30.4.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 119/1

(1)

2007 m. birželio 6 d., 2007 m. rugsėjo 24 d. ir 2008 m. vasario 6 d. raštuose Italija pranešė apie prašymus pratęsti keturių chemikalų tanklaivių (laivai C 241, C 242, C 243 ir C 244), kuriuos turėjo pastatyti „Cantiere Navale De Poli“ (toliau – De Poli arba laivų statykla) (2), trejų metų pristatymo terminą. Visų pirma Italija paprašė pratęsti laivo C 241 pristatymo terminą 8 mėn., laivo C 242 – 6 mėn., laivo C 243 – 9 mėn. ir laivo C 244 – 10 mėn.

(2)

Pranešimai susiję su pagalba, kurią Italija suteikė De Poli pagal nacionalinę pagalbos schemą N 59/2004, Komisijos patvirtintą 2004 m. gegužės 19 d. (3), remiantis 2002 m. birželio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1177/2002 dėl laikinojo laivų statybos apsaugos mechanizmo (4), iš dalies pakeisto Tarybos reglamentu (EB) Nr. 502/2004 (5) (toliau atitinkamai – Italijos schema ir Reglamentas dėl laikinojo apsaugos mechanizmo).

(3)

2007 m. liepos 31 d., 2007 m. rugpjūčio 31 d., 2007 m. rugsėjo 7 d., 2007 m. lapkričio 12 d. ir 2008 m. sausio 25 d. raštuose Italija Komisijai pateikė papildomos informacijos, susijusios su pranešimais.

(4)

2008 m. balandžio 16 d. rašte Komisija pranešė Italijos valdžios institucijoms apie sprendimą pradėti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą (6) dėl prašymų pratęsti terminą, apie kuriuos buvo pranešta. Komisijos sprendimas pradėti procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (7). Suinteresuotosios šalys pakviestos pateikti susijusias pastabas.

(5)

2008 m. birželio 16 d. rašte, užregistruotame 2008 m. birželio 17 d., Italija pateikė pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą. Komisija gavo pastabų iš De Poli taip pat 2008 m. birželio 16 d. raštu, užregistruotu 2008 m. birželio 17 d.2008 m. birželio 30 d. rašte, užregistruotame tą pačią dieną, ir 2008 m. spalio 29 d. rašte, užregistruotame 2008 m. lapkričio 3 d., Italija pateikė papildomos informacijos.

(6)

2008 m. liepos 15 d. rašte, užregistruotame 2008 m. liepos 22 d., Italija antrą kartą paprašė pratęsti dviejų laivų pristatymo terminą: laivo C 242 iki 2008 m. rugsėjo 30 d. ir laivo C 244 iki 2008 m. rugsėjo 30 d.

(7)

2009 m. sausio 20 d. rašte, užregistruotame 2009 m. sausio 22 d., Italija trečią kartą paprašė pratęsti pristatymo terminus: laivo C 242 iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir laivo C 243 iki 2009 m. vasario 28 d.2009 m. balandžio 14 d. rašte, užregistruotame 2009 m. balandžio 15 d., Italija dar kartą (ketvirtąjį) paprašė pratęsti pristatymo terminus: laivo C 242 iki 2009 m. birželio 30 d., laivo C 243 iki 2009 m. rugsėjo 30 d. ir laivo C 244 iki 2009 m. lapkričio 30 d.

(8)

Komisija 2009 m. gegužės 8 d. raštu, užregistruotu tą pačią dieną, paprašė Italijos papildomos informacijos ir nusiuntė priminimą 2009 m. birželio 12 d. raštu. Italija atsakė 2009 m. rugsėjo 23 d. raštu (8), kuriuo tik informavo Komisiją, kad De Poli pradėjo susitarimo su kreditoriais procedūrą (9).

(9)

2010 m. sausio 28 d. raštu, užregistruotu 2010 m. vasario 1 d., Italija oficialiai atsiėmė prašymus pratęsti terminą, pateiktus dėl laivų C 242 ir C 243 (10).

(10)

2010 m. kovo 2 d. elektroniniu laišku Komisija paprašė Italijos patikslinti pranešimų dėl laivų C 241 ir C 244 statusą.

(11)

2010 m. birželio 10 d. elektroniniu laišku, užregistruotu 2010 m. birželio 17 d.) Italija informavo Komisiją, kad laivas C 241 buvo baigtas 2008 m. rugpjūčio 31 d. ir pristatytas 2008 m. lapkričio 3 d. ir kad pranešimas dėl prašymo pratęsti šio laivo pristatymo terminą nebuvo atsiimtas.

(12)

2010 m. birželio 16 d. raštu, užregistruotu 2010 m. birželio 28 d., Italija oficialiai atsiėmė prašymus pratęsti terminą, susijusius su laivu C 244.

(13)

Kadangi Italija atsiėmė prašymus pratęsti terminą dėl laivų C 242, C 243 ir C 244, toliau išdėstyti faktai susiję tik su laivu C 241.

(14)

De Poli – tai Pelestrinoje (Venecija) įsikūrusi Italijos laivų statykla, užsiimanti nuo paskutiniojo dvidešimto amžiaus dešimtmečio laivų cheminiams produktams vežti ir tanklaivių statyba. 2007 m. laivų statykloje dirbo 320 darbuotojų, įskaitant subrangovus, o metinė apyvarta sudarė 70 mln. EUR. 2010 m. vasario 11 d. kompetentingas Italijos teisėjas patvirtino laivų statyklos susitarimą su kreditoriais (11).

(15)

2005 m. sausio 28 d.„Arcotur S.r.l.“ sudarė sutartį su De Poli laivui C 241 pastatyti. Pagal sutartį chemikalų tanklaivis C 241 turėjo pasižymėti šiomis techninėmis savybėmis: bendras ilgis 125 m; plotis nuo kairiojo iki dešiniojo špantų išorinių kraštų 19 m; dedveitas maždaug 7 300 t ir greitis, siekiant 85 % maksimalaus nekintančio galingumo, 15 mazgų. Pardavimo sutartyje numatyta pristatyti laivą C 241 pirkėjui „Arcotur S.r.l.“, iki 2007 m. gruodžio 31 d. už bendrą 30 mln. EUR sumą.

(16)

2006 m. gegužės 26 d. laivų statykla pateikė tiekėjui (toliau tiekėjas) laivo reduktoriaus užsakymą, kuris, tiekėjui patvirtinus, turėjo būti įvykdytas 2007 m. rugsėjo 3 d. Remiantis De Poli pateikta informacija, laivo C 241 reduktorius yra konkretaus išskirtinėmis savybėmis pasižyminčio modelio reduktorius, kuris įvairiais techniniais aspektais skiriasi nuo to paties tiekėjo gaminamo standartinio modelio.

(17)

2006 m. liepos 6 d.„Arcoin S.p.A.“ (buvusi „Arcotur S.r.l.“) ir De Poli pakeitė 2005 m. sausio 28 d. pasirašytą sutartį, padarydamos šiuos laivo C 241 užsakymo pakeitimus: bendras ilgis 112 m; plotis nuo kairiojo iki dešiniojo špantų išorinių kraštų 16,8 m; dedveitas 5 300 t, kaina sumažinta iki 23 mln. EUR.

(18)

2006 m. liepos 20 d.„Arcoin S.p.A.“ perleido laivo C 241 statymo sutartį „Elbana di Navigazione S.p.A.“

(19)

2006 m. gegužės 26 d. užsakytas reduktorius sutartą 2007 m. rugsėjo 3 d. nebuvo paruoštas. Iš tikrųjų 2007 m. spalio 23 d. raštu tiekėjas informavo De Poli, kad dėl žaliavų trūkumo rinkoje ir dėl to vėluojančių subrangovų pristatymų, reduktorius negalėjo būti pristatytas laiku. 2008 m. sausio 18 d. tiekėjas patvirtino, kad reduktoriaus pristatymo data perkelta į 2008 m. vasario mėn., t. y. maždaug šešiais mėnesiais vėliau, palyginti su pradiniu terminu.

(20)

Todėl Italijos valdžios institucijos paprašė pratęsti laivo C 241 pristatymo terminą iki 2008 m. rugpjūčio 31 d., t. y. 8 mėn., palyginti su sutartyje numatytu laivo pristatymo terminu (2007 m. gruodžio 31 d.)

(21)

Galiausiai, atsižvelgdama į gautą informaciją, Komisija konstatavo, kad laivas C 241 buvo pristatytas 2008 m. lapkričio 3 d. (12)

(22)

Reglamente dėl laikinojo apsaugos mechanizmo (13) apibrėžtos laikinosios ir išimtinės priemonės, kuriomis siekiama padėti Europos Sąjungos laivų statykloms tuose segmentuose, kurie patyrė didelę žalą dėl nesąžiningos Korėjos konkurencijos (14).

(23)

Pagal Reglamentą dėl laikinojo apsaugos mechanizmo su vidaus rinka yra suderinama ne daugiau kaip 6 % sutarties sumos tiesioginė pagalba (15), skirta tam tikrų kategorijų prekybinių laivų (konteinervežių, chemikalų bei produktų tanklaivių ir SGD (suskystintųjų gamtinių dujų) transporterių (16)) statybos sutartims tokiomis sąlygomis: jei sutarties siekia konkuruojanti Korėjos laivų statykla, siūlanti žemesnę kainą (17), jei galutinė sutartis pasirašyta nesibaigus paties reglamento galiojimui (2005 m. kovo 31 d.) (18), jei laivas pristatomas per trejus metus nuo galutinės sutarties pasirašymo dienos (19).

(24)

Reglamento dėl laikinojo apsaugos mechanizmo 2 straipsnio 4 dalimi Komisijai suteikiama teisė pratęsti galutinį trejų metų pristatymo terminą, jei tai būtų pateisinama dėl atskiro laivų statybos projekto techninio sudėtingumo arba sutrukdymų, atsiradusių dėl didelių ir pateisinamų netikėtų statyklos darbo programos sutrikimų, kuriuos sukėlė išskirtinės nenumatomos ir nuo įmonės nepriklausančios aplinkybės.

(25)

2004 m. gegužės mėn. Komisija, remdamasi Reglamentu dėl laikinojo apsaugos mechanizmo, patvirtino Italijos pagalbos schemą, skirtą laivų statykloms (20), kurioje numatytos sąlygos atitiko minėto reglamento sąlygas. Visų pirma Italijos schemoje numatyta suteikti ne daugiau kaip 6 % sutarties sumos pagalbą, skirtą laivams, pristatytiems per trejus metus nuo galutinės sutarties pasirašymo dienos, su galimybe, Komisijai leidus, pratęsti galutinį terminą tik, jei tai būtų pateisinama dėl atskiro laivų statybos projekto techninio sudėtingumo arba sutrukdymų, atsiradusių dėl didelių ir pateisinamų netikėtų statyklos darbo programos sutrikimų, kuriuos sukėlė išskirtinės nenumatomos ir nuo įmonės nepriklausančios aplinkybės (Italijos schemos 29 dalis).

(26)

2005 m. sausio 31 d. laivų statykla De Poli pateikė Italijos valdžios institucijoms paraišką suteikti minėtoje schemoje numatytą 1,3 mln. EUR paramą laivo C 241 statybai.

(27)

2008 m. sausio 25 d.De Poli paprašė, kad laivo C 241 pristatymo terminas būtų pratęstas nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.

(28)

Italijos valdžios institucijos patvirtino, kad pagalba nebuvo suteikta, ir pažymėjo, kad dėl 2008 m. spalio 21 d. sprendimo (21), kuriame Komisija nusprendė, kad Italijos schemai skirtas papildomas 10 mln. EUR įnašas yra nesuderinamas, šiuo metu neturima pakankamai lėšų šiai pagalbai suteikti.

(29)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija abejoja, ar aplinkybės, kurios pagal Italijos valdžios institucijas ir De Poli pateisina pavėluotą laivo C 241 pristatymą (taip pat laivų C 242, C 243 ir C 244, kurie šiame vertinime nenagrinėjami), yra susijusios su „sutrukdymais, atsiradusiais dėl didelių ir pateisinamų netikėtų statyklos darbo programos sutrikimų, kuriuos sukėlė išskirtinės nenumatomos ir nuo įmonės nepriklausančios aplinkybės“ pagal Italijos schemos 29 dalį.

(30)

Nors abejonės, išreikštos sprendime pradėti procedūrą, susijusios su visais keturiais laivais (C 241, C 242, C 243 ir C 244), jos taip pat svarbios atskiram laivo C 241 vertinimui.

(31)

Sprendime Komisija pirmiausiai kelia klausimą, ar su „Arcoin S.p.A.“ sudarytos sutartys yra galutinės ar sudarytos daugiau tam, kad De Poli užsitikrintų galutinį terminą, atitinkantį pagalbos reikalavimus, ir tik tada ieškotų galutinių pirkėjų.

(32)

Antra, Komisija išreiškė abejonę, ar pats pirkimo sutarčių perdavimas kitam laivo savininkui nebuvo viena iš pavėluoto pristatymo priežasčių.

(33)

Trečia, Komisija daro prielaidą, kad De Poli priimti užsakymai viršijo jos faktinį gamybos pajėgumą, atsižvelgiant į tai, kad 2005–2008 m. laivų statykla planavo pastatyti 18 laivų, kurių pusė turėjo būti statoma dviejuose pagrindiniuose stapeliuose, o kita pusė mažesniame įrenginyje.

(34)

Galiausiai Komisija abejoja, ar iš tikrųjų nebuvo įmanoma numatyti esminių dalių tiekėjo tariamų vėlavimų, kaip teigia Italijos valdžios institucijos, ir daro prielaidą, kad jie daugiau susiję su įprasta verslo rizika, į kurią atidžiai dirbanti laivų statykla, planuodama darbus, turėtų atsižvelgti. Visų pirma Komisija mano, kad De Poli galėjo padidinti vėlavimo riziką, per vėlai užsakydama kai kurias laivų dalis.

(35)

Dėl laivo C 241 Italijos valdžios institucijos 2008 m. birželio 16 d. pastabose dėl sprendimo pradėti procedūrą teigia, kad De Poli turėjo visą būtiną gamybos pajėgumą laivams pastatyti per 36 mėn. nuo pardavimo sutarties sudarymo dienos. Vėluota tik dėl to, kad tiekėjas vėlavo pristatyti reduktorių; šį faktą Italija laiko dideliu išskirtiniu nenumatomu ir nuo įmonės nepriklausančiu veiksniu pagal Italijos schemos 29 dalį.

(36)

Tą pačią dieną išsiųstose pastabose De Poli teigia, kad faktas, jog laivų statykla ir „Arcoin S.p.A.“ susijusios su De Poli šeimos nariais, nėra pakankamas abejonėms dėl 2005 m. sausio 28 d. sudarytos pradinės sutarties. Šį argumentą patvirtina Italijos valdžios institucijos, kurios pažymi, kad, sudarant sutartį dėl laivo C 241, laivų statyklos ir „Arcoin S.p.A.“ nesiejo jokie tiesioginiai bendrovių ryšiai (išskyrus faktą, kad „Arcoin S.p.A.“ priklausė De Poli šeimos nariams, kurie ne visiškai sutapo su De Poli akcininkais).

(37)

Šiuo atžvilgiu De Poli tvirtina, kad laivų sektoriuje neretai užsakomi laivai, kurie vėliau, statant ar užbaigus darbus, parduodami rinkoje.

(38)

Dėl laivo C 241 darbo programos De Poli pažymi, kad dėl laivų statybos projektų techninio sudėtingumo nuo statybos sutarčių sudarymo iki darbų pradžios įprastai praeina nemažai mėnesių. Pasak laivų statyklos, yra įprasta, jog pasirašius sutartį iki faktinės darbų pradžios laivų statykla užsiimtų paruošiamąja veikla, kuri apima vykdomojo projekto rengimą ir derybas su įvairiais tiekėjais.

(39)

Pagal pradinę darbo programą, kurią De Poli pateikė Italijos valdžios institucijoms (22), laivo C 241 statyba turėjo prasidėti pirmą 2006 m. ketvirtį, o pristatymas buvo numatytas 2007 m. antrą pusmetį. Tačiau pagal pakeistą darbo programą laivo C 241 darbai turėjo prasidėti 2006 m. rugsėjo 28 d. (viename iš dviejų laivų statyklos pietų stapelyje).

(40)

De Poli nuomone, reduktoriaus pristatymas yra esminis laivo statybos etapas, po kurio renkamas reduktorius su varikliu, tvirtinamas laivasraigtis ir užbaigiamas laivo korpusas. Įvairūs surinkimo ir paruošimo ir (arba) statybos darbai gali būti atliekami tik įrengus reduktorių. De Poli tvirtina, kad tokios dalys kaip reduktorius paprastai neužsakomos iš anksto, siekiant išvengti sandėliavimo išlaidų ir išankstinių mokėjimų, ir galiausiai pabrėžia, kad tiekėjas, į kurį kreipėsi, yra šiame sektoriuje pirmaujanti įmonė, turinti patvirtintą patirtį, todėl nebuvo priežasčių manyti, kad reduktorius nebus pristatytas laiku.

(41)

De Poli tvirtina, kad ji visada buvo pajėgi laiku pristatyti 18 laivų, užsakytų 2005–2008 m., kadangi, nors šių dedveitas siekė 10 000 t per metus, istorinis laivų statyklos pajėgumas viršijo 12 000 t per metus. Be to, laivų statykla tvirtina, kad devyni iš 18 nagrinėjamu laikotarpiu užsakytų laivų buvo mažo dydžio (bendras ilgis 20 m ir dedveitas 25 t), ir tik likusieji devyni buvo tokio pat dydžio kaip laivas C 241. De Poli nuomone, tai turėtų įrodyti, kad laivų statykla buvo pajėgi atlikti visus sudarytus užsakymus per nustatytą terminą ir kad prisiimti įsipareigojimai neviršijo De Poli gamybos pajėgumo.

(42)

Galiausiai De Poli primena, kad praeityje Komisija ne kartą patenkino (taip pat ir De Poli) prašymus pratęsti pristatymo terminą, pateisintus pavėluotu esminių dalių pristatymu.

(43)

Pirmiausia, atsižvelgiant į tai, kad Italija oficialiai atsiėmė pranešimus dėl prašymų pratęsti laivų C 242, C 243 ir C 244 pristatymo terminą, ir į faktą, kad lėšos nebuvo suteiktos, oficialaus tyrimo procedūra dėl Italijos pateiktų prašymų, susijusių su minėtais trimis laivais, neteko pagrindo ir bus baigta neatliekant papildomų vertinimų.

(44)

Todėl šis vertinimas susijęs tik su laivu C 241, o nuorodos į laivus C 242, C 243 ir C 244 bus daromos tik paties vertinimo tikslais.

(45)

SESV 107 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Todėl SESV 107 straipsnio 1 dalyje nurodytos bendrosios sąlygos, kad nacionalinė priemonė būtų laikoma valstybės pagalba: priemonė suteikia atrankinį pranašumą, naudoja valstybinius išteklius, daro konkurenciją iškraipantį poveikį ir neigiamai veikia valstybių narių tarpusavio prekybą.

(46)

Priemonė, kurią Italija ketina taikyti De Poli, skirta laivo C 241 statybai ir sudaranti ne daugiau kaip 6 % (maždaug 1,3 mln. EUR) pirminės sutarties sumos finansinį įnašą, yra neabejotinai valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Priemonę finansuoja Italijos valstybė. Lėšos, skirtos padengti laivų statyklos įprastai patiriamas išlaidas, suteikia De Poli pranašumą. Priemonė yra atrankinė, kadangi yra skirta tik De Poli ir palaiko šią laivų statyklą kitų Europos konkurentų atžvilgiu, todėl galėtų iškraipyti konkurenciją ir daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

(47)

Du nagrinėjamo atvejo aspektai pastūmėjo Komisiją suabejoti, ar pagalba De Poli suderinama su vidaus rinka. Pirma, Italijos schemos 29 dalyje numatyta, kad pagalba gali būti suteikta laivams, pristatytiems per trejus metus nuo galutinės sutarties pasirašymo dienos; antra, 33 dalyje nurodyta, kad galutinė sutartis turi būti sudaryta nesibaigus reglamento dėl laikinosios apsaugos mechanizmo galiojimui, t. y. iki 2005 m. kovo 31 d.

(48)

Dėl paskutiniojo punkto Italijos valdžios institucijos paaiškino, kad pasibaigus reglamento dėl laikinosios apsaugos mechanizmo galiojimui įvykęs sutarties perleidimas kitam laivų savininkui negali būti aiškinamas kaip nuoroda, kad 2005 m. sausio 28 d. pasirašyta pradinė sutartis dėl laivo C 241, nebuvo galutinė sutartis pagal Italijos schemos 29 dalį.

(49)

Komisija pripažįsta, kad sutarties perleidimas trečiosioms šalims akivaizdžiai yra bendras reiškinys laivų statybos pramonėje. Pavyzdžiui, ankstesniame sprendime (23) taip pat dėl dviejų laivų trejų metų pristatymo termino pratęsimo Komisija padarė išvadą, kad net ir perleidus sutartis pirmoji sutartis gali būti laikoma galutine, nes produkto rūšis nesikeitė, o naujasis savininkas pakeitė ankstesnįjį perimdamas jo teises ir pareigas. Todėl minėtu atveju Komisija padarė išvadą, kad dėl nuosavybės perdavimo sutarčių pobūdis ir pagalbos atitikimo sąlygos nepasikeitė.

(50)

Nagrinėjamu atveju, perleidžiant sutartį kitam laivų savininkui, produkto rūšis ar sutarties pobūdis taip pat nesikeitė, o naujasis savininkas iš esmės pakeitė pradinę sutarties šalį, perimdamas jos teises ir pareigas. Tuo remdamasi, Komisija mano, kad pradinė sutartis yra galutinė, todėl pagalbą pagal Italijos schemą laiko atitinkančia reikalavimus.

(51)

Dėl abejonių, išreikštų dėl trejų metų pristatymo termino pratęsimo sąlygų, Italijos schemoje numatyta, kad Komisija turi teisę pratęsti šį terminą, jei tai būtų pateisinama dėl atskiro laivų statybos projekto techninio sudėtingumo arba sutrukdymų, atsiradusių dėl didelių ir pateisinamų netikėtų statyklos darbo programos sutrikimų, kuriuos sukėlė išskirtinės nenumatomos ir nuo įmonės nepriklausančios aplinkybės.

