ISSN 1977-0723

doi:10.3000/19770723.L_2013.174.lit

Europos Sąjungos

oficialusis leidinys

L 174

European flag  

Leidimas lietuvių kalba

Teisės aktai

56 metai
2013m. birželio 26d.


Turinys

 

I   Įstatymo galią turintys teisės aktai

Puslapis

 

 

REGLAMENTAI

 

*

2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 549/2013 dėl Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemos Europos Sąjungoje ( 1 )

1

 


 

(1)   Tekstas svarbus EEE

LT

Aktai, kurių pavadinimai spausdinami paprastu šriftu, yra susiję su kasdieniu žemės ūkio reikalų valdymu ir paprastai galioja ribotą laikotarpį.

Visų kitų aktų pavadinimai spausdinami ryškesniu šriftu ir prieš juos dedama žvaigždutė.


I Įstatymo galią turintys teisės aktai

REGLAMENTAI

26.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 174/1


EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS (ES) Nr. 549/2013

2013 m. gegužės 21 d.

dėl Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemos Europos Sąjungoje

(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 338 straipsnio 1 dalį,

atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą,

teisėkūros procedūra priimamo akto projektą perdavus nacionaliniams parlamentams,

atsižvelgdami į Europos Centrinio Banko nuomonę (1),

laikydamiesi įprastos teisėkūros procedūros (2),

kadangi:

(1)

politikai formuoti Sąjungoje ir valstybių narių ekonomikos bei ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) stebėsenai vykdyti reikalinga palyginama, naujausia ir patikima informacija apie kiekvienos valstybės narės ar regiono ūkio struktūrą ir ekonominės padėties raidą;

(2)

Komisija turėtų dalyvauti vykdant valstybių narių ekonomikos bei EPS stebėseną ir visų pirma reguliariai teikti Tarybai valstybių narių pažangos vykdant savo įsipareigojimus, susijusius su EPS, ataskaitas;

(3)

Sąjungos piliečiams ekonominės sąskaitos reikalingos kaip pagrindinė priemonė bet kurios valstybės narės ar regiono ekonominei padėčiai analizuoti. Siekiant palyginamumo tokios sąskaitos turėtų būti rengiamos pagal vienodus ir vienodai aiškinamus principus. Siekiant užtikrinti kuo didesnį skaidrumą visuose sektoriuose, pateikta informacija turėtų būti kuo tikslesnė, išsamesnė ir pateikta laiku;

(4)

Komisija nacionalinių ir regioninių sąskaitų agreguotus rodiklius turėtų naudoti Sąjungos administraciniais tikslais, visų pirma – biudžeto skaičiavimams;

(5)

1970 m. buvo paskelbtas administracinis dokumentas „Europos integruotų ekonominių sąskaitų sistema (ESS)“, apimantis šio reglamento taikymo sritį. Tą dokumentą savarankiškai ir vien savo atsakomybe parengė Europos Bendrijų statistikos tarnyba ir tai buvo tos tarnybos ir valstybių narių nacionalinių statistikos institucijų kelerių bendro darbo metų rezultatas, siekiant sukurti Europos Bendrijų ekonominės ir socialinės politikos reikalavimus atitinkančią nacionalinių sąskaitų sistemą. Tai buvo iki to meto Bendrijų naudotos Jungtinių Tautų nacionalinių sąskaitų sistemos Bendrijai pritaikyta redakcija. Siekiant pirminę redakciją atnaujinti, 1979 m. paskelbta antroji dokumento redakcija (3);

(6)

1996 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2223/96 dėl Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemos Bendrijoje (4) nustatyta Bendrijos ekonominės, socialinės ir regioninės politikos reikalavimus atitinkanti nacionalinių sąskaitų sistema. Iš esmės ta sistema atitiko tuometinę naują nacionalinių sąskaitų sistemą, kurią 1993 m. vasario mėn. priėmė Jungtinių Tautų statistikos komisija (1993 m. NSS), kad visų Jungtinių Tautų šalių narių duomenys būtų palyginami tarptautiniu mastu;

(7)

1993 m. NSS buvo atnaujinta 2009 m. vasario mėn. Jungtinių Tautų statistikos komisijai priėmus naują nacionalinių sąskaitų sistemą (2008 m. NSS) siekiant, kad nacionalinės sąskaitos būtų labiau suderintos su naujomis ekonominėmis aplinkybėmis, metodologinių tyrimų pažanga ir naudotojų poreikiais;

(8)

siekiant atsižvelgti į NSS pokyčius, reikia patikslinti Reglamentu (EB) Nr. 2223/96 (1995 m. ESS) nustatytą Europos sąskaitų sistemą, kad pagal šį reglamentą nustatyta patikslinta Europos sąskaitų sistema atitiktų 2008 m. NSS redakciją, kuri būtų pritaikyta prie valstybių narių ūkio struktūros, o Sąjungos duomenis būtų galima palyginti su jos pagrindinių tarptautinių partnerių sukauptais duomenimis;

(9)

siekiant nustatyti aplinkos ekonomines sąskaitas kaip patikslintos Europos sąskaitų sistemos palydovines sąskaitas, 2011 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 691/2011 dėl Europos aplinkos ekonominių sąskaitų (5) nustatyta bendra Europos aplinkos ekonominių sąskaitų rinkimo, rengimo, perdavimo ir vertinimo sistema;

(10)

rengiant aplinkos ir socialines sąskaitas, reikėtų visapusiškai atsižvelgti ir į 2009 m. rugpjūčio 20 d. Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui „BVP ir kiti rodikliai pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“. Reikia intensyviai tęsti metodologinius tyrimus ir duomenų patikrinimus, visų pirma dėl klausimų, susijusių su BVP ir kitais rodikliais bei strategija „Europa 2020“, kad būtų galima parengti išsamesnį gerovės ir pažangos kiekybinio vertinimo metodą siekiant remti pažangų, tvarų ir integracinį augimą. Šiame kontekste turėtų būti sprendžiami išorinių aplinkos veiksnių ir socialinės nelygybės klausimai. Taip pat reikėtų atsižvelgti į produktyvumo pokyčių klausimą. Taip turėtų būti sudaryta galimybė kuo greičiau gauti duomenų, kurie papildytų BVP rodiklius. 2013 m. Komisija turėtų Europos Parlamentui ir Tarybai pateikti tolesnės veiklos Komunikatą dėl „BVP ir kitų rodiklių“, o prireikus 2014 m. – pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų. Nacionalinių ir regioninių sąskaitų duomenys turėtų būti laikomi vienu iš būdų tiems tikslams pasiekti;

(11)

reikėtų išnagrinėti galimybę taikyti naujus, automatinius rinkimo realiuoju laiku metodus;

(12)

šiuo reglamentu nustatytoje patikslintoje Europos sąskaitų sistemoje (2010 m. ESS), be kita ko, pateikiama metodologija ir duomenų perdavimo programa, kurioje nurodytos sąskaitos ir lentelės, kurias laikydamosi nustatytų terminų turi pateikti visos valstybės narės. Tas sąskaitas ir lenteles Komisija turėtų pateikti naudotojams konkrečiomis dienomis ir, atitinkamais atvejais, pagal iš anksto paskelbtą paskelbimo tvarkaraštį, visų pirma vykdant ekonominės konvergencijos stebėseną ir siekiant glaudaus valstybių narių ekonominės politikos koordinavimo;

(13)

skelbiant duomenis reikėtų laikytis į naudotojus orientuoto požiūrio, tuo būdu suteikiant prieinamą ir naudingą informaciją Sąjungos piliečiams ir kitiems suinteresuotiesiems subjektams;

(14)

2010 m. ESS palaipsniui bus pakeistos visos kitos sistemos ir ji taps pagrindine bendrų standartų, apibrėžčių, klasifikatorių ir apskaitos taisyklių sistema, kad valstybės narės galėtų parengti savo sąskaitas Sąjungos tikslais ir valstybių narių rezultatus būtų galima palyginti;

(15)

remiantis 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1059/2003 dėl bendro teritorinių statistinių vienetų klasifikatoriaus (NUTS) nustatymo (6), visų valstybių narių statistiniai duomenys, kurie teikiami Komisijai ir kurie turi būti suskirstyti pagal teritorinius vienetus, turėtų būti suskirstyti pagal NUTS klasifikatorių. Todėl norint gauti palyginamą regionų statistiką teritoriniai vienetai turėtų būti nustatomi pagal NUTS klasifikatorių;

(16)

valstybių narių duomenų perdavimas, įskaitant konfidencialių duomenų perdavimą, reglamentuojamas taisyklėmis, išdėstytomis 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 223/2009 dėl Europos statistikos (7). Atitinkamai, priemonėmis, kurių imamasi pagal šį reglamentą, taip pat turėtų būti užtikrinama konfidencialių duomenų apsauga ir tai, kad rengiant ir platinant Europos statistiką duomenys nebūtų neteisėtai atskleidžiami ar naudojami ne statistikos tikslais;

(17)

sudaryta darbo grupė netiesiogiai apskaičiuotų finansinio tarpininkavimo paslaugų (NAFTAP) vertinimo nacionalinėse sąskaitose klausimui toliau nagrinėti, įskaitant klausimą dėl pagal riziką koreguojamo metodo, pagal kurį į NAFTAP skaičiavimą neįtraukiamas rizikos komponentas, kad būtų atspindėtos ateityje numatomos sąnaudos, susidarančios dėl realizuotos rizikos. Siekiant geresnių rezultatų, atsižvelgiant į šios darbo grupės išvadas gali prireikti iš dalies keisti NAFTAP skaičiavimo ir priskyrimo metodologiją priimant deleguotąjį aktą;

(18)

išlaidos moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai yra investicijos, todėl jos turėtų būti įrašomos į sąskaitas kaip bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas. Vis dėlto deleguotuoju aktu reikia nustatyti moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai skirtų išlaidų duomenų, kurie į sąskaitas būtų įrašomi kaip bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas, formatą, kai atlikus patikrinimą, grindžiamą papildomų lentelių parengimu, bus pakankamai įsitikinta, kad duomenys jau yra pakankamai patikimi ir palyginami;

(19)

2011 m. lapkričio 8 d. Tarybos direktyvoje 2011/85/ES dėl reikalavimų valstybių narių biudžeto sistemoms (8) reikalaujama skelbti svarbią informaciją apie sąlyginius įsipareigojimus, įskaitant vyriausybės garantijas, neveiksnias paskolas ir įsipareigojimus, susijusius su viešųjų bendrovių veikla, įskaitant jų apimtį, kurie gali turėti didelį poveikį valstybių biudžetams. Dėl tų reikalavimų informacija turi būti skelbiama papildomai šalia šiame reglamente reikalaujamos skelbti informacijos;

(20)

2012 m. birželio mėn. Komisija (Eurostatas) įsteigė darbo grupę Direktyvos 2011/85/ES poveikio fiskalinių duomenų rinkimui ir platinimui klausimams nagrinėti, kuri daug dėmesio skyrė tam, kaip įgyvendinami reikalavimai, susiję su sąlyginiais įsipareigojimais ir kita svarbia informacija, kuri gali rodyti potencialiai didelį poveikį valstybių biudžetams, įskaitant vyriausybės garantijas, viešųjų bendrovių įsipareigojimus, viešojo ir privačiojo sektorių partnerystes, neveiksnias paskolas ir valdžios sektoriaus finansuojamas įmonių kapitalo dalis. Visapusiškai įgyvendindama savo darbą, ta darbo grupė turėtų prisidėti tinkamai analizuojant ekonominius santykius, kuriais grindžiamos viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės sutartys, įskaitant atitinkamais atvejais statybos, prieinamumo ir paklausos riziką, ir užfiksuojant nebalansinių viešojo ir privačiojo sektorių partnerysčių netiesiogines skolas – taip skatinant didesnį skaidrumą ir patikimą skolų statistiką;

(21)

Tarybos sprendimu 74/122/EEB (9) įsteigtas Ekonominės politikos komitetas (EPK) vykdo darbą, susijusį su pensijų ir pensijų reformų tvarumu. Reikėtų tiek nacionaliniu, tiek Europos lygiu glaudžiai koordinuoti statistikų darbą ir EPK remiamų ekspertų darbą senėjančios visuomenės klausimais, susijusį su makroekonominėmis prielaidomis ir kitais aktuariniais kriterijais, siekiant užtikrinti rezultatų nuoseklumą ir palyginamumą tarp šalių, taip pat veiksmingą su pensijomis susijusių duomenų ir informacijos perdavimą naudotojams ir suinteresuotiesiems subjektams. Be to, reikėtų aiškiai nurodyti, kad socialinio draudimo sistemoje sukaupti pensiniai įsipareigojimai / teisės patys savaime nėra viešųjų finansų tvarumo matas;

(22)

duomenys ir informacija apie valstybių narių sąlyginius įsipareigojimus teikiami atsižvelgiant į su daugiašalės priežiūros procedūra, nustatyta Stabilumo ir augimo pakte, susijusį darbą. Komisija iki 2018 m. liepos mėn. turėtų pateikti ataskaitą, kurioje įvertintų, ar tie duomenys turėtų būti teikiami 2010 m. ESS kontekste;

(23)

svarbu pabrėžti valstybių narių regioninių sąskaitų svarbą Sąjungos regioninei, ekonominei ir socialinei sanglaudos politikai, taip pat ekonominės tarpusavio priklausomybės analizės svarbą. Be to, pripažįstama, kad reikia didinti regioninio lygio sąskaitų, įskaitant valdžios sektoriaus sąskaitas, skaidrumą. Komisija (Eurostatas) turėtų itin daug dėmesio skirti regionų, kuriuose yra valstybių narių autonominiai regionai ar autonominės vyriausybės, fiskaliniams duomenims;

(24)

siekiant iš dalies keisti šio reglamento A priedą, kad būtų užtikrintas suderintas aiškinimas arba palyginamumas tarptautiniu mastu, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti aktus pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 290 straipsnį. Ypač svarbu, kad Komisija parengiamųjų darbų metu tinkamai konsultuotųsi, įskaitant konsultacijas su Europos statistikos sistemos komitetu, įsteigtu pagal Reglamentą (EB) Nr. 223/2009. Be to, vadovaujantis SESV 127 straipsnio 4 dalimi ir 282 straipsnio 5 dalimi, ypač svarbu, kad Komisija parengiamųjų darbų metu atitinkamais atvejais konsultuotųsi su Europos Centriniu Banku jo kompetencijos srityse. Ruošdama ir rengdama deleguotuosius aktus Komisija turėtų užtikrinti, kad susiję dokumentai būtų tuo pačiu metu tinkamai laiku persiųsti Europos Parlamentui ir Tarybai;

(25)

daugelis Sąjungos ekonomikos valdymo sistemoje, visų pirma perviršinio deficito ir makroekonominių disbalansų procedūrose, naudojamų statistikos agreguotų rodiklių yra apibrėžti remiantis ESS. Teikdama duomenis ir ataskaitas pagal tas procedūras, Komisija turėtų suteikti tinkamos informacijos apie 2010 m. ESS metodinių pokyčių, nustatytų deleguotaisiais aktais pagal šio reglamento nuostatas, poveikį atitinkamiems agreguotiems rodikliams;

(26)

siekdama užtikrinti ESS mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros duomenų patikimumą ir palyginamumą, Komisija, glaudžiai bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, iki 2013 m. gegužės mėn. pabaigos atliks vertinimą, ar mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros duomenys galiojančiomis ir palyginamosiomis kainomis jau yra pakankamai kokybiški nacionalinių sąskaitų rengimo tikslais;

(27)

šiam reglamentui įgyvendinti reikės atlikti svarbių nacionalinių statistikos sistemų pakeitimų, todėl Komisija valstybėms narėms nustatys nukrypti leidžiančias nuostatas. Visų pirma nacionalinių sąskaitų duomenų perdavimo programoje turėtų būti atsižvelgta į esminius politinius ir statistinius pokyčius, kurie ataskaitiniais programos laikotarpiais įvyko kai kuriose valstybėse narėse. Komisijos nustatytos nukrypti leidžiančios nuostatos turėtų būti laikinos ir peržiūrimos. Komisija turėtų teikti paramą atitinkamoms valstybėms narėms dedant pastangas užtikrinti, kad būtų atlikti reikiami jų statistikos sistemų pakeitimai, kad tos nukrypti leidžiančios nuostatos būtų kuo greičiau nebetaikomos;

(28)

duomenų perdavimo terminų sutrumpinimas galėtų sudaryti papildomą reikšmingą naštą ir išlaidų respondentams ir nacionalinėms statistikos tarnyboms Sąjungoje ir todėl gali pablogėti rengiamų duomenų kokybė. Todėl nustatant duomenų perdavimo terminus turėtų būti atsižvelgiama į naudos ir žalos pusiausvyrą;

(29)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi pagal 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (10);

(30)

kadangi šio reglamento tikslo, t. y. nustatyti patikslintą Europos sąskaitų sistemą, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(31)

pasikonsultuota su Europos statistikos sistemos komitetu;

(32)

pasikonsultuota su Pinigų, finansų ir mokėjimų balanso statistikos komitetu, įsteigtu 2006 m. lapkričio 13 d. Tarybos sprendimu 2006/856/EB dėl Pinigų, finansų ir mokėjimų balanso statistikos komiteto įsteigimo (11), ir Bendrųjų nacionalinių pajamų komitetu (BNP komitetas), įsteigtu 2003 m. liepos 15 d. Tarybos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 1287/2003 dėl bendrųjų nacionalinių pajamų rinkos kainomis suderinimo (BNP reglamentas) (12),

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

1 straipsnis

Dalykas

1.   Šiuo reglamentu nustatoma 2010 m. Europos sąskaitų sistema (toliau – 2010 m. ESS arba ESS).

2.   2010 m. ESS nustatoma:

a)

bendrų standartų, apibrėžčių, klasifikatorių ir apskaitos taisyklių, naudojamų sąskaitoms ir lentelėms rengti, kad jas būtų galima palyginti Sąjungos tikslais, kartu su pagal 3 straipsnį reikalaujamais rezultatais, metodologija (A priedas);

b)

programa (B priedas), kurioje pateikiami terminai, kurių laikydamosi valstybės narės perduoda Komisijai (Eurostatui) sąskaitas ir lenteles, kurios parengiamos pagal a punkte nurodytą metodologiją.

3.   Nedarant poveikio 5 ir 10 straipsniams, šis reglamentas taikomas visiems Sąjungos aktams, kuriuose yra nuoroda į ESS ar jos apibrėžtis.

4.   Šiuo reglamentu valstybės narės neįpareigojamos rengti sąskaitų savo reikmėms pagal 2010 m. ESS.

2 straipsnis

Metodologija

1.   1 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta 2010 m. ESS metodologija pateikiama A priede.

2.   Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus pagal 7 straipsnį dėl 2010 m. ESS metodologijos dalinių pakeitimų, siekiant patikslinti ir pagerinti metodologijos turinį tam, kad būtų užtikrintas suderintas aiškinimas ar palyginamumas tarptautiniu mastu su sąlyga, kad jais nekeičiamos pagrindinės sąvokos, nereikalaujama rengėjų Europos statistikos sistemoje skirti papildomų išteklių jiems įgyvendinti ir dėl jų nėra keičiami nuosavi ištekliai.

3.   Kilus abejonių dėl tinkamo 2010 m. ESS apskaitos taisyklių įgyvendinimo, atitinkama valstybė narė prašo Komisijos (Eurostato) pateikti paaiškinimą. Komisija (Eurostatas) nedelsdama išnagrinėja prašymą ir atitinkamai valstybei narei bei visoms kitoms valstybėms narėms pateikia rekomendaciją dėl prašomo paaiškinimo.

4.   Valstybės narės apskaičiuoja ir priskiria netiesiogiai apskaičiuotas finansinio tarpininkavimo paslaugas (NAFTAP) nacionalinėse sąskaitose remdamosi A priede pateikta metodologija. Komisijai pagal 7 straipsnį suteikiami įgaliojimai iki 2013 m. rugsėjo 17 d. priimti deleguotąjį aktą, kuriame pateikiama patikslinta NAFTAP skaičiavimo ir priskyrimo metodologija. Naudodamasi pagal šią dalį suteiktais įgaliojimais Komisija užtikrina, kad tokiais deleguotaisiais aktais valstybėms narėms ar duomenis teikiantiems subjektams nebūtų sudaryta didelė papildoma administracinė našta.

5.   Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros išlaidas valstybės narės į sąskaitas įrašo kaip bendrojo pagrindinio kapitalo formavimą. Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus pagal 7 straipsnį siekiant užtikrinti valstybių narių 2010 m. ESS mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros duomenų patikimumą ir palyginamumą. Naudodamasi pagal šią dalį suteiktais įgaliojimais Komisija užtikrina, kad tokiais deleguotaisiais aktais valstybėms narėms ar duomenis teikiantiems subjektams nebūtų sudaryta didelė papildoma administracinė našta.

3 straipsnis

Duomenų perdavimas Komisijai

1.   Valstybės narės perduoda Komisijai (Eurostatui) B priede nurodytas sąskaitas ir lenteles per tame priede kiekvienai lentelei nustatytą terminą.

2.   Valstybės narės perduoda Komisijai duomenis ir metaduomenis, reikalaujamus pagal šį reglamentą, vadovaudamosi nurodytu keitimosi duomenimis standartu ir kita praktine tvarka.

Duomenys perduodami arba įkeliami elektroniniu būdu į vienintelę Komisijos duomenų prieigą. Keitimosi duomenimis standartą ir kitą praktinę duomenų perdavimo tvarką patvirtina Komisija įgyvendinimo aktais. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 8 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

4 straipsnis

Kokybės vertinimas

1.   Šio reglamento tikslais perduodamiems duomenims pagal šio reglamento 3 straipsnį taikomi Reglamento (EB) Nr. 223/2009 12 straipsnio 1 dalyje nustatyti kokybės kriterijai.

2.   Valstybės narės teikia Komisijai (Eurostatui) pagal 3 straipsnį perduotų duomenų kokybės ataskaitą.

3.   Šiuo reglamentu reglamentuojamiems duomenims taikant 1 dalyje nurodytus kokybės kriterijus, kokybės ataskaitų teikimo sąlygas, struktūrą, periodiškumą ir vertinimo rodiklius nustato Komisija įgyvendinimo aktais. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 8 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

4.   Perduotų duomenų kokybę vertina Komisija (Eurostatas).

5 straipsnis

Taikymo pradžios ir pirmojo duomenų perdavimo datos

1.   2010 m. ESS pirmą kartą pradedama taikyti duomenims, kurie nustatyti pagal B priedą ir kurie turi būti perduoti nuo 2014 m. rugsėjo 1 d.

2.   Duomenys perduodami Komisijai (Eurostatui) laikantis B priede nustatytų terminų.

3.   Pagal 1 dalį iki pirmo duomenų perdavimo pagal 2010 m. ESS valstybės narės toliau perduoda Komisijai (Eurostatui) sąskaitas ir lenteles, parengtas taikant 1995 m. ESS.

4.   Nedarant poveikio 2000 m. gegužės 22 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1150/2000, įgyvendinančio Sprendimą 2007/436/EB, Euratomas dėl Europos Bendrijų nuosavų išteklių sistemos (13), 19 straipsniui Komisija ir atitinkama valstybė narė patikrina, ar šis reglamentas taikomas tinkamai, ir tų patikrų rezultatus pateikia šio reglamento 8 straipsnio 1 dalyje nurodytam komitetui.

6 straipsnis

Nukrypti leidžiančios nuostatos

1.   Jei taikant šį reglamentą reikia atlikti svarbių nacionalinės statistikos sistemos pakeitimų, Komisija, priimdama įgyvendinimo aktus, nustato laikinas nukrypti leidžiančias nuostatas valstybėms narėms. Tos nukrypti leidžiančios nuostatos nustoja galioti ne vėliau kaip 2020 m. sausio 1 d. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 8 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2.   Komisija laikinas nukrypti leidžiančias nuostatas pagal 1 dalį nustato tik tokiam laikotarpiui, kurio užtenka, kad atitinkama valstybė narė galėtų pakeisti savo statistikos sistemą. Valstybės narės BVP dalis Sąjungoje ar euro zonoje pati savaime nėra pagrindas nustatyti nukrypti leidžiančią nuostatą. Atitinkamais atvejais Komisija teikia paramą atitinkamoms valstybėms narėms, kurios deda pastangas siekdamos užtikrinti, kad būtų atlikti reikiami jų statistikos sistemų pakeitimai.

3.   1 ir 2 dalyse nustatytais tikslais atitinkama valstybė narė Komisijai pateikia tinkamai pagrįstą prašymą ne vėliau kaip 2013 m. spalio 17 d.

Komisija, pasikonsultavusi su Europos statistikos sistemos komitetu, iki 2018 m. liepos 1 d. pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai nustatytų nukrypti leidžiančių nuostatų taikymo ataskaitą, siekdama įvertinti, ar pagrįsta jas taikyti toliau.

7 straipsnis

Naudojimasis įgaliojimais

1.   Įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

2.   2 straipsnio 2 ir 5 dalyse nurodyti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami penkerių metų laikotarpiui nuo 2013 m. liepos 16 d. 2 straipsnio 4 dalyje nurodyti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami dviejų mėnesių laikotarpiui nuo 2013 m. liepos 16 d. Likus ne mažiau kaip devyniems mėnesiams iki penkerių metų laikotarpio pabaigos Komisija parengia naudojimosi deleguotaisiais įgaliojimais ataskaitą. Įgaliojimai savaime pratęsiami tokios pačios trukmės laikotarpiams, išskyrus atvejus, kai Europos Parlamentas arba Taryba pareiškia prieštaravimų dėl tokio pratęsimo likus ne mažiau kaip trims mėnesiams iki kiekvieno laikotarpio pabaigos.

3.   Europos Parlamentas arba Taryba gali bet kada atšaukti 2 straipsnio 2, 4 ir 5 dalyse nurodytus deleguotuosius įgaliojimus.

Sprendimu dėl įgaliojimų atšaukimo nutraukiami tame sprendime nurodyti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus. Sprendimas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba vėlesnę jame nurodytą dieną. Jis nedaro poveikio jau galiojančių deleguotųjų aktų galiojimui.

4.   Apie priimtą deleguotąjį aktą Komisija nedelsdama vienu metu praneša Europos Parlamentui ir Tarybai.

5.   Pagal 2 straipsnio 2, 4 ir 5 dalis priimtas deleguotasis aktas įsigalioja tik tuo atveju, jeigu per tris mėnesius nuo pranešimo Europos Parlamentui ir Tarybai apie šį aktą dienos nei Europos Parlamentas, nei Taryba nepareiškia prieštaravimų arba jeigu dar nepasibaigus šiam laikotarpiui ir Europos Parlamentas, ir Taryba praneša Komisijai, kad prieštaravimų nereikš. Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva šis laikotarpis pratęsiamas trimis mėnesiais.

8 straipsnis

Komitetas

1.   Komisijai padeda Europos statistikos sistemos komitetas, įsteigtas Reglamentu (EB) Nr. 223/2009. Tas komitetas – tai komitetas, kaip nustatyta Reglamente (ES) Nr. 182/2011.

2.   Kai daroma nuoroda į šią dalį, taikomas Reglamento (ES) Nr. 182/2011 5 straipsnis.

9 straipsnis

Bendradarbiavimas su kitais komitetais

1.   Visais klausimais, priklausančiais Pinigų, finansų ir mokėjimų balanso statistikos komiteto, įsteigto Sprendimu 2006/856/EB, kompetencijai, Komisija prašo tą komitetą pareikšti nuomonę pagal to sprendimo 2 straipsnį.

2.   Komisija perduoda Bendrųjų nacionalinių pajamų komitetui (toliau – BNP komitetas), įsteigtam Reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 1287/2003, visą informaciją, susijusią su šio reglamento įgyvendinimu ir būtiną BNP komiteto pareigoms vykdyti.

10 straipsnis

Pereinamojo laikotarpio nuostatos

1.   Su biudžetu ir nuosavais ištekliais susijusiais tikslais galiojanti Europos sąskaitų sistema, kaip nurodyta Reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1287/2003 1 straipsnio 1 dalyje ir susijusiuose teisės aktuose, visų pirma Reglamente (EB, Euratomas) Nr. 1150/2000 ir 1989 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamente (EEB, Euratomas) Nr. 1553/89 dėl galutinių vienodų nuosavų išteklių, kaupiamų iš pridėtinės vertės mokesčio, surinkimo priemonių (14), ir toliau laikoma 1995 m. ESS, kol galioja 2007 m. birželio 7 d. Tarybos sprendimas 2007/436/EB dėl Europos Bendrijų nuosavų išteklių sistemos (15).

2.   Taikant išimtį 1 daliai, PVM pagrįstiems nuosaviems ištekliams nustatyti valstybės narės gali naudoti 2010 m. ESS pagrįstus duomenis, kol galioja Sprendimas 2007/463/EB, Euratomas, tais atvejais, kai nėra būtinų išsamių 1995 m. ESS duomenų.

11 straipsnis

Ataskaitų dėl netiesioginių įsipareigojimų teikimas

Komisija iki 2014 m. Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia ataskaitą, kurioje išdėsto turimą informaciją apie viešojo ir privačiojo sektorių partnerystes ir kitus netiesioginius įsipareigojimus, įskaitant sąlyginius įsipareigojimus, nepriskirtus valdžios sektoriui.

Komisija iki 2018 m. Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia dar vieną ataskaitą, kurioje įvertinama, kokiu mastu Komisijos (Eurostato) paskelbta informacija apie įsipareigojimus atspindi netiesioginių įsipareigojimų, įskaitant sąlyginius įsipareigojimus, nepriskirtų valdžios sektoriui, visumą.

12 straipsnis

Peržiūra

Komisija iki 2018 m. liepos 1 d. ir vėliau kas penkeri metai Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia šio reglamento taikymo ataskaitą.

Šioje ataskaitoje, inter alia, įvertinama:

a)

nacionalinių ir regioninių sąskaitų duomenų kokybė;

b)

šio reglamento ir 2010 m. ESS taikomo stebėsenos proceso veiksmingumas ir

c)

2010 m. ESS duomenų ir sąlyginių įsipareigojimų duomenų prieinamumo pažanga.

13 straipsnis

Įsigaliojimas

Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Šis reglamentas privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

Priimta Strasbūre 2013 m. gegužės 21 d.

Europos Parlamento vardu

Pirmininkas

M. SCHULZ

Tarybos vardu

Pirmininkė

L. CREIGHTON


(1)  OL C 203, 2011 7 9, p. 3.

(2)  2013 m. kovo 13 d. Europos Parlamento pozicija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje) ir 2013 m. balandžio 22 d. Tarybos sprendimas.

(3)  Komisija (Eurostatas): „European System of Integrated Economic Accounts (ESA)“ („Integruotų ekonominių sąskaitų Europos sistema (ESS)“), antrasis leidimas, Europos Bendrijų statistikos tarnyba, Liuksemburgas, 1979 m.

(4)  OL L 310, 1996 11 30, p. 1.

(5)  OL L 192, 2011 7 22, p. 1.

(6)  OL L 154, 2003 6 21, p. 1.

(7)  OL L 87, 2009 3 31, p. 164.

(8)  OL L 306, 2011 11 23, p. 41.

(9)  1974 m. vasario 18 d. Tarybos sprendimas 74/122/EEB, įsteigiantis Ekonominės politikos komitetą (OL L 63, 1974 3 5, p. 21).

(10)  OL L 55, 2011 2 28, p. 13.

(11)  OL L 332, 2006 11 30, p. 21.

(12)  OL L 181, 2003 7 19, p. 1.

(13)  OL L 130, 2000 5 31, p. 1.

(14)  OL L 155, 1989 6 7, p. 9.

(15)  OL L 163, 2007 6 23, p. 17.


A PRIEDAS

1 SKYRIUS

BENDROJI INFORMACIJA IR PAGRINDINIAI PRINCIPAI 33
BENDROJI INFORMACIJA 33
Globalizacija 35
2010 m. ESS TAIKYMO SRITYS 35
Analizės ir politikos pagrindas 35
2010 m. ESS sąvokų ypatybės 37
Skirstymas pagal sektorius 40
Palydovinės sąskaitos 41
2010 m. ESS ir 2008 m. NSS 43
2010 m. ESS ir ESS 95 43
2010 m. ESS PAGRINDINIAI PRINCIPAI 44
Statistiniai vienetai ir jų grupės 44
Instituciniai vienetai ir sektoriai 45
Vietos vienetai pagal veiklos rūšį ir ekonominės veiklos rūšys 45
Vienetai rezidentai ir vienetai nerezidentai; visa ekonomika ir likusio pasaulio sektorius 45
Srautai ir likučiai 46
Srautai 46
Sandoriai 46
Sandorių ypatybės 46
Sandoriai tarp vienetų ir vieneto vidaus sandoriai 46
Piniginiai ir nepiniginiai sandoriai 46
Atlyginamieji ir neatlyginamieji sandoriai 47
Pertvarkyti sandoriai 47
Perskirstymas 47
Skaidymas 47
Pagrindinės sandorio šalies nustatymas 47
Ribiniai atvejai 48
Kiti turto pokyčiai 48
Kiti turto apimties ir įsipareigojimų pokyčiai 48
Vertės padidėjimas ir sumažėjimas 48
Likučiai 48
Sąskaitų sistema ir agreguoti rodikliai 49
Sąskaitų sudarymo taisyklės 49
Dviejų sąskaitos skilčių terminija 49
Dvejybinio įrašo ir dvigubo dvejybinio įrašo principai 49
Vertės nustatymas 49
Specialus produktų vertės nustatymas 50
Vertės nustatymas palyginamosiomis kainomis 50
Duomenų įrašymo į sąskaitas laikas 50
Konsolidavimas ir užskaita 50
Konsolidavimas 50
Užskaita 51
Sąskaitos, balansuojamieji straipsniai ir agreguoti rodikliai 51
Sąskaitų seka 51
Prekių ir paslaugų sąskaita 51
Likusio pasaulio sektoriaus sąskaita 51
Balansuojamieji straipsniai 52
Agreguoti rodikliai 54
BVP – vienas iš svarbiausių agreguotų rodiklių 54
Sąnaudų ir produkcijos sistema 54
Išteklių ir panaudojimo lentelės 55
Simetrinės sąnaudų ir produkcijos lentelės 55

2 SKYRIUS

VIENETAI IR JŲ GRUPĖS 56
ŠALIES EKONOMIKOS RIBOS 56
INSTITUCINIAI VIENETAI 58
Pagrindinės buveinės ir kontroliuojančiosios bendrovės 59
Bendrovių grupės 59
Specialiosios paskirties vienetai 60
Priklausomos finansų įstaigos 60
Dirbtinės patronuojamosios bendrovės 60
Valdžios sektoriaus specialiosios paskirties vienetai 61
INSTITUCINIAI SEKTORIAI 61
Ne finansų bendrovės (S.11) 65
Viešosios ne finansų bendrovės (S.11001) 66
Nacionalinės privačiosios ne finansų bendrovės (S.11002) 66
Užsienio kontroliuojamos ne finansų bendrovės (S.11003) 66
Finansų bendrovės (S.12) 67
Finansiniai tarpininkai 67
Finansiniai pagalbininkai 68
Finansų bendrovės, išskyrus finansinius tarpininkus ir finansinius pagalbininkus 68
Finansų bendrovių sektoriaus instituciniai vienetai 68
Finansų bendrovių subsektoriai 68
Finansų bendrovių subsektorių sujungimas 69
Finansų bendrovių subsektorių skirstymas į viešąsias, nacionalines privačiąsias ir užsienio kontroliuojamas finansų bendroves 69
Centrinis bankas (S.121) 70
Indėlių bendrovės, išskyrus centrinį banką (S.122) 70
PRF (S.123) 71
Ne PRF investiciniai fondai (S.124) 71
Kiti finansiniai tarpininkai, išskyrus draudimo bendroves ir pensijų fondus (S.125) 72
Finansinių priemonių bendrovės, užsiimančios pakeitimo vertybiniais popieriais sandoriais (FPB) 72
Vertybinių popierių ir išvestinių finansinių priemonių prekiautojai, skolinimo veiklą vykdančios finansų bendrovės ir specializuotos finansų bendrovės 72
Finansiniai pagalbininkai (S.126) 73
Priklausomos finansų įstaigos ir pinigų skolintojai (S.127) 73
Draudimo bendrovės (S.128) 74
Pensijų fondai (S.129) 75
Valdžios sektorius (S.13) 76
Centrinė valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus) (S.1311) 76
Krašto (regiono) valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus) (S.1312) 76
Vietos valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus) (S.1313) 77
Socialinės apsaugos fondai (S.1314) 77
Namų ūkiai (S.14) 77
Darbdaviai ir savarankiškai dirbantys asmenys (S.141 ir S.142) 78
Samdomieji darbuotojai (S.143) 78
Nuosavybės pajamų gavėjai (S.1441) 78
Pensijų gavėjai (S.1442) 78
Kitų pervedimų gavėjai (S.1443) 78
Namų ūkiams paslaugas teikiančios ne pelno institucijos (S.15) 79
Likusio pasaulio sektorius (S.2) 79
Gamintojų vienetų skirstymas į sektorius pagal pagrindines standartines juridines nuosavybės formas 80
VIETOS VIENETAI PAGAL VEIKLOS RŪŠĮ IR EKONOMINĖS VEIKLOS RŪŠYS 82
Vietos vienetai pagal veiklos rūšį 82
Ekonominės veiklos rūšis 83
Ekonominės veiklos rūšių klasifikavimas 83
VIENARŪŠĘ GAMYBĄ VYKDANTYS VIENETAI IR VIENARŪŠĖS EKONOMINĖS VEIKLOS RŪŠYS 83
Vienarūšę gamybą vykdantys vienetai 83
Vienarūšės ekonominės veiklos rūšys 83

3 SKYRIUS

PRODUKTŲ IR NESUKURTO TURTO SANDORIAI 84
BENDRA PRODUKTŲ SANDORIŲ INFORMACIJA 84
GAMYBA IR PRODUKCIJA 85
Pagrindinė, nepagrindinė ir pagalbinė veikla 86
Produkcija (P.1) 87
Instituciniai vienetai. Rinkos gamintojų, gamintojų, kurių produkcija skirta savo galutiniam naudojimui, ir ne rinkos gamintojų skirtumai 89
Įrašymo į sąskaitas laikas ir produkcijos vertės nustatymas 92
Žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės produktai (A skirsnis) 93
Pagaminti produktai (C skirsnis); statybos darbai (F skirsnis) 93
Didmeninės bei mažmeninės prekybos paslaugos; variklinių transporto priemonių ir motociklų remonto paslaugos (G skirsnis) 93
Vežimas ir sandėliavimas (H skirsnis) 94
Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos (I skirsnis) 95
Finansinės ir draudimo paslaugos (K skirsnis). Centrinio banko produkcija 95
Finansinės ir draudimo paslaugos (K skirsnis). Bendrosios finansinės paslaugos 95
Tiesiogiai apmokant teikiamos finansinės paslaugos 95
Per palūkanas apmokamos finansinės paslaugos 96
Finansų paslaugos, teikiamos įsigyjant ir parduodant / perleidžiant finansinį turtą ir įsipareigojimus finansų rinkose 96
Finansų paslaugos, teikiamos pagal draudimo ir pensijų sistemas, kurių veikla finansuojama draudimo įmokomis ir santaupų pajamų grąža 96
Nekilnojamojo turto operacijų paslaugos (L skirsnis) 98
Profesinės, mokslinės ir techninės paslaugos (M skirsnis). Administracinės ir aptarnavimo paslaugos (N skirsnis) 98
Viešojo valdymo paslaugos ir gynybos paslaugos, privalomojo socialinio draudimo paslaugos (O skirsnis) 99
Švietimo paslaugos (P skirsnis). Žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo paslaugos (Q skirsnis) 99
Meno, pramogų ir poilsio organizavimo paslaugos (R skirsnis). Kitos paslaugos (S skirsnis) 99
Namų ūkių, samdančių personalą, veikla (T skirsnis) 99
TARPINIS VARTOJIMAS (P.2) 99
Tarpinio vartojimo įrašymo į sąskaitas laikas ir vertės nustatymas 101
GALUTINIS VARTOJIMAS (P.3, P.4) 101
Galutinio vartojimo išlaidos (P.3) 101
Faktinis galutinis vartojimas (P.4) 103
Galutinio vartojimo išlaidų įrašymo į sąskaitas laikas ir vertės nustatymas 105
Faktinio galutinio vartojimo įrašymo į sąskaitas laikas ir vertės nustatymas 106
BENDROJO KAPITALO FORMAVIMAS (P.5) 106
Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas (P.51g) 106
Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo įrašymo į sąskaitas laikas ir vertės nustatymas 109
Pagrindinio kapitalo vartojimas (P.51c) 110
Atsargų pokytis (P.52) 110
Atsargų pokyčio įrašymo į sąskaitas laikas ir vertės nustatymas 111
Vertybių įsigijimas atėmus pardavimus / perleidimus (P.53) 112
PREKIŲ IR PASLAUGŲ EKSPORTAS IR IMPORTAS (P.6 ir P.7) 113
Prekių eksportas ir importas (P.61 ir P.71) 113
Paslaugų eksportas ir importas (P.62 ir P.72) 115
ESAMŲ PREKIŲ SANDORIAI 118
NESUKURTO TURTO ĮSIGIJIMAI ATĖMUS PARDAVIMUS / PERLEIDIMUS (NP) 119

4 SKYRIUS

PASKIRSTOMIEJI SANDORIAI 121
ATLYGIS DARBUOTOJAMS (D.1) 121
Darbo užmokestis (D.11) 121
Darbo užmokestis pinigais 121
Darbo užmokestis natūra 122
Darbdavių socialinės įmokos (D.12) 123
Faktinės darbdavių socialinės įmokos (D.121) 123
Sąlyginės darbdavių socialinės įmokos (D.122) 124
GAMYBOS IR IMPORTO MOKESČIAI (D.2) 126
Mokesčiai produktams (D.21) 126
Pridėtinės vertės pobūdžio mokesčiai (PVM) (D.211) 126
Importo mokesčiai ir muitai, išskyrus PVM (D.212) 127
Mokesčiai produktams, išskyrus PVM ir importo mokesčius (D.214) 127
Kiti gamybos mokesčiai (D.29) 128
Europos Sąjungos institucijoms mokami gamybos ir importo mokesčiai 128
Gamybos ir importo mokesčiai. Įrašymo į sąskaitas laikas ir įrašytinos sumos 129
SUBSIDIJOS (D.3) 129
Subsidijos produktams (D.31) 130
Importo subsidijos (D.311) 130
Kitos subsidijos produktams (D.319) 130
Kitos subsidijos gamybai (D.39) 131
NUOSAVYBĖS PAJAMOS (D.4) 132
Palūkanos (D.41) 133
Indėlių ir paskolų palūkanos 133
Palūkanos už skolos vertybinius popierius 133
Palūkanos už vekselius ir panašias trumpalaikes priemones 133
Palūkanos už obligacijas ir skolinius įsipareigojimus 133
Palūkanų normų apsikeitimo sandoriai ir išankstiniai palūkanų normų sandoriai 134
Finansinės nuomos palūkanos 134
Kitos palūkanos 134
Įrašymo į sąskaitas laikas 134
Bendrovių paskirstomosios pajamos (D.42) 135
Dividendai (D.421) 135
Mokėjimai iš kvazibendrovių pajamų (D.422) 136
Tiesioginių užsienio investicijų reinvesticijos (D.43) 137
Kitos investicijų pajamos (D.44) 137
Draudėjams priskirtinos investicijų pajamos (D.441) 137
Investicijų pajamos, mokėtinos pagal pensinius įsipareigojimus / teises (D.442) 138
Investicijų pajamos, priskirtinos kolektyvinio investavimo fondų akcininkams (D.443) 138
Renta (D.45) 139
Žemės renta 139
Žemės gelmių turto renta 139
EINAMIEJI PAJAMŲ, TURTO IR KT. MOKESČIAI (D.5) 139
Pajamų mokesčiai (D.51) 139
Kiti einamieji mokesčiai (D.59) 140
SOCIALINĖS ĮMOKOS IR IŠMOKOS (D.6) 141
Grynosios socialinės įmokos (D.61) 143
Faktinės darbdavių socialinės įmokos (D.611) 143
Sąlyginės darbdavių socialinės įmokos (D.612) 144
Faktinės namų ūkių socialinės įmokos (D.613) 145
Papildomos namų ūkių socialinės įmokos (D.614) 145
Socialinės išmokos, išskyrus socialinius pervedimus natūra (D.62) 146
Socialinės apsaugos išmokos pinigais (D.621) 146
Kitos socialinio draudimo išmokos (D.622) 146
Socialinė parama pinigais (D.623) 146
Socialiniai pervedimai natūra (D.63) 147
Socialiniai pervedimai natūra – valdžios sektoriaus ir namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų ne rinkos produkcija (D.631) 147
Socialiniai pervedimai natūra – valdžios sektoriaus ir namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų įsigyta rinkos produkcija (D.632) 147
KITI EINAMIEJI PERVEDIMAI (D.7) 148
Grynosios ne gyvybės draudimo įmokos (D.71) 148
Ne gyvybės draudimo išmokos (D.72) 149
Einamieji pervedimai valdžios sektoriuje (D.73) 150
Einamasis tarptautinis bendradarbiavimas (D.74) 150
Įvairūs einamieji pervedimai (D.75) 151
Einamieji pervedimai namų ūkiams paslaugas teikiančioms ne pelno institucijoms (D.751) 151
Einamieji pervedimai tarp namų ūkių (D.752) 151
Kiti įvairūs einamieji pervedimai (D.759) 151
Baudos ir delspinigiai (sankcijos) 151
Loterijos ir azartiniai lošimai 152
Kompensaciniai mokėjimai 152
PVM ir BNP grindžiami ES nuosavi ištekliai (D.76) 153
KOREGAVIMAS DĖL PENSINIŲ ĮSIPAREIGOJIMŲ / TEISIŲ POKYČIŲ (D.8) 153
KAPITALO PERVEDIMAI (D.9) 154
Kapitalo mokesčiai (D.91) 154
Investicinės dotacijos (D.92) 155
Kiti kapitalo pervedimai (D.99) 156
SAMDOMŲJŲ DARBUOTOJŲ AKCIJŲ PASIRINKIMO SANDORIAI (SDAPS) 157

5 SKYRIUS

FINANSINIAI SANDORIAI 159
BENDRIEJI FINANSINIŲ SANDORIŲ BRUOŽAI 159
Finansinis turtas, finansiniai reikalavimai ir įsipareigojimai 159
Sąlyginis turtas ir sąlyginiai įsipareigojimai 159
Finansinio turto ir įsipareigojimų kategorijos 160
Balansai, finansinė sąskaita ir kiti srautai 161
Vertės nustatymas 161
Sandorių įrašymo į sąskaitas grynaisiais ir bendraisiais dydžiais principas 162
Konsolidavimas 162
Užskaita 162
Finansinių sandorių apskaitos taisyklės 163
Finansinis sandoris, kurio atitiktinis sandoris yra einamasis ar kapitalo pervedimas 163
Finansinis sandoris, kurio atitiktinis sandoris yra nuosavybės pajamos 164
Duomenų įrašymo į sąskaitas laikas 164
Finansinė sąskaita pagal sandorio dalyvius 165
IŠSAMUS FINANSINIŲ SANDORIŲ SKIRSTYMAS PAGAL KATEGORIJAS 166
Piniginis auksas ir specialiosios skolinimosi teisės (F.1) 166
Piniginis auksas (F.11) 166
Specialiosios skolinimosi teisės (F.12) 167
Pinigai ir indėliai (F.2) 168
Valiuta (F.21) 168
Indėliai (F.22 ir F.29) 168
Pervedamieji indėliai (F.22) 168
Kiti indėliai (F.29) 169
Skolos vertybiniai popieriai (F.3) 169
Pagrindiniai skolos vertybinių popierių bruožai 170
Skirstymas pagal pradinį terminą ir valiutą 170
Skirstymas pagal palūkanų normų rūšis 170
Fiksuotos palūkanų normos skolos vertybiniai popieriai 171
Kintamos palūkanų normos skolos vertybiniai popieriai 171
Mišrios palūkanų normos skolos vertybiniai popieriai 171
Privačiai išplatinti vertybiniai popieriai 172
Pakeitimas vertybiniais popieriais 172
Padengtos obligacijos 172
Paskolos (F.4) 173
Pagrindiniai paskolų bruožai 173
Paskolų skirstymas pagal pradinį terminą, valiutą ir paskirtį 173
Paskolų sandorių ir indėlių sandorių skirtumas 173
Paskolų sandorių ir skolos vertybinių popierių sandorių skirtumas 173
Paskolų, prekybos kreditų ir prekybinių vekselių sandorių skirtumas 174
Vertybinių popierių skolinimo sandoriai ir atpirkimo sandoriai 174
Finansinė nuoma 175
Kitos paskolų rūšys 175
Paskoloms nepriskiriamas finansinis turtas 175
Nuosavybės priemonės ir investicinių fondų akcijos ar vienetai (F.5) 176
Nuosavybės priemonės (F.51) 176
Depozitoriumo pakvitavimai 176
Biržinės akcijos (F.511) 176
Nebiržinės akcijos (F.512) 176
Pradinis viešas akcijų platinimas, įtraukimas į biržos sąrašus, pašalinimas iš biržos sąrašų ir įsipareigojimas atpirkti akcijas 177
Nuosavybės vertybiniams popieriams nepriskiriamas finansinis turtas 177
Kitos nuosavybės priemonės (F.519) 177
Nuosavybės priemonių sandorių vertės nustatymas 178
Investicinių fondų akcijų ar vienetų sandoriai (F.52) 178
PRF akcijos ar vienetai (F.521) 178
Ne PRF investicinių fondų akcijos / vienetai (F.522) 179
Investicinių fondų akcijų (vienetų) sandorių vertės nustatymas 179
Draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos (F.6) 179
Ne gyvybės draudimo techniniai atidėjiniai (F.61) 179
Gyvybės draudimo ir anuiteto įsipareigojimai / teisės (F.62) 179
Pensiniai įsipareigojimai / teisės (F.63) 180
Sąlyginiai pensiniai įsipareigojimai / teisės 180
Pensijų fondų reikalavimai pensijų valdytojams (F.64) 180
Nepensiniai įsipareigojimai / teisės (F.65) 181
Standartinių garantijų atidėjiniai (F.66) 181
Standartinės garantijos ir vienkartinės garantijos 181
Išvestinės finansinės priemonės ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai (F.7) 182
Išvestinių finansinių priemonių sandoriai (F.71) 182
Pasirinkimo sandoriai 182
Išankstiniai sandoriai 182
Pasirinkimo sandorių ir išankstinių sandorių skirtumai 183
Apsikeitimo sandoriai 183
Išankstiniai palūkanų normų sandoriai (angl. FRA) 183
Kredito išvestinės finansinės priemonės 183
Kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandoriai 184
Išvestinėms finansinėms priemonėms nepriskirtos finansinės priemonės 184
Samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai (F.72) 184
Išvestinių finansinių priemonių sandorių ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandorių sandoriai: vertės nustatymas 185
Kitos gautinos / mokėtinos sumos (F.8) 185
Prekybos kreditų ir išankstinių mokėjimų sandoriai (F.81) 186
Kitos gautinos / mokėtinos sumos, išskyrus prekybos kreditus ir išankstinius mokėjimus (F.89) 186

5.1 PRIEDAS —

FINANSINIŲ SANDORIŲ SKIRSTYMAS 187
Finansinių sandorių skirstymas pagal kategorijas 187
Finansinių sandorių skirstymas pagal perleidžiamumą 188
Struktūriniai vertybiniai popieriai 189
Finansinių sandorių skirstymas pagal pajamų rūšį 189
Finansinių sandorių skirstymas pagal palūkanų normos rūšį 189
Finansinių sandorių skirstymas pagal terminą 190
Trumpalaikiai ir ilgalaikiai terminai 190
Pradinis terminas ir likutinis terminas 190
Finansinių sandorių skirstymas pagal valiutą 190
Pinigų rodikliai 190

6 SKYRIUS

KITI SRAUTAI 191
ĮVADAS 191
KITI TURTO IR ĮSIPAREIGOJIMŲ POKYČIAI 191
Kiti turto apimties ir įsipareigojimų pokyčiai (K.1–K.6) 191
Ekonominis turto atsiradimas (K.1) 191
Ekonominis nesukurto turto praradimas (K.2) 192
Katastrofų nuostoliai (K.3) 192
Neatlygintinas konfiskavimas (K.4) 193
Niekur kitur nepriskirti kiti apimties pokyčiai (K.5) 193
Klasifikavimo pokyčiai (K.6) 194
Sektorių klasifikavimo ir institucinių vienetų struktūros pokyčiai (K.61) 194
Turto ir įsipareigojimų klasifikavimo pokyčiai (K.62) 194
Nominalusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas (K.7) 195
Neutralusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas (K.71) 196
Realusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas (K.72) 196
Vertės padidėjimas ir sumažėjimas pagal finansinio turto ir įsipareigojimų rūšį 197
Piniginis auksas ir specialiosios skolinimosi teisės (SST) (AF.1) 197
Valiuta ir indėliai (AF.2) 197
Skolos vertybiniai popieriai (AF.3) 197
Paskolos (AF.4) 198
Nuosavybės priemonės ir investicinių fondų akcijos (AF.5) 198
Draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos (AF.6) 198
Išvestinės finansinės priemonės ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai (AF.7) 198
Kitos gautinos / mokėtinos sumos (AF.8) 198
Užsienio valiuta išreikštas turtas 199

7 SKYRIUS

BALANSAI 200
TURTO IR ĮSIPAREIGOJIMŲ RŪŠYS 201
Turto apibrėžtis 201
TURTO IR ĮSIPAREIGOJIMŲ KATEGORIJŲ IŠIMTYS 201
TURTO IR ĮSIPAREIGOJIMŲ KATEGORIJOS 201
Sukurtas nefinansinis turtas (AN.1) 201
Nesukurtas nefinansinis turtas (AN.2) 202
Finansinis turtas ir įsipareigojimai (AF) 202
BALANSO ĮRAŠŲ VERTĖS NUSTATYMAS 205
Bendrieji principai 205
NEFINANSINIS TURTAS (AN) 206
Sukurtas nefinansinis turtas (AN.1) 206
Ilgalaikis turtas (AN.11) 206
Intelektinės nuosavybės produktai (AN.117) 206
Nesukurto turto nuosavybės teisių perdavimo sąnaudos (AN.116) 207
Atsargos (AN.12) 207
Vertybės (AN.13) 207
Nesukurtas nefinansinis turtas (AN.2) 207
Gamtos ištekliai (AN.21) 207
Žemė (AN.211) 207
Mineralų ir energinės atsargos (AN.212) 207
Kiti gamtos ištekliai (AN.213, AN.214 ir AN.215) 207
Sutartys, nuomos sutartys ir licencijos (AN.22) 208
Prestižo ir rinkodaros turto įsigijimai atėmus pardavimus (AN.23) 208
FINANSINIS TURTAS IR ĮSIPAREIGOJIMAI (AF) 208
Piniginis auksas ir SST (AF.1) 208
Valiuta ir indėliai (AF.2) 208
Skolos vertybiniai popieriai (AF.3) 208
Paskolos (AF.4) 209
Nuosavybės priemonės ir investicinių fondų akcijos (vienetai) (AF.5) 209
Draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos (AF.6) 210
Išvestinės finansinės priemonės ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai (AF.7) 210
Kitos gautinos / mokėtinos sumos (AF.8) 210
FINANSINIS BALANSAS 210
PAPILDOMI STRAIPSNIAI 211
Ilgalaikio vartojimo prekės (AN.m) 211
Tiesioginės užsienio investicijos (AF.m1) 211
Neveiksnios paskolos (AF.m2) 211
Neveiksnių paskolų įrašymas į balansą 212

7.1 PRIEDAS.

TURTO KATEGORIJŲ APIBRĖŽTYS 213

7.2 PRIEDAS.

LAIKOTARPIO PRADŽIOS IR PABAIGOS BALANSŲ POKYČIŲ LENTELĖ 222

8 SKYRIUS

SĄSKAITŲ SEKA 226
ĮVADAS 226
Sąskaitų seka 226
SĄSKAITŲ SEKA 230
Einamosios sąskaitos 230
Gamybos sąskaita (I) 230
Pajamų paskirstymo ir panaudojimo sąskaitos (II) 232
Pirminio pajamų paskirstymo sąskaitos (II.1) 232
Pajamų formavimo sąskaita (II.1.1) 232
Pirminių pajamų išdėstymo sąskaita (II.1.2) 236
Verslo pajamų sąskaita (II.1.2.1) 242
Kitų pirminių pajamų išdėstymo sąskaita (II.1.2.2) 242
Antrinio pajamų paskirstymo sąskaita (II.2) 249
Pajamų natūra perskirstymo sąskaita (II.3) 249
Pajamų panaudojimo sąskaita (II.4) 256
Disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaita (II.4.1) 256
Koreguotų disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaita (II.4.2) 256
Kaupimo sąskaitos (III) 259
Kapitalo sąskaita (III.1) 259
Grynosios vertės pokyčių dėl taupymo ir kapitalo pervedimų sąskaita (III.1.1) 259
Nefinansinio turto įsigijimo sąskaita (III.1.2) 259
Finansinė sąskaita (III.2) 259
Kitų turto pokyčių sąskaita (III.3) 268
Kitų turto apimties pokyčių sąskaita (III.3.1) 268
Perkainojimo sąskaita (III.3.2.) 268
Neutraliojo vertės padidėjimo ir sumažėjimo sąskaita (III.3.2.1) 268
Realiojo vertės padidėjimo ir sumažėjimo sąskaita (III.3.2.2) 268
Balansai (IV) 282
Laikotarpio pradžios balansas (IV.1) 282
Balanso pokyčiai (IV.2) 282
Laikotarpio pabaigos balansas (IV.3) 282
LIKUSIO PASAULIO SEKTORIAUS SĄSKAITOS (V) 290
Einamosios sąskaitos 290
Prekių ir paslaugų išorės sąskaita (V.1) 290
Pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų išorės sąskaita (V.II) 290
Išorės kaupimo sąskaitos (V.III) 290
Kapitalo sąskaita (V.III.1) 290
Finansinė sąskaita (V.III.2) 291
Kitų turto pokyčių sąskaita (V.III.3) 291
Balansai (V.IV) 291
PREKIŲ IR PASLAUGŲ SĄSKAITA (0) 303
INTEGRUOTOS EKONOMINĖS SĄSKAITOS 303
AGREGUOTI RODIKLIAI 315
Bendrasis vidaus produktas rinkos kainomis (BVP) 315
Visos ekonomikos likutinis perteklius 315
Visos ekonomikos mišriosios pajamos 315
Visos ekonomikos verslo pajamos 315
Nacionalinės pajamos (rinkos kainomis) 315
Nacionalinės disponuojamosios pajamos 315
Taupymas 316
Einamasis išorės balansas 316
Visos ekonomikos grynasis skolinimas (+) arba skolinimasis (–) 316
Visos ekonomikos grynoji vertė 316
Valdžios sektoriaus išlaidos ir pajamos 316

9 SKYRIUS

IŠTEKLIŲ IR PANAUDOJIMO LENTELĖS BEI SĄNAUDŲ IR PRODUKCIJOS SISTEMA 318
ĮVADAS 318
APRAŠOMOJI FUNKCIJA 322
STATISTINĖS PRIEMONĖS FUNKCIJA 322
ANALIZĖS PRIEMONĖS FUNKCIJA 323
IŠTEKLIŲ IR PANAUDOJIMO LENTELĖS IŠSAMIAU 323
Klasifikatoriai 323
Vertės nustatymo principai 325
Prekybos ir transporto maržos 326
Gamybos ir importo mokesčiai atėmus subsidijas 328
Kitos pagrindinės sąvokos 330
Papildoma informacija 331
DUOMENŲ ŠALTINIAI IR BALANSAVIMAS 331
ANALIZĖS IR IŠPLĖTIMO PRIEMONĖ 332

10 SKYRIUS

KAINŲ IR APIMTIES MATAI 335
KAINŲ IR APIMTIES INDEKSŲ APRĖPTIS NACIONALINĖSE SĄSKAITOSE 336
Integruota kainų ir apimties indeksų sistema 336
Kiti kainų ir apimties indeksai 337
BENDRIEJI KAINŲ IR APIMTIES INDEKSŲ APSKAIČIAVIMO PRINCIPAI 337
Rinkos produktų kainų ir apimties apibrėžtis 337
Kokybė, kaina ir vienarūšiai produktai 338
Kainos ir apimtis 339
Nauji produktai 340
Ne rinkos paslaugų principai 341
Pridėtinės vertės ir BVP principai 342
TAIKANT PRINCIPUS KYLANČIOS SPECIFINĖS PROBLEMOS 343
Mokesčiai ir subsidijos produktams ir importui 343
Kiti gamybos mokesčiai ir subsidijos gamybai 344
Pagrindinio kapitalo vartojimas 344
Atlygis darbuotojams 344
Sukurto ilgalaikio turto ir atsargų likučiai 344
VISOS EKONOMIKOS REALIŲJŲ PAJAMŲ MATAI 345
TARPTERITORINIAI KAINŲ IR APIMTIES INDEKSAI 346

11 SKYRIUS

GYVENTOJAI IR DARBO SĄNAUDOS 347
BENDRAS GYVENTOJŲ SKAIČIUS 347
EKONOMIŠKAI AKTYVŪS GYVENTOJAI 348
UŽIMTUMAS 348
Samdomieji darbuotojai 349
Savarankiškai dirbantys asmenys 349
Užimtumas ir gyvenamoji vieta 350
NEDARBAS 351
DARBAS 351
Darbas ir gyvenamoji vieta 352
NEAPSKAITYTA EKONOMIKA 352
BENDRAS DIRBTŲ VALANDŲ SKAIČIUS 352
Faktiškai dirbtų valandų apibrėžimas 352
VISOS DARBO DIENOS EKVIVALENTAS 354
SAMDOMŲJŲ DARBUOTOJŲ DARBO SĄNAUDOS, KAI MOKAMAS PASTOVUS ATLYGIS 354
NAŠUMO VERTINIMAS 354

12 SKYRIUS

KETVIRTINĖS NACIONALINĖS SĄSKAITOS 355
ĮVADAS 355
SPECIFINĖS KETVIRTINIŲ NACIONALINIŲ SĄSKAITŲ SAVYBĖS 356
Duomenų įrašymo į sąskaitas laikas 356
Nebaigta gamyba 356
Veikla, kuri daugiausia vykdoma tam tikrais metų laikotarpiais 357
Reti mokėjimai 357
Išankstiniai įverčiai 357
Ketvirtinių nacionalinių sąskaitų balansavimas ir lyginamoji analizė 357
Balansavimas 358
Ketvirtinių ir metinių sąskaitų suderinamumas – lyginamoji analizė 358
Grandininiu metodu susieti kainų ir apimties pokyčio matai 358
Sezoninis ir kalendorinis koregavimas 359
Pagal sezoną pakoreguotų grandininiu metodu susietų apimties matų rengimo seka 360

13 SKYRIUS

REGIONINĖS SĄSKAITOS 361
ĮVADAS 361
REGIONŲ TERITORIJA 362
VIENETAI IR REGIONINĖS SĄSKAITOS 362
Instituciniai vienetai 362
Vietos vienetai pagal veiklos rūšį ir regioninė gamyba pagal veiklos rūšis 363
REGIONAVIMO METODAI 363
GAMYBOS VEIKLOS AGREGUOTI RODIKLIAI 365
Bendroji pridėtinė vertė ir bendrasis vidaus produktas pagal regionus 365
Netiesiogiai apskaičiuotų finansinio tarpininkavimo paslaugų (NAFTAP) priskyrimas vartotojų ekonominės veiklos rūšims 365
Užimtumas 365
Atlygis darbuotojams 365
Perėjimas nuo regiono BPV prie regiono BVP 365
Regiono BPV apimties augimo tempas 366
REGIONINĖS NAMŲ ŪKIŲ PAJAMŲ SĄSKAITOS 366

14 SKYRIUS

NETIESIOGIAI APSKAIČIUOTA FINANSINIO TARPININKAVIMO PASLAUGŲ (NAFTAP) VERTĖ 369
NAFTAP SĄVOKA IR ŠIŲ PASLAUGŲ PASKIRSTYMO NAUDOTOJAMS POVEIKIS PAGRINDINIAMS AGREGUOTIEMS RODIKLIAMS 369
S.122 IR S.125 SEKTORIŲ SUKURTŲ NAFTAP PRODUKCIJOS APSKAIČIAVIMAS 370
Reikalingi statistiniai duomenys 370
Orientacinės normos 370
Vidinė orientacinė norma 371
Išorinės orientacinės normos 371
Išsamus NAFTAP suskirstymas pagal institucinius sektorius 371
Namų ūkiams paskirstytų NAFTAP skirstymas į tarpinį ir galutinį vartojimą 372
NAFTAP IMPORTO VERTĖS APSKAIČIAVIMAS 373
NAFTAP APIMTIS 373
NAFTAP VERTĖS APSKAIČIAVIMAS PAGAL EKONOMINĖS VEIKLOS RŪŠIS 374
CENTRINIO BANKO PRODUKCIJA 374

15 SKYRIUS

SUTARTYS, NUOMOS SUTARTYS IR LICENCIJOS 375
ĮVADAS 375
VEIKLOS NUOMOS, IŠTEKLIŲ NUOMOS IR FINANSINĖS NUOMOS SKIRTUMAI 375
Veiklos nuoma 377
Finansinė nuoma 377
Išteklių nuoma 378
Leidimai naudotis gamtos ištekliais 379
Leidimai vykdyti tam tikrą veiklą 380
Viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės (VPSP) 382
Paslaugų koncesijos sutartys 382
Prekybinės veiklos nuomos sutartys (AN.221) 382
Išimtinės teisės į būsimas prekes ir paslaugas (AN.224) 382

16 SKYRIUS

DRAUDIMAS 383
ĮVADAS 383
Tiesioginis draudimas 383
Perdraudimas 384
Susiję vienetai 385
TIESIOGINIO DRAUDIMO PRODUKCIJA 385
Neperkeltos įmokos 385
Įmokų priedai 386
Pateikti koreguoti išmokų reikalavimai ir mokėtinos išmokos 386
Ne gyvybės draudimo pateikti koreguoti išmokų reikalavimai 386
Gyvybės draudimo mokėtinos išmokos 387
Draudimo techniniai atidėjiniai 387
Draudimo produkcija 388
Ne gyvybės draudimas 388
Gyvybės draudimas 389
Perdraudimas 389
NE GYVYBĖS DRAUDIMO SANDORIAI 389
Draudimo produkcijos paskirstymas naudotojams 389
Likusio pasaulio sektoriui teikiamos draudimo paslaugos ir likusio pasaulio sektoriaus teikiamos draudimo paslaugos 389
Sąskaitų įrašai 390
GYVYBĖS DRAUDIMO SANDORIAI 392
SU PERDRAUDIMU SUSIJĘ SANDORIAI 394
SU DRAUDIMO PAGALBININKAIS SUSIJĘ SANDORIAI 395
ANUITETAS 395
NE GYVYBĖS DRAUDIMO IŠMOKŲ ĮRAŠYMAS Į SĄSKAITAS 396
Koreguotos išmokos 396
Katastrofų nuostoliai 396

17 SKYRIUS

SOCIALINIS DRAUDIMAS IR PENSIJOS 397
ĮVADAS 397
Socialinio draudimo sistemos, socialinė parama ir asmeniniai draudimo liudijimai 397
Socialinės išmokos 398
Valdžios sektoriaus socialinės išmokos 399
Kitų institucinių vienetų mokamos socialinės išmokos 399
Pensijos ir kitos išmokų rūšys 399
SOCIALINIO DRAUDIMO IŠMOKOS, IŠSKYRUS PENSIJAS 399
Socialinės apsaugos sistemos, išskyrus pensijų sistemas 399
Kitos su užimtumu susijusios socialinio draudimo sistemos 400
Atsargų ir srautų įrašymas į sąskaitas pagal ne pensijų socialinio draudimo sistemų rūšį 400
Socialinės apsaugos sistemos 400
Kitos su užimtumu susijusios ne pensijų socialinio draudimo sistemos 400
PENSIJOS 401
Pensijų sistemų rūšys 401
Socialinės apsaugos pensijų sistemos 402
Kitos su užimtumu susijusios pensijų sistemos 402
Nustatyto dydžio įmokų sistemos 403
Nustatyto dydžio išmokų sistemos 403
Menamos nustatyto dydžio įmokų sistemos ir mišriosios sistemos 403
Nustatyto dydžio išmokų sistemų ir nustatyto dydžio įmokų sistemų skirtumai 403
Pensijų administratorius, pensijų valdytojas, pensijų fondas ir jungtinė darbdavių pensijų sistema 404
Atsargų ir srautų įrašymas į sąskaitas pagal socialinio draudimo pensijų sistemų rūšį 405
Socialinės apsaugos pensijų sistemų sandoriai 405
Kitų su užimtumu susijusių pensijų sistemų sandoriai 406
Nustatyto dydžio įmokų pensijų sistemų sandoriai 406
Kiti srautai, susiję su nustatyto dydžio įmokų pensijų sistemomis 408
Nustatyto dydžio išmokų pensijų sistemų sandoriai 409
PAPILDOMA PENSINIŲ ĮSIPAREIGOJIMŲ / TEISIŲ SOCIALINIO DRAUDIMO SRITYJE, SUSIKAUPUSIŲ ĮRAŠYMO DIENĄ, LENTELĖ 412
Papildomos lentelės struktūra 412
Lentelės skiltys 414
Lentelės eilutės 415
Laikotarpio pradžios ir pabaigos balansai 416
Pensinių įsipareigojimų / teisių pokyčiai dėl sandorių 416
Pensinių įsipareigojimų / teisių pokyčiai dėl kitų ekonominių srautų 418
Susiję rodikliai 419
Aktuarinės prielaidos 420
Sukaupti pensiniai įsipareigojimai / teisės 420
Diskonto norma 420
Darbo užmokesčio didėjimas 420
Demografinės prielaidos 421

18 SKYRIUS

LIKUSIO PASAULIO SEKTORIAUS SĄSKAITOS 422
ĮVADAS 422
EKONOMINĖ TERITORIJA 423
Gyvenamoji (rezidavimo) vieta 423
INSTITUCINIAI VIENETAI 423
MOKĖJIMŲ BALANSO TARPTAUTINĖSE SĄSKAITOSE NURODOMI FILIALAI 423
MENAMI VIENETAI REZIDENTAI 424
DAUGIATERITORINĖS ĮMONĖS 424
GEOGRAFINIS SUSKIRSTYMAS 424
MOKĖJIMŲ BALANSO TARPTAUTINĖS SĄSKAITOS 425
TARPTAUTINIŲ SĄSKAITŲ EINAMŲJŲ SĄSKAITŲ BALANSUOJAMIEJI STRAIPSNIAI 425
LIKUSIO PASAULIO SEKTORIAUS SĄSKAITOS IR JŲ SANTYKIS SU MOKĖJIMŲ BALANSO TARPTAUTINĖMIS SĄSKAITOMIS 426
Prekių ir paslaugų išorės sąskaita 426
Vertės nustatymas 429
Perdirbti skirtos prekės 429
Prekybinis tarpininkavimas 430
Perparduodamos prekės 430
NAFTAP importas ir eksportas 431
Pirminių ir antrinių pajamų išorės sąskaita 432
Pirminių pajamų sąskaita 433
Tiesioginių investicijų pajamos 433
BPM6 antrinių pajamų (einamųjų pervedimų) sąskaita 433
Išorės kapitalo sąskaita 434
Išorės finansinė sąskaita ir tarptautinių investicijų balansas (TIB) 435
LIKUSIO PASAULIO SEKTORIAUS BALANSAI 437

19 SKYRIUS

EUROPOS SĄSKAITOS 439
ĮVADAS 439
NACIONALINIŲ IR EUROPOS SĄSKAITŲ SKIRTUMAI 439
Skirtingomis valiutomis išreikštų duomenų konvertavimas 440
Europos institucijos 440
Likusio pasaulio sektoriaus sąskaita 441
Sandorių balansavimas 442
Kainų ir apimties matai 442
Balansai 442
Sandorių dalyvių lentelės 442

19.1 PRIEDAS.

EUROPOS INSTITUCIJŲ SĄSKAITOS 443
Ištekliai 443
Panaudojimas 444
Konsolidavimas 444

20 SKYRIUS

VALDŽIOS SEKTORIAUS SĄSKAITOS 445
ĮVADAS 445
VALDŽIOS SEKTORIAUS APIBRĖŽTIS 445
Valdžios sektoriaus vienetų nustatymas 445
Valdžios sektoriaus vienetai 445
Valdžios sektoriaus NPI 446
Kiti valdžios sektoriaus vienetai 446
Viešojo sektoriaus kontrolė 447
Rinkos ir ne rinkos vienetų atskyrimas 447
Ekonomiškai reikšmingų kainų sąvoka 447
Viešojo gamintojo produkcijos pirkėjo kriterijai 448
Produkcija visų pirma parduodama bendrovėms ir namų ūkiams 448
Produkcija parduodama tik valdžios sektoriui 448
Produkcija parduodama valdžios sektoriui ir kitiems vienetams 448
Rinkos ir ne rinkos kriterijų atitikties patikrinimas 448
Finansinis tarpininkavimas ir valdžios sektoriaus sritis 449
Ribiniai atvejai 449
Viešosios pagrindinės buveinės 449
Pensijų fondai 449
Kvazibendrovės 449
Restruktūrizavimo agentūros 450
Privatizavimo agentūros 450
Skolos anuliavimo struktūros 450
Specialiosios paskirties vienetai 451
Bendrosios įmonės 451
Rinkos reguliavimo agentūros 451
Viršvalstybinės institucijos 452
Valdžios sektoriaus subsektoriai 452
Centrinė valdžia 452
Krašto (regiono) valdžia 452
Vietos valdžia 453
Socialinės apsaugos fondai 453
VALDŽIOS SEKTORIAUS FINANSŲ STATISTIKA 453
Pagrindas 453
Pajamos 455
Mokesčiai ir socialinės įmokos 455
Pardavimas 455
Kitos pajamos 458
Išlaidos 458
Atlygis darbuotojams ir tarpinis vartojimas 458
Socialinių išmokų išlaidos 459
Palūkanos 459
Kitos einamosios išlaidos 459
Kapitalo išlaidos 459
Ryšys su valdžios sektoriaus galutinio vartojimo išlaidomis (P.3) 460
Valdžios sektoriaus išlaidos pagal funkcijas (COFOG) 460
Balansuojamieji straipsniai 461
Grynasis skolinimas / grynasis skolinimasis (B.9) 461
Grynosios vertės pokyčiai dėl taupymo ir kapitalo pervedimų (B.101) 461
Finansavimas 461
Turto sandoriai 462
Įsipareigojimų sandoriai 463
Kiti ekonominiai srautai 463
Perkainojimo sąskaita 463
Kitų turto apimties pokyčių sąskaita 464
Balansai 464
Konsolidavimas 465
VALDŽIOS SEKTORIAUS SĄSKAITŲ RENGIMO YPATUMAI 466
Mokestinės pajamos 466
Mokestinių pajamų pobūdis 466
Mokesčių kreditai 467
Įrašytinos sumos 467
Nesurenkamos sumos 467
Duomenų įrašymo į sąskaitas laikas 467
Kaupiamasis principas 467
Mokesčių įrašymas į sąskaitas pagal kaupiamąjį principą 467
Palūkanos 468
Diskontuotos ir nulinės atkarpos obligacijos 469
Indeksuojamieji vertybiniai popieriai 469
Išvestinės finansinės priemonės 469
Teismo sprendimai 469
Išlaidos karinėms reikmėms 469
Valdžios sektoriaus ir viešųjų bendrovių sąsajos 470
Nuosavybės priemonių investavimas į viešąsias bendroves ir pajamų paskirstymas 470
Nuosavybės priemonių investavimas 470
Kapitalo injekcijos 470
Subsidijos ir kapitalo injekcijos 470
Ypatingais atvejais taikomos taisyklės 471
Fiskalinės operacijos 471
Viešųjų bendrovių skirstomos lėšos 471
Dividendų ir nuosavybės priemonių išėmimo skirtumai 471
Mokesčių ir nuosavybės priemonių išėmimo skirtumai 472
Privatizavimas ir nacionalizavimas 472
Privatizavimas 472
Netiesioginis privatizavimas 472
Nacionalizavimas 472
Sandoriai su centriniu banku 473
Restruktūrizavimas, susijungimas ir perklasifikavimas 473
Skolų operacijos 473
Skolos prisiėmimas, skolos panaikinimas ir skolos nurašymas 473
Skolos prisiėmimas ir skolos panaikinimas 473
Skolos prisiėmimas perduodant nefinansinį turtą 474
Skolos nurašymas arba skolos vertės sumažinimas 474
Kiti skolų restruktūrizavimo būdai 475
Skolos įsigijimas už didesnę nei rinkos vertę 475
Skolos reikalavimų anuliavimas ir finansinės pagalbos teikimas 475
Skolų garantijos 476
Išvestinių finansinių priemonių pobūdžio garantijos 476
Standartinės garantijos 477
Vienkartinės garantijos 477
Pakeitimas vertybiniais popieriais 477
Apibrėžtis 477
Priskyrimo pardavimui kriterijai 477
Srautų įrašymas į sąskaitas 478
Kiti atvejai 478
Pensiniai įsipareigojimai 478
Vienkartiniai mokėjimai 478
Viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės (VPSP) 479
VPSP taikymo sritis 479
Ekonominės nuosavybės teisės ir turto priskyrimas 479
Apskaitos klausimai 480
Sandoriai su tarptautinėmis ir viršvalstybinėmis organizacijomis 481
Parama vystymuisi 482
VIEŠASIS SEKTORIUS 483
Viešojo sektoriaus kontrolė 483
Centriniai bankai 484
Viešosios kvazibendrovės 485
Specialios paskirties vienetai ir vienetai nerezidentai 485
Bendrosios įmonės 485

21 SKYRIUS

VERSLO SĄSKAITŲ IR NACIONALINIŲ SĄSKAITŲ SĄSAJA. ĮMONIŲ VEIKLOS VERTINIMAS 486
KAI KURIOS SPECIFINĖS VERSLO APSKAITOS TAISYKLĖS IR METODAI 486
Duomenų įrašymo į sąskaitas laikas 486
Dvejybinio įrašo ir dvigubo dvejybinio įrašo principais grindžiama apskaita 486
Vertės nustatymas 486
Pajamų ataskaita ir balansas 487
PRAKTINIAI NACIONALINIŲ SĄSKAITŲ IR VERSLO SĄSKAITŲ RENGIMO ASPEKTAI 487
VERSLO SĄSKAITŲ DUOMENŲ PERTVARKYMAS RENGIANT NACIONALINES SĄSKAITAS. NE FINANSŲ ĮMONIŲ PAVYZDYS 488
Sąvokų koregavimas 488
Koregavimas siekiant užtikrinti nuoseklumą su kitų sektorių sąskaitomis 488
Koregavimo siekiant išsamumo pavyzdžiai 488
SPECIFINIAI KLAUSIMAI 488
Vertės padidėjimas ir sumažėjimas 488
Globalizacija 489
Įmonių susijungimas ir įsigijimas 489

22 SKYRIUS

PALYDOVINĖS SĄSKAITOS 490
ĮVADAS 490
Funkciniai klasifikatoriai 493
PAGRINDINĖS PALYDOVINIŲ SĄSKAITŲ SAVYBĖS 496
Funkcinės palydovinės sąskaitos 496
Specialiosios sektorių sąskaitos 499
Nepiniginių duomenų įtraukimas 503
Papildomi duomenys ir sąvokos 503
Skirtingos pagrindinės sąvokos 504
Modeliavimo naudojimas ir eksperimentinių rezultatų įtraukimas 504
Palydovinių sąskaitų sudarymas ir rengimas 505
DEVYNIOS KONKREČIOS PALYDOVINĖS SĄSKAITOS 506
Žemės ūkio sąskaitos 507
Aplinkos sąskaitos 507
Sveikatos sąskaitos 518
Namų ūkių gamybos sąskaitos 520
Darbo jėgos sąskaitos ir socialinės apskaitos matricos 523
Našumo ir augimo sąskaitos 525
Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros (MTTP) sąskaitos 526
Socialinės apsaugos sąskaitos 528
Turizmo palydovinės sąskaitos 531

23 SKYRIUS

KLASIFIKATORIAI 533
ĮVADAS 533
INSTITUCINIŲ SEKTORIŲ KLASIFIKATORIUS (S) 533
SANDORIŲ IR KITŲ SRAUTŲ KLASIFIKATORIUS 535
Produktų sandoriai (P) 535
Nesukurto nefinansinio turto sandoriai (NP kodai) 536
Paskirstomieji sandoriai (D) 537
Einamieji pervedimai pinigais ir natūra (D.5–D.8) 538
Finansinio turto ir įsipareigojimų sandoriai (F) 539
Kiti turto pokyčiai (K) 541
BALANSUOJAMŲJŲ STRAIPSNIŲ IR GRYNOSIOS VERTĖS KLASIFIKATORIUS (B) 541
BALANSO STRAIPSNIŲ KLASIFIKATORIUS (L) 542
TURTO KLASIFIKATORIUS (A) 542
Nefinansinis turtas (AN) 542
Finansinis turtas (AF) 544
PAPILDOMŲ STRAIPSNIŲ KLASIFIKATORIUS 545
Neveiksnios paskolos 545
Kapitalo paslaugos 546
Pensijų lentelė 546
Ilgalaikio vartojimo prekės 548
Tiesioginės užsienio investicijos 548
Sąlyginės pozicijos 548
Pinigai ir indėliai 549
Skolos vertybinių popierių klasifikatorius pagal likutinį terminą 549
Biržiniai ir nebiržiniai skolos vertybiniai popieriai 549
Ilgalaikės paskolos, kurių likutinis terminas yra trumpesnis nei vieni metai, ir ilgalaikės paskolos, užtikrintos įkeistu turtu 549
Biržinės ir nebiržinės investicinės akcijos 550
Palūkanų mokėjimo ir skolos grąžinimo įsiskolinimas 550
Asmeniniai pervedimai ir visi pervedimai 550
EKONOMINĖS VEIKLOS RŪŠIŲ (A) IR PRODUKTŲ (P) PERGRUPAVIMAS IR KODAVIMAS 550
VALSTYBĖS FUNKCIJŲ KLASIFIKATORIUS (COFOG) 565
INDIVIDUALAUS VARTOJIMO IŠLAIDŲ PAGAL PASKIRTĮ KLASIFIKATORIUS (Coicop) 568
NE PELNO INSTITUCIJŲ, APTARNAUJANČIŲ NAMŲ ŪKIUS, FUNKCIJŲ KLASIFIKATORIUS (COPNI) 570
GAMINTOJŲ IŠLAIDŲ PAGAL PASKIRTĮ KLASIFIKATORIUS (COPP) 571

24 SKYRIUS

SĄSKAITOS 573

24.1 lentelė.

0 sąskaita. Prekių ir paslaugų sąskaita 573

24.2 lentelė.

Visa visos ekonomikos sąskaitų seka 573

24.3 lentelė.

Visa ne finansų bendrovių sąskaitų seka 593

24.4 lentelė.

Visa finansų bendrovių sąskaitų seka 607

24.5 lentelė.

Visa valdžios sektoriaus sąskaitų seka 622

24.6 lentelė.

Visa namų ūkių sąskaitų seka 638

24.7 lentelė.

Visa namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų sąskaitų seka 654

 

1   SKYRIUS

BENDROJI INFORMACIJA IR PAGRINDINIAI PRINCIPAI

BENDROJI INFORMACIJA

1.01.

Europos sąskaitų sistema (toliau – 2010 m. ESS arba ESS) yra tarptautiniu mastu suderinta sąskaitų rengimo sistema, pagal kurią galima sistemingai ir išsamiai apibūdinti visą regiono, šalies ar šalių grupės ekonomiką, jos dedamąsias ir jų tarpusavio ryšius.

1.02.

Ankstesnė 2010 m. ESS redakcija, 1995 m. Europos sąskaitų sistema (ESS 95), paskelbta 1996 m. (1). Pirmuose trylikoje šios 2010 m. ESS metodologijos, kuri išdėstyta šiame priede, skyrių laikomasi tokios pat struktūros kaip ir ESS 95 leidime, tačiau toliau pateikiama vienuolika naujų skyrių, kuriuose išsamiai aptariami įvairūs sistemos aspektai, atitinkantys šiuolaikinės ekonomikos vertinimo ar ESS 95 taikymo Europos Sąjungoje (ES) pokyčius.

1.03.

Toliau apibūdinama šio vadovo struktūra. 1 skyriuje aptariami pagrindiniai sistemos bruožai ir sąvokos, nustatomi ESS principai ir apibūdinami svarbiausi statistiniai vienetai ir jų grupės. Apžvelgiama sąskaitų seka ir trumpai apibūdinami pagrindiniai agreguoti rodikliai, išteklių ir panaudojimo lentelių reikšmė bei sąnaudų ir produkcijos sistema. 2 skyriuje pateikiami ekonomikai vertinti naudojami instituciniai vienetai ir jų skirstymas į sektorius ir kitas grupes analizės reikmėms. 3 skyriuje apibūdinami visi produktų (prekių ir paslaugų) ir nesukurto turto sandoriai sistemoje. 4 skyriuje išdėstomi visi ekonomikos sandoriai, kuriais ekonomikoje skirstomos ir perskirstomos pajamos ir turtas. 5 skyriuje aiškinami ekonomikos finansiniai sandoriai. 6 skyriuje kalbama apie tai, kaip dėl su ekonomika nesusijusių įvykių ar kainų pokyčių gali keistis turto vertė. 7 skyrius skirtas balansui ir turto ir įsipareigojimų klasifikavimo sistemai. 8 skyriuje išdėstyta sąskaitų seka ir pateikti visų sąskaitų balansuojamieji straipsniai. 9 skyriuje apibūdinamos išteklių ir panaudojimo lentelės ir jų reikšmė derinant ekonomikos pajamų, produkcijos ir išlaidų vertinimus. Be to, šiame skyriuje apibūdinamos sąnaudų ir produkcijos lentelės, kurias galima parengti naudojant išteklių ir panaudojimo lenteles. 10 skyriuje aiškinamos sąvokos, kuriomis grindžiamas kainų ir apimties vertinimas, susijęs su sąskaitose pateikiamomis nominaliosiomis vertėmis. 11 skyrius skirtas gyventojų ir darbo rinkos vertinimui, kurį kartu su nacionalinių sąskaitų vertinimu galima naudoti ekonomikos analizei. 12 skyriuje trumpai apibūdinamos ketvirtinės nacionalinės sąskaitos ir jų skirtumai, palyginti su metinėmis sąskaitomis.

1.04.

13 skyriuje paaiškinami regioninių sąskaitų rengimo tikslai, sąvokos ir sudarymo klausimai. 14 skyriuje aptariamas finansinių tarpininkų teikiamų ir grynosiomis gaunamosiomis palūkanomis finansuojamų finansinių paslaugų vertinimas ir pritaikoma daugiametė valstybių narių mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros patirtis, kad būtų galima nustatyti patikimus ir suderintus visų valstybių narių rodiklius. 15 skyrius apie sutartis, nuomos sutartis ir licencijas yra būtinas norint apibūdinti šią vis svarbesnę sritį nacionalinių sąskaitų sistemoje. 16 ir 17 skyriuose apie draudimą, socialinį draudimą ir pensijas aiškinama, kaip į šiuos aspektus atsižvelgiama nacionalinėse sąskaitose, nes senėjant gyventojams perskirstymo klausimas tampa vis aktualesnis. 18 skyrius skirtas likusio pasaulio sektoriaus sąskaitoms, kurios yra nacionalinių sąskaitų atitikmuo mokėjimų balanso vertinimo sistemai. 19 skyrius apie Europos sąskaitas taip pat yra naujas ir skirtas nacionalinių sąskaitų aspektams, kylantiems dėl suderinto požiūrio taikymo Europos instituciniams ir prekybos susitarimams. 20 skyriuje apibūdinamos valdžios sektoriaus sąskaitos – ši sritis ypač svarbi, nes valstybių narių fiskalinio atsargumo klausimai tebėra lemiami vykdant ES ekonominę politiką. 21 skyriuje apibūdinami verslo sąskaitų ir nacionalinių sąskaitų ryšiai. Ši sritis vis reikšmingesnė, kadangi visose šalyse daugiašalių bendrovių indėlis į bendrąjį vidaus produktą (BVP) didėja. 22 skyriuje aptariamas palydovinių sąskaitų ir pagrindinių nacionalinių sąskaitų ryšys. 23 ir 24 skyriai yra informaciniai; 23 skyriuje pateikiami 2010 m. ESS naudojami sektorių, veiklos rūšių ir produktų klasifikatoriai, o 24 skyriuje – išsami visų sektorių sąskaitų seka.

1.05.

2010 m. ESS struktūra yra suderinta su pasaulinėmis nacionalinių sąskaitų rengimo gairėmis, išdėstytomis 2008 m. nacionalinių sąskaitų sistemoje (2008 m. NSS), išskyrus tam tikrus pateikimo skirtumus ir aukštesnį kai kurių 2010 m. ESS sąvokų, vartojamų konkrečiais ES tikslais, tikslumo laipsnį. Šias gaires bendrai parengė Jungtinių Tautų (JT), Tarptautinio valiutos fondo (TVF), Europos Sąjungos statistikos tarnybos (Eurostatas), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) ir Pasaulio banko specialistai. 2010 m. ESS daugiausia dėmesio skiriama susiklosčiusioms aplinkybėms ir duomenų poreikiams ES. Kaip ir 2008 m. NSS, 2010 m. ESS yra suderinta su daugelyje kitų socialinės ir ekonomikos statistikos sričių vartojamomis sąvokomis ir klasifikatoriais (pvz., su užimtumo, gamybos ir užsienio prekybos statistika). Todėl 2010 m. ESS yra pagrindinė ES ir jos valstybių narių socialinės ir ekonominės statistikos rengimo sistema.

1.06.

ESS struktūra sudaryta iš dviejų pagrindinių lentelių grupių:

a)

institucinio sektoriaus sąskaitų;

b)

sąnaudų ir produkcijos sistemos bei ekonominės veiklos rūšių sąskaitų.

1.07.

Sektorių sąskaitose pagal institucinius sektorius sistemingai aprašomi skirtingi ekonominio proceso etapai: gamyba, pajamų formavimas, paskirstymas, perskirstymas ir panaudojimas bei finansinis ir nefinansinis kaupimas. Sektorių sąskaitoms taip pat priskiriami balansai, kuriuose nurodoma turto ir įsipareigojimų būklė ir grynoji vertė ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje.

1.08.

Pagal sąnaudų ir produkcijos sistemą, konkrečiai – išteklių ir panaudojimo lenteles, išsamiau apibūdinamas gamybos procesas (sąnaudų struktūra, gautos pajamos ir užimtumas) ir prekių bei paslaugų srautai (produkcija, importas, eksportas, galutinis vartojimas, tarpinis vartojimas ir kapitalo formavimas pagal produktų grupes). Šioje sistemoje atsižvelgiama į du svarbius sąskaitų rengimo aspektus: ekonominės veiklos rūšies generuojamos pajamos yra lygios tos veiklos rūšies sukurtai pridėtinei vertei ir bet kokio produkto ar produktų grupės pasiūla yra lygi paklausai.

1.09.

2010 m. ESS vartojamos gyventojų ir užimtumo sąvokos. Šios sąvokos svarbios sudarant sektorių ir kiekvienos ekonominės veiklos rūšies sąskaitas, ir išteklių bei panaudojimo sistemoje.

1.10.

2010 m. ESS apima ne tik metines nacionalines sąskaitas, bet ir ketvirtines bei trumpesnio ar ilgesnio laikotarpio sąskaitas. Be to, ji apima ir regionines sąskaitas.

1.11.

2010 m. ESS taikoma paraleliai su 2008 m. NSS, nes ES naudojami ir nacionalinėmis sąskaitomis pagrįsti rodikliai. Valstybės narės yra atsakingos už nacionalinių sąskaitų, kuriomis apibūdinama šalių ekonominė padėtis, rengimą ir teikimą. Be to, pagal nustatytą duomenų perdavimo programą valstybės narės rengia tam tikrą sąskaitų rinkinį ir teikia jį Komisijai (Eurostatui), kad šie duomenys galėtų būti naudojami svarbioms Sąjungos socialinės, ekonominės ir fiskalinės politikos reikmėms. Tai apima ir valstybių narių piniginio įnašo į ES biudžetą (ketvirtojo tipo ištekliai) ir ES paramos regionams pagal struktūrinių fondų programą nustatymą, taip pat valstybių narių ekonominės veiklos rezultatų, taikant perviršinio deficito procedūrą bei Stabilumo ir augimo paktą, stebėjimą.

1.12.

Siekiant, kad įmokos ir išmokos būtų skirstomos pagal visiškai nuosekliai parengtus ir pateiktus rodiklius, šioms reikmėms naudojama ekonominė statistika rengiama remiantis vienodomis sąvokomis ir taisyklėmis. 2010 m. ESS pateikiama kaip reglamentas, kuriuo nustatomos taisyklės, bendrai sutartos nuostatos, apibrėžtys ir klasifikatoriai, pagal kuriuos šio reglamento B priede pateiktoje duomenų perdavimo programoje dalyvaujančios valstybės narės turi rengti nacionalines sąskaitas.

1.13.

Kadangi ES įmokų ir išmokų sistema susijusi su labai didelėmis pinigų sumomis, būtina, kad visose valstybėse narėse vertinimo sistema būtų taikoma nuosekliai. Todėl svarbu atsargiai atsižvelgti į įverčius, kurių neįmanoma stebėti tiesiogiai rinkoje, ir skaičiuojant nacionalinių sąskaitų rodiklius vengti taikyti modeliais pagrįstas procedūras.

1.14.

2010 m. ESS sąvokos ne vienu atveju yra konkretesnės ir tikslesnės nei 2008 m. NSS, kadangi siekiama, kad pagal nacionalines sąskaitas nustatyti valstybių narių rodikliai būtų kuo nuoseklesni. Dėl šio esminio patikimų ir nuoseklių įverčių poreikio nustatytas pagrindinis ES nacionalinių sąskaitų rinkinys. Kai valstybių narių vertinimas nepakankamai nuoseklus, taip gauti įverčiai paprastai įrašomi į vadinamąsias nepagrindines sąskaitas – papildomas lenteles ir palydovines sąskaitas.

1.15.

Pavyzdžiui, rengiant 2010 m. ESS buvo nuspręsta, kad būtina atsargiai vertinti pensinių įsipareigojimų / teisių sritį. Jų vertinimo labai reikia ekonominei analizei vykdyti, tačiau nuspręsta į šiuos įverčius žiūrėti atsargiau dėl esminio ES reikalavimo – rengti laiko ir teritorijos atžvilgiu nuoseklias sąskaitas.

Globalizacija

1.16.

Dėl vis globalesnio ekonominės veiklos pobūdžio padidėjo įvairių formų tarptautinės prekybos mastas, todėl šalims sudėtingiau nuodugniai apibūdinti savo ekonomiką nacionalinėse sąskaitose. Globalizacija – kintamas bei daugialypis procesas, dėl kurio nacionalinius išteklius lengviau perkelti į kitas šalis, o skirtingų šalių ekonomikos tarpusavio sąsajos stiprėja. Daugiausia nacionalinių sąskaitų vertinimo problemų gali kilti dėl to, kad daugiašalės bendrovės vykdo vis daugiau tarptautinių sandorių tarp patronuojančiųjų ir patronuojamųjų bendrovių bei filialų – šių sandorių daugėjimas yra vienas iš globalizacijos požymių. Tačiau yra ir kitų probleminių sričių; toliau pateikiamas išsamesnis su statistiniais duomenimis susijusių klausimų sąrašas:

1)

susijusių bendrovių tarpusavio pervedimų kainodara (importo ir eksporto vertinimas);

2)

prekės dažniau apdorojamos trečiosiose šalyse už užmokestį, t. y. prekės pervežamos per sieną, bet nuosavybės teisės neperduodamos (prekės perdirbimui); didesnis prekybinio tarpininkavimo mastas;

3)

bendrovių ir namų ūkių vykdoma tarptautinė prekyba internetu;

4)

prekyba intelektinės nuosavybės turtu ir jo naudojimas visose pasaulio šalyse;

5)

užsienyje dirbantys asmenys, pervedantys dideles sumas šeimai, likusiai buvusioje gyvenamojoje šalyje (dirbančių asmenų perlaidos, sudarančios asmeninių pervedimų dalį);

6)

daugiašalės bendrovės, siekdamos didesnio gamybos našumo ir mažesnių mokesčių, veiklą vykdo ne vienos valstybės teritorijoje. Dėl to gali atsirasti dirbtinių bendrovių struktūrų, neatitinkančių ekonominės tikrovės;

7)

globaliai veiklai finansuoti naudojamos lengvatinio apmokestinimo finansinės priemonės (specialiosios paskirties vienetai ir kitos struktūros);

8)

prekių reeksportas; prekių vežimas ES iš vienos valstybės narės į kitą, įvažiavus į Sąjungos teritoriją (kvazivežimas);

9)

intensyvesni su tiesioginėmis užsienio investicijomis susiję ryšiai ir poreikis nustatyti bei paskirstyti tiesioginių investicijų srautus.

1.17.

Dėl šių vis dažnesnių globalizacijos ypatybių nacionalinėms statistikos institucijoms vis sudėtingiau atidžiai stebėti ir tiksliai vertinti tarptautinius srautus. Net taikant išsamią ir patikimą likusio pasaulio sektoriaus įrašų (vadinasi, ir tarptautinių sąskaitų mokėjimų balanse) rinkimo ir vertinimo sistemą, globalizacijos sąlygomis didės papildomų pastangų palaikyti visų šalių ir šalių grupių nacionalinių sąskaitų kokybę poreikis.

2010 m. ESS TAIKYMO SRITYS

Analizės ir politikos pagrindas

1.18.

ESS galima taikyti analizuojant ir vertinant:

a)

Visos ekonomikos struktūrą. Taikomų rodiklių tipų pavyzdžiai:

1)

pridėtinė vertė ir užimtumas pagal ekonominės veiklos rūšis;

2)

pridėtinė vertė ir užimtumas pagal regionus;

3)

pajamų paskirstymas pagal sektorius;

4)

importas ir eksportas pagal produktų grupes;

5)

galutinio vartojimo išlaidos pagal funkcijų ir produktų grupes;

6)

pagrindinio kapitalo formavimas ir pagrindinio kapitalo atsargos pagal ekonominės veiklos rūšis;

7)

finansinio turto likučių ir srautų sudėtis pagal turto rūšis ir sektorius.

b)

Konkrečias ekonomikos dalis ar aspektus. Pavyzdžiui:

1)

bankininkystę ir finansus kaip nacionalinės ekonomikos dalį;

2)

valdžios sektoriaus vaidmenį ir finansinę padėtį;

3)

tam tikro regiono ekonomiką (lyginant su visos šalies ekonomika);

4)

namų ūkių taupymo ir skolos lygį.

c)

Ekonomikos raidą tam tikru laikotarpiu. Pavyzdžiui:

1)

analizuojant BVP augimo tempą;

2)

analizuojant infliaciją;

3)

analizuojant namų ūkių išlaidų sezoniškumą ketvirtinėse sąskaitose;

4)

analizuojant kintančią tam tikrų rūšių finansinių priemonių svarbą laiko atžvilgiu, pvz., didėjančią išvestinių finansinių priemonių svarbą;

5)

lyginant nacionalinės ekonomikos pramonės struktūras ilgalaikiu laikotarpiu.

d)

Visos ekonomikos ir kitų šalių ekonomikos ryšį. Pavyzdžiui:

1)

lyginant ES valstybių narių valdžios sektoriaus vaidmenį ir dydį;

2)

analizuojant ES, įskaitant valstybes nares ir jų regionus, ekonomikos tarpusavio sąsajas;

3)

analizuojant ES eksporto sudėtį ir paskirties vietas;

4)

ES ir kitų išsivysčiusios ekonomikos šalių BVP augimo tempo arba disponuojamųjų pajamų vienam gyventojui palyginimas.

1.19.

ESS duomenys labai svarbūs ES ir jos valstybėms narėms formuojant socialinę ir ekonominę politiką bei vykdant jos priežiūrą.

ESS taikymo pavyzdžiai:

a)

euro zonos makroekonominės ir pinigų politikos formavimo priežiūra ir vadovavimas jam, ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) konvergencijos kriterijų nustatymas pagal nacionalinių sąskaitų rodiklius (pvz., BVP augimo tempą);

b)

perviršinės deficito procedūros kriterijų nustatymas: valdžios sektoriaus deficito ir skolos rodikliai;

c)

finansinės paramos ES regionams teikimas: skirstant lėšas regionams naudojama regioninių sąskaitų statistika;

d)

ES biudžeto nuosavų išteklių nustatymas. Pastaruoju atveju į nacionalinių sąskaitų duomenis atsižvelgiama trejopai:

1)

visas ES išteklių dydis nustatomas kaip valstybių narių bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) sumos procentinė dalis;

2)

trečiojo tipo nuosavų Europos Sąjungos išteklių šaltinis – nuosavi PVM ištekliai; valstybių narių įnašai, prisidedant prie šių išteklių, daugiausia nustatomi pagal nacionalinių sąskaitų rodiklius, nes pagal juos nustatomas vidutinis PVM tarifas;

3)

santykinis valstybių narių įnašų, prisidedant prie ketvirtojo tipo ES nuosavų išteklių, dydis nustatomas pagal jų bendrųjų nacionalinių pajamų įverčius. Šiais įverčiais grindžiama dauguma valstybių narių mokėjimų.

2010 m. ESS sąvokų ypatybės

1.20.

Tinkamam santykiui tarp reikiamų duomenų ir galimų pateikti duomenų užtikrinti 2010 m. ESS vartojamoms sąvokoms priskiriamos kelios svarbios ypatybės. Taigi sąskaitos yra:

a)

suderinamos tarptautiniu mastu;

b)

suderintos su kitomis socialinės ir ekonominės statistikos sistemomis;

c)

nuoseklios;

d)

tinkamos taikyti, nes jas galima praktiškai įvertinti;

e)

kitokios nei dauguma administracinių sąvokų;

f)

nusistovėjusios ir nustatytos ilgam laikui;

g)

skirtos ekonominiams procesams apibūdinti pinigine ir paprastai nustatoma išraiška;

h)

tinkamos taikyti įvairiose situacijose ir įvairiems tikslams.

1.21.

2010 m. ESS sąvokos suderinamos tarptautiniu mastu, nes:

a)

2010 m. ESS sąvokos atitinka sąvokas, vartojamas pasaulinėse nacionalinių sąskaitų sudarymo gairėse, t. y. 2008 m. NSS;

b)

valstybėse narėse 2010 m. ESS turi būti laikomasi kaip standarto teikiant nacionalinių sąskaitų duomenis visoms tarptautinėms organizacijoms;

c)

tarptautinis sąvokų suderinamumas būtinas, norint lyginti įvairių šalių statistiką.

1.22.

2010 m. ESS sąvokos yra suderintos su kitos socialinės ir ekonominės statistikos sąvokomis, nes 2010 m. ESS vartojamos sąvokos ir klasifikatoriai (pvz., statistinis ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius Europos Sąjungoje NACE (2 red.) (2)) yra taikomi ir kitoje valstybių narių socialinėje ir ekonominėje statistikoje, pvz., gamybos, užsienio prekybos ir užimtumo statistikoje; sąvokų skirtumų yra labai nedaug. Be to, šios 2010 m. ESS sąvokos ir klasifikatoriai suderinti su atitinkamomis Jungtinių Tautų sąvokomis ir klasifikatoriais.

Kadangi ESS sąvokos suderintos su kita socialine ir ekonomine statistika, rodiklius daug lengviau sieti ir lyginti ir galima užtikrinti nacionalinių sąskaitų rodiklių kokybę. Be to, šią specifinės statistikos informaciją galima geriau susieti su bendrąja nacionalinės ekonomikos statistika.

1.23.

Remiantis bendromis sąvokomis, taikomomis visoje nacionalinių sąskaitų sistemoje ir kitose socialinės ir ekonominės statistikos sistemose, galima rengti nuoseklius rodiklius. Pavyzdžiui, galima nustatyti šiuos santykius:

a)

našumo rodiklius, kaip antai per darbo valandą sukuriamą pridėtinę vertę (šiems rodikliams nustatyti būtina, kad pridėtinės vertės ir darbo laiko sąvokos būtų vartojamos nuosekliai);

b)

nacionalines disponuojamąsias pajamas vienam gyventojui (šiam santykiui nustatyti būtina, kad nacionalinių disponuojamųjų pajamų ir demografinių rodiklių sąvokos būtų vartojamos nuosekliai);

c)

pagrindinio kapitalo formavimą kaip pagrindinio kapitalo atsargų procentinę dalį (šiam santykiui nustatyti būtinos nuoseklios šių srautų ir likučių apibrėžtys);

d)

valdžios sektoriaus deficitą ir valstybės skolą kaip bendrojo vidaus produkto procentinę dalį (šiems rodikliams nustatyti būtina, kad būtų nuosekliai vartojamos valdžios sektoriaus deficito, skolos ir bendrojo vidaus produkto sąvokos).

Dėl vidinio nuoseklumo tam tikrus įverčius galima apskaičiuoti kaip skirtumą, pvz., taupymą galima nustatyti iš disponuojamųjų pajamų atėmus galutinio vartojimo išlaidas.

1.24.

2010 m. ESS sąvokos taikomos atsižvelgiant į duomenų rinkimą ir vertinimą. Pritaikomasis sąvokų pobūdis sąskaitų rengimo gairėse atsiskleidžia keleriopai:

a)

veikla ar objektai apibūdinami tik tuo atveju, jeigu jie yra pakankamai didelio masto. Pavyzdžiui, namų ūkių savo reikmėms vykdoma prekių gamyba, kaip antai audimas ir keramikos dirbinių gamyba, nepriskiriami gamybai, nes ES šalyse ši veikla yra nedidelio masto;

b)

prie kai kurių sąvokų aiškiai nurodyta, kaip jas vertinti. Pavyzdžiui, nustatant pagrindinio kapitalo vartojimą daroma nuoroda į tiesinį nusidėvėjimą. Vertinant pagrindinio kapitalo atsargas, jei nėra tiesioginės informacijos apie ilgalaikio turto likučius, turi būti taikomas nuolatinio inventorizavimo metodas. Kitas pavyzdys – gamybos savo reikmėms vertinimas: paprastai ji vertinama bazinėmis kainomis, tačiau, jeigu reikia, bazinės kainos gali būti apytiksliai nustatomos pridedant įvairias susijusias sąnaudas;

c)

nustatytos tam tikros sutartinės nuostatos. Pavyzdžiui, visos valdžios sektoriaus teikiamos kolektyvinės paslaugos priskiriamos galutinio vartojimo išlaidoms.

1.25.

Vis dėlto nacionalinių sąskaitų statistikai būtinus duomenis ne visada paprasta rinkti tiesiogiai, nes pagrindinės sąvokos paprastai skiriasi nuo administracinių duomenų šaltinių sąvokų. Administracinių šaltinių pavyzdžiai – verslo sąskaitos, įvairių rūšių mokesčių duomenų (PVM, fizinių asmenų pajamų mokestis, importo mokesčiai ir kt.) įrašai, socialinės apsaugos duomenys bei bankų ir draudimo bendrovių priežiūros tarnybų teikiami duomenys. Šie administraciniai duomenys naudojami rengiant nacionalines sąskaitas. Paprastai jie pertvarkomi, kad atitiktų ESS.

ESS sąvokos dažniausiai skiriasi nuo jų administracinių atitikmenų:

a)

šalyse taikomos skirtingos administracinės sąvokos. Dėl to jas vartojant neužtikrinamas tarptautinis suderinamumas;

b)

administracinės sąvokos bėgant laikui kinta. Dėl to jas vartojant nėra galimybės lyginti duomenis pagal tam tikrus laikotarpius;

c)

skirtingose administracinėse sistemose paprastai vartojamos skirtingos pagrindinės sąvokos, todėl skiriasi ir administracinių duomenų šaltinių sąvokos. Tačiau susieti ir palyginti duomenis, kas yra būtina rengiant nacionalinių sąskaitų rodiklius, galima tik vartojant suderintas sąvokas;

d)

administracinės sąvokos paprastai nėra tinkamiausios ekonominei analizei atlikti ir ekonominei politikai vertinti.

1.26.

Vis dėlto administracinių duomenų šaltiniai labai gerai atitinka nacionalinių sąskaitų ir kitų rūšių statistikos poreikius, nes:

a)

statistikos reikmėms parengtos sąvokos ir klasifikatoriai taip pat naudojami administraciniais tikslais, pvz., valdžios sektoriaus išlaidų klasifikatorius pagal rūšis;

b)

administracinių duomenų šaltiniuose specialiai atsižvelgiama į (atskirų) statistikos duomenų poreikius; tai taikytina, pvz., Intrastato sistemai, skirtai informacijai apie prekių pristatymą iš vienos valstybės narės į kitą teikti.

1.27.

Pagrindinės ESS sąvokos yra nusistovėjusios ir ilgalaikės, nes:

a)

jos patvirtintos kaip ilgalaikis tarptautinis standartas;

b)

naujose tarptautinių nacionalinių sąskaitų rengimo gairių redakcijose keičiama labai nedaug pagrindinių sąvokų.

Dėl šio sąvokų nuoseklumo mažėja poreikis perskaičiuoti laiko eilutes. Be to, sąvokos ne tiek priklauso nuo nacionalinio ir tarptautinio politinio lygmens poveikio. Todėl nacionalinių sąskaitų rodiklius buvo galima naudoti kaip objektyvią duomenų bazę, formuojant ekonominę politiką ir vykdant jos analizę.

1.28.

2010 m. ESS sąvokos skirtos ekonominiam procesui apibūdinti pinigine ir paprastai nustatoma išraiška. Atsargos ir srautai, kuriuos sunku paprastai išreikšti pinigais arba kurie neturi aiškių piniginių atitikmenų, į ESS neįrašomi.

Šis principas netaikytas griežtai, nes taip pat reikėtų atsižvelgti į nuoseklumo reikalavimą ir į naudotojų poreikius. Pavyzdžiui, laikantis nuoseklumo reikalavimo valdžios sektoriaus suteikiamos kolektyvinės paslaugos įrašomos kaip produkcija, kadangi atlygį darbuotojams ir valdžios sektoriaus visų rūšių prekių ir paslaugų pirkimą galima paprastai išreikšti pinigais. Be to, nacionalinės sąskaitos yra naudingesnės ekonominei analizei vykdyti ir politikai formuoti, jei jose apibūdinamos valdžios sektoriaus kolektyvinės paslaugos likusios visos nacionalinės ekonomikos dalies atžvilgiu.

1.29.

ESS sąvokų taikymo sritį galima apibūdinti atsižvelgiant į keletą svarbių ribinių atvejų.

ESS gamybos sričiai priskiriami (žr. 3.07–3.09 dalis):

a)

valdžios sektoriaus teikiamos individualios ir kolektyvinės paslaugos;

b)

savininkų užimtų būstų savo reikmėms teikiamos apgyvendinimo paslaugos;

c)

prekių, pvz., žemės ūkio produktų, gamyba savo galutiniam vartojimui;

d)

statyba savo reikmėms, taip pat namų ūkių savo reikmėms vykdoma statyba;

e)

namų ūkių samdomų darbininkų teikiamos paslaugos;

f)

žuvų veisimas žuvininkystės ūkiuose;

g)

neteisėta gamyba, jei visi su operacija susiję vienetai ją vykdo savanoriškai;

h)

gamyba, jei ne visos už ją gautos pajamos deklaruojamos mokesčių institucijoms, pvz., nelegali tekstilės gaminių gamyba.

1.30.

Gamybos sričiai nepriskiriama ir į ESS neįrašoma:

a)

to paties namų ūkio teikiamos ir vartojamos namų bei asmeninės paslaugos, pvz., valymas, valgio ruošimas arba ligonių ar senolių priežiūra;

b)

savanoriškai teikiamos paslaugos, nesusijusios su prekių gamyba, pvz., nemokamos priežiūros ir valymo paslaugos;

c)

natūralus žuvies veisimas atviroje jūroje.

1.31.

Į ESS įrašoma visa produkcija, gaunama iš ekonominės veiklos gamybos srityje. Pagalbinės veiklos produkcija neįrašoma. Visos pagalbinės veiklos sąnaudos laikomos pagrindinės veiklos sąnaudomis. Jei vien pagalbinę veiklą vykdančios įmonės duomenų reikia statistikos reikmėms ir jos gamybos veiklą galima aiškiai priskirti atskiroms sąskaitoms, arba jei ši įmonė yra kitoje vietoje, nei jos aptarnaujamas vienetas, ši įmonė laikoma atskiru vienetu ir pagal pagrindinę veiklą priskiriama tam tikros rūšies ekonominės veiklos vykdytojams tiek nacionalinėse, tiek regioninėse sąskaitose. Jei nėra tinkamų pagrindinių duomenų, pagalbinės veiklos produkciją galima įvertinti sudedant sąnaudas.

1.32.

Jei veikla priskiriama gamybai, o jos produkcija įrašoma į sąskaitas, taip pat turi būti įrašomos susijusios pajamos, užimtumas, galutinis vartojimas ir kt. Pavyzdžiui, jeigu savininkų užimtų būstų savo reikmėms teikiamos apgyvendinimo paslaugos į sąskaitas įrašomos kaip gamyba, susijusios šių savininkų pajamos ir galutinio vartojimo išlaidos taip pat įrašomos į sąskaitas. Kadangi, pagal apibrėžtį, teikiant savininkų užimtų būstų paslaugas darbo sąnaudų nėra, į užimtumo aspektą neatsižvelgiama. Tai atitinka ir darbo statistikos sistemos principus, nes pagal šią sistemą į būsto nuosavybės užimtumo aspektą taip pat neatsižvelgiama. Jei veikla nėra įrašoma į sąskaitas kaip gamyba, galioja atvirkštinis principas: tame pačiame namų ūkyje suteiktos ir sunaudotos buitinės paslaugos neteikia pajamų ir nėra susijusios su galutinio vartojimo išlaidomis, todėl į užimtumą taip pat neatsižvelgiama.

1.33.

ESS taip pat nustatomos sutartinės nuostatos dėl:

a)

valdžios sektoriaus produkcijos vertinimo;

b)

draudimo paslaugų ir netiesioginiai įvertintų finansinio tarpininkavimo paslaugų vertinimo;

c)

visų valdžios sektoriaus teikiamų kolektyvinių paslaugų priskyrimo galutinio vartojimo išlaidoms (užuot jas priskiriant tarpiniam vartojimui).

Skirstymas pagal sektorius

1.34.

Sektorių sąskaitos sudaromos priskiriant vienetus sektoriams; pagal tai galima pateikti kiekvieno sektoriaus sąskaitų sandorius ir balansuojamuosius straipsnius. Pateikiant pagal sektorius nustatoma daug ekonominei ir fiskalinei politikai svarbių rodiklių. Pagrindiniai sektoriai – namų ūkių, valdžios, bendrovių (finansinių ir nefinansinių), namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų (namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI) ir likusio pasaulio sektoriai.

Svarbu atskirti rinkos ir ne rinkos veiklą. Jei valstybės kontroliuojamas vienetas yra rinkos bendrovė, jis priskiriamas ne valdžios, o bendrovių sektoriui. Taigi šios bendrovės deficitas ir skola nebus įrašomi į valdžios sektoriaus deficitą ir skolą.

1.35.

Svarbu nustatyti aiškius ir patikimus vienetų priskyrimo sektoriams kriterijus.

Viešąjį sektorių sudaro visi valdžios kontroliuojami tos šalies instituciniai vienetai rezidentai. Privatųjį sektorių sudaro visi kiti vienetai rezidentai.

1.1 lentelėje nurodyti kriterijai, pagal kuriuos viešasis sektorius atskiriamas nuo privačiojo, viešajame sektoriuje – valdžios sektorius nuo viešųjų bendrovių sektoriaus, o privačiajame – namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI sektorius nuo privačiųjų bendrovių sektoriaus.

1.1   lentelė

Kriterijai

Kontroliuojamas valstybės

(viešasis sektorius)

Kontroliuojamas privačiųjų asmenų

(privatusis sektorius)

Ne rinkos produkcija

Valdžios sektorius

Namų ūkiams paslaugas teikiančios ne pelno institucijos

Rinkos produkcija

Viešosios bendrovės

Privačiosios bendrovės

1.36.

Kontrolė – tai gebėjimas nustatyti institucinio vieneto bendrąją veiklos politiką ar programą. Išsamesni kontrolės apibrėžties duomenys pateikti 2.35–2.39 dalyse.

1.37.

Norint atskirti rinkos ir ne rinkos vienetus arba viešajame sektoriuje – valdžios sektorių ar bendrovių sektorių, taikoma ši taisyklė:

laikoma, kad veikla yra rinkos veikla, jei atitinkamomis prekėmis ir paslaugomis prekiaujama šiomis sąlygomis:

1)

pardavėjai savo veikla stengiasi kuo labiau padidinti ilgalaikį pelną, todėl prekes ir paslaugas rinkoje laisvai parduoda tam, kas yra pasiruošęs mokėti prašomą kainą;

2)

pirkėjai savo veikla stengiasi gauti kuo daugiau naudos, atsižvelgdami į ribotus savo išteklius, pirkdami jų poreikius geriausiai atitinkančius produktus už siūlomą kainą;

3)

rinka yra veiksminga, kai pirkėjai ir pardavėjai gali ja naudotis ir turi informacijos apie ją. Rinka gali būti veiksminga ir tada, kai šių sąlygų nėra griežtai laikomasi.

1.38.

ESS sąvokų sistema labai išsami, todėl ją galima taikyti lanksčiai: kai kurios sąvokos nėra konkrečiai pateiktos pačioje ESS, tačiau jas galima nesunkiai apibrėžti pritaikant esamas sąvokas. Pavyzdžiui, perskirstant ESS nustatytus subsektorius galima nustatyti naujus sektorius.

1.39.

Be to, sąvokas galima taikyti lanksčiai nustatant papildomus, sistemos principams neprieštaraujančius kriterijus. Pavyzdžiui, pagal šiuos kriterijus galima rengti subsektorių sąskaitas pagal gamintojų vienetų darbuotojų skaičių arba namų ūkių pajamų dydį. Užimtumo statistikoje galima smulkiau klasifikuoti duomenis pagal išsilavinimo lygį, amžių ir lytį.

Palydovinės sąskaitos

1.40.

Norint patenkinti kai kuriuos duomenų poreikius reikėtų rengti atskiras palydovines sąskaitas.

Pavyzdžiui:

a)

socialinės apskaitos matricos (SAM);

b)

turizmo poveikis nacionalinei ekonomikai;

c)

sveikatos priežiūros išlaidų ir finansavimo analizė;

d)

moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra kaip intelektinės nuosavybės kapitalo formavimas;

e)

žmogiškasis kapitalas kaip nacionalinės ekonomikos turtas;

f)

namų ūkių pajamų ir išlaidų analizė, vykdoma remiantis mikrolygmeniu pagrįstomis pajamų ir išlaidų sąvokomis;

g)

aplinkos ir ekonomikos santykiai;

h)

namų ūkių vidaus gamyba;

i)

gerovės pokyčių analizė;

j)

nacionalinių sąskaitų ir verslo sąskaitų rodiklių skirtumų ir jų poveikio vertybinių popierių ir valiutų rinkoms analizė;

k)

mokestinių pajamų apskaičiavimas.

1.41.

Palydovinėmis sąskaitomis tenkinami šie duomenų poreikiai:

a)

prireikus pateikti išsamesnės informacijos ir neįrašyti nebūtinos;

b)

išplėsti sąskaitų sistemos taikymo sritį nepinigine informacija, pvz., apie taršą ir gamtos išteklius;

c)

pakeisti tam tikras pagrindines sąvokas, pvz., išplėsti kapitalo formavimo sąvoką, į ją įrašant švietimo išlaidas.

1.42.

Pagal socialinės apskaitos matricą (SAM) galima apibūdinti išteklių ir naudojimo lentelių ir sektorių sąskaitų ryšius. Remiantis SAM galima gauti papildomos informacijos apie užimtumo lygį ir struktūrą, skirstant atlygį darbuotojams pagal darbuotojų tipą. Taip skirstomi tiek darbo jėgos panaudojimas pagal ekonominę veiklą, kaip nurodyta panaudojimo lentelėse, tiek darbo jėgos ištekliai pagal socialinius ekonominius pogrupius, kaip nurodyta namų ūkių sektoriaus subsektorių pirminių pajamų išdėstymo sąskaitoje. Taip sistemiškai pateikiami įvairių kategorijų darbo jėgos ištekliai ir panaudojimas.

1.43.

Palydovinėse sąskaitose taikomos visos pagrindinės centrinės 2010 m. ESS sąvokos ir klasifikatoriai. Sąvokos turi būti keičiamos tik jei toks yra palydovinės sąskaitos tikslas. Tokiais atvejais palydovinėje sąskaitoje taip pat pateikiama lentelė, pagal kurią būtų galima nustatyti palydovinės sąskaitos ir centrinės sistemos pagrindinių agreguotų rodiklių ryšį. Tokiu būdu centrinė sistema lieka pagrindine sistema, tačiau tuo pat metu atsižvelgiama ir į kitus konkretesnius poreikius.

1.44.

Iš esmės centrinėje sistemoje nepateikiami likučių ir srautų, kuriuos sunku paprastai išreikšti pinigais (arba kurie neturi aiškaus piniginio atitikmens), rodikliai. Dėl šių likučių ir srautų pobūdžio paprastai galima juos analizuoti pasitelkiant nepiniginius statistinius duomenis, pvz.:

a)

gamybą namų ūkiuose galima apibūdinti kitoms reikmėms skirtu laiku (valandomis);

b)

švietimą galima apibūdinti pagal mokymo rūšį, moksleivių skaičių, vidutinę studijų trukmę iki diplomo gavimo ir kt.;

c)

taršos poveikį galima apibūdinti pagal gyvų gyvūnų populiacijų kiekybinius pokyčius, miškų medžių būklę, atliekų kiekį, anglies monoksido kiekį, spinduliuotę ir kt.

1.45.

Pagal palydovines sąskaitas galima susieti šią statistiką, išreikštą nepiniginiais vienetais, ir centrinę nacionalinių sąskaitų sistemą. Taikant centrinėje sistemoje naudojamus klasifikatorius šiai nepiniginei statistikai galima susieti, pvz., klasifikavimą pagal namų ūkių tipą arba ekonominės veiklos rūšį. Taip sudaroma nuosekli išplėstinė sistema. Iš jos galima pasirinkti reikiamus duomenis, nagrinėjant ir vertinant sąveiką tarp centrinės sistemos kintamųjų ir išplėstinės dalies kintamųjų.

1.46.

Taikant centrinę sistemą ir remiantis jos pagrindiniais agreguotais rodikliais neapibūdinami gerovės pokyčiai. Galima sudaryti išplėstines sąskaitas, į kurias taip pat būtų įrašytos sąlyginės piniginės vertės, pvz.:

a)

tame pačiame namų ūkyje teikiamų ir naudojamų buitinių bei asmeninių paslaugų;

b)

laisvalaikio pokyčių;

c)

gyvenimo mieste privalumų ir trūkumų;

d)

asmeninių pajamų pasiskirstymo skirtumų.

1.47.

Išplėstinėse sąskaitose taip pat galima perklasifikuoti galutines neišvengiamas išlaidas (pvz., gynybai) ir priskirti jas tarpiniam vartojimui, t. y. vertinti jas kaip išlaidas, kuriomis neprisidedama prie gerovės. Panašiai tarpiniam vartojimui gali būti priskiriami nuostoliai dėl potvynių ir kitų gaivalinių nelaimių, t. y. jie vertinami kaip mažinantys (visą) gerovę. Taip galima pabandyti sudaryti labai apytikrį ir neišsamų gerovės pokyčių rodiklį. Vis dėlto gerovę sudaro įvairūs aspektai, kurių daugumos neįmanoma tinkamai išreikšti pinigais. Todėl norint įvertinti gerovę geriau kiekvienam aspektui naudoti atskirus rodiklius ir vertinimo vienetus. Būtų galima, pvz., taikyti vaikų mirtingumo, gyvenimo trukmės, suaugusiųjų raštingumo ir nacionalinių pajamų vienam gyventojui rodiklius. Šiuos rodiklius būtų galima įrašyti į palydovinę sąskaitą.

1.48.

Norint, kad ESS būtų nuosekli ir suderinta tarptautiniu mastu, joje nevartojamos administracinės sąvokos. Vis dėlto dėl įvairių nacionalinio lygmens poreikių gali būti labai naudinga turėti administracinėmis sąvokomis pagrįstų duomenų. Pavyzdžiui, norint įvertinti mokestines pajamas, reikia statistinių duomenų apie apmokestinamas pajamas. Šiuos statistinius duomenis galima gauti šiek tiek pakeičiant nacionalinių sąskaitų statistinius duomenis.

1.49.

Panašų metodą galima taikyti nacionalinės ekonominės politikos sąvokoms, pvz.:

a)

infliacijos sąvokai, taikomai didinant pensijas, bedarbio pašalpas arba atlygį darbuotojams valstybės tarnautojų atveju;

b)

mokesčių, socialinių įmokų, valdžios sektoriaus ir kolektyvinio sektoriaus sąvokoms, taikomoms aptariant tinkamiausią kolektyvinio sektoriaus dydį;

c)

strateginių sektorių ir (arba) ekonominės veiklos rūšių sąvokoms, taikomoms formuojant valstybės arba ES ekonominę politiką;

d)

verslo investicijų sąvokai, taikomai formuojant valstybės ekonominę politiką;

e)

išsamių pensijų įrašų lentelei.

Šiuos duomenų poreikius galima patenkinti palydovinėmis sąskaitomis arba papildomomis lentelėmis.

2010 m. ESS ir 2008 m. NSS

1.50.

2010 m. ESS pagrįsta 2008 m. NSS, pagal kurią visos pasaulio šalys rengia nacionalines sąskaitas, sąvokomis. Vis dėlto 2010 m. ESS ir 2008 m. NSS skiriasi keliais svarbiais aspektais:

a)

Sistemos skirtingai pateiktos:

1)

2010 m. ESS atskiri skyriai skirti produktų sandoriams, paskirstomiesiems sandoriams ir finansiniams sandoriams. 2008 m. NSS šie sandoriai priešingai aptariami atskiroms sąskaitoms skirtuose skyriuose, pvz., skyriuose apie gamybos sąskaitą, pirminių pajamų išdėstymo sąskaitą, kapitalo sąskaitą ir likusio pasaulio sektoriaus sąskaitą;

2)

2010 m. ESS tam tikra sąvoka apibūdinama pateikiant apibrėžtį ir išvardijant, kokie dalykai priskiriami ir kokie – ne. 2008 m. NSS sąvokos paprastai apibūdinamos bendriau ir paaiškinamos sutartinės nuostatos.

b)

Kai kurios 2010 m. ESS sąvokos konkretesnės ir tikslesnės nei 2008 m. NSS sąvokos:

1)

2008 m. NSS nepateikti konkretūs kriterijai produkcijos kategorijoms skirstyti į rinkos, galutinio naudojimo savo reikmėms ir ne rinkos produkciją. Siekiant užtikrinti vienodą požiūrį, ESS šis skirstymas paaiškintas plačiau;

2)

2010 m. ESS daroma prielaida, kad kai kurios namų ūkių gamybos rūšys, pvz., audimas ir baldų gamyba, valstybėse narėse yra nedidelio masto, todėl jų nereikia įrašyti į sąskaitas;

3)

2010 m. ESS pateiktos nuorodos į ES institucinius susitarimus, pvz., Intrastato sistemą, skirtą duomenims apie ES vidaus prekių srautus ir valstybių narių įnašus ES registruoti;

4)

2010 m. ESS taikomi ES klasifikatoriai, pvz., produktų pagal veiklos rūšį klasifikatorius CPA (3) ir ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius NACE (2 red.) (šie klasifikatoriai suderinti su atitinkamais JT klasifikatoriais);

5)

2010 m. ESS pateiktas papildomas visų išorės sandorių klasifikatorius: sandoriai skirstomi į ES rezidentų tarpusavio sandorius ir sandorius su ne ES rezidentais;

6)

siekiant tenkinti Europos pinigų sąjungos poreikius, 2010 m. ESS perskirstyti 2008 m. NSS finansų bendrovių sektoriaus subsektoriai. 2010 m. ESS gali būti konkretesnė nei 2008 m. NSS, nes 2010 m. ESS pirmiausia taikoma valstybėms narėms. ESS taip pat turėtų būti konkretesnė tam, kad patenkintų Sąjungos duomenų poreikius.

2010 m. ESS ir ESS 95

1.51.

2010 m. ESS skiriasi nuo ESS 95 tiek taikymo sritimi, tiek sąvokomis. Dauguma šių skirtumų atitinka 1993 m. NSS ir 2008 m. NSS skirtumus. Pagrindiniai skirtumai:

a)

moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra priskiriami prie kapitalo formavimo, nes jų rezultatas – intelektinės nuosavybės turtas. Šis pakeitimas įrašomas į palydovinę sąskaitą ir atitinkamai į pagrindines sąskaitas, nustačius, kad atitinkami valstybių narių rodikliai pakankamai patikimi ir suderinti;

b)

išlaidos ginklų sistemoms, atitinkančioms bendrą turto apibrėžtį, priskiriamos ne tarpinėms išlaidoms, o pagrindinio kapitalo formavimui;

c)

nustatyta analitinė kapitalo paslaugų sąvoka, taikoma kalbant apie rinkos produkciją, kad būtų galima parengti papildomą lentelę, į kurią šios paslaugos būtų įrašomos kaip pridėtinės vertės dedamoji;

d)

išplėsta finansinio turto apibrėžtis, plačiau įtraukiant išvestinių finansinių priemonių sutartis;

e)

nustatytos naujos pensinių įsipareigojimų / teisių duomenų įrašymo į sąskaitas taisyklės. Sąskaitos papildytos nauja lentelė, kurioje galima pateikti visų kaupiamųjų arba nekaupiamųjų pensinių įsipareigojimų / teisių socialinio draudimo srityje įverčius. Šioje lentelėje pateikti visų privačiųjų ir valstybinių pensijų sistemų, įskaitant socialinės apsaugos pensijų sistemas, įsipareigojimai ir susiję srautai, neatsižvelgiant į tai, ar jos kaupiamosios, ar ne, ir joje pateikiama visa išsamiai analizei būtina informacija;

f)

prekių nuosavybės teisių pasikeitimo taisyklės dabar yra visuotinai taikomos, todėl pasikeitė prekybinio tarpininkavimo ir perdirbti (tiek užsienyje, tiek šalies teritorijoje) siunčiamų prekių duomenų įrašymo tvarka. Dabar į užsienį perdirbti siunčiamų prekių duomenys įrašomi grynąja verte, priešingai nei pagal 1993 NSS ir ESS 95 redakcijas, kai jie buvo įrašomi bendrąja verte. Todėl šios veiklos duomenys visai kitaip įrašomi į išteklių ir panaudojimo sistemą;

g)

pateikta daugiau nurodymų apskritai dėl finansų bendrovių ir ypač dėl specialiosios paskirties vienetų (SPV). Į valdžios kontroliuojamų SPV, kurie veiklą vykdo užsienyje, duomenis dabar atsižvelgiama kitaip, kad būtų užtikrinta, kad jų įsipareigojimai būtų įrašyti į valdžios sektoriaus sąskaitas;

h)

paaiškinta, kaip atsižvelgti į perteklinius viešųjų bendrovių dividendus (angl. super dividends), t. y. jie priskirtini specialiems mokėjimams ir išėmimams iš nuosavybės vertybinių popierių;

i)

nustatyti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės traktavimo principai; išplėsta restruktūrizavimo agentūrų traktuotė;

j)

siekiant, kad sąskaitose būtų geriau atsižvelgiama į straipsnius, kurie gali labai paveikti valdžios sektoriaus skolą, paaiškinti valdžios sektoriaus ir viešųjų bendrovių sandoriai ir sandoriai su pakeitimo vertybiniais popieriais vienetais;

k)

patikslinta, kaip atsižvelgti į paskolų garantijas ir nustatyta nauja standartinių paskolų garantijų, kaip antai eksporto kreditų garantijų ir studentų paskolų garantijų, traktuotė. Nauja traktuotė – sąskaitose pripažįstamas finansinis turtas ir įsipareigojimas, įvertinus šios garantijos panaudojimo tikimybę.

1.52.

2010 m. ESS lyginant su ESS 95 skiriasi ne tik sąvokų pakeitimais. Labai skirtinga taikymo sritis, nes parengti nauji palydovinėms, valdžios sektoriaus ir likusio pasaulio sektoriaus sąskaitoms skirti skyriai. Ketvirtinių ir regioninių sąskaitų skyriai taip pat labai išplėsti.

2010 m. ESS PAGRINDINIAI PRINCIPAI

1.53.

Pagrindiniai sistemos bruožai:

a)

statistiniai vienetai ir jų grupės;

b)

srautai ir likučiai;

c)

sąskaitų sistema ir agreguoti rodikliai;

d)

sąnaudų ir produkcijos sistema.

Statistiniai vienetai ir jų grupės

1.54.

2010 m. ESS taikomi dviejų rūšių vienetai ir ekonomika taip pat skirstoma dviem atitinkamais, gan skirtingais ir atskiriems analitiniams tikslams skirtais būdais.

1.55.

Pirmasis tikslas – apibūdinti pajamas, išlaidas, finansinius srautus ir balansą įgyvendinamas grupuojant institucinius vienetus į sektorius, remiantis jų pagrindinėmis funkcijomis, veikimo principais ir tikslais.

1.56.

Antrasis tikslas – apibūdinti gamybos procesus ir atlikti sąnaudų ir produkcijos analizę įgyvendinamas sistemoje grupuojant vietos vienetus pagal veiklos rūšį (vietos VPVR) į veiklą pagal jų vykdomos veiklos rūšį. Veikla apibūdinama pagal gamybos sąnaudas, gamybos procesą ir produkciją.

Instituciniai vienetai ir sektoriai

1.57.

Instituciniai vienetai yra ūkio subjektai, kurie gali savarankiškai nuosavybės teise turėti prekių ir turto, prisiimti įsipareigojimus, vykdyti ekonominę veiklą ir sudaryti sandorius su kitais vienetais. 2010 m. ESS sistemoje instituciniai vienetai skirstomi į penkis tarpusavyje nesidubliuojančius šalies institucinius sektorius:

a)

ne finansų bendrovių sektorių;

b)

finansų bendrovių sektorių;

c)

valdžios sektorių;

d)

namų ūkių sektorių;

e)

namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų sektorių.

Šie penki sektoriai sudaro visą šalies ekonomiką. Sektoriai skirstomi į subsektorius. 2010 m. ESS numatyta, kad visiems sektoriams, subsektoriams ir visai ekonomikai būtų galima parengti išsamias srautų sąskaitas ir balansus. Vienetai nerezidentai gali būti susiję su visais šiais penkiais šalies sektoriais ir šios sąsajos pateikiamos kaip šalies sektorių ir šeštojo sektoriaus – likusio pasaulio sektoriaus – ryšiai.

Vietos vienetai pagal veiklos rūšį ir ekonominės veiklos rūšys

1.58.

Kai instituciniai vienetai vykdo daugiau nei vienos rūšies veiklą, jie dalijami pagal veiklos rūšį. Tai galima padaryti taikant vietos vieneto pagal veiklos rūšį (toliau – PVR) koncepciją.

Vietos VPVR priskiriamos visos gamybą vykdančio institucinio vieneto dalys, esančios toje pačioje vietovėje arba gretimose vietovėse ir prisidedančios prie NACE (2 red.) klasės lygio (4 ženklų) veiklos.

1.59.

Kiekvienai nepagrindinei veiklos rūšiai nustatomi vietos VPVR; tačiau, jeigu tokiai veiklai apibūdinti būtinų apskaitos dokumentų nėra, vietos VPVR vykdys kelių rūšių nepagrindinę veiklą. Visų vietos VPVR, vykdančių tą pačią ar panašią veiklą, grupė sudaro tam tikrą ekonominės veiklos rūšį.

Institucinis vienetas susideda iš vieno arba kelių vietos VPVR; vietos VPVR priklauso tik vienam instituciniam vienetui.

1.60.

Gamybos proceso analizei atlikti naudojamas analitinis gamybos vienetas. Šis vienetas nustatomas tik jei vietos VPVR gamina vienos rūšies produktą ir nevykdo nepagrindinės veiklos. Toks vienetas vadinamas vienarūšės gamybos vienetu. Šių vienetų grupės sudaro vienarūšes ekonominės veiklos rūšis.

Vienetai rezidentai ir vienetai nerezidentai; visa ekonomika ir likusio pasaulio sektorius

1.61.

Visa ekonomika apibūdinama pagal vienetus rezidentus. Vienetas yra šalies vienetas rezidentas, jei jo pagrindiniai ekonominiai interesai yra tos šalies ekonominėje teritorijoje, t. y. jeigu jis ilgą laiką (vienus metus ar ilgiau) toje teritorijoje vykdo ekonominę veiklą. 1.57 dalyje minėti instituciniai sektoriai yra institucinių vienetų rezidentų grupės.

1.62.

Vienetai rezidentai sudaro sandorius su vienetais nerezidentais (t. y. su kitos ekonomikos vienetais rezidentais). Šie sandoriai yra ekonomikos išorės sandoriai, priskiriami likusio pasaulio sektoriaus sąskaitai. Taigi likusio pasaulio sektoriaus vaidmuo yra panašus į institucinio sektoriaus, tačiau vienetai nerezidentai įrašomi tik tiek, kiek jie sudaro sandorius su instituciniais vienetais rezidentais.

1.63.

Menami vienetai rezidentai 2010 m. ESS vertinami kaip instituciniai vienetai ir apibūdinami kaip:

a)

vienetų nerezidentų dalys, kurių pagrindiniai ekonominiai interesai susiję su šalies ekonomine teritorija (paprastai šis vienetas vienus metus ar ilgiau vykdo ekonominius sandorius toje teritorijoje);

b)

vienetai nerezidentai, kuriems priklauso žemė ar pastatai tos šalies ekonominėje teritorijoje (atsižvelgiama tik į su ta žeme ar pastatais susijusius sandorius).

Srautai ir likučiai

1.64.

Į sistemą įrašoma dviejų pagrindinių rūšių informacija: srautai ir likučiai.

Srautai – tam tikrą laikotarpį vykstantys veiksmai ir veiksmų pasekmės, likučiai – padėtis tam tikru momentu.

Srautai

1.65.

Pagal srautus galima stebėti ekonominės vertės kūrimą, keitimąsi, keitimąsi ja, jos perdavimą ar išnykimą. Dėl jų keičiasi institucinių vienetų turto ir įsipareigojimų vertė. Ekonominiai srautai yra dviejų rūšių: sandoriai ir kiti turto pokyčiai.

Sandoriai nurodomi visose sąskaitose ir lentelėse, kuriose nurodomi srautai, išskyrus kitų turto apimties pokyčių sąskaitą ir perkainojimo sąskaitą. Kiti turto pokyčiai nurodomi tik šiose dviejose sąskaitose.

Paprasti sandoriai ir kiti srautai suskirstyti į palyginti nedaug rūšių, atsižvelgiant į jų pobūdį.

Sandoriai

1.66.

Sandoris yra ekonominis srautas, kurį instituciniai vienetai vykdo tarpusavyje bendru susitarimu, arba veiksmas, kuris vykdomas viename instituciniame vienete, bet jį naudinga laikyti sandoriu, nes tas vienetas vykdo dviejų skirtingų rūšių veiklą. Sandoriai skirstomi į keturias pagrindines grupes:

a)

produktų sandoriai. Šiais sandoriais apibūdinama produktų kilmė (šalies produkcija ar importuoti produktai) ir panaudojimas (tarpinis vartojimas, galutinis vartojimas, kapitalo formavimas, kuriam priskiriamas ir pagrindinio kapitalo vartojimas, arba eksportas);

b)

paskirstomieji sandoriai. Jais apibūdinama, kaip gaminant sukurta pridėtinė vertė paskirstoma darbo jėgai, kapitalui ir valdžios sektoriui ir kaip pajamos ir turtas perskirstomi (pajamų ir turto mokesčiai bei kiti pervedimai);

c)

finansiniai sandoriai. Finansiniais sandoriais apibūdinamas grynasis finansinio turto įsigijimas arba grynieji prisiimti įsipareigojimai, atsižvelgiant į visų rūšių finansines priemones. Šie sandoriai pateikiami ir kaip nefinansinių sandorių atitikmenys, ir kaip tik su finansinėmis priemonėmis susiję sandoriai;

d)

nė vienai iš išvardytų trijų grupių nepriskirti sandoriai. Jiems priskiriami nesukurto nefinansinio turto įsigijimai atėmus pardavimus / perleidimus.

Sandorių ypatybės

Sandoriai tarp vienetų ir vieneto vidaus sandoriai

1.67.

Daugelis sandorių sudaromi tarp dviejų arba daugiau institucinių vienetų. Vis dėlto kai kurie institucinių vienetų vidaus veiksmai sistemoje taip pat priskiriami sandoriams. Šie vienetų vidaus sandoriai į sąskaitas įrašomi tam, kad produkcijos, galutinio naudojimo ir sąnaudų duomenys būtų naudingesni atliekant analizę.

1.68.

Vieneto vidaus sandoris yra pagrindinio kapitalo vartojimas, kuris 2010 m. ESS priskiriamas sąnaudoms. Dauguma kitų vieneto vidaus sandorių susiję su produktais ir jie paprastai įrašomi į sąskaitas, kai instituciniai vienetai, veikdami kaip gamintojai ir galutiniai vartotojai, nusprendžia vartoti dalį savo produkcijos. Tai dažnai būdinga namų ūkiams ir valdžios sektoriui.

1.69.

Į sąskaitas įrašoma visa produkcija, skirta galutiniam naudojimui ją pagaminusiame instituciniame vienete. Vieneto pagaminta produkcija, skirta tarpiniam vartojimui tame pačiame instituciniame vienete, į sąskaitas įrašoma tik tada, kai gamyba ir tarpinis vartojimas vyksta skirtinguose to paties institucinio vieneto vietos VPVR. Vietos VPVR pagaminta ir tarpiniam jo vartojimui skirta produkcija į sąskaitas neįrašoma.

Piniginiai ir nepiniginiai sandoriai

1.70.

Sandoriai yra piniginiai, kai susiję vienetai vykdo ar gauna mokėjimus, prisiima įsipareigojimus arba gauna turtą, išreikštus tam tikrais pinigų vienetais.

Sandoriai, kurių metu nesikeičiama pinigais, turtu ar įsipareigojimais, išreikštais tam tikrais pinigų vienetais, vadinami nepiniginiais sandoriais. Vieneto vidaus sandoriai yra nepiniginiai sandoriai. Su daugiau nei vienu instituciniu vienetu susiję nepiniginiai sandoriai gali būti produktų sandoriai (produktų mainai), paskirstomieji sandoriai (atlyginimas ar pervedimai natūra ir kt.) ir kiti sandoriai (nesukurto nefinansinio turto mainai). Į 2010 m. ESS visi sandoriai įrašomi pinigine išraiška. Todėl į sąskaitas įrašomų nepiniginių sandorių vertes vertinti reikia netiesiogiai arba kitaip apskaičiuoti.

Atlyginamieji ir neatlyginamieji sandoriai

1.71.

Su daugiau nei vienu vienetu susiję sandoriai būna dviejų rūšių. Juos galima apibūdinti kaip „kažkas už kažką“, t. y. sandoriai yra atlyginamieji, arba kaip „kažkas už nieką“, t. y. neatlyginamieji sandoriai. Atlyginamiesiems sandoriams priskiriami mainai tarp institucinių vienetų, t. y. už prekes, paslaugas ar turtą atlyginama, pvz., pinigais. Neatlyginamieji sandoriai yra vieno institucinio vieneto mokėjimai pinigais arba natūra kitam vienetui negaunant nieko mainais. Atlyginamieji sandoriai gali būti priskiriami bet kuriai iš keturių sandorių grupių, o neatlyginamieji sandoriai paprastai yra paskirstomieji sandoriai, pvz., mokesčių, socialinės pagalbos išmokų ar dovanų pavidalu. Šie neatlyginamieji sandoriai vadinami pervedimais.

Pertvarkyti sandoriai

1.72.

Sandoriai įrašomi į sąskaitas taip, kaip jie vyksta tarp susijusių institucinių vienetų. Vis dėlto kai kurie sandoriai pertvarkomi siekiant labiau pabrėžti atitinkamus ekonominius ryšius. Sandorius galima pertvarkyti trimis būdais: perskirstyti, skaidyti ir nustatyti pagrindinę sandorio šalį.

Perskirstymas

1.73.

Sandoris, kurį su juo susiję vienetai laiko vykdomu tiesiogiai tarp vienetų A ir C, gali būti įrašomas į sąskaitas kaip vykdomas netiesiogiai per trečią vienetą B. Taigi, vienas sandoris tarp A ir C į sąskaitas gali būti įrašomas kaip du sandoriai: vienas tarp A ir B ir kitas tarp B ir C. Taip sandoris perskirstomas.

1.74.

Sandorio perskirstymo pavyzdys – darbdavio socialinių įmokų, tiesiogiai mokamų socialinio draudimo fondams, įrašymas į sąskaitas. Į sistemą šie mokėjimai įrašomi kaip du sandoriai: darbdaviai moka samdomiesiems darbuotojams darbdavio socialines įmokas, o darbuotojai tas įmokas moka socialinio draudimo fondams. Kaip ir kitais perskirstymo atvejais, siekiama išryškinti ekonominę sandorio esmę, šiuo atveju – parodyti darbdavio socialines įmokas kaip darbuotojų naudai mokamas įmokas.

1.75.

Kitai perskirstymo rūšiai yra priskiriami sandoriai, kurie įrašomi į sąskaitas kaip vykdomi tarp dviejų ar daugiau institucinių vienetų, nors pagal dalyvaujančias šalis sandoris iš viso nevykdomas. Pavyzdžiui, taip vertinamos draudimo įmonių iš tam tikrų draudimo fondų gautos ir nepaskirstytos nuosavybės pajamos. Į sistemą šios nuosavybės pajamos įrašomos kaip draudimo įmonių mokamos draudėjams, kurie tą pačią sumą grąžina draudimo įmonėms kaip įmokų priedus.

Skaidymas

1.76.

Jeigu sandorio šalims atrodo, kad įvyko vienas sandoris, o į sąskaitas jis įrašytas kaip du ar daugiau sandorių, tas sandoris yra suskaidytas. Skaidant papildomi vienetai sandoriuose nedalyvauja.

1.77.

Tipinis suskaidyto sandorio pavyzdys – ne gyvybės draudimo įmokų mokėjimas. Draudėjai ir draudikai šiuos mokėjimus priskiria vienam sandoriui, tačiau 2010 m. ESS jie suskaidomi į du gana skirtingus sandorius: mokėjimus už suteiktas ne gyvybės draudimo paslaugas ir grynąsias ne gyvybės draudimo įmokas. Kitas suskaidymo pavyzdys – produkto pardavimo įrašymas į sąskaitas kaip produkto pardavimas ir prekybos maržos pardavimas.

Pagrindinės sandorio šalies nustatymas

1.78.

Kai vienetas vykdo sandorį kito vieneto (pagrindinio) vardu ir tam vienetui finansuojant, sandoris įrašomas tik į pagrindinės šio sandorio šalies sąskaitas. Paprastai reikėtų laikytis šio principo ir, vadovaujantis prielaidomis, nereikėtų mėginti priskirti mokesčių ar subsidijų galutiniams mokėtojams ar gavėjams.

Pavyzdžiui, kai vienas valdžios sektoriaus vienetas renka mokesčius kito vardu, mokestis priskiriamas tam valdžios sektoriaus vienetui, kuris įgaliotas nustatyti mokestį (kaip pagrindinė šalis arba jos deleguotas) ir turi lemiamą balsą nustatant mokesčių tarifus ir juos keičiant.

Ribiniai atvejai

1.79.

Remiantis sandorio apibrėžtimi, institucinių vienetų sąveika vyksta bendru susitarimu. Jei sandoris vykdomas bendru susitarimu, daroma prielaida, kad instituciniai vienetai apie jį žinojo iš anksto ir jam pritaria. Mokesčiai, baudos ir nuobaudos mokamos bendru susitarimu, nes mokėtojas yra subjektas, kuriam taikomi šalies įstatymai. Tuo tarpu neatlygintinas turto konfiskavimas nepriskiriamas sandoriams net ir tuo atveju, kai šis reikalavimas nustatytas teisės aktuose.

Neteisėti ekonominiai veiksmai yra sandoriai, kai visi susiję vienetai veiksmus vykdo bendru susitarimu. Todėl neteisėtų narkotinių medžiagų ar vogto turto įsigijimas, pardavimas arba mainai yra sandoriai, o vagystė – ne.

Kiti turto pokyčiai

1.80.

Kitiems turto pokyčiams priskiriami pokyčiai, kurie nėra sandorių rezultatai. Šiems pokyčiams priskiriami:

a)

kiti turto apimties ir įsipareigojimų pokyčiai arba

b)

vertės padidėjimas ir sumažėjimas.

Kiti turto apimties ir įsipareigojimų pokyčiai

1.81.

Kiti turto apimties ir įsipareigojimų pokyčiai skirstomi į tris pagrindines kategorijas:

a)

įprastas turto atsiradimas ir išnykimas, išskyrus sandorius;

b)

turto ir įsipareigojimų pokyčiai dėl išimtinių nenumatytų, ne ekonominės prigimties įvykių;

c)

klasifikavimo ir struktūros pokyčiai.

1.82.

1.81 dalies a punkto kategorijai priskiriami tokie pokyčiai kaip iškastinių išteklių radimas ar išeikvojimas ir natūralus neauginamų biologinių išteklių didėjimas. 1.81 dalies b punkto kategorijai priskiriamų pokyčių pavyzdžiai: turto nuostoliai dėl gaivalinių nelaimių, karų ar sunkių nusikaltimų. b punkto kategorijai taip pat priskiriami vienašališkas skolos panaikinimas ir neatlygintinas turto konfiskavimas. 1.81 dalies c punkto kategorijai priskiriamo pokyčio pavyzdys: institucinio vieneto priskyrimo kitam sektoriui atvejai.

Vertės padidėjimas ir sumažėjimas

1.83.

Vertė padidėja ar sumažėja kintant turto kainai. Tai gali būti susiję su bet kokios rūšies finansiniu ir nefinansiniu turtu ir įsipareigojimais. Vertė didėja arba mažėja turto ir įsipareigojimų turėtojams tiesiog turint turtą ar įsipareigojimus tam tikrą laiką ir visai jų nekeičiant.

1.84.

Vertės padidėjimas ar sumažėjimas, vertinami pagal esamas rinkos kainas, vadinami nominaliuoju vertės padidėjimu ar sumažėjimu. Nominalusis vertės padidėjimas ar sumažėjimas gali būti skirstomi į neutralųjį vertės padidėjimą ar sumažėjimą, atsižvelgiant į bendrojo kainų lygio pokyčius, ir realųjį vertės padidėjimą ar sumažėjimą, atsižvelgiant į turto kainos pokyčius, viršijančius bendruosius kainų pokyčius.

Likučiai

1.85.

Likučiai yra tam tikru metu turimas turtas ir įsipareigojimai. Likučiai sąskaitose nurodomi kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje. Šios sąskaitos vadinamos balansu.

1.86.

Be to, į sąskaitas įrašomi su gyventojais ir užimtumu susiję likučiai. Vis dėlto šie likučiai sąskaitose nurodomi tik kaip jų vidutinė vertė ataskaitiniu laikotarpiu. Į sąskaitas įrašomi visi turto, į kurį atsižvelgiama sistemoje, likučiai, t. y. finansinio turto ir įsipareigojimų, nefinansinio turto, sukurto ir nesukurto turto likučiai. Vis dėlto atsižvelgiama tik į ekonominei veiklai vykdyti naudojamą turtą ir turtą, kuris yra nuosavybės teisių objektas.

1.87.

Todėl į sąskaitas neįrašomi likučiai, susiję su žmogiškuoju kapitalu ir gamtos ištekliais, kurie nėra nuosavybės teisių objektas.

2010 m. ESS, atsižvelgiant į jos taikymo sritį, išsamiai nurodomi tiek srautai, tiek likučiai. Todėl visi likučių pokyčiai gali būti visiškai paaiškinami į sąskaitas įrašytais srautais.

Sąskaitų sistema ir agreguoti rodikliai

Sąskaitų sudarymo taisyklės

1.88.

Į sąskaitą įrašomi vertės pokyčiai, susiję su vienetu ar sektoriumi, remiantis sąskaitoje pateiktų ekonominių srautų pobūdžiu. Tai pateikiama dviejų skilčių lentelės pavidalu. Einamosiose sąskaitose pateikiama gamyba, pajamų formavimas, išdėstymas, skirstymas ir perskirstymas, ir pajamų naudojimas. Kaupimo sąskaitos – tai kapitalo ir finansinės sąskaitos ir kitų apimties pokyčių sąskaitos.

Dviejų sąskaitos skilčių terminija

1.89.

2010 m. ESS dešiniojoje einamųjų sąskaitų pusėje nurodomi vieneto ar sektoriaus ekonominę vertę didinantys sandoriai – tai yra ištekliai. Kairiojoje sąskaitų pusėje nurodomas „panaudojimas“ – sandoriai, kuriais ekonominė vertė mažinama. Dešiniojoje kaupimo sąskaitų pusėje nurodomi „įsipareigojimų ir grynosios vertės pokyčiai“, o kairiojoje – „turto pokyčiai“. Balanso dešiniojoje pusėje pateikiami „įsipareigojimai ir grynoji vertė“ (turto ir įsipareigojimų skirtumas), o kairiojoje – „turtas“. Palyginus dviejų iš eilės laikotarpių balansus galima nustatyti įsipareigojimų ir grynosios vertės pokyčius bei turto pokyčius.

1.90.

ESS išskiriamos juridinės ir ekonominės nuosavybės teisės. Vieno vieneto kitam perduodamos prekės įrašomos į sąskaitas, vadovaujantis ekonominės nuosavybės teisių perdavimo kriterijumi. Juridinis savininkas – vienetas, kuriam turėjimo nauda priklauso pagal teisės nuostatas. Tačiau juridinis savininkas gali sudaryti su kitu vienetu sandorį, kuriuo būtų numatyta, kad už tam tikrą susitartą atlygį pastarasis prisiima prekių naudojimo gamybai riziką ir naudą. Šio susitarimo pobūdis yra toks kaip ir finansinės nuomos susitarimo, pagal kurį mokėjimai įrodo tik tai, kad turto teikėjas suteikė turtą pasiskolinusiam asmeniui. Pavyzdžiui, jei lėktuvo juridinės nuosavybės teisės priklauso bankui, o bankas sudaro finansinės nuomos susitarimą su oro transporto bendrove, pagal kurį ši bendrovė eksploatuoja lėktuvą, įrašant sandorius į sąskaitas laikoma, kad lėktuvo savininkė yra ta oro transporto bendrovė. Atitinkamai pagal sąskaitos duomenis oro transporto bendrovei įsigyjant lėktuvą bankas suteikia jai paskolą, atitinkančią numatomus mokėjimus už lėktuvo naudojimą.

Dvejybinio įrašo ir dvigubo dvejybinio įrašo principai

1.91.

Vienetų ar sektorių nacionalinės sąskaitos pagrįstos dvejybinio įrašo principu. Visi sandoriai į sąskaitas įrašomi du kartus – vieną kartą išteklių (arba įsipareigojimų pokyčių) ir antrą kartą – panaudojimo (arba turto pokyčių) skiltyse. Visa ištekliams ar įsipareigojimų pokyčiams priskiriamų sandorių suma turi būti lygi visai panaudojimo arba turto pokyčių sandorių sumai ir pagal tai galima patikrinti sąskaitų nuoseklumą.

1.92.

Nacionalinėse sąskaitose (visų vienetų ir sektorių atžvilgiu) vadovaujamasi dvigubo dvejybinio įrašo principu, nes dauguma sandorių yra susiję su dviem instituciniais vienetais. Visi sandoriai į sąskaitas įrašomi du kartus – juos turi įrašyti abi susijusios sandorio šalys. Pavyzdžiui, valdžios sektoriaus vienetas moka socialinę išmoką pinigais namų ūkiui ir ši išmoka įrašoma į valdžios sektoriaus sąskaitas kaip panaudojimas pervedimų dalyje ir kaip neigiamas turto įsigijimas pinigų ir indėlių dalyje; į namų ūkių sektoriaus sąskaitas ši išmoka įrašoma kaip ištekliai pervedimų dalyje ir kaip turto įsigijimas pinigų ir indėlių dalyje.

1.93.

Vieneto vidaus sandoriai (pvz., vieneto produkcijos vidaus vartojimas) į sąskaitas įrašomi tik dviem įrašais, kurių vertė turi būti apskaičiuota.

Vertės nustatymas

1.94.

2010 m. ESS visi srautai ir likučiai išreiškiami pinigais, išskyrus tam tikrus gyventojų skaičiaus ir darbo jėgos rodiklius. Srautai ir likučiai vertinami pagal jų piniginę vertę, t. y. sumą, kurią realiai arba teoriškai galima už juos gauti. Todėl ESS vertė nustatoma pagal rinkos kainas.

1.95.

Su pinigais susijusių sandorių ir piniginio turto ir įsipareigojimų vertė aiški. Daugeliu kitų atvejų sandorių vertę geriausia nustatyti remiantis lygiaverčių prekių, paslaugų ar turto rinkos kainomis. Šis metodas taikomas, pvz., nustatant mainų vertę ir savininkų užimtų būstų paslaugų vertę. Jei neįmanoma nustatyti lygiaverčių produktų rinkos kainos, pvz., valdžios sektoriaus teikiamų ne rinkos paslaugų atveju, vertinama sudedant gamybos sąnaudas. Jei tinkamos rinkos kainos nėra ir sąnaudų taip pat negalima nustatyti, srautų ir likučių vertę galima nustatyti pagal numatomo pelno diskontuotą esamą vertę. Šis metodas naudotinas tik jei kitos išeities nėra.

1.96.

Likučiai vertinami ne juos sudarančių prekių ar turto gamybos ar įsigijimo laikotarpio kainomis, o tuo laikotarpiu, kurio balansas sudaromas, galiojusiomis kainomis. Likučius reikia vertinti pagal jų įvertinę nurašytojo turto įsigijimo vertę arba gamybos sąnaudas.

Specialus produktų vertės nustatymas

1.97.

Dėl vežimo sąnaudų, pelno maržos ir mokesčių produktams atėmus subsidijas produkto gamintojai ir jo naudotojai ar vartotojai paprastai skirtingai supranta jo vertę. Siekiant kuo tiksliau atsižvelgti į sandorio dalyvių požiūrį, visas vartojimas į 2010 m. ESS įrašomas pirkėjo kainomis, t. y. ir vežimo sąnaudos, pelno marža, mokesčiai produktams atėmus subsidijas, o produkcija vertinama bazinėmis kainomis, į kurias minėtieji elementai neįrašomi.

1.98.

Produktų importas ir eksportas į sąskaitas įrašomi remiantis jų verte pasienyje. Visas importas ir eksportas vertinami pagal kainą eksportuotojo muitų teritorijos pasienyje arba pagal franko laivo denio (FOB) kainą. Užsienio įmonių teikiamos vežimo ir draudimo paslaugos tarp importuotojo ir eksportuotojo sienų neįtraukiamos į prekių vertę, o priskiriamos paslaugoms. Kadangi dėl detalaus suskirstymo ne visų produktų FOB vertę galima nustatyti, užsienio prekybos duomenų lentelėse importuojamų produktų vertė nurodoma pagal vertę importuotojo muitų teritorijos pasienyje (CIF vertė). Visos vežimo ir draudimo paslaugos, suteiktos iki importuotojo pasienio, įtraukiamos į importuojamų prekių vertę. Jei šios paslaugos teikiamos šalies įmonių, sąskaitose atliekamas bendras su FOB ir CIF susijęs verčių koregavimas.

Vertės nustatymas palyginamosiomis kainomis

1.99.

Nustatant vertę palyginamosiomis kainomis, ataskaitinio laikotarpio srautai ir likučiai vertinami ankstesnio laikotarpio kainomis. Šio vertinimo tikslas – tam tikro laikotarpio srautų ir likučių vertės pokyčius išreikšti kainų ir kiekio pokyčiais. Laikoma, kad srautai ir likučiai palyginamosiomis kainomis nurodomi pagal apimtį.

1.100.

Daug srautų ir likučių, pvz., pajamų, neįmanoma išreikšti kainomis ir kiekiu. Vis dėlto šių kintamųjų rodiklių perkamąją galią galima nustatyti esamoms vertėms pritaikant tinkamą kainų indeksą, pvz., galutinio nacionalinio naudojimo kainų indeksus, atėmus atsargų pokyčius. Laikoma, kad taip indeksuoti srautai ir likučiai taip pat yra išreikšti realiaisiais dydžiais, pvz., realiosiomis disponuojamosiomis pajamomis.

Duomenų įrašymo į sąskaitas laikas

1.101.

Srautai į sąskaitas įrašomi kaupiamuoju principu; kai ekonominė vertė sukuriama, pakeičiama ar išnyksta arba kai atsiranda, pakeičiami arba atšaukiami reikalavimai ir įsipareigojimai.

1.102.

Produkcija įrašoma tada, kai ji pagaminama, o ne kai už ją sumoka pirkėjas. Turto pardavimas įrašomas perduodant jį naujam savininkui, o ne tada, kai atliekamas atitinkamas mokėjimas. Palūkanos įrašomos tuo ataskaitiniu laikotarpiu, kai jos sukaupiamos, neatsižvelgiant į tai, ar jos tą laikotarpį mokamos, ar ne. Kaupiamasis principas taikomas įrašant į sąskaitas visus srautus – pinigų ir ne pinigų, vieneto vidaus srautus bei srautus tarp kelių vienetų.

1.103.

Mokesčiams ir kitiems su valdžios sektoriumi susijusiems srautams šis principas gali būti taikomas lanksčiau; šie srautai į valdžios sektoriaus sąskaitas dažnai įrašomi vadovaujantis grynųjų įplaukų principu. Gali būti sunku tiksliai pakeisti šiuos srautus iš piniginės išraiškos į kaupiamuoju principu pagrįstą vertę, tokiu atveju galima naudoti apytikslį metodą.

1.104.

Taikant bendrųjų valdžios sektoriui mokėtinų mokesčių ir socialinių įmokų įrašymo į sąskaitas taisyklių išimtį, jie gali būti įrašomi atėmus dalį, kuri greičiausiai nebus surinkta, arba, jei ši dalis neatimama, ji neutralizuojama tuo pačiu ataskaitiniu laikotarpiu atliekant kapitalo pervedimą iš valdžios sektoriaus kitiems atitinkamiems sektoriams.

1.105.

Srautai įrašomi tuo pačiu metu į visas susijusias sąskaitas visų susijusių institucinių vienetų atžvilgiu. Instituciniai vienetai ne visada taiko tas pačias apskaitos taisykles. Net jei jų taisyklės sutampa, dėl praktinių priežasčių, pvz., duomenų perdavimo vėlavimų, sąskaitose gali atsirasti skirtumų. Todėl susiję sandorių dalyviai gali įrašyti duomenis į sąskaitas skirtingu metu. Tokie neatitikimai panaikinami koreguojant duomenis.

Konsolidavimas ir užskaita

Konsolidavimas

1.106.

Konsolidavimas – vienetų, kurie grupuojami, sandorių panaikinimas tiek panaudojimo, tiek išteklių dalyse; taip pat panaikinamas ir susijęs finansinis turtas bei įsipareigojimai. Paprastai tai atliekama, kai sujungiamos valdžios sektoriaus subsektorių sąskaitos.

1.107.

Paprastai sektorių ar subsektorių lygmeniu sudedamųjų vienetų srautai ir likučiai neturi būti konsoliduojami.

1.108.

Vis dėlto norint pateikti papildomų duomenų ar atlikti analizę konsoliduotos sąskaitos gali būti rengiamos. (Sub)sektorių sandorių su kitais sektoriais ir atitinkamų „išorės“ finansinių pozicijų informacija gali būti svarbesnė nei bendrieji rodikliai.

1.109.

Be to, iš sąskaitų ir lentelių, atitinkančių kreditorių ir debitorių santykius, galima susidaryti išsamų įspūdį apie ekonomikos finansavimą ir geriau suprasti būdus, kuriais galutinių skolintojų pertekliniai finansiniai srautai pasiekia galutinius gavėjus.

Užskaita

1.110.

Atskiri vienetai ar sektoriai gali tą patį sandorį priskirti ir panaudojimui, ir ištekliams (pvz., jie ir moka, ir gauna palūkanas) arba tą pačią finansinę priemonę – ir turtui, ir įsipareigojimams. Į ESS sandoriai įrašomi vadovaujantis bendrųjų dydžių principu, išskyrus tuos atvejus, kai tam tikru mastu užskaita atliekama dėl taikomų klasifikatorių.

1.111.

Įvairiuose sandoriuose užskaita numanoma, pvz., kategorijoje „atsargų pokyčiai“ pabrėžiamas analizei svarbus bendrojo kapitalo formavimo aspektas, o ne kasdieniai papildymai ir išėmimai. Panašiai, tik su keliomis išimtimis, finansinėje sąskaitoje ir kitų turto pokyčių sąskaitose atsižvelgiama į grynąjį turto ir įsipareigojimų padidėjimą, pabrėžiant galutinius šių srautų raidos rezultatus ataskaitinio laikotarpio pabaigoje.

Sąskaitos, balansuojamieji straipsniai ir agreguoti rodikliai

1.112.

Su konkrečiu ekonomikos aspektu (pvz., gamyba) susiję vienetų arba vienetų grupių sandoriai įrašomi į skirtingas sąskaitas. Gamybos sąskaitoje panaudojimo ir išteklių santykis sandoriais nebus parodytas, nenustačius balansuojamojo straipsnio. Panašiai, balansuojamojo straipsnio (grynosios vertės) taip pat reikia institucinio vieneto ar sektoriaus visam turtui ir visiems įsipareigojimams sulyginti. Balansuojamieji straipsniai – svarbi ūkinės veiklos vertinimo priemonė. Sudėjus visos ekonomikos balansuojamuosius straipsnius, gaunami svarbūs agreguoti rodikliai.

Sąskaitų seka

1.113.

2010 m. ESS pagrįsta tarpusavyje susijusių sąskaitų seka. Visą institucinių vienetų ir sektorių sąskaitų seką sudaro einamosios sąskaitos, kaupimo sąskaitos ir balansai.

1.114.

Einamosios sąskaitos susijusios su pajamų gavimu, formavimu, paskirstymu ir perskirstymu ir šių pajamų panaudojimu (galutiniu vartojimu). Kaupimo sąskaitos susijusios su turto ir įsipareigojimų pokyčiais ir grynosios vertės pokyčiais (bet kokio institucinio vieneto ar vienetų grupės turto ir įsipareigojimų skirtumas). Balansuose pateikiamos turto ir įsipareigojimų likučiai ir grynoji vertė.

1.115.

Vietos VPVR ir ekonominės veiklos rūšių sąskaitų seka yra trumpesnė ir sudaryta iš pirmųjų einamųjų sąskaitų: gamybos sąskaitos ir pajamų formavimo sąskaitos, kurios balansuojamasis straipsnis yra likutinis perteklius.

Prekių ir paslaugų sąskaita

1.116.

Prekių ir paslaugų sąskaitoje pateikiami visi visos ekonomikos ar produktų grupės ištekliai (produkcija ir importas) ir prekių ir paslaugų panaudojimas (tarpinis vartojimas, galutinis vartojimas, atsargų pokyčiai, bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas, vertybių įsigijimas atėmus pardavimus / perleidimus ir eksportas). Ši sąskaita skiriasi nuo kitų sekos sąskaitų ir jai nesudaromas balansuojamasis straipsnis, perkeliamas į kitą sekos sąskaitą. Ši sąskaita panašesnė į tiesiog lentelėje pateikiamus duomenis, pagal kuriuos visų ekonomikos produktų ir produktų grupių pasiūla yra lygi paklausai.

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaita

1.117.

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitoje pateikiami institucinių vienetų rezidentų ir nerezidentų sandorių ir susijusių turto ir įsipareigojimų likučių duomenys.

Kadangi likusio pasaulio sektoriaus vaidmuo sąskaitų sistemoje panašus į institucinio sektoriaus vaidmenį, ši sąskaita rengiama likusio pasaulio atžvilgiu. Likusio pasaulio sektoriaus ištekliai atitinka visos ekonomikos panaudojimą, ir atvirkščiai. Jei balansuojamasis straipsnis teigiamas, likusio pasaulio sektoriuje yra perviršis, o visoje ekonomikoje – trūkumas, ir atvirkščiai, jei balansuojamasis straipsnis neigiamas.

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaita skiriasi nuo kitų sektorių sąskaitų tuo, kad joje pateikiami ne visi likusio pasaulio sektoriaus sandoriai, o tik tie, kurie turi atitikmenis tos šalies vidaus ekonomikoje, kuri yra vertinama.

Balansuojamieji straipsniai

1.118.

Balansuojamasis straipsnis gaunamas atimant visą vienos sąskaitos pusės sumą iš visos kitos pusės sumos.

Balansuojamieji straipsniai apima daug informacijos ir yra susiję su vienais svarbiausių sąskaitų įrašų; tai matyti šiuose balansuojamųjų straipsnių pavyzdžiuose: pridėtinė vertė, likutinis perteklius, disponuojamosios pajamos, taupymas, grynasis skolinimas (skolinimasis).

Šioje diagramoje pavaizduota sąskaitų seka ir pusjuodžiu šriftu išskirti balansuojamieji straipsniai.

Sąskaitų sekos diagrama

Image 1

Gamybos sąskaita

Pridėtinė vertė

Pajamų formavimo sąskaita

Likutinis perteklius/mišriosios pajamos

Pirminių pajamų išdėstymo sąskaita

Pirminių pajamų balansas

Antrinio pajamų paskirstymo sąskaita

Disponuojamosios pajamos

Pajamų natūra perskirstymo sąskaita

Koreguotos disponuojamosios pajamos

Disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaita

Taupymas

Koreguotų disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaita

Taupymas

Laikotarpio pradžios balansas Grynoji vertė

Kapitalo sąskaita

Grynasis skolinimas (+)/ skolinimasis (-)

Finansinė sąskaita

Grynasis skolinimas (+)/ skolinimasis (-)

Kitų apimties pokyčių sąskaita Turto apimties pokyčiai

Perkainojimo sąskaita Nominalusis vertės padidėjimas/sumažėjimas

Laikotarpio pabaigos balansas Grynoji vertė

1.119.

Pirmoji sekos sąskaita – gamybos sąskaita, kurioje pateikiami gamybos proceso rezultatai (produkcija) ir sąnaudos; šios sąskaitos balansuojamasis straipsnis yra pridėtinė vertė.

1.120.

Pridėtinė vertė toliau panaudojama kitoje sąskaitoje – pajamų formavimo. Į šią sąskaitą įrašomas darbuotojų, dalyvaujančių gamybos procese, atlygis, taip pat gamybos mokesčiai valdžios sektoriui, kad kiekvienam sektoriui būtų galima nustatyti balansuojamąjį straipsnį: likutinį perteklių (arba namų ūkių sektoriaus savarankiškai dirbančių asmenų mišriąsias pajamas). Tai būtina norint įvertinti, kiek pridedamosios vertės lieka gamybos sektoriuje likutinio pertekliaus ar mišriųjų pajamų pavidalu.

1.121.

Pridėtinė vertė, suskirstyta pagal atlygį darbuotojams, mokesčius ir likutinį perteklių (mišrias pajamas), toliau naudojama pirminių pajamų išdėstymo sąskaitoje. Taip perskirstytas pajamas galima priskirti sektoriui, kuriame jos gaunamos, o ne gamybos sektoriui. Pavyzdžiui, visas atlygis darbuotojams paskirstomas tarp namų ūkių sektoriaus ir likusio pasaulio sektoriaus, o likutinis perteklius lieka bendrovių sektoriuje, kuriame jis sukurtas. Be to, į šią sąskaitą įrašomi sektoriaus gaunami ir teikiami nuosavybės pajamų srautai; šiuo atveju balansuojamasis straipsnis yra sektoriaus gaunamų pirminių pajamų balansas.

1.122.

Į kitą – antrinio pajamų paskirstymo – sąskaitą įrašomi šių pajamų perskirstymo pervedimais duomenys. Pagrindinės perskirstymo priemonės – namų ūkių mokesčiai valdžios sektoriui ir valdžios sektoriaus socialinės išmokos namų ūkiams. Balansuojamasis straipsnis – disponuojamosios pajamos.

1.123.

Kita pagrindinių sąskaitų sekoje yra disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaita; tai svarbi namų ūkių sektoriui sąskaita, nes į šią sąskaitą įrašomos galutinės namų ūkių išlaidos, o balansuojamasis straipsnis yra namų ūkių taupymas.

1.124.

Tuo pat metu parengiama lygiagreti – pajamų natūra perskirstymo – sąskaita. Šia sąskaita siekiama konkretaus tikslo – joje socialinius pervedimus natūra galima pateikti kaip valdžios sektoriaus pervedimus namų ūkių sektoriui ir taip namų ūkių pajamos padidinamos individualių valdžios sektoriaus paslaugų verte. Kitoje sąskaitoje (koreguotų disponuojamųjų pajamų panaudojimo) namų ūkių disponuojamųjų pajamų panaudojimas padidinimas suma, atitinkančia sumą, kuri būtų sumokėta, jei namų ūkių sektorius pirktų atskiras valdžios sektoriaus teikiamas paslaugas. Šios dvi apskaičiuotosios vertės susiprastina ir balansuojamasis straipsnis tokiu atveju yra taupymas, lygus taupymui pagrindinėje sąskaitų sekoje.

1.125.

Taupymas toliau panaudojamas kapitalo sąskaitoje kapitalo formavimui finansuoti, sudarant sąlygas pervesti kapitalą į sektorius ir iš jų. Pagal realiam turtui įsigyti panaudotas lėšas (jų panaudota nepakankamai arba per daug) gaunamas kitas balansuojamasis straipsnis – grynasis skolinimasis arba skolinimas. Grynasis skolinimas – tai paskolintas perteklius, o grynasis skolinimasis – deficito finansavimas.

1.126.

Galiausiai finansinės sąskaitos suvedamos ir visų sektorių skolinimo ir skolinimosi duomenys išsamiai išdėstomi taip, kad būtų galima nustatyti grynojo skolinimo ar skolinimosi balansuojamąjį straipsnį. Jis turi visiškai atitikti kapitalo sąskaitos grynojo skolinimo ar skolinimosi balansuojamąjį straipsnį, o bet koks skirtumas gali atsirasti tik dėl realių ir finansinių ūkinės veiklos įrašų vertinimo neatitikimų.

1.127.

Apatinės diagramos eilutės kairėje pusėje pateiktas laikotarpio pradžios balansas – šioje sąskaitoje nurodomas visas turtas ir visi įsipareigojimai, tiek realūs, tiek finansiniai, atitinkamo laikotarpio pradžioje. Šalies ekonomikos turtas vertinamas pagal jo grynąją vertę (turto ir įsipareigojimų skirtumą), tai nurodoma balanso apačioje.

1.128.

Toliau diagramoje (dešiniosios pusės link) pateikiami įvairūs turto ir įsipareigojimų pokyčiai per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį, kurie yra įrašyti į sąskaitas. Pagal kapitalo sąskaitą ir finansines sąskaitas nustatomi pokyčiai, įvykę dėl realaus turto ir finansinio turto (ir atitinkamų įsipareigojimų) sandorių. Jei kitų veiksnių nėra, pagal tai galima iš karto nustatyti laikotarpio pabaigos poziciją, pridedant pokyčius prie laikotarpio pradžios pozicijos.

1.129.

Vis dėlto pokyčiai nebūtinai yra susiję tik su gamybos ir vartojimo ciklu, ir šie pokyčiai taip pat veikia turto ir įsipareigojimų vertę laikotarpio pabaigoje. Viena iš galimų pokyčių rūšių yra turto apimties pokyčiai – realūs pagrindinio kapitalo pokyčiai dėl su ekonomika nesusijusių priežasčių. Pavyzdžiui, nuostoliai dėl gaivalinės nelaimės – stipraus žemės drebėjimo, per kurį sunaikinta daug turto; šie nuostoliai nėra susiję su ekonominiu apsikeitimo ar perdavimo sandoriu. Todėl jie turi būti įrašomi į kitų kiekio pokyčių sąskaitą, kad būtų galima atsekti, kodėl turtas sumažėjo daugiau, nei turėtų dėl grynai ekonominių priežasčių. Be to, turto (ir įsipareigojimų) vertė gali pasikeisti kintant kainai; šio pokyčio priežastis taip pat nėra ekonominis sandoris, o jo pasekmė – turimo turto likučių vertės padidėjimas ar sumažėjimas. Šis pokytis įrašomas į perkainojimo sąskaitas. Atsižvelgiant į šiuos du papildomus turto ir įsipareigojimų likučių vertės pokyčius, laikotarpio pabaigos balanso vertes galima įvertinti pagal laikotarpio pradžios poziciją, koreguotą dėl srautų sąskaitų pokyčių (apatinė diagramos eilutė).

Agreguoti rodikliai

1.130.

Agreguoti rodikliai – sudėtinės vertės, pagal kurias vertinamas visos ekonominės veiklos rezultatas; pvz., produkcija, pridėtinė vertė, disponuojamosios pajamos, galutinis vartojimas, taupymas, kapitalo formavimas ir kt. Agreguotų rodiklių skaičiavimas nėra vienintelis ESS tikslas, tačiau jie svarbūs makroekonominei analizei ir įvairių laikotarpių ir vietovių duomenų lyginimui.

1.131.

Agreguoti rodikliai yra dviejų rūšių:

a)

tiesiogiai su 2010 m. ESS sandoriais susiję agreguoti rodikliai, pvz., prekių ir paslaugų produkcija, galutiniu vartojimu, bendrojo pagrindinio kapitalo formavimu, atlygiu darbuotojams ir kt.;

b)

agreguoti rodikliai, atitinkantys sąskaitų balansuojamuosius straipsnius, pvz., BVP rinkos kainomis, visos ekonomikos likutinį perteklių, BNP, disponuojamąsias nacionalines pajamas, taupymą, einamąjį išorės balansą ir grynąją visos ekonomikos vertę (nacionalinį turtą).

1.132.

Nacionalinių sąskaitų rodikliai vienam gyventojui naudojami svarbioms reikmėms. Plataus masto agreguotiems rodikliams, kaip antai BVP, nacionalinės pajamos ar namų ūkių galutinis vartojimas, vardikliu paprastai taikomas visų gyventojų (rezidentų) skaičius. Skirstant namų ūkių sektoriaus visų ar dalies sąskaitas subsektoriais naudojami duomenys, kiek namų ūkių ir gyventojų yra visuose subsektoriuose.

BVP – vienas iš svarbiausių agreguotų rodiklių

1.133.

BVP – vienas iš svarbiausių ESS agreguotų rodiklių. Pagal BVP nustatoma visa ekonominė veikla tam tikroje ekonominėje teritorijoje, kurios rezultatai (produkcija) atitinka galutinius ekonomikos poreikius. BVP rinkos kainomis galima nustatyti trejopai:

1)

gamybos metodu, kai nustatoma visų rūšių prekių gamybos ir paslaugų teikimo veiklos verčių suma, pridedant mokesčius produktams atėmus subsidijas;

2)

išlaidų metodu, kai nustatoma visa galutinių išlaidų, patirtų vartojant galutinę ekonomikos produkciją arba didinančių turtą, suma, pridedant eksportą ir atimant prekių ir paslaugų importą;

3)

pajamų metodu, kai nustatoma visų rūšių prekių gamybos ir paslaugų teikimo procese sukurtų pajamų suma, pridedant gamybos ir importo mokesčius ir atimant subsidijas.

1.134.

Pagal šiuos tris metodus taip pat galima skirtingais būdais įvertinti BVP dedamąsias. Pridėtinę vertę galima skirstyti pagal institucinius sektorius ir pagal veiklos tipą ar ekonominės veiklos, kuria prisidedama prie visos ekonomikos, rūšį, pvz., žemės ūkis, gamyba, statyba, paslaugos ir kt.

Galutines išlaidas galima skirstyti pagal rūšis: namų ūkių išlaidos, namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI galutinės išlaidos, valdžios sektoriaus galutinės išlaidos, atsargų pokyčiai, pagrindinio kapitalo formavimas ir eksportas, atėmus importo sąnaudas.

Visas uždirbtas pajamas galima suskirstyti pagal pajamų rūšį – atlygį darbuotojams ir likutinį perteklių.

1.135.

Siekiant gauti tiksliausią BVP įvertį, rekomenduojama praktika – visų šių trijų metodų elementus įvesti į išteklių ir panaudojimo sistemą. Taip galima suderinti pridėtinės vertės ir pajamų įverčius pagal ekonominės veiklos rūšį ir subalansuoti produktų pasiūlą ir paklausą. Šiuo kompleksiniu būdu užtikrinamas BVP dedamųjų nuoseklumas ir galima patikimiau nustatyti BVP lygį, nei taikant tik vieną iš trijų minėtų metodų. Iš BVP atėmus pagrindinio kapitalo vartojimą gaunamas grynasis vidaus produktas (GVP) rinkos kainomis.

Sąnaudų ir produkcijos sistema

1.136.

Sąnaudų ir produkcijos (SP) sistemoje apibendrinami bendrosios pridėtinės vertės (BPV), ekonominės veiklos sąnaudų ir produkcijos, produktų pasiūlos ir paklausos dedamosios bei panaudojimo ir išteklių įvairiuose ekonomikos instituciniuose sektoriuose struktūra. Pagal šią sistemą ekonomika suskirstoma išskiriant visų prekių ir paslaugų sandorius, sudarytus per tam tikrą laikotarpį (pvz., ketvirtį ar metus) tarp įvairių ekonominės veiklos rūšių ir galutinių vartotojų. Informacija gali būti pateikiama dvejopai:

a)

išteklių ir panaudojimo lentelėse;

b)

simetrinėse sąnaudų ir produkcijos lentelėse.

Išteklių ir panaudojimo lentelės

1.137.

Išteklių ir panaudojimo lentelėse pateikiami visos ekonomikos duomenys pagal ekonominės veiklos rūšis (pvz., variklinių transporto priemonių pramonė) ir produktus (pvz., sporto prekės). Lentelėse nurodomi BPV dedamųjų, ekonominės veiklos sąnaudų ir produkcijos, taip pat produktų pasiūlos ir paklausos ryšiai. Išteklių ir panaudojimo lentelėse susiejami skirtingi ekonomikos instituciniai sektoriai (pvz., viešosios bendrovės) ir išsamūs prekių ir paslaugų importo ir eksporto, valdžios sektoriaus išlaidų, namų ūkių ir jiems paslaugas teikiančių NPI išlaidų bei kapitalo formavimo duomenys.

1.138.

Parengus išteklių ir panaudojimo lenteles galima patikrinti nacionalinių sąskaitų dedamųjų nuoseklumą ir darnumą vienoje išsamioje sistemoje ir, įtraukus trijų BVP vertinimo metodų (t. y. remiantis gamyba, pajamomis ir išlaidomis) dedamąsias, galima nustatyti vieną BVP įvertį.

1.139.

Kompleksiškai subalansuotos išteklių ir panaudojimo lentelės taip pat padeda nuosekliai ir darniai susieti šių trijų sąskaitų dedamąsias:

1)

prekių ir paslaugų sąskaitos;

2)

gamybos sąskaitos (pagal ekonominės veiklos rūšis ir institucinį sektorių); ir

3)

pajamų formavimo sąskaitos (pagal ekonominės veiklos rūšis ir institucinį sektorių).

Simetrinės sąnaudų ir produkcijos lentelės

1.140.

Simetrinės sąnaudų ir produkcijos lentelės sudaromos remiantis išteklių ir panaudojimo lentelių ir kitų papildomų šaltinių duomenimis, kad pagal šias lenteles būtų galima atlikti tolesnę analizę.

1.141.

Šiose lentelėse duomenys išdėstomi simetriškai (pagal produktus ar ekonominės veiklos rūšis), taip pat taikomas Leontjevo modelis ir kita diagnostinė analizė, pvz., produkcijos koeficientai. Šiose lentelėse atskirai pateikiamas šalyje pagamintų ar suteiktų ir importuotų prekių ar paslaugų vartojimas ir nustatoma teorinė sistema, pagal kurią galima toliau struktūriškai tirti ekonomiką, taip pat galutinės paklausos struktūrą ir galutinės paklausos pokyčių poveikį ekonomikai.

(1)  1996 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2223/96 dėl Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemos Bendrijoje (OL L 310, 1996 11 30, p. 1).

(2)  2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1893/2006, nustatantis statistinį ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių NACE 2 red. (OL L 393, 2006 12 30, p. 1).

(3)  2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 451/2008, nustatantis naują statistinį produktų pagal veiklos rūšį klasifikatorių (CPA) (OL L 145, 2008 6 4, p. 65).

 

2   SKYRIUS

VIENETAI IR JŲ GRUPĖS

2.01.

Šalies ekonomika – sistema, pagal kurią institucijos ir asmenys sąveikauja keisdamiesi prekėmis, paslaugomis ir mokėjimo priemonėmis (pvz., pinigais) ir jas perduodami už pagamintas ir vartojamas prekes ir suteikiamas paslaugas.

Sąveikaujantys ekonomikos vienetai – ekonominiai subjektai, kuriems gali nuosavybės teise priklausyti turtas ir kurie gali prisiimti įsipareigojimus, vykdyti ekonominę veiklą ir sudaryti sandorius su kitais vienetais. Tai instituciniai vienetai.

Nacionalinėse sąskaitose naudojamus vienetus apibrėžti svarbu dėl įvairių priežasčių. Visų pirma vienetai yra pagrindiniai elementai geografiškai apibrėžiant ekonomiką, pvz., tautas, regionus ir tautų grupes, tokias kaip pinigų ar politinės sąjungos. Antra, jie yra pagrindiniai elementai vienetus grupuojant pagal institucinius sektorius. Trečia, jie yra labai svarbūs nustatant, kurie srautai ir likučiai yra įrašomi į sąskaitas. Sandoriai tarp skirtingų to paties institucinio vieneto dalių į nacionalines sąskaitas iš esmės neįrašomi.

2.02.

Nacionalinėse sąskaitose naudojami vienetai ir vienetų grupės apibrėžiami atsižvelgiant į ekonominės analizės, kuriai jie skirti, pobūdį, o ne vienetų, paprastai naudojamų statistiniuose tyrimuose, rūšis. Pastarųjų vienetų (pvz., įmonių, kontroliuojančiųjų bendrovių, vienetų pagal veiklos rūšį, vietos vienetų, centrinės valdžios padalinių, ne pelno institucijų, namų ūkių ir kt.) gali nepakakti nacionalinėms sąskaitoms sudaryti, kadangi jos grindžiamos teisiniais, administraciniais ir apskaitos kriterijais.

Statistikos institucijos atsižvelgia į 2010 m. ESS nustatytas analizės vienetų apibrėžtis, kad užtikrintų, jog tyrimuose, kuriuos atliekant renkami duomenys, būtų palaipsniui pradėti naudoti visi informacijos elementai, reikalingi su 2010 m. ESS naudojamais analizės vienetais susijusiems duomenims rengti.

2.03.

Viena iš 2010 m. ESS ypatybių yra tai, kad naudojamų vienetų rūšys atitinka tris ekonomikos suskirstymo būdus:

1)

srautams ir pozicijoms analizuoti svarbu pasirinkti vienetus, kurie leidžia ištirti ekonominės veiklos vykdytojų veiklos santykius;

2)

gamybos procesui analizuoti svarbu pasirinkti vienetus, kurie atskleidžia techninio ir ekonominio pobūdžio santykius arba iš kurių matyti vietos veikla;

3)

regioninei analizei atlikti reikia vienetų, iš kurių būtų matyti vietos veiklos rūšys.

Instituciniai vienetai apibrėžiami siekiant pirmojo iš nurodytų tikslų. 1 punkte nurodytiems veiklos santykiams tirti reikalingi vienetai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti visą su jais susijusią institucinę ekonominę veiklą.

2 ir 3 punktuose nurodytiems gamybos procesams ir techniniams bei ekonominiams santykiams tirti ir regioninei analizei atlikti reikalingi vietos VPVR. Šie vienetai aprašomi toliau šiame skyriuje.

Prieš pateikiant 2010 m. ESS naudojamų vienetų apibrėžtis būtina apibrėžti šalies ekonomikos ribas.

ŠALIES EKONOMIKOS RIBOS

2.04.

Vienetai, kurie sudaro šalies ekonomiką ir kurių srautai ir likučiai įrašomi į 2010 m. ESS, yra vienetai rezidentai. Kiekvieno institucinio vieneto rezidavimo šalis yra ta, kurios ekonominėje teritorijoje yra vieneto pagrindinių ekonominių interesų centras. Šie vienetai laikomi vienetais rezidentais, nepaisant jų pilietybės, teisinio statuso ir to, ar jie yra ekonominėje teritorijoje, kai vykdo sandorį.

2.05.

Ekonominę teritoriją sudaro:

a)

veiksmingai administruojama ir vienos vyriausybės ekonomiškai valdoma vietovė (geografinė teritorija);

b)

laisvosios zonos, įskaitant muitinės sandėlius ir muitinės kontroliuojamas gamyklas;

c)

nacionalinė oro erdvė, teritoriniai vandenys ir tarptautiniuose vandenyse esantis kontinentinis šelfas, į kurį šalis turi išimtines teises;

d)

teritoriniai anklavai, (t. y. likusio pasaulio sektoriuje esančios geografinės teritorijos, kurias pagal tarptautines valstybių sutartis ar susitarimus naudoja šalies valdžios sektoriaus institucijos (pvz., ambasados, konsulatai, karinės bazės, mokslinės bazės ir kt.));

e)

už šalies kontinentinio šelfo tarptautiniuose vandenyje esantys naftos, gamtinių dujų ir kiti telkiniai, kuriuos eksploatuoja toje teritorijoje esantys vienetai rezidentai, kaip apibrėžiama a–d punktuose.

Žvejybiniai laivai, kiti laivai, plūduriuojančios platformos ir lėktuvai ESS priskiriami prie šalies vienetams rezidentams priklausančios ir (arba) jų eksploatuojamos arba vienetams nerezidentams priklausančios ir vienetų rezidentų eksploatuojamos judriosios įrangos. Su tokios įrangos nuosavybės teisėmis (bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas) ir naudojimu (nuoma, draudimas ir kt.) susiję sandoriai priskiriami šalies, kurios rezidentu yra įrangos savininkas ir (arba) valdytojas, ekonomikai. Finansinės nuomos atvejais laikoma, kad nuosavybės teisės pasikeitė.

Ekonominė teritorija gali reikšti vietovę, kuri yra mažesnė arba didesnė už pirmiau nurodytąją. Didesnės vietovės pavyzdys – valiutų sąjunga, kaip antai Europos pinigų sąjunga, mažesnės – šalies dalis, kaip antai regionas.

2.06.

Ekonominei teritorijai nepriskiriami ekstrateritoriniai anklavai.

Ekonominei teritorijai taip pat nepriskiriamos šalies geografinės teritorijos dalys, kurias naudoja šios organizacijos:

a)

kitų šalių valdžios sektoriaus institucijos;

b)

Europos Sąjungos institucijos ir įstaigos; ir

c)

tarptautinės organizacijos pagal tarptautines valstybių sutartis.

Europos Sąjungos institucijų ir įstaigų ir tarptautinių organizacijų naudojamos teritorijos yra atskiros ekonominės teritorijos. Tokių teritorijų ypatybė yra ta, kad institucijos yra jų vieninteliai rezidentai.

2.07.

Pagrindinių ekonominių interesų centras reiškia vietą ekonominėje šalies teritorijoje, kurioje vienetas vykdo ekonominę veiklą ir sudaro sandorius dideliu mastu neribotą laiką arba ribotą, bet pakankamai ilgą laiką (metus ar ilgiau). Laikoma, jog žemės ir pastatų nuosavybės teisės ekonominėje teritorijoje yra pakankama priežastis savininkui toje teritorijoje turėti pagrindinių ekonominių interesų.

Bendrovės beveik visada yra susijusios tik su vienos šalies ekonomika. Dėl mokesčių ir kitų teisinių reikalavimų veiklai kiekvienoje teisinėje jurisdikcijoje vykdyti dažnai įsteigiami atskiri juridiniai vienetai. Be to, kai vienas juridinis vienetas didelę dalį veiklos vykdo dviejose ar daugiau teritorijų (pvz., padalinių, žemės nuosavybės teisių ir daugiateritorinės bendrovės atveju), statistiniais tikslais nustatomas atskiras institucinis vienetas. Atskyrus tokius juridinius vienetus, kiekvienos vėliau nustatomos įmonės rezidavimo vieta būtų aiški. Jei vienetas turi pagrindinių ekonominių interesų, nereiškia, kad vienetai, didelę dalį veiklos vykdantys dviejose ar daugiau teritorijų, neturėtų būti atskiriami.

Jei įmonė neturi fizinės išraiškos, jos rezidavimo vieta nustatoma remiantis ekonomine teritorija, pagal kurios teisės aktus įmonė įsteigta ar įregistruota.

2.08.

Šalies rezidentais laikomi vienetai gali būti skirstomi į:

a)

vienetus, kurių visi sandoriai susiję su gamyba, finansais, draudimu ar perskirstymu, išskyrus sandorius, susijusius su žemės ir pastatų nuosavybės teisėmis;

b)

vienetus, kurių visi sandoriai daugiausia susiję su vartojimu, išskyrus sandorius, susijusius su žemės ir pastatų nuosavybės teisėmis;

c)

visus vienetus, kurie yra žemės ar pastatų savininkai, išskyrus ekstrateritorinių anklavų savininkus, kurie yra kitų šalių ekonominės teritorijos dalis arba nepriklausomos šalys.

2.09.

Kalbant apie vienetus, kurie nėra namų ūkiai, visi jų sandoriai, išskyrus sandorius, susijusius su žemės ir pastatų nuosavybės teisėmis, gali būti susiję su toliau nurodyta veikla:

a)

veikla, vykdoma išskirtinai šalies ekonominėje teritorijoje – vienetai, vykdantys tokią veiklą, yra tos šalies vienetai rezidentai;

b)

veikla, metus ar ilgiau vykdoma kelių šalių ekonominėse teritorijose – tik vieneto dalis, kurios pagrindiniai ekonominiai interesai yra šalies ekonominėje teritorijoje, yra laikoma tos šalies vienetu rezidentu.

Institucinis vienetas rezidentas gali būti menamas vienetas rezidentas, jei veiklą, kurią metus ar ilgiau šalyje vykdo vienetas, kuris yra rezidentas kitoje šalyje. Kai veikla vykdoma trumpiau nei vienus metus, ji neatskiriama nuo institucinio vieneto gamintojo veiklos ir atskiras institucinis vienetas nėra nustatomas. Kai veikla yra nereikšminga, nors vykdoma ilgiau nei metus, ir kai diegiami įrenginiai užsienyje, atskiras institucinis vienetas nėra nustatomas, o veikla į sąskaitas įrašoma kaip institucinio vieneto gamintojo veikla.

2.10.

Namų ūkiai, kurių pagrindinių ekonominių interesų centras yra šalyje, laikomi vienetais rezidentais, išskyrus tuos, kurie yra žemės ir pastatų savininkai. Jie laikomi rezidentais nepaisant trumpesnių, nei vieni metai laikotarpių, praleistų užsienyje. Namų ūkiams, visų pirma, priskiriami:

a)

pasienio darbuotojai, t. y. kasdien dėl darbo kaimyninėje šalyje sieną kertantys asmenys;

b)

sezoniniai darbininkai, t. y. asmenys, kurie, atsižvelgdami į metų laiką, išvyksta iš šalies keliems mėnesiams, bet trumpesniam nei metų laikotarpiui dirbti kitoje šalyje;

c)

turistai, besigydantys asmenys, studentai, kviestiniai pareigūnai, verslininkai, pardavimo agentai, menininkai ir komandos nariai, keliaujantys į užsienį;

d)

užsienio vyriausybių ekstrateritoriniuose anklavuose dirbantys pasamdyti vietos darbuotojai;

e)

Europos Sąjungos institucijų ir civilinių arba karinių tarptautinių organizacijų, kurių centrinės buveinės yra ekstrateritoriniuose anklavuose, darbuotojai;

f)

oficialūs, civiliai arba kariniai šalies valdžios sektoriaus, esančio teritoriniuose anklavuose, atstovai (įskaitant jų namų ūkius).

Studentai visada laikomi rezidentais, nepaisant jų studijų užsienyje trukmės.

2.11.

Visi vienetai, kaip žemės ir (arba) pastatų, sudarančių ekonominės teritorijos dalį, savininkai, yra tos šalies, kurioje yra ta žemė arba tie pastatai, vienetai rezidentai arba menami vienetai rezidentai.

INSTITUCINIAI VIENETAI

2.12.

Apibrėžtis. Institucinis vienetas yra ekonominis vienetas, kuris atlikdamas pagrindinę funkciją turi teisę savarankiškai priimti sprendimus. Vienetas rezidentas laikomas instituciniu vienetu ekonominėje teritorijoje, kurioje yra jo pagrindiniai ekonominiai interesai, jei jis turi teisę savarankiškai priimti sprendimus ir rengia išsamų sąskaitų rinkinį arba gali jį rengti.

Turintis teisę atliekant pagrindinę funkciją savarankiškai priimti sprendimus subjektas:

a)

turi teisę savo vardu disponuoti prekėmis ir turtu; jis gali pakeisti prekių ir turto nuosavybės teises sandoriuose su kitais instituciniais vienetais;

b)

gali priimti ekonominius sprendimus ir vykdyti ekonominę veiklą, už kurią jis yra atsakingas ir atskaitingas pagal teisės aktus;

c)

gali prisiimti įsipareigojimus, kitas pareigas ar tolesnius įsipareigojimus ir sudaryti sutartis; ir

d)

gali rengti išsamų sąskaitų rinkinį, kurį sudaro apskaitos dokumentai, į kuriuos turi būti įrašyti visi ataskaitinio laikotarpio sandoriai, taip pat turto ir įsipareigojimų balansas.

2.13.

Kai subjektas neturi institucinio vieneto savybių, taikomi šie principai:

a)

namų ūkiai laikomi turinčiais teisę savarankiškai priimti sprendimus, susijusius su jų pagrindine funkcija, todėl yra laikomi instituciniais vienetais, net jei jie nerengia išsamaus sąskaitų rinkinio;

b)

vienetai, kurie nerengia išsamaus sąskaitų rinkinio ir prireikus negali jo parengti, nėra laikomi instituciniais vienetais;

c)

vienetai, kurie rengia išsamų sąskaitų rinkinį, bet neturi teisės priimti savarankiškų sprendimų, priklauso juos kontroliuojantiems vienetams;

d)

vienetams sąskaitų skelbti nebūtina, kad būtų laikomi instituciniais vienetais;

e)

vienetai, kurie yra gamyba užsiimančių ir išsamų sąskaitų rinkinį rengiančių vienetų grupės dalis, laikomi instituciniais vienetais net ir tuo atveju, kai jie iš dalies yra perdavę teisę priimti savarankiškus sprendimus už bendrą grupės valdymą atsakingai centrinei įstaigai (pagrindinei buveinei); pagrindinė buveinė taip pat laikoma instituciniu vienetu, atskiru nuo vienetų, kuriuos ji kontroliuoja;

f)

kvazibendrovės yra vienetai, kurie rengia išsamų sąskaitų rinkinį, bet neturi juridinio vieneto statuso. Jų ekonominė ir finansinė elgsena skiriasi nuo jų savininkų elgsenos ir yra panaši į bendrovių elgseną. Laikoma, kad jie turi teisę savarankiškai priimti sprendimus ir yra laikomi atskirais instituciniais vienetais.

Pagrindinės buveinės ir kontroliuojančiosios bendrovės

2.14.

Pagrindinės buveinės ir kontroliuojančiosios bendrovės yra instituciniai vienetai. Jas galima apibrėžti taip:

a)

Pagrindinė buveinė – vienetas, kuris vykdo patronuojamųjų bendrovių valdymo kontrolę. Pagrindinės buveinės priskiriamos patronuojamųjų bendrovių pagrindiniam ne finansų bendrovių sektoriui, išskyrus kai visos arba didžioji dalis patronuojamųjų bendrovių yra finansų bendrovės, – tada jos laikomos finansiniais pagalbininkais (S.126) finansų bendrovių sektoriuje.

Kai patronuojamosios bendrovės yra įvairios – nefinansinės ir finansinės, skirstymą pagal sektorius lemia didžiausia pridėtinė vertė.

Pagrindinės buveinės pagal Tarptautinio standartinio pramoninio visų ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus (ISIC (4 red.)) M skirsnio 7010 klasę (NACE (2 red.) M 70.10) apibūdinamos kaip nurodyta toliau:

Ši klasė apima kitų tos pačios bendrovės arba įmonės vienetų priežiūrą ir vadovavimą jiems; bendrovės ar įmonės strateginio arba organizacinio planavimo ir sprendimų priėmimo veiklą; su jais susijusių objektų operatyvinės kontrolės vykdymą ir vadovavimą kasdienėms operacijoms.

b)

Kontroliuojančioji bendrovė, kuri valdo patronuojamosios bendrovės turtą, bet nevykdo jokios valdymo veiklos, yra priklausoma finansų įstaiga (S.127) ir priskiriama finansų bendrovėms.

Kontroliuojančiosios bendrovės ISIC (4 red.) K skirsnio 6420 klasėje (NACE (2 red.) K 64.20) apibūdinamos kaip nurodyta toliau:

Ši klasė apima kontroliuojančiųjų bendrovių, t. y. vienetų, valdančių grupės pavaldžiųjų bendrovių turtą (turinčių kontrolinius akcijų paketus) ir kurių pagrindinė veikla yra šios grupės valdymas (turėjimas nuosavybėje), veiklą. Šiai klasei priskiriamos kontroliuojančiosios bendrovės neteikia jokių kitų paslaugų įmonėms, kurių akcijas jos turi, t. y. jos nei administruoja, nei vadovauja kitiems vienetams.

Bendrovių grupės

2.15.

Didelės bendrovių grupės sukuriamos, kai patronuojančioji bendrovė kontroliuoja kelias patronuojamąsias bendroves, kurios savo ruožtu gali kontroliuoti joms priklausančias patronuojamąsias bendroves, ir t. t. Kiekviena grupės bendrovė laikoma atskiru instituciniu vienetu, jei ji atitinka institucinio vieneto apibrėžtį.

2.16.

Bendrovių grupių nelaikymo vienu instituciniu vienetu privalumas yra tai, kad grupės ne visada būna pastovios tam tikrą laikotarpį ir praktikoje jas nelengva nustatyti. Gali būti sunku gauti grupių, kurių veikla nėra glaudžiai susijusi, duomenų. Daugelis grupių yra per didelės ir pernelyg įvairios, kad jas būtų galima laikyti vienu vienetu, o jų dydis ir sudėtis dėl susijungimo ar perėmimo laikui bėgant gali keistis.

Specialiosios paskirties vienetai

2.17.

Specialiosios paskirties vienetas (SPV) arba specialiosios paskirties priemonė (SPP) – paprastai ribotos turtinės atsakomybės akcinė bendrovė arba ribotos atsakomybės bendrija, įsteigta siekiant siaurų, konkrečių arba laikinų tikslų ir skirta finansinei, su mokesčiais ar priežiūra susijusiai rizikai atskirti.

2.18.

Bendros SPV apibrėžties nėra, tačiau jam būdingos šios savybės:

a)

neturi samdomųjų darbuotojų ir nefinansinio turto;

b)

fizinis egzistavimas, be lentelės, patvirtinančios registracijos vietą, yra ribotas;

c)

visada susijęs su kita bendrove, dažnai kaip patronuojamoji bendrovė;

d)

rezidavimo vieta yra kitoje teritorijoje, nei susijusių bendrovių rezidavimo teritorija. Jei bendrovė neturi fizinės buvimo vietos, jos rezidavimo vieta nustatoma pagal ekonominę teritoriją, pagal kurios įstatymus įmonė įsteigta ar įregistruota;

e)

valdoma kitų bendrovių, kurios gali būti susijusios arba ne, samdomųjų darbuotojų. SPV moka mokėjimus už jam suteiktas paslaugas ir vėliau patronuojančiajai ar kitokiai susijusiai bendrovei nustato tokį mokėjimą šioms išlaidoms padengti. Tai vienintelė SPV vykdoma veikla, nors jis dažnai savininko vardu prisiima įsipareigojimus ir paprastai gauna investicijų pajamas, jam taip pat tenka pajamos, susijusios su turimo turto vertės padidėjimu.

2.19.

Neatsižvelgiant į tai, ar vienetui būdingos visos nurodytos savybės, ar nė viena iš jų, ar jis apibūdinamas kaip SPV ar panašus vienetas, ar ne, jis laikomas instituciniu vienetu ir pagal pagrindinę jo veiklą priskiriamas tam tikram sektoriui ir tam tikrai ekonominės veiklos rūšiai, išskyrus kai SPV neturi nepriklausomos teisės vykdyti veiklą.

2.20.

Priklausomos finansų įstaigos, dirbtinės patronuojamosios bendrovės ir valdžios sektoriaus specialiosios paskirties vienetai, kurių veikla yra visiškai priklausoma, priskiriami sektoriui, kuriam priklauso juos kontroliuojanti įstaiga. Išimtis taikoma, kai šios bendrovės yra nerezidentės, tokiu atveju jos laikomos atskiromis nuo jas kontroliuojančių įstaigų. Tačiau valdžios sektoriaus atveju patronuojamosios bendrovės veikla parodoma valdžios sektoriaus sąskaitose.

Priklausomos finansų įstaigos

2.21.

Priklausomos finansų įstaigos pavyzdys – kontroliuojančioji bendrovė, kuriai tik priklauso nuosavybės teise patronuojamųjų bendrovių turtas. Priklausomomis finansų įstaigomis taip pat laikomi, pavyzdžiui, tokie vienetai, kurie turi pirmiau aprašytų SPV būdingų savybių, taip pat investicijų ir pensijų fondai, vienetai, kuriais asmenys ar šeimos naudojasi savo turtui valdyti, vienetai, kurie susijusių bendrovių vardu išduoda skolos vertybinius popierius (tokia bendrovė gali būti vadinama tarpininku), ir kitas finansines funkcijas atliekantys vienetai.

2.22.

Nepriklausomumas nuo patronuojančiosios bendrovės gal būti nustatytas pagal atliekamą esminę valdomo turto ir prisiimtų įsipareigojimų kontrolę ir prisiimamą su turtu ir įsipareigojimais susijusią riziką ir naudą. Tokie vienetai priskiriami finansų bendrovių sektoriui.

2.23.

Tokio tipo vienetas, negalintis veikti nepriklausomai nuo patronuojančiosios bendrovės ir tik pasyviai valdantis turtą ir įsipareigojimus (kartais apibūdinamas kaip veikiantis savaime) nelaikomas atskiru instituciniu vienetu, išskyrus atvejus, kai jis yra kitos nei patronuojančiosios bendrovės ekonomika rezidentas. Jei jis yra tos pačios ekonomikos kaip ir patronuojančioji bendrovė rezidentas, jis laikomas dirbtine patronuojamąja bendrove, kaip aprašyta toliau.

Dirbtinės patronuojamosios bendrovės

2.24.

Patronuojančiajai bendrovei visiškai priklausanti patronuojamoji bendrovė gali būti įsteigta siekiant teikti paslaugas patronuojančiajai bendrovei ar kitoms tos pačios grupės bendrovėms, kad būtų išvengta mokesčių, sumažinti įsipareigojimai bankroto atveju ar užtikrinti kiti techniniai pranašumai pagal konkrečioje šalyje galiojančius mokesčių ar bendrovių įstatymus.

2.25.

Apskritai tokių tipų vienetai neatitinka institucinio vieneto apibrėžties, nes jie negali veikti pakankamai nepriklausomai nuo patronuojančiosios bendrovės, be to, jų galimybės valdyti jų balanse nurodytą turtą ar sudaryti su šiuo turtu susijusius sandorius gali būti ribotos. Jų produkcijos mastą ir kainas nustato patronuojančioji bendrovė, kuri (tikėtina kartu su kitomis tos pačios grupės bendrovėmis) yra jų vienintelis klientas. Todėl jos nelaikomos atskirais instituciniais vienetais. Jos laikomos neatsiejama patronuojančiosios bendrovės dalimi ir jų sąskaitos yra konsoliduojamos su patronuojančiosios bendrovės sąskaitomis, išskyrus atvejus, kai jos yra kitoje ekonominėje teritorijoje nei patronuojančioji bendrovė.

2.26.

Minėtas dirbtines patronuojamąsias bendroves būtina atskirti nuo vienetų, vykdančių tik papildomą veiklą. Papildomos veiklos aprėpčiai priskiriamos tik tokios aptarnavimo funkcijos, kurios daugiau ar mažiau būtinos visoms įmonėms, kaip antai patalpų valymas, algalapių tvarkymas arba su informacinių technologijų infrastruktūra susijusių paslaugų teikimas įmonei (žr. 1 skyriaus 1.31 dalį).

Valdžios sektoriaus specialiosios paskirties vienetai

2.27.

Valdžios sektorius taip pat gali steigti specialios paskirties vienetus, kurie savo savybėmis ir funkcijomis būtų panašūs į priklausomas finansų įstaigas ir dirbtines patronuojamąsias bendroves. Tokie vienetai neturi įgaliojimų veikti nepriklausomai, jie gali vykdyti tik tam tikrus sandorius. Jiems netenka su jų valdomu turtu ir įsipareigojimais susijusios rizikos ir naudos. Tokie vienetai, jei jie yra rezidentai, laikomi ne atskirais vienetais, o neatsiejama valdžios sektoriaus dalimi. Jei šie vienetai yra nerezidentai, jie laikomi atskirais vienetais. Visi jų užsienyje vykdyti sandoriai nurodomi atitinkamuose sandoriuose su valdžios sektoriumi. Taigi laikoma, kad vienetas, kuris skolinasi užsienyje, tą pačią sumą ir tomis pačiomis kaip pradinės sąlygomis skolina valdžios sektoriui.

2.28.

Apibendrinant SPV, neturinčių nepriklausomų teisių vykdyti veiklą, sąskaitos konsoliduojamos su patronuojančiosios bendrovės sąskaitomis, išskyrus atvejus, kai jie yra kitos ekonomikos nei patronuojančioji bendrovė rezidentai. Tačiau yra viena šios bendrosios taisyklės išimtis – kai SPV nerezidentą įsteigia valdžios sektorius.

2.29.

Menami vienetai rezidentai apibrėžiami kaip:

a)

vienetų nerezidentų dalys, kurių pagrindiniai ekonominiai interesai yra tos šalies ekonominėje teritorijoje (daugeliu atveju tai reiškia, kad vienus metus ar ilgiau šis vienetas vykdė ekonominę gamybą toje teritorijoje);

b)

vienetai nerezidentai, kuriems priklauso žemė ir (arba) pastatai tos šalies ekonominėje teritorijoje (atsižvelgiama tik į su ta žeme ar pastatais susijusius sandorius).

Nepaisant to, ar menami vienetai rezidentai rengia tik dalines sąskaitas ir ar gali savarankiškai priimti sprendimus, jie laikomi instituciniais vienetais.

2.30.

Instituciniais vienetais laikomi:

a)

vienetai, galintys savarankiškai priimti sprendimus ir rengiantys išsamų sąskaitų rinkinį:

1)

privačiosios ir viešosios bendrovės;

2)

savarankiškais juridiniais vienetais laikomi kooperatyvai ar bendrijos;

3)

pagal specialius teisės aktus nepriklausomais juridiniais vienetais laikomi viešieji gamintojai;

4)

ne pelno institucijos, laikomos nepriklausomais juridiniais vienetais; ir

5)

valdžios sektoriaus institucijos;

b)

vienetai, rengiantys išsamų sąskaitų rinkinį ir laikomi galinčiais savarankiškai priimti sprendimus, nors jie neturi atskiros nei jų patronuojančiosios bendrovės registracijos – kvazibendrovės;

c)

vienetai, kurie nebūtinai rengia išsamų sąskaitų rinkinį, bet yra laikomi galinčiais savarankiškai priimti sprendimus, būtent:

1)

namų ūkiai;

2)

menami vienetai rezidentai.

INSTITUCINIAI SEKTORIAI

2.31.

Atliekant makroekonominę analizę, kiekvieno institucinio vieneto veikla atskirai nenagrinėjama; nagrinėjama agreguota panašių institucijų veikla. Todėl vienetai yra jungiami į grupes, vadinamas instituciniais sektoriais, kurie dar gali būti skirstomi į subsektorius.

2.1 lentelė.   Sektoriai ir subsektoriai

Sektoriai ir subsektoriai

 

Viešieji

Nacionalinės privačiosios

Kontroliuojamos užsienio subjektų

Ne finansų bendrovės

S.11

S.11001

S.11002

S.11003

Finansų bendrovės

S.12

 

 

 

Pinigų finansų įstaigos (PFĮ)

Centrinis bankas

S.121

 

 

 

Kitos pinigų finansų įstaigos (KPFĮ)

Indėlių bendrovės, išskyrus centrinį banką

S.122

S.12201

S.12202

S.12203

Pinigų rinkos fondai (PRF)

S.123

S.12301

S.12302

S.12303

Finansų bendrovės, išskyrus PFĮ ir draudimo bendrovės ir pensijų fondai (DBPF)

Ne PRF investiciniai fondai č

S.124

S.12401

S.12402

S.12403

Kiti finansiniai tarpininkai, išskyrus draudimo bendroves ir pensijų fondus

S.125

S.12501

S.12502

S.12503

Finansiniai pagalbininkai

S.126

S.12601

S.12602

S.12603

Priklausomos finansų įstaigos ir pinigų skolintojai

S.127

S.12701

S.12702

S.12703

DBPF

Draudimo bendrovės (DB)

S.128

S.12801

S.12802

S.12803

Pensijų fondai (PF)

S.129

S.12901

S.12902

S.12903

Valdžios sektorius

S.13

 

 

 

Centrinė valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus)

S.1311

 

 

 

Krašto (regiono) valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus)

S.1312

 

 

 

Vietos valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus)

S.1313

 

 

 

Socialinės apsaugos fondai

S.1314

 

 

 

Namų ūkiai

S.14

 

 

 

Darbdaviai ir savarankiškai dirbantys asmenys

S.141+S.142

 

 

 

Samdomieji darbuotojai

S.143

 

 

 

Nuosavybės pajamų ir pervedimų pajamų gavėjai

S.144

 

 

 

Nuosavybės pajamų gavėjai

S.1441

 

 

 

Pensijų gavėjai

S.1442

 

 

 

Kitų pervedimų gavėjai

S.1443

 

 

 

Namų ūkiams paslaugas teikiančios ne pelno institucijos

S.15

 

 

 

Likusio pasaulio sektorius

S.2

 

 

 

Europos Sąjungos valstybės narės, institucijos ir įstaigos

S.21

 

 

 

Europos Sąjungos valstybės narės

S.211

 

 

 

Europos Sąjungos institucijos ir įstaigos

S.212

 

 

 

Šalys, išskyrus valstybes nares, tarptautinės organizacijos ne Europos Sąjungos rezidentės

S.22

 

 

 

2.32.

Kiekviename sektoriuje ir subsektoriuje grupuojami panašios ekonominės elgsenos instituciniai vienetai.

2.1 diagrama.   Vienetų priskyrimas sektoriams

Image 2

Ar vienetas yra rezidentas?

Ne

Taip

Likusio pasaulio sektorius

Namų ūkiai

Ar vienetas yra namų ūkis?

Ar vienetas yra ne rinkos gamintojas?

Ar vienetas kuria finansines paslaugas?

Ar vienetą kontroliuoja valdžios sektorius?

NŪPTNPI

Valdžios sektorius

Nefinansinės bendrovės

Finansinės bendrovės

Ar vienetą kontroliuoja valdžios sektorius?

Ar vienetą kontroliuoja valdžios sektorius?

Viešosios nefinansinės bendrovės

Privačios nefinansinės bendrovės

Privačios finansinės bendrovės

Viešosios finansinės bendrovės

Ne

Taip

Ne

Taip

Ne

Ne

Ne

Ne

Taip

Taip

Taip

Taip

2.33.

Instituciniai vienetai grupuojami į sektorius pagal tai, kokio tipo gamintojai jie yra, ir atsižvelgiant į jų pagrindinę veiklą ir funkciją, kurios, kaip manoma, parodo jų ekonominę elgseną.

2.34.

2.1 diagramoje parodyta, kaip vienetai priskiriami pagrindiniams sektoriams. Siekiant nustatyti vieneto rezidento, kuris nėra namų ūkis, sektorių, pagal diagramą būtina nustatyti, ar jį kontroliuoja valdžios sektorius ar ne, ir ar jis yra rinkos ar ne rinkos gamintojas.

2.35.

Finansų ar ne finansų bendrovės kontrolė – gebėjimas nustatyti bendrąją veiklos politiką, pvz., prireikus pasirenkant atitinkamus direktorius.

2.36.

Atskiras institucinis vienetas (kita bendrovė, namų ūkis, ne pelno institucija ar valdžios sektoriaus vienetas) gauna teisę kontroliuoti bendrovę arba kvazibendrovę, įgydamas daugiau nei pusę balsavimo teisę turinčių akcijų arba kitokiu būdu kontroliuodamas daugiau nei pusę akcininkų balsavimo teisių.

2.37.

Kad galėtų kontroliuoti daugiau nei pusę akcininkų balsavimo teisių, instituciniam vienetui nebūtina turėti balsavimo teisę suteikiančių akcijų. Bendrovė C gali būti kitos bendrovės B, kurioje trečiajai bendrovei A priklauso dauguma balsavimo teisę suteikiančių akcijų, dukterinė bendrovė. Bendrovė C laikoma bendrovės B dukterine bendrove, kai bendrovė B kontroliuoja daugiau kaip pusę bendrovės C akcininkų balsavimo teisių arba bendrovė B yra bendrovės C akcininkė, turinti teisę skirti ar nušalinti daugumą bendrovės C vadovų.

2.38.

Valdžios sektorius gauna teisę kontroliuoti bendrovę paskelbus specialų teisės aktą, potvarkį ar reglamentą, kuriuo valdžios sektoriui suteikiama teisė nustatyti bendrovės politiką. Toliau pateikiami rodikliai yra pagrindiniai veiksniai nustatant, ar valdžios sektorius kontroliuoja bendrovę:

a)

valdžios sektorius nuosavybės teise valdo didžiąją dalį balsavimo teisę turinčių akcijų;

b)

valdžios sektorius kontroliuoja valdybą ar valdančiąją instituciją;

c)

valdžios sektorius kontroliuoja pagrindinio personalo paskyrimą ir atleidimą;

d)

valdžios sektorius kontroliuoja pagrindinius vieneto komitetus;

e)

valdžios sektorius valdo auksinę akciją;

f)

nustatytos specialiosios taisyklės;

g)

valdžios sektorius yra pagrindinis užsakovas;

h)

skolinamasi iš valdžios sektoriaus.

Kontrolei nustatyti gali pakakti vieno rodiklio, tačiau kitais atvejais kontrolę gali rodyti keli atskiri rodikliai.

2.39.

Nustatant, ar ne pelno institucijos, kurios laikomos nepriklausomais juridiniais vienetais, yra kontroliuojamos, atsižvelgiama į šiuos penkis rodiklius:

a)

pareigūnų skyrimas;

b)

nuostatos dėl įgyvendinimo priemonių;

c)

sutartiniai susitarimai;

d)

finansavimo mastas;

e)

galimos rizikos valdžios sektoriui laipsnis.

Kaip ir bendrovių atveju, tam tikrais atvejais kontrolei nustatyti gali pakakti vieno rodiklio; kitais atvejais kontrolę gali rodyti keli atskiri rodikliai, juos naudojant kartu.

2.40.

Norint atskirti rinkos ir ne rinkos vienetus arba viešajame sektoriuje klasifikuoti valdžios sektorių ir bendrovių sektorių, būtina atsižvelgti į 1.37 dalyje nurodytus kriterijus.

2.41.

Sektorius skirstomas į subsektorius remiantis su tuo sektoriumi susijusiais kriterijais; pvz., valdžios sektorius gali būti skirstomas į centrinę, krašto (regiono) ir vietos valdžią ir socialinės apsaugos fondus. Tai leidžia tiksliau apibūdinti vienetų ekonominę elgseną.

Į sektorių ir subsektorių sąskaitas įrašoma visa (pagrindinė ir nepagrindinė) atitinkamam sektoriui priskiriamų institucinių vienetų veikla.

Kiekvienas institucinis vienetas priklauso tik vienam sektoriui ar subsektoriui.

2.42.

Kad būtų galima institucinį vienetą, kurio pagrindinė funkcija yra prekių gamyba ir paslaugų teikimas, priskirti tam tikram sektoriui, pirmiausia reikia nustatyti jo, kaip gamintojo, tipą.

2.43.

2.2 lentelėje pateikiami kiekvienam sektoriui būdingi gamintojų tipai ir pagrindinė veikla bei funkcijos:

2.2 lentelė.   Gamintojų tipai, pagrindinė veikla ir funkcijos pagal sektorių

Gamintojo tipas

Pagrindinė veikla ir funkcijos

Sektorius

Rinkos gamintojas

Rinkos prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas

Ne finansų bendrovės (S.11)

Rinkos gamintojas

Finansinio tarpininkavimo, įskaitant draudimą, paslaugos

Pagalbinė finansinė veikla

Finansų bendrovės (S.12)

Viešasis ne rinkos gamintojas

Ne rinkos produkcijos gamyba ir tiekimas kolektyviniam ir individualiam vartojimui ir sandorių, kuriais siekiama perskirstyti nacionalines pajamas ir turtą, vykdymas

Valdžios sektorius (S.13)

Rinkos gamintojas arba privatusis gamintojas, gaminantis savo galutiniam naudojimui

Vartojimas

Rinkos produkcijos ir produkcijos savo galutiniam naudojimui gamyba

Namų ūkiai (S.14)

kaip vartotojai

kaip verslininkai

Privatusis ne rinkos gamintojas

Ne rinkos produkcijos gamyba ir tiekimas individualiam vartojimui

Namų ūkiams paslaugas teikiančios ne pelno institucijos (S.15)

2.44.

Likusio pasaulio sektoriui (S.2) priskiriami vienetų rezidentų ir vienetų nerezidentų srautai ir pozicijos – vienetams nerezidentams nėra būdingi panašūs tikslai ar elgsenos tipai, juos galima nustatyti tik pagal jų srautus ir pozicijas su vienetais rezidentais.

Ne finansų bendrovės (S.11)

2.45.

Apibrėžtis. Ne finansų bendrovių sektorių (S.11) sudaro instituciniai vienetai, kurie yra nepriklausomi juridiniai vienetai ir rinkos gamintojai, kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas. Ne finansų bendrovių sektoriui taip pat priskiriamos ne finansų kvazibendrovės. (Žr. 2.13 dalies f punktą).

2.46.

Priskiriami šie instituciniai vienetai:

a)

privačiosios ir viešosios bendrovės, kurios yra rinkos gamintojai ir kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas;

b)

nepriklausomais juridiniais vienetais laikomi kooperatyvai ir bendrijos, kurie yra rinkos gamintojai ir kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas;

c)

nepriklausomais juridiniais vienetais laikomi viešieji gamintojai, kurie yra rinkos gamintojai ir kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas;

d)

nepriklausomais juridiniais vienetais laikomos ir paslaugas ne finansų bendrovėms teikiančios ne pelno institucijos arba asociacijos, kurios yra rinkos gamintojai ir kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas;

e)

pagrindinės buveinės, kontroliuojančios bendrovių, kurios yra rinkos gamintojai, grupę, jei pagrindinė visos bendrovių grupės veikla, vertinant pagal pridėtinę vertę, yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas;

f)

SPV, kurių pagrindinė veikla yra prekių tiekimas ir nefinansinių paslaugų teikimas;

g)

privačiosios ir viešosios kvazibendrovės, kurios yra rinkos gamintojai ir kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas.

2.47.

Ne finansų kvazibendrovės – visos juridinio statuso neturinčios įstaigos, kurios yra rinkos gamintojai, kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas ir kurios atitinka kvazibendrovėms taikomas sąlygas (žr. 2.13 dalies f punktą).

Ne finansų kvazibendrovės privalo turėti pakankamai informacijos, kad galėtų parengti išsamų sąskaitų rinkinį, ir veikia kaip bendrovės. Jų de facto ryšys su savininku yra toks pat, kaip bendrovės su jos akcininkais.

Namų ūkiams, valdžios sektoriaus vienetams arba ne pelno institucijoms nuosavybės teisėmis priklausančios ne finansų kvazibendrovės jungiamos į grupes kartu su ne finansų bendrovėmis ne finansų bendrovių sektoriuje, o ne jų savininko sektoriuje.

2.48.

Išsamus sąskaitų rinkinys, įskaitant balansą, nėra pakankamas pagrindas rinkos gamintojus laikyti tokiais instituciniais vienetais kaip kvazibendrovės. Bendrijos ir viešieji gamintojai, išskyrus nurodytus 2.46 dalies a, b, c ir f punktuose ir individualiąsias įmones, paprastai nėra laikomi atskirais instituciniais vienetais net jeigu jie rengia išsamų sąskaitų rinkinį, nes jie negali priimti savarankiškų sprendimų, o jų vadovybę kontroliuoja jų savininkai namų ūkiai, ne pelno institucijos arba valdžios sektorius.

2.49.

Ne finansų bendrovėms priskiriami kvazibendrovėmis laikomi menami vienetai rezidentai.

2.50.

Ne finansų bendrovių sektorius skirstomas į tris subsektorius:

a)

viešosios ne finansų bendrovės (S.11001);

b)

nacionalinės privačiosios ne finansų bendrovės (S.11002);

c)

užsienio kontroliuojamos ne finansų bendrovės (S.11003).

2.51.

Apibrėžtis: viešųjų ne finansų bendrovių subsektorių sudaro visos ne finansų bendrovės, kvazibendrovės ir ne pelno institucijos, kurios laikomos nepriklausimais juridiniais vienetais ir kurios yra rinkos gamintojai, kontroliuojami valdžios sektoriaus vienetų.

2.52.

Viešosios kvazibendrovės yra valdžios sektoriaus vienetams tiesiogiai nuosavybės teisėmis priklausančios kvazibendrovės.

Nacionalinės privačiosios ne finansų bendrovės (S.11002)

2.53.

Apibrėžtis. Nacionalinių privačiųjų ne finansų bendrovių subsektorių sudaro visos ne finansų bendrovės, kvazibendrovės ir ne pelno institucijos, kurios laikomos nepriklausomais juridiniais vienetais ir kurios yra valdžios sektoriaus vienetų ar institucinių vienetų nerezidentų nekontroliuojami rinkos gamintojai.

Šiam subsektoriui priskiriamos tiesioginių užsienio investicijų bendrovės ir kvazibendrovės, nepriskiriamos užsienio kontroliuojamų ne finansų bendrovių subsektoriui (S.11003).

Užsienio kontroliuojamos ne finansų bendrovės (S.11003)

2.54.

Apibrėžtis. Užsienio kontroliuojamų ne finansų bendrovių subsektorių sudaro visos ne finansų bendrovės ir kvazibendrovės, kurias kontroliuoja instituciniai vienetai nerezidentai.

Šiam subsektoriui priskiriama:

a)

visos bendrovių nerezidenčių patronuojamosios bendrovės;

b)

visos institucinio vieneto nerezidento, kuris nėra bendrovė, kontroliuojamos bendrovės, pvz., užsienio valdžios sektoriaus kontroliuojamos bendrovės. Joms priskiriamos bendrovės, kontroliuojamos sutartinai veikiančios vienetų nerezidentų grupės;

c)

visi filialai ar kitos nekorporuotos bendrovių nerezidentų agentūros arba nekorporuoti gamintojai, kurie yra menami vienetai rezidentai.

Finansų bendrovės (S.12)

2.55.

Apibrėžtis: finansų bendrovių sektorių (S.12) sudaro instituciniai vienetai, kurie yra nepriklausomi juridiniai vienetai, rinkos gamintojai ir kurių pagrindinė veikla yra finansinių paslaugų teikimas. Tokie instituciniai vienetai apima visas bendroves ir kvazibendroves, kurių pagrindinė veikla yra:

a)

finansinis tarpininkavimas (finansiniai tarpininkai); ir (arba)

b)

pagalbinė finansinė veikla (finansiniai pagalbininkai).

Be to, finansinėms bendrovėms priskiriami finansines paslaugas teikiantys instituciniai vienetai, su kurių didžiąja turto ar įsipareigojimų dalimi susiję sandoriai nėra sudaromi atviroje rinkoje.

2.56.

Finansinis tarpininkavimas – veikla, kurią vykdydamas institucinis vienetas įsigyja finansinio turto ir savo vardu prisiima įsipareigojimų, rinkoje sudarydamas finansinius sandorius. Finansinių tarpininkų turtas ir įsipareigojimai pakeičiami arba perskirstomi dėl, pvz., išpirkimo terminų, masto, rizikos ir kt. panašių veiksnių finansinio tarpininkavimo procese.

Pagalbinė finansinė veikla – su finansiniu tarpininkavimu susijusi, bet jam nepriskiriama veikla.

Finansiniai tarpininkai

2.57.

Vykdant finansinį tarpininkavimą daugiau lėšų turinčių trečiųjų šalių lėšos nukreipiamos trečiosioms šalims, kurioms trūksta lėšų. Finansinis tarpininkas ne tik veikia kaip kitų institucinių vienetų tarpininkas, bet ir rizikuoja, įsigydamas finansinį turtą ir savo vardu prisiimdamas įsipareigojimus.

2.58.

Finansinio tarpininkavimo procesas gali būti susijęs su visų kategorijų įsipareigojimais, išskyrus kategorijai „kitos mokėtinos sumos“ (AF.8) priskiriamus įsipareigojimus. Su finansinio tarpininkavimo procesu susijęs finansinis turtas gali būti priskiriamas įvairioms kategorijoms, įskaitant kategoriją „kitos gautinos sumos“, bet išskyrus kategoriją „draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos“ (AF.6). Finansiniai tarpininkai gali investuoti savo lėšas į nefinansinį turtą, įskaitant nekilnojamąjį turtą. Kad būtų laikoma finansiniu tarpininku, bendrovė turėtų prisiimti įsipareigojimus rinkoje ir vykdyti lėšų formos keitimo veiklą. Nekilnojamojo turto bendrovės nelaikomos finansiniais tarpininkais.

2.59.

Draudimo bendrovių ir pensijų fondų užduotis – sumažinti riziką. Tokių institucijų įsipareigojimai – draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos (AF.6). Tuos įsipareigojimus atitinka draudimo bendrovių ir pensijų fondų, veikiančių kaip finansiniai tarpininkai, investicijos.

2.60.

Investiciniai fondai (toliau vadinami pinigų rinkos fondais (PRF) ir ne pinigų rinkos fondais (ne PRF)) pirmiausia prisiima įsipareigojimus išleisdami investicinių fondų akcijas (vienetus) (AF.52). Jie keičia lėšų formą, už tas lėšas įsigydami finansinio turto ir (arba) nekilnojamojo turto. Investiciniai fondai priskiriami finansiniams tarpininkams. Bet koks jų turto ir įsipareigojimų (išskyrus tik jų pačių akcijas) vertės pokytis turi įtakos jų nuosavoms lėšoms (žr. 7.07 dalį). Kadangi nuosavų lėšų kiekis atitinka investicinio fondo akcijų ar vienetų vertę, bet koks fondo turto ir įsipareigojimų vertės pokytis turės poveikio šių akcijų ar vienetų rinkos vertei. Į nekilnojamąjį turtą investuojantys investiciniai fondai laikomi finansiniais tarpininkais.

2.61.

Vykdant finansinį tarpininkavimą tik įsigyjamas visuomenės arba konkrečių ir santykinai didelių jos grupių turtas ir prisiimami įsipareigojimai. Jei veikla susijusi tik su maža asmenų grupe arba šeima, finansinis tarpininkavimas nevykdomas.

2.62.

Tačiau bendram finansinio tarpininkavimo apribojimui, susijusiam su rinkos finansiniais sandoriais, gali būti taikomos išimtys. Jų pavyzdžiai yra municipaliniai kredito ir taupomieji bankai, priklausantys nuo susijusių savivaldybių, arba finansinės nuomos bendrovės, kurių lėšų įsigijimas ar lėšų investavimas priklauso nuo patronuojančiosios bendrovių grupės. Tam, kad jos būtų priskiriamos finansiniams tarpininkams, jų skolinimas arba santaupų priėmimas turi būti nepriklausomas atitinkamai nuo susijusios savivaldybės ar patronuojančiosios grupės.

Finansiniai pagalbininkai

2.63.

Pagalbinė finansinė veikla – pagalbinė veikla, skirta sandoriams, susijusiems su finansiniu turtu ir įsipareigojimais, realizuoti ir lėšoms pakeisti arba perskirstyti. Finansiniai pagalbininkai nerizikuoja įsigydami finansinį turtą ar prisiimdami įsipareigojimus. Jie palengvina finansinį tarpininkavimą. Pagrindinės buveinės, kurių visos patronuojamosios bendrovės arba jų dauguma yra finansų bendrovės, laikomos finansiniais pagalbininkais.

Finansų bendrovės, išskyrus finansinius tarpininkus ir finansinius pagalbininkus

2.64.

Kitos finansų bendrovės, išskyrus finansinius tarpininkus ir finansinius pagalbininkus, yra instituciniai vienetai, teikiantys finansines paslaugas, kai su didžiąja dalimi jų turto ar įsipareigojimų susiję sandoriai nėra sudaromi atviroje rinkoje.

Finansų bendrovių sektoriaus instituciniai vienetai

2.65

Finansų bendrovių sektoriui (S.12) priskiriami šie instituciniai vienetai:

a)

privačiosios ar viešosios bendrovės, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir (arba) pagalbinė finansinė veikla;

b)

kooperatyvai ir bendrijos, kurie yra laikomi nepriklausomais juridiniais vienetais ir kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir (arba) pagalbinė finansinė veikla;

c)

juridiniais vienetai laikomi viešieji gamintojai, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir (arba) pagalbinė finansinė veikla;

d)

juridiniais vienetais laikomos ne pelno institucijos, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir (arba) pagalbinė finansinė veikla, arba kurios teikia paslaugas finansų bendrovėms;

e)

pagrindinės buveinės, kai visos jų patronuojamosios bendrovės arba jų dauguma yra finansų bendrovės, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir (arba) pagalbinė finansinė veikla. Šios pagrindinės buveinės priskiriamos finansiniams pagalbininkams (S.126);

f)

kontroliuojančiosios bendrovės, kurių pagrindinė funkcija – valdyti patronuojamųjų bendrovių grupės turtą. Grupės bendrovės gali būti finansinės arba nefinansinės – į tai neatsižvelgiama kontroliuojančiąsias bendroves priskiriant priklausomoms finansų įstaigoms (S.127);

g)

SPV, kurių pagrindinė veikla – finansinių paslaugų teikimas;

h)

nekorporuoti investiciniai fondai, kuriuos sudaro dalyvių grupės valdomi investiciniai portfeliai ir kuriuos paprastai valdo kitos finansų bendrovės. Šie fondai yra instituciniai vienetai, atskiri nuo juos valdančių finansų bendrovių;

i)

nekorporuoti vienetai, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas, kurie yra reglamentuojami ir prižiūrimi (daugeliu atveju priskiriami indėlių bendrovėms, išskyrus centrinį banką, draudimo bendroves ar pensijų fondus) ir yra laikomi turinčiais teisę savarankiškai priimti sprendimus ir turėti savarankišką, nuo savininkų nepriklausomą valdymą, o jų ekonominė ir finansinė elgsena yra tokia pati kaip finansų bendrovių. Šiuo atveju jie laikomi atskirais instituciniais vienetais. Tai gali būti finansų bendrovių nerezidentų filialai.

Finansų bendrovių subsektoriai

2.66.

Finansų bendrovių sektorius skirstomas į šiuos subsektorius:

a)

centrinis bankas (S.121);

b)

indėlių bendrovės, išskyrus centrinį banką (S.122);

c)

pinigų rinkos fondai (PRF) (S.123);

d)

ne PRF investiciniai fondai (S.124);

e)

kiti finansiniai tarpininkai, išskyrus draudimo bendroves ir pensijų fondus (S.125);

f)

finansiniai pagalbininkai (S.126);

g)

priklausomos finansų įstaigos ir pinigų skolintojai (S.127);

h)

draudimo bendrovės (S.128); ir

i)

pensijų fondai (S.129).

Finansų bendrovių subsektorių sujungimas

2.67.

Pinigų finansų įstaigas (PFĮ), kaip jas apibrėžia ECB, sudaro visi šiems subsektoriams: centrinis bankas (S.121), indėlių bendrovės, išskyrus centrinį banką (S.122), ir PRF (S.123) priskiriami instituciniai vienetai.

2.68.

Kitoms pinigų finansų įstaigoms priskiriami tie finansiniai tarpininkai, per kuriuos centrinio banko (S.121) pinigų politikos poveikis perduodamas kitiems ekonomikos vienetams. Tai indėlių bendrovės, išskyrus centrinį banką (S.122) ir PRF (S.123).

2.69.

Su rizikos mažinimu susiję finansiniai tarpininkai – draudimo bendrovės ir pensijų fondai (DBPF). Juos sudaro draudimo bendrovių (S.128) ir pensijų fondų (S.129) subsektoriai.

2.70.

Finansų bendroves, išskyrus PFĮ ir DBPF, sudaro šie subsektoriai: ne PRF investiciniai fondai (S.124), kiti finansiniai tarpininkai, išskyrus draudimo bendroves ir pensijų fondus (S.125), finansiniai pagalbininkai (S.126) ir priklausomos finansų įstaigos ir pinigų skolintojai (S.127).

Finansų bendrovių subsektorių skirstymas į viešąsias, nacionalines privačiąsias ir užsienio kontroliuojamas finansų bendroves

2.71.

Kiekvienas subsektorius, išskyrus S.121 subsektorių, toliau skirstomas taip:

a)

viešosios finansų bendrovės;

b)

nacionalinės privačiosios finansų bendrovės; ir

c)

užsienio kontroliuojamos finansų bendrovės.

Šiam skirstymui naudojami tie patys kriterijai, kaip ir skirstant ne finansų bendroves (žr. 2.51–2.54 dalis).

2.3 lentelė.   Finansų bendrovių sektorius ir subsektoriai

Sektoriai ir subsektoriai

Viešieji

Nacionalinės privačiosios

Kontroliuojamos užsienio subjektų

Finansinės bendrovės

S.12

 

 

 

Pinigų finansinės įstaigos (PFĮ)

Centrinis bankas

S.121

 

 

 

Kitos pinigų finansinės įstaigos (KPFĮ)

Indėlių bendrovės, išskyrus centrinį banką

S.122

S.12201

S.12202

S.12203

PRF

S.123

S.12301

S.12302

S.12303

Finansų bendrovės, išskyrus PFĮ ir Draudimo bendroves ir pensijų fondus (DBPF)

Ne PRF investiciniai fondai

S.124

S.12401

S.12402

S.12403

Kiti finansiniai tarpininkai, išskyrus draudimo bendroves ir pensijų fondus

S.125

S.12501

S.12502

S.12503

Finansiniai pagalbininkai

S.126

S.12601

S.12602

S.12603

Priklausomos finansų įstaigos ir pinigų skolintojai

S.127

S.12701

S.12702

S.12703

DBPF

Draudimo bendrovės (DB)

S.128

S.12801

S.12802

S.12803

Pensijų fondai (PF)

S.129

S.12901

S.12902

S.12903

Centrinis bankas (S.121)

2.72.

Apibrėžtis. Centrinio banko subsektorių (S.121) sudaro visos finansų bendrovės ir kvazibendrovės, kurių pagrindinė paskirtis – leisti į apyvartą pinigus, palaikyti vidinę ir išorinę pinigų vertę ir saugoti visas šalies tarptautines atsargas arba jų dalį.

2.73.

S.121 subsektoriui priskiriami šie finansiniai tarpininkai:

a)

nacionalinis centrinis bankas, taip pat tuo atveju, kai jis yra Europos centrinių bankų sistemos dalis;

b)

iš esmės viešosios kilmės centrinės pinigų institucijos (pvz., institucijos, valdančios tarptautines atsargas ar leidžiančios į apyvartą pinigus), kurios rengia išsamų sąskaitų rinkinį ir gali priimti savarankiškus sprendimus centrinės valdžios atžvilgiu. Kai tokią veiklą vykdo arba centrinė valdžia arba centrinis bankas, atskiras institucinis vienetas nekuriamas.

2.74.

S.121 subsektoriui nepriskiriamos institucijos ir įstaigos, kurios reguliuoja arba prižiūri finansų bendroves ar finansų rinkas, išskyrus centrinį banką. Jos priskiriamos S.126 subsektoriui.

Indėlių bendrovės, išskyrus centrinį banką (S.122)

2.75.

Apibrėžtis. Indėlių bendrovių, išskyrus centrinį banką, subsektorių (S.122) sudaro visos finansų bendrovės ir kvazibendrovės, išskyrus priskiriamas centrinio banko ir PRF subsektoriams, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir kurios verčiasi priimdamos institucinių vienetų indėlius ir (arba) artimus institucinių vienetų indėlių pakaitalus (ne vien tik iš PFĮ) ir savo vardu teikdamos paskolas ir (arba) investuodamos į vertybinius popierius.

2.76.

Indėlių bendrovės, išskyrus centrinį banką, negali būti apibūdinamos tiesiog kaip bankai, nes joms gali būti priskiriamos tokios finansų bendrovės, kurios negali vadintis bankais, ir tokios finansų bendrovės, kurių nebūtų galima pavadinti bankais kai kuriose šalyse, o kai kurios kitos finansų bendrovės, save laikančios bankais, iš tikrųjų gali nebūti indėlių bendrovės. S.122 subsektoriui priskiriami šie finansiniai tarpininkai:

a)

komerciniai bankai, universalūs bankai, „visų paskirčių“ bankai;

b)

taupomieji bankai (įskaitant patikos taupomuosius bankus ir taupomųjų bankų ir paskolų asociacijas);

c)

pašto žiro įstaigos, pašto bankai, žiro bankai;

d)

kaimo kredito bankai, žemės ūkio kredito bankai;

e)

kooperatiniai kredito bankai, kredito unijos;

f)

specializuotieji bankai (pvz., prekybinio tarpininkavimo bankai, emisijos bankai, privatūs bankai); ir

g)

elektroninių pinigų įstaigos, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas.

2.77.

S.122 subsektoriui taip pat priskiriami toliau nurodyti finansiniai tarpininkai, kai jų veikla – gauti grąžintinas lėšas iš visuomenės indėlių ar kita forma, kaip antai nuolatinė ilgalaikių skolos vertybinių popierių emisija:

a)

bendrovės, užsiimančios hipotekinių paskolų teikimu (įskaitant namų statybos finansų įstaigas, hipotekinius bankus ir hipotekines kredito įstaigas);

b)

savivaldos kredito institucijos.

Kitu atveju finansiniai tarpininkai priskiriami S.124 subsektoriui.

2.78.

S.122 subsektoriui nepriskiriama:

a)

pagrindinės buveinės, kurios prižiūri ir valdo kitus grupės, kurią sudaro daugiausia indėlių bendrovės, išskyrus centrinį banką, vienetus, ir kurios nėra indėlių bendrovės. Tokios pagrindinės buveinės priskiriamos S.126 subsektoriui;

b)

ne pelno institucijos, kurios yra laikomos nepriklausomais juridiniais vienetais ir kurios teikia paslaugas indėlių bendrovėms, bet nevykdo finansinio tarpininkavimo veiklos. Jos priskiriamos S.126 subsektoriui; ir

c)

elektroninės pinigų įstaigos, kurių pagrindinė veikla nėra finansinis tarpininkavimas.

PRF (S.123)

2.79.

Apibrėžtis. Pinigų rinkos fondų (S.123) subsektorių sudaro visos finansų bendrovės ir kvazibendrovės, išskyrus priskiriamas centrinio banko ir kredito institucijų subsektoriams, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas. Jos verčiasi išleisdamos institucinių fondų akcijas ar vienetus kaip artimus institucinių vienetų indėlių pakaitalus ir savo vardu investuodamos daugiausia į pinigų rinkos fondų akcijas ir (arba) vienetus, trumpalaikius skolos vertybinius popierius ir (arba) indėlius.

2.80.

S.123 subsektoriui priskiriami šie finansiniai tarpininkai: investiciniai fondai, taip pat investicinės patikos bendrovės, patikos fondai ir kitos kolektyvinio investavimo sistemos, kurių akcijos ar vienetai laikomi artimais indėlių pakaitalais.

2.81.

S.123 subsektoriui nepriskiriama:

a)

pagrindinės buveinės, kurios prižiūri ir valdo daugiausia iš PRF sudarytą grupę, ir kurios nėra PRF. Jos priskiriamos S.126 subsektoriui;

b)

ne pelno institucijos, kurios yra nepriklausomi juridiniai vienetai ir kurios teikia paslaugas PRF, bet nevykdo finansinio tarpininkavimo veiklos. Jos priskiriamos S.126 subsektoriui.

Ne PRF investiciniai fondai (S.124)

2.82.

Apibrėžtis. Ne PRF investicinių fondų (S.124) subsektorių sudaro visos kolektyvinio investavimo sistemos, išskyrus priskiriamas PRF subsektoriui, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas. Jos verčiasi išleisdamos investicinių fondų akcijas ar vienetus, kurie nėra artimi indėlių pakaitalai, ir savo vardu investuodamos daugiausia į finansinį turtą, išskyrus trumpalaikį finansinį turtą, ir nefinansinį turtą (paprastai nekilnojamąjį turtą).

2.83.

Ne PRF investiciniams fondams priskiriamos investicinės patikos bendrovės, patikos fondai ir kitos kolektyvinio investavimo sistemos, kurių investicinių fondų akcijos ar vienetai nelaikomi artimais indėlių pakaitalais.

2.84.

S.124 subsektoriui priskiriami šie finansiniai tarpininkai:

a)

atvirieji investiciniai fondai, kurių investicinių fondų akcijos ar vienetai turėtojų prašymu yra atpirkti ar išpirkti (tiesiogiai arba netiesiogiai) už šių subjektų turtą;

b)

akcinį kapitalą turintys uždarieji investiciniai fondai, kai prie fondo veiklos prisijungiantys investuotojai turi pirkti, o iš fondo pasitraukiantys investuotojai – parduoti esamas akcijas;

c)

nekilnojamojo turto investiciniai fondai;

d)

investiciniai fondai, investuojantys į kitus fondus (fondų fondai);

e)

rizikos draudimo fondai, kuriems priklauso įvairios kolektyvinio investavimo sistemos, susijusios su didelėmis minimaliomis investicijomis, paprastesniu reglamentavimu ir įvairiomis investavimo strategijomis.

2.85.

S.124 subsektoriui nepriskiriama:

a)

pensijų fondai, priklausantys pensijų fondų subsektoriui;

b)

specialiosios paskirties valdžios sektoriaus fondai, vadinami nepriklausomais turto fondais. Specialiosios paskirties valdžios sektoriaus fondai priskiriami priklausomoms finansų įstaigoms, jei klasifikuojami kaip finansų bendrovės. Specialiosios paskirties valdžios sektoriaus fondas priskiriamas valdžios sektoriui ar finansų bendrovių sektoriui pagal 2.27 dalyje pateiktus specialiosios paskirties valdžios sektoriaus fondų vienetams taikomus kriterijus;

c)

pagrindinės buveinės, kurios prižiūri ir valdo daugiausia iš ne PRF investicinių fondų sudarytą grupę ir kurios nėra investiciniai fondai. Jos priskiriamos S.126 subsektoriui;

d)

nepriklausomais juridiniais vienetais laikomos ne pelno institucijos, kurios teikia paslaugas ne PRF investiciniams fondams, bet nevykdo finansinio tarpininkavimo veiklos. Jos priskiriamos S.126 subsektoriui.

Kiti finansiniai tarpininkai, išskyrus draudimo bendroves ir pensijų fondus (S.125)

2.86.

Apibrėžtis. Kitų finansinių tarpininkų, išskyrus draudimo bendroves ir pensijų fondus, (S.125) subsektorių sudaro visos finansų bendrovės ir kvazibendrovės, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas prisiimant įsipareigojimus kitokia forma nei pinigai, indėliai, investicinių fondų akcijos ar susijusius su institucinių vienetų draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemomis.

2.87.

S.125 subsektoriui priskiriami finansiniai tarpininkai, kurių pagrindinė veikla yra susijusi su ilgalaikiu finansavimu. Daugeliu atveju šis sektorius dėl tokios ilgalaikės trukmės skiriamas nuo KPFĮ (S.122 ir S.123) subsektorių. Remiantis tuo, kad nėra įsipareigojimų investicinių fondų akcijų, kurios nelaikomos artimais indėlių ar draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos pakaitalais, forma, galima atskirti ne PRF investicinių fondų (S.124), draudimo bendrovių (S.128) ir pensijų fondų (S.129) subsektorius.

2.88.

Kitų finansinių tarpininkų, išskyrus draudimo bendroves ir pensijų fondus, (S.125) subsektorius toliau skirstomas į finansinių priemonių bendroves, užsiimančias pakeitimo vertybiniais popieriais sandoriais (FPB), vertybinių popierių ir išvestinių finansinių priemonių prekiautojus, skolinimo veiklą vykdančias finansų bendroves ir specializuotas finansų bendroves. Tai parodyta 2.4 lentelėje.

2.4 lentelė.   Kitų finansinių tarpininkų, išskyrus draudimo bendroves ir pensijų fondus, subsektorius (S.125) ir jo skirstymas

Kiti finansiniai tarpininkai, išskyrus draudimo bendroves ir pensijų fondus

finansinių priemonių bendrovės, užsiimančios pakeitimo vertybiniais popieriais sandoriais (FPB);

vertybinių popierių ir išvestinių finansinių priemonių prekiautojai;

skolinimo veiklą vykdančios finansų bendrovės ir

specializuotos finansų bendrovės

2.89.

S.125 subsektoriui nepriskiriamos ne pelno institucijos, kurios yra laikomos nepriklausomais juridiniais vienetais ir kurios teikia paslaugas kitiems finansiniams tarpininkams, bet nevykdo finansinio tarpininkavimo veiklos. Jos priskiriamos S.126 subsektoriui.

Finansinių priemonių bendrovės, užsiimančios pakeitimo vertybiniais popieriais sandoriais (FPB)

2.90.

Apibrėžtis. Finansinių priemonių bendrovės, užsiimančios pakeitimo vertybiniais popieriais sandoriais (FPB) – pakeitimo vertybiniais vienetais sandorius vykdančios įmonės. Instituciniam vienetui nustatytus kriterijus tenkinančios FPB priskiriamos S.125 subsektoriui, kitu atveju jos laikomos neatsiejama patronuojančiosios bendrovės dalimi.

Vertybinių popierių ir išvestinių finansinių priemonių prekiautojai, skolinimo veiklą vykdančios finansų bendrovės ir specializuotos finansų bendrovės

2.91.

Vertybinių popierių ir išvestinių finansinių priemonių prekiautojai (veikiantys savo vardu) yra savo vardu veikiantys finansiniai tarpininkai.

2.92.

Skolinimo veiklą vykdančioms finansų bendrovėms priskiriami, pvz., finansiniai tarpininkai, užsiimantys:

a)

finansine nuoma;

b)

išperkamąja nuoma ir asmenų ar verslo finansavimu; arba

c)

faktoringu.

2.93.

Specializuotos finansų bendrovės yra finansiniai tarpininkai, pvz.:

a)

rizikos kapitalo bendrovės ir plėtros kapitalo bendrovės;

b)

eksportą ir (arba) importą finansuojančios bendrovės; arba

c)

finansiniai tarpininkai, priimantys indėlius ir (arba) artimus indėlių pakaitalus arba imantys paskolas tik iš pinigų finansinių įstaigų; jiems taip pat priskiriami pagrindinių sandorio šalių tarpuskaitos namai, kurie vykdo atpirkimo sandorius tarp PFĮ.

2.94.

Pagrindinės buveinės, kurios prižiūri ir valdo patronuojamųjų bendrovių, kurių pagrindinė veikla – finansinis tarpininkavimas ir (arba) pagalbinė finansinė veikla, grupę, priskiriamos S.126 subsektoriui.

Finansiniai pagalbininkai (S.126)

2.95.

Apibrėžtis. Finansinių pagalbininkų subsektorių (S.126) sudaro visos finansų bendrovės ir kvazibendrovės, kurių pagrindinė veikla yra su finansiniu tarpininkavimu glaudžiai susijusi veikla, tačiau kurios nėra finansiniai tarpininkai.

2.96.

S.126 subsektoriui priskiriamos šios finansų bendrovės ir kvazibendrovės:

a)

draudimo brokeriai, išgelbėto turto ir padaryto nuostolio administratoriai, draudimo ir pensijų konsultantai, kt.;

b)

paskolų brokeriai, vertybinių popierių brokeriai, investicijų konsultantai, kt.;

c)

bendrovės, tvarkančios vertybinių popierių viešą išleidimą;

d)

bendrovės, kurių pagrindinė funkcija – garantuoti vekselius ir kitus dokumentus, juos indosuojant;

e)

bendrovės, kurios tvarko išvestines ir apsidraudimo nuo rizikos priemones, kaip antai apsikeitimo sandorius, pasirinkimo ir būsimuosius sandorius (jų neišleisdamos);

f)

bendrovės, užtikrinančios finansinių rinkų infrastruktūrą;

g)

centrinės finansinių tarpininkų ir finansinių rinkų priežiūros institucijos, kai jos sudaro atskirus institucinius vienetus;

h)

pensijų fondų, savitarpio fondų ir kt. valdytojai;

i)

bendrovės, teikiančios paslaugas akcijų ir draudimo biržoms;

j)

nepriklausomais juridiniais vienetais laikomos ne pelno institucijos, kurios teikia paslaugas finansų bendrovėms, bet nevykdo finansinio tarpininkavimo veiklos (žr. 2.46 dalies d punktą);

k)

mokėjimo įstaigos (padedančios atlikti pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio mokėjimus).

2.97.

Be to, S.126 subsektoriui priskiriamos pagrindinės buveinės, kurių visos patronuojamosios bendrovės ar jų dauguma yra finansų bendrovės.

Priklausomos finansų įstaigos ir pinigų skolintojai (S.127)

2.98.

Apibrėžtis. Priklausomų finansų įstaigų ir pinigų skolintojų (S.127) subsektorių sudaro visos finansų bendrovės ir kvazibendrovės, kurios nevykdo finansinio tarpininkavimo veiklos ir neteikia pagalbinių finansinių paslaugų, o su didžiąja dalimi jų turto ar įsipareigojimų susiję sandoriai nėra sudaromi atviroje rinkoje.

2.99.

Visų pirma S.127 subsektoriui priskiriamos šios finansų bendrovės ir kvazibendrovės:

a)

juridiniai vienetai, tokie kaip patikos fondai, nekilnojamojo turto agentūros, mokėjimo agentūros arba bendrovės, kurių buvimą patvirtina tik registracijos vietos lentelė;

b)

kontroliuojančiosios bendrovės, kurios nuosavybės teise valdo patronuojamųjų bendrovių grupės akcinį kapitalą (kontrolinį akcijų paketą) ir kurių pagrindinė veikla yra tos grupės nuosavybės teisių turėjimas, neteikiant jokios kitos paslaugos įmonėms, kuriose akcinis kapitalas yra laikomas, t. y. jos neadministruoja arba nevaldo kitų vienetų;

c)

SPV, kurie yra priskiriami instituciniams vienetams ir kurie gauna lėšų atvirose rinkose, o jomis naudojasi patronuojančioji bendrovė;

d)

vienetai, kurie tam tikriems klientams teikia finansines paslaugas išskirtinai nuosavomis lėšomis arba rėmėjų lėšomis ir patiriantys su įsipareigojimų nevykdančiu debitoriumi susijusią finansinę riziką. Tokių vienetų pavyzdžiai – pinigų skolintojai ir bendrovės, teikiančios paskolas studentams arba užsienio prekybai remti, iš rėmėjo, kaip antai valdžios sektoriaus vieneto, ne pelno institucijos ir lombardų, kurie daugiausia užsiima skolinimu, gautų lėšų;

e)

specialiosios paskirties valdžios sektoriaus fondai, paprastai vadinami nepriklausomais turto fondais, jei priskiriami finansų bendrovėms.

Draudimo bendrovės (S.128)

2.100.

Apibrėžtis. Draudimo bendrovių (S.128) subsektorių sudaro visos finansų bendrovės ir kvazibendrovės, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas kaip rizikos mažinimo (daugiausia tiesioginio draudimo ar perdraudimo forma) pasekmė (žr. 2.59 dalį).

2.101.

Draudimo bendrovių teikiamos paslaugos:

a)

gyvybės ir ne gyvybės draudimas atskiriems vienetams ar vienetų grupėms;

b)

perdraudimas kitoms draudimo bendrovėms.

2.102.

Ne gyvybės draudimo bendrovės gali teikti tokias draudimo paslaugas:

a)

draudimas nuo gaisro (pvz., komercinės ir privačios nuosavybės);

b)

įsipareigojimų draudimas (nukentėjusiesiems);

c)

transporto priemonių draudimas (žala sau ir civilinė atsakomybė);

d)

jūrų, oro ir sausumos transporto draudimas (įskaitant su energija susijusią riziką);

e)

draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir sveikatos draudimas; arba

f)

finansinis draudimas (garantijų ar laidavimo garantijų suteikimas).

Finansinio draudimo ar kredito draudimo bendrovės, dar vadinamos garantijas suteikiančiais bankais, teikia garantijas arba laidavimo garantijas pakeitimui vertybiniais popieriais ir kitiems kredito produktams remti.

2.103.

Draudimo bendrovės paprastai yra korporuotos bendrovės arba savitarpio fondai. Korporuotos bendrovės nuosavybės teisėmis priklauso akcininkams, daugelis jų yra įtrauktos į vertybinių popierių biržų prekybos sąrašus. Savitarpio fondai nuosavybės teisėmis priklauso jų draudėjams, o gautą pelną jie paskirsto „pelną gaunantiems“ arba „dalyvaujantiems“ draudėjams kaip dividendus arba premijas. Priklausomi draudikai paprastai nuosavybės teisėmis priklauso ne finansų bendrovei ir daugiausia draudžia šios bendrovės akcininkų riziką.

2.1 langelis.   Draudimo rūšys

Draudimo rūšis

Sektorius / subsektorius

Tiesioginis draudimas

Gyvybės draudimas

Draudėjas reguliariai moka draudikui įmokas arba atlieka vienkartinį mokėjimą ir už šiuos mokėjimus draudikas įsipareigoja nurodytą dieną arba iki tos dienos išmokėti gavėjui nustatytą sumą arba mokėti anuitetą.

Draudimo bendrovės

Ne gyvybės draudimas

Draudimas nuo tokios rizikos, kaip nelaimingi atsitikimai, liga, gaisras, paskola, kt.

Draudimo bendrovės

Perdraudimas

Draudiko įsigytas draudimas, kuriuo siekiama apsisaugoti nuo nenumatyto didelio ieškinių skaičiaus ar itin didelių ieškinių.

Draudimo bendrovės

Socialinis draudimas

Socialinė apsauga

Valdžios sektorius įpareigoja dalyvius apsidrausti nuo tam tikros socialinės rizikos

Socialinės apsaugos pensijos

Socialinės apsaugos fondai

Kita socialinė apsauga

Su užimtumu susijęs socialinis draudimas, išskyrus socialinę apsaugą

Darbdaviai gali įdarbinti tik su sąlyga, kad darbuotojai apsidraus nuo tam tikros socialinės rizikos.

Su užimtumu susijusios pensijos

Darbdavio, draudimo bendrovių ir pensijų fondų arba ne pelno organizacijų, teikiančių paslaugas namų ūkiams, sektorius

Kitas su užimtumu susijęs socialinis draudimas

2.104.

S.128 subsektoriui nepriskiriama:

a)

instituciniai vienetai, kurie tenkina abu 2.117 dalyje nurodytus kriterijus. Jie priskiriami S.1314 subsektoriui;

b)

pagrindinės buveinės, kurios prižiūri ir valdo daugiausia iš draudimo bendrovių sudarytą grupę ir kurios nėra draudimo bendrovės. Jos priskiriamos S.126 subsektoriui;

c)

nepriklausomais juridiniais vienetais laikomos ne pelno institucijos, kurios teikia paslaugas draudimo bendrovėms, bet nevykdo finansinio tarpininkavimo veiklos. Jos priskiriamos S.126 subsektoriui.

Pensijų fondai (S.129)

2.105.

Apibrėžtis. Pensijų fondų (S.129) subsektorių sudaro visos finansų bendrovės ir kvazibendrovės, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas kaip apdraustų asmenų socialinės rizikos ir poreikių sujungimo pasekmė (socialinis draudimas). Pensijų fondai kaip socialinio draudimo sistemos suteikia pajamų išėjus į pensiją (ir dažnai skiria išmokas mirties ar negalios atveju).

2.106.

S.129 subsektorių sudaro tik tie socialinio draudimo pensijų fondai, kurie yra nuo juos įsteigusių vienetų atskiri instituciniai vienetai. Tokie autonominiai fondai gali savarankiškai priimti sprendimus ir rengti išsamų sąskaitų rinkinį. Neautonominiai pensijų fondai nėra instituciniai vienetai ir yra juos įsteigusio institucinio vieneto dalis.

2.107.

Pensijų fondų sistemų dalyviai yra, pvz., vienos įmonės ar įmonių grupės samdomieji darbuotojai, filialo ar tam tikros rūšies ekonominės veiklos samdomieji darbuotojai arba tos pačios profesijos asmenys. Draudimo sutartyje gali būti numatytos:

a)

išmokos, mokamos žmonai (vyrui) ir vaikams po apdraustojo asmens mirties;

b)

išmokos, mokamos apdraustajam išėjus į pensiją; ir

c)

išmokos, mokamos apdraustajam tapus neįgaliu.

2.108.

Kai kuriose šalyse nuo visų minėtų rūšių rizikos gali apdrausti gyvybės draudimo bendrovės ir pensijų fondai. Kitose šalyse kai kurių rūšių riziką turi drausti gyvybės draudimo bendrovės. Priešingai nei gyvybės draudimo bendrovės, pensijų fondai pagal įstatymus yra skirti tik tam tikroms samdomųjų darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų grupėms.

2.109.

Pensijų fondų sistemas gali nustatyti darbdaviai arba valdžios sektorius. Be to, samdomųjų darbuotojų vardu jas gali nustatyti draudimo bendrovės arba gali būti įsteigti instituciniai vienetai pensijų išmokoms skirtam turtui laikyti ir valdyti ir pensijoms skirstyti.

2.110.

S.129 subsektoriui nepriskiriama:

a)

instituciniai vienetai, kurie tenkina abu 2.117 dalyje nurodytus kriterijus. Jie priskiriami S.1314 subsektoriui;

b)

pagrindinės buveinės, kurios prižiūri ir valdo daugiausia iš pensijų fondų sudarytą grupę ir kurios nėra pensijų fondai. Jos priskiriamos S.126 subsektoriui;

c)

nepriklausomais juridiniais vienetais laikomos ne pelno institucijos, kurios teikia paslaugas pensijų fondams, bet nevykdo finansinio tarpininkavimo veiklos. Jos priskiriamos S.126 subsektoriui.

Valdžios sektorius (S.13)

2.111.

Apibrėžtis. Valdžios sektorių (S.13) sudaro visi instituciniai vienetai, kurie yra ne rinkos gamintojai, kurių produkcija yra skirta individualiam ir kolektyviniam vartojimui ir kurie yra finansuojami iš privalomų mokėjimų, kuriuos moka kitiems sektoriams priklausantys vienetai ir instituciniai vienetai, kurių pagrindinė veikla yra nacionalinių pajamų ir turto perskirstymas.

2.112.

Valdžios sektoriui (S.13) priskiriami, pvz., šie instituciniai vienetai:

a)

valdžios sektoriaus vienetai, kurie įsteigiami teisinio proceso metu kaip teisminę galią kitų vienetų atžvilgiu ekonominėje teritorijoje turintys vienetai, valdantys ir finansuojantys veiklos, kuria siekiama tiekti bendruomenės labui skirtas ne rinkos prekes ir teikti paslaugas, rūšių grupę;

b)

bendrovė arba kvazibendrovė, kuri yra valdžios sektoriaus vienetas, jei jos produkcija yra daugiausia ne rinkos produkcija ir ją kontroliuoja valdžios sektoriaus vienetas;

c)

nepriklausomais juridiniais vienetais laikomos ne pelno institucijos, kurios yra ne rinkos gamintojai ir kurias kontroliuoja valdžios sektorius;

d)

autonominiai pensijų fondai, kai yra teisinis įsipareigojimas mokėti įmokas ir kai valdžios sektorius valdo lėšas – patvirtina įmokas ir moka išmokas.

2.113.

Valdžios sektorius skirstomas į keturis subsektorius:

a)

centrinė valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus) (S.1311);

b)

krašto (regiono) valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus) (S.1312);

c)

vietos valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus) (S.1313);

d)

socialinės apsaugos fondai (S.1314).

Centrinė valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus) (S.1311)

2.114.

Apibrėžtis. Šiam subsektoriui priskiriami visi šalies administraciniai padaliniai ir kitos centrinės įstaigos, kurių kompetencijai paprastai priklauso visa ekonominė teritorija, išskyrus socialinės apsaugos fondų administravimą.

S.1311 subsektoriui priskiriamos tos ne pelno institucijos, kurias kontroliuoja centrinė valdžia ir kurių kompetencijai priklauso visa ekonominė teritorija.

Rinkos reguliavimo organizacijos, kurios išimtinai arba daugiausia užsiima subsidijų skirstymu, priskiriamos S.1311 subsektoriui. Organizacijos, išimtinai ar daugiausia užsiimančios žemės ūkio ar maisto produktų pirkimu, laikymu ir pardavimu, priskiriamos S.11 sektoriui.

Krašto (regiono) valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus) (S.1312)

2.115.

Apibrėžtis. Šį subsektorių sudaro tokie viešojo administravimo tipai, kurie yra atskiri instituciniai vienetai, vykdantys kai kurias valdžios funkcijas žemesniu nei centrinės valdžios lygmeniu ir aukštesniu nei vietos valdžios institucinių vienetų lygmeniu.

S.1312 subsektoriui priskiriamos tos ne pelno institucijos, kurias kontroliuoja krašto (regiono) valdžia ir kurių kompetencijai priklauso tik krašto (regiono) ekonominės teritorijos.

Vietos valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus) (S.1313)

2.116.

Apibrėžtis. Šiam subsektoriui priskiriamas tų rūšių viešasis administravimas, kurio kompetencijai priklauso tik vietinė ekonominės teritorijos dalis, išskyrus socialinės apsaugos fondų vietos įstaigas.

S.1313 subsektoriui priskiriamos tos ne pelno institucijos, kurias kontroliuoja vietos valdžia ir kurių kompetencijai priklauso tik vietos valdžios ekonominės teritorijos.

Socialinės apsaugos fondai (S.1314)

2.117.

Apibrėžtis. Socialinės apsaugos fondų subsektorių sudaro centriniai, krašto (regiono) ir vietos instituciniai vienetai, kurių pagrindinė veikla yra teikti socialines išmokas ir kurie tenkina šiuos du kriterijus:

a)

pagal teisės aktus arba taisykles tam tikros gyventojų grupės privalo dalyvauti toje sistemoje arba mokėti įmokas; ir

b)

valdžios sektorius yra atsakingas už institucijos valdymą ir už įmokų ir išmokų patvirtinimą ir mokėjimą, nepriklausomai nuo jo, kaip priežiūros institucijos ar darbdavio, vaidmens.

Paprastai nėra tiesioginio ryšio tarp asmens mokamų įmokų dydžio ir jam tenkančios rizikos laipsnio.

Namų ūkiai (S.14)

2.118.

Apibrėžtis. Namų ūkių sektoriui (S.14) priskiriami asmenys ar asmenų grupės, kurie yra vartotojai, taip pat verslininkai, gaminantys rinkos prekes ir teikiantys nefinansines ir finansines paslaugas (rinkos gamintojai), jei prekes gamina ir paslaugas teikia ne atskiri kvazibendrovėmis laikomi vienetai. Šiam sektoriui taip pat priskiriami asmenys ir asmenų grupės, gaminantys prekes ir teikiantys nefinansines paslaugas išimtinai savo galutiniam naudojimui.

Namų ūkius kaip vartotojus galima apibrėžti kaip nedideles grupes asmenų, kurie gyvena tame pačiame būste, kaupia pajamas ir turtą ir bendrai naudoja tam tikras prekes ir paslaugas, daugiausia susijusias su gyvenamosiomis patalpomis ir maistu.

Pagrindiniai namų ūkių ištekliai:

a)

atlygis darbuotojams;

b)

nuosavybės pajamos;

c)

kitų sektorių pervedimai;

d)

įplaukos iš disponavimo rinkos produktais; ir

e)

sąlyginės įplaukos iš produkcijos, skirtos savo galutiniam vartojimui.

2.119.

Namų ūkių sektoriui priskiriama:

a)

pavieniai asmenys arba asmenų grupės, kurių pagrindinė funkcija yra vartojimas;

b)

asmenys, nuolat gyvenantys institucijose, kur ekonominiuose reikaluose jie turi mažai arba visiškai neturi teisių veikti savarankiškai arba priimti savarankiškus sprendimus (pvz., religinių ordinų nariai, gyvenantys vienuolynuose, ilgą laiką ligoninėse besigydantys asmenys, kaliniai, įkalinti ilgam laikui, pagyvenę asmenys, gyvenantys senelių namuose). Laikoma, kad tokie asmenys sudaro vieną institucinį vienetą, t. y. vieną namų ūkį;

c)

pavieniai asmenys arba asmenų grupės, kurių pagrindinė funkcija yra vartojimas ir kurie gamina prekes ir teikia nefinansines paslaugas, skirtas vien tik savo galutiniam naudojimui; sistemoje pateikiamos tik dviejų kategorijų paslaugos, skirtos tik savo galutiniam vartojimui: paslaugos, susijusios su savininkų užimtais būstais, ir namų ūkio paslaugos, kurias teikia samdomieji darbuotojai;

d)

juridinio asmens statuso neturinčios individualiosios įmonės ir partnerystės (išskyrus laikomas kvazibendrovėmis), kurios yra rinkos gamintojai; ir

e)

namų ūkiams paslaugas teikiančios ne pelno institucijos, neturinčios nepriklausomo juridinio statuso arba turinčios nepriklausomą juridinį statusą, bet nesančios labai reikšmingos.

2.120.

2010 m. ESS namų ūkio sektorius skirstomas į šiuos subsektorius:

a)

darbdaviai (S.141) ir savarankiškai dirbantys asmenys (S.142);

b)

samdomieji darbuotojai (S.143);

c)

nuosavybės pajamų gavėjai (S.1441);

d)

pensijų gavėjai (S.1442);

e)

kitų pervedimų gavėjai (S.1443).

2.121.

Namų ūkiai subsektoriams priskiriami pagal viso namų ūkio didžiausių pajamų kategoriją (darbdavių pajamos, atlygis darbuotojams, kt.). Jei namų ūkis gauna daugiau negu vienos tam tikros kategorijos pajamų, klasifikuojama remiantis bendromis kiekvienos kategorijos namų ūkio pajamomis.

Darbdaviai ir savarankiškai dirbantys asmenys (S.141 ir S.142)

2.122.

Apibrėžtis: darbdavių ir savarankiškai dirbančių asmenų subsektorių sudaro grupė namų ūkių, kurių (mišriosios) pajamos (B.3), kurias namų ūkiai, kaip nekorporuotų įmonių savininkai, gauna iš jų, kaip rinkos prekių gamintojų ir paslaugų teikėjų, veiklos, samdant arba nesamdant darbuotojų, yra didžiausias viso namų ūkio pajamų šaltinis, net ir tada, kai jos nesudaro daugiau nei pusės visų namų ūkio pajamų.

Samdomieji darbuotojai (S.143)

2.123.

Apibrėžtis. Samdomųjų darbuotojų subsektorių sudaro grupė namų ūkių, kurių pajamos, gaunamos iš atlygio darbuotojams (D.1), yra didžiausias viso namų ūkio pajamų šaltinis.

Nuosavybės pajamų gavėjai (S.1441)

2.124.

Apibrėžtis. Nuosavybės pajamų gavėjų subsektorių sudaro grupė namų ūkių, kurių nuosavybės pajamos (D.4) yra didžiausias viso namų ūkio pajamų šaltinis.

Pensijų gavėjai (S.1442)

2.125.

Apibrėžtis. Pensijų gavėjų subsektorių sudaro grupė namų ūkių, kurių pajamos, gaunamos iš pensijų, yra didžiausias viso namų ūkio pajamų šaltinis.

Pensijų gavėjų namų ūkiai – namų ūkiai, kurių didžiausias pajamų šaltinis yra senatvės arba kitokios pensijos, įskaitant pensijas iš ankstesnių darbdavių.

Kitų pervedimų gavėjai (S.1443)

2.126.

Apibrėžtis. Kitų pervedimų gavėjų subsektorių sudaro grupė namų ūkių, kurių pajamos, gaunamos iš kitų einamųjų pervedimų, yra didžiausias viso namų ūkio pajamų šaltinis.

Kiti einamieji pervedimai – visi einamieji pervedimai, išskyrus nuosavybės pajamas, pensijas ir asmenų, nuolat gyvenančių institucijose, pajamas.

2.127.

Jei skirstant į sektorius informacijos apie atitinkamus viso namų ūkio pajamų šaltinių įnašus nėra, klasifikavimui naudojamos tiriamojo asmens pajamos. Namų ūkio tiriamasis asmuo – didžiausias pajamas gaunantis asmuo. Jei tokios informacijos nėra, namų ūkiai į subsektorius skirstomi pagal asmens, kuris teigia esąs tiriamasis asmuo, pajamas.

2.128.

Galima remtis kitais namų ūkio skirstymo į subsektorius kriterijais, pvz., namų ūkių kaip verslininkų skirstymas pagal veiklos rūšis: žemės ūkio namų ūkiai ir ne žemės ūkio namų ūkiai.

Namų ūkiams paslaugas teikiančios ne pelno institucijos (S.15)

2.129.

Apibrėžtis. Namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų (S.15) sektorių sudaro ne pelno institucijos, kurios yra atskiri juridiniai vienetai, teikiantys paslaugas namų ūkiams, ir kurie yra privatieji ne rinkos gamintojai. Jų pagrindiniai ištekliai – savanoriškos įmokos grynaisiais arba natūra iš namų ūkių kaip vartotojų, iš valdžios sektoriaus mokėjimų ir nuosavybės pajamų.

2.130.

Kai minėtos institucijos nėra labai svarbios, jos priskiriamos ne namų ūkiams paslaugas teikiančioms ne pelno institucijoms, bet namų ūkių sektoriui (S.14), nes jų sandoriai yra neatsiejami nuo to sektoriaus vienetų. Valdžios sektoriaus kontroliuojamos ne rinkos namų ūkiams paslaugas teikiančios ne pelno institucijos priskiriamos valdžios sektoriui (S.13).

Namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų sektoriui priskiriamos šių pagrindinių rūšių namų ūkiams paslaugas teikiančios ne pelno institucijos, gaminančios namų ūkiams skirtas ne rinkos prekes ir teikiančios paslaugas namų ūkiams:

a)

profesinės sąjungos, specialistų ir mokslininkų draugijos, vartotojų asociacijos, politinės partijos, bažnyčios ir religinės bendruomenės (įskaitant valdžios sektoriaus finansuojamas, bet jos nekontroliuojamas namų ūkiams paslaugas teikiančias ne pelno institucijas), socialiniai, kultūriniai, poilsio ir sporto klubai; ir

b)

kitų institucinių vienetų savanoriškais pervedimais grynaisiais arba natūra finansuojamos labdaros, paramos ir pagalbos organizacijos.

S.15 sektoriui priskiriamos paslaugas vienetams nerezidentams teikiančios labdaros, paramos ir pagalbos agentūros ir nepriskiriami vienetai, kurių narystė suteikia teisę į iš anksto nustatytą prekių ir paslaugų komplektą.

Likusio pasaulio sektorius (S.2)

2.131.

Apibrėžtis. Likusio pasaulio sektoriui (S.2) priskiriama vienetų, neturinčių jiems būdingų funkcijų ir išteklių, grupė; ją sudaro vienetai nerezidentai, vykdantys sandorius su instituciniais vienetais rezidentais arba yra kitaip ekonomiškai susiję su vienetais rezidentais. Šio sektoriaus sąskaitos parodo bendrą ekonominių ryšių, siejančių nacionalinę ekonomiką su likusio pasaulio sektoriumi, vaizdą. Šiam sektoriui priskiriamos ES institucijos ir tarptautinės organizacijos.

2.132.

Likusio pasaulio sektorius nėra tas sektorius, kuriam turi būti rengiamas išsamus sąskaitų rinkinys, nors dažnai patogu jį apibūdinti kaip sektorių. Sektoriai sudaromi skirstant visą ekonomiką, kad būtų gautos labiau vienarūšės institucinių vienetų rezidentų, kurių ekonominės elgsenos principai, tikslai ir funkcijos yra panašūs, grupės. Tai netaikoma likusio pasaulio sektoriui – šio sektoriaus atveju į sistemą įrašomi ne finansų ir finansų bendrovių, ne pelno institucijų, namų ūkių ir valdžios sektoriaus sandoriai ir kiti srautai su instituciniais vienetais nerezidentais ir kiti ekonominiai rezidentų ir nerezidentų ryšiai, pvz., rezidentų ieškiniai nerezidentams.

2.133.

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitose nurodomi tik institucinių vienetų rezidentų ir vienetų nerezidentų sandoriai, taikomos šios išimtys:

a)

vienetų rezidentų teikiamos importuojamų prekių vežimo paslaugos (iki eksportuojančios šalies sienos) nurodomos likusio pasaulio sektoriaus sąskaitose FOB importo verte, net jeigu tas paslaugas teikė vienetai rezidentai;

b)

užsienio kapitalo sandoriai tarp skirtingiems vidaus ekonomikos sektoriams priklausančių rezidentų nurodomi išsamiose likusio pasaulio sektoriaus finansinėse sąskaitose. Šie sandoriai nedaro poveikio šalies finansinei padėčiai likusio pasaulio sektoriaus atžvilgiu, jie veikia atskirų sektorių finansinius ryšius su likusio pasaulio sektoriumi;

c)

šalies įsipareigojimų sandoriai tarp skirtingoms geografinėms zonoms priklausančių nerezidentų nurodomi likusio pasaulio sektoriaus sąskaitų geografiniame suskirstyme. Nors šie sandoriai neturi poveikio šalies bendriems įsipareigojimams likusio pasaulio sektoriui, jie turi įtakos įsipareigojimams atskiroms pasaulio dalims.

2.134.

Likusio pasaulio sektorių (S.2) sudaro:

a)

Europos Sąjungos valstybės narės, institucijos ir įstaigos (S.21):

1)

Europos Sąjungos valstybės narės (S.211);

2)

Europos Sąjungos institucijos ir įstaigos (S.212);

b)

šalys, išskyrus ES valstybes nares, ir tarptautinės organizacijos ne ES rezidentės (S.22).

Gamintojų vienetų skirstymas į sektorius pagal pagrindines standartines juridines nuosavybės formas

2.135.

Toliau pateiktoje apžvalgoje ir 2.31–2.44 dalyse apibendrinami gamintojų vienetų skirstymo į sektorius pasinaudojant standartine pagrindinių institucijų tipų apibūdinimo terminologija principai.

2.136.

Privačiosios ir viešosios bendrovės, kurios yra rinkos gamintojai, skirstomos į:

a)

vienetus, kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas – jie priskiriami ne finansų bendrovių sektoriui (S.11);

b)

institucijas, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir pagalbinė finansinė veikla – jie priskiriami finansų bendrovių sektoriui (S.12).

2.137.

Kooperatyvai ir bendrijos, kurie laikomi nepriklausomais juridiniais vienetais ir yra rinkos gamintojai, skirstomi į:

a)

vienetus, kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas – jie priskiriami ne finansų bendrovių sektoriui (S.11);

b)

institucijas, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir pagalbinė finansinė veikla – jie priskiriami finansų bendrovių sektoriui (S.12).

2.138.

Viešieji gamintojai, kurie pagal specialius teisės aktus laikomi nepriklausomais juridiniais vienetais ir yra rinkos gamintojai, skirstomi į:

a)

vienetus, kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas – jie priskiriami ne finansų bendrovių sektoriui (S.11);

b)

institucijas, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir pagalbinė finansinė veikla – jie priskiriami finansų bendrovių sektoriui (S.12).

2.139.

Viešieji gamintojai, kurie nelaikomi nepriklausomais juridiniais vienetais ir yra rinkos gamintojai, skirstomi į:

a)

jei jos yra kvazibendrovės:

1)

vienetus, kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas – jie priskiriami ne finansų bendrovių sektoriui (S.11);

2)

vienetus, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir pagalbinė finansinė veikla – jie priskiriami finansų bendrovių sektoriui (S.12);

b)

jei jie nėra kvazibendrovės – priskiriami valdžios sektoriui (S.13), nes jie lieka neatsiejama juos kontroliuojančių vienetų dalimi.

2.140.

Nepriklausomais juridiniais vienetais laikomos ne pelno institucijos (asociacijos ir fondai) skirstomos į:

a)

institucijas, kurios yra rinkos gamintojai ir kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas – jie priskiriami ne finansų bendrovių sektoriui (S.11);

b)

institucijas, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir pagalbinė finansinė veikla – jos priskiriamos finansų bendrovių sektoriui (S.12);

c)

institucijas, kurios nėra rinkos gamintojai:

1)

jos priskiriamos valdžios sektoriui (S.13), jei jos yra valdžios sektoriaus kontroliuojami viešieji gamintojai;

2)

jos priskiriamos namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų sektoriui (S.15), jei jos yra privatieji gamintojai.

2.141.

Individualiosios įmonės ir partnerystės, kurios nelaikomos nepriklausomais juridiniais vienetais ir yra rinkos gamintojai, skirstomos į:

a)

jei jos yra kvazibendrovės:

1)

vienetus, kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas – jie priskiriami ne finansų bendrovių sektoriui (S.11);

2)

vienetus, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir pagalbinė finansinė veikla – jie priskiriami finansų bendrovių sektoriui (S.12);

b)

jei jos nėra kvazibendrovės, jos priskiriamos namų ūkių sektoriui (S.14).

2.142.

Pagrindinės buveinės priskiriamos:

a)

ne finansų bendrovių sektoriui (S.11), jei visos bendrovių, kurios yra rinkos gamintojai, grupės vyraujanti veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas (žr. 2.46 dalies e punktą);

b)

finansų bendrovių sektoriui (S.12), jei visos bendrovių grupės vyraujanti veikla yra finansinis tarpininkavimas (žr. 2.65 dalies e punktą).

Kontroliuojančiosios bendrovės, kurios valdo patronuojamųjų bendrovių grupės turtą, visada laikomos finansų bendrovėmis. Kontroliuojančiosios bendrovės valdo bendrovių grupės turtą, bet nevykdo jokios su grupės valdymu susijusios veiklos.

2.143.

2.5 lentelėje pateikiama įvairių pirmiau išvardytų atvejų schema.

2.5 lentelė.   Gamintojų vienetų skirstymas į sektorius pagal pagrindines standartines juridines nuosavybės formas

Gamintojo tipas

Standartinis juridinis aprašymas

Rinkos gamintojai (prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas)

Rinkos gamintojai (finansinis tarpininkavimas)

Ne rinkos gamintojai

Viešieji gamintojai

Privatieji gamintojai

Privačiosios ir viešosios bendrovės

S. 11 ne finansų bendrovės

S.12 finansų bendrovės

 

 

Kooperatyvai ir bendrijos, laikomi nepriklausomais juridiniais vienetais

S. 11 ne finansų bendrovės

S.12 finansų bendrovės

 

 

Viešieji gamintojai, pagal specialius teisės aktus laikomi nepriklausomais juridiniais vienetais

S. 11 ne finansų bendrovės

S.12 finansų bendrovės

 

 

Viešieji gamintojai, nelaikomi nepriklausomais juridiniais vienetais

Turinčios kvazibendrovių savybių

S. 11 ne finansų bendrovės

S.12 finansų bendrovės

 

 

Kitos

 

 

S.13 valdžios sektorius

 

Ne pelno institucijos, laikomos nepriklausomais juridiniais vienetais

S. 11 ne finansų bendrovės

S.12 finansų bendrovės

S.13 valdžios sektorius

S.15 namų ūkiams paslaugas teikiančios ne pelno institucijos

Partnerystės, nelaikomos nepriklausomais juridiniais vienetais

Individualiosios įmonės

Turinčios kvazibendrovių savybių

S. 11 ne finansų bendrovės

S.12 finansų bendrovės

 

 

Kitos

S.14 namų ūkiai

S.14 namų ūkiai

 

 

Pagrindinės buveinės, kurių kontroliuojamų bendrovių grupės vyraujanti veikla yra:

Prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas

S. 11 ne finansų bendrovės

 

 

 

Finansinės paslaugos

 

S.12 finansų bendrovės

 

 

VIETOS VIENETAI PAGAL VEIKLOS RŪŠĮ IR EKONOMINĖS VEIKLOS RŪŠYS

2.144.

Dauguma prekes gaminančių ir paslaugas teikiančių institucinių vienetų tuo pačiu metu vykdo kelių rūšių veiklą. Jie gali vykdyti pagrindinę veiklą, kelių rūšių nepagrindinę veiklą ir pagalbinę veiklą.

2.145.

Laikoma, jog veikla vyksta, kai sujungus tokius išteklius kaip įrenginiai, darbo jėga, gamybos metodai, informacijos tinklai ar produktai, sukuriamos konkrečios prekės arba paslaugos. Veikla apibūdinama pagal gamybos sąnaudas, gamybos procesą ir produkciją.

Veikla gali būti apibūdinama pagal konkretų NACE (2 red.) lygmenį.

2.146.

Jei vienetas vykdo kelių rūšių veiklą, visa veikla, kuri nėra papildoma veikla (žr. 3 skyriaus 3.12 dalį), klasifikuojama pagal bendrąją pridėtinę vertę. Remiantis vyraujančia sukuriama bendrąja pridėtine verte galima atskirti pagrindinę ir nepagrindinę veiklą.

2.147.

Siekiant ištirti gamybos proceso ir naudojimosi prekėmis ir paslaugomis srautus, reikia pasirinkti techninio ir ekonominio pobūdžio santykius pabrėžiančius vienetus. Tai reiškia, kad instituciniai vienetai turi būti suskirstyti į smulkesnius ir labiau vienarūšius vienetus pagal gamybos rūšį. Skirstymas į vietos vienetus pagal veiklos rūšį skirtas būtent šiam reikalavimui patenkinti.

Vietos vienetai pagal veiklos rūšį

2.148.

Apibrėžtis. Vietos vienetas pagal veiklos rūšį (toliau – VPVR) yra vietos vienetą pagal veiklos rūšį atitinkanti VPVR dalis. 2008 NSS ir Tarptautiniame standartiniame gamybinės visų ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje (ISIC) (4 red.) vietos VPVR vadinamas įmone. Vietos VPVR priskiriamos visos gamybą vykdančio institucinio vieneto dalys, prisidedančios prie NACE (2 red.) klasės lygmens (keturių skaitmenų) veiklos, be to, jis atitinka vieną ar daugiau veiklą vykdančių institucinio vieneto padalinių. Institucinio vieneto informacinė sistema turi būti pritaikyta nurodyti ar apskaičiuoti kiekvieno vietos VPVR gamybos vertę, tarpinį vartojimą, atlygį darbuotojams, likutinį perteklių, užimtumą ir bendrojo pagrindinio kapitalo formavimą.

Vietos vienetas – geografiškai apibrėžtoje vietoje esantis institucinis vienetas arba institucinio vieneto dalis, gaminantis prekes ar teikiantis paslaugas.

Vietos VPVR gali sutapti su instituciniu vienetu kaip gamintoju; kita vertus, jis niekada negali priklausyti dviem atskiriems instituciniams vienetams.

2.149.

Jei prekes gaminantis ar paslaugas teikiantis institucinis vienetas vykdo pagrindinę veiklą ir taip pat vienos ar kelių rūšių nepagrindinę veiklą, jis skirstomas į tokį patį vienetų pagal veiklos rūšį skaičių, o nepagrindinė veikla klasifikuojama atskirai nuo pagrindinės veiklos. Papildoma veikla nėra atskiriama nuo pagrindinės ar nepagrindinės veiklos. Tačiau tam tikrai klasifikavimo sistemos kategorijai priskiriami VPVR gali pagaminti kitokio tipo produktus vykdydami nepagrindinę veiklą, kurios negalima atskirai nustatyti iš turimų apskaitos dokumentų. Taigi VPVR gali vykdyti vienos ar kelių rūšių nepagrindinę veiklą.

Ekonominės veiklos rūšis

2.150.

Apibrėžtis. Tam tikros rūšies ekonominei veiklai priskiriama visų vietos VPVR, vykdančių tą pačią ar panašią veiklą, grupė. Išsamiausiu klasifikacijos lygmeniu tam tikros rūšies ekonominei veiklai priskiriami visi vienai NACE (2 red.) klasei (keturių skaitmenų) priskiriami ir todėl tą pačią veiklą, kaip apibrėžta NACE (2 red.), vykdantys vietos VPVR.

Ekonominės veiklos rūšims priskiriami vietos VPVR, gaminantys rinkos prekes ir teikiantys rinkos paslaugas, ir vietos VPVR, gaminantys ne rinkos prekes ir teikiantys ne rinkos paslaugas. Pagal apibrėžtį, tam tikros rūšies ekonominei veiklai priskiriama vietos VPVR, užsiimančių ta pačia gamybine veikla, grupė, neatsižvelgiant į tai, ar instituciniai vienetai, kuriems vietos VPVR priklauso, gamina rinkos ar ne rinkos produkciją.

2.151.

Ekonominės veiklos rūšys skirstomos į tris kategorijas:

a)

ekonominės veiklos rūšys, susijusios su rinkos prekių gamyba ir rinkos paslaugų teikimu (rinkos ekonominės veiklos rūšys) bei prekių ir paslaugų, skirtų savo galutiniam naudojimui, gamyba ir teikimu. Paslaugos savo galutiniam naudojimui – būste gyvenančių būsto savininkų teikiamos apgyvendinimo paslaugos ir namų ūkio paslaugos, kurias teikia samdomi darbuotojai;

b)

ekonominės veiklos rūšys, susijusios su valdžios sektoriaus ne rinkos prekių gamyba ir paslaugų teikimu – valdžios sektoriaus ne rinkos ekonominės veiklos rūšys;

c)

ekonominės veiklos rūšys, susijusios su namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų ne rinkos prekių gamyba ir paslaugų teikimu – namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų ne rinkos ekonominės veiklos rūšys.

Ekonominės veiklos rūšių klasifikavimas

2.152.

Vietos VPVR į ekonominės veiklos rūšių vienetus skirstomi pagal NACE (2 red.) klasifikatorių.

VIENARŪŠĘ GAMYBĄ VYKDANTYS VIENETAI IR VIENARŪŠĖS EKONOMINĖS VEIKLOS RŪŠYS

2.153.

Nagrinėjant gamybos procesą labiausiai tinkamas vienetas – vienarūšę gamybą vykdantis vienetas. Toks vienetas vykdo specifinę veiklą, kurią galima apibūdinti pagal sąnaudas, gamybos procesą ir produkciją.

Vienarūšę gamybą vykdantys vienetai

2.154.

Apibrėžtis. Vienarūšę gamybą vykdantis vienetas vykdo specifinę veiklą, kurią galima apibūdinti pagal sąnaudas, gamybos procesą ir produkciją. Sąnaudas ir produkciją sudarantys produktai apibūdinami pagal fizines savybes, jų apdorojimo laipsnį ir gamybos metodą. Juos galima apibūdinti naudojant produktų klasifikatorių (Produktų pagal veiklos rūšį klasifikatorius CPA). CPA yra produktų klasifikatorius, kurio dedamosios yra suskirstytos pagal ekonominės veiklos rūšies šaltinio kriterijų, kuris apibrėžtas NACE (2 red.) klasifikatoriuje.

Vienarūšės ekonominės veiklos rūšys

2.155.

Apibrėžtis. Vienarūšes ekonominės veiklos rūšis sudaro vienarūšės gamybos vienetų grupė. Vienarūšėms ekonominės veiklos rūšims priskiriama veikla apibūdinama pagal produktų klasifikatoriaus nuorodą. Vienarūšės ekonominės veiklos rūšys yra susijusios tik su tų prekių gamyba ir paslaugų teikimu, kurie nurodyti klasifikatoriuje.

2.156.

Vienarūšės ekonominės veiklos rūšys – ekonominei analizei atlikti skirti vienetai. Vienarūšę gamybą vykdančių vienetų paprastai negalima apskaityti tiesiogiai; duomenys, surinkti atliekant statistines apklausas, turi būti pertvarkyti, kad būtų suformuotos vienarūšės ekonominės veiklos rūšys.

 

3   SKYRIUS

PRODUKTŲ IR NESUKURTO TURTO SANDORIAI

BENDRA PRODUKTŲ SANDORIŲ INFORMACIJA

3.01.

Apibrėžtis. Produktais vadinamos visos prekės ir paslaugos, sukurtos gaminant. Gamybos apibrėžtis pateikta 3.07 dalyje.

3.02.

ESS skiriamos šios pagrindinės produktų sandorių kategorijos:

Sandorių kategorijos

Kodas

Produkcija

P.1

Tarpinis vartojimas

P.2

Galutinio vartojimo išlaidos

P.3

Faktinis galutinis vartojimas

P.4

Bendrojo kapitalo formavimas

P.5

Prekių ir paslaugų eksportas

P.6

Prekių ir paslaugų importas

P.7

3.03.

Produktų sandoriai įrašomi į šias sąskaitas tokia tvarka:

a)

į prekių ir paslaugų sąskaitą produkcija ir importas įrašomi kaip ištekliai, o kiti produktų sandoriai įrašomi kaip panaudojimas;

b)

į gamybos sąskaitą produkcija įrašoma kaip išteklius, o tarpinis vartojimas – kaip panaudojimas; šių dviejų produktų sandorių balansuojamasis straipsnis – bendroji pridėtinė vertė;

c)

į disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaitą galutinio vartojimo išlaidos įrašomos kaip panaudojimas;

d)

į koreguotų disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaitą faktinis galutinis vartojimas įrašomas kaip panaudojimas;

e)

į kapitalo sąskaitą bendrojo kapitalo formavimas įrašomas kaip panaudojimas (nefinansinio turto pokytis);

f)

į prekių ir paslaugų išorės sąskaitą prekių ir paslaugų importas įrašomas kaip išteklius, o prekių ir paslaugų eksportas – kaip panaudojimas.

Daugelis pagrindinių sąskaitų balansuojamųjų straipsnių, pvz., pridėtinė vertė, bendrasis vidaus produktas, nacionalinės pajamos ir disponuojamosios pajamos, apibrėžiami pagal produktų sandorius. Taigi nuo produktų sandorio apibrėžties priklauso tų balansuojamųjų straipsnių apibrėžtis.

3.04.

Į išteklių lentelę produkcija ir importas įrašomi kaip ištekliai (žr. 1.136 dalį). Į panaudojimo lentelę tarpinis vartojimas, bendrojo kapitalo formavimas, galutinio vartojimo išlaidos ir eksportas įrašomi kaip panaudojimas. Į simetrinę sąnaudų ir produkcijos lentelę produkcija ir importas įrašomi kaip ištekliai, o kiti produktų sandoriai – kaip panaudojimas.

3.05.

Produktų išteklių vertė nustatoma bazinėmis kainomis (žr. 3.44 dalį). Produktų panaudojimo vertė nustatoma pirkėjų kainomis (žr. 3.06 dalį). Kai kurių išteklių ir panaudojimų atvejais, pvz., prekių importo ir eksporto, taikomi specifiškesni vertinimo principai.

3.06.

Apibrėžtis.

Pirkėjo kaina – kaina, kurią pirkėjas moka už produktus. Pirkėjo kainą sudaro:

a)

mokesčiai produktams, atėmus subsidijas (išskyrus atskaitomus produktų mokesčius, pvz., PVM);

b)

vežimo mokesčiai, kuriuos pirkėjas apmoka atskirai už atvežimą nurodytu laiku ir į nurodytą vietą;

c)

iš standartinių kainų ar mokesčių atimtos nuolaidos, taikomos perkant didesnį kiekį ar mažos paklausos metu.

Į pirkėjo kainą neįtraukiami:

a)

palūkanos arba mokėjimai už paslaugas, kuriuos reikia mokėti papildomai pagal kredito sutartis;

b)

papildomi mokesčiai už pavėluotą mokėjimą, kai nesumokama perkant produktus nustatytu laikotarpiu.

Jeigu panaudojimo laikas nesutampa su pirkimo laiku, vertė koreguojama, kad būtų atsižvelgta į kainos pokyčius laikui bėgant (panašiai kaip į atsargų kainų pokyčius). Šie pakeitimai svarbūs, jei per vienus metus produktų kainos labai kito.

GAMYBA IR PRODUKCIJA

3.07.

Apibrėžtis. Gamyba yra veikla, vykdoma instituciniam vienetui prižiūrint, valdant ir prisiimant atsakomybę, kurios metu darbas, kapitalas, prekės ir paslaugos panaudojamos prekėms ir paslaugoms sukurti.

Gamyba nelaikomi gamtos procesai, kuriuose žmogus nedalyvauja ar jų nereguliuoja, pvz., nereguliuojamas žuvų išteklių didėjimas tarptautiniuose vandenyse (tačiau žuvų auginimas laikomas gamyba).

3.08.

Gamybai priskiriama:

a)

visų individualių ar kolektyvinių prekių ir paslaugų, tiekiamų ar teikiamų kitiems vienetams, išskyrus jų gamintojus, gamyba;

b)

visų prekių, kurias gamintojai pasilieka savo galutiniam vartojimui ar bendrojo pagrindinio kapitalo formavimui, gamyba savo reikmėms.

Gamybos savo reikmėms (bendrojo pagrindinio kapitalo formavimui) pavyzdžiai: ilgalaikio turto gamyba, pvz., statyba, programinės įrangos kūrimas ir mineralinių išteklių žvalgyba savo bendrojo pagrindinio kapitalo formavimui. Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo sąvoka apibūdinta 3.124–3.138 dalyse.

Namų ūkių prekių gamyba savo reikmėms paprastai yra susijusi su:

1)

būsto statyba savo reikmėms;

2)

žemės ūkio produktų gamyba ir sandėliavimu;

3)

žemės ūkio produktų perdirbimu, pvz., grūdų malimu, vaisių džiovinimu ir konservavimu, pieno produktų, pvz., sviesto ir sūrio, gamyba ir alaus, vyno ir kitų alkoholinių gėrimų gamyba;

4)

kitų pirminių produktų gamyba, pvz., druskos kasyba, durpių gavyba ir vandens tiekimu;

5)

kitu perdirbimu, pvz., audimu, keramikos dirbinių ir baldų gamyba;

c)

savininkų užimtų būstų savo reikmėms teikiamos būsto paslaugos;

d)

buitinės ir asmeninės paslaugos, teikiamos samdomų namų ūkio darbuotojų;

e)

savanoriška veikla, kurios rezultatas – prekės. Pvz., būsto, bažnyčių ar kitų statinių statyba. Savanoriška veikla, kurios rezultatas nėra prekės, pvz., nemokama priežiūra ir valymas, gamybai nepriskiriama.

Veikla, nurodyta a–e punktuose, priskiriama gamybai neatsižvelgiant į tai, ar ji neteisėta ar neregistruota mokesčių, socialinės apsaugos, statistikos ir kitų valdžios institucijų.

Namų ūkių prekių gamyba savo reikmėms įrašoma į sąskaitas, kai jos mastas didelis, t. y. kai ji yra kiekybiškai svarbi, palyginti su visu tos prekės tiekimu šalyje.

Įrašoma tik ši namų ūkių prekių gamyba tik savo reikmėms – būsto statyba ir žemės ūkio produktų gamyba, sandėliavimas ir perdirbimas.

3.09.

Gamybai nepriskiriamos buitinės ir asmeninės paslaugos, teikiamos ir vartojamos tame pačiame namų ūkyje. Gamybai nepriskiriamų buitinių paslaugų, teikiamų pačių namų ūkių, pavyzdžiai:

a)

būsto valymas, apdaila ir priežiūra, nes šią veiklą taip pat dažnai vykdo nuomininkai;

b)

ilgalaikio naudojimo namų ūkių prekių valymas, aptarnavimas ir remontas;

c)

maisto ruošimas ir teikimas;

d)

vaikų priežiūra ir mokymas;

e)

ligonių, sergančiųjų ar vyresnio amžiaus asmenų priežiūra ir

f)

namų ūkio narių ar jų daiktų vežimas.

Gamybai priskiriamos samdomų darbuotojų teikiamos buitinės ir asmeninės paslaugos ir savininkų užimtų būstų paslaugos.

Pagrindinė, nepagrindinė ir pagalbinė veikla

3.10.

Apibrėžtis. Pagrindinė vietos VPVR veikla yra ta veikla, kurios pridėtinė vertė, palyginti su bet kokia kita to vieneto veikla, yra didžiausia. Pagrindinė veikla klasifikuojama pagal NACE (2 red.), pradedant nuo aukščiausio lygmens ir paskui taikant smulkesnius.

3.11.

Apibrėžtis. Nepagrindine veikla vadinama ta veikla, kurią atskiras vietos VPVR vykdo papildydamas pagrindinę. Nepagrindinės veiklos produkcija vadinama nepagrindiniu produktu.

3.12.

Apibrėžtis. Pagalbine veikla vadinama veikla, kurios produkciją ketinama naudoti pačioje įmonėje.

Pagalbinė veikla vykdoma įmonėje tam, kad vietos VPVR būtų sudarytos sąlygos vykdyti pagrindinę ar nepagrindinę veiklą. Visos tokios pagalbinės veiklos sąnaudos (medžiagos, darbas, pagrindinio kapitalo vartojimas ir kt.) laikomos pagrindinės arba nepagrindinės veiklos, kuriai ta pagalbinė veikla yra skirta, sąnaudomis.

Pagalbinės veiklos pavyzdžiai:

a)

pirkimas;

b)

pardavimas;

c)

rinkodara;

d)

apskaita;

e)

duomenų apdorojimas;

f)

vežimas;

g)

sandėliavimas;

h)

techninė priežiūra;

i)

valymas ir

j)

apsaugos paslaugos.

Įmonės gali pasirinkti, ar vykdyti pagalbinę veiklą pačioms, ar pirkti šias paslaugas rinkoje iš specializuotų paslaugų teikėjų.

Kapitalo formavimas savo reikmėms nėra pagalbinė veikla.

3.13.

Pagalbinė veikla negali būti atskirta taip, kad atskiri vienetai vykdytų vien tik ją; ji negali būti atskirta nuo vienetų, kurie teikia paslaugas pagalbinę veiklą vykdantiems vienetams, pagrindinės ar nepagrindinės veiklos. Todėl pagalbinė veikla turi būti įrašoma į vietos VPVR, kuriam šios paslaugos teikiamos.

Pagalbinė veikla gali būti vykdoma kitose patalpose, esančiose kitame regione nei vietos VPVR, kuriam šios paslaugos teikiamos. Griežtas minėtos taisyklės, minimos pirmoje pastraipoje, taikymas geografiniam pagalbinės veiklos skirstymui gali sąlygoti netikslius regionų, kuriuose vykdoma daug pagalbinės veiklos, agreguotus rodiklius. Todėl suderinamai su vieneto rezidento principu ši veikla priskiriama regionui, kuriame vykdoma pagalbinė veikla, o ekonominės veiklos rūšis lieka ta pati kaip ir vietos VPVR, kuriam tos paslaugos teikiamos.

Produkcija (P.1)

3.14.

Apibrėžtis. Produkcija – per ataskaitinį laikotarpį sukurtų produktų visuma.

Produkcijos pavyzdžiai:

a)

prekės ir paslaugos, kurias vienas vietos VPVR teikia kitam vietos VPVR, priklausančiam tam pačiam instituciniam vienetui;

b)

vietos VPVR pagamintos prekės, kurios laikotarpio, per kurį jos pagamintos, pabaigoje priskiriamos atsargoms, neatsižvelgiant į jų tolesnį naudojimą. Per tą patį ataskaitinį laikotarpį ir tame pačiame vietos VPVR pagamintos ir sunaudotos prekės ir paslaugos atskirai nenurodomos. Jos nėra to vietos VPVR produkcijos ar tarpinio vartojimo dalis.

3.15.

Jei institucinį vienetą sudaro daugiau kaip vienas vietos VPVR, to institucinio vieneto produkcija yra jį sudarančių vietos VPVR produkcijos suma, įskaitant tų vietos VPVR vienų kitiems tiekiamą produkciją.

3.16.

2010 m. ESS produkcija skirstoma į trijų rūšių produkciją:

a)

rinkos produkciją (P.11);

b)

produkciją savo galutiniam naudojimui (P.12);

c)

ne rinkos produkciją (P.13).

Taip pat atitinkamai vietos VPVR ir instituciniai vienetai skirstomi į:

a)

rinkos gamintojus;

b)

gamintojus, kurių produkcija skirta savo galutiniam naudojimui;

c)

ne rinkos gamintojus.

Minėtas skirstymas tarp rinkos, savo galutiniam naudojimui ir ne rinkos reikmėms yra labai svarbus, nes:

a)

jis turi įtakos produkcijos ir susijusių sąvokų, pvz., pridėtinės vertės, bendrojo vidaus produkto ir valdžios sektoriaus ir namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI galutinių vartojimo išlaidų, vertės nustatymui;

b)

jis turi įtakos institucinių vienetų klasifikavimui pagal sektorius, pvz., sprendžiant, kurie vienetai priklauso valdžios sektoriui, o kurie – ne.

Remiantis šiuo skirstymu sprendžiama, pagal kokius principus nustatoma produkcijos vertė. Rinkos produkcijos ir savo galutiniam naudojimui skirtos produkcijos vertė nustatoma bazinėmis kainomis. Ne rinkos gamintojų visos produkcijos vertė nustatoma sudedant gamybos sąnaudas. Institucinio vieneto produkcijos vertė nustatoma sudedant visą jo vietos VPVR produkciją, todėl ji priklauso nuo priskyrimo rinkos, savo galutiniam naudojimui skirtos ir ne rinkos produkcijai.

Be to, pagal šį skirstymą instituciniai vienetai klasifikuojami pagal sektorius. Ne rinkos gamintojai priskiriami valdžios sektoriui arba namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų sektoriui.

Skirstoma pradedant nuo aukščiausio lygmens, t. y. iš pradžių skirstomi instituciniai vienetai, po to – vietos VPVR ir galiausiai – jų produkcija.

Produktų lygmeniu produkcija skirstoma į rinkos produkciją, produkciją savo galutiniam naudojimui ir ne rinkos produkciją, atsižvelgiant į gaminančio institucinio vieneto ir vietos VPVR bruožus.

3.17.

Apibrėžtis. Rinkos produkcija vadinama produkcija, kuri yra realizuojama rinkoje arba kurią ketinama realizuoti rinkoje.

3.18.

Rinkos produkcijai priskiriami:

a)

ekonomiškai reikšmingomis kainomis parduodami produktai;

b)

produktai, kuriais mainomasi;

c)

produktai, naudojami atsiskaitant natūra (įskaitant atlygį darbuotojams natūra ir mišriąsias pajamas natūra);

d)

vieno vietos VPVR kitam to paties institucinio vieneto VPVR tiekiami produktai, skirti tarpiniam ar galutiniam naudojimui;

e)

produktai, įrašyti į pagamintų prekių ir nebaigtos gamybos atsargas, skirtas tarpiniam ar galutiniam vartojimui (įskaitant natūralų gyvūnų ir augalų augimą ir nebaigtus statinius, kurių pirkėjas nežinomas).

3.19.

Apibrėžtis. Ekonomiškai reikšmingos kainos – tai kainos, turinčios didelį poveikį produktų kiekiui, kurį gamintojas norėtų tiekti ir kurį pirkėjai norėtų įsigyti. Laikoma, kad kainos ekonomiškai reikšmingos, kai tenkinamos abi šios sąlygos:

a)

gamintojas skatinamas pritaikyti tiekiamą kiekį, siekdamas ilgainiui gauti pelno arba bent jau padengti kapitalo ir kitas sąnaudas, ir

b)

vartotojas, remdamasis nustatytomis kainomis, gali laisvai pasirinkti, pirkti ar nepirkti šių produktų.

Ekonomiškai nereikšmingos kainos gali būti nustatomos norint gauti pajamų ar sumažinti perteklinę paklausą, kai paslaugos teikiamos visiškai nemokamai.

Produkto ekonomiškai reikšminga kaina nustatoma atsižvelgiant į institucinį vienetą ir vietos VPVR, pagaminusį atitinkamą produkciją. Pavyzdžiui, visa namų ūkiams priklausančių neinkorporuotų įmonių produkcija, parduodama kitiems instituciniams vienetams, yra parduodama ekonomiškai reikšmingomis kainomis, todėl ji turi būti laikoma rinkos produkcija. Kitų institucinių vienetų atveju reikia patikrinti, ar jie gali vykdyti rinkos veiklą ekonomiškai reikšmingomis kainomis, visų pirma taikant kiekybinį kriterijų (50 proc.) pagal pardavimo ir gamybos sąnaudų santykį. Kad vienetas būtų priskirtas rinkos gamintojams, nuoseklų kelių metų laikotarpį bent 50 proc. jo sąnaudų turi būti padengiama realizacijos pajamomis.

3.20.

Apibrėžtis. Savo galutiniam naudojimui pagaminta produkcija yra prekės ir paslaugos, skirtos to paties institucinio vieneto galutiniam vartojimui ar kapitalo formavimui.

3.21.

Savo galutiniam vartojimui skirtus produktus gali gaminti tik namų ūkių sektorius. Savo galutiniam vartojimui skirtų produktų pavyzdžiai:

a)

ūkininkų pasiliekami žemės ūkio produktai;

b)

savininkų užimtų būstų paslaugos;

c)

samdomų darbuotojų teikiamos namų ūkių paslaugos.

3.22.

Savo kapitalo formavimui naudojamus produktus gali gaminti bet koks sektorius. Produktai gali būti šie:

a)

mašinų gamyklų pagamintos staklės;

b)

namų ūkių pastatytas būstas arba priestatai;

c)

statyba savo reikmėms, taip pat kelių namų ūkių vykdoma bendra statyba;

d)

savo reikmėms pagaminta programinė įranga;

e)

savo reikmėms vykdomi moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra. Išlaidos moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai kaip pagrindinio kapitalo formavimas įrašytini į sąskaitas tik jei gauti pakankamai patikimi ir palyginami visų valstybių narių įverčiai.

3.23.

Apibrėžtis. Ne rinkos produkcija vadinama kitiems vienetams nemokamai arba ekonomiškai nereikšmingomis kainomis tiekiama produkcija.

Ne rinkos produkcija (P.13) skirstoma į du straipsnius: „Mokėjimai už ne rinkos produkciją“ (P.131), kuriuos sudaro įvairios rinkliavos ir mokėjimai, ir „Kita ne rinkos produkcija“ (P.132), teikiama nemokamai.

Ne rinkos produkcija gaminama dėl šių priežasčių:

a)

gali būti techniškai neįmanoma priversti asmenų mokėti už kolektyvines paslaugas, nes neįmanoma stebėti ir kontroliuoti, kaip jie vartoja šias paslaugas. Kolektyvinių paslaugų teikimą organizuoja valdžios sektoriaus vienetai ir jis finansuojamas lėšomis, kurios nėra gaunamos parduodant, tai yra – mokestinėmis ar kitomis valdžios sektoriaus pajamomis;

b)

be to, valdžios sektoriaus vienetai ir namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI atskiriems namų ūkiams gali gaminti prekes ar teikti paslaugas, už kurias būtų galima imti mokestį, tačiau jis neimamas dėl socialinės ar ekonominės politikos aspektų. Pavyzdžiui, švietimo ar sveikatos paslaugos teikiamos nemokamai arba ekonomiškai nereikšmingomis kainomis.

3.24.

Apibrėžtis. Rinkos gamintojai yra vietos VPVR arba instituciniai vienetai, kurių produkcijos didžioji dalis yra rinkos produkcija.

Jei vietos VPVR arba institucinis vienetas yra rinkos gamintojai, jų pagrindinė produkcija savaime yra rinkos produkcija, nes rinkos produkcijos sąvoka nustatoma priskyrus ją pagaminusius vietos VPVR ir institucinį vienetą rinkos gamintojams, gamintojams, kurių produkcija skirta savo galutiniam naudojimui, arba ne rinkos gamintojams.

3.25.

Apibrėžtis. Gamintojai, kurių produkcija skirta savo galutiniam naudojimui, yra vietos VPVR arba instituciniai vienetai, kurių produkcijos didžioji dalis skirta galutiniam naudojimui tame pačiame instituciniame vienete.

3.26.

Apibrėžtis. Ne rinkos gamintojai yra vietos VPVR arba instituciniai vienetai, kurių produkcijos didžioji dalis teikiama nemokamai arba ekonomiškai nereikšmingomis kainomis.

Instituciniai vienetai. Rinkos gamintojų, gamintojų, kurių produkcija skirta savo galutiniam naudojimui, ir ne rinkos gamintojų skirtumai

3.27.

Institucinių vienetų gamintojų skirstymas į rinkos gamintojus, gamintojus, kurių produkcija skirta savo galutiniam naudojimui, arba ne rinkos gamintojus glaustai pateiktas 3.1 lentelėje. Taip pat pateiktas klasifikavimas pagal sektorius.

3.1 lentelė.   Instituciniams vienetams gaminančių rinkos gamintojų, gamintojų, kurių produkcija skirta savo galutiniam naudojimui, ir ne rinkos gamintojų skirtumai

Institucinio vieneto tipas

Klasifikavimas

Privatusis ar viešasis?

 

NPI ar ne?

Rinkos gamintojas?

Gamintojo tipas

Sektorius (-iai)

1.

Privatieji gamintojai

1.1.

Namų ūkiams priklausančios nekorporuotos įmonės (išskyrus namų ūkiams priklausančias kvazibendroves)

 

 

1.1 = Rinkos arba savo galutiniam naudojimui

Namų ūkiai

 

1.2.

Kiti privatieji gamintojai (įskaitant namų ūkiams priklausančias kvazibendroves)

1.2.1.

Privačiosios NPI

1.2.1.1.

Taip

1.2.1.1 = Rinkos

Bendrovės

 

 

 

1.2.1.2.

Ne

1.2.1.2 = Ne rinkos

Namų ūkiams paslaugas teikiančios ne pelno institucijos

 

 

1.2.2.

Kiti privatieji gamintojai, išskyrus NPI

 

1.2.2 = Rinkos

Bendrovės

2.

Viešieji gamintojai

 

 

2.1.

Taip

2.1 = Rinkos

Bendrovės

 

 

 

2.2.

Ne

2.2 = Ne rinkos

Valdžios sektorius

3.28.

3.1 lentelėje parodyta, kad norint nustatyti, ar institucinis vienetas turėtų būti priskirtas rinkos gamintojams, gamintojams savo galutiniam naudojimui ar ne rinkos gamintojams, nuosekliai atsakoma į tam tikrus klausimus. Visų pirma, nustatoma, ar gamintojas yra privatusis ar viešasis. Viešuosius gamintojus kontroliuoja valdžios sektorius, o kontrolė apibūdinta 2.38 dalyje.

3.29.

Iš 3.1 lentelės matyti, kad privačiųjų gamintojų yra visuose sektoriuose, išskyrus valdžios sektorių. O viešieji gamintojai gali būti priskiriami tik ne finansų bendrovių sektoriui, finansų bendrovių sektoriui ir valdžios sektoriui.

3.30.

Ypatinga privačiųjų gamintojų kategorija – namų ūkiams priklausančios nekorporuotos įmonės. Jos gali būti rinkos gamintojos arba gamintojos, kurių produkcija skirta savo galutiniam naudojimui. Pastarajai kategorijai įmonė priskiriama, jei teikiamos savininkų užimtų būstų paslaugos arba savo reikmėms gaminamos prekės. Visos namų ūkiams priklausančios nekorporuotos įmonės priskiriamos namų ūkių sektoriui, išskyrus namų ūkiams priklausančias kvazibendroves. Pastarosios yra rinkos gamintojos ir priskiriamos ne finansų bendrovių arba finansų bendrovių sektoriams.

3.31.

Kiti privatieji gamintojai skirstomi į privačiąsias ne pelno institucijas ir kitus privačiuosius gamintojus.

Apibrėžtis. Privačioji ne pelno institucija (NPI) – juridinis ar socialinis vienetas, kurio veiklos tikslas – gaminti prekes ir teikti paslaugas, tačiau kurio statusas neleidžia juos įsteigusiems, kontroliuojantiems ar finansuojantiems vienetams gauti iš jų pajamų, pelno ar kitos finansinės naudos. Jei iš šios gamybos veiklos gaunamas pelnas, jo negalima perskirstyti kitiems instituciniams vienetams.

Jei privačioji NPI yra rinkos gamintojas, ji priskiriama ne finansų bendrovių arba finansų bendrovių sektoriams.

Jei privačioji NPI yra ne rinkos gamintojas, ji priskiriama namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI sektoriui, išskyrus tuos atvejus, jei ją kontroliuoja valdžios sektorius. Tokiu atveju privačioji NPI priskiriama valdžios sektoriui.

Visi kiti privatieji gamintojai, išskyrus NPI, yra rinkos gamintojai. Jie priskiriami ne finansų bendrovių arba finansų bendrovių sektoriams.

3.32.

Sprendžiant, ar produkcija ir gamintojai yra rinkos ar ne rinkos, taikytini keli kriterijai. Šiais kriterijais (žr. 3.19 dalį apie ekonomiškai reikšmingas kainas) siekiama įvertinti, ar yra rinkos sąlygos ir ar gamintojo elgsena yra pakankamai nulemta rinkos. Pagal kiekybinį kriterijų parduodant produktus ekonomiškai reikšmingomis kainomis turėtų būti padengiama bent jau dauguma gamybos sąnaudų.

3.33.

Taikant šį kiekybinį „rinkos ar ne rinkos“ kriterijų, pardavimas ir gamybos sąnaudos yra apibrėžiami taip:

a)

Pardavimas yra apyvarta atėmus mokesčius produktams ir pridėjus visus valdžios sektoriaus ar Sąjungos institucijų mokėjimus tos ekonominės veiklos rūšies gamintojams, t. y. įskaitant visus su produkcijos dydžiu ar verte susijusius mokėjimus, tačiau neįskaitant toliau bendrajam deficitui ar skoloms padengti skirtų mokėjimų.

Pagal šią apibrėžtį pardavimas atitinka produkciją bazinėmis kainomis, tačiau:

1)

produkcija bazinėmis kainomis apibrėžiama tik nusprendus, ar produkcija yra rinkos, ar ne rinkos, o pardavimas naudojamas tik nustatant rinkos produkcijos vertę; ne rinkos produkcijos vertė nustatoma pagal sąnaudas;

2)

valdžios sektoriaus mokėjimai viešųjų bendrovių ir kvazibendrovių bendrajam deficitui padengti yra dalis kitų subsidijų produktams, kaip apibrėžta 4.35 dalies c punkte. Todėl į rinkos produkciją bazinėmis kainoms taip pat įrašomi valdžios sektoriaus mokėjimai bendrajam deficitui padengti.

b)

Pardavime neatsižvelgiama į kitus pajamų šaltinius, pvz., vertės padidėjimą (nors jis gali būti įprasta ir prognozuojama verslo pajamų dalis), investicines dotacijas, kitus kapitalo pervedimus (pvz., skolos išpirkimą) ir nuosavybės vertybinių popierių įsigijimą.

c)

Taikant šį kriterijų gamybos sąnaudos yra lygios tarpinio vartojimo, atlygio darbuotojams, pagrindinio kapitalo vartojimo, kitų gamybos mokesčių sumai pridėjus kapitalo sąnaudas. Kitos gamybos subsidijos neatimamos. Siekiant užtikrinti pardavimo ir gamybos sąnaudų sąvokų nuoseklumą, kai taikomas kiekybinis „rinkos ar ne rinkos“ kriterijus, į gamybos sąnaudas neįrašomos visos kapitalo formavimo savo reikmėms sąnaudos. Siekiant paprastumo kapitalo sąnaudos gali būti apibendrintos grynaisiais faktiniais palūkanų mokėjimais. Vis dėlto finansinių paslaugų teikėjų atveju atsižvelgiama į palūkanų mokestį, t. y. koreguojama dėl netiesiogiai apskaičiuotų finansinio tarpininkavimo paslaugų (NAFTAP).

Kiekybinis „rinkos ar ne rinkos“ kriterijus taikomas atsižvelgiant į kelių metų laikotarpį. Jei vienų metų pardavimo apimtis truputį skiriasi nuo kitų, institucinių vienetų (ir jų vietos VPVR ir produkcijos) perklasifikuoti nebūtina.

3.34.

Pardavimą gali sudaryti įvairios dalys. Pavyzdžiui, ligoninių sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų ligoninėje, pardavimas gali būti:

a)

darbdavių įsigijimai, įrašytini kaip jų samdomiesiems darbuotojams mokamos pajamos natūra ir šių darbuotojų galutinio vartojimo išlaidos;

b)

privačių draudimo bendrovių įsigijimai;

c)

socialinės apsaugos fondų ir valdžios sektoriaus įsigijimai, klasifikuojami kaip socialinės išmokos natūra;

d)

nekompensuojami namų ūkių įsigijimai (galutinio vartojimo išlaidos).

Tik kitos gamybos subsidijos ir gautos dovanos (pvz., iš labdaros organizacijų) nelaikomos pardavimu.

Panašus pavyzdys būtų transporto paslaugų pardavimas: įmonės teikiamų transporto paslaugų pardavimas gali atitikti gamintojų tarpinį vartojimą, darbdavių teikiamas pajamas natūra, valdžios sektoriaus socialines išmokas natūra ir namų ūkių nekompensuojamus įsigijimus.

3.35.

Įmonėms paslaugas teikiančios privačios ne pelno institucijos yra ypatingas atvejis. Jos paprastai finansuojamos įvairios formos susijusių įmonių grupės įmokomis. Šios įmokos laikomos ne pervedimais, o mokėjimais už suteiktas paslaugas, t. y. pardavimu. Todėl šios NPI yra rinkos gamintojos ir priskiriamos ne finansų bendrovių arba finansų bendrovių sektoriams.

3.36.

Taikant privačiųjų ar viešųjų NPI pardavimo ir gamybos sąnaudų lyginimo kriterijų, jei visi su produkcijos apimtini susiję mokėjimai įrašomi į pardavimą, tam tikrais atvejais tai gali klaidinti. Tai, pavyzdžiui, gali būti privačių ir viešųjų mokyklų finansavimo atvejis. Valdžios sektoriaus mokėjimus galima sieti su tam tikru moksleivių skaičiumi, tačiau dėl šių mokėjimų su valdžios sektoriumi galima derėtis. Tokiu atveju šie mokėjimai neįrašomi kaip pardavimas, nors jie gali būti tiesiogiai susiję su produkcijos apimties rodikliu, pvz., moksleivių skaičiumi. Todėl daugiausia tokiais mokėjimais finansuojama mokykla laikoma ne rinkos gamintoja.

3.37.

Viešieji gamintojai gali būti rinkos arba ne rinkos gamintojai. Rinkos gamintojai priskiriami ne finansų bendrovių arba finansų bendrovių sektoriams. Jei institucinis vienetas yra ne rinkos gamintojas, jis priskiriamas valdžios sektoriui.

3.38.

Vietos VPVR kaip rinkos gamintojai ir kaip gamintojai savo galutiniam naudojimui negali tiekti ne rinkos produkcijos. Todėl jų produkcija gali būti įrašoma tik kaip rinkos produkcija arba savo galutiniam naudojimui skirta produkcija, ir jų vertė nustatoma atitinkamai (žr. 3.42–3.53 dalis).

3.39.

Vietos VPVR kaip ne rinkos gamintojai gali tiekti rinkos produkciją ir savo galutiniam naudojimui skirtą produkciją kaip nepagrindinę produkciją. Savo galutiniam naudojimui skirtą produkciją sudaro kapitalo formavimas savo reikmėms. Ar produkcija yra rinkos produkcija, iš esmės reikėtų spręsti taikant kokybinį ir kiekybinį „rinkos ar ne rinkos“ kriterijus atskiriems produktams. Pavyzdžiui, ne rinkos gamintojai gali gaminti nepagrindinę rinkos produkciją, jei viešosios ligoninės už kai kurias savo paslaugas nustato ekonomiškai reikšmingas kainas.

3.40.

Kiti pavyzdžiai būtų viešųjų muziejų parduodamos reprodukcijos ir meteorologijos institutų parduodamos orų prognozės.

3.41.

Ne rinkos gamintojai taip pat gali gauti pajamų parduodami savo ne rinkos produkciją ekonomiškai nereikšmingomis kainomis, pvz., muziejų pajamos už bilietus. Šios pajamos gaunamos iš ne rinkos produkcijos. Vis dėlto jei abiejų rūšių pajamas (už bilietus ir pardavus plakatus ir atvirukus) sunku atskirti viena nuo kitos, jas galima bendrai laikyti rinkos produkcijos pajamomis arba ne rinkos produkcijos pajamomis. Pasirinkti reikėtų pagal santykinę pajamų (už bilietus ir pardavus plakatus ir atvirukus) svarbą.

Įrašymo į sąskaitas laikas ir produkcijos vertės nustatymas

3.42.

Produkcija turi būti įrašoma į sąskaitas ir vertinama tada, kai ji sukuriama gaminant.

3.43.

Visos produkcijos vertė nustatoma bazinėmis kainomis, tačiau nustatant toliau išvardytų rūšių produkcijos vertę taikomos atskiros taisyklės:

a)

ne rinkos produkcijos;

b)

ne rinkos gamintojo (vietos VPVR) visos produkcijos;

c)

institucinio vieneto, kurio vietos VPVR yra ne rinkos gamintojas, visos produkcijos.

3.44.

Apibrėžtis. Bazinė kaina yra kaina, kurią gamintojams moka pirkėjas, įsigyjantis pagamintos prekės arba suteiktos paslaugos vienetą, atėmus visus už tą vienetą sumokėtus mokesčius, susijusius su jo gamyba arba pardavimu (t. y. mokesčius gaminiams), ir pridėjus visas tam vienetui skirtas subsidijas, susijusias su jo gamyba arba pardavimu (t. y. subsidijas gaminiams). Į bazinę kainą neįskaičiuojamos transporto išlaidos, kurioms gamintojas išrašo atskiras sąskaitas faktūras. Be to, neįskaičiuojamas finansinio ir nefinansinio turto vertės padidėjimas ir sumažėjimas.

3.45.

Produkcijos savo galutiniam naudojimui (P.12) vertė nustatoma panašių rinkoje parduodamų produktų bazinėmis kainomis. Iš tokios produkcijos gaunamas grynasis likutinis perteklius arba mišriosios pajamos. Pavyzdžiui, grynasis likutinis perteklius gaunamas iš savininkų užimtų būstų paslaugų. Jei panašių produktų bazinės kainos nežinomos, savo reikmėms skirtos produkcijos vertė turėtų būti nustatoma pagal gamybos sąnaudas pridėjus grynąjį likutinį perteklių ar mišriųjų pajamų maržą (išskyrus ne rinkos gamintojų atvejį).

3.46.

Nebaigtos gamybos papildymai vertinami pagamintos produkcijos galiojančia bazine kaina.

3.47.

Norint iš anksto nustatyti nebaigtos gamybos (produkcijos) vertę, naudojamos faktinės patirtos sąnaudos, pridedant apskaičiuotą likutinį perteklių ar mišriųjų pajamų maržą (išskyrus ne rinkos gamintojų atvejį). Išankstinius įverčius vėliau pakeičia įverčiai, gauti pagal pagamintos produkcijos faktinę vertę (kai ji žinoma) per nebaigtos gamybos laikotarpį.

Pagamintos produkcijos vertė gaunama sudėjus:

a)

parduotos ar išmainytos pagamintos produkcijos vertę;

b)

į atsargas įtrauktos pagamintos produkcijos vertę atėmus išėmimus;

c)

savo galutiniam naudojimui skirtos pagamintos produkcijos vertę.

3.48.

Įsigytų nebaigtų pastatų ir statinių vertė nustatoma pagal sąnaudas tos dienos duomenimis, pridėjus apskaičiuotą likutinį perteklių ar mišriųjų pajamų maržą. Marža gaunama, kai vertę galima nustatyti pagal panašių pastatų ir statinių kainas. Įsigyjančios šalies bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo vertę kiekvienu etapu galima nustatyti pagal dalinių mokėjimų sumas, darant prielaidą, kad nebuvo mokėjimų avansu ar įsiskolinimų.

Jei savo reikmėms skirtas statinys nepastatomas per vieną ataskaitinį laikotarpį, produkcijos vertė nustatoma toliau pateiktu metodu. Nustatomas einamuoju laikotarpiu patirtų sąnaudų ir visų statybos laikotarpio sąnaudų santykis. Šis santykis taikomas visai produkcijai galiojančia bazine kaina įvertinti. Jei neįmanoma nustatyti pabaigto statinio vertės galiojančia bazine kaina, ji nustatoma pagal visas gamybos sąnaudas pridėjus grynąjį likutinį perteklių ar mišriųjų pajamų maržą (išskyrus ne rinkos gamintojų atvejus). Jei visa darbo jėga ar jos dalis teikiama nemokamai, pvz., namų ūkių vykdomos kolektyvinės statybos atveju, galimas darbo jėgos sąnaudų įvertis įtraukiamas į visų gamybos sąnaudų įvertį, naudojant panašių darbo sąnaudų atlyginimo normas.

3.49.

Ne rinkos gamintojo (vietos VPVR) visos produkcijos vertė nustatoma pagal visas gamybos sąnaudas, t. y. kaip toliau nurodytų dalykų suma:

a)

tarpinio vartojimo (P.2);

b)

atlygio darbuotojams (D.1);

c)

pagrindinio kapitalo vartojimo (P.51c);

d)

kitų gamybos mokesčių (D.29) atėmus kitas gamybos subsidijas (D.39).

Palūkanų mokėjimai (išskyrus NAFTAP) kaip ne rinkos gamybos sąnaudos neįrašomi. Į ne rinkos gamybos sąnaudas taip pat neįskaičiuojama grynoji kapitalo grąža ar nuosavų negyvenamųjų pastatų, naudojamų ne rinkos gamybai, nuomos vertė.

3.50.

Institucinio vieneto visa produkcija yra visos jį sudarančių vietos VPVR produkcijos vertė. Tai taip pat taikytina instituciniams vienetams, kurie nėra rinkos gamintojai.

3.51.

Jei ne rinkos gamintojai negamina nepagrindinės rinkos produkcijos, ne rinkos produkcijos vertė nustatoma pagal gamybos sąnaudas. Jei ne rinkos gamintojai gamina nepagrindinę rinkos produkciją, jos vertė nustatoma taip, tarsi tai būtų likutinis straipsnis, t. y. kaip visos gamybos sąnaudos atėmus jų gaunamas rinkos produkcijos pajamas.

3.52.

Ne rinkos gamintojų rinkos produkcija vertinama bazinėmis kainomis. Ne rinkos vietos VPVR visa produkcijos, sudarytos iš rinkos, ne rinkos ir savo galutiniam naudojimui skirtos produkcijos, vertė nustatoma pagal gamybos sąnaudų sumą. To vieneto rinkos produkcijos vertę sudaro rinkos produktus pardavus gautos pajamos, o ne rinkos produkcijos vertė, gaunama kaip likutinis dydis – kaip skirtumas tarp visos produkcijos vertės ir rinkos produkcijos bei savo galutiniam naudojimui skirtos produkcijos sumos. Į pajamų, gautų pardavus ne rinkos prekes ar paslaugas už ekonomiškai nereikšmingas kainas, vertę šiuose skaičiavimuose neatsižvelgiama, nes jie yra ne rinkos produkcijos vertės dalis.

3.53.

Toliau CPA skirsnių eilės tvarka pateikiamas išimčių ir paaiškinimų dėl įrašymo į sąskaitas laiko ir produkcijos vertės nustatymo sąrašas.

Žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės produktai (A skirsnis)

3.54.

Žemės ūkio produkcija įrašoma kaip per visą gamybos laikotarpį nuolat gaminama produkcija (ne vien tada, kai nuimamas derlius ar skerdžiami gyvūnai).

Žemės ūkio augalai, stačioji mediena ir maistui auginamos žuvys ar gyvūnai augimo metu laikomi nebaigtos gamybos atsargomis, o užaugus laikomi pagamintos produkcijos atsargomis.

Neauginamų biologinių išteklių pokyčiai, pvz., laisvėje esančių gyvūnų, paukščių, žuvų ar specialiai neauginamų miškų prieaugis, į produkciją neįrašomi.

Pagaminti produktai (C skirsnis). Statybos darbai (F skirsnis)

3.55.

Jei pastatas ar kitas statinys statomas kelis ataskaitinius laikotarpius, kiekvienu laikotarpiu pagaminta produkcija laikoma to laikotarpio pabaigoje parduota pirkėjui, t. y. ji įrašoma ne kaip statybos nebaigta gamyba, o kaip pirkėjo pagrindinio kapitalo formavimas. Laikoma, kad produkcija parduodama pirkėjui etapais. Jei pagal sutartį mokėjimai turi būti atliekami dalimis, produkcijos vertę galima nustatyti pagal dalinių mokėjimų vertę kiekvienu laikotarpiu. Jei galutinis pirkėjas nėra aiškus, nebaigta produkcija kiekvienu laikotarpiu įrašoma kaip nebaigta gamyba.

Didmeninės bei mažmeninės prekybos paslaugos; variklinių transporto priemonių ir motociklų remonto paslaugos (G skirsnis)

3.56.

Didmeninės ir mažmeninės prekybos paslaugų produkcija nustatoma pagal prekybos maržą realizavus perparduoti įsigytas prekes.

Apibrėžtis. Prekybos marža yra skirtumas tarp perparduoti įsigytos prekės faktinės ar sąlyginės pardavimo kainos ir kainos, kurią platintojas būtų mokėjęs, norėdamas pakeisti tą prekę tuo metu, kai ji parduodama ar kitaip perleidžiama.

Kai kurių prekių prekybos marža gali būti neigiama, jei jų pardavimo kaina sumažėja. Neparduotų (netinkamų vartoti ar pavogtų) prekių prekybos marža yra neigiama. Samdomiesiems darbuotojams kaip atlygio natūra dalis suteiktų prekių arba savininkų galutiniam vartojimui paimtų prekių prekybos marža lygi nuliui.

Į prekybos maržą vertės padidėjimas ir sumažėjimas neįtraukiami.

Didmeninės ar mažmeninės prekybos įmonės produkciją galima pavaizduoti taip:

 

produkcijos vertė =

 

pardavimo vertė,

 

pridėjus perparduoti įsigytų prekių, naudojamų tarpiniam vartojimui, atlygio darbuotojams natūra ar kaip mišriosios pajamos natūra, vertę,

 

atėmus perparduoti įsigytų prekių vertę,

 

pridėjus perparduoti skirtų prekių atsargų papildymus,

 

atėmus iš perparduoti skirtų prekių atsargų išimtų prekių vertę,

 

atėmus pasikartojančių nuostolių dėl įprasto nusidėvėjimo, vagysčių ar nenumatytos žalos, vertę.

Vežimas ir sandėliavimas (H skirsnis)

3.57.

Vežimo paslaugų produkcijos vertė nustatoma pagal už prekių ar žmonių vežimą gautinų sumų vertę. Vietos VPVR vežimas savo reikmėms laikomas pagalbine veikla ir atskirai nenurodomas bei į sąskaitas atskirai neįrašomas.

3.58.

Sandėliavimo paslaugų produkcijos vertė yra nebaigtos gamybos papildymo vertė. Atsargomis laikomų prekių kainos padidėjimas neturėtų būti laikomas nebaigta ar baigta gamyba – jis laikomas vertės padidėjimu. Jei vertei padidėjus padidėja kaina, bet kokybė nepasikeičia, tuo laikotarpiu, be sandėliavimo sąnaudų ar tiesioginio sandėliavimo paslaugų įsigijimo, jokia gamyba nevykdoma. Vis dėlto vertės padidėjimas laikomas gamyba šiais trim atvejais:

a)

laikui bėgant prekės kokybė gerėja, pvz., vyno atveju; gamybai priskiriami tik atvejai, kai brendimas yra įprasto gamybos proceso dalis, prekės kokybės gerėjimas yra laikomas gamybos dalimi;

b)

konkrečios prekės pasiūlai ar paklausai įtakos turi sezoniniai veiksniai ir dėl to prekės kaina per metus prognozuojamai keičiasi, nors fizinės prekės savybės gali nesikeisti;

c)

gamybos procesas trunka pakankamai ilgai, todėl prieš pristatant (gana seniai) atliktam darbui taikomos diskonto normos.

3.59.

Daugeliu atvejų atsargomis laikomų prekių kainų pokyčiai nėra nebaigtos gamybos papildymai. Norint nustatyti saugomų prekių vertės padidėjimą sandėliavimo sąnaudų atžvilgiu, galima pasinaudoti numatomu vertės padidėjimu bendros infliacijos normos atžvilgiu per numatytą laikotarpį. Jei vertė padidėja ne tuo numatytu laikotarpiu, ji įrašoma kaip vertės padidėjimas ar sumažėjimas.

Į sandėliavimo paslaugas neįrašomi kainos pokyčiai dėl turimo finansinio turto, vertybių ar kito nefinansinio turto, pvz., žemės ir pastatų.

3.60.

Kelionių agentūrų paslaugų produkcija nustatoma kaip agentūrų mokėjimų už paslaugas (rinkliavos arba komisiniai) vertė, o ne kaip visa keliautojų sumokėta agentūrai suma, įskaitant mokėjimus už trečiųjų šalių teikiamas transporto paslaugas.

3.61.

Kelionių organizatorių paslaugų produkcija nustatoma pagal visas keliautojų išlaidas, sumokėtas tam kelionių organizatoriui.

3.62.

Kelionių agentūros ir kelionių organizatorių paslaugos skiriasi tuo, kad kelionių agentūros tik tarpininkauja keliautojo vardu, o kelionių organizatorių paslaugos yra naujas produktas, kurį sudaro įvairios dedamosios: kelionė, apgyvendinimas ir pramogos.

Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos (I skirsnis)

3.63.

Viešbučių, restoranų ir kavinių teikiamų paslaugų produkcijos vertę sudaro suvartoto maisto, gėrimų ir pan. vertė.

Finansinės ir draudimo paslaugos (K skirsnis). Centrinio banko produkcija

Centrinis bankas teikia šias paslaugas:

a)

pinigų politikos;

b)

finansinio tarpininkavimo;

c)

finansų bendrovių priežiūros.

Centrinio banko produkcija nustatoma pagal jo sąnaudų sumą.

Finansinės ir draudimo paslaugos (K skirsnis). Bendrosios finansinės paslaugos

Finansinėms paslaugoms priskiriama:

a)

finansinis tarpininkavimas (įskaitant draudimo ir pensijų paslaugas);

b)

finansinių pagalbininkų paslaugos ir

c)

kitos finansinės paslaugos.

3.64.

Finansiniu tarpininkavimu vadinamas finansinės rizikos valdymas ir likvidumo keitimas. Šią veiklą vykdančios bendrovės lėšų gauna, pvz., priimdamos indėlius ir išleisdamos vekselius, obligacijas ir kitus vertybinius popierius. Šias ir savo nuosavas lėšas bendrovės naudoja finansiniam turtui įsigyti, skolindamos kitiems ir įsigydamos vekselius, obligacijas ar kitus vertybinius popierius. Finansiniam tarpininkavimui priskiriamos draudimo ir pensijų paslaugos.

3.65.

Pagalbinė finansinė veikla – veikla, kuria sudaromos sąlygos rizikos valdymui ir likvidumo keitimui. Finansiniai pagalbininkai veikia kitų vienetų vardu ir, kai, teikdami tarpininkavimo paslaugas, prisiima finansinius įsipareigojimus ar įsigyja finansinį turtą, jie nerizikuoja.

3.66.

Kitos finansinės paslaugos gali būti stebėjimo, pvz., biržos ir obligacijų rinkos, apsaugos, pvz., brangių juvelyrinių dirbinių ir svarbių dokumentų, prekybos paslaugos, pvz., valiutų biržoje ar prekybos vertybiniais popieriais.

3.67.

Finansines paslaugas teikia beveik vien finansų įstaigos, nes šios paslaugos griežtai prižiūrimos. Pavyzdžiui, jei mažmenininkas nori pasiūlyti kredito priemones klientams, paprastai jas teikia mažmenininko patronuojamoji finansų bendrovė ar kita specializuota finansų įstaiga.

3.68.

Už finansines paslaugas galima atsiskaityti tiesiogiai arba netiesiogiai. Kai kurie finansinio turto sandoriai gali būti susiję ir su tiesioginiais, ir su netiesioginiais mokėjimais. Finansinės paslaugos teikiamos ir apmokamos keturiais pagrindiniais būdais:

a)

finansinės paslaugos teikiamos tiesiogiai apmokant;

b)

finansinės paslaugos apmokamos per palūkanas;

c)

finansinės paslaugos teikiamos įsigyjant ir parduodant / perleidžiant finansinį turtą ir įsipareigojimus finansų rinkose;

d)

finansinės paslaugos teikiamos pagal draudimo ir pensijų sistemas, kurių veikla finansuojama draudimo įmokomis ir santaupų pajamų grąža.

Tiesiogiai apmokant teikiamos finansinės paslaugos

3.69.

Šios finansinės paslaugos teikiamos už tiesioginius mokėjimus ir gali būti labai įvairios, o teikėjai gali būti įvairių rūšių finansų įstaigos. Pavyzdžiui, tiesiogiai apmokant teikiamos tokio pobūdžio paslaugos:

a)

bankai už mokėjimus sutvarko namų ūkiams hipotekos reikalus, valdo investicijų portfelius ar tvarko turtą;

b)

specializuotos institucijos teikia kitoms ne finansų bendrovėms mokamas perėmimo organizavimo ar bendrovių grupės restruktūrizavimo paslaugas;

c)

kredito kortelių bendrovės nustato tam tikrus, paprastai kiekvieno pardavimo procentinės dalies dydžio mokesčius vienetams, kurie priima kredito korteles;

d)

kortelės turėtojas moka tiesioginį kortelės tvarkymo mokestį, paprastai metinį.

Per palūkanas apmokamos finansinės paslaugos

3.70.

Pavyzdžiui, finansinio tarpininkavimo paslaugas teikianti finansų įstaiga (pvz., bankas) priima vienetų, norinčių gauti palūkanas už nenaudojamas lėšas, indėlius ir skolina juos kitiems vienetams, kuriems trūksta lėšų poreikiams patenkinti. Taip bankas sudaro sąlygas pirmajam vienetui skolinti antrajam. Abi šalys moka bankui už suteiktą paslaugą: lėšas skolinantis vienetas moka sutikdamas, kad būtų nustatyta mažesnė nei orientacinė palūkanų norma, o besiskolinantis vienetas moka sutikdamas, kad jam taikoma palūkanų norma būtų didesnė nei orientacinė. Skirtumas tarp bankui besiskolinančių vienetų sumokamos palūkanų normos ir faktiškai indėlininkams sumokamos palūkanų normos yra mokėjimas už NAFTAP.

3.71.

Finansų įstaigos paskolintų lėšų suma retai sutampa su jos turimų indėlių suma. Dalis indėlių lėšų gali būti dar nepaskolinta. Dalis paskolų gali būti finansuojama ne skolintomis, o nuosavomis banko lėšomis. Neatsižvelgiant į finansavimo šaltinį paslauga teikiama už paskolas ir indėlius. Visų paskolų ir indėlių atvejais įskaičiuojama NAFTAP vertė. Šie netiesioginiai mokėjimai taikomi tik finansų įstaigų paskoloms ir jose laikomiems indėliams.

3.72.

Orientacinė palūkanų norma yra vidutinė banko indėlių ir paskolų palūkanų norma. Vis dėlto ji nėra aritmetinis paskolų ar indėlių normų vidurkis. Galima naudoti vyraujančią tarpbankinio skolinimosi ir skolinimo normą. Kiekvienai paskolų ir indėlių valiutai nustatomos skirtingos orientacinės normos, ypač jei operacijose dalyvauja finansų įstaiga nerezidentė.

NAFTAP išsamiai apibūdintos 14 skyriuje.

Finansų paslaugos, teikiamos įsigyjant ir parduodant / perleidžiant finansinį turtą ir įsipareigojimus finansų rinkose

3.73.

Kai finansų įstaiga siūlo parduoti vertybinį popierių (pvz., vekselį ar obligaciją), ji nustato mokėjimą už paslaugą. Pirkimo kaina (pradinė) lygi vertybinio popieriaus numatomai rinkos vertei pridėjus maržą. Dar vienas mokėjimas atliekamas, kai vertybinis popierius parduodamas – pardavėjui pasiūlytai kainai (siūlomai kainai) esant lygiai rinkos vertei atėmus maržą. Pirkimo ir pardavimo kainų maržos taip pat taikomos nuosavybės vertybiniams popieriams, investicinių fondų akcijoms ir užsienio valiutoms. Šios maržos nustatomos už finansinių paslaugų teikimą.

Finansų paslaugos, teikiamos pagal draudimo ir pensijų sistemas, kurių veikla finansuojama draudimo įmokomis ir santaupų pajamų grąža

3.74.

Šiai kategorijai priskiriamos toliau nurodytos finansų paslaugos. Visų šių rūšių veiklos rezultatas – lėšų perskirstymas.

a)

Ne gyvybės draudimas. Pagal ne gyvybės draudimo liudijimą klientas moka draudimo bendrovei įmoką ir pastaroji šią įmoką laiko tol, kol pateikiamas išmokos reikalavimas arba baigiasi draudimo laikotarpis. Draudimo bendrovė investuoja gautą įmoką ir naudoja nuosavybės pajamas kaip papildomą pajamų šaltinį. Nuosavybės pajamos atitinka pajamas, kurių klientas atsisakė, ir laikomos netiesioginiu faktinės įmokos priedu. Draudimo bendrovė nustato tokį faktinių įmokų lygį, kad prie įmokų sumos pridėjus nuosavybės pajamas, gautas tas įmokas investuojant, ir atėmus numatytas išmokas draudimo bendrovei liktų tam tikras pelnas, kuris laikomas draudimo bendrovės produkcija.

Ne gyvybės draudimo produkcija apskaičiuojama taip:

 

visos neperkeltos įmokos,

 

pridėjus netiesioginius įmokų priedus (lygius techninių atidėjinių nuosavybės pajamoms),

 

atėmus koreguotus pateiktus išmokų reikalavimus.

Draudimo bendrovė turi atsargų, sudarytų iš perkeltų įmokų (faktinių įmokų už kitą ataskaitinį laikotarpį) ir numatomų išmokų reikalavimų. Numatomi išmokų reikalavimai yra dar nepateikti reikalavimai arba pateikti, bet dar nepadengti reikalavimai, arba pateikti ir padengti reikalavimai, už kuriuos išmokos dar faktiškai nepervestos. Šios atsargos vadinamos techniniais atidėjiniais ir naudojamos investicijų pajamoms gauti. Vertės padidėjimas ir sumažėjimas nėra draudimo techninių atidėjinių investicijų pajamos. Draudimo techninius atidėjinius galima investuoti į draudimo bendrovės nepagrindinę veiklą, pvz., būsto ar komercinių patalpų nuomą. Šios nepagrindinės veiklos grynasis likutinis perteklius yra draudimo techninių atidėjinių investicijų pajamos.

Apskaičiuojant produkciją reikėtų naudoti koreguotas išmokas, kurias galima nustatyti dvejopai. Pagal prognozių metodą koreguotų išmokų dydis nustatomas naudojant modelį, pagrįstą ankstesne bendrovės mokėtinų išmokų patirtimi. Antrasis metodas pagrįstas apskaitos informacija: koreguotos išmokos gaunamos ex-post, kaip faktiniai pateikti išmokų reikalavimai pridėjus nuostolių svyravimo išlyginimo techninių atidėjinių, t. y. netikėtai didelėms išmokoms atidėtų lėšų, pokytį. Jei nuostolių svyravimo išlyginimo techninių atidėjinių nepakanka koreguotoms išmokoms išlyginti, prie jų rodiklio pridedamos nuosavos lėšos. Svarbu, kad taikant abu šiuos metodus dėl netikėtai didelių išmokų reikalavimų produkcijos įverčiai netampa nestabilūs ir neigiami.

Techninių atidėjinių ir nuostolių svyravimo išlyginimo techninių atidėjinių pokyčiai dėl finansinio reguliavimo nuostatų pakeitimų įrašomi kaip kiti turto apimties pokyčiai; į juos apskaičiuojant produkciją neatsižvelgiama. Jei dėl informacijos trūkumo negalima taikyti nė vieno iš šių metodų koreguotoms išmokoms nustatyti, produkciją galima apskaičiuoti pagal sąnaudų sumą, taip pat atsižvelgiant į įprastą pelną.

Draudikų pelno atveju produkcija gaunama atėmus šio pelno atidėjinių pokytį.

b)

Gyvybės draudimas yra tam tikro pobūdžio taupymo sistema. Keletą metų draudėjas moka įmokas draudimo bendrovei, o ši pasižada ateityje mokėti išmokas. Šios išmokos gali būti nustatomos pagal su sumokėtomis įmokomis susietą formulę arba pagal draudimo bendrovės lėšų investavimo pažangą. Gyvybės draudimo produkcija apskaičiuojama iš esmės vadovaujantis tokiais pat principais kaip ir ne gyvybės draudimo. Vis dėlto dėl įmokų gavimo ir išmokų mokėjimo laiko skirtumo reikia atskirai atsižvelgti į techninių atidėjinių pokyčius. Gyvybės draudimo produkcija susidaro iš:

 

neperkeltų įmokų,

 

pridėjus įmokų priedus, atėmus mokėtinas išmokas,

 

atėmus gyvybės draudimo techninių atidėjinių padidėjimą (pridėjus sumažėjimą).

Tiek gyvybės, tiek ne gyvybės draudimo įmokos apibrėžiamos vienodai. Įmokų priedai yra svarbesni gyvybės draudimo veiklai. Išmokos įrašomos tada, kai jos skiriamos ar išmokamos. Gyvybės draudimo atveju nebūtina nustatyti koreguotą išmokų įvertį, nes jei mokėjimas vykdomas pagal gyvybės draudimo liudijimą, jis nėra tiek pat neprognozuojamai kintamas. Gyvybės draudimo techniniai atidėjiniai kasmet didėja, nes mokamos naujos įmokos ir draudėjams priskiriamos naujos investicijų pajamos (tačiau jie jų neišima), ir mažėja, nes mokamos išmokos. Todėl gyvybės draudimo produkcijos dydį galima apibūdinti kaip skirtumą tarp visų pajamų, gautų investuojant gyvybės draudimo techninius atidėjinius, ir tų pajamų dalies, faktiškai priskirtos draudėjams ir pridėtos prie draudimo techninių atidėjinių.

Jei dėl duomenų trūkumo šis metodas netinka arba jei pagal jį negaunama tinkamų rezultatų, gyvybės draudimo produkciją taip pat galima apskaičiuoti kaip gamybos sąnaudų ir įprasto pelno sumą.

c)

Perdraudimo produkcija turi būti nustatoma taip pat kaip ir ne gyvybės draudimo produkcija, nepriklausomai nuo to, ar perdraudžiami gyvybės draudimo liudijimai ar ne gyvybės draudimo liudijimai.

d)

Socialinio draudimo sistemos produkcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kaip ji organizuota. Sistemų organizavimo būdų pavyzdžiai gali būti šie:

1)

socialinės apsaugos sistemos yra socialinio draudimo sistemos, taikomos visai bendruomenei ir nustatytos bei kontroliuojamos valdžios sektoriaus. Šių sistemų paskirtis – mokėti gyventojams išmokas, susijusias su senatve, negalia ar mirtimi, liga, profesiniais sužeidimais, nedarbu, šeima ar sveikatos priežiūra ir pan. Jei kalbama apie atskirus vienetus, jų produkcija nustatoma taip pat kaip visa ne rinkos produkcija – pagal sąnaudų sumą. Jei atskiri vienetai nenustatomi, socialinės apsaugos produkcija įrašoma į to valdžios sektoriaus lygmens, kuriuo ji veikia, produkciją;

2)

darbdavio socialinio draudimo sistemos produkcijos vertė nustatoma pagal sąnaudų sumą, įskaitant numatomą pagrindinio kapitalo, kuris naudojamas sistemos veikloje, grąžos vertę. Produkcijos vertė apskaičiuojama taip pat kaip tais atvejais, kai darbdavys įkuria atskirą pensijų fondą sistemai valdyti;

3)

kai darbdavys paveda draudimo bendrovei valdyti sistemą savo vardu, produkcijos vertė yra draudimo bendrovės imamas mokestis;

4)

jungtinės darbdavių sistemos produkcijos vertė apskaičiuojama taip pat kaip gyvybės draudimo: ji lygi sistemos investicijų pajamoms, atėmus atidėjinių sumą.

e)

Standartinių paskolų garantijų sistemų produkcija nustatoma atsižvelgiant į susijusį gamintoją. Jei ją valdo rinkos gamintojas, produkcijos vertė apskaičiuojama taip pat kaip ne gyvybės draudimo. Jei sistemą valdo ne rinkos gamintojas, produkcijos vertė lygi sąnaudų sumai.

Nekilnojamojo turto operacijų paslaugos (L skirsnis)

3.75.

Savininkų užimto būstų paslaugų produkcijos vertė yra apskaičiuota nuomos įmokų, kurias būtų mokėjęs nuomininkas už tokį būstą, verte, atsižvelgiant į būsto vietą, netoli esančius patogumus ir pan., taip pat – į paties būsto dydį ir kokybę. Atskirai nuo būsto esančių garažų, kuriuos savininkas naudoja savo galutinio vartojimo reikmėms, susijusioms su būsto naudojimu, produkcijos vertė nustatoma panašiai. Savininkų užimtų būstų, pvz., vasarnamių, nuomos užsienyje vertė į sąskaitas turėtų būti įrašoma ne kaip dalis vidaus gamybos, o kaip paslaugų importas, o atitinkamas grynasis likutinis perteklius – kaip iš likusio pasaulio sektoriaus gautos pirminės pajamos. Nerezidentams priklausantys savininkų užimti būstai į sąskaitas įrašomi taip pat. Butų, išpirktų naudotis tam tikru laikotarpiu, atveju į sąskaitas įrašoma laikotarpio trukmei proporcinga mokėjimo už paslaugas dalis.

3.76.

Norint nustatyti savininkų užimtų būstų paslaugų vertę taikomas sluoksniavimo metodas. Būstų fondas skirstomas sluoksniais pagal vietą, būsto pobūdį ir kitus nuomai įtakos turinčius veiksnius. Nustatant viso būstų fondo būsto nuomos vertę naudojama informacija apie faktines išnuomoto būsto nuomos įmokas. Vidutinė faktinė sluoksnio nuomos įmoka taikoma visiems to sluoksnio būstams. Jei nuomos įmokų informacija gaunama pagal atrankinius tyrimus, viso būstų fondo nuomos įmokų bendrieji dydžiai yra susiję tiek su nuomojamo turto dalimi, tiek su visais savininkų užimtais būstais. Sluoksnio nuomos įmoka nustatoma baziniams metams ir po to ekstrapoliuojama vėlesniems laikotarpiams.

3.77.

Pagal sluoksniavimo metodą savininkų užimtų būstų nuomos įmoka yra nuomos įmoka privačioje rinkoje, nes yra galimybė naudoti būstą be baldų. Sąlyginei nuomos įmokai nustatyti naudojama visose privačios rinkos nuomos sutartyse nustatyta būsto be baldų nuomos įmoka. Taip pat įtraukiamos privačioje rinkoje taikomos nuomos įmokos, kurių dydis mažas dėl valdžios sektoriaus reguliavimo. Jei informaciją pateikė nuomininkas, nurodyta nuomos įmoka koreguojama pridedant lengvatas, mokamas tiesiogiai nuomotojui. Jei minėtosios nuomos imties dydis nepakankamas, galima naudoti nustatytą būsto su baldais nuomos įmoką, pakoregavus dėl su baldais susijusios nuomos dedamosios. Išimtiniais atvejais galima naudoti padidintas valdžios sektoriui priklausančio būsto nuomos įmokas. Nereikėtų naudoti giminaičiams ar samdomiesiems darbuotojams nuomojamo būsto nedidelių nuomos įmokų.

3.78.

Norint gauti visų išnuomotų būstų bendruosius rodiklius taikomas „sluoksniavimo“ metodas. Vidutinis nuomos mokestis, taikomas skaičiavimams ir nustatytas kaip nurodyta pirmiau, tam tikriems nuomos rinkos segmentams gali netikti. Pavyzdžiui, sumažintos būstų su baldas nuomos įmokos ar padidintos valdžios sektoriui priklausančių būstų nuomos įmokos netinka kalbant apie atitinkamus faktiškai išnuomotus būstus. Tokiu atveju reikia atskirų faktiškai išnuomotų arba socialinių būstų sluoksnių, kuriems būtų taikomos atitinkamai vidutinės nuomos įmokos.

3.79.

Jei nuomos rinka nepakankamai didelė, o apgyvendinimas daugiausia yra savininkų užimtuose būstuose, jiems taikomas vartotojų sąnaudų metodas.

Pagal vartotojų sąnaudų metodą būsto paslaugų produkcija yra lygi tarpinio vartojimo, pagrindinio kapitalo vartojimo, kitų gamybos mokesčių atėmus subsidijas ir grynojo likutinio pertekliaus sumai (GLP).

GLP apskaičiuojamas esamų savininkų užimtų būstų grynajai vertei atkuriamosiomis kainomis taikant nuolatinę faktinę metinę pelno normą.

3.80.

Negyvenamųjų pastatų nekilnojamojo turto paslaugų produkcija apskaičiuojama pagal mokėtinų nuomos įmokų vertę.

Profesinės, mokslinės ir techninės paslaugos (M skirsnis). Administracinės ir aptarnavimo paslaugos (N skirsnis)

3.81.

Veiklos nuomos paslaugų, pvz., mašinų ar įrangos nuomos, produkcija apskaičiuojama pagal sumokėtų nuomos įmokų vertę. Veiklos nuoma skiriasi nuo finansinės nuomos, nes pagal finansinę nuomą finansuojamas ilgalaikio turto įsigijimas, kai skolintojas suteikia paskolą skolininkui. Finansinės nuomos mokėjimai yra sudaryti iš pagrindinės sumos grąžinimo dalies, palūkanų ir nedidelio mokėjimo už tiesiogiai suteiktas paslaugas (žr. 15 skyrių „Sutartys, nuomos sutartys ir licencijos“).

3.82.

Moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra (MTTP) yra sisteminga kūrybinė veikla, kuria siekiama padidinti turimas žinias ir jas naudoti kuriant ar plėtojant naujus produktus, taip pat patobulintas esamų produktų versijas ar savybes arba naujus ar veiksmingesnius gamybos procesus. Jei palyginti su pagrindine veikla MTTP yra plataus masto, ji į sąskaitas įrašoma kaip vietos VPVR nepagrindinė veikla. Jei įmanoma, MTTP skiriamas atskiras vietos VPVR.

3.83.

MTTP paslaugų produkcija apskaičiuojama taip:

a)

specializuotų komercinių mokslinių tyrimų laboratorijų ar institutų MTTP vertė nustatoma įprastai – pagal pardavimo, sutarčių, komisinių, rinkliavų ir pan. pajamas;

b)

tos pačios įmonės veiklai skirtos MTTP produkcijos vertė nustatoma pagal įvertintas bazines kainas, kurios būtų mokamos, jei šios paslaugos būtų perkamos iš subrangovų. Jei panašaus pobūdžio MTTP subrangos rinkos nėra, vertė nustatoma kaip gamybos sąnaudų suma pridėjus grynąjį likutinį perteklių ar mišriųjų pajamų maržą (išskyrus ne rinkos gamintojų atveju);

c)

valdžios sektoriaus vienetų, universitetų ir ne pelno mokslinių tyrimų institutų MTTP vertė yra gamybos sąnaudų suma. Ne rinkos MTTP paslaugų teikėjų MTTP pardavimo pajamos į sąskaitas turi būti įrašomos kaip pajamos iš šalutinės rinkos produkcijos.

Išlaidos MTTP atskiriamos nuo išlaidų švietimui ir mokymui. Į jas neįrašomos programinės įrangos kūrimo kaip pagrindinės ar nepagrindinės veiklos sąnaudos.

Viešojo valdymo paslaugos ir gynybos paslaugos, privalomojo socialinio draudimo paslaugos (O skirsnis)

3.84.

Viešojo valdymo paslaugos, gynybos paslaugos ir privalomojo socialinio draudimo paslaugos teikiamos kaip ne rinkos paslaugos ir jų vertė nustatoma atitinkamai.

Švietimo paslaugos (P skirsnis). Žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo paslaugos (Q skirsnis)

3.85.

Švietimo ir sveikatos priežiūros paslaugų srityje aiškiai atskiriami rinkos ir ne rinkos gamintojai, jų rinkos ir ne rinkos produkcija. Pavyzdžiui, valstybinės institucijos (arba kitos institucijos, gaunančios atitinkamas subsidijas) gali kai kurių rūšių švietimo ir gydymo paslaugas teikti už nominalų mokestį, o kitoms švietimo ir specialaus gydymo paslaugoms nustatyti komercinius įkainius. Kitas pavyzdys – tos pačios rūšies paslaugą (pvz., aukštojo išsilavinimo) teikia ir valdžios sektorius, ir komerciniai subjektai.

Į švietimo ir sveikatos priežiūros paslaugas MTTP veikla neįtraukiama; į sveikatos priežiūros paslaugas neįtraukiamos sveikatos priežiūros specialistų mokymo paslaugos, pvz., teikiamos universitetinių ligoninių.

Meno, pramogų ir poilsio organizavimo paslaugos (R skirsnis). Kitos paslaugos (S skirsnis)

3.86.

Knygos, įrašai, filmai, programinė įranga, juostos, diskai ir pan. gaminami dviem etapais ir jų gamyba apskaičiuojama atitinkamai.

1)

pagamintų originalų (intelektinės nuosavybės produktų) produkcija nustatoma remiantis jų kaina, už kurią jie buvo parduoti, o jei jie nebuvo parduodami – remiantis panašių originalų bazine kaina, gamybos sąnaudomis (pridėjus grynąjį likutinį perteklių) arba būsimų pajamų iš jų panaudojimo gamybai diskontuota verte;

2)

šio turto savininkas gali jį naudoti tiesiogiai arba vėliau daryti jo kopijas. Jei savininkas kitiems gamintojams leido naudotis jo originalu gamyboje, visi su licencijomis susiję mokesčiai, komisiniai, autorių honorarai ir pan. yra paslaugų produkcija. Originalo pardavimas yra neigiamas pagrindinio kapitalo formavimas.

Namų ūkių, samdančių personalą, veikla (T skirsnis)

3.87.

Namų ūkių paslaugų, teikiamų samdomų darbuotojų, produkcijos vertė nustatoma pagal sumokėtą atlygį darbuotojams; jai taip pat priskiriamos pajamos natūra, pvz., maistu ar apgyvendinant.

TARPINIS VARTOJIMAS (P.2)

3.88.

Apibrėžtis. Tarpiniam vartojimui priskiriamos prekės ir paslaugos, suvartotos per ataskaitinį laikotarpį gamybos procesams, išskyrus ilgalaikį turtą, kurio vartojimas įrašomas kaip pagrindinio kapitalo vartojimas. Prekės ir paslaugos gamybos procese transformuojamos arba visiškai suvartojamos.

3.89.

Tarpiniam vartojimui priskiriami šie atvejai:

a)

prekės ir paslaugos naudojamos pagalbinei veiklai vykdyti. Pavyzdžiui, įsigijimas, pardavimas, rinkodara, apskaita, duomenų apdorojimas, vežimas, sandėliavimas, eksploatacija, apsauga ir pan. Šios prekės ir paslaugos neatskiriamos nuo prekių ir paslaugų, kurias pagrindinei (ar nepagrindinei) veiklai suvartoja vietos VPVR;

b)

iš kito to paties institucinio vieneto vietos VPVR gautos prekės ir paslaugos;

c)

ilgalaikio turto nuoma, pvz., mašinų, automobilių, programinės įrangos ir pramoginių originalių kūrinių veiklos nuoma;

d)

rinkliavos už trumpalaikes sutartis, nuomos sutartis ir licencijas, priskirtas nesukurtam turtui; tiesioginis tokio nesukurto turto įsigijimas neįtraukiamas;

e)

periodinės ir vienkartinės įmokos ar mokesčiai ne pelno verslo asociacijoms (žr. 3.35 dalį);

f)

pagrindinio kapitalo formavimui nepriskiriami straipsniai, tokie kaip:

1)

nebrangūs įrankiai, naudojami paprastiems darbams, pvz., pjūklai, kastuvai, peiliai, kirviai, plaktukai, atsuktuvai, veržliarakčiai ir kiti įrankiai; nedideli prietaisai, pvz., kišeniniai skaičiuotuvai. Visos išlaidos tokioms ilgalaikio vartojimo prekėms į sąskaitas įrašomos kaip tarpinis vartojimas;

2)

gamybai naudojamo ilgalaikio turto reguliari techninė priežiūra ir remontas;

3)

darbuotojų mokymo, rinkos tyrimų ir panašios paslaugos, perkamos iš išorės tarnybų arba teikiamos atskiro vietos VPVR, priklausančio tam pačiam instituciniam vienetui;

4)

išlaidos MTTP kaip pagrindinio kapitalo formavimas įrašytinos į sąskaitas, jei gauti pakankamai patikimi ir palyginami visų valstybių narių įverčiai;

g)

darbdavių kompensuojamos samdomųjų darbuotojų išlaidos daiktams, būtiniems darbdavio gamybos veiklai, pvz., sutartiniai įsipareigojimai įsigyti įrankius savo reikmėms ar apsauginius drabužius;

h)

darbdavių išlaidos savo ir samdomųjų darbuotojų reikmėms, būtinoms gamybos veiklai. Pavyzdžiai:

1)

kompensacijos, kuriomis atlyginamos samdomųjų darbuotojų kelionių, perkėlimo į kitą darbo vietą, persikraustymo ir pramogų išlaidos, kurias jie patiria eidami savo pareigas;

2)

darbo vietos įrengimas.

