1.

Ar 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – PVM direktyva) (1) tikslus, konkrečiai jos 17 ir 62 konstatuojamosiose dalyse numatytus jurisdikcijos kolizijų tarp valstybių narių prevencijos ir dvigubo apmokestinimo vengimo reikalavimus, ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 904/2010 (2), konkrečiai 5, 7 ir 8 konstatuojamąsias dalis bei 28–30 straipsnius, reikia aiškinti taip, kad jie draudžia tokią valstybės narės mokesčių administratoriaus praktiką, pagal kurią sandoriui nustatant mokestinę kvalifikaciją, kuri skiriasi tiek nuo kitos valstybės narės mokesčių administratoriaus dėl tokio paties sandorio ir dėl tų pačių faktinių aplinkybių pateikto teisinio išaiškinimo, tiek nuo šio administratoriaus pateikto atsakymo į įpareigojantį paklausimą remiantis šiuo išaiškinimu, ir taip pat nuo abu išaiškinimus patvirtinančios išvados, prie kurios minėtas administratorius priėjo įvykdęs mokestinį patikrinimą, apmokestinamasis asmuo apmokestinamas dvigubai?

2.

Jeigu iš atsakymo į pirmąjį klausimą galima daryti išvadą, kad tokia praktika neprieštarauja Sąjungos teisei, ar valstybės narės mokesčių administratorius, remdamasis 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos ir Sąjungos teise, ir neatsižvelgdamas į tai, kad kitos valstybės narės mokesčių administratorius kelis kartus, pirmiausia, apmokestinamojo asmens prašymu ir, paskui, po savo paties įvykdyto patikrinimo priimtuose sprendimuose patvirtino šio apmokestinamojo asmens veiksmų atitiktį teisei, gali vienašališkai nustatyti mokestinę prievolę?

Arba, ar abiejų valstybių narių mokesčių administratoriai, siekdami laikytis mokesčių neutralumo principo ir išvengti dvigubo apmokestinimo, turi bendradarbiauti ir sudaryti susitarimą, kad apmokestinamasis asmuo privalėtų mokėti [PVM] tik vienoje iš šių šalių?

3.

Jeigu iš atsakymo į antrąjį klausimą būtų galima daryti išvadą, kad valstybės narės mokesčių administratorius gali vienašališkai pakeisti mokestinę kvalifikaciją, ar [PVM direktyvos] nuostatas reikia aiškinti taip, kad kitos valstybės narės mokesčių administratorius privalo apmokestinamajam asmeniui, kuris buvo įpareigotas sumokėti PVM, grąžinti šio administratoriaus atsakyme į privalomąjį paklausimą nustatytą mokestį, sumokėtą už per patikrinimą apibrėžtą laikotarpį, nes tokiu būdu būtų užtikrinta tiek dvigubo apmokestinimo prevencija, tiek mokesčių neutralumo principo laikymasis?

4.

Kaip reikia aiškinti suderintos PVM direktyvos 33 straipsnio 1 dalyje nurodytą pirmą frazę, pagal kurią prekes „siuntė ar gabeno tiekėjas arba kurios buvo siunčiamos ar gabenamos jo vardu“? Ar ši frazė apima tą atvejį, kai apmokestinamas asmuo interneto prekyvietėje sudaro pirkėjui galimybę sudaryti sutartį su logistikos įmone, su kuria minėtas pardavėjas bendradarbiauja vykdydamas kitus nei pardavimo sandorius, net jeigu pirkėjas taip pat gali laisvai pasirinkti kitą, ne jam siūlomą, vežėją, o vežimo sutartį, pardavėjui nesikišant, sudaro pirkėjas ir vežėjas?

Ar aiškinant yra svarbu tai, kad, atsižvelgiant pirmiausia į teisinio saugumo principą, iki 2021 m. valstybės narės teisės aktus, kuriais perkeliama minėta [PVM direktyvos] nuostata, turi iš dalies pakeisti taip, kad minėtos direktyvos 33 straipsnio 1 dalis taip pat būtų taikoma netiesioginio bendradarbiavimo pasirenkant vežėją atveju?

5.

Ar Sąjungos direktyvą, konkrečiai [PVM direktyvą], reikia aiškinti taip, kad toliau nurodomos faktinės aplinkybės, vertinant jas kartu ar atskirai, yra svarbios nagrinėjant, ar apmokestinamasis asmuo, siekdamas išvengti [PVM direktyvos] 33 straipsnio taikymo ir taip piktnaudžiauti teise, sukūrė teisinius santykius tarp savarankiškų įmonių, teikiančių prekių tiekimo, siuntimo ir vežimo paslaugas, kad pasinaudotų tuo, jog kitoje valstybėje narėje mokėtina bendra PVM suma yra mažesnė:

1.

Ar tai, kad apmokestinamasis asmuo, užsiimantis mažmenine prekyba parduotuvėje, kurio akcininkai yra užsienio subjektai ir kuris eksploatuoja keletą parduotuvių vienos komercinės bendrovės forma, yra apmokestinamas didžiausio tarifo progresiniu specialiu mokesčiu, nors apmokestinamieji asmenys, kurių akcininkai yra nacionaliniai subjektai ir kurie veikia naudodamiesi to paties ženklo franšize (kai kiekviena parduotuvė paprastai yra atskira komercinė bendrovė), yra atleisti nuo šio mokesčio arba apmokestinami nedideliu tarifu, kuris įtvirtintas po atleistos nuo mokesčio apyvartos progresinio tarifo mokesčio segmento, todėl bendrovių, kurių akcininkai yra užsienyje, mokamas mokestis ir su jomis susijusios pajamos iš mokesčių iš tiesų yra gerokai didesni, palyginti su apmokestinamaisiais asmenimis, kurių akcininkai yra nacionaliniai subjektai, yra suderinama su SESV nuostatomis dėl nediskriminavimo principo (SESV 18 ir 26 straipsniai), įsisteigimo laisvės (SESV 49 straipsnis), vienodo požiūrio principo (SESV 54 straipsnis), lygybės principo, kiek tai susiję su bendrovių kapitalo dalių įsigijimu, kaip tai suprantama pagal SESV 54 straipsnį (SESV 55 straipsnis), laisvo paslaugų teikimo (SESV 56 straipsnis), laisvo kapitalo judėjimo (SESV 63 ir 65 straipsnis) ir lygybės principo, kiek jis susijęs su įmonių apmokestinimu (SESV 110 straipsnis)?

2.

Ar tai, kad apmokestinamasis asmuo, užsiimantis mažmenine prekyba parduotuvėje ir eksploatuojantis keletą parduotuvių vienos komercinės bendrovės forma, yra apmokestinamas didžiausio tarifo stipriai didėjančiu progresiniu specialiu mokesčiu, nors apmokestinamieji asmenys, kurių akcininkai yra nacionaliniai subjektai, kurie tiesiogiai konkuruoja su juo ir kurie veikia naudodamiesi to paties ženklo franšize (kai kiekviena parduotuvė paprastai yra atskira komercinė bendrovė) yra atleisti nuo mokesčio arba apmokestinami nedidelio tarifo mokesčiu, kuris įtvirtintas po atleistos nuo mokesčio apyvartos progresinio tarifo mokesčio segmento, todėl bendrovių, kurių akcininkai yra užsienyje, mokamas mokestis ir su jomis susijusios pajamos iš mokesčių iš tiesų yra gerokai didesni, palyginti su apmokestinamaisiais asmenimis, kurių akcininkai yra nacionaliniai subjektai, yra suderinama su SESV nuostatomis dėl valstybės pagalbos draudimo (SESV 107 straipsnio 1 dalis)?

3.

Ar SESV 107 straipsnį ir 108 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad jie taikomi mokesčių priemonei, kurios dalis yra atleidimas nuo mokesčio (o tai sudaro valstybės pagalbą), finansuojamas iš pajamų iš minėtos mokesčių priemonės, kai prieš įtvirtindamas mažmeninės prekybos specialų mokestį teisės aktų leidėjas nustatė (pagal rinkos ūkio subjektų apyvartą) planuojamas biudžeto pajamas ne nustatydamas bendrą mokesčio tarifą, bet taikydamas progresinius tarifus pagal apyvartą ir taip aiškiai sudarė sąlygas daliai ūkio subjektų pasinaudoti atleidimu nuo mokesčio?

4.

Ar procesinio lygiavertiškumo principas ir Sąjungos teisės veiksmingumo bei viršenybės principai draudžia valstybės narės praktiką, pagal kurią per ex officio pradėto mokestinio patikrinimo procedūrą arba per vėlesnį procesą teisme negalima (pažeidžiant veiksmingumo principą ir pareigą nepaisyti nesuderinamos vidaus teisės normos) pateikti prašymo grąžinti pagal Sąjungos teisei prieštaraujančius nacionalinės mokesčių teisės aktus deklaruotą mokestį, nes mokesčių institucija arba teismas nagrinėja Sąjungos teisės pažeidimo klausimą tik per specialią procedūrą, pradėtą remiantis prašymu ir būtinai prieš patikrinimą ex officio, nors nėra jokių kliūčių pateikti prašymą dėl grąžinimo per administracinę procedūrą arba teismo procesą, kiek tai susiję su mokesčiu, kurio deklaracija pažeidžiama nacionalinė teisė?

1.

Ar Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 (1) 53 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad kai valstybės narės teismas, kuris priėmė sprendimą, gauna šalies prašymą, jis turi automatiškai išduoti pažymą dėl teismo sprendimo ir neturi tikrinti, ar bylai taikomas Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012?

2.

Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra neigiamas, ar Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 1 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad ieškinį dėl partnerystės neįregistravusių sugyventinių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo apima nuosavybės teisės, atsirandančios iš ryšių, kurie (teisiniu požiūriu) laikytini lygiaverčiais santuokai?

1.

Ar pagrindiniai Europos Sąjungos teisės principai ir normos (ypač ESS 4 straipsnio 3 dalis ir vienodo aiškinimo reikalavimas), kaip juos yra išaiškinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, visų pirma Sprendime Köbler, turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės teismo, kurio priimtu paskutinės instancijos sprendimu pažeidžiama Sąjungos teisė, atsakomybė gali būti pripažinta remiantis vien nacionaline teise arba vadovaujantis vien nacionalinėje teisėje įtvirtintais kriterijais? Jeigu atsakymas būtų neigiamas, ar pagrindiniai Europos Sąjungos teisės principai ir normos, ypač Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime Köbler įtvirtinti trys „valstybės“ atsakomybės pripažinimo kriterijai, turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės atsakomybės už Sąjungos teisės pažeidimą, kurį padarė šios valstybės narės teismai, sąlygų įvykdymas turi būti vertinamas remiantis nacionaline teise?

2

Ar pagrindiniai Europos Sąjungos teisės principai ir normos (ypač ESS 4 straipsnio 3 dalis ir veiksmingos teisminės gynybos reikalavimas), ypač Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimai, priimti dėl valstybės narės atsakomybės, be kita ko, bylose Francovich, Brasserie du pêcheur ir Factortame ir Köbler, turi būti suprantami taip, kad valstybės narės paskutinės instancijos teismų priimtų sprendimų, kuriais pažeidžiama Sąjungos teisė, res judicata galia neleidžia pripažinti valstybės narės atsakomybės už žalą?

3

Ar direktyvose 89/665/EB (1), 92/13/EB (2) ir 2007/66/EB (3) ir Teisingumo Teismo sprendimuose Kühne & Heitz, Kapferer, Impresa Pizzarotti ir Transportes Urbanos įtvirtinti „veiksmingumo“ ir lygiavertiškumo principai turi būti aiškinami taip, kad per teisminės peržiūros procesą šalis nebegali remtis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime, priimtame ginčą pagrindinėje byloje antrąja instancija nagrinėjusio teismo prašymu, pateiktais vertinimais, atsižvelgiant į tai, kad į juos nebuvo atsižvelgta pagrindinėje byloje, ypač jei nacionalinis paskutinės instancijos teismas atmetė kasacinį skundą dėl sprendimo pagrindinėje byloje remdamasis tuo, kad šalis laiku nenurodė Teisingumo Teismo sprendime pateiktų vertinimų.

4

Ar trečiajame klausime nurodytos direktyvos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, suformuota sprendimuose Impresa Pizzarotti (C-213/13), Kapferer (C-234/04), Kühne & Heitz (C-453/00) ir Transportes Urbanos ir Servicios Generales (C-118/08), kiek jie susiję su teisminės peržiūros leistinumu, ir pagrindiniai principai, įtvirtinti Teisingumo Teismo sprendimuose bylose C-470/99, C-327/00 ir C-241/06, kiek jie susiję su nacionalinėje teisėje nustatytais peržiūros viešųjų pirkimų srityje terminais, turi būti aiškinamos taip, kad nacionaliniai teismai elgiasi teisingai, kai neatsižvelgia į Teisingumo Teismo sprendimą, priimtą antrosios instancijos teismo prašymu savo nagrinėjamoje byloje, arba į Teisingumo Teismo sprendimą, kurio versija valstybės narės oficialiąja kalba nebuvo prieinama anksčiau, nei byla pradėta nagrinėti antrojoje instancijoje, ir kai nepaisant to nepriima nagrinėti šios šalies prašymo dėl teisminės peržiūros, grindžiamo Teisingumo Teismo sprendimais, kurie buvo nurodyti, bet į kuriuos nebuvo atsižvelgta, ir su tokiais sprendimais susijusiomis faktinėmis aplinkybėmis?

5

Ar trečiajame klausime nurodytos direktyvos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, suformuota sprendimuose Impresa Pizzarotti (C-213/13), Kapferer (C-234/04), Kühne & Heitz (C-453/00) ir Transportes Urbanos ir Servicios Generales (C-118/08), turi būti aiškinamos taip, kad, kai bylos šalis daro nuorodą į Teisingumo Teismo sprendimą Kempter (C-2/06), – pagal kurį nebūtina daryti nuorodos į Teisingumo Teismo sprendimus, nes teismas turi juos taikyti savo iniciatyva, – nacionaliniai teismai elgiasi teisingai, kai neatsižvelgia į Teisingumo Teismo sprendimą, remdamasis nacionalinės proceso teisės normomis, ir nepaisydamas to, kas nurodyta Sprendime [Kempter,] ir net nenurodo šios aplinkybės nutartyje, kuria užbaigiamas procesas, ar jos motyvuojamojoje dalyje, ir kai nepriima nagrinėti šios šalies prašymo dėl teisminės peržiūros, grindžiamo Teisingumo Teismo sprendimais, kurie buvo nurodyti, bet į kuriuos nebuvo atsižvelgta, ir su tokiais sprendimais susijusiomis faktinėmis aplinkybėmis?

6

Ar Sprendimuose Köbler ir Traghetti del Mediterraneo įtvirtintas pakankamai rimto pažeidimo reikalavimas turi būti aiškinamas taip, kad tokio pažeidimo nėra, kai paskutinės instancijos teismas, atvirai nepaisydamas suformuotos ir labai detaliai nurodytos Teisingumo Teismo jurisprudencijos (kurią taip pat patvirtina įvairios teisinės nuomonės) atmeta asmens prašymą leisti teisminę peržiūrą, visiškai nedarydamas jokios nuorodos į ją ir visiškai nemotyvuodamas tokio sprendimo Sąjungos teisės požiūriu ir akivaizdžiai nenagrinėja ir net neužsimena apie poreikį kreiptis į Teisingumo Teismą, nepaisydamas to, kad šiam poreikiui pagrįsti buvo labai detaliai nurodyta reikšminga Teisingumo Teismo jurisprudencija? Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą CILFIT (C-283/81), ar nacionalinis teismas privalo pagrįsti savo sprendimą, kuomet nukrypdamas nuo teisiškai privalomo Teisingumo Teismo pateikto teisinio aiškinimo, atsisako priimti nagrinėti prašymą dėl teisminės peržiūros ir taip, nemotyvuodamas, atsisako pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą?

7

Ar ESS 19 ir ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti veiksmingos teisminės gynybos ir lygiavertiškumo principai, SESV 49 straipsnyje įtvirtinta įsisteigimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas, 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyva 93/37/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo, ir direktyvos 89/665/EEB, 92/13/EEB ir 2007/66/EB, turi būti aiškinami taip, kad jie nedraudžia kompetentingoms valdžios institucijoms ir teismams, akivaizdžiai nepaisant taikytinos Sąjungos teisės, atmesti vieną po kito ieškovo skundus dėl to, kad jam neleista dalyvauti viešojo pirkimo procedūroje, – turint omenyje, kad šiems skundams parengti kartais tenka surašyti daug dokumentų, skiriant daug laiko ir pinigų, dalyvauti teismo posėdžiuose, ir, nors teoriškai yra galimybė pripažinti atsakomybę dėl vykdant teismines funkcijas padarytos žalos, taikytini teisės aktai nesuteikia ieškovui galimybės teismo reikalauti atlyginti dėl neteisėtų priemonių patirtą žalą?

8

Ar Sprendimuose Köbler, Traghetti del Mediterraneo ir Saint Giorgio įtvirtinti principai turi būti aiškinami taip, kad negali būti atlyginta žala, padaryta dėl to, kad, nepaisydamas suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, valstybės narės paskutinės instancijos teismas atsisakė priimti asmens per nustatytą terminą pateiktą prašymą dėl teisminės peržiūros, kai per šią peržiūros procedūrą jis būtų galėjęs reikalauti patirtų išlaidų atlyginimo?

9.

Kai pagal nacionalinę teisę prašymas dėl teisminės peržiūros turi būti priimamas dėl naujo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo ir siekiant atkurti konstitucingumą, ar neturėtų, atsižvelgiant į lygiavertiškumo principą ir Teisingumo Teismo sprendimą Transportes Urbanos ir Servicios Generales (C-118/08), būti priimtas prašymas dėl teisminės peržiūros taip pat tuo atveju, kai pagrindinėje byloje neatsižvelgta, remiantis procesinius terminus reglamentuojančiomis nacionalinės teisės normomis, į ankstesnį Teisingumo Teismo sprendimą, priimtą kitoje byloje, Teisingumo Teismo sprendimą, priimtą teismo pagrindinėje byloje prašymu, ir su tokiais sprendimais susijusias faktines aplinkybes?

1.

Ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES (1) (vadinamoji „Prieglobsčio procedūrų direktyva“) 31 straipsnis, atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsnių nuostatas, gali būti aiškinami taip, kad valstybė narė gali užtikrinti teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir tada, kai ji neleidžia teismams pakeisti sprendimų, priimtų prieglobsčio procedūra susijusiose bylose, bet leidžia tokius sprendimus panaikinti ir įpareigoti administracinę instituciją vykdyti naują procedūrą?

2.

Ar Europos Sąjungos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 47 straipsnis ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES (vadinamoji „Prieglobsčio procedūrų direktyva“) 31 straipsnis, atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsnių nuostatas, gali būti aiškinami taip, kad šias teisės normas atitinka valstybės narės teisės aktai, kuriuose prieglobsčio byloms numatytas vienas imperatyvus 60 dienų terminas, visiškai neatsižvelgiant į asmeninę situaciją, bylos ypatybes ir galimus įrodinėjimo sunkumus?

1)

Ar Direktyvos 2014/24/ES (1) 10 straipsnio h punktas ir 28 konstatuojamoji dalis turėtų būti aiškinami taip, kad

2)

Ar Direktyva 2014/24/ES turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad, net nesant skubios pagalbos poreikio,

1.

Atmesti ieškinį.

2.

Austrijos Respublika padengia savo ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.

Čekijos Respublika, Prancūzijos Respublika, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, Vengrija, Lenkijos Respublika, Rumunija, Slovakijos Respublika ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė kiekviena padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

1.

Atmesti ieškinį.

2.

Priteisti iš Consejo Regulador del Cava bylinėjimosi išlaidas.

—

panaikinti sprendimą ASK-40399, apie kurį ieškovėms atsakovė pranešė 2018 m. gegužės 15 d., atskleisti tam tikrus dokumentus pagal Reglamentą (EB) Nr. 1049/2001, ir

—

priteisti iš atsakovės ieškovių šiame procese patirtas bylinėjimosi ir kitas išlaidas.

1.

Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad atsakovė padarė teisės klaidą, kai priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju nebuvo „teismo proceso“, kaip numatyta Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies įtraukoje, nes dokumentai nebuvo „parengti teismo procesui“. Pagal teisės aktus atsakovė turėjo nuspręsti taikyti išimtį.

2.

Antrasis papildomai arba nepatenkinus pirmojo reikalavimo nurodytas ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad vienintelis teisiškai galimas tinkamo interesų palyginimo rezultatas remiantis Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies įtraukoje numatytais „komerciniais interesais“ turėjo būti sprendimas neatskleisti dokumentų, atsižvelgiant į: i) pagrįstą ieškovių privataus suinteresuotumo neatskleisti dokumentų svarbą ir ii) neapibrėžtą ir bendro pobūdžio viešąjį interesą atskleisti dokumentus.

—

panaikinti 2018 m. balandžio 12 d. Bendros pertvarkymo valdybos sprendimą dėl ex ante įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą už 2018 m. apskaičiavimo (SRB/ES/SRF/2018/03);

—

subsidiariai, panaikinti minėtą ginčijamą sprendimą ir remiantis SESV 277 straipsniu pripažinti Komisijos deleguotąjį reglamentą Nr. 2015/63 (toliau – deleguotasis reglamentas) (1) visiškai ar iš dalies netaikytinu;

—

bet kuriuo atveju, priteisti iš BPV bylinėjimosi šiame procese išlaidas.

1.

Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su Direktyvos 2014/59/ES (2) 103 straipsnio 2 dalies, Reglamento Nr. 806/2014 (3) 70 straipsnio 2 dalies ir deleguotojo reglamento 4 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes buvo remiamasi nepalyginamais duomenimis ieškovės gryniesiems įsipareigojimams nustatyti.

2.

Antrasis ieškinio pagrindas, alternatyviai pirmajam pagrindui, susijęs su Direktyvos 2014/59/ES 103 straipsnio 2 ir 7 dalies bei SESV 290 straipsnio pažeidimu, nes BPV skundžiamame sprendime taikytas deleguotasis reglamentas viršija Europos Komisijai suteiktus įgaliojimus, todėl remiantis SESV 277 straipsniu deleguotasis reglamentas yra netaikytinas.

3.

Trečiasis ieškinio pagrindas susijęs su proporcingumo principo pažeidimu, nes nebuvo tinkamai atsižvelgta į ieškovės apdraustuosius indėlius.

4.

Ketvirtasis ieškinio pagrindas susijęs su teisinio tikrumo principo pažeidimu, nes nebuvo tinkamai atsižvelgta į ieškovės apdraustuosius indėlius.

5.

Penktasis ieškinio pagrindas susijęs su vienodo požiūrio principo pažeidimu, nes nebuvo tinkamai atsižvelgta į ieškovės apdraustuosius indėlius.

—

panaikinti 2018 m. gegužės 8 d. ir 2018 m. vasario 9 d. Europos Centrinio Banko sprendimus, atitinkamai, LS/MD/18/141 ir LS/PT/2018/9, ir

—

priteisti iš Europos Centrinio Banko bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pirmajame ieškinio pagrinde ji teigia, kad ECB sprendimai, kuriais atmetami prašymai leisti susipažinti su atitinkamais dokumentais, nėra pakankamai motyvuoti, nes juose tinkamai neatsižvelgiama į Bendrijos teisės aktų leidėjo siekiamus tikslus – suteikti kiekvienam fiziniam ar juridiniams asmeniui teisę susipažinti su Europos institucijų dokumentais pagal skaidrią procedūrą ir vadovaujantis gero administravimo ir piliečių dalyvavimo principais. Be to, ECB nurodyti argumentai yra bendro pobūdžio. Taip pat, ECB neatsižvelgia į tai, kad dokumentų, su kuriais prašoma susipažinti, atskleidimas niekaip negali paveikti tinkamos sprendimų priėmimo procedūros eigos kredito įstaigų pertvarkymo srityje. Konkreti pertvarkymo procedūra ne tik kad jau yra pasibaigusi, bet dėl jos vykdoma teisminė peržiūra, todėl prašymo leisti susipažinti su dokumentais atmetimas pačiam Teisingumo Teismui apsunkina šią peržiūrą. Galiausiai, sprendimuose neatsižvelgiama į tai, kad prieiga prie dokumentų, su kuriais prašoma susipažinti, suteikiama siekiant vienintelio tikslo – įgyvendinti teisę į teisės į veiksmingą teisminę apsaugą, nustatytą Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje.

2.

Antrajame ieškinio pagrinde ji teigia, kad ginčijami sprendimai pažeidžia Sprendimo ECB/2004/3, susijusio su prašymu leisti susipažinti su Europos Centrinio Banko dokumentais, 4 straipsnio 1 dalies c punktą tiek, kiek jais ieškovei atsisakoma leisti susipažinti su prašoma susipažinti informacija motyvuojant tuo, jog šiems dokumentams – visiškai ar iš dalies – taikoma bendroji galimybės susipažinti su dokumentais nesuteikimo prezumpcija, nes jie yra konfidencialūs dokumentai, patenkantys į institucijoms taikomo profesinės paslapties reikalavimo sritį. Ši bendroji galimybės susipažinti su dokumentais nesuteikimo prezumpcija nėra aiškiai numatyta galiojančiuose sektoriniuose teisės aktuose ir, net jeigu ji būtų numatyta, ji būtų netaikoma, nes išimtys iš teisės susipažinti su dokumentais negali būtų aiškinamos plačiai ir remiantis analogija.

3.

Trečiajame ieškinio pagrinde ji teigia, kad ginčijami sprendimai pažeidžia Sprendimo ECB/2004/3 4 straipsnio 1 dalies c punktą tiek, kiek jais ieškovei atsisakoma leisti susipažinti su prašoma susipažinti informacija motyvuojant tuo, jog šie dokumentai – visiškai ar iš dalies – sudaro institucijoms taikomą profesinę paslaptį, kai su jais reikia susipažinti teisminiuose procesuose, ir toks atsisakymas kliudo arba apsunkina teisminės viešosios funkcijos vykdymą.

4.

Ketvirtajame ieškinio pagrinde ji teigia, kad ginčijami sprendimai pažeidžia Sprendimo ECB/2004/3 4 straipsnio 1 dalies a punkto antrą ir šeštą įtraukas tiek, kiek jose teigiama, jog informacijos atskleidimas gali bendrai pažeisti bankinę sistemą.

5.

Penktajame ieškinio pagrinde ji teigia, kad ginčijami sprendimai pažeidžia Sprendimo ECB/2004/3 4 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką, kai juose nustatoma, kad prašomų susipažinti dokumentų ir informacijos atskleidimas gali pažeisti Banco Santander komercinius interesus ir daryti įtaką ateities patikrinimams.

—

panaikinti ginčijamą sprendimą,

—

priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2017/1001 8 straipsnio 4 dalies, siejamos su Prekių ženklų įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, pažeidimas.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2017/1001 8 straipsnio 4 dalies b punkto, siejamo su Prekių ženklų įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, pažeidimas.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2017/1001 8 straipsnio 4 dalies pažeidimas.

—

Tarybos reglamento (ES) Nr. 207/2009 63 straipsnio, siejamo su Komisijos Reglamento Nr. 2868/95 20 taisyklės 7 dalies c punktu, pažeidimas.

—

panaikinti ginčijamą sprendimą,

—

priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2017/1001 8 straipsnio 4 dalies, siejamos su Prekių ženklų įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, pažeidimas.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2017/1001 8 straipsnio 4 dalies b punkto, siejamo su Prekių ženklų įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, pažeidimas.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2017/1001 8 straipsnio 4 dalies pažeidimas.

—

Tarybos reglamento (ES) Nr. 207/2009 63 straipsnio, siejamo su Komisijos Reglamento Nr. 2868/95 20 taisyklės 7 dalies c punktu, pažeidimas.

—

panaikinti ginčijamą sprendimą,

—

priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2017/1001 8 straipsnio 4 dalies, siejamos su Prekių ženklų įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, pažeidimas.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2017/1001 8 straipsnio 4 dalies b punkto, siejamo su Prekių ženklų įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, pažeidimas.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2017/1001 8 straipsnio 4 dalies pažeidimas.

—

Tarybos reglamento (ES) Nr. 207/2009 63 straipsnio, siejamo su Komisijos Reglamento Nr. 2868/95 20 taisyklės 7 dalies c punktu, pažeidimas.

—

panaikinti ginčijamą sprendimą,

—

priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2017/1001 8 straipsnio 4 dalies, siejamos su Prekių ženklų įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, pažeidimas.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2017/1001 8 straipsnio 4 dalies b punkto, siejamo su Prekių ženklų įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, pažeidimas.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2017/1001 8 straipsnio 4 dalies pažeidimas.

—

Tarybos reglamento (ES) Nr. 207/2009 63 straipsnio, siejamo su Komisijos Reglamento Nr. 2868/95 20 taisyklės 7 dalies c punktu, pažeidimas.

—

panaikinti ginčijamą sprendimą,

—

priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimas.