15.5.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 120/1

15.5.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 120/3

(1)

Reglamente (EB) Nr. 1831/2003 nustatytas leidimas priedams, skirtiems naudoti gyvūnų mityboje, tokio leidimo suteikimo pagrindas ir tvarka.

(2)

Pagal Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 7 straipsnį buvo pateiktas prašymas suteikti leidimą naudoti šio reglamento priede nurodytą preparatą. Kartu su prašymu buvo pateikti duomenys ir dokumentai, kurių reikalaujama pagal Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 7 straipsnio 3 dalį.

(3)

Prašymas yra susijęs su nauju leidimu aminorūgštį L-valiną, kurio grynumas ne mažesnis kaip 98 %, gaminamą Escherichia coli (K-12 AG314) FERM ABP-10640, kaip pašarų priedą, skirtą visų rūšių gyvūnams, priskirti priedų kategorijai „mitybiniai priedai“.

(4)

Remiantis 2008 m. sausio 30 d. (2) ir 2008 m. lapkričio 18 d. (3) Europos maisto saugos tarnybos (toliau – Tarnyba) pareikštomis nuomonėmis, galima teigti, kad aminorūgštis L-valinas, kurio grynumas ne mažesnis kaip 98 %, nedaro nepageidaujamo poveikio gyvūnų sveikatai, žmonių sveikatai ar aplinkai ir yra laikomas valino, tinkamo visų rūšių gyvūnams, šaltiniu. Tarnyba nemano, kad reikia nustatyti specialius stebėsenos po pateikimo rinkai reikalavimus. Ji taip pat patikrino pašarų priedo analizės metodo ataskaitą, kurią pateikė Bendrijos etaloninė laboratorija, įsteigta vadovaujantis Reglamentu (EB) Nr. 1831/2003.

(5)

Atlikus preparato vertinimą nustatyta, kad Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 5 straipsnyje nustatytos leidimo suteikimo sąlygos tenkinamos. Todėl reikėtų leisti naudoti šį preparatą, kaip nurodyta šio reglamento priede.

(6)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

15.5.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 120/5

(1)

Vienas iš gamtinių išteklių, kuriuos privaloma naudoti apdairiai ir protingai, kaip nurodyta Sutarties 174 straipsnio 1 dalyje, yra nafta, kuri Europos Sąjungoje yra pagrindinis energijos šaltinis, tačiau kuri taip pat yra pagrindinis išmetamų teršalų šaltinis.

(2)

2001 m. gegužės 15 d. Komisijos komunikate „Tvaresnė Europa geresniam pasauliui: Europos Sąjungos tvaraus vystymosi strategija“, pateiktame 2001 m. birželio 15 ir 16 d. Geteborge vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime, nurodyta, kad vienos iš pagrindinių tvaraus vystymosi kliūčių – išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos ir transporto priemonių sukeliama tarša.

(3)

2002 m. liepos 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendime Nr. 1600/2002/EB, nustatančiame šeštąją Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programą (4), pripažįstama būtinybė imtis specialių energijos vartojimo efektyvumą didinančių ir energiją taupančių priemonių ir integruoti klimato kaitos tikslus į transporto ir energetikos politiką, taip pat būtinybė imtis specialių transporto sektoriaus priemonių, kad būtų sprendžiami energijos vartojimo ir išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų klausimai.

(4)

2007 m. sausio 10 d. Komisijos komunikate „Europos energetikos politika“ buvo pasiūlyta daliai Europos Sąjungos nustatyti įpareigojimą, kad išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis iki 2020 m. būtų sumažintas bent 20 %, palyginti su 1990 m. Be to, buvo pasiūlyta iškelti privalomus tikslus – iki 2020 m. Bendrijoje 20 % pagerinti energijos vartojimo efektyvumą, iš atsinaujinančių energijos šaltinių gaminti 20 % energijos ir pasiekti, kad atsinaujinančių šaltinių energijos dalis transporto sektoriuje sudarytų 10 %, siekiant, inter alia, padidinti energijos tiekimo saugumą įvairinant kuro rūšis.

(5)

2006 m. spalio 19 d. Komisijos komunikate „Energijos naudojimo efektyvumo veiksmų planas: išnaudoti potencialą“ nurodyta, kad organizuodama viešuosius pirkimus ir skleisdama žinias Komisija ir toliau stengsis sukurti mažiau taršių, pažangesnių, saugesnių ir efektyviau energiją vartojančių transporto priemonių rinką.

(6)

2006 m. birželio 22 d. vidurio laikotarpiu atliktame Komisijos 2001 m. Baltosios knygos „Užtikrinti judėjimą Europoje – Tvarus judumas mūsų žemyne“ persvarstyme nurodyta, kad Sąjunga skatins aplinkai palankių naujovių diegimą, visų pirma toliau priimdama Europos išmetamų teršalų standartus (Euro normomis) ir skatindama viešaisiais pirkimais įsigyti netaršių transporto priemonių.

(7)

Komisija savo 2007 m. vasario 7 d. komunikate „Bendrijos strategijos dėl lengvųjų automobilių ir lengvųjų krovininių automobilių išmetamų CO2 dujų mažinimo persvarstymo rezultatai“ pateikė išsamią naują strategiją, kuria siekiama suteikti galimybę Sąjungai užtikrinti, kad ne vėliau kaip 2012 m. naujų lengvųjų automobilių išmetamas CO2 kiekis pasiektų 120 g/km. Buvo pasiūlyta teisėkūros sistema, kuria siekiama užtikrinti transporto priemonių technologijos tobulinimą. Efektyviai degalus vartojančių transporto priemonių pirkimas turėtų būti skatinamas papildomomis priemonėmis.

(8)

2007 m. rugsėjo 25 d. Komisijos Žaliojoje knygoje dėl miesto transporto „Naujoji mobilumo mieste kultūra“ nurodyta, kad suinteresuotosios šalys pritaria idėjai skatinti pateikti į rinką netaršias ir efektyviai energiją vartojančias transporto priemones organizuojant žaliuosius viešuosius pirkimus. Toje knygoje numatyta, kad galima būtų taikyti išorinių sąnaudų priskyrimo vidinėms sąnaudoms metodą, kai perkant transporto priemones, sutarties sudarymo kriterijumi gali būti ne tik transporto priemonės kaina, bet ir transporto priemonės eksploatacinio laikotarpio sąnaudos suvartojamai energijai ir sąnaudos už išmetamą CO2 ir kitų teršalų kiekį, susijusios su transporto priemonės eksploatacija. Be to, vykdant viešuosius pirkimus pirmenybė galėtų būti teikiama naujiems Euro standartams. Oro kokybė miestuose pagerėtų, jei mažiau taršios transporto priemonės būtų pradėtos eksploatuoti anksčiau.

(9)

Aukšto lygio grupė „CARS 21“2005 m. gruodžio 12 d. pritarė Komisijos iniciatyvai skatinti netaršių ir efektyviai energiją vartojančių transporto priemonių naudojimą, tačiau iškėlė sąlygą, kad būtų taikomas jokiai technologijai pirmenybės neteikiantis ir eksploatacinėmis charakteristikomis pagrįstas integruotas metodas, įtraukiant transporto priemonių gamintojus, tepalų arba degalų tiekėjus, remontininkus, vartotojus arba vairuotojus ir valdžios institucijas.

(10)

Konkurencijos, energijos ir aplinkos Aukšto lygio grupė 2007 m. vasario 27 d. ataskaitoje rekomendavo, kad organizuojant privačius ir viešuosius pirkimus turėtų būti atsižvelgiama į visas eksploatacinio laikotarpio sąnaudas pagrindinį dėmesį skiriant energijos vartojimo efektyvumui. Valstybės narės ir Bendrija turėtų parengti ir paskelbti viešųjų pirkimų gaires, kuriose turėtų būti nustatyta, kaip būtų įmanoma užtikrinti, kad pagal 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (5) ir pagal 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (6) perkant svarbiausia būtų ne siūloma mažiausia kaina, o tvaresni tarpiniai produktai.

(11)

Šia direktyva siekiama plėtoti netaršių ir efektyviai energiją vartojančių kelių transporto priemonių rinką ir ypač siekiama daryti poveikį dideliais kiekiais gaminamų standartizuotų transporto priemonių, pvz., lengvųjų automobilių, autobusų, tolimojo susisiekimo autobusų ir sunkvežimių, rinkai, kadangi tai padarytų didelį poveikį aplinkai, užtikrinant tokį netaršių ir efektyviai energiją vartojančių kelių transporto priemonių paklausos lygį, kuris būtų pakankamas, kad gamintojai ir pramonės atstovai būtų motyvuoti investuoti į transporto priemones, kurios suvartoja nedaug energijos, išmeta nedaug CO2 ir kitų teršalų, ir jas toliau vystyti.

(12)

Valstybės narės turėtų informuoti nacionalines, regionų ar vietos perkančiąsias institucijas ir perkančiuosius subjektus bei operatorius, teikiančius keleivių vežimo viešuoju transportu paslaugas, apie nuostatas, susijusias su netaršių ir efektyviai energiją vartojančių kelių transporto priemonių pirkimu.

(13)

Netaršios ir efektyviai energiją vartojančios transporto priemonės iš pradžių yra brangesnės nei įprastos transporto priemonės. Sukūrus pakankamą tokių transporto priemonių paklausą galėtų būti užtikrintas sąnaudas sumažinsiantis masto ekonomijos poveikis.

(14)

Šioje direktyvoje sprendžiamas paramos valstybėms narėms teikimo, palengvinant ir susisteminant keitimąsi žiniomis ir pažangiausia patirtimi skatinimo pirkti netaršias ir efektyviai energiją vartojančias transporto priemones srityje, poreikio klausimas.

(15)

Transporto priemonių, kuriomis bus teikiamos vežimo viešuoju transportu paslaugos, pirkimas gali turėti didelį poveikį rinkai, jeigu Bendrijos lygiu būtų taikomi suderinti kriterijai.

(16)

Didžiausias poveikis rinkai daromas ir geriausias sąnaudų bei naudos santykis užtikrinamas tuo atveju, jeigu perkant transporto priemones, kuriomis bus teikiamos vežimo viešuoju transportu paslaugos, transporto priemonės eksploatacinio laikotarpio sąnaudų suvartojamai energijai ir sąnaudų už išmetamą CO2 ir kitų teršalų kiekį įtraukimas į sutarties sudarymo kriterijus yra privalomas.

(17)

Atsižvelgiant į Direktyvos 2004/17/EB ir Direktyvos 2004/18/EB taikymo sritis ir visapusiškai atsižvelgiant į tų direktyvų įgyvendinimą nacionalinėje teisėje, ši direktyva turėtų būti taikoma kelių transporto priemonėms, kurias yra nusipirkusios perkančiosios institucijos ir perkantieji subjektai, neatsižvelgiant į tai, ar šios institucijos ir subjektai yra viešieji, ar privatūs. Be to, ši direktyva turėtų būti taikoma kelių transporto priemonių, naudojamų keleivių vežimo viešuoju transportu paslaugoms teikti, pirkimui pagal viešųjų paslaugų sutartį, paliekant valstybėms narėms laisvę netaikyti šios direktyvos smulkiems pirkimams, kad būtų išvengta nereikalingos administracinės naštos.

