26.7.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 204/1

(1)

Vieninga oro paslaugų rinka turėtų būti naudinga visiems piliečiams. Todėl neįgalūs asmenys ir ribotos judėsenos, atsiradusios dėl negalios, amžiaus ar kitų priežasčių, asmenys turėtų turėti panašias galimybes keliauti oro transportu kaip ir kiti piliečiai. Neįgalūs asmenys ir ribotos judėsenos asmenys turi tokią pačią teisę laisvai judėti, pasirinkti ir būti nediskriminuojamais. Tai taikytina kelionėms oro transportu ir kitoms gyvenimo sritims.

(2)

Todėl neįgalūs asmenys ir ribotos judėsenos asmenys turėtų būti priimami vežti ir jiems neturėtų būti atsisakoma leisti naudotis transporto priemonėmis dėl jų negalios arba ribotos judėsenos, nebent tai būtų daroma pagrįstais saugumo sumetimais ir nustatyta teisės aktuose. Oro vežėjai, jų agentai ir turistinių kelionių organizatoriai, prieš priimdami neįgalių asmenų arba ribotos judėsenos asmenų rezervavimus, turėtų imtis visų tinkamų priemonių patikrinti, ar nėra pagrįstų su saugumu susijusių priežasčių, dėl kurių šiems asmenims atitinkamo skrydžio metu negalėtų būti suteikta derama pagalba.

(3)

Šiuo reglamentu neturėtų būti pažeidžiamos kitos keleivių teisės, nustatytos Bendrijos teisės aktuose, ypač 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvoje 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (3) ir 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 261/2004, nustatančiame bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju (4). Jei dėl to paties įvykio, tiek vadovaujantis vienu iš minėtų teisės aktų, tiek ir šiuo reglamentu, atsirastų tokia pati teisė gauti kompensaciją arba alternatyvų skrydį, atitinkami asmenys gali pasinaudoti šia teise savo nuožiūra tik vieną kartą.

(4)

Kad neįgaliems asmenims ir ribotos judėsenos asmenims būtų sudarytos panašios galimybės keliauti oro transportu kaip ir kitiems piliečiams, ypatingiems jų poreikiams tenkinti oro uostuose bei orlaiviuose jiems turėtų būti teikiama pagalba įdarbinant reikalingą personalą ir įrengiant reikiamą įrangą. Socialinės įtraukties sumetimais atitinkami asmenys šią pagalbą turėtų gauti be papildomo mokesčio.

(5)

Valstybės narės teritorijoje, kuriai taikoma Sutartis, esančiuose oro uostuose teikiama pagalba turėtų, be kita ko, sudaryti galimybę neįgaliems asmenims ir ribotos judėsenos asmenims iš specialiai nustatytos atvykimo vietos oro uoste nuvykti į orlaivį, o iš orlaivio – į specialiai nustatytą išvykimo iš oro uosto vietą, įskaitant įlaipinimą ir išlaipinimą. Šios vietos turėtų būti nustatytos bent jau prie pagrindinių įėjimų į terminalų pastatus, registracijos punktų vietose, traukinių, metro, lengvųjų geležinkelių ir autobusų stotelėse, taksi sustojimo vietose ir kitose keleivių išlaipinimo vietose bei oro uostuose esančiose automobilių stovėjimo aikštelėse. Pagalbos teikimas turėtų būti organizuojamas taip, kad būtų išvengta pertrūkių ir gaišaties, kartu visoje Bendrijoje užtikrinant aukšto lygio ir lygiaverčius standartus ir geriausiai panaudojant išteklius, nepriklausomai nuo to, kuris oro uostas ar oro vežėjas dalyvauja.

(6)

Kad būtų pasiekti šie tikslai, už kokybiškos pagalbos teikimą oro uostuose turėtų būti atsakinga centrinė institucija. Kadangi pagrindinį vaidmenį teikiant paslaugas oro uostuose atlieka oro uostus valdančios įstaigos, jos turėtų būti atsakingos už šios pagalbos teikimą.

(7)

Oro uostus valdančios įstaigos gali pačios teikti pagalbą neįgaliems asmenims ir ribotos judėsenos asmenims. Taip pat, atsižvelgiant į tam tikrų kelionių organizatorių ir oro vežėjų teigiamą vaidmenį praeityje, valdančios įstaigos, laikydamosi atitinkamų Bendrijos teisėje normų, įskaitant viešųjų pirkimų srityje, gali sudaryti sutartis su trečiosiomis šalimis dėl šios pagalbos teikimo.

(8)

Pagalba turėtų būti finansuojama taip, kad našta būtų tolygiai paskirstyta visiems oro uostu besinaudojantiems keleiviams ir neatsirastų skatinimo nevežti neįgalių asmenų ir ribotos judėsenos asmenų. Panašu, kad veiksmingiausia finansavimo priemonė yra iš visų oro uostu besinaudojančių avialinijų renkamas mokestis, proporcingas keleivių, kuriuos jos atskraidina į oro uostą ir išskraidina iš jo, skaičiui.

(9)

Visų pirma, siekiant užtikrinti, kad iš oro vežėjų reikalaujamų mokesčių dydis atitiktų pagalbos, teikiamos neįgaliems asmenims ir ribotos judėsenos asmenims, kaštus, ir kad iš šių mokesčių nebūtų finansuojamos kitos, su pagalbos teikimu nesusijusios valdančios įstaigos veiklos rūšys, mokesčiai turėtų būti nustatomi ir renkami visiškai skaidriai. Todėl, kai tai neprieštarauja šiam reglamentui, turėtų būti taikoma 1996 m. spalio 15 d. Tarybos direktyva 96/67/EB dėl patekimo į Bendrijos oro uostuose teikiamų antžeminių paslaugų rinką (5), ir ypač jos nuostatos dėl sąskaitų atskyrimo.

(10)

Organizuodami pagalbos teikimą neįgaliems asmenims ir ribotos judėsenos asmenims bei savo personalo mokymus oro uostai ir oro vežėjai turėtų vadovautis Europos civilinės aviacijos konferencijos (ECAK) 30 dokumento I dalies 5 skirsniu ir jo atitinkamais priedais, ypač Gero elgesio teikiant antžemines paslaugas ribotos judėsenos asmenims kodeksu, kaip išdėstyta minėto dokumento J priede šio reglamento priėmimo metu.

(11)

Oro uostus valdančios įstaigos, spręsdamos dėl naujų oro uostų arba terminalų projektų arba iš esmės juos atnaujindamos, turėtų, kai įmanoma, atsižvelgti į neįgalių asmenų ir ribotos judėsenos asmenų poreikius. Į tokius poreikius, kai įmanoma, taip pat turėtų atsižvelgti oro vežėjai spręsdami dėl naujų ir atnaujinamų orlaivių projektų.

(12)

Siekiant užtikrinti, kad būtų gerbiamas neįgalių asmenų ir ribotos judėsenos asmenų privatumas ir kad prašoma informacija būtų naudojama tik šiame reglamente nustatytiems pagalbos įsipareigojimams vykdyti ir nebūtų naudojama prieš keleivius, siekiančius gauti jame numatytas paslaugas, turėtų būti griežtai laikomasi 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (6).

(13)

Visa esminė oro keleiviams teikiama informacija turėtų būti teikiama alternatyviais būdais, prieinamais neįgaliems asmenims ir ribotos judėsenos asmenims, ir bent jau tomis pačiomis kalbomis, kaip ir kitiems keleiviams.

(14)

Kai vežimėliai ar kita judėjimo įranga arba pagalbiniai įtaisai pametami arba sugadinami kraunant oro uoste arba gabenant orlaivyje, keleiviui, kuriam ši įranga priklauso, turi būti kompensuojama pagal tarptautinės, Bendrijos ir valstybių narių teisės normas.

(15)

Valstybės narės turėtų prižiūrėti ir užtikrinti šio reglamento laikymąsi ir paskirti tinkamą įstaigą, kuri atliktų vykdymo užduotis. Ši priežiūra neįtakoja neįgalių asmenų ir ribotos judėsenos asmenų teisių teismuose siekti žalos atlyginimo pagal nacionalinę teisę.

(16)

Svarbu, kad neįgalus asmuo arba ribotos judėsenos asmuo, kuris mano, kad buvo pažeistas šis reglamentas, apie įvykį galėtų pranešti oro uostą valdančiai įstaigai arba atitinkamam oro vežėjui. Jei neįgalus asmuo arba ribotos judėsenos asmuo negauna kompensacijos šiuo būdu, jis (ji) turi teisę pateikti skundą bet kuriai šiuo klausimu atitinkamos valstybės narės paskirtai institucijai arba institucijoms.

(17)

Skundus dėl pagalbos oro uoste reikėtų pateikti įstaigai ar įstaigoms, kurias šio reglamento vykdymui paskiria valstybė narė, kurioje šis oro uostas yra. Skundus dėl oro vežėjo teikiamos pagalbos reikėtų pateikti įstaigai ar įstaigoms, kurias šio reglamento vykdymui paskiria valstybė narė, išdavusi licenciją oro susisiekimui vykdyti tam oro vežėjui.

(18)

Valstybės narės turėtų nustatyti sankcijas už šio reglamento pažeidimus ir užtikrinti, kad šios sankcijos būtų taikomos. Šios sankcijos, kurios galėtų apimti ir nurodymą sumokėti kompensacijas atitinkamiems asmenims, turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

(19)

Kadangi siūlomo veiksmo tikslų, t. y. užtikrinti valstybėse narėse aukštą ir lygiavertį apsaugos ir pagalbos lygį bei užtikrinti, kad ūkio subjektai bendroje rinkoje veiktų suderintomis sąlygomis, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl veiksmo mąsto ar poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

(20)

Reglamente yra gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, ypač pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje.

(21)

1987 m. gruodžio 2 d. Ispanijos Karalystės ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės užsienio reikalų ministrų Londone pasirašytoje Jungtinėje deklaracijoje buvo sutarta glaudesnio bendradarbiavimo naudojant Gibraltaro oro uostą tvarka. Tačiau ši tvarka dar turi būti pradėta taikyti,

a)

neįgalus asmuo ar ribotos judėsenos asmuo – bet kuris asmuo, kurio judėsena naudojantis transporto priemone yra ribota dėl bet kokios fizinės negalios (sensorinės arba motorinės, nuolatinės arba laikinos), intelekto negalios arba sutrikimo ar bet kurios kitos negalios arba amžiaus ir kuriam dėl jo būklės reikia skirti atitinkamą dėmesį ir visiems keleiviams teikiamas paslaugas pritaikyti prie jo specialių poreikių;

b)

oro vežėjas – tai oro transporto įmonė, turinti galiojančią licenciją oro susisiekimui vykdyti;

c)

skrydį vykdantis oro vežėjas – tai oro vežėjas, vykdantis arba ketinantis vykdyti skrydį pagal sutartį su keleiviu arba kito su keleiviu sutartį sudariusio juridinio arba fizinio asmens vardu;

d)

Bendrijos oro vežėjas – tai oro vežėjas, turintis galiojančią licenciją oro susisiekimui vykdyti, kurią valstybė narė išdavė pagal 1992 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2407/92 dėl oro vežėjų licencijavimo (7) nuostatas;

e)

turizmo kelionių organizatorius – tai kelionės organizatorius, kaip apibrėžta Direktyvos 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse, išskyrus oro vežėją;

f)

oro uostą valdanti įstaiga arba valdanti įstaiga – tai įstaiga, kurios pirminis tikslas pagal nacionalinius teisės aktus yra oro uosto infrastruktūrų administravimas ir valdymas ir įvairių oro uoste ar oro uostų sistemoje veikiančių subjektų veiklos koordinavimas ir kontrolė;

g)

oro uosto naudotojas – tai bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, atsakingas už keleivių atskraidinimą į atitinkamą oro uostą arba išskraidinimą iš jo;

h)

oro uosto naudotojų komitetas – tai oro uosto naudotojų arba jiems atstovaujančių organizacijų atstovų komitetas;

i)

rezervavimas – tai faktas, kad keleivis turi bilietą ar kitą įrodymą, kuriame pažymėta, kad oro vežėjas arba turizmo kelionių organizatorius rezervavimą patvirtino ir įregistravo;

j)

oro uostas – tai bet koks žemės plotas, pritaikytas orlaiviams tūpti, kilti ir manevruoti, įskaitant šioms operacijoms naudojamą pagalbinę infrastruktūrą, kurios reikia šioms operacijoms dėl orlaivių transporto ir paslaugų reikalavimų, įskaitant infrastruktūrą, reikalingą komercinėms oro paslaugoms;

k)

oro uosto automobilių stovėjimo aikštelė – tai oro uosto teritorijoje esanti arba oro uosto valdančios įstaigos tiesiogiai kontroliuojama automobilių stovėjimo aikštelė, kuri skirta tiesioginiam tą oro uostą naudojančių keleivių naudojimui;

l)

komercinė keleivių skraidinimo paslauga – keleivių skraidinimo paslauga, oro vežėjo teikiama plačiajai visuomenei už tam tikrą atlygį, siūlant reguliarius arba nereguliarius tiek vien skrydį, tiek skrydį kaip paketo dalį.

a)

patvirtinti rezervavimo skrydžiui iš oro uosto arba į oro uostą, kuriam taikomas šis reglamentas;

b)

įlaipinti neįgalaus asmens arba ribotos judėsenos asmens tokiame oro uoste, jeigu toks asmuo turi galiojantį bilietą ir rezervavimą.

a)

kad būtų laikomasi taikytinų saugumo reikalavimų, nustatytų tarptautinėje, Bendrijos arba nacionalinėje teisėje, arba kad būtų laikomasi saugos reikalavimų, nustatytų valdžios institucijos, išdavusios atitinkamam oro vežėjui vežėjo pažymėjimą;

b)

jeigu dėl orlaivio dydžio arba jo durų dydžio neįgalus arba ribotos judėsenos asmuo fiziškai negali būti įlaipintas ar vežamas.

