28.10.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 307/1

(1)

2010 m. kovo 3 d. komunikate „2020 m. Europa – Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ Komisija nurodo, kad siekiama didinti konkurencingumą ir energetinį saugumą efektyviau naudojant išteklius ir energiją;

(2)

2011 m. kovo 28 d. Komisijos Baltojoje knygoje „Bendros Europos transporto erdvės kūrimo planas. Konkurencingos efektyviu išteklių naudojimu grindžiamos transporto sistemos kūrimas“ paraginta mažinti transporto priklausomybę nuo naftos. Tai reikia pasiekti įgyvendinant įvairias politikos iniciatyvas, be kita ko, parengiant tvarių alternatyviųjų degalų strategiją ir plėtojant atitinkamą infrastruktūrą. Komisijos Baltojoje knygoje taip pat pasiūlyta iki 2050 m. 60 % sumažinti transporto išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, palyginti su 1990 m. lygiu;

(3)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB (4) nustatytas tikslas užtikrinti, kad 10 % transporto degalų rinkos dalies sudarytų degalai iš atsinaujinančių energijos išteklių;

(4)

remiantis konsultacijomis su suinteresuotaisiais subjektais ir nacionaliniais ekspertais, taip pat praktine patirtimi, aptariama 2013 m. sausio 24 d. Komisijos komunikate „Transportui – švari energija. Europinė alternatyviųjų degalų strategija“, nustatyta, kad elektra, vandenilis, biodegalai, gamtinės dujos ir suskystintosios naftos dujos (toliau – SND) šiuo metu yra pagrindinės alternatyviųjų degalų, ilgainiui galinčių pakeisti naftą, rūšys, taip pat atsižvelgiant į galimą jų naudojimą vienu metu ir suderintą naudojimą, taikant, pavyzdžiui, dvejopų degalų technologijos sistemas;

(5)

energijos šaltiniai reiškia visus transportui skirtus alternatyvius energijos išteklius, pavyzdžiui, elektrą ir vandenilį, kurie neturi būti išskiriami vykstant oksidacijos reakcijai (su degimu arba be degimo);

(6)

sintetiniai degalai, kuriais pakeičiami dyzelinas, benzinas ir reaktyviniai degalai, gali būti gaminami iš įvairių žaliavų, biomasę, dujas, anglį arba plastiko atliekas paverčiant skystuoju kuru, metanu ir dimetileteriu (toliau – DME). Sintetinis parafininis dyzelinas, pavyzdžiui, hidrovalymo būdu pagaminti augaliniai aliejai ir Fišerio–Tropšo dyzelinas, yra pakeičiamas kuras ir gali būti įmaišomas į iškastinį dyzeliną taikant labai aukštus maišymo koeficientus arba gali būti naudojamas nesumaišytas visose esamose arba būsimose dyzelinu varomose transporto priemonėse. Todėl tie degalai gali būti paskirstomi, saugomi ir naudojami pasitelkiant esamą infrastruktūrą. Sintetiniai degalai, kuriais pakeičiamas benzinas, pavyzdžiui, metanolis ir kiti alkoholiai, gali būti sumaišomi su benzinu ir techniniu požiūriu gali būti naudojami taikant dabartines transporto priemonių technologijas, padarius nedideles adaptacijas. Metanolis taip pat gali būti naudojamas vidaus vandenų laivybai ir trumpųjų nuotolių laivybai. Naudojant sintetinius ir parafininius degalus galima sumažinti naftos šaltinių naudojimą tiekiant energiją transportui;

(7)

SND arba automobilių dujos yra alternatyvieji degalai, gaunami perdirbant gamtines dujas ir naftą, kurių anglies dioksido išmetimo rodiklis yra žemesnis ir kurių atveju išmetama daug mažiau teršalų, palyginti su tradiciniais degalais. Tikimasi, kad vidutinės trukmės ar ilguoju laikotarpiu iš įvairių biomasės šaltinių gaunamos bio-SND taps ekonomiškai gyvybinga technologija. SND gali būti naudojamos kelių transporte (lengvuosiuose automobiliuose ir sunkvežimiuose) bet kokių atstumų atveju. Jos taip pat gali būti naudojamos vidaus vandenų laivybai ir trumpųjų nuotolių laivybai. SND infrastruktūra yra palyginti gerai išplėtota – Sąjungoje jau yra daug SND degalinių (apytikriai 29 000). Vis dėlto tų degalinių pasiskirstymas yra netolygus – kai kuriose šalyse jų skverbtis yra nedidelė;

(8)

nedarant poveikio šioje direktyvoje pateiktai alternatyviųjų degalų apibrėžčiai, reikėtų pastebėti, kad esama papildomų švaraus kuro, galinčio pakeisti iškastinį kurą, rūšių. Atrenkant naujų rūšių alternatyviuosius degalus reikėtų atsižvelgti į daug vilčių teikiančius mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros rezultatus. Standartai ir teisės aktai turėtų būti formuluojami neteikiant pirmenybės tam tikros konkrečios rūšies technologijai, kad nebūtų užkirstas kelias tolesniam plėtojimui siekiant naudoti alternatyviuosius degalus ir energijos nešiklius;

(9)

2012 m. birželio 6 d. CARS 21 aukšto lygio grupės ataskaitoje teigiama, kad dėl Sąjungos mastu suderintos alternatyviųjų degalų infrastruktūros stokos trukdoma pateikti rinkai alternatyviuosius degalus naudojančias transporto priemones ir atidedama galimybė gauti naudos iš jų teigiamo poveikio aplinkai. 2012 m. lapkričio 8 d. savo komunikate „CARS 2020: konkurencingos ir tvarios Europos automobilių pramonės veiksmų planas“ Komisija atsižvelgė į pagrindines CARS 21 aukšto lygio grupės ataskaitoje pateiktas rekomendacijas ir pateikė jomis grindžiamą veiksmų planą. Ši direktyva yra viena iš pagrindinių Komisijos paskelbtų priemonių dėl alternatyviųjų degalų infrastruktūros;

(10)

reikėtų vengti vidaus rinkos susiskaidymo dėl nesuderinto alternatyviųjų degalų pateikimo rinkai. Todėl suderintos visų valstybių narių politikos sistemos turėtų užtikrinti ilgalaikį saugumą, kurio reikia privačiosioms ir viešosioms investicijoms į transporto priemonių ir degalų technologijas, taip pat infrastruktūros kūrimui, kad būtų įgyvendintas dvejopas tikslas – sumažinti priklausomybę nuo naftos ir sušvelninti transporto poveikį aplinkai. Todėl valstybės narės, glaudžiai bendradarbiaudamos su regioninėmis bei vietos valdžios institucijomis ir susijusiais pramonės subjektais, taip pat atsižvelgdamos į mažųjų ir vidutinių įmonių poreikius, turėtų nustatyti nacionalines politikos sistemas, kuriose būtų išdėstyti jų nacionaliniai planiniai rodikliai bei tikslai ir priemonės alternatyviųjų degalų rinkos plėtojimui remti, įskaitant būtinos sukurti infrastruktūros įdiegimą. Prireikus valstybės narės turėtų bendradarbiauti su kitomis kaimyninėmis valstybėmis narėmis regioniniu arba makroregioniniu lygmeniu, pasitelkdamos konsultacijas ar bendras politikos sistemas, visų pirma tais atvejais, kai būtina užtikrinti nenutrūkstamą alternatyviųjų degalų infrastruktūrą, kuria peržengiamos nacionalinės sienos, arba kai reikia statyti naują infrastruktūrą arti nacionalinių sienų, be kita ko, numatant įvairias galimybes nediskriminacinėmis sąlygomis naudotis elektromobilių įkrovimo prieigomis ir degalų papildymo punktais. Tų nacionalinių politikos sistemų koordinavimas ir jų darna Sąjungos lygmeniu turėtų būti remiami valstybėms narėms bendradarbiaujant, o Komisijai atliekant vertinimą ir teikiant ataskaitas. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas valstybėms narėms teikti I priede nurodytą informaciją, Komisija turėtų priimti neprivalomas gaires;

(11)

siekiant patenkinti ilgalaikius visų transporto rūšių energijos poreikius būtina laikytis strateginio požiūrio. Visų pirma, politika turėtų būti grindžiama alternatyviųjų degalų naudojimu, daugiausia dėmesio skiriant konkretiems kiekvienos rūšies transporto poreikiams. Rengiant nacionalinės politikos sistemas, reikėtų atsižvelgti į atitinkamos valstybės narės teritorijoje naudojamo įvairių rūšių transporto poreikius, įskaitant tų rūšių transportą, kurio atveju yra nedaug alternatyvų iškastiniam kurui;

(12)

Komisija turėtų sudaryti palankesnes sąlygas valstybėms narėms rengti ir įgyvendinti nacionalines politikos sistemas, valstybėms narėms keičiantis informacija bei geriausios praktikos pavyzdžiais;

(13)

siekiant skatinti naudoti alternatyviuosius degalus ir plėtoti atitinkamą infrastruktūrą, nacionalines politikos sistemas gali sudaryti keli planai, strategijos arba kiti planavimo dokumentai, parengti atskirai ar integruotai arba kita forma ir tokiu administraciniu lygiu, kaip nuspręsta valstybių narių;

(14)

Sąjungos ir nacionalinės paramos priemonės, skirtos alternatyviųjų degalų infrastruktūrai, turėtų būti taikomos į nacionalines politikos sistemas įtrauktiems degalams, kad viešoji parama būtų nukreipta į koordinuotą vidaus rinkos plėtojimą siekiant užtikrinti judumą visoje Sąjungoje naudojantis alternatyviųjų degalų transporto priemonėmis ir laivais;

(15)

ši direktyva neturėtų sukelti papildomos finansinės naštos valstybėms narėms arba regioninėms ir vietos valdžios institucijoms. Valstybės narės turėtų turėti galimybę įgyvendinti šią direktyvą naudodamosi įvairiomis reguliacinio ir nereguliacinio pobūdžio paskatomis bei priemonėmis ir glaudžiai bendradarbiaudamos su privačiojo sektoriaus subjektais; jiems turėtų tekti itin svarbus vaidmuo remiant alternatyviųjų degalų infrastruktūros plėtojimą;

(16)

pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1316/2013 (5) naujų technologijų ir inovacijų plėtojimas, visų pirma susijęs su transporto priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimu, atitinka reikalavimus Sąjungos finansavimui gauti. Be to, tame reglamente numatomas papildomas finansavimas, teiktinas veiksmams, kuriuos vykdant išnaudojama bent dviejų sektorių, kuriems jis taikomas (būtent transporto, energetikos ir telekomunikacijų), sinergija. Galiausiai, siekiant sudaryti galimybę skelbti kelis sektorius apimančius kvietimus teikti pasiūlymus, kad būtų visapusiškai pasinaudota galimos tų sektorių sinergijos teikiamais privalumais, Komisijai koordinuoti darbo programas padeda Europos infrastruktūros tinklų priemonės (toliau – EITP) koordinavimo komitetas. Todėl EITP būtų prisidedama prie alternatyviųjų degalų infrastruktūros diegimo;

(17)

pagal bendrąją programą „Horizontas 2020“, sukurtą Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1291/2013 (6), taip pat bus teikiama parama moksliniams tyrimams ir inovacijoms alternatyviųjų degalų transporto priemonių ir susijusios infrastruktūros srityje, visų pirma įgyvendinant visuomenės uždavinių tikslą „Išmanios, netaršios ir integruotos transporto sistemos“. Tuo konkrečiu finansavimo šaltiniu taip pat turėtų būti prisidedama prie alternatyviųjų degalų infrastruktūros plėtojimo ir jis turėtų būti be išlygų laikomas papildoma galimybe užtikrinti tvarią judumo rinką visoje Sąjungoje;

(18)

siekdamos skatinti investicijas į tvarų transportą ir remti nenutrūkstamo alternatyviųjų degalų infrastruktūros tinklo diegimą Sąjungoje, Komisija ir valstybės narės turėtų remti nacionalines ir regionines plėtros priemones šioje srityje. Jos turėtų skatinti keistis geriausios praktikos pavyzdžiais alternatyviųjų degalų infrastruktūros diegimo ir valdymo srityje įgyvendinant vietos ir regionines plėtros iniciatyvas; tuo tikslu jos turėtų skatinti naudotis Europos struktūriniais ir investiciniais fondais, visų pirma Europos regioninės plėtros fondu ir Sanglaudos fondu;

(19)

alternatyviųjų degalų infrastruktūrai skirtos paramos priemonės turėtų būti įgyvendinamos laikantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) nustatytų valstybės pagalbos taisyklių. Valstybės narės gali nuspręsti, kad šios direktyvos poveikį patiriantiems veiklos vykdytojams būtina suteikti paramą laikantis taikomų valstybės pagalbos taisyklių. Visos alternatyviųjų degalų infrastruktūrai skirtos nacionalinės paramos priemonės, apie kurias pranešta Komisijai, turėtų būti įvertintos nedelsiant;

(20)

Transeuropinio transporto tinklo (toliau – TEN-T) gairėse pripažįstama, kad tiekiant energiją transportui alternatyvieji degalai bent iš dalies yra pakaitalas degalų, gaunamų iš iškastinės naftos šaltinių, prisideda prie transporto dekarbonizacijos ir gerina transporto sektoriaus aplinkosauginį veiksmingumą. Kalbant apie naujas technologijas ir inovacijas, patikslintose TEN-T gairėse reikalaujama, kad TEN-T sudarytų galimybę visų rūšių transporto dekarbonizacijai, skatinant efektyvų energijos vartojimą, taip pat diegiant alternatyvias varymo sistemas ir kuriant atitinkamą infrastruktūrą. TEN-T gairėse taip pat reikalaujama, kad pagrindinio tinklo, sukurto Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1315/2013 (7) (toliau – TEN-T pagrindinis tinklas) vidaus vandenų ir jūrų uostuose, oro uostuose ir keliuose būtų sudaryta galimybė naudoti alternatyviuosius degalus. EITP – TEN-T finansavimo priemonėje – nustatyta, kad tų naujų technologijų ir inovacijų, įskaitant alternatyviųjų netaršių degalų infrastruktūrą, diegimas TEN-T pagrindiniame tinkle atitinka reikalavimus dotacijoms gauti. Be to, diegiant alternatyviųjų netaršių degalų infrastruktūrą platesniame visuotiniame tinkle bus galima gauti finansinę paramą EITP lėšomis viešųjų pirkimų ir finansinių priemonių, pavyzdžiui, projektų obligacijų, forma;

(21)

biodegalai, kaip apibrėžta Direktyvoje 2009/28/EB, šiuo metu yra svarbiausia alternatyviųjų degalų rūšis; 2011 m. jie sudarė 4,7 % visų Sąjungos transporto sektoriuje suvartojamų degalų. Jei jie gaminami tvariai, jie taip pat gali padėti gerokai sumažinti bendrą išmetamo CO2 kiekį. Biodegalai galėtų būti švarios energijos šaltinis visų rūšių transportui;

(22)

dėl to, kad alternatyviųjų degalų infrastruktūros plėtojimas visoje Sąjungoje nėra pakankamai suderintas, pasiūlos požiūriu nėra plėtojama masto ekonomija, o paklausos požiūriu nėra užtikrinamas judumas visos Sąjungos mastu. Būtina kurti naujus infrastruktūros tinklus, pavyzdžiui, elektros, gamtinių dujų (suskystintųjų gamtinių dujų (toliau – SkGD) ir suslėgtųjų gamtinių dujų (toliau – SGD)) ir atitinkamais atvejais vandenilio tinklus. Svarbu atsižvelgti į skirtingus kiekvienos degalų technologijos ir susijusios infrastruktūros kūrimo etapus, įskaitant privatiems investuotojams skirtų verslo modelių išvystymą ir alternatyviųjų degalų prieinamumą bei naudotojų priimtinumą. Turėtų būti užtikrintas technologinis neutralumas, o nacionalinėse politikos sistemose turėtų būti deramai atsižvelgta į reikalavimą remti alternatyviųjų degalų komercinę plėtrą. Be to, rengiant nacionalines politikos sistemas turėtų būti atsižvelgiama į gyventojų tankį ir geografines ypatybes;

(23)

naudojant elektrą galima padidinti kelių transporto priemonių energijos vartojimo efektyvumą ir prisidėti prie CO2 kiekio mažinimo transporto sektoriuje. Tai nepakeičiamas energijos šaltinis diegiant elektromobilius, įskaitant L kategorijos transporto priemones, nurodytas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2007/46/EB (8) ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 168//2013 (9), kuris gali prisidėti prie oro kokybės gerinimo ir triukšmo mažinimo miestų/priemiesčių aglomeracijose bei kitose tankiai gyvenamose vietovėse. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad viešosios įkrovimo prieigos būtų įrengtos užtikrinant pakankamą aprėptį, siekdamos sudaryti galimybę elektromobiliams judėti bent miestų/priemiesčių aglomeracijose bei kitose tankiai gyvenamose vietovėse ir, atitinkamais atvejais, valstybių narių nustatytuose tinkluose. Tokių įkrovimo prieigų skaičius turėtų būti nustatytas atsižvelgiant į elektromobilių, kurie, kaip numatoma, iki 2020 m. pabaigos bus registruoti kiekvienoje valstybėje narėje, skaičių. Kaip orientacinė nuoroda, tinkamas vidutinis įkrovimo prieigų skaičius turėtų būti lygiavertis bent vienai įkrovimo prieigai 10 automobilių, taip pat atsižvelgiant į automobilio tipą, įkrovimo technologiją ir prieinamas privačias įkrovimo prieigas. Turėtų būti įrengtas tinkamas skaičius viešai prieinamų įkrovimo prieigų, visų pirma viešojo transporto stotyse, pavyzdžiui, uostų keleivių terminaluose, oro uostuose ar geležinkelio stotyse. Privatūs elektromobilių savininkai yra labai priklausomi nuo galimybės naudotis įkrovimo prieigomis bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelėse, pavyzdžiui, daugiabučių, biurų ir verslo centrų stovėjimo aikštelėse. Valdžios institucijos turėtų imtis priemonių, kad padėtų tokių transporto priemonių naudotojams, užtikrindamos, kad teritorijų planuotojai ir valdytojai suteiktų tinkamą infrastruktūrą, kurią sudarytų pakankamas elektromobilių įkrovimo prieigų skaičius;

(24)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų sukurta viešoji infrastruktūra, skirta elektros tiekimui motorinėms transporto priemonėms. Valstybės narės, siekdamos savo nacionalinėse politikos sistemose nustatyti tinkamą viešųjų įkrovimo prieigų skaičių, turėtų turėti galimybę atsižvelgti į jų teritorijoje esančių jau veikiančių viešųjų įkrovimo prieigų skaičių ir jų specifikacijas, kad galėtų nuspręsti sutelkti pastangas į įprastos arba didelės galios įkrovimo prieigų diegimą;

(25)

elektrojudumas yra sparčiai besivystanti sritis. Esamose įkrovimo technologijos sąsajose naudojami sujungimai kabeliais, tačiau taip pat reikia atsižvelgti ir į ateities sąsajos technologijas, pavyzdžiui, į belaidį įkrovimą ar akumuliatoriaus sukeitimą. Teisės aktais reikia užtikrinti, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos technologinėms inovacijoms. Todėl ši direktyva turėtų būti atitinkamai atnaujinta siekiant atsižvelgti į būsimų technologijų, pavyzdžiui, belaidžio įkrovimo ir akumuliatoriaus sukeitimo, standartus;

(26)

viešosios įkrovimo prieigos arba viešai prieinami degalų papildymo punktai gali būti, pavyzdžiui, privačios įkrovimo prieigos ar degalų papildymo punktai arba įtaisai, kuriais galima naudotis viešai pagal registracijos korteles arba sumokėjus registracijos mokesčius, dalijimosi įkrovimo prieigų ar degalų papildymo punktų automobilių sistemomis, kuriomis trečiosios šalies naudotojai gali naudotis pagal abonementą, arba įkrovimo prieigos ar papildymo punktai viešose stovėjimo aikštelėse. Įkrovimo prieigos arba degalų papildymo punktai, kuriais privatūs naudotojai gali fiziškai naudotis gavę leidimą arba turėdami abonementą, turėtų būti laikomi viešosiomis įkrovimo prieigomis arba viešai prieinamais degalų papildymo punktais;

(27)

elektra ir vandenilis yra ypač patrauklūs energijos šaltiniai diegiant elektra ir (arba) kuro elementais varomas transporto priemones ir L kategorijos transporto priemones miestų ir (arba) priemiesčių aglomeracijose ir kitose tankiai gyvenamose vietovėse; jais galima prisidėti prie oro kokybės gerinimo ir triukšmo mažinimo. Elektrojudumas yra svarbus veiksnys, kuriuo prisidedama siekiant Sąjungos plataus užmojo 2020 m. klimato ir energetikos srities tikslų. Iš tiesų Direktyvoje 2009/28/EB, kurią valstybės narės iki 2010 m. gruodžio 5 d. perkėlė į nacionalinę teisę, visoms valstybėms narėms nustatyti privalomi planiniai rodikliai dėl energijos dalies iš atsinaujinančiųjų išteklių, siekiant tikslo, kad iki 2020 m. atsinaujinančiųjų išteklių energija sudarytų bent 20 % bendro Sąjungos suvartojamo energijos kiekio ir 10 % konkrečiai transporto sektoriuje suvartojamo energijos kiekio;

(28)

jeigu tai techniškai įmanoma ir finansiškai pagrįsta, įkrovimui elektromobilių įkrovimo prieigose turėtų būti naudojamos pažangiosios matavimo sistemos, siekiant prisidėti prie elektros energijos sistemos stabilumo užtikrinant, kad akumuliatoriai būtų įkraunami iš tinklo tuo laiku, kai bendra elektros paklausa yra maža, ir būtų sudarytos sąlygos duomenis tvarkyti saugiai ir laikantis lankstumo. Ilguoju laikotarpiu tokiu būdu taip pat gali būti sudarytos sąlygos tam, kad elektromobiliai grąžintų elektros energiją iš akumuliatorių atgal į tinklą tuo laiku, kai bendra elektros paklausa yra didelė. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2012/27/ES (10) apibrėžtomis pažangiosiomis matavimo sistemomis sudaroma galimybė tikruoju laiku gauti duomenis, kurių reikia siekiant užtikrinti tinklo stabilumą ir skatinti racionalų naudojimąsi įkrovimo paslaugomis. Pažangiosios matavimo sistemos teikia tikslią ir skaidrią informaciją apie įkrovimo paslaugų kainą ir prieinamumą ir taip skatina vykdyti įkrovimą ne piko metu – t. y. tuo laiku, kai bendroji elektros paklausa yra nedidelė, o energijos kaina yra žema. Naudojimasis pažangiosiomis matavimo sistemos optimizuoja įkrovimą, o tai teikia naudos elektros energijos sistemai ir vartotojams;

(29)

elektromobilių įkrovimo prieigų, kurios nėra viešosios, atžvilgiu valstybės narės turėtų siekti išnagrinėti technines ir finansines galimybes užtikrinti sinergiją su pažangiųjų matavimo sistemų diegimo planais, vykdydamos įsipareigojimą pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB (11) I priedo 2 punktą. Kalbant apie įkrovimo prieigas, skirstomųjų tinklų operatoriai atlieka svarbų vaidmenį. Plėtodami savo užduotis, skirstomųjų tinklų operatoriai, iš kurių kai kurie gali būti vertikalios integracijos įmonės, turinčios ar eksploatuojančios įkrovimo prieigas, dalis, turėtų nediskriminaciniu pagrindu bendradarbiauti su bet kuriais kitais įkrovimo prieigų savininkais ar operatoriais, visų pirma jiems suteikdami informaciją, kuri reikalinga siekiant turėti efektyvią prieigą prie sistemos ir veiksmingai ja naudotis;

(30)

plėtojant elektromobilių infrastruktūrą, tos infrastruktūros sąveika su elektros energijos sistema ir su Sąjungos elektros energijos politika turėtų užtikrinti, kad būtų laikomasi Direktyvoje 2009/72/EB nustatytų principų. Elektromobilių įkrovimo prieigų įrengimo ir eksploatavimo rinka turėtų būti plėtojama kaip konkurencinga rinka, atvira visiems įkrovimo infrastruktūros diegimu ar eksploatavimu suinteresuotiems subjektams;

(31)

Sąjungos elektros energijos tiekėjų galimybe naudotis įkrovimo prieigomis neturėtų būti daromas poveikis nukrypti leidžiančioms nuostatoms pagal Direktyvos 2009/72/EB 44 straipsnį;

(32)

2010 m. Komisija suteikė įgaliojimą (M468) Europos standartizacijos organizacijoms (toliau – ESO) išleisti naujus arba peržiūrėti esamus standartus, siekiant užtikrinti elektros tiekimo prieigos ir elektromobilių įkroviklio sąveikumą bei sujungiamumą. Europos standartizacijos komitetas (toliau – CEN) ir Europos elektrotechnikos standartizacijos komitetas (toliau – CENELEC) sudarė tikslinę grupę, o ji 2011 m. spalio mėn. paskelbė ataskaitą. Ataskaitoje pateikiama tam tikrų rekomendacijų, tačiau nebuvo pasiekta bendro sutarimo renkantis vieną standartinę sąsają. Todėl reikia imtis tolesnių politikos veiksmų siekiant surasti nepatentuotą sprendimą, kuriuo būtų užtikrintas sąveikumas visoje Sąjungoje;

(33)

elektromobilių įkrovimo sąsaja galėtų turėti kelis lizdinius išvadus arba transporto priemonės jungtis, jei bent vienas iš jų atitinka šioje direktyvoje nustatytas technines specifikacijas, kad būtų sudaryta galimybė įkrauti naudojant įvairių standartų jungtis. Tačiau šioje direktyvoje pasirinkus elektromobiliams skirtas Sąjungos bendras jungtis (2 tipo ir „Combo 2“ tipo), tai neturėtų sudaryti kliūčių toms valstybėms narėms, kurios jau investavo į įkrovimo prieigose naudojamų kitų standartizuotų technologijų diegimą, ir neturėtų daryti poveikio jau esančioms įkrovimo prieigoms, kurios buvo įdiegtos prieš įsigaliojant šiai direktyvai. Elektromobilius, jau esančius apyvartoje dar prieš įsigaliojant šiai direktyvai, turėtų būti įmanoma įkrauti net tuo atveju, jei jie buvo suprojektuoti įkrauti įkrovimo prieigose, kurios neatitinka šioje direktyvoje išdėstytų techninių specifikacijų. Pasirenkant įprastos ir didelės galios įkrovimo prieigoms skirtą įrangą turėtų būti laikomasi konkrečių nacionaliniu lygiu galiojančių saugos reikalavimų;

(34)

elektros tiekimo nuo kranto infrastruktūra gali būti švarios energijos šaltinis jūrų ir vidaus vandenų transportui, ypač tuose jūrų ir vidaus vandenų laivybos uostuose, kuriuose oro kokybė yra prasta arba viršijamos triukšmo ribos. Elektros tiekimas nuo kranto gali prisidėti prie jūrų ir vidaus vandenų laivų daromo poveikio aplinkai mažinimo;

(35)

elektros tiekimo nuo kranto standartizavimas neturėtų kliudyti naudoti sistemas, kurios įrengtos dar prieš įsigaliojant šiai direktyvai. Visų pirma valstybės narės turėtų sudaryti galimybę atlikti esamų sistemų techninę priežiūrą ir atnaujinimą, kad būtų užtikrintas veiksmingas jų naudojimas visą jų gyvavimo laiką, nereikalaudamos, kad būtų visapusiškai laikomasi šioje direktyvoje išdėstytų techninių specifikacijų;

(36)

tiekiant elektrą nejudantiems lėktuvams oro uostuose gali būti sumažintas degalų sunaudojimas ir triukšmas, pagerinta oro kokybė ir sumažintas poveikis klimato kaitai. Todėl valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jų nacionalinėse politikos sistemose būtų atsižvelgta į poreikį įrengti elektros tiekimo įrenginius oro uostuose;

(37)

vandeniliu varomų motorinių transporto priemonių, įskaitant vandeniliu varomas L kategorijos transporto priemones, skverbties į rinką rodikliai šiuo metu yra labai maži, tačiau siekiant sudaryti sąlygas tam, kad vandeniliu varomos motorinės transporto priemonės būtų diegiamos platesniu mastu, būtina sukurti pakankamą vandenilio degalų papildymo infrastruktūrą;

(38)

valstybės narės, nusprendusios į savo nacionalines politikos sistemas įtraukti vandenilio degalų papildymo punktus, turėtų užtikrinti, kad būtų sukurta viešai prieinama vandenilio tiekimo motorinėms transporto priemonėms infrastruktūra, kuria būtų užtikrintas vandeniliu varomų motorinių transporto priemonių judėjimas valstybių narių nustatytuose tinkluose. Atitinkamais atvejais turėtų būti atsižvelgta į tarpvalstybines jungtis, kad būtų sudaryta galimybė vandeniliu varomomis motorinėmis transporto priemonėmis judėti visoje Sąjungoje;

(39)

Sąjungoje šiuo metu veikia maždaug 3 000 degalų papildymo punktų, skirtų gamtinėmis dujomis varomoms transporto priemonėms. Galima būtų įrengti daugiau degalų papildymo punktų ir jiems tiekti dujas iš esamo gerai išplėtoto ir Sąjungos teritoriją aprėpiančio gamtinių dujų skirstymo tinklo, jeigu dujų kokybė būtų tinkama, kad jas būtų galima naudoti dabartinių ir pažangiųjų technologijų dujomis varomose transporto priemonėse. Esamą gamtinių dujų skirstymo tinklą būtų galima papildyti vietos degalų papildymo punktais, kuriuose būtų naudojamas vietoje pagamintas biometanas;

(40)

bendrai gamtinių dujų infrastruktūrai reikalingos bendros jos techninės įrangos ir dujų kokybės techninės specifikacijos. Sąjungoje naudojamų gamtinių dujų kokybė priklauso nuo jų kilmės vietos, jų sudedamųjų dalių, pavyzdžiui, į gamtines dujas įmaišyto biometano, ir nuo to, kokiu būdu gamtinės dujos tvarkomos visoje paskirstymo grandinėje. Todėl dėl techninių charakteristikų įvairovės galėtų būti užkirstas kelias optimaliam variklių eksploatavimui ir mažinamas jų energijos vartojimo efektyvumas. Šiuo atžvilgiu Techninis komitetas CEN/TC 408 – Projekto komitetas rengia transporto sektoriuje naudojamų gamtinių dujų ir biometano įpurškimo į gamtinių dujų tinklą kokybės specifikacijų rinkinį;

(41)

valstybės narės, pasitelkdamos savo nacionalines politikos sistemas, turėtų užtikrinti, kad būtų sukurtas tinkamas viešai prieinamų degalų papildymo punktų, skirtų SGD arba suslėgto biometano tiekimui motorinėms transporto priemonėms, skaičius, siekiant užtikrinti, kad SGD varomos motorinės transporto priemonės galėtų judėti miestų ir (arba) priemiesčių aglomeracijose ir kitose tankiai gyvenamose vietovėse, taip pat visoje Sąjungoje bent esamu TEN-T pagrindiniu tinklu. Kurdamos savo SGD tiekimo motorinėms transporto priemonėms tinklus, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų įdiegti viešai prieinami degalų papildymo punktai, atsižvelgiant į SGD varomų motorinių transporto priemonių minimalų nuvažiuojamą atstumą. Kaip orientacinė nuoroda, reikiamas vidutinis atstumas tarp degalų papildymo punktų turėtų būti apie 150 km. Siekiant užtikrinti rinkos veikimą ir sąveikumą, visi motorinėms transporto priemonėms skirti SGD degalų papildymo punktai turėtų tiekti tokios kokybės dujas, kokios turi būti naudojamos dabartinių ir pažangiųjų technologijų transporto priemonėse, varomose SGD;

(42)

SkGD yra patraukli kuro alternatyva laivams, suteikianti galimybę laikytis reikalavimų SOx išskyrimo kontrolės rajonuose mažinti sieros kiekį jūriniame kure, kurie taikomi pusei Europos trumpųjų nuotolių laivybos laivų, kaip numatyta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2012/33/ES (12). SkGD degalų papildymo punktų jūrų ir vidaus vandenų uostuose pagrindinis tinklas turėtų būti įdiegtas atitinkamai bent iki 2025 m. ir 2030 m. pabaigos. SkGD degalų papildymo punktai apima, inter alia, SkGD terminalus, rezervuarus, mobiliuosius konteinerius, bunkerinius laivus ir baržas. Nors iš pradžių daugiausia dėmesio skiriama pagrindiniam tinklui, nereikėtų atmesti galimybės ilgainiui tiekti SkGD ir pagrindiniam tinklui nepriklausančiuose uostuose, visų pirma tuose uostuose, kurie yra svarbūs transporto operacijų neatliekantiems laivams. Sprendimas dėl SkGD degalų papildymo punktų išdėstymo uostuose turėtų būti grindžiamas sąnaudų ir naudos analize, įskaitant teigiamo poveikio aplinkai analizę. Taip pat turėtų būti atsižvelgta į taikytinas nuostatas, susijusias su sauga. Šioje direktyvoje numatytos SkGD infrastruktūros diegimas neturėtų trukdyti plėtoti kitų galimų būsimų energiją taupančių alternatyviųjų degalų rūšių;

(43)

Komisija ir valstybės narės turėtų siekti iš dalies pakeisti iš dalies pakeistą Europos sutartį dėl tarptautinio pavojingų krovinių vežimo vidaus vandenų keliais, sudarytą 2000 m. gegužės 26 d. Ženevoje (toliau – ADN), kad būtų sudaryta galimybė dideliu mastu vidaus vandenų keliais vežti SkGD. To nulemti pakeitimai, patikslinus Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/68/EB (13) III priedo III.1 skirsnį, turėtų tapti taikytini visam šios rūšies transportui Sąjungos teritorijoje. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/87/EB (14) prireikus turėtų būti iš dalies pakeista, kad būtų sudarytos galimybės efektyviai ir saugiai naudoti SkGD vidaus vandens keliais plaukiojančių laivų varomosioms sistemoms. Siūlomi pakeitimai neturėtų prieštarauti ADN, Sąjungos teritorijoje taikomos vadovaujantis Direktyvos 2008/68/EB III priedo III.1 skirsniu, nuostatoms;

(44)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų įdiegtos tinkamos skirstymo sistemos tarp saugyklų ir SkGD degalų papildymo punktų. Kelių transporto atveju, siekiant plėtoti ekonomiškai tvarų judumą SkGD srityje, itin svarbi yra galimybė pasinaudoti SkGD cisterninių transporto priemonių pripildymo punktais, ir tų punktų geografinė padėtis;

(45)

SkGD, įskaitant suskystintą biometaną, taip pat gali suteikti galimybę sunkiosioms transporto priemonėms naudoti ekonomiškai efektyvią technologiją, siekiant laikytis griežtų Euro VI standartų teršalų išmetimo ribų, kaip nurodyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 595/2009 (15);

(46)

TEN-T pagrindinis tinklas turėtų būti SkGD infrastruktūros diegimo pagrindas, nes jis apima pagrindinius transporto srautus ir suteikia galimybę naudotis tinklo privalumais. Nustatydamos savo tinklus, skirtus SkGD tiekimui sunkiosioms motorinėms transporto priemonėms, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų įdiegti viešai prieinami degalų papildymo punktai bent esamame TEN-T pagrindiniame tinkle, kurie būtų išdėstyti atitinkamu atstumu vienas nuo kito, atsižvelgiant į SkGD varomų sunkiųjų transporto priemonių minimalų nuvažiuojamą atstumą. Kaip orientacinė nuoroda, reikiamas vidutinis atstumas tarp degalų papildymo punktų turėtų būti apie 400 km;

(47)

tiek SkGD, tiek SGD degalų papildymo punktų diegimas turėtų būti tinkamai suderintas su TEN-T pagrindinio tinklo diegimu;

(48)

ne vėliau kaip 2025 m. gruodžio 31 d. turėtų būti įdiegtas tinkamas viešai prieinamų SkGD ir SGD degalų papildymo punktų skaičius, iki tos dienos – bent esamame TEN-T pagrindiniame tinkle, o po tos dienos – kitose TEN-T pagrindinio tinklo dalyse, kuriomis gali naudotis transporto priemonės;

(49)

didėjant motorinių transporto priemonių degalų rūšių įvairovei ir kartu nuolat augant piliečių judėjimo keliais intensyvumui visoje Sąjungoje, transporto priemonių naudotojams būtina teikti aiškią ir lengvai suprantamą informaciją apie degalus, esančius degalų papildymo punktuose, ir apie įvairių Sąjungos rinkoje siūlomų degalų arba įkrovimo prieigų tinkamumą jų transporto priemonei, nedarant poveikio Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2009/30/EB (16). Valstybės narės turėtų turėti galimybę nuspręsti įgyvendinti tokias informavimo priemones ir transporto priemonių, esančių apyvartoje, atžvilgiu;

(50)

jeigu konkrečių alternatyviųjų degalų atveju nesama Europos standarto, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama informacijos teikimo naudotojams ir ženklinimo tikslais naudotis kitais standartais;

(51)

paprasta ir lengvai palyginama informacija apie skirtingų rūšių degalų kainas galėtų būti svarbi transporto priemonių naudotojams, kad jie galėtų geriau įvertinti santykinę konkrečių rinkoje esančių degalų kainą. Todėl degalinėse nurodant degalų, visų pirma gamtinių dujų ir vandenilio, kainas informavimo tikslais turėtų būti galimybė nurodyti jas palyginant su tradicinių degalų vieneto kaina, pavyzdžiui, „1 litro benzino atitikmuo“;

(52)

didėjant motorinių transporto priemonių degalų rūšių įvairovei, būtina transporto priemonių naudotojams suteikti duomenis apie alternatyviųjų degalų, kuriems taikoma ši direktyva, viešai prieinamų degalų papildymo punktų ir viešųjų įkrovimo prieigų geografinę padėtį. Taigi kai bendrovės arba interneto svetainės teikia šią informaciją, ji turėtų būti prieinama visiems naudotojams viešai ir nediskriminaciniu pagrindu;

(53)

itin svarbu, kad formuojant faktais pagrįstą politiką visais lygiais būtų renkami geriausios praktikos pavyzdžiai ir suderinti duomenys pasitelkiant stebėsenos veiklą, pavyzdžiui, Netaršių transporto priemonių portalą („Clean Vehicle Portal“) ir Europos elektrojudumo stebėjimo centrą („European Electro-mobility Observatory“);

(54)

kai taikoma, į eismo ir kelionių informacijos paslaugas, teikiamas įgyvendinant pažangiąją transporto sistemą, turėtų būti įtraukta svarbiausia informacija apie įkrovimo prieigų ir degalų papildymo punktų prieinamumą ir bet kokia kita judumui visoje Sąjungoje būtina informacija;

(55)

siekiant užtikrinti, kad šios direktyvos nuostatos būtų suderintos su rinkos plėtojimu ir technikos pažanga, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl degalų papildymo punktų ir įkrovimo prieigų techninių specifikacijų bei atitinkamų standartų. Ypač svarbu, kad Komisija vadovautųsi savo įprasta praktika ir atlikdama parengiamąjį darbą tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, siekiant priimti deleguotuosius aktus. Atlikdama su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą ir rengdama jų tekstus Komisija turėtų užtikrinti, kad atitinkami dokumentai būtų vienu metu, laiku ir tinkamai perduodami Europos Parlamentui ir Tarybai;

(56)

Tarptautinė jūrų organizacija (TJO) rengia vienodus ir tarptautiniu mastu pripažįstamus saugos bei aplinkosaugos standartus, taikomus jūrų transportui. Atsižvelgiant į jūrų transporto visuotinį pobūdį, turėtų būti vengiama neatitikties tarptautiniams standartams. Todėl Sąjunga turėtų užtikrinti, kad pagal šią direktyvą priimtos jūrų transporto techninės specifikacijos atitiktų TJO priimtas tarptautines taisykles;

(57)

įkrovimo prieigų ir degalų papildymo punktų sąveikumo techninės specifikacijos turėtų būti nustatytos Europos arba tarptautiniais standartais. ESO turėtų priimti Europos standartus, vadovaudamosi Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1025/2012 (17) 10 straipsniu, ir tie standartai turėtų būti parengti remiantis esamais tarptautiniais standartais arba, kai taikoma, vykdomu darbu tarptautinės standartizacijos srityje. Tais atvejais, kai standartai dar nėra priimti, darbas turėtų būti grindžiamas šiais šiuo metu rengiamais standartais: gairės dėl sistemų ir įrenginių, skirtų SkGD kaip degalų tiekimui laivams (ISO/DTS 18683), Gamtinių dujų degalinės – transporto priemonėms skirti SkGD papildymo punktai (ISO/DIS 16924) ir Gamtinių dujų degalinės – transporto priemonėms skirti SGD papildymo punktai (ISO/DIS 16923). Komisija turėtų būti įgaliota priimti deleguotuosius aktus, kuriais būtų atnaujintos nuorodos į Europos arba tarptautiniuose standartuose pateiktas technines specifikacijas;

(58)

taikant šią direktyvą, Komisija turėtų konsultuotis su atitinkamomis ekspertų grupėmis, bent su Europos ateities transporto degalų ekspertų grupe, kurią sudaro pramonės ir pilietinės visuomenės ekspertai, taip pat Jungtine transporto ir aplinkos ekspertų grupe, į kurią susibūrę ekspertai iš valstybių narių;

(59)

Komisija įsteigė ekspertų grupę – Europos tvarios laivybos forumą (toliau – ETLF), kuris padeda įgyvendinant Sąjungos veiklą jūrų transporto tvarumo srityje. ETLF buvo sukurta laivų degalams naudojamų SkGD specialistų darbo grupė, kuriai suteikti įgaliojimai pasiūlyti ETLF parengti SkGD bunkeravimo techninius, eksploatacinius, saugos, saugumo, mokymo ir aplinkosaugos aspektus aprėpiančius SkGD naudojimo laivų degalams standartus arba taisykles. Be to, buvo įsteigtas Techninių standartų rengimo komitetas (toliau – CESTE), kuriam pavesta spręsti klausimus, susijusius su techniniais standartais vidaus vandenų laivybos srityje. Ypač svarbu, kad prieš priimdama deleguotuosius aktus dėl SkGD bunkeravimo reikalavimų, įskaitant su tuo susijusius saugos aspektus, Komisija vadovautųsi savo įprasta praktika ir konsultuotųsi su ekspertais, įskaitant ETLF ir CESTE;

(60)

Centrinė laivybos Reinu komisija (toliau – CLRK) yra tarptautinė organizacija, sprendžianti visus su vidaus vandenų laivyba susijusius klausimus. Dunojaus komisija yra tarptautinė tarpvyriausybinė organizacija, užtikrinanti ir plėtojanti laisvą laivybą Dunojaus upe. Ypač svarbu, kad prieš priimdama deleguotuosius aktus dėl vidaus vandenų laivybos Komisija vadovautųsi savo įprasta praktika ir konsultuotųsi su ekspertais, įskaitant CLRK ir Dunojaus komisiją;

(61)

kai ekspertai, dirbdami ekspertų grupėse, nagrinėja su šia direktyva susijusius klausimus, kurie nėra susiję su jos įgyvendinimu ar pažeidimais, Europos Parlamentas turėtų gauti visą informaciją bei dokumentus ir, atitinkamais atvejais, kvietimą dalyvauti atitinkamuose posėdžiuose;

(62)

siekiant užtikrinti vienodas šios direktyvos įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti bendras procedūras ir specifikacijas. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (18);

(63)

siekiant užtikrinti, kad transportui skirti alternatyvieji degalai būtų tiekiami tokios kokybės, kokia būtina naudojant juos dabartiniuose ir ateities technologijų varikliuose, ir kad jais būtų užtikrintas aukšto lygio aplinkosauginis veiksmingumas CO2 ir kitų išmetamųjų teršalų atžvilgiu, Komisija turėtų vykdyti jų pateikimo rinkai stebėseną. Tuo tikslu Komisija turėtų, jeigu tinkama, pasiūlyti būtinas teisines priemones, kuriomis būtų užtikrintas suderintas aukštas degalų kokybės lygis visoje Sąjungoje;

(64)

siekiant užtikrinti kuo platesnį transportui skirtų alternatyviųjų degalų naudojimą, kartu užtikrinant technologinį neutralumą, ir skatinti tvarų elektrojudumą visoje Sąjungoje, Komisija, jeigu ji mano, kad tai yra tinkama, turėtų imtis tinkamų priemonių, pavyzdžiui, priimti komunikate „Transportui – švari energija. Europinė alternatyviųjų degalų strategija“ nustatytos strategijos įgyvendinimo veiksmų planą. Šiuo tikslu Komisija galėtų atsižvelgti į individualius rinkos poreikius ir pokyčius valstybėse narėse;

(65)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. skatinti plataus masto alternatyviųjų degalų rinkos plėtojimą, valstybės narės atskirai negali deramai pasiekti, bet siekdamos užtikrinti alternatyviaisiais degalais varomų transporto priemonių paklausą ir tam, kad Europos pramonė galėtų įgyvendinti ekonomiškai efektyvius projektus, ir siekiant sudaryti sąlygas alternatyviaisiais degalais varomomis transporto priemonėmis judėti visoje Sąjungoje, tą tikslą būtų lengviau pasiekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti,

—

elektra,

—

vandenilis,

—

biodegalai, kaip apibrėžta Direktyvos 2009/28/EB 2 straipsnio i punkte,

—

sintetiniai degalai ir parafininis kuras,

—

dujinės (suslėgtosios gamtinės dujos – SGD) ir suskystintos (suskystintosios gamtinės dujos – SkGD) būsenos gamtinės dujos, įskaitant biometaną, ir

—

suskystintosios naftos dujos (SND);

—

alternatyviųjų degalų transporto sektoriuje rinkos dabartinės padėties ir būsimos raidos, taip pat atsižvelgiant į galimą jų naudojimą vienu metu ir suderintą naudojimą, ir alternatyviųjų degalų infrastruktūros raidos, atsižvelgiant į tarpvalstybinį tęstinumą (kai tai reikalinga), įvertinimą;

—

alternatyviųjų degalų infrastruktūros diegimo nacionalinius planinius rodiklius ir tikslus pagal 4 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 3 dalį, 4 straipsnio 5 dalį, 6 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 2 dalį, 6 straipsnio 3 dalį, 6 straipsnio 4 dalį, 6 straipsnio 6 dalį, 6 straipsnio 7 dalį, 6 straipsnio 8 dalį ir, kai taikytina, 5 straipsnio 1 dalį. Tie nacionaliniai planiniai rodikliai ir tikslai nustatomi ir gali būti peržiūrimi remiantis paklausos šalyje, regione arba visoje Sąjungoje įvertinimu, kartu užtikrinant atitiktį šioje direktyvoje nustatytiems minimaliems infrastruktūros reikalavimams;

—

priemones, kurios yra būtinos siekiant užtikrinti, kad būtų pasiekti jų nacionalinėje politikos sistemoje nustatyti nacionaliniai planiniai rodikliai ir tikslai;

—

priemones, kuriomis gali būti skatinamas alternatyviųjų degalų infrastruktūros diegimas viešojo transporto paslaugų sektoriuje;

—

miestų ir (arba) priemiesčių aglomeracijų, kitų tankiai gyvenamų vietovių ir tinklų, kuriuose, atsižvelgiant į rinkos poreikius, bus įrengtos viešosios įkrovimo prieigos pagal 4 straipsnio 1 dalį, nustatymą;

—

miestų ir (arba) priemiesčių aglomeracijų, kitų tankiai gyvenamų vietovių ir tinklų, kuriuose, atsižvelgiant į rinkos poreikius, bus įrengti SGD degalų papildymo punktai pagal 6 straipsnio 7 dalį, nustatymą;

—

poreikio įrengti SkGD degalų papildymo punktus uostuose, kurie nepriklauso TEN-T pagrindiniam tinklui, įvertinimą;

—

poreikio įrengti elektros tiekimo įrenginius oro uostuose, skirtus naudotis nejudantiems lėktuvams, apsvarstymą.

—

viešųjų įkrovimo prieigų skaičiumi;

—

jūrų ir vidaus vandenų uostams skirtais SkGD degalų papildymo punktais;

—

motorinėms transporto priemonėms skirtais viešai prieinamais SkGD degalų papildymo punktais;

—

motorinėms transporto priemonėms skirtais viešai prieinamais SGD degalų papildymo punktais.

—

viešai prieinamais vandenilio degalų papildymo punktais;

—

elektros tiekimo nuo kranto jūrų ir vidaus vandenų uostuose infrastruktūra;

—

elektros tiekimo įrenginių nejudantiems lėktuvams infrastruktūra.

a)

papildyti šį straipsnį ir II priedo 1.3, 1.4, 1.5, 1.6 ir 1.8 punktus, kad būtų nustatyta, jog infrastruktūra, kuri bus įdiegta arba atnaujinta, privalo atitikti technines specifikacijas, išdėstytas Europos standartuose, kurie turi būti parengti pagal šio straipsnio 13 dalį, jeigu atitinkamos ESO rekomendavo tik vieną techninį sprendimą su techninėmis specifikacijomis, kaip apibūdinta atitinkamame Europos standarte;

b)

atnaujinti nuorodas į II priedo 1 punkte išdėstytose techninėse specifikacijose nurodytus standartus, kai tie standartai pakeičiami naujomis atitinkamų standartizacijos organizacijų patvirtintomis jų versijomis.

a)

SkGD degalų papildymo punktams, skirtiems jūrų ir vidaus vandenų transportui;

b)

degalų papildymo punktams, skirtiems SkGD ir SGD varomoms motorinėms transporto priemonėms.

a)

papildyti šį straipsnį ir II priedo 3.1, 3.2 ir 3.4 punktus, kad būtų nustatyta, jog infrastruktūra, kuri bus įdiegta arba atnaujinta, privalo atitikti technines specifikacijas, įtrauktas į standartus, kurie turi būti parengti pagal šio straipsnio 10 dalies a ir b punktus, jeigu atitinkamos ESO rekomendavo tik vieną techninį sprendimą su techninėmis specifikacijomis, kaip apibūdinta atitinkamame Europos standarte, jeigu taikytina, suderinamame su atitinkamais tarptautiniais standartais;

b)

atnaujinti nuorodas į techninėse specifikacijose, kurios yra išdėstytos arba bus išdėstytos II priedo 3 punkte, nurodytus standartus, kai tie standartai pakeičiami naujomis atitinkamų Europos arba tarptautinių standartizacijos organizacijų patvirtintomis jų versijomis.

—

reikalavimai jūrų ir vidaus vandenų transporto bunkeravimo SkGD sąsajoms,

—

reikalavimai, susiję su SkGD saugojimo sausumoje ir bunkeravimo SkGD procedūra jūrų ir vidaus vandenų transporte.

a)

ant atitinkamų siurblių ir jų antgalių visuose degalų papildymo punktuose nuo tos dienos, kai degalai pateikiami rinkai;

b)

ant motorinių transporto priemonių, kurioms rekomenduojami ir kurioms tinkami tie degalai, visų degalų bakų dangtelių arba šalia jų ir motorinių transporto priemonių naudotojo vadovuose, kai tokios motorinės transporto priemonės pateikiamos rinkai po 2016 m. lapkričio 18 d.

—

veiksmų, kurių ėmėsi valstybės narės, įvertinimas,

—

šios direktyvos poveikio alternatyviųjų degalų infrastruktūros rinkos plėtojimui ir jos indėlio į transportui skirtų alternatyviųjų degalų rinką, taip pat jos poveikio ekonomikai ir aplinkai įvertinimas,

—

informacija apie alternatyviųjų degalų transporto sektoriuje ir atitinkamos infrastruktūros, kuriai taikoma ši direktyva, taip pat bet kokių kitų alternatyviųjų degalų technologinę pažangą ir rinkos plėtojimą.

28.10.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 307/21

(1)

Tarybos reglamentu (ES) Nr. 43/2014 (2) nustatomos kvotos 2014 m.;

(2)

remiantis Komisijai pateikta informacija, žvejodami šio reglamento priede nurodytų išteklių žuvis, laivai, kurie plaukioja su tame priede nurodytos valstybės narės vėliava arba yra toje valstybėje narėje registruoti, išnaudojo 2014 metams skirtą kvotą;

(3)

todėl būtina uždrausti tų išteklių žuvų žvejybą,

28.10.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 307/23

(1)

pagal Reglamentą (EB) Nr. 1924/2006 teiginiai apie maisto produktų sveikumą draudžiami, jeigu jie nėra leisti vartoti Komisijos laikantis to reglamento reikalavimų ir nėra įtraukti į leidžiamų vartoti teiginių sąrašą;

(2)

Reglamente (EB) Nr. 1924/2006 taip pat nustatyta, kad paraiškas leisti vartoti maisto produktų sveikumo teiginius maisto tvarkymo subjektai gali teikti valstybės narės nacionalinei kompetentingai institucijai. Nacionalinė kompetentinga institucija turi perduoti reikalavimus atitinkančias paraiškas Europos maisto saugos tarnybai (EFSA) (toliau – Tarnyba);

(3)

gavusi paraišką Tarnyba nedelsdama apie ją informuoja kitas valstybes nares bei Komisiją ir pateikia nuomonę dėl atitinkamo sveikumo teiginio;

(4)

Komisija, atsižvelgdama į Tarnybos nuomonę, sprendžia dėl leidimo vartoti sveikumo teiginius suteikimo;

(5)

gavus Rank Nutrition Ltd paraišką, pateiktą pagal Reglamento (EB) Nr. 1924/2006 14 straipsnio 1 dalies a punktą, Tarnyba paprašyta pateikti nuomonę dėl sveikumo teiginio, susijusio su folatų kiekio nėščiosios kraujyje didinimu papildomai vartojant folato ir nervinio vamzdelio defektų rizikos mažėjimu (klausimas Nr. EFSA-Q-2013–00265) (2). Pareiškėjo pasiūlytas teiginys suformuluotas taip: „Papildomai vartojant folio rūgšties, nėščiosios kraujo eritrocituose daugėja folatų. Mažas folatų kiekis nėščiosios kraujo eritrocituose yra besivystančio vaisiaus nervinio vamzdelio defektų rizikos veiksnys“;

(6)

remdamasi pateiktais duomenimis Tarnyba nuomonėje, kurią Komisija ir valstybės narės gavo 2013 m. liepos 26 d., padarė išvadą, kad tarp didesnio folatų kiekio nėščiųjų kraujyje papildomai vartojant folatų ir nervinio vamzdelio defektų rizikos mažėjimo priežastinis ryšys yra. Taigi šią išvadą atitinkantis sveikumo teiginys turėtų būti laikomas atitinkančiu Reglamento (EB) Nr. 1924/2006 reikalavimus, todėl reikėtų jį įtraukti į Sąjungos leidžiamų vartoti teiginių sąrašą;

(7)

Reglamento (EB) Nr. 1924/2006 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad palankioje nuomonėje dėl leidimo vartoti sveikumo teiginį reikia pateikti tam tikrą informaciją. Atitinkamai ši informacija turėtų būti nurodyta šio reglamento priede dėl leidžiamo vartoti teiginio, įskaitant galimą teiginio formuluotės pakeitimą, konkrečias teiginio vartojimo sąlygas ir, jei taikoma, maisto produkto vartojimo sąlygas ar apribojimus ir (arba) papildomus teiginius ar įspėjimus, laikantis Reglamente (EB) Nr. 1924/2006 nustatytų taisyklių ir atsižvelgiant į Tarnybos nuomonę;

(8)

vienas iš Reglamento (EB) Nr. 1924/2006 tikslų yra užtikrinti, kad sveikumo teiginiai būtų teisingi, aiškūs ir patikimi bei naudingi vartotojui ir kad to siekiant būtų atsižvelgiama į teiginių formuluotę ir pateikimą. Todėl tais atvejais, kai teiginių formuluotės turi tą pačią prasmę vartotojams, palyginti su jau leidžiamais vartoti sveikumo teiginiais, nes nurodomas tas pats maisto produkto kategorijos, maisto produkto ar vienos iš jo sudedamųjų dalių ir sveikatos ryšys, jie turėtų būti vartojami laikantis tų pačių vartojimo sąlygų, kaip nurodyta šio reglamento priede;

(9)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

28.10.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 307/26

(1)

Komisijos reglamentu (ES) Nr. 283/2013 (2) panaikintas Komisijos reglamentas (ES) Nr. 544/2011 (3) ir išdėstyti nauji duomenų reikalavimai veikliosioms medžiagoms;

(2)

kad valstybės narės ir suinteresuotosios šalys pasirengtų laikytis tų naujų reikalavimų, Reglamente (ES) Nr. 283/2013 nustatytos pereinamojo laikotarpio priemonės dėl duomenų pateikimo prašymuose dėl veikliųjų medžiagų patvirtinimo, patvirtinimo atnaujinimo arba patvirtinimo sąlygų dalinio pakeitimo ir duomenų pateikimo prašymuose dėl augalų apsaugos produktų patvirtinimo, patvirtinimo atnaujinimo ir patvirtinimo dalinio pakeitimo;

(3)

kad tam tikrais atvejais būtų galima pateikti duomenis prašymuose dėl augalų apsaugos produktų patvirtinimo arba prašymuose dėl augalų apsaugos produktų patvirtinimo dalinio pakeitimo laikantis jų patvirtinimo arba atnaujinimo metu galiojančių duomenų pateikimo reikalavimų, reikėtų iš dalies pakeisti su augalų apsaugos produktų patvirtinimu susijusias procedūras. Šiuo pakeitimu siekiama išvengti skirtumų, atsirandančių vertinant duomenis, gautus pagal naujus skirtingoms zonoms priklausančių valstybių narių taikomus duomenų reikalavimus ir atitinkamai išsaugoti vienodą ir suderintą požiūrį į tų duomenų vertinimą juos vertinant Sąjungos lygmeniu;

(4)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

28.10.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 307/28

(1)

Reglamentu (EB) Nr. 853/2004 maisto tvarkymo subjektams nustatytos konkrečios gyvūninių maisto produktų higienos taisyklės. Tame reglamente nustatyta, kad maisto tvarkymo subjektai turi laikytis konkrečių tolesnio subproduktų, pavyzdžiui, atrajotojų skrandžių ir kanopinių gyvūnų kojų, tvarkymo reikalavimų;

(2)

pagal to reglamento III priedą, prieš išvežant į kitą vietą, nuo tolesniam tvarkymui skirtų kanopinių gyvūnų kojų turi būti pašalinta oda arba jos turi būti plikomos ir nuo jų šalinami šeriai, o atrajotojų skrandžiai turi būti nuplikomi arba išvalomi skerdykloje;

(3)

odos šalinimui, plikymui ir šerių šalinimui būtinai įrangai reikalingos didelės investicijos. Todėl mažos ir vidutinio dydžio skerdyklos pačios negali ekonomiškai efektyviai tvarkyti žmonėms vartoti skirtų gyvūnų kojų;

(4)

nors dėl technologinės pažangos galima kanopinių gyvūnų kojas paruošti taip, kad jos būtų tinkamos maistui, ir taip sumažinti maisto atliekų kiekį, būtent mažos ir vidutinio dydžio skerdyklos susiduria su praktinėmis pasekmėmis, kurios kelia kliūčių tokiam procesui;

(5)

šliužo fermentas rafinuojamas sūrio gamybai; jis gaunamas specialiose įstaigose iš jaunų atrajotojų skrandžių. Dėl skrandžių plikymo ar valymo iš esmės sumažėja iš šių skrandžių gaunamo šliužo fermento kiekis, tačiau ši procedūra neprisideda prie didesnės šliužo fermento saugos, nes vėliau jis labai gerai išvalomas;

(6)

siekiant geresnio reglamentavimo ir didesnio konkurencingumo, būtina užtikrinti aukšto lygio maisto saugą, tačiau subjektams taip pat turi būti sudarytos vienodos sąlygos, įgalinančios ir mažų bei vidutinio dydžio skerdyklų tvarumą;

(7)

atrajotojų skrandžiai ir kanopinių gyvūnų kojos yra įtrauktos į Reglamento (EB) Nr. 853/2004 I priede pateiktą subproduktų apibrėžtį. Tame reglamente nustatytais subproduktų tvarkymo reikalavimais, įskaitant nustatytą temperatūrą sandėliavimo ir vežimo metu, užtikrinama, kad šiuos produktus būtų galima saugiai tvarkyti ir pervežti į įstaigas už skerdyklos ribų, juos surinkti iš įvairių skerdyklų ir tinkamai paruošti. Todėl kompetentinga institucija turėtų leisti į kitą įstaigą pervežti nenuplikytas kanopinių gyvūnų kojas su oda ar šeriais;

(8)

todėl Reglamento (EB) Nr. 853/2004 III priedas turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(9)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

28.10.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 307/30

(1)

pagal Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 7 straipsnį buvo pateiktas prašymas leisti naudoti endo-1,4-beta-ksilanazės ir endo-1,3(4)-beta-gliukanazės, gautų iš Talaromyces versatilis sp. nov. IMI CC 378536, preparatą. Kartu su prašymu pateikti duomenys ir dokumentai, kurių reikalaujama pagal Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 7 straipsnio 3 dalį;

(2)

šis prašymas susijęs su leidimu naudoti endo-1,4-beta-ksilanazės ir endo-1,3(4)-beta-gliukanazės, gautų iš Talaromyces versatilis sp. nov. IMI CC 378536, preparatą kaip paršavedžių pašarų priedą, prašant jį priskirti prie priedų kategorijos „zootechniniai priedai“;

(3)

Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 290/2014 (2) endo-1,4-beta-ksilanazės ir endo-1,3(4)-beta-gliukanazės, gautų iš Talaromyces versatilis sp. nov. IMI CC 378536, preparatą leista naudoti dešimt metų kaip naminių paukščių, nujunkytų paršelių ir penimų kiaulių pašarų priedą;

(4)

Europos maisto saugos tarnyba (toliau – Tarnyba) 2014 m. gegužės 20 d. priimtoje nuomonėje (3) padarė išvadą, kad siūlomomis naudojimo sąlygomis endo-1,4-beta-ksilanazės EC 3.2.1.8 ir endo-1,3(4)-beta-gliukanazės EC 3.2.1.6, gautų iš Talaromyces versatilis sp. nov. IMI CC 378536, preparatas nedaro nepageidaujamo poveikio gyvūnų sveikatai, žmonių sveikatai ar aplinkai. Tarnyba nemano, kad reikia nustatyti konkrečius stebėjimo po pateikimo rinkai reikalavimus. Be to, ji patvirtino pašarų priedo pašaruose analizės metodo taikymo ataskaitą, kurią pateikė Reglamentu (EB) Nr. 1831/2003 įsteigta etaloninė laboratorija;

(5)

Tarnyba taip pat nustatė, kad, remiantis metaanalizės rezultatais, papildžius paršavedžių mitybą rekomenduojama priedo doze paršavedės laktacijos metu neteko daug mažiau svorio, o kitų vertintų kriterijų reikšmės nepakito. Kadangi mažesnis svorio praradimas, kuriuo Tarnyba suabejojo dėl biologinės arba fiziologinės svarbos trūkumo, laikytas svarbiu zoologiniu kriterijumi, laikyta, kad pateikti in vivo tyrimai atitinka veiksmingumo laktuojančioms paršavedėms įrodymo sąlygas;

(6)

atlikus endo-1,4-beta-ksilanazės EC 3.2.1.8 ir endo-1,3(4)-beta-gliukanazės EC 3.2.1.6, gautų iš Talaromyces versatilis sp. nov. IMI CC 378536, preparato vertinimą nustatyta, kad Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 5 straipsnyje išdėstytos leidimo suteikimo sąlygos yra įvykdytos. Todėl reikėtų leisti naudoti šį preparatą, kaip nurodyta šio reglamento priede;

(7)

šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto nuomonę,

28.10.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 307/34

(1)

Komisijos įgyvendinimo reglamente (ES) Nr. 543/2011 (2) numatyta prižiūrėti jo XVIII priede išvardytų produktų importą. Tokia priežiūra turi būti vykdoma pagal taisykles, nustatytas Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93 (3) 308d straipsnyje;

(2)

taikant daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde sudarytos Sutarties dėl žemės ūkio (4) 5 straipsnio 4 dalį ir atsižvelgiant į naujausius turimus 2011, 2012 ir 2013 m. duomenis, nuo 2014 m. lapkričio 1 d. reikėtų pakoreguoti ribinį kiekį, kurį pasiekus taikomi papildomi muitai artišokams, klementinams, mandarinams ir likeriniams mandarinams, nuo 2014 m. gruodžio 1 d. – apelsinams, o nuo 2015 m. sausio 1 d. – cukinijoms, citrinoms, obuoliams ir kriaušėms;

(3)

todėl Įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 543/2011 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas. Siekiant aiškumo turėtų būti pakeistas visas to reglamento XVIII priedas;

(4)

siekiant užtikrinti, kad ši priemonė būtų taikoma kuo greičiau po atnaujintų duomenų pateikimo, šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo dieną,

28.10.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 307/36

(1)

Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 543/2011, atsižvelgiant į daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde rezultatus, nustatomi kriterijai, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo iš trečiųjų šalių vertes produktams ir laikotarpiams, nurodytiems jo XVI priedo A dalyje;

(2)

remiantis Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011 136 straipsnio 1 dalimi, standartinė importo vertė apskaičiuojama kiekvieną darbo dieną atsižvelgiant į kintančius kasdienius duomenis. Todėl šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

28.10.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 307/38

(1)

Direktyvos 2010/75/ES 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Komisija, siekdama palengvinti geriausių prieinamų gamybos būdų (GPGB) informacinių dokumentų, apibrėžtų tos direktyvos 3 straipsnio 11 dalyje, rengimą, turi organizuoti savo ir valstybių narių, atitinkamų pramonės sektorių ir aplinkos apsaugos srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų keitimąsi informacija apie pramoninius išmetamuosius teršalus;

(2)

pagal Direktyvos 2010/75/ES 13 straipsnio 2 dalį keitimasis informacija turi apimti informaciją apie įrenginių ir priemonių veikimą teršalų išmetimo aspektu (prireikus išreikštą vidurkiais per trumpąjį ir ilgąjį laikotarpius bei susijusiomis nustatytomis sąlygomis), žaliavų suvartojimo ir pobūdžio, vandens suvartojimo, energijos naudojimo ir atliekų susidarymo aspektais, naudotus gamybos būdus, su jais susijusią stebėseną, poveikį įvairių rūšių aplinkos komponentams, ekonominį bei techninį perspektyvumą ir jų raidą, taip pat geriausius prieinamus gamybos būdus ir naujus būdus, nustatytus aptarus tos direktyvos 13 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose minimus klausimus;

(3)

Direktyvos 2010/75/ES 3 straipsnio 12 dalyje apibrėžtos GPGB išvados – tai pagrindinė sudedamoji GPGB informacinių dokumentų dalis, kurioje išdėstomos išvados dėl geriausių prieinamų gamybos būdų, jie aprašomi, pateikiama informacija dėl jų taikymo galimybių, su geriausiais prieinamais gamybos būdais siejamo išmetamųjų teršalų lygio, susijusios stebėsenos, susijusių suvartojimo lygių ir, jei reikia, atitinkamos eksploatavimo vietos atkūrimo priemonių;

(4)

pagal Direktyvos 2010/75/ES 14 straipsnio 3 dalį GPGB išvadomis turi būti remiamasi nustatant leidimų sąlygas įrenginiams, kuriems taikomas tos direktyvos II skyrius;

(5)

Direktyvos 2010/75/ES 15 straipsnio 3 dalyje reikalaujama, kad kompetentinga institucija nustatytų išmetamųjų teršalų ribines vertes, kuriomis būtų užtikrinama, kad įprastinėmis eksploatacijos sąlygomis išmetamas teršalų kiekis neviršytų išmetamų teršalų kiekio, susijusio su Direktyvos 2010/75/ES 13 straipsnio 5 dalyje nurodytuose sprendimuose dėl GPGB išvadų nustatytų geriausių prieinamų gamybos būdų taikymu;

(6)

Direktyvos 2010/75/ES 15 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyto reikalavimo galima nukrypti tik tuo atveju, kai dėl su GPGB siejamo išmetamųjų teršalų kiekio būtų patiriamos neproporcingai didelės, palyginti su aplinkai teikiama nauda, sąnaudos, susijusios su atitinkamo įrenginio geografine padėtimi, vietos aplinkos sąlygomis ar techninėmis savybėmis;

(7)

Direktyvos 2010/75/ES 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidime nurodyti stebėsenos reikalavimai, kurie minimi direktyvos 14 straipsnio 1 dalies c punkte, turi būti grindžiami GPGB išvadose aprašytos stebėsenos išvadomis;

(8)

pagal Direktyvos 2010/75/ES 21 straipsnio 3 dalį per ketverius metus nuo sprendimų dėl GPGB išvadų paskelbimo kompetentinga institucija turi persvarstyti ir, jei būtina, atnaujinti visas leidimo sąlygas bei užtikrinti, kad įrenginys atitiktų tas leidimo sąlygas;

(9)

2011 m. gegužės 16 d. Komisijos sprendimu, kuriuo pagal Direktyvos 2010/75/ES dėl pramoninių išmetamų teršalų 13 straipsnį sukuriamas keitimosi informacija forumas, Komisija sukūrė iš valstybių narių, atitinkamų pramonės sektorių ir aplinkos apsaugos srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų atstovų sudarytą forumą (2);

(10)

2013 m. rugsėjo 20 d. pagal Direktyvos 2010/75/ES 13 straipsnio 4 dalį Komisija gavo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimu sukurto forumo nuomonę apie siūlomą naftos ir dujų perdirbimui taikomo GPGB informacinio dokumento turinį ir šią nuomonę paskelbė viešai;

(11)

šiame sprendime numatytos priemonės atitinka pagal Direktyvos 2010/75/ES 75 straipsnio 1 dalį įsteigto komiteto nuomonę,