30.3.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 94/1

(1)

pagal 2001 m. spalio 16 d. Tarybos sprendimą 2001/748/EB dėl Jungtinių Tautų protokolo dėl neteisėtos šaunamųjų ginklų, jų dalių ir komponentų bei šaudmenų gamybos ir prekybos jais, pridedamo prie Jungtinių Tautų Konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą (2), pasirašymo Europos bendrijos vardu, Komisija pasirašė tą protokolą (toliau – JT šaunamųjų ginklų protokolas) Bendrijos vardu 2002 m. sausio 16 d.;

(2)

JT šaunamųjų ginklų protokolas, kurio tikslas – skatinti, lengvinti ir stiprinti Šalių bendradarbiavimą, siekiant užkirsti kelią neteisėtai šaunamųjų ginklų, jų dalių ir komponentų bei šaudmenų gamybai ir prekybai, su tuo kovoti ir išnaikinti, įsigaliojo 2005 m. liepos 3 d.;

(3)

siekiant palengvinti šaunamųjų ginklų sekimą ir veiksmingai kovoti su neteisėta prekyba šaunamaisiais ginklais, jų dalimis ir pagrindiniais komponentais bei šaudmenimis, būtina gerinti valstybių narių keitimąsi informacija, visų pirma geriau panaudojant esamus ryšių kanalus;

(4)

asmens duomenys turi būti tvarkomi pagal taisykles, nustatytas 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (3) ir 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (4);

(5)

2005 m. liepos 18 d. Komunikate dėl priemonių, skirtų užtikrinti didesnį saugumą, susijusį su sprogmenimis, detonatoriais, bombų gamybos įranga ir šaunamaisiais ginklais (5), Komisija paskelbė ketinimą įgyvendinti JT šaunamųjų ginklų protokolo 10 straipsnį kaip dalį priemonių, reikalingų, kad Sąjunga galėtų sudaryti tą protokolą;

(6)

JT šaunamųjų ginklų protokolu reikalaujama, kad Šalys sukurtų arba patobulintų administracines procedūras arba sistemas, skirtas šaunamųjų ginklų gamybai, žymėjimui, importui ir eksportui veiksmingai kontroliuoti;

(7)

kad būtų laikomasi JT šaunamųjų ginklų protokolo, taip pat reikalaujama, kad neteisėta šaunamųjų ginklų, jų dalių ir pagrindinių komponentų bei šaudmenų gamyba ar prekyba jais būtų pripažinta nusikalstama veika ir būtų imtasi priemonių, kurias taikant būtų galima konfiskuoti taip pagamintas prekes arba prekes, kuriomis taip prekiauta;

(8)

šis reglamentas neturėtų būti taikomas šaunamiesiems ginklams, jų dalims ir pagrindiniams komponentams ar šaudmenims, jei jie konkrečiai skirti kariniams tikslams. Priemones JT šaunamųjų ginklų protokolo 10 straipsnio reikalavimų vykdymui reikėtų pritaikyti taip, kad būtų numatytos paprastesnės civilinio šaunamųjų ginklų naudojimo procedūros. Todėl reikėtų užtikrinti, kad būtų supaprastintos procedūros, susijusios su daugkartinio vežimo leidimų išdavimu, tranzito priemonėmis ir laikinu eksportu teisėtais tikslais;

(9)

šis reglamentas neturi įtakos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 346 straipsnio, kuriame nurodomi pagrindiniai valstybių narių saugumo interesai, taikymui, ir juo nedaromas poveikis 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2009/43/EB dėl su gynyba susijusių produktų siuntimo Bendrijoje sąlygų supaprastinimo (6) ar 1991 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvai 91/477/EEB dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės (7). Be to, JT šaunamųjų ginklų protokolas, taigi ir šis reglamentas, netaikomi tarpvalstybiniams sandoriams arba valstybių siuntimui, jei taikant protokolą būtų daromas poveikis protokolo Šalies teisei imtis veiksmų ginant nacionalinio saugumo interesą pagal Jungtinių Tautų chartiją;

(10)

Direktyvoje 91/477/EEB sprendžiamas civiliniam naudojimui skirtų šaunamųjų ginklų perdavimo Sąjungos teritorijoje klausimas, o šiame reglamente daugiausia dėmesio skiriama priemonėms, susijusioms su eksportu iš Sąjungos muitų teritorijos į arba per trečiąsias valstybes;

(11)

importuojant šaunamuosius ginklus, jų dalis ir pagrindinius komponentus bei šaudmenis iš trečiųjų valstybių, taikoma Sąjungos teisė, visų pirma Direktyvos 91/477/EEB reikalavimai;

(12)

reikėtų užtikrinti nuoseklumą su registracijos nuostatomis, galiojančiomis pagal Sąjungos teisę;

(13)

siekiant užtikrinti, kad šis reglamentas būtų tinkamai taikomas, valstybės narės turėtų imtis priemonių, kuriomis kompetentingoms valdžios institucijoms būtų suteikti tinkami įgaliojimai;

(14)

siekiant atnaujinti šaunamųjų ginklų, jų dalių ir pagrindinių komponentų bei šaudmenų, kuriems pagal šį reglamentą reikia leidimo, sąrašą, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti aktus dėl šio reglamento I priedo suderinimo su 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo (8) I priedu ir su Direktyvos 91/477/EEB I priedu. Ypač svarbu, kad Komisija parengiamųjų darbų metu tinkamai konsultuotųsi, įskaitant konsultacijas ekspertų lygiu. Ruošdama ir rengdama deleguotuosius aktus, Komisija turėtų užtikrinti, kad susiję dokumentai būtų tuo pačiu metu tinkamai laiku persiųsti Europos Parlamentui ir Tarybai;

(15)

Sąjunga priėmė muitų taisykles, kurios pateikiamos 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 2913/92, nustatančiame Bendrijos muitinės kodeksą (9), ir jo įgyvendinimo nuostatose, išdėstytose Komisijos reglamente (EEB) Nr. 2454/93 (10). Taip pat reikėtų atsižvelgti į 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 450/2008, nustatantį Bendrijos muitinės kodeksą (Modernizuotas muitinės kodeksas) (11), kurio nuostatos taikomos skirtingais etapais pagal jo 188 straipsnį. Nė viena šio reglamento nuostata neapribojami įgaliojimai, suteikti pagal Bendrijos muitinės kodeksą ir jo įgyvendinimo nuostatas;

(16)

valstybės narės turėtų nustatyti taisykles dėl sankcijų, taikomų už šio reglamento pažeidimus, ir užtikrinti jų įgyvendinimą. Tos sankcijos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios;

(17)

šiuo reglamentu nedaromas poveikis Sąjungos dvejopo naudojimo prekių eksporto, persiuntimo, tarpininkavimo ir tranzito kontrolės režimui, nustatytam Tarybos reglamentu (EB) Nr. 428/2009 (12);

(18)

šis reglamentas yra suderintas su kitomis atitinkamomis nuostatomis dėl karinės paskirties šaunamųjų ginklų, jų dalių, pagrindinių komponentų bei šaudmenų, saugumo strategijų, neteisėtos prekybos šaulių ginklais ir lengvąja ginkluote ir dėl karinės technologijos eksporto, įskaitant 2008 m. gruodžio 8 d. Tarybos bendrąją poziciją 2008/944/BUSP, nustatančią bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę (13);

(19)

Komisija ir valstybės narės turėtų informuoti vienos kitas apie priemones, kurių imtasi pagal šį reglamentą, ir apie kitą turimą svarbią informaciją, susijusią su šiuo reglamentu;

(20)

šiuo reglamentu valstybėms narėms nedraudžiama taikyti konstitucinių normų, susijusių su visuomenės galimybe susipažinti su oficialiais dokumentais, atsižvelgiant į 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (14),

a)

eksporto procedūra, kaip apibrėžta Reglamento (EEB) Nr. 2913/92 161 straipsnyje;

b)

reeksportas, kaip apibrėžta Reglamento (EEB) Nr. 2913/92 182 straipsnyje, išskyrus prekes, vežamas pagal išorinio tranzito procedūrą, kaip nurodyta to reglamento 91 straipsnyje, kai nebuvo atlikti jokie jo 182 straipsnio 2 dalyje nurodyti reeksporto formalumai;

a)

vienkartinis leidimas arba licencija, suteikta vienam konkrečiam eksportuotojui vienai vieno ar daugiau šaunamųjų ginklų, jų dalių ir pagrindinių komponentų bei šaudmenų siuntai vienam nustatytam galutiniam gavėjui ar gavėjui trečiojoje valstybėje arba

b)

daugkartinis leidimas arba daugkartinė licencija, suteikta vienam konkrečiam eksportuotojui kelioms vieno ar daugiau šaunamųjų ginklų, jų dalių ir pagrindinių komponentų bei šaudmenų siuntoms vienam nustatytam galutiniam gavėjui ar gavėjui trečiojoje valstybėje, arba

c)

bendrasis leidimas arba bendroji licencija, suteikta vienam konkrečiam eksportuotojui kelioms vieno ar daugiau šaunamųjų ginklų, jų dalių ir pagrindinių komponentų bei šaudmenų siuntoms keliems nustatytiems galutiniams gavėjams ar gavėjams vienoje ar keliose trečiosiose valstybėse;

a)

tarpvalstybiniams sandoriams arba valstybių persiuntimui;

b)

šaunamiesiems ginklams, jų dalims ir pagrindiniams komponentams bei šaudmenims, jei jie specialiai suprojektuoti kariniam naudojimui, ir, bet kuriuo atveju, visiškai automatinio tipo šaunamiesiems ginklams;

c)

šaunamiesiems ginklams, jų dalims ir pagrindiniams komponentams bei šaudmenims, jei jie skirti valstybių narių ginkluotosioms pajėgoms, policijai arba viešosios valdžios institucijoms;

d)

kolekcionieriams ir įstaigoms, užsiimantiems su kultūriniais ir istoriniais šaunamųjų ginklų, jų dalių ir pagrindinių komponentų bei šaudmenų aspektais susijusia veikla ir kuriuos šio reglamento tikslais tokiais pripažįsta valstybė narė, kurios teritorijoje jie įsisteigę, su sąlyga, kad užtikrinamos sekimo priemonės;

e)

deaktyvuotiems šaunamiesiems ginklams;

f)

senoviniams šaunamiesiems ginklams ir jų kopijoms, kaip apibrėžta nacionalinės teisės aktuose, su sąlyga, kad senoviniai šaunamieji ginklai neapima po 1899 m. pagamintų šaunamųjų ginklų.

a)

importuojanti trečioji valstybė suteikė atitinkamą importo leidimą ir

b)

trečiosios tranzito valstybės, jei jų yra, ne vėliau kaip prieš vežant raštu informavo, kad jos neprieštarauja tranzitui. Ši nuostata netaikoma:

a)

išdavimo ir galiojimo pabaigos datos;

b)

išdavimo vieta;

c)

eksporto valstybė;

d)

importo valstybė;

e)

jei taikoma, trečioji tranzito valstybė ar valstybės;

f)

gavėjas;

g)

galutinis gavėjas, jei žinomas vežimo metu;

h)

duomenys, leidžiantys identifikuoti šaunamuosius ginklus, jų dalis ir pagrindinius komponentus bei šaudmenis, ir jų kiekis, įskaitant šaunamųjų ginklų ženklinimą, kuris atliekamas ne vėliau kaip prieš vežimą.

a)

eksporto leidimo nereikalaujama turėti šiais atvejais:

b)

išvykdami iš Sąjungos muitų teritorijos per valstybę narę, kuri nėra jų gyvenamosios vietos valstybė narė, medžiotojai ir sportinio šaudymo atstovai kompetentingoms valdžios institucijoms pateikia Europos šaunamojo ginklo leidimą, kaip numatyta Direktyvos 91/477/EEB 1 ir 12 straipsniuose. Jei keliaujama oro transportu, Europos šaunamojo ginklo leidimas pateikiamas kompetentingoms valdžios institucijoms ten, kur iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamos atitinkamos prekės perduodamos oro transporto bendrovei.

Išvykdami iš Sąjungos muitų teritorijos per jų gyvenamosios vietos valstybę narę, medžiotojai ir sportinio šaudymo atstovai vietoj Europos šaunamojo ginklo leidimo gali pateikti kitą dokumentą, kurį kompetentingos tos valstybės narės valdžios institucijos laiko galiojančiu šiuo tikslu;

c)

kompetentingos valstybės narės valdžios institucijos ne ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui sustabdo eksportą arba, jei reikia, kitaip neleidžia išvežti šaunamųjų ginklų, jų dalių ir pagrindinių komponentų arba šaudmenų iš Sąjungos muitų teritorijos per tą valstybę narę, jei jos turi pagrindo įtarti, kad medžiotojų ar sportinio šaudymo atstovų pateiktos priežastys neatitinka 10 straipsnyje nustatytų atitinkamų sąlygų ir pareigų. Išimtinėmis aplinkybėmis ir dėl tinkamai pagrįstų priežasčių šiame punkte nurodytas laikotarpis gali būti pratęstas iki 30 dienų.

a)

šaunamųjų ginklų reeksportui po laikinojo įvežimo jų tinkamumui nustatyti ar eksponuoti jų neparduodant arba juos perdirbti, siekiant suremontuoti, su sąlyga, kad šaunamieji ginklai išlieka ne Sąjungos muitų teritorijoje įsisteigusio asmens nuosavybe ir yra reeksportuojami tam asmeniui;

b)

šaunamųjų ginklų, jų dalių ir pagrindinių komponentų bei šaudmenų reeksportui, jei jie laikinai sandėliuojami nuo įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją momento iki išvežimo;

c)

laikinajam šaunamųjų ginklų eksportui siekiant nustatyti jų tinkamumą, remontuoti arba eksponuoti jų neparduodant, su sąlyga, kad eksportuotojas pagrindžia, jog šie šaunamieji ginklai jam teisėtai priklauso ir jis juos eksportuoja pagal išvežimo perdirbti arba laikinojo išvežimo muitinės procedūras.

a)

jų, kaip atitinkamų tarptautinių eksporto kontrolės susitarimų arba atitinkamų tarptautinių susitarimų Šalių, įsipareigojimus;

b)

nacionalinės užsienio ir saugumo politikos aspektus, įskaitant tuos, kuriems taikoma Bendroji pozicija 2008/944/BUSP;

c)

su numatytu galutiniu naudojimu, gavėju, nustatytu galutiniu gavėju ir nukreipimo rizika susijusius aspektus.

a)

atsisako suteikti eksporto leidimą, jei pareiškėjas yra teistas už veiką, kuri laikoma nusikaltimu, įtrauktu į 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (15) 2 straipsnio 2 dalyje esantį sąrašą, arba už bet kurią kitą veiką, jei ji laikoma nusikaltimu, už kurį skiriama bent ketverių metų didžiausia laisvės atėmimo bausmė arba dar griežtesnė bausmė;

b)

panaikina, sustabdo, pakeičia arba atšaukia eksporto leidimą, jei nevykdomos arba nebevykdomos jo suteikimo sąlygos.

a)

surinkti informaciją apie bet kokį užsakymą arba sandorį, susijusį su šaunamaisiais ginklais, jų dalimis ir pagrindiniais komponentais bei šaudmenimis ir

b)

nustatyti, ar eksporto kontrolės priemonės yra tinkamai taikomos, o tai visų pirma gali apimti teisę patekti į asmenų, turinčių su eksporto sandoriu susijusių interesų, patalpas.

a)

suteikiant leidimą nebuvo atsižvelgta į svarbią informaciją arba

b)

po leidimo suteikimo iš esmės pasikeitė aplinkybės.

a)

eksportuotojų, kurių paraiška leidimui gauti buvo atmesta arba kuriems taikomi valstybių narių pagal 11 straipsnį priimti sprendimai, duomenys;

b)

gavėjų ar kitų asmenų, užsiimančių įtartina veikla, duomenys ir, jei turima, maršrutai.