(52)

Todėl Komisija turi įvertinti, ar Italijos valdžios institucijos pakankamai įrodė, kad įvykę vėlavimai pristatant laivą C 241 atitinka Italijos schemoje numatytas termino pratęsimo sąlygas.

(53)

Prieš pradėdama Italijos pareiškimų vertinimą, Komisija pirmiausia konstatuoja, kad 2000 m. kovo 16 d. sprendime Astilleros Zamacona  (24) Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nustatė, jog „nuostata [dėl išskirtinių aplinkybių], kurioje numatyta išimčių sistema tos pat nuostatos pirmoje pastraipoje nurodytų principų atžvilgiu [trejų metų terminas], turėtų būti aiškinama siaurai“. Teismo nuomone, rezoliucinėje dalyje pateikta formuluotė „išskirtinės aplinkybės“ nurodo, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė, jog jos būtų taikomos tik labai konkrečiose situacijose. Todėl Teismas nusprendė, kad suinteresuotoji valstybė narė turėtų įrodyti, jog teigtos išskirtinės sąlygos lėmė sutrikimą, kuris paveikė laivų statyklos darbo programą ir pavėlino laivo pristatymą, nustatydama priežastinį ryšį tarp šių dviejų įvykių.

(54)

Italijos valdžios institucijos tvirtina, kad laivo C 241 pristatymas vėlavo dėl pavėluoto reduktoriaus pristatymo (6 mėn.) ir dėl to mėnesiui nukeltų surinkimo darbų. Komisija konstatuoja, kad tai vienintelis Italijos argumentas dėl vėlavimo; visų pirma prašyme pratęsti terminą neminimos (kaip argumentas) naujos nuostatos, susijusios su sutarties perleidimu.

(55)

Vadovaujantis Komisijos praktika (25), išskirtinių aplinkybių sąlyga netaikoma bendriems ar bent jau įprastiems įvykiams, į kuriuos laivų statyklos darbo programoje turėtų būti pagrįstai atsižvelgiama. Gali būti laikomi išskirtiniais dideli vėlavimai, pristatant esmines dalis, tačiau mažesni vėlavimai nebūtinai laikomi išskirtiniais, nesvarbu, kokios trukmės ar sudėtingumo būtų laivų statyklos projektai. Be to, atsižvelgiant į tai, kad šią išimtį reikia aiškinti siaurai, Komisija atidžiai vertina, ar yra požymių, kad laivų statykla galėjo paankstinti, išvengti ar bent sutrumpinti vėlavimus, pavyzdžiui, atsižvelgdama į užsakymų terminus susijusios darbo programos atžvilgiu. Įvykio nenumatomumo sąlyga iš tikrųjų netaikoma jokiam veiksniui, kurį šalys gali pagrįstai numatyti.

(56)

Komisija pripažįsta, kad gali būti, jog priežastinis ryšys tarp esminių laivo dalių pavėluoto pristatymo ir prašymo pratęsti paties laivo pristatymo terminą yra (26). Tačiau šioje konkrečioje situacijoje Komisija daugiausia abejoja, ar susidarė teigtos išskirtinės ir nenumatomos aplinkybės: šiuo atveju neatrodo, kad egzistuoja būtinos aplinkybės, kurios leistų prieiti prie išvados, jog įvykęs vėlavimas atitinka Italijos schemos 29 dalyje nustatytas sąlygas.

(57)

Kaip minėta, praeityje Komisija yra pripažinusi, kad dideli esminių dalių pristatymo vėlavimai gali būti laikomi išskirtiniais. Tačiau prašymą pratęsti terminą reikia visada įvertinti atsižvelgiant į kiekvieno atvejo konkrečias aplinkybes. Kadangi De Poli ne kartą patyrė tokio pat pobūdžio sutrikimų (net tik todėl, kad De Poli praeityje yra pateikusi panašių prašymų pratęsti terminą (27), bet ir todėl, kad kitas tris sutartis, pasirašytas tą pačią dieną kaip ir sutartis dėl laivo C 241, ne kartą prašyta pratęsti, žr. 1, 6 ir 7 punktus), Komisija daro išvadą, kad minėti vėlavimai nebegali būti laikomi tikrai išskirtiniais. Dėl jų atsiradę pakartotiniai sutrikimai negali būti laikomi visiškai nenumatomais.

(58)

Atsižvelgiant būtent į pastaruosius sutrikimus, neatrodo, kad De Poli atidžiai planavo statybą.

(59)

Pradinėje darbo programoje numatyta, kad laivas C 241 bus pradėtas statyti 2006 m. pirmą ketvirtį ir bus pristatytas 2007 m. antrą pusmetį, t. y. bus pastatytas per 15–24 mėn.

(60)

Pakeistoje darbo programoje numatyta pradėti statybą tik 2006 m. rugsėjo 28 d., o laivą pristatyti 2007 m. gruodžio 30 d., t. y. likus tik vienam mėnesiui iki galutinio pristatymo termino 2008 m. sausio 28 d. Taip pakeistoje darbo programoje pagal sutarties terminus buvo nurodytas tik 15 mėn. bendras laikotarpis, skirtas laivo statybai. Atsižvelgiant į Italijos valdžios institucijų pateiktą informaciją, tokios pačios rūšies ar net mažesnių laivų statybai tame pačiame pietų stapelyje (C 229 ir C 240) buvo numatyti atitinkamai 20 ir 22 mėn. nuo statybos pradžios iki laivų pristatymo.

(61)

Be to, dėl to, kad statyba turėjo būti pradėta tik 2006 m. rugsėjo 28 d., o laivas pristatytas 2007 m. gruodžio 30 d., t. y. likus tik vienam mėnesiui iki galutinio pristatymo termino 2008 m. sausio 28 d., visiškai neliko laiko galimiems gamybos proceso vėlavimams, nors laivų statykla ir praeityje yra vėlavusi tiek dėl dalių tiekimo, tiek dėl paties gamybos proceso, kaip rodo kiti De Poli pateikti prašymai pratęsti pristatymo terminus.

(62)

Be to, didelės paklausos laikotarpis (Italijos valdžios institucijos pateikė įrodymų, kad 2003–2005 m. dyzelinių variklių užsakymų padaugėjo maždaug 60 %) verčia manyti, kad esminių dalių, tokių kaip reduktorius, užsakymai ir susitartos susijusios pristatymo datos turėtų būti pagrįstai nustatyti prieš tam tikrą laiką. De Poli tvirtinimas, kad tai yra įprasta praktika, nėra pakankamas, kad būtų galima daryti išvadą, jog laivų statykla ėmėsi pateisinamų veiksmų, taikydama pagrįstas priemones vėlavimams išvengti ar sumažinti, ypač atsižvelgiant į padidėjusią paklausą ir praeities vėlavimus.

(63)

Komisija konstatuoja, kad reduktorius buvo užsakytas 2006 m. gegužės 26 d. ir turėjo būti pristatytas 2007 m. rugsėjo mėn., paliekant labai mažai laiko, jei apskritai paliekant, galimiems vėlavimams, atsižvelgiant į tai, kad laivo C 241 pristatymo terminas baigėsi 2007 m. gruodžio 31 d. Pati De Poli pažymi, kad reikiamo darbo krūvis, pristačius reduktorių, yra didelis (žiūrėti 39 punktą); ši aplinkybė turėtų patvirtinti, kad laivų statyklos programoje turėjo būti numatytas tam tikras laikotarpis galimiems vėlavimams, pristatant laivų esmines dalis.

(64)

Dėl sprendime pradėti procedūrą Komisijos išreikštų abejonių apie tai, kad pats sutarties perleidimas naujam savininkui galėtų būti vėlavimo priežastis, Komisija visų pirma konstatuoja, kad „Arcoin S.p.A.“ sutarties perleidimas „Elba Navigazione S.p.A.“ įvyko tik 2006 m. liepos 20 d., t. y. praėjus nemažai mėnesių nuo pradžioje numatytos darbų pradžios datos (2006 m. pirmas ketvirtis). Todėl nagrinėjamu atveju negalima atmesti galimybės, kad pats sutarties perleidimas kitam laivo savininkui nebuvo vėlavimo pradėti statybą ir dėl to vėlavusio laivo pristatymo priežastis, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad perleidžiant sutartį kitam laivo savininkui reikėjo pakeisti kai kurias konkrečias laivo savybes.

(65)

Todėl, atsižvelgiant į tai, kad išskirtinius prašymus pratęsti terminą reikia aiškinti siaurai, Italijos valdžios institucijos nesugebėjo nuosekliai pateisinti, kodėl nebuvo galima išvengti susidariusių aplinkybių ar kodėl neigiamas šių aplinkybių poveikis negalėjo būti gerokai sumažintas De Poli atidžiai planuojant ir tvarkant užsakymus. Atsižvelgdama į tai, Komisija daro išvadą, kad pateiktos aplinkybės prašymui pratęsti terminą pagrįsti negali būti laikomos išskirtinėmis ir nenumatomomis, kadangi laivo C 241 pristatymo vėlavimas nebuvo netikėtas ar pateisinamas pagal Italijos schemos 29 dalį.

(66)

Galiausiai Italijos valdžios institucijos pranešė apie prašymą pratęsti laivo C 241 pristatymo terminą 8 mėn., t. y. nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d., pateikdamos pagrindimą tik dėl 7 iš 8 mėnesių.

(67)

Skirtingai nuo ankstesnių prašymų pratęsti terminą, susijusių su laivais, kuriuos De Poli turėjo statyti (28), nagrinėjamu atveju Italijos valdžios institucijų prašyto pratęsimo trukmė yra ilgesnė už vėlavimą, kurį Italijos valdžios institucijos pateikė kaip vienintelę priežastį (pavėluotas reduktoriaus pristatymas); todėl negalima teigti, kad buvo nustatytas priežastinis ryšys tarp vėlavimo, kuriuo grindžiamas prašymas pratęsti terminą, ir pavėluoto esminių dalių pristatymo.

(68)

Iš tikrųjų De Poli pristatė laivą tik 2008 m. lapkričio 3 d. Kitaip tariant, vėlavimas buvo ne tik didesnis negu vėlavimas, nurodytas kaip priežastis, bet viršijo prašyto pratęsimo terminą. Italija nepateikė jokio paaiškinimo dėl papildomo daugiau kaip 2 mėnesių vėlavimo pristatant laivą, o Komisija negavo jokio prašymo pratęsti terminą tiems 2 mėn.

(69)

Todėl, net jeigu pradinis vėlavimas būtų pateisintas, o Komisija būtų leidusi pratęsti terminą, laivo C 241 statyba vis tiek nebūtų atitikusi pagalbos reikalavimų pagal Italijos schemą, kadangi nebūtų laikytasi net ir galutinio pratęsto termino.

(70)

Kalbant apie laivus C 242, C 243 ir C 244, nustatoma, kad atsižvelgiant į tai, kad Italija oficialiai atsiėmė pranešimus dėl prašymų pratęsti pristatymo terminą, ir į tai, kad lėšos nebuvo suteiktos, oficiali tyrimo procedūra neteko pagrindo ir yra baigta.

(71)

Kalbant apie laivą C 241, nustatoma, kad atsižvelgiant į šį vertinimą, nebuvo įrodytos sąlygos, būtinos trejų metų terminui pratęsti, ir bet kokiu atveju faktinis laivo pristatymas įvyko pasibaigus terminui, kuris būtų nustatytas, jeigu prašymas pratęsti terminą būtų patenkintas. Todėl laivo C 241 statyba neatitinka pagalbos reikalavimų pagal Italijos schemą N 59/04, grindžiamą Reglamentu dėl laikinojo apsaugos mechanizmo.

(72)

Italijos valdžios institucijoms patvirtinus, kad pagalba De Poli nebuvo suteikta, pagalbos susigrąžinti nereikia.

30.4.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 119/9

(1)

2009 m. balandžio mėn. Ispanijos valdžios institucijos, siekdamos teisinio tikrumo, pranešė apie du susitarimus, kuriuos 2006 m. gruodžio 15 d. sudarė „Bizkailur S.A.“ (toliau – „Bizkailur“) bei „Diputación Foral de Bizkaia“ (Biskajos provincijos valdžios institucija, toliau – „Diputación“) ir privačios įmonės „Habidite Technologies País Vasco S.A.“ (toliau – „Habidite“), „Grupo Empresarial Afer S.L.“ (toliau – grupė „Afer“) bei grupė „Habidite“.

(2)

2009 m. gruodžio 2 d. Komisija pradėjo Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą dėl susitarimų, apie kuriuos pranešta (toliau – Sprendimas pradėti procedūrą) (3). 2010 m. kovo 12 d. Sprendimas pradėti procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (4).

(3)

Ispanijos valdžios institucijos pastabų dėl Sprendimo pradėti procedūrą nepateikė. 2010 m. balandžio 9 d. raštu „Habidite“ pateikė pastabų dėl Sprendimo pradėti procedūrą. 2010 m. balandžio 15 d. raštu tos pastabos buvo perduotos Ispanijos valdžios institucijoms, kurios į jas atsakė 2010 m. gegužės 12 d. raštu. Nė viena trečioji šalis pastabų dėl Sprendimo pradėti procedūrą nepateikė.

(4)

2010 m. rugsėjo 6 d. remdamasi Reglamentu (EB) 1049/2001 (5)„Habidite“ paprašė leisti susipažinti su Ispanijos valdžios institucijų pateiktais dokumentais. 2010 m. rugsėjo 10 d. Komisija dėl šio prašymo konsultavosi su Ispanijos valdžios institucijomis. Rugsėjo 13 d. minėtos valdžios institucijos atsakė, kad neprieštarauja, jog „Habidite“ būtų leista susipažinti su prašomais dokumentais, kurie buvo jai perduoti 2010 m. spalio 7 d.

(5)

2010 m. birželio 28 d. ir 2010 m. gruodžio 8 d. raštais Komisija paprašė Ispanijos valdžios institucijų pateikti papildomos informacijos; Ispanijos valdžios institucijos į minėtus raštus atsakė atitinkamai 2010 m. liepos 26 d. ir 2011 m. sausio 14 d.

(6)

„Habidite“ pateikė papildomos informacijos ir pastabų 2010 m. liepos 27 d., į kurias Ispanijos valdžios institucijos atsakė 2011 m. lapkričio 3 d.; taip pat – 2011 m. balandžio 6 d. (užregistruota 2011 m. balandžio 13 d.), į kurias Ispanijos valdžios institucijos atsakė 2011 m. gegužės 30 d. (užregistruota 2011 m. birželio 6 d.); ir 2011 m. liepos 7 d.„Habidite“ paprašius 2011 m. vasario 3 d. Komisijos tarnybos Briuselyje susitiko su „Habidite“ atstovais.

(7)

Abu susitarimus, kuriems taikomas šis sprendimas, 2006 m. gruodžio 15 d. sudarė „Bizkailur“ bei „Diputación“ ir „Habidite“, grupė „Afer“ bei grupė „Habidite“.

(8)

„Bizkailur“ yra visiškai (100 proc.) „Diputación“ priklausanti įmonė, kurios socialinis tikslas – žemės įsigijimas ir jos pritaikymas, kad būtų galima vykdyti pramoninio pobūdžio ir socialinio būsto projektus Biskajos provincijoje. 2010 m. birželio mėn. „Bizkailur“ kartu su kitomis panašaus pobūdžio veiklą vykdančiomis viešosiomis įmonėmis sudarė dabartinę „Azpiegiturak S.A.U.“, taip pat visiškai (100 proc.) priklausančią „Diputación“ ir vykdančią tą pačią veiklą (6).

(9)

„Habidite“ ir kitos susijusios grupės „Habidite“ įmonės sudaro privačią grupę „Afer“, kurios būstinė yra Ortuella mieste, Biskajoje (7). Pranešimo apie susitarimus metu grupę „Afer“ iš viso sudarė trylika statybos sektoriaus ir susijusių sektorių įmonių (8). Tuo metu didžioji visų grupės „Afer“ įmonių akcijų dalis priklausė […] (9). „Diputación“ ir „Habidite“ teigė, kad tuo metu, kai sudaryti abu susitarimai, apie kuriuos pranešta, nei „Habidite“, nei grupė „Afer“ nebuvo sunkumus patiriančios įmonės, kaip apibrėžta Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (10) 9, 10 ir 11 punktuose (toliau – Sanavimo ir restruktūrizavimo gairės“).

(10)

Susitarimai, apie kuriuos pranešta, buvo sudaryti siekiant paremti naują investicinį projektą, kurį turėjo įgyvendinti „Habidite“: įkurti naują gamyklą statybiniams moduliams gaminti (toliau – „Habidite“ gamykla) Alonsotegi vietovėje, esančioje Gran Bilbao apskrityje; tuo metu, kai buvo sudaryti susitarimai, apie kuriuos pranešta, Gran Bilbao buvo remtinas regionas pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą (11). „Habidite“ gamykloje šiame remtiname regione turėjo būti sukurta 1 100 naujų darbo vietų.

(11)

Naujojoje gamykloje turėjo būti gaminami vadinamieji „Habidite“ moduliai, t. y., surenkamieji statybiniai moduliai, naudojami būstams ir pastatams tiesiogiai surinkti. „Habidite“ moduliai turėjo būti gaminami naudojant surinkimo technologiją, panašią į naudojamą automobilių pramonėje, po to jie turėjo būti pervežami ir tiesiogiai surenkami būsimoje pastato vietoje. Produktas buvo laikomas novatorišku ne tik dėl išskirtinės gamybos technologijos, bet ir dėl to, kad surenkant galutinį produktą (pastatus ir būstus) sutaupoma laiko bei išteklių ir naudojamos energiją taupančios medžiagos. Įmonė pateikė įvairius su šiuo produktu susijusių patentų prašymus (12).

(12)

Remiantis „Diputación“ pateikta informacija, pasirašant du susitarimus, apie kuriuos pranešta, šio investicinio projekto Alonsotegi vietovėje sąnaudos buvo 55 mln. eurų, paskirstytų kaip nurodyta toliau:

(13)

Manyta, kad būsimos „Habidite“ gamyklos metinė produkcijos apimtis bus 3 500 namų pirmaisiais gamyklos veikimo metais ir 4 500 namų – pasiekus visą gamybos pajėgumą.

(14)

Siekiant suprasti aplinkybes, kuriomis 2006 m. gruodžio 15 d. buvo sudaryti susitarimai, apie kuriuos pranešta, būtina trumpai aprašyti teisinę sistemą, pagal kurią Baskijoje skiriami socialiniai būstai.

(15)

Vidutinės nekilnojamojo turto rinkos kainos šioje autonominėje srityje prieš prasidedant krizei 2008 m. buvo aukštesnės nei likusioje Ispanijos dalyje ir išliko aukštesnės iki šio sprendimo priėmimo datos. Baskijos valdžios institucijos siekia sudaryti galimybes nepalankiausioje padėtyje esantiems piliečiams gauti būstą ir siūlo socialinius būstus pagal visiškos paramos sistemą (isp. viviendas protegidas, remiami socialiniai būstai) ir pagal dalinės paramos sistemą (isp. viviendas tasadas, apmokestinti socialiniai būstai). 16–19 konstatuojamosiose dalyse paaiškinama apie abi socialinių būstų kategorijas.

(16)

Žemės ir miestų plėtros įstatyme Nr. 2/2006 (13) (isp. La Ley 2/2006 de Suelo y Urbanismo, toliau – Autonominis įstatymas Nr. 2/2006) nustatyta, kad:

(17)

Valstybės remiami apmokestinti socialiniai būstai priskiriami tarpinei kategorijai – tarp remiamų socialinių būstų ir laisvai rinkoje parduodamų būstų. Apmokestintų socialinių būstų kainos nustatomos pagal Autonominį įstatymą Nr. 2/2006 ir gali būti daugiausiai 1,7 karto didesnės nei didžiausios remiamų socialinių būstų kainos. Didžiausios pastarosios kategorijos būstų kainos Biskajos provincijoje nustatytos remiantis 2004 m. rugpjūčio 1 d. Būsto ir socialinių reikalų regioninės ministerijos įsakymu (14), kuriuo apibrėžta pradinė reguliuojamoji kaina, kiekvienais metais indeksuojama pagal Ispanijos nacionalinio statistikos instituto pateiktą suderintą vartotojų kainų indeksą (isp. IPC).

(18)

Remiantis „Diputación“ duomenimis, 2006 m., kai buvo sudaryti susitarimai, apie kuriuos pranešta, didžiausios remiamiems socialiniams būstams nustatytos kainos buvo:

Apmokestintų socialinių būstų kainos galėjo būti daugiausiai 1,7 karto didesnės nei pirmiau nurodytos kainos.

(19)

„Diputación“ informavo, kad tuo metu, kai „Bizkailur“ su „Habidite“ sudarė susitarimus, apie kuriuos pranešta, pirmoji įmonė rėmėsi 1985 m. balandžio 2 d. Įstatymu Nr. 7/1985, kuriuo reglamentuojama teritorinių vienetų pagrindų sistema (isp. Ley 7/1985, de 2 de abril de 1985, reguladora de las Bases del Regímen Local) (15), pagal kurį savivaldybėms suteikiama kompetencija valdyti vietos lygmens reikalus, įskaitant socialinių būstų pasiūlą (25 straipsnis). Pagal Karaliaus dekreto Nr. 1372/1986 109 straipsnio 2 dalį ir Įstatymo Nr. 7/1985 (konsoliduota redakcija) 79 straipsnį savivaldybės perdavė „Bizkailur“ (už atlygį ar nemokamai) socialinio būsto politikos tikslams įgyvendinti reikalingą turtą. Susitarimų, apie kuriuos pranešta, sudarymo metu (2006 m. gruodžio 15 d.) šie tikslai buvo nustatyti 2004 m. „Diputación“ priimtame plane dėl socialinio būsto pasiūlos Biskajoje 2004–2007 m. laikotarpiu – Provincijos plane dėl su būsto politika susijusių veiksmų 2004–2007 m. (isp. Plan Foral, toliau – Provincijos planas). „Diputación“ teigia, kad Provincijos plane buvo numatyta, kad „Bizkailur“ 2004–2007 m. iš viso pastatys 3 000 būstų, kurie bus skiriami pagal visiškos paramos sistemą.

