24.12.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 352/1

(1)

Sutarties 107 straipsnio 1 dalies kriterijus atitinkantis valstybės teikiamas finansavimas yra valstybės pagalba, apie kurią pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį turi būti pranešta Komisijai. Tačiau pagal Sutarties 109 straipsnį Taryba gali nustatyti pagalbos rūšis, kurioms šis pranešimo reikalavimas netaikomas. Pagal Sutarties 108 straipsnio 4 dalį Komisija gali priimti reglamentus, susijusius su tomis valstybės pagalbos rūšimis. Laikydamasi Sutarties 109 straipsnio pagal Reglamentą (EB) Nr. 994/98 Taryba nusprendė, kad viena iš tokių rūšių gali būti de minimis pagalba. Todėl nelaikoma, kad de minimis pagalba, kuri yra neviršijant tam tikros nustatytos sumos per tam tikrą laikotarpį vienai įmonei suteikta pagalba, atitinka visus Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus ir dėl to pranešimo tvarka jai netaikoma;

(2)

daugelyje sprendimų Komisija išaiškino pagalbos pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį sąvoką. Savo politiką dėl de minimis viršutinės ribos, už kurią mažesnei pagalbai Sutarties 107 straipsnio 1 dalis netaikoma, Komisija taip pat yra pirmiausia išdėsčiusi pranešime apie de minimis taisyklę valstybės pagalbai (3), o vėliau – Komisijos reglamentuose (EB) Nr. 69/2001 (4) ir (EB) Nr. 1998/2006 (5). Atsižvelgiant į Reglamento (EB) Nr. 1998/2006 taikymo patirtį, tikslinga peržiūrėti kai kurias tame reglamente nustatytas sąlygas ir jį pakeisti nauju;

(3)

tikslinga palikti de minimis pagalbos, kurią viena įmonė iš vienos valstybės narės gali gauti per bet kurį trejų metų laikotarpį, sumos viršutinę ribą – 200 000 EUR. Ši viršutinė riba vis dar būtina siekiant užtikrinti, kad priemonės, kurioms taikomas šis reglamentas, galėtų būti laikomos nedarančiomis poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir neiškraipančiomis konkurencijos arba nekeliančiomis tokios grėsmės;

(4)

taikant Sutartyje nustatytas konkurencijos taisykles, įmonė yra bet koks ekonominę veiklą vykdantis subjektas, nepaisant jo teisinio statuso ir finansavimo būdų (6). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė, kad visi to paties subjekto (teisiškai ar de facto) kontroliuojami subjektai turėtų būti laikomi viena įmone (7). Teisinio tikrumo ir administracinės naštos mažinimo sumetimais šiame reglamente reikėtų pateikti baigtinį aiškių kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, kada dvi ar daugiau įmonių toje pačioje valstybėje narėje turi būti laikomos viena įmone, sąrašą. Iš nustatytų kriterijų, pagal kuriuos Komisijos rekomendacijoje 2003/361/EB (8) ir Komisijos reglamento (EB) Nr. 800/2008 (9) I priede apibrėžiant mažąsias arba vidutines įmones (MVĮ) apibrėžtos susijusios įmonės, Komisija atrinko tuos kriterijus, kurie atitinka šio reglamento paskirtį. Kriterijai jau žinomi valdžios institucijoms ir, turint omenyje šio reglamento taikymo sritį, turėtų būti taikomi ir MVĮ, ir didelėms įmonėms. Tais kriterijais turėtų būti užtikrinta, kad, taikant de minimis taisyklę, susijusių įmonių grupė būtų laikoma viena įmone, bet įmonės, kurių vienintelis tarpusavio ryšys yra kiekvienos iš jų tiesioginė sąsaja su ta pačia viešąja įstaiga arba įstaigomis, nebūtų laikomos tarpusavyje susijusiomis. Todėl atsižvelgiama į specifinę įmonių, kurias kontroliuoja ta pati viešoji įstaiga arba įstaigos ir kurios gali turėti nepriklausomą sprendimų priėmimo galią, padėtį;

(5)

siekiant atsižvelgti į vidutinį įmonių, veikiančių krovinių vežimo keliais sektoriuje, mažumą, tikslinga palikti 100 000 EUR pagalbos įmonėms, vykdančioms krovinių vežimo keliais veiklą samdos pagrindais arba už atlygį, viršutinę ribą. Integruotos paslaugos teikimas, kai faktinis vežimas yra tik vienas iš elementų (pvz., perkraustymo paslaugos, pašto ar kurjerių paslaugos arba atliekų surinkimo ar perdirbimo paslaugos), neturėtų būti laikomas vežimo paslauga. Siekiant atsižvelgti į perteklinį krovinių vežimo keliais sektoriaus pajėgumą ir transporto politikos tikslus sumažinti spūstis keliuose ir keliais vežamų krovinių skaičių, pagalba įmonėms, vykdančioms krovinių vežimo keliais veiklą samdos pagrindais arba už atlygį, įsigyti krovinių vežimo keliais transporto priemones į šio reglamento taikymo sritį neturėtų patekti. Atsižvelgiant į keleivių vežimo keliais transporto sektoriaus vystymąsi, nebetikslinga šiam sektoriui taikyti mažesnę viršutinę ribą;

(6)

atsižvelgiant į specialias taisykles, taikomas pirminės žemės ūkio produktų gamybos, žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuose, bei į riziką, kad šiame reglamente nustatytos viršutinės ribos nesiekiančios pagalbos sumos vis tiek galėtų atitikti Sutarties 107 straipsnio 1 dalies kriterijus, šis reglamentas neturėtų būti taikomas tiems sektoriams;

(7)

atsižvelgiant į žemės ūkio ir ne žemės ūkio produktų perdirbimo ir prekybos jais panašumus, šis reglamentas turėtų būti taikomas žemės ūkio produktų perdirbimui ir prekybai jais, jeigu laikomasi tam tikrų sąlygų. Nei veikla ūkyje, kaip antai grūdų derliaus nuėmimas, pjovimas, kūlimas arba kiaušinių pakavimas, būtina ruošiant produktą parduoti pirmą kartą, nei pirmas pardavimas perpardavėjams arba perdirbėjams šiuo atžvilgiu neturėtų būti laikomi perdirbimu arba prekyba;

(8)

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nustatė, kad kai Sąjunga teisės aktais įteisino bendrą atitinkamo žemės ūkio sektoriaus rinkos organizavimą, valstybės narės buvo įpareigotos nesiimti jokių priemonių, galinčių jam pakenkti arba nuo jo nukrypti (10). Dėl tos priežasties šio reglamento nuostatų nereikėtų taikyti pagalbai, kurios dydis nustatomas pagal rinkai pateiktų arba joje įsigytų produktų kainą arba kiekį. Reglamentas taip pat neturėtų būti taikomas pagalbai, kuri būtų susieta su prievole ją dalytis su pirminiais gamintojais;

(9)

šis reglamentas neturėtų būti taikomas eksporto pagalbai arba pagalbai, kuri priklauso nuo to, ar naudojama daugiau vietinių nei importuotų produktų. Visų pirma reglamentas neturėtų būti taikomas pagalbai, naudojamai platinimo tinklų kūrimui ir veikimui kitose valstybėse narėse arba trečiosiose šalyse finansuoti. Pagalba, skirta padengti išlaidoms, susijusioms su dalyvavimu prekybos mugėse arba su tyrimais ar konsultavimo paslaugomis, kurių reikia pateikiant naują arba esamą produktą į naują rinką kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje, paprastai nelaikoma eksporto pagalba;

(10)

trejų metų laikotarpį, į kurį reikia atsižvelgti taikant šį reglamentą, reikėtų vertinti etapais, kad, kiekvieną kartą teikiant naują de minimis pagalbą, būtų atsižvelgiama į bendrą per atitinkamus finansinius metus ir per praėjusius dvejus finansinius metus suteiktos de minimis pagalbos sumą;

(11)

jei įmonė veikia ir sektoriuose, kuriems šis reglamentas netaikomas, ir taip pat kituose sektoriuose arba vykdo kitą veiklą, šis reglamentas turėtų būti taikomas tiems kitiems sektoriams ar kitai veiklai, su sąlyga, kad atitinkama valstybė narė tinkamomis priemonėmis, kaip antai atskirdama veiklos sritis ar sąnaudas, užtikrina, kad veiklai tuose sektoriuose, kuriems šis reglamentas netaikomas, nebūtų teikiama de minimis pagalba. Tas pats principas turėtų būti taikomas ir tuomet, kai įmonės veikia sektoriuose, kuriems taikomos mažesnės de minimis viršutinės ribos. Jei neįmanoma užtikrinti, kad veiklai sektoriuose, kuriems taikomos mažesnės de minimis viršutinės ribos, de minimis pagalba būtų teikiama tik neviršijant tų mažesnių viršutinių ribų, visai įmonės veiklai turėtų būti taikoma mažiausia viršutinė riba;

(12)

šiuo reglamentu reikėtų nustatyti taisykles, kuriomis užtikrinama, kad nebūtų įmanoma nesilaikyti konkrečiuose reglamentuose arba Komisijos sprendimuose nustatytų didžiausių pagalbos intensyvumo dydžių. Juo taip pat reikėtų numatyti aiškias ir lengvai taikomas pagalbos sumavimo taisykles;

(13)

taikant šį reglamentą neatmetama galimybė, kad priemonė gali būti nelaikoma valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį remiantis kitu pagrindu, negu nurodyta šiame reglamente, pvz., dėl to, kad tokia priemonė priimta laikantis rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio veiklos vykdytojo principo, arba dėl to, kad tokia priemonė nesusijusi su valstybės išteklių perdavimu. Visų pirma Sąjungos finansavimas, kurį centralizuotai valdo Komisija ir kurio tiesiogiai arba netiesiogiai valstybė narė nekontroliuoja, nėra valstybės pagalba ir į jį neturėtų būti atsižvelgiama nustatant, ar laikomasi atitinkamos viršutinės ribos;

(14)

siekiant užtikrinti skaidrumą, vienodas sąlygas ir veiksmingą stebėseną, šis reglamentas turėtų būti taikomas tik de minimis pagalbai, kurios bendrąjį subsidijos ekvivalentą galima tiksliai ex ante apskaičiuoti neatlikus rizikos vertinimo (skaidriai pagalbai). Tiksliai apskaičiuoti galima, pavyzdžiui, dotacijas, palūkanų subsidijas, apribotą atleidimą nuo mokesčių ar kitas priemones, kuriomis numatoma riba, kuria galima užtikrinti, kad atitinkama viršutinė riba nebūtų viršyta. Numatoma riba reiškia, kad kol tiksli pagalbos suma nežinoma arba dar nežinoma, valstybė narė turi daryti prielaidą, kad ta suma lygi ribos sumai, siekiant užtikrinti, kad kelios pagalbos priemonės kartu neviršytų šiame reglamente nustatytos viršutinės ribos, ir taikyti pagalbos sumavimo taisykles;