30.3.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 94/16

(1)

savo 2007 m. gegužės 4 d. ataskaitoje Tarybai ir Europos Parlamentui Komisija pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 648/2004 (3) įvertino fosfatų naudojimą plovikliuose. Atlikus išsamesnę analizę padaryta išvada, kad fosfatų naudojimas plataus vartojimo skalbinių plovikliuose ir plataus vartojimo automatinėms indaplovėms skirtuose plovikliuose turėtų būti apribotas, siekiant sumažinti fosfatų iš ploviklių įtaką eutrofikacijos rizikai ir sumažinti fosfatų šalinimo nuotekų valymo įrenginiais išlaidas. Tokiu būdu bus sutaupyta daugiau lėšų nei kainuos sudaryti naujų plataus vartojimo skalbinių ploviklių receptūras naudojant fosfatų pakaitalus;

(2)

veiksmingiems plataus vartojimo skalbinių ploviklių, kurių pagrindą sudaro fosfatai, pakaitalams reikalingas nedidelis kitų fosforo junginių, t. y. fosfonatų, kuriuos naudojant didesniais kiekiais gali kilti aplinkosaugos problemų, kiekis. Nors svarbu skatinti gaminant plataus vartojimo skalbinių ploviklius ir plataus vartojimo automatinėms indaplovėms skirtus ploviklius naudoti kitas medžiagas, kurios mažiau kenkia aplinkai nei fosfatai ir kiti fosforo junginiai, šios medžiagos normaliomis jų naudojimo sąlygomis turėtų nekelti pavojaus arba kelti mažesnį pavojų žmonėms ir (arba) aplinkai. Todėl, jei tikslinga, šioms medžiagoms vertinti turėtų būti naudojama REACH (4) sistema;

(3)

dėl fosfatų ir kitų fosforo junginių sąveikos fosfatų ir kitų fosforo junginių naudojimo plataus vartojimo skalbinių plovikliuose ir plataus vartojimo automatinėms indaplovėms skirtuose plovikliuose apribojimo taikymo sritis ir lygis turi būti parenkami atsargiai. Apribojimas turėtų būti taikomas ne tik fosfatams, bet ir visiems fosforo junginiams, kad būtų užkirstas kelias fosfatus, kuriems taikomas apribojimas, paprasčiausiai pakeisti kitais fosforo junginiais. Turėtų būti nustatytas pakankamai mažas apribojamo fosforo kiekis, kad būtų veiksmingai užkirstas kelias rinkai pateikti plataus vartojimo skalbinių plovimo preparatų, kurių pagrindą sudaro fosfatai, tačiau pakankamai didelis, kad būtų leidžiama naudoti minimalų fosfonatų kiekį, reikalingą pakaitalų receptūroms sudaryti;

(4)

šiuo metu netikslinga fosfatų ir kitų fosforo junginių naudojimo plataus vartojimo skalbinių plovikliuose ir plataus vartojimo automatinėms indaplovėms skirtuose plovikliuose apribojimus taikyti pramoniniams ir instituciniams plovikliams Sąjungos lygmeniu, nes dar nėra tinkamų įgyvendinti techninių ir ekonominių galimybių pakeisti fosfatus šiuose plovikliuose. Dėl plataus vartojimo automatinėms indaplovėms skirtų ploviklių tikėtina, kad netolimoje ateityje alternatyvūs produktai bus plačiau prieinami. Taigi tikslinga numatyti fosfatų naudojimo šiuose plovikliuose apribojimus. Tokie apribojimai turėtų būti taikomi nuo kitos datos, iki kurios, kaip tikimasi, fosfatų pakaitalai bus plačiai prieinami, siekiant skatinti naujų produktų kūrimą. Taip pat tikslinga nustatyti maksimalų leistiną fosforo kiekį remiantis įrodymais, įskaitant esamus nacionalinius fosforo apribojimus plataus vartojimo automatinėms indaplovėms skirtuose plovikliuose. Tačiau taip pat būtina nustatyti, kad prieš apribojimams tampant taikytinais visoje Sąjungoje, Komisija atliktų kruopštų ribinės vertės vertinimą, remdamasi naujausiais turimais duomenimis ir, jei tikslinga, pateikti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto. Šis vertinimas turėtų apimti poveikį aplinkai, pramonei ir vartotojams, kurie naudoja plataus vartojimo automatinėms indaplovėms skirtus ploviklius, kuriuose fosforo kiekis yra didesnis ir mažesnis už ribinę vertę, nustatytą VIa priede, ir pakaitalus, atsižvelgiant, be kita ko, į jų kainą, prieinamumą, valymo efektyvumą bei poveikį nuotekų valymui;

(5)

vienas iš šio reglamento tikslų – apsaugoti aplinką mažinant eutrofikaciją, kurią kelia vartotojų naudojamuose plovikliuose esantis fosforas. Taigi netikslinga versti valstybes nares, kurios jau taiko apribojimus, susijusius su fosforu plataus vartojimo automatinėms indaplovėms skirtuose plovikliuose, suderinti tuos apribojimus prieš pradedant galioti Sąjungos lygmens apribojimams. Taip pat pageidautina, kad valstybėms narėms būtų leidžiama palaipsniui pradėti taikyti šiame reglamente nustatytus apribojimus kuo anksčiau;

(6)

į Reglamentą (EB) Nr. 648/2004 turėtų būti įtraukta sąvokos „valymas“ apibrėžtis, o ne nuoroda į atitinkamą ISO standartą skaitymui palengvinti, taip pat turėtų būti įtrauktos ir sąvokų „plataus vartojimo skalbinių ploviklis“ bei „plataus vartojimo automatinėms indaplovėms skirtas ploviklis“ apibrėžtys. Be to, būtų tikslinga pateikti aiškesnį sąvokos „pateikimas į rinką“ apibrėžimą ir įrašyti sąvokos „tiekimas rinkai“ apibrėžimą;

(7)

siekiant kuo greičiau pateikti tikslią informaciją, tikslinga modernizuoti būdą, kuriuo Komisija skelbia kompetentingų institucijų ir patvirtintų laboratorijų sąrašus;

(8)

siekiant suderinti Reglamentą (EB) Nr. 648/2004 su mokslo ir technikos pažanga, pradėti taikyti nuostatas dėl ploviklių, kurių pagrindą sudaro tirpikliai, ir siekiant pradėti taikyti tinkamas atskiras pavojingas aromatinių alergenų koncentracijos ribas, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti teisės aktus pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį, kad ji galėtų patvirtinti šio reglamento priedų pakeitimus, kurie būtini, kad būtų pasiekti minėti tikslai. Labai svarbu, kad Komisija, atlikdama parengiamąjį darbą, surengtų atitinkamas konsultacijas, įskaitant konsultacijas su ekspertais. Komisija, ruošdama ir rengdama deleguotuosius aktus, turėtų užtikrinti, kad atitinkami dokumentai būtų laiku, tuo pačiu metu ir tinkamai perduodami Europos Parlamentui ir Tarybai;

(9)

valstybės narės turėtų nustatyti taisykles dėl sankcijų, taikomų už Reglamento (EB) Nr. 648/2004 pažeidimus, ir imtis užtikrinti jų įgyvendinimą. Tos sankcijos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios;

(10)

tikslinga atidėti šiame reglamente nustatytų apribojimų taikymą, kad ūkio subjektai, visų pirma mažosios ir vidutinės įmonės, galėtų sudaryti naujas plataus vartojimo skalbinių ploviklių, kurių pagrindą sudaro fosfatai, ir plataus vartojimo automatinėms indaplovėms skirtų ploviklių receptūras, naudodami pakaitalus įprastiniame receptūrų sudarymo cikle, kad jų išlaidos būtų kuo mažesnės;

(11)

šio reglamento tikslų, t. y. mažinti fosfatų iš plataus vartojimo ploviklių įtaką eutrofikacijos rizikai, fosfatų šalinimo vandens valymo įrenginiais išlaidas ir užtikrinti sklandų plataus vartojimo skalbinių ploviklių ir plataus vartojimo automatinėms indaplovėms skirtų ploviklių vidaus rinkos veikimą, valstybės narės negali deramai pasiekti, kadangi nacionalinėmis priemonėmis, pagal kurias taikomos skirtingos techninės specifikacijos, negalima užtikrinti visapusiško už nacionalinių sienų ribų tekančio vandens kokybės pagerinimo, ir todėl tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, Sąjunga gali patvirtinti priemones, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(12)

todėl Reglamentas (EB) Nr. 648/2004 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas,

1.

1 straipsnio 2 dalies trečia ir ketvirta įtraukos pakeičiamos taip, ir pridedama penkta įtrauka:

2.

2 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

3.

Įterpiamas šis straipsnis:

„4a straipsnis

Fosfatų ir kitų fosforo junginių kiekio apribojimai

VIa priede išvardyti plovikliai, kuriuose esantis fosfatų ir kitų fosforo junginių kiekis neatitinka tame priede išdėstytų apribojimų, į rinką nepateikiami nuo jame nustatytų datų.“;

4.

8 straipsnio 4 dalis pakeičiama taip:

„4.   Komisija viešai skelbia 1 dalyje minimų kompetentingų institucijų ir 2 dalyje minimų patvirtintų laboratorijų sąrašus.“;

5.

11 straipsnio 4 dalis pakeičiama taip:

„4.   Be to, ant plataus vartojimo skalbinių ploviklių ir plataus vartojimo automatinėms indaplovėms skirtų ploviklių pakuotės nurodoma VII priedo B dalyje numatyta informacija.“;

6.

12 straipsnio 3 dalis išbraukiama;

7.

13 ir 14 straipsniai pakeičiami taip:

„13 straipsnis

Priedų pritaikymas

1.   Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus pagal 13a straipsnį, kad galėtų priimti pakeitimus, būtinus siekiant I–IV, VII ir VIII priedus pritaikyti prie mokslo ir technikos pažangos. Jei įmanoma, Komisija taiko Europos standartus.

2.   Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus pagal 13a straipsnį, kad galėtų priimti šio reglamento priedų pakeitimus dėl ploviklių, kurių pagrindą sudaro tirpikliai.

3.   Jeigu Vartotojų saugos mokslinis komitetas nustato atskiras pavojingos aromatinių alergenų koncentracijos ribas, Komisijai priima deleguotuosius aktus pagal 13a straipsnį, siekdama atitinkamai pritaikyti VII priedo A skirsnyje nustatytą 0,01 % ribą.

13a straipsnis

Įgaliojimų delegavimo sąlygos

1.   Įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

2.   13 straipsnyje nurodyti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami penkerių metų laikotarpiui nuo 2012 m. balandžio 19 d. Komisija parengia ataskaitą dėl įgaliojimų delegavimo ne vėliau kaip 2016 m. liepos 19 d. Įgaliojimų delegavimas automatiškai pratęsiamas tolesniems penkerių metų laikotarpiams, išskyrus atvejus, kai Europos Parlamentas ar Taryba ne vėliau negu trys mėnesiai iki kiekvieno tokio laikotarpio pabaigos išreiškia prieštaravimą tokiam pratęsimui.

3.   Europos Parlamentas arba Taryba gali bet kada panaikinti 13 straipsnyje nurodytus įgaliojimus priimti deleguotuosius aktus. Sprendimu dėl atšaukimo nutraukiamas tame sprendime nurodytų įgaliojimų suteikimas. Jis įsigalioja kitą dieną po sprendimo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba vėlesnę jame nurodytą dieną. Jis neturi poveikio jau įsigaliojusių deleguotųjų aktų galiojimui.

4.   Priėmusi deleguotąjį aktą Komisija iš karto apie jį vienu metu praneša Europos Parlamentui ir Tarybai.

5.   Pagal 13 straipsnį priimti deleguotieji aktai įsigalioja tik tuo atveju, jei Europos Parlamentas arba Taryba per du mėnesius nuo pranešimo Europos Parlamentui ir Tarybai apie tą aktą dienos nepareiškė savo prieštaravimo arba jei iki šio termino pabaigos tiek Europos Parlamentas, tiek Taryba informavo Komisiją, kad neketina prieštarauti. Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva tas laikotarpis pratęsiamas dviems mėnesiais.

14 straipsnis

Laisvo judėjimo sąlyga

1.   Valstybės narės nedraudžia, neriboja ar nekliudo ploviklių ir (arba) ploviklių aktyviųjų paviršiaus medžiagų, kurios atitinka šio reglamento reikalavimus, tiekimui rinkai remdamosi pagrindais, kurie nagrinėjami šiame reglamente.