(20)

Pagal pirmąjį Susitarimą (kuris Sprendime pradėti procedūrą pavadintas 1 priemone, o vėliau – Susitarimu dėl žemės) „Diputación“ ir „Bizkailur“ įsipareigojo, kad pastaroji ne vėliau kaip per 24 mėnesius nuo Susitarimo pasirašymo datos Alonsotegi savivaldybėje esančioje pramoninėje vietovėje Montealegre nupirks 101 430 m2 žemės ir pritaikys ją pramoniniam naudojimui (81 600 m2 bus skirta pramoninėms gamyklos reikmėms, 5 300 m2 – biurams, 14 300 m2 – kito pobūdžio pramoninėms reikmėms) (Susitarimo antros dalies 1 straipsnio ii punktas). Per 12 mėnesių nuo Susitarimo pasirašymo datos „Bizkailur“ turėjo perduoti „Habidite“ pritaikytos žemės nuosavybės teises (Susitarimo antros dalies 1 straipsnio iii punktas) „nenustačius jokių mokesčių, išlaidų ar įmokų“, tokia kaina, kuri atitiktų „ „Bizkailur“ patirtas faktines tos žemės įsigijimo išlaidas“ (Susitarimo antros dalies 1 straipsnio vi punktas). „Habidite“ šią kainą turėjo sumokėti keturiomis lygiomis dalimis (po 25 proc. visos sumos), išmokėtinomis praėjus ketveriems, penkeriems, šešeriems ir septyneriems metams nuo nuosavybės teisės perdavimo įsigaliojimo.

(21)

Pagal antrąjį Susitarimą (kuris Sprendime pradėti procedūrą pavadintas 2 priemone, o vėliau – Susitarimu dėl būstų) „Diputación“ tiesiogiai arba per „Bizkailur“ turėjo iš „Habidite“ nupirkti iš viso 1 500 būstų, iš kurių 750 būstų plotas būtų ne didesnis nei 75 m2. Nuo 2007 m. gegužės mėn. iki 2010 m. birželio mėn. pabaigos „Diputación“ arba „Bizkailur“ turėjo užsakyti 1 500 būstų, kad 2011 m. gegužės mėn. visi 1 500 būstų būtų baigti.

(22)

Būstai, dėl kurių sudaryti susitarimai, turėjo būti pastatyti žemėje, kurią „Bizkailur“ turėjo perleisti „Habidite“, o vėliau turėjo būti parduoti pagal dalinės paramos sistemą kaip apmokestinti socialiniai būstai; tai įgyvendinti turėjo arba tiesiogiai „Diputación“, arba „Bizkailur“, arba pati „Habidite“, laikantis nuostatų dėl didžiausių nustatytų kainų (žr. 14–19 konstatuojamąsias dalis). Jei susitarimuose minimus būstus būtų pardavusios „Diputación“ arba „Bizkailur“, žemė, kurioje turėjo būti pastatyti būstai, būtų netapusi „Habidite“ nuosavybe. Šiuo atveju „Habidite“ užduotis būtų buvusi tik būstų statyba.

(23)

Susitarime taip pat numatyta, kad išimties tvarka „Habidite“ arba grupė „Afer“ taip pat gali vykdyti veiklą kai kurių Susitarime nurodytų būstų atžvilgiu ir veikti kaip nekilnojamo turto vystytojai (Susitarimo dėl būstų A straipsnio f punktas). Šiais išskirtiniais atvejais iš pradžių „Habidite“ arba „Afer“ nuosavybėn būtų perleista būstams statyti reikalinga žemė, po to būtų vykdomi statybos darbai ir galiausiai minėtos įmonės būstus parduotų kaip apmokestintus socialinius būstus. Minėtais atvejais „Habidite“ arba „Afer“ būtų taikiusios tik būstams nustatytas kainas, kaip nurodyta 24 konstatuojamoje dalyje, o už žemę gauta kaina būtų perduota „Diputación“ ir (arba) „Bizkailur“.

(24)

Pagal Susitarimo dėl būstų A straipsnio e punktą „Habidite“ už 1 500 būstų galėjo gauti tokias kainas:

(25)

Taigi „Bizkailur“ būtų atitekę atitinkamai 17 proc. arba 16,70 proc. už būstus gautos kainos (išskyrus priestatus – garažus, pagalbines patalpas ir t. t., kurių visą pardavimo kainą būtų gavusi „Habidite“).

(26)

Pagal „Diputación“ pateikta pavyzdį už vieną 75 m2 būstą, parduotą kaip apmokestintas socialinis būstas 2006 m., „Habidite“ būtų gavusi 143 060,58 EUR (83 proc. už 75 m2 × 1 351 EUR × 1,7) ir 28 107,6 EUR už priestatus (100 proc. už 35 m2 × 472,4 EUR) visos kainos, už kurią „Bizkailur“ būtų pardavusi apmokestintą socialinį būstą (200 459,5 EUR).

(27)

Pagal Susitarimo dėl būstų A straipsnio g punktą išimties tvarka „Diputación“ arba „Bizkailur“ būtų galėjusios parduoti rinkos kaina dalį iš 1 500 būstų, dėl kurių sudarytas Susitarimas su „Habidite“; tokiu atveju pastarosios gautos pardavimo kainos procentinė dalis būtų tokia pati, kaip nustatyta A straipsnio e punkte ir nurodyta 24 konstatuojamojoje dalyje.

(28)

Prieš sudarydamos Susitarimą dėl būstų su „Habidite“, „Diputación“ ir „Bizkailur“ nesurengė atviro konkurso.

(29)

Galiausiai projektas „Habidite“ buvo de facto nutrauktas. „Diputación“ teigia, kad tai įvyko dėl to, kad „Bizkailur“ patyrė didesnių nei iš pradžių numatyta išlaidų, susijusių su žemės, kurioje turėjo būti įsteigta „Habidite“ gamykla, įsigijimu ir jos pritaikymu pramoniniam naudojimui.

(30)

„Diputación“ pranešė (16), kad 2007 m. gegužės mėn. – 2008 m. balandžio mėn. „Bizkailur“ nupirko 205 487,73 m2 žemės šiam projektui įgyvendinti, už kurią iš viso sumokėjo 4,7 mln. eurų. Pasak „Diputación“, buvo būtina įsigyti dar 95 000 m2 žemės už papildomus maždaug 2,6 mln. eurų. Kalbant apie žemės pritaikymo pramoniniam naudojimui išlaidas, 2009 m. kovo mėn. jos sudarė apie 28,5 mln. eurų.

(31)

„Bizkailur“ šiam projektui jau įsigytos žemės nuosavybės teisės nebuvo perduotos „Habidite“.

(32)

2009 m. gruodžio 2 d. Sprendime pradėti procedūrą (17) Komisija nustatė, kad Susitarimas dėl žemės ir Susitarimas dėl būstų gali būti susiję su valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį. Be to, suteikta pagalba neatrodė suderinama su atitinkamomis Sutarties nuostatomis dėl valstybės pagalbos.

(33)

Kalbant apie Susitarimą dėl žemės, Komisija padarė preliminarią išvadą, kad pagalbos gavėjo patirtų išlaidų, susijusių su žemės įsigijimu ir pritaikymu, grąžinimo sąlygos buvo tokios pačios, kaip paskolos be palūkanų suteikimo sąlygos, o tai „Habidite“ suteikė pranašumo, kurio ji nebūtų galėjusi įgyti rinkoje.

(34)

Dėl Susitarimo dėl būstų, Sprendime pradėti procedūrą nurodyta, kad kaina, kurią „Bizkailur“ būtų mokėjusi už 1 500 būstų, neatrodė atitinkanti rinkos kainą, nes pagalbos gavėjas savo verslo plane apskaičiavo, kad vidutinė kaina, kurią gautų iš „Bizkailur“, būtų 2 012,19 EUR/m2, o vidutinė rinkoje gauta kaina – 1 762,6 EUR/m2.

(35)

Komisija taip pat pažymėjo, kad Teismo sprendime P&O Ferries  (18) nurodyti „Habidite“ suteikto pranašumo požymiai: a) prieš sudarant Susitarimą dėl būstų nebuvo paskelbtas atviras konkursas; b) „Diputación Foral de Bizkaia“ ir „Bizkailur“ nei patvirtino, nei įrodė socialinių būstų poreikio būtinybės ir c) Susitarime dėl būstų numatyta galimybė, kad dalį iš 1 500 iš „Habidite“ įsigytų būstų parduos rinkoje. Be to, Komisija nurodė, kad didelio kiekio naujos gamyklos pagamintos produkcijos nupirkimas pirmaisiais gamyklos veikimo metais būtų sumažinęs riziką, paprastai susijusią su nauju investiciniu projektu. Kalbant apie valstybės išteklių naudojimo ir jų priskirtinumo valstybei kriterijų, Sprendime dėl abiejuose susitarimuose numatytos galimos pagalbos nurodyta, kad 100 proc. „Bizkailur“ akcijų priklausė valstybės valdžios institucijoms, kurios valdė įmonę, vykdžiusią valstybės pavestas užduotis. Nagrinėjant su atrankumu susijusį klausimą, nustatyta, kad susitarimai buvo aiškiai naudingi tik „Habidite“ ir grupei „Afer“. Kalbant apie konkurencijos iškraipymą ir poveikį ES vidaus prekybai, pabrėžta, kad „Habidite“ vykdė veiklą statybos sektoriuje, kuriame konkurencija yra itin didelė, tad įmonei suteikta pagalba galėjo padaryti žalos kitų valstybių narių įmonių veiklai.

(36)

Sprendime pradėti procedūrą išreikštos abejonės dėl pagalbos, kuri galėjo būti suteikta susitarimais, apie kuriuos pranešta, suderinamumo su Sutartimi, atsižvelgiant į suderinamumo kriterijus, nustatytus 2007–2013 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėse (19), 2008 m. rugpjūčio 6 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 800/2008, skelbiančiame tam tikrų rūšių pagalbą suderinama su bendrąja rinka taikant Sutarties 87 ir 88 straipsnius (20) ir Bendrijos laikinojoje valstybės pagalbos priemonių sistemoje siekiant padidinti galimybes gauti finansavimą dabartinės finansų ir ekonomikos krizės sąlygomis (21).

(37)

Ispanijos valdžios institucijos pastabų dėl Sprendimo pradėti procedūrą nepateikė (žr. 3 konstatuojamąją dalį), tačiau, Komisijai paprašius, po Sprendimo pradėti procedūrą priėmimo, pateikė papildomos informacijos, taip pat atsakė į kai kuriuos „Habidite“ pateiktus argumentus. Šių atsakymų ir papildomos informacijos santrauka pateikta 48–54 konstatuojamosiose dalyse.

(38)

Kaip nurodyta 3–6 konstatuojamosiose dalyse, 2010 m. balandžio 9 d.„Habidite“ pateikė pastabų dėl Sprendimo pradėti procedūrą ir 2010 m. liepos 27 d. bei 2011 m. balandžio 6 d. ir liepos 7 d. pateikė papildomos informacijos ir komentarų. Šiais raštais „Habidite“, viena vertus, pranešė apie faktines aplinkybes, kurių Komisija, priimdama Sprendimą pradėti procedūrą, nežinojo; kita vertus, pateikė argumentų, kuriais užginčijo susitarimais, apie kuriuos pranešta, suteiktą pagalbą. Šių „Habidite“ nurodytų argumentų ir papildomų faktinių aplinkybių santrauka pateikta 39–47 konstatuojamosiose dalyse.

(39)

Visų pirma, „Habidite“ informavo, kad tuo pačiu metu, kai pasirašyti susitarimai dėl žemės ir būstų (2006 m. gruodžio 15 d.), buvo sudarytas trečias susitarimas. Šiuo trečiu susitarimu (toliau – Susitarimas dėl pagalbos mokymui) „Diputación“ įsipareigojo teikti „Habidite“ pagalbą 1 100 naujų darbuotojų „Habidite“ gamykloje mokyti. „Diputación“ įsipareigojo padengti 1 100 darbuotojų mokymo išlaidas, tuo tarpu „Habidite“, savo ruožtu, įsipareigojo bent 5 metus išlaikyti 1 100 naujų darbo vietų. Susitarimas dėl pagalbos mokymui taip pat buvo de facto nutrauktas žlugus projektui „Habidite“ (žr. 29–31 konstatuojamąsias dalis).

(40)

Antra, „Habidite“ pateikė dokumentus, kuriuose nurodyta, kad projektui „Habidite“2008 m. gruodžio 30 d. Baskijos vyriausybės sprendimu skirta regioninė pagalba – iš viso 6 mln. eurų – pagal regioninės pagalbos programą XR 175/2007, kuriai taikoma bendroji išimtis (22).

(41)

Trečia, „Habidite pranešė, kad, sustabdžius projektą „Habidite“, 2009 m. vasario 6 d. ir rugsėjo 17 d. raštais pradėta ikiteisminė ginčo procedūra dėl „Diputación“ ir „Bizkailur“ įsipareigojimų, prisiimtų trijuose susitarimuose, nevykdymo. „Habidite“ taip pat informavo, kad ketina tęsti procedūrą ir skundą pateikti kompetentingam Ispanijos teismui.

(42)

„Habidite“ teigia, kad susitarimai dėl žemės ir būstų netenkina bendrų kriterijų, kad pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį būtų galima teigti, jog buvo teikiama valstybės pagalba.

(43)

Kalbant apie valstybės pagalbos požymius, kurie skiriasi nuo pranašumo, „Habidite“ pateikė šiuos argumentus, kurie yra bendri abiems susitarimams, apie kuriuos pranešta:

(44)

„Habidite“ taip pat pateikė išsamių konkrečių argumentų, siekdama užginčyti, kad kuriuo nors iš dviejų susitarimų, apie kuriuos pranešta, jai būtų suteiktas pranašumas.

(45)

Kiek tai susiję su Susitarimu dėl būstų, „Habidite“ teigia, kad iš esmės nebūtų galėjusi įgyti jokio pranašumo, nes nustatytos pardavimo kainos nebuvo didesnės nei rinkos kainos – iš tiesų jos buvo mažesnės. Pavyzdžiui:

(46)

Kiek tai susiję su Susitarimu dėl žemės, „Habidite“ teigia, kad nebūtų įgijusi jokio pranašumo, nes, jos supratimu, ji būtų turėjusi padengti „Bizkailur“ ne tik faktines išlaidas, patirtas įsigyjant ir pritaikant žemę, kaip nurodyta Susitarime, bet ir su šiuo procesu susijusias finansavimo išlaidas.

(47)

„Habidite“ taip pat užginčijo „Diputación“ apskaičiuotas žemės įsigijimo ir pritaikymo išlaidas. Pagal Susitarimą dėl žemės šiam projektui įgyvendinti „Bizkailur“ turėjo įsigyti tik 101 403 m2, o ne 205 000 m2 žemės, kaip nurodė „Diputación“. Be to, 254 785 m2 žemės pritaikymo pramoniniam naudojimui išlaidos, kurios, pasak „Diputación“, siekė 28,5 mln., buvo klaidingos. Atrodo, kad šios išlaidos labiau atitiko „Diputación“ išlaidas, patirtas įgyvendinant kitą projektą, t. y. Kadagua magistralės ruožo Kastrexana-Arbuio-Sodupe statybą. „Habidite“ taip pat tvirtina, kad projektui „Habidite“ įsigyta žemė buvo panaudota neteisėtai atliekų sąvartynui; kaip taip pat nustatyta 2010 m. rugsėjo 1 d. Barakaldo Pirmosios instancijos teismo sprendimu Nr. 148/2010.

(48)

Atsakydama į Komisijos klausimus „Diputación patvirtino, kad projektas „Habidite“ buvo sustabdytas, o susitarimuose dėl žemės ir dėl būstų nustatyti sutartiniai įsipareigojimai, prisiimti „Habidite“ atžvilgiu, įgyvendinti nebuvo.

(49)

Kiek tai susiję su Susitarimu dėl pagalbos mokymui (žr. 39 konstatuojamąją dalį), „Diputación“ pabrėžia, kad jos įsipareigojimas teikti pagalbą 1 100„Habidite“ gamyklos darbuotojų mokymui pagal Susitarimo 10 straipsnį buvo prisiimtas su sąlyga, kad bus laikomasi atitinkamų teisės aktų, įskaitant numanomą galimą pranešimą Komisijai arba leidimą pagal taikomas valstybės pagalbos taisykles. „Diputación“ patvirtino, kad minėta pagalba mokymui išmokėta nebuvo.

(50)

„Diputación“ buvo paklausta apie susitarimų, apie kuriuos pranešta, ir regioninės pagalbos, kurią 2008 m. skyrė Baskijos vyriausybė, ryšį; taip pat jos pasiteirauta, ar abu priemonių paketai buvo susiję su tuo pačiu investiciniu projektu; „Diputación“ neatmetė galimybės, kad investicinis projektas galėjo būti tas pats, tačiau pabrėžė, kad tai nebūtinai reiškia, jog tinkamos finansuoti investicinės sąnaudos, pagal kurias Baskijos vyriausybė 2008 m. skyrė pagalbą (6 mln. eurų) buvo tos pačios tinkamos finansuoti projekto sąnaudos, nurodytos 2006 m., kai buvo pasirašyti susitarimai, apie kuriuos pranešta. Atsakydama į šį klausimą „Diputación“ rėmėsi Baskijos vyriausybės ir „Habidite“ pateikta informacija.

(51)

Kalbant apie „Habidite“ skolos kompensavimą pagal Susitarimą dėl žemės ir, ypač, apie „Habidite“ tvirtinimą, kad ji manė, jog jos kompensavimo prievolė apėmė ir finansavimo išlaidas, susijusias su žemės įsigijimu ir pritaikymu, „Diputación“ remiasi Susitarimo dėl žemės tekstu; pagal to susitarimo 1 straipsnio vi punktą „kaina, kurią [„Habidite“] turi sumokėti, atitinka „BizkailurS.A.“ […] patirtas faktines žemės, nurodytos […], įsigijimo išlaidas.“

(52)

Galiausiai, remiantis „Diputación“ turima informacija, tuo metu, kai buvo sudaryti du susitarimai, apie kuriuos pranešta, nei „Habidite“, nei grupė „Afer“ nebuvo sunkumus patiriančios įmonės, kaip apibrėžta Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 9, 10 ir 11 punktuose.

(53)

Baskijos vyriausybė, savo ruožtu, pateikė informacijos apie 6 mln. eurų regioninę pagalbą, skirtą „Habidite“2008 m. gruodžio 30 d., įskaitant tinkamas finansuoti išlaidas, į kurias buvo atsižvelgta skiriant tą pagalbą. Tinkamų finansuoti išlaidų kategorijos nurodytos šioje lentelėje:

(54)

Ši pagalba išmokėta nebuvo. Pagal 2007–2013 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo Bendrijos gairių (29) 65 punktą Ispanijos valdžios institucijos 2009 m. vasario 19 d. pateikė Komisijai informacinį pranešimą, susijusį su pagalba, skirtą dideliems investiciniams projektams, apie kuriuos nereikia pranešti pagal patvirtintą regioninės pagalbos programą (30).

(55)

Šiame sprendime nenagrinėjamas: a) Susitarimas dėl pagalbos mokymui, kurį „Diputación“ ir „Habidite“ sudarė 2006 m. gruodžio 15 d., ir b) 6 mln. eurų regioninė pagalba, kurią 2008 m. gruodžio 30 d. Baskijos vyriausybė skyrė grupei „Habidite“ dėl 56–59 konstatuojamosiose dalyse nurodytų priežasčių.

(56)

Kiek tai susiję su Susitarimu dėl pagalbos mokymui, kurį „Diputación“ ir „Habidite“ sudarė tuo pačiu metu, kaip ir du susitarimus, apie kuriuos pranešta (žr. 39–49 konstatuojamąsias dalis), Komisija pažymi, kad Ispanijos valdžios institucijos nepranešė apie šią priemonę ir ji nebuvo įtraukta į Sprendimą pradėti procedūrą. Remiantis įprasta praktika, valstybės pagalba laikoma suteikta tuo metu, kai įsigalioja teisiškai privalomas ir besąlygiškas įsipareigojimas dėl jos išmokos (31). Pagal Susitarimo dėl pagalbos mokymui 10 straipsnį (žr. 49 konstatuojamąją dalį) įsipareigojimas išmokėti pagalbą mokymui prisiimtas su sąlyga, kad laikomasi atitinkamų teisės aktų, įskaitant Sąjungos taisykles dėl valstybės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad Susitarimu nustatytas įsipareigojimas išmokėti pagalbą mokymui negali būti laikomas besąlygišku to susitarimo sudarymo metu. Be to, Ispanijos valdžios institucijos patvirtino, kad minėta pagalba mokymui nebuvo išmokėta. Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad projektas „Habidite“Alonsotegi vietovėje nebuvo įgyvendintas, nepanašu, kad ši pagalba bus išmokėta ateityje.

(57)

Šiame sprendime taip pat nenagrinėjama 6 mln. eurų regioninė pagalba, kurią 2008 m. gruodžio 30 d. Baskijos vyriausybė skyrė grupei „Habidite“ (žr. 40 ir 50 konstatuojamąsias dalis). Be to, reikia pažymėti, kad tiek abu susitarimai, apie kuriuos pranešta ir kurie nagrinėjami šiame sprendime, tiek 2008 m. suteikta regioninė pagalba susiję su tuo pačiu investiciniu projektu, t. y., statybinių modulių gamyklos „Habidite“Alonsotegi vietovėje įkūrimu. Nei Baskijos vyriausybė, nei „Diputación“ konkrečiai nepaneigė šio teiginio (žr. 50 konstatuojamąją dalį).

(58)

Pagal 2007–2013 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairių (32) 66 punktą Ispanijos valdžios institucijos turi užtikrinti, kad laikomasi galiojančių nuostatų dėl pagalbos sumavimo, taikomų 2008 m. suteiktai regioninei pagalbai.

