30.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 404/1

(1)

Reglamentu (EB) Nr. 999/2001 (3) siekiama Bendrijoje sukurti užkrečiamųjų spongiforminių encefalopatijų (USE) teisinę bazę.

(2)

2005 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 932/2005, iš dalies keičiančiu Reglamentą (EB) Nr. 999/2001 dėl pereinamojo laikotarpio priemonių pratęsimo (4), pereinamųjų priemonių, numatytų Reglamente (EB) Nr. 999/2001, taikymo laikotarpis buvo pratęstas iki 2007 m. liepos 1 d.

(3)

Tarptautinio epizootijų biuro bendrojoje sesijoje, vykusioje 2003 m. gegužės mėn., buvo priimtas reglamentas, skirtas dabartiniams šalių klasifikacijos pagal jų galvijų spongiforminės encefalopatijos (GSE) riziką kriterijams supaprastinti. Pasiūlymas buvo priimtas 2005 m. gegužės mėn. bendrojoje sesijoje. Reglamento (EB) Nr. 999/2001 straipsniai turi būti pritaikyti taip, kad atspindėtų naują kategorijų sistemą, dėl kurios sutarta tarptautiniu lygiu.

(4)

Dėl naujų pasiekimų mėginių ėmimo ir analizės srityje reikės iš esmės pakeisti Reglamento (EB) Nr. 999/2001 X priedą. Todėl būtina padaryti šiuo metu Reglamente (EB) Nr. 999/2001 vartojamos sąvokos „greitieji tyrimo metodai“ apibrėžimo tam tikrus techninius pakeitimus, kad būtų supaprastintas paskesnis to priedo struktūros pakeitimas.

(5)

Bendrijos teisės aktų aiškumo tikslais reikėtų paaiškinti, kad pateikiamos sąvokos „mechaniškai atskirta mėsa“ apibrėžimas, numatytas kituose maisto saugą reglamentuojančiuose Bendrijos teisės aktuose, Reglamente (EB) Nr. 999/2001 turėtų būti taikomas atsižvelgiant į USE likvidavimo priemones.

(6)

Reglamentas (EB) Nr. 999/2001 nustato GSE ir skrepi ligos stebėsenos programą. 2003 m. kovo 6–7 d. pareikštoje savo nuomonėje Mokslo iniciatyvinis komitetas (SSC) rekomendavo USE stebėsenos programą pradėti vykdyti tarp elninių. Todėl tame reglamente numatytą stebėsenos sistemą reikėtų taikyti ir kitų USE tyrimui, sudarius galimybę priimti paskesnes priemones dėl šios sistemos įgyvendinimo paskesniame etape.

(7)

Suderinta veisimo programa, skirta atrinkti USE atsparias avis, kaip pereinamoji priemonė buvo taikoma 2003 m. vasario 13 d. Komisijos sprendimu 2003/100/EB, nustatančiu minimalius veisimo programų sukūrimo reikalavimus, skirtus atsparumui užkrečiamoms avių spongiforminėms encefalopatijoms didinti (5). Reglamentą (EB) Nr. 999/2001 reikėtų iš dalies pakeisti, nustatant tos programos nuolatinę teisinę bazę ir galimybę keisti tokias programas taip, kad jose būtų atsižvelgiama į įvertintus mokslo rezultatus ir į visus programų įgyvendinimo padarinius.

(8)

Reglamentu (EB) Nr. 999/2001 draudžiama tam tikrus gyvūnus šerti tam tikrais perdirbtais gyvūniniais baltymais, sudarant galimybę taikyti leidžiančias nukrypti nuostatas. Dėl gyvūnų šėrimo draudimų naujų pokyčių gali prireikti padaryti to reglamento IV priedo pakeitimus. Būtina padaryti atitinkamo straipsnio tam tikrus techninius pakeitimus, kad būtų supaprastintas paskesnis to priedo struktūros pakeitimas.

(9)

2002 m. spalio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1774/2002, nustatantis sveikatos taisykles gyvūniniams šalutiniams produktams, neskirtiems vartoti žmonėms (6), nustato nurodytų pavojingų medžiagų ir USE užkrėstų gyvūnų pašalinimo taisykles. Gyvūninių produktų tranzito per Bendrijos teritoriją taisyklės dabar jau patvirtintos. Bendrijos teisės aktų nuoseklumo dėlei Reglamente (EB) Nr. 999/2001 esančias taisykles dėl tokių medžiagų ir gyvūnų sunaikinimo reikėtų atitinkamai pakeisti nuoroda į Reglamentą (EB) Nr. 1774/2002, o nuorodą į Reglamente (EB) Nr. 999/2001 esančias tranzito taisykles reikėtų išbraukti.

(10)

Be to, dėl naujų pokyčių, susijusių su nurodytomis pavojingomis medžiagomis, reikės iš esmės pakeisti Reglamento (EB) Nr. 999/2001 V priedą. Kad būtų supaprastintas paskesnis to priedo pakeitimas, būtina padaryti to reglamento atitinkamų nuostatų dabartinių formuluočių tam tikrus techninius pakeitimus.

(11)

Nors apsvaiginimas injekuojant dujų į kaukolės ertmę Bendrijoje uždraustas, dujų galima injekuoti apsvaiginus. Todėl būtina iš dalies pakeisti to Reglamento (EB) Nr. 999/2001 atitinkamas nuostatas dėl skerdimo būdų, kad būtų uždrausta po apsvaiginimo į kaukolės ertmę injekuoti dujų.

(12)

Komisijos reglamente (EB) Nr. 1915/2003, iš dalies keičiančiame Reglamentą (EB) Nr. 999/2001 (7), pateikiamos naujos nuostatos dėl avių ir ožkų skrepi ligos likvidavimo. Todėl būtina atitinkamai uždrausti avių ir ožkų perkėlimą iš ūkių, kuriuose skrepi liga oficialiai įtariama.

(13)

Vykstant mokslo žinių plėtrai, reikėtų šiuo Reglamentu (EB) Nr. 999/2001 leisti galvijų, avių ir ožkų, jų spermos, embrionų ir kiaušinėlių pateikimo į rinką ir eksporto taisykles taikyti kitoms gyvūnų rūšims.

(14)

1998 m. birželio 26 d. Mokslo iniciatyvinio komiteto nuomonėje nurodoma, kad reikėtų atsižvelgti į tam tikrus apribojimus, taikomus dikalcio fosfato gamybai skirtos žaliavos šaltinių paieškai. Dikalcio fosfatą reikėtų atitinkamai išbraukti iš produktų, kurių pateikimas į rinką pagal Reglamentą (EB) Nr. 999/2001 nėra ribojamas, sąrašo. Reikėtų paaiškinti, kodėl pienui ir pieno produktams apribojimai netaikomi.

(15)

Remiantis mokslo žinių plėtra bei rizikos klasifikavimo pokyčiais ir nepaisant galimybės patvirtinti apsaugos priemones, Reglamente (EB) Nr. 999/2001 turėtų būti leidžiama pagal komitologijos procedūrą priimti konkretesnius reikalavimus, taikomus gyvūninių produktų, kurių kilmės šalys yra kontroliuojamą ar nenustatytą USE riziką keliančios valstybės narės ar trečiosios šalys, pateikimui į rinką ir eksportui.

(16)

Reglamentui (EB) Nr. 999/2001 įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti priimtos vadovaujantis 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimu 1999/468/EB, nustatančiu Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (8).

(17)

Visų pirma, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti sprendimus, patvirtinančius greituosius tyrimo metodus, patikslinančius gyvūnų amžių, nustatančius leistino nuokrypio lygį, leidžiančius šerti jaunus gyvūnus, priklausančius atrajotojų rūšims, iš žuvų gautais baltymais ir išplečiančius tam tikrų nuostatų taikymą kitoms gyvūnų rūšims; nustatyti taisykles, leidžiančias daryti pareigų, susijusių su nurodytos pavojingos medžiagos pašalinimu ir sunaikinimu, išimtis; nustatyti kriterijus, kuriais remiantis galima įrodyti, kad epidemiologinė padėtis gerėja, ir kriterijus išimtims dėl tam tikrų apribojimų suteikti, taip pat priimti sprendimus dėl gamybos procesų. Kadangi tos priemonės yra bendro pobūdžio ir skirtos keisti neesmines Reglamento (EB) Nr. 999/2001 nuostatas ir (arba) jį papildyti naujomis neesminėmis nuostatomis, jos turėtų būti priimamos taikant reguliavimo procedūrą su tikrinimu, numatytą Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje.

(18)

Todėl Reglamentą (EB) Nr. 999/2001 reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti,

1)

Įterpiama ši konstatuojamoji dalis:

2)

Įterpiamos šios konstatuojamosios dalys:

3)

3 straipsnio 1 dalis iš dalies keičiama taip:

4)

5 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

5)

6 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

6)

Įterpiamas šis straipsnis:

„6a straipsnis

Veisimo programos

1.   Valstybės narės gali pradėti vykdyti veisimo programas, skirtas jų avių populiacijose USE atsparių gyvūnų atrankai. Vykdant šias programas, taikoma tam tikrų USE atsparių bandų atpažinimo sistema ir jos gali būti pratęsiamos, kad, remiantis mokslinių tyrimų duomenimis, įrodančiais kitų gyvūnų rūšių tam tikrų genotipų atsparumą USE, būtų tiriamos tos rūšys.

2.   Programų, numatytų šio straipsnio 1 dalyje, konkrečios taisyklės patvirtinamos 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

3.   Valstybės narės, kurios pradeda vykdyti veisimo programas, nuolat pateikia Komisijai pranešimus siekdamos, kad programos būtų moksliškai įvertintos, ypač būtų atsižvelgta į jų poveikį USE plitimui, taip pat genetinei įvairovei ir kintamumui, senų, retų arba prie tam tikro regiono gerai prisitaikiusių avių veislių auginimui. Mokslinių tyrimų rezultatai ir bendras veisimo programų poveikis turi būti nuolat įvertinami ir prireikus tos programos turi būti atitinkamai koreguojamos.“;

7)

7 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

8)

8 straipsnio 1–5 dalys pakeičiamos taip:

„1.   Atsižvelgiant į šio reglamento V priedą ir Reglamentą (EB) Nr. 1774/2002, nurodyta pavojinga medžiaga pašalinama ir sunaikinama. Jos neleidžiama importuoti į Bendriją. V priede nurodytų pavojingų medžiagų sąrašas apima bent 12 mėnesių amžiaus galvijų smegenis, stuburo smegenis, akis ir tonziles bei galvijų, kurių amžių reikia nustatyti 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, stuburus. Atsižvelgiant į skirtingas rizikos kategorijas, numatytas 5 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, bei 6 straipsnio 1a dalies ir 1b dalies b punkto reikalavimus, nurodytų pavojingų medžiagų sąrašas V priede atitinkamai pakeičiamas.