2.   Valstybės narės gali toliau taikyti arba nustatyti nacionalines taisykles dėl fosfatų ir kitų fosforo junginių kiekio apribojimo plovikliuose, kuriems VIa priede nenustatyti kiekio apribojimai, apribojimo, jei tai pagrįsta ypač dėl tokių kaip su visuomenės sveikata arba aplinkos apsauga susijusių priežasčių ir jei yra techniškai ir ekonomiškai įgyvendinamų alternatyvų.

3.   Valstybės narės gali toliau taikyti nacionalines taisykles, kurios galiojo 2012 m. kovo 19 d., dėl fosfatų ir kitų fosforo junginių kiekio apribojimo plovikliuose, kuriems VIa priede nustatyti kiekio apribojimai dar neįsigaliojo. Apie tokias galiojančias nacionalines taisykles pranešama Komisijai ne vėliau kaip 2012 m. rugsėjo 30 d. ir šios taisyklės gali toliau galioti iki datos, nuo kurios įsigalios apribojimai, nustatyti VIa priede.

4.   Nuo 2012 m. kovo 19 d. ir ne vėliau kaip 2016 m. gruodžio 31 d. valstybės narės gali priimti nacionalines taisykles, pagal kurias įgyvendinami fosfatų ir kitų fosforo junginių kiekio apribojimai, nustatyti VIa priedo 2 punkte, jei tikslinga, ypač jei tai pagrįsta visuomenės sveikatos arba aplinkos apsaugos priežastimis ir jei yra techniškai ir ekonomiškai įgyvendinamų alternatyvų. Apie tokias priemones valstybės narės praneša Komisijai pagal 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/34/EB, nustatančią informacijos apie techninius standartus ir reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką (5).

5.   Komisija viešai paskelbia nacionalinių priemonių, nurodytų 3 ir 4 dalyse, sąrašą.

8.

15 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Jeigu valstybė narė turi pakankamo pagrindo manyti, kad konkretus ploviklis, kuris atitinka šio reglamento reikalavimus, kelia pavojų žmonių arba gyvūnų saugumui ar sveikatai arba kelia pavojų aplinkai, ji gali imtis visų galimų laikinųjų priemonių, proporcingų keliamam pavojui, siekdama užtikrinti, kad atitinkamas ploviklis daugiau nekeltų minėto pavojaus, būtų pašalintas iš rinkos arba atšauktas per pagrįstą laikotarpį, arba galimybės jį įsigyti būtų kitaip apribotos.

Valstybė narė nedelsdama apie tai praneša kitoms valstybėms narėms ir Komisijai bei nurodo savo sprendimo priežastis.“;

9.

16 straipsnis pakeičiamas taip:

„16 straipsnis

Ataskaita

1.   Ne vėliau kaip 2014 m. gruodžio 31 d. Komisija, atsižvelgdama į iš valstybių narių gautą informaciją apie fosforo kiekį, esantį plataus vartojimo automatinėms indaplovėms skirtuose plovikliuose, pateiktuose į rinką šių valstybių teritorijose, taip pat atsižvelgdama į visą esamą arba naują mokslinę informaciją, kuria gali naudotis ir kuri susijusi su medžiagomis, naudojamomis fosfatų turinčiose ir pakaitalų receptūrose, kruopščiai įvertina, ar reikėtų pakeisti apribojimus, nustatytus VIa priedo 2 punkte. Tas įvertinimas apima poveikio aplinkai, pramonei ir vartotojams, naudojantiems plataus vartojimo automatinėms indaplovėms skirtus ploviklius, kuriuose fosforo lygis yra aukštesnis ir žemesnis, nei VIa priede nustatyta ribinė vertė, analizę, atsižvelgiant ir į tokius dalykus kaip kaina, galimybės gauti, valymo efektyvumas ir poveikis vandens nuotekoms. Komisija teikia tą kruopštų vertinimą Europos Parlamentui ir Tarybai.

2.   Be to, jei Komisija, remdamasi 1 dalyje nurodytu kruopščiu vertinimu, mano, kad reikia persvarstyti fosfatų ir kitų fosforo junginių naudojimo plataus vartojimo automatinėms indaplovėms skirtuose plovikliuose, apribojimus, ji ne vėliau kaip 2015 m. liepos 1 d. pateikia atitinkamą pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto. Bet kuriuo tokios rūšies pasiūlymu turi būti siekiama kuo labiau sumažinti plataus vartojimo automatinėms indaplovėms skirtų ploviklių produktų neigiamą įtaką platesnei aplinkai, kartu atsižvelgiant į visas ekonomines sąnaudas, nustatytas atliekant tą kruopštų vertinimą. Jei Europos Parlamentas ir Taryba, remdamiesi tokiu pasiūlymu, nenusprendžia kitaip ne vėliau kaip 2016 m. gruodžio 31 d., vertė, nustatyta VIa priedo 2 punkte, tampa fosforo plataus vartojimo automatinėms indaplovėms skirtuose valikliuose apribojimu nuo datos, nustatytos tame punkte.“;

10.

18 straipsnis pakeičiamas taip:

„18 straipsnis

Sankcijos

Valstybės narės nustato taisykles dėl sankcijų, taikomų už šio reglamento nuostatų pažeidimus, ir imasi visų būtinų priemonių jų įgyvendinimui užtikrinti. Į jas gali būti įtrauktos ir priemonės, kuriomis valstybių narių kompetentingoms institucijoms leidžiama neleisti šio reglamento nuostatų neatitinkančių ploviklių ar ploviklių aktyviųjų paviršiaus medžiagų pateikti į rinką. Numatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Apie tas nuostatas ir visus vėlesnius pakeitimus, turinčius įtakos toms nuostatoms, valstybės narės nedelsdamos praneša Komisijai.

Į tas taisykles įtraukiamos priemonės, kuriomis valstybių narių kompetentingoms institucijoms leidžiama sulaikyti šio reglamento nuostatų neatitinkančių ploviklių siuntas.“;

11.

Šio reglamento priede pateiktas tekstas įterpiamas kaip Reglamento (EB) Nr. 648/2004 VIa priedas.

12.

VII priedas iš dalies pakeičiamas taip:

30.3.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 94/22

(1)

kad tinkamai veiktų vidaus rinka, būtina sukurti integruotą elektroninių mokėjimų eurais rinką, kurioje tarp nacionalinių ir tarptautinių mokėjimų nebūtų skirtumų. Todėl įgyvendinant Bendros mokėjimų eurais erdvės (toliau - SEPA) projektą siekiama sukurti bendras Sąjungos masto mokėjimo paslaugas, kurios pakeistų esamas nacionalines mokėjimo paslaugas. Pradėjus taikyti atvirus ir bendrus mokėjimo standartus, taisykles ir praktiką ir integruotai vykdant mokėjimus, SEPA turėtų suteikti Sąjungos piliečiams ir įmonėms galimybę naudotis saugiomis, patogiomis vartotojui ir patikimomis mokėjimo eurais paslaugomis už konkurencingą kainą. Tai turėtų būti taikoma nacionaliniams ir tarptautiniams SEPA mokėjimams taikant tas pačias pagrindines sąlygas, laikantis tų pačių teisių ir pareigų ir nepaisant to, kur Sąjungoje jie vykdomi. SEPA turėtų būti baigta kurti taip, kad palengvintų naujų rinkos dalyvių prieigą ir naujų produktų kūrimą, sukurtų palankias sąlygas didinti mokėjimo paslaugų konkurenciją ir netrukdomai kurti bei sparčiai visoje Sąjungoje diegti su mokėjimais susijusias inovacijas. Taigi didesnė masto ekonomija, didesnis veiklos efektyvumas ir didesnė konkurencija turėtų sukurti geriausią pagrindą mažinti kainas elektroninių mokėjimų eurais paslaugų srityje. Poveikis turėtų būti reikšmingas, ypač valstybėse narėse, kuriose mokėjimai yra gana brangūs, palyginus su kitomis valstybėmis narėmis. Todėl pereinant prie SEPA apskritai neturėtų didėti kainos mokėjimo paslaugų vartotojams (toliau – MPV), o juo labiau kitiems vartotojams. Vietoj to, tais atvejais, kai MPV yra vartotojas, turėtų būti skatinama laikytis didesnių mokesčių netaikymo principo. Komisija toliau stebės kainų pokyčius mokėjimų sektoriuje ir yra raginama pateikti metinę šių pokyčių analizę;

(2)

sėkmingo SEPA įgyvendinimo ekonominė bei politinė svarba yra labai didelė. SEPA visiškai atitinka strategiją „Europa 2020“, kuria siekiama pažangesnės ekonomikos, kurioje gerovė užtikrinama diegiant inovacijas ir veiksmingiau naudojant turimus išteklius. Europos Parlamentas 2009 m. kovo 12 d. (4) ir 2010 m. kovo 10 d. (5) rezoliucijose dėl SEPA įgyvendinimo ir Taryba 2009 m. gruodžio 2 d. priimtose išvadose pabrėžė, kaip svarbu užtikrinti spartų perėjimą prie SEPA;

(3)

2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje (6) numatytas modernus teisinis pagrindas sukurti mokėjimų vidaus rinką, kurios esminis elementas yra SEPA;

(4)

2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 924/2009 dėl tarptautinių mokėjimų Bendrijoje (7) taip pat numatyta keletas priemonių sėkmingam SEPA įgyvendinimui palengvinti, kaip antai vienodo atlyginimo principo taikymas tarptautiniam tiesioginiam debetui ir tiesioginio debeto pasiekiamumas;

(5)

paaiškėjo, kad siekiant darniai pereiti prie Sąjungos masto kredito pervedimų ir tiesioginio debeto schemų Europos bankų sektoriaus paslaugų teikėjų ir vartotojų savireguliacijos pastangų dalyvaujant SEPA iniciatyvoje nepakanka. Ypač nebuvo pakankamai ir skaidriai atsižvelgta į vartotojų ir kitų naudotojų interesus. Turėtų būti išgirsta visų susijusių suinteresuotųjų subjektų nuomonė. Be to, šiam savireguliacijos procesui netaikomi tinkami valdymo mechanizmai – tuo galima iš dalies paaiškinti lėtą paslaugų vartotojų perėjimą prie SEPA. Nors neseniai sukurta SEPA taryba yra svarbus SEPA projekto valdymo pagerinimas, tačiau iš esmės ir oficialiai valdymą vis dar atlieka Europos mokėjimų taryba (toliau – EMT). Taigi Komisija iki 2012 m. pabaigos turėtų peržiūrėti viso SEPA projekto valdymo tvarką ir, jei reikės, pateikti pasiūlymą. Atliekant tą peržiūrą reikėtų ištirti, inter alia, EMT sudėtį, EMT ir visaapimančios valdymo struktūros, pvz., SEPA tarybos, sąveiką ir tos visaapimančios struktūros vaidmenį;

(6)

visais integruotos mokėjimo paslaugų rinkos privalumais bus galima pasinaudoti tik tuo atveju, jei prie Sąjungos masto kredito pervedimų ir tiesioginio debeto bus pereita greitai ir visapusiškai, kad būtų galima išvengti didelių išlaidų, patiriamų tuo pačiu metu naudojant ir „senuosius“, ir SEPA produktus. Todėl reikėtų nustatyti taisykles, taikomas Sąjungoje vykdant visas kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijas eurais. Vis dėlto šiuo etapu jos neturėtų būti taikomos operacijoms mokėjimo kortele, nes bendri Sąjungos mokėjimų kortele standartai yra dar tik rengiami. Tos taisyklės taip pat neturėtų būti taikomos pinigų perlaidoms, toje pačioje įstaigoje vykdomiems mokėjimams, didelės vertės mokėjimo operacijoms, savo sąskaita atliekamiems mokėjimams tarp mokėjimo paslaugų teikėjų (toliau – MPT) ir mokėjimams mobiliaisiais telefonais ar bet kokiomis kitomis telekomunikacijų ar skaitmeninėmis ar IT priemonėmis, nes šios mokėjimo paslaugos nėra panašios į kredito pervedimus ar tiesioginį debetą. Vis dėlto, jas reikėtų taikyti mokėjimo operacijai, kai mokėjimo kortelė prekybos vietoje ar kita priemonė, pvz., mobilusis telefonas, naudojama kaip priemonė inicijuoti mokėjimo operaciją arba prekybos vietoje, arba per atstumą ir ši operacija baigiasi kredito pervedimu ar tiesioginiu debetu į esamais nacionaliniu pagrindiniu banko sąskaitos numeriu (BBAN) arba tarptautiniu banko sąskaitos numeriu (IBAN) identifikuojamą mokėjimo sąskaitą ir iš jos. Be to, kadangi naudojantis didelės vertės mokėjimo sistemomis atliekami mokėjimai turi specifinių ypatybių, būtent jiems teikiama pirmenybė, jie atliekami skubiai ir jie susiję, visų pirma, su didelėmis sumomis, netikslinga taikyti šią direktyvą tokiems mokėjimams. Ta išimtis neturėtų būti taikoma tiesioginio debeto mokėjimams, nebent mokėtojas yra aiškiai paprašęs mokėjimą nukreipti per didelės vertės mokėjimo sistemą;

(7)

šiuo metu egzistuoja kelios mokėjimo paslaugos (daugiausia skirtos naudoti mokant internetu), kurioms taip pat naudojamas IBAN ir bendrovės identifikavimo kodas (BIC) ir kurios grindžiamos kredito pervedimais ar tiesioginiu debetu, tačiau turi papildomų savybių. Numatoma, kad tos paslaugos bus naudojamos ne tik nacionaliniu mastu ir galėtų patenkinti naujoviškų, saugių ir pigių mokėjimo paslaugų vartotojų paklausą. Kad tokios paslaugos nebūtų išstumtos iš rinkos, kredito pervedimui ir tiesioginiam debetui taikomi šiame reglamente numatyti galutiniai terminai turėtų būti taikomi tik kredito pervedimui arba tiesioginiam debetui, kuriuo grindžiamos tos operacijos;