(15)

siekiant užtikrinti skaidrumą, vienodas sąlygas ir teisingą de minimis viršutinės ribos taikymą, reikėtų, kad visos valstybės narės taikytų tą patį skaičiavimo metodą. Norint palengvinti šį skaičiavimą reikėtų, kad pagalbos sumos, kurios teikiamos ne piniginių dotacijų forma, būtų konvertuojamos į bendrąjį subsidijos ekvivalentą. Apskaičiuojant skaidrių pagalbos formų (išskyrus dotacijas ir dalimis mokamą pagalbą) bendrąjį subsidijos ekvivalentą reikia remtis tokios pagalbos teikimo metu rinkoje galiojančiomis normomis. Siekiant, kad valstybės pagalbos teikimo taisyklės būtų taikomos vienodai, skaidriai ir paprastai, įgyvendinant šį reglamentą taikytinos rinkos normos turėtų būti orientacinės normos, nustatytos Komisijos komunikate dėl orientacinių ir diskonto normų nustatymo metodo pakeitimo (11);

(16)

pagalba, kurią sudaro paskolos, įskaitant paskolų forma teikiamą de minimis rizikos finansų pagalbą, turėtų būti laikoma skaidria de minimis pagalba, jei bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas remiantis pagalbos suteikimo metu rinkoje galiojusių palūkanų normomis. Siekiant supaprastinti nedidelių trumpalaikių paskolų vertinimą, šiame reglamente reikėtų numatyti aiškią taisyklę, kurią būtų lengva taikyti ir kuria būtų atsižvelgiama tiek į paskolos sumą, tiek į jos trukmę. Remiantis Komisijos patirtimi, galima laikyti, kad paskolų, kurios užtikrintos ne mažiau kaip 50 % paskolos vertės užstatu ir kurios neviršija 1 000 000 EUR ir penkerių metų trukmės arba 500 000 EUR ir dešimties metų trukmės, bendrasis subsidijos ekvivalentas neviršija de minimis viršutinės ribos. Atsižvelgiant į sunkumus, susijusius su pagalbos, suteiktos įmonėms, kurios gali būti nepajėgios grąžinti paskolos, bendrojo subsidijos ekvivalento nustatymu, ši taisyklė turėtų būti netaikoma tokioms įmonėms;

(17)

pagalba, kurią sudaro kapitalo injekcijos, neturėtų būti laikoma skaidria de minimis pagalba, išskyrus tuos atvejus, kai visa valstybės injekcijos suma neviršija de minimis viršutinės ribos. Pagalba, kurią sudaro rizikos finansų priemonės, kurios gali būti investicijos į nuosavą kapitalą ar į kvazinuosavą kapitalą, kaip nurodyta Rizikos finansų gairėse (12), neturėtų būti laikoma skaidria de minimis pagalba, išskyrus tuos atvejus, kai pagal susijusią priemonę numatomas kapitalas neviršija de minimis viršutinės ribos;

(18)

pagalba, kurią sudaro garantijos, įskaitant garantijų forma teikiamą de minimis rizikos finansų pagalbą, turėtų būti laikoma skaidria, jei bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas remiantis saugumo garanto priemokomis, nustatytomis Komisijos pranešime, skirtame atitinkamoms įmonėms (13). Siekiant supaprastinti trumpalaikių garantijų, kuriomis užtikrinama iki 80 % sąlyginai nedidelės paskolos sumos, vertinimą, šiame reglamente reikėtų numatyti aiškią taisyklę, kurią lengva taikyti ir kuria atsižvelgiama tiek į pagrindinės paskolos sumą, tiek į garantijos trukmę. Ši taisyklė neturėtų būti taikoma tokioms pagrindinių sandorių, kurie nėra paskolos, garantijoms kaip kapitalo sandorių garantijos. Kai garantija neviršija 80 % pagrindinės paskolos sumos, garantuojama suma neviršija 1 500 000 EUR ir garantijos trukmė neviršija penkerių metų, galima laikyti, kad garantijos bendrasis subsidijos ekvivalentas neviršija de minimis viršutinės ribos. Tas pats galioja, kai garantija neviršija 80 % pagrindinės paskolos sumos, garantuojama suma neviršija 750 000 EUR ir garantijos trukmė neviršija dešimties metų. Be to, valstybės narės garantijų bendrojo subsidijos ekvivalento apskaičiavimui gali naudoti metodiką, apie kurią Komisijai buvo pranešta pagal kitą tuo metu taikytą Komisijos reglamentą valstybės pagalbos srityje ir kurį Komisija patvirtino kaip atitinkantį Garantijų pranešimą arba kitą vėliau priimtą pranešimą, su sąlyga, jei patvirtintoje metodikoje aiškiai apibrėžta garantijų rūšis ir pagrindinių sandorių rūšis atsižvelgiant į šio reglamento taikymą. Atsižvelgiant į sunkumus, susijusius su pagalbos, suteiktos įmonėms, kurios gali būti nepajėgios grąžinti paskolos, bendrojo subsidijos ekvivalento nustatymu, ši taisyklė turėtų būti netaikoma tokioms įmonėms;

(19)

kai de minimis pagalbos schema įgyvendinama per finansinius tarpininkus, reikėtų užtikrinti, kad pastarieji negautų jokios valstybės pagalbos. Tai gali būti padaryta, pavyzdžiui, reikalaujant, kad finansiniai tarpininkai, kurie naudojasi valstybės garantija, mokėtų rinkos principus atitinkančią priemoką arba pranašumus visiškai perduotų galutiniams gavėjams, arba laikantis de minimis viršutinės ribos ir kitų šio reglamento sąlygų ir tarpininkų lygmeniu;

(20)

gavusi pranešimą iš valstybės narės, Komisija gali nagrinėti, ar priemonės, kurios nesudaro dotacija, paskola, garantija, kapitalo injekcija arba rizikos finansų priemonė, kuri gali būti investicija į nuosavą kapitalą ar į kvazinuosavą kapitalą, bendrosios subsidijos ekvivalentas neviršija de minimis viršutinės ribos ir todėl jai galėtų būti taikomas šis reglamentas;

(21)

Komisija privalo užtikrinti, kad valstybės pagalbos teikimo taisyklių būtų laikomasi, ir remdamosi Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalyje nurodytu bendradarbiavimo principu valstybės narės turėtų palengvinti šios užduoties įgyvendinimą ir tam sukurti reikalingas priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad bendra de minimis pagalbos suma, suteikta vienai įmonei pagal de minimis pagalbos taisyklę, neviršytų bendros leidžiamos viršutinės ribos. Todėl teikdamos de minimis pagalbą, valstybės narės turėtų informuoti atitinkamą įmonę apie suteiktos de minimis pagalbos sumą ir tai, kad pagalba yra de minimis, ir padaryti aiškią nuorodą į šį reglamentą. Turėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės vykdytų suteiktos pagalbos stebėseną, kad būtų neviršytos viršutinės ribos ir būtų laikomasi pagalbos sumavimo taisyklių. Siekdama įvykdyti tą pareigą, prieš teikdama tokią pagalbą atitinkama valstybė narė turėtų gauti iš įmonės deklaraciją apie kitą per einamuosius ir dvejus ankstesnius finansinius metus pagal šį reglamentą arba kitus de minimis reglamentus gautą de minimis pagalbą. Valstybės narės taip pat turėtų turėti galimybę įsteigti centrinį registrą, kuriame būtų išsami informacija apie suteiktą de minimis pagalbą, ir tikrinti, ar bet kokia naujai suteikta pagalba neviršija atitinkamos viršutinės ribos;

(22)

prieš teikdama naują de minimis pagalbą, kiekviena valstybė narė turėtų patikrinti, kad naujoji de minimis pagalba neviršytų de minimis viršutinės ribos toje valstybėje narėje ir kad būtų laikomasi kitų šio reglamento sąlygų;

(23)

atsižvelgiant į Komisijos patirtį, ypač į tai, kad dažnai reikia peržiūrėti valstybės pagalbos politiką, šio reglamento galiojimo laiką reikėtų apriboti. Jeigu šio reglamento galiojimo laikotarpis pasibaigtų jo nepratęsus, valstybėms narėms turėtų būti suteikiamas šešių mėnesių tikslinimo laikotarpis dėl de minimis pagalbos, kuriai buvo taikomas šis reglamentas,

a)

pagalbą, suteiktą įmonėms, vykdančioms veiklą žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje, kuriam taikomas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 104/2000 (14);

b)

pagalbą, suteiktą įmonėms, vykdančioms pirminės žemės ūkio produktų gamybos veiklą;

c)

pagalbą, suteiktą įmonėms, vykdančioms veiklą žemės ūkio produktų perdirbimo ir prekybos sektoriuje, šiais atvejais:

d)

pagalbą su eksportu susijusiai veiklai trečiosiose šalyse arba valstybėse narėse, t. y. pagalbą, tiesiogiai susijusią su eksportuojamais kiekiais, platinimo tinklo kūrimu bei veikla, arba kitomis einamosiomis išlaidomis, susijusiomis su eksporto veikla;

e)

pagalbą, kuri priklauso nuo to, ar daugiau vartojama vietinių nei importuotų prekių.

a)

viena įmonė turi kitos įmonės akcininkų arba narių balsų daugumą;

b)

viena įmonė turi teisę paskirti arba atleisti daugumą kitos įmonės administracijos, valdymo arba priežiūros organo narių;

c)

pagal sutartį arba vadovaujantis steigimo sutarties ar įstatų nuostata vienai įmonei suteikiama teisė daryti kitai įmonei lemiamą įtaką;

d)

viena įmonė, būdama kitos įmonės akcininkė arba narė, vadovaudamasi su tos įmonės kitais akcininkais ar nariais sudaryta sutartimi, viena kontroliuoja tos kitos įmonės akcininkų arba narių balsavimo teisių daugumą.

a)

pagalbos gavėjui netaikoma kolektyvinė nemokumo procedūra ir jis neatitinka nacionalinės teisės kriterijų, pagal kuriuos kreditorių prašymu jam būtų taikoma kolektyvinė nemokumo procedūra. Kai pagalbos gavėjas yra didelė įmonė, jos padėtis turi prilygti bent jau B kredito reitingui; ir

b)

paskola yra užtikrinta ne mažiau kaip 50 % paskolos vertės užstatu ir paskola yra pirmuoju atveju: 1 000 000 EUR (arba įmonių, vykdančių krovinių vežimo keliais veiklą, atveju – 500 000 EUR) per penkerius metus, arba antruoju atveju: 500 000 EUR (arba įmonių, vykdančių krovinių vežimo keliais veiklą, atveju – 250 000 EUR) per dešimt metų; jeigu paskola sudaro mažesnę tų sumų dalį ir (arba) suteikiama trumpesniam negu atitinkamai penkerių arba dešimties metų laikotarpiui, tos paskolos bendrasis subsidijos ekvivalentas apskaičiuojamas kaip atitinkama 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos atitinkamos viršutinės ribos dalis; arba

c)

bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas remiantis pagalbos suteikimo metu galiojusia orientacine norma.

