ISSN 1725-5120

Europos Sąjungos

oficialusis leidinys

L 32

European flag  

Leidimas lietuvių kalba

Teisės aktai

50 metai
2007m. vasario 6d.


Turinys

 

II   Aktai, priimti remiantis EB ir (arba) Euratomo steigimo sutartimis, kurių skelbti neprivaloma

Puslapis

 

 

SPRENDIMAI

 

 

Komisija

 

 

2007/51/EB

 

*

2004 m. vasario 18 d. Komisijos sprendimas dėl valstybės pagalbos C27/2001 (ex NN 2/2001) dėl 1994–2000 m. laikotarpiu Prancūzijos vykdytos Taršos iš žemės ūkio šaltinių mažinimo programos (PMPOA) (pranešta dokumentu Nr. C(2004) 415)

1

 

 

2007/52/EB

 

*

2004 m. gegužės 19 d. Komisijos sprendimas dėl pagalbos sistemos, kurią Italija ruošiasi taikyti paukštininkystės įmonėms A.I.M.A. programa, paukštininkystės sektorius – C 59/2001 (ex N 97/1999) (pranešta dokumentu Nr. C(2004) 1802)

14

 

 

2007/53/EB

 

*

2004 m. gegužės 24 d. Komisijos sprendimas dėl EB sutarties 82 straipsnio ir EEE susitarimo 54 straipsnio taikymo prieš Microsoft Corporation (Byla Nr. COMP/C-3/37.792 – Microsoft ) (pranešta dokumentu Nr. C(2004) 900)  ( 1 )

23

 

 

2007/54/EB

 

*

2004 m. birželio 2 d. Komisijos sprendimas dėl valstybės pagalbos, kurią Italija (Sicilija) numatė skirti žemės ūkio produktų pardavimo skatinimui ir reklamai (pranešta dokumentu Nr. C(2004) 1923)  ( 1 )

29

 

 

2007/55/EB

 

*

2005 m. lapkričio 9 d. Komisijos sprendimas dėl pagalbos sistemos, kurią Prancūzija numato taikyti likerinių vynų gamintojams ir didmeninės prekybos įmonėms Šaranto Pineau, Gaskonės Floc, Normandijos Pommeau ir Juros Macvin (pranešta dokumentu Nr. C(2005) 4189)

37

 

 

2007/56/EB

 

*

2006 m. gegužės 16 d. Komisijos sprendimas dėl valstybės pagalbos Nr. C 26/2004 (ex NN 38/2004), kurią Vokietijos Federacinė Respublika suteikė Schneider Technologies AG (pranešta dokumentu Nr. C(2006) 1857)  ( 1 )

49

 

 

2007/57/EB

 

*

2006 m. birželio 7 d. Komisijos sprendimas dėl valstybės pagalbos, kurią Vokietija suteikė vyndarių kooperatyvų pajams įsigyti (pranešta dokumentu Nr. C(2006) 2070)

56

 

 

2007/58/EB

 

*

2006 m. rugpjūčio 28 d. Komisijos sprendimas dėl Japonijos Vyriausybės ir Europos atominės energijos bendrijos susitarimo dėl bendradarbiavimo naudojant branduolinę energiją taikiems tikslams sudarymo

64

 

*

Priedas. Japonijos Vyriausybės ir Europos atominės energijos bendrijos sutartis dėl bendradarbiavimo naudojant branduolinę energiją taikiems tikslams

65

 

 

2007/59/EB

 

*

2006 m. rugsėjo 26 d. Komisijos sprendimas dėl valstybės pagalbos, kurią Nyderlandai suteikė Holland Malt B. V. (pranešta dokumentu Nr. C(2006) 4196)

76

 

 

2007/60/EB

 

*

2006 m. spalio 26 d. Komisijos sprendimas dėl Transeuropinio transporto tinklo vykdomosios įstaigos įsteigimo pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 58/2003

88

 

 

2007/61/EB

 

*

2006 m. gruodžio 1 d. Jungtinio veterinarijos komiteto, įsteigto Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimu dėl prekybos žemės ūkio produktais, sprendimas Nr. 1/2006 pakeičiantis Susitarimo 11 priedo 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 10 priedėlius

91

 

 

2007/62/EB

 

*

2006 m. gruodžio 8 d. Komisijos sprendimas dėl nacionalinių nuostatų, apie kurias pranešė Danija, taikomų tam tikroms pramoninėms šiltnamio efektą sukeliančioms dujoms (pranešta dokumentu Nr. C(2006) 5934)

130

 

 

2007/63/EB

 

*

2006 m. gruodžio 13 d. pagal Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimą dėl abipusio pripažinimo įsteigto komiteto sprendimas Nr. 2/2006, susijęs su atitikties vertinimo įstaigos įtraukimu į asmeninių apsaugos priemonių sektorių sąrašą

135

 

 

2007/64/EB

 

*

2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos sprendimas, nustatantis patikslintus ekologinius kriterijus ir susijusius vertinimo ir tikrinimo reikalavimus suteikiant Bendrijos ekologinį ženklą auginimo terpėms (pranešta dokumentu Nr. C(2006) 6962)  ( 1 )

137

 

 

2007/65/EB

 

*

2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos sprendimas nustatantis Komisijos standartines saugumo priemones ir pavojaus lygius bei iš dalies keičiantis jos darbo tvarkos taisyklių nuostatas dėl operatyvinės krizių valdymo tvarkos

144

 

 

2007/66/EB

 

*

2006 m. gruodžio 18 d. Komisijos sprendimas dėl laikino eksperimento dėl didžiausio tam tikrų pašarinių augalų sėklų partijos svorio padidinimo pagal Tarybos direktyvą 66/401/EEB (pranešta dokumentu Nr. C(2006) 6572)  ( 1 )

161

 

 

2007/67/EB

 

*

2006 m. gruodžio 18 d. Komisijos sprendimas, leidžiantis valstybėms narėms pratęsti laikinuosius leidimus naudoti naują veikliąją medžiagą tritosulfuroną (pranešta dokumentu Nr. C(2006) 6573)  ( 1 )

164

 

 

2007/68/EB

 

*

2006 m. gruodžio 18 d. Komisijos sprendimas dėl Latvijos Respublikos prašymo centralizuotam šildymui, gamtinių dujų ir elektros energijos tiekimui namų ūkiams taikyti sumažintą PVM tarifą (pranešta dokumentu Nr. C(2006) 6592)

165

 

 

2007/69/EB

 

*

2006 m. gruodžio 18 d. Komisijos sprendimas, kuriuo Rumunija įgaliojama atidėti tam tikrų Tarybos direktyvos 2002/53/EB nuostatų taikymą prekiaujant tam tikrų žemės ūkio augalų veislių sėkla (pranešta dokumentu Nr. C(2006) 6568)  ( 1 )

167

 

 

2007/70/EB

 

*

2006 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendimas dėl biocidinių produktų, kuriuose yra tam tikrų veikliųjų medžiagų, neištirtų per Direktyvos 98/8/EB 16 straipsnio 2 dalyje minimą 10 metų programą, pateikimo į rinką termino pratęsimo (pranešta dokumentu Nr. C(2006) 6707)

174

 

 

2007/71/EB

 

*

2006 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendimas, kuriuo įsteigiama kilmės vietos nuorodų, geografinių nuorodų ir garantuotų tradicinių gaminių mokslinė ekspertų grupė

177

 

 

2007/72/EB

 

*

2006 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendimas pratęsti tam tikrų valstybės pagalbos sprendimų galiojimo laiką (pranešta dokumentu Nr. C(2006) 6927)  ( 1 )

180

 

 

2007/73/EB

 

*

2006 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendimas dėl Nuomonės apie apskaitos standartus vertinimo grupės, sudarytos 2006 m. liepos 14 d. Komisijos sprendimu 2006/505/EB, įsteigiančiu Nuomonės apie apskaitos standartus vertinimo grupę, kuri konsultuotų Komisiją Europos finansinės atskaitomybės patariamosios grupės (EFAPG) nuomonių objektyvumo ir neutralumo klausimais, narių skyrimo

181

 

 

2007/74/EB

 

*

2006 m. gruodžio 21 d. Komisijos sprendimas, nustatantis atskirosios elektros energijos ir šilumos gamybos suderintąsias naudingumo atskaitines vertes taikant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/8/EB (pranešta dokumentu Nr. C(2006) 6817)  ( 1 )

183

 

 

2007/75/EB

 

*

2006 m. gruodžio 22 d. Komisijos sprendimas, įsteigiantis sandorių kainodaros ekspertų grupę

189

 

 

2007/76/EB

 

*

2006 m. gruodžio 22 d. Komisijos sprendimas, įgyvendinantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo (pranešta dokumentu Nr. C(2006) 6903)  ( 1 )

192

 

 

2007/77/EB

 

*

2006 m. gruodžio d 22. Sprendimas Nr. 35/2006, priimtas Jungtinio komiteto, įsteigto pagal Europos bendrijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimą dėl atitikties įvertinimo tarnybų sąrašo pagal telekomunikacijų įrangos sektorių priedą

198

 

 

REKOMENDACIJOS

 

 

Komisija

 

 

2007/78/EB

 

*

2006 m. gruodžio 22 d. Komisijos rekomendacija dėl saugių ir veiksmingų transporto priemonėse esančių informacijos ir ryšių sistemų: Europos žmogaus ir mašinos sąsajos principų išdėstymo atnaujinimas

200

 


 

(1)   Tekstas svarbus EEE.

LT

Aktai, kurių pavadinimai spausdinami paprastu šriftu, yra susiję su kasdieniu žemės ūkio reikalų valdymu ir paprastai galioja ribotą laikotarpį.

Visų kitų aktų pavadinimai spausdinami ryškesniu šriftu ir prieš juos dedama žvaigždutė.


II Aktai, priimti remiantis EB ir (arba) Euratomo steigimo sutartimis, kurių skelbti neprivaloma

SPRENDIMAI

Komisija

6.2.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 32/1


KOMISIJOS SPRENDIMAS

2004 m. vasario 18 d.

dėl valstybės pagalbos Nr. C27/2001 (ex NN 2/2001)

dėl 1994–2000 m. laikotarpiu Prancūzijos vykdytos Taršos iš žemės ūkio šaltinių mažinimo programos (PMPOA)

(pranešta dokumentu Nr. C(2004) 415)

(Tik tekstas prancūzų kalba yra autentiškas)

(2007/51/EB)

EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 88 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą,

pakvietusi suinteresuotas šalis pateikti pastabas pagal minėtų straipsnių nuostatas ir atsižvelgdama į šias pastabas (1),

kadangi:

I.   PROCEDŪRA

(1)

Komisijos tarnyboms gavus informacijos apie tai, kad Prancūzijoje vykdoma Taršos iš žemės ūkio šaltinių mažinimo programa (toliau PMPOA arba programa), Komisija 2004 m. vasario 24 d. nusiuntė Prancūzijos vyriausybei laišką, prašydama plačiau papasakoti apie šią nuo 1994 m. vykdomą programą. 2000 m. gegužės 31 d. laišku Prancūzija pateikė tam tikrų duomenų, kai kurie jų patvirtino, kad PMPOA veikia nuo 1994 m. Komisija 2000 m. liepos 11 d. laišku paprašė pateikti papildomos informacijos. Prancūzijos vyriausybė atsakė 2000 m. gruodžio 26 d. laišku.

(2)

1991 m. vasario 13 d. Prancūzijos vyriausybė pranešė apie valstybės pagalbą kiaulių fermų aplinkosaugai, skirtą pagalbai individualioms investicijoms teikti. Komisija pritarė pagalbai 1991 m. gruodžio 11 d. laišku (2). Be to, 1993 m. balandžio 20 d. Prancūzijos vyriausybė, vykdydama bendrai finansuojamą struktūrinę programą ir remdamasi 1991 m. liepos 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2328/91 dėl žemės ūkio struktūrų efektyvumo gerinimo (3) 29 straipsnio 4 dalies nuostatomis, paskelbė apie 1993 m. kovo 2 d DEPSE/SDEE Nr. 93-7005 ir 1992 m. lapkričio 5 d. DEPSE/SDEE Nr. 7027 aplinkraščius dėl pagalbos investicijoms galvijienos sektoriuje. Komisija pagal Reglamentą (EEB) Nr. 2328/91 1993 m. liepos 29 d. priėmė sprendimą, suteikiantį teisę Bendrijai finansiškai prisidėti prie šios bendros veiklos (4). Tačiau apie nacionalinę pagalbą Komisijai nebuvo pranešta Sutarties 88 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka (5). Anot Prancūzijos valdžios, šios priemonės, priimtos iki įsigaliojant PMPOA, į ją buvo įtrauktos 1994 m. balandžio 22 d. aplinkraščiu DEPSE Nr. 7016. Jos papildo PMPOA priemones galvijienos bei kiaulienos sektoriuose. Apie šį aplinkraštį Komisija taip pat nebuvo informuota Sutarties 88 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka.

(3)

1994 m. birželio 13 d. laišku Prancūzijos vyriausybė pranešė apie valstybės pagalbą investicijoms į aplinkosaugą paukštininkystės sektoriuje. Šiai tvarkai, kuri vėliau buvo įterpta į PMPOA kaip jos paukštininkystės skyrius, Komisija pritarė 1995 m. balandžio 26 d. laišku (6).

(4)

Prancūzijos vyriausybė nepranešė Sutarties 88 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka apie 1993 m. spalio 8 d. susitarimą, nustatantį šią programą, nei apie jokį kitą dokumentą, išsamiau nusakantį PMPOA ypatumus, ypač susijusius su programos finansavimu (7). Komisijai, pavyzdžiui, buvo nepranešta apie vandens agentūrų dalyvavimą šios programos finansavime.

(5)

Be to, kalbant apie galvijienos sektorių, Prancūzijos valdžia Komisijai nepranešė apie numatytą skirti pagalbą investicijoms.

(6)

Komisija negavo jokio pranešimo apie jaunuosius ūkininkus.

(7)

2001 m. balandžio 11 d. laišku Komisija informavo Prancūziją apie savo sprendimą pradėti Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl PMPOA. Šis sprendimas taikomas tik 1994-2000 m. vykdytą PMPOA.

(8)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Bendrijų Oficialiajame leidinyje  (8). Komisija pakvietė kitas valstybes nares ir suinteresuotus trečiuosius asmenis pateikti pastabas dėl minėtų pagalbos priemonių. Komisija negavo pastabų iš suinteresuotų trečiųjų asmenų. Prancūzijos vyriausybė savo pastabas pateikė 2001 m. birželio 21 d. laišku.

(9)

2001 m. spalio 30 d. laišku Komisija leido nuo 2001 m. tęsti PMPOA (9).

II   AAPRAŠYMAS

1.   Pagalbos mechanizmas

(10)

PMPOA buvo sukurta 1993 m. spalio 8 d. Prancūzijos valstybei pasirašius susitarimą su Prancūzijos žemės ūkio profesinėmis organizacijomis. Ji įsigaliojo 1994 m. sausio 1 d. Programos tikslas – padėti žemdirbiams pritaikyti įrangą ir praktikas siekiant užtikrinti geresnę aplinkos, ypač vandens, apsaugą. Programos objektas yra vandenų tarša augalų apsaugos produktais ir mineralinėmis bei organinėmis trąšomis.

(11)

PMPOA visų pirma siekiama užtikrinti, kad būtų vykdoma 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyva dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių (10) (toliau – nitratų direktyva) bei nacionaliniai potvarkiai, įvedantys geros žemės ūkio praktikos kodeksą. Ji taikoma visiems gamyboms būdams: gyvulininkystei ir augalininkystei.

(12)

Buvo nuspręsta, kad norint laikytis normų ir išvengti vandens išteklių užteršimo gyvulių ekskrementais, būtina atlikti pastatų, kuriuose laikomi gyvuliai, gerinimo darbus ir imtis nuotekų valdymo. Orientacinė vien tik pastatams skirtų darbų iki 2002 m. kaina buvo įvertinta apie 1 milijardą eurų. Buvo pradėta investicijų programa, jos pasirinktas bendrasis finansavimo planas atrodė taip: augintojai – 1/3; valstybė (Žemės ūkio ir žuvininkystės ministerija) ir teritorinės savivaldos institucijos po lygiai – 1/3; vandens agentūros (11) – 1/3. Mainais į tai gyvulių augintojai, galintys gauti pagalbą, yra apmokestinami taršos mokesčiu vandens agentūrų naudai.

(13)

1994 m. vasario 24 d. nota atitinkamoms administracinėms įstaigoms Prancūzijos Aplinkos apsaugos ir žemės ūkio ministerijos patikslino nacionalinio priežiūros komiteto, atsakingo už programos įgyvendinimą, išaiškintą procedūrą: grafiką, finansavimo tvarką, taikymą gyvulių augintojams.

(14)

Dėl programos ryšio su klasifikuotais įrengimais Prancūzijos vyriausybė savo notoje nurodė, jog gyvulių augintojai turėtų, pabaigus darbus pagal taršos mažinimo darbų sutartį ar sutartis, pasistengti laikytis 1992 m. vasario 29 d. ministerijos potvarkių dėl gyvulininkystės nuostatų dėl vandenų apsaugos.

(15)

PMPOA pradėta vykdyti naudojant sektorinį metodą leidžiant regionų ir departamentų prefektams skirtus Žemės ūkio ir žuvininkystės ministerijos aplinkraščius apie pagalbos gavimo tvarką. Prancūzijos vyriausybė Komisijai jos prašymu atsiuntė šių aplinkraščių kopijas:

1994 m. balandžio 22 d. aplinkraštis DEPSE/SDEEA Nr. 7016 „Pagalbos priemonės galvijininkystės ir kiaulininkystės ūkių atitikimui normoms gerinti“;

1995 m. balandžio 18 d. aplinkraštis DEPSE/SDEEA Nr. 7021 „Pagalbos priemonės paukštininkystės ūkių atitikimui normoms gerinti“;

1995 m. birželio 19 d. aplinkraštis DEPSE/SDEEA Nr. 7028 „Pagalbos priemonės gyvulininkystės ūkių atitikimui normoms gerinti“;

1996 m. sausio 15 d. aplinkraštis DEPSE/SDEEA Nr. 7001 „Pagalbos priemonės gyvulininkystės ūkių atitikimui normoms gerinti. Jaunųjų ūkininkų, pradedančių veiklą nuo 1996 m. sausio 1 d. atvejis“.

(16)

Pagalbos gavėjais buvo ūkininkai arba žemės ūkio paskirties savininkai, ypač veikiantys galvijininkystės, kiaulininkystės ir paukštininkystės sektoriuose. Investicijos buvo skirtos jau esamų pastatų įrengimui siekiant padidinti gyvulių ekskrementų sandėliavimo pajėgumus, kad būtų pasiektas nitratų direktyvos normose nurodytas lygis (12).

(17)

Finansavimas – tai valstybės investicija, siekianti iki 35 % kaštų vertės, teikiama kaip kapitalo subsidija, dengianti 30 % kaštų, o prie jos gali būti pridėta lengvatinė paskola, kurios subsidijos ekvivalentas būtų 5 % kaštų vertės. 1/3 kaštų dydžio vandens agentūrų investicija 15 konstatuojamosios dalies punkte nurodytuose aplinkraščiuose paminėta nebuvo.

(18)

Galvijininkystės ir kiaulininkystės sektoriuose ūkininkams, vykdantiems projektus pagal materialinio tobulinimo planą (PAM) mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse taip pat buvo numatyta pagalba, skiriant 30 % kapitalo subsidijos ir 15 % subsidijos ekvivalento dydžio paskolą. Jauniesiems ūkininkams šie dydžiai dar didesni (43,75 % lygumų vietovėse ir 56,25 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse). Paukštininkystės sektoriuje jauniesiems ūkininkams numatytas 5 % priedas lengvatinės paskolos forma.

(19)

1996 m. sausio 15 d. aplinkraščiu DEPSE/SDEEA Nr. 7001 buvo pakeisti pagalbos jauniesiems ūkininkams, pradedantiems veiklą nuo 1996 m. sausio 1 d., dydžiai. Kapitalo subsidijos dydis mažiau palankiose ūkininkauti vietovėms ir prioritetinėms kaimo plėtros teritorijoms padidintas nuo 30 % iki 35 %. Nenumatyta jokia lengvatinė paskola. Kitoms zonoms kapitalo pagalbos dydis nuo 30 % padidintas iki 32,5 %. Leidžiama papildoma paskola, kurios subsidijos ekvivalentas yra 2,5 %.

(20)

Kad galėtų gauti pagalbą, gyvulių augintojai turėjo pateikti išankstinį tyrimą, kurį jiems turėjo atlikti patvirtinti techniniai ekspertai, ir kuriuo remiantis buvo sukurtas gamintojo investicinis projektas. Tyrimas buvo taršos mažinimo sutarties (žr. konstatuojamosios dalies 21 punktą), taigi ir viešojo darbų finansavimo dalyviams tenkančios dalies nustatymo, pagrindas. Šių tyrimų kaina siekia 2 % investicijos dydžio, 50 % jos finansavo valstybė, o 50 % – vandens agentūros, bet ne daugiau nei 6000 Prancūzijos frankų (FRF) be mokesčių (arba 914 eurų).

(21)

Taršos mažinimo sutartis garantavo ūkininkui PMPOA nustatyto pagalbos mechanizmo taikymą bei galimos skolos vandens agentūrai kompensavimą. Tai pasitikėjimo sutartis, be abejonės, reiškianti, kad ūkis tyri aplinkosaugos problemų, tačiau jos tikslas yra padėti jas išspręsti. Jį pasirašo visi finansavimo partneriai, iš jų ir ūkininkas.

2.   Komisijos pateikti argumentai pradedant tyrimo procedūrą

(22)

Visų pirma, Komisija pažymėjo, jog vandens agentūrų dalyvavimas PMPOA buvo valstybės pagalba pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų, vandens agentūros prisidėjo prie PMPOA investicinių sąnaudų 1/3 jų vertės suma. Apie jų dalyvavimą Komisijos tarnybos sužinojo tik po to, kai buvo išplatinta PMPOA valdymo ir balanso vertinimo ataskaita, parengta Generalinės finansų inspekcijos (Inspection générale des finances), Žemės ūkio ir žuvininkystės ministerijos nuolatinis inspekcijų koordinavimo komitetas ir Kaimo vandens ir miškų inžinerijos generalinė taryba (Conseil général du génie rural des eaux et forêts) (13).

(23)

Komisija atsižvelgė į tai, kad 1966 m. rugsėjo 14 d. Prancūzijos dekreto Nr. 66-700 dėl baseino finansinių agentūrų 2 straipsnyje nustatyta, jog vandens agentūros yra viešosios valstybės institucijos, turinčios juridinio asmens statusą ir finansiškai nepriklausomos, tad Prancūzijos įstatymai neleidžia abejoti dėl valstybinio šių agentūrų pobūdžio.

(24)

Sprendime pradėti tyrimo procedūrą Komisija priėjo išvados, kad turint galvoje Prancūzijoje galiojančias teisės nuostatas dėl vandens agentūrų ir jų veiklos metodų bei Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo teiseną (14), vandens agentūros turi būti laikomos valstybės tęsiniu, o šių agentūrų finansuojamos investicijos į žemės ūkius yra valstybės pagalba (15).

(25)

Komisija pažymėjo, kad galvijų, kiaulių ir paukščių augintojams skirtos sumos, gautos taip pat ir iš vandens agentūrų, suteikdavo šiems augintojams pranašumą, kuriuo negalėjo pasinaudoti kiti ūkiai. Taigi tai buvo Prancūzijos valstybės suteikta pagalba, kuri, privilegijuodama tam tikras įmones ir gamybos sritis ir taip iškreipdama konkurenciją arba keldama pavojų ją iškreipti, galėjo paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Todėl ši priemonė priklauso Sutarties 87 straipsnio 1 dalies taikymo sričiai.

(26)

Komisija taip pat pažymėjo, kad Prancūzijos skirta valstybės pagalba buvo nauja pagalba, apie kurią nebuvo pranešta Komisijai, todėl ji galėjo būti neteisėta pagal Sutarties nuostatas. Komisija ypač rėmėsi 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (16), 1 straipsnio f punktu, kuriame neteisėta pagalba apibrėžiama kaip nauja pagalba, gyvendinta prieštaraujant Sutarties buvusio 93 straipsnio (dabar 88 straipsnio) 3 daliai. Pati naujos pagalbos sąvoka apima bet kurią pagalbą, tai yra pagalbos schemas ar individualią pagalbą, kuri nėra esama pagalba, įskaitant esamos pagalbos pakeitimus.

(27)

Komisija priminė, kad bet kuri pagalbos schema, kuriai Komisija buvo pritarusi ir kurioje vėliau buvo padaryta svarbių pakeitimų – šiuo atveju, susijusių su valstybinės institucijos dalyvavimu finansuojant Komisijai praneštą pagalbą, reikšmingai pakeitusių finansavimo tvarką ir, tuo pačiu, pagalbos intensyvumą – yra nauja pagalba, apie kurią turi būti pranešta Komisijai pagal Sutarties 88 straipsnį ir kuriai turi būti gautas Komisijos pritarimas. Šį reikalavimą informuoti numato Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio c punktas. Komisijos manymu, pagalbos intensyvumo pokyčiai savaime yra pagalbos esmę keičiantis elementas, dėl kurio yra privaloma pranešti pagal Sutarties 88 straipsnio 2 dalies nuostatas.

(28)

Vėliau Komisija atliko šių pagalbos priemonių įvertinimą, atsižvelgdama į Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriui (17) 23.3 punktą (toliau – žemės ūkio gairės), pagal kurį bet kuri pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio f punktą neteisėta pagalba turi būti įvertinta remiantis pagalbos skyrimo metu galiojusiomis taisyklėmis ir gairėmis.

(29)

Dėl subsidijuojamų investicijų ir pagalbos formos Komisija pažymėjo, jog kiaulininkystės sektoriuje PMPOA investicijų pobūdis iš tiesų buvo perimtas, ir kad investicijos iš esmės atitiko tas, apie kurias buvo pranešta Komisijai ir kurioms ji pritarė. Dėl galvijininkystės sektoriaus Komisija, nors tuomet dar nebuvo ištyrusi pagalbos suderinamumo su Bendrijos konkurencijos taisyklėmis, pradėdama tyrimo procedūrą konstatavo, jog ji atitinka šias taisykles. Dėl paukštininkystės sektoriaus Komisija nustatė, jog PMPOA tiksliai perėmė tą pagalbos mechanizmą, kuriam ji anksčiau buvo pritarusi. Galiausiai, dėl schemos jauniesiems ūkininkams, pradedantiems veiklą nuo 1996 m. sausio 1 d., Komisija pažymėjo, jog šia schema nebuvo pakeistos schemos nuostatos dėl remtinų investicijų, o pakeista tik valstybės finansuojamos pagalbos dalies forma.

(30)

Taigi dėl investicijų pobūdžio ir Prancūzijos vyriausybės numatytų pagalbos formų Komisija padarė išvadą, jog pagalba, nors turinti neteisėtų požymių, buvo įgyvendinta nepažeidžiant tuomet galiojusių Bendrijos konkurencijos taisyklių. Todėl Komisija iš naujo nebesvarstė šio pagalbos aspekto.

(31)

Dėl pagalbos finansavimo tvarkos Komisija pažymėjo, jog pagal programos įsigaliojimo metu galiojusius teisės aktus pagalbos investicijoms į aplinkos apsaugą aukštutinė riba buvo 35 % patirtų išlaidų (45 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse). Iš tiesų, pagal Reglamento (EEB) Nr. 2328/91 12 straipsnio 5 dalies penktąją įtrauką, kurioje numatyta įvertinti nacionalinių pagalbos priemonių suderinamumą su buvusių Sutarties 92 ir 93 straipsnių (dabar 87 ir 88 straipsnių) ir to paties reglamento 6 straipsnio nuostatomis, leidžiama pagalba investicijoms į aplinkos apsaugą, jei dėl to nepadidėja gamybos apimtys. Sprendime Nr. N 136/91 dėl valstybės pagalbos Komisija atsižvelgė į tai, kad jos praktikoje tokios rūšies pagalbai su bendrąja rinka suderinamas paprastai laikomas 35 % remtinų išlaidų dydis (45 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse pagal 1975 m. balandžio 28 d. Tarybos direktyvą 75/268/EEB dėl ūkininkavimo kalnuotose ir kalvotose vietovėse ir tam tikrose mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse (18). Šie pagalbos dydžiai buvo įtvirtinti Bendrijos rekomendacijų dėl valstybės pagalbos aplinkos apsaugai 3.2.3 punkte (19) tuoj po programos įsigaliojimo.

(32)

Šiuos ribinius dydžius ir jų pobūdį Prancūzijos vyriausybė išaiškino 15 konstatuojamosios dalies punkte nurodytuose PMPOA taikymui skirtuose sektoriniuose aplinkraščiuose. Juose rašoma, jog „Europos Sąjunga leido, kad valstybės pagalba tokios rūšies investicijoms, susijusioms su aplinkos gerinimu, siektų išimtinį 35 % lygį“.

(33)

Atsižvelgdama į tai, kad programos finansavimo schemoje yra numatyta, kad 1/3 investicijų sąnaudų dengia valstybė ir teritorinės savivaldos institucijos (lygiomis dalimis, tai yra kiekvienai šaliai po 1/6), 1/3 vandens agentūros ir 1/3 – ūkininkai ir ypač atsižvelgdama į tai, jog vandens agentūrų indėlis yra valstybės pagalba, Komisija sprendime pradėti tyrimo procedūrą pažymėjo, jog tokios rūšies investicijoms leidžiamų ribinių pagalbos dydžių nebuvo laikomasi. Iš tiesų, vandens agentūrų indėlis į PMPOA finansavimą padidintų valstybės finansavimą iki 2/3 investicijų sumos, tai yra iki maždaug 66,6 % patirtų išlaidų. Komisijos nuomone, tai reikštų, jog leistina riba viršyta maždaug 31,6 % (21,6 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse) patirtų išlaidų. Lygiai tokį pat viršijimą galima būtų nustatyti ir pagalbos jauniesiems ūkininkams, pradėjusiems veiklą nuo 1996 m. sausio 1 d., schemoje, nes schemoje padaryti pakeitimai susiję tik su valstybės finansuojamos pagalbos dalies forma, ir bendrai nepadidina jiems skirtos intervencijos dydžio.

(34)

Komisija taip pat pažymėjo, kad nuo 2000 m. sausio 1 d., kuomet pradėtos taikyti žemės ūkio gairės, Komisija vis dėlto, remdamasi šių gairių 4.1.1.2. punktu, leidžia šios rūšies pagalbai 40 % patirtų išlaidų dydžio pagalbą (50 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse). Jauniesiems ūkininkams leidžiamas dydis yra 45 % (55 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse). Tai reiškia, jog taikant šias palankesnes sąlygas nuo 2000 m. sausio 1 d. įvykdytoms, visas žemės ūkio gairėse numatytas sąlygas atitinkančioms, investicijoms 2000 m. suteiktai pagalbai, leistinas pagalbos dydis būtų viršytas tik 26,6 % (16,6 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse), o jaunųjų ūkininkų atveju –21,6 % (11,6 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse).

(35)

Kadangi pagalba investicijoms, kuriai pritarė Komisija, buvo paremta 35 % didžiausiu leidžiamu šių investicijų kaštų valstybinio finansavimo dydžiu (45 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse), arba nuo 2000 m. sausio 1 d. – nuo 40 % iki 55 % (priklausomai nuo kiekvieno atvejo), sprendime pradėti tyrimo procedūrą Komisija buvo priversta konstatuoti, jog vykdant PMPOA skirtos pagalbos dydis galėjo neatitikti Komisijos leidžiamo pagalbos dydžio ir kad dėl to bet koks valstybės finansavimas, viršijantis nustatytus ribinius dydžius, yra su Sutartimi nesuderinama valstybės pagalba.

(36)

Išnagrinėjus Prancūzijos vyriausybės pateiktą informaciją, Komisijai kilo abejonių dėl 1994-2000 m. pagal PMPOA finansuotos pagalbos investicijoms suderinamumo su bendrąja rinka, ypač dėl pagalbos sumų, kurios galėjo būti skirtos viršijant leidžiamą 35 % ar 45 % intensyvumą. Dėl šios priežasties Komisija pradėjo tyrimo procedūrą, numatytą Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje.

(37)

Komisija taip pat pažymėjo, jog pagalbos dydis, kurį taikė Prancūzijos vyriausybė ūkių tyrimams atlikti, atitiko galiojančias konkurencijos taisykles.

III.   PRANCŪZIJOS PATEIKTOS PASTABOS

(38)

2001 m. birželio 21 d. laišku Prancūzijos vyriausybė pateikė savo pastabas dėl Komisijos sprendimo pradėti Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl pagalbos, apie kurią buvo pranešta.

(39)

Prancūzijos vyriausybė susipažino su teisinėmis Komisijos nuostatomis dėl vandens agentūrų pagalbos valstybinio pobūdžio. Prancūzijos vyriausybės teigimu ji planuoja peržiūrėti 1964 m. gruodžio 16 d. įstatymą Nr. 64/1245 dėl vandenų valdymo ir paskirstymo bei kovos su tarša, apibrėžiantį pagrindinius vandens agentūrų veiklos principus, siekdama, kad ateityje dėl agentūrų rinkliavų skaičiavimo tvarkos ir finansinės intervencijos programų gairių būtų balsuojama parlamente.

(40)

Tačiau Prancūzijos vyriausybės manymu, 35 % ir 45 % dydžių viršijimui pagrįsti galima buvo pasiremti Reglamento (EEB) Nr. 2328/91 12 straipsnio 5 punkto ir 1997 m. gegužės 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 950/97 dėl žemės ūkio struktūrų efektyvumo gerinimo 12 straipsnio 3 dalies d punkto (20) nuostatomis. Prancūzijos vyriausybės teigimu, šios nuostatos leidžia netaikyti draudimo teikti pagalbą ir viršyti šiuos dydžius tam tikroms investicijų rūšims, taip pat investicijoms aplinkos apsaugai.

(41)

Dėl vandens agentūrų dalyvavimo PMPOA daromo poveikio konkurencijai Prancūzijos vyriausybė pažymi, jog agentūros neteikia neteisėto pranašumo specifiniam nacionaliniam sektoriui dėl toliau pateikiamų priežasčių. Tai yra neproduktyvios investicijos, kurios, net esant dideliems pagalbos dydžiams, apkrauna ūkių ekonomiką ir stumia ūkininkus į mažiau palankią padėtį lyginant su tokių investicijų nevykdančiais ūkininkais. Pastarųjų, beje, Prancūzijoje yra vyraujanti dauguma. Prancūzijos vyriausybės nuomone, konkurencijos iškraipymas bendru požiūriu vyksta ne atitinkamų ūkininkų naudai, bet jų nenaudai.

(42)

Anot Prancūzijos vyriausybės, konkurencijos iškraipymą pagal Sutarties 87 straipsnį galima būtų konstatuoti nebent kitų valstybių narių gyvulių augintojų atžvilgiu, jei jie atlieka panašius darbus, gaudami 35 % ar, mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, 45 % dydžio finansinę pagalbą. Prancūzijos vyriausybės teigimu, toks konkurencijos iškraipymas realiai gali būti nustatytas tik analizuojant kiekvieną atvejį atskirai.

(43)

Prancūzijos vyriausybė toliau pažymėjo, jog realūs kiekvienam ūkininkui šiems darbams teikiamos pagalbos dydžiai smarkiai varijuoja priklausomai nuo konkrečių programos vykdymo sąlygų. Ji aiškina, jog šie dydžiai paprastai būna daug mažesni nei 60 %, skaičiuojant pagalbos dydį procentais nuo investicijos sumos, pagal Reglamento (EEB) Nr. 2328/91 7 straipsnio 2 dalį ir Reglamento (EB) Nr. 950/97 7 straipsnio 2 dalį.

(44)

Prancūzijos vyriausybės tvirtinimu, valstybės pagalbos, apie kurią pranešta Komisijai, taikymo tvarka apibrėžia bendruosius programos vykdymo rėmus. Vandens agentūros savo ruožtu taip pat patvirtino tinkamų pagalbai gauti darbų sąrašą, tačiau ribiniai pagalbos dydžiai ne visuomet sutampa. Beje, vietos mastu buvo pridėti techniniai apribojimai (pavyzdžiui, dengtų aptvarų ploto m2) agentūrų, valstybės ir vietos savivaldos institucijų teikiamai pagalbai, kurie dažnai sumažina tinkamų pagalbai gauti darbų finansuojamą dalį. Galiausiai, kai kuriose vandens agentūrose galėjo būti taikomas bendras pagalbos dydžio skaičiavimas pagal sąlyginius gyvulių vienetus (SGV).

(45)

Taigi dėl šių skirtingų ribinių dydžių realus suteiktos pagalbos dydis, susietas su ūkininko išlaidomis remtiniems darbams, Prancūzijos vyriausybės teigimu, beveik visada yra mažesnis nei didžiausias pagal programą leidžiamas dydis.

(46)

Prancūzijos vyriausybė paaiškino, jog atlikdami aplinkos apsaugai gerinti reikalingus darbus kai kurie ūkininkai atlieka ir modernizavimo darbus. Šiems darbams negali būti skiriama pagalba ir jie nėra remiami pagal PMPOA.

(47)

Galvijininkystės sektoriuje, kurį sudaro 80 % visų PMPOA pagalbą galinčių gauti ūkių, vidutinis realus pagalbos dydis yra pakankami mažas, dažniausiai nuo 35 % iki 50 %, be to jis labai priklauso nuo gamybos sistemos. Tai aiškinama tuo, jog mėšlas būna įvairių rūšių – skystas, kietas, o dažniausiai mišrus, kaip ir saugyklos, tiek savo pobūdžiu (mėšlo saugyklos, srutų kaupyklos), tiek talpa, ir tuo, jog šioms investicijoms į saugyklas bei betonuotų aikštelių plotams ir aptvarų dangai taikomi techniniai apribojimai arba ypatingai maži ribiniai finansiniai dydžiai.

(48)

Kiaulių ir paukščių kompleksų turimi nuotekų saugyklų pajėgumai dažniausiai yra pakankami, atsižvelgiant į draudimo tręšti laikotarpius. Taigi dabar reikia atkurti turimų saugyklų ar betonuotų aikštelių sandarumą arba įrengti dvifazio maitinimo sistemas, kiaulių ūkiuose sumažinančias taršą jos ištakose, arba pagerinti paukščių mėšlo tvarkymą paukštynuose. Realus pagalbos dydis tuomet gali pakilti iki 60 % remtinų darbų vertės, kaip parodyta 1 lentelėje. Tačiau dažniausiai darbų vertė yra žymiai mažesnė nei galvijams.

(49)

Pasak Prancūzijos vyriausybės, pagal 20 000 atvejų iš vandens agentūros Loire-Bretagne baseino tyrimą vidutinis pagalbos dydis siekia 40 %.

(50)

Iš tiesų dalis šių atvejų buvo naujos statybos, atliktos vykdant programą, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo nuspręsta, kad reikalingų darbų atlikti jau esančiuose pastatuose negalima. Pasak Prancūzijos vyriausybės šiuos atvejus reikia vertinti atskirai, nes šiuo atveju tai yra nebe pagalba aplinkos apsaugai, bet pagalba modernizavimui, numatyta Reglamento (EEB) Nr. 2328/91 7 straipsnio 2 dalies b punkte ir Reglamento (EB) Nr. 950/97 12 straipsnio 4 dalies c punkte. Taigi pagalbos suma negali būti didesnė nei 35 % ar 26,25 % (atitinkamai 45 % arba 38,75 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse) darbų vertės, priklausomai nuo to, ar ūkininkui gali, ar ne būti pritaikytas materialinio tobulinimo planas. Tokiu atveju realus pagalbos dydis yra, kaip pateikiama 2 lentelės pavyzdžiuose, visuomet daug mažesnis už šiuos dydžius – a stulpelyje matyti, kiek būtų kainavę aplinkosauginiai darbai, jei pastatai būtų buvę išsaugoti.

(51)

Beje, tame pačiame ūkyje gali būti atlikti ir darbai jau esančiuose pastatuose, ir naujos statybos.

(52)

Galiausiai, lyginant kiekvieną atvejį atskirai, pasak Prancūzijos vyriausybės, pagal Sutarties 87 straipsnį reikėtų griežtai iš palyginamųjų pavyzdžių išbraukti ūkininkus, mokančius metinį mokestį vandens agentūroms.

1 lentelė

Realių pagalbos gerinimo darbams atlikti pagal PMPOA dydžių pavyzdžiai

(sumos FRF)

Ūkio rūšis

Reikalingi gerinimo darbai

Bendra darbų vertė (a)

Remtinų darbų vertė (b)

Priklausanti suma: valstybė (c)

Priklausanti suma: vandens agentūra (d)

Bendra pagalbos suma (e)

Realus dydis (e/b)

Mišrus ūkis:

52 melžiamos karvės, 20 žindenės ir prieauglis, iš viso 120 SGV

Aptvaro hidroizoliacija ir apdengimas. Mėšlo saugyklos didinimas. Srutų kaupyklos statyba.

334 154

257 372

236 550

236 550

141 930

55,1  %

60 melžiamų karvių ir prieauglis, iš viso 80 SGV

Esančios kaupyklos hidroizoliacija. Atviros kaupyklos statyba. Aptvaro hidroizoliacija.

328 178

328 178

272 038

272 038

163 222

49,7  %

90 melžiamų karvių ir prieauglis, iš viso 120 SGV

Mėšlo saugykla. Kaupyklos talpos didinimas. Lietaus vandenų atskyrimas. Tręšimo planas.

1 220 700

671 020

495 800

495 800

252 780

36,7  %

Mišrus ūkis: 450 mėsinių kiaulių, 84 mėsiniai ir pieniniai galvijai, iš viso 115 SGV

Perėjimas prie nuotekų laikymo 9 mėn. Aptvaro apdengimas. Girdykla kiaulėms.

196 380

188 330

177 225

177 225

115 195

57,5  %

147 kiaulės, 27 paršai, 1840 peniukšlių, iš viso 223 SGV

Nuotekų atskyrimo tinklas. Kiemų apdengimas.

93 180

305 510

16 163

16 163

10 505

34,4  %

210 kiaulės, 1318 peniukšliai, iš viso 167 SGV

Mėšlo saugyklos hidroizoliacija. Kanalizacijos tinklas. Daugiafazis maitinimas.

100 293

55 375

55 375

55 375

33 225

60 %

242 000 veislinės vištos, iš viso 1 128 SGV

Išmatų šalinimo ir džiovinimo įrengimas.

1 575 200

547 700

310 930

310 930

186 558

34,6  %


2 lentelė

Realių pagalbos dydžių pavyzdžiai naujų pastatų statymo atveju

(sumos FRF)

Ūkio rūšis

Reikalingi gerinimo darbai

Senųjų pastatų kaina (a)

Bendra darbų vertė (b)

Priklausanti suma: valstybė (c)

Priklausanti suma: vandens agentūra (d)

Bendra pagalbos suma (e)

Realus dydis (e/b)

80 melžiamų karvių ir prieauglis, iš viso 123 SGV

Tvarto su kraiku visiems gyvuliams statyba. Vandens nutekamieji vamzdžiai.

380 120

468 502

328 640

90 880

118 592

25,3  %

75 žindenės ir prieauglis, iš viso 116 SGV

Tvarto laisvam laikymui statyba. Mėšlo ir srutų saugyklų didinimas.

280 634

741 807

212 436

111 211

97 094

13,1  %

82 žindenės ir prieauglis, iš viso 134 SGV

Tvarto laisvam laikymui statyba. Betonuotų aikštelių hidroizoliacija. Mėšlo ir srutų saugyklų didinimas.

605 565

1 197 152

437 153

196 951

190 231

15,9  %

70 žindenės ir prieauglis, iš viso 110 SGV

Tvarto laisvam laikymui statyba. Betonuotų aikštelių hidroizoliacija. Skysto mėšlo kaupyklos statyba.

160 940

565 612

88 550

6 000

26 565

4,7  %

34 650 dedeklių, iš viso 214 SGV

Vištidžių statyba. Paukščių mėšlo sandėliavimo aikštelė. Mėšlo džiovinimo įranga.

368 454

2 309 993

368 454

176 454

163 472

7,1  %

IV.   VERTINIMAS

1.   Įžanga: Sutarties 87 straipsnio 1 dalis

(53)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį, „išskyrus tuos atvejus, kai sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones, arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.“

(54)

Sutarties 87-89 straipsniai pradėti taikyti kiaulienos sektoriui pagal 1975 m. spalio 29 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2759/75 dėl bendro kiaulienos rinkos organizavimo 21 straipsnį (22). Galvijienos sektoriui jie pradėti taikyti pagal 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1254/99 dėl bendro galvijienos rinkos organizavimo 40 straipsnį (23). Iki šio straipsnio priėmimo šiame sektoriuje jie buvo taikomi pagal 1968 m. birželio 27 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 805/68 dėl bendro galvijienos rinkos organizavimo 24 straipsnį (24). Paukštienos sektoriuje jie pradėti taikyti pagal 1975 m. spalio 29 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2777/75 dėl bendro paukštienos rinkos organizavimo 19 straipsnį (25).

1.1.   Valstybiniais ištekliais finansuojamo pasirinktinai suteikto pranašumo buvimas

(55)

Kalbant apie pagalbos pobūdį, ji turi būti skiriama ūkininkams, kurie vykdė investicijas pagal PMPOA. Komisijos manymu PMPOA finansavimas pasirinktinai suteikė pranašumą Prancūzijos ūkininkams.

(56)

Komisijos manymu, priešingai nei savo pastabose tvirtina Prancūzijos vyriausybė, investicijų neproduktyvumas ekonomine prasme nepanaikina pagalbos teikiamo pranašumo poveikio, nes ja padengiamos išlaidos, kurias paprastai apmokėtų naudos gavėjas, todėl šis atsiduria palankesnėje padėtyje nei tokios pagalbos negaunantys jo konkurentai.

(57)

Be to, net jei tokios neproduktyvios investicijos iš pradžių ir galėtų pasunkinti ekonominę ūkių padėtį ir, pasak Prancūzijos valdžios, dėl jų atitinkami ūkininkai atsidurtų mažiau palankioje padėtyje nei tokių investicijų neatliekantys, tačiau tiesa ir tai, jog šios investicijos vykdomos pagal aiškią teisinę prievolę ir, laikui bėgant, visi atitinkami ūkininkai privalės įvykdyti tokias investicijas, kad netaptų įstatymo pažeidėjais.

1.2.   Poveikis tarpusavio prekybai

(58)

Norint nustatyti, ar šiame sprendime nagrinėjamai pagalbai gali būti taikomos Sutarties 87 straipsnio 1 dalies nuostatos, galiausiai būtina nustatyti, ar ji gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

(59)

Teismas konstatavo, jog kai valstybės narės suteiktas pranašumas sustiprina vienos įmonių kategorijos padėtį kitų konkuruojančių įmonių atžvilgiu Bendrijos tarpusavio prekyboje, galima teigti, jog pastarosios yra veikiamos šio pranašumo. (26)

(60)

Paaiškėjo, jog šiame sprendime nagrinėjama pagalba gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, nes ji suteikia pirmenybę nacionaliniams gamintojams kitų valstybių narių gamintojų atžvilgiu. Iš tiesų, šiuose sektoriuose labai aktyvi konkurencija Bendrijos lygiu, todėl jie labai jautriai reaguoja į bet kokią gamybos paramos priemonę vienoje ar kitoje valstybėje narėje.

(61)

3 lentelėje atspindimas tarpusavio prekybos atitinkamais produktais lygis tarp Prancūzijos ir kitų valstybių narių pirmaisiais metais po PMPOA įsigaliojimo.

3 lentelė

Prancūzija/ES 11

Galvijiena

Kiauliena

Paukštiena

Importas 1994 m.

 

 

 

Tonos

525 000

463 000

85 000

Milijonai ekiu

1 664

860

170

Eksportas 1994 m.

 

 

 

Tonos

796 000

361 000

389 000

Milijonai ekiu

2 368

669

863

1.3.   Išvados apie pagalbą pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį

(62)

Šiame sprendime nagrinėjama pagalba yra valstybės pagalba pagal Sutarties nuostatas, nes ji pagalbos gavėjams suteikia ekonominį pranašumą, kuriuo negali pasinaudoti kiti sektoriai. Todėl Komisija daro išvadą, jog šioms priemonėms galioja Sutarties 87 straipsnio 1 dalies nuostatos.

2.   Pagalbos neteisėtumas

(63)

Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio f punkte neteisėta pagalba apibrėžiama kaip nauja pagalba, įgyvendinta pažeidžiant Sutarties 88 straipsnio 3 dalį. Naujos pagalbos sąvoka, pagal reglamento 1 straipsnio c punkto nuostatas, apima bet kurią pagalbą, tai yra pagalbos schemas ar individualią pagalbą, kuri nėra esama pagalba, įskaitant esamos pagalbos pakeitimus.

(64)

Bet kuri pagalbos schema, kuriai Komisija buvo pritarusi ir kurioje vėliau buvo padaryta svarbių pakeitimų – šiuo atveju, susijusių su valstybinės institucijos dalyvavimu finansuojant Komisijai praneštą pagalbą, reikšmingai pakeitusių finansavimo tvarką ir, tuo pačiu, pagalbos intensyvumą – yra nauja pagalba, apie kurią turi būti pranešta Komisijai pagal Sutarties 88 straipsnį ir kuriai turi būti gautas Komisijos pritarimas.

(65)

Pagal Teisingumo Teismą, reikalavimas informuoti Komisiją apie projektus, kuriais ruošiamasi skirti arba keisti pagalbą, numatyta Sutarties 88 straipsnio 3 dalies pirmajame sakinyje, galioja ne tik pradiniam projektui, bet ir vėliau šiame projekte padarytiems pakeitimams, turint galvoje, jog tokia informacija gali būti pateikta Komisijai konsultacijų, vykstančių po pradinio pranešimo, metu (27).

(66)

Šis reikalavimas informuoti įteisintas Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio c punkte.

(67)

Beje, pažymėtina, jog Prancūzijos Žemės ūkio ministerijos sudarytame pagalbos inventorizacijos apraše įdėta informacinė forma turi grynai informacinę vertę ir negali būti laikoma pranešimu pagal Sutarties nuostatas. Be to, ten pateikiamoje informacijoje nieko nepasakyta apie vandens agentūrų dalyvavimą programoje ir tvirtinama, jog valstybė finansuoja 35 % investicijų sumos.

(68)

Komisijai nepavyko įvertinti vandens agentūrų dalyvavimo programoje ir poveikio, kurį jų finansavimo dydis galėjo turėti valstybiniam finansavimui atitinkamų investicijų atžvilgiu. Tiksliau, Komisija negalėjo ištirti galimo poveikio, kurį galėjo daryti valstybinės įstaigos dalyvavimas finansuojant pagalbą pagalbos intensyvumo požiūriu. Todėl Prancūzijos vyriausybės realiai suteikta pagalba galėjo neatitikti tų priemonių, kurioms pritarė Komisija sprendimuose dėl valstybės pagalbos Nr. N 136/91 ir N 342/94.

(69)

Pagalbos intensyvumo pokyčiai savaime yra pagalbos esmę keičiantis elementas, dėl kurio yra privaloma pranešti pagal Sutarties 88 straipsnio 2 dalies nuostatas.

(70)

Dėl galvijienos sektoriaus, Prancūzijos vyriausybė nepranešė Komisijai apie numatytą pagalbą investicijoms. Tačiau Prancūzijos vyriausybė teigė, jog kadangi Komisijos manymu priemonė yra tinkama gauti Bendrijos finansavimą, iš to galima buvo suprasti, jog ji yra suderinama su Bendrijos teisės nuostatomis. Bet pagal tuo metu galiojusio Reglamento (EEB) Nr. 2328/91 12 straipsnio 5 dalį pagalba investicijoms į aplinkos apsaugą ir jos gerinimą leidžiamos su sąlyga, jei jos nepadidina gamybos apimčių ir neprieštarauja Sutarties 92-94 (dabar 87-89) straipsnių nuostatoms. Tai numato reikalavimą informuoti apie visas valstybės pagalbos schemas pagal Sutarties ex 93 straipsnio 3 dalį, juo labiau, kad 1994 m. pagalbos teikimo sąlygos neatitiko tų sąlygų, apie kurias buvo pranešta Komisijai 1991.

(71)

Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, jog Prancūzijos suteikta valstybės pagalba buvo nauja pagalba, apie kurią nebuvo pranešta Komisijai, todėl ji buvo neteisėta Sutarties požiūriu.

3.   Pagalbos suderinamumo tyrimas

(72)

Sutarties 87 straipsnyje vis dėlto yra išimčių, nors kai kurios jų akivaizdžiai netaikytinos, ypač numatytosios 2 dalyje. Prancūzijos vyriausybė jomis nesirėmė.

(73)

Sutarties 87 straipsnio 3 dalies leidžiančios nukrypti nuostatos turi būti interpretuojamos griežtai nagrinėjant visas regioninės arba sektorinės pagalbos programas arba bet kurį bendros pagalbos schemos individualų taikymo atvejį. Jos gali būti taikomos tik tuomet, jei Komisija nuspręstų, jog pagalba yra būtina įgyvendinant vieną iš minėtų tikslų. Taikyti tokios kompensacijos nenumatančiai pagalbai teisę pasinaudoti šiomis išlygomis reikštų leidimą daryti Bendrijos interesų požiūriu nepateisinamą poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir konkurencijai ir, atitinkamai, suteiktų nepelnytą privalumą tam tikrų valstybių narių rinkos veikėjams.

(74)

Komisija mano, jog ši pagalba nėra skirta paskatinti ekonominę kurio nors regiono, kuriame neįprastai žemas gyvenimo lygis arba didelis nedarbas, plėtrą, kaip nurodyta Sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punkte. Ji taip pat nėra skirta bendriems Europos interesams svarbių projektų vykdymui skatinti ar kurios nors valstybės narės ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies b punktą. Pagalba taip pat nėra skirta kultūrai remti ir paveldui išsaugoti pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punktą.

(75)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą bendrajai rinkai neprieštarauja pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų regionų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui. Kad būtų pritaikyta ši išlyga, pagalba turi prisidėti prie atitinkamo sektoriaus plėtros skatinimo.

(76)

Dėl subsidijuojamų investicijų ir pagalbos formos, sprendime pradėti tyrimo procedūrą Komisija padarė išvadą, jog nors ir turinti neteisėtų bruožų, pagalba buvo įgyvendinta nepažeidžiant tuomet galiojusių Bendrijos konkurencijos taisyklių. Komisija nemato priežasties iš naujo svarstyti šią pagalbos įgyvendinimo dalį.

(77)

Taigi toliau pateikiamo pagalbos suderinamumo tyrimo objektas yra tik Prancūzijos vyriausybės taikyti pagalbos dydžiai.

(78)

Pradėdama tyrimo procedūrą Komisija pažymėjo, kad pagal programos įsigaliojimo metu galiojusius teisės aktus didžiausias leistinas pagalbos investicijoms į aplinkos apsaugą dydis buvo 35 % patirtų išlaidų (45 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse).

(79)

Tačiau Prancūzijos vyriausybė mano, kad 35 % ir 45 % dydžių viršijimui pagrįsti galima buvo pasiremti Reglamento (EEB) Nr. 2328/91 12 straipsnio 5 punkto ir Reglamento (EB) Nr. 950/97 12 straipsnio 3 dalies d punkto nuostatomis. Pasak Prancūzijos vyriausybės, šios nuostatos leidžia netaikyti draudimo teikti pagalbą ir viršyti šiuos dydžius tam tikroms investicijų rūšims, taip pat investicijoms aplinkos apsaugai.

(80)

Komisija anksčiau pažymėjo, jog Reglamento (EEB) Nr. 2328/91 12 straipsnio 5 dalies penktoji įtrauka, numatanti įvertinti nacionalinių pagalbos priemonių suderinamumą su buvusių Sutarties 92 ir 93 straipsnių (dabar 87 ir 88 straipsnių) ir to paties reglamento 6 straipsnio nuostatomis, leidžia pagalbą investicijoms į aplinkos apsaugą, jei dėl to nepadidėja gamybos apimtys. Komisija mano, kad jau įrodyta, jog šiuo atveju investicijos, kurioms buvo skirta pagalba, iš tiesų nepadidina gamybos apimčių, nes yra išskirtinai skirtos tik aplinkos apsaugai kaimo vietovėse (ypač nuotekų sandėliavimui ir tvarkymui).

(81)

Konkrečiai kalbant apie leistiną pagalbos dydį, Komisija Prancūzijai skirtame sprendime dėl valstybės pagalbos Nr. N 136/91 priminė, jog jos tokios rūšies pagalbai praktikoje su bendrąja rinka suderinamu laikomas 35 % remtinų išlaidų dydis (45 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse).

(82)

Šie pagalbos dydžiai buvo įtvirtinti Bendrijos rekomendacijose dėl valstybės pagalbos aplinkos apsaugai netrukus po to, kai buvo pradėta vykdyti PMPOA. Šių rekomendacijų 3.2.3 punkte nustatyta, jog pagal bendrą taisyklę pagalba investicijoms į aplinkos apsaugą gali būti leidžiama, jei ji neviršija tam tikrų dydžių. Pastabos 14 puslapio apačioje 2 pastraipoje patikslinta, jog „investicijoms, kurioms galioja Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2328/91 (…) 12 straipsnio 1 ir 5 dalys, didžiausias pagalbos dydis yra 35 % arba 45 % mažiau palankiose (…) vietovėse. Šie didžiausi pagalbos dydžiai galioja nepriklausomai nuo įmonės dydžio. Todėl jie negali būti didinami mažųjų ir vidutinių įmonių atveju, kaip nustatyta toliau šioje dalyje. Dėl 1 ir 5 b tikslo regionuose vykdomų investicijų Komisija pasilieka teisę atlikusi tyrimą pritarti didesniam nei čia nurodytas pagalbos dydžiui, jei valstybė narė gali jį pagrįsti.“

(83)

Reglamentas (EB) Nr. 2328/91 buvo pakeistas Reglamentu (EB) Nr. 950/97. Reglamento (EB) Nr. 950/97 12 straipsnio 2 dalies e punkte nustatyta, jog valstybės narės gali skirti pagalbą investicijoms, skirtoms „saugoti ir gerinti aplinką, jeigu tokiomis investicijomis nebus didinama gamybos apimtis“. Šio reglamento 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog „individualiems arba jungtiniams ūkiams, kurie atitinka 5 ir 9 straipsniuose nurodytas sąlygas pagalbai gauti, skirti pagalbą investicijoms, viršijančioms 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse ir 11 straipsnyje nurodytas sumas, yra draudžiama“. Tačiau pagal to paties reglamento 12 straipsnio 3 dalies antros pastraipos d punktą šis draudimas netaikomas pagalbai „investicijoms, skirtoms aplinkai saugoti ir puoselėti“.

(84)

Reglamento (EB) Nr. 950/97 12 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta, jog šioms pagalbos rūšims taikomi Sutarties 92 – 94 straipsniai (dabartiniai 87 – 89). Tai reiškia nuorodą į tuo metu galiojusias konkurencijos taisykles, tai yra į sprendime dėl valstybės pagalbos Nr. 136/91 jau minėtą Bendrijos praktiką, ir į sąlygas, nurodytas Bendrijos rekomendacijose aplinkos apsaugai.

(85)

Komisija, remdamasi 1994-1999 m. galiojusiomis nuostatomis, nurodytomis šiame sprendime, daro išvadą, jog didžiausias pagalbos dydis, taikomas šiai pagalbai, buvo 35 % patirtų išlaidų (45 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse) ir kad todėl pagalba, skirta viršijant šiuos dydžius, prieštarauja šioms nuostatoms.

(86)

Dėl 2000 metų pagalbos investicijoms į žemės ūkius, nuo 2000 m. sausio 1 d. galiojančių žemės ūkio gairių 4.1.1.2 punkte nustatyta, jog didžiausia valstybės pagalbos remtinoms investicijoms dydžio riba yra 40 %, arba 50 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse. Tačiau jei tai jaunųjų ūkininkų per penkerius metus nuo veiklos pradžios įvykdytos investicijos, didžiausias pagalbos dydis siekia 45 %, arba 55 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse.

