Vienintelis straipsnis

Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 50 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyta produkto specifikacija, susijusi su pavadinimais „Schaf-Heumilch“ / „Sheep’s Haymilk“ / „Latte fieno di pecora“ / „Lait de foin de brebis“ / „Leche de heno de oveja“, pateikiama šio sprendimo priede.

Remiantis Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 51 straipsniu, šio sprendimo paskelbimas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje suteikia teisę per tris mėnesius nuo paskelbimo dienos paprieštarauti šio straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyto pavadinimo įregistravimui.

PRIEDAS

GARANTUOTO TRADICINIO GAMINIO SPECIFIKACIJA

„Schaf-Heumilch“ / „Sheep’s Haymilk“ / „Latte fieno di pecora“ / „Lait de foin de brebis“ / „Leche de heno de oveja“

ES Nr. TSG-AT-02289 – 22.2.2017

Austrija

1.   Registruojamas (-i) pavadinimas (-ai)

„Schaf-Heumilch“ (de); „Sheep’s Haymilk“ (en); „Latte fieno di pecora“ (it); „Lait de foin de brebis“ (fr); „Leche de heno de oveja“ (es)

2.   Produkto rūšis

2.1.   Produkto rūšis

1.4 klasė. Kiti gyvūninės kilmės produktai (kiaušiniai, medus, įvairūs pieno produktai, išskyrus sviestą, ir kt.)

3.   Registracijos pagrindas

3.1.   Produktas

—	☒	kurio gamybos ar perdirbimo metodas ar sudėtis atitinka to produkto ar maisto produkto gaminimo tradicijas;
—	☐	gaminamas iš tradiciškai naudojamų žaliavų ar sudedamųjų dalių.

Šienu šeriamų gyvulių pieno gamyba yra pats natūraliausias pieno gamybos būdas. Pienas gaunamas iš tradiciniuose, tvariuose pienininkystės ūkiuose laikomų gyvulių. Pagrindinį standartinio pieno ir šienu šeriamų gyvulių pieno skirtumą ir pastarojo pieno tradicines ypatybes lemia tai, kad, kaip ir ankstyviausiais pieno gamybos laikais, gyvuliai nėra šeriami fermentuotais pašarais. Nuo 7-ojo dešimtmečio industrializavus ir mechanizavus žemės ūkį, siloso (fermentuotų pašarų) gamyba vis labiau populiarėjo, o šienu šeriamu gyvulių dalis vis mažėjo. Be to, teisės aktais draudžiama naudoti gyvulius ir pašarus, kurie, remiantis galiojančiais teisės aktais, yra laikomi genetiškai modifikuotais. Šėrimo tvarka yra suderinta su metų laikų kaita: šėrimo žaliuoju pašaru laikotarpiu gyvuliai šeriami šviežia žole, ir iš dalies šienu ir pašarais, kuriuos leidžiama naudoti pagal 4.2 punktą; žiemą gyvuliai šeriami šienu arba kitos rūšies pašarais, kuriuos leidžiama naudoti pagal 4.2 punktą.

3.2.   Pavadinimas

—	☐	tradiciškai vartojamas konkrečiam produktui pavadinti;
—	☒	perteikia produkto tradicinį ar specifinį pobūdį.

Avys yra vienos iš seniausių pasaulio naminių gyvūnų. Nuo pat ankstyvojo akmens amžiaus žmonės naudojo avis mėsai, pienui, odai ir vilnai. Labiausiai tikėtina, kad avis pradėta veisti pietvakarių Azijos stepėse, o į Europą jos buvo atgabentos per Persiją ir Balkanus. Nuo senų laikų Alpių regionai laikomi tinkamais avių veisimui. Tirolyje nuo XII a. vidurio bendrai buvo taikoma speciali intensyvios gyvulininkystės produkcijos forma, vadinama „Schwaigen“. Žodis „Schwaig“ yra kilęs iš vėlyvaisiais viduramžiais vartotos vokiečių kalbos ir reiškia specialų gyvenvietės tipą ir, visų pirma, ūkininkavimą Alpių regione. „Schwaighof“ ūkiai buvo dažnai įsteigiami žemvaldžių, kaip nuolatinės galvijų ir avių veisimo gyvenvietės. Rasta įrodymų, kad Tirolyje tokių gyvenviečių būta jau XII a. Vėliau sąvoka „Schwaige“ kartais buvo naudojama tik vasaros mėnesiais ganomoms kalnų ganykloms pavadinti. Alpių pienininkystės ūkių ūkininkai taip pat buvo vadinami „Schwaiger“ arba „Schwaigerin“. Iki XIV a. pabaigos Tirolio „Schwaighof“ ūkiai daugiausiai užsiėmė avių veisimu. Taigi, plačiose Tirolio alpinėse pievose avininkystė vystoma jau kelis šimtus metų.