2.   Šio straipsnio 1 dalis netaikoma gyvūnų audiniams, jei šie buvo tiriami alternatyviu tyrimo metodu, tam tikslui patvirtintu 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, jeigu šis metodas, nurodytas X priede esančiame sąraše, taikomas laikantis V priede numatytų sąlygų, ir to tyrimo rezultatai buvo neigiami.

Valstybės narės, leidžiančios taikyti alternatyvų tyrimo metodą pagal šią dalį, privalo apie tai pranešti kitoms valstybėms narėms ir Komisijai.

3.   Kontroliuojamą arba nenustatytą GSE riziką keliančiose valstybėse narėse arba jų regionuose galvijus, ožkas ir avis, kurių mėsa skirta žmonių maistui ir gyvūnų pašarui, draudžiama užmušti apsvaiginus slopinant jų centrinės nervų sistemos veiklą, pailginto virbo formos prietaisą įkišant į kaukolės ertmę arba į kaukolės ertmę įleidžiant dujų.

4.   V priede numatyti duomenys, susiję su amžiaus nustatymu, gali būti koreguojami. Darant tokius pataisymus remiamasi naujausiais mokslinių tyrimų rezultatais dėl statistinės USE tikimybės tam tikroje Bendrijos galvijų, avių ir ožkų amžiaus grupėje.

5.   24 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka gali būti patvirtintos taisyklės, numatančios išimtis dėl šio straipsnio 1–4 dalių, susijusios su 7 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo šerti taikymo pradžia arba, prireikus, kontroliuojamą GSE riziką keliančių trečiųjų šalių arba jų regionų atžvilgiu — draudimo šerti atrajotojus žinduolių baltymais taikymo pradžia, siekiant apriboti reikalavimus pašalinti ir sunaikinti nurodytą pavojingą medžiagą, gautą iš gyvūnų, atsivestų prieš draudimo įsigaliojimą atitinkamose šalyse ar regionuose.“;

9)

9 straipsnio 1 ir 2 dalys pakeičiamos taip:

„1.   Gyvūniniai produktai, išvardyti VI priede, gaminami naudojant gamybos procesus, patvirtintus 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

2.   Galvijų, avių ir ožkų kaulai iš kontroliuojamą arba nenustatytą GSE riziką keliančių šalių ar regionų negali būti naudojami mechaniškai atskirtos mėsos (MAM) gamybai. Iki 2008 m. liepos 1 d. valstybės narės Komisijai pateikia pranešimą apie jų teritorijoje taikomą MAM panaudojimo ir gamybos metodą. Šiame pranešime turi būti pareiškimas, ar valstybė narė ketina tęsti MAM gamybą.

Po to Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia komunikatą apie būsimą MAM poreikį ir panaudojimą Bendrijoje, taip pat apie vartotojų informavimo politiką.“;

10)

12 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

11)

13 straipsnio 1 dalis iš dalies keičiama taip:

12)

15 straipsnio 3 dalis pakeičiama taip:

„3.   24 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos gali būti taikomos kitoms gyvūnų rūšims.

4.   Šio straipsnio įgyvendinimo taisyklės gali būti priimamos 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.“;

13)

16 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

14)

Įterpiamas šis straipsnis:

„23a straipsnis

Taikant 24 straipsnio 3 dalyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu priimamos šios priemonės, skirtos keisti neesmines šio reglamento nuostatas, įskaitant jo papildymą:

15)

24 straipsnis pakeičiamas taip:

„24 straipsnis

Komitetai

1.   Komisijai padeda Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinis komitetas. Tačiau dėl 6a straipsnio Komisija taip pat konsultuojasi su Zootechnikos nuolatiniu komitetu.

2.   Darant nuorodą į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 5 ir 7 straipsniai, atsižvelgiant į jo 8 straipsnio nuostatas.

To sprendimo 5 straipsnio 6 dalyje nustatytas laikotarpis — trys mėnesiai, o šio reglamento 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų apsaugos priemonių atveju — 15 dienų.

3.   Darant nuorodą į šią dalį, taikomos Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnio 1–4 dalys ir 7 straipsnis, atsižvelgiant į jo 8 straipsnio nuostatas.“;

16)

Įterpiamas šis straipsnis:

„24a straipsnis

Taikant vieną iš 24 straipsnyje numatytų procedūrų priimtini sprendimai grindžiami tinkamu galimos rizikos žmogaus ir gyvūnų sveikatai įvertinimu ir, atsižvelgiant į egzistuojančius mokslinius įrodymus, turi būti išlaikomas arba, jeigu tai moksliškai pagrįsta, padidintas Bendrijoje užtikrinamas žmonių ir gyvūnų sveikatos apsaugos lygis.“.

30.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 404/9

(1)

Vis daugiau maisto produktų Bendrijoje ženklinama ir reklamuojama pateikiant teiginius apie maistingumą ir sveikatingumą. Siekiant užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir palengvinti jiems pasirinkimą, į rinką pateikiami produktai turi būti saugūs bei atitinkamai paženklinti.

(2)

Su minėtais teiginiais susijusių nacionalinių nuostatų skirtumai gali trukdyti maisto produktams laisvai judėti ir sukurti nelygias konkurencijos sąlygas. Dėl šių priežasčių jie daro tiesioginį poveikį vidaus rinkos funkcionavimui. Todėl reikia priimti Bendrijos taisykles dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą vartojimo.

(3)

Bendros ženklinimo nuostatos pateikiamos 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/13/EB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą, derinimo (3). Direktyva 2000/13/EB iš esmės draudžiamas informacijos, kuri klaidintų pirkėją arba priskirtų maisto produktams vaistines savybes, naudojimas. Šis reglamentas turėtų papildyti Direktyvos 2000/13/EB bendruosius principus ir nustatyti konkrečias nuostatas dėl teiginių apie vartotojams tiekiamų produktų maistingumą ir sveikatingumą vartojimo.

(4)

Šis reglamentas turėtų būti taikomas visiems teiginiams apie maistingumą ir sveikatingumą, skelbiamiems komerciniuose pranešimuose, įskaitant, inter alia, bendro pobūdžio maisto produktų reklamą ir reklamines kampanijas, kurias visiškai ar iš dalies remia valdžios institucijos. Jis neturėtų būti taikomas teiginiams nekomercinio pobūdžio pranešimuose, pavyzdžiui, visuomenės sveikatos institucijų ir tarnybų skelbiamose mitybos gairėse ir patarimuose arba spaudoje ir moksliniuose leidiniuose skelbiamuose nekomerciniuose pranešimuose ir informacijoje. Šis reglamentas taip pat turėtų būti taikomas prekių ženklams ir kitiems prekių pavadinimams, kurie gali būti suprasti kaip teiginiai apie maistingumą ar sveikatingumą.

(5)

Šio reglamento taikymo sritis neapima teiginių apie maistingumą, kuriuose nurodytas nenaudingas poveikis; valstybės narės, kurios ketina įvesti su teiginiais apie maistingumą, kuriuose nurodytas nenaudingas poveikis, susijusias nacionalines sistemas, turėtų apie tokias sistemas pranešti Komisijai ir kitoms valstybėms narėms pagal 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/34/EB, nustatančią informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką (4).

(6)

Tarptautiniu lygiu Codex Alimentarius 1991 m. patvirtino Bendras teiginių gaires ir 1997 m. Teiginių apie maistingumą vartojimo gaires. Pastarųjų pakeitimą 2004 m. patvirtino Codex Alimentarius komisija. Tai pakeitimas, susijęs su teiginių apie sveikatingumą įtraukimu į 1997 m. gaires. Tinkamai atsižvelgta į Codex gairėse nustatytus sąvokų apibrėžimus ir sąlygas.

(7)

Galimybė vartoti teiginį „mažai riebalų“1994 m. gruodžio 5 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2991/94, nustatančiame tepiųjų riebalų standartus (5), numatytiems tepiesiems riebalams turėtų būti kuo greičiau suderinta su šio reglamento nuostatomis. Tuo tarpu Reglamentas (EB) Nr. 2991/94 taikomas produktams, kuriuos jis apima.

(8)

Maisto produkto sudėtyje gali būti daug maistiniu ar fiziologiniu poveikiu pasižyminčių maistinių ir kitų medžiagų, kurios gali būti minimos teiginyje, įskaitant, tačiau neapsiribojant vitaminais, mineralais su mikroelementais, amino rūgštimis, nepakeičiamomis riebalų rūgštimis, skaidulinėmis medžiagomis, įvairiais augalais ir žolių ekstraktais. Todėl turėtų būti nustatyti bendrieji principai, taikytini visiems teiginiams apie maisto produktus siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, suteikti vartotojams reikalingą informaciją, kad jie galėtų rinktis gerai žinodami faktus, taip pat sukurti vienodas konkurencijos sąlygas maisto pramonėje.

(9)

Maisto produktus, kurių reklamoje yra teiginių, vartotojai gali palaikyti produktais, turinčiais maistinių, fiziologinių ar kitų sveikatai naudingų privalumų palyginti su panašiais arba kitais produktais, kurie nėra papildyti tokiomis maistinėmis medžiagomis ir kitais priedais. Tai gali paskatinti vartotojus priimti sprendimus, tiesiogiai lemiančius tokį pavienių maistinių ar kitų medžiagų bendrą suvartojamą kiekį, kuris neatitiktų mokslininkų rekomenduojamo kiekio. Siekiant užkirsti kelią šiam galimam nepageidautinam poveikiui, maisto produktus žymintiems teiginiams reikėtų taikyti tam tikrus apribojimus. Todėl tam tikrų medžiagų, pavyzdžiui, alkoholio, kiekis produkte arba produkto maistinių medžiagų apibūdinimas yra tinkami kriterijai nusprendžiant, ar produktas gali būti pažymėtas atitinkamais teiginiais. Tokių kriterijų naudojimas nacionaliniu lygiu nors ir būtų pateisinamas, kaip sudarantis vartotojams sąlygas pasirinkti produktus remiantis informacija apie maistingumą, galėtų sudaryti kliūčių Bendrijos vidaus prekybai ir todėl turėtų būti suderintas Bendrijos lygiu.