(18)

Atsižvelgiant į 2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2007/46/EB, nustatančią motorinių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų patvirtinimo pagrindus (Pagrindų direktyva) (7), ir siekiant išvengti nereikalingos administracinės naštos, valstybės narės turėtų turėti galimybę atleisti institucijas ir operatorius nuo šioje direktyvoje nustatytų reikalavimų, kai perkamos specialiam naudojimui suprojektuotos ir pagamintos transporto priemonės.

(19)

Šioje direktyvoje turėtų būti pateikta keletas galimų būdų, kaip atsižvelgti į poveikį energetikai ir aplinkai. Tai sudarytų sąlygas institucijoms ir operatoriams, kurie jau išplėtojo prie vietos poreikių ir sąlygų pritaikytus metodus, toliau juos taikyti.

(20)

Transporto priemonės sąnaudų suvartojamai energijai ir sąnaudų už išmetamą CO2 ir kitų teršalų kiekį įtraukimas į sutarties sudarymo kriterijus neprimeta didesnių bendrų sąnaudų – tiesiog sprendime dėl pirkimo yra numatomos eksploatacinio laikotarpio sąnaudos. Išmetamo teršalų kiekio didžiausias vertes nustatantys Euro normų teisės aktai papildomi šiuo metodu, kurį taikant nustatoma tikrojo išmetamo teršalų kiekio piniginė vertė ir kurį galima taikyti nepriimant jokių naujų standartų.

(21)

Perkančiosios institucijos, perkantieji subjektai ir operatoriai, vykdydami reikalavimą atsižvelgti į poveikį energetikai ir aplinkai nustatant technines specifikacijas, yra raginami nustatyti aukštesnio lygio su energijos vartojimu ir atitiktimi aplinkosaugos reikalavimams susijusių eksploatacinių savybių specifikacijas nei nustatytas Bendrijos teisės aktuose, atsižvelgiant į, pavyzdžiui, Euro normas, kurios jau yra priimtos, tačiau dar netapo privalomos.

(22)

Informacija apie sąnaudas už išmetamą CO2, azoto oksidų (NOx), angliavandenilių be metano (NMHC) ir kietųjų dalelių kiekį, gauta iš „ExternE“ tyrimo (8), Komisijos švaraus oro Europoje (CAFE) programos (9) ir HEATCO tyrimo (10). Sąnaudos apskaičiuotos dabartinėmis vertėmis, kad sutarties sudarymo tvarka išliktų paprasta.

(23)

Šia direktyva turėtų būti nustatytas sąnaudų už išmetamą CO2 ir kitų teršalų kiekį intervalas, kuris, viena vertus, užtikrintų, kad perkančiosios institucijos, perkantieji subjektai ir operatoriai galėtų lanksčiai atsižvelgti į savo padėtį vietoje, ir, antra vertus, užtikrintų tinkamą suderinimo lygį.

(24)

Netaršių ir efektyviai energiją vartojančių transporto priemonių pirkimo kriterijų privalomas taikymas vis tiek leidžia įtraukti kitus atitinkamus sutarties sudarymo kriterijus. Taip pat vis tiek leidžiama rinktis transporto priemones, modernizuotas taip, kad jos atitiktų griežtesnius aplinkosaugos reikalavimus. Tokie kiti atitinkami sutarties sudarymo kriterijai taip pat gali būti įtraukti į pirkimus, kuriems taikomos Direktyvos 2004/17/EB arba 2004/18/EB, su sąlyga, kad jie yra susiję su sutarties dalyku, nesuteikia perkančiajai institucijai ar perkančiajam subjektui neribotos pasirinkimo laisvės, yra aiškiai išdėstyti ir atitinka pagrindinius Sutartyje išvardytus principus.

(25)

Eksploatacinio laikotarpio išmetamo teršalų kiekio sąnaudų apskaičiavimo metodas, įskaitant šioje direktyvoje nustatytas skaitmenines vertes, siekiant priimti sprendimą dėl transporto priemonių pirkimo, neturi įtakos kitiems Bendrijos teisės aktams, kuriais reglamentuojamos išorinės sąnaudos.

(26)

Atliekant šioje direktyvoje apibrėžtą apskaičiavimo metodo peržiūrą ir patikslinimą, turėtų būti atsižvelgiama į atitinkamas susijusias Bendrijos teisėkūros priemones bei siekiama atitikties joms.

(27)

Su energija ir aplinka susiję sutarties sudarymo kriterijai turėtų būti vieni iš įvairių sutarties sudarymo kriterijų, į kuriuos atsižvelgia perkančiosios institucijos arba perkantieji subjektai, kai jie turi priimti sprendimą dėl netaršių ir efektyviai energiją vartojančių kelių transporto priemonių pirkimo.

(28)

Ši direktyva neturėtų drausti perkančiosioms institucijoms ir perkantiesiems subjektams, perkantiems transporto priemones vežimo viešuoju transportu paslaugoms teikti, pirmenybę teikti naujausioms Euro normoms prieš šiems standartams tampant privalomais. Taip pat ji neturėtų drausti perkančiosioms institucijoms ir perkantiesiems subjektams pirmenybę teikti alternatyviems degalams, pavyzdžiui, vandeniliui, suskystintosioms naftos dujoms (SND), suslėgtosioms gamtinėms dujoms (SGD) ir biodegalams, jei atsižvelgiama į eksploatacinio laikotarpio poveikį energetikai ir aplinkai.

(29)

Turėtų būti parengtos standartizuotos Bendrijos bandymų procedūros papildomoms transporto priemonių kategorijoms, kad būtų galima pagerinti gamintojo teikiamų duomenų palyginamumą ir skaidrumą. Gamintojai turėtų būti raginami nurodyti duomenis apie visas eksploatacinio laikotarpio sąnaudas suvartojamai energijai ir sąnaudas už išmetamą CO2 ir kitų teršalų kiekį.

(30)

Galimybė teikti valstybės paramą, skirtą netaršių ir efektyviai energiją vartojančių kelių transporto priemonių pirkimui, įskaitant transporto priemonių, kurių varikliai ir atsarginės dalys viršija privalomus aplinkosaugos reikalavimus, modifikavimą, pripažįstama Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai Bendrijos gairėse (11) ir 2008 m. rugpjūčio 6 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 800/2008, skelbiančiame tam tikrų rūšių pagalbą suderinama su bendrąja rinka taikant Sutarties 87 ir 88 straipsnius (Bendrasis bendrosios išimties reglamentas) (12). Šiuo atžvilgiu taip pat svarbios ir Komisijos komunikate „Bendrijos gairės dėl valstybės pagalbos geležinkelio įmonėms“ (13) pateiktos gairės, visų pirma 34 punkto 1 išnaša ir 36 punkto 3 išnaša. Tačiau Sutarties, ypač jos 87 ir 88 straipsnių, taisyklės ir toliau bus taikomos tokiai valstybės paramai.

(31)

Galimybė teikti valstybės paramą, kuria skatinamas alternatyvių degalų platinimui būtinos infrastruktūros plėtojimas, pripažįstama Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai Bendrijos gairėse. Tačiau Sutarties, ypač jos 87 ir 88 straipsnių, taisyklės ir toliau bus taikomos tokiai valstybės paramai.

(32)

Pirkdami netaršias ir efektyviai energiją vartojančias kelių transporto priemones, miestai, kurie nori prisistatyti kaip besirūpinantys aplinka, turi šią galimybę. Šiuo atžvilgiu svarbu pagal šią direktyvą internete skelbti informaciją apie viešuosius pirkimus.

(33)

Turėtų būti raginama skelbti visą svarbią informaciją apie kiekvienoje valstybėje narėje naudojamas finansines priemones, skirtas judumui mieste ir skatinimui naudoti netaršias ir efektyviai energiją vartojančias kelių transporto priemones.

(34)

Šios direktyvos įgyvendinimui būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (14).

(35)

Visų pirma Komisija turėtų būti įgaliota duomenis, naudojamus kelių transporto priemonių eksploatacinio laikotarpio sąnaudoms apskaičiuoti, suderinti su infliacija ir technine pažanga. Kadangi šios priemonės yra bendro pobūdžio ir skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas, jos turi būti tvirtinamos pagal Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje nustatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

(36)

Kadangi šios direktyvos tikslų, t.y. skatinti netaršių ir efektyviai energiją vartojančių transporto priemonių rinką ir padidinti transporto sektoriaus įnašą į Bendrijos aplinkos, klimato ir energetikos politiką, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi siekiant Europos pramonei užtikrinti pakankamą rentabiliai gaminamų transporto priemonių paklausą tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygiu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

(37)

Valstybės narės ir Komisija turėtų toliau skatinti naudoti netaršias ir efektyviai energiją vartojančias kelių transporto priemones. Šiuo atžvilgiu svarbų vaidmenį galėtų atlikti nacionalinės ir regioninės veiksmų programos, kaip apibrėžta 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1083/2006, nustatančiame bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo (15). Be to, judumui mieste gerinti, kartu mažinant neigiamą jo įtaką, galima būtų pasitelkti Bendrijos programas, pvz., Civitas ir „Pažangi energetika Europai“.

(38)

Pagal Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros (16) 34 punktą valstybės narės raginamos savo ir Bendrijos interesų labui parengti lenteles, kurios kuo geriau iliustruotų šios direktyvos ir jos perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių atitiktį, ir viešai jas paskelbti,

a)

perkančiosios institucijos ar perkantieji subjektai tiek, kiek jie turi vykdyti pareigą taikyti pirkimo procedūras, nustatytas Direktyvose 2004/17/EB ir 2004/18/EB;

b)

operatoriai viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymui pagal viešųjų paslaugų sutartį, kaip apibrėžta 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų (17), viršijant ribą, kurią nustato valstybės narės, neviršijant Direktyvose 2004/17/EB ir 2004/18/EB nustatytų verčių ribų.

a)

energijos suvartojimą;

b)

išmetamą CO2 kiekį; ir

c)

išmetamą NOx, NMHC ir kietųjų dalelių kiekį.

a)

kelių transporto priemonių pirkimo dokumentuose nustatant su energijos suvartojimu ir atitiktimi aplinkosaugos reikalavimams susijusias technines specifikacijas kiekvieno apsvarstyto poveikio požiūriu, taip pat bet kokio papildomo poveikio aplinkai požiūriu; arba

b)

įtraukiant poveikį energetikai ir aplinkai į sprendimą dėl pirkimo:

a)

eksploatacinio laikotarpio sąnaudos transporto priemonės suvartojamai energijai apskaičiuojamos pagal šią metodiką:

b)

Eksploatacinio laikotarpio sąnaudos už transporto priemonės išmetamą CO2 kiekį apskaičiuojamos transporto priemonės eksploatacinio laikotarpio ridą, prireikus atsižvelgiant į jau esamą ridą, pagal 3 dalį dauginant iš nuvažiavus kilometro atstumą išmesto CO2 kiekio (kilogramais), apskaičiuoto pagal 2 dalį, ir iš išmetamo kilogramo kainos, paimtos iš priedo 2 lentelėje nustatyto intervalo.

c)

Eksploatacinio laikotarpio sąnaudos už transporto priemonės išmetamą teršalų kiekį, nustatytą priedo 2 lentelėje, apskaičiuojamos sudedant eksploatacinio laikotarpio sąnaudas už išmetamą NOx, NMHC ir kietųjų dalelių kiekį. Transporto priemonės eksploatacinio laikotarpio sąnaudos už visų rūšių išmetamus teršalus apskaičiuojamos transporto priemonės eksploatacinio laikotarpio ridą, prireikus atsižvelgiant į jau esamą ridą, pagal 3 dalį dauginant iš nuvažiavus kilometro atstumą išmesto teršalų kiekio (gramais), apskaičiuoto pagal 2 dalį, ir iš atitinkamos išmetamo gramo kainos. Sąnaudos nustatomos remiantis Bendrijos vidutinėmis vertėmis, nustatytomis priedo 2 lentelėje.

