EUROPOS KOMISIJOS KOMUNIKATAS

Komisijos pranešimas (1) dėl ekosistemų stebėsenos pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/2284 dėl tam tikrų valstybėse narėse į atmosferą išmetamų teršalų kiekio mažinimo (TKM direktyvos) 9 straipsnį ir V priedą

(2019/C 92/01)

1.   Įžanga ir teisinis pagrindas

Šiose rekomendacijose siekiama atsakyti į pagrindinius klausimus, kurių gali iškilti valstybėms narėms dėl Direktyvos (ES) 2016/2284 (toliau – TKM direktyva) (2) 9 straipsnio reikalavimus atitinkančio stebėsenos vietų tinklo steigimo ir valdymo praktinių aspektų. Kaip rekomendacijos, šis dokumentas nėra teisiškai privalomas ir valstybės narės gali pačios nuspręsti, kaip, atsižvelgiant į vidaus aplinkybes, būtų tinkamiausia ir patogiausia steigti savo tinklus, tačiau jos turi užtikrinti, kad būtų vykdoma oro taršos poveikio stebėsena, kaip to reikalaujama pagal 9 straipsnį. Valstybės narės raginamos, teikdamos ataskaitas apie savo tinklus, pateikti dokumentą, kuriame būtų paaiškinta, kaip kuriant šiuos tinklus buvo įvykdyti TKM direktyvos reikalavimai.

Tiek Direktyva 2001/81/EB (3) (senoji TKM direktyva), tiek Direktyva (ES) 2016/2284 (TKM direktyva) siekiama gerinti ne tik žmonių sveikatą, bet ir visos ES ekosistemų būklę. Europos švaraus oro programoje (4) numatyta ne tik visoje Sąjungoje mažinti poveikį sveikatai, bet ir iki 2030 m., palyginti su 2005 m., 35 % sumažinti teritoriją, kurioje vyksta ekosistemų eutrofikacija.

Europos Sąjungoje oro taršos poveikio ekosistemoms mastas nustatomas pagal tai, kiek viršijama sieros, azoto ir ozono kritinė apkrova ir lygiai, atsižvelgiant daugiausia į tolimas teršalų pernašas. Šių poveikio slenkstinių ribų skaičiavimas pagrįstas pagal Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos (toliau – TTOTP konvencija (5)) Geteborgo protokolą įsteigtos Poveikio darbo grupės atliktu darbu, įskaitant Poveikio koordinavimo centro (angl. Coordinating Centre for Effects, CCE) ir tarptautinių bendradarbiavimo programų (TBP) dėl vandens telkinių, miškų, augalijos ir integruotos stebėsenos (6) darbą, taip pat tuo tikslu Geteborgo protokolo šalių teritorijose įsteigtų stebėsenos tinklų veikla.

Atsižvelgdami į šios veiklos ypatingą svarbą įgyvendinant su ekosistemomis susijusius ES oro politikos tikslus ir siekdami įvertinti įsipareigojimų sumažinti valstybėse narėse į atmosferą išmetamų teršalų kiekį veiksmingumą, teisės aktų leidėjai į TKM direktyvą įtraukė nuostatas, pagal kurias reikalaujama vykdyti oro taršos poveikio ekosistemoms stebėseną. Šia privalomąja stebėsena taip pat siekiama įtvirtinti pagal TTOTP konvenciją atliekamo darbo rezultatus.

Pagrindiniai valstybių narių įsipareigojimai pagal TKM direktyvą:

—

užtikrinti neigiamo oro taršos poveikio ekosistemoms stebėseną, pagrįstą stebėsenos vietų tinklu, kuris apima joms būdingų tipų gėlo vandens, natūralias ir pusiau natūralias ne miško buveines ir miško ekosistemas, taikant ekonomiškai efektyvų ir rizikos vertinimu grindžiamą požiūrį (9 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa),

—	ne vėliau kaip 2018 m. liepos 1 d., o vėliau kas ketverius metus Komisijai ir Europos aplinkos agentūrai pateikti informaciją apie tai, kur yra stebėsenos vietos, ir susijusius rodiklius, naudojamus oro taršos poveikio stebėsenos tikslais (10 straipsnio 4 dalies a punktas),

—	ne vėliau kaip 2019 m. liepos 1 d., o vėliau kas ketverius metus Komisijai ir Europos aplinkos agentūrai pateikti 9 straipsnyje nurodytus stebėsenos duomenis (10 straipsnio 4 dalies b punktas).

Komisija:

—

ne vėliau kaip 2020 m. balandžio 1 d., o vėliau kas ketverius metus Europos Parlamentui ir Tarybai teikia ataskaitas dėl pažangos įgyvendinant su biologine įvairove ir ekosistemomis susijusius Sąjungos tikslus pagal 7-ąją aplinkosaugos veiksmų programą (toliau – 7-oji AVP) (7) (11 straipsnio 1 dalies a punkto iii papunktis) (išsamesnės informacijos pateikta 2 dalyje).

Visapusiškai veikiantis oro taršos poveikio stebėsenos tinklas bus sukurtas laipsniškai. Šiose rekomendacijose visas dėmesys sutelktas į pagrindinius klausimus, kurių gali iškilti per pirmus ataskaitų teikimo ciklus (2018 ir 2019 m.). Remdamasi pagal 10 straipsnį valstybių narių pateikta informacija, Komisija savo ataskaitoje, kuri vadovaujantis TKM direktyvos 11 straipsniu bus paskelbta 2020 m., įvertins, kiek reikės sustiprinti iki tol sukurtus stebėsenos tinklus, kad būtų įvykdyti 9 straipsnio reikalavimai. Remiantis tuo vertinimu ir atsižvelgiant į kitus įgyvendinimo proceso metu iškilusius probleminius klausimus arba įgytą patirtį, bus nuspręsta, ar nereikia padaryti dar kokių nors stebėsenos proceso pakeitimų. Tuomet tie pakeitimai turėtų būti įgyvendinti tiek, kiek tai įmanoma, iki antro ataskaitų teikimo ciklo (2022 ir 2023 m.).

Šių rekomendacijų struktūra:

—	2 dalis. Ekosistemų stebėsenos pagal TKM direktyvą tikslai

—	3 dalis. Ekosistemų stebėsenos tinklo apimtis ir planas

—	4 dalis. Ryšys su kita stebėsenos veikla

—	5 dalis. Ataskaitų teikimas

—	6 dalis. Įgyvendinimo parama

—	7 dalis. Atvejų tyrimai

2.   Ekosistemų stebėsenos pagal TKM direktyvą tikslai

Ekosistemų stebėsenos sistemos tikslas – suformuoti žinių pagrindą, kuriuo remiantis būtų vertinamas TKM direktyvos veiksmingumas siekiant apsaugoti aplinką. Kalbant apie aplinkos apsaugą, direktyvoje (1 ir 11 straipsniuose) minimi Sąjungos „biologinės įvairovės ir ekosistemų tiksl[ai] pagal 7-ąją aplinkosaugos veiksmų programą“, kurie oro taršos mažinimo srityje apibrėžti taip: toliau mažinti oro taršą ir jos poveikį ekosistemoms ir biologinei įvairovei siekiant ilgalaikio tikslo neviršyti kritinių apkrovų ir lygių (8).

Taigi siekiama stiprinti ekosistemų stebėsenos tinklą, kuris yra būtinas siekiant nustatyti sausumos ir gėlo vandens ekosistemų būklę bei numatyti jų pokyčius ilguoju laikotarpiu, atsižvelgiant į sieros oksidų (SOX), azoto oksidų (NOX), amoniako (NHy) ir pažemio ozono poveikį (t. y. rūgštėjimą, eutrofikaciją, ozono žalą arba biologinės įvairovės pokyčius). Todėl pirminis stebėsenos tikslas – surinkti daugiau informacijos apie oro taršos poveikį sausumos ir gėlo vandens ekosistemoms, įskaitant poveikio apimtį ir laiką, kurio reikia ekosistemai atsikurti, sumažinus tą poveikį, taip pat padėti peržiūrėti kritines apkrovas ir lygius.

Siekdamos šių tikslų, valstybės narės turi derinti savo veiksmus su kitomis savo teritorijoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse vykdomomis stebėsenos programomis, taip pat, jei tinka, pagal TTOTP konvenciją vykdomomis stebėsenos programomis. Pagal Paukščių (9), Buveinių (10) ir Vandens pagrindų (11) direktyvas šiuo metu vykdomoje ekosistemų stebėsenoje dalyvauja platus ataskaitų apie bendrą ekosistemų būklę teikimo tinklas, bet pagal šias direktyvas nevykdoma oro taršos poveikio stebėsena. Todėl atliekant šiuos plačios apimties vertinimus surinkti duomenys apie ekosistemų būklę bus tik iš dalies susiję su 9 straipsnio tikslais (šis klausimas išsamiau aptartas toliau pateiktoje 4 dalyje „Ryšys su kita stebėsenos veikla“). TKM direktyvoje numatyta stebėsena atitinka TTOTP konvencijoje numatytą poveikio stebėseną, nes abiem atvejais ji susijusi su oro taršos poveikio, kaip ekosistemas veikiančio veiksnio, tyrimu, siekiant geriau suprasti susijusius mechanizmus, poveikio mastą ir ekosistemų atkūrimo perspektyvas. Todėl TTOTP konvencijoje numatyta ekosistemų stebėsena yra tiesiogiai susijusi su TKM direktyvos tikslais.

3.   Ekosistemų stebėsenos tinklo apimtis ir planas

3.1.    Ekosistemų stebėsenai svarbus poveikis

Ekosistemų stebėsenai visų pirma svarbus toks oro taršos poveikis, kuris susijęs su tomis medžiagomis, kurių į aplinką išmetamus kiekius įsipareigota sumažinti direktyvos II priede (t. y. SO2, NOX, NMVOC, NH3 ir PM2,5), t. y. rūgštėjimas, eutrofikacija ir ozono žala augalijos augimui ir biologinei įvairovei. Nors kitų teršalų (pvz., sunkiųjų metalų) poveikis taip pat kelia susirūpinimą, stebėseną reikėtų vykdyti laipsniškai ir pirmame etape siūloma sutelkti dėmesį į šių trijų rūšių poveikį.

