14.8.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 218/1

(1)

2006 m. vasario 23 d. Tarptautinė darbo organizacija (TDO) priėmė 2006 m. Konvenciją dėl darbo jūrų laivyboje (MLC 2006), siekdama sukurti bendrą darnią priemonę, kiek įmanoma apimančią visus naujausius galiojančiose tarptautinėse darbo jūrų laivyboje konvencijose ir rekomendacijose išdėstytus standartus, taip pat pagrindinius principus, išdėstytus kitose tarptautinėse darbo konvencijose;

(2)

Tarybos sprendimu 2007/431/EB (3) valstybės narės įgaliotos Europos bendrijos interesų labui ratifikuoti MLC 2006. Todėl valstybės narės turėtų ją ratifikuoti kuo greičiau;

(3)

valstybės narės, vykdydamos uosto valstybės kontrolės inspektavimus pagal 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/16/EB dėl uosto valstybės kontrolės (4), susijusiais konvencijų, kurių jos dar nėra ratifikavusios, nuostatomis ir kuriais numatoma, kad visiems laivams, esantiems kitos susitariančiosios valstybės arba šalies uoste, taikoma kontrolė, kurią vykdo tinkamai įgalioti pareigūnai, turėtų dėti visas pastangas, kad būtų laikomasi tose konvencijose nustatytų procedūrų ir praktikos, ir todėl neturėtų Tarptautinei jūrų organizacijai (TJO) ir (arba) TDO teikti pranešimų, susijusių su uosto valstybės kontrole. Valstybės narės, kurios dar nėra ratifikavusios tarptautinės konvencijos, patenkančios į Direktyvos 2009/16/EB taikymo sritį jos įsigaliojimo metu, turėtų dėti visas pastangas, kad jų laivuose būtų sudarytos panašios sąlygos pagal toje konvencijoje numatytus reikalavimus;

(4)

siekiant užtikrinti suderintą požiūrį į veiksmingą valstybių narių tarptautinių standartų įgyvendinimą vykdant tiek vėliavos, tiek uosto valstybės kontrolės inspektavimus ir siekiant išvengti tarptautinės ir Sąjungos teisės neatitikimų, valstybės narės turėtų siekti ratifikuoti konvencijas, bent jau tas jų dalis, kurios priklauso Sąjungos kompetencijai, prieš joms įsigaliojant;

(5)

MLC 2006 nustato darbo jūrų laivyboje standartus visiems jūrininkams, nepriklausomai nuo jų pilietybės ir laivų, kuriuose jie dirba, vėliavos;

(6)

taikant Direktyvą 2009/16/EB, reikėtų teikti pirmenybę tam, kad vietoj apibrėžus sąvokas „jūrininkas“ ir „įgula“, kiekvienu atveju šios sąvokos turėtų būti suprantamos taip, kaip jos yra apibrėžtos ar suprantamos pagal atitinkamas tarptautines konvencijas. Ypač, bet kokiu atveju, susijusiu su MLC 2006 įgyvendinimo užtikrinimu, sąvoka „įgula“ turėtų būti aiškinama kaip nurodanti sąvoką „jūrininkas“, kaip apibrėžta MLC 2006;

(7)

visais atvejais, numatytais šioje direktyvoje, susijusiais su MLC 2006 įgyvendinimo užtikrinimu, įskaitant laivus, kuriems netaikomas Tarptautinio saugaus valdymo kodeksas, nuorodos Direktyvoje 2009/16/EB į sąvoką„įmonė“ turėtų būti suprantamos kaip sąvoka „laivo savininkas“, kaip apibrėžta atitinkamoje MLC 2006 nuostatoje, kadangi pastaroji apibrėžtis geriau atitinka konkrečius MLC 2006 poreikius;

(8)

didelė MLC 2006 standartų dalis Sąjungos teisėje įgyvendinta 2009 m. vasario 16 d. Tarybos direktyva 2009/13/EB, įgyvendinančia Europos bendrijos laivų savininkų asociacijų (ECSA) ir Europos transporto darbuotojų federacijos (ETF) sudarytą susitarimą dėl 2006 m. Konvencijos dėl darbo jūrų laivyboje (5), ir 1999 m. birželio 21 d. Tarybos direktyva 1999/63/EB dėl Europos bendrijos laivų savininkų asociacijos (ECSA) ir Europos Sąjungos transporto darbuotojų profesinių sąjungų federacijos (FST) susitarimo dėl jūreivių darbo laiko organizavimo (6). Tuos MLC 2006 standartus, kurie patenka į Direktyvos 2009/13/EB arba Direktyvos 1999/63/EB taikymo sritį, valstybės narės turi įgyvendinti pagal tas direktyvas;

(9)

apskritai priemonės, patvirtintos šiai direktyvai įgyvendinti, jokiais būdais neturėtų sudaryti pagrindo valstybei narei pateisinti bendrojo jūrininkų, dirbančių su valstybės narės vėliava plaukiojančiuose laivuose, apsaugos lygio sumažinimą pagal taikytinus Sąjungos socialinės teisės aktus;

(10)

MLC 2006 išdėstytos vykdymo užtikrinimo nuostatos, kuriomis apibrėžta valstybių, vykdančių uosto valstybių kontrolės įsipareigojimus, atsakomybė. Siekiant užtikrinti saugumą ir išvengti konkurencijos iškraipymo, valstybėms narėms turėtų būti leista tikrinti, ar visi į jų uostus ar inkaravimo vietas įplaukiantys laivai, nepriklausomai nuo valstybės, su kurios valstybės vėliava jie plaukioja, laikosi MLC 2006 nuostatų;

(11)

uosto valstybės kontrolė reglamentuojama Direktyvos 2009/16/EB, ir joje MLC 2006 turėtų būti įtraukta į konvencijų, kurių įgyvendinimą valstybių narių institucijos tikrina jų uostuose, sąrašą;

(12)

valstybės narės, vykdydamos uosto valstybės kontrolės inspektavimus pagal Direktyvą 2009/16/EB, turėtų atsižvelgti į MLC 2006 nuostatas, kuriomis numatyta, kad darbo jūrų laivyboje liudijimas ir darbo jūrų laivyboje atitikties deklaracija turi būti pripažįstami kaip prima facie įrodymai, kad laikomasi MLC 2006 reikalavimų;

(13)

Sąjungos teisės aktuose taip pat turėtų būti atsižvelgta į MLC 2006 numatytas krante pateikiamų skundų, susijusių su MLC 2006 reglamentuojamais klausimais, nagrinėjimo procedūras;

(14)

siekiant užtikrinti vienodas Direktyvos 2009/16/EB įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būtų suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Komisija turėtų būti įgaliota priimti įgyvendinamuosius aktus, skirtus: įgyvendinti metodiką, skirtą įvertinti bendruosius rizikos rodiklius, visų pirma susijusius su joje numatytais vėliavos valstybės kriterijais ir įmonės veiklos rezultatų vertinimo kriterijais; užtikrinti išplėstinio inspektavimo apimties vienodas taikymo sąlygas, įskaitant tikrintinas rizikos sritis; užtikrinti vienodą laivų kontrolės ir apsaugos patikrinimo procedūrų taikymą; nustatyti suderintą pranešimo apie skundus, susijusius su MLC 2006, elektroninį formatą; įgyvendinti pranešimų apie akivaizdžius defektus, kuriuos teikia locmanai ir uostų administracijos arba įstaigos, teikimo suderintas procedūras bei tolesnius veiksmus, kurių ėmėsi valstybės narės; ir nustatyti informacijos apie kompanijas, kurių veiklos rezultatų lygis yra žemas ir labai žemas, paskelbimo išsamią tvarką, susijusios informacijos rinkimo kriterijus ir atnaujinimo dažnumą. Tai yra labai techninė užduotis, atliekama vadovaujantis toje direktyvoje nustatytais principais ir kriterijais. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi vadovaujantis 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (7);