Atitinkamų išlaidų sąrašas pateikiamas dalyse, kuriose aptariamas atlygis darbuotojams (D.1) (žr. 4.07 dalį);

i)

ne gyvybės draudimo mokėjimai už paslaugas, mokami vietos VPVR (žr. 16 skyrių „Draudimas“). Kad kaip tarpinis vartojimas būtų įrašomas tik kaip mokėjimas už paslaugas, iš sumokėtų įmokų atimamos, pvz., išmokėtos išmokos ir aktuarinių atidėjinių grynasis pokytis. Aktuarinių atidėjinių grynasis pokytis priskiriamas vietos VPVR kaip dalis sumokėtų įmokų;

j)

gamintojų rezidentų įsigytos NAFTAP;

k)

centrinio banko produkcijos ne rinkos dalis turėtų būti priskiriama tik kitų finansinių tarpininkų tarpiniam vartojimui.

3.90.

Tarpiniam vartojimui nepriskiriama:

a)

pagrindinio kapitalo formavimui priskiriami straipsniai, pvz.:

1)

vertybės;

2)

mineralinių išteklių žvalgyba;

3)

didelio masto patobulinimai, išskyrus būtinus gerai ilgalaikio turto būklei išlaikyti, pvz., renovacija, rekonstrukcija ar išplėtimas;

4)

tiesiogiai įsigyta ar savo reikmėms sukurta programinė įranga;

5)

ginklai ir jų siuntimo į taikinį įranga;

b)

išlaidos nesukurtam turtui įsigyti, pvz., ilgalaikėms sutartims, nuomos sutartims ir licencijoms (žr. 15 skyrių);

c)

darbdavių išlaidos, laikomos darbo užmokesčiu natūra;

d)

valdžios sektoriaus vienetų teikiamos kolektyvinės paslaugos, kurias naudoja rinkos gamintojai arba savo reikmėms produkciją gaminantys vienetai (šios išlaidos laikomos kolektyvinėmis valdžios sektoriaus vartojimo išlaidomis);

e)

per tą patį ataskaitinį laikotarpį ir tame pačiame vietos VPVR pagamintos ir sunaudotos prekės ir paslaugos (jos taip pat į sąskaitas neįrašomos kaip produkcija);

f)

mokėjimai ir rinkliavos už valdžios sektoriaus licencijas, laikomi kitais gamybos mokesčiais;

g)

mokėjimai už licencijas naudoti gamtos išteklius (pvz., žemę), laikomi nuoma, t. y. nuosavybės pajamų mokėjimu.

Tarpinio vartojimo įrašymo į sąskaitas laikas ir vertės nustatymas

3.91.

Tarpiniam vartojimui naudojami produktai į sąskaitas įrašomi ir vertinami tada, kai pradedami naudoti gamybai. Jų vertė nustatoma pagal panašių prekių ar paslaugų pirkėjų kainas naudojimo metu.

3.92.

Gamintojai tiesiogiai neįrašo prekių naudojimo gamybai. Jie įrašo įsigijimus, kuriuos ketinama naudoti gamybai, atėmus tų prekių, laikomų atsargomis, kiekio padidėjimą.

GALUTINIS VARTOJIMAS (P.3, P.4)

3.93.

Taikomos dvi galutinio vartojimo sąvokos:

a)

galutinio vartojimo išlaidos (P.3);

b)

faktinis galutinis vartojimas (P.4).

Galutinio vartojimo išlaidos – išlaidos prekėms ir paslaugoms, kurias namų ūkiai, namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI ir valdžios sektorius naudoja individualiems ir kolektyviniams poreikiams tenkinti. Faktinis galutinis vartojimas, priešingai, yra susijęs su vartojimo prekių ir paslaugų įsigijimu. Šių sąvokų skirtumas susijęs su tuo, kad tam tikros prekės ir paslaugos yra finansuojamos valdžios sektoriaus ar namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI, tačiau teikiamos namų ūkiams kaip socialiniai pervedimai natūra.

Galutinio vartojimo išlaidos (P.3)

3.94.

Apibrėžtis. Galutinio vartojimo išlaidas sudaro institucinių vienetų rezidentų išlaidos prekėms ar paslaugoms, vartojamoms tiesiogiai atskirų asmenų poreikiams ar norams arba kolektyviniams bendruomenės narių poreikiams tenkinti.

3.95.

Namų ūkių galutinio vartojimo išlaidoms priskiriama, pvz.:

a)

savininkų užimtų būstų paslaugos;

b)

pajamos natūra, pvz.:

1)

prekės ir paslaugos, kurias samdomieji darbuotojai gauna kaip pajamas natūra;

2)

namų ūkiams priklausančių nekorporuotų įmonių pagamintos prekės ir suteiktos paslaugos, skirtos namų ūkio narių vartojimui, pavyzdžiui, maistas ir kitos žemės ūkio prekės, savininkų užimtų būstų paslaugos ir namų ūkių paslaugos, teikiamos samdomų darbuotojų (tarnų, virėjų, sodininkų, vairuotojų ir pan.);

c)

tarpiniam vartojimui nepriskiriami straipsniai, tokie kaip:

1)

medžiagos smulkiam būsto remontui ir interjero apdailai, paprastai atliekamai ir nuomininkų, ir savininkų;

2)

medžiagos ilgalaikio vartojimo prekių, taip pat transporto priemonių, priežiūrai ir remontui;

d)

kapitalo formavimu nelaikomi straipsniai, visų pirma ilgalaikio vartojimo prekės, kurios savo funkcijas atlieka keletą ataskaitinių laikotarpių; čia priskiriamos ir tam tikros ilgalaikio vartojimo prekės, kurių nuosavybės teisę įmonė perduoda namų ūkiui;

e)

tiesiogiai apmokamos finansinės paslaugos ir dalis netiesiogiai apskaičiuotų finansinio tarpininkavimo paslaugų, naudojamų namų ūkių galutinio vartojimo tikslais;

f)

draudimo paslaugos pagal netiesioginio mokėjimo už paslaugas dydį;

g)

pensijų fondų paslaugos pagal netiesioginio mokėjimo už paslaugas dydį;

h)

namų ūkių mokėjimai už licencijas, leidimus ir pan., laikomi paslaugų įsigijimu (žr. 4.79 ir 4.80 dalis);

i)

produkcijos įsigijimas ekonomiškai nereikšmingomis kainomis, pvz., muziejų bilietai.

3.96.

Namų ūkių galutinio vartojimo išlaidoms nepriskiriama:

a)

socialiniai pervedimai natūra, pvz., namų ūkių patirtos išlaidos, vėliau kompensuotos socialinės apsaugos sistemų, pvz., tam tikros medicininės išlaidos;

b)

tarpiniam vartojimui arba bendrojo kapitalo formavimui priskiriami straipsniai, pvz.:

1)

namų ūkiams priklausančių nekorporuotų įmonių išlaidos verslo tikslais, pvz., ilgalaikio vartojimo prekėms, kaip antai transporto priemonėms, baldams arba elektros įrangai, įsigyti (bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas), taip pat neilgalaikio vartojimo prekėms, pvz., kurui, įsigyti (laikoma tarpiniu vartojimu);

2)

būsto savininko išlaidos būsto apdailai, priežiūrai ir remontui, kurio nuomininkai paprastai neatlieka (teikiant apgyvendinimo paslaugas jos laikomos tarpiniu vartojimu);

3)

būsto įsigijimas (laikomas bendrojo pagrindinio kapitalo formavimu);

4)

išlaidos vertybėms (laikomos bendrojo pagrindinio kapitalo formavimu);

c)

nesukurto turto įsigijimu laikomi straipsniai, visų pirma žemės įsigijimas;

d)

visi namų ūkių mokėjimai, laikomi mokesčiais (žr. 4.79 ir 4.80 dalis);

e)

periodinės ir vienkartinės įmokos, kiti namų ūkių mokėjimai jiems paslaugas teikiančioms NPI, pvz., profesinėms sąjungoms, profesinėms bendrijoms, vartotojų asociacijoms, bažnyčioms ir socialiniams, kultūros, poilsio ir sporto klubams;

f)

savanoriški namų ūkių pervedimai pinigais arba natūra labdaros ir paramos bei pagalbos organizacijoms.

3.97.

Namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI galutinio vartojimo išlaidos skirstomos į dvi atskiras kategorijas:

a)

namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų, išskyrus kapitalo formavimą savo reikmėms ir namų ūkių ir kitų vienetų išlaidas, vertė;

b)

namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI išlaidos rinkos gamintojų prekėms ar paslaugoms, kurios (nepakeistos) tiekiamos ar teikiamos namų ūkiams vartoti kaip socialiniai pervedimai natūra.

3.98.

Valdžios sektoriaus galutinio vartojimo išlaidos (P.3) skirstomos į dvi kategorijas, panašiai kaip namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI išlaidos:

a)

valdžios sektoriaus pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų vertė (P.1), išskyrus kapitalo formavimą savo reikmėms (atitinka P.12), rinkos produkciją (P.11) ir mokėjimus už ne rinkos produkciją (P.131);

b)

valdžios sektoriaus išlaidos įsigyjamoms rinkos gamintojų prekėms ar paslaugoms, kurios (nepakeistos) tiekiamos ar teikiamos namų ūkiams vartoti kaip socialiniai pervedimai natūra (D.632). Valdžios sektorius sumoka už šias prekiautojų namų ūkiams tiekiamas prekes ar teikiamas paslaugas.

3.99.

Bendrovės galutinio vartojimo išlaidų neturi. Jų įsigyjamos prekės ir paslaugos, atitinkančios namų ūkių vartojamas galutiniam vartojimui, yra panaudojamos tarpiniam vartojimui arba skiriamos samdomiesiems darbuotojams kaip atlygis darbuotojams natūra, t. y. sąlyginės namų ūkių galutinio vartojimo išlaidos.

Faktinis galutinis vartojimas (P.4)

3.100.

Apibrėžtis. Faktinis galutinis vartojimas susideda iš prekių ar paslaugų, institucinių vienetų rezidentų įsigytų tiesiogiai žmogiškiesiems poreikiams (individualiems ar kolektyviniams) tenkinti.

3.101.

Apibrėžtis. Individualaus vartojimo prekės ir paslaugos (toliau – individualios prekės ir paslaugos) – namų ūkio įsigytos prekės ir paslaugos, naudojamos to namų ūkio narių poreikiams ir norams tenkinti. Individualioms prekėms ir paslaugoms būdingos šios savybės:

a)

galima stebėti ir įrašyti individualaus namų ūkio ar jo nario prekių ir paslaugų įsigijimą ir jo laiką;

b)

namų ūkis sutiko, kad prekės ir paslaugos būtų suteiktos, ir imasi būtinų veiksmų joms suvartoti, pvz., lankydamas mokyklą ar gydydamasis ligoninėje;

c)

prekes ir paslaugas įsigijus vienam namų ūkiui, asmeniui ar asmenų grupei, kiti namų ūkiai ar asmenys jų įsigyti negali.

3.102.

Apibrėžtis. Kolektyviniam vartojimui skirtos paslaugos (toliau – kolektyvinės paslaugos) – paslaugos, vienu metu teikiamos visiems bendruomenės nariams arba visiems tam tikros bendruomenės dalies nariams, pvz., visiems namų ūkiams, esantiems tam tikrame regione. Kolektyvinėms paslaugoms būdingos šios savybės:

a)

jos gali būti teikiamos vienu metu visiems bendruomenės nariams arba tam tikroms bendruomenės dalims, esančioms tam tikrame regione ar vietovėje;

b)

šios paslaugos paprastai vartojamos pasyviai ir joms teikti nereikia visų jų vartotojų sutikimo arba aktyvaus dalyvavimo;

c)

kolektyvinės paslaugos teikimas vienam asmeniui nesumažina jos prieinamumo kitiems tos bendruomenės ar bendruomenės dalies nariams.

3.103.

Visos namų ūkių galutinio vartojimo išlaidos yra individualios. Visos namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI teikiamos prekės ir paslaugos laikomos individualiomis.

3.104.

Individualios ir kolektyvinės valdžios sektoriaus vienetų teikiamos prekės ir paslaugos atskiriamos pagal Valstybės funkcijų klasifikatorių (COFOG).

Valdžios sektoriaus galutinio vartojimo išlaidos pagal toliau pateiktas kategorijas laikomos individualaus vartojimo išlaidomis:

a)

7.1.

Medicinos gaminiai, aparatai ir įranga;

7.2.

Ambulatorinės paslaugos;

7.3.

Ligoninių paslaugos;

7.4.

Visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos;

b)

8.1.

Poilsio ir sporto paslaugos;

8.2.

Kultūros paslaugos;

c)

9.1.

Ikimokyklinis ir pradinis mokymas;

9.2.

Vidurinis mokymas;

9.3.

Aukštojo mokslo laipsnio nesuteikiantis mokymas, baigus vidurinį mokymą (poantrinis, ne tretinis);

9.4.

Aukštasis (tretinis) mokymas;

9.5.

Švietimo paslaugos, neskaidomos pagal lygmenis;

9.6.

Papildomos paslaugos švietimo sistemai;

d)

10.1.

Liga ir negalia;

10.2.

Senatvė;

10.3.

Maitintojo netekimas;

10.4.

Šeima ir vaikai;

10.5.

Nedarbas;

10.6.

Būstas;

10.7.

Kita, niekur kitur nepriskirta, socialinė atskirtis.

3.105.

Kitaip tariant, valdžios sektoriaus individualaus vartojimo išlaidos atitinka Individualaus vartojimo išlaidų pagal paskirtį klasifikatoriaus (COICOP) 14 skyrių, sudarytą iš šių grupių:

14.1.

Būstas (atitinka COFOG 10.6 grupę);

14.2.

Sveikata (atitinka COFOG 7.1–7.4 grupes);

14.3.

Poilsis ir kultūra (atitinka COFOG 8.1 ir 8.2 grupes);

14.4.

Švietimas (atitinka COFOG 9.1–9.6 grupes);

14.5.

Socialinė apsauga (atitinka COFOG 10.1–10.5, 10.7 grupes).

3.106.

Likusi valdžios sektoriaus galutinio vartojimo išlaidų dalis yra kolektyvinio vartojimo išlaidos.

Jas sudaro šių COFOG grupių išlaidos:

a)

Bendrosios paslaugos visuomenei (1 skyrius);

b)

Gynyba (2 skyrius);

c)

Viešoji tvarka ir saugumas (3 skyrius);

d)

Ekonomikos reikalai (4 skyrius);

e)

Aplinkos apsauga (5 skyrius);

f)

Būstas ir komunaliniai patogumai (6 skyrius);

g)

Bendrasis administravimas, reguliavimas, bendrosios informacijos sklaida ir statistika (visi skyriai);

h)

Moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra (visi skyriai).

3.107.

Ryšius tarp įvairių vartojimo sąvokų galima pavaizduoti 3.2 lentelėje.

3.2 lentelė.   Išlaidas patiriantis sektorius

 

Valdžios sektorius

Namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Namų ūkiai

Įsigijimai (iš viso)

Individualus vartojimas

X (= socialiniai pervedimai natūra)

X (= socialiniai pervedimai natūra)

X

Namų ūkių faktinis individualus galutinis vartojimas

Kolektyvinis vartojimas

X

0

0

Valdžios sektoriaus faktinis kolektyvinis galutinis vartojimas

Iš viso

Valdžios sektoriaus galutinio vartojimo išlaidos

Namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI galutinio vartojimo išlaidos

Namų ūkių galutinio vartojimo išlaidos

Faktinis galutinis vartojimas = galutinio vartojimo išlaidos (iš viso)

X: taikytina

0: netaikytina

3.108.

Namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI galutinio vartojimo išlaidos yra tik individualios. Visas faktinis galutinis vartojimas lygus namų ūkių faktinio galutinio vartojimo ir valdžios sektoriaus faktinio galutinio vartojimo sumai.

3.109.

Likusio pasaulio sektorius negauna socialinių pervedimų natūra (nors pinigais išreikštų tokių pervedimų yra). Visas faktinis galutinis vartojimas lygus viso galutinio vartojimo išlaidoms.

Galutinio vartojimo išlaidų įrašymo į sąskaitas laikas ir vertės nustatymas

3.110.

Išlaidos prekėms į sąskaitas įrašomos tuo metu, kai pasikeičia jų nuosavybės teisės; išlaidos paslaugoms įrašomos tada, kai galutinai suteikiama paslauga.

3.111.

Išlaidos prekėms, įsigytoms pagal išperkamosios nuomos ar panašų kreditinį susitarimą arba pagal finansinę nuomą, į sąskaitas įrašomos tuo metu, kai prekės pristatomos, net jei nuosavybės teisės tada nesikeičia.

3.112.

Vartojimas savo reikmėms įrašomas tada, kai pagaminama savo galutiniam vartojimui skirta produkcija.

3.113.

Namų ūkių galutinio vartojimo išlaidos į sąskaitas įrašomos pirkėjų kainomis. Taip vadinama kaina, kurią pirkėjas faktiškai sumoka už produktą jį įsigydamas. Išsamiau paaiškinta 3.06 dalyje.

3.114.

Prekių ir paslaugų, teikiamų kaip atlygis natūra samdomiesiems darbuotojams, vertė nustatoma bazinėmis kainomis, jei jos pagamintos darbdavio, arba darbdavio sumokėtomis pirkėjų kainomis, jei darbdavys jas įsigijo.

3.115.

Savo vartojimui skirtų prekių ar paslaugų vertė nustatoma bazinėmis kainomis.

3.116.

Valdžios sektoriaus ar namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI galutinio vartojimo išlaidos jų pagamintiems produktams į sąskaitas įrašomos tuo metu, kai produktai pagaminami; jei kalbama apie valdžios sektoriaus ar namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI paslaugas – kai paslaugos suteikiamos. Galutinio vartojimo išlaidos per rinkos gamintojus teikiamoms prekėms ir paslaugoms į sąskaitas įrašomos tada, kai jos pristatomos ar suteikiamos.

3.117.

Valdžios sektoriaus arba namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI galutinio vartojimo išlaidos (P.3) lygios jų visos produkcijos (P.1) sumai, pridėjus išlaidas namų ūkiams per rinkos gamintojus tiekiamiems produktams (dalis socialinių pervedimų natūra) (D. 632), atėmus kitų vienetų mokėjimus, rinkos produkciją (P.11) ir mokėjimus už ne rinkos produkciją (P.131) ir atėmus kapitalo formavimą savo reikmėms (P.12).

Faktinio galutinio vartojimo įrašymo į sąskaitas laikas ir vertės nustatymas

3.118.

Prekės arba paslaugos laikomos įsigytomis institucinių vienetų tada, kai jie tampa naujaisiais prekių savininkais arba kai tos paslaugos jiems yra suteikiamos.

3.119.

Įsigijimų (faktinio galutinio vartojimo) vertė nustatoma vienetų, kurie patiria tas išlaidas, pirkėjų kainomis.

3.120.

Pervedimai natūra, išskyrus valdžios sektoriaus ir namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI socialinius pervedimus natūra, laikomi pervedimais pinigais. Todėl prekių ar paslaugų vertė į sąskaitas įrašoma kaip juos įsigijusių institucinių vienetų ar sektorių išlaidos.

3.121.

Dviejų agreguotų rodiklių (galutinio vartojimo išlaidų ir faktinio galutinio vartojimo) vertė yra vienoda. Namų ūkių rezidentų prekių ir paslaugų, įsigytų kaip socialiniai pervedimai natūra, vertė nustatoma tokiom pat kainomis, kaip vertinant išlaidų agreguotus rodiklius.

BENDROJO KAPITALO FORMAVIMAS (P.5)

3.122.

Bendrojo kapitalo formavimą sudaro:

a)

bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas (P.51g):

1)

pagrindinio kapitalo vartojimas (P.51c);

2)

grynojo pagrindinio kapitalo formavimas (P.51n);

b)

atsargų pokytis (P.52);

c)

vertybių įsigijimas atėmus pardavimus / perleidimus (P.53).

3.123.

Bendrojo kapitalo formavimas apskaičiuojamas pridėjus pagrindinio kapitalo vartojimą. Grynojo kapitalo formavimas apskaičiuojamas iš bendrojo kapitalo formavimo atėmus pagrindinio kapitalo vartojimą.

Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas (P.51g)

3.124.

Apibrėžtis. Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimą (P.51) sudaro per tam tikrą laikotarpį gamintojų rezidentų įsigytas ilgalaikis turtas, atėmus pardavimus / perleidimus ir pridėjus tam tikrus nesukurto turto vertės padidėjimus dėl gamintojo arba institucinių vienetų gamybinės veiklos. Ilgalaikis turtas yra sukurtas turtas, daugiau nei vienus metus naudojamas gamybai.

3.125.

Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimą sudaro tiek teigiamos, tiek neigiamos vertės:

a)

teigiamos vertės:

1)

įsigytas naujas arba esamas ilgalaikis turtas;

2)

gamintojo pagamintas ir savo reikmėms pasiliktas ilgalaikis turtas (įskaitant savo reikmėms skirtą dar nepabaigtą ar neparuoštą naudoti ilgalaikį turtą);

3)

mainais gautas naujas arba esamas ilgalaikis turtas;

4)

kaip kapitalo pervedimas natūra gautas naujas arba esamas ilgalaikis turtas;

5)

pagal finansinę nuomą įgytas naujas arba esamas ilgalaikis turtas;

6)

ilgalaikio turto ir esamų istorinių paminklų didelio masto patobulinimai;

7)

pakartotinį derlių duodančių gamtos išteklių natūralus augimas;

b)

neigiamos vertės, t. y. ilgalaikio turto pardavimas / perleidimas, įrašomas kaip neigiamas įsigijimas:

1)

parduotas esamas ilgalaikis turtas;

2)

mainais atiduotas esamas ilgalaikis turtas;

3)

kaip kapitalo pervedimas natūra atiduotas esamas ilgalaikis turtas.

3.126.

Ilgalaikio turto pardavimo / perleidimo dedamosioms nepriskiriama:

a)

pagrindinio kapitalo vartojimas (įskaitant numatomą įprastą netyčinį sugadinimą);

b)

išimtiniai nuostoliai, pvz., dėl sausrų ar kitų gaivalinių nelaimių, įrašomi kaip kitas turto apimties pokytis.

3.127.

Išskiriamos šios bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo rūšys:

1)

būstas;

2)

kiti pastatai ir statiniai, įskaitant pagrindinius žemės gerinimus;

3)

mašinos ir įranga, pvz., laivai, automobiliai ir kompiuteriai;

4)

ginklų sistemos;

5)

auginami biologiniai ištekliai, pvz., medžiai ir gyvuliai;

6)

nesukurto turto, pvz., žemės, sutarčių, nuomos sutarčių ir licencijų nuosavybės teisių perdavimo sąnaudos;

7)

MTTP, įskaitant nemokamai teikiamas šias paslaugas. Išlaidos MTTP bus laikomos pagrindinio kapitalo formavimu tik jei gauti labai patikimi ir palyginami valstybių narių įverčiai;

8)

mineralinių išteklių žvalgymas ir vertinimas;

9)

kompiuterių programinė įranga ir duomenų bazės;

10)

pramogų, literatūros ar meno kūrinių originalai;

11)

kitos intelektinės nuosavybės teisės.

3.128.

Pagrindiniam žemės gerinimui priskiriama:

a)

jūros kranto žemės įsavinimas statant dambas, pylimus ir užtvankas;

b)

žemės ploto paruošimas pirmajam auginimui kertant miškus, renkant akmenis ir pan.;

c)

pelkių sausinimas arba dykumų drėkinimas, kasant nutekamuosius griovius, melioracijos arba drėkinimo kanalus; jūros arba upių potvynių bei erozijos stabdymas, statant molus, pylimus, potvynių užtvaras.

Šios veiklos metu gali būti pastatyti dideli nauji statiniai, pvz., pylimai, potvynių užtvaros arba užtvankos, bet šie statiniai patys tiesiogiai nenaudojami prekėms ir paslaugoms gaminti, o naudojami norint gauti daugiau ar geresnės kokybės žemės, ir gamybai naudojama būtent žemė kaip nesukurtas turtas. Pavyzdžiui, elektrai gaminti pastatyta užtvanka naudojama visai kitam tikslui negu užtvanka, pastatyta jūros vandeniui sulaikyti. Tik pastarojo pobūdžio užtvankos klasifikuojamos kaip žemės gerinimas.

3.129.

Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimui taip pat priskiriami šie ribiniai atvejai:

a)

gyvenamųjų laivų, baržų, kilnojamųjų ir priekabinių namelių, naudojamų kaip namų ūkių gyvenamoji vieta, ir kitų susijusių statinių, pvz., garažų, įsigijimas;

b)

karinių pajėgų naudojami statiniai ir įranga;

c)

lengvieji ginklai ir šarvuočiai, naudojami civilių vienetų;

d)

gamybinei veiklai kelerius metus naudojamų gyvulių, pvz., veislinių ir pieninių galvijų, vilnai auginamų avių ir darbinių gyvulių, pokyčiai;

e)

auginamų daugiamečių medžių, pvz., vaismedžių, vynuogynų, kaučiukmedžių, palmių ir kt., pokyčiai;

f)

esamo ilgalaikio turto didelio masto patobulinimai – didesni nei įprasta techninė priežiūra ir remontas;

g)

ilgalaikio turto įsigijimas per finansinę nuomą;

h)

baigiamosios sąnaudos, t. y. labai didelės sąnaudos, susijusios su veiklos baigimu, pvz., atominių jėgainių uždarymo sąnaudos ar sąvartynų valymo sąnaudos.

3.130.

Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimui nepriskiriama:

a)

tarpiniam vartojimui priskiriami sandoriai, pvz.:

1)

nedidelių įrankių įsigijimas gamybos reikmėms;

2)

įprasta techninė priežiūra ir remontas;

3)

ilgalaikio turto, skirto naudoti pagal veiklos nuomos sutartį, įsigijimas (taip pat žr. 15 skyrių „Sutartys, nuomos sutartys ir licencijos“). Ilgalaikį turtą naudojanti įmonė nuomos įmokas laiko tarpiniu vartojimu. Turto savininkas įsigijimo sąnaudas įrašo kaip bendrojo pagrindinio kapitalo formavimą;

b)

atsargų pokyčiais laikomi sandoriai:

1)

skersti auginami gyvūnai, įskaitant naminius paukščius;

2)

medienai auginami medžiai (nebaigta gamyba);

c)

namų ūkių galutiniam vartojimui įsigytos mašinos ir įranga;

d)

ilgalaikio turto vertės padidėjimas ir sumažėjimas;

e)

ilgalaikio turto vertės sumažėjimas dėl katastrofų, pvz., ligų protrūkių sunaikintas auginamas turtas ir galvijai (nuostoliai, kurių paprastai nepadengia draudimas), arba neįprastų potvynių, vėjo ar miškų gaisrų padaryta žala;

f)

atidėtos ar atsargomis laikomos lėšos, neįsipareigojus iš tiesų pirkti ar statyti konkrečias gamybos priemones, pvz., valdžios sektoriaus infrastruktūros lėšų fondas.

3.131.

Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas gerinant esamą ilgalaikį turtą į sąskaitas įrašomas kaip tokio pat naujo ilgalaikio turto įsigijimas.

3.132.

Intelektinės nuosavybės produktai yra mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros, tyrimų ar inovacijų, kurių metų įgyjama žinių, rezultatas, kurio naudojimas ribojamas teisės aktų ar kitų apsaugos priemonių.

Intelektinės nuosavybės turto pavyzdžiai:

a)

MTTP rezultatai;

b)

mineralų žvalgybos rezultatai, išmatuojami kaip realių bandomųjų gręžimų, oro ar kitų tyrinėjimų, vežimo ir pan. sąnaudos;

c)

kompiuterių programinė įranga ir didelės duomenų bazės, naudotinos gamybai daugiau nei metus;

d)

pramogų, literatūros ar kitų menų originalūs rankraščiai, modeliai, filmai, garso įrašai ir pan.

3.133.

Tiek ilgalaikio turto, tiek nesukurto nefinansinio turto naujo savininko patiriamos nuosavybės teisių perdavimo sąnaudos yra sudarytos iš:

a)

turtą (naują ar esamą) pristatant į reikiamą vietą ir reikiamu laiku patirtų išlaidų, pvz., vežimui, įrengimui, pastatymui ir pan.;

b)

užmokesčio arba komisinių specialistams, pvz., užmokestis topografams, projektuotojams, teisininkams, vertintojams ir pan., ir komisiniai turto agentams, aukcionų savininkams ir pan.;

c)

naujo savininko perduodant turto nuosavybės teisės mokamų mokesčių. Šie mokesčiai yra imami už tarpininkų paslaugas, taip pat visi mokesčiai už nuosavybės teisės perleidimą, tačiau tai nėra mokesčiai už patį įsigytą turtą.

Visos šios sąnaudos turi būti įrašomos kaip naujojo savininko bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas.

Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo įrašymo į sąskaitas laikas ir vertės nustatymas

3.134.

Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas į sąskaitas įrašomas tada, kai ilgalaikio turto nuosavybės teisės perduodamos instituciniam vienetui, kuris ketina jį naudoti gamybai.

Ši taisyklė netaikoma šiais atvejais:

a)

finansinės nuomos, kai numatoma, kad nuomotojas perduos nuosavybės teises nuomininkui;

b)

bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo savo reikmėms – šis įrašomas tada, kai yra atliekamas.

3.135.

Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo vertė nustatoma pirkėjų kainomis, įskaitant įrengimo mokesčius ir kitas nuosavybės teisių perdavimo sąnaudas. Jei bendrasis pagrindinis kapitalas formuojamas savo reikmėms, jo vertė nustatoma panašaus ilgalaikio turto bazinėmis kainomis, o jei šios kainos nežinomos – pagal gamybos sąnaudas pridėjus grynąjį likutinį perteklių ar mišriųjų pajamų maržą (išskyrus ne rinkos gamintojų atveju).

3.136.

Intelektinės nuosavybės produktų įsigijimų vertė nustatoma kitaip:

a)

mineralinių išteklių žvalgybos atveju: pagal realių bandomųjų gręžimų sąnaudas, taip pat sąlygų įvairiems bandymams, pvz., oro ir kitiems tyrinėjimams, sudarymo sąnaudas;

b)

kompiuterių programinės įrangos atveju: pirkėjų kainomis, jei įsigyta rinkoje, arba numatomomis bazinėmis kainomis, arba, jei bazinės kainos nežinomos, gamybos sąnaudomis pridėjus grynąjį likutinį perteklių (išskyrus ne rinkos gamintojų atveju), jei programinė įranga sukurta vieneto viduje;

c)

pramogų, literatūros ar meno kūrinių originalų atveju: pirkėjo faktiškai sumokėta kaina arba, jei kūrinys neparduotas, vadovaujantis šiais apskaičiavimo metodais:

i)

bazine panašių originalų kaina;

ii)

gamybos sąnaudų suma pridėjus grynąjį likutinį perteklių (išskyrus ne rinkos gamintojų atvejus) arba

iii)

numatomų pajamų diskontuota verte.

3.137.

Esamo ilgalaikio turto pardavimo / perleidimo vertė nustatoma bazinėmis kainomis, atėmus pardavėjo patirtas nuosavybės teisių perdavimo sąnaudas.

3.138.

Nuosavybės teisių perdavimo sąnaudos gali būti patiriamos tiek dėl sukurto turto, įskaitant ilgalaikį, tiek dėl nesukurto, pvz., žemės.

Sukurto turto atveju šios sąnaudos įtraukiamos į pirkėjų kainas. Žemės ir kito nesukurto turto atveju jos atskiriamos nuo įsigijimų ir pardavimų ir klasifikuojant bendrojo pagrindinio kapitalo formavimą įrašomos atskirai.

Pagrindinio kapitalo vartojimas (P.51c)

3.139.

Apibrėžtis. Pagrindinio kapitalo vartojimas (P.51c) – turimo ilgalaikio turto vertės sumažėjimas dėl įprasto susidėvėjimo ir senėjimo. Į vertės sumažėjimo įvertį įtraukiamas atidėjinys nuostoliui padengti dėl ilgalaikio turto atsitiktinio sugadinimo, nuo kurio turtą galima apdrausti. Į pagrindinio kapitalo vartojimą taip pat įtraukiamos numatomos baigiamosios sąnaudos, pvz., atominių jėgainių ar naftos gręžinių uždarymo ar sąvartynų valymo sąnaudos. Šios baigiamosios sąnaudos įrašomos kaip pagrindinio kapitalo vartojimas tarnavimo laikotarpio pabaigoje, kai jos nurodomos kaip bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas.

3.140.

Pagrindinio kapitalo vartojimas apskaičiuojamas viso ilgalaikio turto atžvilgiu (išskyrus gyvūnus), įskaitant intelektinės nuosavybės teises, pagrindinius žemės gerinimus ir nuosavybės teisių perdavimo sąnaudas, susijusias su nesukurtu turtu.

3.141.

Pagrindinio kapitalo vartojimas skiriasi nuo nusidėvėjimo, leidžiamo mokesčių tikslais, arba nuo nusidėvėjimo, parodomo verslo sąskaitose. Pagrindinio kapitalo vartojimas apskaičiuojamas atsižvelgiant į ilgalaikio turto atsargas ir atitinkamų kategorijų prekių vidutinį tikėtiną tarnavimo laiką. Apskaičiuojant ilgalaikio turto atsargas taikomas nuolatinio inventorizavimo metodas, jei nėra tiesioginės informacijos apie ilgalaikio turto atsargas. Ilgalaikio turto atsargų vertė nustatoma einamojo laikotarpio pirkėjų kainomis.

3.142.

Į ilgalaikio turto nuostolius dėl atsitiktinės žalos, nuo kurios jį galima apdrausti, atsižvelgiama apskaičiuojant nagrinėjamų prekių vidutinį tarnavimo laiką. Visos ekonomikos mastu visa atsitiktinė žala per atitinkamą ataskaitinį laikotarpį bus lygi arba beveik lygi vidurkiui. Atskiriems vienetams arba vienetų grupėms faktinė ir vidutinė atsitiktinė žala gali skirtis. Tuomet sektorių atveju skirtumai įrašomi kaip kiti ilgalaikio turto apimties pokyčiai.

3.143.

Pagrindinio kapitalo vartojimas apskaičiuojamas taikant vadinamąjį tiesioginį metodą, pagal kurį ilgalaikio turto vertė yra nurašoma vienodu santykiu per visą prekės gyvavimo laikotarpį.

3.144.

Kai kuriais atvejais naudojamas geometrinis nusidėvėjimo metodas, jei to reikia dėl ilgalaikio turto našumo mažėjimo pobūdžio.

3.145.

Sąskaitų sistemoje pagrindinio kapitalo vartojimas įrašomas po kiekvienu balansuojamuoju straipsniu, kuris parodomas bendraisiais ir grynaisiais dydžiais. Parodant bendraisiais dydžiais neatimamas pagrindinio kapitalo vartojimas, o grynaisiais – atimamas.

Atsargų pokytis (P.52)

3.146.

Apibrėžtis. Atsargų pokytis nustatomas pagal atsargų įrašų vertę, atėmus išimtų atsargų vertę ir pasikartojančių nuostolių dėl atsargomis laikomų prekių vertę.

3.147.

Pasikartojantys nuostoliai dėl fizinio gedimo arba atsitiktinio sugadinimo ar smulkių vagysčių gali būti būdingi įvairių prekių atsargoms, pvz.:

a)

medžiagų ir žaliavų nuostoliai;

b)

nuostoliai dėl nebaigtos gamybos;

c)

pagamintų prekių nuostoliai;

d)

perparduoti skirtų prekių nuostoliai (pvz., dėl vagysčių).

3.148.

Atsargas sudaro šios kategorijos:

a)

žaliavos ir medžiagos:

medžiagas ir žaliavas sudaro visų produktų, skirtų tarpiniam naudojimui gamyboje, atsargos; šiai kategorijai taip pat priskiriamos valdžios sektoriaus produktų atsargos. Auksas, deimantai ir pan. šiai kategorijai priskiriami tada, kai juos ketinama naudoti pramonėje arba kitokioje gamyboje;

b)

nebaigta gamyba:

nebaigtą gamybą sudaro nebaigta produkcija. Gamintojas ją priskiria atsargoms. Nebaigtos gamybos kategorijai gali būti priskiriama:

1)

augantys pasėliai;

2)

augantys medžiai ir galvijai;

3)

nebaigti statiniai (išskyrus statomus pagal iš anksto sudarytą pardavimo sutartį ar savo reikmėms; pastarieji pavyzdžiai priskiriami pagrindinio kapitalo formavimui);

4)

kitas nebaigtas statyti ilgalaikis turtas, pvz., laivai ir naftos platformos;

5)

iš dalies baigti moksliniai tyrimai, būtini teisiniams ar konsultacijų dokumentams;

6)

iš dalies baigti filmai;

7)

iš dalies baigtos kompiuterių programos.

Bet koks ataskaitinio laikotarpio pabaigoje nebaigtas gamybos procesas įrašomas į sąskaitas kaip nebaigta gamyba. Tai svarbu rengiant ketvirtines sąskaitas, pvz., žemės ūkio pasėliai neužauga per vieną metų ketvirtį.

Nebaigta gamyba mažinama, kai baigiamas gamybos procesas. Tuo metu visa nebaigta gamyba pakeičiama baigtu produktu;

c)

pagamintos prekės:

pagamintos prekės kaip atsargų dalis yra produkcija, kurią gamintojas ketina tiekti kitiems instituciniams vienetams be papildomo perdirbimo;

d)

perparduoti skirtos prekės:

perparduoti skirtos prekės yra prekės, įsigytos perpardavimui nekeičiant esamos būklės.

Atsargų pokyčio įrašymo į sąskaitas laikas ir vertės nustatymas

3.149.

Atsargų pokyčio įrašymo į sąskaitas laikas ir vertės nustatymas atitinka kitiems produktų sandoriams taikomus principus. Visų pirma – tarpinio vartojimo (pvz., medžiagų ir žaliavų), produkcijos (pvz., nebaigtos gamybos, sandėliuojamų žemės ūkio produktų) ir bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo (pvz., nebaigtos gamybos). Jei prekės apdorojamos užsienyje ir pasikeičia jų ekonominės nuosavybės teisės, jos turi būti įrašomos į eksportą (ir vėliau – į importą). Šis prekių eksportas susijęs su atitinkamu atsargų sumažėjimu, o vėlesnis importas – su atsargų padidėjimu, jei prekės iš karto nesuvartojamos arba neparduodamos.

3.150.

Vertinant atsargų pokyčius atsargoms priskiriamų prekių vertė nustatoma priskyrimo metu, o išimamų prekių vertė nustatoma išėmimo metu.

3.151.

Prekių atsargų pokyčio vertei nustatyti naudojamos šios kainos:

a)

pagamintos prekės, perkeltos į gamintojo atsargas, vertinamos taip, lyg jos tuo metu būtų parduotos galiojančiomis bazinėmis kainomis;

b)

nebaigtos gamybos papildymai vertinami proporcingai galiojančiai pagamintų prekių bazinei kainai;

c)

nebaigtos gamybos sumažinimų dėl pabaigus gamybą iš atsargų išimtų gaminių vertė nustatoma nebaigto produkto galiojančia bazine kaina;

d)

pardavimui iš atsargų išimtų prekių vertė nustatoma bazinėmis kainomis;

e)

perparduoti skirtų prekių, įrašomų į didmenininkų ir mažmenininkų atsargas ir pan., vertė nustatoma prekiautojo faktinėmis arba numatomomis pirkėjų kainomis;

f)

iš atsargų išimtų perparduoti skirtų prekių vertė nustatoma pirkėjų kainomis, už kurias jas būtų galima pakeisti tuo metu, kai jos išimamos, o ne įsigijimo kainomis.

3.152.

Nuostoliai dėl fizinio gedimo, apdrausto atsitiktinio sugadinimo ar smulkių vagysčių į sąskaitas įrašomi ir vertinami taip:

a)

žaliavos ir medžiagos: kaip faktiškai naudojimui gamybai išimtos žaliavos ir medžiagos (tarpinis vartojimas);

b)

nebaigta gamyba: vertinama kaip atėmimai iš per tą patį laikotarpį vykdomos gamybos papildymų;

c)

pagamintos prekės ir perparduoti skirtos prekės: laikomos nepablogėjusios būklės prekių galiojančiomis kainomis išėmimais.

3.153.

Jei trūksta informacijos atsargų pokyčiams apytiksliai apskaičiuoti naudojami šie metodai:

a)

Jei atsargų apimties pokyčiai reguliarūs, galima dauginti atsargų apimties pokytį iš vidutinių to laikotarpio kainų. Naudotojų ar didmenininkų arba mažmenininkų atsargoms naudojamos pirkėjų kainos; gamintojų atsargoms naudojamos bazinės kainos;

b)

Jei susijusių prekių kainos pastovios, kintanti atsargų apimtis nereiškia, kad negalima apskaičiuoti atsargų pokyčių juos dauginant iš vidutinės kainos;

c)

Jei per ataskaitinį laikotarpį tiek atsargų apimtis, tiek kainos labai kinta, reikia sudėtingesnių apskaičiavimo metodų. Pavyzdžiui, atsargų pokyčius vertinti kas ketvirtį arba remtis informacija apie svyravimų pasiskirstymą per ataskaitinį laikotarpį (didžiausi svyravimai gali būti kalendorinių metų pabaigoje, derliaus nuėmimo metu ir pan.);

d)

Jei turima informacijos apie vertes laikotarpio pradžioje ir pabaigoje (pvz., didmeninės arba mažmeninės prekybos atvejais, kai dažnai atsargose laikoma daug įvairių produktų), tačiau nėra informacijos apie kainas ir apimtį, apskaičiuojami apimties pokyčiai nuo laikotarpio pradžios iki pabaigos. Apimties pokyčius taip pat galima apskaičiuoti pagal nuolatinį atskirų produktų rūšių apyvartumą.

Sezoniniai kainų pokyčiai gali būti susiję su kokybės pokyčiais, pvz., išpardavimo kainos arba ne sezono vaisių ir daržovių kainos. Šie kokybės pokyčiai laikomi apimties pokyčiais.

Vertybių įsigijimas atėmus pardavimus / perleidimus (P.53)

3.154.

Apibrėžtis. Vertybės yra nefinansinės prekės, kurių pagrindinė paskirtis nėra gamyba ar vartojimas ir kurios normaliomis sąlygomis ilgai (fiziškai) negenda ir įsigyjamos bei laikomos pirmiausia vertei kaupti.

3.155.

Vertybėms priskiriamos šios prekės:

a)

brangakmeniai ir brangieji metalai, pvz., deimantai, nepiniginis auksas, platina, sidabras ir pan.;

b)

antikvariniai ir kiti meno dirbiniai, pvz., paveikslai, skulptūros ir pan.;

c)

kitos vertybės, pvz., juvelyriniai dirbiniai iš brangiųjų metalų ir brangakmenių, kolekciniai daiktai.

3.156.

Šių rūšių prekių sandoriai įrašomi į sąskaitas kaip vertybių įsigijimas arba pardavimas / perleidimas, pvz.:

a)

kai nepiniginį auksą, sidabrą ir pan. įsigyja arba parduoda / perleidžia centriniai bankai ir kiti finansiniai tarpininkai;

b)

kai šias prekes įsigyja arba parduoda / perleidžia įmonės, kurių pagrindinė arba nepagrindinė veikla nėra susijusi su tokių rūšių prekių gamyba ar prekyba jomis. Toks įsigijimas arba pardavimas / perleidimas į šių įmonių tarpinį vartojimą arba pagrindinio kapitalo formavimą neįtraukiamas;

c)

kai šias prekes įsigyja arba parduoda / perleidžia namų ūkiai. Šie įsigijimai į namų ūkių galutinio vartojimo išlaidas taip pat neįtraukiami.

Pagal nusistovėjusią tvarką ESS vertybių įsigijimu arba pardavimu / perleidimu taip pat laikomi šie atvejai:

a)

kai šias prekes įsigyja arba jas parduoda / perleidžia juvelyrai ir prekiautojai meno kūriniais (pagal bendrąją vertybių apibrėžtį, juvelyrų ir prekiautojų meno kūriniais įsigytos vertybės turėtų būti įrašomos kaip atsargų pokyčiai);

b)

kai šias prekes įsigyja arba jas parduoda / perleidžia muziejai (pagal bendrąją vertybių apibrėžtį, jei šias prekes įsigyja muziejus, sandoris turėtų būti įrašomas kaip pagrindinio kapitalo formavimas).

Tokia nusistovėjusi tvarka padeda išvengti dažno pergrupavimo trijose pagrindinėse kapitalo formavimo rūšyse, t. y. pergrupavimo tarp vertybių įsigijimų atėmus pardavimus / perleidimus, pagrindinio kapitalo formavimo ir atsargų pokyčių, pvz., kai šie sandoriai vykdomi tarp namų ūkių ir prekiautojų meno kūriniais.

3.157.

Vertybių gamybos vertė nustatoma bazinėmis kainomis. Visų kitų vertybių įsigijimai vertinami už jas sumokėtomis pirkėjų kainomis, įskaitant bet kokius tarpininkų mokesčius ar komisinius. Jei vertybės perkamos iš prekiautojų, taip pat įtraukiamos prekybos maržos. Vertybių pardavimų / perleidimų vertė nustatoma pardavėjo kainomis, atėmus bet kokius tarpininkams sumokėtus mokesčius ar komisinius. Sektorių rezidentų vertybių įsigijimai atėmus pardavimus / perleidimus pasinaikina ir lieka tik tarpininkų ir prekiautojų pelno dydis.

PREKIŲ IR PASLAUGŲ EKSPORTAS IR IMPORTAS (P.6 ir P.7)

3.158.

Apibrėžtis. Prekių ir paslaugų eksportas yra prekių ir paslaugų sandoriai (pardavimas, mainai, dovanojimas), kai rezidentai perleidžia ekonominės nuosavybės teises nerezidentams.

3.159.

Apibrėžtis. Prekių ir paslaugų importas yra prekių ir paslaugų sandoriai (pardavimas, mainai, dovanojimas), kai nerezidentai perleidžia ekonominės nuosavybės teises rezidentams.

3.160.

Prekių ir paslaugų eksportui ir importui nepriskiriama:

a)

Prekyba per padalinius, t. y.:

1)

su įmonėmis rezidentėmis susijusių įmonių nerezidenčių nerezidentams pristatytos prekės arba suteiktos paslaugos, pvz., su tarptautinėmis bendrovėmis, priklausančiomis rezidentams arba jų kontroliuojamomis, susijusių užsienio įmonių parduodamos prekės arba paslaugos;

2)

su įmonėmis nerezidentėmis susijusių įmonių rezidenčių rezidentams pristatytos prekės arba suteiktos paslaugos, pvz., su tarptautinėmis bendrovėmis susijusių šalies įmonių parduodamos prekės arba paslaugos;

b)

Pirminių pajamų srautai į likusio pasaulio sektorių arba iš jo, pvz., atlygis darbuotojams, palūkanos ir pajamos iš tiesioginių investicijų. Pajamos iš tiesioginių investicijų gali apimti ir netiesioginių užmokesčių už įvairias paslaugas sumą, pvz., už darbuotojų mokymą, vadybos paslaugas, naudojimąsi patentais ir prekių ženklais;

c)

Tarpvalstybinis finansinio turto ar nesukurto turto, pvz., žemės, pardavimas ar pirkimas.

3.161.

Prekių ir paslaugų importas ir eksportas skirstomi į:

a)

ES vidaus importą ir eksportą;

b)

ES išorės importą ir eksportą.

Abi šios kategorijos vadinamos importu ir eksportu.

Prekių eksportas ir importas (P.61 ir P.71)

3.162.

Prekių importu ir eksportu laikomi sandoriai, kai rezidentai ir nerezidentai perleidžia vieni kitiems ekonominės nuosavybės teises. Šis principas taikomas neatsižvelgiant į atitinkamą fizinį prekių judėjimą iš vienos šalies į kitą.

3.163.

Kalbant apie prekių pristatymą iš vienos susijusios bendrovės kitai (tarp filialų, patronuojamųjų įmonių ar užsienio filialų): laikoma, kad ekonominės nuosavybės teisės pasikeičia tada, kai prekės pristatomos. Šis principas taikomas tik tada, kai prekes gaunanti įmonė prisiima atsakomybę už sprendimus dėl tiekimo masto ir kainų, taikytinų rinkoje parduodamai jų produkcijai.

3.164.

Toliau nurodytais atvejais laikoma, kad prekės eksportuojamos, net jei jos nekerta šalies sienų:

a)

kai tarptautiniuose vandenyse veikiančių vienetų rezidentų pagamintos prekės tiesiogiai parduodamos kitų šalių vienetams nerezidentams. Pavyzdžiui, nafta, gamtinės dujos, žvejybos produktai, išgelbėti jūriniai kroviniai;

b)

vežimo įranga ar kita kilnojamoji įranga, nesusieta su konkrečia vieta;

c)

perdavus prekių nuosavybės teises, tos prekės pametamos arba sunaikinamos, dar jų nepervežus per eksportuojančios šalies sieną;

d)

prekybinio tarpininkavimo atvejais, t. y. kai rezidentas įsigyja prekę iš nerezidento ir po to ją perparduoda kitam nerezidentui, o pati prekė į prekybos tarpininko ekonomikos teritoriją nepatenka.

Tokie pat atvejai pasitaiko ir importuojant prekes.

3.165.

Importuojant ir eksportuojant prekes rezidentai ir nerezidentai sudaro sandorius, susijusius su:

a)

nepiniginiu auksu;

b)

sidabro luitais, deimantais ir kitais brangiaisiais metalais ir brangakmeniais;

c)

banknotais ir monetomis, kurie nėra apyvartoje, ir neišleistais vertybiniais popieriais (kaip prekėmis, ne pagal nominaliąją vertę);

d)

elektra, dujomis ir vandeniu;

e)

per sienas varomomis galvijų bandomis;

f)

paštu siunčiamais siuntiniais;

g)

valdžios sektoriaus eksportu, įskaitant dotacijomis ir paskolomis finansuotas prekes;

h)

prekėmis, perduotomis rezervinių atsargų organizacijai arba iš jos gautomis;

i)

įmonės rezidentės su ja susijusiai įmonei nerezidentei pristatytomis prekėmis, išskyrus perdirbti skirtas prekes;

j)

įmonės rezidentės iš su ja susijusios įmonės nerezidentės gautomis prekėmis, išskyrus perdirbti skirtas prekes;

k)

kontrabandinėmis prekėmis ar produktais, apie kuriuos mokesčių, pvz., importo muitų ir PVM, tikslais nebuvo pranešta;

l)

kitomis neapskaitytomis siuntomis, pvz., dovanomis ir siuntomis, kurių vertė mažesnė už nustatytą minimalią privalomąją deklaruoti vertę.

3.166.

Prekių importui ir eksportui nepriskiriamos šios prekės, nors jos ir gali būti vežamos per valstybės sieną:

a)

per šalį tranzitu vežamos prekės;

b)

prekės, išsiųstos iš šalies ambasadų, karinių bazių ar kitų kitoje šalyje esančių anklavų, arba siunčiamos į tokias vietas;

c)

vežimo įranga ir kita kilnojamoji įranga, kurios iš šalies teritorijos išvežamos tik laikinai, nesikeičiant ekonominės nuosavybės teisėms, pvz., statybos įranga, naudojama įrengimo arba statybos darbams užsienyje;

d)

įranga ir kitos prekės, siunčiamos į užsienį perdirbimui, techninei priežiūrai, aptarnavimui ar remontui; tai taip pat taikytina prekėms, perdirbtoms užsienyje taip, kad labai pasikeičia jų fizinės savybės;

e)

kitos iš šalies laikinai išvežamos prekės, paprastai grąžinamos per metus nepakeistos būklės ir nepasikeitus ekonominės nuosavybės teisėms.

Pavyzdžiui, į užsienį parodoms ir pramoginiais tikslais siunčiamos prekės, pagal veiklos nuomą išnuomotos prekės, taip pat jei nuoma galioja kelis metus, ir prekės, grąžinamos nepardavus nerezidentams;

f)

siunčiamos prekės, pamestos ar sunaikintos po to, kai buvo įvežtos į šalį, tačiau iki to, kai pasikeičia jų nuosavybės teisės.

3.167.

Prekių importas ir eksportas į sąskaitas įrašomi tada, kai perduodamos prekių nuosavybės teisės. Laikoma, kad nuosavybės teisės pasikeičia tada, kai sandorio šalys tai įrašo į savo buhalteriją ar sąskaitas. Šis laikas gali nesutapti su įvairiais kitais sutartinio proceso etapais, pvz.:

a)

įsipareigojimo laiku (sutarties data);

b)

prekių ir paslaugų suteikimo laiku ir mokėjimo reikalavimo nustatymo laiku (perdavimo data);

c)

minėto reikalavimo įvykdymo laiku (mokėjimo data).

3.168.

Prekių importo ir eksporto vertė turi būti nustatoma franko laivo denio (FOB) verte eksportuojančios šalies pasienyje. Šią vertę sudaro:

a)

prekių vertė bazinėmis kainomis;

b)

pridėjus susijusias transporto ir platinimo paslaugas, suteiktas iki pasienio, įskaitant pakrovimo į transporto priemonę vežant toliau sąnaudas;

c)

pridėjus visus mokesčius eksportuotoms prekėms, atėmus subsidijas; pristatant prekes ES viduje turimas omenyje PVM ir kiti prekių mokesčiai, sumokėti eksportuojančioje šalyje.

Išteklių ir panaudojimo lentelėse ir simetrinėse sąnaudų ir produkcijos lentelėse atskirų produktų grupių importo vertė nustatoma kainos, draudimo ir frachto (CIF) kaina importuojančios šalies pasienyje.

3.169.

Apibrėžtis. CIF kaina yra prekės, pristatytos iki importuojančios šalies pasienio, kaina arba rezidentui suteiktos paslaugos kaina, kol nesumokėti importo mokesčiai ar kiti importuojamoms prekėms ar prekybai nustatyti mokesčiai ir vežimo šalies viduje maržos.

3.170.

Tam tikromis aplinkybėmis gali prireikti FOB vertės apytikrio apskaičiavimo ar pakaitalų:

a)

prekių mainų vertė nustatoma bazinėmis kainomis, kurios būtų buvusios taikomos, jei prekės būtų buvusios parduodamos už grynuosius pinigus;

b)

sandoriai vykdomi tarp susijusių įmonių: paprastai naudojamos faktinės perdavimo vertės. Vis dėlto, jei šios vertės skiriasi nuo rinkos kainų, jos pakeičiamos įvertiniu rinkos kainos atitikmeniu;

c)

kai prekės perduodamos pagal finansinę nuomą: prekių vertė nustatoma pirkėjų kainomis, kurias moka nuomotojas, o ne bendrąja nuomos įmokų verte;

d)

prekių importas įvertintas pagal muitinės duomenis (ES išorės prekybos atveju) arba Intrastato informaciją (ES vidaus prekybos atveju). Abiejuose šiuose duomenų šaltiniuose netaikomas FOB vertinimas – naudojama atitinkama CIF vertė ES pasienyje ir CIF vertė nacionaliniame pasienyje. Kadangi FOB vertės naudojamos tik labiausiai agreguotu lygmeniu, o CIF vertės naudojamos produktų grupių lygiu, šie pakeitimai taip pat taikomi labiausiai agreguotu lygmeniu: tai vadinama CIF/FOB koregavimu;

e)

prekių importas ir eksportas vertinami pagal tyrimų informaciją arba įvairią ad hoc informaciją. Tokiais atvejais gaunama visa pardavimo vertė, suskirstyta pagal produktus. Įvertis pagrįstas pirkėjų kainomis, o ne FOB vertėmis.

Paslaugų eksportas ir importas (P.62 ir P.72)

3.171.

Apibrėžtis. Paslaugų eksportą sudaro visos rezidentų nerezidentams teikiamos paslaugos.

3.172.

Apibrėžtis. Paslaugų importą sudaro visos nerezidentų rezidentams teikiamos paslaugos.

3.173.

Paslaugų eksportui taip pat priskiriama:

a)

eksportuotų prekių vežimas nuo eksportuojančios šalies sienos, jei šias paslaugas teikia vežėjas rezidentas (3.3 lentelės 2 ir 3 atvejai);

b)

importuotų prekių vežimo paslaugos, kurias teikia vežėjas rezidentas:

1)

iki eksportuojančios šalies sienos, jei prekių vertė yra FOB, siekiant atsverti į FOB vertę įtrauktą vežimo vertę (3.4 lentelės 3 atvejis);

2)

iki importuojančios šalies sienos, jei prekių vertė yra CIF, siekiant atsverti į CIF vertę įtrauktą vežimo vertę (3.4 lentelės 2 ir 3 (CIF) atvejai);

c)

prekių vežimo paslaugos, teikiamos rezidentų nerezidentų vardu ir nesusijusios su prekių importu ar eksportu (pvz., prekių, kurios nelaikomos eksportuotomis, vežimas iš šalies ar vežimas ne šalies teritorijoje);

d)

keleivių vežimo paslaugos, teikiamos vežėjų rezidentų nerezidentų vardu;

e)

perdirbimo ir remonto veikla, vykdoma nerezidentų vardu; ši veikla į sąskaitas turi būti įrašoma grynaisiais dydžiais, t. y. kaip paslaugų eksportas, atėmus perdirbtų ar sutaisytų prekių vertę;

f)

įrangos įrengimas užsienyje, jei projektas dėl savo pobūdžio yra trumpalaikis;

g)

rezidentų nerezidentams teikiamos finansinės paslaugos, įskaitant tiesioginius ir netiesioginius mokėjimus už paslaugas, pvz., NAFTAP;

h)

rezidentų nerezidentams teikiamos draudimo paslaugos pagal netiesioginio mokėjimo už paslaugas dydį;

i)

turistų ir darbo reikalais keliaujančių asmenų nerezidentų išlaidos; išlaidos klasifikuojamos kaip paslaugos; išteklių ir panaudojimo lentelėse ir simetrinėse sąnaudų ir produkcijos lentelėse būtinas skirstymas pagal atitinkamus produktus;

j)

nerezidentų išlaidos rezidentų teikiamoms sveikatos ir švietimo paslaugoms; įskaitant tiek šalies teritorijoje, tiek užsienyje teikiamas tokias paslaugas;

k)

savininkų nerezidentų užimtų poilsinių būstų paslaugos (žr. 3.77 dalį);

l)

nerezidentų rezidentams sumokėti autorių honorarai ir mokesčiai už licencijas, gaunami už leidimą teisėtai naudotis intelektinės nuosavybės teisėmis, pvz., patentais, autorių teisėmis, prekių ženklais, gamybos technologijomis, franšizėmis ir kt., ir už sukurtų originalų arba prototipų, pvz., rankraščių, paveikslų ir kt., naudojimą pagal licencinius susitarimus.

3.174.

Paslaugų importas visiškai atitinka paslaugų eksportą (sąrašas pateiktas 3.173 dalyje) ir išsamiau apibūdinti reikia tik toliau nurodytų paslaugų importą.

3.175.

Vežimo paslaugų importui priskiriama:

a)

eksportuotų prekių vežimo iki eksportuojančios šalies sienos paslaugos, kurias teikia vežėjas nerezidentas, jei prekių vertė yra FOB, siekiant atsverti į FOB vertę įtrauktą vežimo vertę (3.3 lentelės 4 atvejis);

b)

importuotų prekių vežimo paslaugos, kurias teikia vežėjas nerezidentas:

1)

nuo eksportuojančios šalies sienos kaip atskiros vežimo paslaugos, jei importuotų prekių vertė yra FOB (3.4 lentelės 4 ir 5 (FOB) atvejai);

2)

nuo importuojančios šalies sienos kaip atskiros vežimo paslaugos, jei importuotų prekių vertė yra CIF (šiuo atveju vežimo tarp eksportuojančios ir importuojančios šalies sienų paslauga jau įtraukta į prekės CIF vertę, 3.4 lentelės 4 atvejis);

c)

prekių vežimo paslaugos, teikiamos nerezidentų rezidentų vardu, nesusijusios su prekių importu ar eksportu (pvz., prekių vežimas tranzitu arba ne šalies teritorijoje);

d)

tarptautinio ar šalies keleivių vežimo paslaugos, teikiamos vežėjų nerezidentų rezidentų vardu.

Vežimo paslaugų importui nepriskiriamas eksportuotų prekių vežimas nuo eksportuojančios šalies sienos, jei šias paslaugas teikia vežėjas nerezidentas (3.3 lentelės 5 ir 6 atvejai). Prekių eksportas vertinamas FOB ir visos šios vežimo paslaugos atitinkamai laikomos sandoriais tarp nerezidentų, t. y. tarp vežėjo nerezidento ir importuotojo nerezidento. Ši nuostata taikoma, kai už tokias vežimo paslaugas moka eksportuotojas pagal eksporto (CIF) sutartis.

3.176.

Rezidentų tiesioginio pirkimo užsienyje formos importas yra visos prekės ir paslaugos, įsigytos rezidentų, keliaujančių užsienyje darbo arba asmeniniais reikalais. Šias dvi kategorijas būtina atskirti, nes jas reikia traktuoti skirtingai:

a)

visos darbo reikalais keliaujančių asmenų su darbu susijusios išlaidos yra tarpinis vartojimas;

b)

visos kitos išlaidos yra namų ūkių galutinio vartojimo išlaidos, neatsižvelgiant į tai, ar jas patiria darbo reikalais keliaujantys asmenys ar kiti keliautojai.

3.177.

Paslaugų importas ir eksportas į sąskaitas įrašomi tuo metu, kai jos importuojamos arba eksportuojamos. Šis laikas sutampa su laiku, kai paslaugos suteikiamos. Paslaugų importo vertė nustatoma pirkėjų kainomis, o paslaugų eksporto – bazinėmis kainomis.

3.3 lentelė.   Eksportuotų prekių vežimo traktavimas

Šalies teritorija

Teritorija tarp šalių

Importuojančios šalies teritorija

1.

vežėjas rezidentas

Image 3

2.

vežėjas rezidentas

Image 4

3.

vežėjas rezidentas

Image 5

4.

vežėjas nerezidentas

Image 6

5.

vežėjas nerezidentas

Image 7

6.

vežėjas nerezidentas

Image 8

 

Prekių eksportas (FOB)

Paslaugų eksportas

Prekių importas (CIF/FOB)

Paslaugų importas

1.

x

2.

x

3.

x

4.

x

x

5.

6.

3.178.

Lentelės paaiškinimas. Pirmojoje lentelės dalyje nurodoma, kad yra šešios galimybės vežti eksportuotas prekes, atsižvelgiant į tai, ar vežėjas yra rezidentas, ir į vežimo maršrutą – iš šalies teritorijoje esančios vietovės iki šalies sienos; nuo šalies sienos iki importuojančios šalies sienos arba nuo importuojančios šalies sienos iki vietovės importuojančios šalies teritorijoje. Antrojoje lentelės dalyje nurodyta, kaip visais šiais šešiais atvejais į sąskaitas turi būti įrašomos vežimo išlaidos – kaip prekių eksportas, paslaugų eksportas, prekių importas arba paslaugų importas.

3.4 lentelė.   Importuotų prekių vežimo traktavimas

Šalies teritorija

Teritorija tarp šalių

Eksportuojančios šalies teritorija

1.

vežėjas rezidentas

Image 9

2.

vežėjas rezidentas

Image 10

3.

vežėjas rezidentas

Image 11

4.

vežėjas nerezidentas

Image 12

5.

vežėjas nerezidentas

Image 13

6.

vežėjas nerezidentas

Image 14

 

Importuotų prekių vertės nustatymas

Prekių importas

Paslaugų importas

Prekių eksportas (FOB)

Paslaugų eksportas

1.

CIF/FOB

2.

FOB

CIF

x

x

3.

CIF/FOB

x

x

4.

CIF/FOB

x

5.

FOB

CIF

x

x

6.

CIF/FOB

x

3.179.

Lentelės paaiškinimas. Pirmojoje šios lentelės dalyje nurodoma, kad yra šešios galimybės vežti importuotas prekes, atsižvelgiant į tai, ar vežėjas yra rezidentas, ir į vežimo maršrutą – iš eksportuojančios šalies teritorijoje esančios vietovės iki eksportuojančios šalies sienos; nuo eksportuojančios šalies sienos iki importuojančios šalies sienos ir nuo (importuojančios) šalies sienos iki vietovės šalies teritorijoje. Antrojoje lentelės dalyje nurodyta, kaip visais šiais šešiais atvejais į sąskaitas turi būti įrašomos vežimo išlaidos – kaip prekių importas, paslaugų importas, prekių eksportas arba paslaugų eksportas. Kartais (2 ir 5 atveju) įrašymo į sąskaitas būdas priklauso nuo importuotų prekių vertės nustatymo principo. Reikėtų paminėti, kad, norint importuotų prekių vertę CIF pakeisti verte FOB, reikia:

a)

atlikti CIF arba FOB koregavimą, t. y. 2 CIF perskaičiuoti į 2 FOB (taip sumažėja visas importas ir eksportas);

b)

perklasifikuoti CIF arba FOB, t. y. 5 CIF perskaičiuoti į 5 FOB (taip visas importas ir eksportas nesikeičia).

ESAMŲ PREKIŲ SANDORIAI

3.180.

Apibrėžtis. Esamos prekės – jau vartotojo vartotos prekės (išskyrus atsargas).

3.181.

Esamoms prekėms priskiriama:

a)

pastatai ir kitos pagrindinės gamybos priemonės, kurias vienetai gamintojai parduoda kitiems vienetams:

1)

toliau tiesiogiai naudoti;

2)

sugriauti ar išardyti; gauti produktai yra žaliavos (pvz., metalo laužas) naujoms prekėms (pvz., plienui) gaminti;

b)

vieno vieneto kitam parduotos vertybės;

c)

ilgalaikio vartojimo prekės, kurias namų ūkiai parduoda kitiems vienetams:

1)

toliau tiesiogiai naudoti;

2)

išardyti ir paversti antrinėmis žaliavomis;

d)

neilgalaikio vartojimo prekės (pvz., popieriaus atliekos, skudurai, seni drabužiai, buteliai ir pan.), kurias vienetai parduoda, kad jos būtų toliau naudojamos arba iš jų būtų gauta žaliavų naujoms prekėms gaminti.

Esamų prekių perdavimas į sąskaitas įrašomas kaip pardavėjo neigiamos, o pirkėjo – teigiamos išlaidos (įsigijimui).

3.182.

Iš šios esamų prekių apibrėžties išeina, kad:

a)

jei esamo ilgalaikio turto arba vertybės pardavimo sandoris vyksta tarp dviejų gamintojų rezidentų, jų bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo teigiamos ir neigiamos vertės visoje ekonomikoje išsilygina, išskyrus nuosavybės teisių perdavimo išlaidas;

b)

jei esamas nekilnojamasis ilgalaikis turtas (pvz., pastatas) parduodamas nerezidentui, laikoma, kad pastarasis įsigyja finansinį turtą, t. y. menamo vieneto rezidento nuosavybės priemonę. Laikoma, kad šis menamas vienetas rezidentas įsigyja ilgalaikį turtą. Ilgalaikio turto pardavimo ir įsigijimo sandoriai sudaromi tarp vienetų rezidentų;

c)

jei esamas kilnojamasis ilgalaikis turtas, pvz., laivas ar orlaivis, eksportuojamas, neigiamam bendrojo pagrindinio kapitalo formavimui ekonomikoje atsverti teigiamas bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas į sąskaitas neįrašomas;

d)

ilgalaikio vartojimo prekės, pvz., transporto priemonės, gali būti priskiriamos ilgalaikiam turtui arba ilgalaikio vartojimo prekėms, atsižvelgiant į savininką ir jų paskirtį. Jei įmonė perduoda tokios prekės nuosavybės teises namų ūkiui, kad šis panaudotų jas galutiniam vartojimui, įmonės atžvilgiu į sąskaitas įrašomas neigiamas bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas, o namų ūkio atžvilgiu – teigiamos vartojimo išlaidos. Jei namų ūkis perduoda tokių prekių nuosavybės teises įmonei, namų ūkio atžvilgiu į sąskaitas įrašomos neigiamos galutinio vartojimo išlaidos, o įmonės atžvilgiu – teigiamas bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas;

e)

esamų vertybių sandoriai į sąskaitas turi būti įrašomi kaip vertybės įsigijimas (pirkėjo teigiamas bendrojo kapitalo formavimas) ir vertybės pardavimas / perleidimas (pardavėjo neigiamas bendrojo kapitalo formavimas). Jei viena iš sandorių šalių yra likusio pasaulio sektoriaus vienetas, turi būti įrašomas prekės importas ar eksportas. Jei vertybę parduoda namų ūkis, tai neįrašoma kaip neigiamos galutinio vartojimo išlaidos;

f)

jei valdžios sektorius užsienio vienetams parduoda esamas karines ilgalaikio vartojimo prekes, tai įrašoma kaip prekių eksportas ir valdžios sektoriaus neigiamas pagrindinio kapitalo formavimas.

3.183.

Esamų prekių sandoriai į sąskaitas įrašomi tuo metu, kai pasikeičia jų nuosavybės teisės. Vertei nustatyti taikomi susijusių produktų sandorio rūšį atitinkantys principai.

NESUKURTO TURTO ĮSIGIJIMAI ATĖMUS PARDAVIMUS / PERLEIDIMUS (NP)

3.184.

Apibrėžtis. Nesukurtą turtą sudaro turtas, atsiradęs ne kaip gamybos procesų rezultatas, kurį galima naudoti gaminant prekes ir teikiant paslaugas.

3.185.

Nesukurto turto įsigijimai atėmus pardavimus / perleidimus skirstomi į tris kategorijas:

a)

gamtos išteklių įsigijimai atėmus pardavimus / perleidimus (NP.1);

b)

sutarčių, nuomos sutarčių ir licencijų įsigijimai atėmus pardavimus / perleidimus (NP.2);

c)

prestižo ir rinkodaros turto įsigijimai atėmus pardavimus (NP.3).

3.186.

Gamtos ištekliams priskiriami:

a)

žemė;

b)

mineralų ir energinės atsargos;

c)

neauginami biologiniai ištekliai;

d)

vandens ištekliai;

e)

radijo dažnių spektras;

f)

kiti gamtos ištekliai.

Gamtos ištekliams nepriskiriamas sukurtas turtas – auginami biologiniai ištekliai. Auginamų biologinių išteklių įsigijimas ar pardavimas į sąskaitas įrašomas ne kaip gamtos išteklių įsigijimas atėmus pardavimus / perleidimus, o kaip pagrindinio kapitalo formavimas. Mokėjimai už gamtos išteklių laikiną naudojimą taip pat priskiriami ne gamtinių išteklių įsigijimui, o nuomai, t. y. kaip nuosavybės pajamos (žr. 15 skyrių „Sutartys, nuomos sutartys ir licencijos“).

3.187.

Žeme vadinama žemė, įskaitant paviršiaus dirvožemį ir susijusį paviršinį vandenį. Susijusiam paviršiniam vandeniui priskiriamas vidaus vanduo (telkiniai, ežerai, upės ir pan.), kurio nuosavybės teisėmis galima pasinaudoti.

3.188.

Žemei nepriskiriami:

a)

pastatai ar kiti statiniai, pastatyti ant žemės arba ją kertantys (pvz., keliai ir tuneliai);

b)

vynuogynai, sodai ar kiti medžių ir augančių pasėlių ir pan. sodiniai;

c)

iškastiniai ištekliai;

d)

neauginami biologiniai ištekliai;

e)

požeminiai vandens ištekliai.

a ir b punktų turtas yra sukurtas ilgalaikis turtas, c, d ir e punktų turtas yra nesukurtas.

3.189.

Žemės ir kitų gamtos išteklių įsigijimų ir pardavimų / perleidimų vertė nustatoma esamomis rinkos kainomis, vyraujančiomis įsigijimo ar pardavimo / perleidimo metu. Gamtos išteklių sandoriai į pardavėjo ir pirkėjo sąskaitas įrašomi ta pačia verte. Į ją neįskaičiuojamos gamtos išteklių nuosavybės teisių perleidimo sąnaudos. Jos laikomos bendrojo pagrindinio kapitalo formavimu.

3.190.

Sutartys, nuomos sutartys ir licencijos yra nesukurtas turtas ir jam priskiriama:

a)

prekybinės veiklos nuomos sutartys;

b)

leidimai naudoti gamtos išteklius, pvz., žvejybos kvotos;

c)

leidimai vykdyti tam tikrą veiklą, pvz., taršos leidimai ir licencijos tam tikram lošimo namų skaičiui arba taksi automobilių paslaugoms tam tikroje vietovėje;

d)

išimtinės teisės į dar nepagamintas prekes ar nesuteiktas paslaugas, pvz., futbolo žaidėjų sutartys ir leidėjo išimtinės teisės leisti naujus tam tikro autoriaus veikalus.

3.191.

Sutartys, nuomos sutartys ir licencijos yra nesukurto turto kategorija ir jai nepriskiriama šio turto veiklos nuoma; veiklos nuomos mokėjimai į sąskaitas įrašomi kaip tarpinis vartojimas.

Iš sutarčių, nuomos sutarčių ir licencijų įsigijimų ir pardavimų / perleidimų vertės atimamos susijusios nuosavybės teisių perdavimo sąnaudos. Nuosavybės teisių perdavimo sąnaudos yra bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo dedamoji.

3.192.

Apibrėžtis. Prestižo ir rinkodaros turto vertė yra vertės, sumokėtos už veikiančią įmonę, ir jos turto atėmus jos įsipareigojimus, skirtumas. Visa turto atėmus įsipareigojimus vertė apskaičiuojama atskirai nustačius ir įvertinus visą turtą ir įsipareigojimus.

3.193.

Prestižas į sąskaitas įrašomas tik jei jo vertė įrodoma rinkos sandoriu, pvz., parduodant visą bendrovę. Jei nustatytas rinkodaros turtas parduodamas atskirai nuo visos bendrovės, pardavimas priskiriamas šiam straipsniui.

3.194.

Nesukurto turto įsigijimai atėmus pardavimus / perleidimus įrašomi į sektorių, visos ekonomikos ir likusio pasaulio sektoriaus kapitalo sąskaitas.

 

4   SKYRIUS

PASKIRSTOMIEJI SANDORIAI

4.01.

Apibrėžtis. Paskirstomieji sandoriai – sandoriai, kuriais gamybos metu sukurta pridėtinė vertė yra paskirstoma darbo jėgai, kapitalui ir valdžios sektoriui, taip pat sandoriai, kuriais perskirstomos pajamos ir turtas.

Išskiriami einamieji ir kapitalo pervedimai ir kapitalo pervedimais perskirstomas taupymas arba turtas, bet ne pajamos.

ATLYGIS DARBUOTOJAMS (D.1)

4.02.

Apibrėžtis. Atlygis darbuotojams (D.1) – visas darbdavio darbuotojui mokamas atlygis pinigais arba natūra už darbą, kurį darbuotojas atliko per ataskaitinį laikotarpį.

Atlygį darbuotojams sudaro:

a)

darbo užmokestis (D.11):

darbo užmokestis pinigais,

darbo užmokestis natūra;

b)

darbdavių socialinės įmokos (D.12):

faktinės darbdavių socialinės įmokos (D.121):

faktinės darbdavių pensijų įmokos (D.1211),

faktinės darbdavių ne pensijų įmokos (D.1212),

sąlyginės darbdavių socialinės įmokos (D.122):

sąlyginės darbdavių pensijų įmokos (D.1221),

sąlyginės darbdavių ne pensijų įmokos (D.1222).

Darbo užmokestis (D.11)

Darbo užmokestis pinigais

4.03.

Darbo užmokesčiui pinigais priskiriamos darbuotojo mokamos socialinės įmokos, pajamų mokesčiai ir kiti mokėjimai, įskaitant mokėjimus, kuriuos darbdavys faktiškai išskaito ir darbuotojo vardu sumoka socialinio draudimo sistemoms, mokesčių institucijoms ir pan.

Darbo užmokesčiui pinigais priskiriamas šių rūšių atlygis:

a)

reguliariai mokamas bazinis darbo užmokestis;

b)

padidinti mokėjimai, kaip antai mokėjimai už viršvalandžius, darbą naktį, savaitgaliais, darbą nemaloniomis ar pavojingomis sąlygomis;

c)

pragyvenimo išlaidų, apgyvendinimo ir ekspatriacijos išmokos;

d)

pagal skatinimo programas mokamos priemokos ar kitos ypatingos išmokos, siejamos su bendrais įmonės rezultatais; priemokos, kurių mokėjimas siejamas su našumu arba pelnu, Kalėdų ir Naujųjų metų premijos, išskyrus darbuotojų socialines išmokas (žr. 4.07 dalies c punktą), „tryliktasis“ ir „keturioliktasis“ atlyginimai (metinės priemokos);

e)

transporto išlaidų vykstant į darbą ir iš darbo kompensavimo išmokos, išskyrus išmokas ar kompensacijas, kuriomis atlyginamos darbuotojų kelionių, perkėlimo į kitą darbo vietą, persikraustymo ir pramogų išlaidos, kurias jie patiria eidami savo pareigas (žr. 4.07 dalies a punktą);

f)

atostoginiai, mokami už valstybinių švenčių ar metinių atostogų laiką;

g)

darbuotojams mokami komisiniai, arbatpinigiai, tantjemos ir honorarai;

h)

darbdavių darbuotojams pagal taupymo programas mokamos išmokos;

i)

ypatingos išmokos iš įmonės išeinantiems darbuotojams, kuomet jos mokamos ne pagal kolektyvinę sutartį;

j)

darbdavių darbuotojams pinigais mokama parama būstui išlaikyti.

Darbo užmokestis natūra

4.04.

Apibrėžtis. Darbo užmokestis natūra – prekės ir paslaugos arba kita nepiniginė nauda, kurią darbdavys nemokamai arba mažesne kaina teikia savo darbuotojams ir kurią darbuotojai bet kada savo nuožiūra gali naudoti savo ar savo namų ūkių narių reikmėms ir norams tenkinti.

4.05.

Darbo užmokesčio natūra pavyzdžiai:

a)

maistas ir gėrimai, įskaitant suvartojamus per komandiruotes, išskyrus specialų maistą ir gėrimus, kurių reikia dėl ypatingų darbo sąlygų. Darbo užmokesčiui natūra taip pat priskiriamos kainų lengvatos, kuriomis darbuotojai naudojasi valgydami nemokamose ar dotuojamose valgyklose arba pagal pietų talonus;

b)

savo reikmėms teikiamos ir perkamos būsto ar apgyvendinimo paslaugos, kuriomis gali naudotis visi darbuotojo namų ūkio nariai;

c)

uniformos arba kiti specialūs drabužiai, kuriuos darbuotojai dažnai dėvi ne tik darbo vietoje;

d)

asmeniniam darbuotojų naudojimui skirtos transporto priemonės arba kitos ilgalaikio vartojimo prekės;

e)

įmonėje pagaminta produkcija (prekės ir paslaugos), kuria įmonės darbuotojai gali naudotis nemokamai: geležinkelių ir oro transporto bendrovių darbuotojų kelionės, nemokamos anglys angliakasiams arba nemokami maisto produktai žemės ūkio darbuotojams;

f)

sporto ir poilsio įranga bei atostogų būstai, skirti naudoti darbuotojams ir jų šeimų nariams;

g)

vežimas į darbą ir iš darbo, išskyrus vežimą darbo valandomis, automobilių stovėjimo aikštelės, jeigu kitaip už tai reikėtų mokėti;

h)

darbuotojų vaikų priežiūra;

i)

darbdavių darbuotojų naudai atliekami mokėjimai darbo taryboms ar panašiems organams;

j)

darbuotojams paskirstomos premijinės akcijos;

k)

paskolos darbuotojams lengvatine palūkanų norma. Šios lengvatos vertė apskaičiuojama iš sumos, kurią darbuotojas turėtų sumokėti, jeigu paskolą turėtų grąžinti mokėdamas rinkos palūkanas, atėmus faktiškai sumokėtų palūkanų sumą. Lengvata įrašoma į pajamų formavimo sąskaitą kaip darbo užmokestis, o atitinkamos darbuotojo darbdaviui mokamos sąlyginės palūkanos įrašomos į pirminio pajamų paskirstymo sąskaitą;

l)

akcijų pasirinkimo sandoriai, kai darbdavys darbuotojui suteikia galimybę ateityje tam tikrą dieną už nustatytą kainą įsigyti vertybinių popierių arba akcijų (žr. 4.168–4.178 dalis);

m)

pajamos iš neapskaitytos veiklos bendrovių sektoriuose, pervedamos darbuotojų, kurie toje veikloje dalyvauja, asmeniniam vartojimui.

4.06.

Darbuotojams kaip darbo užmokestis natūra teikiamos prekės ir paslaugos vertinamos bazinėmis kainomis, kai darbdavys jas gamina (teikia), ir pirkėjų kainomis, kai darbdavys jas perka. Jeigu prekės ir paslaugos teikiamos nemokamai, visa darbo užmokesčio natūra vertė apskaičiuojama remiantis tų prekių ir paslaugų bazinėmis kainomis (arba pirkėjų kainomis, kai darbdavys yra pirkėjas). Ši vertė sumažinama suma, kurią sumoka darbuotojas, kai prekės ir paslaugos teikiamos ne nemokamai, o lengvatinėmis kainomis.

4.07.

Darbo užmokesčiui nepriskiriama:

a)

gamybos procesui būtinos darbdavių išlaidos. Pavyzdžiai:

1)

išmokos arba kompensacijos, kuriomis atlyginamos darbuotojų kelionių, perkėlimo į kitą darbo vietą, persikraustymo ir pramogų išlaidos, kurias jie patiria eidami savo pareigas;

2)

darbo vietos įrengimo, dėl darbo pobūdžio būtino sveikatos tikrinimo ir darbo drabužių, dėvimų darbe, išlaidos;

3)

apgyvendinimo darbo vietoje paslaugos, kuriomis negali naudotis darbuotojų namų ūkių nariai, pavyzdžiui, statybininkų vagonėliai, bendrabučiai, darbininkų nakvynės namai ir nameliai;

4)

specialus maistas arba gėrimai, kurių reikia dėl ypatingų darbo sąlygų;

5)

darbuotojams mokamos išmokos už įrankių, įrangos arba specialių drabužių, kurių reikia jų darbui, pirkimą arba ta jų darbo užmokesčio dalis, kurią pagal darbo sutartį darbuotojai turi skirti minėtiems pirkiniams. Jeigu darbuotojams, kurie pagal darbo sutartį turi įsigyti įrankius, įrangą, specialius drabužius ir kt., atlyginamos ne visos išlaidos, likusi jų išlaidų suma atimama iš jų gaunamo darbo užmokesčio ir atitinkamai padidinamas darbdavių tarpinis vartojimas.

Išlaidos prekėms ir paslaugoms, kurias darbdaviai privalo parūpinti darbuotojams, kad šie galėtų atlikti savo darbą, yra laikomos darbdavių tarpiniu vartojimu;

b)

darbo užmokesčio sumos, kurias darbdaviai laikinai moka darbuotojams ligos, motinystės atostogų, nelaimingo atsitikimo darbe, negalios ir panašiais atvejais. Tokie mokėjimai yra laikomi kitomis socialinio draudimo ne pensijų išmokomis (D.6222), ir tokios pat sumos į sąskaitas įrašomos kaip sąlyginės darbdavių ne pensijų įmokos (D.1222);

c)

kitos su užimtumu susijusios socialinio draudimo išmokos, mokamos kaip vaikų, sutuoktinių, šeimos, mokymosi ar kitos išlaikytiniams skirtos išmokos, taip pat darbuotojams ir jų šeimų nariams nemokamai teikiamos medicinos paslaugos (išskyrus paslaugas, kurios yra būtinos dėl darbo pobūdžio);

d)

darbdavio mokami mokesčiai, susiję su darbo užmokesčiu, pavyzdžiui, darbo užmokesčio fondo mokestis. Tokie įmonių mokami mokesčiai apskaičiuojami kaip mokamo darbo užmokesčio dalis arba kaip vienam darbuotojui tenkanti fiksuota suma. Jie laikomi kitais gamybos mokesčiais;

e)

mokėjimai namuose dirbantiems asmenims pagal produkcijos vieneto tarifus. Jeigu namuose dirbančio asmens gaunamų pajamų dydis priklauso nuo gamybos, už kurią tas asmuo atsakingas, metu sukurtos produkcijos vertės, neatsižvelgiant į darbo apimtį, toks atlyginimas reiškia, kad dirbantysis yra savarankiškai dirbantis asmuo.

Darbdavių socialinės įmokos (D.12)

4.08.

Apibrėžtis. Darbdavių socialinės įmokos – socialinės įmokos, kurias darbdaviai moka pagal socialinės apsaugos sistemas arba kitas su užimtumu susijusias socialinio draudimo sistemas, skirtas jų darbuotojų teisėms į socialines išmokas užtikrinti.

Socialinių įmokų, kurias darbdaviai sumoka, kad būtų užtikrinta jų darbuotojų teisė į socialines išmokas, suma į sąskaitas įrašoma kaip atlygis darbuotojams. Darbdavių socialinės įmokos gali būti faktinės arba sąlyginės.

Faktinės darbdavių socialinės įmokos (D.121)

4.09.

Apibrėžtis. Faktinės darbdavių socialinės įmokos (D.121) – sumos, kurias darbdaviai moka draudikams (socialinės apsaugos ir kitoms su užimtumu susijusioms socialinio draudimo sistemoms) savo darbuotojų naudai. Tokiems mokėjimams priskiriamos privalomosios, įprastinės, sutartinės ir savanoriškosios draudimo nuo socialinės rizikos ar reikmių įmokos.

Nors šias įmokas darbdaviai tiesiogiai moka draudikams, jos yra laikomos sudedamąja atlygio darbuotojams dalimi. Vėliau jos įrašomos į sąskaitas kaip darbuotojų draudikams mokamos įmokos.

Faktinės darbdavių socialinės įmokos skirstomos į dvi kategorijas – su pensijomis susijusias įmokas ir su kitomis išmokomis susijusias įmokas, kurios į sąskaitas įrašomos atskirai kaip:

a)

faktinės darbdavių pensijų įmokos (D.1211);

b)

faktinės darbdavių ne pensijų įmokos (D.1212).

Faktinės darbdavių ne pensijų įmokos yra susijusios su jų darbuotojų socialine rizika ir tokiomis reikmėmis (išskyrus pensijas) kaip liga, motinystė, nelaimingas atsitikimas darbe, negalia, atleidimas iš darbo ir pan.

Sąlyginės darbdavių socialinės įmokos (D.122)

4.10.

Apibrėžtis. Sąlyginės darbdavių socialinės įmokos (D.122) atitinka kitas socialinio draudimo išmokas (D.622) (atėmus darbuotojų socialines įmokas), kurias darbdaviai tiesiogiai moka savo darbuotojams, buvusiems darbuotojams ir kitiems teisę jas gauti turintiems asmenims, nedalyvaujant draudimo bendrovei ar autonominiam pensijų fondui ir šiam tikslui nesukuriant specialaus fondo ar atskiro rezervo.

Sąlyginės darbdavių socialinės įmokos skirstomos į dvi kategorijas:

a)

Sąlyginės darbdavių pensijų įmokos (D.1221)

Pensijų socialinio draudimo sistemos yra skirstomos į nustatyto dydžio įmokų sistemas ir nustatyto dydžio išmokų sistemas.

Pagal nustatyto dydžio įmokų sistemą išmokos nustatomos remiantis sistemai sumokėtomis įmokomis ir lėšų investavimo grąža. Visa rizika dėl išmokų dydžio tenka į pensiją išeinančiam darbuotojui. Taikant tokias sistemas sąlyginių įmokų nėra, išskyrus atvejus, kai darbdavys pats valdo sistemą. Tuo atveju sistemos valdymo sąnaudos yra laikomos sąlygine įmoka, kuri mokama darbuotojui kaip atlygio darbuotojams dalis. Be to, ši suma įrašoma į sąskaitas kaip namų ūkių galutinio vartojimo išlaidos finansinėms paslaugoms.

Pagal nustatyto dydžio išmokų sistemą nariams mokėtinos išmokos nustatomos pagal sistemos taisykles, t. y. taikant formulę, pagal kurią nustatomas mokėjimas arba minimalus mokėjimas. Paprastai pagal nustatyto dydžio išmokų sistemą įmokas moka ir darbdavys, ir darbuotojas; darbuotojo įmoka yra privaloma ir apskaičiuojama kaip procentinė esamo atlyginimo dalis. Visos sąnaudos, susijusios su garantija mokėti nustatyto dydžio išmokas, tenka darbdaviui. Jam tenka visa su išmokų mokėjimu susijusi rizika.

Pagal nustatyto dydžio išmokų sistemą darbdavys moka sąlyginę įmoką, kuri apskaičiuojama kaip nurodyta toliau.

Sąlyginė darbdavio įmoka apskaičiuojama taip:

iš išmokų padidėjimo dėl einamojo laikotarpio užimtumo

atimama

faktinių darbdavio įmokų suma

atimama

darbuotojo mokamų įmokų suma

pridedamos

sistemos valdymo sąnaudos.

Kai kurios sistemos gali būti apibūdinamos kaip neįmokinės, nes nei darbdaviai, nei darbuotojai nemoka faktinių įmokų. Vis dėlto sąlyginė darbdavio įmoka apskaičiuojama laikantis pirmiau pateiktų nuostatų.

Tais atvejais, kai valdžios sektoriaus darbuotojams skirtų sistemų pensiniai įsipareigojimai / teisės neįrašomi į pagrindines sąskaitas, valdžios sektoriaus sąlyginės darbdavių pensijų įmokos turi būti apskaičiuojamos remiantis aktuariniais skaičiavimais. Tik tais atvejais, kai taikant aktuarinius skaičiavimus neįmanoma gauti pakankamai patikimų rezultatų, valdžios sektoriaus darbdavių sąlyginės pensijų įmokos apytiksliai vertinamos kitais dviem būdais:

1)

pagal pagristą dabartiniams darbuotojams mokamo darbo užmokesčio procentinę dalį arba

2)

prilyginant jas einamųjų mokėtinų išmokų ir faktinių mokėtinų įmokų (kurias turi mokėti ir darbuotojai, ir valdžios sektorius kaip darbdavys) skirtumui.

b)

Sąlyginės darbdavių ne pensijų įmokos (D.1222)

Tai, kad tam tikros socialinės išmokos yra mokamos ne per socialinės apsaugos fondus ar kitus draudikus, bet tiesiogiai darbdavių, nereiškia, kad jos neturi būti įrašomos į sąskaitas kaip socialinės gerovės išmokos. Su šiomis išmokomis susijusios sąnaudos sudaro darbdavių darbo sąnaudų dalį, todėl jos taip pat priskiriamos atlygiui darbuotojams. Todėl tokiems darbuotojams priskiriamo atlyginimo vertė yra lygi socialinių įmokų, kurių reikia norint garantuoti teisę į atitinkamas socialines išmokas, sumai. Apskaičiuojant tas sumas atsižvelgiama į visas faktines darbdavio arba darbuotojo įmokas, ir jos priklauso ne tik nuo einamųjų išmokų lygio, bet ir nuo to, kaip ateityje gali keistis pagal šias sistemas darbdavių turimi įsipareigojimai, atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip numatomi esamų ir buvusių darbuotojų skaičiaus, amžiaus pasiskirstymo ir gyvenimo trukmės pokyčiai. Todėl sąlyginių įmokų vertės grindžiamos tokiais pat aktuariniais skaičiavimais, pagal kuriuos draudimo bendrovės nustato įmokų dydį.

Tačiau praktiškai gali būti sunku tiksliai apskaičiuoti tokių sąlyginių įmokų dydį. Norėdama apskaičiuoti savo galimus būsimus įsipareigojimus, įmonė gali pati atlikti vertinimus, tarkim, remdamasi įmokomis pagal panašias kaupiamąsias sistemas; tokie vertinimai gali būti naudojami, kai įmanoma. Kitas tinkamas metodas – naudoti pagrįstą esamiems darbuotojams mokamo darbo užmokesčio procentinę dalį. Priešingu atveju vienintelė galimybė – remtis nekaupiamosiomis ne pensijų išmokomis, kurias darbdavys turi mokėti per tą patį ataskaitinį laikotarpį, vertinant tai kaip sąlyginį atlyginimą, kurio reikėtų sąlyginėms įmokomos padengti. Einamuoju laikotarpiu faktiškai sumokėtos išmokos yra tinkamas įmokų ir susijusio sąlyginio atlyginimo įvertis.

4.11.

Sektorių sąskaitose tiesioginių socialinių išmokų sąnaudos, visų pirma, nurodomos pajamų formavimo sąskaitos panaudojimo pusėje kaip atlygio darbuotojams dalis, o antra – kaip socialinės išmokos antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos panaudojimo pusėje. Siekiant subalansuoti antrinio pajamų paskirstymo sąskaitą, daroma prielaida, kad darbuotojų namų ūkiai grąžina darbdavių sektoriams sąlygines darbdavių socialines įmokas, kuriomis (prireikus kartu su darbuotojų socialinėmis įmokomis) yra finansuojamos tų pačių darbdavių jiems mokamos tiesioginės socialinės gerovės išmokos. Ši menama grandinė yra panaši į darbdavių faktinių socialinių įmokų, kurios nurodomos namų ūkių sąskaitose, grandinę ir laikoma, kad tuomet namų ūkiai jas sumoka draudikams.

4.12.

Atlygio darbuotojams įrašymo į sąskaitas laikas:

a)

darbo užmokestis (D.11) įrašomas į sąskaitas tą laikotarpį, kuriuo atliekamas darbas. Tačiau ad hoc priemokos arba kitos specialiosios išmokos (pavyzdžiui, 13-asis atlyginimas) įrašomos į sąskaitas tą laikotarpį, kuriuo jos turi būti mokamos. Akcijų pasirinkimo sandorių įrašymo į sąskaitas laikas turėtų būti paskirstytas per laikotarpį, kurio pradžia – teisių suteikimo diena, o pabaiga – teisių įsigaliojimo diena. Jei nėra tinkamų duomenų, pasirinkimo sandorio vertė į sąskaitas įrašoma teisių įsigaliojimo dieną;

b)

faktinės darbdavių socialinės įmokos (D.121) įrašomos į sąskaitas tą laikotarpį, kuriuo atliekamas darbas;

c)

sąlyginės darbdavių socialinės įmokos (D.122) įrašomos į sąskaitas pagal šias kategorijas:

1)

jei šios įmokos yra privalomųjų tiesioginių socialinių išmokų atitikmuo, jos įrašomos į sąskaitas tą laikotarpį, kuriuo atliekamas darbas;

2)

jei šios įmokos yra savanoriškųjų tiesioginių socialinių išmokų atitikmuo, jos įrašomos į sąskaitas tą laikotarpį, kuriuo mokamos šios išmokos.

4.13.

Atlygį darbuotojams sudaro:

a)

darbdavių rezidentų atlygis darbuotojams rezidentams;

b)

darbdavių nerezidentų atlygis darbuotojams rezidentams;

c)

darbdavių rezidentų atlygis darbuotojams nerezidentams.

Duomenys, nurodyti a-c punktuose, į sąskaitas įrašomi taip:

1)

darbdavių rezidentų atlygis darbuotojams rezidentams ir nerezidentams, kuris apima a ir c punktus, įrašomas į darbdavių sektorių ir ekonominės veiklos rūšių pajamų formavimo sąskaitos panaudojimo pusę;

2)

darbdavių rezidentų ir nerezidentų atlygis darbuotojams rezidentams, kuris apima a ir b punktus, įrašomas į namų ūkių pirminių pajamų išdėstymo sąskaitos išteklių pusę;

3)

b punktas – darbdavių nerezidentų atlygis darbuotojams rezidentams – įrašomas į išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų panaudojimo pusę;

4)

c punktas – darbdavių rezidentų atlygis darbuotojams nerezidentams – įrašomas į išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų išteklių pusę.

GAMYBOS IR IMPORTO MOKESČIAI (D.2)

4.14.

Apibrėžtis. Gamybos ir importo mokesčiai (D.2) – privalomieji neatlyginami mokėjimai pinigais arba natūra, kuriais valdžios sektorius arba Europos Sąjungos institucijos apmokestina prekių ir paslaugų gamybą ir importą, darbo jėgos įdarbinimą, žemės, pastatų arba kito gamyboje naudojamo turto nuosavybę arba naudojimą. Tokie mokesčiai yra mokami nepriklausomai nuo gaunamo pelno.

4.15.

Gamybos ir importo mokesčius sudaro:

a)

mokesčiai produktams (D.21):

1)

pridėtinės vertės pobūdžio mokesčiai (PVM) (D.211);

2)

importo mokesčiai ir muitai, išskyrus PVM (D.212);

importo muitai (D.2121),

importo mokesčiai, išskyrus PVM ir muitus (D.2122);

3)

mokesčiai produktams, išskyrus PVM ir importo mokesčius (D.214);

b)

kiti gamybos mokesčiai (D.29).

Mokesčiai produktams (D.21)

4.16.

Apibrėžtis. Mokesčiai produktams (D.21) – mokesčiai, mokami už konkrečios pagamintos (sukurtos) ar realizuotos prekės arba paslaugos vienetą. Mokestis gali būti nustatomas kaip konkreti pinigų suma, mokėtina už prekės ar paslaugos kiekio vienetą, arba apskaičiuojamas kaip tam tikra vieneto kainos ar sukurtų prekių ir paslaugų vertės procentinė dalis. Produktui apskaičiuoti mokesčiai, neatsižvelgiant į tai, kuris institucinis vienetas juos moka, priskiriami mokesčiams produktams, išskyrus atvejus, kai jie konkrečiai įrašomi į kitą poziciją.

Pridėtinės vertės pobūdžio mokesčiai (PVM) (D.211)

4.17.

Apibrėžtis. Pridėtinės vertės pobūdžio mokestis (PVM) – prekių arba paslaugų mokestis, kurį įmonės renka etapais ir kuriuo galiausiai apmokestinamas galutinis pirkėjas.

Šiai pozicijai priskiriamas pridėtinės vertės mokestis, kurį renka valdžios sektorius ir kuris yra taikomas vietiniams ir importuojamiems produktams, ir kiti atskaitomieji mokesčiai, taikomi pagal taisykles, panašias į taikomas PVM. Visi pridėtinės vertės pobūdžio mokesčiai toliau vadinami PVM. Visiems PVM pobūdžio mokesčiams būdinga tai, kad gamintojai privalo valdžios sektoriui mokėti tik tą sumą, kuri atitinka jų pardavimo PVM ir jų pačių tarpiniam vartojimui ar bendrojo pagrindinio kapitalo formavimui skirto pirkimo PVM skirtumą.

PVM įrašomas į sąskaitas grynąja verte; tai reiškia, kad:

a)

produkcijos ir importo vertė nustatoma neįskaičiuojant sąskaitose faktūrose nurodyto PVM;

b)

prekių ir paslaugų įsigijimas į sąskaitas įrašomas kartu su neatskaitomu PVM. PVM į sąskaitas įrašomas ne kaip pardavėjų, o kaip pirkėjų mokamas mokestis, ir tik tų pirkėjų, kurie negali jo išskaičiuoti. Didžioji PVM dalis į sąskaitas įrašoma kaip už galutinį panaudojimą, daugiausia namų ūkių, sumokėta suma.

Vertinant visą ekonomiką, PVM yra lygus viso sąskaitose faktūrose nurodyto PVM ir viso atskaitomo PVM skirtumui (žr. 4.27 dalį).

Importo mokesčiai ir muitai, išskyrus PVM (D.212)

4.18.

Apibrėžtis. Importo mokesčiai ir muitai, išskyrus PVM (D.212) – privalomieji mokėjimai, išskyrus PVM, kuriais valdžios sektorius arba Europos Sąjungos institucijos apmokestina importuojamas prekes, kad jos galėtų būti išleistos į laisvą apyvartą ekonominėje teritorijoje, ir paslaugas, kurias vienetams rezidentams teikia vienetai nerezidentai.

Privalomiems mokėjimams priskiriami:

a)

importo muitai (D.2121): importo muitus sudaro muitai arba kiti importo mokesčiai, mokami už tam tikros rūšies prekes pagal muitų tarifų sąrašus, kai tos prekės yra įvežamos vartoti į jų naudojimo šalies ekonominę teritoriją;

b)

importo mokesčiai, išskyrus PVM ir importo muitus (D.2122).

Šiai pozicijai priskiriami:

1)

importuojamų žemės ūkio produktų mokesčiai;

2)

importuojamiems produktams taikomos kompensuojamosios pinigų sumos;

3)

akcizai ir specialūs mokesčiai tam tikriems importuotiems produktams, su sąlyga, kad tokius akcizus ir mokesčius už panašius vidaus kilmės produktus moka patys gamintojai;

4)

bendrieji pardavimo mokesčiai, mokami už importuojamas prekes ir paslaugas;

5)

specifinių paslaugų, kurias ekonominėje teritorijoje vienetams rezidentams teikia vienetai nerezidentai, mokesčiai;

6)

tam tikros prekės arba paslaugos importo monopolį turinčių valstybės įmonių pelnas, kuris yra pervedamas valstybei.

Grynieji importo mokesčiai ir muitai, išskyrus PVM, yra skaičiuojami iš importo mokesčių ir muitų, išskyrus PVM (D.212), atimant importo subsidijas (D.311).

Mokesčiai produktams, išskyrus PVM ir importo mokesčius (D.214)

4.19.

Apibrėžtis. Mokesčiai produktams, išskyrus PVM ir importo mokesčius (D.214) – prekių ir paslaugų mokesčiai, kurie tampa mokėtini, kai tos prekės ar paslaugos pagaminamos (sukuriamos), eksportuojamos, parduodamos, perleidžiamos, išnuomojamos arba pristatomos, arba kai jos panaudojamos savoms reikmėms tenkinti arba nuosavam kapitalui formuoti.

4.20.

Visų pirma šiai pozicijai priskiriami:

a)

akcizai ir vartojimo mokesčiai (išskyrus priskiriamus importo mokesčiams ir muitams);

b)

žyminiai mokesčiai, kuriais apmokestinami tam tikri parduodami produktai (alkoholiniai gėrimai, tabakas ir pan.) ir išduodami oficialūs dokumentai ar čekiai;

c)

finansinių ir kapitalo sandorių mokesčiai, mokami už nefinansinio ir finansinio turto, įskaitant užsienio valiutą, pirkimą arba pardavimą. Šie mokesčiai tampa mokėtini tada, kai keičiasi žemės arba kito turto nuosavybės teisės, išskyrus atvejus, kai nuosavybė keičiasi dėl kapitalo pervedimų (daugiausia paveldimo ir dovanojamo turto atveju). Jie laikomi tarpininkų paslaugų mokesčiais;

d)

automobilių registracijos mokesčiai;

e)

pramogų mokesčiai;

f)

loterijų, azartinių lošimų ir lažybų mokesčiai, išskyrus laimėjimų mokesčius;

g)

draudimo įmokų mokesčiai;

h)

kiti specifinių paslaugų mokesčiai: viešbučių, apgyvendinimo, restoranų, transporto, ryšių, reklamos paslaugų mokesčiai;

i)

bendrieji pardavimo arba apyvartos mokesčiai (išskyrus PVM pobūdžio mokesčius): šiems mokesčiams priskiriami gamintojų didmeninio ir mažmeninio pardavimo mokesčiai, pirkimo mokesčiai, apyvartos mokesčiai;

j)

fiskalinių monopolijų, išskyrus tas, kurios turi tam tikrų prekių ar paslaugų (nurodytų D.2122) importo monopolį, pelnas, kuris yra pervedamas valstybei. Fiskalinės monopolijos yra valstybės įmonės, kurioms suteikiama monopolinė teisė gaminti arba platinti tam tikros rūšies prekes ar paslaugas, kad gautų pajamų, o ne tam, kad prisidėtų prie valstybės ekonominės ar socialinės politikos įgyvendinimo. Jei valstybės įmonei monopolinė teisė suteikiama įgyvendinant tikslingą ekonominę ar socialinę politiką dėl specifinio prekės, paslaugos ar gamybos technologijos pobūdžio (pvz., komunalinių paslaugų, pašto, ryšių, geležinkelių ir kt. įmonės), tokia įmonė nelaikoma fiskaline monopolija;

k)

eksporto muitai ir eksportui taikomos kompensuojamosios pinigų sumos.

4.21.

Grynieji mokesčiai produktams yra apskaičiuojami iš mokesčių produktams (D.21) atėmus subsidijas produktams (D.31).

Kiti gamybos mokesčiai (D.29)

4.22.

Apibrėžtis. Kiti gamybos mokesčiai (D.29) – visi mokesčiai, kuriuos įmonės turi mokėti vykdydamos gamybinę veiklą, neatsižvelgiant į pagamintų (sukurtų) ar parduotų prekių ir paslaugų kiekį ir vertę.

Kiti gamybos mokesčiai gali būti taikomi gamybos procese naudojamai žemei, ilgalaikiam turtui, darbo jėgai, taip pat tam tikros rūšies veiklai ar sandoriams.

4.23.

Kitiems gamybos mokesčiams (D.29) priskiriami:

a)

žemės, pastatų ar kitų objektų, kuriuos įmonės (įskaitant būstą užimančius savininkus) naudoja gamyboje, nuosavybės arba naudojimo mokesčiai;

b)

ilgalaikio turto (pvz., transporto priemonių, mašinų ir įrenginių) naudojimo gamyboje mokesčiai, nepriklausomai nuo to, ar toks turtas yra nuosavas, ar nuomojamas;

c)

darbo užmokesčio fondo mokesčiai;

d)

su gamyba susijusių tarptautinių sandorių (pvz., užsienio kelionių, užsienio pervedimų ar panašių sandorių su nerezidentais) mokesčiai;

e)

mokesčiai, kuriuos įmonės moka už verslo ir profesines licencijas, jei jos išduodamos be kitų sąlygų, sumokėjus reikiamą sumą. Nors mainais už sumokėtą mokestį valdžios sektorius išduoda sertifikatą ar leidimą, šiuo atveju galima manyti, kad tokie mokesčiai yra tik priemonė pajamoms didinti. Vis dėlto, jei valdžios sektorius naudoja licencijas kaip priemonę tikrai reguliavimo funkcijai vykdyti, pavyzdžiui, prieš išduodant licenciją tikrinamas verslo patalpų tinkamumas ar sauga, naudojamų įrenginių patikimumas ar sauga, samdomų darbuotojų profesinė kompetencija ar gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų kokybė bei atitiktis reikalavimams, minėti mokėjimai yra laikomi suteiktų paslaugų pirkimu, išskyrus atvejus, kai už licencijas imamos sumos yra visiškai neproporcingos, palyginti su valdžios sektoriaus atliktų tikrinimų sąnaudomis;

f)

su gamybine veikla susijusios taršos mokesčiai. Tai mokesčiai, kuriais apmokestinamas nuodingųjų dujų, skysčių ar kitų kenksmingųjų medžiagų išmetimas ar išleidimas į aplinką. Šiems mokesčiams nepriskiriami mokėjimai už valstybės valdžios institucijų atliekamą atliekų arba nuodingųjų medžiagų surinkimą ir šalinimą, nes šie mokėjimai priskiriami įmonių tarpiniam vartojimui;

g)

ne visos grąžintos PVM sumos, susidarančios taikant žemės ūkiui būdingą vienodo tarifo sistemą.

4.24.

Kitiems gamybos mokesčiams nepriskiriami mokesčiai, kuriais apmokestinamas naudojimasis transporto priemonėmis ir pan. asmeninėms namų ūkių reikmėms tenkinti, nes jie į sąskaitas įrašomi kaip einamieji pajamų, turto ir kt. mokesčiai.

Europos Sąjungos institucijoms mokami gamybos ir importo mokesčiai

4.25.

Europos Sąjungos institucijoms mokamiems gamybos ir importo mokesčiams priskiriami šie nacionalinių valdžios institucijų Europos Sąjungos institucijų vardu renkami mokesčiai: įplaukos, gaunamos įgyvendinant bendrą žemės ūkio politiką: importuojamų žemės ūkio produktų mokesčiai, eksporto ir importo apmokestinimas kompensuojamosiomis pinigų sumomis, cukraus gamybos mokesčiai ir izogliukozės mokestis, bendros atsakomybės pieno ir grūdų mokesčiai; įplaukos, gaunamos iš prekybos su trečiosiomis šalimis: muitai, renkami remiantis Europos Bendrijų integruotuoju muitų tarifu (TARIC).

Europos Sąjungos institucijoms mokamiems gamybos ir importo mokesčiams nepriskiriamas trečiojo tipo nuosavų išteklių šaltinis – nuosavi PVM ištekliai, kurie nurodomi pozicijoje „PVM ir BNP grindžiami ES nuosavi ištekliai“ (D.76) prie kitų einamųjų pervedimų (žr. 4.140 dalį).

Gamybos ir importo mokesčiai. įrašymo į sąskaitas laikas ir įrašytinos sumos

4.26.

Gamybos ir importo mokesčių įrašymas į sąskaitas: gamybos ir importo mokesčiai yra įrašomi tada, kai įvyksta mokestines prievoles lemianti veikla, sandoriai ar kiti įvykiai.

4.27.

Tam tikrų rūšių ekonominė veikla, sandoriai ar įvykiai, lemiantys mokesčių mokėjimo prievolės atsiradimą, išvengia mokesčių institucijų dėmesio. Tokia veikla, sandoriai ar įvykiai nelemia finansinio turto ar įsipareigojimų atsiradimo mokėtinų arba gautinų sumų forma. Į sąskaitas įrašomos tik tos sumos, kurios pagrindžiamos mokesčio apskaičiavimo dokumentais, mokesčių deklaracijomis ar kitais dokumentais, kuriais sukuriama mokesčių mokėtojų prievolė mokėti mokestį. Mokesčiai, nepagrįsti mokesčio apskaičiavimo dokumentais, nevertinami.

Galimi du į sąskaitas įrašomų mokesčių duomenų šaltiniai: įmokų apskaičiavimo dokumentai ir deklaracijos arba pinigų priėmimo kvitai.

a)

Jei naudojami įmokų įvertinimai ir deklaracijos, sumos koreguojamos taikant koeficientą, kuriuo sudaroma galimybė atsižvelgti į įvertintas ar deklaruotas, bet nesurinktas sumas. Alternatyva – atitinkamiems sektoriams į sąskaitas įrašyti kapitalo pervedimą (D.995), kaip aprašyta 4.165 dalies j punkte, kurio vertė lygi koreguojant gautai sumai. Koeficientai nustatomi remiantis ankstesne patirtimi ir esamais lūkesčiais, susijusiais su įvertintomis ir deklaruotomis, bet nesurinktomis sumomis. Koeficientai nustatomi konkrečiai kiekvienos rūšies mokesčiams.

b)

Jei naudojami grynųjų pinigų priėmimo kvitai, duomenys turi būti koreguojami užtikrinant, kad atitinkamos sumos būtų susietos su laikotarpiu, kuomet įvyko mokestinę prievolę lėmusi veikla. Šis koregavimas grindžiamas vidutiniu laiko skirtumu tarp atitinkamos veiklos ir mokesčių pinigais gavimo.

4.28.

Bendrai į sąskaitas įrašytų mokesčių vertei priskiriami mokėtinų mokesčių delspinigiai ir mokesčių institucijų skirtos baudos, jei tokie delspinigiai ir baudos į sąskaitas neįrašomi atskirai. Bendrai mokesčių vertei priskiriami mokesčiai, susiję su nesumokėtų mokesčių surinkimu ar išieškojimu. Bendra vertė yra sumažinama suma, kuria valdžios sektorius, įgyvendindamas ekonominę politiką, sumažina mokesčius, ir grąžintų mokesčių permokų sumomis.

4.29.

Sąskaitų sistemoje gamybos ir importo mokesčiai (D.2) nurodomi:

a)

visos ekonomikos pajamų formavimo sąskaitos panaudojimo pusėje;

b)

valdžios sektoriaus pirminių pajamų išdėstymo sąskaitos ir išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų išteklių pusėje.

Mokesčiai produktams įrašomi į visos ekonomikos prekių ir paslaugų sąskaitos išteklių pusę. Tai leidžia prekių ir paslaugų išteklius, kurių vertė apskaičiuojama be mokesčių produktams, subalansuoti su panaudojimu, kurio vertė nustatoma įskaičiavus tuos mokesčius.

Kiti gamybos mokesčiai (D.29) įrašomi į juos mokančių ekonominės veiklos vienetų arba sektorių pajamų formavimo sąskaitos panaudojimo pusę.

SUBSIDIJOS (D.3)

4.30.

Apibrėžtis. Subsidijos (D.3) – einamieji neatlyginami mokėjimai, kuriuos valdžios sektorius arba Europos Sąjungos institucijos skiria gamintojams rezidentams.

Subsidijos gali būti skiriamos, nes siekiama, pavyzdžiui, daryti įtaką:

a)

gamybos lygiui;

b)

produktų kainoms arba

c)

gamybos veiksnių atlygiui.

Ne rinkos gamintojai gali gauti kitas subsidijas gamybai tik tada, jei jos suteikiamos pagal bendras taisykles, taikomas tiek rinkos, tiek ne rinkos gamintojams.

Subsidijos produktams į sąskaitas neįrašomos kaip ne rinkos produkcija (P.13).

4.31.

Europos Sąjungos institucijų teikiamos subsidijos apima tik tiesioginius einamuosius pervedimus gamintojams vienetams rezidentams.

4.32.

Subsidijos klasifikuojamos taip:

a)

subsidijos produktams (D.31):

1)

importo subsidijos (D.311);

2)

kitos subsidijos produktams (D.319);

b)

kitos subsidijos gamybai (D.39).

Subsidijos produktams (D.31)

4.33.

Apibrėžtis. Subsidijos produktams (D.31) – subsidijos, mokamos už pagamintos (sukurtos) ar importuotos prekės arba paslaugos vienetą.

Subsidijų produktams vertė gali būti apskaičiuota kaip:

a)

konkreti pinigų suma, mokėtina už prekės ar paslaugos kiekio vienetą;

b)

tam tikra vieneto kainos procentinė dalis;

c)

tam tikros tikslinės kainos ir pirkėjo sumokėtos rinkos kainos skirtumas.

Subsidijos produktams paprastai tampa mokėtinos tada, kai prekė pagaminama, parduodama ar importuojama, bet jos mokėjimą gali lemti ir kitos aplinkybės, pavyzdžiui, prekės perleidimas, nuoma, pristatymas, naudojimas savo reikmėms tenkinti ar nuosavam kapitalui formuoti.

Subsidijos produktams siejamos tik su rinkos produkcija (P.11) arba produkcija savo galutiniam naudojimui (P.12).

Importo subsidijos (D.311)

4.34.

Apibrėžtis. Importo subsidijos (D.311) – prekių ir paslaugų subsidijos, kurios tampa mokėtinos, kai vartoti ekonominėje teritorijoje skirtos prekės yra pervežamos per sieną arba kai instituciniams vienetams rezidentams yra suteikiamos paslaugos.

Importo subsidijoms priskiriami nuostoliai, kuriuos, įgyvendindamos tikslingą valdžios sektoriaus politiką, patiria valdžios sektoriaus prekybos organizacijos, superkančios produktus iš nerezidentų ir perparduodančios juos mažesnėmis kainomis rezidentams.

Kitos subsidijos produktams (D.319)

4.35.

Kitoms subsidijoms produktams (D.319) priskiriama:

a)

subsidijos šalies viduje naudojamiems produktams: tai subsidijos, mokamos gamintojams rezidentams už produkciją, kuri yra naudojama arba vartojama ekonominėje teritorijoje;

b)

nuostoliai, kuriuos įgyvendinant tikslingą valdžios sektoriaus ekonominę ar socialinę politiką patiria valdžios sektoriaus prekybos organizacijos, superkančios produktus iš gamintojų rezidentų ir perparduodančios juos mažesnėmis kainomis rezidentams arba nerezidentams;

c)

viešosioms bendrovėms ir kvazibendrovėms skiriamos subsidijos nuolatiniams gamybinės veiklos nuostoliams kompensuoti, kai, įgyvendinant tikslingą valdžios sektoriaus arba Europos ekonominę ar socialinę politiką, jos tuos nuostolius patiria, nustatydamos mažesnes nei vidutinės gamybos sąnaudos kainas;

d)

tiesioginės eksporto subsidijos, mokamos tiesiogiai gamintojams rezidentams, kai prekės išvežamos iš ekonominės teritorijos arba paslaugos suteikiamos nerezidentams, išskyrus anksčiau sumokėtų mokesčių grąžinimą muitų teritorijos pasienyje ir atleidimą nuo mokesčių, kuriuos reikėtų mokėti, jei prekės būtų parduodamos arba naudojamos ekonominėje teritorijoje.

Kitos subsidijos gamybai (D.39)

4.36.

Apibrėžtis. Kitos subsidijos gamybai (D.39) – subsidijos, kurias gamintojai vienetai rezidentai gali gauti vykdydami gamybinę veiklą, išskyrus subsidijas produktams.

Ne rinkos gamintojai ne rinkos produkcijai gali gauti kitas subsidijas gamybai tik tada, jei valdžios sektorius šias subsidijas suteikia pagal bendras taisykles, taikomas tiek rinkos, tiek ne rinkos gamintojams.

4.37.

Kitų subsidijų gamybai (D.39) pavyzdžiai:

a)

darbo užmokesčio ir darbo jėgos subsidijos, t. y. subsidijos, kurių mokėjimas siejamas su darbo užmokesčio fondu, visa darbo jėga arba tam tikrų grupių žmonių (pvz., fizinę negalią turinčių asmenų ar asmenų, kurie ilgą laiką neturėjo darbo) įdarbinimu arba su įmonės organizuotų ar finansuotų mokymų sąnaudomis;

b)

taršos mažinimo subsidijos: tai einamosios subsidijos, skirtos visoms arba daliai išlaidų, susijusių su papildomu perdirbimu, atliekamu siekiant sumažinti į aplinką išmetamų teršalų kiekį arba juos pašalinti, padengti;

c)

gamintojams vienetams rezidentams suteikiamos lengvatinių palūkanų dotacijos, net jei jomis siekiama skatinti kapitalo formavimą. Kai dotacija finansuojama tiek skolos amortizacija, tiek skolos palūkanos ir kai šių dviejų elementų neįmanoma atskirti, visa dotacija laikoma investicine dotacija. Lengvatinių palūkanų dotacijos yra einamieji pervedimai, skirti gamintojo veiklos sąnaudoms mažinti. Į sąskaitas jos įrašomos kaip subsidijos jomis besinaudojantiems gamintojams, net jei palūkanų skirtumą valdžios sektorius tiesiogiai sumoka paskolą suteikusiai kredito įstaigai;

d)

PVM kompensacijų perviršis, susidarantis dėl vienodo tarifo sistemos, dažnai, pavyzdžiui, taikomos žemės ūkyje.

4.38.

Subsidijoms nepriskiriama (D.3):

a)

valdžios sektoriaus einamieji pervedimai namų ūkiams, kaip vartotojams. Šie pervedimai priskiriami arba socialinėms išmokoms (D.62 arba D.63), arba įvairiems einamiesiems pervedimams (D.75);

b)

einamieji pervedimai tarp įvairių valdžios sektoriaus vienetų, kaip ne rinkos prekių ir paslaugų gamintojų, išskyrus kitas subsidijas gamybai (D.39). Einamieji pervedimai įrašomi į sąskaitas kaip einamieji pervedimai valdžios sektoriuje (D.73);

c)

investicinės dotacijos (D.92);

d)

ypatingieji mokėjimai socialinio draudimo fondams, jei jie yra skirti šių fondų aktuariniams atidėjiniams didinti. Šie mokėjimai įrašomi į sąskaitas kaip kiti kapitalo pervedimai (D.99);

e)

valdžios sektoriaus pervedimai ne finansų bendrovėms ir kvazibendrovėms, skirti per kelerius finansinius metus susidariusiems nuostoliams arba ypatingiems nuostoliams, kuriuos lėmė nuo įmonės nepriklausantys veiksniai, padengti, kurie įrašomi į sąskaitas kaip kiti kapitalo pervedimai (D.99);

f)

gamintojų vienetų skolų, susidariusių, pvz., valdžios sektoriaus institucijai suteikus paskolą nefinansinei įmonei, kuri sukaupė kelerių finansinių metų veiklos nuostolius, valdžios sektoriui anuliavimas. Tokie sandoriai į sąskaitas įrašomi kaip kiti kapitalo pervedimai (D.99);

g)

valdžios sektoriaus arba likusio pasaulio sektoriaus mokėjimai už karo veiksmų, kitų politinių įvykių ar nacionalinių ekstremaliųjų įvykių padarytą žalą gamybos priemonėms ar jų sunaikinimą. Jie įrašomi į sąskaitas kaip kiti kapitalo pervedimai (D.99);

h)

valdžios sektoriaus įsigytos bendrovių akcijos ir kitos nuosavybės priemonės, nurodomos pozicijoje „Nuosavybės priemonės ir investicinių fondų akcijos“ (AF.5);

i)

valdžios sektoriaus institucijos mokėjimai, skirti padengti neįprastai dideles valstybės įmonės pensijų išlaidas. Šie mokėjimai į sąskaitas įrašomi kaip įvairūs einamieji pervedimai (D.75);

j)

valdžios sektoriaus mokėjimai rinkos gamintojams, skirti iš dalies ar visiškai sumokėti už prekes ir paslaugas, kurias šie rinkos gamintojai tiesiogiai individualiai teikia teisę jas gauti turintiems namų ūkiams dėl socialinės rizikos ar reikmių (žr. 4.84 dalį). Šie mokėjimai priskiriami valdžios sektoriaus individualaus vartojimo išlaidoms (P.31), vėliau – socialiniams pervedimams natūra (valdžios sektoriaus ir namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų įsigyta rinkos produkcija) (D.632) ir namų ūkių faktiniam individualiam vartojimui (P.41).

4.39.

Įrašymo į sąskaitas laikas: subsidijos (D.3) įrašomos į sąskaitas tada, kai įvyksta sandoris arba įvykis (gamyba, pardavimas, importas ir pan.), dėl kurių subsidija tampa mokėtina.