(87)

Žemės ūkio gairių 4.1.2.4 punkte nustatyta, jog išimties tvarka, kai dėl investicijų patiriama papildomų išlaidų, ypač susijusių su aplinkos apsauga ir gerinimu, didžiausi šių gairių 4.1.1.2 punkte nustatyti 40 % ir 50 % pagalbos dydžiai gali būti padidinti atitinkamai 20 ir 25 procentiniais punktais. Toks padidinimas gali būti leistas investicijoms, kuriomis siekiama užtikrinti minimalių naujai įvestų normų laikymąsi, nepažeidžiant 1999 m. liepos 23 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1750/1999, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EAGGF) paramos kaimo plėtrai taikymo taisykles, 2 straipsnyje nustatytų sąlygų (28). Jis turi griežtai neviršyti siekiamam tikslui įgyvendinti reikalingų papildomų remtinų išlaidų dydžių, ir negali būti taikomas investicijoms, kurios didina gamybos apimtis.

(88)

2004 m. sausio 23 d. įsigaliojus 2003 m. gruodžio 23 d. Komisijos reglamentui (EB) Nr. 1/2004 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurios verčiasi žemės ūkio produktų gamyba, perdirbimu ir prekyba (29) pasikeitė juridinė situacija šio atvejo atžvilgiu. Šis reglamentas su tam tikromis sąlygomis leidžia teikti pagalbą mažoms ir vidutinėms žemės ūkio įmonėms, atleisdama jas nuo reikalavimo informuoti, nustatyto Sutarties 88 straipsnio 3 dalyje.

(89)

Prancūzijos vyriausybė pažymėjo, jog pagalbos investicijoms, finansuojamos pagal PMPOA, gavėjai 1994-2000 m. buvo mažosios ir vidutinės įmonės, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 1/2004 2 straipsnio 4 punkte.

(90)

Reglamento (EB) Nr. 1/2004 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog individuali pagalba ir pagalbos schemos, įgyvendintos iki šio reglamento įsigaliojimo dienos, o taip pat pagalba, suteikta pagal šias schemas negavus Komisijos leidimo ir pažeidžiant reikalavimą informuoti pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį, neprieštarauja bendrajai rinkai pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą ir joms taikoma išimtis, jeigu jos tenkina šio reglamento 3 straipsnyje nustatytas sąlygas, išskyrus minėtojo straipsnio 1 dalies ir 2 dalies b ir c punktų reikalavimus.

(91)

Reglamento (EB) Nr. 1/2004 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog pagalba, suteikta pagal šio straipsnio 2 dalyje minimas schemas, neprieštarauja bendrajai rinkai pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą, jeigu ji tenkina šiuo reglamentu nustatytas sąlygas.

(92)

Reglamento (EB) Nr. 1/2004 4 straipsnyje numatytos sąlygos, kurių turi būti laikomasi šiuo atveju, tai yra kai apie mažosioms ir vidutinėms įmonėms teikiamos pagalbos investicijoms schemą nebuvo pranešta.

(93)

Taigi pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2004 4 straipsnio 1 dalį pagalba investicijoms į žemės ūkio valdas žemės ūkio produktams gaminti yra suderinama su bendrąja rinka ir jai netaikomas reikalavimas informuoti, jeigu bendras pagalbos intensyvumas neviršija 50 % remtinų investicijų mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, ir 40 % kituose regionuose.

(94)

Tačiau jei dėl investicijų patiriama papildomų išlaidų, susijusių su aplinkos apsauga ir gerinimu, didžiausi 50 % ir 40 % pagalbos dydžiai gali būti padidinti atitinkamai 25 ir 20 punktų. Šis padidinimas gali būti leidžiamas tik toms investicijoms, kurios viršija dabar Komisijos nustatytas minimalias normas, arba investicijoms, įvykdytoms, siekiant prisitaikyti prie naujai įvestų minimalių normų. Tokie padidinimai griežtai taikomi tik būtinoms papildomoms remtinoms išlaidoms ir netaikomi, jei investicijomis didinama gamybos apimtis.

(95)

Šiuo nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, jog tai yra investicijos į aplinkos apsaugą ir gerinimą, kurių atžvilgiu galiojanti aplinkos apsaugos norma buvo nitratų direktyva. Ši norma buvo patvirtinta 1991 m, todėl 2000 m. ji negalėjo būti laikoma nauja norma.

(96)

Komisija jau yra pareiškusi nuomonę šiuo klausimu sprendime dėl valstybės pagalbos Nr. N 355/2000, leisdama tęsti PMPOA nuo 2001 m. iki 2006 m. Tęsdama tuomet pateiktą samprotavimą, dabar Komisija pabrėžia tai, jog ji negali nekreipti dėmesio į tai, jog pirmoji Prancūzijos veiksmų programa, įgyvendinanti nitratų direktyvą, buvo priimta tik 1997 m., ir kad pirmieji tikri pagal šią programą nustatyti reikalavimai gyvulių augintojams buvo priimti dar vėliau. Net jei atrodo aišku, jog Prancūzija nebuvo stropi perkeldama direktyvą ir kad būtinus sprendimus ji turėjo priimti per laikotarpį, kuris buvo seniai pasibaigęs, (30) negalima nepripažinti to, jog pirmieji reikalavimai gyvulių augintojus pasiekė pakankamai neseniai.

(97)

Be to, priešingai, nei kai kurios kitos Bendrijos normos, nitratų direktyva nenustato tikslių reikalavimų, kuriuos ūkio subjektai turėtų pradėti vykdyti be išankstinio valstybės narės įsikišimo. Šioje direktyvoje taip pat nenustatyta galutinė priemonių priėmimo data.

(98)

Dėl šios priežasties Komisija vis dar laikosi nuomonės, jog atsižvelgiant į išskirtines su nitratų direktyva susijusias aplinkybes, reikalavimus, keliamus gyvulių augintojams, galima buvo laikyti naujomis normomis pagal Reglamentą (EB) Nr. 1/2004. Iš tiesų, bet dėl bet kurio kito aiškinimo gyvulių augintojai nukentėtų dėl to, kad Prancūzija nesiėmė teisinių priemonių.

(99)

Komisijos nuomone, investicijoms, įgyvendintos ne jautriose pagal nitratų direktyvą zonose, kuriose netaikomi joje nustatyti reikalavimai, bet kuriuo atveju gali būti taikomi didesni dydžiai, nes galiojo ne tokios griežtos nei direktyvoje nustatytos normos, ir planuojami darbai viršijo šiuose regionuose galiojusias minimalias normas.

(100)

Dėl investicijų, vykdomų jautriose zonose Komisija, neprieštaraudama jau pateiktam samprotavimui dėl gyvulių augintojams skirtų normų naujumo, privalo daryti išvadą, jog šiuo atveju galėjo būti taikyti didesni pagalbos dydžiai. Todėl šie dydžiai galėjo siekti 60 % investicijų sumos, arba 75 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse.

(101)

Kadangi iš Prancūzijos vyriausybės pateiktų skaičių matyti, jog realiai pagalba niekada neviršijo 60 % patirtų išlaidų dydžio, Komisija mano, jog 1994–1999 m. vykdant PMPOA suteikta pagalba gali būti leidžiama.

(102)

Atsižvelgdama į pateiktą samprotavimą, Komisija mano, jog priemonė, apie kurią buvo pranešta, neprieštarauja Bendrijos konkurencijos taisyklėms, ypač Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktui.

V.   IŠVADA

(103)

Priemonei, kurią vykdant 1994–2000 m. ūkininkams buvo teikiama pagalba investicijoms pagal Taršos iš žemės ūkio šaltinių mažinimo programą (PMPOA), gali būti taikoma Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkto leidžianti nukrypti išlyga,

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

Valstybės pagalbos schema, kurią Prancūzija įgyvendino ūkininkų investicijoms pagal Taršos iš žemės ūkio šaltinių mažinimo programą finansuoti 1994–2000 m. yra suderinama su bendrąja rinka pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą.

2 straipsnis

Šis sprendimas skirtas Prancūzijos Respublikai.

Priimta Briuselyje, 2004 m. vasario 18.

Komisijos vardu

Franz FISCHLER

Komisijos narys


(1)  OL C 179, 2001 6 23, p. 18.

(2)  Valstybės pagalba, Nr. N 136/91.

(3)  OL L 218, 1991 8 6, p. 1.

(4)  C(93) 1888.

(5)  1998 m. rugsėjo 15 d. Europos Bendrijų pirmosios instancijos teismo sprendimas, jungtinė byla T-126/96 ir C-127/96, Breda Fucine Meridionali SpA ir kiti/Komisija, Rink. p. II-3437. Teismas pasirėmė Komisijos argumentu, kad valstybės narės informacija negali būti laikoma galiojančiu pranešimu, jei joje nedaroma aiški nuoroda į Sutarties 88 straipsnio 3 dalį, ir jei ji nebuvo pateikta generaliniam sekretoriatui. Todėl yra laikoma, kad apie pagalbą nebuvo pranešta.

(6)  Valstybės pagalba Nr. N 342/94.

(7)  Žr. pastabą 5 puslapio apačioje.

(8)  Žr. pastabą 1 puslapio apačioje.

(9)  Valstybės pagalba Nr. N 355/2000.

(10)  OL L 375, 1991 12 31, p. 1.

(11)  Pagal Komisijos turimą informaciją – dalis jos paimta iš vandens agentūrų interneto tinklalapių (http://www.eaufrance.tm) – vandens agentūros yra valstybinės įstaigos, sukurtos 1964 m., turinčios juridinio asmens statusą ir finansiškai nepriklausomos. Jos yra pavaldžios Aplinkos apsaugos ministerijai ir Ekonomikos ir finansų ministerijai, o joms vadovauja valdyba, kurią sudaro įvairių vandens vartotojų grupių atstovai. Agentūros veikia šešiuose didžiuosiuose baseinuose, apimančiuose visą metropolinę valstybės teritoriją: Adour-Garonne, Artois-Picardie, Loire-Bretagne, Rhin-Meuse, Rhône-Méditerrannée-Corse ir Seine-Normandie. Jų organizacija yra vienoda: baseino komitetas, vandens agentūra ir jos valdyba. Jų politika, kurią apibrėžia Baseino komitetas, sutelkta apie keturias ašis: vandens ištekliai ir jų valdymas; kova su tarša; vandens ekosistemų apsauga ir vidaus bei pakrantės vandenų kokybės stebėjimas.

Nuo 1997 iki 2001 vandens agentūros numatė padėti finansuoti darbų už 16 milijardų eurų vandens išteklių apsaugai ir kovai su tarša. Jos teikia technines konsultacijas deputatams, pramonininkams ir žemdirbiams bei jiems teikia finansinę pagalbą darbams, reikalingiems kovoti su vandenų tarša ir saugoti vandens išteklius. Agentūrós lėšas surenka iš vandens teršėjų, naudotojų ir vartotojų proporcingai mokamų mokesčių. Šie mokesčiai vėliau išdalijami pagalbos (subsidijos ir paskolos) vietos savivaldos institucijoms, pramonei ir žemės ūkiui (konkrečiai – projektų vykdytojams) tokiems darbams kaip vandenvalos stotys, asenizacijos tinklai, geriamo vandens gamybos įrenginiai, upių eksploatavimas, tyrimai, taršos lygio matavimo tinklai.

(12)  Daugiau informacijos apie subsidijuojamas investicijas galim rasti sprendime pradėti procedūrą.

(13)  Ataskaita parašyta 1999 m. liepos 26 d. ir 2000 m. paskelbta Prancūzijos žemės ūkio ministerijos tinklalapyje: http://www.agriculture.gouv.fr.

(14)  Žr. : 1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, Compagnie nationale Air France/Komisija, byla T-358/94, Rink. p. II-2109; 1977 m. kovo 22 d. Teismo sprendimas, byla 78/76, Steinike & Weinlig/VFR, Rink., p. 595 ; 2001 m. sausio 31 d. Teismo sprendimas, jungtinė byla T-197/97 irt T-198/97, Weyl Beef Products BV ir kiti/Komisija, Rink. p. II-303; 1985 m. sausio 30 d. Teismo sprendimas, byla 290/83, Komisija/Prancūzija, Rink., p. 439; 1997 m. kovo 26 d. Komisijos komunikatas dėl aplinkosauginių mokesčių ir rinkliavų bendrojoje rinkoje (COM (97) 9 galutinis).

(15)  Žr. sprendime pradėti tyrimo procedūrą pateiktą išsamią Komisijos argumentaciją dėl vandens agentūrų valstybinio pobūdžio.

(16)  OL L 83, 1999 3 27, p. 1.

(17)  OL C 28, 2000 2 1, p. 2 ir atitaisymai OL C 232, 2000 8 12, p. 17.

(18)  OL L 128, 1975 5 19, p. 1.

(19)  OL C 72, 1994 3 10, p. 3.

(20)  OL L 142, 1997 6 2, p. 1.

(21)  1 FRF = 0,15 euro

(22)  OL L 282, 1975 11 1, p. 1.

(23)  OL L 160, 1999 6 26, p. 21.

(24)  OL L 148, 1968 6 28, p. 24.

(25)  OL L 282, 1975 11 1, p. 77.

(26)  1980 m. rugsėjo 17 d. Teismo sprendimas byloje 730/79, Philip Morris Holland BV/Komisija, Rink. p. 2671, 11 punktas.

(27)  1984 m. spalio 9 d. Teismo sprendimas jungtinėje byloje 91 ir 127/83, Heineken Brouwerijen BV/Vennootschapsbelasting inspektorius Amsterdame ir Utrechte, Rink., p. 3435.

(28)  OL L 214, 1999 3 18, p. 31. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog „jei investicijos vykdomos siekiant naujai nustatytų minimalių aplinkosaugos (…) normų, parama gali būti skirta šioms naujoms normoms įgyvendinti. Tokiu atveju, gali būti nustatytas laikotarpis šioms minimalioms normoms įgyvendinti, jeigu toks laikotarpis būtinas konkrečioms problemoms, kylančioms įgyvendinant šias normas, išspręsti, ir jei jis atitinka tam tikrus konkrečius teisės aktus.“

(29)  OL L 1, 2004 1 3, p. 1.

(30)  Čia pažymėtina, jog Komisija, pradėjusi prieš Prancūziją teisės aktų pažeidimo procesą, pateikė ieškinį Teisingumo Teismui dėl netinkamo nitratų direktyvos vykdymo šioje valstybėje. Teismas nubaudė Prancūziją už taršos paveiktų vandenų nustatymo ir, atitinkamai, susijusių jautrių zonų nustatymo nevykdymą (2002 m. birželio 27 d. Teismo sprendimas, byla C-258/00, Komisija/Prancūzija, Rink. p. I-05959).


6.2.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 32/14


KOMISIJOS SPRENDIMAS

2004 m. gegužės 19 d.

dėl pagalbos sistemos, kurią Italija ruošiasi taikyti paukštininkystės įmonėms A.I.M.A. programa, paukštininkystės sektorius – Nr. C 59/2001 (ex N 97/1999)

(pranešta dokumentu Nr. C(2004) 1802)

(Tik tekstas italų kalba yra autentiškas)

(2007/52/EB)

EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 88 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą,

paprašiusi suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas, kaip numatyta minėtame straipsnyje,

kadangi:

I.   PROCEDŪRA

(1)

1999 m. gruodžio 17 d. laišku, užregistruotu 1999 m. gruodžio 22 d., Nuolatinė Italijos atstovybė prie Europos Sąjungos, laikydamasi Sutarties 88 straipsnio 3 dalies, pranešė Komisijai apie aptariamąją pagalbą, susijusią su tam tikromis A.I.M.A. (it. k. Azienda de Stato per gli interventi nel mercato agricolo Valstybinė įstaiga, teikianti pagalbą žemės ūkio rinkai) priemonėmis, skirtomis Italijos paukštininkystės rinkai, susilpnėjusiai dėl 1999 m. „dioksino krizės“, sumažėjus paukštienos vartojimui ir pardavimui.

(2)

2000 m. rugpjūčio 8 d. laiške, užregistruotame 2000 m. rugpjūčio 9 d., 2000 m. lapkričio 15 d. laiške, užregistruotame 2000 m. lapkričio 21 d., 2001 m. vasario 27 d. laiške, užregistruotame 2001 m. kovo 1 d., ir 2001 m. gegužės 23 d. laiške, užregistruotame 2001 m. gegužės 28 d., Nuolatinė Italijos atstovybė prie Europos Sąjungos suteikė Komisijai papildomos informacijos, kurios Italijos pareigūnų buvo prašyta 2000 m. vasario 18 d. laišku (nuoroda į dokumentą AGR 5073), 2000 m. spalio 2 d. laišku (nuoroda į dokumentą AGR 25123), 2001 m. sausio 10 d. laišku (nuoroda į dokumentą AGR 000449) ir 2001 m. balandžio 24 d. laišku (nuoroda į dokumentą AGR 009825).

(3)

2001 m. liepos 30 d. laišku Komisija pranešė Italijai apie savo sprendimą dėl šios pagalbos pradėti EB sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą.

(4)

Komisijos sprendimas pradėti šią procedūrą buvo paskelbtas Europos bendrijų oficialiajame leidinyje  (1). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabų dėl aptariamosios pagalbos.

(5)

Italijos pareigūnai savo pastabas pateikė 2001 m. spalio 24 d. laiške, užregistruotame 2001 m. spalio 26 d. Kitų suinteresuotųjų šalių pastabų dėl šios pagalbos Komisija negavo.

II.   APRAŠYMAS

Teisinis pagrindas

(6)

Nacionalinė A.I.M.A. pagalbos programa 1999 metams. Siūlomos pagalbos teisinė bazė yra Įstatymo Nr. 610/82 3 straipsnio 1 dalies d punktas, pagal kurį A.I.M.A. gali, naudodamasi su savo finansų valdymu susijusiomis lėšomis, atsižvelgdama į vidaus rinkos raidą ir turimus išteklius (…), teikti žemės ūkio maisto produktus besivystančioms šalims, parinktoms pritariant Užsienio reikalų ministerijai ir pasitarus su Nacionaliniu maisto produktų institutu.

Kontekstas

(7)

Italijos nacionalinė paukštininkystės sąjunga (U.N.A.) kreipėsi į A.I.M.A., prašydama įsikišti į rinką, kad būtų panaikintos sunkios „dioksino krizės“ pasekmės paukštienos sektoriuje.

(8)

Iš pradžių (žr. 1999 m. gruodžio 17 d. laišką) A.I.M.A. atsisakius nupirkti 17 000 tonų neparduotos mėsos, kurios vertė – 40 milijardų Italijos lirų (apie 20 milijonų eurų), U.N.A. pasiūlė dalį šios mėsos (11 450 tonų) pigiai pateikti besivystančių šalių rinkoms; skirtumą tarp prekės realios komercinės vertės ir jos pardavimo kainos (apie 20 milijardų Italijos lirų, t. y. 50 % komercinės rinkos kainos) turėjo padengti A.I.M.A.

(9)

Atsižvelgdami į Komisijos tarnybų pastabas (žr. 2000 m. vasario 18 d. laišką), iš kurių paaiškėjo, kad pagalba veikiau yra eksporto kompensacija, padengianti skirtumą tarp paukštienos kainos trečiajame pasaulyje ir jos kainos Italijos rinkoje (ir todėl kaip pagalba iš esmės yra nesuderinama su bendrąja rinka, atsižvelgiant į Bendrijos įsipareigojimus, susijusius su Pasaulio prekybos organizacija ir bendru rinkų organizavimu), Italijos pareigūnai 2000 m. rugpjūčio 10 d. laiške nebeminėjo pradinio pagalbos tikslo ir teigė, kad nuostolius, kuriuos patyrė Italijos paukštienos gamintojai, galima laikyti ypatingų įvykių rezultatu (o ne įprastos rizikos rinkoje pasekme), ir todėl jiems gali būti taikoma Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta leidžianti nukrypti nuostata.

Priemonė

(10)

Aptariamojoje programoje numatyta teikti kompensaciją paukštienos gamintojams, kurie patyrė nuostolių sumažėjus kainoms ir pardavimui dėl „dioksino krizės“ ir dėl vartotojus apėmusio nerimo. Pagalba atitinka skirtumą tarp vidutinių kainų, užregistruotų šalyse, kurių ši krizė nepalietė, ir kainų Italijoje 1999 m. birželio–liepos mėnesiais (laikotarpis, už kurį mokėtina kompensacija). Vidutinės kainos, nustatytos šalyse, kurių ši krizė nepalietė (išskyrus Italiją), pasak Italijos pareigūnų, birželio mėnesį buvo 137,89 eurai už 100 kg ir liepos mėnesį – 132,35 eurai už 100 kg. Taigi kainų skirtumas birželio mėnesį yra 53,966 eurai už 100 kg ir liepos mėnesį – 46,218 eurai už 100 kg (2). Didžiausia pagalba siekia 21 150 Italijos lirų už 100 kg (t. y. 10,92 eurų už 100 kg) ir 15 400 Italijos lirų už 100 kg (t. y. 7,95 eurus už 100 kg). Pagalbos, skirtos 2001 m. birželio ir liepos mėnesiais pagamintai ir pateiktai į rinką mėsai, bendra suma yra 10 329 138 eurai.

(11)

Siekdami pateisinti šią pagalbą, Italijos pareigūnai patikslina, kad dėl „dioksino krizės“ labai sumažėjo ne tik paukštienos gaminių gamyba ir pardavimas (kadangi, prasidėjus krizei, buvo sutrikdyta rinka), bet ir jų vartojimas. Remiantis Italijos pareigūnų pateiktais duomenimis, Italijos gamintojai 1999 m. birželio mėnesį mažomis kainomis pardavė 34 700 000 kg mėsos (o 1998 m. birželio mėnesį 52 000 000 kg) ir 1999 m. liepos mėnesį 30 200 000 kg (o 1998 m. liepos mėnesį 51 000 000 kg (3)). Nepaisant prevencinių priemonių, kurių ėmėsi U.N.A., siekdama išvengti paukštienos perprodukcijos krizės (priemonių, susijusių su viščiukų, turėjusių užaugti per ateinančius mėnesius, papjovimu kovo mėnesį), „dioksino krizė“ sutrukdė šiam sektoriui pasiekti patenkinamų rezultatų.

(12)

Savo 2000 m. lapkričio 21 d. ir 2001 m. gegužės 28 d. laiškuose Italijos pareigūnai pabrėžė lemiamą vaidmenį, kurį krizės mėnesiais suvaidino žiniasklaida: dėl jos pasėto nerimo labai sumažėjo paukštienos vartojimas (29,1 %, palyginti su praėjusių metų birželio mėnesiu, 10,1 % su liepos mėnesiu, 16,2 % su rugpjūčio mėnesiu ir 5,9 %, palyginti su visais praėjusiais metais). Sumažėjus paklausai, labai nukrito kainos, ypač birželio ir liepos mėnesiais (30 % ir 30,1 %, palyginti su tais pačiais praėjusių metų mėnesiais). Be to, reaguodami į tokią padėtį, Italijos gamintojai birželio mėnesį turėjo sukrauti į sandėlius 4 150 tonų, liepos mėnesį 9 271 toną ir rugpjūčio mėnesį 2 595 tonas viščiukų mėsos, nes negalėjo tokių kiekių parduoti.

(13)

Pagalba nenumato jokios kompensacijos už gyvūnų ar gyvūninės kilmės produktų, netinkamų vartoti ir pateikti į rinką, šalinimą.

Pagalbos suma

(14)

Numatyta didžiausia pagalbos suma yra 20 milijardų Italijos lirų (t. y. 10 329 138 eurai).

Motyvai pradėti procedūrą

(15)

Komisija pradėjo Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą, nes jai kilo abejonių dėl to, ar ši pagalbos sistema yra suderinama su bendrąja rinka. Šios abejonės buvo susijusios su galimybe aptariamąją pagalbą prilyginti pagalbai, skirtai dėl ypatingo įvykio patirtoms išlaidoms kompensuoti. Iš tiesų Italijos pareigūnai rėmėsi Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktu, kuriame nustatyta, kad pagalba ypatingų įvykių padarytai žalai atitaisyti bendrajai rinkai neprieštarauja. Pranešime apie pagalbą remiamasi „dioksino krize“, kaip ypatingu įvykiu.

(16)

Ypatingo įvykio sąvoka Sutartyje nėra apibrėžta. Komisija šią nuostatą taiko kiekvienu atveju atskirai, įvertinusi tam tikrą įvykį. „Dioksino krizės“, susijusios su Belgijoje pagamintais maisto produktais ir pašarais, atveju Komisija padarė išvadą, kad kalbama apie ypatingą įvykį pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą, atsižvelgiant į apribojimų, kuriuos buvo būtina nustatyti siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą šioje šalyje, pobūdį ir mastą (4).

(17)

Yra ir kitų precedentų, susijusių su ypatingo įvykio apibrėžimu, ypač kalbant apie keletą kartų suteiktą pagalbą, kurią Jungtinė Karalystė suteikė (5) dėl GSE krizės: Komisija padarė išvadą, kad kalbama apie ypatingą įvykį, ypač atsižvelgdama į jautienos eksporto embargą ir galvijienos vartojimo sumažėjimą, susijusį su abejonėmis ir nerimu, kuriuos sukėlė informacija dėl GSE. Tačiau reikia pabrėžti, kad minėti pavyzdžiai susiję ne su šalimi, kurios rinka buvo sutrikdyta dėl vartotojų atsargaus požiūrio į dioksiną (kaip aptariamuoju atveju), o su šalimis, kurios buvo tiesiogiai paliestos ligos (GSE Jungtinėje Karalystėje ir dioksinas Belgijoje).

(18)

Minėtais atvejais Komisija neprieštaravo, kad gamintojams būtų kompensuoti jų nuostoliai tuo atveju, kai rinkos dalies netekimą ir vartojimo sumažėjimą būtų lėmęs ne tik visuomenės nerimas, bet ir ypatingi veiksniai, trukdantys įprastai pardavinėti aptariamuosius produktus (viešųjų priemonių, prie kurių ypač prisidėjo neįprastas vartotojų ir žiniasklaidos elgesys, visuma). Minėtais atvejais visada buvo galima nustatyti tiesioginį faktų, laikomų ypatingu įvykiu, ir įmonių patirtų nuostolių ryšį.

(19)

Italų pareigūnai, kurių buvo paprašyta įrodyti ryšį tarp žemės ūkio gamintojų patirtų nuostolių ir ypatingo įvykio egzistavimo, kad Komisija galėtų leisti kompensuoti šiuos nuostolius pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą, nesugebėjo pateikti įtikinamo paaiškinimo. Remiantis turima informacija, neatrodo, kad patį greitai didėjantį vartotojų nerimą, dėl kurio buvo labai sutrikdyta rinka, kurioje veikė Italijos paukščių augintojai, buvo prarastos rinkos dalys ir todėl sumažėjo apyvarta, numatoma tada, kai situacija yra įprasta, būtų galima laikyti ypatingu įvykiu pagal Sutartį. Be to, niekas nerodo, kad pardavimo stabdymo priemonių būtų ėmusiosi nacionalinės ar Bendrijos valdžios institucijos.

(20)

Netgi tarus, kad pavyktų įrodyti, jog žiniasklaidos įtaka Italijoje buvo didesnė nei kitose Europos šalyse, turint galvoje visuomenės jautrumą maisto saugos klausimams ir viešosios nuomonės tendenciją labai kritikuoti zootechninio sektoriaus gamybos sistemas, atrodo, kad šių teiginių nebūtų pakakę, norint įrodyti ypatingą aptariamojo įvykio pobūdį.

(21)

Komisijai veikiau kilo klausimas, kodėl Italijos gamintojai nepasinaudojo tokia padėtimi, kad daugiau savo paukštininkystės produkcijos parduotų užsienyje (ir net savo šalies teritorijoje), turint galvoje, kad Italija, kitaip nei Belgija, nefigūravo tarp šalių, kurias tiesiogiai palietė „dioksino krizė“.

(22)

Liko išsiaiškinti ir Italijos pareigūnų suteiktą informaciją, pagal kurią augintojai buvo priversti užšaldyti neparduotą mėsą (4 150,8 tonų birželio mėnesį, 9 271,3 toną liepos mėnesį ir 2 595,9 tonas rugpjūčio mėnesį). Remiantis šiuo tvirtinimu, neatmestina prielaida, kad toks veiksmas galėjo leisti vėliau parduoti krizės metu likusius neparduotus paukštienos produktus. Tokiu atveju nuostoliai būtų mažesni už tuos, kurie paskelbti bylos tyrimo medžiagoje. Be to, Komisija negalėjo nustatyti nei to, koks mėsos kiekis liko neparduotas dėl paklausos sumažėjimo, susijusio su baime, kad produktuose yra dioksino, nei perprodukcijos, susidariusios dėl to, kad vasarą paklausa buvo maža, masto.

(23)

Remdamasi šiais argumentais, Komisija negali atmesti prielaidos, kad kalbama apie pagalbą, skirtą ne padėti sektoriui vystytis, o paprasčiausiai finansinei gamintojų padėčiai pagerinti, be to, apie pagalbą, skirtą remiantis tik produkcijos kaina, kiekiu arba vienetu, kitaip tariant, pagalbą, prilygintiną pagalbai veiklai, kuri pagal Bendrijos rekomendacijų dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriui (6) (toliau – rekomendacijų) 3.5 punktą yra nesuderinama su bendrąja rinka.

(24)

Todėl Komisija pareiškė, kad abejoja, ar egzistuoja ryšys tarp nuostolių, kuriuos patyrė Italijos paukštininkystės sektoriaus gamintojai, ir įvykio ypatingo pobūdžio, taip pat abejoja, ar aptariamoji pagalba atitinka reikalavimus, kad galėtų būti taikoma pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą ar 87 straipsnio 3 dalies c punktą (nes, kalbant apie pastarąją dalį, taip pat neatrodo, kad pagalba prisidėtų prie tam tikros ekonominės veiklos plėtros) arba kad būtų paskelbta kaip atitinkanti vieną iš rekomendacijų punktų.

III.   ITALIJOS PASTABOS

(25)

Savo 2001 m. spalio 24 d. laiške, užregistruotame 2001 m. spalio 26 d., Italijos pareigūnai pirmiausia priminė, kad paukštininkystės produktų vartojimo sumažėjimas 1999 m. birželio, liepos, rugpjūčio mėnesiais ir ne toks ryškus iki gruodžio mėnesio sprendime pradėti procedūrą nebuvo pakartotinai aptartas.

(26)

Pasak Italijos pareigūnų, atsižvelgiant į tai, kad Komisijai nekilo abejonių dėl nuostolių, patirtų dėl pardavimo ir kainų sumažėjimo, tereikėjo nustatyti ryšį tarp šių nuostolių ir „dioksino krizės“. Tą ryšį buvo galima nustatyti remiantis paprastu faktu, kad pirmą kartą informacija, susijusi su viščiukų mėsa, kurioje yra dioksino, buvo išplatinta 1999 m. gegužės 28 d., o pardavimai staiga sumažėjo nuo 1999 m. birželio mėnesio (29 %, palyginti su 1998 m. birželio mėnesiu). Vartojimo tendencija Italijoje lydėjo žiniasklaidos kurstomą visuomenės nerimą, staiga labai sumažėjus pardavimui, kai pirmą kartą buvo paskelbta informacija apie dioksiną, liepos mėnesį pardavimui išaugus, kai žiniasklaidos dėmesys šiai problemai atslūgo, ir vėl sumažėjus rugpjūčio mėnesį, tada, kai Europos Sąjungoje buvo nuspręsta dvigubai apriboti leistiną dioksino kiekį tam tikruose produktuose. Nuo rugsėjo mėnesio žiniasklaida vis mažiau domėjosi šiuo įvykiu, ir paukštininkystės produktų vartojimas palaipsniui normalizavosi.

(27)

Taigi, pasak Italijos pareigūnų, ryšys tarp visuomenę apėmusio nerimo tada, kai buvo išplatinta informacija apie dioksiną Belgijoje, ir vartojimo bei kainų sumažėjimo yra neginčijamas.

(28)

Tuomet dar reikia įrodyti, kad Italijoje kilusi „dioksino krizė“ gali būti laikoma ypatingu įvykiu pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą. Komisija jau pripažino Belgijoje pasireiškusios „dioksino krizės“ ypatingą pobūdį, atsižvelgdama į apribojimų, nustatytų siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą, pobūdį ir mastą. Tiesa, dioksino krizė Italijos tiesiogiai nepalietė. Tačiau neneigtina, kad krizės padariniai peržengė valstybių sienas ir palietė kaimynines šalis, kaip antai Italiją.

(29)

Pasak Italijos pareigūnų, „ypatingu įvykiu“ pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą reikia laikyti kiekvieną įvykį, kuris yra nenumatomas arba sunkiai numatomas, pavyzdžiui, gaivalines nelaimes. Taigi reikia vertinti patį įvykį, o ne priemones, kurių imamasi dėl šio įvykio, nes jos yra tik paties įvykio padarinys. Be to, GSE Jungtinėje Karalystėje atveju Komisija pripažino ypatingą įvykio pobūdį ne tik dėl mėsos eksporto uždraudimo, bet ypač dėl galvijienos vartojimo sumažėjimo, susijusio su abejonėmis ir nerimu, kuriuos sukėlė informacija dėl GSE. Tokia pat padėtis 1999 m. susidarė Italijoje, kai kilo nerimo banga dėl dioksino. Eksporto uždraudimas, nustatytas Jungtinei Karalystei, neturėjo didžiausios reikšmės vartojimo sumažėjimui, nes, jeigu ir nebūtų buvęs taikytas šis uždraudimas, užsienio vartotojai (taip pat, kaip ir Jungtinės Karalystės vartotojai) vis tiek būtų sumažinę galvijienos vartojimą, taip sutrukdydami realizuoti šiuos produktus bet kurioje kitoje užsienio šalyje. Kalbant apie 1999 m. „dioksino krizę“, pridurtina, kad visos trečiosios šalys tuo pačiu laikotarpiu uždraudė paukštienos iš Europos Sąjungos importą.

(30)

Priežastis, dėl kurios Italijos gamintojai neatsigręžė nei į užsienio rinkas, nei į Italijos rinką, susijusi su tarptautiniu įvykio, gerokai peržengusio Belgijos ribas, pobūdžiu.

(31)

Tam tikrų Italijos paukštininkystės įmonių pajamos 1999 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais, pasak Italijos pareigūnų, akivaizdžiai patvirtina kainų ir pardavimo sumažėjimą.

IV.   TEISINIS ĮVERTINIMAS

Pagalbos buvimas

(32)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(33)

1975 m. spalio 29 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2777/75 dėl bendro paukštienos rinkos organizavimo (7) 19 straipsnyje nustatyta, kad, jei šiame reglamente nėra numatyta kitaip, jame apibrėžtų produktų gamybai ir prekybai taikomi Sutarties 87, 88 ir 89 straipsniai.

(34)

Taikant numatomą priemonę, tam tikroms įmonėms bus pervesta valstybės lėšų; aptariamoji pagalba (siekianti 20 milijardų Italijos lirų) skiriama palaikant pasirinktus augintojus, kurie esą patyrė nuostolių dėl „dioksino krizės“. Be to, ši priemonė palaiko tam tikrų prekių gamybą (paukščių auginimo sektoriaus prekių gamybą) ir gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, atsižvelgiant į Italijai tenkančią bendros Europos Sąjungos paukštienos produkcijos (13,2 %) dalį. 2001 m. Italijos bendroji paukštienos gamyba siekė 1 134 000 tonų, o ES-15 bendroji paukštienos gamyba 9 088 000 tonų (8).

(35)

Taigi aptariamoji priemonė atitinka Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą valstybės pagalbą.

Pagalbos suderinamumas su bendrąja rinka

(36)

Draudimui teikti valstybės pagalbą taikomos išimtys. Šiuo atveju Italijos pareigūnai rėmėsi išimtimis, nustatytomis Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punkte, pagal kurias pagalba gaivalinių nelaimių ar kitų ypatingų įvykių padarytai žalai atitaisyti yra suderinama su bendrąja rinka.

(37)

Sąvoka „ypatingas įvykis“ Sutartyje nėra apibrėžta, todėl reikia nustatyti, ar Italijoje kilusi „dioksino krizė“ gali būti prilyginama ypatingam įvykiui pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą.

(38)

Vadovaudamasi Bendrijos rekomendacijomis dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriui (9) ir vertindama priemones, kuriomis siekiama kompensuoti dėl gaivalinių nelaimių ar ypatingų įvykių patirtus nuostolius, Komisija mano, kad turi būti labai tiksliai aiškinamos Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punkte minimos sąvokos „gaivalinė nelaimė“ ir „ypatingas įvykis“, sudarančios valstybės pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka bendrojo principo, nustatyto Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje, išimtis. Iki šiol Komisija patvirtino, kad gaivalinės nelaimės yra žemės drebėjimai, lavinos, nuošliaužos ir potvyniai. Iki šiol Komisija patvirtino, kad ypatingi įvykiai yra karai, vidaus neramumai arba streikai ir, taikant tam tikras išlygas bei atsižvelgiant į apimtį, didelės branduolinės ar pramoninės nelaimės arba gaisrai, kurie padarė didelių nuostolių. Tačiau gaisro, kilusio paprastoje perdirbimo įmonėje, apdraustoje įprastu prekybos draudimu, Komisija nesutiko pripažinti kaip ypatingo įvykio. Gyvūnų ar augalų ligų židinių Komisija paprastai neprilygina gaivalinėms nelaimėms arba ypatingiems įvykiams. Vis dėlto vienu atveju ji pripažino kaip ypatingą įvykį precedento neturėjusį nepaprastą su gyvūnais susijusios ligos išplitimą. Atsižvelgdama į tai, kad šioje srityje sunku ką nors nuspėti, Komisija ir toliau vertins pasiūlymus teikti pagalbą, nagrinėdama kiekvieną jų atskirai, remdamasi Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktu ir šioje srityje nusistovėjusia praktika. Taip nagrinėti kiekvieną atvejį ypač būtina, kai kalbama apie pagalbą tokiam jautriam sektoriui, koks yra paukštienos sektorius, kur kiekviena priemonė, kuria įsikišama į rinkas, gali prieštarauti bendrai organizuojant rinkas numatytoms priemonėms.

(39)

Paprastai Komisija negali pripažinti, kad pati maisto, skirto žmonėms, cheminė tarša gali būti ypatingas įvykis pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą. Netgi priešingai, užtaršos pavojus tai fakto, kad visoje maisto grandinėje nėra užtikrinta pati aukščiausia kokybė, pasekmė.

(40)

„Dioksino krizės“ Belgijoje atveju reikėjo atsižvelgti į daugelį dalykų, kol pagaliau buvo nustatyta, kad ši krizė yra ypatingas įvykis. Komisija pirmiausia įvertino priemonių, kurių buvo imtasi kovojant su krize ir siekiant apsaugoti žmonių sveikatą, apimtį: be kita ko, buvo uždrausta pateikti į rinką paukštieną ir prekiauti ja mažmenomis; uždrausta prekiauti tam tikrais žmonėms ir gyvūnams vartoti skirtais gyvūninės kilmės produktais ir juos eksportuoti į trečiąsias šalis bei nustatytos atitinkamų produktų stebėjimo, atsekamumo ir kontrolės sąlygos (10). Taigi nustatant, kad tai yra ypatingas įvykis, buvo remiamasi dviem dalykais: Belgijos valdžios pranešimu ir priemonėmis, kurių vėliau buvo skubiai imtasi, bei negalėjimu pateikti į rinką produkcijos, dėl kurio Belgijos gamintojai atsidūrė krizinėje padėtyje. Ši krizė savo pobūdžiu ir poveikiu labai skyrėsi nuo įprastų įvykių ir peržengė normalių rinkos funkcionavimo sąlygų ribas. Prie to prisidėjo vartotojus apėmęs nerimas ir embargas, kurį daugelis trečiųjų šalių nustatė Belgijos gyvūnams ir gyvūninės kilmės produktams. Dėl to buvo labai sutrikdyta rinka, kurioje veikė Belgijos gamintojai, buvo prarastos rinkos dalys ir sumažėjo apyvarta, numatoma esant įprastai situacijai rinkoje.

(41)

Nei cheminė produktų užtarša, nei pardavimų sumažėjimas neleidžia daryti išvados dėl ypatingo įvykio pobūdžio, kurį sąlygoja svarbių priemonių, apribojančių šių produktų pateikimą į rinką ir eksportą, bei pardavimo ir kainų sumažėjimo derinys. Kilęs nerimas ir vartotojų reakcija į paukštienos užtaršą dioksinu tik paryškino ypatingą įvykio pobūdį.

(42)

Italijos gamintojų atveju konstatuota, kad nebuvo imtasi jokių priemonių, ribojančių produktų pateikimą į rinką ir eksportą, taip pat nebuvo imtasi jokių priemonių dėl apribojimo, kuriomis siekiama apsaugoti vartotojų sveikatą, nes krizė šalies tiesiogiai nepalietė. Vieninteliai dalykai, kurių nebuvo galima numatyti ir kurie sutrikdė rinką, buvo kilęs visuomenės nerimas ir vartotojų reakcija į užtaršą, kuri nustatyta kitur.

(43)

Padėtis Italijoje negali būti prilyginta padėčiai šalyse, kurias tiesiogiai palietė krizė. Iš tikrųjų „dioksino krizė“ Belgijoje buvo paskelbta kaip ypatingas įvykis, bet pati savaime ji nėra toks įvykis. Taigi, kaip minėta 35–38 konstatuojamosiose dalyse, nei paprasta cheminė maisto produktų, skirtų vartoti žmonėms, užtarša, nei visuomenę apėmęs nerimas nėra ypatingas įvykis pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą.

(44)

Italijos pareigūnai taip pat rėmėsi pirmąja Jungtinės Karalystės „GSE krize“. Šiuo konkrečiu atveju ypatinga situacija, susidariusi galvijienos sektoriuje, tiesiogiai susijusi su tuo, kad buvo visiškai uždrausta iš Jungtinės Karalystės į Europos ir trečiąsias šalis eksportuoti gyvus gyvūnus ir galvijieną. Komercinių priemonių, kurių buvo imtasi dėl GSE, pasekmės Jungtinėje Karalystėje pasiekė precedento neturintį mastą. Komisija priminė, kad tarp priemonių krizei įveikti buvo nustatytas ir visiškas embargas mėsai iš Jungtinės Karalystės, taip pat visiems antriniams produktams, galintiems įeiti į maisto ar pašarų grandinę. Šis embargas nulėmė precedento neturintį mėsos vartojimo sumažėjimą šioje šalyje. Taigi šiuo atveju vartojimo sumažėjimas buvo susijęs su svarbiais rinkos apribojimais, todėl susidarė padėtis, kurią galima laikyti ypatinga.

(45)

Be to, naujesniais GSE atvejais, kurie pasitaikė Europoje (11), Komisija priminė, kad pardavimų ar pajamų sumažėjimas nebuvo laikomas ypatingu įvykiu. Pardavimų sumažėjimas laikomas ypatingo įvykio, kurį sąlygoja retas įvairių veiksnių derinys, pasekme. Kaip ir pirmiau minėtais atvejais, pagalba, skirta kovai su ypatingu įvykiu pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą, buvo patvirtinta tiesiogiai su juo susijusiose šalyse, kuriose ypatingą krizės pobūdį paryškino tam tikri veiksniai: labai neigiami padariniai Europos žemės ūkio gamintojams, vartotojus apėmęs nerimas, daugelio trečiųjų šalių nustatytas embargas gyvūnams ir mėsos produktams iš ES, taip pat kai kurie augintojų nesuvaldyti įvykiai, paaštrinę krizinę situaciją ir padidinę vartotojų nerimą. Dėl to buvo labai sutrikdyta rinka, kurioje veikė Europos gamintojai, buvo prarastos rinkos dalys, todėl sumažėjo apyvarta, numatoma esant įprastai situacijai rinkoje.

(46)

Pripažindama šią krizę kaip ypatingą įvykį, Komisija atsižvelgė į vieną svarbų dalyką į galvijienos rinkos stabilumą ir pusiausvyrą iki krizės pradžios. Tačiau, kaip įrodyta toliau (žr. 52–55 konstatuojamąsias dalis) ir kaip paskelbė patys Italijos pareigūnai (žr. 2000 m. rugpjūčio 28 d. ir 2000 m. lapkričio 15 d. laiškus), taip nebuvo Italijos viščiukų rinkoje, kurioje jau buvo susidariusi perprodukcija ir sumažėjusios kainos.

(47)

Visais pirmiau minėtais atvejais, ypač Italijos pareigūnų minėtais atvejais, kurioje nors šalyje atsitikus ypatingam įvykiui, buvo imtasi visų apribojimo priemonių, rinkos kontrolės ir sanitarinių priemonių, kurios prisidėjo prie aptariamųjų produktų pardavimo ir kainų sumažėjimo.

(48)

Be to, ypatingas įvykis turi pasižymėti bent jau požymiais įvykio, kuris savo pobūdžiu ir poveikiu tam tikriems rinkos dalyviams labai skiriasi nuo įprastų sąlygų ir peržengia normalių rinkos funkcionavimo sąlygų ribas. Tai, kad toks įvykis nenumatomas arba jį sunku numatyti, gali paryškinti ypatingą šio įvykio pobūdį, bet tai nėra pakankama, kad jis būtų laikomas ypatingu įvykiu pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą.

(49)

Šiuo atveju sumažėjimas, kuriuo remiamasi, kaip ir eksporto rinkos uždarymas, nesiskiria nuo kitų įvykių, turinčių įtakos paklausai. Toks įvykis taip pat nenumatomas, bet jis yra įmonei tenkančios normalios komercinės rizikos dalis ir visiškai nėra ypatingo pobūdžio pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą.

(50)

Pasak Italijos pareigūnų, Italijos gamintojai neturėjo jokios kitos prekių realizavimo rinkos, nes krizė išsiplėtė toli už Belgijos sienų, ir paukštienos vartojimas sumažėjo visoje Europoje.

(51)

Tačiau pagal Komisijos turimą informaciją paukštienos eksportas Bendrijos viduje 1999 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais, palyginti su tų metų tendencija, išliko nepakitęs, o palyginti su 1998 metais, net padidėjo. Liepos mėnesio eksportas Bendrijos viduje yra didesnis už kitais 1999 m. mėnesiais užregistruotus skaičius, taip pat už praėjusių metų liepos mėnesio eksportą. Šio padidėjimo nebūtų pakakę Italijos pareigūnų paskelbtam atsargų pertekliui parduoti, bet tai sumažino krizės pasekmes gamintojams ir sudarė galimybę parduoti dalį produkcijos Bendrijos rinkoje. Italijos pareigūnai nepateikė jokių skaičių, patvirtinančių, kad Bendrijoje nebuvo kitų produkcijos realizavimo rinkų, apsiribodami teiginiu, kad kitos Europos šalys dėl krizės taip pat sumažino viščiukų mėsos pardavimą. Tačiau, pasak Italijos pareigūnų, tam tikros šalys, pavyzdžiui, Danija, Graikija, Ispanija, Airija, Austrija, Portugalija, Suomija, Švedija, Jungtinė Karalystė, nustatant palyginimo kainą (žr. 7 konstatuojamąją dalį), galėtų būti laikomos atskaitos šalimis, nes jų ši krizė nepalietė. Taigi į jas galėjo būti įvežta bent jau dalis šios perteklinės produkcijos.

(52)

Be to, atsižvelgiant į Komisijos politiką dėl Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punkto taikymo žemės ūkio srityje, nuostolių kompensacija neturi būti per didelė.

(53)

Italijos pareigūnų numatytas kompensacijos mechanizmas remiasi pagalba už mėsą, pagamintą ir pateiktą į rinką 1999 m. birželio–liepos mėnesiais, apskaičiuota atsižvelgiant į skirtumą tarp vidutinių kainų krizės nepaliestose šalyse ir vidutinių kainų Italijoje. Pasak Italijos pareigūnų, šis skirtumas siekia 53,966 eurus už 100 kg birželio mėnesį ir 46,218 eurus už 100 kg liepos mėnesį. Pagalba siekia 21 150 Italijos lirų už 100 kg (t. y. 10,92 eurų už 100 kg) ir 15 400 Italijos lirų už 100 kg (t. y. 7,95 eurus už 100 kg).

(54)

Dėl šio apskaičiavimo metodo kyla du klausimai. Pirmasis susijęs su Italijos pareigūnų teiginiu, kad neparduotos atsargos buvo užšaldytos (12). Tai galėjo leisti vėliau parduoti krizės metu likusius neparduotus paukštienos produktus. Tokiu atveju nuostoliai būtų mažesni už tuos, kurie paskelbti bylos tyrimo medžiagoje. Italijos pareigūnai šio klausimo nekomentavo. Todėl neatmestina prielaida, kad kompensacija už nuostolius galėjo būti per didelė, nes produktai galėjo būti parduoti vėliau, kai buvo matyti, kad kainos normalizavosi. Be to, Italijos pareigūnai paskelbė, kad 1999 m. birželio mėnesį buvo papjauta 43 170,1 tonų, o liepos mėnesį 47 485,9 tonos viščiukų, t. y. iš viso 90 656 tonos (žr. 2000 m. lapkričio 15 d. laišką), o parduotos mėsos kiekis 1999 m. siekia 34 700 000 kg birželio mėnesį ir 30 200 000 kg liepos mėnesį, t. y. 64 900 tonų. Birželio mėnesį buvo užšaldyta 4 150,8 tonų, o liepos mėnesį 9 271,3 tona mėsos, t. y. 13 422,1 tonos. Nieko nebuvo pasakyta apie pagamintos neparduotos ir neužšaldytos mėsos paskirtį, todėl neatmestina prielaida, kad ji galėjo būti kitos komercinės paskirties.

(55)

Italija taip pat remiasi kitų Europos šalių, kurių krizė nepalietė, vidutinėmis kainomis, neatsižvelgdama nei į tai, kad iki 1999 m. birželio kainos Italijoje jau buvo sumažėjusios, nei į paukštienos kainų tendencijos nepastovumą. Toliau pateikiamoje lentelėje matyti tendencija, užregistruota Italijoje 1998, 1999 ir 2000 metais (13):

Nesukapotų viščiukų mėsos rinkos kainos per mėnesį

(EUR/100 kg)

Image

(56)

Pasak Italijos pareigūnų, paukštienos sektoriuje jau buvo susidariusi perprodukcija, todėl gamintojai, siekdami birželio mėnesį sumažinti pasiūlą 4,8 %, nusprendė kovo mėnesį papjauti dalį viščiukų, kuriuos buvo numatyta pjauti balandžio ir gegužės mėnesiais. Italijos pareigūnų teigimu, dėl „dioksino krizės“ 10 % birželio mėnesį papjautų viščiukų ir pateiktos į rinką produkcijos buvo perkelta į liepos ir rugpjūčio mėnesius, todėl šiais dviem mėnesiais pasiūla padidėjo. Remiantis Komisijos turimais duomenimis, iš tikrųjų vasario, kovo ir balandžio mėnesiais buvo pradėta auginti daugiau viščiukų, todėl buvo galima tikėtis, kad birželio mėnesį produkcijos padaugės 5,6 %.

(57)

Palyginus duomenis, susijusius su 1999 m. gegužės–rugpjūčio mėnesiais papjautais viščiukais, su 1989 m. tų pačių mėnesių duomenimis, matyti, kad 1999 m. gegužės mėnesį viščiukų buvo papjauta daugiau, todėl jų pasiūla padidėjo beveik 9 %; 1999 m. birželio mėnesį pasiūla, palyginti su 1998 m. birželio mėnesiu, sumažėjo 10 %, o 1999 m. liepos mėnesį papjautų viščiukų skaičius buvo beveik 10 % didesnis už 1998 m. liepos mėnesį užregistruotą skaičių. Ši pasiūlos didėjimo tendencija išsilaikė ir 1999 m. rugpjūčio mėnesį (+6,5 %). Atsižvelgiant į tai, kad apskritai kainos yra susijusios su pasiūlos tendencija, būtų galima daryti išvadą, kad kainos, palyginti su balandžio mėnesio kainomis, kurios dėl perprodukcijos jau buvo mažesnės už kainų Europoje vidurkį, sumažės. Todėl viščiukų kainų Italijoje birželio–liepos mėnesiais palyginimas su kainų vidurkiu šalyse, kurių nepalietė „dioksino krizė“, privestų prie spėjamos viščiukų kainos Italijoje pervertinimo.

(58)

Atsižvelgiant į viščiukų kainų Italijoje nepastovumą ir kainų mažėjimo tendenciją, užregistruotą dar prieš prasidedant „dioksino krizei“, bet koks 1999 m. birželio ir 1998 m. birželio mėnesių pardavimo kainų lyginimas būtų netikslus ir neatspindėtų perprodukcijos, nuo kurios jau kentėjo Italijos viščiukų rinka, bei nuolatinio jau užregistruoto kainų mažėjimo. Italijos pareigūnų tvirtinimas, kad gamintojai, nuo kovo mėnesio pradėdami pjauti viščiukus, kurie turėjo būti papjauti balandžio ir gegužės mėnesiais, iš anksto ėmėsi rinkos reguliavimo priemonių, kad sumažintų pasiūlą birželio ir liepos mėnesiais, prieštarauja duomenims, susijusiems su pradėtų auginti viščiukų skaičiumi, vadinasi, ir produkcijos prognozei, pagal kurią birželio mėnesį buvo numatomas pasiūlos padidėjimas, o liepos mėnesį nedidelis sumažėjimas (-1,6 %). Tuo remiantis bet koks pardavimo kainų 1999 m. birželio ir liepos mėnesiais numatymas (tiek palyginti su 1998 m. birželio mėnesio kainomis, tiek su kainomis, užregistruotomis kitose Europos šalyse, kurių nepalietė „dioksino krizė“) būtų abejotinas.

(59)

Todėl Komisija gali daryti išvadą, kad, atsižvelgiant į tai, jog pats visuomenę apėmęs nerimas nėra ypatingas būvis pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą, ir į tai, jog Italijos pareigūnų siūlomas nuostolių apskaičiavimo metodas gali privesti prie Italijos paukštienos gamintojų patirtų nuostolių pervertinimo, aptariamoji priemonė negali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą.

(60)

Netgi nagrinėjant pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalį, ši pagalba negali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka. Sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punktas šiai pagalbai netaikytinas, nes ji nėra skirta regionų, kuriuose yra neįprastai žemas gyvenimo lygis arba didelis nedarbas, ekonominei plėtrai skatinti.

(61)

Jei remiamasi Sutarties 87 straipsnio 3 dalies b punktu, aptariamoji pagalba nėra skirta bendriems Europos interesams – svarbių projektų vykdymui skatinti arba kurios nors valstybės narės ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti.

(62)

Jei remiamasi Sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punktu, aptariamąja pagalba nesiekiama šiame straipsnyje minimų tikslų.

(63)

Dėl Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkto. Atsižvelgiant į tai, kad dėl aptariamojo įstatymo Italijos pareigūnai tinkamai pranešė pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį, siekiant jį įvertinti, taikomos Bendrijos rekomendacijos dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriui (14) (toliau Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 23.3 punktą, iš tikrųjų šios rekomendacijos taikomos naujai valstybės pagalbai, įskaitant tą, apie kurią valstybės narės jau pranešė, bet dėl kurios Komisija dar nepriėmė sprendimo po 2000 m. sausio 1 d.

(64)

Pagalbą, skirtą su epizootija susijusiems pajamų nuostoliams kompensuoti, reglamentuoja Rekomendacijų 11.4 punktas. Valstybės pagalbą gali sudaryti pagrįsta kompensacija už praleistą galimybę gauti pelno, atsižvelgiant į sunkumus, neatsiejamus nuo bandos atkūrimo ar augalų atsodinimo ir nuo bet kokio karantino ar laukimo laikotarpio, kurio tam, kad būtų sunaikinta liga prieš atkuriant ar atsodinant aptariamąją nuosavybę, reikalauja ar pataria laikytis kompetentingos institucijos. Privalomas gyvūnų skerdimas sveikatos priežiūros ar veterinarijos institucijos nurodymu pagal epizootijos prevencijos ir sunaikinimo planą yra būtina šios pagalbos skyrimo sąlyga.

(65)

Iš pranešimo apie aptariamąją priemonę visiškai aišku, kad jokio nurodymo skersti gyvūnus sveikatos priežiūros ar veterinarijos institucijos pagal epizootijos prevencijos ir sunaikinimo planą nedavė, nes cheminė užtarša Italijos įmonių nepalietė. Todėl aptariamoji priemonė neatitinka rekomendacijų 11.4 punkte nustatytų reikalavimų.

(66)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, ši pagalba paukštininkystės sektoriaus įmonėms negali būti laikoma nei pagalba, skirta nuostoliams, patirtiems dėl ypatingo įvykio pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą, kompensuoti, nei pagalba, kuriai būtų galima taikyti kurią nors iš Sutarties 87 straipsnio 3 dalyje nustatytų leidžiančių nukrypti nuostatų. Todėl aptariamoji pagalba yra pagalba veiklai, kuri pagal rekomendacijų 3.5 punktą (15) nesuderinama su bendrąja rinka.

(67)

Ji taip pat pažeidžia taisykles, nustatytas 1975 m. spalio 29 d. Tarybos reglamente (EEB) NR. 2777/75 dėl bendro paukštienos rinkos organizavimo, pagal kurį produktams, apibrėžtiems jo 1 straipsnio 1 dalyje, gali būti taikomos tik šios priemonės: skatinančios tobulesnį jų gamybos, perdirbimo ir pardavimo organizavimą; gerinančios jų kokybę; leidžiančios, remiantis naudojamomis gamybos priemonėmis, rengti trumpalaikes ir ilgalaikes rinkos poreikių prognozes; lengvinančios rinkos kainų tendencijų registravimą. Kad būtų atsižvelgiama į bet kokius laisvos apyvartos apribojimus, taikomus dėl priemonių, skirtų užkirsti kelią plisti gyvulių ligoms, siekiant teikti paramą bet kokioms rinkoms, kurioms taikomi minėti apribojimai, vadovaujantis 17 straipsnyje numatyta tvarka gali būti imamasi išimtinių priemonių. Pastarųjų priemonių gali būti imamasi tik tokiu mastu ir tokiam laikotarpiui, kuris reikalingas, kad rinkai būtų teikiama parama. Šiuo atveju nė viena tokia priemonė Italijai nebuvo pritaikyta. Bet kokia kita valstybės pagalba gali būti skiriama tik pagal Sutarties 87–89 straipsnius. Kaip minėta 66 konstatuojamojoje dalyje, aptariamoji pagalba pažeidžia valstybės pagalbos skyrimo taisykles, todėl yra nesuderinama su bendrąja rinka.

V.   IŠVADOS

(68)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, Komisija gali daryti išvadą, kad A.I.M.A. programoje numatyta pagalba paukštininkystės sektoriui yra valstybės pagalba pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį, kuriai negali būti taikoma nė viena iš Sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų leidžiančių nukrypti nuostatų.

(69)

Apie programą buvo pranešta laikantis Sutarties 88 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta, kad pagalbos priemonės gali būti įgyvendinamos tik gavus Europos Komisijos pritarimą, todėl nėra pagrindo reikalauti pagalbą grąžinti.

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

Pagalba, kurią Italija ruošiasi skirti pagal Nacionalinę A.I.M.A. pagalbos programą 1999 metams, yra nesuderinama su bendrąja rinka.

Šių pagalbos priemonių Italija įgyvendinti negali.

2 straipsnis

Per du mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą Italija informuoja Komisiją apie priemones, kurių ėmėsi jam įgyvendinti.

3 straipsnis

Šis sprendimas skirtas Italijos Respublikai.

Priimta Briuselyje, 2004 m. gegužės 19 d.

Komisijos vardu

Franz FISCHLER

Komisijos narys


(1)  OL C 254, 2001 9 13, p. 2.

(2)  Diskontuotos kainos Italijoje siekė atitinkamai 83,924 eurus už 100 kg ir 86,132 eurus už 100 kg.