(15)

jeigu šioje direktyvoje nurodytas komitetas nepriima nuomonės dėl Komisijos pateikto įgyvendinimo akto projekto, Komisija neturėtų priimti įgyvendinimo aktų dėl metodikos, skirtos įvertinti bendruosius rizikos rodiklius, visų pirma susijusius su vėliavos valstybės kriterijais ir įmonės veiklos rezultatų vertinimo kriterijais, dėl pranešimų, įskaitant pranešimų apie akivaizdžius defektus, kuriuos teikia locmanai ir uostų administracijos arba įstaigos, bei apie tolesnius veiksmus, kurių imasi valstybės narės, teikimo suderintų procedūrų ir dėl informacijos apie įmones, kurių veiklos rezultatų lygis yra žemas ar labai žemas, skelbimo išsamią tvarką;

(16)

nustatydama įgyvendinimo taisykles, Komisija turėtų ypač atsižvelgti į profesines žinias ir patirtį, įgytas naudojantis Sąjungos inspektavimo sistema, ir remtis 1982 m. sausio 26 d. Paryžiuje pasirašyto susitarimo memorandumo dėl uosto valstybės kontrolės, jo naujausios redakcijos (Paryžiaus SM) profesinėmis žiniomis;

(17)

įgyvendinimo taisyklės, įskaitant nuorodas į Paryžiaus SM išdėstytus nurodymus ir gaires, neturėtų trukdyti inspektoriams arba kompetentingai institucijai atlikti specialisto vertinimą ir kenkti lankstumui, kuris numatytas Direktyvoje 2009/16/EB;

(18)

Direktyvoje 2009/16/EB nurodyta inspektavimo duomenų bazė turėtų būti pritaikyta ir parengta atsižvelgiant į pakeitimus, padarytus šia direktyva, arba į pakeitimus, priimtus atsižvelgiant į Paryžiaus SM;

(19)

Paryžiaus SM siekiama nutraukti standartų neatitinkančių laivų eksploatavimą įdiegiant suderintą uosto valstybės kontrolės sistemą, apimančią į uostus, įskaitant valstybių narių uostus, įplaukiančių laivų suderintą inspektavimą Paryžiaus SM regione. Tais inspektavimais siekiama tikrinti, ar laivai atitinka tarptautinius saugos, saugumo ir aplinkosaugos standartus, ir ar jūrininkai turi tinkamas gyvenimo ir darbo sąlygas pagal galiojančias tarptautines konvencijas. Atliekant inspektavimus ir darant nuorodą į Paryžiaus SM išdėstytus nurodymus bei gaires, reikia atsižvelgti į tai, kad jie yra parengti ir priimti siekiant užtikrinti nuoseklumą ir nustatyti gaires inspektavimams, kad būtų sudarytos palankios sąlygos kuo didesnei konvergencijai;

(20)

laive gyvenančių ir dirbančių jūrininkų gyvenimo bei darbo sąlygų ir jų parengimo bei kvalifikacijų inspektavimui, kuriuo siekiama patikrinti, ar jie atitinka MLC 2006 reikalavimus, reikalingas minimalus inspektorių parengimo lygis. Europos jūrų saugumo agentūra ir valstybės narės turėtų skatinti parengimą inspektoriams, kad jie galėtų tikrinti, kaip laikomasi MLC 2006;

(21)

kad Komisija galėtų greitai atnaujinti atitinkamas procedūras ir taip prisidėti prie vienodų sąlygų laivybos sektoriuje užtikrinimo pasauliniu mastu, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti aktus, kuriais iš dalies keičiamas Direktyvos 2009/16/EB VI priedas, kuriame pateiktas Paryžiaus SM nustatytų nurodymų sąrašas, kad valstybių narių teritorijoje būtų taikomos ir vykdomos procedūros, atitinkančios tarptautiniu mastu sutartas procedūras ir atitinkamas konvencijas. Ypač svarbu, kad Komisija parengiamųjų darbų metu tinkamai konsultuotųsi, įskaitant konsultacijas ekspertų lygiu. Ruošdama ir rengdama deleguotuosius aktus Komisija turėtų užtikrinti, kad susiję dokumentai būtų tuo pačiu metu tinkamai laiku persiųsti Europos Parlamentui ir Tarybai;

(22)

kadangi šios direktyvos tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti dėl jų apimties ar poveikio ir kadangi šių tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(23)

todėl Direktyva 2009/16/EB turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista;

(24)

vadovaujantis VIII straipsniu, MLC 2006 turi įsigalioti 12 mėnesių po tos datos, kurią buvo užregistruoti bent 30 TDO narių, kurių pasaulinio laivų bendro tonažo dalis yra 33 procentai, ratifikavimo dokumentai. Ši sąlyga buvo išpildyta 2012 m. rugpjūčio 20 d. ir MLC 2006 įsigalios 2013 m. rugpjūčio 20 d.;

(25)

ši direktyva turėtų įsigalioti tą pačią dieną kaip ir MLC 2006,

1)

2 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

2)

3 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

3)

8 straipsnio 4 dalis išbraukiama.

4)

10 straipsnio 3 dalis pakeičiama taip:

„3.   Komisijai suteikiami įgyvendinimo įgaliojimai įgyvendinti metodiką, skirtą įvertinti bendruosius rizikos rodiklius, visų pirma susijusius su vėliavos valstybės kriterijais ir įmonės veiklos rezultatų vertinimo kriterijais. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 31 straipsnio 3 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.“

5)

14 straipsnio 4 dalis pakeičiama taip:

„4.   Išplėstinio inspektavimo apimtis, įskaitant tikrintinas rizikos sritis, išdėstyta VII priede. Komisija gali patvirtinti išsamias priemones, skirtas vienodoms VII priedo taikymo sąlygoms užtikrinti. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 31 straipsnio 3 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.“

6)

15 straipsnio 4 dalis pakeičiama taip:

„4.   Komisija gali patvirtinti išsamias priemones, skirtas vienodam šio straipsnio 1 dalyje nurodytų procedūrų ir šio straipsnio 2 dalyje nurodytų apsaugos patikrinimų taikymui užtikrinti. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 31 straipsnio 3 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.“

7)

17 straipsnis papildomas šiomis dalimis:

„Jeigu atlikus išsamų inspektavimą nustatoma, kad gyvenimo ir darbo sąlygos laive neatitinka MLC 2006 reikalavimų, inspektorius nedelsdamas apie šiuos trūkumus informuoja laivo kapitoną ir nurodo terminus, iki kurių jie turi būti pašalinti.

Tuo atveju, jeigu inspektorius mano, kad tokie trūkumai yra dideli, arba jeigu jie susiję su galimu skundu pagal V priedo A dalies 19 punktą, inspektorius taip pat informuoja apie šiuos trūkumus atitinkamas jūrininkų ir laivų savininkų organizacijas valstybėje narėje, kurioje atliekamas inspektavimas, ir gali:

Su MLC 2006 susijusiais klausimais valstybė narė, kurioje atliekamas inspektavimas, turi teisę perduoti inspektoriaus ataskaitos, prie kurios pridedamas vėliavos valstybės kompetentingos institucijos atsakymas, jeigu jis buvo gautas per nustatytą laikotarpį, kopiją Tarptautinio darbo biuro generaliniam direktoriui, kad būtų imtasi tokių veiksmų, kurie būtų laikomi tinkami ir tikslingi, kad būtų užtikrintas tokios informacijos registravimas ir kad apie ją būtų informuojamos šalys, kurios gali būti suinteresuotos pasinaudoti atitinkamomis kreipimosi procedūromis.“

8)

18 straipsnio ketvirta pastraipa pakeičiama taip:

„Skundą pateikusio asmens tapatybė atitinkamo laivo kapitonui arba savininkui neatskleidžiama. Inspektorius imasi tinkamų priemonių, kad užtikrintų jūrininkų pateiktų skundų konfidencialumą, įskaitant visų pokalbių su jūrininkais konfidencialumo užtikrinimą.“

9)

Įterpiamas šis straipsnis:

„18a straipsnis

Krante pagal MLC 2006 pateikiamų skundų nagrinėjimo procedūros

1.   Jūrininko skundas, kuriame teigiama, kad buvo pažeisti MLC 2006 reikalavimai (įskaitant jūrininkų teises), gali būti perduotas uosto, į kurį jūrininko laivas yra įplaukęs, inspektoriui. Tokiais atvejais inspektorius atlieka pradinį tyrimą.

