8.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 361/1

(1)

Vadovaujantis Urugvajaus raundo daugiašalių prekybos derybų rezultatais Reglamentas (EB) Nr. 3223/94 numato kriterijus, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo vertes iš trečiųjų šalių importuojamiems jo priede išvardintiems produktams ir laikotarpiams.

(2)

Laikantis aukščiau nurodytų kriterijų, standartinės importo vertės turi būti nustatytos tokios, kaip nurodyta šio reglamento priede,

8.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 361/3

(1)

2004 m. spalio 11 d. sprendimu 2004/778/EB (4) Taryba sudarė Protokolą prie Laikinojo susitarimo dėl prekybos ir prekybos reikalų tarp Europos Bendrijos, iš vienos pusės, ir Kroatijos Respublikos, iš kitos pusės, atsižvelgiant į Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Vengrijos Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimą į Europos Sąjungą, toliau – Plėtros protokolas. Plėtros protokolas laikinai taikomas nuo 2004 m. gegužės 1 d.

(2)

2004 m. lapkričio 22 d. sprendimu (5) Taryba įgaliojo pasirašyti ir nuo 2004 m. gegužės 1 d. numatė laikinai taikyti Protokolą prie Stabilizavimo ir asociacijos susitarimo tarp Europos Bendrijų bei jų šalių narių, iš vienos pusės, ir Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos, iš kitos pusės, atsižvelgiant į Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Vengrijos Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimą į Europos Sąjungą, toliau – Plėtros protokolas.

(3)

Abu Plėtros protokolai numato naujas tarifines kvotas ir esamų tarifinių kvotų pakeitimus, nustatytus 2001 m. gruodžio 19 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 2497/2001, atidarančiame Bendrijos tarifines kvotas tam tikroms žuvims ir žuvininkystės produktams, kurių kilmės šalis Kroatijos Respublika ir numatančiame jų administravimą (6) ir 2001 m. gruodžio 28 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 2597/2001 dėl Bendrijos tarifinių kvotų tam tikriems vynams, kurių kilmės šalis Kroatijos Respublika, Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija ir Slovėnijos Respublika (7) atidarymo ir administravimo.

(4)

Kad būtų įgyvendintos naujos tarifinės kvotos ir esamų tarifinių kvotų pakeitimai, numatyti Plėtros protokoluose, būtina iš dalies pakeisti Reglamentą (EB) Nr. 2497/2001 ir Reglamentą (EB) Nr. 2597/2001.

(5)

2004 m. naujų tarifinių kvotų dydžiai ir esamų tarifinių kvotų dydžių padidinimas turi būti apskaičiuoti proporcingai pagrindiniams dydžiams, apibrėžtiems Plėtros protokoluose, atsižvelgiant į laikotarpį, praėjusį iki 2004 m. gegužės 1 d.

(6)

Kad būtų palengvintas tam tikrų esamų tarifinių kvotų, numatytų Reglamente (EB) Nr. 2497/2001 ir Reglamente (EB) Nr. 2597/2001, administravimas, nustatant naujas tarifines kvotas, atidarytas pagal Reglamentą (EB) Nr. 2497/2001 ir Reglamentą (EB) Nr. 2597/2001 su pakeitimais, padarytais šiuo Reglamentu, turėtų būti atsižvelgiama į pagal tas kvotas importuotus kiekius.

(7)

Slovėnijai įstojus į Europos Sąjungą, vynų tarifinės kvotos, kurių kilmės šalis yra ši valstybė narė, kaip numatyta Reglamente (EB) Nr. 2597/2001, turi nustoti galioti. Nuorodos į tas kvotas turi būti panaikintos.

(8)

Plėtros protokolai yra taikomi nuo 2004 m. gegužės 1 d., šis Reglamentas turi būti taikomas nuo tos pačios datos ir turi kuo greičiau įsigalioti.

(9)

Šiame Reglamente numatytos priemonės sutampa su Muitinės kodekso komiteto nuomone,

1)

Antraštė keičiama taip:

„dėl Bendrijos tarifinių kvotų tam tikriems vynams, kurių kilmės šalis Kroatijos Respublika ir Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija, atidarymo ir administravimo“.

2)

1 straipsnis keičiamas taip:

„1 straipsnis

1.   Jeigu priede išvardytos vyno rūšys, kurių kilmės šalis Kroatijos Respublika arba Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija, išleidžiamos į laisvą apyvartą Bendrijoje, joms taikomas atleidimas nuo muito, neviršijant šiame priede nurodytų metinių Bendrijos tarifinių kvotų ribų ir laikantis šio Reglamento nuostatų.

2.   Jeigu viena iš minėtų šalių moka eksporto subsidijas už aptariamus produktus, tai šiai šaliai sustabdomas Papildomuose protokoluose, sudarytuose Sprendimais 2001/919/EB, 2001/918/EB ir 2001/916/EB (toliau – Papildomi protokolai dėl vyno) numatytas atleidimas nuo muito tarifinių kvotų ribose.“

3)

3 straipsnis keičiamas taip:

„3 straipsnis

Nepaisant sąlygų, išdėstytų kiekvieno Papildomo protokolo dėl vyno I priedo 5 punkto a papunktyje, vyno importui, neviršijančiam Bendrijos tarifinių kvotų, nurodytų 1 straipsnio 1 dalyje, taikomos nuostatos, išdėstytos taikytinuose Protokoluose dėl sąvokos „prekių kilmė“ apibrėžimo ir administracinio bendradarbiavimo metodų:

4)

5 straipsnis keičiamas taip:

„5 straipsnis

1.   Individualios tarifinės kvotos vyno rūšims, kurių kilmės šalis Kroatija, minimos priedo I dalyje, kurių Nr. 09.1588, didinamos kiekvienais metais.

2.   1 dalyje minimas metinis padidinimas gali būti taikomas tik tuomet, jeigu buvo išnaudota ne mažiau kaip 80% atitinkamo kiekio, nustatyto praeitais metais.

Komisija peržiūri kiekvienais metais išnaudotus kiekius ir priima nuostatas, įgyvendinsiančias visus reikiamus minėtų kiekių pakeitimus Kroatijai.“

5)

Priedas keičiamas tekstu, išdėstytu šio Reglamento II priede.

8.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 361/10

(1)

Remiantis Reglamento (EB) Nr. 1254/1999 33 straipsnio nuostatomis, Reglamento (EB) Nr. 1254/1999 1 straipsnyje išvardytų produktų kainų pasaulinėje rinkoje ir kainų Bendrijoje skirtumas gali būti padengiamas eksporto grąžinamosiomis išmokomis.

(2)

Specialiųjų eksporto grąžinamųjų išmokų už kai kurių galvijų mėsą ir už kai kuriuos galvijų mėsos konservus, taip pat už kai kurias paskirčių vietas, suteikimo sąlygos buvo nustatytos Reglamentais (EEB) Nr. 32/82 (2), Reglamentu (EEB) Nr. 1964/82 (3), Reglamentu (EEB) Nr. 2388/84 (4), Reglamentu (EEB) Nr. 2973/79 (5) ir Reglamentu (EB) Nr. 2051/96 (6).

(3)

Pritaikius šias taisykles ir kritenijus numatomai galvijienos sektoriaus rinkos situacijai, daroma išvada, kad turi būti nustatytos toliau nurodomos grąžinamosios išmokos.

(4)

Gyvų gyvūnų atveju, siekiant supaprastinimo, reikia nebesuteikti eksporto grąžinamųjų išmokų už tas kategorijas, kurios užsienio prekyboje su trečiosiomis šalimis sudaro nedidelę dalį. Be to, siekiant kuo efektyvesnio gyvūnų gerovės užtikrinimo, reikia kaip įmanoma daugiau riboti eksporto grąžinamąsias išmokas už gyvus skerstinus gyvūnus. Todėl eksporto grąžinamosios išmokos už šiuos gyvūnus turi būti suteikiamos tik trečiosioms šalims, kurios dėl kultūrinių ir (arba) religinių priežasčių tradiciškai importuoja didelį skaičių skerstinų gyvūnų. Siekiant išvengti bet kokio piktnaudžiavimo su reprodukcijai skirtais gyvais gyvūnais, eksporto grąžinamosios išmokos už grynaveislius veislinius galvijus turi būti ribojamos ir suteikiamos tik už 30 mėnesių ar jaunesnes telyčias ir karves.

(5)

Grąžinamąsias išmokas reikia suteikti į kai kurias paskirties šalis eksportuojant kai kuriuos šviežios ar atšaldytos mėsos produktus, klasifikuojamus pagal KN kodą 0201, kai kurią sušaldytą mėsą, priede klasifikuojamą pagal KN kodą 0202, kai kurią mėsą arba subproduktus, priede klasifikuojamus pagal KN kodą 0206, ir kai kuriuos gaminius arba konservus iš mėsos arba iš mėsos subproduktų, priede klasifikuojamus pagal KN kodą 1602 50 10.

(6)

Kalbant apie sūdytos arba džiovintos galvijų mėsos be kaulų eksportą, tradiciškai yra susiklostę tam tikri šios prekybos srautai į Šveicariją. Todėl siekiant išlaikyti esamas prekybos apimtis, reikia nustatyti grąžinamąsias išmokas, kurios padengtų skirtumą tarp rinkos kainų Šveicarijoje ir eksporto kainų valstybėse narėse.

(7)

Kalbant apie kitus mėsos gabalus ir mėsos arba subproduktų konservus, priede klasifikuojamus pagal KN kodus nuo 1602 50 31 iki 1602 50 80, Bendrijos dalyvavimą tarptautinėje prekyboje galima palaikyti suteikiant grąžinamąsias išmokas, lygias eksportuotojams pastaruoju metu teikiamoms grąžinamosioms išmokoms.

(8)

Kalbant apie kitus galvijienos sektoriaus produktus, kadangi Bendrijos dalis pasaulinėje šių produktų prekyboje nėra reikšminga, nustatyti grąžinamąsias išmokas nebūtina.

(9)

Komisijos reglamente (EEB) Nr. 3846/87 (7) nustatyta žemės ūkio produktams taikoma grąžinamųjų išmokų nomenklatūra, o pačios išmokos nustatomos produktų kodų pagrindu taip, kaip apibrėžta toje nomenklatūroje.

(10)

Siekiant operatoriams supaprastinti eksporto muitinės procedūras, deras suvienodinti grąžinamąsias išmokas už visą sušaldytą mėsą ir grąžinamąsias išmokas, mokamas už šviežią arba atšaldytą mėsą, išskyrus suaugusių galvijų patinų mėsą.

(11)

Siekiant sugriežtinti produktų, kurių KN kodai yra 1602 50, kontrolę, reikia nustatyti, kad už šiuos produktus gali būti mokama grąžinamoji išmoka tik tuo atveju, kai jie gaminami, laikantis 1980 m. kovo 4 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 565/80 dėl eksporto grąžinamųjų išmokų už žemės ūkio produktus išankstinio išmokėjimo (8) nustatytos tvarkos.

(12)

Išmokos turi būti suteikiamos tik tiems produktams, kuriems leidžiama laisvai judėti Bendrijoje. Todėl, jei norima gauti išmokas, produktai turi atitikti sanitarinio žymėjimo sąlygas, nustatytas Tarybos direktyva 64/433/EEB (9), Tarybos direktyva 94/65/EEB (10) ir Tarybos direktyva 77/99/EEB (11).

(13)

Reglamento (EEB) Nr. 1964/82 6 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos leidžia sumažinti specialiąsias grąžinamąsias išmokas tuo atveju, kai eksportuotinos mėsos be kaulų svoris yra mažesnis negu 95 % viso iškaulinėtų gabalų svorio, tačiau ne mažesnis negu 85 % šio svorio.

(14)

Derybose dėl papildomų lengvatų patvirtinimo, kurios pagal Europos sutartis vyksta tarp Europos bendrijos ir asocijuotų Centrinės ir Rytų Europos valstybių, ypač siekiama liberalizuoti prekybą produktais, susijusiais su bendru galvijienos sektoriaus rinkos organizavimu. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, taip pat buvo nuspręsta, inter alia, panaikinti eksporto grąžinamąsias išmokas produktams, skirtiems eksportuoti į Rumuniją. Todėl šia šalį dera išbraukti iš paskirčių vietų sąrašo, kurioms yra galimos grąžinamosios išmokos, ir numatyti, kad grąžinamųjų išmokų panaikinimas šiai šaliai negali būti pagrindu nustatyti eksporto į kitas šalis diferencijuotą grąžinamąją išmoką.

(15)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Galvijienos vadybos komiteto nuomonę,

—

Direktyvos 64/433/EEB I priedo XI skyriuje,

—

Direktyvos 94/65/EB I priedo VI skyriuje,

—

Direktyvos 77/99/EEB B priedo VI skyriuje.

8.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 361/15

(1)

Siekiant užtikrinti veiksmingą proceso eigą tiesioginių ieškinių ir apeliacinių skundų atvejais, būtina suformuluoti praktinius nurodymus Teisme šalims atstovaujantiems advokatams ir atstovams dėl pareiškimų pateikimo, pasirengimo posėdžiams bei posėdžių eigos.

(2)

Šie nurodymai atkartoja, paaiškina ir papildo kai kurias Darbo reglamento nuostatas ir yra skirti tam, kad advokatai ir atstovai galėtų atsižvelgti į Teismo veiklos suvaržymus, ypač susijusius su procesinių dokumentų elektroniniu tvarkymu ir vertimu raštu bei žodžiu.

(3)

Darbo reglamentas ir Nurodymai Teisingumo Teismo sekretoriui įpareigoja Teismo sekretorių priimti procesinius dokumentus, užtikrinti, kad jie atitiktų Darbo reglamento nuostatas, ir padėti Teismui bei kolegijoms, ypač organizuojant posėdžius. Vykdydamas savo pareigas, Teismo sekretorius turi užtikrinti, kad atstovai ir advokatai laikosi šių praktinių nurodymų, reikalaudamas, kad visi pateiktų dokumentų neatitikimai būtų pataisyti arba nurodydamas atstovui arba advokatui jų laikytis.

(4)

Rengiant šiuos praktinius nurodymus buvo išklausytos valstybių narių ir institucijų, dalyvaujančių teisminiame nagrinėjime Teisme, bei Europos Sąjungos advokatūrų tarybos (CCBE) atstovų nuomonės,

1.

Pagal Darbo reglamento 37 straipsnio 6 dalį pasirašyto procesinio dokumento originalo kopija gali būti perduota Teismo sekretoriatui:

2.

Dokumentą siunčiant elektroniniu paštu, priimama tik pasirašyto originalo nuskaityta kopija. Paprasta elektroninė rinkmena arba rinkmena su elektroniniu parašu ar kompiuterio sukurtu faksimiliniu parašu nebus pripažinta atitinkančia Darbo reglamento 37 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Pageidautina, jog dokumentai turėtų būti nuskaitomi 300 DPI skiriamąja geba ir, jeigu tai įmanoma, pateikiami PDF formatu (vaizdas ir tekstas) naudojant Acrobat arba Readiris 7 Pro programinę įrangą.

3.

Dokumentas, pateiktas telefaksu ar elektroniniu paštu laikomas pateiktu iki atitinkamo termino pabaigos tik tuomet, jeigu Teismo sekretoriatas gauna jo pasirašytą originalą nepasibaigus 10 dienų laikotarpiui nuo tokio jo pateikimo, kaip numatyta Darbo reglamento 37 straipsnio 6 dalyje. Pasirašytas originalas turi būti išsiųstas nedelsiant tuojau pat po kopijos išsiuntimo, nedarant jokių, net nesvarbių, dokumento pataisymų ar pakeitimų. Jeigu pasirašytas originalas ir anksčiau pateikta kopija nors kiek skiriasi, bus atsižvelgiama tik į pasirašyto originalo pateikimo datą.

4.

Jeigu pagal Darbo reglamento 38 straipsnio 2 dalį šalis sutinka gauti dokumentus telefaksu ar kitomis techninėmis ryšio priemonėmis, tai patvirtinančiame pareiškime turi būti nurodytas telefakso numeris ir (arba) elektroninio pašto adresas, kuriuo Teismo sekretoriatas galėtų siųsti šaliai skirtus dokumentus. Gavėjo kompiuteryje turi būti įdiegta tinkama programinė įranga (pavyzdžiui, Acrobat arba Readiris 7 Pro), kuri leistų perskaityti Teismo sekretoriato siunčiamus pranešimus PDF formatu.

5.

Šalių pateikiami pareiškimai ir kiti procesiniai dokumentai privalo būti pateikti (1) tokia forma, kad Teismas juos galėtų tvarkyti elektroniniu būdu, pirmiausia, turėtų galimybę naudoti dokumentų nuskaitymą ir rašmenų atpažinimą.

Šių techninių priemonių panaudojimo tikslams turi būti laikomasi šių reikalavimų:

6.

Pirmame pareiškimo puslapyje turi būti pateikta ši informacija:

7.

Visos pareiškimo dalys turi būti sunumeruotos.

8.

Pareiškimo pabaigoje turi būti šalies advokato ar atstovo parašas.

9.

Ieškinyje turi būti pateikiama Darbo reglamento 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta informacija.

10.

Kiekvieno ieškinio pradžioje turi būti nurodyta:

11.

Jei tai ieškinys dėl panaikinimo, turi būti pridedama ginčijamo akto kopija, nurodant, kad jis yra ginčijamas.

12.

Prie kiekvieno ieškinio rekomenduojama pridėti teisinių pagrindų ir pagrindinių argumentų santrauką, kad būtų palengvintas Darbo reglamento 16 straipsnio 6 dalyje numatyto Oficialiajame leidinyje skelbiamo pranešimo, kurį parengia Teismo sekretoriatas, parengimas. Minėta santrauka negali būti ilgesnė kaip du puslapiai.

13.

Ieškinio pradžioje arba pabaigoje turi būti tiksliai išdėstyti ieškovo reikalavimai.

14.

Po ieškinio įžanginės dalies turi būti trumpai išdėstytos faktinės ginčo aplinkybės.

15.

Teisinių argumentų išdėstymas turi atspindėti teisinius pagrindus, kuriais remiamasi. Po faktinių ginčo aplinkybių išdėstymo rekomenduojama apibendrintai ir schematiškai pateikti teisinius pagrindus.

16.

Atsiliepime į ieškinį turi būti pateikiama Darbo reglamento 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta informacija.

17.

Be bylos numerio ir ieškovo pavardės arba pavadinimo, kiekvieno atsiliepimo į ieškinį pradžioje turi būti nurodyta:

18.

Atsiliepimo į ieškinį pradžioje arba pabaigoje turi būti tiksliai išdėstyti atsakovo reikalavimai.

19.

Argumentų dėstymas kiek įmanoma turi atspindėti ieškinyje nurodytus teisinius pagrindus.

20.

Atsiliepime į ieškinį nurodomos faktinės arba teisinės aplinkybės tik tuo atveju, kai ginčijamas jų pateikimas ieškinyje, arba reikalingi jų patikslinimai. Bet koks kitos šalies įrodinėjamos aplinkybės ginčijimas turi būti aiškus bei turi būti tiksliai nurodyta atitinkama aplinkybė.

21.

Dublike ir triplike nurodomos faktinės arba teisinės aplinkybės tik tuo atveju, kai ginčijamas jų pateikimas ankstesniuose procesiniuose pareiškimuose, arba ypatingais atvejais reikalingi jų patikslinimai. Bet koks ginčijimas turi būti aiškus bei turi būti tiksliai nurodyta atitinkama faktinė ar teisinė aplinkybė.

22.

Įstojimo į bylą paaiškinime turi būti išdėstyti tik nauji argumentai, skirtingi nuo tų, kuriuos nurodė palaikoma pagrindinė šalis. Pakanka paprasčiausiai daryti nuorodą į kitus argumentus.

Įstojimo į bylą paaiškinime nurodomos faktinės ir teisinės aplinkybės tik tuo atveju, kai ginčijamas jų pateikimas pagrindinių šalių pareiškimuose, arba reikalingi jų patikslinimai. Bet koks ginčijimas turi būti aiškus bei turi būti tiksliai nurodyta atitinkama faktinė ar teisinė aplinkybė.

23.

Apeliaciniame skunde turi būti pateikiama Darbo reglamento 112 straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija.

24.

Kiekvieno apeliacinio skundo pradžioje turi būti nurodyta:

25.

Prie apeliacinio skundo turi būti pridėtas skundžiamas Pirmosios instancijos teismo sprendimas.

26.

Prie apeliacinio skundo rekomenduojama pridėti apeliacijos pagrindų ir pagrindinių argumentų, kuriais remiamasi, santrauką, kad būtų palengvintas Darbo reglamento 16 straipsnio 6 dalyje numatyto Oficialiajame leidinyje skelbiamo pranešimo parengimas. Minėta santrauka neturi būti ilgesnė kaip du puslapiai.

27.

Apeliacinio skundo pradžioje arba pabaigoje turi būti tiksliai išdėstyti apelianto reikalavimai (Darbo reglamento 113 straipsnio 1 dalis).

28.

Paprastai nėra būtina išdėstyti ginčo aplinkybes arba jo dalyką; pakanka nurodyti Pirmosios instancijos teismo sprendimą.

29.

Teisinių argumentų dėstymas turi atspindėti apeliacinio skundo pagrindus, pirmiausia nurodomas teisines klaidas. Šiuos pagrindus rekomenduojama apibendrintai nurodyti apeliacinio skundo pradžioje.

30.

Atsiliepime į apeliacinį skundą turi būti pateikiama Darbo reglamento 115 straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija.

31.

Kiekvieno atsiliepimo pradžioje kartu su nurodytu bylos numeriu bei apeliantu turi būti nurodyta:

32.

Atsiliepimo pradžioje arba pabaigoje turi būti tiksliai išdėstyti jį pateikiančios šalies reikalavimai.

33.

Jeigu atsiliepimu prašoma visiškai arba iš dalies panaikinti Pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl teisinio pagrindo, kurio apeliaciniame skunde nėra, tai turi būti nurodyta atsiliepimo pavadinime (atsiliepimas ir priešpriešinis apeliacinis skundas).

34.

Teisinių argumentų dėstymo struktūra kiek įmanoma turi atspindėti apelianto nurodytus apeliacinio skundo pagrindus ir (arba) prireikus atitinkamai priešpriešinio apeliacinio skundo teisinius pagrindus.

35.

Kadangi faktinės ir teisinės aplinkybės jau buvo ginčijamo sprendimo dalyku, atsiliepime jos nurodomos tik ypatingais atvejais, kai ginčijamas jų pateikimas apeliaciniame skunde, arba reikalingi jų patikslinimai. Bet koks ginčijimas turi būti aiškus bei turi būti tiksliai nurodyta atitinkama faktinė ar teisinė aplinkybė.

36.

Paprastai dublike ir triplike nenurodomos faktinės arba teisinės aplinkybės. Bet koks ginčijimas turi būti aiškus bei turi būti tiksliai nurodyta atitinkama faktinė ar teisinė aplinkybė.

37.

Įstojimo į bylą paaiškinime turi būti išdėstyti tik nauji argumentai, skirtingi nuo tų, kuriuos nurodė palaikoma pagrindinė šalis. Pakanka paprasčiausiai daryti nuorodą į kitus argumentus.

Įstojimo į bylą paaiškinime nurodomos faktinės ir teisinės aplinkybės tik tuo atveju, kai ginčijamas jų pateikimas pagrindinių šalių pareiškimuose, arba reikalingi jų patikslinimai. Bet koks ginčijimas turi būti aiškus bei turi būti tiksliai nurodyta atitinkama faktinė ar teisinė aplinkybė.

38.

Teisingumo Teismo nagrinėjimui pateikti teisiniai argumentai turi būti nurodyti pareiškimuose, o ne jų prieduose.

39.

Kaip priedai gali būti pateikiami tik tie dokumentai, kurie yra paminėti pareiškimo tekste ir kurie yra būtini tam, kad būtų įrodytas ar paaiškintas jo turinys.

40.

Priedai priimami tik tuomet, jeigu prie jų pridedamas priedų sąrašas (Darbo reglamento 37 straipsnio 4 dalis). Šiame sąraše nurodomi šie duomenys apie kiekvieną pridedamą dokumentą:

41.

Jeigu Teismo patogumui prie pareiškimo pridedamos teismų sprendimų, teisinių tekstų ar teisės aktų kopijos, jos turi būti pateikiamos atskirai nuo kitų priedų.

42.

Kiekvienoje nuorodoje į pateiktą dokumentą turi būti nurodomas atitinkamo priedo numeris, pateiktas priedų sąraše, į kurį jis yra įtrauktas, taip pat pareiškimas, prie kurio jis pridėtas. Apeliaciniame procese, kai dokumentas jau buvo pateiktas Pirmosios instancijos teismui, taip pat turi būti nurodytas Pirmosios instancijos teisme naudotas to dokumento apibūdinimas.

43.

Siekiant pagreitinti proceso eigą, rengiant pareiškimus pirmiausia privaloma atsižvelgti į šiuos dalykus:

44.

Teismo patirtis rodo, kad, išskyrus ypatingas aplinkybes, veiksmingi pareiškimai neturi būti ilgesni kaip 10 ar 15 puslapių, o dublikų, triplikų ir atsiliepimų apimtis gali būti 5–10 puslapių.

45.

Šalis, kuri pagal Darbo reglamento 62a straipsnį atskiru dokumentu kreipiasi dėl to, kad byla būtų nagrinėjama pagreitinta procedūra, privalo trumpai išdėstyti ypatingo bylos skubumo priežastis. Išskyrus ypatingas aplinkybes, prašymo apimtis negali viršyti 5 puslapių.

46.

Kadangi bylų nagrinėjimas pagreitinta procedūra daugiausia vyksta žodžiu, jo prašančios šalies pareiškime išdėstoma tik pagrindų, kuriais jame remiamasi, santrauka. Išskyrus ypatingas aplinkybes, pareiškimo apimtis neturi viršyti 10 puslapių.

47.

Gavęs prašymą, pirmininkas gali leisti pateikti dubliką, jeigu tai būtina, kad apeliantas galėtų apginti savo poziciją arba siekiant parengti sprendimą dėl apeliacinio skundo.

Išskyrus ypatingas aplinkybes, tokio prašymo apimtis negali viršyti 2–3 puslapių ir jame turi būti pateikiama tik konkrečių priežasčių, dėl kurių, apelianto manymu, dublikas yra būtinas, santrauka. Prašymas turi būti aiškus, kad jį nagrinėjant nereikėtų grįžti prie apeliacinio skundo arba atsiliepimo.

48.

Teismas gali nuspręsti atsisakyti posėdžio, jeigu nė viena iš šalių neprašė būti išklausyta (Darbo reglamento 44a ir 120 straipsniai). Praktikoje posėdžiai retai rengiami be tokio prašymo.

Prašyme turi būti nurodyta, kodėl šalis pageidauja būti išklausyta. Argumentai turi būti pagrįsti realiu posėdžio naudos atitinkamai šaliai įvertinimu ir turi būti nurodoma bylos medžiagos informacija arba argumentai, kuriuos, šalies manymu, būtina plačiau išdėstyti arba paneigti posėdžio metu. Nepakanka pateikti bendro pobūdžio nuorodą į su bylos ar spręstinų klausimų svarba susijusias priežastis.

49.

Prieš prasidedant posėdžiui atstovai arba advokatai pakviečiami į trumpą susitikimą su atitinkama Teismo kolegija posėdžiui suplanuoti. Tuo metu teisėjas pranešėjas ir generalinis advokatas gali nurodyti klausimus, kurių išsamesnį dėstymą jie norėtų išgirsti pasisakymų metu.

50.

Pasisakymas Teismo plenarinės sesijos, didžiosios kolegijos ar penkių teisėjų kolegijos (penktosios ir šeštosios kolegijos) posėdyje negali būti ilgesnis kaip 30 minučių, o trijų teisėjų kolegijos (pirmosios, antrosios, trečiosios ir ketvirtosios kolegijos) posėdyje – 15 minučių. Bet kurios sudėties Teismo posėdyje įstojusio į bylą asmens pasisakymas negali būti ilgesnis kaip 15 minučių.

Pasisakymo laikas išimties tvarka gali būti pratęstas pagal atitinkamos Teismo sudėties pirmininkui adresuotą prašymą, kuriame išsamiai išdėstomos priežastys. Teismas turi gauti prašymą kaip galima greičiau ir ne vėliau kaip likus dviem savaitėms iki posėdžio, kad prašymas būtų apsvarstytas.

Pranešime apie posėdį atstovų ir advokatų prašoma pranešti Teismo sekretoriatui apie numatomą jų pasisakymų trukmę. Pateikta informacija naudojamasi planuojant Teismo ir kolegijų darbą ir pasisakymas negali trukti ilgiau nei buvo pranešta.

51.

Perskaitę rašytinius dokumentus, teisėjai ir generalinis advokatas jau būna susipažinę su byla, jos dalyku ir šalių teisiniais pagrindais bei kitais argumentais. Pasisakymo tikslas nėra dar kartą išdėstyti šalies požiūrį, o paaiškinti atstovo ar advokato manymu itin svarbius dalykus, ypač nurodytuosius prašyme surengti posėdį (žr. 48 punktą). Reikia vengti kartoti tai, kas jau buvo išdėstyta rašytiniuose pareiškimuose. Pakanka prireikus pasisakymo metu padaryti nuorodą į juos.

Pasisakymą rekomenduojama pradėti nurodant dėstymo planą, kurio bus laikomasi.

52.

Labai dažnai teisėjai ir generaliniai advokatai klausosi pasisakymų sinchroninio vertimo. Siekiant atlikti šį vertimą būtina, kad atstovai ir advokatai kalbėtų natūraliai ir neskubėdami, trumpais paprastais sakiniais.

Nepatartina skaityti iš anksto paruoštą tekstą. Pageidautina, kad būtų kalbama remiantis tinkamai struktūrizuotais užrašais. Jeigu vis dėlto pasisakymo tekstas parengtas raštu, jį rengiant rekomenduojama atsižvelgti į tai, kad jis skirtas pateikti žodžiu ir todėl dėstymas turėtų būti kiek įmanoma panašus į žodinį pranešimą. Siekiant palengvinti vertimą, atstovų ir advokatų prašoma iš anksto telefaksu nusiųsti savo pasisakymo tekstą arba jo planą vertimų žodžiu tarnybai (faksas (352) 43 03 36 97).

Cour de justice des Communautés Européenes

L-2925 Luxembourg

8.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 361/21

(1)

1993 m. kovo 10 d.„Télévision Française 1 SA“ (toliau – „TF1“) Komisijai pateikė skundą dėl nacionalinių televizijos kanalų „France 2“ ir „France 3“ (2) finansavimo bei eksploatavimo būdų. Skunde nurodomi Sutarties 81 straipsnio, 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio pažeidimai.

(2)

Remdamasis Sutarties 81 straipsniu „TF1“ mano, kad „France 2“ ir „France 3“ įgyvendino keletą suderintų veiksmų, kuriais siekta apriboti konkurenciją. Remdamasis Sutarties 86 straipsniu „TF1“ mano, kad Prancūzijos valstybė taiko priemones, prieštaraujančias vienodo požiūrio į valstybines ir privačias įmones principui ir primetančias arba skatinančias antikonkurencinius susitarimus. Galiausiai remdamasis Sutarties 87 straipsniu „TF1“ teigia, kad abonentinis televizijos mokestis už naudojimąsi televizijos imtuvais, įvairios subsidijos ir kapitalo dotacijos bei leidimas turėti deficitą, kurie devintojo dešimtmečio pradžioje buvo suteikti „France 2“ ir „France 3“, yra valstybės pagalba. „TF1“ taip pat mano, jog tai, kad Vyriausioji garso ir vaizdo taryba (toliau – CSA) negali valstybiniams televizijos kanalams skirti piniginių nuobaudų, yra valstybės pagalbai lygiaverčio poveikio priemonė. „TF1“ nuomone, ši valstybės pagalba leido nacionalinėms televizijoms, keliant programų transliavimo teisių kainas ir taikant itin žemas, dirbtinai sumažintas kainas už reklamą ir laidų rėmimą, išvengti bet kokių komercinio pajamingumo apribojimų.

(3)

1993 m. liepos 16 d. Komisija pateikė „TF1“ prašymą suteikti informacijos. „TF1“ atsakė 1993 m. rugsėjo 30 d. laišku. 1993 m. rugpjūčio 12 d. Prancūzijos valdžios institucijoms buvo pateiktas prašymas suteikti informaciją. Šios atsakė 1993 m. gruodžio 9 d. laišku.

(4)

1994 m. kovo 17 d.„TF1“ išsiuntė Komisijai laišką, kuriame buvo dar kartą išdėstyta skundo esmė.

(5)

1994 m. rugsėjo 23 d. laiške ir 1994 m. gruodžio 12 d. dokumente „TF1“ suteikė papildomos informacijos. Per šį laikotarpį Komisijos ir „TF1“ atstovai buvo keletą kartų susitikę.

(6)

1995 m. birželio 9 d. laiške „TF1“ išreiškė susirūpinimą dėl skundo tyrimo eigos. 1995 m. liepos 5 d. laiške Komisija atsakė, kad dar negavo jos užsakyto tyrimo, susijusio su nacionalinių televizijų finansavimu visose valstybėse narėse, rezultatų.

(7)

1995 m. spalio 3 d. laiške „TF1“ pareikalavo, kad Komisija imtųsi veiksmų. Ši 1995 m. gruodžio 11 d. laiške atsakė, kad 1995 m. lapkričio 21 d. laiške ji paprašė Prancūzijos valdžios institucijų suteikti jai papildomos informacijos. 1995 m. lapkričio 27 d. laiške „TF1“ suteikė papildomos informacijos.

(8)

1996 m. vasario 2 d.„TF1“ Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismui prieš Komisiją pateikė ieškinį dėl neveikimo.

(9)

1996 m. vasario 16 d. laiške Prancūzijos valdžios institucijos atsakė į joms adresuotą 1995 m. lapkričio 21 d. prašymą suteikti informaciją. 1996 m. vasario 22 d., birželio 28 d., spalio 4 ir 18 d. laiškuose Komisija vėl paprašė Prancūzijos valdžios institucijų suteikti informaciją. Šios laiškais bei faksogramomis atsakė 1996 m. kovo 21 d., kovo 28 d., balandžio 12 d., liepos 18 d. ir gruodžio 20 d.

(10)

1997 m. kovo 10 d. laiške Komisijai „TF1“ pateikė priedą prie pradinio skundo.

(11)

1997 m. gegužės 15 d. laiške, skirtame „TF1“, Komisija pareiškė, kad jokia priemonė, kurių ėmėsi Prancūzijos valstybė, nepažeidžia Sutarties 86 straipsnio, kartu su 81 ir 82 straipsniais.

(12)

1997 m. spalio 21 d. laiške Prancūzijos valdžios institucijos pateikė Komisijai papildomos informacijos.

(13)

1998 m. liepos 10 d. įvyko Komisijos ir „TF1“ posėdis.

(14)

1999 m. vasario 2 d. nutarimu Komisija atmetė „TF1“ skunde išdėstytas priemones, pagrįstas Sutarties 81 ir 82 straipsniais.

(15)

1999 m. vasario 26 d. Komisija Prancūzijos valdžios institucijoms pateikė įsakymą teikti informaciją. Šios atsakė 1999 m. balandžio 29 d. laišku.

(16)

1999 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai, prie jos buvo pridėtas Protokolas dėl valstybių narių visuomeninės transliacijos sistemos (toliau – Protokolas).

(17)

1999 m. birželio 3 d. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Komisija vengia priimti sprendimą dėl dalies „TF1“ skundo, susijusio su Prancūzijos valstybės pagalba, pripažino Komisiją kalta dėl neveikimo (3).

(18)

1999 m. rugsėjo 27 d. laiške Komisija pranešė Prancūzijai apie savo sprendimą pradėti Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl investicinių subsidijų, kurias 1988–1994 m. gavo „France 2“ bei „France 3“, ir kapitalo dotacijų, kurias gavo „France 2“.

(19)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (4). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl svarstomų priemonių.

(20)

1999 m. lapkričio 19 d. įvyko Prancūzijos valdžios institucijų ir Komisijos susitikimas. Prancūzijos valdžios institucijos savo pastabas pateikė 1999 m. gruodžio 10 d. laiške. 2000 m. vasario 1 d. Europos komercinių televizijų asociacija (toliau – ACT) pateikė Komisijai savo pastabas. Prancūzijos valdžios institucijos į šias pastabas atsakė 2000 m. birželio 15 d. laišku.

(21)

2000 m. vasario 10 d. įvyko Komisijos ir „TF1“ atstovų posėdis, o vėliau, 2000 m. balandžio 6 d. ir spalio 2 d., – Komisijos, Prancūzijos valdžios institucijų ir Prancūzijos nacionalinių televizijų atstovų posėdis.

(22)

2001 m. lapkričio 15 d. buvo paskelbtas Komisijos komunikatas dėl taisyklių, taikomų valstybiniams transliuotojams teikiant valstybės pagalbą (5) (toliau – Komunikatas). Jame Komisija apibrėžia principus, kurių ji laikysis tirdama nacionalinių televizijų finansavimo būdus.

(23)

2002 m. liepos 29 d., spalio 18 d. ir gruodžio 16 d., o vėliau – ir 2003 m. sausio 21 d., kovo 20 d. bei balandžio 15 d. laiškuose Komisija paprašė Prancūzijos valdžios institucijų pateikti papildomos informacijos. Šios atsakė 2002 m. rugpjūčio 19 d., o vėliau – ir 2003 m. sausio 2 d., vasario 11 d., vasario 12 d., gegužės 19 d., rugpjūčio 26 d. ir lapkričio 7 d. laiškuose.

(24)

Be to, 2002 m. lapkričio 20 d. ir 2003 m. birželio 11 d. įvyko Komisijos, Prancūzijos valdžios institucijų bei Prancūzijos nacionalinių televizijų atstovų posėdis; 2003 m. balandžio 14 d. įvyko Komisijos ir „TF1“ atstovų posėdis.

(25)

Šis sprendimas skirtas tik finansinėms priemonėms, dėl kurių buvo nuspręsta pradėti procedūrą, t. y. dėl investicinių subsidijų, kurias 1988–1994 m. gavo „France 2“ bei „France 3“, ir kapitalo dotacijų, kurias gavo „France 2“. Šis sprendimas netaikomas mokesčiui už naudojimąsi televizijos imtuvais, kuris buvo įteisintas 1949 m. liepos 30 d. Prancūzijos įstatymu Nr. 49-1032, kadangi pastarasis klausimas nebuvo minimas sprendime pradėti procesą.

(26)

Tačiau norėdama susidaryti išsamų vaizdą apie Prancūzijos ir nacionalinių televizijų „France 2“ bei „France 3“ finansinius santykius tuo laikotarpiu, kuriam taikomas šis sprendimas, Komisija turi atsižvelgti ne tik į investicines subsidijas ir kapitalo dotacijas, bet ir į mokesčio už naudojimąsi televizijos imtuvais taikymą. Taigi, kai to prireiks 25 konstatuojamojoje dalyje minėtam finansinių priemonių tyrimui, šiame sprendime Komisija atsižvelgs ir į mokesčio už naudojimąsi televizijos imtuvais taikymą.

(27)

„France 2“ ir „France 3“ finansavimas yra mišraus tipo, kadangi jis grindžiamas tiek mokesčiu už naudojimąsi televizijos imtuvais, tiek reklama, tiek rėmimu. Mokestis už naudojimąsi televizijos imtuvais yra įprastas Prancūzijos nacionalinių televizijų finansavimo būdas. Tačiau, be to, 1988–1994 m. „France 2“ ir „France 3“ buvo skirtos investicinės subsidijos, o „France 2“ – dar ir kapitalo dotacijos.

(28)

1988–1994 m. abi nacionalinės televizijos, „France 2“ ir „France 3“, atitinkamai iš valstybės gavo investicinių ir kitokių subsidijų, kurios surašytos 1 ir 2 lentelėse.

1 LENTELĖ

„France 2“ gautos subsidijos

2 LENTELĖ

„France 3“ gautos subsidijos

(29)

Minėtu laikotarpiu „France 2“ dar gavo tris kapitalo dotacijas. Pirmąją valstybės skirtą dotaciją, kurią sudarė 500 milijonų FRF, ji gavo 1991 m., antrąją dotaciją (55 milijonų FRF) – 1993 m., o trečiąją (355 milijonų FRF) – 1994 m.

(30)

Atlikus patikrinimą buvo nustatyta, kad, išskyrus mokestį už naudojimąsi televizijos imtuvais, „France 2“ ir „France 3“ iš valstybės daugiau lėšų jų veiklai finansuoti negavo.

(31)

Atliekant formalų tyrimo procesą 2000 m. vasario 1 d. Komisija gavo laišką su ACT, atstovaujančios daugumai Bendrijos komercinių televizijų, pastabomis.

(32)

Visų pirma ACT mano, kad privačios televizijos „TF1“, „M6“ ir „Canal +“ turėjo vykdyti su viešosios paslaugos teikimu susijusius įsipareigojimus, tačiau už juos šie kanalai negavo valstybės kompensacijų, taigi tai, kad „France 2“ ir „France 3“ turi vykdyti tokius įsipareigojimus, nepateisina jų gaunamo valstybės finansavimo. Be to, ji apgailestauja, kad tam tikra informacija, pavyzdžiui, papildomos išlaidos, kurių reikia valstybinėms televizijoms vykdant viešosios paslaugos uždavinius, arba šių televizijų pertvarkos planas, nėra įtraukta į sprendimą pradėti formalų tyrimo procesą. Tačiau ji pritaria Komisijos išvadai dėl minėtos pagalbos poveikio valstybių narių savitarpio konkurencijai ir mainams.

(33)

ACT pirmiausia teigia, kad liberalizavus garso ir vaizdo sritį mokestis už naudojimąsi televizijos imtuvais yra valstybės pagalba ir kad tai yra nauja pagalba, nes iš šio mokesčio surinkti pinigai kasmet yra skiriami televizijoms. Iš to ji daro išvadą, kad Komisija turėjo mokestį už naudojimąsi televizijos imtuvais priskirti prie priemonių, dėl kurių pradėtas formalaus tyrimo procesas. Be to, ji mano, kad šis mokestis pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą ir Sutarties 86 straipsnio 2 dalį negali būti suderinamas su bendrąja rinka. Ji mano, kad valstybės „France 2“ ir „France 3“ skiriamas finansavimas nėra pateisinamas, nes privačios televizijos, kaip ir valstybinės televizijos, taip pat vykdo su viešosios paslaugos teikimu susijusius įsipareigojimus, tačiau iš valstybės jos negauna tokių pat finansinių kompensacijų.

(34)

Dėl svarstomų investicinių subsidijų ir kapitalo dotacijų ACT mano, kad ši pagalba nėra susijusi su kokiu nors kultūros projektu, taigi negali būti pateisinta Sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punktu. Ji taip pat mano, kad ši pagalba yra skirta įmonių veiklai finansuoti ir kad čia negali būti taikytina išimtis dėl į sunkią padėtį patekusių įmonių gelbėjimo ir pertvarkos, nes Prancūzijos valdžios institucijos Komisijai nepranešė apie televizijų pertvarkas.

(35)

Galiausiai Komisijai priminusi metodologiją, kurią ši turi taikyti, kad pagal Sutarties 86 straipsnio 2 dalį įvertintų valstybės pagalbą, ACT teigia, kad čia išnagrinėtos investicinės subsidijos ir kapitalo dotacijos neatitinka minėto straipsnio kriterijų, kadangi tai yra išskirtinė, laikina pagalba, kuri nebuvo teikiama papildomiems viešosios paslaugos uždaviniams finansuoti.

(36)

Pagaliau ACT prašo Komisijos priimti galutinį neigiamą sprendimą dėl investicinių subsidijų, kurias gavo „France 2“ bei „France 3“, ir dėl kapitalo dotacijų, skirtų „France 3“. Ji taip pat prašo pradėti formalų mokesčio už naudojimąsi televizijos imtuvais tyrimo procesą ir suteikti jai daugiau informacijos apie abiejų televizijų įsipareigojimus teikti viešąsias paslaugas bei pranešti apie šių televizijų pertvarkos planus.

(37)

Prancūzijos valdžios institucijos 1999 m. gruodžio 10 d. laišku pateikė savo pastabas dėl formalaus tyrimo proceso pradžios. Laiške pažymima, kad 1996 m. gruodžio 20 d. ir 1999 m. balandžio 29 d. laiškai yra neatskiriama minėtų pastabų sudedamoji dalis. Čia šių dviejų laiškų turinys bus minimas tik tuo atveju, kai jis nebus paminėtas 1999 m. gruodžio 10 d. laiške.

(38)

Prancūzijos valdžios institucijos pirmiausia primena garso ir vaizdo sektoriaus liberalizavimo padarinius. Pasak jų, „TF1“ privatizacija staigiai ir netikėtai sutrikdė „France 2“ ekonominę pusiausvyrą, nes nuo 1987 m. „TF1“ įplaukos iš reklamų didėjo, tuo tarpu „France 2“ – mažėjo. Prancūzijos valdžios institucijos šį pasikeitimą aiškina dviem dalykais. Pirmiausia komerciniais sumetimais „TF1“ programų tinklelis buvo perorientuotas į žiūrovų – „jaunesnių nei 50 metų namų šeimininkių“ tipą, kuris labiausiai domina reklamos užsakovus. Tuo tarpu nacionalinių televizijų programos yra orientuotos į platesnį bei įvairesnį žiūrovų ratą. Kita vertus, įstatymai ir reglamentai nacionalinių televizijų galimybę pasinaudoti reklamos ištekliais riboja labiau nei privačių televizijų.

(39)

Be to, programų pirkimo ir rodymo kainos smarkiai padidėjo. Kadangi per ketverius metus atsirado dukart daugiau televizijos kanalų, programų rinkoje sustiprėjo konkurencija ir naujieji kanalai į šią rinką įnešdavo papildomų lėšų. Taigi visų žanrų programų kainos pakilo. Norėdamos kompensuoti šį pabrangimą, nacionalinės televizijos naudojosi savo turimų programų atsargomis. Dėl mažesnio ir retesnio finansavimo programos tapo nebe tokios patrauklios, ir tai ypač didelės įtakos turėjo ženkliam „France 2“ žiūrovų, taigi taip pat ir reklamos išteklių, sumažėjimui. Sumažėjus reklamos ištekliams ir pabrangus programoms, abiejų nacionalinių televizijų padėtis tapo prasta.

(40)

Prancūzijos valdžios institucijos teigia, jog valstybė privalėjo įsikišti, kad užtikrintų tolesnį nacionalinių televizijų egzistavimą ir viešosios paslaugos uždavinių vykdymą, taip užtikrindama pliuralizmo išlaikymą. Viešosios paslaugos uždaviniams būdingi bendri kokybei keliami reikalavimai ir specifinių programų transliavimas. Uždaviniai kyla iš principo, pagal kurį nacionalinių televizijų, užsibrėžusių bendrus tikslus ir surenkančių gana įvairią auditoriją, egzistavimas lemia informacijos pliuralizmą, programų įvairovę bei įvairiapusišką pagalbą garso, vaizdo ir kinematografinei kūrybai. Šių uždavinių vykdymas nacionalinėms televizijoms siejasi ir su papildomomis išlaidomis bei reklamos įplaukų trūkumu. 1988–1994 m. jų padėtis taip pablogėjo, kad net iškilo tolesnio jų egzistavimo klausimas ir atsirado pavojus, kad viešosios paslaugos uždaviniai nebebus vykdomi. Taigi valstybė turėjo įsikišti – suteikti investicinių subsidijų ir kapitalo dotacijų. Iš tiesų spontaniškas mokesčio už naudojimąsi televizijos imtuvais didėjimas negalėjo atsverti greito programų kainų kilimo ir pagerinti prastos abiejų televizijų padėties. Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad valstybės intervencija „France 2“ ir „France 3“ naudai yra suderinama tiek su bendrąja rinka, tiek su Sutarties 86 straipsnio 2 dalimi ir 87 straipsnio 3 dalies c punktu, tiek su pagrindinėmis nuostatomis dėl į sunkią padėtį patekusių įmonių gelbėjimo ir pertvarkos (8).

(41)

Prancūzijos valdžios institucijos „France 2“ ir „France 3“ suteiktas investicines subsidijas ir kapitalo dotacijas teisina būtinybe padėti abiem televizijoms prisiderinti prie kylančių programų kainų. Be to, po įmonės „Coopers & Lybrand“ atlikto audito 1991 m. liepos mėn. abi nacionalinės televizijos parengė strateginį planą, susidedantį iš abiejų televizijų vidaus pertvarkos projekto ir socialinio plano, kuriais siekiama skatinti ūkiškumą ir yra apibrėžiama strategija, turinti geriau atitikti žiūrovų lūkesčius, kartu išlaikant visuomeninio transliuotojo savitumą. Valstybė šio strateginio plano įgyvendinimui skyrė papildomą finansavimą, t. y. anksčiau minėtas investicines subsidijas ir „France 2“ dar skyrė kapitalo dotaciją, kuri turėjo pagerinti jos balanso struktūrą. Paaiškėjus, kad pirmoji, 500 milijonų FRF dotacija, yra per maža, valstybė nusprendė 1993 m. ir 1994 m. „France 2“ skirti dar dvi dotacijas. Antroji buvo skirta po dar vieno įmonės „Coopers & Lybrand“ atlikto audito ir atitinkamai po naujo ūkiškumo plano sudarymo. Šios taupymo priemonės leido „France 2“ pagerinti savo finansinę padėtį. Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad šios finansinės priemonės padėjo nacionalinėms televizijoms prisitaikyti prie naujo konkurencinio konteksto.

(42)

Prancūzijos valdžios institucijos primena, kad nacionalinėms televizijoms skirta pagalba buvo teikiama iš naujo apibrėžus joms patikėtus viešosios paslaugos uždavinius ir pagal konkrečias sutartis nustačius santykius su valstybe.

(43)

Galiausiai Prancūzijos valdžios institucijos pažymi, kad žiūrimumo, programų ir garso bei vaizdo reklamos rinkos yra valstybinės reikšmės, ir priekaištauja Komisijai, kad ši neįrodė, jog šios valstybės finansinės priemonės daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(44)

1999 m. balandžio 29 d. atsakyme Prancūzijos valdžios institucijos pareiškė pastabas dėl „France 2“ ir „France 3“ užimamų pozicijų garso ir vaizdo srities bei reklamos teisių įsigijimo rinkoje. Jos pažymi, kad nacionalinės televizijos garso ir vaizdo, taip pat ir reklamos teisių įsigijimo rinkoje negali kelti grėsmės komercinių televizijų pozicijoms, nes neturi tokio finansinio pajėgumo ir jų programų sudarymui bei įvairovei yra keliami itin dideli reikalavimai, tuo tarpu komercinės televizijos žiūrovams siūlo tik patrauklias programas. Prancūzijos valdžios institucijos taip pat prieštarauja teiginiui, kad „France 2“ ir „France 3“ reklamai skirtos vietos pardavimo srityje vykdė „dirbtinai žemą“ kainų politiką. Jos ypač pabrėžė, kad nors reklamos rodymui skirtas laikas yra 2 kartus trumpesnis, „France 2“ eteryje reklamai skirtos vietos kainos tėra 5–10 % mažesnės nei „TF1“. Abiejų nacionalinių televizijų ir „TF1“ nustatytų kainų skirtumas gerai atspindi reklamos rodymui duoto laiko skirtumą.

(45)

2000 m. birželio 15 d. laiške Prancūzijos valdžios institucijos Komisijai pateikė ACT pastabų komentarus. Komentaruose išsakoma nuomonė, kad mokestis už naudojimąsi televizijos imtuvais yra esama pagalba, ir prieštaraujama teiginiui, kad privatūs hercų dažniu transliuojantys kanalai vykdo panašius įsipareigojimus kaip ir valstybiniai kanalai. Institucijos pateikia jų atliktos analizės rezultatus, pagal kuriuos šiame sprendime nagrinėjamos investicinės subsidijos ir kapitalo dotacijos yra suderinamos su bendrąja rinka pagal Sutarties 86 straipsnio 2 dalį ir 87 straipsnio 3 dalies c punktą, taip pat nurodo, kad neprašė taikyti 87 straipsnio 3 dalies d punkto, susijusio su kultūros rėmimu. Galiausiai valdžios institucijos pažymi, kad Komisija turėtų įvertinti turimą informaciją nurodydama, ar jos užtenka procedūrai užbaigti, taip pat pažymi, kad valstybės dokumentai gali būti perduoti ACT.

(46)

Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje numatoma, kad „išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai“.

(47)

Kad finansinė priemonė sudarytų valstybės pagalbą pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį, turi būti įgyvendintos tokios sąlygos:

(48)

Šiame sprendime svarstomos subsidijos ir kapitalo dotacijos skiriamos iš valstybės biudžeto. Jos skiriamos arba įstatyminiu aktu arba reglamentuojančiu teisės aktu. Tokiu būdu nekyla abejonių, kad priemonės finansuojamos iš valstybinių išteklių.

(49)

Iš 1998–1994 m. gautų subsidijų „France 2“ ir „France 3“ finansavo savo veiklą arba panaudojo jas investicijoms; valstybiniai kanalai gavo subsidijas neskirdami savo pačių išteklių ir nesiskolindami rinkoje. Taigi subsidijos buvo jiems suteikta nauda. Be to, ši nauda skirta vykdant atranką, kadangi subsidijos suteiktos tik dviems valstybiniams kanalams, o ne visiems televizijų operatoriams, nepriklausomai nuo to, ar jie būtų valstybiniai, ar privatūs.

(50)

1988–1994 m. valstybė „France 2“ taip pat išmokėjo tris kapitalo dotacijas. Komisija mano, kad valstybės įnašas į įmonės kapitalą nevertintinas kaip atrankos būdu gauta nauda, jei kapitalas įnešamas standartinėmis rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančiam privačiam investuotojui priimtinomis aplinkybėmis. Toks palyginimas su privačiu rinkos ekonomikos investuotoju galimas tik tuomet, kai investuojama į pelningą komercinę veiklą. Analizuojamu atveju „France 2“ kanalas, atsižvelgdamas į valstybės patikėtus uždavinius, vykdo su televizijos laidų kūrimu ir programų sudarymu susijusią veiklą; didžiąją dalį kanalo veiklos tiesiogiai finansuoja valstybė panaudodama televizijos mokestį. Sudarant programų tinklelį nekeliamas tikslas iš laidų gauti kuo didesnes pajamas. Taigi suteikdama „France 2“ kapitalo dotacijas valstybė neturėjo tikslo gauti kuo didesnį pelną. Atitinkamai galima teigti, kad valstybė šias dotacijas suteikė vedama ne tų pačių motyvų, kuriais būtų rėmęsis privatus rinkos ekonomikos investuotojas. 1996 m. gruodžio 20 d. ir 1999 m. balandžio 29 d. pateiktose pastabose Prancūzijos valdžios institucijos iškėlė argumentą, kad valstybė veikė kaip privatus rinkos ekonomikos investuotojas. Tačiau vienose pastabose išsakyta nuomonė dėl privataus rinkos ekonomikos investuotojo prieštarauja pastabose, susijusiose su formalaus tyrimo proceso pradžia, išsakytai minčiai, kad suteikiant valstybės pagalbą „France 2“ buvo laikomasi pagrindinių taisyklių dėl pagalbos skyrimo į sunkią padėtį patekusių įmonių gelbėjimui ir pertvarkai. Tokios taisyklės taikomos tada, kai kalbama apie įmonių gelbėjimą arba pertvarką, o ne apie privataus rinkos ekonomikos investuotojo intervenciją.

(51)

Kadangi Prancūzijos institucijos palygino savo veiksmus „France 2“ atžvilgiu su privataus rinkos ekonomikos investuotojo veiksmais, šis argumentas turėtų būti analizuojamas. Siekiant įvertinti, ar kapitalo dotacijos skirtos įprastomis rinkos sąlygomis, reikėtų išanalizuoti prieš kapitalo dotacijų suteikimą užfiksuotus naudos gavėjo ekonominius rezultatus ir finansines perspektyvas, nustatytas pagal rinkos prognozes. 3 lentelėje pateikiami „France 2“ veiklos rezultatai prieš suteikiant tris kapitalo dotacijas ir po jų suteikimo.

3 LENTELĖ

1988–1994 m. „France 2“ finansinės veiklos duomenys

(52)

Lentelė rodo, kad „France 2“ tuo laiku, kai buvo skirtos kapitalo dotacijos, dirbo nepelningai. Prancūzijos valdžios institucijos pagal ankstesnes kanalo pajamas negalėjo tikėtis, kad jų investicijos bus pelningos. Pagal finansines įmonės perspektyvas arba rinkos prognozes jos taip pat negalėjo tikėtis, kad investicijos atsipirks. Po keletos nuostolingų metų „France 2“ veiklos pagyvėjimą ir nedidelį kanalo pelną nuo 1992 m. lėmė papildomi valstybės kapitalo įnašai 1993 ir 1994 m. Taigi Prancūzijos valdžios institucijų argumentas, kad „France 2“ suteiktas kapitalo dotacijas reikėtų vertinti kaip įprastą rinkos investiciją, negali būti priimtas.

(53)

Atitinkamai Komisija mano, kad privatus rinkos ekonomikos investuotojas „France 2“ nebūtų suteikęs tokių kapitalo dotacijų, kokias suteikė valstybė 1991 m., 1993 m. ir 1994 m. Šiuo atžvilgiu „France 2“ skirtos dotacijos yra atrankos būdu gauta nauda, kadangi jos išmokėtos tik vienam kanalui.

(54)

Be to, remiantis Europos Bendrijų Teisingumo Teismo Altmark  (9) sprendime nustatytomis sąlygomis turėtų būti išanalizuota, ar įvykdyta sąlyga dėl naudos suteikimo. Sprendime įvardytos sąlygos yra tokios:

(55)

Šiuo atveju Komisija mano, kad antroji Altmark sprendime iškelta sąlyga nėra įgyvendinta. Skirtos investicinės subsidijos ir kapitalo dotacijos sudaro konkrečias paramos priemones, kurių Prancūzija „France 2“ ir „France 3“ atžvilgiu ėmėsi siekdama pagerinti blogėjančią kanalų ekonominę padėtį. Toks finansavimas buvo skirtas tik a posteriori, kad būtų galima rasti išeitį iš susidariusios nenumatytos situacijos. Taigi finansavimas suteiktas ne pagal iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatytus kriterijus.

(56)

Be to, atsižvelgdama į ketvirtąją Altmark sprendime iškeltą sąlygą Komisija konstatuoja, kad televizijos kanalai, kuriems Prancūzijos valdžios institucijos patikėjo vykdyti su viešųjų paslaugų teikimu susijusius uždavinius, nebuvo atrinkti vykdant viešųjų pirkimų procedūrą. Abiems valstybiniams kanalams skirtos finansinės kompensacijos dydis taipogi nebuvo nustatytas remiantis vidutinės gerai valdomos ir atitinkamai aprūpintos įmonės išlaidų, kurias ji turėtų padaryti įsipareigojimų vykdymui, analize.

(57)

Kadangi Altmark sprendime iškeltos sąlygos nebuvo įvykdytos, Komisija konstatuoja, kad šiame sprendime svarstomos subsidijos ir kapitalo dotacijos sudarė atrankos būdu „France 2“ ir „France 3“ skirtą naudą pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį.

(58)

Be to, kaip numatyta Teisingumo Teismo praktikoje (10), bet kokia valstybės pagalba, kuri Bendrijoje vykdant tarpusavio prekybą vienos įmonės padėtį sustiprina kitų konkuruojančių įmonių atžvilgiu, iškraipo konkurenciją. 1998 metais, nuo kurių Komisija pradeda su šia byla susijusius tyrimus, Prancūzijos garso ir vaizdo programų sektorius buvo atviras konkurencijai. „France 2“ ir „France 3“ konkuravo su kitais televizijos operatoriais, ir finansinė nauda, kurią minėti kanalai gavo skyrus šiame sprendime svarstomas dotacijas, neabejotinai padėjo išlaikyti tokią pačią įmonių padėtį arba sustiprinti ją konkurentų atžvilgiu. Taigi finansinės priemonės, kuriomis minėti kanalai pasinaudojo, iškraipė konkurenciją pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį.

(59)

Valstybės panaudota finansinė priemonė vertintina kaip valstybės pagalba pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį, jei ji daro realų ar galimą poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Jei Bendrijoje vykdant tarpusavio prekybą valstybės suteikta finansinė pagalba sustiprina vienos įmonės padėtį kitų konkuruojančių įmonių atžvilgiu, pagalbos skyrimas vertinamas kaip padaręs poveikį konkuruojančioms įmonėms (11). Teisingumo Teismas pateikė platų poveikio sąvokos aiškinimą. Tokiu būdu, jei atitinkama įmonė pati nevykdo eksporto operacijų, tai nereiškia, kad poveikis tarpusavio prekybai nebus padarytas. Valstybei narei suteikus pagalbą įmonės veikla gali būti tęsiama arba sustiprinta, dėl to kitose valstybėse narėse veikiančioms įmonėms sumažėja galimybių įeiti į rinką. Taigi suteikta pagalba leidžia išlaikyti tą rinkos dalį, kurią galėtų užimti kitose valstybėse narėse įsisteigusios konkuruojančios įmonės (12).

(60)

Remiantis minėtomis teisės nuostatomis Komunikate numatoma, kad „bendrais bruožais, valstybės skiriamas finansavimas valstybinėms transliuotojų organizacijoms daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Toks poveikis ypač aiškus įsigijant ir parduodant transliavimo teises, kas dažnai vykdoma tarptautiniu mastu. Tuo atveju, kai valstybiniams transliuotojams leidžiama parduoti reklamos laiką, reklama tarptautiniu mastu taip pat daro poveikį prekybai, ypač toje pačioje lingvistinėje pasienio zonoje. Be to, komercinių transliuotojų akcininkai gali būti įsisteigę keliose valstybėse narėse (13).“

(61)

Įsakyme teikti informaciją (14) ir sprendime pradėti formalaus tyrimo procesą Komisija plačiai svarstė klausimą, susijusį su poveikiu tarpusavio prekybai. Garso ir vaizdo programų transliavimo teisės yra įsigyjamos ir programos yra parduodamos tarptautinėse rinkose, nors paprastai jos ir naudojamos apibrėžtoje geografinėje rinkoje. „France 2“ ir „France 3“ skirta finansinė pagalba buvo papildoma konkurencinė priemonė programų transliavimo teisėms įsigyti ir investuoti į programas, kurios po to buvo parduotos. Be to, minimomis pagalbos priemonėmis buvo sustiprinta „France 2“ ir „France 3“ padėtis jų konkurentų Bendrijoje atžvilgiu ir taip dar labiau sumažintos galimybės pastariesiems įsisteigti Prancūzijoje. Reikėtų pastebėti, kad viena keletoje valstybių narių veikianti garso ir vaizdo programų grupė, kuri tam tikrą šiame sprendime analizuojamo laiko dalį buvo Prancūzijos televizijos kanalo „Cinq“ akcininkė, bankrutavo 1992 m.

(62)

Taigi „France 2“ ir „France 3“ suteiktos subsidijos ir kapitalo dotacijos valstybių narių tarpusavio prekybai padarė žymų poveikį pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį.

(63)

Atsižvelgiant į išdėstytus faktus reikėtų daryti išvadą, kad Prancūzijos valdžios institucijų „France 2“ ir „France 3“ išmokėtos subsidijos bei „France 2“ nuo 1988 m. iki 1994 m. išmokėtos kapitalo dotacijos sudaro valstybės pagalbą pagal Sutarties nuostatas.

(64)

Sutarties 86 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, arba įplaukų biudžetui duodančioms monopolinėms įmonėms, šioje Sutartyje nustatytos taisyklės, ypač konkurencijos taisyklės, yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių. Prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Bendrijos interesams.“

(65)

Pagal nesikeičiančias teismines nuostatas Sutarties 86 straipsnis sudaro nuo draudimo valstybei teikti pagalbą nukrypti leidžiančią nuostatą (15) tų įmonių, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, atžvilgiu. Altmark sprendime patvirtinama, kad valstybės pagalba, kuri skiriama įmonės išlaidoms, susijusioms su bendros ekonominės svarbos paslaugos teikimu, kompensuoti, gali būti suderinama su bendrąja rinka, jei laikomasi Sutarties 86 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų.

(66)

Pagal nesikeičiančias teismines nuostatas (16) Sutarties 86 straipsnis sudaro nukrypti leidžiančią nuostatą, kuri turi būti taikoma ribotais atvejais. Teismas nurodė, kad nukrypti leidžianti nuostata priemonei gali būti taikoma tik tada, jei yra įgyvendintos šios sąlygos:

(67)

Komunikate nustatomi kriterijai ir metodai, kuriais Komisija remiasi siekdama užtikrinti, kad būtų laikomasi su televizijos programų transliavimu susijusių sąlygų. Konkrečiai Komisija turi nustatyti, kad:

(68)

Atlikdama analizę Komisija taip pat turi atsižvelgti į Protokolą. Protokole nurodoma, kad visuomeninio pobūdžio laidos transliuojamos tiesiogiai atsižvelgiant į kiekvienos visuomenės demokratinius, socialinius ir kultūrinius interesus, taip pat į būtinybę masinėse visuomenės informavimo priemonėse išsaugoti nuomonių įvairovę. Protokole konkrečiai nurodoma, kad valstybės narės turi teisę „numatyti finansavimą valstybiniam transliuotojui tiek, kiek toks finansavimas skiriamas transliuojančioms organizacijoms, esant valstybės narės paskirtiems, apibrėžtiems ir organizuojamiems viešųjų paslaugų teikimo įgaliojimams, ir tiek, kiek toks finansavimas nepaveikia prekybos sąlygų ir konkurencijos Bendrijoje taip, kad tai prieštarautų bendriesiems interesams, tuo pačiu metu atsižvelgiant į tos viešosios paslaugos teikimo įgaliojimų vykdymą“.

(69)

Kaip numatyta Komunikato Protokole, viešosios paslaugos uždavinius apibrėžti turi valstybės narės. Komunikate nurodoma, kad „atsižvelgiant į radijo ir televizijos sektoriaus ypatumus „platus“ uždavinių apibrėžimas pavedant konkrečioms transliuojančioms organizacijoms uždavinį pagal įgaliojimą sudaryti suderintas ir įvairiapuses laidų programas ir tuo pačiu išsaugoti atitinkamą auditorijos procentą, kaip numato aiškinamosios Protokolo nuostatos, gali būti vertinamas kaip teisėtas Sutarties 86 straipsnio 2 dalies atžvilgiu tuo požiūriu, kad juo siekiama patenkinti visuomenės demokratinius, socialinius ir kultūrinius interesus bei užtikrinti nuomonių įvairovę, įskaitant kultūrinę ir lingvistinę įvairovę (17). Galiausiai reikėtų priminti, kad apibrėžiant viešąją paslaugą radijo ir televizijos sektoriuje Komisijos vaidmuo apsiriboja tuo, kad ji turi nustatyti akivaizdžiai padarytą klaidą (18).

(70)

1986 m. rugsėjo 30 d. Prancūzijos įstatymo Nr. 86-1067 dėl komunikacijos laisvės 48 straipsnyje nurodoma, kad „France 2“ ir „France 3“ televizijos kanalų uždaviniai – „šviečiamieji, kultūriniai ir socialiniai“. Minėto įstatymo 54, 55 ir 56 straipsniai konkrečiai nustato kai kuriuos „France 2“ ar „France 3“ uždavinius: transliuoti vyriausybės deklaracijas, Parlamento debatus ir politinės nuomonės formavimui skirtas laidas, taip pat profsąjungų bei profesinių organizacijų laidas bei pagrindinių Prancūzijoje praktikuojamų religijų atstovų laidas.

(71)

„France 2“ ir „France 3“ kanalams patikėti viešosios paslaugos uždaviniai atskirai išsamiai apibrėžiami nurodymų dėl uždavinių įgyvendinimo rinkinyje. 1987 m. rugpjūčio 28 d.„France 2“ skirto nurodymų rinkinio 3 straipsnyje numatoma, kad „bendrovė kuria programas ir sudaro laidų tinklelį stengdamasi informuoti visą visuomenę, rengti kultūrines ir pramogines laidas pagal įstatymu numatytus kultūrinius, šviečiamuosius ir socialinius uždavinius“ bei „savo programose pabrėžia paveldo vertę ir pati, kurdama ir transliuodama garso bei vaizdo programas, dalyvauja plėtojant paveldą“. 1987 m. rugpjūčio 28 d.„France 3“ skirto nurodymų dėl uždavinių įgyvendinimo rinkinio 3 straipsnyje pateikiami tie patys teiginiai ir pridedamas trečiasis, pagal kurį „bendrovė kuria ir sudaro laidų tinklelį įtraukdama laidas iš regioninio gyvenimo, ypač suteikdama informaciją kultūrinėms, socialinėms ir profesinėms bendrijoms, taip pat asmenims, besidomintiems dvasinėmis bei filosofinėmis temomis, bei skatindama šių bendrijų ir asmenų saviraišką“.

(72)

Kituose dvidešimtyje straipsnių išsamiau aprašomas viešosios paslaugos uždavinių turinys: reikšti įvairiapuses nuomones ir mintis, teisingai, nepriklausomai ir įvairiapusiškai informuoti žiūrovus, prisitaikyti prie technologinių pokyčių, pritaikyti programas kurčiųjų ir blogai girdinčiųjų poreikiams, transliuoti vyriausybės deklaracijas, svarbiausius Parlamento debatus, politinės nuomonės formavimui skirtas laidas, profsąjungų ir profesinių organizacijų laidas bei pagrindinių Prancūzijos religijų atstovų laidas, skleisti informaciją svarbiausiomis nacionalinėmis temomis, informuoti apie saugumą keliuose, transliuoti informacinio pobūdžio laidas vartotojams, taip pat laidas švietimo ir socialinėmis temomis; įpareigojama transliuoti dokumentinius filmus nurodant tų filmų pobūdį, informacines, teatro, muzikos, sporto, šokio ir varietė laidas, laidas vaikams ir paaugliams bei fantastikos laidas.

(73)

1994 m. rugsėjo 16 d. priimtuose „France 2“ ir „France 3“ skirtuose nurodymų dėl uždavinių įgyvendinimo rinkiniuose, pakeitusiuose 1987 m. rinkinius, pakartojami tie patys viešosios paslaugos uždaviniai. Šių rinkinių preambulėje nurodoma, kad „nacionalinės televizijos („France 2“ ir „France 3“) – tai visų piliečių televizijos. Taigi jų tikslas – pritraukti kuo platesnę visuomenės dalį transliuojant jos interesus atitinkančią konkrečią programą, kuri rengiama remiantis keturiais pagrindiniais principais:

Taigi nacionalinės televizijos turi būti sektinas pavyzdys etikos, kokybės ir vaizduotės klausimais. Dėl to jos vengia vulgarumo. Kanalų veikla labiau sutelkta visuomenės interesams patenkinti, o ne komercinei naudai gauti.“„France 2“ skirto nurodymų rinkinio preambulėje pažymima, kad šis kanalas yra „vienintelis tik visuomenės interesams skirtas kanalas“, kurio tikslas – orientuotis į „plačiąją visuomenę rengiant įvairiapusę suderintą programą“, o „France 3“ skirto nurodymų rinkinio preambulėje pažymima, kad šis kanalas „yra regioninis kanalas“, kuris „suteikia informaciją vietos gyventojams aktualiais klausimais, informuoja apie regioninės reikšmės įvykius“. Kaip ir 1987 m. rugpjūčio 28 d. nurodymų rinkiniuose, šie viešosios paslaugos uždaviniai išsamiai aprašomi dvidešimtyje straipsnių.

(74)

Komisija mano, kad „France 2“ ir „France 3“ kanalams patikėti viešosios paslaugos uždaviniai atitinka bendros ekonominės svarbos paslaugas pagal Sutarties 86 straipsnio 2 dalį. Šie uždaviniai yra aiškiai apibrėžti ir yra teisėti tuo požiūriu, kad jais atsižvelgiama į Prancūzijos visuomenės demokratinius, kultūrinius ir socialinius interesus bei užtikrinama nuomonių įvairovė, įskaitant kultūrinę ir kalbinę įvairovę, kaip numatyta Protokole. Komisija taip pat konstatuoja, kad viešosios paslaugos uždaviniai susiję su visomis „France 2“ ir „France 3“ kuriamomis ir transliuojamomis laidomis. Taigi abu kanalai viešosios paslaugos veiklą vykdo kurdami ir transliuodami visą kanalo programą. Be abejo, kai kurie uždaviniai yra bendro pobūdžio ir daugiau kokybinio pobūdžio, bet atsižvelgdama į Protokolo aiškinamąsias nuostatas Komisija mano, kad toks „platus“ apibrėžimas yra teisėtas. Galiausiai Komisija mano, kad apibrėžiant viešųjų paslaugų uždavinius nebuvo padaryta jokia akivaizdi klaida.

(75)

Abiems kanalams skirtuose nurodymų rinkiniuose taip pat pateikiamos nuostatos dėl kvotų transliuojant „originalius prancūziškus“ kinematografinius kūrinius ir garso bei vaizdo programas ir nuostatos dėl bendros gamybos kinematografinių kūrinių finansavimo. Šios nuostatos reglamentuoja visų hercų dažniu transliuojančių televizijų veiklą. Kadangi minimos priemonės nėra sprendimo tyrimų objektas, šis sprendimas nepažeidžia galimo su garso ir vaizdo bei kinematografiniam sektoriui skirta nauda susijusio tyrimo.

(76)

Svarstomi viešosios paslaugos uždaviniai „France 2“ ir „France 3“ buvo patikėti remiantis oficialiais teisės aktais – jie yra numatyti Įstatyme Nr. 86-1067 ir 1987 m. rugpjūčio 28 d., o vėliau 1994 m. rugsėjo 16 d. nurodymų dėl uždavinių įgyvendinimo rinkiniuose, patvirtintuose Ministro pirmininko dekretu. Šiuose rinkiniuose nurodoma, kad kai kurie įsipareigojimai kiekvienais metais gali būti patikslinami. 1994 m. rugsėjo 16 d. nurodymų rinkinyje taip pat numatoma, kad ten minimi įsipareigojimai ir pagrindinės nuostatos esant reikalui patikslinamos konkrečiose sutartyse, sudarytose tarp valstybės ir kanalų.

(77)

Prancūzijos valdžios institucijos siekdamos patikrinti, kaip „France 2“ ir „France 3“ kanalai įgyvendina viešosios paslaugos uždavinius, nustatė įvairias kontrolės priemones. Abu kanalai kasmet Komunikacijos ministrui ir Vyriausiajai garso ir vaizdo tarybai (CSA) siunčia ataskaitą dėl nurodymų rinkiniuose numatytų nuostatų įgyvendinimo. CSA kasmet skelbia viešą ataskaitą, kurioje atskirai įvertina, kaip kiekvienas kanalas įgyvendino rinkinio nuostatas. Jei CSA nustato, kad kanalui vykdant viešosios paslaugos uždavinius buvo padarytas sunkus pažeidimas, ji nusiunčia viešas pastabas savo Valdybos tarybai.

(78)

Be to, kaip numato Įstatymo Nr. 86-1067 53 straipsnis, Parlamentas valstybinių kanalų biudžetą priima remdamasis ataskaita, kurią parengia finansų komisijos narys. Ataskaitą parengęs asmuo, jei mano esant reikalinga, gali pateikti komentarą dėl viešosios paslaugos uždavinių įgyvendinimo kanaluose.

(79)

Galiausiai reikėtų pažymėti, kad kiekvieno kanalo Valdybos tarybą sudaro dvylika narių, iš kurių – du parlamentarai, keturi valstybei atstovaujantys asmenys ir keturi atitinkamą kvalifikaciją turintys asmenys. Šie nariai nėra pavaldūs kanalams ir gali be išlygų pateikti pastabas dėl viešosios paslaugos uždavinių įgyvendinimo.

(80)

Komisija turi įvertinti, ar valstybės „France 2“ ir „France 3“ kanalams išmokėta pagalba yra proporcinga su viešosios paslaugos teikimu susijusios veiklos išlaidoms. Kaip numatyta komunikate, „kad būtų įgyvendintas proporcingumo kriterijus, valstybės pagalba neturi viršyti grynųjų uždavinio išlaidų atsižvelgiant į kitas tiesiogines ar netiesiogines pajamas, gautas vykdant uždavinį. Todėl siekiant įvertinti pagalbos proporcingumą bus atsižvelgta į grynąjį pelną, gautą iš komercinės su viešąją paslauga susijusios veiklos (19).“

(81)

Reikėtų pažymėti, kad nors komunikate šiuo atžvilgiu ir daroma nuoroda į 1980 m. birželio 25 d. Komisijos direktyvą 80/723/EEB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo (20) bei užsimenama apie šioje direktyvoje numatytą įsipareigojimą dėl sąskaitų atskyrimo, sprendime svarstomo laikotarpio metu toks įsipareigojimas televizijos transliuotojams nebuvo taikomas.

(82)

Komisija yra neutrali priemonių, kurias valstybė narė pasirenka viešosios paslaugos uždavinius vykdančioms televizijoms finansuoti, atžvilgiu. Prancūzijos valdžios institucijos pasirinko mišrų finansavimo tipą, skirdamos lėšas iš valstybinių išteklių ir komercinių pajamų. Beveik visas komercines pajamas sudaro įplaukos iš reklamos ir rėmėjų sumokėti pinigai, tik nedidelė pajamų dalis gauta iš programų platinimo. Naudojant valstybinius išteklius įprastas „France 2“ ir „France 3“ kanalų finansavimo būdas yra mokestis už naudojimąsi televizijos imtuvais. Tačiau nuo 1988 m. iki 1994 m. Prancūzijos valdžios institucijos kartu su šiuo mokesčiu „France 2“ ir „France 3“ dar skyrė ir 1 bei 2 lentelėse nurodytas subsidijas.

(83)

Prancūzijos valdžios institucijos „France 2“ taip pat suteikė tris kapitalo dotacijas. Nuo 1988 m. iki 1991 m. kanalas patyrė nemažai nuostolių ir 1991 m. pagal 1966 m. liepos 24 d. Prancūzijos Įstatymo Nr. 66-537 241 straipsnį buvo priverstas padidinti, po to sumažinti savo akcinį kapitalą, kad padengtų didžiąją dalį nuostolių ir kapitalą sulygintų pusei akcinio kapitalo. Vykdant šią operaciją Prancūzijos valstybė „France 2“ skyrė 500 milijonų FRF. To užteko, kad kanalas tam tikrą laiko tarpą galėtų tęsti veiklą, bet skirtumas tarp nuosavų lėšų ir skolos bankui ilgalaikėje perspektyvoje nebuvo subalansuotas. Dėl to valstybė 1993 m. ir 1994 m. turėjo skirti naujas kapitalo dotacijas, sudariusias bendrą 410 milijonų FRF sumą.

(84)

Analizuodama proporcingumo kriterijų Komisija turi patikrinti, ar valstybės nuo 1988 m. iki 1994 m. „France 2“ ir „France 3“ skirtas finansavimas – šiame sprendime svarstoma valstybės pagalba, taip pat mokestis ir dotacijos įrengimams – neviršija grynųjų su viešosios paslaugos teikimu susijusios veiklos išlaidų.

(85)

Iš anksto reikėtų pastebėti, kad 1988–1994 m. laikotarpiu „France 2“ ir „France 3“ finansavimas iš valstybinių išteklių buvo skirtas remiantis skirtingomis apskaitos taisyklėmis. Mokestis už naudojimąsi televizijos imtuvais skirtas padengti metinius mokesčius, atsiradusius dėl valstybinių kanalų vykdomos su viešosios paslaugos teikimu susijusios veiklos; šis mokestis kasmet įrašomas į veiklos ataskaitą. Tuo tarpu kapitalo dotacijos ir kitos subsidijos įtraukiamos į balansą. Kapitalo dotacijos sudaro išskirtines dotacijas, kuriomis kanalai pasinaudojo mažindami per keletą finansinių metų susidariusį ankstesnį deficitą. Investicinės subsidijos ir subsidijos įrengimams naudojamos atliekant investavimą, toks investavimas bus vykdomas keletą metų ir padės pagerinti situaciją. Subsidijos įrašomos į veiklos ataskaitą kartu su investicijomis. Tuo atveju, kai vertinant viešosios paslaugos išlaidų kompensaciją balanse pateikta informacija (subsidijos) ir veiklos ataskaitoje pateikta informacija (apmokėjimai, įskaityti į bendrus finansinių metų mokesčius) dubliuojasi, analizė turi būti atliekama atsižvelgiant į vidutinės trukmės ir ilgalaikį periodą, nes tik tuomet yra įmanoma įvertinti, ar išmokėtų subsidijų (nurodytų veiklos ataskaitoje) ir subsidijų (nurodytų balanse) sumos sutampa. Kadangi formalus tyrimo procesas atliekamas analizuojant 1988–1994 m. periodą, bus atsižvelgta į šiuo laikotarpiu sukauptas sumas.

(86)

„France 2“ ir „France 3“ kanalai, arba jie patys, arba jų filialai, vykdo kartu ir komercinę veiklą, ir su viešosios paslaugos teikimu susijusią veiklą. Valstybė gali finansuoti tik tas kanalų išlaidas, kurios susijusios su viešosios paslaugos teikimu, įskaitant programų kūrimo ir transliavimo išlaidas. Tačiau į bendrus kanalo finansinių metų mokesčius įtraukiami visi mokesčiai – tiek tie, kurie yra susiję su viešosios paslaugos teikimu, tiek tie, kurie susiję su komercine veikla. Taigi kiekvieno kanalo su viešosios paslaugos teikimu susijusios veiklos išlaidos apskaičiuojamos iš bendrų finansinių metų mokesčių išskaičiuojant visus su komercine veikla susijusius mokesčius, nepriklausomai nuo to, ar tą veiklą vykdo patys kanalai, ar jų filialai, bei išskaičiuojant iš šios veiklos gautą grynąjį pelną (iš esmės pajamos iš reklamos ir laidų rėmėjų įnašai), kaip yra numatyta komunikate. Analizuojamu 1988–1994 m. laikotarpiu „France 2“ grynosios su viešosios paslaugos teikimu susijusios veiklos išlaidos, kaip nurodyta 4 lentelėje, sudaro 15,69 milijardus FRF, o „France 3“ – 20,89 milijardų FRF (21).

4 LENTELĖ

Su viešosios paslaugos teikimu susijusios veiklos grynosios išlaidos, bendri 1988–1994 laikotarpio duomenys

(87)

Siekiant įvertinti, ar valstybės finansinė kompensacija viršijo, ar neviršijo grynųjų su viešosios paslaugos teikimu susijusių veiklos išlaidų, tos išlaidos turėtų būti palygintos su visu finansavimu, kurį valstybė skyrė kanalams. Kadangi mokestis už naudojimąsi televizijos imtuvais ir subsidijos bei kapitalo dotacijos įeina į skirtingas apskaitos sritis, kompensacijų, skirtų su viešosios paslaugos teikimu susijusios veiklos išlaidoms padengti, panaudojimas turi būti analizuojamas palaipsniui atsižvelgiant į valstybės išmokėtą finansavimą. 1988–1994 m. laikotarpiu „France 2“ ir „France 3“ atitinkamai buvo sumokėta 12,12 ir 20,17 milijardų FRF, paimtų iš mokesčio už naudojimąsi televizijos imtuvais (22). Taigi veiklos ataskaitos analizė leidžia teigti, kad „France 2“ ir „France 3“ išmokėta kompensacija nebuvo pakankama.

(88)

Taip pat reikėtų palyginti tą sumą, kuri nebuvo kompensuota, ir balanse įrašytus papildomus valstybinius išteklius. Pastaruosius sudaro subsidijos įrengimams, investicinės subsidijos, kapitalo dotacijos ir kitos šiame sprendime svarstomos subsidijos. Bendrai „France 2“ skiriama 1,91 milijardų FRF, o „France 3“ – 633,5 milijonų FRF. Be to, į grynąsias su viešosios paslaugos teikimu susijusios veiklos išlaidas neįskaičiuojami komercinę veiklą vykdantiems valstybinių kanalų filialams sumokami kapitalo įnašai ir į einamąsias sąskaitas pervedami negrąžinami avansai (115,2 milijonų FRF – „France 2“ ir 25,9 milijonų FRF – „France 3“).

(89)

Sprendžiant iš papildomų išteklių galima teigti, kad „France 2“ ir „France 3“ 1988–1994 m. laikotarpiu išmokėtos kompensacijos nebuvo pakankamos. „France 2“ negavo 1,54 milijardų FRF, o „France 3“ – 59,2 milijonų FRF kompensacijos.

(90)

Laikydamasi komunikato nuostatų Komisija turi patikrinti, kad vykdant komercinę iš esmės su viešosios paslaugos teikimu susijusią veiklą nebuvo iškraipoma konkurencija, kai to nereikėjo įgyvendinant viešosios paslaugos uždavinius. Konkurencija būtų iškraipoma, jei užsitikrinę valstybės pagalbą „France 2“ ir „France 3“ kanalai sumažintų reklamos pardavimo kainas, tokiu būdu sumažindami konkurentų pajamas.

(91)

Savo skunde „TF1“ kanalas pateikia tokį argumentą tvirtindamas, kad „France 2“ ir „France 3“ kanalai gaudami valstybės pagalbą ir nepatirdami „tokių pelno svyravimų kaip jų konkurentai gali dirbtinai sumažinti reklamos kainas arba programų rėmimo kainas, kad išsaugotų reklamos užsakovus.“

(92)

Remdamasi turima informacija Komisija nenustatė jokio fakto, kuris patvirtintų šį „TF1“ argumentą. Reklamos pardavimo kainų skirtumą „TF1“ ir „France 2“ bei „France 3“ kanaluose galima paaiškinti ne komercine valstybinių kanalų veikla, bet nevienodu „TF1“ ir valstybinių kanalų auditorijos skaičiumi.

(93)

Reklamos užsakovai pirkdami reklamą televizijoje visų pirma domisi namų šeimininkių iki 50 metų auditorijos skaičiumi. Auditorija įvertinama pagal „Gross Rating Point“ (GRP – suminė vidutinė auditorija), apskaičiuojamą atsižvelgiant į tai, kiek vidutiniškai iš 100 norimos auditorijos žiūrovų matė reklamą. Manoma, kad reklamą žiūrovas matė, jei jos transliavimo metu bent kartą išklausė informaciją.

(94)

Reklamos užsakovai perka reklamą tuose kanaluose, kurie yra labiausiai žiūrimi ir kurie gali užtikrinti, kad reklamos transliavimo metu ją pamatys kuo didesnis norimos auditorijos skaičius. Tad kuo didesnė auditorija, tuo dažniau užsakovai geriausiu laiku sutinka mokėti vieneto kainą (GRP kainą). Taigi žiūrimiausi kanalai gauna priemoką už didesnę auditoriją.

(95)

6 lentelėje nurodomas kiekvieno kanalo vidutinis GRP ir vidutinė visos dienos GRP kaina, kai norima auditorija – namų šeimininkės nuo 15 iki 49 metų.

6 LENTELĖ (23)

(96)

7 lentelėje nurodomas kiekvieno kanalo vidutinis GRP ir vidutinė GRP kaina žiūrimiausiu laiku (19–22 valandos), kai norima auditorija – namų šeimininkės nuo 15 iki 49 metų.

7 LENTELĖ

(97)

Valstybinių kanalų veiksmai būtų įvardyti kaip iškraipantys konkurenciją, jei, atsižvelgiant į tą faktą, kad už vidutį aukščiausią GRP mokama didžiausia GRP kaina (priemoka už didesnę auditoriją), valstybinių kanalų nustatytos kainos būtų daug žemesnės už „TF1“ ir „M6“ kanalų nustatytas kainas. Remiantis 6 ir 7 lentelėse pateiktais duomenimis to negalima pasakyti. Iš duomenų matyti, ką pabrėžia ir „TF1“, kad „TF1“ GRP kaina yra didesnė nei „France 2“ ir „France 3“ GRP kaina, o visų trijų kanalų GRP kainos didesnės nei „M6“ kanalo. Taip pat yra akivaizdu, kad „TF1“ vidutinis GRP yra daug aukštesnis nei „France 2“ ar „France 3“ kanalų. 1990–1994 metais „TF1“ vidutinis visos dienos GRP siekia 4,7–5,8 punkto, „France 2“ – 2,4–3 punkto, „France 3“ – 1,6–2,3 punkto, o „M6“ – 1,9–2 punkto. Žiūrimiausiu laiku „TF1“ vidutinis GRP siekia 10,3–12,8 punkto, „France 2“ – 5,7–6,1 punkto, „France 3“ – 3,4–4,1 punkto, o „M6“ – 3,4–4,4 punkto. Tačiau skirtumas tarp „TF1“ ir abiejų valstybinių kanalų GRP kainų nėra neproporcingas, jeigu jį palyginsime su „TF1“ ir „M6“ GRP kainų skirtumu. Vidutiniškai abejais svarstomais laikotarpiais (visos dienos ir žiūrimiausio laiko) „France 2“, „France 3“ ir „M6“ GRP kaina sumažinta 83 eurais už GRP vienetą palyginus su „TF1“ GRP kaina. Taigi konstatuojama, kad „France 2“ ir „France 3“ reklamos laiko nepardavė dirbtinai nesumažintomis kainomis.

(98)

Toliau pateiktose lentelėse grafiškai vaizduojami 6 ir 7 lentelėse pateikti duomenys, susiję su kanalų GRP kainomis ir vidutiniu GRP, išskiriant visos dienos vidurkį ir žiūrimiausio laiko vidurkį. Kadangi punktų nėra daug (penki) ir jie nėra labai nutolę vienas nuo kito, toje pačioje lentelėje galima pavaizduoti keturių kanalų penkerių metų duomenis.

(99)

Iš lentelių matyti, kad tarp vidutinio GRP ir GRP kainos egzistuoja teigiamas santykis, o tai patvirtina faktą, kad už didesnę auditoriją mokama didesnė kaina: kanale, kurio GRP yra aukštesnis, didesnė yra ir GRP kaina. Toks santykis lentelėje yra pavaizduotas krentančia vidutinio GRP GRP kainos tiese, kuri svarstomu laikotarpiu perteikia „vidutinį“ santykį tarp kanalų GRP ir GRP kainos. Iš lentelių taip pat matyti, kad atsižvelgiant į priemoką už didesnę auditoriją „France 2“ ir „France 3“ nustatytos kainos nėra daug žemesnės už „TF1“ ir „M6“ nustatytas kainas. „France 2“ ir „France 3“ kanalai nuo krentančios tiesės nutolę tik keletu punktų. Be to, konstatuojama, kad esant panašiam GRP kai kurios „France 3“ nustatytos kainos yra didesnės už „M6“ kainas.

(100)

Taigi galima daryti išvadą, kad „France 2“ ir „France 3“ 1990–1994 m. laikotarpiu nustatytos kainos nėra daug žemesnės už „TF1“ ir „M6“ kanalų kainas. Didesnę „TF1“ reklamos kainą galima paaiškinti kanalo auditorijos skaičiumi, o ne valstybinių kanalų komercine veikla. Prancūzijos konkurencijos taryba 2001 m. sprendime dėl reklamos pardavimo televizijoje (24) padarė tą pačią išvadą.

(101)

Apibendrindama Komisija konstatuoja, kad 1988–1994 m. laikotarpiu Prancūzijos valdžios institucijų „France 2“ ir „France 3“ išmokėtas valstybės finansavimas buvo mažesnis nei reikia su viešosios paslaugos teikimu susijusios veiklos išlaidoms padengti ir kad nėra jokių įrodymų dėl konkurenciją iškraipančių valstybinių kanalų veiksmų reklamos pardavimo rinkoje. Atitinkamai Komisija mano, kad valstybės skirtas finansavimas „France 2“ ir „France 3“ vykdomai su viešosios paslaugos teikimu susijusiai veiklai kompensuoti atitinka proporcingumo sąlygą.

(102)

Komisija mano, kad yra įgyvendintos visos trys sutarties 86 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, susijusios su nukrypti leidžiančios nuostatos taikymu.

(103)

Užbaigusi tyrimą Komisija daro išvadą, kad valstybės pagalba, kuri yra svarstoma vykdant šį formalaus tyrimo procesą, yra suderinama su bendrąja rinka pagal Sutarties 86 straipsnio 2 dalį,

8.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 361/40

(1)

Reglamente (EB) Nr. 998/2003 nustatyti nekomercinio šuniukų ir kačiukų judėjimo iš trečiųjų šalių į Bendriją reikalavimai. Šie reikalavimai skiriasi atsižvelgiant į trečiosios šalies, kuri yra gyvūnėlių kilmės šalis, statusą ir paskirties valstybę narę.

(2)

Reglamento (EB) Nr. 998/2003 8 straipsnio 3 dalies c punkte numatyta, kad reikia nustatyti reikalavimus įvežamiems nevakcinuotiems jaunesniems kaip trijų mėnesių šuniukams ir kačiukams iš trečiųjų šalių, išvardytų reglamento II priedo B ir C skyriuose.

(3)

Šie reikalavimai turi atitikti reikalavimus, taikomus nevakcinuotų jaunų šunų ir kačių judėjimui tarp valstybių narių.

(4)

Kadangi Reglamentas (EB) Nr. 998/2003 jau yra taikomas, ginant Europos gyvūnų savininkų interesus, šį sprendimą būtina taikyti nedelsiant.

(5)

Šiame sprendime numatytos priemonės atitinka Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

8.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 361/41

(1)

Sprendime 90/424/EEB numatyta Bendrijos finansinio įnašo gyvūnų ligų likvidavimui ir stebėsenai ir patikrinimui, kurio tikslas yra zoonozių prevencija, galimybė.

(2)

Valstybės narės pateikė tam tikrų gyvūnų ligų likvidavimo ir stebėsenos bei zoonozių prevencijos jų teritorijoje programas.

(3)

Išnagrinėjus šias programas, nustatyta, kad jos atitinka atitinkamus veterinariją reglamentuojančius Bendrijos teisės aktus, ypač Bendrijos kriterijus, susijusius su tų ligų likvidavimu, atsižvelgiant į 1990 m. lapkričio 27 d. Tarybos sprendimą 90/638/EEB, nustatantį Bendrijos gyvūnų tam tikrų ligų likvidavimo ir monitoringo kriterijus (2).

(4)

Tos programos pateikiamos programų sąraše, sudarytame 2004 m. spalio 14 d. Komisijos sprendimu 2004/695/EB dėl gyvūnų ligų likvidavimo ir stebėsenos programų sąrašų ir patikrinimų, atliekamų zoonozių prevencijos tikslu, rengiantis gauti Bendrijos finansinę paramą 2005 metais (3).

(5)

Atsižvelgiant į tų programų svarbą, Bendrijai siekiant tam tikrų gyvūnų ir visuomenės sveikatos srities tikslų, yra tinkama nustatyti Bendrijos įnašo, skirto padengti 50 % atitinkamų valstybių narių visų išlaidų, patiriamų, įgyvendinant šiame sprendime nurodytas priemones, iki kiekvienai programai skiriamos didžiausios sumos.

(6)

Pagal 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1258/1999 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (4), gyvūnų ligų likvidavimo ir stebėsenos programos, finansuojamos Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Garantijų skyriaus; Reglamento (EB) Nr. 1258/1999 8 ir 9 straipsniai taikomi finansų kontrolės tikslais.

(7)

Bendrijos finansinis įnašas turėtų būti suteiktas, laikantis sąlygos, kad buvo veiksmingai imtasi numatytos veiklos ir kad kompetentingos institucijos pateikia visą būtiną informaciją per šiame sprendime nustatytus terminus.

(8)

Reikia išaiškinti nacionaline valiuta pateiktoms mokėjimo paraiškoms taikytiną perskaičiavimo kursą, kaip apibrėžta 1998 m. gruodžio 15 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2799/98, nustatančio žemės ūkio politikos priemones dėl euro (5) 1 straipsnio d punkte.

(9)

Tam tikrų programų patvirtinimas neturėtų nulemti Komisijos sprendimo dėl tų ligų likvidavimo taisyklių, priimto mokslinės rekomendacijos pagrindu.

(10)

Šiame sprendime numatytos priemonės atitinka Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

a)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

b)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

vakcinoms pirkti;

b)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

c)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

vakcinoms pirkti;

b)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

c)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

b)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

vakcinoms pirkti;

b)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

c)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

b)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

vakcinoms pirkti;

b)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

c)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

b)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

padengti tuberkulino tyrimo išlaidas;

b)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

c)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

padengti tuberkulino tyrimo išlaidas;

b)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

c)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

padengti tuberkulino tyrimo išlaidas;

b)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

c)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

padengti tuberkulino tyrimo išlaidas;

b)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

c)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

padengti tuberkulino tyrimo išlaidas;

b)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

c)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

padengti tuberkulino tyrimo išlaidas;

b)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

c)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

b)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

b)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

b)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

b)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

b)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

b)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

vakcinoms įsigyti;

b)

išmokėti pagal sutartis dirbančių veterinarijos gydytojų, specialiai pasamdytų šiai programai įgyvendinti, atlyginimus.

a)

vakcinoms įsigyti;

b)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

c)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

vakcinoms įsigyti;

b)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

c)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

vakcinoms įsigyti;

b)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

c)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

vakcinoms įsigyti;

b)

padengti laboratorinių tyrimų išlaidas;

c)

išmokėti kompensacijas gyvūnų, paskerstų pagal tą programą, savininkams.

a)

arba veisliniams naminiams paukščiams skersti, arba grąžinti tokių veislinių naminių paukščių apskaičiuotosios vertės ir pajamų, gaunamų, pardavus šių naminių paukščių mėsą, apdorotą šiluma, skirtumą;

b)

inkubatoriuje laikomiems perinti skirtiems kiaušiniams naikinti;

c)

arba inkubatoriuje nelaikomiems perinti skirtiems kiaušiniams naikinti, arba grąžinti tokių inkubatoriuje nelaikomų perinti skirtų kiaušinių apskaičiuotosios vertės ir pajamų, gaunamų, pardavus šiluma apdorotus kiaušinių produktus, gautus iš tokių kiaušinių, skirtumą;

d)

įsigyti vakcinų tiek, kad jos netrukdytų įgyvendinti šią programą;

e)

padengti bakteriologinių testų, atliekamų pagal oficialiąją mėginių ėmimo sistemą, kaip nustatyta Tarybos direktyvos 92/117/EEB (6) III priedo I skirsnyje, išlaidas, kai valstybės narės kiekvieno atlikto testo didžiausia kompensuojama išlaidų suma yra 5 eurai.

a)

arba veisliniams naminiams paukščiams skersti, arba grąžinti tokių veislinių naminių paukščių apskaičiuotosios vertės ir pajamų, gaunamų, pardavus šių naminių paukščių mėsą, apdorotą šiluma, skirtumą;

b)

inkubatoriuje laikomiems perinti skirtiems kiaušiniams naikinti;

c)

arba inkubatoriuje nelaikomiems perinti skirtiems kiaušiniams naikinti arba grąžinti tokių inkubatoriuje nelaikomų perinti skirtų kiaušinių apskaičiuotosios vertės ir pajamų, gaunamų, pardavus šiluma apdorotus kiaušinių produktus, gautus iš tokių kiaušinių, skirtumą;

d)

įsigyti vakcinų tiek, kad jos netrukdytų įgyvendinti šią programą;

e)

padengti bakteriologinių testų, atliekamų pagal oficialiąją mėginių ėmimo sistemą, kaip nustatyta Direktyvos 92/117/EEB III priedo I skirsnyje, išlaidas, kai valstybės narės kiekvieno atlikto testo didžiausia kompensuotina išlaidų suma yra 5 eurai.

a)

arba veisliniams naminiams paukščiams skersti, arba grąžinti tokių veislinių naminių paukščių apskaičiuotosios vertės ir pajamų, gaunamų, pardavus šių naminių paukščių mėsą, apdorotą šiluma, skirtumą;

b)

inkubatoriuje laikomiems perinti skirtiems kiaušiniams naikinti;

c)

arba inkubatoriuje nelaikomiems perinti skirtiems kiaušiniams naikinti, arba grąžinti tokių inkubatoriuje nelaikomų perinti skirtų kiaušinių apskaičiuotosios vertės ir pajamų, gaunamų, pardavus šiluma apdorotus kiaušinių produktus, gautus iš tokių kiaušinių, skirtumą;

d)

įsigyti vakcinų tiek, kad jos netrukdytų įgyvendinti šią programą;

e)

padengti bakteriologinių testų, atliekamų pagal oficialiąją mėginių ėmimo sistemą, kaip nustatyta Direktyvos 92/117/EEB III priedo I skirsnyje, išlaidas, kai valstybės narės kiekvieno atlikto testo didžiausia kompensuotina išlaidų suma yra 5 eurai.

a)

arba veisliniams naminiams paukščiams skersti, arba grąžinti tokių veislinių naminių paukščių apskaičiuotosios vertės ir pajamų, gaunamų, pardavus šių naminių paukščių mėsą, apdorotą šiluma, skirtumą;

b)

inkubatoriuje laikomiems perinti skirtiems kiaušiniams naikinti;

c)

arba inkubatoriuje nelaikomiems perinti skirtiems kiaušiniams naikinti, arba grąžinti tokių inkubatoriuje nelaikomų perinti skirtų kiaušinių apskaičiuotosios vertės ir pajamų, gaunamų, pardavus šiluma apdorotus kiaušinių produktus, gautus iš tokių kiaušinių, skirtumą;

d)

įsigyti vakcinų tiek, kad jos netrukdytų įgyvendinti šią programą;

e)

padengti bakteriologinių testų, atliekamų pagal oficialiąją mėginių ėmimo sistemą, kaip nustatyta Direktyvos 92/117/EEB III priedo I skirsnyje, išlaidas, kai valstybės narės kiekvieno atlikto testo didžiausia kompensuotina išlaidų suma yra 5 eurai.

a)

arba veisliniams naminiams paukščiams skersti, arba grąžinti tokių veislinių naminių paukščių apskaičiuotosios vertės ir pajamų, gaunamų, pardavus šių naminių paukščių mėsą, apdorotą šiluma, skirtumą;

b)

inkubatoriuje laikomiems perinti skirtiems kiaušiniams naikinti;

c)

arba inkubatoriuje nelaikomiems perinti skirtiems kiaušiniams naikinti, arba grąžinti tokių inkubatoriuje nelaikomų perinti skirtų kiaušinių apskaičiuotosios vertės ir pajamų, gaunamų, pardavus šiluma apdorotus kiaušinių produktus, gautus iš tokių kiaušinių, skirtumą;

d)

įsigyti vakcinų tiek, kad jos netrukdytų įgyvendinti šią programą;

e)

padengti bakteriologinių testų, atliekamų pagal oficialiąją mėginių ėmimo sistemą, kaip nustatyta Direktyvos 92/117/EEB III priedo I skirsnyje, išlaidas, kai valstybės narės kiekvieno atlikto testo didžiausia kompensuotina išlaidų suma yra 5 eurai.

a)

arba veisliniams naminiams paukščiams skersti, arba grąžinti tokių veislinių naminių paukščių apskaičiuotosios vertės ir pajamų, gaunamų, pardavus šių naminių paukščių mėsą, apdorotą šiluma, skirtumą;

b)

inkubatoriuje laikomiems perinti skirtiems kiaušiniams naikinti;

c)

arba inkubatoriuje nelaikomiems perinti skirtiems kiaušiniams naikinti, arba grąžinti tokių inkubatoriuje nelaikomų perinti skirtų kiaušinių apskaičiuotosios vertės ir pajamų, gaunamų, pardavus šiluma apdorotus kiaušinių produktus, gautus iš tokių kiaušinių, skirtumą;

d)

įsigyti vakcinų tiek, kad jos netrukdytų įgyvendinti šią programą;

e)

padengti bakteriologinių testų, atliekamų pagal oficialiąją mėginių ėmimo sistemą, kaip nustatyta Direktyvos 92/117/EEB III priedo I skirsnyje, išlaidas, kai valstybės narės kiekvieno atlikto testo didžiausia kompensuotina išlaidų suma yra 5 eurai.

a)

arba veisliniams naminiams paukščiams skersti, arba grąžinti tokių veislinių naminių paukščių apskaičiuotosios vertės ir pajamų, gaunamų, pardavus šių naminių paukščių mėsą, apdorotą šiluma, skirtumą;

b)

inkubatoriuje laikomiems perinti skirtiems kiaušiniams naikinti;

c)

arba inkubatoriuje nelaikomiems perinti skirtiems kiaušiniams naikinti, arba grąžinti tokių inkubatoriuje nelaikomų perinti skirtų kiaušinių apskaičiuotosios vertės ir pajamų, gaunamų, pardavus šiluma apdorotus kiaušinių produktus, gautus iš tokių kiaušinių, skirtumą;

d)

įsigyti vakcinų tiek, kad jos netrukdytų įgyvendinti šią programą;

e)

padengti bakteriologinių testų, atliekamų pagal oficialiąją mėginių ėmimo sistemą, kaip nustatyta Direktyvos 92/117/EEB III priedo I skirsnyje, išlaidas, kai valstybės narės kiekvieno atlikto testo didžiausia kompensuotina išlaidų suma yra 5 eurai.

a)

arba veisliniams naminiams paukščiams skersti, arba grąžinti tokių veislinių naminių paukščių apskaičiuotosios vertės ir pajamų, gaunamų, pardavus šių naminių paukščių mėsą, apdorotą šiluma, skirtumą;

b)

inkubatoriuje laikomiems perinti skirtiems kiaušiniams naikinti;

c)

arba inkubatoriuje nelaikomiems perinti skirtiems kiaušiniams naikinti, arba grąžinti tokių inkubatoriuje nelaikomų perinti skirtų kiaušinių apskaičiuotosios vertės ir pajamų, gaunamų, pardavus šiluma apdorotus kiaušinių produktus, gautus iš tokių kiaušinių, skirtumą;

d)

įsigyti vakcinų tiek, kad jos netrukdytų įgyvendinti šią programą;

e)

padengti bakteriologinių testų, atliekamų pagal oficialiąją mėginių ėmimo sistemą, kaip nustatyta Direktyvos 92/117/EEB III priedo I skirsnyje, išlaidas, kai valstybės narės kiekvieno atlikto testo didžiausia kompensuotina išlaidų suma yra 5 eurai.

a)

vakcinoms įsigyti ir platinti;

b)

padengti naminių kiaulių ir šernų virusologinių ir serologinių tyrimų išlaidas.

a)

dėl galvijų didžiausia kompensacija už kiekvieną gyvūną sudaro 300 eurų;

b)

dėl avių ir ožkų didžiausia kompensacija už kiekvieną gyvūną sudaro 35 eurus.

a)

atitinkama valstybė narė priima įstatymus ir kitus teisės aktus, pagal kuriuos, įsigaliojusius nuo 2005 m. sausio 1 d., įgyvendinama nurodyta programa;

b)

iki 2005 m. birželio 1 d. išsiunčiamas išankstinis techninis ir finansinis programos vertinimas, atsižvelgiant į Sprendimo 90/424/EEB 24 straipsnio 7 dalį;

c)

tarpinė ataskaita dėl programos įgyvendinimo pirmuosius šešis mėnesius išsiunčiama ne vėliau, kaip praėjus keturioms savaitėms nuo įgyvendinimo laiko, dėl kurio ši ataskaita rengiama, pabaigos;

d)

ne vėliau kaip iki 2006 m. birželio 1 d. išsiunčiama galutinė ataskaita dėl techninio programos įgyvendinimo, pateikiant pagrįstus motyvus dėl sumokėtų išlaidų ir rezultatus, pasiektus nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d.;

e)

programa veiksmingai įgyvendinama;

f)

nebuvo ir nebus prašoma kito Bendrijos įnašo šioms priemonėms įgyvendinti.

8.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 361/54