a)

pagalbos gavėjui netaikoma kolektyvinė nemokumo procedūra ir jis neatitinka nacionalinės teisės kriterijų, pagal kuriuos kreditorių prašymu jam būtų taikoma kolektyvinė nemokumo procedūra. Kai pagalbos gavėjas yra didelė įmonė, jos padėtis turi prilygti bent jau B kredito reitingui; ir

b)

garantija neviršija 80 % pagrindinės paskolos sumos ir garantuojama suma yra pirmuoju atveju: 1 500 000 EUR (arba įmonių, vykdančių krovinių vežimo keliais veiklą, atveju – 750 000 EUR), o garantijos trukmė yra penkeri metai, arba antruoju atveju: 750 000 EUR (arba įmonių, vykdančių krovinių vežimo keliais veiklą, atveju – 375 000 EUR), o garantijos trukmė yra dešimt metų; jeigu garantuojama suma sudaro mažesnę tų sumų dalį ir (arba) garantija suteikiama trumpesniam negu atitinkamai penkerių arba dešimties metų laikotarpiui, tos garantijos bendrasis subsidijos ekvivalentas apskaičiuojamas kaip atitinkama 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos atitinkamos viršutinės ribos dalis; arba

c)

bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas remiantis Komisijos pranešime nustatytomis saugumo garanto priemokomis (tame Komisijos pranešime – „saugaus uosto“ priemokos); arba

d)

iki įgyvendinimo:

24.12.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 352/9

(1)

Sutarties 107 straipsnio 1 dalies kriterijus atitinkantis valstybės teikiamas finansavimas yra valstybės pagalba, apie kurią pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį turi būti pranešta Komisijai. Tačiau pagal Sutarties 109 straipsnį Taryba gali nustatyti pagalbos rūšis, kurioms šis pranešimo reikalavimas netaikomas. Pagal Sutarties 108 straipsnio 4 dalį Komisija gali priimti reglamentus, susijusius su tomis valstybės pagalbos kategorijomis. Laikydamasi Sutarties 109 straipsnio pagal Reglamentą (EB) Nr. 994/98 Taryba nusprendė, kad viena iš tokių kategorijų gali būti de minimis pagalba. Todėl nelaikoma, kad de minimis pagalba, kuri yra neviršijant tam tikros nustatytos sumos per tam tikrą laikotarpį vienai įmonei suteikta pagalba, atitinka visus Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus ir dėl to pranešimo tvarka jai netaikoma;

(2)

daugelyje sprendimų Komisija išaiškino pagalbos pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį sąvoką. Savo politiką dėl de minimis viršutinės ribos, už kurią mažesnei pagalbai Sutarties 107 straipsnio 1 dalis netaikoma, Komisija taip pat yra pirmiausia išdėsčiusi pranešime apie de minimis taisyklę valstybės pagalbai (3), o vėliau – Komisijos reglamentuose (EB) Nr. 69/2001 (4) ir (EB) Nr. 1998/2006 (5). Atsižvelgiant į specialias taisykles, taikomas žemės ūkio sektoriuje, ir į riziką, kad net ir nedidelė pagalba galėtų atitikti Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, tie reglamentai žemės ūkio sektoriui arba jo dalims netaikomi. Komisija jau priėmė kelis reglamentus, kuriais nustatomos žemės ūkio sektoriuje teikiamos de minimis pagalbos taisyklės; naujausias iš jų yra Reglamentas (EB) Nr. 1535/2007 (6). Atsižvelgiant į Reglamento (EB) Nr. 1535/2007 taikymo patirtį, tikslinga peržiūrėti kai kurias tame reglamente nustatytas sąlygas ir jį pakeisti nauju;

(3)

atsižvelgiant į Komisijos patirtį taikant Reglamentą (EB) Nr. 1535/2007, didžiausia pagalbos suma vienai įmonei per trejus metus turėtų būti padidinta iki 15 000 EUR, o metinės produkcijos nacionalinė riba – iki 1 %. Tomis naujomis viršutinėmis ribomis bus toliau užtikrinama, kad priemonės, kurioms taikomas šis reglamentas, galėtų būti laikomos nedarančiomis poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir neiškraipančiomis konkurencijos arba nekeliančiomis tokios grėsmės;

(4)

taikant Sutartyje nustatytas konkurencijos taisykles, įmonė yra bet koks ekonominę veiklą vykdantis subjektas, nepaisant jo teisinio statuso ir finansavimo būdų (7). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė, kad visi to paties subjekto (teisiškai ar de facto) kontroliuojami subjektai turėtų būti laikomi viena įmone (8). Teisinio tikrumo ir administracinės naštos mažinimo sumetimais šiame reglamente reikėtų pateikti baigtinį aiškių kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, kada dvi ar daugiau įmonių toje pačioje valstybėje narėje turi būti laikomos viena įmone, sąrašą. Iš nustatytų kriterijų, pagal kuriuos Komisijos rekomendacijoje 2003/361/EB (9) ir Komisijos reglamento (EB) Nr. 800/2008 (10) I priede apibrėžiant mažąsias arba vidutines įmones (MVĮ) apibrėžtos susijusios įmonės, Komisija atrinko tuos kriterijus, kurie atitinka šio reglamento paskirtį. Kriterijai jau žinomi valdžios institucijoms ir, turint omenyje šio reglamento taikymo sritį, turėtų būti taikomi ir MVĮ, ir didelėms įmonėms. Tais kriterijais turėtų būti užtikrinta, kad, taikant de minimis taisyklę, susijusių įmonių grupė būtų laikoma viena įmone, bet įmonės, kurių vienintelis tarpusavio ryšys yra kiekvienos iš jų tiesioginė sąsaja su ta pačia viešąja įstaiga arba įstaigomis, nebūtų laikomos tarpusavyje susijusiomis. Todėl atsižvelgiama į specifinę įmonių, kurias kontroliuoja ta pati viešoji įstaiga arba įstaigos ir kurios gali turėti nepriklausomą sprendimų priėmimo galią, padėtį. Tais kriterijais taip pat turėtų būti užtikrinta, kad atskiri juridinio asmens arba fizinių ar juridinių asmenų grupės nariai vien dėl tos priežasties nebūtų laikomi susijusiomis įmonėmis tais atvejais, kai nacionalinėje teisėje yra numatyta, kad tokių atskirų narių teisės ir pareigos yra sulyginamos su atskirų ūkininkų, turinčių valdos vadovo statusą – visų pirma ekonominiu, socialiniu ir mokestiniu požiūriu,– teisėmis ir pareigomis, ir kai tie atskiri nariai prisidėjo stiprinant atitinkamų juridinių asmenų arba grupių žemės ūkio struktūras;

(5)

atsižvelgiant į žemės ūkio ir ne žemės ūkio produktų perdirbimo ir prekybos jais panašumus, žemės ūkio produktų perdirbimas ir prekyba priskiriami Komisijos reglamento (ES) Nr. 1407/2013 (11) taikymo sričiai;

(6)

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nustatė, kad kai Sąjunga teisės aktais įteisino bendrą atitinkamo žemės ūkio sektoriaus rinkos organizavimą, valstybės narės buvo įpareigotos nesiimti jokių priemonių, galinčių jam pakenkti arba nuo jo nukrypti (12). Dėl tos priežasties šio reglamento nuostatų nereikėtų taikyti pagalbai, kurios dydis nustatomas pagal rinkai pateiktų arba joje įsigytų produktų kainą arba kiekį. Reglamentas taip pat neturėtų būti taikomas pagalbai, kuri būtų susieta su prievole ją dalytis su pirminiais gamintojais;

(7)

šis reglamentas neturėtų būti taikomas eksporto pagalbai arba pagalbai, kuri priklauso nuo to, ar naudojama daugiau vietinių nei importuotų produktų. Visų pirma reglamentas neturėtų būti taikomas pagalbai, naudojamai platinimo tinklų kūrimui ir veikimui kitose valstybėse narėse arba trečiosiose šalyse finansuoti. Pagalba, skirta padengti išlaidoms, susijusioms su dalyvavimu prekybos mugėse arba su tyrimais ar konsultavimo paslaugomis, kurių reikia pateikiant naują arba esamą produktą į naują rinką kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje, paprastai nelaikoma eksporto pagalba;

(8)

trejų metų laikotarpį, į kurį reikia atsižvelgti taikant šį reglamentą, reikėtų vertinti etapais, kad, kiekvieną kartą teikiant naują de minimis pagalbą, būtų atsižvelgiama į bendrą per atitinkamus finansinius metus ir per praėjusius dvejus finansinius metus suteiktos de minimis pagalbos sumą;

(9)

jeigu įmonė vykdo veiklą pirminės žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje ir taip pat kituose sektoriuose arba veiklos srityse, kurioms taikomas Reglamentas (ES) Nr. 1407/2013, to reglamento nuostatos turėtų būti taikomos pagalbai, skirtai tiems kitiems sektoriams arba veiklos sritims, su sąlyga, kad atitinkama valstybė narė tinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, atskirdama veiklos sritis ar sąnaudas, užtikrina, kad pirminės žemės ūkio produktų gamybos sektoriaus veiklai vykdyti nebūtų skiriama de minimis pagalba, suteikta pagal tą reglamentą;

(10)

jeigu įmonė vykdo veiklą pirminės žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje ir taip pat žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje, Komisijos reglamentas (EB) Nr. 875/2007 (13) turėtų būti taikomas pagalbai, skirtai pastarajam sektoriui, su sąlyga, kad atitinkama valstybė narė tinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, atskirdamos veiklos sritis ar sąnaudas, užtikrina, kad pirminės žemės ūkio produktų gamybos sektoriaus veiklai vykdyti nebūtų skiriama de minimis pagalba, suteikta pagal tą reglamentą;

(11)

šiuo reglamentu reikėtų nustatyti taisykles, kuriomis užtikrinama, kad nebūtų įmanoma nesilaikyti konkrečiuose reglamentuose arba Komisijos sprendimuose nustatytų didžiausių pagalbos intensyvumo dydžių. Juo taip pat reikėtų numatyti aiškias ir lengvai taikomas pagalbos sumavimo taisykles;

(12)

taikant šį reglamentą neatmetama galimybė, kad priemonė gali būti nelaikoma valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, remiantis kitu pagrindu, negu nurodyta šiame reglamente, pavyzdžiui, dėl to, kad tokia priemonė priimta laikantis rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio veiklos vykdytojo principo, arba dėl to, kad tokia priemonė nesusijusi su valstybės išteklių perdavimu. Visų pirma Sąjungos finansavimas, kurį centralizuotai valdo Komisija ir kurio tiesiogiai arba netiesiogiai valstybė narė nekontroliuoja, nėra valstybės pagalba ir į jį neturėtų būti atsižvelgiama nustatant, ar laikomasi atitinkamos viršutinės ribos arba nacionalinės ribos;