2.   Atitinkamais atvejais, atsižvelgiant į skundo pobūdį, per pradinį tyrimą išnagrinėjama, ar buvo vadovautasi skundo laive procedūromis, numatytomis MLC 2006 5.1.5 taisyklėje. Inspektorius taip pat gali atlikti išsamų tyrimą pagal šios direktyvos 13 straipsnį.

3.   Inspektorius atitinkamais atvejais siekia, kad skundas būtų išspręstas laivo lygiu.

4.   Tuo atveju, jeigu per tyrimą arba inspektavimą nustatomas neatitikimas, kuriam taikomas 19 straipsnis, taikomas tas straipsnis.

5.   Kai netaikoma 4 dalis ir jeigu jūrininko skundas, susijęs su MLC 2006 reglamentuojamais klausimais, neišsprendžiamas laivo lygiu, inspektorius nedelsdamas informuoja laivo vėliavos valstybę, prašydamas per nustatytą laiką pateikti rekomendacijas ir vėliavos valstybės taisomųjų veiksmų planą. Visų atliktų inspektavimų ataskaita elektroninėmis priemonėmis perduodama į 24 straipsnyje nurodytą inspektavimo duomenų bazę.

6.   Jeigu po veiksmų, kurių imtasi pagal 5 dalį, skundas nebuvo išspręstas, uosto valstybė perduoda inspektoriaus ataskaitos kopiją Tarptautinio darbo biuro generaliniam direktoriui, prie kurios pridedamas bet kuris vėliavos valstybės kompetentingos institucijos atsakymas, jeigu jis buvo gautas per nustatytą laikotarpį. Taip pat informuojamos atitinkamos uosto valstybės jūrininkų ir laivų savininkų organizacijos. Be to, uosto valstybė Tarptautinio darbo biuro generaliniam direktoriui reguliariai teikia statistiką ir informaciją apie išspręstus skundus.

Tai pateikiama tam, kad, remiantis tokiais veiksmais, kurie gali būti laikomi tinkamais ir tikslingais, būtų galima tokią informaciją kaupti ir apie ją informuoti šalis, kurios gali būti suinteresuotos pasinaudoti atitinkamomis kreipimosi procedūromis, įskaitant jūrininkų ir laivų savininkų organizacijas.

7.   Siekiant užtikrinti vienodas šio straipsnio įgyvendinimo sąlygas, Komisijai suteikiami įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti suderintą pranešimo apie tolesnius veiksmus, kurių ėmėsi valstybės narės, elektroninį formatą ir procedūras. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 31 straipsnio 3 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

8.   Šis straipsnis nedaro poveikio 18 straipsniui. 18 straipsnio ketvirta pastraipa taip pat taikoma skundams, susijusiems su MLC 2006 reglamentuojamais klausimais.“

10)

19 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

11)

23 straipsnio 5 dalis pakeičiama taip:

„5.   Komisijai suteikiami įgyvendinimo įgaliojimai patvirtinti šio straipsnio įgyvendinimo priemones, įskaitant pranešimų apie akivaizdžius locmanų ir uostų administracijų ar įstaigų veiklos neatitikimus, teikimo suderintas procedūras bei tolesnius veiksmus, kurių imasi valstybės narės. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 31 straipsnio 3 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.“

12)

27 straipsnio antra pastraipa pakeičiama taip:

„Komisijai suteikiami įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti pirmoje pastraipoje nurodytos informacijos skelbimo išsamią tvarką, atitinkamų duomenų kaupimo kriterijus ir duomenų atnaujinimo dažnumą. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 31 straipsnio 3 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.“

13)

Įterpiami šie straipsniai:

„30a straipsnis

Deleguotieji aktai

Komisijai pagal 30b straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais iš dalies keičiamas VI priedas, siekiant tame priede pateiktą sąrašą papildyti kitomis Paryžiaus SM organizacijos priimtomis uosto valstybės kontrolės instrukcijomis.

30b straipsnis

Įgaliojimų delegavimas

1.   Įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

2.   30a straipsnyje nurodyti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami penkerių metų laikotarpiui nuo 2013 m. rugpjūčio 20 d. Komisija parengia naudojimosi suteiktais įgaliojimais ataskaitą likus ne mažiau kaip devyniems mėnesiams iki penkerių metų laikotarpio pabaigos. Įgaliojimų suteikimas automatiškai pratęsiamas tokios pačios trukmės laikotarpiams, išskyrus atvejus, kai Europos Parlamentas arba Taryba pareiškia prieštaravimų dėl tokio pratęsimo likus ne mažiau kaip trims mėnesiams iki kiekvieno tokio laikotarpio pabaigos.

3.   Europos Parlamentas arba Taryba gali bet kuriuo metu panaikinti 30a straipsnyje nurodytus įgaliojimus priimti deleguotuosius aktus. Sprendimu atšaukti įgaliojimus nutraukiami tame sprendime nurodyti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus. Sprendimas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba vėlesnę jame nurodytą dieną. Jis neturi poveikio jau galiojančių deleguotųjų aktų teisėtumui.

4.   Priėmusi deleguotąjį aktą, Komisija apie jį vienu metu praneša ir Europos Parlamentui, ir Tarybai.

5.   Pagal 30a straipsnį priimtas deleguotasis aktas įsigalioja tik tuo atveju, jeigu per du mėnesius nuo pranešimo apie tą aktą Europos Parlamentui ir Tarybai dienos nei Europos Parlamentas, nei Taryba nepareiškia prieštaravimų arba jeigu dar nepasibaigus šiam laikotarpiui ir Europos Parlamentas, ir Taryba praneša Komisijai, kad prieštaravimų nereikš. Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva šis laikotarpis pratęsiamas dviem mėnesiais.“

14)

31 straipsnis pakeičiamas taip:

„31 straipsnis

Komitetas

1.   Komisijai padeda pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2099/2002 (8) 3 straipsnį įsteigtas Jūrų saugumo ir teršimo iš laivų prevencijos komitetas (COSS). Tas komitetas – tai komitetas, kaip nustatyta Reglamente (ES) Nr. 182/2011.

2.   Kai daroma nuoroda į šią dalį, taikomas Reglamento (ES) Nr. 182/2011 5 straipsnis.

Jeigu komitetas nepriima nuomonės dėl įgyvendinimo akto, kuris turi būti priimtas atitinkamai pagal 10 straipsnio 3 dalį, 23 straipsnio 5 dalį ir 27 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, projekto, Komisija įgyvendinimo akto projekto nepriima, ir taikoma Reglamento (ES) Nr. 182/2011 5 straipsnio 4 dalies trečia pastraipa.

15)

32 straipsnis išbraukiamas.