(59)

Be to, būtina priminti, kad pagal „Diputación“ pateiktą informaciją (žr. 30 konstatuojamąją dalį), šiam investiciniam projektui įgyvendinti būtiną žemę pradėta pirkti 2007 m. gegužės mėn. ir iki 2008 m. balandžio mėn. šiuo tikslu vienas po kito įsigyti žemės sklypai. Todėl projektas pradėtas įgyvendinti jau 2007 m. gegužės mėn. Pagal 2007–2013 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairių (33) 38 punktą siekiant užtikrinti skatinamąjį regioninės pagalbos poveikį investicijoms, pagalbą galima skirti tik pagal pagalbos programas, pagalbos gavėjui pateikus pagalbos prašymą ir kompetentingos valdžios institucijoms raštu patvirtinus, prieš pradedant su projektu susijusią veiklą, kad šis iš esmės atitinka tinkamumo finansuoti sąlygas, nustatytas programoje.

(60)

Prieš įvertindama, ar buvo suteikta pagalba ir ar ji suderinama su Sutartimi, Komisija privalo nustatyti ratione temporis taikomas valstybės pagalbos taisykles.

(61)

Susitarimai dėl žemės ir būstų sudaryti 2006 m. gruodžio 15 d., tačiau tik 2009 m. balandžio mėn. apie tuos susitarimus pranešta Komisijai, kad ši juos išnagrinėtų. Kaip nurodyta (56) konstatuojamojoje dalyje, remiantis įprasta praktika (34), valstybės pagalba laikoma suteikta tuo metu, kai įsigalioja teisiškai privalomas ir besąlygiškas įsipareigojimas dėl jos išmokos. Abiejų susitarimų, apie kuriuos pranešta, atveju, šis teisiškai privalomas ir besąlygiškas įsipareigojimas priimtas 2006 m. gruodžio 15 d., kai „Diputación“ ir „Bizkailur“ pasirašė minėtus susitarimus. Todėl bet kokia pagalba, įtraukta į abu susitarimus, yra neteisėta, nes ji buvo suteikta pažeidžiant Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje nustatytą pranešimo prievolę.

(62)

Remiantis teismo praktika byloje CELF/SIDE  (35), vėlesniu pranešimu arba patvirtinimu dėl suderinamumo nepaneigiamas neteisėtas pagalbos, suteiktos pažeidžiant pranešimo prievolę arba įsipareigojimą nesiimti veiksmų, pobūdis. Kaip nurodyta Komisijos pranešime dėl taisyklių, taikomų vertinant neteisėtą valstybės pagalbą, nustatymo (36), neteisėtai pagalbai taikomos taisyklės, galiojusios tuo metu, kai ta pagalba buvo suteikta, šiuo atveju 2006 m. gruodžio 15 d. Šie principai taip pat patvirtinti 2007–2013 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairių (37) 63 ir 105 punktais. Taigi, siekdama įvertinti, ar buvo suteikta pagalba ir ar ji suderinama su Sutartimi, Komisija privalo remtis 2006 m. gruodžio 15 d. – susitarimų, apie kuriuos pranešta, pasirašymo dieną – galiojusiomis taisyklėmis dėl valstybės pagalbos.

(63)

Siekdama išsiaiškinti, ar tikrinamos priemonės yra valstybės pagalba, Komisija turi įvertinti, ar įvykdytos bendros Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos. Toje nuostatoje teigiama, kad „išskyrus tuos atvejus, kai Sutartyse nustatyta kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.“ Šie bendri kriterijai dėl kiekvieno iš dviejų susitarimų, apie kuriuos pranešta, nagrinėjami 64 –107 konstatuojamosiose dalyse.

(64)

Siekiant nustatyti, ar nagrinėjama priemonė yra valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, vienas iš kriterijų yra valstybės išteklių naudojimas – tiek lėšų išmokėjimo, tiek valstybės negautų pajamų pavidalu. Be to, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, valstybinių arba privačių įmonių, kurias valstybės valdžios institucijos gali tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuoti, lėšos taip pat laikomos valstybės ištekliais, taigi, jais gali naudotis kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos (38). Komisijos nuomonė šiuo klausimu išdėstyta 65 ir 66 konstatuojamosiose dalyse.

(65)

Visų pirma, Susitarimą dėl žemės kartu sudarė „Diputación“ ir „Bizkailur“. Susitarime pateikta keletas aiškių įrodymų, kad pagal jį „Bizkailur“ veikė kaip „Diputación“ atstovė. Susitarimą dėl žemės „Diputación“ ir „Bizkailur“ vardu pasirašė Biskajos „Diputación“ pirmininkas (isp. Diputado General). Šio susitarimo preambulės 2 punkte nustatyta, kad „Diputación“ – „Bizkailur“ savininkės, kuriai priklauso 100 proc. jos akcijų, – viešosios politikos tikslai yra skatinti naujus ir novatoriškus investicinius projektus, kurti darbo vietas ir sudaryti palankesnes sąlygas Biskajos provincijos piliečiams gauti socialinį būstą. Preambulės 5 punkte nustatyta, kad Susitarimu tiesiogiai arba per viešąsias įmones, kaip antai „Bizkailur“, siekiama ekonominės ir socialinės politikos tikslų, nurodytų preambulės 2 punkte.

(66)

Antra, „Diputación“ valdė išteklius, kuriuos „Bizkailur“ turėjo naudoti siekdama įvykdyti savo įsipareigojimus – įsigyti žemę ir pritaikyti ją pramoniniam naudojimui, kad būtų galima pastatyti „Habidite“ gamyklą Alonsotegi vietovėje. Nuo 1999 m. 100 proc. „Bizkailur“ akcijų priklausė „Diputación“, kuri ją valdė (39). Toliau pateikti susisteminti struktūriniai įrodymai, apibrėžti remiantis teismo praktika byloje Stardust Marine, kuriais nustatoma, ar „Bizkailur“ pagal Susitarimą dėl žemės vykdytą veiklą buvo galima priskirti valstybei (40):

(67)

Atsižvelgiant į 65–66 konstatuojamosiose dalyse išdėstytus įrodymus, daroma išvada, kad Susitarimo dėl žemės atveju tenkinamas valstybės išteklių naudojimo ir jų priskirtinumo valstybei kriterijus.

(68)

Komisija išnagrinėjo kompensavimo už žemę, kurią „Diputación“ ir „Bizkailur“ turėjo skirti projektui „Habidite“Alonsotegi vietovėje įgyvendinti, kaip nustatyta Susitarimo dėl žemės antros dalies 1 straipsnio vi ir vii punktuose (taip pat žr. 20 konstatuojamąją dalį), taisykles ir sąlygas, ir tuo remdamasi 69–83 konstatuojamosiose dalyje pateikia toliau nurodytus argumentus.

(69)

Pagal Susitarimo dėl žemės antros dalies 1 straipsnio vi punktą kaina, kurią „Habidite“ turėjo sumokėti už „Bizkailur“ įsigytą žemę ir jos pritaikymą pramoniniam naudojimui, buvo „ „Bizkailur“ […] patirtos faktinės žemės įsigijimo išlaidos […].“„Habidite“ teigė (žr. 46 konstatuojamąją dalį), kad, jos manymu, tai apėmė ir finansavimo išlaidas. Tačiau su tokiu aiškinimu negalima sutikti. Nuoroda į „patirtas faktines žemės įsigijimo išlaidas“ yra pakankamai aiški ir nereikia jokio papildomo aiškinimo: tai apima tik „Bizkailur“ už įsigytą žemę faktiškai sumokėtą kainą.

(70)

Todėl daroma išvada, kad, visų pirma, iš šio teksto aiškiai matyti, jog „Bizkailur“ patirtos faktinės žemės pritaikymo pramoniniam naudojimui išlaidos nėra įtrauktos.

(71)

Antra, Susitarimo dėl žemės antros dalies 1 straipsnio vi punkte nurodytos kompensavimo už žemę sąlygos, t. y., ketverių metų mokėjimo atidėjimo laikotarpis ir vėlesnis mokėjimas, padalintas į keturias metines įmokas, sudarančias po 25 proc. kainos, kurią „Bizkailur“ faktiškai sumokėjo už žemę, iš esmės atitinka paskolą be palūkanų. Susitarimo dėl žemės antros dalies 1 straipsnio vii punktas negali būti aiškinamas taip, kad būtų galima taip pat įtraukti lygiavertės paskolos finansavimo išlaidas, t. y., palūkanas, kurias rinkos kreditorius būtų nustatęs „Habidite“ už panašią paskolą. Iš tiesų, kyla abejonių, kad privatus ekonominės veiklos vykdytojas, esantis panašioje padėtyje kaip „Bizkailur“, būtų sutikęs neatsiimti iš „Habidite“ žemės pritaikymo išlaidų ir, be to, būtų nustatęs ketverių metų mokėjimo už nupirktą žemę atidėjimo laikotarpį ir septynerių metų visiško kompensavimo laikotarpį nuo tos datos, kai „Habidite“ perduotos žemės nuosavybės teisės, nenustačius jokių palūkanų už tokį finansavimą.

(72)

Atsižvelgiant į 69–71 konstatuojamosiose dalyse išdėstytus argumentus, daroma išvada, kad Susitarimu dėl žemės „Habidite“ buvo suteiktas pranašumas, kurio ji nebūtų galėjusi įgyti įprastinėmis rinkos sąlygomis. Šį pranašumą sudaro:

(73)

Kalbant apie pirmąjį pranašumą, t. y. su nupirktos žemės kainos kompensavimu susijusias nenustatytas palūkanas, Komisija apskaičiavo, kad jos sudarė 13,21 proc. (grynasis subsidijos ekvivalentas, toliau – GSE) kainos, kurią „Bizkailur“ sumokėjo už įsigytą žemę. Šio GSE apskaičiavimo metodas nurodytas 74–77 konstatuojamosiose dalyse.

(74)

Pirmajame etape nustatyta panašiai paskolai taikytina palūkanų norma, remiantis 4,36 proc. orientacine palūkanų norma, taikyta Ispanijoje 2006 m. gruodžio mėn., kaip nurodyta Komisijos pranešime dėl orientacinių palūkanų normų (41).

(75)

Antrajame etape, remiantis 1997 m. Komisijos pranešimu dėl orientacinių ir nuolaidų normų metodo nustatymo ir atnaujinimo (42) (toliau – 1997 m. Komisijos pranešimas), kuris galiojo Susitarimo dėl žemės sudarymo metu, siekiant parodyti „Habidite“ kredito rizikos pobūdį, nebūtina padidinti šios palūkanų normos. Remiantis 1997 m. Komisijos pranešimu, laikoma, kad orientacinė palūkanų norma atspindėjo palūkanų normų, nustatytų skirtingose valstybėse narėse už vidutinio laikotarpio ir ilgalaikes įprastinėmis garantijomis užtikrintas paskolas (nuo penkerių iki dešimties metų), vidutinį lygį. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 794/2004 šis bendras principas nepakeistas (43). Kadangi nepakanka tiesioginės informacijos apie „Habidite“ arba grupės „Afer“ kredito rizikos vertinimą tuo laikotarpiu, Komisija mano galinti daryti prielaidą, kad minėtu laikotarpiu „Habidite“ buvo įprasta įmonė su įprastu turto įkeitimo lygiu. Iš tikrųjų, tiek „Diputación“, tiek „Habidite“ pritarė teiginiui, kad „Habidite“ ir grupė „Afer“ tuo metu nebuvo sunkumus patiriančios įmonės, kaip apibrėžta Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 9, 10 ir 11 punktuose (žr. 52 konstatuojamąją dalį).

(76)

Trečiajame etape į kompensavimo susitarimą įtrauktos pagalbos bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo pakoreguotas, atsižvelgiant į pelno mokestį, kurį būtų turėjęs sumokėti pagalbos gavėjas (tuo metu Ispanijoje jis buvo 35 proc.).

(77)

Remiantis 74–76 konstatuojamosiose dalyse pateiktais argumentais, toliau nurodytoje lentelėje pateikiamas šios subsidijuotos paskolos GSE:

(78)

Be to, Komisija pažymi, kad šalys nesutaria dėl faktinių žemės įsigijimo šiam projektui išlaidų, kurioms turi būti taikomas GSE, siekiant nustatyti suteiktos pagalbos sumą. Kaip nurodyta 30 konstatuojamojoje dalyje, „Diputación“ teigia, kad iki 2009 m. rugsėjo mėn. „Bizkailur“ sumokėjo 4,7 mln. eurų už įsigytą 205 000 m2 žemę ir manė, kad reikės papildomų 2,6 mln. eurų likusiai šiam projektui reikalingai 95 000 m2 žemei įsigyti. „Habidite“, savo ruožtu, teigia, kad „Bizkailur“ neprivalėjo pirkti tokio didelio ploto žemės šiam projektui, nes Susitarime dėl žemės nurodyta, kad iš viso reikia tik 101 403 m2 žemės (žr. 47 konstatuojamąją dalį).

(79)

Nagrinėdama šį ginčą, Komisija visų pirma pažymi, kad pagal Susitarimo dėl žemės 1 straipsnio ii punktą projektui skirtos žemės bendras plotas turi būti „mažiausiai“101 403 m2. Antra, Komisija, remdamasi per oficialią tyrimo procedūrą šalių pateikta informacija, negali susidaryti teisingos nuomonės šiuo klausimu. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad į Susitarimą dėl žemės įtraukta pagalba nebuvo išmokėta ir kad nereikia įsakyti jos susigrąžinti, tiksli kaina, kurią „Habidite“ būtų turėjusi kompensuoti už įsigytą žemę, gali likti nenustatyta. Šiame sprendime užtenka apibrėžti pagalbos elementą, atsižvelgiant į Susitarime dėl žemės nustatytas kompensavimo sąlygas.

(80)

Taigi šis pagalbos elementas yra 13,21 proc. išlaidų, kurias reikia kompensuoti „Bizkailur“ už įsigytą žemę projektui „Habidite“ įgyvendinti pagal Susitarimo dėl žemės antros dalies 1 straipsnio ii punktą. Tokiu būdu apskaičiuota suma atitinka „Bizkailur“ nenustatytas palūkanas, kurias būtų nustatęs bet kuris ekonominės veiklos rinkoje vykdytojas už septyneriems metams suteiktą paskolą, ketverių metų mokėjimo atidėjimo laikotarpį ir keturias vienodas metines įmokas (kiekviena jų sudaro 25 proc. kompensuojamos sumos). Šis pagalbos elementas apskaičiuojamas pagal faktines išlaidas, kurias „Bizkailur“ būtų turėjusi sumokėti už įsigytą žemę, kaip nustatyta Susitarimo dėl žemės antros dalies 1 straipsnio ii punkte.

(81)

Panašios išvados taikytinos ir kalbant apie kitą pagalbos, skiriamos pagal Susitarimą dėl žemės, elementą – žemės pritaikymo pramoniniam naudojimui sąnaudas, kurios pagal minėtą susitarimą „Bizkailur“ neturėjo būti kompensuotos (šiuo klausimu žr. 69 ir 70 konstatuojamąsias dalis). Šiuo atveju šalys taip pat nesutaria dėl sumų. Pasak „Diputación“, 2009 m. kovo mėn. apskaičiuotos sąnaudos sudarė 28,5 mln. eurų (žr. 30 konstatuojamąją dalį). Tačiau „Habidite“ teigia, kad ši suma yra išpūsta (žr. 47 konstatuojamąją dalį), iš dalies todėl, kad „Bizkailur“ įsigijo daugiau žemės nei pagal Susitarimą dėl žemės buvo būtina šiam projektui ir todėl, kad dalį projektui įsigytos žemės panaudojo kitiems tikslams, pvz., atliekų sąvartynui.

(82)

Atsižvelgiant į tai, kad pagalba nebuvo išmokėta ir nereikia jos sugrąžinti, šiame sprendime užtenka apibrėžti šią pagal Susitarimą dėl žemės teikiamą pagalbą: ją sudaro visos išlaidos, kurias „Bizkailur“ būtų patyrusi pritaikydama projektui įsigytą žemės sklypą pramoniniam naudojimui, kaip nustatyta Susitarimo dėl žemės antros dalies 1 straipsnio iii punkte; remiantis šio susitarimo antros dalies 1 straipsnio iii punkto tekstu „Habidite“ neturi kompensuoti „Bizkailur“ šių išlaidų.

(83)

Komisija taip pat daro išvadą, kad 68–77 konstatuojamosiose dalyse apibrėžtas pranašumas, kurį sudaro dvi 80 ir 82 konstatuojamosiose dalyse aprašytos dalys, turi būti laikomas atrankiuoju tiek, kiek pagal Susitarimą dėl žemės jis suteiktas konkrečiam gavėjui, būtent „Habidite“ ir grupei „Afer“, kuriai ši įmonė priklauso.

(84)

Kaip nurodyta 43 konstatuojamojoje dalyje, „Habidite“ teigia, kad susitarimais, apie kuriuos pranešta, konkurencija neiškraipoma, nes a) atitinkamą rinką sudaro tik „statybinių modulių gamyba, pardavimas ir nuoma“ ir b) dėl išskirtinių „Habidite“ surenkamųjų modulių savybių įmonė neturi konkurentų.

(85)

Komisija negali priimti „Habidite“ pateiktų argumentų. Net jei būtų galima laikyti, kad „Habidite“ surenkamieji moduliai dėl savo savybių yra išskirtinis produktas, šiuo atveju atitinkama produkto rinka turi būti plačiąja prasme apibrėžta kaip būstų statybos ir pardavimo rinka, įskaitant tiek laisvoje rinkoje, tiek reguliuojamame rinkos segmente (socialiniai būstai) parduotus būstus.

(86)

Pasak „Habidite“, „Bizkailur“ parduoti skirtų būstų kainos yra panašios į laisvoje rinkoje parduotų būstų arba būstų, kurie galiausiai buvo parduoti pagal visiškos arba dalinės paramos sistemą, kainas. Tai, kad „Bizkailur“ be „Habidite“ sudarė susitarimus dėl būstų, skirtų parduoti pagal dalinės paramos sistemą, ir su kitais gamintojais, rodo, kad tuo metu kitos statybos įmonės iš tiesų konkuravo su „Habidite“, tiekdamos „Bizkailur“ būstus, skirtus parduoti pagal visiškos arba dalinės paramos sistemą.

(87)

Be to, kartu su prašymu dėl 2008 m. regioninės pagalbos Baskijos vyriausybei pateiktame verslo plane (pateikimo data 2008 m. lapkričio mėn., p. 10–12) pati „Habidite“ nurodo, kad konkuravo su įprastinių namų statybos įmonėmis įvairių Ispanijos regionų rinkose, kuriose siekė parduoti savo produktus (įskaitant visų pirma Baskiją, Navarą, Kantabriją, La Riochą, Madridą ir Kataloniją bei kitas Ispanijos autonomines sritis, tačiau mažesniu mastu). Pagal „Habidite“ apskaičiavimus bendra jos rinkos dalis Ispanijos rinkoje (laisvoje rinkoje, įskaitant socialinių būstų projektus) būtų padidėjusi nuo 0,4 proc. 2011 m. iki 1 proc. 2012–2016 m. Pavyzdžiui, „Habidite“ apskaičiavo, kad 2011 m. visoje Ispanijos rinkoje iš viso būtų buvę parduota apie 320 000 būstų, iš kurių 2011 m. „Habidite“ būtų tekę 1 403 būstai, t. y. 0,4 proc. rinkos dalis. Kalbant apie Baskijos rinką, „Habidite“ apskaičiavimais 2011 m. jai šioje rinkoje būtų tekusi 0,5 proc. rinkos dalis, kuri nuo 2014 m. turėjo išaugti net iki 2,8 proc., jei bendra būstų paklausa šiame regione 2011–2016 m. laikotarpiu būtų buvusi 8 000 būstų per metus.

(88)

Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, laikoma, kad teikiant pagalbą konkurencija iškraipoma, jei sustiprinama pagalbą gaunančios įmonės finansinė padėtis ir jos galimybės, palyginti su konkuruojančiomis įmonėmis, kurioms tokia pagalba neteikiama (44). Atsižvelgiant į šį principą ir anksčiau pateiktas pastabas daroma išvada, kad dėl pagalbos, kuri pagal Susitarimą dėl žemės buvo skirta „Habidite“ ir grupei „Afer“, buvo iškraipyta konkurencija, kadangi ja naudodamasi „Habidite“ galėjo sumažinti investicines sąnaudas, kurias paprastai padengia pati įmonė, ir taip galėjo įgyti konkurencinį pranašumą prieš realius ir galimus konkurentus.

(89)

Kaip jau išdėstyta 84–87 konstatuojamosiose dalyse, negalima priimti „Habidite“ argumento, kad, visų pirma kalbant apie būstus iš surenkamųjų statybinių modulių, dėl šių surenkamųjų modulių transporto sąnaudų atitinkama geografinė rinka apima tik vietą ar regioną. Dėl to, kad Baskija geografiniu požiūriu yra arti kitų valstybių narių ir jūros, gali būti, kad papildomos transporto sąnaudos nebuvo svarbus veiksnys siekiant pašalinti galimus „Habidite“ konkurentus šioje autonominėje srityje. Atvirkščiai, gali būti, kad transporto sąnaudos „Habidite“ nesudarė kliūčių konkuruojant dėl būstų statybos kaimyninėse valstybėse narėse.

(90)

Remiantis 88 konstatuojamojoje dalyje jau minėta teismo praktika, tais atvejais, kai dėl valstybės pagalbos sustiprėja vienos įmonės padėtis kitų Sąjungos vidaus prekyboje konkuruojančių įmonių atžvilgiu, reikia laikyti, kad konkuruojančioms įmonėms tokia pagalba turi neigiamą poveikį. Pagalba gali turėti poveikio Sąjungos prekybai netgi jei pati pagalbą gaunanti įmonė nevykdo veiklos kitose valstybėse (45).

(91)

Remiantis tuo, kas išdėstyta 89 ir 90 konstatuojamosiose dalyse, Komisija daro išvadą, kad pagal Susitarimą dėl žemės teikiama pagalba būtų galėjusi daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių.

(92)

64–67, 84–88 ir 89–90 konstatuojamosiose dalyse pateiktos pastabos dėl kriterijų, susijusių su valstybės išteklių naudojimu ir jų priskirtinumu valstybei, konkurencijos iškraipymu ir poveikiu Sąjungos vidaus prekybai, kuris daromas teikiant valstybės pagalbą, taip pat taikomos, mutatis mutandis, Susitarimui dėl būstų. Todėl 93–96 konstatuojamosiose dalyse bus nagrinėjamas tik atrankiojo pranašumo kriterijus.

(93)

Kaip paaiškinta 45 konstatuojamojoje dalyje, „Habidite“ teigia, kad Susitarimu dėl būstų jai nebuvo suteiktas joks pranašumas, kadangi kainos, kurios turėjo būti sumokėtos „Bizkailur“ už 1 500 būstų, kuriuos pagal šį susitarimą turėjo pastatyti „Habidite“, iš tiesų buvo žemesnės nei rinkos kainos.

(94)

Visų pirma „Habidite“ teigia, kad „Bizkailur“ būtų pardavusi 1 500 būstų, kuriuos įmonė turėjo perduoti pagal šį susitarimą, kaip apmokestintus socialinius būstus galiojančiais regiono teisės aktais ribojama kaina, kuri gali daugiausiai 1,7 karto viršyti nustatytąją 2004 m. rugpjūčio 1 d. Baskijos vyriausybės įsakymu ir kuri po to indeksuota pagal Ispanijos nacionalinio statistikos instituto nustatytą vartotojų kainų indeksą (IPC) (šiuo klausimu žr. 17 ir 18 konstatuojamąsias dalis). Taigi, vidutinė kaina, kurią „Bizkailur“ būtų gavusi už 1 500 būstų, buvo 2 010,19 EUR/m2 – mažiau nei 2007 m. Biskajos provincijoje laisvoje rinkoje parduotų būstų vidutinė kaina, kuri siekė 2 921,9 EUR/m2. Be to, iš 2 010,19 EUR/m2, kuriuos gavo „Bizkailur“, pardavusi butus pagal dalinės paramos sistemą, „Habidite“ būtų gavusi tik 83 proc. ir, atitinkamai, 83,30 proc. (už 750 butų, kurių plotas buvo mažesnis kaip 75 m2).

(95)

Antra, „Habidite“ teigia, kad kainą, kurią pagal Susitarimą dėl būstų būtų gavusi iš „Bizkailur“ už 1 500 būstų, buvo galima palyginti su kainomis, kurias gavo kitos statybos įmonės, tuo pačiu laikotarpiu sudariusios panašius susitarimus su „Bizkailur“ (45 konstatuojamoje dalyje pateikiama pavyzdžių).

(96)

Galiausiai „Habidite“ taip pat tvirtino, kad pagal 1986 m. balandžio 18 d. teisėkūros procedūra priimtą Karaliaus dekretą Nr. 78/1986 ir 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 31 straipsnį tokie susitarimai taip gali būti sudaromi tiesiogiai, t. y. neskelbiant viešojo konkurso, jei tai pagrįsta techniniu projekto pobūdžiu arba išimtinių teisių apsauga (46).

(97)

Įvertinusi „Habidite“ pateiktą informaciją ir argumentus, Komisija pateikia 98–107 konstatuojamosiose dalyse išdėstytas pastabas.

(98)

Visų pirma reikia pabrėžti, kad informacija apie vidutines kainas, kurias gavo kitos statybos įmonės, sudariusios panašius susitarimus su „Bizkailur“, pagrįsta vien tik spaudoje paskelbtais duomenimis. Šiuo atžvilgiu Komisija iš „Diputación“ negavo tiesioginės informacijos, pavyzdžiui, panašių susitarimų, kuriuos „Bizkailur“ sudarė su kitomis statybos įmonėmis, kopijų. Bet kokiu atveju, tiek „Habidite“, tiek „Diputación“ pateikė 2006 ir 2007 m. kainų vertinimus, o pagal Susitarimo dėl būstų A straipsnio f punktą ir 2009 m. paskelbtą „Habidite“ verslo planą 1 500 būstų būtų buvę perduoti „Bizkailur“ 2009–2011 m. laikotarpiu.

(99)

Netgi jei Komisija ir sutiktų, kad kainas, kurias pagal šį susitarimą „Habidite“ turėjo gauti iš „Bizkailur“ už 1 500 būstų, buvo galima palyginti su kainomis, kurias pagal panašius susitarimus iš „Bizkailur“ gavo kitos statybos įmonės, ir jos bet kokiu atveju buvo mažesnės už laisvoje rinkoje vyraujančias tokių būstų kainas, šio argumento nepakanka, kad Komisija galėtų padaryti išvadą, jog šiuo susitarimu „Habidite“ nebuvo suteiktas joks pranašumas. Kaip nurodyta Sprendime pradėti procedūrą (47), šiuo susitarimu „Habidite“ suteikto pranašumo esmė yra tai, kad buvo užtikrintas didelės pradiniame etape įmonės pastatytų būstų dalies pardavimas, o tai labai sumažino su nauju investiciniu projektu susijusią riziką, kuri iš esmės yra netgi didesnė nei pateikiant rinkai naują produktą, t. y. „Habidite“ modulius.

(100)

Kaip žinoma, konkurencija Ispanijos statybos rinkoje tuomet buvo ir vis dar yra labai didelė. Šiuo atžvilgiu tai, kad „Bizkailur“ sudarė susitarimą su „Habidite“ dėl 1 500 būstų statybos, pastarajai įmonei turėjo suteikti nemenką pranašumą prieš konkurentus, net jei būtų atsižvelgta tik į būstų, skirtų parduoti pagal dalinės arba visiškos valstybės paramos sistemą, statybos paklausą.

(101)

Tai, kad, remiantis „Diputación“ pranešimu, pagal Provincijos planą (žr. 19 konstatuojamąją dalį) buvo numatyta, kad 2004–2007 m. laikotarpiu „Bizkailur“ iš viso turėjo rinkai pateikti 3 000 būstų, skirtų parduoti pagal visiškos valstybės paramos sistemą, akivaizdžiai parodo, kad būstų, dėl kurių sudarytas susitarimas su „Habidite“, skaičius tikrai nebuvo nereikšmingas. Provincijos planas iš tiesų apima 2004–2007 m., kai buvo numatyta, kad 1 500 būstų, dėl kurių „Bizkailur“ sudarė susitarimą su „Habidite“, bus perduoti 2009–2011 m. (pagal 2009 m. paskelbtą įmonės verslo planą). Vis dėlto nurodomas bendras būstų, kuriuos „Bizkailur“, sudarydama Susitarimą dėl būstų, ketino parduoti pagal visiškos valstybės paramos sistemą, skaičius.

(102)

Šį aspektą dera įvertinti atsižvelgiant į būstų, dėl kurių „Diputación“ ir „Bizkailur“ sudarė susitarimą, ir visų „Habidite“ pastatytų būstų per ataskaitinį laikotarpį skaičiaus santykį. Pagal 2009 m. paskelbtą verslo planą „Habidite“ buvo apskaičiavusi, kad 2009 m. visus 433 jos pastatytus būstus turėjo įsigyti tik „Bizkailur“. 2010 m. „Bizkailur“ būtų įsigijusi 670 būstų, o „Habidite“ iš viso būtų pastačiusi 1 113 būstų. 2011 m. „Bizkailur“ būtų įsigijusi 342 būstų, o „Habidite“ iš viso būtų pastačiusi 3 151 būstų. Iš to matyti, kad sudarydama Susitarimą dėl būstų „Habidite“ apskaičiavo, kad per pirmus dvejus produktyvius „Habidite“ gamyklos Alonsotegi vietovėje metus (2009 ir 2010 m.) „Diputación“ ir „Bizkailur“ turėjo įsigyti didelę dalį šios gamyklos produkcijos. Tai patvirtina išvadą, kad Susitarimu dėl būstų iš tiesų buvo labai sumažinta rizika, susijusi su nauju investiciniu projektu ir ypač su naujo produkto, t. y. „Habidite“ modulių, pateikimu rinkai.

(103)

Dar vienas požymis, kad šiuo susitarimu buvo gerokai sumažinta „Habidite“ rizika parduodant rinkoje savo produktus – įmonės verslo planas (2008 m. lapkričio mėn.), pateiktas siekiant gauti 2008 m. regioninę pagalbą. Šiame verslo plane „Habidite“ apskaičiavo, kad 2011–2016 m. laikotarpiu bendra būstų, kurie turėjo būti parduoti reguliuojamame rinkos segmente visoje Baskijoje, paklausa turėjo būti apie 8 000 būstų per metus. Minėtame plane nurodyta, kad „Habidite“ pirmiausia ketino parduoti būstus reguliuojamame rinkos segmente (socialiniai būstai) tiek Baskijoje, tiek kitose Ispanijos autonominėse srityse. Visų pirma 2011 m. buvo numatyta, kad Ispanijos reguliuojamame rinkos segmente „Habidite“ iš viso būtų pardavusi 289 būstus iš tais pačiais metais pastatytų 1 403 būstų. Tai rodo, kad pasibaigus Susitarimo dėl būstų galiojimui (kadangi „Diputación“ ir „Bizkailur“ užsakyti 1 500 būstų turėjo būti perduoti ne vėliau kaip 2011 m. gegužės mėn.) būstų, kuriuos „Habidite“ tikėjosi parduoti reguliuojamame rinkos segmente, skaičius (289 būstai), palyginti su bendru per metus jos pastatytų būstų skaičiumi (1 403 būstai), buvo kur kas mažesnis nei per pirmus trejus „Habidite“ gamyklos Alonsotegi vietovėje veiklos metus pagal Susitarimą dėl būstų parduotų būstų dalis.

(104)

Kitas svarbus aspektas yra reali socialinių būstų paklausa Biskajos provincijoje, kuri buvo patenkinta „Bizkailur“ sudarius Susitarimą dėl būstų. Nei „Diputación“, nei „Habidite“ nepateikė konkrečių įrodymų, susijusių su realia socialinių būstų paklausa, kuri būtų buvusi patenkinta „Bizkailur“ ir „Habidite“ sudarius Susitarimą dėl būstų nustatytomis sąlygomis. Kaip jau minėta 98 konstatuojamojoje dalyje, šiame susitarime nurodytus 1 500 būstų buvo planuojama perduoti 2009–2011 m. laikotarpiu. Be to, „Diputación“ neginčijo fakto, kad Susitarimas sudarytas siekiant teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas, kaip antai socialiniai būstai. Taip pat pabrėžtina, kad Susitarimas dėl būstų buvo sudarytas nepaskelbus atviro konkurso, nors remiantis pačios „Habidite“ pateikta informacija, kalbant apie panašius susitarimus, kuriuos „Bizkailur“ sudarė su kitomis statybos įmonėmis, atrodo, kad įprastomis aplinkybėmis dėl tokio pobūdžio susitarimo „Bizkailur“ būtų turėjusi paskelbti atvirą konkursą.

(105)

Šiuo atžvilgiu negalima priimti „Habidite“ argumento (žr. 96 konstatuojamąją dalį), kuriame teigiama, kad dėl specifinio techninio šio projekto pobūdžio susitarimą galima buvo sudaryti tiesiogiai, neskelbiant atviro konkurso. Pirmiausia, „Habidite“ minimos nuostatos nėra susijusios su šiame dokumente aptariamomis aplinkybėmis, t. y. projekto pobūdis buvo specifinis, nes rinkai buvo pateikiamas naujas produktas. Susitarimo dėl būstų tikslas buvo įsigyti būstus ir po to juos parduoti kaip apmokestintus socialinius būstus nepalankioje padėtyje esantiems piliečiams. Nesvarbu, kokios technologijos naudotos šių būstų statyboje, kadangi iš surenkamųjų modulių pastatyti būstai tiesiogiai konkuravo su tradiciniu būdu pastatytais būstais. Antra, Baskijos Audito Rūmai (isp. Tribunal Vasco de Cuentas Públicas) 2009 m. sausio mėn. ataskaitoje (48) išreiškė savo abejones dėl susitarimų dėl žemės ir būstų teisėtumo, atkreipdamas dėmesį į viešojo pirkimo sutartis, sudarytas nesilaikant skaidrumo ir konkurencingo konkurso principų.

(106)

Pagal teismo praktiką P&O Ferries byloje (49), vien to, kad valdžios institucija įsigyja prekių įprastomis rinkos sąlygomis, nepakanka, kad toks sandoris būtų laikomas įvykdytu rinkos sąlygomis, jei valstybei tokių prekių iš tiesų nereikėjo ir ypač jei šios prekės įsigytos be atviro konkurso. Šiuo atveju informacijos apie realų „Bizkailur“ poreikį 2009–2011 m. laikotarpiu parduoti 1 500 užsakytų būstų pagal dalinės paramos sistemą, trūkumas ir atviro konkurso nepaskelbimas rodo, kad šis sandoris įvyko ne rinkos sąlygomis.

(107)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta 97–106 konstatuojamosiose dalyse, Komisija daro išvadą, kad Susitarimas dėl būstų negali būti laikomas įprastu rinkos sandoriu. Atvirkščiai, akivaizdu, kad šiuo susitarimu „Habidite“ ir grupei „Afer“ suteikiamas pranašumas, nes sumažinama jų rizika parduodant savo produktus rinkos sąlygomis, tiesiogiai konkuruojant su kitomis statybos įmonėmis. Pagalba apibrėžiama kaip pelnas, kurį būtų gavusi „Habidite“, jei ji būtų pardavusi „Diputación“ ir „Bizkailur“1 500 būstų pagal Susitarimo dėl būstų sąlygas, t. y. kainos, kurią „Habidite“ turėjo gauti iš „Bizkailur“ už 1 500 būstų pagal Susitarimo dėl būstų A straipsnio e punkte nustatytas kainų sąlygas, ir 1 500 būstų statybos išlaidų skirtumas. Šis pranašumas yra atrankusis, kadangi pagal Susitarimą dėl būstų jis suteiktas būtent „Habidite“ ir grupei „Afer“.

(108)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta 64–90 ir 92–106 konstatuojamosiose dalyse, ir nedarant poveikio bet kokioms kitoms papildomoms išvadoms, susijusioms su suderinamumu su Sąjungos viešųjų pirkimų taisyklėmis, daroma išvada, kad susitarimais dėl žemės ir būstų teikiama valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį.

(109)

Susitarimo dėl žemės atveju susijusią valstybės pagalbą sudarė dvi dalys:

(110)

Susitarimo dėl būstų atveju pagalbą sudaro pelnas, kurį būtų gavusi „Habidite“, pagal šį susitarimą pardavusi 1 500 būstų, t. y. 1 500 būstų kainos, nurodytos šio susitarimo A straipsnio e punkte, ir „Habidite“ patirtų 1 500 būstų statybos išlaidų skirtumas.

(111)

2009 m. gruodžio 2 d. Sprendime pradėti procedūrą Komisija suabejojo, ar pagal susitarimus dėl žemės ir būstų suteikta pagalba galėjo būti laikoma suderinama su vertinimo metu taikytinomis atitinkamomis Sutarties nuostatomis, ypač laikinąja pagalbos priemonių sistema (50), 2004 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairėmis, 2007–2013 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėmis (51) ir 2008 m. bendrosios išimties reglamentu (52).

(112)

Tačiau, kaip nurodyta 60–62 konstatuojamosiose dalyse, pagal susitarimus dėl žemės ir būstų suteikta pagalba neteisėtai skirta 2006 m. gruodžio 15 d. (t. y. prieš pranešant Komisijai), todėl jos suderinamumas su Sutartimi turi būti vertinamas laikantis valstybės pagalbos taisyklių, galiojusių skiriant pagalbą.

(113)

Atsižvelgiant į šį laiko aspektą, pagalbos, suteiktos pagal susitarimus dėl žemės ir būstų, suderinamumo negalima įvertinti laikantis specialių su krize susijusių galiojančių taisyklių, kurios buvo priimtos ir įsigaliojo vėliau.

(114)

Antra vertus, pasak „Diputación“, 2006 m. gruodžio 15 d.„Habidite“ ir grupė „Afer“ neatitiko reikalavimų, pagal kuriuos jas būtų galima laikyti sunkumus patiriančiomis įmonėmis, kaip apibrėžta 2004 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 9, 10 ir 11 punktuose. Todėl sudarant susitarimus dėl žemės ir būstų jos negalėjo pasinaudoti pagalba, skirta sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti.

(115)

Susitarimai dėl žemės ir būstų sudaryti 2006 m. gruodžio 15 d. siekiant paremti investicinį projektą, vykdomą Alonsotegi vietovėje, esančioje Gran Bilbao apskrityje, kuri tuo metu buvo remtinas regionas pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą (53). Todėl būtina išnagrinėti, ar pagal susitarimus dėl žemės ir būstų suteikta pagalba 2006 m. gruodžio 15 d. galėjo būti suderinama su regioninei pagalbai taikytinomis Sutarties nuostatomis, kaip antai 1998 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėmis (54) (toliau – 1998 m. gairės) bei 2002 m. daugiasektorine regioninės pagalbos dideliems investiciniams projektams programa (55) (toliau – 2002 m. daugiasektorė programa), ir pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą.

(116)

Kad investicijoms skirtą regioninę pagalbą būtų galima laikyti suderinama su vidaus rinka, ji privalo atitikti tam tikrus standartinius suderinamumo kriterijus, kurie 2006 m. gruodžio 15 d. sudarant Susitarimą dėl žemės jau buvo nustatyti 1998 m. gairėse. Visų pirma, teikiant pagalbą turėjo būti prisidedama prie regiono vystymosi ir remiamas pradinis investicinis projektas, su kuriuo susiję darbai turėjo prasidėti tik pagalbos gavėjui pateikus pagalbos prašymą (skatinamasis poveikis). Pagalbos gavėjas turėjo finansuoti bent 25 proc. investicinio projekto sąnaudų, o projektas turėjo būti mažiausiai penkerius metus vykdomas remtiname regione. Be to, tinkamas finansuoti išlaidas, į kurias reikia atsižvelgti skiriant pagalbą, turėjo sudaryti tam tikros tinkamos finansuoti sąnaudos, o pagalba negalėjo būti teikiama kartu su kita pagalba viršijant viršutinę taikytiną regioninės pagalbos ribą.

(117)

Pagal 1998 m. gairių 2 punktą ad hoc regioninė pagalba, kuri suteikiama vienai įmonei ar yra naudinga vienam veiklos sektoriui, paprastai nelaikoma suderinama su Sutartimi, kadangi šia pagalba daromas iškreipiamasis poveikis regiono vystymuisi iš esmės yra didesnis nei teigiamas poveikis. Be to, ad hoc pagalba negalėjo būti teikiama sunkumus patiriančioms įmonėms.

(118)

Ispanijos valdžios institucijos pagal patvirtintą regioninės pagalbos programą nepranešė apie Susitarimu dėl žemės „Habidite“ suteiktą pagalbą. Ši pagalba labiau atitinka reikalavimus, pagal kuriuos ją galima laikyti ad hoc priemone, naudinga tik „Habidite“ ir grupei „Afer“ bei, netiesiogiai, statybos sektoriui.

(119)

Tačiau pagal tą patį 1998 m. gairių 2 punktą tokia ad hoc pagalba, kuri yra naudinga vienam sektoriui ir vienai įmonei, išskirtiniais atvejais gali būti pripažinta suderinama su Sutartimi, jei galima įrodyti, kad ji reikšmingai prisideda prie regiono vystymosi ir kad toks indėlis yra svarbesnis nei Sąjungos vidaus prekybai ir konkurencijai daromas iškreipiamasis poveikis. Nors Ispanijos valdžios institucijos šiuo atžvilgiu argumentų nepateikė, Komisija savo iniciatyva ir naudodamasi turimais duomenimis išnagrinės, ar pagal Susitarimą dėl žemės suteikta pagalba atitinka tokios išimties taikymo sąlygas.

(120)

Susitarimas dėl žemės buvo akivaizdžiai skirtas paremti naują investicinį projektą, t. y. naują „Habidite“ gamyklą Alonsotegi vietovėje. Tuo metu buvo apskaičiuota, kad įgyvendinant šį projektą remtiname regione turėjo būti sukurta 1 100 naujų darbo vietų ir greičiausiai nemažai netiesioginių darbo vietų. Be šio fakto reikėtų paminėti ir tai, kad pagal analogišką Susitarimą dėl būstų įgyvendinant naują investicinį projektą taip pat būtų prisidėta siekiant regioninės politikos tikslų, kaip antai socialinių būstų, skirtų nepalankioje padėtyje esantiems Biskajos provincijos piliečiams, statybos. Be to, pasirašant susitarimus dėl žemės ir būstų nei „Habidite“, nei grupė „Afer“ neatitiko reikalavimų, pagal kuriuos jas būtų galima laikyti sunkumus patiriančiomis įmonėmis, kaip apibrėžta 2004 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 9, 10 ir 11 punktuose (žr. 9 konstatuojamąją dalį). Todėl Komisija daro išvadą, kad Susitarimo dėl žemės atveju tenkinamos sąlygos, pagal kurias gali būti taikoma 1998 m. gairių 2 punkto paskutinėje pastraipoje nustatyta išimtis.

(121)

Pagal 1998 m. gairių 4.4 punktą regioninės pagalbos sąvoka apima tik pagalbą, skiriamą pradinėms investicijoms, kurios apibrėžiamos kaip pagrindinio kapitalo investicijos, susijusios su naujų įmonių kūrimu, esamų įmonių plėtimu arba naujos veiklos, į kurią įeina esamos įmonės produkto arba gamybos proceso esminis pakeitimas, pradžia. Pagal Susitarimą dėl žemės suteikta pagalba atitinka šią apibrėžtį, kadangi ji buvo skirta paremti naujo investicinio projekto Alonsotegi vietovėje kūrimą.

(122)

Pagal 1998 m. gairių 4.5 punktą pagalba pradinėms investicijoms turi būti skirta tik tinkamoms finansuoti investicinėms išlaidoms padengti, todėl didžiausia regioninės pagalbos suma apibrėžiama kaip tinkamų finansuoti investicinių išlaidų procentinė dalis. Pagal 1998 m. gairių 4.5 ir 4.6 punktus naujo investicinio projekto tinkamų finansuoti išlaidų kategorija apima žemę, pastatus ir įrenginius bei tam tikras nematerialias investicijas (patentus, licencijas, praktinę patirtį), kurios didelių įmonių atveju sudaro iki 25 proc. standartinės bazės ribos.

(123)

Todėl pirmiausia būtina nustatyti projekto „Habidite“Alonsotegi vietovėje tinkamas finansuoti išlaidas 2006 m. gruodžio 15 d.