Pavyzdžiai:

a)

subsidijos, kurios mokamos kaip valdžios sektoriaus prekybos organizacijos nustatytos supirkimo kainos ir pardavimo kainos skirtumas, į sąskaitas įrašomos tada, kai ta organizacija nuperka prekes;

b)

subsidijos, skirtos padengti gamintojo patirtus nuostolius, į sąskaitas įrašomos tada, kai valdžios sektoriaus institucija nusprendžia padengti tuos nuostolius.

4.40.

Subsidijos (D.3) įrašomos į:

a)

visos ekonomikos pajamų formavimo sąskaitą kaip neigiamas panaudojimas;

b)

valdžios sektoriaus pirminių pajamų išdėstymo sąskaitą ir pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų išorės sąskaitą kaip neigiami ištekliai.

Subsidijos produktams įrašomos į visos ekonomikos prekių ir paslaugų sąskaitą kaip neigiami ištekliai.

Kitos subsidijos gamybai (D.39) įrašomos į jas gaunančių ekonominės veiklos vienetų ar sektorių pajamų formavimo sąskaitą kaip ištekliai.

Fiksuoto ir nefiksuoto valiutų keitimo kurso sistemos įtaka gamybos ir importo mokesčiams bei subsidijoms: valstybės narės šiuo metu tokios sistemos netaiko. Pagal tokią sistemą:

a)

sąlyginiai importo mokesčiai yra laikomi importo mokesčiais, išskyrus PVM ir muitus (D.2122);

b)

sąlyginiai eksporto mokesčiai yra laikomi mokesčiais produktams, išskyrus PVM ir importo mokesčius (D.214);

c)

sąlyginės importo subsidijos yra laikomos importo subsidijomis (D.311);

d)

sąlyginės eksporto subsidijos yra laikomos kitomis subsidijomis produktams (D.319).

NUOSAVYBĖS PAJAMOS (D.4)

4.41.

Apibrėžtis. Nuosavybės pajamos (D.4) – pajamos, kurios susikaupia, kai finansinio turto ir gamtos išteklių savininkai perduoda juos disponuoti kitiems instituciniams vienetams. Už naudojimąsi finansiniu turtu mokėtinos pajamos yra vadinamos investicinėmis pajamomis, o už naudojimąsi gamtos ištekliais mokėtinos pajamos – renta. Nuosavybės pajamos yra investicinių pajamų ir rentos suma.

Nuosavybės pajamos klasifikuojamos taip:

a)

palūkanos (D.41);

b)

bendrovių paskirstomosios pajamos (D.42):

1)

dividendai (D.421);

2)

mokėjimai iš kvazibendrovių pajamų (D.422);

c)

tiesioginių užsienio investicijų reinvesticijos (D.43);

d)

kitos investicijų pajamos (D.44):

1)

draudėjams priskirtinos investicijų pajamos (D.441);

2)

investicijų pajamos, mokėtinos pagal pensinius įsipareigojimus / teises (D.442);

3)

investicijų pajamos, priskirtinos kolektyvinio investavimo fondų akcininkams (D.443);

e)

renta (D.45).

Palūkanos (D.41)

4.42.

Apibrėžtis. Palūkanos (D.41) – tai nuosavybės pajamos, kurias gauna šių rūšių finansinio turto savininkai, kai šis finansinis turtas perduodamas disponuoti kitam instituciniam vienetui. Palūkanos skaičiuojamos šiam finansiniam turtui:

a)

indėliams (AF.2);

b)

skolos vertybiniams popieriams (AF.3);

c)

paskoloms (AF.4);

d)

kitoms gautinoms sumoms (AF.8).

Specialiųjų skolinimosi teisių (SST) turėjimo ir paskirstymo pajamos ir nepaskirtojo aukso sąskaitų pajamos laikomos palūkanomis. Finansinis turtas, dėl kurio palūkanos tampa mokėtinos, – tai kreditorių reikalavimai debitoriams. Kreditorių debitoriams paskolintos lėšos lemia vienos ar kelių pirmiau išvardytų finansinių priemonių atsiradimą.

Indėlių ir paskolų palūkanos

4.43.

Finansų įstaigoms mokėtinos ir iš jų gautinos paskolų ir indėlių palūkanos apima maržą (priedą), kuri yra numanomas mokėjimas už finansų įstaigų suteiktas paskolų teikimo ir indėlių priėmimo paslaugas. Mokėjimas arba gavimas yra suskirstomas į paslaugos dalį ir į dalį, priskiriamą nacionalinių sąskaitų palūkanų sąvokai. Faktiškai finansų įstaigoms mokamos arba iš jų gaunamos palūkanos, vadinamos bankų palūkanomis, turi būti suskaidytos siekiant, kad nacionalinėse sąskaitose vartojama palūkanų sąvoka ir mokėjimai už paslaugas į sąskaitas būtų įrašomi atskirai. Nacionalinių sąskaitų palūkanų suma, skolininkų sumokėta finansų įstaigoms, yra mažesnė už bankų palūkanas apskaičiuotosios mokėtinos paslaugos vertės dydžiu, o indėlininkų gautina nacionalinių sąskaitų palūkanų suma yra didesnė už bankų palūkanas mokėtinos paslaugos vertės dydžiu. Mokėjimų už paslaugas vertė finansų įstaigų gamybos sąskaitose rodoma kaip paslaugų pardavimas, o jų klientų sąskaitose – kaip panaudojimas.

Palūkanos už skolos vertybinius popierius

4.44.

Palūkanos už skolos vertybinius popierius – tai už vekselius ir panašias trumpalaikes priemones mokamos palūkanos, taip pat palūkanos už obligacijas ir skolinius įsipareigojimus.

Palūkanos už vekselius ir panašias trumpalaikes priemones

4.45.

Palūkanos, mokamos per visą vekselio galiojimo terminą, apskaičiuojamos iš jo nominaliosios vertės atėmus kainą, už kurią jis pirktas išleidimo metu (t. y. pagal diskontą). Dėl sukauptų palūkanų padidėjusi vekselio kaina nereiškia jo vertės padidėjimo, nes tai lemia padidėjusi negrąžintos pagrindinės sumos dalis, o ne turto kainos pokytis. Kiti vekselio vertės pokyčiai yra laikomi vertės padidėjimu arba sumažėjimu.

Palūkanos už obligacijas ir skolinius įsipareigojimus

4.46.

Obligacijos ir skoliniai įsipareigojimai yra ilgalaikiai vertybiniai popieriai, suteikiantys jų turėtojui besąlyginę teisę gauti fiksuotas arba sutartimi nustatytas kintamas pinigines pajamas atkarpos išmokų forma arba teisę į nustatytą sumą, nurodytą vertybinių popierių išpirkimo dieną ar dienas, arba abi šias teises.

a)

nulinės atkarpos obligacijos. Šių obligacijų atveju atkarpos išmokų nėra. Palūkanos, grindžiamos išpirkimo ir emisijos kainos skirtumu, turi būti paskirstytos per visą laikotarpį iki obligacijos išpirkimo termino. Kasmet susikaupiančias palūkanas obligacijos turėtojas reinvestuoja į obligaciją, todėl finansinėje sąskaitoje kaip atitikmuo įrašoma turėtojo daugiau įsigytų obligacijų ir kaip emitento arba skolininko daugiau išleistų obligacijų emisija (t. y. kaip pradinės obligacijos „apimties“ padidėjimas);

b)

kitos obligacijos, įskaitant didelio diskonto obligacijas. Palūkanas sudaro dvi dalys:

1)

piniginės pajamos, gaunamos iš kiekvienu laikotarpiu išmokamų atkarpos išmokų;

2)

palūkanos, susikaupiančios kiekvienu laikotarpiu dėl išpirkimo kainos ir emisijos kainos skirtumo, apskaičiuojamo kaip nulinės atkarpos obligacijų atveju;

c)

indeksuotieji vertybiniai popieriai:

1)

atkarpos išmokų sumos ir (arba) negrąžintos pagrindinės sumos dalis yra siejama su bendruoju kainų indeksu. Negrąžintos pagrindinės sumos vertės pasikeitimas laikotarpiu nuo atitinkamo ataskaitinio laikotarpio pradžios iki pabaigos dėl atitinkamo indekso pokyčio, kartu su šiuo laikotarpiu mokėtinomis palūkanomis yra laikomas šiuo laikotarpiu susikaupusiomis palūkanomis;

2)

sumos, kurios turi būti mokamos atėjus jų terminui, yra siejamos su siauruoju indeksu, kuris apima vertės padidėjimą. Sukauptosios palūkanos apskaičiuojamos nustatant jų fiksuotą normą išleidimo metu. Taigi palūkanos yra skirtumas tarp išleidimo kainos ir pradinių rinkos lūkesčių visų mokėjimų, kuriuos debitorius turės atlikti, atžvilgiu; ši suma į sąskaitas įrašoma kaip per priemonės galiojimo laiką sukauptos palūkanos. Taikant šį metodą, kaip pajamos įrašomas pajamingumas iki išpirkimo termino išleidimo metu, apimantis indeksavimo rezultatus, numanomus priemonės sukūrimo metu. Bet koks esamo indekso nuokrypis nuo iš pradžių numatytojo lemia priemonės vertės padidėjimą arba sumažėjimą, kuris per galiojimo laiką paprastai neišnyksta.

Dėl indeksavimo susikaupiančios palūkanos yra faktiškai reinvestuojamos į vertybinius popierius ir turi būti įrašomos į turėtojo ir emitento finansines sąskaitas.

Palūkanų normų apsikeitimo sandoriai ir išankstiniai palūkanų normų sandoriai

4.47.

Mokėjimai pagal bet kurios rūšies palūkanų normų apsikeitimo sandorį į finansinę sąskaitą įrašomi kaip išvestinių finansinių priemonių sandoriai, o ne kaip palūkanos, į sąskaitas įrašomos kaip nuosavybės pajamos. Išankstiniai palūkanų normų sandoriai įrašomi į finansinę sąskaitą kaip išvestinių finansinių priemonių sandoriai, o ne kaip nuosavybės pajamos.

Finansinės nuomos palūkanos

4.48.

Finansinė nuoma – tai vienas iš įsigijimo (pavyzdžiui, mašinų ir įrenginių) finansavimo būdų. Nuomotojas nuperka įrangą, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos įmokas, kuriomis per sutarties galiojimo laikotarpį padengiamos nuomotojo sąnaudos, įskaitant iš anksto sutartas palūkanas už įrangai įsigyti panaudotas pinigines lėšas.

Laikoma, kad nuomotojas suteikia nuomininkui paskolą, kurios vertė lygi turto įsigijimo kainai ir kuri per nuomos laikotarpį grąžinama. Taigi kiekvieną laikotarpį nuomininko mokamos nuomos įmokos susideda iš dviejų dalių – grąžinamos pagrindinės sumos ir palūkanų. Paskolos palūkanų norma sąlyginei paskolai nustatoma atsižvelgiant į per visą nuomos laikotarpį mokamos nuomos įmokų sumos ir turto įsigijimo kainos santykį. Nuomos laikotarpiu palūkanas sudaranti nuomos įmokos dalis palaipsniui mažėja, nes grąžinama pagrindinė suma. Pradinė nuomininko paskola, kartu su vėlesniais pagrindinės paskolos sumos grąžinimais, yra įrašomos į nuomotojo ir nuomininko finansines sąskaitas. Palūkanų mokėjimai įrašomi kaip palūkanos į pirminio pajamų paskirstymo sąskaitą.

Kitos palūkanos

4.49.

Kitoms palūkanoms priskiriama:

a)

palūkanos už banko sąskaitos lėšų pereikvojimą;

b)

papildomos palūkanos, mokamos už ilgiau, nei iš pradžių sutarta, laikytus indėlius, ir

c)

mokėjimai loterijos būdu nustatomiems obligacijų turėtojams.

Įrašymo į sąskaitas laikas

4.50.

Palūkanos į sąskaitas įrašomos kaupiamuoju principu, t. y. kaip kreditoriui per tam tikrą laikotarpį nuolat susikaupiančios sumos už negrąžintą pagrindinę sumą. Kiekvienu ataskaitiniu laikotarpiu susikaupiančios palūkanos turi būti įrašomos į sąskaitas, neatsižvelgiant į tai, ar jos yra faktiškai sumokamos, ar pridedamos prie negrąžintos pagrindinės sumos. Kai palūkanos nemokamos, pagrindinės sumos padidėjimas įrašomas į finansinę sąskaitą kaip kreditoriaus finansinio turto įsigijimas ir lygiaverčio debitoriaus įsipareigojimo atsiradimas.

4.51.

Palūkanos į sąskaitas įrašomos neišskaičius joms taikomų mokesčių. Gautos ir sumokėtos palūkanos įrašomos į sąskaitas priskaičiavus lengvatinių palūkanų dotacijas, neatsižvelgiant į tai, ar šios dotacijos tiesiogiai mokamos finansų įstaigoms ar jų gavėjams (žr. 4.37 dalį).

Finansinių tarpininkų teikiamų paslaugų vertė paskirstoma įvairiems jų klientams, todėl faktiškai finansiniams tarpininkams sumokėtos arba iš jų gautos palūkanos koreguojamos, siekiant pašalinti finansinių tarpininkų sąlyginius mokesčius atspindinčias maržas. Įvertinė šių mokėtinų mokesčių vertė turi būti atimta iš skolininkų finansiniams tarpininkams sumokėtų palūkanų sumos, o indėlininkų gautinų palūkanų sumos, priešingai, turi būti padidintos. Minėtų mokesčių vertė yra laikoma užmokesčiu už finansinių tarpininkų savo klientams suteiktas paslaugas, o ne palūkanų mokėjimu.

4.52.

Sąskaitų sistemoje palūkanos įrašomos į:

a)

sektorių pirminių pajamų išdėstymo sąskaitos išteklių ir panaudojimo puses;

b)

likusio pasaulio sektoriaus pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų sąskaitos išteklių ir panaudojimo puses.

Bendrovių paskirstomosios pajamos (D.42)

Dividendai (D.421)

4.53.

Apibrėžtis. Dividendai (D.421) – nuosavybės pajamos, į kurias teisę įgyja akcininkai (AF.5), pavyzdžiui, perdavę savo lėšas disponuoti bendrovėms.

Nuosavo kapitalo didinimas išleidžiant akcijas yra lėšų didinimo būdas. Kitaip nei skolintas kapitalas, nuosavas kapitalas nesukuria pinigine verte išreikšto įsipareigojimo ir nesuteikia bendrovės akcininkams teisės į fiksuotas arba iš anksto nustatytas pajamas. Dividendai yra visi bendrovių pelno paskirstymai savo akcininkams ar savininkams.

4.54.

Dividendams taip pat priskiriama:

a)

kaip dividendai už finansinius metus akcininkams išleistos akcijos. Dividendams nepriskiriamos išleistos premijinės akcijos, kurios atspindi nuosavų lėšų (rezervų ir nepaskirstyto pelno forma) kapitalizaciją ir paskirstomos kaip naujos akcijos akcininkams proporcingai jų turimai kapitalo daliai;

b)

pajamos, kurias valdžios sektoriui perveda valstybės įmonės, turinčios savarankiško juridinio asmens statusą, nors oficialiai nėra įsteigtos kaip bendrovės;

c)

pajamos, gautos iš neapskaitytos veiklos ir pervedamos bendrovių savininkams, kurie tokioje veikloje dalyvauja asmeniniais tikslais.

4.55.

Dividendams (D.421) nepriskiriami pertekliniai dividendai.

Pertekliniai dividendai – tai dividendai, kurie yra dideli, palyginti su paskutiniu metu mokėtais dividendais ir gautomis pajamomis. Siekiant nustatyti, ar dividendai yra dideli, remiamasi skirstomųjų pajamų sąvoka. Bendrovės skirstomosios pajamos apskaičiuojamos prie verslo pajamų pridėjus visus gautinus einamuosius pervedimus, atėmus visus mokėtinus einamuosius pervedimus ir atėmus koregavimą dėl pensinių įsipareigojimų / teisių pokyčių. Remiantis pastarojo meto dividendų ir skirstomųjų pajamų santykiu įvertinama, ar esamas dividendų lygis yra patikimas. Jeigu deklaruotų dividendų lygis yra daug didesnis, pertekliniai dividendai laikomi finansiniais sandoriais ir vadinami pertekliniais dividendais. Tokie pertekliniai dividendai laikomi bendrovės nuosavo kapitalo išėmimu (F.5). Tokia tvarka taikoma bendrovėms, nesvarbu, ar tai korporuotos bendrovės, ar kvazibendrovės ir ar jos privačiai kontroliuojamos iš užsienio ar savo šalyje.

4.56.

Viešųjų bendrovių atveju pertekliniai dividendai – tai dideli, nereguliarūs mokėjimai arba verslo pajamas atitinkamu ataskaitiniu laikotarpiu viršijantys mokėjimai, finansuojami iš sukauptų rezervų ar parduoto turto. Pertekliniai viešųjų bendrovių dividendai turi būti įrašomi į sąskaitas kaip nuosavybės vertybinių popierių išėmimas (F.5), prilyginamas mokėjimų ir per atitinkamą ataskaitinį laikotarpį gautų verslo pajamų skirtumui (žr. 20.206 dalį).

Tarpiniai dividendai aprašyti 20.207 dalyje.

4.57.

Įrašymo į sąskaitas laikas: nors dividendai yra per tam tikrą laikotarpį sukurtų pajamų dalis, jie į sąskaitas įrašomi nesilaikant kaupiamojo principo. Po to, kai dividendai deklaruojami, bet dar faktiškai nėra išmokėti, akcijos gali būti trumpą laiką parduodamos be dividendų, t. y. dividendai tebėra mokėtini asmeniui, kuris yra akcijų savininkas dividendų deklaravimo, o ne jų mokėjimo dieną. Todėl be dividendų parduotos akcijos vertė yra mažesnė už be šio suvaržymo parduotos akcijos vertę. Dividendai į sąskaitas įrašomi tada, kai akcijos kaina pradedama kotiruoti be dividendų, o ne tada, kai dividendai įskaičiuojami į akcijos kainą.

Dividendai įrašomi į:

a)

sektorių, kuriems priskiriamos bendrovės, pirminių pajamų išdėstymo sąskaitos panaudojimo pusę;

b)

sektorių, kuriems priskiriami akcininkai, pirminių pajamų išdėstymo sąskaitos išteklių pusę;

c)

likusio pasaulio sektoriaus pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų sąskaitos panaudojimo ir išteklių puses.

Mokėjimai iš kvazibendrovių pajamų (D.422)

4.58.

Apibrėžtis. Mokėjimai iš kvazibendrovių pajamų (D.422) – sumos, kurias verslininkai savo reikmėms išima iš jiems priklausančių kvazibendrovių pelno.

Tokie mokėjimai įrašomi į sąskaitas prieš atskaitant einamuosius pajamų, turto ir kitus mokesčius, kuriuos, kaip laikoma, visada turi sumokėti įmonių savininkai.

Kai kvazibendrovė gauna prekybos pelno, vienetas, kuriam ji priklauso, gali nuspręsti palikti jį visą arba jo dalį versle, ypač investavimo tikslais. Versle paliktas pelnas nurodomas kaip kvazibendrovės taupymas, ir tik faktiškai savininkų išimtas pelnas yra įrašomas į sąskaitas kaip mokėjimai iš kvazibendrovių pajamų.

4.59.

Jei pelną gauna įmonių rezidenčių filialai, agentūros ir kt. likusio pasaulio sektoriuje ir jei šie filialai ir pan. yra laikomi vienetais nerezidentais, nepaskirstytasis pelnas nurodomas kaip tiesioginių užsienio investicijų reinvesticijos (D.43). Tiktai pagrindinei įmonei faktiškai pervestos pajamos yra įrašomos į sąskaitas kaip mokėjimai iš kvazibendrovių pajamų, gautų likusio pasaulio sektoriuje. Tokie patys principai yra taikomi vertinant ekonominėje teritorijoje veikiančių filialų, agentūrų ir pan. bei pagrindinės įmonės nerezidentės, kuriai jie priklauso, ryšius.

4.60.

Pozicijai „Mokėjimai iš kvazibendrovių pajamų“ priskiriamas grynasis likutinis perteklius, kurį gauna likusio pasaulio sektoriuje žemės ir pastatų nuosavybės teises turintys rezidentai arba atitinkamoje ekonominėje teritorijoje žemės ir pastatų nuosavybės teises turintys nerezidentai. Su žeme ir pastatais susijusių sandorių, kuriuos šalies ekonominėje teritorijoje vykdo vienetai nerezidentai, atveju įsteigiami menami vienetai rezidentai, kurių nuosavybės priemonės nuosavybės teise priklauso vienetams nerezidentams.

Savininkų užimtų būstų nuomos užsienyje vertė į sąskaitas įrašoma kaip paslaugų importas, o atitinkamas grynasis likutinis perteklius – kaip iš likusio pasaulio sektoriaus gautos pirminės pajamos; nerezidentams priklausančių savininkų užimtų būstų nuomos vertė įrašoma į sąskaitas kaip paslaugų eksportas, o atitinkamas grynasis likutinis perteklius – kaip likusiam pasaulio sektoriui mokamos pirminės pajamos.

Mokėjimams iš kvazibendrovių pajamų priskiriamos iš neapskaitomos kvazibendrovių veiklos gautos pajamos, kurios pervedamos tokioje veikloje asmeniniais tikslais dalyvaujantiems savininkams.

4.61.

Mokėjimams iš kvazibendrovių pajamų nepriskiriamos sumos, kurias jų savininkai gauna:

a)

pardavę esamas pagrindines gamybos priemones;

b)

pardavę žemę ir kitą nesukurtą turtą;

c)

išėmę lėšų iš vertybinių popierių.

Finansinėje sąskaitoje tos sumos priskiriamos lėšoms, išimtoms iš vertybinių popierių, nes jos atitinka visišką ar dalinį savininkų dalyvavimo kvazibendrovėje panaikinimą. Vis dėlto, jeigu kvazibendrovė priklauso valdžios sektoriui ir jei ji dėl tikslingai įgyvendinamos valdžios sektoriaus ekonominės ar socialinės politikos nuolat patiria veiklos nuostolį, bet kokie reguliarūs valdžios sektoriaus lėšų pervedimai šiai įmonei nuostoliams kompensuoti laikomi subsidijomis.

4.62.

Įrašymo į sąskaitas laikas: mokėjimai iš kvazibendrovių pajamų įrašomi į sąskaitas tada, kai savininkai juos įvykdo.

4.63.

Mokėjimai iš kvazibendrovių pajamų sąskaitų sistemoje nurodomi:

a)

sektorių, kuriems priskiriamos kvazibendrovės, pirminių pajamų išdėstymo sąskaitos panaudojimo pusėje;

b)

savininkų sektorių pirminių pajamų išdėstymo sąskaitos išteklių pusėje;

c)

išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų panaudojimo ir išteklių pusėje.

Tiesioginių užsienio investicijų reinvesticijos (D.43)

4.64.

Apibrėžtis. Tiesioginių užsienio investicijų reinvesticijos (D.43) apskaičiuojamos prie tiesioginių užsienio investicijų įmonės likutinio pertekliaus

pridėjus

visas nuosavybės pajamas arba gautinus einamuosius pervedimus ir

atėmus

visas tiesioginių užsienio investicijų įmonės mokėtinas nuosavybės pajamas arba mokėtinus einamuosius pervedimus, įskaitant faktinius pervedimus tiesioginiams užsienio investuotojams ir visus mokėtinus einamuosius pajamų, nuosavybės ir kt. mokesčius.

4.65.

Tiesioginių užsienio investicijų įmonė yra korporuota arba nekorporuota įmonė, kurios 10 % arba daugiau paprastųjų akcijų arba balsavimo teisių (korporuotoje įmonėje) arba kito lygiaverčio turto (nekorporuotoje įmonėje) priklauso investuotojui, kuris yra kitos ekonomikos rezidentas. Tiesioginių užsienio investicijų įmonėms priskiriami patronuojamosiomis įmonėmis, susijusiomis įmonėmis ir filialais laikomi vienetai. Patronuojamąja įmone laikoma įmonė, kurios daugiau kaip 50 % akcijų priklauso investuotojui, susijusia įmone laikoma įmonė, kurios 50 % arba mažiau akcijų priklauso investuotojui, o filialai yra vieno savininko arba bendrai valdomos nekorporuotos įmonės. Dėl nuosavybės teisių grandinės užsienio tiesioginių investicijų ryšys gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Sąvoka „tiesioginių užsienio investicijų įmonės“ yra platesnė už „užsienio subjektų kontroliuojamų įmonių“ sąvoką.

4.66.

Tiesioginių užsienio investicijų įmonių verslo pajamos gali būti faktiškai paskirstomos kaip dividendai arba mokėjimai iš kvazibendrovių pajamų. Be to, nepaskirstytasis pelnas yra laikomas paskirstytu ir pervestu tiesioginiams užsienio investuotojams pagal jų nuosavybės teisių į įmonės nuosavybės priemones dalį, o paskui reinvestuotas didinant kapitalą finansinėje sąskaitoje. Tiesioginių užsienio investicijų reinvesticijos gali būti teigiamos arba neigiamos.

4.67.

Įrašymo į sąskaitas laikas: tiesioginių užsienio investicijų reinvesticijos įrašomos į sąskaitas tada, kai yra uždirbamos.

Tiesioginių užsienio investicijų reinvesticijų lėšos sąskaitų sistemoje įrašomos į:

a)

sektorių pirminių pajamų išdėstymo sąskaitos panaudojimo ir išteklių puses;

b)

išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų panaudojimo ir išteklių puses.

Kitos investicijų pajamos (D.44)

Draudėjams priskirtinos investicijų pajamos (D.441)

4.68.

Apibrėžtis. Draudėjams priskirtinos investicijų pajamos – visos pirminės pajamos, gautos investavus draudimo techninius atidėjinius. Atidėjiniai sukuriami, kai draudimo bendrovė pripažįsta atitinkamą įsipareigojimą draudėjams.

Draudimo įmonės draudimo techninius atidėjinius investuoja į finansinį turtą arba žemę (iš kurių, atskaičius visas sumokėtas palūkanas, yra gaunamos grynosios nuosavybės pajamos) arba į pastatus (kurie sukuria grynąjį likutinį perteklių).

Ne gyvybės ir gyvybės draudėjams priskirtinos investicijų pajamos į sąskaitas įrašomos atskirai.

Ne gyvybės draudimo liudijimų atveju draudimo bendrovės įsipareigojimų draudėjui vertė yra lygi bendrovei sumokėtos, bet dar neperkeltos įmokos, pateiktų, bet dar nepatenkintų reikalavimų ir reikalavimų, apie kuriuos dar nepranešta arba pranešta, bet jie dar nepatenkinti, rezervo vertei. Šiems įsipareigojimams atsverti draudimo bendrovė turi techninių atidėjinių. Šių atidėjinių investicijų pajamos yra laikomos draudėjams priskirtinomis pajamomis, kurios draudėjams paskirstomos pirminių pajamų išdėstymo sąskaitoje ir vėl sumokamos draudimo bendrovei kaip įmokos priedas antrinio pajamų paskirstymo sąskaitoje.

Instituciniam vienetui, dalyvaujančiam standartinių paskolų garantijų įmokinėje sistemoje, taip pat gali atsirasti iš sistemos atidėjinių uždirbtų investicijų pajamų, kurios į sąskaitas taip pat turi būti įrašytos kaip įmokas mokantiems vienetams paskirstomos pajamos (kurie gali būti ne tie patys vienetai kaip garantijomis besinaudojantys vienetai) ir antrinio pajamų paskirstymo sąskaitoje priskiriamos papildomoms įmokoms.

Gyvybės draudimo liudijimų ir anuitetų atveju draudimo bendrovės turi įsipareigojimų draudėjams ir anuiteto gavėjams, kurių vertė yra lygi esamai numatomų reikalavimų vertei. Šiems įsipareigojimams atsverti draudimo bendrovės turi lėšų, priklausančių draudėjams ir susidedančių iš premijų deklaruotų liudijimams su galimybe dalyvauti pelne ir draudėjams bei anuiteto gavėjams skirtų atidėjinių būsimoms premijoms ir kitiems reikalavimams patenkinti. Tos lėšos investuojamos į įvairių rūšių finansinį ir nefinansinį turtą.

Gyvybės draudimo liudijimų turėtojams skirtos premijos į sąskaitas įrašomos kaip draudėjų gautinos investicijų pajamos ir laikomos draudėjų draudimo bendrovėms mokamais įmokų priedais.

Gyvybės draudėjams priskirtinos investicijų pajamos įrašomos į pirminių pajamų išdėstymo sąskaitą kaip draudimo bendrovės mokėtinos ir namų ūkių gautinos pajamos. Kitaip nei ne gyvybės draudimo ar pensijų atveju, minėta suma perkeliama prie taupymo ir tuomet įrašoma į sąskaitas kaip finansinis sandoris, konkrečiai, kaip gyvybės draudimo bendrovių įsipareigojimų padidėjimas, kartu su naujomis įmokomis atėmus mokėjimus už paslaugas, atsvertus mokėtinomis išmokomis.

Investicijų pajamos, mokėtinos pagal pensinius įsipareigojimus / teises (D.442)

4.69.

Pensiniai įsipareigojimai / teisės atsiranda pagal vieną iš dviejų skirtingų rūšių pensijų sistemų. Tai nustatyto dydžio įmokų ir nustatyto dydžio išmokų sistemos.

Nustatyto dydžio įmokų sistema – tai sistema, pagal kurią ir darbdavių, ir darbuotojų įmokos investuojamos darbuotojų, kaip būsimų pensijų išmokų gavėjų, vardu. Taikant šią sistemą, nėra jokio kito pensijų finansavimo šaltinio, o lėšos nenaudojamos jokiais kitais tikslais. Investicijų pajamos, mokėtinos pagal nustatyto dydžio įmokų sistemos įsipareigojimus / teises, yra lygios pajamoms iš lėšų investavimo, pridėjus visas pajamas, uždirbtas nuomojant fondui nuosavybės teise priklausančią žemę ar pastatus.

Nustatyto dydžio išmokų sistemai būdinga tai, kad nustatant pensijų išmokų dydį naudojama formulė. Remiantis šia savybe galima nustatyti įsipareigojimų / teisių dydį kaip esamą visų būsimų mokėjimų vertę, apskaičiuotą remiantis aktuarinėmis prielaidomis apie gyvenimo trukmę ir ekonominėmis prielaidomis apie palūkanų arba diskonto normas. Metų pradžioje turimų įsipareigojimų / teisių esama vertė padidėja, nes data, kurią išmokos tampa mokėtinos, priartėja vieneriais metais. Šis padidėjimas laikomas investicijų pajamomis, kurios nustatyto dydžio išmokų sistemos atveju priskiriamos pensijų gavėjams. Padidėjimo dydžiui nedaro poveikio nei tai, ar pensijų sistema iš tikrųjų turi pakankamai lėšų visiems įsipareigojimams įvykdyti, nei lėšų padidėjimo rūšis, pavyzdžiui, ar tai investicijų, ar vertės padidėjimo pajamos.

Investicijų pajamos, priskirtinos kolektyvinio investavimo fondų akcininkams (D.443)

4.70.

Investicijų pajamas, priskirtinas kolektyvinio investavimo fondų (įskaitant savitarpio fondus ir patikos fondus) akcininkams, sudaro šios atskiros sudedamosios dalys:

dividendai, priskirtini kolektyvinio investavimo fondų akcininkams (D.4431),

nepaskirstytasis pelnas, priskirtinas kolektyvinio investavimo fondų akcininkams (D.4432).

Dividendų sudedamoji dalis į sąskaitas įrašoma lygiai taip pat, kaip pirmiau aprašytu atskirų bendrovių dividendų atveju. Nepaskirstytojo pelno sudedamoji dalis į sąskaitas įrašoma laikantis tų pačių principų kaip aprašytieji užsienio tiesioginių investicijų įmonių atveju, tik skaičiuojama atskaičius visas tiesioginių užsienio investicijų reinvesticijas. Likusios nepaskirstytos pajamos priskiriamos investicinių fondų akcininkams (investicinis fondas lieka be santaupų), o investicinių fondų akcininkai jas vėl grąžina į fondą per sandorį, kuris įrašomas į finansinę sąskaitą.

Savitarpio fondų gautos nuosavybės pajamos įrašomos į sąskaitas kaip akcininkų nuosavybės pajamos, neatsižvelgiant į tai, kad jos ne paskirstomos, o reinvestuojamos jų vardu.

Akcininkai netiesiogiai moka (iš savo fondų akcijų) valdymo bendrovėms už jų investicijų valdymą. Šis mokėjimas už paslaugas – tai akcininkų, ne fondų išlaidos.

Įrašymo į sąskaitas laikas: kitos investicijų pajamos įrašomos į sąskaitas tada, kai susikaupia.

4.71.

Sąskaitų sistemoje kitos investicijų pajamos įrašomos:

a)

draudėjų ir investicinių fondų akcijų turėtojų pirminių pajamų išdėstymo sąskaitos išteklių pusėje;

b)

draudikų, pensijų fondų ir investicinių fondų pirminių pajamų išdėstymo sąskaitos panaudojimo pusėje;

c)

išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų išteklių ir panaudojimo pusėse.

Renta (D.45)

4.72.

Apibrėžtis. Renta – pajamos, kurias gauna gamtos išteklių savininkas už kitam instituciniam vienetui suteiktą leidimą disponuoti tais gamtos ištekliais.

Gamtos išteklių renta gali būti dviejų rūšių: žemės renta ir žemės gelmių išteklių renta. Vertinant kitų gamtos išteklių (pvz., radijo dažnių spektro) rentą, laikomasi tokių pačių principų.

Renta ir nuomos įmokos skiriasi tuo, kad renta – tai tam tikros rūšies nuosavybės pajamos, o nuomos įmokos – mokėjimai už paslaugas. Nuomos įmokos yra pagal veiklos nuomos sutartį atliekami mokėjimai už naudojimąsi kitam vienetui priklausančiu ilgalaikiu turtu. Renta yra pagal išteklių nuomos sutartį atliekamas mokėjimas už galimybę naudotis gamtos ištekliais.

Žemės renta

Žemės savininko iš nuomininko gaunama renta laikoma nuosavybės pajamomis. Žemės rentai taip pat priskiriama vidaus vandenų ir upių savininkams mokama renta už teisę naudoti tokius vandens telkinius poilsio arba kitais tikslais, įskaitant žvejybą.

Dėl žemės nuosavybės žemės savininkui tenka prievolė mokėti žemės mokesčius, be to, jis patiria eksploatavimo išlaidų. Laikoma, kad šiuos mokesčius sumoka ir išlaidas padengia teisę naudotis žeme turintis asmuo, galintis juos atskaityti iš žemės savininkui mokamos rentos. Renta, iš kurios atimami žemės savininkui tenkantys mokesčiai ir kitos išlaidos, yra vadinama „renta po mokesčių“.

4.73.

Žemės rentai nepriskiriamos nuomos įmokos už naudojimąsi toje žemėje esančiais statiniais ir gyvenamosiomis patalpomis; šios įmokos laikomos mokėjimu už rinkos paslaugą, kurią savininkas suteikia statinio arba gyvenamųjų patalpų nuomininkui, o į sąskaitas tos įmokos įrašomos kaip tarpinis arba galutinis nuomininko vartojimas. Jeigu nėra objektyvaus kriterijaus, kuriuo remiantis mokėjimą galima išskaidyti į dvi dalis, t. y. į žemės rentą ir ant tos žemės esančių statinių nuomos įmokas, visa suma yra laikoma renta, kai manoma, kad žemės vertė yra didesnė už ant jos esančių statinių vertę, arba nuomos įmokomis, kai nustatoma, kad žemės vertė yra mažesnė už ant jos esančių statinių vertę.

Žemės gelmių turto renta

4.74.

Šiai pozicijai priskiriami mokėjimai, kuriuos gauna mineralinių išteklių arba iškastinio kuro (anglių, naftos arba gamtinių dujų) telkinių savininkai (privatūs arba valdžios sektoriaus vienetai), nuomojantys tą turtą kitiems instituciniams vienetams tam tikrą laiką žvalgyti arba išgauti tokius išteklius.

4.75.

Rentos įrašymo į sąskaitas laikas: renta įrašoma į laikotarpio, kai turi būti mokama, sąskaitas.

4.76.

Sąskaitų sistemoje renta įrašoma:

a)

sektorių pirminių pajamų išdėstymo sąskaitos išteklių ir panaudojimo pusėse;

b)

išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų išteklių ir panaudojimo pusėse.

EINAMIEJI PAJAMŲ, TURTO IR KT. MOKESČIAI (D.5)

4.77.

Apibrėžtis. Einamiesiems pajamų, turto ir kt. mokesčiams (D.5) priskiriami visi privalomieji neatlyginami mokėjimai pinigais arba natūra, kuriais valdžios sektorius arba likusio pasaulio sektorius periodiškai apmokestina institucinių vienetų pajamas ir turtą, ir kai kurie periodiniai mokesčiai, apskaičiuojami ne nuo pajamų ir ne nuo turto.

Einamieji pajamų, turto ir kt. mokesčiai skirstomi į:

a)

pajamų mokesčius (D.51);

b)

kitus einamuosius mokesčius (D.59).

Pajamų mokesčiai (D.51)

4.78.

Apibrėžtis. Pajamų mokesčiams (D.51) priskiriami pajamų, pelno ir kapitalo prieaugio mokesčiai. Jie apskaičiuojami nuo faktinių arba numanomų asmenų, namų ūkių, bendrovių ar ne pelno institucijų pajamų. Jiems priskiriami mokesčiai, kuriais apmokestinamas turimas turtas, žemė ar nekilnojamasis turtas, kuriais remiantis nustatomos jų savininkų pajamos.

Pajamų mokesčiams priskiriami:

a)

asmenų arba namų ūkių pajamų (pavyzdžiui, su užimtumu, turtu, verslo veikla, pensijomis ir pan. susijusių pajamų) mokesčiai, įskaitant darbdavių išskaitomus mokesčius (pavyzdžiui, tiesiogiai iš atlyginimo išskaitomi mokesčiai). Pajamų mokesčiams priskiriami ir nekorporuotų įmonių savininkų pajamų mokesčiai;

b)

bendrovių pajamų arba pelno mokesčiai;

c)

vertės padidėjimo mokesčiai;

d)

nuo loterijų arba azartinių lošimų laimėjimų mokami mokesčiai, kurie skiriasi nuo azartinių lošimų arba loterijų organizatorių mokamų apyvartos mokesčių, laikomų mokesčiais produktams.

Kiti einamieji mokesčiai (D.59)

4.79.

Kitiems einamiesiems mokesčiams (D.59) priskiriami:

a)

einamieji kapitalo mokesčiai, kuriuos moka savininkai už žemės arba pastatų nuosavybę arba naudojimąsi jais, ir grynojo turto ir kito turto (pvz., juvelyrinių dirbinių) einamieji mokesčiai, išskyrus D.29 pozicijoje nurodytus mokesčius (kuriuos moka įmonės ir kurie yra siejami su gamybine veikla) ir D.51 pozicijoje nurodytus mokesčius (pajamų mokesčiai);

b)

mokesčiai, kuriais apmokestinamas kiekvienas suaugęs asmuo arba namų ūkis, nepriklausomai nuo jų pajamų ar turto;

c)

išlaidų mokesčiai, kuriais apmokestinamos visos asmenų arba namų ūkių išlaidos;

d)

namų ūkių mokėjimai už transporto priemonių, laivų ar lėktuvų nuosavybės arba naudojimo ne verslo tikslais licencijas, arba už pramoginės medžioklės, šaudymo, žūklės ir pan. licencijas. Mokesčiai ir valdžios sektoriaus paslaugų įsigijimas atskiriami pagal tuos pačius kriterijus kaip įmonių atliekamų mokėjimų atveju, kaip antai, jeigu išduodamas licenciją valdžios sektorius atlieka nedidelį arba neatlieka jokio darbo, o licencijos išduodamos savaime sumokėjus reikiamą sumą, daroma prielaida, kad tokie mokesčiai yra paprasčiausia pajamų didinimo priemonė, net ir tais atvejais, kai sumokėjus mokestį valdžios sektorius išduoda tam tikrą sertifikatą ar leidimą; tokiais atvejais mokėjimai laikomi mokesčiais. Tačiau, jeigu valdžios sektorius naudoja licencijas kaip priemonę tikrai reguliavimo funkcijai vykdyti (pvz., tikrina susijusio asmens kompetenciją arba kvalifikaciją), atlikti mokėjimai laikomi valdžios sektoriaus paslaugų pirkimu, o ne mokesčių mokėjimu, išskyrus atvejus, kai šie mokėjimai yra akivaizdžiai neproporcingi paslaugų teikimo išlaidoms;

e)

tarptautinių sandorių (pavyzdžiui, kelionės į užsienį, užsienio pervedimai, užsienio investicijos ir kt.) mokesčiai, išskyrus gamintojų mokamus mokesčius ir namų ūkių mokamus importo muitus.

4.80.

Einamiesiems pajamų, turto ir kt. mokesčiams nepriskiriami:

a)

paveldėjimo mokesčiai, palikimo mokesčiai arba dovanojimo mokesčiai, kuriais, kaip laikoma, apmokestinamas naudos gavėjų kapitalas ir kurie nurodomi pozicijoje „Kapitalo mokesčiai“ (D.91);

b)

atsitiktiniai arba išskirtiniai kapitalo ar turto mokesčiai, įrašomi pozicijoje „Kapitalo mokesčiai“ (D.91);

c)

įmonėms priklausančios arba išsinuomotos ir gamyboje naudojamos žemės, pastatų ar kito turto mokesčiai, laikomi kitais gamybos mokesčiais (D.29);

d)

namų ūkių mokėjimai už licencijas, išskyrus transporto priemonių, laivų ar lėktuvų naudojimo licencijas arba medžioklės, šaudymo ar žvejybos licencijas: vairuotojo ar piloto licencijos, ginklų licencijos, valdžios sektoriui mokami mokesčiai, kaip antai muziejų ar bibliotekų mokesčiai, šiukšlių utilizavimo mokesčiai, mokėjimai už pasus, oro uostų rinkliavos, teismų rinkliavos ir pan., kurie dažniausiai laikomi valdžios sektoriaus teikiamų paslaugų pirkimu, jeigu atitinka 4.79 dalies d punkte išdėstytus kriterijus, kuriais remiantis jie gali būti įrašomi į sąskaitas kaip paslaugos.

4.81.

Bendrai mokesčių vertei priskiriami apskaičiuotieji mokėtinų mokesčių delspinigiai ir mokesčių institucijų skirtos baudos, jei nėra duomenų, kuriais remiantis tokius delspinigius ir baudas į sąskaitas būtų galima įrašyti atskirai; minėtai vertei priskiriami mokesčiai, susiję su nesumokėtų mokesčių išieškojimu ir apskaičiavimu, atėmus visas lengvatas, kurias valdžios sektorius taiko įgyvendindamas ekonominę politiką, ir grąžinamas permokas.

Subsidijos ir socialinės išmokos yra mokamos per mokesčių sistemą kaip mokesčių kreditai, todėl vis dažnesni atvejai, kai išmokų sistemos susiejamos su mokesčių rinkimo sistemomis. Mokesčių kreditai yra mokesčių lengvata, kuria sumažinama mokesčių kreditais besinaudojančio asmens mokestinė prievolė.

Jeigu taikant mokesčių kreditų sistemą jais besinaudojančiam asmeniui susidaro perteklius (lengvata didesnė už prievolę), mokesčių kreditų sistema yra mokėtinų mokesčių kreditų sistema. Pagal mokėtinų mokesčių kreditų sistemą mokėjimai gali būti skirti ir neapmokestinamiesiems, ir apmokestinamiesiems asmenims. Pagal mokėtinų mokesčių kreditų sistemą visa mokesčių kreditų suma į sąskaitas įrašoma kaip valdžios sektoriaus išlaidos, o ne kaip mokestinių pajamų sumažinimas.

Kai kurios mokesčių kreditų sistemos, priešingai, yra nemokėtinų mokesčių kreditų sistemos, pagal kurias mokesčių kreditai negali būti didesni už mokestinę prievolę. Taikant nemokėtinų mokesčių kreditų sistemą visi mokesčių kreditai yra įtraukiami į mokesčių sistemą ir jais mažinamos valdžios sektoriaus mokestinės pajamos.

4.82.

Einamieji pajamų, turto ir kt. mokesčiai įrašomi į sąskaitas tada, kai atliekama mokestines prievoles lemianti veikla, sandoriai ar kiti įvykiai.

Tačiau tam tikrų rūšių ekonominė veikla, sandoriai ar įvykiai, dėl kurių pagal mokesčių teisės aktus turėtų atsirasti susijusių vienetų prievolė mokėti mokesčius, dažnai išvengia mokesčių institucijų dėmesio. Nėra pagrindo manyti, kad tokia veikla, sandoriai ar įvykiai lemia finansinio turto ar įsipareigojimų atsiradimą mokėtinų arba gautinų sumų forma. Mokėtinos sumos į sistemą įrašomos tik tada, kai jos pagrindžiamos mokesčio apskaičiavimo dokumentais, mokesčių deklaracijomis ar kitais dokumentais, kuriais sukuriama aiški mokesčių mokėtojo prievolė mokėti mokestį. Trūkstami mokesčiai nevertinami, jei nepagrindžiami mokesčio apskaičiavimo dokumentais.

Galimi du į sąskaitas įrašomų mokesčių duomenų šaltiniai: sumos gali būti pagrįstos mokesčio apskaičiavimo dokumentais ar deklaracijomis ir pinigų priėmimo kvitais.

a)

Jei naudojami mokesčio apskaičiavimo dokumentai ir deklaracijos, sumos koreguojamos taikant koeficientą, kuriuo sudaroma galimybė atsižvelgti į įvertintas ar deklaruotas, bet nesurinktas sumas. Kaip alternatyva, kapitalo pervedimas į atitinkamus sektorius į sąskaitas įrašomas kaip lygus šio koregavimo sumai. Koeficientai nustatomi remiantis ankstesne patirtimi ir esamais lūkesčiais, susijusiais su įvertintomis ir deklaruotomis, bet nesurinktomis sumomis. Koeficientai nustatomi atskirai konkrečių rūšių mokesčiams.

b)

Jei naudojami pinigų priėmimo kvitai, jie koreguojami pagal laiką, kad pinigai būtų susieti su laiku, kai vyko mokestinę prievolę lėmusi veikla, sandoriai ar kiti įvykiai (arba tam tikrų pajamų mokesčių atveju – kai buvo nustatyta mokesčio suma). Šis koregavimas grindžiamas vidutiniu laiko skirtumu tarp veiklos, sandorių ar kitų įvykių (arba mokesčio sumos nustatymo) ir mokesčių pinigais gavimo kvito.

Jeigu einamuosius pajamų, turto ir kt. mokesčius darbdavys išskaičiuoja prieš išmokėdamas atlyginimą, jie įtraukiami į darbo užmokestį, net ir tuo atveju, kai darbdavys jų faktiškai neperveda valdžios sektoriui. Nurodoma, kad namų ūkių sektorius sumoka visą sumą valdžios sektoriui. Faktiškai nesumokėtos sumos neutralizuojamos įtraukiant jas į D.995 poziciją kaip valdžios sektoriaus kapitalo pervedimus darbdavių sektoriui.

Kai kuriais atvejais prievolė mokėti pajamų mokesčius gali būti nustatyta tik pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, kuriuo susikaupė pajamos. Todėl tokių mokesčių įrašymo į sąskaitas laikas turėtų būti kiek lankstesnis. Pavyzdžiui, iš karto iš išmokėto atlyginimo mokami pajamų mokesčiai, pavyzdžiui, iš karto iš išmokamo atlyginimo atskaitomi pajamų mokesčiai ir reguliarūs avansiniai pajamų mokesčių mokėjimai, gali būti įrašomi į sąskaitas jų mokėjimo laikotarpiu, o bet kokia galutinė pajamų mokesčio prievolė gali būti įrašoma į tokios prievolės nustatymo laikotarpį.

Einamieji pajamų, turto ir kt. mokesčiai įrašomi į:

a)

sektorių, kuriems priskiriami mokesčių mokėtojai, antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos panaudojimo pusę;

b)

valdžios sektoriaus antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos išteklių pusę;

c)

išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų panaudojimo ir išteklių puses.

SOCIALINĖS ĮMOKOS IR IŠMOKOS (D.6)

4.83.

Apibrėžtis. Socialinės išmokos – pervedimai namų ūkiams pinigais arba natūra, skirti palengvinti jiems tenkančią finansinę naštą, susijusią su tam tikrų rūšių rizika ar reikmėmis, mokami per kolektyvines sistemas arba tokioms sistemoms nepriklausančių valdžios sektoriaus vienetų ir namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų; socialinėms išmokoms priskiriami valdžios sektoriaus pervedimai gamintojams, atliekami siekiant apsaugoti atskirus namų ūkius nuo tam tikros socialinės rizikos ar reikmių.

4.84.

Toliau pateikiamas rizikos veiksnių ar reikmių, dėl kurių socialinės išmokos gali tapti mokėtinos, sąrašas:

a)

liga;

b)

invalidumas, negalia;

c)

nelaimingas atsitikimas darbe arba profesinė liga;

d)

senatvė;

e)

maitintojo netektis;

f)

motinystė;

g)

šeima;

h)

užimtumo skatinimas;

i)

nedarbas;

j)

būstas;

k)

švietimas;

l)

skurdas.

Valdžios institucijų mokėjimai būsto nuomininkams siekiant sumažinti jų nuomos mokesčius laikomi socialinėmis išmokomis, išskyrus specialiąsias išmokas, kurias valdžios institucijos moka kaip darbdaviai.

4.85.

Socialinėms išmokoms priskiriami:

a)

einamieji ir vienkartiniai pervedimai pagal sistemas, kurioms mokamos įmokos, taikomos visai bendruomenei arba didelei bendruomenės daliai ir kurias nustato ir kontroliuoja valdžios sektoriaus vienetai (socialinės apsaugos sistemos);

b)

einamieji ir vienkartiniai pervedimai pagal sistemas, kurias darbdaviai sukuria savo darbuotojams, buvusiems darbuotojams arba jų išlaikomiems asmenims (kitos su užimtumu susijusios socialinio draudimo sistemos). Įmokas gali mokėti darbuotojai ir (arba) darbdaviai; jas taip pat gali mokėti savarankiškai dirbantys asmenys;

c)

valdžios sektoriaus vienetų ir namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų atliekami einamieji pervedimai, siejami ne su ankstesniu įmokų mokėjimu, o paprastai su gaunamų pajamų dydžiu. Tokie pervedimai paprastai vadinami socialine parama.

4.86.

Socialinėms išmokoms nepriskiriamos:

a)

draudimo išmokos, mokamos pagal draudimo liudijimus, sudarytus asmenine apdraustojo iniciatyva, nedalyvaujant jo darbdaviui ar valdžios sektoriui;

b)

draudimo išmokos, mokamos pagal draudimo liudijimus, sudarytus tik norint gauti nuolaidą, net jei tokie liudijimai sudaromi pagal kolektyvinę sutartį.

4.87.

Kad asmeninis draudimo liudijimas būtų laikomas socialinio draudimo sistemos dalimi, įvykiai arba aplinkybės, nuo kurių dalyviai apdraudžiami, turi atitikti 4.84 dalyje nurodytą riziką ar poreikius, be to, turi būti įvykdyta viena arba kelios iš šių sąlygų:

a)

dalyvavimas sistemoje yra privalomas teisiškai arba nustatytas darbuotojo ar darbuotojų grupės įdarbinimo sąlygose;

b)

draudimo sistema yra kolektyvinė ir yra skirta konkrečiai dirbančiųjų grupei (nepriklausomai nuo to, ar tai samdomieji darbuotojai, savarankiškai dirbantys ar nedirbantys asmenys), o dalyvauti joje gali tik šios grupės nariai;

c)

darbdavys draudimo sistemai moka įmokas (faktines arba sąlygines) darbuotojo vardu, nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas taip pat moka įmokas.

4.88.

Apibrėžtis. Socialinio draudimo sistemos – sistemos, pagal kurias jų dalyviai privalo arba yra darbdavių ar valdžios sektoriaus skatinami apsidrausti nuo tam tikrų įvykių arba aplinkybių, kurios gali turėti neigiamo poveikio jų arba jų išlaikomų asmenų gerovei. Pagal tokias sistemas socialinio draudimo įmokas moka darbuotojai ar kiti asmenys arba darbdaviai savo darbuotojų vardu, kad tiems darbuotojams, kitiems įmokų mokėtojams, jų išlaikomiems asmenims ar maitintojo netekusiems asmenims einamuoju arba paskesniais laikotarpiais užtikrintų teisę gauti socialinio draudimo išmokas.

Socialinio draudimo sistemos sukuriamos dirbančiųjų grupėms, arba galimybę jose dalyvauti teisiškai turi visi dirbantieji ar tam tikrų kategorijų darbuotojai, įskaitant nedirbančius asmenis ir samdomuosius darbuotojus. Socialinės apsaugos sistemos gali būti įvairios: nuo privačių, tam tikroms vieno darbdavio samdomų darbuotojų grupėms skirtų sistemų iki visai šalies darbo jėgai skirtų socialinės apsaugos sistemų. Darbuotojų dalyvavimas tokiose sistemose gali būti savanoriškas, tačiau kur kas dažniau dalyvavimas yra privalomas. Pavyzdžiui, reikalavimas dalyvauti atskirų darbdavių tvarkomose sistemose gali būti kolektyviai sutartas darbdavių ir jų samdomų darbuotojų įdarbinimo sąlygose.

4.89.

Socialinio draudimo sistemos gali būti dviejų rūšių:

a)

visai bendruomenei arba dideliems jos segmentams skirtos socialinės apsaugos sistemos, kurias nustato, kontroliuoja ir finansuoja valdžios sektoriaus vienetai. Pagal tokias sistemas mokamos pensijos gali būti siejamos arba nesiejamos su gavėjo atlyginimo dydžiu ar darbo stažu. Ne pensijų išmokos rečiau siejamos su atlyginimo dydžiu;

b)

kitos su užimtumu susijusios sistemos. Tokios sistemos siejamos su darbdavio ir darbuotojo santykiais mokant pensiją ir, tam tikrais atvejais, kitas pagal įdarbinimo sąlygas mokamas išmokas, kai pagal socialinės apsaugos nuostatas prievolė mokėti išmokas nepavedama valdžios sektoriui.

4.90.

Valdžios sektoriaus vienetų tvarkomos ir jų samdomiems darbuotojams, o ne visiems dirbantiems gyventojams skirtos socialinio draudimo sistemos, priskiriamos ne socialinės apsaugos sistemoms, bet kitoms su užimtumu susijusioms sistemoms.

Grynosios socialinės įmokos (D.61)

4.91.

Apibrėžtis. Grynosios socialinės įmokos – faktinės arba sąlyginės įmokos, kurias namų ūkiai moka pagal socialinio draudimo sistemas, kad sukauptų ateityje mokėtinas socialines išmokas. Grynosios socialinės įmokos (D.61) apskaičiuojamos taip:

faktinės darbdavių socialinės įmokos (D.611)

pridėjus

sąlygines darbdavių socialines įmokas (D.612)

pridėjus

faktines namų ūkių socialines įmokas (D.613)

pridėjus

papildomas namų ūkių socialines įmokas (D.614)

atimami

mokėjimai už socialinio draudimo sistemos paslaugas (D.61SC).

Mokėjimai už socialinio draudimo sistemos paslaugas – tai sistemas administruojančių vienetų gauti mokėjimai už paslaugas. Jie yra grynųjų socialinių įmokų apskaičiavimo dalis (D.61); tai ne perpaskirstomieji sandoriai, o produkcijos ir vartojimo išlaidų dalis.

Faktinės darbdavių socialinės įmokos (D.611)

4.92.

Faktinės darbdavių socialinės įmokos (D.611) atitinka D.121 srautą.

Faktines darbdavių socialines įmokas moka darbdaviai pagal socialinės apsaugos sistemas ir pagal kitas su užimtumu susijusias socialinio draudimo sistemas, kad užtikrintų savo darbuotojų teisę gauti socialines išmokas.

Faktines darbdavių socialines įmokas darbdaviai moka savo darbuotojų naudai, todėl jų vertė į sąskaitas įrašoma kartu su darbo užmokesčiu pinigais ir natūra kaip vienas iš atlygio darbuotojams elementų. Socialinės įmokos tuomet įrašomos kaip einamieji pervedimai, kuriuos darbuotojai moka pagal socialinės apsaugos sistemas ir kitas su užimtumu susijusias socialinio draudimo sistemas.

Šią poziciją sudaro dvi kategorijos:

a)

faktinės darbdavių pensijų įmokos (D.6111), kurios atitinka D.1211 srautą;

b)

faktinės darbdavių ne pensijų įmokos (D.6112), kurios atitinka D.1212 srautą.

4.93.

Mokėti faktines socialines įmokas gali būti privaloma pagal įstatymus ar kitus teisės aktus, arba jos gali būti mokamos pagal tam tikro ekonominės veiklos vieneto kolektyvines sutartis arba tam tikros įmonės darbdavio ir darbuotojų susitarimus, arba todėl, kad jos yra numatytos konkrečioje darbo sutartyje. Tam tikrais atvejais draudimo įmokos gali būti mokamos savanoriškai.

Tokioms savanoriškoms įmokoms priskiriamos:

a)

socialinės įmokos, kurias į socialinės apsaugos fondą moka asmenys, kurie teisiškai neprivalo jų mokėti;

b)

socialinės įmokos, mokamos draudimo įmonėms (arba tam pačiam sektoriui priskiriamiems pensijų fondams) dalyvaujant papildomose draudimo sistemose, kurias įmonės organizuoja savo darbuotojų naudai ir kuriose darbuotojai dalyvauja savanoriškai;

c)

įmokos savidraudos sistemoms, kurių nariais gali būti darbuotojai arba savarankiškai dirbantys asmenys.

4.94.

Įrašymo į sąskaitas laikas: faktinės darbdavių socialinės įmokos (D.611) įrašomos į sąskaitas, kai atliktas darbas, dėl kurio įmokos tampa mokėtinomis.

4.95.

Valdžios sektoriui mokėtinos socialinės įmokos į sąskaitas įrašomos remiantis dviem šaltiniais – įmokų apskaičiavimo dokumentų ir deklaracijų duomenimis arba pinigų priėmimo kvitų duomenimis.

a)

Jei naudojami mokesčio apskaičiavimo dokumentai ir deklaracijos, sumos koreguojamos taikant koeficientą, kuriuo sudaroma galimybė atsižvelgti į įvertintas ar deklaruotas, bet nesurinktas sumas. Kaip alternatyva, kapitalo pervedimas į atitinkamus sektorius sąskaitose galėtų būti nurodomas taikant tokį patį koregavimą. Koeficientai nustatomi remiantis ankstesne patirtimi ir esamais lūkesčiais, susijusiais su įvertintomis ir deklaruotomis, bet nesurinktomis sumomis. Koeficientai nustatomi atskirai konkrečių rūšių socialinėms įmokoms.

b)

Jei naudojami pinigų priėmimo kvitai, jie koreguojami pagal laiką, kad pinigai būtų susieti su laiku, kai vyko prievolę mokėti socialinę įmoką lėmusi veikla (arba kai atsiranda prievolė). Šis koregavimas gali būti grindžiamas vidutiniu laiko skirtumu tarp veiklos (arba prievolės atsiradimo) ir pinigų priėmimo kvito.

Jeigu valdžios sektoriui mokėtinas socialines įmokas darbdavys išskaičiuoja iš atlyginimo, jos įtraukiamos į darbo užmokestį, neatsižvelgiant į tai, ar darbdavys jas pervedė valdžios sektoriui. Nurodoma, kad namų ūkių sektorius sumoka visą sumą valdžios sektoriui. Faktiškai nesumokėtos sumos neutralizuojamos įtraukiant jas į D.995 poziciją kaip valdžios sektoriaus kapitalo pervedimus darbdavių sektoriui.

4.96.

Faktinės darbdavių socialinės įmokos įrašomos į:

a)

namų ūkių antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos panaudojimo pusę;

b)

išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų panaudojimo pusę (jei tai yra nerezidentų namų ūkiai);

c)

draudikų arba darbdavių rezidentų antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos išteklių pusę;

d)

išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų išteklių pusę (jei tai yra draudikai ar darbdaviai nerezidentai).

Sąlyginės darbdavių socialinės įmokos (D.612)

4.97.

Apibrėžtis. Sąlyginės darbdavių socialinės įmokos (D.612) atitinka socialines išmokas (atėmus galimas darbuotojų socialines įmokas), kurias darbdaviai moka tiesiogiai (t. y. nesiejamos su darbdavių faktinėmis įmokomis) savo darbuotojams arba buvusiems darbuotojams ir kitiems teisę jas gauti turintiems asmenims.

Jos atitinka D.122 srautą, kaip aprašyta atlygiui darbuotojams skirtoje dalyje. Jų vertė turi būti grindžiama aktuariniais skaičiavimais arba pagrįsta dabartiniams darbuotojams mokamo darbo užmokesčio procentine dalimi arba prilyginama nekaupiamosiomis ne pensijų išmokomis, kurias įmonė moka per tą patį ataskaitinį laikotarpį.

Sąlygines darbdavių socialines įmokas (D.612) sudaro dvi kategorijos:

a)

sąlyginės darbdavių pensijų įmokos (D.6121). Jos atitinka D.1221 srautą;

b)

sąlyginės darbdavių ne pensijų įmokos (D.6122). Jos atitinka D.1222 srautą.

4.98.

Įrašymo į sąskaitas laikas: sąlyginės darbdavių socialinės įmokos, kurios yra privalomųjų tiesioginių socialinių išmokų atitikmuo, įrašomos į sąskaitas tada, kai atliekamas darbas. Sąlyginės darbdavių socialinės įmokos, atitinkančios savanoriškąsias tiesiogines socialines išmokas, įrašomos į laikotarpio, kuriuo mokamos išmokos, sąskaitas.

4.99.

Sąlyginės darbdavių socialinės įmokos įrašomos į:

a)

namų ūkių antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos ir išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų panaudojimo pusę;

b)

sektorių, kuriems priklauso darbdaviai ar draudikai rezidentai, antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos ir išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų išteklių pusę.

Faktinės namų ūkių socialinės įmokos (D.613)

4.100.

Apibrėžtis. Faktinės namų ūkių socialinės įmokos – socialinės įmokos, kurias savo vardu socialinio draudimo sistemoms moka samdomieji darbuotojai, savarankiškai dirbantys asmenys arba nedirbantys asmenys.

Faktines namų ūkių socialines įmokas (D.613) sudaro dvi kategorijos:

a)

faktinės namų ūkių pensijų įmokos (D.6131);

b)

faktinės namų ūkių ne pensijų įmokos (D.6132).

Įrašymo į sąskaitas laikas: faktinės namų ūkių socialinės įmokos įrašomos į sąskaitas kaupiamuoju principu. Dirbančių asmenų atveju šios įmokos įrašomos į sąskaitas, kai atliekamas darbas, dėl kurio įmokos tampa mokėtinomis. Nedirbančių asmenų atveju šios įmokos įrašomos į sąskaitas, kai reikia mokėti įmokas.

Sąskaitų sistemoje faktinės namų ūkių socialinės įmokos įrašomos:

a)

namų ūkių antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos ir išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų panaudojimo pusėje;

b)

sektorių, kuriems priklauso darbdaviai, antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos ir išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų išteklių pusėje.

Papildomos namų ūkių socialinės įmokos (D.614)

4.101.

Apibrėžtis. Papildomas namų ūkių socialines įmokas sudaro nuosavybės pajamos, per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos iš pensinių ir nepensinių įsipareigojimų / teisių.

Šią poziciją sudaro dvi kategorijos:

a)

papildomos namų ūkių pensijų įmokos (D.6141);

b)

papildomos namų ūkių ne pensijų įmokos (D.6142). D. 6142 pozicija atitinka papildomas namų ūkių įmokas, susijusias su tokia socialine rizika ir reikmėmis (išskyrus pensijas), kaip antai liga, motinystė, nelaimingas atsitikimas darbe, negalia, atleidimas iš darbo ir kt.

Papildomos namų ūkių socialinės įmokos nurodomos pensijų fondų administratorių namų ūkiams mokamų nuosavybės pajamų pirminių pajamų išdėstymo sąskaitoje (Investicijų pajamos, mokėtinos pagal pensinius įsipareigojimus / teises, D.442).

Kadangi praktiškai pensijų fondų administratoriai nepaskirsto šių pajamų, antrinio pajamų paskirstymo sąskaitoje jos nurodomos kaip pajamos, kurias namų ūkiai papildomų socialinių įmokų forma vėl perveda pensijų fondams.

Įrašymo į sąskaitas laikas: papildomos namų ūkių socialinės įmokos įrašomos į sąskaitas tada, kai susikaupia.

Socialinės išmokos, išskyrus socialinius pervedimus natūra (D.62)

4.102.

D.62 poziciją sudaro trys subpozicijos:

 

socialinės apsaugos išmokos pinigais (D.621);

 

kitos socialinio draudimo išmokos (D.622);

 

socialinė parama pinigais (D.623).

Socialinės apsaugos išmokos pinigais (D.621)

4.103.

Apibrėžtis. Socialinės apsaugos išmokos pinigais – socialinės apsaugos fondų namų ūkiams pinigais mokamos socialinio draudimo išmokos. Kompensacijos laikomos socialiniais pervedimais natūra (D.632), todėl socialinės apsaugos išmokoms pinigais nepriskiriamos.

Tokios išmokos yra mokamos pagal socialinės apsaugos sistemas.

Jos skirstomos į:

socialinės apsaugos pensijų išmokas pinigais (D.6211),

socialinės apsaugos ne pensijų išmokas pinigais (D.6212).

Kitos socialinio draudimo išmokos (D.622)

4.104.

Apibrėžtis. Kitos socialinio draudimo išmokos atitinka išmokas, kurias moka darbdaviai pagal kitas su užimtumu susijusias socialinio draudimo sistemas. Kitos su užimtumu susijusios socialinio draudimo išmokos yra socialinės išmokos (pinigais arba natūra), kurios pagal socialinio draudimo (išskyrus socialinės apsaugos) sistemas yra mokamos sistemų įmokų mokėtojams, jų išlaikomiems asmenims ar maitintojo netekusiems asmenims.

Paprastai šioms išmokoms priskiriama:

a)

nepertraukiamai mokamas įprastinio arba sumažinto dydžio darbo užmokestis dėl ligos, nelaimingo atsitikimo, motinystės ir panašių priežasčių nedirbantiems asmenims;

b)

išlaikomiems asmenims mokamos šeimos, mokymosi ir kitos išmokos;

c)

senatvės arba maitintojo netekimo pensijos buvusiems darbuotojams arba maitintojo netekusiems asmenims ir išeitinių pašalpų mokėjimas darbuotojams arba maitintojo netekusiems asmenims atleidimo iš darbo, nedarbingumo, mirties dėl nelaimingo atsitikimo ir kitais atvejais (jei siejamas su kolektyvinėmis sutartimis);

d)

išmokos su darbuotojo darbu nesusijusioms bendrosioms medicinos paslaugų išlaidoms kompensuoti;

e)

reabilitacijos ir senelių namai.

Kitos socialinio draudimo išmokos (D.622) skirstomos į:

kitas socialinio draudimo pensijų išmokas (D.6221),

kitas socialinio draudimo ne pensijų išmokas (D.6222).

Socialinė parama pinigais (D.623)

4.105.

Apibrėžtis. Socialinė parama pinigais – valdžios sektoriaus vienetų arba namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų einamieji pervedimai namų ūkiams, skirti toms pačioms reikmėms kaip socialinio draudimo išmokos, tačiau atliekami ne pagal socialinio draudimo sistemas, kuriose dalyvavimas yra privalomas ir paprastai užtikrinamas socialinėmis įmokomis.

Todėl joms nepriskiriamos visos socialinės apsaugos fondų mokamos išmokos. Socialinė parama gali būti mokama šiomis aplinkybėmis:

a)

nėra socialinio draudimo sistemos, kuri galėtų būti taikoma tam tikromis aplinkybėmis;

b)

socialinio draudimo sistema ar sistemos yra, tačiau tam tikri namų ūkiai jose nedalyvauja, todėl neturi teisės gauti socialinio draudimo išmokų;

c)

socialinio draudimo išmokos laikomos nepakankamomis tam tikroms reikmėms tenkinti, todėl papildomai mokamos socialinės paramos išmokos;

d)

įgyvendinant bendrąją socialinę politiką.

Tokioms išmokoms nepriskiriami einamieji pervedimai, mokami dėl įvykių ar aplinkybių, nuo kurių paprastai nedraudžiama pagal socialinio draudimo sistemas (t. y. pervedimai gaivalinių nelaimių atveju įrašomi prie kitų einamųjų pervedimų arba prie kitų kapitalo pervedimų).

4.106.

Socialinių išmokų, išskyrus socialinius pervedimus natūra (D.62), įrašymo į sąskaitas laikas:

a)

išmokos pinigais į sąskaitas įrašomos tada, kai nustatomos teisės į išmokas;

b)

išmokos natūra į sąskaitas įrašomos tada, kai suteikiamos paslaugos, arba kai perleidžiama ne rinkos gamintojų tiesiogiai namų ūkiams tiekiamų prekių nuosavybės teisė.

4.107.

Socialinės išmokos, išskyrus socialinius pervedimus natūra (D.62), įrašomos į:

a)

išmokas skiriančių sektorių antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos panaudojimo pusę;

b)

išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų panaudojimo pusę (jei tai likusio pasaulio sektoriaus skiriamos išmokos);

c)

namų ūkių antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos išteklių pusę;

d)

išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų išteklių pusę (jei tai nerezidentų namų ūkiams skiriamos išmokos).

Socialiniai pervedimai natūra (D.63)

4.108.

Apibrėžtis. Socialiniams pervedimams natūra (D.63) priskiriamos atskiros prekės ir paslaugos, kurias atskiriems namų ūkiams nemokamai arba už ekonominiu požiūriu nereikšmingą kainą tiekia (teikia) valdžios sektoriaus vienetai ir namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI, neatsižvelgiant į tai, ar tai rinkoje įsigytos prekės ir paslaugos, ar valdžios sektoriaus vienetų arba namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų pagaminta (sukurta) ne rinkos produkcija. Socialiniai pervedimai natūra finansuojami iš mokesčių, kitų valdžios sektoriaus pajamų arba socialinės apsaugos įmokų arba, namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų atveju, iš dovanotų lėšų ir nuosavybės pajamų.

Namų ūkiams nemokamai arba ekonomiškai nereikšmingomis kainomis teikiamos paslaugos yra apibūdinamos kaip individualios paslaugos, atskiriant jas nuo visai visuomenei arba didžiajai jos daliai teikiamų kolektyvinių paslaugų, kaip antai gynyba ir gatvių apšvietimas. Individualios paslaugos – tai daugiausia švietimo ir sveikatos paslaugos, nors dažnai yra teikiamos ir kitų rūšių paslaugos, pavyzdžiui, apgyvendinimo, kultūros ir poilsio paslaugos.

4.109.

Socialinius pervedimus natūra (D.63) sudaro:

 

Socialiniai pervedimai natūra – valdžios sektoriaus ir namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų ne rinkos produkcija (D.631)

Apibrėžtis. Socialinius pervedimus natūra (valdžios sektoriaus ir namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų ne rinkos produkcija) (D.631) ne rinkos gamintojai tiesiogiai teikia gavėjams. Visi mokėjimai, kuriuos namų ūkiai atlieka patys, turi būti išskaityti.

 

Socialiniai pervedimai natūra (valdžios sektoriaus ir namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų įsigyta rinkos produkcija) (D.632)

Apibrėžtis. Socialinius pervedimus natūra (valdžios sektoriaus ir namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų įsigyta rinkos produkcija) (D.632) atlieka:

a)

socialinės apsaugos fondai kompensuodami namų ūkių išlaidas, kurias namų ūkiai patiria įsigydami konkrečias prekes ir paslaugas, arba

b)

rinkos gamintojai, iš kurių valdžios sektorius įsigyja atitinkamas prekes ir paslaugas, tiesiogiai gavėjams.

Visi mokėjimai, kuriuos namų ūkiai atlieka patys, turi būti išskaityti.

Kai namų ūkis įsigyja prekę ar paslaugą, o išlaidas arba jų dalį vėliau kompensuoja socialinės apsaugos fondas, namų ūkis gali būti laikomas veikiančiu socialinės apsaugos fondo vardu. Faktiškai namų ūkis suteikia socialinės apsaugos fondui trumpalaikę paskolą, kuri grąžinama, kai namų ūkiui kompensuojamos patirtos išlaidos.

Kompensuotų išlaidų suma įrašoma kaip tiesiogiai socialinės apsaugos fondo patirtos išlaidos tuo metu, kai namų ūkis įsigyja prekes ar paslaugas, o prie namų ūkių išlaidų įrašomas tik įsigijimo kainos ir kompensuotos sumos skirtumas, jei toks yra. Taigi kompensuotų išlaidų suma nėra laikoma socialinės apsaugos fondų einamuoju pervedimu pinigais namų ūkiams.

4.110.

Galima pateikti šiuos socialinių pervedimų natūra (D.63) pavyzdžius: medicininis arba dantų gydymas, operavimas, hospitalizacija, akiniai ir kontaktiniai lęšiai, medicinos prietaisai ar įranga ir panašios su socialine rizika ar reikmėmis susijusios prekės ir paslaugos.

Kiti pervedimų, atliekamų ne pagal socialinio draudimo sistemas, pavyzdžiai: aprūpinimas socialiniu būstu, būsto pašalpos, dieniniai stacionarai, profesinis mokymas, transporto kainų lengvatos (jeigu taikomos socialiniais tikslais) ir panašios su socialine rizika ar reikmėmis susijusios prekės ir paslaugos. Kai valdžios sektorius atskiriems namų ūkiams nemokamai ar už ekonominiu požiūriu nereikšmingą kainą tiekia (teikia) su socialine rizika ar reikmėmis nesusijusias prekes ir paslaugas, kaip antai poilsio, kultūros ar sporto paslaugos, jos laikomos socialiniais pervedimais natūra (valdžios sektoriaus ir namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų ne rinkos produkcija) (D.631).

4.111.

Įrašymo į sąskaitas laikas: socialiniai pervedimai natūra (D.63) į sąskaitas įrašomi tada, kai suteikiamos paslaugos arba kai perleidžiama gamintojų tiesiogiai namų ūkiams tiekiamų prekių nuosavybės teisė.

Socialiniai pervedimai natūra (D.63) į sąskaitas įrašomi:

a)

išmokas skiriančių sektorių pajamų natūra perskirstymo sąskaitos panaudojimo pusėje;

b)

namų ūkių pajamų natūra perskirstymo sąskaitos išteklių pusėje.

Suteiktų prekių ir paslaugų vartojimas įrašomas į koreguotų disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaitą.

Socialinių pervedimų natūra su likusio pasaulio sektoriumi nebūna (jie priskiriami D.62 pozicijai „Socialinės išmokos, išskyrus socialinius pervedimus natūra“).

KITI EINAMIEJI PERVEDIMAI (D.7)

Grynosios ne gyvybės draudimo įmokos (D.71)

4.112.

Apibrėžtis. Grynosios ne gyvybės draudimo įmokos (D.71) – įmokos, mokamos pagal institucinių vienetų sudarytus draudimo liudijimus. Atskirų namų ūkių sudaryti draudimo liudijimai yra liudijimai, kuriuos namų ūkiai sudaro savo iniciatyva ir savo pačių naudai, nepriklausomai nuo savo darbdavių ar valdžios sektoriaus ir ne pagal socialinio draudimo sistemą. Grynąsias ne gyvybės draudimo įmokas sudaro faktinės įmokos, kurias draudėjai moka už ataskaitiniu laikotarpiu jiems suteikiamą draudimo apsaugą (perkeltos įmokos), ir įmokų priedai, mokami iš draudėjams priskirtų nuosavybės pajamų, atskaičius draudimą tvarkančios draudimo įmonės gautus mokėjimus už paslaugas.

Grynosios ne gyvybės draudimo įmokos yra sumos, mokamos už apsaugą nuo įvairių įvykių ar nelaimingų atsitikimų, dėl kurių padaroma žalos prekėms, turtui ar asmenims dėl gamtinių ar žmogaus sukeltų priežasčių (pavyzdžiui, gaisro, potvynio, avarijos, susidūrimo, vagystės, smurto, nelaimingo atsitikimo, ligos ir kt.), arba nuo finansinių nuostolių, atsirandančių dėl ligos, nedarbo, nelaimingų atsitikimų ir panašių įvykių.

Grynosios ne gyvybės draudimo įmokos yra dviejų kategorijų:

a)

grynosios ne gyvybės tiesioginio draudimo įmokos (D.711);

b)

grynosios ne gyvybės perdraudimo įmokos (D.712).

4.113.

Įrašymo į sąskaitas laikas: grynosios ne gyvybės draudimo įmokos įrašomos į sąskaitas tada, kai perkeliamos.

Draudimo įmokos, iš kurių atskaitomi mokėjimai už paslaugas, yra ta visų įmokų, sumokėtų einamuoju laikotarpiu arba praėjusiais laikotarpiais, dalis, kuria draudžiama nuo einamuoju laikotarpiu atsirandančios rizikos.

Per einamąjį laikotarpį perkeltos įmokos turi būti atskirtos nuo einamuoju laikotarpiu mokėtinų įmokų, kuriomis gali būti draudžiama nuo būsimais laikotarpiais ir einamuoju laikotarpiu galinčios atsirasti rizikos.

Grynosios ne gyvybės draudimo įmokos įrašomos į:

a)

draudėjų rezidentų antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos panaudojimo pusę;

b)

išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų panaudojimo pusę (draudėjų nerezidentų atveju);

c)

draudimo įmonių rezidenčių antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos išteklių pusę;

d)

išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų išteklių pusę (draudimo įmonių nerezidenčių atveju).

Ne gyvybės draudimo išmokos (D.72)

4.114.

Apibrėžtis. Ne gyvybės draudimo išmokos (D.72) – pagal ne gyvybės draudimo sutartis mokėtinos išmokos; tai yra sumos, kurias draudimo įmonės privalo sumokėti, kad atlygintų asmenims ar prekėms (įskaitant pagrindines gamybos priemones) padarytą žalą.

Šią poziciją sudaro dvi kategorijos:

a)

ne gyvybės tiesioginio draudimo išmokos (D.721);

b)

ne gyvybės perdraudimo išmokos (D.722).

4.115.

Ne gyvybės draudimo išmokoms nepriskiriami socialinėms išmokoms priskirtini mokėjimai.

Ne gyvybės draudimo išmokos sumokėjimas yra laikomas pervedimu išmokų gavėjui. Tokie mokėjimai yra laikomi einamaisiais pervedimais net tada, kai ilgalaikio turto atsitiktinio sunaikinimo arba smarkaus kūno sužalojimo atveju turi būti išmokamos didelės sumos.

Ypač didelės išmokos (pvz., ekstremaliojo įvykio atveju) gali būti laikomos ne einamaisiais, bet kapitalo pervedimais (žr. 4.165 dalies k punktą).

Išmokų gavėjų gautos sumos paprastai nėra skiriamos kokiam nors konkrečiam tikslui, o sugadintos ar sunaikintos prekės arba turtas nebūtinai turi būti sutaisytas ar pakeistas.

Išmokos tampa mokėtinomis dėl trečiųjų šalių draudėjų turtui padarytos žalos ar kūno sužalojimo. Tokiais atvejais teisėtos išmokos į sąskaitas įrašomos kaip draudimo įmonių tiesiogiai žalą patyrusioms šalims (ne per draudėją) mokėtinos išmokos.

4.116.

Grynosios perdraudimo įmokos ir išmokos apskaičiuojamos lygiai taip pat kaip ne gyvybės draudimo įmokos ir išmokos. Kadangi perdraudimo verslas yra susitelkęs keliose šalyse, daugiausia perdraudimo liudijimų sudaroma su vienetais nerezidentais.

Susiklosčius aplinkybėms, kurios būdingos ir ne gyvybės draudimui, kai kurie vienetai, ypač valdžios sektoriaus vienetai, gali suteikti garantiją debitoriaus nemokumo atveju. Taip yra, kai išduodama daug tos pačios rūšies garantijų ir įmanoma realiai įvertinti bendrą įsipareigojimų nevykdymo lygį. Tokiu atveju sumokėti mokesčiai (ir iš jų gautos nuosavybės pajamos) yra laikomos ne gyvybės draudimo įmokomis, o reikalavimai pagal standartinių paskolų garantijas laikomi ne gyvybės draudimo išmokomis.

4.117.

Įrašymo į sąskaitas laikas: ne gyvybės draudimo išmokos įrašomos į sąskaitas tada, kai įvyksta nelaimingas atsitikimas arba kitas draudžiamasis įvykis.

Jos įrašomos į:

a)

draudimo įmonių rezidenčių antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos panaudojimo pusę;

b)

išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų panaudojimo pusę (draudimo įmonių nerezidenčių atveju);

c)

sektorių išmokų gavėjų antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos išteklių pusę;

d)

išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų išteklių pusę (išmokų gavėjų nerezidentų atveju).

Einamieji pervedimai valdžios sektoriuje (D.73)

4.118.

Apibrėžtis. Einamiesiems pervedimams valdžios sektoriuje (D.73) priskiriami įvairių valdžios sektoriaus subsektorių (centrinės valdžios, krašto (regiono) valdžios, vietos valdžios ir socialinės apsaugos fondų) tarpusavio pervedimai, išskyrus mokesčius, subsidijas, investicijų dotacijas ir kitus kapitalo pervedimus.

Einamiesiems pervedimams valdžios sektoriuje (D.73) nepriskiriami kito vieneto vardu atliekami pervedimai; šie pervedimai sąskaitose nurodomi tik vieną kartą, t. y. vieneto gavėjo, kurio vardu atliekamas pervedimas, išteklių pusėje (žr. 1.78 dalį). Konkrečiai, tokia padėtis susidaro tada, kai valdžios sektoriaus institucija (pvz., centrinės valdžios padalinys) renka mokesčius, kurie visi arba jų dalis savaime pervedami kitai valdžios sektoriaus institucijai (pvz., vietos valdžios institucijai). Tokiais atvejais kitai valdžios sektoriaus institucijai skirtos mokesčių įplaukos nurodomos taip, tarsi jas būtų tiesiogiai surinkusi ši institucija, o ne kaip einamasis pervedimas valdžios sektoriuje. Toks sprendimas pirmiausia pasirenkamas mokesčių, skirtų kitai valdžios sektoriaus institucijai ir renkamų kaip centrinės valdžios nustatytų mokesčių priemokos, atveju. Vėlavimas pervesti mokesčius iš vieno valdžios sektoriaus vieneto kitam valdžios sektoriaus vienetui nurodomas finansinės sąskaitos dalyje „Kitos gautinos (mokėtinos) sumos“.

Pervedamos mokesčių įplaukos, sudarančios centrinės valdžios pervedimų kitai valdžios sektoriaus institucijai dalį, priskiriamos einamiesiems pervedimams valdžios sektoriuje. Tokie pervedimai nėra susiję su kokios nors konkrečios kategorijos mokesčiais ir jie nėra atliekami automatiškai, bet daugiausia per tam tikrus fondus (regionų ir vietos valdžios fondus) laikantis centrinės valdžios nustatyto proporcinio paskirstymo.

4.119.

Įrašymo į sąskaitas laikas: einamieji pervedimai valdžios sektoriuje įrašomi į sąskaitas tada, kai pagal galiojančius teisės aktus jie turi būti atliekami.

4.120.

Valdžios sektoriaus einamieji pervedimai nurodomi valdžios sektoriaus subsektorių antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos panaudojimo ir išteklių pusėse. Einamieji pervedimai valdžios sektoriuje yra vidiniai valdžios sektoriaus srautai ir nėra nurodomi viso sektoriaus konsoliduotoje sąskaitoje.

Einamasis tarptautinis bendradarbiavimas (D.74)

4.121.

Apibrėžtis. Einamajam tarptautiniam bendradarbiavimui (D.74) priskiriami visi valdžios sektoriaus ir likusio pasaulio sektoriaus vyriausybių arba tarptautinių organizacijų tarpusavio pervedimai pinigais arba natūra, išskyrus investicines dotacijas ir kitus kapitalo pervedimus.

4.122.

D.74 pozicijai priskiriama:

a)

valdžios sektoriaus įmokos tarptautinėms organizacijoms (išskyrus vyriausybių, kurios yra viršvalstybinių organizacijų narės, mokamus mokesčius);

b)

einamieji pervedimai, kuriuos valdžios sektorius gauna iš a punkte nurodytų institucijų ar organizacijų. Tiesioginiai Europos Sąjungos institucijų einamieji pervedimai rinkos gamintojams rezidentams į sąskaitas įrašomi kaip likusio pasaulio sektoriaus mokamos subsidijos;

c)

valdžios sektorių tarpusavio einamieji pervedimai pinigais (pvz., mokėjimai užsienio valstybių arba užjūrio teritorijų biudžeto deficitams finansuoti) arba natūra (pvz., maisto ar karinės įrangos dovanojimas, parama po gaivalinių nelaimių tiekiant maistą, rūbus, vaistus ir kt.);

d)

valdžios sektoriaus, Europos Sąjungos institucijos arba tarptautinės organizacijos mokamas darbo užmokestis besivystančiose šalyse dirbantiems konsultantams ir techniniams darbuotojams.

Einamajam tarptautiniam bendradarbiavimui priskiriami valdžios sektoriaus ir šalyje įsikūrusių tarptautinių organizacijų tarpusavio pervedimai, nes tarptautinės organizacijos nėra laikomos šalių, kuriose jos yra įsikūrusios, instituciniais vienetais rezidentais.

4.123.

Įrašymo į sąskaitas laikas: šie pervedimai įrašomi į sąskaitas tada, kai pagal galiojančius teisės aktus jie turi būti atliekami (privalomų pervedimų atveju), arba tada, kai pervedimai yra atliekami (savanoriškų pervedimų atveju).

4.124.

Einamasis tarptautinis bendradarbiavimas sąskaitose nurodomas:

a)

valdžios sektoriaus antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos panaudojimo ir išteklių pusėse;

b)

išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų panaudojimo ir išteklių pusėse.

Įvairūs einamieji pervedimai (D.75)

Einamieji pervedimai namų ūkiams paslaugas teikiančioms ne pelno institucijoms (D.751)

4.125.

Apibrėžtis. Einamiesiems pervedimams namų ūkiams paslaugas teikiančioms ne pelno institucijoms priskiriamos visos savanoriškos įmokos (išskyrus palikimą), narystės mokesčiai ir finansinė parama, kurią namų ūkiams paslaugas teikiančios ne pelno institucijos gauna iš namų ūkių (įskaitant nerezidentų namų ūkius) ir, rečiau, iš kitų vienetų.

4.126.

Einamiesiems pervedimams namų ūkiams paslaugas teikiančioms ne pelno institucijoms priskiriami:

a)

reguliarūs nario mokesčiai, kuriuos namų ūkiai moka profesinėms sąjungoms ir politinėms, sporto, kultūros, religinėms ir panašioms organizacijoms, priskiriamoms namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų sektoriui;

b)

savanoriškos namų ūkių, korporuotų įmonių ir likusio pasaulio sektoriaus įmokos (išskyrus palikimą) namų ūkiams paslaugas teikiančioms ne pelno institucijoms, įskaitant pervedimus natūra, pavyzdžiui, labdaros organizacijoms dovanojamas maistas, drabužiai, antklodės, vaistai ir kt., skirti išdalyti rezidentų ir nerezidentų namų ūkiams. Tokia nuostata taikoma vartojimo prekėms, nes didelių dovanų (nefinansiniu turtu laikomų vertybių) pervedimai nurodomi D.99 pozicijoje „Kiti kapitalo pervedimai“ (žr. 4.165 dalies e punktą).

Namų ūkių dovanojami nepageidaujami ar naudoti daiktai į sąskaitas kaip pervedimai neįrašomi;

c)

valdžios sektoriaus parama ir dotacijos, išskyrus specialiai kapitalo išlaidoms finansuoti skirtus pervedimus, kurie į sąskaitas įrašomi kaip investicinės dotacijos.

Einamiesiems pervedimams namų ūkiams paslaugas teikiančioms ne pelno institucijoms nepriskiriami nario mokesčiai arba stojimo įmokos rinkos ne pelno institucijoms, teikiančioms paslaugas įmonėms, kaip antai prekybos rūmai ar prekybos asociacijos; šie mokesčiai ir įmokos yra laikomi mokėjimu už suteiktas paslaugas.

4.127.

Įrašymo į sąskaitas laikas: einamieji pervedimai namų ūkiams paslaugas teikiančioms ne pelno institucijoms įrašomi į sąskaitas tada, kai jie yra atliekami.

4.128.

Einamieji pervedimai namų ūkiams paslaugas teikiančioms ne pelno institucijoms įrašomi į:

a)

įmokas mokančių sektorių antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos panaudojimo pusę;

b)

išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų panaudojimo pusę;

c)

namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos išteklių pusę.

Einamieji pervedimai tarp namų ūkių (D.752)

4.129.

Apibrėžtis. Einamieji pervedimai tarp namų ūkių (D.752) – visi einamieji pervedimai pinigais arba natūra, kuriuos atlieka rezidentų namų ūkiai kitiems rezidentų arba nerezidentų namų ūkiams arba kuriuos rezidentų namų ūkiai gauna iš rezidentų arba nerezidentų namų ūkių. Konkrečiai, tokiems pervedimams priskiriami nuolat užsienyje gyvenančių emigrantų arba dirbančių asmenų (arba užsienyje metus ar ilgiau dirbančių asmenų) perlaidos savo šeimos nariams, gyvenantiems jų kilmės šalyje, arba tėvų perlaidos kitur gyvenantiems vaikams.

4.130.

Einamųjų pervedimų tarp namų ūkių įrašymo į sąskaitas laikas: jie įrašomi į sąskaitas tada, kai atliekamas pervedimas.

4.131.

Einamieji pervedimai tarp namų ūkių įrašomi į:

a)

namų ūkių antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos panaudojimo ir išteklių pusę;

b)

išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų panaudojimo ir išteklių pusę.

Kiti įvairūs einamieji pervedimai (D.759)

Baudos ir delspinigiai (sankcijos)

4.132.

Apibrėžtis. Instituciniams vienetams teismų ar kvaziteisminių institucijų skiriami baudos ir delspinigiai (sankcijos) yra laikomi kitais įvairiais einamaisiais pervedimais (D.759).

4.133.

Kitiems įvairiems einamiesiems pervedimams (D.759) nepriskiriama:

a)

už vengimą arba vėlavimą mokėti mokesčius mokesčių institucijų skiriamos baudos ir delspinigiai (sankcijos), kurie (-os) negali būti atskirti (-os) nuo pačių mokesčių, todėl priskiriami (-os) mokesčiams;

b)

mokėjimai už licencijų įsigijimą, kurie į sąskaitas įrašomi arba kaip mokesčiai, arba kaip mokėjimai už valdžios sektoriaus vienetų suteiktas paslaugas.

4.134.

Įrašymo į sąskaitas laikas: baudos ir sankcijos į sąskaitas įrašomos tada, kai atsiranda prievolė jas mokėti.

Loterijos ir azartiniai lošimai

4.135.

Apibrėžtis. Už loterijos bilietus sumokėtos arba lažiniu pastatytos sumos susideda iš dviejų dalių: mokėjimo už loteriją arba azartinį lošimą organizuojančio vieneto paslaugas ir laimėtojams sumokamo likutinio einamojo pervedimo.

Mokėjimas už paslaugas gali būti gana didelis, ir į jį gali būti įskaityti gamybos mokesčiai, kuriais apmokestinamas lošimų paslaugų organizavimas. Sistemoje šie pervedimai nurodomi kaip tiesioginiai loterijos ar azartinio lošimo dalyvių (t. y. namų ūkių) tarpusavio pervedimai. Jei dalyviai yra nerezidentų namų ūkiai, gali atsirasti didelių namų ūkių sektoriaus ir likusio pasaulio sektoriaus grynųjų pervedimų.

Įrašymo į sąskaitas laikas: likutiniai einamieji pervedimai įrašomi į sąskaitas tada, kai jie yra atliekami.

Kompensaciniai mokėjimai

4.136.

Apibrėžtis. Kompensaciniai mokėjimai – institucinių vienetų einamieji pervedimai kitiems instituciniams vienetams, atliekami kompensuojant už kūno sužalojimą ar žalą turtui, išskyrus ne gyvybės draudimo išmokas. Kompensaciniai mokėjimai yra teismo priteisti privalomieji mokėjimai arba neteisminiu būdu sutarti savanoriški mokėjimai. Šiai pozicijai priskiriami valdžios sektoriaus vienetų arba namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų savanoriški mokėjimai, atliekamai kompensuojant už kūno sužalojimą ar žalą turtui dėl gaivalinių nelaimių, išskyrus kapitalo pervedimams priskiriamus mokėjimus.

4.137.

Įrašymo į sąskaitas laikas: kompensaciniai mokėjimai įrašomi į sąskaitas tada, kai jie yra atliekami (savanoriški mokėjimai) arba kai jie turi būti atliekami (privalomieji mokėjimai).

4.138.

Kitų rūšių įvairūs einamieji pervedimai:

a)

namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų einamieji pervedimai valdžios sektoriui, jei tai ne mokesčiai;

b)

valdžios sektoriaus mokėjimai valstybės įmonėms, priskiriamoms nefinansinėms bendrovėms ir kvazibendrovėms, skirti padengti neįprastai dideles pensijų išmokas;

c)

valdžios sektoriaus arba namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų rezidentų ir nerezidentų namų ūkiams mokamos kelionės stipendijos ir premijos (kompensacijos);

d)

valdžios sektoriaus namų ūkiams tam tikrais laikotarpiais mokamos priemokos, skirtos atlyginti už santaupų laikymą atitinkamu laikotarpiu;

e)

namų ūkių atlyginamos išlaidos, kurias jų vardu patiria socialinės gerovės organizacijos;

f)

namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų einamieji pervedimai likusio pasaulio sektoriui;

g)

bendrovių teikiama finansinė parama, jei tokie mokėjimai negali būti laikomi reklamos arba kitų paslaugų pirkimu (pavyzdžiui, labdara arba stipendijos);

h)

valdžios sektoriaus einamieji pervedimai namų ūkiams kaip vartotojams, jeigu tie pervedimai neįrašomi į sąskaitas kaip socialinės išmokos;

i)

centrinio banko atitiktinis pervedimas pinigų finansinėms institucijoms (PFI) (S.122 ir S.125), skirtas padengti centrinio banko produkcijos netiesiogiai paskirstytos dalies tarpinį vartojimą (žr. 14 skyrių „NAFTAP“).

4.139.

Įrašymo į sąskaitas laikas: 4.138 dalyje nurodyti pervedimai įrašomi į sąskaitas tada, kai jie atliekami, išskyrus valdžios sektoriaus pervedimus arba pervedimus valdžios sektoriui, kurie įrašomi į sąskaitas tada, kai jie turi būti atlikti.

Kiti įvairūs einamieji pervedimai į sąskaitas įrašomi:

a)

visų sektorių antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos išteklių ir panaudojimo pusėse;

b)

išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų išteklių ir panaudojimo pusėse.

PVM ir BNP grindžiami ES nuosavi ištekliai (D.76)

4.140.

Apibrėžtis. PVM ir BNP grindžiami trečiojo ir ketvirtojo tipo ES nuosavi ištekliai (D.76) – kiekvienos valstybės narės valdžios sektoriaus einamieji pervedimai Europos Sąjungos institucijoms.

PVM grindžiami trečiojo tipo ES nuosavi ištekliai (D.761) ir BNP grindžiami ketvirtojo tipo ES nuosavi ištekliai (D.762) – į Sąjungos institucijų biudžetą mokamos įmokos. Kiekvienos valstybės narės įmokos dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į jos PVM bazę ir BNP.

D. 76 pozicijai taip pat priskiriamos įvairios valdžios sektoriaus su mokesčiais nesusijusios įmokos Europos Sąjungos institucijoms (D.763).

Įrašymo į sąskaitas laikas: PVM ir BNP grindžiami trečiojo ir ketvirtojo tipo nuosavi ištekliai įrašomi į sąskaitas tada, kai turi būti mokami.

PVM ir BNP grindžiami trečiojo ir ketvirtojo tipo nuosavi ištekliai įrašomi į:

a)

valdžios sektoriaus antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos panaudojimo pusę;

b)

išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų išteklių pusę.

KOREGAVIMAS DĖL PENSINIŲ ĮSIPAREIGOJIMŲ / TEISIŲ POKYČIŲ (D.8)

4.141.

Apibrėžtis. Koregavimas dėl pensinių įsipareigojimų / teisių pokyčių (D.8) atliekamas, kad namų ūkių taupyme atsispindėtų teisių į pensijų išmokas, į kurias namų ūkiai turi konkrečių reikalavimų, pokytis. Pensinių įsipareigojimų / teisių pokytis atsiranda dėl to, kad įmokos ir išmokos įrašomos antrinio pajamų paskirstymo sąskaitoje.

4.142.

Sistemos finansinėse sąskaitose ir balansuose laikoma, kad su pensijų išmokomis susiję įsipareigojimai / teisės priklauso namų ūkiams, todėl yra būtinas koreguojamasis straipsnis siekiant užtikrinti, kad bet koks pensijų įmokų perviršis, palyginti su pensijų įplaukomis, nedarytų poveikio namų ūkių taupymui.

Kad tokio poveikio neliktų, koreguojama taip:

prie visos su pensijomis susijusių faktinių ir sąlyginių pensijų sistemoms mokamų socialinių įmokų, į kurias namų ūkiai turi konkrečių reikalavimų, vertės

pridėjus

visą papildomų įmokų, mokamų iš pensijų sistemų išmokų gavėjams priskirtų nuosavybės pajamų, vertę

atėmus

susijusių mokėjimų už paslaugas vertę

atėmus

visą pensijų, kurias pensijų sistemos išmoka kaip socialinio draudimo išmokas, vertę

gauta suma, prieš apskaičiuojant taupymą, pridedama prie namų ūkių disponuojamųjų pajamų (arba koreguotų disponuojamųjų pajamų) pajamų panaudojimo sąskaitoje.

Taigi namų ūkių taupymas yra lygus taupymui, kuris būtų apskaičiuotas, jei pensijų įmokos ir pensijų įplaukos antrinio pajamų paskirstymo sąskaitoje nebūtų nurodomos kaip einamieji pervedimai. Šis koreguojamasis straipsnis yra reikalingas tam, kad būtų galima suderinti namų ūkių taupymą su jų pensinių įsipareigojimų / teisių pokyčiais, nurodomais sistemos finansinėje sąskaitoje. Žinoma, būtinas ir atitinkamas vienetų, atsakingų už pensijų mokėjimą, koregavimas pajamų panaudojimo sąskaitose.

4.143.

Įrašymo į sąskaitas laikas: koregavimas į sąskaitas įrašomas atsižvelgiant į jį sudarančių srautų laiką.

4.144.

Koregavimas dėl pensinių įsipareigojimų / teisių pokyčių įrašomas į:

a)

sektorių, kuriems priskiriami pensijas privalantys mokėti vienetai, pajamų panaudojimo sąskaitų panaudojimo pusę;

b)

išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų panaudojimo pusę (institucinių vienetų nerezidentų atveju);

c)

namų ūkių sektoriaus pajamų panaudojimo sąskaitų išteklių pusę;

d)

išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų išteklių pusę (nerezidentų namų ūkių atveju).

KAPITALO PERVEDIMAI (D.9)

4.145.

Apibrėžtis. Kapitalo pervedimams būdinga tai, kad bent viena iš sandorio šalių turi įsigyti arba perleisti turtą. Neatsižvelgiant į tai, ar kapitalo pervedimas atliekamas pinigais, ar natūra, jis lemia atitinkamą finansinio arba nefinansinio turto pokytį, kuris nurodomas vienos arba abiejų sandorio šalių balansuose.

4.146.

Kapitalo pervedimas natūra – nuosavybės teisių į turtą (išskyrus atsargas ir pinigus) perleidimas arba įsipareigojimų panaikinimas kreditoriaus iniciatyva, už tai negaunant jokio atlygio.

Kapitalo pervedimas pinigais – pinigų, kuriuos pirmoji šalis gavo perleidusi turtą (išskyrus atsargas) arba kuriuos antroji šalis numato arba privalo naudoti turtui (išskyrus atsargas) įsigyti, pervedimas. Būtina pervedimo sąlyga – antroji šalis, gavėjas, už įsigyjamą turtą privalo atsiskaityti pinigais.

Nefinansinio turto pervedimo vertė nustatoma remiantis įvertine kaina, už kurią turtas (nesvarbu, naujas ar naudotas) galėtų būti parduotas rinkoje, pridėjus visas transporto, įrengimo ar kitas su nuosavybės teisių perleidimu susijusias pervedančio asmens sąnaudas, bet atėmus visas tokias gavėjo išlaidas. Finansinio turto pervedimų vertė nustatoma taip pat kaip ir kitų finansinio turto ar įsipareigojimų įsigijimų ar perleidimų vertė.

4.147.

Kapitalo pervedimams priskiriami kapitalo mokesčiai (D.91), investicinės dotacijos (D.92) ir kiti kapitalo pervedimai (D.99).

Kapitalo mokesčiai (D.91)

4.148.

Apibrėžtis. Kapitalo mokesčiai (D.91) – mokesčiai, kuriais nereguliariai ir labai nedažnai apmokestinama instituciniams vienetams priklausančio turto arba grynoji nuosavo kapitalo vertė, arba turto, kurį vienas institucinis vienetas perduoda kitam kaip palikimą, dovaną ir pan., vertė.

4.149.

Kapitalo mokesčiams (D.91) priskiriami:

a)

kapitalo pervedimo mokesčiai: paveldėjimo mokesčiai, palikimo mokesčiai ir dovanojimo tarp asmenų mokesčiai, kuriais apmokestinamas gavėjų kapitalas. Turto pardavimo mokesčiai šiai kategorijai nepriskiriami;

b)

kapitalo rinkliavos: šioms rinkliavoms priskiriamos atsitiktinės ir išskirtinės rinkliavos, kuriomis apmokestinamas instituciniams vienetams priklausantis turtas arba nuosavas kapitalas. Tai gali būti vertės padidėjimo rinkliavos, t. y. mokesčiai, kuriais apmokestinamas žemės ūkio paskirties žemės vertės padidėjimas gavus leidimą ją naudoti kaip komercinės ar gyvenamosios paskirties žemę.

Kapitalo prieaugio mokesčiai į sąskaitas įrašomi ne kaip kapitalo mokesčiai, bet kaip einamieji pajamų, turto ir kt. mokesčiai.

4.150.

Galimi du į sąskaitas įrašomų mokesčių duomenų šaltiniai: mokesčių apskaičiavimo dokumentai ir deklaracijos arba pinigų priėmimo kvitai.

a)

Jei naudojami mokesčių apskaičiavimo dokumentai ir deklaracijos, sumos koreguojamos taikant apskaičiuotų ir deklaruotų, bet nesurinktų sumų koeficientą. Kaip alternatyva, kapitalo pervedimas į atitinkamus sektorius į sąskaitas įrašomas kaip lygus šio koregavimo sumai. Koeficientai nustatomi remiantis ankstesne patirtimi ir esamais lūkesčiais, susijusiais su mokesčių apskaičiavimo dokumentuose ir deklaracijose apskaičiuotomis ir deklaruotomis, bet nesurinktomis sumomis. Koeficientai nustatomi atskirai konkrečių rūšių mokesčiams.

b)

Jei naudojami pinigų priėmimo kvitai, jie koreguojami pagal laiką, kad pinigai būtų susieti su laiku, kai vyko mokestinę prievolę lėmusi veikla arba, jei tokių duomenų nėra, kai buvo nustatyta mokesčio suma. Šis koregavimas grindžiamas vidutiniu laiko skirtumu tarp veiklos (arba mokesčio sumos nustatymo) ir mokesčių pinigais gavimo kvito.

4.151.

Kapitalo mokesčiai įrašomi į:

a)

sektorių, kuriems priskiriami mokesčių mokėtojai, kapitalo sąskaitos įsipareigojimų ir grynosios vertės pokyčių (-) pusę;

b)

valdžios sektoriaus kapitalo sąskaitos įsipareigojimų ir grynosios vertės pokyčių (+) pusę;

c)

likusio pasaulio sektoriaus kapitalo sąskaitos įsipareigojimų ir grynosios vertės pokyčių pusę.

Investicinės dotacijos (D.92)

4.152.

Apibrėžtis. Investicinės dotacijos (D.92) – valdžios sektoriaus arba likusio pasaulio sektoriaus kapitalo pervedimai pinigais arba natūra kitiems instituciniams vienetams rezidentams arba nerezidentams, skirti visoms ilgalaikio turto įsigijimo sąnaudoms arba jų daliai finansuoti.

Likusio pasaulio sektoriaus investicinėms dotacijoms priskiriamos dotacijos, kurias išmoka tiesiogiai Europos Sąjungos institucijos (pvz., Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) pervedimai).

4.153.

Investicinės dotacijos natūra – valdžios sektoriaus kitiems vienetams rezidentams arba nerezidentams atliekamas transporto įrangos, mašinų ir kitos įrangos perdavimas, taip pat tiesioginis pastatų ir kitų statinių perdavimas disponuoti vienetams rezidentams arba nerezidentams.

4.154.

Valdžios sektoriaus kitų ekonomikos sektorių naudai atliekamo kapitalo formavimo vertė į sąskaitas įrašoma kaip investicinės dotacijos visais atvejais, kai galima nustatyti naudos gavėją ir kai naudos gavėjas tampa kapitalo savininku. Tokiais atvejais kapitalo formavimas įrašomas į naudos gavėjo kapitalo sąskaitą kaip turto pokyčiai ir yra finansuojamas iš investicinės dotacijos, kuri įrašoma į tą pačią sąskaitą kaip įsipareigojimų ir grynosios vertės pokyčiai.

4.155.

Investicinėms dotacijoms (D.92) priskiriami ir vienkartiniai mokėjimai, kuriais finansuojamas kapitalo formavimas tuo pačiu laikotarpiu, ir periodiniai mokėjimai už ankstesniu laikotarpiu atliktą kapitalo formavimą. Valdžios sektoriaus metinių mokėjimų įmonėms dalys, kuriomis amortizuojamos įmonių skolos, skirtos valdžios sektoriaus kapitalo formavimo projektams finansuoti, yra laikomos investicinėmis dotacijomis.

4.156.

Valdžios sektoriaus lengvatinių palūkanų dotacijos investicinėms dotacijoms nepriskiriamos. Valdžios institucijų įsipareigojimas apmokėti dalį palūkanų išlaidų laikomas einamuoju paskirstomuoju sandoriu. Vis dėlto, kai dotacija finansuojama tiek skolos amortizacija, tiek pasiskolinto kapitalo palūkanos ir kai šių dviejų elementų atskirti neįmanoma, visa dotacija sąskaitose nurodoma kaip investicinė dotacija.

4.157.

Be dotacijų privačioms įmonėms, investicinėms dotacijoms nefinansinėms bendrovėms ir kvazibendrovėms priskiriamos kapitalo dotacijos instituciniais vienetais laikomoms valstybės įmonėms, jeigu dotaciją suteikiantis valdžios sektoriaus padalinys nereikalauja iš valstybės įmonės jos grąžinti.

4.158.

Investicinėms dotacijoms namų ūkių sektoriui priskiriamos dotacijos įmonėms, išskyrus bendroves ir kvazibendroves, įrangai įsigyti ir atnaujinti bei dotacijos namų ūkiams būstui statyti, įsigyti ir gerinti.

4.159.

Investicinėms dotacijoms valdžios sektoriui priskiriami mokėjimai (išskyrus lengvatinių palūkanų dotacijas) valdžios sektoriaus subsektoriams, skirti kapitalo formavimui finansuoti. Investicinės dotacijos valdžios sektoriuje yra vidiniai valdžios sektoriaus srautai ir nėra nurodomi viso sektoriaus konsoliduotoje sąskaitoje. Investicinių dotacijų valdžios sektoriuje pavyzdys gali būti konkrečiam tikslui – finansuoti bendrojo pagrindinio kapitalo formavimą – skirti centrinės valdžios sektoriaus pervedimai vietos valdžios sektoriui. Pervedimai, skirti įvairiems neapibrėžtiems tikslams, į sąskaitas įrašomi kaip einamieji pervedimai valdžios sektoriuje, net jei jais finansuojamos kapitalo formavimo išlaidos.

4.160.

Investicinės dotacijos, kurias valdžios sektorius ir likusio pasaulio sektorius skiria ne pelno institucijoms, yra atskiriamos nuo einamųjų pervedimų ne pelno institucijoms laikantis 4.159 dalyje nurodytų kriterijų.

4.161.

Investicinėms dotacijoms likusio pasaulio sektoriui priskiriami tik konkrečiam tikslui – finansuoti vienetų nerezidentų kapitalo formavimą – skirti pervedimai. Tokiems pervedimams, pavyzdžiui, priskiriami neatlyginami pervedimai, skirti tiltams, keliams, gamykloms, ligoninėms ar mokykloms arba tarptautinių organizacijų pastatams besivystančiose šalyse statyti. Tai gali būti tam tikrą laikotarpį mokami periodiniai mokėjimai arba vienkartiniai mokėjimai. Be to, šiai pozicijai priskiriamas pagrindinių gamybos priemonių tiekimas be atlygio arba sumažinta kaina.

4.162.

Įrašymo į sąskaitas laikas: investicinės dotacijos pinigais įrašomos į sąskaitas tada, kai turi būti atliekamas mokėjimas. Investicinės dotacijos natūra įrašomos į sąskaitas tada, kai perleidžiama turto nuosavybės teisė.

4.163.

Investicinės dotacijos įrašomos į:

a)

valdžios sektoriaus kapitalo sąskaitos įsipareigojimų ir grynosios vertės pokyčių (–) pusę;

b)

investicines dotacijas gaunančių sektorių kapitalo sąskaitos įsipareigojimų ir grynosios vertės pokyčių (+) pusę;

c)

likusio pasaulio sektoriaus kapitalo sąskaitos įsipareigojimų ir grynosios vertės pokyčių pusę.

Kiti kapitalo pervedimai (D.99)

4.164.

Apibrėžtis. Kiti kapitalo pervedimai (D.99) – pervedimai (išskyrus investicines dotacijas ir kapitalo mokesčius), kuriais tarp įvairių ekonomikos sektorių ir subsektorių arba likusio pasaulio sektoriaus perskirstomas taupymas arba turtas, o ne pajamos. Šie pervedimai gali būti atliekami pinigais arba natūra (skolos prisiėmimo arba skolos panaikinimo atvejai) ir atitinka savanorišką turto pervedimą.

4.165.

Kitiems kapitalo pervedimams (D.99) priskiriami šie sandoriai:

a)

valdžios sektoriaus arba likusio pasaulio sektoriaus mokėjimai gamybos priemonių, kurios buvo sunaikintos arba kurioms buvo padaryta žala karo, kitų politinių įvykių ar gaivalinių nelaimių (pvz., potvynių) metu, savininkams;

b)

valdžios sektoriaus pervedimai nefinansinėms bendrovėms ir kvazibendrovėms, skirti per kelerius finansinius metus susidariusiems nuostoliams arba ypatingiems nuostoliams, kuriuos lėmė nuo įmonės nepriklausantys veiksniai, padengti (net ir kapitalo injekcijos atveju);

c)

pervedimai tarp valdžios sektoriaus subsektorių, skirti nenumatytoms išlaidoms arba sukauptam deficitui padengti. Tokie pervedimai tarp valdžios sektoriaus subsektorių yra valdžios sektoriaus srautai ir nėra nurodomi viso sektoriaus konsoliduotoje sąskaitoje;

d)

nepasikartojančios valdžios sektoriaus priemokos namų ūkiams, skiriamos kaip atlygis už kelerius metus laikytas santaupas;

e)

palikimas, didelės dovanos, kurias vieni kitiems dovanoja asmenys, ir skirtingiems sektoriams priklausančių vienetų vienų kitiems dovanojamos lėšos, įskaitant palikimą ir dideles dovanas ne pelno institucijoms. Dovanų ne pelno institucijoms pavyzdžiai – dovanos universitetams naujų bendrabučių, bibliotekų, laboratorijų ir pan. statybos sąnaudoms padengti;

f)

atitiktinis skolų panaikinimo sandoris, sudarytas bendru institucinių vienetų, priklausančių skirtingiems sektoriams ar subsektoriams, sutarimu (pavyzdžiui, valdžios sektoriaus atliekamas užsienio šalies skolos panaikinimas; pagal garantijas atliekami mokėjimai, taip atleidžiant įsipareigojimų nevykdančius debitorius nuo įsipareigojimų), išskyrus konkretų valdžios sektoriui mokamų mokesčių ir socialinių įmokų atvejį (žr. j punktą). Toks skolų panaikinimas bendru sutarimu yra laikomas kreditoriaus kapitalo pervedimu debitoriui, kurio vertė yra lygi skolos likučio vertei skolos panaikinimo metu. Panašiai, sandoris, atitinkantis skolos prisiėmimo ir panašius sandorius (garantijų, susijusių su nestandartinių garantijų sistemomis, aktyvavimo arba skolos pertvarkymo, kai dalis skolos panaikinama arba perkeliama), taip pat laikomas kapitalo pervedimu. Tačiau toliau išvardyti sandoriai kapitalo pervedimui nepriskiriami:

1)

kvazibendrovės savininko finansinių reikalavimų kvazibendrovės atžvilgiu panaikinimas ir kvazibendrovės įsipareigojimų prisiėmimas. Šis atvejis laikomas nuosavybės vertybinių popierių ir investicinių fondų akcijų (F.5) sandoriu;

2)

valdžios sektoriaus atliekamas viešosios bendrovės, kuri sistemoje išnyksta kaip institucinis vienetas, skolos panaikinimas ir prisiėmimas. Šis atvejis nurodomas kitų turto apimties pokyčių sąskaitoje (K.5);

3)

valdžios sektoriaus atliekamas viešosios bendrovės skolos panaikinimas ir prisiėmimas vykstant privatizavimui, kurį reikia užbaigti per trumpą laiką. Šis atvejis yra laikomas nuosavybės vertybinių popierių ir investicinių fondų akcijų (F.5) sandoriu.

Skolos nurašymas nepriskiriamas sandoriams tarp institucinių vienetų, todėl nenurodomas nei kapitalo, nei finansinėje sąskaitoje. Jeigu kreditorius nusprendžia nurašyti skolą, skolos nurašymas įrašomas į kreditoriaus ir debitoriaus kitų turto apimties pokyčių sąskaitas. Atidėjiniai blogoms skoloms yra laikomi institucinio vieneto gamintojo vidaus buhalteriniais įrašais ir į sąskaitas neįrašomi, išskyrus tikėtinų nuostolių dėl neveiksnių paskolų, kurie balansuose nurodomi kaip papildomi straipsniai, atveju. Vienašalis debitoriaus atsisakymas grąžinti skolą taip pat nėra sandoris ir į sąskaitas neįrašomas;

g)

ta realizuotojo kapitalo prieaugio (arba nuostolių) dalis, kuri yra perskirstoma kitam sektoriui, pavyzdžiui, draudimo bendrovių namų ūkiams perskirstomas kapitalo prieaugis. Tačiau netiesiogiai atliekamus (pavyzdžiui, per kontroliuojančiąją bendrovę) privatizavimo pajamų pervedimus valdžios sektoriui atitinkantys sandoriai į sąskaitas įrašomi kaip finansiniai vertybinių popierių ir investicinių fondų akcijų sandoriai (F.5), todėl neturi įtakos valdžios sektoriaus grynajam skolinimui ir grynajam skolinimuisi;

h)

dideli mokėjimai kompensuojant už žalą ar kūno sužalojimą, už kuriuos nėra kompensuojama pagal draudimo liudijimus (išskyrus a punkte nurodytus valdžios sektoriaus arba likusio pasaulio sektoriaus mokėjimus). Šie mokėjimai priteisiami arba dėl jų susitariama neteisminiu būdu. Pavyzdžiai – mokėjimai, kuriais kompensuojama dėl didelių sprogimų, naftos išsiliejimų, šalutinio vaistų poveikio ir dėl kitų veiksnių atsiradusi žala;

i)

darbdavių (įskaitant valdžios sektorių) arba valdžios sektoriaus įgyvendinant socialinę funkciją atliekami ypatingieji mokėjimai socialinio draudimo fondams, jei šiais mokėjimais padidinami fondų aktuariniai atidėjiniai. Atitinkami koreguojamieji socialinio draudimo fondų mokėjimai namų ūkiams taip pat į sąskaitas įrašomi kaip kiti kapitalo pervedimai (D.99);

j)

jei valdžios sektoriui mokami mokesčiai ir socialinės įmokos yra įrašomi į sąskaitas remiantis mokesčių apskaičiavimo dokumentais ir deklaracijomis, ta dalis, kuri, tikėtina, nebus surinkta, neutralizuojama tuo pačiu ataskaitiniu laikotarpiu. Neutralizuojama D.995 pozicijoje į sąskaitas įrašant „Kitą kapitalo pervedimą“ (D.99) tarp valdžios sektoriaus ir atitinkamų sektorių. Šis D.995 srautas suskirstomas pagal įvairių susijusių mokesčių ir socialinių įmokų kodus;

k)

draudimo išmokos katastrofos atveju; po katastrofos visa su ja susijusių reikalavimų vertė, apskaičiuota remiantis draudimo sektoriaus informacija, į sąskaitas įrašoma kaip draudimo bendrovių kapitalo pervedimas draudėjams. Jeigu draudimo sektorius negali pateikti informacijos apie su katastrofa susijusius reikalavimus, šių reikalavimų vertė nustatoma iš faktinių reikalavimų vertės atėmus laikotarpiu, kai įvyko katastrofa, pakoreguotų reikalavimų vertę;

l)

visuomenės sukurtas turtas, kurį prižiūrėti yra įsipareigojęs valdžios sektorius.

4.166.

Įrašymo į sąskaitas laikas:

a)

kiti kapitalo pervedimai pinigais įrašomi į sąskaitas tada, kai turi būti atliekamas mokėjimas;

b)

kiti kapitalo pervedimai natūra įrašomi į sąskaitas tada, kai perleidžiama turto nuosavybės teisė arba kai kreditorius panaikina prievolę.

4.167.

Kiti kapitalo pervedimai yra nurodomi sektorių ir likusio pasaulio sektoriaus kapitalo sąskaitos įsipareigojimų ir grynosios vertės pokyčių pusėje.

SAMDOMŲJŲ DARBUOTOJŲ AKCIJŲ PASIRINKIMO SANDORIAI (SDAPS)

4.168.

Speciali pajamų natūra forma – darbuotojui darbdavio suteikiama galimybė ateityje tam tikrą nustatytą dieną už nustatytą kainą įsigyti akcijų. SDAPS yra panašus į išvestinę finansinę priemonę, taigi darbuotojas gali pasirinkti jo neįvykdyti, nes akcijų kaina yra mažesnė, palyginti su kaina, už kurią jis gali jį įvykdyti, arba jis nebedirba tam darbdaviui, todėl praranda pasirinkimo sandorį.

4.169.

Paprastai darbdavys praneša savo darbuotojams apie sprendimą sudaryti jiems galimybę už tam tikrą kainą (iš anksto nustatytą kainą) po tam tikro laiko sudaryti akcijų pasirinkimo sandorį, jeigu laikomasi tam tikrų sąlygų (pavyzdžiui, gali būti reikalaujama, kad darbuotojas vis dar dirbtų toje įmonėje, arba tokia galimybė gali būti susiejama su įmonės veiklos rezultatais). Samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandorių įrašymo į nacionalines sąskaitas laikas turi būti aiškiai apibrėžtas. Teisių suteikimo diena – diena, kai darbuotojams sudaroma galimybė sudaryti pasirinkimo sandorį, teisių įsigaliojimo diena – ankstyviausia data, kurią galima įvykdyti pasirinkimo sandorį, ir sandorio įvykdymo diena – diena, kai pasirinkimo sandoris faktiškai įvykdomas (arba netenka galios).

4.170.

Remiantis Tarptautinių apskaitos standartų valdyba (TVAS) apskaitos rekomendacijomis, įmonė, norėdama apskaičiuoti tikrąją pasirinkimo sandorio vertę teisių suteikimo dieną, turi atitinkamu metu iš anksto nustatytą akcijų kainą padauginti iš teisių įsigaliojimo dieną numatomų įvykdyti pasirinkimo sandorių skaičiaus, padalyto iš metų, kuriuos darbuotojas turėtų būti išdirbęs iki teisių įsigaliojimo dienos, skaičiaus.

4.171.

Jeigu rinkos kaina nežinoma ir bendrovė nėra jos apskaičiavusi pagal minėtas rekomendacijas, ESS pasirinkimo sandorio vertė gali būti nustatyta pagal pasirinkimo sandorių kainodaros modelį. Taikant tokius modelius atsižvelgiama į du pasirinkimo sandorių vertės aspektus. Pirma, numatoma suma, kuria teisių įsigaliojimo dieną atitinkamų akcijų rinkos kaina viršys iš anksto nustatytą kainą. Antra, daroma prielaida, kad laikotarpiu nuo teisių įsigaliojimo dienos iki sandorio įvykdymo dienos kaina dar padidės.

4.172.

Kol pasirinkimo sandoris nėra įvykdomas, darbdavio ir darbuotojo susitarimas savo esme yra išvestinė finansinė priemonė, todėl nurodomas abiejų šalių finansinėse sąskaitose.

4.173.

Apskaičiuota SDAPS vertė turi būti nustatoma teisių suteikimo dieną. Ši suma turi būti įrašoma kaip atlygio darbuotojams dalis, kuri, jei įmanoma, paskirstoma per laikotarpį, kurio pradžia – teisių suteikimo diena, o pabaiga – teisių įsigaliojimo diena. Jei to padaryti negalima, pasirinkimo sandorio vertė į sąskaitas įrašoma teisių įsigaliojimo dieną.

4.174.

SDAPS administravimo sąnaudas apmoka darbdavys; šios išlaidos laikomos tarpiniu vartojimu, kaip bet kurių kitų su atlygiu darbuotojams susijusių administracinių funkcijų išlaidos.

4.175.

Nors akcijų pasirinkimo sandorio vertė yra laikoma pajamomis, su SDAPS susijusių investicinių pajamų nėra.

4.176.

Finansinėje sąskaitoje namų ūkių SDAPS įsigijimas priskiriamas atitinkamai atlygio darbuotojams daliai su atitinkančiu darbdavio įsipareigojimu.