(8)

atliekant daugumą mokėjimo operacijų Sąjungoje įmanoma nustatyti konkrečią mokėjimo sąskaitą naudojantis tik IBAN ir papildomai nenurodant BIC. Atspindėdami šią tikrovę kai kuriose valstybėse narėse bankai jau yra sukūrę katalogus, duomenų bazes ar kitas technines priemones konkretų IBAN atitinkančiam BIC identifikuoti. BIC reikalaujama tik labai retais atvejais. Panašu, jog reikalavimas visiems mokėtojams ir mokėjimų gavėjams visoje Sąjungoje visuomet be IBAN nurodyti ir BIC yra nepagrįstas ir pernelyg apsunkinantis atsižvelgiant į mažą atvejų skaičių šiuo metu, kai tai yra būtina. Paprasčiau būtų MPT ir kitoms šalims spręsti atvejų, kai mokėjimo sąskaita negali būti nedviprasmiškai identifikuota tik pagal IBAN, problemą ir juos panaikinti. Todėl reikėtų sukurti būtinas technines priemones, kad visi vartotojai galėtų nedviprasmiškai nustatyti mokėjimo sąskaitą tik pagal IBAN;

(9)

norint atlikti kredito pervedimą, gavėjo mokėjimo sąskaita turi būti prieinama. Todėl siekiant paskatinti sėkmingai diegti šias Sąjungos masto kredito pervedimų ir tiesioginio debeto paslaugas, sąskaitų prieinamumo reikalavimą reikėtų nustatyti visoje Sąjungoje. Kad padidėtų skaidrumas, taip pat reikėtų konsoliduoti tą pareigą ir Reglamente (EB) Nr. 924/2009 jau nustatytą sąskaitų prieinamumo atliekant tiesioginio debeto operacijas pareigą viename teisės akte. Visų gavėjų mokėjimo sąskaitos, pasiekiamos nacionalinėms kredito pervedimų operacijoms, taip pat turėtų būti pasiekiamos per Sąjungos kreditų pervedimo schemą. Visų gavėjų mokėjimo sąskaitos, pasiekiamos nacionalinėms tiesioginio debeto operacijoms, taip pat turėtų būti pasiekiamos per Sąjungos tiesioginio debeto schemą. Tai turėtų būti taikoma nepriklausomai nuo MPT sprendimo prisijungti arba neprisijungti prie konkrečios kreditų pervedimų ar tiesioginio debeto schemos;

(10)

techninė sąveika – būtina konkurencijos sąlyga. Siekiant sukurti integruotą elektroninių mokėjimų eurais sistemų rinką, būtina užtikrinti, kad verslo taisyklės ar techninės kliūtys, pvz., privalomas dalyvavimas daugiau kaip vienoje tarptautinių mokėjimų vykdymo sistemoje, netrukdytų vykdyti kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijų. Kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijos turėtų būti atliekamos pagal schemą, kurios pagrindinių taisyklių laikosi dauguma MPT daugumoje valstybių narių ir jie sudaro daugumą MPT Sąjungoje, ir tos taisyklės turėtų būti vienodos tiek tarptautinėms, tiek vien nacionalinėms kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijoms. Kai egzistuoja daugiau nei viena tokiems mokėjimams apdoroti skirta mokėjimo sistema, šios sistemos turėtų būti sąveikios taikant Sąjungos ir tarptautinius standartus, kad visi MPV ir visi MPT visoje Sąjungoje galėtų naudotis nenutrūkstamo mažmeninių mokėjimų eurais proceso privalumais;

(11)

atsižvelgiant į specifines verslo rinkos charakteristikas ir tai, kad bet kokia tarp dviejų verslo subjektų atliekamo kredito pervedimų arba tiesioginio debeto schema turi atitikti visas kitas reglamento nuostatas, įskaitant tokias pačias taisykles, taikomas tiek tarptautiniams, tiek nacionaliniams mokėjimams, reikalavimas, kad dalyviai atstovautų daugumą MPT daugumoje valstybių narių, turėtų būti taikomas tik tiek, kad MPT, teikiantys verslo verslui vykdomas kredito pervedimų arba tiesioginio debeto operacijų paslaugas, turėtų atstovauti daugumai MPT daugumoje valstybių narių, kuriose teikiamos tokios paslaugos, ir turėtų sudaryti tokias paslaugas Sąjungoje teikiančių MPT daugumą;

(12)

labai svarbu nustatyti techninius reikalavimus vienareikšmiškai nustatant savybes, kurias turi turėti Sąjungos masto mokėjimo schemos, parengtos pagal tinkamą veiklos valdymo tvarką, kad būtų užtikrinta mokėjimo sistemų sąveika. Tokie techniniai reikalavimai turėtų neriboti lankstumo ir inovacijų galimybių ir būti atviri bei neutralūs galimų naujų pakeitimų ir patobulinimų mokėjimų rinkoje atžvilgiu. Techniniai reikalavimai turėtų būti parengti atsižvelgiant į specialias kredito pervedimų ir tiesioginio debeto charakteristikas, visų pirma susijusias su mokėjimo pranešimo duomenų elementais;

(13)

svarbu imtis priemonių siekiant sustiprinti MPV pasitikėjimą naudojantis tokiomis paslaugomis, ypač tiesioginio debeto paslauga. Tokios priemonės turėtų sudaryti sąlygas mokėtojams nurodyti savo MPT nustatyti tam tikrą tiesioginio debeto lėšų surinkimo operacijos sumos limitą arba periodiškumą ir sudaryti konkrečius galimų arba negalimų gavėjų sąrašus. Kuriant Sąjungos masto tiesioginio debeto schemas, tikslinga, kad vartotojai galėtų naudotis tokiais patikrinimais. Vis dėlto, siekiant praktiškai atlikti tokius gavėjų patikrinimus, svarbu, kad MPT galėtų patikrinti remdamiesi IBAN, o pereinamuoju laikotarpiu, tačiau tik kai būtina, taip pat ir BIC ar kitu konkrečių gavėjų unikaliu gavėjo kodu. Kitos atitinkamos vartotojų teisės jau nustatytos Direktyva 2007/64/EB ir turėtų būti visiškai užtikrintos;

(14)

techniniai standartai – tokių tinklų, kaip antai Sąjungos mokėjimo rinka, integravimo pagrindas. Nuo konkrečios datos reikėtų nustatyti privalomą reikalavimą visoms atitinkamoms operacijoms naudoti tarptautinių ar Europos standartizacijos institucijų parengtus standartus. Mokėjimų sektoriuje tokie privalomi standartai yra IBAN, BIC ir finansinių paslaugų pranešimų standartas „ISO 20022 XML“. Todėl siekiant visoje Sąjungoje užtikrinti visišką sąveiką būtina, kad tuos standartus naudotų visi MPT. Visų pirma pasitelkus visapusiškas informavimo priemones ir priemones, skirtas palankesnėms sąlygoms sudaryti, valstybėse narėse reikėtų skatinti, kai reikia, privaloma tvarka naudoti IBAN ir BIC, kad perėjimas prie Sąjungos masto kredito pervedimų ir tiesioginio debeto būtų sklandus ir lengvas, ypač vartotojams. MPT turėtų galėti sudaryti dvišalius ar daugiašalius susitarimus dėl lotyniškų raidžių rinkinio išplėtimo siekiant užtikrinti SEPA standartinių pranešimų regioninių variantų rengimą;

(15)

labai svarbu, kad visos suinteresuotosios šalys ir ypač Sąjungos piliečiai būtų tinkamai ir laiku informuojami, kad jie būtų visiškai pasirengę dėl SEPA vykstančioms permainoms. Jei reikėtų, siekiant didinti visuomenės informuotumą ir parengti piliečius perėjimui prie SEPA, svarbiausi suinteresuotieji subjektai, pvz., MPT, viešosios valdžios institucijos ir nacionaliniai centriniai bankai, taip pat kiti aktyvūs nuolatinių mokėjimų paslaugų naudotojai, tuo klausimu galėtų rengti specialias ir plačias informavimo kampanijas, atitinkančias poreikius ir pritaikytas jų auditorijai. Ypač būtina supažindinti piliečius su perėjimu nuo BBAN prie IBAN. Nacionaliniai SEPA koordinavimo komitetai turi geriausias galimybes koordinuoti tokias informavimo kampanijas;

(16)

siekiant sudaryti sąlygas vykdyti vartotojams aiškų ir paprastą suderintą pereinamąjį procesą, reikėtų nustatyti vieną perėjimo terminą, iki kurio visos kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijos turėtų atitikti tuos techninius reikalavimus, tačiau rinka turėtų likti atvira tolesnei plėtrai ir inovacijoms;

(17)

pereinamuoju laikotarpiu valstybės narės turėtų leisti MPT sudaryti vartotojams sąlygas toliau naudotis BBAN nacionalinėms mokėjimo operacijoms su sąlyga, kad būtų užtikrinta sąveika techniškai ir saugiai konvertuojant BBAN į susijusio MPT atitinkamą unikalų mokėjimo sąskaitos identifikatorių. MPT neturėtų imti jokių tiesioginių ar netiesioginių mokesčių ar kito su ta paslauga susijusio atlyginimo;

(18)

nors kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijų paslaugų išsivystymo lygis valstybėse narėse skiriasi, nustačius bendrą terminą atitinkamo įgyvendinimo laikotarpio, per kurį gali būti įvykdyti visi būtini procesai, pabaigoje būtų sudaryta galimybė koordinuotai, nuosekliai ir kartu pereiti prie SEPA ir būtų išvengta „dviejų greičių“ SEPA, dėl kurios atsirastų didesnė painiava tarp vartotojų;

(19)

MPT ir MPV turėtų būti suteikta pakankamai laiko prisiderinti prie techninių reikalavimų. Vis dėlto suteikus prisiderinimo laikotarpį neturėtų būti bereikalingai vėluojama teikti naudą vartotojams arba sudaroma sunkumų aktyviems veiklos vykdytojams, kurie jau pradėjo perėjimą prie SEPA. Kai tai susiję su nacionalinėmis ir tarpvalstybinėmis mokėjimo operacijomis, MPT turėtų teikti mažmeniniams klientams būtinas technines paslaugas užtikrindami, kad jie sklandžiai ir saugiai prisiderintų prie šiame reglamente nustatytų techninių reikalavimų;

(20)

svarbu užtikrinti mokėjimų sektoriaus subjektams teisinį tikrumą dėl tiesioginio debeto paslaugų verslo modelių. Siekiant MPT sukurti neutralias konkurencijos sąlygas ir taip sukurti bendrąją tiesioginio debeto rinką, būtina reguliuoti daugiašalius tarpbankinius mokesčius (DTM) (angl. MIF) už tiesioginį debetą. Tokie mokesčiai už operacijas, kurios atmetamos, kurias atsisakoma vykdyti, kurios grąžinamos arba atšaukiamos, nes jų negalima tinkamai įvykdyti arba galima vykdyti išimties tvarka (vadinamosios R operacijos, kai „R“ raidė gali reikšti atmetimą, atsisakymą vykdyti, grąžinimą, atšaukimą, panaikinimą ar prašymą atšaukti), galėtų padėti veiksmingai paskirstyti išlaidas vidaus rinkoje. Todėl siekiant sukurti veiksmingą Europos tiesioginio debeto rinką būtų naudinga uždrausti DTM už kiekvieną operaciją. Nepaisant to, reikėtų leisti imti mokesčius už R operacijas, jei laikomasi tam tikrų sąlygų. Siekdami didesnio skaidrumo ir geresnės vartotojų apsaugos MPT turi vartotojams teikti aiškią ir suprantamą informaciją apie mokesčius už R operacijas. Bet kuriuo atveju R operacijų taisyklėmis nedaromas poveikis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 101 ir 102 straipsnių taikymui. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad apskritai tiesioginis debetas ir mokėjimai kortelėmis turi skirtingų savybių, būtent didesnė galimybė mokėjimų gavėjams skatinti mokėtojus naudotis tiesioginio debeto paslauga naudojantis iš anksto sudarytomis mokėjimų gavėjų ir mokėtojų sutartimis, tuo tarpu mokėjimų kortelėmis atveju tokių išankstinių sutarčių nėra ir mokėjimo operacija dažnai tėra pavienis ir nereguliarus atvejis. Todėl nuostatos dėl DTM už tiesioginį debetą nedaro poveikio DTM už mokėjimų kortelėmis operacijų analizės pagal Sąjungos konkurencijos taisykles išvadoms. Papildomoms pasirenkamosioms paslaugoms netaikomas draudimas pagal šį reglamentą, kai jos akivaizdžiai ir neabejotinai skiriasi nuo pagrindinių tiesioginio debeto paslaugų ir kai MPT ir MPV turi visišką laisvę siūlyti tokias paslaugas ar jomis naudotis. Vis dėlto joms taikomos Sąjungos ir nacionalinės konkurencijos taisyklės;

(21)

todėl galimybė taikyti DTM už kiekvieną operaciją nacionalinio ir tarptautinio tiesioginio debeto atveju turėtų būti suteikiama ribotam laikui, taip pat reikėtų nustatyti bendrąsias tarpbankinių mokesčių už R operacijas taikymo sąlygas;

(22)

Komisija turėtų stebėti R operacijų mokesčių lygį visoje Sąjungoje. Mokesčiai už R operacijas, taikomi vidaus rinkoje, laikui bėgant turėtų supanašėti, kad skirtingose valstybėse narėse jie nesiskirtų taip, jog kiltų grėsmė vienodoms sąlygoms;

(23)

kai kuriose valstybėse narėse yra tam tikrų senųjų mokėjimo paslaugų, kurios laikomos kredito pervedimais ar tiesioginiu debetu, bet dažnai dėl istorinių ar teisinių priežasčių turi labai specifinių savybių. Tokių paslaugų operacijų apimtis paprastai nedidelė. Todėl tokias paslaugas būtų galima priskirti specializuotų produktų kategorijai. Tokiems specializuotiems produktams skirtas pereinamasis laikotarpis – pakankamai ilgas, kad perėjimo poveikis MPV būtų kuo mažesnis, – turėtų padėti abiejų rinkos pusių atstovams visų pirma sutelkti dėmesį į didžiosios dalies kredito pervedimų ir tiesioginio debeto pakeitimą ir taip suteikti galimybę anksčiau pasinaudoti galimais Sąjungos integruotos mokėjimų rinkos privalumais. Kai kuriose valstybėse narėse egzistuoja specifinės tiesioginio debeto priemonės, labai panašios į operacijas mokėjimo kortele, nes mokėtojas, inicijuodamas mokėjimo operaciją, naudoja kortelę prekybos vietoje, tačiau pagrindinė mokėjimo operacija yra tiesioginis debetas. Tokiose mokėjimo operacijose kortelė naudojama tik informacijos nuskaitymui siekiant palengvinti elektroninį sutikimo, kurį turi pasirašyti mokėtojas prekybos vietoje, sukūrimą. Nors tokios mokėjimo paslaugos negali būti priskirtos specializuotų produktų kategorijai, reikalingas tokioms mokėjimo paslaugoms skirtas pereinamasis laikotarpis, nes mokėjimo operacijų apimtis yra didelė. Siekiant sudaryti sąlygas suinteresuotiesiems subjektams sukurti atitinkamą sistemą, kuri pakeis SEPA, tas pereinamasis laikotarpis turėtų būti pakankamai ilgas;