(3)  Į šiuos duomenis įeina privačių vartotojų ir kolektyvinių darinių nupirkti produktų kiekiai.

(4)  Žr. ypač jos sprendimus dėl valstybės pagalbos Nr. NN 87/99, NN 88/99, NN 89/99, N 380/99, N 386/99 ir Nr. NN 95/99, N 384/99.

(5)  Žr. valstybės pagalbą Nr. N 299/96, N 290/96, N 278/96 ir N 289/96.

(6)  OL C 232, 2000 8 12.

(7)  OL L 282, 1975 11 1, p. 77.

(8)  Šaltinis: Eurostat ir Europos Komisija

(9)  OL C 28, 2000 2 1, p. 2

(10)  Šios priemonės buvo įgyvendintos Komisijai priėmus tris sprendimus: 1999 m. birželio 3 d. sprendimą 1999/363/EB dėl apsaugos priemonių nuo žmonėms ir gyvūnams vartoti skirtų gyvūninės kilmės produktų užtaršos dioksinu (OL L 141, 1999 6 4, p. 24). Šios priemonės buvo ypač susijusios su paukštiena ir visais paukštienos produktais, tokiais kaip kiaušiniai ir kiaušinių produktai, gyvūnų riebalai, gyvuliniai baltymai, maistui skirtos žaliavos ir t. t.; 1999 m. birželio 4 d. sprendimą 1999/368/EB ir 1999 m. birželio 11 d. sprendimą 1999/389/EB dėl apsaugos priemonių nuo žmonėms ir gyvūnams vartoti skirtų gyvūninės kilmės produktų iš galvijienos ir kiaulienos užtaršos dioksinu (OL L 142, 1999 6 5, p. 46 ir OL L 147, 1999 6 12, p. 26). Šios priemonės buvo ypač susijusios su galvijiena ir kiauliena, taip pat su pienu ir visais iš jų pagamintais produktais.

(11)  Žr., be kitų, pagalbą N 113/A/2001 (2001 m. liepos 27 d. sprendimas SG 01290550), N 437/2001 (2001 m. liepos 27 d. sprendimas SG 01290526 D), N 657/2001 (2001 m. lapkričio 9 d. sprendimas SG 01292096) ir NN 46/2001 (2001 m. liepos 27 d. sprendimas SG 01290558 D).

(12)  Žr. 2001 m. gegužės 23 d. laišką, kuriame Italijos pareigūnai teigia, kad gamintojai buvo priversti užšaldyti 4 150,8 tonų birželio mėnesį, 9 271,3 toną liepos mėnesį ir 2 595,9 tonas rugpjūčio mėnesį.

(13)  Duomenys, susiję su visų paukštienos rūšių eksportu Bendrijos viduje (nurodomas skerdenėlių svoris).

(14)  OL C 28, 2000 2 1, p. 2

(15)  1995 m. birželio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas byloje T 459/1993 (Siemens SA prieš Europos Bendrijų Komisiją), Rinkinys (1995) 1675.


6.2.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 32/23


KOMISIJOS SPRENDIMAS

2004 m. gegužės 24 d.

dėl EB sutarties 82 straipsnio ir EEE susitarimo 54 straipsnio taikymo prieš Microsoft Corporation

(Byla Nr. COMP/C-3/37.792 – Microsoft )

(pranešta dokumentu Nr. C(2004) 900)

(Autentiškas tik tekstas anglų kalba)

(Tekstas svarbus EEE)

(2007/53/EB)

2004 m. kovo 24 d. Komisija priėmė sprendimą dėl EB sutarties 82 straipsnio ir EEE susitarimo 54 straipsnio taikymo. Pagal Reglamento Nr. 17 (1) 21 straipsnį Komisija skelbia šalių pavadinimus ir pagrindinį sprendimo turinį, atsižvelgdama į teisėtą šalių interesą apsaugoti savo verslo paslaptis. Nekonfidencialus viso sprendimo teksto variantas bylos originalo ir Komisijos darbo kalbomis skelbiamas Konkurencijos generalinio direktorato tinklalapyje adresu http://europa.eu.int/comm/competition/index_en.html.

I:   PAŽEIDIMO SANTRAUKA

Pažeidimo adresatas, esmė ir trukmė

(1)

Šis sprendimas skirtas Microsoft Corporation.

(2)

Korporacija Microsoft Corporation pažeidė EB sutarties 82 straipsnį ir EEE susitarimo 54 straipsnį tokiais veiksmais:

nuo 1998 m. spalio mėn. iki šio sprendimo priėmimo dienos atsisakydama pateikti informaciją, susijusią su funkciniu suderinamumu, ir leisti ja naudotis, plėtojant ir platinant tinklo serverių operacinių sistemų produktus,

nuo 1999 m. gegužės mėn. iki šio sprendimo priėmimo dienos teikdama Windows kliento AK operacinę sistemą (Windows Client PC Operating System) su sąlyga, kad tuo pat metu įsigyjama medijos leistuvė Windows Media Player (WMP).

Atitinkamos rinkos

AK operacinės sistemos

(3)

Operacinės sistemos – tai programinės įrangos produktai, kuriais valdomos pagrindinės kompiuterio funkcijos. „Kliento asmeniniai kompiuteriai“ (AK) – tai bendrosios paskirties kompiuteriai, skirti vienu metu naudotis vienam žmogui, kuriuos galima prijungti prie kompiuterių tinklo.

(4)

Galima išskirti tokias operacines sistemas: i) skirtas vadinamiesiems „suderintiems su Intel“ AK ir ii) skirtas „nesuderintiems su Intel“ AK. Sąvoka „suderintas su Intel“ šiuo atveju siejama su specifine aparatinės įrangos architektūra. „Jungti“ (kitaip tariant, pritaikyti) nesuderintas su Intel operacines sistemas (pvz., Apple produktą Macintosh) prie suderintos su Intel aparatinės įrangos – ilgas ir daug sąnaudų reikalaujantis procesas. Tačiau klausimą, ar operacinės sistemos suderintiems su Intel ir nesuderintiems su Intel AK priklauso atitinkamos rinkos apibrėžimui, galima palikti atvirą, kadangi tai neturės reikšmės Microsoft įtakos rinkoje įvertinimo rezultatui.

(5)

Delninių prietaisų, tokių kaip asmeniniai skaitmeniniai pagalbikliai („PDA kompiuteriai“) arba „protingieji“ mobiliojo ryšio telefonai, bei serverių operacinės sistemos šiuo metu negali būti laikomi konkurencingais kliento AK operacinių sistemų pakaitalais.

(6)

Kalbant apie pasiūlos pakeičiamumą, norint pateikti programinės įrangos produktą, kuris šiuo metu nėra klientų AK operacinių sistemų rinkoje, jį reikėtų esminiai keisti, derinant prie specifinių šios rinkos vartotojų poreikių. Tai lemtų ilgalaikį (dažnai trunkantį ilgiau nei metus) vystymo bei bandymų procesą, dėl kurio būtų patiriama daug išlaidų ir tai komerciškai būtų labai rizikinga. Be to, kaip buvo nustatyta nagrinėjant korporacijos Microsoft dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, toks naujas rinkos dalyvis susidurtų su rimtomis patekimo į rinką kliūtimis.

Tinklo serverių operacinės sistemos

(7)

„Tinklo serverių paslaugos“ – tai pagrindinės paslaugos, kasdieniame darbe naudojamos biurų darbuotojų, kurias sudaro bendras naudojimasis serveriuose saugomomis rinkmenomis bei spausdintuvais ir darbuotojų, kaip tinklo vartotojų, teisių centralizuotas „administravimas“, kurį užtikrina organizacijos informacinių technologijų padalinys. „Tinklo serverių operacinės sistemos“ – tai operacinės sistemos, suprojektuotos ir pateikiamos rinkai šioms paslaugoms teikti į sąlyginai nedidelius ar vidutinio dydžio tinklus sujungtų AK skaičiui.

(8)

Vykstant Komisijos tyrimui surinkti įrodymai patvirtino, kad vartotojai vertina tinklo serverių paslaugas kaip atskirą serveriais teikiamų paslaugų komplektą. Ypač artimai susijusios, viena vertus, naudojimosi rinkmenomis ir spausdinimo paslaugos ir, kita vertus, tinklo bei vartotojų administravimo paslaugos: jei tinklas ir vartotojai nebūtų tinkamai administruojami, vartotojai negalėtų operatyviai ir saugiai bendrai naudotis rinkmenomis ir spausdintuvais.

(9)

Tinklo serverius (serverius su įdiegta tinklo serverių operacine sistema) būtina atskirti nuo didelio galingumo serverių, paprastai reikalingų „ypač svarbioms“ užduotims, tokioms kaip atsargų valdymas, oro linijų bilietų rezervavimas ar bankų sandoriai, atlikti. Atliekant šias užduotis gali prireikti saugoti didelius duomenų kiekius; tokios užduotys reikalauja didžiausio (dažnai vadinamo „tvirto kaip akmens“) patikimumo ir pasiekiamumo (2). Jos atliekamos brangiais įrenginiais (kartais vadinamais „įmonių serveriais“) arba galingaisiais kompiuteriais. Priešingai nei šiuo atveju, tinklo serverių operacinės sistemos paprastai įdiegiamos pigesniuose kompiuteriuose.

(10)

Tačiau ne visi mažo galingumo serveriai naudojami kaip tinklo serveriai. Pvz., mažo galingumo serverius galima įdiegti tinklų „pakraštyje“ ir teikti specialias paslaugas: galimybių naudotis žiniatinkliu (3) arba žiniatinklio dokumentų pasidėjimo paslaugas, (4) arba užkardas, (5) ir neteikti pagrindinio tinklo serverio paslaugų.

(11)

Be to, reikėtų pabrėžti, kad, priešingai nei kalbant apie pagrindinius tinklo serverius (į kurių paslaugas įeina tik rinkmenų, spausdinimo ir tinklo bei vartotojų administravimas), tinklo serverių operacines sistemas galima naudoti taikomosioms programoms paleisti, kaip ir kitas operacines sistemas. Šios taikomosios programos dažnai glaudžiai susijusios su tinklo ir vartotojų administravimo paslaugų teikimu. Kadangi tinklo serverių operacinės sistemos paprastai įdiegiamos į nebrangią aparatinę įrangą, ypatingo šių programų patikimumo nereikalaujama.

Duomenų srautams pritaikytos medijos leistuvės

(12)

Medijos leistuvės – tai kliento programinės įrangos programos, kurių pagrindinė funkcija yra dekoduoti, išskleisti ir leisti skaitmenines garso ir vaizdo rinkmenas (bei leisti jas toliau apdoroti), parsisiųsdintas arba gaunamas srautu (internetu ar kitais tinklais). Medijos leistuvės taip pat gali leisti fizinėse laikmenose, tokiose kaip kompaktiniai diskai ir skaitmeniniai universalūs diskai, laikomas garso ir vaizdo rinkmenas.

(13)

Kalbant apie paklausos pakeičiamumą, klasikiniai leistuvai, tokie kaip kompaktinių diskų ir skaitmeninių universalių diskų grotuvai, nėra medijos leistuvių pakaitalai, kadangi jie teikia labai ribotą medijos leistuvių funkcijų dalį. Nuo trečiųjų šalių intelektinės nuosavybės teisėmis saugomų technologijų priklausančios medijos leistuvės, skirtingai nei korporacijos Microsoft leistuvė WMP, bendrovės RealNetwork leistuvė RealOne Player ir bendrovės Apple leistuvė QuickTime Player, tikriausiai nevaržys trečiųjų šalių veiksmų. Medijos leistuvės, negalinčios priimti garso ir vaizdo turinio srautų iš interneto, nepakeičia duomenų srautams pritaikytų medijos leistuvių, kadangi jos nepatenkina konkretaus vartotojo poreikio siųsti duomenų srautus.

(14)

Kalbant apie pasiūlos pakeičiamumą, rinkai būdingos būtinos didelės investicijos moksliniams tyrimams ir vystymui, esamų medijos technologijų apsauga, užtikrinta intelektinės nuosavybės teisėmis, ir netiesioginis tinklo poveikis, kas kitų programinės įrangos programų, įskaitant duomenų srautui gauti nepritaikytų medijos leistuves, gamintojams tampa kliūtimis, norint patekti į rinką.

Dominavimas

AK operacinės sistemos

(15)

Korporacija Microsoft pripažino užimanti dominuojančią padėtį AK operacinių sistemų rinkoje.

(16)

Dominuojančią padėtį apibūdina labai didelės rinkos dalys, kurias bendrovė išlaikė ne trumpiau kaip nuo 1996 m. (90 % + per pastaruosius metus) ir labai didelės patekimo į rinką kliūtys. Patekimo į rinką kliūtys yra ypač susijusios su netiesioginiu tinklo poveikiu. Iš tiesų AK operacinės sistemos populiarumas tarp vartotojų priklauso nuo to, ar ji populiari tarp AK taikomųjų programų prekybininkų, kurie plėtros kryptis telkia į populiariausias tarp vartotojų AK operacines sistemas. Taip atsiranda savaiminė dinamika, apsauganti Windows, kaip de facto AK operacinių sistemų standartą („taikomųjų programų patekimo į rinką kliūtis“).

Tinklo serverių operacinės sistemos

(17)

Komisija daro išvadą, kad korporacija Microsoft pasiekė dominuojančią padėtį tinklo serverių operacinių sistemų rinkoje. Ši išvada konkrečiai paremta šiais duomenimis:

siekdama įvertinti korporacijos Microsoft užimamą tinklo serverių operacinių sistemų rinkos dalį, Komisija išnagrinėjo įvairius duomenis. Visi šie duomenys patvirtina, kad korporacija Microsoft pirmauja užimamos rinkos dalies dydžiu, viršijančiu, vertinant pagal visus parametrus, 50 % rinkos, ir pagal daugumą parametrų sudarančiu apie 60–75 %.

Tinklo serverių operacinių sistemų rinkoje yra patekimo kliūčių. Ypač ryškus aspektas – kuo lengviau rasti techninį darbuotoją, turintį įgūdžių administruoti tam tikrą tinklo serverių operacinę sistemą, tuo daugiau vartotojų linkę tokią sistemą pirkti. Kita vertus, kuo tinklo serverių operacinė sistema populiaresnė tarp vartotojų, tuo lengviau techniniams darbuotojams įgyti reikiamų su produktu susijusių įgūdžių (ir tuo daugiau norinčių tai daryti). Šį mechanizmą, žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, galima formaliai pavadinti tinklo poveikiu.

AK operacinių sistemų rinka ir tinklo serverių operacinių sistemų rinka susijusios glaudžiais komerciniais ir techniniais ryšiais. Todėl tai, kad korporacija Microsoft dominuoja AK operacinių sistemų rinkoje, labai paveikia gretutinę tinklo serverių operacinių sistemų rinką.

Atsisakymas pateikti

(18)

Sprendime prieinama prie šių išvadų.

Korporacija Microsoft atsisakė pateikti bendrovei Sun informaciją, kurią turėdama, bendrovė Sun būtų galėjusi kurti tinklo serverių operacines sistemas, kurias būtų buvę galima vientisai integruoti į „aktyvaus katalogo domeno architektūrą“, susietų klientų AK ir serverių bei serverių tarpusavio protokolų, pagal kuriuos tvarkomi Windows tinklai, žiniatinklį. Reikėtų pabrėžti tai, kad norint bendrovei Sun suteikti galimybę vientisai integruoti šias operacines sistemas, korporacijai Microsoft reikėjo tik pateikti atitinkamų protokolų specifikacijas, t. y. techninę dokumentaciją, o ne prieigą prie Windows programinės įrangos kodo, ir tikrai nebuvo reikalavimo leisti bendrovei Sun atgaminti kodą. Būtina nurodyti dar dvi aptariamo atsisakymo faktines aplinkybes. Pirma, korporacijos Microsoft atsakymas bendrovei Sun – tai vienas iš bendros politikos atsisakyti pateikti atitinkamą informaciją bet kuriam tinklo serverių operacinių sistemų prekybininkui elementų. Antra, korporacijos Microsoft atsisakymas pažeidžia ankstesnius pateikimo modelius, kadangi netiesiogiai bendrovei Sun ir kitiems pramonės atstovams buvo pateikta analogiška informacija apie ankstesnes korporacijos Microsoft produktų versijas, suteikiant licenciją bendrovei AT&T.

Korporacijos Microsoft atsisakymas kelia grėsmę panaikinti konkurenciją atitinkamoje tinklo serverių operacinių sistemų rinkoje, kadangi informacija, kurią atsisakoma pateikti, yra būtina šioje rinkoje veikiantiems konkurentams. Vartotojų informacija įrodo, kad korporacijos Microsoft tinklo serverių operacinės sistemos privilegijuotas funkcinis suderinamumas su dominuojančia korporacijos Microsoft AK operacine sistema, viena vertus, ir tai, kad šie produktai greitai ėmė dominuoti (ir didėjantis su konkurentų produktais nesuderinamų aktyvaus katalogo domeno architektūros elementų skaičius), kita vertus, yra susiję. Be to, Komisijos tyrimas rodo, kad nėra realaus ar galimo informacijos, kurią atsisakoma pateikti, pakaitalo.

Korporacijos Microsoft atsisakymas apriboja techninę plėtrą vartotojų nenaudai ir tai konkrečiai prieštarauja 82 straipsnio b punktui. Jeigu konkurentai būtų galėję pasinaudoti informacija, kurią buvo atsisakyta pateikti, jie būtų galėję pateikti vartotojams naujų ir patobulintų produktų. Konkrečiai, rinkos pateikiami įrodymai rodo, kad vartotojai vertina tokias produkto savybes, kaip saugumas ir patikimumas, o šioms savybėms dėl Microsoft funkcinio suderinamumo pranašumų tenka antraeilis vaidmuo. Taip korporacijos Microsoft atsisakymas netiesiogiai kenkia vartotojams.

(19)

Šios išskirtinio pobūdžio aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad korporacijos Microsoft atisakymas yra piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, kuris yra nesuderinamas su 82 straipsniu, nebent tai būtų objektyviai pateisinta.

(20)

Korporacija Microsoft atsisakymą grindžia tuo, kad informacijos pateikimas ir leidimas konkurentams ja naudotis, gaminant suderinamus produktus, prilygsta intelektinės nuosavybės teisių licencijavimui. Komisija nepateikė savo nuomonės apie bendrus korporacijos Microsoft intelektinės nuosavybės argumentus, kadangi bet kuriuo atveju juos būtų galima įvertinti tik nagrinėjant kiekvieną atvejį atskirai, korporacijai Microsoft pateikus atitinkamas specifikacijas. Tačiau, remiantis teismų praktika, ūkio subjekto interesai, naudojant jo intelektinės nuosavybės teises, savaime negali sudaryti objektyvaus pagrindimo, kai nustatomos išskirtinės aplinkybės, tokios kaip nurodyta pirmiau.

(21)

Komisija ištyrė, ar esant išskirtinėms šios bylos aplinkybėms korporacijos Microsoft pasiūlytas pagrindimas yra reikšmingesnis, nei šios išskirtinės aplinkybės, ir priėjo prie išvados, kad korporacija Microsoft to nepagrindė įrodymais. Konkrečiai, nurodymas pateikti atitinkamą informaciją negalėjo lemti to, kad korporacijos Microsoft produktas būtų dauginamas. Komisija taip pat atsižvelgė į tai, kad pramonėje paprastai atskleidžiama tokia informacija, kokią korporacija Microsoft atsisakė pateikti.

(22)

Be to, Komisija rėmėsi 1984 m. bendrovės IBM įsipareigojimu Komisijai („IBM įsipareigojimas“) (6) ir 1991 m. programinės įrangos direktyva (7). Korporacija Microsoft iš tiesų pripažįsta, kad bendrovės IBM įsipareigojimas ir programinės įrangos direktyva, nagrinėjant šią bylą, suteikia naudingas gaires. Komisija priėjo prie išvados, kad šiuo atveju nurodymas pateikti duomenis būtų analogiškas IBM įsipareigojimui, kadangi jis būtų susijęs su sąsajos specifikacijomis. Kita Komisijos išvada – remiantis programinės įrangos direktyva, nagrinėjamas atsisakymas buvo atsisakymas suteikti informacijos apie funkcinį suderinamumą. Šiuo atžvilgiu Komisija pabrėžė, kad programinės įrangos direktyva apriboja autoriaus teisių taikymą programinei įrangai (taip pat ir nedominuojančių įmonių) funkcinio suderinamumo naudai, taip išryškinant funkcinio suderinamumo svarbą programinės įrangos pramonei. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad programinės įrangos direktyvoje aiškiai nustatoma, kad jos nuostatos neapriboja 82 straipsnio taikymo, konkrečiai tuo atveju, jei dominuojantis ūkio subjektas atsisako pateikti informaciją, reikalingą funkciniam suderinamumui užtikrinti.

(23)

Be to, korporacija Microsoft teigė, kad atsisakymas pateikti funkcinio suderinamumo informaciją negalėjo būti skirtas konkurencijai tinklo serverių operacinių sistemų rinkoje apriboti, kadangi bendrovė neturėjo ekonominių paskatų veikti pagal tokią strategiją. Komisija atmetė korporacijos Microsoft argumentą, pažymėdama, kad jis buvo pagrįstas šios bylos faktų neatitinkančiu ekonominiu modeliu ir nesuderinamas su tyrimo metu gautuose korporacijos Microsoft vidaus dokumentuose išreikšta korporacijos Microsoft vadovų nuomone.

Susiejimas

(24)

Sprendime nustatyta, kad susiedama WMP ir Windows AK operacinę sistemą (Windows), korporacija Microsoft pažeidžia sutarties 82 straipsnį. Savo išvadą dėl piktnaudžiavimo susiejimu Komisija grindžia keturiais elementais: i) korporacija Microsoft užima dominuojančią padėtį AK operacinių sistemų rinkoje; ii) AK operacinė sistema Windows ir WMP yra du atskiri produktai; iii) korporacija Microsoft nesuteikia vartotojams pasirinkimo galimybės įsigyti Windows be WMP ir iv) šis susiejimas apriboja konkurenciją. Be to, šiuo sprendimu atmetami WMP susiejimą pagrindžiantys korporacijos Microsoft argumentai.

(25)

Korporacija Microsoft neginčija fakto, kad ji užima dominuojančią padėtį AK operacinių sistemų rinkoje.

(26)

Komisija sprendime nustatė, kad informacijos srautams pritaikytos medijos leistuvės ir AK operacinės sistemos yra du atskiri produktai (atmetant korporacijos Microsoft argumentą, kad WMP yra neatsiejama Windows dalis). Visų pirma sprendime nustatyta, kad nepaisant to, jog korporacija Microsoft jau kurį laiką sieja savo medijos leistuvę su Windows, vis dar egzistuoja atskira autonominių medijos leistuvių paklausa, atskirtina nuo AK operacinių sistemų paklausos. Antra, kai kurie prekybininkai gamina ir tiekia autonomines medijos leistuves kaip tokias. Trečia, pati korporacija Microsoft gamina ir platina WMP versijas, tinkančias kitoms AK operacinėms sistemoms. Galiausiai reklamuodama WMP, korporacija Microsoft tiesiogiai konkuruoja su kitų gamintojų medijos leistuvėmis.

(27)

Kalbant apie trečiąjį piktnaudžiavimo susiejimu elementą, remiantis sprendimo išvadomis, korporacija Microsoft nesuteikia vartotojams pasirinkimo įsigyti Windows be WMP. AK gamintojai privalo licencijuoti Windows su WMP. Norėdami įdiegti alternatyvią medijos leistuvę į Windows, jie gali tai padaryti tik kartu palikdami WMP. Tokios pat sąlygos taikomos ir vartotojui perkant Windows mažmeninės prekybos parduotuvėse. Remiantis šiuo sprendimu, korporacijos Microsoft argumentai, kad vartotojams nereikia „papildomai“ mokėti už WMP ir kad jiems nebūtina jos naudoti, yra nereikšmingi nustatant, ar pažeidžiamas sutarties 82 straipsnis.

(28)

Tuomet sprendime aiškinama, kodėl šioje konkrečioje byloje susiejimu apribojama konkurencija. Sprendime nustatyta, kad susiedama WMP su Windows, korporacija Microsoft savo medijos leistuvę paskleidžia per AK visame pasaulyje labai dideliu mastu. Remiantis atitinkamais įrodymais, kiti platinimo būdai yra antrarūšiai. Susiedama WMP su Windows, korporacija Microsoft gali suteikti galimybę tiekėjams ir programinės įrangos gamintojams, taikantiems Windows Media technologijas, remiantis Windows monopolija, pasiekti beveik visus AK vartotojus visame pasaulyje. Įrodyta, kad naudojant keletą medijos technologijų, atsiranda papildomų išlaidų. Todėl WMP visuotinis paskleidimas skatina turinio tiekėjus ir programinės įrangos gamintojus visų pirma remtis Windows Media technologija. Vartotojai savo ruožtu teikia pirmenybę WMP, kadangi siūlomas didesnis šio produkto papildomos programinės įrangos ir turinio pasirinkimas. Susiejimas sustiprina ir iškreipia šį „tinklo poveikį“ korporacijos Microsoft naudai, taip rimtai pakenkiant konkurencijos procesui medijos leistuvių rinkoje. Remiantis įrodymais, dėl susiejimo WMP naudojama dažniau, nors kitos medijos leistuvės vartotojų vertinamos kaip kokybiškesnės. Rinkos duomenys apie medijos leistuvių ir formatų naudojimą bei interneto svetainėse siūlomą turinį rodo polinkį naudoti WMP ir Windows Media formatus pagrindinių konkuruojančių medijos leistuvių (ir medijos leistuvių technologijų) nenaudai. Sprendime, išryškinant šią WMP ir Windows Media formatui palankią tendenciją, taip pat pabrėžiama, kad remiantis Teismo praktika, nustatant piktnaudžiavimą susiejimu, iš Komisijos nereikalaujama konkrečiai įrodyti, kad konkurencija jau buvo apribota ar kad iškilo visos konkurencijos išnykimo rizika. Kitaip tam tikrose programinės įrangos rinkose antimonopolinis tyrimas būtų atliktas pernelyg vėlai, nes poveikio rinkai įrodymą būtų galima pateikti tik rinkai „neoficialiai pranešus“.

(29)

Galiausiai sprendime aptariami korporacijos Microsoft argumentai, kuriais teisinamas WMP susiejimas, konkrečiai, tariami WMP susiejimo su Windows pranašumai. Kalbant apie tariamus platinimo pranašumus, Komisija atmeta korporacijos Microsoft argumentą, kad susiejimas mažina vartotojų išlaidas, susijusias su sandoriu, kadangi nusipirkus kompiuterį, iš karto įsigyjamas numatytų parinkčių rinkinys ir jį nustatyti prireikia mažiau laiko bei tai atlikti yra paprasčiau. Nors tai, kad medijos leistuvė į kliento AK operacinę sistemą yra įdiegta iš anksto, teikia pranašumų, nėra reikalaujama, kad korporacija Microsoft parinktų vartotojams medijos leistuvę. AK gamintojai gali užtikrinti, kad būtų įgyvendintas vartotojų reikalavimas iš anksto įdiegti jų pasirinktą medijos leistuvę. Šiame sprendime taip pat nustatyta, kad korporacija Microsoft nepagrindė jokio veiksmingo techninio pranašumo, kurio būtina sąlyga būtų „integruoti“ WMP. Iš tiesų WMP susiejimas labiau apsaugo korporaciją Microsoft nuo veiksmingos konkurencijos su galimai veiksmingesnių medijos leistuvių prekybininkais, galinčios mesti iššūkį bendrovės padėčiai, taip sumažinant į medijų leistuves investuojamų sugebėjimų ir kapitalo.

II:   PRIEMONĖS

Atsisakymas pateikti

(30)

Sprendime korporacijai Microsoft nurodoma atskleisti informaciją, kurią ji atsisakė pateikti, ir leisti ją naudoti kuriant suderinamus produktus. Reikalavimas atskleisti informaciją apsiriboja protokolų specifikacijomis ir funkcinio suderinamumo su esminiais standartinio tinklo bruožais užtikrinimu. Jis taikomas ne tik bendrovei Sun, bet ir bet kuriam ūkio subjektui, norinčiam kurti konkurencingus produktus, kurie konkuruotų su korporacijos Microsoft produktais tinklo serverių operacinių sistemų rinkoje. Jei pagal šį sprendimą iš korporacijos Microsoft būtų reikalaujama atsisakyti galimybės visiškai išnaudoti kai kurias jos intelektinės nuosavybės teises, tai būtų grindžiama būtinybe sustabdyti piktnaudžiavimą.

(31)

Korporacija Microsoft turi atskleisti informaciją ir leisti ja naudotis protingomis ir nediskriminuojančiomis sąlygomis. Reikalavimas, kad korporacijos Microsoft nustatytos sąlygos būtų pagrįstos ir nediskriminuojančios, ypač taikomas bet kokiam atlygiui, kurio korporacija Microsoft gali pareikalauti už teikiamą informaciją. Pvz., atlygis neturėtų atspindėti strateginės vertės, pagrįstos korporacijos Microsoft įtaka AK operacinių sistemų ar tinklo serverių operacinių sistemų rinkoms. Be to, korporacija Microsoft negali nustatyti apribojimų produktų, kuriems būtų galima taikyti minėtas specifikacijas, tipui, jei tokie apribojimai sudaro kliūčių konkuruoti su korporacija Microsoft arba be reikalo suvaržo informacijos gavėjų galimybes kurti naujoves. Galiausiai ateityje korporacijos Microsoft taikomos sąlygos turi būti pakankamai nuspėjamos.

(32)

Korporacija Microsoft privalo atskleisti atitinkamas protokolų specifikacijas tinkamu laiku, tai yra iš karto po to, kai ji savo produktuose įdiegia veikiančias ir pakankamai stabilias šių protokolų įgyvendinimo priemones.

Susiejimas

(33)

Dėl piktnaudžiavimo susiejimu šiuo sprendimu korporacija Microsoft įpareigojama pasiūlyti galutiniams vartotojams ir originalios įrangos gamintojams (angl. OEM) EEE įsigyti visiškai veikiančią Windows versiją be WMP. Korporacija Microsoft pasilieka teisę siūlyti apjungtą Windows ir WMP versiją.

(34)

Korporacija Microsoft turi susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie darytų tokį pat poveikį kaip Windows ir WMP susiejimas, pvz., suteikti WMP išskirtinę privilegijuoto funkcinio suderinamumo su Windows teisę, teikti atrankinę prieigą prie Windows API sąsajų arba naudojant Windows reklamuoti WMP konkurentų produktų nenaudai. Korporacija Microsoft taip pat negali suteikti OEM arba vartotojams nuolaidos už tai, kad jie perka Windows kartu su WMP, arba de facto finansiškai ar kitais būdais panaikinti ar apriboti OEM ar vartotojų laisvę rinktis atsietą Windows. Atsieta Windows versija turi būti ne mažiau veiksminga nei su WMP susieta Windows versija, atsižvelgiant į WMP funkcionalumą, kuris pagal apibrėžimą neįeis į atsietą Windows versiją.

III:   BAUDOS

Pagrindinė suma

(35)

Komisija mano, kad pažeidimas pagal savo pobūdį yra labai sunkus EB sutarties 82 straipsnio ir EEE susitarimo 54 straipsnio pažeidimas.

(36)

Be to, korporacijos Microsoft elgesio modelis, paremtas išimtinumo spaudimu, smarkiai paveikia tinklo serverių operacinių sistemų ir duomenų srautams pritaikytų medijos leistuvių rinkas.

(37)

Vertinant piktnaudžiavimo sunkumą, klientų AK operacinių sistemų, tinklo serverių operacinių sistemų ir medijos leistuvių rinkų apimtis – visa EEE.

(38)

Pradinė korporacijai Microsoft nustatyta baudos suma, siekiant, kad ji atitiktų pažeidimo sunkumą, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, turėtų būti 165 732 101 EUR. Atsižvelgiant į didelį korporacijos Microsoft ekonominį pajėgumą (8) ir siekiant užtikrinti pakankamą prevencinį poveikį korporacijos Microsoft atžvilgiu, šis skaičius padidinamas du kartus – 331 464 203 EUR.

(39)

Galiausiai atsižvelgiant į pažeidimo trukmę (penkeri su puse metų), pagrindinė baudos suma didinama 50 %. Taigi nustatoma 497 196 304 EUR pagrindinė baudos suma.

Sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės

(40)

Su šiuo sprendimu susijusių sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nėra.


(1)  OL  13, 1962 2 12, p. 204/62. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1/2003 (OL L 1, 2003 1 4, p. 1).

(2)  Patikimumas – tai operacinės sistemos sugebėjimas ilgai veikti be sutrikimų ar kartotinio paleidimo būtinybės. Pasiekiamumas – tai operacinės sistemos sugebėjimas veikti ilgai, be būtinybės nutraukti veikimą dėl įprastos priežiūros ar plėtočių. Kitas pasiekiamumo aspektas – kaip greitai operacinė sistema gali atsigauti ir imti veikti įvykus gedimų.

(3)  Serveriu, kuriuo teikiamos žiniatinklio paslaugos, teikiama priegloba žiniatinklio svetainėms ir jis sudaro galimybių jas pasiekti standartiniais žiniatinklio protokolais.

(4)  Priešatmintėje saugomos laikinos žiniatinklio objektų kopijos. Pasidėjimas – tai būdas saugoti žiniatinklio rinkmenas, kad būtų galima jomis vėliau naudotis taip, kad galutinis vartotojas galėtų jas greičiau pasiekti.

(5)  Užkarda – tai aparatinės ar programinės įrangos priemonė, kuria izoliuojami organizacijos kompiuterių tinklai, taip apsaugant juos nuo išorės grėsmių.

(6)  Komisijos byla IV/29.479. Po šio IBM įsipareigojimo Komisija sustabdė 8-ajame dešimtmetyje pradėtą tyrimą.

(7)  Tarybos direktyva 91/250/EEB (OL L 122, 1991 5 17, p. 42).

(8)  Šiuo metu korporacija Microsoft yra didžiausia bendrovė pasaulyje pagal rinkos kapitalizaciją (žr. http://news.ft.com/servlet/ContentServer? pagename=FT.com/StoryFT/FullStory&c=StoryFT&cid=1051390342368&p=1051389855198 ir http://specials.ft.com/spdocs/global5002003.pdf – Financial TimesWorld's largest Companies“, atnaujinta 2003 m. gegužės 27 d., išspausdinta 2004 m. sausio 13 d.). Pagal tą patį rodiklį korporacija Microsoft nuolat užima aukštą vietą didžiausiųjų pasaulio bendrovių sąraše pagal rinkos kapitalizaciją: 2000 m. buvo didžiausia, 2001 m. – penkta, o 2002 m. – antra pagal dydį (žr. http://specials.ft.com/ln/specials/global5002a.htm (2000 m. duomenys, išspausdinta 2003 m. sausio 24 d.), http://specials.ft.com/ft500/may2001/FT36H8Z8KMC.html (2001 m. duomenys, išspausdinta 2003 m. sausio 24 d.), http://specials.ft.com/ft500/may2002/FT30M8IPX0D.html (2002 m. duomenys, išspausdinta 2003 m. sausio 24 d.). Korporacijos Microsoft ištekliai ir pelnas taip pat yra dideli. Korporacijos Microsoft JAV vertybinių popierių komisijai pateikti JAV fiskalinių metų (2002 m. liepos mėn. – 2003 m. birželio mėn.) duomenys rodo, kad 2003 m. birželio 30 d. korporacijos grynųjų pinigų (ir trumpalaikių investicijų) rezervas siekė 49 048 milijonų JAV dolerių. Kalbant apie pelną, JAV vertybinių popierių komisijai pateikti JAV fiskalinių metų (2002 m. liepos mėn. – 2003 m. birželio mėn.) duomenys rodo, kad korporacija Microsoft gavo 13 217 milijonų JAV dolerių pelno iš 32 187 milijonų JAV dolerių įplaukų (pelno marža 41 %). Iš Windows AK operacinės sistemos produktų šiuo periodu („Klientų“ produktų segmentą) korporacija Microsoft uždirbo 8 400 milijonų JAV dolerių pelno iš 10 394 milijonų JAV dolerių įplaukų (pelno marža 81 %).


6.2.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 32/29


KOMISIJOS SPRENDIMAS

2004 m. birželio 2 d.

dėl valstybės pagalbos, kurią Italija (Sicilija) numatė skirti žemės ūkio produktų pardavimo skatinimui ir reklamai

(pranešta dokumentu Nr. C(2004) 1923)

(Autentiškas tik tekstas italų kalba)

(Tekstas svarbus EEE)

(2007/54/EB)

EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 88 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą,

vadovaudamasi anksčiau minėta nuostata (1) paraginusi suinteresuotas šalis pateikti savo pastabas bei atsižvelgdama į tas pastabas,

kadangi:

I.   TVARKA

(1)

1997 m. rugsėjo 2 d. laišku, įregistruotu 1997 m. rugsėjo 5 d., vadovaudamasi EB sutarties 88 straipsnio 3 dalimi Italijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje pranešė Komisijai apie 1997 m. Sicilijos regioninio teisės akto Nr. 27 6 straipsnį.

(2)

1997 m. spalio 28 d. teleksu VI/41836 Komisija paprašė, kad kompetentingos institucijos pateiktų paaiškinimus dėl 6 straipsnyje numatytos pagalbos ir dėl 1997 m. Regioninio teisės akto Nr. 27.

(3)

1998 m. sausio 19 d. laišku kompetentingos institucijos nusiuntė šiek tiek papildomos informacijos ir pareiškė, kad teisės aktas jau įsigaliojo. Kaip pranešta Italijai 1998 m. balandžio 3 d. laišku SG(98)D/32328, pranešimas atitinkamai buvo perduotas į pagalbos, apie kurią nebuvo pranešta, registrą, suteikiant numerį NN 36/98. Tačiau kompetentingos institucijos taip pat aiškiai nurodė, kad pagal teisės aktą nebus suteikiama anksčiau, nei bus nutraukta EB Sutarties pirmiau minėto 88 straipsnio 3 dalyje numatyta procedūra.

(4)

2000 m. gegužės 31 d. teleksu VI/13937 (prieš tai buvo nusiųstas 2000 m. balandžio 14 d. teleksas VI/10442 anglų kalba) Komisija paprašė, kad kompetentingos institucijos kartu su paaiškinimais dėl regioninio teisės akto Nr. 27/1997 nuostatų pateiktų ir paties teisės akto kopiją.

(5)

2002 m. liepos 31 d. laišku, įregistruotu 2002 m. rugpjūčio 5 d., kompetentingos institucijos nusiuntė šiek tiek papildomos informacijos apie to teisės akto 5 straipsnį.

(6)

2002 m. spalio 22 d. teleksu AGR 024925 Komisija paprašė, kad kompetentingos institucijos pateiktų paaiškinimus dėl neseniai nusiųstos papildomos informacijos ir dėl Regioniniame teisės akte Nr. 27/1997 numatytų priemonių. Tame pačiame laiške Komisija pareiškė, kad jei 1997 m. Regioninio teisės akto Nr. 27 6 straipsnyje numatytos pagalbos priemonės ir bet kurios kitos to paties teisės akto nuostatos dar nėra įsigaliojusios, o kompetentingos institucijos gali užtikrinti, kad vadovaujantis tuo teisės aktu jokia pagalba nebuvo arba nebus išmokėta, tuomet kompetentingos institucijos galėtų apsvarstyti galimybę atšaukti tiriamąjį pranešimą.

(7)

Komisija, į abu teleksus negavusi jokio atsakymo, 2002 m. gruodžio 20 d. teleksu AGR 30657 nusiuntė Italijos valdžios institucijoms priminimą, ragindama jas per mėnesį pateikti prašomą informaciją ir informuodama apie tai, kad jei per šį nustatytą terminą į visus užduotus klausimus nebus gauti patenkinantys atsakymai, Komisija išsaugos teisę pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (2), 10 straipsnio 3 dalį išleisti įsakymą, įpareigojantį, kad ši informacija būtų pateikta.

(8)

2003 m. liepos 10 d. laišku (SG-(2003)-D/230470) Komisija pranešė Italijai apie savo sprendimą, įsakantį pateikti informaciją, susijusią su Regioninio teisės akto Nr. 27/1997 6 ir 4 straipsniais, kurį ji priėmė 2003 m. liepos 9 d. (C(2003) 2054 galutinis variantas), vadovaudamasi Reglamento (EB) Nr. 659/1999 10 straipsnio 3 dalimi.

(9)

Pagal tą patį įsakymą pateikti informaciją Komisija paprašė, kad per 20 darbo dienų nuo pranešimo apie tokį sprendimą Italija pateiktų visus dokumentus, informaciją ir duomenis būtinus, kad Komisija galėtų nustatyti, ar teisės akte numatyta pagalba buvo suteikta ir ar ji atitinka bendrąją rinką. Be to, ragindamas Italiją pateikti bet kokią kitą informaciją, kurią ši laikytų esant naudinga vertinant anksčiau minėtas priemones, įsakymas pateikti informaciją nurodė, kokią informaciją Italija yra prašoma pateikti.

(10)

Komisija negavo nei atsakymo į įsakymą pateikti informaciją, nei prašymo pratęsti nustatytą terminą, iki kurio pabaigos turėjo būti pateiktas atsakymas.

(11)

2003 m. gruodžio 17 d. laišku (SG(2003)D/233550) Komisija pranešė Italijai apie savo 2003 m. gruodžio 16 d. galutinį sprendimą C(2003) 4473 pradėti Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl Regioninio teisės akto Nr. 27/1997 4 straipsnyje (Sicilijos produktų reklama) ir 6 straipsnyje („cooperative, cantine sociali“) numatytų pagalbos priemonių.

(12)

Apie Komisijos sprendimą pradėti procedūrą buvo paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (3). Komisija pakvietė suinteresuotas šalis pateikti savo pastabas.

(13)

2004 m. vasario 10 d. laiškais, įregistruotais 2004 m. vasario 13 d., Italijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje Sicilijos regiono vardu paprašė, kad Komisija pratęstų 20 darbo dienų terminą pateikti informaciją, kurios Komisija prašė savo 2003 m. gruodžio 16 d. galutiniame sprendime C(2003) 4473 dėl regioninio teisės akto Nr. 27/1997 4 straipsnio (Sicilijos produktų reklama). Tame pačiame laiške Italijos valdžios institucijos paskelbė apie savo ketinimą atšaukti pranešimą apie 6 straipsnyje („cooperative, cantine sociali“) numatytas pagalbos priemones, kurios, kaip nurodyta jų laiške, nebuvo neįgyvendintos.

(14)

2004 m. vasario 23 d. teleksu AGR 05312 Komisija patvirtino, kad pratęsimas, kurio siekė Italija, buvo suteiktas ir įsigaliojo 2004 m. vasario 13 d.

(15)

2004 m. vasario 18 d. laišku, įregistruotu 2004 m. vasario 26 d., Italijos nuolatinė atstovybė nusiuntė prašymą dėl 20 darbo dienų termino pratęsimo tų pačių pagalbos priemonių atžvilgiu.

(16)

2004 m. vasario 24 d. laišku, įregistruotu 2004 m. kovo 1 d., vėliau patvirtintu 2003 m. kovo 12 d. laišku, įregistruotu 2003 m. kovo 17 d., Italijos valdžios institucijos pranešė Komisijai apie pranešimo dėl pagalbos priemonių, numatytų regioninio teisės akto Nr. 27/1997 6 straipsnyje („cooperative, cantine sociali“), atšaukimą, kurios, kaip nurodyta jų laiške, nebuvo ir nebus įgyvendintos.

(17)

2004 m. kovo 11 d. teleksu AGR 07074 Italijos valdžios institucijoms buvo pranešta, kad dėl to, jog atitinkamas Komisijos sprendimas 2004 m. vasario 24 d. jau buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir kadangi terminas, nustatytas trečiosioms šalims pateikti apie jį pastabas baigsis 2004 m. kovo 24 d., terminas pateikti prašomą informaciją ir (arba) pastabas po tos datos nebus pratęsiamas. Tame pačiame telekse Komisija patvirtino Regioninio teisės akto Nr. 27/1997 6 straipsnio („cooperative, cantine sociali“) atšaukimą.

(18)

Italijos paaiškinimus dėl Regioninio teisės akto Nr. 27/1997 4 straipsnio (Sicilijos produktų reklama) Komisija gavo 2004 m. kovo 15 d. laišku, įregistruotu 2004 m. kovo 18 d.

(19)

Remiantis sprendimu pradėti procedūrą (4), šis sprendimas yra susijęs tik su Regioninio teisės akto Nr. 27/1997 4 straipsnyje (Sicilijos produktų reklama) numatyta valstybės pagalba I priede nurodytiems žemės ūkio produktams, kuri galėjo ir gali būti suteikiama nuo Bendrijos rekomendacijų dėl valstybės pagalbos EB sutarties I priede nurodytų produktų ir tam tikrų kitų į I priedą neįtrauktų produktų reklamai (5) (toliau – rekomendacijos dėl reklamos) įsigaliojimo datos, t. y. nuo 2002 m. sausio 1 d.

(20)

Kadangi Italija 2004 m. vasario 24 d. laišku, įregistruotu 2004 m. kovo 1 d., atšaukė pranešimą dėl Regioninio teisės akto Nr. 27/1997 6 straipsnio („cooperative, cantine sociali“), nėra priežasties aprašinėti ir vertinti 6 straipsnyje numatytas pagalbos priemones.

II.   IŠSAMUS PAGALBOS PRIEMONIŲ APRAŠYMAS

(21)

4 straipsnis (Sicilijos produktų reklama) iš dalies pakeičia Regioninio teisės akto Nr. 14/1966 17 straipsnį ir numato, kad „1) Vadovaudamasi 15 straipsnyje nurodytomis programomis, reklamos kampanijas tiesiogiai įgyvendina Regionų ministerija per Užsienio prekybos institutą, specializuotas įstaigas, konsorciumus, kuriuos įsteigė „Ente Fiera del Mediterraneo“ ir „Ente Fiera di Mestina“, arba šie subjektai ir vieni ar keli regiono prekybos rūmai. Tų programų trukmė gali būti treji metai. 2) Jeigu programas įgyvendinti įpareigojamos nacionalinei ar regioninei administracijai nepavaldžios įstaigos, išskyrus anksčiau minėtus konsorciumus, taikomos taisyklės dėl įpareigojimo teikti viešąsias paslaugas.“

(22)

Nepaisant pakartotinų Komisijos prašymų ir jos 2003 m. liepos 9 d. sprendimu išleisto įsakymo pateikti informaciją, Italijos valdžios institucijos nepateikė informacijos, kuri būtų galėjusi padėti Komisijai išsklaidyti abejones, ar 4 straipsnyje galėjo būti numatyta valstybės pagalba kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnio 1 dalyje ir, jei taip – galėjusi leisti Komisijai padaryti išvadą, kad ta pagalba galėtų būti laikoma atitinkanti bendrąją rinką. Be to, nebuvo aišku, ar aptariamoji pagalba jau buvo suteikta.

(23)

Savo sprendime pradėti Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą tiriamosios priemonės atžvilgiu, Komisija pabrėžė, kad dėl to, kad trūko Italijos valdžios institucijų informacijos, to procedūros etapo metu Komisija nežinojo, ar Regioninio teisės akto Nr. 27/1997 4 straipsnis numato valstybės pagalbos teikimą I priede nurodytų žemės ūkio produktų pardavimo skatinimui ir (arba) reklamai, ar tos pagalbos pakeitimą.

(24)

Be to, Komisija pareiškė abejojanti, ar tos priemonės atitinka bendrąją rinką, kadangi negavus atsakymo iš Italijos valdžios institucijų, Komisijai buvo visiškai neaišku, ar priemonės, kurios būtų finansuojamos pagal teisės akto 4 straipsnį, atitiktų tokios rūšies pagalbos priemonėms dabartiniu metu taikomas taisykles, t. y. taisykles, nustatytas Bendrijos rekomendacijose dėl valstybės pagalbos reklamai.

(25)

Taip pat atsižvelgiant į išsamias reklamos ir pardavimo skatinimo kampanijų įgyvendinimo taisykles bei į 4 straipsnyje numatytas ir anksčiau 21 konstatuojamoje dalyje aprašytas programas, Komisija pareiškė abejojanti, ar galbūt juose numatytos valstybės pagalbos priemonės būtų įgyvendinamos laikantis ES viešųjų pirkimų taisyklių. Kalbant apie tiesioginę už konkrečias reklamos kampanijas atsakingų subjektų ir įstaigų atranką, Komisija abejojo, ar susitariančiųjų institucijų ir atrinktų paslaugų teikėjų sutartis dėl piniginio atlyginimo yra sudaroma raštu ir ar tokiu atveju yra laikomasi griežtų „Teckal nutarties“ nuostatų (6). Jei tų nuostatų nėra laikomasi, Komisija abejoja, ar tarpininkų atranka, jei taikoma, buvo atlikta pagal Tarybos direktyvoje 92/50/EEB (7) numatytas taisykles ir bet kuriuo atveju – pagal EB sutarties principus, ypač dėl vienodo vertinimo ir skaidrumo, užtikrinant „pakankamą reklamos laipsnį“, kaip to prašo Teisingumo Teismas (8).

III.   SUINTERESUOTŲJŲ ŠALIŲ PASTABOS

(26)

Suinteresuotos šalys jokių pastabų nepateikė.

IV.   ITALIJOS PASTABOS

(27)

2004 m. kovo 15 d. laišku, įregistruotu 2004 m. kovo 18 d., Sicilijos rajono vardu Komisija gavo Italijos pastabas.

(28)

Šiame laiške Italijos valdžios institucijos patvirtino, kad atšaukia pranešimą apie Regioninio teisės akto Nr. 27/97 6 straipsnį ir pareiškė nuomonę dėl 4 straipsnio.

(29)

Pirmiausiai Italijos valdžios institucijos teigė, kad 4 straipsniu (Sicilijos produktų reklama) įvestas Regioninio teisės akto Nr. 14/1966 17 straipsnio pakeitimas dėl reklamos kampanijų įgyvendinimo per konsorciumus, kuriuos įsteigė „Ente Fiera del Mediterraneo“ ir „Ente Fiera di Mestina“ arba šie subjektai ir vieni ar keli Regioniniai prekybos rūmai, nebuvo taikomas, kadangi tie konsorciumai nebuvo įsteigti.

(30)

Pagal pateiktą informaciją pardavimo skatinimo programas tiesiogiai įgyvendina Regionų ministerija („assessorato“) arba jos įgyvendinamos per Užsienio prekybos institutą (1993–1998 m. sudaryti susitarimų projektai ir 1999–2001–2003 m. – Gamybos veiklų ministerijos ir regionų sutarčių kontekste). Kompetentingos institucijos pasirenka per metus finansuoti pateiktus projektus, o jiems įgyvendinti būtinas paslaugas perka būtinas paslaugas vadovaudamiesi taikomomis taisyklėmis bei reikiamai atsižvelgdami į rinkos taisykles, išskyrus atvejus, kai su rengėjais yra sudarytos išskirtinės sutartys.

(31)

Regionų ministerijos įgaliojimai apima ne tik žemės ūkio produktų sektorių, tačiau ir kitus sektorius (mažos įmonės, spaustuvės, tekstilė ir pan.). Tiriamojo sektoriaus atveju veiklos, kurių išlaidos visiškai finansuojamos iš viešųjų lėšų, yra tokios:

a)

dalyvavimas prekybos mugėse ir parodose Italijoje ir užsienyje: išlaidos, kurios yra tiesiogiai susijusios su parodos stendo suformavimu, jo įrengimu, prijungimu prie vandentiekio ir elektros tinklų, įtraukimu į prekybos mugės katalogą bei su visuomenės informavimu, vertėjavimo paslaugomis, pervežimu ir draudimu susijusios išlaidos;

b)

tarptautinių seminarų Italijoje ir užsienyje rengimas: išlaidos, būtinos susitikimų parengimui ir vedimui (patalpų nuoma, parengimas, susitikimų parinkimas, vertėjavimo paslaugos ir susijusi visuomenės informavimo medžiaga);

c)

reklama žiniasklaidoje (spauda, reklaminiai plakatai, radijas, televizija).

(32)

a) ir b) punktuose nurodyti valstybės pagalbos gavėjai yra įmonių konsorciumai ir įmonės, tinkamai įregistruotos Sicilijos prekybos rūmuose. Valstybės pagalbos gavėjų atranka atlikta viešai skelbiant kvietimus pateikti konkursinius pasiūlymus, vadovaujantis iš anksto Sicilijos regiono oficialiajame leidinyje paskelbtais atrankos kriterijais. Vadovaujantis 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 69/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai (9) ketvirtąja konstatuojamąja dalimi, valstybės pagalba, nurodyta anksčiau minėtuose a ir b punktuose nėra valstybės pagalba eksportui, o de minimis taisyklė aptariamajai valstybės pagalbai buvo taikyta nuo 2002 m. Žemės ūkio produktų sektoriaus atveju, atsižvelgiant į rekomendacijas, taikomas pardavimo skatinimui ir reklamai, ši valstybės pagalba būtų ne griežtai reglamentuojamos valstybės pagalbos rūšis, kuriai taikomas Bendrijos rekomendacijų dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje (10) 14 dalies 1 punktas dėl „konkursų, parodų ir mugių organizavimo“. Maža to, nepaisant fakto, kad regioninis teisės aktas tiksliai nenurodo didžiausios 100 000 eurų dydžio ribos vienam pagalbos gavėjui per trejus metus, valstybės pagalba, suteikta kiekvienai pagalbos gavėjo įmonei dalyvauti mugėse ir seminare, turėtų būti daug mažesnė už šią aukščiausią ribą.

(33)

Dėl reklamos žiniasklaidoje Italijos valdžios institucijos patikslino, kad Italijos ir kitų Bendrijos valstybių įgyvendinti veiksmai nėra konkrečiai susiję su vienos įmonės ar įmonių grupės produktais ir kad produktai buvo reklamuojami bendrąja tvarka, nepabrėžiant jų kilmės šalies netgi tada, jei produktai buvo tipiški regiono produktai. Žemės ūkio produktų reklamos kampanijų metu vartotojams skirta žinia buvo susijusi su produktu ar produktų grupe, nedarant nuorodos į jų regioninių gamintojų įmones. Reklama buvo bendro pobūdžio, joje nebuvo jokio kvietimo pirkti produktus tik dėlto, kad jų kilmė yra būtent tas regionas, ir negalėjo būti laikoma, kad reklama menkina kitų valstybių narių produktus. Todėl reklama nepažeidžia Sutarties 28 straipsnio.

(34)

Kadangi taikomi tie patys kriterijai, Italijos valdžios institucijų pastabos yra susijusios su pardavimo skatinimo ir reklamos akcijomis, vykdytomis ir Europos bendrijoje, ir trečiosiose šalyse.

V.   PAGALBOS ĮVERTINIMAS

(35)

Sutarties 87 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(36)

Tiriamoji priemonė numato, kad valstybės pagalba suteikiama iš valstybinių regioninių išteklių konkrečioms Sicilijos žemės ūkio įmonėms, ir ji suteikiama neabejotinai, neatsižvelgiant į ekonominę ir finansinę padėtį, tuo pakenkiant kitoms tokios išmokos negaunančioms įmonėms. Teisingumo Teismo precedentų teisėje teigiama, kad įmonės konkurencinės padėties pagerinimas suteikus jai valstybės pagalbą sukelia galimą konkurencijos iškraipymą, palyginus su kitomis konkuruojančiomis įmonėmis, negaunančiomis tokios pagalbos (11).

(37)

Priemonė daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai tuo, kad vyksta plataus masto Bendrijos vidaus prekyba žemės ūkio produktais, kaip nurodyta toliau pateikiamoje lentelėje (12), pateikiant bendrą žemės ūkio produktų importo ir eksporto apimtį tarp Italijos ir Bendrijos per 1997–2001 m. laikotarpį. (13) Reiktų manyti, kad Italijoje Sicilija yra reikšmingas žemės ūkio produktų gamintojas.

 

Visas žemės ūkis

 

Milijonai ECU (EUR)

Milijonai ECU (EUR)

 

Eksportas

Importas

1997

9 459

15 370

1998

9 997

15 645

1999

10 666

15 938

2000

10 939

16 804

2001

11 467

16 681

(38)

Dėl anksčiau paminėtų dalykų vis dėlto reiktų priminti, kad Teisingumo Teismas laiko, kad pagalba įmonei gali būti daranti poveikį prekybai tarp valstybių narių ir iškreipianti konkurenciją ir tada, kai vyksta tos įmonės produktų konkurencija su iš kitų valstybių narių atvežamais produktais, net jei pati įmonė savo produktų neeksportuoja. Jei valstybė narė įmonei suteikia valstybės pagalbą, dėl to gali būti palaikoma arba padidinama vietinė gamyba, o kitose valstybėse narėse įsteigtos įmonės dėl to turi mažiau galimybių eksportuoti savo produktus į tos valstybės narės rinką. Todėl tikėtina, kad tokia valstybės pagalba darys poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškreips konkurenciją. (14)

(39)

Todėl Komisija daro išvadą, kad nustatyta, jog tiriamoji priemonė pažeidžia, Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje numatytą draudimą. Šio punkto Italijos valdžios institucijos niekada neginčijo.

(40)

Po 87 straipsnio 1 dalyje nurodyto draudimo seka išimtys, numatytos 87 straipsnio 2 ir 3 dalyje.

(41)

Atsižvelgiant į aptariamosios valstybės pagalbos priemonių pobūdį ir jų tikslus, 87 straipsnio 2 dalies a, b ir c punktuose nurodytos išimtys yra akivaizdžiai nepritaikomos. Iš tikrųjų, Italija nenurodė, kad yra taikomas 87 straipsnio 2 dalies a, b ar c punktas.

(42)

87 straipsnio 3 dalies a punktas irgi yra nepritaikomas, kadangi valstybės pagalba nėra skirta skatinti rajonų, kuriuose yra nenormaliai žemas gyvenimo lygis arba kuriuose yra didelis nedarbo lygis, plėtrą. Be to, Italija nenurodė, kad yra taikomas 87 straipsnio 3 dalies a punktas.

(43)

87 straipsnio 3 dalies b punktas irgi yra nepritaikomas, kadangi aptariamoji valstybės pagalba nėra skirta paremti svarbaus su bendrais Europos interesais susijusio projekto įgyvendinimą arba ištaisyti didelius Italijos ekonomikos sutrikimus. Be to, Italija nenurodė, kad yra taikomas 87 straipsnio 3 dalies b punktas.

(44)

Ši valstybės pagalba nėra skirta at tinkama tam, kad būtų pasiekti 87 straipsnio 3 dalies d punkte nurodyti kultūros rėmimo ir paveldo išsaugojimo tikslai, o ir Italija nenurodė, kad yra taikomas 87 straipsnio 3 dalies d punktas.

(45)

Atsižvelgiant į tiriamosios valstybės pagalbos pobūdį ir jos tikslus, vienintelė galinti būti taikoma yra Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkte numatyta išimtis.

Taikomos nuostatos

(46)

45 konstatuojamoje dalyje minėtų išimčių pritaikomumą reiktų įvertinti, atsižvelgiant į nuostatas, taikomas suteikiant valstybės pagalbą žemės ūkio sektoriaus pardavimams skatinti ir reklamai, t. y. į rekomendacijų dėl reklamos nuostatas. (15)

(47)

Rekomendacijų dėl reklamos 7.1 punktas teigia, kad Komisija jas taikys nuo 2002 m. sausio 1 d. naujai valstybės pagalbai, įskaitant laukiamus valstybių narių pranešimus. Neteisėta pagalba kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio f punkte bus įvertinama vadovaujantis valstybės pagalbos suteikimo metu galiojusiomis taisyklėmis ir rekomendacijomis.

(48)

Pagal sprendimą pradėti procedūrą, kuriame Komisija pareiškė abejojanti, kad aptariamosios priemonės gali neatitikti šiuo metu tokiai valstybės pagalbos rūšiai taikomų taisyklių (16), šis sprendimas yra susijęs tik su valstybės pagalba, kuri jau buvo ir kuri bus suteikta nuo 2002 m. sausio 1 d. I priede nurodytų žemės ūkio produktų pardavimo skatinimui ir reklamai.