4.177.

Iš principo, bet koks vertės pokytis nuo teisių suteikimo dienos iki teisių įsigaliojimo dienos turi būti laikomas atlygio darbuotojams dalimi, o vertės pokytis nuo teisių įsigaliojimo dienos iki sandorio įvykdymo dienos laikomas ne atlygiu darbuotojams, o vertės padidėjimu arba sumažėjimu. Praktiškai labai mažai tikėtina, kad darbdaviams tenkančių SDAPS sąnaudų įverčiai būtų peržiūrimi laikotarpiu nuo teisių suteikimo dienos iki sandorio įvykdymo dienos. Todėl pragmatiniais sumetimais visas padidėjimas per laikotarpį nuo sandorio suteikimo dienos iki sandorio užbaigimo dienos laikomas vertės padidėjimu arba sumažėjimu. Akcijų vertės padidėjimas, palyginti su iš anksto nustatyta kaina, darbuotojui yra vertės padidėjimas, darbdaviui – vertės sumažėjimas, ir atvirkščiai.

4.178.

Kai SDAPS yra įvykdomas, įrašo balanse nebelieka ir jis yra pakeičiamas įsigytų akcijų verte. Klasifikacija pasikeičia per finansinės sąskaitos, o ne kitų turto kiekio pokyčių sąskaitos sandorius.

 

5   SKYRIUS

FINANSINIAI SANDORIAI

5.01.

Apibrėžtis. Finansiniai sandoriai (F) yra finansinio turto (AF) ir įsipareigojimų sandoriai tarp institucinių vienetų rezidentų ir tarp jų ir institucinių vienetų nerezidentų.

5.02.

Instituciniams vienetams sudarius finansinį sandorį tuo pat metu sukuriami arba likviduojami finansinis turtas ir atitiktinis įsipareigojimas, arba pakeičiamos nuosavybės teisės į finansinį turtą ar prisiimamas įsipareigojimas.

BENDRIEJI FINANSINIŲ SANDORIŲ BRUOŽAI

Finansinis turtas, finansiniai reikalavimai ir įsipareigojimai

5.03.

Apibrėžtis. Finansinį turtą sudaro visi finansiniai reikalavimai, nuosavybės priemonės ir piniginis luitinis auksas.

5.04.

Finansinis turtas yra vertės atsargos, atitinkančios vienkartinę arba tęstinę naudą, susikaupiančią ekonominiam savininkui turint arba naudojant tą turtą tam tikrą laikotarpį. Finansinio turto vertė perkeliama iš vieno ataskaitinio laikotarpio į kitą. Nauda išreiškiama mokėjimais – paprastai pinigais (AF.21) ir pervedamaisiais indėliais (AF.22).

5.05.

Apibrėžtis. Finansinis reikalavimas yra kreditoriaus teisė gauti vieną ar kelis mokėjimus iš debitoriaus.

Finansiniai reikalavimai yra finansinis turtas, kuriam nustatyti atitiktiniai įsipareigojimai. Nuosavybės priemonės ir investicinių fondų akcijos / vienetai (AF.5) laikomi finansiniu turtu, kuriam nustatytas atitiktinis įsipareigojimas, nepaisant to, kad turėtojo reikalavimai bendrovės atžvilgiu nėra nustatyto dydžio.

5.06.

Apibrėžtis. Įsipareigojimai nustatomi, kai debitorius privalo atlikti vieną ar kelis mokėjimus kreditoriui.

5.07.

Piniginis luitinis auksas, kuris yra piniginio aukso dalis ir kurį pinigų institucijos laiko kaip atsargas, priskiriamas finansiniam turtui nepaisant to, kad turėtojas neturi reikalavimų kitiems įvardytiems vienetams. Piniginiam luitiniam auksui atitiktinių įsipareigojimų nėra.

Sąlyginis turtas ir sąlyginiai įsipareigojimai

5.08.

Apibrėžtis. Sąlyginis turtas ir sąlyginiai įsipareigojimai yra susitarimai, kuriais viena šalis įsipareigoja atlikti kitai šaliai vieną ar kelis mokėjimus tik esant tam tikroms specialioms sąlygoms.

Kadangi dėl jų nekyla besąlyginių įsipareigojimų, sąlyginis turtas ir sąlyginiai įsipareigojimai nėra laikytini finansiniu turtu ir įsipareigojimais.

5.09.

Sąlyginiam turtui ir sąlyginiams įsipareigojimams priskiriami:

a)

trečiųjų šalių suteiktos vienkartinės garantijos, nes sumokėti reikalaujama tik jei debitorius neįvykdo įsipareigojimų;

b)

pasižadėjimas suteikti paskolą, kai suteikiama garantija skirti lėšas, tačiau kol paskola iš tiesų nesuteikiama, finansinis turtas nenustatomas;

c)

akredityvai, kuriais pažadama atlikti mokėjimą pateikus tam tikrus sutartyje nurodytus dokumentus;

d)

kredito linijos, kuriomis pažadama nurodytam klientui suteikti riboto dydžio paskolą;

e)

užtikrinto vekselių išleidimo programos (angl. NIF), pagal kurias užtikrinama, kad galimas debitorius galės parduoti trumpalaikius skolos vertybinius popierius, vadinamus vekseliais, o programoje dalyvaujantis bankas supirks visus rinkoje neparduotus vekselius arba suteiks lygiavertes paskolas, ir

f)

nekaupiamosios valdžios sektoriaus nustatyto dydžio išmokų darbdavių pensijų sistemų arba socialinės apsaugos pensijų fondų pensiniai įsipareigojimai / teisės. Šie pensiniai įsipareigojimai / teisės įrašomi į papildomą pensinių įsipareigojimų / teisių socialinio draudimo srityje, susikaupusių įrašymo dieną, lentelę, o ne į pagrindines sąskaitas.

5.10.

Sąlyginiam turtui ir sąlyginiams įsipareigojimams nepriskiriami:

a)

draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemų (AF.6) atsargos;

b)

išvestinės finansinės priemonės (AF.7), jei patys susitarimai turi rinkos vertę, nes jais prekiaujama arba jie gali būti atsveriami kitu sandoriu rinkoje.

5.11.

Nepaisant to, kad sąlyginis turtas ir sąlyginiai įsipareigojimai neįrašomi į sąskaitas, jie svarbūs formuojant politiką ir atliekant analizę, todėl jų informaciją reikia rinkti ir teikti kaip papildomus duomenis. Nors dėl sąlyginio turto ir sąlyginių įsipareigojimų galiausiai gali ir nereikėti atlikti mokėjimų, didelis tokių neapibrėžtumų mastas gali parodyti, kad juos siūlantys vienetai susiję su nepageidautinu rizikos lygiu.

5.1 langelis.   Garantijų įrašymas į sąskaitas

B5.1.1.

Apibrėžtis. Garantijos yra susitarimai, kuriais garantas įsipareigoja skolintojui, kad skolininko įsipareigojimų neįvykdymo atveju jis padengs nuostolius, kuriuos patirtų skolintojas.

Dažnai už suteiktą garantiją mokamas tam tikras mokestis.

B5.1.2.

Išskiriamos trijų rūšių garantijos. Šioms rūšims priskiriamos tik finansiniam turtui teikiamos garantijos. Gamintojo ir kitų formų garantijas siūloma vertinti vienodai. Trys garantijų rūšys:

a)

garantijos suteikiamos išvestine finansine priemone, pvz., kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandoriu. Šios išvestinės priemonės nesiejamos su atskiromis paskolomis ar skolos vertybiniais popieriais, o grindžiamos su orientaciniu finansiniu turtu susijusių įsipareigojimų neįvykdymo rizika;

b)

standartinės garantijos – jų išleidžiama daug, paprastai palyginti nedidelėms sumoms. Pavyzdžiui, eksporto kredito garantijos ar studentų paskolų garantijos. Tikimybė, kad bus pateiktas reikalavimas panaudoti standartinę garantiją, neaiški, tačiau tai, kad suteikta daug panašių garantijų, reiškia, kad gali būti pateikta pakankamai daug reikalavimų panaudoti standartinę garantiją. Įrašant standartines garantijas į sąskaitas jos laikomos susijusiomis su finansiniu, o ne sąlyginiu turtu;

c)

vienkartinės garantijos, kai dėl palyginamų atvejų trūkumo negalima tiksliai apskaičiuoti susijusios rizikos. Vienkartinės garantijos suteikimas laikomas sąlyginiu turtu arba sąlyginiu įsipareigojimu, ir finansiniam turtui ar įsipareigojimams nepriskiriamas.

Finansinio turto ir įsipareigojimų kategorijos

5.12.

Išskiriamos aštuonios finansinio turto kategorijos:

AF.1

piniginis auksas ir specialiosios skolinimosi teisės;

AF.2

pinigai ir indėliai;

AF.3

skolos vertybiniai popieriai;

AF.4

paskolos;

AF.5

nuosavybės priemonės ir investicinių fondų akcijos (vienetai);

AF.6

draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos;

AF.7

išvestinės finansinės priemonės ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai;

AF.8

kitos gautinos / mokėtinos sumos.

5.13.

Visų kategorijų finansiniam turtui nustatomas atitiktinis įsipareigojimas, išskyrus piniginį luitinį auksą, pinigų institucijų laikomą kaip atsargos ir priskiriamą kategorijai „Piniginis auksas ir specialiosios skolinimosi teisės“ (F.1). Atsižvelgiant į šią išimtį nustatomos aštuonios finansinio turto atitiktinių įsipareigojimų kategorijos.

5.14.

Finansiniai sandoriai klasifikuojami taip pat, kaip finansinis turtas ir įsipareigojimai. Išskiriamos aštuonios finansinių sandorių kategorijos:

F.1

piniginio aukso ir specialiųjų skolinimosi teisės;

F.2

pinigai ir indėliai;

F.3

skolos vertybinių popieriai;

F.4

paskolos;

F.5

nuosavybės priemonių ir investicinių fondų akcijos ar vienetai;

F.6

draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos;

F.7

išvestinių finansinių priemonių ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimas;

F.8

kitos gautinos / mokėtinos sumos.

5.15.

Kadangi finansiniai reikalavimai ir įsipareigojimai vieni kitus atitinka, tiek su turtu, tiek su įsipareigojamais susijusiems finansinio sandorio aspektams apibūdinti vartojama sąvoka „priemonė“. Tai nereiškia, kad finansiniam turtui ir įsipareigojimams priskiriami ir nebalansiniai straipsniai, kartais pinigų ir finansų statistikoje vadinami finansinėmis priemonėmis.

Balansai, finansinė sąskaita ir kiti srautai

5.16.

Tam tikru laiko momentu turimas finansinis turtas ir neįvykdyti įsipareigojimai įrašomi į balansą. Dėl finansinių sandorių atsiranda skirtumų tarp laikotarpio pradžios ir laikotarpio pabaigos balansų. Tačiau skirtumų gali atsirasti ir dėl kitų srautų, t. y. ne dėl abipusiu susitarimu pagrįstos sąveikos tarp institucinių vienetų. Kiti su finansiniu turtu ir įsipareigojimais susiję srautai skirstomi į finansinio turto ir įsipareigojimų perkainojimą ir į finansinio turto ir įsipareigojimų apimties pokyčius, nesusijusius su finansiniais sandoriais. Perkainojimas įrašomas į perkainojimo sąskaitą, o apimties pokyčiai – į kitų turto apimties pokyčių sąskaitą.

5.17.

Finansinė sąskaita – paskutinė sąskaitų, į kurias įrašomi sandoriai, sekos sąskaita. Finansinės sąskaitos balansuojamasis straipsnis į kitą sąskaitą neperkeliamas. Finansinės sąskaitos balansuojamasis straipsnis (grynasis finansinio turto įsigijimas, atėmus grynuosius prisiimtus įsipareigojimus) yra grynasis skolinimas (+) arba grynasis skolinimasis (–) (B.9F).

5.18.

Finansinės sąskaitos balansuojamasis straipsnis iš esmės tapatus kapitalo sąskaitos balansuojamajam straipsniui. Tačiau praktiškai paprastai tarp jų atsiranda skirtumų, nes jie skaičiuojami pagal skirtingus statistinius duomenis.

Vertės nustatymas

5.19.

Finansiniai sandoriai į sąskaitas įrašomi sandorių verte, t. y. nacionaline valiuta išreikšta verte, kuria buvo sukurtas, likviduotas, iškeistas ar prisiimtas finansinis turtas ir (arba) įsipareigojimai tarp institucinių vienetų, remiantis tik komerciniais sumetimais.

5.20.

Finansiniai sandoriai ir jų finansiniai arba nefinansiniai atitiktiniai sandoriai į sąskaitas įrašomi ta pačia sandorio verte. Galimi trys variantai:

a)

dėl finansinio sandorio atliekamas mokėjimas nacionaline valiuta: sandorio vertė lygi mokėjimo sumai;

b)

finansinis sandoris atliekamas užsienio valiuta ir atitiktinis sandoris nėra sandoris nacionaline valiuta: sandorio vertė perskaičiuojama nacionaline valiuta pagal mokėjimo laiku rinkoje vyraujantį kursą, ir

c)

nei finansinis sandoris, nei atitiktinis sandoris nėra sandoris, kuriam atlikti naudojami pinigai ar kitos mokėjimo priemonės: sandorio vertė lygi dabartinei susijusio finansinio turto ir (arba) įsipareigojimų rinkos vertei.

5.21.

Sandorio vertė yra susijusi su konkrečiu finansiniu sandoriu ir jo atitiktiniu sandoriu. Iš esmės sandorio vertę reikia atskirti nuo vertės, pagrįstos rinkoje kotiruojama kaina, tikrąja rinkos kaina ar bet kokia kita kaina, skirta apibūdinti bendras panašaus finansinio turto ir (arba) įsipareigojimų grupės kainas. Vis dėlto, jei finansinio sandorio atitiktinis sandoris yra, pvz., pervedimas, taigi, finansinis sandoris gali būti vykdomas ne vien grynai komerciniais sumetimais, sandorio vertė nustatoma pagal susijusio finansinio turto ir (arba) įsipareigojimų dabartinę rinkos vertę.

5.22.

Į sandorio vertę neįtraukiami mokėjimai už paslaugas, rinkliavos, komisiniai ar panašūs mokėjimai už vykdant sandorius suteiktas paslaugas; tokie mokėjimai turi būti priskiriami mokėjimams už paslaugas. Finansinių sandorių mokesčiai taip pat neįtraukiami į sandorio vertę ir laikomi paslaugų mokesčiais mokesčių produktams kategorijoje. Jei finansinis sandoris susijęs su naujais įsipareigojimais, sandorio vertė lygi prisiimto įsipareigojimo vertei, atėmus bet kokias iš anksto sumokėtas palūkanas. Panašiai yra, kai įsipareigojimas panaikinamas – tiek kreditoriaus, tiek debitoriaus atžvilgiu sandorio vertė turi atitikti sumažėjusius įsipareigojimus.

Sandorių įrašymo į sąskaitas grynaisiais ir bendraisiais dydžiais principas

5.23.

Apibrėžtis. Vadovaujantis finansinių sandorių įrašymo į sąskaitas grynaisiais dydžiais principu, finansinio turto įsigijimai įrašomi atėmus finansinio turto pardavimus / perleidimus, o nauji įsipareigojimai – atėmus įsipareigojimų grąžinimą.

Skirtingo pobūdžio finansinio turto ir skirtingų debitorių ar kreditorių finansiniai sandoriai gali būti nurodyti grynaisiais dydžiais, jei jie priskiriami tai pačiai kategorijai ar subkategorijai.

5.24.

Apibrėžtis. Vadovaujantis finansinių sandorių įrašymo į sąskaitas bendraisiais dydžiais principu, finansinio turto įsigijimai ir pardavimai / perleidimai nurodomi atskirai, taip pat kaip ir nauji įsipareigojimai bei įsipareigojimų grąžinimas.

Finansinius sandorius įrašius bendraisiais dydžiais, gaunama ta pati grynojo skolinimo ir grynojo skolinimosi suma, kaip ir tuo atveju, jei finansiniai sandoriai būtų įrašyti grynaisiais dydžiais.

Finansiniai sandoriai turi būti įrašomi bendraisiais dydžiais, jei vykdoma išsami finansų rinkos analizė.

Konsolidavimas

5.25.

Apibrėžtis. Finansinės sąskaitos konsolidavimu vadinamas tam tikros institucinių vienetų grupės finansinio turto sandorių atsvėrimas tos pačios grupės institucinių vienetų įsipareigojimų sandoriais.

Konsoliduoti galima visos ekonomikos, institucinių sektorių ir subsektorių lygmenimis. Likusio pasaulio sektoriaus finansinė sąskaita yra konsoliduota savaime, nes įrašyti tik institucinių vienetų nerezidentų ir institucinių vienetų rezidentų tarpusavio sandoriai.

5.26.

Konsolidavimo lygmuo gali būti įvairus, priklausomai nuo analizės pobūdžio. Pavyzdžiui, konsoliduojant visos ekonomikos finansinę sąskaitą pabrėžiami ekonomikos finansiniai sandoriai su instituciniais vienetais nerezidentais, nes visi sandoriai tarp institucinių vienetų rezidentų konsoliduojant užskaitomi. Konsoliduojant sektorių lygmeniu galima atsekti bendrus finansinius sektorių tarpusavio grynojo skolinimo ir grynojo skolinimosi sandorius. Konsoliduojant finansų bendrovių sąskaitas subsektorių lygmeniu galima gauti kur kas detalesnės informacijos apie finansinį tarpininkavimą ir, pvz., nustatyti pinigų finansinių įstaigų sandorius su kitomis finansų bendrovėmis ir su kitais rezidentų sektoriais ir instituciniais vienetais nerezidentais. Konsoliduojant valdžios sektoriaus sąskaitas subsektorių lygmeniu taip pat gali gauti naudingos informacijos, nes taip atsižvelgiama ir į įvairių valdžios sektoriaus subsektorių tarpusavio sandorius.

5.27.

Paprastai sąskaitų įrašai 2010 m. ESS nekonsoliduojami, nes konsoliduotai finansinei sąskaitai sudaryti reikia informacijos apie atitiktinį institucinių vienetų skirstymą grupėmis. Tam reikia išsamių finansinių sandorių duomenų pagal sandorių dalyvius. Pavyzdžiui, norint parengti konsoliduotus valdžios sektoriaus įsipareigojimų duomenis, būtina tarp institucinių vienetų, kurių atžvilgiu valdžios sektorius prisiėmė įsipareigojimų, atskirti valdžios sektoriaus ir kitus institucinius vienetus.

Užskaita

5.28.

Apibrėžtis. Užskaita (angl. netting) vadinamas konsolidavimas vieno institucinio vieneto lygmeniu, kai to paties sandorio straipsnio įrašai abiejose sąskaitos skiltyse užskaitomi tarpusavyje. Užskaita vengtina, išskyrus tuos atvejus, kai trūksta pradinių duomenų.

5.29.

Užskaita gali būti įvairaus lygio, kai įsipareigojimų sandoriai atimami iš tos pačios finansinio turto kategorijos ar subkategorijos finansinio turto sandorių.

5.30.

Kai institucinio vieneto padalinys įsigyja to paties institucinio vieneto kito padalinio išleistas obligacijas, to vieneto finansinėje sąskaitoje šis sandoris neįrašomas kaip institucinio vieneto padalinio reikalavimas kitam padaliniui. Šis sandoris įrašomas ne kaip konsoliduojamojo turto įsigijimas, o kaip įsipareigojimo panaikinimas. Šios finansinės priemonės laikomos užskaitytomis. Jei laikantis teisinių nuostatų būtina finansinę priemonę įrašyti ir į turto, ir į įsipareigojimų puses, užskaita vengtina.

5.31.

Užskaitos gali nepavykti išvengti institucinio vieneto išvestinių finansinių priemonių sandorių atveju, kai dažniausiai nėra atskirų turto ir įsipareigojimų sandorių duomenų. Tokius sandorius galima užskaityti, nes išvestinių finansinių priemonių vertė gali pasikeisti iš teigiamos į neigiamą ir atvirkščiai, pvz., iš turto kategorijos gali būti perkelta į įsipareigojimų kategoriją, jei sutartyje numatytos pagrindinės priemonės vertė pasikeičia sutartyje nurodytos kainos atžvilgiu.

Finansinių sandorių apskaitos taisyklės

5.32.

Vadovaujantis dvigubo dvejybinio įrašo principu kiekvienas institucinis vienetas, kuris yra sandorio dalyvis, sandorį į savo sąskaitas įrašo du kartus. Pavyzdžiui, prekes už pinigus parduodanti įmonė ir prekes perkanti įmonė šį sandorį įrašys ir į gamybos, ir į finansinę sąskaitą. Tokiu būdu užtikrinama susijusių institucinių vienetų teikiamų duomenų atitiktis ir sąskaitų nuoseklumas.

5.33.

Finansiniam sandoriui visada nustatomas atitiktinis sandoris. Šis sandoris gali būti finansinis arba nefinansinis.

5.34.

Tais atvejais, kai abu – ir sandoris, ir jo atitiktinis sandoris – yra finansiniai sandoriai, pasikeičia finansinio turto ir įsipareigojimų portfelis ir gali pasikeisti institucinių vienetų finansinio turto ir įsipareigojimų bendrosios vertės, tačiau nepasikeičia nei grynasis skolinimas / grynasis skolinimasis, nei grynoji vertė.

5.35.

Finansinį sandorį gali atitikti ir nefinansinis sandoris, pvz., produktų sandoris, paskirstomasis sandoris arba nefinansinio nesukurto turto sandoris. Jei finansinio sandorio atitiktinis sandoris yra nefinansinis, institucinių vienetų grynasis skolinimas / grynasis skolinimasis pasikeis.

Finansinis sandoris, kurio atitiktinis sandoris yra einamasis ar kapitalo pervedimas

5.36.

Finansinio sandorio atitiktinis sandoris gali būti pervedimas. Tokiu atveju gali būti perduodamos finansinės turto nuosavybės teisės arba debitorius gali prisiimti įsipareigojimą (vadinamasis skolos prisiėmimas), arba finansinis turtas ir atitiktinis įsipareigojimas gali būti panaikinami vienu metu (vadinamasis skolos panaikinimas arba atleidimas nuo skolos). Skolos prisiėmimas ir skolos panaikinimas yra kapitalo pervedimai (D.9), įrašomi į kapitalo sąskaitą.

5.37.

Jei kvazibendrovės savininkas prisiima kvazibendrovės įsipareigojimus arba panaikina finansinius reikalavimus tai kvazibendrovei, skolos prisiėmimo arba skolos panaikinimo sandorio atitiktinis sandoris – nuosavybės priemonių sandoris (F.51). Šis principas galioja, išskyrus tuos atvejus, kai šiuo veiksmu siekiama padengti susikaupusius nuostolius arba ypač didelį nuostolį, arba jis įvykdytas atsižvelgiant į nuolatinius nuostolius – tuomet sandoris bus priskirtas nefinansiniams sandoriams (kapitalo pervedimams arba einamiesiems pervedimams).

5.38.

Jei valdžios sektorius panaikina viešosios bendrovės skolą arba ją prisiima, o ši bendrovė nėra institucinis vienetas, joks sandoris neįrašomas nei į kapitalo, nei į finansinę sąskaitą. Tokiu atveju srautas įrašomas į kitų turto apimties pokyčių sąskaitą.

5.39.

Jei valdžios sektorius panaikina viešosios bendrovės skolą arba ją prisiima vykdydamas privatizavimą, kuris turi būti įvykdytas greitai, atitiktinis sandoris yra nuosavybės priemonių sandoris (F.51), atsižvelgiant į visą privatizuojant gautą sumą. Kitaip tariant, manoma, kad panaikindamas ar prisiimdamas viešosios bendrovės skolą, valdžios sektorius laikinai padidina nuosavybės priemonių vertę toje bendrovėje. Privatizavimu vadinamas viešosios bendrovės kontrolės atsisakymas, parduodant / perleidžiant nuosavybės priemones. Taip panaikinus ar prisiėmus skolą padidinamos viešosios bendrovės nuosavos lėšos, net jei nuosavybės priemonių neišleidžiama.

5.40.

Kai kreditoriai visiškai ar iš dalies nurašo blogas skolas arba debitorius vienpusiai panaikina įsipareigojimą (vadinamasis atsisakymas grąžinti skolą), šie veiksmai nėra sandoriai, nes jie nėra susiję su institucinių vienetų tarpusavio sąveika abipusiu susitarimu. Kreditorių vykdomas blogų skolų visiškas ar dalinis nurašymas įrašomas į kitų turto apimties pokyčių sąskaitą.

Finansinis sandoris, kurio atitiktinis sandoris yra nuosavybės pajamos

5.41.

Finansinio sandorio atitiktiniu sandoriu gali būti nuosavybės pajamos.

5.42.

Palūkanas (D.41) gauna kreditoriai, o moka debitoriai pagal tam tikrus finansinius reikalavimus, priskiriamus piniginio aukso ir specialiųjų skolinimosi teisių (AF.1), pinigų ir indėlių (AF.2), skolos vertybinių popierių (AF.3), paskolų (AF.4) ir kitų gautinų / mokėtinų sumų (AF.8) kategorijoms.

5.43.

Palūkanos įrašomos kaip susikaupusios per tam tikrą laikotarpį mokėtinos sumos už kreditoriui negrąžintą pagrindinę sumą. Palūkanų (D.41) įrašo atitiktinis sandoris yra finansinis sandoris, dėl kurio atsiranda kreditoriaus finansinis reikalavimas debitoriui. Susikaupusios palūkanos įrašomos į finansinę sąskaitą kartu su susijusia finansine priemone. Šio finansinio sandorio rezultatas – palūkanų reinvestavimas. Faktinis palūkanų išmokėjimas įrašomas ne kaip palūkanos (D.41), o kaip pinigų ir indėlių sandoris (F.2), kurį atitinka atitinkamo turto grąžinimas, mažinantis grynuosius kreditoriaus reikalavimus debitoriui.

5.44.

Kai susikaupusios palūkanos laiku nesumokamos, atsiranda palūkanų įsiskolinimas. Kadangi susikaupusios palūkanos jau į sąskaitas įrašytos, visa finansinio turto ar įsipareigojimų suma dėl palūkanų įsiskolinimo nesikeičia.

5.45.

Bendrovių pajamas sudaro dividendai (D.421), lėšos, išimtos iš kvazibendrovių pajamų (D.422), reinvestuotos tiesioginių užsienio investicijų pajamos (D.43) ir nepaskirstytos šalies įmonių pajamos. Reinvestuotų pajamų atitinkamo finansinio sandorio rezultatas – nuosavybės pajamos reinvestuojamos į tiesioginių investicijų įmonę.

5.46.

Dividendai įrašomi kaip investicinės pajamos tuo metu, kai akcijos pradedamos kotiruoti be teisės gauti dividendus. Tas pats taikoma ir lėšoms, išimtoms iš kvazibendrovių pajamų. Ypač dideli dividendai arba išimtos sumos, neatitinkančios pastaruoju metu bendrovės savininkams paskirstyti skirtų pajamų sumų, į sąskaitas įrašomi kitaip. Tokia perteklinė paskirstyta suma įrašoma į finansines sąskaitas ne kaip investicinės pajamos, o kaip nuosavybės priemonių išėmimas.

5.47.

Akcininkams skirtos investicinių fondų gautinos nuosavybės pajamos (atėmus valdymo sąnaudas), net jei jos ir nėra paskirstytos, įrašomos į turto pajamas, o atitiktinis įrašas finansinėje sąskaitoje priskiriamas investicinių fondų akcijų (vienetų) kategorijai. Dėl to akcininkams skirtos, bet nepaskirstytos pajamos laikomos reinvestuotomis į fondą.

5.48.

Investicijų pajamos (D.44) priskiriamos draudėjams, pensinių įsipareigojimų / teisių turėtojams ir investicinių fondų akcijų turėtojams. Neatsižvelgiant į draudimo bendrovės, pensijų fondo ar investicinio fondo faktiškai paskirstytą sumą, visa draudimo bendrovės arba fondo gauta investicinių pajamų suma į sąskaitas įrašoma kaip paskirstyta draudėjams arba akcijų turėtojams. Nepaskirstyta suma įrašoma į finansinę sąskaitą kaip reinvesticija.

Duomenų įrašymo į sąskaitas laikas

5.49.

Finansiniai sandoriai ir jų atitiktiniai sandoriai į sąskaitas įrašomi tuo pačiu metu.

5.50.

Jei finansinio sandorio atitiktinis sandoris yra nefinansinis, jie abu įrašomi nefinansinio sandorio vykdymo metu. Pavyzdžiui, kai parduodant prekes ar paslaugas suteikiamas prekybos kreditas, šis finansinis sandoris turi būti įrašomas į sąskaitas tada, kai padaromi įrašai atitinkamoje nefinansinėje sąskaitoje – kai perduodamos prekių nuosavybės teisės arba kai suteikiama paslauga.

5.51.

Jei finansinio sandorio atitiktinis sandoris yra kitas finansinis sandoris, galimi trys variantai:

a)

abu finansiniai sandoriai atliekami naudojant pinigus ar kitą mokėjimo priemonę: jie į sąskaitas įrašomi tada, kai atliekamas pirmas mokėjimas;

b)

tik vienas iš dviejų finansinių sandorių atliekamas naudojant pinigus ar kitą mokėjimo priemonę: jie į sąskaitas įrašomi tada, kai atliekamas tas mokėjimas, ir

c)

nė vienas iš dviejų finansinių sandorių nėra atliekamas naudojant pinigus ar kitą mokėjimo priemonę: jie į sąskaitas įrašomi tada, kai vykdomas pirmasis finansinis sandoris.

Finansinė sąskaita pagal sandorio dalyvius

5.52.

Finansinė sąskaita pagal sandorio dalyvius arba finansinė sąskaita pagal debitorius ir kreditorius – nekonsoliduotos finansinės sąskaitos tęsinys. Šioje sąskaitoje finansiniai sandoriai parodomi trejopai: nurodomi abu sandorio dalyviai ir su sandoriu susijusios finansinės priemonės pobūdis.

Taip pateikiama informacija apie debitorių ir kreditorių santykius; ši sąskaita atitinka balansą pagal sandorių dalyvius. Apie institucinius vienetus, kuriems finansinis turtas parduotas arba iš kurių jis pirktas, šiais duomenimis informacijos nesuteikiama. Tai taip pat taikytina atitinkamiems įsipareigojimų sandoriams. Finansinė sąskaita pagal sandorio dalyvius taip pat vadinama lėšų srautų lentele.

5.53.

Remiantis dvigubo dvejybinio įrašo principu, finansinei sąskaitai pagal sandorių dalyvius būdingi trys aspektai: finansinių priemonių kategorija, debitoriaus sektorius ir kreditoriaus sektorius. Norint parengti finansinę sąskaitą pagal sandorio dalyvius, reikia visus tris aspektus jungiančių lentelių, kuriose būtų pateikiami suskirstymai pagal finansinę priemonę, debitorių ir kreditorių. Šiose lentelėse pateikti pagal debitoriaus ir kreditoriaus sektorius kryžminiu būdu suskirstyti finansiniai sandoriai (žr. 5.1 lentelę).

5.54.

Finansinės priemonės „skolos vertybiniai popieriai“ kategorijos lentelėje parodoma, kad per ataskaitinį laikotarpį namų ūkių ir namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų įsigyti skolos vertybiniai popieriai (atėmus pardavimą / perleidimą) (275) atitinka reikalavimus ne finansų bendrovėms (65), finansų bendrovėms (43), valdžios sektoriui (124) ir likusio pasaulio sektoriui (43). Lentelėje taip pat parodoma, kad per ataskaitinį laikotarpį ne finansų bendrovės prisiėmė (atėmus išpirkimus) įsipareigojimų skolos vertybiniais popieriais už 147: tokių įsipareigojimų kitoms ne finansų bendrovėms jos prisiėmė už 30, finansų bendrovėms – 23, valdžios sektoriui – 5, namų ūkiams ir namų ūkiams paslaugas teikiančioms ne pelno institucijoms – 65, o likusio pasaulio sektoriui – 24. Namų ūkiai ir paslaugas namų ūkiams teikiančios ne pelno institucijos skolos vertybinių popierių neišleido. Kadangi likusio pasaulio sektorius pateikiamas konsoliduotas, sandoriai tarp institucinių vienetų nerezidentų nenurodomi. Panašias lenteles galima parengti visoms finansinių priemonių kategorijoms.

5.1 lentelė.   Skolos vertybinių popierių finansinė sąskaita pagal sandorio dalyvius

Debitoriaus sektorius

Kreditoriaus sektorius

Grynųjų skolos vertybinių popierių įsipareigojimų prisiėmimas

Ne finansų bendrovės

Finansų bendrovės

Valdžios sektorius

Namų ūkiai ir namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Nacionalinė ekonomika

Likusio pasaulio sektorius

Iš viso

Grynasis skolos vertybinių popierių įsigijimas

Ne finansų bendrovės

30

11

67

 

108

34

142

Finansų bendrovės

23

22

25

 

70

12

82

Valdžios sektorius

5

2

6

 

13

19

32

Namų ūkiai ir namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

65

43

124

 

232

43

275

Nacionalinė ekonomika

123

78

222

 

423

108

531

Likusio pasaulio sektorius

24

28

54

 

106

 

106

Iš viso

147

106

276

 

529

108

637

5.55.

Remiantis finansine sąskaita pagal sandorio dalyvius galima nagrinėti, kas ką finansuoja, kokia suma ir kokiu finansiniu turtu. Pagal ją galima atsakyti į šiuos klausimus:

a)

Koks yra institucinio sektoriaus grynojo įsigyto finansinio turto arba grynųjų prisiimtų įsipareigojimų atitiktinis sektorius?

b)

Kokiose bendrovėse valdžios sektorius turi dalyvavimo teisių?

c)

Kiek sektoriai rezidentai ir likusio pasaulio sektorius įsigijo (atėmus pardavimus / perleidimus) valdžios sektoriaus, finansų ar ne finansų bendrovių ir likusio pasaulio sektoriaus išleistų (atėmus išpirkimą) skolos vertybinių popierių?

IŠSAMUS FINANSINIŲ SANDORIŲ SKIRSTYMAS PAGAL KATEGORIJAS

Toliau pateikiamos finansinių priemonių apibrėžtys ir aprašymai. Jei į sąskaitas įrašomas sandoris, naudojamas kodas F. Jei įrašomas susijęs turto ar įsipareigojimo likutis arba pozicija – naudojamas kodas AF.

Piniginis auksas ir specialiosios skolinimosi teisės (F.1)

5.56.

Piniginio aukso ir specialiųjų skolinimosi teisių (SST) (F.1) kategorija skirstoma į dvi subkategorijas:

a)

piniginis auksas (F.11) ir

b)

specialiosios skolinimosi teisės (SST) (F.12).

Piniginis auksas (F.11)

5.57.

Apibrėžtis. Piniginis auksas – atsargose laikomas auksas, kurio nuosavybės teisės priklauso pinigų institucijoms.

Jam priskiriamas luitinis auksas ir nepaskirtosios nerezidentų aukso sąskaitos, iš kurių galima reikalauti pateikti auksą.

5.58.

Pinigų institucijoms priskiriamas centrinis bankas ir centrinės valdžios institucijos, atliekančios paprastai centriniam bankui priskiriamas užduotis. Pavyzdžiui, jos leidžia pinigus, prižiūri ir valdo atsargas, valdo valiutos stabilizavimo fondus.

5.59.

Veiksminga pinigų institucijų kontrolė reiškia, kad:

a)

vienetai rezidentai gali sudaryti su šiais reikalavimais susijusius sandorius su nerezidentais tik laikydamiesi pinigų institucijų nustatytų sąlygų arba joms pritarus;

b)

pinigų institucijos turi teisę pagal pareikalavimą naudotis šiais reikalavimais nerezidentams, kad galėtų patenkinti mokėjimų balanso finansavimo ir kitus susijusius poreikius, ir

c)

yra nustatytas teisės aktas ar kitas teisiškai privalomas susitarimas, kuriuo patvirtinami a ir b punktų reikalavimai.

5.60.

Visas piniginis auksas įrašomas į atsargas arba laikomas tarptautinėse finansinėse organizacijose. Jį sudaro:

a)

luitinis auksas (įskaitant piniginį auksą, laikomą paskirtosiose aukso sąskaitose) ir

b)

nepaskirtosios nerezidentų aukso sąskaitos.

5.61.

Piniginiam auksui priskiriamas luitinis auksas yra vienintelis finansinis turtas, kuriam nėra nustatytas atitiktinis įsipareigojimas. Luitinis auksas gali būti monetų, gabalų ar luitų pavidalo, kurių grynumas – ne mažiau kaip 995 dalių aukso 1 000-yje dalių lydinio. Luitinis auksas, nelaikomas atsargose, piniginiam auksui nepriskiriamas ir priskiriamas nefinansiniam turtui.

5.62.

Pagal paskirtąsias aukso sąskaitas nustatomos nuosavybės teisės į konkretų aukso kiekį. Nuosavybės teisės priklauso auksą saugoti perdavusiam vienetui. Paprastai iš šių sąskaitų auksą galima pirkti ir parduoti, ir jose saugoti. Kai paskirtosios aukso sąskaitos yra atsargos, jos priskiriamos piniginiam auksui ir, atitinkamai, finansiniam turtui. Kai jos nėra atsargos, paskirtosiomis aukso sąskaitomis nurodomos žaliavos, būtent nepiniginio aukso, nuosavybės teisės.

5.63.

Priešingai nei paskirtųjų aukso sąskaitų atveju, nepaskirtosios aukso sąskaitos atitinka reikalavimą sąskaitos tvarkytojui pateikti auksą. Kai nepaskirtosios aukso sąskaitos yra atsargos, jos priskiriamos piniginiam auksui ir, atitinkamai, finansiniam turtui. Kai nepaskirtosios aukso sąskaitos nėra atsargos, jos priskiriamos indėliams.

5.64.

Piniginio aukso sandoriai paprastai yra piniginio aukso pirkimo ir pardavimo sandoriai tarp pinigų institucijų arba tarp tam tikrų tarptautinių finansinių organizacijų. Kiti instituciniai vienetai tokių sandorių sudaryti negali. Piniginio aukso pirkimas įrašomas į pinigų institucijų finansines sąskaitas kaip finansinio turto padidėjimas, o pardavimas – kaip finansinio turto sumažėjimas. Atitiktiniai įrašai yra likusio pasaulio sektoriaus finansinio turto sumažėjimas arba padidėjimas.

5.65.

Jei pinigų institucijos savo piniginį auksą papildo nepiniginiu auksu (pvz., pirkdamos auksą rinkoje) arba savo piniginį auksą panaudoja nepiniginėms reikmėms (pvz., parduodamos rinkoje), laikoma, kad jos auksą atitinkamai monetizavo arba demonetizavo. Aukso monetizavimas ar demonetizavimas į finansinę sąskaitą atskirais įrašais neįrašomi, tačiau įrašomi į kitų turto apimties pokyčių sąskaitą kaip turto ir įsipareigojimų perklasifikavimas, t. y. nurodoma, kad auksas priskiriamas ne vertybių (AN.13), o piniginio aukso kategorijai (AF.11) (6.22–6.24 dalys). Demonetizuojant auksą jis perklasifikuojamas iš piniginio aukso į vertybes.

5.66.

Auksu išreikšti indėliai, paskolos ir vertybiniai popieriai priskiriami kategorijai „Finansinis turtas, išskyrus piniginį auksą“ ir klasifikuojami taip pat, kaip panašus užsienio valiuta išreikštas atitinkamos kategorijos finansinis turtas. Piniginio ar nepiniginio aukso apsikeitimo sandoriai yra viena iš vertybinių popierių atpirkimo susitarimų (atpirkimo sandorių) rūšių. Pagal juos auksas keičiamas į indėlį, susitariant, kad tam tikrą dieną auksas bus atpirktas už susitartą kainą. Vadovaujantis bendrąja grįžtamųjų sandorių įrašymo į sąskaitas praktika, aukso gavėjas neįrašo aukso į savo balansą, o aukso teikėjas nepašalina aukso iš savo balanso. Aukso apsikeitimo sandorius abi šalys įrašo kaip įkeitimu užtikrintas paskolas, o įkeistu turtu laikomas auksas. Piniginio aukso apsikeitimo sandorius vykdo pinigų institucijos tarpusavyje arba su kitomis šalimis, o nepiniginio aukso apsikeitimo sandoriai yra panašūs, tik vykdomi nedalyvaujant pinigų institucijoms.

5.67.

Aukso paskolomis vadinamas aukso paskolinimas tam tikram laikotarpiui. Kaip ir kitų apsikeitimo sandorių atveju, teisinės aukso nuosavybės teisės perduodamos, tačiau aukso kainos pokyčių rizika ir nauda išlieka skolintojui. Vienetai, kurie skolinasi auksą, dažnai šiuos sandorius naudoja pardavimams trečiosioms šalims padengti, kai trūksta aukso. Už aukso panaudojimą jo pirminiam savininkui mokamas mokestis, nustatomas pagal pagrindinio turto vertę ir grįžtamojo sandorio galiojimo laikotarpį.

5.68.

Piniginis auksas yra finansinis turtas; aukso paskolų mokesčiai, atitinkamai, yra mokėjimai už finansinio turto pateikimą naudoti kitam investiciniam vienetui. Su piniginio aukso paskolomis susiję mokesčiai į sąskaitas įrašomi kaip palūkanos. Tai, paprastumo dėlei, taip pat taikytina mokesčiams už nepiniginio aukso paskolas.

Specialiosios skolinimosi teisės (F.12)

5.69.

Apibrėžtis. Specialiosios skolinimosi teisės (SST) yra Tarptautinio valiutos fondo (TVF) sukurtas ir jo narių turimam atsargų turtui pildyti skirtas tarptautinių atsargų turtas.

5.70.

TVF SST departamentas valdo atsargų turtą, skirdamas SST TVF šalims narėms ir kai kurioms tarptautinėms agentūroms, bendrai vadinamoms dalyviais.

5.71.

SST sukūrimas jas suteikiant ir panaikinimas jas atšaukiant yra sandoriai. SST suteikimas įrašomas į atskirų dalyvių pinigų institucijų finansines sąskaitas bendraisiais dydžiais kaip turto įsigijimas, o į likusio pasaulio sektoriaus sąskaitas – kaip įsipareigojimo prisiėmimas.

5.72.

SST turi tik oficialūs turėtojai – centriniai bankai ir kai kurios tarptautinės agentūros; dalyviai ir kiti oficialūs turėtojai gali jas perduoti vieni kitiems. SST reiškia užtikrintą ir neginčijamą turėtojo teisę gauti kito atsargų turto, visų pirma užsienio valiutos, iš kitų TVF narių.

5.73.

SST yra turtas ir joms yra nustatyti atitiktiniai įsipareigojimai, tačiau reikalavimai pagal tokį turtą keliami ne TVF, o bendrai visiems dalyviams (kartu). Dalyvis gali parduoti dalį arba visas SST kitam dalyviui ir už tai gauti kito atsargų turto, visų pirma – užsienio valiutos.

Pinigai ir indėliai (F.2)

5.74.

Apibrėžtis. Pinigai ir indėliai yra apyvartoje esantys pinigai ir indėliai, išreikšti tiek nacionaline, tiek užsienio valiutomis.

5.75.

Finansiniai sandoriai pagal valiutą ir indėlius skirstomi į tris subkategorijas:

a)

valiuta (F.21);

b)

pervedamųjų indėlių sandoriai (F.22) ir

c)

kitų indėlių sandoriai (F.29).

Valiuta (F.21)

5.76.

Apibrėžtis. Valiuta vadinami banknotai ir monetos, išleisti pinigų institucijos arba jos patvirtinti.

5.77.

Valiutai priskiriami:

a)

pinigų institucijos rezidentės kaip nacionalinė valiuta išleisti ir apyvartoje esantys banknotai ir monetos, kuriuos turi rezidentai ir nerezidentai, ir

b)

pinigų institucijos nerezidentės kaip užsienio valiuta išleisti ir apyvartoje esantys banknotai ir monetos, kuriuos turi rezidentai.

5.78.

Valiutai nepriskiriami:

a)

apyvartoje nesantys banknotai ir monetos, pvz., centrinio banko laikomos to banko išleistų banknotų atsargos arba neliečiamosios banknotų atsargos, ir

b)

paprastai mokėjimams nenaudojamos proginės monetos. Jos priskiriamos vertybėms.

5.2 langelis.   Eurosistemos valiuta

B5.2.1.

Eurosistemos išleisti euro banknotai ir monetos – euro zonai priklausančių valstybių narių nacionalinė valiuta. Nepaisant to, kad euras laikomas nacionaline valiuta, kiekvienos dalyvaujančios valstybės narės rezidentų turimos eurų atsargos yra nacionalinių centrinių bankų prisiimti įsipareigojimai tik ta dalimi, kuri atitinka jų menamą dalį visoje eurų emisijoje, nustatomą pagal atitinkamą tų bankų dalį ECB kapitale. Todėl vertinant nacionaliniu mastu dalis euro zonos rezidentų turimų nacionalinės valiutos atsargų gali būti finansinis reikalavimas nerezidentams.

B5.2.2.

Eurosistemos išleista valiuta yra banknotai ir monetos. Banknotus leidžia Eurosistema; monetas – euro zonos valstybių centrinės valdžios sektorius, nors pagal susitarimą monetos laikomos nacionalinių centrinių bankų įsipareigojimais, atitinkančiais menamus nacionalinių centrinių bankų reikalavimus valdžios sektoriui. Euro banknotų ir monetų gali turėti euro zonos rezidentai arba nerezidentai.

Indėliai (F.22 ir F.29)

5.79.

Apibrėžtis. Indėliai – standartinės neperleidžiamosios sutartys, kurias indėlių bendrovės ir, kartais, valdžios sektorius, kaip debitoriai, siūlo sudaryti kitiems vienetams ir pagal kurias kreditorius gali įnešti pagrindinę sumą ir vėliau ją atsiimti. Paprastai pagal indėlius debitorius grąžina visą pagrindinę sumą investuotojui.

Pervedamieji indėliai (F.22)

5.80.

Apibrėžtis. Pervedamieji indėliai – indėliai, kuriuos, pareikalavus, galima nominaliąja verte pakeisti pinigais ir naudoti mokėjimams čekiais, vekseliais, pavedimais, tiesioginiu debetu ar kreditu arba kitais mokėjimo būdais, be nuobaudų ar apribojimų.

5.81.

Pervedamieji indėliai paprastai yra indėlių bendrovių rezidentų ir, kartais, centrinės valdžios sektoriaus ir institucinių vienetų nerezidentų įsipareigojimai. Pervedamiesiems indėliams priskiriami kiekvienas atskirai:

a)

pinigų finansinių įstaigų tarpbankiniai sandoriai;

b)

centriniame banke laikomi privalomųjų atsargų kiekį viršijantys indėlių bendrovių indėliai, kuriuos šios bendrovės gali naudoti apie tai nepranešusios ar netaikant apribojimų;

c)

kitų pinigų finansinių įstaigų indėliai centriniame banke nepaskirtųjų aukso sąskaitų pavidalu (nepiniginis auksas) ir atitinkami indėliai brangiųjų metalų sąskaitų pavidalu;

d)

indėliai užsienio valiuta pagal apsikeitimo sandorius;

e)

atsargų pozicijos TVF, sudarančios „atsargų segmentą“, t.y. SST arba užsienio valiuta, kurias šalis narė gali skubiai pasiskolinti iš TVF, ir kiti reikalavimai TVF, kuriais iš anksto nepranešusios gali naudotis šalys narės, įskaitant duomenis teikiančios šalies skolinimą TVF pagal bendruosius skolinimosi susitarimus (BSS) ir naujuosius skolinimosi susitarimus (NSS).

5.82.

Pervedamųjų indėlių sąskaitose gali būti numatytos galimybės pereikvoti. Jei sąskaita pereikvojama, visiškas lėšų išėmimas laikomas indėlio išėmimu, o pereikvota suma laikoma paskola.

5.83.

Visi rezidentų sektoriai ir likusio pasaulio sektorius gali turėti pervedamųjų indėlių.

5.84.

Pervedamuosius indėlius galima skirstyti pagal valiutą į pervedamuosius indėlius nacionaline valiuta ir pervedamuosius indėlius užsienio valiutomis.

Kiti indėliai (F.29)

5.85.

Apibrėžtis. Kiti indėliai yra nepervedamieji indėliai. Kitų indėlių negalima naudoti mokėjimams, išskyrus tuos atvejus, kai sulaukiama nustatyto termino arba pranešus, kaip susitarta, iš anksto, o pakeisti pinigais ar pervedamaisiais indėliais galima tik taikant didelius apribojimus ar nuobaudas.

5.86.

Kitiems indėliams priskiriami:

a)

terminuotieji indėliai – indėliai, kurių negalima naudoti bet kada, o tik praėjus nustatytam terminui. Jie grąžinami po nustatyto laikotarpio arba išperkami pranešus apie išėmimą. Jiems taip pat priskiriamos indėlių bendrovių privalomosios atsargos centriniame banke, kurių savininkai negali naudoti nepranešę ar netaikant apribojimų;

b)

taupomieji indėliai, santaupų knygelės, neperleidžiamieji santaupų sertifikatai arba neperleidžiamieji indėlių sertifikatai;

c)

indėliai, įdėti pagal taupymo sistemas ar sutartis. Dažnai šie indėliai susiję su indėlininko įsipareigojimu nuolat per tam tikrą laikotarpį atlikti mokėjimus, o sumokėtas kapitalas ir kaupiamos palūkanos negali būti išimtos nesulaukus nustatyto termino. Taupymo laikotarpio pabaigoje šie indėliai kartais susiejami su paskolos gyvenamosioms patalpoms pirkti ar statyti, kurios dydis priklauso nuo sukauptų santaupų sumos, suteikimu;

d)

taupymo ir paskolų asociacijų, statybos draugijų, kredito unijų ir pan. vienetų išduoti indėlių įrodymai, paprastai vadinami pajais, išperkami pareikalavus arba pranešus prieš palyginti trumpą laikotarpį, tačiau neperleidžiami;

e)

su išvestinėmis finansinėmis priemonėmis susijusios grąžinamosios garantinės įmokos (pinigų finansinių įstaigų įsipareigojimai);

f)

trumpalaikiai atpirkimo susitarimai (atpirkimo sandoriai), kurie yra pinigų finansinių įstaigų įsipareigojimai ir

g)

įsipareigojimai TVF, sudarantys tarptautines atsargas ir neįrodyti paskolomis. Jie susiję su TVF kredito naudojimu TVF bendrojoje išteklių sąskaitoje. Pagal šį punktą nustatoma, kokią TVF laikomų pinigų sumą narys privalo išpirkti.

5.87.

Kitiems indėliams nepriskiriami perleidžiamieji indėlių sertifikatai ir perleidžiamieji santaupų sertifikatai. Jie priskiriami skolos vertybiniams popieriams (AF.3).

5.88.

Kitus indėlius galima skirstyti pagal valiutą į kitus indėlius nacionaline valiuta ir kitus indėlius užsienio valiutomis.

Skolos vertybiniai popieriai (F.3)

5.89.

Apibrėžtis. Skolos vertybiniai popieriai yra perleidžiamosios finansinės priemonės, kuriomis įrodoma skola.

Pagrindiniai skolos vertybinių popierių bruožai

5.90.

Skolos vertybiniams popieriams būdingi šie bruožai:

a)

skolos vertybinio popieriaus emisijos data;

b)

emisijos kaina, kuria investuotojai perka pirmą kartą išleistus skolos vertybinius popierius;

c)

išpirkimo data arba terminas, iki kurio turi būti atliktas galutinis sutartyje numatytas pagrindinės sumos išpirkimas;

d)

išpirkimo kaina arba nominalioji vertė – suėjus terminui emitento vertybinių popierių turėtojams sumokama suma;

e)

pradinis terminas – laikotarpis nuo emisijos datos iki paskutinio sutartyje numatyto mokėjimo;

f)

likęs ar likutinis terminas – laikotarpis nuo nurodytos datos iki paskutinio sutartyje numatyto mokėjimo;

g)

atkarpa, pagal kurią emitentas moka atkarpos išmokas skolos vertybinių popierių turėtojams; atkarpa gali būti nustatyta visam skolos vertybinio popieriaus galiojimo laikui arba priklausyti nuo infliacijos, palūkanų normų ar turto kainų. Pagal vekselius ir nulinės atkarpos skolos vertybinius popierius atkarpos išmoka nemokama;

h)

atkarpos datos, kuriomis emitentas moka atkarpos išmoką skolos vertybinių popierių turėtojams;

i)

emisijos kaina, išpirkimo kaina ir atkarpos dydis gali būti išreikšti (arba nustatyti) nacionaline valiuta arba užsienio valiutomis ir

j)

skolos vertybinių popierių kredito reitingas, pagal kurį vertinamas atskirų skolos vertybinių popierių emisijų kreditingumas. Reitingo kategorijas nustato pripažintos agentūros.

Kalbant apie pirmos pastraipos c punktą, išpirkimo data (terminas) gali sutapti su skolos vertybinio popieriaus konvertavimu į akciją. Tokiomis aplinkybėmis galimybė konvertuoti reiškia, kad turėtojas gali iškeisti skolos vertybinį popierių į emitento paprastąją akciją. Galimybė perleisti reiškia, kad turėtojas gali iškeisti skolos vertybinį popierių į kitos, ne emitento bendrovės akcijas. Nuolatiniai vertybiniai popieriai be nurodytos išpirkimo datos priskiriami skolos vertybiniams popieriams.

5.91.

Skolos vertybiniams popieriams priskiriamas finansinis turtas ir įsipareigojimai, kuriuos galima apibūdinti įvairiai – pagal terminą, turėtojų ir emitentų sektorių ir subsektorių, valiutą ir palūkanų normos rūšį.

Skirstymas pagal pradinį terminą ir valiutą

5.92.

Skolos vertybinių popierių sandoriai pagal pradinį terminą skirstomi į dvi subkategorijas:

a)

trumpalaikių skolos vertybinių popierių sandoriai (F.31) ir

b)

ilgalaikių skolos vertybinių popierių sandoriai (F.32).

5.93.

Skolos vertybiniai popieriai gali būti išreikšti nacionaline valiuta arba užsienio valiutomis. Įvairiomis užsienio valiutomis išreikštų skolos vertybinių popierių smulkesnis skirstymas priklausys nuo sąlyginės atskiros užsienio valiutos reikšmės ekonomikai.

5.94.

Skolos vertybiniai popieriai, kurių pagrindinė suma ir atkarpa yra susietos su užsienio valiuta, skirstomi kaip išreikšti ta užsienio valiuta.

Skirstymas pagal palūkanų normų rūšis

5.95.

Skolos vertybinius popierius galima skirstyti pagal palūkanų normų rūšis. Išskiriamos trys skolos vertybinių popierių grupės:

a)

fiksuotos palūkanų normos skolos vertybiniai popieriai;

b)

kintamos palūkanų normos skolos vertybiniai popieriai ir

c)

mišrios palūkanų normos skolos vertybiniai popieriai.

Fiksuotos palūkanų normos skolos vertybiniai popieriai

5.96.

Fiksuotos palūkanų normos skolos vertybiniams popieriams priskiriami:

a)

paprastieji skolos vertybiniai popieriai, kurių išleidimo ir išpirkimo vertė sutampa;

b)

su diskontu ar premija nominaliosios vertės atžvilgiu išleidžiami skolos vertybiniai popieriai. Pavyzdžiui, iždo vekseliai, komerciniai vekseliai, skoliniai įsipareigojimai, vekselių akceptai, vekselių indosamentai ir indėlių sertifikatai;

c)

didelio diskonto obligacijos, kurių palūkanų mokėjimai maži ir kurios išleidžiamos su dideliu diskontu nominaliosios vertės atžvilgiu;

d)

nulinės atkarpos obligacijos – vienkartinio mokėjimo skolos vertybiniai popieriai, pagal kuriuos nemokamos atkarpos išmokos. Obligacija parduodama su diskontu nominaliosios vertės atžvilgiu ir pagrindinė suma yra grąžinama suėjus terminui arba kartais dalimis. Fiksuotos palūkanų normos skolos vertybinius popierius galima paversti nulinės atkarpos obligacijomis, panaikinus atkarpas, t. y. atskyrus atkarpas nuo galutinio vertybinių popierių pagrindinės sumos mokėjimo ir prekiaujant jomis atskirai;

e)

suskaidytosios obligacijos (angl. STRIPS) arba suskaidytieji skolos vertybiniai popieriai – vertybiniai popieriai, kurių palūkanos ir pagrindinės sumos atskiriamos (arba suskaidomos), ir jos gali būti parduotos atskirai;

f)

nuolatiniai ir pirmalaikio išpirkimo skolos vertybiniai popieriai; skolos vertybiniai popieriai, kurių turėtojas turi priešlaikinio pardavimo emitentui teises; skolos vertybiniai popieriai, kurie gali būti išperkami iš skolų padengimo fondo;

g)

konvertuojamosios obligacijos, kurias turėtojas gali konvertuoti į emitento nuosavybės priemones; tokiu atveju jos priskiriamos akcijoms, ir

h)

perleidžiamosios obligacijos, su numatyta teise ateityje ir laikantis nustatytų sąlygų iškeisti į kitos bendrovės (ne emitento), paprastai patronuojamosios bendrovės arba bendrovės, kurios dalis akcijų priklauso emitentui, akcijas.

5.97.

Fiksuotos palūkanų normos skolos vertybiniams popieriams taip pat priskiriami kiti skolos vertybiniai popieriai, pvz., nuosavybės priemonių varantų obligacijos, subordinuotosios obligacijos, dalyvavimo teisės nesuteikiančios privilegijuotosios akcijos, už kurias gaunamos pastoviosios pajamos, tačiau nesuteikiama teisė dalyvauti skirstant bendrovės likutinę vertę ją likviduojant, ir jungtinės priemonės (angl. stapled instruments).

Kintamos palūkanų normos skolos vertybiniai popieriai

5.98.

Kintamos palūkanų normos skolos vertybinių popierių palūkanų ir (arba) pagrindinės sumos mokėjimai yra susieti su:

a)

bendruoju prekių ir paslaugų kainų indeksu (pvz., vartotojų kainų indeksu);

b)

palūkanų norma arba

c)

turto kaina.

5.99.

Kintamos palūkanų normos skolos vertybiniai popieriai paprastai priskiriami ilgalaikiams skolos vertybiniams popieriams, išskyrus tuos, kurių pradinis terminas yra vieneri metai arba trumpesnis.

5.100.

Su infliacija ir turto kaina susietiems skolos vertybiniams popieriams priskiriami skolos vertybiniai popieriai, išleisti kaip su infliacija susietos obligacijos ir su žaliavomis susietos obligacijos. Su žaliavomis susietos obligacijos atkarpos ir (arba) išpirkimo vertė yra siejamos su žaliavų kaina. Skolos vertybiniai popieriai, kurių palūkanos siejamos su kito skolininko kredito reitingu, priskiriami su indeksais siejamiems skolos vertybiniams popieriams, nes kredito reitingai nuolat nesikeičia pagal rinkos sąlygas.

5.101.

Su palūkanų normomis susietų skolos vertybinių popierių sutartyse numatytos nominaliosios palūkanos ir (arba) išpirkimo vertė gali keistis priklausomai nuo nacionalinės valiutos. Išleidimo datą emitentas negali žinoti, kokia bus palūkanų ir pagrindinės sumos grąžinimo vertė.

Mišrios palūkanų normos skolos vertybiniai popieriai

5.102.

Mišrios palūkanų normos skolos vertybiniams popieriams jų galiojimo laikotarpiu taikomos ir fiksuotos, ir kintamos atkarpos, ir jie priskiriami kintamos palūkanų normos skolos vertybiniams popieriams. Jiems priskiriami skolos vertybiniai popieriai, kuriems taikomi:

a)

tuo pat metu – ir fiksuota, ir kintama atkarpa;

b)

fiksuota arba kintama atkarpa – iki nustatyto laiko, o po to iki išpirkimo termino, atitinkamai, kintama arba fiksuota atkarpa arba

c)

iš anksto visam skolos vertybinio popieriaus galiojimo laikotarpiui nustatyta atkarpa, tačiau jų mokėjimai nėra pastovūs ir vienodi. Jie vadinami „pakopiniais“ (angl. stepped) skolos vertybiniais popieriais.

Privačiai išplatinti vertybiniai popieriai

5.103.

Skolos vertybiniams popieriams taip pat priskiriami privačiai išplatinti vertybiniai popieriai. Tai skolos vertybiniai popieriai, kuriuos emitentas parduoda nedideliam investuotojų skaičiui. Šių skolos vertybinių popierių emitentų kreditingumo kredito reitingų agentūros paprastai nevertina ir vertybiniai popieriai paprastai nėra perparduodami ar perkainuojami, todėl jų antrinė rinka nedidelė. Vis dėlto dauguma privačiai išplatintų vertybinių popierių atitinka perleidžiamumo kriterijų ir priskiriami skolos vertybiniams popieriams.

Pakeitimas vertybiniais popieriais

5.104.

Apibrėžtis. Pakeitimas vertybiniais popieriais – skolos vertybinių popierių emisija, kai atkarpa arba pagrindinės sumos mokėjimai užtikrinami nurodytu turtu arba būsimomis pajamomis. Pakeitimui vertybiniais popieriais gali būti naudojamas įvairus turtas ar būsimų pajamų srautai, pvz., būsto ir komercinės hipotekos paskolos; vartojamosios paskolos; bendrovių paskolos, valdžios sektoriaus paskolos; draudimo sutartys; kredito išvestinės finansinės priemonės ir būsimos įplaukos.

5.105.

Turto ar būsimų pajamų pakeitimas vertybiniais popieriais – svarbi finansinė naujovė, dėl kurios buvo sukurtos naujos finansų bendrovės ir intensyviai naudotasi jų paslaugomis, kad būtų galima kurti, parduoti ir leisti skolos vertybinius popierius. Taikyti pakeitimą vertybiniais popieriais paskatino įvairios priežastys. Bendrovėms – pigesnis nei bankų teikiamas finansavimas; mažiau teisės aktuose numatytų kapitalo reikalavimų; galimybė perkelti įvairią riziką, pvz., kredito ar draudimo riziką; finansavimo šaltinių įvairinimas.

5.106.

Skolos vertybinių popierių rinkose gali būti taikomos įvairios pakeitimo vertybiniais popieriais schemos. Jas galima suskirstyti į dvi plačias kategorijas:

a)

turtą pakeičiant vertybiniais popieriais dalyvauja finansų bendrovė ir pradinis savininkas perleidžia įkeistą turtą (pakeitimas vertybiniais popieriais tikruoju mastu, angl. true sale) ir

b)

schemos, pagal kurias turtą pakeičiant vertybiniais popieriais dalyvauja finansų bendrovė, tačiau perleidžiama tik kredito rizika, naudojant kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorius (angl. CDS) – pradinis savininkas išlaiko turtą, bet perleidžia kredito riziką. Tai vadinama sintetiniu pakeitimu vertybiniais popieriais.

5.107.

Pagal 5.106 dalies a punkte nurodytą pasikeitimo vertybiniais popieriais schemą sukuriama pakeitimo vertybiniais popieriais bendrovė, kurioje saugomas vertybiniais popieriais pakeistas turtas ar kitas turtas, kurį pirminis savininkas pakeitė vertybiniais popieriais; ši bendrovė taip pat išleidžia tuo turtu užtikrintus skolos vertybinius popierius.

5.108.

Visų pirma svarbu nustatyti, ar turto pakeitimo vertybiniais popieriais sandorius sudaranti finansų bendrovė aktyviai valdo savo portfelį išleisdama skolos vertybinius popierius, užuot tiesiog veikusi kaip turtą pasyviai valdantis fondas ar skolos vertybinių popierių turėtojas. Kai finansų bendrovė yra teisinis turto savininkas, leidžia su tuo turtu siejamus skolos vertybinius popierius, rengia išsamias sąskaitas, ji veikia kaip finansinis tarpininkas ir priskiriama kitiems finansiniams tarpininkams. Turto pakeitimo vertybiniais popieriais sandorius sudarančios finansų bendrovės atskiriamos nuo vienetų, sukurtų tik tam, kad turėtų konkrečius finansinio turto ir įsipareigojimų portfelius. Šie vienetai yra tos pačios valstybės, kaip ir jų kontroliuojančioji bendrovė, rezidentai, jie jungiami su kontroliuojančiąja bendrove. Vis dėlto, kaip vienetai nerezidentai jie laikomi atskirais instituciniais vienetais ir priskiriami priklausomoms finansų įstaigoms.

5.109.

Pagal 5.106 dalies b punkte nurodytą pakeitimo vertybiniais popieriais schemą pirminis turto savininkas arba apsaugos priemonių pirkėjas, naudodamas kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorius (angl. CDS) perduoda su atitinkamo turto grupe susijusią kredito riziką pakeitimo vertybiniais popieriais bendrovei, tačiau pats turtas lieka jam. Skolos vertybinių popierių emisijos pajamos paverčiamos indėliu arba kitaip saugiai investuojamos (pvz., į AAA kategorijos obligacijas) ir indėlio palūkanomis bei išmokomis pagal CDS finansuojamos išleistų skolos vertybinių popierių palūkanos. Įsipareigojimų neįvykdymo atveju pagrindinė suma, į kurią turi teisę ABS turėtojai, mažinama, pradedant nuo paprastųjų vertybinių popierių segmentų. Atkarpos ir pagrindinės sumos mokėjimai taip pat gali būti perskirstyti ir skirti ne skolos vertybinių popierių investuotojams, o pirminiam įkeisto turto savininkui, siekiant padengti įsipareigojimų neįvykdymo nuostolius.

5.110.

Turtu padengti vertybiniai popieriai (angl. ABS) yra skolos vertybiniai popieriai, kurių pagrindinė suma ir (arba) palūkanos mokėtinos tik pinigų srautais, gautais iš konkrečios finansinio ar nefinansinio turto grupės.

Padengtos obligacijos

5.111.

Apibrėžtis. Padengtomis obligacijomis vadinami finansų bendrovės išleisti arba jos visiškai garantuoti skolos vertybiniai popieriai. Jei juos išleidusi arba garantavusi finansų bendrovė neįvykdo įsipareigojimų, obligacijų turėtojai be įprastinio reikalavimo į finansų bendrovę turi pirmumo teisę į turto, kuriuo padengtos obligacijos, grupę.

Paskolos (F.4)

5.112.

Apibrėžtis. Paskolos nustatomos, kai kreditoriai paskolina lėšų debitoriams.

Pagrindiniai paskolų bruožai

5.113.

Paskoloms būdingi šie bruožai:

a)

paskolos sąlygas nustato paskolą teikianti finansų bendrovė arba dėl paskolos sąlygų tiesiogiai ar dalyvaujant tarpininkui tarpusavyje susitaria skolintojas ir paskolos gavėjas;

b)

paprastai paskola imama skolininko iniciatyva ir

c)

paskola yra neginčijama skola kreditoriui, kuri turi būti grąžinta suėjus terminui ir už kurią mokamos palūkanos.

5.114.

Paskolos gali būti visų sektorių rezidentų ir likusio pasaulio sektoriaus finansinis turtas arba įsipareigojimai. Indėlių bendrovės trumpalaikius įsipareigojimus priskiria ne paskoloms, o indėliams.

Paskolų skirstymas pagal pradinį terminą, valiutą ir paskirtį

5.115.

Paskolų sandorius pagal pradinį terminą galima skirstyti į dvi rūšis:

a)

trumpalaikės paskolos (F.41), kurių pradinis terminas trumpalaikis, įskaitant pagal kreditoriaus reikalavimą grąžinamas paskolas, ir

b)

ilgalaikės paskolos (F.42), kurių pradinis terminas ilgalaikis.

5.116.

Analizei atlikti paskolas galima dar skirstyti taip:

a)

nacionaline valiuta suteiktos paskolos ir

b)

užsienio valiutomis suteiktos paskolos.

Namų ūkiams suteiktas paskolas galima skirstyti į šias subkategorijas:

a)

vartojamosios paskolos;

b)

paskolos būstui įsigyti ir

c)

kitos paskolos.

Paskolų sandorių ir indėlių sandorių skirtumas

5.117.

Paskolų sandoriai (F.4) nuo indėlių sandorių (F.22) skiriasi tuo, kad paskolos atveju debitorius siūlo standartinę neperleidžiamąją sutartį, o indėlio – ne.

5.118.

Indėlių bendrovėms suteiktos trumpalaikės paskolos priskiriamos pervedamiesiems indėliams arba kitiems indėliams, o institucinių vienetų, išskyrus indėlių bendroves, prisiimtos trumpalaikės paskolos priskiriamos trumpalaikėms paskoloms.

5.119.

Indėlių bendrovės kitose indėlių bendrovėse laikomos lėšos visada laikomos indėliu.

Paskolų sandorių ir skolos vertybinių popierių sandorių skirtumas

5.120.

Paskolų sandoriai (F.4) ir skolos vertybinių popierių sandoriai 13.55 (F.3) skiriasi tuo, kad paskolos yra neperleidžiamosios finansinės priemonės, o skolos vertybiniai popieriai – perleidžiamosios.

5.121.

Dažniausiai paskolos įrodomos vienu dokumentu ir paskolų sandoriai sudaromi tarp vieno kreditoriaus ir vieno debitoriaus. Skolos vertybinių popierių emisiją, priešingai, sudaro daug identiškų dokumentų ir kiekvienu jų įrodoma tiksli suma, o visi kartu jie nurodo visą pasiskolintą sumą.

5.122.

Paskolomis galima prekiauti antrinėje rinkoje. Jei paskolos tampa perleidžiamos organizuotoje rinkoje, jos turi būti priskiriamos ne paskoloms, o skolos vertybiniams popieriams, su sąlyga, kad yra įrodymų, jog jomis prekiaujama antrinėje rinkoje, įskaitant rinkos formuotojų buvimo, dažno finansinio turto kotiravimo, pvz., pirkėjo ir pardavėjo siūlomų kainų skirtumų, įrodymus. Paprastai tai susiję su tiesioginiu pradinės paskolos pakeitimu.

5.123.

Standartines paskolas dažniausiai teikia finansų bendrovės, paprastai – namų ūkiams. Paskolos sąlygas nustato finansų bendrovės, o namų ūkiai gali tik pasirinkti su jomis sutikti arba ne. Nestandartinių paskolų sąlygos paprastai nustatomos kreditoriaus ir debitoriaus derybų būdu. Tai svarbus kriterijus, padedantis atskirti nestandartines paskolas ir skolos vertybinius popierius. Viešųjų vertybinių popierių emisijų sąlygas nustato skolininkas, prireikus pasikonsultavęs su banku, esančiu pagrindiniu emisijos platintoju. Privačiųjų vertybinių popierių emisijų sąlygas derybų būdu kartu nustato kreditorius ir debitorius.

Paskolų, prekybos kreditų ir prekybinių vekselių sandorių skirtumas

5.124.

Prekybos kreditas – prekių ar paslaugų teikėjo klientams tiesiogiai suteikiamas kreditas. Prekybos kreditas suteikiamas, kai už prekes ar paslaugas nesumokama tada, kai perleidžiamos prekės nuosavybės teisės ar suteikiama paslauga.

5.125.

Prekybos kreditai skiriasi nuo paskolų prekybai finansuoti, kurios priskiriamos paskoloms. Prekybinius vekselius sudaro prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas kliento atžvilgiu, po to teikėjas su nuolaida perleidžia juos finansų bendrovei ir jie tampa trečiosios šalies reikalavimu klientui.

Vertybinių popierių skolinimo sandoriai ir atpirkimo sandoriai

5.126.

Apibrėžtis. Sudarydamas vertybinių popierių skolinimo sandorį skolintojas laikinai perduoda vertybinius popierius skolininkui. Iš vertybinių popierių skolininko gali būti reikalaujama pateikti skolintojui įkeičiamą turtą – pinigus ar kitus vertybinius popierius. Abi sandorio šalys apsikeičia nuosavybės teisėmis, todėl pasiskolintus vertybinius popierius ir įkeistą turtą galima parduoti arba perskolinti.

5.127.

Apibrėžtis. Vertybinių popierių atpirkimo sandoris – sandoris, pagal kurį už pinigus arba kitą mokėjimo priemonę suteikiami vertybiniai popieriai, pvz., skolos vertybiniai popieriai arba akcijos, įsipareigojant nustatyta kaina atpirkti tokius pat ar panašius vertybinius popierius. Įsipareigojimas atpirkti gali būti susietas su konkrečia data arba terminas gali būti nenustatytas.

5.128.

Vertybinių popierių skolinimas įkeičiant pinigus ir atpirkimo sandoris yra skirtingos finansinės priemonės, kurių ekonominis rezultatas yra vienodas, kaip antai užtikrintos paskolos, kadangi abu šie susitarimai susiję su vertybiniais popieriais, kuriuos įkeičiant užtikrinama paskola arba indėlis, kai indėlių bendrovė parduoda vertybinius popierius pagal tokią finansinę priemonę. 5.2 lentelėje pateikiami šių abiejų priemonių skirtumai.

5.2 lentelė.   Vertybinių popierių skolinimo sandorių ir atpirkimo sandorių pagrindiniai bruožai

Bruožas

Vertybinių popierių skolinimas

Atpirkimo sandoriai

Įkeičiant pinigus

Neįkeičiant pinigų

Nurodyti vertybiniai popieriai

Bendrasis įkaitas

Formalusis keitimosi būdas

Vertybinių popierių skolinimas, susitariant su kad skolininkas grąžins juos skolintojui

Vertybinių popierių pardavimas, įsipareigojant juos atpirkti pagal pagrindinio susitarimo sąlygas

Keitimosi forma

Vertybiniai popieriai už pinigus

Vertybiniai popieriai už kitą įkeistą turtą (jei toks teikiamas)

Vertybiniai popieriai už pinigus

Pinigai už vertybinius popierius

Grąžą gauna šalis, teikianti:

įkeičiamus pinigus (vertybinių popierių skolininkas)

vertybinius popierius (ne įkeičiamus vertybinius popierius)

(vertybinių popierių skolintojas)

pinigus

pinigus

Grąža teikiama kaip:

mokesčiai

mokesčiai

atpirkimo sandorių norma

atpirkimo sandorių norma

5.129.

Laikoma, kad pagal vertybinių popierių skolinimo sandorius ir atpirkimo sandorius suteiktų vertybinių popierių ekonominės nuosavybės teisės nepakinta, nes skolintojas lieka vertybinių popierių teikiamų pajamų gavėjas, ir jis prisiima riziką ar naudą dėl bet kokių vertybinių popierių kainų pasikeitimų.

5.130.

Teikiant ar gaunant lėšas pagal vertybinių popierių atpirkimo sandorius arba vertybinių popierių skolinimo sandorius (įkeičiant pinigus) nauji skolos vertybiniai popieriai neišleidžiami. Pagal šiuos susitarimus instituciniams vienetams (išskyrus pinigų finansines įstaigas) suteiktos lėšos į sąskaitas įrašomos kaip paskolos; indėlių bendrovių atveju jos laikomos indėliais.

5.131.

Jei skolinant vertybinius popierius negaunama pinigų, t. y. jei vieni vertybiniai popieriai keičiami kitais, arba jei viena šalis teikia vertybinius popierius be įkeisto turto, tokiu atveju nei paskolų, nei indėlių, nei vertybinių popierių sandoris nesudaromas.

5.132.

Reikalavimai pinigais pagal įkeisto turto vertės išlaikymo prievolę, nustatytą sudarant atpirkimo sandorius, priskiriami paskoloms.

5.133.

Aukso apsikeitimo sandoriai panašūs į vertybinių popierių atpirkimo sandorius ir skiriasi tik tuo, kad įkeičiamas turtas yra auksas. Pagal juos auksas keičiamas į indėlius užsienio valiuta, susitariant, kad tam tikrą dieną auksas bus atpirktas už sutartą kainą. Šis sandoris į sąskaitas įrašomas kaip įkeitimu užtikrinta paskola arba indėlis.

Finansinė nuoma

5.134.

Apibrėžtis. Pagal finansinės nuomos sutartį nuomotojas kaip turto teisinis savininkas perduoda su turto turėjimu susijusią riziką ir naudą nuomininkui. Pagal finansinės nuomos sutartį laikoma, kad nuomotojas nuomininkui suteikė paskolą, už kurią pastarasis įsigijo turtą. Vėliau išnuomotas turtas įrašomas ne į nuomotojo, bet į nuomininko balansą; atitinkama paskola nurodoma kaip nuomotojo turtas ir nuomininko įsipareigojimas.

5.135.

Finansinę nuomą galima atskirti nuo kitokių rūšių nuomos, nes teisinis savininkas turto naudotojui perduoda su nuosavybe susijusią riziką ir naudą. Kitos nuomos rūšys yra i) veiklos nuoma, ii) išteklių nuoma. 15 skyriuje apibrėžtos sutartys, nuomos sutartys ir licencijos taip pat gali būti laikomos nuoma.

Kitos paskolų rūšys

5.136.

Paskoloms priskiriama:

a)

pervedamųjų indėlių sąskaitų pereikvojimas, kai pereikvota suma nelaikoma neigiamos vertės pervedamuoju indėliu;

b)

kitų einamųjų sąskaitų pereikvojimas, pvz., ne finansų bendrovių ir jų patronuojamųjų bendrovių grupės vidaus likučiai, išskyrus likučius, kurie yra pinigų finansinių įstaigų įsipareigojimai ir priskiriami indėlių subkategorijoms;

c)

samdomųjų darbuotojų finansiniai reikalavimai, susiję su bendrovės pelno dalimi;

d)

su išvestinėmis finansinėmis priemonėmis susijusios grąžinamos garantinės įmokos, priskiriamos institucinių vienetų, išskyrus pinigų finansines įstaigas, įsipareigojimams;

e)

paskolos, kurias atitinka bankų akceptai;

f)

hipotekos paskolos;

g)

vartojamosios paskolos;

h)

atnaujinamieji kreditai;

i)

dalimis grąžinamos paskolos;

j)

paskolos, suteikiamos kaip tam tikrų įsipareigojimų vykdymo garantijos;

k)

indėlių garantijos – perdraudimo bendrovių finansiniai reikalavimai perleidžiančiosioms įmonėms;

l)

finansiniai reikalavimai TVF, įrodomi paskolomis bendrojoje išteklių sąskaitoje, įskaitant skolinimą pagal bendruosius skolinimosi susitarimus (BSS) ir naujuosius skolinimosi susitarimus (NSS), ir

m)

įsipareigojimai TVF, įrodomi TVF kreditais arba paskolomis, suteiktomis pagal skurdo mažinimo ir ekonomikos augimo priemonę (SMEAP, angl. PRGF).

5.137.

Neveiksnių paskolų atvejis aptariamas 7 skyriuje.

Paskoloms nepriskiriamas finansinis turtas

5.138.

Paskoloms nepriskiriama:

a)

kitos gautinos / mokėtinos sumos (AF.8), įskaitant prekybos kreditus ir išankstinius mokėjimus (AF.81), ir

b)

finansinis turtas ar įsipareigojimai, susiję su nekilnojamojo turto, pvz., žemės ir statinių, nerezidentų nuosavybės teisėmis. Jie priskiriami kitoms nuosavybės priemonėms (AF.519).

Nuosavybės priemonės ir investicinių fondų akcijos ar vienetai (F.5)

5.139.

Apibrėžtis. Nuosavybės priemonės ir investicinių fondų akcijos ar vienetai yra likutiniai reikalavimai dėl akcijas ar vienetus išleidusių institucinių vienetų turto.

5.140.

Nuosavybės priemonių ir investicinių fondų akcijų sandoriai skirstomi į dvi subkategorijas:

a)

nuosavybės priemonės (F.51) ir

b)

investicinių fondų akcijos ar vienetai (F.52).

Nuosavybės priemonės (F.51)

5.141.

Apibrėžtis. Nuosavybės priemonės yra finansinis turtas, sudarantis reikalavimą dėl bendrovės likutinės vertės po to, kai patenkinami visi kiti reikalavimai.

5.142.

Nuosavybės teisė į juridinių asmenų išleistas nuosavybės priemones paprastai įrodoma akcijomis, pajais, depozitoriumo pakvitavimais, dalyvavimo ar panašiais dokumentais. Akcijos ir pajai reiškia tą patį.

Depozitoriumo pakvitavimai

5.143.

Apibrėžtis. Depozitoriumo pakvitavimais įrodomos teisės į kitų šalių biržose kotiruojamus vertybinius popierius; turint depozitoriumo pakvitavimus tiesiogiai įrodoma nuosavybės teisė į nurodytus vertybinius popierius. Depozitoriumas išleidžia pakvitavimus, kuriais nurodoma nuosavybės teisė į kitoje biržoje kotiruojamus vertybinius popierius. Depozitoriumo pakvitavimais palengvinami vertybinių popierių sandoriai kitose nei pirminio kotiravimo šalyse. Pagrindiniai vertybiniai popieriai, kuriems išrašomi depozitoriumo pakvitavimai, gali būti akcijos arba skolos vertybiniai popieriai.

5.144.

Nuosavybės priemonės skirstomos į:

a)

biržines akcijas (F.511);

b)

nebiržines akcijas (F.512) ir

c)

kitas nuosavybės priemones (F.519).

5.145.

Biržinės ir nebiržinės akcijos yra perleidžiamosios priemonės ir apibūdinamos kaip nuosavybės vertybiniai popieriai.

Biržinės akcijos (F.511)

5.146.

Apibrėžtis. Biržinės akcijos – nuosavybės vertybiniai popieriai, įtraukti į biržos prekybos sąrašus. Birža gali būti pripažinta vertybinių popierių birža arba bet kokios kitos formos antrinė rinka. Biržinės akcijos taip pat vadinamos kotiruojamomis akcijomis. Jei žinomos biržinių akcijų kotiruojamos kainos, paprastai manoma, kad žinomos dabartinės rinkos kainos.

Nebiržinės akcijos (F.512)

5.147.

Apibrėžtis. Nebiržinės akcijos yra nuosavybės vertybiniai popieriai, neįtraukti į biržos prekybos sąrašus.

5.148.

Nuosavybės vertybiniams popieriams taip pat priskiriamos nebiržinių akcinių bendrovių išleistos akcijos, pvz.:

a)

kapitalo akcijos, kurios suteikia turėtojams bendraturčio statusą ir teisę į paskirstomojo pelno dalį arba į grynojo turto dalį bendrovės likvidavimo atveju;

b)

išpirktos akcijos, kapitalas už kurias buvo sumokėtas, tačiau kurios liko bendraturčiams ir kuriomis suteikiama teisė į pelno dalį, likusią išmokėjus dividendus nuo registruotojo kapitalo, ir taip pat į likutį, t. y. grynojo turto atėmus registruotąjį kapitalą, dalį;

c)

dividendų akcijos, taip pat vadinamos steigėjų akcijomis, pelno akcijomis ir dividendų akcijomis, kurios nėra registruotojo kapitalo dalis. Dividendų akcijų turėtojams nesuteikiamas bendraturčio statusas, todėl jie neturi teisės į registruotojo kapitalo grąžinimą ar to kapitalo grąžą, balsuoti per akcininkų susirinkimus ir pan. Vis dėlto jų turėtojai turi teisę į pelno dalį, likusią išmokėjus dividendus nuo registruotojo kapitalo, ir į likutį, likusį iš grynojo turto atėmus registruotąjį kapitalą bendrovės likvidavimo atveju;

d)

privilegijuotosios dalyvavimo teisių akcijos, kurių turėtojams suteikiama teisė dalyvauti skirstant bendrovės likutinę vertę, kai bendrovė likviduojama. Šių akcijų turėtojams taip pat suteikiama teisė gauti papildomų dividendų, viršijančių nustatyto procento dividendus. Dažniausiai papildomi dividendai mokami pagal santykį su paprastais paskelbtais dividendais. Likviduojant bendrovę šių akcijų turėtojams suteikiama teisė į paprastų akcininkų gaunamų likusių įplaukų dalį ir teisė susigrąžinti už akcijas sumokėtą sumą.

Pradinis viešas akcijų platinimas, įtraukimas į biržos sąrašus, pašalinimas iš biržos sąrašų ir įsipareigojimas atpirkti akcijas

5.149.

Pradinis viešas akcijų platinimas (PVAP), taip pat vadinamas tiesiog platinimu ar išleidimu, įvyksta, kai bendrovė pirmą kartą viešai išleidžia nuosavybės vertybinius popierius. Dažnai šiuos nuosavybės vertybinius popierius dėl finansinių priežasčių išleidžia mažesnės, neseniai įsteigtos bendrovės arba didelės bendrovės, norinčios, kad jų vertybiniais popieriais būtų prekiaujama viešai. Vykdant PVAP emitentui gali padėti finansinių priemonių emisijų platinimo subjektas, patariantis dėl nuosavybės vertybinių popierių rūšies, geriausios pradinės kainos ir pateikimo rinkai laiko.

5.150.

Įtraukimas į biržos sąrašus reiškia, kad bendrovės akcijos yra nurodytos akcijų, kuriomis oficialiai prekiaujama biržoje, sąraše. Paprastai vertybinius popierius išleidžianti bendrovė prašo juos įtraukti į biržos sąrašus, tačiau kai kuriose šalyse birža gali įtraukti bendrovę, pvz., dėl to, kad jos akcijomis jau aktyviai prekiaujama neoficialiais kanalais. Paprastai norint pirmą kartą įtraukti vertybinius popierius į biržos sąrašus reikia pateikti kelerių metų finansines ataskaitas; taip pat reikalaujama pakankamo viešai platinamo vertybinių popierių kiekio, tiek absoliučiąja prasme, tiek pagal santykį su visomis apyvartoje esančiomis akcijomis (procentais) ir patvirtinto prospekto, kuriame paprastai pateikiamos nepriklausomų vertintojų nuomonės. Pašalinimu iš biržos sąrašų vadinamas bendrovių akcijų išbraukimas iš biržos sąrašų. Akcijos pašalinamos bendrovei nutraukus veiklą, bankrutavus, pažeidus biržos įtraukimo į sąrašus taisykles arba tapus kvazibendrove ar nekorporuota įmone (dažnai dėl susijungimo ar įsigijimo). Įtraukimas į biržos sąrašus sąskaitose nurodomas kaip biržinių akcijų išleidimas ir nebiržinių akcijų išpirkimas, o pašalinimas nurodomas kaip biržinių akcijų išpirkimas ir nebiržinių akcijų išleidimas, jei taikytina.

5.151.

Bendrovės gali susigrąžinti savo nuosavybės priemones jas atpirkdamos; šie sandoriai taip pat vadinami akcijų atpirkimo sandoriais arba įsipareigojimu atpirkti akcijas. Į sąskaitas įsipareigojimas atpirkti akcijas įrašomas kaip finansinis sandoris, kuriuo esamiems akcininkams suteikiami pinigai mainais už bendrovės apyvartoje esančių nuosavybės priemonių dalį. Tai yra, už pinigus sumažinamas apyvartoje esančių akcijų kiekis. Bendrovė tas akcijas panaikina arba laiko jas kaip nuosavas akcijas, kurias galima pakartotinai išleisti.

Nuosavybės vertybiniams popieriams nepriskiriamas finansinis turtas

5.152.

Nuosavybės vertybiniams popieriams nepriskiriama:

a)

pasiūlytos, tačiau išleidus neišpirktos akcijos. Jos į sąskaitas neįrašomos;

b)

bendrovių obligacijos ir skolintas kapitalas, kuriuos galima konvertuoti į akcijas. Šie vertybiniai popieriai priskiriami skolos vertybiniams popieriams (AF.3) tol, kol nėra konvertuojami;

c)

korporuotų bendrovių neribotos atsakomybės partnerių nuosavybės priemonės. Jos priskiriamos kitoms nuosavybės priemonėms;

d)

valdžios sektoriaus investicijos į tarptautinių organizacijų, teisiškai įsteigtų kaip akcinės bendrovės, kapitalą. Šios investicijos priskiriamos kitiems kitoms nuosavybės priemonėms (AF.519);

e)

premijinių akcijų emisijos: išleidžiamos akcininkams nemokant už naujas akcijas, atitinkamai pagal jų turimų akcijų dalį. Šios emisijos, dėl kurių nepasikeičia bendrovės įsipareigojimai akcininkams ir akcininkų turima bendrovės turto dalis, nėra finansinis sandoris. Akcijų skaidymo emisijos į sąskaitas taip pat neįrašomos.

Kitos nuosavybės priemonės (F.519)

5.153.

Apibrėžtis. Kitoms nuosavybės priemonėms priskiriamos įvairios nuosavybės priemonės, nepriskirtos biržinėms akcijoms (AF.511) ir nebiržinėms akcijoms (AF.512).

5.154.

Kitoms nuosavybės priemonėms priskiriama:

a)

visos bendrovių nuosavybės priemonės, išskyrus akcijas, įskaitant:

1)

partnerių įsteigtų neribotos atsakomybės įmonių išleistas nuosavybės priemones;

2)

ribotos atsakomybės įmonių, priklausančių ne akcininkams, o partneriams, nuosavybės priemones;

3)

į paprastas ar ribotos atsakomybės įmones, kurioms suteiktas oficialus nepriklausomo juridinio asmens statusas, investuotą kapitalą;

4)

į kooperatines bendrijas, kurioms suteiktas oficialus nepriklausomo juridinio asmens statusas, investuotą kapitalą.

b)

valdžios sektoriaus investicijos į viešųjų bendrovių, kurių kapitalas nėra paskirstytas į akcijas ir kuriems specialiu teisės aktu suteiktas oficialus nepriklausomo juridinio asmens statusas, kapitalą;

c)

valdžios sektoriaus investicijos į centrinio banko kapitalą;

d)

valdžios sektoriaus investicijos į tarptautinių ir viršvalstybinių organizacijų, išskyrus TVF, kapitalą, net jei jos teisiškai įsteigtos kaip akcinės bendrovės (pvz., Europos investicijų bankas);

e)

nacionalinių centrinių bankų suteikti ECB finansiniai ištekliai;

f)

į finansines ir nefinansines kvazibendroves investuotas kapitalas. Šių investicijų suma atitinka naujų investicijų (pinigais ar natūra) sumą, atėmus visą išimtą kapitalą;

g)

vienetų nerezidentų finansiniai reikalavimai menamiems vienetams rezidentams ir atvirkščiai.

Nuosavybės priemonių sandorių vertės nustatymas

5.155.

Naujos akcijos į sąskaitas įrašomos išleidimo verte – t. y. nominaliosios vertės ir emisijos priemokos suma.

5.156.

Apyvartoje esančių akcijų sandoriai į sąskaitas įrašomi sandorių verte. Jei sandorio vertė nežinoma, ji nustatoma apytiksliai pagal biržos kotiruotę arba rinkos kainą (biržinių akcijų atveju) ir pagal lygiavertę rinkos vertę (nebiržinių akcijų atveju).

5.157.

Akcijų, kurių dividendai mokami naujomis akcijomis, vertė atitinka emitento siūlomų dividendų vertę.

5.158.

Premijinių akcijų emisijos į sąskaitas neįrašomos. Vis dėlto kai kuriais atvejais, kai dėl premijinių akcijų emisijos pasikeičia visa bendrovės akcijų rinkos vertės, rinkos vertės pokytis įrašomas į perkainojimo sąskaitą.

5.159.

Nuosavybės priemonių sandorių (F.51) vertė – savininkų bendrovėms ar kvazidendrovėms pervestų lėšų suma. Kai kuriais atvejais lėšos gali būti pervestos bendrovei ar kvazibendrovei prisiimant įsipareigojimus.

Investicinių fondų akcijų ar vienetų sandoriai (F.52)

5.160.

Apibrėžtis. Investicinių fondų akcijomis vadinamos akcijomis, jei jas išleidęs investicinis fondas yra įsteigtas kaip bendrovė. Jei fondas yra įsteigtas kaip fondas (angl. trust), jos vadinamos vienetais. Investiciniai fondai – kolektyvinio investavimo įmonės, kuriose investuotojai laiko lėšas, kad galėtų jas bendrai investuoti į finansinį ir (arba) nefinansinį turtą.

5.161.

Investiciniai fondai taip pat vadinami savitarpio fondais, patikos fondais, kolektyvinio investavimo į pervedamuosius vertybinius popierius bendrovėmis ir pan. (angl. mutual funds, unit trusts, investment trusts, UCITS); jie gali būti atvirojo tipo, pusiau atvirojo tipo ir uždarojo tipo.

5.162.

Investicinių fondų akcijos gali būti biržinės ar nebiržinės akcijos. Nebiržinės akcijos paprastai išperkamos pareikalavus jų dalį finansų bendrovės nuosavose lėšose atitinkančia verte. Šios nuosavos lėšos nuolat perkainojamos pagal įvairių jas sudarančių dedamųjų rinkos kainas.

5.163.

Investicinių fondų akcijos skirstomos į:

 

pinigų rinkos fondų (PRF) akcijas ar vienetus (F.521) ir

 

ne PRF investicinių fondų akcijas / vienetus (F.522).

PRF akcijos ar vienetai (F.521)

5.164.

Apibrėžtis. PRF akcijas ar vienetus išleidžia PRF. PRF akcijos ar vienetai gali būti perleidžiami ir jie dažnai laikomi indėlių pakaitalais.

Ne PRF investicinių fondų akcijos / vienetai (F.522)

5.165.

Apibrėžtis. Kitos investicinių fondų akcijos ar vienetai, išskyrus PRF akcijas ar vienetus, atitinkantys reikalavimą dėl investicinio fondo, išskyrus PRF, vertės dalies. Šiuos akcijų ir vienetų tipus išleidžia investiciniai fondai.

5.166.

Kitos nebiržinės investicinių fondų akcijos (vienetai), išskyrus PRF akcijas (vienetus), paprastai išperkami pareikalavus jų dalį finansų bendrovės nuosavose lėšose atitinkančia verte. Tokios nuosavos lėšos nuolat perkainojamos pagal įvairių jas sudarančių dedamųjų rinkos kainas.

Investicinių fondų akcijų (vienetų) sandorių vertės nustatymas

5.167.

Grynųjų įmokų į fondą vertė sudaro dalį investicinių fondų akcijų (vienetų) sandorių vertės.

Draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos (F.6)

5.168.

Draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos skirstomos į šešias subkategorijas:

a)

ne gyvybės draudimo techniniai atidėjiniai (F.61);

b)

gyvybės draudimo ir anuiteto įsipareigojimai / teisės (F.62)

c)

pensiniai įsipareigojimai / teisės (F.63);

d)

pensijų fondų reikalavimai pensijų valdytojams (F.64);

e)

nepensiniai įsipareigojimai / teisės (F65) ir

f)

standartinių garantijų atidėjiniai (F.66).

Ne gyvybės draudimo techniniai atidėjiniai (F.61)

5.169.

Apibrėžtis. Ne gyvybės draudimo techniniai atidėjiniai yra ne gyvybės draudėjų finansiniai reikalavimai ne gyvybės draudimo bendrovėms dėl perkeltų įmokų ir pateiktų išmokų reikalavimų.

5.170.

Ne gyvybės draudimo techninių atidėjinių perkeltomis išmokoms ir pateiktiems išmokų reikalavimams sandoriai yra susiję su įvairia rizika, pvz., nelaimingų atsitikimų, ligos ar gaisro, ir su perdraudimu.

5.171.

Perkeltomis įmokomis vadinamos sumokėtos, bet dar neuždirbtos įmokos. Įmokos paprastai mokamos draudžiamojo laikotarpio pradžioje. Remiantis kaupiamuoju principu, įmokos uždirbamos per visą draudžiamąjį laikotarpį, taigi pradinis mokėjimas yra išankstinis arba avansinis.

5.172.

Numatomi išmokų reikalavimai – mokėtinos, bet dar nesumokėtos išmokos, įskaitant tuos atvejus, kai suma ginčijama arba jei įvykis, dėl kurio pateiktas išmokos reikalavimas, jau įvyko, tačiau apie jį dar nepranešta. Mokėtinos, bet dar nesumokėtos išmokos atitinka numatomų draudimo išmokų atidėjinius – sumas, kurias draudimo bendrovės numato sumokėti dėl jau įvykusių draudžiamųjų įvykių.

5.173.

Draudikai gali sudaryti ir kitus techninius atidėjinius, pvz., nuostolių svyravimo išlyginimo techninius atidėjinius. Šie atidėjiniai priskiriami įsipareigojimams ir atitiktiniam turtui tik jei įvyko įvykis, dėl kurio prisiimtas įsipareigojimas. Kitais atvejais nuostolių svyravimo išlyginimo techniniai atidėjiniai yra draudiko vidaus apskaitos įrašai, atitinkantys santaupas, skirtas įvairiems nenumatytiems įvykiams padengti; jie neatitinka esamų draudėjų išmokų reikalavimų.

Gyvybės draudimo ir anuiteto įsipareigojimai / teisės (F.62)

5.174.

Apibrėžtis. Gyvybės draudimo ir anuiteto įsipareigojimai / teisės – gyvybės draudėjų ir anuiteto gavėjų finansiniai reikalavimai gyvybės draudimo bendrovėms.

5.175.

Gyvybės draudimo ir anuiteto teisės / įsipareigojimai naudojami sumokant išmokas draudėjams pasibaigus draudimo liudijimo galiojimo laikotarpiui arba išmokų gavėjams mirus draudėjui, todėl jie laikomos atskirai nuo akcininkų lėšų. Anuiteto pavidalo atidėjiniai grindžiami įsipareigojimų, pagal kuriuos gavėjai visą gyvenimą turi gauti pajamas, esamos vertės aktuariniu apskaičiavimu.

5.176.

Gyvybės draudimo ir anuiteto įsipareigojimų / teisių sandoriai pateikiami grynaisiais dydžiais (padidėjimas atėmus sumažėjimą).

5.177.

Finansinių sandorių atžvilgiu padidėjimas yra:

a)

faktinės įmokos, uždirbtos per einamąjį ataskaitinį laikotarpį, ir

b)

įmokų priedai, atitinkantys pajamas, gautas iš draudėjams priskirtų išmokų investavimo, atėmus mokėjimus už paslaugas.

5.178.

Sumažėjimas yra:

a)

kaupiamojo draudimo ir panašius draudimo liudijimus turintiems draudėjams mokėtinos sumos ir

b)

pagal nesuėjus terminui nutrauktus draudimo liudijimus mokėtinos sumos.

5.179.

Jei bendrovė sudaro kolektyvinio draudimo sutartį savo samdomųjų darbuotojų vardu, išmokų gavėjas yra ne darbdavys, o samdomasis darbuotojas, nes jis laikomas draudėju.

Pensiniai įsipareigojimai / teisės (F.63)

5.180.

Apibrėžtis. Pensiniai įsipareigojimai / teisės yra esamų ir buvusių samdomųjų darbuotojų finansiniai reikalavimai:

a)

darbdaviams;

b)

darbdavių nurodytai sistemai, skirtai pensijoms mokėti pagal darbdavio ir samdomojo darbuotojo susitarimą dėl atlyginimo, arba

c)

draudikui.

5.181.

Pensinių įsipareigojimų / teisių sandoriai pateikiami grynaisiais dydžiais (padidėjimas atėmus sumažėjimą) ir juos reikėtų atskirti nuo pensijų fondų investuotų lėšų nominaliojo vertės padidėjimo ar sumažėjimo.

5.182.

Padidėjimas pagal finansinius sandorius yra:

a)

faktinės įmokos pensijų sistemoms, kurias moka išmokų reikalavimus sistemai galintys pateikti samdomieji darbuotojai, darbdaviai, savarankiškai dirbantys asmenys ar kiti instituciniai vienetai asmenų arba namų ūkių vardu, uždirbtos per einamąjį ataskaitinį laikotarpį, ir

b)

papildomos įmokos, atitinkančios pajamas, gautas iš dalyvaujantiems namų ūkiams priskirtų pensinių įsipareigojimų / teisių investavimo, atėmus mokėjimus už sistemos valdymo paslaugas tą laikotarpį.

5.183.

Sumažėjimas yra:

a)

socialinės išmokos, lygios sumoms, reguliarių mokėjimų ar kitų išmokų pavidalu mokėtinoms į pensiją išėjusiems asmenims arba jų išlaikomiems asmenims, ir

b)

vienkartinės socialinės išmokos, išmokamos į pensiją išėjusiems asmenims.

Sąlyginiai pensiniai įsipareigojimai / teisės

5.184.

Pensinių įsipareigojimų / teisių kategorijai nepriskiriami sąlyginiai pensiniai įsipareigojimai / teisės, nustatyti institucinių vienetų, priskiriamų nekaupiamosios valdžios sektoriaus nustatyto dydžio išmokų darbdavių pensijų sistemoms arba socialinės apsaugos pensijų fondams. Jų sandoriai nėra visapusiškai įrašomi į sistemą, o kiti srautai ir likučiai nėra įrašomi į pagrindines sąskaitas – jie pateikiami papildomose pensinių įsipareigojimų / teisių socialinio draudimo srityje, susikaupusių įrašymo dieną, lentelėse. Sąlyginiai pensiniai įsipareigojimai / teisės nepriskiriami valdžios sektoriaus, krašto (regiono) valdžios, vietos valdžios ar socialinės apsaugos fondų subsektorių įsipareigojimams, be to, jie nėra būsimų gavėjų finansinis turtas.

Pensijų fondų reikalavimai pensijų valdytojams (F.64)

5.185.

Darbdavys gali pavesti trečiajai šaliai prižiūrėti savo samdomųjų darbuotojų pensijų fondus. Jei darbdavys ir toliau nustato pensijų sistemų sąlygas, prisiima atsakomybę už finansavimo trūkumą ir turi teisę pasilikti perteklių, jis laikomas pensijų valdytoju, o pensijų valdytojo vadovaujamas vienetas vadinamas pensijų administravimo vienetu. Jei pagal susitarimą tarp darbdavių ir trečiosios šalies darbdavys perleidžia riziką ir atsakomybę dėl finansavimo trūkumo trečiajai šaliai, kuriai už tai perduodama teisė pasilikti perteklių, trečioji šalis laikoma pensijų valdytoju ir pensijų administravimo vienetu.

5.186.

Jei pensijų valdytojas nėra pensijų administravimo vienetas ir pensijų fondui susikaupusi suma yra mažesnė nei įsipareigojimų / teisių padidėjimas, į sąskaitas įrašomas pensijų fondų reikalavimas pensijų valdytojui. Kai pensijų fondui susikaupianti suma viršija teisių padidėjimą, pensijų fondas turi sumokėti tam tikrą sumą pensijų valdytojui.

Nepensiniai įsipareigojimai / teisės (F.65)

5.187.

Jei grynųjų įmokų yra daugiau nei išmokų, draudimo sistemos įsipareigojimai gavėjams padidėja. Šis straipsnis į sąskaitas įrašomas kaip pajamų panaudojimo sąskaitos koregavimas. Kadangi tai yra įsipareigojimo padidėjimas, jis taip pat įrašomas į finansinę sąskaitą. Šis straipsnis yra retas ir dėl praktinių priežasčių šių nepensinių įsipareigojimų / teisių pokyčiai gali būti įrašomi kartu su pensijų pokyčiais.

Standartinių garantijų atidėjiniai (F.66)

5.188.

Apibrėžtis. Standartinių garantijų atidėjiniai – finansiniai reikalavimai, kuriuos standartinių garantijų gavėjai kelia šias garantijas teikiantiems instituciniams vienetams.

5.189.

Atidėjiniai, susiję su standartinėmis garantijomis, yra iš anksto sumokėti grynieji mokesčiai ir atidėjiniai nepadengtiems reikalavimams pagal standartines garantijas. Kaip ir atidėjinių iš anksto apmokėtoms draudimo įmokoms ir atsargoms atveju, į standartinių garantijų atidėjinius taip pat įrašomi perkelti mokesčiai (įmokos) ir dar nepadengti reikalavimai (išmokos).

5.190.

Standartinės garantijos – garantijos, kurių išleidžiama daug, paprastai palyginti nedidelėms sumoms ir vienodomis sąlygomis. Šiuos susitarimus sudaro trys šalys – skolininkas, skolintojas ir garantas. Sutartį su garantu dėl kompensacijos skolintojui skolininko įsipareigojimų neįvykdymo atveju gali sudaryti tiek skolininkas, tiek skolintojas. Standartinių garantijų pavydžiai – eksporto kredito garantijos ar studentų paskolų garantijos.

5.191.

Nustatyti konkretaus gavėjo įsipareigojimų neįvykdymo tikimybės neįmanoma, tačiau paprastai apytikriai įvertinama, kiek panašių skolininkų grupės vienetų gali neįvykdyti savo įsipareigojimų. Labai panašiai kaip ir ne gyvybės draudimo atveju, komercinėmis sąlygomis veikiantis garantas tikisi, kad visi sumokėti mokesčiai, iš jų gautos nuosavybės pajamos ir atidėjiniai bus panaudoti numatomiems įsipareigojimų neįvykdymo atvejams ir susijusioms sąnaudoms padengti, ir liks pelno. Todėl šios standartinės garantijos vertinamos panašiai kaip ne gyvybės draudimas.

5.192.

Standartinėms garantijoms priskiriamos įvairių finansinių priemonių, pvz., indėlių, skolos vertybinių popierių, paskolų ir prekybos kreditų, garantijos. Paprastai jas teikia finansų bendrovės, įskaitant draudimo bendroves, bet jomis neapsiribojant; taip pat jas gali teikti valdžios sektorius.

5.193.

Standartines garantijas siūlantis institucinis vienetas taiko tam tikrus mokesčius ir prisiima įsipareigojimą pareikalavus padengti įsipareigojimą garantija. Įsipareigojimų vertė garanto sąskaitose lygi numatomų reikalavimų pagal suteiktas garantijas esamai vertei, atėmus sumas, kurias garantas numato susigrąžinti iš įsipareigojimų nevykdančių skolininkų. Šis įsipareigojimas vadinamas standartinių garantijų atidėjiniu.

5.194.

Garantija gali galioti keletą metų. Mokestis gali būti mokamas kasmet arba iš anksto. Iš esmės šis mokestis atitinka visus kiekvienais garantijos galiojimo metais uždirbtus mokėjimus, o įsipareigojimas laikui bėgant turėtų mažėti (darant prielaidą, kad skolininkas sumą grąžina dalimis). Todėl standartinės garantijos į sąskaitas įrašomos taip pat kaip anuitetas, sumokėjus mokestį ir mažėjant būsimam įsipareigojimui.

5.195.

Pagal standartinių garantijų sistemas suteikiama daug tokio pat tipo garantijų, nors nebūtinai visos jų galioja vienodą laikotarpį ar prasideda arba baigiasi tą pačią dieną.

5.196.

Grynieji mokesčiai apskaičiuojami kaip gautinų mokesčių ir mokesčių priedų (lygių mokestį už garantiją mokančiam vienetui priskirtinoms nuosavybės pajamoms) suma, atėmus administracines ir pan. sąnaudas. Šiuos grynuosius mokesčius gali mokėti bet koks ekonomikos sektorius, o jų gavėjas yra sektorius, kuriam priskiriamas garantas. Garantas turi padengti reikalavimus pagal standartinių garantijų sistemas, o šias lėšas gauna finansinės priemonės, kuriai suteikta garantija, skolintojas, neatsižvelgiant į tai, ar garantijos mokestį mokėjo skolintojas, ar skolininkas. Atitinkami finansiniai sandoriai yra susiję su skirtumu tarp naujų garantijų mokesčių ir reikalavimų pagal esamas garantijas.

Standartinės garantijos ir vienkartinės garantijos

5.197.

Standartinės garantijos skiriasi nuo vienkartinių garantijų pagal du kriterijus:

a)

standartinėms garantijoms būdingi dažni, pakartotiniai, panašių bruožų sandoriai ir rizikos mažinimas ir

b)

garantai pagal turimus statistinius duomenis gali apytikriai įvertinti vidutinį nuostolį.

Vienkartinės garantijos yra atskiros ir garantai negali patikimai įvertinti reikalavimų riziką. Vienkartinių garantijų suteikimas laikomas išimtiniu atveju ir į sistemą neįrašomas. Išimtis taikoma kai kurioms valdžios sektoriams teikiamoms garantijoms, plačiau apibūdintoms 20 skyriuje.

Išvestinės finansinės priemonės ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai (F.7)

5.198.

Išvestinės finansinės priemonės ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai skirstomi į dvi subkategorijas:

a)

išvestinių finansinių priemonių sandoriai (F.71) ir

b)

samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandorių sandoriai (F.72).

Išvestinių finansinių priemonių sandoriai (F.71)

5.199.

Apibrėžtis. Išvestinės finansinės priemonės yra finansinės priemonės, susietos su konkrečia finansine priemone, rodikliu ar žaliava, pagal kurias finansų rinkose galima atskirai prekiauti konkrečia finansų rizika. Išvestinės finansinės priemonės atitinka šiuos kriterijus:

a)

jos susietos su finansiniu arba nefinansiniu turtu, turto grupe ar indeksu;

b)

jos gali būti perleidžiamos arba atsveriamos kitu sandoriu rinkoje ir

c)

iš anksto nesuteikiama pagrindinė suma, kurią reikėtų grąžinti.

5.200.

Išvestinės finansinės priemonės naudojamos įvairiais tikslais, taip pat rizikai valdyti ir nuo jos draustis, finansiniam rinkų arbitražui, spekuliavimui ir samdomųjų darbuotojų atlyginimams. Išvestinėmis finansinėmis priemonėmis sandorių šalys gali parduoti konkrečią finansinę riziką (pvz., palūkanų normos riziką, valiutų, nuosavybės priemonių ir žaliavų kainų riziką, kredito riziką ir kt.) kitiems vienetams, kurie nori prisiimti tą riziką; paprastai tai daroma neparduodant pradinio turto. Todėl išvestinės finansinės priemonės vadinamos antriniu turtu.

5.201.

Išvestinės finansinės priemonės vertė nustatoma pagal pagrindinio turto kainą, vadinamą atskaitos kaina. Atskaitos kaina gali būti susijusi su finansiniu ar nefinansiniu turtu, palūkanų norma, valiutos keitimo kursu, kita išvestine priemone arba dviejų kainų skirtumu. Išvestinės priemonės sutartis taip pat gali būti susijusi su indeksu, kainų krepšeliu ar kitais elementais, pvz., prekyba apyvartiniais taršos leidimais ar oro sąlygomis.

5.202.

Išvestines finansines priemones galima klasifikuoti pagal priemonės tipą kaip pasirinkimo sandorius, išankstinius sandorius ir kredito išvestines priemones, arba pagal rinkos riziką kaip apsikeitimo valiuta sandorius, palūkanų normos apsikeitimo sandorius ir kt.

Pasirinkimo sandoriai

5.203.

Apibrėžtis. Pasirinkimo sandoriai yra sutartys, kuriomis jų turėtojams suteikiama teisė (ne prievolė) pirkti iš pasirinkimo sandorio emitento ar parduoti pasirinkimo sandorio emitentui turtą iš anksto nustatyta kaina per numatytą laikotarpį arba numatytą dieną.

Teisė pirkti vadinama pirkimo pasirinkimo sandoriu, o teisė parduoti – pardavimo pasirinkimo sandoriu.

5.204.

Pasirinkimo sandorio pirkėjas moka premiją (pasirinkimo sandorio kainą) už pasirinkimo sandorio pardavėjo įsipareigojimą parduoti arba įsigyti nustatytą pagrindinio turto kiekį susitarta kaina. Ši premija yra pasirinkimo sandorio turėtojo finansinis turtas ir pasirinkimo sandorio pardavėjo įsipareigojimas. Galima manyti, kad į premiją įtrauktas mokėjimas už paslaugą, kurį į sąskaitas reikia įrašyti atskirai. Vis dėlto jei išsamių duomenų nėra, šiam mokėjimui už paslaugą nustatyti nereikėtų pernelyg remtis prielaidomis.

5.205.

Varantai yra tam tikros rūšies pasirinkimo sandoriai. Jais turėtojui suteikiama teisė (tačiau ne prievolė) tam tikram laikotarpiui ir pagal nustatytas sąlygas iš varantų emitento įsigyti tam tikrą kiekį akcijų arba obligacijų. Taip pat gali būti sudaromi valiutos varantai, pagrįsti vienos valiutos suma, būtina kitai valiutai įsigyti; su trečiosiomis valiutomis siejami tarpusavio valiutų varantai ir indeksų, krepšelių ir žaliavų varantai.

5.206.

Varantą galima atskirti nuo skolos vertybinio popieriaus ir prekiauti juo atskirai. Todėl iš esmės į sąskaitas įrašomos dvi atskiros finansinės priemonės – varantas kaip išvestinė finansinė priemonė ir obligacija kaip skolos vertybinis popierius. Varantai su įterptosiomis išvestinėmis finansinėmis priemonėmis skirstomi pagal jų pirminius bruožus.

Išankstiniai sandoriai

5.207.

Apibrėžtis. Išankstiniai sandoriai yra finansinės sutartys, pagal kurias dvi šalys susitaria tam tikrą dieną keistis nustatytu tam tikro turto kiekiu susitarta kaina (iš anksto nustatyta kaina).

5.208.

Ateities sandoriai yra išankstiniai sandoriai, kuriais prekiaujama organizuotose biržose. Ateities ir kiti išankstiniai sandoriai paprastai, bet ne visada, sudaromi ne suteikiant kitai šaliai pagrindinį turtą, o sumokant pinigais ar pateikiant kitą finansinį turtą, todėl jų vertė nustatoma atskirai nuo pagrindinio turto ir jais prekiaujama taip pat atskirai. Dažni išankstinio pobūdžio sandoriai – apsikeitimo sandoriai ir išankstiniai palūkanų normų sandoriai (angl. FRA).

Pasirinkimo sandorių ir išankstinių sandorių skirtumai

5.209.

Pasirinkimo sandorius nuo išankstinių sandorių galima atskirti pagal šiuos aspektus:

a)

sudarant išankstinį sandorį paprastai nemokama iš anksto ir išvestinių priemonių sutarčių pradinė vertė yra nulis; sudarant pasirinkimo sandorį sumokama priemoka ir sutarties pradinė vertė prilyginama priemokos vertei;

b)

kadangi rinkos kainos, palūkanų normos ar valiutos keitimo kursai išankstinio sandorio galiojimo metu gali keistis, vienai šaliai sutartis gali būti teigiamos vertės (turtas), kitai – atitinkamos neigiamos vertės (įsipareigojimas). Šios šalių pozicijos gali keistis vietomis, priklausomai nuo pagrindinio turto rinkos pokyčių sutartyje iš anksto nustatytos kainos atžvilgiu. Dėl šio bruožo nepraktiška turto sandorius ir įsipareigojimų sandorius nurodyti atskirai. Todėl, kitaip nei kitų finansinių priemonių atveju, išankstinių sandorių sandoriai paprastai įrašomi grynąja verte visam turtui ir įsipareigojimams. Pasirinkimo sandorių atveju pirkėjas visada yra kreditorius, o pardavėjas – debitorius;

c)

suėjus terminui išankstinį sandorį privaloma išpirkti, o dėl pasirinkimo sandorio išpirkimo sprendžia pasirinkimo sandorio pirkėjas. Kai kurie pasirinkimo sandoriai išperkami automatiškai, kai suėjus terminui jų vertė yra teigiama.

Apsikeitimo sandoriai

5.210.

Apibrėžtis. Apsikeitimo sandoriai yra dviejų šalių sutartiniai susitarimai tam tikrą laikotarpį ir vadovaujantis tam tikromis iš anksto nustatytomis taisyklėmis keistis mokėjimų srautais pagal susitartą menamą pagrindinę sumą. Dažniausiai sudaromi palūkanų normų apsikeitimo sandoriai, užsienio valiutos apsikeitimo sandoriai ir valiutos apsikeitimo sandoriai.

5.211.

Sudarant palūkanų normos apsikeitimo sandorius apsikeičiama menamos pagrindinės sumos, kuria nesikeičiama, skirtingo pobūdžio palūkanų mokėjimais. Pavyzdžiui, apsikeičiama fiksuotomis, kintamomis ir tam tikra valiuta išreikštomis palūkanų normomis. Tokie sandoriai paprastai padengiami grynaisiais pinigų mokėjimais, kurie lygūs susitartai menamai pagrindinei sumai pritaikytam sutartyje nurodytų dviejų palūkanų normų esamam skirtumui.

5.212.

Užsienio valiutos apsikeitimo sandoriai yra užsienio valiutų sandoriai, taikant sutartyje nustatytą keitimo kursą.

5.213.

Pagal valiutos apsikeitimo sandorius keičiamasi pinigų srautais, susijusiais su palūkanų mokėjimais, ir sutarties galiojimo pabaigoje – pagrindinėmis sumomis pagal susitartą keitimo kursą.

Išankstiniai palūkanų normų sandoriai (angl. FRA)

5.214.

Apibrėžtis. FRA yra sutartiniai susitarimai, pagal kuriuos dvi šalys, siekdamos apsisaugoti nuo palūkanų normų pokyčių, susitaria dėl nustatytą dieną mokėtinos palūkanų sumos, susijusios su menama pagrindine suma, kuria nesikeičiama. FRA padengiami grynaisiais pinigų mokėjimais, panašiai kaip palūkanų normų apsikeitimo sandorių atveju. Mokėjimai yra susiję su išankstiniame palūkanų normų sandoryje nurodytos ir mokėjimo metu rinkoje vyraujančios palūkanų normų skirtumu.

Kredito išvestinės finansinės priemonės

5.215.

Apibrėžtis. Kredito išvestinės finansinės priemonės – išvestinės finansinės priemonės, kurių pagrindinė paskirtis yra prekiauti kredito rizika.

Kredito išvestinės finansinės priemonės skirtos prekiauti paskolų ir vertybinių popierių įsipareigojimų neįvykdymo rizika. Kredito išvestinės finansinės priemonės gali būti tiek išankstinių, tiek pasirinkimo sandorių sutarčių formos, ir, kaip ir kitos išvestinės finansinės priemonės, dažnai sudaromos pagal standartinius teisinius susitarimus, kuriuos taikant lengviau atlikti rinkos vertinimą. Rizikos pardavėjas, perkantis apsaugos priemones, perduoda kredito riziką rizikos pirkėjui, parduodančiam apsaugos priemones, už tam tikrą įmoką.

5.216.

Jei įsipareigojimai neįvykdomi, rizikos pirkėjas sumoka pinigus rizikos pardavėjui. Įsipareigojimai dėl kredito išvestinės finansinės priemonės taip pat gali būti padengti pateikiant įsipareigojimų nevykdančio vieneto skolos vertybinius popierius.

5.217.

Kredito išvestinės finansinės priemonės gali būti įvairių rūšių: kredito įsipareigojimų neįvykdymo pasirinkimo sandoriai, kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandoriai (angl. CDS) ir apsikeitimo grąžomis sandoriai. CDS indeksas kaip prekiaujamųjų kredito išvestinių priemonių indeksas atitinka CDS įmokų pokyčius.

Kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandoriai

5.218.

Apibrėžtis. Kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandoriai (angl. CDS) yra kredito draudimo sutartys. Jais siekiama padengti kreditoriaus (CDS pirkėjo) nuostolius:

a)

jei kredito įvykis yra susijęs ne su konkrečiu skolos vertybiniu popieriumi ar paskola, o su orientaciniu vienetu. Tam vienetui įtakos turintis kredito įvykis gali būti įsipareigojimų neįvykdymas arba mokėjimo už bet kokį (reikalavimus atitinkantį) įsipareigojimą neįvykdymas, jei tas mokėjimas atliktinas, pvz., skolos restruktūrizavimo, sutarties nuostatų neįvykdymo ir pan. atvejais;

b)

jei neįvykdomas įsipareigojimas dėl konkrečios skolinimo priemonės, paprastai skolos vertybinių popierių ar paskolos. Kaip ir apsikeitimo sandorių atveju, CDS pirkėjas (rizikos pardavėjas) moka tam tikras įmokas CDS pardavėjui (rizikos pirkėjui).

5.219.

Jei įsipareigojimai dėl vieneto ar skolinimo priemonės vykdomi, rizikos pardavėjas toliau moka įmokas tol, kol galioja sutartis. Jei įsipareigojimai neįvykdomi, rizikos pirkėjas atlygina rizikos pardavėjui nuostolius, o rizikos pardavėjas nebemoka įmokų.

Išvestinėms finansinėms priemonėms nepriskirtos finansinės priemonės

5.220.

Išvestinėms finansinėms priemonėms nepriskiriama:

a)

pagrindinė priemonė, kuria pagrįsta išvestinė finansinė priemonė;

b)

struktūriniai skolos vertybiniai popieriai, kurie yra skolos vertybinių popierių (arba jų krepšelio) ir išvestinių finansinių priemonių (arba jų krepšelio) derinys, kai išvestinės finansinės priemonės neatskiriamos nuo skolos vertybinių popierių ir pradinė investuota pagrindinė suma yra didelė, palyginti su numatoma grąža už įterptąsias išvestines finansines priemones. Finansinės priemonės, kurias taikant investuojamos nedidelės (palyginti su galima grąža) pagrindinės sumos prisiimant visą riziką, priskiriamos išvestinėms finansinėms priemonėms. Finansinės priemonės, kurių skolos vertybinių popierių dedamąją ir išvestinių finansinių priemonių dedamąją galima atskirti, gali būti atskirtos viena nuo kitos ir suskirstytos į atitinkamas kategorijas;

c)

grąžinamos garantinės įmokos, susijusios su išvestinėmis finansinėmis priemonėmis, priskiriamos kitiems indėliams arba paskoloms, priklausomai nuo dalyvaujančių institucinių vienetų. Negrąžinamos garantinės įmokos, kuriomis mažinamos arba panaikinamos turto ar įsipareigojimų pozicijos, ir kurios gali atsirasti per sutarties galiojimo laikotarpį, laikomos mokėjimais pagal sutartis ir priskiriamos išvestinių finansinių priemonių sandoriams;

d)

antrinės priemonės, kurios yra neperleidžiamosios ir kurių negalima atsverti kitu sandoriu rinkoje, ir

e)

aukso apsikeitimo sandoriai, kurių pobūdis toks pat kaip vertybinių popierių atpirkimo sandorių.

Samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai (F.72)

5.221.

Apibrėžtis. Samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai yra susitarimai, sudaryti tam tikrą dieną, pagal kuriuos samdomasis darbuotojas turi teisę įsigyti tam tikrą darbdavio akcijų kiekį nustatyta kaina nustatytu laiku arba per tam tikrą laikotarpį nuo teisių įsigaliojimo dienos.

