ISSN 1725-5120

Europos Sąjungos

oficialusis leidinys

L 372
European flag  

Leidimas lietuvių kalba

Teisės aktai

49 tomas
2006m. gruodžio 27d.

Turinys

 

I   Aktai, kuriuos skelbti privaloma

Puslapis

 

*

2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 1855/2006/EB, nustatantis programą Kultūra (2007–2013 m.)

1

 

*

2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/116/EB dėl autorių ir tam tikrų gretutinių teisių apsaugos terminų (kodifikuota redakcija)

12

 

*

2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/118/EB dėl požeminio vandens apsaugos nuo taršos ir jo būklės blogėjimo

19

 

*

2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/122/EB, trisdešimtą kartą iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 76/769/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tam tikrų pavojingų medžiagų ir preparatų pardavimo ir naudojimo apribojimais, suderinimo (perfloruoktano sulfonatų)  ( 1 )

32

 

 

(1)   Tekstas svarbus EEE

LT

Aktai, kurių pavadinimai spausdinami paprastu šriftu, yra susiję su kasdieniu žemės ūkio reikalų valdymu ir paprastai galioja ribotą laikotarpį.

Visų kitų aktų pavadinimai spausdinami ryškesniu šriftu ir prieš juos dedama žvaigždutė.

I Aktai, kuriuos skelbti privaloma

27.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 372/1

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS SPRENDIMAS Nr. 1855/2006/EB,

2006 m. gruodžio 12 d.

nustatantis programą „Kultūra“ (2007–2013 m.)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 151 straipsnio 5 dalies pirmą įtrauką,

atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdami į Regionų komiteto nuomonę (1),

laikydamiesi Sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos (2),

kadangi:

(1)

Būtina skatinti bendradarbiavimą ir kultūrinius mainus siekiant gerbti ir remti kultūrų ir kalbų įvairovę Europoje ir pagerinti Europos piliečių žinias apie kitų Europos šalių kultūrą, kartu stiprinant jų bendro Europos kultūros paveldo įsisąmoninimą. Kultūrinio bendradarbiavimo ir kultūrinės bei kalbinės įvairovės skatinimas padeda Europos pilietybę paversti realybe, nes Europos piliečiai skatinami tiesiogiai dalyvauti integracijos procese.

(2)

Aktyvi kultūros politika, kuria siekiama išsaugoti Europos kultūrų įvairovę ir propaguoti jos bendrus kultūros elementus ir bendrą kultūros paveldą, gali padaryti Europos Sąjungą labiau matomą už jos ribų.

(3)

Siekiant, kad piliečiai visapusiškai remtų Europos integraciją ir joje dalyvautų, labiau turėtų būti pabrėžiamos jų bendros kultūros vertybės ir šaknys, kurios yra kertinis jų tapatybės ir priklausymo visuomenei, grindžiamai laisve, lygybe, demokratija, pagarba žmogaus orumui ir neliečiamybei, tolerancija ir solidarumu, kur visiškai laikomasi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, elementas.

(4)

Labai svarbu, kad kultūros sektorius prisidėtų prie platesnio Europos politinio vystymosi proceso ir atliktų jame tam tikrą vaidmenį. Kultūros sektorius yra svarbus darbo vietų šaltinis, be to, egzistuoja aiškus investavimo į kultūrą ir ekonomikos vystymosi ryšys, todėl svarbu stiprinti kultūros politiką regionų, nacionaliniu ir Europos lygiu. Vadinasi, turi būti stiprinamas kultūros pramonės įmonių vaidmuo vystymosi pagal Lisabonos strategiją procesuose, kadangi šios pramonės įmonių įnašas į Europos ekonomiką vis didėja.

(5)

Būtina taip pat skatinti aktyvų pilietiškumą ir stiprinti kovą su bet kokia atskirties forma, taip pat ir ksenofobija bei rasizmu. Didesnės galimybės naudotis kultūra kiek įmanoma daugiau žmonių gali pasitarnauti kovojant su socialine atskirtimi.

(6)

Sutarties 3 straipsnyje nurodyta, kad Bendrija siekia pašalinti moterų ir vyrų nelygybės apraiškas ir diegti jų lygybę visose tame straipsnyje nurodytose veiklos srityse.

(7)

Kultūros programos „Kaleidoskopas“, „Ariadnė“, „Rafaelis“ ir „Kultūra 2000“ nustatytos atitinkamai Sprendimais Nr. 719/96/EB (3), Nr. 2085/97/EB (4), Nr. 2228/97/EB (5) bei Nr. 508/2000/EB (6) – teigiami poslinkiai įgyvendinant Bendrijos veiksmus kultūros srityje. Tokiu būdu įgyta nemažai patirties, ypač atlikus šių kultūros programų vertinimus. Dabar reikia racionalizuoti ir sustiprinti Bendrijos kultūros veiksmus remiantis vertinimų duomenimis, konsultacijų su visomis suinteresuotomis šalimis rezultatais ir naujausiais Europos institucijų darbais. Todėl būtina nustatyti tam skirtą programą.

(8)

Europos institucijos įvairiomis progomis pasisakė apie Bendrijos kultūrinę veiklą ir kultūrinio bendradarbiavimo uždavinius: Taryba savo 2002 m. birželio 25 d. rezoliucijoje dėl europinio bendradarbiavimo naujojo darbo plano kultūros srityje (7) ir 2002 m. gruodžio 19 d. rezoliucijoje, įgyvendinančioje europinio bendradarbiavimo darbo planą kultūros srityje (8), Europos Parlamentas 2001 m. rugsėjo 5 d. rezoliucijoje dėl kultūrinio bendradarbiavimo Europos Sąjungoje (9), 2002 m. vasario 28 d. rezoliucijoje dėl programos „Kultūra 2000“ įgyvendinimo (10), 2002 m. spalio 22 d. rezoliucijoje dėl teatro ir scenos meno svarbos ir dinamizmo išsiplėtusioje Europoje (11), 2003 m. rugsėjo 4 d. rezoliucijoje dėl kultūros pramonės (12) ir Regionų komitetas 2003 m. spalio 9 d. nuomonėje dėl programos „Kultūra 2000“ pratęsimo.

(9)

Pirmiau minėtose rezoliucijose Taryba pabrėžė, kad kultūros srityje Bendrijos lygiu reikalingas nuoseklesnis požiūris ir kad Europos kultūriniame bendradarbiavime Europos pridėtinė vertė yra esminė ir lemianti sąvoka, taip pat visų Bendrijos priemonių kultūros srityje bendroji sąlyga.

(10)

Siekiant bendrą Europos tautų kultūros erdvę paversti realybe, reikia remti tarpvalstybinį kultūros darbuotojų mobilumą, tarpvalstybinį kūrinių bei meno ir kultūros dirbinių sklaidą bei skatinti dialogą ir kultūrinius mainus.

(11)

Taryba 2004 m. lapkričio 16 d. išvadose dėl kultūros darbo plano (2005–2006 m.), Europos Parlamentas 2003 m. rugsėjo 4 d. rezoliucijoje dėl kultūros pramonės įmonių ir Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas 2004 m. sausio mėn. 28 d. nuomonėje dėl kultūros pramonės įmonių Europoje pareiškė požiūrį dėl būtinybės labiau atsižvelgti į audiovizualiniam sektoriui nepriklausančių kultūros pramonės įmonių specifinius ekonominius ir socialinius ypatumus. Be to, naujojoje programoje turėtų būti atsižvelgta į parengiamuosius veiksmus bendradarbiavimui kultūros srityje, kurie buvo skatinami 2002–2004 m.

(12)

Atsižvelgiant į tai, reikia remti aktyvesnį kultūros darbuotojų bendradarbiavimą, skatinant juos parengti daugiamečius bendradarbiavimo projektus, tokiu būdu suteikiant jiems galimybių kurti bendrą veiklą, teikti paramą tikslingesnėms tikrąją Europos pridėtinę vertę turinčioms priemonėms, simbolinę vertę turintiems kultūriniams renginiams, Europos kultūrinio bendradarbiavimo organizacijoms, skatinti tiriamuosius darbus pasirinktomis Europai svarbiomis temomis, taip pat informacijos rinkimą ir platinimą bei veiklą, kuria siekiama padidinti projektų poveikį Europos kultūrinio bendradarbiavimo ir Europos kultūros politikos vystymo srityse.

(13)

Įgyvendinant 2006 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 1622/2006/EB, nustatantį Bendrijos veiksmus dėl Europos kultūros sostinės renginių 2007–2019 m. (13), reikėtų šiuos renginius tinkamai finansuoti, nes jie patraukia daugelio europiečių dėmesį ir padeda stiprinti priklausymo bendrai kultūros erdvei jausmą. Organizuojant šiuos renginius, reikėtų akcentuoti visos Europos kultūrinį bendradarbiavimą.

(14)

Reikėtų remti organizacijų, dirbančių Europos kultūrinio bendradarbiavimo labui ir tokiu būdu atliekančių europinės kultūros ambasadorių vaidmenį, veiklą, taikant Europos Sąjungos patirtį, įgytą įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 792/2004/EB, nustatantį Bendrijos veiksmų programą, skatinančią organizacijas, veikiančias Europos mastu kultūros srityje (14).

(15)

Būtina, kad programa, laikantis laisvės reikšti savo mintis ir įsitikinimus principo, būtų prisidėta prie Europos Sąjungos pastangų skatinti tvarų vystymąsi ir kovą su visomis diskriminacijos formomis.

(16)

Europos Sąjungos šalys kandidatės ir ELPA šalys, kurios yra EEE susitarimo dalyvės, turėtų būti pripažintos potencialiomis Bendrijos programų dalyvėmis pagal su tomis šalimis sudarytus susitarimus.

(17)

2003 m. birželio 19–20 d. Europos Vadovų Taryba patvirtino „Salonikų darbotvarkę Vakarų Balkanams: Europos integracijos link“, kurioje numatyta, kad Bendrijos programos turėtų būti atviros šalims, dalyvaujančioms stabilizavimo ir asociacijos procese, remiantis Bendrijos ir šių šalių pagrindų susitarimais, kurie turi būti pasirašyti. Jei šios šalys to nori, priklausomai nuo biudžeto galimybių ar politinių prioritetų, joms turėtų būti suteikta galimybė dalyvauti programoje ar pasinaudoti ribotesne bendradarbiavimo formule, skiriant papildomus asignavimus ar taikant specifines procedūras, dėl kurių suinteresuotos šalys turi susitarti.

(18)

Programa taip pat turėtų būti atvira bendradarbiavimui su kitomis trečiosiomis šalimis, pasirašiusiomis su Bendrija susitarimus, kuriuose yra kultūrai skirtas straipsnis, tačiau tokio bendradarbiavimo sąlygas dar reikia nustatyti.

(19)

Siekiant padidinti pridėtinę Bendrijos veiksmų vertę, būtina užtikrinti, kad laikantis Sutarties 151 straipsnio 4 dalies pagal šį sprendimą įgyvendinami veiksmai ir kitos atitinkamos Bendrijos politikos kryptys, veiksmai ir priemonės būtų darnūs ir papildytų vienas kitą. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas Bendrijos priemonių kultūros ir švietimo srityse sąveikai ir veiksmams, kuriais skatinama Europos lygiu keistis gera praktika ir glaudžiau bendradarbiauti.

(20)

Įdiegiant Bendrijos paramą, reikėtų atsižvelgti į specifinį Europos kultūros sektoriaus pobūdį ir ypač stengtis užtikrinti, kad administracinės ir finansinės procedūros būtų kuo labiau supaprastintos ir atitiktų siekiamus tikslus, taip pat kultūros sektoriaus praktiką bei pokyčius.

(21)

Komisija, valstybės narės ir kultūros informaciniai punktai turėtų siekti skatinti mažesnių subjektų dalyvavimą daugiamečiuose bendradarbiavimo projektuose ir veiklos, skirtos potencialiems projektų partneriams sutelkti, organizavimą.

(22)

Programa turėtų sutelkti visos Europos kultūros subjektų ypatingas savybes ir patirtį. Prireikus Komisija ir valstybės narės turėtų imtis priemonių nedidelio kultūros subjektų dalyvavimo kurioje nors valstybėje narėje ar dalyvaujančioje šalyje problemai spręsti.

(23)

Komisijai bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis reikia užtikrinti šios programos nuolatinę stebėseną ir vertinimą, kad būtų galima atlikti reikiamus pakeitimus, ypač susijusius su priemonių įgyvendinimo prioritetais. Vertinimas turėtų apimti ir išorinį šios programos vertinimą, kurį turi atlikti nepriklausomos ir nešališkos institucijos.

(24)

Programos stebėsenos ir vertinimo procedūrose turėtų būti naudojami konkretūs, išmatuojami, pasiekiami, svarbūs tikslai ir rodikliai su datomis.

(25)

Turėtų būti imamasi atitinkamų priemonių, kad būtų išvengta pažeidimų ir sukčiavimo, būtų išieškotos praprastos ar netinkamai perduotos ar panaudotos lėšos.

(26)

Reikia sukurti vieningą kultūrinio bendradarbiavimo finansavimo ir programavimo priemonę 2007 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiui, pavadintą „Kultūros programa“.

(27)

Šiuo sprendimu visam programos trukmės laikotarpiui nustatoma finansinis paketas, kuris yra svarbiausias orientacinis dydis, kaip apibrėžta 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinio susitarimo dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo (15) 37 punkte.

(28)

Šiam sprendimui įgyvendinti reikalingos priemonės turėtų būti priimamos laikantis 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo 1999/468/EB, nustatančio Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (16).

(29)

Šiam sprendimui finansiškai įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti priimtos pagal 2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentą (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento (17) (toliau – Finansinis reglamentas) ir pagal 2002 m. gruodžio 23 d. Komisijos reglamentą (EB, Euratomas) Nr. 2342/2002, nustatantį išsamias Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo Finansinio reglamento įgyvendinimo taisykles (18).

(30)

Bendrijos veiksmai papildo nacionalinius ar regioninius veiksmus kultūrinio bendradarbiavimo srityje. Kadangi šio sprendimo tikslų – plėsti bendru kultūros paveldu grindžiamą Europos kultūros erdvę (tarpvalstybinis kultūros subjektų mobilumas Europoje, tarpvalstybinė meno kūrinių ir kultūros bei meno dirbinių sklaida bei tarpkultūrinis dialogas) – valstybės narės negali deramai pasiekti dėl jų tarptautinio pobūdžio, ir todėl dėl veiksmo masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Bendrijos lygiu, Bendrija gali patvirtinti priemones laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo sprendimu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

(31)

Siekiant užtikrinti sklandų pereinamąjį procesą nuo Sprendimais Nr. 508/2000/EB ir Nr. 792/2004/EB nustatytų programų prie šiuo sprendimu nustatytos programos, reikėtų numatyti pereinamojo laikotarpio nuostatas,

NUSPRENDĖ:

1 straipsnis

Nustatymas ir trukmė

1.   Šiuo sprendimu nustatoma programa „Kultūra“ – viena bendra daugiametė Bendrijos priemonių kultūros srityje programa, kurioje gali dalyvauti visi kultūros sektoriai ir visų kategorijų kultūros subjektai, toliau – programa.

2.   Programa įgyvendinama nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

2 straipsnis

Biudžetas

1.   Programos įgyvendinimui 1 straipsnyje nurodytu laikotarpiu skirtas finansinis paketas yra 400 milijonų EUR.

2.   Biudžeto valdymo institucija tvirtina metinius asignavimus finansinės struktūros nustatytose ribose.

3 straipsnis

Tikslai

1.   Bendras programos tikslas yra skatinti bendrą europiečiams ir bendru kultūros paveldu grindžiamą kultūros erdvę, plėtojant kūrėjų, kultūros darbuotojų ir kultūros institucijų iš programoje dalyvaujančių šalių kultūrinį bendradarbiavimą, siekiant paskatinti Europos pilietybės susiformavimą. Programoje gali dalyvauti audiovizualiniam sektoriui nepriklausančios kultūros pramonės įmonės, visų pirma kultūros pramonės mažosios įmonės, kai šios įmonės imasi pelno nesiekiančios kultūrinės veiklos.

2.   Konkretūs programos tikslai yra šie:

a)

skatinti tarpvalstybinį kultūros darbuotojų mobilumą;

b)

skatinti tarpvalstybinį kūrinių ir meno bei kultūros dirbinių sklaidą;

c)

remti tarpkultūrinį dialogą.

4 straipsnis

Veiksmų sritys

1.   Programos tikslų siekiama įgyvendinant šias priede pateikiamas priemones:

a)

parama kultūros veiksmams, būtent:

—

daugiamečiai bendradarbiavimo projektai,

—

bendradarbiavimo priemonės,

—

specialieji veiksmai;

b)

parama institucijoms, dirbančioms kultūros srityje Europos lygiu;

c)

parama tiriamiesiems darbams, informacijos rinkimui ir platinimui bei veiklai, kuria siekiama kuo labiau padidinti projektų poveikį Europos kultūrinio bendradarbiavimo ir Europos kultūros politikos vystymo srityse.

2.   Šios priemonės vykdomos pagal priede išdėstytas nuostatas.

5 straipsnis

Nuostatos dėl trečiųjų šalių

1.   Programoje gali dalyvauti šios šalys:

a)

ELPA šalys, priklausančios Europos ekonominei erdvei, EEE susitarime nustatytomis sąlygomis;

b)

šalys kandidatės, kurios naudojasi pasirengimo narystei stojant į Sąjungą strategija, pagal šių šalių dalyvavimo Bendrijos programose bendruosius principus ir bendrąsias sąlygas bei tvarką, nustatytus pagrindų susitarimuose;

c)

Vakarų Balkanų šalys ta tvarka, kuri bus nustatyta su šiomis šalimis pagal pagrindų susitarimus, numatančius šių šalių dalyvavimą Bendrijos programose.

Jei yra įvykdytos sąlygos ir sumokėti papildomi asignavimai, šioje dalyje išvardytos šalys yra pilnateisės programos dalyvės.

2.   Programoje taip pat numatomas bendradarbiavimas su kitomis trečiosiomis šalimis, sudariusiomis su Bendrija asociacijos sutartis ar bendradarbiavimo susitarimus, kuriose yra su kultūra susijusių straipsnių, naudojant papildomus asignavimus ir pagal konkrečias procedūras, kurios turi būti nustatytos.

1 dalies c punkte nurodytos Vakarų Balkanų šalys, nepageidaujančios būti pilnateisėmis programos dalyvėmis, gali dalyvauti programoje pagal šioje dalyje nustatytas sąlygas.

6 straipsnis

Bendradarbiavimas su tarptautinėmis organizacijomis

Programa leidžia vykdyti bendrą veiklą su kompetentingomis kultūros srityje tarptautinėmis organizacijomis, pavyzdžiui, UNESCO arba Europos Taryba, naudojantis bendrais įnašais ir pagal kiekvienai institucijai ar organizacijai būdingas taisykles dėl 4 straipsnyje išvardytų priemonių įgyvendinimo.

7 straipsnis

Papildomumas su kitomis Bendrijos priemonėmis

Komisija užtikrina sąsają tarp programos ir kitų Bendrijos priemonių, ypač tų, kurios yra susijusios su struktūriniais fondais, ir tų, kurios priklauso švietimo, profesinio mokymo, mokslinių tyrimų, informacinės visuomenės, pilietiškumo, jaunimo, sporto, kalbų, socialinės įtraukties, ES išorės santykių ir kovos su visomis diskriminacijos formomis sritims.

8 straipsnis

Įgyvendinimas

1.   Komisija įgyvendina šioje programoje numatytus Bendrijos veiksmus pagal priedą.

2.   Pagal 9 straipsnio 2 dalyje nurodytą procedūrą patvirtinamos šios priemonės:

a)

metinis darbo planas, įskaitant prioritetus, atrankos kriterijus ir tvarką;

b)

metinis biudžetas ir lėšų paskirstymas skirtingiems programos veiksmams;

c)

programos stebėsenos ir įvertinimo procedūros;

d)

finansinė parama, kurią Bendrija teiks priemonėms pagal 4 straipsnio 1 dalies a punkto pirmą įtrauką: sumos, trukmė, paskirstymas ir naudos gavėjai.

3.   Visos kitos šiam sprendimui įgyvendinti būtinos priemonės patvirtinamos pagal 9 straipsnio 3 dalyje nurodytą procedūrą.

9 straipsnis

Komitetas

1.   Komisijai padeda Komitetas.

2.   Kai daroma nuoroda į šią straipsnio dalį, taikomos Sprendimo 1999/468/EB 4 ir 7 straipsnių nuostatos, atsižvelgiant į jo 8 straipsnio nuostatas.

Sprendimo 1999/468/EB 4 straipsnio 3 dalyje nustatytas laikotarpis yra du mėnesiai.

3.   Kai daroma nuoroda į šią straipsnio dalį, taikomos Sprendimo 1999/468/EB 3 ir 7 straipsnių nuostatos, atsižvelgiant į jo 8 straipsnio nuostatas.

4.   Komitetas patvirtina savo darbo tvarkos taisykles.

10 straipsnis

Kultūros informaciniai punktai

1.   1. Priedo I .3.1. punkte apibrėžti kultūros informaciniai punktai veikia kaip informacijos apie programą platinimą nacionaliniu lygiu įgyvendinančios agentūros, laikydamiesi Finansinio reglamento 54 straipsnio 2 dalies c punkto ir 3 dalies.

2.   Kultūros informaciniai punktai turi atitikti šiuos kriterijus:

a)

turėti pakankamai darbuotojų, turinčių tinkamų profesinių ir kalbinių įgūdžių dirbti tarptautinio bendradarbiavimo aplinkoje;

b)

turėti tinkamą infrastruktūrą, ypač informacines ir ryšių technologijas;

c)

dirbti tokiomis administravimo sąlygomis, kurios leistų tinkamai atlikti užduotis ir padėtų išvengti interesų konfliktų.

11 straipsnis

Finansinės nuostatos

1.   Finansinė pagalba juridiniams asmenims teikiama dotacijų forma. Fiziniams asmenims tam tikrais atvejais gali būti skiriamos stipendijos pagal Finansinio reglamento 114 straipsnio 1 dalį. Komisija taip pat gali skirti premijas fiziniams ar juridiniams asmenims už veiksmus ar projektus, įgyvendintus pagal programą. Atsižvelgiant į veiksmo pobūdį, gali būti leidžiama finansuoti vienodo dydžio suma ir (arba) taikyti vieneto sąnaudų skalę.

2.   Komisija, atsižvelgdama į naudos gavėjų ypatumus ir veiksmų pobūdį, gali priimti sprendimą netikrinti jų profesinių gebėjimų ir kvalifikacijų, kurių reikia siūlomam veiksmui ar darbo programai įgyvendinti.

3.   Konkrečiai Europos kultūros sostinės veiklai, suplanuotai pagal Sprendimą Nr. 1419/1999/EB, gali būti skiriama dotacija arba premija.

12 straipsnis

Įnašas į kitus Bendrijos tikslus

Programa padeda stiprinti horizontaliuosius Bendrijos tikslus, ypač:

a)

remdama pagrindinį laisvės reikšti mintis ir įsitikinimus principą;

b)

skatindama geriau suvokti tai, kaip svarbu prisidėti prie tvaraus vystymosi;

c)

siekdama skatinti Europos Sąjungoje abipusį supratimą ir toleranciją;

d)

prisidėdama prie kovos su bet kokia diskriminacijos dėl lyties, rasinės ar etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos forma.

Programos ir Bendrijos politikos sričių kultūrinio bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis srityje suderinamumui ir papildomumui skiriamas ypatingas dėmesys.

13 straipsnis

Stebėsena ir vertinimas

1.   Komisija užtikrina, kad nuolat bus stebima, ar ši programa atitinka jos tikslus. Į stebėsenos ir įvertinimo rezultatus atsižvelgiama įgyvendinant programą.

Stebėsena visų prima apima ataskaitų, numatytų 3 dalies a ir c punktuose, rengimą.

Remiantis stebėsenos ataskaitų rezultatais, konkretūs programos tikslai gali būti peržiūrėti Sutarties 251 straipsnyje nustatyta tvarka.

2.   Komisija užtikrina nuolatinį, išorinį ir nepriklausomą programos vertinimą.

3.   Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui Komisija pateikia:

a)

ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio 31 d. – tarpinę vertinimo ataskaitą apie pasiektus rezultatus ir programos įgyvendinimo kiekybinius bei kokybinius aspektus;

b)

ne vėliau kaip 2011 m. gruodžio 31 d. – komunikatą apie programos pratęsimą;

c)

ne vėliau kaip 2015 m. gruodžio 31 d. – ex post vertinimo ataskaitą.

14 straipsnis

Pereinamojo laikotarpio nuostatos

Veiksmai, pradėti iki 2006 m. gruodžio 31 d. pagal Sprendimus Nr. 508/2000/EB arba Nr. 792/2004/EB, iki jų užbaigimo administruojami pagal šių sprendimų nuostatas.

Sprendimo Nr. 508/2000/EB 5 straipsnio sąlygomis įsteigtą komitetą pakeičia šio sprendimo 9 straipsnyje numatytas komitetas.

15 straipsnis

Sprendimo įsigaliojimas

Šis sprendimas įsigalioja kitą dieną nuo jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Priimta Strasbūre, 2006 m. gruodžio 12 d.

Europos Parlamento vardu

Pirmininkas

J. BORREL FONTELLES

Tarybos vardu

Pirmininkas

M. PEKKARINEN

(1)  OL C 164, 2005 7 5, p. 65.

(2)  2005 m. spalio 25 d. Europos Parlamento pozicija (OL C 272 E, 2006 11 9, p. 233), 2006 m. liepos 18 d. Tarybos bendroji pozicija (OL C 238 E, 2006 10 3, p. 18) ir 2006 m. spalio 24 d. Europos Parlamento pozicija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje). 2006 m. gruodžio 11 d. Tarybos sprendimas.

(3)  1996 m. kovo 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 719/96/EB, nustatantis programą, skirtą paremti Europos dimensijos menininkų ir kultūrinę veiklą (Kaleidoskopas) (OL L 99, 1996 4 20, p. 20). Sprendimas su pakeitimais, padarytais Sprendimu Nr. 477/1999/EB (OL L 57, 1999 3 5, p. 2).

(4)  1997 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 2085/97/EB, nustatantis paramos programą knygų ir skaitymo srityje, įskaitant vertimus (Ariadnė) (OL L 291, 1997 10 24, p. 26). Sprendimas su pakeitimais, padarytais Sprendimu Nr. 476/1999/EB (OL L 57, 1999 3 5, p. 1).

(5)  1997 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 2228/97/EB, nustatantis Bendrijos veiksmų programą kultūros paveldo srityje (Rafaelis) (OL L 305, 1997 11 8, p. 31). Sprendimas, panaikintas Sprendimu Nr. 508/2000/EB (OL L 63, 2000 3 10, p. 1).

(6)  2000 m. vasario 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 508/2000/EB, nustatantis programą „Kultūra 2000“ (OL L 63, 2000 3 10, p. 1). Sprendimas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Tarybos reglamentu (EB) Nr. 885/2004 (OL L 168, 2004 5 1, p. 1).

(7)  OL C 162, 2005 7 6, p. 5.

(8)  OL C 13, 2003 1 18, p. 5.

(9)  OL C 72 E, 2002 3 21, p. 142.

(10)  OL C 293 E, 2002 11 28, p. 105.

(11)  OL C 300 E, 2003 12 11, p. 156.

(12)  OL C 76 E, 2004 3 25, p. 459.

(13)  OL L 304, 2006 11 3, p. 1.

(14)  OL L 138, 2004 4 30, p. 40.

(15)  OL C 139, 2006 6 14, p. 1.

(16)  OL L 184, 1999 7 17, p. 23. Sprendimas su pakeitimais, padarytais Sprendimu 2006/512/EB (OL L 200, 2006 7 22, p. 11).

(17)  OL L 248, 2002 9 16, p. 1.

(18)  OL L 357, 2002 12 31, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 1248/2006 (OL L 227, 2006 8 19, p. 3).

PRIEDAS

I.   VEIKLOS IR RENGINIŲ APRAŠYMAS

1.   Pirma dalis: parama kultūros veiksmams

1.1.   Daugiamečiai bendradarbiavimo projektai

Programa remiami tvarūs ir struktūrizuoti kultūrinio bendradarbiavimo projektai, siekiant sutelkti visos Europos kultūros subjektų ypatingas savybes ir patirtį. Šios paramos tikslas – padėti šiems bendradarbiavimo projektams jų pradiniame ir struktūros kūrimo etapuose arba geografinės plėtros etape. Siekiama paskatinti, kad jie sukurtų tvarų pagrindą ir taptų finansiškai autonomiški.

Kiekviename bendradarbiavimo projekte dalyvauja bent šeši subjektai iš šešių skirtingų programoje dalyvaujančių šalių. Jų tikslas – sutelkti vieno ar kelių sektorių įvairius subjektus įvairiai daugiametei veiklai, kuri galėtų būti sektoriaus arba tarpsektorinio pobūdžio, tačiau kuria būtų siekiama bendro tikslo.

Kiekvienas bendradarbiavimo projektas yra skirtas vykdyti keletą struktūrinių daugiamečių kultūros veiklos krypčių. Ši veikla turi būti vykdoma per visą Bendrijos finansavimo laikotarpį. Jais turi būti siekiama bent dviejų iš trijų 3 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių tikslų. Pirmenybė teikiama bendradarbiavimo projektams, kuriais ketinama vykdyti veiklą, atitinkančią visus tris tame straipsnyje išvardytus konkrečius tikslus.

Bendradarbiavimo projektai atrenkami paskelbus kvietimus teikti pasiūlymus pagal Finansinį reglamentą. Todėl vykdant atranką bus atsižvelgiama ir į kartu veikiančių organizatorių turimą pripažintą patirtį jų veiklos srityje, jų finansinius ir administraciniu pajėgumus, reikalingus siūlomoms veiklos kryptims įgyvendinti, bei į šių veiklos krypčių kokybę ir jų suderinamumą su bendruoju ir konkrečiais programos tikslais, nurodytais 3 straipsnyje.

Bendradarbiavimo projektai turi būti grindžiami bendradarbiavimo susitarimu, t. y. bendru dokumentu, turinčiu teisinę formą vienoje iš dalyvaujančių valstybių, ir pasirašytu visų kartu veikiančių organizatorių.

Bendrijos parama negali viršyti 50 % projekto biudžeto ir yra proporcingai mažinama. Visai pagal bendradarbiavimo projektus vykdomai veiklai skirta parama negali viršyti 500 000 EUR per metus. Ši parama teikiama 3–5 metų laikotarpiui.

Pavyzdžiui, tokio pobūdžio paramai skiriama apie 32 % viso programos biudžeto.

1.2.   Bendradarbiavimo priemonės

Šia programa remiami sektorių arba tarpsektoriniai Europos subjektų kultūrinio bendradarbiavimo veiksmai. Pirmenybė teikiama kūrybiškumui ir novatoriškumui. Ypač bus skatinami tie veiksmai, kuriais siekiama ištirti bendradarbiavimo galimybes, kurias galima būtų plėtoti ilgesnį laiką.

Visi veiksmai turi būti rengiami ir vykdomi bendradarbiaujant bent trims kultūros subjektams iš trijų skirtingų dalyvaujančių šalių, nesvarbu, ar tie subjektai atstovautų vienam ar keliems sektoriams.

Veiksmai atrenkami paskelbus kvietimus teikti pasiūlymus pagal Finansinį reglamentą. Todėl Be to, atranka bus vykdoma atsižvelgiant į kartu veikiančių organizatorių turimą pripažintą patirtį, jų finansinius ir veiklos pajėgumus, reikalingus siūlomai veiklai įgyvendinti, bei į šios veiklos kokybę ir į tai, kaip ši veikla atitinka bendrąjį ir konkrečius programos tikslus, nurodytus 3 straipsnyje.

Bendrijos parama negali viršyti 50 % projekto biudžeto. Ji negali būti mažesnė nei 50 000 EUR ar didesnė nei 200 000 EUR. Ši parama teikiama ne ilgiau nei 24 mėnesius.

Šiam veiksmui nustatytos sąlygos dėl projektams pateikti reikalaujamo minimalaus subjektų skaičiaus, taip pat dėl mažiausios ir didžiausios Bendrijos paramos sumos gali būti pritaikytos atsižvelgiant į konkrečius literatūros vertimams keliamus reikalavimus.

Pavyzdžiui, tokio pobūdžio paramai skiriama apie 29 % viso programos biudžeto.