(24)

kad mokėjimų vidaus rinka veiktų tinkamai, būtina užtikrinti, kad tokie mokėtojai, kaip antai vartotojai, įmonės ar viešosios valdžios institucijos, galėtų atlikti kredito pervedimus į mokėjimo sąskaitas, priklausančias gavėjams, kurių MPT yra kitose valstybėse narėse ir yra pasiekiami pagal šį reglamentą;

(25)

siekiant užtikrinti sklandų perėjimą prie SEPA, pasibaigus šiame reglamente nustatytam perėjimo terminui turėtų ir toliau galioti gavėjo leidimai periodiškai nuskaityti lėšas tiesioginio debeto schemoje. Toks leidimas turėtų būti laikomas gavėjo sutikimu mokėtojo MPT vykdyti periodines tiesioginio debeto operacijas gavėjui, vadovaujantis šio reglamento nuostatomis, jei nėra nacionalinės teisės aktų, susijusių su tolesniu sutikimo galiojimu, arba vartotojų susitarimų dėl sutikimų vykdyti tiesioginio debeto operacijas keitimo siekiant sudaryti sąlygas jų tęstinumui. Vis dėlto turi būti apsaugotos vartotojų teisės, o tais atvejais, kai pagal esamą sutikimą vykdyti tiesioginio debeto operacijas suteikiamos besąlyginės teisės į susigrąžinimą, tokios teisės turėtų būti išlaikytos;

(26)

kompetentingoms valdžios institucijoms turėtų būti suteikti įgaliojimai, kad jos galėtų veiksmingai atlikti stebėsenos pareigas ir imtis visų būtinų priemonių, įskaitant skundų nagrinėjimą, siekdamos užtikrinti, kad MPT laikytųsi šio reglamento. Be to, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad galėtų būti pateikiami skundai prieš šio reglamento nesilaikančius MPV ir kad šio reglamento įgyvendinimas būtų užtikrinamas taikant administracines ar teismines priemones. Skatindamos laikytis šio reglamento skirtingų valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos turėtų bendradarbiauti vienos su kitomis ir, jei reikia, su Europos Centriniu Banku (toliau – ECB), valstybių narių nacionaliniais centriniais bankais ir kitomis atitinkamomis pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę, taikomą MPT, kompetentingomis valdžios institucijomis, pvz., Europos priežiūros institucija (Europos bankininkystės institucija), įsteigta Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 1093/2010 (8) (EBI);

(27)

valstybės narės turėtų nustatyti sankcijų už šio reglamento pažeidimus taikymo taisykles ir užtikrinti, kad šios sankcijos būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios ir kad jos būtų taikomos. Šios sankcijos neturėtų būti taikomos vartotojams;

(28)

tam, kad būtų užtikrinamos teisių gynimo galimybės, kai šis reglamentas taikomas neteisingai arba kai kyla su dėl šio reglamento atsirandančiomis teisėmis ir pareigomis susijusių MPV ir MPT ginčų, valstybės narės turėtų sukurti tinkamas ir veiksmingas neteisminio skundų nagrinėjimo ir teisių gynimo procedūras. Valstybės narės turėtų galėti nuspręsti, kad tos procedūros būtų taikomos tik vartotojams arba tik vartotojams ir mikroįmonėms;

(29)

Komisija turėtų pateikti Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, EBI, ECB šio reglamento taikymo ataskaitą. Prie šio pranešimo, jei reikalinga, turėtų būti pridėtas pasiūlymas dėl šio reglamento pakeitimo;

(30)

siekiant užtikrinti, jog kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijų eurais techniniai reikalavimai būtų nuolat atnaujinami, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai pagal SESV 290 straipsnį priimti aktus dėl techninių reikalavimų. Deklaracijoje (Nr. 39) dėl SESV 290 straipsnio, pridėtoje prie Lisabonos sutartį patvirtinusios Tarpvyriausybinės konferencijos Baigiamojo akto, Konferencija atkreipė dėmesį į Komisijos ketinimą toliau konsultuotis su valstybių narių paskirtais ekspertais rengiant deleguotųjų aktų projektus finansinių paslaugų srityje pagal jos nusistovėjusią praktiką. Ypač svarbu, kad Komisija parengiamųjų darbų metu tinkamai konsultuotųsi, įskaitant konsultacijas ekspertų lygiu, su ECB bei visais susijusiais suinteresuotaisiais subjektais. Ruošdama ir rengdama deleguotuosius aktus Komisija turėtų užtikrinti, kad susiję dokumentai būtų tuo pačiu metu tinkamai laiku persiųsti Europos Parlamentui ir Tarybai;

(31)

kadangi MPT, esantys valstybėse narėse, kurių valiuta nėra euro, turės atlikti specialų parengiamąjį darbą už mokėjimų savo nacionaline valiuta rinkos ribų, jiems turėtų būti leidžiama tam tikram laikui atidėti šių techninių reikalavimų taikymą. Vis dėlto, valstybės narės, kurių valiuta nėra euro, turėtų laikytis techninių reikalavimų, kad būtų sukurta tikra Europos mokėjimų erdvė, dėl kurios sustiprėtų vidaus rinka;

(32)

siekiant užtikrinti didelę visuomenės paramą SEPA labai svarbu užtikrinti aukštą mokėtojų, ypač tiesioginio debeto operacijų atveju, apsaugos lygį. Dabartinėje ir vienintelėje EMT sukurtoje Europos tiesioginio debeto vartotojams schemoje numatyta besąlyginė teisė neužduodant jokių klausimų susigrąžinti sankcionuotą mokėjimą per aštuonias savaites nuo lėšų nurašymo iš sąskaitos dienos, nors tokiai susigrąžinimo teisei taikomos kelios sąlygos pagal Direktyvos 2007/64/EB 62 ir 63 straipsnius. Atsižvelgiant į vyraujančią padėtį rinkoje ir esant būtinybei užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, reikėtų tas nuostatas įvertinti ataskaitoje, kurią pagal Direktyvos 2007/64/EB 87 straipsnį ne vėliau kaip 2012 m. lapkričio 1 d. Komisija turi pateikti Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir ECB kartu, jei reikia, pateikdama pasiūlymą dėl jos peržiūros;

(33)

pagal šį reglamentą atliekamą asmens duomenų tvarkymą reglamentuoja 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (9). Perėjimas prie SEPA ir bendrųjų standartų ir mokėjimo taisyklių nustatymas turėtų būti grindžiami nacionalinės teisės dėl neskelbtinų asmens duomenų apsaugos valstybėse narėse laikymusi ir šiais veiksmais turėtų būti siekiama ginti Sąjungos piliečių interesus;

(34)

2010 m. birželio 28 d. Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimas dėl finansinių mokėjimų pranešimų duomenų tvarkymo ir perdavimo iš Europos Sąjungos į Jungtines Valstijas Terorizmo finansavimo sekimo programos tikslais (10) netaikomas su mokėjimais ir pervedimais SEPA erdvėje susijusiems finansiniams pranešimams;

(35)

kadangi šio reglamento tikslo, t. y. nustatyti kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijų eurais techninius ir komercinius reikalavimus, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl jo masto ar poveikio jo būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pa siekti;

(36)

pagal Reglamento (EB) Nr. 924/2009 5 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi panaikinti nacionalinės teisės aktuose įtvirtintas MPT pareigas teikti atsiskaitymais grindžiamus mokėjimų balanso statistinius duomenis, susijusius su jų klientų mokėjimo operacijomis, neviršijančiomis 50 000 EUR sumos. Po valiutų keitimo kontrolės nutraukimo įvykdytais atsiskaitymais grindžiami mokėjimų balanso statistiniai duomenys buvo pagrindinis informacijos šaltinis kartu su kitais, pvz., tiesioginiais tyrimais, kuriuos atliekant gaunami kokybiški statistiniai duomenys. Nuo paskutiniojo dvidešimto amžiaus dešimtmečio pradžios kai kurios valstybės narės nusprendė labiau pasikliauti informacija, kurią teikia įmonės ir namų ūkiai, nei duomenimis, kuriuos teikia bankai savo klientų vardu. Nors atsiskaitymais grindžiamų ataskaitų teikimas yra būdas, kurį naudojant visoje visuomenėje apskritai sumažinamos mokėjimų balanso kompiliacijos sąnaudos ir tuo pačiu metu užtikrinama gera statistinių duomenų kokybė, kalbant tik apie tarptautinius mokėjimus dėl tolesnio tokios ataskaitų teikimo tvarkos taikymo kai kuriose valstybėse narėse gali sumažėti veiksmingumas ir padidėti sąnaudos. Kadangi vienas iš SEPA tikslų – sumažinti tarptautinių mokėjimų sąnaudas, reikėtų visiškai panaikinti atsiskaitymais grindžiamų mokėjimų balanso ataskaitų teikimą;

(37)

siekiant padidinti teisinį tikrumą, Reglamento (EB) Nr. 924/2009 7 straipsnyje nustatytus tarpbankinių mokesčių terminus reikėtų suderinti su šiame reglamente pateiktomis nuostatomis;

(38)

todėl Reglamentas (EB) Nr. 924/2009 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas,

a)

mokėjimo operacijoms tarp MPT ir MPT viduje, įskaitant jų tarpininkus ar filialus, kurias jie atlieka savo sąskaita;

b)

mokėjimo operacijoms, kurios apdorojamos ir už kurias atsiskaitoma per didelės vertės mokėjimo sistemas, išskyrus tiesioginio debeto mokėjimo operacijas, kurių mokėtojas nėra aiškiai paprašęs nukreipti per didelės vertės mokėjimo sistemą;

c)

mokėjimo kortele arba panašia priemone atliekamoms mokėjimo operacijoms, įskaitant grynųjų pinigų išėmimą, nebent mokėjimo kortelė ar panaši priemonė naudojama tik informacijai, reikalingai siekiant tiesiogiai atlikti kredito pervedimus ar tiesioginio debeto į BBAN arba IBAN identifikuojamą mokėjimo sąskaitą ir iš jos operaciją, gauti;

d)

mokėjimo operacijoms, vykdomoms naudojant bet kokias telekomunikacijų priemones, skaitmeninį ar IT prietaisą, jeigu tokios mokėjimo operacijos nesibaigia kredito pervedimu ar tiesioginiu debetu į BBAN arba IBAN identifikuojamą mokėjimo sąskaitą ir iš jos;

e)

pinigų perlaidoms, kaip apibrėžta Direktyvos 2007/64/EB 4 straipsnio 13 punkte;

f)

mokėjimo operacijoms, kai pervedami elektroniniai pinigai, kaip jie apibrėžti 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros (11) 2 straipsnio 2 punkte, išskyrus atvejus, kai tokios operacijos baigiasi kredito pervedimu ar tiesioginiu debetu į BBAN arba IBAN identifikuojamą mokėjimo sąskaitą ir iš jos.

a)

jų nacionalinių ir tarptautinių kredito pervedimų operacijų ir nacionalinių ir tarptautinių tiesioginio debeto operacijų taisyklės yra vienodos Sąjungoje; ir

b)

mokėjimo schemos dalyviai daugumoje valstybių narių atstovauja daugumai MPT ir sudaro MPT daugumą Sąjungoje, atsižvelgiant tik į MPT, teikiančius atitinkamai kredito pervedimų ar tiesioginio debeto paslaugas.

a)

jie turi naudoti priedo 1 punkto a papunktyje nurodytą mokėjimo sąskaitos identifikatorių mokėjimo sąskaitai identifikuoti nepaisant to, kur yra atitinkamas MPT;

b)

perduodami mokėjimo operacijas kitam MPT arba per mažmeninių mokėjimų sistemą, jie turi naudoti priedo 1 punkto b papunktyje nurodytus pranešimo formatus;

c)

jie turi užtikrinti, kad MPV naudotų priedo 1 punkto a papunktyje nurodytą mokėjimo sąskaitos identifikatorių mokėjimo sąskaitoms identifikuoti nepaisant to, ar mokėtojo MPT ir gavėjo MPT arba vienintelis mokėjimo operacijos MPT yra toje pačioje valstybėje narėje ar skirtingose valstybėse narėse;

d)

jie turi užtikrinti, kad MPV, kuris nėra nei vartotojas, nei mikroįmonė, inicijuotų ar priimtų atskirus kredito pervedimus ar atskiras tiesioginio debeto operacijas, kurios siunčiamos ne atskirai, o sugrupuotos, naudodamas priedo 1 punkto b papunktyje nurodytus pranešimo formatus;

a)

mokėtojo MPT turi užtikrinti, kad mokėtojas pateiktų priedo 2 punkto a papunktyje nurodytus duomenis;

b)

mokėtojo MPT turi pateikti gavėjo MPT priedo 2 punkto b papunktyje nurodytus duomenis;

c)

gavėjo MPT turi pateikti gavėjui priedo 2 punkto d papunktyje nurodytus duomenis arba leisti jam su jais susipažinti.

a)

gavėjo MPT turi užtikrinti, kad:

b)

gavėjo MPT turi pateikti mokėtojo MPT priedo 3 punkto b papunktyje nurodytus duomenis;

c)

mokėtojo MPT turi pateikti mokėtojui priedo 3 punkto c papunktyje nurodytus duomenis arba leisti jam su jais susipažinti;

d)

mokėtojas turi teisę savo MPT nurodyti:

a)

susitarimu siekiama veiksmingai priskirti išlaidas atitinkamai MPT arba MPV, dėl kurio atliekama R operacija, kartu atsižvelgiant į operacijos išlaidų egzistavimą, ir užtikrinti, kad iš mokėtojo nebūtų automatiškai imamas mokestis, o MPT neapmokestina MPV atitinkamos rūšies R operacijos mokesčiais, kurie viršija MPT patiriamas išlaidas atliekant tokias operacijas;

b)

mokesčiai turi būti griežtai grindžiami išlaidomis;

c)

mokesčių lygis neturi viršyti faktinių R operacijos tvarkymo išlaidų, kurias patiria panašus veiksmingiausias MPT, kuris yra reprezentatyvi susitarimo šalis tiek operacijų apimties, tiek paslaugų pobūdžio atžvilgiu;

d)

taikant mokesčius pagal a, b ir c punktus užkertamas kelias MPT imti iš atitinkamų MPV papildomus mokesčius, susijusius su tais tarpbankiniais mokesčiais dengiamomis išlaidomis;

e)

susitarimui nėra jokios praktiškos ir ekonomiškai naudingos alternatyvos, kurią pasirinkus R operacijos būtų tvarkomos taip pat veiksmingai arba dar veiksmingiau už tokią pačią arba mažesnę kainą vartotojams.