Vartojamos šios sąvokos:

 

susitarimo sudarymo diena vadinama teisių suteikimo diena (angl. grant date);

 

sutarta pirkimo kaina vadinama iš anksto nustatyta kaina (angl. strike price);

 

sutarta pirma įsigijimo diena vadinama teisių įsigaliojimo diena (angl. vesting date);

 

laikotarpis po teisių įsigaliojimo dienos, per kurį galima atlikti pirkimą, vadinamas teisių įgyvendinimo laikotarpiu (angl. exercise period).

5.222.

Samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandorių sandoriai į finansinę sąskaitą įrašomi kaip atlygio darbuotojams dalies, atitinkančios akcijų pasirinkimo sandorio vertę, atitiktinis sandoris. Pasirinkimo sandorio vertė paskirstoma per laikotarpį nuo teisių suteikimo dienos iki teisių įsigaliojimo dienos; jei išsamių duomenų nėra, juos galima įrašyti teisių įsigaliojimo dieną. Vėliau sandoriai į sąskaitas įrašomi teisių įgyvendinimo dieną arba, jei jais galima prekiauti ir iš tiesų prekiaujama, laikotarpiu nuo teisių įsigaliojimo dienos iki teisių įgyvendinimo laikotarpio pabaigos.

Išvestinių finansinių priemonių sandorių ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandorių sandoriai: vertės nustatymas

5.223.

Vykdant antrinę prekybą pasirinkimo sandoriais ir norint likviduoti pasirinkimo sandorius iki nustatyto termino, sudaromi finansiniai sandoriai. Pasirinkimo sandorio galiojimo metu jis gali būti įvykdomas arba neįvykdomas. Jei pasirinkimo sandoris įvykdomas, pasirinkimo sandorio pardavėjas gali sumokėti to sandorio turėtojui skirtumą tarp pagrindinio turto vyraujančios rinkos kainos ir iš anksto nustatytos kainos, arba į sąskaitas įrašomas pagrindinis finansinis arba nefinansinis turtas gali būti įsigytas ar parduotas vyraujančia rinkos kaina ir atitiktinis mokėjimas tarp pasirinkimo sandorio turėtojo ir to sandorio pardavėjo būtų lygus iš anksto nustatytai kainai. Pagrindinio turto vyraujančios rinkos kainos ir iš anksto nustatytos kainos skirtumas abiem atvejais lygus pasirinkimo sandorio likvidavimo vertei – pasirinkimo sandorio vertei paskutinę sutarties galiojimo dieną. Jei pasirinkimo sandoris neįvykdomas, jokie sandoriai nevykdomi. Vis dėlto pasirinkimo sandorio pardavėjo turto vertė padidėja, o turėtojo – sumažėja (abiem atvejais sutarties sudarymo metu sumokėtos įmokos dydžiu) ir šie pokyčiai turi būti įrašomi į perkainojimo sąskaitą.

5.224.

Į sąskaitas turi būti įrašomi su išvestinėmis finansinėmis priemonėmis susiję sutarčių pirkimo ar pardavimo sandoriai ir atlikti mokėjimai grynąja verte. Taip pat gali reikėti įrašyti sandorius, susijusius su išvestinių finansinių sutarčių sudarymu. Vis dėlto daugeliu atveju dvi šalys sudaro išvestinių finansinių priemonių sutartis, neatlikdamos jokių mokėjimų viena kitai; tokiais atvejais sutarties sudarymo sandorio vertė yra lygi nuliui ir į finansines sąskaitas sandoris neįrašomas.

5.225.

Tiesioginiai komisiniai, sumokėti brokeriams ar tarpininkams už pasirinkimo, ateities ar apsikeitimo sandorių ir kitų išvestinių priemonių sutarčių tvarkymą, arba iš jų gauti, įrašomi į atitinkamas sąskaitas kaip mokėjimai už paslaugas. Laikoma, kad apsikeičiančios šalys neteikia paslaugų viena kitai, o mokėjimai trečiajai šaliai už apsikeitimo sandorio tvarkymą priskiriami mokėjimams už paslaugas. Jei pagal apsikeitimo sandorį keičiamasi pagrindinėmis sumomis, atitinkami srautai turi būti įrašomi į sąskaitas kaip pagrindinės priemonės sandoriai; kitų mokėjimų srautai turi būti įrašomi į išvestinių finansinių priemonių ir samdomųjų darbuotojų pasirinkimo sandorių kategoriją (F.7). Nors iš esmės galima manyti, kad į pasirinkimo sandorio pardavėjui sumokėtą įmoką mokėjimas už paslaugą įtrauktas, praktiškai paprastai jo neįmanoma išskirti. Todėl visa kaina turi būti įrašoma į pirkėjo sąskaitas kaip finansinio turto įsigijimas, o pardavėjo – kaip įsipareigojimo prisiėmimas.

5.226.

Jei pagal sutartis pagrindinėmis sumomis nesikeičiama, jų sudarymo metu sandoris į sąskaitas neįrašomas. Abiem atvejais manoma, kad tuo momentu sukuriama išvestinė finansinė priemonė, kurios pradinė vertė yra lygi nuliui. Vėliau apsikeitimo sandorio vertė gali būti lygi vienam iš šių dydžių:

a)

pagrindinių sumų atveju – apsikeistinų sumų tikėtinos būsimos rinkos vertės ir sutartyje numatytų sumų skirtumo dabartinei rinkos vertei ir

b)

kitų mokėjimų atveju – sutartyje numatytų būsimų srautų dabartinei rinkos vertei.

5.227.

Išvestinės finansinės priemonės vertės pokyčiai įrašomi į perkainojimo sąskaitą.

5.228.

Paskesnį apsikeitimą pagrindine suma reglamentuoja apsikeitimo sutarties sąlygos, pagal kurias finansiniu turtu taip pat gali būti keičiamasi kita nei tuo metu rinkoje vyraujanti to turto kaina. Atitiktinis apsikeitimo sandorio šalių mokėjimas yra tas, kuris nurodomas sutartyje. Rinkos ir sutarties kainų skirtumas lygus turto ar įsipareigojimo likvidavimo vertei nustatytą dieną ir įrašomas į išvestinių finansinių priemonių sandorių ir sandorių samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriais kategoriją (F.7). Iš viso išvestinių finansinių priemonių sandorių ir sandorių, susijusių su samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriais, vertė turi atitikti visą vertės padidėjimą ar sumažėjimą per apsikeitimo sandorio galiojimo laikotarpį. Šiems sandoriams taikomi tokie pat principai, kaip ir įgyvendinamiems pasirinkimo sandoriams.

5.229.

Institucinio vieneto apsikeitimo sandoris arba išankstinis palūkanų normų sandoris į sąskaitas įrašomas turto pusės išvestinėms finansinėms priemonėms ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriams skirtame straipsnyje, jei turto grynoji vertė teigiama. Jei apsikeitimo sandorio grynoji vertė yra neigiama, jis paprastai taip pat įrašomas turto pusėje, kad nesikartotų turto ir įsipareigojimų skiltyse. Atitinkamai neigiamos vertės grynieji mokėjimai didina grynąją vertę.

Kitos gautinos / mokėtinos sumos (F.8)

5.230.

Apibrėžtis. Kitos gautinos / mokėtinos sumos – finansinis turtas ir įsipareigojimai, atsirandantys kaip finansinių ar nefinansinių sandorių atitikmenys tais atvejais, kai sandorių sudarymo ir atitinkamų mokėjimų laikas skiriasi.

5.231.

Kitoms gautinoms / mokėtinoms sumoms priskiriami finansinių reikalavimų, susijusių su išankstiniu ar pavėluotu mokėjimu už prekių ar paslaugų sandorius, paskirstomuosius sandorius ar antrinės rinkos finansinius sandorius, sandoriai.

5.232.

Finansiniai sandoriai, priskiriami kitų gautinų / mokėtinų sumų sandoriams:

a)

prekybos kreditų ir išankstinių mokėjimų sandoriai (F.81) ir

b)

kitos gautinos / mokėtinos sumos, išskyrus prekybos kreditų ir išankstinių mokėjimų sandorius (F.89).

Prekybos kreditų ir išankstinių mokėjimų sandoriai (F.81)

5.233.

Apibrėžtis. Prekybos kreditai ir išankstiniai mokėjimai yra finansiniai reikalavimai, atsirandantys prekių tiekėjams ar paslaugų teikėjams suteikiant tiesioginius kreditus klientams, iš anksto mokant už nepabaigtus ar nepradėtus darbus, arba klientams iš anksto mokant už dar nepristatytas prekes ar nesuteiktas paslaugas.

5.234.

Prekybos kreditai suteikiami arba išankstiniai mokėjimai atliekami, kai už prekes ar paslaugas sumokama ne tada, kai perleidžiamos prekės nuosavybės teisės ar suteikiama paslauga. Jei mokėjimas atliekamas prieš pasikeičiant nuosavybės teisėms, jis vadinamas išankstiniu.

5.235.

Susikaupę, bet dar neišmokėti NAFTAP mokėjimai įrašomi prie atitinkamos finansinės priemonės, paprastai palūkanų, o išankstiniai draudimo įmokų mokėjimai įrašomi į draudimo techninių atidėjinių sandorius (F.61); abiem šiais atvejais sandoriai nepriskiriami prekybos kreditams ir išankstiniams mokėjimams.

5.236.

Prekybos kreditų ir išankstinių mokėjimų subkategorijai priskiriami:

a)

finansiniai reikalavimai, susiję su prekių pristatymu ar paslaugų suteikimu, jei mokėjimas neatliktas;

b)

prekybos kreditai, kuriuos priima faktoringo bendrovės, išskyrus kai jie laikomi paskola;

c)

per tam tikrą laikotarpį susikaupusios pastatų nuomos įmokos ir

d)

delspinigiai dėl mokėjimų už prekes ar paslaugas, jei jie nėra patvirtinti paskola.

5.237.

Prekybos kreditus reikia atskirti nuo prekybos finansavimo prekybiniais vekseliais ir trečiųjų šalių kreditų prekybai finansuoti.

5.238.

Prekybos kreditams ir išankstiniams mokėjimams nepriskiriamos paskolos prekybos kreditams finansuoti. Jos priskiriamos paskoloms.

5.239.

Prekybos kreditus ir išankstinius mokėjimus pagal pradinį terminą galima skirstyti į trumpalaikius ir ilgalaikius prekybos kreditus ir išankstinius mokėjimus.

Kitos gautinos / mokėtinos sumos, išskyrus prekybos kreditus ir išankstinius mokėjimus (F.89)

5.240.

Apibrėžtis. Kitos gautinos / mokėtinos sumos yra finansiniai reikalavimai, atsirandantys dėl paskirstomųjų sandorių ar finansinių sandorių antrinėje rinkoje sudarymo ir atitinkamo mokėjimų laiko skirtumo.

5.241.

Kitoms gautinoms / mokėtinoms sumoms priskiriami finansiniai reikalavimai, atsirandantys dėl susikaupusių sandorių ir mokėjimų laiko skirtumo, kai šie sandoriai ir mokėjimai yra susiję su pvz.:

a)

darbo užmokesčiu;

b)

mokesčiais ir socialinėmis įmokomis;

c)

dividendais;

d)

renta ir

e)

vertybinių popierių įsigijimu ir pardavimu.

5.242.

Susikaupusios palūkanos ir delspinigiai į sąskaitas įrašomi finansinio turto ar įsipareigojimo, dėl kurio jie susikaupė, atžvilgiu, o ne kaip kitos gautinos / mokėtinos sumos. Jei susikaupusios palūkanos neįrašomos kaip reinvestuotos į finansinį turtą, jos priskiriamos kitoms gautinoms / mokėtinoms sumoms.

5.243.

Vertybinių popierių skolinimo ir aukso skolinimo mokesčių, kuriems taikomi tokie pat principai kaip ir palūkanoms, įrašai įrašomi kaip kitos gautinos / mokėtinos sumos, o ne priemonių, su kuriomis jie susiję, atžvilgiu.

5.244.

Kitoms gautinoms / mokėtinoms sumoms nepriskiriama:

a)

statistiniai neatitikimai, išskyrus prekių ir paslaugų sandorių, paskirstomųjų sandorių ar finansinių sandorių sudarymo ir atitinkamų mokėjimų laiko skirtumus;

b)

išankstinis ar pavėluotas mokėjimas, jei sukuriamas finansinis turtas ar padengiamas įsipareigojimas, išskyrus priskiriamus kitoms gautinoms / mokėtinoms sumoms. Šie išankstiniai ar pavėluoti mokėjimai priskiriami atitinkamos priemonės kategorijoms;

c)

kitoms gautinoms / mokėtinoms sumoms priskirtinų valdžios sektoriui mokėtinų mokesčių ir socialinių įmokų sumose neatsižvelgiama į tų mokesčių ar socialinių įmokų dalis, kurios tikriausiai nebus gautos, ir todėl yra vertės neturintis valdžios sektoriaus reikalavimas.

5.1   PRIEDAS

FINANSINIŲ SANDORIŲ SKIRSTYMAS

5.A1.01.

Finansinius sandorius galima skirstyti pagal įvairius kriterijus: finansinės priemonės rūšį, perleidžiamumą, pajamų rūšį, terminą, valiutą ir palūkanų rūšį.

Finansinių sandorių skirstymas pagal kategorijas

5.A1.02.

Finansiniai sandoriai skirstomi pagal kategorijas ir subkategorijas, kaip parodyta 5.3 lentelėje. Šis finansinio turto ir įsipareigojimų sandorių skirstymas atitinka finansinio turto ir įsipareigojimų skirstymą.

5.3 lentelė.   Finansinių sandorių skirstymas

Kategorija

Kodas

Piniginis auksas ir specialiosios skolinimosi teisės (SST)

F.1

 

 

Piniginis auksas

 

F.11

 

Specialiosios skolinimosi teisės (SST)

 

F.12

 

Pinigai ir indėliai

F.2

 

 

Valiuta

 

F.21

 

Pervedamieji indėliai

 

F.22

 

Kiti indėliai

 

F.29

 

Skolos vertybiniai popieriai

F.3

 

 

Trumpalaikiai

 

F.31

 

Ilgalaikiai

 

F.32

 

Paskolos

F.4

 

 

Trumpalaikės

 

F.41

 

Ilgalaikės

 

F.42

 

Nuosavybės priemonės ir investicinių fondų akcijos (vienetai)

F.5

 

 

Nuosavybės priemonės

 

F.51

 

Biržinės akcijos

 

 

F.511

Nebiržinės akcijos

 

 

F.512

Kitos nuosavybės priemonės

 

 

F.519

Investicinių fondų akcijos (vienetai)

 

F.52

 

Pinigų rinkos fondų akcijos (vienetai)

 

 

F.521

Ne PRF investicinių fondų akcijos / vienetai

 

 

F.522

Draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos

F.6

 

 

Ne gyvybės draudimo techniniai atidėjiniai

 

F.61

 

Gyvybės draudimo ir anuiteto įsipareigojimai / teisės

 

F.62

 

Pensiniai įsipareigojimai / teisės

 

F.63

 

Pensijų fondų reikalavimai pensijų valdytojams

 

F.64

 

Nepensiniai įsipareigojimai / teisės

 

F.65

 

Standartinių garantijų atidėjiniai

 

F.66

 

Išvestinės finansinės priemonės ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai

F.7

 

 

Išvestinės finansinės priemonės, išskyrus samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandorius

 

F.71

 

Samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai

 

F.72

 

Kitos gautinos / mokėtinos sumos

F.8

 

 

Prekybos kreditai ir išankstiniai mokėjimai

 

F.81

 

Kitos gautinos / mokėtinos sumos, išskyrus prekybos kreditus ir išankstinius mokėjimus

 

F.89

 

5.A1.03.

Finansinių sandorių ir finansinio turto ir įsipareigojimų skirstymas visų pirma yra pagrįstas finansinių priemonių likvidumu, perleidžiamumu ir teisiniais bruožais. Kategorijų apibrėžtys iš esmės nepriklauso nuo institucinių vienetų skirstymo. Finansinį turtą ir įsipareigojimus galima skirstyti smulkiau, įtraukiant skirstymą pagal institucinius vienetus. Pavyzdžiui, pervedamųjų indėlių kaip tarpbankinių srautų skirstymas pagal bendroves, išskyrus centrinį banką.

Finansinių sandorių skirstymas pagal perleidžiamumą

5.A1.04.

Finansinius reikalavimus galima skirstyti pagal tai, ar jie yra perleidžiamieji, ar ne. Reikalavimas yra perleidžiamasis, jei vienetas gali paprastai perduoti savo nuosavybės teises kitam vienetui, jas perleisdamas ar patvirtindamas, arba jei reikalavimą galima atsverti kitu sandoriu, pvz., išvestinių finansinių priemonių atveju. Iš esmės bet kokia finansine priemone galima prekiauti, tačiau perleidžiamosiomis priemonėmis prekiaujama organizuotose biržose arba nebiržiniais sandoriais, nors faktinė prekyba nėra būtina perleidžiamumo sąlyga. Būtinos perleidžiamumo sąlygos:

a)

išvestinių finansinių priemonių atveju – galimybė jas perleisti ar atsverti kitu sandoriu;

b)

standartiškumas, kurį paprastai parodo pakeičiamumas ir suteiktas ISIN kodas, ir

c)

tai, kad turto turėtojas neturi atgręžtinio reikalavimo teisės ankstesnių turėtojų atžvilgiu.

5.A1.05.

Vertybiniai popieriai, išvestinės finansinės priemonės ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai (AF.7) yra perleidžiamieji finansiniai reikalavimai. Vertybiniams popieriams priskiriami skolos vertybiniai popieriai (AF.3), biržinės akcijos (AF.511), nebiržinės akcijos (AF.512) ir investicinių fondų akcijos (AF.52). Išvestinės finansinės priemonės ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai nepriskiriami vertybiniams popieriams, nors jos ir yra perleidžiamos. Jos yra siejamos su konkrečiu finansiniu ar nefinansiniu turtu arba indeksais, kurių finansine rizika galima prekiauti finansų rinkose.

5.A1.06.

Piniginis auksas ir SST (AF.1), pinigai ir indėliai (AF.2), paskolos (AF.4), kito nuosavybės priemonės (AF.519), pensijų ir standartinių garantijų sistemos (AF.6) ir kitos gautinos / mokėtinos sumos (AF.8) nėra perleidžiamosios priemonės.

Struktūriniai vertybiniai popieriai

5.A1.07.

Struktūriniai vertybiniai popieriai paprastai yra skolos vertybinių popierių (arba jų krepšelio) ir išvestinių finansinių priemonių (arba jų krepšelio) derinys. Struktūriniams vertybiniams popieriams nepriskiriamos finansinės priemonės yra, pvz., struktūriniai indėliai, kuriems būdingi ir indėlių, ir išvestinių finansinių priemonių bruožai. Skolos vertybiniai popieriai paprastai yra susiję su pagrindinės sumos, kurią reikės grąžinti, išmokėjimu, o perleidžiamosios finansinės priemonės – ne.

Finansinių sandorių skirstymas pagal pajamų rūšį

5.A1.08.

Finansiniai sandoriai skirstomi pagal iš jų gaunamų pajamų rūšį. Susiejus pajamas su atitinkamu finansiniu turtu ir įsipareigojimais lengviau skaičiuoti grąžos normas. 5.4 lentelėje išsamiai pateikiamas skirstymas pagal sandorius ir pajamų rūšis. Iš piniginio aukso ir SST, indėlių, skolos vertybinių popierių, paskolų ir kitų gautinų / mokėtinų sumų gaunamos palūkanos, o iš nuosavybės priemonių dažniausiai gaunami dividendai, reinvestuotos pajamos arba lėšos, išimtos iš kvazibendrovių pajamų. Investicinės pajamos priskirtinos investicinių fondų akcijų turėtojams ir draudimo techninių atidėjinių turėtojams. Užmokestis, mokamas sudarant išvestinių finansinių priemonių sandorį, pajamose nerodomas, nes nėra pagrindinės sandorio sumos

5.4 lentelė.   Finansinių sandorių skirstymas pagal pajamų rūšį

Finansiniai sandoriai

Kodas

Pajamų rūšis

Kodas

Piniginis auksas ir specialiosios skolinimosi teisės (SST)

F.1

Palūkanos

D.41

Valiuta

F.21

Nėra

 

Pervedamieji indėliai

F.22

Palūkanos

D.41

Kiti indėliai

F.29

Palūkanos

D.41

Skolos vertybiniai popieriai

F.3

Palūkanos

D.41

Paskolos

F.4

Palūkanos

D.41

Nuosavybės priemonės

F.51

Bendrovių paskirstomosios pajamos

D.42

Reinvestuotos pajamos

D.43

Biržinės ir nebiržinės akcijos

F.511

Dividendai

D.421

F.512

Reinvestuotos pajamos

D.43

Kitos nuosavybės priemonės

F.519

Lėšos, išimtos iš kvazibendrovių pajamų

D.422

Reinvestuotos pajamos

D.43

Dividendai

D.421

Investicinių fondų akcijos (vienetai)

F.52

Investicinės pajamos, priskirtinos investicinių fondų akcininkams

D.443

Draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos

F.6

Draudėjams priskirtinos investicijų pajamos

D.441

Investicijų pajamos, mokėtinos pagal pensinius įsipareigojimus / teises

D.442

Išvestinės finansinės priemonės ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai

F.7

Nėra

 

Kitos gautinos / mokėtinos sumos

F.8

Palūkanos

D.41

Finansinių sandorių skirstymas pagal palūkanų normos rūšį

5.A1.09.

Finansinis turtas ir įsipareigojimai, už kuriuos gaunamos palūkanos, gali būti skirstomi pagal palūkanų normos rūšį į fiksuotos, kintamos ir mišrios palūkanų normos finansinį turtą ir įsipareigojimus.

5.A1.10.

Fiksuotos palūkanų normos finansinių priemonių sutartyje numatyti nominaliųjų palūkanų mokėjimai nurodyta valiuta, numatyti visam finansinės priemonės galiojimo laikui arba tam tikram metų skaičiui. Palūkanų ir pagrindinės sumos mokėjimo laikas ir vertė debitoriui yra žinomi sutarties sudarymo metu.

5.A1.11.

Kintamos palūkanų normos finansinių priemonių palūkanų ir pagrindinės sumos mokėjimai siejami su palūkanų norma, prekių ir paslaugų bendruoju kainų indeksu arba turto kaina. Minėtų mokėjimų vertė keičiasi priklausomai nuo rinkos sąlygų.

5.A1.12.

Mišrios palūkanų normos finansinėms priemonėms galiojimo laikotarpiu taikomos tiek fiksuotos, tiek kintamos palūkanų normos, ir šios priemonės priskiriamos kintamos palūkanų normos finansinėms priemonėms.

Finansinių sandorių skirstymas pagal terminą

5.A1.13.

Palūkanų normos, turto pajamų, likvidumo ar skolos grąžinimo analizei finansinį turtą ir įsipareigojimus gali reikėti skirstyti pagal terminą.

Trumpalaikiai ir ilgalaikiai terminai

5.A1.14.

Apibrėžtis. Trumpalaikis finansinis turtas ar įsipareigojimas yra išperkamas kreditoriui pareikalavus, arba per vienus metus ar trumpiau. Ilgalaikis finansinis turtas ar įsipareigojimas yra išperkamas per ilgesnį nei vienų metų laikotarpį arba jo terminas nėra nustatytas.

Pradinis terminas ir likutinis terminas

5.A1.15.

Apibrėžtis. Finansinio turto ar įsipareigojimų pradinis terminas yra laikotarpis nuo išleidimo datos iki paskutinio numatyto mokėjimo datos. Finansinio turto ar įsipareigojimų likutinis terminas – laikotarpis nuo tam tikros nurodytos datos iki paskutinio numatyto mokėjimo datos.

5.A1.16.

Pradinio termino sąvoka padeda suprasti skolinimosi ypatybes. Todėl skolos vertybiniai popieriai ir paskolos pagal pradinį terminą yra skirstomi į trumpalaikius ir ilgalaikius skolos vertybinius popierius ir paskolas.

5.A1.17.

Likutinis terminas svarbesnis analizuojant skolos pozicijas ir skolos grąžinimo galimybes.

Finansinių sandorių skirstymas pagal valiutą

5.A1.18.

Daugelis finansinio turto ir įsipareigojimų kategorijų, subkategorijų ir subpozicijų gali būti skirstomi pagal jų valiutą.

5.A1.19.

Finansiniam turtui ar įsipareigojimams užsienio valiuta priklauso finansinis turtas ar įsipareigojimai, išreikšti valiutų krepšeliu, pvz., SST, ir finansinis turtas ar įsipareigojimai, išreikšti auksu. Ypač naudinga atskirti nacionalinę ir užsienio valiutas kategorijose „Pinigai ir indėliai“ (AF.2), „Skolos vertybiniai popieriai“ (AF.3) ir „Paskolos“ (AF.4).

5.A1.20.

Mokėjimo valiuta gali skirtis nuo išraiškos valiutos. Mokėjimo valiuta – valiuta, kuria kiekvieną kartą mokant nurodoma finansinių priemonių, pvz., vertybinių popierių, pozicijų ir srautų vertė.

Pinigų rodikliai

5.A1.21.

Norint atlikti pinigų politikos analizę, gali reikėti finansinėje sąskaitoje nurodyti pinigų rodiklius M1, M2 ir M3. Pinigų rodikliai 2010 m. ESS neapibrėžti.

 

6   SKYRIUS

KITI SRAUTAI

ĮVADAS

6.01.

Kiti srautai – su sandoriais nesusiję turto ir įsipareigojimų vertės pokyčiai. Šie srautai nėra sandoriai dėl to, kad jie neatitinka vienos ar daugiau sandorių ypatybių, pavyzdžiui, tarp susijusių institucinių vienetų gali nebūti abipusiu susitarimu pagrįstos sąveikos kaip neatlygintino turto konfiskavimo atveju, arba pokyčių gali atsirasti dėl gaivalinių įvykių, kaip antai žemės drebėjimo, o ne vien dėl ekonominių reiškinių. Be to, užsienio valiuta išreikšta turto vertė gali pasikeisti dėl valiutos kurso pokyčių.

KITI TURTO IR ĮSIPAREIGOJIMŲ POKYČIAI

6.02.

Apibrėžtis. Kiti turto ir įsipareigojimų pokyčiai yra ekonominiai srautai, išskyrus kapitalo ir finansinių sąskaitų sandorius, dėl kurių keičiasi turto ir įsipareigojimų vertė.

Kiti pokyčiai yra dviejų rūšių. Pirma, turto apimties ir įsipareigojimų pokyčiai. Antra, pokyčiai dėl nominaliojo vertės padidėjimo ir sumažėjimo.

Kiti turto apimties ir įsipareigojimų pokyčiai (K.1–K.6)

6.03.

Kapitalo sąskaitoje sukurtas ir nesukurtas turtas sektoriui gali būti priskirtas arba iš jo išbrauktas dėl turto įsigijimo arba pardavimo / perleidimo, pagrindinio kapitalo vartojimo arba atsargų didinimo, išėmimo arba pasikartojančių atsargų nuostolių. Finansinis turtas ir įsipareigojimai į finansinę sąskaitą įrašomi, kai debitorius prisiima įsipareigojimą ateityje mokėti kreditoriui, o iš jos braukiami, kai šis įsipareigojimas įvykdomas.

6.04.

Kitiems turto apimties ir įsipareigojimų pokyčiams priskiriami srautai, dėl kurių turtas ir įsipareigojimai į sąskaitas įrašomi arba iš jų išbraukiami ne pagal sandorius, pvz., įrašant gamtos išteklių radimą, išeikvojimą ir nuvertėjimą arba tai išbraukiant.

Kitiems turto apimties ir įsipareigojimų pokyčiams taip pat priskiriamas išorės nenumatytų ne ekonominio pobūdžio įvykių poveikis ir pokyčiai, atsiradę dėl institucinių vienetų arba turto ir įsipareigojimų perklasifikavimo ir restruktūrizavimo.

6.05.

Skiriamos šešios kitų turto apimties ir įsipareigojimų pokyčių kategorijos:

a)

ekonominis turto atsiradimas (K.1);

b)

ekonominis nesukurto turto praradimas (K.2);

c)

katastrofų nuostoliai (K.3);

d)

neatlygintinas konfiskavimas (K.4);

e)

niekur kitur nepriskirti kiti apimties pokyčiai (K.5) ir

f)

klasifikavimo pokyčiai (K.6).

Ekonominis turto atsiradimas (K.1)

6.06.

Ekonominis turto atsiradimas – sukurto ir nesukurto turto apimties padidėjimas, kuris nėra susijęs su gamyba. Šiai kategorijai priskiriama:

a)

istoriniai paminklai, pvz., specialios archeologinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės statiniai ar vietos, kai balanse pirmą kartą atsižvelgiama į jų vertę;

b)

vertybės, pvz., brangakmeniai, antikvariniai daiktai ir meno kūriniai, kai pirmą kartą atsižvelgiama į šių daiktų, kurie dar nebuvo įrašyti į balansą, didelę vertę ar meninę reikšmę;

c)

iškastinių žemės gelmių išteklių, kaip antai įrodytos anglies, naftos, gamtinių dujų, metalo ar ne metalo mineralų atsargos, radimas. Tam priskiriamas ir pakartotinis atsargų vertinimas ir jų vertės didinimas, kai dėl pažangių technologijų ar santykinės kainos pokyčių naudojimas tampa ekonomiškai perspektyvus;

d)

natūralus neauginamų biologinių išteklių, pvz., laukinių miškų ir žuvų išteklių, didėjimas, kai šio ekonominio turto didėjimo tiesiogiai neprižiūri, už jį neatsako ir jo nevaldo instituciniai vienetai, ir dėl to jis nelaikomas gamyba;

e)

kitų gamtos išteklių priskyrimas ekonominei veiklai: gamtos ištekliai, kurie tampa ekonominiu turtu pakeitus jų būvį. Pavyzdžiui, pradinis neliestų miškų naudojimas, laukinės žemės ar dykvietės pavertimas žeme, kuri gali būti ekonomiškai panaudota, žemės melioracija ir pradinis apmokestinimas už vandens tiekimą. Gamtos ištekliai gali įgyti vertę ir tada, kai aplinkinėse vietovėse vykdoma ekonominė veikla, pvz., žemė gali būti pripažinta vertinga, jei netoliese rengiamasi tiesti privažiavimo kelią arba jis jau tiesiamas. Sąnaudos žemei gerinti į sąskaitas įrašomos kaip bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas, tačiau jei žemės vertė tampa didesnė už žemės gerinimo darbų vertę, šis skirtumas į sąskaitas įrašomas kaip ekonominis turto atsiradimas;

f)

gamtos išteklių kokybės pokyčiai dėl ekonominio panaudojimo pokyčių. Kokybės pokyčiai į sąskaitas įrašomi kaip apimties pokyčiai. Tokie įrašyti kokybės pokyčiai – ekonominio panaudojimo pokyčių, kurie nurodomi kaip klasifikavimo pokyčiai, atitikmuo (žr. 6.21 dalį). Pavyzdžiui, dirbamą žemę perklasifikavus ir priskyrus ją prie žemės po pastatais, gali padidėti vertė ir pasikeisti klasifikavimas. Tokiu atveju turtas jau priklauso turto apibrėžčiai ir būtent turto kokybės pokytis pasikeitus ekonominiam panaudojimui vertinamas kaip turto atsiradimas. Kitas pavyzdys – pieninių galvijų vertės padidėjimas, kai jie siunčiami į skerdyklą anksčiau nei numatyta;

g)

pradinis vertės atsiradimas sudarius perleidžiamąsias sutartis, nuomos sutartis, išdavus licencijas ar leidimus. Šių sutarčių, nuomos sutarčių, licencijų ir leidimų vertė yra turtas, kai jų suteikiamų teisių vertė viršija mokamų mokesčių vertę ir turėtojas gali šiomis teisėmis pasinaudoti, jas perleisdamas kitoms šalims, ir

h)

prestižo ir rinkodaros turto vertės pokyčiai, kurie atsiranda institucinius vienetus parduodant tokiomis kainomis, kurios yra didesnės už tų vienetų nuosavų lėšų vertę (žr. 7.07 dalį); įsigijimo kainos ir nuosavų lėšų vertės skirtumas nurodomas kaip prestižo ir rinkodaros turto įsigijimai. Prestižo turtas, kai neįrodoma, kad jis buvo parduotas ir (arba) pirktas, nelaikomas ekonominiu turtu.

Ekonominis nesukurto turto praradimas (K.2)

6.07.

Ekonominis nesukurto nefinansinio turto praradimas – tai:

a)

gamtos išteklių išeikvojimas, kuriam priskiriamas žemės gelmių turto telkinių vertės sumažėjimas ir turto apibrėžčiai priskirtų neauginamų biologinių išteklių išeikvojimas (žr. 6.06 dalies e punktą) dėl derliaus nuėmimo, miškų iškirtimo arba dėl to, kad išteklių naudojimas nėra tvarus. Daugelis šių galimų įrašų yra priešingi 6.06 dalies c–f punktuose aprašytiems įrašams;

b)

kitas ekonominis nesukurto turto praradimas, kuriam priskiriamas:

i)

įsigyto prestižo ir rinkodaros turto vertės dalinis nurašymas ir

ii)

pagal perleidžiamąsias sutartis, nuomos sutartis, licencijas ir leidimus suteiktų pranašumų galiojimo pasibaigimas.

Katastrofų nuostoliai (K.3)

6.08.

Kaip kiti apimties pokyčiai į sąskaitas įrašomi katastrofų nuostoliai susidaro dėl didelio masto, pavienių ir atpažįstamų įvykių, kurių metu sunaikinamas ekonominis turtas.

6.09.

Tokie įvykiai – dideli žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, didelės žemės drebėjimo ar audros sukeltos bangos, itin smarkūs uraganai, sausra ir kitos gaivalinės nelaimės; karo veiksmai, riaušės ir kiti politiniai įvykiai; taip pat su technologijomis susijusios avarijos, kaip antai nuodingų medžiagų išsiliejimas arba radioaktyviųjų dalelių patekimas į orą. Tokių įvykių pavyzdžiai:

a)

žemės kokybės prastėjimas dėl neįprasto potvynio ar vėjo padarytos žalos;

b)

auginamo turto sunaikinimas dėl sausros ar ligos protrūkio;

c)

pastatų, įrenginių ar vertybių sunaikinimas per miškų gaisrus ar žemės drebėjimą ir

d)

atsitiktinis pinigų ar pareikštinių vertybinių popierių sunaikinimas dėl gaivalinių nelaimių ar politinių įvykių arba nuosavybės teisių įrodymų sunaikinimas.

Neatlygintinas konfiskavimas (K.4)

6.10.

Neatlygintinas konfiskavimas būna tada, kai valdžios sektorius arba kiti instituciniai vienetai savo nuosavybėn perima kitų institucinių vienetų, taip pat vienetų nerezidentų turtą be visiškos kompensacijos dėl kitų priežasčių nei mokesčių, baudų ar panašių rinkliavų mokėjimas. Su nusikalstama veika susijęs nuosavybės konfiskavimas laikomas bauda. Neatlygintina tokio vienašalio konfiskavimo dalis į sąskaitas įrašoma kaip kiti apimties pokyčiai.

6.11.

Kreditorių atimama teisė naudotis turtu ir atsiimamas turtas į sąskaitas kaip neatlygintinas konfiskavimas neįrašomi, nes pagal šalių susitarimą aiškiai ar bendru susitarimu nustatoma tokia atgręžtinio reikalavimo teisė.

Niekur kitur nepriskirti kiti apimties pokyčiai (K.5)

6.12.

Niekur kitur nepriskirti kiti apimties pokyčiai (K.5) – nenumatytų įvykių poveikis ekonominei turto vertei.

6.13.

Niekur kitur nepriskirtų nefinansinio turto apimties pokyčių pavyzdžiai:

a)

nenumatytas senėjimas. Pagrindinio kapitalo vartojimui apskaičiuoti naudojamoms prielaidoms nebus priskiriamas nenumatytas ilgalaikio turto senėjimas. Gali būti, kad tokio turto numatytam senėjimui skirta suma pasirodys per maža, palyginti su nustatytu faktiniu senėjimu. Todėl turi būti padaryti įrašai, kuriais nurodomas ilgalaikio turto vertės sumažėjimas dėl, pvz., patobulintų technologijų įdiegimo;

b)

į pagrindinio kapitalo vartojimo apskaitą įrašytų įprastinės žalos ir faktinių nuostolių sumų skirtumai. Pagrindinio kapitalo vartojimui nepriskiriama nenumatyta žala, o įprastomis sąlygomis tikėtinos žalos atveju įvertinta suma gali būti per maža, palyginti su faktine žala, arba už ją didesnė. Todėl, atsižvelgiant į nenumatytą ilgalaikio turto vertės sumažėjimą ar padidėjimą dėl tokių įvykių, turi būti atliekamas koregavimas. Taip pakoreguoti nuostoliai nėra tokie dideli, kad būtų laikomi katastrofų nuostoliais;

c)

ilgalaikio turto nuvertėjimas, neįrašytas į pagrindinio kapitalo vartojimo apskaitą. Tokiam nuvertėjimui priskiriamas ilgalaikio turto vertės sumažėjimas, pvz., dėl nenumatyto rūgštingumo ore ir lietaus vandenyje poveikio pastatų paviršiams ar transporto priemonių kėbulams;

d)

atsisakymas eksploatuoti gamybos įrenginius prieš juos užbaigiant įrengti ar pradedant naudoti;

e)

išimtiniai atsargų nuostoliai (pvz., dėl gaisro, apiplėšimų ar grūdų sandėliuose dėl vabzdžių patirti nuostoliai), kurie nelaikomi katastrofų nuostoliais.

6.14.

Niekur kitur nepriskirtų finansinio turto ir įsipareigojimų apimties pokyčių pavyzdžiai:

a)

pinigų ar pareikštinių vertybinių popierių nuostoliai dėl tokių priežasčių (pvz., gaisras ar vagystė), kurios nelaikomos katastrofų priežastimis, ir pinigų, kurie nebėra keičiami, išėmimas iš apyvartos, išskyrus tas sumas, kai klasifikuojant pinigai pakeičiami vertybėmis;

b)

dėl nurašymų atsiradę finansinių reikalavimų pokyčiai. Jie neįrašomi į finansinę sąskaitą, nes tarp šalių nėra abipusio susitarimo. Tiksliau kreditorius gali nuspręsti, kad pvz., dėl bankroto ar likvidavimo finansiniai reikalavimai nebegali būti vykdomi, ir išbraukia reikalavimą iš savo balanso. Kreditoriui pripažinus, kad finansinis reikalavimas nebegali būti įvykdytas, jis įrašomas kaip kiti turto apimties pokyčiai. Kad būtų išlaikytas visos ekonomikos sąskaitų balansas, iš debitoriaus balanso turi būti išbrauktas atitinkamas įsipareigojimas. Išimtis šiam bendrajam principui taikoma valdžios sektoriui mokėtinų mokesčių ir socialinių įmokų atveju (žr. 6.15 dalies d punktą);

c)

gyvybės draudimo, anuiteto įsipareigojimų / teisių ir pensinių įsipareigojimų / teisių pokyčiai dėl demografinių prielaidų pokyčių;

d)

standartinių garantijų atidėjiniai, kai numatomi reikalavimai yra didesni už numatomas įplaukas ir grąžinimus.

6.15.

Niekur kitur nepriskirtiems kitiems apimties pokyčiams nepriskiriami:

a)

dėl vertės sumažinimo atsiradę finansinių reikalavimų pokyčiai, iš kurių matyti faktinė finansinių reikalavimų, kuriais galima prekiauti, rinkos vertė: į šiuos pokyčius atsižvelgiama perkainojimo sąskaitoje;

b)

skolos panaikinimas abipusiu debitoriaus ir kreditoriaus susitarimu (skolos panaikinimas arba atleidimas nuo skolos): šis panaikinimas įrašomas kaip kreditoriaus ir debitoriaus sandoris (žr. 4.165 dalies f punktą);

c)

atsisakymas grąžinti skolą: vienpusis debitoriaus įsipareigojimo panaikinimas nepripažįstamas;

d)

valdžios sektoriui mokėtini mokesčiai ir socialinės įmokos, kurių valdžios sektorius vienašališkai pripažįsta nesitikintis surinkti (žr. 1.57, 4.27 ir 4.82 dalis).

Klasifikavimo pokyčiai (K.6)

6.16.

Klasifikavimo pokyčiai – sektorių klasifikavimo ir institucinių vienetų struktūros pokyčiai ir turto bei įsipareigojimų klasifikavimo pokyčiai.

Sektorių klasifikavimo ir institucinių vienetų struktūros pokyčiai (K.61)

6.17.

Kai perklasifikuojant institucinis vienetas priskiriamas kitam sektoriui, perkeliamas visas jo balansas, pvz., jei namų ūkių sektoriui priskiriamas institucinis vienetas tampa nuo savininko finansiškai atskirtu vienetu, jis gali būti vertinamas kaip kvazibendrovė ir perklasifikuojant priskiriamas ne finansų bendrovių sektoriui.

6.18.

Dėl sektorių klasifikavimo pokyčių visas vieno sektoriaus ar subsektoriaus balansas perkeliamas kitam sektoriui ar subsektoriui. Dėl perkėlimo turtas ir įsipareigojimai gali būti konsoliduojami arba dekonsoliduojami, o tai taip pat priskiriama šiai kategorijai.

6.19.

Institucinių vienetų struktūros pokyčiams priskiriamas tam tikro finansinio turto ir įsipareigojimų atsiradimas ir praradimas dėl bendrovių restruktūrizavimo. Kai bendrovė išnyksta kaip nepriklausomas juridinis vienetas, nes ją perima viena ar daugiau bendrovių, iš sistemos išnyksta visas su minėta bendrove ir ją perėmusiomis bendrovėmis susijęs finansinis turtas ir įsipareigojimai, įskaitant akcijas ir kitas nuosavybės priemones. Tačiau, susijungiant įvykęs bendrovės akcijų ir kitų nuosavybės priemonių įsigijimas į sąskaitas įrašomas kaip finansinis sandoris tarp įsigyjančios bendrovės ir jos ankstesnių savininkų. Esamų akcijų pakeitimas įsigyjančios bendrovės ar naujos bendrovės akcijomis įrašomas kaip akcijų išpirkimas ir naujų akcijų išleidimas. Perimtos bendrovės ir trečiųjų šalių finansinis turtas ir įsipareigojimai nesikeičia, jie perduodami perimančiajai bendrovei.

6.20.

Kai bendrovė teisiškai suskaidoma į du ar daugiau institucinius vienetus, finansinio turto ir įsipareigojimų atsiradimas įrašomas kaip sektoriaus klasifikavimo ir struktūros pokyčiai.

Turto ir įsipareigojimų klasifikavimo pokyčiai (K.62)

6.21.

Turto ir įsipareigojimų klasifikavimo pokyčiai įvyksta tada, kai turtas ir įsipareigojimai laikotarpio pradžios balanse priskiriami vienai kategorijai, o laikotarpio pabaigos balanse – kitai kategorijai. Pavyzdžiui, žemės naudojimo pokyčiai ir gyvenamųjų patalpų pertvarkymas į komercinės paskirties patalpas ir atvirkščiai. Žemės atveju abu įrašai (neigiamas įrašas senajai kategorijai, teigiamas įrašas naujajai kategorijai) pateikiami ta pačia verte. Žemės vertės pokytis dėl tokio naudojimo pokyčio į sąskaitas įrašomas kaip apimties pokytis, o ne kaip perkainojimas ir todėl kaip ekonominis turto atsiradimas arba kaip ekonominis nesukurto turto praradimas.

6.22.

Luitinio aukso forma saugomo piniginio aukso atsiradimas arba praradimas negali būti priskirtas finansiniams sandoriams – į sistemą jis įrašomas kaip kiti turto apimties pokyčiai.

6.23.

Išskirtinis atvejis – luitinio aukso klasifikavimo pokyčiai. Luitinis auksas gali būti finansinis turtas, laikomas piniginiu auksu, arba vertybė, laikoma nepiniginiu auksu, nelygu turėtojas ir motyvacija jį turėti. Monetizavimas – luitinio aukso klasifikavimo pokytis, kai iš nepiniginio jis tampa piniginiu luitiniu auksu. Demonetizavimas – luitinio aukso klasifikavimo pokytis, kai iš piniginio jis tampa nepiniginiu luitiniu auksu.

6.24.

Su luitiniu auksu susijusios operacijos į sąskaitas įrašomos taip:

a)

nepiniginio aukso sandoris į sąskaitas įrašomas, kai pinigų institucijos luitinį auksą, kuris laikomas atsargomis, parduoda instituciniam vienetui nerezidentui, kuris nėra pinigų institucija, arba instituciniam vienetui rezidentui. Aukso demonetizavimas, kaip luitinio aukso klasifikavimo pokytis, kai luitinis auksas iš piniginio tampa nepiniginiu luitiniu auksu, įvyksta iš karto prieš sandorį ir į sąskaitas įrašomas kaip kiti pinigų institucijos turto apimties pokyčiai;

b)

nepiniginio aukso sandoris į sąskaitas įrašomas, kai pinigų institucija luitinį auksą atsargoms įsigyja iš institucinio vieneto nerezidento arba rezidento ir tas auksas dar nėra laikomas atsargomis. Aukso monetizavimas, kaip luitinio aukso klasifikavimo pokytis, kai luitinis auksas iš nepiniginio tampa piniginiu luitiniu auksu, įvyksta iš karto po sandorio ir į sąskaitas įrašomas kaip kiti pinigų institucijos turto apimties pokyčiai;

c)

kai pirkėjas ir pardavėjas yra skirtingų šalių pinigų institucijos, kurios luitinį auksą laiko atsargomis, atliekamas luitinio aukso sandoris, kuris įrašomas į finansinę sąskaitą;

d)

kitais atvejais luitinis auksas visuomet yra nepiniginis, o į sąskaitas įrašomi nepiniginio aukso sandoriai.

Minėti su pinigų institucijomis susiję atvejai taikomi ir tarptautinėms finansų organizacijoms.

6.25.

Turto ir įsipareigojimų klasifikavimo pokyčiams nepriskiriamas skolos vertybinių popierių konvertavimas į akcijas, kuris į sąskaitas įrašomas kaip du finansiniai sandoriai.

Nominalusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas (K.7)

6.26.

Į perkainojimo sąskaitą įrašomas savininkų turto ir įsipareigojimų nominalusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas per ataskaitinį laikotarpį, iš kurio matyti turto ir įsipareigojimų kainų lygio ir struktūros pokyčiai. Nominalusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas (K.7) – tai neutralusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas (K.71) ir realusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas (K.72).

6.27.

Apibrėžtis. Nominalusis turto vertės padidėjimas ir sumažėjimas (K.7) yra ekonominio savininko turto vertės padidėjimas ar sumažėjimas dėl to turto kainos padidėjimo arba sumažėjimo. Nominalusis finansinio įsipareigojimo vertės padidėjimas ir sumažėjimas yra įsipareigojimo vertės sumažėjimas ar padidėjimas dėl to įsipareigojimo kainos sumažėjimo arba padidėjimo.

6.28.

Vertė padidėja padidėjus turto vertei arba sumažėjus įsipareigojimo vertei. Vertė sumažėja sumažėjus turto vertei arba padidėjus įsipareigojimo vertei.

6.29.

Į perkainojimo sąskaitą įrašomas nominalusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas – įvykęs arba neįvykęs turto ar įsipareigojimų vertės padidėjimas ir sumažėjimas. Įvykęs vertės padidėjimas – kai susijęs turtas yra parduodamas, išperkamas, naudojamas ar kitaip perleidžiamas arba įsipareigojimas yra įvykdomas. Neįvykęs padidėjimas – turto, kuris tebėra valdomas, arba įsipareigojimo, kuris dar neįvykdytas ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, vertės padidėjimas. Įvykęs padidėjimas paprastai suprantamas kaip padidėjimas, įvykęs per visą laikotarpį, kuriuo turtas yra valdomas arba įsipareigojimas neįvykdytas, nepriklausomai nuo to, ar šis laikotarpis sutampa su ataskaitiniu laikotarpiu ar ne. Tačiau vertės padidėjimas ir sumažėjimas į sąskaitas įrašomas kaupiamuoju principu, todėl skirtumo tarp įvykusio ir neįvykusio padidėjimo ir sumažėjimo, nors ir naudingo kai kuriems tikslams, klasifikatoriuose ir sąskaitose nematyti.

6.30.

Vertės padidėjimui ir sumažėjimui priskiriamas visų rūšių nefinansinio turto, finansinio turto ir įsipareigojimų vertės padidėjimas ir sumažėjimas. Taigi, vertės padidėjimui ir sumažėjimui priskiriamas ir visų rūšių prekių, kurias turi gamintojai, įskaitant nebaigtą gamybą, atsargų vertės padidėjimas ir sumažėjimas.

6.31.

Gali kauptis bet kuriuo ataskaitinio laikotarpio metu turimo turto ar įsipareigojimų, o ne tik to turto ar įsipareigojimų, kurie atsiranda laikotarpio pradžios ir (arba) pabaigos balansuose, nominalusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas. Tam tikro turto ar įsipareigojimų ar tam tikro kiekio konkrečios rūšies turto ar įsipareigojimų savininkui tenkantis nominalusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas tarp dviejų laiko momentų apibrėžiamas kaip „esama to turto ar įsipareigojimo vertė vėlesniu metu, atėmus esamą to turto ar įsipareigojimo vertę ankstesniu metu“, jei tas turtas ar įsipareigojimas tuo metu nesikeičia kokybiniu ar kiekybiniu aspektu.

6.32.

Tam tikro turto konkretaus kiekio (q) nominalusis vertės padidėjimas (G) nuo momento o iki momento t gali būti išreikštas taip: Formula,

(po ir pt – turto kainos atitinkamai o ir t momentais). Finansinio turto ir įsipareigojimų, kurių nacionaline valiuta išreikšta esama vertė yra fiksuota, po ir pt yra iš esmės vienodi, o nominalusis vertės padidėjimas visada yra nulis.

6.33.

Norint apskaičiuoti nominalųjį vertės padidėjimą ir sumažėjimą turto įsigijimai ir pardavimai / perleidimai turi būti vertinami taip pat, kaip jie įrašomi kapitalo ir finansinėse sąskaitose, o turto likučiai – taip pat, kaip balanse. Ilgalaikio turto atveju įsigijimo vertė – pirkėjo gamintojui ar pardavėjui sumokėta suma, pridėjus susijusias pirkėjui tenkančias nuosavybės teisių perleidimo sąnaudas. Turimo ilgalaikio turto pardavimo / perleidimo vertė – pardavėjo iš pirkėjo gauta suma, atėmus pardavėjui tenkančias nuosavybės teisių perleidimo sąnaudas.

6.34.

6.33 dalyje aprašytu atveju išimtis taikoma, kai sumokėta kaina skiriasi nuo turto rinkos vertės. Tokiu atveju sumokėtos kainos ir rinkos vertės skirtumas priskiriamas kapitalo pervedimui, o įsigijimas į sąskaitas įrašomas rinkos verte. Taip dažnai įvyksta sandorių, susijusių su ne rinkos sektoriais, atveju.

6.35.

Skiriamos keturios situacijos, lemiančios nominalųjį vertės padidėjimą ir sumažėjimą:

a)

per visą ataskaitinį laikotarpį turėto turto atveju: nominalusis vertės padidėjimas per ataskaitinį laikotarpį lygus laikotarpio pabaigos balanso vertei, atėmus laikotarpio pradžios balanso vertę ir visą pagrindinio kapitalo vartojimą ataskaitiniu laikotarpiu. Šios vertės – įvertinės turto vertės, jei turtą būtų reikėję įsigyti balanso sudarymo metu. Nominalusis padidėjimas yra neįvykęs;

b)

laikotarpio pradžioje turėto turto, kuris per tą laikotarpį buvo parduotas, atveju: nominalusis vertės padidėjimas lygus vertei pardavimo / perleidimo metu, atėmus laikotarpio pradžios balanso vertę ir visą pagrindinio kapitalo vartojimą iki pardavimo ataskaitiniu laikotarpiu. Nominalusis padidėjimas yra įvykęs;

c)

laikotarpio pabaigoje vis dar turimo turto, įsigyto tuo laikotarpiu, atveju: nominalusis vertės padidėjimas lygus laikotarpio pabaigos balanso vertei, atėmus vertę įsigijimo metu ir visą pagrindinio kapitalo vartojimą ataskaitiniu laikotarpiu. Nominalusis padidėjimas yra neįvykęs; ir

d)

ataskaitiniu laikotarpiu įsigyto ir parduoto / perleisto turto atveju: nominalusis vertės padidėjimas lygus vertei pardavimo / perleidimo metu, atėmus vertę įsigijimo metu ir visą pagrindinio kapitalo vartojimą ataskaitiniu laikotarpiu. Nominalusis padidėjimas yra įvykęs.

6.36.

Į sistemą įrašomas nominalusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas – įvykęs ar neįvykęs turto ar įsipareigojimų vertės padidėjimas ir sumažėjimas. Jis įrašomas į susijusių sektorių, visos ekonomikos ir likusio pasaulio sektoriaus perkainojimo sąskaitą.

Neutralusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas (K.71)

6.37.

Apibrėžtis. Neutralusis turto ar įsipareigojimo vertės padidėjimas ir sumažėjimas (K.71) yra vertės padidėjimas ir sumažėjimas, kuris atsiranda, jei turto ar įsipareigojimo kaina ilgainiui keičiasi taip pat kaip ir bendras kainų lygis.

6.38.

Neutralusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas nustatomas tam, kad būtų lengviau apskaičiuoti realųjį vertės padidėjimą ir sumažėjimą, dėl kurio tarp sektorių persiskirsto realioji perkamoji galia.

6.39.

Bendrąjį kainų indeksą žymime raide r. Tuomet tam tikro turto kiekio (q) neutralusis vertės padidėjimas (NG) nuo momento o iki momento t nustatomas taip: Formula,

(po × q – esama turto vertė momentu o, rt/ro – bendrojo kainų indekso pokyčio nuo momento o iki momento t veiksnys). Toks pat rt/ro terminas taikomas visam turtui ir įsipareigojimams.

6.40.

Bendrasis kainų indeksas, taikytinas skaičiuojant neutralųjį vertės padidėjimą ir sumažėjimą, yra galutinių išlaidų kainų indeksas.

6.41.

Neutralusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas įrašomas į neutraliojo vertės padidėjimo ir sumažėjimo sąskaitą, kuri yra sektorių, visos ekonomikos ir likusio pasaulio sektoriaus perkainojimo sąskaitos sudedamoji dalis.

Realusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas (K.72)

6.42.

Apibrėžtis. Realusis turto ar įsipareigojimo vertės padidėjimas ir sumažėjimas (K.72) yra skirtumas tarp to turto nominaliojo ir neutraliojo vertės padidėjimo ir sumažėjimo.

6.43.

Tam tikro turto kiekio (q) realusis vertės padidėjimas (RG) nuo momento o iki momento t nustatomas taip:

 

Formula

 

arba Formula

6.44.

Taigi realusis turto ir įsipareigojimų vertės padidėjimas ir sumažėjimas priklauso nuo turto ar įsipareigojimų kainų pokyčių per tam tikrą laikotarpį, kurie yra susiję su kitų kainų vidutiniais pokyčiais, apskaičiuotais pagal bendrąjį kainų indeksą.

6.45.

Realusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas įrašomas į realiojo vertės padidėjimo ir sumažėjimo sąskaitą, kuri yra perkainojimo sąskaitos sudedamoji dalis.

Vertės padidėjimas ir sumažėjimas pagal finansinio turto ir įsipareigojimų rūšį

Piniginis auksas ir specialiosios skolinimosi teisės (SST) (AF.1)

6.46.

Piniginio aukso kaina paprastai kotiruojama JAV doleriais, todėl piniginio aukso vertė priklauso nuo nominaliojo vertės padidėjimo ir sumažėjimo dėl valiutos kurso ir aukso kainos pokyčių.

6.47.

SST – tai valiutų krepšelis, todėl šių teisių vertė nacionaline valiuta ir vertės padidėjimas ir sumažėjimas skiriasi nelygu krepšelio valiutų kursas, palyginti su nacionaline valiuta.

Valiuta ir indėliai (AF.2)

6.48.

Nacionaline valiuta išreikštų pinigų ir indėlių esama vertė ilgainiui nesikeičia. Vadinamoji tokio turto kaina visada yra vienoda, o kiekis nurodomas pagal valiutos, kuria kaina išreikšta, vienetų skaičių. Tokio turto nominalusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas –visada lygus nuliui. Dėl šios priežasties tokio turto pradinio ir baigiamojo likučio verčių skirtumas, išskyrus kitus apimties pokyčius, visiškai atitinka sandorių tuo turtu vertę. Tai retas atvejis, kai paprastai įmanoma sandorius nustatyti pagal balanso duomenų pokyčius.

6.49.

Susikaupiančios indėlių palūkanos įrašomos į finansinę sąskaitą kaip tuo pačiu metu reinvestuojamos į indėlius.

6.50.

Kita valiuta išreikštos užsienio valiutos ir indėlių vertė parodys nominalųjį vertės padidėjimą ir sumažėjimą dėl valiutos kurso pokyčių.

6.51.

Norint apskaičiuoti fiksuotos esamos vertės turto neutralųjį ir realųjį vertės padidėjimą ir sumažėjimą, būtini sandorių laiko ir verčių duomenys, taip pat laikotarpio pradžios ir laikotarpio pabaigos balansų vertės. Tarkim, pvz., indėlis padedamas ir atsiimamas ataskaitiniu laikotarpiu, kai bendras kainų lygis auga. Indėlio neutralusis vertės padidėjimas yra teigiamas, o realusis – neigiamas, tad padidėjimo suma priklauso nuo to, kiek laiko negrąžinamas indėlis, ir nuo infliacijos normos. Tokio realiojo vertės sumažėjimo į sąskaitas neįmanoma įrašyti neturint duomenų apie sandorių vertę ataskaitiniu laikotarpiu ir sandorių trukmę.

6.52.

Apskritai, galima manyti, kad jei bendra absoliučioji teigiamų ir neigiamų sandorių vertė yra didelė, palyginti su laikotarpio pradžios ir laikotarpio pabaigos balansų lygiu, apytikrių finansinio turto ir įsipareigojimų, kurių esama vertė, gauta remiantis vien balansu, yra fiksuota, neutraliojo ir realiojo vertės padidėjimo ir sumažėjimo įverčių gali nepakakti. Net finansinių sandorių verčių bendrąja verte gali nepakakti įrašyti į sąskaitas, t. y. įrašyti indėlius, kurie padėti ir atsiimti atskirai, skirtingai nuo bendrosios indėlių vertės iš jos atėmus išėmimus, jei neturima informacijos apie indėlių trukmę.

Skolos vertybiniai popieriai (AF.3)

6.53.

Kai ilgalaikiai skolos vertybiniai popieriai, pvz., obligacijos, išleidžiami su premija ar diskontu, įskaitant didelio diskonto ir nulinės atkarpos obligacijas, pagal skirtumą tarp jos emisijos kainos ir nominaliosios arba išpirkimo vertės, suėjus įsipareigojimų vykdymo terminui, apskaičiuojamos palūkanos, kurias emitentas privalo mokėti visą skolos vertybinio popieriaus galiojimo laiką. Tokios palūkanos į sąskaitas įrašomos kaip nuosavybės pajamos, kurias turi mokėti ilgalaikio skolos vertybinio popieriaus eminentas, o gauti – skolos vertybinio popieriaus turėtojas, kartu su atkarpos palūkanomis, kurias eminentas faktiškai sumoka tam tikrais skolos vertybinio popieriaus galiojimo trukmės laikotarpiais.

6.54.

Susikaupusios palūkanos į finansinę sąskaitą įrašomos kaip tuo pačiu metu skolos vertybinio popieriaus turėtojo reinvestuojamos į skolos vertybinį popierių. Todėl jos į finansinę sąskaitą įrašomos kaip turto įsigijimas, kuris pridedamas prie esamo turto. Taigi, laipsniškas ilgalaikio skolos vertybinio popieriaus rinkos vertės didėjimas, susijęs su susikaupusių ir reinvestuotų palūkanų kaupimusi, atitinka didėjančią negrąžintą pagrindinę sumą, t. y. didėjantį turtą. Iš esmės, tai kiekio ar apimties, o ne kainos padidėjimas. Taip nesukuriamas joks vertės padidėjimas ilgalaikio skolos vertybinio popieriaus turėtojui ar vertės sumažėjimas eminentui. Skolos vertybinių popierių kokybė ilgainiui keičiasi, kai artėja įsipareigojimų vykdymo terminas, todėl labai svarbu pripažinti, kad jų vertės padidėjimas dėl susikaupusių palūkanų nėra kainos pokyčiai ir dėl to nesukuriamas vertės padidėjimas.

6.55.

Fiksuotųjų palūkanų ilgalaikių skolos vertybinių popierių kainos taip pat keičiasi, tačiau, kai keičiasi rinkos palūkanų normos, kainos keičiasi priešingai palūkanų normų pokyčiams. Tam tikro palūkanų normos pokyčio poveikis konkretaus ilgalaikio skolos vertybinio popieriaus kainai yra tuo mažesnis, kuo arčiau vertybinio popieriaus išpirkimo terminas. Ilgalaikių skolos vertybinių popierių kainų pokyčiai dėl rinkos palūkanų normų pokyčių – tai kainos, o ne kiekio pokyčiai. Dėl to nominalusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas kaupiasi tiek skolos vertybinių popierių eminentams, tiek turėtojams. Dėl palūkanų normų padidėjimo skolos vertybinio popieriaus eminentui atsiranda nominalusis vertės padidėjimas, turėtojui – atitinkamai nominalusis vertės sumažėjimas, o palūkanų normų sumažėjimo atveju – atvirkščiai.

6.56.

Kintamosios palūkanų normos skolos vertybinių popierių atkarpos arba pagrindinės sumos mokėjimai susiję su bendruoju prekių ir paslaugų kainų indeksu, pvz., vartotojų kainų indeksu, tokiomis palūkanų normomis, kaip EURIBOR, LIBOR, ar obligacijos pajamingumu arba turto kaina.

Kai atkarpos mokėjimų ir (arba) negrąžintos pagrindinės sumos apimtis yra susijusi su bendruoju kainos indeksu, negrąžintos pagrindinės sumos vertės pasikeitimas laikotarpiu nuo atitinkamo ataskaitinio laikotarpio pradžios iki pabaigos dėl atitinkamo indekso pokyčio, kartu su šiuo laikotarpiu mokėtinomis palūkanomis, yra laikomas šiuo laikotarpiu susikaupusiomis palūkanomis.

Kai sumų, kurios turi būti mokamos suėjus jų terminui, indeksavimui priskiriamas vertės padidėjimas, t. y. kai indeksavimas grindžiamas vieninteliu, tiksliai apibrėžtu straipsniu, bet koks bazinio indekso nuokrypis nuo iš pradžių numatytojo lemia vertės padidėjimą arba sumažėjimą, kuris per priemonės galiojimo laiką paprastai neišnyksta.

6.57.

Trumpalaikių skolos vertybinių popierių nominalusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas gali susikaupti taip pat kaip ir ilgalaikių skolos vertybinių popierių atveju. Tačiau trumpalaikių skolos vertybinių popierių terminai yra kur kas trumpesni, todėl vertės padidėjimas dėl palūkanų normos pokyčių paprastai būna daug mažesnis nei ilgalaikių skolos vertybinių popierių, kurių nominalioji vertė yra tokia pati.

Paskolos (AF.4)

6.58.

Paskolų, kuriomis neprekiaujama, atveju padėtis yra tokia pati, kaip pinigų ir indėlių atveju. Tačiau kai suteikta paskola parduodama kitam instituciniam vienetui, skolos nurašymas, t. y. skirtumas tarp išpirkimo kainos ir sandorio kainos, įrašomas į pardavėjo ir pirkėjo perkainojimo sąskaitą sandorio metu.

Nuosavybės priemonės ir investicinių fondų akcijos (AF.5)

6.59.

Dėl premijinių akcijų padidėja akcijų skaičius ir nominalioji išleistų akcijų vertė, tačiau visų akcijų rinkos vertė nekinta. Tai taikoma ir dividendams akcijomis, t. y. įmonės papildomo pajaus proporcingam paskirstymui paprastųjų akcijų savininkams. Premijinės akcijos ir dividendai akcijomis į sąskaitas iš viso neįrašomi. Tačiau tokia emisija skirta akcijų likvidumui rinkoje pagerinti, dėl to gali padidėti bendra išleistų akcijų vertė rinkoje; kiekvienas toks pokytis įrašomas kaip nominalusis vertės padidėjimas.

Draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos (AF.6)

6.60.

Kai atidėjiniai ir įsipareigojimai / teisės, susijusios su draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemomis, išreiškiami nacionaline valiuta, nominaliojo vertės padidėjimo ir sumažėjimo nėra, kaip ir pinigų ar indėlių ir paskolų atveju. Finansų įstaigų įsipareigojimams vykdyti naudojamo turto vertė gali padidėti ir sumažėti.

6.61.

Dėl sandorių, kitų apimties pokyčių ir perkainojimų keičiasi įsipareigojimai draudėjams ir gavėjams. Perkainojimai vyksta pasikeitus aktuarinių skaičiavimų pagrindinių modelių prielaidoms. Šios prielaidos – diskonto norma, atlyginimų norma ir infliacijos norma.

Išvestinės finansinės priemonės ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai (AF.7)

6.62.

Išvestinių finansinių priemonių vertė gali keistis dėl pagrindinės priemonės vertės pokyčio, pagrindinės priemonės kainos kintamumo pokyčių ar artėjant įvykdymo arba termino dienai. Visus tokius išvestinių finansinių priemonių ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandorių vertės pokyčius reikia vertinti kaip kainų pokyčius ir į sąskaitas įrašyti kaip perkainojimą.

Kitos gautinos / mokėtinos sumos (AF.8)

6.63.

Kitų gautinų / mokėtinų sumų, kuriomis neprekiaujama, atveju padėtis yra tokia pati, kaip nacionalinės valiutos, indėlių ir paskolų atveju. Tačiau kai suteiktas prekybos kreditas parduodamas kitam instituciniam vienetui, skirtumas tarp išpirkimo kainos ir sandorio kainos į sąskaitas įrašomas kaip perkainojimas sandorio metu. Vis dėlto prekybos kreditas paprastai būna trumpalaikis, todėl jo pardavimas gali reikšti naujos finansinės priemonės sukūrimą.

Užsienio valiuta išreikštas turtas

6.64.

Užsienio valiuta išreikšto turto ir įsipareigojimų vertė nustatoma remiantis jų esama rinkos verte, užsienio valiuta konvertuota einamuoju valiutos kursu į nacionalinę valiutą. Todėl nominalusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas gali susidaryti tiek dėl turto kainos pokyčių, tiek dėl valiutos kurso. Bendras nominalusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas per ataskaitinį laikotarpį apskaičiuojamas iš laikotarpio pradžios ir laikotarpio pabaigos balansų verčių skirtumo atėmus sandorių ir kitų apimties pokyčių vertę. Dėl to užsienio valiuta išreikšti turto ir įsipareigojimų sandoriai į nacionalinę valiutą konvertuojami pagal sandorio sudarymo metu galiojantį valiutos kursą, o laikotarpio pradžios ir laikotarpio pabaigos balansų vertės konvertuojamos pagal valiutos kursą, kuris galiojo tuo laikotarpiu, su kuriuo susiję balansai. Tai reiškia, kad užsienio valiuta išreikšta bendroji sandorių kaip grynojo įsigijimo vertė, t. y. įsigijimai atėmus pardavimus / perleidimus, iš tiesų konvertuojama pagal vidutinį svertinį valiutos kursą, kuriuo įvertinamos skirtingomis dienomis įvykdytų sandorių vertės.

 

7   SKYRIUS

BALANSAI

7.01.

Apibrėžtis. Balansas – instituciniam vienetui ar vienetų grupei nuosavybės teise priklausančio turto ir prisiimtų įsipareigojimų vertės tam tikrą laiko momentą ataskaita.

7.02.

Balanso balansuojamasis straipsnis yra grynoji vertė (B.90). Į balansą įrašyto turto ir įsipareigojimų likučių vertė nustatoma pagal tinkamas kainas, paprastai – rinkos kainas, vyraujančias balanso datą, tačiau tam tikrų kategorijų turto ir įsipareigojimų vertė nustatoma pagal nominaliąją vertę. Sudaromi šie balansai: institucinių sektorių ir subsektorių rezidentų, visos nacionalinės ekonomikos ir likusio pasaulio sektoriaus.

7.03.

Balansu užbaigiama sąskaitų seka ir nurodomas galutinis gamybos, pajamų paskirstymo ir panaudojimo sąskaitų ir kaupimo sąskaitų įrašų poveikis ekonomikos turto likučiui.

7.04.

Institucinių sektorių sąskaitų balanso balansuojamasis straipsnis yra grynoji vertė.

7.05.

Visos nacionalinės ekonomikos balanso balansuojamasis straipsnis dažnai vadinamas nacionaliniu turtu – visa nefinansinio turto ir grynojo finansinio turto likusio pasaulio sektoriaus atžvilgiu vertė.

7.06.

Likusio pasaulio sektoriaus balansas sudaromas taip pat, kaip institucinių sektorių ir subsektorių rezidentų balansai. Jį sudaro tik nerezidentų finansinio turto ir įsipareigojimų rezidentų atžvilgiu pozicijos. Mokėjimų balanso vadove (6 red.) atitinkamas balansas, sudarytas pagal rezidentų duomenis nerezidentų atžvilgiu, vadinamas tarptautinių investicijų balansu (TIB).

7.07.

Nuosavos lėšos yra visos grynosios vertės (B.90) ir nuosavybės priemonių ir investicinių fondų akcijų (AF.5), kaip balanso įsipareigojimų, vertės suma.

7.08.

Ne finansų ir finansų bendrovių sektorių ir subsektorių nuosavos lėšos yra analizei svarbus rodiklis, panašus į grynąją vertę.

7.09.

Paprastai bendrovių grynoji vertė skiriasi nuo jų išleistų akcijų ir kitų nuosavybės priemonių vertės. Kvazibendrovių grynoji vertė yra nulis, nes laikoma, kad jų savininkų nuosavybės priemonių vertė yra lygi turtui atėmus su nuosavybės priemonėmis nesusijusius įsipareigojimus. Todėl tiesioginių investicinių bendrovių rezidentų (įmonių nerezidentų filialų), laikomų kvazibendrovėmis, grynoji vertė taip pat yra nulis.

7.10.

Finansinio turto ir įsipareigojimų balansuojamasis straipsnis vadinamas grynuoju finansiniu turtu (BF.90).

7.11.

Balansas siejamas su turto ir įsipareigojimų verte konkrečiu laiko momentu. Balansai rengiami kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje; laikotarpio pradžios balansas sutampa su ankstesnio laikotarpio pabaigos balansu.

7.12.

Pagal pagrindinius sąskaitų rengimo principus tam tikros rūšies turto likučių vertė laikotarpio pradžios balanse siejama su verte laikotarpio pabaigos balanse, kaip nurodyta toliau:

tam tikros rūšies turto likučių vertė laikotarpio pradžios balanse

pridėjus

sandoriai

visa to turto, įgyto ataskaitiniu laikotarpiu vykdant sandorius, vertė

atėmus

visa to turto, perleisto ataskaitiniu laikotarpiu vykdant sandorius, vertė

atėmus

pagrindinio kapitalo vartojimas (jei taikytina)

pridėjus

kiti turto apimties pokyčiai

kiti teigiami apimties pokyčiai, veikiantys tą turtą

atėmus

kiti neigiami apimties pokyčiai, veikiantys tą turtą

pridėjus

perkainojimai

nominaliojo vertės padidėjimo per laikotarpį dėl to turto kainos pokyčių vertė

atėmus

nominaliojo vertės sumažėjimo per laikotarpį dėl to turto kainos pokyčių vertė

lygu to turto likučių vertei laikotarpio pabaigos balanse.

Taip pat galima parengti lentelę, kurioje tam tikros rūšies įsipareigojimo likučių vertė laikotarpio pradžios balanse būtų susieta su jų verte laikotarpio pabaigos balanse.

7.13.

7.2 priede pateikiama laikotarpio pradžios ir laikotarpio pabaigos balansų ryšių schema, atsižvelgiant į sandorius, kitus turto ir įsipareigojimų apimties pokyčius ir vertės padidėjimą ir sumažėjimą.

TURTO IR ĮSIPAREIGOJIMŲ RŪŠYS

Turto apibrėžtis

7.14.

Į balansą įrašytas turtas vadinamas ekonominiu turtu.

7.15.

Apibrėžtis. Ekonominis turtas – vertės atsargos, atitinkančios naudą, susikaupiančią ekonominiam savininkui turint ar naudojant tą turtą tam tikrą laiką. Ekonominio turto vertė perkeliama iš vieno ataskaitinio laikotarpio į kitą.

7.16.

Ekonominė nauda – turtą naudojant gautos pirminės pajamos, pvz., likutinis perteklius, jei ekonominis savininkas naudoja turtą, arba nuosavybės pajamos, jei jis leidžia naudoti turtą kitiems. Nauda gaunama naudojant turtą ir iš vertės, taip pat jos padidėjimo ir sumažėjimo, gaunamos disponuojant turtu arba jį perleidus.

7.17.

Turto ekonominis savininkas nebūtinai yra jo teisinis savininkas. Ekonominis savininkas yra institucinis vienetas, turintis teisę į naudą, susijusią su turto naudojimu, nes jis prisiima susijusią riziką.

7.18.

Ekonominio turto klasifikavimo ir aprėpties apžvalga pateikiama 7.1 lentelėje. Išsamios visų turto kategorijų apibrėžtys pateikiamos 7.1 priede.

TURTO IR ĮSIPAREIGOJIMŲ KATEGORIJŲ IŠIMTYS

7.19.

Turtui ir įsipareigojimams nepriskiriami:

a)

žmogiškasis kapitalas;

b)

ekonominiu turtu nelaikomi gamtos ištekliai (pvz., oras, upių vanduo);

c)

ilgalaikio vartojimo prekės ir

d)

sąlyginis turtas ir įsipareigojimai, nepriskiriami finansiniam turtui ir įsipareigojimams (žr. 7.31 dalį).

TURTO IR ĮSIPAREIGOJIMŲ KATEGORIJOS

7.20.

Išskiriamos dvi pagrindinės balanso įrašų kategorijos: nefinansinis turtas (žymimas AN) ir finansinis turtas ir įsipareigojimai (žymimi AF).

7.21.

Nefinansinis turtas skirstomas į sukurtą nefinansinį turtą (žymimas AN.1) ir nesukurtą nefinansinį turtą (žymimas AN.2).

Sukurtas nefinansinis turtas (AN.1)

7.22.

Apibrėžtis. Sukurtas nefinansinis turtas (AN.1) yra gamybos procesų rezultatas.

7.23.

Sukurtas nefinansinis turtas (AN.1) klasifikuojamas atsižvelgiant į jo panaudojimą gamybai. Jam priskiriamas: ilgalaikis turtas, pakartotinai ar nuolat ilgiau nei vienus metus naudojamas gamybai; parduodamos ar kitaip realizuojamos atsargos, sunaudojamos gamybos metu tarpiniam vartojimui, ir vertybės. Vertybių pirminė paskirtis nėra gamyba ar vartojimas, nes jos visų pirma įsigyjamos ir laikomos vertei kaupti.

Nesukurtas nefinansinis turtas (AN.2)

7.24.

Apibrėžtis. Nesukurtam nefinansiniam turtui (AN.2) priskiriamas ekonominis turtas, kuris nėra gamybos procesų rezultatas. Tai yra gamtos ištekliai, sutartys, nuomos sutartys, licencijos, leidimai, prestižas ir rinkodaros turtas.

7.25.

Nesukurtas turtas klasifikuojamas atsižvelgiant į jo kilmę. Vienų rūšių turtas atsiranda savaime, kitų (jas galima pavadinti visuomenės sukurtomis kategorijomis) – dėl teisinių ar apskaitos veiksmų.

7.26.

Gamtos ištekliai įrašomi į balansą vadovaujantis bendrąja ekonominio turto apibrėžtimi ir nustačius, ar tas turtas yra realių ekonominės nuosavybės teisių objektas ir gali būti ekonomiškai naudingas savininkui, atsižvelgiant į esamas technologijas, žinias, ekonominę aplinką, turimus išteklius ir į sąlygines kainas. Gamtos ištekliai, kurių nuosavybės teisės nenustatytos, pvz., atvira jūra ar oras, į balansą neįrašomi.

7.27.

Sutartys, nuomos sutartys, licencijos ir leidimai priskiriami nefinansiniam turtui tik tuo atveju, jei pagal teisinį susitarimą turėtojui, be pagal tą susitarimą mokėtinos sumos, dar priklauso ekonominė to turto teikiama nauda ir jis gali ją teisiškai ir praktiškai realizuoti, perleisdamas trečiosioms šalims.

Finansinis turtas ir įsipareigojimai (AF)

7.28.

Apibrėžtis. Finansinis turtas (AF) yra ekonominis turtas, sudarytas iš visų finansinių reikalavimų, nuosavybės priemonių ir piniginio luitinio aukso (5.03 dalis). Įsipareigojimai nustatomi, kai debitoriai privalo vienu ar keliais mokėjimais sumokėti kreditoriams (5.06 dalis).

7.29.

Finansinis turtas – vertės atsargos, atitinkančios vienkartinę ar tęstinę naudą, tenkančią to turto ekonominiam savininkui jį turint ar naudojant tam tikrą laikotarpį. Finansinio turto vertė perkeliama iš vieno ataskaitinio laikotarpio į kitą. Nauda keičiamasi mokėjimo priemonėmis (5.04 dalis).

7.30.

Visų kategorijų finansinį turtą atitinka įsipareigojimai, išskyrus piniginį luitinį auksą, priskiriamą kategorijai „Piniginis auksas ir specialiosios skolinimosi teisės“ (AF.1).

7.31.

Sąlyginis turtas ir sąlyginiai įsipareigojimai – susitarimai, kuriais viena šalis įsipareigoja atlikti kitai šaliai vieną ar kelis mokėjimus tik esant tam tikroms specialioms sąlygoms (5.08 dalis). Jie nėra finansinis turtas ir įsipareigojimai.

7.32.

Finansinio turto ir įsipareigojimų klasifikavimas atitinka finansinių sandorių klasifikavimą (5.14 dalis). Finansinio turto ir įsipareigojimų kategorijų ir subkategorijų apibrėžtys ir papildomi paaiškinimai pateikiami 5 skyriuje ir šiame skyriuje nekartojami; tačiau 7.1 priede trumpai apibūdinami visų kategorijų turtas ir įsipareigojimai.

7.1 lentelė.   Turto klasifikatorius

AN.

NEFINANSINIS TURTAS (AN.1 + AN.2)

AN.1

Sukurtas nefinansinis turtas

AN.11

Ilgalaikis turtas (1)

AN.111

Būstas

AN.112

Kiti pastatai ir statiniai

AN.1121

Pastatai, išskyrus būstą

AN.1122

Kiti statiniai

AN.1123

Žemės gerinimas

AN.113

Mašinos ir įrenginiai

AN.1131

Transporto įranga

AN.1132

IRT įranga

AN.1139

Kitos mašinos ir įrenginiai

AN.114

Ginklų sistemos

AN.115

Auginami biologiniai ištekliai

AN.1151

Gyvūnų ištekliai, iš kurių gaunami pakartotiniai produktai

AN.1152

Medžių, pasėlių ir augalų ištekliai, iš kurių gaunami pakartotiniai produktai

AN.117

Intelektinės nuosavybės produktai

AN.1171

Moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra

AN.1172

Mineralinių išteklių žvalgymas ir vertinimas

AN.1173

Kompiuterių programinė įranga ir duomenų bazės

AN.11731

Kompiuterių programinė įranga

AN.11732

Duomenų bazės

AN.1174

Pramogų, literatūros ar meno kūrinių originalai

AN.1179

Kiti intelektinės nuosavybės produktai

AN.12

Atsargos

AN.121

Žaliavos ir medžiagos

AN.122

Nebaigta gamyba

AN.1221

Nebaigtas auginti biologinis turtas

AN.1222

Kita nebaigta gamyba

AN.123

Pagamintos prekės

AN.124

Karinės atsargos

AN.125

Perparduoti skirtos prekės

AN.13

Vertybės

AN.131

Brangieji metalai ir brangakmeniai

AN.132

Antikvariniai daiktai ir kiti meno dirbiniai

AN.133

Kitos vertybės

AN.2

Nesukurtas nefinansinis turtas

AN.21

Gamtos ištekliai

AN.211

Žemė

AN.2111

Žemė po pastatais ir statiniais

AN.2112

Dirbama žemė

AN.2113

Rekreacinė žemė ir susiję paviršiniai vandenys

AN.2119

Kita žemė ir susiję paviršiniai vandenys

AN.212

Mineralų ir energinės atsargos

AN.213

Neauginami biologiniai ištekliai

AN.214

Vandens ištekliai

AN.215

Kiti gamtos ištekliai

AN.2151

Radijo dažnių spektras

AN.2159

Kita

AN.22

Sutartys, nuomos sutartys ir licencijos

AN.221

Prekybinės veiklos nuomos sutartys

AN.222

Leidimai naudotis gamtos ištekliais

AN.223

Leidimai vykdyti tam tikrą veiklą

AN.224

Išimtinės teisės į būsimas prekes ar paslaugas

AN.23

Prestižo ir rinkodaros turto pirkimai atėmus pardavimus

AF

FINANSINIS TURTAS (2) (AF.1 + AF.2 + AF.3 + AF.4 + AF.5 + AF.6 + AF.7 + AF.8)

AF.1

Piniginis auksas ir specialiosios skolinimosi teisės (SST)

AF.11

Piniginis auksas

AF.12

Specialiosios skolinimosi teisės (SST)

AF.2

Pinigai ir indėliai

AF.21

Valiuta

AF.22

Pervedamieji indėliai

AF.29

Kiti indėliai

AF.3

Skolos vertybiniai popieriai

AF.31

Trumpalaikiai

AF.32

Ilgalaikiai

AF.4

Paskolos

AF.41

Trumpalaikės

AF.42

Ilgalaikės

AF.5

Nuosavybės priemonės ir investicinių fondų akcijos (vienetai)

AF.51

Nuosavybės priemonės

AF.511

Biržinės akcijos

AF.512

Nebiržinės akcijos

AF.519

Kitos nuosavybės priemonės

AF.52

Investicinių fondų akcijos (vienetai)

AF.521

PRF akcijos (vienetai)

AF.522

Ne PRF investicinių fondų akcijos / vienetai

AF.6

Draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos

AF.61

Ne gyvybės draudimo techniniai atidėjiniai

AF.62

Gyvybės draudimo ir anuiteto įsipareigojimai / teisės

AF.63

Pensiniai įsipareigojimai / teisės

AF.64

Pensijų fondų reikalavimai pensijų valdytojams

AF.65

Nepensiniai įsipareigojimai / teisės

AF.66

Standartinių garantijų atidėjiniai

AF.7

Išvestinės finansinės priemonės ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai

AF.71

Išvestinės finansinės priemonės

AF.72

Samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai

AF.8

Kitos gautinos / mokėtinos sumos

AF.81

Prekybos kreditai ir išankstiniai mokėjimai

AF.89

Kitos gautinos / mokėtinos sumos, išskyrus prekybos kreditus ir išankstinius mokėjimus

BALANSO ĮRAŠŲ VERTĖS NUSTATYMAS

Bendrieji principai

7.33.

Visų balanso straipsnių vertė nustatoma taip, tarsi jie būtų įsigyti balanso datą. Turtas ir įsipareigojimai vertinami rinkos kainomis balanso datą.

7.34.

Nurodytos vertės turėtų atitikti kainas, balanso datą vyraujančias rinkoje. Jei rinkos kainos nežinomos, pvz., jei rinka yra, tačiau joje pastaruoju metu neprekiauta, reikėtų apytiksliai įvertinti, kokia kaina būtų galima įsigyti turtą toje rinkoje balanso datą.

7.35.

Paprastai daugelio finansinio turto ir įsipareigojimų, nekilnojamojo turto (pastatų ir kitų statinių bei žemės, ant kurios jie pastatyti), transporto įrangos, pasėlių ir gyvulių, naujo ilgalaikio turto ir atsargų rinkos kainas galima nustatyti.

7.36.

Savo sąskaita pagaminto nefinansinio turto vertė turėtų būti nustatoma remiantis bazinėmis kainomis arba, jei bazinės kainos nenustatytos, panašių prekių bazinėmis kainomis arba, jei tai neįmanoma, sąnaudomis.

7.37.

Nefinansinio turto vertę galima apytiksliai nustatyti ne tik remiantis rinkos kainomis, vyraujančiomis kainomis pagrįstais įverčiais arba sąnaudomis, bet ir šiais būdais:

a)

pagal perkainotus ir sukauptus turto įsigijimus atėmus pardavimus / perleidimus per visą turto naudojimo laiką arba

b)

pagal esamą, t. y. diskontuotą, būsimos ekonominės naudos vertę.

7.38.

Pagrindinis su finansinėmis priemonėmis susijusių pozicijų (ir sandorių) vertės nustatymo principas – vertinimas pagal rinkos vertę. Finansinės priemonės atitinka finansinius reikalavimus. Finansiniai reikalavimai yra finansinis turtas, kurį atitinka įsipareigojimai. Rinkos vertė yra vertė, kuria šalys savo noru įsigyja ar realizuoja finansinį turtą, remdamosi tik prekybiniais sumetimais, atėmus komisinius, rinkliavas ir mokesčius. Nustatydamos rinkos vertę prekiaujančios šalys taip pat atsižvelgia į susikaupusias palūkanas.

7.39.

Nustatant nominaliąją vertę atsižvelgiama į pirminę iš anksto sumokėtą sumą ir bet kokius tolesnius išankstinius mokėjimus, atėmus grąžinimus ir pridėjus susikaupusias palūkanas. Nominalioji vertė nėra tapati nurodytajai vertei.

a)

Užsienio valiuta išreikštos finansinės priemonės nominalioji vertė vietos valiuta apima vertės padidėjimą ar sumažėjimą dėl valiutų keitimo kurso pokyčių.

Užsienio valiuta išreikštos finansinės priemonės vertę reikėtų konvertuoti į vertę nacionaline valiuta pagal rinkoje vyraujantį keitimo kursą balanso datą. Šis kursas turėtų būti pirkimo ir pardavimo tiesioginio atsiskaitymo kursų vidurkis valiutos sandoriams.

b)

Kitų finansinių priemonių, pvz., skolos vertybinių popierių, susijusių su nedidelio svyravimų intervalo indeksu, nominalioji vertė taip pat gali apimti vertės padidėjimą ar sumažėjimą dėl to indekso svyravimų.

c)

Tam tikru momentu finansinės priemonės rinkos vertė gali skirtis nuo jos nominaliosios vertės dėl perkainojimo, susijusio su rinkos kainos pokyčiais. Rinkos kainos keičiasi priklausomai nuo bendrųjų rinkos sąlygų, pvz., dėl rinkos palūkanų normos pokyčių, konkrečių aplinkybių, pvz., numanomo skolos vertybinių popierių emitento kreditingumo, bendrojo rinkos ar konkrečių skolos vertybinių popierių rinkos likvidumo specifinių pokyčių.

d)

Todėl pozicijoms taikoma ši bendra lygtis:

rinkos vertė = nominalioji vertė + perkainojimas dėl rinkos kainos pokyčių.

7.40.

Tam tikro finansinio turto perkainota pirminė įsigijimo kaina per numatomą turto naudojimo laiką sumažėja iki nulio. Tokio turto vertė tam tikru momentu yra jo dabartinė įsigijimo kaina, atėmus visą sukaupto sumažėjimo vertę.

7.41.

Daugumą ilgalaikio turto galima įrašyti į balansą dabartinėmis pirkėjo kainomis, atėmus sukauptą pagrindinio kapitalo vartojimą; tai vadinama sumažinta atkuriamąja verte. Viso tebenaudojamo ilgalaikio turto sumažintos vertės suma apibūdinama kaip grynosios kapitalo atsargos. Į bendrąsias kapitalo atsargas įtraukiama pagrindinio kapitalo sukaupto vartojimo vertė.

NEFINANSINIS TURTAS (AN)

Sukurtas nefinansinis turtas (AN.1)

Ilgalaikis turtas (AN.11)

7.42.

Ilgalaikis turtas, jei įmanoma, įrašomas į balansą rinkos kainomis (arba bazinėmis kainomis naujo savo reikmėms sukurto turto atveju) arba, jei neįmanoma, pirkėjo įsigijimo kainomis, atėmus sukauptą pagrindinio kapitalo vartojimą. Į balansą įrašomos pirkėjo ilgalaikio turto nuosavybės teisių perdavimo sąnaudos, atitinkamai sumažintos atėmus pagrindinio kapitalo vartojimą laikotarpiu, kuriuo pirkėjas numato turėti ekonominį turtą.

Intelektinės nuosavybės produktai (AN.117)

7.43.

Mineralinių išteklių žvalgymo ir vertinimo (kategorija AN.1172) vertė nustatoma remiantis bendromis sumomis, sumokėtomis kitiems instituciniams vienetams, vykdantiems žvalgymą ir vertinimą, arba remiantis sąnaudomis, patirtomis atliekant žvalgymą savo reikmėms. Galutinai nesumažinta ankstesnių žvalgymo darbų vertė turėtų būti perkainota einamojo laikotarpio kainomis ir pagal einamojo laikotarpio sąnaudas.

7.44.

Intelektinės nuosavybės produktų originalų, pvz., kompiuterių programinės įrangos, pramogų, literatūros ar meno kūrinių originalų, vertė turėtų būti nustatoma įsigijimo kaina tuo metu, kai jie parduodami rinkoje. Pradinė vertė nustatoma sudedant gamybos sąnaudas, atitinkamai perkainotas pagal einamojo laikotarpio kainas. Jei šiuo būdu vertės nustatyti neįmanoma, galima įvertinti esamą numatomų būsimų įplaukų, kurios bus gautos naudojant turtą, vertę.

Nesukurto turto nuosavybės teisių perdavimo sąnaudos (AN.116)

7.45.

Nesukurto turto (išskyrus žemę) nuosavybės teisių perdavimo sąnaudos įrašomos atskirai į kapitalo sąskaitą kaip bendrasis pagrindinio kapitalo formavimas, bet balanse šios sąnaudos įtraukiamos į turto, su kuriuo jos susijusios, vertę, net jei tas turtas nesukurtas. Balanse nuosavybės teisių perdavimo sąnaudos atskirai nepateikiamos. Finansinio turto nuosavybės teisių perdavimo sąnaudos traktuojamos kaip tarpinis vartojimas, kai turtą įsigyja bendrovės arba valdžios sektorius; kaip galutinis vartojimas, jei turtą įsigyja namų ūkiai, ir paslaugų eksportas, jei turtą įsigyja nerezidentai.

Atsargos (AN.12)

7.46.

Atsargų vertę reikėtų nustatyti ne pagal kainas, kuriomis produktai buvo įvertinti įrašymo į atsargas metu, o pagal balanso datą vyraujančias kainas.

7.47.

Medžiagų ir išteklių atsargų vertė nustatoma pagal pirkėjo kainas, o pagamintų prekių ir nebaigtos gamybos atsargų – pagal bazines kainas. Prekių, skirtų perparduoti be papildomo tarpininkų perdirbimo, atsargų vertė nustatoma pagal balanso datą vyraujančias kainas, neatsižvelgiant į didmenininkų ar mažmenininkų patirtas transportavimo sąnaudas. Nebaigtos gamybos atsargų vertė laikotarpio pabaigos balanse nustatoma pagal santykį tarp bendrųjų gamybos sąnaudų, patirtų iki laikotarpio pabaigos, ir panašios pagamintos produkcijos bazinės kainos balanso datą. Jei pagamintos produkcijos bazinė kaina nežinoma, ją galima nustatyti pagal gamybos sąnaudų vertę, pridėjus pelno dydį pagal numatomą grynąjį likutinį perteklių arba numatomas grynąsias mišriąsias pajamas.

7.48.

Auginamų vienkartinių pasėlių (išskyrus mišką) ir skersti auginamų gyvulių vertę galima nustatyti pagal šių produktų kainą rinkoje. Nenukirsto miško vertė nustatoma diskontuojant numatomas medienos pardavimo galiojančiomis kainomis įplaukas, atėmus miško auginimo, kirtimo ir pan. išlaidas.

Vertybės (AN.13)

7.49.

Vertybių, pvz., meno kūrinių, antikvarinių daiktų, juvelyrinių dirbinių, brangakmenių, nepiniginio aukso ir kitų metalų, vertė nustatoma pagal galiojančias kainas. Jei šiuo turtu prekiaujama organizuotose rinkose, jis turėtų būti vertinamas pagal realias arba įvertines kainas, už kurias jį būtų galima parduoti rinkoje balanso datą, neatsižvelgiant į tarpininkų rinkliavas ar komisinius. Kitais atvejais vertybių vertė turėtų būti nustatoma įsigijimo kaina, perskaičiuota pagal galiojančias kainas.

Nesukurtas nefinansinis turtas (AN.2)

Gamtos ištekliai (AN.21)

Žemė (AN.211)

7.50.

Balanse žemės vertė nustatoma dabartine rinkos kaina. Visos išlaidos žemei gerinti traktuojamos kaip bendrasis pagrindinio kapitalo formavimas, o jo pridėtinė vertė įtraukiama ne į balanse nurodytą žemės vertę, o pateikiama kaip atskira žemės gerinimo (AN.1123) kategorija.

7.51.

Žemės vertė nustatoma įvertine kaina, už kurią tą žemę galima parduoti rinkoje, išskyrus būsimo su pardavimu susijusių nuosavybės teisių perdavimo išlaidas. Kai nuosavybės teisės iš tiesų perduodamos, paprastai į balansą tai įrašoma kaip bendrasis pagrindinio kapitalo formavimas ir sąnaudos atimamos iš balanse nurodytos žemės vertės (AN.211) ir priskiriamos turtui (AN.1123). Ši vertė sumažinama iki nulio, vartojant pagrindinį kapitalą per laikotarpį, kuriuo naujasis savininkas numato naudoti žemę.

7.52.

Jei žemės vertės neįmanoma atskirti nuo ant jos pastatytų pastatų ar kitų statinių, bendras turtas kartu priskiriamas didesnės vertės turto kategorijai.

Mineralų ir energinės atsargos (AN.212)

7.53.

Žemės paviršiuje arba gelmėse esančių mineralinių išteklių atsargų, kurias galima ekonomiškai naudoti taikant esamas technologijas ir atsižvelgiant į sąlygines kainas, vertė nustatoma pagal esamą numatomos grynosios grąžos, susijusios su šio turto naudojimu komercinėms reikmėms, vertę.

Kiti gamtos ištekliai (AN.213, AN.214 ir AN.215)

7.54.

Neauginamų biologinių (AN.213), vandens (AN.214) ir kitų gamtos išteklių (AN.215) vertė paprastai nustatoma pagal esamą numatomos grąžos vertę, nes dažniausiai neįmanoma nustatyti šių išteklių rinkos kainos.

Sutartys, nuomos sutartys ir licencijos (AN.22)

7.55.

Apibrėžtis. Sutartys, nuomos sutartys ir licencijos priskiriamos turtui, jei tenkinamos šios sąlygos:

a)

sutarties, nuomos sutarties ar licencijos sąlygose nurodyta kaina, mokėtina už turto naudojimą ar paslaugos teikimą, skiriasi nuo rinkoje vyraujančios kainos ir

b)

viena sutarties šalis gali realizuoti šį kainos skirtumą.

Sutarčių, nuomos sutarčių ir licencijų vertę galima nustatyti pagal rinkos informaciją, susijusią su perduotomis teisių perleidimo priemonėmis arba nustatyti kaip esamą numatomos grąžos vertę balanso datą, palyginus su padėtimi susitarimo įsigaliojimo metu.

7.56.

Šiai kategorijai priskiriamas turtas, galintis atsirasti dėl prekybinės veiklos nuomos sutarčių, licencijų naudoti gamtos išteklius, leidimų vykdyti tam tikrą veiklą ir išimtinių teisių į dar nepagamintas prekes ar nesuteiktas paslaugas.

7.57.

Turto vertė lygi grynajai esamai vertei, nustatomai kaip perviršis tarp vyraujančios kainos ir susitarime nurodytos kainos. Jei visi kiti aspektai lygiaverčiai, turto vertė mažės besibaigiant susitarimo galiojimo laikui. Turto vertės pokyčiai dėl vyraujančios kainos pokyčių paprastai į balansą įrašomi kaip nominalusis vertės padidėjimas ar sumažėjimas.

7.58.

Prekybinės veiklos nuomos sutartys į balansą įrašomos tik tuo atveju, jei nuomininkai pasinaudoja savo teisėmis realizuoti kainų skirtumą

Prestižo ir rinkodaros turto įsigijimai atėmus pardavimus (AN.23)

7.59.

Prestižo ir rinkodaros turto vertė balanse yra institucinio vieneto pardavimo kainos ir jo nuosavų lėšų vertės skirtumas, perkainotas pagal tolesnį vertės mažėjimą, kai pradinės vertės mažėjimas priskiriamas ekonominiam nesukurto turto praradimui (K.2). Vertės mažėjimo norma nustatoma pagal verslo apskaitos standartus.

7.60.

Rinkodaros turtui priskiriami prekių pavadinimai, leidinių informaciniai duomenys, prekių ženklai, logotipai ir domenų pavadinimai.

FINANSINIS TURTAS IR ĮSIPAREIGOJIMAI (AF)

7.61.

Finansinio turto ir įsipareigojimų, priskiriamų perleidžiamosioms finansinėms priemonėms, pvz., skolos vertybinių popierių, nuosavybės vertybinių popierių, investicinių fondų akcijų ar vienetų bei išvestinių finansinių priemonių vertė yra jų rinkos vertė. Neperleidžiamųjų finansinių priemonių vertė nustatoma pagal nominaliąją vertę (žr. 7.38 ir 7.39 dalis). Atitiktinių finansinio turto ir įsipareigojimų vertė balanse sutampa. Nustatant vertę neturėtų būti atsižvelgiama į komisinius, rinkliavas ir mokesčius. Komisiniai, rinkliavos ir mokesčiai priskiriami prie paslaugų, teikiamų vykdant sandorius.

Piniginis auksas ir SST (AF.1)

7.62.

Piniginio aukso (AF.11) vertė turi būti nustatoma pagal organizuotose aukso rinkose nustatytą kainą.

7.63.

SST (AF.12) vertę kasdien nustato TVF, o kursus nacionalinių valiutų atžvilgiu galima sužinoti valiutų rinkose.

Valiuta ir indėliai (AF.2)

7.64.

Valiutos (banknotų ir monetų – AF.21) vertė – nominalioji pinigų vertė.

7.65.

Indėliai (AF.22, AF.29) į balansą įrašomi taip pat nominaliąja verte.

7.66.

Valiuta ir indėliai konvertuojami į nacionalinę valiutą pagal balanso sudarymo datą vyraujančių momentinių siūlomų valiutos keitimo normų vidurkį.

Skolos vertybiniai popieriai (AF.3)

7.67.

Skolos vertybiniai popieriai į balansą įrašomi rinkos verte.

7.68.

Trumpalaikių skolos vertybinių popierių (AF.31) vertė nustatoma pagal rinkos vertę. Jei reikiamu momentu rinkos vertės nežinomos ir nėra didelės infliacijos ar aukštų nominaliųjų palūkanų normų, rinkos vertę galima nustatyti apytiksliai, pagal nominaliąją vertę šiems vertybiniams popieriams:

a)

nominaliąja verte išleistiems trumpalaikiams skolos vertybiniams popieriams ir

b)

trumpalaikiams diskontuotiems skolos vertybiniams popieriams.

7.69.

Ilgalaikių skolos vertybinių popierių (AF.32) vertė nustatoma pagal rinkos vertę, neatsižvelgiant į tai, ar tie popieriai yra obligacijos, už kurias mokamos reguliarios palūkanos, ar didelio diskonto arba nulinės atkarpos obligacijos, už kurias mokamos mažos palūkanos arba jos visai nemokamos.

Paskolos (AF.4)

7.70.

Tiek į kreditorių, tiek į debitorių balansus paskolos įrašomos nominaliąja verte, neatsižvelgiant į tai, ar paskolos veiksnios, ar ne.

Nuosavybės priemonės ir investicinių fondų akcijos (vienetai) (AF.5)

7.71.

Biržinių akcijų (AF.511) vertė nustatoma pagal jų rinkos vertę. Ta pati vertė nurodoma ir turto, ir įsipareigojimų pusėse, nors teisiškai akcijos ir kitos nuosavybės priemonės yra ne emitento įsipareigojimas, o nuosavybės teisė į bendrovės likvidacinės vertės dalį, kai ji iš anksto nežinoma.

7.72.

Biržinių akcijų vertė nustatoma pagal būdingos rinkos kainos vidurkį biržoje arba kitose organizuotose finansų rinkose.

7.73.

Nebiržinių akcijų (AF.512), kuriomis neprekiaujama organizuotose rinkose, vertė turėtų būti nustatoma pagal:

a)

jei tinkama, kotiruojamų akcijų vertę;

b)

nuosavų lėšų vertę arba

c)

diskontuotą numatomą pelną, apytikrėms pastarosioms institucinio vieneto įplaukoms pritaikius tinkamą rinkos kainos ir įplaukų santykį.

Vis dėlto šių įverčių apskaičiavimuose atsižvelgiama į biržinių ir nebiržinių akcijų skirtumus, visų pirma jų likvidumą, ir į sukauptą visos bendrovės ir jos ūkinės veiklos sektoriaus grynąją vertę.

7.74.

Įverčių skaičiavimo metodas pasirenkamas atsižvelgiant į turimus pagrindinius statistinius duomenis. Pavyzdžiui, gali būti atsižvelgiama į susijungimo veiklos, susijusios su nebiržinėmis akcijomis, duomenis. Jei nebiržinių bendrovių nuosavos lėšos kinta panašiai kaip panašių biržinių bendrovių (vidutiniškai ir proporcingai jų nominaliajam kapitalui), balanse vertę galima apskaičiuoti pagal santykį. Šiuo santykiu palyginama ne biržinių ir nebiržinių bendrovių nuosavų lėšų vertė:

nebiržinių akcijų vertė = panašių biržinių akcijų rinkos vertė × (nuosavi nebiržinių bendrovių ištekliai) / (nuosavi panašių biržinių bendrovių ištekliai).

7.75.

Akcijų kainos ir nuosavų lėšų santykis gali priklausyti nuo ūkinės veiklos. Galiojančią nebiržinių akcijų kainą reikėtų nustatyti pagal atskiras ūkinės veiklos rūšis. Biržinės ir nebiržinės bendrovės gali skirtis ir kitais aspektais, galinčiais turėti įtakos įverčių skaičiavimo metodui.

7.76.

Kitoms nuosavybės priemonėms (AF.519) priskiriamos ne vertybinių popierių pavidalo nuosavybės priemonės. Joms gali būti priskiriamos kvazibendrovių (pvz., filialų, pajinių investicinių fondų, ribotos atsakomybės ir kitų bendrijų), viešųjų bendrovių, nekorporuotų fondų ir menamų vienetų (taip pat menamų vienetų rezidentų, įsteigtų siekiant nurodyti, kad nekilnojamasis turtas ir gamtos ištekliai priklauso nerezidentui) nuosavybės priemonės. Tarptautinių organizacijų nuosavybė (ne akcijų pavidalo) taip pat priskiriama kitoms nuosavybės priemonėms.

7.77.

Kvazibendrovių kitų nuosavybės priemonių vertė nustatoma pagal nuosavus išteklius, nes paprastai jų grynoji vertė yra lygi nuliui. Vertinant kitus vienetus reikėtų rinktis tinkamiausią iš nebiržinėms akcijoms taikomų metodų.

7.78.

Akcijas ar vienetus išleidžiančios bendrovės gali turėti papildomų kitų nuosavybės priemonių.

7.79.

Investicinių fondų akcijų ar vienetų (AF.52) vertė nustatoma pagal rinkos kainą, jei jie yra biržiniai vienetai ar akcijos. Priešingu atveju rinkos vertę galima nustatyti apytikriai, kaip ir nebiržinių akcijų. Jei jos išperkamos paties fondo, vertė nustatoma pagal išpirkimo vertę.

Draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos (AF.6)

7.80.

Į balansą įrašytos ne gyvybės draudimo techninių atidėjinių (AF.61) sumos atitinka sumokėtų, bet dar neuždirbtų įmokų ir atidėjinių numatomiems reikalavimams išmokėti draudimo išmokas sumą. Atidėjiniai numatomiems reikalavimams atitinka esamą sumų, numatomų mokėti pagal reikalavimus, taip pat ginčijamus, vertę, ir papildomą sumą reikalavimams dėl jau įvykusių įvykių, apie kuriuos dar nepranešta.

7.81.

Į balansą įrašomų gyvybės draudimo ir anuiteto įsipareigojimų / teisių (AF.62) suma atitinka atidėjinius visiems ateityje numatomiems reikalavimams.

7.82.

Į balansą įrašomų pensinių įsipareigojimų / teisių (AF.63) sumos priklauso nuo pensijų sistemos rūšies.

7.83.

Nustatyto dydžio išmokų pensijų sistemose dalyvaujantiems samdomiesiems darbuotojams pensijų išmokų dydis nustatomas pagal iš anksto sutartą formulę. Nustatyto dydžio išmokų pensijų sistemų įsipareigojimas lygus numatytų išmokų esamai vertei.

7.84.

Nustatyto dydžio įmokų pensijų sistemose išmokos priklauso nuo pensijų sistemos įsigyto turto būklės. Nustatyto dydžio įmokų pensijų sistemų įsipareigojimas lygus fondų turto dabartinei rinkos vertei. Fondų grynoji vertė visada lygi nuliui.

7.85.

Į balansą įrašomų standartinių garantijų atidėjinių (AF.66) vertė yra numatomų reikalavimų ir numatomų grąžinimų vertės skirtumas.

Išvestinės finansinės priemonės ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai (AF.7)

7.86.

Išvestinės finansinės priemonės (AF.71) turėtų būti įrašytos į balansą jų rinkos verte. Jei rinkos vertė nežinoma (pvz., nebiržinių pasirinkimo sandorių atveju), šių priemonių vertė turėtų būti nustatoma pagal sumą, kurios reikia sutarčiai išpirkti arba kitaip kompensuoti, arba pagal mokėtinų išmokų sumą.

7.87.

Pasirinkimo sandorių atveju laikoma, kad pasirinkimo sandorio sudarytojas prisiima įsipareigojimą, atitinkantį pasirinkimo sandorio turėtojo teisių išpirkimo sąnaudas.

7.88.

Pasirinkimo ir išankstinių sandorių rinkos vertė gali būti tiek teigiama (turtas), tiek neigiama (įsipareigojimas), atsižvelgiant į susijusių objektų kainų pokyčius, todėl jie gali būti priskiriami tiek sandorių sudarytojų ir turėtojų turtui, tiek įsipareigojimams. Kai kurie pasirinkimo ir išankstiniai sandoriai susiję su maržos mokėjimais, kai pelnas ar nuostoliai nustatomi kasdien; tokiais atvejais vertė balanse yra lygi nuliui.

7.89.

Samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandorių (AF.72) vertė nustatoma pagal suteiktų nuosavybės priemonių tikrąją vertę. Tikroji vertė nustatoma suteikimo dieną pagal lygiaverčių pasirinkimo sandorių, kuriais prekiaujama rinkoje, rinkos vertę arba, jei ji nežinoma, pagal pasirinkimo sandorių kainos nustatymo modelį.

Kitos gautinos / mokėtinos sumos (AF.8)

7.90.

Tiek kreditorių, tiek debitorių prekybos kreditų ir išankstinių mokėjimų (AF.81), išskyrus prekybos kreditus ir išankstinius mokėjimus (AF.89), (dėl paskirstomųjų sandorių, pvz., mokesčių, socialinių įmokų, dividendų, rentos ir darbo užmokesčio, ir finansinių sandorių sudarymo laiko skirtumo) vertė nustatoma pagal nominaliąją vertę. AF.89 kategorijai priskiriamos mokėtinų mokesčių ir socialinių įmokų sumos neturėtų apimti sumų, kurios greičiausiai nebus surinktos, kadangi jos atitinka vertės neturinčius valdžios sektoriaus reikalavimus.

FINANSINIS BALANSAS

7.91.

Kairiojoje finansinio balanso pusėje pateikiamas finansinis turtas, dešiniojoje – įsipareigojimai. Finansinio balanso balansuojamasis straipsnis yra grynasis finansinis turtas (BF.90).

7.92.

Sektoriaus ar subsektoriaus rezidento finansinis balansas gali būti konsoliduotas arba nekonsoliduotas. Nekonsoliduotame finansiniame balanse nurodomas visas sektoriui arba subsektoriui priskiriamo institucinio vieneto finansinis turtas ir įsipareigojimai, įskaitant tą turtą ir įsipareigojimus, kuriuos atitinkantis turtas ar įsipareigojimas yra tame pačiame sektoriuje ar subsektoriuje. Konsoliduotame finansiniame balanse nepateikiamas finansinis turtas ir įsipareigojimai, kurių atitiktiniai sandoriai yra tame pačiame sektoriuje ar subsektoriuje. Likusio pasaulio sektoriaus finansinis balansas visada yra konsoliduotas. Paprastai sąskaitų įrašai sistemoje nekonsoliduojami. Todėl sektoriaus ar subsektoriaus rezidento finansinis balansas turi būti nekonsoliduotas.

7.93.

Finansinis balansas papildomas finansiniu balansu, kuriame nurodomos sandorių šalys (pagal debitorius ir kreditorius suskirstytas balansas), finansinis turtas papildomai suskirstomas pagal debitorių sektorius, o įsipareigojimai – pagal kreditorių sektorius. Šiame balanse pateikiama informacija apie debitorių ir kreditorių ryšius, ir jis atitinka debitorių ir kreditorių finansinę sąskaitą.

PAPILDOMI STRAIPSNIAI

7.94.

Norint pateikti specialioms tam tikrų sektorių analizės reikmėms būtinų straipsnių, į balansą įrašomi trys papildomi straipsniai:

a)

ilgalaikio vartojimo prekės (AN.m);

b)

tiesioginės užsienio investicijos (AF.m1);

c)

neveiksnios paskolos (AF.m2).

7.95.

Apibrėžtis. Ilgalaikio vartojimo prekės yra ilgalaikės prekės, kurias namų ūkiai pakartotinai naudoja galutiniam vartojimui ilgiau nei vienus metus. Į balansą jos įrašomos kaip papildomi straipsniai. Pagrindiniame balanse jos nepateikiamos, nes šios prekės įrašomos į namų ūkių sektoriaus pajamų panaudojimo sąskaitą kaip panaudojimas, į jas atsižvelgiama kaip į suvartojamas ne palaipsniui per ataskaitinį laikotarpį, o iš karto.

7.96.

Namų ūkių (galutinių vartotojų) turimi ilgalaikio vartojimo prekių likučiai – transporto įranga (AN.1131) ir kitos mašinos ir įranga (AN.1139) – papildomame straipsnyje vertinami rinkos kainomis, atėmus atitinkamus susikaupusius mokėjimus už ilgalaikio kapitalo vartojimą. Išsamus ilgalaikio vartojimo prekių pogrupių ir straipsnių sąrašas pateikiamas 23 dalyje.

7.97.

Ilgalaikės prekės, pvz., transporto priemonės, klasifikuojamos kaip ilgalaikis turtas arba ilgalaikio vartojimo prekės, atsižvelgiant į savininko sektorių ir jų paskirtį. Pavyzdžiui, tą pačią transporto priemonę gali naudoti kvazibendrovė gamybai ir namų ūkis galutiniam vartojimui. Nefinansinių bendrovių sektoriaus (S.11) balanse turėtų būti nurodyta vertė, atitinkanti kvazibendrovės naudojimo dalį. Panašus pavyzdys tinka ir darbdavių (taip pat savarankiškai dirbančių asmenų) subsektoriui (S.141+S.142). Namų ūkių sektoriui (S.14) kaip galutiniams vartotojams tenkanti naudojimo dalis turėtų būti nurodyta papildomame straipsnyje, atėmus atitinkamus susikaupusius mokėjimus už ilgalaikio kapitalo vartojimą.

Tiesioginės užsienio investicijos (AF.m1)

7.98.

Tiesiogines investicijas sudarantis finansinis turtas ir įsipareigojimai, atsižvelgiant į investicijos pobūdį, įrašomi kaip paskolos (AF.4), nuosavybės priemonės ir investicinių fondų akcijos vienetai (AF.5) arba kitos gautinos / mokėtinos sumos (AF.8). Šioms kategorijoms priskiriamų tiesioginių investicijų suma į balansą įrašoma kaip atskiras papildomas straipsnis.

Neveiksnios paskolos (AF.m2)

7.99.

Paskolos į balansą įrašomos nominaliąja verte.

7.100.

Kai kurios kurį laiką nemokamos paskolos į kreditoriaus balansą įrašomos papildomu straipsniu. Jos vadinamos neveiksniomis paskolomis.

7.101.

Apibrėžtis. Skola vadinama neveiksnia, kai a) 90 dienų ar ilgiau vėluojama mokėti palūkanas arba pagrindinę paskolos dalį; b) 90 dienų ar ilgesnio laikotarpio mokėtinos palūkanos buvo kapitalizuotos, perfinansuotos ar atidėtos susitarimu arba c) mokėjimai vėluoja mažiau nei 90 dienų, tačiau yra kitų patikimų priežasčių (pvz., debitorius kreipėsi dėl bankroto paskelbimo) abejoti, ar visa paskola bus grąžinta.

7.102.

Šią neveiksnios paskolos apibrėžtį reikėtų aiškinti, atsižvelgiant į nacionalines paskolų priskyrimo neveiksnioms nuostatas. Kai paskola klasifikuojama kaip neveiksni, ji (arba bet kokios ją pakeičiančios paskolos) turėtų likti priskirta tai kategorijai tol, kol bus gauti mokėjimai arba nurašyta pagrindinė tos ar ją pakeitusios paskolos dalis.

7.103.

Neveiksnioms paskoloms reikia dviejų papildomų straipsnių:

a)

šių paskolų nominaliosios vertės, įrašomos į pagrindinį balansą, ir

b)

šių paskolų lygiavertės rinkos vertės.

7.104.

Artimiausia rinkos lygiavertei vertei yra tikroji vertė – vertė, kuria apytikriai nurodoma vertė, kuri būtų susidariusi dviem šalims vykdant rinkos sandorį. Tikrąją vertę galima nustatyti pagal palyginamų priemonių sandorius arba grynųjų pinigų srautų diskontuotą esamą vertę; šią informaciją galima rasti kreditoriaus balanse. Jei tikroji vertė nežinoma, papildomame straipsnyje reikės naudoti kitą metodą ir nurodyti nominaliąją vertę, atėmus numatomus paskolos nuostolius.

Neveiksnių paskolų įrašymas į balansą

7.105.

Valdžios ir finansų bendrovių sektorių (tai pat kitų su didelėmis sumomis susijusių sektorių) neveiksnios paskolos į balansą turi būti įrašomos kaip papildomi straipsniai. Likusio pasaulio sektoriaus suteiktos ir prisiimtos didelės paskolos taip pat įrašomos kaip papildomi straipsniai.

7.106.

Toliau lentelėje pateikiamos neveiksnių paskolų pozicijos ir srautai, siekiant kuo išsamiau apibūdinti likučių, sandorių, perklasifikavimo ir nurašymų padėtį.

7.107.

Pavyzdyje parodyta negrąžintos paskolų sumos nominalioji vertė (1 000) t-1 laikotarpiu; iš šių paskolų 500 – veiksni dalis, 500 – neveiksni dalis. Didžioji dauguma neveiksnių paskolų (400) padengta paskolų nuostolių atidėjiniais, o likusi dalis (100) – ne. Antroje lentelės dalyje pateikiama išsami papildoma informacija apie neveiksnių paskolų lygiavertę rinkos vertę. Ji nustatyta pagal nominaliosios vertės ir paskolų nuostolių atidėjinių skirtumą. Laikoma, kad t-1 laikotarpiu jis yra 375. Nuo t-1 iki t dalis paskolų perklasifikuojamos (veiksnios arba dar nepadengtos paskolos klasifikuojamos kaip neveiksnios, arba atvirkščiai) arba nurašomos. Srautai pateikiami atitinkamose lentelės skiltyse. Taip pat nurodytos paskolų nuostolių atidėjinių nominaliosios vertės ir lygiavertės rinkos vertės.

7.108.

Paskolų nuostolių atidėjiniai turi būti vertinami pagal apskaitos standartus, vienetų teisinį statusą ir jiems taikomas apmokestinimo taisykles, dėl to paskolų nuostolių atidėjinių sumos ir galiojimo trukmė gali labai skirtis. Todėl neveiksnias paskolas sudėtinga įrašyti į pagrindines sąskaitas ir jos įrašomos tik kaip papildomi straipsniai. Pageidautina, be paskolų (veiksnių ir neveiksnių) nominaliųjų verčių, kaip papildomus straipsnius taip pat pateikti ir rinkos lygiavertes vertes.

Neveiksnių paskolų įrašymas į balansą

Pozicijos

Atsargos

Sandoris

Perklasifikavimas

Nurašymas

Atsargos

t-1

laikotarpis nuo t-1 iki t

t

Nominalioji vertė

Paskolos

1 000

200

0

–90

1 110

Veiksnios paskolos

500

200

–50

 

650

Neveiksnios paskolos

500

 

50

–90

460

Padengta paskolų nuostolių atidėjiniais

400

 

70

–90

380

Dar nepadengta paskolų nuostolių atidėjiniais

100

 

–20

 

80

Lygiavertė rinkos vertė

Neveiksnios paskolos

375

 

24

–51

348

= Nominalioji vertė

500

 

50

–90

460

– Paskolų nuostolių atidėjiniai

125

 

26

–39

112

iš kurių dar nepadengti

100

 

–20

 

80

7.1   PRIEDAS

TURTO KATEGORIJŲ APIBRĖŽTYS

Turto klasifikatorius

Apibrėžtys

Nefinansinis turtas (AN)

Nefinansiniai objektai, kurių nuosavybės teisėmis atskirai ar kartu naudojasi instituciniai vienetai ir kurių savininkai, tam tikrą laiką juos turėdami, naudodami ar leisdami jais naudotis kitiems, gali gauti ekonominės naudos. Nefinansiniam turtui priskiriami: ilgalaikis turtas, atsargos, vertybės, visuomenės sukurtų kategorijų turtas ir intelektinės nuosavybės produktai.

Sukurtas nefinansinis turtas (AN.1)

Nefinansinis turtas yra gamybos procesų rezultatas. Sukurtam nefinansiniam turtui priskiriami: ilgalaikis turtas, atsargos ir vertybės, atitinkantys toliau pateiktas apibrėžtis.

Ilgalaikis turtas (AN.11)

Sukurtas nefinansinis turtas, pakartotinai ar nuolat ilgiau nei vienus metus naudojamas gamybai. Ilgalaikiam turtui priskiriami: būstas, kiti pastatai ir statiniai, mašinos ir įranga, ginklų sistemos, auginami biologiniai ištekliai ir intelektinės nuosavybės produktai, atitinkantys toliau pateiktas apibrėžtis.

Būstas (AN.111)

Visiškai arba visų pirma gyventi naudojami pastatai, taip pat visi susiję statiniai, pvz., garažai, ir visos nuolatinės būste įmontuotos konstrukcijos. Taip pat priskiriami: gyvenamieji laivai, baržos, kilnojamieji ir priekabiniai nameliai, naudojami kaip namų ūkių pagrindinis būstas, ir viešieji paminklai (žr. AN.1121), kurių pagrindinė nustatyta paskirtis – būstas. Taip pat įrašomos teritorijos valymo ir parengimo sąnaudos.

Pavyzdžiui, gyvenamieji pastatai, kaip antai vienbučiai ar dvibučiai pastatai ir kiti gyvenamieji pastatai, skirti nuolat gyventi.

Nebaigtas būstas priskiriamas tiek, kiek manoma, kad galutinis naudotojas yra įgijęs nuosavybės teisę, nes statybos darbai vyksta savo sąskaita arba įrodoma, kad pasirašyta pirkimo (pardavimo) sutartis. Karinėms pajėgoms apgyvendinti įsigytas būstas taip pat priskiriamas, nes jis, kaip ir civilių vienetų įsigytas būstas, naudojamas apgyvendinimo paslaugoms teikti.

Į būsto vertę neįtraukiama žemės po pastatais vertė, kuri priskiriama kategorijai „Žemė“ (AN.211), jei klasifikuojama atskirai.

Kiti pastatai ir statiniai (AN.112)

Kitiems pastatams ir statiniams priskiriami pastatai, išskyrus būstą; kiti statiniai ir žemės gerinimas, atitinkantys toliau pateiktas apibrėžtis.

Nebaigti pastatai ir statiniai priskiriami tiek, kiek manoma, kad galutinis naudotojas įgijęs nuosavybės teisę, nes statybos darbai vyksta savo reikmėms arba įrodoma, kad pasirašyta pirkimo (pardavimo) sutartis. Karinėms reikmėms įsigyti pastatai ir statiniai taip pat priskiriami.

Į kitų pastatų ir statinių vertę neįtraukiama žemės po pastatais vertė, kuri priskiriama kategorijai „Žemė“ (AN.211), jei klasifikuojama atskirai.

Pastatai, išskyrus būstą (AN.1121)

Kiti pastatai, išskyrus būstą, įskaitant statiniuose įmontuotas konstrukcijas, priemones ir kitą įrangą, ir teritorijos valymo bei parengimo sąnaudas. Taip pat priskiriami viešieji paminklai (žr. AN.1121), kurių pagrindinė nustatyta paskirtis – negyvenamasis pastatas.

Viešiesiems paminklams būdinga ypatinga istorinė, nacionalinė, regioninė, vietos, religinė ar simbolinė svarba. Jie vadinami viešaisiais, nes yra viešai prieinami, ne dėl to, kad priklauso valstybei. Norintys aplankyti paminklą dažnai turi sumokėti už tai tam tikrą mokestį. Ilgalaikio kapitalo naudojimas naujiems paminklams arba esamų paminklų renovavimui turėtų būti apskaičiuojamas darant tinkamą ilgalaikio naudojimo prielaidą.

Pastatams, išskyrus būstą, gali būti priskiriami, pvz., sandėliai ir pramoniniai pastatai, prekybinės paskirties pastatai, pramoginės paskirties pastatai, viešbučiai, restoranai, švietimo, sveikatos priežiūros pastatai.