(10)

Taikant maistinių medžiagų apibūdinimą kaip kriterijų, būtų siekiama išvengti, kad teiginiai apie maistingumą ir sveikatingumą slėptų bendrą maisto produkto maistingumą, ir tai galėtų klaidinti vartotojus, norinčius pasirinkti sveikus produktus subalansuotai mitybai. Šiame reglamente numatytais maistinių medžiagų apibūdinimais būtų siekiama vienintelio tikslo — reglamentuoti aplinkybes, kuriomis leidžiama vartoti teiginius. Jie turėtų būti pagrįsti visuotinai pripažintais moksliniais duomenimis apie mitybos ir sveikatos ryšį. Tačiau apibūdinimai taip pat neturėtų užkirsti kelio produktų naujovėms ir juose turėtų būti atsižvelgta į mitybos įpročių ir tradicijų įvairovę ir į tai, kad atskiri produktai gali vaidinti svarbų vaidmenį bendroje mityboje.

(11)

Nustatant maistinių medžiagų apibūdinimus reikėtų atsižvelgti į įvairių maistinių medžiagų ir maistiniu arba fiziologiniu poveikiu pasižyminčių medžiagų kiekį, ypač į riebalų, sočiųjų riebalų, riebalų rūgščių transizomerų, druskos/natrio ir cukrų, kurių apskritai nerekomenduojama vartoti per daug, taip pat polinesočiųjų ir mononesočiųjų riebalų, kitų nei cukrūs žinomų angliavandenių, vitaminų, mineralų, baltymų ir skaidulinių medžiagų. Nustatant maistinių medžiagų apibūdinimą turėtų būti atsižvelgiama į įvairias maisto produktų kategorijas ir tų maisto produktų reikalingumą bei svarbą bendrai mitybai. Reikalavimui laikytis nustatytų tam tikrų maisto produktų ar maisto kategorijų maistinių medžiagų apibūdinimų, atsižvelgiant į jų reikalingumą ir svarbą visuomenės mitybai, gali prireikti daryti išimtį. Tam reikėtų imtis sudėtinių techninių veiksmų, o Komisijai turėtų būti patikėta patvirtinti atitinkamas priemones atsižvelgiant į Europos maisto saugos tarnybos patarimus.

(12)

Skysti maisto papildai, kaip apibrėžta 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/46/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimo (6), turintys daugiau kaip 1,2 tūrio proc. alkoholio, pagal šį reglamentą nėra laikomi gėrimais.

(13)

Šiuo metu kai kuriose valstybėse narėse ženklinant ir reklamuojant maisto produktus vartojami įvairūs teiginiai, susiję su medžiagomis, kurių naudingas poveikis nebuvo įrodytas arba kurias šiuo metu mokslininkai vertina nevienareikšmiškai. Būtina užtikrinti, kad medžiagų, apie kurias pateikiamas teiginys, naudingas maistinis ar fiziologinis poveikis būtų įrodytas.

(14)

Siekiant užtikrinti, kad pateikiami teiginiai būtų teisingi, būtina, kad teiginyje minimos medžiagos galutiniame produkte būtų pakankamas kiekis arba tos medžiagos nebūtų ar jos kiekis būtų tinkamai sumažintas, siekiant užtikrinti maistinį arba fiziologinį poveikį. Medžiaga taip pat turėtų būti tinkama žmogaus organizmui įsisavinti. Be to, tam tikrais atvejais žymus medžiagos, turinčios tvirtinamą maistinį arba fiziologinį poveikį, kiekis turėtų būti pateikiamas tokiame maisto produkto kiekyje, kurį galima pagrįstai tikėtis suvartoti.

(15)

Svarbu, kad vartotojas suprastų teiginius apie maisto produktus, ir visus vartotojus reikėtų apsaugoti nuo klaidinančių teiginių. Tačiau po 1984 m. rugsėjo 10 d. Tarybos direktyvos 84/450/EEB dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos suderinimo (7) įsigaliojimo Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, nagrinėdamas reklamos bylas, nustatė būtinybę išnagrinėti poveikį nacionaliniam, tipiniam vartotojui. Laikantis proporcingumo principo ir siekiant veiksmingai taikyti šiame reglamente nustatytas apsaugos priemones, reglamente vertinimo kriterijumi pasirenkamas vidutinis vartotojas, kuris pagal Teisingumo Teismo išaiškinimą yra pakankamai gerai informuotas, atidus bei atsargus atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius, tačiau reglamente yra nuostata, skirta užkirsti kelią vartotojų, kurie dėl savo savybių yra ypač jautrūs klaidinantiems teiginiams, išnaudojimui. Kai teiginys yra konkrečiai skirtas tam tikrai vartotojų grupei, pavyzdžiui, vaikams, pageidautina, kad teiginio poveikis būtų vertinamas vidutinio tos grupės nario požiūriu. Vidutinio vartotojo testas nėra statistinis testas. Atsižvelgdami į Teisingumo Teismo teisminę praktiką, nacionaliniai teismai ir valdžios institucijos turės priimti savo sprendimą, kad nustatytų būdingą vidutinio vartotojo reakciją konkrečiu atveju.

(16)

Vartojant teiginius apie maistingumą ir sveikatingumą daugiausia reikėtų atsižvelgti į mokslinį teiginių įrodymą, o tokius teiginius vartojantys maisto verslo operatoriai turėtų juos pagrįsti.

(17)

Teiginys apie maistingumą arba sveikatingumą neturėtų būti pateikiamas, jeigu jis neatitinka visuotinai pripažintų maistingumo ir sveikatingumo principų, arba skatina ar toleruoja perdėtą bet kurio maisto produkto vartojimą arba prieštarauja geros mitybos praktikai.

(18)

Atsižvelgiant į teigiamą įvaizdį, kurį maisto produktams suteikia teiginiai apie maistingumą ir sveikatingumą, ir galimą šių produktų įtaką mitybos įpročiams bei bendram maistinių medžiagų suvartojimui, vartotojas turėtų galėti įvertinti bendrą produktų maistinę kokybę. Todėl maistingumo ženklinimas turėtų būti privalomas ir apimti visus teiginiais apie sveikatingumą pažymėtus maisto produktus.

(19)

1990 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvoje 90/496/EEB dėl maisto produktų maistingumo ženklinimo (8) pateikiamos bendrosios maistingumo ženklinimo nuostatos. Remiantis minėta direktyva, kai teiginys apie maistingumą daromas etiketėje, pateikiant ar reklamuojant produktą, išskyrus bendro pobūdžio reklamą, maistingumo ženklinimas turėtų būti privalomas. Kai teiginys apie maistingumą susijęs su cukrumis, sočiosiomis riebalų rūgštimis, skaidulinėmis medžiagomis ar natriu, turėtų būti pateikiama 2 grupės informacija, kaip apibrėžta Direktyvos 90/496/EEB 4 straipsnio 1 dalyje. Siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, ši prievolė pateikti 2 grupės informaciją turėtų būti taikoma mutatis mutandis visiems teiginiams apie sveikatingumą, išskyrus bendro pobūdžio reklamos teiginius.

(20)

Taip pat turėtų būti sudarytas leistinų teiginių apie maistingumą sąrašas ir nustatytos konkrečios jų vartojimo sąlygos, grindžiamos teiginių, dėl kurių buvo sutarta nacionaliniu arba tarptautiniu lygiu ir kurie buvo įtraukti į Bendrijos teisės aktus, vartojimo sąlygomis. Teiginiui, kuris vartotojams reiškia tą patį kaip ir teiginys apie maistingumą, įtrauktas į pirmiau minėtą sąrašą, turėtų būti taikomos tos pačios nurodytos vartojimo sąlygos. Pavyzdžiui, tokiems teiginiams, susijusiems su papildymu vitaminais ir mineralais, kaip „su…“, „atstatyta…“, „papildyta…“ arba „praturtinta…“, turėtų būti taikomos sąlygos, nustatytos teiginiui „…šaltinis“. Šis sąrašas turėtų būti nuolatos atnaujinamas siekiant atsižvelgti į mokslo ir technikos raidą. Be to, vartojant lyginamuosius teiginius būtina, kad galutiniam vartotojui būtų aiškiai nurodomi lyginami produktai.

(21)

Tokių teiginių kaip „be laktozės“ arba „be glitimo“, skirtiems tam tikrų sutrikimų turinčių vartotojų grupei, pateikimo sąlygoms turėtų būti taikoma 1989 m. gegužės 3 d. Tarybos direktyva 89/398/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su specialios paskirties maisto produktais, suderinimo (9). Be to, toje direktyvoje numatyta galimybė ženklinant įprastus maisto produktus nurodyti, kad jie yra tinkami vartoti šioms vartotojų grupėms, jei jie atitinka tokio teiginio pateikimo sąlygas. Kol tokių teiginių pateikimo sąlygos bus nustatytos Bendrijos lygiu, valstybės narės gali toliau taikyti ar patvirtinti atitinkamas nacionalines priemones.

(22)

Bendrijoje vartoti teiginius apie sveikatingumą turėtų būti leidžiama tik atlikus aukščiausio įmanomo lygio mokslinį įvertinimą. Tam, kad būtų užtikrintas suderintas mokslinis šių teiginių vertinimas, šiuos įvertinimus turėtų atlikti Europos maisto saugos tarnyba.

(23)

Be mitybos, esama daugybės kitų veiksnių, galinčių turėti įtakos psichologinėms arba elgsenos funkcijoms. Taigi informuoti apie šias funkcijas yra labai sudėtinga ir ženklinant arba reklamuojant maisto produktus labai sunku trumpu teiginiu pateikti išsamią, teisingą ir turiningą informaciją. Todėl tikslinga reikalauti, kad vartojant teiginius apie psichologines ir elgsenos funkcijas jie būtų įrodyti moksliškai.