(49)

Pagalbos pardavimo skatinimui atžvilgiu rekomendacijų dėl reklamos 8 punktas nustato, kad pardavimo skatinimo veikla, pvz., mokslinės informacijos sklaida plačiajai visuomenei, prekybos mugių arba parodų organizavimas, dalyvavimas jose ar panašiose viešųjų ryšių kampanijose, įskaitant apklausas ir rinkos tyrimus, nėra laikoma reklama. Platesne prasme valstybės pagalba tokį pardavimo skatinimą reglamentuoja Bendrijos rekomendacijų dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje (17) 13 ir 14 punktai. Kadangi pranešime konkrečiai nenurodoma, ar tiriamoji valstybės pagalbos schema taikoma tik mažoms ir vidutinėms įmonėms, šiuo atveju netaikomas 2003 m. gruodžio 23 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1/2004 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurios verčiasi žemės ūkio produktų gamyba (18), perdirbimu ir prekyba.

(50)

Valstybės pagalbos reklamai atžvilgiu rekomendacijų dėl reklamos 7 punktas nustato, kad reklama, kuriai taikomos rekomendacijos, yra susijusi ne tik su bet kuria veikla per žiniasklaidą (pvz., spaudą, radiją, televiziją ar plakatus), skirta paskatinti vartotojus pirkti atitinkamą produktą, bet ir kad reklama yra bet kuri veikla, skirta paskatinti ūkio subjektus arba vartotojus pirkti atitinkamą produktą, bei visa medžiaga, tiesiogiai platinama vartotojams tuo pačiu tikslu, įskaitant reklaminio pobūdžio veiklą, nukreiptą į vartotojus pardavimo vietoje.

Pagalba pardavimo skatinimui

(51)

Pagal turimą informaciją matyti, kad priemonės, skirtos dalyvauti šio sprendimo 31 konstatuojamosios dalies a ir b punkte bei 32 konstatuojamoje dalyje aprašytose prekybos mugėse ir seminaruose Bendrijoje už jos ribų, gali būti laikomos valstybės pagalba vien tik reklamai tik tada, jeigu aprašytos veiklos neapima nei veiksmų, skirtų paskatinti ūkio subjektus arba vartotojus pirkti atitinkamą produktą, nei medžiagos, tiesiogiai platinamos vartotojams tuo pačiu tikslu. Pagal rekomendacijų dėl reklamos 7 punktą valstybės pagalba reklamai laikoma valstybės pagalba veiksmams, skirtiems paskatinti ūkio subjektus arba vartotojus pirkti atitinkamą produktą, ir medžiagai, platinamai tiesiogiai vartotojams tuo pačiu tikslu.

(52)

Tiek, kiek priemonės, skirtos dalyvauti prekybos mugėse ir seminaruose Bendrijoje ir už jos ribų iš tikrųjų yra pardavimo skatinimas kaip apibrėžta Bendrijos rekomendacijų dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje 13 ir 14 punktuose, gali būti suteikta iki 100 % dydžio valstybės pagalba, tačiau ji neturėtų būti didesnė kaip 100 000 EUR vienam pagalbos gavėjui per trejų metų laikotarpį. Su sąlyga, jei neviršijamas 50 % reikalavimus atitinkančių išlaidų dydis, ši didžiausia suma gali būti didesnė tuo atveju, jei valstybės pagalba suteikiama įmonėms, atitinkančioms mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžimą, nurodytą 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 70/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai mažosioms ir vidutinėms įmonėms. (19) Apskaičiuojant valstybės pagalbos sumą, pagalbos gavėju laikomas paslaugas gaunantis asmuo. Kaip matyti iš Italijos valdžios institucijų pateiktų pastabų, tiriamosios pardavimo skatinimo priemonės yra finansuojamos laikantis anksčiau nurodytos didžiausios valstybės pagalbos sumos ribų ir todėl atitinka taikomas taisykles. (20)

(53)

Atsižvelgiant į bendrųjų rekomendacijų dėl žemės ūkio 14 punktą ir siekiant išvengti konkurencijos iškraipymo, tokios rūšies valstybės pagalbos priemonė iš principo turėtų būti prieinama visiems aptariamajame regione į ją turintiems teisę, remiantis objektyviai nustatytomis sąlygomis. Pagal Italijos pateiktą ir anksčiau šio sprendimo 32 konstatuojamoje dalyje išdėstytą informaciją matyti, kad šios sąlygos yra laikomasi. (21) Valstybės pagalba, apribojama tam tikromis grupėmis, siekiant suteikti paramą tik jų nariams, negali būti laikoma lengvinančia viso sektoriaus plėtrą ir turi būti laikoma einamąja valstybės pagalba. Taigi, kai gamintojų grupės arba kitos žemės ūkio savitarpio pagalbos organizacijos įsipareigoja teikti tokias paslaugas, aptariamosios paslaugos turi būti prieinamos visiems teisę į pagalbą turintiems ūkininkams. Tokiais atvejais bet kokia pagalba aptariamosios grupės ar organizacijos administracinėms išlaidoms turėtų būti apribojama paslaugų teikimo išlaidomis.

Pagalba reklamai

(54)

Kadangi tiek, kiek minėtos priemonės, skirtos finansuoti dalyvavimą prekybos mugėse ir seminaruose irgi yra susijusios su veiksmais, skirtais paskatinti ūkio subjektus arba vartotojus pirkti atitinkamus produktus, arba su tiesiogiai vartotojams tuo pačiu tikslu platinama medžiaga (pavyzdžiui, reklama prekybos vietoje arba reklama, skirta tokiems ūkio subjektams, kaip maisto gamintojai, didmeniniai ar mažmeniniai platintojai, restoranai, viešbučiai ir kitos viešojo maitinimo įstaigos), reikia, kad tos priemonės, kaip ir šio sprendimo 31 konstatuojamosios dalies c punkte ir 33 konstatuojamoje dalyje aprašytos reklamos priemonės žiniasklaidoje (spaudoje, plakatuose, radijuje, televizijoje), būtų įvertintos vadovaujantis taisyklėmis dėl pagalbos reklamai.

(55)

Paprastai pagal rekomendacijas dėl reklamos manoma, kad gamintojai ir prekybininkai padengs savas reklamos, kaip dalies įprastos ūkinės veiklos, išlaidas.

(56)

Todėl siekiant, valstybės pagalba reklamai nebūtų laikoma valstybės pagalba einamajai veiklai, o pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą bendrąją rinką atitinkančia valstybės pagalba, valstybės pagalba reklamai neturėtų kliudyti prekybai tokiu mastu, koks prieštarautų bendriesiems interesams (negatyvieji kriterijai), o turėtų palengvinti tam tikrų ūkinių veiklų arba tam tikrų ūkio sričių plėtrą (pozityvieji kriterijai). Be to, valstybės pagalba turi atitikti Bendrijos tarptautinius įsipareigojimus žemės ūkio srityje, kurie yra išsamiau apibūdinti Sutartyje dėl žemės ūkio (WTO-GATT 1994).

(57)

Kad būtų laikomasi negatyviųjų kriterijų, taikomų rekomendacijų dėl reklamos 3.1 punktas teigia, jog valstybės pagalba neturi būti suteikiama Sutarties 28 straipsniui prieštaraujančioms kampanijoms (rekomendacijų 3.1.1 punktas), Bendrijos antrinės teisės aktams prieštaraujančioms kampanijoms (rekomendacijų 3.1.2 punktas) arba su tam tikromis firmomis susijusiai reklamai (rekomendacijų 3.1.3 punktas). Be to, kai iš viešųjų fondų finansuojamą reklamos veiklą įpareigojamos vykdyti privačios firmos, siekiant užkirsti galimybę suteikti valstybės pagalbą tas kampanijas vykdančioms firmoms, aptariamos privačios firmos atranka turi būti atliekama vadovaujantis rinkos principais, nediskriminuojant, kai būtina, pagal Bendrijos teisės aktus ir pirmiausia – pagal precedentų teisę (22) rengiant konkursus, naudojant tokį reklamos laipsnį, kurio pakanka paslaugų rinką atverti konkurencijai ir iš naujo išnagrinėti viešųjų pirkimų procedūrų nešališkumą.

(58)

Pagal pateiktą informaciją matyti, kad šio sprendimo 30 konstatuojamojoje dalyje, 31 konstatuojamosios dalies c punkte ir 33 konstatuojamoje dalyje aprašytos reklamos priemonės atitinka reikalavimus, nustatytus rekomendacijų 3.1.1 punkte (Sutarties 28 straipsniui prieštaraujančios kampanijos) ir 3.1.3 punkte (su tam tikromis firmomis susijusi reklama). Antra vertus, Italijos valdžios institucijos niekur nenurodė, kad yra laikomasi ir 3.1.2 punkte nurodyto reikalavimo.

(59)

Be to, kad būtų laikomasi negatyviųjų kriterijų, taikomų rekomendacijų dėl reklamos 3.2 punktas teigia, kad valstybės pagalba reklamai turėtų atitikti bent vieną pozityvųjį kriterijų, tuo siekiant parodyti, kad valstybės pagalba iš tikrųjų palengvina tam tikrų ūkinių veiklų arba tam tikrų ūkio regionų plėtrą. Kad laikomasi šios pozityviosios nuostatos, manoma tada, jei finansuojama reklama yra susijusi su kuriuo nors iš šių dalykų: pertekliniais žemės ūkio produktais ar iki galo nepanaudotomis rūšimis; naujais produktais ar dar netapusių pertekliniais produktų pakeitimu; aukštos kokybės produktais, įskaitant produktus, pagamintus ar įgytus naudojant ekologinius gamybos ar surinkimo būdus, pavyzdžiui, ekologinių ūkių produktus; tam tikrų regionų, mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ) kaip apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 70/2001 plėtrai; projektams, kuriuos įgyvendina organizacijos, oficialiai pripažintos kaip apibrėžta 1999 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 104/2000 dėl bendro žuvininkystės ir akvakultūros produktų rinkų organizavimo (23); projektams, kuriuos kartu įgyvendina gamintojų organizacijos arba kitos nacionalinių institucijų pripažintos žuvininkystės sektoriaus organizacijos.

(60)

Aptariant valstybės pagalbą reklamai, Italijos valdžios institucijų pateiktose pastabose nenurodoma, kad aptariamosios reklamos priemonės atitiktų kuriuos nors anksčiau minėtus pozityviuosius kriterijus.

(61)

Aptariant didžiausią valstybės pagalbos žemės ūkio produktų reklamai lygį, taikomų rekomendacijų dėl reklamos 5 punktas reikalauja, kad vadovaujantis bendrąja taisykle, tiesioginė valstybės pagalba iš bendrojo vyriausybės biudžeto neturėtų viršyti sumos, kurios dydžiu sutartai reklamos kampanijai įsipareigojo pats sektorius. Taigi, valstybės pagalbos reklamai atveju, tiesioginės valstybės pagalbos dydis neturėtų viršyti 50 %, o kitus 50 % išlaidų padengia pačios sektoriaus įmonės, įnešdamos savanoriškas įmokas arba surinkdamos parafiskalinius mokesčius ar privalomus įnašus. Atsižvelgdama į rekomendacijų dėl reklamos 3.2 punkte paminėtų kai kurių pozityviųjų kriterijų svarbą, Komisija gali leisti padidinti anksčiau minėtą didžiausią tiesioginės pagalbos ribą iki 75 % išlaidų tuo atveju, jei yra reklamuojami mažųjų ir vidutinių įmonių produktai, pagaminti regionuose, turinčiuose teisę gauti pagalbą pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą.

(62)

Pagal pateiktą ir šio sprendimo 31 konstatuojamoje dalyje aprašytą informaciją matyti, kad visos pagal dabartinę sistemą numatytos pardavimo skatinimo ir reklamos priemonės yra 100 % finansuojamos iš viešųjų fondų. Tokiu būdu nevykdoma sąlyga, kad 50 % (arba tais atvejais, kai taikoma – 25 %) finansavimo turėtų būti gaunama iš paties sektoriaus.

(63)

Todėl vadovaudamasi anksčiau pateiktu vertinimu, Komisija gali daryti išvadą, kad tiriamoji valstybės pagalba reklamai neatitinka taikomų rekomendacijų dėl reklamos 3.1.2 punkte (Bendrijos antrinės teisės aktams prieštaraujančios kampanijos), 3.2 punkte (pozityvieji kriterijai) ir 5 punkte (didžiausia valstybės pagalbos riba) nurodytų reikalavimų.

(64)

Ta pati išvada taikoma priemonėms, įgyvendintoms ir Bendrijoje, ir už jos ribų. Kadangi už Bendrijos ribų įgyvendintos reklamos priemonės nėra aiškiai apibūdintos rekomendacijose dėl žemės ūkio, jas vertindama, Komisija naudojasi jai suteiktais įgaliojimais pačiai spręsti. Pagal dabartinę Komisijos praktiką, kai jie atitinka Bendrijos teritorijoje taikomas tam tikras valstybės pagalbos teikimo taisykles, planuojamos priemonės gali būti laikomos atitinkančiomis bendrąją rinką ir gali būti leista suteikti 80 % išlaidų dydžio valstybės pagalbą. (24) Šiuo atveju, kaip matyti iš pateiktos ir šio sprendimo 31 ir 33 konstatuojamosiose dalyse aprašytos informacijos, Bendrijoje ir už jos ribų įgyvendintos priemonės yra tokios pat, o suteiktos pagalbos dydis yra 100 %. Todėl šiuo atveju nėra laikomasi nei taikomų rekomendacijų dėl reklamos 3.1.2 punkte (Bendrijos antrinės teisės aktams prieštaraujančios kampanijos), nei 3.2. punkte (pozityvieji kriterijai) nurodytų reikalavimų, nei reikalavimo dėl Komisijos leidžiamo didžiausio valstybės pagalbos dydžio. (25) Taigi tos pagalbos priemonės irgi neatitinka bendrosios rinkos.

(65)

Šis sprendimas yra susijęs vien tik su valstybės pagalba žemės ūkio sektoriui I priede nurodytų žemės ūkio produktų pardavimo skatinimui ir reklamai. Jis nėra formali Komisijos pozicija dėl to, ar paslaugų teikėjai buvo atrenkami pagal Bendrijos viešųjų pirkimų taisykles ir precedentų teisę. Komisija išlaiko savo teisę toliau šį atvejį tirti viešųjų pirkimų požiūriu.

VI.   IŠVADA

(66)

Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytą informaciją, valstybės pagalbos priemonės, skirtos pardavimo skatinimui ir atitinkančios Bendrijos rekomendacijų dėl pagalbos žemės ūkio sektoriui 13 ir 14 punktus, gali būti laikomos atitinkančiomis bendrąją rinką pagal 87 straipsnio 3 dalies c punktą kaip valstybės pagalba, skirta palengvinti tam tikrų ūkinių veiklų plėtrą.

(67)

Valstybės pagalbos priemonė reklamai, neatitinkanti Bendrijos rekomendacijose dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriui numatytų taisyklių dėl EB Sutarties I priede nurodytų ir tam tikrų į I priedą neįtrauktų produktų reklamos, neatitinka bendrosios rinkos ir gali būti įgyvendinama tik tada, jeigu ji pakeičiama taip, kad atitiktų tas taisykles.

(68)

Jeigu bendrosios rinkos neatitinkančios valstybės pagalbos priemonės reklamai jau buvo suteiktos, iš pagalbos gavėjų jos turi būti susigrąžintos,

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

Valstybės pagalba, kurią Italija numato skirti žemės ūkio produktų, nurodytų Sutarties I priede, pardavimo skatinimui pagal Sicilijos regioninio teisės akto Nr. 27/97 4 straipsnį, atitinka bendrąją rinką.

Atitinkamai anksčiau minėta valstybės pagalba gali būti įgyvendinama.

2 straipsnis

Valstybės pagalba, kurią Italija numato skirti žemės ūkio produktų, nurodytų Sutarties I straipsnyje reklamai pagal Sicilijos regioninio teisės akto Nr. 27/97 4 straipsnį, neatitinka bendrosios rinkos.

Atitinkamai anksčiau minėta valstybės pagalba negali būti įgyvendinama.

3 straipsnis

Italija imasi visų būtinų priemonių susigrąžinti iš pagalbos gavėjų 2 straipsnyje nurodytą valstybės pagalbą, jeigu jiems ji buvo suteikta neteisėtai.

Susigrąžinimas vykdomas nedelsiant ir pagal nacionaliniuose teisės aktuose nustatytą tvarką su sąlyga, jeigu ta tvarka leidžia nedelsiant ir veiksmingai įgyvendinti šį sprendimą. Susigrąžinama valstybės pagalba apima ir palūkanas nuo dienos, kai pagalba jau buvo pagalbos gavėjų dispozicijoje, iki jos susigrąžinimo dienos. Palūkanos apskaičiuojamos remiantis orientacine palūkanų norma, naudota apskaičiuojant regioninės valstybės pagalbos palūkanų ekvivalentą.

4 straipsnis

Italija pakeičia savo teisės aktų nuostatas dėl valstybės pagalbos žemės ūkio produktų, nurodytų I priede, reklamai taip, kad jos atitiktų Bendrijos rekomendacijas dėl valstybės pagalbos EB sutarties I priede nurodytų produktų ir tam tikrų į I priedą neįtrauktų produktų reklamai.

5 straipsnis

Per du mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą paskelbimo dienos Italija praneša Komisijai apie priemones, kurių buvo imtasi šiam sprendimui įgyvendinti.

6 straipsnis

Šis sprendimas skirtas Italijos Respublikai.

Priimta Briuselyje, 2004 m. birželio 2 d.

Komisijos vardu

Franz FISCHLER

Komisijos narys


(1)  OL C 48, 2004 2 24, p. 2.

(2)  OL L 83, 1999 3 27, p. 1.

(3)  Žr. 1 išnašą.

(4)  Žr. sprendimo, paskelbto OL C 48, 2004 2 24, p. 2, 27, 28 ir 29 punktus.

(5)  OL C 252, 2001 9 12, p. 5.

(6)  1999 m. lapkričio 18 d. Teisingumo Teismo nutartis byloje C-107/98, „Teckal Srl“ prieš „Comune di Viano“ ir „Azienda Gas-Aqua Consorziale di Reggio Emilia“ [1999] ECR I-08121.

(7)  OL L 209, 1992 7 24, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

(8)  2000 m. gruodžio 7 d. Teisingumo Teismo nutartis byloje C-324/98, „Teleaustria Verlags GmbH“ ir „Telefonadress GmbH“ prieš „Telecom Austria AG“, [2000] ECR I-10745.

(9)  OL L 10, 2001 1 13, p. 30.

(10)  OL C 28, 2000 2 1, p. 2. Su pakeitimais – OL C 232, 2000 8 12, p. 17.

(11)  Žr. 1980 m. rugsėjo 17 d. Teisingumo Teismo nutartis byloje C-730/79, Philip Morris Holland BV prieš Europos Bendrijų Komisiją, [1980] ECR 2671, 11 ir 12 priežastys.

(12)  Šaltinis: Eurostatas.

(13)  Atitinkamoje teismų praktikoje laikoma, kad sąlyga dėl poveikio prekybai atitinkama, jei pagalbą gaunanti įmonė vykdo ūkinę veiklą, kuri yra valstybių narių tarpusavio prekybos objektas. Paprastas faktas, kad pagalba sustiprina šios įmonės padėtį kitų Bendrijos vidaus prekyboje konkuruojančių įmonių atžvilgiu, jau leidžia manyti, kad šiai prekybai buvo padarytas poveikis. Kalbant apie valstybės pagalbą žemės ūkio sektoriuje, precedentų teisė numato, kad net tada, kai visa aptariamosios valstybės pagalbos suma yra maža ir ji yra padalinta dideliam ūkininkų skaičiui, Bendrijos vidaus prekybai ir konkurencijai yra padarytas poveikis. Žr. 2002 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo nutartis byloje C-113/00, Ispanijos Karalystė prieš Europos Bendrijų Komisiją, [2002] ECR I–7601, 30–36 ir 54–56 priežastys bei 2002 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo nutartis byloje C-114/00, Ispanijos Karalystė prieš Europos Bendrijų Komisiją, [2002] ECR I-7657, 46–52, 68 ir 69 priežastys.

(14)  1988 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo nutartis byloje C-102/87, Prancūzijos Respublika prieš Europos Bendrijų Komisiją, [1998] ECR 4067.

(15)  Žr. 5 išnašą.

(16)  Žr. sprendimo, paskelbto OL C 48, 2004 2 24, p. 2, 27, 28 ir 29 punktus.

(17)  Žr. 9 išnašą.

(18)  OL L 1, 2004 1 3, p. 1.

(19)  OL L 10, 2001 1 13, p. 33. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 364/2004 (OL L 63, 2004 2 28, p. 22).

(20)  Tiek, kiek visa tai yra susiję su žemės ūkio sektoriumi, valstybės pagalba už ES ribų įgyvendinamoms pardavimo skatinimo ir reklamos priemonėms rekomendacijose dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriui nėra aiškiai apibūdinta. Jas vertindama Komisija atitinkamai naudojasi jai suteiktais įgaliojimais. Pagal dabartinę Komisijos praktiką, jei planuojamos priemonės atitinka tam tikras ES teritorijoje taikomas valstybės pagalbos taisykles, tos priemonės gali būti laikomos atitinkančiomis bendrąją rinką (pavyzdžiui, valstybės pagalba Italijai (Toskanai) N 656/02, Valstybės pagalba NN 150/02 (ex N 109/02) (2003 m. birželio 11 d. Komisijos laiškas C(2003) 1747) ir Valstybės pagalba NN 44/03 (ex N 6/03) (2003 m. liepos 23 d. Komisijos laiškas C(2003) 2534)).

(21)  Kaip nurodyta 2002 m. gegužės 7 d. Komisijos galutiniame sprendime C(2002) 1768 (Valstybės pagalba N 241/01 Italijai (Prekybos rūmams)), Europos įmonės įsteigimui ir įstojimui į vietinius kompetentingus Prekybos rūmus nėra taikomi kokie nors teisiniai ar de facto apribojimai. Taip pat žiūrėti: Valstybės pagalba N 62/01 (Italijai (Piedmonto ir Venecijos prekybos rūmų sąjungai)) 2001 m. rugpjūčio 8 d. Komisijos sprendimas SG(2001) D/290914.

(22)  Byla C-324/98, cituota anksčiau.

(23)  OL L 17, 2000 1 21, p. 22. Reglamentas su pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

(24)  Žr. pavyzdžiui, Valstybės pagalba Italijai (Toskanai) N 656/02, Valstybės pagalba NN 150/02 (ex N 109/02) (2003 m. birželio 11 d. Komisijos laiškas C(2003) 1747) ir Valstybės pagalba NN 44/03 (ex N 6/03) (2003 m. liepos 23 d. Komisijos laiškas C(2003) 2534).

(25)  Žr. 23 išnašą.


6.2.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 32/37


KOMISIJOS SPRENDIMAS

2005 m. lapkričio 9 d.

dėl pagalbos sistemos, kurią Prancūzija numato taikyti likerinių vynų gamintojams ir didmeninės prekybos įmonėms Šaranto Pineau, Gaskonės Floc, Normandijos Pommeau ir Juros Macvin

(pranešta dokumentu Nr. C(2005) 4189)

(Tik tekstas prancūzų kalba yra autentiškas)

(2007/55/EB)

EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 88 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą,

paprašiusi suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas, kaip numatyta minėtame straipsnyje (1),

kadangi:

I.   PROCEDŪRA

(1)

2003 m. birželio 23 d. laišku Nuolatinė Prancūzijos atstovybė prie Europos Sąjungos, laikydamasi Sutarties 88 straipsnio 3 dalies nuostatų, pranešė Komisijai apie pagalbos sistemą, kurią ji numato taikyti likerinių vynų gamintojams ir didmeninės prekybos įmonėms Šaranto Pineau, Gaskonės Floc, Normandijos Pommeau ir Juros Macvin. 2003 m. rugpjūčio 9 d., lapkričio 24 d. ir 28 d. bei 2004 m. vasario 17 d. ir 24 d. laiškuose buvo pateikta papildomos informacijos.

(2)

2004 m. balandžio 20 d. laišku Komisija informavo Prancūziją apie savo sprendimą dėl šios pagalbos pradėti EB sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą.

(3)

Komisijos sprendimas pradėti šią procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl aptariamosios pagalbos.

(4)

Suinteresuotųjų šalių pastabų dėl šios pagalbos Komisija negavo.

(5)

Prancūzija savo pastabas pateikė 2004 m. birželio 11 d. laiške, užregistruotame 2004 m. birželio 14 d.

II.   APRAŠYMAS

(6)

Pagalba, apie kurią pranešta, papildo tą pagalbą, apie kurią buvo pranešta anksčiau ir kurią Komisija buvo patvirtinusi kaip valstybės pagalbą Nr. N 703/95 (3) ir Nr. N 327/98 (4), ji bus skirta reklamos ir pardavimo skatinimo akcijoms, mokslinių tyrimų ir eksperimentų programoms, techninei pagalbai ir veiklai, kurios tikslas – skatinti kokybiškų produktų gamybą.

(7)

Komisijos sprendimas dėl valstybės pagalbos Nr. N 703/95 buvo panaikintas Teisingumo Teismo sprendimu, kurio turinys išdėstytas toliau.

(8)

Pagalba N 703/95 ir N 327/98, iš pradžių numatyta penkeriems metams pradedant nuo 1995/1996 m., buvo suskirstyta į septynis mokėjimo etapus, kurių paskutinis – 2001 m. gegužės – 2002 m. balandžio mėn. laikotarpis. Dėl vyriausybės nustatytų biudžetinių apribojimų pastarosios lėšos šiandien dar yra įšaldytos. Ankstesnės sistemos galiojimo pabaiga buvo nukelta į 2002 m. balandžio 30 d.

(9)

Kalbant apie produkciją, kuriai teikiama pagalba, yra pasikeitimų palyginti su ankstesnėmis sistemomis. Pavyzdžiui, stipriųjų gėrimų sektoriaus ūkio subjektai (armanjako, kalvadoso, konjako) neprašė pratęsti sistemos galiojimo. Todėl Prancūzijos valdžios institucijos nusprendė apsiriboti likeriniais vynais su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN).

(10)

Visoms suinteresuotosioms šakinėms organizacijoms ir visai toliau apibūdintai pagalbai 5 metams yra numatytas bendras 12 000 000 EUR pagalbos biudžetas, kuris paskirstytas taip: Šaranto Pineau – 9 360 000 EUR; Gaskonės Floc – 2 040 000 EUR; Normandijos Pommeau – 360 000 EUR ir Juros Macvin – 240 000 EUR.

(11)

Mokslinius tyrimus, techninę pagalbą ir kokybiškos produkcijos vystymo veiklą finansuos tik valstybė iš biudžeto lėšų. Reklamos ir skatinimo akcijas finansuos iš dalies valstybė, iš dalies – suinteresuotosios šakinės organizacijos iš savanoriškų privalomųjų įmokų (toliau – SPĮ), renkamų iš jų narių. Valstybės įnašas į Europos Sąjungos teritorijoje rengiamas reklamos akcijas neviršys 50 %.

(12)

SPĮ taikomos likeriniams vynams su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN), kuriuos parduoda vynuogių augintojai, profesionalūs distiliuotojai ir didmenų prekybininkai, veikiantys atitinkamo vyno su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN) gamybos zonoje.

(13)

2002 m. Šaranto Pineau SPĮ sudarė 12,96 EUR už hektolitrą/laipsnį, Gaskonės Floc – 0,25 EUR už butelį, Normandijos Pommeau – 30,79 EUR už hektolitrą/laipsnį ir Juros Macvin – 2, 75 EUR be mokesčių už hektolitrą/laipsnį.

1.   Reklamos ir pardavimo skatinimo akcijos

(14)

Prancūzijos pareigūnai paaiškino, kad numatomos programos bus įgyvendinamos tam tikrose Europos Sąjungos rinkose, tarp jų ir Prancūzijos rinkoje, bei trečiųjų šalių rinkose. Planuojamų reklamos akcijų tikslas – skatinti ketinimų pirkti pagausėjimą geriau supažindinant su likeriniais vynais, tačiau reklama neturėtų apsiriboti atskirų įmonių prekėmis. Produkcija, kuri bus reklamuojama, – tai produkcija su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN): Šaranto Pineau, Gaskonės Floc, Normandijos Pommeau ir Juros Macvin.

(15)

Šios akcijos bus naudingos susivienijusiems likerinių vynų gamintojams, kurie, pasak Prancūzijos pareigūnų, vieni nepajėgtų sutelkti lygiaverčių pastangų siekdami išplėtoti savo prekių prekybą rinkoje.

(16)

Bus rūpinamasi, kad reklamos akcijų pranešimais vartotojai nebūtų atgrasomi pirkti kitų valstybių narių prekes arba kad tos prekės nebūtų menkinamos.

(17)

Tai bus reklamos, informacijos ir komunikacijos kampanijos, apimsiančios įvairius akcijų tipus, ypač reklamą žiniasklaidoje, kitų pardavimo skatinimo formų kūrimą ir sklaidą, reklamos akcijų rengimą su kampanijomis susijusiose pardavimo vietose. Jas bus galima organizuoti kartu su pardavimo skatinimo akcijomis, tokiomis kaip ryšiai su visuomene, dalyvavimas parodose, seminarų rengimas, renginių organizavimas, brošiūrų ar informacinių dokumentų leidyba, supratimo apie produktą ir kampanijų veiksmingumo tyrimai.

(18)

Prancūzijos pareigūnai įsipareigojo pateikti šioms kampanijoms naudotą reklaminę medžiagą arba jos kopijas.

(19)

Pagalba reklamai, numatoma teikti pirmiau minėtoms šakinėms organizacijoms, apsiribos 50 % Europos Sąjungos valstybėse, tarp jų ir Prancūzijoje, rengiamoms akcijoms ir 80 % trečiosiose šalyse rengiamoms akcijoms.

(20)

Numatoma pagalba planuojamoms akcijoms eurais yra:

 

ES

Trečiosios šalys

Iš viso

Gaskonės Floc

1 490 000

212 500

1 702 500

ŠarantoPineau

6 956 000

1 000 000

7 956 000

Normandijos Pommeau

360 000

360 000

Juros Macvin

175 000

175 000

Iš viso

8 981 000

1 212 500

10 193 500

2.   Moksliniai tyrimai

(21)

Pasak Prancūzijos pareigūnų, mokslinių tyrimų ir eksperimentų palaikymo akcijos nukreiptos tik į visus sektoriui pravarčius mokslinius tyrimus, kurie yra bendro pobūdžio ir teikia naudos visam sektoriui.

(22)

Pagalbos Šaranto Pineau sritys: mikrobiologija, bakteriniai pakitimai ir padariniai (pieno bakterijų dauginimosi Šaranto Pineau vyne veiksnių nustatymas, užtaršos testų atlikimas ir valymo technikos parengimas); Šaranto Pineau brandinimo būdai (analitinių kriterijų, apibūdinančių oksidacijos reiškinius, nustatymas ir brandinimo veiksnių atskleidimas); analitinių duomenų banko sudarymas (bendrieji tyrimai – gamintino vyno alkoholio koncentracija, cukrus, pH, – galima cheminė ar bakterinė užtarša, metalai, katijonai, lakieji junginiai, augalų priežiūros produktų likučiai).

(23)

Pagalbos Gaskonės Floc sritys: vynuogių rūšys ir skirtingų vyno rūšių maišymo tyrimai siekiant optimizuoti skirtingų vyno rūšių maišymą, kad gaminant Gaskonės Floc būtų padidintas šviežumo ir vaisių skonis (su didesniu cukraus kiekiu, spalvos intensyvumu, dermingu bendruoju rūgštingumu susiję tyrimai); armanjako tyrimai, padedantys gaminti Gaskonės Floc (analitinė tikrinimo procedūra – vario, etanolio, etilo acetato kiekis, alkoholio koncentracija, – vartojamų armanjako rūšių tobulinimas); tyrimai ir tam tikriems vartojimo tipams pritaikyto Gaskonės Floc vyno sukūrimas, kokybės ir kiekybės testų atlikimas, laikymas.

(24)

Pagalba Juros Macvin vynams: technikos pažanga (Juros vynuogių rūšių atskirų grupių prinokimo tikrinimas siekiant nustatyti prinokimo stadiją ir labiausiai Juros Macvin gaminti tinkamas vynuogių rūšis); vynuogienojų atranka ir vertinimas; misos ir išspaudimo kokybė (ekstrakcijos metodų – fermentacijos ir šalčio – bei misos išvalymo įtaka Juros Macvin vynų aromato kokybei); SO2 dozių reikšmė išvalymui; skaidrinimas ir paruošimas pilstyti į butelius (įvairių metodų palyginimas siekiant, kad į butelius supilstytas Juros Macvin vynas būtų skaidrus ir toks išliktų).

(25)

Bus dengiama 100 % numatytų mokslinių tyrimų išlaidų. Šiai mokslinių tyrimų veiklai numatyta pagalba, įskaitant su informacijos apdorojimu ir bibliografija susijusias išlaidas bei visą paramą, skirtą įgyvendintų akcijų rezultatams paskelbti visiems ūkio subjektams skiriama penkeriems metams, yra tokia: Šaranto Pineau – 912 600 EUR, Gaskonės Floc – 118 000 EUR ir Juros Macvin – 65 000 EUR.

3.   Techninė pagalba

(26)

Prancūzijos pareigūnai apibrėžė planuojamą techninę pagalbą, kurią iš esmės sudarys techniniai mokymai, skirti visų lygių gamybos procesams tobulinti ir valdyti (pirminė gamyba, vynų gamyba, degustacija), taip pat populiarinimo operacijos.

(27)

Šie darbai bus finansuojami padengiant 100 % išlaidų atsižvelgiant į pirmiau minėtą didžiausią pagalbos sumą. Šiai daliai numatoma pagalba, skiriama penkeriems metams, yra tokia: Šaranto Pineau – 280 800 EUR ir Gaskonės Floc – 169 000 EUR.

4.   Pagalba kokybiškų produktų gamybai

(28)

Pagalbą kokybiškų produktų gamybai numatyta teikti Šaranto Pineau ir Gaskonės Floc sektoriams. Kalbama apie tokius darbus: RVASVT ir atsekamumas (techninius ir teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkančio palyginimo kriterijaus sukūrimas ir paskelbimas); produktų kokybės gerinimą skatinantys techniniai ir ekonominiai tyrimai.

(29)

Šiems darbams penkeriems metams skiriama pagalba yra tokia: Šaranto Pineau – 210 600 EUR ir Gaskonės Floc – 50 500 EUR.

III.   SUTARTIES 88 STRAIPSNIO 2 DALYJE NUSTATYTOS PROCEDŪROS INICIJAVIMAS

(30)

Kalbant apie planuojamos pagalbos pobūdį, teikimo sąlygas ar finansavimo metodą, išankstinis priemonių tyrimas nesukėlė esminių abejonių, nors dėl pagalbos reklamai Komisija nusprendė, kad Prancūzija turi aiškiai įsipareigoti, kad bet kuri nuoroda į nacionalinę produkto kilmę būtų antraeilis dalykas.

(31)

Komisija pradėjo Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl pagalbos suderinamumo su kitomis Bendrijos teisės aktų nuostatomis, ypač su Sutarties 90 straipsniu.

(32)

Primintina, kad Komisijos sprendimą dėl valstybės pagalbos Nr. N 703/95, kurios tąsa yra priemonė, apie kurią pranešta, panaikino Teisingumo Teismas (5).

(33)

Savo sprendime Teismas primena, kad 1992–1993 m. (6) Prancūzijos vyriausybė nustatė likerinių vynų ir natūralių saldžių vynų diferencijuoto apmokestinimo sistemą. Taigi nuo 1993 m. liepos 1 d. likeriniams vynams buvo taikomas 1 400 FRF (7) akcizas už hektolitrą, o natūraliems saldiems vynams – 320 FRF akcizas už hektolitrą.

(34)

1993–1994 m. kai kurie Prancūzijos gamintojai atsisakė mokėti papildomus akcizus už likerinius vynus. Kai 2004 m. vasarą šis „akcizų streikas“ buvo laikinai nutrauktas, likerinių vynų su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN) nacionalinės konfederacijos pirmininkas paaiškino šį nutraukimą tuo faktu, kad, pasak jo, Prancūzijos vyriausybė planuoja kompensuoti Prancūzijos gamintojams mokesčio skirtumą sumokėdama metinę kompensaciją ir žalos atlyginimą už 1994–1997 metus.

(35)

1995 m. Associação dos Exportadores de Vinho do Porto (Porto vyną eksportuojančių įmonių asociacija, toliau – AEVP) pateikė Komisijai du skundus. AEVP tvirtino, kad esama ryšio tarp, viena vertus, skirtingo likerinių vynų ir natūralių saldžių vynų apmokestinimo, ir, kita vertus, tam tikros pagalbos Prancūzijos likerinių vynų gamintojams. Pasak AEVP, aptariamoji pagalba buvo skirta būtent kompensuoti Prancūzijos likerinių vynų gamintojams aukštesnį apmokestinimo lygį, o tai reiškia, kad didesnį mokestį turi mokėti tik užsienio likerinių vynų gamintojai. Todėl šis diskriminacinis apmokestinimas prieštarauja Sutarties 95 straipsniui (tapusiam 90 straipsniu).

(36)

Teismas konstatavo, kad dalis aptariamosios pagalbos sudaro palankias sąlygas vienai gamintojų kategorijai, kuri didele dalimi sutampa su Prancūzijos likerinių vynų gamintojais, patiriančiais nuostolių dėl apmokestinimo sistemos, ir kad galimas ryšys tarp apmokestinimo sistemos ir aptariamosios pagalbos plano yra rimta kliūtis vertinant pagalbos suderinamumą su Sutarties nuostatomis.

(37)

Teismas pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis išnagrinėti klausimus, iškeltus AEVP pateiktuose skunduose, Komisija galėtų tik pradėjusi Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje (tapusioje 88 straipsnio 2 dalimi) nustatytą procedūrą.

(38)

Be to, Teismas nustatė, kad Komisijos sprendimas yra nepagrįstas, nes ji nepaaiškino, kodėl nusprendė, kad AEVP kaltinimas dėl Sutarties 95 straipsnio (tapusio 90 straipsniu) galimo pažeidimo yra nepagrįstas.

(39)

Todėl Teismas nusprendė, kad ginčijamas sprendimas yra negaliojantis, kadangi nebuvo pradėta Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje (tapusioje 88 straipsnio 2 dalimi) nustatyta procedūra ir nebuvo nurodytos priežastys, kaip nustatyta Sutarties 190 straipsnyje (tapusiame 253 straipsniu).

(40)

Atsižvelgdama į šį Teismo sprendimą Komisija buvo tos nuomonės, kad priemonę, apie kurią pranešta ir kuri yra Teismo panaikintu sprendimu patvirtintos pagalbos tąsa, būtina išsamiai išnagrinėti Sutarties 90 straipsnio atžvilgiu.

(41)

Taigi, vykstant parengiamajam priemonės tyrimui, Komisija pateikė klausimų Prancūzijai norėdama sužinoti, ar aptariamoji valstybės pagalba de facto nėra tik Prancūzijos likerinių vynų gamintojams skirto Bendrojo mokesčių kodekso 402bis straipsnyje nustatyto mokesčio dalis.

(42)

Prancūzija savo atsakymuose, pateiktuose vykstant pirmajam tyrimo etapui, remdamasi toliau pateikiamais samprotavimais, pabrėžė, kad nei anksčiau nebuvo, nei dabar nėra jokio ryšio tarp siūlomų paramos priemonių ir akcizų.

(43)

Pasak Prancūzijos, pagalbai skirta suma (2,4 mln. EUR metams, 12 mln. EUR penkeriems metams) neprilygsta toms lėšoms, kurios sektoriuje gaunamos iš akcizų. Pavyzdžiui, taikant 214 EUR/hl akcizo mokestį, lėšos, gautos už 150 000 hektolitrų likerinių vynų su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN), sudarytų daugiau kaip 32 mln. EUR per metus.

(44)

Dėl to, kad likeriniai vynams taikomas šis specialus 214 EUR/hl mokestis (tuo tarpu natūraliems saldiems vynams jis yra 54 EUR/hl), šiam sektoriui nustatytas 24 mln. EUR papildomų akcizų mokestis. Pasak Prancūzijos, ši suma taip pat nepalyginama su siūlomos pagalbos dydžiu.

(45)

Pasak Prancūzijos, niekada nebuvo priimta jokia nuostata dėl to, kad pagal Bendrojo mokesčių kodekso 402bis straipsnį surinktos lėšos būtų panaudotos šios šalies likerinių vynų gamintojams remti. Pavyzdžiui, nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. gautos lėšos buvo pervedamos į „solidarumo su pagyvenusiais žmonėmis fondą“. Nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. jos buvo panaudotos fondui, skirtam finansuoti darbo laiko sutrumpinimą. Nuo 2004 m. sausio 1 d. šios lėšos pervedamos į valstybės biudžetą.

(46)

Išnagrinėjusi šią informaciją Komisija buvo tos nuomonės, kad tokio pobūdžio informacija nepanaikino abejonių dėl egzistuojančio ryšio tarp renkamo mokesčio ir pagalbos.

(47)

Iš tikrųjų Komisija buvo tos nuomonės, kad tai, jog nėra tiesioginės sąsajos tarp pagalbos sumos (2,4 mln. EUR) ir pajamų iš akcizų, taikomų likeriniams vynams (32 mln. EUR) arba tarp pagalbos sumos (2,4 mln. EUR) ir papildomų akcizų, kuriuos moka likerinių vynų gamintojai, palyginti su natūralių saldžių vynų gamintojais (24 mln. EUR) dar negalima laikyti pakankamu įrodymu, kad tarp mokesčio ir pagalbos nėra ryšio. Taigi šiame tyrimo etape nebuvo atmestina tikimybė, kad pagalba gali, bent jau iš dalies, būti atlygis Prancūzijos likerinių vynų gamintojams, kompensacija, kuria kiti Bendrijos gamintojai negali pasinaudoti.

(48)

Be to, Komisija buvo tos nuomonės, kad reikia atsižvelgti į Teismo pareikštą susirūpinimą dėl to, kad tretiesiems asmenims būtų sudaryta galimybė pateikti argumentus, susijusius su galimu Sutarties 90 straipsnio pažeidimu.

(49)

Taigi sprendime pradėti Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą Komisija paprašė Prancūzijos pateikti papildomos informacijos ir skaičių, kurie galėtų paremti jos argumentus.

(50)

Pirmiausia Prancūzijos buvo paprašyta patikslinti, ar valstybė jau yra prisiėmusi įsipareigojimą Prancūzijos likerinių vynų gamintojams atlyginti ar kompensuoti, bent iš dalies, 1993 m. įvesto mokesčio padarinius.

(51)

Komisija Prancūzijos taip pat paprašė pateikti skaičius, susijusius su sumomis, gautomis iš likeriniams vynams taikomo mokesčio, atitinkamai už prancūziškus produktus ir už importuotus produktus, taip pat sumas, gautas iš (Prancūzijos ar Bendrijos) individualios gamybos.

(52)

Nustačiusi, kad didžioji pagalbos, apie kurią pranešta, dalis skirta Šaranto Pineau, kuriam tenka 78 % sumos, – po jo eina Gaskonės Floc (17 %), Normandijos Pommeau (3 %) ir galiausiai Juros Macvin (2 %), – Komisija paprašė Prancūziją paaiškinti, ar, kalbant apie kiekvieną šių gamintojų, šis procentinis dydis sutampa su pajamų, kurias valstybė gauna iš likeriniams vynams taikomo mokesčio, procentiniu dydžiu.

(53)

Kadangi didžioji pagalbos dalis skirta reklamos akcijoms, Prancūzijos buvo paprašyta paaiškinti, ar šis pasirinkimas atspindi tipišką Prancūzijos valstybės pasirinkimą ir kituose žemės ūkio gamybos sektoriuose, ypač kokybiškų produktų sektoriuje.

(54)

Komisija paprašė Prancūzijos pateikti pagalbos, skirtos Prancūzijoje surengtoms kiekvieno iš keturių aptariamųjų gamintojų reklamos kampanijoms, biudžetą.

(55)

Prancūzijos taip pat buvo paprašyta pateikti paaiškinimus dėl galimo ryšio tarp pajamų, gautų iš SPĮ, ir pajamų iš nacionalinio biudžeto, skirtų pagalbai finansuoti.

IV.   PRANCŪZIJOS PASTABOS

(56)

2005 m. sausio 10 d. laiške Prancūzija pateikė tokią informaciją ir paaiškinimus:

(57)

Dėl reklamos akcijų (žr. 30 konstatuojamąją dalį) Prancūzijos pareigūnai įsipareigojo, kad finansuojamose produktų reklamose nebus pabrėžta, jog atitinkamų likerinių vynų kilmės šalis yra Prancūzija.

(58)

Dėl ryšio tarp likeriniams vynams taikomo mokesčio ir pagalbos Prancūzija dar kartą pabrėžė, kad sąsajos tarp pajamų, gautų iš akcizų, ir pagalbos sumos, teikiamos iš nacionalinio biudžeto, nėra. Iš akcizų gautos pajamos, įskaitant ir pajamas, gautas už likerinius vynus, patenka į bendrąjį valstybės biudžetą. Pasak Prancūzijos, valdžios institucijos visiškai nepriklausomai priima sprendimus dėl pagalbos tam tikriems ekonomikos sektoriams. Šiuo atveju pagalba siekiama ištaisyti tam tikrus struktūrinius trūkumus, dėl kurių nukenčia šie vynai, ypač tokius kaip vartotojų žinių apie šiuos vynus stoka, gamybos įmonių mažumas ir nesutelktas geografinis išsidėstymas, taip pat lėšų, kurios padėtų įsitvirtinti rinkose, trūkumas.

(59)

Prancūzija patvirtino, kad nėra jokio teisinio dokumento, leidžiančio kompensuoti likerinių vynų gamintojų sumokėtus akcizus (žr. 50 konstatuojamąją dalį).

(60)

Dėl pajamų, gautų atitinkamai už prancūziškų likerinių vynų ir importuotų likerinių vynų pateikimą vartotojams (žr. 51 konstatuojamąją dalį), Prancūzija pirmiausia paaiškino, kad fiskalinė statistika (atliekama pagal akcizų tarifus) neleidžia atskirti prancūziškų produktų nuo kitų Bendrijos valstybių produktų.

(61)

Bet kokiu atveju muitinės tarnybų duomenimis, 2003 m. iš natūraliems saldiems vynams ir įvairios kilmės likeriniams vynams taikomų akcizų gauta suma siekė 142,5 mln. EUR, kurie pasiskirstė taip: 25,2 mln. EUR už natūralius saldžius vynus, kuriems taikomas 54 EUR/hl akcizas, t. y. už 467 000 hl, ir 117,3 mln. EUR už likerinius vynus, kuriems taikomas 214 EUR/hl akcizas, t. y. už 548 000 hl.

(62)

Iš pastarųjų duomenų galima pagal derliaus deklaracijas atskirti Prancūzijoje pagamintų likerinių vynų produkciją, iš kurios 94 477 hl tenka Šaranto Pineau, 2091 hl – Juros Macvin, 5680 hl – Pommeau ir 6057 hl – Gaskonės Floc.

(63)

Prancūzija pateikė lentelę, iliustruojančią numatytos pagalbos keturioms šakinėms organizacijoms pasiskirstymą ir kiekvieno atitinkamo likerinių vynų gamintojo pagamintą produkto kiekį (žr. 52 konstatuojamąją dalį).

Pavadinimas

Pagamintas kiekis

Pagamintas kiekis procentais

Numatytos pagalbos dydis procentais

Šaranto Pineau

112 436 hl (2001)

87 %

78 %

Gaskonės Floc

8 413 hl (2003)

7 %

17 %

Pommeau

5 111 hl (2002)

4 %

3 %

Juros Macvin

2 717 hl (2002)

2 %

2 %

(64)

Prancūzija konstatuoja, kad kiekvienam likeriniam vynui tenkanti bendrosios produkcijos dalis ir procentinis numatytos pagalbos dydis yra panašūs, nors ne visai sutampa. Prancūzija pabrėžia, kad numatytos pagalbos paskirstymas tokiomis dalimis yra šakinių organizacijų susitarimo rezultatas, o ne valdžios institucijų sprendimas.

(65)

Dėl Komisijos klausimo apie biudžetą, skirtą reklamos akcijoms (žr. 53 konstatuojamąją dalį), Prancūzija pateikė skaičius, rodančius, kad ypač kokybiškų vynų PRK sektoriuje reklamos akcijoms skirtos sumos sudaro nuo 50 % iki 74 % bendrojo šakinėms organizacijoms skirto biudžeto.

(66)

Prancūzija pateikė duomenis apie kiekvienos atitinkamų keturių šakinių organizacijų biudžeto dalį, skirtą Prancūzijoje surengtoms reklamos akcijoms. Šis paskirstymas, turintis išlikti toks pat, jei pagalba patvirtinama, Prancūzijos teigimu, taip pat yra šakinių organizacijų laisvo pasirinkimo rezultatas.

Likeriniai vynai su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN)

2003 m. biudžetas pardavimui skatinti

Iš jo pardavimui Prancūzijoje skatinti skirta dalis

Numatyta pagalba (2,4  mln. EUR per metus)

Iš jos pardavimui Prancūzijoje skatinti skirta dalis

Pineau

1 671 000 EUR

74 %

1 872 000 EUR

74 %

Floc

279 000 EUR

64 %

408 000 EUR

64 %

Pommeau

166 000 EUR

100 %

72 000 EUR

100 %

Macvin

22 600 EUR

100 %

48 000 EUR

100 %

(67)

Dėl galimo ryšio tarp pajamų, gautų iš SPĮ, ir pajamų iš nacionalinio biudžeto, skirtų pagalbai finansuoti, Prancūzija pateikė šią lentelę:

Kilmės pavadinimas

Kiekis

SPĮ norma

Iš SPĮ gautos pajamos pardavimui skatinti

Pagalba iš nacionalinio biudžeto pardavimui skatinti

Pineau

112 436 hl

12,96 EUR/hl

1 457 000 EUR

1 591 000 EUR

Floc

8 413 hl

0,25 EUR už butelį

279 000 EUR

340 000 EUR

Pommeau

5 111 hl

30,79 EUR/hl

157 000 EUR

72 000 EUR

Macvin

2 717 hl

2,75 EUR/hl

75 000 EUR

35 000 EUR

(68)

Pajamos, kurios gali būti skirtos reklamai, neapsiriboja vien tik iš SPĮ gautomis pajamomis. Šakinės organizacijos kaip tik gali pasinaudoti kitomis lėšomis, gautomis, pavyzdžiui, už suteiktas paslaugas, reklamos objektų pardavimą ir kita. Prancūzija patvirtino, kad ne mažiau nei 50 % reikalavimus atitinkančių reklamos akcijų išlaidų dengs privačios įmonės.

(69)

Numatytos pagalbos ir iš akcizų gautų pajamų, apskaičiuotų remiantis derliaus dydžiu (8), palyginimui Prancūzija pateikė tokius skaičius:

Pavadinimas

Pajamos iš akcizų per metus

Numatyta pagalba

Pagalba/akcizai

Šaranto Pineau

20 218 078 EUR

1 872 000 EUR

9,3  %

Gaskonės Floc

1 296 198 EUR

408 000 EUR

31,5  %

Pommeau

1 215 520 EUR

72 000 EUR

5,9  %

Juros Macvin

447 474 EUR

48 000 EUR

10,7  %

(70)

Prancūzija pabrėžia, kad ši lentelė ypač svarbi, nes pagal ją negalima nustatyti, jog skiriant pagalbą buvo siekta kompensuoti akcizų naštą, kadangi jokios kiekybinės sąsajos nėra.

V.   ĮVERTINIMAS

1.   Pagalbos pobūdis. Sutarties 87 straipsnio 1 dalies pritaikomumas

(71)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį, išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(72)

Kad priemonei būtų galima taikyti Sutarties 87 straipsnio 1 dalį, turi būti įvykdytos visos keturios sąlygos: 1) priemonė turi būti finansuojama valstybės arba iš valstybinių išteklių, 2) ji turi būti taikoma tik tam tikroms įmonėms arba gamybos sektoriams, 3) ji turi būti ekonomiškai naudinga pagalbą gaunančioms įmonėms, 4) ji turi daryti poveikį valstybių narių tarpusavio ir iškraipyti arba galėti iškraipyti konkurenciją.

(73)

Komisija mano, kad aptariamuoju atveju šios sąlygos yra įvykdytos. Kadangi:

1.1.   Valstybės ištekliai

(74)

Mokslinius tyrimus, techninę pagalbą ir kokybiškų produktų plėtotę finansuos tik valstybė iš savo biudžeto lėšų.

(75)

Tačiau pardavimo skatinimo ir reklamos akcijas finansuos iš dalies valstybė, iš dalies (mažiausiai 50 %) – atitinkamos šakinės organizacijos iš lėšų, gautų iš jų narių renkant savanoriškas privalomąsias įmokas (SPĮ).

(76)

Komisija mano, kad biudžetas, skirtas pardavimui skatinti ir reklamos akcijoms, yra sudarytas vien tik iš valstybės lėšų, ir šitai grindžia toliau išdėstytais argumentais.

(77)

Pagal nusistovėjusią Komisijos praktiką privalomosios sektoriaus įmonių įmokos, skiriamos finansinės paramos priemonei finansuoti, yra prilyginamos parafiskaliniams mokesčiams ir todėl yra valstybės lėšos, jei šiuos įnašus nustato valstybė arba jei iš šių įmokų gautos lėšos skirstomos per įstatymu įsteigtą instituciją.

(78)

Aptariamuoju atveju renkamas įmokas privalomomis nustatė Prancūzijos vyriausybė vykdydama šakinių organizacijų susitarimų išplėtimo procedūrą. Susitarimai išplėsti priėmus nutarimą, paskelbtą Prancūzijos Respublikos oficialiajame leidinyje (Journal officiel de la République française). Taigi tam, kad šios įmokos būtų veiksmingos, turi būti priimtas valdžios institucijos teisės aktas.

(79)

Tačiau, remiantis Teisingumo Teismo praktika, kai vertinamas priemonės valstybės pagalbos pobūdis, taip pat išnagrinėjama, ar minėta priemonė gali būti laikoma priskirtina valstybei  (9). Nesena Teismo praktika (10) pateikė duomenų, kuriuos čia reikėtų išnagrinėti.

(80)

Teismas paskelbė, kad tam tikros priemonės, finansuojamos šakinių organizacijų iš lėšų, gautų iš jų narių, nepatenka į Sutarties 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, kadangi: a) įmokos buvo privalomai skirtos priemonei finansuoti; b) valstybės įstaiga ar valdžios institucijos niekada negalėjo laisvai disponuoti šiomis lėšomis; c) priemonė buvo priskirta tik aptariamosios šakinės organizacijos nariams ir nebuvo sudedamoji valstybės politikos dalis (...).

(81)

Iš šios Teismo praktikos išplaukia, kad tais atvejais, kai valstybei tenka paprasto tarpininko vaidmuo, nes ji nesikiša į ekonominio sektoriaus vykdomos politikos krypčių pasirinkimo apibrėžimą ir niekada negali disponuoti surinktais ištekliais, kurie yra privalomai skirti aptariamosioms priemonėms, negalima taikyti priskirtinumo valstybei kriterijaus. Todėl priemonės gali būti nelaikomos valstybės pagalba.

(82)

Tačiau aptariamasis atvejis neatitinka Pearle byloje priimtame sprendime nustatytų kriterijų. Ypač tas faktas, kad valstybė prisideda finansuodama 50 % šių pardavimo skatinimo ir reklamos akcijų, akivaizdžiai įrodo, jog šios akcijos kaip tik sudaro valstybės politikos dalį, ir todėl lėšos, naudojamos joms finansuoti, apskritai laikytinos viešaisiais ištekliais, skirtais valstybei priskirtiniems veiksmams.

1.2.   Atranka

(83)

Priemonės yra skirtos tik Prancūzijos likerinių vynų gamintojams, vadinasi – yra atrankinės.

1.3.   Naudos buvimas

(84)

Likerinių vynų gamintojai gauna ekonominę naudą įvairių akcijų (mokslinių tyrimų, techninės pagalbos, kokybiškų produktų plėtojimo, pardavimo skatinimo ir reklamos projektų) finansavimo forma. Ši nauda pagerina pagalbos gavėjų konkurencinę padėtį. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką įmonės konkurencinės padėties pagerėjimas dėl valstybės pagalbos paprastai reiškia konkurencijos iškraipymą kitų įmonių, negaunančių tokios paramos, atžvilgiu (11).

1.4.   Poveikis tarpusavio prekybai ir konkurencijos iškraipymai

(85)

Ši pagalba gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, nes nacionalinei produkcijai sudaro palankias sąlygas kitų valstybių narių produkcijos sąskaita. Iš tikrųjų vyno gamybos sektorius yra nepaprastai atviras konkurencijai Bendrijos lygiu; tai, beje, regis, gerai įrodo faktas, kad šiame sektoriuje yra bendras rinkos organizavimas.

(86)

Iš toliau pateikiamos lentelės matyti valstybių narių ir Prancūzijos prekybinių mainų vyno produktais lygis 2001, 2002 ir 2003 metais (12).

Vynas (1 000 hl)

Metai

ES importas

ES eksportas

Prancūzijos importas

Prancūzijos eksportas

2001

39 774

45 983

5 157

15 215

2002

40 453

46 844

4 561

15 505

2003

43 077

48 922

4 772

14 997

(87)

Kai kurias planuojamas priemones siekiama įgyvendinti už Europos Sąjungos ribų. Tačiau, atsižvelgiant į rinkų, kuriose veikia Bendrijos ūkio subjektai, tarpusavio priklausomybę, neatmestina galimybė, kad pagalba gali iškraipyti konkurenciją tarp valstybių narių, sustiprindama ūkio subjektų konkurencinę padėtį (13), net jei toji pagalba ir naudinga produktams eksportuoti už Bendrijos ribų (14).

(88)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, aptariamosioms priemonėms taikoma Sutarties 87 straipsnio 1 dalis ir jos gali būti pripažintos suderinamomis su Sutartimi tik tuo atveju, jei joms gali būti pritaikyta kuri nors iš Sutartyje numatytų leidžiančių nukrypti nuostatų.

2.   Pagalbos suderinamumas

(89)

Vienintelė leidžianti nukrypti nuostata, apie kurią šiame etape galima kalbėti, yra Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkto nuostata, pagal kurią bendrajai rinkai neprieštaraujančia gali būti laikoma pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui.

(90)

Kad aptariamajai pagalbai būtų galima taikyti šią leidžiančią nukrypti nuostatą, pagalba turi neprieštarauti valstybės pagalbos srities teisės aktams. Komisija in primis patikrina, ar gali būti pritaikytas 2003 m. gruodžio 23 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1/2004 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurios verčiasi žemės ūkio produktų gamyba, perdirbimu ir prekyba (15). Jei šis reglamentas netaikytinas, Komisija patikrina, ar gali būti remiamasi kitokiu teisiniu pagrindu, kaip pavyzdžiui, Bendrijos gairės ar programos.

(91)

Numatyta pagalba neapsiriboja mažosiomis ir vidutinėmis įmonėmis, todėl Reglamentas (EB) Nr. 1/2004 netaikytinas. Taigi priimdama sprendimą Komisija rėmėsi šiais dokumentais: a) Bendrijos gairėmis, skirtomis valstybės pagalbai žemės ūkio sektoriuje (16) (toliau – žemės ūkiui skirtos gairės); b) Bendrijos gairėmis, taikytinomis valstybės pagalbai, skirtai į EB sutarties I priedą įtrauktų prekių ir tam tikrų į šį priedą neįtrauktų prekių reklamai (17) (toliau – reklamai skirtos gairės) ir c) Bendrijos valstybės pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai programa (18) (toliau – programa).

(92)

Atsižvelgiant į tai, kad numatyta pagalba turėtų būti finansuojama, bent jau iš dalies, iš privalomųjų įmokų, prilyginamų parafiskaliniams mokesčiams, Komisija įvertino ir pagalbos finansavimo būdus.

2.1.   Priemonės

2.1.1.   Pagalba reklamai ir pardavimui skatinti

(93)

Bendrijos gairėse, taikytinose valstybės pagalbai, skirtai į EB sutarties I priedą įtrauktų prekių ir tam tikrų į šį priedą neįtrauktų prekių reklamai (toliau – reklamai skirtos gairės) (19), nustatyti neigiami ir teigiami kriterijai, kurių turi laikytis visos nacionalinės pagalbos sistemos. Pagal 16–30 gairių punktus tai neturi būti reklamos akcijos, prieštaraujančios Sutarties 28 straipsniui arba antrinei Bendrijos teisei, ir šios akcijos neturi būti orientuotos į konkrečias įmones.

(94)

Prancūzijos pareigūnai paaiškino, kad šios akcijos nėra skirtos konkrečioms įmonėms, kad reklama nemenkins kitų Bendrijos produktų ir kad į ją nebus įtrauktas joks nepalankus palyginimas, pabrėžiantis produktų nacionalinės kilmės vertę.

(95)

Nuorodos į nacionalinę kilmę turi būti antraeilės palyginti su pagrindine informacija, kurią vartotojams skleidžia kampanija, ir neturi būti esminė priežastis, dėl kurios jiems patariama produktą pirkti. Aptariamuoju atveju svarbu, kad prancūziška produktų kilmė nebūtų pirmaeilė informacija Prancūzijos teritorijoje vykdomų kampanijų metu.

(96)

Prancūzijos pareigūnų atsiųsti pavyzdžiai, taip pat tuo tikslu aiškiai pareikštas Prancūzijos įsipareigojimas leidžia daryti išvadą, kad nebus ypač pabrėžiama aptariamųjų produktų nacionalinė kilmė ir bet kokia nuoroda į kilmę bus antraeilė palyginti su pagrindine reklamos kampanijų skleidžiama informacija.

(97)

Kalbant apie teigiamus kriterijus, pagal 31–33 reklamai skirtų gairių punktus produktai, kuriems rengiamos reklamos kampanijos, turi atitikti mažiausiai vieną iš šių reikalavimų: turi būti kalbama apie perteklinę žemės ūkio produkciją arba apie nepakankamai vartojamas rūšis, arba apie tam tikrų regionų plėtrą, arba apie mažųjų ir vidutinių įmonių plėtrą, arba apie aukštos kokybės, įskaitant ekologiškus, produktus.

(98)

Šiuo klausimu Prancūzijos pareigūnai paaiškino, kad priemonėmis bus siekiama plėtoti atitinkamus gamybos regionus parduodant tipišką jų produkciją. Jos atitiks būtinybę suteikti paramą tikslinių geografinių zonų mažosioms ir vidutinėms įmonėms: aptariamųjų vyno gamybos sektorių įmonės daugiausia yra nedidelės struktūros, turinčios mažai darbuotojų, dažnai jos yra šeimyninės. Priemonėmis taip pat bus siekiama plėtoti aukštos kokybės produktus (su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN)).

(99)

Kalbant konkrečiau apie pagalbą reklamai, skirtai žemės ūkio produktams su saugomos kilmės vietos nuoroda ar su Bendrijos registruotu saugomu geografinės nuorodos pavadinimu (20), Komisija, siekdama garantuoti, kad pagalba nebūtų suteikta individualiems gamintojams, patikrina, ar visi produkto su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN) gamintojai turi tokią pat teisę į pagalbą. Vadinasi, reklamos priemonėse turi būti nurodoma saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN), o ne bet koks logotipas ar etiketė, nebent visi gamintojai turėtų teisę juos naudoti. Taip pat, jei dėl praktinių priežasčių pagalba suteikiama gamintojų susivienijimui, Komisija paprašo užtikrinti, kad pagalba iš tikrųjų bus naudinga visiems gamintojams, nesvarbu ar jie yra susivienijimo nariai, ar ne.

(100)

Prancūzijos pareigūnai įsipareigojo, kad bendrai vykdant akcijas visi šios pagalbos gavėjai, nieko nediskriminuojant, būtų reklamuojamo produkto gamintojai, taip pat prie jo prekybos rinkoje prisidedantys ūkio subjektai.

(101)

Kalbant apie gairių 60 punkte nustatytą didžiausią galimą pagalbos dydį, reklamos akcijos gali būti 50 % finansuojamos iš valstybės išteklių, o likusią dalį turi finansuoti pagalbą gaunančios šakinės organizacijos ir tarpšakinės organizacijos.

(102)

Prancūzijos pareigūnai įsipareigojo, kad viešasis finansavimas būtų ne didesnis nei 50 % reklamos akcijoms, vykdomoms Europos Sąjungoje. Likusią dalį turi finansuoti aptariamojo žemės ūkio sektoriaus ūkio subjektai.

(103)

Akcijos, vykdomos už Europos Sąjungos ribų, galės būti finansuojamos 80 %. Tai atitinka Komisijos priimtą politiką (21), pagal kurią finansinis gamintojų dalyvavimas šios rūšies akcijose suprantamas būtent taip, kaip nurodo 1999 m. gruodžio 14 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2702/1999 dėl informacijos apie žemės ūkio produktus teikimo ir jų skatinimo trečiosiose šalyse priemonių (22), kur kalbama apie bendrai finansuojamas akcijas. Dėl akcijų, Bendrijos vykdomų trečiosiose šalyse, šio reglamento 9 straipsnyje nustatyta, kad, kai kalbama apie viešųjų ryšių, žemės ūkio ir maisto produktų pardavimui skatinti ir reklamos akcijas, dalį finansavimo turi teikti siūlančiosios organizacijos. Taigi prie mažiausiai dvejus metus trunkančių akcijų finansavimo jos paprastai prisideda padengdamos ne mažiau kaip 20 % išlaidų, Bendrijai finansuojant ne daugiau nei 60 % ir valstybėms narėms – 20 %. Pagal tai daroma išvada, kad realus pagalbos gavėjų finansinis indėlis į šios rūšies akcijas, sudarantis ne mažiau kaip 20 % išlaidų, atrodo, yra tinkamas siekiant apriboti konkurencijos iškraipymus kitų Bendrijos produktų atžvilgiu.

(104)

Prancūzijos pareigūnai nusiuntė Komisijai pagalbos, apie kurią pranešta, finansuojamų pardavimo skatinimo ir reklamos akcijų pavyzdžių, leidžiančių patvirtinti minėtų pareigūnų prisiimtus įsipareigojimus.

(105)

Komisija daro išvadą, kad ši pagalba atitinka Bendrijos lygiu nustatytus reikalavimus.

2.1.2.   Pagalba moksliniams tyrimams

(106)

Dėl mokslinių tyrimų ir eksperimentų, taip pat dėl mokslo pažangos sklaidos žemės ūkiui skirtų gairių 17 punkte numatyta, kad pagalba moksliniams tyrimams ir taikomajai veiklai nagrinėjama remiantis kriterijais, nustatytais Bendrijos valstybės pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai programoje (23). Pastarojoje patikslinama, kad pagalbos dydis, galintis siekti 100 %, yra suderinamas su bendrąja rinka net ir tuo atveju, kai mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą vykdo įmonės, jei visais atvejais įvykdomos toliau išvardytos keturios sąlygos:

a)

pagalba yra bendros svarbos atskiram atitinkamam sektoriui ir nesukelia kitiems sektoriams netinkamo konkurencijos iškraipymo,

b)

informacija turi būti skelbiama atitinkamuose leidiniuose, kurie platinami bent jau nacionaliniu lygiu, o ne teikiama tik atskiros organizacijos nariams, siekiant garantuoti, kad kiekvienas šia veikla galimai suinteresuotas ūkio subjektas galėtų lengvai sužinoti, kad ji yra atliekama ar buvo atlikta ir kad rezultatai paprašius yra teikiami ar bus pateikti visoms suinteresuotosioms šalims. Ši informacija paskelbiama ne vėliau nei bet kuri kita atskiros organizacijos nariams teikiama informacija,

c)

darbų rezultatus, apžvelgdamos išlaidų ir laiko aspektus, tokiomis pat sąlygomis naudotis pateikia visos suinteresuotosios šalys, įskaitant ir pagalbos gavėją,

d)

pagalba atitinka Urugvajaus raundo daugiašalėse derybose dėl prekybos sudarytos Sutarties dėl žemės ūkio (24) 2 priede „Vidaus parama: pagrindas atleisti nuo paramos mažinimo įsipareigojimų“ nustatytus reikalavimus.

(107)

Prancūzijos pareigūnai prisiėmė šiuos įsipareigojimus:

a)

bus kalbama tik apie bendros svarbos atitinkamam sektoriui tyrimus, skirtus bendrai naudoti ir plačiai paskleisti, nedarančius poveikio prekybos sąlygoms ir nesukuriančius netinkamo konkurencijos iškraipymo kitiems sektoriams,

b)

įvykdžius kiekvieną programą surinkti ir patvirtinti duomenys bus paskelbti įvairiuose lengviausiai suinteresuotiesiems asmenims prieinamuose leidiniuose. Šių tyrimų rezultatai bus skelbiami ir skleidžiami taip, kad visi suinteresuotieji šios srities ūkio subjektai ir didmeninės prekybos įmonės galėtų būti apie juos informuoti ir turėtų prie jų prieigą, be diskriminacijos, tokiu pat metu kaip ir bet kas kitas, paprasčiausiai to paprašę. Darbų rezultatai ar santraukos bus paskleisti „plačiajai visuomenei“ skirtose atitinkamų šakinių organizacijų publikacijose, prie šių tyrimų prisidėjusių techninių organizacijų specialiuose leidiniuose, įvairiose brošiūrose ir publikacijose. Sektoriaus ūkio subjektams jie bus pateikti per įprastus žemės ūkio sektoriaus ar Žemės ūkio ir žuvininkystės ministerijos tarpininkus,

c)

atsižvelgiant į tai, kad tyrimai yra bendros svarbos komercinio rezultatų panaudojimo numatyta nėra. Todėl naudojimosi teisės perleidimo kainos ar naudojimosi teisės gavimo sąlygų klausimas neiškils.

d)

Prancūzijos pareigūnai garantuoja, kad finansuojant akcijas gamintojams ar perdirbėjams tiesioginiai lėšų nepervedama ir tos akcijos atitinka tarptautinius komercinius kriterijus, kurių laikosi Europos Sąjunga.

(108)

Komisija daro išvadą, kad ši pagalba atitinka Bendrijos lygiu nustatytus reikalavimus.

2.1.3.   Pagalba techninei pagalbai

(109)

Žemės ūkiui skirtų gairių 14 punkte nustatyta, kad šios rūšies pagalba leidžiama ir gali būti finansuojama 100 %, jeigu ji yra prieinama visiems reikalavimus atitinkantiems asmenims, veikiantiems atitinkamoje zonoje pagal objektyviai apibrėžtas sąlygas, ir jei bendra trejų metų laikotarpiui skiriamos pagalbos suma neviršija 100 000 eurų kiekvienam gavėjui, arba mažųjų ir vidutinių įmonių atveju yra finansuojama iki 50 % reikalavimus atitinkančių išlaidų (nuo didžiausios sumos). Prancūzijos pareigūnai įsipareigojo šių reikalavimų laikytis.

(110)

Komisija daro išvadą, kad ši pagalba atitinka Bendrijos lygiu nustatytus reikalavimus.

2.1.4.   Pagalba kokybiškų produktų gamybai

(111)

Žemės ūkiui skirtų gairių 13 punkte nustatyta, kad šios rūšies pagalba leidžiama ir gali būti finansuojama 100 %, jeigu ji yra prieinama visiems reikalavimus atitinkantiems asmenims, veikiantiems atitinkamoje zonoje pagal objektyviai apibrėžtas sąlygas, ir jei bendra trejų metų laikotarpiui skiriamos pagalbos suma neviršija 100 000 eurų kiekvienam gavėjui, arba mažųjų ir vidutinių įmonių atveju yra finansuojama iki 50 % reikalavimus atitinkančių išlaidų nuo didžiausios sumos. Prancūzijos pareigūnai įsipareigojo šių reikalavimų laikytis.

(112)

Komisija daro išvadą, kad ši pagalba atitinka Bendrijos lygiu nustatytus reikalavimus.

2.2.   Pagalbos finansavimas

2.2.1   Privalomoji įmoka (SPĮ)

(113)

Remdamasi Teisingumo Teismo praktika (25) Komisija paprastai mano, kad valstybės pagalbos finansavimas iš privalomųjų mokesčių gali paveikti pačią pagalbą, turėdamas protekcionistinio pobūdžio padarinių, pranokstančių pagalbą tikrąja šio žodžio prasme. Aptariamosios įmokos (SPĮ) iš tikrųjų yra privalomieji mokesčiai. Remdamasi ta pačia praktika Komisija mano, kad pagalba negali būti finansuojama iš parafiskalinių mokesčių, taikomų ir produktams, importuojamiems iš kitų valstybių narių.

(114)

SPĮ yra taikomos likeriniams vynams su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN), kuriuos parduoda vynuogių augintojai, distiliuotojai, didmeninės prekybininkais įmonės, veikiantys aptariamosios produkcijos su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN) zonoje. Prancūzijos pareigūnai taip pat paaiškino, kad, kitaip nei mokesčiai, renkami remiantis Bendrijos direktyvomis dėl alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams nustatytų akcizų, šakinių organizacijų įmokos iš esmės taikomos tik likeriniams vynams su atitinkama saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN), vadinasi, tik regionų, kurie apibrėžti teisės aktuose, produktams, todėl likeriniams vynams iš kitų valstybių narių šios įmokos netaikomos.

(115)

Kalbant konkrečiau apie didmeninės prekybos įmones, neatmestina galimybė, kad jie parduoda ir importuotus produktus. Tačiau Prancūzijos pareigūnai patikslino, kad didmeninės prekybos įmonių mokama šakinių organizacijų įmoka taikoma tik su pagalba, apie kurią pranešta, susijusiems likeriniams vynams su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN), t. y. Šaranto Pineau, Gaskonės Floc, Normandijos Pommeau ir Juros Macvin. Taigi importuojamiems vynams ši įmoka nėra taikoma.

(116)

Todėl, atsižvelgiant į tai, kad vienintelė produkcija, kuriai taikomas mokestis, yra nacionalinė likerinių vynų su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN) produkcija, kuriai numatyta priemonė, galima daryti išvadą, kad importuojami produktai nėra apmokestinami.

(117)

Dėl valstybės pagalbos, finansuojamos iš parafiskalinių mokesčių, Teismas taip pat nustatė kriterijus, kuriuos čia reikėtų aptarti. Nygard byloje (26) Teismas nusprendė, kad mokestis turi būti laikomas pažeidžiančiu draudimą diskriminuoti, nustatytą Sutarties 90 straipsnyje, jei nauda, kurią teikia iš mokesčių gautų pajamų skyrimas, tenka tik apmokestintiems nacionaliniams produktams, perdirbamiems ar parduodamiems nacionalinėje rinkoje, iš dalies kompensuojant jiems tenkančius mokesčius ir taip eksportuojamiems nacionaliniams produktams sudarant blogesnę padėtį.

(118)

Pagalba pardavimui skatinti ir reklamai (vienintelė pagalba, finansuojama iš SPĮ) yra naudinga prekybos sektoriui ir didmeninės prekybos įmonėms, kurios parduoda produktus už Prancūzijos ar už Europos Sąjungos ribų gali būti kitokios svarbos.

(119)

Tačiau Prancūzijos pareigūnai užtikrino, kad ir nacionalinis Šaranto Pineau komitetas, ir šakinis Gaskonės Floc komitetas finansuoja reklamos ar pardavimo skatinimo akcijas tiek Prancūzijoje, tiek Europos Sąjungoje ir trečiosiose šalyse. Jų pasirinkimą šiuo klausimu visiškai nepriklausomai nustato jų valdančiosios tarybos, į kurias įeina visi atitinkamo sektoriaus atstovai, savo sprendimu.

(120)

O šakinė sidrų su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN) organizacija ir šakinis Juros vynų komitetas šiuo metu neplanuoja finansuoti akcijų už Prancūzijos rinkos ribų. Tačiau, pasak Prancūzijos pareigūnų, šią akcijų orientaciją į Prancūzijos rinką lemia paties sektorius, kuriam svarbiausia geriau įsitvirtinti nacionalinėje rinkoje, politika, žinant, kad šių likerinių vynų pardavimas užsienyje dar netapo komercine praktika. Prancūzijos pareigūnai tvirtina, kad tokia orientacija didmeninės prekybos įmonėms nėra nepalanki nes už Prancūzijos rinkos ribų parduodamos produkcijos kiekis yra labai mažas, ir visiškai nėra didmeninės prekybos įmonių, kurios specializuotųsi pardavimo eksportui srityje.

(121)

Bet kokiu atveju Prancūzijos pareigūnai įsipareigojo, kad eksportuojamiems produktams bus skirta ne mažiau akcijų, finansuojamų iš šakinių organizacijų įmokų, negu nacionalinėje teritorijoje parduodamiems produktams.

(122)

Komisija atsižvelgia į šį įsipareigojimą ir yra tos nuomonės, kad iš Prancūzijos pateiktos informacijos šiuo metu negalima nustatyti požymių, jog esama diskriminacijos eksportuojamų likerinių vynų atžvilgiu.

(123)

Tačiau Komisija atkreipia Prancūzijos pareigūnų dėmesį į Nygard byloje priimto sprendimo pasekmes, susijusias su diskriminacija tarp eksportuojamų produktų ir nacionalinėje teritorijoje parduodamų produktų. Teismas nusprendė, kad nacionalinis teismas turi nustatyti galimos produktų diskriminacijos dydį. Tuo tikslu per atskaitinį laikotarpį jis turi patikrinti, ar piniginiu atžvilgiu yra lygiavertės iš aptariamojo mokesčio, taikomo nacionaliniams produktams, parduotiems nacionalinėje rinkoje, iš viso gauta suma ir nauda, kuri šiems produktams tenka išimties tvarka.

2.2.2   Suderinamumas su kitomis Sutarties nuostatomis

(124)

Primintina, kad valstybės pagalba, kurios tam tikros formos prieštarauja kitoms Sutarties nuostatoms, negali būti pripažinta suderinama su bendrąja rinka. Aptariamuoju atveju Komisija išnagrinėjo dėl pagalbos N 703/95 AEVP pareikšto kaltinimo dėl galimo Sutarties 90 straipsnio pažeidimo pagrįstumą. Be to, Komisija pažymi, kad taikant šią procedūrą AEVP pastabų nepateikė.

(125)

Sutarties 90 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės tiesiogiai ar netiesiogiai neapmokestina kitų valstybių narių gaminių savo vidaus mokesčiais, didesniais už tuos, kuriais ji tiesiogiai ar netiesiogiai apmokestina panašius vietinius gaminius.

(126)

Aptariamuoju atveju Prancūzijoje likeriniams vynams taikomas akcizo mokestis yra toks pat ir prancūziškiems, ir kitų valstybių narių vynams.

(127)

Apie diskriminacinio pobūdžio apmokestinimą vidaus mokesčiais, prieštaraujantį Sutarties 90 straipsniui, galėtų būti kalbama tik tokiu atveju, jei Prancūzijos gamintojų mokamas mokestis būtų iš dalies kompensuojamas pagalba, skirta tiems patiems gamintojams, taigi visą minėtą mokestį turėtų mokėti tik ne Prancūzijos gamintojai.

(128)

Pirmiausia konstatuotina, kad mokesčiai neįeina į Sutarties nuostatų, susijusių su valstybės pagalba, taikymo sritį, nebent jie yra pagalbos priemonės finansavimo būdas ir yra neatsiejama šios pagalbos dalis.

(129)

Iš to išplaukia, kad likeriniams vynams taikomas mokestis neturi įtakos numatytos pagalbos suderinamumo vertinimui ir todėl turi būti čia nagrinėjamas tik tuo atveju, jei tarp minėto mokesčio ir pagalbos priemonių egzistuoja pakankamas ryšys.

(130)

2005 m. sausio 13 d. Teisingumo Teismo sprendime Streekgewest Westelijk Noord-Brabant byloje (27), priimtame dėl šiame sprendime aptariamos pagalbos jau inicijavus Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą, buvo išaiškintos aplinkybės, kurioms esant pripažintina, kad tarp mokesčio ir pagalbos priemonės egzistuoja pakankamas ryšys, ir todėl galima teigti, kad mokestis yra neatsiejama pagalbos dalis.

(131)

Minėto sprendimo motyvuojamosios dalies 26 punkte ypač patikslinama, kad tam, kad mokestį ar mokesčio dalį būtų galima laikyti neatsiejama pagalbos dalimi, tarp mokesčio ir pagalbos būtinai turi egzistuoti privalomasis paskirties ryšys, nustatytas atitinkamais nacionalinės teisės aktais, tai yra, kad iš mokesčio gautos pajamos tiesiogiai veikia pagalbos dydį, vadinasi, ir šios pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimą.

(132)

Streekgewest byloje Teismas nustatė, kad net jei dėl valstybės narės biudžeto įvertinimo poreikių lengvata (pagalba) ir kompensuoja mokesčio sumos padidėjimą, ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama, kad būtų įrodytas privalomasis ryšys tarp mokesčio ir lengvatos (28).

(133)

Aptariamuoju atveju Prancūzija pažymėjo, kad iš mokesčio gautos lėšos pervedamos į bendrąjį valstybės biudžetą ir kad nėra teisės akto, leidžiančio kompensuoti likerinių vynų gamintojų sumokėtus akcizus. Beje, Komisijos turima informacija nesuteikia pagrindo tai paneigti. Taigi, remdamasi tuo, kas išdėstyta, Komisija gali daryti išvadą, kad tarp lėšų, gautų iš mokesčio, taikomo likeriniams vynams, ir pagalbos, skirtos tiems patiems produktams, privalomojo paskirties ryšio nėra, ir net nebūtina įrodyti, kad nėra galimos kiekybinės sąsajos tarp Prancūzijos gautų sumų ir sumų, panaudotų taikant pagalbos sistemą.

(134)

Be to, pateikdama tiesiog kaip papildomą argumentą, Komisija konstatuoja, kad lentelės su skaičiais, kurias Prancūzija pateikė pradėjus Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą, įrodo, jog nėra jokios kiekybinės sąsajos tarp pajamų iš mokesčio, taikomo įvairiems produktams, ir šiems produktams skirtos pagalbos.

(135)

Atsižvelgiant į tai, kad tarp mokesčio ir numatytos pagalbos nėra pakankamo ryšio, nėra ir pagrindo vertinti šio mokesčio poveikį priemonių, apie kurias pranešta, suderinamumui su bendrąja rinka, ypač atsižvelgiant į Sutarties 90 straipsnį, pagal Sutarties 88 straipsnyje nustatytą valstybės pagalbai taikomą procedūrą.

VI.   IŠVADOS

(136)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, Komisija daro išvadą, kad Prancūzijos numatytai pagalbai galima taikyti Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkte numatytą leidžiančią nukrypti nuostatą ir pripažinti ją suderinama su bendrąja rinka.

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

Valstybės pagalba, kurią Prancūzija numato teikti likerinių vynų gamintojams ir didmenų prekybininkams, siekianti 12 000 000 EUR, yra suderinama su bendrąja rinka pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą.

Todėl šią pagalbą teikti leidžiama.

2 straipsnis

Šis sprendimas skirtas Prancūzijos Respublikai.

Priimta Briuselyje, 2005 m. lapkričio 9 d.

Komisijos vardu

Mariann FISCHER BOEL

Komisijos narė


(1)  OL C 42, 2005 2 18, p. 2.

(2)  Žr. 1 išnašą.

(3)  1996 m. lapkričio 21 d. Prancūzijos pareigūnų laiškas Nr. SG(96) D/9957).

(4)  1998 m. rugpjūčio 4 d. Prancūzijos pareigūnų laiškas Nr. SG(98) D/6737.

(5)  2001 m. gegužės 3 d. Teismo sprendimas byloje C-204/97, Portugalijos Respublika prieš Europos Bendrijų Komisiją, Rink., p. I-03175.

(6)  1993 m. birželio 22 d. pataisytas finansų įstatymas Nr. 93-859.

(7)  1 FRF = 0,15 EUR.

(8)  (šis kiekis gali skirtis nuo vartoti pateikto kiekio).

(9)  2002 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-482/99, Prancūzijos Respublika prieš Komisiją, Rink. 2002, p. I-4397, motyvuojamosios dalies 24 punktas, ir 2003 m. lapkričio 20 d. sprendimas byloje C-126/01, GEMO, Rink. 2003, p. I-13769.

(10)  2004 m. liepos 15 d. Teismo sprendimas byloje C/345/02, Pearle prieš Hoofdbedrijfschap Ambachten, Rink. 2004, p. I-7139.

(11)  1980 m. rugsėjo 17 d. sprendimas byloje 730/79, Philippe Morris prieš Komisiją, Rink. 1980, p-2671, motyvuojamosios dalies 11 ir 12 punktai.

(12)  Agriculture in the European Union, Statistical and economic information 2004. Žemės ūkio generalinis direktoratas, Europos Komisija.

(13)  1969 m. gruodžio 10 d. Teismo sprendimas sujungtose bylose 6 ir 11-69, Komisija prieš Prancūzijos Respubliką, Rink., motyvuojamosios dalies 20 punktas.

(14)  1990 m. kovo 21 d. Teismo sprendimas byloje C-142/87, Belgija prieš Komisiją, Rink., motyvuojamosios dalies 35 punktas.

(15)  OL L 1, 2004 1 1, p. 1.

(16)  OL C 232, 2000 8 12, p. 19.

(17)  OL C 252, 2001 9 12, p. 5.

(18)  OL C 45, 1996 2 17, p. 5, vėliau iš dalies pakeista, kiek kalbama apie jos taikymą žemės ūkio sektoriuje, OL C 48, 1998 2 13, p. 2.

(19)  OL C 252, 2001 9 12, p. 5.

(20)  Pagal 1992 m. liepos 14 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (OL L 208, 1992 7 24, p. 1).

(21)  Valstybės pagalba nr. N 166/2002.

(22)  OL L 327, 1999 12 21, p. 7.

(23)  Žr. 18 išnašą.

(24)  OL L 336, 1994 12 23, p. 22.

(25)  1970 m. birželio 25 d. Teismo sprendimas byloje 47/69, Prancūzijos Respublikos vyriausybė prieš Europos Bendrijų Komisiją, Rink. 1970, p. 487.

(26)  2002 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje C-234/99, Niels Nygard prieš Svineafgiftsfonden, Rink. 2002, p. I 3657.

(27)  Dar nepaskelbta Rinkinyje.

(28)  Pirmiau minėto sprendimo motyvuojamosios dalies 27 punktas.


6.2.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 32/49


KOMISIJOS SPRENDIMAS

2006 m. gegužės 16 d.

dėl valstybės pagalbos Nr. C 26/2004 (ex NN 38/2004), kurią Vokietijos Federacinė Respublika suteikė Schneider Technologies AG

(pranešta dokumentu Nr. C(2006) 1857)

(Tik tekstas vokiečių kalba yra autentiškas)

(Tekstas svarbus EEE)

(2007/56/EB)

EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 88 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdama į Europos ekonominės erdvės susitarimą, ypač į jo 62 straipsnio 1 dalies a punktą,

paprašiusi suinteresuotųjų šalių pateikti savo pastabas (1) pagal pirmiau nurodytus straipsnius ir atsižvelgdama į jų pastabas,

kadangi:

I.   PROCEDŪRA

(1)

2003 m. kovo 24 d. Komisija gavo skundą dėl kelių tariamų pagalbos, suteiktos įmonei Schneider Technologies AG (toliau – Schneider AG), priemonių. Skundo pateikėja, įmonė Gebrüder Schneider GmbH & Co. KG, yra kontroliuojančioji bendrovė, valdanti Schneider AG akcijas ir priklausanti dviem broliams Schneideriams.

(2)

2004 m. liepos 14 d. Komisija dėl trijų Bavarijos institucijos Bayrische Landesanstalt für Aufbaufinanzierung (toliau – LfA) paskolų ir dviejų Bavarijos mokslinių tyrimo fondo Bayrische Forschungsstiftung (toliau – BFS) paskolų, skirtų moksliniams tyrimams ir plėtrai, pradėjo oficialią tyrimo procedūrą. Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas 2005 m. vasario 22 d. (2) Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Komisija paprašė visas suinteresuotąsias šalis pareikšti pastabas dėl tariamos pagalbos. Negauta jokių trečiųjų šalių pastabų (3). Vokietija atsakė į sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą 2004 m. rugsėjo 16 d. ir 24 d. raštais, užregistruotais atitinkamai tą pačią dieną.

(3)

2005 m. rugsėjo 6 d. Komisija paprašė papildomos informacijos, ją Vokietija pateikė 2005 m. spalio 5 d. raštu (užregistruotu 2005 m. spalio 6 d.). 2006 m. vasario 6 d. pateikta papildoma informacija (užregistruota 2006 m. vasario 7 d.).

II.   APRAŠYMAS

1.   NAUDOS GAVĖJAS

(4)

Schneider AG buvo didelė Vokietijos įmonė, kurios pagrindinė buveinė yra Tiurkheime, Bavarijoje, gaminusi spalvotus televizorius. Įmonė ne tik plėtojo gamybą, dešimtajame dešimtmetyje ji dalyvavo pažangiame projekte, skirtame lazerinės projekcijos technologijai, kurią taikant būtų galima sukurti aiškesnį vaizdą, gauti didesnį ryškumą, įdiegti bet kokio dydžio ekranus ir naudoti bet kokį projekcijos paviršių. Abiejų rūšių veikla paskui buvo perduota dviem 2000–2002 m. įsteigtoms Schneider AG pavaldžiosioms bendrovėms: Schneider Electronics AG (toliau – SE), perėmusiai televizorių gamybą, ir Schneider Laser Technologies AG (toliau – SLT).

(5)

LfA, institucija, kurios užduotis yra skatinti regiono ekonomiką, nuo 1998 m. valdė tam tikrą Schneider AG akcijų skaičių. 1999 m. ir 2000 m. LfA valdė 35,6 % akcijų ir buvo didžiausia akcininkė. Lehman Brothers, privatus investicijų bankas, valdė 26,6 % akcijų, Gebrüder Schneider GmbH & Co. KG – 14,6 %, kiti privatūs investuotojai turėjo 23,2 % akcijų.

(6)

Tuo metu Schneider AG ateitis rinkoje buvo vertinama labai puikiai, nes įmonė pirmavo lazerinės projekcijos technologijos kūrimo srityje. Nuo 1998 m. iki 2000 m. Schneider akcijų kursas padidėjo kone dešimteriopai; nuo 1999 m. iki 2000 m. – beveik du su puse karto. Antras pagal dydį investuotojas, Lehman Brothers, sutiko su tokia palankia įmonės ateities perspektyva – tai matyti iš 2000 m. balandžio mėn. atlikto tyrimo, kuriame prognozuojama, kad plataus vartojimo elektronika nuo 2000 m. pabaigos, o lazerinės projekcijos technologija nuo 2001 m. paskutinio ketvirčio duos pelno. Nuo 1999 m. vidurio iki 2000 m. vidurio Lehman Brothers nupirko iš LfA [...] (*1) akcijų.

(7)

Tačiau įmonių našumas nebuvo toks, kokio tikėtasi. SE gamino prastesnės kokybės televizorius ir negalėjo konkuruoti su daugiausia iš Azijos įvežamomis pigiomis prekėmis. Kadangi televizorių verslas nedavė pelno, Schneider AG trūko lėšų, kurių reikėjo SLT lazerių technologijai kurti, todėl darbas vyko daug lėčiau negu tikėtasi iš pradžių. Pirmasis prototipas buvo sukonstruotas tik 2000 m. gegužės mėn., daug vėliau negu planuota, ir tiko tik pramonės reikmėms. Iki 2002 m. įmonė nesukūrė privatiems vartotojams tinkamo gaminio, nors toks buvo tikrasis ekonominis SLT tikslas.

(8)

2002 m. kovo mėn. įmonei Schneider AG ir jos dviem pavaldžiosioms bendrovėms iškeltos trys atskiros bankroto bylos. Bankroto administratorius pardavė Schneider AG ir SE turtą Kinijos elektronikos įmonei TCL, o SLT turtą – Jenoptik Laser, Optik, Systeme GmbH (toliau – LOS), nes TCL ir LOS pateikė atitinkamai geriausius pasiūlymus.

2.   FINANSINĖS PRIEMONĖS

(9)

Sprendime pradėti tyrimo procedūrą Komisija pareiškė abejonių dėl šių dviejų priemonių.

2.1.   TRYS LFA PASKOLOS

(10)

Trys LfA paskolos buvo dalis susitarimų, kuriuos 1999 m. rudenį sudarė LfA, Lehman Brothers (skundo pateikėja) ir bankų grupė, paketo. Vokietija paaiškino, kad 1998 m. įmonė patyrė nuostolių, nesėkmingai bandydama padidinti televizorių pardavimą per specializuotą mažmeninę prekybą. Todėl įmonės vadovybė nusprendė restruktūrizuoti įmonę ir išplėsti OEM (tikrųjų įrangos gamintojų) verslą. Kad galėtų finansuoti šią restruktūrizaciją, iš anksto finansuoti gamybą pagal stambius užsakymus ir padengti nuostolius, įmonei reikėjo grynųjų pinigų.

(11)

Pirmoji LfA paskola (toliau – 1-oji paskola), 2,1 mln. EUR, suteikta 1999 m. rugsėjo mėn. su [...] % palūkanų norma. Antroji LfA paskola (toliau – 2-oji paskola), 5,1 mln. EUR taip pat suteikta 1999 m. rugsėjo mėn. su [...] % palūkanų norma. Trečioji LfA paskola (toliau – 3-oji paskola), 5,6 mln. EUR, suteikta 2000 m. vasario mėn. su [...] % palūkanų norma. Pirmosios dvi paskolos buvo suteiktos vieneriems metams, 3-oji paskola – iki 2001 m. gruodžio 31 d., t. y. beveik dvejiems metams.

(12)

2000 m. rugsėjo mėn. pirmųjų dviejų paskolų grąžinimo terminas pratęstas iki 2002 m. rugsėjo 30 d., t. y. dar dvejiems metams, su didesnėmis palūkanų normomis: 1-osios paskolos – [...] %, 2-osios paskolos – [...] %. 2000 m. gruodžio mėn. 3-osios paskolos grąžinimo terminas pratęstas iki 2002 m. rugsėjo 30 d., palūkanų norma padidinta iki [...] %.

(13)

1-osios paskolos grąžinimas daugiausia buvo garantuotas žemės hipoteka, visų esamų ir būsimų reikalavimų perleidimu ir prekių perleidimu kreditoriaus nuosavybėn užtikrinant prievolės vykdymą. Tačiau bankų grupės reikalavimų, kylančių iš prieš tai suteiktų paskolos sutarčių, užtikrinimo priemonės turi pirmenybę prieš šią užtikrinimo priemonę. 2-oji ir 3-oji paskola suteikta be garantijų. Vokietija paaiškino, kad užuot taikius garantijas susitarta dėl didesnių palūkanų normų. Faktinė garantijų vertė LfA, kaip Schneider AG akcininkei, buvo labai maža, nes pagal Vokietijos įstatymus akcininko paskola greičiausiai (pagal ribotos atsakomybės bendrovių įstatymo 30 str.) bus laikoma papildomu indėliu į įstatinį kapitalą.

(14)

Privačių partnerių indėliai į bendrą paketą:

a)

Lehman Brothers 1999 m. pabaigoje pervedė įmonei 25 mln. EUR ir įsigijo iki tol Daimler Chrysler valdytas SLT akcijas, o 2000 m. vasario mėn. didinant įmonės kapitalą pervedė dar 46 mln. EUR, skirtų investicijoms į lazerių verslo plėtros finansavimą ir buvo didžiausias investuotojas.

b)

1998 m. privačių bankų grupė Schneider AG suteikė 31 mln. EUR kredito liniją. Susitarta dėl [...] % palūkanų normos. 1999 m. rugsėjo mėn. aiškiai susitarta dėl šios kredito linijos išlaikymo kaip dėl bendro paketo dalies. Be to, bankų grupė sutiko, kad kredito linijos suma trumpam laikui būtų padidinta iki [...]EUR. Tą patį mėnesį pagrindinis grupės bankas padidino palūkanas iki [...] %. Vokietija paaiškino, kad neturėjo informacijos apie kitų grupės bankų taikomas kitokias palūkanų normas negu iš pradžių sutartos [...] % palūkanų normos.

c)

Skundo pateikėja suteikė 7,7 mln. EUR akcininko paskolą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir bankų grupė.

2.2.   DOTACIJOS, SKIRTOS MOKSLINIAMS TYRIMAMS IR PLĖTRAI

(15)

1994 m. ir 1997 m. Bayrische Forschungsstiftung (BFS) įmonei Schneider AG suteikė dvi dotacijas, iš viso 9 050 121,88 EUR (4).

1 projektas („Lazerinės projekcijos technologija“)

(16)

Pirmoji 6 498 468,68 EUR (5) dotacija suteikta 1994 m. gruodžio 16 d., ji buvo skirta „Lazerinės projekcijos technologijos“ projekto finansavimui (toliau – 1-asis projektas). Dotacija buvo išmokėta keliomis dalimis įgyvendinant projektą, t. y. nuo 1995 m. sausio mėn. iki 1997 m. birželio mėn. Remtinos sąnaudos sudarė 12 484 972,74 EUR, pagalbos intensyvumas buvo 48,9 %.

(17)

1-ojo projekto tikslas buvo sukurti pagrindus naujiems darbo metodams projektuojant didelius ir didelės skiriamosios gebos spalvotus vaizdus įvairioms taikymo sritims ir mokslinius bei technologinius pagrindus atskiriems vėlesnės sistemos komponentams.

(18)

Teikiant pagalbą atsižvelgta į šias projekto sąnaudas (*2):

Projekto sąnaudos

Sąnaudos (eurais)

Personalo sąnaudos (įskaitant kelionių išlaidas)

4 304 566,36

Kitos veiklos sąnaudos (medžiagos ir priemonės)

4 399 666,63

Prietaisai ir įranga

667 235,91

Trečiųjų asmenų atliekami moksliniai tyrimai

2 296 459,41

Pridėtinės išlaidos

817 044,43

Visos sąnaudos

12 484 972,74

(19)

Vokietija patvirtino, kad šios sąnaudos tiesiogiai susijusios su mokslinių tyrimų projektu.

(20)

Pagal susitarimus dėl dotacijų teikimo projekto rezultatai buvo pateikti visuomenei ir visiems prieinami.

(21)

Be to, BFS 100 % finansavo Viurcburgo universiteto „mėlynojo lazerio“ projektą. Projekto sąnaudos buvo 0,26 mln. EUR. Tikintis mokslinės pažangiosios patirties mainų, BFS pageidavimu 1-asis projektas buvo sujungtas su „mėlynojo lazerio“ projektu.

2 projektas („Lazerinės projekcijos technologija – sistemų integracija ir prototipai“)

(22)

1997 m. liepos 23 d. pritarta antrajai 2 551 653,20 EUR dotacijai. Ji buvo skirta finansuoti projektui „Lazerinės projekcijos technologija – sistemų integracija ir prototipai“ (toliau – 2-asis projektas), įgyvendinam po 1-ojo projekto. Dotacija išmokėta keliomis dalimis įgyvendinant projektą, t. y. nuo 1997 m. balandžio mėn. iki 1999 m. rugsėjo mėn. Remtinos planuojamos sąnaudos sudarė 5 103 293,22 EUR, t. y. pagalbos intensyvumas buvo 50 %.

(23)

Įgyvendinant 2-ąjį projektą turėjo būti tobulinami 1-ojo projekto rezultatai ir bandoma integruoti į bendrą sistemą svarbiausius atskirus komponentus. Darbai apėmė ir vaizdo kūrimo pikosekundinių impulsų lazeriu, atskirų komponentų atsparumo lazeriui ir monochronizuotų lazerių sistemų miniatiūrizacijos tyrimus.

(24)

Teikiant pagalbą atsižvelgta į šias projekto sąnaudas:

Projekto sąnaudos

Sąnaudos (eurais)

Personalo sąnaudos

2 584 273,68

Kitos veiklos sąnaudos (medžiagos ir priemonės)

1 061 850,98

Trečiųjų asmenų atliekami moksliniai tyrimai

1 123 308,26

Pridėtinės išlaidos

817 044,43

Visos sąnaudos

5 103 293,22

(25)

Vokietija patvirtino, kad šios sąnaudos tiesiogiai susijusios su mokslinių tyrimų projektu.

(26)

Pagal susitarimus dėl dotacijų teikimo projekto rezultatai buvo pateikti visuomenei ir visiems prieinami. Pateikus prašymą vartotojo teisės turėjo būti suteikiamos rinkos sąlygomis.

III.   PRIEŽASTYS PRADĖTI OFICIALIĄ TYRIMO PROCEDŪRĄ

(27)

Pirmiausia Komisija manė, kad minėtos trys paskolos veikiausiai atitinka kriterijus, taikomus investuotojo, veikiančio pagal rinkos ekonomikos principus. Tačiau Komisija, neturėdama tikslios informacijos, negalėjo atlikti galutinio vertinimo. Be to, Komisija abejojo, ar abu lazerių technologijos projektai buvo suderinami su Bendrijos valstybės pagalbos taisyklėmis.

IV.   TREČIŲJŲ ŠALIŲ PASTABOS

(28)

Negauta jokių trečiųjų šalių pastabų.

V.   VOKIETIJOS PASTABOS

(29)

Savo pastabose dėl pradėtos oficialios tyrimo procedūros Vokietija pareiškė, kad paskolos nėra valstybės pagalba, nes jos atitinka kriterijus, taikomus investuotojo, veikiančio pagal rinkos ekonomikos principus.

(30)

Dėl mokslinių tyrimų ir plėtros dotacijų Vokietija paaiškino, kad, jos nuomone, abu projektai turėtų būti laikomi pramoniniais moksliniais tyrimais, todėl dotacijos, dengiančios iki 50 % remtinų sąnaudų, atitinka pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai taisykles, galiojusias teikiant tas dotacijas. Dėl 2-ojo projekto Vokietija paaiškino, kad projekto pavadinimas „Sistemų integracija ir prototipai“ yra klaidinantis, nes projekto tikslas buvo geriau ištirti atskirus projekto komponentus.

V.   VERTINIMAS

1.   LFA PASKOLOS

1.1.   VALSTYBĖS PAGALBA

(31)

Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Siekiant nustatyti, ar valdžios institucijos teikiama akcininko paskola yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta Sutarties 87 straipsnyje, reikia patikrinti, ar pagal rinkos ekonomikos principus veikiantis investuotojas panašiomis aplinkybėmis suteiktų paskolą tokiomis pačiomis sąlygomis.

(32)

Komisijos nuomone, yra daug argumentų, kad pirmiau minėtos trys paskolos nebuvo valstybės pagalba, nes jos atitiko kriterijus, taikomus investuotojo, veikiančio pagal rinkos ekonomikos principus. Pirma, pagal Komisijos turimą informaciją, 1999 m. ir 2000 m. susidariusiomis aplinkybėmis buvo ekonomiškai racionalu suteikti įmonei Schneider AG paskolą taikant palūkanų normą nuo [...] %, [...] % iki [...] % (Komisijos orientacinė palūkanų norma yra 4,76 %), kuri paskui padidinta iki [...] %, [...] % ir [...] % (Komisijos taikoma orientacinė palūkanų norma yra 5,7 %). Rinkos dalyvių tikrumas dėl būsimo Schneider AG pelno (pirmavusios lazerių technologijų versle) pasireiškė, pavyzdžiui, tuo, kad nuo 1998–2000 m. Schneider AG akcijų kursas padidėjo kone dešimteriopai ir kad strateginis investicijų bankas Lehman Brothers po tyrimo, kurio rezultatai buvo labai palankūs, įsigijo dar [...] Schneider AG akcijų. 2000 m. liepos mėn. maždaug 50 % kapitalo valdė apie 40 strateginių investuotojų. Antra, LfA veikė gerokai atsargiau už privatų akcininką Lehman Brothers. 1999 m. gruodžio mėn. Lehman Brothers padidino Schneider AG kapitalą 25 mln. EUR, o 2000 m. vasario mėn. kaip didžiausias investuotojas padidino įmonės kapitalą dar 46 mln. EUR. Nors LfA indėlis į didinamą kapitalą vasario mėn. sudarė apie 8,74 mln. EUR (kuris jau sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą buvo laikomas atitinkančiu kriterijus, taikomus investuotojo, veikiančio pagal rinkos ekonomikos principus), LfA investavo dar 12,8 mln. EUR – šįkart suteikdama grąžintiną paskolą su palūkanomis. Trečia, LfA palūkanų normos buvo didesnės už bankų grupės palūkanų normas – tiek teikiant pradinę paskolą (1999 m. rugsėjo mėn. ir 2000 m. vasario mėn.), tiek paskui pratęsiant paskolos grąžinimo terminą (2002 m. rugsėjo ir gruodžio mėn.).

(33)

Tačiau vis dėlto dar kyla tam tikrų abejonių dėl paskolų pobūdžio. Atsižvelgdama į LfA užduotį skatinti regioninę ekonomiką ir remdamasi turima informacija Komisija neatmeta galimybės, kad investicija buvo skirta Schneider AG būklei palengvinti ir darbo vietoms šiame regione išlaikyti. Be to, neaišku, ar didesnės palūkanų normos buvo pakankamos kompensuoti garantijoms, kurių nebuvo. Paskolos buvo suteiktos tuo metu, kai Schneider AG finansinė būklė buvo sunki, neatmetant tikimybės, kad lazerių technologija nepasiteisins. Sunku spręsti, ar didesnių palūkanų pakako tokiai rizikai kompensuoti.

1.2.   BETIKSLIS SPRENDIMAS

(34)

Komisijos nuomone, galima netirti klausimo, ar LfA paskolos buvo valstybės pagalba, ar ne. Net jeigu šios paskolos būtų priskirtos nesuderinamai valstybės pagalbai, neigiamas sprendimas, pagal kurį pagalbos gavėjas turėtų grąžinti jam suteiktas paskolas, būtų be adresato, nes nebėra įmonės, kuri tiesiogiai arba netiesiogiai gavo naudos iš tariamos valstybės pagalbos:

(35)

Formali paskolos gavėja buvo Schneider AG. SE ir SLT įsteigtos tik gavus paskolas, tačiau neatmetama galimybė, kad iš paskolų jos gavo naudos. 2002 m. kovo mėn. iškelta trijų Schneider įmonių bankroto byla ir visos trys įmonės likviduotos. Negrąžinta paskola buvo priskirta likviduojamų įmonių turtui.

(36)

Trijų įmonių turtą pardavė bankroto administratorius, kurio veiklą prižiūrėjo bankroto bylų teismai. Komisija mano, kad už jį sumokėta atitinkamo turto rinkos vertė, todėl valstybės pagalbos teikiamas pranašumas nebuvo perduotas nė vienam iš pirkėjų.

a)

Likviduojamos Schneider AG turtą sudarė prekių ženklai. Po tarptautinės potencialių investuotojų paieškos bankroto administratorius, padedamas M&A konsultanto, pardavė prekių ženklus už 3,48 mln. EUR Kinijos plataus vartojimo elektronikos prekių gamintojui TCL. Be to, tuo pačiu metu kitas konsultantas buvo įpareigotas nustatyti prekių ženklų vertę. Jis gavo daug pasiūlymų, kur kas blogesnių už TCL pasiūlymą. Todėl Komisija mano, kad prekių ženklai buvo parduoti už rinkos kainą.

b)

SE turtą, kurį sudarė televizorių gamybos linija ir atsargos, bankroto administratorius pardavė TCL už bendrą 5 745 480 EUR kainą. Iš Vokietijos pateiktos informacijos matyti, kad bankroto administratorius vedė derybas su daugeliu potencialių investuotojų. Tačiau domėjimasis kelerių metų senumo, įmoneiSchneider AG pritaikyta televizorių gamybos linija buvo labai menkas; o sandėliuose laikomais televizoriais, kuriems nebebuvo teikiama garantija ir priežiūra, apskritai niekas nesusidomėjo. TCL pateikė geriausią pasiūlymą ir buvo laikoma, kad ji sumokėjo rinkos kainą.

c)

SLT atveju bankroto administratorius pateikė užsakymą M&A konsultantui, o jis pardavimo dokumentus išsiuntė apie 150 potencialių investuotojų. Su daugeliu iš jų vyko išsamūs pokalbiai. Tačiau dėl techninių lazerinės projekcijos technologijos kūrimo problemų susidomėjimas STL turtu buvo labai menkas. Niekas nepateikė geresnio pasiūlymo už LOS, net tada, kai turimus ir dar neįregistruotus patentus buvo bandoma parduoti po vieną. SLT turtas buvo parduotas LOS dviem etapais (6) už bendrą 6 025 0000 EUR kainą. Todėl Komisija mano, kad rinkos kaina sumokėta ir už STL turtą.

2.   MOKSLINIŲ TYRIMŲ IR PLĖTROS PROJEKTAI

2.1.   VALSTYBĖS PAGALBA

(37)

Valstybės finansavimą per BFS suteikė Bavarija. Todėl šis finansavimas teikiamas valstybės lėšomis ir priskirtinas valstybės finansavimui. Schneider AG gavo naudos iš STL įgyvendintos 1-ojo projekto dalies ir 2-ojo projekto finansavimo. Kadangi plataus vartojimo elektronikos prekėmis prekiaujama tarp valstybių narių, ši priemonė gali iškraipyti konkurenciją ir daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Todėl dotacijos 1-ajam ir 2-ajam projektui laikomos valstybės pagalba.

(38)

Tačiau Viurcburgo universiteto „mėlynojo lazerio“ projekto valstybės finansavimas, Komisijos nuomone, nelaikytinas valstybės pagalba. Projektas buvo susijęs su fundamentaliaisiais tyrimais siekiant pagerinti bendrąsias mokslo ir technikos žinias. Pagal 1986 m. Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai 2.2 punktą (7) (jos galiojo 1994 m. teikiant dotacijas) fundamentaliųjų tyrimų finansavimas paprastai nelaikomas valstybės pagalba. „Tačiau išimtiniais atvejais, kuriais tokie tyrimai atliekami tam tikrose įmonėse arba tokioms įmonėms, Komisija negali atmesti galimybės, kad tokiai pagalbai gali būti taikoma 92 straipsnio 1 dalis [dabar: 87 straipsnio 1 dalis].“ Toks atvejis neužfiksuotas. Šis projektas nebuvo skirtas Schneider AG. Paraiška pagalbai gauti pateikta nepriklausomai nuo Viurcburgo universiteto, o dotacijos buvo mokamos tiesiogiai universitetui. Vokietija informavo Komisiją, kad Schneider AG nebuvo svarbūs universiteto mokslinių tyrimų rezultatai, nes įmonė turėjo savo strategiją, kurią taikė spręsdama problemas, susijusias su mėlynuoju lazeriu. Schneider AG vykdė savo mokslinių tyrimų ir plėtros veiklą nepriklausomai nuo „mėlynojo lazerio“ projekto ir nenaudojo universiteto projekto rezultatų savo techniniams sprendimams. Projektai buvo sujungti BFS pageidavimu – ši institucija tikėjosi taip sukurti sinergiją, tačiau to padaryti nepavyko.

2.2.   LEIDŽIANTI NUKRYPTI NUOSTATA PAGAL EB SUTARTIES 87 STRAIPSNIO 3 DALĮ

(39)

Dotacijos moksliniams tyrimams ir plėtrai vertinamos pagal 1986 m. (8) arba 1996 m. (9) Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai (toliau – Bendrijos gairės dėl valstybės pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai), pagal kurią valstybės pagalbą galima teikti fundamentaliesiems tyrimams, pramoniniams (fundamentaliesiems) tyrimams ir plėtros veiklai iki konkurencijos.

1-asis projektas

Mokslinių tyrimų ir plėtros etapas – pagalbos intensyvumas

(40)

1-ajį projektą galima priskirti pramoniniams fundamentaliesiems tyrimams pagal 1986 m. Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai (10) 1 priedą. Mokslinių tyrimų tikslas buvo naujais teoriniais ir eksperimentiniais darbais gauti visiškai naujų žinių, reikalingų projektuojant didelius ir didelės skiriamosios gebos spalvotus vaizdus įvairioms taikymo sritims ir sukurti mokslinius bei technologinius pagrindus atskiriems būsimosios lazerinės projekcijos sistemos komponentams.

(41)

BFS finansavo 48,98 % projekto sąnaudų, t. y. pagalbos intensyvumas nesiekė pramoniniams fundamentaliesiems tyrimams galiojančios 50 % ribos.

Skatinamasis poveikis

(42)

Komisijos nuomone, pagalba moksliniams tyrimams ir plėtrai padarė skatinamąjį poveikį, nes projektas be valstybės paramos nebūtų įgyvendintas. Projektas buvo susijęs su labai didele technine ir ekonomine rizika; technologija buvo labai pažangi, todėl reikėjo atlikti fundamentaliuosius tyrimus ir skirti daug lėšų. Tai patvirtino nepriklausomas tyrimas, kurį užsakė BFS prieš nuspręsdama teikti dotacijas. Apklausti ekspertai pareiškė nuomonę, kad projekto tikslas buvo labai sudėtingas ir naujoviškas, todėl jis galėjo būti įgyvendintas tik esant didelei paramai. Didžiausia techninė rizika buvo susijusi su tiksliu vaizdo atkūrimu. Be to, ekspertai patvirtino, kad ši visiškai nauja technologija susidūrė su daugybe konkrečių problemų, kurias buvo galima išspręsti tik vykdant intensyvų, koncentruotą ir finansiškai gerai remiamą mokslinių tyrimų ir plėtros projektą.

2-asis projektas

Mokslinių tyrimų ir plėtros etapas – pagalbos intensyvumas

(43)

Dėl 2-ojo projekto Vokietija pareiškė, kad jis taip pat priskirtinas fundamentaliesiems tyrimams (11). Vokietijos duomenimis, pagal šį projektą buvo vykdomi darbai, kurių pobūdis visapusiškai atitiko fundamentaliųjų tyrimų apibrėžtį, o projekto pavadinimas buvo klaidinantis („Sistemų integracija ir prototipai“). Vokietija paaiškino, kad projektu buvo siekiama toliau tobulinti atskirus šios technologijos komponentus. Todėl projektas, BFS vertinimu, buvo visiškai priskirtinas pramoniniams tyrimams. Be to, pirmasis prototipas buvo sukurtas praėjus keliems mėnesiams po 2-ojo projekto pabaigos ir skirtas pramonės, o ne vartotojų reikmėms, kaip iš pradžių planuota. Tikrieji tyrimai – veikla iki konkurencijos – vyko tik po 2-ojo projekto ir be tolesnio valstybės finansavimo.

(44)

Komisija abejoja, ar projekto bent iš dalies nereikėtų priskirti plėtros veiklai iki konkurencijos (12). Parama būtų apribota iki 25 % arba pagal 1996 m. Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai 5.5 ir 5.9 punktus turėtų atitikti leistino pagalbos intensyvumo svertinį vidurkį. Komisijos nuomone, atskirų komponentų integracija į bendrą sistemą galėtų būti apibrėžiama kaip plėtros veikla iki konkurencijos. Be to, pirmasis prototipas buvo sukurtas tik praėjus keliems mėnesiams po 2-ojo projekto pabaigos, o tai reiškia, kad projektu buvo siekiama sukurti pirmąjį prototipą.

(45)

Tačiau išsamesnė šio klausimo analizė būtų betikslė, nes galima nesuderinama pagalba rinkos nebeiškraipys. Dotacijos moksliniams tyrimams ir plėtrai teko Schneider AG, o SE ir SLT buvo įsteigtos vėliau. Visiškai neįtikėtina, kad televizorių gamintojas SE gavo naudos iš dotacijų moksliniams tyrimams ir plėtrai, skirtų lazerių technologijos tyrimui, kurios buvo iki galo panaudotos sutartu būdu. O SLT galėjo gauti naudos iš šios pagalbos. Tačiau įmonės šiuo metu jau likviduotos, dotacijos moksliniams tyrimams ir plėtrai priskirtos likviduojamų įmonių turtui (13), o turtas parduotas rinkos kaina (žr. 36 punktą).

Skatinamasis poveikis

(46)

Komisijos nuomone, 2-asis projektas vis dar buvo susijęs su labai didele technologine ir ekonomine rizika, todėl SLT nebūtų galėjusi įgyvendinti projekto be BFS paramos. Jis, kaip ir 1-asis projektas, buvo labai pažangus ir reikalavo daug lėšų.

VII.   IŠVADA

(47)

Komisija daro išvadą, kad 1-ajam projektui skirta 6 498 468,68 EUR pagalba moksliniams tyrimams ir plėtrai ir 2-ajam projektui skirta 50 % pagalba moksliniams tyrimams ir plėtrai – iš viso 1 275 826,60 EUR – buvo suderinamos su Bendrijos valstybės pagalbos taisyklėmis.

(48)

Komisijos nuomone, kalbant apie tris paskolas, kurių bendra suma – 12,8 mln. EUR, ir 2-ajam projektui skirtus 50 % pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai, pateiktos informacijos nepakanka galutiniam vertinimui. Tačiau galima neatsakyti į svarbiausią klausimą, ar paskolos laikytinos valstybės pagalba ir kokiu mastu 2-asis projektas priskirtinas pramoniniams tyrimams. Nebegalima reikalauti grąžinti nesuderinamą valstybės pagalbą, nes likviduoti visi faktiniai ar potencialūs naudos gavėjai, jų turtas parduotas rinkos kaina, tad pagalba rinkos nebeiškraipys.

Todėl Komisija daro išvadą, kad pagal EB sutarties 88 straipsnio 2 dalį pradėta oficiali tyrimo procedūra dėl trijų paskolų ir 2-ojo projekto dalies yra betikslė.

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

6 498 468,68 EUR pagalba įmonei Schneider AG (Tiurkheimas), skirta mokslinių tyrimų projektui „Lazerinės projekcijos technologija“ ir 1 275 826,60 EUR pagalba mokslinių tyrimų ir plėtros projektui „Lazerinės projekcijos technologija – sistemų integracija ir prototipai“ yra suderinamos su bendrąja rinka.

2 straipsnis

2004 m. liepos 14 d. pradėta oficiali tyrimo procedūra, susijusi su Bavarijos institucijos Bayrische Landesanstalt für Aufbaufinanzierung suteiktomis 12,8 mln. EUR vertės paskolomis ir 1 275 826,60 EUR dotacija mokslinių tyrimų projektui „Lazerinės projekcijos technologija – sistemų integracija ir prototipai“, nutraukiama.

3 straipsnis

Šis sprendimas skirtas Vokietijos Federacinei Respublikai.

Priimta Briuselyje, 2006 m. gegužės 16 d.

Komisijos vardu

Neelie KROES

Komisijos narė


(1)  OL C 46, 2005 2 22, p. 12.

(2)  Žr. 1 išnašą.

(3)  Kelių pranešimų, atsiųstų per tyrimą ar po jo, negalima laikyti oficialia nuomone (tai buvo dažniausia nekomentuojami, su svarstomu klausimu nesusiję spaudos straipsniai ir vienas (bet irgi išsamiau nepaaiškintas) pasiūlymas teikti Komisijai su svarstomu klausimu susijusias konsultacijas).

(*1)  Konfidenciali informacija

(4)  Įskaitant dotaciją „mėlynojo lazerio“ projektui, kurį įgyvendino Viurcburgo universitetas.

(5)  Įskaitant dotaciją „mėlynojo lazerio“ projektui, kurį įgyvendino Viurcburgo universitetas.

(*2)  Šioje lentelėje pateikiamos tik Schneider AG mokslinių tyrimų sąnaudos; neatsižvelgiama į 0,26 mln. EUR dotaciją „mėlynojo lazerio“ projektui, kurį įgyvendino Viurcburgo universitetas ir kuris BFS pageidavimu buvo sujungtas su Schneider projektu.