3 straipsnyje nurodytos perkančiosios institucijos, perkantieji subjektai ir operatoriai gali taikyti didesnes sąnaudas, jei tos sąnaudos neviršija atitinkamų priedo 2 lentelėje nustatytų verčių, padaugintų iš koeficiento 2.

15.5.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 120/13

(1)

Gavusi informacijos, o po to skundą, kad 2003 m. rugpjūčio 20 d. Friulio-Venecijos Džulijos Regioniniame įstatyme Nr. 14 nustatyta skirti Triesto ir Goricijos prekybos rūmams finansavimą, skirtą ūkių, 2003 m. nukentėjusių nuo sausros, pašarų poreikiams tenkinti, 2004 m. balandžio 2 d. raštu Komisija paprašė Italijos valdžios institucijų pateikti keletą paaiškinimų.

(2)

Pasibaigus keturių savaičių laikotarpiui, skirtam Italijos valdžios institucijoms reikalautai informacijai pateikti, negavusi atsakymo 2004 m. gegužės 26 d. raštu Komisija joms nusiuntė priminimą.

(3)

2004 m. birželio 10 d. raštu, užregistruotu 2004 m. birželio 15 d., Italijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje persiuntė Komisijai Italijos valdžios institucijų raštą, kuriame teigiama, kad jos atitinkamai 2003 m. rugsėjo 30 d. ir 2004 m. kovo 12 d. nusiuntė Triesto ir Goricijos prekybos rūmams du raštus siekdamos atkreipti jų dėmesį į tai, kad reikia paskelbti kvietimą pareikšti susidomėjimą dėl pagalbos, teikiamos pagal minėto įstatymo 6 straipsnį, ir nusiųsti šio kvietimo kopiją Komisijai.

(4)

Remdamasi ta informacija, 2004 m. birželio 28 d. raštu Komisija paprašė Italijos valdžios institucijų atsiųsti jai dviejų minėtų raštų ir abiejų prekybos rūmų parengtų kvietimų pareikšti susidomėjimą tekstus. Be to, Komisija paklausė, ar pagalba buvo suteikta, ir jei taip, tai kokio dydžio ir kaip tai atlikta.

(5)

2004 m. rugsėjo 27 d. raštu, užregistruotu 2004 m. rugsėjo 29 d., Italijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje nusiuntė Komisijai minėtus tektus ir 2004 m. birželio 28 d. rašte reikalautą informaciją.

(6)

Kadangi iš tos informacijos buvo aišku, kad Triesto prekybos rūmai jau buvo paskelbę kvietimą pareikšti susidomėjimą ir kad į jį jau buvo sureaguota, ir kad, be to, Prekybos rūmų bendrojoje pagalbos schemoje, patvirtintoje Komisijos pagal valstybės pagalbos schemą N 241/01, nebuvo nustatyta pagalbos suma, kurią Prekybos rūmai galėjo išmokėti arba išmokėjo, Komisija valstybės pagalbą, apie kurią nebuvo pranešta,, nusprendė nagrinėti pagal NN 69/04.

(7)

2004 m. lapkričio 12 d. raštu Komisija paprašė Italijos valdžios institucijų papildomos informacijos apie minėtą pagalbą.

(8)

Tą pačią dieną Komisija gavo Italijos valdžios institucijų raštą, kuriame pateikta informacija, papildanti 2004 m. birželio 28 d. raštu (žr. 4 konstatuojamąją dalį) prašytą informaciją.

(9)

2005 m. sausio 6 d. raštu, užregistruotu 2005 m. sausio 11 d., Italijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje persiuntė Komisijai Italijos valdžios institucijų raštą, kuriame prašoma pratęsti terminą, nustatytą joms papildomai informacijai apie minėtą pagalbą pateikti, kad jos galėtų iš naujo išnagrinėti atitinkamus regioninius teisės aktus.

(10)

2005 m. sausio 25 d. raštu Komisija sutiko pratęsti terminą vienu mėnesiu.

(11)

2005 m. vasario 21 d. raštu Italijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje persiuntė Komisijai Italijos valdžios institucijų raštą, kuriame teigiama, kad Goricijos prekybos rūmai planuotos pagalbos neteikė ir nebeketino to daryti (prie rašto pridėtas tai patvirtinantis Prekybos rūmų sprendimas).

(12)

2005 m. vasario 28 d. raštu, užregistruotu 2005 m. kovo 1 d., ir 2005 m. kovo 30 d. raštu, užregistruotu 2005 m. kovo 31 d., Italijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje nusiuntė Komisijai papildomos informacijos apie Triesto prekybos rūmų suteiktą pagalbą.

(13)

2005 m. liepos 22 d. raštu (1) Komisija informavo Italiją apie savo sprendimą pradėti Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl pagalbos, teikiamos pašarams pirkti, nustatytos 2003 m. rugpjūčio 20 d. Regioninio įstatymo Nr. 146 straipsnyje, ir dėl Triesto prekybos rūmų paskelbto kvietimo pareikšti susidomėjimą.

(14)

Komisijos sprendimas pradėti šią procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2). Komisija suinteresuotąsias šalis pakvietė teikti pastabas dėl minėtų priemonių.

(15)

Komisija negavo suinteresuotųjų šalių pastabų.

(16)

2003 m. rugpjūčio 20 d. Friulio-Venecijos Džulijos regiono Regioninio įstatymo Nr. 14 6 straipsnyje (toliau – Regioninis įstatymas Nr. 14) nustatyta, kad regioninės valdžios institucijoms leidžiama skirti Triesto prekybos, pramonės, amatų ir žemės ūkio rūmams specialų finansavimą – 170 000 EUR, o Goricijos prekybos, pramonės, amatų ir žemės ūkio rūmams – 80 000 EUR tenkinti išskirtiniams poreikiams, susijusiems su gyvūnų šėrimu galvijų ūkiuose, nukentėjusiuose nuo 2003 m. sausros ir įkurtų teritorijose, kuriose nėra bendrų drėkinimo įrenginių.

(17)

Triesto prekybos rūmų paskelbtame kvietime pareikšti susidomėjimą numatoma finansinė parama Triesto provincijos ūkiams, nukentėjusiems nuo 2003 m. sausros, kurie, neturėdami galimybės drėkinti laukus, kuriuose nėra bendrų drėkinimo įrenginių, mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse neteko ne mažiau kaip 20 % produkcijos, o kitose vietovėse – 30 % produkcijos. Ši parama teikiama kaip pagalba gyvulių pašarams įsigyti.

(18)

Pagalbos sumos mokamos pateikus pašarų pirkimo nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki lapkričio 20 d. sąskaitas faktūras ir skiriamos už pašarų kiekį, reikalingą siekiant laikytis mitybos reikalavimų, kuris skaičiuojamas ūkyje auginamų ir ūkininkui priklausančių gyvulių vienetui. Gyvulių vienetus sudaro galvijai, avys, ožkos ir arkliai, auginami skersti arba naudojami darbui ūkyje; skersti auginamų gyvulių atveju pagalba skiriama atitinkamai ūkininkams, kurių tai pagrindinė veikla, ir ūkių valdytojams, įregistruotiems Istituto nazionale per la previdenza sociale (Nacionalinis socialinės apsaugos institutas) žemės ūkio sektoriuje. Sąvoka „pašarai“ žymi bet kokią džiovinto šieno rūšį.

(19)

Pagalbos sumos gali būti mokamos kiekvienam paraišką pateikusiam Triesto provincijos ūkiui tol, kol bus išnaudotos šiam tikslui sutelktos lėšos.

(20)

Didžiausias pašarų kiekis vienam gyvulių vienetui, už kurį gali būti kompensuojama yra 1 500 kg. Pagalbai skaičiuoti naudojama orientacinė kaina yra 20 EUR be PVM. Jei paraiškų skaičius viršija planuotą kiekį, individuali pagalba gyvulių vienetui proporcingai mažinama.

(21)

Jei ūkiai pagalbos gavėjai prašo kitos pagalbos 2003 m. sausros padarytiems nuostoliams atlyginti ir ją gauna, kvietime pareikšti susidomėjimą nurodyta pagalbos suma atitinkamai sumažinama.

(22)

Komisija pradėjo Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą, nes nebuvo tikra, ar minimos pagalbos priemonės suderinamos su bendrąja rinka. Abejonių kilo dėl šių priežasčių:

(23)

2005 m. rugsėjo 26 d. raštu, įregistruotu 2005 m. rugsėjo 27 d., Italijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje persiuntė Komisijai Italijos valdžios institucijų pastabas dėl minėtos pagalbos, pateiktas pradėjus Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą.

(24)

Italijos valdžios institucijos teigia, kad, be kita ko, 2003 m. rugsėjo 16 d. regiono pirmininko priimtame Sprendime Nr. 0329/Pres. nustatyta, kad 2003 m. sausra Friulio-Venecijos Džulijos regione buvo „nepalankios oro sąlygos“, tai patvirtino regiono meteorologijos stebėjimo stoties meteorologiniai duomenys ir tai buvo valstybės pagalbos schemos, apie kurią pranešta Komisijai ir kurią ji patvirtino, pagrindas (N 262/04).

(25)

Italijos valdžios institucijos pripažįsta, kad Triesto prekybos rūmų naudotas metodas Triesto provincijos ūkininkų patirtiems nuostoliams skaičiuoti neatitinka Gairių 11.3 punkto. Tačiau jos teigia, kad pradėjus Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą Triesto prekybos rūmai patikrino kiekviename pagalbą gaunančiame ūkyje (43 ūkiuose) produkcijos nuostolių ribas, remdamiesi vidutinio pašarų produkcijos kiekio trejų metų laikotarpiu 2000–2002 m. (kai nebuvo mokamos kompensacijos už nuostolius, patirtus dėl nepalankių oro sąlygų) ir 2003 m. paruoštų pašarų kiekio palyginimu. Italijos valdžios institucijų teigimu, surinkti duomenys parodė, kad visais atvejais nuostoliai buvo didesni nei nustatyta minimali riba pagalbai gauti (20 % – ūkininkauti mažiau palankiose vietovėse ir 30 % – kitose vietovėse).

(26)

Italijos valdžios institucijos taip pat priduria, kad jos suskaičiavo pagalbos sumas, kurios galėjo būti mokamos pagal Gaires. Šiam tikslui jos naudojo 2003 m. gegužės 23 d. regiono tarybos Sprendime Nr. 1535 dėl vidutinio pašarų kiekio ir vidutinės jų kainos trejų metų laikotarpiu 2000–2002 m. pateiktus duomenis. Iš gautos sumos jos atėmė faktinį kiekvieno ūkio deklaruotą 2003 m. produkcijos kiekį, padaugintą iš vidutinės kainos tais metais. Jos pateikė visus savo skaičiavimus lentelėje, kurioje nurodytos išmokėtos pagalbos sumos, pagalbos, kuri galėjo būti patvirtinta pagal Gaires, sumos ir de minimis pagalbos, kuri dar gali būti išmokėta pagalbos gavėjams pagal 2004 m. spalio 6 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1860/2004 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriuose (4). Iš lentelės matyti, kad jei susumuojama de minimis pagalba ir pagalba, kuri gali būti skiriama pagal Gaires, didesnes pagalbos sumas nei jų patirti nuostoliai gavo tik du ūkininkai, Italijos valdžios institucijos įsipareigoja tas sumas susigrąžinti.