16)

33 straipsnis pakeičiamas taip:

„33 straipsnis

Įgyvendinimo taisyklės

Komisija, pagal 31 straipsnio 3 dalyje nurodytą procedūrą nustatydama 10 straipsnio 3 dalyje, 14 straipsnio 4 dalyje, 15 straipsnio 4 dalyje, 18a straipsnio 7 dalyje, 23 straipsnio 5 dalyje ir 27 straipsnyje nurodytas įgyvendinimo taisykles, ypač atidžiai užtikrina, kad tose taisyklėse būtų atsižvelgta į profesines žinias ir patirtį, įgytas naudojantis Sąjungos inspektavimo sistema, ir su Paryžiaus SM susijusias profesines žinias.“

17)

I priedo II dalies 2B punktas iš dalies keičiamas taip:

18)

IV priedas iš dalies keičiamas taip:

19)

V priedo A dalis papildoma šiais papunkčiais:

20)

X priedo 3.10 punktas iš dalies keičiamas taip:

14.8.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 218/8

(1)

šios direktyvos tikslai yra suderinti valstybių narių baudžiamąją teisę atakų prieš informacines sistemas srityje, nustatant būtiniausias taisykles, susijusias su nusikalstamų veikų apibrėžtimi, ir atitinkamas sankcijas šioje srityje, ir pagerinti valstybių narių kompetentingų institucijų, įskaitant policiją ir kitas specializuotas teisėsaugos tarnybas, taip pat Sąjungos kompetentingų specializuotų agentūrų ir įstaigų, pavyzdžiui, Eurojusto, Europolo ir Europos kovos su elektroniniais nusikaltimais centro bei Europos tinklų ir informacijos apsaugos agentūros (ENISA), bendradarbiavimą;

(2)

informacinės sistemos yra vienas iš svarbiausių politinės, socialinės ir ekonominės sąveikos Sąjungoje elementų. Visuomenė itin ir vis labiau yra priklausoma nuo tokių sistemų. Sklandus tų sistemų veikimas ir saugumas Sąjungoje yra ypač svarbūs siekiant vystyti vidaus rinką ir konkurencingą bei novatorišką ekonomiką. Tinkamo informacinių sistemų apsaugos lygio užtikrinimas turėtų būti veiksmingos išsamios prevencinių priemonių sistemos dalis, papildanti baudžiamojoje teisėje nustatytas reagavimo į elektroninius nusikaltimus priemones;

(3)

atakų prieš informacines sistemas ir, visų pirma, atakų, susijusių su organizuotu nusikalstamumu, grėsmė Sąjungoje ir visame pasaulyje didėja, ir vis didesnį susirūpinimą kelia galimi teroristų išpuoliai ar politiškai motyvuotos atakos prieš informacines sistemas, kurios yra valstybių narių ir Sąjungos ypatingos svarbos infrastruktūros dalis. Todėl kyla grėsmė, kad nebus sukurta saugesnė informacinė visuomenė ir laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė, taigi reikia imtis bendrų Sąjungos lygmens veiksmų ir gerinti bendradarbiavimą ir koordinavimą tarptautiniu lygiu;

(4)

Sąjungoje yra ypatingos svarbos infrastruktūros objektų, kurių veiklos sutrikdymas arba sunaikinimas padarytų didelį tarpvalstybinį poveikį. Kadangi tapo aišku, kad reikia stiprinti ypatingos svarbos infrastruktūros objektų apsaugos pajėgumą Sąjungoje, kovos su kibernetinėmis atakomis priemones reikėtų papildyti griežtomis baudžiamosiomis sankcijomis, atitinkančiomis tokių atakų pavojingumą. Ypatingos svarbos infrastruktūros objektais galėtų būti laikomi valstybėse narėse esantis turtas, sistema arba jų dalis, kurie būtini, pavyzdžiui, siekiant palaikyti gyvybines visuomenės funkcijas, visuomenės sveikatą, saugą ir saugumą, ekonominę arba socialinę gerovę, pavyzdžiui, jėgainės, transporto tinklai ar Vyriausybės tinklai, ir kurių veiklos sutrikdymas arba sunaikinimas padarytų didelį poveikį atitinkamai valstybei narei, nes tos funkcijos nebebūtų vykdomos;

(5)

akivaizdu, kad daugėja pavojingų ir pakartotinių didelės apimties atakų prieš informacines sistemas, kurios yra ypatingai svarbios valstybėms arba konkrečioms viešojo ar privačiojo sektoriaus funkcijoms. Šią tendenciją papildo vis sudėtingesnių metodų kūrimas, pavyzdžiui, vadinamųjų „botnetų“ kūrimas ir naudojimas – veikla, kurią sudaro keli vienas po kito sekantys etapai, kai kiekvienas atskiras etapas galėtų sukelti didelį pavojų visuomenės interesams. Šiuo atžvilgiu direktyva siekiama, inter alia, nustatyti baudžiamąsias sankcijas už etapą, kuomet sukuriamas botnetas, būtent kai įgyjama nuotolinė daugelio kompiuterių kontrolė, pasitelkus prieš tuos kompiuterius nukreiptas kibernetines atakas ir juos užkrėtus žalinga programine įranga. Vėlesniu etapu užkrėstas kompiuterių tinklas, sudarantis botnetą, be kompiuterių naudotojų žinios gali būti naudojamas didelės apimties kibernetinėms atakoms, kurios paprastai gali sukelti didelę žalą, kaip nurodyta šioje direktyvoje. Valstybės narės gali nustatyti, kas yra didelė žala, vadovaudamosi savo nacionaline teise ir praktika – tokia žala gali būti susijusi su visuomenei labai svarbių sisteminių paslaugų sutrikdymu ar patiriamomis didelėmis finansinėmis išlaidomis, arba asmens duomenų ar slapto pobūdžio informacijos praradimu;

(6)

didelės apimties kibernetinės atakos gali sukelti didžiulę ekonominę žalą todėl, kad gali sutrikdyti informacinių sistemų veikimą ir komunikaciją, ir todėl, kad gali būti prarasta ar pakeista komerciniu požiūriu svarbi konfidenciali informacija ar kiti duomenys. Ypač daug dėmesio turėtų būti skirta novatoriškų mažų ir vidutinių įmonių informuotumo apie grėsmes, susijusias su tokiomis atakomis, ir jų pažeidžiamumą didinimui, nes tos įmonės yra itin priklausomos nuo tinkamo informacinių sistemų veikimo ir prieigos prie jų, o jų ištekliai informacijos saugumui užtikrinti dažnai yra riboti;

(7)

šioje srityje bendros apibrėžtys yra svarbios, kad valstybėse narėse būtų užtikrintas nuoseklus požiūris į šios direktyvos taikymą;

(8)

reikia susitarti dėl bendro požiūrio į nusikalstamos veikos sudėties požymius numatant, kad neteisėta prieiga prie informacinės sistemos, neteisėtas įsikišimas į sistemą, neteisėtas įsikišimas į duomenis ir neteisėtas duomenų perėmimas yra bendrai laikomi nusikalstama veika;

(9)

duomenų perėmimas apima pranešimų turinio klausymąsi, stebėjimą ar sekimą, duomenų turinio teikimą arba tiesiogiai, naudojantis prieiga prie informacinių sistemų ir naudojant šias sistemas, arba netiesiogiai, naudojant elektroninę slapto klausymosi įrangą pasitelkus technines priemones, tačiau nebūtinai apsiribojama vien šiais būdais;

(10)

valstybės narės turėtų numatyti sankcijas už atakas prieš informacines sistemas. Tos sankcijos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios bei turėtų apimti įkalinimą ir (arba) finansines nuobaudas;

(11)

direktyvoje numatomos baudžiamosios sankcijos bent tais atvejais, kurie nėra mažareikšmiai. Valstybės narės gali nustatyti, kas yra mažareikšmis atvejis, vadovaudamosi savo nacionaline teise ir praktika. Atvejis gali būti laikomas mažareikšmiu, pavyzdžiui, kai nusikalstama veika padaryta žala ir (arba) dėl jos kylanti grėsmė viešiesiems arba privatiesiems interesams, pvz., kompiuterių sistemos arba kompiuterinių duomenų vientisumui arba asmens neliečiamumui, teisėms ir kitiems interesams, yra menka arba tokio pobūdžio, kad nėra būtina skirti baudžiamąją sankciją laikantis teisės aktuose nustatytų ribų arba nustatyti baudžiamąją atsakomybę;