1.

2 straipsnio 10 punktas pakeičiamas taip:

„10.   lėšos– banknotai ir monetos, pinigai sąskaitoje ir elektroniniai pinigai, kaip apibrėžta 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros (15) 2 straipsnio 2 dalyje.

2.

3 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Mokėjimo paslaugų teikėjas už tarptautinius mokėjimus iš mokėjimo paslaugų vartotojo ima tokį patį atlyginimą, kokį tas mokėjimo paslaugų teikėjas imtų iš mokėjimo paslaugų vartotojų už tos pačios vertės atitinkamus nacionalinius mokėjimus ta pačia valiuta.“;

3.

4 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

4.

5 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Nuo 2016 m. vasario 1 d. valstybės narės panaikina nacionalinės teisės aktuose įtvirtintas mokėjimo paslaugų teikėjų pareigas teikti atsiskaitymais grindžiamus mokėjimų balanso statistinius duomenis, susijusius su jų klientų mokėjimo operacijomis.“;

5.

7 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

6.

8 straipsnis išbraukiamas.

30.3.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 94/38

(1)

nuosekliai įgyvendinamomis bendro pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo reformomis, kurios dabar įtrauktos į 2007 m. spalio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1234/2007, nustatantį bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas („Bendrą bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentą“) (4), buvo siekiama užtikrinti orientavimą į rinką, t. y. sudaryti sąlygas, kad priimdami sprendimus dėl to, ką ir kiek auginti, ūkininkai atsižvelgtų į kainų pokyčius, jog būtų padidintas pieno produktų sektoriaus konkurencingumas ir tvarumas prekybos globalizacijos sąlygomis. Todėl priėmus 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 72/2009 dėl bendros žemės ūkio politikos pakeitimų, iš dalies keičiantį reglamentus (EB) Nr. 247/2006, (EB) Nr. 320/2006, (EB) Nr. 1405/2006, (EB) Nr. 1234/2007, (EB) Nr. 3/2008 ir (EB) Nr. 479/2008 bei panaikinantį reglamentus (EEB) Nr. 1883/78, (EEB) Nr. 1254/89, (EEB) Nr. 2247/89, (EEB) Nr. 2055/93, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 2596/97, (EB) Nr. 1182/2005 ir (EB) Nr. 315/2007 (5) (2008–2009 m. BŽŪP patikrinimu pagrįsta reforma) buvo nuspręsta kvotas didinti palaipsniui, siekiant sklandžiai pereiti prie pieno kvotų sistemos panaikinimo ne vėliau kaip 2015 m.;

(2)

laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2009 m. pieno ir pieno produktų sektoriaus rinkose susiklostė išskirtinės sąlygos, dėl kurių galiausiai 2008–2009 m. įvyko kainų griūtis. Iš pradžių Okeanijoje susidarė ekstremalios oro sąlygos, todėl labai sumažėjo produkcijos lygis ir atitinkamai greitai ir labai išaugo jų kainos. Nors pasaulio produkcijos lygis buvo pradėjęs stabilizuotis, o kainos – grįžti į įprastą lygį, tačiau po to prasidėjusi finansų ir ekonomikos krizė neigiamai paveikė Sąjungos pieno gamintojus ir lėmė didesnius kainų svyravimus. Dėl didesnių prekių kainų labai išaugo pašarų kainos ir kitos gamybos sąnaudos, įskaitant energijos kainas. Todėl dėl paklausos, įskaitant pieno ir pieno produktų paklausą, visame pasaulyje, taip pat ir Sąjungoje, sumažėjimo tuo metu, kai Sąjungoje gamybos lygis liko nepakitęs, Sąjungos kainos smarkiai krito iki apatinio minimalios apsaugos lygio. Labai sumažėjus pieno produktų kainoms, pieno kainos nevisiškai atsispindėjo vartotojų lygiu, todėl daugumoje šalių daugumos pieno ir pieno produktų vartotojų grandies sektorių bendroji pelno marža padidėjo, mažos produktų kainos nepadarė poveikio šių produktų paklausai, atitinkamai kainų grįžimas į įprastą lygį sulėtėjo, o mažos kainos labiau atsiliepė pieno gamintojams, dėl to daugelio jų gyvavimui iškilo didelis pavojus;

(3)

reaguojant į šią sudėtingą padėtį pieno rinkoje, 2009 m. spalio mėn. buvo įkurta Aukšto lygio ekspertų grupė pieno klausimais (toliau – ALG) siekiant aptarti vidutinio laikotarpio ir ilgalaikius sprendimus pieno ir pieno produktų sektoriuje, kurie, atsižvelgiant į tai, kad 2015 m. pieno kvotų sistema nustos galioti, padėtų stabilizuoti rinką ir pieno gamintojų pajamas, taip pat didinti skaidrumą šiame sektoriuje;

(4)

ALG gavo didžiųjų Europos pieno tiekimo grandinės suinteresuotųjų subjektų grupių, atstovaujančių ūkininkams, pieno perdirbimo įmonėms, pieno prekiautojams, mažmenininkams ir vartotojams, atsiliepimų žodžiu ir raštu. Be to, savo nuomonę ALG pateikė kviestiniai moksliniai ekspertai, trečiųjų šalių atstovai, nacionalinės konkurencijos institucijos ir Komisijos tarnybos. Be to, 2010 m. kovo 26 d. buvo surengta pieno sektoriaus suinteresuotųjų subjektų konferencija; joje savo nuomonę galėjo pareikšti įvairių tiekimo grandinės šalių atstovai. 2010 m. birželio 15 d. ALG pateikė ataskaitą. Šioje ataskaitoje išnagrinėta dabartinė padėtis pieno sektoriuje ir pateikta keletas rekomendacijų, kuriose daugiausia dėmesio buvo skiriama sutartiniams santykiams, gamintojų derybinei galiai, tarpprofesinėms ir (arba) tarpšakinėms organizacijoms, skaidrumui (įskaitant tolesnį Europos kainų stebėsenos priemonės kūrimą), rinkos priemonėms ir perspektyvoms, prekybos standartams, kilmės ženklinimui bei naujovėms ir moksliniams tyrimams. Pirmiausia šiuo reglamentu sprendžiami pirmi keturi klausimai;

(5)

ALG pažymėjo, kad tarp valstybių narių pieno gamybos ir perdirbimo sektorių yra labai daug skirtumų. Be to, atskirose valstybėse narėse labai skiriasi padėtis, susijusi su operatoriais ir operatorių rūšimis. Tačiau daugeliu atvejų tiekėjų koncentracija yra maža, todėl tiekimo grandinėje sutrinka ūkininkų ir pieninių derybinės galios pusiausvyra. Dėl šios sutrikusios pusiausvyros gali kilti nesąžininga komercinė veikla; pavyzdžiui, ūkininkai, pristatydami pieną, gali nežinoti jo kainos, nes dažnai pieninės kainą nustato daug vėliau, remdamosi pridėtinės vertės kriterijais, kurių ūkininkai negali kontroliuoti;

(6)

taigi egzistuoja kainų, visų pirma supirkimo kainų, kurių lygis paprastai nekinta pagal augančias gamybos išlaidas, derinimo grandinėje problema. Priešingai, 2009 m. pieno tiekimas nebuvo skubiai koreguojamas atsižvelgiant į mažesnę paklausą. Iš tiesų kai kuriose didelėse valstybėse narėse gamintojose ūkininkai reagavo į sumažėjusias kainas gamindami daugiau nei ankstesniais metais. Vis didesnė pridėtinės vertės dalis tenka paskutiniams pieno grandinės sektoriams, visų pirma pieninėms bei mažmeniniams prekybininkams, o galutinė kaina vartotojui neatspindi pieno gamintojams sumokėtos kainos. Visi pieno grandinės subjektai turėtų būti skatinami bendradarbiauti siekiant išspręsti šią sutrikusios pusiausvyros problemą;

(7)

pieninių atveju pieno kiekis, kuris joms pristatomas per sezoną, ne visada gerai suplanuojamas. Netgi pieno kooperatyvų (kurie priklauso ūkininkams, turintiems perdirbimo infrastruktūrą, kuriose perdirbama 58 % Sąjungos žalio pieno) atveju potencialiai nepavyksta pritaikyti pasiūlą prie paklausos: ūkininkai priversti visą savo pieną pateikti savo kooperatyvui, o kooperatyvas visą tą pieną privalo priimti;

(8)

oficialios rašytinės sutartys, kuriose yra pagrindiniai elementai, sudarytos prieš pristatymą, nėra plačiai naudojamos. Vis dėlto tokios sutartys gali padėti didinti pieno grandinės subjektų atsakomybę ir geriau suprasti poreikį tam, kad būtų geriau atsižvelgta į rinkos signalus, geriau suderintos kainos grandinėje, pritaikyta pasiūla prie paklausos ir padėta išvengti tam tikros nesąžiningos komercinės veiklos;

(9)

atsižvelgdamos į tai, kad tokioms sutartims taikytinų Sąjungos teisės aktų nėra priimta, valstybės narės savo sutarčių teisės sistemose gali nustatyti, kad tokios sutartys yra privalomos, su sąlyga, kad būtų laikomasi Sąjungos teisės, visų pirma reikalavimo užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir bendrą rinkos organizavimą. Atsižvelgiant į skirtingą padėtį Sąjungoje sutarčių teisės srityje ir siekiant užtikrinti subsidiarumą, tokio klausimo sprendimas turėtų būti paliktas spręsti valstybėms narėms. Vienodos sąlygos turėtų būti taikomos visam atitinkamoje teritorijoje pristatomam žaliam pienui. Todėl, jei valstybė narė nusprendžia, kad visam žaliam pienui, kurį jos teritorijoje ūkininkas pristato perdirbimo įmonei, turi būti taikoma rašytinė šalių sutartis, ši pareiga taip pat turėtų būti taikoma iš kitų valstybių narių tiekiamam žaliam pienui, bet ji neprivalo būti taikoma pristatymams į kitas valstybes nares. Vadovaujantis subsidiarumo principu valstybės narės turėtų galėti nuspręsti, ar reikalauti, kad pirmasis supirkėjas ūkininkui pateiktų rašytinį pasiūlymą dėl tokios sutarties sudarymo;

(10)

siekiant užtikrinti būtiniausius tokių sutarčių standartus, gerą vidaus rinkos veikimą ir bendro rinkos organizavimo funkcionavimą, kai kurios tokių sutarčių taikymo sąlygos turėtų būti nustatytos Sąjungos lygiu. Tačiau dėl visų tokių pagrindinių sąlygų turėtų būti deramasi laisvai. Vis dėlto, siekiant sustiprinti pieno rinkos stabilumą ir realizavimo rinką pieno gamintojams tam tikrose valstybėse narėse, kuriose dažnai naudojamos labai trumpos trukmės sutartys, valstybėms narėms tokiose sutartyse ir (arba) pasiūlymuose sudaryti tokias sutartis turėtų būti leidžiama nustatyti minimalią sutarties galiojimo trukmę. Vis dėlto tokia minimali galiojimo trukmė turėtų būti nustatoma tik pirmųjų supirkėjų ir pieno gamintojų sudarytose sutartyse arba pirmųjų supirkėjų pasiūlymuose pieno gamintojams sudaryti sutartis. Be to, tai neturėtų pakenkti tinkamam vidaus rinkos veikimui ir pieno gamintojai turėtų turėti galimybę laisvai pasirinkti netaikyti tokios minimalios galiojimo trukmės arba jos atsisakyti. Svarbu, kad viena iš pagrindinių sąlygų būtų ta, kad už pristatymą mokėtina kaina susitariančių šalių pasirinkimu sutartyje galėtų būti nustatyta kaip nekintama kaina arba kaip kaina, kintanti pagal apibrėžtus veiksnius, pristatyto žalio pieno kiekį, taip pat jo kokybę ar sudėtį, neatmetant galimybės nekintamą kainą už tam tikrą kiekį derinti su apskaičiuota kaina už papildomą žalio pieno, pristatyto pagal vieną sutartį, kiekį;

(11)

pieno kooperatyvams, kurių įstatuose arba jais grindžiamose taisyklėse ir sprendimuose yra nuostatų, kurių poveikis panašus į pagrindines sutarčių sąlygas, nustatytas šiame reglamente, paprastinimo sumetimais neturėtų būti taikomas reikalavimas sudaryti rašytinę sutartį;

(12)

siekiant padidinti pirmiau minėta sutartimi pagrįstos sistemos veiksmingumą, kai iš ūkininkų pieną paima ir perdirbimo įmonėms pristato tarpininkai, valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė taikyti tokią sistemą taip pat ir tarpininkams;

(13)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 42 straipsnyje numatyta, kad Sąjungos konkurencijos taisyklės žemės ūkio produktų gamybai ir prekybai taikomos tik tokiu mastu, kokį nustato Europos Parlamentas ir Taryba, laikydamiesi SESV 43 straipsnio 2 dalies, kurioje numatyta nustatyti bendrą žemės ūkio produktų rinkų organizavimą;