(27)

Atsižvelgdamos į pradedant Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą kitas Komisijos pareikštas abejones Italijos valdžios institucijos aiškina, kad minėtos pagalbos gavėjai tiesioginės pagalbos pašarams pirkti ar kokių nors draudimo išmokų negavo. Jos taip pat teigia, kad pagalbos gavėjai patyrė pašarų rinkimo ir vežimo išlaidų, nes šiek tiek pašarų pagaminta.

(28)

Galiausiai Italijos valdžios institucijos pareiškia, kad visi minėtą pagalbą gaunantys ūkininkai informuoti, jog dėl minėtos priemonės pradėta Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatyta procedūra.

(29)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, teikiant pirmenybę tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Pagal Regioninį įstatymą Nr. 14 teikiama pagalba atitinka šią apibrėžtį ta prasme, kad ją teikia vietos valdžia, ja teikiama pirmenybė tam tikrų prekių gamybai (gyvuliams, nes pagalba pašarams pirkti skirta gyvuliams šerti) ir ji galėtų iškraipyti konkurenciją bei daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai atsižvelgiant į Italijos užimamą vietą šių prekių gamybos srityje (pavyzdžiui, 2006 m. Italija pagamino 13,3 % Bendrijos jautienos ir veršienos produkcijos ir buvo trečia didžiausių jautienos ir veršienos gamintojų sąraše).

(30)

Tačiau Sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytais atvejais kai kurioms priemonėms gali būti taikomos leidžiančios nukrypti nuostatos ir jos gali būti laikomos suderinamomis su bendrąja rinka.

(31)

Minėtu atveju, atsižvelgiant į pagalbos pobūdį (pagalba, skirta dėl nepalankių oro sąlygų ūkininkų patirtiems nuostoliams kompensuoti), vienintelė taikytina leidžianti nukrypti nuostata nustatyta Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkte, pagal kurį bendrajai rinkai neprieštaraujančia gali būti laikoma pagalba, skirta tam tikrų rūšių ekonominei veiklai arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui (Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta leidžianti nukrypti nuostata taikytina tikrų stichinių nelaimių, o ne joms prilygintinų įvykių atveju; kaip nurodyta Gairėse, Komisija visuomet laikė, kad sausra savaime negali būti laikoma stichine nelaime, kaip apibrėžta Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punkte).

(32)

Kad taikoma minėta leidžianti nukrypti nuostata, minėta pagalba, kuri yra neteisėta pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias ES sutarties 93 straipsnio (dabar 88 straipsnio) taikymo taisykles (5), 1 straipsnio f dalį, turi būti nagrinėjama remiantis esminiais kriterijais, nustatytais bet kokiame tuo metu, kai pagalba buvo paskirta, galiojančiame dokumente pagal Komisijos pranešimą dėl taisyklių, taikytinų neteisėtai suteiktos valstybės pagalbos įvertinimui, nustatymo (6).

(33)

Šiuo atveju atitinkamai pagalbai, kai ji buvo suteikta, taikytinos taisyklės yra nustatytos Gairių 11.3 punkte. Pagal tą punktą:

(34)

Atsižvelgiant į dviejų pirmų sąlygų laikymąsi, Komisija pažymi, kad Italijos valdžios institucijos nustatė, kad sausra buvo, remdamosi atitinkama meteorologine informacija. Atsižvelgiant į nuostolių, susidariusių dėl minėtų nepalankių oro sąlygų, dydį, Komisija visų pirma pažymi, kad pačios Italijos valdžios institucijos pripažįsta, kad Triesto provincijos ūkininkų patirtų nuostolių skaičiavimo metodas neatitinka Gairių 11.3 punkto. Komisija gali tik patvirtinti šį faktą, nes Triesto prekybos rūmų paskelbtame kvietime pareikšti susidomėjimą nustatoma tik nuostolių riba, kurią viršijus pagalba gali būti teikiama, tačiau konkrečiai nenurodomas nuostolių skaičiavimo metodas.

(35)

Tai įtvirtinus, remiantis informacija, kurią Italijos valdžios institucijos pateikė pradėjus Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, taikant Gairių 11.3 punkte nustatytą metodą, t. y. šiuo atveju – lyginant vidutinį 2000–2002 m. laikotarpiu (kai nebuvo mokama kompensacija už nuostolius, patirtus dėl nepalankių oro sąlygų) pašarų produkcijos kiekį ir 2003 m. pašarų produkcijos kiekį, visuose pagalbą gaunančiuose ūkiuose nuostoliai buvo didesni nei minimalios ribos, nustatytos norintiems įgyti teisę gauti pagalbą (20 % – ūkininkauti mažiau palankiose vietovėse ir 30 % – kitose vietovėse).

(36)

Atsižvelgiant į faktinį pagalbai skaičiuoti naudojamą metodą (ir todėl – atitiktį trečiajai minėtai sąlygai) Komisija pažymi, kad naudotas metodas neatitinka Gairių, nes pagalba buvo mokama pateikus sąskaitas faktūras už pašarų, pirktų nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki lapkričio 20 d., kiekį, būtiną siekiant laikytis įprastų kiekvieno ūkyje auginamo gyvulių vieneto mitybos reikalavimų, o remiantis Gairėmis, mokėtina pagalbos suma neturėtų viršyti vidutinio per įprastinį laikotarpį pagamintos produkcijos kiekio, padauginto iš vidutinės kainos tuo pačiu laikotarpiu, atėmus faktinį produkcijos kiekį tais metais, kai įvykis įvyko, padauginto iš vidutinės kainos tais metais.

(37)

Iš informacijos, kurią Italijos valdžios institucijos pateikė pradėjus Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą, matyti, kad dėl Triesto prekybos rūmų naudoto skaičiavimo metodo keliais atvejais (12 atvejų iš 43) išmokėtos didesnės pagalbos sumos nei būtų buvę išmokėtos, jei būtų naudotas Gairėse nustatytas skaičiavimo metodas.

(38)

Atsižvelgiant į tai, kad dėl Triesto prekybos rūmų naudoto skaičiavimo metodo daugiau kaip 25 % atvejų pagalbos sumos, kurios gali būti mokamos pagal Gairių 11.3 punktą, buvo didesnės, Komisija pritarti tam metodui negali.

(39)

Atsižvelgdama į kitas Gairių 11.3 punkte nustatytas sąlygas (ir todėl – atitiktį ketvirtajai ir penktajai minėtoms sąlygoms) Komisija atsižvelgia į Italijos valdžios institucijų pareiškimą, kad minėtos pagalbos gavėjai negavo tiesioginės pagalbos pašarams pirkti nei draudimo išmokų ir kad gavėjai patyrė pašarų surinkimo ir vežimo išlaidų, nes šiek tiek pašarų buvo pagaminta. Tai reiškia, kad šiuo atveju minėtos sąlygos netaikytinos.

(40)

Atsižvelgdama į minėtus faktus, Komisija negali pripažinti, kad laikomasi visų Gairių 11.3 punkte nustatytų sąlygų, nes, kaip minėta 38 dalyje, dėl Triesto prekybos rūmų naudoto pagalbos skaičiavimo metodo daugeliu atvejų pagalbos sumos buvo didesnės nei turėjo būti išmokėta neskiriant per didelių kompensacijos sumų.

(41)

Todėl po 2003 m. sausros Triesto prekybos rūmų suteikta pagalba pašarams pirkti neatitinka reikalavimų dėl Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkte nustatytos leidžiančios nukrypti nuostatos taikymo tai daliai, kuri yra didesnė nei ta suma, kuri būtų atitikusi minėtos leidžiančios nukrypti nuostatos taikymo reikalavimus, jei būtų buvęs naudojamas Gairių 11.3 punkte nustatytas pagalbos skaičiavimo metodas. Tačiau minėtos sumos neviršijanti pagalbos dalis su bendrąją rinka suderinama, nes ji atitinka visas Gairėse nustatytas sąlygas.

(42)

Pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalį, kai neteisėtos pagalbos atvejais priimami neigiami sprendimai, Komisija turi priimti sprendimą, kad atitinkama valstybė narė imtųsi visų būtinų priemonių pagalbai iš gavėjo susigrąžinti. Todėl Italija turi imtis visų būtinų priemonių paskirtai pagalbai iš gavėjo susigrąžinti. Pagal Komisijos pranešimo dėl veiksmingo Komisijos sprendimų, kuriais valstybėms narėms nurodoma susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą valstybės pagalbą, įgyvendinimo (7) 42 dalį Italija per keturis mėnesius nuo šio sprendimo įsigaliojimo privalo įvykdyti jo nuostatas. Į susigrąžintiną pagalbos sumą turi įeiti palūkanos, skaičiuojamos pagal 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinantį Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999 (8).

(43)

Tačiau laikoma, kad bet kokia pagalba, teikiama pagal tokią pagalbos schemą, kuri tuo metu, kai buvo suteikta, atitiko Komisijos reglamente, priimtame remiantis Tarybos reglamento (EB) Nr. 994/98 (9) (de minimis reglamentas) 2 straipsniu, nustatytas sąlygas, nėra valstybės pagalba, kaip apibrėžta Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje.

(44)

Komisijos pranešimo dėl veiksmingo Komisijos sprendimų, kuriais valstybėms narėms nurodoma susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą valstybės pagalbą, įgyvendinimo 49 dalyje nustatyta, kad siekdama apskaičiuoti konkrečią susigrąžintiną pagalbos sumą iš kiekvieno individualaus pagalbos gavėjo pagal valstybės narės schemą, ji gali taikyti de minimis kriterijus, taikomus suteikiant neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą, kuri yra sprendimo dėl susigrąžinimo objektas.

(45)

Kai Triesto prekybos rūmai paskyrė pagalbą, Bendrijos taisyklės dėl de minimis pagalbos žemės ūkio sektoriuje dar nebuvo nustatytos.

(46)

Pirmosios tokios Bendrijos taisyklės nustatytos Reglamente (EB) Nr. 1860/2004.

(47)

Pagal Reglamentą (EB) Nr. 1860/2004 pagalba, ne didesnė kaip 3 000 EUR vienam gavėjui per trejus metus (tai de minimis pagalba, teikiama įmonei), nedaro įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ir neiškraipo konkurencijos arba nekyla grėsmė, kad gali ją iškraipyti, ir todėl jai netaikoma į Sutarties 87 straipsnio 1 dalis.

(48)

Pagal Reglamento (EB) Nr. 1860/2004 5 straipsnį tas pats principas taikytinas pagalbai, paskirtai prieš minėtam reglamentui įsigaliojant, jei ji atitinka visas to reglamento 1 ir 3 straipsniuose nustatytas sąlygas.

(49)

Minimu atveju bus laikoma, kad 3 000 EUR neviršijanti individuali pagalba nėra valstybės pagalba, kaip apibrėžta Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje, jeigu tuo metu, kai ji buvo paskirta, ji atitiko Reglamento (EB) Nr. 1860/2004 1,2 ir 3 straipsnius. Minėta sąlyga taikoma tik pagal minėtą schemą iš tikrųjų išmokėtoms sumoms, ne didesnėms kaip 3 000 EUR. Italijos valdžios institucijos negali teigti, kad galima sumažinti susigrąžinimo atvejų skaičių iš 12 permokėtų kompensacijų atvejų atimant sumą, kurią kiekvienas iš gavėjų būtų gavęs pagal Reglamentą (EB) Nr. 1860/2004, nes jei pagal minėtą schemą skiriama pagalba yra didesnė nei maksimali de minimis pagalba, tai pagalbai negali būti taikomos de minimis reglamento nuostatos, net ir tai daliai, kuri nėra didesnė už maksimalią sumą,

a)

bendrą iš kiekvieno gavėjo susigrąžintiną sumą (pagrindinę dalį ir palūkanas);

b)

išsamų priemonių, kurių jau imtasi ir kurių planuojama imtis siekiant vykdyti šį sprendimą, aprašą;

c)

dokumentus, įrodančius, kad gavėjams nurodyta sugrąžinti pagalbos sumas.

15.5.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 120/20

(1)

Atlikus peržiūros tyrimą (toliau – peržiūros tyrimas) pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalį, Reglamentu (EB) Nr. 1683/2004 (2) importuojamam Kinijos Liaudies Respublikos kilmės glifosatui, kurio KN kodai šiuo metu yra ex 2931 00 95 (TARIC kodas 2931009582) ir ex 3808 93 27 (TARIC kodas 3808932719) (toliau – nagrinėjamasis produktas) Taryba nustatė galutinį antidempingo muitą ir į jo taikymo sritį įtraukė iš Malaizijos siunčiamą importuojamą glifosatą (deklaruojamą kaip Malaizijos kilmės arba nedeklaruojamą) (TARIC kodai 2931009581 ir 3808932711) išskyrus tą, kurį pagamino Crop Protection (M) Sdn. Bhd., Lot 746, Jalan Haji Sirat 4 ½ Miles, off Jalan Kapar, 42100 Klang, Selangor Darul Ehsan, Malaizija (papildomas TARIC kodas A 309) ir iš Taivano siunčiamą importuojamą glifosatą (deklaruojamą kaip Taivano kilmės arba nedeklaruojamą) (TARIC kodai 2931009581 ir 3808932711) išskyrus tą, kurį pagamino Sinon Corporation, No 23, Sec. 1, Mei Chuan W. Rd, Taichung, Taivanas (papildomas TARIC kodas A 310). Antidempingo muito norma yra 29,9 %.

(2)

Nagrinėjamojo produkto platintojų ir naudotojų asociacija AUDACE pateikė informacijos apie rinkos sąlygų pokyčius, įvykusius po priemonių galiojimo termino peržiūros tiriamojo laikotarpio (t. y. nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d.), ir teigė, kad tokiais pokyčiais būtų galima pateisinti šiuo metu galiojančių priemonių taikymo laikiną sustabdymą pagal pagrindinio reglamento 14 straipsnio 4 dalį. Todėl Komisija nagrinėjo, ar toks laikinas sustabdymas yra pagrįstas.

(3)

Kaip nurodyta pagrindinio reglamento 14 straipsnio 4 dalyje, atsižvelgiant į Bendrijos interesus antidempingo priemonių taikymas gali būti laikinai sustabdytas remiantis tuo, kad rinkos sąlygos laikinai pakito tokiu mastu, kad tikėtina, kad dėl tokio laikino sustabdymo nebus patirta žalos, su sąlyga, kad Bendrijos pramonei buvo suteikta galimybė teikti pastabas ir į šias pastabas buvo atsižvelgta. Toliau 14 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad nagrinėjamų antidempingo priemonių taikymas gali būti bet kada atnaujintas, jeigu laikino sustabdymo priežastis išnyko.

(4)

Kalbant apie Bendrijos pramonę reikia atkreipti dėmesį, kad jos padėtis iki 2008 m. pirmo pusmečio pagerėjo. Dėl labai padidėjusių ES rinkos kainų, dėl padidėjusių pardavimo apimčių ir vertės ir dėl santykinai pastovių gamybos sąnaudų labai išaugo procentine apyvartos dalimi išreikštas pelnas. Šią palankią tendenciją patvirtinta su pagrindiniu Bendrijos gamintoju, gaminančiu ir parduodančiu didžiąją dalį Bendrijos pramonės produkcijos, susiję naujesni duomenys. Remiantis dabartine rinkos informacija nesitikima, kad laikinai sustabdžius priemonių taikymą ši situacija iš esmės pasikeistų.

(5)

Bendrijos pramonė patvirtino, kad šiuo metu ES rinkos kainos iš esmės nepakito, nors eksporto iš Kinijos Liaudies Respublikos kainos nuo 2008 m. liepos mėnesio labai sumažėjo.

(6)

Dėl didėjančio Kinijos Liaudies Respublikos gamybinio pajėgumo ir produkcijos kiekio per vidutinį ar ilgalaikį laikotarpį galėtų sumažėti ES glifosato kainos. Tačiau dabartinė informacija rodo, jog tikimasi, kad šis poveikis iš esmės nebus juntamas dėl didėjančios paklausos pasaulyje.

(7)

Nėra pagrindo manyti, kad laikinai sustabdžius priemonių taikymą būtų prieštaraujama Bendrijos interesams.

(8)

Todėl, atsižvelgiant į laikinus rinkos sąlygų pokyčius, visų pirma į dabartines Bendrijos rinkos kainas ir į didelį dabartinį Bendrijos pramonės pelną, nepaisant pastaraisiais mėnesiais mažėjančių Kinijos Liaudies Respublikos eksporto kainų manoma, kad tikėtina, jog, laikinai sustabdžius priemonių taikymą, nebus patirta su Kinijos Liaudies Respublikos kilmės nagrinėjamojo produkto importu susijusios žalos. Todėl pagal pagrindinio reglamento 14 straipsnio 4 dalį siūloma galiojančių priemonių taikymą laikinai sustabdyti devyniems mėnesiams.

(9)

Pagal pagrindinio reglamento 14 straipsnio 4 dalį Komisija pranešė Bendrijos pramonei apie ketinimą laikinai sustabdyti galiojančias antidempingo priemones. Bendrijos pramonei buvo suteikta galimybė teikti pastabas ir į jos pastabas buvo atsižvelgta.

(10)

Todėl Komisija mano, kad visi reikalavimai dėl nagrinėjamajam produktui nustatyto antidempingo muito laikino sustabdymo įvykdyti pagal pagrindinio reglamento 14 straipsnio 4 dalį. Todėl Reglamentu (EB) Nr. 1683/2004 nustatytą antidempingo muitą reikėtų laikinai sustabdyti devyniems mėnesiams.

(11)

Jeigu padėtis, dėl kurios vykdomas laikinas sustabdymas, vėliau pasikeistų, Komisija gali atnaujinti antidempingo priemonių taikymą nedelsiant panaikindama antidempingo muitų laikiną sustabdymą,

15.5.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 120/22

(1)

Pernelyg didelė finansinių paslaugų sektoriaus ir visų pirma bankų bei investicinių įmonių prisiimta rizika prisidėjo prie finansų įmonių žlugimo ir sistemiškų problemų atsiradimo valstybėse narėse ir pasaulyje. Šios problemos išplito visame ūkyje ir brangiai kainuoja visuomenei.

(2)

Plačiai sutariama, kad prisiimti pernelyg didelę riziką paskatino ir taip didelius pagrindinių finansų įmonių nuostolius iš dalies nulėmė netinkama finansinių paslaugų sektoriaus atlyginimų nustatymo praktika (nors ji ir nėra pagrindinė 2007 ir 2008 m. finansų krizės priežastis).

(3)

Atlyginimų nustatymo praktika didelėje finansinių paslaugų sektoriaus dalyje taikyta nesilaikant veiksmingo ir patikimo rizikos valdymo. Šios praktikos tendencija buvo atlyginti už trumpalaikį pelną ir skatinti darbuotojus vykdyti netinkamai rizikingą veiklą, jei tik gaunamos didesnės pajamos trumpuoju laikotarpiu, kartu finansų įmonėms sukeliant didesnių galimų nuostolių riziką ilguoju laikotarpiu.

(4)

Jei rizikos valdymo ir kontrolės sistemos būtų griežtos ir labai veiksmingos, iš esmės rizikos prisiėmimo paskatos, suteikiamos per atlyginimų nustatymo praktiką, atitiktų finansų įmonei priimtiną riziką. Tačiau visos rizikos valdymo ir kontrolės sistemos yra ribotos ir, kaip parodė finansų krizė, gali būti nepakankamos kilus rizikai dėl netinkamų paskatų, nes rizikos rūšys darosi vis sudėtingesnės, o būdai, kuriais prisiimama rizika, labai įvairūs. Todėl paprastas verslo padalinių ir darbuotojų, atsakingų už rizikos valdymo ir kontrolės sistemas, funkcijų atskyrimas yra būtinas, bet jau nebepakankamas.

(5)

Tinkamų paskatų sukūrimas pačioje atlyginimų nustatymo sistemoje turėtų sumažinti rizikos valdymo naštą ir padidinti tikimybę, kad šios sistemos taptų veiksmingos. Todėl reikia nustatyti patikimos atlyginimų nustatymo politikos principus.

(6)

Turint omenyje konkurencingumą finansinių paslaugų sektoriuje ir tai, kad daugelis finansų įmonių vykdo tarpvalstybinę veiklą, svarbu užtikrinti, kad patikimos atlyginimų nustatymo politikos principai būtų nuosekliai taikomi visose valstybėse narėse. Vis dėlto pripažįstama, kad siekiant didesnio veiksmingumo patikimos atlyginimų nustatymo politikos principus reikėtų įgyvendinti visur ir nuosekliai.

(7)

Pranešime Pavasario Europos Vadovų Tarybai „Europos ekonomikos atkūrimo skatinimas“ (1) Komisija pateikė planą, kaip atkurti ir išlaikyti stabilią ir patikimą finansų sistemą. Visų pirma pranešime pranešta, kad, siekiant tobulinti finansų įmonių rizikos valdymą ir suderinti atlygio paskatas su tvariais veiklos rezultatais, bus pateikta nauja rekomendacija dėl finansinių paslaugų sektoriaus atlyginimų nustatymo.

(8)

Šioje rekomendacijoje pateikiami bendrieji finansinių paslaugų sektoriaus atlyginimų nustatymo politikos principai, kurie turėtų būti taikomi visoms finansinių paslaugų sektoriuje veikiančioms finansų įmonėms.

(9)

Šie bendrieji principai gali būti svarbesni vienų kategorijų finansų įmonėms negu kitų, atsižvelgiant į galiojančias taisykles ir bendrąją finansinių paslaugų sektoriaus praktiką. Šie principai turėtų būti taikomi lygiagrečiai su visomis taisyklėmis ar teisės aktais, kuriais reglamentuojamas konkretus finansų sektorius. Visų pirma tarpininkų ir išorės paslaugų teikėjų, kai tam tikra veikla patikima trečiosioms šalims, gaunami mokesčiai ir komisinis atlygis neturėtų būti aptariami, nes atlyginimo praktika, susijusi su šiais mokesčiais ir komisiniu atlygiu, jau iš dalies reglamentuojama atskirais režimais, visų pirma 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (2) ir 2002 m. gruodžio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/92/EB dėl draudimo tarpininkavimo (3). Be to, šia rekomendacija nepažeidžiamos socialinių partnerių teisės kolektyvinėse derybose, kai taikoma.

(10)

Kiek tai susiję su finansų įmonėmis, kurių vertybiniais popieriais leista prekiauti vienos ar kelių valstybių narių reguliuojamoje rinkoje, kaip apibrėžta Direktyvoje 2004/39/EB, ši rekomendacija taikoma papildomai ir kartu su 2004 m. gruodžio 14 d. Komisijos rekomendacija 2004/913/EB dėl atitinkamos bendrovių, kurių vertybiniai popieriai yra įtraukti į biržos sąrašus, direktorių atlyginimų nustatymo tvarkos (4) ir 2009 m. balandžio 30 d. Komisijos rekomendacija 2009/385/EB, papildanti Rekomendacijas 2004/913/EB ir 2005/162/EB dėl bendrovių, kurių vertybiniai popieriai yra įtraukti į biržos sąrašus, direktorių atlyginimų nustatymo tvarkos griežtinimo (5).

(11)

Tam tikros finansų įmonės atlyginimų nustatymo politika taip pat turėtų būti susieta su tos įmonės dydžiu ir jos veiklos pobūdžiu bei sudėtingumu.

(12)

Reikėtų priimti su rizika susietą atlyginimų nustatymo politiką, kuri derėtų su veiksmingu rizikos valdymu ir nesukeltų pernelyg didelės rizikos.

(13)

Atlyginimų nustatymo politika turėtų apimti tų kategorijų darbuotojus, kurių profesinė veikla turi reikšmingos įtakos finansų įmonės rizikos pobūdžiui. Siekiant išvengti paskatų prisiimti pernelyg didelę riziką, reikėtų priimti specialias priemones, susijusias su šių kategorijų darbuotojų atlyginimu.

(14)

Atlyginimų nustatymo politika turėtų būti siekiama suderinti asmeninius darbuotojų tikslus su ilgalaikiais tos finansų įmonės interesais. Vertinant veiklos rezultatais pagrįstas atlyginimo dalis reikėtų remtis ilgesnio laikotarpio veiklos rezultatais ir atsižvelgti į kitą galimą riziką, susijusią su veiklos rezultatais. Veiklos rezultatų vertinimas turėtų būti daugiametis, pvz., treji–penkeri metai, siekiant užtikrinti, kad vertinimo procesas būtų pagrįstas ilgesnio laikotarpio veiklos rezultatais ir kad faktinis veiklos rezultatais pagrįstų atlyginimo dalių išmokėjimas būtų išskirstytas per įmonės veiklos ciklo laikotarpį.

(15)

Finansų įmonės turėtų galėti susigrąžinti kintamąsias atlyginimo dalis, kurios buvo skirtos už veiklos rezultatus remiantis duomenimis, kurie vėliau pasirodė akivaizdžiai neteisingi.

(16)

Apskritai su ankstyvu sutarties nutraukimu susijusios išmokos, kurios skiriamos pagal sutartį, neturėtų būti atlygis už prastus rezultatus. Finansų įmonių, kurių vertybiniai popieriai yra įtraukti į biržos sąrašus, direktoriams turėtų būti taikomos specifinės išeitinių išmokų nuostatos, nustatytos Rekomendacijoje 2009/385/EB.

(17)

Tam, kad atlyginimų nustatymo politika atitiktų finansų įstaigos tikslus, verslo strategiją, vertybes ir ilgalaikius interesus, be finansinių veiklos rezultatų, reikėtų apsvarstyti kitus veiksnius, kaip antai: finansų įstaigos sistemų ir kontrolės priemonių laikymasis ir standartų, kuriais nustatomi santykiai su klientais ir investuotojais, laikymasis.

(18)

Būtina atlyginimų nustatymo politikos patikimumo sąlyga – veiksmingas valdymas. Sprendimų, susijusių su finansų įmonės atlyginimų nustatymo politika, priėmimo procesas turėtų būti skaidrus įmonės vidaus požiūriu ir sukurtas taip, kad būtų išvengiama interesų konfliktų ir užtikrinamas jame dalyvaujančių asmenų nešališkumas.

(19)

Finansų įmonės valdymo organas turėtų būti labiausiai atsakingas už visos finansų įmonės atlyginimų nustatymo politikos nustatymą ir jos įgyvendinimo stebėjimą. Siekiant pasinaudoti reikalinga kompetencija, į procesą reikėtų įtraukti kontrolės funkcijų padalinius ir prireikus žmogiškųjų išteklių padalinius ir ekspertus. Visų pirma kontrolės funkcijas vykdantys darbuotojai taip pat turėtų dalyvauti kuriant atlyginimų nustatymo politiką ir tikrinant jos įgyvendinimą ir už tai jiems turėtų būti tinkamai atlyginta, kad būtų pritraukiami kompetentingi asmenys ir užtikrinta jų nepriklausomybė nuo jų kontroliuojamų verslo padalinių. Teisės aktų nustatytą auditą atliekantis auditorius, laikydamasis esamų ataskaitų teikimo įpareigojimų, apie reikšmingus trūkumus, užfiksuotus per atlyginimų nustatymo politikos įgyvendinimo patikrinimą, turėtų pranešti (stebėtojų tarybai) valdybai arba audito komitetui.

(20)

Atlyginimų nustatymo politikos kūrimo ir įgyvendinimo kontrolės veiksmingumo tikimybė didesnė, jei suinteresuotieji finansų įmonės asmenys, prireikus įskaitant darbuotojų atstovus, būtų tinkamai informuoti apie atlyginimų nustatymo politikos nustatymo ir stebėjimo procesą ir jame dalyvautų. Todėl finansų įmonės suinteresuotiesiems tos įmonės asmenims turėtų atskleisti su tuo susijusią informaciją.

(21)

Šioje rekomendacijoje nustatytų principų įgyvendinimas turėtų būti sustiprintas nacionaliniu lygmeniu vykdant priežiūros procesą. Todėl priežiūros institucijai bendrai vertinant finansų įmonės patikimumą reikėtų, be kita ko, įvertinti finansų įmonės atlyginimų nustatymo politikos atitiktį šioje rekomendacijoje nustatytiems principams.

(22)

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad finansų įmonių filialams, kurių registruotoji arba pagrindinė buveinė yra trečiojoje šalyje ir kurios užsiima veikla valstybės narės teritorijoje, turėtų būti taikomi panašūs atlyginimų nustatymo politikos principai, taikomi finansų įmonėms, kurių registruotoji arba pagrindinė buveinė yra valstybės narės teritorijoje.

(23)

Ši rekomendacija turėtų būti taikoma nepažeidžiant galimų valstybėse narėse priimtų priemonių, susijusių su finansų įmonių, kurios gauna valstybės paramą, atlyginimų nustatymo politika.

(24)

Valstybėms narėms pranešant apie priemones pagal šią rekomendaciją reikėtų, be kita ko, pranešti aiškų laikotarpį, per kurį finansų įmonės turi priimti atlyginimų nustatymo politiką, atitinkančią šioje rekomendacijoje nustatytus principus,

1.1.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad II, III ir IV skirsniuose pateikti principai būtų taikomi visoms finansų įmonėms, kurių registruotoji arba pagrindinė buveinė yra jų teritorijoje.

1.2.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad II, III ir IV skirsniuose pateikti principai būtų taikomi nustatant tų kategorijų darbuotojų, kurių profesinė veikla daro reikšmingą įtaką finansų įmonės rizikos pobūdžiui, atlyginimus.

1.3.

Valstybės narės, imdamosi priemonių užtikrinti, kad finansų įmonės įgyvendintų tuos principus, turėtų atsižvelgti į konkrečios finansų įmonės veiklos pobūdį, dydį ir specifinį mastą.

1.4.

Valstybės narės II, III ir IV skirsniuose pateiktus principus finansų įmonėms turėtų taikyti atskirai ir konsoliduotai. Patikimos atlyginimų nustatymo politikos principai turėtų būti kaip grupei taikomi patronuojančiajai įmonei ir jos patronuojamosioms įmonėms, įskaitant įmones, įsteigtas lengvatinių mokesčių centruose.

1.5.

Ši rekomendacija netaikoma tarpininkų ir išorės paslaugų teikėjų, kai tam tikra veikla patikima trečiosioms šalims, gaunamiems mokesčiams ir komisiniam atlygiui.

2.1.

Finansų įmonė – reglamentuojamos arba nereglamentuojamos teisinės formos įmonė, profesionaliai užsiimanti bet kuria toliau išvardyta veikla:

Finansų įmonė, be kita ko, gali būti kredito įstaiga, investicinė įmonė, draudimo ir perdraudimo įmonė, pensijų fondas ir kolektyvinio investavimo subjektai.

2.2.

Direktorius – finansų įmonės administracinio, valdymo ar priežiūros organo narys.

2.3.

Kontrolės funkcijos – rizikos valdymas, vidaus kontrolė ir panašios finansų įmonės funkcijos.

2.4.

Kintamoji atlyginimo dalis – remiantis veiklos rezultatais skiriama atlyginimo dalis, įskaitant premijas.

3.1.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad finansų įmonės nustatytų, įgyvendintų ir vykdytų atlyginimų nustatymo politiką, kuri atitiktų ir skatintų patikimą ir veiksmingą rizikos valdymą ir kuria nebūtų skatinama prisiimti pernelyg didelę riziką.

3.2.

Atlyginimų nustatymo politika turėtų atitikti finansų įmonės verslo strategiją, tikslus, vertybes ir ilgalaikius interesus, kaip antai tvaraus augimo perspektyvos, taip pat principus, susijusius su klientų ir investuotojų apsauga teikiant paslaugas.

4.1.

Kai atlyginimas apima kintamąją dalį arba premiją, atlyginimų nustatymo politikos struktūra turėtų būti užtikrinta tinkama fiksuotųjų ir kintamųjų atlyginimo dalių pusiausvyra. Tinkama atlyginimo dalių pusiausvyra skirtingų darbuotojų atžvilgiu gali skirtis atsižvelgiant į rinkos sąlygas ir specifines aplinkybes, kuriomis finansų įmonė veikia. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad finansų įmonės atlyginimų nustatymo politika būtų nustatyta didžiausia kintamosios dalies riba.

4.2.

Fiksuotoji atlyginimo dalis turėtų sudaryti pakankamai didelę viso atlyginimo proporciją, kad finansų įmonė galėtų vykdyti visiškai lanksčią premijų politiką. Visų pirma finansų įmonė turėtų galėti neišmokėti visų ar dalies premijų, kai tam tikras asmuo, verslo padalinys arba finansų įmonė nevykdo veiklos rezultatų vertinimo kriterijų. Finansų įmonė taip pat turėtų galėti neišmokėti premijų, kai jos padėtis smarkiai pablogėja, visų pirma tais atvejais, kai nebegalima daryti prielaidos, kad ji galės tęsti veiklą arba ją tęs.

4.3.

Skiriant didelę premiją, didžioji premijos dalis turėtų būti atidėta mažiausiam atidėjimo laikotarpiui. Kokią premijos sumą atidėti, reikėtų nuspręsti atsižvelgiant į visą premijos sumą, palyginti su visa atlyginimo suma.

4.4.

Atidedant premijos dalį reikėtų atsižvelgti į galimą riziką, susijusią su veiklos rezultatais, su kuriais siejama premija, o tą dalį gali sudaryti nuosavybė, pasirinkimo sandoriai, grynieji pinigai arba kitos lėšos, kurių išmokėjimas atidedamas atidėjimo laikotarpio laikui. Būsimų veiklos rezultatų, su kuriais susieta atidėtoji dalis, priemonės turėtų būti įvertintos pagal riziką, kaip nurodyta 5 punkte.