(12)

grėsmių ir pavojų, kuriuos kelia kibernetinės atakos, bei susijusio informacinių sistemų pažeidžiamumo nustatymas ir pranešimas apie jas yra svarbus veiksmingos prevencijos ir atsako į kibernetines atakas bei informacinių sistemų saugumo gerinimo elementas. Tuo tikslu gali būti naudingos paskatos pranešti apie saugumo spragas. Valstybės narės turėtų stengtis sudaryti sąlygas teisėtai aptikti saugumo spragas ir apie jas pranešti;

(13)

tikslinga numatyti griežtesnes sankcijas tais atvejais, kai ataka prieš informacinę sistemą padaryta nusikalstamos organizacijos, kaip apibrėžta 2008 m. spalio 24 d. Tarybos pamatiniame sprendime 2008/841/TVR dėl kovos su organizuotu nusikalstamumu (3), kai elektroninė ataka vykdoma plačiu mastu ir todėl dėl jos daromas poveikis daugeliui informacinių sistemų, įskaitant tuos atvejus, kai ataka siekiama sukurti botnetą arba kai ji vykdoma naudojant botnetą ir tokiu būdu padaroma didelė žala, įskaitant atvejus, kai ataka vykdoma per botnetą. Taip pat tikslinga numatyti griežtesnes sankcijas tais atvejais, kai ataka yra nukreipta prieš ypatingos svarbos valstybių narių arba Sąjungos infrastruktūros objektą;

(14)

veiksmingų kovos su tapatybės vagyste ir kitomis su tapatybe susijusiomis nusikalstamomis veikomis priemonių nustatymas yra kitas svarbus integruoto požiūrio į kovą su elektroniniais nusikaltimais elementas. Vertinant išsamios horizontaliosios Sąjungos priemonės poreikį, galėtų būti apsvarstyta, ar reikia Sąjungos veiksmų, susijusių su šios rūšies nusikalstama veikla;

(15)

2008 m. lapkričio 27–28 d. Tarybos išvadose nurodyta, kad valstybės narės ir Komisija, atsižvelgdamos į 2001 m. Europos Tarybos konvencijos dėl elektroninių nusikaltimų turinį, turėtų parengti naują strategiją. Ta konvencija yra pamatinis kovos su elektroniniais nusikaltimais, įskaitant atakas prieš informacines sistemas, teisinis pagrindas. Ši direktyva grindžiama ta konvencija. Todėl kuo skubesniam konvencijos ratifikavimo proceso užbaigimui visose valstybėse narėse turėtų būti teikiamas prioritetas;

(16)

atsižvelgiant į skirtingus atakų atlikimo būdus ir spartų techninės ir programinės kompiuterių įrangos tobulėjimą, šioje direktyvoje sąvoka „priemonės“ reiškia priemones, naudojamas šioje direktyvoje nustatytoms nusikalstamoms veikoms vykdyti. Tokios priemonės gali reikšti kibernetinėms atakoms rengti naudojamą žalingą programinę įrangą, įskaitant priemones, kuriomis gali būti kuriami botnetai. NET jeigu tokia priemonė yra tinkama ar netgi specialiai skirta vienai iš šioje direktyvoje nustatytų nusikalstamų veikų vykdymui, gali būti, jog ji pagaminta teisėtu tikslu. Remiantis poreikiu išvengti baudžiamosios atsakomybės taikymo tuo atveju, kai tokios priemonės yra pagamintos ir pateiktos rinkai teisėtais tikslais, pavyzdžiui, skirtos informacinių technologijų produktų patikimumo arba informacinių technologijų saugumo testavimui, ne tik bendro ketinimo reikalavimas, bet ir tiesioginio ketinimo panaudoti tas priemones šioje direktyvoje nustatytai vienai ar kelioms nusikalstamoms veikoms vykdyti reikalavimas taip pat turi būti išpildytas;

(17)

šia direktyva nesiekiama nustatyti baudžiamosios atsakomybės tais atvejais, kai yra šioje direktyvoje nustatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyvių požymių, tačiau veiksmai padaromi netyčia, pavyzdžiui, kai asmuo nežinojo, kad prieiga yra neteisėta arba siekiant atlikti informacinių sistemų tikrinimą arba saugumo užtikrinimą turint tam leidimą, pavyzdžiui, kai įmonė arba pardavėjas paskiria asmenį patikrinti apsaugos sistemos patikimumą. Laikantis šios direktyvos sutartiniai įsipareigojimai arba susitarimai apriboti prieigą prie informacinių sistemų pasitelkiant naudojimo politiką arba veiklos sąlygas, taip pat darbo ginčai dėl prieigos prie darbdavio informacinių sistemų ir jų naudojimo asmeniniais tikslais neturėtų užtraukti baudžiamosios atsakomybės, kai prieiga tokiomis aplinkybėmis būtų laikytina neteisėta ir todėl sudarytų pagrindą baudžiamajai bylai. Ši direktyva nedaro poveikio teisiškai užtikrintai teisei susipažinti su informacija, kaip nustatyta nacionalinės ir Sąjungos teisės aktuose, taip pat ja negali būti remiamasi kaip išimtimi siekiant pateisinti neteisėtą arba savavališką prieigą prie informacijos;

(18)

palankesnes sąlygas kibernetinių atakų vykdymui gali sudaryti įvairios aplinkybės, pavyzdžiui, kai nusikalstamos veikos vykdytojas dėl jo ar jos užimamų pareigų apimties turi prieigą prie atitinkamų informacinių sistemų, kurioms gali kilti grėsmė, saugumo sistemų. Nacionalinėje teisėje baudžiamajame procese turėtų būti tinkamai atsižvelgta į tokias aplinkybes;

(19)

esant sunkinančioms aplinkybėms valstybės narės, vadovaudamosi jų teisės sistemose nustatytomis taikytinomis taisyklėmis, turėtų nacionalinėje teisėje numatyti sunkinančias aplinkybes. Jos turėtų užtikrinti, kad teisėjai turėtų galimybę atsižvelgti į tokias sunkinančias aplinkybes teisdami nusikalstamų veikų vykdytojus. Teisėjas ir toliau savo nuožiūra turi turėti galimybę įvertinti tas aplinkybes kartu su kitais faktiniais konkrečios bylos elementais;

(20)

šia direktyva nereglamentuojamos sąlygos, kurios turėtų būti įvykdytos, kad būtų galima naudotis jurisdikcija bet kurios iš čia nurodytų nusikalstamų veikų atžvilgiu, pavyzdžiui, kad apie nusikalstamą veiką jos padarymo vietoje praneštų nukentėjęs asmuo arba ja apkaltintų valstybė, kurioje įvykdyta veika, arba kad pažeidėjas nebūtų patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn nusikalstamos veikos įvykdymo vietoje;

(21)

taikant šią direktyvą valstybės ir viešosios institucijos laikydamosi esamų tarptautinių įsipareigojimų, tebėra visapusiškai atsakingos už tai, kad būtų užtikrinta pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms;

(22)

šia direktyva didinama tam tikrų tinklų svarba, pavyzdžiui, Didžiojo aštuoneto arba Europos Tarybos sukurtų ištisą parą, septynias dienas per savaitę veikiančių informacinių punktų. Tie informaciniai punktai turėtų teikti veiksmingą pagalbą, tokiu būdu sudarydami palankesnes sąlygas keistis turima atitinkama informacija arba teikti technines konsultacijas ar teisinę informaciją tiriant su informacinėmis sistemomis ir atitinkamais duomenimis susijusias nusikalstamas veikas arba nagrinėjant tokias bylas, kuriose dalyvauja prašančioji valstybė narė. Siekiant užtikrinti sklandų tinklų veikimą, kiekvienas informacinis punktas turėtų turėti pajėgumų skubos tvarka, padedamas, inter alia, apmokyto ir pasirengusio personalo, palaikyti ryšius su kitos valstybės narės informaciniu punktu. Atsižvelgiant į tai, kad didelės apimties kibernetinės atakos gali būti įvykdytos labai greitai, valstybės narės turėtų būti pajėgios nedelsiant reaguoti į šio informacinių punktų tinklo skubius prašymus. Tokiais atvejais gali būti tikslinga pateikiant prašymą suteikti informaciją nurodyti kontaktinį telefono numerį, kad būtų užtikrinta, jog prašymą gavusi valstybė narė skubiai imtųsi jį nagrinėti ir informacija būtų suteikta per aštuonias valandas;