(6)  Pirmajame etape įsteigta bendroji įmonė, kuriai buvo perduotas SLT turtas. LOS valdė 60 % bendrosios įmonės akcijų, o 40 % akcijų buvo priskirta likviduojamos įmonės turtui. Per šį tarpinį etapą, numatytą vieneriems metams, turėjo būti rastas strateginis investuotojas, kuris perimtų 40 % akcijų, priskirtų likviduojamos įmonės turtui. Tačiau toks investuotojas neatsirado, todėl LOS galėjo įsigyti 100 % akcijų.

(7)  OL C 83, 1986 4 11, p. 2.

(8)  Žr. 8 išnašą.

(9)  OL C 45, 1996 2 17, p. 5.

(10)  Pagal 1986 m. Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai 1 priedą „pramoniniai fundamentalieji tyrimai“ apibrėžiami kaip „originalus teorinis ir eksperimentinis darbas, kurio tikslas yra geriau suprasti bendruosius mokslo ir gamybos principus, kuriuos galima būtų pritaikyti kuriam nors pramonės sektoriui ar konkrečios įmonės veiklai.“

(11)  Pagal 1996 m. Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai 1 priedą „pramoniniai tyrimai“ apibrėžiami kaip „suplanuoti moksliniai tyrimai ar kritiniai tyrimai, kuriais siekiama įgyti naujų žinių, kurias galima būtų panaudoti kuriant naujus produktus, procesus ar paslaugas ar žymiai patobulinant esamus produktus, procesus ar paslaugas“.

(12)  Pagal 1996 m. mokslinių tyrimų ir plėtros programos 1 priedą „plėtros veikla iki konkurencijos“ apibrėžiama kaip „pramoninių tyrimų rezultatų formavimas į tam tikrą naujų, pakeistų ar patobulintų produktų, procesų ar paslaugų, kurias ketinama parduoti arba panaudoti, planą, susitarimą ar dizainą, įskaitant pradinio prototipo sukūrimą, kuris negalėtų būti panaudotas komerciniais tikslais. Į tai taip pat gali įeiti kitų produktų, procesų ar paslaugų ir pradinių parodomųjų projektų ar bandomųjų projektų koncepcinis formulavimas ir dizainas, su sąlyga, kad tokie projektai nepaverčiami pramoniniais taikomaisiais projektais arba nepanaudojami pramoniniais ar komerciniais tikslais“.

(13)  Nustačius, kad STL turtas bus parduodamas už Bavarijos ribų, nebuvo įvykdyta viena iš formaliųjų pagalbos teikimo sąlygų.


6.2.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 32/56


KOMISIJOS SPRENDIMAS

2006 m. birželio 7 d.

dėl valstybės pagalbos, kurią Vokietija suteikė vyndarių kooperatyvų pajams įsigyti

(pranešta dokumentu Nr. C(2006) 2070)

(Tik tekstas vokiečių kalba yra autentiškas)

(2007/57/EB)

EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 88 straipsnio 2 dalį,

pakvietusi suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas pagal pirmiau nurodytą straipsnį (1) ir atsižvelgdama į šias pastabas,

kadangi:

I.   PROCEDŪRA

(1)

Apie pagalbą Komisijai buvo pranešta 2001 m. balandžio 19 d. laišku, atsakant į Komisijos tarnybų raštišką paklausimą. Kadangi ši priemonė tuo metu jau buvo įgyvendinta, tai pagalbos įrašas buvo perkeltas į pagalbos, apie kurią nebuvo pranešta, registrą (Pagalba Nr. NN 32/01).

(2)

Papildomos informacijos buvo atsiųsta 2002 m. vasario 13 d. laišku, gautu 2002 m. vasario 18 d., 2002 m. liepos 5 d. laišku, gautu 2002 m. liepos 9 d., ir 2002 m. gruodžio 5 d. laišku, gautu 2002 m. gruodžio 10 d. Be to, 2002 m. birželio 25 d. Žemės ūkio generaliniame direktorate įvyko pasitarimas šiems klausimams aptarti.

(3)

2003 m. spalio 2 d. laišku SG (2003) D/232035 Komisija pranešė Vokietijai apie savo sprendimą dėl šios priemonės pradėti tyrimo procedūrą pagal EB sutarties 88 straipsnio 2 dalį (Pagalba Nr. C 60/2003).

(4)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje  (2). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl šios pagalbos.

(5)

Komisija 2003 m. lapkričio 18 d. laišku, gautu 2003 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 23 d. laišku, gautu 2004 m. sausio 5 d., ir 2004 m. vasario 12 d. laišku, gautu 2004 m. vasario 17 d., gavo suinteresuotųjų šalių bei pagalbą teikiančių Vokietijos regionų valdžios institucijų pastabas.

(6)

Vokietija savo pastabas Komisijai pateikė 2003 m. lapkričio 5 d. laišku, gautu 2003 lapkričio 6 d.

(7)

Vokietija 2005 m. kovo 7 d. laišku, gautu 2005 m. kovo 9 d., perdavė Komisijai papildomos informacijos, kuria buvo prašoma įvertinti priemonę pagal 2004 m. spalio 6 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1860/2004 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriuose (3) 5 straipsnį.

II.   PAGALBOS APRAŠYMAS

II.1.   Priemonės pavadinimas

(8)

Subsidijos, skirtos vyndariams įsigyti pajus Reino krašte-Pfalce.

II.2.   Teisinis pagrindas

(9)

Priemonė įgyvendinama pagal:

Gaires dėl subsidijų teikimo iš Bernkastelio Vitlicho rajono (vok. Landkreis) lėšų vyndariams, stojantiems į vyndarių kooperatyvą, remti.

Gaires dėl subsidijų teikimo iš Kochemo Celio rajono lėšų vyndariams, stojantiems į vyndarių kooperatyvą (gamintojų grupę), remti.

Gaires dėl subsidijų teikimo iš Tryro Sarburgo rajono lėšų vyndariams, stojantiems į vyndarių kooperatyvą (gamintojų grupę), remti.

Švaicho jungtinės savivaldybės (vok. Verbandsgemeinde) priimtą nutarimą dėl Tryro Sarburgo rajono subsidijų vyndariams, stojantiems į vyndarių kooperatyvą (gamintojų grupę), remti padidinimo.

(10)

Bernkastelio Vitlicho rajono administracijos (vok. Kreisverwaltung) gairėse numatoma teikti pagalbą konkretaus kooperatyvo t. y. Moselland kooperatyvo pajams įsigyti. Kochemo Celio rajono administracijos gairėse numatomos panašios nuostatos, dėl kurių pagalba iš tikro buvo teikiama tik Moselland kooperatyvo pajams įsigyti. Tryro Sarburgo rajono administracijos ir Švaicho jungtinės savivaldybės priimtos gairės nėra skirtos konkrečiai bendrovei, bet apskritai kooperatyvams ir gamintojų grupėms, pripažintoms pagal Vokietijos rinkos struktūros įstatymą (vok. Marktstrukturgesetz).

II.3.   Priemonės tikslas

(11)

Priemone buvo siekiama padidinti per gamintojų grupes superkamų vynuogių dalį ir sumažinti laisvai, t. y. ne per gamintojų grupes, iš statinių parduodamo vyno dalį. Tai turėjo padėti stabilizuoti iš statinių parduodamo vyno kainas rinkoje. Tuo pat metu ilgalaikis tikslas buvo individualiuose ūkiuose, ypač mažose vyndarių įmonėse, esančiose vynuogynų teritorijose prie Mozelio, Saro ir Ruverio upių, sustabdyti vyno rūsių gamybinius pajėgumus.

(12)

Suteikta pagalba buvo padengiama dalis išlaidų, kurias patyrė vynuogių auginimo įmonės, įsigydamos pajus iš vyndarių kooperatyvų bei gamintojų grupių (toliau – gamintojų grupių). Pagalba buvo teikiama tik tada, kai vyndarys įsipareigodavo neperleisti savo pajų penkerius metus nuo prašymo pateikimo dienos. Be to, įmonė turėjo įstoti į gamintojų grupę su savo valdomais vynuogynų plotais ir visas išaugintas vynuoges bei pagamintą vynuogių misą arba vyną tiekti gamintojų grupei. Vynuogių auginimo įmonė buvo taip pat įpareigota sustabdyti savo vyno rūsių įrangos darbą.

II.4.   Pagalbos lėšos iš biudžeto

(13)

Pagalba buvo suteikta kaip tiesioginės subsidijos ir palūkanų subsidijos, skirtos kapitalo rinkos paskoloms.

(14)

Išlaidos vienam pajui įsigyti paprastai sudarė 293,99 EUR. Kadangi sumažėjo vieno pajaus kaina, tai atitinkamai buvo sumažinta ir subsidija.

(15)

Vienam pajui įsigyti buvo suteiktos tokios subsidijos:

Rajonas arba savivaldybė

Įsigyti nuo 1 iki 5 pajų

Priemoka kiekvienam pajui po

Didžiausia subsidija naujai įstojančiai įmonei

Bernkastelis Vitlichas

76,69 EUR

38,35 EUR

766,94 EUR

Kochemas Celis

76,69 EUR

76,69 EUR

Didžiausia suma nenustatyta

Tryras Sarburgas

76,69 EUR

38,35 EUR

766,94 EUR

Švaichas

51,13 EUR

255,65 EUR

(16)

Švaicho jungtinės savivaldybės subsidijos buvo mokamos papildomai prie (kaupiant su) išmokų (–omis) Tryro Sarburgo rajone.

(17)

Kochemo Celio rajone visoms pajams įsigyti paimtoms paskoloms buvo teikiamos iki 4,95 % dydžio palūkanų subsidijos ne ilgesniam kaip ketverių metų laikotarpiui.

(18)

2000 m. gamintojų grupėms buvo išmokėtos tokios sumos: –

Rajonas arba savivaldybė

Vyndarių kooperatyvas Moselland

Gamintojų grupė Moselherz

Gamintojų grupė Mosel Gate

Bernkastelis Vitlichas

44 022 EUR

— EUR

— EUR

Kochemas Celis

20 171 EUR

— EUR

— EUR

Tryras Sarburgas

51 270 EUR

6 990 EUR

7 631 EUR

Švaichas

16 975 EUR

3 390 EUR

5 011 EUR

Iš viso

132 438 EUR

10 380 EUR

12 642 EUR

(19)

2000 m. iš viso buvo išmokėta 155 460 EUR. Priemonė buvo finansuojama iš rajonų administracijų ir Švaicho savivaldybės lėšų.

II.5.   Priemonės trukmė

(20)

Kochemo Celio rajone pagalbos priemonė buvo taikoma ketverius metus (2000–2003 m.). Kitos pagalbos schemos buvo taikomos tik iki 2000 m.

II.6.   Pagalbos gavėjai

(21)

Pagalba buvo išmokama tiesiogiai gamintojų grupėms, kurios naujai stojantiems vyndariams ir vynuogių auginimo įmonėms pajus parduodavo sumažintomis kainomis.

(22)

Todėl bet kurio regiono vyndariai ir vynuogių auginimo įmonės gamintojų grupėse pajų galėjo įsigyti mažesne kaina.

(23)

Įgyvendindamos šią priemonę, gamintojų grupės galėjo pasididinti nuosavą kapitalą ir užsitikrinti apsirūpinimą žaliavomis.

II.7.   Priežastys pradėti oficialią tyrimo procedūrą

(24)

Atlikus pirminį patikrinimą, buvo nustatyta, kad ši priemonė yra pagalba vyndarių įmonių ir gamintojų grupių veiklai, todėl ji yra nesuderinama su bendrąja rinka. Todėl Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą.

III.   SUINTERESUOTŲJŲ ŠALIŲ PASTABOS

III.1.   Skundai, pateikti dėl priemonės

(25)

Komisijos tarnybos dėl minėtos pagalbos schemos taikymo gavo skundą. Skundo pateikėjas nurodė, kad dėl suteiktos pagalbos vyndariai galėjo įsigyti pajų vietinėse gamintojų grupėse sumažinta kaina. Todėl gamintojų grupės galėjo ne tik pasididinti kapitalą, bet ir užsitikrinti apsirūpinimą misos ir žaliavinių vynų žaliavomis. Dėl šių priežasčių konkurentai atsidūrė nepalankioje padėtyje apsirūpinimo misa ir žaliaviniais vynais atžvilgiu.

III.2.   Suinteresuotųjų šalių pastabos, susijusios su oficialia tyrimo procedūra

(26)

Suinteresuotųjų šalių ir pagalbą teikiančių Vokietijos regionų valdžios institucijų pastabose buvo pabrėžiama, kad parama yra reikalinga struktūriniams pokyčiams 2 000 metų senumo vynuogynų teritorijoje, kur vynuogės auginamos ant stačių kalvų, ir kad šios teritorijos išsaugojimas yra labai svarbus turizmui bei maisto pramonei plėtoti. Šia priemone, jų nuomone, prisidedama prie gamybos pajėgumų sustabdymo. Be to, buvo prašoma taikyti Reglamentą (EB) Nr. 1860/2004.

IV.   VOKIETIJOS NUOMONĖ

(27)

Vokietija savo pastabose pabrėžė, kad parama reikalinga struktūriniams pokyčiams 2 000 metų senumo vynuogynų teritorijoje, kur vynuogės auginamos ant stačių kalvų, ir kad šios teritorijos išsaugojimas yra labai svarbus turizmo bei maisto pramonei plėtoti. Pagalbos tikslas buvo kompensuoti dėl nepalankių aplinkybių patirtus vyndarių ir vynuogių auginimo įmonių, kurie turėjo sustabdyti savo vyno rūsių gamybos pajėgumus, kad įvykdytų įsipareigojimą penkerius metus tiekti žaliavas gamintojų grupėms, patirtus nuostolius, todėl ši pagalba kaip gamybos pajėgumų sustabdymo priemonė buvo pateisinta.

(28)

Pateikusi papildomos informacijos, Vokietija paprašė taikyti Reglamentą (EB) Nr. 1860/2004.

V.   PAGALBOS ĮVERTINIMAS

Bendras vyno rinkos organizavimas (CMO)

(29)

EB sutarties 36 straipsnis yra taikomas vynuogių auginimui ir perdirbimui, kurie nurodyti 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1493/1999 dėl bendro vyno rinkos organizavimo (4).

(30)

Pagal Vokietijos valdžios institucijų ir kitų suinteresuotųjų šalių pateiktas pastabas vyndariams ir vynuogių auginimo įmonėms iškilo ekonominių sunkumų dėl struktūrinių pokyčių pardavimo rinkose. Įprastas vyno pardavimas iš statinių, naudojant nuosavą vyno rūsių įrangą, darėsi vis sudėtingesnis. Rinkai reikėjo arba žaliavų (vynuogių arba šviežiai spaustos misos), arba aukštos kokybės ir rinkoje paklausių vynų. Privačios bendrovės būtų galėjusios sudaryti panašių sutarčių su vynuogių auginimo įmonėmis ir prisiimti su pardavimu susijusią riziką.

(31)

Atsižvelgdamos į šias aplinkybes, kaip nurodyta 12 punkte, regiono valdžios institucijos iš dalies padengė vyndarių išlaidas už pajus, įsigytus iš gamintojų grupių. Šių gamintojų grupių pajų pirkėjai buvo įpareigoti visą savo dirbamąjį plotą skirti gamintojų grupei ir jai tiekti visas vynuoges arba misą ir vyną. Vynuogių auginimo įmonės turėjo įsipareigoti neperleisti pajų penkerius metus, o tai iš esmės prilygo vyno rūsių gamybos pajėgumų sustabdymui. Gamintojų grupės, palyginti su kitomis vyndarystės ir vyno prekybos sektorių bendrovėmis, galėjo garantuotai apsirūpinti žaliavomis dėl vyndarių ir vynuogių auginimo įmonių įpareigojimo penkerius metus tiekti visas užaugintas vynuoges arba misą ir vyną gamintojų grupei (žr. II skirsnio 2 punktą).

(32)

Gamintojų grupių palaikymas, įpareigojant vynuogių auginimo įmones tiekti joms visas vynuoges, arba misą ir vyną bei sustabdyti savo vyno rūsių gamybinius pajėgumus, yra struktūrinė priemonė, kuri sustiprino gamintojų grupes. Šių gamintojų grupių garantuoto apsirūpinimo žaliavomis pranašumas, vertinant tai atskirai, gali būti pateisintas kaip rinkos restruktūrizavimo priemonės, kuri atitinka Reglamento (EB) Nr. 1493/1999 39 straipsnyje nurodytus tikslus, padarinys.

VALSTYBĖS PAGALBA

(33)

Pagal Reglamento (EB) Nr. 1493/1999 71 straipsnio 1 dalį

„Išskyrus atvejus, kai šiame reglamente yra numatyta kitaip, produktų, kuriems taikomas šis reglamentas, gamybai ir prekybai taikomi Sutarties 87, 88 ir 89 straipsniai.“

(34)

71 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad

„II antraštinės dalies II skyrius (Priemokos už auginimo nutraukimą) netrukdo teikti nacionalinę pagalbą, kuria siekiama panašių kaip to skyriaus tikslų. Tačiau tokiai pagalbai taikoma 1 dalis.“

(35)

Pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalį valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(36)

Aptariamoji pagalba buvo finansuojama iš Vokietijos Reino krašto-Pfalco žemėje esančių rajonų ir savivaldybės viešųjų lėšų. Tokia pagalba gali iškraipyti konkurenciją (5) ir daryti neigiamą poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai (6).

V.1.   Vyndarių ir vynuogių auginimo įmonių palaikymas suteikiant subsidijas pajams įsigyti ir paskolų palūkanų subsidijas

(37)

Kai kurie Reino žemės-Pfalco vyndariai ir vynuogių auginimo įmonės įsigijo gamintojų grupių pajų regioninės valdžios institucijų remiami ir todėl už juos sumokėjo sumažintą kainą (žr. 15 punktą). Sumą, kuri buvo atimta iš įprastos pajų kainos, paprastai jie būtų turėję susimokėti patys. Todėl šioms įmonėms tai yra tiesioginė ekonominė nauda, kuri buvo finansuojama iš viešųjų lėšų.

(38)

Iki 4,95 % dydžio palūkanų subsidijos, kurios buvo suteiktos vyndariams ir vynuogių auginimo įmonėms už minėto pobūdžio pajų pirkimą (žr. 17 punktą), šiems ūkininkams taip pat yra ekonominė nauda, kuri buvo finansuojama iš viešųjų lėšų.

(39)

Todėl taikytina EB sutarties 87 straipsnio 1 dalis.

(40)

Toliau (V.3 skirsnyje) bus nagrinėjama, ar pirmiau minėtam palaikymui taikytinas Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje (toliau – Gairės dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje) (7) 9 punktas, susijęs su pagalba, teikiama už gamybinių pajėgumų sustabdymą.

V.2.   Gamintojų grupių palaikymas

(41)

Komisija patvirtino savo laiške dėl oficialios tyrimo procedūros pradėjimo pareikštą nuomonę, jog gamintojų grupėms buvo suteiktos palankesnės sąlygos dėl, vyndariams ir vynuogių auginimo įmonėms teiktos pagalbos jų pajams įsigyti. Pagalba buvo skiriama tik tam tikrų pripažintų gamintojų grupių pajams įsigyti (žr. 10 punktą). Vyndariai ir vynuogių auginimo įmonės privalėjo neperleisti pajų 5 metus.

(42)

Kaip teigia Vokietijos valdžios institucijos, vyno rinkos restruktūrizavimas buvo neišvengiamas. Nors vyndariai pajus iš gamintojų grupių būtų galėję įsigyti ir taip, nes pajų kaina nebuvo labai didelė, vis dėlto tokių struktūrinių pokyčių nebuvo iki tol, kol regioninės ir vietinės valdžios institucijos nebuvo pradėję teikti pagalbos.

(43)

Šios gamintojų grupės, palyginti su kitomis įmonėmis vyndarystės ir vyno prekybos sektoriuose, į jas įstojus naujiems kooperatyvo nariams (pajininkams), kurie pajus galėjo įsigyti sumažintomis kainomis arba subsidijuojant jų paskolų palūkanas, galėjo padidinti savo kapitalą, pagerinti likvidumą ir gauti papildomų pajamų. Kitas gamintojų grupių pranašumas buvo vyndarių įpareigojimas, susijęs su subsidijuojamu pajų įsigijimu, tiekti visas vynuoges arba misą ir vyną, bei sustabdyti vyno rūsių įrangą.

(44)

Tikslinga atsižvelgti į Europos Teisingumo Teismo bylos C-156/98 Komisija prieš Vokietiją sprendimo (8) 26 punktą:

„Pranašumas, kuris netiesiogiai suteikiamas Pajamų mokesčių įstatymo (vok. Einkommensteuergesetz – EStG) 52 straipsnio 5 dalyje nurodytoms įmonėms, yra, kad valstybė narė atsisako mokestinių įplaukų, kurias ji paprastai būtų gavusi, nes dėl šio atsisakymo investuotojai gavo galimybę įsigyti tokių įmonių pajų mokesčių atžvilgiu palankesnėmis sąlygomis.“

(45)

Toks sprendimas buvo patvirtintas ir Pirmosios instancijos teismo bylos T-93/02, Confédération nationale du Crédit Mutuel prieš Komisiją  (9) , 95 punkte:

„…valstybės dalyvavimas savo lėšomis įmonėje gali būti pripažintas pagalba ir tada, kai ji yra [ne]tiesioginė pagalbos gavėja. Pagal EB sutarties 87 straipsnio 2 dalies a punktą socialinio pobūdžio pagalba teikiama individualiems vartotojams gali patekti į EB sutarties 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Taip pat tai, kad valstybė narė atsisako mokestinių įplaukų gali reikšti netiesioginį valstybės išteklių perdavimą, kurį galima laikyti pagalba ūkio subjektams, kuriems mokestinė lengvata nėra suteikiama tiesiogiai. (2000 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, byloje C-156/98, Rink. p. I-6857, 24–28 punktai).“

(46)

Atsižvelgdama į pirmiau cituotus minėtų teismų sprendimus, Komisija nusprendė, kad pagalba vyndariams ir vynuogių auginimo įmonėms įsigyjant pajus tam tikrose gamintojų grupėse ir jų neperleidimas mažiausiai penkerius metus lėmė gamintojų grupių kapitalo augimą, ko priešingu atveju nebūtų buvę. Tokių pajų įsigijimas su valstybės parama yra netiesioginis valstybės lėšų perdavimas gamintojų grupėms. Dėl to padidėjęs gamintojų grupių kapitalas yra netiesioginis ekonominis pranašumas, kurį reikėtų vertinti kaip valstybės pagalbą, kuri skiriasi nuo vyndariams ir vynuogių auginimo įmonėms suteikto pranašumo.

(47)

Todėl taikoma EB sutarties 87 straipsnio 1 dalis.

V.3.   Išimtys, taikomos pagal EB steigimo sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalis

(48)

Dar reikia patikrinti, ar būtų galima taikyti kurią nors iš bendro pagalbos draudimo išimčių ar atleidimą nuo šio draudimo pagal EB sutarties 87 straipsnio 1 dalį.

(49)

Remiantis turima informacija pagal EB sutarties 87 straipsnio 2 dalį ir 87 straipsnio 3 dalies a, b ir d punktus išimčių taikyti negalima, nes tai nėra:

pagalba, skirta regionų, kuriuose yra neįprastai žemas gyvenimo lygis arba didelis nedarbas, ekonominei plėtrai skatinti;

pagalba, skirta bendriems Europos interesams svarbių projektų vykdymui skatinti arba kurios nors valstybės narės ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti;

pagalba, skirta kultūrai remti ir paveldui išsaugoti, jei tokia pagalba prekybos sąlygų ir konkurencijos Bendrijoje nepaveikia taip, kad prieštarautų bendram interesui.

(50)

Todėl galima taikyti tik vienintelę išimtį pagal EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą.

Pagalbos, teikiamos vyndariams ir vynuogių auginimo įmonėms, suderinamumas su bendrąja rinka

(51)

2002 m. vasario 13 d. laišku Vokietijos valdžios institucijos pasiūlė įvertinti šią priemonę, remiantis Gairių dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje 9 punktu.

(52)

Pagal 9 punktą pagalba gali būti teikiama už gamybos pajėgumų sustabdymą, jeigu tai derinasi su kitomis Bendrijos pagalbos schemomis, skirtomis gamybos pajėgumams mažinti, ir atitinka šias sąlygas:

a)

pagalba turi būti teikiama paisant bendrų atitinkamo sektoriaus interesų ir jos trukmė turi būti ribota;

b)

naudos gavėjas taip pat turi prisiimti įsipareigojimą, kuris paprastai turėtų būti galutinis ir neatšaukiamas sprendimas perdirbti minėtą gamybos įrangą į metalo laužą arba galutinai jos atsisakyti;

c)

turėtų būti garantuojama, kad pagalba nebus teikiama sunkumų patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti;

d)

negali būti teikiamos per didelės kompensacijos už kapitalo ir būsimų pajamų praradimą. Mažiausiai pusė pagalbos priemonių išlaidų turėtų būti padengiamos iš tam tikro sektoriaus lėšų, t.y. iš savanoriškų įnašų arba privalomų mokesčių;

e)

negalima teikti jokios pagalbos, kuri neigiamai veiktų bendro rinkos organizavimo mechanizmus.

Dėl a) Bendras sektoriaus interesas

(53)

Pagalba, atrodo, turėjo teigiamos įtakos koncentruojant žemės ūkio gamybą ir stabilizuojant kainas iš statinių parduodamo vyno rinkoje. Pagalba buvo teikiama trijuose rajonuose ir vienoje savivaldybėje Reino krašte-Pfalce. Bernkastelio Vitlicho rajono administracijos gairėse buvo numatyta skirti pagalbą Moselland kooperatyvo pajams įsigyti. Kochemo Celio rajono administracijos gairėse buvo numatytos panašios nuostatos, dėl kurių parama iš esmės buvo teikiama tik Moselland kooperatyvo pajams įsigyti. Tryro Sarburgo rajono administracijos ir Švaicho jungtinės savivaldybės gairės buvo skirtos ne tam tikrai įmonei, o kooperatyvams ir gamintojų grupėms, kurios buvo pripažintos pagal Vokietijos rinkos struktūros įstatymą. Todėl privačios įmonės, kurios užsiėmė vyno gamyba arba prekyba, bet neatitiko pirmiau minėtų reikalavimų, negalėjo pasinaudoti šia priemone. Pagalbos trukmė turėjo būti ne ilgesnė kaip ketveri metai.

(54)

Pagal Gairių dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje 9.6 punktą pagalbos schemos, skirtos gamybos pajėgumams sustabdyti, turi būti prieinamos visiems tam tikro sektoriaus rinkos dalyviams. Kaip jau minėta, šios sąlygos negalima laikyti įvykdyta. Be to, Komisija gavo vieno rinkos dalyvio skundą, kuriame jis nurodė, jog tam tikrų kooperatyvų rėmimas taikant šią priemonę jokiu būdu neatitinka bendro intereso vyno sektoriuje, nes privačios įmonės, kurios verčiasi vyno gamyba ir prekyba, negalėjo pasinaudoti šia priemone.

Dėl b) Įsipareigojimas, prisiimtas už naudos gavimą

(55)

Vokietijos valdžios institucijos pranešė, kad teikiama pagalba yra priemonė, skirta vyndarių įmonių gamybos pajėgumams sustabdyti. Tai buvo grindžiama tuo, kad ūkininkai įsipareigojo visas vynuoges arba misą ir vyną tiekti gamintojų grupėms ir todėl ilgam laikui sustabdė savo vyno rūsių gamybinius pajėgumus.

(56)

Pagal Gairių dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje 9.2 punktą pagalba už gamybinių pajėgumų sustabdymą gali būti patvirtinama tik tada, kai ji yra numatyta restruktūrizavimui pagal programą, kurioje yra aiškiai apibrėžti tikslai ir numatytas laikas jai įgyvendinti. O ši priemonė buvo įgyvendinama neparengus tokios restruktūrizavimo programos.

(57)

Pagal Gairių dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje 9.4 punktą pagalbos gavėjas už gautą naudą turi prisiimti įsipareigojimą, kuris paprastai yra tvirtas ir galutinis sprendimas perdirbti minėtą gamybos įrangą į metalo laužą arba visam laikui ją sustabdyti. Pagalbos gavėjas turi prisiimti teisiškai privalomą įsipareigojimą gamybos pajėgumus sustabdyti galutinai ir neatšaukiamai. Vokietijos valdžios institucijos nurodė, kad vyndariai nepateikė jokių teisiškai privalomų pasižadėjimų sustabdyti savo gamybos pajėgumus. Kalbant apie vyno gamybą, tai jau pats įsipareigojimas tiekti vynuoges, misą ir vyną yra tolygus gamybos pajėgumų sustabdymui, tačiau tik penkerių metų laikotarpiui, kai šis įsipareigojimas turi būti vykdomas. Todėl Komisija nusprendė, kad ši sąlyga nėra įvykdyta.

Dėl c) Pagalba, neteiktina sunkumų patiriančioms įmonėms

(58)

Ši sąlyga rėmimo gairėse nėra aiškiai nustatyta.

Dėl d) Neviršytina kompensacinė išmoka ir būtinas sektoriaus įnašas

(59)

Gairių dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje 9.6 punkte yra nustatyta, kad pagalbos suma jokiu būdu negali viršyti kompensacijos už turto vertės sumažėjimą, ir skatinamosios išmokos, neviršijančios 20 % atitinkamo turto vertės. Be to, Gairių dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje 9.7 punkte yra numatyta, kad mažiausiai pusė tos pagalbos priemonės išlaidų turėtų būti padengta iš tam tikro sektoriaus lėšų, t.y. iš savanoriškų įnašų arba privalomų mokesčių.

(60)

Vokietijos valdžios institucijos nepateikė jokių tikslių skaičiavimų dėl vynuogių auginimo įmonių sumažėjusios turto vertės (jeigu apskritai ji sumažėjo). Todėl šiuo metu negalima nustatyti, kad buvo mokamos per didelės kompensacijos už turto vertės sumažėjimą ir kad pagalba viršija 50 % faktinių pagalbos priemonės išlaidų. Todėl Komisija laiko šią sąlygą neįvykdyta.

Dėl 5. Bendras vyno rinkos organizavimas

(61)

Pagalbos schema neprieštarauja bendro vyno rinkos organizavimo tikslams.

(62)

Kadangi vyndariams ir vynuogių auginimo įmonėms suteikta pagalba, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas priežastis, yra nesuderinama su Gairių dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje 9 punktu, tai ji yra laikoma įmonės veiklai skirta pagalba, nesuderinama su bendrąja rinka.

(63)

Jokių kitų pateisinamųjų priežasčių pagal EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą taikyti negalima.

Pagalbos, teikiamos gamintojų grupėms, suderinamumas

(64)

Kalbant apie gamintojų grupes, Komisija teigiamai vertina tokių gamintojų grupių, į kurias susijungia ūkininkai, siekdami sukoncentruoti pasiūlą ir priderinti gamybą prie rinkos reikalavimų, kūrimąsi žemės ūkio sektoriuje. Valstybės pagalbą galima teikti tokiai organizacijai steigtis (Gairių dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje 10.5 punktas) arba kiekybiškai išplėsti savo veiklos sritį naujais produktais ar naujais sektoriais (Gairių dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje 10.6 punktas). Šiuo konkrečiu atveju nėra įvykdyta nė viena iš minėtų sąlygų.

(65)

Pagal Gairių dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje 10.8 punktą gamintojų grupėms teikiamą pagalbą išlaidoms, kurios nėra tiesiogiai susijusios su steigimosi išlaidomis, padengti, pavyzdžiui, investicijoms, reikia vertinti pagal tokiai pagalbai taikomus reikalavimus. Kadangi ši konkreti priemonė tik padidino gamintojų grupių kapitalą, bet tai nebuvo investicija, todėl šis punktas nėra pagrindas vertinti suderinamumui su bendrąja rinka.

(66)

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių, gamintojų grupėms suteikta pagalba yra nesuderinama su Gairių dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje 10 punktu. Todėl tokia pagalba yra laikoma įmonės veiklai skirta pagalba, kuri yra nesuderinama su bendrąja rinka.

(67)

Jokių kitų pateisinamųjų priežasčių pagal EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą taikyti negalima.

V.4.   De minimis pagalba gamintojų grupėms ir vynuogių auginimo įmonėms

(68)

Komisijos patirtis parodė, kad labai nedidelio dydžio pagalba tam tikromis sąlygomis neatitinka EB 87 straipsnio 1 dalies kriterijų.

(69)

Pagal Reglamentą Nr. 1860/2004 pagalba, neviršijanti 3 000 EUR ribos tam pačiam pagalbos gavėjui per trejus metus, kai bendra pagalbos suma sudaro maždaug 0,3 % metinio žemės ūkio sektoriuje pagamintos produkcijos, nedaro poveikio prekybai tarp valstybių narių ir neiškraipo konkurencijos arba nekelia grėsmės jos iškraipyti ir todėl jai netaikoma Sutarties 87 straipsnio 1 dalis.

(70)

Pagal Reglamento Nr. 1860/2004 5 straipsnį šis reglamentas taikomas iki jo įsigaliojimo suteiktai pagalbai, jeigu ji atitinka visas šio reglamento 1 ir 3 straipsniuose nustatytas sąlygas.

(71)

1 straipsnis yra taikomas tiktai žemės ūkio sektoriui. Todėl pagalba siejama ir su prekyba vynu. Pagal 1 straipsnio a–c punktus apribojimai netaikomi.

(72)

Todėl ši priemonė iki didžiausios 3 000 EUR ribos nėra laikoma pagalba, nes ji atitinka ne visas EB sutarties 87 straipsnio 1 dalies sąlygas. Kad būtų išvengta dvigubo skaičiavimo, ši riba turėtų būti taikoma tik vynuogių auginimo įmonių lygmeniu.

(73)

Komisija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas priežastis, nustatė, kad pagalbos teikimas pajams įsigyti neviršijant didžiausios 3 000 EUR ribos nėra pagalba, jeigu laikomasi Reglamento Nr. 1860/2004 sąlygų. Bet kuri šią ribą viršijanti bendra suma, suteikta palaikomiems vyndariams ir vynuogių auginimo įmonėms, yra valstybės pagalba.

VI.   IŠVADOS

(74)

Komisija nusprendė, kad pagal šią priemonę suteiktos subsidijos ir palūkanų subsidijos yra įmonės veiklai skirta pagalba, kuriai nėra taikoma nė viena iš bendro pagalbos draudimo išimčių, ir todėl ji yra nesuderinama su bendrąja rinka. Komisija taip pat nustatė, kad Vokietija šią priemonę įgyvendino neteisėtai.

(75)

Jei nustatoma, kad neteisėtai suteikta valstybės pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka, tai natūralus padarinys yra šios pagalbos susigrąžinimas, siekiant atkurti kuo panašesnę konkurencijos padėtį į tą, kokia buvo iki pagalbos suteikimo.

(76)

Sprendimas yra susijęs su konkrečia priemone ir turi būti nedelsiant įgyvendintas, įskaitant pagalbos išieškojimą pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (10) 14 straipsnį.

(77)

Siekdama nutraukti tiesioginį ir netiesioginį vyndarių ir vynuogių auginimo įmonių palaikymą ir tuo pačiu metu išvengti dvigubo pagalbos skaičiavimo, Vokietija turi išieškoti pagalbą iš tų įmonių, kurioms buvo išmokėtos valstybės lėšos. Tačiau įsipareigojimas išieškoti pagalbą iš gamintojų grupių nepanaikina galimybės vyndarių ir vynuogių auginimo įmonėms suteiktos paramos, neviršijančios 3 000 EUR, nelaikyti pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnio 1 dalį, laikomasi Reglamento Nr. 1860/2004 sąlygų. Bet kuri suma, kuri viršija šią palaikomam vyndariui ar palaikomoms vynuogių auginimo įmonėms suteiktos paramos ribą, yra laikoma pagalba ir turi būti išieškota iš tos gamintojų grupės, kurios pajus įsigijo galutinis pagalbos gavėjas.

(78)

Šis sprendimas nepanaikina galimybės suinteresuotosioms gamintojų grupėms reikalauti tam tikros sumos iš vyndarių ir vynuogių auginimo įmonių arba pasinaudoti kitomis teisių gynimo priemonėmis, jei tokia galimybė yra numatyta pagal nacionalinę teisę.

(79)

Kochemo Celio rajone iš vyndarių ir vynuogių auginimo įmonių išieškotina pagalba, jei tai susiję su palūkanų parama, turėtų atitikti jų gautą palūkanų paramą. Tačiau įsipareigojimas išieškoti pagalbą iš vyndarių ir vynuogių auginimo įmonių nepanaikina galimybės vyndarių ir vynuogių auginimo įmonėms suteiktos paramos, neviršijančios 3 000 EUR, nelaikyti pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnio 1 dalį, jei laikomasi Reglamento Nr. 1860/2004 sąlygų. Bet kuri suma, kuri viršija šią palaikomam vyndariui arba palaikomai vynuogių auginimo įmonei suteiktos pagalbos ribą, yra laikoma pagalba ir turi būti išieškota visa.

(80)

Šis sprendimas nepanaikina galimybės suinteresuotiesiems vyndariams ir vynuogių auginimo įmonėms pasinaudoti kitomis teisių gynimo priemonėmis prieš gamintojų grupes, jei tokia galimybė yra numatyta pagal nacionalinę teisę.

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

Valstybės pagalba, kurią tiesioginių subsidijų arba palūkanų subsidijų, teikiamų vyndariams ir vynuogių auginimo įmonėms investuoti į gamintojų grupių pajus, forma ir tiesioginių subsidijų, teikiamų gamintojų grupėms, forma Vokietijos Federacinė Respublika neteisėtai teikė, pažeisdama EB sutarties 88 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepažeidžiant 2 straipsnio, yra laikoma nesuderinama su bendrąja rinka.

2 straipsnis

1 straipsnyje nurodytos priemonės, kurias Vokietijos Federacinė Respublika suteikė pagalbos gavėjams, nėra laikomos pagalba, jeigu jos atitinka Reglamento Nr. 1860/2004 sąlygas.

3 straipsnis

1.   Vokietijos Federacinė Respublika per du mėnesius nuo šio sprendimo paskelbimo dienos turi informuoti visas su šios valstybės pagalbos schemos taikymu susijusias vynuogių auginimo įmones ir gamintojų grupes apie Komisijos sprendimą apie tai, jog 1 straipsnyje nurodyta pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka.

2.   Vokietijos Federacinė Respublika turi imtis visų reikiamų priemonių, kad susigrąžintų 1 straipsnyje nurodytą ir neteisėtai pagalbos gavėjams suteiktą pagalbą iš vynuogių auginimo įmonių arba, jei reikia, ir iš gamintojų grupių, nepažeisdama 2 straipsnio arba paisydama bet kokių vėlesnių pagal nacionalinę teisę pateiktų ieškinių. Vokietijos Federacinė Respublika per du mėnesius nuo šio sprendimo paskelbimo dienos privalo pranešti Komisijai apie konkrečius pagalbos gavėjus, individualiai suteiktos pagalbos sumas ir metodus, pagal kuriuos buvo apskaičiuotos šios sumos.

3.   Pagalbos išieškojimas vykdomas nedelsiant ir laikantis nacionalinės teisės procedūrų, kurios leidžia nedelsiant ir veiksmingai įgyvendinti šį sprendimą.

4.   Į išieškotiną pagalbos sumą turi būti įskaičiuojamos palūkanos už visą laikotarpį, prasidedantį tą dieną, kurią pagalbos gavėjui ji pirmą kartą buvo perduota disponuoti, ir pasibaigiantį realiai tą pagalbą sugrąžinus.

5.   Palūkanos turi būti skaičiuojamos laikantis 2004 m. balandžio 21 d Komisijos reglamento (EB) NR. 794/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, kuriame nustatytos išsamios EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisyklės, V skyriaus nuostatų.

4 straipsnis

Vokietijos Federacinė Respublika per du mėnesius nuo šio sprendimo paskelbimo privalo pranešti Komisijai apie priemones, kurių ji ėmėsi ir planuoja imtis, kad įgyvendintų šį sprendimą. Vokietija per tokį patį laikotarpį privalo pateikti visus dokumentus, kurie įrodytų, jog šiems neteisėtos pagalbos gavėjams yra pradėtos pagalbos išieškojimo procedūros.

5 straipsnis

Šis sprendimas yra skirtas Vokietijos Federacinei Respublikai.

Briuselis, 2006 m. birželio 7 d.

Komisijos vardu

Mariann FISCHER BOEL

Komisijos narė


(1)  OL C 267, 2003 11 6, p. 2.

(2)  Žr. 1 išnašą.

(3)  OL 325, 2004 10 28, p. 4.

(4)  OL L 179, 1999 7 14, p. 1, Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 2165/2005 (OL L 345, 2005 12 28, p. 1).

(5)  Pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką įmonės konkurencingumo pozicijos pagerinimas dėl jai teikiamos valstybės pagalbos apskritai reiškia konkurencijos iškraipymą konkuruojančių įmonių, kurios tokios pagalbos negauna, atžvilgiu (Byla C-730/79, Philip Morris, Teismų praktikos rinkinys, 1980, p. 2 671, 11 ir 12 punktai).

(6)  Prekyba Vokietijos žemės ūkio produktais Bendrijoje: vyno importas 1999 m. sudarė 10 364 000 mln. hektolitrų, o eksportas – 1 881 900 mln. hektolitrų. Atskirai Reino krašto-Pfalco duomenų nepateikta. (Šaltinis: Statistisches Bundesamt).

(7)  OL C 232, 2000 8 12, p. 19.

(8)  Byla C-156/98, Vokietija prieš Komisiją, Teismų praktikos rinkinys, 2000, I-/6857, 26 punktas.

(9)  Byla T-93/02, Confédération nationale du Crédit Mutuel prieš Komisiją, Teismų praktikos rinkinyje dar nepaskelbta, 95 punktas.

(10)  OL L 83, 1999 3 27, p. 1. Reglamentas su pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.


6.2.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 32/64


KOMISIJOS SPRENDIMAS

2006 m. rugpjūčio 28 d.

dėl Japonijos Vyriausybės ir Europos atominės energijos bendrijos susitarimo dėl bendradarbiavimo naudojant branduolinę energiją taikiems tikslams sudarymo

(2007/58/EB)

EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA,

atsižvelgdamos į Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 101 straipsnio antrąją dalį,

atsižvelgdama į 2006 m. vasario 27 d. Tarybos Sprendimą, patvirtinantį Komisijos sudarytą Japonijos Vyriausybės ir Europos atominės energijos bendrijos susitarimą dėl bendradarbiavimo naudojant branduolinę energiją taikiems tikslams,

kadangi Japonijos Vyriausybės ir Europos atominės energijos bendrijos susitarimas dėl bendradarbiavimo naudojant branduolinę energiją taikiems tikslams turėtų būti patvirtintas,

NUSPRENDĖ:

1 straipsnis

Europos atominės energijos bendrijos vardu patvirtinamas Japonijos Vyriausybės ir Europos atominės energijos bendrijos susitarimas dėl bendradarbiavimo naudojant branduolinę energiją taikiems tikslams.

Susitarimo tekstas yra pridedamas prie šio sprendimo.

2 straipsnis

Už energetiką atsakingas Komisijos narys Bendrijos vardu padaro susitarimo 17 straipsnio 1 dalyje numatytą pranešimą.

Priimta Briuselyje, 2006 m. rugpjūčio 28 d.

Komisijos vardu

Andris PIEBALGS

Komisijos narys


6.2.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 32/65


PRIEDAS.

Japonijos Vyriausybės ir Europos atominės energijos bendrijos sutartis dėl bendradarbiavimo naudojant branduolinę energiją taikiems tikslams

JAPONIJOS VYRIAUSYBĖ IR EUROPOS ATOMINĖS ENERGIJOS BENDRIJA (TOLIAU – „BENDRIJA“),

siekdamos tęsti ir toliau plėtoti ilgalaikį ir pastovų bendradarbiavimą, galintį abipusės naudos ir tarpusavio sąveikos būdu suteikti naudos Japonijai, Bendrijai ir trečiosioms šalims naudojant branduolinę energiją taikiems ir nesprogdinimo tikslams,

pripažindamos, kad Japonija, Bendrija ir jos valstybės narės yra pasiekusios panašų pažangų branduolinės energijos naudojimo taikiems tikslams lygį bei jų atitinkamais įstatymais ir teisės aktais įtvirtintą saugumo lygį sveikatos, saugos, branduolinės energijos naudojimo taikiems tikslams ir aplinkos apsaugos srityse,

taip pat numanomu ir praktiniu būdu siekdamos sudaryti branduolinės energijos naudojimo taikiems ir nesprogdinimo tikslams ilgalaikes bendradarbiavimo sutartis, kuriose atsižvelgiama į jų atitinkamų branduolinės energijos programų poreikius, ir kurios lengvina prekybą, tyrinėjimą, plėtrą bei kitą Japonijos ir Bendrijos bendradarbiavimo veiklą,

patvirtindamos Japonijos Vyriausybės, Bendrijos ir jos valstybių narių vyriausybių tvirtą įsipareigojimą dėl branduolinių ginklų neplatinimo, įskaitant susijusių saugos priemonių ir eksporto kontrolės tvarkos, pagal kurią turi vykti Japonijos ir Bendrijos bendradarbiavimas branduolinės energijos naudojimo taikiems tikslams srityje, stiprinimą ir veiksmingą taikymą,

patvirtindamos, jog Japonijos Vyriausybė, Bendrija ir jos valstybių narių vyriausybės remia Tarptautinės atominės energetikos agentūros (toliau – „Agentūros“) tikslus ir jos saugos priemonių sistemą bei patvirtindamos savo siekį skatinti 1968 m. liepos 1 d. sudarytos Branduolinių ginklų neplatinimo sutarties (toliau – „Neplatinimo sutartis“) laikymąsi pasauliniu mastu,

pažymėdamos, kad branduolinės saugos priemonės yra įvestos visose Bendrijos valstybėse narėse sutinkamai su 1957 m. kovo 25 d. sudaryta Sutartimi (toliau – „Euratomo sutartis“), pagal kurią buvo įsteigta Europos atominės energijos bendrija,

pripažindamos „Euratomo“ sutartyje numatytų branduolinių medžiagų, įrengimų ir nebranduolinių medžiagų laisvo judėjimo Bendrijoje principą bei

taip pat pripažindamos ypatingo skaidrumo svarbą tvarkant plutonį tam, kad būtų sumažinta branduolinių ginklų platinimo rizika bei užtikrinta darbininkų, visuomenės ir aplinkos apsauga,

SUSITARĖ:

1 straipsnis

Sąvokų apibrėžtys

Šioje sutartyje:

a)

sąvoka „Šalys“ reiškia Japonijos Vyriausybę ir Bendriją. Sąvoka „Šalis“ reiškia vieną iš pirmiau minėtų „Šalių“.

b)

sąvoka „Bendrija“ reiškia:

i)

tiek „Euratomo“ sutartimi įsteigtą juridinį asmenį,

ii)

tiek teritoriją, kur galioja „Euratomo“ sutartis.

c)

sąvoka „asmenys“ reiškia bet kurį fizinį asmenį, įmonę ar kitą organizaciją, veikiančius pagal atitinkamoje Šalių teritorinėje jurisdikcijoje galiojančius įstatymus ir teisės aktus, bet neapima Šalių.

d)

kalbant apie Japonijos Vyriausybę, sąvoka „atitinkama institucija“ reiškia Japonijos Vyriausybės paskirtą valstybinę agentūrą, o kalbant apie Bendriją – Europos Komisiją arba kitą tokią instituciją, apie kurią Bendrija bet kuriuo metu raštu gali pranešti Japonijos Vyriausybei.

e)

sąvoka „neslapta informacija“ reiškia informaciją, kurios nei Šalys, nei atskiros Bendrijos valstybės narės nepriskiria slaptai informacijai.

f)

sąvoka „branduolinės medžiagos“ reiškia:

i)

„pagrindinę medžiagą“, būtent uraną, susidedantį iš gamtoje randamų izotopų; 235 izotope suskaidytą uraną; torį; bet kurį iš pirmiau išvardytų elementų metalo pavidalu, lydinyje, cheminiame junginyje ar koncentrate; bet kurią kitą medžiagą, kurios sudėtyje yra tokia vieno ar daugiau pirmiau minėtų elementų koncentracija, kokią Agentūra apibrėžia 1956 m. spalio 26 d. priimtų Agentūros įstatų (toliau – „įstatai“) XX straipsnyje, ir su kuria sutikdamos abiejų Šalių atitinkamos institucijos viena kitą informuoja raštu; bei kita tokia medžiaga, kurią Agentūros valdyba apibrėžia įstatų XX straipsnyje, ir apie kurios patvirtinimą atitinkamos Šalių institucijos viena kitą informuoja raštu.

ii)

„tam tikrą skylančią medžiagą“, būtent plutonį, uraną-233, 233 arba 235 izotopais prisodrintą uraną, bet kurią medžiagą, susidedančią iš vieno ar kelių pirmiau minėtų elementų bei kitą tokią medžiagą, kurią Agentūros valdyba apibrėžia įstatų XX straipsnyje, ir apie kurios patvirtinimą atitinkamos Šalių institucijos viena kitą informuoja raštu. Sąvoka „tam tikra skylanti medžiaga“ neapima „pagrindinės medžiagos“.

g)

sąvoka „jautri branduolinė žaliava“ reiškia atskirtą plutonį (įskaitant plutonį maišytame oksido kure) arba uraną, daugiau nei 20 % prisodrintą 235 izotopu ir (arba) uraną-233.

h)

sąvoka „įrengimai“ reiškia svarbiausius įrengimus, mašinas ar instrumentus arba pagrindines jų dalis, kurios yra specialiai sukurtos arba parengtos vartojimui branduolinėje veikloje, ir kurios yra aprašytos šios Sutarties A priedo A dalyje.

i)

sąvoka „nebranduolinė medžiaga“ reiškia sunkųjį vandenį arba bet kurią kitą medžiagą, tinkamą naudoti branduoliniame reaktoriuje siekiant pristabdyti greituosius neutronus ir padidinti tolimesnį skilimą, kaip nurodyta šios Sutarties A priedo B dalyje.

j)

sąvoka „išgautos arba kaip šalutinis produktas pagamintos branduolinės medžiagos“ reiškia tam tikrą skylančią medžiagą, išgautą iš branduolinės medžiagos, perduotos pagal šią Sutartį arba vykdant vieną ar keletą techninių procesų, naudojant sukomplektuotą branduolinį reaktorių, perduotus pagal šią Sutartį, o taip pat bet kuriuos kitus įrengimus, nurodytus šios Sutarties A priedo A dalyje, kuriuos ketinama perduoti pagal šią Sutartį, jeigu Japonijos Vyriausybė ir Europos Komisija, prieš atlikdamos perdavimą, raštu patvirtina sutikimą, atsižvelgdamos į Europos Komisijos pasitarimą su Bendrijos susijusios valstybės narės Vyriausybe.

2 straipsnis

Bendradarbiavimo sritis

1.   Šalys bendradarbiauja pagal šią Sutartį, siekdamos branduolinės energijos naudojimo taikiais ir nesprogdinimo tikslais skatinti ir palengvinti branduolinę prekybą, tyrinėjimus ir plėtrą Japonijoje ir Bendrijoje arba tarp Japonijos ir Bendrijos, atsižvelgdamos į gamintojų, branduolinio kuro ciklo pramonės, komunalinių paslaugų įmonių, tyrimų ir plėtros institutų bei vartotojų interesus, paklusdamos neplatinimo principams.

2.   Šalys bendradarbiauja tokiais būdais:

a)

bet kuri Šalis arba įgalioti asmenys gali tiekti arba gauti iš kitos Šalies arba įgaliotų asmenų branduolines medžiagas, įrengimus bei nebranduolines medžiagas pagal tiekėjo ir gavėjo sutartas sąlygas.

b)

bet kuri Šalis arba įgalioti asmenys gali teikti branduolinio kuro ciklo paslaugas ir kitas paslaugas, numatytas šioje Sutartyje arba naudotis tokiomis kitos Šalies arba įgaliotų asmenų teikiamomis paslaugomis pagal teikėjo ir gavėjo sutartas sąlygas.

c)

šalys skatina tarpusavio ir asmenų bendradarbiavimą, apsikeisdamos ekspertais. Jei bendradarbiavimui pagal šią Sutartį prireikia tokių apsikeitimų ekspertais, Šalys palengvina ekspertų įvažiavimą į Japoniją ir Bendriją bei jų apsistojimą.

d)

šalys palengvina neslaptos informacijos teikimą ir pasikeitimą tokia informacija pagal tarpusavio susitarimą, susitarimą tarp asmenų arba bet kurios Šalies ir asmenų susitarimą.

e)

šalys gali bendradarbiauti ir skatinti tarpusavio bendradarbiavimą arba asmenų bendradarbiavimą kitais Šalims priimtinais būdais.

3.   Pirmiau esančiose 1 ir 2 dalyse aprašytas bendradarbiavimas priklauso nuo šios Sutarties nuostatų ir Japonijoje bei Bendrijoje galiojančių tarptautinių sutarčių, įstatymų ir teisės aktų.

3 straipsnis

Sutarties objektas

1.   Tarp Japonijos ir Bendrijos tiesiogiai arba per trečiąją šalį perduodamos branduolinės medžiagos, įvežus jas į gaunančiosios Šalies teritorinę jurisdikciją, tampa priklausomos nuo šios Sutarties tik tuomet, jei tiekiančioji Šalis informuoja gaunančiąją Šalį raštu apie planuojamą perdavimą, o gaunančioji Šalis raštu patvirtina, kad medžiagos priklauso nuo šios Sutarties, ir kad siūlomas gavėjas, jei tai nėra gaunančioji Šalis, pagal gaunančiosios Šalies vietinę jurisdikciją yra įgaliotasis asmuo.

2.   Įrengimai ir nebranduolinės medžiagos, kurios yra perduodamos tarp Japonijos ir Bendrijos tiesiogiai arba per trečiąją šalį, įvežus jas į gaunančiosios Šalies teritorinę jurisdikciją, tampa priklausomos nuo šios Sutarties tik tuomet, jei:

a)

Japonijos Vyriausybė, kai vykdomi perdavimai iš Japonijos į Bendriją, arba susijusi Bendrijos valstybės narės vyriausybė ar atitinkamai – Europos Komisija, kai vykdomi perdavimai iš Bendrijos į Japoniją, nusprendžia, jog tokių medžiagų perdavimas turi būti vykdomas pagal šią Sutartį ir

b)

tiekiančioji Šalis informuoja gaunančiąją Šalį raštu apie planuojamą perdavimą, o gaunančioji Šalis raštu patvirtina, kad medžiagos priklauso nuo šios Sutarties, ir kad siūlomas gavėjas, jei tai nėra gaunančioji Šalis, yra įgaliotasis asmuo pagal gaunančiosios Šalies teritorinę jurisdikciją.

3.   Pranešimai ir patvirtinimai raštu, kurie yra būtini pagal pirmiau pateiktas straipsnio 1 ir 2 dalis, turi būti parengti pagal šios Sutarties 14 straipsnyje nurodytą tvarką.

4.   Branduolinės medžiagos, įrengimai ir nebranduolinės medžiagos yra šios Sutarties objektas tol, kol

a)

šios medžiagos yra perkeliamos už gaunančiosios Šalies teritorinės jurisdikcijos ribų pagal atitinkamas šios Sutarties nuostatas,

b)

Šalys sutaria, kad šios medžiagos nebėra šios Sutarties objektas arba

c)

pagal šios Sutarties 8 straipsnio 1 dalyje nurodytas atitinkamų sutarčių nuostatas dėl saugos priemonių nutraukimo yra nustatoma, jog branduolinė medžiaga yra sunaudota arba yra taip suskaidyta, kad nebegali būti panaudota jokioje saugos priemonių atžvilgiu svarbioje branduolinėje veikloje arba praktiškai yra neatstatoma.

4 straipsnis

Bendradarbiavimas branduolinio tyrinėjimo ir plėtros srityje

1.   Tyrinėjant ir gerinant branduolinės energijos panaudojimą taikiems ir nesprogdinimo tikslams, Šalys turi plėtoti tarpusavio bendradarbiavimą ir bendradarbiavimą tarp savo agentūrų, kaip numatyta šios Sutarties 2 straipsnyje, o Bendrijos atveju – kaip tai numatyta jos konkrečiose programose. Šalys arba atitinkamai jų agentūros gali leisti šiame bendradarbiavime dalyvauti tyrinėtojams ir įvairių tyrinėjimo sričių institucijoms, įskaitant universitetus, laboratorijas ir privatų sektorių. Šalys taip pat palengvina asmenų bendradarbiavimą šioje srityje.

2.   Šiame Straipsnyje minėtos veiklos tolimesnio plėtojimo ir palengvinimo tikslais Šalys sudaro atskirą sutartį.

5 straipsnis

Sutarties vykdymas

1.   Šios Sutarties nuostatos vykdomos gera valia, vengiant trukdyti, uždelsti arba neteisėtai kištis į Japonijoje ir Bendrijoje vykdomą branduolinę veiklą bei laikantis apdairaus tvarkymo principų, kurie yra būtini joms siekiant ekonomiškai ir saugiai vykdyti branduolinę veiklą.

2.   Šios Sutarties nuostatos netaikomos komercinio arba pramoninio pranašumo tikslams, jos negali trukdyti nė vienos Šalies ar įgaliotų asmenų nei vidaus, nei tarptautiniams komerciniams arba pramonės interesams, nesikiša nė į vienos iš Šalių arba Bendrijos valstybių narių vyriausybių branduolinę politiką, netrukdo skatinti naudoti branduolinę energiją taikiems ir nesprogdinimo tikslams, nekliudo šioje Sutartyje apibrėžtų medžiagų arba šios Sutarties objektu numatytų paskelbti medžiagų judėjimui atitinkamoje Šalių teritorinėje jurisdikcijoje arba tarp Japonijos ir Bendrijos.

3.   Šioje Sutartyje minimos branduolinės medžiagos gali būti tvarkomos remiantis pakeičiamumo ir proporcingumo principais, kuomet jos naudojamos technologiniuose maišymo procesuose, kur praranda savo identiškumą arba manoma, jog jį praranda perdirbimo, kuro gamybos, prisodrinimo arba apdorojimo proceso metu.

4.   Japonija, Bendrija ir jos valstybės narės, vykdydamos šios Sutarties nuostatas veikia laikydamosi 1996 m. spalio 24 d. įsigaliojusios Branduolinio saugumo konvencijos nuostatų.

6 straipsnis

Intelektinė nuosavybė

Šalys, atsižvelgdamos į atitinkamas tarptautines sutartis bei Japonijoje ir Europos Bendrijos arba jos valstybėse narėse galiojančius įstatymus ir teisės aktus, užtikrina pakankamą ir veiksmingą intelektinės nuosavybės bei perduotos technologijos, sukurtos bendradarbiavimo pagal šią Sutartį metu, apsaugą.

7 straipsnis

Naudojimas taikiems tikslams

1.   Bendradarbiavimas pagal šią Sutartį yra vykdomas tik taikiais ir nesprogdinimo tikslais.

2.   Branduolinės medžiagos, įrengimai ir nebranduolinės medžiagos, perduotos pagal šią Sutartį bei išgautos arba kaip šalutinis produktas pagamintos branduolinės medžiagos negali būti naudojamos kitiems, negu taikiems tikslams, negali būti naudojamos jokiame branduolinio sprogdinimo įtaise, tyrinėjant arba tobulinant tokį įtaisą.