(13)

siekiant užtikrinti skaidrumą, vienodas sąlygas ir veiksmingą stebėseną, šis reglamentas turėtų būti taikomas tik de minimis pagalbai, kurios bendrąjį subsidijos ekvivalentą galima tiksliai ex ante apskaičiuoti neatlikus rizikos vertinimo (skaidriai pagalbai). Tiksliai apskaičiuoti galima, pavyzdžiui, dotacijas, palūkanų subsidijas, apribotą atleidimą nuo mokesčių ar kitas priemones, kuriomis numatoma riba, kuria užtikrinama, kad atitinkama viršutinė riba nebūtų viršyta. Numatoma riba reiškia, kad kol tiksli pagalbos suma nežinoma arba dar nežinoma, valstybė narė turi daryti prielaidą, kad ta suma lygi ribos sumai, siekiant užtikrinti, kad kelios pagalbos priemonės kartu neviršytų šiame reglamente nustatytos viršutinės ribos, ir taikyti pagalbos sumavimo taisykles;

(14)

siekiant užtikrinti skaidrumą, vienodas sąlygas ir teisingą de minimis viršutinės ribos taikymą, reikėtų, kad visos valstybės narės taikytų tą patį skaičiavimo metodą. Norint palengvinti šį skaičiavimą reikėtų, kad pagalbos sumos, kurios teikiamos ne piniginių dotacijų forma, būtų konvertuojamos į bendrąjį subsidijos ekvivalentą. Apskaičiuojant skaidrių pagalbos formų (išskyrus dotacijas ir dalimis mokamą pagalbą) bendrąjį subsidijos ekvivalentą reikia remtis tokios pagalbos teikimo metu rinkoje galiojančiomis palūkanų normomis. Siekiant, kad valstybės pagalbos teikimo taisyklės būtų taikomos vienodai, skaidriai ir paprastai, įgyvendinant šį reglamentą taikytinos rinkos normos turėtų būti orientacinės normos, nustatytos Komisijos komunikate dėl orientacinių ir diskonto normų nustatymo metodo pakeitimo (14);

(15)

pagalba, kurią sudaro paskolos, įskaitant paskolų forma teikiamą de minimis rizikos finansų pagalbą, turėtų būti laikoma skaidria de minimis pagalba, jei bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas remiantis pagalbos suteikimo metu rinkoje galiojusių palūkanų normomis. Siekiant supaprastinti nedidelių trumpalaikių paskolų vertinimą, šiame reglamente reikėtų numatyti aiškią taisyklę, kurią būtų lengva taikyti ir kuria būtų atsižvelgiama tiek į paskolos sumą, tiek į jos trukmę. Remiantis Komisijos patirtimi, galima laikyti, kad paskolų, kurios užtikrintos ne mažiau kaip 50 % paskolos vertės užstatu ir kurios neviršija 75 000 EUR ir penkerių metų trukmės arba 37 500 EUR ir dešimties metų trukmės, bendrasis subsidijos ekvivalentas neviršija de minimis viršutinės ribos. Atsižvelgiant į sunkumus, susijusius su pagalbos, suteiktos įmonėms, kurios gali būti nepajėgios grąžinti paskolos, bendrojo subsidijos ekvivalento nustatymu, ši taisyklė turėtų būti netaikoma tokioms įmonėms;

(16)

pagalba, kurią sudaro kapitalo injekcijos, neturėtų būti laikoma skaidria de minimis pagalba, išskyrus tuos atvejus, kai visa valstybės injekcijos suma neviršija de minimis viršutinės ribos. Pagalba, kurią sudaro rizikos finansų priemonės, kurios gali būti investicijos į nuosavą kapitalą ar į kvazinuosavą kapitalą, kaip nurodyta Rizikos finansų gairėse (15), neturėtų būti laikoma skaidria de minimis pagalba, išskyrus tuos atvejus, kai pagal susijusią priemonę numatomas kapitalas neviršija de minimis viršutinės ribos;

(17)

pagalba, kurią sudaro garantijos, įskaitant garantijų forma teikiamą de minimis rizikos finansų pagalbą, turėtų būti laikoma skaidria, jei bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas remiantis saugumo garanto priemokomis, nustatytomis Komisijos pranešime, skirtame atitinkamoms įmonėms (16). Siekiant supaprastinti trumpalaikių garantijų, kuriomis užtikrinama iki 80 % sąlyginai nedidelės paskolos sumos, vertinimą, šiame reglamente reikėtų numatyti aiškią taisyklę, kurią lengva taikyti ir kuria atsižvelgiama tiek į pagrindinės paskolos sumą, tiek į garantijos trukmę. Ši taisyklė neturėtų būti taikoma tokioms pagrindinių sandorių, kurie nėra paskolos, garantijoms kaip kapitalo sandorių garantijos. Kai garantija neviršija 80 % pagrindinės paskolos sumos, garantuojama suma neviršija 112 500 EUR ir garantijos trukmė neviršija penkerių metų, galima laikyti, kad garantijos bendrasis subsidijos ekvivalentas neviršija de minimis viršutinės ribos. Tas pats galioja, kai garantija neviršija 80 % pagrindinės paskolos sumos, garantuojama suma neviršija 56 250 EUR ir garantijos trukmė neviršija dešimties metų. Be to, valstybės narės garantijų bendrojo subsidijos ekvivalento apskaičiavimui gali naudoti metodiką, apie kurią Komisijai buvo pranešta pagal kitą tuo metu taikytą Komisijos reglamentą valstybės pagalbos srityje ir kurį Komisija patvirtino kaip atitinkantį Garantijų pranešimą arba kitą vėliau priimtą pranešimą, su sąlyga, jei patvirtintoje metodikoje aiškiai apibrėžta garantijų rūšis ir pagrindinių sandorių rūšis atsižvelgiant į šio reglamento taikymą. Atsižvelgiant į sunkumus, susijusius su pagalbos, suteiktos įmonėms, kurios gali būti nepajėgios grąžinti paskolos, bendrojo subsidijos ekvivalento nustatymu, ši taisyklė turėtų būti netaikoma tokioms įmonėms;

(18)

kai de minimis pagalbos schema įgyvendinama per finansinius tarpininkus, reikėtų užtikrinti, kad pastarieji negautų jokios valstybės pagalbos. Tai gali būti padaryta, pavyzdžiui, reikalaujant, kad finansiniai tarpininkai, kurie naudojasi valstybės garantija, mokėtų rinkos principus atitinkančią priemoką arba pranašumus visiškai perduotų galutiniams gavėjams, arba laikantis de minimis viršutinės ribos ir kitų šio reglamento sąlygų ir tarpininkų lygmeniu;

(19)

gavusi pranešimą iš valstybės narės, Komisija gali nagrinėti, ar priemonės, kurios nesudaro dotacija, paskola, garantija, kapitalo injekcija arba rizikos finansų priemonė, kuri gali būti investicija į nuosavą kapitalą ar į kvazinuosavą kapitalą, bendrosios subsidijos ekvivalentas neviršija de minimis viršutinės ribos ir todėl jai galėtų būti taikomas šis reglamentas;

(20)

Komisija privalo užtikrinti, kad valstybės pagalbos teikimo taisyklių būtų laikomasi, ir remdamosi Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalyje nurodytu bendradarbiavimo principu valstybės narės turėtų palengvinti šios užduoties įgyvendinimą ir tam sukurti reikalingas priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad bendra de minimis pagalbos suma, suteikta vienai įmonei pagal de minimis pagalbos taisyklę, neviršytų bendros leidžiamos viršutinės ribos. Todėl teikdamos de minimis pagalbą, valstybės narės turėtų informuoti atitinkamą įmonę apie suteiktos de minimis pagalbos sumą ir tai, kad pagalba yra de minimis, ir padaryti aiškią nuorodą į šį reglamentą. Turėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės vykdytų suteiktos pagalbos stebėseną, kad būtų neviršytos viršutinės ribos ir būtų laikomasi pagalbos sumavimo taisyklių. Be to, siekdama įvykdyti tą pareigą, prieš teikdama tokią pagalbą atitinkama valstybė narė turėtų gauti iš įmonės deklaraciją apie kitą per einamuosius ir dvejus ankstesnius finansinius metus pagal šį reglamentą arba kitus de minimis reglamentus gautą de minimis pagalbą. Valstybės narės taip pat turėtų turėti galimybę įsteigti centrinį registrą, kuriame būtų išsami informacija apie suteiktą de minimis pagalbą, ir tikrinti, ar bet kokia naujai suteikta pagalba neviršija atitinkamos viršutinės ribos;

(21)

prieš teikdama naują de minimis pagalbą, kiekviena valstybė narė turėtų patikrinti, kad naujoji de minimis pagalba neviršytų de minimis viršutinės ribos ir nacionalinės ribos toje valstybėje narėje ir kad būtų laikomasi kitų šio reglamento sąlygų;

(22)

atsižvelgiant į Komisijos patirtį, ypač į tai, kad dažnai reikia peržiūrėti valstybės pagalbos politiką, šio reglamento galiojimo laiką reikėtų apriboti. Jeigu šio reglamento galiojimo laikotarpis pasibaigtų jo nepratęsus, valstybėms narėms turėtų būti suteikiamas šešių mėnesių tikslinimo laikotarpis dėl de minimis pagalbos, kuriai buvo taikomas šis reglamentas,

a)

pagalbą, kurios dydis nustatytas remiantis rinkai tiekiamų produktų kaina arba kiekiu;

b)

pagalbą su eksportu susijusiai veiklai trečiosiose šalyse arba valstybėse narėse, t. y. pagalbą, tiesiogiai susijusią su eksportuojamais kiekiais, platinimo tinklo kūrimu bei veikla, arba kitomis einamosiomis išlaidomis, susijusiomis su eksporto veikla;

c)

pagalbą, kuri priklauso nuo to, ar daugiau vartojama vietinių nei importuotų prekių.

a)

viena įmonė turi kitos įmonės akcininkų arba narių balsų daugumą;

b)

viena įmonė turi teisę paskirti arba atleisti daugumą kitos įmonės administracijos, valdymo arba priežiūros organo narių;

c)

pagal sutartį arba vadovaujantis steigimo sutarties ar įstatų nuostata vienai įmonei suteikiama teisė daryti kitai įmonei lemiamą įtaką;

d)

viena įmonė, būdama kitos įmonės akcininkė arba narė, vadovaudamasi su tos įmonės kitais akcininkais ar nariais sudaryta sutartimi, viena kontroliuoja tos kitos įmonės akcininkų arba narių balsavimo teisių daugumą.