a)

oro uostus, iš kurių išvykstama, į kuriuos atvykstama ir per kuriuos vykstama tranzitu, valdančioms įstaigoms ir

b)

skrydį vykdančiam oro vežėjui, jei rezervavimas buvo priimtas ne to vežėjo, išskyrus tuos atvejus, kai gavus informaciją apie pagalbos poreikį dar nebuvo žinomas skrydį vykdysiantis oro vežėjas; šiais atvejais informacija pateikiama iškart, kai tik galima tai padaryti.

a)

asmuo pats atvyksta registruotis:

b)

asmuo atvyksta į 5 straipsnio numatyta tvarka nustatytą vietą oro uoste:

a)

užtikrina, kad visas jų personalas, įskaitant ir bet kurio subrangovo įdarbintus darbuotojus, tiesiogiai teikiantis pagalbą neįgaliems asmenims arba ribotos judėsenos asmenims, žinotų, kaip patenkinti asmenų su įvairiomis negaliomis ar judėsenos sutrikimais poreikius;

b)

visam savo personalui, dirbančiam oro uoste tiesiogiai su keliaujančiais asmenimis, rengia mokymus apie nediskriminuojantį elgesį su neįgaliais asmenimis ir su tuo susijusias šviečiamąsias kampanijas;

c)

užtikrina, kad įdarbinus visi nauji darbuotojai dalyvautų mokymuose apie neįgaliuosius asmenis ir kad prireikus personalui būtų rengiami mokymai žinioms atnaujinti.

26.7.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 204/10

(1)

Galima leisti naudoti maisto priedus maisto produktuose tik, jei jie atitinka 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/107/EEB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto priedus, kuriuos leidžiama naudoti žmonėms vartoti skirtuose maisto produktuose, suderinimo (3), II priedą.

(2)

Direktyva 95/2/EB (4) nustato maisto priedų, kuriuos galima naudoti Bendrijoje, sąrašą ir jų naudojimo sąlygas.

(3)

Direktyva 94/35/EB (5) nustato saldiklių, kuriuos galima naudoti Bendrijoje, sąrašą ir jų naudojimo sąlygas.

(4)

Nuo Direktyvų 95/2/EB ir 94/35/EB priėmimo maisto priedų srityje buvo pasiekta techninė pažanga. Šias direktyvas reikėtų pritaikyti, atsižvelgiant į tuos pasiekimus.

(5)

Europos maisto saugos agentūros (EMSA) nuomonės, pareikštos 2003 m. lapkričio 26 d., pagrindu padaryti dabar išduodamų leidimų pakeitimai, siekiant išlaikyti kiek įmanoma mažesnį nitrozaminų kiekį, sumažinant į maisto produktus dedamų nitritų ir nitratų kiekius, tuo pačiu išlaikant maisto produktų mikrobiologinę saugą. EMSA rekomenduoja teisės aktuose nitrito ir nitrato kiekius nustatyti kaip „pridėtus kiekius“. EMSA mano, kad pridėto nitrito, labiau nei likučių, kiekis slopina C. botulinum dauginimąsi. Dabartinės nuostatos turėtų būti iš dalies pakeistos taip, kad didžiausi leistini kiekiai, kaip nurodė EMSA, termiškai neapdorotuose ar termiškai apdorotuose mėsos produktuose, sūrių ir žuvies gaminiuose būtų išreikšti kaip pridėti kiekiai. Tačiau išimties tvarka didžiausius leistinus liekamosios koncentracijos kiekius reikėtų nustatyti tradiciniu būdu gaminamiems mėsos produktams su sąlyga, kad šie produktai tinkamai apibrėžiami ir nustatomi. Nustatant šiuos kiekius reikėtų užtikrinti, kad nebūtų viršijama 1990 m. Maisto produktų mokslinio komiteto nustatyta leistina paros norma (LPN). Šioje direktyvoje aiškiai nenurodytus produktus, kurie tradiciškai gaminami panašiu būdu (t. y. panašius produktus), prireikus galima skirstyti pagal Direktyvos 95/2/EB 5 ir 6 straipsnius. Sūriui taikomą liekamosios koncentracijos kiekį reikėtų išreikšti kaip į sūriui skirtą pieną pridėtą kiekį. Taikant tokį gamybos metodą, kai nitratai pridedami pašalinus išrūgas ir įpylus vandens, liekamosios koncentracijos kiekis turėtų būti lygus kiekiui, susidarančiam nitratą tiesiogiai dedant į pieną sūriui.

(6)

Pagal Direktyvą 2003/114/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 95/2/EB, Komisija ir EMSA iki 2004 m. liepos 1 d. privalėjo peržiūrėti E 214–E 219 p-hidroksibenzoatų ir jų natrio druskų naudojimo sąlygas. EMSA įvertino informaciją apie p-hidroksibenzoatų saugą ir 2004 m. liepos 13 d. pareiškė apie tai savo nuomonę. EMSA nustatė, kad metilo ir etilo p-hidroksibenzoinės rūgšties esterių ir jų natrio druskų kiekio LPN visoje tiriamojoje grupėje siekė nuo 0 iki 10 mg/kg kūno masės. EMSA laikėsi nuomonės, kad propilparabeno negalima priskirti šios grupės LPN, nes propilparabenas, priešingai nei metil ir etilparabenas, darė poveikį nesubrendusių žiurkių patinų lytiniams hormonams ir vyriškiesiems lytiniams organams. Taigi EMSA negalėjo rekomenduoti propilparabeno LPN, nes nebuvo akivaizdžiai nustatyta, kad žalingo poveikio nėra (NOAEL). Propil-p-hidroksibenzoatą (E 216) ir natrio propil-p-hidroksibenzoatą (E 217) iš Direktyvos 95/2/EB būtina išbraukti. Be to, būtina uždrausti naudoti p-hidroksibenzoatus skystuose dietinio maisto papilduose.

(7)

Komisijos sprendimu 2004/374/EB (6) buvo uždrausta pateikti į rinką ir importuoti želatinizuotus mažus indelius, turinčius maisto priedų – stingdiklių, pagamintų iš jūrinių dumblių ir tam tikrų dervų, nes yra pavojus jais užspringti. Atsižvelgiant į to sprendimo peržiūrą, būtina uždrausti vartoti tam tikrus maistinius stingdiklius gaminant želatinizuotus mažus indelius.

(8)

Maisto produktų mokslinis komitetas išnagrinėjo informaciją apie eritritolio saugą ir 2003 m. kovo 5 d. apie tai pareiškė savo nuomonę. Komitetas padarė išvadą, kad eritritolio, kaip maisto priedo, naudojimas yra priimtinas. Komitetas taip pat pastebėjo, kad eritritolis pasižymi laisvinamuoju poveikiu, tačiau tai pasireiškia suvartojus didesnę nei kitų polihidroksilinių alkoholių dozę. Eritritolis turi daugelį su saldumo suteikimu nesusijusių technologinių savybių, kurios svarbios daugeliui maisto produktų, pradedant konditerija ir baigiant pieno produktais. Tarp šių savybių yra aromato stipriklio, nešėjo, drėgmę išlaikančios medžiagos, stabilizatoriaus, tirštiklio, užpildo ir kompleksono savybės. Būtina leisti naudoti eritritolį tais pačiais tikslais kaip ir kitus, šiuo metu leidžiamus naudoti polihidroksilinius alkoholius. Be to, būtina iš dalies pakeisti Direktyvą 94/35/EB, kadangi eritritolį, kaip ir kitus šiuo metu leidžiamus naudoti polihidroksilinius alkoholius, galima naudoti produktams saldinti.

(9)

Maisto produktų mokslinis komitetas išnagrinėjo informaciją apie sojos pupelių hemiceliuliozės saugą ir 2003 m. balandžio 4 d. pareiškė apie tai savo nuomonę. Komitetas padarė išvadą, kad sojos pupelių hemiceliuliozė priimtina maisto produktams, į kuriuos buvo prašoma ją įdėti nurodytais kiekiais. Todėl tikslinga leisti šią medžiagą vartoti tam tikrais tikslais. Tačiau saugant alergiškų žmonių interesus reikėtų neleisti šios medžiagos dėti į neapdorotus produktus, kuriuose nesitikima rasti sojos pupelių. Visais atvejais pagal 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/13/EB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą, derinimo (7) nuostatas vartotojai turėtų būti informuojami apie tai, kad produkto sudėtyje yra sojos pupelių hemiceliuliozės.

(10)

EMSA išnagrinėjo informaciją apie etilceliuliozę ir 2004 m. vasario 17 d. apie tai pareiškė savo nuomonę. EMSA nusprendė įtraukti etilceliuliozę į Maisto mokslinio komiteto sudarytą „nenurodytos“ LPN modifikuotų celiuliozių sąrašą. Dažniausiai etilceliuliozė naudojama maisto papildams ir kvapiosioms medžiagoms kapsulėmis. Todėl etilceliuliozę reikėtų leisti naudoti kaip ir kitas celiuliozes.

(11)

EMSA išnagrinėjo informaciją apie pululano saugą ir 2004 m. liepos 13 d. pareiškė savo nuomonę. Ji padarė išvadą, kad pululanas yra tinkamas naudoti kapsulės ar tabletės pavidalo maisto papildų ir juostelės formos burnos gaiviklių dengiamosios plėvelės gamybai. Todėl reikėtų leisti šią medžiagą naudoti šiais tikslais.

(12)

EMSA išnagrinėjo informaciją apie tretinio butilo hidrochinono (TBHQ) saugą ir 2004 m. liepos 12 d. pateikė savo nuomonę. EMSA nustatė, kad šio antioksidanto LPN yra 0–0,7 mg/kg kūno svorio ir kad jį tam tikrais kiekiais galima naudoti tam tikrų maisto produktų gamybai. Todėl reikėtų leisti naudoti šį priedą.

(13)

Maisto produktų mokslinis komitetas išnagrinėjo informaciją apie krakmolo aliuminio oktenilo sukcinato saugą ir 1997 m. kovo 21 d. pareiškė savo nuomonę. Komitetas padarė išvadą, kad šis priedas gali būti laikomas tinkamu vartoti kaip mikrokapsuliuotų vitaminų ir karotinoidų sudedamoji dalis. Todėl reikėtų leisti šią medžiagą naudoti šiais tikslais.

(14)

Gaminant rauginto pieno sūrius, natrio rūgščiojo karbonato (E 500ii) pridedama į pasterizuotą pieną, siekiant sumažinti pieno rūgšties sąlygojamą rūgštumą iki tinkamo pH ir taip sudarant palankias sąlygas nokinančiųjų bakterijų kultūroms augti. Todėl reikėtų leisti naudoti natrio rūgštųjį karbonatą rauginto pieno sūriams gaminti.

(15)

Šiuo metu leidžiama naudoti sorbatų (E 200, E 202 ir E 203) ir benzoatų (E 210–E 213) mišinį virtų krevečių konservavimui. Tikslinga išplėsti šį leidimą visiems virtiems vėžiagyviams ir moliuskams konservuoti.

(16)

Silicio dioksidą (E 551) leidžiama naudoti maisto dažiklių pernešimui, jei jo kiekis siekia ne daugiau kaip 5 %. Turėtų būti leista naudoti silicio dioksidą maisto dažikliams titano dioksidui (E 171) bei geležies oksidams ir hidroksidams (E 172) pernešti, jeigu jo kiekis siekia ne daugiau kaip 90 % viso pigmento.

(17)

Direktyva 95/2/EB ribojami tos direktyvos I priede išvardyti maisto priedai, dedami į tradicinę prancūzišką duoną „Pain courant français“. Tie patys apribojimai turėtų būti taikomi panašiai tradicinei vengriškai duonai. Be to, siūloma leisti askorbo rūgštį (E 300), natrio askorbatą (E 301) ir kalcio dinatrio EDTA (E 385) dėti į vengrišką žąsų kepenų paštetą.

(18)

Būtina atnaujinti galiojančias nuostatas dėl sulfitų (E 220–E 228) naudojimo virtuose vėžiagyviuose, valgomosiose vynuogėse ir ličiuose.

(19)

Atsižvelgiant į valstybės narės prašymą ir 2003 m. kovo 5 d. Maisto produktų mokslinio komiteto nuomonę, reikėtų leisti Bendrijoje naudoti 4-heksilrezorcinolį, kurį buvo leista naudoti nacionaliniu lygiu pagal Direktyvą 89/107/EEB.

(20)

Direktyvoje 95/2/EB vartojamus terminus reikėtų adaptuoti, atsižvelgiant į 1989 m. gegužės 3 d. Tarybos direktyvą 89/398/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su specialios paskirties maisto produktais, suderinimo (8), 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/46/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimo (9) ir 1999 m. kovo 25 d. Komisijos direktyvą 1999/21/EB dėl specialios medicininės paskirties dietinių maisto produktų (10).

(21)

Todėl Direktyvas 95/2/EB ir 94/35/EB reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti,

1)

1 straipsnio 3 dalies c punktas pakeičiamas taip:

2)

3 straipsnio 2 dalyje žodžiai „nujunkymo nuo krūties maisto produktams“ pakeičiami žodžiais „perdirbtiems grūdiniams maisto produktams ir maistui kūdikiams“;

3)

priedai iš dalies keičiami, atsižvelgiant į šios direktyvos I priedą.

a)

šios direktyvos reikalavimus atitinkančiais maisto produktais būtų leista prekiauti ir juos naudoti iki 2008 m. vasario 15 d.;

b)

šios direktyvos reikalavimų neatitinkančiais produktais būtų uždrausta prekiauti ir juos naudoti iki 2008 m. rugpjūčio 15 d.

26.7.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 204/23

(1)

1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyva 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, paaukštinimo ir darbo sąlygų (3) ir 1986 m. liepos 24 d. Tarybos direktyva 86/378/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo įgyvendinimo profesinėse socialinės apsaugos sistemose (4) buvo žymiai pakeistos (5). 1975 m. vasario 10 d. Tarybos direktyvoje 75/117/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo taikymui, suderinimo (6) ir 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyvoje 97/80/EB dėl įrodinėjimo pareigos diskriminacijos dėl lyties bylose (7) taip pat yra nuostatos, skirtos vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principo įgyvendinimui. Kadangi šias direktyvas reikia keisti dar kartą, reikėtų, kad jos būtų išdėstytos nauja redakcija siekiant aiškumo ir norint sujungti pagrindines šios srities nuostatas ir tam tikrus Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktikos atvejus į vieną tekstą.

(2)

Moterų ir vyrų lygybė yra pagrindinis Bendrijos teisės principas pagal Sutarties 2 straipsnį ir 3 straipsnio 2 dalį ir Teisingumo Teismo teisminę praktiką. Šios Sutarties nuostatos skelbia, kad moterų ir vyrų lygybė yra Bendrijos „uždavinys“ ir „tikslas“ ir numato pozityvų įpareigojimą skatinti moterų ir vyrų lygybę visose jos veiklos srityse.

(3)

Teisingumo Teismas nusprendė, kad vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principo taikymo sritis negali apsiriboti diskriminacijos dėl vienos ar kitos lyties draudimu. Atsižvelgiant į jo tikslą ir teisių, kurias jis gina, pobūdį, jis taip pat taikomas diskriminacijai dėl asmens lyties pakeitimo.

(4)

Sutarties 141 straipsnio 3 dalis yra konkretus teisinis pagrindas, kuriuo remiantis gali būti patvirtinamos Bendrijos priemonės, skirtos užtikrinti lygių galimybių bei vienodo požiūrio principo taikymą užimtumo ir profesinės veiklos srityje, įskaitant vienodo užmokesčio už vienodą arba vienodos vertės darbą principą.

(5)

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 ir 23 straipsniuose taip pat draudžiama diskriminacija dėl lyties ir puoselėjama teisė į vienodą požiūrį į moteris ir vyrus visose srityse, įskaitant užimtumą, darbą ir užmokestį.

(6)

Priekabiavimas ir seksualinis priekabiavimas prieštarauja vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principui, todėl šioje direktyvoje laikoma, kad tai yra diskriminacija dėl lyties. Tokios diskriminacijos formos pasitaiko ne tik darbe, bet ir siekiant įsidarbinti, įgyti profesinį išsilavinimą ar būti paaukštintam pareigose. Todėl tokios diskriminacijos formos turėtų būti draudžiamos ir joms taikomos efektyvios, proporcingos ir atgrasančios sankcijos.

(7)

Atsižvelgiant į tai, darbdaviai ir asmenys, atsakingi už profesinį mokymą, turėtų būti skatinami pagal nacionalinę teisę ir praktiką imtis priemonių prieš visas diskriminacijos dėl lyties formas, ypač prevencinių priemonių, nukreiptų prieš priekabiavimą ir seksualinį priekabiavimą darbe, siekiant įsidarbinti, įgyti profesinį parengimą ar būti paaukštintam pareigose.

(8)

Vienodo užmokesčio už vienodą arba vienodos vertės darbą principas, nustatytas Sutarties 141 straipsnyje ir nuosekliai patvirtintas Teisingumo Teismo teisminėje praktikoje, yra svarbus vienodo požiūrio į moteris ir vyrus aspektas ir neatsiejama acquis communautaire dalis, įskaitant Teisingumo Teismo praktiką dėl diskriminacijos dėl lyties. Todėl tikslinga numatyti tolesnes galimybes jo įgyvendinimui.

(9)

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, norint nustatyti, ar darbuotojai atlieka vienodą arba vienodos vertės darbą, reikėtų nustatyti, ar gali būti laikoma, kad tie darbuotojai yra panašioje situacijoje, atsižvelgiant į įvairius veiksnius, įskaitant darbo pobūdį ir apmokymų bei darbo sąlygas.

(10)

Teisingumo Teismas nustatė, kad esant tam tikroms aplinkybėms vienodo užmokesčio principas galioja ne vien tik tose situacijose, kai moterys ir vyrai dirba tam pačiam darbdaviui.

(11)

Valstybės narės, bendradarbiaudamos su socialiniais partneriais, turėtų toliau spręsti besitęsiančią darbo užmokesčio skirtumų dėl lyties bei žymios darbo rinkos lyčių segregacijos problemą priimdamos įvairias priemones, pavyzdžiui priemones dėl lankstaus darbo laiko, kad moterys ir vyrai galėtų geriau derinti pareigas šeimoje ir darbe. Jos taip pat galėtų apimti tinkamas priemones dėl tėvystės atostogų, kurias galėtų imti bet kuris iš tėvų, o taip pat nuostatas dėl prieinamų ir priimtinų vaikų priežiūros įstaigų bei kitų išlaikytinių priežiūros.

(12)

Turėtų būti patvirtinamos konkrečios priemonės, skirtos užtikrinti vienodo požiūrio principo įgyvendinimą profesinių socialinės apsaugos sistemų srityje ir aiškiau apibrėžti jo taikymo sritį.

(13)

Teisingumo Teismo 1990 m. gegužės 17 d. sprendime, priimtame byloje C-262/88 (8), pripažinta, kad visos profesinės pensijos formos yra užmokesčio elementas, kaip apibrėžta Sutarties 141 straipsnyje.

(14)

Nors užmokesčio sąvoka pagal Sutarties 141 straipsnį neapima socialinės apsaugos išmokų, dabar yra aiškiai nustatyta, kad valstybės tarnautojų pensijų sistema patenka į vienodo užmokesčio principo taikymo sritį, jei pagal sistemą mokamos išmokos yra mokamos darbuotojui dėl jo darbinių santykių su viešojo sektoriaus darbdaviu, nepaisant to, kad tokia sistema sudaro bendros įstatymų nustatytos socialinės apsaugos sistemos dalį. Remiantis Teisingumo Teismo sprendimais bylose C-7/93 (9) ir C-351/00 (10), ši sąlyga bus tenkinama, jei pensijų sistema bus susijusi su tam tikra darbuotojų kategorija, pagal ją mokamos išmokos tiesiogiai priklausys nuo tarnybos laikotarpio, o jų dydis bus apskaičiuojamas pagal valstybės tarnautojo paskutinį atlyginimą. Todėl, siekiant aiškumo, tikslinga numatyti konkrečią nuostatą.

(15)

Teisingumo Teismas patvirtino, kad nors moteriškos ir vyriškos lyties darbuotojų pagal nustatyto dydžio išmokų pensijų sistemą mokamoms įmokoms yra taikomas Sutarties 141 straipsnis, nevienodos darbdavių įmokos, kurios yra mokamos pagal finansuojamų nustatyto dydžio išmokų sistemas ir kurios priklauso nuo aktuarinių veiksnių, besiskiriančių pagal lytį, neturi būti vertinamos pagal tą pačią nuostatą.

(16)

Pavyzdžiui, pensijų fondų atveju tam tikri elementai, pavyzdžiui dalies periodinės pensijos pavertimas kapitaline suma, teisių į pensiją perkėlimas, išlaikytiniam mokama reversinė pensija mainais už atsisakymą gauti dalį pensijos ar sumažintą pensiją, jei darbuotojas nusprendžia į pensiją išeiti anksčiau laiko, gali būti nevienodi, jei sumos yra nelygios todėl, kad naudojami aktuariniai veiksniai, kurie skyrėsi priklausomai nuo lyties tuo metu, kai fondas yra finansuojamas.

(17)

Nustatyta, kad socialinės išmokos pagal profesines socialinės apsaugos sistemas nelaikomos atlyginimu, kai jos yra priskirtinos įdarbinimo laikotarpiui iki 1990 m. gegužės 17 d., išskyrus atvejus, kai jos mokamos darbuotojams arba jų teisių turėtojams, kurie iki tos dienos pateikia ieškinį arba pareiškia lygiavertį reikalavimą pagal taikomą nacionalinę teisę. Todėl reikia atitinkamai riboti vienodo požiūrio principo įgyvendinimą.

(18)

Teisingumo Teismas nuosekliai tvirtino, kad Barberio protokolas (11) nedaro įtakos teisei prisijungti prie profesinio pensijų fondo ir kad sprendimo byloje C-262/88 galiojimo laiko apribojimai netaikomi teisei prisijungti prie profesinio pensijų fondo. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad nacionalinės taisyklės dėl laikotarpio, per kurį galima imtis veiksmų pagal nacionalinę teisę, gali būti taikomos darbuotojams, kurie gina savo teisę prisijungti prie profesinio pensijų fondo, jei jos nėra mažiau palankios tokio tipo veiksmams nei panašiems nacionalinio pobūdžio veiksmas ir jei dėl to naudojimasis Bendrijos teise suteiktomis teisėmis netampa praktiškai neįmanomas. Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad tai, jog darbuotojas gali atgaline data prisijungti prie profesinio pensijų fondo, nereiškia, kad jis gali nemokėti įnašo už atitinkamą narystės laikotarpį.

(19)

Siekiant taikyti vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principą užimtumo ir profesinės veiklos srityje, būtina užtikrinti vienodas įsidarbinimo ir įsidarbinimą lemiančio profesinio mokymo galimybes. Todėl visos šio principo išimtys turėtų būti ribojamos ta profesine veikla, kurioje dėl jos pobūdžio arba dėl aplinkybių, kuriomis ji atliekama, būtina įdarbinti konkrečios lyties asmenį, jeigu tikslas, kurio siekiama, yra teisėtas ir atitinka proporcingumo principą.

(20)

Ši direktyva nepažeidžia asociacijų laisvės, įskaitant teisę įkurti profesinę sąjungą su kitais ir įstoti į profesines sąjungas ginti savo interesų. Sutarties 141 straipsnio 4 dalyje apibrėžtos priemonės gali apimti narystę organizacijose ar sąjungose, kurių pagrindinis tikslas yra praktikoje skatinti vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principą, ar šių organizacijų ar sąjungų veiklos tęsimą.

(21)

Draudimas diskriminuoti neturėtų valstybėms narėms kliudyti toliau taikyti arba nustatyti priemones, skirtas išvengti vienos lyties asmenų grupės patiriamų nepalankių sąlygų ar jas kompensuoti. Tokios priemonės leidžia kurti vienos lyties asmenų organizacijas, kurių pagrindinis tikslas yra remti tų asmenų specialius poreikius bei skatinti moterų ir vyrų lygybę.

(22)

Pagal Sutarties 141 straipsnio 4 dalį, siekiant užtikrinti visišką moterų ir vyrų lygybę per visą darbingą amžių, vienodo požiūrio principas nekliudo valstybėms narėms ir toliau laikytis arba imtis priemonių, numatančių konkrečias lengvatas, padedančias nepakankamai atstovaujamai lyčiai verstis profesine veikla arba šalinančias ar kompensuojančias nepalankias profesinės veiklos sąlygas. Atsižvelgiant į dabartinę situaciją ir į Amsterdamo sutarties 28 deklaraciją, valstybės narės pirmiausia turėtų siekti pagerinti moterų situaciją per visą darbingą jų amžių.

(23)

Iš Teisingumo Teismo teisminės praktikos aišku, kad nepalankus požiūris į moterį dėl jos nėštumo arba motinystės yra tiesioginė diskriminacija dėl lyties. Todėl ši direktyva turėtų būti aiškiai taikoma tokiam požiūriui.

(24)

Kalbant apie vienodo požiūrio principą, Teisingumo Teismas nuolat pripažindavo, kad yra teisėta saugoti moters biologinę būklę nėštumo ir motinystės metu bei priimti motinystės saugos priemones siekiant tikros lygybės. Todėl ši direktyva neturėtų nepažeisti 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų užtikrinti geresnę nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų saugą ir sveikatą (12). Ši direktyva taip pat neturėtų nepažeisti 1996 m. birželio 3 d. Tarybos direktyvos 96/34/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl tėvystės atostogų, sudaryto tarp UNICE, CEEP ir ETUC (13).

(25)

Siekiant aiškumo, taip pat tikslinga numatyti aiškią nuostatą, kuria būtų ginamos moterų, esančių nėštumo ir gimdymo atostogose, teisės darbo srityje, ir ypač teisė grįžti į buvusias arba lygiavertes pareigas, teisė nepatirti žalos dėl to, kad išėjo tokių atostogų ir teisė naudotis geresnėmis darbo sąlygomis, kurios jai būtų buvę suteiktos jai nedirbant.

(26)

Tarybos ir užimtumo ir socialinės politikos ministrų, posėdžiavusių Taryboje 2000 m. birželio 29 d., parengtoje Rezoliucijoje dėl moterų ir vyrų dalyvavimo lygiomis teisėmis šeimoje ir darbe (14) valstybės narės buvo skatinamos nagrinėti jų atitinkamų teisės sistemų taikymo sritį dėl to, kad dirbantiems vyrams būtų suteikta asmeninė ir neperleidžiama teisė gauti tėvystės atostogas, išsaugant savo teises, susijusias su darbu.

(27)

Į panašius aspektus atsižvelgiama valstybėms narėms teikiant moterims ir vyrams asmeninę ir neperleidžiamą teisę į atostogas įsivaikinus. Pačios valstybės narės sprendžia, ar suteikti tokią teisę į tėvystės ir (arba) įvaikinimo atostogas, o taip pat nustato visas sąlygas, išskyrus atleidimą ir grįžimą į darbą, kuriems šie direktyva netaikoma.

(28)

Siekiant veiksmingai įgyvendinti vienodo požiūrio principą, būtina, kad valstybės narės įdiegtų atitinkamas procedūras.

(29)

Kad būtų veiksmingai įgyvendintas vienodo požiūrio principas, būtina numatyti atitinkamas teismines arba administracines procedūras, skirtas šioje direktyvoje numatytų įsipareigojimų vykdymui užtikrinti.

(30)

Užtikrinant veiksmingą vienodo požiūrio principo įgyvendinimą, svarbus vaidmuo tenka taisyklių dėl įrodinėjimo pareigos priėmimui. Teisingumo Teismas nusprendė, kad dėl to reikėtų numatyti nuostatą, skirtą užtikrinti, kad prima facie diskriminacijos bylos atveju įrodinėjimo pareiga atitektų atsakovui, išskyrus procesinius veiksmus, kai faktines aplinkybes turi ištirti teismas arba kita kompetentinga nacionalinė institucija. Tačiau reikia patikslinti, kad faktus, pagal kuriuos galima daryti prielaidą, jog buvo tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojama, įvertina kompetentingos nacionalinės institucijos pagal nacionalinės teisės aktus ar praktiką. Be to, pačios valstybės narės turi įvesti bet kuriame procesinių veiksmų etape įrodymų taisykles, kurios yra palankesnės ieškovams.

(31)

Siekiant dar labiau padidinti šioje direktyvoje numatytą apsaugą, asociacijoms, organizacijoms ir kitiems juridiniams asmenims turėtų būti suteikta teisė nukentėjusiojo vardu arba jį remiant, kaip tai nustato valstybės narės, dalyvauti procesiniuose veiksmuose, nepažeidžiant nacionalinių proceso taisyklių, reglamentuojančių atstovavimą ir gynybą.

(32)

Atsižvelgiant į fundamentalų teisės į veiksmingą teisinę apsaugą pobūdį, tikslinga užtikrinti, kad darbuotojai ir toliau naudotųsi tokia apsauga net ir pasibaigus santykiams, dėl kurių inkriminuojamas vienodo požiūrio principo pažeidimas. Tokia pati apsauga teikiama darbuotojui, ginančiam ar pateikiančiam įrodymus asmens, saugomo pagal šią direktyvą, vardu.

(33)

Teisingumo Teismas aiškiai nustatė, kad, siekiant veiksmingumo, vienodo požiūrio principas reiškia, jog kompensacija už jo pažeidimą turi atitikti patirtą žalą. Todėl nėra tikslinga iš anksto nustatyti tokios kompensacijos dydžio aukščiausios ribos, išskyrus, kai darbdavys gali įrodyti, kad vienintelė pareiškėjo dėl diskriminacijos, kaip apibrėžta šioje direktyvoje, patiriama žala yra atsisakymas nagrinėti jo prašymą priimti į darbą.

(34)

Siekdamos pagerinti veiksmingą vienodo požiūrio principo įgyvendinimą, valstybės narės turėtų skatinti socialinių partnerių dialogą ir pagal nacionalinę praktiką – dialogą su nevyriausybinėmis organizacijomis.

(35)

Valstybės narės turėtų numatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas, taikomas už įsipareigojimų pagal šią direktyvą pažeidimus.

(36)

Kadangi šios direktyvos tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

(37)

Siekiant geriau suprasti skirtingą požiūrį moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityse, toliau turėtų būti rengiamos, analizuojamos ir atitinkamu lygiu skelbiamos lyginamosios kiekvienai lyčiai atskiros statistikos.

(38)

Vienodas požiūris į moteris ir vyrus užimtumo ir profesinės veiklos srityse negali apsiriboti tik teisinėmis priemonėmis. Europos Sąjunga ir valstybės narės turėtų toliau skatinti visuomenės informuotumą apie su darbo užmokesčiu susijusią diskriminaciją ir keisti visuomenės požiūrį, kaip galima labiau įtraukiant visas privačiojo ir viešojo sektoriaus suinteresuotas šalis. Šiame procese svarbų vaidmenį vaidina socialinių partnerių dialogas.

(39)

Pareiga perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę turėtų apsiriboti tomis nuostatomis, kurios iš esmės skiriasi nuo ankstesnių direktyvų nuostatų. Pareiga perkelti iš esmės nepakeistas nuostatas atsiranda pagal anksčiau priimtas direktyvas.

(40)

Ši direktyva neturėtų pažeisti valstybių narių įsipareigojimų dėl I priedo B dalyje išvardytų direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo terminų.

(41)

Pagal Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisės aktų leidybos 34 straipsnį (15) valstybės narės yra raginamos savo pačių ir Bendrijos labui parengti savo lenteles, kurios kiek įmanoma iliustruos šios direktyvos ir perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių santykį, ir jas paskelbti,

a)

galimybės įsidarbinti, įskaitant paaukštinimą, ir siekti profesinio mokymo;

b)

darbo sąlygų, įskaitant užmokestį;

c)

profesinių socialinės apsaugos sistemų.

a)

tiesioginė diskriminacija – kai dėl lyties vienam asmeniui sudaromos mažiau palankios sąlygos palyginti su sąlygomis, kurios panašioje situacijoje yra, buvo ar būtų sudarytos kitam asmeniui;

b)

netiesioginė diskriminacija – kai dėl akivaizdžiai neutralios nuostatos, kriterijaus ar praktikos vienos lyties asmenys gali atsidurti tam tikroje prastesnėje padėtyje nei kitos lyties asmenys, išskyrus atvejus, kai tą nuostatą, kriterijų ar praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis;

c)

priekabiavimas – kai nepageidaujamu elgesiu, susijusiu su asmens lytimi, siekiama pakenkti arba pakenkiama žmogaus orumui ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, menkinanti, žeminanti ar užgauli aplinka;

d)

seksualinis priekabiavimas – kai bet kokiu nepageidaujamu žodiniu, nežodiniu ar fiziniu seksualinio pobūdžio elgesiu siekiama pakenkti arba pakenkiama žmogaus orumui, ypač kai sukuriama bauginanti, priešiška, menkinanti, žeminanti ar užgauli aplinka;

e)

užmokestis – įprastinis pagrindinis arba minimalus darbo užmokestis arba alga ir bet koks kitas atlygis grynaisiais arba natūra, kurį darbuotojas tiesiogiai arba netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą;

f)

profesinės socialinės apsaugos sistemos – sistemos, kurioms nėra taikoma 1978 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva 79/7/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nuoseklaus įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje (16) ir kurių paskirtis – pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims, dirbantiems įmonėje ar įmonių grupėje, ekonominės veiklos srityje arba profesinės veiklos sektoriuje ar sektorių grupėje, mokėti išmokas, papildančias arba pakeičiančias įstatymais nustatytose socialinės apsaugos sistemose numatytas išmokas, nepriklausomai nuo to, ar dalyvavimas tokiose sistemose yra privalomas, ar ne.

a)

priekabiavimą ir seksualinį priekabiavimą, taip pat mažiau palankų požiūrį dėl to, kai asmuo laiko tokį elgesį netinkamu arba paklūsta jam;

b)

nurodymą diskriminuoti asmenis dėl lyties;

c)

bet kokį mažiau palankų požiūrį į moterį dėl nėštumo arba motinystės atostogų pagal Direktyvą 92/85/EEB.

a)

šių sistemų aprėpties ir sąlygų, kuriomis įgyjama teisė jomis naudotis;

b)

pareigos mokėti įmokas ir įmokų dydžio apskaičiavimo;

c)

išmokų apskaičiavimo, įskaitant papildomas išmokas sutuoktiniams ir išlaikomiems asmenims, taip pat sąlygų, kurios reguliuoja teisės į išmokas trukmę ir išsaugojimą.

a)

profesinėms socialinės apsaugos sistemoms, kurios suteikia apsaugą šiais atvejais:

b)

profesinėms socialinės apsaugos sistemoms, kurios numato kitas socialines išmokas, mokamas grynaisiais arba natūra, ypač maitintojo netekimo išmokas ir šeimos pašalpas, jeigu šios išmokos sudaro atlygį, kurį darbdavys moka darbuotojui pastarajam įsidarbinus.

a)

savarankiškai dirbančių asmenų individualioms darbo sutartims;

b)

savarankiškai dirbantiems asmenims taikomoms vieno dalyvio sistemoms;

c)

darbuotojų draudimo sutartims, kuriose darbdavys nėra šalis;

d)

neprivalomoms profesinių socialinės apsaugos sistemų nuostatoms, taikomoms atskiriems dalyviams, siekiant jiems užtikrinti:

e)

profesinėms socialinės apsaugos sistemoms, jeigu išmokos yra finansuojamos iš darbuotojų savanoriškai mokamų įmokų.

a)

nustatyti asmenis, galinčius dalyvauti profesinėje socialinės apsaugos sistemoje;

b)

nustatyti privalomą arba neprivalomą dalyvavimą profesinėje socialinės apsaugos sistemoje;

c)

nustatyti skirtingas taisykles dėl profesinės socialinės apsaugos sistemos narių amžiaus, minimalios įsidarbinimo arba narystės sistemoje trukmės, suteikiančias teisę į pagal sistemą mokamas išmokas;

d)

nustatyti skirtingas taisykles, išskyrus h ir j punktuose nurodytus atvejus, dėl įmokų grąžinimo, jeigu darbuotojas pasitraukia iš profesinės socialinės apsaugos sistemos neįvykdęs sąlygų, garantuojančių jam atidėtąją teisę į ilgalaikes išmokas;

e)

nustatyti skirtingas išmokų skyrimo, jų apribojimo vienos arba kitos lyties darbuotojams sąlygas;

f)

nustatyti skirtingus pensinius amžius;

g)

sustabdyti teisių išsaugojimą arba įgijimą gimdymo atostogų arba atostogų dėl šeimyninių priežasčių laikotarpiu, jeigu atostogas suteikia įstatymai arba susitarimai, ir išmokas moka darbdavys;

h)

nustatyti skirtingus išmokų dydžius, nebent būtina atsižvelgti į aktuarinio skaičiavimo veiksnius, kurie priklausomai nuo lyties skiriasi nustatyto dydžio įmokų sistemoje; finansuojamose nustatyto dydžio išmokų sistemose tam tikri elementai gali skirtis, kai skirtingas sumas lemia nuo lyties priklausančių aktuarinio skaičiavimo veiksnių taikymas tuo metu, kai įgyvendinamas sistemos finansavimas;

i)

nustatyti skirtingus darbuotojų įmokų dydžius;

j)

nustatyti skirtingus darbdavių įmokų dydžius, išskyrus:

k)

nustatyti skirtingus standartus arba standartus, taikomus tik tam tikros lyties darbuotojams, išskyrus h ir j punktuose nurodytus atvejus, dėl garantijų ar teisių į atidėtąsias išmokas išsaugojimo, kai darbuotojas pasitraukia iš profesinės socialinės apsaugos sistemos.

a)

nustatant pensinį amžių senatvės arba ištarnauto laiko pensijoms gauti ir galimus padarinius kitoms išmokoms:

b)

maitintojo netekimo pensijoms tol, kol vienodo požiūrio principą dėl to įstatymais nustatytose socialinės apsaugos sistemose nenustatys Bendrijos teisė;

c)

taikant 9 straipsnio 1 dalies i punktą dėl aktuarinio skaičiavimo veiksnių naudojimo iki 1999 m. sausio 1 d. arba, po tos datos įstojusių valstybių narių atveju, – iki Direktyvos 86/378/EB taikymo jų teritorijoje datos.

a)

įsidarbinant, savarankiškai įsidarbinant ar profesinėje srityje, įskaitant atrankos kriterijus ir priėmimo į darbą sąlygas visoms veiklos rūšims ir visais profesinės karjeros etapais, įskaitant paaukštinimą;

b)

galimybės gauti visų rūšių ir visų lygių profesinį orientavimą, profesinį mokymą, sudėtingesnį profesinį mokymą ir perkvalifikavimą, įskaitant praktinę darbo patirtį;

c)

užimtumo ir darbo sąlygų, įskaitant atleidimus iš darbo, taip pat užmokesčio, kaip numatyta šioje direktyvoje;

d)

narystės ir dalyvavimo darbuotojų ar darbdavių organizacijose ar kitose organizacijose, kurių nariai turi tam tikrą profesiją, įskaitant tokių organizacijų teikiamą naudą.

a)

atvejams, kuriems taikomas Sutarties 141 straipsnis ir, kiek tai susiję su diskriminacija dėl lyties, – Direktyvos 92/85/EEB ir 96/34/EB;

b)

bet kuriam civiliniam ar administraciniam procesui, susijusiam su viešuoju ar privačiu sektoriumi, kuris numato teisių gynimą pagal nacionalinę teisę a punkte minimomis priemonėmis, išskyrus nacionalinės teisės aktuose numatytas neteismines savanoriško pobūdžio procedūras.

a)

nepažeidžiant nukentėjusiųjų ir 17 straipsnio 2 dalyje minėtų asociacijų, organizacijų ar kitų juridinių asmenų teisių, teikti nepriklausomą pagalbą nukentėjusiesiems nuo diskriminacijos teikiant skundus dėl diskriminacijos;

b)

atlikti nepriklausomus tyrimus dėl diskriminacijos;

c)

skelbti nepriklausomas ataskaitas ir teikti rekomendacijas visais su tokia diskriminacija susijusiais klausimais;

d)

atitinkamu lygiu keistis turima informacija su atitinkamomis institucijomis Europoje, pavyzdžiui, su būsimu Europos lyčių lygybės institutu.

a)

būtų panaikinti visi įstatymai ir kiti teisės aktai, prieštaraujantys vienodo požiūrio principui;

b)

individualiose ar kolektyvinėse sutartyse, vidaus taisyklėse arba taisyklėse, reglamentuojančiose savarankišką verslą ir profesijas bei darbuotojų ir darbdavių organizacijas, ar kitose priemonėse nuostatos, prieštaraujančios vienodo požiūrio principui, būtų arba galėtų būti paskelbtos niekinėmis ir negaliojančiomis arba iš dalies pakeistos;

c)

kad administracinėmis priemonėmis nebūtų patvirtintos arba išplėstos profesinio socialinio draudimo sistemos, į kurias įtrauktos pirmiau nurodytos nuostatos.