(23)

siekiant užkirsti kelią atakoms prieš informacines sistemas ir su jomis kovoti itin svarbus yra valdžios institucijų bendradarbiavimas su privačiuoju sektoriumi ir pilietine visuomene. Reikia skatinti ir gerinti paslaugų teikėjų, gamintojų, teisėsaugos įstaigų ir teisminių institucijų bendradarbiavimą ir sykiu visapusiškai laikytis teisinės valstybės principų. Toks bendradarbiavimas galėtų apimti, pavyzdžiui, paslaugų teikėjų teikiamą paramą padedant išsaugoti galimus įrodymus, pateikiant elementus, padedančius nustatyti nusikalstamos veikos vykdytojus ir, taikyti kaip kraštutinę priemonę, atsižvelgiant į nacionalinę teisę, ir praktiką, visišką arba dalinį informacinių sistemų arba funkcijų, kurioms pakenkta arba kurios naudojamos neteisėtai, išjungimą laikantis nacionalinės teisės. Valstybės narės taip pat turėtų apsvarstyti galimybę sukurti bendradarbiavimo ir partnerystės tinklus su paslaugų teikėjais ir gamintojais siekiant keistis informacija, susijusia su nusikalstama veika šios direktyvos taikymo srityje;

(24)

būtina rinkti palyginamuosius duomenis apie šioje direktyvoje nustatytas nusikalstamas veikas. Atitinkami duomenys turėtų būti pateikiami kompetentingoms specializuotoms Sąjungos agentūroms ir įstaigoms, pavyzdžiui, Europolui ir ENISA atsižvelgiant į jų uždavinius ir informacijos poreikius, kad būtų surinkta išsamesnės informacijos apie elektroninių nusikaltimų mastą ir tinklų bei informacijos saugumą Sąjungos lygiu ir tokiu būdu būtų ieškoma veiksmingesnių reagavimo būdų. Valstybės narės turėtų perduoti Europolui ir Europos kovos su elektroniniu nusikalstamumu centrui informaciją apie nusikalstamų veikų vykdytojų veiklos būdus, kad būtų atliktas elektroninių nusikaltimų grėsmės įvertinimas ir strateginė analizė pagal 2009 m. balandžio 6 d. Tarybos sprendimą 2009/371/TVR dėl Europos policijos biuro (Europolo) įsteigimo (4). Teikiant informaciją gali būti sudarytos palankesnės sąlygos suprasti dabartines ir būsimas grėsmes bei tokiu būdu gali būti prisidėta prie tinkamesnio ir tikslingesnio sprendimų dėl kovos su atakomis prieš informacines sistemas ir jų prevencijos priėmimo proceso;

(25)

pagal šią direktyvą Komisija turėtų teikti ataskaitą dėl direktyvos taikymo ir teikti visus būtinus pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, kuriais remiantis galėtų būti išplėsta jos taikymo sritis atsižvelgiant į pokyčius elektroninių nusikaltimų srityje. Tokie pokyčiai galėtų apimti technologijų pokyčius, kurie suteiktų galimybę, pavyzdžiui, užtikrinti veiksmingesnį vykdymą atakų prieš informacines sistemas srityje arba kuriais būtų sudarytos palankesnės sąlygos tokių atakų prevencijai ar jų poveikio susilpninimui. Tuo tikslu Komisija turėtų atsižvelgti į atitinkamų subjektų ir visų pirma Europolo ir ENISA parengtas turimas analizes ir ataskaitas;

(26)

norint veiksmingai kovoti su elektroniniais nusikaltimais būtina padidinti informacinių sistemų atsparumą imantis tinkamų priemonių, kad jos būtų veiksmingiau apsaugotos nuo kibernetinių atakų. Valstybės narės turėtų imtis reikiamų priemonių tam, kad apsaugotų savo ypatingos svarbos infrastruktūras nuo kibernetinių atakų, be kita ko – apsvarstyti savo informacinių sistemų ir susijusių duomenų apsaugą. Juridinių asmenų vykdomas informacinių sistemų tinkamo lygio apsaugos ir saugumo užtikrinimas, pavyzdžiui, teikiant viešas elektroninių ryšių paslaugas pagal galiojančius Sąjungos teisės aktus privatumo, elektroninių ryšių ir duomenų apsaugos srityje, yra itin svarbus išsamaus požiūrio į veiksmingą kovą su elektroniniais nusikaltimais elementas. Turėtų būti suteikta pakankamo lygio apsauga nuo pagrįstai nustatomos grėsmės ir pažeidžiamumo atsižvelgiant į naujausias konkrečių sektorių žinias ir konkrečias duomenų tvarkymo sąlygas. Tokios apsaugos sąnaudos ir su ja susijusi našta turėtų būti proporcingos žalai, kurią atitinkamiems objektams galėtų padaryti kibernetinė ataka. Valstybės narės raginamos numatyti atitinkamas priemones, kuriomis atsižvelgiant į nacionalinę teisę nustatoma atsakomybė tais atvejais, kai juridinis asmuo akivaizdžiai neužtikrino tinkamo lygio apsaugos nuo kibernetinių atakų;

(27)

didelės valstybių narių įstatymų ir baudžiamojo proceso spragos ir skirtumai atakų prieš informacines sistemas srityje gali trukdyti kovoti su organizuotu nusikalstamumu ir terorizmu bei gali apsunkinti veiksmingą policijos ir teisminį bendradarbiavimą šioje srityje. Kadangi šiuolaikinės informacinės sistemos nėra saistomos valstybinių sienų, atakoms prieš tokias sistemas būdingas tarpvalstybinis aspektas, todėl pabrėžiamas poreikis skubiai veikti toliau derinant baudžiamąją teisę šioje srityje. Be to, tinkamai įgyvendinant ir taikant 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos pamatinį sprendimą 2009/948/TVR dėl jurisdikcijos įgyvendinimo kolizijų baudžiamuosiuose procesuose prevencijos ir sprendimo (5), turėtų būti sudarytos palankesnės sąlygos koordinuoti baudžiamąjį persekiojimą dėl atakų prieš informacines sistemas. Valstybės narės, bendradarbiaudamos su Sąjunga, taip pat turėtų siekti gerinti tarptautinį bendradarbiavimą, susijusį su informacinių sistemų, kompiuterinių tinklų ir kompiuterinių duomenų saugumu. Tarptautiniuose susitarimuose, susijusiuose su keitimusi duomenimis, turėtų būti tinkamai atsižvelgta į duomenų perdavimo ir saugojimo saugumą;

(28)

norint veiksmingai kovoti su elektroniniais nusikaltimais, labai svarbu gerinti visos Sąjungos kompetentingų teisėsaugos įstaigų ir teisminių institucijų bendradarbiavimą. Atsižvelgiant į tai turėtų būti skatinama dėti daugiau pastangų, kad atitinkamoms valdžioms institucijoms būtų teikiamas tinkamas mokymas siekiant gerinti supratimą apie elektroninius nusikaltimus ir jų poveikį, ir skatinamas bendradarbiavimas ir keitimasis geriausios praktikos pavyzdžiais, pavyzdžiui, pasitelkiant specializuotas Sąjungos agentūras ir įstaigas. Tokiu mokymu turėtų būti siekiama, inter alia, didinti informuotumą apie įvairias nacionalines teisines sistemas, galimus teisinius ir techninius uždavinius, su kuriais susiduriama vykdant nusikalstamų veikų tyrimą, arba atitinkamų nacionalinių valdžios institucijų kompetencijos pasidalijimą;