(24)

Atsižvelgiant į 1996 m. vasario 26 d. Komisijos direktyvą 96/8/EB dėl maisto produktų, skirtų sumažinto energijos kiekio dietoms svoriui mažinti (10), kurioje numatyta, kad ženklinant, pristatant ir reklamuojant produktus, kuriems taikoma ši direktyva, draudžiama nurodyti, kiek svorio galima netekti juos vartojant, manoma, kad yra tikslinga ši apribojimą taikyti visiems maisto produktams.

(25)

Teiginiams apie sveikatingumą, išskyrus visuotinai pripažintais moksliniais duomenimis pagrįstus teiginius apie susirgimo pavojaus mažinimą, turėtų būti taikoma kitokia įvertinimo ir leidimo suteikimo procedūra. Todėl būtina pasikonsultavus su Europos maisto saugos tarnyba patvirtinti tokių leistinų teiginių Bendrijos sąrašą.

(26)

Siekiant neatsilikti nuo mokslo ir technikos raidos, prireikus reikėtų nedelsiant patikslinti pirmiau nurodytą sąrašą. Šie patikslinimai būtų techninio pobūdžio įgyvendinimo priemonės, o jas priimti turėtų būti pavesta Komisijai, kad procedūra būtų paprastesnė ir greitesnė.

(27)

Įvairi ir subalansuota mityba yra būtina geros sveikatos sąlyga ir pavieniai produktai yra atitinkamai svarbūs bendrai mitybai. Be to, mityba yra vienas iš daugelio veiksnių, galinčių nulemti tam tikrų ligų pradžią. Kiti veiksniai, pvz., amžius, genetiškai paveldėtas polinkis, fizinio aktyvumo laipsnis, tabako ir kitų priklausomybę sukeliančių produktų vartojimas, aplinkos ir streso neigiamas poveikis taip pat gali nulemti ligos pradžią. Todėl teiginiams apie susirgimo pavojaus mažinimą turėtų būti taikomi konkretūs ženklinimo reikalavimai.

(28)

Europos maisto saugos tarnybos nuomonėje ir tolesnėje leidimo suteikimo procedūroje turėtų būti atsižvelgiama į teiginio apie sveikatingumą formuluotę bei pateikimą, siekiant užtikrinti, kad teiginiai apie sveikatingumą būtų teisingi, aiškūs, patikimi ir padėtų vartotojui pasirinkti sveiką mitybą.

(29)

Kai kuriais atvejais vien tik mokslinis rizikos įvertinimas negali suteikti visos informacijos, kuria būtų galima grįsti su rizikos valdymu susijusį sprendimą. Reikėtų atsižvelgti į kitus su svarstomu klausimu susijusius teisėtus veiksnius.

(30)

Siekiant užtikrinti skaidrumą ir išvengti pakartotinių paraiškų leisti vartoti jau įvertintus teiginius, Komisija turėtų įsteigti ir atnaujinti viešą tokių teiginių sąrašų registrą.

(31)

Siekiant skatinti žemės ūkio maisto produktų pramonės mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą, tikslinga apsaugoti novatorių indėlį renkant informaciją ir duomenis, padedančius taikyti šį reglamentą. Tačiau siekiant išvengti nereikalingų pakartotinių tyrimų ir bandymų, šios apsaugos trukmė turėtų būti ribojama.

(32)

Atsižvelgiant į ypatingą teiginiais pažymėtų maisto produktų pobūdį ir siekiant palengvinti veiksmingą šių produktų stebėseną, be įprastai stebėsenos tarnyboms teikiamų priemonių, taip pat turėtų būti skirtos papildomos priemonės.

(33)

Būtina numatyti tinkamas pereinamojo laikotarpio priemones, kurios sudarytų galimybę maisto verslo operatoriams prisitaikyti prie šio reglamento reikalavimų.

(34)

Kadangi reglamento tikslo, t. y. užtikrinti vidaus rinkos efektyvų veikimą teiginių apie maistingumą ir sveikatingumą atžvilgiu kartu užtikrinant aukštą vartotojų apsaugos lygį, valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrijos lygiu galima juos pasiekti geriau, Bendrija gali patvirtinti priemones pagal Sutarties 5 straipsnyje nustatytą subsidiarumo principą. Pagal tame pačiame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą, šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina siekiant šio tikslo.

(35)

Šiam reglamentui įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos laikantis 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo 1999/468/EB, nustatančiu Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (11),

a)

Direktyvos 89/398/EEB ir ja remiantis priimtų direktyvų;

b)

1980 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 80/777/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su natūralaus mineralinio vandens naudojimu ir prekyba, suderinimo (12);

c)

1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyvos 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto vandens (13).

a)

taikomi „maisto“, „maisto verslo operatoriaus“, „pateikimo į rinką“ ir „galutinio vartotojo“ sąvokų apibrėžimai, pateikti 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (14), 2 straipsnyje, 3 straipsnio 3, 8 ir 18 punktuose;

b)

taikomas „maisto papildo“ apibrėžimas, pateiktas Direktyvoje 2002/46/EB;

c)

taikomi „maistingumo ženklinimo“, „baltymų“, „angliavandenių“, „cukrų“, „riebalų“, „sočiųjų riebalų rūgščių“, „mononesočiųjų riebalų rūgščių“, „polinesočiųjų riebalų rūgščių“, „skaidulinių medžiagų“ apibrėžimai, pateikti Direktyvoje 90/496/EEB;

d)

taikomas „ženklinimo“ apibrėžimas, pateiktas Direktyvos 2000/13/EB 1 straipsnio 3 dalies a punkte.

1)

teiginys — bet koks pranešimas arba išraiška, kurie nėra privalomi pagal Bendrijos arba nacionalinės teisės aktus, taip pat vaizdinė, grafinė arba simbolinė bet kokia forma pateikiama išraiška, kuria tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama arba užsimenama, kad maisto produktas turi tam tikrų savybių;

2)

maistinė medžiaga — Direktyvos 90/496/EEB priede nurodyti baltymai, angliavandeniai, riebalai, skaidulinės medžiagos, natris, vitaminai ir mineralai bei medžiagos, kurios priklauso arba sudaro vieną iš šių kategorijų;

3)

kita medžiaga — maistinių medžiagų kategorijai nepriklausančios medžiagos, kurios turi mitybinį arba fiziologinį poveikį;

4)

teiginys apie maistingumą — teiginys, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama ar užsimenama, kad produktas turi tam tikrų naudingų maistinių savybių dėl:

5)

teiginys apie sveikatingumą — teiginys, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama ar užsimenama, kad esama ryšio tarp maisto produkto kategorijos, maisto produkto ar vienos jo sudėtinių dalių ir sveikatos;

6)

teiginys apie susirgimo pavojaus sumažinimą — teiginys apie sveikatingumą, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama ar užsimenama, kad tam tikrai maisto kategorijai priklausančių produktų, maisto produkto arba vienos iš jo sudėtinių dalių vartojimas žymiai sumažina pavojų susirgti viena iš žmonėms būdingų ligų;

7)

Tarnyba — Europos maisto saugos tarnyba, įsteigta Reglamentu (EB) Nr. 178/2002.

a)

būti melagingi, dviprasmiški ar klaidinantys;

b)

kelti abejonių dėl kitų maisto produktų saugos ir (arba) maistinio pakankamumo;

c)

skatinti ar pritarti perdėtam maisto produkto vartojimui;

d)

tiesiogiai ar netiesiogiai teigti ar užsiminti, kad subalansuota ir įvairi mityba apskritai negali suteikti tinkamo maistinių medžiagų kiekio. 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir atsižvelgiant į valstybėse narėse esančias konkrečias aplinkybes, galima priimti nukrypti leidžiančias nuostatas dėl tų maistinių medžiagų, kurių subalansuota ir įvairi mityba suteikti negali, bei tų nuostatų taikymo sąlygas;

e)

tekstu arba naudojant vaizdinę, grafinę ar simbolinę išraišką nurodyti organizmo funkcijų pasikeitimus, jei šios nuorodos gali sukelti vartotojo baimę arba ja pasinaudoti;

a)

tam tikrų maistinių medžiagų ir kitų maiste esančių medžiagų, pavyzdžiui, riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, riebalų rūgščių transizomerų, cukrų ir druskos/natrio kiekius;

b)

bendrą maisto produktų (ar maisto produktų kategorijų) vaidmenį ir svarbą gyventojų arba atitinkamai tam tikrų rizikos grupių, įskaitant vaikus, mityboje;

c)

bendrą maisto produkto maistinę sudėtį ir jame esančias maistines medžiagas, kurių poveikis sveikatai buvo moksliškai pripažintas.

i)

klausimui, ar apibūdinimai turėtų būti nustatomi maistui apskritai ir (arba) maisto kategorijoms;

ii)

maistinių medžiagų pasirinkimui ir balansui, į kuriuos reikia atsižvelgti;

iii)

apibūdinimų referencinio kiekio ir (arba) pagrindo pasirinkimui;

iv)

apibūdinimų skaičiavimo būdui ir

v)

pasiūlytos sistemos tikrinimui.

a)

teiginiai apie sveikatingumą;

b)

teiginiai apie maistingumą, išskyrus teiginius, kuriuose nurodomas sumažintas alkoholio arba energijos kiekis.

a)

įrodyta, kad maistinės ar kitos medžiagos, apie kurią pateikiamas teiginys, buvimas, nebuvimas arba mažesnis kiekis maisto produkte ar maisto produktų kategorijai priklausančiuose produktuose pasižymi naudingu maistiniu arba fiziologiniu poveikiu, įrodytu visuotinai pripažintais moksliniais duomenimis;

b)

maistinės ar kitos medžiagos, apie kurią pateikiamas teiginys:

c)

kai taikoma, maistinė ar kita medžiaga, kuri apibūdinama teiginiu, yra tokios formos, kad ją galėtų įsisavinti organizmas;

d)

produkto kiekyje, kurį galima pagrįstai tikėtis suvartoti, yra maistinės ar kitos medžiagos, kuri apibūdinama teiginiu, didelis kiekis, kaip nustatyta Bendrijos teisės aktuose, arba, jei tokių taisyklių nėra, didelis kiekis, kuris darys teiginyje nurodytą ir visuotinai pripažintais moksliniais duomenimis įrodytą maistinį arba fiziologinį poveikį;

e)

atitinkamai laikomasi III arba IV skyriuje išdėstytų konkrečių sąlygų.

