4.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 64/1

(1)

Tarptautinį saugaus laivų eksploatavimo ir taršos prevencijos valdymo kodeksą (toliau – ISM kodeksas) 1993 m. priėmė Tarptautinė jūrų organizacija (TJO). 1994 m. gegužės mėnesį priėmus 1974 m. Tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje (SOLAS) IX skyrių „Saugaus laivų eksploatavimo valdymas“, šis kodeksas palaipsniui tapo privalomu daugumai tarptautiniais reisais plaukiojančių laivų.

(2)

ISM kodeksą TJO iš dalies pakeitė 2000 m. gruodžio 5 d. priimta Rezoliucija MSC.104 (73).

(3)

ISM kodekso įgyvendinimo gairės administracijoms buvo priimtos 1995 m. lapkričio 23 d. TJO rezoliucija A.788(19). Šios gairės buvo iš dalies pakeistos 2001 m. lapkričio 29 d. priimta Rezoliucija A.913(22).

(4)

1995 m. gruodžio 8 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 3051/95 dėl ro-ro tipo keleivinių keltų (ro-ro keltų) saugaus valdymo (3) ISM kodeksas nuo 1996 m. liepos 1 d. tapo privalomas Bendrijos lygiu visiems reguliarias paslaugas teikiantiems ro-ro keleiviniams keltams, įplaukiantiems į valstybių narių uostus ir išplaukiantiems iš jų bei plaukiojantiems vidaus ir tarptautiniais reisais, nepriklausomai nuo jų vėliavos. Tai buvo pirmasis žingsnis siekiant užtikrinti vienodą ir nuoseklų ISM kodekso įgyvendinimą visose valstybėse narėse.

(5)

1998 m. liepos 1 d. ISM kodeksas pagal SOLAS konvencijos IX skyriaus nuostatas tapo privalomas bendrovėms, eksploatuojančioms keleivinius laivus, įskaitant greitaeigius keleivinius laivus, naftos tanklaivius, cheminių medžiagų tanklaivius, dujovežius, balkerius ir krovininius greitaeigius ne mažesnio kaip 500 tonų bendrojo tonažo laivus, plaukiojančius tarptautiniais reisais.

(6)

2002 m. liepos 1 d. ISM kodeksas tapo privalomas bendrovėms, eksploatuojančioms kitus 500 tonų ir didesnio bendrojo tonažo krovininius laivus ir mobiliuosius gręžimo įrenginius atviroje jūroje, plaukiojančius tarptautiniais reisais.

(7)

Žmogaus gyvybės jūroje sauga ir aplinkos apsauga gali būti veiksmingai sustiprinta taikant ISM kodeksą griežtai ir privaloma tvarka.

(8)

Pageidautina ISM kodeksą tiesiogiai taikyti laivams, plaukiojantiems su valstybės narės vėliava, ir laivams, nepriklausomai nuo jų vėliavos, kurie yra naudojami tik vidaus reisams arba reguliarioms laivybos paslaugoms, kurias teikiant įplaukiama į valstybių narių uostus arba išplaukiama iš jų.

(9)

Priėmus naują tiesiogiai taikomą reglamentą turėtų būti užtikrintas ISM kodekso įgyvendinimas, atsižvelgiant į tai, kad valstybės narės nusprendžia, ar taikyti šį kodeksą laivams, plaukiojantiems tik uosto teritorijose, nepriklausomai nuo jų vėliavos.

(10)

Todėl Reglamentas (EB) Nr. 3051/95 turėtų būti panaikintas.

(11)

Jei valstybė narė mano, kad bendrovėms sudėtinga laikytis konkrečių ISM kodekso A dalies nuostatų, skirtų tam tikriems laivams ar laivų kategorijoms, plaukiojantiems tik vidaus reisais toje valstybėje narėje, ji gali visiškai ar iš dalies nukrypti nuo tų nuostatų priimdama priemones, užtikrinančias lygiavertį kodekso tikslų pasiekimą. Tokiems laivams ir bendrovėms ji gali nustatyti alternatyvias liudijimų išdavimo ir patikros procedūras.

(12)

Būtina atsižvelgti į 1995 m. birželio 19 d. Tarybos direktyvą 95/21/EB dėl uosto valstybės vykdomos laivininkystės kontrolės (4).

(13)

Būtina taip pat atsižvelgti į 1994 m. lapkričio 22 d. Tarybos direktyvą 94/57/EB dėl laivų apžiūros ir tikrinimo organizacijų ir atitinkamos jūrų administracijų veiklos bendrųjų taisyklių ir standartų (5), siekiant dėl šio reglamento taikymo tikslų apibrėžti pripažintas organizacijas, ir į 1998 m. kovo 17 d. Tarybos direktyvą 98/18/EB dėl keleivinių laivų saugos taisyklių ir standartų (6), siekiant nustatyti šio reglamento taikymo sritį keleivinių laivų, plaukiojančių vidaus reisais, atžvilgiu.

(14)

II priedo pakeitimui reikalingos priemonės turėtų būti priimamos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (7).

(15)

Kadangi šio reglamento tikslų, t. y. sustiprinti laivų saugų valdymą ir saugų eksploatavimą bei užkirsti kelią taršai iš laivų, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti,

a)

sukurdamos, įdiegdamos ir tinkamai prižiūrėdamos saugaus valdymo sistemas laivuose ir krante; ir

b)

laivo vėliavos valstybės ir uosto valstybės administracijoms kontroliuojant šias sistemas.

1)

ISM kodeksas – tai Tarptautinis saugaus laivų eksploatavimo ir taršos prevencijos valdymo kodeksas, kurį Tarptautinė jūrų organizacija (TJO) priėmė 1993 m. lapkričio 4 d. Asamblėjos rezoliucija A.741(18), su pakeitimais, padarytais 2000 m. gruodžio 5 d. Jūrų saugumo komiteto rezoliucija MSC.104(73), ir kurio naujausia redakcija išdėstyta šio reglamento I priede;

2)

pripažinta organizacija – tai pagal Direktyvą 94/57/EB pripažinta įstaiga;

3)

bendrovė – tai laivo savininkas arba kita organizacija ar asmuo, pavyzdžiui, valdytojas ar laivo be įgulos frachtuotojas, kuris iš laivo savininko yra perėmęs atsakomybę už laivo eksploatavimą ir prisiimdamas šią atsakomybę sutiko perimti visas ISM kodeksu nustatytas pareigas ir atsakomybę;

4)

keleivinis laivas – tai laivas, įskaitant greitaeigius laivus, skirtas vežti daugiau kaip dvylika keleivių, arba povandeninis keleivinis laivas;

5)

keleivis – tai kiekvienas asmuo laive, išskyrus:

6)

greitaeigis laivas – tai greitaeigis laivas, kaip apibrėžta naujausios redakcijos SOLAS konvencijos X-1/2 taisyklėje. Greitaeigiams keleiviniams laivams taikomi Direktyvos 98/18/EB 2 straipsnio f punkte nurodyti apribojimai;

7)

krovininis laivas – tai laivas, įskaitant greitaeigius laivus, kuris nėra keleivinis laivas;

8)

tarptautinis reisas – tai reisas jūra iš valstybės narės ar bet kurios kitos valstybės uosto į uostą, kuris nėra toje valstybėje, arba atvirkščiai;

9)

vidaus reisas – tai reisas jūros rajonuose iš valstybės narės uosto į tą patį arba kitą uostą toje valstybėje narėje;

10)

reguliarios laivybos paslaugos – tai serija laivo reisų, kuriais užtikrinamas susisiekimas tarp tų pačių dviejų ar daugiau taškų:

11)

ro-ro keleivinis keltas – tai keleivinis jūrų laivas, kaip apibrėžta naujausios redakcijos SOLAS konvencijos II-1 skyriuje;

12)

povandeninis keleivinis laivas – tai keleivinis mobilus laivas, skirtas plaukioti po vandeniu ir besinaudojantis antvandenine pagalba, pvz., antvandeniniame laive ar krante esančia įranga, skirta stebėjimui arba vienai ar daugiau iš šių užduočių:

13)

mobilusis gręžimo įrenginys atviroje jūroje – tai laivas, kurį galima naudoti gręžimo darbams, skirtiems jūros dugno gelmių ištekliams, pavyzdžiui, skystiems arba dujiniams angliavandeniliams, sierai ar druskai, žvalgyti ar išgauti;

14)

bendrasis tonažas – tai laivo bendrasis tonažas, nustatytas pagal 1969 m. Tarptautinę konvenciją dėl laivų tonažo nustatymo, arba, jei laivai plaukioja tik vidaus reisais ir jų matmenys nėra nustatyti pagal minėtą konvenciją, – laivo bendrasis tonažas, nustatytas pagal nacionalinius tonažo nustatymo teisės aktus.

a)

krovininiams laivams ir keleiviniams laivams, plaukiojantiems su valstybės narės vėliava tarptautiniais reisais;

b)

krovininiams laivams ir keleiviniams laivams, plaukiojantiems tik vidaus reisais, nepriklausomai nuo jų vėliavos;

c)

krovininiams laivams ir keleiviniams laivams, kurie, teikiant reguliarias laivybos paslaugas, įplaukia į valstybių narių uostus arba išplaukia iš jų, nepriklausomai nuo jų vėliavos;

d)

mobiliesiems gręžimo įrenginiams atviroje jūroje, kurie eksploatuojami turint valstybės narės įgaliojimą.

a)

karo laivams ir kariniams transporto laivams bei kitiems laivams, kurie priklauso valstybei narei ar yra jos eksploatuojami ir naudojami tik valstybinei nekomercinei veiklai;

b)

ne mechaninėmis priemonėmis varomiems laivams, mediniams primityvios konstrukcijos laivams, pramoginėms jachtoms ir pramoginiams laivams, išskyrus tuos atvejus, kai šie laivai turi ar turės įgulą ir komerciniais tikslais veža daugiau kaip 12 keleivių;

c)

žvejybos laivams;

d)

krovininiams laivams ir mobiliesiems gręžimo įrenginiams atviroje jūroje, kurių bendrasis tonažas yra mažesnis kaip 500 tonų;

e)

C ir D klasių keleiviniams laivams, išskyrus ro-ro keleivinius keltus, plaukiojantiems jūros rajonuose, kaip apibrėžta Direktyvos 98/18/EB 4 straipsnyje.

a)

atitinkama valstybė narė praneša Komisijai apie išimtį ir priemones, kurias ji ketina priimti;

b)

jei per šešis mėnesius nuo pranešimo 12 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka nusprendžiama, kad siūloma išimtis nėra pagrįsta arba siūlomos priemonės nėra pakankamos, minėtoji valstybė narė arba pakeičia pasiūlytas nuostatas arba jų nepriima;

c)

valstybė narė paskelbia priimtas priemones su tiesiogine nuoroda į 1 dalį ir, jei taikoma, – 2 dalį.

4.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 64/37

(1)

Remdamasi Komisijos komunikatu dėl tvarios plėtros, Europos Vadovų Taryba išskyrė tikslus, kurie būtų bendromis būsimo vystymosi gairėmis prioritetinėse gamtinių išteklių ir visuomenės sveikatos srityse.

(2)

Vanduo yra retas gamtinis išteklius, kurio kokybė turėtų būti saugoma, ginama, valdoma ir su ja elgiamasi atsižvelgiant į tai. Konkrečiai paviršiniai vandenys yra atsinaujinantys ištekliai, turintys ribotą gebėjimą atsistatyti po neigiamo žmogaus veiklos poveikio.

(3)

Bendrijos aplinkos politika turėtų siekti aukšto apsaugos lygio ir prisidėti prie aplinkos kokybės išsaugojimo, apsaugos ir gerinimo bei žmonių sveikatos apsaugos siekių įgyvendinimo.

(4)

2000 m. gruodžio mėn. Komisija priėmė Europos Parlamentui ir Tarybai skirtą komunikatą dėl naujos maudyklų vandens politikos plėtros ir pradėjo plataus masto visų suinteresuotų ir susijusių šalių konsultacijas. Pagrindinė šių konsultacijų išdava – visuotinė parama rengiant naują direktyvą, kurioje remiamasi naujausiais moksliniais įrodymais ir skiriamas ypatingas dėmesys platesniam visuomenės dalyvavimui.

(5)

2002 m. liepos 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendime Nr. 1600/2002/EB, nustatančiame šeštąją Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programą (5), įsipareigojama užtikrinti aukšto lygio maudyklų vandens apsaugą, tarp kitų veiksmų peržiūrint 1975 m. gruodžio 8 d. Tarybos direktyvą 76/160/EEB dėl maudyklų kokybės (6).

(6)

Pagal Sutartį rengdama aplinkos politiką, Bendrija, inter alia, turi atsižvelgti į prieinamus mokslinius ir techninius duomenis. Šioje direktyvoje, įgyvendinant patikimiausius indikatorių parametrus, skirtus numatyti mikrobiologinę grėsmę sveikatai ir siekti aukšto lygio apsaugos, turėtų būti remiamasi moksliniais įrodymais. Be to, turi būti skubiai atliekamos tolesnės epidemiologinės studijos dėl maudantis, ypač gėlame vandenyje, kylančios grėsmės sveikatai.

(7)

Siekiant padidinti išteklių naudingumą ir protingai juos naudoti, ši direktyva turi būti nuodugniai suderinta su kitais Bendrijos teisės aktais dėl vandens, pvz., 1991 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva 91/271/EEB dėl miesto nuotekų valymo (7), 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyva 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių (8) ir 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB, nustatančia Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (9).

(8)

Suinteresuotiems asmenims turėtų būti išplatinta atitinkama informacija apie planuojamas priemones ir įgyvendinimo pažangą. Kad būtų išvengta pavojaus sveikatai, ypač nuspėjamos trumpalaikės taršos arba išskirtinių situacijų atvejais, visuomenė turi būti tinkamai ir laiku informuojama apie maudyklų vandens kokybės stebėsenos rezultatus ir grėsmės valdymo priemones. Turi būti naudojamos naujos technologijos, leidžiančios veiksmingu ir lyginamuoju būdu informuoti visuomenę apie maudyklų vandenis Bendrijoje.

(9)

Atliekant stebėseną, turi būti taikomi suderinti tyrimų metodai bei praktika. Kad būtų galima atlikti realią maudyklų vandenų klasifikaciją, būtina jų kokybę stebėti ir vertinti ilgesnį laiką.

(10)

Atitikties turėtų būti siekiama atitinkamomis valdymo priemonėmis ir kokybės užtikrinimu, o ne vien tik matavimais bei skaičiavimais. Todėl maudyklų vandenų charakteristikų sistema kaip valdymo priemonių pagrindas yra tinkamas būdas užtikrinti geresnį supratimą apie grėsmę. Tuo pat metu ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas kokybės standartų laikymuisi ir nuosekliam perėjimui nuo Direktyvos 76/160/EEB.

(11)

2005 m. vasario 17 d. Bendrija ratifikavo JTEEK Konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvenciją). Todėl į šią direktyvą reikėtų įtraukti nuostatas dėl visuomenės teisės gauti informaciją ir numatyti, kad visuomenė dalyvautų ją įgyvendinant, taip papildant 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/4/EB dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką (10) ir 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/35/EB, nustatančią visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas (11).

(12)

Kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. bendrais standartais pagrįstos aukštos maudyklų vandenų kokybės ir aukšto lygio apsaugos visoje Bendrijoje, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

(13)

Šiai direktyvai įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti priimtos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (12).

(14)

Nuolatinė Bendrijos maudyklų vandenų politikos svarba tampa akivaizdi kiekvieną maudymosi sezoną, kadangi jos dėka visuomenė apsaugoma nuo atsitiktinės arba nuolatinės taršos Bendrijos maudymosi zonose arba netoli jų. Įsigaliojus Direktyvai 76/160/EEB, bendroji maudyklų vandenų kokybė žymiai pagerėjo. Tačiau ši direktyva atspindi 8-ojo dešimtmečio pradžios žinių ir patirties būklę. Nuo to laiko pasikeitė maudyklų vandenų naudojimo struktūra, taip pat ir mokslo bei technikos žinių būklė. Todėl ta direktyva turi būti panaikinta,

a)

maudyklų vandenų kokybės stebėsenos ir jų klasifikavimo;

b)

maudyklų vandenų kokybės valdymo ir

c)

informacijos apie maudyklų vandenų kokybę pateikimo visuomenei.

a)

plaukimo baseinams ir mineralinių vandenų baseinams;

b)

uždariems vandens telkiniams, kurie yra prižiūrimi arba naudojami terapiniams tikslams;

c)

dirbtinai sukurtiems uždariems vandens telkiniams, atskirtiems nuo paviršinių ir požeminių vandenų.

1.

Sąvokos „paviršinis vanduo“, „požeminis vanduo“, „vidaus vanduo“, „tarpiniai vandenys“, „pakrančių vanduo“ ir „upės baseinas“ turi tą pačią reikšmę, kaip ir Direktyvoje 2000/60/EB.

2.

Kompetentinga institucija – tai institucija ar institucijos, kurią (-ias) valstybė narė paskyrė norėdama užtikrinti atitikimą šios direktyvos reikalavimams, arba bet kuri kita institucija ar tarnyba, kuriai buvo pavesta ši funkcija.

3.

Nuolatinis – taikant draudimui maudytis ar rekomendacijai nesimaudyti – tai trunkantis mažiausiai vieną ištisą maudymosi sezoną.

4.

Didelis skaičius – taikant besimaudantiems – tai skaičius, kurį kompetentinga institucija laiko dideliu, atsižvelgdama pirmiausia į praeities tendencijas arba turimą infrastruktūrą bei įrenginius, arba į priemones, kurių buvo imtasi maudymuisi skatinti.

5.

Tarša – tai mikrobiologinio užterštumo arba kitų organizmų ar atliekų buvimas, turintis įtakos maudyklos vandens kokybei ir keliantis grėsmę besimaudančių sveikatai, kaip nurodyta 8 ir 9 straipsniuose bei I priedo A skiltyje.

6.

Maudymosi sezonas – tai laikotarpis, kurio metu galima tikėtis didelio besimaudančių skaičiaus.

7.

Valdymo priemonės – tai priemonės, kurių imamasi maudyklos vandens atžvilgiu:

8.

Trumpalaikė tarša – I priedo A skiltyje nurodytas mikrobiologinis užterštumas, kuris turi aiškiai nustatomas priežastis, paprastai neturėtų daryti įtakos maudyklos vandens kokybei ilgesnį nei maždaug 72 valandų laikotarpį po to, kai pirmą kartą buvo pakenkta maudyklos vandens kokybei, ir kuriam kompetentinga institucija nustatė užterštumo numatymo ir kovos su juo tvarką, kaip nurodyta II priede.

9.

Išskirtinė situacija – tai įtakos maudyklos vandens kokybei turintis įvykis arba įvykių seka tam tikroje vietoje, kurie paprastai pasitaiko vidutiniškai ne dažniau kaip kartą per ketverius metus.

10.

Maudyklų vandenų kokybės duomenų rinkinys – tai duomenys, gauti pagal 3 straipsnį.

11.

Maudyklų vandenų kokybės vertinimas – tai maudyklų vandenų kokybės vertinimo procesas, taikant II priede aprašytą vertinimo metodą.

12.

Melsvadumblių išplitimas – melsvadumblių sankaupa žydėjimo, ištisinės dangos ar putų pavidalu.

13.

Sąvoka „suinteresuota visuomenės grupė“ turi tą pačią reikšmę kaip ir 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvoje 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (13).

a)

tikimasi daugiausiai besimaudančiųjų arba

b)

pagal maudyklos vandens charakteristiką laukiama didžiausios taršos grėsmės.

a)

kiekvienos maudyklos vandenyje;

b)

pasibaigus kiekvienam maudymosi sezonui;

c)

remiantis maudyklų vandenų kokybės duomenimis, surinktais per einamąjį maudymosi sezoną ir tris ankstesnius sezonus, ir

d)

laikantis II priede nustatytos tvarkos.

—

patenkinamas 3 dalyje išdėstytas reikalavimas arba

—

vertinimui skirtų maudyklos vandens duomenų rinkinys sudaro ne mažiau kaip 8 mėginius, kai maudyklos vandens maudymosi sezonas neviršija 8 savaičių,

a)

maudyklos vanduo neseniai identifikuotas;

b)

įvyko pokyčių, kurie galėtų paveikti maudyklos vandens klasifikaciją pagal 5 straipsnio nuostatas, todėl tokiu atveju vertinimas turi būti atliekamas remiantis maudyklos vandens kokybės duomenų rinkiniu, kurį sudarytų vien tik mėginių, surinktų įvykus pokyčiams, tyrimų rezultatai, arba

c)

maudyklos vanduo jau buvo įvertintas pagal Direktyvos 76/160/EEB reikalavimus, todėl tokiu atveju turi būti naudojami pagal tą direktyvą surinkti lygiaverčiai duomenys, o šiuo tikslu Direktyvos 76/160/EEB priedo 2 ir 3 parametrai turi būti laikomi lygiaverčiais šios direktyvos I priedo A skilties 2 ir 1 parametrams.

a)

maudyklų vandenys ribojasi vieni su kitais;

b)

jų įvertinimai pagal 2 ir 3 dalių bei 4 dalies c punkto nuostatas pastaruosius ketverius metus buvo panašūs, ir

c)

šių maudyklų vandenų charakteristikos byloja apie bendrus grėsmių veiksnius arba jų nebuvimą.

a)

„prastą“;

b)

„patenkinamą“;

c)

„gerą“ arba

d)

„puikų“.

a)

kiekvienos maudyklos vandeniui, kuris klasifikuojamas kaip „prastas“, nuo kito maudymosi sezono, prasidedančio po klasifikacijos, taikomos šios priemonės:

b)

jei maudyklos vanduo penkerius metus iš eilės klasifikuojamas kaip „prastas“, būtina paskelbti nuolatinį draudimą maudytis arba nuolatinę rekomendaciją nesimaudyti. Tačiau, jei valstybė narė mano, kad pasiekti „patenkinamą“ kokybę būtų neįmanoma ar neproporcingai brangu, ji gali paskelbti nuolatinį draudimą maudytis arba nuolatinę rekomendaciją nesimaudyti ir nepasibaigus penkerių metų laikotarpiui.

—

sužinoti, kaip dalyvauti bei

—

teikti pasiūlymų, pastabų ar skundų.

a)

esama maudyklos vandens klasifikacija ir bet koks šiame straipsnyje numatytas draudimas maudytis arba rekomendacija nesimaudyti, nurodyti aiškiu ir paprastu ženklu arba simboliu;

b)

bendrojo pobūdžio maudyklos vandens aprašymas ne techniniais terminais, grindžiamas pagal III priedą sudaryta maudyklos vandens charakteristika;

c)

tuo atveju, jei maudyklos vanduo tapo trumpalaikės taršos objektu:

d)

išskirtinių situacijų metu – informacija apie jų pobūdį ir numatomą trukmę;

e)

jei draudžiama arba nerekomenduojama maudytis – informacinis pranešimas visuomenei nurodant priežastis;

f)

paskelbus nuolatinį draudimą maudytis arba nuolatinę rekomendaciją nesimaudyti, pranešimas apie tai, kad tam tikra teritorija nebelaikoma maudyklos vandeniu, nurodant to priežastis, ir

g)

nuoroda į išsamesnės informacijos šaltinius pagal 2 dalį.

a)

maudyklų vandenų sąrašą;

b)

visų maudyklų vandenų klasifikaciją per pastaruosius trejus metus bei jų charakteristiką, įskaitant ir stebėsenos, atliktos pagal šios direktyvos nuostatas po paskutinės klasifikacijos, rezultatus;

c)

jei maudyklos vanduo buvo klasifikuojamas kaip „prastas“, – informaciją apie taršos priežastis ir priemones, kurių buvo imtasi siekiant apsaugoti besimaudančius nuo taršos poveikio ir pašalinti jos priežastis, kaip nurodyta 5 straipsnio 4 dalyje, ir

d)

jei maudyklos vanduo tapo trumpalaikės taršos objektu, – bendrojo pobūdžio informaciją apie:

a)

atitinkamo Europos epidemiologinės tyrimo, kurią Komisija atliko bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, rezultatai;

b)

kita mokslinė, analitinė ir epidemiologinė raida, svarbi maudyklų kokybės parametrams, įskaitant virusų atžvilgiu, ir

c)

Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos.

a)

konkrečiau apibrėžti EN/ISO standartą dėl mikrobiologinių metodų lygiavertiškumo taikant 3 straipsnio 9 dalį;

b)

nustatyti išsamias 8 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 dalies a punkto ir 12 straipsnio 4 dalies įgyvendinimo taisykles;

c)

atsižvelgiant į mokslo ir technikos pažangą, pritaikyti analizės metodus I priede nurodytiems parametrams;

d)

priderinti V priedą prie mokslo ir technikos pažangos;

e)

nustatyti gaires dėl bendrojo pavienių mėginių vertinimo metodo.

4.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 64/52

(1)

1976 m. gegužės 4 d. Tarybos direktyva 76/464/EEB dėl tam tikrų į Bendrijos vandenis išleidžiamų pavojingų medžiagų sukeltos taršos (3) buvo keletą kartų iš esmės keičiama (4). Siekiant aiškumo ir racionalumo atitinkamos nuostatos turėtų būti kodifikuotos.

(2)

Valstybės narės turėtų imtis bendrų ir vienalaikių veiksmų Bendrijos vandenims apsaugoti nuo taršos, ypač kai ją sukelia tam tikros patvarios, toksiškos ir biologiškai besikaupiančios medžiagos.

(3)

Keletas konvencijų siekia apsaugoti tarptautinius vandentakius ir jūros aplinką nuo taršos. Svarbu užtikrinti koordinuotą šių konvencijų įgyvendinimą.

(4)

Valstybėse narėse taikomų nuostatų, susijusių su tam tikrų pavojingų medžiagų išleidimu į vandenis, skirtumai gali sudaryti nevienodas konkurencijos sąlygas ir dėl to turėti tiesioginę įtaką vidaus rinkos veikimui.

(5)

2002 m. liepos 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 1600/2002/EB, nustatantis šeštąją Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programą (5), numato keletą priemonių gėliesiems ir jūros vandenims apsaugoti nuo tam tikrų teršalų.

(6)

Norint užtikrinti veiksmingą Bendrijos vandenų apsaugą, būtina sudaryti tam tikrų medžiagų, parinktų remiantis jų toksiškumu, patvarumu ir biologiniu kaupimusi, pirmąjį sąrašą, vadinamą „I sąrašu“, į kurį neįeitų medžiagos, kurios biologiškai yra nekenksmingos arba greitai virsta biologiškai nekenksmingomis medžiagomis, ir antrąjį sąrašą, vadinamą „II sąrašu“, į kurį įeitų medžiagos, turinčios žalingą poveikį vandenims, kurį galima apriboti tam tikra teritorija ir kuris priklauso nuo tų vandenų, į kuriuos tokios medžiagos patenka, ypatybių ir vietos. Tokių medžiagų išleidimui turėtų būti gaunamas išankstinis leidimas, kuriame būtų nurodytos teršalų išleidimo normos.

(7)

Taršą, kurią sukelia I sąraše išvardintos įvairios pavojingos medžiagos, būtina nutraukti. Ribinės vertės buvo nustatytos Tarybos direktyvomis, nurodytomis 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (6), IX priede. Direktyvos 2000/60/EB 16 straipsnis numato kontrolės priemonių ir aplinkos kokybės standartų, taikytinų prioritetinėms medžiagoms, nustatymo tvarką.

(8)

II sąraše nurodytų medžiagų sukeltą taršą būtina mažinti. Tam tikslui valstybės narės turėtų patvirtinti programas, kuriose atsispindėtų vandenų aplinkos kokybės standartai, nustatyti pagal Tarybos direktyvas, jei tokios yra. Tokioms medžiagoms taikomos teršalų išleidimo normos turėtų būti apskaičiuotos pagal tokius aplinkos kokybės standartus.

(9)

Būtina, kad viena ar kelios valstybės narės, kiekviena atskirai ar visos kartu, turėtų galimybę taikyti griežtesnes priemones nei numatyta šioje direktyvoje.

(10)

Norint žinoti, iš kur į Bendrijos vandenis išleidžiamos tam tikros ypač pavojingos medžiagos, reikėtų sudaryti tokių medžiagų sąrašą.

(11)

Remiantis patirtimi, gali prireikti peržiūrėti ir, jei būtina, papildyti I priedo I ir II sąrašus, prireikus perkeliant tam tikras medžiagas iš II sąrašo į I sąrašą.

(12)

Ši direktyva neturėtų pažeisti valstybių narių įsipareigojimų, susijusių su direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę terminais, numatytais II priedo B dalyje,

a)

vidaus paviršiniams vandenims;

b)

teritoriniams vandenims;

c)

vidaus pakrančių vandenims.

a)

vidaus paviršiniai vandenys – reiškia visus stovinčius ir tekančius gėluosius paviršinius vandenis, esančius vienos ar kelių valstybių narių teritorijoje;

b)

vidaus pakrančių vandenys – reiškia vandenis, esančius nuo bazinės linijos, nuo kurios matuojamas teritorinių vandenų plotis iki kranto, o vandentakių atveju iki gėlojo vandens ribos;

c)

gėlojo vandens riba – tai vandentakio vieta, kurioje atoslūgio metu ar, esant žemam tekančio gėlojo vandens lygiui, dėl jūros vandens smarkiai padidėja druskingumas;

d)

išleidimas – tai I priedo I sąraše arba II sąraše nurodytų medžiagų išleidimas į 1 straipsnyje nurodytus vandenis, išskyrus:

e)

tarša – tai žmogaus tiesiogiai ar netiesiogiai vykdomas medžiagų ar energijos išleidimas į vandenis, dėl kurio kyla pavojus žmogaus sveikatai, daroma žala gyvosios gamtos ištekliams ir vandens ekosistemoms, pakenkiama vandens tiekimui ar kitokiam teisėtam jo naudojimui.

a)

visiems išleidimams į 1 straipsnyje nurodytus vandenis, kuriuose gali būti tokių medžiagų, būtina gauti išankstinį atitinkamos valstybės narės kompetentingos institucijos leidimą;

b)

leidime turi būti nustatytos teršalų išleidimo normos bet kurios tokios medžiagos išleidimui į 1 straipsnyje nurodytus vandenis ir, kai tai būtina šios direktyvos įgyvendinimui, bet kurios tokios medžiagos išleidimui į nuotekų surinkimo sistemas;

c)

leidimus galima išduoti tik ribotam laikui. Jie gali būti atnaujinami, atsižvelgiant į išleidimo ribinių verčių, nustatytų Direktyvos 2000/60/EB IX priede nurodytose direktyvose, vėlesnius pakeitimus.

a)

didžiausią leistiną išleisti medžiagos koncentraciją. Atskiedimo atveju išleidimo ribinė vertė, nustatyta Direktyvos 2000/60/EB IX priede nurodytose direktyvose, dalinama iš praskiedimo koeficiento;

b)

didžiausią leistiną išleisti medžiagos kiekį vieno ar kelių konkrečiai nurodytų laikotarpių metu, išreikštą, jei būtina, kaip teršalo svorio vienetas vienam teršiančiai veiklai būdingo elemento vienetui (pavyzdžiui, svorio vienetu vienam žaliavos vienetui ar vienam produkcijos vienetui).

4.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 64/60

(1)

Nepaisant to, kad 1998 m. rugsėjo 24 d. Tarybos rekomendacijos 98/561/EB dėl Europos bendradarbiavimo užtikrinant aukštojo mokslo kokybę (3) įgyvendinimas buvo ryški sėkmė, kaip parodė 2004 m. rugsėjo 30 d. Komisijos ataskaita, vis dar reikia gerinti Europos aukštojo mokslo pasiekimus, ypač jo kokybę, siekiant, kad jis taptų skaidresnis ir juo labiau pasitikėtų Europos piliečiai ir kitų šalių studentai bei mokslo darbuotojai.

(2)

Rekomendacijoje 98/561/EB kviečiama paremti, o prireikus sukurti, skaidrias kokybę užtikrinančias sistemas. Beveik visos valstybės narės sukūrė nacionalines užtikrinimo sistemas ir inicijavo ar sudarė galimybę sukurti vieną ar daugiau kokybės užtikrinimo ar akreditavimo agentūrų.

(3)

Rekomendacijoje 98/561/EB raginama kokybės užtikrinimo sistemas pagrįsti kai kuriomis esminėmis savybėmis, įskaitant programų ar įstaigų vertinimą vertinant iš vidaus, atliekant išorės patikrinimą, įtraukiant studentus, skelbiant rezultatus ir dalyvaujant tarptautiniuose projektuose. Kokybės užtikrinimo vertinimų rezultatai yra svarbūs padedant aukštojo mokslo įstaigoms gerinti darbo rezultatus.

(4)

3 konstatuojamojoje dalyje nurodytos esminės savybės bendrai buvo įgyvendintos visose kokybės užtikrinimo sistemose, ir 2003 m. rugsėjo mėn. Berlyne Bolonijos proceso kontekste jas patvirtino Europos švietimo ministrai, siekdami sukurti Europos aukštojo mokslo erdvę.

(5)

2000 m. buvo sukurta Europos aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo asociacija (ENQA), ir prie jos prisijungia vis daugiau kokybės užtikrinimo ar akreditavimo agentūrų visose valstybėse narėse.

(6)

Bolonijos proceso kontekste ir 2003 m. rugsėjo mėn. susitikimo Berlyne pagrindu 45 šalių švietimo ministrai priėmė Europos aukštojo mokslo erdvės kokybės užtikrinimo standartus ir gaires, kaip siūlė ENQA, jų 2005 m. gegužės 19–20 d. susitikimo Bergene metu. Jie taip pat su džiaugsmu pritarė Europos kokybės užtikrinimo agentūrų registro, grindžiamo nacionaline peržiūra, principui ir paprašė ENQA, bendradarbiaujant su Europos universitetų asociacija (EUA), Europos aukštojo mokslo įstaigų asociacija (EURASHE) ir Studentų nacionalinėmis sąjungomis Europoje (ESIB), toliau plėtoti praktinius įgyvendinimo aspektus ir per Bolonijos tolesnio darbo grupę parengti ataskaitą ministrams. Be to, jie pabrėžė, kaip svarbu bendradarbiauti nacionaliniu mastu pripažintoms agentūroms siekiant plėtoti akreditacijos arba kokybės užtikrinimo sprendimų abipusį pripažinimą.

(7)

ES veiksmai, remiantys kokybės užtikrinimą, turėtų būti plėtojami juos derinant su Bolonijos proceso pagrindu vykdomais veiksmais.

(8)

Pageidautina sudaryti nepriklausomų ir patikimų kokybę užtikrinančių Europoje veikiančių regioninių, nacionalinių, bendro pobūdžio, specializuotų, valstybinių ar privačių agentūrų registrą, siekiant sustiprinti aukštojo mokslo skaidrumą ir padėti pripažinti užsienyje įgytas kvalifikacijas ir ten praleistą studijų laikotarpį.

(9)

Lisabonos strategijos kontekste 2002 m. kovo mėn. Barselonoje Europos Vadovų Taryba pateikė išvadą, kurioje teigiama, kad Europos švietimo ir mokslo sistemos turėtų tapti „pasaulio kokybės standartu“,

1.

Skatinti, kad visos savo teritorijoje veikiančios aukštojo mokslo įstaigos įvestų ar tobulintų griežtas vidaus kokybės užtikrinimo sistemas pagal Europos aukštojo mokslo erdvės kokybės užtikrinimo standartus ir gaires, priimtas Bergene Bolonijos proceso pagrindu.

2.

Skatinti, kad visos savo teritorijoje veikiančios kokybės užtikrinimo ar akreditavimo agentūros vertindamos būtų nepriklausomos, taikytų Rekomendacijoje 98/561/EB išdėstytas kokybės užtikrinimo savybes ir įvertinimo tikslais taikytų bendrą Bergene priimtą bendro pobūdžio standartų ir gairių rinkinį. Šie standartai turi būti ir toliau tobulinami bendradarbiaujant su aukštojo mokslo sektoriaus atstovais. Jie turi būti taikomi taip, kad saugotų ir skatintų įvairovę ir naujoves.

3.

Skatinti nacionalinių institucijų, aukštojo mokslo sektoriaus ir kokybės užtikrinimo ar akreditavimo agentūrų atstovus, kad jie drauge su socialiniais partneriais sudarytų „Europos kokybės užtikrinimo agentūrų registrą“ („Europos registras“), grindžiamą nacionaline peržiūra bei atsižvelgiantį į priede nustatytus principus, ir apibrėžtų registracijos sąlygas bei registro tvarkymo taisykles.

4.

Sudaryti galimybę aukštojo mokslo įstaigoms savo teritorijoje pagal savo poreikius ir pobūdį pasirinkti agentūrą iš kokybės užtikrinimo ir akreditavimo agentūrų Europos registre, jei tai suderinama su jų nacionalinės teisės aktais arba tai leidžia jų nacionalinės valdžios institucijos.

5.

Leisti, kad aukštojo mokslo įstaigos siektų papildomo kitos į Europos registrą įtrauktos agentūros įvertinimo, pavyzdžiui, kad būtų sustiprintas tarptautinis jų pripažinimas.

6.

Skatinti agentūrų bendradarbiavimą siekiant sukurti tarpusavio pasitikėjimą ir plėtoti kokybės užtikrinimo bei akreditacijos įvertinimų pripažinimą, taip padedant pripažinti kvalifikacijas studijų ar darbo kitoje šalyje tikslu.

7.

Užtikrinti viešą prieigą prie Europos registre užregistruotų kokybės užtikrinimo ar akreditacijos agentūrų atliktų įvertinimų.

1.

Glaudžiai bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis tęsti savo paramą aukštojo mokslo įstaigų, kokybės užtikrinimo ar akreditavimo agentūrų, kompetentingų institucijų ir kitų šioje srityje veikiančių įstaigų bendradarbiavimui.

2.

Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui pateikti trimetes ataskaitas dėl padarytos pažangos tobulinant kokybės užtikrinimo sistemas įvairiose valstybėse narėse ir dėl bendradarbiavimo veiklos Europos lygiu, įskaitant pirmiau nurodytais tikslais padarytą pažangą.