8 straipsnis

Agentūros ir „Euratomo“ saugos priemonės

1.   Bendradarbiavimas pagal šią Sutartį atitinkamai reikalauja, kad Bendrija taikytų saugos priemones sutinkamai su „Euratomo“ sutartimi, o Agentūra pritartų saugos priemonių taikymui sutinkamai su šiomis toliau išvardytomis sutartimis dėl saugos priemonių, kaip:

a)

Japonijos Vyriausybės ir Agentūros 1977 m. kovo 4 d. sudaryta Sutartis (toliau – „Sutartis dėl Japonijos saugos priemonių“) dėl Neplatinimo sutarties III straipsnio 1 ir 4 dalių įgyvendinimo, papildyta 1998 m. gruodžio 4 d. Papildomu protokolu,

b)

Austrijos Respublikos, Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Estijos Respublikos, Suomijos Respublikos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Graikijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos, Didžiosios Liuksemburgo Kunigaikštystės, Nyderlandų Karalystės, Portugalijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Švedijos Karalystės, Slovakijos Respublikos, Bendrijos ir Agentūros 1973 m. balandžio 5 d. sudaryta Sutartis (toliau – „Sutartis dėl Bendrijos valstybių narių, išskyrus Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę bei Prancūzijos Respubliką, saugos priemonių“) dėl Neplatinimo sutarties III straipsnio 1 ir 4 dalių įgyvendinimo, papildyta 1998 m. rugsėjo 22 d. Papildomu protokolu,

c)

Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Bendrijos ir Agentūros 1976 m. rugsėjo 6 d. sudaryta Sutartis (toliau – „Sutartis dėl Jungtinės Karalystės saugos priemonių“) dėl saugos priemonių, susijusių su Neplatinimo sutartimi, taikymo Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje, papildyta 1998 m. rugsėjo 22 d. Papildomu protokolu, su atitinkamais pakeitimais,

d)

Prancūzijos, Bendrijos ir Agentūros 1978 m. liepos 27 d. sudaryta Sutartis (toliau – „Sutartis dėl Prancūzijos saugos priemonių“) dėl saugos priemonių taikymo Prancūzijoje, papildyta 1998 m. rugsėjo 22 d. Papildomu protokolu.

2.   Pagal šią Sutartį perduotoms branduolinėms medžiagoms ir išgautoms arba kaip šalutiniam produktui pagamintoms branduolinėms medžiagoms taikomos:

a)

Japonijoje – Agentūros saugos priemonės sutinkamai su Sutarties dėl Japonijos saugos priemonių nuostatomis, o

b)

Bendrijoje – Bendrijos taikomos saugos priemonės sutinkamai su „Euratomo“ sutartimi ir kai taikoma – Agentūros saugos priemonės, sutinkamai su Sutarties nuostatomis dėl Bendrijos valstybių narių, išskyrus Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę bei Prancūzijos Respubliką, saugos priemonių bei Sutarties dėl Jungtinės Karalystės saugos priemonių nuostatomis arba Sutarties dėl Prancūzijos saugos priemonių nuostatomis.

3.   Tuo atveju, jei dėl kokios nors priežasties Agentūra netaiko saugos priemonių, kaip to reikalauja pirmiau esanti straipsnio 2 dalis, Šalys nedelsdamos konsultuojasi dėl pataisos priemonių, o jei tokių pataisos priemonių nėra, nedelsdamos priima susitarimus, kurie atitinka Agentūros saugos priemonių principus ir tvarką, yra vienodai veiksmingi bei apima tą pačią veikimo sritį, kaip numato Agentūros saugos priemonės, apibrėžtos pirmiau minėtoje straipsnio 2 dalyje.

9 straipsnis

Tolimesnis perkėlimas

1.   Pagal šią Sutartį perduotos branduolinės medžiagos, įrengimai ir nebranduolinės medžiagos bei išgautos arba kaip šalutinis produktas pagamintos branduolinės medžiagos negali būti perkeltos už gaunančiosios Šalies teritorinės jurisdikcijos ribų, išskyrus į tiekiančiosios Šalies teritorinę jurisdikciją, nebent gaunančiajai Šaliai būtų suteiktas šios Sutarties B priede išdėstytų sąlygų įvykdymo garantas arba, jei tokio garanto nėra, iš tiekiančiosios Šalies būtų gautas išankstinis sutikimas raštu.

2.   Pagal šią Sutartį, be pirmiau esančios straipsnio 1 dalies nuostatų laikymosi, toliau išvardytos medžiagos negali būti perkeltos už gaunančiosios Šalies teritorinės jurisdikcijos ribų be išankstinio tiekiančiosios Šalies sutikimo raštu, išskyrus į tiekiančiosios Šalies teritorinę jurisdikciją:

a)

jautrios branduolinės medžiagos ir

b)

įrengimai, skirti sunkiojo vandens prisodrinimui, apdorojimui arba gamybai

nebent tuo atveju, kai medžiagos perduodamos Bendrijai iš Japonijos, jos priklauso nuo atitinkamos abipusės Japonijos Vyriausybės ir gaunančiosios trečiosios šalies vyriausybės bendradarbiavimo sutarties dėl branduolinės energijos naudojimo taikiems tikslams arba tuo atveju, kai medžiagos perduodamos Japonijai iš Bendrijos, gaunančioji trečioji šalis yra įtraukta į Bendrijos sudarytą sąrašą, o gaunančioji Šalis yra pateikusi tiekiančiajai Šaliai pranešimą apie tokį perdavimą.

10 straipsnis

Skaidrumas

Šalys keičiasi informacija apie saugų ir veiksmingą branduolinių medžiagų, įrangos ir nebranduolinių medžiagų, perduotų pagal šią Sutartį, tvarkymą.

11 straipsnis

Fizinė apsauga

1.   Pagal šią Sutartį perduodamoms branduolinėms medžiagoms bei išgautoms arba kaip šalutinis produktas pagamintoms branduolinėms medžiagoms Japonijos Vyriausybė, Bendrijos valstybių narių vyriausybės ir, jei būtina – Europos Komisija taiko fizinės saugos priemones, atsižvelgdamos į savo individualiai nustatytus standartus, kurie pakelia apsaugos lygį bent iki lygio, nurodyto šios Sutarties C priede.

2.   Tarptautinio branduolinių medžiagų transporto atžvilgiu, kuris yra pavaldus šiai Sutarčiai, Japonija, Bendrijos valstybės narės ir, jei būtina – Bendrija veikia pagal 1987 m. vasario 8 d. įsigaliojusios Branduolinių medžiagų fizinės apsaugos konvencijos, kurios šalimis jos yra, nuostatas.

12 straipsnis

Galiojančios sutartys

1.   Šios Sutarties nuostatos papildo Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ir Japonijos Vyriausybės 1998 m. vasario 25 d. sudarytos sutarties dėl bendradarbiavimo naudojant branduolinę energiją taikiems tikslams nuostatas bei Japonijos Vyriausybės ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybės 1972 m. vasario 26 d. sudarytos sutarties dėl bendradarbiavimo naudojant branduolinę energiją taikiems tikslams nuostatas, pataisytas tų pačių Šalių 1990 m. balandžio 9 d. Protokolu, ir tam tikrais atvejais jos gali būti viršesnės minėtų abipusių sutarčių nuostatų atžvilgiu.

2.   Kuomet šio Straipsnio 1 dalyje nurodytos abipusių sutarčių nuostatos numato Japonijos Vyriausybės, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės arba Prancūzijos Respublikos teises ir įsipareigojimus, viršijančius šioje Sutartyje pateiktas teises ir įsipareigojimus, šios teisės ir įsipareigojimai ir toliau yra vykdomi pagal minėtas abipuses sutartis.

3.   Nepaisant šios Sutarties 3 straipsnio 1 dalies nuostatų, šios Sutarties nuostatos taikomos branduolinėms medžiagoms, perduotoms dar neįsigaliojus šiai Sutarčiai tarp Japonijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės bei Sutarčiai tarp Japonijos ir Prancūzijos Respublikos sutinkamai su pirmiau esančioje straipsnio 1 dalyje nurodytomis abipusėmis sutartimis.

4.   Nepaisant šios Sutarties 3 straipsnio 1 dalies nuostatų, šios Sutarties nuostatos taikomos branduolinėms medžiagoms, perduotoms dar neįsigaliojus šiai Sutarčiai tarp Japonijos ir Bendrijos valstybių narių, išskyrus Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę bei Prancūzijos Respubliką, jei Šalys sutinka, kad tokios branduolinės medžiagos yra šios Sutarties objektas.

13 straipsnis

Sutarties sustabdymas ir nutraukimas

1.   Jei įsigaliojus šiai Sutarčiai, Bendrija ar kuri nors jos valstybė narė arba Japonija:

a)

veikia pažeisdamos šios Sutarties 7, 8, 9 arba 11 straipsnius, arba šios Sutarties 15 straipsnyje aprašyto trečiųjų šalių teismo sprendimus,

b)

nutraukia arba reikšmingai pažeidžia šios Sutarties 8 straipsnio 1 dalyje nurodytas Sutartis su Agentūra dėl saugos priemonių,

atitinkamai Japonijos Vyriausybė arba Bendrija turi teisę iš dalies arba visiškai nutraukti tolimesnį bendradarbiavimą pagal šią Sutartį arba nutraukti šią Sutartį bei pareikalauti grąžinti pagal šią Sutartį perduotas branduolines medžiagas.

2.   Jei Bendrija arba bet kuri Bendrijos valstybė narė, išskyrus Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę bei Prancūzijos Respubliką, susprogdintų branduolinį sprogstamąjį užtaisą, Japonijos Vyriausybė turi 1 dalyje aprašytą teisę.

3.   Jei Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė arba Prancūzijos Respublika susprogdintų branduolinį sprogstamąjį užtaisą, panaudodamos bet kokią branduolinę medžiagą, perduotą pagal šią Sutartį, Japonijos Vyriausybė turi 1 dalyje aprašytą teisę.

4.   Jei Japonija susprogdintų branduolinį sprogstamąjį užtaisą, Bendrija turi 1 dalyje aprašytą teisę.

5.   Prieš bet kuriai iš Šalių imantis veiksmų iš dalies arba visiškai nutraukti bendradarbiavimą pagal šią Sutartį arba nutraukti šią Sutartį, arba pareikalauti grąžinti medžiagas, Šalys, jei reikia, atsižvelgdamos į būtinybę atitinkamai susitarti, konsultuojasi dėl pataisos priemonių ir tam tikrais atvejais atidžiai apsvarsto toliau išvardytus punktus:

a)

tokių veiksmų pasekmes ir tai

b)

ar įvykiai, dėl kurių imta svarstyti tokių veiksmų galimybę, buvo sukelti tyčia.

6.   Teisėmis pagal šią Sutartį pasinaudojama tik tuomet, jei kita Šalis nesiima pataisos priemonių per atitinkamą laikotarpį po konsultacijų.

7.   Jei kuri nors Šalis pasinaudoja savo teise pagal šią Sutartį pareikalauti grąžinti pagal šią Sutartį perduotas branduolines medžiagas, kitai Šaliai ar susijusiems asmenims už šias medžiagas ji turi sumokėti tikrąją rinkos vertę.

14 straipsnis

Galiojanti tvarka

Atitinkamos Šalių institucijos, siekdamos efektyviai įgyvendinti šios Sutarties nuostatas, nustato ir prireikus keičia galiojančią tvarką.

15 straipsnis

Konsultavimasis ir arbitražas

1.   Šalys, siekdamos skatinti bendradarbiavimą pagal šią Sutartį bei atsižvelgdamos į vienos iš Šalių prašymą, gali konsultuotis viena su kita per diplomatinius kanalus arba kitu patariamuoju būdu.

2.   Jei kyla klausimų dėl šios Sutarties aiškinimo ar taikymo, Šalys, atsižvelgdamos į vienos iš Šalių prašymą, konsultuojasi viena su kita.

3.   Jei bet koks ginčas, kilęs dėl šios Sutarties aiškinimo ar taikymo, neišsprendžiamas derybų, tarpininkavimo, suderinimo ar kitu panašiu būdu, dėl tokio ginčo Šalys gali kreiptis į trečiųjų šalių teismą, kurį sudaro trys pagal šios straipsnio dalies nuostatas paskirti teisėjai. Kiekviena Šalis skiria vieną teisėją, kuris gali būti Japonijos arba Bendrijos valstybės narės pilietis, o taip paskirti du teisėjai išrenka trečiąjį, kuris yra ne Japonijos ar ne Bendrijos valstybės narės pilietis, kuris tampa Pirmininku. Jei per trisdešimt dienų nuo kreipimosi į arbitražą nė viena iš Šalių nepaskiria teisėjo, bet kuri iš Šalių gali pareikalauti, kad arbitrą paskirtų Tarptautinio Teisingumo Teismo Prezidentas. Ta pati tvarka galioja, jei per trisdešimt dienų nuo antrojo teisėjo numatymo ar paskyrimo, neišrenkamas trečiasis teisėjas, su sąlyga, jog trečiasis teisėjas nėra Japonijos arba Bendrijos valstybės narės pilietis. Trečiųjų šalių teismo narių dauguma sudaro kvorumą, o tam, kad būtų priimti sprendimai, būtinas dviejų teisėjų sutikimas. Teismas nustato arbitražo tvarką. Teismo sprendimai Šalims yra privalomi.

16 straipsnis

Priedų reikšmė

Šios Sutarties priedai yra neatskiriama šios Sutarties dalis. Jie gali būti keičiami abipusiu raštišku Japonijos Vyriausybės ir Europos Komisijos sutikimu nekeičiant šios Sutarties.

17 straipsnis

Įsigaliojimas ir galiojimo trukmė

1.   Ši Sutartis įsigalioja trisdešimtąją dieną po datos, kuomet Šalys apsikeičia diplomatinėmis notomis, pranešdamos viena kitai, jog atitinkamos jų vidaus procedūros, būtinos, kad įsigaliotų ši Sutartis, yra įvykdytos ir galios trisdešimt metų (1).

Po to ši Sutartis yra automatiškai pratęsiama penkerių metų laikotarpiams, nebent viena iš Šalių raštu praneštų kitai Šaliai apie šios Sutarties nutraukimą ne vėliau kaip šeši mėnesiai iki galiojimo pabaigos.

2.   Nepaisant tolimesnio bendradarbiavimo pagal šią Sutartį visiško ar dalinio nutraukimo arba šios Sutarties nutraukimo dėl bet kokių priežasčių, šios Sutarties 7, 8, 9 ir 11 straipsnių nuostatos galios ir toliau.

Ši Sutartis ir jos priedai yra sudaryti dviem originaliais egzemplioriais danų, olandų, anglų, suomių, prancūzų, vokiečių, graikų, italų, japonų, portugalų, ispanų ir švedų kalbomis. Neatitikimo atveju, vadovaujamasi anglų ir japonų, o ne kitų kalbų tekstais.

TAI PALIUDYDAMI, žemiau pasirašiusieji, būdami atitinkamai įgalioti Japonijos Vyriausybės ir Europos atominės energijos bendrijos, pasirašė šią Sutartį.

PASIRAŠYTA Briuselyje, 2006. m. rugpjūčio 24.

Japonijos Vyriausybės vardu:

T. KAWAMURA

Europos atominės energijos bendrijos vardu:

A. PIEBALGS


(1)  Diplomatinėmis notomis buvo pasikeista 2006 m. lapkričio 20 d. Remiantis Susitarimo nuostatomis, įsigaliojimo data yra 2006 m. gruodžio 20 d.


A PRIEDAS

A dalis

1.

Sukomplektuoti branduoliniai reaktoriai:

Branduoliniai reaktoriai, galintys veikti taip, kad išlaikytų kontroliuojamą nenutrūkstančią grandininę skilimo reakciją, neskaitant nulinės energijos reaktorių. Pastariesiems būdingas maksimalus plutonio gamybos lygis, neviršijantis 100 g per metus.

2.

Branduolinio reaktoriaus talpos:

Metalinės talpos arba jų pagrindinės dalys, specialiai sukonstruotos arba parengtos tam, kad talpintų branduolinio reaktoriaus, aprašyto pirmiau esančioje pastraipoje, šerdį bei svarbius branduolinio reaktoriaus vidinius mazgus, aprašytus toliau esančioje 8 dalyje.

3.

Branduolinio reaktoriaus kuro pakrovimo ir iškrovimo mašinos:

Valdomi įrengimai, specialiai sukonstruoti arba parengti pakrauti arba iškrauti kurą branduoliniame reaktoriuje, aprašytame pirmiau esančioje 1 pastraipoje.

4.

Branduolinio reaktoriaus kontrolinės matuoklės ir įrengimai:

Branduolinio dalijimosi procesui kontroliuoti branduoliniame reaktoriuje, aprašytame pirmiau esančioje 1 pastraipoje, specialiai sukonstruotos arba parengtos matuoklės, jų atraminės arba pakabinamos dalys, strypais valdomi mechanizmai arba perdavimo svirčių vamzdeliai.

5.

Branduolinio reaktoriaus slėgio vamzdžiai:

Vamzdžiai, kurie yra specialiai sukonstruoti arba parengti, kad branduoliniame reaktoriuje, aprašytame pirmiau esančioje 1 pastraipoje, talpintų kuro elementus bei pirminio aušinimo vandenį, kai slėgis veikimo metu viršija 50 atmosferų.

6.

Cirkonio vamzdžiai:

Specialiai naudojimui branduoliniame reaktoriuje, aprašytame pirmiau esančioje 1 pastraipoje, sukonstruoti arba parengti cirkonio metalo ir lydinių vamzdžiai arba vamzdynai, kurių kiekis per bet kurį 12 mėnesių laikotarpį viršija 500 kg, ir kuriuose hafnio ir cirkonio svorio santykis yra mažiau nei 1:500 dalių.

7.

Pirminio aušinimo vandens siurbliai

Pirmiau esančioje 1 dalyje aprašytiems branduoliniams reaktoriams specialiai sukonstruoti arba pagaminti aušinimo vandenį perduodantys siurbliai.

8.

Branduolinio reaktoriaus vidiniai mazgai:

Branduolinio reaktoriaus vidiniai mazgai yra specialiai sukonstruoti arba parengti naudojimui branduoliniame reaktoriuje, aprašytame pirmiau esančioje 1 pastraipoje, įskaitant šerdies atramines kolonas, kuro kanalus, šilumos skydus, reflektorines pertvaras, šerdies akumuliatoriaus plokštes ir difuzines plokštes.

9.

Šilumnešiai:

Šilumnešiai (garo generatoriai) yra specialiai sukonstruoti arba pagaminti perduoti pagrindinį aušinimo skystį branduoliniame reaktoriuje, aprašytame pirmiau esančioje 1 pastraipoje.

10.

Neutronų nustatymo ir matavimo instrumentai:

Specialiai sukonstruoti arba parengti neutronų nustatymo ir matavimo instrumentai, skirti nustatyti neutronų srauto lygį branduolinio reaktoriaus, aprašyto pirmiau esančioje 1 pastraipoje, šerdyje.

11.

Įranga, skirta perdirbti išspinduliuotus kuro elementus ir tam specialiai sukonstruoti ir parengti įrengimai.

12.

Įranga, skirta gaminti branduolinio reaktoriaus kuro elementus ir tam specialiai sukonstruoti ir parengti įrengimai.

13.

Įranga, specialiai sukonstruota ir parengta atskirti izotopus nuo urano ir įrengimų, bet ne analitiniai instrumentai.

14.

Įranga, skirta gaminti arba sodrinti sunkųjį vandenį, deuterį ir deuterio junginius ir tam specialiai sukonstruoti ir parengti įrengimai.

15.

Įranga, skirta paversti uraną ir plutonį tinkamais naudoti kuro elementų gamyboje bei atskirti urano izotopus, kaip atitinkamai aprašyta pirmiau esančiose 12 ir 13 dalyse, ir tam specialiai sukonstruoti ir parengti įrengimai.

B dalis

1.

Deuteris ir sunkusis vanduo

A dalies 1 dalyje aprašytame branduoliniame reaktoriuje naudoti skirtas deuteris, sunkusis vanduo (deuterio oksidas) ir bet kuris kitas deuterio junginys, kuriame deuterio ir vandenilio atomų santykis viršija 1:5 000, o kiekis viršija 200 kg per bet kurį 12 mėnesių laikotarpį.

2.

Branduolinės klasės grafitas:

Grafitas, kurio grynumo lygis yra didesnis, nei 5 dalys milijonui boro ekvivalento, o koncentracija – didesnė, nei 1,50g/cm3, ir kuris yra skirtas naudoti branduoliniame reaktoriuje, aprašytame A dalies 1 pastraipoje, bei kurio kiekis per bet kurį 12 mėnesių laikotarpį viršija 30 tonų.


B PRIEDAS

i)

Perduotos medžiagos trečiojoje šalyje naudojamos tik taikiems ir nesprogdinimo tikslams.

ii)

Jei trečioji šalis yra branduolinių ginklų neturinti valstybė, visoms branduolinėms medžiagoms toje šalyje yra ir bus taikomos Agentūros saugos priemonės.

iii)

Jei branduolinės medžiagos yra perduodamos, Agentūra taiko saugos priemones branduolinėms medžiagoms gaunančioje trečiojoje šalyje.

iv)

Jei branduolinės medžiagos yra perduodamos, gaunančioje trečiojoje šalyje taikomos pakankamos branduolinės medžiagos fizinės apsaugos priemonės, atitinkančios bent jau C priede nurodytą lygį.

v)

Perduotos medžiagos nėra toliau perkeliamos iš gaunančiosios trečiosios šalies į kitą šalį, nebent pastaroji šalis suteikia garantiją, atitinkančią B priede nurodytą garantiją.


C PRIEDAS

Fizinės apsaugos lygiai

Nustatyti fizinės apsaugos lygiai, kuriuos turi užtikrinti Japonijos Vyriausybė, Bendrijos valstybių narių vyriausybės ir atitinkamai Europos Komisija, naudojant, sandėliuojant bei pervežant branduolines medžiagas, kurių klasifikacija pateikta pridedamoje lentelėje, mažų mažiausiai turi pasižymėti tokiomis apsaugos savybėmis:

III KLASĖ

Naudojama ir sandėliuojama vietoje, kur taikoma priėjimo kontrolė.

Pervežimas vykdomas laikantis ypatingų atsargumo priemonių, įskaitant išankstinius tiekėjo, gavėjo ir pervežėjo susitarimus bei išankstinius atitinkamai tiekiančios ir gaunančios Šalies jurisdikcijai ir teisės aktams pavaldžių įmonių išankstinius susitarimus dėl tarptautinio pervežimo vykdymo, nurodant pervežimo atsakomybės perleidimo laiką, vietą ir procedūras.

II KLASĖ

Naudojama ir sandėliuojama vietoje, kur vykdoma priėjimo kontrolė, t.y. nuolat apsaugos darbuotojų arba elektronikos priemonių prižiūrima zona, aptverta užtvaru su tinkamai kontroliuojamu ribotu įėjimų skaičiumi arba bet kokia vieta su lygiaverte fizine apsauga.

Pervežimas vykdomas laikantis ypatingų atsargumo priemonių, įskaitant išankstinius tiekėjo, gavėjo ir pervežėjo susitarimus bei išankstinius atitinkamai tiekiančios ir gaunančios Šalies jurisdikcijai ir teisės aktams pavaldžių įmonių išankstinius susitarimus dėl tarptautinio pervežimo vykdymo, nurodant pervežimo atsakomybės perleidimo laiką, vietą ir procedūras.

I KLASĖ

Šios klasės branduolines medžiagas labai patikimos sistemos taip saugo nuo neįgalioto naudojimo:

I klasės medžiagos naudojamos ir sandėliuojamos itin saugomoje zonoje, t.y. pirmiau prie II klasės medžiagų aprašytoje vietoje, į kurią taip pat ribojamas asmenų, kurių patikimumas yra įrodytas, priėjimas, ir kurią saugo glaudų ryšį su atitinkamai reaguojančia institucija palaikantys apsaugos darbuotojai. Tokiomis aplinkybėmis specifinių priemonių tikslas yra vykdyti bet kokio užpuolimo, neįgalioto priėjimo ar neįgalioto branduolinės medžiagos išvežimo prevenciją.

Pervežimas vykdomas laikantis specialių atsargumo priemonių, kaip aprašyta pirmiau prie II ir III klasės branduolinių medžiagų, ir taip pat nuolat prižiūrint konvojui tokiose sąlygose, kurios užtikrina glaudų konvojaus ryšį su atitinkamai reaguojančia institucija.

Lentelė:

Branduolinių medžiagų klasifikacija

Branduolinė medžiaga

Forma

I klasė

II klasė

III klasė

1.

Plutonis (1)

Neišspinduliuotas (2)

2 kg arba daugiau

Mažiau nei 2 kg, bet daugiau nei 500 g

500 g arba mažiau (3)

2.

Uranas–235

Neišspinduliuota (2)

 

 

 

uranas, prisodrintas iki 20 % 235U arba daugiau

5 kg arba daugiau

Mažiau nei 5 kg, bet daugiau nei 1 kg

1 kg arba mažiau (3)

uranas, prisodrintas iki 10 % 235U, bet mažiau nei 20 % 235U

 

10 kg arba daugiau

Mažiau nei 10 kg (3)

daugiau nei įprastai prisodrintas uranas, bet mažiau nei 10 % 235U (4)

 

 

10 kg arba mažiau

3.

Uranas-233

Neišspinduliuotas (2)

2 kg arba daugiau

Mažiau nei 2 kg, bet daugiau nei 500 g

500 g arba mažiau (3)

4.

Išspinduliuotas kuras

 

 

Suskaidytas arba gamtinis uranas, toris arba mažai prisodrintas kuras (mažiau nei 10 % skilimo turinio) (5)  (6)

 


(1)  Plutonis nėra įtrauktas, kai plutonio-238 izotopų koncentracija viršija 80 %.

(2)  Branduoliniame reaktoriuje neišspinduliuota branduolinė medžiaga arba branduoliniame reaktoriuje išspinduliuota branduolinė medžiaga, kurios radiacijos lygis viename ekranu nepsaugotame metre yra lygus arba mažesnis nei 1 Gy/hr (100 rads/hr).

(3)  Mažesnis, nei radiologiniu požiūriu reikšmingas kiekis neturi būti įtrauktas, bet turi būti saugomas taikant atsargaus tvarkymo principus.

(4)  III klasei nepriskiriamas gamtinis uranas, suskaidytas uranas, toris ir mažiau, nei 10 % prisodrintas uranas turi būti saugomas taikant atsargaus tvarkymo principus.

(5)  Nors rekomenduojamas šis apsaugos lygis, Japonijos Vyriausybė, Bendrijos valstybių narių vyriausybės ir atitinkamai Europos Komisija, įvertinusios konkrečias aplinkybes, turi galimybę skirti kitos klasės fizinę apsaugą.

(6)  Kitas kuras, kuris pagal pradinį skylančių medžiagų kiekį prieš sumažinant spinduliavimą viena klase yra priskiriamas I arba II klasei, kai kuro radiacijos lygis viename ekranu neapsaugotame metre viršija 1 Gy/hr (100 rads/hr).


6.2.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 32/76


KOMISIJOS SPRENDIMAS

2006 m. rugsėjo 26 d.

dėl valstybės pagalbos, kurią Nyderlandai suteikė „Holland Malt B. V.“

(pranešta dokumentu Nr. C(2006) 4196)

(Tik tekstas olandų kalba yra autentiškas)

(2007/59/EB)

EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 88 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą,

pakvietusi suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas pagal pirmiau nurodyto straipsnio nuostatas (1) ir atsižvelgdama į šias pastabas,

kadangi:

I.   PROCEDŪRA

(1)

Apie valstybės pagalbos priemonę pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalies nuostatas buvo pranešta 2004 m. kovo 31 d. laišku, registruotu 2004 m. balandžio 6 d.

(2)

2004 m. birželio 1 d., 2004 m. rugpjūčio 12 d. ir 2005 m. vasario 16 d. laiškais Komisija kreipėsi į Nyderlandus prašydama išsamesnės informacijos. Nyderlandai į Komisijos klausimus atsakė 2004 m. liepos 5 d., 2004 m. gruodžio 17 d. ir 2005 m. kovo 15 d. laiškais, registruotais atitinkamai 2004 m. liepos 7 d., 2005 m. sausio 3 d. ir 2005 m. kovo 23 d.

(3)

2005 m. gegužės 5 d. laišku Komisija pranešė Nyderlandams apie savo sprendimą dėl pirmiau minėtos priemonės pradėti Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą.

(4)

Komisijos sprendimas pradėti tyrimo procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2) . Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl pirmiau minėtos valstybės pagalbos priemonės.

(5)

2005 m. birželio 10 d. laišku Nyderlandai pateikė keletą pastabų.

(6)

Komisija gavo suinteresuotųjų šalių pastabų, kurias nusiuntė Nyderlandams, suteikdama galimybę Nyderlandų valdžios institucijoms atsakyti į šias pastabas; 2005 m. spalio 14 d. laišku Nyderlandai pateikė Komisijai savo pastabas.

II.   VALSTYBĖS PAGALBOS PRIEMONĖS APRAŠYMAS

(7)

Nyderlandai, vykdydami investicijų regionų plėtrai reglamentą „Investicijų į regionus projektai 2000“ (toliau – IRP reglamentas), nutarė suteikti subsidiją „Holland Malt BV“. Pirmiau minėtą investicijų regionų plėtrai reglamentą Komisija patvirtino 2000 m. (3), o 2002 m. vasario 18 d. buvo patvirtinta šio reglamento pataisa (4), pagal kurią IRP reglamentas pradėtas taikyti Sutarties I priede išvardytų žemės ūkio produktų perdirbimo ir prekybos sektoriams.

(8)

Šioje byloje yra tiriama subsidija „Holland Malt BV“ investiciniam projektui finansuoti. „Holland Malt BV“ (toliau – „Holland Malt“) yra alaus daryklos „Bavaria NV“ ir „Agrifirm“, Šiaurės Nyderlandų bei Vokietijos grūdų augintojų kooperatyvo, bendroji įmonė. Subsidija yra skirta salyklo gamyklos Eemshavene, Eemsmondo savivaldybėje, statybai finansuoti. Šia investicija į vieną grandinę turėjo būti sujungtos įvairios gamybos ir prekybos eigos (miežių saugojimo ir perdirbimo, salyklo gamybos ir prekybos) pakopos.

(9)

Nyderlandų ekonomikos ministerija (Nederlandse ministerie van Economische zaken) nusprendė suteikti 13,5 % visos (10 % grynosios) subsidijuotinų investicijų sumos, lygios 55 mln. eurų, dydžio subsidiją, bet ne daugiau kaip 7 425 000 eurų. Atsižvelgiant į tai, kad subsidija yra skirta investicijai į įmonę, veikiančią Sutarties I priede išvardytų žemės ūkio produktų perdirbimo ir prekybos sektoriuje, ir kad subsidijuotina projekto išlaidų suma viršija 25 mln. eurų, apie šią pagalbos priemonę būtina pranešti Komisijai pagal Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriui (5) (toliau – Gairės) 4.2.6 punktą.

(10)

„Holland Malt“ nusprendė investuoti po to, kai Nyderlandų valdžios institucijos 2003 m. gruodžio 23 d. laišku įsipareigojo suteikti subsidiją. Nyderlandai įsipareigojo subsidijuoti su sąlyga, kad Europos Komisija patvirtins šią valstybės pagalbos priemonę. 2004 m. vasario mėn. „Holland Malt“ pradėjo statybą Eemshavene. Salyklo gamykla pradėjo veikti 2005 m. balandžio mėn.

(11)

Pradėdama Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, Komisija rėmėsi toliau išdėstytomis aplinkybėmis.

(12)

Nustačiusi, kad šiame etape priemonė galėtų būti laikoma valstybės pagalba pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį, Komisija ištyrė, ar remiantis Sutartyje numatytomis išimtimis priemonę galima laikyti suderinama su bendrąja rinka.

(13)

Atsižvelgiant į priemonės ypatybes, vienintelė taikytina išimtis yra Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkte minima išimtis, numatanti, kad pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų regionų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, yra suderinama su bendrąja rinka, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui.

(14)

Atsižvelgiant į tai, kad valstybės pagalba buvo susijusi su investicijomis į žemės ūkio produktų perdirbimą ir prekybą, Komisija turėjo ištirti, ar visi Gairių 4.2 punkto reikalavimai vykdomi. Dėl toliau nurodytų priežasčių Komisijai kilo abejonių, kad Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktas yra taikytinas.

(15)

Gairių 4.2.5 punkte yra nurodyta, kad teikti pagalbą investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą ir prekybą draudžiama, jeigu neįmanoma visiškai įrodyti, kad be pagalbos negalima rasti tinkamų galimybių parduoti šių produktų rinkoje. Remdamasi pradedant procedūrą turėtais duomenimis, Komisija negalėjo atmesti galimybės, kad salyklo rinkoje pasiūla viršijo paklausą.

(16)

„Holland Malt“ tvirtino tiekianti ypač vertingą aukščiausios „premium“ rūšies salyklą aukščiausios „premium“ rūšies alui gaminti ir teigė, kad šios rūšies salyklo ir alaus rinka vis dar auga. Pradedant procedūrą buvo neaišku, ar „premium salyklas“ ir „premium alus“ nėra tik rinkodaros idėjos, o ne konkretus rinkos produktas, todėl Komisija negalėjo atmesti galimybės, kad pasiūla viršija paklausą.

III.   SUINTERESUOTŲJŲ ŠALIŲ PASTABOS

(17)

Komisija gavo pastabas šių suinteresuotųjų šalių:

Suomijos salyklo gamintojų sąjungos;

Jungtinės Karalystės salyklo gamintojų sąjungos;

Vokietijos salyklo gamintojų sąjungos;

Prancūzijos salyklo gamintojų sąjungos;

Danijos salyklo gamintojų sąjungos;

suinteresuotosios šalies, kuri, baimindamasi galimos žalos, pageidavo būti neįvardinta;

Nyderlandų žemės ūkio ir sodininkystės organizacijos (LTO Nederland);

„Agrifirm“;

„Holland Malt“;

Nyderlandų Groningeno provincijos.

(18)

Suomijos salyklo gamintojų sąjunga pasisako prieš Nyderlandų ketinimą subsidijuoti „Holland Malt BV“, nes, jos nuomone, valstybės subsidijos investicijoms į salyklo gamyklas iškraipys rinką. Sąjunga teigia, kad Bendrijoje salyklo pasiūla viršija paklausą maždaug 1 mln. tonų, todėl ateinančiais metais gamybą reikia sumažinti 10 %. Dėl teiginio, kad „Holland Malt“ tiekia aukščiausios „premium“ rūšies salyklą aukščiausios „premium“ rūšies alui gaminti, Suomijos salyklo gamintojų sąjunga pažymi, kad Bendrijoje jau veikiančios salyklo gamyklos sugeba į rinką tiekti platų salyklo rūšių asortimentą, įskaitant ypač vertingą „premium“ salyklą.

(19)

Jungtinės Karalystės salyklo gamintojų sąjungos nuomone, reikėtų visiškai uždrausti teikti pagalbą salyklo gamykloms. Ši sąjunga pabrėžia, kad „Euromalt“, salyklo sektoriui atstovaujanti Europos gamintojų sąjunga, 2004 m. laišku pranešė Komisijai, jog dėl esamos paklausą viršijančios salyklo gamybos tiek Bendrijoje, tiek pasaulyje reikėtų uždrausti iš valstybės lėšų finansuoti naujas salyklo gamyklas (6). Sąjungos vertinimu, valstybėse narėse gali būti pagaminama 8,8 mln. tonų, o paklausa sudaro tik maždaug 5,9 mln. tonų. Vadinasi, Bendrija galėtų eksportuoti 2,9 mln. tonų salyklo į pasaulinę rinką, kurioje kasmet parduodama 4,3 mln. tonų minėto produkto. Per 2003-2004 m. prekybos sezoną Bendrija išdavė sertifikatų eksportuoti salyklą, kurio visas kiekis – 2,48 mln. tonų. Per 2005 m. birželio mėn. pasibaigusį prekybos sezoną šis kiekis sumažėjo iki 2,22 mln. tonų, taigi rinkos padėtis prastėja, o Bendrijoje veikiančių salyklo gamintojų rinkos galimybės menkėja. Jungtinės Karalystės salyklo gamintojų sąjungos vertinimu, Bendrijoje pagaminama apie 500 000 tonų perteklinio salyklo ir šis kiekis gali sudaryti beveik 1 mln. tonų, nes gamyba auga, o eksporto į Rusiją ir Rytų Europą paklausa mažėja, kadangi šie regionai ėmė salyklu apsirūpinti patys. Jungtinės Karalystės salyklo gamintojų sąjunga teigia, kad dėl šios perteklinės gamybos esamos rinkos kainos nukrito tiek, kad vargiai padengiamos įvairios patiriamos išlaidos. Be to, šios sąjungos nuomone, Nyderlanduose statoma nauja gamykla gamins „premium“ salyklą „premium“ rinkai. Alaus daryklų sektorius tapo vieningas, ir didžioji aludarių klientų dalis pageidauja tik ypač vertingo salyklo, atitinkančio jų griežtas (ir neretai bendras) sąlygas bei visus maisto produktų saugumo reikalavimus. Jungtinės Karalystės salyklo gamintojų sąjungos nuomone, suskaidyti salyklo rinką į „premium“ sektorių ir ne „premium“ sektorių neįmanoma.

(20)

Vokietijos salyklo gamintojų sąjunga yra labai susirūpinusi dėl Nyderlandų ketinimo suteikti subsidiją investicijai į salyklo gamyklos statybą Groningeno provincijoje. Vokietijos salyklo gamintojų sąjungos vertinimu, Bendrijos eksportas į tokius įprastus pardavimo regionus kaip MERCOSUR šalys ir Rusija bei Ukraina gerokai sumažės dėl šiose šalyse skatinamos savos salyklo pramonės ir saugojimosi nuo eksporto. Be to, stiprėja užjūrio konkurentų, tokių kaip Kanada ir Australija, rinkos pozicija; tai lemia šių šalių geografinė padėtis – jos yra netoli vis dar augančių Tolimųjų Rytų bei Pietryčių Azijos alaus rinkų, ir liberali jų vyriausybių prekybos politika. Tuo tarpu salyklo vidaus rinkoje – sąstingis, todėl Bendrijoje pasiūla ima viršyti paklausą maždaug 1 mln. tonų. Vokietijos salyklo gamintojų sąjunga teigia, kad vietinės miežių gamybos skatinimas nėra dėmesio vertas argumentas. Ši sąjunga teigia, kad visus Nyderlanduose užauginamus miežius jau superka salyklo gamintojai, todėl nauja salyklo gamykla miežius turės importuoti.

(21)

Prancūzijos salyklo gamyklų sąjunga yra nusistačiusi prieš valstybės pagalbos teikimą naujoms salyklo gamykloms Bendrijoje. Ši sąjunga remiasi tuo pačiu „Euromalt“ laišku kaip ir Jungtinės Karalystės salyklo gamintojų sąjunga bei nurodo tuos pačius salyklo produkcijos, importo ir eksporto duomenis. Ji taip pat pažymi, kad salyklas pastaruoju metu parduodamas tokiomis kainomis, kad gaunamos pajamos nepadengia įvairių išlaidų. Prancūzijos salyklo gamyklų sąjungos nuomone, valstybės pagalbos investicijoms Nyderlanduose negalima pateisinti nurodant, kad taip remiama atskira ypač vertingo salyklo rinka, nes daugelis alaus daryklų pageidauja panašaus ypač vertingo salyklo. Galiausiai remiamasi Prancūzijos alaus daryklų sąjungos nuomone, kad rinkos sąlygoms pagerinti Bendrijos salyklo pramonė bus priversta uždaryti pasenusias salyklo gamyklas.

(22)

Danijos salyklo gamintojų sąjunga prieštarauja prieš planuojamą subsidijos teikimą „Holland Malt“. Šios sąjungos nuomone, visame pasaulyje salyklo pramonė veikia laisvos rinkos sąlygomis. Šioje pramonėje vyrauja privati nuosavybė ir ją plėtoja salyklo sektoriuje veikiantys privatūs investuotojai. 7,4 mln. eurų subsidija, sudaranti dalį 55 mln. eurų investicijos, iškraipytų konkurenciją ir šią subsidiją gavusiai įmonei suteiktų nepagrįstą pranašumą, ypač pirmaisiais metais. Danijos salyklo gamintojų sąjunga atmeta argumentą dėl „premium“ rūšies salyklo ir paprasto salyklo skyrimo. Salyklas yra nepatentuotas (generinis) produktas, jis gali skirtis labai nedaug ir privalo atitikti alaus daryklų sektoriaus keliamus kokybės reikalavimus. Galiausiai Danijos salyklo gamintojų sąjungos vertinimu, nėra vietos ar regioninių priežasčių investicijoms Eemsmondo regione subsidijuoti, nes tai esąs normaliai besiplėtojantis Nyderlandų regionas, turintis glaudžiai su miežių ir salyklo tiekimo grandine susijusią infrastruktūrą.

(23)

Suinteresuotoji šalis, kuri dėl galimos žalos prašė būti neįvardyta, prieštarauja subsidijos teikimui ir nurodo šias priežastis. Jos nuomone, „premium“ salyklas ir paprastas salyklas yra atskiriami dirbtinai, nėra jokių vietos ar regiono priežasčių subsidijuoti šią investiciją ir dėl subsidijos bus iškraipyta konkurencija salyklo rinkoje, kuriai būdinga privati nuosavybė bei privačios investicijos.

(24)

Nyderlandų žemės ūkio ir sodininkystės organizacijos (LTO Nederland) nuomone, Eemshaveno salyklo gamykla, priklausanti „Holland Malt“, yra labai svarbi šio regiono žemės ūkiui. Kadangi ši salyklo gamykla yra uoste ir orientuojasi į ypač vertingą salyklo bei alaus rinkos produktų gamybą, ji šiaurės rytų Nyderlandų žemės ūkiui suteikia gerą socialinę ir ekonominę perspektyvą. Tai paskatins auginti gamybai skirtus grūdus. Žemės ūkio bendrovių tiekiami miežiai – dalis registruotos ir sertifikuotos grandinės, kurios galutinis produktas – ypač vertingas alus. Dvi svarbiausios šiame regione auginamos kultūros yra krakmolui gaminti skirtos bulvės ir cukriniai runkeliai. Didėjant perdirbimo efektyvumui ir pasikeitus Bendrijos politikai, šių augalų arealas sumažėjo. Salyklinių miežių auginimas galėtų tapti viena iš nedaugelio pelningų alternatyvų. Dėl šių priežasčių žemės ūkio bendrovės pažadėjo prisidėti prie „Holland Malt“ finansavimo.

(25)

„Agrifirm“ visiškai pritaria, kad „Holland Malt“ būtų suteikta subsidija. Ji drauge su alaus darykla „Bavaria“ įsteigė bendrą įmonę „Holland Malt“, kurioje sujungiama salyklui gaminti skirtų miežių auginimo, saugojimo ir perdirbimo grandinė. „Agrifirm“ teigimu, „Holland Malt“ gamybos ir saugojimo įranga teikia išskirtinių galimybių. Miežių auginimas sukurs geresnes perspektyvas regiono žemės ūkio bendrovėms. Augindamos „premium“ rūšies salyklui gaminti tinkamus miežius, regiono žemės ūkio bendrovės galės gauti pelno iš augančios „premium“ alaus rinkos. Naujos logistikos atžvilgiu pranašios gamyklos statyba Eemshavene skatina naują pramonės veiklą šiaurės Nyderlanduose. Nyderlandų valdžios institucijų sprendimas suteikti subsidiją remia gamyklos eksploatavimą pirmaisiais kritiniais projekto įgyvendinimo metais.

(26)

„Holland Malt“ teigia, kad „premium“ salyklo ir „premium“ alaus rinkos skyrimas yra pagrįstas. „Premium“ salyklo rinkoje galima lengvai parduoti „Holland Malt“ gaminamą HTST (high temperature, short time, t.y., aukštos temperatūros, greito paruošimo) salyklą. HTST salyklas padeda geriau išlaikyti skonį, kvapą ir putą, todėl pailgėja alaus galiojimo laikas. „Holland Malt“ remiasi Veihenštefano (Weihenstephan) universiteto Miunchene laišku, patvirtinančiu, kad patentuota technologija leidžia gaminti lengvai nuo įprasto salyklo atskiriamą salyklo rūšį (7). Be to, „Holland Malt“ laiško priede alaus gamintojas pripažįsta išskirtines HTST salyklo savybes. Be abejonės, HTST salyklas yra priskirtinas brangesnio salyklo klasei nei kitų salyklo gamyklų gaminamas įprastas salyklas. Dėl savo išskirtinių fizinių savybių, puikios kokybės ir aukštesnės kainos klasės,„Holland Malt“ teigimu, HTST salyklo ir įprasto salyklo negalima (ar retai galima) pakeisti vieno kitu. HTST salyklas galėtų turėti paklausą ir rinką. „Holland Malt“ nuomone, dėl šių priežasčių investicija nebūtinai turi 55 000 tonų padidinti gamybą įprasto salyklo rinkoje.

(27)

Be to, „Holland Malt“ teigia, kad, nepaisant perteklinės gamybos pasaulinėje salyklo rinkoje, investicija į „Holland Malt“ nebūtinai reikš gamybos didėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad „Holland Malt“ yra įsikūrusi jūrų uoste, ši salyklo gamykla nesunkiai ras galimybių eksportuoti salyklą. Nors toliau nuo jūros esančiame Europos salyklo gamybos sektoriuje augimas galėjo sumažėti dėl salyklo paklausos mažėjimo Vakarų Europoje, salyklo eksportas teikia puikią augimo perspektyvą. „Holland Malt“ nuomone, tai patvirtina net trys 2005 m. ataskaitos (8). Iš šių ataskaitų matyti, kad augančios Azijos, Lotynų Amerikos, Afrikos ir Rytų Europos rinkos salyklui kelia aukščiausius reikalavimus ir kad aukšta Europos salyklo gamintojų produkcijos kokybė jiems teikia pranašumą prieš konkurentus. „Holland Malt“ teigia, kad savo salyklą ji gali nesunkiai parduoti, ir nurodo, kad jos 2005 m. užsakymų registravimo žurnalai buvo visiškai užpildyti bei kad antrus metus iš eilės salyklo pardavė daugiau, negu pagamino. „Holland Malt“ taip pat nurodo, kad jos uždarytos gamyklos Vageningene (Wageningen) ir Lishaute (Lieshout) tiekė produkciją mažėjančiai Vakarų Europos rinkai, tuo tarpu naujoji gamykla Eemshavene yra orientuota į augančią eksporto rinką. Grynasis salyklo gamybos padidėjimas bus mažesnis, nei nurodyta 2005 m. gegužės 5 d. Komisijos laiške. „Holland Malt“ tvirtina, kad investicija į įrangą Eemshavene didesnės įtakos turės prekybai su trečiosiomis šalimis negu tarp valstybių narių, nes salyklo eksporto rinkos grandis nesusijusi su grandimi, kurioje veikia vidaus rinkos tiekėjai. „Holland Malt“ pabrėžia, kad pasaulinės salyklo rinkos padėtis nesutrukdė Komisijai patvirtinti investicinę pagalbą Lietuvos salyklo gamyklai.

(28)

„Holland Malt“ teigia, kad ši investicija turės teigiamos įtakos kaimo regiono plėtrai šiaurės Nyderlanduose ir Vokietijoje. Daug žemės ūkio bendrovių (maždaug 1 800) turės galimybę auginti alternatyvią kultūrą. Šios bendrovės augins vertingus salyklui skirtus miežius besiplečiančiai rinkai, kuriai, skirtingai nuo pašarinių miežių rinkos, netaikomos Bendrijos reguliavimo taisyklės. Be to, auginant salyklui skirtus miežius daroma mažesnė žala aplinkai, negu auginant pašarinius miežius. „Holland Malt“ taip pat teigia, kad jos integruota salyklo gamybos ir miežių saugojimo įranga irgi prisideda prie maisto produktų saugumo.

(29)

Groningeno provincijos valdžios institucijos gina valstybės pagalbą investicijai į „Holland Malt“. Jos nurodo, kad minėta pagalba turės teigiamos įtakos užimtumui regione. Ji tai pat pabrėžia, kad įgyvendinant projektą bus įdiegtos pažangios technologijos ir paskatinta Eemshaveno plėtra, nes, be kitų dalykų, bus įkurtas žemės ūkio verslo parkas. Vietos valdžios institucijos nurodo, kad investicija bus stimulas žemės ūkio bendrovėms, kurios augindamos tradicines kultūras, kaip antai krakmolui gaminti skirtas bulves, patiria sunkumų. Perėjimas prie salyklui skirtų miežių auginimo suteiks šioms bendrovėms geresnę perspektyvą.

IV.   NYDERLANDŲ PASTABOS

(30)

Į pranešimą apie sprendimą pradėti procedūrą Nyderlandai atsakė 2005 m. birželio 10 d. laišku. Į trečiųjų šalių pastabas Nyderlandai, paprašę pratęsti atsakymo terminą, atsakė 2005 m. spalio 14 d. laišku.

(31)

Pirmajame laiške Nyderlandai teigia, kad, nepaisant to, jog toliau nuo jūros esančio Europos salyklo sektoriaus augimas sumažėjo dėl salyklo paklausos Vakarų Europoje mažėjimo, salyklo eksportas teikia puikią augimo perspektyvą. „Holland Malt“ yra įsikūrusi jūrų uoste ir gali tuo pasinaudoti. Šiuo požiūriu salyklo rinka yra susiskaidžiusi. Investicija į „Holland Malt“ neturės įtakos mažėjančiai vietos, toliau nuo jūros įsikūrusių salyklo gamyklų rinkai Vakarų Europoje. Nyderlandai teigia, kad miežių, kuriems Bendrija išdavė eksporto sertifikatus, kiekis 2004-2005 m. buvo toks pat kaip ir 2003-2004 m., bei prašo Komisiją atsižvelgti į naujausius eksporto sertifikatų duomenis. Nyderlandai mano, kad ypač vertingas „Holland Malt“ gaminamas salyklas priklauso konkrečiai atskirai rinkos daliai. Šį teiginį Nyderlandai grindžia Veihenštefano (Weihenstephan) universiteto laišku, patvirtinančiu išskirtines HTST salyklo savybes.

(32)

Atsakydami į trečiųjų šalių pastabas Nyderlandai teigia, kad ateinančiais metais pasaulinė salyklo rinka augs. Savo teiginį Nyderlandai grindžia duomenimis 2005 m. spalio 4-5 d. vykusio seminaro, kurio metu Tarptautinė grūdų taryba (9) prognozavo, kad 2010 m. bendra salyklo gamyba bus išaugusi 10 %. Šiame seminare „Rabobank“ nurodė, kad bendras alaus suvartojimas kasmet didėja 2 % ir tai lemia augantis alaus suvartojimas sparčiai besivystančiose Pietų Amerikos, Afrikos, Rusijos, Pietryčių Azijos ir Kinijos rinkose. Šiuolaikinės salyklo gamyklos, įsikūrusios jūrų uostuose ir galinčios gaminti didelius kiekius, gali pasinaudoti šia plėtra. Nyderlandai remiasi 2005 m. rugpjūčio mėn. „Euromalt“ laišku (10), kuriame teigiama, kad reikia uždaryti mažas, pasenusias ir tikslų nepasiekiančias gamyklas. Šiam laiške nurodoma, kad Bendrijos salyklo sektoriuje pasiūla viršija paklausą ne mažiau kaip 500 000-700 000 tonų. Nyderlandų nuomone, šis skaičius būtų teisingas, jei gamyba vyktų 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę ir 365 dienas per metus. Skaičiuojant neatsižvelgta į ramybės laikotarpius, todėl neaišku, ar iš tiesų pasiūla viršija paklausą. Nyderlandai taip pat remiasi tyrimų biuro „Frontier Economics“ atlikto „Holland Malt“ (geografinės rinkos ir inovacijų aspektų) tyrimo ataskaita (11). Šioje ataskaitoje daroma išvada, kad nėra jokių požymių, kurie rodytų, jog „Holland Malt“ teikiama subsidija kaip nors keistų kitų Europos salyklo gamintojų produkcijos pardavimą, vykdomą nepaisant subsidijos. Vadinasi, nėra pagrindo manyti, kad subsidija dar padidintų Europos įprasto salyklo gamintojų gamybos perteklių. Nyderlandai prašo, kad Komisija atsižvelgtų į esamą atskirą aukštos kokybės HTST salyklo, padedančio pratęsti alaus galiojimo laiką, rinką. Nyderlandai nurodo, kad bus uždaryta 12 000 tonų pagaminanti gamykla, todėl visas pagaminamas kiekis sumažėja iki 77 000 tonų. Papildomas kiekis sudaro tik 0,5 % viso Bendrijoje pagaminamo kiekio, todėl salyklo bendrosios rinkos neiškraipys. Galiausiai Nyderlandai teigia, kad subsidija, kurią jie ketina teikti, siekiama tik kompensuoti nuostolius dėl nepalankios geografinės Eemshaveno padėties ir „Holland Malt“ sudaryti vienodas konkurencijos sąlygas (jei subsidija nebūtų teikiama, būtų buvę investuojama į salyklo gamyklą Terneuzeno jūrų uoste).

V.   VALSTYBĖS PAGALBOS PRIEMONĖS VERTINIMAS

Rinkos reguliavimas

(33)

Priemonė yra susijusi su valstybės pagalbos teikimu miežius perdirbančiai įmonei. Pagal 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1784/2003 dėl bendro grūdų rinkos organizavimo (12) 23 straipsnį šiame reglamente išvardytiems produktams yra taikomi Sutarties 87-89 straipsniai. Vadinasi, sektoriui, kuriam skiriama aptariama pagalba, yra taikomos valstybės pagalbą reguliuojančios Bendrijos taisyklės.

Draudimas teikti valstybės pagalbą pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį

(34)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

(35)

Priemonė yra tiesioginė investicinė subsidija. Ši priemonė yra selektyvi, nes teikia naudos vienintelei įmonei, t. .y., „Holland Malt“.

(36)

Pagal Teisingumo Teismo sprendimą iš vienos įmonės konkurencingumo padidėjimo, suteikus jai valstybės pagalbą, matyti, kad iškraipoma konkurencija su kitomis tokios pagalbos negavusiomis įmonėmis (13).

(37)

Priemonė daro neigiamą įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, jei ji apsunkina importą iš kitų valstybių narių arba palengvina eksportą į kitas valstybes nares. Svarbiausia yra tai, ar pritaikius priemonę prekyba Bendrijos vidaus rinkoje plėtotųsi kitaip, ar kiltų grėsmė, kad ji galėtų plėtotis kitaip.

(38)

Produktu (salyklu), kuriam taikoma aptariama valstybės pagalba, yra intensyviai prekiaujama Bendrijos vidaus rinkoje. 2004 m. Bendrijoje parduota apie 1,3 mln. tonų salyklo. Tai sudarė apie 15 % viso 2004 m. Bendrijoje pagaminto salyklo kiekio (14). Šiame rinkos sektoriuje vyksta nuožmi konkurencija. Vadinasi, yra pavojus, kad įgyvendinus aptariamą priemonę prekyba Bendrijos vidaus rinkoje gali plėtotis kitaip.

(39)

Taigi aptariama priemonė yra laikytina valstybės pagalba, nustatyta Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje.

Sutarties 87 straipsnio 2 dalis: išimtys

(40)

Sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra numatyta keletas 87 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo išimčių.

(41)

Atsižvelgiant į valstybės pagalbos priemonės pobūdį ir tikslą, 87 straipsnio 2 dalies išimtys jai netaikytinos. Nyderlandai taip pat nesiremia 87 straipsnio 2 dalimi.

Sutarties 87 straipsnio 3 dalis: išimtys, kurias Komisija daro savo nuožiūra

(42)

Sutarties 87 straipsnio 3 dalyje yra įvardytos kitos valstybės pagalbos formos, kurias galima laikyti suderinamomis su bendrąja rinka. Ar konkreti valstybės pagalbos priemonė pagal Sutartį yra suderinama su bendrąja rinka, reikia vertinti Bendrijos, ne vien konkrečios valstybės narės požiūriu. Norint užtikrinti tinkamą Bendrijos rinkos veikimą, būtina Sutarties 87 straipsnio 3 dalyje išvardytas išimtis vertinti griežtai.

(43)

Dėl 87 straipsnio 3 dalies a punkto nurodoma, kad pagalbos gavėja nėra įsteigta regione, kurio ekonominė plėtra būtų ypač nepalanki vertinant pagal Nacionalines regioninės pagalbos gaires (15) (bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui nesiektų 75 % Bendrijos vidurkio). Vadinasi, valstybės pagalbos Sutarties I priede išvardytų produktų gamybai, perdirbimui ir pardavimui teikti pagal 87 straipsnio 3 dalies a punktą negalima.

(44)

Dėl 87 straipsnio 3 dalies b punkto teigiama, kad aptariamoji priemonė nėra skirta bendriems Europos interesams svarbių projektų vykdymui skatinti arba kurios nors valstybės narės ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti.

(45)

Galiausiai pagalba nėra skirta ar tinkama 87 straipsnio 3 dalies d punkto tikslams siekti.

Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktas

(46)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų regionų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui.

(47)

Atsižvelgiant į tai, kad „Holland Malt“ pagal Komisijos apibrėžimą (16) nėra labai maža, mažoji ar vidutinė įmonė, jai negalima taikyti 2003 m. gruodžio 23 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1/2004 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurios verčiasi žemės ūkio produktų gamyba, perdirbimu ir prekyba (17) nuostatų. Todėl valstybės pagalbos investicijai į žemės ūkio produktų perdirbimą suderinamumas su Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktu yra vertinamas pagal Gairių 4.2 punkto nuostatas.

Subsidijuotinos išmokos ir pagalbos procentinis santykis

(48)

Pagal Gairių 4.2.3 punktą subsidijos gali būti mokamos nekilnojamajam turtui, naujai technikai ir įrangai, įskaitant kompiuterinę įrangą, statyti, įsigyti ar gerinti. 1 tikslo regionuose pagalba negali viršyti 50 % subsidijuotinų investicijų, o kituose regionuose – 40 % subsidijuotinų investicijų.

(49)

Šios sąlygos yra tenkinamos, nes pagalba būtų teikiama pastatams statyti, žemės sklypams šiai statybai įsigyti ir įrangai. Be to, Nyderlandai šią pagalba apribojo iki 13,5 % subsidijuotinų išlaidų.

Ekonominis gyvybingumas ir minimalūs Bendrijos reikalavimai

(50)

Pagal Gairių 4.2.3 punkto nuostatas pagalbą investicijoms galima teikti tik tuomet, kai įvertinus įmonės perspektyvas ji gali būti laikoma ekonomiškai gyvybinga. Įmonė privalo tenkinti minimalius Bendrijos aplinkos, higienos ir elgesio su gyvūnais reikalavimus.

(51)

Šios sąlygos yra tenkinamos. Nyderlandai pateikė pakankamai įrodymų, kad „Bavaria NV“ ir „Agrifirma“, kartu sudarančios „Holland Malt“, yra ekonomiškai gyvybingos. Be to, įrodyta, kad salyklo gamykla tenkina minimalius Bendrijos aplinkos, higienos ir elgesio su gyvūnais reikalavimus, keliamus Nyderlandų kaimo regionų plėtros programoje.

Pardavimo rinkoje galimybės

(52)

Gairių 4.2.5 punktas draudžia teikti pagalbą investicijoms į produktus, kurių negalima rinkoje paprastai parduoti. Pardavimo rinkoje galimybes būtina tinkamai įvertinti atsižvelgiant į konkrečius produktus, investicijų rūšį bei esamą ir numatomą gamybą. Taip pat reikia įvertinti galimus gamybos apribojimus ar valstybės pagalbos apribojimus, nustatytus bendrosios rinkos reguliavimo sistemoje.

(53)

Buvo nuspręsta pradėti Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, nes, remiantis duomenimis, kuriuos Komisija turėjo pradėdama procedūrą, nepavyko atmesti galimybės, kad salyklo rinkoje pasiūla viršija paklausą.