a)

teiginys, kuriame nurodoma įvairios ir subalansuotos mitybos ir sveiko gyvenimo būdo svarba;

b)

būtinas suvartoti maisto produkto kiekis ir vartojimo būdas, norint užtikrinti teiginyje nurodytą naudingą poveikį;

c)

tam tikrais atvejais asmenims, kurie turėtų vengti vartoti maisto produktą, skirtas teiginys ir

d)

deramas įspėjimas dėl produktų, kurie gali kelti pavojų sveikatai, jei jų vartojama pernelyg daug.

a)

teiginių, kuriais daroma užuomina, kad sveikatai gali būti padarytas poveikis dėl to maisto produkto nevartojimo;

b)

teiginių, nurodančių kiek ir kaip greitai galima numesti svorio;

c)

teiginių, darančių nuorodą į atskirų gydytojų ar sveikatos srities specialistų bei kitų asociacijų, kurios nenurodytos 11 straipsnyje, rekomendacijas.

a)

maistinės ar kitos medžiagos poveikį organizmo augimui, vystymuisi ir funkcijoms arba

b)

psichologines ir elgsenos funkcijas, arba

c)

nepažeidžiant Direktyvos 96/8/EB nuostatų, lieknėjimą, svorio metimą, alkio pojūčio slopinimą, sotumo pojūčio didinimą arba maitinantis gaunamo energijos kiekio sumažinimą,

i)

pagrįsti visuotinai pripažintais moksliniais duomenimis ir

ii)

gerai suprantami vidutiniam vartotojui.

a)

Nacionalinė kompetentinga institucija:

b)

Tarnyba:

a)

pareiškėjo pavadinimas ir adresas;

b)

maistinė ar kita medžiaga, arba maisto produktas ar maisto produktų kategorija, dėl kurių ketinama pateikti teiginį apie sveikatingumą, ir jiems būdingos savybės;

c)

tyrimų, kurie buvo atlikti dėl teiginio apie sveikatingumą, kopija, įskaitant, jei turima, informaciją apie atliktus nepriklausomus peržiūrėtus tyrimus, ir visa kita turima medžiaga, rodanti, kad teiginys apie sveikatingumą atitinka šiame reglamente numatytus kriterijus;

d)

tam tikrais atvejais nuoroda apie informaciją, kuri turi būti laikoma priklausančia nuosavybės teise, pateikiant patikrinamus įrodymus;

e)

su tuo teiginiu apie sveikatingumą susijusių kitų mokslinių tyrimų kopija;

f)

pasiūlymas dėl teiginio apie sveikatingumą, kurį prašoma leisti vartoti, formuluotės, įskaitant, jei reikia, konkrečias vartojimo sąlygas;

g)

paraiškos santrauka.

a)

patikrina, ar pasiūlyta teiginio apie sveikatingumą formuluotė yra pagrįsta moksliniais duomenimis;

b)

svarsto, ar teiginio apie sveikatingumą formuluotė atitinka šiame reglamente išdėstytus kriterijus;

c)

konsultuoja, ar pasiūlyta teiginio apie sveikatingumą formuluotė yra suprantama ir prasminga vidutiniam vartotojui.

a)

pareiškėjo pavadinimas ir adresas;

b)

maistinė ar kita medžiaga, arba maisto produktai ar jų kategorijos, dėl kurių ketinama pateikti teiginį, ir jiems būdingos savybės;

c)

rekomenduojama siūlomo teiginio dėl sveikatingumo formuluotė, įskaitant, jei reikia, konkrečias vartojimo sąlygas;

d)

kai taikoma, maisto produkto vartojimo sąlygos arba vartojimo apribojimai ir (arba) papildomas teiginys arba įspėjimas, kuris etiketėje ir reklamoje turėtų būti pateikiamas kartu su teiginiu apie sveikatingumą.

a)

priede išdėstyti teiginiai apie maistingumą ir jiems taikomos sąlygos;

b)

apribojimai, priimti pagal 4 straipsnio 5 dalį;

c)

teiginiai apie sveikatingumą, kuriems vartoti suteiktas leidimas, ir jiems taikomos sąlygos, numatytos 13 straipsnio 3 dalyje, 14 straipsnio 1 dalyje, 18 straipsnio 2 dalyje, 20 straipsnyje, 23 straipsnio 2 dalyje ir 27 straipsnio 6 dalyje ir nacionalinėse priemonėse, nurodytose 22 straipsnio 3 dalyje;

d)

atmestų teiginių apie sveikatingumą sąrašas ir jų atmetimo priežastys.

1)

datą, kada Komisija suteikė leidimą vartoti teiginį apie sveikatingumą, ir pirmojo pareiškėjo, kuriam leidimas buvo suteiktas, pavadinimą;

2)

faktą, kad Komisija suteikė leidimą vartoti teiginį apie sveikatingumą remdamasi nuosavybės teise saugomais duomenimis;

3)

faktą, kad teisė vartoti teiginį apie sveikatingumą apribojama, nebent vėlesnis pareiškėjas gautų leidimą vartoti tokį teiginį nedarydamas nuorodos į nuosavybės teise saugomus pirmojo pareiškėjo duomenis.

a)

paraiškos pateikimo dieną pirmasis pareiškėjas pareiškė savo nuosavybės teisę į mokslinius duomenis ir kitą informaciją ir

b)

paraiškos pateikimo dieną pirmasis pareiškėjas turėjo išimtinę teisę panaudoti nuosavybės teise saugomus duomenis, ir

c)

teiginiui apie sveikatingumą negalėjo būti suteiktas leidimas, jei pirmasis pareiškėjas nebūtų pateikęs nuosavybės teise saugomų duomenų.

a)

valstybės narės vėliausiai iki 2008 m. sausio 31 d. pateikia Komisijai šiuos teiginius apie maistingumą ir taikomas nacionalines nuostatas ar taisykles drauge su šias nuostatas ar taisykles pagrindžiančiais moksliniais duomenimis;

b)

Komisija 24 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka priima sprendimą dėl šių teiginių vartojimo.

a)

teiginiams apie sveikatingumą, kurie buvo įvertinti valstybėje narėje ir kuriems buvo suteiktas leidimas, leidimai suteikiami taip:

Teiginiai apie sveikatingumą, kuriuos vartoti leidimas pagal šią tvarką nesuteikiamas, gali būti toliau vartojami šešis mėnesius nuo tokio sprendimo priėmimo datos;

b)

teiginiams apie sveikatingumą, kurie nebuvo įvertinti valstybėje narėje ir kuriems nebuvo suteiktas leidimas: šie teiginiai gali būti toliau vartojami su sąlyga, kad pagal šį reglamentą paraiška pateikiama iki 2008 m. sausio 19 d.; teiginiai apie sveikatingumą, kuriuos vartoti leidimai pagal šią tvarką nesuteikiami, gali būti toliau vartojami šešis mėnesius nuo sprendimo priėmimo pagal 17 straipsnio 3 dalį.

30.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 404/26

(1)

Egzistuoja daug įvairių maistinių medžiagų ir kitų ingredientų, kuriuos galima naudoti gaminant maisto produktus, įskaitant vitaminus, mineralus su mikroelementais, amino rūgštis, nepakeičiamas riebalų rūgštis, skaidulines medžiagas, įvairius augalų ir žolių ekstraktus, bet neapsiribojant jais. Maisto produktų papildymą šiomis medžiagomis valstybės narės reglamentuoja skirtingomis nacionalinėmis taisyklėmis, kurios apsunkina šių produktų laisvą judėjimą, sukuria nevienodas konkurencijos sąlygos, ir tokiu būdu tiesiogiai veikia vidaus rinkos funkcionavimą. Todėl būtina patvirtinti Bendrijos taisykles, kuriomis būtų suderintos nacionalinės nuostatos, susijusios su maisto produktų papildymu vitaminais ir mineralais bei tam tikromis kitomis medžiagomis.

(2)

Šiuo reglamentu siekiama reglamentuoti maisto produktų papildymą vitaminais ir mineralais bei tam tikrų kitų medžiagų arba ingredientų, turinčių kitų medžiagų negu vitaminai ir mineralai, kurios dedamos į maisto produktus arba naudojamos jų gamybai taip, kad tų medžiagų suvartojamas kiekis gerokai viršija kiekius, kuriuos pagrįstai tikimasi suvartoti esant įprastai subalansuotai ir įvairiai mitybai, ir (arba) dėl kitų priežasčių sukeliančių potencialią riziką vartotojams, naudojimą. Nesant konkrečių Bendrijos taisyklių dėl medžiagų arba ingredientų, turinčių kitų medžiagų negu vitaminai ar mineralai, numatytų pagal šį reglamentą arba pagal kitas konkrečias Bendrijos nuostatas, naudojimo uždraudimo ar apribojimo, nepažeidžiant Sutarties nuostatų, gali būti taikomos atitinkamos nacionalinės taisyklės.

(3)

Dėl su visuomenės sveikata susijusių priežasčių kai kurios valstybės narės reikalauja privalomai kai kuriais vitaminais ir mineralais papildyti tam tikrus kasdienius maisto produktus. Minėtos priežastys gali būti svarbios nacionaliniu ar net regioniniu lygiu, tačiau jomis šiuo metu nebūtų pateisinamas nuostatų, susijusių su privalomu maisto produktų papildymu maistinėmis medžiagomis visoje Bendrijoje, suderinimas Tačiau, jei ir kai bus tinkama, tokias nuostatas galima būtų patvirtinti Bendrijos lygiu. Kol kas būtų naudinga rinkti informaciją apie tokias nacionalines priemones.