(29)

šia direktyva gerbiamos pagrindinės žmogaus teisės laisvės ir teisės ir laikomasi principų, visų pirma, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, įskaitant asmens duomenų apsaugą, teisę į privatų gyvenimą, saviraiškos ir informacijos laisvę, teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, nekaltumo prezumpciją ir gynybos teises, taip pat teisėtumo ir nusikalstamos veikos bei sankcijų proporcingumo principų. Visų pirma, šia direktyva siekiama užtikrinti, kad būtų besąlygiškai laikomasi visų tų teisių ir principų, ir ji atitinkamai turi būti įgyvendinama;

(30)

asmens duomenų apsauga yra pagrindinė teisė pagal SESV 16 straipsnio 1 dalį ir Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 8 straipsnį. Todėl asmens duomenų tvarkymas įgyvendinant šią direktyvą turėtų visiškai atitikti atitinkamus Sąjungos teisės aktus dėl duomenų apsaugos;

(31)

pagal Protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, 3 straipsnį tos valstybės narės pranešė pageidaujančios dalyvauti priimant ir taikant šią direktyvą;

(32)

pagal Protokolo dėl Danijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šią direktyvą, todėl ji nėra jai privaloma ar taikoma;

(33)

kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. užtikrinti, kad visose valstybėse narėse už atakas prieš informacines sistemas būtų taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios baudžiamosios sankcijos, ir gerinti bei skatinti teisminį bendradarbiavimą, valstybės narės negali deramai pasiekti dėl veiksmo masto ir poveikio ir kadangi tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(34)

šia direktyva siekiama iš dalies pakeisti ir išplėsti 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2005/222/TVR dėl atakų prieš informacines sistemas (6) nuostatas. Kadangi pakeitimų, kuriuos reikia padaryti, yra daug ir jie yra svarbūs, siekiant aiškumo visas Pamatinis sprendimas 2005/222/TVR turėtų būti pakeistas valstybių narių, dalyvaujančių priimant šią direktyvą, atžvilgiu,

a)

kompiuterinės programos, skirtos arba pritaikytos pirmiausia siekiant vykdyti bet kurią iš 3–6 straipsniuose nurodytų veikų;

b)

kompiuterio slaptažodžio, prieigos kodo arba panašių duomenų, kuriuos naudojant galima prisijungti prie visos informacines sistemos arba jos dalies.

a)

jos padarytos nusikalstamos organizacijos, kaip apibrėžta Pamatiniame sprendime 2008/841/TVR, neatsižvelgiant į jame nurodytą sankcijos dydį;

b)

jomis padaroma didelė žala; arba

c)

jos nukreiptos prieš ypatingos svarbos infrastruktūros informacinę sistemą.

a)

remiantis įgaliojimu atstovauti juridiniam asmeniui;

b)

juridinio asmens vardu priimti sprendimus;

c)

vykdyti kontrolę juridinio asmens struktūroje.

a)

teisės į valstybės teikiamas lengvatas arba pagalbą atėmimą;

b)

laikiną ar nuolatinį teisės verstis komercine veikla atėmimą;

c)

teisminės priežiūros skyrimą;

d)

teismo paskirtą likvidavimą;

e)

laikiną ar galutinį įmonių, kurios buvo naudojamos nusikalstamai veikai įvykdyti, uždarymą.

a)

nusikalstama veika arba jos dalis padaryta jų teritorijoje; arba

b)

nusikalstamą veiką padarė vienas iš jų piliečių, bent tais atvejais, kai veiksmas yra nusikalstama veika toje vietoje, kurioje jis buvo įvykdytas.

a)

pažeidėjas nusikalstamą veiką įvykdo fiziškai būdamas jos teritorijoje, nepriklausomai nuo to, ar nusikalstama veika yra nukreipta ar nenukreipta prieš jos teritorijoje esančią informacinę sistemą; arba

b)

nusikalstama veika yra nukreipta prieš jos teritorijoje esančią informacinę sistemą nepriklausomai nuo to, ar pažeidėjas nusikalstamą veiką daro fiziškai būdamas jos teritorijoje.

a)

pažeidėjo įprastinė gyvenamoji vieta yra jos teritorijoje; arba

b)

nusikalstama veika padaryta juridinio asmens, įsisteigusio jos teritorijoje, naudai.

14.8.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 218/15

(1)

Gruzijos ir Europos Sąjungos santykių pagrindas – Europos kaimynystės politika. 2006 m. Bendrija ir Gruzija susitarė dėl Europos kaimynystės politikos veiksmų plano, kuriame nustatyti ES ir Gruzijos santykių vidutinės trukmės laikotarpio prioritetai. 2010 m. Sąjunga ir Gruzija pradėjo derybas dėl asociacijos susitarimo, kuris, kaip tikimasi, pakeis šiuo metu galiojantį ES ir Gruzijos Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą (2). ES ir Gruzijos santykius dar labiau sustiprino neseniai pradėta Rytų partnerystė;

(2)

2008 m. rugsėjo 1 d. neeiliniame Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo patvirtintas Sąjungos pasiryžimas po 2008 m. rugpjūčio mėn. įvykusio ginkluoto Gruzijos ir Rusijos Federacijos konflikto stiprinti ES ir Gruzijos santykius;

(3)

nuo 2008 m. trečio ketvirčio Gruzijos ekonomikai įtaką darė tarptautinė finansų krizė: mažėjo gamyba ir biudžeto pajamos bei didėjo išorės finansavimo poreikiai;

(4)

2008 m. spalio 22 d. surengtoje Tarptautinėje donorų konferencijoje tarptautinė bendrija įsipareigojo remti Gruzijos ekonomikos atgaivinimą, atsižvelgiant į Jungtinių Tautų ir Pasaulio banko atliktą bendrą poreikių vertinimą;

(5)

Sąjunga paskelbė, kad ji Gruzijai skirs iki 500 mln. EUR finansinę pagalbą;

(6)

Gruzijos ekonomikos koregavimas ir atgaivinimas remiamas Tarptautinio valiutos fondo (TVF) finansine pagalba. 2008 m. rugsėjo mėn. Gruzijos valdžios institucijos susitarė su TVF dėl 750 mln. USD rezervinio susitarimo Gruzijos ekonomikai remti, padarant būtinus koregavimus atsižvelgiant į finansų krizę;

(7)

ekonominei padėčiai Gruzijoje dar labiau pablogėjus ir kilus būtinybei peržiūrėti ekonomines prielaidas, kuriomis grindžiama TVF programa, taip pat išaugus Gruzijos išorės finansavimo poreikiams, Gruzija ir TVF susitarė 424 mln. USD padidinti rezerviniame susitarime numatytą paskolos sumą; šį susitarimą TVF valdyba patvirtino 2009 m. rugpjūčio mėn.;

(8)

Sąjunga 2010–2012 m. pagal Europos kaimynystės ir partnerystės priemonę (EKPP) skyrė Gruzijai paramos biudžetui dotacijų vidutiniškai 24 mln. EUR per metus;

(9)

atsižvelgdama į savo blogėjančią ekonominę padėtį ir perspektyvas, Gruzija paprašė Sąjungos makrofinansinės pagalbos;

(10)

atsižvelgiant į tai, kad Gruzijos mokėjimų balanse tebėra likutinis finansavimo deficitas, makrofinansinė pagalba yra laikoma tinkama priemone reaguojant į Gruzijos prašymą dabartinėmis išskirtinėmis aplinkybėmis padėti stabilizuoti ekonomiką kartu įgyvendinant dabartinę TVF programą;

(11)

Sąjungos makrofinansinė pagalba, kuri bus skiriama Gruzijai (toliau – Sąjungos makrofinansinė pagalba) turėtų ne tik papildyti TVF ir Pasaulio banko programas bei išteklius, bet ir užtikrinti Sąjungos dalyvavimo pridėtinę vertę;