1.3.   Specialieji veiksmai

Programa taip pat remiami specialieji veiksmai. Šie veiksmai yra ypatingi tuo, kad privalo būti didelio masto ir užmojo, turi susilaukti didelio atgarsio Europos tautose ir stiprinti priklausymo vienai bendrijai jausmą, informuoti apie kultūrinę valstybių narių įvairovę ir prisidėti prie kultūrų bei tarptautinio dialogo. Jais turi būti siekiama bent dviejų iš trijų 3 straipsnyje išvardytų konkrečių tikslų.

Šiais specialiaisiais veiksmais taip pat prisidedama prie to, kad Bendrijos kultūrinė veikla būtų plačiau žinoma tiek pačioje Europos Sąjungoje, tiek ir už jos ribų. Jais taip pat prisidedama didinant visuotinį informuotumą apie Europos kultūros turtingumą ir įvairovę.

Reikšminga parama bus teikiama „Europos kultūros sostinėms“ siekiant įgyvendinti veiklą, garsinančią Europos vardą ir stiprinančią visos Europos kultūrinį bendradarbiavimą.

Specialiaisiais veiksmais taip pat gali būti skiriamos premijos, jei jų tikslas – apdovanoti menininkus, kūrinius arba kultūros ar meno pasiekimus, padėti, kad jie taptų žinomi už valstybės ribų ir tokiu būdu prisidėti prie mobilumo ir mainų.

Šioje srityje parama taip pat gali būti skiriama bendradarbiavimui su trečiosiomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis, išvardytomis 5 straipsnio 2 dalyje ir 6 straipsnyje.

Pirmiau pateikti pavyzdžiai nėra baigtinis pagal šią programos dalį remtinų priemonių sąrašas.

Specialiųjų veiksmų atrankos tvarka priklausys nuo kiekvieno veiksmo atskirai. Lėšos bus skiriamos pagal kvietimų teikti pasiūlymus ir paraiškų konkurso tvarką, išskyrus atvejus, kuriems taikomos Finansinio reglamento 54 ir 168 straipsnių nuostatos. Taip pat bus atsižvelgiama į tai, kaip kiekvienas veiksmas atitinka bendrąjį ir konkrečius programos tikslus, išvardytus šio sprendimo 3 straipsnyje.

Bendrijos parama negali viršyti 60 % projekto biudžeto.

Pavyzdžiui, tokio pobūdžio paramai skiriama apie 16 % viso programos biudžeto.

2.   Antra dalis: Parama organizacijoms, dirbančioms Europos lygiu kultūros srityje

Parama teikiama dotacijos administravimo išlaidoms forma, skirta bendrai finansuoti su nuolatine darbo programa susijusias išlaidas, kurias patiria bendro Europos intereso tikslo kultūros srityje arba Sąjungos šioje srityje vykdomą politiką atitinkančio tikslo siekianti organizacija.

Numatyta šias dotacijas skirti kasmet skelbiant kvietimus teikti pasiūlymus.

Pavyzdžiui, tokio pobūdžio paramai skiriama apie 10 % viso programai skirto biudžeto.

Parama gali būti skiriama organizacijoms, kurios dirba kultūrinio bendradarbiavimo labui vienu ar keliais iš šių būdų:

—

atstovauja Bendrijos lygiu,

—

renka arba platina informaciją, palengvinančią kultūrinį bendradarbiavimą Europos bendrijos viduje,

—

dalyvauja užmegzdamos ryšius kultūros srityje Europos lygiu veikiančių organizacijų naudai,

—

dalyvauja kultūrinio bendradarbiavimo projektuose ar atlieka europinės kultūros ambasadorių vaidmenį.

Šios organizacijos turi demonstruoti tikrąjį europinį mastą. Todėl, pačios arba dalyvaudamos įvairiose tokias organizacijas vienijančiose asociacijose, jos turi vykdyti savo veiklą Europos lygiu, o jų struktūra (registruoti nariai) ir veikla turi turėti potencialią įtaką visos Europos Sąjungos lygiu arba būti susijusi bent su septyniomis Europos valstybėmis.

Šios krypties veikla atvira organizacijoms, remiamoms pagal Sprendimo Nr. 792/2004/EB I priedo 2 dalį, taip pat bet kokioms kitoms Europos lygmeniu kultūros srityje veikiančioms organizacijoms, jei jos atitinka šio sprendimo 3 straipsnyje nustatytus tikslus, ir tenkina šio sprendimo nuostatas ir sąlygas.

Šių dotacijų administravimo išlaidoms gavėjų atranka vyksta kvietimų teikti pasiūlymus tvarka. Ji vykdoma atsižvelgiant į tai, ar organizacijų darbo programa atitinka konkrečius tikslus, išvardytus 3 straipsnyje.

Pagal šią dalį administravimo išlaidoms skiriama dotacija negali būti didesnė nei 80 % leistinų organizacijos išlaidų tiems finansiniams metams, kuriems skiriama dotacija.

3.   Trečia dalis: parama tiriamiesiems darbams, informacijos rinkimui ir platinimui bei projektų kultūrinio bendradarbiavimo srityje poveikiui padidinti

Pavyzdžiui, šiai daliai skiriama apie 5 % viso programai skirto biudžeto.

3.1.   Parama kultūros informaciniams punktams

Siekiant užtikrinti, kad praktinė informacija apie programą būtų platinama tikslingai, veiksmingai ir prisitaikant pagal poreikius, programoje numatoma „kultūros informacinių punktų“ teikiama parama. Šios nacionaliniu lygiu veikiančios institucijos steigiamos savanoriškais pagrindais pagal Reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2342/2002 39 straipsnį.

Kultūros informacinių punktų uždaviniai:

—

propaguoti programą,

—

palengvinti prieigą prie programos kuo didesniam kultūros srities profesionalų ir subjektų skaičiui ir skatinti dalyvavimą jos veikloje veiksmingai platinant apie ją informaciją bei kuriant atitinkamas jų tarpusavio ryšių iniciatyvas;

—

palaikyti veiksmingą ryšį su įvairiomis institucijomis, remiančiomis kultūros sektorių valstybėse narėse, tokiu būdu prisidėdami prie to, kad programos priemonės ir nacionalinės paramos priemonės papildytų viena kitą;

—

prireikus teikti informaciją apie kitas kultūros projektams atviras Bendrijos programas.

3.2.   Parama tiriamiesiems darbams kultūrinio bendradarbiavimo srityje

Programa remia studijas ir tiriamuosius darbus Europos kultūrinio bendradarbiavimo ir Europos kultūros politikos vystymo srityse. Šios paramos tikslas yra padidinti informacijos ir duomenų, skirtų parengti lyginamuosius duomenis ir analizę apie kultūrinį bendradarbiavimą Europos lygiu, ypač apie kūrėjų ir kultūros darbuotojų mobilumą, meno kūrinių ir meno bei kultūros dirbinių judėjimą ir kultūrų dialogą.

Pagal šią dalį parama gali būti teikiama studijoms ir tiriamiesiems darbams, teikiantiems naujų žinių apie visos Europos kultūrinio bendradarbiavimo reiškinį ir padedantiems kurti jo vystymui palankią aplinką. Ypatingai bus skatinami statistinių duomenų rinkimo ir analizės projektai.

3.3.   Parama informacijos rinkimui ir platinimui bei projektų poveikiui padidinti kultūrinio bendradarbiavimo srityje

Programa remiamas informacijos rinkimas ir platinimas bei veikla, kuria siekiama kuo labiau padidinti projektų poveikį sukuriant interneto priemonę, skirtą kultūros srities specialistų poreikiams visos Europos kultūrinio bendradarbiavimo srityje.

Ši priemonė turi sudaryti sąlygas keistis patirtimi ir gera praktika bei skleisti informaciją apie programą ir kultūrinį visos Europos bendradarbiavimą plačiąja prasme.

II.   PROGRAMOS VALDYMAS

Iš programos biudžeto taip pat gali būti padengiamos išlaidos, susijusios su parengiamąja, stebėsenos, kontrolės, audito ir vertinimo veikla, tiesiogiai būtina programai valdyti ir jos tikslams įgyvendinti, pirmiausia – tyrimų, susirinkimų, informavimo ir leidybos išlaidos, išlaidos kompiuteriniams tinklams, skirtiems keistis informacija, bei visos kitos su administracine ir techninei pagalba susijusios išlaidos, kurių gali prireikti Komisijai vykdant programos valdymą.

III.   KONTROLĖ IR AUDITAS

Projektams, atrinktiems 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka, taikoma atsitiktinio audito sistema.

Dotacijos gavėjas penkerius metus po galutinio išmokėjimo privalo saugoti ir prireikus Komisijai pateikti visus patirtas išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Dotacijos gavėjas užtikrina, kad prireikus Komisijai būtų pateikti jų partnerių ar narių saugomi pagrindžiantys dokumentai.

Komisija gali atlikti dotacijos panaudojimo auditą tiesiogiai, pasitelkdama savo darbuotojus, arba bet kurią kitą savo pasirinktą išorės kompetentingą instituciją. Tokie auditai gali būti vykdomi visą sutarties galiojimo laikotarpį bei per penkerių metų laikotarpį nuo dotacijos likučio išmokėjimo dienos. Atsižvelgdama į audito rezultatus, prireikus Komisija gali priimti sprendimą dėl išieškojimo.

Komisijos personalas ir nepriklausomas Komisijos įgaliotas personalas turi teisę prireikus patekti į dotacijos gavėjo patalpas bei gauti visą reikalingą informaciją, įskaitant elektroninės formos informaciją, jei tai reikalinga auditui atlikti.

Audito Rūmai bei Europos kovos su sukčiavimu biuras (OLAF) naudojasi tomis pačiomis teisėmis, ypač teise patekti į patalpas ir naudotis informacija, kaip ir Komisija.

Siekiant apsaugoti finansinius Bendrijos interesus nuo sukčiavimo ir kitų pažeidimų, Komisija gali vykdyti su šia programa susijusią kontrolę ir patikrinimus vietoje, remiantis Tarybos reglamentu (Euratomas, EB) Nr. 2185/96 (1). Prireikus Europos kovos su sukčiavimu biuras (OLAF) atlieka tyrimą pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1073/1999 (2).

IV.   INFORMAVIMAS, RYŠIAI IR VEIKLA, KURIA SIEKIAMA KUO LABIAU PADIDINTI PROJEKTŲ POVEIKĮ

1.   Komisija

Komisija gali organizuoti seminarus, konferencijas ar susitikimus, siekdama palengvinti programos įgyvendinimą, ir imtis reikiamos informavimo, leidybos, platinimo ir kitos veiklos, kuria siekiama kuo labiau padidinti projektų poveikį, bei atlikti programos stebėseną ir vertinimą. Tokią veiklą galima finansuoti teikiant dotacijas arba pagal viešųjų pirkimų procesą, arba ją gali organizuoti ir finansuoti Komisija tiesiogiai.

2.   Informaciniai punktai

Komisija ir valstybės narės savanoriškais pagrindais organizuoja ir stiprina programos vykdymui naudingos informacijos mainus steigdamos kultūros informacinius punktus, atliekančius programos įgyvendinimo nacionaliniu lygiu institucijų funkciją pagal Finansinio reglamento 54 straipsnio 2 dalies c punkto ir 3 dalies nuostatas.

3.   Valstybės narės

Nepažeisdamos Sutarties 87 straipsnio, valstybės narės prireikus gali nustatyti individualiam kultūros veikėjų mobilumui skirtas paramos schemas, siekdamos išspręsti neaktyvaus jų dalyvavimo programoje problemą. Ši parama galėtų būti teikiama kelionės dotacijomis kultūros subjektams siekiant palengvinti tarpvalstybinių kultūros projektų parengiamąjį etapą.

V.   BENDRO BIUDŽETO PASKIRSTYMAS

Metinio programos biudžeto paskirstymas

 

Biudžeto procentinė dalis

1 dalis (parama kultūros veiksmams)

Apie 77 %

—

daugiamečiai bendradarbiavimo projektai

Apie 32 %

—

bendradarbiavimo priemonės

Apie 29 %

—

specialieji veiksmai

Apie 16 %

2 dalis (parama organizacijoms, dirbančioms Europos lygiu kultūros srityje)

Apie 10 %

3 dalis (parama tiriamiesiems darbams, informacijos rinkimui ir platinimui)

Apie 5 %

Iš viso veiklos išlaidų

Apie 92 %

Programos valdymas

Apie 8 %

Šie procentų dydžiai yra orientaciniai, juos gali keisti 9 straipsnyje numatytas Komitetas 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

(1)  OL L 292, 1996 11 15, p. 2.

(2)  OL L 136, 1999 5 31, p. 1.

27.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 372/12

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2006/116/EB

2006 m. gruodžio 12 d.

dėl autorių ir tam tikrų gretutinių teisių apsaugos terminų

(kodifikuota redakcija)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 47 straipsnio 2 dalį, 55 ir 95 straipsnius,

atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (1),

laikydamiesi Sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos (2),

kadangi:

(1)

1993 m. spalio 29 d. Tarybos direktyva 93/98/EEB dėl autorių ir gretutinių teisių apsaugos terminų suderinimo (3) buvo iš esmės keičiama (4). Siekiant aiškumo ir racionalumo minėta direktyva turėtų būti kodifikuota.

(2)

Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos ir Tarptautinė konvencija dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų apsaugos (Romos konvencija) numato tik minimalius jose paminėtų teisių apsaugos terminus, palikdamos Susitariančioms Šalims laisvę nustatyti ilgesnius terminus. Kai kurios valstybės narės šia teise pasinaudojo. Be to, kai kurios valstybės narės dar nėra Romos konvencijos šalys.

(3)

Egzistuoja skirtumai tarp nacionalinių įstatymų, reguliuojančių autorių ir gretutinių teisių apsaugos terminus, ir šie skirtumai gali tapti kliūtimi laisvam prekių judėjimui bei paslaugų teikimui ir iškreipti konkurenciją bendrojoje rinkoje. Siekiant, kad vidaus rinka veiktų sklandžiai, valstybių narių įstatymus būtina suderinti taip, kad apsaugos terminai visoje Bendrijoje būtų vienodi.

(4)

Svarbu nustatyti ne tik pačius apsaugos terminus, bet ir tam tikrą tokios apsaugos įgyvendinimo tvarką, pavyzdžiui, datą, nuo kurios skaičiuojamas kiekvienas apsaugos terminas.

(5)

Šios direktyvos nuostatos neturėtų turėti poveikio Berno konvencijos 14a straipsnio 2 dalies b, c bei d punktų ir 3 dalies taikymui valstybėse narėse.

(6)

Berno konvencijos nustatytu minimaliu apsaugos terminu, kurį sudaro autoriaus gyvenimo trukmė ir 50 metų po jo mirties, buvo siekiama užtikrinti apsaugą autoriui ir pirmosioms dviem jo palikuonių kartoms. Vidutinė gyvenimo trukmė Bendrijoje taip pailgėjo, kad šio termino jau nepakanka apimti dvi kartas.

(7)

Kai kurios valstybės narės, siekdamos kompensuoti pasaulinių karų įtaką autoriaus darbų panaudojimui, buvo nustatę ilgesnius negu 50 metų po autoriaus mirties terminus.

(8)

Kai kurios valstybės narės gretutinių teisių apsaugai nustatė 50 metų terminą, skaičiuojamą nuo kūrinio teisėto išleidimo arba teisėto viešo paskelbimo datos.

(9)

1996 m. gruodį vykusioje Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) organizuotoje diplomatinėje konferencijoje buvo priimta PINO atlikimų ir fonogramų sutartis, kuri užtikrina atlikėjų bei fonogramų gamintojų apsaugą. Ši sutartis yra svarbus pasiekimas gretutinių teisių tarptautinės apsaugos srityje.

(10)

Deramas dėmesys suteiktoms teisėms yra vienas iš bendrųjų teisės principų, saugomų Bendrijos teisine tvarka. Bendrijos teisės nustatyti autorių ir gretutinių teisių apsaugos terminai neturi susilpninti Bendrijos teisių turėtojams iki Direktyvos 93/98/EEB įsigaliojimo teiktos apsaugos. Siekiant, kad pereinamojo laikotarpio priemonių pasekmės būtų minimalios, o vidaus rinka galėtų tinkamai veikti, apsaugos terminai turėtų būti taikomi ilgai.

(11)

Būtina autorių ir gretutinių teisių aukšto lygio apsauga, nes šios teisės intelektinei kūrybai yra be galo svarbios. Šių teisių apsauga autorių, kultūros pramonės, vartotojų ir visos visuomenės labui taip pat užtikrina kūrybos skatinimą ir jos plėtojimą.