(4)

Vitaminais ir mineralais maisto produktus gali savanoriškai papildyti maisto produktų gamintojai arba jie, kaip maistinės medžiagos, turi būti pridėti vadovaujantis konkrečiais Bendrijos teisės aktais. Vitaminai ir mineralai taip pat gali būti dedami technologiniais tikslais kaip priedai, dažikliai ar kvapiosios medžiagos arba kitais panašiais tikslais, įskaitant leistinus vynininkystės metodus ir procesus, numatytus atitinkamuose Bendrijos teisės aktuose. Šis reglamentas turėtų būti taikomas nepažeidžiant konkrečių Bendrijos taisyklių, susijusių su konkrečių maisto produktų arba produktų grupių papildymu vitaminais ir mineralais arba vitaminų ir mineralų naudojimu juose, arba maisto produktų papildymu šiomis medžiagomis kitais tikslais negu numatyti šiame reglamente.

(5)

Kadangi išsamios taisyklės dėl maisto papildų, kuriuose yra vitaminų ir mineralų, patvirtintos 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/46/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimo (3), su vitaminais ir mineralais susijusios šio reglamento nuostatos neturėtų būti taikomos maisto papildams.

(6)

Gamintojai papildo maisto produktus vitaminais ir mineralais siekdami įvairių tikslų, pavyzdžiui, atstatyti jų kiekį, jei jis sumažėjo gamybos, sandėliavimo ar apdorojimo metu, arba suteikti jiems maistinę vertę, panašią į maisto produktų, kurių pakaitalais jie gali būti, maistinę vertę.

(7)

Tinkamai ir įvairiai maitinantis paprastai galima gauti tokį visų normaliam vystymuisi ir sveikatai palaikyti reikalingų maistinių medžiagų kiekį, kuris yra patvirtintas ir rekomenduojamas visuotinai pripažintais moksliniais duomenimis. Tačiau tyrimai rodo, kad tokia ideali padėtis pasiekta ne visų vitaminų ir mineralų atveju ir ne visose Bendrijos gyventojų grupėse. Vartojant vitaminais ir mineralais papildytus maisto produktus, atrodo, gaunama nemaža šių maistinių medžiagų dalis, todėl galima manyti, kad jie teigiamai papildo bendrą suvartojamų medžiagų kiekį.

(8)

Bendrijoje šiuo metu galima, nors ir nedažnai, pastebėti, kad mityba stokoja kai kurių maistinių medžiagų. Socialinės ir ekonominės padėties Bendrijoje pokyčiai ir įvairių gyventojų grupių gyvenimo būdas sąlygojo skirtingus mitybos poreikius ir kintančius mitybos įpročius. Tai savo ruožtu pakeitė skirtingų gyventojų grupių energijos ir maistinių medžiagų poreikį ir jų suvartojamą tam tikrų vitaminų bei mineralų kiekį, kuris yra mažesnis negu rekomenduojama skirtingose valstybėse narėse. Be to, nauji mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad siekiant palaikyti optimalią sveikatą ir gerą savijautą kai kurių maistinių medžiagų galėtų būti suvartojama daugiau nei šiuo metu rekomenduojama.

(9)

Turėtų būti leidžiama maisto produktus papildyti tik paprastai mityboje randamais arba suvartojamais ir būtinomis maistinėmis medžiagomis laikomais vitaminais ir mineralais, tačiau tai nereiškia, kad minėtų medžiagų būtina dėti į maisto produktus. Reikėtų vengti galimų nesutarimų, kurie galėtų kilti nustatant šias būtinas maistines medžiagas. Todėl reikia sudaryti tikslų tokių vitaminų ir mineralų sąrašą.

(10)

Cheminės medžiagos, naudojamos kaip vitaminų ir mineralų šaltinis, kuriomis galėtų būti papildomi maisto produktai, turėtų būti saugios ir žmogaus organizmui biologiškai artimos formos, t. y. žmogaus organizmas turėtų jas lengvai pasisavinti. Dėl to derėtų parengti ir šių medžiagų tikslų sąrašą. Į šį tikslų sąrašą turėtų būti įtraukiamos medžiagos, kurias patvirtino Maisto produktų mokslinis komitetas 1999 m. gegužės 12 d. pareikštoje nuomonėje, remdamasis pirmiau minėtais saugos ir biologinio artimumo kriterijais, ir kurios gali būti naudojamos gaminant kūdikiams ir mažiems vaikams skirtą maistą, kitą specialios paskirties maistą arba maisto papildus. Nors natrio chloridas (paprastoji druska) nėra įtrauktas į šių medžiagų sąrašą, ruošiant maistą jis gali būti toliau naudojamas kaip ingredientas.

(11)

Siekiant neatsilikti nuo mokslo ir technologijų raidos, svarbu, kad prireikus pirmiau minėti sąrašai būtų nedelsiant peržiūrimi. Tokios peržiūros būtų techninio pobūdžio įgyvendinimo priemonės, o Komisijai turėtų būti patikėta jas patvirtinti siekiant supaprastinti ir pagreitinti procedūrą.

(12)

Vitaminais ir mineralais papildytus maisto produktus dažniausiai reklamuoja gamintojai, o vartotojai juos gali palaikyti gaminiais, turinčiais maistinių, fiziologinių ar kitokių sveikatai naudingų privalumų palyginti su panašiais arba kitais produktais, kurie nėra papildyti tokiomis maistinėmis medžiagomis. Tai gali įtikinti vartotoją pasirinkti maisto produktą, kuris kitu atveju galėtų būti nepageidaujamas. Manoma, kad siekiant panaikinti šį galimą nepageidautiną poveikį, reikėtų nustatyti tam tikrus apribojimus produktams, kuriuos galima papildyti vitaminais ir mineralais, kartu su apribojimais, kurie paprastai būtų taikomi technologiniais sumetimais arba būtų būtini saugos požiūriu nustatant didžiausias šiuose produktuose leistinų vitaminų ir mineralų kiekio ribas. Tam tikrų medžiagų, pvz., alkoholio, kiekis produktuose šiuo atveju būtų tinkamas kriterijus, kuriuo remiantis nebūtų leidžiama papildyti vitaminais ir mineralais. Visos nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo draudimo papildyti alkoholinius gėrimus vitaminais ir mineralais, turėtų apsiriboti tradicinės vyno receptūros apsauga, Komisijai pranešant apie atitinkamus produktus. Teiginiai, susiję su papildymo maistine ar sveikatai teikiama nauda, neturėtų būti pateikiami. Kad vartotojas nebūtų klaidinamas dėl natūralios šviežių maisto produktų maistinės vertės, taip pat neturėtų būti leidžiama jų papildyti vitaminais ir mineralais.

(13)

Šio reglamento taikymo sritis neapima vitaminų ir mineralų nedideliais kiekiais naudojimo kaip autentiškumo žymeklių, siekiant kovoti su sukčiavimu.

(14)

Pernelyg didelis suvartojamų vitaminų ir mineralų kiekis gali turėti neigiamų padarinių sveikatai, todėl jais papildant maisto produktus būtina pagal aplinkybes nustatyti didžiausius kiekius. Minėtais kiekiais turi būti užtikrinama, kad vartotojas, kurio mityba yra įvairi, būtų saugus įprastai vartodamas maisto produktus pagal gamintojo pateiktas vartojimo instrukcijas. Todėl tokie kiekiai turėtų apimti bendrą didžiausią saugų vitaminų ir mineralų kiekį, kuris yra maisto produktuose natūraliomis sąlygomis ir (arba) kuriuo papildomi maisto produktai bet kokiu tikslu, įskaitant naudojimą technologiniais sumetimais.

(15)

Dėl šios priežasties prireikus turėtų būti patvirtinti tokie didžiausi kiekiai ir bet kokios kitos sąlygos, kuriomis ribojamas maisto produktų papildymas minėtomis medžiagomis, atsižvelgiant į didžiausias saugos ribas, nustatytas moksliniu rizikos įvertinimu, kuris grindžiamas visuotinai pripažintais moksliniais duomenimis ir galimu iš kitų maisto produktų gaunamu jų kiekiu. Taip pat reikėtų deramai atsižvelgti į orientacinį gyventojų suvartojamų vitaminų ir mineralų kiekį. Jeigu reikia nustatyti tam tikrų vitaminų ir mineralų, kuriais gali būti papildomi maisto produktai (pvz., druskos papildymo jodu), apribojimus, pirmenybę reikėtų teikti šiems tikslams: atstatyti jų kiekį, jei jis sumažėjo gamybos, sandėliavimo ar apdorojimo metu, ir suteikti jiems maistinę vertę, panašią į maisto produktų, kurių pakaitalais tie maisto produktai gali būti.

(16)

Maisto produktų papildymas vitaminais ir mineralais turėtų sąlygoti minimalų jų kiekį maiste. Priešingu atveju papildytuose maisto produktuose esantis pernelyg mažas ir nereikšmingas medžiagų kiekis neturėtų jokios naudos vartotojams ir juos klaidintų. Tuo pačiu principu grindžiamas reikalavimas, kad maisto produktuose turėtų būti reikšmingas šių maistinių medžiagų kiekis norint nurodyti maistingumą etiketėje. Todėl būtų tikslinga, kad maisto produktuose, kurie yra papildyti šiais vitaminais ir mineralais, minimalus jų kiekis atitiktų minėtą reikšmingą kiekį, kuris turėtų būti norint pateikti šias medžiagas nurodant maistingumą etiketėje, jeigu atitinkamose nukrypti leidžiančiose nuostatose nenumatyta kitaip.

(17)

Didžiausių kiekių ir bet kokių naudojimo sąlygų, grindžiamų šiame reglamente nustatytų principų ir kriterijų taikymu, bei mažiausių kiekių patvirtinimas būtų techninio pobūdžio įgyvendinimo priemonės, o Komisijai turėtų būti patikėta jas patvirtinti siekiant supaprastinti ir pagreitinti procedūrą.

(18)

Bendrosios ženklinimo nuostatos ir apibrėžimai pateikiami 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/13/EB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą, derinimo (4). Todėl šiame reglamente turėtų būti pateiktos tik būtinos papildomos nuostatos. Be to, šios papildomos nuostatos turėtų būti taikomos nepažeidžiant 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą (5).