4.5.

Pagal sutartį skiriamos su ankstyvu sutarties nutraukimu susijusios išmokos turėtų būti susietos su veiklos rezultatais, pasiektais per tam tikrą laiką, ir sudarytos taip, kad jomis nebūtų atlyginama už prastus rezultatus.

4.6.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad finansų įmonės (stebėtojų taryba) valdyba galėtų reikalauti iš darbuotojų grąžinti visas arba dalį premijų, kurios skirtos už veiklos rezultatus remiantis duomenimis, kurie vėliau pasirodė akivaizdžiai neteisingi.

4.7.

Atlyginimų nustatymo politikos struktūra ilgainiui turėtų būti atnaujinta siekiant užtikrinti, kad ji keistųsi kintant tos finansų įmonės padėčiai.

5.1.

Kai atlyginimas susietas su veiklos rezultatais, visa jo suma turėtų būti pagrįsta bendru atskiro asmens ir verslo padalinio veiklos rezultatų ir bendrų finansų įmonės rezultatų vertinimu.

5.2.

Veiklos rezultatų vertinimas turėtų būti daugiametis, siekiant užtikrinti, kad vertinimo procesas būtų pagrįstas ilgesnio laikotarpio veiklos rezultatais ir kad faktinis premijų išmokėjimas būtų išskirstytas per įmonės veiklos ciklo laikotarpį.

5.3.

Veiklos rezultatų vertinimas, kaip premijos arba premijų fondo pagrindas, turėtų apimti vertinimą pagal dabartinę ir būsimą riziką, susijusią su pagrindiniais veiklos rezultatais, ir turėtų būti atsižvelgiama į naudojamo kapitalo sąnaudas ir reikalingą likvidumą.

5.4.

Sprendžiant dėl individualių veiklos rezultatų, reikėtų atsižvelgti į nefinansinius kriterijus, kaip antai vidaus taisyklių ir procedūrų laikymasis ir standartų, kuriais nustatomi santykiai su klientais ir investuotojais, laikymasis.

6.1.

Į atlyginimų nustatymo politiką reikėtų įtraukti interesų konfliktų vengimo priemones. Finansų įmonės atlyginimų nustatymo tvarka turėtų būti aiški, pagrįsta dokumentais ir skaidri įmonės vidaus požiūriu.

6.2.

(Stebėtojų taryba) valdyba turėtų nustatyti direktorių atlyginimus. Be to, (stebėtojų taryba) valdyba turėtų nustatyti bendruosius finansų įmonės atlyginimų nustatymo politikos principus ir atsakyti už jos įgyvendinimą.

6.3.

Kuriant atlyginimų nustatymo politiką turėtų dalyvauti kontrolės funkcijų padaliniai ir prireikus žmogiškųjų išteklių padaliniai ir išorės ekspertai.

6.4.

Už atlyginimų nustatymo politiką atsakingi (stebėtojų tarybos) valdybos nariai, atlyginimų nustatymo komitetų nariai ir darbuotojai, dalyvaujantys kuriant ir įgyvendinant atlyginimų nustatymo politiką, turėtų turėti tinkamą kompetenciją ir pagal funkcijas būti nepriklausomi nuo kontroliuojamų verslo padalinių ir taip gebėti priimti nešališką sprendimą dėl atlyginimų nustatymo politikos tinkamumo, įskaitant jos pasekmes rizikai ir rizikos valdymui.

6.5.

Nepažeidžiant 6.2 punkte nurodytos (stebėtojų tarybos) valdybos bendros atsakomybės, kontrolės funkcijų padaliniai bent kartą per metus turėtų atlikti atlyginimų nustatymo politikos įgyvendinimo centralizuotą ir nepriklausomą vidaus patikrinimą dėl atitikties (stebėtojų tarybos) valdybos apibrėžtai politikai ir tvarkai. Kontrolės funkcijų padaliniai apie šio patikrinimo rezultatus turėtų pranešti (stebėtojų tarybai) valdybai.

6.6.

Kontrolę vykdantys darbuotojai turėtų būti nepriklausomi nuo prižiūrimų verslo padalinių, turėti tinkamus įgaliojimus ir jiems turėtų būti atlyginama pagal pasiektus su jų funkcijomis susijusius tikslus nepaisant veiklos rezultatų jų kontroliuojamose verslo srityse. Visų pirma draudimo arba perdraudimo įmonių atveju aktuarines funkcijas vykdantiems darbuotojams ir atsakingam aktuarui turėtų būti atlyginama proporcingai jų vaidmeniui draudimo arba perdraudimo įmonėje, o ne atsižvelgiant į tos įmonės veiklos rezultatus.

6.7.

Bendrieji atlyginimų nustatymo politikos principai turėtų būti prieinami darbuotojams, kuriems jie taikomi. Šie darbuotojai turėtų būti iš anksto informuoti apie kriterijus, kurie bus naudojami jų atlyginimui nustatyti, ir vertinimo procesą. Vertinimo procesas ir atlyginimų nustatymo politika turėtų būti tinkamai pagrįsti dokumentais ir skaidrūs atskiriems suinteresuotiems darbuotojams.

7.

Nepažeisdama slaptumo ir duomenų apsaugos nuostatų, finansų įmonė svarbią informaciją apie II skirsnyje nurodytą atlyginimų nustatymo politiką ir bet kokį jos atnaujinimą politikai pasikeitus turėtų aiškiai ir lengvai suprantama forma atskleisti susijusiems suinteresuotiems asmenims. Ši informacija gali būti atskleista atskirame pranešime apie atlyginimų nustatymo politiką, periodiškai atskleidžiamoje metinių finansinių ataskaitų informacijoje ar bet kokia kita forma.

8.

Turėtų būti atskleista ši informacija:

9.

Nustatydamos atskleistinos informacijos kiekį, valstybės narės turėtų atsižvelgti į konkrečios finansų įmonės veiklos pobūdį, dydį ir specifinį mastą.

10.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kompetentingos institucijos, stebėdamos, ar laikomasi II ir III skirsniuose pateiktų principų, atsižvelgtų į finansų įmonės dydį ir jos veiklos pobūdį bei sudėtingumą.

11.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad finansų įmonės turėtų galimybę atitinkamoms kompetentingoms institucijoms pranešti apie šioje rekomendacijoje aptartą atlyginimų nustatymo politiką, įskaitant nurodymą, kad laikomasi šioje rekomendacijoje nustatytų principų, pateikdamos pranešimą apie atlyginimų nustatymo politiką, kuri gali būti atnaujinama.

12.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kompetentingos institucijos galėtų pareikalauti visos informacijos, reikalingos įvertinti, kokiu mastu laikomasi II ir III skirsniuose pateiktų principų, ir šią informaciją peržiūrėti.

13.

Valstybės narės raginamos iki 2009 m. gruodžio 31 d. imtis reikalingų priemonių šios rekomendacijos taikymui skatinti ir informuoti Komisiją apie priemones, kurių imtasi remiantis šia rekomendacija, kad Komisija galėtų atidžiai stebėti situaciją ir pagal ją įvertintų kitų priemonių poreikį.

14.

Ši rekomendacija skirta valstybėms narėms.

15.5.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 120/28

(1)

2004 m. gruodžio 14 d. Komisija priėmė Rekomendaciją 2004/913/EB dėl atitinkamos bendrovių, kurių vertybiniai popieriai yra įtraukti į biržos sąrašus, direktorių atlyginimų nustatymo tvarkos (1), o 2005 m. vasario 15 d. Komisija priėmė Rekomendaciją 2005/162/EB dėl bendrovių, kurių vertybiniai popieriai yra įtraukti į biržos sąrašus, direktorių konsultantų arba stebėtojų tarybos narių vaidmens ir dėl (stebėtojų) tarybos komitetų (2). Pagrindiniai šių rekomendacijų tikslai yra užtikrinti atlyginimų nustatymo praktikos skaidrumą, akcininkų vykdomą atlyginimų nustatymo politikos ir individualių atlyginimų nustatymo kontrolę atskleidžiant informaciją ir įvedant privalomojo arba patariamojo pobūdžio balsavimą dėl atlyginimų ataskaitos bei akcininkų pritarimą akcijomis pagrįsto atlyginimo schemoms, veiksmingą ir nepriklausomą nevykdomąją priežiūrą, ir suteikiant atlyginimo komitetui bent jau patariamąjį vaidmenį atlyginimų nustatymo praktikos klausimais.

(2)

Pagal šias rekomendacijas Komisija turėtų stebėti situaciją (taip pat šiose rekomendacijose nurodytų principų įgyvendinimą ir taikymą) ir įvertinti tolesnių priemonių poreikį. Be to, pastarųjų metų patirtis ir su finansų krize susijusi patirtis parodė, kad atlyginimų struktūros tapo vis sudėtingesnės, pernelyg orientuotos į trumpalaikius rezultatus, o kai kuriais atvejais buvo nustatomi per dideli atlyginimai, nepagrįsti veiklos rezultatais.

(3)

Nors direktorių atlyginimų forma, struktūra ir dydis vis dar daugiausia priklauso bendrovių, jų akcininkų ir, tai taikoma, darbuotojų atstovų kompetencijai, Komisija mano, kad reikalingi papildomi principai, susiję su direktorių atlyginimų struktūra, numatyta pagal bendrovės atlyginimų nustatymo politiką, ir atlyginimų nustatymo procesu bei to proceso kontrole.

(4)

Šia rekomendacija nepažeidžiamos socialinių partnerių teisės kolektyvinėse derybose, kai taikytina.

(5)

Dabartinė bendrovių, kurių vertybiniai popieriai yra įtraukti į biržos sąrašus, direktorių atlyginimų nustatymo tvarka turėtų būti sutvirtinta principais, kurie papildo rekomendacijose 2004/913/EB ir 2005/162/EB išdėstytus principus.

(6)

Direktorių atlyginimų struktūra turėtų būti skatinamas ilgalaikis bendrovės veiklos tvarumas ir užtikrinta, kad atlyginimai būtų pagrįsti veiklos rezultatais. Todėl kintamosios atlyginimo dalys turėtų būti susietos su iš anksto nustatytais ir išmatuojamais veiklos rezultatų vertinimo kriterijais, taip pat ne finansinio pobūdžio kriterijais. Turėtų būti nustatytos kintamųjų atlyginimo dalių ribos. Reikšmingų kintamųjų atlyginimo dalių išmokėjimas turėtų būti atidėtas tam tikram laiko tarpui, pavyzdžiui, nuo trejų iki penkerių metų, priklausomai nuo veiklos rezultatų. Be to, bendrovės turėtų turėti galimybę susigražinti kintamąsias atlyginimo dalis, kurios buvo išmokėtos remiantis duomenimis, kurie buvo akivaizdžiai neteisingi.