(12)

Komisija turėtų užtikrinti, kad Sąjungos makrofinansinė pagalba teisiškai ir iš esmės atitiktų priemones, kurių imtasi įvairiose išorės veiksmų srityse, bei kitų susijusių Sąjungos sričių politiką;

(13)

įgyvendinant konkrečius Sąjungos makrofinansinės pagalbos tikslus turėtų būti stiprinamas veiksmingumas, skaidrumas ir atskaitomybė. Komisija turėtų reguliariai stebėti, kaip įgyvendinami tie tikslai;

(14)

sąlygos, kuriomis grindžiamas Sąjungos makrofinansinės pagalbos teikimas, turėtų atitikti pagrindinius Sąjungos politikos Gruzijos atžvilgiu principus ir tikslus;

(15)

siekiant užtikrinti veiksmingą Sąjungos finansinių interesų, susijusių su šia Sąjungos makrofinansine pagalba, apsaugą, būtina, kad Gruzija patvirtintų tinkamas priemones, susijusias su sukčiavimo, korupcijos ir kitų su ta pagalba susijusių pažeidimų prevencija ir kova su jais. Taip pat būtina, kad Komisija vykdytų tinkamus patikrinimus, o Audito Rūmai – tinkamą auditą;

(16)

Sąjungos makrofinansinės pagalbos suteikimas nedaro poveikio biudžeto valdymo institucijos galioms;

(17)

Sąjungos makrofinansinę pagalbą turėtų administruoti Komisija. Siekiant užtikrinti, kad Europos Parlamentas bei Ekonomikos ir finansų komitetas galėtų stebėti, kaip įgyvendinamas šis sprendimas, Komisija turėtų juos reguliariai informuoti apie su Sąjungos makrofinansine pagalba susijusius pokyčius ir pateikti jiems atitinkamus dokumentus;

(18)

siekiant užtikrinti vienodas šio sprendimo įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (3);

(19)

šiame kontekste primenama, kad to reglamento tikslais patariamoji procedūra pagal bendrą taisyklę turėtų būti taikoma visais atvejais, išskyrus tuos, kurie numatyti pagal tą reglamentą. Atsižvelgiant į didesnių nei 90 mln. EUR riba operacijų galimai svarbų poveikį, tinkama, kad šioms operacijoms būtų taikoma nagrinėjimo procedūra. Atsižvelgiant į Sąjungos makrofinansinės pagalbos Gruzijai sumą, priimant susitarimo memorandumą ar sumažinant, sustabdant ar panaikinant pagalbą turėtų būti taikoma patariamoji procedūra,

14.8.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 218/24

(1)

Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 543/2011, atsižvelgiant į daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde rezultatus, nustatomi kriterijai, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo iš trečiųjų šalių vertes produktams ir laikotarpiams, nurodytiems jo XVI priedo A dalyje;

(2)

remiantis Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011 136 straipsnio 1 dalimi, standartinė importo vertė apskaičiuojama kiekvieną darbo dieną atsižvelgiant į kintančius kasdienius duomenis. Todėl šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

14.8.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 218/26

(1)

Reglamento (EB) Nr. 1234/2007 103n straipsnyje numatyta, kad turimų Sąjungos lėšų skirstymas ir vyno sektoriaus nacionalinių paramos programų biudžeto ribos nustatyti to reglamento Xb priede;

(2)

pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 103o straipsnį valstybės narės turėjo galimybę iki 2012 m. gruodžio 1 d. nuspręsti suteikti paramą vynmedžių augintojams 2014 finansiniais metais, skirdamos teises į išmokas pagal 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams (2), III antraštinės dalies 1 skyrių;

(3)

valstybės narės, ketinančios teikti paramą pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 103o straipsnį, pranešė atitinkamas sumas. Siekiant aiškumo, Komisija tas sumas turėtų paskelbti;

(4)

šiame sprendime numatytos priemonės atitinka Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo vadybos komiteto nuomonę,

14.8.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 218/28

(1)

pagal Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 80 straipsnio 1 dalies a punktą Direktyva 91/414/EEB toliau taikoma veikliosioms medžiagoms, dėl kurių, vadovaujantis Direktyvos 91/414/EEB 6 straipsnio 3 dalimi, sprendimas priimtas iki 2011 m. birželio 14 d.;

(2)

pagal Direktyvos 91/414/EEB 6 straipsnio 2 dalį 2002 m. vasario mėn. Portugalija gavo bendrovės „ISAGRO IT“ paraišką įtraukti veikliąją medžiagą benalaksilą M į Direktyvos 91/414/EEB I priedą. Komisijos sprendimu 2003/35/EB (3) patvirtinta, kad pateiktas dokumentų rinkinys yra išsamus ir jį galima laikyti iš esmės atitinkančiu tos direktyvos II ir III prieduose išdėstytus duomenų ir informacijos reikalavimus;

(3)

pagal Direktyvos 91/414/EEB 6 straipsnio 2 dalį 2005 m. rugsėjo mėn. Vengrija gavo bendrovės „ISAGRO SpA“ paraišką įtraukti veikliąją medžiagą valifenalatą į Direktyvos 91/414/EEB I priedą. Komisijos sprendimu 2006/586/EB (4) patvirtinta, kad pateiktas dokumentų rinkinys yra išsamus ir jį galima laikyti iš esmės atitinkančiu tos direktyvos II ir III prieduose išdėstytus duomenų ir informacijos reikalavimus;

(4)

siekiant atidžiai išnagrinėti dokumentų rinkinius ir suteikti valstybėms narėms galimybę ne ilgiau kaip trejiems metams laikinai registruoti augalų apsaugos produktus, kurių sudėtyje yra minėtų veikliųjų medžiagų, laikantis Direktyvos 91/414/EEB 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, visų pirma sąlygų, susijusių su išsamiu veikliųjų medžiagų ir augalų apsaugos produktų vertinimu pagal toje direktyvoje nustatytus reikalavimus, buvo būtina patvirtinti, kad pateiktuose dokumentų rinkiniuose yra visi reikalingi dokumentai;

(5)

vadovaujantis Direktyvos 91/414/EEB 6 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatomis, įvertintas šių veikliųjų medžiagų poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai atsižvelgiant į pareiškėjų rekomenduojamą naudojimo paskirtį. Ataskaitą rengiančios valstybės narės pateikė Komisijai atitinkamų vertinimo ataskaitų projektus: 2003 m. lapkričio 21 d. – benalaksilo M ir 2008 m. vasario 19 d. – valifenalato;

(6)

gavus ataskaitas rengiančių valstybių narių pateiktus vertinimo ataskaitų projektus nuspręsta, kad reikia pareiškėjų prašyti pateikti papildomos informacijos, kurią ataskaitas rengiančios valstybės narės turės išnagrinėti ir pateikti savo vertinimą. Todėl dokumentai vis dar nagrinėjami, o vertinimo nebus įmanoma baigti per Direktyvoje 91/414/EEB, siejamoje su Komisijos įgyvendinimo sprendimu 2011/671/ES (5), nustatytą laikotarpį;

(7)

kadangi atliekant vertinimą kol kas nenustatyta jokių priežasčių nerimauti, valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė pratęsti augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra minėtų veikliųjų medžiagų, laikinųjų registracijų galiojimą 24 mėnesių laikotarpiui pagal Direktyvos 91/414/EEB 8 straipsnio nuostatas, kad būtų galima toliau nagrinėti dokumentus. Tikėtina, kad vertinimas ir sprendimo dėl galimo benalaksilo M ir valifenalato patvirtinimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 13 straipsnio 2 dalį priėmimo procedūra bus baigti per 24 mėnesius;

(8)

šiame sprendime nustatytos priemonės atitinka Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

14.8.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 218/s3

14.8.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 218/s3