Kiti statiniai (AN.1122)

Negyvenamosios paskirties statiniai, įskaitant gatvių, kanalizacijos sistemų ir teritorijos valymo bei parengimo sąnaudas. Taip pat priskiriami viešieji paminklai, nepriskirti būstui arba pastatams, išskyrus būstą; šachtos, tuneliai ir kiti su mineralų ir energinių išteklių kasyba susiję statiniai; pylimų, dambų, užtvankų statinių, skirtų greta esančios, tačiau jiems nepriklausiančios žemės būklei gerinti, statyba.

Pavyzdžiui, plentai, gatvės, keliai, geležinkeliai ir oro uostų kilimo ir tūpimo takai; tiltai, viadukai, tuneliai ir požeminiai keliai; vandens keliai, uostai, užtvankos ir kiti vandens įrenginiai; tolimojo susisiekimo vamzdynai, komunikacijų ir energijos perdavimo linijos; vietos vamzdynai ir kabeliai, pagalbiniai įrenginiai; kasybos ir gamybos konstrukcijos; sportui ir poilsiui skirti statiniai.

Žemės gerinimas (AN.1123)

Veiksmų, kuriais labai pagerinta žemės būklė kiekybės, kokybės ar našumo atžvilgio, arba užkirstas kelias jos būklės prastėjimui, vertė.

Pavyzdžiui, vertė gali padidėti išvalius žemės ploto paviršių, nustačius kontūrus, iškasus šulinius ir irigacines įkasas.

Šiai kategorijai taip pat priskiriamos nenurašytos žemės nuosavybės teisių perdavimo sąnaudos.

Mašinos ir įrenginiai (AN.113)

Transporto įranga, informacijos ir ryšių technologijų (IRT) įranga, kitos mašinos ir įranga, išskyrus įsigytas namų ūkių galutiniam vartojimui, atitinkančios toliau pateiktas apibrėžtis.

Galima nepriskirti palyginti nebrangių ir už palyginti stabilią kainą įsigytų įrankių, pvz., buitinių. Šiai kategorijai taip pat nepriskiriamos į pastatą įmontuotos mašinos ir įranga – jos priskiriamos būsto ir negyvenamųjų pastatų kategorijoms.

Be to, šiai kategorijai nepriskiriamos nebaigtos mašinos ir įranga, išskyrus pagamintas savo reikmėms, nes laikoma, kad galutinis naudotojas perima nuosavybės teises tik pristačius jam turtą. Šiai kategorijai priskiriamos karinėms reikmėms įsigytos mašinos ir įranga, išskyrus ginklų sistemas.

Namų ūkių galutiniam vartojimui įsigytos mašinos ir įranga, pvz., transporto priemonės, baldai, virtuvės įranga, kompiuteriai, ryšių įranga ir pan., netraktuojamos kaip turtas. Šie daiktai priskiriami papildomam namų ūkių balanso straipsniui „ilgalaikio vartojimo prekės“. Gyvenamieji laivai, baržos, kilnojamieji ir priekabiniai nameliai, naudojami kaip namų ūkių pagrindinis būstas, priskiriami būstui.

Transporto įranga (AN.1131)

Žmonių ir daiktų pervežimo įranga. Pavyzdžiui, produktai, išskyrus dalis, priskirti 2008 m. Produktų pagal veiklos rūšį klasifikatoriaus (2008 m. CPA) 29 skyriui: variklinės transporto priemonės, priekabos ir puspriekabės, ir 30 skyriui: kitos transporto priemonės ir įranga.

IRT įranga (AN.1132)

Informacijos ir ryšių technologijų (IRT) įranga: prietaisai, kuriuose įrengti elektroniniai valdikliai; prietaisuose naudojamos elektroninės dalys. Pavyzdžiui, 2008 m. CPA 261 grupei priskirti produktai: elektroninė įranga ir plokštės, ir 262 grupė: kompiuteriai ir išoriniai įrenginiai.

Kitos mašinos ir įrenginiai (AN.1139)

Kitur nepriskirtos mašinos ir įranga. Pavyzdžiui, produktai, išskyrus dalis, įrengimo, remonto ir techninės priežiūros paslaugas, priskirti 2008 m. CPA 26 skyriui: kompiuteriniai, elektroniniai ir optiniai gaminiai (išskyrus 261 ir 262 grupes), 27 skyriui: elektros įranga, 28 skyriui: niekur kitur nepriskirtos mašinos ir įranga, 31 skyriui: baldai, ir 32 skyriui: kitos pagamintos prekės.

Ginklų sistemos (AN.114)

Transporto priemonės ir kita įranga, pvz., karo laivai, povandeniniai laivai, karo orlaiviai, tankai, raketų transportavimo ir leidimo įrenginiai ir kt. Dauguma jų gabenamų vienkartinio naudojimo ginklų priskiriami karinėms atsargoms (žr. AN.124), bet kai kurie, pvz., didelę naikinamąją galią turinčios balistinės raketos, galinčios turėti ilgalaikį atgrasomąjį poveikį puolančiosioms pajėgoms, priskiriamos ilgalaikiam turtui.

Auginami biologiniai ištekliai (AN.115)

Veisliniai, pieniniai darbiniai ir kiti gyvuliai, vynuogynai, sodai ir kiti medžių sodiniai, iš kurių gaunami pakartotiniai produktai, kurie atitinka toliau pateiktas apibrėžtis ir kuriuos tiesiogiai prižiūri, už juos atsako ir juos valdo instituciniai vienetai.

Nesubrendę auginami ištekliai šiai kategorijai nepriskiriami, išskyrus auginamus savo reikmėms.

Gyvūnų ištekliai, iš kurių gaunami pakartotiniai produktai (AN.1151)

Gyvūnai, kurių natūralų augimą ir regeneraciją tiesiogiai prižiūri, už juos atsako ir juos valdo instituciniai vienetai. Jiems priskiriami veisliniai gyvuliai (įskaitant žuvis ir naminius paukščius), pieniniai galvijai, darbiniai gyvuliai, avys ar kiti vilnai auginami gyvuliai ir gyvuliai, naudojami pervežimui, lenktynėms ar pramogoms.

Medžių, pasėlių ir augalų ištekliai, iš kurių gaunami pakartotiniai produktai (AN.1152)

Medžiai (taip pat vynmedžiai ir krūmai), auginami daugiamečiam derliui gauti, įskaitant auginamus vaisiams ir riešutams, sakams ir dervoms, žievės ir lapų produkcijai, kurių natūralų augimą ir regeneraciją tiesiogiai prižiūri, už juos atsako ir juos valdo instituciniai vienetai.

Intelektinės nuosavybės produktai (AN.117)

Ilgalaikis turtas, kurį sudaro mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros, mineralų žvalgymo ir vertinimo rezultatai, kompiuterių programinė įranga ir duomenų bazės, pramogų srities, literatūros ar meno kūrinių originalai ir kiti intelektinės nuosavybės produktai, atitinkantys toliau pateiktas apibrėžtis ir skirti naudoti ilgiau nei vienus metus.

Moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra (AN.1171)

Sistemingai vykdomo kūrybinio darbo, siekiant sukaupti daugiau žinių, įskaitant žinias apie žmogų, kultūrą, visuomenę, ir panaudoti šias žinias naujai jas pritaikant, išlaidų vertė.

Vertė nustatoma pagal numatomą ekonominę naudą. Išskyrus atvejus, kai vertę galima pagrįstai įvertinti, ji paprastai nustatoma kaip sąnaudų, taip pat ir nesėkmingiems moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai, suma. Savininkui naudos neduosiantys moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra priskiriami ne turtui, o tarpiniam vartojimui.

Mineralinių išteklių žvalgymas ir vertinimas (AN.1172)

Naftos ir gamtinių dujų ir ne naftos telkinių žvalgybos bei tolesnio atrastų išteklių vertinimo išlaidų vertė. Šios išlaidos apima sąnaudas iki įsigyjant licenciją, licencijos ir įsigijimo sąnaudas, vertinimo sąnaudas ir realių bandomųjų gręžinių sąnaudas, taip pat vietovės oro ir kitų tyrinėjimų, transporto ir kitas sąnaudas, patirtas tyrimams atlikti.

Kompiuterių programinė įranga (AN.11731)

Kompiuterių programos, programų aprašymai ir pagalbinė medžiaga, skirta sistemų programinei įrangai ir taikomosioms programoms. Šiai kategorijai priskiriamas programinės įrangos kūrimas ir tolesnis plėtojimas, be to, kopijų, priskirtų AN.11731 turto kategorijai, įsigijimas.

Duomenų bazės (AN.11732)

Duomenų rinkmenos, sutvarkytos taip, kad su duomenimis būtų galima susipažinti ir jais naudotis veiksmingai išnaudojant išteklius. Tik savo reikmėms sukurtų duomenų bazių vertė nustatoma pagal sąnaudas, į kurias neįtraukiamos duomenų bazių valdymo sistemos ir duomenų įsigijimo sąnaudos.

Pramogų, literatūros ar meno kūrinių originalai (AN.1174)

Filmų, garso įrašų, rankraščių, juostų, modelių ir kt., kuriuose įrašyti ar patalpinti teatro spektakliai, radijo ir televizijos programos, muzikos spektakliai, sporto renginiai, literatūros ir meno kūriniai ir kt., originalai. Šiai kategorijai priskiriami savo sąskaita pagaminti kūriniai. Kai kuriais atvejais, pvz., filmų, originalai gali būti keli.

Kiti intelektinės nuosavybės produktai (AN.1179)

Nauja informacija, specializuotos žinios ir kt., nepriskirtos jokiai kitai kategorijai, kurias gamybai naudoja tik vienetai, kuriems priklauso nustatytos nuosavybės teisės, arba kitiems vienetams, kuriems pastarieji suteikia tokias licencijas.

Atsargos (AN.12)

Sukurtas turtas, kurį sudaro prekės ir paslaugos, atsiradusios dabartiniu laikotarpiu ar anksčiau, laikomos pardavimui, naudojimui gamyboje ar kitokiam naudojimui ateityje. Atsargas sudaro žaliavos ir medžiagos, nebaigta gamyba, pagamintos prekės ir perparduoti skirtos prekės, atitinkančios toliau pateiktas apibrėžtis.

Šiai kategorijai priskiriamos visos valdžios sektoriaus turimos atsargos, įskaitant strateginių medžiagų, grūdų ir kitų valstybei ypač svarbių prekių atsargas, bet jomis neapsiribojant.

Žaliavos ir medžiagos (AN.121)

Prekės, kurias jų savininkai ketina panaudoti savo gamybos procesuose, o ne perparduoti.

Nebaigta gamyba (AN.122)

Iš dalies baigtos prekės ir paslaugos, paprastai neperduodamos kitiems vienetams be papildomo apdorojimo, arba nebaigtos (nesubrendusios), kurių gamybą ar auginimą vėliau toliau tęs tas pats gamintojas. Šiai kategorijai nepriskiriami nebaigti statiniai, kurių galutinis naudotojas jau įgijęs nuosavybės teisę dėl to, kad statybos vyksta savo reikmėms arba įrodoma, kad pasirašyta pirkimo (pardavimo) sutartis.

AN.122 kategorijai priskiriami nebaigtas auginti biologinis turtas ir kita nebaigta gamyba, atitinkantys toliau pateiktas apibrėžtis.

Nebaigtas auginti biologinis turtas (AN.1221)

Gyvūnai, auginami tik produktams, kurie gaunami tik juos paskerdus, pvz., pramoniniu būdu auginami paukščiai ir žuvys, medžiai ir kiti augalai, duodantys vienkartinį derlių jų sunaikinimo metu, ir nesubrendęs auginamas turtas, duodantis pakartotinį derlių.

Kita nebaigta gamyba (AN.1222)

Produkcija, išskyrus auginamą turtą ir paslaugas, iš dalies gamintojo apdorota, pagaminta ar surinkta, tačiau paprastai neparduodama, nevežama ar perduodama kitiems, papildomai jos neapdorojus.

Pagamintos prekės (AN.123)

Gamintojo parduoti ar vežti paruoštos prekės.

Karinės atsargos (AN.124)

Šaudmenys, raketos, bombos ir kiti vienkartiniai kariniai objektai, panaudojami ginkluose ar ginklų sistemose. Nepriskiriamos kai kurių didelę naikinamąją galią turinčių rūšių raketos (žr. AN.114).

Perparduoti skirtos prekės (AN.125)

Prekės, kurias įmonės, pvz., didmeninės ir mažmeninės prekybos, įsigyja siekdamos jas perparduoti neperdirbant (t. y. jos niekaip nekeičiamos, tik joms suteikiamas vartotojui patrauklus pavidalas).

Vertybės (AN.13)

Sukurtas turtas, nenaudojamas visų pirma gamybai ar vartojimui, bet kurio vertė, tikimasi, didės arba bent nemažės ir kuris normaliomis sąlygomis ilgai negenda ir įsigyjamas bei laikomas pirmiausia vertei kaupti. Vertybėms priskiriami brangieji metalai ir brangakmeniai, antikvariniai daiktai, kiti meno kūriniai ir vertybės, atitinkantys toliau pateiktas apibrėžtis.

Brangieji metalai ir brangakmeniai (AN.131)

Brangieji metalai ir brangakmeniai, kuriuos įmonės laiko ne kaip žaliavas gamybai.

Antikvariniai daiktai ir kiti meno dirbiniai (AN.132)

Paveikslai, skulptūros ir kt., pripažinti meno dirbiniais ir antikvariniais daiktais.

Kitos vertybės (AN.133)

Kitoms kategorijoms nepriskirtos vertybės, pvz., kolekcijos ir labai vertingi brangakmenių ir brangiųjų metalų juvelyriniai dirbiniai.

Nesukurtas nefinansinis turtas (AN.2)

Nefinansinis turtas, kuris nėra gamybos procesų rezultatas. Nesukurtam turtui priskiriami gamtos ištekliai, sutartys, nuomos sutartys, licencijos, leidimai, prestižas ir rinkodaros turtas, atitinkantys toliau pateiktas apibrėžtis.

Gamtos ištekliai (AN.21)

Nesukurtas, natūraliai atsirandantis turtas, kurio nuosavybės teisė gali būti įgyvendinta ir perleista. Aplinkos ištekliai, kurių nuosavybės teisės neįgyvendintos ar kurių negalima įgyvendinti, pvz., atvira jūra ar oras, nepriskiriami. Priskiriama žemė, mineraliniai ir energiniai ištekliai, neauginami biologiniai ištekliai, vandens ištekliai ir kiti gamtos ištekliai, atitinkantys toliau pateiktas apibrėžtis.

Žemė (AN.211)

Žemė, įskaitant paviršiaus dirvožemį ir susijusį paviršinį vandenį, kurių nuosavybės teisės yra nustatytos. Nepriskiriami pastatai ar kiti statiniai, pastatyti ant žemės arba ją kertantys, auginami pasėliai, medžiai ir gyvūnai, iškastiniai ištekliai; neauginami biologiniai ištekliai ir požeminiai vandens ištekliai.

Mineralų ir energinės atsargos (AN.212)

Įrodytos mineralų išteklių žemės paviršiuje arba giliau atsargos, kurias galima ekonomiškai naudoti, atsižvelgiant į esamas technologijas ir sąlygines kainas. Paprastai nuosavybės teises į iškastinius išteklius galima atskirti nuo teisių į žemę. AN.212 kategorijai priskiriamos žinomos anglies, naftos, dujų ar kito kuro, metalų rūdų ir kitų nemetalų mineralų atsargos.

Neauginami biologiniai ištekliai (AN.213)

Gyvūnai, medžiai, pasėliai ir kiti augaliniai ištekliai, duodantys tiek vienkartinį, tiek pakartotinį derlių, ir kurių nuosavybės teisės nustatytos, tačiau kurių natūralaus augimo ir (arba) regeneracijos tiesiogiai neprižiūri, už juos neatsako ir jų nevaldo instituciniai vienetai. Pavyzdžiui, neliesti miškai ir žūklės rajonai šalies teritorijoje. Turėtų būti priskiriami tik tie ištekliai, kurie šiuo metu naudojami arba gali būti netrukus naudojami ekonominiams tikslams.

Vandens ištekliai (AN.214)

Vandeningieji sluoksniai ir kiti požeminiai vandens ištekliai, jeigu jų trūkumas verčia nustatyti nuosavybės ir (arba) naudojimo teises, nustatyti rinkos vertę ir ekonominės kontrolės priemones.

Kiti gamtos ištekliai (AN.215)

Šiems ištekliams priskiriamas elektromagnetinių radijo bangų spektras (AN.2151) ir kiti gamtos ištekliai (AN.2159), nepriskirti kitoms kategorijoms.

Radijo dažnių spektras (AN.2151)

Elektromagnetinių bangų spektras. Spektro naudojimo nuomos sutartys ar licencijos priskiriamos kitai kategorijai (AN.222), jei jos atitinka turto apibrėžtį.

Kita (AN.2159)

Kiti gamtos ištekliai, nepriskirti kitoms kategorijoms.

Sutartys, nuomos sutartys ir licencijos (AN.22)

Veiklos sutartys, kuriomis turėtojui perleidžiama ekonominė nauda, viršijanti mokėtinus mokesčius, ir turėtojas gali teisiškai ir praktiškai realizuoti tą naudą.

AN.22 kategorijai priskiriamas turtas, turintis realizuojamą galimą vertę, jei turto naudojimo ar paslaugos teikimo rinkos kaina yra didesnė nei nurodyta sutartyje, nuomos sutartyje ar licencijoje, arba galėtų būti nustatyta nesant sutarties, nuomos sutarties ar licencijos. Sutarčių, nuomos sutarčių ir licencijų kategorijai priskiriamas turtas, galintis atsirasti dėl prekybinių veiklos nuomos sutarčių, leidimų naudoti gamtos išteklius, leidimų vykdyti tam tikrą veiklą ir išimtinių teisių į dar nepagamintas prekes ar nesuteiktas paslaugas.

Prekybinės veiklos nuomos sutartys (AN.221)

Trečiosios šalies nuosavybės teisės į nefinansinį turtą, išskyrus gamtos išteklius, kai nuomos sutartimi turėtojui perduodama ekonominė nauda, viršijanti mokėtinas rinkliavas, ir turėtojas gali teisiškai ir praktiškai realizuoti tą naudą, ją perleisdamas.

AN.221 kategorijai priskiriamas turtas – to turto naudojimo teisių perdavimo vertė turėtojui, t. y. perleidimo kainos perviršis leidimo išdavėjui mokėtinos sumos atžvilgiu.

Pavyzdžiui, pastato gyventojas moka nustatyto dydžio nuomos mokestį, tačiau kurios rinkos kaina iš tiesų didesnė. Jei nuomininkas gali pasinaudoti kainos skirtumu pernuomodamas būstą, jo teisės realizuoti vertę yra prekybinės veiklos nuomos turtas.

Leidimai naudotis gamtos ištekliais (AN.222)

Licencijos, leidimai ir nuomos sutartys, pagal kuriuos leidžiama ribotą laiką naudotis gamtos ištekliais, neišnaudojant visos turto ekonominės vertės, kai sutartimi turėtojui perduodama ekonominė nauda, viršijanti mokėtinus mokesčius, ir turėtojas gali teisiškai ir praktiškai realizuoti tą naudą, pvz., ją perleisdamas.

Gamtos ištekliai toliau įrašomi į savininko balansą, o leidimas naudotis gamtos ištekliais įrašomas kaip atskiras turtas, atitinkantis turėtojui tenkančią išteklių naudojimo teisių perdavimo vertę. Įrašomas turtas yra naudojimo teisių perdavimo vertė turėtojui, t. y. perdavimo kainos perviršis leidimo išdavėjui mokėtinos sumos atžvilgiu.

Pavyzdžiui, žemės nuomotojas moka nustatyto dydžio nuomos mokestį, kurios rinkos kaina iš tiesų didesnė. Jei nuomininkas gali pasinaudoti kainos skirtumu pernuomodamas žemę, jo teisės realizuoti vertę yra turtas.

Leidimai vykdyti tam tikrą veiklą (AN.223)

Perleidžiamieji leidimai, išskyrus leidimus naudoti gamtos išteklius ar leidimus naudoti išdavėjui priklausantį turtą, kuriais apribojamas tą veiklą vykdančių vienetų skaičius ir leidžiama gauti beveik monopolinį pelną.

Įrašomas turtas yra naudojimo teisių perdavimo vertė turėtojui, t. y. perdavimo kainos perviršis leidimo išdavėjui mokėtinos sumos atžvilgiu. Leidimo turėtojas turi turėti teisnių ir praktinių galimybių perleisti leidimu suteikiamas teises trečiajai šaliai.

Išimtinės teisės į būsimas prekes ir paslaugas (AN.224)

Perleidžiamosios sutartinės išimtinės teisės naudoti prekes ar paslaugas.

Viena šalis sudaro sutartį įsigyti prekę ar paslaugą nustatyta kaina iš kitos šalies ir teisiškai bei praktiškai gali perleisti kitos šalies įsipareigojimą trečiai šaliai.

Pavyzdžiui, perduodama futbolo žaidėjo, sudariusio sutartį su futbolo klubu, vertė ir perduodama išimtinių teisių skelbti literatūros ar muzikos kūrinį vertė.

AN.224 kategorijai priskiriamas turtas – teisės perleidimo vertė turėtojui.

Prestižo ir rinkodaros turto įsigijimai atėmus pardavimus (AN.23)

Vertės, sumokėtos už veikiantį institucinį vienetą, ir jos turto atėmus jos įsipareigojimus, kurių kiekvienas straipsnis buvo atskirai nustatytas ir įvertintas, skirtumas. Todėl prestižo vertė apima viską, kas teikia ilgalaikę naudą, bet atskirai nepriskirta turtui, taip pat vertę to, kad visas turtas naudojamas kartu, ne kaip atskirų turto vienetų rinkinys. AN.23 kategorijai taip pat priskiriamas nustatytas rinkodaros turtas, pvz., prekių pavadinimai, leidinių informaciniai duomenys, prekių ženklai, logotipai ir domenų pavadinimai, parduodami atskirai nuo visos bendrovės.

Finansinis turtas ir įsipareigojimai (AF.)

Finansinis turtas yra ekonominis turtas, sudarytas iš visų finansinių reikalavimų ir piniginio luitinio aukso. Finansinis turtas – vertės atsargos, atitinkančios naudą, susikaupiančią ekonominiam savininkui turint tą turtą tam tikrą laiką. Jo vertė perkeliama iš vieno ataskaitinio laikotarpio į kitą. Vienkartine ar pakartotine nauda keičiamasi mokėjimo priemonėmis.

Mokėjimo priemonės yra piniginis auksas, specialiosios skolinimosi teisės, pinigai ir pervedamieji indėliai.

Finansiniai reikalavimai, taip pat vadinami finansinėmis priemonėmis, yra finansinis turtas, turintis atitiktinius įsipareigojimus.

Įsipareigojimai nustatomi, kai debitoriai privalo sumokėti skolą kreditoriams vienu ar keliais mokėjimais.

Piniginis auksas ir specialiosios skolinimosi teisės (SST) (AF.1)

Sistemoje šiai kategorijai priskiriamas turtas turi nustatytus atitiktinius įsipareigojimus, išskyrus piniginį luitinį auksą.

Piniginis auksas (AF.11)

Auksas, teisė į kurį priklauso pinigų institucijoms arba kitiems subjektams, kuriuos faktiškai kontroliuoja pinigų institucijos, ir kuris yra laikomas kaip atsargų turtas. Jam priskiriamas luitinis auksas (įskaitant piniginį auksą, laikomą paskirtosiose aukso sąskaitose) ir nepaskirtosios nerezidentų aukso sąskaitos, iš kurių galima reikalauti pateikti auksą.

Specialiosios skolinimosi teisės (SST) (AF.12)

Tarptautinių atsargų turtas, sukurtas Tarptautinio valiutų fondo (TVF) ir skirtas jo narių atsargų turtui pildyti.

Pinigai ir indėliai (AF.2)

Apyvartoje esantys pinigai ir indėliai, tiek nacionaline, tiek užsienio valiutomis.

Valiuta (AF.21)

Valiuta vadinami banknotai ir monetos, išleisti pinigų institucijos arba jos patvirtinti.

Pervedamieji indėliai (AF.22)

Indėliai, kuriuos, pareikalavus, galima nominaliąja verte pakeisti pinigais ir naudoti mokėjimams čekiais, vekseliais, pavedimais, tiesioginiu debetu ar kreditu ar kitais mokėjimo būdais, be nuobaudų ar apribojimų.

Tarpbankiniai sandoriai (AF.221)

Pervedamieji indėliai tarp bankų.

Kiti pervedamieji indėliai (AF.229)

Pervedamieji indėliai, išskyrus tarpbankinius sandorius.

Kiti indėliai (AF.29)

Kiti indėliai yra nepervedamieji indėliai. Kitų indėlių negalima naudoti mokėjimams, išskyrus tuos atvejus, kai sulaukiama nustatyto termino arba pranešus, kaip susitarta, iš anksto, o pakeisti pinigais ar pervedamaisiais indėliais galima tik taikant didelius apribojimus ar nuobaudas.

Skolos vertybiniai popieriai (AF.3)

Perleidžiamosios finansinės priemonės, kuriomis įrodoma skola. Perleidžiamumas faktiškai susijęs su teisinės nuosavybės teisėmis, kurias galima iš karto perduoti kitam savininkui perleidžiant ar patvirtinant. Perleidžiamieji skolos vertybiniai popieriai turi būti skirti galimai prekybai organizuotoje biržoje arba nebiržinėje rinkoje, tačiau nebūtina įrodyti, kad prekyba iš tiesų vykdoma.

Trumpalaikiai skolos vertybiniai popieriai (AF.31)

Skolos vertybiniai popieriai, kurių pradinis terminas yra vieneri metai arba trumpiau, ir pagal kreditoriaus reikalavimą grąžinami skolos vertybiniai popieriai.

Ilgalaikiai skolos vertybiniai popieriai (AF.32)

Skolos vertybiniai popieriai, kurių pradinis terminas yra ilgesnis nei vieneri metai arba terminas nenurodytas.

Paskolos (AF.4)

Finansinis turtas, atsirandantis kreditoriams paskolinus lėšų debitoriams tiesiogiai arba per tarpininkus, kai paskola įrodoma neperleidžiamaisiais dokumentais arba dokumentais neįrodoma.

Trumpalaikės paskolos (AF.41)

Paskolos, kurių pradinis terminas yra vieneri metai arba trumpiau, ir pagal kreditoriaus reikalavimą veiksnios paskolos.

Ilgalaikės paskolos (AF.42)

Paskolos, kurių pradinis terminas yra ilgiau nei vieneri metai arba terminas nenurodytas.

Nuosavybės priemonės ir investicinių fondų akcijos (vienetai) (AF.5)

Finansinis turtas, atitinkantis nuosavybės teises į bendroves ar kvazibendroves. Šiuo finansiniu turtu turėtojui paprastai suteikiama teisė į bendrovių arba kvazibendrovių pelno dalį ir į jų grynojo turto dalį, jei jos likviduojamos.

Nuosavybės priemonės (AF.51)

Finansinis turtas, kuriuo pripažįstami reikalavimai dėl likutinės bendrovės ar kvazibendrovės vertės po to, kai atsiskaitoma su visais kreditoriais.

Biržinės akcijos (AF.511)

Nuosavybės vertybiniai popieriai, kuriais prekiaujama biržoje. Birža gali būti pripažinta vertybinių popierių birža arba bet kokios kitos formos antrinė rinka. Biržinės akcijos taip pat vadinamos kotiruojamomis akcijomis. Jei žinomos biržinės akcijų kotiruojamos kainos, paprastai manoma, kad žinomos dabartinės rinkos kainos.

Nebiržinės akcijos (AF.512)

Nuosavybės vertybiniai popieriai, kurių kainos nekotiruojamos pripažintoje biržoje ar kitos formos antrinėje rinkoje.

Kitos nuosavybės priemonės (AF.519)

Kitos nuosavybės priemonės, nepriskirtos AF.511 ir AF.512 subkategorijoms.

Investicinių fondų akcijos (vienetai) (AF.52)

Akcijos, jei kalbama apie bendroves, arba vienetai, jei kalbama apie fondus. Juos išleidžia investiciniai fondai – kolektyvinio investavimo įmonės, kuriose investuotojai bendrai laiko lėšas, kad galėtų jas kartu investuoti į finansinį ir (arba) nefinansinį turtą.

Pinigų rinkos fondų akcijos (vienetai) (AF.521)

Pinigų rinkos fondų akcijas arba vienetus išleidžia pinigų rinkos fondai – investiciniai fondai, investuojantys tik arba daugiausia į trumpalaikius skolos vertybinius popierius, pvz., iždo vekselius, indėlio sertifikatus ir komercinius vekselius, ir į ilgalaikius skolos vertybinius popierius, kurių likutinis terminas trumpalaikis. Pinigų rinkos fondų akcijos (vienetai) gali būti pervedamieji ir dažnai laikomi artimais indėlių pakaitalais.

Investicinių fondų akcijos arba vienetai, išskyrus pinigų rinkos fondų akcijas arba vienetus (AF.522)

Investicinių fondų akcijos arba vienetai, išskyrus pinigų rinkos fondų akcijas arba vienetus, atitinka reikalavimą dėl investicinio fondo, išskyrus pinigų rinkos fondus, vertės dalies. Investicinių fondų akcijas arba vienetus, išskyrus pinigų rinkos fondų akcijas arba vienetus, išleidžia investiciniai fondai, investuojantys į įvairų turtą, įskaitant skolos vertybinius popierius, nuosavybės priemones, su prekėmis susijusias investicijas, nekilnojamąjį turtą, kitų investicinių fondų akcijas ir struktūrizuotąjį turtą.

Draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos (AF.6)

Draudėjų ar išmokų gavėjų finansinis turtas ir draudikų, pensijų fondų ar standartinių garantijų teikėjų įsipareigojimai.

Ne gyvybės draudimo techniniai atidėjiniai (AF.61)

Finansinis turtas, atitinkantis draudėjų reikalavimus ne gyvybės draudimo bendrovėms perkeltų sumokėtų įmokų ir pateiktų reikalavimų pavidalu.

Gyvybės draudimo ir anuiteto įsipareigojimai / teisės (AF.62)

Finansinis turtas, atitinkantis draudėjų ir anuiteto gavėjų reikalavimus į gyvybės draudimo paslaugas teikiančių bendrovių techninius atidėjinius.

Pensiniai įsipareigojimai / teisės (AF.63)

Finansinis turtas, kuriuo užtikrinami esamų ir būsimų pensijų išmokų gavėjų reikalavimai jų pensijų valdytojų, t. y. darbdavio (-ių), darbdavio (-ių) sistemų, skirtų pensijoms išmokėti pagal darbdavio ir samdomojo darbuotojo susitarimą arba gyvybės (ar ne gyvybės) draudikų atžvilgiu.

Pensijų fondų reikalavimai pensijų valdytojams (AF.64)

Finansinis turtas, atitinkantis pensijų fondų reikalavimus jų pensijų valdytojams dėl bet kokio deficito, ir finansinis turtas, atitinkantis pensijų valdytojų reikalavimus pensijų fondams dėl bet kokio perviršio, pvz., jei investicinės pajamos yra didesnės nei padidintos įmokų teisės ir pensijų valdytojams turi būti mokamas skirtumas.

Nepensiniai įsipareigojimai / teisės (AF.65)

Grynųjų įmokų perviršis išmokų atžvilgiu, didinantis draudimo sistemos įsipareigojimus gavėjams.

Standartinių garantijų atidėjiniai (AF.66)

Finansinis turtas, kuriuo užtikrinami standartinių garantijų turėtojų reikalavimai tas garantijas teikiančių bendrovių atžvilgiu.

Išvestinės finansinės priemonės ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai (AF.7)

Finansinis turtas, susijęs su kitu finansiniu turtu, nefinansiniu turtu arba indeksu, pagal kuriuos finansų rinkose galima atskirai prekiauti konkrečia finansų rizika.

Išvestinės finansinės priemonės (AF.71)

Finansinis turtas, pvz., pasirinkimo sandoriai, išankstiniai sandoriai ir kredito išvestinės finansinės priemonės.

Pasirinkimo sandoriai (AF.711) (prekiaujamieji ir nebiržiniai (OTC)) – tai sutartys, kuriomis jo turėtojams suteikiama teisė (ne prievolė) pirkti (pirkimo pasirinkimo sandorio atveju) iš pasirinkimo sandorio emitento ar parduoti (pardavimo pasirinkimo sandorio atveju) pasirinkimo sandorio emitentui finansinį ar nefinansinį turtą (pagrindinę priemonę) iš anksto nustatyta pasirinkimo sandorio kaina per numatytą laikotarpį (amerikietiškas pasirinkimo sandoris) arba numatytą datą (europietiškas pasirinkimo sandoris). Remiantis šiomis pagrindinėmis strategijomis sukurta daug mišrių strategijų, pvz., parduoti pagal kainų skirtumą joms mažėjant arba didėjant (angl. bear call/put spreads ir bull call/put spreads), arba sudaryti dvigubus pasirinkimo sandorius (angl. butterfly options spreads). Vadovaujantis šių rūšių pasirinkimo sandoriais, sukurta ir kitų, sudėtingos mokėjimų struktūros pasirinkimo sandorių.

Išankstiniai sandoriai (AF.712) – tai nesąlyginės finansinės sutartys, pagal kurias dvi šalys susitaria tam tikrą dieną keistis nustatytu tam tikro turto (finansinio arba nefinansinio) kiekiu susitarta kaina (iš anksto nustatyta kaina).

Kredito išvestinės finansinės priemonės yra išankstinių ir pasirinkimo sutarčių pavidalo priemonės, kurių pagrindinė paskirtis – prekyba kredito rizika. Jos skirtos prekiauti paskolų ir garantijų įsipareigojimų nevykdymo rizika. Kaip ir kitos išvestinės finansinės priemonės jos dažnai sudaromos pagal standartinius pagrindinius teisinius susitarimus, numatant įkeitimo ir maržų nustatymo procedūras, kad būtų galima atlikti rinkos vertinimą. Rizikos pardavėjas (garantijos turėtojas) perduoda kredito riziką rizikos pirkėjui (garantijos teikėjui) už tam tikrą išmoką. Jei kredito įsipareigojimai nevykdomi, rizikos pirkėjas sumoka rizikos pardavėjui.

Samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai (AF.72)

Finansinis turtas, sudarytas iš tam tikrą dieną (teisių suteikimo dieną) sudarytų susitarimų, pagal kuriuos samdomasis darbuotojas gali įsigyti tam tikrą darbdavio akcijų kiekį nustatyta kaina (iš anksto nustatyta kaina) nustatytu laiku (teisių įgyvendinimo dieną) arba per tam tikrą laikotarpį (taikymo laikotarpį) nuo teisių įsigaliojimo dienos.

Kitos gautinos / mokėtinos sumos (AF.8)

Finansinis turtas, atsirandantis kaip finansinio ar nefinansinio sandorio atitikmuo tais atvejais, kai yra skirtumas tarp sandorio sudarymo laiko ir atitinkamo mokėjimo laiko.

Prekybos kreditai ir išankstiniai mokėjimai (AF.81)

Finansinis turtas, atsirandantis prekių tiekėjams ar paslaugų teikėjams suteikiant tiesioginius kreditus klientams, iš anksto mokant už nepabaigtus ar nepradėtus darbus arba klientams iš anksto mokant už dar nepristatytas prekes ar nesuteiktas paslaugas.

Kitos gautinos / mokėtinos sumos, išskyrus prekybos kreditus ir išankstinius mokėjimus (AF.89)

Finansinis turtas, atsirandantis dėl skirtumo tarp paskirstomųjų sandorių ar finansinių sandorių antrinėje rinkoje sudarymo laiko ir atitinkamo mokėjimo laiko.

Papildomi straipsniai

Sistemoje yra trys papildomi straipsniai, skirti atskirai pagrindinėje sistemoje neįvardytam turtui parodyti ir svarbūs norint atlikti konkretesnių aspektų analizę.

Ilgalaikio vartojimo prekės (AN.m)

Namų ūkių galutiniam vartojimui įsigytos ilgalaikės prekės (t. y. daiktai, kurių namų ūkiai nenaudoja vertei kaupti, arba kurių namų ūkiams priklausančios neinkorporuotos įmonės nenaudoja gamybai).

Tiesioginės užsienio investicijos (AF.m1)

Tiesioginės užsienio investicijos yra susijusios su ilgalaikiais santykiais, atitinkančiais vienos šalies institucinio vieneto rezidento (tiesioginio investuotojo) ilgalaikius interesus, susijusius su kitos šalies instituciniu vienetu rezidentu. Tiesioginio investuotojo tikslas – turėti didelę įtaką valdant vienetą, į kurį jis yra investavęs.

Neveiksnios paskolos (AF.m2)

Skola vadinama neveiksnia, kai bent 90 dienų vėluojama mokėti palūkanas arba pagrindinę paskolos dalį, arba 90 dienų ar ilgesnio laikotarpio mokėtinos palūkanos buvo kapitalizuotos, perfinansuotos arba atidėtos susitarimu, arba mokėjimai vėluoja mažiau nei 90 dienų, tačiau yra kitų patikimų priežasčių (pvz., debitorius pateikė prašymą pradėti bankroto procedūrą) abejoti, ar visa paskola bus grąžinta.

7.2   PRIEDAS

LAIKOTARPIO PRADŽIOS IR PABAIGOS BALANSŲ POKYČIŲ LENTELĖ

7.2 priede pateikiama laikotarpio pradžios ir pabaigos balansų pokyčių lentelė, kurioje išsamiau nurodomi skirtingi visų turto kategorijų vertės pokyčiai balanse: pokyčiai dėl sandorių, kitų turto apimties pokyčių ar vertės padidėjimo ir sumažėjimo.

Turto, įsipareigojimų ir grynosios vertės klasifikavimas

IV.1

Laikotarpio pradžios balansas

III.1 ir III.2

Sandoriai

III.3.1

Kiti apimties pokyčiai

III.3.2

Vertės padidėjimas ir sumažėjimas

IV.3

Laikotarpio pabaigos balansas

III.3.2.1

Neutralusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas

III.3.2.2

Realusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas

Nefinansinis turtas

AN.

P.5, NP

K.1, K.2, K.3, K.4, K.5, K.61, K.62.

K.71

K.72

AN.

Sukurtas nefinansinis turtas

AN.1

P.5

K.1, K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AN.1

Ilgalaikis turtas (3)

AN.11

P.51g, P.51c

K.1, K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AN.11

Būstas

AN.111

P.51g, P.51c

K.1, K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AN.111

Kiti pastatai ir statiniai

AN.112

P.51g, P.51c

K.1, K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AN.112

Mašinos ir įrenginiai

AN.113

P.51g, P.51c

K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AN.113

Ginklų sistemos

AN.114

P.51g, P.51c

K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AN.114

Auginami biologiniai ištekliai

AN.115

P.51g, P.51c

K.1, K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AN.115

Intelektinės nuosavybės produktai

AN.117

P.51g, P.51c

K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AN.117

Atsargos pagal atsargų rūšį

AN.12

P.52

K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AN.12

Vertybės

AN.13

P.53

K.1, K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AN.13

Nesukurtas nefinansinis turtas

AN.2

NP

K.1, K.21, K.22, K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AN.2

Gamtos ištekliai

AN.21

NP.1

K.1, K.21, K.22, K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AN.21

Žemė

AN.211

NP.1

K.1, K.22, K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AN.211

Mineralų ir energinės atsargos

AN.212

NP.1

K.1, K.21, K.22, K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AN.212

Neauginami biologiniai ištekliai

AN.213

NP.1

K.1, K.21, K.22, K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AN.213

Vandens ištekliai

AN.214

NP.1

K.1, K.21, K.22, K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AN.214

Kiti gamtos ištekliai

AN.215

NP.1

K.1, K.22, K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AN.215

Radijo dažnių spektras

AN.2151

NP.1

K.1, K.22, K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AN.2151

Kita

AN.2159

NP.1

K.1, K.21, K.22, K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AN.2159

Sutartys, nuomos sutartys ir licencijos

AN.22

NP.2

K.1, K.22, K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AN.22

Prestižo ir rinkodaros turto pirkimai atėmus pardavimus

AN.23

NP.3

K.1, K.22, K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AN.23

Finansinis turtas ar įsipareigojimai (4)

AF

F

K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AF.

Piniginis auksas ir specialiosios skolinimosi teisės (SST)

AF.1

F.1

K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AF.1

Pinigai ir indėliai

AF.2

F.2

K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AF.2

Skolos vertybiniai popieriai

AF.3

F.3

K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AF.3

Paskolos

AF.4

F.4

K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AF.4

Nuosavybės priemonės ir investicinių fondų akcijos (vienetai)

AF.5

F.5

K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AF.5

Draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos

AF.6

F.6

K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AF.6

Išvestinės finansinės priemonės ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai

AF.7

F.7

K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AF.7

Kitos gautinos / mokėtinos sumos

AF.8

F.8

K.3, K.4, K.5, K.61, K.62

K.71

K.72

AF.8

Grynoji vertė

B.90

B.101

B.102

B.1031

B.1032

B.90


Balansuojamieji straipsniai

B.10

Grynosios vertės pokyčiai

B.101

Grynosios vertės pokyčiai dėl taupymo ir kapitalo pervedimų

B.102

Grynosios vertės pokyčiai dėl kitų turto apimties pokyčių

B.103

Grynosios vertės pokyčiai dėl nominaliojo vertės padidėjimo ir sumažėjimo

B.1031

Grynosios vertės pokyčiai dėl neutraliojo vertės padidėjimo ir sumažėjimo

B.1032

Grynosios vertės pokyčiai dėl realiojo vertės padidėjimo ir sumažėjimo

B.90

Grynoji vertė

Finansinio turto ir įsipareigojimų sandoriai

F.

Finansinio turto ir įsipareigojimų sandoriai

F.1

Piniginis auksas ir specialiosios skolinimosi teisės (SST)

F.2

Pinigai ir indėliai

F.3

Skolos vertybiniai popieriai

F.4

Paskolos

F.5

Nuosavybės priemonės ir investicinių fondų akcijos (vienetai)

F.6

Draudimas, pensijos ir standartinės garantijos

F.7

Išvestinės finansinės priemonės ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai

F.8

Kitos gautinos / mokėtinos sumos

Prekių ir paslaugų sandoriai

P.5

Bendrojo kapitalo formavimas

P.51g

Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas

P.51c

Pagrindinio kapitalo vartojimas (-)

P.511

Ilgalaikio turto įsigijimas atėmus pardavimus / perleidimus

P.5111

Naujo ilgalaikio turto įsigijimas

P.5112

Esamo ilgalaikio turto įsigijimas

P.5113

Esamo ilgalaikio turto pardavimas / perleidimas

P.512

Nesukurto turto nuosavybės teisių perdavimo sąnaudos

P.52

Atsargų pokytis

P.53

Vertybių įsigijimas atėmus pardavimus / perleidimus

Kiti kaupiamieji straipsniai

NP

Nesukurto turto įsigijimai atėmus pardavimus / perleidimus

NP.1

Gamtos išteklių įsigijimai atėmus pardavimus / perleidimus

NP.2

Sutarčių, nuomos sutarčių ir licencijų įsigijimai atėmus pardavimus / perleidimus

NP.3

Prestižo ir rinkodaros turto pirkimai atėmus pardavimus

K.1

Ekonominis turto atsiradimas

K.2

Ekonominis nesukurto turto praradimas

K.21

Gamtos išteklių išeikvojimas

K.22

Kitas ekonominis nesukurto turto praradimas

K.3

Katastrofų nuostoliai

K.4

Neatlygintinas konfiskavimas

K.5

Niekur kitur nepriskirti kiti apimties pokyčiai

K.6

Klasifikavimo pokyčiai

K.61

Sektorių klasifikavimo ir struktūros pokyčiai

K.62

Turto ir įsipareigojimų klasifikavimo pokyčiai

K.7

Nominalusis vertės padidėjimas / sumažėjimas

K.71

Neutralusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas

K.72

Realusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas


(1)  Papildomas straipsnis AN.m: ilgalaikio vartojimo prekės.

(2)  Papildomi straipsniai AF.m1: Tiesioginės užsienio investicijos; AF.m2: neveiksnios paskolos.

(3)  Papildomas straipsnis: AN.m: Ilgalaikio vartojimo prekės.

(4)  Papildomi straipsniai: AF.m1: papildomos tiesioginės užsienio investicijos; AF.m2: neveiksnios paskolos.

 

8   SKYRIUS

SĄSKAITŲ SEKA

ĮVADAS

8.01.

Šiame skyriuje pateikiama išsami informacija apie sąskaitas ir balansus nacionalinių sąskaitų sistemų sąskaitų sekoje. Be to, jame nustatoma vidaus ekonomikos sąveika su likusio pasaulio sektoriumi toje pačioje sekoje. Taip pat aprašoma prekių ir paslaugų sąskaita parodant prekių ir paslaugų išteklius ir panaudojimą pagrindžiančius sąskaitų rengimo apsektus. Skyriaus pabaigoje galiausiai pateikiamas integruotas ekonominių sąskaitų rinkinys, kuriame kiekvienas sektorius parodomas toje pačioje sąskaitoje agreguota sąskaitų įrašų forma.

Sąskaitų seka

8.02.

Į ESS įrašomi srautai ir likučiai sutvarkytose sąskaitų grupėse apibūdinant ekonominį ciklą nuo gamybos ir pajamų formavimo, paskirstymo ir perskirstymo iki galutinio vartojimo. Galiausiai į ESS įrašomas likučio naudojimas taupymo forma, siekiant atsižvelgti į sukauptą turtą (finansinį ir nefinansinį).

8.03.

Kiekvienoje sąskaitoje nurodomi ištekliai ir panaudojimas, kurie subalansuojami per balansuojamuosius straipsnius, dažniausiai sąskaitos panaudojimo pusėje. Balansuojamasis straipsnis toliau naudojamas kitoje sąskaitoje kaip pirmasis įrašas išteklių pusėje.

Sandorius struktūrizuotai įrašant į sąskaitas pagal loginę ekonominio tarnavimo laiko analizę nustatomi agreguoti rodikliai, būtini instituciniam sektoriui ar subsektoriui arba visai ekonomikai nagrinėti. Sąskaitos skirstomos taip, kad būtų pateikta pati svarbiausia ekonominė informacija, o kiekvienos sąskaitos balansuojamasis straipsnis – pagrindinis pateikiamos informacijos elementas.

8.04.

Sąskaitos skirstomos į tris kategorijas:

a)

einamosios sąskaitos, susijusios su gamyba ir atitinkamu pajamų formavimu, paskirstymu ir perskirstymu bei šių pajamų galutiniu vartojimu. Pajamos, kurios nėra tiesiogiai naudojamos galutiniam vartojimui, nurodomos taupymo balansuojamajame straipsnyje, kuris toliau naudojamas kaupimo sąskaitose kaip pirmasis įrašas kapitalo sąskaitos išteklių pusėje;

b)

kaupimo sąskaitose analizuojami vienetų turto ir įsipareigojimų pokyčiai ir sudaromos galimybės į sąskaitas įrašyti grynosios vertės pokyčius (turto ir įsipareigojimų skirtumą);

c)

balanse nurodomas visas turtas ir įsipareigojimai ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje, kartu su grynąja verte. Srautai, susiję su kiekvienu turto ir įsipareigojimų straipsniu bei įrašyti į kaupimo sąskaitas, vėl nurodomi balansų pokyčių sąskaitoje.

8.05.

Sąskaitų seka taikoma instituciniams vienetams, instituciniams sektoriams bei subsektoriams ir visai ekonomikai.

8.06.

Balansuojamieji straipsniai pateikiami bendrąja ir grynąja verte. Jie pateikiami bendrąja verte, jeigu apskaičiuojami prieš atimant pagrindinio kapitalo vartojimą, ir grynąja verte, jeigu apskaičiuojami po minėto atėmimo. Pajamų balansuojamuosius straipsnius svarbiau išreikšti grynąja verte, nes kapitalo vartojimui reikia disponuojamųjų pajamų, ir, kad būtų išlaikytos ekonomikos kapitalo atsargos, šis poreikis turi būti patenkintas.

8.07.

Sąskaitos pateikiamos dviem būdais:

a)

integruotų ekonominių sąskaitų forma, kai vienoje lentelėje parodomos visų institucinių sektorių, visos ekonomikos ir likusio pasaulio sektoriaus sąskaitos;

b)

sąskaitų sekos forma, nurodant išsamesnę informaciją. Lentelės, kuriose pateikiama kiekviena sąskaita, yra šio skyriaus skirsnyje „Sąskaitų seka“.

8.08.

8.1 lentelėje pateikiama sąskaitų, balansuojamųjų straipsnių ir pagrindinių agreguotų rodiklių suvestinė. Pagrindinių agreguotų rodiklių kodas lentelėje nenurodytas, tačiau jis yra toks pat, kaip balansuojamųjų straipsnių kodas, tik po skaičiaus pridedama žvaigždutė. Pavyzdžiui, pirminių pajamų balanso kodas yra B.5g, o atitinkamas bendrųjų nacionalinių pajamų pagrindinio agreguoto rodiklio kodas yra B.5*g.

8.09.

Balansuojamieji straipsniai lentelėje nurodyti bendrosios vertės forma, o kode tai pažymėta g raide. Kiekvienam tokiam kodui yra grynoji vertė, kai atimamas kapitalo vartojimo įvertis. Pavyzdžiui, bendrosios pridėtinės vertės kodas B.1g, o grynosios vertės atitikmens (grynoji pridėtinė vertė), kai atimamas kapitalo vartojimas, – B.1n.

8.1 lentelė.   Sąskaitų, balansuojamųjų straipsnių ir pagrindinių agreguotų rodiklių suvestinė

Sąskaitos

Balansuojamieji straipsniai

Pagrindiniai agreguoti rodikliai

Visa institucinių sektorių sąskaitų seka

Einamosios sąskaitos

I.

Gamybos sąskaita

I.

Gamybos sąskaita

 

 

 

 

B.1g

Bendroji pridėtinė vertė

Bendrasis vidaus produktas (BVP)

 

II.

Pajamų paskirstymo ir panaudojimo sąskaitos

II.1

Pirminio pajamų paskirstymo sąskaitos

II.1.1

Pajamų formavimo sąskaita

 

 

B.2g B.3g

Bendrasis likutinis perteklius Bendrosios mišriosios pajamos

 

 

 

 

 

 

II.1.2

Pirminių pajamų išdėstymo sąskaita

II.1.2.1

Verslo pajamų sąskaita

B.4g

Bendrosios verslo pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

II.1.2.2

Kitų pirminių pajamų išdėstymo sąskaita

B.5g

Bendrasis pirminių pajamų balansas

Bendrosios nacionalinės pajamos (BNP)

 

 

 

II.2

Antrinio pajamų paskirstymo sąskaita

 

 

 

 

B.6g

Bendrosios disponuojamosios pajamos

Bendrosios nacionalinės disponuojamosios pajamos

 

 

 

II.3

Pajamų natūra perskirstymo sąskaita

 

 

 

 

B.7g

Bendrosios koreguotos disponuojamosios pajamos

 

 

 

 

II.4

Pajamų panaudojimo sąskaita

II.4.1

Disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaita

 

 

B.8g

Bendrasis taupymas

Bendrasis nacionalinis taupymas

 

 

 

 

 

II.4.2

Koreguotų disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaita

 

 

 

 

 

Kaupimo sąskaitos

III.

Kaupimo sąskaitos

III.1

Kapitalo sąskaita

III.1.1

Grynosios vertės pokyčių dėl taupymo ir kapitalo pervedimų sąskaita

 

 

B.101

Grynosios vertės pokytis dėl taupymo ir kapitalo pervedimų

 

 

 

 

 

 

III.1.2

Nefinansinio turto įsigijimo sąskaita

 

 

B.9

Grynasis skolinimas / grynasis skolinimasis

 

 

 

 

III.2

Finansinė sąskaita

 

 

 

 

B.9

Grynasis skolinimas / grynasis skolinimasis

 

 

 

 

III.3

Kitų turto pokyčių sąskaita

III.3.1

Kitų turto apimties pokyčių sąskaita

 

 

B.102

Grynosios vertės pokyčiai dėl kitų turto apimties pokyčių

 

 

 

 

 

 

III.3.2

Perkainojimo sąskaitos

 

 

B.103

Grynosios vertės pokyčiai dėl nominaliojo vertės padidėjimo / sumažėjimo

 

 

 

 

 

 

 

 

III.3.2.1

Neutraliojo vertės padidėjimo / sumažėjimo sąskaita

B.1031

Grynosios vertės pokyčiai dėl neutraliojo vertės padidėjimo / sumažėjimo

 

 

 

 

 

 

 

 

III.3.2.2

Realiojo vertės padidėjimo / sumažėjimo sąskaita

B.1032

Grynosios vertės pokyčiai dėl realiojo vertės padidėjimo / sumažėjimo

 

Balansai

IV.

Balansai

IV.1

Laikotarpio pradžios balansas

 

 

 

B.90

Grynoji vertė

Nacionalinė vertė

 

 

 

IV.2

Balanso pokyčiai

 

 

 

B.10

Grynosios vertės pokyčiai, iš viso

Nacionalinės vertės pokyčiai

 

 

 

IV.3

Laikotarpio pabaigos balansas

 

 

 

B.90

Grynoji vertė

Nacionalinė vertė


8.1 lentelė.   Sąskaitų, balansuojamųjų straipsnių ir pagrindinių agreguotų rodiklių suvestinė (tęsinys)

Sąskaitos

Balansuojamieji straipsniai

Pagrindiniai agreguoti rodikliai

Sandorių sąskaitos

 

0.

Prekių ir paslaugų sąskaitos

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaita (išorės sandorių sąskaita)

 

 

 

Einamoji sąskaita

V.

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitos

V.I

Prekių ir paslaugų išorės sąskaita

 

 

 

 

B.11

Prekių ir paslaugų išorės balansas

Prekių ir paslaugų išorės balansas

 

 

 

V.II

Pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų išorės sąskaita

 

 

 

 

B.12

Einamasis išorės balansas

Einamasis išorės balansas

Kaupimo sąskaitos

 

 

V.III

Išorės kaupimo sąskaitos

V.III.1

Kapitalo sąskaita

V.III.1.1

Grynosios vertės pokyčių dėl einamojo išorės balanso ir kapitalo pervedimų sąskaita

B.101

Grynosios vertės pokyčiai dėl einamojo išorės balanso ir kapitalo pervedimų

 

 

 

 

 

 

 

 

V.III.1.2

Nefinansinio turto įsigijimo sąskaita

B.9

Grynasis skolinimas / grynasis skolinimasis

 

 

 

 

 

 

V.III.2

Finansinė sąskaita

 

 

B.9

Grynasis skolinimas / grynasis skolinimasis

Grynasis skolinimas / grynasis skolinimasis

 

 

 

 

 

V.III.3

Kitų turto pokyčių sąskaita

V.III.3.1

Kitų turto apimties pokyčių sąskaita

B.102

Grynosios vertės pokyčiai dėl kitų turto apimties pokyčių

 

 

 

 

 

 

 

 

V.III.3.2

Perkainojimo sąskaitos

B.103

Grynosios vertės pokyčiai dėl nominaliojo vertės padidėjimo / sumažėjimo

 

Balansai

 

 

V.IV

Turto ir įsipareigojimų išorės sąskaita

V.IV.1

Laikotarpio pradžios balansas

 

 

B.90

Grynoji vertė

Grynoji išorės finansinė pozicija

 

 

 

 

 

V.IV.2

Balanso pokyčiai

 

 

B.10

Grynosios vertės pokyčiai

 

 

 

 

 

 

V.IV.3

Laikotarpio pabaigos balansas

 

 

B.90

Grynoji vertė

Grynoji išorės finansinė pozicija

SĄSKAITŲ SEKA

Einamosios sąskaitos

Gamybos sąskaita (I)

8.10.

Gamybos sąskaitoje (I) pateikiami su gamybos procesu susiję sandoriai. Ji rengiama instituciniams sektoriams ir ekonominės veiklos rūšims. Jos ištekliams priskiriama produkcija, o panaudojimui – tarpinis vartojimas.

8.11.

Gamybos sąskaitoje nurodomas vienas svarbiausių sistemos balansuojamųjų straipsnių – pridėtinė vertė arba vertė, kurią sukuria bet koks gamybinę veiklą vykdantis vienetas, be to, joje nurodomas esminis agreguotas rodiklis – bendrasis vidaus produktas. Pridėtinė vertė ekonominiu požiūriu yra svarbi ir instituciniams sektoriams, ir ekonominės veiklos rūšims.

8.12.

Pridėtinė vertė (sąskaitos balansuojamasis straipsnis) gali būti apskaičiuota prieš atsižvelgiant į pagrindinio kapitalo vartojimą arba po to, t. y. bendrąja arba grynąja verte. Atsižvelgiant į tai, kad produkcija vertinama bazinėmis kainomis, o tarpinis vartojimas – pirkėjų kainomis, pridėtinei vertei nepriskiriami mokesčiai produktams atėmus subsidijas.

8.13.

Gamybos sąskaitoje visos ekonomikos lygmeniu, be prekių ir paslaugų produkcijos, ištekliams priskiriami mokesčiai produktams atėmus subsidijas. Tai leidžia bendrąjį vidaus produktą (rinkos kainomis) pateikti kaip balansuojamąjį straipsnį. Šio pagrindinio agreguoto balansuojamojo straipsnio, t. y. pridėtinės vertės visos ekonomikos lygmeniu, pakoreguotos pagal rinkos kainas, kodas yra B.1*g, ir tai yra BVP rinkos kainomis. Grynojo vidaus produkto (GVP) kodas – B.1*n.

8.14.

Netiesiogiai apskaičiuotos finansinio tarpininkavimo paslaugos (NAFTAP) naudotojams priskiriamos kaip išlaidos. Dėl to dalį palūkanų mokėjimo finansiniams tarpininkams reikia perklasifikuoti kaip mokėjimą už paslaugas ir priskirti finansinio tarpininkavimo paslaugų teikėjų produkcijai. Lygiavertė vertė nurodoma kaip naudotojų vartojimas. BVP vertei poveikio turi galutiniam vartojimui, eksportui ir importui priskirta NAFTAP suma.

8.2 lentelė.   I sąskaita. Gamybos sąskaita

Panaudojimas

 

Atitinkami įrašai iš

S.1

S.15

S.14

S.13

S.12

S.11

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Iš viso

Prekių ir paslaugų sąskaitos

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitos

Visa ekonomika

Namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Namų ūkiai

Valdžios sektorius

Finansų bendrovės

Ne finansų bendrovės

 

Sandoriai ir balansuojamieji straipsniai

3 604

3 604

 

 

 

 

 

 

 

P.1

Produkcija

3 077

3 077

 

 

 

 

 

 

 

P.11

Rinkos produkcija

147

147

 

 

 

 

 

 

 

P.12

Produkcija savo galutiniam naudojimui

380

380

 

 

 

 

 

 

 

P.13

Ne rinkos produkcija

1 883

 

 

1 883

17

115

222

52

1 477

P.2

Tarpinis vartojimas

133

133

 

 

 

 

 

 

 

D.21–D.31

Mokesčiai produktams atėmus subsidijas

1 854

 

 

1 854

15

155

126

94

1 331

B.1g/B.1*g

Bendroji pridėtinė vertė / bendrasis vidaus produktas

222

 

 

222

3

23

27

12

157

P.51c

Pagrindinio kapitalo vartojimas

1 632

 

 

1 632

12

132

99

82

1 174

B.1n/B.1*n

Grynoji pridėtinė vertė / grynasis vidaus produktas


Ištekliai

 

 

S.11

S.12

S.13

S.14

S.15

S.1

Atitinkami įrašai iš

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sandoriai ir balansuojamieji straipsniai

Ne finansų bendrovės

Finansų bendrovės

Valdžios sektorius

Namų ūkiai

Namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Visa ekonomika

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitos

Prekių ir paslaugų sąskaitos

Iš viso

P.1

Produkcija

2 808

146

348

270

32

3 604

 

 

3 604

P.11

Rinkos produkcija

2 808

146

0

123

0

3 077

 

 

3 077

P.12

Produkcija savo galutiniam naudojimui

0

0

0

147

0

147

 

 

147

P.13

Ne rinkos produkcija

 

 

348

 

32

380

 

 

380

P.2

Tarpinis vartojimas

 

 

 

 

 

 

 

1 883

1 883

D.21-D.31

Mokesčiai produktams atėmus subsidijas

 

 

 

 

 

133

 

 

133

B.1g/B.1*g

Bendroji pridėtinė vertė / bendrasis vidaus produktas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

P.51c

Pagrindinio kapitalo vartojimas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.1n/B.1*n

Grynoji pridėtinė vertė / grynasis vidaus produktas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pajamų paskirstymo ir panaudojimo sąskaitos (II)

8.15.

Pajamų paskirstymas ir panaudojimas nagrinėjamas keturiais etapais: pirminis išdėstymas, antrinis paskirstymas, perskirstymas natūra ir pajamų panaudojimas.

Pirmasis etapas susijęs su pajamų, gautų tiesiogiai po gamybos proceso, formavimu ir jų paskirstymu gamybos veiksniams (darbo jėga, kapitalas) bei valdžios sektoriui (per gamybos bei importo mokesčius ir subsidijas). Tai leidžia nustatyti likutinį perteklių (arba mišriąsias pajamas namų ūkių atveju) ir pirmines pajamas.

Antruoju etapu fiksuojamas pajamų perskirstymas per kitus nei socialinius pervedimus natūra ir kapitalo pervedimus. Taip gaunamos disponuojamosios pajamos kaip balansuojamasis straipsnis.

Trečiuoju etapu valdžios sektoriaus ir namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI visuomenei suteiktos individualios paslaugos laikomos namų ūkių galutinio vartojimo dalimi ir priskirtos namų ūkių pajamoms. Tą galima padaryti per dvi sąskaitas su koreguotais straipsniais. Sukuriama pajamų natūra perskirstymo sąskaita, kurioje prie išteklių nurodomos namų ūkių priskaičiuotos papildomos pajamos, o atitinkamas valdžios sektoriaus ir namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI panaudojimas nurodomas kaip sąlyginis pervedimas iš šių sektorių. Taip sudaromas balansuojamasis straipsnis, vadinamas koreguotomis disponuojamosiomis pajamomis, kuris visiškai atitinka disponuojamąsias pajamas visos ekonomikos lygmeniu, tačiau skiriasi namų ūkiams, valdžios sektoriui ir namų ūkiams paslaugas teikiančioms NPI.

Ketvirtuoju etapu disponuojamosios pajamos perkeliamos į kitą sąskaitą – disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaitą, kurioje nurodoma, kaip naudojamos pajamos, o balansuojamasis straipsnis yra taupymas. Kai individualios paslaugos pripažįstamos kaip namų ūkių vartojimas per pajamų natūra perskirstymo sąskaitą, koreguotų disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaitoje nurodoma, kaip namų ūkiai šias koreguotas disponuojamąsias pajamas išleidžia socialiniams pervedimams natūra, gautiems iš valdžios sektoriaus ir namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI, pridedant socialinių pervedimų natūra vertę prie namų ūkių galutinio vartojimo, kad būtų gautas faktinio galutinio vartojimo rodiklis. Valdžios sektoriaus ir namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI vartojimas sumažinamas tokia pačia ir priešinga suma, kad, apskaičiuojant valdžios, namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI ir namų ūkių sektorių taupymą, šiuo metodu gautas taupymo balansuojamasis straipsnis kiekvienam sektoriui būtų toks pat, kaip ir skaičiuojant įprastiniu metodu.

Pirminio pajamų paskirstymo sąskaitos (II.1)

Pajamų formavimo sąskaita (II.1.1)

Pajamų formavimo sąskaitos išdėstymas pagal institucinius sektorius nurodytas 8.3 lentelėje.

8.16.

Pajamų formavimo sąskaita išteklių ir panaudojimo lentelių pusėse pateikiama ir pagal ekonominės veiklos rūšis.

8.17.

Pajamų formavimo sąskaitoje pateikiami su pirminėmis pajamomis susiję sandoriai pajamų šaltinio, o ne pajamų panaudojimo pagal sektorius požiūriu.

8.18.

Joje parodoma, kaip pridėtinė vertė apima atlygį darbuotojams ir kitus gamybos mokesčius (atėmus subsidijas). Balansuojamasis straipsnis yra likutinis perteklius, t. y. perteklius (arba trūkumas) iš gamybinės veiklos prieš atsižvelgiant į palūkanas, rentą ar kitus mokesčius, kuriuos gamybos vienetas:

a)

privalo sumokėti už finansinį turtą arba gamtos išteklius, kurie yra pasiskolinti ar išsinuomoti;

b)

privalo gauti už finansinį turtą arba už gamtos išteklius, kurių savininkas jis yra.

8.19.

Namų ūkių sektoriaus nekorporuotų įmonių pajamų formavimo sąskaitos balansuojamajam straipsniui netiesiogiai priskiriama dedamoji, atitinkanti atlyginimą už savininko arba jo šeimos narių atliktą darbą. Šioms savarankiškai dirbančių asmenų pajamoms būdingos darbo užmokesčio ir pelno iš darbo, kurį asmuo atliko kaip verslininkas, savybės. Šios pajamos, kurios nėra vien darbo užmokestis ar pelnas, vadinamos mišriosiomis pajamomis.

8.20.

Kai savininkas, gyvenantis nuosavame namų ūkyje, savo reikmėms tenkinti teikia būsto paslaugas, pajamų formavimo sąskaitos balansuojamasis straipsnis yra likutinis perteklius, o ne mišriosios pajamos.

8.3 lentelė.   II.1.1 sąskaita. Pajamų formavimo sąskaita

Panaudojimas

 

Atitinkami įrašai iš

S.1

S.15

S.14

S.13

S.12

S.11

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Iš viso

Prekių ir paslaugų sąskaitos

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitos

Visa ekonomika

Namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Namų ūkiai

Valdžios sektorius

Finansų bendrovės

Ne finansų bendrovės

 

Sandoriai ir balansuojamieji straipsniai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.1g/B.1*g

Bendroji pridėtinė vertė / bendrasis vidaus produktas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.1n/B.1*n

Grynoji pridėtinė vertė / grynasis vidaus produktas

1 150

 

 

1 150

11

11

98

44

986

D.1

Atlygis darbuotojams

950

 

 

950

6

11

63

29

841

D.11

Darbo užmokestis

200

 

 

200

5

0

55

5

145

D.12

Socialinės darbdavių įmokos

181

 

 

181

4

0

51

4

132

D.121

Faktinės darbdavių socialinės įmokos

168

 

 

168

4

0

48

4

122

D.1211

Faktinės darbdavių pensijų įmokos

13

 

 

13

0

0

3

0

10

D.1212

Faktinės darbdavių ne pensijų įmokos

19

 

 

19

1

0

4

1

13

D.122

Sąlyginės darbdavių socialinės įmokos

18

 

 

18

1

0

4

1

12

D.1221

Sąlyginės darbdavių pensijų įmokos

1

 

 

1

0

0

0

0

1

D.1222

Sąlyginės darbdavių ne pensijų įmokos

235

 

0

235

 

 

 

 

 

D.2

Gamybos ir importo mokesčiai

141

 

0

141

 

 

 

 

 

D.21

Mokesčiai produktams

121

 

0

121

 

 

 

 

 

D.211

Pridėtinės vertės pobūdžio mokesčiai (PVM)

17

 

0

17

 

 

 

 

 

D.212

Importo mokesčiai ir muitai, išskyrus PVM

17

 

0

17

 

 

 

 

 

D.2121

Importo muitai

0

 

0

0

 

 

 

 

 

D.2122

Importo mokesčiai, išskyrus PVM ir muitus

3

 

0

3

 

 

 

 

 

D.214

Mokesčiai produktams, išskyrus PVM ir importo mokesčius

94

 

0

94

1

0

1

4

88

D.29

Kiti gamybos mokesčiai

–44

 

0

–44

 

 

 

 

 

D.3

Subsidijos

–8

 

0

–8

 

 

 

 

 

D.31

Subsidijos produktams

0

 

0

0

 

 

 

 

 

D.311

Importo subsidijos

–8

 

0

–8

 

 

 

 

 

D.319

Kitos subsidijos produktams

–36

 

0

–36

0

–1

0

0

–35

D.39

Kitos subsidijos gamybai

452

 

 

452

3

84

27

46

292

B.2g

Bendrasis likutinis perteklius

61

 

 

61

 

61

 

 

 

B.3g

Bendrosios mišriosios pajamos

214

 

 

214

3

15

27

12

157

P.51c1

Pagrindinio kapitalo vartojimas kaip bendrojo likutinio pertekliaus dalis

8

 

 

8

 

8

 

 

 

P.51c2

Pagrindinio kapitalo vartojimas kaip bendrųjų mišriųjų pajamų dalis

238

 

 

238

0

69

0

34

135

B.2n

Grynasis likutinis perteklius

53

 

 

53

 

53

 

 

 

B.3n

Grynosios mišriosios pajamos


8.3 lentelė.   II.1.1 sąskaita. Pajamų formavimo sąskaita (tęsinys)

Ištekliai

 

 

S.11

S.12

S.13

S.14

S.15

S.1

Atitinkami įrašai iš

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sandoriai ir balansuojamieji straipsniai

Ne finansų bendrovės

Finansų bendrovės

Valdžios sektorius

Namų ūkiai

Namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Visa ekonomika

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitos

Prekių ir paslaugų sąskaitos

Iš viso

B.1g/B.1*g

Bendroji pridėtinė vertė / bendrasis vidaus produktas

1 331

94

126

155

15

1 854

 

 

1 854

B.1n/B.1*n

Grynoji pridėtinė vertė / grynasis vidaus produktas

1 174

82

99

132

12

1 632

 

 

1 632

D.1

Atlygis darbuotojams

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.11

Darbo užmokestis

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.12

Socialinės darbdavių įmokos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.121

Faktinės darbdavių socialinės įmokos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.1211

Faktinės darbdavių pensijų įmokos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.1212

Faktinės darbdavių ne pensijų įmokos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.122

Sąlyginės darbdavių socialinės įmokos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.1221

Sąlyginės darbdavių pensijų įmokos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.1222

Sąlyginės darbdavių ne pensijų įmokos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.2

Gamybos ir importo mokesčiai

 

 

 

 

 

 

 

0

 

D.21

Mokesčiai produktams

 

 

 

 

 

 

 

0

 

D.211

Pridėtinės vertės pobūdžio mokesčiai (PVM)

 

 

 

 

 

 

 

0

 

D.212

Importo mokesčiai ir muitai, išskyrus PVM

 

 

 

 

 

 

 

0

 

D.2121

Importo muitai

 

 

 

 

 

 

 

0

 

D.2122

Importo mokesčiai, išskyrus PVM ir muitus

 

 

 

 

 

 

 

0

 

D.214

Mokesčiai produktams, išskyrus PVM ir importo mokesčius

 

 

 

 

 

 

 

0

 

D.29

Kiti gamybos mokesčiai

 

 

 

 

 

 

 

0

 

D.3

Subsidijos

 

 

 

 

 

 

 

0

 

D.31

Subsidijos produktams

 

 

 

 

 

 

 

0

 

D.311

Importo subsidijos

 

 

 

 

 

 

 

0

 

D.319

Kitos subsidijos produktams

 

 

 

 

 

 

 

0

 

D.39

Kitos subsidijos gamybai

 

 

 

 

 

 

 

0

 

B.2g

Bendrasis likutinis perteklius

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.3g

Bendrosios mišriosios pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.2n

Grynasis likutinis perteklius

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.3n

Grynosios mišriosios pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pirminių pajamų išdėstymo sąskaita (II.1.2)

8.21.

Pirminių pajamų išdėstymo sąskaitoje, priešingai nei pajamų formavimo sąskaitoje, vienetai rezidentai ir instituciniai sektoriai vertinami kaip pirminių pajamų gavėjai, o ne kaip gamintojai.

8.22.

Pirminės pajamos – tai pajamos, kurias vienetai rezidentai gauna dėl savo tiesioginio dalyvavimo gamybos procese, ir finansinio turto ar gamtos išteklių savininko gaunamos pajamos už kitam instituciniam vienetui suteiktas lėšas arba suteiktą teisę disponuoti jo gamtos ištekliais.

8.23.

Namų ūkių sektoriuje atlygis darbuotojams (D.1) kaip išteklių įrašas pirminių pajamų išdėstymo sąskaitoje nėra toks pat kaip D.1 įrašas pajamų formavimo sąskaitos panaudojimo pusėje. Namų ūkių pajamų formavimo sąskaitos panaudojimo pusėje nurodoma, kiek sumokėta namų ūkių sektoriaus verslo veikloje įdarbintiems darbuotojams. Namų ūkių sektoriaus pirminių pajamų išdėstymo sąskaitoje išteklių pusėje nurodoma visa su užimtumu susijusio atlygio suma, kurią namų ūkių sektorius uždirba kaip samdomasis darbuotojas verslo, valdžios sektoriuje ir pan. Taigi namų ūkių išdėstymo sąskaitos įrašo vertė yra daug didesnė už namų ūkių sektoriaus pajamų formavimo sąskaitos įrašo vertę.

8.24.

Pirminių pajamų išdėstymo sąskaita (II.1.2) gali būti apskaičiuota tik instituciniams sektoriams ir subsektoriams, nes pagal ekonominės veiklos rūšis tam tikrų su finansavimu (skolintas kapitalas ir skolinimasis) ir turtu susijusių srautų neįmanoma suskirstyti.

8.25.

Pirminių pajamų išdėstymo sąskaita skirstoma į verslo pajamų sąskaitą (II.1.2.1) ir kitų pirminių pajamų išdėstymo sąskaitą (II.1.2.2). 8.4 lentelė.

8.4 lentelė.   II.1.2 sąskaita. Pirminių pajamų išdėstymo sąskaita

Panaudojimas

 

Atitinkami įrašai iš

S.1

S.15

S.14

S.13

S.12

S.11

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Iš viso

Prekių ir paslaugų sąskaitos

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitos

Visa ekonomika

Namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Namų ūkiai

Valdžios sektorius

Finansų bendrovės

Ne finansų bendrovės

 

Sandoriai ir balansuojamieji straipsniai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.2g

Bendrasis likutinis perteklius

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.3g

Bendrosios mišriosios pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.2n

Grynasis likutinis perteklius

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.3n

Grynosios mišriosios pajamos

6

 

6

 

 

 

 

 

 

D.1

Atlygis darbuotojams

6

 

6

 

 

 

 

 

 

D.11

Darbo užmokestis

0

 

0

 

 

 

 

 

 

D.12

Socialinės darbdavių įmokos

0

 

0

 

 

 

 

 

 

D.121

Faktinės darbdavių socialinės įmokos

0

 

0

 

 

 

 

 

 

D.1211

Faktinės darbdavių pensijų įmokos

0

 

0

 

 

 

 

 

 

D.1212

Faktinės darbdavių ne pensijų įmokos

0

 

0

 

 

 

 

 

 

D.122

Sąlyginės darbdavių socialinės įmokos

0

 

0

 

 

 

 

 

 

D.1221

Sąlyginės darbdavių pensijų įmokos

0

 

0

 

 

 

 

 

 

D.1222

Sąlyginės darbdavių ne pensijų įmokos

0

 

 

 

 

 

 

 

 

D.2

Gamybos ir importo mokesčiai

0

 

 

 

 

 

 

 

 

D.21

Mokesčiai produktams

0

 

 

 

 

 

 

 

 

D.211

Pridėtinės vertės pobūdžio mokesčiai (PVM)

0

 

 

 

 

 

 

 

 

D.212

Importo mokesčiai ir muitai, išskyrus PVM

0

 

 

 

 

 

 

 

 

D.2121

Importo muitai

0

 

 

 

 

 

 

 

 

D.2122

Importo mokesčiai, išskyrus PVM ir muitus

0

 

 

 

 

 

 

 

 

D.214

Mokesčiai produktams, išskyrus PVM ir importo mokesčius

0

 

 

 

 

 

 

 

 

D.29

Kiti gamybos mokesčiai

0

 

 

 

 

 

 

 

 

D.3

Subsidijos

0

 

 

 

 

 

 

 

 

D.31

Subsidijos produktams

0

 

 

 

 

 

 

 

 

D.311

Importo subsidijos

0

 

 

 

 

 

 

 

 

D.319

Kitos subsidijos produktams

0

 

 

 

 

 

 

 

 

D.39

Kitos subsidijos gamybai

435

 

44

391

6

41

42

168

134

D.4

Nuosavybės pajamos

230

 

13

217

6

14

35

106

56

D.41

Palūkanos

79

 

17

62

0

 

 

15

47

D.42

Bendrovių paskirstomosios pajamos

67

 

13

54

 

 

 

15

39

D.421

Dividendai

12

 

4

8

 

 

 

0

8

D.422

Lėšos, išimtos iš kvazibendrovių pajamų

14

 

14

0

 

 

 

0

0

D.43

Reinvestuotos tiesioginių užsienio investicijų pajamos

47

 

0

47

 

 

 

47

 

D.44

Kitos investicijų pajamos

25

 

0

25

 

 

 

25

 

D.441

Draudėjams priskirtinos investicijų pajamos

8

 

0

8

 

 

 

8

 

D.442

Investicijų pajamos, mokėtinos pagal pensinius įsipareigojimus / teises

14

 

0

14

 

 

 

14

 

D.443

Investicijų pajamos, priskirtinos kolektyvinio investavimo fondų akcininkams

6

 

0

6

 

 

 

6

 

D.4431

Dividendai, priskirtini kolektyvinio investavimo fondų akcininkams

8

 

0

8

 

 

 

8

 

D.4432

Nepaskirstytasis pelnas, priskirtinas kolektyvinio investavimo fondų akcininkams

653

 

 

65

0

27

7

0

31

D.45

Renta

1 864

 

 

1 864

4

1 381

198

27

254

B.5g/B.5*g

Bendrasis pirminių pajamų balansas / bendrosios nacionalinės pajamos

1 642

 

 

1 642

1

1 358

171

15

97

B.5n/B.5*n

Grynasis pirminių pajamų balansas / grynosios nacionalinės pajamos


8.4 lentelė.   II.1.2 sąskaita. Pirminių pajamų išdėstymas (tęsinys)

Ištekliai

 

 

S.11

S.12

S.13

S.14

S.15

S.1

Atitinkami įrašai iš

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sandoriai ir balansuojamieji straipsniai

Ne finansų bendrovės

Finansų bendrovės

Valdžios sektorius

Namų ūkiai

Namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Visa ekonomika

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitos

Prekių ir paslaugų sąskaitos

Iš viso

B.2g

Bendrasis likutinis perteklius

292

46

27

84

3

452

 

 

452

B.3g

Bendrosios mišriosios pajamos

 

 

 

61

 

61

 

 

61

B.2n

Grynasis likutinis perteklius

135

34

0

69

0

238

 

 

238

B.3n

Grynosios mišriosios pajamos

 

 

 

53

 

53

 

 

53

D.1

Atlygis darbuotojams

 

 

 

1 154

 

1 154

2

 

1 156

D.11

Darbo užmokestis

 

 

 

954

 

954

2

 

956

D.12

Socialinės darbdavių įmokos

 

 

 

200

 

200

0

 

200

D.121

Faktinės darbdavių socialinės įmokos

 

 

 

181

 

181

0

 

181

D.1211

Faktinės darbdavių pensijų įmokos

 

 

 

168

 

168

0

 

168

D.1212

Faktinės darbdavių ne pensijų įmokos

 

 

 

13

 

13

0

 

13

D.122

Sąlyginės darbdavių socialinės įmokos

 

 

 

19

 

19

0

 

19

D.1221

Sąlyginės darbdavių pensijų įmokos

 

 

 

18

 

18

0

 

18

D.1222

Sąlyginės darbdavių ne pensijų įmokos

 

 

 

1

 

1

0

 

1

D.2

Gamybos ir importo mokesčiai

 

 

235

 

 

235

 

 

235

D.21

Mokesčiai produktams

 

 

141

 

 

141

 

 

141

D.211

Pridėtinės vertės pobūdžio mokesčiai (PVM)

 

 

121

 

 

121

 

 

121

D.212

Importo mokesčiai ir muitai, išskyrus PVM

 

 

17

 

 

17

 

 

17

D.2121

Importo muitai

 

 

17

 

 

17

 

 

17

D.2122

Importo mokesčiai, išskyrus PVM ir muitus

 

 

0

 

 

0

 

 

0

D.214

Mokesčiai produktams, išskyrus PVM ir importo mokesčius

 

 

3

 

 

3

 

 

3

D.29

Kiti gamybos mokesčiai

 

 

94

 

 

94

 

 

94

D.3

Subsidijos

 

 

–44

 

 

–44

 

 

–44

D.31

Subsidijos produktams

 

 

–8

 

 

–8

 

 

–8

D.311

Importo subsidijos

 

 

0

 

 

0

 

 

0

D.319

Kitos subsidijos produktams

 

 

–8

 

 

–8

 

 

–8

D.39

Kitos subsidijos gamybai

 

 

–36

 

 

–36

 

 

–36

D.4

Nuosavybės pajamos

96

149

22

123

7

397

38

 

435

D.41

Palūkanos

33

106

14

49

7

209

21

 

230

D.42

Bendrovių paskirstomosios pajamos

10

25

7

20

0

62

17

 

79

D.421

Dividendai

10

25

5

13

0

53

14

 

67

D.422

Lėšos, išimtos iš kvazibendrovių pajamų

 

 

2

7

 

9

3

 

12

D.43

Reinvestuotos tiesioginių užsienio investicijų pajamos

4

7

0

3

0

14

0

 

14

D.44

Kitos investicijų pajamos

8

8

1

30

0

47

0

 

47

D.441

Draudėjams priskirtinos investicijų pajamos

5

0

0

20

0

25

0

 

25

D.442

Investicijų pajamos, mokėtinos pagal pensinius įsipareigojimus / teises

 

 

 

8

 

8

0

 

8

D.443

Investicijų pajamos, priskirtinos kolektyvinio investavimo fondų akcininkams

3

8

1

2

0

14

0

 

14

D.4431

Dividendai, priskirtini kolektyvinio investavimo fondų akcininkams

1

3

0

2

0

6

0

 

6

D.4432

Nepaskirstytasis pelnas, priskirtinas kolektyvinio investavimo fondų akcininkams

2

5

1

0

0

8

0

 

8

D.45

Renta

41

3

0

21

0

65

 

 

65

B.5g/B.5*g

Bendrasis pirminių pajamų balansas / bendrosios nacionalinės pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.5n/B.5*n

Grynasis pirminių pajamų balansas / grynosios nacionalinės pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Verslo pajamų sąskaita (II.1.2.1)

8.26.

Verslo pajamų sąskaitoje siekiama nustatyti balansuojamojo straipsnio sumą, kuri atitinka einamojo laikotarpio pelną prieš paskirstymą ir prieš sumokant pajamų mokesčius, kaip paprastai daroma verslo apskaitoje.

8.27.

Valdžios sektoriaus ir namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų verslo pajamų sąskaita susijusi tik su jų rinkos veikla.

8.28.

Verslo pajamos atitinka likutinį perteklių arba mišriąsias pajamas (išteklių pusėje):

pridėjus

nuosavybės pajamas, gautinas iš finansinio ir kitokio įmonei priklausančio turto (išteklių pusėje);

atėmus

įmonės mokėtinas palūkanas už skolas, kitas mokėtinas investicijų pajamas ir rentą, mokėtiną už žemę bei kitus gamtos išteklius, kuriuos nuomojasi įmonė (panaudojimo pusėje).

Nuosavybės pajamos, mokėtinos dividendų forma, lėšos, išimtos iš kvazibendrovių pajamų, arba reinvestuotos tiesioginių užsienio investicijų pajamos iš verslo pajamų neatimamos.

Kitų pirminių pajamų išdėstymo sąskaita (II.1.2.2)

8.29.

Kitų pirminių pajamų išdėstymo sąskaitoje siekiama nuo verslo pajamų sąvokos grįžti prie pirminių pajamų sąvokos. Todėl šioje sąskaitoje yra į verslo pajamų sąskaitą neįrašytų pirminių pajamų elementų:

a)

bendrovių atveju – paskirstyti dividendai, lėšos, išimtos iš kvazibendrovių pajamų, ir reinvestuotos tiesioginių užsienio investicijų pajamos (panaudojimo pusėje);

b)

namų ūkių atveju:

1)

mokėtinos nuosavybės pajamos, išskyrus rentą ir mokėtinas palūkanas, susijusias su verslo veikla (panaudojimo pusėje);

2)

atlygis darbuotojams (išteklių pusėje);

3)

gautinos nuosavybės pajamos, išskyrus pajamas, gautinas iš įmonės veiklos (išteklių pusėje);

c)

valdžios sektoriaus atveju:

1)

mokėtinos nuosavybės pajamos, išskyrus pajamas, mokėtinas dėl rinkos veiklos (panaudojimo pusėje);

2)

gamybos ir importo mokesčiai atėmus subsidijas (išteklių pusėje);

3)

gautinos nuosavybės pajamos, išskyrus pajamas, gautinas dėl rinkos veiklos (išteklių pusėje).

8.5 lentelė.   II.1.2.1 sąskaita. Verslo pajamos

Panaudojimas

 

Atitinkami įrašai iš

S.1

S.15

S.14

S.13

S.12

S.11

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Iš viso

Prekių ir paslaugų sąskaitos

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitos

Visa ekonomika

Namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Namų ūkiai

Valdžios sektorius

Finansų bendrovės

Ne finansų bendrovės

 

Sandoriai ir balansuojamieji straipsniai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.2g

Bendrasis likutinis perteklius

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.3g

Bendrosios mišriosios pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.2n

Grynasis likutinis perteklius

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.3n

Grynosios mišriosios pajamos

240

 

 

240

 

 

 

153

87

D.4

Nuosavybės pajamos

162

 

 

162

 

 

 

106

56

D.41

Palūkanos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.42

Bendrovių paskirstomosios pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.421

Dividendai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.422

Lėšos, išimtos iš kvazibendrovių pajamų

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.43

Reinvestuotos tiesioginių užsienio investicijų pajamos

47

 

 

47

 

 

 

47

 

D.44

Kitos investicijų pajamos

25

 

 

25

 

 

 

25

 

D.441

Draudėjams priskirtinos investicijų pajamos

8

 

 

8

 

 

 

8

 

D.442

Investicijų pajamos, mokėtinos pagal pensinius įsipareigojimus / teises

14

 

 

14

 

 

 

14

 

D.443

Investicijų pajamos, priskirtinos kolektyvinio investavimo fondų akcininkams

31

 

 

31

 

 

 

0

31

D.45

Renta

343

 

 

343

 

 

 

42

301

B.4g

Bendrosios verslo pajamos

174

 

 

174

 

 

 

30

144

B.4n

Grynosios verslo pajamos


8.5 lentelė.   II.1.2.1 sąskaita. Verslo pajamos (tęsinys)

Ištekliai

 

 

S.11

S.12

S.13

S.14

S.15

S.1

Atitinkami įrašai iš

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sandoriai ir balansuojamieji straipsniai

Ne finansų bendrovės

Finansų bendrovės

Valdžios sektorius

Namų ūkiai

Namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Visa ekonomika

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitos

Prekių ir paslaugų sąskaitos

Iš viso

B.2g

Bendrasis likutinis perteklius

292

46

27

84

3

452

 

 

452

B.3g

Bendrosios mišriosios pajamos

 

 

 

61

 

61

 

 

61

B.2n

Grynasis likutinis perteklius

135

34

0

69

0

238

 

 

238

B.3n

Grynosios mišriosios pajamos

 

 

 

53

 

53

 

 

53

D.4

Nuosavybės pajamos

96

149

 

 

 

245

 

 

245

D.41

Palūkanos

33

106

 

 

 

139

 

 

139

D.42

Bendrovių paskirstomosios pajamos

10

25

 

 

 

35

 

 

35

D.421

Dividendai

10

25

 

 

 

35

 

 

35

D.422

Lėšos, išimtos iš kvazibendrovių pajamų

 

 

 

 

 

0

 

 

0

D.43

Reinvestuotos tiesioginių užsienio investicijų pajamos

4

7

 

 

 

11

 

 

11

D.44

Kitos investicijų pajamos

8

8

 

 

 

16

 

 

16

D.441

Draudėjams priskirtinos investicijų pajamos

5

 

 

 

 

5

 

 

5

D.442

Investicijų pajamos, mokėtinos pagal pensinius įsipareigojimus / teises

 

 

 

 

 

0

 

 

0

D.443

Investicijų pajamos, priskirtinos kolektyvinio investavimo fondų akcininkams

3

8

 

 

 

11

 

 

11

D.45

Renta

41

3

 

 

 

44

 

 

44

B.4g

Bendrosios verslo pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.4n

Grynosios verslo pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 


8.5 lentelė.   II.1.2.2 sąskaita. Kitų pirminių pajamų išdėstymas

Panaudojimas

 

Atitinkami įrašai iš

S.1

S.15

S.14

S.13

S.12

S.11

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Iš viso

Prekių ir paslaugų sąskaitos

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitos

Visa ekonomika

Namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Namų ūkiai

Valdžios sektorius

Finansų bendrovės

Ne finansų bendrovės

 

Sandoriai ir balansuojamieji straipsniai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.4g

Bendrosios verslo pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.4n

Grynosios verslo pajamos

6

 

6

 

 

 

 

 

 

D.1

Atlygis darbuotojams

6

 

6

 

 

 

 

 

 

D.11

Darbo užmokestis

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.12

Socialinės darbdavių įmokos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.121

Faktinės darbdavių socialinės įmokos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.122

Sąlyginės darbdavių socialinės įmokos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.2

Gamybos ir importo mokesčiai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.21

Mokesčiai produktams

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.211

Pridėtinės vertės pobūdžio mokesčiai (PVM)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.212

Importo mokesčiai ir muitai, išskyrus PVM

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.2121

Importo muitai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.2122

Importo mokesčiai, išskyrus PVM ir muitus

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.214

Mokesčiai produktams, išskyrus PVM ir importo mokesčius

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.29

Kiti gamybos mokesčiai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.3

Subsidijos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.31

Subsidijos produktams

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.311

Importo subsidijos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.319

Kitos subsidijos produktams

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.39

Kitos subsidijos gamybai

214

 

63

151

6

41

42

15

47

D.4

Nuosavybės pajamos

68

 

13

55

6

14

35

 

 

D.41

Palūkanos

98

 

36

62

 

 

 

15

47

D.42

Bendrovių paskirstomosios pajamos

54

 

0

54

 

 

 

15

39

D.421

Dividendai

44

 

36

8

 

 

 

 

8

D.422

Lėšos, išimtos iš kvazibendrovių pajamų

14

 

14

0

 

 

 

 

 

D.43

Reinvestuotos tiesioginių užsienio investicijų pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.44

Kitos investicijų pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.441

Draudėjams priskirtinos investicijų pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.442

Investicijų pajamos, mokėtinos pagal pensinius įsipareigojimus / teises

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.443

Investicijų pajamos, priskirtinos kolektyvinio investavimo fondų akcininkams

34

 

 

34

0

27

7

 

 

D.45

Renta

1 864

 

 

1 864

4

1 381

198

27

254

B.5g/B.5*g

Bendrasis pirminių pajamų balansas / bendrosios nacionalinės pajamos

1 642

 

 

1 642

1

1 358

171

15

97

B.5n/B.5*n

Grynasis pirminių pajamų balansas / grynosios nacionalinės pajamos


8.5 lentelė.   II.1.2.2 sąskaita. Kitų pirminių pajamų išdėstymas (tęsinys)

Ištekliai

 

 

S.11

S.12

S.13

S.14

S.15

S.1

Atitinkami įrašai iš

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sandoriai ir balansuojamieji straipsniai

Ne finansų bendrovės

Finansų bendrovės

Valdžios sektorius

Namų ūkiai

Namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Visa ekonomika

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitos

Prekių ir paslaugų sąskaitos

Iš viso

B.4g

Bendrosios verslo pajamos

301

42

 

 

 

343

 

 

343

B.4n

Grynosios verslo pajamos

144

30

 

 

 

174

 

 

174

D.1

Atlygis darbuotojams

 

 

 

1 154

 

1 154

2

 

1 156

D.11

Darbo užmokestis

 

 

 

954

 

954

2

 

956

D.12

Socialinės darbdavių įmokos

 

 

 

200

 

200

 

 

200

D.121

Faktinės darbdavių socialinės įmokos

 

 

 

181

 

181

 

 

181

D.122

Sąlyginės darbdavių socialinės įmokos

 

 

 

19

 

19

 

 

19

D.2

Gamybos ir importo mokesčiai

 

 

235

 

 

235

 

 

235

D.21

Mokesčiai produktams

 

 

141

 

 

141

 

 

141

D.211

Pridėtinės vertės pobūdžio mokesčiai (PVM)

 

 

121

 

 

121

 

 

121

D.212

Importo mokesčiai ir muitai, išskyrus PVM

 

 

17

 

 

17

 

 

17

D.2121

Importo muitai

 

 

17

 

 

17

 

 

17

D.2122

Importo mokesčiai, išskyrus PVM ir muitus

 

 

0

 

 

0

 

 

0

D.214

Mokesčiai produktams, išskyrus PVM ir importo mokesčius

 

 

3

 

 

3

 

 

3

D.29

Kiti gamybos mokesčiai

 

 

94

 

 

94

 

 

94

D.3

Subsidijos

 

 

–44

 

 

–44

 

 

–44

D.31

Subsidijos produktams

 

 

–8

 

 

–8

 

 

–8

D.311

Importo subsidijos

 

 

0

 

 

0

 

 

0

D.319

Kitos subsidijos produktams

 

 

–8

 

 

–8

 

 

–8

D.39

Kitos subsidijos gamybai

 

 

–36

 

 

–36

 

 

–36

D.4

Nuosavybės pajamos

 

 

22

123

7

152

38

 

190

D.41

Palūkanos

 

 

14

49

7

70

21

 

91

D.42

Bendrovių paskirstomosios pajamos

 

 

7

20

0

27

17

 

44

D.421

Dividendai

 

 

5

13

0

18

14

 

32

D.422

Lėšos, išimtos iš kvazibendrovių pajamų

 

 

2

7

0

9

3

 

12

D.43

Reinvestuotos tiesioginių užsienio investicijų pajamos

 

 

0

3

0

3

0

 

3

D.44

Kitos investicijų pajamos

 

 

1

30

0

31

0

 

31

D.441

Draudėjams priskirtinos investicijų pajamos

 

 

0

20

0

20

0

 

20

D.442

Investicijų pajamos, mokėtinos pagal pensinius įsipareigojimus / teises

 

 

0

8

0

8

0

 

8

D.443

Investicijų pajamos, priskirtinos kolektyvinio investavimo fondų akcininkams

 

 

1

2

0

3

0

 

3

D.45

Renta

 

 

0

21

0

21

 

 

21

B.5g/B.5*g

Bendrasis pirminių pajamų balansas / bendrosios nacionalinės pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.5n/B.5*n

Grynasis pirminių pajamų balansas / grynosios nacionalinės pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Antrinio pajamų paskirstymo sąskaita (II.2)

8.30.

Antrinio pajamų paskirstymo sąskaitoje nurodoma, kaip išdėstomas institucinio sektoriaus pirminių pajamų balansas perskirstant: einamuosius pajamų, turto ir kt. mokesčius, socialines įmokas ir išmokas (išskyrus socialinius pervedimus natūra) ir kitus einamuosius pervedimus.

8.31.

Sąskaitos balansuojamasis straipsnis yra disponuojamosios pajamos, iš kurių matyti einamojo laikotarpio sandoriai ir kurios yra galutiniam vartojimui arba taupymui skirta suma.

8.32.

Namų ūkių socialinės įmokos įrašomos į antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos panaudojimo pusę, o už socialinio draudimo valdymą atsakingų institucinių sektorių – į antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos išteklių pusę. Jeigu įmokas moka darbdaviai savo samdomiesiems darbuotojams, jos pirmiausia įrašomos į atlygio darbuotojams eilutę darbdavių pajamų formavimo sąskaitos panaudojimo pusėje, nes jos sudaro dalį darbo užmokesčio sąnaudų; jos taip pat įrašomos kaip atlygis darbuotojams į namų ūkių sektoriaus pirminių pajamų išdėstymo sąskaitos išteklių pusę, nes jos atitinka išmokas namų ūkiams.

Namų ūkių sektoriaus antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos panaudojimo pusėje nurodomos socialinės įmokos atėmus mokėjimus už pensijų fondų ir kitų draudimo bendrovių, kurių visus išteklius ar jų dalį sudaro faktinės socialinės įmokos, paslaugas.

Siekiant atsižvelgti į mokėjimus už socialinio draudimo sistemos paslaugas, į lentelę įrašomas koreguojamasis straipsnis. Grynosios socialinės įmokos (D.61) įrašomos be šių mokėjimų, tačiau kadangi sunku jas paskirstyti D.61 dedamosioms, lentelėje šios įmokos nurodomos kartu su šiais mokėjimais. Taigi D.61 – tai dedamųjų suma, atėmus šį koreguojamąjį straipsnį.

Pajamų natūra perskirstymo sąskaita (II.3)

8.33.

Pajamų natūra perskirstymo sąskaitoje pateikiama išsamesnė informacija apie namų ūkių pajamas įrašant tam tikrų prekių ir paslaugų, kurias namų ūkiai gauna nemokamai iš valdžios sektoriaus ir namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI, panaudojimą atitinkančius srautus, t. y. socialinius pervedimus natūra. Todėl ilgainiui, jei keičiasi ekonominės ir socialinės sąlygos, lengviau atlikti palyginimą ir išanalizuoti, kokį vaidmenį vaidina valdžios sektorius perskirstant pajamas.

8.34.

Namų ūkių atveju socialiniai pervedimai natūra įrašomi į pajamų natūra perskirstymo sąskaitos išteklių pusę, o valdžios sektoriaus ir namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų atveju – į panaudojimo pusę.

8.35.

Pajamų natūra perskirstymo sąskaitos balansuojamasis straipsnis – koreguotos disponuojamosios pajamos, t. y. pirmasis įrašas koreguotų disponuojamųjų pajamų naudojimo sąskaitos išteklių pusėje (II.4.2).

8.6 lentelė.   II.2 sąskaita. Antrinio pajamų paskirstymo sąskaita

Panaudojimas

 

Atitinkami įrašai iš

S.1

S.15

S.14

S.13

S.12

S.11

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Iš viso

Prekių ir paslaugų sąskaitos

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitos

Visa ekonomika

Namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Namų ūkiai

Valdžios sektorius

Finansų bendrovės

Ne finansų bendrovės

 

Sandoriai ir balansuojamieji straipsniai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.5g/B.5*g

Bendrasis pirminių pajamų balansas / bendrosios nacionalinės pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.5n/B.5*n

Grynasis pirminių pajamų balansas / grynosios nacionalinės pajamos

1 229

 

17

1 212

7

582

248

277

98

 

Einamieji pervedimai

213

 

1

212

0

178

0

10

24

D.5

Einamieji pajamų, turto ir kt. mokesčiai

204

 

1

203

0

176

0

7

20

D.51

Pajamų mokesčiai

9

 

 

9

0

2

0

3

4

D.59

Kiti einamieji mokesčiai

333

 

0

333

 

333

 

 

 

D.61

Grynosios socialinės įmokos

181

 

0

181

 

181

 

 

 

D.611

Faktinės darbdavių socialinės įmokos

168

 

0

168

 

168

 

 

 

D.6111

Faktinės darbdavių pensijų įmokos

13

 

0

13

 

13

 

 

 

D.6112

Faktinės darbdavių ne pensijų įmokos

19

 

0

19

 

19

 

 

 

D.612

Sąlyginės darbdavių socialinės įmokos

18

 

0

18

 

18

 

 

 

D.6121

Sąlyginės darbdavių pensijų įmokos

1

 

0

1

 

1

 

 

 

D.6122

Sąlyginės darbdavių ne pensijų įmokos

129

 

0

129

 

129

 

 

 

D.613

Faktinės namų ūkių socialinės įmokos

115

 

0

115

 

115

 

 

 

D.6131

Faktinės namų ūkių pensijų įmokos

14

 

0

14

 

14

 

 

 

D.6132

Faktinės namų ūkių ne pensijų įmokos

10

 

0

10

 

10

 

 

 

D.614

Papildomos namų ūkių socialinės įmokos

8

 

0

8

 

8

 

 

 

D.6141

Papildomos namų ūkių pensijų socialinės įmokos

2

 

0

2

 

2

 

 

 

D.6142

Papildomos namų ūkių ne pensijų socialinės įmokos

–6

 

0

–6

 

–6

 

 

 

D.61SC

Mokėjimai už socialinio draudimo sistemos paslaugas

384

 

0

384

5

0

112

205

62

D.62

Socialinės išmokos, išskyrus socialinius pervedimus natūra

53

 

0

53

 

 

53

 

 

D.621

Socialinės apsaugos išmokos pinigais

45

 

0

45

 

 

45

 

 

D.6211

Socialinės apsaugos pensijų išmokos pinigais

8

 

0

8

 

 

8

 

 

D.6212

Socialinės apsaugos ne pensijų išmokos pinigais

279

 

0

279

5

0

7

205

62

D.622

Kitos socialinio draudimo išmokos

250

 

0

250

3

0

5

193

49

D.6221

Kitos socialinio draudimo pensijų išmokos

29

 

0

29

2

0

2

12

13

D.6222

Kitos socialinio draudimo ne pensijų išmokos

52

 

 

52

 

 

52

 

 

D.623

Socialinė parama pinigais

299

 

16

283

2

71

136

62

12

D.7

Kiti einamieji pervedimai

58

 

2

56

0

31

4

13

8

D.71

Grynosios ne gyvybės draudimo įmokos

44

 

1

43

0

31

4

0

8

D.711

Grynosios ne gyvybės tiesioginio draudimo įmokos

14

 

1

13

 

 

 

13

 

D.712

Grynosios ne gyvybės perdraudimo įmokos

60

 

12

48

 

 

 

48

 

D.72

Ne gyvybės draudimo išmokos

45

 

0

45

 

 

 

45

 

D.721

Ne gyvybės tiesioginio draudimo išmokos

15

 

12

3

 

 

 

3

 

D.722

Ne gyvybės perdraudimo išmokos

96

 

0

96

 

 

96

 

 

D.73

Einamieji pervedimai valdžios sektoriuje

23

 

1

22

 

 

22

 

 

D.74

Einamasis tarptautinis bendradarbiavimas

53

 

1

52

2

40

5

1

4

D.75

Įvairūs einamieji pervedimai

36

 

0

36

0

29

5

1

1

D.751

Einamieji pervedimai namų ūkiams paslaugas teikiančioms ne pelno institucijoms

8

 

1

7

 

7

 

 

 

D.752

Einamieji pervedimai tarp namų ūkių

9

 

0

9

2

4

0

0

3

D.759

Kiti įvairūs einamieji pervedimai

9

 

 

9

 

 

9

 

 

D.76

PVM ir BNP grindžiami ES nuosavi ištekliai

1 826

 

 

1 826

37

1 219

317

25

228

B.6g

Bendrosios disponuojamosios pajamos

1 604

 

 

1 604

34

1 196

290

13

71

B.6n

Grynosios disponuojamosios pajamos


8.6 lentelė.   II.2 sąskaita. Antrinio pajamų paskirstymo sąskaita (tęsinys)

Ištekliai

 

 

S.11

S.12

S.13

S.14

S.15

S.1

Atitinkami įrašai iš

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sandoriai ir balansuojamieji straipsniai

Ne finansų bendrovės

Finansų bendrovės

Valdžios sektorius

Namų ūkiai

Namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Visa ekonomika

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitos

Prekių ir paslaugų sąskaitos

Iš viso

B.5g/B.5*g

Bendrasis pirminių pajamų balansas / bendrosios nacionalinės pajamos

254

27

198

1 381

4

1 864

 

 

1 864

B.5n/B.5*n

Grynasis pirminių pajamų balansas / grynosios nacionalinės pajamos

97

15

171

1 358

1

1 642

 

 

1 642

 

Einamieji pervedimai

72

275

367

420

40

1 174

55

 

1 229

D.5

Einamieji pajamų, turto ir kt. mokesčiai

 

 

213

 

 

213

0

 

213

D.51

Pajamų mokesčiai

 

 

204

 

 

204

0

 

204

D.59

Kiti einamieji mokesčiai

 

 

9

 

 

9

 

 

9

D.61

Grynosios socialinės įmokos

66

212

50

0

5

333

0

 

333

D.611

Faktinės darbdavių socialinės įmokos

31

109

38

0

3

181

0

 

181

D.6111

Faktinės darbdavių pensijų įmokos

27

104

35

0

2

168

0

 

168

D.6112

Faktinės darbdavių ne pensijų įmokos

4

5

3

0

1

13

0

 

13

D.612

Sąlyginės darbdavių socialinės įmokos

12

2

4

0

1

19

0

 

19

D.6121

Sąlyginės darbdavių pensijų įmokos

12

1

4

0

1

18

0

 

18

D.6122

Sąlyginės darbdavių ne pensijų įmokos

0

1

0

0

0

1

0

 

1

D.613

Faktinės namų ūkių socialinės įmokos

25

94

9

0

1

129

0

 

129

D.6131

Faktinės namų ūkių pensijų įmokos

19

90

6

0

0

115

0

 

115

D.6132

Faktinės namų ūkių ne pensijų įmokos

6

4

3

0

1

14

0

 

14

D.614

Papildomos namų ūkių socialinės įmokos

 

10

 

 

 

10

0

 

10

D.6141

Papildomos namų ūkių pensijų socialinės įmokos

 

8

 

 

 

8

0

 

8

D.6142

Papildomos namų ūkių ne pensijų socialinės įmokos

 

2

 

 

 

2

0

 

2

D.61SC

Mokėjimai už socialinio draudimo sistemos paslaugas

2

3

 

1

 

6

0

 

6

D.62

Socialinės išmokos, išskyrus socialinius pervedimus natūra

 

 

 

384

 

384

0

 

384

D.621

Socialinės apsaugos išmokos pinigais

 

 

 

53

 

53

0

 

53

D.6211

Socialinės apsaugos pensijų išmokos pinigais

 

 

 

45

 

45

0

 

45

D.6212

Socialinės apsaugos ne pensijų išmokos pinigais

 

 

 

8

 

8

0

 

8

D.622

Kitos socialinio draudimo išmokos

 

 

 

279

 

279

0

 

279

D.6221

Kitos socialinio draudimo pensijų išmokos

 

 

 

250

 

250

0

 

250

D.6222

Kitos socialinio draudimo ne pensijų išmokos

 

 

 

29

 

29

0

 

29

D.623

Socialinė parama pinigais

 

 

 

52

 

52

0

 

52

D.7

Kiti einamieji pervedimai

6

62

104

36

36

244

55

 

299

D.71

Grynosios ne gyvybės draudimo įmokos

 

47

 

 

 

47

11

 

58

D.711

Grynosios ne gyvybės tiesioginio draudimo įmokos

 

44

 

 

 

44

 

 

44

D.712

Grynosios ne gyvybės perdraudimo įmokos

 

3

 

 

 

3

11

 

14

D.72

Ne gyvybės draudimo išmokos

6

15

1

35

0

57

3

 

60

D.721

Ne gyvybės tiesioginio draudimo išmokos

6

 

1

35

 

42

3

 

45

D.722

Ne gyvybės perdraudimo išmokos

 

15

 

 

 

15

0

 

15

D.73

Einamieji pervedimai valdžios sektoriuje

 

 

96

 

 

96

0

 

96

D.74

Einamasis tarptautinis bendradarbiavimas

 

 

1

 

 

1

22

 

23

D.75

Įvairūs einamieji pervedimai

0

0

6

1

36

43

10

 

53

D.751

Einamieji pervedimai namų ūkiams paslaugas teikiančioms ne pelno institucijoms

 

 

 

 

36

36

 

 

36

D.752

Einamieji pervedimai tarp namų ūkių

 

 

 

1

 

1

7

 

8

D.759

Kiti įvairūs einamieji pervedimai

 

 

6

 

 

6

3

 

9

D.76

PVM ir BNP grindžiami ES nuosavi ištekliai

 

 

 

 

 

 

9

 

9

B.6g

Bendrosios disponuojamosios pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.6n

Grynosios disponuojamosios pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

8.7 lentelė.   II.3 sąskaita. Pajamų natūra perskirstymo sąskaita

Panaudojimas

 

Atitinkami įrašai iš

S.1

S.15

S.14

S.13

S.12

S.11

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Iš viso

Prekių ir paslaugų sąskaitos

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitos

Visa ekonomika

Namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Namų ūkiai

Valdžios sektorius

Finansų bendrovės

Ne finansų bendrovės

 

Sandoriai ir balansuojamieji straipsniai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.6g

Bendrosios disponuojamosios pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.6n

Grynosios disponuojamosios pajamos

215

 

 

215

31

 

184

 

 

D.63

Socialiniai pervedimai natūra

211

 

 

211

31

 

180

 

 

D.631

Socialiniai pervedimai natūra (ne rinkos produkcija)

4

 

 

4

 

 

4

 

 

D.632

Socialiniai pervedimai natūra (įsigyta rinkos produkcija)

1 826

 

 

1 826

6

1 434

133

25

228

B.7g

Bendrosios koreguotos disponuojamosios pajamos

1 604

 

 

1 604

3

1 411

106

13

71

B.7n

Grynosios koreguotos disponuojamosios pajamos


Ištekliai

 

 

S.11

S.12

S.13

S.14

S.15

S.1

Atitinkami įrašai iš

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sandoriai ir balansuojamieji straipsniai

Ne finansų bendrovės

Finansų bendrovės

Valdžios sektorius

Namų ūkiai

Namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Visa ekonomika

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitos

Prekių ir paslaugų sąskaitos

Iš viso

B.6g

Bendrosios disponuojamosios pajamos

228

25

317

1 219

37

1 826

 

 

1 826

B.6n

Grynosios disponuojamosios pajamos

71

13

290

1 196

34

1 604

 

 

1 604

D.63

Socialiniai pervedimai natūra

 

 

 

215

 

215

 

 

215

D.631

Socialiniai pervedimai natūra (ne rinkos produkcija)

 

 

 

211

 

211

 

 

211

D.632

Socialiniai pervedimai natūra (įsigyta rinkos produkcija)

 

 

 

4

 

4

 

 

4

B.7g

Bendrosios koreguotos disponuojamosios pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.7n

Grynosios koreguotos disponuojamosios pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pajamų panaudojimo sąskaita (II.4)

8.36.

Institucinių sektorių galutinio vartojimo atveju pajamų panaudojimo sąskaitoje nurodoma, kaip disponuojamosios pajamos (arba koreguotos disponuojamosios pajamos) paskirstomos tarp galutinio vartojimo išlaidų (arba faktinio galutinio vartojimo) ir taupymo.

8.37.

Šioje sistemoje tik valdžios sektorius, namų ūkiams paslaugas teikiančios ne pelno institucijos ir namų ūkiai yra galutiniai vartotojai. Be to, namų ūkiams ir pensijų fondams pajamų panaudojimo sąskaitoje yra koreguojamasis straipsnis (D.8. Koregavimas dėl pensinių įsipareigojimų / teisių pokyčių), kuris priklauso nuo to, kaip į sąskaitas įrašyti sandoriai tarp namų ūkių ir pensijų fondų. Tai paaiškinta skyriaus apie paskirstomuosius sandorius 4.141 dalyje.

Disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaita (II.4.1)

8.38.

Disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaitai priskiriamos įvairių sektorių, kaip antai namų ūkių, valdžios ir namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų sektorių finansuojamos galutinio vartojimo išlaidos.

8.39.

Balansuojamasis straipsnis disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaitoje yra taupymas.

Koreguotų disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaita (II.4.2)

8.40.

Ši sąskaita susijusi su pajamų natūra perskirstymo sąskaita (II.3). Koreguotų disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaitai priskiriamas faktinis galutinis vartojimas, kuris atitinka namų ūkių galutiniam vartojimui faktiškai turimų prekių ir paslaugų vertę, net jei tos prekės ar paslaugos įsigyjamos finansuojant valdžios sektoriui ar namų ūkiams paslaugas teikiančioms ne pelno institucijoms.

Todėl valdžios sektoriaus ir namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI faktinis galutinis vartojimas atitinka tik kolektyvinį galutinį vartojimą.

8.41.

Visos ekonomikos lygmeniu galutinio vartojimo išlaidos ir faktinis galutinis vartojimas yra vienodi, skiriasi tik paskirstymas tarp institucinių sektorių. Tas pats pasakytina apie disponuojamąsias pajamas ir koreguotas disponuojamąsias pajamas.

8.42.

Abejose pajamų panaudojimo sąskaitose balansuojamasis straipsnis yra taupymas. Jo vertė vienoda visiems sektoriams, nepriklausomai nuo to, ar ji apskaičiuojama iš disponuojamųjų pajamų atimant galutinio vartojimo išlaidas ar iš koreguotų disponuojamųjų pajamų atimant faktinį galutinį vartojimą.

8.43.

Taupymas yra (teigiama ar neigiama) suma, kuri susidaro iš einamojo laikotarpio sandorių ir susieja juos su kaupimu. Jeigu taupymas yra teigiamas, neišleistos pajamos panaudojamos turtui įsigyti arba įsipareigojimams apmokėti. Jeigu taupymas yra neigiamas, likviduojama dalis turto arba padidėja kai kurie įsipareigojimai.

8.8 lentelė.   II.4.1 sąskaita. Disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaita

Panaudojimas

 

Atitinkami įrašai iš

S.1

S.15

S.14

S.13

S.12

S.11

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Iš viso

Prekių ir paslaugų sąskaitos

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitos

Visa ekonomika

Namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Namų ūkiai

Valdžios sektorius

Finansų bendrovės

Ne finansų bendrovės

 

Sandoriai ir balansuojamieji straipsniai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.6g

Bendrosios disponuojamosios pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.6n

Grynosios disponuojamosios pajamos

1 399

 

 

1 399

32

1 015

352

 

 

P.3

Galutinio vartojimo išlaidos

1 230

 

 

1 230

31

1 015

184

 

 

P.31

Individualaus vartojimo išlaidos

169

 

 

169

1

 

168

 

 

P.32

Kolektyvinio vartojimo išlaidos

11

 

0

11

0

 

0

11

0

D.8

Koregavimas dėl pensinių įsipareigojimų / teisių pokyčių

427

 

 

427

5

215

–35

14

228

B.8g

Bendrasis taupymas

205

 

 

205

2

192

–62

2

71

B.8n

Grynasis taupymas

–13

 

–13

 

 

 

 

 

 

B.12

Einamasis išorės balansas


Ištekliai

 

 

S.11

S.12

S.13

S.14

S.15

S.1

Atitinkami įrašai iš

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sandoriai ir balansuojamieji straipsniai

Ne finansų bendrovės

Finansų bendrovės

Valdžios sektorius

Namų ūkiai

Namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Visa ekonomika

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitos

Prekių ir paslaugų sąskaitos

Iš viso

B.6g

Bendrosios disponuojamosios pajamos

228

25

317

1 219

37

1 826

 

 

1 826

B.6n

Grynosios disponuojamosios pajamos

71

13

290

1 196

34

1 604

 

 

1 604

P.3

Galutinio vartojimo išlaidos

 

 

 

 

 

 

 

1 399

1 399

P.31

Individualaus vartojimo išlaidos

 

 

 

 

 

 

 

1 230

1 230

P.32

Kolektyvinio vartojimo išlaidos

 

 

 

 

 

 

 

169

169

D.8

Koregavimas dėl pensinių įsipareigojimų / teisių pokyčių

 

 

 

11

 

11

0

 

11

B.8g

Bendrasis taupymas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.8n

Grynasis taupymas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.12

Einamasis išorės balansas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

8.9 lentelė.   II.4.2 sąskaita. Koreguotų disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaita

Panaudojimas

 

Atitinkami įrašai iš

S.1

S.15

S.14

S.13

S.12

S.11

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Iš viso

Prekių ir paslaugų sąskaitos

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitos

Visa ekonomika

Namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Namų ūkiai

Valdžios sektorius

Finansų bendrovės

Ne finansų bendrovės

 

Sandoriai ir balansuojamieji straipsniai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.7g

Bendrosios koreguotos disponuojamosios pajamos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.7n

Grynosios koreguotos disponuojamosios pajamos

1 399

 

 

1 399

1

1 230

168

 

 

P.4

Faktinis galutinis vartojimas

1 230

 

 

1 230

 

1 230

 

 

 

P.41

Faktinis individualus vartojimas

169

 

 

169

1

 

168

 

 

P.42

Faktinis kolektyvinis vartojimas

11

 

0

11

0

 

0

11

0

D.8

Koregavimas dėl pensinių įsipareigojimų / teisių pokyčių

427

 

 

427

5

215

–35

14

228

B.8g

Bendrasis taupymas

205

 

 

205

2

192

–62

2

71

B.8n

Grynasis taupymas

–13

 

–13

 

 

 

 

 

 

B.12

Einamasis išorės balansas


Ištekliai

 

 

S.11

S.12

S.13

S.14

S.15

S.1

Atitinkami įrašai iš

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sandoriai ir balansuojamieji straipsniai

Ne finansų bendrovės

Finansų bendrovės

Valdžios sektorius

Namų ūkiai

Namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Visa ekonomika

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitos

Prekių ir paslaugų sąskaitos

Iš viso

B.7g

Bendrosios koreguotos disponuojamosios pajamos

228

25

133

1 434

6

1 826

 

 

1 826

B.7n

Grynosios koreguotos disponuojamosios pajamos

71

13

106

1 411

3

1 604

 

 

1 604

P.4

Faktinis galutinis vartojimas

 

 

 

 

 

 

 

1 399

1 399

P.41

Faktinis individualus vartojimas

 

 

 

 

 

 

 

1 230

1 230

P.42

Faktinis kolektyvinis vartojimas

 

 

 

 

 

 

 

169

169

D.8

Koregavimas dėl pensinių įsipareigojimų / teisių pokyčių

 

 

 

11

 

11

0

 

11

B.8g

Bendrasis taupymas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.8n

Grynasis taupymas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.12

Einamasis išorės balansas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kaupimo sąskaitos (III)

8.44.

Kaupimo sąskaitos – tai srautų sąskaitos. Jose nurodomos įvairios vienetų turto ir įsipareigojimų pokyčių priežastys ir jų grynosios vertės pokytis.

8.45.

Turto pokyčiai nurodomi kairėje sąskaitų pusėje (teigiami arba neigiami), įsipareigojimų pokyčiai ir grynoji vertė – dešinėje pusėje (teigiami arba neigiami).

Kapitalo sąskaita (III.1)

8.46.

Kapitalo sąskaitoje nurodomi vienetų rezidentų nefinansinio turto įsigijimai atėmus pardavimus / perleidimus ir įvertinamas grynosios vertės pokytis dėl taupymo (galutinis einamojo laikotarpio sąskaitų balansuojamasis straipsnis) ir kapitalo pervedimų.

8.47.

Remiantis kapitalo sąskaita galima nustatyti, kiek nefinansinio turto įsigijimai, atėmus pardavimus / perleidimus, finansuojami iš taupymo ir kapitalo pervedimų. Iš jos matyti grynasis skolinimas, kuris atitinka sumą, kuria vienetas arba sektorius gali tiesiogiai arba netiesiogiai finansuoti kitus vienetus arba sektorius, arba grynasis skolinimasis, kuris atitinka sumą, kurią vienetas arba sektorius turi skolintis iš kitų vienetų arba sektorių.

Grynosios vertės pokyčių dėl taupymo ir kapitalo pervedimų sąskaita (III.1.1)

8.48.

Remiantis šia sąskaita galima nustatyti grynosios vertės pokytį dėl taupymo ir kapitalo pervedimų, kuris atitinka grynąjį taupymą pridėjus gautinus kapitalo pervedimus ir atėmus mokėtinus kapitalo pervedimus.

Nefinansinio turto įsigijimo sąskaita (III.1.2)

8.49.

Šioje sąskaitoje nurodomi įsigijimai atėmus nefinansinio turto pardavimus / perleidimus, siekiant nuo grynosios vertės pokyčio dėl taupymo ir kapitalo pervedimų sąvokos grįžti prie grynojo skolinimo ar skolinimosi.

Finansinė sąskaita (III.2)

8.50.

Finansinėje sąskaitoje nurodomi finansinio turto ir įsipareigojimų, kurie sudaro grynąjį skolinimą arba skolinimąsi, pokyčiai pagal finansinių priemonių rūšis. Kadangi jie turi atitikti kapitalo sąskaitos finansinio pertekliaus arba deficito balansuojamuosius straipsnius, kurie į šią sąskaitą perkelti kaip pirmasis įrašas įsipareigojimų ir grynosios vertės pokyčių pusėje, šioje sąskaitoje balansuojamojo straipsnio nėra.

8.51.

Finansinėje sąskaitoje turtas ir įsipareigojimai klasifikuojami taip pat kaip balansuose.

8.10 lentelė.   III.1.1 sąskaita. Grynosios vertės pokyčių dėl taupymo ir kapitalo pervedimų sąskaita

Turto pokyčiai

 

Atitinkami įrašai iš

S.1

S.15

S.14

S.13

S.12

S.11

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Iš viso

Prekių ir paslaugų sąskaitos

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitos

Visa ekonomika

Namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Namų ūkiai

Valdžios sektorius

Finansų bendrovės

Ne finansų bendrovės

 

Sandoriai ir balansuojamieji straipsniai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.8n

Grynasis taupymas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

B.12

Einamasis išorės balansas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.9r

Kapitalo pervedimai, gautini

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.91r

Kapitalo mokesčiai, gautini

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.92r

Investicinės dotacijos, gautinos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.99r

Kiti kapitalo pervedimai, gautini

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.9p

Kapitalo pervedimai, mokėtini

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.91p

Kapitalo mokesčiai, mokėtini

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.92p

Investicinės dotacijos, mokėtinos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

D.99p

Kiti kapitalo pervedimai, mokėtini

192

 

–29

221

20

236

–81

–16

62

B.101

Grynosios vertės pokyčiai dėl taupymo ir kapitalo pervedimų


Įsipareigojimų ir grynosios vertės pokyčiai

 

 

S.11

S.12

S.13

S.14

S.15

S.1

Atitinkami įrašai iš

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sandoriai ir balansuojamieji straipsniai

Ne finansų bendrovės

Finansų bendrovės

Valdžios sektorius

Namų ūkiai

Namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Visa ekonomika

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitos

Prekių ir paslaugų sąskaitos