(54)

Nyderlandų ir „Holland Malt“ pastabose, pateiktose prieš pradedant oficialią tyrimo procedūrą, ypatingas dėmesys atkreipiamas į tris esminius dalykus. Visų pirma, abejojama, kad salyklo rinkoje yra perteklinė gamyba (tačiau Nyderlandai ir „Holland Malt“ neginčija fakto, kad projektas padidins gamybą salyklo rinkoje). Antra, teigiama, kad investicija į Eemshaveno gamyklos statybą turės daugiau įtakos prekybai su trečiosiomis šalimis negu tarp valstybių narių, nes salyklo eksportas sudaro atskirą rinkos dalį, nepriklausančią nuo tos, kurioje veikia salyklo vidaus rinkos tiekėjai. Ir trečia, daroma prielaida, kad yra atskiros įprastų rūšių ir „premium“ rūšies salyklo rinkos.

Perteklinė gamyba salyklo rinkoje

(55)

Komisija ištyrė padėtį salyklo gamybos ir prekybos rinkoje pasaulio ir Bendrijos lygiu. Kadangi „Eurostat“ statistiniai salyklo rinkos duomenys yra neišsamūs (trūksta kai kurių šalių gamybos ir eksporto duomenų arba jie ne visiškai patikimi), Komisija rėmėsi „Euromalt“, Tarptautinės grūdų tarybos, duomenimis ir H. M. Gaugerio ataskaita apie salyklui skirtų miežių rinką.

(56)

„Euromalt“ duomenimis apie padėtį pasaulinėje rinkoje, esamos salyklo gamybos galimybės pasaulinėje rinkoje gerokai viršija paklausą ir per artimiausius metus padėtis nesikeis. 2005 m. rugpjūčio mėn. „Euromalt“ laiške (18) yra pateikta ši lentelė, iš kurios matyti salyklo gamybos pasaulyje apimtys.

Salyklo gamyba pasaulyje

(tūkst. tonų)

 

2004

Perteklius

2006 (apytikris apskaičiavimas)

Perteklius

ES-15

7 500

 

7 600

 

ES-10

1 200

 

1 150

 

Iš viso ES-25:

8 700

2 500

8 750

2 700

Rusija

850

-550

1 550

100

Ukraina

230

-50

330

120

Baltarusija

70

-6

70

-10

Vidurio ir Rytų Europa

460

-60

470

-60

Iš viso Europoje:

10 130

1 834

11 170

2 850

Nafta

3 600

 

3 900

 

Pietų Amerika ir

1 220

 

1 370

 

Okeanija

770

 

950

 

Vidurio Rytų ir Centrinė Azija

200

 

200

 

Afrika

380

 

380

 

Kinija

3 000

 

3 300

 

Tolimieji Rytai

300

 

340

 

Iš viso:

9 470

-1 300

10 440

-900

Iš viso pasaulyje:

19 780

534

21 610

1 950

(57)

Iš lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad 2004 m. pasaulyje salyklo gamyba paklausą viršijo maždaug puse milijono tonų. Preliminariu vertinimu, 2006 m. gamybos perteklius išaugs beveik iki 2 mln. tonų.

(58)

„Euromalt“ laiške teigiama, kad pasaulinė alaus gamyba turėtų ir toliau augti vidutiniškai apie 1-2 % per metus. Šį vidutinį augimą lemia spartus dviem skaitmenimis išreiškiamas „naujųjų“ alaus rinkų (Pietų Amerikos, Afrikos, Rusijos, Pietryčių Azijos ir Kinijos) augimas ir „senųjų“ rinkų (Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos) smukimas. Naujų investicijų į alaus daryklas augančiose rinkose našumas ir „lengvesnio“ alaus gamybos tendencija drastiškai sumažina salyklo sunaudojimą vienam litrui alaus pagaminti. „Euromalt“ daro išvadą, kad per artimiausius metus augsianti alaus paklausa nereikš salyklo paklausos didėjimo pasaulyje. Alaus vartojimo didėjimo modelis ir numatoma jo trukmė paskatino pasaulyje statyti per daug papildomų salyklo gamyklų, todėl pastaruoju metu pasaulyje salyklo gamyba pastebimai viršija paklausą, ir ši tendencija išliks dar keletą metų. „Euromalt“ nuomone, į salyklo gamyklas reikia investuoti, nors Europoje papildomos gamybos dėl eksporto rinkų mažėjimo nebereikia.

(59)

Pastaruoju metu pasaulyje esantį salyklo gamybos perteklių liudija ir mažėjantys jo pardavimo rodikliai, kuriuos 2005 m. spalio 4-5 d. Briuselyje vykusiame seminare apie salyklui skirtus miežius (19) pateikė Tarptautinė grūdų taryba. Tarptautinės grūdų tarybos teigimu, per dvejus metus salyklo pardavimas pasaulyje sumažėjo nuo 5,621 mln. tonų 2002 – 2003 m. iki 5,275 mln. tonų 2004 – 2005 m. (šis skaičius yra apytikris vertinimas). Tarptautinė grūdų taryba prognozuoja, kad 2005-2006 m. parduodamas salyklo kiekis toliau mažės. Mažėjimo tendencija pasireiškia ir vertinant salyklo eksportuotojų registruotus eksporto sertifikatus: 2004-2005 m. eksporto sertifikatų registruota 2 219 661 tonų kiekiui, palyginti su 2 477 849 tonomis 2003-2004 m.; numatoma, kad 2005-2006 m. rodikliai bus dar žemesni (20). Iš „RM International“ ataskaitos (21) matyti, kad pasaulyje salyklo gamyba viršija paklausą: kadangi naujos gamyklos yra galingesnės ir alaus gamyba pasaulyje per pastaruosius metus augo lėčiau, paklausa nebe taip greitai įsisavina naują salyklo produkciją.

(60)

2005 m. spalio 14 d. laiške Nyderlandai teigia, kad iki 2010 m. pasaulyje salyklo paklausa bus išaugusi 10 %. Laiške remiamasi Tarptautinės grūdų tarybos pranešimu, padarytu 2005 m. spalio 4-5 d. Briuselyje vykusiame seminare apie salyklui skirtus miežius. Tačiau minėtame pranešime kalbant apie prognozes 2010 m. buvo nurodyta, kad salyklo gamyba taip pat gali išaugti 10 %. Neatrodo teisinga, kad Nyderlandai salyklo gamybos apimtį pasaulyje pripažįsta kaip paklausos rodiklį.

(61)

Atrodo, kad per artimiausius metus salyklo rinkoje pasaulyje įvyks du svarbūs pokyčiai. Pirmiausia augs naujos alaus vartojimo rinkos. Tačiau dar reikia ištirti, kaip Bendrijos salyklo sektorius galėtų šiuo augimu pasinaudoti.

(62)

Nors Kinijoje alaus gamyba išaugo, salyklo importas į šią šalį smarkiai nepadidėjo. Pagal „Rabobank“ ataskaitą apie pasaulinę salyklo rinką (22) importuojamo salyklo kiekis nepadidėjo net ir po to, kai 2002 m. siekiant, kad didelė Kinijos perdirbimo pramonė gautų naudos iš salyklui skirtų miežių importo, buvo gerokai sumažintas importo muitas.

(63)

Alaus vartojimo ir gamybos augimą Pietryčių Azijoje labiausiai paskatino padidėjęs salyklui skirtų miežių importas iš geografiškai artimos Australijos, su kuria buvo sudarytos laisvos prekybos sutartys.

(64)

Jūrų uostuose įsteigtos Bendrijos salyklo gamyklos, pvz., „Holland Malt“, galėtų pasinaudoti savo palankia geografine padėtimi ir tenkinti augančią salyklo paklausą Pietų Amerikoje bei Afrikoje. Dėl Pietų Amerikos teigiama, kad pastaruoju metu Argentinoje statomos naujos salyklo gamyklos turėtų bent iš dalies patenkinti augantį salyklo poreikį. Be to, Venesuelos ir galbūt kitų Pietų Amerikos šalių prisijungimas prie MERCOSUR galėtų paskatinti prekybą salyklu Pietų Amerikoje.

(65)

Antrasis svarbus veiksnys pasaulinėje salyklo rinkoje yra pokyčiai Rusijoje. Rusija pagamina 1 mln. tonų salyklo ir pastaruoju metu stato gamyklas, kurios galės pagaminti dar 450 000 tonų minėto produkto. Dėl augančios gamybos ir galimybių apsirūpinti kokybiškais salyklui skirtais miežiais Rusija sugebės ne tik savarankiškai apsirūpinti salyklu, bet tikriausiai pradės jį eksportuoti.

(66)

Remdamasi pirmiau išdėstytais faktais, Komisija nemano, kad per artimiausius metus esama padėtis pasaulinėje salyklo rinkoje, kurioje dabar pasiūla viršija paklausą, galėtų pasikeisti. Tarptautinė grūdų taryba numato, kad prekybos salyklu pasaulyje 2010 m. mastas bus gana stabilus, nes, kaip teigiama pranešime, padarytame 2005 m. spalio mėn. vykusiame seminare apie salyklui skirtus miežius, „rinkos mažėjimą Rusijoje kompensuoja Pietų Amerikos rinkos augimas“.

(67)

Dėl salyklo gamybos ir pardavimo Bendrijoje Komisija nurodo, kad Eemshaveno salyklo gamykla „Holland Malt“ pradėjo veikti 2005 m. balandžio mėn. 2005 m. rugpjūčio mėn. „Euromalt“ laiške pabrėžiama, kad, nepaisant keleto nepelningų salyklo gamyklų uždarymo, Bendrijoje salyklo gamybos perteklius sudaro 500 000 – 700 000 tonų (Bendrijoje pagaminama 8,8 mln. tonų, suvartojama 5,9 mln. tonų ir eksportuojama 2,25 mln. tonų salyklo).

(68)

„Euromalt“ teigimu, 2005-2006 m. salyklo sektoriaus pelningumas Bendrijoje nukris iki žemiausio taško, nes daug įmonių, tik iš dalies padengiančių gamybos išlaidas, patiria nuostolių. Spėjama, kad dėl pelningumo sumažėjimo 2006 m. pavasarį stambus Vokietijos salyklo gamintojas „Weissheimer“, įsikūręs Andernache, kreipėsi dėl bankroto. Uždarytos ir kitos salyklo gamyklos, tarp jų keturios Jungtinės Karalystės, dvi Vokietijos ir viena Prancūzijos gamykla. Tai buvo senos stambioms įmonėms priklausančios gamyklos. Kai kurie salyklo gamintojai nusprendė laikinai uždaryti dalį savo gamyklų. Kitais atvejais senas salyklo gamyklas keičia naujos. Taigi 2006 m. liepos mėn. H. M. Gaugeris Bendrijos salyklo gamybos potencialą vertino 8,8 mln. tonų (23), tuo tarpu Bendrijos vartojimo ir eksporto rodikliai buvo panašūs į nurodytuosius 2005 m. rugpjūčio mėn. „Euromalt“ laiške. Vadinasi, pasiūla vis dar viršijo paklausą maždaug 600 000 tonų.

(69)

2005 m. spalio mėn. laiške Nyderlandai tvirtina, kad „Euromalt“ apskaičiuotas 500 000 – 700 000 tonų kiekis, kuriuo salyklo pasiūla Bendrijoje viršija paklausą, yra pagrįstas vadinamuoju nominaliu (name plate) gamybos potencialu, t. y., kiekiu, kuris būtų pagamintas, jei gamyba vyktų 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę ir 365 dienas per metus. Skaičiuojant nebuvo atsižvelgta į laikotarpius, kai gamyba laikinai sustabdoma dėl techninės priežiūros, techninių nesklandumų ir patikrinimų, todėl neaišku, ar iš tiesų pasiūla viršija paklausą.

(70)

Komisija rėmėsi faktiniais Bendrijos salyklo rinkos gamybos potencialo ir produkcijos rodikliais per pastaruosius metus. Toliau pateikiamą lentelę Komisija paėmė iš H. M. Gaugerio, remiantis nacionalinės statistikos, „Euromalt“ ir „Eurostat“ duomenimis, parengtos 2004-2005 m. apžvalgos.

Visas Bendrijos salyklo gamybos potencialas ir produkcija

 

Gamybos potencialas (tonomis):

Pagaminta produkto (tonomis):

2002

8 613 304

8 455 119

2003

8 632 525

8 595 156

2004

8 818 633

8 644 575

(71)

Lentelėje pateikiami duomenys rodo, kad 2002-2004 m. gamybos potencialas buvo panaudojamas ne mažiau kaip 98 %. „Frontier Economics“ ataskaitoje (24) pateikiami panašūs skaičiai. 2005 m. gamybos potencialo panaudojimas sumažėjo: Bendrijoje buvo pagaminta 8,4 mln. tonų salyklo, nors potencialiai buvo galima pagaminti iki 8,8 mln. tonų. Numatoma, kad per 2006-2007 m. sezoną bus pagaminta 8 mln. tonų, kai gamybos potencialas sudaro 8,8 mln. tonų (25). Šie rodikliai rodo salyklo gamybos įmonių reakciją į mažą pelningumą, t. y. jų sprendimą gaminti mažiau salyklo ir laikinai uždaryti gamyklas. Numatomus 2006-2007 m. rodiklius iš dalies paaiškina prastas salyklui skirtų miežių derlius. 2002-2004 m. duomenys rodo, kad techniškai yra galima panaudoti ne mažiau kaip 98 % turimo gamybos potencialo. Tačiau geras gamybos galimybių išnaudojimas ne priežastis abejoti, kad Bendrijos salyklo rinkoje pasiūla viršija paklausą.

(72)

Kaip nurodyta 2005 m. rugpjūčio mėn. „Euromalt“ laiške, ateityje „reikės uždaryti mažas, senas ir tikslų nepasiekiančias gamyklas. Atsižvelgiant į šio sektoriaus struktūros ypatybes kai kuriose valstybėse narėse, tai bus lėtas procesas.“ Atrodo, kad 2006 m. šis procesas paspartėjo. 2006 m. viduryje Bendrijoje buvo atkurta salyklo gamybos ir faktinės paklausos pusiausvyra, nes salyklo gamintojai išmoko riboti gamybą ir neviršyti galimų pardavimo kiekių (26). Tačiau net ir uždarius senas salyklo gamyklas, bendra salyklo pasiūla Bendrijoje vis dar viršija faktinę paklausą maždaug 600 000 tonų. Be to, paklausos augimas Bendrijos rinkoje nenumatomas dėl sąstingio alaus vartojimo rinkoje, tuo tarpu eksportuoti iš Bendrijos teks pasaulinės prekybos sąlygomis, kurios artimiausiais metais tikriausiai išliks palyginti stabilios. Taigi Komisija neturi aiškių įrodymų, kad esama gamybos pertekliaus padėtis galėtų greitai pasikeisti.

Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai

(73)

Nyderlandų ir „Holland Malt“ nuomone, investicija į gamyklos Eemshavene statybą daugiau įtakos turės prekybai su trečiosiomis šalimis negu valstybių narių tarpusavio prekybai, nes salyklo eksporto dalis nepriklauso nuo rinkos dalies, kurioje veikia toliau nuo jūros įsikūrę salyklo tiekėjai.

(74)

Komisija pripažįsta, kad dalį Bendrijos salyklo pasiūlos sudaro toliau nuo jūros esančios mažosios privačios ar šeimyninės įmonės, kurios savo produkciją daugiausia tiekia vidaus rinkai. Tačiau dalis jų pagaminamos produkcijos gali būti skirta eksportui; tuomet joms teks konkuruoti su kitais Bendrijos salyklo gamintojais, kurie labiau orientuojasi į eksportą (pvz., „Holland Malt“).

(75)

Bendrijos salyklo rinkoje yra didelė grupė tiekėjų, savo produkciją parduodančių tiek vidaus rinkoje, tiek už jos ribų. „Holland Malt“ priklauso šiai kategorijai, nes yra įsikūrusi jūrų uoste, iš kurio gali produkciją tiekti į bendrąja rinką ir už jos ribų. Bendrijos salyklo gamintojai, kurie iš pat pradžių orientavosi į eksportą į kitas rinkas, turėtų konkuruoti su „Holland Malt“. Tas pat tinka ir Bendrijos salyklo gamintojams, orientuotiems į vidaus rinką, nes „Holland Malt“ ketina nemažą salyklo kiekį parduoti Europos šalyse. 2003 m. rugpjūčio mėn. „Holland Malt“ verslo plane nurodoma, kad 2005 m. ketina Europos šalims parduoti 71 540 tonų produkcijos (palyginti su 28 100 tonų Azijai, 40 600 tonų Lotynų Amerikai ir 29 000 tonų Rusijai).

(76)

Gali susiklostyti aplinkybės, kai salyklo gamintojai, savo produkciją eksportuojantys į Bendrijai nepriklausančias šalis (pvz., „Holland Malt“), nerastų pirkėjų savo produkcijai ir galbūt bandytų šią produkciją parduoti Bendrijos vidaus rinkoje. Gali būti ir atvirkščiai. Taigi Komisija mano, kad rinkos dalys Bendrijoje ir už jos ribų nėra visiški atskiros. Tarp jų yra ryšys, todėl pokyčiai už Bendrijos ribų daro įtaką Bendrijos vidaus rinkai, ir atvirkščiai.

(77)

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta pirmiau, Komisija nepritaria „Frontier Economics“ ataskaitos išvadai, jog nėra jokių požymių, rodančių, kad „Holland Malt“ teikiama subsidija kaip nors keistų kitų Europos salyklo gamintojų produkcijos pardavimą, vykstantį neatsižvelgiant į subsidiją. Komisija neatmeta galimybės, kad subsidija darys įtaką kitų Bendrijos salyklo gamintojų produkcijos pardavimams Bendrijos vidaus ir užsienio rinkose. Todėl ji daro išvadą, kad pagalba gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir konkurenciją.

„Premium“ salyklo rinka

(78)

Komisija atkreipė dėmesį į Nyderlandų ir „Holland Malt“ atsiųstus duomenis (įskaitant trečiųjų šalių laiškus) apie HTST salyklo kūrimą (27). Nyderlandai, „Holland Malt“ ir suinteresuotosios šalys HTST salyklą aprašo kaip salyklo rūšį, kurią nuo įprasto salyklo skiria jos savybės, suteikiančios alui daugiau skonio, kvapo ir ilgiau išliekančią putą, bei pailgina jo galiojimo laiką.

(79)

Nyderlandų ir „Holland Malt“ teigimu, HTST salyklą galima laikyti „premium“ rūšies salyklu. Dėl išskirtinių fizinių savybių, patikrinamos kokybės ir aukštesnės kainos klasės yra aišku, kad HTST salyklas ir įprastas salyklas negali būti (arba labai retai gali būti) keičiami vienas kitu. Tikimasi, kad atsiras HTST salyklo paklausa ir rinka.

(80)

Komisija pripažįsta, kad HTST salyklas gali turėti išskirtinių ypatybių ir būti ypač aukštos kokybės. Tačiau reikia nustatyti, ar greta įprasto salyklo rinkos yra atskira „premium“ rūšies salyklo rinka (kuriai galėtų būti tiekiamas HTST salyklas). Pirmosios instancijos teismas paaiškino, kad apie pakankamą atskirą rinką galima kalbėti tik tuo atveju,

„indien dit product of deze dienst bijzondere kenmerken heeft, waardoor het product of de dienst dermate duidelijk van andere producten of diensten wordt onderscheiden, dat een uitwisseling met deze andere producten of diensten slechts in beperkte mate mogelijk is en de concurrentie daarmee nauwelijks merkbaar is. In dat kader moet de mate van onderlinge uitwisselbaarheid van producten worden beoordeeld aan de hand van de objectieve kenmerken van die producten, alsmede aan de hand van de structuur van de vraag en van het aanbod op de markt en van de mededingingsverhoudingen“ („jei gaminys ar paslauga pasižymi išskirtinėmis savybėmis, dėl kurių gaminys ar paslauga taip išsiskiria iš kitų gaminių ar paslaugų, kad gaminį ar paslaugą retai galima pakeisti kitais gaminiais ar prekėmis ir konkurencija tarp jų yra beveik nepastebima. Šių gaminių tarpusavio pakeičiamumo mastą reikia įvertinti remiantis objektyviomis gaminių savybėmis, paklausos ir pasiūlos rinkoje struktūra bei konkurencijos santykiu“) (28).

(81)

Dėl paklausos ir pasiūlos rinkoje struktūros bei konkurencinių santykių, Komisija gavo pastabų iš kelių suinteresuotųjų šalių (daugiausia iš nacionalinių salyklo gamintojų sąjungų), kurios teigia, kad įprasto salyklo ir „premium“ rūšies salyklo negalima griežtai skirti. Iš šių pastabų matyti, kad salyklas yra laikomas nepatentuotu (generiniu) produktu, kurio savybės nedaug tesiskiria ir kurio kokybės reikalavimus nustato alaus daryklos. Dauguma salyklo gamintojų klientų pageidauja aukštos kokybės salyklo, atitinkančio jų technines sąlygas ir maisto saugumo reikalavimus.

(82)

Įvairių rūšių salyklas, tiekiamas skirtingų gamintojų, yra nesunkiai tarpusavyje pakeičiamas, nes visi salyklo gamintojai privalo gaminti aukštos kokybės produkciją, tenkinančią klientų reikalavimus.

(83)

Atrodo, kad tai patvirtina faktas, jog „premium“ alui gaminti nebūtina naudoti kitos rūšies salyklą, nei gaminant įprastą alų. Nyderlandų teigimu, „Holland Malt“ gaminamas HTST salyklas pirmiausia yra skirtas „premium“ alaus gamybos sektoriui. Nyderlandai tvirtina, kad gaminant „premium“ rūšies alų reikia naudoti ypač aukštos kokybės žaliavas, dėl kurių savybių šis alus išsiskiria geresniu skoniu. Savo laiške „Holland Malt“ remiasi „Just Drinks.com“ 2004 m. ataskaita (29), kurioje, „Holland Malt“ teigimu, stambios alaus daryklos nurodo, kad „premium“ alus esąs aukštesnės kokybės gėrimas, išsiskiriantis ypatingu sodriu skoniu.

(84)

Tačiau, Komisijos nuomone, šis ataskaitos sakinys rodo vartotojo įspūdį apie „premium“ alų ir nėra stambių alaus daryklų vertinimas. Šios ataskaitos 59 puslapyje yra nurodyta, kad, „Scottish & Newcastle“ teigimu, vartotojas „premium“ alų laiko geresnės kokybės ir aukštesnės klasės gėrimu. Taigi svarbiausias veiksnys yra aukštesnės kokybės idėja, t. y., kad „premium“ alus esąs geresnis gėrimas, išsiskiriantis ypatingu sodriu skoniu.

(85)

Ataskaitos, kuria remiasi „Holland Malt“, santraukoje rašoma, „kad iš just-drinks.com“ atliktų keleto svarbių tarptautinių pasaulinėje alaus daryklų rinkoje veikiančių rinkos dalyvių apklausų matyti, jog „premium“ alus iš tiesų yra rinkodaros idėja». Be to, ataskaitoje teigiama, kad standartinis vieno regiono ar šalies alus kitame regione gali tapti „premium“ alumi ir kad stambiausios tarptautinės alaus daryklos savo rinkodaros strategiją derina prie vietos rinkos. Taigi tos pačios alaus rūšys vienuose regionuose gali būti laikomos „premium“ alumi, kitose – ne. Ataskaitoje nurodoma, kad skaitytojas privalo suvokti, jog „premium“ alaus paklausos kitimą įvairiais laikotarpiais lemia vartotojo susikurtų idėjų, o ne produkto savybių kaita. Kaip teigia „Interbrew“, kurį alų laikyti „premium“ rūšies alumi sprendžia vartotojas, ne gamintojas.

(86)

Faktas, kad produkto savybės nėra svarbus veiksnys sprendžiant, kurį alų laikyti „premium“ alumi, reiškia, kad įvairios salyklo rūšys, tenkinančios alaus daryklų keliamus (minimalius) kokybės reikalavimus, yra nesunkiai tarpusavyje pakeičiamos. Šis tarpusavio pakeičiamumas pabrėžiamas ir byloje Hugh Baird prieš „Scottish and Newcastle“ (30). Dėl aptariamos produkto rinkos šalys (Hugh Baird ir „Scottish and Newcastle“) nurodo, kad ji yra tokia pat plati kaip ir salyklo rinka. Sprendime pažymima, kad nors salyklo rinka yra aiškiai suskilusi į salyklo gamybos ir distiliavimo rinkas, šalys nelaiko to svariu argumentu, nes siūlomi produktai yra dideliu mastu tarpusavyje pakeičiami.

(87)

Komisija, išanalizavusi salyklo gamybos statistinius duomenų šaltinius, negalėjo apibrėžti atskiros „premium“ salyklo rinkos. Atvirkščiai, visi šaltiniai („Eurostat“, „Euromalt“, Tarptautinė grūdų taryba) teikė tik bendros salyklo rinkos duomenis. Nyderlandai ir „Holland Malt“ taip pat negalėjo pateikti jokių duomenų apie esamą „premium“ salyklo gamybos potencialą arba pagamintą produkciją. Atvirkščiai, ginčydamosi dėl gamybos pertekliaus, šios suinteresuotosios šalys rėmėsi tik salyklo (kaip vieno produkto) gamybos rodikliais, neskirdamos įprasto ir „premium“ salyklo.

(88)

Komisijos nuomone, negalima nubrėžti aiškios ribos tarp šių produktų rūšių (įprasto ir „premium“ salyklo). Galbūt šių produktų kokybė ir skiriasi, tačiau ne tiek, kad pastebimai apribotų salyklo rūšių tarpusavio pakeičiamumą ar salyklo gamintojų konkurenciją.

(89)

Remdamasi pirmiau padarytomis išvadomis dėl gamybos salyklo rinkoje pertekliaus, galimo aptariamos valstybės pagalbos priemonės poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir aiškiai apibrėžiamos atskiros „premium“ salyklo rinkos nebuvimo, Komisija mano, kad pagalbos priemonė neatitinka Gairių 4.2.5 punkto, kuris draudžia teikti pagalbą investicijoms į produktus, jei nėra tinkamų galimybių šiuos produktus parduoti rinkoje.

Pagalba Lietuvos salyklo gamyklai

(90)

„Holland Malt“ nurodo, kad padėtis pasaulinėje salyklo rinkoje nesutrukdė Komisijai patvirtinti pagalbą investicijoms į Lietuvos salyklo gamyklą.

(91)

Komisija nori pabrėžti, kad ji nėra patvirtinusi valstybės pagalbos investicijoms į Lietuvos salyklo gamyklą po to, kai ši valstybė 2004 m. gegužės 1 d. tapo Bendrijos nare. Iki šios datos Lietuvoje valstybės pagalbą žemės ūkio produktams reguliuojančios taisyklės negaliojo. Be to, kitų valstybių narių įsipareigojimų pagal Sutarties 87 ir 88 straipsnius vykdymas nėra aktualus sprendžiant klausimą, ar valstybė narė, prieš kurią pradėta Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatyta procedūra, suteikė (neteisėtą) pagalbą (31).

(92)

Be to, Komisija nori atkreipti dėmesį į tai, kad ji pradėjo Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą po to, kai Ispanija pranešė ketinanti teikti pagalbą salyklo gamyklai „Maltacarrión S. A.“ (32). Procedūra pradėta dėl tų pačių priežasčių kaip ir šios bylos tyrimas, t. y. dėl to, kad nepavyko atmesti galimybės, jog salyklo rinkoje pasiūla viršija paklausą. Pradėjus oficialią tyrimo procedūrą, Ispanija nusprendė atsisakyti savo ketinimo teikti pagalbą.

Regiono plėtros aspektai

(93)

Komisija pripažįsta regiono plėtros svarbą, teikiant pagalbą „Holland Malt“, pabrėžiamą Nyderlandų ir kitų suinteresuotųjų šalių, ir neketina dėl jos diskutuoti. Šia prasme aptariamas projektas visiškai atitinka IRP reglamentą.

(94)

Tačiau projektas turi tenkinti visas Gairėse keliamas pagalbos investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą ir pardavimą sąlygas. Kadangi netenkinama mažiausiai viena svarbi sąlyga, Komisija negali leisti teikti valstybės pagalbą šiam projektui, nepaisant teigiamų regiono plėtros aspektų.

VI.   IŠVADA

(95)

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių Komisija pagalbą „Holland Malt“ laiko nesuderinama pagal Sutarties 87 ir 88 straipsnius. Pagalbos priemonė neatitinka Gairių 4.2.5 punkto, kuris draudžia teikti pagalbą investicijoms į produktus, jei nėra tinkamų galimybių šiuos produktus parduoti rinkoje.

(96)

2004 m. gruodžio 17 d. laišku Nyderlandai pranešė, kad pagalba buvo pažadėta su sąlyga, kad ją patvirtins Komisija. Jei pagalba būtų suteikta nepaisant šios sąlygos, ją būtina grąžinti.

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

Nyderlandų valstybės pagalba, suteikta „Holland Malt BV“ kaip 7 425 000 eurų subsidija su sąlyga, kad pagalbai pritars Komisijai, yra nesuderinama su bendrąja rinka.

2 straipsnis

Nyderlandai atsiima 1 straipsnyje minimą pagalbą.

3 straipsnis

1.   Nyderlandai imasi visų priemonių, būtinų 1 straipsnyje minimai neteisėtai suteiktai pagalbai iš pagalbos gavėjo atgauti.

2.   Pagalba privalo būti grąžinta nedelsiant ir laikantis nacionaliniuose įstatymuose nustatytos tvarkos, kiek ši tvarka leidžia nedelsiant ir faktiškai įgyvendinti šį sprendimą. Grąžintina pagalbos suma apima ir palūkanas, skaičiuojamas nuo subsidijos išmokėjimo pagalbos gavėjui datos iki faktinio pagalbos sumos grąžinimo datos. Palūkanos skaičiuojamos remiantis standartine palūkanų norma, nustatyta grynajam subsidijos ekvivalentui apskaičiuoti pagal valstybės pagalbos teikimo regionams taisykles.

4 straipsnis

Per du mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą gavimo Nyderlandai praneša Komisijai, kokių priemonių ėmėsi šiam sprendimui įgyvendinti.

5 straipsnis

Šis sprendimas skirtas Nyderlandų Karalystei.

Priimta Briuselyje, 2006 m. rugsėjo 26 d.

Komisijos vardu,

Mariann FISCHER BOEL

Komisijos narė


(1)  OL C 154, 2005 6 25, p. 6.

(2)  Žr. 1 išnašą.

(3)  Investicijų į regionus projektai 2000 (IRP 2000-2006), N 549/99. Patvirtinta 2000 m. rugpjūčio 17 d. laišku SG(2000) D/106266.

(4)  Investicijų į regionus projektai 2000, pakeitimas, N 831/2001. Patvirtinta 2002 m. vasario 18 d. laišku C(2002)233.

(5)  OL C 28, 2000 2 1, p. 2.

(6)  2004 m. liepos 23 d. laiškas dėl subsidijų skyrimo salyklo gamyklų statybai finansuoti.

(7)  2005 m. gegužės mėn. dr. Krottenthalerio iš Veihenštefano (Weihenstephan) universiteto laiškas.

(8)  „RM International“, Malt Market Report, 2005 m. balandžio 22 d.„Rabobank“, The malt industry, a changing industry structure, driven by emerging beer markets, 2005 m. kovo mėn. H. M. Gaugeris, Market report, 2005 m. gegužės mėn. H. M. Gaugeris, salyklo rinkos makleris ir konsultantas, kas mėnesį išleidžia salyklo rinkos ataskaitą, kurioje pateikia salyklo gamybos ir prekybos duomenis.

(9)  Tarpvyriausybinė prekybos grūdais organizacija.

(10)  „Euromalt“: The EU malting industry, 2005 m. rugpjūčio mėn.

(11)  „Frontier Economics“: „Holland Malt“, 2005 m. spalio mėn.

(12)  OL L 270, 2003 10 21, p. 78. Reglamentą iš dalies keičia ir pataiso 2005 m. liepos 18 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1154/2005 (OL L 187, 2005 7 19, p. 11).

(13)  1980 m. rugsėjo 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-730/79, „Philip Morris“ prieš Europos Bendrijų komisiją, Rink. p. 2671, 11-12 punktai.

(14)  Šaltinis: H. M. Gauger, Statistical Digest 2004-2005.

(15)  OL C 74, 1998 3 10, p. 9.

(16)  2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacija dėl labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžimo (OL L 124, 2003 5 20, p. 36).

(17)  OL L 1, 2004 1 3, p. 1.

(18)  Žr. 10 išnašą.

(19)  Johno Tjaardstra pranešimas apie alaus, salyklui skirtų miežių ir salyklo gamybos bei vartojimo tendencijas.

(20)  2006 m. birželio 2 d. H. M. Gaugerio ataskaita nr. 5. Šioje ataskaitoje numatoma, kad 2005-2006 m. visas eksportuoto salyklo kiekis bus 2,140 mln. tonų.

(21)  Žr. 8 išnašą.

(22)  Žr. 8 išnašą.

(23)  H. M. Gaugeris, July 2006 – State of the European Malt Industry.

(24)  Žr. 11 išnašą.

(25)  H. M. Gaugeris, Market report nr. 4, 2006 m. gegužės 2 d.

(26)  H. M. Gaugeris, July 2006 – State of the European Malt Industry.

(27)  „Bühler“ paaiškinimai dėl „Holland Malt“ naudojamų technologijų, data nenurodyta.

Freizingo – Veihenštefano (Freising-Weihenstephan) universiteto Miunchene laiškas, 2005 m. gegužės mėn.

Suinteresuotosios šalies laiškas, kuriame yra atskleidžiamos verslo paslaptys, todėl šis laiškas vertinamas kaip konfidenciali informacija.

(28)  1997 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas byloje T-229/94, „Deutsche Bahn“ prieš Europos Bendrijų Komisiją, Rink. II-1689, 10 punktas.

(29)  www.just-drinks.com, „A global market review of premium beer – with forecasts to 2010“.

(30)  Byla IV/M.1372, 1998 12 18.

(31)  Žr. pvz. 1998 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą byloje T-214/95, Flandrija prieš Europos Bendrijų komisiją, Rink. II-717, 54 punktas.

(32)  Byla C 48, 2005 12 21, Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dar neskelbta.


6.2.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 32/88


KOMISIJOS SPRENDIMAS

2006 m. spalio 26 d.

dėl Transeuropinio transporto tinklo vykdomosios įstaigos įsteigimo pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 58/2003

(2007/60/EB)

EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį,

atsižvelgdama į 2002 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 58/2003, nustatantį vykdomųjų įstaigų, kurioms pavedamos tam tikros Bendrijos programų valdymo užduotys, įstatus (1), ypač į jo 3 straipsnio 1 dalį,

kadangi:

(1)

Reglamente (EB) Nr. 58/2003 Komisija įgaliojama pagal pirmiau minėtame reglamente nustatytus įstatus steigti vykdomąsias įstaigas ir patikėti joms tam tikras užduotis, susijusias su vienos ar kelių Bendrijos programų administravimu.

(2)

Įgaliojant Komisiją steigti vykdomąsias įstaigas siekiama jai sudaryti sąlygas didžiausią dėmesį skirti prioritetinei veiklai ir funkcijoms, kurių ji negali deleguoti trečiosioms šalims, neperleisdama veiklos, kurią administruoja minėtos vykdomosios įstaigos, kontrolės ir galutinės atsakomybės už ją.

(3)

Bendrijos veiksmų transeuropinio transporto tinklo srityje administravimas yra susijęs su projektų, dėl kurių nereikia priimti politinių sprendimų, įgyvendinimu ir per visą projekto gyvavimo trukmę reikalauja aukšto lygio techninės ir finansinės kompetencijos.

(4)

Užduotis, susijusias su šių Bendrijos programų įgyvendinimu, vykdomosioms įstaigoms galima deleguoti aiškiai atskiriant programavimą, prioritetų nustatymą ir programų vertinimą, už kuriuos bus atsakinga Komisija, nuo projektų vykdymo, už kurį bus atsakinga įstaiga.

(5)

Šiuo tikslu atlikta ekonominės naudos analizė parodė, kad įsteigus vykdomąją įstaigą, mažesnėmis sąnaudomis galima pagerinti transeuropinio transporto tinklo kūrimo veiksmingumą. Atsižvelgiant į transeuropinio transporto tinklo ypatybes, didžiausią dėmesį reikėtų skirti techninių užduočių delegavimui, kadangi pagrindinis tikslas yra sustiprinti ryšius tarp transeuropinio transporto tinklo ir ekspertų bendruomenių.

(6)

Įstaiga, siekdama įgyvendinti Komisijos nustatytus tikslus jos prižiūrima, turės suburti aukšto lygio ekspertus. Įsteigus įstaigą būtų galima optimaliai kurti transeuropinį transporto tinklą, nes transeuropinio transporto srities specialistus įdarbinti būtų lengviau.

(7)

Įsteigus įstaigą turi pagerėti Bendrijos veiksmų transeuropinio transporto tinklo srityje įgyvendinimo lankstumas. Įstaigos metinė darbo programa jai turi suteikti galimybę prisidėti prie metinių transeuropinio transporto tinklo prioritetų įgyvendinimo, kuriuos suplanavo ir nustatė Komisija. Įstaiga taip pat turi užtikrinti geresnį finansavimo suderinimą su kitomis Bendrijos priemonėmis.

(8)

Rezultatais grindžiamas įstaigos administravimas, taip pat nustatant būtinas procedūras ir priežiūros bei koordinavimo būdus, turi leisti Komisijos tarnyboms supaprastinti transeuropinio transporto tinklo įgyvendinimą. Komisijos tarnybos galės pasinaudoti įstaigos atliktais techniniais darbais, paraleliai tinkamu būdu įgyvendindamos politinio pobūdžio užduotis.

(9)

Įstaigos ir Komisijos tarnybų bendradarbiavimas bei jos specifinių užduočių įvykdymas turėtų Bendrijos veiksmus transeuropinio transporto tinklo srityje padaryti geriau matomus.

(10)

Šiame sprendime numatytos priemonės atitinka Vykdomųjų įstaigų komiteto nuomonę,

NUSPRENDĖ:

1 straipsnis

Įstaigos įsteigimas

1.   Bendrijos programoms transeuropinio transporto tinklo srityje administruoti įsteigiama vykdomoji įstaiga (toliau – įstaiga), kurios įstatai apibrėžiami Reglamento (EB) Nr. 58/2003 nuostatomis.

2.   Įstaigos pavadinimas – „Transeuropinio transporto tinklo vykdomoji įstaiga“.

2 straipsnis

Vieta

Įstaiga įkuriama Briuselyje.

3 straipsnis

Trukmė

Įstaiga įsteigiama laikotarpiui, kuris prasideda 2006 m. sausio 1 d., o baigiasi 2008 m. gruodžio 31 d.

4 straipsnis

Tikslai ir užduotys

1.   Bendrijos programų transeuropinio transporto tinklo srityje įstaiga yra atsakinga už užduočių, susijusių su Bendrijos finansinės pagalbos skyrimu pagal Tarybos reglamente (EB) Nr. 2236/95 (2), išskyrus programų rengimą, prioritetų nustatymą, programos vertinimą, sprendimų dėl finansavimo priėmimą ir teisinę stebėseną. Jai taip pat pavedamos tokios užduotys:

(a)

parengiamojo etapo, finansavimo ir iš transeuropinio transporto tinklo biudžeto bendros svarbos projektams skiriamo finansavimo priežiūros administravimas bei su tuo susijusi būtina kontrolė, priimant tinkamus sprendimus pagal Komisijos įgaliojimą;

(b)

derinimas su kitomis Bendrijos priemonėmis, užtikrinant geresnį visų prioritetinių projektų, gaunančių taip pat ir struktūrinių fondų, Sanglaudos fondo ir Europos investicijų banko finansavimą, pagalbos koordinavimą;

(c)

techninė pagalba projektų vykdytojams projektų finansavimo planų rengimo srityje ir bendrų vertinimo metodų kūrimas;

(d)

biudžeto pajamų ir išlaidų vykdymo priemonių nustatymas bei visų Bendrijos transeuropinio transporto tinklo programoms, nustatytoms Tarybos reglamente (EB) Nr. 2236/95, reikalingų operacijų, susijusių su viešaisiais pirkimais ir subsidijų skyrimu (3), vykdymas remiantis Komisijos suteiktais įgaliojimais.

(e)

transeuropinio transporto tinklo įgyvendinimui būtinos informacijos rinkimas, analizė ir jos perdavimas Komisijai;

(f)

bet kokia administracinė ir techninė pagalba, kurios prašo Komisija.

2.   1 dalies b punkte nustatytų užduočių vykdymas nepanaikina struktūrinių fondų ar Sanglaudos fondo bendrai finansuojamų programų administravimo institucijų atsakomybės už transeuropinio transporto tinklo projektų atranką ir įgyvendinimą, nei valstybių narių finansinės atsakomybės, susijusios su bendru šių programų administravimu.

3.   Pagal Reglamento (EB) Nr. 58/2003 2 straipsnį Komisija be šio dokumento 1 dalyje nustatytų užduočių, pasikonsultavusi su Vykdomųjų įstaigų komitetu, gali įstaigą įpareigoti vykdyti tokio pat pobūdžio užduotis pagal kitas Bendrijos programas ar veiksmus, jeigu šios programos ar veiksmai neperžengia Bendrijos veiksmų transeuropinio transporto tinklo srityje ribų.

4.   Komisijos sprendime, kuriuo įstaigai suteikiami įgaliojimai, išsamiai nustatomos visos jai pavestos užduotys. Šis sprendimas yra parengtas atsižvelgiant į papildomas užduotis, kurios gali būti pavestos įstaigai. Jis pateikiamas Vykdomųjų įstaigų komitetui susipažinti.

5 straipsnis

Organizacinė struktūra

1.   Įstaigai vadovauja valdymo komitetas ir direktorius, kuriuos skiria Komisija.

2.   Vadybos komiteto nariai skiriami 3 straipsnyje numatytam laikotarpiui.

3.   Įstaigos direktorius skiriamas 3 straipsnyje nustatytam laikotarpiui.

6 straipsnis

Subsidijos

Įstaigai skiriamos subsidijos, įtrauktos į Europos Bendrijų bendrąjį biudžetą ir mokamos iš Bendrijos transeuropinio transporto tinklo programų lėšų arba, prireikus, iš kitų Bendrijos programų ar veiksmų, kurių įgyvendinimas pagal 4 straipsnio 3 dalį yra patikėtas įstaigai, lėšų.

7 straipsnis

Priežiūra ir atskaitomybės reikalavimai

Komisija prižiūri įstaigą, kuri, laikydamasi įgaliojimų suteikimo sprendime nustatytos tvarkos ir periodiškumo, reguliariai atsiskaito už jai patikėtų Bendrijos transeuropinio transporto tinklo programų vykdymą.

8 straipsnis

Einamosios veiklos biudžeto vykdymas

Įstaiga vykdo einamosios veiklos biudžetą pagal Komisijos reglamento (EB) Nr. 1653/2004 (4) nuostatas.

Priimta Briuselyje, 2006 m. spalio 26 d.

Komisijos vardu

Jacques BARROT

Pirmininko pavaduotojas


(1)  OL L 11, 2003 1 16, p. 1.

(2)  OL L 228, 1995 9 23.

(3)  OL L 228, 1995 9 23, p. 1.

(4)  OL L 297, 2004 9 22, p. 6.


6.2.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 32/91


JUNGTINIS VETERINARIJOS KOMITETAS, ĮSTEIGTO EUROPOS BENDRIJOS IR ŠVEICARIJOS KONFEDERACIJOS SUSITARIMU DĖL PREKYBOS ŽEMĖS ŪKIO PRODUKTAIS, SPRENDIMAS NR. 1/2006

2006 m. gruodžio 1 d.

pakeičiantis Susitarimo 11 priedo 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 10 priedėlius

(2007/61/EB)

KOMITETAS,

atsižvelgdamas į Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimą dėl prekybos žemės ūkio produktais (toliau – žemės ūkio susitarimas), ypač į jo 11 priedo 19 straipsnio 3 dalį,

kadangi:

(1)

Žemės ūkio susitarimas įsigaliojo 2002 m. birželio 1 d.

(2)

Pagal žemės ūkio susitarimo 11 priedo 19 straipsnio 1 dalį įsteigtas Jungtinis veterinarijos komitetas įpareigojamas nagrinėti visus su šiuo priedu ir jo įgyvendinimu susijusius klausimus bei vykdyti jame nustatytas užduotis. Pagal minėto straipsnio 3 dalį Jungtinis veterinarijos komitetas gali nuspręsti iš dalies keisti žemės ūkio susitarimo 11 priedo priedėlius, siekdamas juos pritaikyti ir atnaujinti.

(3)

Žemės ūkio susitarimo 11 priedo 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 11 priedėliai pirmą kartą buvo iš dalies pakeisti 2003 m. lapkričio 25 d. Jungtinio veterinarijos komiteto, įsteigto Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimu dėl prekybos žemės ūkio produktais, sprendimu Nr. 2/2003 dėl susitarimo 11 priedo 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 11 priedėlių dalinio pakeitimo (1).

(4)

Žemės ūkio susitarimo 11 priedo 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 11 priedėliai antrą kartą buvo iš dalies pakeisti 2004 m. gruodžio 9 d. Jungtinio veterinarijos komiteto, įsteigto Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimu dėl prekybos žemės ūkio produktais, sprendimu Nr. 2/2004, iš dalies keičiančiu susitarimo 11 priedo 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 11 priedėlius (2).

(5)

Žemės ūkio susitarimo 11 priedo 6 priedėlis buvo iš dalies pakeistas 2005 m. gruodžio 21 d. Jungtinio veterinarijos komiteto, įsteigto Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimu dėl prekybos žemės ūkio produktais, sprendimu Nr. 1/2005 dėl susitarimo 11 priedo 6 priedėlio dalinio pakeitimo (3).

(6)

Šveicarijos Konfederacija įsipareigojo perkelti į savo nacionalinę teisę 2003 m. lapkričio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (EB) Nr. 2003/99 dėl zoonozių ir zoonozių sukėlėjų monitoringo, iš dalies keičiančios Tarybos sprendimą 90/424/EEB ir panaikinančios Tarybos direktyvą 92/117 (4), 2003 m. lapkričio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2160/2003 dėl salmonelių ir kitų nurodytų zoonozių sukėlėjų per maistą kontrolės (5) ir 2005 m. birželio 30 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1003/2005, įgyvendinančio Reglamentą (EB) Nr. 2160/2003 dėl Bendrijos tikslo sumažinti tam tikrų salmonelių serotipų paplitimą veisliniuose Gallus gallus rūšies vištų pulkuose ir iš dalies keičiančio tą reglamentą (6), nuostatas.

(7)

Šveicarijos Konfederacija įsipareigojo perkelti į savo nacionalinę teisę 1997 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvos 97/78/EB, nustatančios principus, reglamentuojančius iš trečiųjų šalių į Bendriją įvežamų produktų veterinarinių patikrinimų organizavimą (7), nuostatas.

(8)

Šveicarijos Konfederacija įsipareigojo perkelti į savo nacionalinę teisę 2005 m. lapkričio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2073/2005 dėl maisto produktų mikrobiologinių kriterijų (8), 2005 m. gruodžio 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2074/2005, nustatančio įgyvendinimo priemones tam tikriems produktams pagal Reglamentą (EB) Nr. 853/2004 ir oficialios kontrolės organizavimui pagal Reglamentus (EB) Nr. 854/2004 ir (EB) Nr. 882/2004, nukrypstančio nuo Reglamento (EB) Nr. 852/2004 bei iš dalies keičiančio Reglamentus (EB) Nr. 853/2004 ir (EB) Nr. 854/2004 (9) ir 2005 m. gruodžio 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2075/2005, nustatančio specialiąsias oficialios Trichinella kontrolės mėsoje taisykles (10), nuostatas.

(9)

Reikėtų iš dalies pakeisti žemės ūkio susitarimo 11 priedo 1 priedėlį siekiant atsižvelgti į Bendrijos ir Šveicarijos teisės aktus dėl zoonozių ir specialias taisykles, reglamentuojančias Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos prekybą.

(10)

Reikėtų iš dalies pakeisti žemės ūkio susitarimo 11 priedo 1, 2, 3, 4, 5 ir 10 priedėlius siekiant atsižvelgti į Bendrijos ir Šveicarijos teisės aktų, galiojusių 2006 m. liepos 1 d., pakeitimus.

(11)

Šveicarijos teisės aktuose nustatytos sanitarijos priemonės, skirtos žmonėms skirtiems gyvūniniams produktams, prekybos tikslais yra pripažįstamos lygiavertėmis. Todėl reikėtų iš dalies pakeisti žemės ūkio susitarimo 11 priedo 6 priedėlį.

(12)

Žemės ūkio susitarimo 11 priedo 5 ir 10 priedėliai bus persvarstyti Jungtiniame veterinarijos komitete ne vėliau kaip per metus nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos,

NUSPRENDĖ:

1 straipsnis

Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl prekybos žemės ūkio produktais (žemės ūkio susitarimas) 11 priedo 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 10 priedėliai atitinkamai pakeičiami šio sprendimo priede pateiktais priedėliais.

2 straipsnis

Žemės ūkio susitarimo 11 priedo 5 priedėlio 3 skyriaus V punkto A dalis pakeičiama taip:

„A.

Dėl gyvų gyvūnų, įvežamų iš kitų nei šiame priede nurodytų šalių, patikrinimo Šveicarijos valdžios institucijos įsipareigoja rinkti bent jau Reglamento (EB) Nr. 882/2004 VI skyriuje nurodytus su oficialiais patikrinimais susijusius mokesčius, kurių minimalūs tarifai yra nustatyti to reglamento V priede.“

3 straipsnis

Šį sprendimą, sudarytą dviem egzemplioriais, pasirašo abu pirmininkai arba kiti asmenys, turintys įgaliojimus veikti šalių vardu.

4 straipsnis

Šis sprendimas skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Šis sprendimas įsigalioja nuo tos dienos, kai jį pasirašo paskutinė susitarimo šalis.

Pasirašyta Berne 2006 m. gruodžio 1 d..

Šveicarijos Konfederacijos vardu

Delegacijos vadovas

Hans WYSS

Pasirašyta Briuselyje 2006 m. gruodžio 1 d..

Europos bendrijos vardu

Delegacijos vadovas

Paul VAN GELDORP


(1)  OL L 23, 2004 1 28, p. 27.

(2)  OL L 17, 2005 1 20, p. 1.

(3)  OL L 347, 2005 12 30, p. 93.

(4)  OL L 325, 2003 12 12, p. 31.

(5)  OL L 325, 2003 12 12, p. 1.

(6)  OL L 170, 2005 7 1, p. 12.

(7)  OL L 24, 1998 1 30, p. 9.

(8)  OL L 338, 2005 12 22, p. 1.

(9)  OL L 338, 2005 12 22, p. 27.

(10)  OL L 338, 2005 12 22, p. 60.


PRIEDAS

1 priedėlis

KOVOS PRIEMONĖS IR (ARBA) PRANEŠIMAS APIE LIGAS

I.   Snukio ir nagų liga

A.   TEISĖS AKTAI

Europos bendrija

Šveicarija

1.

2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos direktyva 2003/85/EB dėl Bendrijos snukio ir nagų ligos kontrolės priemonių, naikinanti Direktyvą 85/511/EEB, Sprendimus 89/531/EEB bei 91/665/EEB ir iš dalies keičianti Direktyvą 92/46/EEB (OL L 306, 2003 11 22, p. 1), su pakeitimais, padarytais 2005 m. rugpjūčio 16 d. Komisijos sprendimu 2005/615/EB, iš dalies keičiančiu Tarybos direktyvos 2003/85/EB XI priedą dėl nacionalinių laboratorijų tam tikrose valstybėse narėse.

1.

1966 m. liepos 1 d. Įstatymas dėl epizootinių ligų (LFE) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2004 m. birželio 23 d. (RS 916.40), visų pirma jo 1, 1a ir 9a straipsniai (priemonės prieš labai užkrečiamas epizootines ligas, kovos tikslai) ir 57 straipsnis (techninio pobūdžio įgyvendinimo nuostatos, tarptautinis bendradarbiavimas)

2.

1995 m. birželio 27 d. potvarkis dėl epizootinių ligų (OFE) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2005 m. lapkričio 23 d. (RS 916.401), visų pirma jo 2 straipsnis (labai užkrečiamos epizootinės ligos), 49 straipsnis (gyvūnų patogeninių mikroorganizmų tvarkymas), 73 ir 74 straipsniai (valymas ir dezinfekavimas), 77–98 straipsniai (bendrosios nuostatos dėl labai užkrečiamų epizootinių ligų), 99–103 straipsniai (konkrečios kovos su snukio ir nagų liga priemonės)

3.

1999 m. birželio 14 d. potvarkis dėl Ekonomikos federalinio departamento organizacijos su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. kovo 10 d. (RS 172.216.1), visų pirma jo 8 straipsnis (etaloninė laboratorija, registravimas, vakcinos prieš nagų ir snukio ligą tikrinimas ir naudojimas)

B.   SPECIALIOSIOS ĮGYVENDINIMO TAISYKLĖS

1.

Komisija ir Federalinis veterinarijos biuras vieni kitiems praneša apie ketinimą atlikti neatidėliotiną skiepijimą. Ypatingos skubos atveju pranešama apie priimtą sprendimą ir apie jo įgyvendinimo taisykles. Bet kuriuo atveju turi kuo skubiau būti surengtos konsultacijos su Jungtiniu veterinarijos komitetu.

2.

Pagal Potvarkio dėl epizootinių ligų 97 straipsnį Šveicarija yra parengusi įspėjimo apie pavojų planą, skelbiamą Federalinio veterinarijos biuro interneto svetainėje.

3.

Bendra etaloninė laboratorija snukio ir nagų ligos virusui nustatyti yra: The Institute for Animal Health Pirbright Laboratory, England. Šveicarija padengia visas jai priklausančias išlaidas, susijusias su veikla, kurią pirmiau minėta laboratorija vykdo pagal savo įgaliojimus. Šios laboratorijos funkcijos ir uždaviniai yra nustatyti Direktyvos 2003/85/EB XVI priede.

II.   Klasikinis kiaulių maras

A.   TEISĖS AKTAI

Europos bendrija

Šveicarija

2001 m. spalio 23 d. Tarybos direktyva 2001/89/EB dėl Bendrijos klasikinio kiaulių maro kontrolės priemonių (OL L 316, 2001 12 1, p. 5) su paskutiniais pakeitimais, padarytais Aktu dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų – II priedas: Stojimo akto 20 straipsnyje nurodytas sąrašas – 6. Žemės ūkis – B. Veterinarijos ir fitosanitarijos teisės aktai – I. Veterinarijos teisės aktai (OL L 236, 2003 9 23, p. 381).

1.

1966 m. liepos 1 d. Įstatymas dėl epizootinių ligų (LFE) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2004 m. birželio 23 d. (RS 916.40), visų pirma jo 1, 1a ir 9a straipsniai (priemonės prieš labai užkrečiamas epizootines ligas, kovos tikslai) ir 57 straipsnis (techninio pobūdžio įgyvendinimo nuostatos, tarptautinis bendradarbiavimas)

2.

1995 m. birželio 27 d. potvarkis dėl epizootinių ligų (OFE) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2005 m. lapkričio 23 d. (RS 916.401), visų pirma jo 2 straipsnis (labai užkrečiamos epizootinės ligos), 40–47 straipsniai (atliekų šalinimas ir panaudojimas), 49 straipsnis (gyvūnų patogeninių mikroorganizmų tvarkymas), 73 ir 74 straipsniai (valymas ir dezinfekavimas), 77–98 straipsniai (bendrosios nuostatos dėl labai užkrečiamų epizootinių ligų), 116–121 straipsniai (konkrečios kovos su klasikiniu kiaulių maru priemonės)

3.

1999 m. birželio 14 d. potvarkis dėl Ekonomikos federalinio departamento organizacijos su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. kovo 10 d. (RS 172.216.1), visų pirma jo 8 straipsnis (etaloninė laboratorija)

4.

2004 m. birželio 23 d. potvarkis dėl šalutinių gyvūninių produktų šalinimo (OESPA) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2005 m. birželio 22 d. (RS 916.441.22)

B.   SPECIALIOSIOS ĮGYVENDINIMO TAISYKLĖS

1.

Komisija ir Federalinis veterinarijos biuras vieni kitiems praneša apie ketinimą atlikti neatidėliotiną skiepijimą. Kuo skubiau turi būti surengtos konsultacijos su Jungtiniu veterinarijos komitetu.

2.

Prireikus ir pagal potvarkio dėl epizootinių ligų 117 straipsnio 5 dalį Federalinis veterinarijos biuras nustato techninio pobūdžio įgyvendinimo nuostatas dėl mėsos iš apsaugos ir priežiūros zonų ženklinimo ir perdirbimo.

3.

Pagal potvarkio dėl epizootinių ligų 121 straipsnį Šveicarija įsipareigoja parengti klasikinio kiaulių maro naikinimo tarp laukinių kiaulių planą, vadovaudamasi Direktyvos 2001/89/EB 15 ir 16 straipsniais. Turi kuo skubiau būti surengtos konsultacijos Jungtiniame veterinarijos komitete.

4.

Pagal potvarkio dėl epizootinių ligų 97 straipsnį Šveicarija yra parengusi reagavimo į pavojų planą, skelbiamą Federalinio veterinarijos biuro interneto svetainėje.

5.

Jungtinis veterinarijos komitetas yra atsakingas už patikrinimus vietoje, visų pirma pagal Direktyvos 2001/89/EB 21 straipsnį ir įstatymą dėl epizootinių ligų 57 straipsnį.

6.

Prireikus ir pagal potvarkio dėl epizootinių ligų 89 straipsnio 2 dalį Federalinis veterinarijos biuras nustato techninio pobūdžio įgyvendinimo nuostatas dėl serologinio kiaulių tyrimo apsaugos ir priežiūros zonose, vadovaudamasis Sprendimo 2002/106/EB priedo IV skyriumi (OL L 39, 2002 2 9, p. 71.).

7.

Bendra etaloninė klasikinio kiaulių maro tyrimo laboratorija yra: Institut für Virologie der Tierärztlichen Hochschule Hannover, 15 Bünteweg 17, D-30559, Hannover, Vokietija. Šveicarija padengia visas jai priklausančias išlaidas, susijusias su veikla, kurią pirmiau minėta laboratorija vykdo pagal savo įgaliojimus. Šios laboratorijos funkcijos ir uždaviniai yra nustatyti Direktyvos 2001/89/EB IV priede.

III.   Afrikinis kiaulių maras

A.   TEISĖS AKTAI

Europos bendrija

Šveicarija

2002 m. birželio 27 d. Tarybos direktyva 2002/60/EB, nustatanti konkrečias nuostatas dėl afrikinio kiaulių maro kontrolės ir iš dalies pakeičianti Direktyvos 92/119/EEB nuostatas dėl Tešeno ligos ir afrikinio kiaulių maro (OL L 192, 2002 7 20, p. 27), su paskutiniais pakeitimais, padarytais Aktu dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų – II priedas: Stojimo akto 20 straipsnyje nurodytas sąrašas – 6. Žemės ūkis – B. Veterinarijos ir fitosanitarijos teisės aktai – I. Veterinarijos teisės aktai (OL L 236, 2003 9 23, p. 381).

1.

1966 m. liepos 1 d. įstatymas dėl epizootinių ligų (LFE) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2004 m. birželio 23 d. (RS 916.40), visų pirma jo 1, 1a ir 9a straipsniai (priemonės prieš labai užkrečiamas epizootines ligas, kovos tikslai) ir 57 straipsnis (techninio pobūdžio įgyvendinimo nuostatos, tarptautinis bendradarbiavimas)

2.

1995 m. birželio 27 d. potvarkis dėl epizootinių ligų (OFE) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2005 m. lapkričio 23 d. (RS 916.401), visų pirma jo 2 straipsnis (labai užkrečiamos epizootinės ligos), 40–47 straipsniai (atliekų šalinimas ir panaudojimas), 49 straipsnis (gyvūnų patogeninių mikroorganizmų tvarkymas), 73 ir 74 straipsniai (valymas ir dezinfekavimas), 77–98 straipsniai (bendrosios nuostatos dėl labai užkrečiamų epizootinių ligų), 116–121 straipsniai (konkrečios kovos su klasikiniu kiaulių maru priemonės)