(12)

Siekiant užtikrinti aukšto lygio apsaugą, kuri kartu atitiktų vidaus rinkos reikalavimus ir poreikį sukurti teisinę aplinką, palankią darniai literatūros ir meno kūrybos plėtotei Bendrijoje, turėtų būti nustatyti vienodi apsaugos terminai: autorių teisėms – 70 metų po autoriaus mirties arba 70 metų nuo kūrinio teisėto viešo paskelbimo, o gretutinėms teisėms – 50 metų nuo įvykio, nuo kurio skaičiuojamas terminas.

(13)

Remiantis Berno konvencijos 2 straipsnio 5 dalimi, kūrinių rinkiniai yra saugomi, jei dėl turinio parinkimo ir išdėstymo jie laikomi intelektinės kūrybos rezultatu. Šie kūriniai yra saugomi nepažeidžiant autorių teisės į kiekvieną kūrinį, sudarantį tokio rinkinio dalį. Todėl į rinkinį įtrauktiems kūriniams gali būti taikomi specialūs apsaugos terminai.

(14)

Visais atvejais, kai autoriais pripažįstami vienas ar daugiau fizinių asmenų, apsaugos terminas turi būti skaičiuojamas nuo jų mirties. Kūrinio ar jo dalies autorystė yra toks klausimas, kurį gali tekti spręsti nacionaliniams teismams.

(15)

Apsaugos terminai turėtų būti skaičiuojami nuo sausio 1 dienos po tų metų, kuriais buvo atitinkamas įvykis, kaip numatyta Berno ir Romos konvencijose.

(16)

Fotografijų apsaugai taikomos sąlygos valstybėse narėse yra skirtingos. Pagal Berno konvenciją fotografijos kūrinys laikomas originaliu, jeigu jis yra paties autoriaus intelektinės kūrybos rezultatas, atspindintis jo asmenybę, ir jokie kiti kriterijai, tokie kaip vertingumas ar paskirtis, nėra taikytini. Kitų fotografijų apsaugą turėtų nustatyti nacionaliniai teisės aktai.

(17)

Stengiantis išvengti skirtingų apsaugos terminų, taikomų gretutinėms teisėms, būtina pasiekti, kad atskaitos taškas, nuo kurio skaičiuojamas šis terminas, būtų vienodas visoje Bendrijoje. Skaičiuojant apsaugos terminą reikia atsižvelgti į atlikimą, įrašymą, transliaciją, teisėtą išleidimą ir teisėtą viešą paskelbimą, t. y. į tuos perdavimo būdus, kurie leistų gretutinių teisių objektą suvokti neapibrėžtam asmenų ratui nepriklausomai nuo to, kokioje šalyje vyksta tas atlikimas, įrašymas, transliacija, teisėtas išleidimas ar teisėtas viešas paskelbimas.

(18)

Transliuojančių organizacijų teisės į jų transliacijas nepriklausomai nuo to, ar šios transliacijos perduodamos laidais, ar oru, įskaitant perdavimą kabeliu ir palydoviniu ryšiu, neturėtų galioti neribotą laiką. Dėl šios priežasties būtina nustatyti apsaugos terminą, skaičiuojamą nuo konkrečios transliacijos pirmojo perdavimo. Dėl šios nuostatos galima išvengti naujo termino skaičiavimo tuo atveju, kai transliacija yra identiška anksčiau perduotajai.

(19)

Valstybėms narėms leidžiama išlaikyti arba įvesti kitokias gretutines teises, ypač susijusias su mokslo ir kritikos leidinių apsauga. Siekiant užtikrinti skaidrumą visoje Bendrijoje, valstybės narės, įvedančios tokias naujas gretutines teises, privalo pranešti apie tai Komisijai.

(20)

Reikėtų aiškiai pasakyti, kad ši direktyva nėra taikoma neturtinėms teisėms.

(21)

Kūriniams, kurių kilmės šalis pagal Berno konvenciją yra trečioji šalis ir kurių autorius nėra Bendrijos pilietis, turėtų būti taikomas terminų palyginimas, nustatant, kad atitinkantis terminas Bendrijoje neviršija šioje direktyvoje nustatyto termino.

(22)

Jei teisių turėtojas, kuris nėra Bendrijos pilietis, pagal tarptautinį susitarimą turi teisę į apsaugą, gretutinių teisių apsaugai turėtų būti taikomas toks pat terminas, koks nustatytas šioje direktyvoje. Tačiau šis terminas neturėtų viršyti termino, nustatyto trečiojoje šalyje, kurios pilietis yra teisių turėtojas.

(23)

Apsaugos terminų palyginimas neturėtų prieštarauti valstybių narių tarptautiniams įsipareigojimams.

(24)

Valstybėms narėms paliekama teisė nuspręsti, kaip interpretuoti, pritaikyti ir toliau vykdyti sutartis dėl saugomų kūrinių ir kitų objektų naudojimo, kurios buvo sudarytos iki šios direktyvos nustatytų apsaugos terminų įsigaliojimo.

(25)

Pagarba įgytoms teisėms ir teisėtiems lūkesčiams yra Bendrijos teisinės tvarkos dalis. Valstybės narės gali numatyti, kad tam tikromis aplinkybėmis, pagal šią direktyvą atnaujinus autorių ir gretutines teises, nebus pareikalauta mokesčio iš tų asmenų, kurie anksčiau garbingai naudojo kūrinius, tuo metu priklausiusius visuomenei.

(26)

Ši direktyva neturėtų pažeisti valstybių narių įsipareigojimų, susijusių su direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo terminais, numatytais I priedo B dalyje,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 straipsnis

Autorių teisių galiojimo terminas

1.   Literatūros ar meno kūrinio autoriaus teisės, remiantis Berno konvencijos 2 straipsniu, galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po jo mirties nepriklausomai nuo kūrinio teisėto viešo paskelbimo datos.

2.   Tuo atveju, kai kūrinys sukurtas bendraautorystės pagrindu, 1 dalyje nurodytas terminas skaičiuojamas nuo paskutinio bendraautorio mirties datos.

3.   Anonimiškai ar naudojant slapyvardį paskelbtų kūrinių apsaugos terminas yra 70 metų nuo kūrinio teisėto viešo paskelbimo. Tačiau jeigu autoriaus pasirinktas slapyvardis nekelia abejonių dėl jo tapatybės arba jis savo tikrąjį vardą atskleidžia per pirmame sakinyje nurodytą laikotarpį, taikomas 1 dalyje nurodytas apsaugos terminas.

4.   Jeigu valstybės narės numato, kad kolektyvinių kūrinių autorių teisėms turi būti taikomos specialios sąlygos arba kad teisių turėtoju gali tapti juridinis asmuo, apsaugos terminas skaičiuojamas pagal 3 dalies nuostatas, išskyrus tuos atvejus, kai kūrinį sukūrę fiziniai asmenys yra pripažįstami tokiais viešai paskelbtoje kūrinio versijoje. Ši dalis nepažeidžia pripažintų autorių, kurių indėlius (jiems taikomos 1 arba 2 dalies nuostatos) į šiuos kūrinius galima identifikuoti, teisių.

5.   Jeigu kūrinys išleidžiamas atskirais tomais, dalimis, laidomis, leidiniais ar epizodais, o apsaugos terminas turi būti skaičiuojamas nuo kūrinio teisėto viešo paskelbimo datos, tai šis terminas skaičiuojamas kiekvienam tokiam vienetui atskirai.

6.   Tie kūriniai, kuriems netaikomi apsaugos terminai, prasidedantys po autoriaus ar autorių mirties, ir kurie per 70 metų nuo jų sukūrimo nebuvo teisėtai viešai paskelbti, yra nebesaugomi.

2 straipsnis

Kinematografijos ir audiovizualiniai kūriniai

1.   Kinematografijos arba audiovizualinio kūrinio pagrindinis režisierius yra laikomas jo autoriumi arba vienu iš autorių. Valstybės narės turi teisę nuspręsti, ką pripažinti kitais bendraautoriais.

2.   Kinematografijos arba audiovizualinio kūrinio apsaugos terminas baigiasi praėjus 70 metų nuo ilgiausiai išgyvenusio iš toliau išvardytų asmenų mirties nepriklausomai nuo to, ar šie asmenys laikomi bendraautoriais, ar ne; šie asmenys yra: pagrindinis režisierius, scenarijaus autorius, dialogų autorius ir muzikos, specialiai sukurtos kinematografijos ar audiovizualiniam kūriniui, autorius.

3 straipsnis

Gretutinių teisių galiojimo terminas

1.   Atlikėjų teisės nustoja galioti praėjus 50 metų nuo atlikimo datos. Tačiau jei per šį laikotarpį teisėtai išleidžiamas arba teisėtai viešai paskelbiamas šio atlikimo įrašas, šios teisės nustoja galioti praėjus 50 metų nuo pirmojo tokio išleidimo arba pirmojo tokio paskelbimo priklausomai nuo to, kas įvyko pirmiau.

2.   Fonogramų gamintojų teisės nustoja galioti praėjus 50 metų nuo įrašo dienos. Tačiau jei per šį laikotarpį fonograma buvo teisėtai išleista, minėtos teisės nustoja galioti praėjus 50 metų nuo pirmo teisėto išleidimo. Jei per pirmame sakinyje minėtą laikotarpį fonograma nebuvo išleista ir jei per šį laikotarpį ji buvo teisėtai viešai paskelbta, minėtos teisės nustoja galioti praėjus 50 metų nuo pirmo teisėto viešo paskelbimo datos.

Tačiau tais atvejais, kai fonogramų gamintojų teisės pasibaigus apsaugos, kuri joms buvo pripažinta remiantis Direktyvos 93/98/EEB tokia redakcija, kokia ji buvo prieš 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo nustatytus pakeitimus, 3 straipsnio 2 dalimi, terminui nebebuvo saugomos 2002 m. gruodžio 22 d., pagal šią dalį apsauga šioms teisėms iš naujo nesuteikiama.

3.   Filmo pirmojo įrašo gamintojo teisės nustoja galioti praėjus 50 metų nuo to įrašo datos. Tačiau jei per šį laikotarpį filmas teisėtai išleidžiamas arba teisėtai viešai pateikiamas, teisės nustoja galioti praėjus 50 metų nuo pirmojo tokio išleidimo arba pirmojo tokio pateikimo priklausomai nuo to, kas įvyko pirmiau. Sąvoka „filmas“ apibūdina kinematografijos arba audiovizualinį kūrinį arba judančius vaizdus, lydimus ar nelydimus garso.

4.   Transliuojančių organizacijų teisės nustoja galioti praėjus 50 metų nuo pirmojo transliacijos perdavimo nepriklausomai nuo to, ar ši transliacija perduota laidais, ar oru, įskaitant perdavimą kabeliu ir palydoviniu ryšiu.

4 straipsnis

Anksčiau neišleistų kūrinių apsauga

Asmuo, kuris, pasibaigus autorių teisių apsaugos terminui, pirmą kartą teisėtai išleidžia arba teisėtai viešai paskelbia anksčiau neišleistą kūrinį, turi teisę į tokią pat apsaugą, kokia suteikiama autoriaus turtinėms teisėms. Šių teisių apsaugos terminas yra 25 metai nuo pirmojo teisėto išleidimo arba teisėto viešo paskelbimo.

5 straipsnis

Kritikos ir mokslo leidiniai

Valstybės narės gali apsaugoti visuomenės nuosavybe tapusių kūrinių kritikos ir mokslo leidinius. Ilgiausias tokių teisių apsaugos terminas yra 30 metų nuo tos datos, kai leidinys buvo pirmą kartą teisėtai išleistas.

6 straipsnis

Fotografijų apsauga

Fotografijoms, kurios yra paties autoriaus intelektinės kūrybos išraiška ir dėl to laikomos originaliomis, taikoma 1 straipsnyje numatyta apsauga. Jokie kiti kriterijai nėra svarbūs sprendžiant, ar fotografija turi būti saugoma. Valstybės narės gali numatyti ir kitokių fotografijų apsaugą.

7 straipsnis

Apsauga, taikoma trečiosioms šalims

1.   Kai kūrinio kilmės šalis pagal Berno konvenciją yra trečioji šalis, o kūrinio autorius nėra Bendrijos pilietis, valstybės narės taiko tokį pat apsaugos terminą, koks nustatytas kūrinio kilmės šalyje, tačiau šis terminas negali būti ilgesnis už tą, kuris nurodytas 1 straipsnyje.

2.   3 straipsnyje nustatyti apsaugos terminai galioja ir tiems teisių turėtojams, kurie nėra Bendrijos piliečiai, bet valstybės narės suteikia jiems tokią apsaugą. Tačiau, nepažeidžiant valstybių narių tarptautinių įsipareigojimų, valstybių narių nustatytas apsaugos terminas neturi viršyti teisių turėtojo šalyje nustatyto apsaugos termino ir 3 straipsnyje nurodyto termino.

3.   Valstybės narės, kurios dėl savo tarptautinių įsipareigojimų 1993 m. spalio 29 d. buvo nustačiusios ilgesnį apsaugos terminą negu nurodyta 1 ir 2 dalyse, gali taikyti tokią apsaugą, kol tarptautiniai susitarimai dėl autorių ir gretutinių teisių apsaugos terminų pasibaigs.

8 straipsnis

Terminų skaičiavimas

Šioje direktyvoje nustatyti terminai pradedami skaičiuoti nuo sausio 1 dienos po tų metų, kuriais įvyko įvykis, kurio pagrindu prasideda termino eiga.

9 straipsnis

Neturtinės teisės

Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių nuostatų, taikomų neturtinėms teisėms.

10 straipsnis

Taikymas laike

1.   Jei apsaugos termino, kuris yra ilgesnis, negu nustatyta šioje direktyvoje, eiga valstybėje narėje prasidėjo iki 1995 m. liepos 1 d., tas apsaugos terminas valstybėje narėje neturi būti sutrumpintas dėl šios direktyvos.

2.   Visiems kūriniams ir apsaugos objektams, kurie 1 dalyje nurodytu metu bent vienoje valstybėje narėje buvo saugomi pagal nacionalines autorių ar gretutinių teisių nuostatas, ir tiems, kurie atitinka [1992 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyvoje 92/100/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje] (5) nurodytus apsaugos kriterijus, taikomi šioje direktyvoje nustatyti apsaugos terminai.

3.   Ši direktyva nepažeidžia jokių naudojimo veiksmų, atliktų iki 1 dalyje nurodytos datos. Valstybės narės priima specialias nuostatas, reikalingas trečiųjų šalių įgytoms teisėms apsaugoti.

4.   Valstybės narės neprivalo 2 straipsnio 1 dalies nuostatų taikyti kinematografijos ir audiovizualiniams kūriniams, sukurtiems iki 1994 m. liepos 1 d.

11 straipsnis

Pranešimas ir pateikimas

1.   Valstybės narės nedelsdamos praneša Komisijai apie bet kokias naujas gretutines teises, kurias jų Vyriausybė ketina suteikti, kartu nurodydamos pagrindines jų įvedimo priežastis bei numatomą apsaugos terminą.

2.   Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų nuostatų tekstus.

12 straipsnis

Panaikinimas

Direktyva 93/98/EEB yra panaikinama nepažeidžiant valstybių narių įsipareigojimų, susijusių su direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo terminais, nurodytais I priedo B dalyje.

Nuorodos į panaikintą direktyvą laikomos nuorodomis į šią direktyvą ir skaitomos pagal II priede pateiktą atitikmenų lentelę.

13 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną nuo jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

14 straipsnis

Adresatai

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta Strasbūre, 2006 m. gruodžio 12 d.

Europos Parlamento vardu

Pirmininkas

J. BORREL FONTELLES

Tarybos vardu

Pirmininkas

H. PEKKARINEN

(1)  2006 m. spalio 26 d. nuomonė (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

(2)  2006 m. spalio 12 d. Europos Parlamento nuomonė (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje) ir 2006 m. lapkričio 30 d. Tarybos sprendimas.

(3)  OL L 290, 1993 11 24, p. 9. Direktyva su pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB (OL L 167, 2001 6 22, p. 10).

(4)  Žr. I priedo A dalį.

(5)  OL L 346, 1992 11 27, p. 61. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/29/EB.

I PRIEDAS

A DALIS

Panaikinama direktyva su pakeitimu

Tarybos direktyva 93/98/EEB

(OL L 290, 1993 11 24, p. 9)

tik 11 straipsnio 2 dalis

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB

(OL L 167, 2001 6 22, p. 10)

B DALIS

Perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo terminai

(nurodyta 12 straipsnyje)

Direktyva

Perkėlimo terminas

Taikymo data

93/98/EEB

1995 m. liepos 1 d. (1 – 11 straipsniai)

1993 m. lapkričio 19 d. (12 straipsnis)

iki 1997 m. liepos 1 d., tiek kiek tai susiję su 2 straipsnio 1 dalimi (10 straipsnio 5 dalimi)

2001/29/EB

2002 m. gruodžio 22 d.

 

II PRIEDAS

ATITIKMENŲ LENTELĖ

Direktyva 93/98/EEB

Ši direktyva

1 – 9 straipsniai

10 straipsnio 1 – 4 dalys

10 straipsnio 5 dalis

11 straipsnis

12 straipsnis

13 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa

13 straipsnio 1 dalies antra pastraipa

13 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa

13 straipsnio 2 dalis

—

—

14 straipsnis

—

—

1 – 9 straipsniai

10 straipsnio 1 – 4 dalys

—

—

11 straipsnio 1 dalis

—

—

11 straipsnio 2 dalis

—

12 straipsnis

13 straipsnis

14 straipsnis

I priedas

II priedas

27.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 372/19

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2006/118/EB

2006 m. gruodžio 12 d.

dėl požeminio vandens apsaugos nuo taršos ir jo būklės blogėjimo

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 175 straipsnio 1 dalį,

atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (1),

atsižvelgdami į Regionų komiteto nuomonę (2),

laikydamiesi Sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos (3), atsižvelgdami į 2006 m. lapkričio 28 d. Taikinimo komiteto patvirtintą bendrą tekstą,

kadangi:

(1)

Požeminis vanduo yra vertingas gamtinis išteklius, kuris turėtų būti apsaugotas nuo būklės blogėjimo ir cheminės taršos. Tai ypač svarbu ekosistemoms, kurios priklauso nuo požeminio vandens, ir požeminio vandens naudojimui tiekiant vandenį žmonėms vartoti.

(2)

Požeminis vanduo yra lengviausiai pažeidžiamas ir didžiausias gėlojo vandens telkinys Europos Sąjungoje bei visų pirma pagrindinis viešai tiekiamo geriamojo vandens šaltinis daugelyje regionų.

(3)

Požeminis vanduo vandens telkiniuose, kurie naudojami geriamajam vandeniui imti arba kuriuos ketinama naudoti geriamajam vandeniui imti, privalo būti saugomas taip, kad būtų išvengta tokių telkinių vandens kokybės pablogėjimo siekiant sumažinti geriamajam vandeniui gauti reikalingo valymo lygį pagal 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB 7 straipsnio 2 ir 3 dalis (4).

(4)

2002 m. liepos 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendime Nr. 1600/2002/EB, nustatančiame šeštąją Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programą (5), iškeltas tikslas pasiekti tokį vandens kokybės lygį, kuris neleistų pasireikšti nepriimtinam poveikiui ir pavojui žmonių sveikatai ir aplinkai.

(5)

Kad būtų apsaugota aplinka ir ypač žmonių sveikata, būtina vengti kenksmingų teršalų žalingos koncentracijos požeminiame vandenyje bei jai užkirsti kelią ar ją mažinti.

(6)

Direktyvoje 2000/60/EB išdėstytos bendrosios nuostatos dėl požeminio vandens apsaugos ir išsaugojimo. Tos direktyvos 17 straipsnyje numatyta, kad turėtų būti patvirtintos požeminio vandens taršos prevencijos ir kontrolės priemonės, įskaitant geros požeminio vandens cheminės būklės nustatymo kriterijus ir reikšmingų bei nuolatinių teršalų koncentracijos didėjimo tendencijų ir pradinių tendencijos keitimo taškų apibrėžimo kriterijus.

(7)

Atsižvelgiant į poreikį pasiekti suderintus požeminio vandens apsaugos lygius, turėtų būti nustatyti kokybės standartai ir ribinės vertės bei parengtos metodikos, grindžiamos bendru požiūriu, tam, kad būtų nustatyti požeminio vandens telkinių cheminės būklės įvertinimo kriterijai.

(8)

Nitratų, augalų apsaugos produktų ir biocidų kokybės standartai turėtų būti nustatyti kaip požeminio vandens telkinių cheminės būklės įvertinimo Bendrijos kriterijai ir turėtų būti užtikrintas jų atitikimas atitinkamai 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyvai 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių (6), 1991 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvai 91/414/EEB dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką (7) ir 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 98/8/EB dėl biocidinių produktų pateikimo į rinką (8).

(9)

Siekiant užtikrinti požeminio vandens apsaugą, kai kuriose vietovėse gali reikėti keisti ūkininkavimo ar miškininkystės metodus, o tai galėtų lemti pajamų praradimą. Bendra žemės ūkio politika numato priemonių, skirtų laikytis Bendrijos standartų, įgyvendinimo finansavimo mechanizmus, visų pirma taikant 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (9). Valstybėms narėms teks atsakomybė pasirinkti savo prioritetus ir projektus požeminio vandens apsaugos priemonių srityje.

(10)

Nuostatos dėl požeminio vandens cheminės būklės netaikomos dideliems natūraliai konkrečiomis hidrogeologinėmis sąlygomis susidarantiems medžiagų arba jonų arba jų rodiklių kiekiams požeminio vandens telkinyje arba su juo susijusiuose paviršinio vandens telkiniuose, kurie neįtraukti į taršos apibrėžimą. Jos taip pat netaikomos laikiniems, erdvėje apribotiems tėkmės krypties ir cheminės sudėties pasikeitimams, kurie nelaikomi intruzija.

(11)

Turėtų būti nustatyti reikšmingų ir nuolatinių teršalų koncentracijos didėjimo tendencijų ir pradinio tendencijos keitimo taško apibrėžimo kriterijai, atsižvelgiant į galimą neigiamą poveikį susijusioms vandens ekosistemoms arba nuo jų priklausomoms sausumos ekosistemoms.

(12)

Kai įmanoma, valstybės narės turėtų naudoti statistinius metodus, jei jie atitinka tarptautinius standartus ir ilgainiui padeda palyginti valstybių narių monitoringo rezultatus.

(13)

Pagal Direktyvos 2000/60/EB 22 straipsnio 2 dalies trečiąją įtrauką nuo 2013 m. gruodžio 22 d. panaikinama 1979 m. gruodžio 17 d. Tarybos direktyva 80/68/EEB dėl požeminio vandens apsaugos nuo tam tikrų pavojingų medžiagų keliamos taršos (10). Būtina užtikrinti Direktyva 80/68/EEB teikiamos apsaugos, susijusios su priemonėmis, kuriomis siekiama užkirsti kelią tiek tiesioginiam, tiek netiesioginiam teršalų patekimui į požeminį vandenį ar jį apriboti, tęstinumą.

(14)

Būtina skirti pavojingas medžiagas, kurių patekimui turėtų būti užkirstas kelias, nuo kitų teršalų, kurių patekimas turėtų būti apribotas. Nustatant pavojingas ir nepavojingas medžiagas, kurios kelia esamą ar potencialią taršos grėsmę, turėtų būti naudojamas Direktyvos 2000/60/EB VIII priedas, kuriame išvardyti pagrindiniai teršalai, svarbūs vandens aplinkai.

(15)

Priemonės, skirtos užkirsti ar apriboti teršalų patekimą į požeminio vandens telkinius, kurie naudojami vandeniui žmonėms imti, arba kuriuos ketinama naudoti vandeniui žmonėms imti, kaip nurodyta Direktyvos 2000/60/EB 7 straipsnio 1 dalyje, turėtų pagal minėtos direktyvos 7 straipsnio 2 dalį apimti tokias priemones, kurios reikalingos užtikrinti, kad taikant vandens valymo režimą vadovaujantis Bendrijos teisės aktais išvalytas vanduo atitiktų 1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyvos 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės (11) reikalavimus. Šios priemonės taip pat gali apimti tokio dydžio, kokį kompetentingos nacionalinės institucijos mano esant reikalingą siekiant apsaugoti geriamojo vandens atsargas, apsaugos zonų nustatymą pagal Direktyvos 2000/60/EB 7 straipsnio 3 dalį. Tokios apsaugos zonos gali apimti visą valstybės narės teritoriją.

(16)

Siekdamos užtikrinti nuoseklią požeminio vandens apsaugą, valstybės narės, kurių teritorijoje yra bendri požeminio vandens telkiniai, turėtų koordinuoti savo veiklą vykdant monitoringą, nustatant ribines vertes ir nustatant svarbias pavojingas medžiagas.

(17)

Patikimi ir palyginami požeminio vandens monitoringo metodai yra svarbi priemonė vertinant požeminio vandens kokybę ir pasirenkant tinkamiausias priemones. Direktyvos 2000/60/EB 8 straipsnio 3 dalyje ir 20 straipsnyje numatyta priimti standartizuotus vandens būklės analizės ir monitoringo metodus bei prireikus įgyvendinimo gaires, įskaitant monitoringą.

(18)

Valstybėms narėms turėtų būti leista tam tikromis aplinkybėmis taikyti priemonių, užkertančių kelią teršalų patekimui į požeminį vandenį arba jį ribojančių, išimtis. Visos išimtys turėtų būti grindžiamos skaidriais kriterijais ir išsamiai nurodomos upių baseinų valdymo planuose.

(19)

Reikėtų ištirti skirtingų požeminio vandens ribinių verčių, kurias turi nustatyti valstybės narės, poveikį aplinkos apsaugos lygiui ir vidaus rinkos funkcionavimui.

(20)

Siekiant užtikrinti geresnę požeminio vandens ekosistemų kokybę ir apsaugos standartus, turėtų būti atliekami tyrimai. Jei būtina, į gautus rezultatus turėtų būti atsižvelgta įgyvendinant arba peržiūrint šią direktyvą. Tokius mokslinius tyrimus bei žinių, patirties ir mokslinių tyrimų rezultatų sklaidą reikia skatinti ir finansuoti.

(21)

Būtina numatyti pereinamojo laikotarpio priemones, apimančias laikotarpį nuo šios direktyvos įgyvendinimo dienos iki Direktyvos 80/68/EEB panaikinimo dienos.

(22)

Direktyvoje 2000/60/EB nustatomas reikalavimas taikyti kontrolės priemones, įskaitant reikalavimą gauti išankstinį leidimą dirbtiniam požeminio vandens telkinių papildymui ar padidinimui, jei šaltinio panaudojimas nestato į pavojų tam šaltiniui ar papildytam arba padidintam požeminio vandens telkiniui nustatytų aplinkos apsaugos tikslų.

(23)

Direktyvos 2000/60/EB 11 straipsnio 2 dalyje ir VI priedo B dalyje dėl priemonių programos pateikiamas neišsamus papildomų priemonių, kurias valstybės narės gali taikyti kaip savo priemonių programos dalį, sąrašas, apimantis inter alia:

—

teisėkūros priemones,

—

administracines priemones, ir

—

derybomis pasiektus aplinkos apsaugos susitarimus.

(24)

Šiai direktyvai įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (12).

(25)

Visų pirma reikia taikyti reguliavimo procedūrą su tikrinimu tvirtinant bendro pobūdžio priemones, skirtas iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas, inter alia išbraukiant kai kurias tokias nuostatas arba įrašant naujas neesmines nuostatas,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 straipsnis

Tikslas

1.   Šia direktyva nustatomos konkrečios požeminio vandens taršos prevencijos ir kontrolės priemonės, kaip numatyta Direktyvos 2000/60/EB 17 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Šios priemonės visų pirma yra:

a)

geros požeminio vandens cheminės būklės vertinimo kriterijai, ir

b)

reikšmingų ir nuolatinių didėjimo tendencijų nustatymo ir jų mažinimo bei pradinių tendencijų mažinimo taškų apibrėžimo kriterijai.

2.   Šia direktyva taip pat papildomos teršalų patekimo į požeminį vandenį prevencijos ir ribojimo nuostatos, jau nustatytos Direktyvoje 2000/60/EB, ir siekiama užkirsti kelią visų požeminio vandens telkinių būklės blogėjimui.

2 straipsnis

Sąvokų apibrėžimai

Šioje direktyvoje, greta Direktyvos 2000/60/EB 2 straipsnyje nustatytų sąvokų apibrėžimų, vartojamos tokios sąvokos:

1)

„požeminio vandens kokybės standartas“ – aplinkos kokybės standartas, išreikštas konkretaus teršalo, teršalų grupės arba taršos rodiklio koncentracija požeminiame vandenyje, kuri siekiant apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką neturėtų būti viršijama;

2)

„ribinė vertė“ – valstybių narių pagal 3 straipsnį nustatytas požeminio vandens kokybės standartas;

3)

„reikšminga ir nuolatinė didėjimo tendencija“ – statistiškai ir aplinkosaugos požiūriu reikšmingas teršalo, teršalų grupės ar taršos rodiklio koncentracijos padidėjimas požeminiame vandenyje, kurio tendencija, kaip nustatyta, turi būti mažinama pagal 5 straipsnį;

4)

„teršalų patekimas į požeminį vandenį“ – tai žmogaus veiklos sukeliamas tiesioginis ar netiesioginis teršalų patekimas į požeminį vandenį;

5)

„foninė koncentracija“ – tai medžiagos koncentracija arba rodiklio vertė požeminio vandens telkinyje, atitinkanti šios medžiagos koncentraciją nepakitusiame ar dėl žmogaus veiklos nereikšmingai pakitusiame vandens telkinyje, palyginti su išorinių veiksnių nepaveiktu vandens telkiniu;

6)

„pradinė koncentracija“ – vidutinė vertė, išmatuota bent jau 2007 m. ir 2008 m. pagal Direktyvos 2000/60/EB 8 straipsnį vykdant monitoringo programas arba, medžiagas aptikus vėliau, išmatuota per pirmą atskaitos laikotarpio, apie kurį turima monitoringo duomenų, dalį.

3 straipsnis

Požeminio vandens cheminės būklės vertinimo kriterijai

1.   Vertindamos požeminio vandens telkinio ar požeminio vandens telkinių grupės cheminę būklę pagal Direktyvos 2000/60/EB V priedo 2.3 skirsnį, valstybės narės naudoja šiuos kriterijus:

a)

I priede nurodytus požeminio vandens kokybės standartus;

b)

ribines vertes, kurias II priedo A dalyje nustatyta tvarka turi nustatyti valstybės narės teršalams, teršalų grupėms ir taršos rodikliams, kurie valstybės narės teritorijoje buvo įvertinti kaip padedantys požeminio vandens telkinį ar požeminio vandens telkinių grupę priskirti rizikos grupei, atsižvelgiant bent į II priedo B dalyje pateiktą sąrašą.

Požeminio vandens ribinės vertės, taikomos nustatant gerą cheminę būklę, grindžiamos požeminio vandens telkinio apsauga pagal II priedo A dalies 1, 2 ir 3 punktus, visų pirma atkreipiant dėmesį į jo poveikį susijusiems paviršiniams vandenims ir tiesiogiai nuo jo priklausomoms sausumos ekosistemoms bei šlapžemėms ir sąveiką su jais, ir jose inter alia atsižvelgiama į žmogaus toksikologines ir ekotoksikologines žinias.

2.   Ribines vertes galima nustatyti nacionaliniu, tarptautinės upės baseino rajono ar upės baseino rajono dalies, esančios valstybės narės teritorijoje, lygmeniu arba požeminio vandens telkinio ar požeminio vandens telkinių grupės lygmeniu.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad nustatant ribines vertes požeminio vandens telkiniams, esantiems dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijose, ir požeminio vandens telkiniams, kuriuose esantis požeminis vanduo kerta valstybės sieną, atitinkamos valstybės narės koordinuotų veiklą tarpusavyje pagal Direktyvos 2000/60/EB 3 straipsnio 4 dalį.

4.   Kai požeminio vandens telkinys ar požeminio vandens telkinių grupė yra ne tik Bendrijos teritorijoje, atitinkama (-os) valstybė (-ės) narė (-ės) siekia ribines vertes nustatyti koordinuodamos veiklą su valstybe (-ėmis), nesančia (-iomis) valstybe (-ėmis) nare (-ėmis), pagal Direktyvos 2000/60/EB 3 straipsnio 5 dalį.

5.   Ribines vertes pagal 1 dalies b punktą valstybės narės pirmą kartą nustato ne vėliau kaip 2008 m. gruodžio 22 d.

Visos nustatytos ribinės vertės skelbiamos upės baseino valdymo planuose, kurie turi būti pateikiami pagal Direktyvos 2000/60/EB 13 straipsnį, įskaitant šios direktyvos II priedo C dalyje nustatytos informacijos santrauką.

6.   Vėliau valstybės narės iš dalies keičia ribinių verčių sąrašą, kai nauja informacija apie teršalus, teršalų grupes ar taršos rodiklius nurodo, kad ribinė vertė turėtų būti nustatyta papildomai medžiagai ar kad esama ribinė vertė turėtų būti pakeista arba kad anksčiau iš sąrašo išbraukta ribinė vertė vėl turėtų būti įtraukta, siekiant apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką.

Ribinės vertės gali būti išbrauktos iš sąrašo, kai atitinkami teršalai, teršalų grupė ar taršos rodikliai nebekelia pavojaus požeminio vandens telkiniui.

Apie tokius ribinių verčių sąrašo pakeitimus pranešama periodiškai peržiūrint upės baseino valdymo planus.

7.   Iki 2009 m. gruodžio 22 d. Komisija, remdamasi pagal 5 dalį valstybių narių pateikta informacija, paskelbia pranešimą.

4 straipsnis

Požeminio vandens cheminės būklės vertinimo procedūra

1.   Požeminio vandens telkinio cheminę būklę valstybės narės vertina pagal 2 dalyje apibūdintą procedūrą. Vykdydamos šią procedūrą valstybės narės tam tikrais atvejais gali požeminio vandens telkinius sujungti į grupę pagal Direktyvos 2000/60/EB V priedą.

2.   Požeminio vandens telkinys ar požeminio vandens telkinių grupė yra laikoma geros cheminės būklės tuomet, kai:

a)

atitinkamas monitoringas įrodo, jog sąlygos, išdėstytos Direktyvos 2000/60/EB V priedo 2.3.2 lentelėje, yra tenkinamos; arba

b)

I priede išvardytų požeminio vandens kokybės standartų vertės ir pagal 3 straipsnį bei II priedą nustatytos atitinkamos ribinės vertės neviršijamos nei vienoje to požeminio vandens telkinio ar požeminio vandens telkinių grupės monitoringo taške; arba

c)

požeminio vandens kokybės standarto vertė ar ribinė vertė viršijama viename ar keliuose monitoringo taškuose, bet atitinkamas tyrimas pagal III priedą patvirtina, kad:

i)

remiantis III priedo 3 punkte nurodytu įvertinimu laikoma, kad požeminio vandens kokybės standartus ar ribines vertes viršijanti teršalų koncentracija nekelia didelio pavojaus aplinkai, tam tikrais atvejais atsižvelgiant į poveikį patiriančio požeminio vandens telkinio dydį;

ii)

pagal šios direktyvos III priedo 4 punktą laikomasi kitų Direktyvos 2000/60/EB V priedo 2.3.2 lentelėje nustatytų geros požeminio vandens cheminės būklės sąlygų;

iii)

požeminio vandens telkinių, nurodytų pagal Direktyvos 2000/60/EB 7 straipsnio 1 dalį, atveju, remiantis šios direktyvos III priedo 4 punktu, laikomasi Direktyvos 2000/60/EB 7 straipsnio 3 dalies reikalavimų;

iv)

tarša labai nesumažino galimybės požeminio vandens telkinį ar kurį nors telkinių grupės telkinį panaudoti žmonių reikmėms.

3.   Pasirinktos požeminio vandens monitoringo vietos turi atitikti Direktyvos 2000/60/EB V priedo 2.4 punkto reikalavimus, ir turi būti suprojektuotos taip, kad per jas būtų galima nuosekliai ir išsamiai apžvelgti požeminio vandens cheminę būklę ir kad jos pateiktų reprezentatyvius monitoringo duomenis.

4.   Valstybės narės požeminio vandens cheminės būklės įvertinimo santrauką skelbia upės baseino valdymo planuose pagal Direktyvos 2000/60/EB 13 straipsnį.

Šioje upės baseino rajono ar tarptautinės upės baseino rajono dalies, esančios valstybės narės teritorijoje, lygmeniu parengtoje santraukoje taip pat pateikiamas paaiškinimas, kaip galutiniame įvertinime buvo atsižvelgta į atskiruose monitoringo taškuose viršytus požeminio vandens kokybės standartus ar ribines vertes.

5.   Jeigu pagal 2 dalies c punktą požeminio vandens telkinys yra priskiriamas geros cheminės būklės telkiniams, valstybės narės imasi priemonių pagal Direktyvos 2000/60/EB 11 straipsnį, kurios gali būti būtinos siekiant apsaugoti vandens ekosistemas, sausumos ekosistemas ir užtikrinti požeminio vandens naudojimą žmonių reikmėms, susijusius su ta požeminio vandens telkinio dalimi, kurios monitoringo taške ar taškuose buvo viršyta požeminio vandens kokybės standarto vertė ar ribinė vertė.

5 straipsnis

Reikšmingų ir nuolatinių didėjimo tendencijų nustatymas ir pradinių tendencijos mažinimo taškų apibrėžimas

1.   Valstybės narės nustato reikšmingą ir nuolatinę teršalų, teršalų grupės ir taršos rodiklių koncentracijos didėjimo tendenciją požeminio vandens telkiniuose ar požeminio vandens telkinių grupėse, kurie, kaip nustatyta, priskirti rizikos grupei, bei apibrėžia pradinį šios tendencijos mažinimo tašką pagal IV priedą.

2.   Siekiant palaipsniui sumažinti požeminio vandens taršą ir užkirsti kelią jo būklės blogėjimui, valstybės narės, vykdydamos Direktyvos 2000/60/EB 11 straipsnyje nurodytą priemonių programą ir vadovaudamosi IV priedo B dalimi mažina tendencijas, keliančias didelį žalos vandenų ekosistemų ar sausumos ekosistemų kokybei, žmonių sveikatai arba realiam ar potencialiam teisėtam vandenų aplinkos naudojimui, pavojų.

3.   Valstybės narės pagal IV priedo B dalies 1 punktą dalį nustato pradinį tendencijų mažinimo tašką, apibūdinamą kaip I priede nustatytų požeminio vandens telkinių kokybės standartų ir pagal 3 straipsnį nustatytų ribinių verčių lygio procentinę dalį, remiantis nustatyta tendencija ir su ja susijusiu pavojumi aplinkai.

4.   Upės baseino valdymo planuose, kurie turi būti pateikti pagal Direktyvos 2000/60/EB 13 straipsnį, valstybės narės apibendrina šią informaciją:

a)

kaip tendencijos įvertinimas atskirose požeminio vandens telkinio ar požeminio vandens telkinių grupės monitoringo taškuose prisidėjo pagal tos direktyvos V priedo 2.5 skirsnį nustatant, kad tuose telkiniuose pastebima reikšminga ir nuolatinė tam tikro teršalo koncentracijos didėjimo tendencija arba kad juose toji tendencija mažėja; ir

b)

pagal 3 dalį apibrėžtų pradinių taškų nustatymo priežastis.

5.   Kai reikia įvertinti esamų taršos zonų požeminio vandens telkiniuose, visų pirma dėl sutelktųjų šaltinių ir užterštos žemės atsirandančių taršos zonų, poveikį, dėl kurio gali būti sunku pasiekti Direktyvos 2000/60/EB 4 straipsnyje nustatytus tikslus, valstybės narės vykdo papildomą nustatytų teršalų tendencijos įvertinimą, kad patikrintų, ar taršos iš užterštų vietų zonos nedidėja, nepablogina požeminio vandens telkinio ar požeminio vandens telkinių grupės cheminės būklės bei nekelia pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai. Šių įvertinimų rezultatai apibendrinami upės baseino valdymo planuose, kurie turi būti pateikti pagal Direktyvos 2000/60/EB 13 straipsnį.

6 straipsnis

Teršalų patekimo į požeminį vandenį prevencijos ar ribojimo priemonės

1.   Siekdamos Direktyvos 2000/60/EB 4 straipsnio 1 dalies b punkte i papunktyje nurodyto tikslo – teršalų patekimo į požeminį vandenį prevencijos ar ribojimo, valstybės narės užtikrina, kad pagal tos direktyvos 11 straipsnį nustatyta priemonių programa apimtų:

a)

visas priemones, kurios būtinos siekiant užkirsti kelią pavojingoms medžiagoms patekti į požeminį vandenį, nepažeidžiant 2 ir 3 dalies. Nustatydamos tokias medžiagas, valstybės narės ypač atsižvelgia į Direktyvos 2000/60/EB VIII priedo 1–6 punktuose nurodytoms teršalų šeimoms ar grupėms priklausančias pavojingas medžiagas, taip pat į to priedo 7–9 punktuose nurodytoms teršalų šeimoms ar grupėms priklausančias medžiagas, kai jos laikomos pavojingomis;

b)

dėl Direktyvos 2000/60/EB VIII priede išvardytų teršalų, kurie nelaikomi pavojingais, ir tame priede neišvardytų kitų nepavojingų teršalų, kurie, valstybių narių nuomone, šiuo metu kelia ar ateityje gali kelti taršos pavojų, – visas priemones, būtinas ribojant patekimą į požeminį vandenį taip, kad būtų užtikrinta, jog dėl tokio patekimo nepablogės jo būklė ar neatsiras reikšmingos ir nuolatinės teršalų koncentracijos požeminiame vandenyje didėjimo tendencijos. Šiose priemonėse atsižvelgiama bent jau į nustatytą geriausią praktiką, įskaitant geriausią aplinkos apsaugos praktiką ir geriausius prieinamus metodus, nurodytus atitinkamuose Bendrijos teisės aktuose.

Nustatant priemones pagal pirmiau minėtus a arba b punktus, valstybės narės gali pradiniame etape nustatyti aplinkybes, kuriomis Direktyvos 2000/60/EB VIII priede išvardyti teršalai, ypač to priedo 7 punkte nurodyti pagrindiniai metalai ir jų junginiai turi būti laikomi pavojingais arba nepavojingais.

2.   Kiek tik įmanoma techniniu požiūriu, atsižvelgiama į poveikį požeminio vandens cheminei būklei darantį teršalų patekimą iš pasklidusių taršos šaltinių.

3.   Nepažeidžiant kituose Bendrijos teisės aktuose nustatytų griežtesnių reikalavimų, valstybės narės gali netaikyti priemonių, kurių reikalaujama pagal 1 dalį, kai teršalai patenka:

a)

dėl tiesioginio teršalų išleidimo, kuriam suteiktas leidimas pagal Direktyvos 2000/60/EB 11 straipsnio 3 dalies j punktą;

b)

kompetentingų institucijų nuomone yra tokio nedidelio kiekio ir koncentracijos, kad yra atmetama bet kokia požeminio vandens, į kurį teršalai išleidžiami, esamo arba būsimo kokybės pablogėjimo pavojaus galimybė;

c)

dėl nelaimingo atsitikimo ar išskirtinių gamtinės kilmės aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, išvengti ar sušvelninti;

d)

dėl dirbtinio požeminio vandens telkinių papildymo ar padidinimo, kuriam suteiktas leidimas pagal Direktyvos 2000/60/EB 11 straipsnio 3 dalies f punktą;

e)

kompetentingų institucijų manymu, nebuvo techniškai įmanoma tam užkirsti kelią ar to apriboti, nenaudojant:

i)

priemonių, padidinančių pavojų žmonių sveikatai ar aplinkos kokybei apskritai; arba

ii)

neproporcingai brangių priemonių, skirtų iš užteršto žemės paviršiaus ar podirvio pašalinti teršalų kiekį ar kitaip kontroliuoti prasisunkimą į užterštą žemės paviršių ar podirvį; arba

f)

dėl veiklos paviršiniame vandenyje, kuria be kita ko siekiama sumažinti potvynių ir sausrų sukeltus padarinius bei valdyti vandenis bei vandens kelius, įskaitant veiklą tarptautiniu lygmeniu. Tokia veikla, įskaitant nuosėdų paviršiniame vandenyje išvalymą, išsiurbimą, perkėlimą ir nusodinimą, vykdoma vadovaujantis tuo tikslu valstybių narių nustatytomis bendrosiomis privalomomis taisyklėmis bei atitinkamais atvejais remiantis tomis taisyklėmis išduotais leidimais ir licencijomis, jeigu toks teršalų patekimas netrukdo siekti aplinkos apsaugos tikslų, nustatytų atitinkamiems vandens telkiniams pagal Direktyvos 2000/60/EB 4 straipsnio 1 dalies b punktą.

Išimtys pagal a–f punktus gali būti taikomos tik tada, kai valstybių narių kompetentingos institucijos yra nustačiusios, kad vykdomas atitinkamų požeminio vandens telkinių veiksmingas monitoringas pagal Direktyvos 2000/60/EB V priedo 2.4.2 punktą arba kitas atitinkamas monitoringas.

4.   Valstybių narių kompetentingos institucijos turi 3 dalyje nurodytų išimčių sąrašą, kad galėtų, Komisijai paprašius, jai apie jas pranešti.

7 straipsnis

Pereinamojo laikotarpio nuostatos

2009 m. sausio 16 d. – 2013 m. gruodžio 22 d. laikotarpiu vykdant naują leidimo suteikimo procedūrą pagal Direktyvos 80/68/EEB 4 ir 5 straipsnius, atsižvelgiama į šios direktyvos 3, 4 ir 5 straipsniuose nustatytus reikalavimus.

8 straipsnis

Techninės adaptacijos

1.   II priedo A bei C dalys ir III bei IV priedai gali būti iš dalies pakeisti, atsižvelgiant į mokslinę ir techninę pažangą taikant 9 straipsnio 2 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu ir atsižvelgiant į Direktyvos 2000/60/EB 13 straipsnio 7 dalyje numatytą upės baseino valdymo plano patikslinimo ir atnaujinimo laikotarpį.

2.   Siekiant įrašyti naujus teršalus ar rodiklius, II priedo B dalis gali būti iš dalies keičiama taikant 9 straipsnio 2 dalyje nustatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

9 straipsnis

Komiteto procedūra

1.   Komisijai padeda komitetas.

2.   Darant nuorodą į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnio 1–4 dalys ir 7 straipsnis, atsižvelgiant į minėto sprendimo 8 straipsnio nuostatas.

10 straipsnis

Peržiūra

Nepažeisdama 8 straipsnio Komisija peržiūri šios direktyvos I ir II priedus iki 2013 m. sausio 16 d., o vėliau – kas šešerius metus. Remdamasi peržiūros rezultatais prireikus ji pateikia pasiūlymus dėl I ir(arba) II priedų pakeitimo Sutarties 251 straipsnyje nustatyta tvarka. Atlikdama peržiūrą ir rengdama pasiūlymą Komisija atsižvelgia į visą svarbią informaciją, kuri gali apimti pagal Direktyvos 2000/60/EB 8 straipsnį įgyvendinamų monitoringo programų, Bendrijos mokslinių tyrimų programų rezultatus ir (arba) Pavojų sveikatai ir aplinkai mokslinio komiteto, valstybių narių, Europos Parlamento, Europos aplinkos agentūros, Europos verslo organizacijų ir Europos aplinkosaugos organizacijų rekomendacijas.

11 straipsnis

Vertinimas

Direktyvos 2000/60/EB 18 straipsnio 1 dalyje numatytoje ataskaitoje dėl požeminio vandens Komisija pateikia šios direktyvos veikimo įvertinimą atsižvelgdama į kitus atitinkamus aplinkosaugos teisės aktus, įskaitant šios direktyvos ir jų suderinamumą.

12 straipsnis

Įgyvendinimas

Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję iki 2009 m. sausio 16 d., įgyvendina šią direktyvą. Jos nedelsdamos apie tai informuoja Komisiją.

Valstybės narės, tvirtindamos šias priemones, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

13 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną nuo jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

14 straipsnis

Adresatai

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta Strasbūre, 2006 m. gruodžio 12 d.

Europos Parlamento vardu

Pirmininkas

J. BORREL FONTELLES

Tarybos vardu

Pirmininkas

M. PEKKARINEN

(1)  OL C 112, 2004 4 30, p. 40.

(2)  OL C 109, 2004 4 30, p. 29.

(3)  2005 m. balandžio 28 d. Europos Parlamento nuomonė (OL C 45 E, 2006 2 23, p. 15), 2006 m. sausio 23 d. Tarybos bendroji pozicija (OL C 126 E, 2006 5 30, p. 1) ir 2006 m. birželio 13 d. Europos Parlamento pozicija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje). 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje) ir 2006 m. gruodžio 11 d. Tarybos sprendimas.

(4)  OL L 327, 2000 12 22, p. 1. Direktyva su pakeitimais, padarytais Sprendimu Nr. 2455/2001/EB (OL L 331, 2001 12 15, p. 1).

(5)  OL L 242, 2002 9 10, p. 1.

(6)  OL L 375, 1991 12 31, p. 1. Direktyva su pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1882/2003 (OL L 284, 2003 10 31, p. 1).

(7)  OL L 230, 1991 8 19, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos direktyva 2006/85/EB (OL L 293, 2006 10 24, p. 3).

(8)  OL L 123, 1998 4 24, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos direktyva 2006/50/EB (OL L 142, 2006 5 30, p. 6).

(9)  OL L 277, 2005 10 21, p. 1. Reglamentas su pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1463/2006 (OL L 277, 2006 10 9, p. 1).

(10)  OL L 20, 1980 1 26, p. 43. Direktyva su pakeitimais, padarytais Direktyva 91/692/EEB (OL L 377, 1991 12 31, p. 48).

(11)  OL L 330, 1998 12 5, p. 32. Direktyva su pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1882/2003.

(12)  OL C 184, 1999 7 17, p. 23. Sprendimas su pakeitimais, padarytais Sprendimu 2006/512/EB (OL L 200, 2006 7 22, p. 11).

I PRIEDAS

POŽEMINIO VANDENS KOKYBĖS STANDARTAI

1.

Pagal 4 straipsnį atliekant požeminio vandens cheminės būklės įvertinimą, toliau pateikiami požeminio vandens kokybės standartai yra Direktyvos 2000/60/EB V priedo 2.3.2 lentelėje nurodyti ir pagal tos direktyvos 17 straipsnį nustatyti kokybės standartai.

Teršalas

Kokybės standartai

Nitratai

50 mg/l

Veikliosios medžiagos pesticiduose, įskaitant jų reikšminguosius metabolitus, skilimo ir reakcijos produktai (1)

0,1 μg/l

0,5 μg/l (bendra) (2)

2.

Pesticidų kokybės standartų taikymo šioje direktyvoje nustatyta tvarka rezultatai nepažeidžia rezultatų, gautų taikant rizikos įvertinimo procedūras, kurių reikalaujama pagal Direktyvą 91/414/EEB arba Direktyvą 98/8/EB.

3.

Jeigu manoma, kad konkrečiam požeminio vandens telkiniui taikant požeminio vandens kokybės standartus, nebus pasiekta aplinkos apsaugos tikslų dėl su juo susijusių paviršinio vandens telkinių, išdėstytų Direktyvos 2000/60/EB 4 straipsnyje arba gerokai pablogės ekologinė ar cheminė tokių telkinių kokybė, arba bus pastebima bet kokia didesnė žala tiesiogiai nuo požeminio vandens telkinio priklausomai sausumos ekosistemai, pagal šios direktyvos 3 straipsnį ir II priedą nustatomos griežtesnės ribinės vertės. Šiai ribinei vertei būtinos programos ir priemonės taip pat taikomos veiklai, patenkančiai į Direktyvos 91/676/EEB taikymo sritį.

(1)  Pesticidais vadinami augalų apsaugos produktai ir biocidiniai produktai, apibrėžti atitinkamai Direktyvos 91/414/EEB 2 straipsnyje ir Direktyvos 98/8/EB 2 straipsnyje.

(2)  Žodžiu „bendra“ apibrėžiama visų monitoringo metu nustatytų ir išmatuotų atskirų pesticidų, įskaitant atitinkamus jų metabolitus, skilimo ir reakcijos produktus, suma.

II PRIEDAS

POŽEMINIO VANDENS TERŠALŲ IR TARŠOS RODIKLIŲ RIBINĖS VERTĖS

A Dalis

Ribinių verčių nustatymo, kurį Pagal 3 straipsnį atlieka valstybės narės, Gairės

Valstybės narės nustato ribines vertes visoms teršiančioms medžiagoms ir taršos rodikliams, kurie, atlikus charakteristikų analizę vadovaujantis Direktyvos 2000/60/EB 5 straipsniu, apibūdina požeminio vandens telkinius ar požeminio vandens telkinių grupes kaip priskirtinus rizikos grupei, jog jose bus nepasiekta gera požeminio vandens cheminė būklė.

Ribinės vertės nustatomos taip, kad tipiniame monitoringo taške gautiems monitoringo rezultatams viršijus ribines vertes būtų aišku, jog yra pavojus, kad nesilaikoma 4 straipsnio 2 dalies c punkto ii, iii ir iv papunkčiuose nurodytos vienos ar daugiau geros požeminio vandens cheminės būklės sąlygų.

Nustatydama ribines vertes valstybė narė atsižvelgia į šias gaires:

1)

Ribinių verčių nustatymas turėtų būti grindžiamas atsižvelgiant į:

a)

požeminio vandens ir su juo susijusių vandens ekosistemų bei nuo jo priklausomų sausumos ekosistemų tarpusavio sąveikos mastą;

b)

kliūtis realiam ar potencialiam teisėtam požeminio vandens naudojimui ar jo funkcijoms;

c)

visus teršalus, apibūdinančius požeminio vandens telkinio priskyrimą rizikos grupei, atsižvelgiant į B dalyje nustatytus minimalius sąrašus;

d)

hidrogeologines charakteristikas, įskaitant informaciją apie foninę koncentraciją ir vandens balansą.

2)

Nustatant ribines vertes taip pat turėtų būti atsižvelgiama į teršalų kilmę, į jų galimą natūralų susidarymą, jų toksikologiją ir sklaidos tendenciją, jų patvarumą ir jų bioakumuliacinį potencialą.

3)

Kai dėl natūralių hidrogeologinių priežasčių padidėja medžiagų ar jonų arba jų rodiklių foninė koncentracija, į šią koncentraciją atitinkamame požeminio vandens telkinyje atsižvelgiama nustatant ribines vertes.

4)

Nustatant ribines vertes turėtų būti remiamasi surinktų duomenų kontrolės mechanizmu, grindžiamu duomenų kokybės įvertinimu, analitiniais svarstymais ir fonine koncentracija, nustatoma medžiagoms, kurios gali atsirasti tiek natūraliai, tiek dėl žmogaus veiklos.

B Dalis

Teršalų ir jų rodiklių, į kuriuos turi atsižvelgti valstybės narės, pagal 3 straipsnį nustatydamos ribines vertes, minimalūs sąrašai

1.

Medžiagos ar jonai, arba rodikliai, kurie gali susidaryti tiek natūraliai, tiek dėl žmogaus veiklos

 

Arsenas

 

Kadmis

 

Švinas

 

Gyvsidabris

 

Amonis

 

Chloridas

 

Sulfatas

2.

Žmogaus sukurtos sintetinės medžiagos

 

Trichloretilenas

 

Tetrachloretilenas

3.

Parametrai, nurodantys druskingo ar kitokio vandens intruziją (1)

 

Savitasis elektros laidis

C Dalis

Informacija, kurią valstybės narės turi pateikti apie teršalus ir jų rodiklius, kurių ribinės vertės buvo nustatytos

Upės baseino valdymo plane, pateiktame pagal Direktyvos 2000/60/EB 13 straipsnį, valstybės narės apibendrina, kaip buvo laikomasi šio priedo A dalyje nurodytos tvarkos.

Pirmiausia valstybės narės, kai tai įmanoma, pateikia:

a)

informaciją apie tai, kiek yra požeminio vandens telkinių arba telkinių grupių, apibūdintų kaip priskirtinų rizikos grupei, ir apie teršalus bei taršos rodiklius, kurie lėmė jų priskyrimą rizikos grupei, įskaitant nustatytas koncentracijas (vertes);

b)

informaciją apie visus požeminio vandens telkinius, priskirtus rizikos grupei, ypač apie jų dydį, požeminių vandens telkinių ir su jais susijusių paviršinio vandens telkinių bei nuo jų tiesiogiai priklausomų sausumos ekosistemų santykį, o natūraliai susidarančių medžiagų atveju – požeminio vandens telkinių foninę koncentraciją;

c)

ribines vertes, taikomas nacionaliniu lygmeniu, upės baseino rajono ar tarptautinės upės baseino rajono dalies, esančios valstybės narės teritorijoje, lygmeniu arba požeminio vandens telkinio ar požeminio vandens telkinių grupės lygmeniu;

d)

santykį tarp ribinių verčių ir

i)

natūraliai susidarančių medžiagų atveju, – nustatytos foninės koncentracijos,

ii)

aplinkos apsaugos kokybės tikslų bei kitų vandens apsaugos standartų, egzistuojančių nacionaliniu, Bendrijos arba tarptautiniu lygmeniu, ir

iii)

atitinkamos informacijos apie teršalų toksikologiją, ekotoksikologiją, patvarumą, bioakumuliacinį potencialą ir sklaidos tendenciją.

(1)  Dėl žmogaus veiklos atsirandančioms druskingo vandens koncentracijoms, valstybės narės gali nuspręsti taikyti arba sulfato ir chlorido, arba savitojo laidžio ribines vertes.

III PRIEDAS

POŽEMINIO VANDENS CHEMINĖS BŪKLĖS ĮVERTINIMAS

1.

Įvertinimo tvarka požeminio vandens telkinio ar požeminio vandens telkinių grupės cheminei būklei nustatyti taikoma visiems požeminio vandens telkiniams ar požeminio vandens telkinių grupėms, priskirtoms rizikos grupei, ir teršalams, kurie padeda tuo aspektu apibūdinti požeminio vandens telkinį ar telkinių grupę.

2.

Pradėdamos 4 straipsnio 2 dalies c punkte nurodytus tyrimus, valstybės narės atsižvelgia į:

a)

informaciją, surinktą kaip charakteristikų analizės, atliekamos vadovaujantis Direktyvos 2000/60/EB 5 straipsniu ir jos II priedo 2.1, 2.2 ir 2.3 skirsniais, dalį;

b)

požeminio vandens monitoringo tinklo rezultatus, gautus laikantis Direktyvos 2000/60/EB V priedo 2.4 skirsnio; ir

c)

kitą atitinkamą informaciją, įskaitant metinio aritmetinio atitinkamų teršalų koncentracijos vidurkio monitoringo taške palyginimą su I priede nustatytais požeminio vandens kokybės standartais ir valstybių narių pagal 3 straipsnį bei II priedą nustatytomis ribinėmis vertėmis.3. Tirdamos, ar yra laikomasi 4 straipsnio 2 dalies c punkto i ir iv papunkčiuose nurodytų geros požeminio vandens cheminės būklės sąlygų, valstybės narės prireikus ir jei būtina, remdamosi atitinkamai sukauptais monitoringo rezultatais, pasitelkusios, jei būtina, požeminio vandens telkinio ar požeminio vandens telkinių grupės konceptualiu modeliu pagrįstais koncentracijos įvertinimais, įvertina požeminio vandens telkinio, kuriame metinis aritmetinis tam tikro teršalo koncentracijos vidurkis yra aukštesnis už požeminio vandens kokybės standartą ar už ribinę vertę, apimtį.

3.

Tirdamos, ar yra laikomasi 4 straipsnio 2 dalies c punkto i ir iv papunkčiuose nurodytų geros požeminio vandens cheminės būklės sąlygų, valstybės narės prireikus ir jei būtina, remdamosi atitinkamai sukauptais monitoringo rezultatais, pasitelkusios, jei būtina, požeminio vandens telkinio ar požeminio vandens telkinių grupės konceptualiu modeliu pagrįstais koncentracijos įvertinimais, įvertina požeminio vandens telkinio, kuriame metinis aritmetinis tam tikro teršalo koncentracijos vidurkis yra aukštesnis už požeminio vandens kokybės standartą ar už ribinę vertę, apimtį.

4.

Tirdamos, ar yra laikomasi 4 straipsnio 2 dalies c punkto ii ir iii papunkčiuose nurodytų geros požeminio vandens cheminės būklės sąlygų, valstybės narės prireikus ir jei būtina, remdamosi atitinkamais monitoringo rezultatais ir tinkamu požeminio vandens telkinio konceptualiu modeliu, įvertina:

a)

teršalų poveikį požeminio vandens telkiniui;

b)

teršalų, patenkančių ar galinčių patekti iš požeminio vandens telkinio į su juo susijusius paviršinius vandenis ar nuo jo tiesiogiai priklausomas sausumos ekosistemas, kiekį ir koncentraciją;

c)

teršalų, patenkančių į susijusius paviršinius vandenis ar tiesiogiai priklausomas sausumos ekosistemas, kiekio ir koncentracijos tikėtiną poveikį; d) druskingo ar kitokio vandens intruziją į požeminio vandens telkinį; ir

d)

druskingo ar kitokio vandens intruziją į požeminio vandens telkinį; ir

e)

dėl teršalų požeminio vandens telkinyje kylantį pavojų vandens, išgaunamo arba ketinamo išgauti iš požeminio vandens telkinio ir skirto žmonės vartoti, kokybei.

5.

Valstybės narės požeminio vandens telkinio ar požeminio vandens telkinių grupės požeminio vandens cheminę būklę pristato žemėlapiuose pagal Direktyvos 2000/60/EB V priedo 2.4.5 ir 2.5 skirsnius. Be to, valstybės narės šiuose žemėlapiuose nurodo, jei būtina ir galima, visus monitoringo taškus, kuriuose yra viršyti požeminio vandens kokybės standartai ir (arba) ribinės vertės.

IV PRIEDAS

REIKŠMINGŲ IR NUOLATINIŲ DIDĖJIMO TENDENCIJŲ NUSTATYMAS IR MAŽINIMAS

A dalis

Reikšmingų ir nuolatinių didėjimo tendencijų nustatymas

Valstybės narės nustato reikšmingas ir nuolatines didėjimo tendencijas visuose požeminio vandens telkiniuose ar požeminio vandens telkinių grupėse, kurios priskirtos rizikos grupei pagal Direktyvos 2000/60/EB II priedą, atsižvelgiant į tokius reikalavimus:

1)

pagal Direktyvos 2000/60/EB V priedo 2.4 skirsnį monitoringo programa sudaroma taip, kad būtų galima nustatyti reikšmingas ir nuolatines teršalų, nustatytų pagal šios direktyvos 3 straipsnį, koncentracijų tendencijas;

2)

reikšmingų ir nuolatinių didėjimo tendencijų nustatymo tvarka grindžiama tokiais elementais:

a)

parenkamas toks monitoringo dažnumas ir monitoringo taškai, kad jų pakaktų:

i)

teikti informaciją, kuri būtina siekiant užtikrinti, kad tokias stiprėjančias tendencijas galima būtų su deramu pasitikėjimu ir tikslumu atskirti nuo natūralių nukrypimų;

ii)

nustatyti tokias didėjimo tendencijas taip, kad liktų pakankamai laiko įgyvendinti priemones siekiant užkirsti kelią aplinkos apsaugos požiūriu reikšmingiems žalingiems požeminio vandens kokybės pokyčiams arba bent kiek įmanoma juos sušvelninti. Pirmą kartą toks nustatymas turi būti atliktas 2009 m., jei įmanoma, atsižvelgus į esamus duomenis, pagal Direktyvos 2000/60/EB 13 straipsnyje nurodytą pirmąjį upės baseino valdymo planą rengiant pranešimą apie tendencijos nustatymą, ir po to bent kas šešerius metus;

iii)

atsižvelgti į požeminio vandens telkinio laikinas fizines ir chemines charakteristikas, įskaitant požeminio vandens nuotėkio sąlygas, pasipildymo normas ir prasisunkimo per dirvožemį ar podirvį laiką.

b)

naudojami monitoringo ir analizės metodai, atitinkantys tarptautinius kokybės kontrolės principus, įskaitant, jei reikia, CEN ar nacionalinius standartizuotus metodus, siekiant užtikrinti, kad būtų teikiami lygiavertės mokslinės kokybės ir palyginami duomenys;

c)

įvertinimas grindžiamas statistiniu metodu, tokiu kaip regresijos analizė, analizuojant tendencijas atskiruose monitoringo taškuose tam tikrais laiko tarpais; d) siekiant išvengti paklaidų nustatant tendencijas, visiems žemiau kiekybinio įvertinimo ribos esantiems matams skaičiuojant priskiriama pusė iš visų laiko tarpų aukščiausio kiekybinio įvertinimo ribos vertės, išskyrus bendros pesticidų apimties atveju;

d)

siekiant išvengti paklaidų nustatant tendencijas, visiems žemiau kiekybinio įvertinimo ribos esantiems matams skaičiuojant priskiriama pusė iš visų laiko tarpų aukščiausio kiekybinio įvertinimo ribos vertės, išskyrus bendros pesticidų apimties atveju;

3)

nustatant reikšmingas ir nuolatines medžiagų, susidarančių tiek natūraliai, tiek dėl žmogaus veiklos, koncentracijos didėjimo tendencijas bus atsižvelgiama į pradines koncentracijas ir į duomenis, kai jų yra, surinktus prieš pradedant vykdyti monitoringo programą siekiant pateikti pranešimą apie tendencijų nustatymą pirmame upės baseino valdymo plane, numatytame Direktyvos 2000/60/EB 13 straipsnyje.

B dalis

Pradiniai tendencijos mažinimo taškai

Valstybės narės pakeičia nustatytas reikšmingas ir nuolatines didėjimo tendencijas pagal 5 straipsnį, atsižvelgdamos į tokius reikalavimus:

1)

Priemonių mažinti reikšmingas ir nuolatines didėjimo tendencijas įgyvendinimo pradinis taškas yra tada, kai teršalo koncentracija siekia 75 % I priede numatytų požeminio vandens kokybės standartų ir pagal 3 straipsnį nustatytų ribinių verčių parametrinės vertės, nebent:

a)

pradinis taškas turi būti atkeltas anksčiau, kad tendencijos mažinimo priemonėmis galima būtų kuo ekonomiškiau užkirsti kelią aplinkos apsaugos požiūriu reikšmingiems žalingiems požeminio vandens kokybės pokyčiams arba bent kiek įmanoma juos sušvelninti;

b)

kitoks pradinis taškas yra pateisinamas, kai dėl nustatymo ribos neįmanoma nustatyti, ar pasiekta 75 % parametrinės vertės tendencija; arba

c)

tendencijos didėjimo ir galimybės ją mažinti procentas yra toks, kad vėliau nukėlus tendencijos mažinimo priemonių pradinį tašką, tokiomis priemonėmis vis tiek galima būtų kuo ekonomiškiau užkirsti kelią aplinkos apsaugos požiūriu reikšmingiems žalingiems požeminio vandens kokybės pokyčiams arba bent kiek įmanoma juos sušvelninti. Vėlesnis tendencijos mažinimo priemonių pradinis taškas neturi sąlygoti to, kad nebus laikomasi aplinkosaugos tikslų įgyvendinimo termino.

Į Direktyvos 91/676/EEB taikymo sritį patenkančiai veiklai priemonių mažinti reikšmingas ir nuolatines didėjimo tendencijas įgyvendinimo pradinis taškas nustatomas pagal tą direktyvą ir Direktyvą 2000/60/EB ir ypač laikantis vandens apsaugai taikomų aplinkosaugos tikslų, išdėstytų Direktyvos 2000/60/EB 4 straipsnyje;

2)

Nustačius pradinį tašką požeminio vandens telkiniui, priskirtam rizikos grupei pagal Direktyvos 2000/60/EB V priedo 2.4.4 skirsnį ir laikantis 1 punkto, jis nekeičiamas per Direktyvos 2000/60/EB 13 straipsnyje numatyto upės baseino valdymo plano šešerių metų ciklą.

3)

Tendencijos mažinimas įrodomas atsižvelgiant į atitinkamas monitoringo nuostatas, pateiktas A dalies 2 punkte.

27.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 372/32

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2006/122/EB,

2006 m. gruodžio 12 d.

trisdešimtą kartą iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 76/769/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tam tikrų pavojingų medžiagų ir preparatų pardavimo ir naudojimo apribojimais, suderinimo (perfloruoktano sulfonatų)

(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 95 straipsnį,

atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (1),

laikydamiesi Sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos (2),

kadangi:

(1)

OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacija) pateiktas pavojaus įvertinimas buvo atliktas remiantis 2002 m. liepos mėn. turėta informacija. Šiame įvertinime buvo padaryta išvada, kad perfluoroktano sulfonatai (toliau – PFOS) yra patvarūs, biologiškai besikaupiantys ir toksiški žinduolių rūšims, taigi tai verčia susirūpinti.

(2)

PFOS sveikatai ir aplinkai keliamas pavojus buvo įvertintas pagal 1993 m. kovo 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 793/93 dėl esančių medžiagų rizikos įvertinimo ir kontrolės (3) principus. Rizikos įvertinime nurodytas poreikis sumažinti pavojų sveikatai ir aplinkai.

(3)

Įvyko konsultacijos su Pavojų sveikatai ir aplinkai moksliniu komitetu (toliau – SCHER). Komitetas priėjo išvados, kad PFOS turėtų būti priskiriami prie labai patvarių, labai biologiškai besikaupiančių ir toksiškų medžiagų, nes atitinka reikiamus kriterijus. PFOS taip pat gali plisti aplinkoje dideliu atstumu ir daryti aplinkai neigiamą poveikį, taigi jos atitinka kriterijus, kad galėtų būti laikomos patvariaisiais organiniais teršalais (POT) pagal Stokholmo konvenciją. (4) SCHER įvardijo tolesnio mokslinio PFOS rizikos įvertinimo poreikį, tačiau taip pat sutiko, kad gali prireikti rizikos mažinimo priemonių, kad nebūtų kartojami ankstesni naudojimo būdai. Pasak SCHER, pagrindiniai šiuo metu aviacijos pramonėje, puslaidininkių pramonėje ir fotografijos pramonėje taikomi naudojimo būdai nekelia pavojaus aplinkai ar žmonių sveikatai, jeigu jų patekimas į aplinką ir poveikis darbo vietoje yra minimalus. SCHER pritaria, kad prieš priimant galutinį sprendimą dėl ugnies gesinimo putų reikėtų įvertinti, kokį pavojų sveikatai ir aplinkai kelia jų pakaitalai. SCHER taip pat sutinka, kad būtų ribojamas PFOS naudojimas chromavimo pramonėje, jei nėra kitų priemonių, kurias galima būtų taikyti siekiant gerokai sumažinti emisiją, atsirandančią chromuojant metalą.

(4)

Todėl siekiant apsaugoti sveikatą ir aplinką yra būtina apriboti PFOS pateikimą į rinką ir naudojimą. Siekiama, kad ši direktyva apimtų didžiąją kenksmingo poveikio rizikos dalį. Atrodo, kad kiti nedidelių PFOS kiekių naudojimo būdai nekelia pavojaus ir todėl jiems šiuo metu netaikomi apribojimai. Tačiau reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį į chromavimo procesą, kurio metu naudojamos PFOS, taigi reikia labai sumažinti šio proceso metu atsirandančių teršalų išmetimą taikant geriausias turimas technologijas (toliau – GTT), visiškai atsižvelgiant į visą svarbią informaciją, pateikiamą GTT informaciniame dokumente ir susijusią su metalo ir plastmasės paviršių apdorojimu, kuri parengta naudoti pagal 1996 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvą 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (5) (GTTID direktyva). Be to, valstybės narės turėtų sudaryti šių naudojimo atvejų inventorių siekiant sukaupti informaciją apie iš tiesų naudojamą minėtų medžiagų ir išskiriamų teršalų kiekį.

(5)

Siekiant apsaugoti aplinką apribojimai bus taikomi pusfabrikačiams ir gaminiams, kurių sudėtyje yra PFOS. Apribojimas turėtų apimti visus produktus ir gaminius, į kuriuos sąmoningai pridedama PFOS, atsižvelgiant į tai, kad PFOS gali būti panaudotos tik atskiroms gaminio dalims arba tam tikrų produktų arba gaminių, pvz. tekstilės, padengimui. Šioje direktyvoje numatyti apribojimai bus taikomi tik naujiems produktams, bet nebus taikomi jau naudojamiems produktams ar parduodant panaudotus produktus. Tačiau būtina nustatyti esamas gesinimo putų, kurių sudėtyje yra PFOS, atsargas ir toliau naudoti šias putas turėtų būti leidžiama tik ribotą laiką, siekiant užkirsti kelią tolesnei emisijai, atsirandančiai naudojant šiuos produktus.

(6)

Siekiant galutinai užtikrinti, kad būtų palaipsniui nutrauktas PFOS naudojimas, Komisija turėtų persvarstyti kiekvieną šios direktyvos taikymo išimtį, kai tam suteikia pagrindo nauja informacija apie naudojimą ir sukurtas saugesnes alternatyvas. Išimtis turėtų ir toliau būti taikoma tik esant būtinybei ir jei nėra saugesnių medžiagų arba technologijų, kurios būtų techniškai ir ekonomiškai įmanomos, ir jei taikomos GTT siekiant sumažinti PFOS emisiją.

(7)

Manoma, kad perfluoroktaninė rūgštis ir jos druskos kelia tokį pat pavojų, kaip PFOS, taigi būtina vis patikrinti nuolatinę rizikos vertinimo veiklą ir turimas saugesnes alternatyvas, taip pat nustatyti, kokios rizikos mažinimo priemonės, įskaitant pardavimo ir naudojimo apribojimus, jei tinkama, turėtų būti taikomos Europos Sąjungoje.

(8)

Direktyva 76/769/EEB (6) turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista.

(9)

Šios direktyvos tikslas yra įdiegti suderintas nuostatas dėl PFOS, taip apsaugant vidaus rinką, kartu užtikrinant aukšto lygio žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą pagal Sutarties 95 straipsnio nuostatas.

(10)

Ši direktyva neriboja Bendrijos teisės aktų, nustatančių būtiniausius darbuotojų apsaugos reikalavimus, taikymo, pvz., 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvos 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo (7) ir atskirų ja pagrįstų direktyvų, ypač 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/37/EB dėl darbuotojų apsaugos nuo rizikos, susijusios su kancerogenų arba mutagenų poveikiu darbe (šeštoji atskira direktyva, kaip numatyta Tarybos direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (kodifikuota redakcija) (8) ir 1998 m. balandžio 7 d. Tarybos direktyvos 98/24/EB dėl darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos nuo rizikos, susijusios su cheminiais veiksniais darbe (keturioliktoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (9),

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 straipsnis

Direktyvos 76/769/EEB I priedas iš dalies keičiamas taip, kaip nurodyta šios direktyvos priede.

2 straipsnis

1.   Valstybės narės priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję ne vėliau kaip 2007 m. gruodžio 27 d., įgyvendina šią direktyvą. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų nuostatų tekstus ir tų nuostatų bei šios direktyvos atitikties lentelę.

Jos taiko šias priemones nuo 2008 m. birželio 27 d.

Valstybės narės, patvirtindamos šias priemones, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

2.   Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų pagrindinių nacionalinės teisės aktų nuostatų tekstus.

3 straipsnis

Ši direktyva įsigalioja jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną.

4 straipsnis

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta Strasbūre, 2006 m. gruodžio 12 d.

Europos Parlamento vardu

Pirmininkas

J. BORRELL FONTELLES

Tarybos vardu

Pirmininkas

M. PEKKARINEN

(1)  OL C 195, 2006 8 18, p. 10.

(2)  2006 m. spalio 25 d. Europos Parlamento nuomonė (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje) ir 2006 m. gruodžio 11 d. Tarybos sprendimas.

(3)  OL L 84, 1993 4 5, p. 1. Reglamentas su pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1882/2003 (OL L 284, 2003 10 31, p. 1).

(4)  2004 m. spalio 14 d. Tarybos sprendimas dėl Stokholmo konvencijos dėl patvariųjų organinių teršalų sudarymo Europos bendrijos vardu (OL L 209, 2006 7 31, p. 3).

(5)  OL L 257, 1996 10 10, p. 26. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 166/2006 (OL L 33, 2006 2 4, p. 1).

(6)  OL L 262, 1976 9 27, p. 201. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/90/EB (OL L 33, 2006 2 4, p. 28).

(7)  OL L 183, 1989 6 29, p. 1. Direktyva su pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1882/2003.

(8)  OL L 158, 2004 4 30, p. 50. Klaidų ištaisymas OL L 229, 2004 6 29, p. 23.

(9)  OL L 131, 1998 5 5, p. 11. Direktyva su pakeitimais, padarytais 2003 m. stojimo aktu.

PRIEDAS

Direktyvos 76/769/EEB I priedas papildomas tokiu punktu:

„52.

Perfluoroktano sulfonatai

(PFOS)

C8F17SO2X (X = OH,

metalo druska (O-M+), halogenidas, amidas ir kiti dariniai, įskaitant polimerus)

1)

Negalima pateikti į rinką arba naudoti kaip medžiagą ar jos sudedamąją dalį preparatuose, jeigu medžiagos koncentracija lygi arba viršija 0,005 % masės.

2)

Negalima pateikti į rinką pusfabrikačiuose arba gaminiuose ar jų dalyse, jeigu PFOS koncentracija lygi arba viršija 0,1 % masės, apskaičiuotos atsižvelgiant į struktūriškai arba mikrostruktūriškai atskirų dalių, turinčių PFOS, masę, arba tekstilės gaminiuose ar kitose padengtose medžiagose, jei PFOS kiekis lygus arba viršija 1 μg/m2 padengtos medžiagos.

3)

Išimties tvarka 1 ir 2 papunkčiai netaikomi šiems gaminiams, taip pat jų pagaminimui reikalingiems medžiagoms ir preparatams:

a)

fotorezistams ar fotolitografijos procesuose naudojamiems antirefleksiniams paviršiams;

b)

juostelėms, popieriui ar spausdinimo plokštėms naudojamiems fotografiniams paviršiams;

c)

nedekoratyvinio kietojo chromavimo (naudojant chromą VI) procese naudojamiems cheminiams rūko inhibitoriams ir mirkymo medžiagoms, skirtiems naudoti kontroliuojamose galvanizavimo sistemose, kuriose į aplinką išmetamų PFOS kiekis labai mažas, nes ligi galo taikomos atitinkamos geriausios turimos technologijos, sukurtos laikantis 1996 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvos 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (1);

d)

aviacijoje naudojamiems hidrauliniams skysčiams.

4)

Taikant 1 papunkčio išimtį, ugnies gesinimo putos, pateiktos į rinką iki 2006 m. gruodžio 27 d., gali būti naudojamos iki 2011 m. birželio 27 d.

5)

1 ir 2 papunkčiai taikomi nepažeidžiant 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 648/2004 dėl ploviklių (2).

6)

Ne vėliau kaip iki 2008 m. gruodžio 27 d. valstybės narės sudaro inventorių, apimantį toliau nurodytą informaciją, ir pateikia jį Komisijai:

a)

procesai, kuriems taikoma išimtis pagal 3 papunkčio 3 dalį, ir šiuose procesuose naudojamų bei jų metu išsiskiriančių PFOS kiekis;

b)

esamos ugnies gesinimo putų, kurių sudėtyje yra PFOS, atsargos.

7)

Kai tik gaunama nauja informacija, smulkiai apibūdinanti saugesnių alternatyvių medžiagų naudojimą ir šias medžiagas ar naudojimo technologijas, Komisija persvarsto kiekvieną iš išimčių, nurodytų 3 papunkčio a-d dalyse, siekdama, kad:

a)

PFOS naudojimas būtų palaipsniui nutraukiamas, kai tik saugesnės alternatyvos tampa techniškai ir ekonomiškai įmanomos,

b)

išimtis būtų ir toliau taikoma tik esant būtinybei, jei nėra saugesnių alternatyvų ir jei pranešta, kad imtasi priemonių siekiant rasti saugesnes alternatyvas,

c)

PFOS išmetimas į aplinką būtų kiek galima sumažintas taikant geriausias turimas technologijas.

8)

Komisija vis patikrina nuolatinę rizikos vertinimo veiklą ir turimas saugesnes alternatyvas, taip pat nustato, kokios rizikos mažinimo priemonės, susijusios su perfluoroktaninės rūgšties (PFOA) ir susijusių medžiagų naudojimu galimos, ir siūlo visas būtinas priemones, skirtas nustatytai rizikai mažinti, įskaitant pardavimo ir naudojimo apribojimus, ypač jei turimos saugesnės alternatyvios medžiagos ir technologijos, kurios įmanomos techniškai ir ekonomiškai.“

(1)  OL L 257, 1996 10 10, p. 26. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 166/2006 (OL L 33, 2006 2 4, p. 1).

(2)  OL L 104, 2004 4 8, p. 1. Reglamentas su pakeitimais, padarytais Komisijos reglamentu (EB) Nr. 907/2006 (OL L 168, 2006 6 21, p. 5).