a)

pagalbos gavėjui netaikoma kolektyvinė nemokumo procedūra ir jis neatitinka nacionalinės teisės kriterijų, pagal kuriuos kreditorių prašymu jam būtų taikoma kolektyvinė nemokumo procedūra. Kai pagalbos gavėjas yra didelė įmonė, jos padėtis turi prilygti bent jau B kredito reitingui, ir

b)

paskola yra užtikrinta ne mažiau kaip 50 % paskolos vertės užstatu ir paskola yra pirmuoju atveju: 75 000 EUR per penkerius metus, arba antruoju atveju: 37 500 EUR per dešimt metų; jeigu paskola sudaro mažesnę tų sumų dalį ir (arba) suteikiama trumpesniam negu atitinkamai penkerių arba dešimties metų laikotarpiui, tos paskolos bendrasis subsidijos ekvivalentas apskaičiuojamas kaip atitinkama 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos viršutinės ribos dalis, arba

c)

bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas remiantis pagalbos suteikimo metu galiojusia orientacine norma.

a)

pagalbos gavėjui netaikoma kolektyvinė nemokumo procedūra ir jis neatitinka nacionalinės teisės kriterijų, pagal kuriuos kreditorių prašymu jam būtų taikoma kolektyvinė nemokumo procedūra. Kai pagalbos gavėjas yra didelė įmonė, jos padėtis turi prilygti bent jau B kredito reitingui, ir

b)

garantija neviršija 80 % pagrindinės paskolos sumos ir garantuojama suma yra pirmuoju atveju: 112 500 EUR, o garantijos trukmė yra penkeri metai, arba antruoju atveju: 56 250 EUR, o garantijos trukmė yra dešimt metų; jeigu garantuojama suma sudaro mažesnę tų sumų dalį ir (arba) garantija suteikiama trumpesniam negu atitinkamai penkerių arba dešimties metų laikotarpiui, tos garantijos bendrasis subsidijos ekvivalentas apskaičiuojamas kaip atitinkama 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos viršutinės ribos dalis, arba

c)

bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas remiantis Komisijos pranešime nustatytomis saugumo garanto priemokomis (tame Komisijos pranešime – „saugaus uosto“ priemokos), arba

d)

iki įgyvendinimo:

24.12.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 352/18

(1)

kad galėtų vykdyti savo uždavinius, Europos Centriniam Bankui (ECB) reikia mokėjimų statistikos, kuri būtų konkreti kiekvienai šaliai ir palyginama. Reglamento (EB) Nr. 2533/98 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad informacija gali būti renkama mokėjimų ir mokėjimų statistikos srityje. Šie duomenys yra būtini pokyčiams valstybių narių mokėjimų rinkose nustatyti ir juos stebėti, taip pat padėti skatinti sklandų mokėjimo sistemų veikimą;

(2)

Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statuto (toliau – ECBS statutas) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta: kad galėtų vykdyti Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) uždavinius, ECB, padedamas nacionalinių centrinių bankų (NCB), renka reikiamą statistinę informaciją arba iš kompetentingų nacionalinių institucijų, arba tiesiogiai iš ūkio subjektų. ECBS statuto 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad NCB, kiek tai įmanoma, vykdo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytus uždavinius;

(3)

Eurosistema renka mokėjimų statistiką pagal Gaires ECB/2007/9 (2). Siekiant pagerinti mokėjimų statistikos kokybę, padidinti jos patikimumą ir užtikrinti, kad būtų apimta visa atskaitingoji visuma, atitinkamą informaciją reikėtų rinkti tiesiogiai iš atskaitingųjų agentų;

(4)

mokėjimų informacijos rinkimo metodikoje turėtų būti atsižvelgta į mokėjimų teisinio reguliavimo pokyčius Europos Sąjungoje, ypač Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2007/64/EB (3), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/110/EB (4) ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 924/2009 (5) 5 straipsnį;

(5)

NCB gali būti tikslinga iš faktinės atskaitingosios visumos rinkti ECB statistikos reikalavimams įvykdyti reikalingą statistinę informaciją, kuri būtų dalis platesnės statistinės atskaitomybės sistemos, kurią NCB nustato savo atsakomybe, vadovaudamiesi Sąjungos ar nacionaline teise arba nustatyta praktika, ir kuria taip pat siekiama kitų statistinių tikslų, jei neapsunkinamas ECB statistikos reikalavimų vykdymas. Tai taip pat gali sumažinti atskaitomybės naštą. Siekiant skaidrumo, tokiais atvejais tikslinga informuoti atskaitinguosius agentus, kad duomenys renkami ir kitiems statistiniams tikslams. Tam tikrais atvejais ECB gali remtis tokiais kitais tikslais surinkta statistine informacija jo reikalavimams įvykdyti;

(6)

nors pripažįstama, kad pagal ECBS statuto 34 straipsnio 1 dalį ECB priimti reglamentai valstybėms narėms, kurių valiuta nėra euro (toliau – ne euro zonos valstybės narės), nesuteikia jokių teisių ir nenustato jokių prievolių, ECBS statuto 5 straipsnis taikomas euro zonos ir ne euro zonos valstybėms narėms. Reglamento (EB) Nr. 2533/98 17 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad ECBS statuto 5 straipsnis kartu su Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalimi reiškia prievolę nacionaliniu lygiu parengti ir įgyvendinti visas priemones, kurias ne euro zonos valstybės narės laiko tinkamomis statistinei informacijai, reikalingai ECB statistinės atskaitomybės reikalavimams vykdyti, rinkti, ir laiku pasirengti statistikos srityje, kad jos galėtų tapti euro zonos valstybėmis narėmis. Taigi šio reglamento nuostatos gali būti taikomos ne euro zonos valstybių narių NCB, tokiems NCB bendradarbiaujant su Eurosistema pagal ECB rekomendaciją;

(7)

turėtų būti taikomi Tarybos reglamento (EB) Nr. 2533/98 8 straipsnyje nustatyti konfidencialios statistinės informacijos apsaugos ir naudojimo standartai;

(8)

būtina nustatyti procedūrą, pagal kurią būtų veiksmingai priimami šio reglamento priedų techniniai daliniai pakeitimai, jei tokie daliniai pakeitimai nepakeičia esminio konceptualaus pagrindo ir nedaro poveikio atskaitomybės naštai. Vykdant šią procedūrą bus atsižvelgiama į ECBS statistikos komiteto (SK) nuomonę. NCB ir kiti ECBS komitetai gali siūlyti tokius techninius dalinius priedų pakeitimus per SK,

a)

sąvokos „atskaitingasis agentas“ ir „rezidentas“ turi tokią pat reikšmę, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 2533/98 1 straipsnyje;

b)

sąvokos „mokėjimo paslauga“, „mokėjimo paslaugų teikėjas“, „mokėjimo įstaiga“ ir „mokėjimo sistema“ turi tokią pat reikšmę, kaip apibrėžta Direktyvos 2007/64/EB 4 straipsnyje;

c)

sąvokos „elektroninių pinigų išleidėjas“ ir „elektroninių pinigų įstaiga“ turi tokią pat reikšmę, kaip apibrėžta Direktyvos 2009/110/EB 2 straipsnyje;

d)

mokėjimo sistemos operatorius – juridinis asmuo, teisiškai atsakingas už mokėjimo sistemos veikimą.

a)

mokėjimo įstaigų atveju – jei jos atitinka Direktyvos 2007/64/EB 26 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas sąlygas;

b)

elektroninių pinigų įstaigų atveju – jei jos atitinka Direktyvos 2009/110/EB 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas sąlygas;

c)

kitų, a ir b punktuose nenurodytų, mokėjimo paslaugų teikėjų atveju – jei jie atitinka Direktyvos 2009/110/EB 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse arba Direktyvos 2007/64/EB 26 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas sąlygas.

24.12.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 352/45

(1)

Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 543/2011, atsižvelgiant į daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde rezultatus, nustatomi kriterijai, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo iš trečiųjų šalių vertes produktams ir laikotarpiams, nurodytiems jo XVI priedo A dalyje;

(2)

remiantis Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011 136 straipsnio 1 dalimi, standartinė importo vertė apskaičiuojama kiekvieną darbo dieną atsižvelgiant į kintančius kasdienius duomenis. Todėl šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

24.12.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 352/47

(1)

Reglamento (EB) Nr. 1234/2007 136 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad produktams, kurių KN kodai 1001 19 00, 1001 11 00, ex 1001 91 20 (paprastieji kviečiai, skirti sėjai), ex 1001 99 00 (paprastieji kviečiai, aukščiausios kokybės, išskyrus skirtus sėjai), 1002 10 00, 1002 90 00, 1005 10 90, 1005 90 00, 1007 10 90 ir 1007 90 00 nustatomas importo muitas yra lygus šių importuotų produktų intervencinei kainai, padidintai 55 % ir atėmus konkrečiai siuntai taikomą CIF importo kainą. Tačiau tas muitas negali viršyti Bendrojo muitų tarifo muito normos;

(2)

reglamento (EB) Nr. 1234/2007 136 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, siekiant apskaičiuoti minėto straipsnio 1 dalyje nurodytą importo muitą, reguliariai nustatomos tipinės minėtų produktų CIF importo kainos;

(3)

remiantis Reglamento (ES) Nr. 642/2010 2 straipsnio 2 dalimi, produktų, pažymėtų kodais 1001 19 00, 1001 11 00, ex 1001 91 20 (paprastieji kviečiai, skirti sėjai), ex 1001 99 00 (paprastieji kviečiai, aukščiausios kokybės, išskyrus skirtus sėjai), 1002 10 00, 1002 90 00, 1005 10 90, 1005 90 00, 1007 10 90 ir 1007 90 00 importo muito apskaičiavimui turi būti taikoma kasdieninė tipinė CIF importo kaina, nustatyta minėto Reglamento 5 straipsnyje nurodyta tvarka;

(4)

reikėtų nustatyti importo muitus laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d., kurie yra taikomi tol, kol bus nustatyti nauji;

(5)

siekiant užtikrinti, kad ši priemonė būtų taikoma kuo greičiau po atnaujintų duomenų paskelbimo, šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo dieną,

24.12.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 352/50

(1)

2013 m. spalio 15 d. Taryba priėmė 2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo Europos Centriniam Bankui pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika;

(2)

už ECB pavestų uždavinių planavimą ir vykdymą turėtų visapusiškai atsakyti vidaus įstaiga, kurią sudaro jos pirmininkas ir pirmininko pavaduotojas, keturi ECB atstovai ir vienas kiekvienos dalyvaujančios valstybės narės nacionalinės kompetentingos valdžios institucijos atstovas (toliau – Priežiūros valdyba);

(3)

Priežiūros valdyba turėtų būti itin svarbus organas ECB vykdant priežiūros užduotis, kurias iki šiol visada atlikdavo nacionalinės kompetentingos valdžios institucijos. Dėl šios priežasties Tarybai turėtų būti suteikta teisė priimti įgyvendinimo sprendimą skirti, inter alia, Priežiūros valdybos pirmininką;