(124)

Atsižvelgiant į tai, kad pagal Susitarimą dėl žemės skirta pagalba nebuvo suteikta pagal ankstesnį pagalbos prašymą, tuo metu gavėjas nepateikė atitinkamos informacijos, kuri yra būtina nustatyti naujo investicinio projekto tinkamas finansuoti išlaidas regioninės pagalbos atvejais. „Diputación“ turėta informacija, susijusi su tinkamomis finansuoti išlaidomis, buvo pateikta 12 konstatuojamoje dalyje:

(125)

Čia nurodytas išlaidų kategorijas galima laikyti tinkamomis finansuoti išlaidomis pagal 1998 m. gairių 4.5 punktą. Be to, kadangi į Susitarimą dėl žemės įtraukta pagalba buvo tiesiogiai susijusi su žemės, skirtos naujam investiciniam projektui, įsigijimu ir jos pritaikymu pramoniniam naudojimui, ji taip pat atitinka šį 1998 m. gairių 4.5 punkte nustatytą reikalavimą.

(126)

Pagal 1998 m. gairių 4.10 punktą pagalba pradinėms investicijoms gali būti teikiama tik su sąlyga, jei investicijos bus išlaikytos mažiausiai penkerius metus. Nors pagal Susitarimą dėl žemės ši sąlyga nebuvo taikoma konkrečiai „Habidite“, tačiau būtina pažymėti, kad pagal analogišką Susitarimą dėl pagalbos mokymui (aprašytą 39 konstatuojamojoje dalyje), kuris taip pat sudarytas 2006 m. gruodžio 15 d. ir yra susijęs su tuo pačiu investiciniu projektu, „Habidite“ įsipareigojo mažiausiai penkerius metus išsaugoti 1 100 darbo vietų. Todėl Komisija daro išvadą, kad šiuo atveju taip pat laikomasi 1998 m. gairių 4.10 punkto nuostatų.

(127)

Kadangi nepateikta informacijos apie 1 100„Habidite“ gamyklos Alonsotegi vietovėje darbuotojų darbo užmokesčio sąnaudas, Komisija negali deramai įvertinti, ar pagal Susitarimą dėl žemės suteikta pagalba yra suderinama pagal 1998 m. gairių 4.11–4.17 punktų nuostatas dėl darbo vietų kūrimo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad į Susitarimą dėl žemės įtraukta pagalba buvo susijusi su žemės įsigijimu (o tai yra tinkamos finansuoti išlaidos), nėra būtina atlikti vertinimą pagal 1998 m. gairių 4.11–4.17 punktus.

(128)

Prieš sudarant Susitarimą dėl žemės investiciniam projektui „Habidite“ anksčiau nebuvo skirta jokia pagalba investicijoms, į kurią reikėtų atsižvelgti vertinant bendrą poveikį pagal 1998 m. gairių 4.18 punktą.

(129)

1998 m. gairių 4.2 punkte nustatyta, kad pagalbos programose turi būti numatyta, kad pagalbos prašymas turi būti pateiktas prieš pradedant vykdyti projektą. Šios nuostatos tikslas – užtikrinti, kad regioninė pagalba būtų teikiama tik tokiu atveju, jei ji turės įrodomą skatinamąjį poveikį: jei tam tikro projekto darbai būtų pradėti prieš pateikiant pagalbos prašymą, akivaizdu, kad vėliau suteikta regioninė pagalba neturėtų skatinamojo poveikio, o tai reiškia, kad projektas tikriausiai būtų įgyvendintas ir neskyrus pagalbos.

(130)

Šiuo atžvilgiu reikėtų paminėti, kad Susitarimas dėl žemės visų pirma buvo ad hoc priemonė, o ne pagal patvirtintą programą suteikta pagalba. Tačiau pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą skatinamasis poveikis yra bendras suderinamumo kriterijus, kurio atitiktį būtina patikrinti bet kokiu atveju. Nors „Diputación“ neteigė, kad esama su šia priemone susijusio skatinamojo poveikio, Komisija vis dėlto turi savo iniciatyva išnagrinėti ar tenkinama ši esminė suderinamumo sąlyga.

(131)

Komisija mano, kad į Susitarimą dėl žemės įtrauktos pagalbos atveju skatinamojo poveikio sąlyga tenkinama dėl toliau nurodytų priežasčių. Pirmiausia, nors prieš suteikiant pagalbą (2006 m. gruodžio 15 d.) apie ją nebuvo pranešta, su projektu susiję darbai nebuvo pradėti. Pagal „Diputación“ pateiktą informaciją projektui reikalingą žemę pradėta įsigyti (žemės įsigijimą galima laikyti investicinio projekto darbų pradžia) tik 2007 m. gegužės mėn., t. y. jau sudarius Susitarimą dėl žemės, kuris pasirašytas 2006 m. gruodžio 15 d. Antra, faktą, kad sustabdžius susitarimų dėl žemės ir būstų galiojimą projektas „Habidite“ nebuvo įgyvendintas, galima laikyti įrodymu, kad pagalba turėjo skatinamąjį poveikį – be pagalbos projektas nebuvo įgyvendintas.

(132)

1998 m. gairių 4.2 punkte taip pat reikalaujama, kad pagalbos gavėjo finansinis įnašas į projektą (neįskaitant pagalbos) turi būti ne mažesnis kaip 25 proc. tinkamų finansuoti išlaidų. Akivaizdu, kad pagal Susitarimą dėl žemės suteiktos pagalbos atveju ši sąlyga taip pat tenkinama. „Diputación“ deklaruotos šio projekto tinkamos finansuoti išlaidos siekė 55 mln. eurų, o „Habidite“ iš savo lėšų būtų turėjusi finansuoti bent 25 proc. šios sumos, t. y. bent 13,75 mln. eurų. Komisija mano, kad netgi darant prielaidą, kad bendra pagalbos suma būtų gerokai išaugusi pripažinus, kad pagalbą sudarė 28,2 mln. eurų faktinėms žemės pritaikymo pramoniniam naudojimui išlaidoms ir 0,98 mln. eurų (t. y. 13,41 proc. visų žemės įsigijimo išlaidų, kurios pagal „Diputación“ skaičiavimus sudarė 7,3 mln. eurų), pagal Susitarimą dėl žemės skirta pagalba, kaip išdėstyta 109 konstatuojamojoje dalyje, negalėjo viršyti 75 proc. tinkamų finansuoti išlaidų, t. y. 41,25 mln. eurų.

(133)

Remiantis tuo, kas išdėstyta 116–132 konstatuojamosiose dalyse, Komisija daro išvadą, kad pagal Susitarimą dėl žemės skirta pagalba atitiko 1998 m. gairėse nustatytas suderinamumo sąlygas.

(134)

Iš 12 ir 124 konstatuojamosiose dalyse pateiktos informacijos apie tinkamas finansuoti investicines sąnaudas matyti, kad investicinis projektas „Habidite“ 2006 m. gruodžio mėn. atitiko reikalavimus, kad jį būtų galima laikyti dideliu investiciniu projektu pagal 2002 m. daugiasektorę programą, kadangi šio projekto bendra tinkamų finansuoti sąnaudų suma viršijo 50 mln. eurų. Todėl taip pat reikia išnagrinėti, ar pagal Susitarimą dėl žemės suteikta pagalba yra suderinama pagal 2002 m. daugiasektorėje programoje nustatytas sąlygas.

(135)

Gran Bilbao apskričiai taikytinas didžiausias pagalbos intensyvumas, išreikštas GSE, 2006 m. gruodžio mėn. buvo 20 proc. Pagal tai, kas išdėstyta 2002 m. daugiasektorės programos 21 punkte, ir atsižvelgiant į minėtas projekto „Habidite“ tinkamas finansuoti išlaidas nuo 2006 m., kaip nurodyta 12 konstatuojamojoje dalyje, didžiausias šiam projektui leidžiamos skirti pagalbos intensyvumas turėjo būti sumažintas taip:

(136)

Iš to matyti, kad pagal Susitarimą dėl žemės suteikta pagalba būtų buvusi suderinama su Sutartimi tik iki 10,5 mln. eurų ribos, o bet kokia šią sumą viršijanti pagalbos dalis būtų buvusi nesuderinama. Kaip nurodyta 78–82 ir 109 konstatuojamosiose dalyse, bendros į Susitarimą dėl žemės įtrauktos pagalbos sumos tiksliai nustatyti neįmanoma, nes nesutariama dėl faktinių išlaidų, kurias būtų patyrusi „Bizkailur“, vykdydama savo sutartinius įsipareigojimus, susijusius su „Habidite“ gamyklos Alonsotegi vietovėje įsteigimui skirtos žemės įsigijimu ir jos pritaikymu pramoniniam naudojimui – šio ginčo atžvilgiu Komisija negali priimti teisingos galutinės pozicijos.

(137)

Pirmasis pagalbos elementas būtų buvęs 13,21 proc. faktinių išlaidų, kurias „Bizkailur“ patyrė įsigydama žemę. „Diputación“ teigia, kad šios faktinės išlaidos būtų iš viso siekusios 7,3 mln. eurų, tačiau „Habidite“ nuomone ši suma yra per didelė. Taip pat reikėtų pažymėti, kad pagal pačios „Diputación“ pateiktą informaciją (žr. 12 konstatuojamąją dalį), tam tikru metu apskaičiuota, kad žemės įsigijimo sąnaudos sudarė 4,8 mln. eurų. Galiausiai, kaip nurodyta kartu su prašymu dėl 2008 m. regioninės pagalbos pateiktame „Habidite“ verslo plane, 2008 m. lapkričio mėn. apskaičiuotos žemės įsigijimo sąnaudos siekė 5,5 mln. eurų.

(138)

Kalbant apie antrąjį pagalbos elementą, t. y. visas „Bizkailur“ patirtas faktines susijusios žemės pritaikymo pramoniniam naudojimui išlaidas, 2009 m. kovo mėn. „Diputación“ apskaičiavo, kad ši suma sudarė 28,5 mln. eurų, tačiau taip pat pranešė, kad tam tikru metu buvo apskaičiuota, kad šios išlaidos sudarė tik 4,04 mln. eurų (žr. 12 konstatuojamąją dalį).

(139)

Remiantis turima informacija galima daryti išvadą, kad negalima visiškai užtikrintai atmesti galimybės, kad pagal Susitarimą dėl žemės suteikta pagalba nebūtų viršijusi šiam projektui leidžiamos skirti sumos – 10,5 mln. eurų.

(140)

2002 m. daugiasektorės programos 24 punkte nustatytos papildomos suderinamumo sąlygos, taikomos priemonėms, pagal kurias skiriamos pagalbos suma viršija didžiausią pagalbos, leidžiamos skirti 100 mln. eurų investicijai tame pačiame remtiname regione, sumą. Šiuo atveju pagal 2002 m. daugiasektorės programos 21 punktą 2006 m. gruodžio mėn. didžiausia pagalbos, kurią leista skirti 100 mln. eurų investicijai Gran Bilbao apskrityje, suma buvo 15 mln. eurų (ją sudarė 10 mln. eurų, t. y. 20 proc. nuo pirmų 50 mln. eurų, ir 5 mln. eurų, t. y. 10 proc. nuo kitų 50 mln. eurų).

(141)

Kaip jau paaiškinta 78–82 konstatuojamosiose dalyse, remiantis turima informacija neįmanoma tiksliai nustatyti bendros pagal Susitarimą dėl žemės suteiktos pagalbos sumos. Vis dėlto Komisija negali atmesti galimybės, kad pagalbos suma būtų galėjusi viršyti viršutinę 15 mln. eurų ribą. Šiomis aplinkybėmis Komisija patikrino, ar Susitarimo dėl žemės atveju įvykdytos dvi papildomos tokios pagalbos patvirtinimo sąlygos.

(142)

Pirmoji sąlyga – pagalbos gavėjas prieš investiciją arba po jos negali parduoti daugiau kaip 25 proc. susijusio produkto. Antroji sąlyga – investicinio projekto sukurtas gamybos pajėgumas negali būti didesnis kaip 5 proc. susijusios rinkos. Pagal 2002 m. daugiasektorės programos 24 punktą prievolė įrodyti, kad šios sąlygos įvykdytos, tenka susijusiai valstybei narei. Šiuo atveju Ispanijos valdžios institucijos nepateikė informacijos, kuria remdamasi Komisija galėtų nustatyti, ar įvykdyta kuri nors iš šių dviejų papildomų sąlygų.

(143)

Tačiau pagal 2008 m. lapkričio mėn. „Habidite“ pateiktus rinkos kainų vertinimus, kuriuos ji pateikė siekdama gauti 2008 m. regioninę pagalbą (žr. 87 konstatuojamąją dalį), įmonė apskaičiavo, kad jos rinkos dalis bendroje Ispanijos būstų statybos rinkoje (įskaitant laisvą rinką ir socialinių būstų segmentą) 2011 m. sudarė (0,1–1,0) proc., t. y. jau įtraukus šio investicinio projekto sukurtą papildomą gamybos pajėgumą, o nuo 2012 m. turėjo padidėti (0,5–1,5) proc. Jei būtų atsižvelgta tik į Baskijos rinką, „Habidite“ dalis statybos sektoriuje laisvoje rinkoje 2011 m. būtų buvusi (0,1-1,0) proc., o nuo 2014 m. ji turėjo išaugti iki (2,0-3,0) proc.

(144)

Atsižvelgiant į šiuos vertinimus, kurie neprieštarauja jokiai Komisijos turimai informacijai, galima laikyti, kad pagal Susitarimą dėl žemės remiamos investicijos atžvilgiu 2006 m. gruodžio mėn. „Habidite“ nebūtų viršijusi 2002 m. daugiasektorės programos 24 punkte nustatytų rinkos dalies ir pajėgumo ribų.

(145)

Daroma išvada, kad pagal Susitarimą dėl žemės suteiktos pagalbos dalis, kuri neviršija didžiausios leistinos 10,5 mln. eurų sumos, taip pat būtų atitikusi 2002 m. daugiasektorėje programoje nustatytas suderinamumo sąlygas. Šią ribą viršijanti pagalbos dalis nebūtų buvusi suderinama su Sutartimi, nes ji neatitiko nei 1998 m. gairėse, nei 2002 m. daugiasektorėje programoje nustatytų suderinamumo sąlygų.

(146)

Kadangi pagalba išmokėta nebuvo ir jos sugrąžinti nereikia, šiame sprendime pakanka šių išvadų dėl pagal Susitarimą dėl žemės suteiktos pagalbos suderinamumo su Sutartimi.

(147)

Komisija atkreipia kompetentingų Ispanijos valdžios institucijų dėmesį į tai, kad nagrinėjant, ar laikomasi nuostatų dėl sumavimo, taikomų 2008 m. Baskijos vyriausybės tam pačiam projektui skirtai regioninei pagalbai, reikia atsižvelgti į pagalbą, suteiktą pagal Susitarimą dėl žemės. Tai taip pat būtina atsižvelgiant į faktą, kad tiek pagal Susitarimą dėl žemės suteikta pagalba, tiek 2008 m. regioninė pagalba apėmė tinkamas finansuoti išlaidas, susijusias su tos pačios žemės įsigijimu ir pritaikymu. Dar kartą pažymima, kad šio investicinio projekto darbai prasidėjo 2007 m. gegužės mėn., o prašymas dėl 2008 m. regioninės pagalbos pateiktas 2008 m.

(148)

Kaip išdėstyta 93–107 konstatuojamosiose dalyse, pagal Susitarimą dėl būstų suteikta pagalba sumažino su pradine investicija susijusią riziką, nes buvo užtikrintas didelės naujos gamyklos pagamintos pradinės produkcijos dalies pardavimas; be to, „Habidite“ buvo suteiktas pranašumas prieš kitus konkurentus, kadangi nepaskelbus atviro konkurso šiai įmonei buvo užtikrinta sutartis, pagal kurią ji turėjo pastatyti ir valstybės valdžios institucijoms perduoti 1 500 būstų, skirtų parduoti pagal dalinės paramos sistemą. Pagal Susitarimą dėl būstų suteikta pagalba buvo apibrėžta kaip pelnas, kurį „Habidite“ būtų gavusi „Diputación“ ir „Bizkailur“ nupirkus 1 500 būstų, t. y. kainos, kuria ji būtų pardavusi šiuos būstus, ir „Habidite“ patirtų būstų statybos išlaidų skirtumas.

(149)

Pagal 1998 m. gaires regioninė pagalba yra susijusi su tinkamomis finansuoti sąnaudomis. Nors 1998 m. gairių 4.2 punkte neapribojami pagalbos teikimo būdai, šių gairių 4.5 punkte ir visose 1998 m. gairėse nurodyta, kad pagalba investicijoms turi būti skirta tinkamoms finansuoti investicinėms sąnaudoms padengti. Pagal 1998 m. gairių 4.5 punktą, skiriant regioninę pagalbą galima atsižvelgti tik į tokio turto, kaip antai žemės, pastatų, įrenginių ir (arba) mašinų, įsigijimo sąnaudas. Pagal 1998 m. gairių 4.6 punktą regioninę pagalbą taip pat galima skirti kitoms sąnaudoms, pvz., patentų, licencijų ir praktinės patirties įgijimui, finansuoti.

(150)

Tačiau atsižvelgiant į pagalbos, suteiktos pagal Susitarimą dėl būstų, pobūdį, ji skiriama ne tokioms tinkamoms finansuoti išlaidoms padengti, o dabartinėms pagalbos gavėjo veiklos išlaidoms sumažinti. Pagal 1998 m. gairių 4.15 punktą veiklai skirta pagalba paprastai yra draudžiama ir išimties tvarka gali būti teikiama tik remtinuose regionuose pagal Sutarties 107 straipsnio a punktą. Tačiau projektą „Habidite“ buvo planuojama vykdyti remtiname regione pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą, o ne pagal jos 107 straipsnio 3 dalies a punktą.

(151)

Todėl Komisija daro išvadą, kad pagal Susitarimą dėl būstų suteikta pagalba buvo veiklai skirta pagalba, kuri pagal 1998 m. gairių 4.15 punktą nebūtų buvusi suderinama su Sutartimi.

(152)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta 63–151 konstatuojamosiose dalyse, ir nedarant poveikio bet kokioms kitoms papildomoms išvadoms, susijusioms su suderinamumu su Sąjungos viešųjų pirkimų taisyklėmis, Komisija daro išvadą, kad pagal susitarimus dėl žemės ir būstų suteikta valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį.

(153)

Susitarimo dėl žemės atveju pagalbą sudaro dvi dalys:

(154)

Susitarimo dėl būstų atveju pagalbą sudaro pelnas, kurį „Habidite“ ir grupė „Afer“ būtų gavusios, jei jos būtų pardavusios „Diputación“ ir „Bizkailur“ užsakytų 1 500 būstų, t. y. kainos, kuria pastaroji būtų pardavusi šiuos būstus pagal Susitarimo dėl būstų nuostatas, ir „Habidite“ patirtų būstų statybos sąnaudų skirtumas.

(155)

Remiantis turima informacija neįmanoma tiksliai nustatyti pagal susitarimus dėl žemės ir būstų suteiktos pagalbos sumos. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pagalba nebuvo išmokėta ir todėl nereikia jos susigrąžinti, šiame sprendime nebūtina tiksliai nustatyti pagalbos sumą.

(156)

Komisija taip pat pabrėžia, kad pagal susitarimus dėl žemės ir būstų suteikta neteisėta pagalba. Pagal abu susitarimus suteikta pagalba 2006 m. gruodžio 15 d. skirta pažeidžiant Sutartyje nustatytą išankstinio pranešimo prievolę. Remiantis teismo praktika byloje CELF/SIDE (56), vėliau pranešus apie abu susitarimus arba patvirtinus dalinį pagal Susitarimą dėl žemės suteiktos pagalbos (neviršijant didžiausios leistinos 10,5 mln. eurų sumos) suderinamumą su Sutartimi nepanaikinamas neteisėtas pagalbos pobūdis. Komisija reikalauja Ispanijos valdžios institucijų padaryti visas būtinas teisines išvadas dėl neteisėto pagalbos, suteiktos pagal susitarimus dėl žemės ir būstų, pobūdžio.

(157)

Pagal 1998 m. gaires ir 2002 m. daugiasektorę programą Susitarimu dėl žemės suteikta pagalba, neviršijanti didžiausios leistinos 10,5 mln. eurų sumos, yra suderinama su Sutartimi. Šią leistiną sumą viršijanti pagalbos, suteiktos pagal Susitarimą dėl žemės, dalis yra nesuderinama su Sutartimi.

(158)

Pagal Susitarimą dėl būstų suteikta pagalba yra veiklai skirta pagalba, kuri pagal 1998 m. gairių 4.15 punktą yra visiškai nesuderinama su Sutartimi.

(159)

Šio sprendimo išvados dėl pagalbos pagal Susitarimą dėl žemės yra susijusios su regionine pagalba, kurią 2008 m. tam pačiam investiciniam projektui skyrė Baskijos vyriausybė. Komisija nurodo, kad šio investicinio projekto darbai prasidėjo 2007 m. gegužės mėn., t. y. prieš pateikiant prašymą dėl 2008 m. regioninės pagalbos.

(160)

Pagal susitarimus dėl žemės ir būstų suteiktos pagalbos gavėjai yra „Habidite Technologies País Vasco S.A.“ ir grupė „Afer“ (susitarimų dėl žemės ir būstų susitariančios šalys), kurie yra susiję pagal 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacijos dėl labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių apibrėžimo priedo 3 straipsnio 2 ir 3 dalis (57),

a)

be palūkanų „Diputación“ ir „Bizkailur“ suteikta paskola, atitinkanti bendras žemės įsigijimo išlaidas, kuri po ketverių metų mokėjimo atidėjimo laikotarpio turi būti grąžinta sumokant keturias vienodas (po 25 proc.) įmokas be palūkanų. Minėtos paskolos be palūkanų GSE būtų buvęs 13,41 proc. „Bizkailur“ patirtų faktinių šiam projektui skirtos žemės įsigijimo išlaidų, pagal Susitarimo dėl žemės antros dalies 1 straipsnio ii punktą;

b)

faktinės išlaidos, kurias būtų patyrusi „Bizkailur“, pramoniniam naudojimui pritaikydama šiam projektui įsigytą žemės sklypą, kurio bendras mažiausias plotas – 101 403 m2, pagal Susitarimo dėl žemės antros dalies 1 straipsnio iii punktą.

30.4.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 119/30

(1)

2009 m. Komisija gavo oro linijų operatoriaus (toliau – „skundo pateikėjas“) skundą dėl valstybės pagalbos, susijusios su keletu Airijoje taikomo skrydžio mokesčio aspektų, įskaitant diferencijuotų mokesčių tarifų, taikomų skrydžiams, kai atstumas nuo Dublino oro uosto iki atvykimo oro uosto neviršija 300 km, kurie tariamai buvo palankūs „Aer Arann“.

(2)

2011 m. liepos 13 d. raštu Komisija pranešė Airijai apie savo sprendimą pradėti Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl diferencijuotų mokesčių tarifų, taikomų remiantis Airijoje galiojančiu skrydžio mokesčiu. Komisija paprašė Airijos valdžios institucijų persiųsti sprendimo kopiją pagalbos gavėjams.

(3)

2011 m. rugpjūčio 9 d. ir rugsėjo 5 d. oro linijų operatorius „Ryanair Ltd.“ (toliau – „Ryanair“) pateikė raštus dėl Komisijos sprendimo pradėti procedūras. Komisija atsakė į šiuos raštus 2011 m. spalio 5 d.2011 m. spalio 17 d.„Ryanair“ pateikė kitą raštą.

(4)

Pratęsus atsakymo terminą, 2011 m. rugsėjo 15 d. Airijos valdžios institucijos pateikė pastabas dėl Komisijos sprendimo.

(5)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą 2011 m. spalio 18 d. paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2). Komisija paprašė suinteresuotųjų šalių pateikti savo pastabas dėl priemonės.

(6)

2011 m. lapkričio 17 d.„Ryanair“ atsakė į tą prašymą. 2011 m. lapkričio 28 d. raštu Komisija paklausė „Ryanair“, ar ši bendrovė pateikė kokios nors konfidencialios informacijos, kurios nebūtų galima atskleisti Airijos valdžios institucijoms. 2011 m. lapkričio 30 d. raštu „Ryanair“ patvirtino, kad 2011 m. lapkričio 17 d. pateiktą informaciją galima persiųsti Airijos valdžios institucijoms.

(7)

2011 m. gruodžio 12 d. raštu Komisija persiuntė „Ryanair“ pastabas Airijos valdžios institucijoms, kurios pateikė savo pastabas 2012 m. sausio 13 d.

(8)

Nuo 2009 m. kovo 30 d. Airijos valdžios institucijos įvedė keleivinio oro transporto akcizo mokestį. Nacionalinis teisinis mokesčio pagrindas – 2008 m. Antrojo finansų įstatymo 55 straipsnis, įvedantis „skrydžio mokesčiu“ vadinamą akcizo mokestį, kurį oro linijų operatoriai įpareigojami mokėti už „kiekvieno keleivio išvykimą orlaiviu iš oro uosto“, esančio Airijoje (3). Mokestis taikomas, kai keleivis išvyksta iš oro uosto orlaiviu, kuris gali skraidinti daugiau kaip 20 keleivių ir kuris nėra naudojamas valstybiniais arba kariniais tikslais. Nors mokestį numatoma perkelti keleiviams jį pridedant prie bilieto kainos, už mokesčio mokėjimą atsakingi oro linijų operatoriai (4).

(9)

Mokesčio įvedimo metu jis buvo taikomas atsižvelgiant į atstumą tarp oro uosto, iš kurio pradėtas skrydis, ir oro uosto, kuriame skrydis baigtas, pagal tokį tarifą: i) 2 EUR, jei skrydžio atstumas nuo Dublino oro uosto iki atvykimo oro uosto neviršija 300 km ir ii) 10 EUR visais kitais atvejais.

(10)

Po Komisijos tyrimo dėl 2008 m. rugsėjo 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1008/2008 dėl oro susisiekimo paslaugų teikimo Bendrijoje bendrųjų taisyklių (5) ir Sutarties 56 straipsnio nuostatų dėl laisvės teikti paslaugas galimo pažeidimo nuo 2011 m. kovo 1 d. tarifai buvo pakeisti taip, kad visiems skrydžiams pradėtas taikyti bendras 3 EUR mokestis, neatsižvelgiant į skrydžio atstumą (6).

(11)

Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą dėl mažesnio mokesčio tarifo, kuris buvo taikomas tam tikriems maršrutams nuo 2009 m kovo 30 d. iki 2011 m. kovo 1 d., nes manė, kad tai galėjo būti laikoma valstybės pagalba ir turėjo abejonių dėl jo suderinamumo su vidaus rinka.

(12)

Vertindama, ar priemonė buvo atrankinė, Komisija, atsižvelgdama į nusistovėjusią teismų praktiką (7), pirmiausia nustatė atskaitos mokesčių sistemą, o paskui analizavo, ar taikant priemonę nebuvo nukrypta nuo tos mokesčių sistemos ir, jei buvo, ar Airija įrodė, kad šį nukrypimą lėmė mokesčių sistemos pobūdis ir logika.

(13)

Ji padarė išvadą, kad šiuo atveju atskaitos sistema yra oro transporto keleivių, išvykstančių iš Airijos oro uostų, apmokestinimas.

(14)

Komisija pažymėjo, kad skrydžio mokesčio sistemoje numatytas vienas bendras arba įprastas tarifas, taikomas beveik visiems skrydžiams, ir sumažintas tarifas, taikomas skrydžiams, kurių atstumas nuo Dublino oro uosto iki atvykimo oro uosto neviršija 300 km. Komisija nustatė, kad įprastas tarifas laikytinas atskaitos sistema, o sumažintas tarifas, kuris buvo taikomas aiškiai apibrėžtai skrydžių kategorijai, yra atskaitos sistemos išimtis.

(15)

Komisijai kilo abejonių, ar sumažinto tarifo taikymą galima pagrįsti atstumu nuo išvykimo vietos iki galutinės atvykimo vietos.

(16)

Pirma, tarifas buvo taikomas atsižvelgiant ne į faktinį kelionės atstumą, o į atstumą tarp Dublino oro uosto ir atvykimo vietos.

(17)

Antra, mokesčio struktūra ir objektyvus pobūdis atrodo susiję ne su skrydžio atstumu, o su faktu, kad išvykstama iš bet kurio Airijos oro uosto. Visi keleiviai, išvykstantys iš bet kurio Airijos oro uosto, neatsižvelgiant į atvykimo vietą ir skrydžio atstumą, buvo visiškai vienodai susieti su mokesčių inspekcija, apmokestinamuoju įvykiu (išvykimu ir bet kurio Airijos oro uosto) ir neigiamais išoriniais padariniais Airijos visuomenei (triukšmu ir oro tarša). Mokesčio taikymo atžvilgiu visi susiję oro linijų operatoriai atsidūrė toje pačioje teisinėje ir faktinėje padėtyje.

(18)

Trečia, mokesčių sistemai būdinga tai, kad pagal ją ne aiškiai diferencijuojamas apmokestinimas atsižvelgiant į skrydžių atstumą, o nustatomi tik du tarifai: vienas – labai trumpų maršrutų skrydžiams, o kitas – visiems kitiems skrydžiams. Toks kriterijus atrodė palankesnis skrydžiams Airijoje ir skrydžiams į tam tikras vakarines Jungtinės Karalystės vietas, todėl lėmė diskriminaciją tarp nacionalinių skrydžių ir skrydžių Bendrijos viduje. Šiuo atveju Airijos institucijos argumentavo, kad mokesčio, taikomo mažesniu tarifu apmokestintiems skrydžiams, padidinimas turės poveikį proporcingumui kainos atžvilgiu. Komisija nustatė, kad vidaus skrydžių bilietų kainos ne visada yra mažesnės nei skrydžių į kitas Sąjungos vietas bilietų kainos. Neatrodo, kad mažesnį mokesčio tarifą pagrįstų skrydžio mokesčio sistemos pobūdis ir logika, todėl šis mokestis laikytinas atrankine priemone.

(19)

Kadangi atrodo, kad priemonė atitiko ir visus kitus Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, ji galėjo būti laikoma valstybės pagalba oro linijų operatoriams, vykdžiusiems skrydžius mažesniu tarifu apmokestintais maršrutais.

(20)

Priemonė neatitiko jokių Komisijos parengtų gairių dėl valstybės pagalbos suderinamumo. Kadangi priemonė buvo veiklos pagalba, kurią teikiant buvo taikomos skirtingos sąlygos skrydžiams Bendrijos viduje, negalima laikyti, kad ji buvo tiesiogiai suderinama su Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatomis. Be to, pagalba neatitiko jokių kitų Sutarties 107 straipsnio 2 arba 3 dalyje nustatytų išimčių.

(21)

Todėl Komisijai kilo abejonių dėl pagalbos priemonės suderinamumo su vidaus rinka ir pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles 4 straipsnio 4 dalies nuostatas (8) ji nusprendė pradėti oficialią tyrimo procedūrą ir pakvietė Airiją bei kitas suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas.

(22)

Po skelbimo išspausdinimo Oficialiajame leidinyje (9) Komisija gavo Airijos valdžios institucijų ir „Ryanair“ pastabas.

(23)

Airijos valdžios institucijos teigia, kad iš esmės skrydžio mokestis yra klientams taikomas mokestis. Siekdamos supaprastinti mokesčio taikymą Airijos valdžios institucijos įpareigojo visas oro transporto bendroves Mokesčių tarnybai mokėti atitinkamą sumą už kiekvieną keleivį, kurį tos oro transporto bendrovės skraidina iš Airijos oro uosto. Tačiau oro linijų operatoriams leidžiama perkelti mokestį ir taikyti jį keleiviams.

(24)

Be to, skrydžio mokestis paprastai yra įtrauktas į bilieto kainą ir (arba) į bendrąsias operatorių paslaugų teikimo sąlygas kaip mokestis arba rinkliava kartu su kitais apmokestinimais ir mokesčiais. Todėl mokestis nėra kuriam nors oro linijų operatoriui taikoma lengvata – tai tik dar viena rinkliava, mokestis ar apmokestinimas, kuris faktiškai taikomas vartotojui.

(25)

Airijos valdžios institucijos teigia, kad lengvatų taikymas tam tikriems operatoriams yra būtina sąlyga, kad skrydžio mokestis atitiktų Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje pateiktą apibrėžimą. Pasak Airijos valdžios institucijų, kadangi skrydžio mokestis iš esmės yra klientams taikomas mokestis, nesvarbu ar tai 10 EUR, ar 2 EUR mokestis, sunku įžvelgti, kodėl šis mokestis galėtų būti laikomas lengvata tam tikriems operatoriams.

(26)

Visiems operatoriams, nepaisant ar jie įpareigoti taikyti 10 EUR ar 2 EUR mokesčio tarifą, neabejotinai taikomos vienodos sąlygos. Klausimas kyla tik, ar pranašumas suteikiamas tiems oro linijų operatoriams, kurie yra bendrai įpareigoti taikyti 2 EUR mokesčio tarifą. Pasak Airijos valdžios institucijų, skrydžio mokestis galėtų būti laikomas valstybės pagalba tik tuo atveju, jeigu oro transporto bendrovės, vykdančios skrydžius į tas vietas, iki kurių atstumas nuo Dublino oro uosto yra ne daugiau nei 300 km, būtų įpareigotos taikyti 10 EUR skrydžio mokestį, bet joms būtų leista pasilikti skirtumą tarp 10 EUR tarifo ir 2 EUR tarifo. Tačiau šiuo atveju taip nėra. Atsižvelgiant į tai svarbu atkreipti dėmesį, kad nustatydamos šį mokestį Airijos valdžios institucijos neturėjo omenyje kurio nors konkretaus operatoriaus ar verslo modelio.

(27)

Pirma, reikėtų atkreipti dėmesį, kad Airija nebeturi nacionalinių oro vežėjų, nes valstybė iškeitė jai priklausančią „Aer Lingus“, buvusio valstybinio oro linijų operatoriaus, dalį į nedidelį akcijų paketą.

(28)

Jeigu mokestis būtų daręs poveikį Airijos oro linijų operatoriams, šis poveikis kiekvienam oro linijų operatoriui būtų buvęs labai skirtingas. Airijos valdžios institucijos atkreipia dėmesį, kad Sąjungos vidaus maršrutus, kuriems buvo taikomas didesnis 10 EUR mokesčio tarifas, daugiausia aptarnavo tos pačios Airijos oro transporto bendrovės. Atitinkamu laikotarpiu trys oro linijų operatoriai valdė apie [93–97] (10) % mažesniu tarifu apmokestintų skrydžių rinkos, bet jie taip pat dominavo Sąjungos skrydžių rinkoje, vykdydami [82–87] (10) % visų tokių skrydžių Sąjungos viduje.

(29)

Visų pirma Airijos valdžios institucijos argumentuoja, kad „Ryanair“ tvirtinimas, jog šis oro linijų operatorius pateko į nepalankesnę padėtį, aiškiai nepagrįstas, nes „Ryanair“ skraidino apie [56–63] (10) % visų keleivių, skrendančių mažesniu tarifu apmokestintais maršrutais (žr. 1 lentelę).

1   lentelė

Skrydžių iš Airijos oro uostų rinkos dalys, kurias valdo Airijos oro linijų operatoriai

(30)

1 lentelė rodo, kad vienintelis operatorius, kurį pagal valstybės turimą smulkų akcijų paketą galbūt galima laikyti nacionaliniu oro linijų operatoriumi („Aer Lingus“), vykdė daug daugiau skrydžių, apmokestintų didesniu tarifu ([35–40] (*) %) nei mažesniu tarifu apmokestintų skrydžių ([16–23] (*) %). Todėl jeigu mažesnis mokesčio tarifas būtų daręs kokį nors poveikį oro transporto bendrovėms, „Aer Lingus“ būtų atsidūręs daug nepalankesnėje padėtyje.

(31)

Kalbant apie „Aer Arann“, kuris, kaip teigia skundo pateikėjas, taip pat turėjo naudos iš tariamai suteiktos pagalbos, Airijos valdžios institucijos pažymi, kad 2007–2010 m. šio oro linijų operatoriaus apyvarta ir skraidinamų keleivių skaičius gerokai sumažėjo. Įvedus mokestį „Aer Arann“ pranešė apie patirtus 18 mln. EUR nuostolius. Todėl atrodo, kad ši oro transporto bendrovė buvo pelningiausia prieš įvedant mokestį. Airijos valdžios institucijos taip pat atkreipia dėmesį, kad skundo pateikėjas ir „Aer Arann“ konkuravo vykdydami skrydžius tik vienu maršrutu ir kad tuo maršrutu skundo pateikėjas vykdė apie [37–42] (*) % skrydžių. Skundo pateikėjas vykdė daugiau kaip [37–42] (*) % reguliarių skrydžių į užsienio vietas, į kurias vykstant buvo taikomas mažesnis tarifas (vakarinės Jungtinės Karalystės dalys), o „Aer Arann“ ir „Aer Lingus“ teko mažesnė šių skrydžių dalis.

(32)

Be to, ne Airijos oro linijų operatoriai visada galėjo nevaržomai vykdyti skrydžius mažesniu tarifu apmokestintais maršrutais. Šiame kontekste valstybė nesielgė savo nuožiūra. Airijos valdžios institucijos argumentuoja, kad jeigu būtų sudarytos palankesnės sąlygos vykdyti skrydžius, kuriems buvo taikomas mažesnis tarifas, užsienio (ne Airijos) operatoriai būtų vykdę tokius skrydžius. Tai, kad užsienio oro transporto bendrovės tokių skrydžių nevykdė, rodo, kad taikant mažesnį tarifą palankesnės sąlygos sudarytos nebuvo.

(33)

Airijos valdžios institucijos pabrėžia, kad tarifų diferencijavimo tikslas buvo subalansuoti mokesčio dydį atsižvelgiant į atstumą, nes trumpesnių maršrutų skrydžių kainos paprastai yra mažesnės. Nors pripažįstama, kad atstumas ir kaina nėra tobulai susieti, manyta, kad to pakanka mokesčio išskaidymui į du dydžius pagrįsti. Airijos valdžios institucijos mano, kad taikant mechanizmą, leidžiantį tiksliau diferencijuoti tarifus atsižvelgiant į atstumą, sistema būtų labai apsunkinta ir taptų administraciniu požiūriu sudėtinga.

(34)

Airijos valdžios institucijos argumentuoja, kad mažesnis mokesčio tarifas neiškreipė konkurencijos ir neturėjo jokios įtakos prekybai. Pirma, kadangi mokestis iš esmės buvo klientams taikomas mokestis, jis neturėjo jokios tiesioginės įtakos oro linijų operatoriams. Antra, taikant diferencijuotus mokesčių tarifus Airijos rinka nebuvo išskirta iš kitų valstybių narių rinkos. Didžioji dauguma skrydžių, kuriems buvo taikomas mažesnis tarifas, buvo ne šalies viduje vykdomi skrydžiai (jie sudarė 68 % visų skrydžių, o vidiniai skrydžiai sudarė 32 %). Trečia, oro linijų operatoriai vykdo veiklą rinkoje, kuri yra atvira konkurencijai, o tai reiškia, kad ji buvo atvira naujiems rinkos dalyviams, kuriems mažesnis tarifas buvo taikomas tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kitiems oro linijų operatoriams. Jeigu mažesnis mokesčio tarifas būtų suteikęs pranašumo tam tikriems operatoriams, ne Airijos oro transporto bendrovės tikriausiai būtų vykdžiusios skrydžius tais maršrutais, kuriems taikomas mažesnis tarifas. Tai, kad rinkoje neatsirado naujų dalyvių, rodo, kad mažesnis tarifas nesuteikė pranašumo tam tikriems oro linijų operatoriams.

(35)

Airijos valdžios institucijos teigia, kad net jeigu mažesnis mokesčio tarifas būtų laikomas valstybės pagalba kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje, turėtų būtų pripažinta, kad jis yra suderinamas su vidaus rinka, nes tai būtų arba de minimis pagalba, arba turėtų nedidelį poveikį susijusiems oro linijų operatoriams.

(36)

Atsižvelgiant į tai, kad mažesnis mokesčio tarifas yra tam tikra valstybės pagalba, „Ryanair“ sutinka su preliminaria Komisijos nuomone, išsakyta 2011 m. gegužės 13 d. sprendime, kad mažesnis mokesčio tarifas suteikė pranašumo tam tikriems oro linijų operatoriams ir yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje. Tačiau „Ryanair“ nesutinka su Komisijos nuomone, kad (i) didesnis 10 EUR tarifas turėtų būti laikomas „įprastu“ tarifu ir kad (ii) „Ryanair“ įgijo pranašumo taikant šią priemonę.

(37)

Atsižvelgiant į tai, kad mokesčio sistemoje nustatomas „įprastas“ arba „standartinis“ tarifas, „Ryanair“ teigia, kad Komisijos nuomonė, kad didesnis 10 EUR tarifas yra įprastas tarifas ir kad visi operatoriai, kuriems buvo taikomas 2 EUR tarifas, įgijo pranašumo, yra nepagrįsta. Pasak „Ryanair“, nėra priežasties, dėl kurios didesnis, o ne mažesnis tarifas turėtų būti laikomas įprastu tarifu. Be to, kadangi dviejų dydžių tarifą keičia bendras tarifas, naujasis tarifas greičiausiai bus sudarytas sujungus šiuos du pradinius tarifus. Todėl naujasis tarifas būtų tinkamas etalonas vertinant galimą dviejų dydžių tarifo sistemos žalą ar naudą.

(38)

„Ryanair“ toliau teigia, kad dviejų dydžių skrydžio mokestis šiai oro transporto bendrovei pranašumo nesuteikė. Tirdama priemonę, kuri galimai yra valstybės pagalba, Komisija privalo atsižvelgti į bendrą jos poveikį galimiems gavėjams, o ypač išskaičiuoti bet kokius konkrečius mokesčius, kurie apsunkina tariamos pagalbos suteikiamą pranašumą. Per laikotarpį, kai buvo taikoma dviejų dydžių mokesčio sistema, „Ryanair“ sumokėjo 2 lentelėje nurodytus mokesčius.

2   lentelė

2009 m kovo 30 d. – 2011 m. kovo 1 d. skraidintų keleivių skaičius ir sumokėti mokesčiai

(39)

Kadangi „Ryanair“ nuomone naujasis bendras 3 EUR tarifas galėtų būti laikomas įprastu tarifu, per laikotarpį nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2011 m. kovo 30 d.„Ryanair“ turėtų būti sumokėjusi […] (*) (12) EUR skrydžio mokesčio. Tai yra […] (*) EUR mažiau nei buvo iš tiesų sumokėta (žr. 2 lentelę). Todėl „Ryanair“ argumentuoja, kad mažesnis mokesčio tarifas bendrovei ne tik nedavė naudos, bet ir sukėlė nuostolių.

(40)

2012 m. sausio 13 d. Airijos valdžios institucijos pateikė savo išvadas dėl „Ryanair“ pastabų: pirma, jos nesutinka su „Ryanair“ pateiktu mokesčio aprašymu, nes jų nuomone mokestis iš esmės yra klientams taikomas mokestis ir mažesnis mokesčio tarifas nesuteikė pranašumo oro transporto bendrovėms. Antra, Airijos valdžios institucijos neįžvelgia, kodėl „Ryanair“ galėtų būti laikoma bendrove, kuri tiesiogiai ir labiausiai nukentėjo taikant mažesnį tarifą, ypač atsižvelgiant į tai, kad ši bendrovė skraidina [56–63] (*) % visų keleivių, keliaujančių mažesniu tarifu apmokestintais maršrutais. Trečia, nėra pagrindo teigti, kad mažesnis mokesčio tarifas buvo įvestas siekiant suteikti pagalbą „Aer Arann“. Kurdamos minėtojo skrydžio mokesčio sistemą Airijos valdžios institucijos neturėjo omenyje kurio nors konkretaus operatoriaus. Ketvirta, „Ryanair“ argumentas, kad didesnis 10 EUR tarifas neturėtų būti laikomas įprastu skrydžio mokesčio tarifu, yra nelogiškas. Pagal dviejų dydžių mokesčio sistemą didesnis tarifas buvo taikomas 85–90 % visų skrydžių. Airijos valdžios institucijos pakartojo, kad jos leido nukrypti nuo standartinio 10 EUR tarifo siekiant subalansuoti mokesčio dydį atsižvelgiant į atstumą.