Tačiau nuo XIV a. iki XIX a. avių veisimas Austrijoje smarkiai sumažėjo ir buvo palaipsniui pakeistas kiaulių veisimu. Dabar avys vėl tampa svarbiomis pieno ir mėsos gamybai.

4.   Aprašas

4.1.   Produkto, kurio pavadinimas nurodytas 1 punkte, aprašymas, įskaitant pagrindines fizines, chemines, mikrobiologines ar juslines savybes, kuriomis grindžiamas to produkto specifinis pobūdis (šio reglamento 7 straipsnio 2 dalis)

Avies pienas, kaip nurodyta taikomuose teisės aktuose.

4.2.   Produkto, kurio pavadinimas nurodytas 1 punkte, gamybos metodo, kurio privalo laikytis gamintojai, įskaitant, jei tinka, naudojamų žaliavų ar sudedamųjų dalių rūšį bei savybes, ir paruošimo metodo aprašymas (šio reglamento 7 straipsnio 2 dalis)

„Schaf-Heumilch“ gaminamas laikantis tradicinių gamybos sąlygų, atitinkančių „Heumilchregulativ“ (šienu šeriamų gyvulių pieno gamybą reglamentuojančius teisės aktus). Šios rūšies pienui taikomos taisyklės, kuriomis draudžiama naudoti fermentuotus pašarus, pavyzdžiui, silosą, ir taisyklės, kuriomis draudžiama naudoti gyvulius ir pašarus, kurie, remiantis galiojančiais teisės aktais, yra laikomi genetiškai modifikuotais.

„Heumilchregulativ“

„Schaf-Heumilch“ yra pieningų avių pienas, kurį gamina pienininkystės ūkio ūkininkai, įsipareigoję laikytis šių kriterijų: nenaudoti gyvulių ar pašarų, kurie, remiantis galiojančiais teisės aktais, yra laikomi genetiškai modifikuotais.

Visose gyvulininkystės ūkio naudmenose ūkininkaujama laikantis šienu šeriamų gyvulių pieno gamybos taisyklių.

Leidžiamos pašarų rūšys

—	Šėrimo žaliuoju pašaru laikotarpiu gyvuliai daugiausiai šeriami šviežia žole, ankštiniais ir kitokiais augalais, o žiemą – šienu.

—	Leidžiama naudoti šiuos papildomus stambiuosius pašarus: nesunokusias rapsų sėklas, nesunokusius kukurūzus, nesunokusius rugius ir pašarinius runkelius, taip pat šieną, liucerną ir kukurūzų granules.

—	Stambiųjų pašarų dalis racione ištisus metus turi sudaryti ne mažiau kaip 75 % sausųjų medžiagų.

—	Taip pat leidžiama naudoti kviečių, miežių, avižų, kvietrugių, rugių ir kukurūzų grūdines kultūras įprastu prekiniu pavidalu arba mišiniuose su mineralais (pvz., kaip sėlenos ar granulės).

—	Pašarams taip pat gali būti naudojami: pupelės, dirviniai žirniai, aliejinių augalų sėklos ir jų rupiniai bei išspaudos.

Draudžiamos pašarų rūšys

—	Draudžiami šių rūšių pašarai: silosas (fermentuoti pašarai), drėgnas šienas ir fermentuotas šienas.

—

Gyvuliai negali būti šeriami alaus daryklų, spirito varyklų, vaisių spaudimo įmonių šalutiniais produktais ar kitais maisto pramonės šalutiniais produktais, kaip antai drėgnais salyklojais ar drėgnomis išspaudomis. Išimtis yra cukraus gamybos šalutiniai produktai – džiovintos išspaudos ir melasa ir grūdų perdirbimo šalutiniai produktai – sausi baltyminiai pašarai.

—	Pieningi gyvuliai negali būti šeriami jokiais drėgnaisiais pašarais.

—	Gyvuliai negali būti šeriami gyvūniniais produktais, išskyrus jaunus gyvulius, kurie gali būti šeriami pienu ir išrūgomis.

—	Gyvuliai negali būti šeriami sodo atliekomis, nukritusiais vaisiais ar šlapalu.

Tręšimo sąlygos

—	Visose gyvulininkystės ūkio žemės ūkio naudmenose yra draudžiama naudoti nuotekų dumblą, nuotekų dumblo produktus arba kompostą iš komunalinių nuotekų valymo įrenginių, išskyrus žaliosios masės kompostą (įvairių augalinės kilmės augalų kompostą).

—	Gyvulininkystės ūkiai, patręšę žemę organinėmis trąšomis, turi palaukti mažiausiai tris savaites prieš pradėdami joje ganyti gyvulius.

Papildomų cheminių medžiagų naudojimas

—	Sintetinius cheminius pesticidus leidžiama naudoti tik selektyviai, prižiūrint agronomijos specialistams ir pesticidų naudojimui pasirenkant konkrečias gyvulininkystės ūkio žaliojo pašaro auginimo plotų vietas.

—	Leidžiami purškalai nuo musių gali būti naudojami karvių tvartuose tik tada, kai juose nėra pieningų karvių.

Draudimas pristatyti pieną

—	Pienas negali būti pristatomas kaip „Schaf-Heumilch“, jei nepraėjo daugiau kaip 10 dienų po ėriavimosi.

—	Jei melžiamos avys šeriamos silosu (fermentuotais pašarais), turi būti taikomas mažiausiai 14 dienų laukimo laikotarpis.

—

Ūkiuose laikomi alpinėse ganyklose ganomi gyvuliai, kurie tvarte buvo šeriami silosu (fermentuotais pašarais), 14 dienų prieš išgenant į alpines ganyklas turi būti šeriami nesilosuotais pašarais arba jų pienas gali būti klasifikuojamas kaip „Schaf-Heumilch“ tik jiems praleidus 14 dienų kaip „Schaf-Heumilch“ tiekėjui priklausančiose alpinėse ganyklose. Alpinėse ganyklose negalima nei gaminti siloso, nei juo šerti gyvulių.

Draudimas naudoti genetiškai modifikuotą maistą ir pašarus

—	Siekiant išsaugoti „Schaf-Heumilch“ tradicinę gamybą, negali būti naudojami gyvuliai ar pašarai, kurie pagal galiojančius teisės aktus laikomi genetiškai modifikuotais.

Kiti reikalavimai

—	Gyvulininkystės ūkyje negalima gaminti ir laikyti siloso (fermentuotų pašarų).

—	Gyvulininkystės ūkyje negalima gaminti ir laikyti jokių plėvele apvyniotų šieno ritinių.

—	Gyvulininkystės ūkyje negalima gaminti drėgno ar fermentuoto šieno.

4.3.   Pagrindinių produkto tradicinį pobūdį lemiančių elementų aprašymas (šio reglamento 7 straipsnio 2 dalis)

Šienu šeriamų gyvulių pieno tradicines ypatybes lemia tai, kad, kaip ir ankstyviausiais pieno gamybos laikais, gyvuliai nėra šeriami fermentuotais pašarais. Nuo 7-ojo dešimtmečio industrializavus ir mechanizavus žemės ūkį, siloso (fermentuotų pašarų) gamyba vis labiau populiarėjo, o šienu šeriamu gyvulių dalis vis mažėjo.

Gyvulininkystė buvo grindžiama ganymu ganyklose ir žolės ir šieno ruošimu pievose. Remiantis rašytiniais dokumentais, šieno arba šieno ir stambiųjų žaliųjų pašarų ruošimas ne mažiau kaip dvejus metus (fenum primum et secundum) yra įprasta nuo XIII a. Tirolyje taikoma praktika. (Stolz, O., Rechtsgeschichte des Bauernstandes und der Landwirtschaft in Tirol und Vorarlberg [Tirolio ir Forarlbergo ūkininkų ir žemės ūkio teisės istorija], 1949 m.)

Zalcburgo arkivyskupijos žemės kadastre yra labai išsamios informacijos apie gyvulių skaičių „Schwaig“ gyvenvietėse ir visą kitą 1607 m. Zilertalio slėnyje arkivyskupijai priklausančią nuosavybę. Konkrečiai, prie kiekvieno išsamaus atskiros nuosavybės sklypų aprašymo pateikiamas toks sakinys: „žiemą laiko […] skaičių arklių, galvijų, avių ar ožkų“. Alpių ūkininkai žiemą laikydavo mažiau galvijų, nei vasarą, kai buvo galima naudotis ganyklomis. Neabejojama, kad „Schwaig“ gyvenvietėse buvo intensyviai praktikuojamas ganymas kaimo ganyklose, kurios buvo pagrindinis gyvulių pašaro šaltinis. Turima net ankstesnio laikotarpio dokumentais pagrįstų įrodymų, konkrečiai, iš XIII ir XIV a., kad „Schwaighof“ ūkius sudarė pievos ir laukai, taip pat ganyklos ir alpinės pievos. Tai reiškia, kad nuo seniausių laikų „Schwaighof“ ūkiuose buvo auginama žolė ir ruošiamas šienas. Netoli nuo ūkių yra kalnų grandinės, kurios taip pat priklauso „Schwaig“ gyvenvietėms. Šiose kalnų grandinėse yra ganyklos, į kurias galvijai varomi ganymuisi kelioms savaitėms pavasarį, ir kurios likusiu metų laiku yra naudojamos šienui ruošti. Iš įvairių ganyklų tipų šios kalnų arba aukštumų pievos yra labiausiai išplitusios Alpėse. Žolė jose pjaunama ne dažniau kaip kartą per metus, o kai kuriose vietose – kartą per du ar ketverius metus. Paruošiamas šienas yra smulkus, tačiau labai kvapnus ir maistingas. (Stolz, O., Die Schwaighöfe in Tirol [„Schwaighof“ ūkiai Tirolyje], 1930 m.)

Šienas laikomas jaujoje. Šieno atsargos turi būti laikomos iki kito pavasario, nes dažnai pasitaiko, kad sniegas iškrenta netrukus po to, kai galvijai išgenami į alpines pievas. (Trientl, A., Die Landwirtschaft in den Gebirgsländern [Žemės ūkis kalnuotose šalyse], 1892 m.)

Vienintelis straipsnis

Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 50 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyta su pavadinimais „Ziegen-Heumilch“ / „Goat’s Haymilk“ / „Latte fieno di capra“ / „Lait de foin de chèvre“ / „Leche de heno de cabra“ (GTG) susijusi produkto specifikacija pateikiama šio sprendimo priede.

Remiantis Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 51 straipsniu, šio sprendimo paskelbimas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje suteikia teisę per tris mėnesius nuo paskelbimo dienos paprieštarauti šio straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyto pavadinimo įregistravimui.

PRIEDAS

GARANTUOTO TRADICINIO GAMINIO SPECIFIKACIJA

„Ziegen-Heumilch“ / „Goat’s Haymilk“ / „Latte fieno di capra“ / „Lait de foin de chèvre“ / „Leche de heno de cabra“

ES Nr. TSG-AT-02290 – 22.2.2017

Austrija

1.   Registruojamas (-i) pavadinimas (-ai)

„Ziegen-Heumilch“ (de); „Goat’s Haymilk“ (en); „Latte fieno di capra“ (it); „Lait de foin de chèvre“ (fr); „Leche de heno de cabra“ (es)

2.   Produkto rūšis

1.4 klasė. Kiti gyvūninės kilmės produktai (kiaušiniai, medus, įvairūs pieno produktai, išskyrus sviestą, ir kt.)

3.   Registracijos pagrindas

3.1.   Produktas

—	☒	kurio gamybos ar perdirbimo metodas arba sudėtis atitinka to produkto ar maisto produkto gaminimo tradicijas;
—	☐	gaminamas iš tradiciškai naudojamų žaliavų ar sudedamųjų dalių.

Šienu šeriamų gyvulių pieno gamyba yra pats natūraliausias pieno gamybos būdas. Pienas gaunamas iš tradiciniuose, tvariuose pienininkystės ūkiuose laikomų gyvulių. Pagrindinį standartinio pieno ir šienu šeriamų gyvulių pieno skirtumą ir pastarojo pieno tradicines ypatybes lemia tai, kad, kaip ir ankstyviausiais pieno gamybos laikais, gyvuliai nėra šeriami fermentuotais pašarais. Nuo 7-ojo dešimtmečio industrializavus ir mechanizavus žemės ūkį, siloso (fermentuotų pašarų) gamyba vis labiau populiarėjo, o šienu šeriamu gyvulių dalis vis mažėjo. Be to, teisės aktais draudžiama naudoti gyvulius ir pašarus, kurie, remiantis galiojančiais teisės aktais, yra laikomi genetiškai modifikuotais. Šėrimo tvarka yra suderinta su metų laikų kaita: šėrimo žaliuoju pašaru laikotarpiu gyvuliai šeriami šviežia žole, ir iš dalies šienu ir pašarais, kuriuos leidžiama naudoti pagal 4.2 punktą; žiemą gyvuliai šeriami šienu arba kitos rūšies pašarais, kuriuos leidžiama naudoti pagal 4.2 punktą.

3.2.   Pavadinimas

—	☐	tradiciškai vartojamas konkrečiam produktui pavadinti;
—	☒	perteikia produkto tradicinį ar specifinį pobūdį.

Šienu šeriamų ožkų pieno gamyba ir perdirbimas turi tokias pat gilias šaknis, kaip ir ožkų auginimas (maždaug nuo XI a. prieš Kristų). Ožkų auginimas viduramžiais buvo plačiai paplitęs Alpių priekalnių ir Tirolio kalnų papėdėse įsikūrusiose tradicinėse fermose („Schwaighöfen“). Ožkos dažnai būdavo išvedamos į sunkiai prieinamas alpines pievas, kad jas šienaujantys darbininkai galėtų pasimelžti pieno. Žodis „Schwaig“ yra kilęs iš vėlyvaisiais viduramžiais vartotos vokiečių kalbos ir reiškia specialų gyvenvietės tipą ir, visų pirma, ūkį Alpių regione. „Schwaighof“ ūkius, kaip nuolatines gyvenvietes, dažnai įsteigdavo žemvaldžiai, o juose auginti daugiausia pienininkystei (visų pirma, sūrio gamybai) skirti galvijai. Žinoma, kad tokie ūkiai Tirolyje egzistuoja nuo XII a. Kai kuriuose Alpių regionuose, kuriuose ūkiai būdavo dalinami į kelias dalis, smulkieji ūkininkai augindavo ožkas, kad galėtų tiekti pieną slėniuose įsikūrusiems ūkiams.

4.   Aprašas

4.1.   Produkto, kurio pavadinimas nurodytas 1 punkte, aprašymas, įskaitant pagrindines fizines, chemines, mikrobiologines ar organoleptines savybes, kuriomis grindžiamas to produkto specifinis pobūdis (šio reglamento 7 straipsnio 2 dalis)

Ožkos pienas, kaip nurodyta taikomuose teisės aktuose.

4.2.   Produkto, kurio pavadinimas nurodytas 1 punkte, gamybos metodo, kurio privalo laikytis gamintojai, įskaitant, jei tinka, naudojamų žaliavų ar sudedamųjų dalių rūšį bei savybes, ir paruošimo metodo aprašymas (šio reglamento 7 straipsnio 2 dalis)

Šienu šeriamų ožkų pienas gaminamas laikantis tradicinių gamybos sąlygų, atitinkančių „Heumilchregulativ“ (šienu šeriamų gyvulių pieno gamybą reglamentuojančius teisės aktus). Šios rūšies pienui taikomos taisyklės, kuriomis draudžiama naudoti fermentuotus pašarus, pavyzdžiui, silosą, ir taisyklės, kuriomis draudžiama naudoti gyvulius ir pašarus, kurie, remiantis galiojančiais teisės aktais, yra laikomi genetiškai modifikuotais.

„Heumilchregulativ“

Šienu šeriamų ožkų pienas yra pieningų ožkų pienas, kurį gamina pienininkystės ūkio ūkininkai, įsipareigoję laikytis šių kriterijų: draudžiama naudoti gyvulius ir pašarus, kurie, remiantis galiojančiais teisės aktais, yra laikomi genetiškai modifikuotais.

Visame ūkyje ūkininkaujama laikantis šienu šeriamų gyvulių pieno gamybos taisyklių.

Leidžiamos pašarų rūšys

—	Šėrimo žaliuoju pašaru laikotarpiu gyvuliai daugiausiai šeriami šviežia žole ir ankštiniais augalais, o žiemą – šienu.

—	Leidžiama naudoti šiuos papildomus stambiuosius pašarus: žaliąją rapsų masę, žaliąją kukurūzų masę, žaliąją rugių masę ir pašarinius runkelius, taip pat šieno, liucernos bei kukurūzų granules ir panašius pašarus.

—	Stambiųjų pašarų dalis racione ištisus metus turi sudaryti mažiausiai 75 % sausųjų medžiagų svorio.

—	Leidžiama naudoti kviečių, miežių, avižų, kvietrugių, rugių ir kukurūzų grūdines kultūras įprastu prekiniu pavidalu arba mišiniuose su mineralais (pvz., kaip sėlenos ar granulės).

—	Pašarams taip pat gali būti naudojamos pupelės, dirviniai žirniai, aliejinių augalų sėklos ir jų rupiniai bei išspaudos.

Draudžiamos pašarų rūšys

—	Draudžiami šių rūšių pašarai: silosas (fermentuoti pašarai), drėgnas šienas ir fermentuotas šienas.

—

Gyvuliai neturi būti šeriami alaus daryklų, spirito varyklų, vaisių spaudimo įmonių šalutiniais produktais ar kitais maisto pramonės šalutiniais produktais, kaip antai drėgnais salyklojais ar drėgnomis išspaudomis. Išimtis – cukraus gamybos šalutiniai produktai – džiovintos išspaudos ir melasa ir grūdų perdirbimo šalutiniai produktai – sausi baltyminiai pašarai.

—	Patelės negali būti šeriamos jokiais drėgnaisiais pašarais.

—	Gyvuliai negali būti šeriami gyvūniniais produktais (pienu, išrūgomis, gyvūnų miltais ir kt.), išskyrus jaunus gyvulius, kurie gali būti šeriami pienu ir išrūgomis.

—	Gyvuliai negali būti šeriami sodo atliekomis, nukritusiais vaisiais, bulvėmis ar šlapalu.

Tręšimo sąlygos

—	Visose pieno tiekėjo žemės ūkio naudmenose yra draudžiama naudoti nuotekų dumblą, nuotekų dumblo produktus arba kompostą iš komunalinių nuotekų valymo įrenginių, išskyrus žaliosios masės kompostą.

—	Pieno tiekėjai, patręšę pašarinių augalų auginimo plotus organinėmis trąšomis, turi palaukti bent tris savaites prieš pradėdami juos naudoti.

Papildomų cheminių medžiagų naudojimas

—	Sintetinius cheminius pesticidus leidžiama naudoti tik selektyviai, prižiūrint patyrusiems agronomijos specialistams ir pesticidų naudojimui pasirenkant konkrečius pienininkystės ūkio žaliojo pašaro auginimo plotus.

—	Leidžiami purškalai nuo musių gali būti naudojami karvių tvartuose tik tada, kai juose nėra pieningų karvių.

Draudimas pristatyti pieną

—	Šienu šeriamų gyvulių pieną galima pradėti tiekti praėjus ne mažiau kaip dešimčiai dienų po ožkavimosi.

—	Jei melžiamos ožkos šeriamos silosu (fermentuotais pašarais), turi būti taikomas mažiausiai 14 dienų laukimo laikotarpis.

—

Pienininkystės ūkiuose laikomi alpinėse ganyklose ganomi gyvuliai, kurie tvarte buvo šeriami silosu (fermentuotais pašarais), 14 dienų prieš išgenant į alpines ganyklas turi būti šeriami nesilosuotais pašarais arba jų pienas gali būti laikomas šienu šeriamų gyvulių pienu tik jiems praleidus 14 dienų tokio pieno tiekėjui priklausančiose alpinėse ganyklose. Alpinėse ganyklose negalima gaminti siloso ir juo šerti gyvulių.

Draudimas naudoti genetiškai modifikuotą maistą ir pašarus

—	Siekiant išsaugoti šienu šeriamų ožkų pieno tradicinę gamybą, negali būti naudojami gyvuliai ar pašarai, kurie pagal galiojančius teisės aktus laikomi genetiškai modifikuotais.

Kitos nuostatos:

—	Negalima gaminti ir laikyti siloso (fermentuotų pašarų).

—	Negalima gaminti ir laikyti jokių plėvele apvyniotų šieno ritinių.

—	Negalima gaminti drėgno ar fermentuoto šieno.

4.3.   Pagrindinių produkto tradicinį pobūdį lemiančių elementų aprašymas (šio reglamento 7 straipsnio 2 dalis)

Šienu šeriamų ožkų pienas skiriasi nuo standartinio ožkos pieno, nes jis yra gaminamas laikantis „Heumilchregulativ“ 4.2 punkte nustatytų gamybos sąlygų.