(14)

siekiant užtikrinti gyvybingą gamybos plėtrą ir tinkamą pieno ūkininkų gyvenimo lygį, turėtų būti padidinta jų derybinė galia pieno perdirbimo įmonių atžvilgiu, dėl to pridėtinė vertė tiekimo grandinėje būtų tinkamiau paskirstyta. Todėl siekiant įgyvendinti šiuos bendros žemės ūkio politikos tikslus, pagal SESV 42 straipsnį ir 43 straipsnio 2 dalį turėtų būti priimta nuostata, kad tik iš pieno ūkininkų ar jų asociacijų sudarytos gamintojų organizacijos bendrai galėtų su pieninėmis derėtis dėl visai jų narių produkcijai ar jos daliai taikytinų sutarčių sąlygų, įskaitant kainas. Ta nuostata turėtų galėti pasinaudoti tik tos gamintojų organizacijos, kurios siekia būti ir yra pripažintos pagal Reglamento (EB) Nr. 1234/2007 122 straipsnį. Be to, ta nuostata neturėtų būti taikoma pripažintoms gamintojų organizacijoms, įskaitant kooperatyvus, perdirbančioms visą savo narių pagamintą žalią pieną, nes nekyla problemų dėl žalio pieno pristatymo kitiems perdirbėjams. Be to, turėtų būti priimta nuostata, numatanti galimybę esamas gamintojų organizacijas, pripažintas pagal nacionalinę teisę, pripažinti de facto pagal šį reglamentą;

(15)

siekiant nepakenkti veiksmingam kooperatyvų veikimui ir siekiant aiškumo, reikėtų nurodyti, kad tuomet, kai ūkininko narystė kooperatyve apima pareigą viso ūkininko pagaminto pieno arba jo dalies atžvilgiu pristatyti žalią pieną, kurios sąlygos yra nustatytos kooperatyvo įstatuose arba jais grindžiamose taisyklėse ir sprendimuose, dėl tų sąlygų neturėtų būti deramasi per gamintojų organizaciją;

(16)

be to, siekiant išsaugoti veiksmingą konkurenciją pieno rinkoje, šiai galimybei turėtų būti taikomi atitinkami apribojimai, išreikšti Sąjungos gamybos ir bet kurios valstybės narės, su kuria susijusios tokios derybos, gamybos procentine dalimi. Apribojimas, išreikštas nacionalinės gamybos procentine dalimi, visų pirma turėtų būti taikomas valstybėje narėje gamintojoje arba kiekvienoje iš valstybių narių gamintojų pagaminto žalio pieno kiekiui. Toks pat procentine dalimi išreikštas apribojimas taip pat turėtų būti taikomas žalio pieno, pristatomo į kurią nors konkrečią paskirties valstybę narę, kiekiui;

(17)

atsižvelgiant į saugomų kilmės vietos nuorodų (toliau – SKVN) ir saugomų geografinių nuorodų (toliau – SGN) svarbą, ypač pažeidžiamose kaimo vietovėse, ir siekiant užtikrinti pridėtinę vertę bei išsaugoti produktų, ypač sūrių su SKVN ir SGN, kokybę bei dėl to, kad pieno kvotų sistema nustos galioti, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama taikyti taisykles, kuriomis būtų reguliuojamas tokio sūrio tiekimas apibrėžtoje geografinėje vietovėje. Šios taisyklės turėtų būti taikomos visai atitinkamo sūrio gamybai ir jas nustatyti turėtų paprašyti tarpšakinė organizacija, gamintojų organizacija ar grupė, kaip apibrėžta 2006 m. kovo 20 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 510/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (6). Tokį prašymą turėtų paremti didžioji pieno gamintojų, kurie pagamina didžiąją dalį šiam sūriui naudojamo pieno kiekio, dauguma, o tarpšakinių organizacijų ir grupių atveju – didžioji sūrio gamintojų, pagaminančių didžiąją to sūrio dalį, dauguma. Be to, tos taisyklės turėtų būti nustatomos pagal griežtas sąlygas, ypač siekiant išvengti pakenkti prekybai produktais kitose rinkose ir apsaugoti mažumų teises. Valstybės narės turėtų nedelsdamos paskelbti priimtas taisykles ir pranešti apie jas Komisijai, užtikrinti nuolatinius patikrinimus ir panaikinti taisykles, jei nesilaikoma reikalavimų;

(18)

Sąjungos lygiu buvo nustatytos tam tikrų sektorių tarpšakinėms organizacijoms taikomos taisyklės. Tos organizacijos gali būti naudingos siekiant užtikrinti tiekimo grandinės šalių dialogą, taip pat skatinti geriausią patirtį ir rinkos skaidrumą. Tokios taisyklės, taip pat nuostatos, kuriomis išaiškinama tokių organizacijų padėtis pagal konkurencijos teisę, turėtų būti taip pat taikomos pieno ir pieno produktų sektoriui su sąlyga, kad tų organizacijų taisyklės neiškreipia konkurencijos ar vidaus rinkos ir netrukdo sklandžiam bendros žemės ūkio rinkos organizavimui. Valstybės narės turėtų skatinti visus susijusius subjektus dalyvauti tarpšakinių organizacijų veikloje;

(19)

kad Komisija galėtų stebėti pokyčius rinkoje, ji turi laiku gauti informaciją apie pristatyto žalio pieno kiekį. Todėl turėtų būti nustatyta, kad pirmasis supirkėjas reguliariai perduoda tokią informaciją valstybėms narėms ir kad valstybė narė apie tai praneša Komisijai;

(20)

Komisijai taip pat reikalingi valstybių narių pranešimai apie derybas dėl sutarčių sudarymo, gamintojų organizacijų ir jų asociacijų bei tarpšakinių organizacijų pripažinimą, taip pat sutartinius santykius pieno ir pieno produktų sektoriuje, kad būtų galima stebėti ir analizuoti šio reglamento taikymą, ypač atsižvelgiant į tai, kad Komisija turėtų parengti ataskaitas apie pieno rinkos padėties raidą ir jas pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai;

(21)

šiame reglamente nustatytos priemonės yra pagrįstos atsižvelgiant į dabartines pieno rinkos sąlygas ir tiekimo grandinės struktūrą. Todėl jos turėtų būti taikomos pakankamai ilgą laikotarpį, kad jų poveikis būtų visavertis. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad jų poveikis didelis, jos turėtų būti laikinos ir peržiūrimos, siekiant nustatyti jų poveikį ir ar jas reikia ir toliau taikyti. Tai turėtų būti aptariama dviejose Komisijos pieno rinkos raidos ataskaitose, numatant galimas paskatas ūkininkams sudaryti bendrus gamybos susitarimus; ataskaitos turi būti pateiktos atitinkamai ne vėliau kaip 2014 m. birželio 30 d. ir ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d.;

(22)

tam tikrų nepalankių Sąjungos regionų ekonomika labai priklauso nuo pieno gamybos. Dėl tų regionų ypatumų bendrą politiką reikia pritaikyti taip, kad ji geriau atitiktų jų poreikius. Bendroje žemės ūkio politikoje jau numatyta konkrečių priemonių, skirtų tiems nepalankiems regionams. Papildomos šiame reglamente nustatytos politikos priemonės gali padėti sustiprinti pieno gamintojų poziciją tokiuose regionuose. Vis dėlto tas poveikis turėtų būti įvertintas minėtose ataskaitose, kuriomis remdamasi Komisija, prireikus, turėtų pateikti pasiūlymus Europos Parlamentui ir Tarybai;

(23)

siekiant užtikrinti, kad pieno ir pieno produktų sektoriaus gamintojų organizacijų ir gamintojų organizacijų asociacijų tikslai ir pareigos būtų aiškiai apibrėžti, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl transnacionalinių gamintojų organizacijų ir transnacionalinių gamintojų organizacijų asociacijų pripažinimo sąlygų, steigimo taisyklių ir administracinės pagalbos teikimo tarpvalstybinio bendradarbiavimo atveju sąlygų bei žalio pieno, dėl kurio deramasi su gamintojų organizacija, kiekio skaičiavimo. Ypač svarbu, kad Komisija parengiamųjų darbų metu tinkamai konsultuotųsi, įskaitant konsultacijas ekspertų lygiu. Ruošdama ir rengdama deleguotuosius aktus Komisija turėtų užtikrinti, kad susiję dokumentai būtų tuo pačiu metu tinkamai laiku persiųsti Europos Parlamentui ir Tarybai;

(24)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Įgyvendinimo įgaliojimais, susijusiais su gamintojų organizacijų ir jų asociacijų bei tarpšakinių organizacijų pripažinimo sąlygų įgyvendinimu, tų organizacijų pranešimais dėl žalio pieno, dėl kurio deramasi, kiekio, pranešimais, kuriuos valstybės narės turi teikti Komisijai dėl tų organizacijų ir dėl taisyklių, reglamentuojančių sūrio su SKVN arba SGN tiekimo, išsamiomis taisyklėmis dėl susitarimų, sprendimų bei suderintų veiksmų pieno ir pieno produktų sektoriuje, privalomų deklaracijų tame sektoriuje turiniu, forma ir pateikimo laiku, tam tikrais ūkininkų tiekiamo žalio pieno tiekimo sutarčių aspektais ir pranešimu Komisijai dėl valstybių narių pasirinkimo tuo klausimu turėtų būti naudojamasi laikantis 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (7);

(25)

atsižvelgiant į Komisijos įgaliojimus Sąjungos konkurencijos politikos srityje ir į specialų tų aktų pobūdį, Komisija turėtų netaikydama Reglamento (ES) Nr. 182/2011 nuspręsti, ar tam tikri susitarimai ir suderinti veiksmai pieno ir pieno produktų sektoriuje yra nesuderinami su Sąjungos konkurencijos taisyklėmis, ar gali vykti gamintojų organizacijų, susijusių su daugiau negu viena valstybe nare, derybos ir ar turėtų būti panaikintos tam tikros valstybių narių taisyklės, nustatytos siekiant reglamentuoti tokio sūrio su SKVN arba SGN tiekimu;

(26)

todėl Reglamentą (EB) Nr. 1234/2007 reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti,

1.

122 straipsnio pirmos pastraipos a punkte įterpiamas šis papunktis:

2.

123 straipsnis papildomas šia dalimi:

„4.   Be to, valstybės narės gali pripažinti tarpšakines organizacijas, kurios:

3.

II dalies II antraštinės dalies II skyriuje įterpiamas šis skirsnis:

„IIA   skirsnis

Taisyklės dėl gamintojų organizacijų ir tarpšakinių organizacijų pieno ir pieno produktų sektoriuje

126a straipsnis

Gamintojų organizacijų ir jų asociacijų pieno ir pieno produktų sektoriuje pripažinimas

1.   Valstybės narės pripažįsta kaip pieno ir pieno produktų sektoriaus gamintojų organizacijas visus juridinius asmenis arba aiškiai apibrėžtas juridinių subjektų, kurie kreipiasi dėl tokio pripažinimo, dalis, jeigu:

2.   Valstybės narės, atsakydamos į paraišką, gali pripažinti pieno ir pieno produktų sektoriaus pripažintų gamintojų organizacijų asociaciją, jei atitinkama valstybė narė mano, kad ši asociacija gali efektyviai vykdyti bet kurią pripažintos gamintojų organizacijos veiklą ir kad ji atitinka 1 dalyje nustatytas sąlygas.

3.   Valstybės narės gali nuspręsti, kad gamintojų organizacijos, pripažintos pagal nacionalinę teisę anksčiau nei 2012 m. balandžio 2 d. ir atitinkančios šio straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, laikomos pripažintomis gamintojų organizacijomis pagal 122 straipsnio pirmos pastraipos a punkto iiia papunktį.

Gamintojų organizacijos, pripažintos pagal nacionalinę teisę anksčiau nei 2012 m. balandžio 2 d. ir neatitinkančios šio straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, gali tęsti savo veiklą pagal nacionalinę teisę iki 2012 m. spalio 3 d.

4.   Valstybės narės:

126b straipsnis

Tarpšakinių organizacijų pieno ir pieno produktų sektoriuje pripažinimas

1.   Valstybės narės gali pripažinti tarpšakines pieno ir pieno produktų sektoriaus organizacijas, jei tokios organizacijos:

2.   Valstybės narės gali nuspręsti, kad gamintojų organizacijos, pripažintos pagal nacionalinę teisę anksčiau nei 2012 m. balandžio 2 d. ir atitinkančios 1 dalyje nustatytas sąlygas, laikomos pripažintomis tarpšakinėmis organizacijomis pagal 123 straipsnio 4 dalį.

3.   Kai valstybės narės naudojasi galimybe pripažinti tarpšakinę organizaciją pagal 1 ir (arba) 2 dalį, jos:

126c straipsnis

Derybos dėl sutarčių sudarymo pieno ir pieno produktų sektoriuje

1.   Dėl visai bendrai produkcijai ar jos daliai taikytinų sutarčių dėl ūkininkų žalio pieno pristatymo žalio pieno perdirbimo įmonei ar surinkėjui, kaip apibrėžta 185f straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, savo ūkininkų narių vardu gali derėtis pagal 122 straipsnį pripažinta pieno ir pieno produktų sektoriaus gamintojo organizacija.

2.   Gamintojo organizacija gali derėtis:

3.   Nepaisant 2 dalies c punkto ii ir iii papunkčiuose nustatytų sąlygų, gamintojų organizacija gali derėtis pagal 1 dalį su sąlyga, kad tos gamintojų organizacijos atžvilgiu pagaminto ar pristatyto žalio pieno, dėl kurio deramasi, bendras kiekis valstybėje narėje, kurioje iš viso per metus žalio pieno pagaminama mažiau kaip 500 000 tonų, neviršija 45 % bendro toje valstybėje narėje pagaminamo kiekio.

4.   Taikant šį straipsnį nuorodos į gamintojų organizacijas apima ir tokių gamintojų organizacijų asociacijas.

5.   Taikydama 2 dalies c punktą ir 3 dalį Komisija, naudodama naujausią turimą informaciją, jai priimtinomis priemonėmis paskelbia, kiek žalio pieno pagaminama Sąjungoje ir valstybėse narėse.