(7)

Būtina užtikrinti, kad išeitinės išmokos, vadinamieji auksiniai parašiutai, nebūtų atlygis už prastus rezultatus ir kad pagrindinė išeitinių išmokų paskirtis būtų saugumo užtikrinimas ankstyvo darbo sutarties nutraukimo atveju. Tuo tikslu turėtų būti iš anksto nustatytas tam tikras išeitinių išmokų dydis, kuris apskritai neturėtų viršyti dviejų metinių atlyginimų (skaičiuojant tik nekintamąją metinio atlyginimo dalį), arba jų mokėjimo trukmė, ir jos neturėtų būti išmokamos, jei darbo sutartis nutraukiama dėl netinkamų veiklos rezultatų arba jei direktorius išeina iš darbo savo noru. Nedraudžiama mokėti išeitines išmokas, kai darbo sutartis pirma laiko nutraukiama pasikeitus bendrovės strategijai arba bendrovių susijungimo ir (arba) perėmimo atvejais.

(8)

Schemos, pagal kurias direktoriams atlyginama akcijomis, akcijų pasirinkimo sandoriais ar kitomis teisėmis įsigyti akcijų ar gauti atlygį, paremtą akcijų kainos pokyčiais, turėtų būti geriau susietos su veiklos rezultatais ir ilgalaikės vertės sukūrimu bendrovei. Todėl akcijoms turėtų būti taikomas atitinkamas teisių suteikimo laikotarpis; kad teisės į akcijas suteikimas priklausytų nuo veiklos rezultatų. Akcijų pasirinkimo sandoriais ir teisėmis įsigyti akcijų arba gauti atlygį, paremtą akcijų kainos pokyčiais, neturėtų būti naudojamasi tinkamą laiko tarpą, ir teisė jais pasinaudoti turėtų priklausyti nuo veiklos rezultatų. Siekiant užkirsti kelią bendrovės akcijų turinčių direktorių interesų konfliktams, tokie direktoriai turėtų būti įpareigoti išlaikyti dalį savo akcijų iki jų kadencijos pabaigos.

(9)

Kad akcininkai galėtų geriau įvertinti bendrovės atlyginimų nustatymo metodus ir būtų sustiprinta bendrovės atskaitomybė akcininkams, atlyginimų ataskaita turi būti aiški ir lengvai suprantama. Be to, būtina papildomai atskleisti informaciją, susijusią su atlyginimų struktūra.

(10)

Siekiant pagerinti atskaitomybę, akcininkai turėtų būti skatinami dalyvauti visuotiniuose susirinkimuose ir tinkamai pasinaudoti savo balsavimo teisėmis. Visų pirma instituciniai akcininkai turėtų imtis vadovaujamo vaidmens, užtikrinant geresnę valdybų atskaitomybę atlyginimų nustatymo klausimais.

(11)

Atlyginimo komitetai, nurodyti Rekomendacijoje 2005/162/EB, atlieka svarbų vaidmenį formuojant bendrovės atlyginimų nustatymo politiką, vengiant interesų konfliktų ir prižiūrint (direktorių) valdybų elgesį atlyginimų nustatymo požiūriu. Siekiant sustiprinti šių komitetų vaidmenį, bent vienas jų narys turėtų turėti atlyginimų nustatymo patirties.

(12)

Atlyginimų nustatymo konsultantai gali turėti prieštaringų interesų, pavyzdžiui, kai jie konsultuoja atlyginimo komitetą dėl atlyginimų nustatymo praktikos ir sąlygų ir tuo pačiu metu konsultuoja bendrovę arba jos vykdomąjį arba generalinį direktorių (-ius). Atlyginimo komitetai turėtų elgtis atsargiai samdydami atlyginimų nustatymo konsultantus, kad užtikrintų, jog tie patys konsultantai tuo pačiu metu neteiktų konsultacijų bendrovės žmogiškųjų išteklių skyriui arba vykdomajam arba generaliniam direktoriams.

(13)

Atsižvelgiant į direktorių atlyginimų nustatymo klausimo svarbą ir siekiant sustiprinti veiksmingą Bendrijos struktūros taikymą nustatant direktorių atlyginimus, Komisija ketina plačiai panaudoti įvairius stebėsenos mechanizmus, tokius kaip metinės rezultatų suvestinės ir valstybių narių vykdomas tarpusavio vertinimas. Be to, Komisija ketina tirti galimybes standartizuoti direktorių atlyginimų nustatymo politikos informacijos atskleidimą.

(14)

Valstybėms narėms pranešant apie priemones pagal šią rekomendaciją reikėtų, be kita ko, nurodyti aiškų laikotarpį, per kurį bendrovės turi patvirtinti atlyginimų nustatymo politiką, atitinkančią šioje rekomendacijoje nustatytus principus,

1.1.

Šios rekomendacijos II skirsnio taikymo sritis atitinka Rekomendacijos 2004/913/EB taikymo sritį.

Šios rekomendacijos III skirsnio taikymo sritis atitinka Rekomendacijos 2005/162/EB taikymo sritį.

1.2.

Valstybės narės turėtų imtis visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad bendrovės, kurių vertybiniai popieriai yra įtraukti į biržos sąrašus ir kurioms taikomos rekomendacijos 2004/913/EB ir 2005/162/EB, atsižvelgtų į šią rekomendaciją.

2.1.

Kintamosios atlyginimo dalys – remiantis veiklos rezultatais skiriamos direktorių atlyginimo dalys, įskaitant premijas.

2.2.

Išeitinės išmokos – bet kokios išmokos, susietos su vykdomųjų arba generalinių direktorių darbo sutarties nutraukimu pirma laiko, įskaitant išmokas, susijusias su įspėjimo laikotarpio trukme arba į darbo sutartį įtraukta nekonkuravimo sąlyga.

3.1.

Kai atlyginimų nustatymo politikoje numatomos kintamosios atlyginimo dalys, bendrovės turėtų nustatyti kintamosios (-ųjų) dalies (-ių) dydžio ribas. Nekintamoji atlyginimo dalis turėtų būti pakankama, kad bendrovė galėtų nemokėti kintamosios atlyginimo dalies tuo atveju, kai veiklos rezultatų vertinimo kriterijai netenkinami.

3.2.

Kintamųjų atlyginimo dalių skyrimas turėtų priklausyti nuo iš anksto nustatytų ir išmatuojamų veiklos rezultatų vertinimo kriterijų.

Veiklos rezultatų vertinimo kriterijai turėtų skatinti ilgalaikį bendrovės veiklos tvarumą ir apimti bendrovės ilgalaikės vertės sukūrimui svarbius nefinansinius kriterijus, tokius kaip galiojančių taisyklių ir tvarkos laikymasis.

3.3.

Kai skiriama kintamoji atlyginimo dalis, didžiosios dalies šios kintamosios dalies mokėjimas turėtų būti atidėtas mažiausiam laikotarpiui. Kintamosios dalies, kurios mokėjimas atidedamas, dydis turėtų būti nustatytas pagal santykinę kintamosios atlyginimo dalies vertę, palyginti su nekintamąja atlyginimo dalimi.

3.4.

Į sutartinius susitarimus su vykdomaisiais arba generaliniais direktoriais turėtų būti įtraukta nuostata, leidžianti bendrovei susigrąžinti kintamąją atlyginimo dalį, kuri buvo išmokėta remiantis duomenimis, kurie vėliau pasirodė akivaizdžiai neteisingi.

3.5.

Išeitinės išmokos neturėtų viršyti nustatytos sumos arba nustatyto metinių atlyginimų skaičiaus ir apskritai neturėtų būti didesnės negu dvejų metų nekintamosios atlyginimo dalies arba jos ekvivalento suma.

Išeitinės išmokos neturėtų būti mokamos, jei darbo sutartis nutraukiama dėl blogų veiklos rezultatų.

4.1.

Teisė į akcijas neturėtų būti suteikiama mažiausiai trejus metus po jų skyrimo.

Akcijų pasirinkimo sandoriais ar kitomis teisėmis įsigyti akcijų arba gauti atlygį, pagrįstą akcijų kainos pokyčiais, neturėtų būti naudojamasi mažiausiai trejus metus po jų skyrimo.

4.2.

Teisės į akcijas suteikimas ir teisė pasinaudoti akcijų pasirinkimo sandoriais arba kitomis teisėmis įsigyti akcijų arba gauti atlygį, pagrįstą akcijų kainos pokyčiais, turėtų priklausyti nuo iš anksto nustatytų ir išmatuojamų veiklos rezultatų vertinimo kriterijų.

4.3.

Po teisių suteikimo direktoriai turėtų išlaikyti tam tikrą skaičių akcijų iki jų kadencijos pabaigos, priklausomai nuo poreikio padengti kokias nors išlaidas, susijusias su akcijų įsigijimu. Akcijų, kurias reikia išlaikyti, skaičius turi būti nustatytas, pavyzdžiui, dviguba bendro metinio atlyginimo (nekintamoji plius kintamoji dalis) vertė.

4.4.

Į direktorių konsultantų arba stebėtojų tarybos narių atlyginimą neturėtų būti įtraukiami akcijų pasirinkimo sandoriai.

5.1.

Rekomendacijos 2004/913/EB 3.1 punkte nurodyta atlyginimų ataskaita turėtų būti aiški ir lengvai suprantama.

5.2.

Be Rekomendacijos 2004/913/EB 3.3 punkte nurodytos informacijos, atlyginimų ataskaitoje turėtų būti:

6.1.

Akcininkai, visų pirma instituciniai akcininkai, turėtų būti skatinami dalyvauti visuotiniuose susirinkimuose, kai taikoma, ir tinkamai pasinaudoti savo balsavimo teisėmis balsuojant direktorių atlyginimų nustatymo klausimais, tuo pačiu atsižvelgiant į šioje rekomendacijoje, Rekomendacijoje 2004/913/EB ir Rekomendacijoje 2005/162/EB išdėstytus principus.

7.1.

Bent vienas iš atlyginimo komiteto narių turėtų turėti žinių ir patirties atlyginimų nustatymo politikos srityje.

8.1.

Atlyginimo komitetas turėtų reguliariai peržiūrėti vykdomųjų ar generalinių direktorių atlyginimų nustatymo politiką (taip pat ir akcijomis pagrįsto atlyginimo politiką) bei jos įgyvendinimą.

9.1.

Vykdydamas savo funkcijas atlyginimo komitetas turėtų nepriklausomai priimti sprendimus ir veikti principingai.

9.2.

Naudodamasis konsultanto paslaugomis informacijai apie atlyginimų nustatymo sistemų rinkos standartus gauti, atlyginimo komitetas turėtų užtikrinti, kad tas konsultantas tuo pačiu metu neteiktų konsultacijų susijusios bendrovės žmogiškųjų išteklių skyriui arba vykdomajam arba generaliniam direktoriams.

9.3.

Vykdydamas savo funkcijas atlyginimo komitetas turėtų užtikrinti, kad individualaus vykdomojo arba generalinio direktoriaus atlyginimas būtų proporcingas kitų bendrovės vykdomųjų arba generalinių direktorių ir kitų bendrovės darbuotojų atlyginimui.

9.4.

Atlyginimo komitetas turėtų atsiskaityti akcininkams apie savo funkcijų vykdymą ir tuo tikslu dalyvauti metiniame visuotiniame susirinkime.

10.

Valstybės narės raginamos iki 2009 m. gruodžio 31 d. imtis būtinų priemonių šios rekomendacijos taikymui skatinti.

Todėl valstybės narės raginamos organizuoti nacionalines konsultacijas dėl šios rekomendacijos su suinteresuotomis šalimis ir informuoti Komisiją apie priemones, kurių imtasi remiantis šia rekomendacija, kad Komisija galėtų atidžiai stebėti situaciją ir pagal ją įvertintų tolesnių priemonių poreikį.

11.

Ši rekomendacija skirta valstybėms narėms.