(41)

Remiantis Sutarties 107 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškreipia konkurenciją arba gali ją iškreipti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(42)

Kad patektų į Sutarties 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, priemonė turi būti atrankinė (13). Siekdama nustatyti, ar priemonė yra atrankinė, Komisija turi įvertinti, ar priemonė sudaro palankesnes sąlygas „tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai“ lyginant su kitomis, kurios pagal minėtos sistemos siekiamus tikslus yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje (14). Pagal nusistovėjusią teismų praktiką (15), fiskalinė priemonė yra a priori atrankinė, jeigu ją taikant nukrypstama nuo bendrosios mokesčių sistemos taikymo.

(43)

Pirma, todėl Komisija turi nustatyti tinkamą atskaitos mokesčių sistemą. Kalbėdama apie apmokestinimą Komisija pažymi, kad iš principo mokesčių sistemos apibrėžimas priklauso išimtinei valstybių narių kompetencijai. Kurdamos mokesčių sistemą Airijos valdžios institucijos nusprendė apmokestinamąjį įvykį, kuriam taikomas skrydžio mokestis, apibrėžti kaip keleivio išvykimą orlaiviu iš bet kurio Airijos oro uosto. Todėl atskaitos sistema yra oro transporto keleivių, išvykstančių iš Airijos oro uostų, apmokestinimas. Šios sistemos tikslas yra surinkti pajamų į valstybės biudžetą. Išvadą, kad atskaitos sistema yra oro transporto keleivių, išvykstančių iš Airijos oro uostų, apmokestinimas, Airijos valdžios institucijos patvirtino atsakydamos į trečiųjų šalių pastabas.

(44)

Antra, atsižvelgdama į nusistovėjusią teismų praktiką (16) Komisija turi nustatyti, ar taikant nagrinėjamą priemonę nenukrypta nuo nustatytos atskaitos sistemos.

(45)

„Ryanair“ argumentuoja, kad mažesnis 2 EUR tarifas, arba bendras 3 EUR tarifas, įvestas 2011 m. kovo 1 d., turėtų būti laikomas įprastu skrydžio mokesčio sistemos tarifu. Tačiau, išskyrus tam tikras vakarines Jungtinės Karalystės vietas, mažesnis tarifas buvo taikomas tik vidaus skrydžiams ir, Airijos valdžios institucijų teigimu, tik 10–15 % visų šiuo mokesčiu apmokestintų skrydžių. Todėl šis tarifas negali būti laikomas įprastu mokesčio tarifu. Kalbant apie 3 EUR tarifą, jis nebuvo įvestas tuo laikotarpiu, kuriam taikomas šis Sprendimas, todėl jis negali būti laikomas to laikotarpio įprastu skrydžio mokesčio sistemos tarifu. Todėl Komisija daro išvadą, kad didesnis 10 EUR tarifas buvo įprastas atskaitos sistemos tarifas, o sumažintas 2 EUR tarifas, kuris buvo taikomas aiškiai apibrėžtai skrydžių kategorijai, buvo atskaitos sistemos išimtis.

(46)

Trečia, Komisija privalo ištirti, ar tokias išimtis galima pagrįsti valstybėje narėje galiojančios „sistemos pobūdžiu arba bendrąja schema“ (17). Jeigu taip, priemonė nesuteikia atrankinio pranašumo ir todėl nėra valstybės pagalba, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į šį kontekstą pažymėtina, kad pagal teismų praktiką (18), svarbiais laikomi tik atskaitos sistemos, o ne konkrečios nagrinėjamos priemonės esminiai arba pagrindiniai principai.

(47)

Pasak Airijos valdžios institucijų, mažesnis tarifas buvo įvestas siekiant subalansuoti mokesčio dydį atsižvelgiant į skrydžio atstumą. Komisija daro išvadą, kad šio tarifo įvedimo priežastys yra susijusios ne su pačios mokesčio sistemos esminiais arba pagrindiniais principais, o su nukrypimo nuo jos principais. Mokesčio struktūra ir objektyvus pobūdis susiję ne su skrydžio atstumu, o su faktu, kad išvykstama iš Airijos oro uosto. Visi keleiviai, išvykstantys iš bet kurio Airijos oro uosto, neatsižvelgiant į atvykimo vietą ir skrydžio atstumą, buvo visiškai vienodai susieti su mokesčių inspekcija, apmokestinamuoju įvykiu (išvykimu ir bet kurio Airijos oro uosto) ir neigiamais išoriniais padariniais Airijos visuomenei (pavyzdžiui, triukšmu ir oro tarša). Todėl mokesčio taikymo atžvilgiu visi susiję oro linijų operatoriai buvo toje pačioje teisinėje ir faktinėje padėtyje.

(48)

Be to, mokesčių sistemai nebūdingas aiškus apmokestinimo diferencijavimas atsižvelgiant į faktinį skrydžių atstumą. Pirma, mokesčio tarifas buvo taikomas atsižvelgiant ne į faktinį kelionės atstumą, o į atstumą tarp Dublino oro uosto ir atvykimo vietos, neatsižvelgiant į tai, iš kur faktiškai buvo pradėtas skrydis. Antra, pagal šią mokesčio sistemą nustatomi tik du tarifai: vienas – labai trumpų maršrutų skrydžiams iš Dublino oro uosto, o kitas – visiems kitiems skrydžiams.

(49)

Be to, net jeigu nukrypimą nuo mokesčio sistemos pagrindžia skrydžio mokesčio sistemos pobūdis ir logika, Teismas konstatavo, kad nauda turėtų kilti ne tik iš nagrinėjamai mokesčio sistemai būdingų savybių, bet ir iš to, kaip ji įgyvendinama (19). Kaip minima 47 konstatuojamojoje dalyje, mokesčio sistema de facto neužtikrino proporcingų tarifų priklausomai nuo faktinių skrydžių atstumų, nes taikomas tarifas buvo nustatytas pagal atstumą tarp Dublino oro uosto ir atvykimo vietos neatsižvelgiant į tai, iš kur faktiškai buvo pradėtas skrydis, todėl buvo taikomi tik du tarifai: vienas – labai trumpų maršrutų skrydžiams iš Dublino oro uosto, o kitas – visiems kitiems skrydžiams. Vidaus skrydžių bilietų kainos ne visada yra mažesnės nei skrydžių į kitas Sąjungos vietas bilietų kainos. Todėl taikant priemonę nebuvo pasiekta jos tikslo subalansuoti apmokestinimą atsižvelgiant į skrydžio atstumą. Šiuo atveju nei Airijos valdžios institucijos, nei kuri nors trečioji šalis neišsakė argumentų, kad nukrypimo nuo sistemos poveikis buvo de facto mokesčio dydžio subalansavimas atsižvelgiant į atstumą. Atvirkščiai, Airijos valdžios institucijos pripažįsta, kad atstumas ir mokesčio tarifas nebuvo tobulai susieti.

(50)

Todėl Komisija nemato priežasčių keisti savo pradinę nuomonę, kad mažesnio tarifo nepagrindžia skrydžio mokesčio sistemos logika ir bendroji schema. Taigi, Komisijos nuomone, priemonė yra atrankinė ir nepagrįsta sistemos pobūdžiu ir logika.

(51)

Išlaidos mokesčiams – tai išlaidos, kurias paprastai padengia įmonė.

(52)

Skrydžio mokesčio taikymas gali turėti įtakos šiuo mokesčiu apmokestintų oro transporto bendrovių pajamoms – gali didėti bilietų kainos, kurias bendrovės gali pasiūlyti savo klientams arba gali mažėti kiekvieno parduodamo bilieto pelno marža, jeigu oro transporto bendrovės nusprendžia neperkelti mokesčio keleiviams. Atsižvelgdamas į tai Teismas konstatavo, kad „kadangi oro uosto mokesčiai tiesiogiai ir automatiškai turi įtakos kelionės kainai, keleivių mokamų mokesčių skirtumai automatiškai atsispindės transporto išlaidose, todėl […] pirmenybė bus teikiama skrydžiams šalies viduje lyginant su skrydžiais Bendrijos viduje.“  (20)

(53)

Todėl tam tikro tipo skrydžiams taikomas sumažintas tarifas tokio tipo skrydžius siūlantiems oro linijų operatoriams daro mažesnį poveikį nei įprastas tarifas. Šie oro linijų operatoriai nepatiria išlaidų, kurių jie paprastai turėtų, todėl jie mažiau išlaidų perkelia keleiviams arba apsiima padengti patys.

(54)

Todėl Komisija nustatė, kad mažesnis mokesčio tarifas suteikė pranašumo tiems oro linijų operatoriams, kurie vykdė skrydžius šiuo tarifu apmokestintais maršrutais. Mažesnės išlaidos, kurias jie turėjo perkelti savo klientams arba apsiimti padengti patys, sudarė finansinius išteklius, kuriuos šie oro linijų operatoriai galėjo sumažinti ir taip pagerinti savo ekonominę situaciją lyginant su kitais oro transporto rinkoje konkuruojančiais oro linijų operatoriais. Suteiktas pranašumas atitinka skirtumą tarp mažesnio 2 EUR tarifo ir įprasto 10 EUR tarifo nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2011 m. kovo 1 d. Komisija pažymi, kad skrydžius, kuriems buvo taikomas mažesnis tarifas, daugiausia vykdė glaudžiai su Airija susiję oro linijų operatoriai (bendrovės „Aer Lingus“, „Aer Arann“ ir „Ryanair“ buvo įsteigtos Airijoje ir iki šiol turi savo būstines šioje šalyje). Todėl de facto sumažintas tarifas suteikė pranašumo Airijos oro linijų operatoriams, lyginant su kitais Sąjungos oro linijų operatoriais.

(55)

Komisija negali sutikti su „Ryanair“ argumentu, kad pranašumu reikėtų laikyti tik skirtumą tarp mažesnio tarifo ir 3 EUR tarifo, kuris buvo įvestas 2011 m. kovo 1 d. Toks tarifas nebuvo taikomas tuo pat metu kaip mažesnis tarifas ir jeigu nustatoma, kad pranašumo suteikė sistema, pagal kurią taikomas vienas mažesnis tarifas ir vienas didelis tarifas, taikant etaloną, kurio dydis yra tarp šių dviejų tarifų, neparodomas visas suteiktas pranašumas.

(56)

Bendrovė „Ryanair“ toliau argumentuoja, kad mažesnis mokesčio tarifas jai buvo mažiau naudingas nei, pavyzdžiui, „Aer Arann“, nes „Ryanair“ daugiausia skrydžių vykdo tais maršrutais, kurie apmokestinti didesniu tarifu. Tačiau pranašumas, suteikiamas taikant mažesnį 2 EUR mokesčio tarifą, yra skirtumas tarp šio tarifo ir įprasto 10 EUR tarifo. Taikydama mažesnį tarifą kai kuriems skrydžiams, bendrovė „Ryanair“, kaip ir kitos oro transporto bendrovės, vykdančios šiuo tarifu apmokestintus skrydžius, naudojosi pranašumu, kurį lėmė skirtumas tarp šių dviejų tarifų.

(57)

Airijos valdžios institucijos argumentuoja, kad mokestis turėjo būti perkeltas keleiviams, todėl oro linijų operatoriai negalėjo naudotis jokiu pranašumu. Atsižvelgdama į šį kontekstą Komisija pažymi, kad sumažinus nustatyto mokesčio įprastą tarifą atrankinis pranašumas oro linijų operatoriui, kuris apmokestinamas šiuo sumažintu tarifu, gali būti suteiktas net tuomet, kai yra nustatytas teisinis reikalavimas šį mokestį perkelti klientams (21). Komisija taip pat pažymi, kad nagrinėjamuoju atveju nebuvo jokio mechanizmo, kuriuo būtų užtikrinta, kad mokestis iš tiesų būtų perkeltas; priešingai, teisė spręsti, ar mokestį perkelti keleiviams ir kaip tą padaryti, buvo palikta oro linijų operatoriams. Pateiktame skunde pateikėjas argumentavo priešingai, teigdamas, kad jis negalėjo perkelti su mokesčiu susijusių išlaidų keleiviams, nes tai būtų turėję pernelyg didelį poveikį jo bilietų kainoms. Todėl Komisija nesutinka su Airijos valdžios institucijų teigimu, kad oro linijų operatoriai negalėjo pasinaudoti pranašumu – tie operatoriai, kurie galėjo taikyti mažesnį tarifą tam tikriems skrydžiams, turėjo perkelti mažiau išlaidų savo klientams nei kiti operatoriai. Tai taip pat atitinka Komisijos praktiką dėl su akcizo mokesčiu (22) susijusių pagalbos priemonių, pagal kurią nustatyta, kad atleidimas nuo tokių mokesčių suteikia pranašumo skrydžio mokesčiu apmokestintam oro linijų operatoriui, neatsižvelgiant į tai, kad bendrovė gali nuspręsti perkelti išlaidas savo klientams.

(58)

Todėl Komisija nustatė, kad mažesnis mokesčio tarifas suteikė pranašumo tam tikriems oro linijų operatoriams. Suteiktas pranašumas atitinka skirtumą tarp mažesnio 2 EUR tarifo ir įprasto 10 EUR tarifo nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2011 m. kovo 1 d. Skrydžius, kuriems buvo taikomas mažesnis tarifas, daugiausia vykdė glaudžiai su Airija susijusios oro transporto bendrovės („Aer Lingus“, „Aer Arann“ ir „Ryanair“). Todėl sumažintas tarifas suteikė pranašumo Airijos oro linijų operatoriams, lyginant su kitais Sąjungos oro linijų operatoriais.

(59)

Faktas, kad Airijos valdžios institucijos leido taikyti mažesnį už įprastą mokesčio tarifą, lėmė, kad valstybė prarado mokestinių pajamų, o tai reiškia, kad tai buvo finansuojama iš valstybinių išteklių. Kadangi taikyti mažesnį tarifą nusprendė valdžios institucijos, priemonė priskirtina valstybei.

(60)

Lyginant su konkurentais, tie oro linijų operatoriai, kurie naudojosi mažesnio tarifo teikiamu pranašumu, nepatyrė išlaidų, kurias kitu atvejų būtų turėję padengti arba perkelti savo klientams. Todėl mažesnis skrydžio mokesčio tarifas pagerino jų ekonominę situaciją, lyginant su kitomis oro transporto rinkoje konkuruojančiomis įmonėmis ir taip iškreipė arba galėjo iškreipti konkurenciją.

(61)

Kai valstybės narės suteikta pagalba sustiprina įmonės padėtį, palyginti su kitomis įmonėmis, su ja konkuruojančiomis Sąjungos vidaus prekybos srityje, laikoma, kad ta pagalba daro poveikį Sąjungos vidaus prekybai (23). Pakanka, kad pagalbos gavėjas konkuruotų su kitomis įmonėmis konkurencijai atvirose rinkose (24). Oro transporto sektoriui būdinga intensyvi konkurencija tarp skirtingų valstybių narių oro linijų operatorių, kuri ypač sustiprėjo 1993 m. sausio 1 d. įsigaliojus trečiam oro transporto liberalizavimo etapui („trečiasis paketas“), t.y. 1992 m. liepos 23 d. Tarybos reglamentui (EEB) Nr. 2407/92 dėl oro vežėjų licencijavimo (25), 1992 m. liepos 23 d. Tarybos reglamentui (EEB) Nr. 2408/92 dėl Bendrijos oro vežėjų patekimo į Bendrijos vidaus oro maršrutus (26) ir 1992 m. liepos 23 d. Tarybos reglamentui (EEB) Nr. 2409/92 dėl oro susisiekimo paslaugų kainų ir tarifų (27). Todėl sumažintas tarifas galėjo daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, nes jį taikant buvo sustiprinta kai kurių oro linijų operatorių padėtis konkuruojant visiškai liberalizuotoje Sąjungos rinkoje.

(62)

Kadangi priemonė atitinka visus Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, ji yra valstybės pagalba visiems oro linijų operatoriams, vykdžiusiems skrydžius, kuriems buvo taikomas mažesnis tarifas.

(63)

Nepranešdamos apie priemonę prieš ją skiriant, Airijos valdžios institucijos neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį. Todėl pagalbos priemonė yra neteisėta valstybės pagalba

(64)

Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punkte nurodoma, kad pagalba gali būti laikoma neprieštaraujančia vidaus rinkai, jeigu ji skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti ir jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui. Kadangi priemonė buvo veiklos pagalba, sumažinusi oro linijų operatorių einamąsias išlaidas, pagal nusistovėjusią Teismo praktiką ji iš principo yra nesuderinama su vidaus rinka (28). Priemonė neatitinka jokių su šiuo kontekstu susijusių Komisijos parengtų gairių dėl valstybės pagalbos suderinamumo. Visų pirma jai netaikomos Bendrijos gairės dėl oro uostų finansavimo ir valstybės pagalbos oro transporto bendrovių veiklai iš regioninių oro uostų pradėti (29), nes ši pagalba nėra susijusi su pradėjimu skraidyti tam tikrais maršrutais. Airijos valdžios institucijos nepateikė argumentų ar informacijos, rodančios, kad pagalba galėtų būti laikoma suderinama pagal Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos aplinkos apsaugai (30). Priešingai, jos aiškiai pareiškė, kad mokesčio tikslas yra surinkti pajamų, o ne apsaugoti aplinką. Tai, kad aptariamas mokestis nėra aiškiai ar proporcingai susijęs su energijos vartojimo, taršos, dujų išmetimo, triukšmo lygio ir pan. mažinimu, pagrindžia šį aiškinimą. Todėl Komisijos nuomone, pagalba nėra suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatas.

(65)

Nagrinėjama pagalba neatitinka jokių kitų Sutarties 107 straipsnio 2 arba 3 dalyje nustatytų išimčių.

(66)

Be to, net jeigu pagalba atitiktų kurias nors Sutarties 107 straipsnio 2 arba 3 dalyje nustatytas išimtis, nors taip ir nėra, Teismas pareiškė, kad Sutarties 107 ir 108 straipsniuose nustatytos procedūros rezultatai negali prieštarauti konkrečioms Sutarties nuostatoms. Teismas taip pat mano, kad aspektai, prieštaraujantys konkrečioms Sutarties nuostatoms, išskyrus 107 ir 108 straipsnius, gali būti taip glaudžiai susiję su pagalbos dalyku, kad jų būtų neįmanoma įvertinti atskirai (31). Šiuo konkrečiu atveju, kaip išdėstyta 10 konstatuojamojoje dalyje, diferencijuoti tarifai buvo Komisijos tyrimo objektas ir Komisija nustatė, kad šių tarifų taikymas pažeidžia Reglamento (EB) Nr. 1008/2008 ir Sutarties 56 straipsnio nuostatas dėl laisvės teikti paslaugas, nes dėl tarifų diferencijavimo apsunkintos oro susisiekimo paslaugų Sąjungos viduje teikimo sąlygos, palyginti su šių paslaugų teikimo šalies viduje sąlygomis. Teismas aiškiai pareiškė, kad su oro uosto mokesčiais susijusiais atvejais Sutarties nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas taip pat taikomos transporto sektoriui (32). Šiuo atveju valstybės pagalba kyla iš paties mokesčio tarifų diferencijavimo. Kadangi mokestis ir pagalba yra dvi tos pačios fiskalinės priemonės dalys, jų negalima atskirti (33) ir todėl valstybės pagalbos negalima suteikti nepažeidžiant laisvės teikti paslaugas principo. Todėl pagalba jokiu atveju negali būti laikoma suderinama su Sutartimi, nes tai neišvengiamai pažeistų Reglamento (EB) Nr. 1008/2008 ir Sutarties 56 straipsnio nuostatas.

(67)

Todėl Komisija priėjo išvados, kad pagalba negali būti laikoma suderinama su Sutartimi.

(68)

Komisija nustatė, kad Antrojo finansų įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje ir ypač 2 straipsnio b dalyje numatytas mažesnis skrydžio mokesčio tarifas, kuris nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2011 m. kovo 1 d. buvo taikomas skrydžiams, kurių atstumas nuo Dublino oro uosto iki atvykimo oro uosto neviršija 300 km, yra valstybės pagalba kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje. Airija neteisėtai teikė šią valstybės pagalbą pažeisdama Sutarties 108 straipsnio 3 dalies nuostatas.

(69)

Valstybės pagalba nėra suderinama su jokiomis Sutarties 107 straipsnio 2 ir 3 dalyje išdėstytomis nukrypti leidžiančiomis nuostatomis. Kadangi neįžvelgiama jokių kitų minėtos priemonės suderinamumo priežasčių, ji laikoma nesuderinama su vidaus rinka.

(70)

Valstybės pagalbos dydis yra skirtumas tarp mažesnio skrydžio mokesčio tarifo ir įprasto 10 EUR tarifo (t. y. 8 EUR vienam keleiviui), taikomo kiekvienam keleiviui. Tai susiję su visais skrydžiais, kurie buvo vykdomi orlaiviais, galinčiais skraidinti daugiau kaip 20 keleivių ir nenaudojamais valstybiniais arba kariniais tikslais, iš oro uostų, aptarnaujančių daugiau nei 10 000 keleivių per metus, į vietas, iki kurių atstumas nuo Dublino oro uosto neviršija 300 km. Pagalbos gavėjai yra „Ryanair“, „Aer Lingus“, „Aer Arann“ ir kiti oro vežėjai, kuriuos nustatys Airija.

(71)

Pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalį, jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija turi reikalauti, kad atitinkama valstybė narė imtųsi visų priemonių, būtinų, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo. Todėl Airija turi susigrąžinti su Sutartimi nesuderinamą pagalbą,

(a)

visų naudos gavėjų, kurie gavo pagalbą pagal 1 straipsnyje nurodytą schemą, sąrašą ir bendrą kiekvieno naudos gavėjo pagal schemą gautos pagalbos sumą;

(b)

bendrą sumą (pagrindinę sumą ir palūkanas), kuri turi būti išieškota iš kiekvieno gavėjo;

(c)

išsamų priemonių, kurių jau imtasi ir kurių planuojama imtis šiam sprendimui įvykdyti, aprašą;

(d)

dokumentus, kuriais įrodoma, kad gavėjui nurodyta grąžinti pagalbą.

Šaltinis:

Airijos pateikta informacija remiantis trijų Airijos oro linijų operatorių ir Centrinio statistikos biuro duomenimis.