6.   Nukrypstant nuo 2 dalies c punkto ir 3 dalies, net kai juose nustatytos viršutinės ribos neviršijamos, šios dalies antroje pastraipoje nurodyta konkurencijos institucija individualiu atveju gali nuspręsti, kad gamintojo organizacija turėtų vėl pradėti konkrečias derybas arba visai jų nerengtų, jeigu manoma, kad tai yra būtina norint išsaugoti konkurenciją arba kad būtų išvengta didelės žalos jos teritorijoje veikiančioms žalią pieną gaminančioms MVĮ.

Kai derybos apima daugiau nei vieną valstybę narę, pirmoje pastraipoje nurodytą sprendimą priima Komisija, netaikydama 195 straipsnio 2 dalyje arba 196b straipsnio 2 dalyje nurodytos procedūros. Kitais atvejais tą sprendimą priima valstybės narės, su kuria susijusios derybos, nacionalinė konkurencijos institucija.

Šioje dalyje nurodyti sprendimai nepradedami taikyti anksčiau nei apie juos pranešama atitinkamoms įmonėms.

7.   Taikant šį straipsnį:

a)   nacionalinė konkurencijos institucija– 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 101 ir 102 straipsniuose, įgyvendinimo (8) 5 straipsnyje nurodyta institucija;

b)   MVI– mikroįmonė, mažoji ar vidutinė įmonė, kaip apibrėžta 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacijoje 2003/361/EB dėl mikroįmonių, mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžimo (9).

8.   Valstybės narės, kuriose vyksta pagal šį straipsnį nustatytos derybos, praneša Komisijai apie 2 dalies f punkto ir 6 dalies taikymą.

126d straipsnis

Taisyklės, pagal kurias reguliuojamas sūrio su saugoma kilmės vietos nuoroda arba saugoma geografine nuoroda, tiekimas

1.   Pagal 122 straipsnio pirmos dalies a punktą pripažintos gamintojų organizacijos, pagal 123 straipsnio 4 dalį pripažintos tarpšakinės organizacijos arba Reglamento (EB) Nr. 510/2006 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos ūkio subjektų grupės prašymu, valstybės narės gali ribotą laikotarpį nustatyti privalomas taisykles, skirtas sūrio su saugoma kilmės vietos nuoroda ar saugoma geografine nuoroda pagal Reglamento (EB) Nr. 510/2006 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktus, tiekimui reguliuoti.

2.   1 dalyje nurodytos taisyklės turi atitikti 4 dalyje nustatytas sąlygas ir joms taikomas esantis išankstinis Reglamento (EB) Nr. 510/2006 4 straipsnio 2 dalies c punkte nurodytų geografinės vietovės šalių sudarytas susitarimas. Tą susitarimą turi sudaryti ne mažiau kaip dvi trečiosios pieno gamintojų arba jų atstovų, kuriems tenka ne mažiau kaip dvi trečiosios žalio pieno, naudojamo 1 dalyje nurodyto sūrio gamybai, ir, prireikus, ne mažiau kaip dvi trečiosios minėto sūrio gamintojų, kuriems tenka ne mažiau kaip dvi trečiosios to sūrio gamybos Reglamento (EB) Nr. 510/2006 4 straipsnio 2 dalies c punkte nurodytoje geografinėje vietovėje.

3.   Taikant 1 dalį, atsižvelgiant į sūrį su saugoma geografine nuoroda, sūrio produkto specifikacijoje nurodoma žalio pieno geografinė kilmės vietovė turi būti tokia pati, kaip su tuo sūriu susijusi Reglamento (EB) Nr. 510/2006 4 straipsnio 2 dalies c punkte nurodyta geografinė vietovė.

4.   1 dalyje nurodytos taisyklės:

5.   1 dalyje nurodytos taisyklės skelbiamos atitinkamos valstybės narės oficialiajame leidinyje.

6.   Valstybės narės atlieka patikrinimus siekdamos užtikrinti, kad būtų laikomasi 4 dalyje nustatytų sąlygų, ir, jeigu kompetentingos nacionalinės institucijos nustato, kad nebuvo laikomasi tų sąlygų, panaikina 1 dalyje nurodytas taisykles.

7.   Valstybės narės nedelsdamos praneša Komisijai apie jų priimtas 1 dalyje nurodytas taisykles. Komisija informuoja valstybes nares apie kiekvieną pranešimą dėl tokių taisyklių.

8.   Komisija gali bet kuriuo metu priimti įgyvendinimo aktus, kuriais reikalaujama, kad valstybė narė panaikintų tos valstybės narės pagal 1 dalį nustatytas taisykles, jeigu Komisija mano, kad tos taisyklės neatitinka šio straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, riboja ar iškreipia konkurenciją didelėje vidaus rinkos dalyje arba kelia pavojų laisvai prekybai ar SESV 39 straipsnio tikslų įgyvendinimui. Tie įgyvendinimo aktai priimami netaikant 195 straipsnio 2 dalyje ar 196b straipsnio 2 dalyje nurodytos procedūros.

126e straipsnis

Komisijos įgaliojimai, susiję su gamintojų organizacijomis ir tarpšakinėmis organizacijomis pieno ir pieno produktų sektoriuje

1.   Siekiant užtikrinti, kad gamintojų organizacijų ir gamintojų organizacijų asociacijų pieno ir pieno produktų sektoriuje tikslai ir pareigos būtų aiškiai apibrėžti ir taip būtų prisidedama prie tokių organizacijų veiksmų efektyvumo nesukuriant jiems nereikalingos naštos, Komisijai turi būti suteikti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus laikantis 196a straipsnio, kuriuose nustatomos:

2.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos išsamios taisyklės, kurių reikia:

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 196b straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

4.

175 straipsnyje žodžiai „remiantis šio reglamento 176–177 straipsniais“ keičiami žodžiais „remiantis šio reglamento 176–177a straipsniais“.

5.

Įterpiamas šis straipsnis:

„177a straipsnis

Susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai pieno ir pieno produktų sektoriuje

1.   SESV 101 straipsnio 1 dalis netaikoma pripažintų tarpšakinių organizacijų susitarimams, sprendimams ir suderintiems veiksmams, kurių tikslas – vykdyti šio reglamento 123 straipsnio 4 dalies c punkte nurodytą veiklą.

2.   1 dalis taikoma tik tais atvejais, jeigu:

3.   Susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai negali būti įgyvendinami anksčiau nei baigiasi 2 dalies b punkte nurodytas laikotarpis.

4.   Susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai pripažįstami nesuderinamais su Sąjungos taisyklėmis, jeigu:

5.   Jei praėjus 2 dalies b punkte nurodytam laikotarpiui Komisija nustato, kad neįvykdytos 1 dalies taikymo sąlygos, netaikydama 195 straipsnio 2 dalyje arba 196b straipsnio 2 dalyje nurodytos procedūros, ji priima sprendimą, kuriuo paskelbia, kad atitinkamam susitarimui, sprendimui ar suderintiems veiksmams taikoma SESV 101 straipsnio 1 dalis.

Tas Komisijos sprendimas taikomas ne anksčiau negu apie jį pranešama atitinkamai tarpšakinei organizacijai, nebent ta tarpšakinė organizacija yra pateikusi neteisingą informaciją ar piktnaudžiavusi šio straipsnio 1 dalyje numatyta išimtimi.

6.   Jei sudaromas daugiametis susitarimas, pranešimas pirmaisiais susitarimo metais galioja ir vėlesniems susitarimo taikymo metams. Vis dėlto tokiu atveju Komisija bet kuriuo metu savo iniciatyva arba valstybės narės prašymu gali paskelbti apie nustatytą neatitikimą.

7.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos priemonės, būtinos šiam straipsniui vienodai taikyti. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 196b straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.“

6.

184 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

7.

Įterpiami šie straipsniai:

„185e straipsnis

Privalomas deklaravimas pieno ir pieno produktų sektoriuje

Nuo 2015 m. balandžio 1 d. pirmieji žalio pieno pirkėjai pateikia kompetentingai nacionalinei institucijai deklaraciją apie jiems kas mėnesį pateikto žalio pieno kiekį.

Taikant šį ir 185f straipsnius „pirmasis pirkėjas“ reiškia įmonę ar įmonių grupę, perkančią pieną iš gamintojų, siekiant:

Valstybės narės praneša Komisijai žalio pieno kiekį pirmoje pastraipoje nurodyta tvarka.

Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos tokių pranešimų turinio, formos ir pateikimo terminų taisyklės, taip pat priemonės, susijusios su pranešimais, kuriuos valstybės narės turi pateikti pagal šį straipsnį. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 196b straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

185f straipsnis

Sutartiniai santykiai pieno ir pieno produktų sektoriuje

1.   Jei valstybė narė nusprendžia, kad kaskart, kai ūkininkas jos teritorijoje žalią pieną pristato žalio pieno perdirbimo įmonei, privalo būti sudaroma šalių rašytinė sutartis, ir (arba) nusprendžia, kad pirmieji pirkėjai privalo ūkinininkams pateikti rašytinį pasiūlymą sudaryti sutartį dėl žalio pieno tiekimo, tokia sutartis ir (arba) toks pasiūlymas sudaryti sutartį turi atitikti 2 dalyje nustatytas sąlygas.

Kai valstybė narė nusprendžia, kad žalio pieno, kurį ūkininkas pristato žalio pieno perdirbimo įmonei, pristatymui turi būti taikoma rašytinė šalių sutartis, ji taip pat nusprendžia, kuriam pristatymo etapui ar etapams tokia sutartis taikoma, jei žalią pieną pristato vienas ar daugiau surinkėjų. Šiame straipsnyje vartojama sąvoka „surinkėjas“ reiškia įmonę, kuri žalią pieną gabena iš ūkininko ar kito surinkėjo žalio pieno perdirbimo įmonei ar kitam surinkėjui, kiekvienu atveju perduodant nuosavybės teisę.

2.   Sutartis ir (arba) pasiūlymas sudaryti sutartį turi būti:

3.   Nukrypstant nuo 1 dalies, sutartis ir (arba) pasiūlymas sudaryti sutartį neprivalomas, jei ūkininkas pristato žalią pieną kooperatyvui, kuriam jis priklauso, jei to kooperatyvo įstatuose arba taisyklėse ir sprendimuose, esančiuose tuose įstatuose arba pagal juos priimtuose taisyklėse ir sprendimuose yra nuostatos, kurių poveikis panašus į nuostatų, nustatytų 2 dalies a, b ir c punktuose.

4.   Dėl visų žalio pieno pristatymo sutarčių, kurias sudaro ūkininkai, surinkėjai ar žalio pieno perdirbimo įmonės, aspektų, įskaitant 2 dalies c punkte nurodytus aspektus, šalys derasi laisvai.

Nepaisant pirmos pastraipos,

Antra pastraipa nedaromas poveikis ūkininko teisei nesutikti, kad būtų taikoma tokia minimali sutarties galiojimo trukmė, su sąlyga, kad jis nurodo tą raštu. Tokiu atveju šalys derasi dėl visų sutarties sąlygų, įskaitant tas, kurios nurodytos 2 dalies c punkte.

5.   Valstybės narės, kurios pasinaudoja šiame straipsnyje nustatytomis galimybėmis, apie jų taikymo būdą informuoja Komisiją.

6.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos būtinos vienodo šio straipsnio 2 dalies a ir b punktų ir 3 dalies taikymo priemonės ir priemonės, susijusios su pranešimais, kuriuos pagal šį straipsnį turi pateikti valstybės narės. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 196b straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.“

8.

I skyriaus VII dalis papildoma šiais straipsniais:

„196a straipsnis

Naudojimasis įgaliojimais

1.   Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus laikantis šiame straipsnyje nustatytų sąlygų.

2.   Įgaliojimai priimti 126e straipsnio 1 dalyje nurodytus deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami penkerių metų laikotarpiui nuo 2012 m. balandžio 2 d. Komisija parengia ataskaitą dėl įgaliojimų suteikimo likus ne mažiau kaip devyniems mėnesiams iki penkerių metų laikotarpio pabaigos. Įgaliojimų suteikimas automatiškai pratęsiamas tokios pačios trukmės laikotarpiams, išskyrus atvejus, kai Europos Parlamentas ar Taryba pareiškia prieštaravimų dėl tokių pratęsimų likus ne mažiau kaip trims mėnesiams iki kiekvieno tokio laikotarpio pabaigos.

3.   Europos Parlamentas arba Taryba gali bet kuriuo metu atšaukti 126e straipsnio 1 dalyje nurodytų įgaliojimų suteikimą. Sprendimu dėl įgaliojimų atšaukimo nutraukiamas tame sprendime nurodytų įgaliojimų suteikimas. Jis įsigalioja kitą dieną po sprendimo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba vėlesnę jame nurodytą dieną. Jis nedaro poveikio jau galiojančių deleguotųjų aktų teisėtumui.

4.   Kai tik Komisija priima deleguotąjį aktą, apie tai ji tuo pačiu metu praneša Europos Parlamentui ir Tarybai.

5.   Pagal 126e straipsnio 1 dalį priimtas deleguotasis aktas įsigalioja tik tuomet, jei per du mėnesius nuo pranešimo apie jį Europos Parlamentui ir Tarybai dienos nei Europos Parlamentas, nei Taryba nepareiškė prieštaravimų, arba jeigu iki to laikotarpio pabaigos tiek Europos Parlamentas, tiek Taryba pranešė Komisijai, kad jie nepareikš prieštaravimų. Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva tas laikotarpis pratęsiamas dviem mėnesiais.

196b straipsnis

Komiteto procedūra

1.   Komisijai padeda komitetas, kuris vadinamas Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo komitetu. Tas komitetas – komitetas, kaip apibrėžta 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (10).

2.   Kai daroma nuoroda į šią dalį, taikomas Reglamento (ES) Nr. 182/2011 5 straipsnis.

9.

204 straipsnis papildomas šia dalimi:

„7.   Pieno ir pieno produktų sektoriui 122 straipsnio pirmos pastraipos a punkto iiia papunktis, 123 straipsnio 4 dalis ir 126a, 126b, 126e ir 177a straipsniai taikomi nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki 2020 m. birželio 30 d., o 126c, 126d, 185e ir 185f straipsniai – nuo 2012 m. spalio 3 d. iki 2020 m. birželio 30 d.“

30.3.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 94/49