(19)

Atsižvelgdamas į vitaminais ir mineralais papildytų maisto produktų maistinę vertę ir galimą šių produktų įtaką mitybos įpročiams bei visą pasisavinamų maistinių medžiagų kiekį, vartotojas turėtų galėti įvertinti bendrą tokių produktų maistingumą. Todėl nukrypstant nuo 1990 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvos 90/496/EEB dėl maisto produktų maistingumo ženklinimo (6) 2 straipsnio turėtų būti privaloma etiketėje nurodyti maistingumą.

(20)

Normalią ir įvairią mitybą sudaro daug ingredientų, o šiuos savo ruožtu — įvairios medžiagos. Įprastinis ir tradicinis šių medžiagų arba ingredientų naudojimas šiuolaikinėje mityboje nekelia rūpesčių ir neturi būti reglamentuojamas. Kai kurios medžiagos, kurios nėra vitaminai ir mineralai arba jų turintys ingredientai, dedamos į maisto produktus kaip ekstraktai ar koncentratai, dėl to šių medžiagų gali būti suvartojama gerokai daugiau negu būtų suvartojama maitinantis įprastais įvairiais maisto produktais. Kai kuriais atvejais rimtai ginčijamas tokios praktikos saugumas, o jos nauda yra neaiški, todėl ją reikėtų reglamentuoti. Tokiais atvejais reikėtų, kad maisto verslo operatoriai, atsakingi už maisto produktų, kuriuos jie pateikia į rinką, saugą, prisiimtų įsipareigojimus dėl jų saugos įrodymo.

(21)

Atsižvelgiant į vitaminais ir mineralais papildytų maisto produktų ypatingą pobūdį, priežiūros organai, be įprastai naudojamų priemonių, turėtų turėti galimybę taikyti papildomas priemones, kad būtų lengviau veiksmingai prižiūrėti minėtų produktų vartojimą.

(22)

Kadangi šio reglamento tikslo, t.y. užtikrinti efektyvų vidaus rinkos veikimą, susijusį su maisto papildymu vitaminais ir mineralais bei tam tikromis kitomis medžiagomis kartu užtikrinant aukštą vartotojų apsaugos lygį, valstybės narės negali deramai pasiekti, ir todėl jį galima geriau pasiekti Bendrijos lygiu, Bendrija gali patvirtinti priemones laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo. Laikantis minėtame straipsnyje nustatyto proporcingumo principo, ši direktyva nenumato nieko, kas nėra būtina siekiant šių tikslų.

(23)

Būtinos šio reglamento įgyvendinimo priemonės turėtų būti patvirtintos vadovaujantis 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimu 1999/468/EB, nustatančiu Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (7),

a)

specialios paskirties maisto produktais ir, nesant konkrečių nuostatų, šių produktų sudėčiai taikomais reikalavimais, kurie būtini atsižvelgiant į specifinius žmonių, kuriems jie skirti, mitybos poreikius;

b)

naujais maisto produktais ir naujais maisto produktų ingredientais;

c)

genetiškai modifikuotais maisto produktais;

d)

maisto priedais ir kvapiosiomis medžiagomis;

e)

leistina vyno gamybos praktika ir procesais.

1)

„Tarnyba“ — tai 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 178/2002, nustatančiu maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančiu Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančiu su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (8) įsteigta Europos maisto saugos tarnyba;

2)

„Kita medžiaga“ — kita nei vitaminas ar mineralas medžiaga, turinti mitybinį arba fiziologinį poveikį.

a)

konkrečiai gyventojų grupei būdingą vieno ar daugiau vitaminų ir (arba) mineralų trūkumą, kurį gali rodyti klinikiniai ar subklinikiniai tyrimai arba kurį rodo apskaičiuojamas žemas maistinių medžiagų suvartojimo lygis; arba

b)

tai, kad mitybos įpročių pokyčiai gali pagerinti gyventojų arba konkrečių gyventojų grupių mitybos būklę ir (arba) kompensuoti vitaminų ar mineralų trūkumus; arba

c)

visuotinai pripažįstamų mokslo žinių apie suvartojamų vitaminų ir mineralų poveikį sveikatai raidą.

a)

neperdirbti gaminiai, įskaitant vaisius, daržoves, mėsą, paukštieną ir žuvį, bet jais neapsiribojant;

b)

gėrimai, kurių alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 1,2 tūrio proc., išskyrus ir nukrypstant nuo 3 straipsnio 2 dalies, šiuos produktus:

ir su sąlyga, kad nepateikiamas teiginys apie maistingumą ar sveikatingumą.

a)

vitaminų ir mineralų didžiausias saugos ribas, nustatytas pagal mokslinį rizikos vertinimą, grindžiamą visuotinai pripažintais moksliniais duomenimis, atitinkamai atsižvelgiant į įvairių vartotojų grupių skirtingus jautrumo laipsnius; ir

b)

suvartojamų vitaminų ir mineralų kiekius iš kitų mitybos šaltinių.

a)

atskirų produktų kiekį bendrame visų gyventojų ar gyventojų grupių racione;

b)

produkto maistinių medžiagų apibūdinimą, parengtą taip, kaip nustatyta Reglamente (EB) Nr. 1924/2006.

a)

jei buvo nustatyta žala sveikatai, medžiaga ir (arba) ingredientas, kurio sudėtyje yra tos medžiagos:

b)

jei nustatoma žalos sveikatai galimybė, tačiau yra abejonių moksliniu požiūriu, medžiaga įtraukiama į III priedo C dalį.

a)

I priede išvardyti vitaminai ir mineralai, kuriais galima papildyti maisto produktus;

b)

II priede išvardytos vitaminų formulės ir mineralinės medžiagos, kuriomis galima papildyti maisto produktus;

c)

vitaminų ir mineralų didžiausi ir mažiausi kiekiai, kuriais galima papildyti maisto produktus, ir visos susijusios sąlygos, nustatytos pagal 6 straipsnio nuostatas;

d)

informacija apie 11 straipsnyje numatytas nacionalines nuostatas dėl privalomo papildymo vitaminais ir mineralais;

e)

papildymo vitaminais ir mineralais apribojimai, nustatyti 4 straipsnyje;

f)

medžiagos, dėl kurių buvo pateikti dokumentai pagal 17 straipsnio 1 dalies b punktą;

g)

informacija apie III priede nurodytas medžiagas ir apie priežastis, dėl kurių jos buvo į jį įtrauktos;

h)

informacija apie medžiagas, išvardytas III priedo C dalyje, kurias bendrai leidžiama naudoti, kaip nurodyta 8 straipsnio 5 dalyje.

a)

dėl konkrečių maisto produktų ar maisto produktų kategorijų privalomo papildymo vitaminais ir mineralais; arba

b)

dėl draudimo naudoti tam tikras kitas medžiagas arba jų naudojimo ribojimo gaminant konkrečius maisto produktus,

a)

2007 m. sausio 19 d. ta medžiaga buvo papildomi Bendrijoje parduodami maisto produktai; ir

b)

Tarnyba nepateikė nepalankios nuomonės dėl tos medžiagos naudojimo ar jos naudojimo tuo pavidalu gaminant maisto produktus, remdamasi dokumentais, kuriais grindžiamas tos medžiagos naudojimas ir kuriuos valstybė narė ne vėliau kaip iki 2010 m. sausio 19 d. turi pateikti Komisijai.

30.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 404/39

(1)

Vykdydama veiksmus vartotojų apsaugos srityje Bendrija gali prisidėti prie piliečių sveikatos, saugumo ir ekonominių bei teisinių interesų apsaugos.

(2)

Todėl tikslinga sukurti Bendrijos veiksmų programą vartotojų politikos srityje, kuri pakeistų 2003 m. gruodžio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 20/2004/EB, sukuriantį Bendrijos veiksmų remiant vartotojų politiką 2004–2007 m. bendrąjį finansavimo planą (4). Todėl tas sprendimas turėtų būti panaikintas.

(3)

Vartotojų interesų integravimas į visas Bendrijos politikos sritis pagal Sutarties 153 straipsnį turėtų būti laikomas svarbiu prioritetu kartu su šioje programoje nustatytų vartotojų politikos tikslų įgyvendinimu. Derinimas su kitomis Bendrijos politikos sritimis ir programomis yra vienas iš esminių dalykų siekiant užtikrinti, kad kitose politikos srityse būtų visapusiškai atsižvelgta į vartotojų interesus. Siekiant skatinti politikos krypčių sinergiją ir išvengti darbo dubliavimo, finansinė parama vartotojų interesų integravimui į atitinkamas sritis turėtų būti teikiama pasitelkiant kitus Bendrijos fondus ir programas.

(4)

Šiame akte visam programos trukmės laikotarpiui nustatomas jos finansinis paketas, kuris turi būti svarbiausiu orientaciniu dydžiu biudžeto valdymo institucijai, kaip apibrėžta 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinio susitarimo dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo 37 punkte (5).

(5)

Siekiant bendrų Europos interesų, reikia, kad paslaugų ir ne maisto produktų sveikumas ir sauga, piliečių ekonominiai ir teisiniai interesai bei vartotojų interesai produktų ir paslaugų standartų kūrimo procese būtų ginami Bendrijos lygiu. Atsižvelgiant į savitą atitinkamų organizacijų pobūdį, Bendrijos paramos tokių organizacijų veikimui atnaujinimui neturėtų būti taikomas laipsniško Bendrijos paramos mažinimo principas.

(6)

Tikslinga užtikrinti perėjimą nuo ankstesnės programos prie šios ją pakeičiančios programos, ypač, kiek tai susiję su daugiamečių priemonių tęstinumo užtikrinimu ir laimėjimų, pasiektų įgyvendinant ankstesnes programas, įvertinimu bei sričių, kurioms reikia skirti daugiau dėmesio, nustatymu. Nuo 2014 m. sausio 1 d. asignavimai techninei ir administracinei pagalbai teikti prireikus turėtų būti apimti išlaidas, susijusias su iki 2013 m. pabaigos dar neįvykdytų veiksmų administravimu.

(7)

Šiam sprendimui įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti patvirtinamos laikantis 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo 1999/468/EB, nustatančio Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (6).