3.2.    Ekosistemų tipai

Pagal TKM direktyvos 9 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad valstybės narės vykdytų stebėseną, pagrįstą: „stebėjimo vietų tinklu, kuris apima joms būdingų tipų gėlo vandens, natūralias, pusiau natūralias ir miško ekosistemas, taikydamos ekonomiškai efektyvų ir rizikos vertinimu grindžiamą požiūrį“.

Europoje yra daug skirtingų tipų ekosistemų (12) ir ekosistemų tipų skaičiumi valstybės narės labai skiriasi viena nuo kitos. Nors tinklas turi apimti tos valstybės teritorijai būdingas ekosistemas, pasirinkdamos stebėsenos vietų skaičių ir vietą bei rodiklius, kurių stebėseną numatoma vykdyti, valstybės narės turėtų vadovautis ekonomiškai efektyviu ir rizikos vertinimu grindžiamu požiūriu, kaip numatyta TKM direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje.

Siekiant nustatyti reprezentatyvų ekosistemų ir jų buveinių, kurių stebėseną reikėtų vykdyti, skaičių, reikėtų visų pirma atsižvelgti į kiekvienoje valstybėje narėje esančių biogeografinių regionų skaičių. Pagal naujausią klasifikaciją Europos Sąjungos teritorijoje yra vienuolika biogeografinių regionų (alpinis, Anatolijos, Arkties, Atlanto vandenyno, Juodosios jūros, borealinis, žemyninis, Makaronezijos, Viduržemio jūros, Panonijos ir stepinis); jie pavaizduoti toliau pateiktame 1 paveiksle.

Idealiu atveju biogeografiniame regione turėtų būti įkurta bent po vieną kiekvieno tipo ekosistemos stebėsenos vietą.

1 paveikslas

Europos biogeografiniai regionai (1)

(1)	https://www.eea.europa.eu/data-and-maps/data/biogeographical-regions-europe-3

Kiekviename biogeografiniame regione pagrindines svarbias ekosistemas ir buveines galima suskirstyti pagal MAES (13) ir EUNIS (14) klasifikacijas. Kiekvieno tipo pagal MAES klasifikaciją ekosistema apima labai skirtingą (2 pav.) konkrečios valstybės ir ES teritorijos dalį, šiuo atžvilgiu valstybės taip pat labai skiriasi viena nuo kitos.

2 paveikslas

Kiekvieno tipo pagal MAES klasifikaciją sausumos ir gėlo vandens ekosistemų užimamas 28 ES valstybių narių plotas ir teritorijos dalis (MAES, 2016 m. (1))

(1)	MAES techninė ataskaita 2016–095 „Europos ekosistemų būklės žemėlapių sudarymas ir vertinimas. Pažanga ir uždaviniai“ (angl. Mapping and assessing the condition of Europe's ecosystems: Progress and challenges). Trečia ataskaita (galutinė), 2016 m. kovo mėn.

Kai kurie ekosistemų tipai pagal MAES klasifikaciją, akivaizdu, nėra svarbūs įgyvendinant TKM direktyvą (daugiausia miesto ekosistemos ir didžioji dalis nesusivėrusia augalija padengtos arba visai augalijos neturinčios žemės). Kalbant apie pasėlius, maisto medžiagų apkrova, kurią lemia oro tarša, ne tokia svarbi kaip tręšimas ir kitos priemonės, tačiau pasėlių stebėsena yra pagrįsta dėl to, kad pasėliai yra jautrūs ozonui.

Atsižvelgiant į tai, įgyvendinant TKM direktyvą svarbios šešios pagrindinės ekosistemų kategorijos: pievos, pasėliai, miškai ir miškingos vietovės, viržynai ir krūmokšnynai, šlapynės bei upės ir ežerai, kaip parodyta 1 lentelėje. Šias MAES kategorijas galima lengvai susieti su Europos Sąjungos informacijos apie gamtą sistemos (angl. EUNIS) buveinių klasėmis (1 ir 2 lygiai) ir Corine žemės dangos (15) klasėmis (3 lygis) pagal atitinkamą turimos informacijos lygį – nuo bendro 1 lygio iki išsamesnio 3 ar aukštesnio lygio. Konkrečias ypatingą susidomėjimą keliančias arba labai svarbias ir vertingas ekosistemas ir buveines galima įtraukti į stebėsenos sistemą, jas susiejant su šiomis kategorijomis.

1 lentelė

Ekosistemų ir buveinių apžvalga ir sąsaja tarp MAES ekosistemų tipų, EUNIS buveinių klasių ir Corine žemės dangos klasių

MAES ekosistemų tipas	EUNIS buveinių klasės 1 lygis	EUNIS buveinių klasės 2 lygis	Corine žemės dangos (angl. CLC) klasės 3 lygis
Pasėliai	I Žemės ūkyje, sodininkystėje ir namų ūkyje nuolat naudojamos arba neseniai naudotos buveinės	I1 Ariamoji žemė ir daržai I2 Dirbami sodų ir parkų plotai	2.1.1. Nedrėkinama ariamoji žemė 2.1.2. Nuolat drėkinama žemė 2.1.3. Ryžių laukai 2.2.1. Vynuogynai 2.2.2. Vaismedžiai ir uogynai 2.2.3. Alyvmedžių giraitės 2.4.1. Vienmečiai pasėliai, susiję su daugiamečiais pasėliais 2.4.2. Kompleksiniais žemdirbystės būdais dirbami plotai 2.4.3. Iš esmės žemės ūkyje naudojama žemė, kurioje didelius plotus užima natūrali augalija 2.4.4. Žemės ūkio ir miškininkystės plotai
Pievos	E Pievos ir žemė, kurioje dominuoja žolynai, samanos arba kerpės	E1 Sausos pievos E2 Mezofitų pievos E3 Laikinai pašlapusios ir šlapios pievos E4 Alpinės ir subalpinės pievos E5 Pamiškės, miško aikštelės ir aukštųjų žolių sąžalynai E6 Žemyninės druskingos stepės E7 Retai medžiais apaugusios pievos	2.3.1. Ganyklos 3.2.1. Natūralios pievos
Miškingos vietovės ir miškai	G Miškingos vietovės, miškai ir kitos medžiais apaugusios teritorijos	G1 Plačialapiais vasaržaliais medžiais apaugusios miškingos vietovės G2 Plačialapiais visžaliais medžiais apaugusios miškingos vietovės G3 Spygliuočiais apaugusios miškingos vietovės G4 Įvairiais medžiais apaugusios miškingos vietovės G5 Medžių eilės, mažos miškingos vietovės, nauji kirtimai, jaunuolynai, giraitės	3.1.1. Plačialapių miškai 3.1.2. Spygliuočių miškai 3.1.3. Mišrūs miškai 3.2.4. Tarpiniai miškingų vietovių krūmokšnynai
Viržynai ir krūmokšnynai	F Viržynai, krūmynai ir tundra	F1 Tundra F2 Arktiniai, alpiniai ir subalpiniai krūmynai F3 Vidutinio klimato regionų ir Viduržemio jūros bei kalnų sričių krūmynai F4 Vidutinio klimato viržynai F5 Makija, sumedėjančių augalų matoralis ir šiltųjų Viduržemio pajūrio sričių krūmynai F6 Gariga F7 Dygliuotieji Viduržemio pajūrio srities viržynai F8 Šiltųjų Atlanto pakrančių kserofitiniai krūmynai F9 Paupių ir liūnų krūmokšnynai FA Gyvatvorės FB Krūmokšnių plantacijos	3.2.2. Durpynžemės ir viržynai 3.2.3. Sklerofilinė augalija
Šlapynės	D Žemapelkės, pelkės ir liūnai	D1 Aukštapelkės ir plokščiosios pelkės D2 Slėnių pelkės, skurdūs liūnai ir tarpinio tipo žemapelkės D3 Aapos, palsos ir poligoninės žemapelkės D4 Didelio šarmingumo liūnai ir kalkingos šaltiniuotos žemapelkės D5 Viksvų ir nendrių sąžalynai be telkšančio vandens D6 Žemyninės druskingos ir sūrios žemapelkės ir nendrių sąžalynai	4.1.1. Žemyninės žemapelkės 4.1.2. Durpynai
Upės ir ežerai	C Žemyniniai paviršinio vandens telkiniai	C1 Stovinčio paviršinio vandens telkiniai C2 Tekančio paviršinio vandens telkiniai C3 Žemyninių paviršinio vandens telkinių pakrantės zona	5.1.1. Vandentakiai 5.1.2. Vandens telkiniai
Šaltinis: http://ec.europa.eu/environment/nature/knowledge/ecosystem_assessment/pdf/MAESWorkingPaper2013.pdf.

3.3.    Stebėsenos vietų atranka, skaičius ir tankumas

Atsižvelgiant į sąlygų, susijusių su oro taršos apkrova ir biologinėmis, cheminėmis ir fizikinėmis kiekvieno ES esančio tipo ekosistemų savybėmis, įvairovę, šioje dalyje visų pirma siekta pateikti kokybinius stebėsenos vietų atrankos kriterijus, kurie būtų aktualūs atliekant kiekvieno tipo ekosistemų stebėseną. Šie kriterijai turėtų būti naudojami kaip pagrindas renkantis stebėsenos vietas ir nustatant jų skaičių bei tankumą, siekiant užtikrinti, kad būtų sukurtas atsižvelgiant į kiekvienos valstybės narės padėtį pakankamai didelis ir nuoseklus stebėsenos tinklas. Reikėtų turėti omenyje, kad stebėsenos vietų atranka yra kelis kriterijus apimantis procesas, kuris kiekvienoje valstybėje narėje gali būti vis kitoks.

Esant galimybei, pasirinktos stebėsenos vietos turėtų atitikti šiuos principus:

—	ta vieta turėtų atitikti tipinius ekosistemos, kurios stebėseną numatoma vykdyti, požymius,

—	ta vieta turėtų būti tokia, kad atmosferinių iškritų poveikį būtų galima atskirti nuo kitų veiksnių poveikio,

—	ta vieta turėtų būti jautri atitinkamo veiksnio poveikiui, kad būtų paprasta nustatyti poveikį, jeigu toks poveikis būtų.

Renkantis stebėsenos vietas, gali būti naudingi tam tikram poveikiui jautrių zonų žemėlapiai.

Kitas stebėsenos vietų atrankos kriterijus turėtų būti biologinė įvairovė, kad būtų galima įvertinti taršos priežastinį ryšį su biologine įvairove. Nors ne kiekviena stebėsenos vieta turi būti biologinės įvairovės požiūriu labai vertinga, visas tinklas turėtų apimti pakankamai minimaliai trikdomų ir, pageidautina, įvairių rūšių turtingų vietų, kurių gali būti, pvz., „Natura 2000“ teritorijose, nacionaliniu lygmeniu paskelbtose saugomose teritorijose (Bendrojoje paskirtųjų teritorijų duomenų bazėje, angl. CDDA) ar kitose saugomose vietovėse.

Apskritai reikiamas stebėsenos vietų skaičius ir tankumas priklauso nuo ekosistemų jautrumo, veikiamų ekosistemų tipų, skirtinguose biogeografiniuose regionuose esančių skirtingų ekosistemų tipų skaičiaus (žr. 3.2 dalį) ir su oro tarša susijusių veiksnių poveikio intensyvumo. Nacionalinis tinklas turėtų būti toks, kad būtų galima atlikti erdvinių gradientų analizę ir suprasti priežasties ir poveikio ryšį, taip pat surinkti duomenis kritinėms apkrovoms ir lygiams bei jų viršijimo atvejams kartografuoti bei modeliuoti. Turėti stebėsenos vietas keliuose regionuose yra svarbiau, nei turėti kelias stebėsenos vietas kiekviename regione. Mažiau paliestose vietovėse, jeigu tuose regionuose nenumatoma didelių pokyčių, reikia mažiau stebėsenos vietų, tačiau jų negalima praleisti.

Kalbant apie natūralias aplinkos sąlygas, tinklas turėtų apimti svarbiausius valstybėse narėse nustatomus gradientus. Pagrindiniai klimatologiniai parametrai (krituliai, temperatūra), hidrologiniai parametrai ir dirvožemio šarmingumo (pvz., pH) gradientai turėtų sistemingai varijuoti. Ši informacija iš dalies susijusi su atitinkamais biogeografiniais regionais (žr. 3.2 dalį), o išsamesnės informacijos galima gauti iš žemėlapių, kuriuose smulkiau suklasifikuoti aplinkos sluoksniai (pvz., Metzger et al., 2005 m. (16)).

Kalbant apie oro taršos parametrus, kiekvienoje valstybėje narėje stebėsenos vietų tinklas turėtų apimti bent tas zonas, kuriose nusėda dideli rūgštėjimą ir eutrofikaciją lemiančių medžiagų kiekiai (vertinant nacionaliniu mastu) ir yra didelis ozono koncentracijos lygis. Ilgalaikių duomenų palyginimų tikslais taip pat reikėtų atrinkti kritines vietas, kuriose nustatomas mažas minėtų medžiagų nuosėdų kiekis ir (arba) koncentracija. Stebėsenos vietų atrankai rekomenduojama naudoti esamus kritinių apkrovų ir (arba) lygių viršijimo atvejų žemėlapius.

Kalbant apie ekosistemų tipus, kiekviena valstybė narė stebėsenos vietas turėtų pasirinkti pagal tai, kiek ir kokių tipų ekosistemų yra jos teritorijoje (žr. 1 lentelę). Be to, pasirinkti buveines pagal jų svarbą galima remiantis Buveinių direktyvos (92/43/EEB) I priedu.

Atsižvelgiant į jautrių ekosistemų pasiskirstymą ir išteklius, kurių reikia siekiant atlikti būtinus matavimus oro taršos poveikiui įvertinti, būtų pagrįsta vadovautis laipsnišku požiūriu ir plačiai vykdyti palyginti paprasto parametrų rinkinio stebėseną (I lygmuo), o vėliau šiuos duomenis papildyti tikslesnės ir išsamesnės mažesnio sudėtingesnių parametrų rinkinio stebėsenos duomenimis (II lygmuo). Kai kurių ekosistemų I lygmens stebėsenai gali pakakti minimalaus stebėsenos vietų tankumo (pvz., vykdant I lygmens stebėseną pagal Miškų TBP, naudojamas 16 x 16 km dydžio tinklelio principu sudarytas stebėsenos vietų tinklas). Atitinkamais atvejais toliau pateikiamose rekomendacijose dėl parametrų ir stebėsenos veiklos dažnumo stebėsena skirstoma į tokius pat lygmenis.

3.4.    Parametrai, kurių stebėseną reikėtų vykdyti, ir jų tikrinimo dažnumas

Šioje rekomendacijų dalyje analizuojami parametrai, kurių stebėseną reikėtų vykdyti, atsižvelgiant į parametrus, aprašytus TKM direktyvos V priede, kuriame nustatyti neprivalomi oro taršos poveikio stebėsenos rodikliai. Joje pateikiamos rekomendacijos dėl rūgštėjimo ir eutrofikacijos stebėsenos, remiantis įgyvendinant miškų ir miškingų vietovių bei gėlo vandens ekosistemų tarptautinio bendradarbiavimo programas sukaupta patirtimi ir vykdyta veikla, taip pat rekomendacijos dėl ozono žalos stebėsenos visose sausumos ekosistemose. Šioje dalyje taip pat daromos nuorodos į pagal tarptautinio bendradarbiavimo programas vykdomos integruotos stebėsenos vietas – iš jų gaunama informacijos apie poveikį konkrečiai ekosistemai ir atskiriamas oro taršos poveikis nuo kitos rūšies poveikio, ypač gėlo vandens ekosistemoms. Ši dalis parengta daugiausia remiantis susijusiais tarptautinio bendradarbiavimo programų ir TTOTP konvencijos įgyvendinimo vadovais, pripažįstant įgyvendintus moksliškai pagrįstus metodus ir ilgalaikę taršos poveikio stebėsenos patirtį, kuriuos taip pat išsamiau peržiūrėjo TKM direktyvos ekspertų grupė. Tačiau į ataskaitas taip pat turėtų būti įtraukiamos tos ekosistemos, kurių stebėsena lig šiol nevykdyta pagal tarptautinio bendradarbiavimo programas, visų pirma pievos, viržynai ir kitos labai svarbios natūralios arba pusiau natūralios ekosistemos. Visas parametrų, kurių stebėseną siūloma vykdyti pagal TKM direktyvos 9 straipsnį, sąrašas pateiktas ataskaitų, kurias reikia teikti nuo 2018 m. liepos 1 d., šablone ir atitinkamuose dokumentuose (17).

3.4.1–3.4.4 dalyse toliau glaustai apžvelgiami atitinkami parametrai, atsižvelgiant į esamas TBP stebėsenos sistemas, sukurtas įgyvendinant TTOTP konvenciją. Kalbant apie rūgštėjimą ir eutrofikaciją, šios sistemos sukurtos tik miškų ir miškingų vietovių bei gėlo vandens ekosistemų stebėsenai. Vykdant ozono poveikio stebėseną, daugiausia dėmesio sutelkta į pasėlius.

Šiek tiek peržiūrėjus ir pakoregavus, šias dalis galima naudoti kaip rekomendacijas dėl kitų ekosistemų ir buveinių stebėsenos, kurią reikalaujama vykdyti pagal TKM direktyvos 9 straipsnį, pvz., pievų, viržynų ir kitų natūralių arba pusiau natūralių ekosistemų stebėsenos. Taip pat į stebėsenos veiklą galima įtraukti specifinėse zonose, pvz., miesto ir priemiesčio arba pakrantės zonose, esančias natūralias ir pusiau natūralias ekosistemas, nes jos ypač svarbios įgyvendinant susijusias valstybių narių politikos strategijas.

Kaip nurodyta toliau pateiktoje 4 dalyje, siekiant didesnio ekonominio efektyvumo ir kad lygiagrečiai nebūtų atliekami tie patys darbai, iš kitų stebėsenos tinklų gautus duomenis ir informaciją galima sujungti į vieną visumą. ES biologinės įvairovės strategijos iki 2020 m. 5 veiksme (Ekosistemų ir ekosisteminių paslaugų vertinimas ir žemėlapių sudarymas, angl. MAES), ypač jos įgyvendinimo 5-ojoje ataskaitoje (18), pateikiama papildoma informacija apie tai, kaip matuoti ir vertinti ekosistemų sąlygas, taip pat susiję rodikliai, kuriuos galima naudoti.

3.4.1.   Sausumos ekosistemos. Miškų ir miškingų vietovių stebėsena pagal TBP

Toliau pateiktoje 2 lentelėje nurodyti miško ekosistemų stebėsenos parametrai ir jų tikrinimo dažnumas I ir II lygmenų tipo plotuose (19), remiantis Miškų TBP ir deramai atsižvelgiant į TKM direktyvos V priedą. Išsamus visų metodų, taikomų vykdant tiek I, tiek II lygmens intensyvumo miško ekosistemų būklės stebėseną, aprašymas pateiktas išsamiame naudojimo vadove (20), o nuorodos į atitinkamas vadovo dalis pateiktos toliau esančioje lentelėje, taip pat ir dėl duomenų, kurie turėtų būti pateikti. Tyrimų, atliktų vykdant Miškų TBP, apžvalgą ir atitinkamus parametrus, kurie vertinti vykdant visą programą, rasite tame naudojimo vadove ir internete (http://icp-forests.net/).

2 lentelė

Pasirinktos rodiklių grupės, parametrai ir nuorodos į vykdant Miškų TBP taikytus metodus, kuriais papildomi TKM direktyvos V priede nurodyti neprivalomi rodikliai

Vertinamas aspektas (rodiklių grupė)	Parametrai	Dažnumas	Metodai
Dirvožemio rūgštingumas kietoje dirvožemio fazėje	Elementų koncentracija (bazių katijonai ir kt.) Ca, Mg, K, Na, mainų Al, bendrasis N kiekis ir C/N santykis	Kas 10–15 metų I ir II lygmenų plotuose	X dalis
Dirvožemio rūgštingumas dirvožemio tirpale	pH, [SOx] (*1), [NO3], [bazių katijonai (Ca, Mg, K, Na)], [mainų Al].	Kas 4 savaites II lygmens plotuose	XI dalis
Azoto rūgšties druskų išplovimas iš dirvožemio, dirvožemio tirpale	[NO3+] giliausiame dirvožemio sluoksnyje (40–80 cm); siekiant apskaičiuoti srautus, reikia taikyti dirvožemio vandens srauto modelį (vandens balanso modelį).	Kas 4 savaites II lygmens plotuose	X dalis, vandens balanso modelis, plg. su IX dalimi
C/N santykis + bendrasis N kiekis dirvožemyje, kietoje dirvožemio fazėje	Crezervas, Nrezervas, C/N santykis.	Kas 10–15 metų I ir II lygmenų plotuose	X dalis
Maisto medžiagų balansas lapijoje	[N], [P], [K], [Mg] ir santykis su [N].	Kas 2 metus – II lygmens plotuose, kas 10–15 metų – I lygmens plotuose	XII dalis

Papildomi parametrai, kurie apima kitus svarbius miško ekosistemų požymius ir savybes, kaip antai miško želdinių amžius, medžių rūšys ir augalinės dangos sudėtis ir įvairovė, vainikų būklė, lapuotumo rodiklis (LAI), polajinių kritulių cheminiai rodikliai, nuokritų kiekis ir cheminiai rodikliai arba epifitinių kerpių (ant medžių kamienų) sudėtis, yra svarbūs ir jais galima papildyti TKM direktyvos V priede nurodytus neprivalomus rodiklius. Atitinkami metodai taip pat aprašyti atitinkamose Miškų TBP įgyvendinimo vadovo dalyse.

Kai kuriose Miškų TBP stebėsenos vietose, taip pat kitose miško ir sausumos ekosistemų stebėsenos vietose, azoto koncentracija samanose tikrinama kas penkerius metus (kartu su sunkiųjų metalų ir pasirinktų patvariųjų organinių teršalų koncentracija) ir ši informacija pateikiama vykdant Augalijos TBP (naudojimo vadovas skelbiamas adresu http://icpvegetation.ceh.ac.uk).

3.4.2.   Gėlo vandens ekosistemos. Upių ir ežerų stebėsena pagal TBP

Daugeliu atvejų paviršinio vandens telkiniai, kaip antai upės ir ežerai, yra pirmoji į rūgštėjimą ir eutrofikaciją reaguojanti ekosistemos terpė. Rūgščiai jautrių baseinų su plonu daug silicio turinčių dirvožemių sluoksniu, kuriuose beveik neužsilaiko sulfatai ir nitratai, yra daugelio Europos regionų kalnų vietovėse. Žuvų ir kitų vandens organizmų populiacijos labai nukentėjo per pastarąjį šimtmetį. Daugelyje upių ir ežerų žuvų ištekliai sunyko dėl tarpvalstybinės oro teršalų pernašos. Sulfatų, nitratų koncentracija, šarmingumas, pH ir aliuminio koncentracija jautriuose vandenyse sparčiai reaguoja į išmetamų teršalų kiekio pokyčius; tai daro poveikį jautriems organizmams, o kartu ir visai ekosistemai. Toks poveikis pastebimas tiek palyginti arti, tiek toli nuo pagrindinių teršalų išmetimo šaltinių esančiose ekosistemose. Devintajame dešimtmetyje pradėjus mažėti išmetamų teršalų kiekiui, vandens cheminiai rodikliai netrukus parodė, kad ekosistemos atsigauna, vis dėlto išteklių biologinis atsikūrimas atsilieka. Vėliau taip pat paaiškėjo, kad azoto nuosėdų susidarymas gali turėti tręšiamąjį poveikį (lemti eutrofikaciją) kai kuriuose paviršinio vandens telkiniuose, esančiuose žmogaus nepaliestose vietovėse, nutolusiose nuo vietovių, kuriose juntamas tiesioginis žmonių veiklos poveikis. Taigi didėjanti azoto koncentracija ore gali sukelti vandens mitybos tinklo pokyčius, o tai gali turėti rimtų pasekmių. Paviršinio vandens telkinių vandens cheminiai ir biologiniai rodikliai yra vieni iš geriausių oro taršos ir jos mažinimo priemonių poveikio Europos ekosistemoms rodiklių.

Programa, skirta sieros ir azoto nuosėdų susidarymo gėlo vandens telkiniuose poveikiui stebėti, turėtų apimti bent 3 lentelėje nurodytus parametrus. Mėginių ėmimo dažnumas turėtų atspindėti vietos, kurioje vykdoma stebėsena, pokyčius laiko požiūriu. Vietos, kuriose sparti vandens apykaita, sparčiau reaguoja į nuosėdų susidarymo pokyčius. Vandens telkinių TBP rekomenduojama iš ežerų, kuriose sparti vandens apykaita, ir upių mėginius imti bent kartą per mėnesį (Vandens telkinių TBP, 2010 m.). Imti mėginius kas ketvirtį arba kartą per sezoną gali pakakti iš tų ežerų, kuriuose teorinė vandens buvimo trukmė yra ilgesnė nei keli mėnesiai. Jautrių rūšių arba bendrijų biologinę stebėseną labai rekomenduojama vykdyti bent keliuose iš pasirinktų vietų (4 lentelė).

Kiti fizikiniai ir cheminiai parametrai, kaip antai temperatūra, vandens srautas, aliuminio frakcijos, bendrasis azoto ir fosforo kiekis, suteikia papildomos informacijos, kuri, atsižvelgiant į vietos sąlygas, gali būti naudinga, pvz., vertinant biologinį oro taršos poveikį.

3 lentelė

Upės ir ežerai. Rekomenduojami būtiniausi parametrai, cheminiai rodikliai pagal Vandens telkinių TBP

Išsamią informaciją ir išsamesnį paaiškinimą rasite Vandens telkinių TBP įgyvendinimo vadove (Vandenų TBP, 2010 m.). Pateiktos nuorodos – tai nuorodos į vadovo skyrius.

Vertinamas aspektas	Parametrai	Dažnumas	Metodas	Teiktini duomenys
Ežero baseino jautrumas ir oro taršos hidrocheminis poveikis (rūgštėjimas)	Šarmingumas, sulfatai, nitratai, chloridai, pH, kalcis, magnis, natris, kalis, ištirpusi organinė anglis ir specifinis laidis	Nuo karto per sezoną (ketvirtį) iki karto per metus, atsižvelgiant į vandens apykaitos greitį	Viršutinio sluoksnio (0,1–1 m) arba vietos, kurioje iš ežero išteka upė, vietinis mėginys. Aprašyta 3 skyriuje.	Pagrindiniai jonai (mg/l), nitratai (μg N/L), pH, ištirpusi organinė C (mg C/l), šarmingumas (μeq/L), laidis esant 25 °C temperatūrai (μS/cm)
Upės (upelio) baseino jautrumas ir oro taršos hidrocheminis poveikis (rūgštėjimas)	Šarmingumas, sulfatai, nitratai, chloridai, pH, kalcis, magnis, natris, kalis, ištirpusi organinė anglis ir specifinis laidis	Kas mėnesį	Vietinis ėminys. Aprašyta 3 skyriuje.	Pagrindiniai jonai (mg/l), nitratai (μg N/L), pH, ištirpusi organinė C (mg C/l), šarmingumas (μeq/L), laidis esant 25 °C temperatūrai (μS/cm)

4 lentelė

Upės ir ežerai. Rekomenduojami papildomi parametrai, biologiniai rodikliai pagal Vandens telkinių TBP

Išsamią informaciją ir išsamesnį paaiškinimą rasite Vandens telkinių TBP įgyvendinimo vadove. Pateiktos nuorodos – tai nuorodos į vadovo skyrius.

Vertinamas aspektas	Parametrai	Dažnumas	Metodas	Teiktini duomenys
Biologiniai oro taršos (rūgštėjimo) rodikliai Dugniniai bestuburiai upėse ir ežeruose.	Tam tikrų grupių (rūšių) buvimas arba nebuvimas arba santykinis perteklius	Nuo vieno karto per sezoną iki vieno karto per metus	Spardant vandenį imami mėginiai, pakrantėje imami mėginiai arba kerno mėginiai. Žr. 4 skyrių. Vandens pagrindų direktyvoje numatyti metodai pagrįsti CEN ir ISO standartais ir jie yra tinkami.	Kokybiniai arba kiekybiniai duomenys. http://www.icp-waters.no/data/submit-data/
Kitos grupės, kaip antai žuvys, titnagdumbliai ir perifitonas, taip pat gali būti naudojami kaip biologiniai rūgštėjimo rodikliai.

3.4.3.   Sausumos ekosistemos. Ozono žalos stebėsena pagal TBP

Vykdant ozono žalos stebėseną, kyla būtent su šiuo teršalu susijusių sunkumų. Nusėdę sieros ir azoto junginiai išlieka gėlo vandens ir sausumos ekosistemose – tiek augalijoje, tiek dirvožemyje – tam tikra chemine forma, kuria galima vykdyti šių junginių stebėseną, įskaitant jų koncentraciją augaluose ir samanose (žr. 3 ir 4 lenteles). Be to, dėl sieros ir (arba) azoto nuosėdų rūgštėja gėlo vandens telkiniai ir dirvožemis, ir juos galima stebėti. Ozonas, priešingai, nesikaupia augalijoje ar dirvožemyje; žalą sukelia augaluose esantys ozono skilimo produktai ir augalų reakcijos į juos.

Pernelyg didelė pažemio ozono ekspozicija žalinga daugelio rūšių augalijai, tai kenkia sausumos ekosistemoms ir jų teikiamoms paslaugoms (pvz., maisto produktų ir medienos gamybai, anglies dioksido sekvestracijai, oro kokybei ir klimato reguliavimui). Poveikis ozonui jautrioms rūšims pasireiškia matomais lapų pažeidimais, sulėtėjusiu augimu, pasėlių derliaus kokybės pablogėjimu ir kiekio sumažėjimu, sumažėjusiu žiedų skaičiumi ir subrandinamų sėklų kiekiu bei padidėjusiu jautrumu abiotiniams veiksniams, kaip antai šalnai arba sausrai, ir biotiniams veiksniams, kaip antai kenksmingiems organizmams ir ligoms.

Vienintelis matomas žalingas poveikis sausumos ekosistemoms, kurį galima tiesiogiai susieti su ozonu, yra lapų pažeidimai. Ozono sukeliami ozonui jautrių rūšių augalų lapų pažeidimai išsivysto tomis dienomis, kai atmosferoje padidėjusi pažemio ozono koncentracija. Vis dėlto, nenustatyta aiškaus ryšio tarp ozono sukeliamų lapų pažeidimų ir poveikio svarbiems augalijos parametrams, kaip antai augimui (pvz., medžių augimui) ar derliui (pasėlių). Esant matomiems lapų pažeidimams, lapinių daržovių rinkos vertė sumažėja. Remiantis bandymų duomenimis nustatyti tokiems parametrams kaip medžių biomasė ir pasėlių derlingumas kritiniai ozono lygiai, nes šių parametrų pakitimai parodo kaupiamąjį sezoninės ozono ekspozicijos poveikį.

Kritiniai ozono lygiai – tai atmosferos teršalų kumuliacinė ekspozicija arba kumuliacinis žiotelių laidumas atmosferos teršalams, kurį viršijus, remiantis dabartinėmis žiniomis, gali pasireikšti tiesioginis neigiamas poveikis jautriai augalijai. Kritiniai ozono lygiai ir tikslinės vertės, kurie nustatyti europiniuose teisės aktuose (Direktyvoje 2008/50/EB (21)) siekiant apsaugoti augaliją, pagrįsti kumuliacine ozono koncentracija. Iš naujesnių mokslinių tyrimų duomenų matyti, kad kumuliaciniu žiotelių laidumu ozono dalelėms pagrįstos tikslinės vertės (pvz., rodiklis fitotoksinė ozono dozė (FOD)) biologiniu požiūriu yra svarbesnės nei koncentracija pagrįstos tikslinės vertės (pvz., AOT40), nes jos parodo, kiek apytikriai ozono dalelių patenka per lapų poras (žioteles) ir sukelia pažeidimus augalo viduje (Mills et al., 2011a,b). FOD skaičiavimo metodika sukurta ir taikyta įgyvendinant Augalijos TBP, naudojant modelį DO3SE. Kumuliacinį konkrečių rūšių augalų žiotelių laidumą ozono dalelėms galima apskaičiuoti kas valandą tikrinant ozono koncentraciją ir meteorologinius parametrus (5 lentelė). Viršyti žiotelių laidumu pagrįsti kritiniai lygiai rodo ozono poveikio ozonui jautrioms rūšims pavojų toje stebėsenos vietoje. Išsami informacija apie FOD skaičiavimą ir jo taikymą pateikta kritinių apkrovų ir lygių bei oro taršos poveikio, rizikos ir tendencijų modeliavimo ir nustatymo metodologijos ir kriterijų vadove (angl. Manual on methodologies and criteria for modelling and mapping critical loads and levels and air pollution effects, risks and trends) (22).

5 lentelė

Ozono žalos augalijai vertinimo rodikliai pagal TKM direktyvos V priedą

Išsamią informaciją ir išsamesnį paaiškinimą rasite nurodytuose TBP įgyvendinimo vadovuose.

Rodiklis	Vertinamas aspektas	Dažnumas	Informacija dėl metodologijos ir duomenų teikimo
Ozono žala medžių lapams	Ozono poveikio simptomai, matomi ant medžių lapų ir ant medžių ir medėjančių augalų apšviestose mėginių ėmimo vietose; Medžio kamieno skersmens didėjimas.	Matomi ozono poveikio simptomai: kasmet II lygmens plotuose; Skersmens didėjimas: kas 5 metus.	Miškų TBP įgyvendinimo vadovo VIII dalis (matomi ozono poveikio simptomai) ir V dalis (skersmens didėjimas)
Ozono sukelti pasėlių ir medžiams nepriskiriamų rūšių augalų lapams	Matomi ozono poveikio lapams simptomai; Pasėliai: surinktas derlius	Matomi ozono poveikio simptomai: bent kartą per metus augimo sezono metu, geriausia netrukus (praėjus 3–7 dienoms) po padidėjusios ozono koncentracijos epizodo (1); Pasėlių derlius: kasmet	http://icpvegetation.ceh.ac.uk. Bus peržiūrėta ankstesniuose vadovuose pateikta informacija, kad ji atitiktų TKM direktyvos nuostatas (įskaitant ozonui jautrių rūšių sąrašus).
Žiotelių laidumu pagrįstų kritinių ozono lygių viršijimas	Ozono koncentracija (2), meteorologiniai duomenys (3) (temperatūra, santykinis drėgnis, šviesos intensyvumas, kritulių kiekis, vėjo greitis, atmosferos slėgis) ir dirvožemio tipas (smėlinis, molinis ar priemolis) stebėsenos vietoje arba šalia jos (4). Siekiant apskaičiuoti laidumą ozono dalelėms ir nustatyti, ar viršyti kritiniai lygiai, galima naudoti žiotelių laidumu pagrįstą modelį DO3SE.	Kiekvienais metais: Augimo sezono metu kas valandą renkami duomenys (5)	Modeliavimo ir nustatymo metodo taikymo vadovas, TTOTP konvencija, 3 skyrius „Augalijai kritinių lygių nustatymas“ (http://icpvegetation.ceh.ac.uk, įskaitant nuorodą į internetinę modelio DO3SE versiją (6)).

3.4.4.   Integruota gėlo vandens ir sausumos ekosistemų stebėsena pagal TBP

Integruota ekosistemų stebėsena – tai tuo pat metu atliekamas išsamus fizikinių, cheminių ir biologinių baseino savybių vertinimas tam tikrą laikotarpį ir skirtinguose aplinkos komponentuose. Dėl integruotos stebėsenos sudėtingumo ją vykdant siekiama ne apimti dideles teritorijas, o geriau suprasti priežastinius ryšius tarp oro, dirvožemio, vandens ir biologinio atsako (daugiausia miškų ekosistemose). Tokiose stebėsenos zonose, viena vertus, būtų galima surinkti duomenis apie konkrečias ekosistemas, pvz., miškų arba gėlo vandens ekosistemas, ir, kita vertus, būtų paprasčiau atskirti su oro tarša susijusį poveikį nuo kitų galimų taršos šaltinių poveikio. Apskritai valstybėse narėse yra kelios vietovės, kuriose vykdoma tokia išsami stebėsena. Valstybėms narėms rekomenduojama turėti bent dvi stebėsenos vietas, kad būtų galima apskaičiuoti atitinkamus klimato ir nuosėdų susidarymo gradientus. Integruotos stebėsenos vietos turėtų būti nedideli, aiškiai apibrėžti baseinai natūraliose arba pusiau natūraliose zonose. Matavimai turėtų apimti meteorologinius parametrus, šlapias ir sausas nuosėdas, polajinius kritulius, dirvožemio cheminius rodiklius (kietosios ir skystosios fazės), paviršinio ir požeminio vandens cheminius rodiklius ir biologinį atsaką (t. y. augalija ir kiti biologiniai elementai). Taip siekiama stebėti biogeochemines tendencijas ir biologinius atsakus; vykdant natūralių miško ekosistemų stebėseną, atskirti triukšmą ir natūralius svyravimus nuo žmogaus veiklos sukeliamo trikdymo požymių; galiausiai sukurti regioninio vertinimo ir ilgalaikio poveikio prognozavimo priemonių (pvz., modelius) ir jas taikyti.

6 lentelėje nurodyti kintamieji, kurie yra aktualūs pagal TKM direktyvos V priedą ir vertinant oro taršos poveikį ekosistemoms. Reikiama įranga, planas ir metodologijos išsamiai aprašyti Integruotos stebėsenos TBP įgyvendinimo vadove (23). Įgyvendinus visą išsamių matavimų programą, taip pat galima kurti detalius modelius, atlikti priežasties ir poveikio analizę ir tirti sąveiką su klimato kaitos procesais (24) (25) (26).

6 lentelė

Parametrai, kurie matuojami Integruotos stebėsenos TBP stebėsenos vietose, ir jų tikrinimo dažnumas

Išsamų aprašymą ir metodologiją rasite Integruotos stebėsenos TBP įgyvendinimo vadove  (27).

Vertinamas aspektas (rodiklių grupė)	Parametras	Dažnumas	Metodas
Meteorologiniai duomenys	Krituliai, oro temperatūra, dirvožemio temperatūra, santykinis drėgnis, vėjo greitis, vėjo kryptis, pilnutinė saulės spinduliuotė (spinduliuotės balansas)	Kas mėnesį	7.1 dalis
Oro cheminiai rodikliai	sieros dioksidas, azoto dioksidas, ozonas, sulfatų kietosios dalelės, nitratai aerozolių ir dujų pavidalu, azoto rūgštis, amoniakas ir amonis aerozolių pavidalu	Kas mėnesį	7.2 dalis
Kritulių cheminiai rodikliai (Europos stebėsenos ir vertinimo programos (angl. EMEP) žinynas)	sulfatai, nitratai, amonis, chloridai, natris, kalis, kalcis, magnis ir šarmingumas	Kas mėnesį	7.3 dalis
Polajiniai krituliai	Sulfatai, nitratai, amonis, bendrasis N kiekis, chloridai, natris, kalis, kalcis, magnis, ištirpusi organinė anglis ir stiprioji rūgštis (pagal pH)	Nuo vieno karto per savaitę iki vieno karto per mėnesį	7.5 dalis
Cheminės dirvožemio savybės	pH (CaCl2), bendrasis S kiekis, bendrasis P kiekis, bendrasis N kiekis, mainų Ca, mainų Mg. mainų K, mainų Na, mainų Al, bendra organinė anglis (BOA), mainų titruojamas rūgštingumas (H+Al)	Kas penkerius metus	7.7 dalis
Dirvožemio vandens cheminiai rodikliai	pH, elektrinis laidumas, šarmingumas, Grano grafikas, bendrasis N kiekis, amonis, nitratai, bendrasis P kiekis, Ca, Mg, K, Na, bendrasis aliuminio kiekis, labilus aliuminis	Keturis kartus per metus	7.8 dalis
Nuotėkio vandens cheminiai rodikliai	šarmingumas, sulfatai, nitratai, chloridai, ištirpusi organinė anglis, pH, kalcis, magnis, natris, kalis, neorganinis (labilus) aliuminis, bendrasis azoto kiekis, amonis, upelių vandens nuotėkis, specifinis laidis	Kas mėnesį	7.10 dalis
Lapijos cheminiai rodikliai	Ca, K, Mg, Na, N, P, S, Cu, Fe, Mn, Zn ir BOA	Kas penkerius metus	7.12 dalis
Nuokritų cheminiai rodikliai	Ca, K, Mg, Na, N, P, S, Cu, Fe, Mn, Zn ir BOA	Kasmet	7.13 dalis
Augalija (intensyvios stebėsenos plotuose)	Žemės, lauko, krūmokšnių ir medžių sluoksnio augalija, būtent dirvožemyje augantys induočiai augalai, briofitai ir kerpės. Medžio kamieno skersmuo, skliauto struktūra	Kas trejus metus	7.17 dalis
Ant kamieno augantys epifitai	Ant gyvų medžių kamienų augančios kerpės	Kas penkerius metus	7.20 dalis
Oriniai žalieji dumbliai	šakų skaičius, jauniausias ūglis su dumbliais storiausias dumblių sluoksnis ant medžio, metinių ūglių, ant kurių likę > 50 % spyglių, skaičius, metinių ūglių, ant kurių likę > 5 % spyglių, skaičius	Kasmet	7.21 dalis

4.   Ryšys su kita stebėsenos veikla

Pagal TKM direktyvos 9 straipsnį: „valstybės narės koordinuoja veiksmus su kitomis stebėsenos programomis, parengtomis remiantis Sąjungos teisės aktais, įskaitant Direktyvą 2008/50/EB, <…> [D]irektyvą 2000/60/EB bei <…> [D]irektyvą 92/43/EEB, ir atitinkamais atvejais, TTOTP konvenciją, ir, kai tinkama, naudoja pagal tas programas surinktus duomenis“.

Šiomis nuostatomis siekiama užtikrinti, kad kuo dažniau būtų naudojami duomenys, surinkti naudojant esamas sistemas, siekiant išvengti veiklos dubliavimo ir išnaudoti sinergiją. Vis dėlto svarbu nustatyti susijusius ekosistemų tipus, vietas ir parametrus, kaip išdėstyta 3 dalyje, kad stebėsena atitiktų TKM direktyvos tikslus.

4.1.    Ryšys su stebėsena, vykdoma vadovaujantis ES teisės aktais ir įgyvendinant ES iniciatyvas

Vadovaujantis Vandens pagrindų direktyva (2000/60/EB) vykdoma plataus masto gėlo vandens telkinių stebėsena, o pagal Buveinių direktyvos (92/43/EEB) nuostatas – labai įvairių buveinių stebėsena. Su ES institucijoms pateikiama informacija galima susipažinti prisijungus prie atitinkamų Europos aplinkos informacijos ir stebėjimo tinklo (EIONET) duomenų bazių (28), kurių tvarkymą koordinuoja Europos aplinkos agentūra.

Atsižvelgiant į TKM direktyvoje numatytos stebėsenos tikslą ir stebėsenos vietų atrankos reikalavimus, tokios stebėsenos tikslais veikiausiai bus aktuali tik dalis Vandens pagrindų direktyvoje nustatytų stebėsenos vietų. Siekiant susieti vandens kokybę su oro taršos poveikiu, svarbios daugiausia tos stebėsenos vietos, kurios yra prie šaltinių ir apsuptos natūralių zonų. Atvejo tyrimas, susijęs su Vandens pagrindų direktyvoje numatytos stebėsenos įtraukimu į stebėsenos tinklą, kuriame visas dėmesys sutelktas į oro taršos poveikį Suomijoje, pateiktas 7.2 dalyje.

Svarbių kitų duomenų, pvz., apie anglies ir azoto kiekį dirvožemyje, šaltinių, kuriuos galima įtraukti į su 9 straipsniu susijusią stebėseną, galima rasti žemės naudojimo ir žemės dangos tyrime (angl. LUCAS) (29). ES iniciatyva dėl apdulkintojų (30), taip pat pavieniai ES ekosistemų ir biologinės įvairovės stebėsenos projektai gali suteikti papildomų galimybių suderinti ir sujungti duomenų rinkimo įgyvendinant stebėsenos programas procesus ir padidinti jų efektyvumą.

4.2.    Ryšys su stebėsena, vykdoma įgyvendinant TTOTP konvencijos iniciatyvas

Pagal TTOTP konvenciją įsteigtos Poveikio darbo grupės (PDG) vykdoma ekosistemų stebėsenos veikla tiesiogiai susijusi su TKM direktyvos įgyvendinimu, nes jų tikslai tokie patys ir per daugiau kaip 20 metų šios darbo grupės veiklos parengta labai daug pagalbinės techninės medžiagos.

Vykdant šią TTOTP konvencijoje numatytą ilgalaikę stebėseną, sudaryti dideli praeityje surinktų duomenų rinkiniai, kurių stebėsena vykdoma pagal patvirtintas metodologijas, todėl mėginiai imami ir analizės atliekamos nuosekliai ir vienodu dažnumu.

PDG vykdomos intensyvios stebėsenos tinklai yra pagrįsti ekosistemomis, visa jų veikla sutelkta į konkrečias problemas (oro taršą) ir yra ilgalaikė. Šie stebėsenos tinklų ypatumai suteikia galimybę nustatyti ekosistemų pokyčius, įvertinti tuos pokyčius lemiančius veiksnius ir nustatyti ekosistemų pokyčių pasekmes; taip politikos formuotojai informuojami apie ekosistemų būklę ir prognozuojami būsimi pokyčiai.

Taigi, pagal TKM direktyvos nuostatas vykdomos ekosistemų stebėsenos tikslai visiškai tokie patys, kaip ir esamų pagal TTOTP konvenciją sukurtų stebėsenos tinklų, todėl visa ši stebėsenos veikla turėtų būti naudinga įgyvendinant TKM direktyvos tikslus, nes vykdant šią stebėseną:

—	tikrinami rūgštėjimo, eutrofikacijos ir ozono poveikio ekosistemose rodikliai (beveik visi V priede nurodyti parametrai),

—	nustatomi ekosistemų pokyčiai,

—	nustatomas pokyčių greitis arba tendencija (laiko skalė), pokyčių apimtis (erdvinė skalė) ir pokyčių intensyvumas (poveikio dydis),

—	galima suprasti, kokį poveikį šie pokyčiai turėtų ekosistemų būklei,

—	suteikiama galimybė numatyti ir nustatyti tokius pokyčius, kurie susiję su natūraliais procesais ir žmonių veikla,

—	padedama modeliuoti ekosistemų dinamiką ir susijusius procesus,

—	suteikiama galimybė numatyti galimą neigiamą poveikį, todėl iš anksto įspėjama apie tam tikrus pokyčius,

—	suteikiama galimybė įvertinti politikos veiksmingumą.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad TTOTP konvencijoje numatyta į konkrečius probleminius klausimus sutelkta stebėsena apima tiek oro taršos keliamas grėsmes, tiek jos poveikio stebėseną; taip užtikrinamas pakankamas nuspėjamumas ir efektyvesni atitinkami politikos veiksmai. Tuo pat metu vykdant ir ekosistemas veikiančių veiksnių (oro taršos), ir poveikio ekosistemoms tendencijų stebėseną, galima geriau aiškinti stebėsenos rezultatus.

4.3.    Ryšys su kitais stebėsenos tinklais

Vykdant tų rūšių ekosistemų, kurių neapima tarptautinio bendradarbiavimo programos, stebėseną, galima pasinaudoti Europos ilgalaikių ekosistemų mokslinių tyrimų tinklu (angl. Long Term Ecosystem Research Europe, LTER Europe). LTER-Europe – tai Europos jungtinė organizacija ir mokslinių tyrimų infrastruktūra, skirta mokslinių tyrimų centrams ir stotims, vykdančioms aplinkos ir ekosistemų stebėseną bei mokslinius tyrimus (31). Vienintelis pagrindinis tikslas yra suburti visus tokius Europos mokslinių tyrimų centrus, kad būtų galima sukurti žinių bazę, kuri padėtų geriau suprasti ekosistemų struktūrą ir funkcijas bei jų ilgalaikį atsaką į aplinkos, socialinius ir ekonominius veiksnius.

Pagrindiniai LTER-Europe tikslai:

—	nustatyti ekosistemų pokyčius lemiančius veiksnius, atsižvelgiant į skirtingus Europos aplinkos ir ekonomikos gradientus,

—	tyrinėti sąsajas tarp šių pokyčius lemiančių veiksnių, ekosistemų atsako ir vystymosi uždavinių pagal bendrą mokslinių tyrimų darbotvarkę ir atsižvelgiant į suderintus parametrus bei metodus,

—	nustatyti LTER stebėsenos vietų ir ISEMT (32) platformų kriterijus, siekiant padėti sukurti pažangiausio mokslo plėtrai reikiamą unikalią in situ infrastruktūrą,

—	gerinti įvairių veiklos vykdytojų, interesų grupių, tinklų ir kt. bendradarbiavimą ir sąveiką.

LTER-Europe siekia šių tikslų kurdama pagrindą projektų plėtrai, koncepcijų kūrimui, švietimui, keitimuisi praktine patirtimi, informacijos perdavimui ir institucijų integracijai. LTER-Europe jau vykdo kai kurių iš parametrų, kurie yra naudingi vykdant 9 straipsnyje numatytą stebėseną pagal TKM direktyvą, stebėseną, todėl valstybėms narėms gali būti įdomu patyrinėti, ar į šią sistemą būtų galima įtraukti daugiau parametrų ir kaip tai būtų galima padaryti (33).

Be to, galima naudoti nacionalinių miškų registrų ir kitos nacionaliniu lygmeniu vykdomos stebėsenos veiklos duomenis. Mokslinių tyrimų projektai taip pat gali suteikti svarbių duomenų, kaip antai nuotolinio stebėjimo būdu surinktos informacijos, kuri gali suteikti išsamių erdvinių duomenų apie oro taršos poveikį augalų būklei (pvz., Cotrozzi et al. (2018) (34)).

5.   Ataskaitų teikimas

5.1.    Informacijos apie stebėsenos tinklus ir rodiklius teikimas nuo 2018 m. liepos 1 d. ir vėliau kas ketverius metus

Teikiant informaciją apie stebėsenos vietas ir susijusius rodiklius, kurie naudojami vykdant oro taršos poveikio stebėseną, pagal TKM direktyvos 10 straipsnio 4 dalies a punktą turėtų būti pateikti šie duomenys:

—	stebėsenos vietos koordinatės ir aukštis virš jūros lygio, stebėsenos vietos pavadinimas ir jos buveinės (ekosistemos) tipas bei glaustas stebėsenos vietos aprašymas,

—	išsamūs duomenys apie tai, kokių parametrų stebėsena vykdoma kiekvienoje stebėsenos vietoje.

Pateikiant šią informaciją taip pat reikėtų paaiškinti, kaip tinklas buvo sudarytas, atsižvelgiant į TKM direktyvos 9 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

5.2.    Gaunamų duomenų teikimas nuo 2019 m. liepos 1 d. ir vėliau kas ketverius metus

Teikiant TKM direktyvos 9 straipsnyje nurodytus stebėsenos duomenis, vadovaujantis 10 straipsnio 4 dalies b punktu, turėtų būti laikomasi šių principų:

—	ataskaitos turėtų būti standartizuotos, kuo labiau atsižvelgiant į esamus duomenų srautus,

—	jos turėtų būti rengiamos laikantis INSPIRE reikalavimų (35),

—	ataskaitos turėtų būti pagrįstos duomenų teikimo sistemomis, sukurtomis įgyvendinant tarptautinio bendradarbiavimo programas.

Atsižvelgdamos į šiuos principus, Komisija ir Europos aplinkos agentūra parengė šiuos ataskaitų teikimo reikalavimus atitinkantį šabloną (36), kurį primygtinai rekomenduojama naudoti tam, kad būtų galima palyginti duomenis, užtikrinti jų nuoseklumą ir būtų paprasčiau atlikti jų analizę.

6.   Įgyvendinimo parama

Rengiant šias rekomendacijas buvo labai naudingi informacijos apie valstybių narių taikomą praktiką mainai. Šiuo požiūriu tarpusavio bendradarbiavimo priemonė, kuri sukurta Komisijai vykdant aplinkos nuostatų įgyvendinimo peržiūrą, suteikia galimybę organizuoti tolesnę savitarpio pagalbą – porinės paramos mechanizmų arba didesnių valstybių narių grupių keitimosi nuomonėmis apie įgyvendinimą ir gerąją patirtį forma. Šia priemone galima pasinaudoti įgyvendinant plačiai pripažįstamą Komisijos Techninės pagalbos ir informacijos mainų programą (TAIEX); valstybės narės valdžios institucijos (nacionalinės, regiono, vietos ir kt.) prašymu pagal TAIEX galima rengti ekspertų iš valstybinių aplinkos institucijų komandiruotes, kad šie galėtų keistis praktinėmis žiniomis, taip pat darbuotojų tiriamuosius vizitus į kitą valstybę narę, kur jie gali įgyti patirties iš savo kolegų, ir rengti praktinius seminarus vienoje ar keliose valstybėse. Daugiau informacijos, taip pat e. paraiškos ir ekspertų registracijos formas rasite svetainėje adresu

http://ec.europa.eu/environment/eir/p2p/index_en.htm.

Taip pat atkreipiame dėmesį į tai, kad įgyvendinant tarptautinio bendradarbiavimo programas, rengiami kasmetiniai susitikimai, kuriuose gali dalyvauti nacionaliniai ekspertai, siekiantys daugiau sužinoti apie stebėseną ir pasidalyti stebėsenos vietų valdymo patirtimi. Informaciją rasite svetainėje adresu

https://www.unece.org/environmental-policy/conventions/envlrtapwelcome/meetings-and-events.html#/.

7.   Atvejų aprašymai

7.1.    Jungtinėje Karalystėje vykdoma ozono stebėsena

Jungtinėje Karalystėje yra įrengta ozono intensyvios stebėsenos vieta, kurioje vykdomai veiklai vadovauja Augalijos TBP programų koordinavimo centras. Šioje stebėsenos vietoje kas valandą tikrinama ozono koncentracija ir meteorologiniai duomenys (FOD), todėl galima apskaičiuoti kumuliacinį įvairių rūšių augalų (pasėlių, medžių, (pusiau) natūralios augalijos) žiotelių laidumą ozonui augimo sezono metu. Taigi galima apskaičiuoti, kiek viršijami žiotelių laidumu pagrįsti kritiniai ozono lygiai. Be to, reguliariai tikrinama, ar nepažeisti ozonui jautrių rūšių augalų lapai, bet tai daroma ne dažnai dėl paprastai toje stebėsenos vietoje nedidelės ozono koncentracijos ore. Jungtinėje Karalystėje taip pat veikia stebėsenos tinklas, sudarytas iš maždaug 20 kaimo vietovėse įrengtų stebėsenos vietų, kuriose kas valandą registruojama ozono koncentracija. Naudojant sumodeliuotus meteorologinius duomenis, galima apskaičiuoti, kiek šiose stebėsenos vietose viršijami žiotelių laidumu pagrįsti kritiniai ozono lygiai. Šiuo metu šiose stebėsenos vietose nevykdoma ozono poveikio sukeliamų augalų lapų pažeidimų stebėsena.

7.2.    Integruota Suomijos paviršinio vandens telkinių stebėsena pagal Vandens pagrindų direktyvos, TTOTP konvencijoje numatytų tarptautinio bendradarbiavimo programų ir TKM direktyvos nuostatas

Pagal Vandens pagrindų direktyvos (VPD) (2000/60/EB) nuostatas valstybės narės yra įpareigotos įgyvendinti priežiūros monitoringo programą, kad galėtų surinkti informaciją, kuria remiantis būtų galima, pvz., įvertinti ilgalaikius natūralių sąlygų pokyčius ir ilgalaikius pokyčius, kuriuos lemia plačiai paplitusi (visuotinė) žmonių veikla. Siekiant įgyvendinti šiuos priežiūros tikslus, paprastai tuose vandens telkiniuose, kuriuose esančios sąlygos atitinka natūralias arba pusiau natūralias etalonines sąlygas ir (arba) kurių ekologinė būklė yra labai gera arba gera, vykdoma paviršinio vandens telkinių ekologinės ir cheminės būklės stebėsena. Vykdant su siera ir azotu susijusios oro taršos poveikio vandens ekosistemoms stebėseną pagal TTOTP konvenciją, iš esmės siekiama tų pačių tikslų ir naudojami tie patys priežiūros modeliai, todėl vandens ekosistemų stebėsena, vykdoma įgyvendinant TTOTP konvencijoje numatytas tarptautinio bendradarbiavimo programas, yra svarbi pagal VPD vykdomai stebėsenai kritinėse vietose (ir atvirkščiai). Šių stebėsenos programų siekiai ir tikslai taip pat aktualūs vykdant TKM direktyvoje numatytą ekosistemų stebėseną.

Pagal VPD nuostatas Suomijos kritinėse vietose vykdoma cheminių ir biologinių rodiklių stebėsena daugiausia vykdoma tuose ežeruose ir upėse, kurie yra saugomose arba nutolusiose vietovėse arba kurių baseinai yra kitose teritorijose, kurioms žmonių veikla neturi tiesioginės įtakos arba ta įtaka tik labai nedidelė. Paprastai šių rūšių Suomijos gėlo vandens telkiniai yra oligotrofiniai arba distrofiniai, baseino antžeminė dalis daugiausia apaugusi mišku, o vandeniui būdinga nedidelė arba vidutinė joninė jėga. Todėl šie vandens telkiniai yra jautrūs oro taršos poveikiui. Pagal VPD nuostatas vykdant ežerų ir upių ekologinės būklės stebėseną, taikoma toliau pateikiama ežerų ir upių tipologija, kuri apima Suomijos gėlo vandens telkinius ir natūralias bei pusiau natūralias gėlo vandens buveines (8 lentelė).

8 lentelė

Suomijos gėlo vandens telkinių tipologija

(http://www.ymparisto.fi/en-US/Waters/State_of_the_surface_waters/Typology_of_surface_waters)

Ežerų tipai	Upių tipai
Maži ir vidutinio dydžio nehumusingi ežerai	Mažos durpynų upės
Maži humusiniai ežerai	Mažos upės mineralinio dirvožemio regionuose
Vidutinio dydžio humusiniai ežerai	Mažos upės molingo dirvožemio regionuose
Dideli nehumusingi ežerai	Vidutinio dydžio durpynų upės
Dideli humusiniai ežerai	Vidutinio dydžio upės mineralinio dirvožemio regionuose
Humusingi ežerai	Vidutinio dydžio upės molingo dirvožemio regionuose
Seklūs nehumusingi ežerai	Didelės durpynų upės
Seklūs humusiniai ežerai	Didelės upės mineralinio dirvožemio regionuose
Seklūs humusingi ežerai	Mažos upės molingo dirvožemio regionuose
Ežerai, kuriuose labai trumpai išsilaiko vanduo	Labai didelės durpynų upės
Šiaurės Laplandijos ežerai	Labai didelės upės mineralinio dirvožemio regionuose
Ežerai, kuriuose natūraliai daug maisto medžiagų ir kalcio

Iš šių 12 rūšių ežerų, kuriuose vykdoma VPD numatyta stebėsena, „maži nehumusingi“ ir „maži humusiniai ežerai“ (įskaitant seklius) apima mažus (plotas < 1 km2) ežerus, kurie maitinami iš miškuose ištekančių upių. Jie paplitę borealiniuose regionuose spygliuočių miškų ir durpynų teritorijose ir jų labai daug Suomijoje; įrodyta, kad jie yra jautrūs oro taršai, taip pat teigiamiems oro taršos poveikio rodikliams. „Šiaurės Laplandijos ežerai“ taip pat apima miškų arba kalnų teritorijose šiaurės Suomijoje esančius jautrius ežerus, kurių vandens joninė jėga nedidelė ir kuriuose mažai maisto medžiagų. Atitinkamai „mažos durpyno upės“ ir „mažos upės mineralinio dirvožemio regionuose“ apima mažus upelius miškų arba kalnų teritorijose; daugelis iš jų yra jautrūs oro taršai ir taip pat yra geri oro taršos poveikio indikatoriai.

Oro taršos poveikio ežerams ir upeliams stebėsena Suomijos kritinėse miškų ir kalnų teritorijose vykdoma pagal TTOTP konvencijos (Vandenų TBP, Integruotos stebėsenos TBP) nuostatas ir įgyvendinant nacionalines stebėsenos programas. Nuolatinė stebėsena daugumoje vietų pradėta 1990 m. ir šiuo metu vykdoma 34 stebėsenos vietose, kurios geografiniu požiūriu apima visą šalies teritoriją. Siekiant papildyti pagal VPD nuostatas kritinėse vietose vykdomos stebėsenos duomenis, 18 iš 34 TBP (nacionalinės) stebėsenos vietų buvo įtrauktos į stebėsenos ir duomenų teikimo pagal VPD nuostatas programą, siekiant surinkti informaciją apie natūraliomis sąlygomis vykstančius ilgalaikius pokyčius ir ilgalaikius pokyčius, kuriuos lemia visuotiniai veiksniai, daugiausia atmosferinės iškritos ir klimato kaita. Savo ruožtu vykdant stebėseną pagal VPD nuostatas surenkami biologiniai duomenys, kurie yra būtini siekiant atlikti vertinimus pagal TTOTP konvencijos nuostatas. Įgyvendinant TTOTP konvenciją ir nacionalines stebėsenos programas atliekamais vertinimais, kurie yra tinkami oro taršos poveikiui įvertinti, vykdomi VPD nustatyti su chemine analize susiję reikalavimai, įskaitant reikalavimus įvertinti pH, šarmingumą, pagrindinių anijonų ir katijonų, maisto medžiagų ir ištirpusios organinės anglies kiekį. Stebėsenos uždavinius, priežiūros planą (kaip antai stebėsenos vietų steigimą ir atranką, mėginių ėmimą ir cheminių tyrimų atlikimą) ir bendros duomenų bazės tvarkymą koordinuoja už aplinką atsakinga Vyriausybės administracija, įskaitant Suomijos aplinkos institutą ir 13 ekonomikos, vystymosi, transporto ir aplinkos centrų. Suomijos Vyriausybės gamtinių išteklių institutas (angl. Natural Resources Institute Finland, Luke) taip pat dalyvauja nacionalinėje stebėsenos pagal VPD veikloje ir teikia specializuotas ir ekspertines žinias žuvų stebėsenos klausimais. Centralizuota veikla suteikia galimybę vadovautis lanksčiu rizika grindžiamu ir ekonomiškai efektyviu požiūriu vykdant stebėseną ir teikiant ataskaitas pagal skirtingas nacionalines programas, taip pat planuojant ir įgyvendinant naujas stebėsenos programas, pvz., TKM direktyvoje numatytą stebėseną.

---

(1)  Atsakomybės ribojimo pareiškimas Tikimasi, kad šis rekomendacinis dokumentas padės nacionalinėms institucijoms taikyti Direktyvą (ES) 2016/2284. Šiame teisiškai neprivalomame dokumente pateikiamas Europos Komisijos požiūris. Teisiškai privalomas ES teisės aktų aiškinimas yra išimtinė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) kompetencija. Šiame rekomendaciniame dokumente išreikštas požiūris negali iš anksto nulemti Komisijos pozicijos būsimose ESTT bylose.

(2)  2016 m. gruodžio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/2284 dėl tam tikrų valstybėse narėse į atmosferą išmetamų teršalų kiekio mažinimo, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2003/35/EB ir panaikinama Direktyva 2001/81/EB (OL L 344, 2016 12 17, p. 1).

(3)  2001 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/81/EB dėl tam tikrų atmosferos teršalų išmetimo nacionalinių ribų (OL L 309, 2001 11 27, p. 22).

(4)  Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Europos švaraus oro programa“, COM(2013) 918 final.

(5)  https://www.unece.org/env/lrtap/welcome.html

(6)  Ilgieji pavadinimai: Oro taršos poveikio upėms ir ežerams vertinimo ir stebėsenos TBP; Oro taršos poveikio miškams vertinimo ir stebėsenos TBP; Oro taršos poveikio natūraliai augalijai ir pasėliams TBP; Oro taršos poveikio ekosistemoms integruotos stebėsenos TBP.

(7)  2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 1386/2013/ES dėl bendrosios Sąjungos aplinkosaugos veiksmų programos iki 2020 m. „Gyventi gerai pagal mūsų planetos išgales“, OL L 354, 2013 12 28, p. 171.

(8)  7-osios AVP 28 punkto d papunktis.

(9)  2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos (OL L 20, 2010 1 26, p. 7).

(10)  1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL L 206, 1992 7 22, p. 7).

(11)  2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB nustatanti Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (OL L 327, 2000 12 22, p. 1).

(12)  Žr., pvz., Buveinių direktyvos 92/43/EEB I priedą.

(13)  Ekosistemų ir ekosisteminių paslaugų žemėlapių sudarymas ir vertinimas (angl. Mapping and Assessment of Ecosystems and their Services, MAES, http://ec.europa.eu/environment/nature/knowledge/ecosystem_assessment/pdf/MAESWorkingPaper2013.pdf.

(14)  Europos informacijos apie gamtą sistema (EUNIS), https://www.eea.europa.eu/data-and-maps/data/eunis-habitat-classification.

(15)  Corine žemės dangos klasės.

(16)  Metzger, M.J., Bunce, R.G.H, Jongman, R.H.G, Mücher, C.A., Watkins, J.W. 2005. A climatic stratification of the environment of Europe. Global Ecology and Biogeography 14: 549–563. DOI saitas http://dx.doi.org/10.1111/j.1466-822x.2005.00190.x

(17)  Žr. http://ec.europa.eu/environment/air/reduction/ecosysmonitoring.htm, ypač http://ec.europa.eu/environment/air/pdf/Technical%20Specifications%20NEC%20Article%209%20location%20and%20indicators%20final.docx ir http://ec.europa.eu/environment/air/pdf/template%20NEC%20Article%209%20location%20and%20indicators%20for%2001%20July%202018%20final.xlsx.

(18)  Maes, J. et al., 2018, Analizės pagrindai ekosistemų būklei kartografuoti ir įvertinti (angl. Analytical framework for mapping and assessing of ecosystem condition), http://ec.europa.eu/environment/nature/knowledge/ecosystem_assessment/pdf/Brochure%20MAES.pdf.

(19)  TBP vietoje termino „vieta“ (angl. site) vartojamas terminas „plotas“ (angl. plot).

(20)  Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos (UNECE) miškų programų koordinavimo centras, 2016 m. http://www.icp-forests.org/Manual.htm.

(*1)  []: koncentracija

(21)  2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/50/EB dėl aplinkos oro kokybės ir švaresnio oro Europoje (OL L 152, 2008 6 11, p. 1).

(22)  https://icpvegetation.ceh.ac.uk/publications/thematic; ypač https://www.icpmapping.org/Latest_update_Mapping_Manual, 3 skyrius „Augalijai kritinių lygių nustatymas“ (angl. Mapping critical levels for vegetation), TTOTP konvencija, 2017 m.

(1)  Sąvokos „padidėjusios ozono koncentracijos epizodas“ apibrėžtį rasite https://www.eea.europa.eu/themes/air/air-quality/resources/glossary/ozone-episode.

(2)  Būtina pateikti informaciją apie aukštį, kuriame atliktas matavimas.

(3)  Jeigu nėra matavimo duomenų, galima naudoti modeliuotus valandinius duomenis.

(4)  Būtina pateikti informaciją apie vietos platumą ir ilgumą, taip pat apie biogeografinę zoną, kurioje ta vieta yra (žr. 1 pav.).

(5)  Siekiant apskaičiuoti žiotelių laidumą ozono dalelėms, būtini kas valandą matuotos ozono koncentracijos ir meteorologiniai duomenys. Skaičiuojant laidumą pagal apskaičiuotuosius kasvalandinės ozono koncentracijos duomenis, remiantis pasyviųjų kaupiklių rodikliais (per 1–2 savaičių laikotarpį susikaupusį ozoną), atsiranda didelių netikslumų.

(6)  https://www.sei-international.org/do3se

(23)  www.syke.fi/nature/icpim

(24)  Holmberg, M., Vuorenmaa, J., Posch, M., Forsius, M.,et al., 2013 m. Ryšys tarp viršytų kritinių apkrovų ir empirinių poveikio rodiklių integruotos stebėsenos vietose įvairiuose Europos regionuose (angl. Relationship between critical load exceedances and empirical impact indicators at Integrated Monitoring sites across Europe). Ecological Indicators 24, 256–265.

(25)  Dirnböck, T., Grandin, U., Bernhardt-Römermann, M., Beudert, B., Canullo, R., Forsius, M., Grabner, M.-T., Holmberg, M., Kleemola, S., Lundin, L., Mirtl, M., Neumann, M., Pompei, E., Salemaa, M., Starlinger, F., Staszewski, T., Uziębło, A.K., 2014 m. Miško paklotės augalijos atsakas į azoto nuosėdų susidarymą (angl. EuropojeForest floor vegetation response to nitrogen deposition in Europe). Global Change Biology 20, 429–440.

(26)  Vuorenmaa, J., Augustaitis, A., Beudert, B., Clarke, N., de Wit, H.A., Dirnböck, T., Frey, J., Forsius, M., Indriksone, I., Kleemola, S., 2017 m. Ilgalaikiai sulfatų ir neorganinio azoto masės balansai Europos baseinuose, kuriuose vykdoma integruota stebėsena pagal TBP (angl. Long-term sulphate and inorganic nitrogen mass balance budgets in European ICP Integrated Monitoring catchments (1990–2012). Ecological Indicators 76, 15–29.

(27)  UNECE Integruotos stebėsenos TBP įgyvendinimo vadovas, 2017 m., http://www.syke.fi/en-US/Research__Development/Ecosystem_services/Monitoring/Integrated_Monitoring/Manual_for_Integrated_Monitoring.

(28)  https://bd.eionet.europa.eu/activities/Reporting/Article_17 http://cdr.eionet.europa.eu/help/WFD/WFD_521_2016

(29)  https://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php/LUCAS_-_Land_use_and_land_cover_survey

(30)  http://ec.europa.eu/environment/nature/conservation/species/pollinators/index_en.htm

(31)  www.lter-europe.net

(32)  Ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai moksliniai tyrimai.

(33)  LTER stebėsenos vietas ir jų matavimo programas rasite prisijungę adresu https://data.lter-europe.net/deims/.

(34)  Cotrozzi, L., Townsend, P. A., Pellegrini, E., Nali, C., Couture, J. J., 2018 m., Refleksinė spektroskopija. Naujoviškas požiūris siekiant geriau suprasti oro taršos poveikį Viduržemio jūros regiono augalams ir efektyviau vykdyti jo stebėseną (angl. Reflectance spectroscopy: a novel approach to better understand and monitor the impact of air pollution on Mediterranean plants). https://doi.org/10.1007/s11356-017-9568-2

(35)  https://inspire.ec.europa.eu/

(36)  http://ec.europa.eu/environment/air/reduction/ecosysmonitoring.htm