11.4.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 129/1

Pranešėjas

Plamen DIMITROV

1.1.

EESRK mano, kad pajamų ir turtinė nelygybė ES tapo ekonominėmis ir socialinėmis problemomis, kurios turėtų būti sprendžiamos atitinkamomis priemonėmis nacionaliniu lygmeniu ir remiant ES lygmens veiksmais. Didesnę svarbą teikiame pajamų nelygybei, ar tai būtų Europoje, ar visame pasaulyje. Tačiau EESRK pabrėžia būtinumą taip pat atkreipti dėmesį į turtinę nelygybę, kuri yra kur kas labiau kintama funkcija ir turi daug ilgesnės trukmės poveikį. Tai reiškia, kad reikia nustatyti šios nelygybės priežastis ir veiksnius, kurie ją lemia, ir suformuluoti politiką šiai problemai spręsti.

1.2.

Reikia atlikti kruopščią turto pasiskirstymo ES tikslaus pobūdžio analizę ir vertinimą ir laiku imtis prevencinių priemonių, kad būtų išvengta tokių neigiamų pasekmių kaip spartus viduriniosios klasės nykimas ir vis didesnis į „skurstančių dirbančiųjų“ kategoriją patenkančių žmonių arba asmenų, kuriems gresia skurdas ir socialinė atskirtis, skaičius. Rinkos ekonomika turėtų būti vertinama ne tik kaip priemonė sparčiam ekonomikos augimui užtikrinti, bet ir kaip viena iš priemonių, reikalingų visuomenei svarbiems tikslams pasiekti.

1.3.

Svarbiausia valstybių narių turima priemonė teisingam pridėtinės vertės perskirstymui visai visuomenei skatinti yra fiskalinė politika. Aktyvi darbo rinkos politika, kuri padeda užtikrinti sklandų perėjimą nuo studijų ir mokymosi prie darbinės veiklos, turėtų taip pat būti dėmesio centre, kartu su mokesčių ir socialinių pervedimų politika. EESRK rekomenduoja valstybėms narėms kuo greičiau įgyvendinti priemones, kurios gali sumažinti nelygybę ir užtikrinti teisingą naujos pridėtinės vertės perskirstymą visiems visuomenės nariams.

1.4.

EESRK mano, jog būtina gerai veikianti socialinių pervedimų ir socialinės paramos sistema. Perskirstymas, kaip kompensavimo mechanizmas, didžiąja dalimi turėtų papildyti rinkos sistemos spragas. Turėtų būti vystomas viešasis turtas (socialinė infrastruktūra, objektai viešojo intereso paslaugoms teikti), o jo vaidmuo turėtų būti vertinamas kaip priemonė nelygybės problemai spręsti. Fiskalinės pajamos turėtų būti perorientuotos nuo su darbu susijusių mokesčių į su turtu susijusius mokesčius, apmokestinant palikimu ir iš kapitalo gautas pajamas.

1.5.

Turto koncentracija taip pat lemia didžiulės galios koncentraciją, kuri pasireiškia įvairiomis formomis, įskaitant konkurencijos iškraipymą. EESRK mano, kad intensyvus ekonomikos augimas yra pagrindinis veiksnys siekiant sumažinti skurdą ir turtinę nelygybę. Tai turėtų būti skatinama geriau panaudojant struktūrinių ir sanglaudos fondų lėšas, skatinant verslumą, apsaugant konkurenciją, pasitelkiant MVĮ remti skirtas programas ir įgyvendinant politiką, užkertančią kelią moterų ir nepalankioje padėtyje esančių žmonių diskriminacijai.

1.6.

EESRK turi abejonių dėl dabartinės ES politikos, vykdomos pagal strategiją „Europa 2020“, kuria ypač daug dėmesio skiriama skurdui, veiksmingumo. Tam reikalinga tinkamesnė politinė parama, kad valstybėms narėms būtų suteikta pakankama pagalba kovojant su blogėjančiomis nelygybės tendencijomis. Reikia ryžtingesnių veiksmų siekiant įveikti skurdą, kuris, vertinant absoliučiais skaičiais, per pastaruosius kelerius metus padidėjo (1). Politika, kuri skatintų labiau integracinį augimą laikantis integruoto požiūrio, turi būti formuojama viršvalstybiniu Europos lygmeniu. Europos socialinių teisių ramstis turėtų būti kur kas labiau susietas su Europos semestru ir jie abu, savo ruožtu, turėtų būti suderinti su strategija „Europa 2020“, siekiant veiksmingai įgyvendinti šiuose teisės aktuose įtvirtintus Europos ir nacionalinius tikslus.

1.7.

Taip pat reikia tikslinių su socialine apsauga susietų darbo rinkos priemonių. Atsižvelgiant į tai, kad darbo vietų, kurios kinta labai sparčiai, apsauga ne visada įmanoma, reikia sutelkti dėmesį į užimtumo skatinimą ir darbo jėgos apsaugą. Labai svarbu turėti būtiniausius socialinius standartus, užtikrinančius deramą darbo užmokestį ir tinkamas darbo sąlygas. Reikėtų pabrėžti būtinumą sudaryti palankesnes sąlygas profesinei veiklai keisti kartu užtikrinant bendras darbo ir socialines teises, įskaitant teisę jungtis į profesines sąjungas ir teisę į kolektyvines derybas.

1.8.

EESRK mano, kad reikia sukurti skaidrų mechanizmą, kuris leistų sistemingai stebėti duomenis apie visas pajamas ir turtą, taip pat suteiktų galimybę šiuos duomenis konsoliduoti. Taip, viena vertus, būtų pagerintas administravimas ir, kita vertus, sudarytos palankesnės sąlygos rinkti statistinę informaciją apie turto pasiskirstymą valstybėse narėse. Šiuo požiūriu svarbų vaidmenį suvaidintų ES lygmens bendrovių akcininkų registro sudarymas.

2.1.

Turtinė nelygybė Europoje egzistuoja jau seniai. Tai istorinis procesas, kuris tęsiasi net po euro zonos sukūrimo dėl pastoviai susidarančio vidaus ir išorės disbalanso, kurį sukelia įvairaus lygio ekonominio konkurencingumo veiksniai. Jie apima kainų ir (arba) sąnaudų aspektus, ir šiuo metu padėtį dar blogina ES kylančios didelės politinės problemos, įskaitant terorizmą, populizmą, nacionalinius rinkimus, o ekonomikos srityje – žemą investicijų lygį, lėtą augimą, aukštą nedarbo lygį, demografinius pokyčius ir Europos padėtį naujoje pasaulinėje kovoje dėl galios per prekybos ir skaitmeninimo prizmę.

2.2.

Reikia aiškiai atskirti pajamų nelygybę nuo turtinės nelygybės, nes pastaroji turi ilgesnės trukmės poveikį, todėl gyvybiškai svarbu jas išnagrinėti išsamiau. Turtas sistemingai pasiskirsto netolygiau už pajamas. Labai dažnai ekonominės veiklos vykdytojai gali turėti gana panašias pajamas, tačiau jų turtas dėl su pinigais nesusijusių, altruistinių, paveldėjimo ar kitų priežasčių labai skiriasi. Todėl dėmesį sutelkę į turto nelygybę gauname objektyvesnį realių piniginių skirtumų tarp ES piliečių vaizdą.

2.3.

EESRK laikosi nuomonės, kad ekonomikos pokyčiai Europoje yra vis dinamiškesni ir yra išbandymas institucijoms ir jų gebėjimui nuo jų neatsilikti. Šis klausimas taip pat keliamas ypač tinkamu laiku, atsižvelgiant į ES valstybių narių diskusijas dėl vystymosi skirtumų. Yra esminių skirtumų tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių, tarp Vakarų ir Rytų Europos, tarp euro zonai priklausančių ir nepriklausančių valstybių narių, tarp Šengeno erdvei priklausančių ir nepriklausančių valstybių narių.

2.4.

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad pajamų ir turtinė nelygybė Europoje laipsniškai didėjo nuo 1970 m. Apskritai, globalizacija turėtų atlikti teigiamą vaidmenį mažinant pajamų ir kitus esminius šalių tarpusavio skirtumus, tačiau pastaraisiais metais ši tendencija pasisuko priešinga kryptimi. 28 ES valstybėse narėse 10 % turtingiausių namų ūkių ne tik gauna 31 % visų pajamų, bet ir valdo daugiau kaip 50 % viso turto. Daugelyje šalių turto augimas pralenkė BVP augimą, o tai lėmė žiojėjantį atotrūkį (2). Tai turi svarbių ekonominių, socialinių ir politinių padarinių, todėl reikalingos rimtos visuomenės diskusijos ir ekspertų bei politikų svarstymai, kaip spręsti šį klausimą, ir tam reikalingi politikos veiksmai.

2.5.

EESRK mano, kad yra realus pavojus, kad nelygybės problema gali didėti visame pasaulyje, kadangi ekonomikos pokyčiai Europoje vyksta labai sparčiai ir darosi vis sunkiau laiku įgyvendinti makroekonominę politiką. Pastaraisiais dešimtmečiais didėjančią pajamų ir turtinę nelygybę patvirtina padidėjęs GINI koeficientas, kuris EBPO šalyse padidėjo nuo 0,29 9-ojo dešimtmečio viduryje iki 0,32–0,35 2013–2015 m. Atskirose ES šalyse stebima panaši tendencija (3). Vis dėlto reikėtų pabrėžti, kad tokiose šalyse, kaip Bulgarija, Lietuva ir Rumunija, jis jau pasiekė kritinę vertę, viršijančią 0,37 (4). Nepaisant to, kad yra daugybė duomenų ir tyrimų apie pajamų skirtumus, turima kur kas mažiau nelygaus namų ūkių turto pasiskirstymo įrodymų tiek šalių viduje, tiek tarp jų. Iš tikrųjų, net ir šiuo metu nėra tarptautinių standartų, kuriais galėtų naudotis nacionalinės statistikos institucijos ir kiti duomenų rengėjai rinkdami duomenis apie turto pasiskirstymą (5).

2.6.

Nerimą kelia tai, kad apskritai nepakankamai pasitikima daugeliu Europos ekonomikų, sukauptas pelnas nėra reinvestuojamas, ir tai sukėlė konkurencijos slopinimą, smarkų investicijų sumažėjimą ir naujų darbo vietų trūkumą. Thomas Piketty pateikia empirinius įrodymus savo knygoje Capital in the Twenty-First Century  (6), kurioje visų pirma nagrinėjama Europos ekonomika. Jei pelnas yra tiesiog kaupiamas ir rekapitalizuojamas, jis nepadeda sukurti pridėtinės vertės ar didinti išteklių grąžos realiojoje ekonomikoje. Todėl logiška, kad ES ištisus dešimtmečius didėjo atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų.

2.7.

EESRK nuomone, esama rizikos, kad vidutinės trukmės laikotarpiu vidurinioji klasė ES pradės jausti spaudimą. Artimiausioje ateityje dėl skaitmeninimo ir robotizacijos nuolat mažės darbo vietų skaičius. Be to, nyksta kai kurios profesijos, tačiau istorija ir dabartis rodo, kad šios tendencijos lygiai taip pat gali paskatinti naujų darbo vietų ir profesijų atsiradimą. Tikėtina, kad jei šie pokyčiai nebus tinkamai valdomi, jie prisidės prie dar didesnės nelygybės. EESRK mano, kad būtina laiku imtis veiksmų siekiant užkirsti kelią neigiamiems padariniams, susijusiems su šiais technologijų atnaujinimo procesais, kurie iš esmės yra inovatyvūs ir socialiniu požiūriu naudingi.

2.8.

EESRK išreiškia susirūpinimą dėl to, kad pelno dydžio ir darbo veiksnio sukuriamos pridėtinės vertės santykis valstybėse narėse darosi vis labiau neproporcingas. Tai dar labiau didina tiek turtinę, tiek pajamų nelygybę Europoje.

3.1.

Turtinė nelygybė paprastai yra gerokai didesnė už pajamų nelygybę (7). EESRK pabrėžia, kad ekonominę ir socialinę nelygybę visų pirma turi spręsti valstybės narės, kurios disponuoja atitinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, turi investicijų, ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo, mokesčių ir socialinių pervedimų programas. Tačiau yra vietos ir Europos lygmens veiksmams ir šis klausimas turėtų būti sprendžiamas rimčiau Europos institucijose, nes jo poveikis realiam verslo ciklui būtų sudėtingas ir kur kas ilgalaikiškesnis. Esama politika ir toliau daugiau dėmesio skiriama pajamoms nei turtui.

3.2.

EESRK nuomone, pagrindinė problema yra ta, kad Europos ekonomikos augimu dažnai nepavyksta pasinaudoti finansiškai nepalankioje padėtyje esantiems asmenims. Jokiu būdu neketinama prieštarauti rinkos ekonomikos veikimui, nes jis atveria galimybių kurti gerovę diegiant naujoves, steigiant įmones, kuriant darbo vietas ir taip prisidedant prie ekonomikos augimo, užimtumo ir socialinės apsaugos sistemos finansavimo. Tačiau asmenys, esantys turto ir pajamų perskirstymo piramidės apačioje, apskritai nepasinaudoja naujai sukurtomis darbo vietomis. Iš to darytina išvada, kad visuomenė bus finansiškai lygesnė, jei Europos Sąjungos politika bus orientuota į priemones, kuriomis vis didesniam žmonių skaičiui suteikiama galimybė patekti į darbo rinką ir dalytis integracinio ekonomikos augimo teikiama nauda. Taigi turtinės nelygybės mažinimas ir ilgalaikio ekonomikos augimo stiprinimas yra dvi to paties medalio pusės.

3.3.

EESRK yra susirūpinęs dėl to, kad vis didesnis turto kaupimas visuomenėje gali paskatinti rentininko mąstyseną ir todėl turtas nėra reinvestuojamas. Tai neprisidės nei prie realiosios ekonomikos vystymo, nei prie galimo BVP augimo. Šią pagrindinę problemą Th. Piketty aptaria savo knygoje, kurioje pateikti penkiolikos metų mokslinių tyrimų rezultatai ir surinkti empiriniai duomenys apie pajamų ir turtinę nelygybę kapitalistinėje visuomenėje. Nors yra prieštaraujančių šiems metodams, galutiniai rezultatai rodo didelius skirtumus Europos Sąjungoje. Remiantis Th. Piketty duomenimis, metinė kapitalo grąžos norma yra 4–5 %, o metinis pajamų augimas Vidurio Europoje – maždaug 1–1,5 %, priklausomai nuo šalies ir atsižvelgiant į akivaizdžią susijusių šalių įvairovę.

3.4.

EESRK požiūriu, atitinkamais lygmenimis reikia imtis papildomų priemonių perteklinio finansavimo ir tolesnio mokesčių politikos koordinavimo ir derinimo srityje, kovos su mokesčių rojais, mokestiniu sukčiavimu ir mokesčių slėpimu, siekiant kovoti su ilgalaike šešėlinės ekonomikos tendencija (neteisinga informacija apie įmonės pajamas, neregistruoti arba slepiami darbuotojai ir darbo užmokestis „vokeliuose“), taip pat priemonių, kuriomis būtų optimizuota mokesčių struktūra ir jų santykinė svarba valstybių narių mokestinėms pajamoms. Mokestinės pajamos turėtų būti gaunamos daugiau iš turto nei darbo jėgos apmokestinimo.

3.5.

Per pastaruosius du dešimtmečius valstybių narių konkurencija mokesčių srityje pastūmėjo daugelį Vyriausybių įgyvendinti priemones, kurios pakeitė mokesčių politikos perskirstomąjį pobūdį ir paskatino didesnę nelygybę. EESRK rekomenduoja valstybėms narėms įvertinti neigiamą mokesčių politikos poveikį ir kuo skubiau jį ištaisyti.

3.6.

EESRK mano, kad J.-C. Junckerio planas turėtų visų pirma būti skirtas šalims, kuriose nelygybė yra didžiausia neatsižvelgiant į jos pobūdį. Būtina skatinti užsienio ir vidaus investicijas. Visos šios priemonės turi būti įgyvendinamos vienodai, atsižvelgiant į Europos teisės aktus ir konkrečius nacionalinius ypatumus, o fondų panaudojimas turėtų būti atidžiai stebimas.

4.1.

Vokietija ir Austrija yra euro zonos šalys, kuriose turtinė nelygybė yra ryškiausia. Vokietijoje 5 % turtingiausių gyventojų valdo 45,6 % šalies turto, o Austrijoje šis skaičius yra didesnis ir siekia 47,6 % (8)  (9). Ši problema ir ta pati tendencija egzistuoja ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Kipre, Portugalijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose (10). Tai rodo didelius išteklių pasiskirstymo skirtumus atskirose šalyse. Viena vertus, šiose šalyse nedidelė pajamų nelygybė, tačiau, antra vertus, didelė turtinė nelygybė.

4.2.

1910 m. 10 % Europos gyventojų priklausė 90 % turto, o 1 % turtingiausiųjų valdė 50 % turto. Vėliau, dėl dviejų pasaulinių karų ir Didžiosios depresijos, sunaikinusių didžiąją dalį finansinio kapitalo, ir dėl įvairių sričių viešosios politikos, pasižymėjusios progresiniu pajamų ir paveldėto turto apmokestinimu, finansinės spekuliacijos ribojimu, atlyginimų didinimu pajamų iš kapitalo sąskaita ir kt., nelygybė gerokai sumažėjo. Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose 1 % turtingųjų priklausė 20 % turto, kiti 9 % valdė 30 % turto, o 40 % viduriniosios klasės valdė 40 % turto. Pajamų nelygybė taip pat labai sumažėjo (11). Tačiau nuo 1980 m. nelygybė vėl pradėjo augti. Šiuo metu privatus kapitalas išsivysčiusiose 28 ES šalyse sudaro 500–600 %, o Italijoje siekia 800 % BVP.

4.3.

EESRK nuomone, taip pat yra didelė turto pasiskirstymo pagal lytį problema. Aštriausia ji Slovakijoje ir Prancūzijoje, po jų eina Austrija, Vokietija ir Graikija. Slovakijoje ir Prancūzijoje vyrai valdo daugiau nei 75 % turto, o moterys – tik 25 %, nepaisant labai skirtingos lyčių pusiausvyros tarp šių šalių gyventojų. Austrijoje, Vokietijoje ir Graikijoje maždaug 55 % turto priklauso vyrams (12). Svarbu įvertinti tokių tendencijų priežastis ir nuspręsti, ar šis aspektas turėtų būti įtrauktas į ES masto lyčių lygybės politiką.

4.4.

EESRK mano, kad labai svarbu, kaip turtas yra paskirstomas pagal poreikius švietimo, profesinio mokymo, sveikatos priežiūros paslaugų, būsto ir kitose srityse. Vadovaudamiesi Europos socialiniu modeliu privalome gerbti pagrindinius principus – lygių galimybių, lyčių lygybės, nediskriminavimo ir kartų tarpusavio sąžiningumo. Struktūrinės reformos, kuriomis siekiama padidinti žmogiškąjį kapitalą, yra svarbios gerinant gyvenimo lygį ir taip pat galėtų sumažinti darbo pajamų ir turtinę nelygybę.

4.5.

Apie 44 % euro zonos gyventojų yra vienaip ar kitaip įsiskolinę bankams ar finansų įstaigoms. Padėtis yra geresnė nei, pavyzdžiui, JAV, kur šis skaičius yra 75 %, tačiau įsiskolinimo augimo tendencija pastaraisiais metais kelia nerimą (13). Bankų sistemai taip pat tenka didžiulė atsakomybė, nes ji galėtų imtis pirminės augančio visuomenės bendro įsiskolinimo prevencijos. Daugiausia dėmesio turi būti skiriama atsakingam elgesiui.

4.6.

Dėl pastaruosius tris dešimtmečius sparčiau vykstančios globalizacijos padidėjo darbo jėgai tenkanti mokesčių našta ir pasikeitė darbo užmokesčio ir kapitalo dalis bendrajame vidaus produkte. Todėl 1980–2006 m. laikotarpiu daugumoje EBPO valstybių narių darbo užmokesčio metinio vidurkio procentinė dalis BVP sumažėjo iki 0,3 % Per tą patį laikotarpį 15 ES valstybių narių pelno dalis BVP padidėjo nuo maždaug 31 % iki 47 % (14) EESRK mano, kad valstybės narės ir Europos Sąjunga turėtų nedelsdamos įgyvendinti politiką, kuri šią tendenciją pakeistų

4.7.

EESRK yra susirūpinęs dėl to, kad kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje, daugiau kaip 50 % turto sudaro būstas. Viena vertus, tai rodo nepakankamą turto diversifikaciją. Kita vertus, tai reiškia, kad didelė gyventojų dalis kaupia turtą iš pajamų, gaunamų iš nekilnojamojo turto. Šis turtas, vienok, nėra reinvestuojamas. Rekapitalizacija pati kaupiasi. Todėl kyla klausimas dėl kapitalo, kuris kaupiamas daug sparčiau nei pridėtinė vertė. Naujausia „Oxfam“ ataskaita (15) parodė, kad aštuonių turtingiausių pasaulio žmonių turtas prilygsta 50 % skurdžiausių pasaulio gyventojų turimam turtui; tai kelia plačiai paplitusį visuomenės nepasitenkinimą. Kapitalas buvo svarbus pramoninio laikotarpio veiksnys, tačiau jis netenka prasmės, jei tampa savaiminiu tikslu.

11.4.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 129/7

Pranešėjas

Petru Sorin Dandea

1.1.

Skaitmeninimas sukūrė naujas užimtumo formas, kurios daro didelį spaudimą socialinės apsaugos sistemoms. EESRK rekomenduoja valstybėms narėms ir Europos teismams reglamentuoti šias naujas užimtumo formas, kad būtų galima aiškiai nustatyti darbdavį ir darbuotoją. Šiuo tikslu EESRK rekomenduoja pasinaudoti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią darbuotojo statusą turinčiais pripažinti asmenys, kurie vykdo veiklą pagal priklausomybės santykį ir už ją gauna atlyginimą, nors neturi įprastinės darbo sutarties.

1.2.

Daugeliu atveju dabartinių socialinio draudimo sistemų finansavimo pagrindas – individualios darbo sutartys. Daugelis naujų ekonominės veiklos ir užimtumo formų, atsiradusių dėl skaitmeninių technologijų plėtros, atrodo, nepatenka į darbo sutarties taikymo sritį. EESRK manymu, tai yra rimtas pavojus tokiomis sąlygomis veiklą vykdantiems darbuotojams, nes jiems nebebus užtikrinama apsauga pagal darbo užmokestį, darbo sąlygas ir socialinį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

1.3.

EESRK mano, kad valstybės narės turėtų pagalvoti, ar nereikėtų į savo teisės aktus, reglamentuojančius pensijų sistemas, įtraukti reikalavimą, pagal kurį visi profesinių pajamų gaunantys asmenys privalėtų mokėti įmokas. Tai yra būtina, atsižvelgiant į tai, kad daugeliu atveju, darbuotojams, dirbantiems, kurių veikla susijusi su skaitmeninimo paskatintomis naujomis darbo formomis, nėra tinkamai taikomi šiuo metu galiojantys pensijų sistemas reglamentuojantys teisės aktai.

1.4.

EESRK mano, kad valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę sujungti atitinkamas nacionalinių pensijų sistemų ir sveikatos draudimo valdytojo elektronines sistemas su mokesčių administratorių sistema. Taip jos galėtų greitai nustatyti asmenis, kurie, nors ir gauna pajamų iš profesinės veiklos, niekada nesinaudojo apdraustojo statusu pagal valstybės pensijų ir sveikatos draudimo sistemą.

1.5.

Valstybių narių socialinės apsaugos sistemose yra ir kitų reglamentuojamų teisių, pagal kurias jomis besinaudojantiems gali būti mokamos išmokos. Tarp jų: vaiko priežiūros atostogos, šeimos išmokos, išmokos vaikui ir kitų rūšių išmokos. Nors šios teisės dažnai yra neįmokinio pobūdžio, išmokos skiriamos atsižvelgiant į teisę jas gauti, o tai reiškia, kad daugeliu atvejų, potencialus išmokos gavėjas turi samdomojo darbuotojo statusą. EESRK rekomenduoja valstybėms narėms ieškoti sprendimų siekiant užtikrinti, kad šios išmokos būtų tinkamai mokamos darbuotojams, dirbantiems naujos užimtumo formos sąlygomis.

1.6.

EESRK mano, kad būtų galima rasti visapusišką sprendimą pagal naujas užimtumo formas dirbantiems darbuotojams, siekiant spręsti su socialiniu draudimu susijusias jų teisių pripažinimo problemas vykdant bendrą finansavimo sistemos reformą. EESRK ragina valstybes nares ieškoti sprendimų, kaip būtų galima finansuoti socialinės apsaugos sistemas taikant priemones, kurios užtikrintų jų tvarumą ir atitiktų poreikį sudaryti galimybes šiomis sistemomis naudotis pagal naujas darbo formas dirbantiems asmenims. Siekiant ir ateityje užtikrinti socialinių sistemų tvarumą ir sumažinti darbo apmokestinimo naštą, būtų galima apsvarstyti galimybę šiam tikslui panaudoti dalį skaitmeninimo dividendų.

1.7.

EESRK mano, kad, atsižvelgiant į Europos Komisijos pradėtą diskusiją dėl Europos socialinių teisių ramsčio kūrimo, būtinai reikėtų į šias diskusijas įtraukti ir pagal naujas darbo formas dirbančių darbuotojų padėties klausimą, visų pirma, kaip pripažinti jų statusą ir užtikrinti jiems galimybę tinkamai naudotis socialinio draudimo ir socialinės apsaugos sistemomis.

2.1.

Perėjimas prie skaitmeninimo lėmė didelius pokyčius ekonomikoje, darbo rinkose ir apskritai visuomenėje, šalyse, įvairiuose regionuose ir visame pasaulyje. Pripažįstami visi akivaizdūs su juo susiję privalumai, tačiau aišku, kad dėl skaitmeninimo teks keisti daugelį visuomenės ir ekonomikos struktūrų ir jis gali turėti neigiamą poveikį kai kuriems sektoriams, jei jie neprisitaikys prie šios naujos aplinkos. Viena sričių, kuriame skaitmeninimo poveikis gali būti neigiamas, yra socialinio draudimo sistema.

2.2.

Socialinio draudimo sistemos, kokios jos yra šiandieną, sukurtos daugiau kaip prieš šimtą metų. Jos didele dalimi grindžiamos tiesiogine sąsaja su darbo rinka ir iš esmės yra finansuojamos darbuotojų ir darbdavių įmokomis ir skirtingu mastu mokesčių pajamomis. Daugelyje valstybių narių oficialiai įregistruota individuali darbo sutartis yra esminė būtina sąlyga suteikti samdomajam darbuotojui apdraustojo asmens statusą pagal tris socialinio draudimo sistemos ramsčius: pensijų draudimą, sveikatos draudimą ir nedarbo draudimą.

2.3.

Skaitmeninimas lėmė svarbių pokyčių darbo rinkoje ir šie pokyčiai tęsiasi. Dėl šių pokyčių vis įvairesnės tampa užimtumo formos, kurios vis labiau skiriasi nuo pastaraisiais dešimtmečiais užimtumo srityje dominavusių individualia nuolatinio darbo sutartimi grindžiamų darbo formų. Būtent siekiant atsisakyti klasikinių sąvokų „darbuotojas“, „darbdavys“ ar „savarankiškai dirbantis asmuo“ supratimo, sukurtos tam tikrais atvejais šios naujos užimtumo formos, įvardijamos kaip „nepriklausomas rangovas“ arba „partneris“ (1). Taigi reikės pritaikyti socialinio draudimo sistemas, kad jos išliktų tvarios ir tinkamai pritaikytos ilguoju laikotarpiu.

2.4.

Vadinamosios „gimstamumo bumo“ kartos darbuotojams palikus darbo rinką ir juos tam tikru mastu pakeitus darbuotojais, kurie dirbs pagal naujas darbo formas (pavyzdžiui, pagal nenustatytos apimties darbo sutartis, pagal budėjimo sutartis arba civilinės teisės sutartis), socialinės apsaugos sistemos patirs didelį spaudimą. Šis spaudimas tik dar labiau didės dėl Europos gyventojų senėjimo.

2.5.

Todėl akivaizdu, kad socialinio draudimo ir socialinės apsaugos sistemos turės būti pritaikytos prie darbo rinkos pasikeitimų, kurie jau joje vyksta dėl skaitmeninimo. Kai kuriose valstybėse narėse socialiniai partneriai pradėjo dialogą siekiant nustatyti įvairias politikos pasirinktis ir priemones, kurių reikia imtis, kad jos būtų įgyvendintos, norint užtikrinti, kad socialinės gerovės sistema išliktų gyvybinga ir pakankama naujoje skaitmeninėje eroje. Taip pat reikalingos gairės, kurios paaiškintų su apmokestinimu ir socialiniu draudimu susijusius užimtumo statuso aspektus, kurie yra neaiškūs.

2.6.

Gali būti, kad vis didesnė dalis dirbančiųjų į nustatytas socialinio draudimo sistemas nemokės įmokų – nedarbo, sveikatos draudimo ar pensinių įmokų – ir negalės jomis pasinaudoti. Socialiniai partneriai ir valstybių narių Vyriausybės turėtų ryžtingai spręsti su tokia padėtimi susijusius klausimus. Šios diskusijos turėtų vykti visoje ES ir į jose turėtų dalyvauti vietos valdžios institucijos, kiti pilietinės visuomenės subjektai, asociacijos ir teikėjai, siekiant nustatyti perspektyvias ir tvarias politikos ir teisėkūros priemones ir papildomas priemones, kuriomis būtų užtikrinta atitinkama socialinė apsauga visiems dirbantiesiems, įskaitant savarankiškai dirbančius asmenis.

3.1.

Skaitmeninimas lėmė svarbių pokyčių darbo rinkoje ir šie pokyčiai tęsiasi. Šiuo metu yra daug užimtumo formų, kurios nepriklauso tradiciniams darbdavių ir darbuotojų santykiams, pavyzdžiui, platformų darbuotojai, kurie dažnai laikomi savarankiškai dirbančiais asmenimis. Dėl šio reiškinio socialinės apsaugos sistemos patiria didelį spaudimą. EESRK rekomenduoja valstybėms narėms atsižvelgti į šiuos reiškinius ir prireikus reglamentuoti juos reformuojant darbo rinką ir socialinės apsaugos sistemas.

3.2.

Daugumoje valstybių narių konkrečiai su darbo rinka susijusiuose teisės aktuose nustatyta, kad darbo santykių pagrindas – individuali darbo sutartis. Daugelio naujų užimtumo formų, atsiradusių dėl naujų technologijų plėtros, atveju darbo sutartys nebetaikomos. EESRK mano, kad reikėtų išaiškinti šių darbuotojų padėtį, kad jie būtų tinkamai apsaugoti pagal pagrindinius nacionalinių sistemų principus, taikomus darbo rinkai ir socialinei apsaugai Praradę darbą šie darbuotojai iš karto pateks į skurstančių kategoriją, nes jie neturi teisės pasinaudoti socialinės apsaugos sistema.

3.3.

Valstybių narių valstybinės pensijų sistemos pagrįstos kartų solidarumo principu. Tačiau profesinės pensijos dydis dažniausia yra apskaičiuojamas pagal įnašus, kuriuos moka darbuotojas ir darbdavys per visą darbo laikotarpį. Iš to darytina išvada, kad darbuotojams, kurie vykdė netipinę veiklą, nepagrįstą įprastine darbo sutartimi, daugeliu atvejų bus sunku už atitinkamą laikotarpį sukaupti adekvačių pensinių teisių. Kadangi ilgesnį laiką jie dirbo ne pagal darbo sutartį, jų senatvės pensija bus labai maža, todėl kyla rizika, kad jie atsidurs žemiau skurdo ribos. EESRK mano, kad valstybės narės turėtų pagalvoti, ar nereikėtų į savo teisės aktus, reglamentuojančius pensijų sistemas, įtraukti reikalavimą, pagal kurį visi asmenys, gaunantys pajamų iš profesinės veiklos, privalėtų mokėti įmokas.

3.4.

Pagal daugumos valstybių narių pensijas reglamentuojančius teisės aktus reikalaujama, kad savarankiškai dirbantys asmenys mokėtų pensijų įmokas. Sąvokos „savarankiškai dirbantis asmuo“ ir „samdomas darbas“ apibrėžiamos pagal mokesčių teisę arba darbo teisę. Tačiau daugeliu atvejų valdžios institucijoms sunku nustatyti darbo pobūdį, ypač tais atvejais, kai darbuotojai dirba pagal naujas užimtumo formas. EESRK rekomenduoja, kad valstybės narės patikslintų savo teisės aktus, kai tai būtina siekiant užtikrinti, kad būtų galima lengviau nustatyti samdomo darbo formas. Taip galima būtų lengviau nustatyti internete ir pagal kitas naujas formas dirbančius asmenis, o valstybės narės galės geriau apsaugoti jų sukauptas pensijų teises.

3.5.

Siekiant lengviau nustatyti tuos darbuotojus, kurie dėl to, kad tam tikru metu dirbo naujos formos darbą, neturi apdraustojo statuso pagal valstybinę pensijų sistemą, EESRK mano, kad valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę susieti atitinkamas elektronines nacionalinių pensijų sistemas su mokesčių administratorių sistemomis. Taip jos galės greitai nustatyti asmenis, kurie, nors ir gauna pajamų iš profesinės veiklos, niekada nesinaudojo apdraustojo statusu pagal valstybės pensijų ir sveikatos draudimo sistemą. Taip valstybės narės galės greitai juos įtraukti tarp apdraustų asmenų.

3.6.

Nedarbo draudimo klausimu EESRK rekomenduoja, be kita ko, nuodugniau išnagrinėti aptariamą pasiūlymą sukurti ES lygmeniu (2) veikiantį visuotinį draudimą, jei tokia draudimo sistema būtų finansuojama visų ES įmonių mokamomis įmokomis. Be to, reikėtų apsvarstyti galimybę nacionalinėse nedarbo sistemose taikyti ES būtiniausius standartus, kad, pavyzdžiui, bet kuris darbo ieškantis asmuo, taip pat tie darbuotojai, kurie vykdė veiklą pagal naujas užimtumo formas, galėtų pasinaudoti finansine parama.

3.7.

ES nacionalinės sveikatos draudimo sistemos yra sistemos, kuriomis užtikrinamas beveik visuotinis draudimas. Savarankiškai dirbantys asmenys yra teisiškai įpareigoti mokėti įmokas į valstybinę sveikatos draudimo sistemą, taigi, jiems suteikiamas apdraustojo arba apsaugos gavėjo statusas. Tačiau tam tikriems darbuotojams, kurie vykdo veiklą pagal naują darbo formą ir oficialiai nedeklaruoja savo profesinės veiklos pajamų, kyla pavojus neturėti apdraustojo asmens statuso pagal valstybinę sveikatos draudimo sistemą. EESRK ragina valstybes nares imtis būtinų priemonių siekiant užtikrinti, kad asmenys, esantys tokioje situacijoje, būtų apdrausti.

3.8.

Be teisių į socialinį draudimą, kurios grindžiamos samdomojo darbuotojo ir jo darbdavio mokamomis įmokomis, kai kurios valstybės narės savo socialinės apsaugos sistemose yra numatę kitas reglamentuojamas teises, pagal kurias jomis besinaudojantys gali gauti išmokas. Tarp jų: vaiko priežiūros atostogos, šeimos išmokos, išmokos vaikui arba kt. Nors šios teisės yra neįmokinio pobūdžio, išmokos skiriamos atsižvelgiant į teisę jas gauti, o tai reiškia, kad daugeliu kai kuriose valstybėse narėse ir tam tikrais atvejais, potencialus išmokų gavėjas turi samdomojo darbuotojo statusą. Dėl tokios padėties naujų formų darbą dirbantiems asmenims faktiškai užkertamas kelias tokiomis teisėmis pasinaudoti.

3.9.

EESRK mano, kad ES institucijos ir valstybės narės turėtų dėti pastangas ir rasti būdų, kaip pripažinti darbuotojo statusą asmenims, užsiimantiems nauja su skaitmeninėmis technologijomis susijusia profesine veikla, statusą. Šiuo tikslu EESRK rekomenduoja pasinaudoti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią darbuotojo statusą turinčiais pripažinti asmenys, kurie vykdo veiklą pagal priklausomybės santykį ir už ją gauna atlyginimą, nors neturi įprastinės darbo sutarties. Šiems darbuotojams suteikus darbuotojo statusą būtų galima išspręsti problemą, susijusią su galimybe naudotis socialinio draudimo ir socialinės apsaugos sistema kaip ir įprastiems darbuotojams.

3.10.

EESRK palankiai vertina Europos Komisijos pradėtas diskusijas dėl Europos socialinių teisių ramsčio. Būtinai reikėtų į šias diskusijas įtraukti ir pagal naujas darbo formas dirbančių darbuotojų padėties klausimą, visų pirma, kaip pripažinti jų statusą ir užtikrinti jiems galimybę tinkamai naudotis socialinio draudimo ir socialinės apsaugos sistemomis.

3.11.

EESRK rekomenduoja valstybėms narėms kurti platformas, kuriose dalyvautų socialiniai partneriai ir pilietinės visuomenės organizacijos ir kurios pateiktų pasiūlymų, kaip pritaikyti darbo rinką prie skaitmeninio amžiaus. EESRK mano, kad norint įveikti skaitmeninio amžiaus keliamus iššūkius, būtina darbo rinką pritaikyti prie naujų realijų užtikrinant laisvą darbuotojų judėjimą ir kartu galimybę darbuotojams naudotis socialinio draudimo sistemomis ir darbo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais.

3.12.

EESRK mano, kad, atsižvelgiant į sudėtingą padėtį, kurioje yra atsidūrę pagal naujas skaitmeniniam amžiui būdingas veiklos formas dirbantys darbuotojai, būtų galima rasti visapusišką su socialiniu draudimu susijusių jų teisių pripažinimo problemų sprendimą įgyvendinus sistemų finansavimo reformą. Todėl EESRK ragina valstybes nares ieškoti sprendimų, kaip būtų galima finansuoti socialinės apsaugos sistemas taikant priemones, kurios užtikrintų jų tvarumą ir atitiktų poreikį sudaryti galimybes šiomis sistemomis naudotis asmenims, dirbantiems naujų formų darbą. Siekiant ir ateityje užtikrinti socialinių sistemų tvarumą ir sumažinti darbo apmokestinimo naštą, būtų galima apsvarstyti galimybę šiam tikslui panaudoti dalį skaitmeninimo dividendų.

11.4.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 129/11

1.1.

Siekiant užkirsti kelią jaunimo radikalizacijai, reikalingi įvairių dalyvių ilgalaikiai įsipareigojimai, ir pilietinės visuomenės organizacijos atlieka svarbų vaidmenį šiame procese. Pilietinė visuomenė prisideda prie visuomenės vertybėmis pagrįsto atsparumo radikalizacijai.

1.2.

Valstybės narės ir ES institucijos turi geriau suvokti, kad pilietinės visuomenės veikėjai yra jų partneriai, o ne priemonė kovai su smurtiniu ekstremizmu. Geriausia praktika, programos ir kitos prevencijos iniciatyvos jau egzistuoja visose radikalizacijos prevencijos srityse, tačiau joms neskiriama pakankamai tvarios, ilgalaikės paramos ir dažnai šioms sritims skirtas biudžetas būna apkarpomas.

1.3.

EESRK pasisako už tarpžinybinio požiūrio taikymą radikalizacijos prevencijos srityje, o tam reikalinga kuo labiau stiprinti gebėjimus visuose atitinkamuose sektoriuose. Laikantis tokio požiūrio, suburiami politikos formuotojai, nacionalinės institucijos, pvz., policijos ir kalėjimų darbuotojai, socialiniai darbuotojai (ypač dirbantys su jaunimu), akademinės bendruomenės ir medijų atstovai, verslininkai ir bendrovės, taip pat organizuotos pilietinės visuomenės atstovai, įskaitant šeimoms atstovaujančias organizacijas ir socialinių partnerių organizacijas, bei daugiausia dėmesio skiriant jaunimo organizacijoms.

1.4.

Reikalinga didesnė nacionalinė ir Europos parama pilietinės visuomenės organizacijoms, tvaresni, ilgalaikiai ES biudžeto ištekliai, ES masto koordinavimas, tinklaveika ir politikos įgyvendinimas. Todėl ES strategijai dėl kovos su radikalizacija skatinimu ir verbavimu teroristinei veiklai reikia skirti dar daugiau dėmesio įtraukiant ir remiant pilietinės visuomenės suinteresuotuosius subjektus, nes politikai ir visuomenė iš tikrųjų turi dalytis atsakomybe už kovą su radikalizacija. Pilietinės visuomenės įgalėjimo programa, vykdoma ES interneto forumo kontekste, galėtų būti paskatinanti iniciatyva tokiomis aplinkybėmis (1).

1.5.

Pilietinės visuomenės ir socialinių partnerių struktūros turi aktyviau dalyvauti Informacijos apie radikalizaciją tinklo veikloje (2). Valstybės narės turėtų aktyviau skatinti panašias į Informacijos apie radikalizaciją tinklą struktūras regioniniu ar vietos lygmeniu.

1.6.

ES informacijos apie radikalizaciją tinklas ir Komisijos parengtos priemonės yra žingsnis tinkama linkme, tačiau turi būti labiau orientuotos į vietos pilietinės visuomenės struktūras, turėtų turėti daugiau darbuotojų ir išteklių, kad veiksmingai sutelktų ekspertus iš viešojo sektoriaus ir organizuotos pilietinės visuomenės.

1.7.

Valstybės narės turėtų išnaudoti visas ES priemones ir programas, skirtas užkirsti kelią radikalizacijai, įskaitant Europos strateginių ryšių tinklą – 26 valstybių narių bendradarbiavimo tinklą, kuris dalijasi analize, gerosios patirties pavyzdžiais ir idėjomis, kaip panaudoti strateginę komunikaciją kovai su smurtiniu ekstremizmu (3).

1.8.

Profesinėms sąjungoms tenka svarbus vaidmuo, nes jos atstovauja darbuotojams visuose svarbiuose viešuosiuose sektoriuose. Tiesiogiai šioje srityje dirbantys darbuotojai visų pirma turi būti šviečiami radikalizacijos prevencijos klausimais, glaudžiai bendradarbiaujant su pilietinės visuomenės ekspertų organizacijomis.

1.9.

EESRK palankiai vertina aukšto lygio Komisijos ekspertų grupės sudarymą, kuri padėtų Komisijai stiprinti reagavimą į radikalizciją ir smurtinį ekstremizmą, geriau koordinuojant politiką ir įtraukiant visus atitinkamus suinteresuotuosius subjektus, įskaitant pilietinę visuomenę.

1.10.

Konkrečios rekomendacijos, paramos paslaugos ir tinklai, padedantys nustatyti radikalėjimo požymius, kartu užkertant kelią visoms diskriminacijos apraiškoms, turi būti prieinami ne tik valstybės tarnybų darbuotojams, pvz., mokykloms, bet ir šeimoms.

1.11.

EESRK pabrėžia, koks svarbus yra įtraukus formalusis ir neformalusis švietimas, kuris yra esminis siekiant užtikrinti aktyvų dalyvavimą daugiakultūrės visuomenės gyvenime, ugdyti kritinį mąstymą ir medijų raštingumą, taip pat prisidėti prie visuomenės atsparumo nedemokratiškoms, ksenofobinėms ir populistinėms tendencijoms, kurios kai kada daro vis didesnį poveikį pagrindiniam vyraujančiam politiniam diskursui, prisitaikančiam prie ksenofobinių nuotaikų ir požiūrių.

1.12.

Siekiant užkirsti kelią jaunimo radikalizacijai, būtina ypatingą dėmesį skirti pilietinės visuomenės su jaunimu ir jaunimo organizacijomis susijusiam darbui ir investuoti į šias sritis, užtikrinant alternatyvias identifikavimo struktūras ir galimybes, kaip saugią erdvę dialogui, įskaitant aktyvų klausymą ir asmens saviraišką.

1.13.

Investicijos, skirtos sumažinti labai aukštą jaunimo nedarbo lygį ir labai dažnai pasitaikantį neužtikrintumą dėl darbo daugelyje ES šalių taip pat turi būti laikomos būdu užkirsti kelią radikalizacijai. Be to, EESRK ragina daugiau dėmesio skirti didesnėms investicijoms kovai su skurdu ir jaunimo integracijai į visuomenę, švietimo sistemas ir darbo rinką.

1.14.

EESRK pabrėžia gyvybiškai svarbų religinių bendruomenių vaidmenį ir jų socialinę atsakomybę užkertant kelią radikalizacijai bei ragina dar labiau susitelkti bendradarbiaujant, kai ginamos liberalios demokratijos taisyklės ir vertybės, ir skatinamas vertybėmis pagrįstas kultūrų dialogas, taika ir užkertamas kelias smurtui.

1.15.

Aktyvios partnerystės su įmonėmis gali padėti užkirsti kelią radikalizacijai. Socialinių medijų bendrovės taip pat turi dalyvauti kovojant su neapykantą kurstančiomis kalbomis, alternatyviais faktais ir ekstremistiniu naratyvu.

1.16.

ES turėtų rodyti, kad ji yra labai suinteresuota radikalizacijos prevencija ir glaudžiau bendradarbiauti su pilietinės visuomenės organizacijomis trečiosiose šalyse.

1.17.

Svarbu sustabdyti finansinius srautus, kuriais remiamos ekstremistinės struktūros tiek ES viduje, tiek iš trečiųjų šalių, susilpninant valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės pastangas siekiant užkirsti kelią radikalizacijai.

2.1.

Šioje nuomonėje nagrinėjamos ilgalaikės veiksmingos priemonės, kurių buvo imtasi ankstyvuoju etapu siekiant užkirsti kelią jaunimo radikalizacijai. Šioje nuomonėje radikalizacija yra suprantama kaip procesas, per kurį pavieniai asmenys arba grupės tampa ekstremistais (4), kurie galiausiai imasi smurto, jį propaguoja ar kursto siekdami savo tikslų. Radikalizacija, dėl kurios kyla smurtinis ekstremizmas, yra ypatingas procesas, kurio negalima painioti su politiniu radikalizmu ar nesmurtinėmis radikaliomis idėjomis bei veiksmais arba teisėta demokratine opozicija. Kaip nurodyta 2015 m. Europos Parlamento rezoliucijoje, radikalizacija yra neatsiejama nuo smurtinio ekstremizmo ir gali pasireikšti įvairiuose visuomeniniuose kontekstuose. Nuomonėje pabrėžiama svarbi veikla, kuri vykdoma pasitelkus pilietinės visuomenės projektus, ir vykdant valdžios institucijų, profesinių sąjungų socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės bendradarbiavimą, ir raginama toliau kurti nuoseklią ES koncepciją, apimančią tvarią ir veiksmingą europinę paramą, finansavimą ir koordinavimą.

2.2.

EESRK norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad visose valstybėse narėse ir akademinėje bendruomenėje reikia parengti bendras radikalizacijos ar smurtinių veiksmų prieš demokratiją, ar terorizmo reiškinių apibrėžtis ir didinti šių reiškinių bei jų sąsajų suvokimą. Todėl Komitetas siekia toliau nagrinėti šiuos klausimus pilietinės visuomenės požiūriu, siekdamas suteikti naujas perspektyvas šiai problemai spręsti.

2.3.

Smurtinis ekstremizmas, pakurstytas radikaliomis ideologijomis, apima įvairaus amžiaus žmones, tačiau daugelis jų – jaunimas. Dažnai verbuojami jaunuoliai, kurie kilę iš įvairiausių socialinių ir ekonominių sluoksnių ir turi labai skirtingą išsilavinimo lygį. Be to, vis daugiau užverbuojama jaunų moterų.

2.4.

Jauni žmonės, linkę į radikalėjimą, kuris vėliau perauga į smurtinį ekstremizmą, dažnai jaučiasi atstumti ir marginalizuojami visuomenės arba pasimetę dėl tapatybės klausimų ir permainų. Radikalios ideologijos dažnai skelbia, kad jos suteikia žmonėms gaires, parodo kelią ir teikia paramą kasdieniame gyvenime bei kompensuoja nepilnavertiškumo jausmą dėl įvairių priežasčių. Tokiais atvejais pilietinė visuomenė gali atlikti svarbų vaidmenį pasiūlydama alternatyvas ir apskritai prisidėdama prie tvaraus, vertybėmis pagrįsto visuomenės atsparumo radikalizacijai.

2.5.

Radikalizacijos procesas gali būti labai greitas, neretai trunkantis vos keletą savaičių ar mėnesių. Socialinės medijos atlieka svarbų vaidmenį suteikdamos anonimines ir sparčias platformas verbavimui ir propagandos skleidimui.

3.1.

Valstybės narės visų pirma yra atsakingos už savo vidaus saugumą. Tačiau atitinkamas priemones koordinuoti ir įgyvendinti Europos mastu bus sunkiau, jeigu nebus aiškaus koordinavimo tarpinstituciniu lygmeniu ir nebus laikomasi visa apimančio požiūrio. Vis daugiau problemų kelia tai, kad terorizmas ir radikalizacija yra tarpvalstybinio pobūdžio, todėl reikia geresnio ES lygmens koordinavimo, tinklaveikos ir politikos įgyvendinimo.

3.2.

Nuo 2005 m. visos ES kovos su radikalėjimu iniciatyvos buvo įgyvendinamos vadovaujantis ES strategija dėl kovos su radikalizacija ir verbavimu teroristinei veiklai, kuri buvo atnaujinta 2008 m., o paskutinį kartą – 2014 m. ES strategija taip pat atsispindi dviejuose 2014 m. (5) ir 2016 m. (6) komunikatuose, kelete Tarybos išvadų (7), 2015 m. Europos Parlamento pranešime ir 2016 m. Regionų komiteto nuomonėje (8). ES strategijoje dar daugiau dėmesio turi būti skiriama būdams, kaip dar labiau įtraukti pilietinės visuomenės suinteresuotuosius subjektus ir juos paremti. Politikai ir visuomenė bendrai atsako už klausimo dėl jaunimo nepasitenkinimo liberalios demokratinės sistemos vertybėmis sprendimą ir kovą su jų radikalizacija.

3.3.

Reikia pripažinti, kad Europos Komisija labai ankstyvu etapu įvertino visa apimančio požiūrio į radikalizacijos prevenciją svarbą. Komisija išreiškė savo paramą patirties ir geriausios praktikos pavyzdžių keitimuisi ES mastu per Informacijos apie radikalizaciją tinklą. 2015 m. balandžio 28 d. Europos saugumo darbotvarkėje (9) Komisija numatė sukurti Informacijos apie radikalizaciją tinklo kompetencijos centrą, kuris buvo įsteigtas 2015 m. spalio 1 d. Reikėtų paminėti ir 2015 m. gruodžio 3 d. pradėjusį veikti ES interneto forumą. 2017 m. gegužės 24 d. peržiūrėtos ES strategijos dėl kovos su radikalizacija ir verbavimu teroristinei veiklai gairės (10) yra veiksmingiau susietos su ES informacijos apie radikalizaciją tinklo patirtimi ir rekomendacijomis, todėl taip pat siekiama suaktyvinti pilietinės visuomenės dalyvavimą taikant tarpžinybinį požiūrį.

3.4.

Savo komunikate dėl radikalizacijos, dėl kurios kyla smurtinio ekstremizmo pavojus, prevencijos (11) Europos Komisija pranešė, kad ji pateiks pasiūlymą dėl Tarybos rekomendacijos dėl socialinės įtraukties skatinimo. EESRK remia šiuos planus ir ragina Europos Komisiją parengti ir pateikti tokį pasiūlymą artimiausiu metu.

3.5.

Atsižvelgdama į pastangų užkirsti kelią ir pasipriešinti radikalizacijai, dėl kurios kyla smurtinio ekstremizmo ir terorizmo pavojus, didinimą ir koordinavimo bei bendradarbiavimo tarp visų susijusių suinteresuotųjų subjektų gerinimą, Komisija įsteigė aukšto lygio ekspertų grupę radikalizacijos prevencijos ir kovos su šiuo reiškiniu grupę (aukšto lygio ekspertų grupė radikalizacijos klausimais). Ši grupė konsultuos, kaip toliau plėtoti ES politiką radikalizacijos, dėl kurios kyla smurtinis ekstremizmas ir terorizmas, prevencijos srityje ir dėl galimybių įvairiems suinteresuotiesiems subjektams, įskaitant specialistus ir valstybes nares, ateityje struktūriškiau bendradarbiauti šioje srityje.

3.6.

Vis dėlto, EESRK mano, kad ES ir valstybių narių iniciatyvos užkirsti kelią radikalizacijai, taip pat veiksmai, kurių buvo imtasi joms įgyvendinti, vis dar nėra pakankami. Daugelis esamų ES politikos priemonių pernelyg daug dėmesio skiria pilietinės visuomenės organizacijoms kaip priemonėms (o ne partneriams) kovojant su smurtiniu ekstremizmu (pvz., laiko priemonėmis pradėti atsvaros naratyvą internete). Komitetas taip pat mano, kad jas lėmė tokie „kriziniai“ įvykiai kaip pastarųjų keleto metų teroristiniai išpuoliai, todėl, kad, atrodo, jog dažniausiai jos būna nukreiptos į islamistų terorizmą ir trumpalaikę baudžiamojo pobūdžio saugumo politiką (12), nors iš tikrųjų ekstremistinė grėsmė yra įvairesnė, kuri pagrįsta nepagrįstomis religinėmis priežastimis ir kurią kelia ekstremistinės politinės grupuotės. Vietoj to turime investuoti į tvarias ir ilgalaikes prevencijos pastangas. Savo nuomonėse „ES kovos su terorizmu politika“ (2011 m.) (13) ir „ES darbotvarkė iki 2030 m.“ (14) EESRK jau ragino pilietinę visuomenę ir vietos suinteresuotuosius subjektus aktyviau dalyvauti, jiems toliau skirti institucinę paramą (15), nes jie svariai prisideda prie pasitikėjimo ugdymo, visuomenės įtraukimo į veiklą ir demokratinės įtraukties vietos, regionų ir nacionaliniu lygmeniu vystymo.

4.1.

EESRK yra tvirtai įsitikinęs, kad reikalingas tarpžinybinis požiūris radikalizacijos prevencijos srityje. O tam reikės intensyviai stiprinti gebėjimus visuose atitinkamuose sektoriuose. Tarpžinybinis požiūris suburia politikos formuotojus, tokias nacionalines institucijas kaip teisėsaugos institucijos ir kalėjimų darbuotojai, socialiniai darbuotojai, akademinė bendruomenė, medijos ir organizuotos pilietinės visuomenės atstovai bei socialinių partnerių organizacijų, dirbančių šioje srityje, pavyzdžiui, policijos, kalėjimų ir mokytojų profesinės sąjungos.

4.2.

EESRK pabrėžia pilietinės visuomenės vaidmenį kovojant su smurtiniu ekstremizmu ir atkreipia dėmesį į tai, kad bendro indėlio negali riboti su saugumo politika susiję aspektai. Šioje nuomonėje pateikiami pilietinės visuomenės veiklos ir projektų, skatinančių didesnį socialinį tvarumą ir įtrauktį, pavyzdžiai. Tai yra tik vienas iš daugelio svarbaus pilietinės visuomenės indėlio pavyzdžių, gerokai platesnis už bet kokią įmanomą saugumo politikos priemonę.

4.3.

Todėl EESRK palankiai vertina 2017 m. vasario mėn. Komisijos sukurtą politikos formuotojų tinklą, skirtą prevencijai nacionaliniu lygmeniu, kuriuo siekiama didinti keitimąsi žiniomis ir patirtimi valstybėse narėse ir paskatinti valstybes nares dalyvauti šio tinklo veikloje. Komisijos naujai sukurta aukšto lygio ekspertų grupė radikalizacijos klausimais yra dar vienas žingsnis siekiant stiprinti mainus tarp visų susijusių suinteresuotųjų subjektų.

4.4.

Valstybės narės turėtų išnaudoti visas radikalizacijos prevencijai skirtas ES priemones ir programas, ir reikėtų pačioms skirti pakankamai biudžeto lėšų, kurių trūksta beveik visur. Kad rezultatai būtų tvarūs, įsipareigojimai dėl radikalizacijos prevencijos priemonių turi būti ilgalaikiai.

4.5.

Profesinės sąjungos atlieka ypač svarbų vaidmenį, nes jos be kitų darbuotojų atstovauja ir pirmiausia su migrantų antplūdžiu susiduriantiems darbuotojams visuose atitinkamuose sektoriuose ir gali teikti mokymo ir kitas paslaugas savo nariams. Todėl EESRK taip pat ragina, kad būtų užtikrinta pakankamai valstybės tarnautojų ir socialinių darbuotojų, jiems būtų skirta pakankamai išteklių visais lygmenimis, ypač vietos. Pavyzdžiui, didinant policijos pajėgas kriminogeniniuose rajonuose gali būti užkirstas kelias vietų, kuriose nesilaikoma įstatymų ir yra didelis smurto lygis, atsiradimui.

4.6.

Įtraukus formalusis ir neformalusis švietimas yra labai svarbūs aktyviam dalyvavimui visuomenės gyvenime. Jis gali sukurti tolerantiškas ir pliuralistines visuomenes propaguojant liberalias ir humanistines vertybes ir normas, pagrįstas demokratijos ir teisinės valstybės principais. Vidurinis, aukštasis ir profesinis mokymas bei darbo su jaunimu iniciatyvos yra labai svarbios priemonės, galinčios svariai prisidėti prie ankstyvos radikalizacijos prevencijos, jei bus ugdomas kritinis mąstymas ir medijų raštingumas (16), ir kartu su veikiančiomis darbo rinkomis skatins socialinę integraciją suteikdamos geras perspektyvas, visų pirma jaunimui. Vien kokybiškos švietimo ir mokymo sistemos negali užkirsti kelio radikalizacijai, tačiau jos gali padidinti atsparumą jai.

4.7.

Taip pat turėtų būti stiprinama švietimo veikla už valstybinių mokyklų sistemos ribų, atitinkamos pilietinės visuomenės iniciatyvos turi būti dar labiau remiamos, kad būtų ugdomas supratimas apie įvairias kultūras, taip pat prisiimtas aiškus įsipareigojimas dėl laisvės, liberalios demokratijos ir teisinės valstybės. Informacija pagrįstas požiūris į skirtingas kultūras ir pasaulio regionus, visų pirma atsižvelgiant į migracijos krizę, ir perteikiantis nediskutuotiną mūsų visuomenės vertybių, pavyzdžiui, vyrų ir moterų vaidmens, pagrįsto lygybe ir lygiomis galimybėmis, suvokimą gali aktyviai prisidėti prie prevencijos.

4.8.

Konkrečiau kalbant, reikia daugiau investuoti į pilietinės visuomenės darbą su jaunimu ir jaunimo organizacijas, kurios užtikrina kultūrinę, sportinę ir kitokią laisvalaikio veiklą, siekiant suteikti alternatyvias savęs identifikavimo struktūras ir galimybes, taip pat saugias erdves dialogui ir asmeninei saviraiškai.

4.9.

Kaip EESRK jau yra nurodęs anksčiau, ne tik valstybinis švietimo sektorius, bet pirmiausia organizuota pilietinė visuomenė svariai prisideda prie kokybiško atsvaros naratyvo ir antipropagandos, reaguojant į radikalių grupuočių „pasiūlymus“ (17). Religinės bendruomenės ir, visų pirma, liudytojai, aukos ir išgyvenę asmenys iš regionų, kuriuose vyksta konfliktai, taip pat tie, kurie pasitraukė iš ekstremistinių grupuočių, gali atlikti svarbų vaidmenį rodydami sektiną pavyzdį. Būtent dėl to, kad jiems tenka svarbus vaidmuo užkertant kelią radikalizacijai, švietimo sistemoms, pilietinei visuomenei ir vietos ir regionų valdžios institucijoms reikalinga kur kas didesnė ilgalaikė pagalba, parama ir finansavimas.

5.1.

Visų pirma, Komitetas remia iniciatyvą, kuria siekiama skatinti dialogą su Europos ir nacionalinio lygmens politikos formuotojais, ir ragina visais lygmenimis sukurti oficialią sistemą reguliariam keitimuisi informacija, užtikrinančią, kad Informacijos apie radikalizaciją tinklas galėtų valstybėms narėms ir Europos institucijoms teikti praktines rekomendacijas. Be to, jeigu būtų sistemingiau skleidžiamos jo rekomendacijos ir rezultatai, galėtų būti maksimaliai padidintas jų poveikis visais lygmenimis. Aukšto lygio ekspertų grupė radikalizacijos klausimais pateiks rekomendacijas šiuo klausimu.

5.2.

Atsižvelgdamas į tai, EESRK palankiai vertina idėją sujungti kiekvienos valstybės narės esamų prevencijos ir pasitraukimo programų apžvalgas. Tokios apžvalgos galėtų būti skelbiamos ir Europos lygiu, pavyzdžiui, per Informacijos apie radikalizaciją tinklą, siekiant pagerinti dialogą tarp valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės suinteresuotųjų subjektų, sukurti sinergiją ir išvengti programų veiklos dubliavimosi. Informacija apie šias iniciatyvas turi būti gerokai pagerinta visoje ES.

5.3.

Pilietinės visuomenės ir socialinių partnerių struktūros, kurios domisi radikalizacijos prevencijos klausimais arba jau dalyvauja šioje srityje, turėtų aktyviau dalyvauti Informacijos apie radikalizaciją tinklo veikloje. Todėl valstybės narės turi toliau skatinti vietos ir regionų lygmens RAN pobūdžio struktūras.

5.4.

Pilietinės visuomenės suinteresuotieji subjektai ir valdžios institucijos, asociacijos, įskaitant sporto klubus ir šeimoms atstovaujančias organizacijas, mokyklos, jaunimo organizacijos ir jų veikla, religinės bendruomenės, socialinės tarnybos ir policija turi bendradarbiauti, laikydamosi bendro, tarpdalykinio požiūrio, kad radikalizacijos prevencijos strategijos galėtų būti pradėtos taikyti ankstyvuoju etapu. Todėl ypač pirmieji su migrantų antplūdžiu susiduriantys darbuotojai visose atitinkamose srityse turi būti šviečiami radikalizacijos prevencijos klausimais glaudžiai bendradarbiaujant su pilietinės visuomenės ekspertų struktūromis. Be to, darbuotojams turi būti sudarytos galimybės pasinaudoti atitinkamais patariamaisiais organais ir tinklais, padedančiais atpažinti radikalėjimo požymius, kartu užkertant kelią bet kokiai diskriminacijai.

5.5.

Vietos valdžios institucijoms ir jų administracijoms tenka itin svarbus vaidmuo prevencijos srityje, nes jie gali suburti visus vietos suinteresuotuosius subjektus. Esami ES ir nacionalinio lygmens finansavimo mechanizmai turi būti stiprinami ir padaryti lengviau prieinamais mažinant biurokratines kliūtis ir būtina juos papildyti kitu tvariu plataus masto finansavimu.

5.6.

EESRK ragina daugiau investuoti į švietimą, mokymo sistemas, darbą su jaunimu ir laisvalaikio veiklą, kuri skatintų integraciją ir propaguotų bendras ES demokratines vertybes.

5.7.

Valstybės narės nepakankamai investuoja, kad suteiktų puikių galimybių jaunimui ir taip kovotų su radikalizacija, kurią gali lemti socialinė atskirtis ir galimybių stoka, pavyzdžiui, iškritus iš švietimo sistemos. Apskritai priemonės, skirtos sumažinti labai aukštą jaunimo nedarbo lygį, ir mažų garantijų darbą daugelyje ES šalių taip pat turi būti laikomos radikalizacijos prevencijos būdu.

5.8.

Tokioms temoms kaip tapatybė, su lytimi ir kultūra susiję konfliktai dėl vaidmenų, galimybė kilti socialiniams ir ekonominiams konfliktams ir imigracijai, taip pat diskriminacijai, socialinei atskirčiai ir priekabiavimui – reiškiniams, kurie gali būti naudojami ekstremistinių grupuočių skleidžiamoje propagandoje, reikėtų skirti daugiau dėmesio mokymo programose ir valstybės tarnautojų, pavyzdžiui, teisėsaugos institucijų ir kalėjimų darbuotojų, rengimo programose. Tačiau tokiems esminiams dalykams, kaip, pavyzdžiui, pilietiškumo ugdymui, daugelio ES šalių studijų programose skiriama pernelyg mažai dėmesio. Ir toliau gyvybiškai svarbu ugdyti jaunimo, tėvų ir mokytojų medijų raštingumą naudojimosi internetu ir socialiniais tinklais srityje.

5.9.

Radikalizacijai paveikūs yra ne tik skurstantys ir darbo neturintys jaunuoliai, bet ir materialinis nepriteklius ir galimybių trūkumas bei neaktyvus dalyvavimas gali tapti socialinės atskirties priežastimi, o tai savo ruožtu gali atverti vartus radikaliems verbuotojams. Be to, kad reikalinga daugiau investicijų siekiant spręsti skurdo problemą, EESRK (18) ragina daugiau dėmesio skirti jaunimo integracijai į visuomenę, švietimo sistemas ir darbo rinką. EESRK dar kartą pakartoja savo raginimą kurti patikimas integravimo sistemas valstybėse narėse, kurios sudarytų palankesnes sąlygas patekti į darbo rinką, pripažinti kvalifikacijas bei teikti profesinio ir kalbų mokymo paslaugas kaip integracijos priemones ir atmeta bet kokios formos diskriminaciją dėl etninių ir religinių priežasčių (19).

5.10.

Specialios konsultavimo ir paramos paslaugos yra labai svarbios radikalizuoto jaunimo šeimoms. Taip pat, jeigu šios šeimos pastebi jaunų giminaičių radikalėjimo požymių, jiems turi būti sudaryta galimybė kreiptis į atitinkamus asmenis ir tinklus. Atsižvelgiant į jų prieinamumą, visų pirma pilietinės visuomenės organizacijos ir iniciatyvos turi remti programų, skirtų dialogui ir keitimuisi žiniomis su marginalizuotu jaunimu ir jų šeimomis, kūrimą.

5.11.

Programos, skirtos kovai su smurtu artimoje aplinkoje, padeda užkirsti kelią radikalizacijai, nes dėl patirto smurto artimoje aplinkoje gali būti kuriami klaidingi sektini pavyzdžiai ir klaidingas supratimas apie vaidmenis, dažnai paskatinantis nusikalstamumą. Joms taip pat reikalinga tolesnė institucinė ir finansinė parama.

5.12.

Aktyvios partnerystės su įmonėmis gali prisidėti prie prevencijos. Tai visų pirma pasakytina apie informacinių ir ryšių technologijų (IRT) sektorių. Inovatyvios priemonės, pavyzdžiui, socialinės medijos ir internetas, gali padėti skleisti atsvaros naratyvą pasinaudojus mažai kainuojančiomis arba geriausiu atveju nemokamomis galimybėmis. Įmonės gali padėti pilietinės visuomenės organizacijoms ir specialistams pasinaudoti jų profesionaliais komunikacijos ir medijų gebėjimais ir paremti tikslines reklamines ir informacines kampanijas.

5.13.

Kartu, interneto teikėjai turi kovoti su neapykantą kurstančia kalba, alternatyviais faktais ir ekstremistiniu naratyvu savo medijose bei turėtų būti įpareigoti pašalinti neteisėtą ekstremistinį turinį iš savo interneto svetainių. Vis dėlto komunikacijos stebėsena neturėtų virsti priemone, galinčia pažeisti gyventojų privatumą (20).

5.14.

Valstybės narės raginamos šiuo klausimu ugdyti pilietinės visuomenės suinteresuotųjų subjektų gebėjimus komunikacijos ir medijų srityse, kad būtų vystomos atitinkamos priemonės radikalaus turinio, kuriuo gali būti skatinamas smurtas, sklaidos prevencijai ir tos priemonės taptų prieinamos kitiems specialistams ir projektams. Vienas iš būdų šiam tikslui pasiekti – valstybių narių tvarus indėlis į Pilietinės visuomenės įgalėjimo programą.

5.15.

EESRK ragina skirti didesnį finansavimą moksliniams tyrimams, kurį ES jau skiria per savo mokslinių tyrimų programas, skirtas radikalizacijos prevencijai, kiek tai susiję, pavyzdžiui, su RAN kompetencijos centru, – ir intensyvesnei akademinės bendruomenės bei pilietinės visuomenės ekspertų tinklaveikai šioje srityje skatinti.

5.16.

Radikalizacija labai dažnai vyksta kalėjimų sistemoje. Kalėjimų aplinkai būdinga nemažai tokių rizikos veiksnių kaip žmonių koncentracija, su atskirtimi susijusios asmeninės aplinkybės, turėjimas pernelyg daug laisvo laiko ir kt. Būtina aktyviai imtis priemonių siekiant sudaryti palankesnes sąlygas kalėjimų darbuotojams mokyti, kad jie sugebėtų nustatyti pavojingas situacijos. Šioje srityje jau sukaupta teigiamos patirties, taip pat yra tinkamų mechanizmų tokių situacijų prevencijai. Siekiant šio tikslo, kalėjimai turi būti tinkamo dydžio ir turėti kvalifikuotų darbuotojų, o kalėjimų darbuotojų ir kalinių santykis turi padėti skatinti reabilitaciją. Profesinių sąjungų vaidmuo šiame sektoriuje galėtų būti dar didesnis, pavyzdžiui, organizuojant mokymus ir skleidžiant informaciją apie išmoktas pamokas per Informacijos apie radikalizaciją tinklą.

5.17.

Valstybės tarnautojai iš saugumo tarnybų, kalėjimų, socialinio darbo srities ir mokyklų bei kitų atitinkamų valstybinių įstaigų, kurios turi daug ryšių su organizuota pilietine visuomene, turi laikytis tarpžinybinio požiūrio taikydamos ne vien represines priemone, bet rengdamos daugiau mokymų prevencijos srityje ir informuotumo didinimo kampanijų šia tema. Todėl patirtį ir išteklius galima panaudoti Europos lygmeniu ir skatinti tikslinį bendradarbiavimą su pilietine visuomene.

5.18.

Vyriausybinių ir nevyriausybinių institucijų bendradarbiavimas buvusių kalinių reintegracijos klausimais turi būti glaudesnis siekiant užtikrinti jų sėkmingą socialinę reintegraciją. Daugeliui radikalizuotų jaunų žmonių būdinga nusikalstama praeitis.

5.19.

Buvusių kalinių integraciją į darbo rinką apsunkina dažnai su laisvės atėmimo bausme siejamas stigmatizavimas. Tačiau tai svarbus žingsnis siekiant užkirsti kelią radikalizacijai. Socialiniai partneriai (daugiausia darbdaviai šiuo atveju) raginami įnešti savo indėlį šioje srityje, suteikdami antrą, o dažnai ir pirmą, galimybę nukentėjusiesiems.

5.20.

ES turėtų parodyti, kad ji yra labai suinteresuota radikalizacijos prevencija ir glaudesniu bendradarbiavimu su pilietinės visuomenės organizacijomis trečiosiose šalyse, kurios kelia didelę radikalizacijos grėsmę ir kurios yra radikalizacijos centrai arba gali tokiais tapti.

5.21.

Kalbant konkrečiau, ES išorės veiksmai kovos su terorizmu ir valstybės bei visuomenės atsparumo srityje, kaip nurodyta ES visuotinės užsienio ir saugumo politikos strategijoje, pabrėžia būtinybę skatinti kultūrų ir religijų dialogą, išplečiant partnerystes su tų šalių pilietine visuomene, socialinėmis organizacijomis, religinėmis bendruomenėmis ir privačiuoju sektoriumi. Kyla didelė rizika, kad pilietinės visuomenės pastangos nebus vaisingos, nes išorės subjektai trečiosiose šalyse daro didelę įtaką, pavyzdžiui, finansuodami smurtinio ekstremizmo judėjimus ES valstybėse narėse ir kaimyninėse šalyse. Šie finansiniai srautai turi būti sustabdyti.

11.4.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 129/18

Pranešėjas:

Peter SCHMIDT

1.1.

EESRK pakartoja savo raginimą parengti visapusišką ES maisto politiką, siekiant užtikrinti sveiką mitybą iš tvarių maisto sistemų, susieti žemės ūkį su mitybos ir ekosistemų funkcijomis ir užtikrinti tiekimo grandines, kuriomis būtų apsaugota visų Europos visuomenės sluoksnių sveikata. Visapusiška ES maisto politika turėtų pagerinti su maistu susijusių politikos sričių nuoseklumą, atkurti maisto vertę ir skatinti ilgalaikį perėjimą nuo maisto produktų gamybos našumo ir vartotojiškumo didinimo prie pilietiško požiūrio į maistą.

1.2.

Dabartinė ES politikos programa nėra tinkama perėjimui prie tvaresnės maisto politikos siekiant veiksmingai įgyvendinti Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslus ir užtikrinti teisę į maistą ir kitas žmogaus teises. Dabartinės politikos programos galbūt buvo tinkamos sėkmingai spręsti individualias problemas, tačiau jos neužtikrina bendro suderinamumo, reikalingo sprendžiant įvairius iššūkius, kuriuos pasaulio ir ES maisto sistemos patirs ateityje. EESRK pabrėžia, kad esamas ES politikos priemones reikia pertvarkyti ir suderinti siekiant sukurti aplinkos, ekonomikos ir socialiniais bei kultūriniais aspektais tvarias maisto sistemas. Be to, EESRK dar kartą pabrėžia, kad visuotinė maisto politika turėtų papildyti, o ne pakeisti pertvarkytą BŽŪP (1).

1.3.

EESRK pabrėžia, kad reikia remti kultūrą, kurioje vertinama maisto svarba mitybai ir kultūrai, taip pat ir jo socialinis bei aplinkosauginis poveikis. Šiuo požiūriu didelė maisto produktų ir regioninių bei vietos tradicinių gaminių įvairovė ES yra tikras turtas ir kaip toks turėtų būti labai vertinamas. Visapusiška maisto politika turėtų didinti vartotojų maisto vertės suvokimą, skatinti maisto švaistymo prevenciją ir jo mažinimą ir padėti permąstyti maisto kainą ir ją sureguliuoti remiantis kitomis vertybėmis. Visų pirma ji turėtų užtikrinti sąžiningas kainas gamintojams, kad žemės ūkis išliktų rentabilus.

1.4.

EESRK pabrėžia, kad visoms maisto tiekimo grandinės suinteresuotosios šalims tenka atitinkamas vaidmuo plėtojant visapusišką sistemą, kad būtų galima užtikrinti teisingą paskirstymą visoje grandinėje. Nė vienas sektorius negali to padaryti vienas pats. Visapusiška maisto politika turėtų pasinaudoti pramonės ir mažmeninės prekybos sektoriaus galia siekiant paspartinti vartotojų perėjimą prie tausaus vartojimo. Pereinant prie tvarių maisto sistemų reikalingas ir ryžtingas vartotojų įsipareigojimas palaikyti pilietišką požiūrį į maistą. Tai taip pat reiškia, kad visapusiška maisto politika privalo užtikrinti, kad Europos žemės ūkio ir maisto produktų sektoriaus parduodami produktai atitiktų tokį kokybės lygį, kad jie išliktų populiariausias beveik visų vartotojų pasirinkimas.

1.5.

EESRK pripažįsta, kad vietos ir regionų lygiu įgyvendinama vis daugiau iniciatyvų, skirtų remti alternatyvias maisto sistemas. Šios iniciatyvos leidžia užmegzti glaudesnius gamintojų ir vartotojų ryšius, atverti galimybių vietos įmonėms ir sukurti naujų darbo vietų bei atkurti bendruomenių sąsają su savo maistu. EESRK taip pat atkreipia dėmesį į miestų vaidmenį plėtojant labiau integruotą maisto politiką. Visapusiška maisto politika turėtų remtis bendru valdymu visais lygmenimis – vietos, regionų, nacionaliniu ir Europos – jį skatinti ir plėtoti. Tai sukurtų sistemą, kuri suteiktų galimybių įgyvendinti šias iniciatyvas, nepaisant jų apimties.

1.6.

EESRK ragina sukurti naują pažangią tvaraus maisto ženklinimo sistemą. Iki šiol ženklinimo sistemoje daugiausia dėmesio buvo skiriama teiginiams apie maistingumą ir kitą su sveikata susijusią informaciją, tačiau EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad didėja susirūpinimas dėl nepakankamo vartotojų informavimo apie maisto produktų daromą poveikį aplinkai ir visuomenei. Maisto pramonės atstovai žino, kad iki tam tikro lygio jie gali kovoti su poveikiu aplinkai, tačiau galiausiai reikia įtraukti vartotojus ir teikti reikiamą informaciją.

1.7.

Siekdamas paremti visapusiškos sistemos, sujungiančios su maistu susijusias ES politikos sritis, sukūrimą, EESRK siūlo trumpuoju ir (arba) vidutinės trukmės laikotarpiu sukurti tarpsektorinę ir tarpinstitucinę darbo grupę, kurioje dalyvautų įvairūs Komisijos generaliniai direktoratai ir kitos ES institucijos. Ši darbo grupė turėtų parengti maisto tvarumo veiksmų planą siekiant padėti ES įgyvendinti su maistu susijusius darnaus vystymosi tikslus. Veiksmų planas turėtų būti rengiamas remiantis dalyvaujamuoju principu ir šiame procese turėtų dalyvauti visi maisto tiekimo grandinės, pilietinės visuomenės ir akademinio pasaulio suinteresuotieji subjektai. EESRK siūlo sukurti ir išplėsti pilietinei visuomenei skirtą erdvę, kad ji galėtų įsitraukti ir aktyviai dalyvauti šiame procese.

1.8.

EESRK ypač rekomenduoja kurti ES tvaraus maisto rezultatų suvestinę, kuri leistų maisto sistemoms kylančius iššūkius spręsti taikant daugiametį požiūrį, tokiu būdu skatinant politikos derinimą įvairiais valdymo lygmenimis. Rezultatų suvestinė pateiktų rodiklius ir tokiu būdu leistų skatinti ir stebėti pažangą siekiant nustatytų tikslų.

1.9.

Ilgalaikėje perspektyvoje, taip pat ir atsižvelgiant į darbo grupės išvadas, EESRK ragina Komisiją išnagrinėti galimybes sukurti specialų generalinį direktoratą maisto klausimams, kuris būtų aiškus ES atsakomybės visose su maistu susijusios politikos srityse centras ir būtų reguliavimo, teisės aktų ir prireikus jų vykdymo užtikrinimo šaltinis. Visose ES valstybėse narėse tokią struktūrą atitiktų specialiai maisto klausimams sukurtos ministerijos.

2.1.

Savo tiriamojoje nuomonėje „Tvaresnės maisto sistemos“, kuri buvo parengta ES Tarybai pirmininkaujančių Nyderlandų prašymu 2016 m., EESRK ragino parengti išsamią maisto politiką siekiant pereiti prie tvaresnių maisto sistemų ir užtikrinti didesnį su maistu susijusių politikos tikslų nuoseklumą (pvz., darni žemės ūkio gamyba, sveika mityba, aplinkos apsauga, sąžiningesni prekybos santykiai ir kt.). Šioje nuomonėje remiamasi ankstesnės nuomonės rekomendacijomis toliau plėtoti visapusiškos sistemos loginį pagrindimą ir jos viziją.

2.2.

Nuo to laiko taip pat sustiprėjo postūmis plėtoti labiau holistinį požiūrį į maisto politiką. Jungtinės Tautos šį laikotarpį paskelbė veiksmų mitybos srityje dešimtmečiu, pripažindamos, kad reikia pertvarkyti maisto sistemas, kad susiformuotų sveikesnės mitybos įpročiai ir būtų užtikrinta geresnė mityba. Aprūpinimo maistu pasaulyje komiteto aukšto lygio ekspertų grupė dar kartą pabrėžė šį poreikį savo 2017 m. rugsėjo mėn. ataskaitoje (2). ES lygmeniu, Regionų komitetas neseniai priėmė savo nuomonę, kurioje raginama sukurti visapusišką ir darnią ES maisto politiką, kuri susietų įvairias, su maistu susijusias politikos sritis. Tarptautinė tvarių maisto sistemų ekspertų grupė (IPES-Food) taip pat pradėjo trejų metų dalyvavimo principu grindžiamą procesą, kuriame mokslininkai, suinteresuotosios šalys, pilietinės visuomenės organizacijos ir politikai rengia bendros maisto politikos viziją iki 2018 m. Jau dabar didelis skaičius įvairius sektorius apimančių iniciatyvų nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu skatina Europos maisto sistemų pokyčius aktyviai dalyvaujant pilietinei visuomenei.

2.3.

EESRK mano, kad DVT įgyvendinimas Europoje yra labai svarbi varomoji jėga, siekiant pereiti prie visapusiško požiūrio, kuris apima įvairias politikos sritis (žemės ūkio, sveikatos, aplinkos, prekybos, vystymosi, inovacijų ir kt.) ir valdymo lygmenis (ES, nacionalinį, vietos) ir užtikrinti tvaresnius maisto gamybos ir vartojimo modelius. Šiuo metu vykstančios diskusijos dėl bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) po 2020 m. taip pat yra puiki galimybė užtikrinti pertvarkytos žemės ūkio politikos ir kitų su maistu susijusių politikos tikslų nuoseklumą (3).

2.4.

Kai kurios valstybės narės (pvz., Suomija, Prancūzija, Vokietija, Nyderlandai ir Švedija) įgyvendina vis daugiau su maistu susijusių politikos priemonių sveikatos, aplinkos ir darnumo srityse. EESRK perspėja dėl situacijos, kai skirtingas požiūris atskirose valstybėse narėse gali pradėti kelti grėsmę vartotojams ir įmonėms. EESRK mano, kad tai dar viena priežastis skatinanti sukurti visapusišką sistemą ES lygmeniu.

3.1.

Vis daugėja mokslinių įrodymų, susijusių su maisto poveikiu sveikatai, aplinkai ir visai visuomenei. Apsirūpinimo maistu situacija, kurią siekiant išspręsti buvo sukurta BŽŪP, tampa vis sudėtingesnė. Dėl BŽŪP ir augančių pajamų ir patobulintų gamybos metodų žemės ūkio sektoriuje, Europa trūkumų nepatiria. Maisto sektoriuje darbo vietų ir vertės šaltinis yra ne žemė ir jūra, o gamyklos, mažmeninė prekyba ir maitinimo paslaugos. Sveikatos darbotvarkėje nagrinėjamos ne tik nepakankamo vartojimo problemos: socialinės nelygybės nulemta netinkama mityba ir „naujas“ maisto stygius vis dar nepraranda aktualumo, tačiau šias problemas nusveria plačiai paplitusios neužkrečiamos ligos. Tarp jų yra širdies ligos, insultas, diabetas ir nutukimas. Širdies ir kraujagyslių ligos (ŠKL) sukelia 1,8 mln. mirčių per metus ES – tai sudaro 37 % visų mirčių ES (4). 2015 m. beveik 49 mln. žmonių ES sirgo širdies ir kraujagyslių ligomis.

3.2.

Europos socialinė raida taip pat labai pakeitė maisto produktus, skonius ir gastronomiją. Nuo to laiko, kai buvo sukurta BŽŪP, labai pasikeitė vartojimo modeliai ir gyvenimo būdas. Kulinariniai pokyčiai ypač paveikė moteris, nes per visą istoriją – o dažnai ir dabar – joms tenka pagrindinė atsakomybė už maistą namuose. Maisto technologijų pokyčiai turėjo tiek teigiamą, tiek ir neigiamą socialinį poveikį. Maisto pasirinkimas galbūt padidėjo, tačiau įvairiapusiškas ir turtingas Europos kulinarinis paveldas iš dalies susilpnėjo. Dideli maisto įmonių rinkodaros biudžetai paskatino vartotojus valgyti labai perdirbtus maisto produktus. Pramonės duomenys rodo, kad belgai, pavyzdžiui, du trečdalius savo suvartojamų kalorijų gauna iš perdirbtų ir supakuotų maisto produktų – netgi daugiau nei britai (5). Visuomenės sveikatos tarnyboms susirūpinimą kelia pernelyg didelis daug druskos, cukraus ir riebalų turinčių perdirbtų maisto produktų vartojimas. Šie produktai dažnai yra pigūs, todėl patrauklūs mažas pajamas turintiems žmonėms, kurių sveikata ir taip yra blogesnė nei vidutinė. Taigi mityba didina socialinę nelygybę Europoje (6). Didžiojo nuosmukio laikotarpiu ir po jo Europoje padidėjo labdaringas maisto produktų dovanojimas. Tačiau tokia neatidėliotina pagalba maistu neturi pakeisti Europos kovos su socialine nelygybe, kuri lemia su mityba susijusius sveikatos sutrikimus.

3.3.

Maisto produktų poveikis aplinkai yra įrodytas ir pripažįstamas. Klimato kaitos grėsmė yra pripažinta, ir ES tvirtai parėmė 2015 m. Paryžiuje priimtą bendrąją klimato kaitos konvenciją. ES taip pat užtikrino geresnį aplinkos reglamentavimą ir žalos prevenciją, pavyzdžiui, įgyvendinant Vandens pagrindų direktyvą. Vis dėlto europiečių mėgstamas maistas skatina vartojimo modelius, kurie susiję su dideliu paslėptu arba „netiesioginiu“ vandens naudojimu, keliančiu grėsmę valstybėms narėms (7) ir reikalaujančiu labiau integruoto požiūrio į žemę, ūkininkavimą ir vandenį (8). Susirūpinimą kelia tai, kad Europos dirvožemis taip pat yra pažeidžiamas. Pagal ES Jungtinio tyrimų centro parengtą modelį, vandens sukeliama dirvožemio erozija apima ES 27 valstybių narių 130 mln. ha žemės plotą; beveik 20 % žemės ploto per metus praranda daugiau kaip 10 t/ha dirvožemio (9). Biologinės įvairovės praradimas stebimas tiek sausumoje, tiek jūroje, kur, remiantis pranešimais, išteklių įvairovei daromas spaudimas (10). Nepaisant to, valstybės narės ir toliau pataria vartotojams maistingumo sumetimais valgyti žuvį, neatsižvelgdamos į pasekmes aplinkai.

3.4.

Ekonominiu požiūriu 60 pastarųjų metų laikomi sėkmingais. Maisto yra visur. Vidutinė namų ūkių maistui skiriamų išlaidų dalis sumažėjo nuo 30 % iki 15 % Kainos tapo konkurencingesnės susikūrus didiesiems mažmeninės prekybos maisto produktais tinklams. Tačiau dabar ekonomistai kelia klausimą, ar maisto kainos atspindi tikrą gamybos kainą, ir ar jos visiškai atspindi tam tikras išlaidas. EESRK su susidomėjimu atkreipia dėmesį į Maisto ir žemės ūkio organizacijos vykdomą darbą dėl išsamios išlaidų apskaitos žemės ūkyje (11). Galios disbalansas maisto tiekimo grandinėje taip pat padidėjo ir lėmė nesąžiningos prekybos praktiką ir su tuo susijusias pasekmes (12), o ūkininkams tenkanti vartotojų mokamos kainos dalis sumažėjo.

3.5.

Dėl perprodukcijos sumažėjo kainos, bet kartu buvo institucionalizuotas maisto švaistymas. Pasaulio šalyse, kur vartotojų pajamos yra žemos, iššvaistoma apie 8 % maisto, o ES vartotojai išmeta apie trečdalį įsigyto maisto. ES finansuojamo FUSIONS projekto pateiktais vertinimais, kasmet ES iššvaistoma 88 mln. tonų maisto, kainuojančio 143 mlrd. EUR (13). Tačiau šis kultūrinis maisto švaistymo aspektas visapusiškai nesprendžiamas nei žiedinės ekonomikos koncepcijoje, nei „Efektyvaus išteklių naudojimo Europos plane“, kurie yra svarbūs vertinant maistą, kaip materinį vienetą, tačiau juose neatsižvelgiama nei į jo vertę vartotojams, nei į maisto kultūrinę vertę. Europos uždavinys – sukurti naują pilietiško požiūrio į maistą koncepciją, kurioje pagrindinis dėmesys būtų skiriamas darnų vystymąsi skatinančiam maistui.

3.6.

Mokslininkų ir žemės ūkio maisto produktų sektoriaus pateikti duomenys ir atlikti tyrimai pagerino mūsų supratimą apie Europos maisto sistemų poveikį visuomenei, aplinkai ir sveikatai. Kartu, tai rodo, kad reikalingas labiau integruotas požiūris. Dabartinės politikos programos galbūt buvo tinkamos sėkmingai spręsti individualias problemas, tačiau jos neužtikrina bendro suderinamumo, reikalingo sprendžiant įvairius iššūkius, kuriuos pasaulio ir ES maisto sistemos patirs ateityje. Įvairių, su maistu susijusių sričių politika dažnai formuojama izoliuotai ir jai dažnai trūksta nuoseklumo. Įvairių valdymo lygmenų politika taip pat nėra tarpusavyje derinama. Vienas iš pavyzdžių, rodančių labiau integruoto požiūrio reikalingumą, yra atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, paplitęs dėl nuolatinio antibiotikų naudojimo gyvulininkystėje ir dabar keliantis grėsmę žmonių sveikatai. Su šiuo klausimu susijusią integruotos maisto politikos svarbą savo pranešime pabrėžė ir Komisijos narys V. Andriukaitis. Kitas pavyzdys – konfliktas, susijęs su žemės naudojimu maisto reikmėms ir žemės naudojimu energijos gamybai, būstui ir kitiems tikslams. Maisto švaistymas taip pat yra iš dalies gamybos našumo padarinys; sistemoje yra pastovus ir labai didelis maisto srautas. Apeliuojant į racionalią vartotojų elgseną šios problemos išspręsti neįmanoma.

3.7.

Jei ES šiandien „atgimtų“, ji sukurtų visapusišką maisto politiką, kuria siekiama užtikrinti tvarią mitybą iš tvarių maisto sistemų, susieti žemės ūkį su mitybos ir ekosistemų funkcijomis, ir užtikrinti tiekimo grandines, kuriomis būtų apsaugota visų Europos visuomenės sluoksnių sveikata (14). Politikos uždavinys – kaip paskatinti būtinus pokyčius. Istoriškai ES politika formavosi demokratinių pokyčių procese, kuriam būdingi staigesni pokyčiai, susiję su įvairiomis krizėmis, pavyzdžiui, maisto saugos 2000 m. ir arklienos skandalu 2013–2015 m.

4.1.

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad didelė Europos visuomenės dalis pripažįsta naujus struktūrinius iššūkius, kylančius ES maisto politikos srityje. ES galėtų pereiti nuo prisitaikymo ir reagavimo politikos prie aktyvių veiksmų koncepcijos. Savo ankstesnėse nuomonėse RK nustatė svarbius precedentus. Sprendžiant kaimo vietovėms rūpimus klausimus reikėtų atsižvelgti į atsiradusį naują interesą sukurti geresnę maisto politiką ES miestams ir savivaldybėms. Daugelis Europos miestų dalyvauja maisto politikos tarybų, tvarumui skirtų miestų tinklų ir (arba) kovos su klimato kaita veiksmuose, ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Sveikų miestų programoje. 2015 m. spalio 15 d. pasirašytas Milano miestų maisto politikos paktas atspindi šį interesą.

4.2.

Pastaraisiais metais, siekiant iš naujo susieti gamintojus ir vartotojus ir perkelti žemės ūkio ir maisto gamybą, įvairiais būdais pradėtos reorganizuoti maisto tiekimo sistemos. Pavyzdžiui, užsiimama bendruomenių remiama žemės ūkio veikla, kuriamos trumposios tiekimo grandinės, alternatyvūs maisto tinklai, vietos ūkininkavimo sistemos ir vykdomas tiesioginis pardavimas. Vartotojų kooperatyvai taip pat gali atlikti labai svarbų vaidmenį, užtikrinant stiprų ryšį su bendruomene ir skiriant daug dėmesio socialiniams, švietimo ir aplinkosaugos klausimams. Viešosios įstaigos turi parengtas programas, kurios taip pat yra šio proceso dalis, pavyzdžiui, vykdant viešųjų pirkimų programas mokyklose ir ligoninėse, kurių metu skatinami ekologiški vietoje pagaminti maisto produktai, kaip antai Danijoje ir Malmės mieste, Švedijoje. Tai atitinka ES žiedinės ekonomikos požiūrį.

4.3.

Glaudesni ryšiai tarp gamintojų ir vartotojų, labiau lokalizuotos maisto sistemos ir iniciatyvos „iš apačios į viršų“ galėtų labai prisidėti skatinant sveikesnį ir tvaresnį maisto vartojimą. Pilietinė visuomenė ir vietos bendruomenė stiprina šiuos ryšius – tai matyti iš daugelio tvariam maistui skirtų iniciatyvų Europos miestuose ir miesteliuose. Tačiau šiuo metu ES lygmens politikoje numatyta pernelyg mažai priemonių, kad galėtų pasimokyti iš šios patirties, jau nekalbant apie jų skatinimą, kai šios teikia vilčių. Taigi, visapusiška maisto politika galėtų padėti skatinti ir plėtoti bendrą šių iniciatyvų valdymą. Žemės ūkio įmonės prisitaiko prie rinkos paklausos, tačiau jas riboja žemės ūkio gamybos ypatumai – gamybos pokyčiams reikalingas laikas.

4.4.

Maisto ekonomika susiduria su dideliais techniniais, finansiniais ir socialiniais (15) iššūkiais, ir tai patvirtina inovacijoms ir technologinei pažangai skirtos svarbios investicijų programos. Europoje yra apie 289 000 maisto gamybos įmonių, tačiau 3 000 iš jų užima beveik pusę ES rinkos (16). Tyrimai rodo, kad atsparioms maisto sistemoms būtina išlaikyti stambias ir smulkias žemės ūkio įmones. Tarp didžiausių Europos maisto pramonės įmonių ir MVĮ sektoriaus glūdi didžiulė praraja. Socialinė Europa galėtų jas geriau integruoti. Skaitmeninė ekonomika suteikia galimybių sukurti glaudesnius vartotojų ir gamintojų ryšius. Verslo sektorius palankiai vertina pažangią lyderystę darnumo srityje ir pageidautų aiškiai apibrėžtų sistemų.

4.5.

Europos piliečiai yra suinteresuoti, kad būtų užtikrinta, jog maistas jiems tiekiamas iš tvarių šaltinių. Ženklinimo sistemos negali suteikti aiškumo jau vien dėl šio klausimo sudėtingumo. Neseniai Karl Falkenberg parengtoje ataskaitoje pasiūlyta, kad Europos maisto „prekės ženklas“ turėtų būti siejamas su tvarumu, kitaip tariant „gyventi gerai ir sąžiningai dalytis atsižvelgiant į planetos galimybes“ (17). Tai reiškia, kad reikia susitelkti ne tik į socialinius, bet ir į aplinkos apsaugos ir ekonominius aspektus. Tam tikri kultūriniai klausimai nepriklauso Europos institucijų kompetencijai, pavyzdžiui, prieštaravimas tarp mokamo (tiekimo grandinėse) ir neapmokamo (privačių namų ūkių virtuvėse) darbo maisto srityje, tačiau Europos maisto sistemoje yra elementų, kurie yra svarbi Europos maisto produktų koncepcijos (arba „prekės ženklo“) dalis. Europa garsėja kulinarijos ir maisto gamybos įvairove. Ši įvairovė turi būti ne tik saugoma, bet ir aktyviai didinama. ES kokybės ženklų (SGN, SKVN, GTG) sistema yra naudinga, tačiau taikoma tik tradiciniams maisto produktams; ji neatsižvelgia į masinės gamybos maisto tendencijas. Karl Falkenberg pasiūlymas siekti teisingumo neabejotinai turėtų reikšti naujas galimybes darbo užmokesčio požiūriu ir sąžiningą elgesį su migrantais, dirbančiais ES maisto gamybos įmonėse. Tai jautrūs, bet svarbūs klausimai, kuriuos sprendžiant visapusiška maisto politika galėtų praktiškai paremti socialinę santarvę Europoje.

4.6.

Ypač didelį susirūpinimą tėvams ir visuomenės sveikatos tarnyboms kelia nevienodos finansinės investicijos į vaikams skirtus pranešimus apie maisto produktus. PSO nuomone, tai yra prioritetinis klausimas, nes didelė šių žinučių dalis yra susijusi su maisto produktais, kurių sudėtyje yra daug druskos, cukraus ir riebalų (18). Pereinant nuo tradicinių prie skaitmeninių medijų visapusiško požiūrio poreikis auga. Apskaičiuota, kad 2016 m. Vakarų Europoje vien skaitmeninei maisto reklamai buvo išleista 37 mlrd. JAV dolerių (19). EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad neseniai vartotojai ėmė raginti maisto ir mažmeninės prekybos įmones nustoti reklamos ir rinkodaros kampanijų metu naudoti prekės ženklo talismanus reklamuojant maisto produktus, kuriuose yra daug riebalų, druskos ir cukraus. Nesant atitinkamų pramonės veiksmų, Vyriausybės turėtų apsvarstyti galimybę pradėti taikyti reguliavimo priemones (20).

4.7.

ES maisto politikos penkiasdešimtmečio tikslas turėtų būti skatinti perėjimą nuo maisto vartotojiškumo (kuriam būdingas švaistymas) prie pilietiško požiūrio į maistą (kuriam būdingas rūpestingumas ir atsakomybė). Pereinant prie tvarios mitybos iš tvarių maisto sistemų reikalingas ir ryžtingas vartotojų įsipareigojimas palaikyti pilietiško požiūrio į maistą koncepciją. EESRK dar kartą primena savo pasiūlymą pradėti Europos masto informavimo ir sąmoningumo didinimo kampaniją maisto vertės tema. Tai būtina siekiant užtikrinti ilgalaikius vartotojų elgsenos pokyčius (21).

5.1.

Maisto politika yra visa apimanti politika, sukurianti ir remianti maisto sistemų struktūrą, pradedant pirmine gamyba (ūkininkais), gamybos etapu (perdirbimu) ir baigiant vartojimu. Ji išaiškina ir atveria tai, kas paprastai yra nematoma. Kadangi maistas yra neatsiejamas nuo daugelio gyvenimo sričių, pavyzdžiui, švietimo, sveikatos, aplinkos, prekybos, socialinių santykių ir kultūros, visapusiška maisto politika yra vertinga tuo, kad visuomenė gali išaiškinti, ko ji nori ir ką ji gali gauti iš savo maisto sistemos. Ji sujungia tai, kas be jos labai lengvai susiskaidytų ir išsibarstytų. Klausimas ką valgome, kaip valgome, kaip šiuo metu gaminame maistą ir kokia kaina daro poveikį ateičiai.

5.2.

Maisto politika turi didelės įtakos kaimo ir miesto vietovių vystymuisi. Ji kuria darbo vietas visuose susijusiuose sektoriuose, pavyzdžiui, žemės ūkio ir jo techninės infrastruktūros, maisto perdirbimo, transporto, prekybos, pakavimo, mažmeninės prekybos, maitinimo paslaugų ir pan. Ji daro poveikį milijonų ES piliečių pragyvenimo šaltiniui. ES maisto gamybos sektoriuje dirba 4,25 mln. žmonių; sektoriaus apyvarta sudaro 1 098 mlrd. EUR; jame 2,5 mlrd. EUR skiriama moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai ir susidaro 25,2 mlrd. EUR perteklius perdirbto maisto prekyboje (22). Nepaisant maisto svarbos ES ekonomikai, šiuo metu nėra atskiros ES maisto politikos. Vietoj to, maisto sistemas formuoja įvairios skirtingos politikos sistemos, kaip teigiama pirmiau.

5.3.

XXI a. pritaikyta maisto politika turi atitikti keletą kriterijų: maisto kokybės (skonio, malonumo, išvaizdos ir autentiškumo); sveikatos (saugos, maistinės vertės, naudingumo ir žinių); aplinkos (CO2, vandens, žemės naudojimo, dirvožemio, biologinės įvairovės, oro kokybės ir sisteminio atsparumo); socialinių ir kultūrinių vertybių (tapatybės, vienodos prieigos, pasitikėjimo, pasirinkimo ir įgūdžių); ekonominio efektyvumo (tikra konkurencija ir teisingos pajamos, deramos darbo vietos, visiškai internalizuotos sąnaudos ir tinkamos ir konkurencingos kainos), gero valdymo (demokratinės atsakomybės, skaidrumo, etiškų procesų ir patikimų mokslinių įrodymų naudojimu). Visas esamas su maistu susijusias ES politikos sritis galima vertinti atsižvelgiant į šiuos aspektus.

5.4.

Visapusiška maisto politika turi stiprinti ekosistemų atsparumą ir užtikrinti, kad visi maisto tiekimo grandinės suinteresuotieji subjektai ir dalyviai gautų deramas pajamas ir ES viduje, ir už jos ribų. Maisto produktų kainos neatspindi visų gamybos sąnaudų, o sveikatos, aplinkos ir socialinės išlaidos dažniausiai perkeliamos trečiosioms šalims. Pigesnių, „įperkamesnių“ maisto produktų paieškos neturi pakenkti kitiems maisto gamybos ir vartojimo aspektams ir įpročiams. Visapusiška maisto politika galėtų padėti permąstyti maisto kainą ir ją sureguliuoti remiantis kitomis vertybėmis.

5.5.

Visapusiška maisto politika turėtų susieti esamas ir naujas politikos kryptis, kurių galutinis tikslas – tvarios maisto sistemos ir sveika mityba. Dėl to nereikėtų iš naujo išradinėti dviračio kuriant visiškai naują politiką ar ES suteikiant naujų įgaliojimų, nes nesiekiama nustatyti vieną bendrą standartą. Reikėtų veikiau imtis reformų ES lygmeniu ir paskatinti naujų ir darnesnių veiksmų visais lygmenimis (vietos, savivaldybių, regionų, nacionaliniu ir įmonių), taip pat didinti jau vykdomų iniciatyvų mastą ir taip užtikrinti didesnį nuoseklumą. Tai reiškia, kad ES lygmens priemones reikia sujungti su tuo, ką galima geriausiai pasiekti kitais valdymo lygmenimis. Būtų galima sukurti tokią apmokestinimo tvarką, kuri pagerintų galimybę sveikai maitintis pasitelkiant miestų planavimą ir viešuosius pirkimus, remiančius vietos rinkas ir užimtumą.

5.6.

Visapusiška maisto politika taip pat turėtų tapti pagrindu, kuriuo remiantis būtų nutraukta nesąžininga komercinė praktika, susijusi su dvejopos ir žemesnės kokybės produktais, t. y. identiškai supakuotų, tačiau žemesnės kokybės maisto produktų gamyba ir pardavimas tam tikrose valstybėse narėse (23).

5.7.

Kad šie tikslai būtų pasiekti, turi būti koordinuojamos politikos priemonės tiek pasiūlos, tiek paklausos požiūriu. Tai reiškia, kad prieinami ir įperkami maisto produktai taikant darnios maisto gamybos modelius turi būti derinami su geresne prieiga ir didesniu vartotojų įgalinimu pasirinkti sveikus ir skanius maisto produktus. Būtina derinti teisės aktų pakeitimus, kuriais siekiama pašalinti reguliavimo kliūtis ir numatyti mokesčių lengvatas, su elgsenos pokyčiais, kuriuos lemia geresnis vartotojų ir perdirbėjų informavimas, švietimas ir didesnis sąmoningumas. Pagrindinis tikslas – didinti informuotumą ir remti maisto vertę visais lygmenimis bei laipsniškus, bet esminius pokyčius. Pavyzdžiui, druskos kiekio mažinimas geriausiai veikia, kai tai daroma lėtai, bet sistemingai, tačiau nėra jokių paskatų įmonėms keisti savo produktų sudėtį.

5.8.

Pasiūlos požiūriu, kad visapusiška ES maisto politika tikrai būtų naudinga Europos vartotojams, labai svarbu, kad Europos Sąjungoje tvariai pagaminti maisto produktai sugebėtų konkuruoti. Tai reiškia, kad Europos žemės ūkio maisto produktų sektorius yra pajėgus tiekti maistą vartotojams tokiomis kainomis, kurios apima ne tik papildomas išlaidas, skirtas tvarumo, gyvūnų gerovės, maisto saugos, maistinių savybių bei panašiems kriterijams, bet ir teisingą atlygį ūkininkams, ir kartu šie maisto produktai išlieka populiariausias beveik visų vartotojų pasirinkimas.

5.9.

DVT įgyvendinimas suteikia svarbų bendrų veiksmų pagrindą siekiant tikslo užtikrinti tvarų pasaulio maitinimą iki 2030 m. Maisto ir žemės ūkio klausimai susiję su 17 darnaus vystymosi tikslų. Visų pirma, PSO pažymi, kad 12 DVT įgyvendinti reikia imtis veiksmų mitybos srityje. Dėl darnaus vystymosi tikslų pobūdžio, jiems įgyvendinti reikia bendrų holistinių sprendimų, kuriuos priimant dalyvautų įvairios žinybos, ministerijos, sektoriai ir visa maisto tiekimo grandinė. Tai suteikia didelių galimybių ES žemyno lygmeniu imtis lyderio vaidmens.

5.10.

Išsami maisto politika turėtų sujungti skirtingus požiūrius, kad būtų galima įgyvendinti DVT, ir įtraukti esamą daugiapakopį ir kelis sektorius apimantį valdymą siekiant labiau integruotos politikos formavimo proceso. Europa rengia pozicijas dėl skirtingų maisto sistemos ramsčių, t. y.:

5.11.

Šis naujas visapusiškas požiūris turėtų būti dinamiškas ir jo turėtų laikytis suinteresuotieji subjektai visoje maisto tiekimo grandinėje ir visa pilietinė visuomenė, siekiant užtikrinti atskaitingą ir skaidrią „maisto demokratiją“.

5.12.

Apibendrinant, išsami maisto politika turėtų būti: 1) darni aplinkos, socialiniu, kultūros ir ekonomikos požiūriais; 2) suderinta visuose sektoriuose ir valdymo lygmenyse; 3) įtraukianti visas visuomenės sritis; ir 4) stiprinanti deramas darbo sąlygas visais lygmenimis.

6.1.

Kaip ir praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje bendrosios rinkos kūrėjai, manę, kad maistui turi būti skiriamas didžiausias dėmesys siekiant geresnės ir taikesnės Europos, EESRK šiandien, praėjus šešiems dešimtmečiams, pabrėžia, kad būtina pradėti kurti tvaresnę maisto sistemą Europoje. Spaudimas dabar yra gerai žinomas ir įrodytas. Tai bus ir turi būti sprendžiama vietos ir valstybių narių lygmeniu. Tačiau reikia ir Europos lygmens veiksmų.

6.2.

EESRK siūlo įsteigti įvairių sektorių ir institucijų darbo grupę, kurioje dalyvautų įvairių Komisijos generalinių direktoratų ir kitų ES institucijų atstovai, siekiant parengti maisto tvarumo veiksmų planą ir padėti ES įgyvendinti su maistu susijusius darnaus vystymosi tikslus. Veiksmų planas turėtų būti rengiamas vykdant dalyvaujamąjį procesą, į kurį būtų įtrauktos maisto tiekimo grandinės, pilietinės visuomenės ir akademinio pasaulio suinteresuotosios šalys.

6.3.

EESRK įžvelgia galimybę organizuoti ir plėsti erdvę aktyviam pilietinės visuomenės dalyvavimui šiame procese, laikantis principų, kuriuos nustatė EESRK ekspertai per klausymus šia tema.

6.4.

JTC, Mokslinių tyrimų GD ir valstybių narių mokslinių tyrimų agentūrų prašoma parengti „ES tvaraus maisto rezultatų suvestinę“, kad būtų galima skatinti ir stebėti pažangą siekiant nustatytų tikslų. Reikės derinti naujus ir senus rodiklius siekiant su maistu susijusius darnaus vystymosi tikslus ir kitus tarptautinius tikslus (pvz., išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio) įtraukti ir perkelti į Europos kontekstą.

6.5.

Komisijos, Parlamento ir Tarybos prašoma išnagrinėti galimybes įsteigti specialų maistui skirtą GD, kuris pagerintų visų su maistu susijusių politikos sričių užduočių ir atsakomybės koordinavimą, pradedant gyvavimo ciklo analizės bendra metodika, baigiant maisto produktų ir tvarios mitybos didžiaisiais duomenimis. Šis naujas GD sudarytų būtiną pagrindą pirmenybę teikti maisto klausimams ir būtų tinkamas reglamentavimo, teisės aktų ir, prireikus, jų vykdymo užtikrinimo priemonių šaltinis.

6.6.

Reikėtų įsteigti naują Europos maisto politikos tarybą. Kai kuriose valstybėse narėse tokios tarybos jau veikia (pvz., Nyderlanduose ir Šiaurės šalių maisto politikos laboratorija). Ši taryba konsultuotų permainų, kurios mokslininkų manymu yra būtinos siekiant įgyvendinti DVT ir Paryžiaus klimato susitarimo tikslus, klausimais.

6.7.

Pereinant prie tvarių Europos maisto sistemų reikia geriau sujungti sveikatos, mitybos, aplinkos ir ekonomines rekomendacijas. EESRK pritaria tam, kad būtų parengtos ES tvarios mitybos gairės, remiantis Vokietijos, Nyderlandų, Švedijos ir Prancūzijos iniciatyvomis pateikti vartotojams ir pramonei aiškesnes rekomendacijas, kaip tinkamai maitintis ir kartu daryti mažesnį poveikį aplinkai ir išvengti klaidingų teiginių apie aplinką ir sveikatą, kartu atsižvelgiant į kultūrinius aspektus. Šiuos tikslus būtų galima įtraukti į naują pažangią tvaraus maisto ženklinimo sistemą.

11.4.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 129/27

Pranešėjas

Jonathan PEEL (UK-I)

Bendrapranešėjis

Christophe QUAREZ (FR-II)

1.1.

Darnaus vystymosi tikslų (DVT) įgyvendinimas ir įvykdymas yra vertinami kaip svarbiausias visuotinis prioritetas. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus iki nustatyto 2030 m. termino, nuo šiol labai svarbu neprarasti pagreičio.

1.1.1.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) mano, kad DVT ir Paryžiaus susitarimas (COP 21) (1) iš esmės pakeis pasaulio prekybos – ypač prekybos pramoninėmis prekėmis ir žemės ūkio produktais – darbotvarkę. Būtinybė įgyvendinti šiuos svarbius susitarimus turi būti prioritetinis visų būsimų ES prekybos derybų klausimas.

1.2.

ES turi unikalias galimybes prisidėti prie DVT įgyvendinimo. Ji yra patikima ir gali veiksmingai atlikti išsivysčiusių ir besivystančių šalių tarpininkės vaidmenį. Didesnį prioritetą reikia teikti politikos plėtojimui, kaip nurodyta Komisijos komunikate „Tolesni žingsniai“ (2), ir daugiau dėmesio skirti visapusiškam DVT integravimui į „Europos politikos sistemą ir dabartinius Komisijos prioritetus“, prireikus bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis.

1.2.1.

ES pripažįsta, kad tai jai privaloma pagal Lisabonos sutartį (3). Pastangos skatinti ir įgyvendinti DVT ir propaguoti Europos vertybes visame pasaulyje turėtų būti glaudžiai derinamos.

1.3.

Tūkstantmečio vystymosi tiksluose (TVT) (4) prekyba nurodyta tik vieną kartą, o darnaus vystymosi tiksluose ji konkrečiai minima devynis kartus. Raginame ES ne tik vykdyti tiesioginius veiksmus, skirtus DVT pasiekti, bet ir numatyti šiems tikslams palankią prekybą ir investicijas. Yra daug būdų, kaip prekyba ir investicijomis galima teigiamai, nors kartais netiesiogiai, prisidėti prie šių tikslų.

1.4.

Konkretus su 17 tikslu (atgaivinti pasaulinę darnaus vystymosi partnerystę) susijęs uždavinys – „visuotinė, taisyklėmis grindžiama, atvira, nediskriminacinė ir teisinga daugiašalė prekybos sistema, reguliuojama PPO“. ES jau ilgą laiką akcentuoja daugiašališkumą ir pagrindinį PPO vaidmenį: ji privalo ir toliau tai aktyviai remti.

1.5.

EESRK pažymi, kad DVT nėra teisiškai privalomi ir jiems netaikomas ginčų sprendimo mechanizmas, todėl ES turi numatyti savo politikos priemones ir veiklą šiems tikslams įgyvendinti.

1.5.1.

Pritariame ES ketinimui kasmet pateikti atnaujintą informaciją, tačiau ir toliau esame susirūpinę dėl to, kad dažnai susidaro įspūdis, jog ES labiau linkusi demonstruoti, kaip dabartinės jos politikos priemonės atitinka DVT uždavinius ir su jais sutampa, o ne siekti kuo didesnės sinergijos sutelkiant ir pritaikant tokias politikos priemones bei veiklą. Labiau sutelkusi dėmesį į DVT įgyvendinimą ES pasiektų geresnių rezultatų.

1.5.2.

Manome, kad ES, siekdama užtikrinti visapusišką sinergiją su DVT, turi imtis veiksmų keliose pagrindinėse politikos srityse. Be kita ko, reikia atnaujinti Kotonu (AKR ir EB partnerystės) susitarimą, taip pat užtikrinti, kad ES bendradarbiautų su šiais regionais platesniu mastu. Šioje srityje reikėtų konkrečiai numatyti tikslingą gebėjimų stiprinimą, siekiant remti ir padėti įgyvendinti prekybos lengvinimo susitarimą, taip pat platesnio masto bendrą ES ir valstybių narių pagalbos prekybai strategiją. Tai yra esminis indėlis į PPO pagalbos prekybai iniciatyvą, kuria siekiama stiprinti besivystančių šalių gebėjimus išnaudoti prekybos susitarimų teikiamas galimybes, ir svarbi šios iniciatyvos dalis. Indėlis į šeštąją PPO visuotinę peržiūrą dėmesį sutelkiant į DVT bus labai svarbus.

1.5.3.

Be to, turėtų būti teikiama konkretesnė parama siekiant pasinaudoti prekyba kaip priemone skatinti tiek regioninę integraciją, tiek DVT, ypač tuose regionuose, su kuriais dar nepasirašyti ekonominės partnerystės susitarimai (EPS), nepaisant to, kad EPS dar nevisiškai pateisino pirminius lūkesčius.

1.5.4.

Be to, ES, kiek leidžia jos kompetencija, turėtų siekti didesnės 27 pagrindinių konvencijų, susijusių su BLS+ programa, ir DVT sinergijos.

1.6.

Komitetas taip pat ragina ES, kai tik įmanoma, skatinti įgyvendinti DVT plėtojant dvišalius santykius. Ryškiausias pavyzdys – bendradarbiavimas su Kinija dėl jos iniciatyvos „Juosta ir kelias“, kurią vykdant, kaip pabrėžta per pastarąjį ES ir Kinijos apskritojo stalo posėdį (5), „turėtų būti prisidedama prie JT darbotvarkės iki 2030 m. ir jos darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo“.

1.7.

EESRK pabrėžia, koks svarbus yra atsakingas verslas padedant įgyvendinti DVT. Privačiojo sektoriaus poveikis bus labai svarbus ir reikšmingas: JT prekybos ir plėtros konferencijos (UNCTAD) skaičiavimais (6), per metus reikės papildomų 2,5 trln. JAV dolerių; trečdalį šios sumos tikimasi gauti iš privačiojo sektoriaus. Daugelis įmonių jau turi savo DVT strategijas, tačiau visos jos turi būti skatinamos prisiimti atsakomybę už savo poveikį visuomenei atliekant rizika grindžiamus išsamius patikrinimus. EESRK pažymi, kad išteklių telkimą taip pat palengvina tarptautinė mokesčių politika, remianti DVT įgyvendinimui skirtas investicijas (7).

1.8.

Pagal 17 DVT taip pat konkrečiai nurodoma, kad siekdami sėkmingai įgyvendinti darnaus vystymosi darbotvarkę Vyriausybės, privatusis sektorius ir pilietinė visuomenė turi palaikyti partnerystės ryšius. Todėl EESRK primygtinai ragina, kad ateityje visuose įgaliojimuose ES prekybos ir partnerystės derybose derėtis dėl prekybos ir darnaus vystymosi skyrių būtinai būtų įtraukta speciali nuostata, pagal kurią reikalaujama, kad abi pilietinės visuomenės stebėsenos mechanizmo šalys bendradarbiautų siekdamos skatinti DVT ir stebėtų to poveikį.

1.8.1.

Šie prekybos ir darnaus vystymosi skyriai (kadangi jie yra susiję su DVT, Paryžiaus susitarimu ir TDO konvencijų laikymusi) turi būti tokie pat svarbūs kaip ir skyriai, skirti komerciniams, techniniams ir tarifų klausimams.

1.9.

Galiausiai EESRK primena ES savo ankstesnę rekomendaciją (8) atlikti visapusišką galimo DVT ir Paryžiaus susitarimo įgyvendinimo poveikio ES prekybos politikai, įskaitant žemės ūkį, vertinimą. Geros politikos pagrindas – gera analizė.

2.1.

Įgyvendinti išsamią Jungtinių Tautų darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 m., ypač svarbiausią jos dalį – darnaus vystymosi tikslus, ir toliau išliks pagrindinis visuotinis prioritetas iki nustatyto termino. 17 DVT siejama su 169 konkrečiais uždaviniais.

2.1.1.

DVT yra pasaulinio pobūdžio, taikytini visuotinai ir tarpusavyje susiję, todėl visos šalys turi dalytis atsakomybe už tai, kad jie būtų pasiekti. Juos įgyvendinant jau vadovaujamasi nauju požiūriu į visuotinį darbą – dirbti platesniu mastu, aktyviau ir daugiau konsultuojantis: daugiau kaip 90 šalių kreipėsi į kitas šalis, visų pirma ES, prašydamos pagalbos įgyvendinant darnaus vystymosi tikslus.

2.2.

DVT svarba gerokai padidėjo dėl jau įsigaliojusio Paryžiaus susitarimo. Nuo to laiko kilo daug neaiškumų dėl JAV administracijos nurodyto ketinimo pasitraukti iš susitarimo ir galimų praktinių tokio veiksmo padarinių. Tai atveria kelią ES prisiimti pasaulinės lyderės vaidmenį užtikrinant, kad ir DVT, ir Paryžiaus susitarimas išliktų svarbiausias prioritetas, pasinaudojant Kinijos ir kitų augančios ekonomikos šalių rodomu dideliu susidomėjimu šiais susitarimais. Šiuo metu daugelis sparčiai besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių dar turi gerokai pasistengti padėti kitoms vis dar atsiliekančioms šalims.

2.3.

2016 m. lapkričio mėn. paskelbtame Komisijos komunikate „Tolesni tvarios Europos ateities užtikrinimo žingsniai. Europos veiksmai siekiant tvarumo“ numatoma DVT visapusiškai integruoti į „Europos politikos sistemą ir dabartinius Komisijos prioritetus“, kaip iš tikrųjų reikalaujama pagal Lisabonos sutartį (9). Šią iniciatyvą, kuri dabar jau pradėta, Komitetas palankiai įvertino savo nuomonėje dėl žemės ūkio vaidmens prekybos derybose  (10), kurioje jis taip pat rekomendavo ES atlikti visapusišką galimo poveikio ES prekybos politikai įvertinimą.

2.3.1.

Komunikate teigiama, kad DVT bus „bendrasis matmuo“ įgyvendinant visuotinę ES strategiją. Jame pabrėžiama, kad ES „padėjo sudaryti“ šią darbotvarkę. Pastangos skatinti ir įgyvendinti DVT ir propaguoti Europos vertybes visame pasaulyje turėtų būti glaudžiai derinamos, net jei darnaus vystymosi tikslais geras valdymas ir teisinės valstybės principas nėra tiesiogiai skatinami.

2.4.

DVT ir Paryžiaus susitarimas iš esmės keičia pasaulio prekybos – ypač prekybos pramoninėmis prekėmis ir žemės ūkio produktais – darbotvarkę. Šių susitarimų įgyvendinimo būtinybė šiuo metu turi būti pirmaeilis visų būsimų ES prekybos derybų klausimas.

2.4.1.

ES yra patikima ir gali veiksmingai atlikti išsivysčiusių ir besivystančių šalių tarpininkės vaidmenį. EESRK (11) jau anksčiau pažymėjo, kad ES turi unikalias galimybes skatinti šios darbotvarkės įgyvendinimą:

3.1.

Gegužės 1 d. JT Fondas (12) tinkle „Twitter“ paskelbė: „Užtikrinant visiems gerą švietimą, sveikatos priežiūrą ir valdymą mažėja konfliktų tikimybė. @JT nustatė 17 #visuotiniųtikslų tam pasiekti. http://bit.ly/UN2030“. Tai pagrindiniai reikalavimai siekiant įgyvendinti DVT, o karas ir korupcija ir toliau yra didžiausios kliūtys.

3.2.

Vis dėlto siekiant įgyvendinti DVT labai svarbų vaidmenį turi atlikti prekyba ir investicijos. Tūkstantmečio vystymosi tiksluose prekyba minima tik vieną kartą, o darnaus vystymosi tiksluose – devynis kartus. PPO interneto svetainėje atkreipiamas specialus dėmesys į 2 tikslą (panaikinti badą, užtikrinti apsirūpinimą maistu ir geresnę mitybą, skatinti darnų žemės ūkį), 3 tikslą (užtikrinti sveiką gyvenseną ir skatinti visų amžiaus grupių gerovę), 8 tikslą (skatinti įtraukų ir darnų ekonomikos augimą, užimtumą ir deramą darbą), 10 tikslą (mažinti nelygybę šalių viduje ir tarp šalių), 14 tikslą (išsaugoti ir tausiai naudoti vandenynus, jūras ir jūrų išteklius) ir 17 tikslą (atgaivinti pasaulinę partnerystę darnaus vystymosi srityje). Prie jų reikėtų pridėti 7 tikslą (užtikrinti visiems galimybę naudotis prieinama, patikima, darnia ir modernia energija) ir 9 tikslą (kurti atsparią infrastruktūrą, skatinti tvarią industrializaciją ir naujoves). Šiuos tikslus būtina visapusiškai derinti su kitais susijusiais veiksmais, visų pirma vystymosi srityje.

3.2.1.

Prekyba žemės ūkio srityje taip pat bus labai svarbi įgyvendinant daugumą DVT, visų pirma 12 tikslą (užtikrinti darnius vartojimo ir gamybos modelius) ir 15 tikslą (tvariai valdyti miškus, kovoti su dykumėjimu, sustabdyti ir priešinga linkme nukreipti dirvožemio blogėjimą ir sustabdyti biologinės įvairovės nykimą), taip pat 1 tikslą (panaikinti visų formų skurdą visame pasaulyje), 13 tikslą (imtis skubių veiksmų siekiant švelninti klimato kaitą ir jos poveikį) ir 5 tikslą (užtikrinti lyčių lygybę ir įgalėti visas moteris ir merginas).

3.2.2.

Darnaus vystymosi tiksluose, priešingai nei Tūkstantmečio vystymosi tiksluose, konkrečiai nurodomos įgyvendinimo priemonės konkrečiai įvardijant 169 uždavinius. Kadangi uždavinių skaičius toks didelis, sunkiau nustatyti prioritetus arba užsitikrinti paramą. Nepaisant to, svarbiausia užtikrinti, kad šie uždaviniai būtų įtraukūs ir nė viena visuomenės dalis nebūtų palikta nuošalyje.

3.3.

EESRK yra susirūpinęs dėl to, kad dar veiksmingai neapibrėžtos tinkamos priemonės ir (arba) politika ir tiksliai nenustatytos pagrindinės spragos, kurias reikia užpuldyti.

3.3.1.

Bus svarbu įsigilinti, kuo pati savaime gali būti naudinga prekyba. Be tiesioginių veiksmų, reikėtų įtraukti DVT palankią prekybą ir investicijas, pavyzdžiui, naudojant švarias technologijas. Yra daug būdų, kaip prekyba ir investicijomis galima teigiamai, nors ir netiesiogiai, prisidėti prie šių tikslų, nors tai ne visada gali būti pagrindinė varomoji jėga siekiant DVT; be to, tuo negalima pritaikyti sistemingo požiūrio.

3.4.

Iš esmės prekyba turėtų būti tvari, tačiau realybėje taip yra tikrai ne visada, ypač palyginus su dabartiniais tvarumo kriterijais, įskaitant anglies pėdsakus. Praeityje Europoje prekiauta maisto produktais ir prekėmis, kurių nebuvo galima pasigaminti konkrečiame regione (13). Buvo svarbūs kiti du veiksniai – per ilgą laikotarpį išlavinti pagrindiniai, esminiai apdorojimo įgūdžiai ir paprastas transportavimas. Labai svarbi buvo galimybė naudotis vandens keliais, nes vežimas sausuma buvo daug brangesnis ir ne toks patikimas.

3.4.1.

Šie veiksniai ir toliau išlieka svarbūs. Importo pakeitimo politika nuolat buvo nesėkminga. Tarptautinis pasitikėjimas prekyba yra itin svarbus siekiant kuo labiau sumažinti nereikalingas importo kliūtis arba jų išvengti. Todėl būtina sukurti visuotinę prekybos sistemą, paremtą tarptautine taisyklių nustatymo ir ginčų sprendimo sistema. Šioje srityje itin svarbų vaidmenį ir toliau turi atlikti PPO, nepaisant galimų JAV administracijos prieštaravimų.

3.4.2.

Konkretus 17 tikslo uždavinys yra „skatinti visuotinę, taisyklėmis grindžiamą, atvirą, nediskriminacinę ir teisingą daugiašalę prekybos sistemą, reguliuojamą PPO“ – taigi PPO skirtas pagrindinis vaidmuo. ES privalo ir toliau tai skatinti ir remti.

3.4.3.

PPO Nairobio ministrų deklaracijoje išaiškinta, kad tarptautinė prekyba gali padėti siekti darnaus, tvirto ir proporcingo augimo visiems (14), pabrėžiant, kad tai būtų kur kas sunkiau be veiksmingo daugiašalio prekybos mechanizmo. Joje taip pat pabrėžiama pagalbos prekybai iniciatyvos, kuri turėtų atlikti svarbų vaidmenį padedant siekti daugelio DVT, svarba.

3.4.4.

Nairobyje prisiimtas PPO įsipareigojimas panaikinti žemės ūkio produktų eksporto subsidijas atitinka pagrindinį uždavinį, numatytą 2 DVT (panaikinti badą) pasiekti. Dabartinės PPO derybos dėl žuvininkystės subsidijų susijusios su 14 DVT (vandenynai, jūros ir jūrų ištekliai) uždaviniu iki 2020 m. uždrausti žuvininkystę, kuria prisidedama prie perteklinių pajėgumų ir peržvejojimo. Tikimės, kad šis susitarimas bus patvirtintas per artėjantį PPO ministrų susitikimą Buenos Airėse.

3.4.5.

Nuo 1947 m., iš pradžių vykdant GATT (Bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos), o dabar – PPO veiklą, siekiama panaikinti kliūtis. Išskyrus maisto produktus, žemės ūkio produktus, tekstilę, drabužius, avalynę ir keramikos gaminius, šiuo metu dėmesys skiriamas nebe tarifų panaikinimui, o netarifinėms kliūtims. Kaip EESRK jau yra anksčiau nurodęs (15), „prekyba padeda atkurti paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą, gali reikšmingai pagerinti apsirūpinimą maistu ir mitybą didindama maisto prieinamumą, skatinti naudoti išteklius efektyviai ir didinti investicijas, rinkos galimybes ir ekonomikos augimą ir taip kurti darbo vietas bei užtikrinti pajamas ir gerovę“.

3.5.

Didėjant pasaulinėms pajamoms, taip pat reikalaujama vis didesnio maisto ir vartojimo prekių pasirinkimo ir įvairovės. Tarp šių prekių – medvilnės gaminiai, grūdai ir jautiena, kuriems pagaminti reikia labai daug vandens, o jo daugelyje vietų trūksta. Siekiant įgyvendinti daugelį DVT, labai svarbu tausiai naudoti vandenį ir dirvožemį (taip pat vengti oro taršos). Pamažu vis svarbesnis taps gamybos racionalizavimo klausimas: pavyzdžiui, Uzbekistanas (ši valstybė dar nėra PPO narė) yra itin priklausomas nuo medvilnės gamybos, tačiau šiai šaliai būdingos sausros, o vilnamedžiams reikia ypač daug vandens ir pesticidų.

3.6.

Dėl 2017 m. pradžioje įsigaliojusio prekybos lengvinimo susitarimo taip pat turėtų gerokai padidėti tarptautinės prekybos darnumas, nes juo panaikinti vėlavimai ir nereikalingi blokavimai pasienyje. Šiuo atžvilgiu ES labai svarbu stiprinti gebėjimus.

3.7.

Prekyba ir investicijos daro didelį poveikį klimato kaitai. Derybomis dėl keliašalio Susitarimo dėl aplinkosaugos prekių žadama žengti svarbų žingsnį į daugiašalės prekybos politiką integruojant klimato kaitos klausimą, bet skatinant didesnį nuoseklumą vis dėlto reikės tolesnių daugiašalių veiksmų.

3.8.

Įgyvendinant DVT taip pat labai svarbios investicijos, ypač Afrikoje, nes jos padeda kurti tinkamą infrastruktūrą (9 tikslas) ir statyti deramus antrinio perdirbimo įrenginius, taip pat didina galimybes pateikti perdirbtus produktus į transporto mazgus ir rinką.

3.8.1.

Kaip nurodoma Komiteto nuomonėje dėl autonominių investicijų susitarimų  (16), „svarbi investicijų susitarimo šalių […] sritis bus sudaryti palankesnes sąlygas investuoti suteikiant būtiną, tvarią infrastruktūrą. Vyriausybės yra atsakingos už tvirtą infrastruktūros reguliavimo pagrindą […] siekiant užtikrinti veiksmingus, efektyvius energijos, vandens ir transporto tinklus sudarant tam efektyvias sistemines sąlygas. Energijos ir vandens tinklai bei sistemos statomos pagal sudėtingus projektus, todėl gali prireikti dešimtmečio ar net ilgiau, kad jas būtų galima visapusiškai eksploatuoti.“

4.1.

Kaip minėta, Komisijos komunikate „Tolesni žingsniai“ numatoma DVT visapusiškai integruoti į „Europos politikos sistemą ir dabartinius Komisijos prioritetus“.

4.1.1.

2006 m. komunikate „Globalioji Europa: konkuravimas pasaulyje“ Komisija tvirtino, jog būtina užtikrinti, kad prekybos liberalizavimo „naudą gautų piliečiai. Kaip mes siekiame socialinio teisingumo ir sanglaudos savo šalyse, taip turėtume skleisti savo vertybes, įskaitant socialinius ir aplinkosaugos standartus bei kultūros įvairovę, visame pasaulyje (17).

4.1.2.

Pagal Lisabonos sutartį (18) reikalaujama, kad būtų teikiama abipusė informacija apie visą ES veiklą, susijusią su prekyba, vystymusi ir platesnio masto išorės veiksmais. Jau esame išreiškę savo nusivylimą (19) dėl to, kad apie DVT beveik neužsiminta Komisijos komunikate „Prekyba visiems“ (20), paskelbtame netrukus po to, kai šiuos tikslus patvirtino JT. Įgyvendindama savo strategiją „Prekyba visiems“, ES turi ypač stengtis užtikrinti, kad jos būsimi prekybos ir partnerystės susitarimai atitiktų pagrindinius TDO standartus ir COP 21 įsipareigojimus ir kad jais būtų užtikrinta vartotojų apsauga.

4.1.3.

Tačiau, kaip matyti iš neseniai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo priimto sprendimo (21) dėl ES ir Singapūro laisvosios prekybos susitarimo, ES kompetencija investicijų srityje yra ribota, tačiau jai suteikta visapusiška kompetencija su prekyba susijusiais klausimais.

4.2.

DVT nėra teisiškai privalomi ir jiems netaikomas ginčų sprendimo mechanizmas. Sėkmė priklausys nuo pačių šalių darnaus vystymosi politikos ir programų. JTO pabrėžia, kad Vyriausybės, privatusis sektorius ir pilietinė visuomenė turi palaikyti partnerystės ryšius. Jos interneto svetainėje (22) net pateikiamas veiksmų, kurių turėtų imtis individualūs asmenys, sąrašas.

4.3.

ES privalo įvertinti savo politikos priemones bei veiklą ir nuspręsti, kaip galima geriausiai prisidėti prie DVT įgyvendinimo, be kita ko, vykdant prekybą. Esame susirūpinę dėl to, jog dažnai susidaro įspūdis, kad ES labiau linkusi demonstruoti, kaip dabartinės jos politikos priemonės atitinka DVT uždavinius ir su jais sutampa, o ne siekti kuo didesnės sinergijos pritaikant tokias politikos priemones bei veiklą. Be to, dar turime įsitikinti, kad Komisijos parengtas dokumentas visapusiškai atspindi bendrą įvairių generalinių direktoratų požiūrį į pagrindinius klausimus. Tikslingiau sutelkus dėmesį į DVT įgyvendinimą, įskaitant prekybos politiką, būtų pasiekta geresnių rezultatų.

4.3.1.

Tokios sritys turėtų apimti būsimą Kotonu AKR ir ES partnerystės susitarimo atnaujinimą ir platesnio masto ES bendradarbiavimą su šiais regionais. Be tikslinių pajėgumų stiprinimo siekiant remti prekybos lengvinimo susitarimą, tuo taip pat turėtų būti remiamasi peržiūrint bendrą ES ir valstybių narių pagalbos prekybai (23) strategiją, kuri yra svarbi PPO pagalbos prekybai iniciatyvos dalis. Ji yra sukurta siekiant stiprinti besivystančių šalių pajėgumus išnaudoti prekybos susitarimų teikiamas galimybes, o tai savo ruožtu turės esminės reikšmės siekiant daugelio iš nagrinėjamų tikslų.

4.3.2.

Taip pat reikėtų tikslingiau sutelkti paramą tam, kad prekyba būtų naudojama kaip priemonė regioninei integracijai ir DVT remti, ypač tuose regionuose, kuriuose dar turi būti sudaryti ekonominės partnerystės susitarimai, nors taip pat apgailestaujame, kad šie susitarimai dar nevisiškai pateisino su jais sietus lūkesčius.

4.3.3.

Kiek leidžia kompetencija, ES taip pat turėtų siekti didesnės sinergijos tarp DVT ir 27 privalomų aplinkos apsaugos ir TDO konvencijų, susijusių su BLS+ programa (įskaitant reikalavimus dėl mažiausiai išsivysčiusių šalims taikomos programos „Viskas, išskyrus ginklus“).

4.3.4.

2015 m. liepos mėn. Jaundėje vykusiame AKR ir ES ekonominių ir socialinių interesų grupių 14-ajame posėdyje priimtoje galutinėje deklaracijoje (24) teigiama, kad siekiant DVT būtina sutelkti visus turimus finansinius išteklius, kartu laikantis patikimo, skaidraus fiskalinio valdymo principų ir įtraukiant privatųjį sektorių.

4.4.

Be to, Komitetas mano, kad ES, kai tik įmanoma, turėtų skatinti įgyvendinti DVT plėtodama dvišalius santykius. Ryškiausias pavyzdys – bendradarbiavimas su Kinija dėl jos iniciatyvos „Juosta ir kelias“, kurią įgyvendinant, kaip pabrėžta per pastarąjį ES ir Kinijos apskritojo stalo posėdį (25)„turėtų būti prisidedama prie […] darnaus vystymosi tikslų pasiekimo ir Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos vykdymo“. Tai atitiko panašias neseniai JT Generalinio sekretoriaus pateiktas pastabas.

4.4.1.

Vis dėlto EESRK dar kartą pabrėžia savo tvirtą įsitikinimą, jog labai svarbu, kad Kinija ir kitos šalys laikytųsi Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijų.

4.5.

Be to, EESRK mano, kad ES, siekdama sudaryti sąlygas pažangiam, tvariam ir integraciniam augimui, privalo suderinti strategiją „Europa 2020“ su tokiais pačiais DVT uždaviniais.

4.6.

Savo nuomonėje „Darnus vystymasis. ES vidaus ir išorės politikos planavimas“ (26) EESRK nurodė: „JT darbotvarkė iki 2030 m. turėtų tapti aktyviu, pokyčius skatinančiu, pozityviu Europos diskursu; šis procesas turėtų būti paremtas tvirta politine valia ir pasirengimu kurti darnią Europos Sąjungą, mūsų šalių ekonomiką kreipiant atsparaus ir konkurencingo, efektyviu išteklių naudojimu ir anglies dioksido kiekio mažinimu pagrįsto, socialiniu požiūriu integracinio vystymosi linkme. Šis perspektyvus diskursas taip pat padėtų įveikti per visą laiką didžiausią ES piliečių nepasitikėjimą ES projektu ir visų pirma pelnyti jaunimo palaikymą šiam projektui. Būtent taip ES turėtų įgyvendinti JT darbotvarkę iki 2030 m., kad galėtų pateikti ES piliečiams naują Europos viziją – XXI amžiaus socialinės gerovės užtikrinimo sandorį.“

5.1.

UNCTAD prognozuoja (27), kad norint pasiekti 17 DVT (ir įvykdyti jų 169 uždavinius) kasmet papildomai reikės rasti 2,5 trln. JAV dolerių. Bent trečdalį šios sumos tikimasi gauti iš privačiojo sektoriaus – šio sektoriaus ir pilietinės visuomenės vaidmuo akcentuojamas pagal 17 tikslą.

5.2.

Didžioji dalis šios sumos bus gauta iš padidėjusios prekybos ir investicijų, ypač dėl poreikio statyti miestus ir atitinkamai statomos infrastruktūros, mokyklų, ligoninių ir kelių. Tai jau numatyta Kinijos iniciatyvoje „Juosta ir kelias“.

5.3.

Kaip minėta, itin svarbu bus vystyti infrastruktūrą Afrikoje. Afrikos vidaus prekyba yra mažos apimties: ji sudaro 10–15 % visos Afrikos prekybos. Kaip EESRK jau yra nurodęs, „norint padidinti Afrikos gebėjimą dalyvauti prekyboje žemės ūkio produktais ir padidinti apsirūpinimo maistu saugumą, bus labai svarbu aktyvinti prekybą žemės ūkio produktais, susijusią su darnaus vystymosi tikslais, apimančiais infrastruktūrą, regioninę integraciją ir vidaus rinkų stiprinimą, be kita ko, didinant antrinio perdirbimo veiklos mastą“ (28).

5.4.

EESRK taip pat pažymėjo, kad „reglamentavimo aplinkai reikia ilgalaikio planavimo. Įmonėms taip pat reikia ilgalaikio planavimo, ypač jei nori, kad jų investicijos būtų sėkmingos. Nė vienai iš susitarimo šalių nėra naudinga kitos šalies nesėkmė. Stiprūs Vyriausybių ir privačiojo sektoriaus veikėjai turi sukurti naujų rūšių sinergiją ir įsisavinti naujas bendradarbiavimo formas. Čia svarbų vaidmenį taip pat turėtų atlikti pilietinė visuomenė, ypač socialinių partnerių lygmeniu (29).

5.5.

Bus labai svarbu veiksmingai valdyti pasaulines vertės ir tiekimo grandines, kaip EESRK pabrėžė savo nuomonėje „Deramas darbas pasaulinėse tiekimo grandinėse“ (30). Pasaulinės vertės grandinės apima visą veiklą nuo produkto sumanymo iki galutinio vartotojo. Pasaulinė tiekimo grandinė yra pasaulinės vertės grandinės dalis, susijusi su ištekliais, bet ne su produktų sumanymu ar platinimu.

5.5.1.

EESRK nurodė, kad jo tikslas – „įgyvendinti laipsnišką, nuoseklią ir tvarią atsakingo pasaulinių tiekimo grandinių valdymo politiką“ ir „skatinti laikytis praktinio, tinkamo ir rizika grindžiamo požiūrio, kartu atsižvelgiant į specifinį pasaulinės vertės grandinės ir pasaulinės tiekimo grandinės pobūdį (linijinė ar modulinė, paprasta ar sudėtinga, trumpalaikė ar ilgalaikė)“.

5.5.2.

Privatusis sektorius turės esminės įtakos. Jis gali būti pagrindinis socialinio, ekonominio ir kultūrinio atsinaujinimo katalizatorius, be kita ko, skatindamas ir plėtodamas pagrindinius įgūdžius ir užtikrindamas didesnį veiklos įvairinimą. Daugelis įmonių jau turi savo DVT strategijas. Vis dėlto, padedant įgyvendinti DVT svarbų vaidmenį atliks atsakingas verslas, nes daugiau įmonių bus skatinamos prisiimti atsakomybę už savo poveikį visuomenei. Tai turėtų būti paremta rizika grindžiamais išsamiais patikrinimais, visų pirma atliekamais pasaulinėse vertės grandinėse ir pasaulinėse tiekimo grandinėse, įvertinant neigiamą poveikį bei riziką ir aktyviai skatinant naudą, užtikrinant, kad nė viena visuomenės dalis nebūtų palikta nuošalyje. Tai savo ruožtu paskatintų įmonių „veiklos licencijas“, užtikrinant kuo daugiau inovacijų ir tvarų ekonomikos augimą.

5.6.

Siekiant užtikrinti didesnę darnaus vystymosi tikslų ir privačiojo sektoriaus sinergiją, reikės:

5.6.1.

EESRK mano, kad visuose būsimuose ES prekybos arba partnerystės susitarimuose reikėtų stengtis propaguoti įmonių socialinės atsakomybės principus ir standartus ir skatinti šios srities nacionalinius teisės aktus, ypač rengiant ataskaitas dėl su finansais nesusijusių dalykų. Reikėtų reikalauti, kad kiekviena šalis signatarė aktyviai skatintų įmones laikytis EBPO rekomendacijų daugiašalėms įmonėms (31) ir Jungtinių Tautų pasaulinio susitarimo, kad būtų užtikrinta teisė į kolektyvines derybas ir palaikomas socialinis dialogas.

5.6.2.

Savo informaciniame pranešime dėl įmonių socialinės atsakomybės (32) Komitetas taip pat pabrėžė 2011 m. JT verslo ir žmogaus teisių pagrindinių principų (33) svarbą, nes tai svarbus žingsnis įmonių atsakomybės srityje, socialinių reikalų srityje pirmenybę teikiant žmogaus teisėms. Dabar JTO šiuos principus toliau tobulina siekdama parengti tarptautinėms korporacijos ir kitoms įmonėms skirtą privalomą tarptautinę sutartį dėl žmogaus teisių.

5.6.3.

Kitos svarbios EESRK nuomonės – tai, be kita ko, nuomonė dėl privačiojo sektoriaus vaidmens vystymosi srityje (34) ir nuomonė dėl EDVF garantijos ir EDVF garantijų fondo sukūrimo (35).

5.7.

Įgyvendinant 17 tikslą reikėtų įtraukti viešuosius pirkimus ir užtikrinti, kad Vyriausybės bendradarbiautų su privačiuoju sektoriumi. ES turėtų glaudžiai bendradarbiauti tiek su Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencija (UNCTAD), tiek su Jungtinių Tautų Europos ekonominė komisija, kuri skatina viešojo ir privačiojo sektorių partnerystes. Nors EESRK iš esmės pritaria viešojo ir privačiojo sektorių partnerystėms, jis (36) taip pat yra išreiškęs susirūpinimą, kad viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė „gali tapti svarbia vystymosi strategijų įgyvendinimo priemone, tačiau partnerystė turi būti tinkamai reguliuojama ir užtikrinama suinteresuotųjų subjektų tarpusavio komunikacija“.

5.8.

Komitetas jau pabrėžė didžiules galimybes, kurias MVĮ ir kitoms labiau specializuotoms įmonėms teikia e. prekyba, sudaranti sąlygas šioms įmonėms ir vietos bendrovėms patekti į iki tol nepasiekiamas rinkas. Kadangi MVĮ yra pagrindinė inovacijų varomoji jėga, užtikrina ir skatina darnumą ir sukuria 70–80 % darbo vietų, EESRK ragina Komisiją skirti ypatingą dėmesį tokioms įmonėms remti, kad jos galėtų siekti darnaus vystymosi tikslų.

6.1.

Pagal 17 DVT konkrečiai nurodomas pilietinės visuomenės vaidmuo: „siekiant sėkmingai įgyvendinti darnaus vystymosi darbotvarkę Vyriausybės, privatusis sektorius ir pilietinė visuomenė turi palaikyti partnerystės ryšius. Šie visuotiniai partnerystės ryšiai […] turi būti palaikomi pasauliniu, regioniniu, nacionaliniu ir vietos lygmeniu.“ Tuomet nurodomos „peržiūros ir stebėsenos sistemos“. Pirmą kartą JT istorijoje darnaus vystymosi tiksluose nurodoma, kad Vyriausybės yra atskaitingos žmonėms. Įgyvendinant DVT reikės tiesioginio pilietinės visuomenės įsitraukimo, be kita ko, todėl, kad ji turėtų skatinti teisinę valstybę ir padėti kovoti su korupcija. Jei pilietinė visuomenė bijo prisidėti, susidaro priešinga situacija. Atviroje visuomenėje jos nuomonė yra galinga jėga, turinti įtakos dideliems vietos pokyčiams, atvirumui ir įvairovei.

6.1.1.

Nuo 2011 m., kai buvo sudarytas ES ir Korėjos laisvosios prekybos susitarimas, į visus ES prekybos ir ekonominės partnerystės susitarimus siekta įtraukti skyrius dėl prekybos ir darnaus vystymosi (37), kuriuose numatyti pilietinės visuomenės stebėsenos mechanizmai. Šiuo metu šie nauji skyriai yra peržiūrimi. Juos reikia sustiprinti ir, jei įmanoma, pritaikyti taip, kad jie padėtų įgyvendinti DVT. Būsimuose ES derybininkų įgaliojimuose turi būti numatytas įpareigojimas į prekybos ir darnaus vystymosi skyrius įtraukti konkrečią nuorodą į DVT.

6.2.

Taikant šiuos mechanizmus sudaromos didelės galimybės skatinti ES vertybes, įskaitant socialinius ir aplinkosaugos standartus. Taip galima pasiekti akivaizdžių rezultatų. Šie mechanizmai – svarbus kanalas siekiant bendradarbiauti su šalių partnerių pilietine visuomene ir leisti jai įgalėti.

6.2.1.

Taikant šiuos bendrus pilietinės visuomenės mechanizmus turi būti galima įsikišti skatinant įgyvendinti DVT ir imtis veiksmų prieš nepageidaujamus pokyčius. Manome, kad šie prekybos ir darnaus vystymosi skyriai turi būti vykdytini taip pat, kaip ir kitos prekybos sąlygos. Todėl raginame Europos Komisiją visuose būsimuose susitarimuose susiderėti dėl priemonių, kurios leidžia visapusiškai stebėti, kaip įgyvendinami prekybos ir darnaus vystymosi skyriai, ir, jei būtina, imtis tokių veiksmų.

6.3.

Komitetas taip pat palankiai vertina tai, kad 2015 m. gegužės mėn. Tarybos priimtame pranešime „Nauja visuotinė skurdo panaikinimo ir darnaus vystymosi po 2015 m. partnerystė“ (38) pabrėžiama, kokia svarbi yra socialinė ekonomika „darbo vietų kūrimui ir darniam vystymuisi“. Socialinės ekonomikos organizacijos taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį padėdamos įgyvendinti darnaus vystymosi tikslus. Neseniai priimtoje nuomonėje dėl socialinės ekonomikos (39) EESRK pažymi, kad socialinė ekonomika turi akivaizdų poveikį kasdieniam gyvenimui, o vykdant produktyvią veiklą dideliuose Afrikos, Amerikos ir Azijos regionuose visuotiniu mastu labai prisidedama prie gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo.

11.4.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 129/36

Pranešėjas

Roman HAKEN

1.1.

Europos Sąjunga yra ant derybų dėl politikos po 2020 m. slenksčio. Europos Komisija ir valstybės narės pradeda svarstyti būsimą Europos struktūrinių ir investicinių (ESI) fondų finansinę programą.

1.2.

Kaip Europos Sąjunga gali sustiprinti savo ryšius su valstybėmis narėmis ir atgauti piliečių pasitikėjimą (1)?

1.3.

Atsakymas galėtų būti tinkamai įgyvendintas bendruomenės inicijuotos vietos plėtros (BIVP) metodas, suteikiantis galimybę integruotai vietos plėtrai ir piliečių bei jų organizacijų dalyvavimui vietos lygmeniu. EESRK yra įsitikinęs, kad bendruomenės inicijuota vietos plėtra turėtų daug privalumų kaip sėkminga Europos vietos plėtros priemonė.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas rekomenduoja:

1.4.

nustatyti aiškią privalomo bendruomenės inicijuotai vietos plėtrai skirtų įvairių fondų įgyvendinimo Europos Sąjungoje viziją užtikrinant, kad bendruomenės inicijuotos plėtros metodas būtų taikomas visų rūšių teritorijose: kaimo (įskaitant atokias, kalnuotas ir salų teritorijas), miesto ir pakrantės;

1.5.

raginti Europos Komisiją išnagrinėti ir nuodugniai išanalizuoti galimybes ES lygmeniu sukurti bendruomenės inicijuotai vietos plėtrai skirtą rezervo fondą. Nepriklausomai nuo to, Europos Komisija turės užtikrinti, kad visos valstybės narės turėtų nacionalinį bendruomenės inicijuotos vietos plėtros fondą, kurį papildytų visi keturi ESI fondai (EŽŪFKP, ERPF, ESF ir EJRŽF);

1.6.

nustatyti suderintą visų ESI fondų sistemą ir sukurti paprastas bendruomenės inicijuotos vietos plėtros fondo įgyvendinimo ES lygmeniu taisykles;

1.7.

pripažinti, kad vykdant bendruomenės inicijuotą vietos plėtrą, kuria stiprinamas kaimo ekonomikos plėtros veiksmų sąsajų (LEADER) metodas, valstybėms narėms suteikiama išskirtinė galimybė įtraukiau, tvariau ir labiau integruotai plėtoti savo teritorijas kartu su vietos suinteresuotaisiais subjektais. Kad poveikis būtų didesnis, 2021–2027 m. programavimo laikotarpiu vykdant bendruomenės inicijuotą vietos plėtrą turi būti skiriama pakankamai finansinių išteklių. Siekdami tai užtikrinti, primygtinai raginame Europos Komisiją nustatyti valstybėms narėms taikomą privalomą reikalavimą bendruomenės inicijuotos vietos plėtros fondui, kuris taip pat turi būti remiamas pakankamais nacionaliniais ištekliais, skirti ne mažiau kaip 15 % iš kiekvieno ESI fondo biudžeto;

1.8.

vengti bet kokio atotrūkio tarp programavimo laikotarpių ir užtikrinti geresnę 2021–2027 m. laikotarpio pradžią;

1.9.

dėl sudėtingos teisinės sistemos ir daug laiko atimančių procedūrų visiems su bendruomenės inicijuota vietos plėtra susijusiems subjektams labai padidėjo biurokratinė našta. Kad ateityje būtų veiksmingai įgyvendinama įvairiais fondais grindžiama bendruomenės inicijuota vietos plėtra, EESRK ragina iš esmės supaprastinti teisinę bendruomenės inicijuotos vietos plėtros sistemą, įgyvendinimo procedūras ir 2021–2027 m. programavimo laikotarpio modelį. Turėtų būti naudojamasi naujomis politinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis siekiant sumažinti biurokratinę naštą ir pradėti taikyti paprastą sistemą, pagal kurią daugiausia dėmesio skiriama galimybėms ir pasitikėjimui. Paprasta sistema buvo sukurta, pavyzdžiui, plėtojant visuotines dotacijas. Užuot sutelkus dėmesį į tai, kaip išvengti klaidų, reikia nustatyti taisykles, kurios iš tiesų galėtų padėti vietos veiklos grupėms ir vietos paramos gavėjams (galutiniams naudotojams) įgyvendinti vietos plėtros strategijas ir projektus;

1.10.

sudaryti sąlygas visiems bendruomenės inicijuotos vietos plėtros subjektams Europos, nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis glaudžiai bendradarbiauti rengiantis kitam programavimo laikotarpiui siekiant stiprinti pasitikėjimą ir įgyvendinti integruotą, įvairiais fondais grindžiamą bendruomenės inicijuotos vietos plėtros metodą. Reikia siekti, kad ES, piliečiai ir bendruomenės būtų labiau susiję;

1.11.

sudaryti sąlygas visiems bendruomenės inicijuotos vietos plėtros subjektams (valdžios institucijoms, vietos veiklos grupėms, LEADER ir kaimo tinklams, mokėjimų agentūroms ir kt.) nuolat stiprinti savo gebėjimus įvairiais fondais grindžiamos bendruomenės inicijuotos plėtros srityje;

1.12.

išnaudoti IT sprendimų potencialą siekiant nacionaliniu ir vietos lygmenimis supaprastinti ir automatizuoti duomenų rinkimą. Geriausios praktikos pavyzdžiai naudojant šias sistemas turi būti skleidžiami tarp valdymo institucijų ir vietos veiklos grupių (kaip, pavyzdžiui, yra Estijoje). IT sistemos turi būti kuriamos realiai įtraukiant visus suinteresuotuosius subjektus ir skiriamos bendrai ESI fondų supaprastinimo strategijai remti;

1.13.

taikyti dalyvaujamąjį metodą derinant vietos plėtros strategijas ir pritaikant jas prie besikeičiančių vietos sąlygų (socialinės sanglaudos, migracijos, regioninių branduolių, žaliosios ekonomikos, klimato kaitos, pažangių sprendimų, technologijų ir t. t.) ir pasinaudoti naujų technologijų ir IT revoliucijos teikiamomis galimybėmis;

1.14.

pagrindinė vietos veiklos grupių, taip pat galinčių atrinkti gerus projektus, vertė yra susijusi su jų, kaip teritorinių skatintojų, vaidmeniu, kurį jos taip pat atlieka teritorinio ir tarptautinio bendradarbiavimo srityje. Vietos veiklos grupės turi būti aktyvios tarpininkės ir veikti įvairiuose sektoriuose siekdamos savo teritorijose įtraukti visus susijusius suinteresuotuosius subjektus;

1.15.

svarbu užtikrinti vietos veiklos grupių laimėjimų matomumą ir tinkamą jų demonstravimą; be to, reikia nuolat vertinti vietos plėtros strategijų įgyvendinimą ir dėmesį sutelkti ne į tinkamumo kontrolės mechanizmus, o į rezultatų užtikrinimą, veiklos rezultatų vertinimą ir ilgalaikį poveikį;

1.16.

bendruomenės inicijuota vietos plėtra priemiesčio ir miesto teritorijose yra iššūkis būsimai ES vietos plėtrai. EESRK rekomenduoja rinkti duomenis apie sėkmingus bandomuosius projektus ir platesnei auditorijai rengti informavimo ir motyvavimo kampanijas. Vietos miestų subjektams ir viešojo administravimo įstaigoms reikės mokymo kursų. Bendruomenės inicijuota vietos plėtra miestų teritorijose gali būti naudojama kaip priemonė ES miestų darbotvarkei įgyvendinti ir derinama su programa URBACT.

2.1.

Bendruomenės inicijuota vietos plėtra yra atnaujintas prieš daugiau kaip 26 metus sukurtas metodas LEADER. Pagrindinis skirtumas yra susijęs su labiau integruotu požiūriu ir įvairiarūšiu finansavimo modeliu. Tačiau dabar kai kurios kaimo vietovių vietos veiklos grupės taip pat gali naudotis Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Europos žuvininkystės fondo lėšomis. Prasidėjus dabartiniam programavimo laikotarpiui (2014–2020 m.), bendruomenės inicijuotai vietos plėtrai skirtais įvairiais fondais naudojamasi ir miestuose.

2.2.

Remiantis Europos Komisijos duomenimis, šiuo 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu dvidešimt valstybių narių (Austrija, Bulgarija, Čekija, Danija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Vengrija, Italija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Ispanija, Švedija ir Jungtinė Karalystė) priėmė įvairiais fondais grindžiamą metodą. Aštuonios šalys (Belgija, Kroatija, Kipras, Estija, Airija, Liuksemburgas, Malta ir Nyderlandai) šiuo programavimo laikotarpiu nusprendė tokio metodo nepriimti. Įvykus sėkmingoms deryboms, kitų fondų įnašas kai kuriose šalyse (Čekijoje, Vengrijoje, Portugalijoje ir Slovakijoje) siekia beveik 50 % Norint taikyti įvairiais fondais grindžiamą metodą, reikia politinės valios ir bendruomenės inicijuotos vietos plėtros teikiamos naudos supratimo vietos lygmeniu ir tinkamo ministerijų bendradarbiavimo. Europos Komisija siekia pašalinti kliūtis tarp įvairių fondų ir taip vietos ir regionų lygmenimis skatinti sąveikumą ir suderinamumą.

2.3.

2014–2020 m. laikotarpiui skirtas metodas LEADER buvo sustiprintas. Atsižvelgdama į vietos bendruomenių vaidmenį prisidedant prie teritorinės sanglaudos ir strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimo, Europos Sąjunga, tvirtai remiama Europos Parlamento, nusprendė stiprinti bendruomenės inicijuotą vietos plėtrą visų rūšių teritorijose (kaimo, miesto ir pakrantės), ją vykdant atsižvelgti į įvairaus pobūdžio bendruomenių poreikius (visų pirma socialinius, kultūrinius, aplinkos apsaugos ir ekonomikos) ir sudaryti jai palankesnes sąlygas. 2014–2020 m. laikotarpiu bendruomenės inicijuotos vietos plėtros iniciatyvos atitinka visų Europos struktūrinių ir investicijų fondų (ESI fondų) (išskyrus Sanglaudos fondą) paramos skyrimo reikalavimus; be to, joms taikoma Bendrųjų nuostatų reglamente (BNR), kuriuo reglamentuojami šie fondai, išdėstyta bendra sistema. Taip užtikrinama, kad ES finansavimas būtų nuosekliau teikiamas ir geriau koordinuojamas, o skirtomis lėšomis būtų veiksmingiau naudojamasi. Bendrose taisyklėse taip pat išdėstyti konkretiems fondams būdingi ypatumai (pvz., pagal bendruomenės inicijuotos vietos plėtros metodą turi būti skiriama ne mažiau kaip 5 % EŽŪFKP lėšų, o kitų fondų parama bendruomenės inicijuotai vietos plėtrai yra neprivaloma). Privalomo finansavimo reikalavimas užtikrino sėkmingą iniciatyvos LEADER įgyvendinimą.

2.4.

Šiuo programavimo laikotarpiu jį papildė ITI priemonė, pagal kurią daugiausia dėmesio skiriama didelėms teritorijoms (NUTS III, metropolinės zonos ir kt.) ir makroprojektams. Organizuota pilietinė visuomenė ne taip aktyviai dalyvauja šiame procese kaip bendruomenės inicijuotos vietos plėtros mikrosistemoje (2).

2.5.

Bendruomenės inicijuota vietos plėtra grindžiama trimis tarpusavyje susijusiais aspektais: vietos veiklos grupėmis (kurias sudaro viešųjų ir privačiųjų vietos socialinių ir ekonominių interesų grupių atstovai), integruotomis vietos plėtros strategijomis ir aiškiai apibrėžtomis teritorijomis. Visiems šiems trims aspektams taikomi konkretūs BNR išdėstyti reikalavimai, pavyzdžiui, tikslinėje teritorijoje turi būti 10 000–150 000 gyventojų, o į strategijas turi būti įtraukti siekiami tikslai, teritorijos poreikių ir potencialo analizė, taip pat veiksmų ir finansiniai planai.

2.6.

EESRK stebisi, kad XX a. dešimtajame dešimtmetyje programa LEADER buvo paprastesnė ir lengviau įgyvendinama nei dabar. Nors šiandien naudojamės kompiuteriais, internetu, programine įranga ir mobiliaisiais telefonais, dirbti iš tiesų tapo sunkiau. Todėl EESRK pageidauja, kad procedūros iš tiesų būtų supaprastintos, kitaip dėl šios naujos „technokratijos-biurokratijos“ bus panaikintos sėkmingos ES priemonės.

3.1.

Taikant bendruomenės inicijuotai vietos plėtrai skirtais įvairiais fondais grindžiamą metodą valstybėms narėms suteikiama galimybė stiprinti vietos ir regionų gebėjimus įgyvendinti integruotą plėtrą. Remiantis valstybių narių praktika, integruota vietos plėtra turi įtakos įvairių rūšių veiklai ir daro didelį poveikį vietos ekonomikai ir darbo vietų kūrimui, visų pirma ne pirminės žemės ūkio gamybos srityje.

3.2.

Be to, integruota vietos plėtra daro labai teigiamą poveikį socialinei įtraukčiai, nes į šį procesą įsitraukia ir jame dalyvauja įvairūs suinteresuotieji subjektai (įvairūs skirtingų amžiaus grupių ir lyčių subjektai). Bendruomenės inicijuota vietos plėtra suteikia galimybę įtraukti daugiau regionų ir vietos suinteresuotųjų subjektų nei tai buvo galima vykdant iniciatyvą LEADER, kuri buvo remiama tik EŽŪFKP lėšomis. Dėl bendruomenės inicijuotos vietos plėtros regionų plėtra tampa dar svarbesnė.

3.3.

ES sanglaudos politika siekiama užtikrinti teritorinę sanglaudą, to taip pat siekiama taikant bendruomenės inicijuotos vietos plėtros metodą. Bendruomenės inicijuota vietos plėtra apima visų rūšių teritorijas (kaimo, miesto ir pakrantės), ją vykdant atsižvelgiama į įvairius bendruomenių poreikius (socialinius, kultūrinius, aplinkos apsaugos ir ekonominius) ir taikomi įvairūs finansavimo mechanizmai (įtraukti keturi ESI fondai). Sąlygų sudarymas bendruomenės inicijuotai vietos plėtrai visų rūšių teritorijose padeda kurti kaimo, priemiesčio ir miesto teritorijų sanglaudą, padedančią įveikti ar sustabdyti periferinį efektą.

3.4.

Bendruomenės inicijuotos vietos plėtros metodikai tenka svarbus vaidmuo skatinant integruotą vietos plėtrą, nes šią metodiką sudaro tam tikri elementai: principas „iš apačios į viršų“, konkrečia sritimi grindžiamos vietos plėtros strategijos, viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė, inovacijos, integruotas daugiasektoris požiūris, tinklaveika ir bendradarbiavimas ir decentralizuoti administraciniai vienetai. Siekiant paremti tinkamą bendruomenės inicijuotos vietos plėtros metodikos įgyvendinimą, būtinas keitimasis informacija, sklaida ir didesnis paties metodo ir jo teikiamos naudos matomumas.

3.5.

Daugiau nei 26 metus įgyvendinant programą LEADER įrodyta, kad LEADER ir (arba) bendruomenės inicijuotos vietos plėtros metodika yra veiksminga, kad ją taikant tvariai ir veiksmingai vystomos teritorijos ir kad ji daro ilgalaikį poveikį vietos plėtrai. Taikant labiau integruotą požiūrį (kuris gali būti laikomas net dar veiksmingesniu, kai taikomas įvairaus įgyvendinimo modelis) bendruomenės inicijuotos vietos plėtros potencialas dar labiau padidėjo.

3.6.

Šis įvairaus bendruomenės inicijuotos vietos plėtros įgyvendinimo modelis padeda valstybėms narėms ir vietos teritorijoms sumažinti riziką ir padidinti skaidrumą.

3.7.

EESRK tvirtai remia sprendimų priėmimo procesą taikant principą „iš apačios į viršų“, kuriuo užtikrinama, kad investicijos atitiktų tikruosius vietos teritorijų poreikius ir potencialą. Bendruomenės inicijuota vietos plėtra turi būti dar lankstesnė, ją vykdant turi būti atsižvelgiama į visus galimus bendruomenių poreikius, o vietos žmonėms turi būti suteikiama galimybė atrinkti svarbiausius į vietos plėtros strategiją įtrauktinus klausimus.

3.8.

Vietos lygmens subjektų dalyvavimas ir gebėjimų stiprinimas yra vienas didžiausių bendruomenės inicijuotos vietos plėtros metodikos privalumų. Integruota vietos plėtra yra geriausias būdas įvairius suinteresuotuosius subjektus susieti su vietos plėtros klausimais ir kurti jų sąveikumą.

3.9.

EESRK palankiai vertina tai, kad vykdant bendruomenės inicijuotą vietos plėtrą nuolat dalyvauja ir yra mokomi vietos žmonės. Taikant labiau integruotą požiūrį vietos bendruomenėms suteikiama daugiau galimybių stiprinti savo gebėjimus ir gilinti žinias. Stiprinant kaimo, miesto ir pakrantės teritorijų ryšius dalyvaujantys subjektai gali mokytis vieni iš kitų ir įtraukiau ieškoti būdų, kaip spręsti svarbias problemas. Nuolat bendradarbiaujant, užtikrinant tinklaveiką ir rengiant mokymus stiprinamas geras valdymas.

3.10.

Vykdant vietos plėtrą žalioji ekonomika, socialinė įtrauktis, skurdo mažinimas, migracijos problemos, regioninės įmonių grupės, kaimo, miesto ir pakrantės teritorijų ryšiai, išmanieji sprendimai ir IT technologijos tampa vis svarbesni. Bendruomenės inicijuota vietos plėtra suteikia galimybių visų skirtingų rūšių teritorijose (kaimo, miesto ir pakrantės) ir bendruomenėse kartu spręsti šias problemas. Įvairiais fondai grindžiamos bendruomenės inicijuotos vietos plėtros metodas yra labai geras mechanizmas remti „pažangiųjų kaimų“ koncepciją pasitelkus gebėjimų stiprinimą, investicijas, inovacijų paramą ir tinklaveiką, taip pat suteikiant inovatyvias finansavimo priemones paslaugoms ir infrastruktūrai tobulinti (3).

3.11.

EESRK tikisi, kad nuosekliau teikiant ir geriau koordinuojant ES finansavimą vietos lygmens subjektams bus lengviau rengti daugiasektores strategijas, remiamas įvairiomis lėšomis ir labiau tinkamas mišrioms teritorijoms (pvz., kaimo, miesto ir pakrantės). Todėl, kad būtų paprasčiau įgyvendinti įvairiais fondais grindžiamas strategijas, reikia įsteigti pagrindinį fondą, kurio lėšomis būtų padengiamos visos nacionalinio lygmens valdymo išlaidos. Bendruomenės inicijuotos vietos plėtros reguliavimas ES lygmeniu parengus vienodų taisyklių rinkinį visiems ESI fondams būtų netgi veiksmingesnis mažinant biurokratinę naštą.

3.12.

EESRK yra įsitikinęs, kad, jei įgyvendinant vietos plėtros strategijas įtraukiamos visų rūšių tikslinės keturių ESI fondų sritys, visų rūšių vietos veiklos grupės gauna įvairios naudos (4).

3.13.

Bendruomenės inicijuota vietos plėtra yra Europoje įsitvirtinęs plėtros metodas, paremtas principu „iš apačios į viršų“, kuris gali padėti atsverti Europai priešiškas tendencijas vietos bendruomenėse prisidėdamas prie teritorijų, kuriose yra taikomas, socialinės įtraukties ir darnaus ekonominio vystymosi.

4.1.

Paaiškėjo, kad nacionaliniu lygmeniu didžiausios kliūtys yra silpna įvairių fondų sanglauda ir silpna teritorinė sanglauda, taip pat menkas sprendimus priimančių asmenų supratimas apie bendruomenės inicijuotos vietos plėtros naudą. Buvo sunku užtikrinti tikrą įvairių fondų ir teritorijų (kaimo, miesto ir pakrantės) sąveikumą, nes nacionaliniu lygmeniu fondai tebėra skiriami „sienų“. Kiekvienam fondui taikomos skirtingos taisyklės ir nuostatai, o vadovaujančiosios institucijos menkai bendradarbiauja; be to, daugelyje šalių, kuriose įgyvendinami bendruomenės inicijuotai vietos plėtrai skirti įvairūs fondai, trūksta aiškaus koordinavimo. Bendruomenės inicijuotai vietos plėtrai skirtus įvairius fondus visoje šalyje įgyvendina tik Švedija. Ji suteikė visų rūšių (kaimo, miesto ir pakrantės) vietos veiklos grupėms galimybę naudotis visais keturiais ESI fondais.

4.2.

Valstybės narės neturėtų taikyti papildomų taisyklių ir reikalavimų, dėl kurių būtų sunkiau supaprastinti procedūras. Procedūros turi būti iš tiesų supaprastintos pagal Europos Komisijos siūlomas taisykles. Reikia rengti mokymus ir gerai suprasti šiuos modelius. Pasak Europos Audito Rūmų, projektuose LEADER nėra daugiau klaidų nei kituose projektuose, įgyvendinamuose taikant skirtingas priemones.

4.3.

Valstybės narės neturėtų bendruomenės inicijuotos vietos plėtros keisti į būdą teikti finansavimą pagal iš anksto nustatytą nacionalinių priemonių sąrašą. Bendruomenės inicijuota vietos plėtra turėtų būti „plataus spektro“ plėtros priemonė su nacionaliniu lygmeniu apibrėžtomis priemonėmis.

4.4.

Buvo labai vėluojama pradėti programavimo laikotarpį. Ne visoms šalims pavyko užtikrinti programavimo laikotarpių tęstinumą ir sklandų įgyvendinimą, dėl to atsirado daug netikrumo, sumažėjo motyvacija ir buvo prarasta žinių. Ateityje to reikia išvengti.

4.5.

EESRK supranta, kad jei su bendruomenės inicijuota vietos plėtra susijusiems subjektams trūksta pasitikėjimo, šio metodo potencialas yra neišnaudojamas. Reikia nuolat didinti šį pasitikėjimą. Jei nuolat baudžiama įgyvendinimo metu, žlugdomas pasitikėjimas ir nevyksta tinkamas dialogas. Vadovaujančiosios institucijos, įskaitant mokėjimo agentūras, gali savo nuožiūra netaikyti sankcijų, ir ši praktika turi būti dažniau taikoma.

4.6.

Tikras supaprastinimo kuriant IT sprendimus potencialas nėra išnaudotas. Ne visi su bendruomenės inicijuota vietos plėtra susiję subjektai dalyvavo kuriant IT priemones, todėl kilo sunkumų naudojant šias sistemas. Kuriant IT priemones, kurios bus pristatomos, turi būti pasitikima praktinėmis vietos veiklos grupių žiniomis. Vadovaujančiųjų institucijų sukurtos IT platformos turi atitikti visų su bendruomenės inicijuota vietos plėtra susijusių subjektų poreikius. Vietos veiklos grupės turi galėti naudotis lanksčiomis ir atviromis platformomis, kad galėtų įgyvendinti savo vietos plėtros strategijas atsižvelgdamos į teritorijos ypatumus. Turi būti vengiama standartizacijos.

4.7.

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad daugelyje valstybių narių esama tam tikrų lūkesčių, pastangų ir finansinių išteklių nesutapimų. Jei norime pasiekti tikrų rezultatų, taip pat turi būti investuota pakankamai lėšų, kad mūsų lūkesčiai būtų realūs. Kad padarytume poveikį, turime išlikti realistiški ir iš kiekvieno ESI fondo bendruomenės inicijuotai vietos plėtrai skirti pakankamai finansinių išteklių. Galime remtis labai gerais tokios veiklos Europos Sąjungoje pavyzdžiais (pavyzdžiui, Saksonija skyrė 40 % iš savo kaimo plėtros programai skirtų lėšų, o Astūrija – 17 %).

4.8.

Dėl prasto visų su bendruomenės inicijuota vietos plėtra susijusių subjektų (vadovaujančiųjų institucijų, vietos veiklos grupių, mokėjimo agentūrų, LEADER tinklų, pavyzdžiui, ELARD ir nacionalinių LEADER ir kaimo tinklų) dialogo padidėjo biurokratija ir buvo labai vėluojama pradėti programavimo laikotarpį ir skirti lėšų projektų pareiškėjams. Nacionaliniu lygmeniu reikia veiksmingai ir skaidriai koordinuoti įvairių institucijų ir ministerijų veiklą ir užtikrinti, kad būtų glaudžiai bendradarbiaujama su vietos veiklos grupėmis. Taip pat reikia stiprinti tiesioginį Europos Komisijos ir vietos veiklos grupių dialogą ir EESRK šiuo atžvilgiu galėtų padėti.

4.9.

Daugelyje valstybių narių pripažinta, kad institucijų ir vietos veiklos grupių, padedančių joms įgyvendinti bendruomenės inicijuotai vietos plėtrai skirtus įvairius fondus, gebėjimai yra nepakankamai stiprinami. Siekiant sustiprinti su bendruomenės inicijuota vietos plėtra susijusių subjektų gebėjimus turi būti suteikta galimybė nuolat mokytis ir kurti bendrą bendruomenės inicijuotai vietos plėtrai skirtų įvairių fondų įgyvendinimo sampratą. Reikia stiprinti kolegialų požiūrį. Vietos veiklos grupės ir institucijos turi būti gerai parengtos ir informuotos apie vienos kitų faktines aplinkybes. Tai būtų galima pasiekti valstybės pareigūnams, vietos veiklos grupių nariams ir vietos suinteresuotiesiems subjektams dalyvaujant faktų nustatymo misijose, mokymo kursuose, darbuotojų mainuose ir pan. EESRK siūlo tokią programą finansuoti išplėtus programą „Erasmus“.

4.10.

EESRK yra įsitikinęs, kad papildoma bendruomenės inicijuotai vietos plėtrai skirtais įvairiais fondais grindžiamo metodo ir galimų įgyvendinimo modelių nauda ES lygmeniu nebuvo gerai paaiškinta. Nebuvo pakankamai aiškios vizijos, kaip valstybės narės turėtų iš tikrųjų įgyvendinti bendruomenės inicijuotai vietos plėtrai skirtus įvairius fondus. Valstybės narės turi galėti taikyti paprastus modelius, struktūras ir naudotis geriausia patirtimi.

4.11.

Tikras vietos veiklos grupių, savo teritorijose atliekančių tarpininkių vaidmenį, potencialas nėra pakankamai gerai išnaudotas. Turi būti sudarytos sąlygos, kad vietos veiklos grupės daugiausia dėmesio galėtų skirti savo vaidmeniui telkiant teritoriją, taip pat padedant kurti ir įgyvendinti geriausius sumanymus. Iš atliktų mokslinių tyrimų matyti, kad siekiant skatinti integruotą vietos plėtrą reikalinga vietos veiklos grupių kaip tarpininkų parama. Vietos veikos grupės yra pajėgios veikti įvairiuose sektoriuose ir suburti įvairius suinteresuotuosius subjektus. Vietos veiklos grupės užduotis nėra būti tik finansavimo šaltiniu ir veikti kaip papildoma administracinė institucija. Vietos veiklos grupė turi veikti kaip tikra plėtros organizacija, inicijuojanti bendradarbiavimo projektus ir sudaranti sąlygas rengti mokymus ir užtikrinti tinklaveiką tam skiriant atitinkamą finansinę ir administracinę paramą.

4.12.

Neretai trūksta aiškaus ir paprasto vietos plėtros strategijų vertinimo ir jų įgyvendinimo stebėsenos modelių. Vertinimas turi būti bendruomenės mokymosi proceso dalis, todėl labai svarbu, kad vietos veiklos grupės nuolat rinktų informaciją ir vertintų, kaip įgyvendinamos jų strategijos. Reikėtų įdiegti pažangius IT sprendimus, skirtus duomenų rinkimui ir analizei, derinant juos su dalyvaujamaisiais procesais ir kokybine analize remiantis bendruomenės inicijuotos vietos plėtros principais. ES lygmeniu turėtų būti investuojama į bendruomenės inicijuotai vietos plėtrai skirtas nuoseklaus stebėjimo ir vertinimo priemones. Švedijoje veiksmingai buvo taikoma pasakojimo metodika.

4.13.

Nustatyta, kad kai kuriose valstybėse narėse vadovaujančiosios institucijos piktnaudžiavo savo įgaliojimais, nes nebuvo jokio su LEADER ir (arba) bendruomenės inicijuota vietos plėtra susijusių subjektų dialogo ir vietos veiklos grupės negalėjo lygiomis teisėmis dalyvauti diskusijose. Be to, EESRK įspėja dėl vietos savivaldybių, norinčių įgyvendinti savo politines darbotvarkes bendruomenės inicijuotai vietos plėtrai skirtais ištekliais, dominavimo. Vietos veiklos grupėms reikia užtikrinti autonomiją jų darbe ir priimant sprendimus, kad savivaldybės joms nei oficialiai, nei neoficialiai nedarytų spaudimo.

5.1.

ES lygmeniu nustatyti aiškią bendruomenės inicijuotai vietos plėtrai skirtų įvairių fondų privalomo įgyvendinimo viziją siekiant kuo greičiau parengti paprastus modelius ir gaires ir kuo greičiau (2018 m.) nustatyti geriausią patirtį, susijusią su bendruomenės inicijuotai vietos plėtrai skirtų įvairių fondų įgyvendinimu valstybėse narėse;

5.2.

mąstyti nestandartiškai nagrinėjant ir nuodugniai analizuojant galimybes ES lygmeniu sukurti bendruomenės inicijuotai plėtrai skirtą rezervo fondą. Nepriklausomai nuo to, Europos Komisija turės užtikrinti, kad visos valstybės narės turėtų nacionalinį bendruomenės inicijuotos plėtros fondą;

5.3.

nustatyti suderintą visų ESI fondų sistemą ir kurti paprastas bendruomenės inicijuotos vietos plėtros fondo įgyvendinimo ES lygmeniu taisykles;

5.4.

raginti nacionaliniu lygmeniu kurti specialų bendruomenės inicijuotos vietos plėtros finansavimo šaltinį (bendruomenės inicijuotos vietos plėtros fondą) pasinaudojant visų keturių ESI fondų lėšomis, atitinkančiomis visas tikslines įvairių kaimo, miesto ir pakrantės teritorijoms skirtų fondų sritis (žr. toliau pateiktą siūlomą modelį);

5.5.

reikalauti iš valstybių narių bendruomenės inicijuotos vietos plėtros fondui skirti ne mažiau kaip 15 % iš kiekvieno ESI fondo biudžeto ir pakankamai nacionalinių išteklių;

5.6.

visais lygmenimis (Europos, nacionaliniu, regionų ir vietos) stiprinti visų su bendruomenės inicijuota vietos plėtra susijusių subjektų dialogą;

5.7.

šiai priemonei rasti geriau įsimenamą ir priimtinesnį pavadinimą, pavyzdžiui, LEADER būtų geras šios priemonės pavadinimas atsižvelgiant į jo sėkmingą taikymą praeityje;

5.8.

keistis geriausios praktikos naudojant naują bendruomenės inicijuotą vietos plėtrą miestų teritorijoje pavyzdžiais juos pateikiant vienoje vietoje, kad nereikėtų jų ieškoti atskiruose generaliniuose direktoratuose (pavyzdžiui, www.clld-u.eu).

5.9.

bendruomenės inicijuotai vietos plėtrai skirtais įvairiais fondais grindžiamą metodą taikyti visų rūšių teritorijose (kaimo, miesto ir pakrantės) ir naudotis integruotos vietos plėtros privalumais;

5.10.

iš kiekvieno EFI fondo biudžeto skirti mažiausiai 15 % lėšų nacionaliniam bendruomenės inicijuotos vietos plėtros fondui ir papildyti jį pakankamais nacionaliniais ištekliais siekiant užtikrinti, kad šio metodo potencialas tikrai būtų išnaudotas;

5.11.

sukurti bendruomenės inicijuotos vietos plėtros veiksmų programą, pagal kurią šis fondas būtų naudojamas remti integruotą vietos plėtrą kaimo, miesto ir pakrančių teritorijose. Bendruomenės inicijuotos vietos plėtros fondas kiekvienoje valstybėje narėje turėtų būti skirtas vietos plėtros strategijose nustatytiems tikslams įgyvendinti, neišskiriant arba neatskiriant nė vieno ESI fondo. Bendruomenės inicijuotos vietos plėtros fondu turėtų decentralizuotai naudotis vietos veiklos grupės, kad strategijos atitiktų vietos poreikius ir iššūkius;

5.12.

nacionaliniu lygmeniu įsteigti vieną bendruomenės inicijuotos vietos plėtros įgyvendinimo organą;

5.13.

vengti atotrūkių tarp programavimo laikotarpių ir užtikrinti sklandžią 2021–2027 m. programavimo laikotarpio įgyvendinimo pradžią;

5.14.

sudaryti visiems su bendruomenės inicijuota vietos plėtra susijusiems subjektams sąlygas nacionaliniu lygmeniu glaudžiai tarpusavyje bendradarbiauti ir palaikyti glaudžius ryšius su vietos veiklos grupėmis, siekiant kurti nacionalinio lygmens bendruomenės inicijuotos vietos plėtros veiksmų programą;

5.15.

sudaryti institucijoms ir vietos veiklos grupėms sąlygas nuolat stiprinti gebėjimus;

5.16.

išnaudoti galimybę kurti visapusiškus IT sprendimus, kad būtų lengviau įgyvendinti bendruomenės inicijuotą vietos plėtrą. Visi su bendruomenės inicijuota vietos plėtra susiję subjektai turi dalyvauti kuriant IT priemones, o sukurti IT sprendimai turi būti naudingi visiems subjektams;

5.17.

toliau bendradarbiauti naudojantis integruotos teritorinės investicijos (ITI) priemone, taikoma didesnėse teritorijose, taip pat vykdant makroprojektus;

5.18.

surengti kampaniją, per kurią bendruomenės inicijuota vietos plėtra būtų pristatoma kaip sąveikumo skatinimo priemonė, kuria siekiama veiksmingumo, partnerystės, subsidiarumo ir finansinės paramos;

5.19.

užtikrinti tikrą integruotos vietos plėtros papildomą naudą ir išlaidų pagrįstumą; naudotis teritorine sanglauda, kurią užtikrinant kuriamas sąveikumas ir padedama naudotis naujais ištekliais ir išnaudoti galimybes;

5.20.

siekiant pagerinti teritorijų sanglaudą ir sustiprinti vietos veiklos grupių administracinius pajėgumus, galbūt rimtai apsvarstyti galimybę į tą pačią veiklos grupę įtraukti skirtingų rūšių teritorijas (kaimo, miesto ir pakrantės) arba tvirtai tarpusavyje susieti skirtingų rūšių teritorijų vietos plėtros strategijas. Tuo pat metu negalima leisti, kad vietos veiklos grupės pernelyg išaugtų ir prarastų savo sąsajas su vietos lygmeniu;

5.21.

dalyvaujamąsias vietos plėtros strategijas pritaikyti kintančioms gyvenimo ir darbo sąlygoms ir prie jų priderinti, įskaitant visus susijusius aspektus (socialinę sanglaudą, skurdo mažinimą, migraciją, regionines įmonių grupes, žaliąją ekonomiką, klimato kaitą, išmaniuosius sprendimus, technologijas ir t. t.), ir pasinaudoti naujų technologijų ir IT revoliucijos teikiamomis galimybėmis;

5.22.

aktyviai propaguoti savo veiklą ir veikti įvairiuose sektoriuose siekiant į vietos veiklos grupės teritoriją įtraukti visus susijusius suinteresuotuosius subjektus; ypatingą dėmesį skirti dalyvaujamųjų procesų kūrimui ir įgyvendinimui;

5.23.

aktyviai veikti teritorinio ir tarptautinio bendradarbiavimo srityje;

5.24.

sudaryti sąlygas užtikrinti tęstinį vietos lygmens subjektų ir vietos veiklos grupių darbuotojų mokymą, tinklaveiką ir bendradarbiavimą;

5.25.

nuolat vertinti, kaip įgyvendinamos vietos plėtros strategijos, ir ieškoti būdų, kaip į šį vertinimo procesą įtraukti bendruomenes.

11.4.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 129/44

Pranešėja

Erika KOLLER

Bendrapranešėjė

Vladimíra DRBALOVÁ

1.1.

EESRK palankiai vertina Europos Komisijos iniciatyvą siekti aktyvesnio vaikų turinčių asmenų, visų pirma, moterų, dalyvavimo darbo rinkoje, padedant jiems geriau suderinti profesinį ir asmeninį gyvenimą, taip išnaudojant visą jų įgūdžių potencialą.

1.2.

Be to, EESRK mano, kad dokumentų rinkinio pasiūlymai turėtų būti toliau analizuojami atsižvelgiant į realią padėtį kiekvienoje valstybėje narėje ir į įmonių, o ypač MVĮ, sąnaudas ir organizacines pastangas. Be kita ko, reikėtų imtis ir šių priemonių: kovoti su stereotipais, skleisti gerąją patirtį ir kurti nacionalinius veiksmų planus, kuriais siekiama užtikrinti profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą.

1.3.

Šiuolaikiška profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros politika turėtų suteikti šeimoms tinkamų pasirinkimo galimybių, atsižvelgiant į įmonių poreikius. EESRK ragina socialinius partnerius visoje Europoje ieškoti papildomų praktinių sprendimų, kaip skatinti asmeninio ir profesinio gyvenimo pusiausvyrą, kuri geriausiai tiktų jų konkrečioms darbo vietoms (1).

1.4.

Nors EESRK pripažįsta, kad dėl pasiūlymų įgyvendinimo valstybės narės ir įmonės patirs sąnaudų, jis yra įsitikinęs, kad ilgalaikė nauda bus didesnė už padidėjusias trumpalaikes sąnaudas. EESRK mano, kad toliau turėtų būti svarstomos priemonės mažosioms ir vidutinėms įmonėms paremti.

1.5.

EESRK mano, kad svarbu užtikrinti, kad ir vyrai, ir moterys turėtų turėti individualią teisę į atostogas. Vis dėlto jis pripažįsta, kad įmonėms, visų pirma MVĮ, gali kilti rimtų organizacinių sunkumų dėl išplečiamos teisių taikymo srities. Visos problemos, atsiradusios taikant šią nuostatą, turėtų būti sprendžiamos vadovaujantis nacionaline teise, kolektyvinėmis sutartimis ir (arba) nusistovėjusia tvarka.

1.6.

EESRK mano, kad profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros dokumentų rinkinys yra žingsnis teisinga linkme, tačiau ateityje jį reikėtų patobulinti remiantis tinkamais poveikio vertinimais.

1.7.

EESRK pabrėžia, kad būtina daugiau investuoti į kokybiškas, įperkamas ir prieinamas priežiūros paslaugas ir infrastruktūrą kiekvienai šeimai, ir ragina Europos Komisiją, taikant konkrečiai šaliai skirtas rekomendacijas pagal Europos semestrą ir panaudojant regioninės plėtros fondus, paskatinti valstybes nares dėti daugiau pastangų.

1.8.

Nors pasiūlyme dėl direktyvos tam tikru mastu yra svarstomas mokesčių sistemų klausimas, EESRK apgailestauja, kad jis nepakankamai išsamus. Mokesčių sistemų planavimo būdas gali turėti įtakos žmonių sprendimams dalyvauti ar nedalyvauti darbo rinkoje. Turėtų būti apsvarstytos mokesčių atskaitos, padedančios dirbantiems tėvams toliau dirbti.

2.1.

Moterų ir vyrų lygybė yra viena pagrindinių Europos Sąjungos vertybių ir principų (2). Per pastaruosius šešiasdešimt metų ES padarė didelę pažangą priimdama įvairias direktyvas lygybės ir kovos su diskriminacija klausimais, politikos programas ir finansavimo priemones lyčių lygybei Europos Sąjungoje (3) skatinti. ES teisinė sistema, skirta su šeima susijusioms atostogų formoms ir susitarimams dėl lanksčių darbo sąlygų, buvo sukurta dešimtajame dešimtmetyje ir nuolat atnaujinama; naujausia direktyva – 2010 m. priimta Tėvystės atostogų direktyva (4); Be teisės aktų sistemos, svarbios dar ir rekomendacijos, parengtos per Europos semestrą (5), ES finansavimas ir politikos gairės (6).

2.2.

Tačiau per pastaruosius dešimtmečius padaryta pažanga beveik sustojo (7), kaip rodo niekaip nepanaikinamas 16,3 % moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumas, nelygiavertis moterų vaidmuo ir dalyvavimas darbo rinkoje – 31 % moterų dirba ne visą darbo dieną, palyginti su 8,2 % vyrų, o moterų dalyvavimas darbo rinkoje apskritai ir toliau daugiau kaip 12 procentinių punktų atsilieka nuo vyrų (8). Kartu tyrimai rodo, kad vyrų ir moterų pensijų skirtumas siekia net 40 % Visa tai rodo, kad reikia imtis dar aktyvesnių priemonių siekiant užtikrinti moterų ir vyrų lygybę visose gyvenimo srityse, daugiau dėmesio skiriant ir skurdo feminizacijai.

2.3.

Moterų nelygiavertis dalyvavimas darbo rinkoje yra glaudžiai susijęs su nelygiaverčiu priežiūros pareigų pasiskirstymu. Tinkamų, prieinamų, įperkamų ir kokybiškų priežiūros paslaugų, pradedant vaikų priežiūros paslaugomis ir baigiant bendruomeninėmis priežiūros paslaugomis vyresnio amžiaus šeimos nariams ir neįgaliesiems, trūkumas taip pat prisideda prie šių priežiūros pareigų skirtumų (9).

2.4.

Nustatyta, kad profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrai trukdančios kliūtys ir suvaržymai yra ne tik veiksniai, neleidžiantys moterims visapusiškai dalyvauti darbo rinkoje – jie taip pat daro poveikį demografinėms tendencijoms, ekonomikai ir vyrų kaip lygiaverčių prižiūrinčių asmenų vaidmeniui. Kalbant apie ekonominį poveikį, pagal Eurofound (10) neseniai atlikto tyrimo duomenis ekonominiai nuostoliai dėl vyrų ir moterų užimtumo skirtumo siekia 370 mlrd. EUR per metus. Kai kuriose valstybėse narėse daugiau kaip 25 % moterų yra ekonomiškai neaktyvios dėl priežiūros pareigų. Nors pasilikimas namuose šiandien dėl ekonominių priežasčių yra retai pasirenkama galimybė, visuomenėje vis dar gajus stereotipinis mąstymas, kad moterys yra svarbiausi prižiūrintieji asmenys, o vyrai – šeimos maitintojai. Faktai rodo, kad motinos, kurios visą savo aktyvų gyvenimą ar jo dalį lieka namuose, bus mažiau ekonomiškai nepriklausomos, turės mažiau galimybių siekti karjeros ir galbūt dažniau patirs skurdą senatvėje. Profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros politika yra priemonė, leisianti moterims ir vyrams patiems pasirinkti, pradedant nuo vienodų sąlygų. EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad, kai galima, reikėtų atsižvelgti į nuostatas dėl darbuotojų poilsio laiko ir profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, bendrą kassavaitinę poilsio dieną, kuri pripažįstama pagal tradiciją ar paprotį toje šalyje ir regione, taip pat laikantis atitinkamų (sektorių) kolektyvinių sutarčių ir nusistovėjusią praktiką vietos ir įmonių lygmenimis.

2.5.

Europos Komisija 2015 m. rugpjūčio mėn. veiksmų plane paskelbė savo iniciatyvą „Nauja pradžia sprendžiant dirbančių šeimų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros problemas“ (11). 2015 m. lapkričio mėn., laikantis SESV 154 straipsnio 2 dalies, Komisija paskelbė dviejų etapų konsultacijas (12) su Europos socialiniais partneriais, kad sužinotų jų nuomonę apie šią iniciatyvą. Socialiniai partneriai derybų nepradėjo. Nors Europos darbdaviai manė, kad dabartinė ES teisinė sistema yra pakankama, Europos profesinės sąjungos reikalavo stipresnės teisinės sistemos. Komisija taip pat pradėjo viešas konsultacijas, kurios parodė, kad 60 % respondentų pageidavo ES teisinės sistemos dėl profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros. 2017 m. balandžio 26 d. Komisija priėmė pasiūlymą dėl Europos socialinių teisių ramsčio, kuris apima pasiūlymą dėl direktyvos dėl dirbančių tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros rėmimo, taip pat nemažai pasiūlymų dėl ne teisėkūros procedūra priimamų aktų.

3.1.

EESRK pritaria nuomonei, kad būtina vykdyti aktyvią politiką, skirtą skatinti bendrą moterų ir vyrų atsakomybę už vaikų priežiūrą. Tyrimai taip pat rodo, kad vyrams prisiėmus priežiūros pareigas naudos gauna ne tik šeima, bet ir Europos ekonomika bei padidėja konkurencingumas. Jeigu moterys aktyviau dalyvautų darbo rinkoje, pagerėtų įmonių galimybės pasinaudoti kvalifikuota darbo jėga ir talentais ir būtų galima geriau išnaudoti visą moterų potencialą tokiu metu, kai ES darbo jėgos mažėja, gyventojai sensta, o demografinė kreivė kelia rimtų problemų viešiesiems finansams. Ši politika taip pat turėtų sutelkti dėmesį į paskatų, kuriomis siekiama, kad darbdaviai didintų pasiūlą darbo rinkoje, kūrimą, paramos vaikų priežiūrai ir įvairių formų atostogoms bei susitarimams dėl lanksčių darbo sąlygų užtikrinimą.

3.2.

EESRK norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Komisija ir valstybės narės (konsultuodamosi su socialiniais partneriais ir platesne pilietine visuomene) privalo atlikti esminį vaidmenį kovojant su stereotipais (be kita ko, per švietimą ir visuomenės informavimo kampanijas), mažinant darbo rinkos segregaciją ir suteikiant žmonėms atnaujintų ir patobulintų įgūdžių, atitinkančių būsimus darbo rinkos poreikius.

3.3.

EESRK palankiai vertina Komisijos dokumentų rinkinį, kuriuo siekiama profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros, nes jame siūloma lygiau dalytis užduotimis siekiant pašalinti kai kurias dideles struktūrines kliūtis, trukdančias moterims patekti į darbo rinką.

4.1.1.

EESRK mano, kad Komisijos sprendimas spręsti problemą dėl nepakankamai išnaudojamų tėvystės atostogų nustačius individualią teisę gauti neperduodamas, bent dešimties darbo dienų trukmės tėvystės atostogas, apmokamas ne mažesniu kaip nedarbingumo dėl ligos tarifu, ir pridedama nacionaliniu lygmeniu atlikta sąnaudų ir naudos analizė yra žingsnis teisinga linkme. Vis dėlto Komitetas pažymi, kad teisės į nedarbingumo dėl ligos apmokėjimą visoje Europoje labai skiriasi, pradedant vieno dydžio išmokomis, kurios yra gerokai mažesnės už uždirbamą darbo užmokestį, baigiant šimtaprocentiniu darbo užmokesčio tarifo atitikmeniu. Jis pabrėžia, kad kompensacija turėtų būti pakankama ir ragina vyrus taip pat prisiimti savo atsakomybės dalį, o abiem vaiko tėvams suteikti daugiau galimybių iki ir po vaiko gimimo, atsižvelgiant į nacionalinę praktiką motinystės išmokų srityje.

4.1.2.

Atkreipdamas dėmesį į tai, kad nuostatos dėl tėvystės atostogų jau taikomos 21 valstybėje narėje ir jų vidutinė trukmė yra dvi su puse dienos (13), EESRK mano, kad šis terminas yra labai trumpas ir apgailestauja, kad vis dar labai mažai asmenų pasinaudoja šia galimybe, o tai reikėtų toliau analizuoti. Todėl EESRK mano, kad Komisijos pasiūlymas patenkina poreikį paskatinti vyrus imti tėvystės atostogas, atsižvelgiant į esamą sėkmingą praktiką kai kuriose valstybėse narėse (14) ir atkreipiant dėmesį į vienodą tėvų vaidmenį vykdant šeimynines pareigas.

4.1.3.

Nepaisant to, EESRK pabrėžia, kad, jo nuomone, 10 dienų trukmės atostogos, į kurias numatyta teisė pasiūlyme dėl direktyvos, yra pirmas žingsnis teisinga kryptimi pasiūlymo tikslui – iš esmės padidinti tėvų dalyvavimą – pasiekti. Vis dėlto, Komiteto nuomone, ilgesnis laikotarpis, pavyzdžiui, iki vieno mėnesio, dėl kurio susitartų darbdavys ir darbuotojas, būtų tinkamesnis pasiūlymo tikslui pasiekti.

4.2.1.

Vyrų, pasinaudojančių vaiko priežiūros atostogomis, dalis svyruoja nuo 40 % iki vos 2 % kai kuriose valstybėse narėse (15). Dabartinėje vaiko priežiūros atostogų sistemoje ir mąstysenoje nepakankamai atsižvelgta į priežastis, dėl kurių nedaug vyrų naudojasi šiomis atostogomis.

4.2.2.

EESRK pripažįsta, kad įmonėms, visų pirma MVĮ ir labai mažoms įmonėms, gali kilti organizacinių sunkumų vaiko priežiūros atostogų tikslais padidinus vaiko amžių nuo aštuonių iki dvylikos metų.

4.2.3.

EESRK ypač palankiai vertina Komisijos pasiūlymą dėl teisės į vaiko priežiūros atostogas individualizavimo ir jų neperleidžiamumo. Jis pažymi, kad būtinas deramas darbo užmokesčio kompensavimas mokant bent jau nedarbingumo dėl ligos tarifą, kurio aukščiausia riba gali būti nustatyta nacionaliniuose teisės aktuose (16), pridėjus sąnaudų ir naudos analizę, ir reikia taikyti nediskriminavimo nuostatas, nes visa tai gali turėti teigiamą poveikį, kad daugiau tėvų pradėtų imti vaiko priežiūros atostogas.

4.2.4.

Be to, EESRK mano, kad derybose dėl pasiūlymo turėtų būti siekiama išlaikyti darbuotojų ir darbdavių poreikių pusiausvyrą. Komisijos poveikio vertinimas parodė, kad šio pasiūlymo poveikis yra nevienodas atsižvelgiant į trukmę. Siūlomų priemonių sąnaudos (atsirandančios daugiausia dėl gamybos nuostolių, patirtų padidėjus administracinei naštai nagrinėjant paraiškas ir dėl būtinybės laikinai pakeisti darbuotojus) padidės trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu, o per ilgesnį laikotarpį įmonės patirtų tik ribotų sąnaudų) (17).

4.3.1.

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad tinkamų atostogų prižiūrėti globos poreikių turintiems giminaičiams nesuteikimas taip pat prisideda prie nelygiaverčio priežiūros pareigų pasiskirstymo – dažnai priežiūros našta išimtinai tenka moterims. Tai turi neigiamo poveikio jų fizinei ir psichikos sveikatai, socialinei įtraukčiai ir dalyvavimui darbo rinkoje, todėl prisideda prie to, kad jos įgija nepakankamas teises į pensiją.

4.3.2.

Teisės aktai dėl teisės gauti prižiūrinčiojo asmens atostogas buvo priimti beveik visose ES valstybėse narėse, tačiau trukmė, tinkamumo kriterijai, išmokų dydis ir socialinės apsaugos teisių įgijimas įvairiose šalyse labai skiriasi (18). Todėl EESRK palankiai vertina pasiūlymą sukurti būtiniausias vienodas sąlygas Europoje, nustatant individualią teisę gauti prižiūrinčiojo asmens atostogas bent penkias dienas per metus, apmokamas nedarbingumo dėl ligos tarifu. Tačiau tai tik pirmasis žingsnis ir Komisijai teks kur kas daugiau nuveikti siekiant paremti ir papildyti valstybių narių pastangas padėti šeimoms geriau susidoroti su didėjančiomis priežiūros pareigomis. Šios individualios teisės nustatymas turėtų būti susijęs su prižiūrintiesiems asmenims skirtų paramos mechanizmų vystymu.

4.3.3.

EESRK pritaria Komisijos požiūriui, t. y. pasiūlyti priemones darbuotojų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrai užtikrinti visą gyvenimą, įskaitant moteris, priklausančias „sumuštinių kartai“, t. y. tas, kurioms tenka rūpintis daugiau nei vienos kartos šeimos nariais. Teikiamų priežiūros paslaugų trūkumas dažnai verčia tokius darbuotojus, ypač moteris, mesti apmokamą darbą likus vos keleriems metams iki pensijos, vėliau susiduriant su kliūtimis patekti į darbo rinką, kurios kyla vyresniems nei 50 metų amžiaus žmonėms.

4.3.4.

EESRK taip pat pabrėžia, kad atostogos individualiems prižiūrintiesiems asmenims neturėtų pakeisti profesionalių, prieinamų, įperkamų ir kokybiškų bendruomeninių priežiūros paslaugų, kurios taip pat labai prisidės prie būsimo ekonomikos vystymosi.

4.3.5.

Be to, EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad įvairių rūšių priežiūros atostogų negalima visapusiškai ir tiksliai palyginti, nes vyresnio amžiaus žmonių priežiūros pobūdis skiriasi nuo vaiko priežiūros, be to, šiuo tikslu galima pasitelkti ir kitus šeimos narius, be kita ko, priimant sprendimus.

4.3.6.

Svarbus žmonių su negalia priežiūros paslaugų aspektas yra profesionalios priežiūros atskyrimas nuo šeimos priežiūros, siekiant sudaryti sąlygas, kuriomis būtų galima kuo labiau sumažinti šeimoms tenkančią naštą. Tačiau nesvarbu, kokio pobūdžio priežiūra būtų teikiama, prižiūrintieji asmenys turi turėti galimybę naudotis socialinės apsaugos sistema.

4.4.1.

Lankstumas susitarimuose dėl darbo sąlygų yra labai svarbus siekiant sudaryti įmonėms galimybę pritaikyti savo darbo jėgą prie kintančių ekonominių sąlygų. Tai taip pat yra naudinga priemonė siekiant didinti veiksmingumą ir našumą (19), taip pat sudarant sąlygas darbuotojams rasti savo profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą. Todėl, sprendžiant šiuos klausimus, svarbu plėtoti socialinį dialogą vietos ir sektorių lygmeniu, kad būtų sukurtos tokios darbo formos, kurios padėtų suderinti asmeninį ir profesinį gyvenimą.

4.4.2.

Susitarimai dėl lanksčių darbo sąlygų gali padėti atlikti daug priežiūros pareigų, tačiau jie neturėtų turėti neigiamos įtakos dirbančių prižiūrinčiųjų asmenų užimtumo padėčiai. Pasiūlyme dėl direktyvos numatyta teisė dirbantiems tėvams ar giminaičius, kuriems reikia pagalbos ar globos, prižiūrintiesiems asmenims prašyti sudaryti susitarimus dėl lanksčių darbo sąlygų.

4.4.3.

Pasiūlyme numatyta galimybė darbuotojams: i) dirbti trumpesnį darbo laiką, ii) dirbti pagal lankstųjį darbo grafiką ir iii) dirbti nuotoliniu būdu. EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad tokie susitarimai dėl lanksčių darbo sąlygų turi patenkinti daugumą darbuotojų poreikių ir atsižvelgti į gyvenimo ciklą. Šie klausimai turėtų būti sprendžiami per socialinį dialogą ir kolektyvines derybas, taip pat lygmeniu, kuris yra arčiausiai konkrečios situacijos. Be to, turi būti užtikrinta teisė grįžti prie pradinio darbo modelio. Kartu reikėtų gerbti darbdavių teisę prašymą dėl lanksčių darbo sąlygų įvertinti atsižvelgiant tiek į darbdavių, tiek į darbuotojų poreikius. Visos problemos, atsiradusios taikant šią nuostatą, turėtų būti sprendžiamos vadovaujantis nacionaline teise, kolektyvinėmis sutartimis ir (arba) nusistovėjusia tvarka.

4.4.4.

Darbo vietų ir darbo santykių skaitmeninimo poveikis gali pakeisti tradicinius darbo organizavimo modelius. Todėl reikia toliau svarstyti, kokiu mastu atostogos priežiūros tikslais tradiciškai laikomos pagrindine galimybe šeimoms suderinti darbą ir šeimos gyvenimą. Pernelyg dažnai būtent moterys pasirenka susitarimus dėl lanksčių darbo sąlygų, kad susidorotų su priežiūros pareigomis toliau dirbdamos. Tai stabdo jų pažangą darbe, tiek darbo užmokesčio, tiek profesinės raidos požiūriu. Be to, EESRK nori pabrėžti, kad susitarimai dėl lanksčių darbo sąlygų neturėtų būti laikomi tik „moterų reikalu“, daugiausia dėmesio skiriant motinoms ir moterims, kurioms tenka prižiūrėti savo priklausomus giminaičius. Įmonės turi skatinti lanksčias darbo formas tiek vyrams, tiek moterims, ir prisidėti prie kultūrinės raidos, atitinkančios vyrų ir moterų lūkesčius ir taip pat skatinančios didesnę lygybę profesinėje srityje. Be to, turi būti sudaryta galimybė visiškai atšaukti susitarimus dėl lanksčių darbo sąlygų darbuotojams palankia tvarka ir tokia nuostata turi būti įrašyta į visų formų sutartis. Veiksmingas teisės grįžti prie pradinio darbo modelio įgyvendinimo užtikrinimas yra ypač svarbus šiame kontekste.

4.4.5.

Be to, nors skaitmeninimas gali palengvinti susitarimų dėl lanksčių darbo sąlygų laikymąsi, suteikiant darbuotojams galimybę dirbti nuotoliniu būdu, tokios darbo sąlygos kartu gali kelti sunkumų ir rizikos.

4.5.1.1.

Dviejų uždirbančių asmenų šeimoje viena didžiausių kliūčių antrajam uždirbančiam asmeniui grįžti į darbą gali tapti vaiko priežiūros paslaugų trūkumas ir jų brangumas. Europos Sąjungoje 2014 m. tik 28 % vaikų iki trejų metų buvo prižiūrimi oficialiose priežiūros įstaigose, palyginimui, tokias įstaigas lankė 83 % vaikų nuo trejų metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus. Šie skaičiai yra mažesni nei 2001 m. nustatyti Barselonos tikslai, kurie turėjo būti pasiekti iki 2010 m. Dėl šių priežasčių EESRK apgailestauja, kad Barselonos tikslai vaikų priežiūros srityje – teikti pakankamai prieinamų, įperkamų ir kokybiškų vaikų priežiūros paslaugų valstybių narių lygmeniu – nebuvo pasiekti.

4.5.1.2.

Tėvų patiriamos didelės išlaidos ir įstaigų darbo laikas, kuris yra nesuderinamas su visą darbo dieną dirbančių tėvų darbo laiku, tebėra problema. Komisijos ataskaita rodo, kad turi būti toliau investuojama į kokybiškas paslaugas. Europos Parlamentas taip pat pažymi, kad infrastruktūros trūkumas ir teikiamų paslaugų kokybė yra veiksniai, dėl kurių 27 % europiečių sunku pasinaudoti šiomis paslaugomis (20).

4.5.1.3.

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija siūlo pakoreguoti švietimo ir mokymo tikslus, tačiau neužsimena apie Barselonos tikslų pasiekimą. Tačiau švietimo ir mokymo tikslas ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros srityje yra mažesnės apimties, nes jame daugiausia dėmesio skiriama vaikams nuo 4 metų amžiaus iki mokyklinio amžiaus. Todėl EESRK ragina imtis skubių veiksmų peržiūrėti švietimo ir mokymo tikslą ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros srityje, siekiant jį suderinti su Barselonos tikslais išplečiant jo taikymo sritį (t. y. įtraukiant tikslus, skirtus jaunesniems nei 4 metų vaikams). Nauji tikslai po šios peržiūros turėtų būti platesnio užmojo nei dabartiniai Barselonos tikslai. Be to, EESRK ragina parengti ES lygmens lyginamuosius standartus nemokyklinės priežiūros ir ilgalaikės priežiūros paslaugoms.

4.5.1.4.

EESRK palankiai vertina Komisijos planus aktyviau konsultuoti ir stebėti priežiūros paslaugų teikimą valstybėse narėse įgyvendinant Europos semestrą ir skatinti keitimąsi geriausia patirtimi. Jis taip pat ragina gerinti duomenų rinkimą ES lygmeniu ir remia ketinimą persvarstyti švietimo ir mokymo tikslus, nustatytus 2020 m. ankstyvojo ugdymo srityje. Be to, EESRK ypač norėtų, kad būtų naudojamos įvairios Europos finansavimo priemonės, pritaikytos prie konkrečių valstybių narių poreikių. Atsižvelgdamas į tai, EESRK jau keletą kartų ragino ryžtingiau skatinti socialines investicijas, visų pirma atsižvelgiant į „keliagubus dividendus“, gaunamus investuojant į vaikų priežiūros įstaigas (21).

4.5.1.5.

Komitetas mano, kad gebėjimų stiprinimas ir (arba) informaciniai seminarai, visapusiškai dalyvaujant visiems suinteresuotiesiems subjektams, yra labai svarbios paramos priemonės, bet pažymi, kad jų mastas turi būti daug didesnis nei siūloma šiuo metu. Ypač reikalingi informaciniai seminarai dėl apsaugos nuo atleidimo iš darbo grįžus po motinystės atostogų.

4.5.2.1.

Nors pasiūlyme dėl direktyvos tam tikru mastu yra svarstomas mokesčių sistemų klausimas, EESRK apgailestauja, kad jis nepakankamai išsamus. Mokesčių sistemos gali turėti tiesioginį poveikį dalyvavimui darbo rinkoje, visų pirma antrajam šeimoje uždirbančiam asmeniui, kurių dauguma yra moterys. Mokesčių sistemų planavimo būdas gali turėti įtakos žmonių sprendimams dalyvauti ar nedalyvauti darbo rinkoje. Turėtų būti apsvarstytos mokesčių atskaitos, padedančios dirbantiems tėvams toliau dirbti.

4.5.2.2.

EESRK mano, kad Europos Komisijos pasiūlymas mažinti fiskalinius trukdžius papildys ir parems kitas dokumentų rinkinio priemones. Visų pirma, jis pritaria tam, kad būtų nustatytos kiekvienai šaliai kylančios kliūtys dėl lytimi grindžiamų mokesčių lengvatų sistemų, ir siūlo jas šalinti atsižvelgiant į rekomendacijas, pateiktas įgyvendinant Europos semestrą.

4.5.3.1.

Atsižvelgiant į poreikį teikti kokybiškas, prieinamas ir įperkamas viešąsias paslaugas, įskaitant vaikų, vyresnio amžiaus giminaičių ir kitų priklausomų asmenų priežiūros paslaugas, socialinės ekonomikos sektorius ir nevyriausybinis sektorius gali svariai prisidėti prie paslaugų, kuriomis siekiama paremti profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, teikimo. Daugeliu atvejų be jų pastangų nebūtų įmanoma užtikrinti paslaugų teikimo.

4.5.3.2.

Socialiniams partneriams tenka svarbus vaidmuo įgyvendinant profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros politiką darbo vietose, visų pirma per derybas ir kolektyvines sutartis. EESRK palankiai vertina tai, kad laikui bėgant Europos socialiniai partneriai, siekdami apčiuopiamų rezultatų, lyčių lygybės klausimą įtraukė į savo darbo programas.

11.4.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 129/51

Pranešėjas

Antonello PEZZINI

Bendrapranešėjis

Éric BRUNE

1.1.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas tvirtai pritaria, kad reikia pradėti įgyvendinti Europos gynybos pramonės sektoriaus plėtros programą, siekiant kuo skubiau – atsižvelgiant į dabartinę geopolitinę padėtį – sukurti bendrą integruotą sąveikią gynybos sistemą, taip pat gerinti Europos gynybos (1) pramonės strateginį savarankiškumą ir kurti tvirtą bendrą technologinę ir pramoninę bazę.

1.2.

EESRK nuomone, labai svarbu vadovautis nauju požiūriu, pagal kurį į nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo (PESCO) sistemą įtraukiama Lisabonos sutarties pagrindinė nuostata, galinti veikti kaip politinis „inkubatorius“ ir padėti sukurti Europos gynybą, siekiant paskatinti valstybių narių pasirengimą ir įsipareigojimus pagal Europos Sąjungos sutarties 42 straipsnio 6 dalį ir 46 straipsnį, taip pat pagal Sutarties protokolą Nr. 10.

1.3.

EESRK mano, kad tik įtraukus ir plataus užmojo nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas (2), kuris leistų sudaryti privalomų kriterijų ir įsipareigojimų sąrašą, gali paskatinti procesą, padėsiantį išspręsti paklausos ir pasiūlos susiskaidymo problemą ir palaipsniui kurti skaidrią ir atvirą Europos rinką.

1.4.

EESRK mano, kad Reglamentas dėl Europos gynybos pramonės sektoriaus plėtros programos turi būti susietas su bendra pramonės strategijos vizija, pagal kurią būtų siekiama veiksmingai įtraukti Europos gamintojus ir vartotojus (dalyvaujant bent trims valstybėms narėms) į finansuojamus projektus ir į produktų bei paslaugų pirkimą.

1.5.

Komitetas tvirtai pritaria, kad reikalingas Europos lygmens struktūrinis dialogas, derinamas ir koordinuojamas su NATO (3), taip pat Gynybos ministrų taryba, kad būtų galima parengti ilgalaikes politines gaires ir sukurti konsultacijų ir tikrai europinių sprendimų priėmimo forumą.

1.6.

EESRK mano, kad būtina užtikrinti Europos gynybos pramonės plėtros programos valdymą, kad būtų galima nustatyti bendrus ir konkrečius tikslus, pasitelkiant:

1.7.

Reglamentu turėtų būti užtikrinta:

1.8.

EESRK pritaria, kad Europos gynybos pramonės plėtros programos veiksmais turėtų būti siekiama kurti produktus ir paslaugas, taip pat kurti prototipus.

1.9.

EESRK mano, kad rengiantis įgyvendinti bendrą Europos gynybos sistemą reikia kurti ir plačiu mastu skatinti Europos gynybos ir saugumo kultūrą, kuri įprasmintų Europos pilietybę.

2.1.

Pirmasis bandymas šioje srityje buvo 1954 m. sukurta Europos gynybos bendrija (EGB), žlugusi 1954 m. rugpjūčio 30 d. Antrasis žingsnis – 2000 m. pradėta įgyvendinti bendra saugumo ir gynybos politika, o 2004 m. sukurta Europos gynybos agentūra. Tolesni veiksmai – Visuotinės ES strategijos (5) kūrimas ir galiausiai 2016 m. paskelbta bendra ES ir NATO deklaracija (6).

2.2.

Tolesnė Europos gynybos pramonės sektoriaus plėtra ne tik suteiks daug naudos Europos ekonomikai, bet, jei bus valdoma vadovaujantis toliaregišku požiūriu, gali būti platesnės ir tinkamesnės vizijos, kurios tikslas – tikros europinės gynybos sukūrimas, kertinis akmuo.

2.3.

Būtina, nors ir lėtai, plėsti nacionalinės gynybos viziją, kuri, be kita ko, neatitinka esamų stiprių politinių ir karinių sąjungų pasaulyje ir kuri atskleidė Europos politinį trapumą ir silpnumą per svarbiausius pasaulio įvykius; ji galėtų būti grindžiama Parlamento ir Tarybos iniciatyva, kuri, pasitelkiant Komisijos veiksmus, gali paskatinti Europos gynybos pramonę ir rinką.

2.3.1.

Europos gynybos pramonės sektorius, kaip pramonės, kuri gamina ir tiekia prekes ir paslaugas ES valstybių narių ginkluotosioms, policijos ir saugumo pajėgoms, visuma, įvairiais požiūriais pasižymi savitais ypatumais: technologijų pokyčiai iš esmės keičia gynybos ir saugumo pobūdį darydami didelį poveikį Europos pramonei, pradedant didžiųjų duomenų naudojimu, taip pat bepiločių transporto priemonių ir aparatų naudojimu ir baigiant dirbtiniu intelektu.

2.3.2.

Europos ekonomikos požiūriu: sektorius, kurio apyvarta sudaro 100 mlrd. EUR per metus ir kuriame dirba 1,4 mln. aukštos kvalifikacijos darbuotojų (7), yra pirmaujantis Sąjungos sektorius, darantis didelę įtaką kitiems sektoriams, kaip antai elektronikos, aviacijos, laivų statybos, kosmoso pramonės ir techninės tekstilės sektoriams.

2.3.3.

Technologiniu požiūriu: nuolatinėmis pastangomis kurti pažangiąsias technologijas stiprinamas Sąjungos konkurencingumas, nes kuriamos atžalinės įmonės, kurias reikia remti siekiant integruoti civilines technologijas į sudėtingas sistemas, pritaikomas atsižvelgiant į konkrečius gynybos ypatumus.

2.3.4.

Vidaus rinkos požiūriu: gynybos rinka tradiciškai išliko atskirta nuo Europos bendrosios rinkos kūrimo, o dėl išlikusių atskirų 27 šalių rinkų, turinčių atskiras nacionalines programas, nebuvo galima išnaudoti masto ekonomijos gamyboje (8).

2.3.5.

Paklausos požiūriu: gynybos pramonės sektorius daugiausia priklauso nuo paklausos atskirose valstybėse ir nuo jų nacionalinių biudžetų. Per pastarąjį dešimtmetį ES gynybos biudžetai sumažėjo maždaug 2 mlrd. EUR ir 27 ES valstybės narės į gynybą vidutiniškai investuoja 1,32 % BVP.

2.3.6.

Strateginiu požiūriu: jeigu Europa turi užtikrinti tinkamą savo piliečių ir įmonių saugumo lygį, apsaugoti teritorijos vientisumą bei sienų neliečiamumą ir prisiimti atsakomybę pasaulyje, ji privalo užtikrinti patikimus gynybos pajėgumus, taip pat tinkamą strateginį savarankiškumą ir technologijų bei pramonės plėtrą, pagrįstą bendra Europos baze.

2.4.

Dabartinė situacija gali pakenkti Europos pajėgumams įveikti naujus iššūkius saugumo srityje, atsižvelgiant į vis sparčiau senstančius įrenginius ir augančias įrangos kainas (9).

2.4.1.

Šiuo metu investicijos į visos Europos gynybą sudaro mažiau nei pusę Amerikos investicijų į šį sektorių.

2.5.

Nors Europos gynybos pramonė, globalizuodama gamybą ir pardavimą, eksportu sugebėjo bent iš dalies kompensuoti sumažėjusį vidaus užsakymų skaičių, dėl išlikusio gynybos politikos susiskaidymo vis labiau pastebimi trūkumai ir neveiksmingumas, susiję su:

2.6.

Tokia padėtis gali taip pat pakenkti Europos pajėgumams įveikti naujus iššūkius, atsižvelgiant į nustatytas santykinai mažas išlaidas kartu su nepakankamu valstybių narių politikos koordinavimu.

2.6.1.

Be to, 80 % viešųjų pirkimų gynybos srityje vykdomi tik nacionaliniu lygmeniu, todėl akivaizdžiai dubliuojasi išlaidos.

2.7.

Europos Sąjungos šalių ginkluotosios pajėgos pasiekė veikimo požiūriu aukštą integracijos lygį ir turi ilgą bendradarbiavimo patirtį, tačiau išlieka 27 visiškai atskiros struktūros ir teikiamos tik nacionalinės techninės priežiūros paslaugos, nors vis dažniau vykdomos įvairaus pobūdžio iniciatyvos, kuriose taikomas pajėgumų telkimas ir dalijimasis jais (10).

2.8.

Įvairiuose Visuotinės ES strategijos (VESS) dokumentuose nustatyti penki konkretūs tikslai, ypač svarbūs Europos gynybai:

2.9.

Iniciatyvų paketu, į kurį įtrauktas pasiūlymas dėl reglamento, kuriuo sukuriama Europos gynybos pramonės plėtros programa, ir pasiūlymas sukurti Europos gynybos fondą, skirtą paremti investicijas į bendrus mokslinius tyrimus ir bendrą gynybos įrangos ir technologijų plėtrą, siekiama pradėti gynybos ir saugumo sektoriaus reformos procesą, kurio tikslas:

2.9.1.

Kad būtų galima įveikti sektoriui kylančius pasaulinius iššūkius, reikia išnaudoti Europos gynybos agentūros potencialą siekiant nustatyti bendras veiksmų sritis, dėl kurių sprendimą priims valstybės narės.

2.10.

2016 m. gruodžio 15 d. Europos Vadovų Taryba paprašė Komisijos „per 2017 m. pirmąjį pusmetį pateikti pasiūlymus dėl Europos gynybos fondo sukūrimo, įskaitant galimybę bendrai plėtoti pajėgumus, dėl ko bendrai susitartų valstybės narės“ (11). 2017 m. kovo mėn., per bendrą Užsienio reikalų tarybos ir Gynybos tarybos posėdį, Europos Vadovų Taryba išvadose paragino sukurti Karinių misijų planavimo ir vykdymo centrą (MPCC), taip pat naują struktūrą, siekiant stiprinti ES pajėgumus reaguoti greičiau, veiksmingiau ir darniau.

2.11.

2017 m. birželio 22–23 d. Europos Vadovų Taryba nutarė, kad „reikia pradėti įtraukų ir plataus užmojo nuolatinį struktūruotą bendradarbiavimą“ ir sudaryti privalomų kriterijų ir įsipareigojimų sąrašą, visapusiškai laikantis Europos Sąjungos sutarties 42 straipsnio 6 dalies ir 46 straipsnio, taip pat Sutarties protokolo Nr. 10, suderinant su nacionaliniais gynybos planais ir valstybių narių prisiimtais atitinkamais įsipareigojimais NATO ir JT (12).

2.12.

Parlamentas (EP) savo ruožtu toliau prašė stiprinti ES valstybių narių bendradarbiavimą gynybos srityje, taip pat visapusiškai įgyvendinti Lisabonos sutartį saugumo ir gynybos srityse. Europos Parlamentas savo 2016 m. lapkričio 22 d. rezoliucijoje dėl Europos gynybos sąjungos (13)„paragino Europos Vadovų Tarybą vadovauti laipsniškam Sąjungos bendros gynybos politikos formavimui“ ir skirti papildomų finansinių išteklių jos įgyvendinimui.

2.12.1.

Be to, Europos Parlamentas pabrėžė būtinybę valstybėms narėms turėti patikimų karinių pajėgumų ir paragino valstybes nares stiprinti bendradarbiavimo pastangas, taip pat dar kartą paragino sistemingai derinti karinius reikalavimus vykdant koordinuotą planavimo procesą, suderintą su NATO gynybos planavimo procesu (14).

2.13.

Komitetas savo ruožtu ne kartą pareiškė savo nuomonę dėl gynybos politikos (15) ir ragino „siekti didelės kokybinės pažangos Europos bendradarbiavime gynybos srityje“ atsižvelgiant į tai, kad „ES gynybos rinka ir pramonė yra pernelyg susiskaidžiusios (16)“.

3.1.

Europos Komisija siūlo sukurti Europos gynybos pramonės sektoriaus plėtros programą ir 2019 m. sausio 1 d. – 2020 m. gruodžio 31 d. laikotarpiui skirti jai 500 mln. EUR, siekiant:

3.2.

Sąjungos finansinė parama teikiama dotacijų ir finansinių priemonių forma arba rengiant viešuosius pirkimus, siekiant remti gynybos produktų, komponentų ir technologijų dizaino kūrimą, techninių specifikacijų apibrėžimą, prototipų kūrimą, bandymus, kvalifikavimą ir sertifikavimą.

3.3.

Siūlomi tinkamumo kriterijai yra šie: pasiūlymus bendradarbiauti turi pateikti bent trys įmonės, kurios yra įsisteigusios bent dviejose skirtingose valstybėse narėse; finansavimo norma bus ne didesnė kaip 20 % visų su prototipo kūrimu susijusio veiksmo sąnaudų, o visais kitais atvejais gali būti finansuojamos visos išlaidos.

4.1.

EESRK palankiai vertina iniciatyvas, skirtas ateities iššūkiams įveikti ir piliečių saugumui užtikrinti, įskaitant kibernetinį saugumą, stiprinant Europos gynybos pramonės strateginį savarankiškumą ir kuriant tvirtą bendrą Europos pramoninę ir technologinę bazę.

4.2.

Komitetas tvirtai remia Europos gynybos pramonės sektoriaus plėtros programos įgyvendinimą parengiant reglamento projektą, kaip pirmą žingsnį, kurį reikia tobulinti ir stiprinti, visų pirma kalbant apie šiuo metu tam skiriamas lėšas, kad, atsižvelgiant į dabartinę geopolitinę padėtį, kuo skubiau ypač MTTP lygmeniu būtų sukurta bendra gynybos sistema.

4.3.

EESRK nuomone, atėjo laikas sukurti veiksmingą, efektyvią ir konkurencingą bendrą 27 ES valstybių narių Europos gynybos rinką, kuri:

4.3.1.

EESRK yra įsitikinęs, kad tik Europos gynybos technologinėje ir pramoninėje bazėje dirbančių darbuotojų darbo vietų nesaugumo problemos sprendimas leis įmonėms įgyti įgūdžių ir pasiekti Europos gynybos pramonės plėtros programoje nustatytus tikslus.

4.4.

Komitetas mano, kad Europos gynybos pramonės plėtros programai skirtas labai mažas finansavimas, todėl jai taip pat turėtų būti skirta ESIF parama „siekiant užtikrinti geriausią įmanomą poveikį užimtumui, įskaitant dvejopo naudojimo technologijas, susijusias su saugumo ir gynybos pramone, remiant bendros, tvirtos ir tiksliau apibrėžtos Europos gynybos pramoninės ir technologinės bazės […] sukūrimą“ (18).

4.5.

EESRK taip pat mano, jog nurodyti tinkamumo kriterijai yra nepakankami, kad būtų užtikrinta veiksminga Europos masto technologinė ir pramoninė veiksmų bazė: reikėtų numatyti bent tris nepriklausomas įmones iš bent trijų skirtingų valstybių narių, taip pat naudotojų grupes, sudarytas iš mažųjų įmonių.

4.5.1.

Be to, turėtų būti užtikrinta tinkama pusiausvyra tarp įvairių Europos šalių, taip pat aktyvus mažųjų įmonių dalyvavimas.

4.6.

EESRK tikisi, kad Europos finansavimu bus užtikrinta, kad plėtros veikla visų pirma bus naudinga Europos įmonėms.

4.7.

Komitetas taip pat tikisi, kad gynybai skirtų ginklų eksporto taisyklės bus suderintos Europos lygmeniu, remiantis visų Europos Sąjungos valstybių narių pasirašytoje ir ratifikuotoje Sutartyje dėl prekybos ginklais nustatytomis taisyklėmis, siekiant pašalinti galimą konkurencijos tarp Europos įmonių iškraipymo priežastį, dėl kurios būtų apsunkintas patekimas į eksporto rinką.

4.8.

Dėl veiksmų pobūdžio EESRK mano, kad ypač svarbu spręsti Europos gynybos pramonės darbuotojų darbo vietų nesaugumo problemą. ES finansavimu turi būti siekiama stiprinti Europos gynybos technologinės ir pramoninės bazės kompetenciją. Pramonės kompetencija priklauso nuo darbuotojų, todėl būtinas ilgalaikis ir saugus pastarųjų ir jas įdarbinusių įmonių bendradarbiavimas.

4.9.

EESRK nuomone, tas pats pasakytina ir apie projektų atrankos kriterijus į kuriuos reikėtų įtraukti:

4.9.1.

EESRK mano, kad reikėtų numatyti nuolatinių programų, skirtų projektams ir mažosioms įmonėms, kvotą (pvz., 10 %), nes tai leistų užtikrinti tolygesnį visų veiklos subjektų dalyvavimą plėtojant technologijas ir novatoriškus produktus bei paslaugas gynybos sektoriuje.

4.10.

EESRK mano, kad būtina į Komisijos įgyvendinimo įgaliojimus įtraukti Europos gynybos pramonės plėtros programos valdymą, kad būtų galima nustatyti bendrus ir konkrečius tikslus, pasitelkiant:

5.1.

pabrėžti svarbų Europos gynybos vaidmenį ginant Europos saugumo interesus ir vykdant prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, taip pat ginant demokratiją ir teisinę valstybę;

5.2.

pabrėžti ginkluotųjų pajėgų pajėgumus ir profesionalumą, kadangi šis sektorius tradiciškai skatina mokslinius tyrimus ir inovacijas, taip pat yra Europos gamybos sistemos verslo ir ekonomikos atgaivinimo varomoji jėga;

5.3.

stiprinti Europos tapatybės ir priklausymo jai jausmą skatinant įvairių šalių piliečius vadovautis ta pačia vertybių sistema;

5.4.

gerinti Europos piliečių žinias apie ES karines struktūras ir institucinę gynybos veiklą, didinti su tuo susijusį jų sąmoningumą ir paramą;

5.5.

gerinti piliečių žinias, didinti jų sąmoningumą ir paramą gynybos priemonių technologinės plėtros veiklos, darančios tiesioginę įtaką pilietinei visuomenei ir šalies vystymuisi, atžvilgiu;

5.6.

plėtoti su naują bendra strategija susijusią komunikaciją, siekiant turėti vis geriau parengtų ir kvalifikuotų darbuotojų Europos komunikacijos srityje. Ši veikla turi būti pagrįsta pagrindiniu rengimo ir koordinavimo principu, suformuluotu vadovaujantis Europos koordinavimo metodu, suderintu su NATO.

5.7.

Kibernetinis saugumas ir kibernetinė gynyba – sektoriai, kuriuose gynyba yra pamatinis veiksnys Europoje, susijęs su iššūkiais kibernetinėje erdvėje, naujoje srityje, atsiradusioje greta tradicinių karinių sričių.

11.4.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 129/58

Pranešėjas

Mihai IVAŞCU

Bendrapranešėjis

Fabien COUDERC

1.1.

EESRK mano, kad Europos Sąjunga turi prisiimti didesnę atsakomybę už savo gynybą ir būti pasirengusi bei turėti galimybes atremti visas išorės grėsmes, kylančias jos piliečiams ir gyvenimo būdui.

1.2.

Europos gynybos veiksmų plane ir Visuotinėje strategijoje pabrėžiama, kaip svarbu ES gynybos pramonei pasiekti strateginį autonomiškumą, kad ES taptų svarbia ir patikima veikėja gynybos sektoriuje. Europos gynybos fondas (EGF) siekia aiškaus tikslo – skatinti valstybių narių bendradarbiavimą kariniams pajėgumams skirtų mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros, jų vystymo ir strateginių viešųjų pirkimų srityje. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas siekiant įveikti atotrūkį tarp mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros ir pajėgumų plėtojimo.

1.3.

EESRK mano, kad gynybos pramonė atlieka svarbų vaidmenį Europos ekonomikoje – nuo jos priklauso 1,4 mln. darbo vietų. Nekoordinuodami, išleidžiame 25–100 mlrd. EUR per metus – tai yra nepriimtinai daug pasaulinės konkurencijos sąlygomis.

1.4.

EESRK primygtinai rekomenduoja valstybėms narėms ir Europos Komisijai naudoti EGF, kad pramonės pajėgumai būtų išlaikyti Europos teritorijoje ir užtikrinti, kad Europos pinigai būtų leidžiami Europos moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai ir Europos ginklų sistemų įsigijimui.

1.5.

EESRK pritaria EGF konkurencingumu pagrįstam požiūriui, nes juo bus užtikrinta prieiga visoms valstybėms narėms ir bus finansuojami projektai, kuriuos įgyvendinant bus sukurta pridėtinė vertė ir pažangiosios technologijos.

1.6.

EESRK mano, kad, Europos Komisija, be to, kad skiria finansavimą pramonei, turėtų sukurti geresnės komunikacijos tarp visų dydžių pramonės subjektų visose valstybėse narėse sistemą.

1.7.

EESRK palankiai vertina tai, kad šiame pasiūlyme ypatingas dėmesys skiriamas MVĮ, neatsižvelgiant į jų kilmės šalį. MVĮ dažnai būna naujovių šaltinis tokiose pažangiosiose srityse kaip informacinės ir ryšių technologijos ir kibernetinis saugumas. EESRK palankiai vertintų MVĮ dalyvavimo mechanizmus, pavyzdžiui, priemokų sistemą, kad MVĮ tarpvalstybinis bendradarbiavimas taptų glaudesnis.

1.8.

EESRK yra tvirtai įsitikinęs, kad būtina sukurti tvirtus pagrindinius pajėgumus, kurie remtų Europos interesus. Juos turi apibrėžti valstybės narės, laikydamosi nacionalinės gynybos politikos, europinių uždavinių ir NATO partnerystės įsipareigojimų.

1.9.

EESRK mano, kad svarbiausias dėmesys turi būti skiriamas toms technologijoms, nuo kurių priklausytų ES galimybė įgyti pranašumą pažangiausių technologijų srityje. Tai galima pasiekti pasitelkiant bendrą gynybos planavimą ir parengiant pagrindinių pajėgumų planą.

1.10.

EESRK rekomenduoja, konkurso būdu renkantis, su kuo sudaryti sutartis, atsižvelgti į privalomus aukštus socialinius ir aplinkosauginius standartus.

1.11.

EESRK mano, kad finansavimo programos negali būti tokios pačios kaip kituose veiklos sektoriuose, atsižvelgiant į gynybos sektoriaus specifiką ir įmonių ar valstybių narių įtarumą ir baimę keistis žiniomis.

1.12.

EESRK nuomone, EGF valdymas turi būti pradėtas kuo skubiau ir valdyme turėtų dalyvauti Europos Sąjunga, Europos gynybos agentūra ir valstybės narės, taip pat pramonė. Komisija turėtų išanalizuoti naujas galimybes, kaip sumažinti biurokratiją, susijusią su EGF įgyvendinimu. EESRK taip pat rekomenduoja, kad Europos Parlamentui būtų suteikta galimybė reguliariai susipažinti su ataskaitomis, kad jis galėtų įvertinti šio fondo veiklą.

1.13.

EESRK rekomenduoja išanalizuoti galimybę, EGF programai besivystant, minimalų šalių, dalyvaujančių priimtiname projekte, skaičių padidinti iki trijų.

1.14.

EESRK mano, kad padidinus EGF dalyvaujančių valstybių narių skaičių sumažės atleidimų iš darbo ir bus paskatinta logistikos ir posistemių standartizacija. Be to, tai leis išvengti dabartinių NATO standartų dubliavimo ir sumažins ginklų sistemų susiskaidymą. Todėl, vykdant pasirinktus projektus, Europos gynybos agentūra ir pasirinktas pramonės konsorciumas turėtų glaudžiai bendradarbiauti ankstyvuoju projekto laikotarpiu, kad nustatytų bendras normas ir standartus.

1.15.

EESRK abejoja dėl to, kad „galima pagrįstai tikėtis, kad baigus plėtojimo etapą bus rengiami viešieji pirkimai“, atsižvelgiant į tai, kad karinių mokslinių tyrimų srityje yra daug projektų, kurie buvo parengti, bet vėliau valstybės dėl jų taip ir nesurengė viešųjų pirkimų. EESRK ragina nustatyti aiškias taisykles dėl įsipareigojimų pirkti sėkmingai sukurtus pajėgumus.

1.16.

EESRK rekomenduoja sudaryti galimybę pasinaudoti Europos Sąjungos bendrai finansuojamomis mokymo programomis ankstyvame projektų, finansuojamų pagal pajėgumų kryptį, rengimo etape. Kvalifikuota darbo jėga yra labai svarbi plėtojant pažangiąsias gynybos technologijas.

1.17.

Be to, EESRK – organizuotai pilietinei visuomenei atstovaujanti institucija – yra pasirengęs teikti ekspertines žinias ir konsultacijas visais klausimais, susijusiais su EGF ekonominiais ir socialiniais aspektais.

2.1.

Geopolitinė aplinka, kurioje šiuo metu gyvena Europa, pasižymi ypatingomis aplinkybėmis. Dėl didėjančio nestabilumo tarptautinėje arenoje saugumo situacija tapo nestabili, dėl to kyla daug grėsmių, tiek tradicinių, tiek netradicinių. Europos piliečiai reikalauja naudoti visas mūsų turimas priemones šiems iššūkiams atremti.

2.2.

Norėdama vėl įtvirtinti savo vaidmenį tarptautinėje arenoje, Europa turi turėti galimybių išorės grėsmes atremti veiksmingai ir savarankiškai. Atsižvelgiant į dabartinį geopolitinį kontekstą, Europos piliečių saugumui ir gerovei labai svarbi Europos galia Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje.

2.3.

2014 m. 27 ES valstybės narės gynybos srities moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai skyrė maždaug 2 mlrd. EUR po to, kai nuo 2006 m. šios išlaidos laipsniškai sumažėjo 27 %, o išlaidos moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai pagal bendradarbiaujamąsias programas sumažėjo daugiau kaip 30 % Tuo pačiu laikotarpiu JAV skirdavo po 9 mlrd. EUR per metus gynybos srities moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai, laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2014 m. Rusija savo išlaidas gynybos srities moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai padvigubino, o naujausi duomenys apie Kiniją rodo, kad ši valstybė taip pat padidino savo investicijas į gynybos srities mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą (1).

2.4.

Įgyvendinant Europos gynybos veiksmų planą (2), EGF vaidmuo yra padėti valstybėms narėms koordinuoti ir geriau panaudoti pinigus, kuriuos jos pasirengusios išleisti gynybai, vengiant dubliavimosi, pradedant moksliniais tyrimais ir technologine plėtra, baigiant pajėgumų įsigijimu. EESRK jau išreiškė savo paramą Europos gynybos sąjungos sukūrimui ir palankiai įvertino Europos gynybos fondo įsteigimą (3).

2.5.

Europos gynybos fondas turi dvi skirtingas, viena kitą papildančias finansavimo kryptis: mokslinių tyrimų finansavimo kryptį ir pajėgumų finansavimo kryptį – abi jas koordinuoja Koordinavimo taryba. Mokslinių tyrimų kryptis bus visiškai finansuojama iš ES biudžeto ir skatins bendradarbiavimo projektus, skirtus gynybos pajėgumams plėtoti valstybėms narėms pasiekus susitarimą. Pajėgumų kryptis bus daugiausia finansuojama iš valstybių narių įnašų.

2.6.

EESRK pripažįsta, kad, esant dabartinei saugumo aplinkai, kai Europoje vykdomi teroro aktai, vyksta hibridinis karas ir kibernetiniai išpuoliai, vis sunkiau vidaus saugumą atskirti nuo išorės saugumo, nes abi šios saugumo rūšys tampa vis labiau tarpusavyje susijusios.

3.1.

Gynybos pajėgumai ir gebėjimas apginti mūsų išorės sienas yra glaudžiai susiję su tvirta pramonine baze. Todėl EESRK rekomenduoja, kad veiksmai, kurių imamasi Europos lygmeniu siekiant paremti kolektyvinę gynybą, suteiktų pramonei galimybių likti Europos teritorijoje. Verslo strategijos galėtų pastūmėti gynybos pramonę rinktis subrangovus už ES ribų, ir taip dalį savo tiekimo grandinės perkelti į užsienį. EESRK yra įsitikinęs, kad Europos pinigų remti užsienio rangovams turėtų būti panaudojama kuo mažiau, ir kad dėl įmonių pasirinkimo neturėtų nukentėti strateginis autonomiškumas.

3.2.

Pagrindinis EGF prioritetas turėtų būti tolesnis Europos pramonės konkurencingumo didinimas plėtojant technologijas, kurios yra labai svarbios ES gynybos sektoriaus egzistavimui ir savarankiškumui.

3.3.

Gynybos sektorių radikaliai pakeitė dirbtinis intelektas, didieji duomenys ir debesijos technologijos, kibernetiniai išpuoliai, bepiločiai prietaisai, hibridinės ir tarpvalstybinės grėsmės, kt. Naujų rūšių technologijos ir grėsmės verčia imtis naujų rūšių atsakomųjų priemonių. Vienas dalykas yra neabejotinas – šiuos iššūkius lengviau įveiksime ir jiems užkirsime kelią, jei bendradarbiausime. Reikalingas sistemingesnis bendradarbiavimas, kartu dedant bendras pastangas kurti technologijas ir imtis koordinuotų veiksmų pajėgumų įsigijimo srityje.

3.4.

EESRK norėtų atkreipti dėmesį į tvirtą ekonominę paskatą glaudžiau bendradarbiauti. Daugiau kaip 1,4 mln. aukštos kvalifikacijos darbuotojų tiesiogiai ar netiesiogiai dirba gynybos pramonėje ir kiekvienas investuotas euras duoda 1,6 grąžą. Koordinavimo stoka šioje srityje Europai kainuoja nuo 25 iki 100 mlrd. EUR per metus (4).

3.5.

Tokia bendradarbiavimo stoka lemia daug perteklinių ginklų sistemų, masto ekonomijos trūkumą, kai tai susiję su gynybos pramone, ir mažesnes mūsų ginkluotųjų pajėgų dislokavimo galimybes. ES yra 178 skirtingos ginklų sistemos, palyginti su 30 JAV. ES yra 17 skirtingų tipų pagrindinių kovinių tankų, palyginti su vienu tipu JAV. Tai rodo akivaizdų neveiksmingą gynybos biudžeto išlaidų panaudojimą ir nepakankamą gynybos įrangos sąveiką.

3.6.

EESRK primena, kad veiksmingi gynybos moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra remiasi kvalifikuota darbo jėga. Plataus užmojo ir tinkamas mokymas bei profesinis rengimas gynybos pramonės srityje yra labai svarbus sėkmingiems projektams, kurių tikslas – pasiekti technologinį pranašumą.

3.7.

EESRK norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad esama precedentų, susijusių su sėkmingu bendru karinių pajėgų bendradarbiavimu mokslinių tyrimų ir įsigijimo srityje. „Eurofighter Typhoon“, Meteor raketos, „Horizon“ klasės fregata ir FREMM fregata – tai vos keletas tokių projektų pavyzdžių.

3.8.

EESRK abejoja, kaip valstybės narės, kurios įsipareigoja dalyvauti plėtojimo projekte, gali pateikti įrodymų, kad „galima pagrįstai tikėtis, kad baigus plėtojimo etapą bus rengiami viešieji pirkimai“, atsižvelgiant į tai, kad karinių mokslinių tyrimų srityje yra daug projektų, kurie buvo parengti, bet vėliau valstybės dėl jų taip ir nesurengė viešųjų pirkimų (5). Galimybe bendrai finansuoti ankstyvuoju etapu naujų pajėgumų plėtojimą ES biudžeto lėšomis siekiama mažinti pramonės riziką, tačiau tai galima pasiekti tik tuomet, jei vartotojai įsipareigoja pirkti sėkmingai sukurtus pajėgumus.

3.9.

Visų 28 valstybių narių karinės išlaidos yra antros pagal dydį pasaulyje. Tačiau, nors visos pagrindinės galingosios valstybės padidino savo išlaidas gynybai, 27 ES valstybių narių išlaidos gynybos srityje 2005–2015 m. laikotarpiu sumažėjo beveik 11 % (6). Tik 4 iš 28 valstybių narių pasiekė NATO tikslą gynybai skirti 2 % BVP. Nacionaliniuose biudžetuose gerokai sumažintos išlaidos gynybos srities moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai. 2006–2013 m. laikotarpiu išlaidos gynybos srities MTTP 27 valstybėse narėse, dalyvaujančiose Europos gynybos agentūros (EGA) veikloje, sumažėjo 27 % (7).

3.10.

EESRK mano, kad Jungtinėje Karalystėje įsikūrusių gynybos įmonių problema turi būti sprendžiama kuo anksčiau, atsižvelgiant į jų domėjimąsi Europos plėtojimo programomis ir svarbų Jungtinės Karalystės vaidmenį gynybos srityje. ES yra suinteresuota išsaugoti Jungtinės Karalystės praktinę patirtį.

3.11.

Nors EK skiria finansavimą mokslinių tyrimų krypčiai, sprendimą dėl pajėgumų įsigijimo ir jo tikslingumo turės priimti valstybės narės. Iš tikrųjų šioje sistemoje mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą vykdo pramonė, kuri taip pat užtikrina gynybos pajėgumų plėtojimą. EESRK mano, kad, EK, be to, kad skiria finansavimą pramonei, turėtų sukurti geresnės komunikacijos tarp visų dydžių pramonės subjektų visose valstybėse narėse sistemą.

4.1.

EESRK laikosi nuomonės, kad valstybės narės ir toliau bus labai svarbios užtikrinant saugumą ir kad nė viena iš dabartinių Europos lygmens iniciatyvų to nepakeis.

4.2.

EESRK mano, kad EGF turėtų būti tik konkurencingumu pagrįsta programa, pagal kurią reikalingiausi ir konkurencingiausi projektai būtų finansuojami neatsižvelgiant į geografines ar socialines aplinkybes. Tačiau turi būti imtasi veiksmų siekiant visoms valstybėms narėms užtikrinti vienodas galimybes tuo pasinaudoti ir paskatinti mažesnes bendroves imtis bendrų veiksmų tarpvalstybinio bendradarbiavimo srityje.

4.3.

EESRK laikosi nuomonės, kad MVĮ atlieka itin svarbų vaidmenį mūsų ekonomikoje. Todėl reikia skatinti MVĮ ir vidutinės kapitalizacijos įmones, dalyvaujančias gynybos pramonėje. Be to, startuoliai ir mažosios įmonės dažnai būna inovacijų šaltinis pažangiausiose, pavyzdžiui, informacinių ir ryšių technologijų ir kibernetinio saugumo, srityse. EESRK tam tvirtai pritaria ir mano, jog labai svarbu, kad pagrindinis tikslas turėtų būti užtikrinti lygias galimybes visoms MVĮ, neatsižvelgiant į jų kilmės šalį.

4.4.

EESRK supranta, kad Europos gynybos fondas buvo įkurtas siekiant remti Europos gynybos pramonės konkurencingumą. Nors Europos Komisija turėtų skatinti integruotą požiūrį į fondo veiklą, jis neturėtų būti naudojamas kaip regioninės plėtros fondas. Tai lemtų pernelyg platų išteklių paskirstymą ir trukdytų veiksmingai kovoti su Europos gynybos sistemų fragmentiškumu.

4.5.

Kalbant apie įtrauktį, šis fondas neturėtų būti skirtas tik stambiems rinkos dalyviams. Didelė šio fondo lėšų dalis turėtų būti skirta MVĮ, pavyzdžiui, nustatant mažesnius projektus. EESRK palankiai vertintų tokius mechanizmus kaip, pavyzdžiui, priemokų sistema, kad MVĮ tarpvalstybinis bendradarbiavimas taptų glaudesnis.

4.6.

EESRK supranta, kokiu pagrindu ES 100 % finansuoja gynybos srities mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, o štai civilinei veiklai taiko tradicinį ES bendro finansavimo principą. Dėl labai riboto vartotojų skaičiaus (daugiausia – nacionalinių gynybos ministerijų) pramonės įmonėms sunku padengti riziką, susijusią su naujo produkto kūrimu labiau nuspėjamoje rinkoje. Konkrečius klausimus, ar kitoje daugiametėje finansinėje programoje būsimasis fondas bus įtrauktas į tą pačią sistemą kaip kiti mokslinių tyrimų fondai, dar reikės aptarti.

4.7.

Esame tvirtai įsitikinę, kad Europos gynybos fondas bus didelė paskata valstybėms narėms pirkti europietišką produkciją rengiant būsimus viešuosius pirkimus gynybos srityje, ir taip bus užtikrintas ekonominis vystymasis ir išsaugota praktinė patirtis ir pramoninė bazė, būtina pasauliniams kariniams pajėgumams išsaugoti. EESRK pritaria minčiai, kad valstybės narės turėtų įsipareigoti įsigyti technologijų ir pajėgumų, kurie buvo išplėtoti sėkmingai įgyvendinus EGF mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros projektus.