(4)

laikydamasis pirmiau nurodyto reglamento 26 straipsnio 3 dalies ir išklausęs Priežiūros valdybą, lapkričio 22 d. ECB pateikė pasiūlymą dėl Priežiūros valdybos pirmininko skyrimo Europos Parlamentui patvirtinti. Gruodžio 11 d. Europos Parlamentas patvirtino šį pasiūlymą;

(5)

po to, 2013 m. gruodžio 11 d., ECB pateikė Tarybai pasiūlymą dėl Priežiūros valdybos pirmininko skyrimo,

24.12.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 352/51

(1)

2013 m. gruodžio 16 d. Taryba pareiškė, kad jai didelį susirūpinimą kelia padėtis Centrinės Afrikos Respublikoje (CAR);

(2)

2013 m. gruodžio 5 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 2127 (2013), kuria nustatomas ginklų embargas Centrinės Afrikos Respublikai (CAR);

(3)

tam tikroms priemonėms įgyvendinti reikia tolesnių Sąjungos veiksmų,

a)

tiesiogiai ar netiesiogiai teikti techninę pagalbą, tarpininkavimo paslaugas ir kitas paslaugas, įskaitant aprūpinimą ginkluotais samdiniais, susijusias su karine veikla ir su visų rūšių ginklų ir su jais susijusių reikmenų, įskaitant šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, karines transporto priemones bei įrangą, sukarintą įrangą ir šių objektų atsargines dalis, tiekimu, gamyba, technine priežiūra ir naudojimu, fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms Centrinės Afrikos Respublikoje arba naudoti Centrinės Afrikos Respublikoje;

b)

tiesiogiai ar netiesiogiai teikti finansavimą ar finansinę paramą, susijusią su karine veikla, įskaitant visų pirma dotacijas, paskolas ir eksporto kredito draudimą, draudimą ir perdraudimą, kurie būtų skirti ginklams ir su jais susijusiems reikmenims parduoti, tiekti, perduoti ar eksportuoti arba susijusiai techninei pagalbai, tarpininkavimo paslaugoms ir kitoms paslaugoms teikti asmenims, subjektams ar organizacijoms Centrinės Afrikos Respublikoje arba naudoti Centrinės Afrikos Respublikoje;

c)

sąmoningai ir apgalvotai dalyvauti veikloje, kurios tikslas arba poveikis yra išvengti a arba b punktuose nurodytų draudimų.

a)

ginklų ir su jais susijusių reikmenų, skirtų tik Taikos Centrinės Afrikos Respublikoje sutvirtinimo misijai (MICOPAX), Afrikos vadovaujamai tarptautinei paramos misijai Centrinės Afrikos Respublikoje (MISCA), Jungtinių Tautų integruotam taikos kūrimo biurui Centrinės Afrikos Respublikoje (BINUCA) bei jo apsauginiam padaliniui, Afrikos Sąjungos regioninei darbo grupei (AU-RTF) ir CAR dislokuotoms Prancūzijos pajėgoms remti arba tik pastarųjų reikmėms naudoti, pardavimui, tiekimui, perdavimui arba eksportui;

b)

apsauginių drabužių, įskaitant neperšaunamas liemenes ir karinius šalmus, kuriuos laikinai į CAR tik savo asmeniniam naudojimui įvežė Jungtinių Tautų personalas, žiniasklaidos atstovai, humanitarinę bei vystomąją pagalbą teikiantys darbuotojai ir su jais susijęs personalas, pardavimui, tiekimui, perdavimui arba eksportui;

c)

šaulių ginklų ir su jais susijusių reikmenų, skirtų naudoti tik vykdant tarptautinį patruliavimą, kuriuo užtikrinamas saugumas Sangos upės trijų valstybių saugomoje teritorijoje siekiant apsisaugoti nuo brakonieriavimo, dramblio kaulo bei ginklų kontrabandos ir kitos veiklos, kuria pažeidžiami CAR nacionaliniai įstatymai arba CAR tarptautiniai teisiniai įsipareigojimai, pardavimui, tiekimui, perdavimui arba eksportui.

a)

žudyti nepritaikytos karinės įrangos, skirtos naudoti tik humanitariniais arba apsaugos tikslais, pardavimui, tiekimui, perdavimui arba eksportui ir susijusiai techninei pagalbai;

b)

ginklų ir kitos susijusios žudyti pritaikytos įrangos, skirtos tik CAR vykdomam saugumo sektoriaus reformos (SSR) procesui remti arba jame naudoti, pardavimui, tiekimui, perdavimui arba eksportui CAR saugumo pajėgoms;

c)

ginklų bei su jais susijusių reikmenų pardavimui, tiekimui, perdavimui arba eksportui ir susijusiai techninei pagalbai ar finansinei paramai, įskaitant personalą;

24.12.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 352/53

(1)

pagal Direktyvos 2010/75/ES 32 straipsnio 5 dalies pirmą pastraipą Ispanijos Karalystė 2012 m. gruodžio 21 d. elektroniniu laišku (2) ir 2012 m. gruodžio 28 d. oficialiu raštu (Komisija raštą gavo 2013 m. sausio 2 d. (3)) Komisijai pateikė savo pereinamojo laikotarpio nacionalinį planą (PLNP);

(2)

PLNP įvertintas pagal Direktyvos 2010/75/ES 32 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis ir Komisijos įgyvendinimo sprendimą 2012/115/ES (4);

(3)

vertindama Ispanijos Karalystės pateikto PLNP išsamumą, Komisija nustatė, kad daug į PLNP įtrauktų įrenginių neatitinka nurodytųjų 2009 m. išmetamųjų teršalų apraše (inventoriuje), kurį Ispanijos Karalystė pateikė pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/80/EB (5). Komisija taip pat nustatė, kad 5 įrenginio įnašas į PLNP SO2 viršutinę ribą 2001–2007 m. laikotarpiui apskaičiuotas pagal minimalaus nusierinimo laipsnį, o 2008–2010 m. laikotarpiui šis įnašas nustatytas taikant išmetamųjų teršalų kiekio ribinės vertės metodą, nors šio metodo taikymo sąlygos nebuvo įvykdytos;

(4)

kadangi PLNP duomenų ir pagal Direktyvą 2001/80/EB pateikto išmetamųjų teršalų aprašo (inventoriaus) duomenų neatitikimas trukdė vertinti PLNP, Komisija 2013 m. birželio 11 d. raštu (6) paprašė Ispanijos Karalystės pateikti paaiškinimus dėl nustatytų skirtumų. Komisija taip pat paprašė Ispanijos Karalystės perskaičiuoti 5 įrenginio įnašą į PLNP SO2 viršutinę ribą;

(5)

Ispanijos Karalystė pateikė Komisijai papildomos informacijos 2013 m. birželio 28 d. raštu (7), kuriame paaiškino, kodėl skiriasi PLNP ir pagal Direktyvą 2001/80/EB pateiktame 2009 m. išmetamųjų teršalų apraše (inventoriuje) pateikta informacija. Be to, rašte Ispanijos Karalystė pareiškė, kad 5 įrenginio įnašo į PLNP SO2 viršutinę ribą tikslinti nereikia;

(6)

išsamiau įvertinusi PLNP ir Ispanijos Karalystės pateiktą papildomą informaciją, Komisija 2013 m. rugsėjo 19 d. išsiuntė Ispanijos Karalystei antrą raštą (8), kuriame patvirtino savo poziciją dėl 5 įrenginio įnašo į PLNP SO2 viršutines ribas skaičiavimo pagal minimalaus nusierinimo laipsnio metodą. Be to, Komisija pažymėjo, kad Ispanijos Karalystė, skaičiuodama 2 įrenginio įnašą į PLNP viršutinę ribą 2016 m., taikė 800 mg/Nm3 išmetamo SO2 kiekio ribinę vertę, remdamasi Direktyvos 2001/80/EB 5 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kurios, Komisijos nuomone, šiuo tikslu netaikytinos. Komisija taip pat pažymėjo, kad, skaičiuojant devynių įrenginių įnašą į PLNP viršutinę ribą 2016 m., remiantis Įgyvendinimo sprendimo 2012/115/ES priedo C priedėlio C.1 lentelės 2 pastaba taikyta 1 200 mg/Nm3 išmetamųjų NOx teršalų ribinė vertė, tačiau nepateikta šios pastabos taikymą pagrindžiančios informacijos apie šiuose įrenginiuose naudojamo kuro lakiųjų junginių kiekį. Komisija Ispanijos Karalystės taip pat paprašė papildomos informacijos apie kiekviename į PLNP įtrauktame įrenginyje numatytas taikyti priemones, kuriomis būtų užtikrinama, kad nebus viršytos nuo 2020 m. liepos 1 d. taikomos išmetamųjų teršalų kiekio ribinės vertės. Komisija taip pat paprašė Ispanijos Karalystės apie įrenginius, kuriuose deginamas kelių rūšių kuras arba kuriuos sudaro skirtingų tipų įrenginiai, pateikti papildomų duomenų apie sunaudojamo kuro kiekį, išmetamųjų teršalų kiekio ribines vertes, vidutinius išmetamųjų dujų srautus ir atskirai pateikti perskaičiavimo koeficientus pagal kiekvieną naudojamo kuro rūšį arba kiekvieną įrenginių tipą;

(7)

2013 m. rugsėjo 30 d. raštu (9) ir jį papildančiu 2013 m. spalio 10 d. raštu (10) Ispanijos Karalystė atsakė į Komisijos klausimus ir pateikė papildomų duomenų. Dėl 2 įrenginio Ispanijos Karalystė dar kartą patvirtino savo požiūrį, kad taikytos išmetamo SO2 kiekio ribinės vertės keisti nereikia, nes ji mano, kad Direktyvos 2001/80/EB 5 straipsnio 2 dalis šiuo atveju taikytina. Dėl 5 įrenginio Ispanijos Karalystė toliau įrodinėjo, kad ji turėjo teisę taikyti minimalaus nusierinimo laipsnio ir išmetamų teršalų kiekio ribinės vertės metodų derinį. Ispanijos Karalystė pateikė informacijos apie devyniuose įrenginiuose, kuriems, skaičiuojant 2016 m. viršutinę ribą, buvo taikyta 1 200 mg/Nm3 išmetamų NOx kiekio ribinė vertė, 2001–2010 m. naudoto kuro lakiųjų junginių kiekį; iš šių duomenų matyti, kad tik 3, 4 ir 19 įrenginių vidutinis metinis lakiųjų junginių kiekis naudotame kietajame kure buvo mažesnis nei 10 % kiekvienais metais nuo 2001 iki 2010, o 13, 15, 17, 18, 24 ir 25 įrenginių vidutinis metinis lygis vienus arba daugiau metų viršijo 10 %. Ispanijos Karalystė įrodinėjo, kad visų devynių įrenginių vidutinė lakiųjų junginių kiekio vertė per visą atskaitos laikotarpį (2001–2010) buvo mažesnė, nei Įgyvendinimo sprendimo 2012/115/ES priedo C priedėlio C.1 lentelės 2 pastaboje nurodyta vertė;

(8)

remdamasi 2013 m. rugsėjo 30 d. ir spalio 10 d. iš Ispanijos valdžios institucijų gauta informacija, Komisija atkreipė dėmesį, kad dėl kelių rūšių kurą deginančių įrenginių, kurių išmetamųjų teršalų kiekio ribinės vertės buvo nurodytos pagal visas deginamo kuro rūšis, taip pat dėl vieno įrenginio, kurio išmetamųjų teršalų kiekio ribinė vertė pateikta kaip visų deginamo kuro rūšių vidurkis, būtina paaiškinti, kaip apskaičiuotas šių įrenginių įnašas į bendras viršutines ribas, nurodant taikytas išmetamųjų teršalų kiekio ribines vertes ir vidutinius metinius išmetamųjų dujų srautus pagal kiekvieną tuose įrenginiuose deginamo kuro rūšį;

(9)

galutinai įvertinusi Ispanijos Karalystės pateiktą PLNP, iš dalies pakeistą remiantis papildoma informacija ir įtraukus šio sprendimo I priede išvardytus didelius kurą deginančius įrenginius, Komisija nustatė, kad taikomų nuostatų neatitinka šie trys pagrindiniai elementai:

(10)

be to, Komisija nustatė, kad informacija apie kelis į PLNP įtrauktus įrenginius vis dar nenuosekli ir (arba) trūksta tam tikrų duomenų. Visas trūkstamų duomenų ir būtinų paaiškinimų sąrašas pateiktas šio sprendimo II priede;

(11)

todėl Ispanijos Karalystės pateiktas PLNP turėtų būti atmestas,

a)

dėl 2 įrenginio – patikslintų išmetamųjų teršalų kiekio ribinę vertę, taikomą skaičiuojant šio įrenginio įnašą į SO2 kiekio viršutinę ribą 2016 m.; skaičiuojant šio įrenginio įnašą į PLNP viršutinę ribą 2016 m. jis neatitinka 800 mg/Nm3 išmetamo SO2 kiekio ribinės vertės taikymo pagal Direktyvos 2001/80/EB 5 straipsnio 2 dalį reikalavimų, nes ši išmetamųjų teršalų kiekio ribinė vertė nenurodyta Direktyvos 2010/75/ES 32 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje;

b)

dėl 5 įrenginio – pakoreguotų šio įrenginio įnašo į PLNP SO2 kiekio viršutinę ribą 2016 m. skaičiavimo metodą; tas įnašas visam 2001–2010 m. laikotarpiui apskaičiuojamas remiantis arba minimaliu nusierinimo laipsniu, arba išmetamųjų teršalų kiekio ribinėmis vertėmis;

c)

dėl 13, 15, 17, 18, 24 ir 25 įrenginių – patikslintų išmetamųjų teršalų kiekio ribines vertes, taikytas skaičiuojant jų įnašą į NOx kiekio viršutinę ribą 2016 m.; kad šiems įrenginiams būtų galima taikyti 1 200 mg/Nm3 išmetamų teršalų kiekio ribinę vertę, Ispanijos Karalystė turi įrodyti, kad šiuose įrenginiuose naudoto kietojo kuro lakiųjų junginių dalis PLNP atskaitos metais buvo mažesnė nei 10 %;

d)

teisingai atnaujintų bendras išmetamųjų teršalų kiekio viršutines ribas, apskaičiuotas visiems metams pagal ankstesniuose punktuose nurodytas patikslintas vertes;

e)

paaiškintų visus klausimus ir pateiktų visus trūkstamus duomenis, nurodytus šio sprendimo II priede.

24.12.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 352/58

(1)

pagal Direktyvos 2000/29/EB 22 straipsnį valstybės narės gali gauti Sąjungos finansinį įnašą augalų sveikatos kontrolei, kad būtų padengtos išlaidos, tiesiogiai susijusios su būtinomis priemonėmis, kurių imtasi arba ketinama imtis kovojant su kenksmingaisiais organizmais, patenkančiais iš trečiųjų šalių arba iš kitų Sąjungos teritorijų, siekiant juos likviduoti arba, jei tai neįmanoma, neleisti jiems plisti;

(2)

Vokietija pateikė tris paraiškas skirti finansinį įnašą. Pirmoji paraiška pateikta 2013 m. balandžio 30 d. dėl 2012 m. įgyvendintų priemonių, skirtų likviduoti Diabrotica virgifera arba neleisti jam plisti Reino krašte-Pfalce. Šio kenksmingojo organizmo protrūkis toje teritorijoje nustatytas 2012 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn.;

(3)

antroji paraiška pateikta 2013 m. balandžio 30 d. dėl 2011 m. rugpjūčio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. įgyvendintų priemonių, skirtų kontroliuoti Anoplophora glabripennis Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje. Šio kenksmingojo organizmo protrūkis toje teritorijoje nustatytas 2009 m.;

(4)

trečioji Vokietijos paraiška pateikta 2013 m. balandžio 24 d. dėl 2012 m. įgyvendintų priemonių, skirtų likviduoti Diabrotica virgifera arba neleisti jam plisti Badeno-Viurtembergo žemėje. Šio kenksmingojo organizmo protrūkiai nustatyti įvairiose tos žemės kaimo ar miesto apylinkėse (Albo-Dunojaus apskrityje, Biberache, Breisgau-Hochšvarcvalde, Emendingene, Karlsrūhėje, Konstance, Lerache, Raštate ir Ravensburge) skirtingais metais, t. y. 2009, 2010, 2011 ir 2012 m. Tais metais įgyvendintos priemonės taip pat buvo bendrai finansuotos 2009 m., 2010 m., 2011 m. ir 2012 m.;

(5)

2013 m. balandžio 17 d. Ispanija pateikė keturias paraiškas skirti finansinį įnašą. Pirmoji jų yra susijusi su intensyviais tikrinimais, atliktais 2012 m. keturiose su Portugalija besiribojančiose autonominėse srityse, siekiant kontroliuoti Bursaphelenchus xylophilus;

(6)

antroji paraiška yra susijusi su priemonėmis, kurių imtasi arba ketinama imtis 2013 m. Galisijos regione, siekiant kontroliuoti Bursaphelenchus xylophilus. Šio kenksmingojo organizmo protrūkis As Neveso srityje nustatytas 2010 m.;

(7)

trečioji paraiška yra susijusi su priemonėmis, kurių imtasi arba ketinama imtis 2013 m. Katalonijos regione, siekiant kontroliuoti Pomacea insularum. Šio kenksmingojo organizmo protrūkis nustatytas 2010 m.

(8)

ketvirtoji paraiška yra susijusi su priemonėmis, kurių imtasi arba ketinama imtis 2013 m. Estremadūros regione, siekiant kontroliuoti Bursaphelenchus xylophilus. Šio kenksmingojo organizmo protrūkis Valverde del Fresno srityje nustatytas 2012 m.;

(9)

2013 m. balandžio 30 d. Prancūzija pateikė dvi paraiškas skirti finansinį įnašą. Pirmoji paraiška yra susijusi su priemonėmis, kurių imtasi arba ketinama imtis 2012 m. liepos mėn. – 2013 m. lapkričio mėn., siekiant kontroliuoti Anoplophora glabripennis Elzase. Priemonių Prancūzijoje imtasi, kai 2011 m. liepos mėn. šio kenksmingojo organizmo buvo aptikta Vokietijos pasienyje;

(10)

antroji paraiška yra susijusi su priemonėmis, kurių imtasi arba ketinama imtis 2012 m. spalio mėn.–2013 m. rugsėjo mėn., siekiant kontroliuoti Rhynchophorus ferrugineus Provanso-Alpių-Žydrojo Kranto (PACA) regione. Pirmieji šio kenksmingojo organizmo protrūkiai nustatyti 2009 m. 2009 m. rugsėjo mėn. – 2012 m. rugsėjo mėn. įgyvendintos priemonės taip pat buvo bendrai finansuotos 2010 m. ir 2012 m.;

(11)

2013 m. balandžio 30 d. Nyderlandai pateikė vieną paraišką skirti finansinį įnašą. Paraiška susijusi su 2012 m. liepos – spalio mėn. Vintersveiko srityje įgyvendintomis priemonėmis, skirtomis kontroliuoti Anoplophora glabripennis. Šis kenksmingasis organizmas nustatytas 2012 m. liepos 10 d.;

(12)

2013 m. balandžio 30 d. Portugalija pateikė dvi paraiškas skirti finansinį įnašą, susijusias su įgyvendintomis priemonėmis, skirtomis kontroliuoti Bursaphelenchus xylophilus. Pirmoji paraiška yra susijusi su priemonėmis, kurių imtasi arba ketinama imtis 2013 m. ir 2014 m. žemyninėje Portugalijoje, Ispanijos pasienio buferinėje zonoje;

(13)

antroji Portugalijos paraiška susijusi tik su 2013 m. įgyvendintomis medienos ar medienos pakavimo medžiagų terminio apdorojimo priemonėmis Setubalio srityje. 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. įgyvendintos priemonės taip pat buvo bendrai finansuotos 2011 ir 2012 m.;

(14)

savo paraiškose Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Nyderlandai ir Portugalija parengė veiksmų programas, pagal kurias būtų naikinami į jų teritorijas patekę minėti kenksmingieji organizmai arba neleidžiama jiems plisti. Šiose programose nurodomi siektini tikslai, taikytinos priemonės, jų trukmė ir išlaidos;

(15)

visas minėtas priemones sudaro įvairios su augalų sveikata susijusios priemonės, įskaitant užkrėstų medžių ir pasėlių naikinimą, augalų apsaugos produktų taikymą, sanitarijos metodus, tikrinimus ir tyrimus, kurie atliekami oficialiai arba oficialiai paprašius stebėti atitinkamų kenksmingųjų organizmų buvimą arba išplitimą, ir sunaikintų augalų keitimą kitais, kaip apibrėžta Direktyvos 2000/29/EB 23 straipsnio 2 dalies a, b ir c punktuose;

(16)

Vokietija, Ispanija, Nyderlandai ir Portugalija kreipėsi dėl Sąjungos finansinio įnašo skyrimo šioms programoms pagal Direktyvos 2000/29/EB 23 straipsnyje, ypač jo 1 ir 4 dalyse, nustatytus reikalavimus ir pagal Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1040/2002 (2);

(17)

remdamasi Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos, Nyderlandų ir Portugalijos pateikta technine informacija, Komisija galėjo tiksliai ir išsamiai ištirti padėtį. Komisija padarė išvadą, kad Sąjungos finansinio įnašo skyrimo sąlygos, kaip nustatyta Direktyvos 2000/29/EB 23 straipsnyje, įgyvendintos. Todėl tikslinga pagal pateiktas paraiškas skirti Sąjungos finansinį įnašą išlaidoms padengti;

(18)

priemones ir tinkamas finansuoti išlaidas, kurioms gali būti skiriamas Sąjungos finansinis įnašas, Komisijos Sveikatos ir vartotojų apsaugos generalinis direktoratas patikslino 2012 m. gegužės 25 d. rašte valstybių narių augalų sveikatos vyriausiesiems pareigūnams;

(19)

pagal Direktyvos 2000/29/EB 23 straipsnio 5 dalies antrą pastraipą Sąjungos finansiniu įnašu galima padengti iki 50 % tinkamų finansuoti išlaidų, patirtų dėl priemonių, kurios buvo taikomos arba numatytos taikyti ne ilgiau kaip dvejus metus po kenksmingųjų organizmų nustatymo dienos. Tačiau pagal to paties straipsnio trečią pastraipą minėtas laikotarpis gali būti pratęstas iki ketverių metų, jei nustatyta, kad priemonių tikslas bus įgyvendintas per pagrįstą papildomą laikotarpį ir tokiu atveju Sąjungos finansinis įnašas kasmet mažėja;

(20)

atsižvelgiant į 2013 m. birželio 24–26 d. Komisijos augalų sveikatos vertinimo tarybos atlikto atitinkamų paraiškų vertinimo išvadas, tikslinga pratęsti susijusių programų dvejų metų laikotarpį, šioms priemonėms skirtą Sąjungos finansinį įnašą sumažinant iki 45 % tinkamų finansuoti išlaidų šių programų įgyvendinimo trečiaisiais metais ir iki 40 % – ketvirtaisiais metais;

(21)

Sąjungos finansinis įnašas, sudarantis iki 50 % tinkamų finansuoti išlaidų, turėtų būti taikomas šioms paraiškoms: Vokietijai dėl Diabrotica virgifera Badeno-Viurtembergo žemėje, Albo-Dunojaus apskrities, Biberacho, Karlsrūhės, Raštato ir Ravensburgo kaimo apylinkėse (2012 m.), Vokietijai dėl Diabrotica virgifera Reino krašte-Pfalce, Ispanijai dėl Bursaphelenchus xylophilus Estremadūros regione (2013 m.), Prancūzijai dėl Anoplophora glabripennis (2012 m. lapkričio mėn.–2013 m. spalio mėn.), Nyderlandams dėl Anoplophora glabripennis Vintersveiko srityje (2012 m. liepos–spalio mėn.);

(22)

Sąjungos finansinis įnašas, sudarantis iki 45 % tinkamų finansuoti išlaidų, turėtų būti taikomas šioms paraiškoms: Vokietijai dėl Anoplophora glabripennis (2011 m. rugpjūčio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn.), Vokietijai dėl Diabrotica virgifera Badeno-Viurtembergo žemės Breisgau-Hochšvarcvaldo ir Freiburgo miesto kaimo apylinkėse (2012 m.), nes susijusioms priemonėms jau buvo skirtas Sąjungos finansinis įnašas pagal sprendimus Komisijos įgyvendinimo sprendimus 2011/868/ES (3) ir 2012/789/ES (4) pirmuosius dvejus jų įgyvendinimo metus;

(23)

be to, Sąjungos įnašas iki 40 % turėtų būti skirtas šioms ketvirtuosius metus teikiamoms paraiškoms: Vokietijai dėl Diabrotica virgifera Badeno-Viurtembergo žemėje Emendingeno, Konstanco ir Leracho kaimo apylinkėse (2012 m.), Ispanijos Katalonijos regionui dėl Pomacea insularum (2013 m.), Ispanijos Galisijos regionui dėl Bursaphelenchus xylophilus (2013 m.), Prancūzijai dėl Rhynchophorus ferrugineus (2012 m. spalio mėn.–2013 m. rugsėjo mėn.), Portugalijai dėl Bursaphelenchus xylophilus Setubalio srityje (2013 m.), nes susijusioms priemonėms jau buvo skirtas Sąjungos finansinis įnašas Komisijos sprendimu 2010/772/ES (5) (Vokietijai, Ispanijai dėl Pomacea insularum, Prancūzijai ir Portugalijai), įgyvendinimo sprendimais 2011/868/ES (Vokietijai, Ispanijai ir Portugalijai) ir (arba) 2012/789/ES (Vokietijai, Ispanijai, Prancūzijai ir Portugalijai) pirmiesiems trejiems jų įgyvendinimo metams;

(24)

pagal Direktyvos 2000/29/EB 23 straipsnio 6 dalies pirmą ir antrą pastraipas tolesni veiksmai gali būti įgyvendinami atsižvelgiant į kintančią padėtį Sąjungoje, tuomet nusprendžiama dėl jiems skirtino Sąjungos finansinio įnašo. Tokio veiksmo įgyvendinimas turi priklausyti nuo tam tikrų reikalavimų arba papildomų sąlygų įvykdymo, jei jos yra būtinos atitinkamam tikslui pasiekti. Be to, pagal 23 straipsnio 6 dalies trečią pastraipą, jei tokiu tolesniu veiksmu iš esmės siekiama apsaugoti Sąjungos teritorijas, o ne tam tikros valstybės narės teritoriją, gali būti nuspręsta, kad Sąjungos finansinis įnašas sudarytų daugiau nei 50 % išlaidų;

(25)

bendro finansavimo dėl Bursaphelenchus xylophilus veiksmų Portugalijoje atveju, ilgiausiais ketverių metų laikotarpis, kaip nustatyta Reglamento (EB) Nr. 1040/2002 1 straipsnio 2 dalies b punkte, pasibaigė 2012 m. Vis dėlto, turint omenyje didelį Bursaphelenchus xylophilus poveikį spygliuočių miškams ir medienai, greitą šios ligos plitimą, tai, kad Ispanija yra netoli šiuo kenksminguoju organizmu užkrėstos Portugalijos vietovės demarkacinės zonos, ir galimą poveikį Sąjungos miškininkystei ir tarptautinei prekybai mediena, reikia imtis tolesnių veiksmų, kad būtų pasiektas Sąjungos teritorijos, Portugalijos ir kitų valstybių narių nei Portugalija fitosanitarinės apsaugos tikslas. Šis veiksmas turėtų būti susijęs su priemonėmis, kurių Portugalija ėmėsi Ispanijos pasienio buferinėje zonoje. Todėl šie tolesni veiksmai turėtų būti bendrai finansuojami pagal 2013 m. ir 2014 m. Portugalijos paraišką, siekiant Ispanijos pasienio buferinėje zonoje kontroliuoti Bursaphelenchus xylophilus. Be to, yra tikslinga pagal šią paraišką skirti didesnį Sąjungos finansavimo procentinį įnašą, būtent 75 %, kadangi šiuo veiksmu iš esmės siekiama apsaugoti kitas nei Portugalija Sąjungos teritorijas;

(26)

Ispanija atliko intensyvius Bursaphelenchus xylophilus tikrinimus Portugalijos pasienyje, Andalūzijos, Kastilijos ir Leono, Estremadūros ir Galisijos autonominėse srityse ir teritorijose, kuriose šis kenksmingasis organizmas nenustatytas. Šių tikrinimų tikslas – intensyvi stebėsena, siekiant šiose srityse iš anksto nustatyti kenksmingąjį organizmą ir jį išnaikinti, taip apsaugant likusią Sąjungos teritoriją. Ispanija jau skyrė daug išteklių dviejų izoliuotų Bursaphelenchus xylophilus protrūkių Estremadūroje ir Galisijoje kontrolei. Šiuo veiksmu iš esmės siekiama apsaugoti Ispanijos teritoriją, taip pat kitas nei Ispanija Sąjungos teritorijas, turint omenyje didelį Bursaphelenchus xylophilus poveikį spygliuočių miškams ir medienai, greitą šios ligos plitimą ir galimą poveikį Sąjungos miškininkystei ir tarptautinei prekybai mediena. Todėl svarbu pagal šią paraišką skirti didesnį Sąjungos finansavimo procentinį įnašą, būtent 75 %;

(27)

Komisijos Maisto ir veterinarijos tarnybai (toliau – MVT) 2013 m. balandžio mėn. atlikus auditą nustatyta keletas trūkumų taikant Sąjungos nenumatytąsias fitosanitarijos priemones dėl Bursaphelenchus xylophilus, patvirtintas Komisijos įgyvendinimo sprendimu 2012/535/ES (6). Šie trūkumai yra susiję su priemonėmis, kurių ėmėsi Portugalija Ispanijos pasienio buferinėje zonoje. Visų pirma pušiniu stiebiniu nematodu užkrėsti medžiai, kurie yra negyvi, sergantys arba yra gaisro arba audros paveiktose teritorijose, buvo kertami, pašalinami ir sunaikinami nesilaikant Įgyvendinimo sprendime 2012/535/ES nustatytų terminų. Atsižvelgiant į tai, kad Komisija dėl tokių pačių priežasčių Įgyvendinimo sprendimais 2011/868/ES ir 2012/789/ES nusprendė skirti mažesnį bendrą finansavimą panašioms paraiškoms 2011 m. ir 2012 m., yra tikslinga dar labiau sumažinti tokių veiksmų bendrą finansavimą. Tas sumažinimas turėtų būti proporcingas laikotarpiui, kuriuo MVT galėtų nustatyti netinkamą Sąjungos priemonių įgyvendinimą, būtent per 2013 m. pirmuosius tris mėnesius;

(28)

remiantis Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 (7) 3 straipsnio 2 dalies a punktu, su augalų sveikata susijusios priemonės finansuojamos iš Europos žemės ūkio garantijų fondo. Šių priemonių finansinė kontrolė turėtų būti vykdoma taikant minėto reglamento 9, 36 ir 37 straipsnius;

(29)

remiantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 (8) 84 straipsniu ir Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 1268/2012 (9) 94 straipsnio 1 dalimi, įsipareigojimai dėl išlaidų iš Sąjungos biudžeto grindžiami ankstesniu įgaliotos institucijos finansavimo sprendimu, kuriame išdėstomi pagrindiniai su išlaidomis susijusių veiksmų elementai;

(30)

šis sprendimas laikomas išlaidų, numatytų valstybių narių pateiktose bendro finansavimo paraiškose, finansavimo sprendimu;

(31)

šiame sprendime nustatytos priemonės atitinka Augalų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

a)

atitinkama valstybė narė pateikė įrodymų, kad priemonių imtasi, pagal Reglamente (EB) Nr. 1040/2002 išdėstytas nuostatas;

b)

atitinkama valstybė narė pateikė Komisijai mokėjimo paraišką pagal Reglamento (EB) Nr. 1040/2002 5 straipsnį.