(8)

Įgyvendinant programą reikėtų atsižvelgti į faktą, kad vidaus rinka tinkamai neveiks, jeigu vienose valstybėse narėse vartotojai bus prasčiau apsaugoti nei kitose. Todėl, siekiant užtikrinti vienodas sąlygas visoms valstybėms narėms, programoje ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas nuo 2004 m. gegužės 1 d. į Europos Sąjungą įstojusių valstybių narių vartotojų apsaugai ir geresniam šių valstybių narių vartotojų informavimui.

(9)

Europos ekonominės erdvės susitarimas (toliau — EEE susitarimas) numato glaudesnį Europos bendrijos ir jos valstybių narių bei Europos ekonominėje erdvėje dalyvaujančių Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) šalių (toliau — ELPA/EEE šalys) bendradarbiavimą vartotojų apsaugos srityje. Taip pat turėtų būti numatyta nuostata dėl kitų šalių, pirmiausia Bendrijos kaimynystėje esančių šalių, ir narystės siekiančių šalių, šalių kandidačių bei stojančiųjų šalių dalyvavimo programoje.

(10)

Įgyvendinant programą turėtų būti skatinamas bendradarbiavimas su programoje nedalyvaujančiomis trečiosiomis šalims, atsižvelgiant į visus susijusius tų šalių ir Bendrijos susitarimus.

(11)

Priemonių, kurių imamasi pagal šią programą, vertė ir poveikis turėtų būti reguliariai stebimi ir vertinami, taip pat pasitelkiant nepriklausomus išorės vertintojus. Siekiant įvertinti vartotojų politiką, reikėtų, kiek įmanoma, nustatyti išmatuojamus tikslus ir parengti tinkamus rodiklius.

(12)

Kadangi šio sprendimo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti dėl tarpvalstybinio problemų pobūdžio ir kadangi dėl didesnio Bendrijos veiksmų potencialo efektyviai ir veiksmingai apsaugoti sveikatą, saugumą ir ekonominius bei teisinius piliečių interesus tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo sprendimu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti,

a)

užtikrinant aukšto lygio vartotojų apsaugą, visų pirma gerinant informacijos ir konsultacijų kokybę bei geriau atstovaujant vartotojų interesams;

b)

užtikrinant veiksmingą vartotojų apsaugos taisyklių taikymą, visų pirma bendradarbiaujant teisės aktų vykdymo, informavimo, švietimo ir žalos atlyginimo srityse.

a)

50 % Bendrijos ir vienos ar kelių valstybių narių arba Bendrijos ir pagal 8 straipsnio nuostatas dalyvaujančių trečiųjų šalių kompetentingų institucijų bendrai finansuojamų veiksmų kaštų, išskyrus ypatingos naudos atvejus, kai Bendrijos parama neviršija 70 %;

b)

85 % veiksmų, kuriais siekiama sukurti integruotas europines magistro laipsnio studijų vartotojų apsaugos tematika programas, kaštų;

c)

50 % Europos vartotojų organizacijų veiklos išlaidų;

d)

95 % Europos vartotojų organizacijų, Bendrijos lygiu atstovaujančių vartotojų interesams produktų ir paslaugų standartų kūrimo procese, veiklos išlaidų.

a)

dėstytojams ir studentams skirtos individualaus mobilumo stipendijos, skiriamos pagal integruotas europines magistro laipsnio studijų vartotojų apsaugos tematika programas. Šių stipendijų administravimas gali būti patikėtas Mokymosi visą gyvenimą programos įgyvendinimo nacionalinėms Erasmus agentūroms;

b)

kelionpinigiai ir dienpinigiai, skiriami teisės aktų vykdymo pareigūnų mainams.

a)

Programos įgyvendinimo metinį darbo planą, nustatantį:

b)

4 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų veiksmų įgyvendinimo tvarką, įskaitant atrankos ir finansavimo skyrimo kriterijus.

a)

ELPA/EEE šalys EEE susitarime nustatytomis sąlygomis;

b)

trečiosios šalys, ypač šalys, kurioms taikoma Europos kaimynystės politika, narystės Sąjungoje siekiančios šalys, šalys kandidatės, stojančiosios šalys bei stabilizacijos ir asociacijos procese dalyvaujančios Vakarų Balkanų šalys, laikantis atitinkamuose su tomis šalimis sudarytuose dvišaliuose arba daugiašaliuose susitarimuose, nustatančiuose tokių šalių dalyvavimo Bendrijos programose bendruosius principus, nustatytų sąlygų.

1.1.

rinkos pokyčių ir jų įtakos vartotojų ekonominiams ir kitiems interesams stebėseną ir vertinimą, įskaitant tyrimus, kainų tyrimus, rinkų struktūros pokyčių tyrimus, vartotojų ir įmonių apklausas, vartotojų skundų rinkimą ir analizę, duomenų apie verslo įmonių ir vartotojų tarpvalstybinę prekybą bei tarpvalstybines rinkas rinkimą ir analizę;

1.2.

duomenų bazių kūrimą ir administravimą;

1.3.

statistinių ir kitų susijusių duomenų, kurių statistinis aspektas prireikus bus plėtojamas naudojantis Bendrijos statistikos programa, rinkimą ir analizę.

4.1.

teisinę ir techninę patirtį, įskaitant reguliavimo ir jo poveikio analizę;

4.2.

teisinę ir techninę patirtį, įskaitant tyrimus, susijusius su politikos formavimu produktų ir paslaugų saugos bei vartotojų ekonominių ir teisinių interesų srityse;

4.3.

teisinę ir techninę patirtį, įskaitant tyrimus, atliekamus siekiant įvertinti būtinybę sukurti produktų saugos standartus ir standartizacijos įgaliojimų, susijusių su produktais ir paslaugomis, parengimą;

4.4.

seminarus, konferencijas, mokomuosius renginius ir suinteresuotų subjektų bei ekspertų susitikimus.

8.1.

veiksmus, skirtus priežiūros ir teisės aktų vykdymo koordinavimui bei kompetentingų institucijų bendradarbiavimui pagerinti, įskaitant informacinių technologijų priemonių (pvz., duomenų bazių, informacinių ir ryšių sistemų) kūrimą ir priežiūrą, seminarų, konferencijų, mokomųjų renginių ir suinteresuotų subjektų bei teisės aktų vykdymo ekspertų susitikimų organizavimą, teisės aktų vykdymo pareigūnų mainus bei šių pareigūnų ir teisėjų mokymus;

8.2.

ne maisto produktų ir paslaugų saugos stebėseną ir vertinimą, įskaitant RAPEX įspėjimo apie pavojų sistemos sustiprinimą ir jos taikymo srities išplėtimą ir veikimo gerinimą, atsižvelgiant į keitimosi informacija apie rinkos priežiūrą pokyčius ir į tolesnį vartojimo gaminių saugos tinklo vystymąsi, kaip numatyta Direktyvoje 2001/95/EB dėl bendros gaminių saugos;

8.3.

bendrus priežiūros ir teisės aktų vykdymo veiksmus ir kitus veiksmus, vykdomus bendradarbiaujant administravimo ir teisės aktų vykdymo srityse;

8.4.

veiksmus, skirtus bendradarbiavimui su šioje programoje nedalyvaujančiomis trečiosiomis šalimis administravimo ir teisės aktų vykdymo srityse.

10.1.

alternatyvių ginčų sprendimo sistemų veikimo stebėseną ir poveikio vertinimą;

10.2.

finansinę paramą bendriems veiksmams, vykdomiems kartu su viešosiomis įstaigomis arba pelno nesiekiančiomis organizacijomis, sudarančiomis Bendrijos tinklus, kurie teikia informaciją ir pagalbą vartotojams (Europos vartotojų centrų tinklas), kad jie galėtų geriau pasinaudoti savo teisėmis ir turėtų galimybę naudotis atitinkamais ginčų sprendimo būdais;

10.3.

veiksmus, kuriais gerinamas ES piliečių informavimas vartotojų reikalų klausimais, ypač nuo 2004 m. gegužės 1 d. į Europos Sąjungą įstojusiose valstybėse narėse, įskaitant leidinių vartotojų politikos tematika leidimą, informacijos skelbimą internete ir informavimo apie vartotojų apsaugos priemones ir vartotojų teises veiksmus.

11.1.

specialius jauniems ir pagyvenusiems vartotojams bei pažeidžiamų vartotojų grupėms, kurios yra mažiau pajėgios apginti savo interesus, skirtus veiksmus ir interaktyvių vartotojų švietimo priemonių kūrimą.

11.2.

finansinę paramą, skirtą integruotoms europinėms magistro laipsnio studijų vartotojų apsaugos tematika programoms rengti, įskaitant stipendijų sistemą, pagal kurią asmenims būtų suteikiama galimybė iki šešių mėnesių praleisti kitoje šalyje.

1.

Finansinė parama 4 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytiems veiksmams finansuoti gali būti teikiama valstybės narės arba atitinkamos kompetentingos institucijos paskirtai ir Komisijos patvirtintai viešajai įstaigai arba pelno nesiekiančiai organizacijai.

2.

Finansinė parama 4 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytiems veiksmams finansuoti gali būti teikiama pagal 8 straipsnio nuostatas dalyvaujančių valstybių narių arba trečiųjų šalių, kaip apibrėžta Sprendimo Nr. 2317/2003/EB, sukuriančio aukštojo mokslo kokybės stiprinimo ir tarpkultūrinio supratimo stiprinimo bendradarbiaujant su trečiosiomis šalimis programą (Erasmus Mundus) (2004–2008 m.) (1) 2 straipsnyje, aukštojo mokslo įstaigoms.

3.

Finansinė parama 4 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytiems veiksmams finansuoti gali būti teikiama studentams ir dėstytojams, dalyvaujantiems pagal 4 straipsnio 1 dalies b punktą bendrai finansuojamose integruotose europinėse magistro laipsnio studijų vartotojų apsaugos tematika programose.

4.

Finansinė parama 4 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytiems veiksmams finansuoti gali būti teikiama vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymo pareigūnams, kaip nurodyta Reglamente (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyvoje 2001/95/EB.

5.

Finansinė parama 4 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytiems veiksmams finansuoti gali būti teikiama Europos vartotojų organizacijoms, kurios:

6.

Finansinė parama 4 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytiems veiksmams finansuoti gali būti teikiama Europos vartotojų organizacijoms, kurios: