9.12.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 323/1

(1)

1973 m. liepos 24 d. Tarybos direktyvoje 73/239/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir plėtojimu, suderinimo (3), 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvoje 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, suderinimo (4) ir 2002 m. lapkričio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/83/EB dėl gyvybės draudimo (5) nustatytos su tiesioginio draudimo veiklos pradėjimu ir plėtojimu Bendrijoje susijusios nuostatos.

(2)

Šios direktyvos nustato teisinę sistemą draudimo įmonėms dėl draudimo veiklos vykdymo vidaus rinkoje, atsižvelgiant į įsisteigimo teisę ir laisvę teikti paslaugas, siekiant palengvinti draudimo įmonėms, kurių pagrindinės buveinės yra Bendrijoje, vykdyti Bendrijoje prisiimtus įsipareigojimus, ir suteikti draudėjams galimybę kreiptis ne tik į jų šalyje įsisteigusius draudikus, bet ir į draudikus, kurių pagrindinės buveinės yra Bendrijoje ir kurie įsisteigę kitose valstybėse narėse.

(3)

Šiomis direktyvomis nustatyta tvarka taikoma visai tiesioginio draudimo įmonių vykdomai veiklai, tiek tiesioginio draudimo veiklai, tiek perdraudimo veiklai prisiimtu perdraudimu; tačiau specializuotų perdraudimo įmonių vykdomai perdraudimo veiklai nėra taikoma nei ta tvarka, nei kokia nors kita Bendrijos teisės nustatyta tvarka.

(4)

Perdraudimas yra svarbi finansinė veikla, kadangi palengvindamas platesnį rizikos paskirstymą pasauliniu mastu jis leidžia tiesioginio draudimo įmonėms padidinti rizikos prisiėmimo pajėgumus vykdant draudimo veiklą ir teikiant draudimo apsaugą bei mažinti kapitalo išlaidas; be to, perdraudimas taip pat vaidina svarbų vaidmenį palaikant finansinį stabilumą, kadangi jis, atlikdamas svarbaus finansinių tarpininkų ir institucinių investuotojų vaidmenį, yra esminis finansinio stiprumo ir tiesioginio draudimo rinkų bei visos finansinės sistemos stabilumo užtikrinimo elementas.

(5)

1964 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva 64/225/EEB dėl įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimų panaikinimo perdraudimo bei retrocesijos srityse (6) panaikino įsisteigimo teisės ir laisvės teikti paslaugas apribojimus, susijusius su perdraudimo teikėjo tautybe ar gyvenamąja vieta. Tačiau ji nepanaikino apribojimų, kylančių dėl skirtingų riziką mažinančio perdraudimo reguliavimo nacionalinių nuostatų. Dėl šios situacijos atsirado reikšmingų skirtumų tarp to, kokio lygio priežiūra taikoma skirtingoms Bendrijoje veikiančioms perdraudimo įmonėms, o tai sukelia kliūtis perdraudimo veiklai, pavyzdžiui, įpareigojimas, kad perdraudimo įmonė įkeistų turtą savo tiesioginio draudimo įmonės techninių atidėjinių daliai padengti, taip pat perdraudimo įmonėms keliamas reikalavimas laikytis skirtingų priežiūros taisyklių skirtingose valstybėse narėse, kuriose jos vykdo savo veiklą, arba netiesioginė skirtingų perdraudimo įmonės aspektų priežiūra, atliekama tiesioginio draudimo įmonių kompetentingų institucijų.

(6)

Finansinių paslaugų veiksmų planas įvardijo perdraudimą kaip sektorių, kuriame reikia imtis veiksmų Bendrijos lygmeniu, norint baigti kurti finansinių paslaugų vidaus rinką. Be to, stambios finansinės organizacijos, pavyzdžiui, Tarptautinis valiutos fondas ir Tarptautinė draudimo priežiūros institucijų asociacija (IAIS), atkreipė dėmesį, kad suderintų perdraudimo priežiūros taisyklių trūkumas Bendrijos lygmeniu yra svarbi finansinio sektoriaus reguliavimo sistemos spraga, kurią reikėtų užpildyti.

(7)

Šia direktyva siekiama nustatyti riziką ribojančią Bendrijoje vykdomos perdraudimo veiklos reguliavimo sistemą. Ji sudaro dalį Bendrijos draudimo srities teisės aktų, kuriais siekiama sukurti vidaus rinką draudimo sektoriuje.

(8)

Ši direktyva suderinta su reikšmingiausiais tarptautiniais pasiekimais perdraudimo riziką ribojančių taisyklių srityje, ypač su IAIS.

(9)

Šioje direktyvoje vadovaujamasi Bendrijos teisės aktų, reglamentuojančių tiesioginį draudimą, metodu, atliekant suderinimą, kuris yra esminis, būtinas ir pakankamas užtikrinti abipusį leidimų ir rizikos ribojimo kontrolės sistemų pripažinimą, ir taip sudaryti galimybę išduoti vieną visoje Bendrijoje galiojantį leidimą bei taikyti buveinės valstybės narės priežiūros principą.

(10)

Dėl to pradėti ir vykdyti perdraudimo veiklą galima įsigijus vieną valstybės narės, kurioje yra perdraudimo įmonės pagrindinė buveinė, kompetentingų institucijų išduotą oficialų leidimą. Toks leidimas, naudojantis įsisteigimo teise ir laisve teikti paslaugas, įmonei suteikia galimybę vykdyti veiklą visoje Bendrijos teritorijoje. Valstybė narė, kurioje yra filialas ar kurioje teikiamos paslaugos, neturi teisės iš perdraudimo įmonės, pageidaujančios jos teritorijoje vykdyti perdraudimo veiklą ir jau turinčios jos pačios buveinės valstybės narės išduotą leidimą, reikalauti įsigyti naują leidimą. Be to, perdraudimo įmonei, gavusiai leidimą savo buveinės valstybėje narėje, neturėtų būti taikoma papildoma priežiūra ar patikrinimai, susiję su jos finansinės padėties patikimumu, atliekami draudimo įmonės, kurią perdraudė perdraudimo įmonė, kompetentingų institucijų. Valstybėms narėms taip pat neturėtų būti leista reikalauti iš Bendrijoje leidimą gavusios perdraudimo įmonės užstatyti turtą, padengiant jos perdraudėjo techninių atidėjinių dalį. Turėtų būti apibrėžtos tokių leidimų išdavimo ar panaikinimo sąlygos. Kompetentingos institucijos neturėtų išduoti ar pratęsti leidimo perdraudimo įmonei, neatitinkančiai šioje direktyvoje nustatytų sąlygų.

(11)

Ši direktyva turėtų būti taikoma perdraudimo įmonėms, užsiimančioms tik perdraudimo veikla ir neužsiimančioms tiesioginio draudimo veikla; ji taip pat turėtų būti taikoma vadinamosioms „priklausomoms“ perdraudimo įmonėms, kurias įsteigė arba kurių savininkė yra finansų įmonė, išskyrus draudimo ir perdraudimo įmonę arba draudimo ar perdraudimo įmonių grupę, kurioms taikoma 1998 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/78/EB dėl draudimo įmonių papildomos priežiūros draudimo grupėje (7), arba vienos ar kelių nefinansinių įmonių, kurių paskirtis – perdrausti išskirtinai įmonių, kurioms jos priklauso, riziką. Kai šioje direktyvoje nurodomos perdraudimo įmonės, ši sąvoka turėtų apimti ir priklausomas perdraudimo įmones, išskyrus tuos atvejus, kai priklausomoms perdraudimo įmonėms taikoma speciali nuostata. Priklausomos perdraudimo įmonės neperdraudžia rizikų, kylančių iš grupei priklausančių draudimo ar perdraudimo įmonių išorinės tiesioginės draudimo ar perdraudimo veiklos. Be to, finansiniam konglomeratui priklausančios draudimo ar perdraudimo įmonės negali būti priklausomos įmonės savininkės.

(12)

Tačiau ši direktyva neturėtų būti taikoma draudimo įmonėms, kurioms jau taikomos Direktyvos 73/239/EEB ar 2002/83/EB; tačiau norint užtikrinti draudimo įmonių, kurios taip pat vykdo ir perdraudimo veiklą, patikimą finansinę padėtį ir tam, kad šių draudimo įmonių kapitalo reikalavimuose būtų deramai atsižvelgiama į specifinius tų veiklų bruožus, su perdraudimo įmonės mokumo atsarga susijusios šios direktyvos nuostatos turėtų būti taikomos šių draudimo įmonių perdraudimo veiklai, jei jų perdraudimo veikla sudaro reikšmingą visos veiklos dalį.

(13)

Ši direktyva neturėtų būti taikoma tuo atveju, kai vadovaujantis esminiais visuomenės interesais, pasinaudodama savo kaip perdraudiko, nesant kitai galimybei, kompetencija, perdraudimą vykdo arba jį užtikrina valstybė narė, ypač kuomet dėl susidariusios ypatingos padėties rinkoje neįmanoma gauti adekvačios komercinio perdraudimo teikiamos apsaugos; šiuo požiūriu, „adekvataus komercinio perdraudimo“ trūkumas iš esmės reiškia nepalankią padėtį rinkoje, kurią apibūdina akivaizdus draudimo pasiūlymų įvairovės trūkumas, nors pernelyg didelių draudimo įmokų nustatymas vis dėl to nereiškia, kad komercinis perdraudimas yra per se neadekvatus. Šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies d punktas taip pat taikomas susitarimams tarp draudimo įmonių, kurioms taikomos Direktyvos 73/239/EEB ar 2002/83/EB ir kurių pagrindu numatoma bendradarbiauti išmokant draudimo išmokas, atsiradusias dėl didelės rizikos, pvz., terorizmo.

(14)

Perdraudimo įmonės turi apsiriboti perdraudimo veikla ir su ja susijusiomis operacijomis. Šis reikalavimas nedraudžia perdraudimo įmonei užsiimti veikla, pvz., statistinių ar aktuarinių patarimų, rizikos analizės ar tyrimų savo klientams teikimas. Ši įmonė taip pat gali atlikti holdingo bendrovių funkcijas ir veiksmus dėl finansų sektoriaus veiklos, kaip numatyta 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/87/EB dėl finansiniam konglomeratui priklausančių kredito įstaigų, draudimo įmonių ir investicinių firmų papildomos priežiūros (8) 2 straipsnio 8 punkte. Bet kuriuo atveju, pagal šį reikalavimą perdraudimo įmonės negali užsiimti su perdraudimu nesusijusia bankininkyste ir finansine veikla.

(15)

Ši direktyva turėtų paaiškinti kompetentingoms institucijoms suteikiamas galias ir priežiūros priemones. Perdraudimo įmonės buveinės valstybės narės kompetentingos institucijos turėtų būti atsakingos už perdraudimo įmonių finansinės padėties priežiūrą, įskaitant jų mokumą, tinkamų techninių atidėjinių ir nuostolių svyravimo išlyginimo rezervų nustatymą ir šių atidėjinių bei rezervų padengimą kokybės kriterijus atitinkančiu turtu.

(16)

Valstybių narių kompetentingos institucijos turėtų turėti galimybę naudoti tokias priežiūros priemones, kurios yra būtinos užtikrinti, kad perdraudimo įmonės Bendrijoje tvarkingai vykdytų įsisteigimo teise ar laisve teikti paslaugas grindžiamą veiklą. Ypač joms turėtų būti suteikta galimybė taikyti atitinkamas apsaugos priemones ar imtis sankcijų, skirtų perdraudimo priežiūros nuostatų pažeidimams užkirsti.

(17)

Nuostatos, reglamentuojančios portfelio perdavimą, turėtų atitikti šios direktyvos nustatytą bendrųjų leidimų išdavimo sistemą. Jos turėtų būti taikomos perduodant akcijų paketą iš vienų perdraudimo įmonių kitoms įvairiais atvejais, pvz., akcijų paketo perdavimas perdraudimo įmonėms susijungus ar pasinaudojus kitomis įmonių įstatyme numatytomis priemonėmis arba numatomų nuostolių portfelio perdavimas kitai perdraudimo įmonei likvidavimo metu. Be to, tarp portfelio perdavimą reglamentuojančių nuostatų būtina įtraukti nuostatas, kurios būtų konkrečiai susijusios su sutarčių, sudarytų remiantis įsisteigimo teise arba laisve teikti paslaugas, portfelio perdavimu kitai perdraudimo įmonei.

(18)

Turėtų būti numatytas keitimasis informacija tarp kompetentingų institucijų ir institucijų ar įstaigų, kurios savo funkcijomis padeda stiprinti finansinį stabilumą. Tam, kad būtų užtikrintas perduodamos informacijos konfidencialumas, adresatų sąrašas turėtų būti griežtai apribotas. Todėl svarbu apibrėžti sąlygas, kurioms esant leidžiamas minėtas apsikeitimas informacija; be to, jei nurodoma, kad informacija gali būti atskleidžiama tik gavus aiškų kompetentingų institucijų pritarimą, šios institucijos gali, jei tinkama, nustatyti griežtas sąlygas šiam pritarimui gauti. Atsižvelgiant į tai bei siekiant užtikrinti tinkamą perdraudimo įmonių priežiūrą, atliekamą kompetentingų institucijų, ši direktyva turėtų nustatyti taisykles, kuriomis remiantis valstybės narės galėtų sudaryti susitarimus dėl apsikeitimo informacija su trečiosiomis šalimis, jei atskleidžiamos informacijos atžvilgiu užtikrinamas tinkamas profesinės paslapties laikymasis.

(19)

Siekiant užtikrinti riziką ribojančią perdraudimo įmonių priežiūrą, turėtų būti numatyta, kad auditorius turi nedelsiant pranešti kompetentingoms institucijoms, jeigu, kaip apibrėžta šioje direktyvoje, jis (ji) atlikdamas savo užduotį sužino tam tikrus dalykus, kurie gali turėti rimtos įtakos perdraudimo įmonės finansinei padėčiai ar administravimo ir atskaitomybės organizavimui. Atsižvelgiant į numatomą tikslą, pageidautina, kad valstybė narė nustatytų, kad tokia prievolė būtų taikoma visada, kai tik auditorius sužino apie tokius faktus vykdydamas savo užduotis įmonėje, turinčioje glaudžių ryšių su perdraudimo įmone. Auditorių pareiga kompetentingoms institucijoms pranešti, kai reikia, su perdraudimo įmone susijusius tam tikrus faktus ir sprendimus, apie kuriuos jie sužino vykdydami savo užduotis ne perdraudimo įmonėje, savaime nekeičia nei jų užduočių pastarojoje įmonėje pobūdžio, nei tų užduočių atlikimo būdo.

(20)

Turėtų būti numatyta, kaip ši direktyva taikoma veikiančioms perdraudimo įmonėms, kurioms buvo suteiktas leidimas arba teisė vykdyti perdraudimo veiklą pagal valstybių narių nuostatas iki šios direktyvos taikymo pradžios.

(21)

Tam, kad perdraudimo įmonė galėtų įvykdyti visus savo įsipareigojimus, buveinės valstybė narė turėtų reikalauti, kad perdraudimo įmonė suformuotų tinkamus techninius atidėjinius. Techninių atidėjinių suma turėtų būti nustatyta pagal 1991 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvą 91/674/EEB dėl draudimo įmonių metinės finansinės atskaitomybės ir konsoliduotos finansinės atskaitomybės (9) ir, gyvybės perdraudimo atveju, buveinės valstybei narei taip pat turėtų būti leista nustatyti konkretesnes taisykles, remiantis Direktyva 2002/83/EB.

(22)

Kredito draudimo perdraudimo veiklą vykdanti perdraudimo įmonė, kurios kredito perdraudimo veikla sudaro daugiau nei mažą bendros veiklos dalį, turėtų suformuoti nuostolių svyravimo išlyginimo rezervą, neįeinantį į mokumo atsargą; tas rezervas turėtų būti paskaičiuojamas pagal vieną iš metodų, nurodytų Direktyvoje 73/239/EEB ir pripažintą lygiaverčiu; be to, pagal šią direktyvą buveinės valstybei narei taip pat turėtų būti suteikta galimybė reikalauti, kad perdraudimo įmonės, kurių pagrindinė buveinė yra šios valstybės teritorijoje, suformuotų nuostolių svyravimo išlyginimo rezervą rizikos grupėms, išskyrus kredito perdraudimą, remiantis buveinės valstybės narės nustatytomis taisyklėmis. Įvedus Tarptautinius finansinės apskaitos standartus (TFAS 4) šioje direktyvoje turėtų būti paaiškinama, kaip protingai tvarkyti pagal ją sukurtus nuostolių svyravimo išlyginimo rezervus. Tačiau, kadangi perdraudimo priežiūra dar kartą turi būti įvertinta pagal „Mokumas II“ projektą, ši direktyva nekliudo ateityje taikyti perdraudimo priežiūrą pagal „Mokumas II“ projektą.

(23)

Perdraudimo įmonė turėtų turėti turto techniniams atidėjiniams ir nuostolių svyravimo išlyginimo rezervams, atsižvelgiant į vykdomos veiklos tipą, ypač numatomų išmokų už reikalavimus pobūdį, sumą ir trukmę, taip, kad būtų užtikrintas įmonės investicijų pakankamumas, likvidumas, saugumas, kokybė, pelningumas, ir atitikimas, įmonei užtikrinant, kad šios investicijos yra diversifikuotos ir tinkamai paskirstytos ir suteikia įmonei galimybę tinkamai reaguoti į kintančias ekonomines aplinkybes, ypač į pokyčius finansinėse rinkose ir nekilnojamo turto rinkose arba į didelio masto katastrofas.

(24)

Būtina, kad perdraudimo įmonės, be pakankamų techninių atidėjinių, taip pat sudarytų papildomą rezervą, taip vadinamą mokumo atsargą, kurią sudaro laisvasis turtas ir, kompetentingai institucijai pritarus, kitas numanomas turtas ir kuri skirta žalingiems veiklos svyravimams sušvelninti. Šis reikalavimas yra svarbus riziką ribojančios priežiūros elementas. Iki bus peržiūrėta esama mokumo atsargai taikoma tvarka, ką šiuo metu vykdo Komisija pagal taip vadinamą „Mokumas II“ projektą, norint nustatyti būtinąją mokumo atsargą perdraudimo įmonėms turėtų būti taikomos galiojančiuose tiesioginio draudimo srities teisės aktuose nustatytos taisyklės.

(25)

Atsižvelgiant į panašumus tarp gyvybės perdraudimo, kuris apima mirties riziką, ir ne gyvybės perdraudimo, ypač draudimo rizikos perdraudimą ir gyvybės perdraudimo sutarčių galiojimo trukmę, būtina mokumo atsarga gyvybės perdraudimo atveju turi būti nustatyta pagal šios direktyvos nuostatas, reglamentuojančias būtinosios mokumo atsargos vykdant ne gyvybės perdraudimo veiklą apskaičiavimus; tačiau buveinės valstybė narė turėtų turėti teisę taikyti Direktyvoje 2002/83/EB numatytas taisykles, nustatydama būtinosios mokumo atsargos dydį dėl gyvybės perdraudimo veiklos, susijusios su investiciniais fondais ar draudimo sutartimis, leidžiančiomis gauti pelno dalį.

(26)

Siekiant atsižvelgti į tam tikrų perdraudimo sutarčių tipų specifinį pobūdį ar specifines veiklos kryptis, turėtų būti priimta nuostata, leidžianti koreguoti būtinosios mokumo atsargos apskaičiavimą; šiuos koregavimus turėtų priimti Komisija, pasikonsultavusi su Europos draudimo ir profesinių pensijų komitetu, įkurtu Komisijos sprendimu 2004/9/EB (10), naudodamasi savo įgyvendinimo įgaliojimais, suteiktais Sutartimi.

(27)

Šios priemonės turėtų būti patvirtintos vadovaujantis 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo 1999/468/EB, nustatančio Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (11), 5 straipsnyje numatyta reguliavimo procedūra.

(28)

Elementų, tinkamų sudaryti šioje direktyvoje nustatytą turimą mokumo atsargą, sąrašas turėtų būti toks, kaip nustatyta Direktyvose 73/239/EEB ir 2002/83/EB.

(29)

Perdraudimo įmonės taip pat turėtų turėti garantinį fondą, siekiant užtikrinti, kad jos turi tinkamų išteklių ir kad toliau vykdant veiklą mokumo atsarga jokiu būdu netaps mažesnė už minimalų saugų dydį; tačiau atsižvelgiant į priklausomų perdraudimo įmonių ypatybes, turėtų būti numatyta, kad buveinės valstybė narė gali nustatyti mažesnę minimalaus garantinio fondo, reikalaujamo iš priklausomų perdraudimo įmonių, sumą.

(30)

Tam tikros šios direktyvos nuostatos apibrėžia minimalius standartus. Buveinės valstybei narei turėtų būti sudaryta galimybė nustatyti griežtesnes taisykles, taikomas iš jų pačių kompetentingų institucijų leidimus gavusioms perdraudimo įmonėms, ypač dėl mokumo atsargos reikalavimų.

(31)

Ši direktyva turėtų būti taikoma riboto perdraudimo veiklai, todėl šioje direktyvoje reikėtų apibrėžti riboto perdraudimo sąvoką; dėl specifinio šios perdraudimo veiklos pobūdžio buveinės valstybei narei suteikiama galimybė priimti konkrečias nuostatas, reglamentuojančias riboto perdraudimo veiklą. Šios nuostatos keletu specialių aspektų gali skirtis nuo bendros šia direktyva nustatytos tvarkos.

(32)

Šioje direktyvoje turėtų būti numatytos taisyklės, susijusios su specialiosios paskirties įmonėmis, kurios prisiima draudimo ir perdraudimo įmonių riziką. Dėl ypatingo šių specialiosios paskirties įmonių, kurios nėra draudimo ar perdraudimo įmonės, pobūdžio valstybės narės turi priimti specialias nuostatas. Be to, šioje direktyvoje turėtų būti numatyta, kad buveinės valstybė narė turėtų priimti išsamesnes taisykles, nustatančias sąlygas, pagal kurias iš specialiosios paskirties įmonių gautinos sumos gali būti naudojamos kaip turtas, dengiantis draudimo ar perdraudimo įmonės techninius atidėjinius. Šioje direktyvoje taip pat turėtų būti numatyta, kad iš specialiosios paskirties įmonių atgautinos sumos, gali būti laikomos sumomis, išskaitytinomis pagal perdraudimo ar retrocesijos sutartis, atsižvelgiant į šioje direktyvoje nustatytus apribojimus, jei draudimo įmonė ar perdraudimo įmonė dėl to kreipėsi į kompetentingą instituciją su prašymu ir pastaroji sutiko.

(33)

Būtina numatyti priemones tiems atvejams, jei perdraudimo įmonei dėl savo finansinės padėties kiltų sunkumų vykdant savo rizikos prisiėmimo įsipareigojimus. Konkrečiais atvejais būtina suteikti kompetentingoms institucijoms įgaliojimus įsikišti pakankamai ankstyvuose etapuose, tačiau naudodamosi tokiais įgaliojimais kompetentingos institucijos, vadovaujantis patikimo administravimo ir tinkamos teisinės procedūros principais, turėtų informuoti perdraudimo įmones apie priežastis, dėl kurių imtasi tokių priežiūros veiksmų. Kol tęsiasi tokia padėtis, kompetentingoms institucijoms turėtų būti draudžiama patvirtinti, kad perdraudimo įmonė turi pakankamą mokumo atsargą.

(34)

Būtina numatyti valstybių narių kompetentingų institucijų bendradarbiavimą, siekiant užtikrinti, kad perdraudimo įmonė, vykdanti veiklą pagal įsisteigimo teisę ir laisvę teikti paslaugas, laikosi nuostatų, jai taikomų priimančioje valstybėje narėje.

(35)

Turėtų būti numatyta teisė kreiptis į teismą, jei atsisakoma išduoti leidimą arba jis panaikinamas.

(36)

Svarbu numatyti, kad perdraudimo įmonei, kurios pagrindinė buveinė yra ne Bendrijoje ir kuri vykdo perdraudimo veiklą Bendrijos teritorijoje, neturėtų būti taikomos nuostatos, lemiančios palankesnę tvarką, nei taikoma perdraudimo įmonėms, kurių pagrindinė buveinė yra valstybėje narėje.

(37)

Siekiant atsižvelgti į tarptautinius perdraudimo aspektus, turėtų būti numatyta, kad būtų leista sudaryti tarptautinius susitarimus su trečiąja šalimi, skirtus apibrėžti perdraudimo veikla kiekvienos susitariančios šalies teritorijoje užsiimančių subjektų priežiūrą.

(38)

Turėtų būti numatyta lanksti tvarka, kuri leistų Bendrijos lygiu įvertinti rizikos ribojimo lygiavertiškumą trečiųjų šalių atžvilgiu, siekiant pagerinti perdraudimo paslaugų liberalizavimą trečiosiose šalyse įsisteigimu arba tarpvalstybinių paslaugų teikimu. Šiuo tikslu šioje direktyvoje turėtų būti nustatoma derybų su trečiosiomis šalimis tvarka.

(39)

Komisija turėtų būti įgaliota priimti įgyvendinimo priemones, su sąlyga, kad jos nepakeis esminių šios direktyvos elementų. Šios įgyvendinimo priemonės turėtų leisti Bendrijai atsižvelgti į perdraudimo vystymąsi ateityje. Priemonės, būtinos šios direktyvos įgyvendinimui, turėtų būti patvirtintos pagal Sprendimą 1999/468/EB.

(40)

Galiojanti Bendrijos teisinė sistema, taikoma draudimui, turėtų būti pakoreguota, kad būtų atsižvelgta į šioje direktyvoje nustatytą naująją perdraudimo įmonių priežiūros tvarką ir siekiant užtikrinti nuoseklią viso draudimo sektoriaus reguliavimo sistemą. Ypač reikėtų pakoreguoti galiojančias nuostatas, leidžiančias už tiesioginio draudimo įmonių priežiūrą atsakingoms valdžios institucijoms vykdyti perdraudimo įmonių „netiesioginę priežiūrą“. Be to, būtina panaikinti galiojančias nuostatas, įgalinančias valstybes nares reikalauti, nesvarbu kokia forma, užstatyti turtą techniniams draudimo įmonės atidėjiniams padengti, jei draudikas yra perdraustas perdraudimo įmonės, kuriai išduotas leidimas pagal šią direktyvą, arba perdraustas draudimo įmonės. Galiausiai turėtų būti priimta nuostata, kad perdraudimo veikla užsiimančių draudimo įmonių mokumo atsargai, jei ši veikla sudaro reikšmingą visos įmonės veiklos dalį, būtų taikomos mokumo taisyklės, šioje direktyvoje nustatytos perdraudimo įmonėms. Todėl Direktyvos 73/239/EEB, 92/49/EEB ir 2002/83/EB turėtų būti atitinkamai iš dalies keičiamos.

(41)

Direktyva 98/78/EB turėtų būti iš dalies keičiama, siekiant užtikinti, kad perdraudimo įmonėms draudimo arba perdraudimo grupėje taikoma tokia pati papildoma priežiūra kaip ir draudimo įmonėms, šiuo metu priklausančioms draudimo grupei.

(42)

Pagal Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisės aktų leidybos (12) 34 punktą valstybės narės yra skatinamos savo ir Bendrijos naudai parengti lenteles, kuriomis kiek galima geriau būtų parodytas šios direktyvos ir jos perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių ryšys, ir paskelbti tas lenteles viešai.

(43)

Kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. perdraudimo veiklos pradėjimo ir vykdymo teisinės sistemos nustatymo, valstybės narės negali deramai pasiekti, ir kadangi dėl šio veiksmo masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti.

(44)

Kadangi šioje direktyvoje apibrėžiami minimalūs standartai, valstybės narės gali nustatyti griežtesnes taisykles,

a)

draudimo įmonėms, kurioms taikomos Direktyvos 73/239/EEB ar 2002/83/EB;

b)

veiklai ir įstaigoms, minimoms Direktyvos 73/239/EEB 2 ir 3 straipsniuose;

c)

veiklai ir įstaigoms, minimoms Direktyvos 2002/83/EB 3 straipsnyje;

d)

perdraudimo veiklai, kurią vykdo arba visiškai užtikrina valstybės narės Vyriausybė dėl viešųjų visuomenės interesų kraštutiniais atvejais veikdama kaip perdraudikas, įskaitant atvejus, kai tokį vaidmenį ji turi prisiimti dėl rinkoje susidariusios situacijos, kai joje negalima gauti adekvačios komercinio draudimo teikiamos apsaugos.

a)

„perdraudimas“ – tai veikla, kuria prisiimama rizika, perleidžiama draudimo įmonės ar kitos perdraudimo įmonės. Draudikų asociacijos, žinomos kaip „Lloyd's“, atveju perdraudimas taip pat reiškia veiklą, kuria draudimo ar perdraudimo įmonė, išskyrus „Lloyd's“ draudikų asociaciją, prisiima riziką, perleidžiamą bet kurio „Lloyd's“ nario;

b)

„priklausoma perdraudimo įmonė“ – tai perdraudimo įmonė, kurios savininkė yra finansų įmonė, išskyrus draudimo ar perdraudimo įmonę arba draudimo ar perdraudimo įmonių grupę, kuriai taikoma Direktyva 98/78/EB, arba ne finansų įmonė, kurios tikslas – perdrausti išimtinai įmonės ar įmonių, kurioms ji priklauso, arba įmonės ar įmonių grupės, kurios narė yra ta priklausoma perdraudimo įmonė, riziką;

c)

„perdraudimo įmonė“ – tai įmonė, kuri yra gavusi oficialų leidimą pagal 3 straipsnį;

d)

„filialas“ – tai perdraudimo įmonės atstovybė arba filialas;

e)

„įmonė“ – tai perdraudimo įmonės pagrindinė buveinė arba filialas, atsižvelgiant į d punktą;

f)

„buveinės valstybė narė“ – tai valstybė narė, kurioje įsikūrusi pagrindinė perdraudimo įmonės buveinė;

g)

„filialo valstybė narė“ – tai valstybė narė, kurioje įsikūręs perdraudimo įmonės filialas;

h)

„priimančioji valstybė narė“ – tai valstybė narė, kurioje yra perdraudimo įmonės filialas arba kurioje ji vykdo paslaugas;

i)

„kontrolė“ – tai ryšys tarp patronuojančios ir dukterinės įmonės, kaip apibrėžta Direktyvos 83/349/EEB (13) 1 straipsnyje, arba panašus ryšys tarp bet kurio fizinio ar juridinio asmens ir įmonės;

j)

„pakankamas akcijų paketas“ – tai įmonėje tiesiogiai ar netiesiogiai turimos akcijos, sudarančios 10 % ar daugiau kapitalo ar balsavimo teisių arba leidžiančios daryti esminę įtaką įmonės, kurioje turimos tos akcijos, valdymui;

k)

„patronuojanti įmonė“ – tai patronuojanti įmonė, kaip apibrėžta Direktyvos 83/349/EEB 1 ir 2 straipsniuose;

l)

„dukterinė įmonė“ – tai dukterinė įmonė, kaip apibrėžta Direktyvos 83/349/EEB 1 ir 2 straipsniuose;

m)

„kompetentingos institucijos“ – tai nacionalinės institucijos, įstatymais ar teisės aktais įgaliotos vykdyti perdraudimo įmonių priežiūrą;

n)

„glaudūs ryšiai“ – tai padėtis, kai du ar daugiau fizinių ar juridinių asmenų yra susiję:

o)

„finansų įmonė“ – tai viena išvardytų šiame punkte:

p)

„specialiosios paskirties įmonė (SPĮ)“ – tai bet kokia įmonė, įeinanti į kitų juridinių asmenų sudėtį arba ne, išskyrus draudimo ar perdraudimo įmonę, kuri prisiima draudimo ar perdraudimo įmonių riziką ir kuri visiškai finansuoja tokios rizikos tikimybę pajamomis, gautomis išleidus skolos vertybinius popierius, arba naudodama kitą finansavimo priemonę, kuomet skolintojo arba kitos finansavimo priemonės teikėjo teisė atgauti paskolintas lėšas priklauso nuo tokios įmonės įsipareigojimų;

q)

„ribotas perdraudimas“ – tai perdraudimas, pagal kurį tiesioginė maksimali nuostolio tikimybė įvardijama kaip maksimali perkelta ekonominė rizika, kurią lemia tiek apdraustos rizikos reikšmingumas, tiek ir pasirinktas rizikos perkėlimo laikas, visą sutarties galiojimo laikotarpį ribotu dydžiu, bet gerokai viršija draudimo įmoką ir kuriam būdinga bent viena iš šių dviejų savybių:

—

bet kuri dukterinės įmonės dukterinė įmonė taip pat laikoma tos įmonės, kuri yra vadovaujanti šių įmonių patronuojanti įmonė, dukterine įmone,

—

kai du ar daugiau fizinių ar juridinių asmenų yra kontrolės ryšiais nuolat susiję su vienu ir tuo pačiu asmeniu, tarp tų asmenų taip pat yra glaudus ryšys.

a)

bet kuri įmonė, kurios pagrindinė buveinė steigiama šios valstybės narės teritorijoje;

b)

bet kuri leidimą gavusi perdraudimo įmonė, kuri plėsdama savo veiklą nori užsiimti kitomis perdraudimo veiklomis, nei tos, kurioms leidimas jau gautas.

a)

vykdytų tik perdraudimo ir su tuo susijusių operacijų veiklą; šis reikalavimas gali apimti ir holdingo bendrovės funkcijas ir veiklas, susijusias su finansinio sektoriaus veiklomis, apibrėžtomis Direktyvos 2002/87/EB 2 straipsnio 8 punkte;

b)

pateiktų veiklos planą pagal 11 straipsnį;

c)

turėtų 40 straipsnio 2 dalyje numatytą minimalų garantinį fondą;

d)

būtų veiksmingai valdomos geros reputacijos asmenų, turinčių tinkamą profesinę kvalifikaciją ar patirtį.

a)

rizikų, kurias perdraudimo įmonė siūlo padengti, pobūdį;

b)

perdraudimo susitarimų, kuriuos perdraudimo įmonė siūlo sudaryti su riziką perleidžiančiomis draudimo įmonėmis, rūšis;

c)

pagrindinius retrocesijos principus;

d)

minimalų garantinį fondą sudarančius elementus;

e)

išlaidų, susijusių su pradinėmis administracinėmis paslaugomis ir veiklą užtikrinančiomis organizacinėmis priemonėmis, sąmatą bei finansinius išteklius, numatytus šioms išlaidoms padengti.

a)

valdymo išlaidų, išskyrus įsikūrimo išlaidas, sąmata, visų pirma einamųjų bendrųjų išlaidų ir komisinių sąmata;

b)

įmokų arba įnašų ir reikalavimų sąmata;

c)

numatomas balansas;

d)

finansinių išteklių, kuriuos ketinama panaudoti rizikos prisiėmimo įsipareigojimams ir mokumo atsargoms padengti, sąmata.

a)

kuri yra kitoje valstybėje narėje leidimą gavusios draudimo ar perdraudimo įmonės dukterinė įmonė arba

b)

kuri yra kitoje valstybėje narėje leidimą gavusios draudimo įmonės ar perdraudimo įmonės patronuojančios įmonės dukterinė įmonė, arba

c)

kurią kontroliuojantis fizinis arba juridinis asmuo taip pat kontroliuoja kitoje valstybėje narėje leidimą gavusią draudimo ar perdraudimo įmonę.

a)

kuri yra Bendrijoje leidimą gavusios kredito įstaigos arba investicinės įmonės dukterinė įmonė arba

b)

kuri yra Bendrijoje leidimą gavusios kredito įstaigos arba investicinės įmonės patronuojančios įmonės dukterinė įmonė, arba

c)

kurią kontroliuojantis fizinis arba juridinis asmuo taip pat kontroliuoja Bendrijoje leidimą gavusią kredito įstaigą arba investicinę įmonę.

a)

atlikti detalius perdraudimo įmonės būklės ir visos jos veiklos tyrimus, inter alia, renkant informaciją arba reikalaujant pateikti su įmonės perdraudimo ar retrocesijos veikla susijusius dokumentus, atliekant tyrimus vietoje, perdraudimo įmonės patalpose;

b)

taikyti perdraudimo įmonei, jos direktoriams ar valdytojams arba ją kontroliuojantiems asmenims bet kokias priemones, kurios tinkamos ir būtinos užtikrinant, kad įmonės veikla atitiktų įstatymus ir kitus teisės aktus, kurių ta įmonė turi laikytis kiekvienoje valstybėje narėje;

c)

užtikrinti, kad tos priemonės būtų taikomos, jeigu būtina, panaudojant priverstines priemones, ir, jei tinkama, kreipiantis į teisėsaugos instituciją.

a)

tikrinti, ar laikomasi sąlygų, reguliuojančių perdraudimo veiklos pradėjimą, ir palengvinti tokios veiklos stebėjimą, ypač techninių atidėjinių, mokumo atsargų, administracinių ir apskaitos procedūrų bei vidaus kontrolės mechanizmų stebėjimą;

b)

taikyti sankcijas;

c)

administraciniuose skunduose dėl kompetentingos institucijos sprendimų arba

d)

kai iškeliama byla pagal 53 straipsnį arba pagal specialias šios direktyvos ir kitų direktyvų, priimtų draudimo įmonių ir perdraudimo įmonių srityje, nuostatas.

a)

institucijų, atsakingų už kredito įstaigų ir kitų finansų organizacijų oficialią priežiūrą, bei institucijų, atsakingų už finansų rinkų priežiūrą;

b)

įstaigų, dalyvaujančių likviduojant draudimo įmones ir perdraudimo įmones bei jų bankroto ir kituose panašiuose procesuose, ir

c)

asmenų, atsakingų už įstatymų numatytus draudimo įmonių, perdraudimo įmonių ir kitų finansų įstaigų auditus,

a)

institucijų, atsakingų už įstaigų, dalyvaujančių likviduojant perdraudimo įmones ir jų bankroto bei kitose panašiose procesuose, priežiūrą, arba

b)

institucijų, atsakingų už asmenų, kuriems patikėta atlikti įstatymų numatytus draudimo ar perdraudimo įmonių, kredito įstaigų, investicinių įmonių ir kitų finansų įstaigų auditus, priežiūrą, arba

c)

draudimo ar perdraudimo įmonių nepriklausomų aktuarijų, vykdančių teisinę tų įmonių priežiūrą, ir įstaigų, atsakingų už tokių aktuarijų priežiūrą.

a)

keitimasis informacija naudojamas tik pirmoje pastraipoje nurodytai priežiūrai arba teisinei priežiūrai vykdyti;

b)

taip gautai informacijai taikomos 24 straipsnyje numatytos profesinės paslapties sąlygos;

c)

jeigu informacijos šaltinis yra kitoje valstybėje narėje, tos informacijos negalima atskleisti be aiškaus ją suteikusių kompetentingų institucijų sutikimo ir, jei tinkama, tokia informacija gali būti atskleidžiama tik tiems tikslams, kuriems tos institucijos davė sutikimą.

a)

informacija turi būti naudojama tik pirmoje pastraipoje nurodytai užduočiai atlikti;

b)

taip gautai informacijai turi būti taikomos 24 straipsnyje numatytos profesinės paslapties sąlygos;

c)

jeigu informacijos šaltinis yra kitoje valstybėje narėje, tos informacijos negalima atskleisti be aiškaus ją suteikusių kompetentingų institucijų sutikimo ir, jei tinkama, tokia informacija gali būti atskleidžiama tik tiems tikslams, kuriems tos institucijos davė sutikimą.

a)

būti esminis įstatymų ar kitų teisės aktų, kuriais nustatomos leidimų išdavimą reguliuojančios sąlygos arba kurie konkrečiai reglamentuoja draudimo ar perdraudimo įmonių veiklą, pažeidimas arba

b)

įtakoti nenutrūkstamą perdraudimo įmonės veiklą, arba

c)

kliudyti patvirtinti atskaitomybę arba taikyti išlygas.

a)

kaupiant turtą, turi būti atsižvelgiama į perdraudimo įmonės vykdomos veiklos rūšį, ypač į numatomų išmokų už reikalavimus pobūdį, sumą ir laikotarpį, tokiu būdu, kad būtų galima užtikrinti įmonės investicijų pakankamumą, likvidumą, saugumą, kokybę, pelningumą ir suderinimą;

b)

perdraudimo įmonė užtikrina, kad šis turtas būtų diversifikuotas ir tinkamai paskirstytas ir suteiktų įmonei galimybę atitinkamai reaguoti į besikeičiančias ekonomines sąlygas, visų pirma į pokyčius finansų ir nekilnojamo turto rinkose arba į didelį poveikį sukeliančias katastrofas. Įmonė įvertina nereguliarių rinkos sąlygų poveikį jos turtui ir diversifikuoja turtą tokiu būdu, kad šis poveikis sumažėtų;

c)

bet kuriuo atveju, investicijos į turtą, kuriuo nėra prekiaujama reguliuojamoje finansų rinkoje, viršija priimtino lygio;

d)

investuoti į išvestines priemones galima tiek, kiek tokios investicijos prisideda prie investicijų rizikos mažinimo arba efektyvaus portfelio valdymo. Jos deramai vertinamos, atsižvelgiant į pagrindinį turtą, ir įtraukiamos atliekant viso institucijos turto įvertinimą. Institucija turi vengti pernelyg didelės rizikos, kylančios turint vienintelį partnerį ir susijusios su kitomis išvestinėmis operacijomis;

e)

turtas turi būti deramai diversifikuotas, tokiu būdu, kad būtų galima išvengti per didelės priklausomybės nuo bet kurios atskiros turto dalies, emitento ar įmonių grupės ir viso portfelio rizikos padidėjimo. Investuojant į vertybinius popierius, kuriuos išleido tas pats emitentas ar emitentai, priklausantys tai pačiai grupei, būtina vengti pernelyg didelės rizikos koncentracijos.

a)

bendrųjų techninių atidėjinių investavimas kita valiuta nei ta, kuria jie yra sudaryti, neturėtų viršyti 30 %;

b)

bendrųjų techninių atidėjinių investavimas į akcijas ir kitus akcijomis laikomus apyvarčius vertybinius popierius, obligacijas ir skolos vertybinius popierius, kuriais neprekiaujama reguliuojamoje rinkoje, neturi viršyti 30 %;

c)

buveinės valstybė narė gali pareikalauti, kad kiekviena perdraudimo įmonė neinvestuotų daugiau kaip 5 % savo bendrųjų techninių atidėjinių sumos į tos pačios įmonės akcijas ir kitus akcijomis laikomus apyvarčius vertybinius popierius, obligacijas, skolos vertybinius popierius ir kitus pinigų bei kapitalo rinkos instrumentus bei ne daugiau kaip 10 % savo bendrųjų techninių atidėjinių sumos į įmonių, priklausančių tai pačiai grupei, akcijas ir kitus akcijomis laikomus apyvarčius vertybinius popierius, obligacijas, skolos vertybinius popierius ir kitus pinigų bei kapitalo rinkos instrumentus.

a)

apmokėtą akcinį kapitalą arba, jeigu tai yra abipusio perdraudimo įmonė, nustatytą pradinį fondą pridėjus visas narių sąskaitas, atitinkančias tokius kriterijus:

b)

įstatymo numatytus ir laisvuosius rezervus, neatitinkančius draudimo įsipareigojimų arba klasifikuojamus kaip nuostolių svyravimo išlyginimo rezervai;

c)

nepaskirstytąjį pelną arba nuostolį, atėmus mokėtinus dividendus.

a)

perdraudimo įmonės dalyvavimas šiose įstaigose ar įmonėse:

b)

kiekvienas draudimo įmonei priklausantis toliau nurodytas elementas, susijęs su šio straipsnio a punkte apibūdintomis įmonėmis ar įstaigomis, kuriose ji turi nuosavybės teisių:

a)

kaupiamasis privilegijuotasis akcinis kapitalas ir skolintas (subordinuotas) kapitalas, sudarantis iki 50 % dydžio, mažesnio iš turimos mokumo atsargos arba būtinos mokumo atsargos, kurio ne daugiau kaip 25 % sudaro nustatyto termino subordinuotos paskolos arba nustatyto termino kaupiamasis privilegijuotasis akcinis kapitalas, jeigu perdraudimo įmonės bankroto arba likvidavimo atveju galioja įpareigojantys susitarimai, pagal kuriuos teisė į skolintą subordinuotą kapitalą arba privilegijuotąjį akcinį kapitalą įgyvendinama tik patenkinus visų kitų kreditorių reikalavimus ir negali būti išmokėtas tol, kol nebus padengtos visos kitos tuo metu negrąžintos skolos.

Skolintas (subordinuotas) kapitalas taip pat turi atitikti tokias sąlygas:

b)

vertybiniai popieriai be konkrečios išpirkimo datos ir kitos priemonės, įskaitant kitas nei a punkte nurodytas kaupiamąsias privilegijuotas akcijas, iki 50 % dydžio, mažesnio iš turimos mokumo atsargos arba būtinosios mokumo atsargos, visiems tokiems vertybiniams popieriams ir a punkte nurodytam skolintam (subordinuotam) kapitalui, jei jie atitinka tokias sąlygas:

a)

pusė neapmokėto akcinio kapitalo ar pradinio fondo, jeigu apmokėta dalis sudaro 25 % to akcinio kapitalo arba fondo, arba iki 50 % dydžio, mažesnio iš turimos mokumo atsargos arba būtinos mokumo atsargos;

b)

jei tai ne gyvybės savidraudos arba savidraudos tipo draugija, kuriai mokami kintamieji įnašai, – bet kokius jos nariams pareikštus reikalavimus, pagal kuriuos tais pačiais finansiniais metais reikia sumokėti papildomus įnašus, kurių dydis gali siekti iki pusės didžiausių ir faktiškai sumokėtų įnašų skirtumo, tačiau negali viršyti 50 % mažesnės iš turimos mokumo atsargos arba būtinosios mokumo atsargos sumos. Kompetentingos nacionalinės institucijos nustato gaires, apibrėžiančias papildomų įnašų priėmimo sąlygas;

c)

visi nematomi grynieji rezervai, atsiradę dėl turto vertinimo, jeigu šie nematomi grynieji rezervai nėra neįprasto pobūdžio.

a)

iki 2009 m. gruodžio 31 d. suma, lygi 50 % būsimo įmonės pelno, tačiau neviršijanti 25 % dydžio, mažesnio iš turimos mokumo atsargos arba būtinosios mokumo atsargos; būsimo pelno suma apskaičiuojama padauginus numatomą metinį pelną iš koeficiento, žyminčio vidutinį laikotarpį, likusį iki polisų pabaigos; taikomas koeficientas negali būti didesnis negu šeši; numatomas metinis pelnas neviršija pelno, gauto per paskutiniuosius penkerius finansinius metus iš Direktyvos 2002/83/EB 2 straipsnio 1 dalyje nurodytos veiklos, aritmetinio vidurkio.

Kompetentingos institucijos gali sutikti, kad tokia suma būtų įtraukta į turimą mokumo atsargą tik tuomet, jeigu:

b)

jeigu netaikomas Zilmerio metodas arba jeigu jis taikomas, bet naudojamas už įmokų dalį, susijusią su įsigijimo sąnaudomis, mažesnis tarifas, skirtumas tarp matematinio atidėjimo, apskaičiuoto ne Zilmerio metodu arba šį metodą taikant iš dalies, ir matematinio atidėjimo, apskaičiuoto Zilmerio metodu pagal tarifą, lygų įmokos daliai, susijusiai su įsigijimo sąnaudomis; tačiau šis skaičius negali viršyti 3,5 % skirtumo tarp gyvybės perdraudimo veiklos kapitalo ir matematinių atidėjimų visiems draudimo liudijimams (polisams), kuriems galima pritaikyti Zilmerio metodą. Iš šio skirtumo atimamos visos įsigijimo sąnaudos, kurios buvo įtrauktos kaip turtas, neatskaičius nusidėvėjimo.

a)

įmokos yra apskaičiuotos pagal ligų lenteles draudimo veikloje taikomu matematiniu metodu;

b)

sudaromi prailgintos gyvenimo trukmės atidėjimai;

c)

nustatoma papildoma įmoka tam, kad būtų sudaryta tinkamo dydžio mokumo atsarga;

d)

draudimo įmonė gali nutraukti sutartį ne vėliau kaip iki trečiųjų draudimo metų pabaigos;

e)

sutartis numato įmokų padidinimą arba išmokėjimų sumažinimą net ir einamosioms sutartims.

a)

valdymo išlaidų sąmatą, visų pirma, einamųjų bendrųjų išlaidų ir komisinių sąmatą;

b)

planą, nustatantį išsamią pajamų ir išlaidų, susijusių su prisiimtu perdraudimu ir perduotu perdraudimu, sąmatą ir;

c)

numatomą balansą;

d)

finansinių išteklių, kuriuos ketinama panaudoti rizikos prisiėmimo įsipareigojimams padengti, ir būtinosios mokumo atsargos sąmatą;

e)

bendrą retrocesijos strategiją.

a)

nuo praėjusių finansinių metų iš esmės pasikeitė retrocesijos sutarčių pobūdis ar kokybė;

b)

pagal retrocesijos sutartis neperduodama jokia arba ribota rizika.

a)

nepasinaudoja leidimu per 12 mėnesių, aiškiai jo atsisako ar nevykdo veiklos daugiau kaip 6 mėnesius, nebent minėta valstybė narė būtų priėmusi nuostatą, kad tokiais atvejais leidimas savaime nustoja galioti;

b)

nebeatitinka perdraudimo veiklos vykdymo sąlygų;

c)

nesugebėjo per nustatytą laiką imtis 42 straipsnyje nurodytame atkūrimo plane arba finansiniame plane numatytų priemonių;

d)

rimtai pažeidžia savo įsipareigojimus pagal jai taikomus teisės aktus.

—

dėl privalomų sąlygų, kurios turi būti įtrauktos į visas sudaromas sutartis,

—

dėl patikimų administravimo ir apskaitos procedūrų, atitinkamų vidinės kontrolės priemonių ir rizikos valdymo reikalavimų,

—

dėl apskaitos, riziką ribojančios ir statistinės informacijos reikalavimų,

—

dėl techninių atidėjinių formavimo siekiant užtikrinti, kad šie bus atitinkami, patikimi ir objektyvūs,

—

dėl techninius atidėjinius dengiančio turto investavimo siekiant užtikrinti, kad jį kaupiant atsižvelgiama į perdraudimo įmonės veiklos pobūdį, ypač į numatomų išmokų už reikalavimus pobūdį, sumą ir laikotarpį, tokiu būdu, kad būtų galima užtikrinti įmonės investicijų pakankamumą, likvidumą, saugumą, kokybę, pelningumą ir suderinamumą,

—

dėl taisyklių, susijusių su turima mokumo atsarga, būtinąja mokumo atsarga ir minimaliu garantiniu fondu, kuriuos turi palaikyti perdraudimo įmonė, užsiimanti riboto perdraudimo veikla.

—

kompetenciją,

—

privalomąsias sąlygas, kurios turi būti įtrauktos į visas sudaromas sutartis,

—

asmenų, vadovaujančių specialiosios paskirties įmonei, gerą reputaciją ir atitinkamą profesinę kvalifikaciją,

—

tinkamai parengtus ir deramus reikalavimus specialiosios paskirties įmonės akcininkams arba nariams, turintiems pakankamą akcijų paketą,

—

patikimas administravimo ir apskaitos procedūras, atitinkamas vidaus kontrolės priemones ir rizikos valdymo reikalavimus,

—

reikalavimus apskaitai, rizikos ribojimui ir statistinei informacijai,

—

taisykles, susijusias su specialiosios paskirties įmonės mokumo reikalavimais.

a)

perdraudimo įmonėms, kurių pagrindinės buveinės įsikūrusios trečiojoje šalyje, vykdančios perdraudimo veiklą Bendrijoje;

b)

perdraudimo įmonėms, kurių pagrindinės buveinės įsikūrusios Bendrijoje, vykdančios perdraudimo veiklą trečiosios šalies teritorijoje.

a)

kompetentingos valstybių narių institucijos turėtų galimybę gauti informaciją, reikalingą perdraudimo įmonių, kurių pagrindinės buveinės įsikūrusios Bendrijoje ir vykdančių veiklą atitinkamų trečiųjų šalių teritorijoje, priežiūrai;

b)

trečiųjų šalių kompetentingos institucijos turėtų galimybę gauti informaciją, reikalingą perdraudimo įmonių, kurių pagrindinės buveinės įsikūrusios jų teritorijoje ir kurios vykdo veiklą Bendrijoje, priežiūrai.

a)

apie visus leidimus veiklai, išduotus tiesioginei ar netiesioginei dukterinei įmonei, kurios nors vienos iš patronuojančių įmonių veiklą reglamentuoja trečiosios šalies įstatymai;

b)

kai tokia patronuojanti įmonė įsigyja tiek Bendrijos perdraudimo įmonės akcijų, kad pastaroji taptų jos dukterine įmone.

a)

I priede nurodytų teisinių statusų išplėtimas;

b)

36 straipsnyje išvardytų mokumo atsargos sudedamųjų dalių paaiškinimas, atsižvelgiant į naujų finansinių instrumentų kūrimą;

c)

įmokų ar reikalavimų sumų, naudojamų apskaičiuojant būtinąją mokumo atsargą, nustatytų 37 straipsnio 3 ir 4 dalyse, padidinimas iki 50 %, Direktyvos 73/239/EEB priedo A punkte išvardytoms grupėms, išskyrus 11, 12 ir 13 grupes, tam tikroms perdraudimo veikloms ar sutarčių tipams, atsižvelgiant į tų veiklų ar sutarčių specifiškumą;

d)

40 straipsnio 2 dalyje nurodyto minimalaus garantinio fondo dydžio pakeitimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir finansų raidą;

e)

2 straipsnyje pateiktų sąvokų paaiškinimas, užtikrinant vienodą šios direktyvos taikymą visoje Bendrijos teritorijoje.

1.

12a straipsnio 1 ir 2 dalys pakeičiamos taip:

„1.   Su kitomis susijusiomis valstybės narės kompetentingomis institucijomis konsultuojamasi prieš išduodant leidimą ne gyvybės draudimo įmonei:

2.   Su kitos susijusios valstybės narės kompetentinga institucija, atsakinga už kredito įstaigų arba investicinių įmonių priežiūrą, konsultuojamasi prieš išduodant leidimą ne gyvybės draudimo įmonei:

2.

13 straipsnio 2 dalis papildoma tokia pastraipa:

„Draudimo įmonės buveinės valstybė narė neatmeta perdraudimo sutarties, kurią sudarė draudimo įmonė su perdraudimo įmone, gavusia leidimą pagal 2005 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/68/EB dėl perdraudimo (24), arba su draudimo įmone, gavusia leidimą pagal šią direktyvą arba 2002 m. lapkričio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/83/EB dėl gyvybės draudimo (25), dėl priežasčių, tiesiogiai susijusių su perdraudimo įmonės ar draudimo įmonės finansinės padėties patikimumu.

3.

15 straipsnio 2 ir 3 dalys pakeičiamos taip:

„2.   Buveinės valstybė narė reikalauja iš kiekvienos draudimo įmonės atitinkamo dydžio turtu padengti šios direktyvos 15a straipsnyje numatytus techninius atidėjinius ir nuostolių svyravimo išlyginimo rezervą pagal Direktyvos 88/357/EEB 6 straipsnį. Atsižvelgiant į rizikos buvimą Bendrijoje, tas turtas taip pat turi būti Bendrijoje. Valstybės narės nereikalauja iš draudimo įmonių laikyti savo turtą kurioje nors konkrečioje valstybėje narėje. Tačiau buveinės valstybė narė gali sušvelninti taisykles dėl turto buvimo vietos.

3.   Techninių atidėjinių formavimui valstybės narės nepalieka arba nenustato bendrojo atidėjimo sistemos, pagal kurią perdraudikas turi užstatyti turtą neuždirbtoms įmokoms ir numatomų mokėjimų atidėjiniams padengti, jei perdraudikas yra perdraudimo įmonė, gavusi leidimą pagal Direktyvą 2005/68/EB, arba draudimo įmonė, gavusi leidimą pagal šią direktyvą arba Direktyvą 2002/83/EB.

Jeigu buveinės valstybė narė leidžia perdraudikui, kuris nėra pagal Direktyvą 2005/68/EB leidimą gavusi perdraudimo įmonė, nei pagal šią direktyvą ar Direktyvą 2002/83/EB leidimą gavusi draudimo įmonė, pateiktus reikalavimus išmokėti išmoką panaudoti tam, kad būtų padengti bet kokie techninius atidėjinius, ji nustato tokių reikalavimų priėmimo sąlygas.“

4.

16 straipsnio 2 dalis iš dalies keičiama taip:

5.

16a straipsnis iš dalies keičiamas taip:

6.

Įterpiamas toks 17b straipsnis:

„17b straipsnis

1.   Kiekviena valstybė narė reikalauja, kad, atsižvelgdama į visą savo veiklos apimtį, draudimo įmonė, kurios pagrindinė buveinė yra jos teritorijoje ir kuri užsiima perdraudimo veikla, pagal Direktyvos 2005/68/EB 40 straipsnį suformuotų minimalų garantinį fondą, jei tenkinama viena iš šių sąlygų:

2.   Kiekviena valstybė narė šio straipsnio 1 dalyje minėtoms draudimo įmonėms, kurių pagrindinė buveinė yra jos teritorijoje, jų prisiimamiems perdraudimo įsipareigojimams gali nuspręsti taikyti Direktyvos 2005/68/EB 34 straipsnio nuostatas, jei tenkinama viena iš minėtoje 1 dalyje išdėstytų sąlygų.

Tuo atveju atitinkama valstybė narė reikalauja, kad visas turtas, kuriuo draudimo įmonė dengia techninius atidėjinius, atitinkančius jos prisiimtus perdraudimo įsipareigojimus, būtų skiriamas, valdomas ir tvarkomas atskirai nuo draudimo įmonės tiesioginės draudimo veiklos, nepaliekant jokios jo perkėlimo galimybės. Tokiu atveju ir tiek, kiek tai yra susiję su šių draudimo įmonių prisiimamais perdraudimo įsipareigojimais, šioms draudimo įmonėms Direktyvos 92/49/EEB (26) 20, 21 ir 22 straipsniai ir Direktyvos 88/357/EEB I priedas nėra taikomi.

Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad jos kompetentingos institucijos atliktų antroje pastraipoje nustatytą turto atskyrimo patikrinimą.

3.   Jei vadovaudamasi Direktyvos 2005/68/EB 56 straipsnio c dalimi Komisija nusprendžia padidinti sumas, kuriomis remiantis skaičiuojama būtinoji mokumo atsarga, nustatyta tos direktyvos 37 straipsnio 3 ir 4 dalyse, kiekviena valstybė narė šio straipsnio 1 dalyje minėtų draudimo įmonių prisiimamiems perdraudimo įsipareigojimams taiko tos direktyvos 35–39 straipsnių nuostatas.

7.

20a straipsnio 4 dalis pakeičiama taip:

„4.   Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingoms institucijoms būtų suteikti įgaliojimai sumažinti 16a straipsnyje nustatytą perdraudimu pagrįstą mokumo atsargos sumažinimą, jeigu:

1.

15 straipsnio 1a dalis pakeičiama taip:

„1a.   Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytą akcijų paketą įsigyja draudimo įmonė, perdraudimo įmonė, kredito įstaiga arba investicinė įmonė, kurioms leidimas išduotas kitoje valstybėje narėje, arba tokios įmonės patronuojanti įmonė ar ją kontroliuojantis fizinis arba juridinis asmuo, ir jeigu po tokio įsigijimo įmonė, kurios akcijų paketą įsigyti siūlo minėtoji įsigyjančioji įmonė, taptų įsigyjančios įmonės dukterine arba kontroliuojama įmone, prieš skaičiuojant įsigyjamo akcijų paketo dydį, konsultuojamasi kaip numatyta Direktyvos 73/239/EEB 12a straipsnyje“.

2.

16 straipsnio 4, 5 ir 6 dalys pakeičiamos taip:

„4.   Kompetentingos institucijos, gavusios konfidencialią informaciją pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis, gali ją naudoti tik tarnybiniams reikalams:

5.   Šio straipsnio 1 ir 4 dalys nedraudžia keistis informacija valstybėje narėje, jeigu toje pačioje valstybėje narėje yra dvi arba kelios kompetentingos institucijos, arba tarp valstybių narių, kai informacija keičiasi kompetentingos institucijos, taip pat tarp:

vykdančių priežiūros funkcijas arba teikiančių informaciją, kuri reikalinga, kad draudimo įmonės likvidavimo procedūrą atliekančios arba fondus garantuojančios įstaigos, galėtų atlikti savo pareigas. Tų institucijų, įstaigų ir asmenų gautai informacijai taikomos šio straipsnio 1 dalyje numatytos profesinių paslapčių saugojimo sąlygos.

6.   Nepaisant 1–4 dalių, valstybės narės gali leisti keitimąsi informacija tarp kompetentingų institucijų ir:

Valstybės narės, pasinaudojusios viena iš pirmoje pastraipoje numatytų priemonių, reikalauja, kad būtų patenkinta bent viena iš šių sąlygų:

Valstybės narės praneša Komisijai ir kitoms valstybėms narėms pagal šią dalį informaciją galinčių gauti institucijų, asmenų ir įstaigų pavadinimus, vardus ir pavardes.“

3.

21 straipsnio 1 dalis iš dalies keičiama taip:

4.

22 straipsnio 1 dalies įžanginė frazė pakeičiama taip:

1.

Pavadinimas pakeičiamas taip:

„1998 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/78/EB dėl draudimo ir perdraudimo įmonių papildomos priežiūros draudimo ar perdraudimo grupėje.“

2.

1 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

3.

2, 3 ir 4 straipsniai pakeičiami taip:

„2 straipsnis

Papildomos draudimo įmonių ir perdraudimo įmonių priežiūros taikymo atvejai

1.   Be Direktyvos 73/239/EEB, 2002 m. lapkričio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/83/EB dėl gyvybės draudimo (30) ir Direktyvos 2005/68/EB nuostatų, kurios nustato draudimo įmonių ir perdraudimo įmonių priežiūros taisykles, valstybės narės taiko papildomą bet kurios draudimo įmonės ar perdraudimo įmonės, kuri yra dalyvaujančioji įmonė bent vienoje draudimo įmonėje, perdraudimo įmonėje, Bendrijai nepriklausančios šalies draudimo įmonėje ar Bendrijai nepriklausančios šalies perdraudimo įmonėje, priežiūrą šios direktyvos 5, 6, 8 ir 9 straipsniuose nustatyta tvarka.

2.   Kiekvienai draudimo įmonei ar perdraudimo įmonei, kurios patronuojanti įmonė yra draudimo kontroliuojančioji bendrovė, Bendrijai nepriklausančios šalies draudimo įmonė ar Bendrijai nepriklausančios šalies perdraudimo įmonė, taikoma papildoma priežiūra, nustatyta 5 straipsnio 2 dalyje, 6, 8 ir 10 straipsniuose.

3.   Kiekvienai draudimo įmonei ar perdraudimo įmonei, kurios pagrindinė patronuojanti įmonė yra mišrią veiklą atliekanti kontroliuojančioji bendrovė, taikoma papildoma priežiūra, nustatyta 5 straipsnio 2 dalyje, 6 ir 8 straipsniuose.

3 straipsnis

Papildomos priežiūros taikymo sritis

1.   Papildoma priežiūra pagal 2 straipsnį jokiu būdu nereiškia, kad kompetentingos institucijos privalo atlikti kiekvienos atskiros Bendrijai nepriklausančios šalies draudimo įmonės, Bendrijai nepriklausančios šalies perdraudimo įmonės, draudimo kontroliuojančiosios bendrovės ar mišrią veiklą atliekančios kontroliuojančiosios bendrovės ar perdraudimo įmonės prižiūrėtojo vaidmenį.

2.   Papildoma priežiūra taikoma šioms įmonėms, nurodytoms 5, 6, 8, 9 ir 10 straipsniuose:

3.   Valstybės narės, vykdydamos 2 straipsnyje numatytą papildomą priežiūrą ir nepažeisdamos I priedo 2.5 punkto ir II priedo 4 punkto nuostatų, gali nuspręsti tos priežiūros netaikyti įmonei, kurios registruota buveinė yra Bendrijai nepriklausančioje šalyje, jei būtinos informacijos perdavimui iškyla teisinės kliūtys.

Be to, kiekvienu atskiru toliau nurodytu atveju kompetentingos institucijos, atsakingos už papildomą priežiūrą, gali toliau išvardytais atvejais ir nagrinėjant kiekvieną atskirą atvejį nuspręsti netaikyti įmonei 2 straipsnyje minimos papildomos priežiūros:

4 straipsnis

Papildomą priežiūrą atliekančios kompetentingos institucijos

1.   Papildomą priežiūrą atlieka valstybės narės, kurioje draudimo įmonė ar perdraudimo įmonė yra gavusi oficialų leidimą pagal Direktyvos 73/239/EEB 6 straipsnį arba Direktyvos 2002/83/EB 4 straipsnį, arba Direktyvos 2005/68/EB 3 straipsnį, kompetentingos institucijos.

2.   Kai draudimo įmonių ar perdraudimo įmonių, turinčių leidimą dviejose ar daugiau valstybių narių, patronuojanti įmonė yra ta pati draudimo kontroliuojančioji bendrovė, Bendrijai nepriklausanti draudimo įmonė, Bendrijai nepriklausanti perdraudimo įmonė ar mišrią veiklą atliekanti kontroliuojančioji bendrovė, atitinkamų valstybių narių kompetentingos institucijos gali susitarti, kuri iš jų bus atsakinga už papildomą priežiūrą.

3.   Kai valstybė narė turi ne vieną, o kelias kompetentingas institucijas draudimo ir perdraudimo įmonių riziką ribojančiai priežiūrai, tokia valstybė narė imasi būtinų priemonių veiklai tarp tų institucijų koordinuoti.

4.

5 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Valstybės narės nurodo, kad kompetentingos institucijos reikalautų, jog kiekvienoje draudimo įmonėje ar perdraudimo įmonėje, kuriai taikoma papildoma priežiūra, būtų atitinkami vidaus kontrolės mechanizmai, kurie teiktų visus duomenis ir informaciją, susijusią su tokia papildoma priežiūra.“

5.

6, 7 ir 8 straipsniai pakeičiami taip:

„6 straipsnis

Galimybė gauti informaciją

1.   Valstybės narės numato, kad jų kompetentingoms institucijoms, atsakingoms už papildomos priežiūros vykdymą, būtų prieinama visa informacija, susijusi su kokios nors draudimo įmonės ar perdraudimo įmonės, kuriai turi būti taikoma papildoma priežiūra. Kompetentingos institucijos būtinos informacijos gali kreiptis tiesiai į atitinkamas 3 straipsnio 2 dalyje nurodytas įmones tik tuo atveju, jei tokios informacijos nesuteikė draudimo įmonė ar perdraudimo įmonė, nors jos buvo prašyta.

2.   Valstybės narės numato, kad savo teritorijoje pačios kompetentingos institucijos ar per savo tuo tikslu paskirtus tarpininkus gali atlikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos patikrinimą vietoje:

3.   Kai taikant šį straipsnį vienos valstybės narės kompetentingos institucijos tam tikrais konkrečiais atvejais nori patikrinti svarbią informaciją apie įmonę, esančią kitoje valstybėje narėje, kuri yra draudimo įmonės ar perdraudimo įmonės, kuriai turi būti taikoma papildoma priežiūra, susijusi draudimo įmonė, susijusi perdraudimo įmonė, dukterinė įmonė, patronuojanti įmonė ar patronuojančios įmonės dukterinė įmonė, jos turi prašyti, kad tokį patikrinimą atliktų tos kitos valstybės narės kompetentingos institucijos. Tokį prašymą gavusios kompetentingos institucijos, neperžengdamos savo jurisdikcijos ribų, turi patikrinimą atlikti pačios, leisti jį atlikti prašančioms kompetentingoms institucijoms arba leisti jį atlikti auditoriui ar ekspertui.

Prašymą pateikusi kompetentinga institucija, jei ji to pageidauja, gali dalyvauti patikrinime, kurį atlieka ne ji pati.

7 straipsnis

Kompetentingų institucijų bendradarbiavimas

1.   Kai skirtingose valstybėse narėse įkurtos draudimo įmonės ar perdraudimo įmonės yra tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios arba turi bendrą dalyvaujančią įmonę, kiekvienos valstybės narės kompetentingos institucijos viena kitos prašymu perduoda visą būtiną informaciją, kuri leistų ar palengvintų atlikti priežiūrą pagal šią direktyvą, ir savo iniciatyva perduoda visą jų manymu svarbią informaciją kitoms kompetentingoms institucijoms.

2.   Kai draudimo įmonė ar perdraudimo įmonė ir (arba) kredito įstaiga, apibrėžta 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/12/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo (31), arba investicinė įmonė, apibrėžta 1993 m. gegužės 10 d. Tarybos direktyvoje 93/22/EEB dėl investicinių paslaugų vertybinių popierių srityje (32), ar jos abi yra tiesiogiai arba netiesiogiai susijusios arba turi bendrą dalyvaujančią įmonę, kompetentingos institucijos ir institucijos, valstybės įpareigotos prižiūrėti tas kitas įmones, glaudžiai bendradarbiauja. Nepažeisdamos savo atitinkamų pareigų, tos institucijos viena kitai teikia informaciją, galinčią supaprastinti jų užduotį, ypač informaciją, kurią numato ši direktyva.

3.   Pagal šią direktyvą gautai informacijai ir ypač informacijai, kuria kompetentingos institucijos keičiasi, kaip numatyta šioje direktyvoje, taikomi profesinės paslapties, apibrėžtos 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo (trečioji ne gyvybės draudimo direktyva) (33) 16 straipsnyje ir Direktyvos 2002/83/EB 16 straipsnyje bei Direktyvos 2005/68/EB 24–30 straipsniuose, reikalavimai.

8 straipsnis

Sandoriai grupės viduje

1.   Valstybės narės numato, kad kompetentingos institucijos taikytų bendrąją priežiūrą sandoriams tarp:

Tai sandoriai ypač dėl:

2.   Valstybės narės reikalauja, kad draudimo įmonės ir perdraudimo įmonės taikytų atitinkamus rizikos valdymo procesus ir vidaus kontrolės mechanizmus, įskaitant patikimas atskaitomybės ir apskaitos procedūras, kad galėtų tinkamai nustatyti, įvertinti, stebėti ir kontroliuoti šio straipsnio 1 dalyje nustatytas operacijas. Valstybės narės taip pat reikalauja, kad draudimo įmonės ir perdraudimo įmonės bent kartą per metus kompetentingoms institucijoms pateiktų svarbių operacijų ataskaitą. Kompetentingos institucijos peržiūri minėtus procesus ir mechanizmus.

Jei remiantis šia informacija pasirodo, kad draudimo įmonės ar perdraudimo įmonės mokumui gresia ar gali grėsti pavojus, kompetentinga institucija imasi atitinkamų priemonių šios draudimo įmonės ar perdraudimo įmonės lygiu.

6.

9 straipsnio 3 dalis pakeičiama taip:

„3.   Jei šio straipsnio 1 dalyje nurodytas apskaičiavimas parodo, kad koreguotas mokumas yra neigiamas, kompetentingos institucijos imasi atitinkamų priemonių konkrečios draudimo įmonės ar perdraudimo įmonės lygiu.“

7.

10 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

8.

10a straipsnis iš dalies keičiamas taip:

9.

Direktyvos 98/78/EB I ir II priedai pakeičiami šios direktyvos II priedo tekstu.

1.

1 straipsnio 1 dalis papildoma tokiu punktu:

2.

Įterpiamas toks straipsnis:

„9a straipsnis

Išankstinės konsultacijos su kitos valstybės narės kompetentingomis institucijomis

1.   Su kitos susijusios valstybės narės kompetentingomis institucijomis konsultuojamasi prieš išduodant leidimą gyvybės draudimo įmonei:

2.   Su atitinkamos valstybės narės kompetentinga institucija, atsakinga už kredito įstaigų arba investicinių įmonių priežiūrą, konsultuojamasi prieš išduodant leidimą gyvybės draudimo įmonei:

3.   1 ir 2 dalyse nurodytos atitinkamos kompetentingos institucijos, vertindamos akcininkų tinkamumą ir kitos tos pačios grupės įmonės valdyme dalyvaujančių direktorių patirtį bei reputaciją, pirmiausia konsultuojasi tarpusavyje. Jos viena su kita keičiasi informacija apie akcininkų tinkamumą ir direktorių reputaciją bei patirtį, kuri yra svarbi kitoms kompetentingoms institucijoms išduodant leidimus ir nuolat vertinant, kaip laikomasi veiklos sąlygų.“

3.

10 straipsnio 2 dalis papildoma tokia pastraipa:

„Draudimo įmonės buveinės valstybė narė neatmeta perdraudimo sutarties, kurią sudarė ši draudimo įmonė ir pagal Direktyvą 2005/68/EB leidimą gavusi perdraudimo įmonė arba pagal Direktyvą 73/239/EEB arba šią direktyvą leidimą gavusi draudimo įmonė, remdamasi priežastimis, tiesiogiai susijusiomis su perdraudimo įmonės ar draudimo įmonės finansinės padėties patikimumu.“

4.

Į 15 straipsnį įterpiama tokia dalis:

„1a.   Jeigu šio straipsnio 1 dalyje numatytus akcijų paketus įsigyja draudimo įmonė, perdraudimo įmonė, kredito įstaiga ar investicinė įmonė, gavusi leidimą kitoje valstybėje narėje, arba patronuojanti tokios įmonės įmonė, arba tokią įmonę kontroliuojantis fizinis ar juridinis asmuo, ir jeigu po šio įsigijimo, įmonė, kurioje įsigyjančioji įmonė ketina valdyti akcijų paketą, taptų įsigyjančios įmonės dukterine arba kontroliuojama įmone, prieš įvertinant įsigijimą turi būti atliktos 9a straipsnyje numatytos konsultacijos.“

5.

16 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

6.

20 straipsnio 4 dalis pakeičiama taip:

„4.   Techninių atidėjinių formavimui valstybės narės nepalieka arba nenustato bendrojo atidėjimo sistemos, pagal kurią perdraudikas, gavęs leidimą pagal Direktyvą 2005/68/EB, turi užstatyti turtą neuždirbtoms įmokoms ir numatomų mokėjimų atidėjiniams padengti, jei perdraudikas yra perdraudimo įmonė ar draudimo įmonė, gavusi leidimą pagal Direktyvą 73/239/EEB arba šią direktyvą.

Jeigu buveinės valstybė narė leidžia perdraudikui, kuris nėra pagal Direktyvą 2005/68/EB leidimą gavusi perdraudimo įmonė, nei pagal Direktyvą 73/239/EEB ar šią direktyvą leidimą gavusi draudimo įmonė, pateiktus reikalavimus išmokėti draudimo išmoką panaudoti tam, kad būtų padengti bet kokie techniniai atidėjiniai, ji nustato tokių reikalavimų priėmimo sąlygas.“

7.

23 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

8.

27 straipsnio 2 dalis papildoma šiomis pastraipomis:

„Iš turimos mokumo atsargos sumos taip pat atimami šie elementai:

Jeigu kitoje kredito įstaigoje, investicinėje įmonėje, finansų įstaigoje, draudimo arba perdraudimo įmonėje ar draudimo kontroliuojančioje bendrovėje nuosavybės teisių dalis įsigyjama tik laikinai, finansinės paramos operacijos, skirtos tokiai įmonei reorganizuoti ir išgelbėti, tikslais, kompetentinga institucija gali atsisakyti taikyti nuostatas dėl šio straipsnio trečios pastraipos a ir b punktuose minimo atėmimo.

Kaip alternatyvą trečios pastraipos a ir b punktuose nurodytų elementų, kuriuos draudimo įmonė turi kredito įstaigose, investicinėse įmonėse ir finansinėse įmonėse atėmimui, valstybės narės savo perdraudimo įmonėms gali leisti mutatis mutandis taikyti 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/87/EB dėl finansiniam konglomeratui priklausančių kredito įstaigų, draudimo įmonių ir investicinių firmų papildomos priežiūros (39) I priede išvardytus 1, 2 ir 3 metodus. 1 metodas (Apskaitos konsolidavimas) taikomas tik tuo atveju, jeigu kompetentinga instituciją patenkina įmonių, kurioms turėtų būti taikomas konsolidavimas, integruoto valdymo ir vidaus kontrolės lygis. Pasirinktas metodas nuosekliai taikomas visą laiką.

Valstybės narės gali nustatyti, kad, skaičiuodamos šioje direktyvoje nustatytą mokumo atsargą, draudimo įmonės, kurioms taikoma Direktyvoje 98/78/EB arba Direktyvoje 2002/87/EB nustatyta papildoma priežiūra, gali neišskaityti šio straipsnio trečios pastraipos a ir b punktuose nurodytų elementų, turimų kredito įstaigose, investicinėse įmonėse, finansų įstaigose, draudimo arba perdraudimo įmonėse ar holdingo draudimo bendrovėse, įtrauktose į papildomos priežiūros taikymo sritį.

Dalyvavimo teisės, kurias reikia išskaityti pagal šią straipsnio dalį, yra apibrėžtos Direktyvos 98/78/EB 1 straipsnio f punkte.

9.

28 straipsnio 2 dalis iš dalies keičiama taip:

10.

Įterpiamas toks straipsnis:

„28a straipsnis

Perdraudimo veikla užsiimančių draudimo įmonių mokumo atsarga

1.   Kiekviena valstybė narė draudimo įmonėms, kurių pagrindinės buveinės yra jos teritorijoje, dėl šių įmonių prisiimamų perdraudimo įsipareigojimų taiko Direktyvos 2005/68/EB 35–39 straipsnių nuostatas, jei tenkinama viena iš šių sąlygų:

2.   Kiekviena valstybė narė šio straipsnio 1 dalyje minėtoms draudimo įmonėms, kurių pagrindinė buveinė yra jos teritorijoje, dėl jų prisiimamų perdraudimo įsipareigojimų gali nuspręsti taikyti Direktyvos 2005/68/EB 34 straipsnio nuostatas, jei tenkinama viena iš 1 dalyje išdėstytų sąlygų.

Tuo atveju atitinkama valstybė narė reikalauja, kad visas turtas, kuriuo draudimo įmonė dengia techninius atidėjinius atitinkančius jos prisiimtus perdraudimo įsipareigojimus, būtų skiriamas, valdomas ir tvarkomas atskirai nuo draudimo įmonės tiesioginės draudimo veiklos, nepaliekant jokios jo perkėlimo galimybės. Tokiu atveju ir tiek, kiek tai yra susiję su šių draudimo įmonių prisiimamais perdraudimo įsipareigojimais, šioms draudimo įmonėms nėra taikomi 22–26 straipsniai.

Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad jos kompetentingos institucijos atliktų antroje pastraipoje nustatytą turto atskyrimo patikrinimą.“

11.

37 straipsnio 4 dalis pakeičiama taip:

„4.   Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingoms institucijoms būtų suteikti įgaliojimai sumažinti 28 straipsnyje nustatytą perdraudimu pagrįstą mokumo atsargos sumažinimą, jeigu:

9.12.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 323/51

(1)

Gaminant padangas naudojami minkštikliai, į kurių sudėtį gali įeiti įvairūs kiekiai ne specialiai pridedamų policiklinių aromatinių angliavandenilių (PAH). Gamybos proceso metu PAH gali būti įmaišyta į gumos masę. Todėl galutiniame produkte gali būti įvairus jų kiekis.

(2)

Benz(a)pirenas (BaP) gali būti kokybinis ir kiekybinis sudėtyje esančių PAH rodmuo. BaP ir kiti PAH laikomi kancerogeniniais, mutageniniais ir toksiškais reprodukcijai. Be to, dėl minkštiklių sudėtyje esančių PAH, patys kai kurie iš šių minkštiklių laikomi kancerogeniniais, mutageniniais ir toksiškais reprodukcijai.

(3)

Toksiškumo, ekotoksiškumo ir aplinkos mokslinis komitetas (CSTEE) patvirtino mokslinius duomenis, įrodančius, kad PAH kenkia sveikatai.

(4)

BaP ir kitų PAH išleidimą į aplinką reikėtų kiek įmanoma sumažinti. Siekiant užtikrinti aukšto lygio žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą bei prisidėti mažinant bendrą per metus išleidžiamą PAH kiekį pagal 1979 m. Konvencijos dėl tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų 1998 m. protokolą dėl nuolatinių organinių teršalų, būtina apriboti daug PAH turinčių minkštiklių ir mišinių, naudojamų kaip minkštikliai padangų gamyboje, pateikimą į rinką ir naudojimą.

(5)

Todėl reikėtų atitinkamai iš dalies keisti 1976 m. liepos 27 d. Tarybos direktyvą 76/769/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tam tikrų pavojingų medžiagų ir preparatų pardavimo ir naudojimo apribojimais, suderinimo (3).

(6)

Nepažeidžiant kitų europinių nuostatų reikalavimų šia direktyva reglamentuojama keleivinių automobilių padangų (4), lengvųjų ir sunkiųjų sunkvežimių padangų (5), žemės ūkio mašinų padangų (6) ir motociklų padangų (7) gamyba.

(7)

Siekiant įvykdyti būtinus saugos reikalavimus, o ypač užtikrinti, kad padangos gerai sukibtų su šlapiu paviršiumi, reikia pereinamojo laikotarpio, per kurį padangų gamintojai galėtų sukurti ir išbandyti naujų tipų padangas, gaminamas be stipriai aromatizuotų minkštiklių. Dabar turima informacija rodo, kad naujoms padangoms kurti ir išbandyti prireiks daug laiko, nes geros naujų padangų sukibimo važiuojant šlapiu keliu savybės bus užtikrintos tik gamintojams atlikus daugybę bandomųjų važiavimų. Todėl ši direktyva ūkio subjektams turėtų būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d.

(8)

Kad šią direktyvą būtų galima taikyti minkštiklių ir padangų sudėtyje esantiems PAH, būtina patvirtinti vienodus bandymų metodus. Šių bandymo metodų patvirtinimas neturėtų trukdyti įsigalioti šiai direktyvai. Bandymų metodą reikėtų sukurti Europos arba tarptautiniu mastu, ir tai turėtų padaryti, jei tinkama, Europos standartizacijos komitetas (ESK) arba Tarptautinė standartizacijos organizacija (ISO). Komisija gali paskelbti informaciją apie atitinkamus ESK ir ISO standartus arba, prireikus, nustatyti metodus pagal Direktyvos 76/769/EEB 2a straipsnį.

(9)

Ši direktyva nedaro įtakos Bendrijos teisės aktams, kuriuose numatomi minimalūs darbuotojų apsaugos reikalavimai, pvz., 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvai 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo (8) ir ja pagrįstoms atskiroms direktyvoms, ypač 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2004/37/EB dėl darbuotojų apsaugos nuo rizikos, susijusios su kancerogenų arba mutagenų poveikiu darbe (šeštoji atskira direktyva, kaip numatyta Tarybos direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (9) ir 1998 m. balandžio 7 d. Tarybos direktyvai 98/24/EB dėl darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos nuo rizikos, susijusios su cheminiais veiksniais darbe (keturioliktoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (10).

(10)

Šia direktyva nesiekiama riboti iki 2010 m. sausio 1 d. pagamintų padangų 1967 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 67/548/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių pavojingų medžiagų klasifikavimą, pakavimą ir ženklinimą etiketėmis, suderinimo (11) 2 straipsnio 1 dalies e punkte nustatyto pateikimo į rinką, todėl jų atsargos galės būti parduodamos ir po šios datos. Padangų pagaminimo datą galima lengvai nustatyti pagal ant padangos esantį privalomą „pagaminimo datos“ ženklą, kaip nustatyta Direktyvoje 92/23/EEB. Po 2010 m. sausio 1 d. padangos atnaujinamos naujais protektoriais, kurių sudėtyje yra nauji mažą PAH kiekį turintys minkštikliai,

9.12.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 323/55

(1)

Kaip buvo ketinta numatyti priimant 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (3), tam tikroms daugiau kaip 50 % dotuojamoms paslaugų pirkimo sutartims taikoma vertės riba turėtų būti suvienodinta su vertės riba, taikoma paslaugų pirkimo sutartims, kurias sudarė kitos nei centrinės valdžios institucijos perkančiosios organizacijos.

(2)

Šis suvienodinimas turėtų būti išlaikytas atliekant Direktyvos 2004/18/EB 78 straipsnyje numatytą vertės ribų peržiūrėjimą.

(3)

Šiuo metu dėl techninės klaidos Direktyvos 2004/18/EB 78 straipsnis neužtikrina norimo suvienodinimo. Todėl 78 straipsnio 2 dalies b ir c punktus reikėtų pataisyti perkeliant nuorodą į 8 straipsnio pirmos pastraipos b punktą iš 78 straipsnio 2 dalies b punkto į 78 straipsnio 2 dalies c punktą,

„b)

67 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytą vertės ribą su pakeista vertės riba, taikoma viešojo paslaugų pirkimo sutartims, kurias sudarė IV priede išvardytos perkančiosios organizacijos;

c)

8 straipsnio pirmos pastraipos b punkte ir 67 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose nustatytas vertės ribas su pakeista vertės riba, taikoma viešojo paslaugų pirkimo sutartims, kurias sudarė IV priede neišvardytos perkančiosios organizacijos.“

9.12.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 323/57

(1)

Pagal Sutarties 151 straipsnio 4 dalį Bendrija turi atsižvelgti į kultūros aspektus imdamasi veiksmų pagal kitas šios Sutarties nuostatas, kad visų pirma būtų gerbiama ir skatinama jos kultūrų įvairovė.

(2)

Kinematografija – tai meno rūšis, kurios laikmenos yra nepatvarios, todėl siekiant ją išsaugoti būtini aktyvūs viešųjų institucijų veiksmai. Kinematografijos kūriniai yra esminė mūsų kultūrinio paveldo sudedamoji dalis ir dėl to verta juos visiškai apsaugoti.

(3)

Be jų kultūrinės vertės, kinematografijos kūriniai yra istorinės informacijos apie Europos visuomenę šaltinis. Jie išsamiai liudija Europos turtingo kultūrinio tapatumo ir jos tautų įvairovės istoriją. Mokantis apie praeitį ir svarstant apie mūsų civilizaciją kinematografiniai vaizdai yra esminis elementas.

(4)

Šia rekomendacija siekiama skatinti labiau išnaudoti Europos kino paveldo gamybinį ir kultūrinį potencialą skatinant naujovių, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros politiką kinematografijos kūrinių išsaugojimo ir restauravimo srityje. Toliau siūlomų veiksmų tikslas yra užtikrinti, kad būtų sudarytos reikiamos sąlygos Bendrijos kino pramonės konkurencingumui, bei pagreitinti šios pramonės konkurencingumo vystymąsi.

(5)

Kino paveldas yra svarbi kino pramonės dalis ir jo išsaugojimo, restauravimo ir panaudojimo skatinimas gali prisidėti prie šios pramonės konkurencingumo didinimo.

(6)

Europos kino pramonės plėtra yra gyvybiškai svarbi Europai, kadangi ši pramonė leidžia susipažinti su kultūra, teikia daug ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo galimybių. Tai susiję ne tik su filmų gamyba ir rodymu, bet ir su kinematografijos kūrinių rinkimu, katalogavimu, išsaugojimu ir restauravimu. Reikia gerinti šios, su filmų paveldu susijusios, pramonės veiklos konkurencingumo sąlygas, ypač siekiant geriau panaudoti technologijos naujoves, pavyzdžiui, skaitmeninimą.

(7)

Norint visapusiškai išnaudoti šias galimybes, Bendrijai reikalinga sėkminga ir novatoriška kino pramonė. Tai gali būti paskatinta gerinant kino paveldo išsaugojimo, restauravimo ir naudojimo sąlygas ir pašalinant pramonės plėtros ir konkurencingumo kliūtis, visų pirma renkant, kataloguojant, išsaugant ir restauruojant filmų paveldą bei sudarant galimybę naudoti jį švietimo, kultūros, mokslinių tyrimų arba kitais panašiais nekomerciniais tikslais, visais atvejais laikantis autoriaus ir gretutinių teisių reikalavimų.

(8)

Bendras kino pramonės konkurencingumas didės sukuriant palankią aplinką paskirtųjų įstaigų, kurios gali būti Europos, nacionaliniai ar regioniniai archyvai, kino institutai arba panašios institucijos, susijusios su kino paveldo išsaugojimu ir apsauga, bendradarbiavimui.

(9)

2000 m. birželio 26 d. Tarybos rezoliucijoje dėl Europos kino paveldo išsaugojimo ir įsisavinimo (4) valstybės narės buvo raginamos bendradarbiauti restauruojant ir išsaugant kino pramonės paveldą, įskaitant skaitmeninių technologijų panaudojimą, keistis informacija apie naudingą praktiką šiame sektoriuje, skatinti palaipsniui kurti Europos archyvinių duomenų tinklus ir apsvarstyti, kaip būtų galima šiuos duomenų fondus panaudoti švietimo tikslais.

(10)

Europos konvencijoje dėl audiovizualinio paveldo apsaugos numatoma, kad kiekviena konvencijos šalis teisės aktais arba kitomis atitinkamomis priemonėmis nustatytų pareigą deponuoti judesį perteikiančią vaizduojamąją medžiagą, priklausančią jos audiovizualiniam paveldui ir kuri buvo pagaminta arba bendrai pagaminta atitinkamos šalies teritorijoje.

(11)

2001 m. rugsėjo 26 d. Komisijos komunikate dėl tam tikrų teisinių aspektų, susijusių su kinematografijos ir kitais audiovizualiniais kūriniais (5) privalomas audiovizualinių kūrinių deponavimas nacionaliniu ar regioniniu lygmeniu išnagrinėtas kaip viena iš galimybių išsaugoti ir apsaugoti Europos audiovizualinį paveldą, ir numatyta pradėti kinematografijos kūrinių deponavimo apskaitą valstybėse narėse.

(12)

2001 m. lapkričio 5 d. Tarybos (kultūros ir audiovizualiniai reikalai) posėdyje Tarybos pirmininkas pažymėjo, kad Taryba palankiai vertina Komisijos komunikato turinį.

(13)

Europos Parlamentas savo 2002 m. liepos 2 d. rezoliucijoje (6) dėl Komisijos komunikato pabrėžė kino paveldo apsaugos svarbą ir pritarė Europos konvencijos dėl audiovizualinio paveldo apsaugos nuostatoms, kurios yra svarbus pagrindas intensyvių technologijų pokyčių metu. Laipsniškas perėjimas prie skaitmeninių technologijų sudarys geresnes sąlygas Europos kino pramonės konkurencingumui ir leis ilgesnį laiką sumažinti audiovizualinių kūrinių katalogavimo, deponavimo, išsaugojimo ir restauravimo išlaidas. Tuo pačiu bus sudarytos naujos galimybės naujovėms kino paveldo apsaugos srityje.

(14)

2003 m. lapkričio 24 d. Tarybos rezoliucijoje dėl kinematografijos kūrinių deponavimo Europos Sąjungoje (7) valstybės narės buvo raginamos įdiegti veiksmingą kinematografijos kūrinių, priklausančių jų audiovizualiniam paveldui, deponavimo ir išsaugojimo sistemą nacionaliniuose archyvuose, filmų institutuose ar panašiose institucijose, jeigu tokių sistemų dar nėra.

(15)

Visose valstybėse narėse jau yra kinematografijos kūrinių, priklausančių jų audiovizualiniam paveldui, rinkimo ir išsaugojimo sistemos. Keturi penktadaliai šių sistemų yra paremti teisiniu ar sutartiniu įsipareigojimu deponuoti visus filmus arba bent tuos filmus, kuriems buvo skirtas viešasis finansavimas.

(16)

„Judesį perteikianti vaizduojamoji medžiaga“ – tai rinkinys, sudarytas iš vaizdų, perteikiančių judesį, įrašytų bet kokiomis priemonėmis ir bet kokioje laikmenoje, lydimų ar nelydimų garso, galinčių sudaryti judesio įspūdį.

(17)

„Kinematografijos kūrinys“ – tai bet kokios trukmės judesį perteikianti vaizduojamoji medžiaga, ypač pagal grožinę literatūrą sukurti kinematografiniai kūriniai, animaciniai filmai ir dokumentiniai filmai, skirti rodyti kino teatruose.

(18)

„Kinematografijos kūriniai, priklausantys jų audiovizualiniam paveldui“ – tai kūriniai, kuriuos taip įvertino valstybės narės arba jų paskirtosios įstaigos, remdamosi objektyviais, skaidriais ir nediskriminuojančiais kriterijais, įskaitant kūrinius, pagamintus kartu su kitomis valstybėmis narėmis ir (arba) trečiosiomis šalimis. Visų valstybių narių audiovizualinis paveldas sudaro Europos audiovizualinį paveldą.

(19)

Siekiant užtikrinti, kad Europos kino paveldas būtų perduotas naujoms kartoms, jis turi būti sistemingai renkamas, kataloguojamas, išsaugomas ir restauruojamas, visais atvejais laikantis autoriaus ir gretutinių teisių reikalavimų.

(20)

Turi būti sudaryta daugiau galimybių naudotis Europos kino paveldu švietimo, kultūros, mokslinių tyrimų ar kitais panašiais nekomerciniais tikslais, visais atvejais laikantis autoriaus ir gretutinių teisių reikalavimų.

(21)

Kinematografijos kūrinius perdavus archyvavimo įstaigoms, autorių teisės ir gretutinės teisės joms neperduodamos.

(22)

Pagal 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (8) 5 straipsnio 2 dalies c punktą valstybės narės gali nustatyti išimtį ar apribojimą konkrečiais atvejais, kai atgaminama viešosiose bibliotekose ar archyvuose, nesiekiant tiesioginės ar netiesioginės ekonominės ar komercinės naudos,

1)

apsvarstyti galimybę nustatyti privalomą reikalavimą ES lėšų gavėjams deponuoti ES paramą gavusių Europos filmų geros techninės kokybės kopiją bent viename nacionaliniame archyve;

2)

remti paskirtųjų įstaigų bendradarbiavimą;

3)

apsvarstyti galimybę finansuoti tyrimų projektus filmų ilgalaikio išsaugojimo ir restauravimo srityse;

4)

skatinti filmų katalogavimo standartizaciją siekiant gerinti duomenų bazių tarpusavio sąveiką, bendrai finansuojant standartizacijos projektus ir skatinant dalijimąsi geriausia praktika kartu gerbiant kalbinę įvairovę;

5)

palengvinti derybas dėl standartinės sutarties Europos lygmeniu tarp paskirtųjų įstaigų ir teisių subjektų, kuri nustatytų sąlygas, pagal kurias paskirtosios įstaigos gali deponuotus kinematografijos kūrinius padaryti prieinamus visuomenei;

6)

stebėti ir vertinti šioje rekomendacijoje nustatytų priemonių veiksmingumą ir apsvarstyti, ar reikalingi papildomi veiksmai.

1)

skatindamos daugiau išnaudoti Europos kino paveldo pramoninį ir kultūrinį potencialą, sistemingai taikydamos išsaugojimo ir restauravimo priemones ir skatindamos naujovių, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros politiką kinematografijos kūrinių išsaugojimo ir restauravimo srityje;

2)

iki 2007 m. lapkričio 16 d. patvirtindamos teisines, administracines arba kitas atitinkamas priemones siekiant užtikrinti, kad kinematografijos kūriniai, priklausantys jų audiovizualiniam paveldui, būtų sistemingai renkami, kataloguojami, išsaugomi ir restauruojami bei sudaroma galimybė naudoti juos švietimo, kultūros, mokslinių tyrimų arba kitais panašiais nekomerciniais tikslais, visais atvejais laikantis autoriaus ir gretutinių teisių reikalavimų;

3)

paskirdamos atitinkamas įstaigas nepriklausomai ir profesionaliai vykdyti 2 punkte apibūdintas viešo intereso užduotis ir užtikrindamos, kad šioms įstaigoms būtų suteikiami geriausi turimi finansiniai ir techniniai ištekliai;

4)

ragindamos paskirtąsias įstaigas, susitarus arba sudarius sutartį su teisių subjektais, nustatyti sąlygas, kuriomis visuomenė gali naudotis deponuotais kinematografijos kūriniais;

5)

apsvarstydamos galimybę kino paveldo propagavimo tikslais įsteigti arba remti nacionalines kino akademijas arba panašias įstaigas;

6)

patvirtindamos atitinkamas priemones, kuriomis būtų skatinama naudoti daugiau skaitmeninių ir naujų technologijų renkant, kataloguojant, išsaugant ir restauruojant kinematografijos kūrinius;

7)

pradėdamos sistemingai rinkti jų audiovizualiniam paveldui priklausančius kinematografijos kūrinius, numatydamos privalomą teisinį arba sutartinį reikalavimą deponuoti paskirtosiose įstaigose bent vieną tokių kinematografijos kūrinių geros kokybės kopiją. Nustatydamos deponavimo sąlygas, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad:

8)

priimdamos atitinkamas priemones (kurios ilgainiui gali tapti filmų gamybos archyvavimo kodeksu), skirtas skatinti deponuotų kinematografijos kūrinių katalogavimą ir abėcėlinių sąrašų sudarymą bei informacijos apie filmus duomenų bazių kūrimą taikant Europos ir tarptautinius standartus;

9)

skatindamos europinį standartizavimą ir filmografijos duomenų bazių tarpusavio sąveiką bei visuomenės galimybę naudotis jomis, pavyzdžiui, interneto būdu, ypač aktyviai dalyvaujant paskirtosioms įstaigoms;

10)

ištirdamos galimybę sukurti duomenų bazių tinklą, apimantį Europos bei kitų atitinkamų organizacijų, ypač Europos Tarybos („Eurimages“ ir Europos audiovizualinės observatorijos), audiovizualinį paveldą;

11)

ragindamos archyvavimo įstaigas suteikti vertės filmų fondams, grupuojant filmus į ES masto kolekcijas, pavyzdžiui, pagal temą, autorių ir laikotarpį;

12)

priimdamos teisės aktus arba taikydamos kitus valstybėje įprastai naudojamus metodus siekiant užtikrinti deponuotų kinematografijos kūrinių išsaugojimą. Išsaugojimo priemonės ypač turi apimti:

13)

priimdamos visas tinkamas priemones, kad pagal jų įstatymus restauravimo tikslais būtų leidžiama kopijuoti deponuotus kinematografijos kūrinius, o teisių subjektams būtų sudarytos sąlygos gauti naudos iš padidėjusio jų darbų pramoninio potencialo juos atkūrus remiantis susitarimu tarp visų suinteresuotų šalių;

14)

skatindamos senų filmų arba filmų, turinčių didelę kultūrinę ir istorinę vertę, restauravimo projektus;

15)

patvirtindamos reikiamas teisines arba administracines priemones, siekiant leisti paskirtosioms įstaigoms sudaryti galimybę deponuotus kinematografijos kūrinius naudoti švietimo, kultūros, mokslinių tyrimų arba kitais panašiais nekomerciniais tikslais, visais atvejais laikantis autoriaus ir gretutinių teisių reikalavimų;

16)

imdamosi atitinkamų priemonių, kad neįgaliesiems būtų užtikrinta galimybė naudotis deponuotais kinematografijos kūriniais visais atvejais laikantis autoriaus ir gretutinių teisių reikalavimų;

17)

visose su kino paveldu susijusiose srityse skatindamos profesinį mokymą, kad būtų daugiau naudojamasi kino paveldo pramoniniu potencialu;

18)

skatindamos naudotis kino paveldu kaip vienu iš būdų stiprinti Europos dimensiją švietimo srityje ir skatinti kultūrinę įvairovę;

19)

propaguodamos ir skatindamos vaizdinį mokymą, kino studijas, gebėjimą naudotis žiniasklaidos priemonėmis ir jas suprasti visose švietimo pakopose, profesinio mokymo programas ir Europos programas;

20)

skatindamos glaudų gamintojų, platintojų, transliuotojų ir kino institutų bendradarbiavimą švietimo tikslais, tuo pačiu metu laikydamosi autoriaus ir gretutinių teisių reikalavimų;

21)

apsvarstydamos galimybę sukurti sistemą, pagal kurią savanoriškai arba privalomai būtų deponuojama:

22)

ragindamos paskirtąsias įstaigas keistis informacija ir koordinuoti savo veiklą nacionaliniu bei Europos lygmeniu ir jas remdamos siekiant, pavyzdžiui:

23)

kas dveji metai informuodamos Komisiją apie veiksmus, kurių buvo imtasi atsižvelgiant į šią rekomendaciją.