6.3.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 86/1

6.3.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 86/2

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 208 straipsnį, kuriame patvirtinama, kad Sąjunga turi atsižvelgti į bendradarbiavimo vystymosi labui tikslus savo įgyvendinamos politikos srityse, kurios gali turėti įtakos besivystančioms šalims,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 21 straipsnį, kuriame nurodoma, kad Sąjunga imdamasi veiksmų tarptautinėje arenoje vadovaujasi principais, paskatinusiais jos pačios sukūrimą, vystymąsi ir plėtrą, ir kurių įgyvendinimą ji skatina platesniame pasaulyje, t. y. demokratijos, teisinės valstybės, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių visuotinumo ir nedalomumo, pagarbos žmogaus orumui, lygybės ir solidarumo principais, taip pat gerbia Jungtinių Tautų Chartijos ir tarptautinės teisės principus,

—

atsižvelgdamas į 2005 m. gruodžio mėn. Tarybos, Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų, Europos Parlamento ir Komisijos bendro pareiškimo „Europos konsensusas dėl vystymosi“ 9 ir 35 dalis (1),

—

atsižvelgdamas į vėlesnes Tarybos išvadas, kas dvejus metus teikiamas Komisijos ataskaitas, Parlamento rezoliucijas dėl politikos suderinamumo vystymosi labui (PSVL), visų pirma į 2014 m. kovo 13 d. Parlamento rezoliuciją dėl 2013 m. ES ataskaitos apie politikos suderinamumą vystymosi labui (2),

—

atsižvelgdamas į penktąją kas dvejus metus teikiamą Komisijos ataskaitą dėl politikos suderinamumo vystymosi labui, būtent į 2015 m. rugpjūčio mėn. paskelbtą darbinį dokumentą dėl politikos suderinamumo vystymosi labui (SWD(2015)0159),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. Niujorke vykusiame JT aukščiausiojo lygio susitikime darnaus vystymosi klausimais patvirtintą Darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 m. (3), kuri apima tikslą „didinti politikos suderinamumą darnaus vystymosi labui“ (tikslas Nr. 17.14),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio mėn. priimtą Ketvirtojo aukšto lygio forumo pagalbos veiksmingumo klausimais išvadų dokumentą dėl veiksmingo vystomojo bendradarbiavimo partnerystės,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto pranešimą ir į Tarptautinės prekybos komiteto nuomonę (A8–0165/2016),

A.

kadangi 2015 m. spalio mėn. priimtose Tarybos išvadose dėl penktosios kas dvejus metus teikiamos EK ataskaitos dėl politikos suderinamumo vystymosi labui pabrėžiama, kad politikos suderinamumas vystymosi labui bus svarbi ES indėlio dalis, siekiant platesnio užmojo politikos suderinamumo darnaus vystymosi labui (PSDVL) tikslo;

B.

kadangi patvirtinus Darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 m. iškyla naujas iššūkis siekti politikos suderinamumo vystymosi labui, nes joje nustatomas bendras visapusiškas ir visiems taikomų vystymosi tikslų rinkinys;

C.

kadangi ES turėtų imtis vadovaujančio vaidmens skatinant politikos suderinamumą vystymosi labui;

D.

kadangi 15 mlrd. žmonių vis dar gyvena patirdami skurdą ir nepriteklių, negali naudotis sveikatos priežiūros ir švietimo paslaugomis ir užsitikrinti gyvenimo lygio; kadangi dauguma jų yra moterys;

E.

kadangi besivystančių šalių fiskalinio manevravimo galimybė faktiškai apribota dėl pasaulio investuotojų ir finansų rinkų reikalavimų; kadangi besivystančios šalys siūlo įvairias mokestines paskatas ir išimtis, kad pritrauktų ar išlaikytų investuotojus, todėl atsiranda žalinga konkurencija mokesčių srityje ir pradedama lenktyniauti, kas nustatys žemesnius mokesčius;

F.

kadangi ES, sudarant sandorius su šalimis partnerėmis, tenka tiesioginė ir istorinė atsakomybė;

G.

kadangi šiuo metu Europos sistemai vystymosi srityje trūksta veiksmingų priemonių, kurias taikant būtų užkirstas kelias Sąjungos vykdomos politikos nesuderinamumui arba jis būtų pašalintas;

1.

pakartoja, kad politikos suderinamumas vystymosi labui yra svarbiausias elementas nustatant ir įgyvendinant naują darnaus vystymosi darbotvarkę; ragina, kad būtų imamasi aktyvių veiksmų, pagrįstų bendru politikos suderinamumo vystymosi labui supratimu; pažymi, kad, taikant žmogaus teisėmis grindžiamą požiūrį, turėtų būti geriau suprantamas politikos suderinamumas vystymosi labui, nes, nepašalinus teisių užtikrinimo kliūčių, negali būti daroma pažanga darnaus vystymosi ir skurdo panaikinimo srityse; mano, kad politikos suderinamumas vystymosi labui turėtų padėti įtvirtinti teisinės valstybės principą ir nešališkas institucijas ir įveikti užduotį užtikrinti gerą valdymą besivystančiose šalyse;

2.

apgailestauja, kad, nors politikos suderinamumas vystymosi labui buvo patvirtintas JT tūkstantmečio deklaracijoje (4), Lisabonos sutartyje ir Busano forume pagalbos veiksmingumo klausimais (5), konkrečiai jį užtikrinant padaryta nedidelė pažanga;

3.

ragina visoje ES pradėti diskusijas dėl politikos suderinamumo vystymosi labui atsižvelgiant į Darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 m. ir 17 jos naujų visuotinių ir nedalomų darnaus vystymosi tikslų, kad būtų galima geriau suprasti, kaip šią koncepciją galima suderinti su visapusiškesne politikos suderinamumo darnaus vystymosi labui koncepcija;

4.

primena, kad darnaus vystymosi tikslai taikomi išsivysčiusioms ir besivystančioms šalims ir kad darnaus vystymosi tikslai turėtų būti visapusiškai integruoti į ES sprendimų priėmimo procesą vidaus ir išorės lygmenimis; pabrėžia, kad būtina plėtoti valdymo procesus siekiant skatinti politikos suderinamumą vystymosi labui visame pasaulyje, ir ragina politikos suderinamumo vystymosi labui klausimą įtraukti kaip svarbiausią klausimą į būsimus ES politinius debatus dėl naujosios pasaulinės strategijos ir daugiametės finansinės programos;

5.

ragina aptarti politikos suderinamumą vystymosi labui Europos Vadovų Tarybos posėdyje siekiant paskatinti tarpinstitucines diskusijas, kuriose dalyvautų Komisija, EIVT, Taryba ir Parlamentas, taip pat diskusijas nacionaliniu lygmeniu;

6.

siūlo, kad rengiantis minėtam aukščiausiojo lygio susitikimui Komisija ir EIVT pateiktų ES valstybių ir vyriausybių vadovams konkrečių rekomendacijų dėl veiksmingų būdų, kaip užtikrinti politikos suderinamumą vystymosi labui ir integruoti ES strategijas, kad būtų galima geriau pasiekti darnaus vystymosi tikslus, ir rekomendacijų, kaip aiškiau apibrėžti kiekvienos ES institucijos atsakomybę vykdant su politikos suderinamumu vystymosi labui susijusius įsipareigojimus; mano, kad tai turėtų būti kuo skaidresnis ir įtraukesnis procesas, kuriame dalyvautų vietinio ir regioninio lygmenų vyriausybės, pilietinės visuomenės organizacijos ir ekspertų grupės;

7.

pritaria tam, kad būtų steigiama išorės santykių srityje dirbančių Komisijos narių grupė; ragina vyriausiąjį įgaliotinį ir pirmininko pavaduotoją DEVE komitetui reguliariai teikti ataskaitas apie šios grupės darbą;

8.

mano, kad kai kurių ES delegacijų naudotus mechanizmus, kuriuos taikant pateikta grįžtamoji informacija, susijusi su Komisijos 2015 m. ataskaita dėl politikos suderinamumo vystymosi labui, turėtų naudoti visos ES delegacijos ir tai turėtų būti atliekama kasmet; ragina ES delegacijas užtikrinti, kad politikos suderinamumo vystymosi labui klausimas būtų įtrauktas į atitinkamų dvišalių posėdžių ir jungtinių asamblėjų posėdžių, taip pat metinio ES delegacijų vadovų susitikimo Briuselyje darbotvarkę;

9.

palankiai vertina 2015 m. gegužės 19 d. Komisijos priimtą geresnio reglamentavimo teisės aktų rinkinį; taip pat palankiai vertina tai, kad politikos suderinamumas vystymosi labui konkrečiai minimas kaip teisinis reikalavimas Geresnio reglamentavimo gairių 30-oje priemonėje (COM(2015) 0215);

10.

apgailestauja, kad, nors poveikio vertinimai yra svarbi priemonė siekiant politikos suderinamumo vystymosi labui, poveikio vystymuisi vertinimų ir toliau atliekama mažai ir juose nepakankamai atsižvelgiama į galimą poveikį besivystančioms šalims; tikisi, kad geresnio reglamentavimo teisės aktų rinkinys ir gairės padės pagerinti padėtį, kai į vystymąsi ir žmogaus teises bus atsižvelgiama visuose poveikio vertinimuose ir bus didinamas skaidrumas; ragina Komisiją reguliariai konsultuotis su žmogaus teisių organizacijomis ankstyvuoju politikos formavimo proceso etapu ir pradėti taikyti geresnes apsaugos priemones ir mechanizmus siekiant užtikrinti geresnę suinteresuotųjų šalių atstovavimo pusiausvyrą; palankiai vertina viešas konsultacijas dėl veiksmų plano, kuriuo remiantis siekiama nustatyti politikos suderinamumo vystymosi labui rezultatus ir poveikį besivystančiose šalyse ir suteikiamos galimybės išorės suinteresuotiesiems subjektams, įskaitant besivystančias šalis ir pilietinę visuomenę, pareikšti savo nuomonę ir aktyviai dalyvauti; taip pat palankiai vertina praktinį veiksmų plano etapą ir konkrečių atvejų tyrimus, nes jie gali veiksmingai padėti tiksliai įvertinti politikos suderinamumo vystymosi labui poveikį; mano, kad įgyvendinant ES politiką būtina vykdyti sistemingesnius ex-post vertinimus;

11.

yra įsitikinęs, kad daugiau dėmesio turi būti skiriama institucijų veiklos koordinavimui, t. y. ES institucijų veiklos ar veiklos, vykdomos kartu su valstybėmis narėmis; ragina valstybių narių vyriausybes įtraukti politikos suderinamumą vystymosi labui į teisiškai privalomus aktus ir siekiant jį užtikrinti nustatyti politikos suderinamumo darnaus vystymosi labui veiksmų planą; mano, kad nacionaliniai parlamentai turėtų būti intensyviau įtraukti įgyvendinant politikos suderinamumo vystymosi labui darbotvarkę atsižvelgiant į jų pajėgumą užtikrinti vyriausybių atskaitomybę ir išsamiai tirti pažangą šioje srityje;

12.

pabrėžia, kad skatinant politikos suderinamumą vystymosi labui Parlamentas privalo atlikti svarbų vaidmenį teikdamas pirmenybę politikos suderinamumui vystymosi labui savo darbotvarkėse, rengdamas daugiau komitetų ir parlamentų posėdžių politikos suderinamumo vystymosi labui klausimais, skatindamas keistis nuomonėmis politikos suderinamumo vystymosi labui tema su šalimis partnerėmis ir skatinamas dialogą su pilietine visuomene;

13.

pažymi, kad kai kurios valstybės narės sukūrė veiksmingą ministerijų veiklos koordinavimo mechanizmą numatydamos specialų įgaliojimą politikos suderinamumo vystymosi labui srityje; ragina valstybes nares remtis ir keistis kitose valstybėse narėse jau patvirtinta gerąja praktika;

14.

atkreipia dėmesį į tai, kad bendras programavimas yra sėkminga priemonė nuosekliai planuojant veiklą ES vystomojo bendradarbiavimo srityje; palankiai vertina tai, kad jis apima valstybių narių dvišalę veiklą šalyse partnerėse, tačiau apgailestauja dėl ankstesnių nesėkmingų bandymų susieti ES veiksmus su valstybių narių veikla, nes taip prarastos galimybės išnaudoti sąveiką;

15.

pripažįsta, kad siekiant teisingai užtikrinti politikos suderinamumą vystymosi labui reikės tinkamų išteklių ir darbuotojų; primygtinai ragina politikos suderinamumo vystymosi labui ryšių centrams nacionalinėse ministerijose ir ES delegacijose suteikti būtinų išteklių, kad būtų įgyvendintos nacionalinės ir Europos lygmens strategijos politikos suderinamumo vystymosi labui srityje;

16.

pabrėžia, kad nacionaliniai parlamentai atlieka itin svarbų vaidmenį įtvirtinant politikos suderinamumą vystymosi labui užtikrindami, kad būtų reguliariai tikrinama, kaip vykdomi politiniai įsipareigojimai, stebėsena ir ar visapusiškai įtraukiamos pilietinės visuomenės organizacijos (PVO), ir vertindami vyriausybių teikiamas poveikio vertinimo ataskaitas;

17.

primena savo pasiūlymą dėl Sąjungoje taikytinos nepriklausomos sistemos asmenų arba bendruomenių, kuriems daro poveikį Sąjungos politika, skundams gauti; pripažįsta svarbų Parlamento Vystymosi komiteto ir jo nuolatinio pranešėjo politikos suderinamumo vystymosi labui klausimais vaidmenį atkreipiant dėmesį į visuomenės narių ar bendruomenių, kuriems daro poveikį ES politika, išreikštą susirūpinimą;

18.

pabrėžia, kad ES turi investuoti daugiau išteklių į įrodymais grindžiamą politikos suderinamumo vystymosi labui analizę; ragina Komisiją nedelsiant nustatyti nesuderinamumo atvejus ir pateikti jų išlaidų analizę, taip pat sukurti tinkamus politikos suderinamumo vystymosi labui stebėsenos ir pažangos vertinimo mechanizmus; taip pat ragina Komisiją į savo analizę įtraukti pasiūlymus, kaip išvengti nesuderinamumo skirtingose politikos srityse ir jį pašalinti; taip pat pabrėžia, kad reikia patobulinti nuorodų į politikos suderinamumą vystymosi labui teikimą programavimo dokumentuose;

19.

pabrėžia, kad būtina stiprinti politikos suderinamumą vystymosi labui persvarstant Europos konsensusą dėl vystymosi ir vykstant diskusijoms dėl būsimo susitarimo baigus galioti Kotonu susitarimui;

20.

pripažįsta, kad ES išgyvena didžiausią pabėgėlių krizę nuo Antrojo pasaulinio karo; pabrėžia, kad būtina sustiprinti migracijos ir vystymosi politikos ryšį, kad būtų galima reaguoti į pagrindines šio reiškinio priežastis; mano, kad ES, siekdama įveikti krizę, turėtų pasinaudoti visomis turimomis priemonėmis, įskaitant saugumo ir diplomatines priemones; pabrėžia, kad reaguojant į pabėgėlių krizę dėmesys turėtų būti telkiamas ne tik į susirūpinimą keliančius saugumo klausimus ir kad vystymosi tikslai turi būti geriau integruoti siekiant, kad ES migracijos politikos priemonės būtų suderintos su priemonėmis, kuriomis siekiama mažinti skurdą; pabrėžia, kad politikos suderinamumas vystymosi labui yra svarbi naujosios ES migracijos politikos dalis; palankiai vertina patvirtintą Europos migracijos darbotvarkę (COM(2015)0240), kurioje pateikiamas išsamus atsakas į krizę; mano, kad ją įgyvendinant turėtų būti imamasi konkrečių veiksmų, kuriais būtų siekiama skatinti ekonominį, politinį ir socialinį vystymąsi ir gerą valdymą kilmės šalyse; pabrėžia piniginių perlaidų kaip vystymosi finansavimo šaltinio svarbą; pabrėžia, kad svarbūs yra valstybių narių susitarimai su trečiosiomis šalimis siekiant palengvinti saugų tarptautinių darbuotojų keliavimą ir judumą; mano, kad paramos vystymuisi programos ir lėšos neturėtų būti naudojamos migracijos kontrolės tikslais; pabrėžia, kad bet kokioje bendroje migracijos politikoje daugiausia dėmesio reikia skirti teisėtiems migrantų patekimo į Europą keliams ir priėmimui;

21.

pažymi, kad ES turi labiau suderinti migracijos ir prieglobsčio politiką tiek pačioje Sąjungoje, tiek su savo tarptautiniais partneriais; mano, kad į iš tiesų veiksmingą ir holistinę prieglobsčio ir migracijos politiką turi būti visapusiškai integruotos ES vidaus ir išorės politikos priemonės, visų pirma ES darbo sistemoje; pabrėžia, jog svarbu sukurti vieną bendrą prieglobsčio ir imigracijos politiką; ragina nustatyti visapusišką koncepciją, kaip pašalinti pagrindines migracijos, kuri yra glaudžiai susijusi su vystymusi, priežastis, siekiant, kad būtų rastas tvarus būdas, kaip įveikti dabartinę migracijos krizę; primena, kad pabėgėlės ar migrantės moterys ir mergaitės yra itin pažeidžiamos kalbant apie seksualinį smurtą ir išnaudojimą ir kad lyčių aspektas turi būti integruotas į ES migracijos politiką;

22.

siekdamas skatinti migracijos ir vystymosi sričių politikos suderinamumą, ragina ES ir jos valstybes nares su pabėgėliais susijusių išlaidų nedeklaruoti kaip oficialios paramos vystymuisi, nes tuomet labai išauga vystymosi programų, kurias vykdant veiksmingai šalinamos pagrindinės migracijos priežastys, alternatyviosios sąnaudos;

23.

pabrėžia, kad ES ir jos valstybės narės kartu vis dar yra svarbiausios pagalbos prekybai teikėjos pasaulyje (2013 m. jos suteikė 11,7 mlrd. EUR – SWD(2015)0128); mano, kad teikiant ES pagalbą prekybai taip pat turi būti siekiama suteikti daugiau galimybių neturtingiems augintojams, kooperatyvams, labai mažoms ir mažosioms įmonėms, palengvinti vietos rinkų įvairinimo galimybę, skatinti moterų lygybę ir tolesnę regioninę integraciją ir mažinti pajamų nelygybę; palankiai vertina Komisijos ketinimą daugiau dėmesio skirti su vystymusi susijusioms nuostatoms prekybos susitarimuose; primena valstybių narių įsipareigojimą imtis konkrečių pastangų siekiant tikslo, kad oficiali parama vystymuisi (OPV) besivystančioms šalims siektų 0,7 proc. BNP, ir EBPO Paramos vystymuisi komiteto rekomendaciją, kad dotacijos elementas vidutiniškai iš viso siektų 86 proc. OPV; pabrėžia, kad prekybos susitarimais turėtų būti prisidedama prie tvaraus vystymosi ir žmogaus teisių skatinimo ir kovos su korupcija visame pasaulyje;

24.

primena, kad prekybos liberalizavimas pats savaime nėra teigiamas reiškinys skurdo mažinimo prasme, nes gali turėti neigiamą poveikį darniam vystymuisi;

25.

ragina Komisiją pateikti metinę ataskaitą Parlamentui ir Tarybai dėl ES pagalbos prekybai besivystančiose šalyse panaudojimo ir detaliai nurodyti iš ES biudžeto 4 skyriaus ir Europos plėtros fondo paskirtų lėšų sumas ir šaltinius; mano, kad tokia ataskaita pasitarnautų kaip tvirtas pagrindas rengiant ES ataskaitas dėl politikos suderinamumo vystymosi labui, kurios turi būti skelbiamos kas dvejus metus;

26.

primena, kad darnaus vystymosi tikslu Nr. 17.15 pripažįstama, kad reikia gerbti kiekvienos šalies politinius sprendimus dėl skurdo mažinimo ir darnaus vystymosi; primena besivystančių šalių teisę reguliuoti investicijas siekiant garantuoti, kad visiems investuotojams, įskaitant užsienio investuotojus, būtų taikomi įpareigojimai ir pareigos, kad būtų galima užtikrinti žmogaus teisių apsaugą ir darbo ir aplinkos apsaugos standartų laikymąsi;

27.

palankiai vertina pažangą, padarytą nuo tada, kai buvo sudarytas Bangladešo tvarumo susitarimas, ir ragina Komisiją išplėsti privalomas sistemas, kad jos būtų taikomos ir kituose sektoriuose; atsižvelgdamas į tai, primygtinai ragina Komisiją išplėsti įmonių socialinę atsakomybę ir išsamaus patikrinimo iniciatyvas, kurios papildo esamą ES medienos reglamentą ar yra susijusios su siūlomu ES reglamentu dėl konflikto zonų naudingųjų iškasenų, kad jos apimtų ir kitus sektorius, nes taip būtų užtikrinta, kad ES, jos prekybininkai ir veiklos vykdytojai vykdys įsipareigojimą gerbti žmogaus teises ir laikytis aukščiausių socialinių ir aplinkos apsaugos standartų;

28.

primena, kad įgyvendinant ES investicijų politiką, visų pirma tuomet, kai naudojamasi viešosiomis lėšomis, turi būti prisidedama siekiant darnaus vystymosi tikslų; primena, kad reikia didinti vystymosi finansavimo institucijų skaidrumą ir atskaitomybę, kad būtų galima veiksmingai sekti ir stebėti pinigų srautus, skolos tvarumą ir pridėtinę vertę joms vykdant darnaus vystymosi projektus;

29.

primena apie išskirtinį OPV vaidmenį siekiant veiksmingų vystymosi rezultatų; ragina išsaugoti į vystymąsi orientuotą OPV ir tokį jos pobūdį, įskaitant skaidrią ir atskaitingą pranešimų teikimo sistemą; primena, kad apribojančių pagalbos sąlygų panaikinimas yra būtina sąlyga norint atverti galimybes besivystančių šalių socialiniams ir ekonominiams subjektams, pvz., vietos įmonėms ar techninės pagalbos specialistams, ir pasisako už tai, kad būtų skatinama naudotis besivystančių šalių viešųjų pirkimų sistemomis vykdant pagalbos programas ir taip remiama viešojo sektoriaus valdoma veikla siekiant stiprinti vietos privatųjį sektorių;

30.

vis dėlto primena, kad vien pagalbos nepakanka; yra įsitikinęs, kad reikėtų apsvarstyti novatoriškus ir įvairius finansavimo šaltinius, kaip antai, finansinių sandorių mokestį, anglies dioksido mokestį, oro transporto bilietų mokestį, mokestį už gamtinius išteklius ir pan., ir kad jie turėtų derėti su vystymosi veiksmingumo principais; mano, kad viešasis, privatusis, tarptautinis ir vidaus finansavimas turėtų būti labiau suderinti; pripažįsta esminį privačiojo sektoriaus vaidmenį šioje srityje; pabrėžia, kad svarbu sukurti tinkamas sąlygas privačioms įmonėms besivystančiose šalyse ir skatinti, kad būtų nustatomas politinis ir teisinis pagrindas siekiant palengvinti naudojimąsi banko sąskaitomis ir skaitmeninės infrastruktūros kūrimą;

31.

yra įsitikinęs, kad vykdant ES prekybos politiką turi būti atsižvelgiama į besivystančių šalių realybę ir vystymosi padėtį, kad būtų galima pasiekti politikos suderinamumo vystymosi labui tikslų, taip pat atsižvelgiama į besivystančių šalių teisę nustatyti savo pačių vystymosi strategijas; pabrėžia, kad dėl ES ir jos valstybių narių sudarytų prekybos ir investicijų susitarimų neturi būti tiesiogiai ar netiesiogiai pakenkta vystymosi tikslams ar žmogaus teisių skatinimui ir apsaugai šalyse partnerėse; primena, kad sąžininga ir tinkamai reguliuojama prekyba, atitinkanti PPO taisykles, gali užtikrinti vystymosi galimybes; palankiai vertina tai, kad į visus prekybos ir investicijų susitarimus įtraukiami išsamūs prekybai ir tvariam vystymuisi skirti skyriai;

32.

ragina ES nustatyti tinkamą sistemą siekiant reguliuoti, kaip įmonės integruoja žmogaus teises ir socialinius bei aplinkos apsaugos standartus; ragina ES ir jos valstybes nares toliau aktyviai dalyvauti JT Žmogaus teisių tarybos veikloje siekiant užtikrinti įmonių atsakomybę už žmogaus teisių pažeidimus;

33.

remia veiksmingą, teisingą ir skaidrią mokesčių sistemą, atitinkančią gero valdymo principus; palankiai vertina 2015 m. kovo 18 d. Komisijos pristatytą mokesčių skaidrumo priemonių rinkinį ir 2016 m. sausio 28 d. pristatytą Kovos su mokesčių vengimu dokumentų rinkinį, įskaitant Komisijos komunikatą dėl išorės strategijos, kaip skatinti gerą mokesčių srities valdymą tarptautiniu mastu; pabrėžia, kad svarbu atlikti naujų ES teisės aktų mokesčių srityje poveikio vertinimą ir šalutinio poveikio analizę siekiant išvengti neigiamo poveikio besivystančioms šalims; primena, kad vidaus išteklių mobilizavimas pasinaudojant apmokestinimu yra svarbiausias pajamų šaltinis užtikrinant viešąjį darnaus vystymosi finansavimą; primygtinai ragina ES remti besivystančias šalis joms stiprinant gebėjimus mokesčių administravimo, finansų valdymo ir viešųjų finansų valdymo srityse, taip pat pažabojant neteisėtus finansinius srautus; ragina ES užtikrinti, kad įmonės mokėtų mokesčius tose šalyse, kuriose jos sukuria arba gauna naudą; todėl pabrėžia ES atsakomybę pasauliniu mastu skatinti ir įgyvendinti politikos suderinamumo vystymosi labui principą mokesčių srityje; ragina ES šiuo tikslu siekti, kad besivystančios šalys galėtų vienodomis sąlygomis dalyvauti vykdant pasaulinę esamų tarptautinių mokesčių taisyklių reformą;

34.

mano, kad tarptautinis bendradarbiavimas yra itin svarbus siekiant spręsti neteisėto kapitalo judėjimo ir mokesčių slėpimo problemą ir ragina ES skatinti platesnį tarptautinį bendradarbiavimą mokesčių klausimais; ragina ES užtikrinti sąžiningą elgesį su besivystančiomis šalimis vedant derybas dėl mokesčių sutarčių pagal JT pavyzdinę konvenciją dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo atsižvelgiant į jų konkrečią padėtį ir užtikrinti teisingą apmokestinimo teisių paskirstymą; palankiai vertina įsipareigojimus, prisiimtus Adis Abeboje 2015 m. liepos mėn. įvykusioje Vystymosi finansavimo konferencijoje, kaip antai, dėl daugiašalio vystymosi finansavimo persvarstymo ir Adis Abebos mokesčių iniciatyvos, kuria siekiama padėti besivystančioms šalims plėtoti savo vidaus išteklių sistemas; ragina ES visapusiškai naudotis EBPO pavyzdine mokesčių konvencija, kurioje numatyta neprivaloma nuostata dėl mokesčių surinkimo pagalbos;

35.

ragina įvertinti kainų subsidijų poveikį eksportui, tarifams ir prekybos kliūtims besivystančiose šalyse;

36.

pakartoja, kad pastangos užsitikrinti galimybę gauti žaliavų iš besivystančių šalių turi nekenkti vietos vystymuisi ir skurdo panaikinimui, o padėti besivystančioms šalims pasinaudoti naudingųjų iškasenų gausa tikram vystymuisi;

37.

pabrėžia, kad siekiant pasaulinio apsirūpinimo maistu saugumo būtina užtikrinti politikos suderinamumą vystymosi labui visais lygmenimis, visų pirma, jeigu siekiama platesnio užmojo Darbotvarkės iki 2030 m. tikslų, būtent visiškai panaikinti badą ir išspręsti visų pavidalų netinkamos mitybos problemą; mano, kad ES turėtų skatinti kurti tvirtas reguliavimo sistemas su aiškiais kriterijais siekiant užtikrinti pažeidžiamiausių asmenų teisių apsaugą ir apsirūpinimo maistu saugumą;

38.

ragina ES sistemingai vertinti, be kita ko, ES žemės ūkio, prekybos ir energetikos politikos, pvz., biokuro politikos, poveikį apsirūpinimo maistu saugumui besivystančiame pasaulyje ir labiausiai pažeidžiamų asmenų pragyvenimo šaltiniui; ragina Komisiją ir toliau dėmesį telkti į kooperatyvus, labai mažus, mažus ir vidutinio dydžio veiklą vykdančius ūkius ir žemės ūkio darbuotojus, ir skatinti tvarią ir ekologinę žemės ūkio praktiką atsižvelgiant į Tarptautinio vystymuisi skirto žemės ūkio žinių, mokslo ir technologijų vertinimo išvadas, JT specialiojo pranešėjo teisės į maistą klausimais rekomendacijas ir darnaus vystymosi tikslus; primena, jog reikia užtikrinti, kad naudojant BŽŪP priemones nebūtų kenkiama besivystančių šalių maisto gamybos pajėgumui ir ilgalaikiam besivystančių šalių apsirūpinimo maistu saugumui; pabrėžia, kad esminiai politikos suderinamumo ir poveikio klausimai turi būti sprendžiami toliau vykdant ES apsirūpinimo maistu saugumo politikos programos (COM(2010)0127) stebėseną; pabrėžia, kad ES turėtų remti perdirbimo pramonės šakų kūrimą žemės ūkio sektoriuje ir maisto saugojimo būdų gerinimą; primena, kad svarbu atsižvelgti į žuvininkystės susitarimų poveikį apsirūpinimo maistu saugumui besivystančiose šalyse; ragina ES ir jos valstybes nares prisidėti užkertant kelią žemės užgrobimams padedant besivystančioms šalims nacionaliniu lygmeniu įgyvendinti JT neprivalomas atsakingo žemės, žuvininkystės ir miškų išteklių valdymo gaires;

39.

pabrėžia, kad besivystančioms šalims skiriant biudžeto lėšas pirmenybę reikia teikti patikimų sveikatos priežiūros sistemų įdiegimui, tvarios sveikatos priežiūros infrastruktūros sukūrimui, pagrindinių paslaugų ir kokybiškų priežiūros paslaugų teikimui; ragina ES remti visuotino sveikatos draudimo, kuris besivystančiose šalyse užtikrintų atsakomybės už su sveikata susijusios rizikos paskirstymą, kūrimą;

40.

ragina ES, valstybes nares ir visus tarptautinius partnerius imtis ryžtingų veiksmų įgyvendinant neseniai Paryžiuje sudarytą COP21 klimato susitarimą; pabrėžia, kad ES ir kitos išsivysčiusios šalys turi ir toliau remti veiksmus klimato srityje siekiant sumažinti išmetamą teršalų kiekį ir didinti atsparumą klimato kaitos poveikiui besivystančiose šalyse ir visų pirma mažiausiai išsivysčiusiose šalyse; primena, kad šiomis aplinkybėmis itin svarbus tinkamas veiksmų klimato srityje finansavimas; ryšium su tuo remia ES perėjimą prie naujos energetikos sistemos ir perėjimą prie atsinaujinančiųjų išteklių energijos; pabrėžia, kad gali būti pakenkta vystymosi laimėjimams, jei nepavyks apriboti pasaulio klimato atšilimo, kad jis būtų gerokai mažesnis nei 2 oC; ragina ES atlikti aktyvų vaidmenį sprendžiant pasaulio klimato kaitos problemą nustatant strateginius prioritetus visais lygmenimis ir visuose sektoriuose, taip pat išsikelti ir pasiekti naujus privalomus kovos su klimato kaita, energijos vartojimo efektyvumo ir atsinaujinančiosios energijos tikslus vadovaujantis Paryžiaus susitarimu;

41.

pripažįsta, kad privačiojo sektoriaus finansavimas kovos su klimato kaita srityje negali pakeisti viešojo finansavimo; pabrėžia, kad būtina užtikrinti skaidrų ataskaitų teikimą bei atskaitomybę ir socialinių ir aplinkos srities apsaugos priemonių įgyvendinimą kalbant apie privačiojo sektoriaus kovos su klimato kaita finansavimą;

42.

palankiai vertina 2016–2020 m. ES lyčių lygybės veiksmų planą ir ragina stebėti ir įgyvendinti jo tikslus vykdant visus ES išorės veiksmus, įskaitant ES finansuojamus projektus šalies lygmeniu; taip pat ragina ES veiksmingai įtraukti lyčių lygybės ir moterų įgalinimo aspektus į visas savo politikos sritis, įskaitant biudžetą, ir užtikrinti, kad išorės politika padėtų kovoti su visų formų diskriminacija, įskaitant LGBT asmenų patiriamą diskriminaciją;

43.

pripažįsta, kad nesant saugumo negalima užtikrinti jokio darnaus vystymosi ar skurdo panaikinimo; taip pat pripažįsta, kad saugumo ir vystymosi ryšys yra svarbus elementas užtikrinant ES išorės veiksmų efektyvumą;

44.

pabrėžia, kad svarbu užtikrinti politikos ES išorės veiksmų, saugumo, gynybos, prekybos, humanitarinės pagalbos ir vystomojo bendradarbiavimo srityse suderinamumą ir koordinavimą; atkreipia dėmesį į užduotį užtikrinti gerą valdymą besivystančiose šalyse; pabrėžia, kad politikos suderinamumas vystymosi labui turėtų padėti sukurti teisinę valstybę ir nešališkas institucijas, stiprinti veiksmus, kurių imantis skatinamas nusiginklavimas ir užtikrinama visuomenės sveikatos priežiūra ir apsirūpinimo maistu saugumas, taip pat plėtoti susijusią politiką, kuria užtikrinamas saugumas ir vystymasis;

45.

ragina ES sustiprinti savo pajėgumus krizių prevencijos ir ankstyvo reagavimo srityje, kad būtų galima padidinti bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP) ir vystymosi priemonių sąveiką užtikrinant trumpalaikių atsakų į krizes ir ilgalaikių vystymosi strategijų pusiausvyrą; teigia, kad sukūrus naują vystymosi ir saugumo ryšiui skirtą priemonę galima bus sumažinti nesuderinamumą ir padidinti politikos suderinamumo vystymosi labui veiksmingumą; pabrėžia, kad ši priemonė turėtų būti finansuojama ne naudojantis esamomis vystymosi priemonėmis, bet naujais biudžeto asignavimais; ragina rengiant ES saugumo ir vystymosi strategijas atsižvelgti į atitinkamų regionų ir šalių prioritetus ir politiką; teigiamai vertina politinę reagavimo į krizę programą, nes tai yra svarbi priemonė siekiant ankstyvu etapu suformuoti bendrą krizės supratimą; ragina Komisiją, EIVT ir valstybes nares vykdyti glaudesnį bendradarbiavimą, kad būtų parengta išsami analizė, kuri suteiktų galimybę turint informaciją rinktis, ar siekiant įveikti krizę vykdyti BSGP ar ne BSGP veiksmus;

46.

mano, kad strategija saugumo ir vystymosi Sahelio regione srityje (6), Afrikos greitojo reagavimo pajėgos ir 2015–2020 m. Sahelio regiono veiksmų planas (7) yra geri sėkmingo ES visapusiško požiūrio įgyvendinimo pavyzdžiai veiksmingai derinant atsaką saugumo, vystymosi ir valdymo srityse;

47.

ragina Komisiją ir valstybes nares toliau gerinti humanitarinės pagalbos, vystomojo bendradarbiavimo ir atsparumo nelaimėms sąsajas, kad būtų galima lanksčiau ir veiksmingiau reaguoti į didėjančius poreikius;

48.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

6.3.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 86/10

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų aukščiausiojo lygio susitikimą darnaus vystymosi klausimais ir 2015 m. rugsėjo 25 d. Generalinės Asamblėjos priimtą rezultatų dokumentą „Keičiame savo pasaulį. 2030 m. Darnaus vystymosi darbotvarkė“, ypač ten išdėstytą darnaus vystymosi tikslą Nr. 2 – panaikinti badą, pasiekti apsirūpinimo maistu saugumą ir geresnę mitybą ir skatinti tvarų žemės ūkį (1),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. gruodžio 12 d. priimtą Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos susitariančiųjų šalių Paryžiaus susitarimą (2),

—

atsižvelgdamas į 2002 m. susitarimu Afrikos Sąjungos (AS) sudarytą Išsamią Afrikos žemės ūkio vystymosi programą (3),

—

atsižvelgdamas į 2003 m. Mapute (Mozambikas) surengtą AS valstybių vadovų aukščiausiojo lygio susitikimą, kuriame AS vyriausybės susitarė daugiau negu 10 proc. visų savo nacionalinio biudžeto asignavimų investuoti į žemės ūkio sektorių (4),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. liepos mėn. AS valstybių ir vyriausybių vadovų asamblėją, kurioje 2014 metai paskelbti „Žemės ūkio ir aprūpinimo maistu metais Afrikoje“ (5) – taip pažymėta dešimtoji Išsamios Afrikos žemės ūkio vystymosi programos priėmimo sukaktis,

—

atsižvelgdamas į Malabe (Pusiaujo Gvinėja) surengtame AS valstybių vadovų aukščiausiojo lygio susitikime 2014 m. birželio 27 d. priimtą deklaraciją „Spartesnis žemės ūkio augimas ir transformacija siekiant bendros gerovės ir geresnio pragyvenimo“, kurioje AS vyriausybės įsipareigojo bent 10 proc. viešojo sektoriaus išlaidų skirti žemės ūkiui (6),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. Didžiojo aštuoneto (G 8) Akvilos aprūpinimo maistu iniciatyvą (7),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. Adis Abeboje (Etiopija) surengtoje Žemės ūkio, žemės ir gyvulininkystės ministrų bendroje konferencijoje priimtą Žemės politikos Afrikoje sistemą ir gaires (angl. F&G) (8) ir 2009 m. liepos mėn. Surte (Libija) surengtame aukščiausiojo lygio susitikime AS valstybių vadovų priimtą deklaraciją „Žemės klausimai ir iššūkiai Afrikoje“ (9), kurioje primygtinai raginama veiksmingai įgyvendinti Žemės politikos Afrikoje sistemą ir gaires,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. gegužės 1–2 d. Adis Abeboje posėdžiavusių AS Žemės ūkio, kaimo plėtros, žuvininkystės ir akvakultūros ministrų bendroje konferencijoje priimtus Didelio masto investicijų į žemę Afrikoje pagrindinius principus (10),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gegužės mėn. Afrikos pilietinės visuomenės organizacijų deklaraciją „Afrikos žemės ūkio modernizavimas. Kam tai naudinga?“ (11),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. kovo 13 d. Vakarų Afrikos mažų valdų turėtojų organizacijų Džimini deklaraciją (12),

—

atsižvelgdamas į 2004 m. Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) „Savanoriškas gaires siekiant remti laipsnišką teisės į tinkamą maistą įgyvendinimą atsižvelgiant į nacionalinį aprūpinimą maistu“ (13),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. Tarptautinio vystymuisi skirto žemės ūkio žinių, mokslo ir technologijų vertinimo ataskaitą „Žemės ūkis kryžkelėje“ (14),

—

atsižvelgdamas į 1966 m. Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą (15),

—

atsižvelgdamas į 1979 m. Konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (16),

—

atsižvelgdamas į 1987 m. Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartiją (17),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. JT deklaraciją dėl čiabuvių tautų teisių (18),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. JT pagrindinius principus ir gaires dėl su vystymusi susijusių iškeldinimų ir priverstinio gyventojų perkėlimo (19),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. Jungtinių Tautų žmogaus teisių tarybos patvirtintus verslo ir žmogaus teisių pagrindinius principus (20) ir 2011 m. atnaujintas Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijas daugiašalėms įmonėms (21),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. Pusano veiksmingo vystomojo bendradarbiavimo partnerystę (22),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. Neprivalomas atsakingo žemės, žuvininkystės ir miškų išteklių valdymo gaires (23),

—

atsižvelgdamas į 1991 m. Tarptautinę konvenciją dėl naujų augalų veislių apsaugos (UPOV konvencija) (24),

—

atsižvelgdamas į 2001 m. Tarptautinę sutartį dėl augalų genetinių išteklių maisto pramonei ir žemės ūkiui (ITPGRFA) (25),

—

atsižvelgdamas į 1992 m. Biologinės įvairovės konvenciją ir susijusius 2000 m. Kartachenos biosaugos protokolą ir 2010 m. Nagojos protokolą dėl galimybės naudotis genetiniais ištekliais ir sąžiningo bei teisingo naudos, gaunamos juos naudojant, pasidalijimo (26),

—

atsižvelgdamas į pavyzdinį Afrikos biologinės saugos įstatymą (27),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. liepos 12 d. Frankofonijos parlamentinės asamblėjos priimtą rezoliuciją dėl žemės teisės aktų apsirūpinimo maistu savarankiškumui užtikrinti (28),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. lapkričio 27 d. Adis Abeboje AKR ir ES jungtinės parlamentinės asamblėjos priimtą rezoliuciją dėl ganyklinės gyvulininkystės socialinio poveikio ir poveikio aplinkai AKR šalyse (29),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 31 d. priimtą Komisijos komunikatą „ES pagalbos besivystančioms šalims sprendžiant aprūpinimo maistu problemas politikos programa“ (30) ir 2010 m. gegužės 10 d. priimtas Tarybos išvadas dėl politikos programos (31),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gegužės 28 d. Tarybos išvadas dėl aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo (32),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. Komisijos veiksmų planą dėl mitybos (33),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. rugsėjo 27 d. rezoliuciją dėl ES pagalbos besivystančioms šalims sprendžiant aprūpinimo maistu problemas politikos programos (34),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. gruodžio 11 d. rezoliuciją dėl ES požiūrio į atsparumą ir nelaimių rizikos mažinimą besivystančiose šalyse: per aprūpinimo maistu krizes įgyta patirtis (35),

—

atsižvelgdamas į savo 2014 m. kovo 13 d. rezoliuciją dėl nuosavybės teisių, turto nuosavybės ir gerovės kūrimo vaidmens naikinant skurdą ir skatinant tvarų vystymąsi besivystančiose šalyse (36),

—

atsižvelgdamas į savo 2015 m. kovo 12 d. rezoliuciją dėl Tanzanijos, visų pirma dėl žemės grobimo problemos (37),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. kovo mėn. Tunise vykusiame Pasaulio socialiniame forume paskelbtą Pasaulinės bendros kovos už žemę ir vandenį deklaraciją (38),

—

atsižvelgdamas į savo 2015 m. balandžio 30 d. rezoliuciją dėl Milane vyksiančios pasaulinės parodos „EXPO 2015“ tema „Pamaitinti planetą. Gyvybės energija“ (39),

—

atsižvelgdamas į Afrikos pilietinės visuomenės reikalavimus įtraukti apsirūpinimo maistu savarankiškumo ir teisės į maistą klausimus į 2015 m. birželio mėn. Vokietijos pirmininkavimo G 7 darbotvarkę (40),

—

atsižvelgdamas į Milano chartiją (41), kuri parodoje „EXPO 2015“ buvo pristatyta tema „Pamaitinti planetą. Gyvybės energija“, kurią pasirašė daugiau kaip milijonas valstybių ir vyriausybių vadovų ir privačių asmenų, kurioje visos asociacijos, įmonės, nacionalinės ir tarptautinės institucijos ir privatūs asmenys raginami imtis atsakomybės ir užtikrinti, kad ateities kartos galėtų naudotis savo teise į maistą ir į kurią įtraukti privalomi įsipareigojimai užtikrinti šią teisę visame pasaulyje,

—

atsižvelgdamas į tai, kad JT Aprūpinimo maistu pasaulyje komitetas yra tinkamas forumas, kuriame būtų tarptautiniu mastu susitariama dėl šio klausimo politinių gairių, ir kad būtent šiame forume visos susijusios šalys gali pareikšti savo nuomonę,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. spalio 15 d. Milano miestų maisto politikos paktą (42), kurį parengė Milano miesto taryba ir pasirašė 113 pasaulio miestų, kuris buvo pateiktas JT Generaliniam Sekretoriui Ban Ki-Moonui ir kuriame parodoma, koks vaidmuo tenka miestams formuojant politiką maisto klausimu,

—

atsižvelgdamas į savo 2016 m. sausio 21 d. rezoliuciją dėl padėties Etiopijoje (43),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. gruodžio 1 d. savo Vystymosi komiteto surengtą viešąjį klausymą dėl Naujojo aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo aljanso (44),

—

atsižvelgdamas į savo Vystymosi komiteto užsakytą ir savo Išorės politikos generalinio direktorato 2015 m. lapkričio mėn. paskelbtą profesoriaus Olivier de Schutterio tyrimą „Naujasis aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo aljansas Afrikoje“ (45),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto pranešimą ir Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nuomonę (A8–0169/2016),

A.

kadangi Naujojo aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo aljanso Afrikoje tikslas – pagerinti aprūpinimą maistu ir mitybą padedant 50 milijonų žmonių Užsachario Afrikoje iki 2020 m. išbristi iš skurdo; kadangi dalyvaujančios šalys derėjosi dėl šalių bendradarbiavimo programų, išdėstydamos įsipareigojimus sudaryti geresnes sąlygas privačioms investicijoms į žemės ūkio sektorių Afrikoje;

B.

kadangi pastaruosius trisdešimt metų Afrikoje nebuvo rūpinamasi investicijomis į smulkiuosius ūkius, tuo tarpu mažas pajamas gaunančių šalių priklausomybė nuo maisto importo smarkai išaugo ir dėl to jos tapo jautrus kainų svyravimui tarptautinėse rinkose;

C.

kadangi dideliais viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės dariniais rizikuojama sukurti didelių žemės ūkio bendrovių dominuojančią padėtį Afrikos žemės ūkyje – jos išstumia vietos verslo subjektus;

D.

kadangi privačios investicijos vadovaujantis Naujuoju aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo aljansu pasiekė daugiau kaip 8,2 milijono smulkių žemės savininkų ir padėjo sukurti daugiau kaip 21 000 darbo vietų, iš kurių daugiau kaip pusė tenka moterims;

E.

kadangi 2008 m. kilus maisto krizei buvo visuotinai pripažinta, jog būtina remti vietos rinkoms skirtą smulkių žemės savininkų maisto produkciją;

F.

kadangi praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje pradėtos struktūrinio koregavimo programos padėjo plėtoti į eksportą orientuotą žemės ūkį, kuriame pirmenybė buvo teikiama pasaulio rinkoms skirtų prekinių augalų auginimui; kadangi toks pasirinkimas buvo palankus didelio masto didelę kapitalizaciją turinčioms mechanizuotoms gamybos formoms, tuo tarpu smulkiais ūkiai palyginti buvo nepasirūpinta;

G.

kadangi tarptautinės rinkos ateityje bus dar labiau nepastovios; kadangi šalys neturėtų rizikuoti ir būti pernelyg priklausomos nuo importo, o turėtų, visų pirma, investuoti į vidaus maisto gamybą, kad užtikrintų atsparumą;

H.

kadangi NAMMSA didžiausią dėmesį turi skirti šeimos ūkius ir mažas valdas valdantiems ūkininkams;

I.

kadangi maisto tiekimo saugumas besivystančiose šalyse daugiausia priklauso nuo tvaraus gamtos išteklių naudojimo;

J.

kadangi vadinamaisiais augimo poliais stengiamasi pritraukti tarptautinių investuotojų – žemė suteikiama didelėms privačioms bendrovėms ir tai neturi būti daroma šeimos ūkius valdančių ūkininkų sąskaita;

K.

kadangi į susitarimus dėl NAMMSA nėra įtraukti jokie konkretūs bado ir nepakankamos mitybos rodikliai;

L.

kadangi šeimos ūkius ir mažas valdas valdantys ūkininkai įrodė savo gebėjimą tiekti įvairius produktus ir tvariai didinti maisto gamybą taikant agroekologinę praktiką;

M.

kadangi monokultūros ūkiai didina priklausomybę nuo cheminių trąšų ir pesticidų, lemia masinį žemės blogėjimą ir prisideda prie klimato kaitos;

N.

kadangi žemės ūkyje per metus išmetama mažiausiai 14 proc. visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, daugiausia dėl naudojamų azoto trąšų;

O.

kadangi esama įvairių žemės valdymo formų (paprotinių, valstybinių ir privačių), tačiau valdymo teisėms apibrėžti Naujasis aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo aljansas beveik visuomet mini tik žemės nuosavybę;

P.

kadangi 2050 m. 70 proc. pasaulio gyventojų gyvens miestuose ir kaip niekada bus būtina laikytis suderinto pasaulinio ir vietos požiūrio į mitybą;

Q.

kadangi vien tik teisė į žemės nuosavybę negarantuoja, kad žemė nebus nusavinta, o savininkai iškeldinti;

R.

kadangi lytis yra labai svarbus investicijų į žemės ūkį Afrikoje aspektas; kadangi moterys kaimo vietovėse ilgai buvo diskriminuojamos prieigos prie įvairių gamybos išteklių, įskaitant žemę, kreditus, žaliavas ir paslaugas, srityje;

S.

kadangi dar visai neseniai žemės ūkiui teikiama parama buvo orientuota į vyrų valdomus eksportui skirtų pasėlių plotus, o moterims daugiausia buvo paliekama užduotis gaminti maistą šeimos pragyvenimui.

T.

kadangi FAO yra nustačiusi, kad pasaulyje yra prarasta maždaug 75 proc. augalų genetinės įvairovės; kadangi didelio masto genetinė erozija didina mūsų pažeidžiamumą dėl klimato kaitos ir atsirandančių naujų kenkėjų ir ligų;

U.

kadangi sėklų kontrolė, nuosavybė ir prieinamumas labai svarbūs siekiant apsirūpinti maistu ir didinti neturtingų ūkininkų atsparumą;

V.

kadangi turėtų būti apsaugota ūkininkų teisė dauginti ir naudoti savo sėklas, jomis keistis ir jas parduoti;

W.

kadangi mitybos trūkumo šalinimas Afrikoje yra itin svarbi darnaus vystymosi darbotvarkės dalis; kadangi prastos mitybos priežastis – daugybė tarpusavyje susijusių procesų, susijusių su sveikatos priežiūra, švietimu, sanitarinių sąlygų ir higiena, prieiga prie išteklių, moterų įgalėjimo ir kt.;

X.

kadangi pagal Šalių bendradarbiavimo programą prisiimtais įsipareigojimais dėl reguliavimo reformų sėklų sektoriuje siekiama stiprinti augalų augintojų teises dabartinių ūkininkų sėklų sistemų sąskaita, kuria iki šiol labai pasikliauna neturtingiausi ūkininkai;

1.

pažymi, kad keletas šalių bendradarbiavimo programų yra sutelktos į specialių ekonominių zonų kūrimą siekiant kuo labiau padidinti investicijas, t. y. imantis įvairių iniciatyvų – nuo kelių ar energetikos infrastruktūros iki mokesčių, muitinės ar žemės valdymo tvarkos; taip pat pabrėžia, kad būtina gerinti prieigą prie vandens ir skirti jai daugiau dėmesio plėtojant švietimą mitybos klausimais ir dalijantis geriausios praktikos strategijomis;

2.

pastebi, kad investicijų į žemės ūkį politikos priemonės daugiausia nukreiptos į didelio masto žemės įsigijimą ir eksportui skirtą žemės ūkį, paprastai nesusijusį su vietos ekonomika; pažymi, kad, sukūrus ekstensyvaus drėkinimo sistemą tikslinėse geografinėse NAMMSA investavimo vietovėse, gali sumažėti kitiems naudotojams, pvz., smulkiesiems ūkininkams ar ganyklinės gyvulininkystės ūkininkams, prieinamo vandens; pabrėžia, kad tokiomis aplinkybėmis turėtų būti kritiškai įvertintas ir pagerintas didelių viešojo ir privačiojo sektorių partnerysčių gebėjimas prisidėti prie skurdo mažinimo ir apsirūpinimo maistu saugumo užtikrinimo; pabrėžia, kad investicijų į žemės ūkį politika turėtų būti susijusi su vietos ekonomikos, įskaitant smulkiuosius ūkius ir šeimos ūkius, vystymusi ir jį remti; primena, kad FAO Valdymo gairėse rekomenduojama užtikrinti galimybę naudotis žeme siekiant sudaryti šeimoms galimybes gaminti maisto produktus namų ūkių vartojimo reikmėms ir padidinti namų ūkių pajamas; pabrėžia, kad didelio masto investicijos į žemę Afrikoje turi būti grindžiamos šiomis gairėmis užtikrinant smulkiųjų ūkininkų ir vietos bendruomenių galimybę naudotis žeme, skatinant investicijas į vietos MVĮ ir užtikrinant, kad vykdant viešojo ir privačiojo sektorių partnerystes būtų prisidedama prie apsirūpinimo maistu saugumo ir skurdo bei nelygybės mažinimo;

3.

pažymi, kad sprendimų priėmimo procese bendradarbiavimo programose dalyvavo ne visi suinteresuotieji subjektai ir kad į jį nebuvo įtrauktos, be kita ko, kaimo bendruomenės, ūkių darbininkai, smulkieji ūkininkai, žvejai, čiabuvių tautos, ir buvo nepaisoma jų teisės dalyvauti;

4.

apgailestauja dėl to, kad pradedant NAMMSA veiklą nebuvo konsultuotasi su Afrikos pilietinės visuomenės organizacijomis; pabrėžia, kad nuo maisto trūkumo kenčiančių grupių dalyvavimas jiems poveikį darančioje politikoje turėtų tapti visų apsirūpinimo maistu saugumo politikos krypčių pagrindu;

5.

atkreipia dėmesį į tai, kad NAMMSA įsipareigojo skatinti įtraukų žemės ūkiu pagrįstą augimą remiant smulkų ūkininkavimą ir padedant mažinti skurdą, badą ir nepakankamą mitybą; todėl pabrėžia, kad NAMMSA turi kiek galima apriboti cheminių trąšų ir pesticidų naudojimą dėl jų poveikio sveikatai ir aplinkai vietos bendruomenėse, pvz., biologinės įvairovės nykimo ir dirvožemio erozijos;

6.

kritiškai vertina nuomonę, kad bendrovių investicijos į žemės ūkį automatiškai pagerina apsirūpinimo maistu saugumą ir mitybą ir mažina skurdą;

7.

atkreipia dėmesį į G20 2011 m. pranešimą, kuriame pabrėžta, kad mokesčiais pagrįstos investicijos gali pasirodyti laikinos; primena, kad įvairūs investuotojų motyvacijos tyrimai parodė neutralų ar neigiamą specialių mokesčių paskatų poveikį sprendimams investuoti (46);

8.

pažymi, kad dėl mokesčių paskatų, įskaitant atleidimą nuo pelno mokesčio specialiosiose ekonominėse zonose, Afrikos valstybės netenka mokestinių pajamų, kurios galėjo būti gyvybiškai svarbių investicijų į žemės ūkį, ypač į aprūpinimo maistu ir mitybos programas, šaltinis (47);

9.

ragina vyriausybes ir paramos teikėjus sustabdyti arba peržiūrėti visas politikos kryptis, projektus ir konsultacines priemones, kuriomis tiesiogiai skatinamas žemių grobimas remiant itin žalingus projektus ir investicijas arba netiesiogiai didinamas žemės ir gamtos išteklių eikvojimas ir dėl kurių gali būti rimtai pažeidžiamos žmogaus teisės; vietoj to ragina remti politikos kryptis, kurias įgyvendinant apsaugomi smulkieji maisto produktų gamintojai, ypač moterys, jiems teikiama pirmenybė ir skatinama tvariai naudoti žemę;

10.

įspėja, kad Afrikoje nebūtų kartojamas 1960 m. Azijos vadinamosios žaliosios revoliucijos modelis ir nebūtų užsimerkiama prieš jo neigiamą socialinį poveikį ir poveikį aplinkai; primena, kad darnaus vystymosi tikslai apima tikslą skatinti darnų žemės ūkį, kurį reikia pasiekti iki 2030 m.;

11.

susirūpinęs pažymi, kad Malavio NAMMSA skatina plėsti tabako gamybą užuot rėmęs alternatyvius pragyvenimo šaltinius vadovaudamasis pagal 2005 m. Pasaulio sveikatos organizacijos Tabako kontrolės pagrindų konvenciją prisiimtais įsipareigojimais ir įsipareigojimais, prisiimtais Darnaus vystymosi darbotvarkėje iki 2030 m.;

12.

primygtinai ragina ES valstybes nares stengtis Naująjį aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo aljansą pertvarkyti į tikrą darnaus vystymosi priemonę ir Užsachario Afrikos šeimos ūkių ir vietos ekonomikos rėmimo priemonę, primindamas, kad šeimos ūkius ir mažas valdas valdantys ūkininkai pagamina apie 80 proc. pasaulio maisto, o šiame regione sukuria daugiau kaip 60 proc. užimtumo;

13.

susirūpinęs pažymi, kad šalių bendradarbiavimo programose tik pasirinktinai nurodomi tarptautiniai standartai, kuriais apibrėžiamos atsakingos investicijos į žemės ūkį, ir kad nenurodomos nei FAO 2004 m. savanoriškos gairės siekiant remti laipsnišką teisės į tinkamą maistą įgyvendinimą atsižvelgiant į nacionalinį aprūpinimą maistu, nei privačių investuotojų pareigos gerbti žmogaus teises;

14.

ragina ES ir jos valstybes nares, kartu kaip didžiausias paramos vystymuisi teikėjas pasaulyje:

15.

ragina dalyvaujančias šalis:

16.

atkreipia dėmesį į NAMMSA susitariančiųjų šalių įsipareigojimą įtraukti FAO savanoriškas gaires siekiant remti laipsnišką teisės į tinkamą maistą įgyvendinimą atsižvelgiant į nacionalinį aprūpinimą maistu, ir ragina NAMMSA šalis įsipareigoti laikytis atsakingo investavimo į žemės ūkį standartų, laikytis verslo ir žmogaus teisių pagrindinių principų ir EBPO rekomendacijų daugiašalėms įmonėms;

17.

pabrėžia, kad NAMMSA turi paskatinti gerą valdymą gamtos išteklių naudojimo srityje, visų pirma užtikrinant, kad žmonės turėtų galimybę naudotis savo ištekliais, ir apsaugant jų teises su gamtos ištekliais susijusių sutarčių srityje;

18.

ragina ES bendradarbiauti su JT siekiant, kad visos šalys privalomai priimtų Milano chartiją ir į ją įtrauktus įsipareigojimus;

19.

pabrėžia, kad vandens reguliavimas ir kova su klimato kaita yra labai svarbūs tvariam žemės ūkiui; ragina visus NAMMSA partnerius skirti dėmesį prieigai prie vandens ir su drėkinimu susijusių metodų ir aplinkos apsaugos ir dirvožemio išsaugojimo skatinimui;

20.

ragina ES bendradarbiauti su JT siekiant, kad būtų priimtas ir išplatintas Milano miestų maisto politikos paktas;

21.

ragina dalyvaujančias šalis įsipareigoti įgyvendinti tarptautinius investicijų reglamentavimo standartus – laikytis į žmogaus teises orientuoto požiūrio, apimančio AS Žemės politikos Afrikoje sistemą ir gaires ir jos Didelio masto investicijų į žemę Afrikoje pagrindinius principus;

22.

ragina viešai skelbti visus šalių bendradarbiavimo programų ketinimų protokolus; pabrėžia, kad siekiant užtikrinti sąžiningą rizikos ir naudos pasidalijimą reikia griežtų institucinių ir teisinių sistemų; pabrėžia, kad, siekiant padidinti skaidrumą ir užtikrinti, kad NAMMSA tikslai būtų pasiekti, itin svarbu užtikrinti aktyvų pilietinės visuomenės dalyvavimą šiame aljanse; atkreipia dėmesį į tai, kad reikia skatinti dialogą ir konsultavimąsi su visomis pilietinės visuomenės grupėmis;

23.

apgailestauja, kad vienintelis 10-čiai Naujojo aljanso bendradarbiavimo sistemų bendras rodiklis yra Pasaulio banko verslo aplinkos rodiklis;

24.

pabrėžia, kad daugiašalėse vystymosi iniciatyvose dalyvaujančios privačios bendrovės turėtų būti atskaitingos už savo veiksmus; todėl ragina NAMMSA šalis teikti metines veiksmų, kurių imtasi pagal NAMMSA, ataskaitas ir užtikrinti, kad jos būtų viešai skelbiamos ir prieinamos vietos gyventojams ir bendruomenėms, taip pat nustatyti nepriklausomą atskaitomybės sistemą, apimančią vietos gyventojams ir bendruomenėms skirtą apskundimo mechanizmą; taip pat pabrėžia, kad turi būti atliktas nepriklausomas išankstinis Naujojo aljanso investicijų, darančių poveikį teisėms į žemę, poveikio šioms teisėms tyrimas ir kad šis aljansas turi vadovautis FAO Neprivalomomis atsakingo žemės, žuvininkystės ir miškų išteklių valdymo gairėmis;

25.

pažymi, kad pagal NAMMSA veiklą vykdančios daugiašalės įmonės labiau palankios didelio masto rangoviniam ūkininkavimui, dėl kurio smulkiesiems gamintojams kyla pavojus atsidurti užribyje; ragina dešimt NAMMSA dalyvaujančių Afrikos valstybių užtikrinti, kad rangovinis ūkininkavimas būtų naudingas ir pirkėjams, ir tiekėjams; todėl mano, jog itin svarbu stiprinti, pvz., ūkininkų organizacijas, kad būtų pagerintos ūkininkų derybinės pozicijos;

26.

atkreipia dėmesį į tai, kad šalyse partnerėse privačiam sektoriui jau tenka 90 proc. darbo vietų ir kad privataus sektoriaus dalyvavimo potencialas yra akivaizdus, nes privačios įmonės idealiai tinka tvariam vidaus išteklių sutelkimo pagrindui, kuriuo gali būti grindžiamos bet kokios pagalbos programos, užtikrinti; pabrėžia, kad svarbu užtikrinti skaidrią reguliavimo sistemą, pagal kurią būtų nustatytos visų dalyvių, įskaitant neturtingus ūkininkus ir pažeidžiamas grupes, teisės ir pareigos, nes be tokios sistemos šios teisės negali būti sėkmingai apsaugotos;

27.

ragina šalių bendradarbiavimo programas persvarstyti taip, kad smulkiesiems gamintojams būtų veiksmingai mažinama rangovinio ūkininkavimo ir išorinio auginimo rizika, užtikrinant sąžiningas sutarčių sąlygas, įskaitant kainodaros tvarką, pagarbą moterų teisėms, paramą tvariam žemės ūkiui ir tinkamus ginčų sprendimo mechanizmus;

28.

įspėja, kad orientuojantis vien į žemės nuosavybės suteikimą dažnai padidėja smulkiųjų maisto gamintojų ir čiabuvių, ypač moterų, nesaugumas – nepripažįstamos jų teisės į žemę, su jais lengvai sudaromi nesąžiningi sandoriai, žemė nusavinama be sutikimo arba nesuteikiama sąžininga kompensacija;

29.

pabrėžia, kad būtina, jog smulkieji maisto produktų gamintojai užimtų pirmaujančias pozicijas ir jų nepriklausomos organizacijos galėtų padėtų jiems kontroliuoti žemę, gamtos išteklius ir programas;

30.

susirūpinęs pažymi, kad investuotojai ir vietos elito atstovai, dalyvaujantys sandoriuose dėl žemės, dažnai jų dėmesį patraukusias vietoves apibūdina kaip „tuščias“, „nenaudojamas“ ar „nepakankamai naudojamas“, tačiau labai nedaug žemės Afrikoje iš tikrųjų yra nenaudojama dėl, pvz., vyraujančios ganyklinės gyvulininkystės veiklos;

31.

pabrėžia, kad 1,2 mlrd. žmonių iki šiol gyvena neturėdami nuolatinės prieigos prie žemės arba turėdami nuosavybę, į kurią jie negali pateikti jokių oficialių reikalavimų, neturėdami teisės į nuosavybę, be jų žemę žyminčių topografinių matavimų ir be jokių teisinių ar finansinių priemonių, kad galėtų nuosavybę paversti kapitalu;

32.

teigiamai vertina tai, kad į visas šalių bendradarbiavimo programas įtrauktos 2012 m. Neprivalomos atsakingo žemės, žuvininkystės ir miškų išteklių valdymo gairės; ragina persvarstant šalių bendradarbiavimo programas veiksmingai įgyvendinti Neprivalomas atsakingo žemės, žuvininkystės ir miškų išteklių valdymo gaires ir darnaus vystymosi tikslus ir sistemingai vertinti, kaip jų laikomasi;

33.

pabrėžia, kad NAMMSA turėtų skirti dėmesį kovai su žemės grobimu, kuris yra žmogaus teisių pažeidimas, nes dėl jo vietos bendruomenės netenka žemės, nuo kuriuos jie priklauso norėdami turėti maisto ir pamaitinti savo šeimas; atkreipia dėmesį į tai, kad kai kuriose besivystančiose šalyse dėl žemės grobimo žmonės netenka savo darbo vietų ir pragyvenimo šaltinių ir yra priversti palikti savo namus;

34.

ragina dalyvaujančias šalis:

35.

taip pat primena, kad dėl paprotinės žemės naudojimo atsiradusias naudotojų teises turėtų pripažinti ir ginti teisinė sistema pagal Afrikos žmogaus ir tautų teisių komisijos nuostatas ir sprendimus;

36.

ragina atlikti NAMMSA poveikio teisėms į žemę ex ante tyrimą ir veikti tik gavus minėtąjį poveikį patiriančių vietos gyventojų laisvai duotą, išankstinį ir informacija pagrįstą sutikimą;

37.

pritaria griežtam ir inovatyviam stebėsenos mechanizmui Aprūpinimo maistu pasaulyje komitete; ragina ES konsultuojantis su pilietinės visuomenės organizacijomis suformuoti tvirtą poziciją siekiant prisidėti prie per 2016 m. spalio mėn. vyksiančią 43-iosios Aprūpinimo maistu pasaulyje komiteto sesiją organizuojamą pasaulinį stebėsenos renginį, kad būtų užtikrintas išsamus ir nuodugnus Valdymo gairių naudojimo ir taikymo vertinimas;

38.

ragina susijusių šalių vyriausybes užtikrinti, kad įmonės nuodugniai išanalizuotų savo veiklos poveikį žmogaus teisėms (atliktų išsamų patikrinimą) atlikdamos ir paskelbdamos nepriklausomus išankstinius savo poveikio žmogaus, socialinėms ir aplinkosaugos teisėms ir pagerindamos ir užtikrindamos prieigą prie vietos skundų, susijusių su žmogaus teisėmis, nagrinėjimo procesų, kurie būtų nepriklausomi, skaidrūs, patikimi ir apeliacine tvarka apskundžiami;

39.

ragina NAMMSA šalis nustatyti nepriklausomus skundų nagrinėjimo mechanizmus, kuriais galėtų naudotis bendruomenės, nukentėjusios nuo žemės ekspropriacijos, įvykdytos plėtojant didelio masto investicinius projektus;

40.

primena, kad kovojant su nepakankama mityba būtina glaudžiai susieti žemės ūkio, maisto gamybos ir visuomenės sveikatos sektorius;

41.

primena, kad reikia dėti visas pastangas siekiant užtikrinti geresnę mitybą ir didesnį apsirūpinimo maistu saugumą ir kovoti su badu, kaip įtvirtinta DVT 2; reikalauja teikti didesnę paramą ūkininkų kooperatyvų, kurie yra itin svarbūs žemės ūkio vystymui ir apsirūpinimo maistu saugumui, įgalinimui;

42.

pažymi, kad stabilumas didesnis ir migracija mažesnė ten, kur esama apsirūpinimo maistu saugumo, grindžiamo sveiku gyvybingu dirvožemiu ir našiomis žemės ūkio ekosistemomis, atspariomis klimato kaitai;

43.

pabrėžia, kad aukštos kokybės, subalansuota mityba labai svarbi, ir tvirtina, kad mityba turėtų būti pagrindinis maisto sistemų kūrimo arba atkūrimo aspektas;

44.

todėl ragina taikyti priemones, kuriomis pernelyg didelis kliovimasis importuojamais maisto produktais būtų keičiamas į atsparią vietos maisto produktų gamybą; pažymi, kad tai tampa vis svarbiau, nes klimatas ir rinkos vis labiau kinta;

45.

primena, kad vien tik gaunamos energijos kiekis neparodo mitybos būklės;

46.

pabrėžia strategijų, kuriomis siekiama sumažinti maisto švaistymą maisto grandinėje, būtinybę;

47.

pabrėžia, kad reikia saugoti žemės ūkio biologinę įvairovę; ragina ES valstybes nares investuoti į agroekologinius ūkininkavimo metodus besivystančiose šalyse, kaip numatyta Tarptautinio vystymuisi skirto žemės ūkio žinių, mokslo ir technologijų vertinimo išvadose, JT specialiojo pranešėjo teisės į maistą klausimais rekomendacijose ir darnaus vystymosi tiksluose;

48.

pritaria, kad reikia plėtoti politiką, palankią tvariam šeimos ūkininkavimui ir skatinančią vyriausybes užtikrinti šeimų ūkių plėtojimui palankią aplinką (palankias politikos kryptis, atitinkamus teisės aktus, politinio dialogo dalyvaujamąjį planavimą, investicijas);

49.

ragina Afrikos šalių vyriausybes:

50.

pabrėžia, kad NAMMSA turi padėti sukurti regioniniu lygmeniu pritaikytą žemės ūkio struktūrą pirminiame ir perdirbimo etapuose;

51.

ragina Afrikos šalių vyriausybes stiprinti kartų solidarumą ir pripažinti jo svarbą kovojant su skurdu;

52.

pabrėžia, kad svarbu mokyklose ir vietos bendruomenėse plėtoti švietimo mitybos klausimais programas;

53.

pabrėžia, kad teisė į vandenį neatskiriama nuo teisės į maistą ir kad 2010 m. JT rezoliucija dar nevirto ryžtingais veiksmais, kuriais būtų siekiama užtikrinti, kad teisė į vandenį būtų laikoma žmogaus teise; ragina ES apsvarstyti Pasaulinės vandens sutarties Italijos komiteto pasiūlymą dėl Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto fakultatyvaus protokolo;

54.

pripažįsta nepaprastai svarbų prieigos prie švaraus vandens vaidmenį ir poveikį, kurį jai gali turėti ūkininkavimas;

55.

pripažįsta prieigos prie vandens reikšmę ūkininkavimo reikmėms ir riziką, kylančią dėl pernelyg didelio kliovimosi vertingu vandeniu laistymui, ir, atsižvelgdamas į tai, pažymi būtinybę mažinti vandenį švaistančius laistymo būdus ir pabrėžia, kad vandenį taupantys žemės ūkio būdai gali atlikti svarbų vaidmenį užkertant kelią evapotranspiracijai, sulaikant vandenį sveikame gyvybingame dirvožemyje ir išlaikant neužterštą geriamąjį vandenį;

56.

pažymi, kad tvariai tvarkant dirvožemį galima pagaminti iki 58 proc. daugiau maisto pasaulyje (48);

57.

atkreipia dėmesį į dirvožemiu ir medžiais pagrįstų požiūrių sinergiją ir žemdirbystės ekosistemų pritaikymo prie klimato kaitos svarbą; ypač atkreipia dėmesį į didelį malkų poreikį; ypač atkreipia dėmesį į įvairų azotą kaupiančių medžių panaudojimą;

58.

pripažįsta specifinius atogrąžų ir pusiau sausringų zonų žemės ūkio poreikius, ypač turint mintyje kultūrinius augalus, kuriems reikia šešėlio, kad apsisaugotų nuo saulės, ir dirvožemio apsaugos, ir mano, kad ekstrakcinės monokultūros yra pasenęs dalykas, taip pat pažymi, kad vis daugiau NAMMSA paramą teikiančių valstybių palaipsniui nustoja jas auginti;

59.

įspėja, kad įgyvendinant iniciatyvas, kurias finansuoja NAMMSA, užuot kliovusis maisto gamyba, nebūtų pernelyg pasitikima ne misto žemės ūkio prekių, ypač biodegalų žaliavų, gamyba, nes šių prekių gamyba gali turėti žalingą poveikį dalyvaujančių šalių apsirūpinimui maistu ir apsirūpinimo maistu savarankiškumui;

60.

pažymi, kad tokie agronominiai metodai, kuriais palaikomi gamtiniai procesai, tokie kaip dirvožemio armens formavimas, vandens ir kenksmingųjų organizmų reguliavimas ar uždaras maisto medžiagų apykaitos ciklas, gali užtikrinti ilgalaikį našumą ir derlingumą nedidelėmis sąnaudomis ūkininkams ir administracijoms;

61.

pažymi, kad besivystančiose šalyse, pvz., NAMMSA dalyvaujančiose šalyse agrocheminės medžiagos gali būti naudojamos ir pernelyg dažnai, ir netinkamai;

62.

pažymi, kad taip atsitinka dėl neraštingumo ir tinkamo mokymo nebuvimo ir todėl gali itin padaugėti pesticidų liekanų šviežiuose vaisiuose ir daržovėse, taip pat būti apnuodijimo atvejų ar padarytas kitas poveikis ūkininkų ir jų šeimos narių sveikatai;

63.

primena, kad ūkininkų teise neribotai auginti, parduoti sėklas ir jomis keistis Afrikos žemės ūkyje grindžiama 90 proc. pragyvenimo ir kad sėklų įvairovė yra labai svarbi didinant ūkininkavimo atsparumą klimato kaitai; pabrėžia, kad dėl įmonių prašymų stiprinti selekcininkų teises pagal 1991 m. UPOV konvenciją neturi būti uždrausti tokie neoficialūs susitarimai;

64.

atkreipia dėmesį į pernelyg didelės sėklų sektoriaus dereguliacijos dalyvaujančiose šalyse pavojus, nes dėl to smulkieji ūkininkai gali tapti pernelyg priklausomi nuo užsienio bendrovių gaminamų sėklų ir augalų apsaugos produktų;

65.

primena, kad pagal TRIPS sutarties nuostatas, kuriose raginama užtikrinti kokios nors formos augalų rūšių apsaugą, besivystančios šalys nėra verčiamos taikyti Naujų augalų veislių apsaugos sąjungos tvarką; pabrėžia, kad vis dėlto tos nuostatos sudaro šalims galimybę plėtoti sui generis sistemas, kurios būtų geriau pritaikytos prie kiekvienos šalies žemės ūkio gamybos ypatybių ir tradicinių ūkininkų sėklų sistemų, tuo tarpu mažiausiai išsivysčiusios šalys, kurios yra PPO narės, neturi laikytis susijusių TRIPS sutarties nuostatų; pabrėžia, kad sui generis sistemos turi padėti įgyvendinti tikslus ir įsipareigojimus pagal Biologinės įvairovės konvenciją, Nagojos protokolą ir Tarptautinę sutartį dėl augalų genetinių išteklių maisto pramonei ir žemės ūkiui, o ne jiems priešintis;

66.

apgailestauja dėl įmonių raginimo suderinti įstatymus dėl sėklų remiantis išskirtinumo, vienodumo ir stabilumo principais Afrikos kontekste pasitelkiant regionines institucijas – taip bus trukdoma plėtotis ir augti ūkininkų sėklų sistemoms nacionaliniu ir regionų lygmenimis, nes taikant tokias sistemas paprastai nebūna auginamos ar kaupiamos sėklos, atitinkančios išskirtinumo, vienodumo ir stabilumo kriterijus;

67.

ragina G 7 valstybes remti ūkininkų valdomas sėklų sistemas pasitelkiant bendruomenių sėklų bankus;

68.

primena, kad, nors komercinės sėklų rūšys trumpuoju laikotarpiu gali pagerinti derlių, tradicinės ūkininkų naudojamos rūšys, vietinės veislės ir susijusios žinios labiausiai tinka prisitaikant prie konkrečios agroekologinės aplinkos ir klimato kaitos; be to pabrėžia, kad didesnis jų našumas priklauso nuo papildomų medžiagų (trąšų, pesticidų, hibridinių sėklų) naudojimo, dėl kurio kyla rizika, kad ūkininkai įklimps į ydingą skolų ratą;

69.

susirūpinęs atkreipia dėmesį į tai, kad sertifikuotų sėklų naudojimas ir platinimas Afrikoje didina mažų valdų turėtojų priklausomybę, didina įsiskolinimo tikimybę ir menkina sėklų įvairovę;

70.

pasisako už paramą vietos politikai, kuria siekiama vadovaujantis atsakomybės ir subsidiarumo principais užtikrinti nuoseklią ir tvarią prieigą prie įvairios ir maistingos mitybos;

71.

primygtinai ragina Komisiją užtikrinti, kad teikiant visą techninę pagalbą ir finansinę paramą sėklų politikos plėtojimui būtų atsižvelgiama į ES įsipareigojimus užtikrinti ūkininkų teises pagal Tarptautinę sutartį dėl augalų genetinių išteklių maisto pramonei ir žemės ūkiui; ragina ES remti intelektinės nuosavybės teisių režimus, kuriais padedama kultivuoti vietos sąlygoms pritaikytų sėklų įvairovę ir ūkininkų sutaupytas sėklas;

72.

primygtinai ragina G 8 valstybes nares neremti genetiškai modifikuotų (GMO) pasėlių Afrikoje;

73.

primena, kad pavyzdiniame Afrikos biologinės saugos įstatyme nustatomas aukštas biologinės saugos standartas; mano, kad visa užsienio paramos teikėjų pagalba plėtojant biologinę saugą nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis turėtų būti atitinkamai įforminta;

74.

ragina Afrikos šalis netaikyti nacionalinės ar regioninės biologinės saugos tvarkos taikant žemesnius standartus bei nustatyti Kartachenos biosaugos protokole;

75.

ragina dalyvaujančias šalis suteikti ūkininkams galimybę išvengti priklausomybės nuo išorės medžiagų naudojimo ir remti ūkininkų sėklų sistemas, siekiant išlaikyti ir pagerinti žemės ūkio biologinę įvairovę išlaikant vietinius valstybei priklausančius sėklų bankus, vykdant sėklų mainus ir nuolat plėtojant vietos veislių sėklų įvairovę, ypač suteikiant lankstumo sėklų katalogams, į juos įtraukiant ūkininkų sėklų rūšis, ir užtikrinant, kad ir toliau būtų vykdoma tradicinė gamyba;

76.

ragina dalyvaujančias šalis užtikrinti ir skatinti galimybes smulkiems žemės savininkams, marginalizuotoms grupėms ir kaimo bendruomenėms gauti sėklų ir žemės ūkyje naudojamų medžiagų, taip pat laikytis tarptautinių susitarimų dėl gyvybės ir biologinių procesų nepatentavimo, ypač kai tai susiję su vietinėmis padermėmis ir rūšimis;

77.

atkreipia dėmesį į didesnės moterų marginalizacijos sprendimų priėmimo procese pavojų, kylantį dėl tam tikrų komercinių javų auginimo; pažymi, kad mokymas žemės ūkio klausimais dažnai skirtas vyrams ir jame dažnai negali dalyvauti moterys, kurie dėl šios priežasties negali dalyvauti žemės ir augalų, kuriais jos tradiciškai rūpinosi, valdyme;

78.

apgailestauja, kad šalių bendradarbiavimo programoje praktiškai neapibrėžti tikslūs įsipareigojimai biudžetą sudaryti atsižvelgiant į lyčių aspektą ar stebėti pažangą pagal išskaidytus duomenis; pabrėžia, kad reikia nacionaliniuose veiksmų planuose abstrakčius ir bendro pobūdžio įsipareigojimus pakeisti konkrečiais ir tiksliais siekiant užtikrinti moterų kaip teisių turėtų galias;

79.

primygtinai ragina vyriausybes panaikinti visą moterų diskriminaciją, susijusią su galimybėmis naudotis žeme ir mikrokreditų schemomis bei paslaugomis, ir veiksmingai įtraukti moteris į žemės ūkio mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros politikos priemonių kūrimą ir įgyvendinimą;

80.

pabrėžia, kad reikia užtikrinti viso privačiojo sektoriaus bendrovėms teikiamo finansavimo skaidrumą ir apie šį finansavimą viešai skelbti;

81.

ragina paramos teikėjus oficialią paramą vystymuisi (OPV) suderinti su vystymosi rezultatyvumo principais, didžiausią dėmesį skirti rezultatams, kuriais siekiama mažinti skurdą, ir skatinti įtraukius partnerystės darinius, skaidrumą ir atskaitingumą;

82.

ragina paramos teikėjus savo paramą nukreipti į žemės ūkio vystymą, visų pirma, pasitelkus nacionalinius plėtros fondus, kurie teikia dotacijas ir paskolas smulkiesiems ir šeimos ūkiams;

83.

ragina paramos teikėjus remti ūkininkų švietimą, mokymą ir techninį konsultavimą;

84.

ragina paramos teikėjus skatinti steigti profesinio ir ekonominio pobūdžio ūkininkų organizacijas ir remti ūkininkų kooperatyvų, kurie padėtų teikti prieinamas gamybos priemones ir padėtų ūkininkams perdirbti ir parduoti produktus taip, kad būtų užtikrintas jų produkcijos pelningumas, steigimą;

85.

mano, kad G 8 valstybių narių teikiamas finansavimas Naujajam aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo aljansui prieštarauja tikslui remti šalių vidaus vietos bendroves, negalinčias konkuruoti su daugiašalėmis įmonėmis, kurios jau ir taip turi dominuojančią padėtį rinkoje, o dar joms dažnai teikiamos verslo, tarifinės ir mokestinės privilegijos;

86.

primena, kad paramos vystymuisi tikslas – sumažinti ir galiausiai panaikinti skurdą; mano, kad OPV daugiausia turėtų būti tiesioginė parama nedidelio masto ūkininkavimu;

87.

pabrėžia, kad reikia atgaivinti viešojo sektoriaus investicijas į Afrikos žemės ūkį, tuo pat metu teikiant paramą privačioms investicijoms, ir pirmenybę teikti investicijoms į agroekologiją siekiant tvariai didinti aprūpinimą maistu, mažinti skurdą ir badą, o kartu išsaugoti biologinę įvairovę ir atsižvelgti į čiabuvių žinias bei inovacijas;

88.

pabrėžia, kad G 7 valstybės narės turėtų užtikrinti Afrikos šalims teisę apsaugoti savo žemės ūkio sektorius taikant smulkiesiems ir šeimos ūkiams palankius tarifų ir mokesčių režimus;

89.

ragina ES šalinti minėtuosius NAMMSA trūkumus, imtis veiksmų siekiant padidinti jo skaidrumą ir pagerinti valdymą ir užtikrinti, kad pagal jį vykdomi veiksmai atitiktų vystymosi politikos tikslus;

90.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir Naujojo aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo aljanso susitariančiosioms šalims.

6.3.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 86/24

—

atsižvelgdamas į 2002 m. liepos 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1606/2002 dėl tarptautinių apskaitos standartų taikymo (1),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. vasario 25 d. Jacques'o de Larosière'o vadovaujamos ES finansinės priežiūros aukšto lygio grupės pranešimą,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/34/ES dėl tam tikrų rūšių įmonių metinių finansinių ataskaitų, konsoliduotųjų finansinių ataskaitų ir susijusių pranešimų, kuria iš dalies keičiama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/43/EB ir panaikinamos Tarybos direktyvos 78/660/EEB ir 83/349/EEB (2),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2012/30/ES dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės, siekdamos tokias priemones suvienodinti, reikalauja iš Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 54 straipsnio antroje pastraipoje apibrėžtų bendrovių, jų narių ir kitų interesų apsaugai, akcines bendroves steigiant, palaikant ir keičiant jų kapitalą, koordinavimo (3),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 258/2014 dėl Sąjungos tam tikros audito ir finansinės atskaitomybės sričių veiklos paramos programos nustatymo 2014–2020 m. laikotarpiui ir kuriuo panaikinamas Sprendimas Nr. 716/2009/EB (4),

—

atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 258/2014 dėl Sąjungos tam tikros audito ir finansinės atskaitomybės sričių veiklos paramos programos nustatymo 2014–2020 m. laikotarpiui (COM(2016)0202),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. spalio mėn. Philippe’o Maystadto pranešimą „Ar TFAS standartai turėtų būti europietiškesni?“ (angl. „Should IFRS Standards be More European?“),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. liepos 2 d. Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai apie pažangą, pasiektą įgyvendinant EFRAG reformą vadovaujantis P. Maystadto ataskaitoje pateiktomis rekomendacijomis (COM(2014)0396),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. birželio 18 d. Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai „2002 m. liepos 19 d. Reglamento (EB) Nr. 1606/2002 dėl tarptautinių apskaitos standartų taikymo vertinimas“ (COM(2015)0301),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. rugsėjo 17 d. Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl TFAS fondo, EFRAG ir PIOB veiklos 2014 m. (COM(2015)0461),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. rugsėjo 30 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Kapitalo rinkų sąjungos kūrimo veiksmų planas“ (COM(2015)0468),

—

atsižvelgdamas į tyrimą dėl Tarptautinių apskaitos standartų valdybos (TASV) („Europos Sąjungos vaidmuo tarptautiniuose ekonominiuose forumuose. Dokumentas Nr. 7: TASV) ir keturias studijas dėl 9-ojo TFAS („TFAS tvirtinimo kriterijų sąsaja su 9-uoju TFAS“, „9-ojo TFAS svarba finansiniam stabilumui ir priežiūros taisyklėms“, „Graikijos vyriausybės obligacijų vertės sumažėjimas pagal 39-ąjį TAS ir 9-ąjį TFAS: Atvejo tyrimas“ bei „Numatomais nuostoliais pagrįsta apskaita nustatant finansinių priemonių vertės sumažėjimą: FASV ir TASV 9-ojo TFAS metodai“),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. gruodžio 21 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1569/2007, nustatantį trečiosios šalies vertybinių popierių emitentų taikomų apskaitos standartų lygiavertiškumo nustatymo mechanizmą pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 2003/71/EB ir 2004/109/EB (5),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. balandžio 2 d. G 20 vadovų pareiškimą,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. liepos mėn. konsultacijoms skirtą TASV dokumentą „Finansinės atskaitomybės konceptualios sistemos peržiūra“ (DP/2013/1) ir 2015 m. liepos mėn. TASV kvietimą teikti nuomones „Patikėtinių atlikta struktūros ir veiksmingumo peržiūra: peržiūrėtini aspektai“,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. gruodžio 1 d. Komisijos pastabas dėl TASV patikėtinių atliktos struktūros ir veiksmingumo peržiūros,

—

atsižvelgdamas į 9-ąjį Tarptautinį finansinės atskaitomybės standartą (TFAS) dėl finansinių priemonių, kurį 2014 m. liepos 24 d. paskelbė TASV, į EFRAG pateiktą patarimą dėl 9-ojo TFAS patvirtinimo, į EFRAG nuomonę dėl 9-ojo TFAS atitikties teisingo ir nešališko vaizdo principui, į Apskaitos reguliavimo komiteto (ARK) posėdžio dėl 9-ojo TFAS dokumentus bei Europos Centrinio Banko (ECB) ir Europos bankininkystės institucijos (angl. EBA) laiškus, kuriuose pateikiamos pastabos dėl 9-ojo TFAS patvirtinimo,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. sausio 14 d. Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto koordinatorių vardu pasiųstą laišką, kuriame pateikiamos pastabos dėl konsultacijoms skirto TASV dokumento „Finansinės atskaitomybės konceptualios sistemos peržiūra“,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. kovo 31 d. Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos (angl. ESMA) ataskaitą dėl apskaitos reikalavimų vykdymo užtikrinimo institucijų atliekamos vykdymo užtikrinimo ir reguliavimo veiklos 2014 m. (ESMA/2015/659),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. liepos 10 d. ESMA gaires dėl nuostatų dėl finansinės informacijos reikalavimų vykdymo užtikrinimo (ESMA/2014/807),

—

atsižvelgdamas į 2016 m. sausio 19 d. ESMA pateiktą lentelę dėl atitikties ESMA gairėms dėl finansinės informacijos reikalavimų vykdymo užtikrinimo (ESMA/2015/203 REV),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. balandžio 24 d. rezoliuciją dėl tarptautinių finansinės atskaitomybės standartų (TFAS) ir Tarptautinių apskaitos standartų tarybos (TAST) valdymo (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2016 m. balandžio 12 d. rezoliuciją dėl ES vaidmens tarptautinių finansų, pinigų ir reguliavimo institucijų ir įstaigų veikloje (7),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/43/EB dėl teisės aktų nustatyto metinės finansinės atskaitomybės ir konsoliduotos finansinės atskaitomybės audito (8) su pakeitimais, padarytais 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/56/ES (9), taikoma nuo 2016 m. birželio mėn. vidurio,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą ir Biudžeto kontrolės komiteto nuomonę, (A8-0172/2016),

A.

kadangi Tarptautiniai finansinės atskaitomybės standartai (TFAS) ir tarptautiniai audito standartai (TAuS) yra svarbūs elementai siekiant užtikrinti efektyvų ES vidaus rinkos ir kapitalo rinkų veikimą; kadangi TFAS ir TAuS gali būti suprantami kaip viešoji gėrybė, todėl neturėtų kelti pavojaus finansų stabilumui arba trukdyti Sąjungos ekonomikos plėtrai, taip pat turėtų būti naudingi visai visuomenei, o ne tik tenkinti investuotojų, skolintojų ir kreditorių interesus;

B.

kadangi įmonių ataskaitų klastojimas ne tik mažina visuomenės pasitikėjimą socialinės rinkos ekonomikos modeliu, bet ir kelia grėsmę ekonomikos ir finansų stabilumui;

C.

kadangi TFAS paskirtis – mažinant investuotojų ir įmonių informuotumo skirtumą stiprinti atskaitomybę, apsaugoti investicijas, didinant finansinės informacijos tarptautinį palyginamumą ir kokybę užtikrinti skaidrumą, sudaryti galimybes investuotojams ir kitiems rinkos subjektams priimti informacija pagrįstus ekonominius sprendimus bei tokiu būdu daryti poveikį finansų rinkų subjektų elgesiui ir šių rinkų stabilumui; kadangi šis sprendimų naudingumu pagrįstas apskaitos modelis vis dėlto ne visiškai dera su apskaitos funkcija užtikrinti kapitalo pakankamumą, išdėstyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje ir Apskaitos direktyvoje, ir galima manyti, kad konceptualus apskaitos pagal TFAS sistemą pagrindas neatitinka ES teisėje numatytos apskaitos paskirties, nes šios apskaitos standartas – teisingas ir nešališkas konkrečių kiekybinių duomenų vaizdas, kaip išdėstyta 2016 m. vasario 25 d. Komisijos nario Jonathano Hillo rašytiniame atsakyme E-016071/2015; kadangi teisingo ir nešališko vaizdo reikalavimui užtikrinti reikia atlikti visapusišką vertinimą, kuriame svarbūs kiekybiniai duomenys ir kokybiniai paaiškinimai;

D.

kadangi Apskaitos direktyvoje nurodoma, kad ataskaitos ypač svarbios „siekiant apsaugoti akcininkus, narius ir trečiuosius asmenis“ ir kad „tų įmonių garantijos trečiosioms šalims apribotos įmonės grynojo turto verte“; kadangi Apskaitos direktyvoje taip pat nurodyta, kad jos tikslas yra „apsaugoti bendrovių su akciniu kapitalu interesus“, užtikrinant, kad dividendai nebūtų mokami iš akcinio kapitalo; kadangi ši bendroji ataskaitų paskirtis gali būti įgyvendinta tik tuo atveju, jei ataskaitose pateikti kiekybiniai duomenys parodo teisingą ir nešališką įmonės turto ir įsipareigojimų, finansinės būklės, pelno ar nuostolio vaizdą; kadangi teisingam ir nešališkam vaizdui užtikrinti, dividendų išmokoms nustatyti ir įmonės mokumui įvertinti taip pat reikia kokybinės informacijos ir platesnio rizikos įvertinimo;

E.

kadangi TASV veikia TFAS fondo (Londone (Jungtinė Karalystė) ir Delavere (JAV) užregistruotos privačios, pelno nesiekiančios bendrovės) struktūroje ir yra standartų nustatymo institucija, kurios procesai turi būti skaidrūs ir nepriklausomi, be to, jiems turėtų būti taikomas tiesioginio viešo atskaitingumo principas; kadangi ES padengia apie 14 proc. TFAS fondo biudžeto ir todėl yra didžiausias fondo finansuotojas;

F.

kadangi pasauliniam kapitalo judėjimui reikia pasaulinės apskaitos standartų sistemos; kadangi TFAS įvairia (visiško priėmimo, dalinio priėmimo, neprivalomo taikymo ir konvergencijos) tvarka taikomi 116 jurisdikcijų, bet JAV netaikomi vietos emitentams;

G.

kadangi 2002 m. rugsėjo mėn. TASV ir JAV Finansinės apskaitos standartų valdybos (FASV) Norwalk susitarime pasiūlyta suderinti TASV priimtus TFAS ir FASV priimtus JAV bendruosius apskaitos principus;

H.

kadangi Europos Sąjungoje tvirtinimo procesas grindžiamas tvirtinimo kriterijais, nustatytais TAS reglamente; kadangi TFAS neturėtų prieštarauti teisingo ir nešališko vaizdo principui, įtvirtintam Apskaitos reglamente, kuriame reikalaujama, kad finansinės ataskaitos turi parodyti „teisingą ir nešališką“ įmonės turto ir įsipareigojimų, finansinės būklės, pelno ar nuostolio vaizdą; kadangi, kaip reikalaujama Kapitalo palaikymo direktyvoje, dividendai ir premijos neturėtų būti mokami iš nerealizuoto pelno (t. y. galiausiai iš kapitalo); kadangi TFAS turėtų didinti viešąsias gėrybes Europoje ir atitikti pagrindinius kriterijus dėl informacijos, reikalingos finansinėms ataskaitoms, kokybės;

I.

kadangi Komisija, Taryba ir Europos Parlamentas dalyvauja tvirtinimo procese remdamiesi Europos finansinės atskaitomybės patariamosios grupės (angl. EFRAG) (privataus techninio Komisijos patarėjo) patarimais ir Apskaitos reguliavimo komiteto (ARK), kurį sudaro valstybių narių atstovai, veiklos rezultatais; kadangi P. Maystadto ataskaitoje aptarta galimybė įsteigti agentūrą, kuri ilgainiui pakeistų EFRAG;

J.

kadangi Europos Sąjungoje įvairūs suinteresuotieji subjektai (visų pirma ilgalaikiai investuotojai), abejoja dėl to, ar TFAS atitinka Apskaitos direktyvos teisinius reikalavimus, ypač atsargumo ir valdymo (angl. stewardship) principus; kadangi Parlamento dalyvavimas nustatant standartus yra nepakankamas ir neatitinka ES biudžeto finansinio įnašo į TFAS fondą dydžio; kadangi taip pat pabrėžiama, jog reikia stiprinti Europos vaidmenį siekiant viso standartų nustatymo proceso metu užtikrinti visapusišką tokių principų pripažinimą ir įtvirtinimą;

K.

kadangi dėl naujausių finansinių krizių TFAS vaidmuo užtikrinant finansų stabilumą ir ekonomikos augimą (pirmiausiai taisyklės dėl bankininkystės sistemoje patirtų nuostolių pripažinimo) pateko į G 20 ir ES darbotvarkes; kadangi G 20 ir J. de Larosière ataskaitoje atkreiptas dėmesys į svarbiausias apskaitos standartų problemas prieš krizę, įskaitant nebalansinę apskaitą, procikliškumą, susijusį su rinkos vertės principu bei pelno ir nuostolių pripažinimu, nepakankamą rizikos kaupimosi ciklinio augimo laikotarpiais vertinimą ir bendros ir skaidrios metodikos, kurią taikant vertinamas nelikvidus ir sumažėjusios vertės turtas, stygių;

L.

kadangi TASV parengė 9-ąjį TFAS „Finansinės priemonės“ kaip pagrindinį atsaką į kai kuriuos krizės aspektus ir jos poveikį bankų sektoriui; kadangi EFRAG konsultacija dėl 9-ojo TFAS buvo pritariamo pobūdžio, nors ir pateikta keletas pastabų dėl vadinamosios „tikrosios vertės“ taikymo tuo atveju, kai kyla sunkumų rinkoje, konceptualaus 12 mėnesių atidėjinių nuostoliams padengti metodo pagrindo stokos ir nepatenkinamų nuostatų dėl ilgalaikių investicijų; kadangi dėl skirtingų 9-ojo TFAS ir būsimo draudimo standarto įsigaliojimo datų konsultacijoje pareikšta išlyga dėl šio standarto taikymo draudimo sektoriuje; kadangi šią problemą pripažįsta pati TASV; kadangi nerimaujama dėl to, kad pasiūlytas nuosavybės vertybinių popierių vertinimas apskaitoje gali neigiamai paveikti ilgalaikes investicijas; kadangi ECB ir EBA laiškai, kuriuose pateikiamos pastabos dėl 9-ojo TFAS, buvo palankūs, tačiau juose taip pat paminėti keli konkretūs trūkumai;

M.

kadangi nebalansinės apskaitos klausimas spręstas vėliau pateikiant 7-ojo TFAS „Finansinės priemonės: atskleidimas“ pakeitimus ir parengiant tris naujus standartus – 10-ąjį TFAS „Konsoliduotosios finansinės ataskaitos“, 11-ąjį TFAS „Jungtinė veikla“ ir 12-ąjį TFAS „Informacijos apie dalis kituose ūkio subjektuose atskleidimas“;

N.

kadangi 2015 m. gegužės mėn. TASV paskelbė parengiamąjį projektą „konceptualios sistemos“, kuriame aprašomos koncepcijos, naudojamos TASV rengiant TFAS, sudarančios galimybes finansinių ataskaitų rengėjams parengti ir pasirinkti apskaitos politiką ir padedančios visiems suinteresuotiems subjektams suprasti ir aiškinti TFAS;

O.

kadangi TFAS fondo valdymo struktūra pagal jo steigimo dokumentą šiuo metu peržiūrima; kadangi dėl šios priežasties tai yra tinkamas metas peržiūrėti organizacinę struktūrą ir apsvarstyti būtinus TFAS fondo ir TASV valdymo ir priežiūros organų pakeitimus, siekiant šias institucijas geriau integruoti į tarptautines finansų institucijų sistemą ir užtikrinti platų atstovavimą (pavyzdžiui, vartotojams atstovaujančių agentūrų ir finansų ministerijų) įvairiems interesams ir viešą atskaitomybę, garantuojant apskaitos standartų kokybiškumą;

P.

kadangi TAuS rengia Tarptautinių audito ir užtikrinimo standartų valdyba (angl. IAASB) – nepriklausoma įstaiga prie Tarptautinės buhalterių federacijos (angl. IFAC); kadangi Viešojo intereso priežiūros taryba (angl. PIOB) yra nepriklausoma tarptautinė organizacija, kuri prižiūri TAuS priėmimo procesą ir kitokią IFAC veiklą, turinčią poveikio viešajam interesui;

Q.

kadangi Sąjungos tam tikros audito ir finansinės atskaitomybės sričių veiklos paramos programoje 2014 – 2020 m. laikotarpiui numatytas TFAS fondo ir PIOB finansavimas 2014 – 2020 m., tačiau EFRAG finansavimas tik 2014 – 2016 m.;

1.

atkreipia dėmesį į Komisijos TAS vertinimo ataskaitą dėl TFAS taikymo ES ir Komisijos vertinimą, kad TAS reglamento tikslai buvo pasiekti; apgailestauja, kad Komisija dar nepateikė pasiūlymo dėl teisinių pakeitimų, kurių reikia siekiant pašalinti Komisijos vertinime nurodytus trūkumus; ragina standartų nustatymo instituciją užtikrinti, kad TFAS būtų darni galiojančių apskaitos standartų visumos dalis ir skatinti tarptautinę konvergenciją; ragina labiau koordinuotai rengti naujus standartus, be kita ko, suderinant taikymo grafikus, visų pirma įgyvendinant 9-ąjį TFAS „Finansinės priemonės“ ir 4-ąjį TFAS „Draudimo sutartys“; primygtinai ragina Komisiją kruopščiai pateikti tam skirtus pasiūlymus dėl teisės aktų ir užtikrinti, kad jokie vėlavimai nesukeltų neatitikties ar konkurencijos iškraipymų draudimo sektoriuje; ragina Komisiją išsamiai išnagrinėti, ar visiškai įgyvendintos J. de Larosière ataskaitoje pateiktos rekomendacijos, o visų pirma rekomendacija Nr. 4, kurioje teigiama, kad reikia platesnio masto svarstymų dėl rinkos kainos principo;

2.

ragina Komisiją skubos tvarka atsižvelgti į P. Maystadto rekomendaciją dėl „viešosios gėrybės“ kriterijaus išplėtimo, t. y. kad apskaitos standartai neturėtų kelti pavojaus finansiniam stabilumui ES ir neturėtų kliudyti ES ekonomikos vystymuisi, be to, ragina užtikrinti, kad tvirtinant standartus būtų visapusiškai laikomasi šio kriterijaus; primygtinai ragina Komisiją kartu su EFRAG pateikti aiškias gaires dėl sąvokos „viešoji gėrybė“ bei „teisingo ir nešališko vaizdo“ principo reikšmės siekiant bendro šių tvirtinimo kriterijų supratimo, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika ir Apskaitos direktyva; ragina Komisiją pateikti pasiūlymą įtraukti P. Maystadto „viešosios gėrybės“ kriterijaus apibrėžtį į TAS reglamentą; ragina Komisiją kartu su EFRAG sistemingai išnagrinėti, ar vadovaujantis „viešosios gėrybės“ kriterijumi, kaip jį apibrėžė P. Maystadt, reikia keisti galiojančius apskaitos standartus, ir šiuo pagrindu bendradarbiauti su TASV bei nacionalinėmis ir trečiųjų valstybių standartus nustatančiomis institucijomis siekiant platesnės paramos pakeitimams arba, nesant tokios platesnės paramos, esant reikalui ES teisės aktuose nustatyti konkrečius standartus, atitinkančius tokius kriterijus;

3.

atkreipia dėmesį į tai, kad ataskaitose pateikiamiems kiekybiniams duomenims taikomas Direktyva 2013/34/ES 4 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisingo ir nešališko vaizdo patikrinimas, kuris yra pagal ES teisę rengiamų ataskaitų pateikimo standartas, kaip aprašyta tos direktyvos 3 ir 29 konstatuojamosiose dalyse; pabrėžia, kad šios nuostatos tikslas yra susijęs su ataskaitų funkcija užtikrinti kapitalo pakankamumą, t. y. siekiama, kad investuotojai (kreditoriai ir akcininkai) naudotųsi metinių ataskaitų kiekybiniais duomenimis kaip pagrindu įvertinant, ar įmonė yra moki grynojo turto atžvilgiu, ir nustatant dividendų išmokas;

4.

pabrėžia, kad ataskaitose pateikiamų kiekybinių duomenų teisingo ir nešališko vaizdo principo įgyvendinimo esminis elementas yra atsargus vertinimas – ataskaitose neturi būti sumenkinti nuostoliai arba perdėtas pelnas, kaip nurodyta Apskaitos direktyvos 6 straipsnio 1 dalies c punkto i ir ii papunkčiuose; atkreipia dėmesį į tai, kad šis Apskaitos direktyvos aiškinimas buvo patvirtintas daugelyje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų;

5.

pažymi, kad TAS reglamento 9 konstatuojamojoje dalyje numatomas tam tikras lankstumas priimant sprendimą patvirtinti TFAS, kadangi nereikalaujama, kad „kiekviena ir visos direktyvų nuostatos būtų griežtai taikomos“; vis dėlto mano, kad tai nereiškia, jog TFAS gali tiek nukrypti nuo 2013 m. Apskaitos direktyvos (2013/34/ES) (kuri pakeitė ketvirtąją Bendrovių teisės direktyvą (78/660/EEB) ir septintąją Bendrovių teisės direktyvą (83/349/EEB), nurodytas TAS reglamento 3 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje) bendrojo tikslo, kad dėl to finansinėse ataskaitose būtų perdėtas pelnas arba sumenkinti nuostoliai; mano, kad, atsižvelgiant į tai, tvirtinant 39-ąjį TAS buvo galimai pažeistas šis ketvirtosios ir septintosios Bendrovių teisės direktyvų, pakeistų 2013 m. Apskaitos direktyva, bendrasis tikslas, atsižvelgiant į su juo susijusį patirtų nuostolių modelį, ir ypač ketvirtosios Bendrovių teisės direktyvos 31 straipsnio 1 dalies c punkto bb papunktis, kuriame nurodyta, jog „reikia atsižvelgti į visus numatomus įsipareigojimus ir galimus nuostolius, susijusius su aptariamaisiais arba praėjusiais finansiniais metais, net jeigu tokių įsipareigojimų ar nuostolių galimybė paaiškėja tik po balanso dienos iki jo sudarymo datos“;

6.

pritaria TASV ketinimui naujoje konceptualioje sistemoje vėl taikyti atsargumo principą ir sustiprinti valdymo (angl. stewardship) principą; apgailestauja, kad TASV aiškinimu „atsargumas“ tereiškia „apdairus požiūris į diskreciją“; atkreipia dėmesį į tai, kad TASV atsargumo ir valdymo principus supranta ne taip pat, kaip nurodyta atitinkamoje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje ir Apskaitos direktyvoje; mano, kad atsargumo principas turėtų taikomas drauge su patikimumo principu; ragina Komisiją ir EFRAG susitarti dėl atsargumo ir valdymo principų reikšmės, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos ir Apskaitos direktyvos apibrėžtimis, ir šiuo pagrindu bendradarbiauti su TASV bei nacionalinėmis ir trečiųjų valstybių standartus nustatančiomis institucijomis, siekiant platesnės paramos šiems principams; ragina TAST sistemingai išnagrinėti, ar persvarstytai konceptualiai sistemai reikia keisti galiojančius apskaitos standartus, ir, jei reikia, atlikti pakeitimus;

7.

atkreipia dėmesį į pakeitimus dėl nuostolių pripažinimo TFAS sistemoje, kurie turėtų suteikti galimybę atsargiau didinti atidėjinius nuostoliams padengti, remiantis į ateitį orientuota tikėtinų nuostolių koncepcija, o ne patirtais nuostoliais; laikosi nuomonės, kad ES tvirtinimo procese turėtų būti atidžiai ir atsargiai formuojamas taikytinas tikėtino nuostolio sąvokos apibrėžties metodas, kad būtų išvengta per didelio kliovimosi modeliais ir būtų galima pateikti aiškias priežiūros institucijų gaires dėl turto vertės sumažėjimo;

8.

mano, kad nebalansinės apskaitos klausimas dar nėra tinkamai ir veiksmingai sprendžiamas, nes priimant sprendimą, ar turtas turi būti nurodytas balanse, vis dar taikoma mechaniška taisyklė, kurią galima apeiti; ragina TASV ištaisyti šiuos trūkumus;

9.

palankiai vertina TFAS fondo ir Tarptautinės vertybinių popierių komisijų organizacijos (angl. IOSCO) protokolus dėl tvirtesnio bendradarbiavimo G 20 nustatytais pagrindiniais klausimais dėl vertybinių popierių rinkų reguliavimo; mano, kad šis bendradarbiavimas būtinas siekiant patenkinti poreikį užtikrinti kokybiškus pasaulinius apskaitos standartus ir skatinti visomis įvairiomis nacionalinėmis sąlygomis taikyti suderinamus standartus;

10.

yra įsitikinęs, kad TASV ir IOSCO tarpusavio keitimasis informacija dėl platesnio TFAS naudojimo turėtų būti laikomas ne tik bendros padėties apžvalga, bet ir galimybe nustatyti geriausios praktikos pavyzdžius; atsižvelgdamas į tai, palankiai vertina metines vykdymo užtikrinimo institucijų diskusijų sesijas, kurias IOSCO pradėjo rengti, siekdama informuoti TASV pagrindiniais įgyvendinimo ir vykdymo užtikrinimo klausimais;

11.

atkreipia dėmesį į tai, kad bet kokio apskaitos standarto poveikis turi būti visiškai suprantamas; primygtinai tvirtina, kad tai turėtų būti vienas iš TASV ir EFRAG prioritetų siekiant stiprinti jų poveikio analizes, ypač makroekonomikos srityje, ir įvertinti skirtingus įvairių suinteresuotųjų subjektų, įskaitant ilgalaikius investuotojus ir įmones, bei visos visuomenės poreikius; ragina Komisiją priminti EFRAG stiprinti savo pajėgumą vertinti naujų apskaitos standartų poveikį finansų stabilumui, išskirtinį dėmesį skiriant Europos poreikiams, kurie turėtų būti anksčiau įtraukiami į TASV standartizacijos procesą; ypač atkreipia dėmesį į tai, kad nėra 9-ojo TFAS kiekybinio poveikio vertinimo ir su juo susiję duomenys nebus pateikti iki 2017 m.; ragina Komisiją užtikrinti, kad 9-asis TFAS atitiktų ES ilgalaikių investicijų strategiją, visų pirma apribojant nuostatas, kuriomis skatinami per dideli trumpalaikiai duomenų pokyčiai finansinėse ataskaitose; pažymi, kad Europos priežiūros institucijos (EPI) – ESMA, EBA ir EIOPA – kurios turi patirties ir pajėgumų padėti vykdyti šią užduotį, atmetė visateisę narystę EFRAG valdyboje, nes EFRAG yra privati įstaiga; mano, kad, pertvarkius valdymo tvarką, ECB ir EPI stebėtojų teisėmis dalyvaudamos EFRAG valdyboje veikloje padėtų geriau atsižvelgti į poveikį finansiniam stabilumui; ragina Komisiją persvarstant TAS reglamentą išnagrinėti, kaip galima būtų sistemingai gauti oficialią grįžtamąją informaciją iš EPI;

12.

yra įsitikinęs, kad tik paprastos taisyklės gali būti veiksmingai taikomos naudotojų ir kontroliuojamos priežiūros institucijų; primena, kad savo 2009 m. balandžio 2 d. pareiškime, G 20 paragino bendradarbiaujant su priežiūros institucijomis supaprastinti finansinių priemonių apskaitos standartus ir užtikrinti vertės nustatymo standartų tarptautinio taikymo aiškumą ir nuoseklumą; yra susirūpinęs dėl išliekančio TFAS sudėtingumo; ragina rengiant naujus apskaitos standartus, kai tik tinkama ir įmanoma, mažinti šį sudėtingumą; mano, kad paprastesnė apskaitos standartų sistema padės vienodžiau įgyvendinti normas, kad būtų palyginami skirtingose valstybėse narėse pateikti įmonių finansiniai duomenys;

13.

ragina pagal TFAS nustatyti privalomą ataskaitų teikimą pagal šalis; pakartoja Parlamento nuomonę, kad viešas ataskaitų pagal šalis teikimas gali atlikti lemiamą vaidmenį kovojant su mokesčių vengimu ir mokestiniu sukčiavimu;

14.

prašo TASV, Komisijos ir EFRAG anksti įtraukti Parlamentą ir Taryba į finansinės atskaitomybės standartų rengimą apskritai ir ypač į tvirtinimo procesą; mano, kad tikrinimo procesas, skirtas ES priimti TFAS, turėtų būti formalizuotas ir struktūruotas analogiškai tikrinimo procesui, kuris taikomos vadinamosioms antrojo lygmens priemonėms finansinių paslaugų srityje; rekomenduoja Europos institucijoms pakviesti suinteresuotuosius pilietinės visuomenės subjektus remti jų veiklą, įskaitant EFRAG lygmeniu; ragina Komisiją sukurti suinteresuotiesiems subjektams galimybių aptartų pagrindinius apskaitos Europoje principus; ragina Komisiją suteikti Parlamentui galimybę gauti galutinį kandidatų į EFRAG valdybos pirmininko pareigas sąrašą, kad būtų galima organizuoti neoficialius klausymus rengiantis balsuoti dėl siūlomo kandidato.

15.

šiomis aplinkybėmis atkreipia dėmesį į tai, kad, jei bus atsižvelgta į šioje rezoliucijoje pateiktus prašymus, Parlamentas turėtų aktyviai propaguoti TFAS, nes esama įrodymų, kad nauda yra didesnė už sąnaudas;

16.

yra įsitikinęs, kad globalizuotai ekonomikai reikia tarptautiniu mastu pripažintų apskaitos standartų; vis dėlto primena, kad konvergencija pati savaime nėra tikslas ir yra pageidautina tik tuo atveju, jei dėl jos taikomi geresni apskaitos standartai, atspindintys visuomenės gerovės, atsargumo ir patikimumo siekius; taigi mano, kad, nepaisant lėtos konvergencijos proceso pažangos, derėtų tęsti tvirtą TASV ir nacionalinių apskaitos standartų nustatymo institucijų dialogą;

17.

pažymi, kad dauguma įmonių yra MVĮ; atkreipia dėmesį į Komisijos ketinimą drauge su TASV išnagrinėti galimybę parengti bendrus kokybiškus ir supaprastintus MVĮ apskaitos standartus, kuriuos ES lygmeniu galėtų neprivaloma tvarka naudoti MVĮ, įtrauktos į daugiašalių prekybos sistemų (DPS) prekybos sąrašus, o konkrečiau – MVĮ augimo rinkose; šiuo klausimu atkreipia dėmesį į jau galiojančių MVĮ finansinės atskaitomybės standartų galimybes; mano, kad, norint tęsti darbą šioje srityje, TFAS turi būti paprastesni ir neskatinti procikliškumo, be to, TASV turėtų būti pakankamai atstovaujama MVĮ interesams; mano, kad TASV turėtų būti atstovaujama visiems atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams; ragina Komisiją prieš imantis bet kokių tolesnių veiksmų atlikti tinkamą TFAS poveikio MVĮ vertinimą; ragina atidžiai stebėti raidą šioje srityje ir visapusiškai informuoti Parlamentą, deramai atsižvelgiant į geresnio reglamentavimo procesą;

18.

pabrėžia, kad nacionalinės standartus nustatančios institucijos dabar glaudžiai integruotos į EFRAG; taigi nurodo, kad EFRAG atlieka patariamąją funkciją svarstant apskaitos klausimus, susijusius su mažomis biržinėmis įmonėmis ir MVĮ apskritai;

19.

palankiai vertina tai, kad Komisija ragina valstybes nares vadovautis ESMA gairėmis dėl finansinei informacijai taikomų reikalavimų vykdymo užtikrinimo; apgailestauja, kad kai kurios valstybės narės nesilaiko ir neketina laikytis ESMA gairių dėl finansinei informacijai taikomų reikalavimų vykdymo užtikrinimo; ragina šias valstybes nares dėti pastangas siekiant atitikties; ragina Komisiją įvertinti, ar ESMA įgaliojimai suteikia galimybę užtikrinti nuoseklų ir darnų vykdymo užtikrinimą visoje ES, o jei taip nėra, apsvarstyti kitas galimybes užtikrinti tinkamą vykdymo užtikrinimo taikymą;

20.

pripažįsta, kad subalansuojant TAS reglamento privalomo taikymo sritį ir galimybę valstybėms narėms išplėsti TFAS naudojimą nacionaliniu lygmeniu užtikrinamas tinkamas subsidiarumas ir proporcingumas;

21.

palankiai vertina Komisijos ketinimą apsvarstyti poreikį derinti ES taisykles dėl dividendų paskirstymo; atsižvelgdamas į tai, primena Kapitalo palaikymo direktyvos 17 straipsnio 1 dalį, kurioje tiesiogiai nurodoma, jog įmonės metinės ataskaitos yra pagrindas priimant sprendimus dėl dividendų paskirstymo, ir nustatomi tam tikri dividendų paskirstymo apribojimai; atkreipia dėmesį į tai, kad Komisijos atliktame TAS reglamento vertinime esama kai kurių įrodymų, jog išlieka su TFAS vykdymo užtikrinimu susiję skirtumai tarp valstybių narių; pabrėžia, jog TAS reglamento vertinime kapitalo palaikymo ir dividendų paskirstymo taisyklės buvo nurodytos kaip viena iš priežasčių, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų tam tikrose jurisdikcijose, kuriose valstybės narės leidžia arba reikalauja TFAS taikyti atskiroms metinėms finansinėms ataskaitoms, kuriomis grindžiamas paskirstytinas pelnas; atkreipia dėmesį į tai, kad kiekviena valstybė narė svarsto, kaip spręsti tokias problemas savo nacionalinės teisės aktuose, atsižvelgdama į ES kapitalo palaikymo reikalavimų sistemą; ragina Komisiją šiuo klausimu užtikrinti, kad būtų laikomasi Kapitalo palaikymo direktyvos ir Apskaitos direktyvos;

22.

ragina EFRAG ir Komisiją kuo greičiau išnagrinėti, ar apskaitos standartais sudaromos mokestinio sukčiavimo ir mokesčių vengimo galimybės, ir padaryti visus reikiamus pakeitimus, siekiant išvengti galimo piktnaudžiavimo ir jį pašalinti;

23.

atkreipia dėmesį į dabartines pastangas didinti viešosios apskaitos skaidrumą ir palyginamumą sukuriant Europos viešojo sektoriaus apskaitos standartus (angl. EPSAS);

24.

pritaria Komisijos rekomendacijoms, kad TFAS fondo stebėtojų taryba turėtų daugiau dėmesio skirti ne vidaus organizacijos problemai, o viešojo intereso klausimų, dėl kurių būtų galima kreiptis į TFAS fondą, aptarimui; tačiau mano, kad reikėtų siekti tolesnės pažangos TFAS fondo ir TASV valdymo srityje, ypač siekiant užtikrinti skaidrumą, interesų konfliktų prevenciją ir samdomų ekspertų įvairovę; atkreipia dėmesį į tai, kad, jei TASV Stebėtojų taryba, priklausydama nuo bendru sutarimu priimamų sprendimų, toliau nesutars dėl savo atsakomybės, kils pavojus TASV teisėtumu; be kita ko, remia Komisijos pasiūlymą atsižvelgti į ataskaitų teikimo poreikius, kuriuos turi skirtingos trukmės laikotarpiams investuojantys investuotojai, ir rengiant standartus numatyti konkrečius sprendimus, visų pirma skirtus ilgalaikiams investuotojams; pritaria tvirtesnei TASV integracijai į tarptautinių finansų institucijų sistemą ir priemonėms, kuriomis užtikrinamas platus atstovavimas (pavyzdžiui, vartotojams atstovaujančių agentūrų ir finansų ministerijų) įvairiems interesams ir vieša atskaitomybė, garantuojant apskaitos standartų kokybiškumą;

25.

atkreipia dėmesį į privačių subjektų vyravimą TASV; pabrėžia, kad vidutinėms įmonėms visiškai nėra atstovaujama; pažymi, kad TFAS fondo finansavimas toliau priklauso nuo savanoriškai mokamų įmokų, dažnai privačiojo sektoriaus, todėl gali kilti interesų konfliktų rizika; ragina Komisiją skatinti TFAS fondą siekti įvairesnės ir labiau subalansuotos finansavimo struktūros ir pusiausvyrą, be kita ko, remiantis mokesčiais už paslaugas ir viešosiomis lėšomis;

26.

palankiai vertina TFAS fondo ir TASV veiklą anglies junginių išmetimo ir poveikio klimatui ataskaitų klausimu; be kita ko, laikosi nuomonės, kad svarbiausi ilgalaikiai struktūriniai klausimai, pavyzdžiui, įmonės balanse esančio dėl anglies junginių išmetimo mažinimo nuvertėjusio turto vertės nustatymas, turėtų būti aiškiai įtraukti į TFAS darbo programą siekiant parengti susijusius standartus; ragina TFAS organus į savo darbotvarkę įtraukti uždavinį užtikrinti ataskaitų apie anglies junginių išmetimą ir su juo susijusią riziką teikimą;

27.

ragina Komisiją ir EFRAG išnagrinėti pensijų fondų turto paskirstymo poslinkį nuo nuosavybės vertybinių popierių prie obligacijų, įvykusį pradėjus taikyti rinkos verte grindžiamą apskaitą pagal TFAS;

28.

remia Komisijos raginimą TFAS fondui užtikrinti, kad TFAS taikymas ir nuolatinių finansinių įnašų mokėjimas būtų narystės TFAS fondo ir TASV valdymo ir priežiūros organuose sąlygos; ragina Komisiją ieškoti būdų, kaip pertvarkyti TFAS fondą ir TASV siekiant panaikinti veto teises, kurias turi pirmiau minėtų kriterijų neatitinkantys nariai;

29.

ragina TFAS patikėtinius, TFAS Stebėtojų tarybą ir TASV skatinti tinkamą lyčių pusiausvyrą atitinkamuose forumuose;

30.

primena S. Goulard pranešime pateiktą savo prašymą nustatyti priemones, kuriomis būtų stiprinamas demokratinis teisėtumas, skaidrumas, atskaitomybė bei sąžiningumas ir kurios, be kita ko, būtų susijusios su galimybe visuomenei susipažinti su dokumentais, atviru dialogu su įvairiais suinteresuotaisiais subjektais, privalomų skaidrumo registrų sukūrimu, bendravimo su lobistais skaidrumo taisyklėmis bei vidaus taisyklėmis, ypač interesų konfliktų prevencijos srityje;

31.

pabrėžia, kad EFRAG pertvarkymas turi padidinti ES indėlį į naujų TFAS parengimą ir galėtų būti naudingas pertvarkant TFAS fondo valdymą;

32.

apgailestauja, kad EFRAG tam tikrą laiką veikia be valdybos pirmininko, atsižvelgiant į tai, kad pirmininkas atlieka pagrindinį vaidmenį siekiant bendro sutarimo ir tarptautiniu lygmeniu užtikrinant aiškią ir tvirtą ES poziciją apskaitos klausimais; pabrėžia, kad svarbu kuo greičiau paskirti naują pirmininką; todėl primygtinai ragina Komisiją paspartinti įdarbinimo procesą, tinkamai atsižvelgiant į Parlamento ir jo Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto vaidmenį;

33.

palankiai vertina EFRAG reformą, kuri įsigaliojo 2014 m. spalio 31 d., ir pripažįsta, kad šioje srityje įdėta daug pastangų; atkreipia dėmesį į tai, kad padidėjo skaidrumas; apgailestauja dėl to, kad EFRAG veiklos finansavimo ir visų pirma galimybės sukurti sistemą, pagal kurią biržinės įmonės mokėtų privalomas rinkliavas, klausimais Komisija dėjo daugiausiai pastangų įgyvendindama reformos dalis, kurias galima įgyvendinti per trumpą laikotarpį; prašo Komisijos, kaip rekomenduojama P. Maystadto pranešime, imtis oficialių veiksmų skatinant nacionalinio finansavimo mechanizmo dar neturinčias valstybes nares jį įsteigti; atkreipia dėmesį į Komisijos pasiūlymą pratęsti Sąjungos EFRAG programą 2017–2020 m. laikotarpiui; ragina Komisiją atlikti išsamų metinį reformos, kuriai ji pritarė, vertinimą, kaip numatyta Reglamento (ES) Nr. 258/2014 9 straipsnio 3 ir 6 dalyse; ragina Komisiją įvertinti, ar yra proga ir galimybė ilgainiui EFRAG pertvarkyti į viešąją agentūrą;

34.

apgailestauja dėl to, kad P. Maystadto pasiūlytas reikalavimas, kad būtų apjungtos EFRAG vykdomojo direktoriaus ir EFRAG Techninių ekspertų grupės pirmininko pareigos, virto vien galimybe; pažymi, kad naujosios valdybos sudėtis skiriasi nuo pasiūlytos P. Maystadto, nes Europos priežiūros institucijos ir Europos Centrinis Bankas atsisakė visateisės narystės valdyboje; ragina EFRAG padidinti naudotojų skaičių valdyboje (šiuo metu esama tik vieno) ir užtikrinti, kad EFRAG būtų atstovaujama visiems svarbiems suinteresuotiesiems subjektams;

35.

palankiai vertina tai, kad 2014 m. PIOB diversifikavo savo finansavimą; pažymi, kad bendras IFAC skirtas finansavimas sudarė 58 proc. ir, nors tai sudaro didelę dalį PIOB finansavimo, ši dalis yra gerokai mažesnė nei dviejų trečdalių riba, todėl nėra būtinybės Komisijai mažinti savo metinį įnašą, kaip nustatyta Reglamento (ES) Nr. 258/2014 9 straipsnio 5 dalyje; ragina PIOB dėti didesnes pastangas užtikrinti auditorių sąžiningumą;

36.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

6.3.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 86/33

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties V antraštinę dalį, ypač į jos 21, 41, 42 ir 43 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 220 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Chartiją, visų pirma į jos VI, VII ir VII skyrius,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. balandžio 1 d. JT generalinio sekretoriaus pranešimą „Partnerystė taikos labui. Siekiant užtikrinti partneryste grindžiamą taikos palaikymą“ (1),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. balandžio 28 d. Europos Komisijos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai bendrą komunikatą „Pajėgumų stiprinimas remiant saugumą ir vystymąsi – galimybės išvengti krizių ir jas valdyti suteikimas partneriams“ (2),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. birželio 16 d. JT Aukšto lygio nepriklausomos grupės taikos palaikymo operacijų klausimais ataskaitą (3),

—

atsižvelgdamas į deklaraciją, padarytą 2015 m. rugsėjo 28 d. vykusiame Jungtinių Valstijų Prezidento Baracko Obamos sušauktame aukščiausiojo lygio susitikime taikos palaikymo klausimais,

—

atsižvelgdamas į 2012 m. birželio 14 d. dokumentą „ES BSGP paramos JT taikos palaikymui stiprinimo veiksmų planas“ (4) ir į 2015 m. kovo 27 d. dokumentą „JT ir ES strateginės partnerystės taikos palaikymo ir krizių valdymo srityje stiprinimas. 2015–2018 m. prioritetai“ (5),

—

atsižvelgdamas į bendrą Afrikos ir ES strategiją, dėl kurios susitarta 2007 m. gruodžio 8–9 d. Lisabonoje vykusiame 2-ajame ES ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikime (6), ir į bendros Afrikos ir ES strategijos 2014–2017 m. veiksmų gaires, dėl kurių susitarta 2014 m. balandžio 2–3 d. Briuselyje vykusiame 4-ajame ES ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikime (7),

—

atsižvelgdamas į Europos Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 3/2011 „Nuo konfliktų nukentėjusiose šalyse per Jungtinių Tautų organizacijas skirstomų ES įnašų efektyvumas ir rezultatyvumas“,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. lapkričio 24 d. rezoliuciją „ES vaidmuo JT. Kaip geriau pasiekti ES užsienio politikos tikslus“ (8),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. gruodžio 9 d. AKR ir ES jungtinės parlamentinės asamblėjos rezoliuciją „Afrikos taikos priemonės vertinimas po dešimties metų: veiksmingumas ir ateities perspektyvos“,

—

atsižvelgdamas į Darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 m.,

—

atsižvelgdamas į 2007 m. lapkričio mėn. Oslo gaires dėl užsienio karinės ir civilinės gynybos išteklių naudojimo teikiant pagalbą įvykus nelaimei,

—

atsižvelgdamas į Afrikos Sąjungos steigiamojo akto 4h ir 4j straipsnius,

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl 10-ųjų JT Saugumo Tarybos rezoliucijos 1325(2000) dėl moterų, taikos ir saugumo metinių (9),

—

atsižvelgdamas į Tarybos 2012 m. spalio 15 d. išvadas „Demokratijos ir tvaraus vystymosi ištakos. Europos bendradarbiavimas su pilietinės visuomenės organizacijomis išorės santykių srityje“,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir į Vystymosi komiteto nuomonę (A8–0158/2016),

A.

kadangi taikos paramos operacijos yra atsako į krizę būdas, turint JT įgaliojimus, paprastai remiant tarptautiniu mastu pripažintas organizacijas, pvz., JT arba Afrikos Sąjungą (AS), ir jomis siekiama užkirsti kelią ginkluotam konfliktui, atkurti, palaikyti ar stiprinti taiką, užtikrinti taikos sutarčių įgyvendinimą ir reaguoti į sudėtingas ekstremaliąsias situacijas bei žlungančių ar silpnų valstybių keliamus iššūkius; kadangi stabilumas Afrikos ir Europos kaimyninėse šalyse labai teigiamai paveiktų visas mūsų šalis;

B.

kadangi taikos paramos operacijų tikslas – padėti ilgesniu laikotarpiu sukurti stabilią, saugią ir labiau klestinčią aplinką; kadangi geras valdymas, teisingumas, didesnė pagarba teisinės valstybės principui, civilių žmonių apsauga, pagarba žmogaus teisėms ir saugumas yra esminės to sąlygos, o sėkmingos susitaikymo, atstatymo ir ekonominio vystymosi programos padės užtikrinti tvarią taiką ir klestėjimą;

C.

kadangi Afrikoje per pastarąjį dešimtmetį smarkiai pasikeitė saugumo sąlygos: Somalyje, Nigerijoje ir Sacharos ir Sahelio regione susiformavo teroristų ir sukilėlių grupuotės, o taikos užtikrinimo ir kovos su terorizmu operacijos daugelyje vietovių jau ne išimtis, o taisyklė; kadangi daugėja nestabilių valstybių bei nevaldomų vietovių ir daugeliui žmonių poveikį daro skurdas, įstatymų nepaisymas, korupcija ir smurtas; kadangi pralaidžios sienos šiame žemyne sudaro palankias sąlygas smurtui kurstyti, saugumui mažėti ir sudaro galimybes nusikalstamai veiklai vykdyti;

D.

kadangi naujoje Darnaus vystymosi darbotvarkėje iki 2030 m. pripažinta, jog taika itin svarbi vystymuisi ir įtrauktas darnaus vystymosi tikslas (DVT) Nr. 16 dėl taikos ir teisingumo;

E.

kadangi tinkamos patirties turinčios ir deramai aprūpintos organizacijos ir tautos, geriausiu atveju turėdamos aiškius ir realistiškus JT įgaliojimus, turėtų teikti šiuos išteklius, būtinus sėkmingoms taikos paramos operacijoms įgyvendinti, siekiant sudaryti saugią aplinką pilietinėms organizacijoms vykdyti savo darbą;

F.

kadangi JT tebėra pagrindinis tarptautinės taikos ir saugumo garantas, turintis išsamiausią daugiašalio bendradarbiavimo krizių valdymo srityje sistemą; kadangi šiuo metu vykdoma 16 JT taikos palaikymo operacijų, kuriose dalyvauja daugiau kaip 120 000 darbuotojų, t. y. daugiau nei bet kada anksčiau; kadangi daugiau nei 87 proc. JT taikdarių dalyvauja 8 misijose Afrikoje; kadangi JT operacijų apimtis yra ribota;

G.

kadangi AS veikia turėdama kitokių apribojimų nei JT ir gali palaikyti vieną ar kitą pusę, įsikišti nekviesta ir įsikišti ten, kur nėra pasirašytas taikos susitarimas, bet vis laikantis JT Chartijos; kadangi, atsižvelgiant į Afrikos valstybių tarpusavio ir vidaus konfliktų skaičių, toks skirtumas yra svarbus;

H.

kadangi NATO teikia paramą AS, įskaitant AMIS Darfūre ir AMISOM Somalyje, teikdama planavimo ir strateginio transportavimo oru ir jūra priemones ir padėdama stiprinti Afrikos nuolatinės parengties pajėgų (ANPP) pajėgumus;

I.

kadangi į krizes Afrikoje reikia reaguoti visuotinai ir nuosekliai, t. y. atsižvelgiant ne tik į saugumo aspektus; kadangi taika ir saugumas – būtinos išankstinės vystymosi sąlygos ir visi vietos ir tarptautiniai veikėjai pabrėžė, kad reikia glaudžiai koordinuoti saugumo ir vystymosi politikos veiksmus; kadangi reikia numatyti ilgalaikę perspektyvą; kadangi saugumo sektoriaus reforma ir buvusių kovotojų nusiginklavimas, demobilizacija ir reintegracija gali būti svarbūs siekiant stabilumo ir vystymosi tikslų; kadangi JT taikos ir saugumo ryšių biuras ir Afrikos Sąjungos nuolatinė misija Briuselyje atlieka pagrindinį vaidmenį plėtojant jų organizacijų ir ES, NATO bei nacionalinių ambasadų santykius;

J.

kadangi svarbiausia Europos bendradarbiavimo su AS priemonė yra 2004 m. sukurta Afrikos taikos priemonė (ATP), pagal kurią per valstybių narių finansuojamą Europos plėtros fondą (EPF) teikiama maždaug 1,9 mlrd. EUR; kadangi 2003 m., kai buvo sukurta ATP, ji EPF lėšomis turėjo būti finansuojama laikinai, tačiau, praėjus 12 metų, EPF ir toliau yra pagrindinė ATP finansavimo priemonė; kadangi 2007 m. priemonės taikymo sritis buvo išplėsta ir dabar ji apima įvairesnę konfliktų prevencijos ir padėties stabilizavimo po konfliktų veiklą; kadangi rengiant 2014–2016 m. veiksmų programą atsižvelgta į išorės vertinimą ir konsultacijas su valstybėmis narėmis ir į ją įtraukti nauji elementai, kuriais siekiama padidinti jos veiksmingumą; kadangi ES sutarties 43 straipsnyje išdėstyti vadinamieji papildyti Petersbergo uždaviniai, kuriuos sudaro karinio konsultavimo ir pagalbos, konfliktų prevencijos ir taikos palaikymo ir kovinių pajėgų vykdomo krizių valdymo uždaviniai, įskaitant taikdarystę ir pokonfliktinio stabilizavimo operacijas; kadangi 2014 m. daugiau kaip 90 proc. biudžeto lėšų buvo numatyta taikos paramos operacijoms, iš kurių 65 proc. skirta AMISOM darbuotojams; kadangi Afrikos Sąjungos ir Afrikos regioninių ekonominių bendrijų institucinių pajėgumų stiprinimas būtinas siekiant taikos paramos operacijų ir susitaikymo po konfliktų bei reabilitacijos proceso sėkmės;

K.

kadangi ES vaidmenį reikia vertinti atsižvelgiant į daugybės šalių ir organizacijų indėlį į taikos paramos operacijas; kadangi, pavyzdžiui, JAV iš visų pasaulio šalių skiria daugiausia lėšų JT taikos palaikymo operacijoms ir teikia tiesioginę paramą AS per savo Afrikos taikos palaikymo greitojo reagavimo partnerystę, taip pat yra skyrusios maždaug 5 mlrd. JAV dolerių JT operacijoms Centrinės Afrikos Respublikoje, Malyje, Dramblio Kaulo Krante, Pietų Sudane ir Somalyje remti; kadangi šiuos įvairius finansavimo šaltinius koordinuoja Afrikos Sąjungos taikos ir saugumo partnerių grupė; kadangi Kinija ėmė aktyviai dalyvauti JT taikos palaikymo operacijose, o į Kinijos ir Afrikos bendradarbiavimo forumą yra įtraukta ir AS komisija; kadangi po Etiopijos Indija, Pakistanas ir Bangladešas skiria daugiausiai personalo JT taikos palaikymo operacijoms;

L.

kadangi Europos šalys ir pati ES yra pagrindinės JT sistemos rėmėjos, ypač teikiant finansinę paramą JT programoms ir projektams; kadangi iš Europos valstybių Prancūzija, Vokietija ir Jungtinė Karalystė įneša didžiausius įnašus į JT taikos palaikymo operacijų biudžetą; kadangi ES valstybės narės kartu įneša didžiausią indėlį (maždaug 37 proc.) į JT taikos palaikymo biudžetą ir šiuo metu siunčia pajėgas į devynias taikos palaikymo misijas; kadangi, be to, 2014–2015 m. ES finansiniai įsipareigojimai AS iš viso sudarė 717,9 mln. eurų, o AS įnašai sudarė tik 25 mln. EUR; kadangi Europos šalys teikia tik apie 5 proc. JT taikos palaikymo darbuotojų – 5 000 iš visų 92 000 karių; kadangi, vis dėlto, Prancūzija, pavyzdžiui, kasmet apmoko 25 000 Afrikos kareivių ir atskirai dislokuoja daugiau nei 4 000 Afrikos taikos palaikymo operacijų darbuotojų;

M.

kadangi priešpėstinės minos yra pagrindinė kliūtis užtikrinant atkūrimą ir vystymąsi po konflikto, ypač Afrikoje, o ES per pastaruosius 20 metų yra skyrusi apie 1,5 mlrd. EUR siekdama remti išminavimo darbus ir padėti nuo minų nukentėjusiems žmonėms, todėl ji yra didžiausia paramos teikėja šioje srityje;

N.

kadangi, be atskirų Europos šalių atliekamo vaidmens, ES turi įvairiais veiksmais reikšmingai prisidėti prie taikos paramos operacijų; kadangi ES teikia techninę ir finansinę paramą AS ir subregiono lygmens organizacijoms, visų pirma, pagal Afrikos taikos priemonę, Pagalbinę taikos ir stabilumo užtikrinimo priemonę ir Europos plėtros fondą; kadangi ES teikia konsultacijas ir mokymus įgyvendindama savo BSGP misijas, taip prisidėdama prie Afrikos krizių valdymo pajėgumų stiprinimo;

O.

kadangi penkias civilines misijas ir keturias karines operacijas Afrikoje ES dažnai vykdo kartu su JT, AS ar nacionaliniais veiksmais arba po jų;

P.

kadangi ES yra įsipareigojusi padėti stiprinti Afrikos taikos ir saugumo struktūrą, visų pirma remiant Afrikos nuolatinės parengties pajėgų (ANPP) pasirengimą imtis veiksmų;

Q.

kadangi Europos Vadovų Taryba paprašė ES ir jos valstybių narių padidinti paramą šalims partnerėms ir organizacijoms teikiant mokymus, konsultacijas, įrangą ir išteklius, kad jos galėtų pačios geriau užkirsti kelią krizėms ar jas valdyti; kadangi, norint pasiekti šį tikslą, neabejotinai būtina, kad visos šalys stiprintų veiksmus saugumo ir vystymosi srityse;

R.

kadangi ES turėtų remti kitų subjektų, kurie gali geriau vykdyti konkrečias užduotis, veiksmus, vengti veiklos dubliavimosi ir stiprinti vietoje jau esančių subjektų, ypač valstybių narių, darbą;

S.

kadangi pagal ES sutarties 41 straipsnio 2 dalį draudžiama karinio arba gynybinio pobūdžio operacijų išlaidas finansuoti iš ES biudžeto, tačiau nėra tiesioginio draudimo ES finansuoti karines užduotis, pvz., taikos palaikymo operacijas, per kurias siekiama vystymosi tikslų; kadangi bendros išlaidos tenka valstybėms narėms pagal mechanizmą Athena; kadangi, nors pirminis ES vystymosi politikos tikslas yra mažinti ir ilgainiui panaikinti skurdą, pagal SESV 209 ir 212 straipsnius nėra aiškiai uždrausta finansuoti gebėjimų stiprinimą saugumo srityje; kadangi į ES biudžetą nepatenkančios priemonės EPF ir ATP yra svarbios siekiant užtikrinti saugumo ir vystymosi ryšį; kadangi naudojantis EPF reikalaujama, kad programavimas būtų parengtas taip, kad būtų laikomasi oficialios paramos vystymuisi (OPV) kriterijų, į kuriuos paprastai nepatenka išlaidos, susijusios su saugumu; kadangi ES nagrinėja galimybę sukurti papildomas šiuo tikslu skirtas priemones pagal jos Pajėgumų stiprinimo saugumui ir vystymuisi remti iniciatyvą;

T.

kadangi ES sprendimas imtis veiksmų pirmiausiai turi būti pagrįstas susijusių šalių poreikiais ir Europos saugumo interesais;

1.

pabrėžia, kad reikia koordinuoti išorės veiksmus, kuriuos vykdant naudojamasi diplomatinėmis, saugumo ir vystymosi priemonėmis, siekiant atkurti pasitikėjimą ir spręsti karo, vidaus konfliktų, nesaugumo, pažeidžiamumo ir pereinamojo laikotarpio problemas;

2.

mano, kad kelių JT įgaliotų misijų dislokavimas tame pačiame operacijų rajone dalyvaujant skirtingiems veikėjams ir regioninėms organizacijoms tampa vis dažnesniu reiškiniu šiuolaikinių taikos palaikymo operacijų srityje; pabrėžia, kad, siekiant sėkmingai vykdyti operacijas, itin svarbu valdyti šias sudėtingas partnerystes nedubliuojant veiklos ar misijų; todėl ragina įvertinti ir racionalizuoti esamas struktūras;

3.

atkreipia dėmesį į išankstinio informavimo ir konsultacijų krizių klausimais su JT ir AS, taip pat su tokiomis kitomis organizacijomis, kaip NATO ir ESBO, išsamesnių procedūrų svarbą; atkreipia dėmesį į būtinybę tobulinti keitimąsi informacija, be kita ko, misijų planavimo, vykdymo ir analizės klausimais; teigiamai vertina tai, kad baigta derėtis dėl ES ir JT administracinio susitarimo dėl keitimosi įslaptinta informacija ir jis pasirašytas; pripažįsta Afrikos ir ES partnerystės ir ES bei AS politinio dialogo taikos ir saugumo klausimais svarbą; siūlo AS, ES ir kitiems pagrindiniams veikėjams sudaryti su JT susitarimą dėl bendrų Afrikos saugumo ir vystymosi tikslų;

4.

primygtinai ragina ES, atsižvelgiant į iššūkių mastą ir sudėtingą kitų organizacijų ir tautų dalyvavimo pobūdį, siekti deramai paskirstyti veiklą ir sutelkti dėmesį į tas sritis, kuriose ji gali duoti daugiausiai naudos; atkreipia dėmesį į tai, kad nemažai valstybių narių jau dalyvauja operacijose Afrikoje ir kad ES galėtų sukurti tikrą pridėtinę vertę labiau remdama šias operacijas;

5.

pažymi, kad vis sudėtingesnėje saugumo aplinkoje JT ir AS misijoms reikia nuoseklaus požiūrio, kuris sudarytų galimybes ne tik pasinaudoti karinėmis, diplomatinėmis ir vystymosi priemonėmis, bet ir kitais itin svarbiais veiksniais, t. y. išsamiomis saugumo aplinkos žiniomis, keitimusi žvalgybos ir kita informacija bei moderniomis technologijomis, žiniomis, kaip kovoti su terorizmu ir nusikalstamumu konflikto ir pokonfliktiniuose regionuose, taikyti svarbias galimybes sudarančias priemones, teikti humanitarinę pagalbą ir atkurti politinį dialogą – visas šias priemones gali padėti teikti Europos šalys; atkreipia dėmesį į veiklą, kurią šioje srityje jau vykdo konkrečios valstybės narės ir kitos daugiašalės organizacijos;

6.

pabrėžia kitų ES priemonių saugumo srityje, ypač BSGP misijų ir operacijų, svarbą; primena, kad ES imasi veiksmų, visų pirma vykdo mokymo misijas, Afrikoje siekdama prisidėti prie šalių, patiriančių krizes, stabilizavimo; atkreipia dėmesį civilinių ir karinių BSGP misijų vaidmenį remiant reformas saugumo srityje ir prisidedant prie tarptautinio krizių valdymo strategijos;

7.

pažymi, kad taikos paramos operacijų sėkmė priklauso nuo jų teisėtumo suvokimo; mano, kad todėl AS turėtų esant galimybei prisidėti teikdama paramą ir karines pajėgas; pažymi, kad tai taip pat svarbu siekiant AS ilgalaikių savikontrolės tikslų;

8.

teigiamai vertina tai, kad įgyvendinant naująją Afrikos taikos priemonės veiksmų programą šalinami trūkumai ir didesnis dėmesys skiriamas pasitraukimo strategijoms, geresniam naštos pasidalijimui su Afrikos šalimis, tikslingesnei paramai ir tobulesnėms sprendimų priėmimo procedūroms;

9.

teigiamai vertina JT ir ES strateginę partnerystę taikos palaikymo ir krizių valdymo srityje ir jos 2015–2018 m. prioritetus, dėl kurių susitarta 2015 m. kovo mėn.; atkreipia dėmesį į buvusias ir dabartines BSGP misijas, kuriomis siekiama taikos palaikymo, konfliktų prevencijos ir tarptautinio saugumo didinimo, ir atsižvelgia į pagrindinį kitų organizacijų, be kita ko, visos Afrikos ir regioninių organizacijų, taip pat šių regionų šalių vaidmenį; ragina ES toliau dėti pastangas siekiant, kad valstybėms narėms būtų lengviau teikti savo indėlį; primena, kad ES įsipareigojo dalyvauti vykdant krizių valdymo veiksmus Afrikoje, kuriais siekiama taikos palaikymo, konfliktų prevencijos ir tarptautinio saugumo didinimo, kaip nustatyta JT Chartijoje; pažymi, kad 2015 m. rugsėjo 28 d. Vadovų aukščiausiojo lygio susitikime dėl taikos palaikymo tik 11 iš 28 ES valstybių narių prisiėmė įsipareigojimus, kai Kinija įsipareigojo teikti 8 000 nuolatinės parengties pajėgų karių, o Kolumbija – 5 000 karių; ragina ES valstybes nares gerokai padidinti savo karinę ir policijos pagalbą JT taikos palaikymo misijoms;

10.

pabrėžia, kad Afrikos šalys turi greitai reaguoti į krizę, ir mano, kad pagrindinis vaidmuo šiuo klausimu tenka Afrikos nuolatinės parengties pajėgoms (ANPP); pabrėžia didelį ES indėlį taikant Afrikos taikos priemonę ir finansuojant AS ir taip sudarant galimybes AS sutvirtinti savo pajėgumus ir teikti kolektyvinį atsaką į krizes šiame žemyne; ragina regionines organizacijas, pvz., Vakarų Afrikos valstybių ekonominę bendriją (VAVEB) ir Pietų Afrikos vystymosi bendriją (PAVB), dėti daugiau pastangų greito atsako į krizes Afrikoje srityje ir papildyti AS pastangas;

11.

vis dėlto pabrėžia, kad svarbu daugiau investuoti į konfliktų prevenciją, atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip politinė ir religinė radikalizacija, su rinkimais susijęs smurtas, gyventojų perkėlimas ir klimato kaita;

12.

pripažįsta itin svarbų Afrikos taikos priemonės indėlį plėtojant trišalę JT, ES ir AS partnerystę; mano, kad ši priemonė suteikia pagrindą ir galimų svertų tvirtesnėms ES ir AS partnerystėms kurti ir įrodė esanti būtina tam, kad AS – o per ją ir aštuonios regioninės ekonominės bendrijos – galėtų planuoti ir valdyti savo operacijas; mano, jog, norint visapusiškai pasinaudoti šios priemonės teikiamomis galimybėmis, būtina, kad ES institucijos ir valstybės narės toliau aktyviai dalyvautų, taip pat, kad AS pademonstruotų didesnį lėšų naudojimo veiksmingumą ir skaidrumą; laikosi nuomonės, kad taikant ATP daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama struktūrinei paramai, o ne Afrikos pajėgų išmokoms už karinę tarnybą; pripažįsta, kad naudojamos ir kitos finansavimo priemonės, tačiau mano, kad, atsižvelgiant į tai, jog ši priemonė skirta tik Afrikai, ir į jos aiškius tikslus, ji yra ypač svarbi taikos paramos operacijoms Afrikoje; mano, kad reikėtų suteikti galimybę pilietinės visuomenės organizacijoms, veikiančioms taikos stiprinimo Afrikoje srityje, prisidėti teikiant nuomones – taip būtų užtikrintas labiau strateginis bendradarbiavimas su pilietinės visuomenės organizacijomis taikos ir saugumo klausimais; išlieka susirūpinęs dėl tebesitęsiančių finansavimo ir politinės valios problemų Afrikos šalyse; pritaria Tarybos 2012 m. rugsėjo 24 d. išvadoms, kuriose teigiama, kad reikės apsvarstyti finansavimo iš EPF alternatyvas;

13.

pastebi, kad vykdant intensyvesnį Europos karinį bendradarbiavimą ES indėlis į JT taikos misijas būtų veiksmingesnis ir efektyvesnis;

14.

kadangi labai svarbu stiprinti Afrikos pajėgumus, teigiamai vertina tai, kad 2015 m. spalio mėn. buvo sėkmingai įvykdytos AMANI AFRICA II pratybos, kuriose dalyvavo daugiau kaip 6 000 karių, policijos pareigūnų ir civilių, ir tikisi, kad kuo skubiau 2016 m. bus parengtos vykdyti operacijas 25 000 žmonių personalą turinčios Afrikos nuolatinės parengties pajėgos (ANPP);

15.

ragina ES ir jos valstybes nares ir kitas tarptautinės bendruomenės nares padėti teikti mokymus, įskaitant drausmę, įrangą, logistinę paramą ir finansinę pagalbą, rengti kovos veiksmų taisykles, skatinti Afrikos valstybes visapusiškai toliau dalyvauti rengiant ANPP ir padėti joms tai daryti; primygtinai ragina valstybių narių ambasadas ir ES delegacijas aktyviau propaguoti ANPP Afrikos šalių sostinėse; mano, kad OPV turi būti pertvarkyta pagal EBPO sistemą atsižvelgiant į taikos stiprinimo aspektą; mano, kad EPF reglamentas turėtų būti persvarstytas siekiant sudaryti galimybes rengti programas, kurios apimtų taikos, saugumo ir teisingumo išlaidas, kuriomis siekiama vystymosi tikslų;

16.

atkreipia dėmesį į tai, kokios svarbios yra bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP) misijos Afrikos saugumo srityje, visų pirma misijos, per kurias apmokomos ir remiamos Afrikos pajėgos, ypač Europos Sąjungos karinė misija siekiant prisidėti prie Malio ginkluotųjų pajėgų mokymo (EUTM Mali), Europos Sąjungos BSGP misija Malyje (EUCAP SAHEL Mali) ir Europos Sąjungos BSGP misija Nigeryje (EUCAP SAHEL Niger), Europos Sąjungos karinė misija siekiant prisidėti prie Somalio saugumo pajėgų mokymo (EUTM Somalia) ir Europos Sąjungos regioninių jūrinių pajėgumų stiprinimo Somalio pusiasalyje misija (EUCAP NESTOR); atkreipia dėmesį į papildomą paramą, kurią tos misijos teikia kitoms, JT vykdomoms misijoms; ragina ES teikti didesnius pajėgumus šioms mokymo misijoms, visų pirma sudarant galimybes stebėti apmokytus Afrikos karius vykdant operacijas ir po jų;

17.

tvirtina, kad nei ES, nei jos valstybės narės, remdamos taikos paramos operacijas, neturėtų veikti atskirai, o turėtų visapusiškai atsižvelgti į kitų tarptautinių veikėjų indėlį, geriau derinti su jais veiksmus ir užtikrinti greitesnį reagavimą, taip pat savo pastangas sutelkti į tam tikras prioritetines šalis, tinkamiausias ir daugiausiai patirties turinčias valstybes nares ir Afrikos valstybes paskiriant vadovaujančiomis šalimis; atkreipia dėmesį į regioninių ekonominių bendrijų svarbą Afrikos saugumo sistemoje; atkreipia dėmesį į vaidmenį, kurį ES delegacijos galėtų atlikti tarpininkaudamos koordinuojant tarptautinius veikėjus;

18.

remia holistinį ES požiūrį, kuris yra pagrindinė priemonė sutelkiant visas ES veiksmų galimybes vykdant taikos palaikymo operacijas ir stabilizacijos procesą, taip pat sutelkiant įvairius būdus, kuriais remiamas AS šalių vystymasis;

19.

pabrėžia, kad sienų valdymo pagalba turėtų būti ES veiklos Afrikoje prioritetas; atkreipia dėmesį į tai, kad pralaidžios sienos yra vienas iš pagrindinių veiksnių, dėl kurių daugėja terorizmo Afrikoje;

20.

teigiamai vertina bendrą komunikatą dėl pajėgumų stiprinimo ir pritaria Tarybos raginimui nedelsiant jį įgyvendinti; atkreipia dėmesį į ES galimybes, visų pirma taikant jos visapusišką požiūrį, apimantį civilines ir karines priemones, padėti didinti saugumą pažeidžiamose ir nuo konfliktų nukentėjusiose šalyse ir patenkinti mūsų partnerių, visų pirma karinių priemonių gavėjų, poreikius, pakartojant, kad saugumas yra būtina vystymosi ir demokratijos sąlyga; apgailestauja, kad nei Europos Komisija, nei Taryba su Europos Parlamentu nepasidalijo savo vertinimais dėl teisinių galimybių remti pajėgumų stiprinimą; ragina abi institucijas laiku apie tai informuoti Europos Parlamentą; ragina Europos Komisiją pasiūlyti teisinę bazę, suderintą su pradiniais 2013 m. Europos tikslais, apibrėžtais iniciatyvoje dėl galimybių sudarymo ir gerinimo;

21.

atkreipia dėmesį į tai, kad Tarybos Teisės tarnyba 2015 m. gruodžio 7 d. dokumente „Pajėgumų stiprinimas remiant saugumą ir vystymąsi. Teisiniai klausimai“ svarsto būdus ir priemones, kaip būtų galima finansuoti Afrikos šalių karinių pajėgų įrangą; ragina Tarybą tęsti šią diskusiją;

22.

palankiai vertina teigiamas reakcijas, kurias gavo Prancūzija po to, kai buvo pritaikyta 42 straipsnio 7 dalis; labai teigiamai vertina tai, kad Europos ginkluotosios pajėgos vėl vykdo veiklą Afrikoje;

23.

pripažįsta, kad dažnai problema – ne finansavimo trūkumas, o tai, kaip lėšos yra leidžiamos ir kokie kiti ištekliai naudojami; atkreipia dėmesį į tai, kad Audito Rūmų rekomendacijos dėl ES lėšų nebuvo visapusiškai įgyvendintos; ragina reguliariai persvarstyti, kaip pasitelkiant ES ir JT naudojamos nacionalinių vyriausybių skirtos lėšos; mano, kad itin svarbu veiksmingai naudoti lėšas atsižvelgiant į jų ribotumą ir patiriamų problemų mastą; mano, kad atskaitomybė ir pastangos kovoti su Afrikai būdinga korupcija yra nepaprastai svarbios šio proceso dalys; reikalauja atlikti nuodugnesnį ir skaidresnį ES remiamų taikos paramos operacijų įvertinimą; remia iniciatyvas, pvz., patikos fondo Békou veiklą Centrinės Afrikos Respublikoje; šis fondas siekia sutelkti Europos teikiamus su vystymusi susijusius išteklius, patirtį ir pajėgumus, taip siekdamas įveikti tarptautinių veiksmų susiskaidymą ir neveiksmingumą siekiant atkurti šalį; ragina sistemingiau rengti įvairių ES priemonių bendras programas;

24.

atkreipia dėmesį į 2015 m. gegužės 15 d. JT vertinimo ataskaitą dėl vykdymo užtikrinimo ir žalos ištaisymo pagalbos veiklos, susijusios su taikos palaikymo operacijose Jungtinių Tautų ir susijusių darbuotojų vykdytu seksualiniu išnaudojimu ir seksualine prievarta; laikosi nuomonės, kad AS, JT, ES ir valstybės narės turėtų vykdyti griežtą priežiūrą dėl tokių nuskalstamų veiksmų, ir primygtinai reikalauja taikyti pačias griežčiausias drausmines ir teisines procedūras ir imtis visų priemonių, kad būtų užkirstas kelias tokiems nusikaltimams; be to, rekomenduoja taikos palaikymo operacijų darbuotojams teikti tinkamą mokymą ir švietimą, ir mano, kad skiriant moteris darbuotojas ir patarėjus lyties klausimais būtų padedama išsklaidyti klaidingą nuomonę kultūrų klausimais ir sumažinti seksualinės prievartos atvejų skaičių;

25.

ragina ES ir JT bendrai dėti pastangas ir stiprinti pajėgumus; mano, kad dabartinė finansavimo programa yra netvari ir kad Afrikos taikos priemonė turėtų būti susieta su sąlygomis siekiant paskatinti AS didinti savo indėlį į taikos paramos operacijas;

26.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Vadovų Tarybos pirmininkui, Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, Tarybai, Komisijai, valstybių narių parlamentams, JT generaliniam sekretoriui, AS komisijos pirmininkei, Panafrikos Parlamento pirmininkui, NATO generaliniam sekretoriui ir NATO parlamentinės asamblėjos pirmininkui.

6.3.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 86/40

—

atsižvelgdamas į 2014 m. liepos 15 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Kova su nesąžiningos prekybos praktika įmonių tarpusavio maisto produktų tiekimo grandinėje“ (COM(2014)0472),

—

atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl nesąžiningos įmonių tarpusavio prekybos praktikos maisto tiekimo grandinėje (COM(2016)0032),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. spalio 28 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Veiksmingesnė Europos maisto produktų tiekimo grandinė“ (COM(2009)0591),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. sausio 31 d. Komisijos Žaliąją knygą dėl nesąžiningos prekybos praktikos Europos įmonių tarpusavio maisto ir ne maisto produktų tiekimo grandinėje (COM(2013)0037),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. vasario 19 d. pareiškimą „Tyrimas dėl Europos Sąjungoje veikiančių stambių prekybos centrų piktnaudžiavimo savo galiomis ir teisinės apsaugos nuo tokio piktnaudžiavimo priemonės“ (1),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento rezoliuciją „Sąžiningos pajamos ūkininkams: veiksmingesnė Europos maisto produktų tiekimo grandinė“ (2),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. sausio 19 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl disbalanso maisto produktų tiekimo grandinėje (3),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. lapkričio 12 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl Komisijos Žaliosios knygos dėl nesąžiningos prekybos praktikos Europos įmonių tarpusavio maisto ir ne maisto produktų tiekimo grandinėje,

—

atsižvelgdamas į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl Didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų sektoriaus — tendencijos ir poveikis ūkininkams ir vartotojams (4),

—

atsižvelgdamas į 2016 m. sausio 19 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl metinės ES konkurencijos politikos ataskaitos (5), ypač į jos 104 dalį,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 30 d. Komisijos sprendimą, kuriuo įkuriamas veiksmingesnės maisto produktų tiekimo grandinės aukšto lygio forumas (6),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. liepos 5 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl veiksmingesnės ir sąžiningesnės prekybos ir platinimo rinkos (7),

—

atsižvelgdamas į Komisijos užsakymu įmonės „Areté srl“ atliktą tyrimą „Geros praktikos principų įgyvendinimo palaikant vertikalius santykius maisto tiekimo grandinėje stebėjimas“ (2016 m. sausio mėn.),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 11 d. rezoliuciją dėl Europos mažmeninės prekybos veiksmų plano, kuris būtų naudingas visiems dalyviams (8),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/114/EB dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos (9),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius (10),

—

atsižvelgdamas į 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje (11),

—

atsižvelgdamas į 2016 m. sausio 26 d. JK Maisto produktų kodekso arbitro (angl. Groceries Code Adjudicator) tyrimą „Tesco plc“ byloje,

—

atsižvelgdamas į 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (12),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. kovo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 261/2012, kuriuo iš dalies keičiamos Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 nuostatos, susijusios su sutartiniais santykiais pieno ir pieno produktų sektoriuje (13),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. liepos mėn. maisto tiekimo grandinės iniciatyvos pažangos ataskaitą,

—

atsižvelgdamas į organizacijos „Consumers International“ 2012 m. pranešimą „Prekybos centrų ir tiekėjų santykiai: kokios jų pasekmės vartotojams?“ (angl. The relationship between supermarkets and suppliers: what are the implications for consumers?“),

—

atsižvelgdamas į FAO parengtą universalią Maisto ir žemės ūkio sistemų darnumo vertinimo (angl. Sustainability Assessment of Food and Agriculture systems, SAFA) sistemą,

—

atsižvelgdamas į itin kritinę ūkininkų ir žemės ūkio kooperatyvų, ypač pienininkystės, kiaulienos, jautienos, vaisių ir daržovių bei grūdų sektoriuose, padėtį,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pranešimą ir Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nuomonę (A8–0173/2016),

A.

kadangi nesąžiningos prekybos praktika yra rimta problema, kuri pastebima daugelyje ekonomikos sektorių; kadangi 2016 m. sausio 29 d. Komisijos ataskaitoje dėl nesąžiningos įmonių tarpusavio prekybos praktikos maisto tiekimo grandinėje (COM(2016)0032) patvirtinama, kad tokia praktika gali pasireikšti bet kuriame maisto tiekimo grandinės etape; kadangi problema ypač akivaizdi maisto tiekimo grandinėje ir daro neigiamą poveikį silpniausiai grandinės grandžiai; kadangi tai problema, kurios egzistavimą patvirtina visi maisto tiekimo grandinės subjektai ir daugelis nacionalinių konkurencijos institucijų; kadangi savo ankstesniuose dokumentuose Komisija, Parlamentas ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas daug kartų yra atkreipę dėmesį į nesąžiningos prekybos praktikos problemą;

B.

kadangi pagal dabartinę konkurencijos teisę nesąžiningumą maisto tiekimo grandinėje sunku interpretuoti kaip pažeidimą, nes esamos jos priemonės veiksmingos tik kovojant su kai kuriomis nekonkurencinio elgesio formomis;

C.

atsižvelgdamas į maisto tiekimo grandinės dydį ir strateginę svarbą Europos Sąjungai; kadangi ES šiame sektoriuje dirba daugiau kaip 47 mln. asmenų ir jame sukuriama apie 7 proc. ES bendrosios pridėtinės vertės, ir kadangi skaičiuojama, jog bendra ES produktų, susijusių su mažmenine prekyba maistu, rinkos vertė yra 1,05 mlrd. EUR; kadangi mažmeninės prekybos sektorius sudaro 4,3 proc. ES BVP ir jame veikia 17 proc. Europos MVĮ (14); kadangi 99,1 proc. maisto ir gėrimų gamybos sektoriaus įmonių yra mažosios ir vidutinės įmonės bei labai mažos įmonės;

D.

kadangi bendroji rinka davė daug naudos maisto tiekimo grandinės veiklos vykdytojams, kadangi vis dažniau prekybai maisto produktais būdingas ryškus tarpvalstybinis aspektas ir ji itin svarbi vidaus rinkos veikimui; kadangi 20 proc. visų ES pagamintų maisto produktų ir gėrimų realizuojama per Europos Sąjungos valstybių narių tarpvalstybinę prekybą; kadangi 70 proc. visų ES valstybių narių eksportuojamų maisto produktų išvežama į kitas ES valstybes nares;

E.

kadangi pastaraisiais metais vyksta esminiai struktūriniai maisto produktų tiekimo tarp įmonių (angl. business-to-business, B2B) grandinės pokyčiai, pagrįsti subjektų, veikiančių gamybos, ypač perdirbimo ir mažmeninės prekybos, srityse, didelio lygio koncentracija ir vertikalia bei tarpvalstybine integracija;

F.

kadangi maisto produktų tiekimo grandinėje dalyvaujantys subjektai praneša apie tokią nesąžiningą prekybos praktiką kaip:

G.

kadangi kartą pradėjus žemės ūkio produktų gamybą jos nutraukti neįmanoma, o pagaminti produktai greitai genda, jų gamintojai yra ypač neatsparūs nesąžiningai prekybos praktikai maisto tiekimo grandinėje;

H.

kadangi gamintojai kartais dirba nuostolingai dėl nepavykusių derybų su kitais maisto tiekimo grandinės dalyviais, pvz., prekybos centrams nukainojant produktus arba taikant nuolaidas;

I.

kadangi nesąžiningos prekybos praktika atsiranda tada, kai maisto produktų tiekimo grandinės prekybos santykiuose tarp sutarties šalių yra nelygybė, kurią nulemia derybinės galios palaikant verslo santykius skirtumai, kuriuos nulemia didėjanti rinkos galios koncentracija nedideliame skaičiuje tarptautinių įmonių grupių, ir kadangi šie skirtumai kenkia smulkiesiems ir vidutinio dydžio gamintojams;

J.

kadangi nesąžininga praktika gali turėti žalingų pasekmių maisto produktų tiekimo grandinei, ypač kalbant apie ūkininkus ir MVĮ, o tai, savo ruožtu, gali daryti neigiamą įtaką visai ES ekonomikai ir galutiniams vartotojams, nes ribojamas vartotojų produktų pasirinkimas ir jų galimybės gauti naujų ir naujoviškų prekių; kadangi nesąžiningos prekybos praktika gali turėti įtakos įmonių deryboms dėl kainų, atgrasyti nuo tarpvalstybinės prekybos ES ir trukdyti tinkamam vidaus rinkos veikimui; nesąžiningos prekybos praktika gali nulemti visų pirma įmonių investicijų ir inovacijų sumažėjimą, įskaitant aplinkosaugos, darbo sąlygų ar gyvūnų gerovės sritis, dėl sumažėjusių pajamų ir netikrumo, taip pat gali lemti tai, kad įmonės nutrauks gamybos, perdirbimo arba prekybos veiklą;

K.

kadangi nesąžiningos prekybos praktika yra vidaus rinkos vystymosi ir sklandaus veikimo kliūtis ir gali labai sutrikdyti tinkamą rinkos veikimą;

L.

kadangi dėl nesąžiningos prekybos praktikos mažesnę derybinę galią turinčios įmonės gali patirti itin dideles išlaidas ir gauti mažesnes pajamas nei planuota, be to, dėl tokios praktikos gali būti vykdoma perteklinė gamyba ir būti švaistomas maistas;

M.

kadangi vartotojai dėl nesąžiningos prekybos praktikos gali susidurti su produktų įvairovės, kultūros paveldo ir mažmeninių parduotuvių praradimu;

N.

kadangi MVĮ ir labai mažos įmonės, kurios sudaro daugiau kaip 90 proc. Europos įmonių, yra ypač pažeidžiamos dėl nesąžiningos prekybos praktikos ir kadangi jos labiau negu didelės įmonės jaučia nesąžiningos prekybos praktikos poveikį, dėl kurio MVĮ sunkiau išlikti rinkoje, imtis naujų investicijų į produktus ir technologijas ir inovacijų, taip pat sunkiau plėtoti veiklą tiek tarpvalstybiniu mastu, tiek vidaus rinkoje; kadangi MVĮ atgrasomos nuo komercinių santykių užmezgimo dėl rizikos, kad jiems bus primesta nesąžiningos prekybos praktika;

O.

kadangi nesąžiningos prekybos praktika vykdoma ne tik maisto produktų tiekimo grandinėje, bet dažnai pasitaiko ir ne maisto tiekimo grandinėje, pvz., drabužių arba automobilių pramonės sektoriuose;

P.

kadangi daug valstybių narių ėmėsi veiksmų, kuriais siekiama įvairiais būdais užkirsti kelią nesąžiningos prekybos praktikai, vienais atvejais taikydamos savanoriškus ir savireguliacijos mechanizmus, o kitais – nustatydamos atitinkamą reguliavimą šalies mastu; kadangi dėl to labai skiriasi atskirų valstybių taisyklės, susijusios su teisinės apsaugos lygiu, pobūdžiu ir forma; kadangi kai kurios valstybės nesiėmė jokių veiksmų šioje srityje;

Q.

kadangi kai kurios valstybės narės, kurios nesąžiningos prekybos praktikos problemą iš pradžių sprendė taikydamos savanoriškus metodus, vėliau nusprendė su šia praktika kovoti teisės aktais;

R.

kadangi konkurencijos teisė tik iš dalies apima nesąžiningos prekybos praktiką;

S.

kadangi ES konkurencijos teisė turėtų sudaryti vartotojams sąlygas gauti naudos iš didelio kokybiškų produktų už konkurencingą kainą pasirinkimo ir kartu skatinti įmones investuoti bei diegti inovacijas sudarant jiems sąžiningas galimybes reklamuoti savo produktų privalumus ir nebūti nederamai išstumtoms iš rinkos dėl nesąžiningos prekybos praktikos;

T.

kadangi ES konkurencijos teisė turėtų sudaryti galutiniam vartotojui sąlygas pirkti prekes už konkurencingą kainą, tačiau taip pat užtikrinti laisvą ir sąžiningą įmonių konkurenciją siekiant jas skatinti diegti inovacijas;

U.

kadangi komerciniuose santykiuose pasireiškia vadinamasis baimės faktorius, kuris nulemia tai, kad silpnesnė šalis negali veiksmingai naudotis savo teisėmis ir nenori pateikti skundo dėl nesąžiningos prekybos praktikos, primestos stipresnės šalies, bijodama, kad tai pakenks jų komerciniams santykiams;

V.

kadangi maisto produktų tiekimo grandinės veikimas daro poveikį kasdieniam ES piliečių gyvenimui, atsižvelgiant į tai, kad maždaug 14 proc. jų namų ūkio išlaidų skiriama maistui;

W.

kadangi maisto produktų tiekimo grandinėje veikia daugybė subjektų, įskaitant gamintojus, mažmenininkus ir tarpininkus, ir nesąžiningos prekybos praktika gali būti vykdoma skirtingais grandinės lygmenimis;

X.

kadangi vadinamasis baimės faktorius reiškia, kad smulkūs tiekėjai negalės veiksmingai pasinaudoti savo teise kreiptis į teismą, jeigu ji bus įtvirtinta, ir kad kitos, pigios ir prieinamos priemonės, pvz., nepriklausomo arbitro tarpininkavimas, labiau atitiks jų interesus;

Y.

kadangi tiekimo grandinės iniciatyva turi didelių trūkumų, pavyzdžiui, nėra sankcijų už įsipareigojimų nevykdymą ir negalima pateikti konfidencialių skundų, vadinasi, jos negalima naudoti kaip veiksmingos kovos su nesąžiningos prekybos praktika priemonės;

1.

teigiamai vertina ligšiolinius Komisijos veiksmus, kurių tikslas – kovoti su nesąžiningos prekybos praktika siekiant užtikrinti geriau subalansuotą rinką ir įveikti dabartinę nevienodą padėtį, atsiradusią dėl skirtingų nacionalinės teisės aktų ir savanoriškų kodeksų, kuriais sprendžiamas nesąžiningos prekybos praktikos klausimas ES, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad siekiant kovoti su nesąžiningos prekybos praktika šių veiksmų nepakanka; palankiai vertina pirmiau minėtą 2016 m. sausio 29 d. Komisijos ataskaitą dėl nesąžiningos įmonių tarpusavio prekybos praktikos maisto tiekimo grandinėje, taip pat ilgai lauktą prie jos pridedamą tyrimą „Geros praktikos principų įgyvendinimo palaikant vertikalius santykius maisto tiekimo grandinėje stebėjimas“, tačiau atkreipia dėmesį į jos išvadas, kuriomis negrindžiamas kelias ES lygmens sistemai, skirtai spręsti nesąžiningos prekybos praktikos klausimą ES lygmeniu;

2.

su pasitenkinimu atkreipia dėmesį į veiksmus, kurių imtasi veiksmingesnės maisto produktų tiekimo grandinės aukšto lygio forume, ir į tai, kad sukurta įmonių tarpusavio prekybos praktikos ekspertų platforma, parengusi prekybos praktikos, kurią būtų galima laikyti labai nesąžininga, sąrašą, apibrėžtis ir vertinimą;

3.

palankiai vertina tai, kad pradėta ir plėtojama tiekimo grandinės iniciatyva, kuri atlieka svarbų vaidmenį skatinant kultūros pokyčius ir gerinant verslo etiką ir kurią įgyvendinant priimtas gerosios praktikos principų, rekomenduojamų taikyti plėtojant vertikalius santykius maisto tiekimo grandinėje, rinkinys ir savanoriška tos praktikos principų įgyvendinimo sistema, kurioje, nors ji veikia tik antrus metu, jau dalyvauja daugiau kaip tūkstantis įmonių iš visos ES, daugiausia MVĮ; palankiai vertina iki šiol padarytą pažangą ir mano, kad pastangos skatinti sąžiningos prekybos praktiką maisto tiekimo grandinėje turėtų padaryti faktinį poveikį, tačiau šiuo metu jų negalima laikyti pakankamomis siekiant spręsti nesąžiningos prekybos praktikos maisto tiekimo grandinėje problemą; vis dėlto pabrėžia, kad, kaip pripažįstama naujoje Komisijos ataskaitoje ir išorės vertinime, tiekimo grandinės iniciatyvos (TGI) veiksmingumą mažina daug įvairių trūkumų, tokių kaip silpnas valdymas, skaidrumo trūkumas, tai, kad nėra vykdymo užtikrinimo priemonių ar nuobaudų, kad trūksta nuo nesąžiningos prekybos praktikos veiksmingai atgrasančių priemonių, kad nuo nesąžiningos prekybos praktikos galimai nukentėję subjektai negali teikti individualių konfidencialių skundų, o nepriklausomos įstaigos negali atlikti tyrimų savo iniciatyva, dėl to nepakankamai atstovaujama MVĮ ir ypač ūkininkams, kurie gali manyti, kad TGI yra netinkama tikslui pasiekti; rekomenduoja kituose susijusiuose ne maisto sektoriuose sukurti panašias tiekimo grandinės iniciatyvas;

4.

vis dėlto apgailestauja, kad kai kurios pagal TGI skatinamos ginčų sprendimo galimybės dar nebuvo panaudotos praktiškai, vadinasi, jų veiksmingumo vertinimas grindžiamas teoriniais sprendimais; yra susirūpinęs dėl to, kad nebuvo išnagrinėtas nė vienas konkretus atvejis siekiant įvertinti TGI vaidmenį sprendžiant nesąžiningos prekybos praktikos problemą ir kad nebuvo atliktas išsamesnis tyrimas dėl duomenų, susijusių su gautais ir išnagrinėtais skundais, rinkimo; mano, kad tai, jog neatliekamas toks išsamus tyrimas, kenkia bendrai nuomonei apie iniciatyvą; yra nusivylęs dėl pareiškimo, daromo pirmiau minėtame įmonės „Areté“ tyrime, kuriame vertinamas TGI veiksmingumas, kad dabartiniai su TGI susiję rezultatai atrodo labai kuklūs, palyginti su tikruoju ar juntamu nesąžiningos prekybos praktikos problemos mastu ir rimtumu;

5.

pažymi, kad sukurtos nacionalinės maisto tiekimo grandinės organizacijų ir įmonių platformos siekiant skatinti šalių dialogą, skatinti taikyti sąžiningos prekybos praktiką ir keistis su ja susijusia patirtimi bei panaikinti nesąžiningos prekybos praktiką, tačiau kelia klausimą, ar jos iš tiesų veiksmingos; tačiau pažymi, kad kai kurios nacionalinės platformos nepasiekė šių tikslų ir kad, kaip Suomijos atveju, ūkininkai paliko platformą; siūlo naudojant tinkamas priemones remti valstybes nares ir suteikti joms paskatų imtis tolesnių veiksmų, susijusių su visais skundais ir neatitikties atvejais, apie kuriuos pranešė šios nacionalinės platformos;

6.

mano, kad gerosios praktikos principai ir sąžiningos bei nesąžiningos praktikos vertikalių santykių maisto tiekimo grandinėje pavyzdžių sąrašas turi būti išplėstas ir veiksmingai taikomas;

7.

palankiai vertina Komisijos šiuo metu atliekamą tyrimą apie pasirinkimą ir inovacijas mažmeninės prekybos sektoriuje; mano, kad šis tyrimas būtų naudingas siekiant išsiaiškinti pasirinkimo ir inovacijų raidą ir varomąsias jėgas visos rinkos lygmeniu;

8.

teigiamai vertina alternatyvių ir neoficialių ginčų sprendimo būdų ir žalos atlyginimo mechanizmų, visų pirma taikant tarpininkavimą ir arbitražą, sukūrimą;

9.

pažymi, kad maisto tiekimo grandinėje esanti nesąžiningos prekybos praktika prieštarauja pagrindiniams teisės principams;

10.

smerkia tokią praktiką, kai piktnaudžiaujama tuo, kad ekonominės veiklos vykdytojų derybinė galia nevienoda, ir kuri neigiamai veikia laisvę sudaryti sutartis;

11.

atkreipia dėmesį į tai, kad nesąžiningos prekybos praktika, kai ją primeta tvirtesnę derybinę poziciją turinčios šalys, neigiamai veikia visą tiekimo grandinę, įskaitant užimtumą, darydama žalą vartotojų pasirinkimui ir tiekiamų produktų kokybei, įvairovei ir naujoviškumui; pabrėžia, kad nesąžiningos prekybos praktika gali trukdyti įmonių konkurencingumui ir investicijoms ir versti įmones taupyti mažinant darbo užmokestį, bloginant darbo sąlygas arba žaliavų kokybę;

12.

dar kartą pabrėžia, kad laisva ir sąžininga konkurencija, proporcingi visų veiklos vykdytojų santykiai, laisvė sudaryti sutartis ir griežtas bei veiksmingas atitinkamų teisės aktų įgyvendinimas, dėl kurių tampa įmanoma apsaugoti visus ekonominės veiklos vykdytojus maisto tiekimo grandinėje nepriklausomai nuo jų geografinės vietovės, yra itin svarbūs siekiant užtikrinti tinkamą maisto tiekimo grandinės veikimą ir aprūpinimą maistu;

13.

mano, kad reikia kurti tiekimo grandinės partnerių tarpusavio pasitikėjimą, pagrįstą laisvės sudaryti sutartis principais ir abipusiškai naudingais santykiais; atkreipia dėmesį į didesnės susitariančiosios šalies socialinę atsakomybę, kad būtų apribotas jos pranašumas per derybas ir kartu su silpnesniąja šalimi būtų siekiama rasti abiem šalims naudingą sprendimą;

14.

palankiai vertina tai, kad Komisija savo 2013 m. sausio 31 d. žaliojoje knygoje pripažino, kad, kai tarp šalių esama nelygybės, nėra tikrosios laisvės sudaryti sutartis;

15.

pripažįsta, kad nesąžiningos prekybos praktika pirmiausia atsiranda dėl pajamų ir galios maisto tiekimo grandinėje disbalanso, ir pabrėžia, kad norint pagerinti ūkininkų padėtį maisto sektoriuje reikia skubiai spręsti šio disbalanso problemą; pažymi, kad stambių mažmenininkų naudojama praktika, kai nustatomos už gamybos sąnaudas mažesnės kainos ir netinkamai naudojami pagrindiniai žemės ūkio maisto produktai (pvz., pieno produktai, vaisiai ir daržovės) kaip „pritraukianti prekė“, kelia pavojų ilgalaikiam tokių gaminių gamybos tvarumui ES; palankiai vertina pastangas, pvz., gyvūnų gerovės iniciatyvą Vokietijoje (vok. Tierwohl Initiative), kuriomis siekiama suteikti ūkininkams galimybių konkuruoti pabrėžiant savo produktų pranašumus;

16.

pažymi, kad nesąžiningos prekybos praktika daro didelį neigiamą poveikį ūkininkams: jie gauna mažesnį pelną, patiria didesnes nei numatyta sąnaudas, pagaminama per daug maisto, jis švaistomas, susiduriama su finansų planavimo sunkumais; pabrėžia, kad tokios neigiamos pasekmės galiausiai sumažina vartotojų pasirinkimo galimybes;

17.

abejoja tvirta parama, apie kurią kalbama Komisijos ataskaitoje dėl TGI, turint mintyje jos trūkumus; primena, kad ūkininkai šioje iniciatyvoje dalyvauja nenoriai, nes trūksta pasitikėjimo, yra apribojimų pateikiant anoniminius skundus, ji stokoja teisės aktais nustatytos galios, pagal ją neįmanoma taikyti jokių veiksmingų sankcijų, nėra tinkamų mechanizmų, reikalingų kovoti su dokumentais tvirtai įrodyta nesąžiningos prekybos praktika, ir esama susirūpinimo dėl to, kad tinkamai neatsižvelgiama į disbalansą, būdingą vykdymo mechanizmams; apgailestauja dėl Komisijos nenoro užtikrinti anonimiškumą ir tinkamas sankcijas;

18.

pripažįsta, kad turėtų būti toliau plėtojama ir skatinama TGI ir kitos savanoriškos ES sistemos (gerosios praktikos kodeksai, savanoriški ginčų sprendimo mechanizmai), kurios papildytų veiksmingus ir tvirtus valstybių narių lygmens vykdymo užtikrinimo mechanizmus ir pagal kurias būtų užtikrinama, kad skundus būtų galima pateikti anonimiškai, ir nustatomos atgrasančios nuobaudos, drauge vykdant ES lygmens koordinavimą; ragina gamintojus ir prekybininkus, įskaitant ūkininkų organizacijas, dalyvauti tokiose iniciatyvose; mano, kad šios iniciatyvos turėtų būti prieinamos visiems tiekėjams, kuriems nesvarbus anonimiškumas, ir kad jos galėtų naudingai tapti šviečiamosiomis ir gerosios patirties mainų platformomis; pažymi, kad Komisija savo naujausioje ataskaitoje teigia, jog TGI reikia tobulinti, ypač siekiant atsižvelgti į konfidencialius skundus ir suteikti nepriklausomoms įstaigoms tyrimo ir sankcijų taikymo įgaliojimus;

19.

ragina Komisiją imtis veiksmų siekiant užtikrinti veiksmingus vykdymo užtikrinimo mechanizmus, pvz., sukurti ir koordinuoti nacionalinių valdžios institucijų, tarpusavyje pripažintų ES lygmeniu, tinklą; atsižvelgdamas į tai, atkreipia dėmesį į JK Maisto produktų kodekso arbitrą kaip į modelį, kurį būtų galima pritaikyti ES lygmeniu ir kuris būtų tikra nuo nesąžiningos prekybos praktikos atgrasanti priemonė ir padėtų pašalinti baimės faktorių;

20.

palankiai vertina neseną TGI žingsnį, kuriuo MVĮ ir labai mažoms įmonėms suteikiama galimybė prisijungti pagal supaprastintą procedūrą; pažymi, kad užsiregistravusių MVĮ skaičius padidėjo; tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad TGI reikia toliau stiprinti imantis daugelio veiksmų, kuriuos Komisija nurodė savo 2016 m. sausio 29 d. ataskaitoje, ir kad Komisija turėtų stebėti su jais susijusią pažangą siekiant

21.

atkreipia dėmesį į Komisijos pastabą, kad ūkininkų atstovai nusprendė neprisijungti prie TGI, nes jie mano, kad ji neužtikrina pakankamo skundų teikėjų konfidencialumo, neturi teisės aktais nustatytų tyrimo ir prasmingų sankcijų taikymo įgaliojimų, taip pat nėra kovos su dokumentais tvirtai įrodyta nesąžiningos prekybos praktika mechanizmų ir kad nebuvo tinkamai atsižvelgta į jų susirūpinimą dėl vykdymo užtikrinimo mechanizmas būdingo disbalanso; mano, kad ūkininkų dalyvavimas yra nepaprastai svarbus ir kad mažesnis dalyvavimas sietinas ne su informuotumo, o su pasitikėjimo dabartinėmis TGI procedūromis ir valdymu trūkumu; todėl mano, kad TGI veikimo gerinimas, be kita ko pasitelkiant nepriklausomą valdymą, konfidencialumą ir anonimiškumą, ir veiksmingas vykdymo užtikrinimas bei atgrasomosios priemonės galėtų būti pirmas žingsnis siekiant didesnio ūkininkų susidomėjimo, paramos, taigi ir dalyvavimo;

22.

ragina Komisiją ir valstybes nares sudaryti palankesnes sąlygas gamintojams ir paskatinti juos vienytis į šio sektoriaus organizacijas (gamintojų organizacijas ir gamintojų organizacijų asociacijas), siekiant padidinti jų derybines galias ir pagerinti jų pozicijas maisto tiekimo grandinėje;

23.

vis dėlto pripažįsta, kad savanoriškos ir savireguliacijos sistemos, jei bus taikomos drauge su nepriklausomais ir veiksmingais vykdymo užtikrinimo mechanizmais, gali suteikti ekonomiškai efektyvių priemonių, kuriomis būtų užtikrinamas sąžiningas elgesys rinkoje, sprendžiami ginčai ir naikinama nesąžiningos prekybos praktika; tačiau pabrėžia, kad iki šiol tokių sistemų veiklos rezultatai menki dėl to, kad nėra tinkamo vykdymo užtikrinimo, nepakankamai atstovaujama ūkininkams, kad valdymo struktūros šališkos, esama atitinkamų šalių interesų konfliktų, ginčų sprendimo mechanizmai neatspindi tiekėjų baimės faktoriaus, taip pat dėl to, kad jos netaikomos visai tiekimo grandinei; ragina Komisiją ir toliau skatinti valstybių narių geriausios praktikos mainus;

24.

atkreipia dėmesį į tai, kad yra ES teisės aktų, kuriais siekiama kovoti su nesąžininga įmonių komercine veikla vartotojų atžvilgiu (Direktyva 2005/29/EB), tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad nėra jokių ES teisės aktų, pagal kuriuos būtų kovojama su nesąžininga veikla, kurią įvairūs žemės ūkio maisto produktų grandinės veiklos vykdytojai vykdo vienas kito atžvilgiu;

25.

pabrėžia, kad rimtas nesąžiningos prekybos praktikos tyrimas turi būti grindžiamas pastaraisiais metais atsiradusia nauja ekonomine paradigma: stambaus masto mažmeninės prekybos sektoriuje vyksta nuožmi konkurencija dėl patekimo į prekybos vietas, didiesiems prekybos centrams vykdant kontrolę; pažymi, kad tam tikros konkurencijos institucijos nustatė konkrečią praktiką, dėl kurios tiekėjams perkeliama pernelyg didelė rizika ir galėtų sumažėti jų konkurencingumas; atkreipia dėmesį į tai, kad šios institucijos taip pat padarė išvadą, jog dėl nuosavų prekių ženklų atsiranda horizontalioji konkurencija su gamintojo prekių ženklais, kuri nepakankamai apsvarstyta;

26.

pabrėžia, kad kovos su nesąžininga prekybos praktika veiksmai padės užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir vystyti tarpvalstybinę prekybą ES ir trečiosiose šalyse; atkreipia dėmesį į tai, kad dėl rinkų susiskaidymo ir nacionalinių teisės aktų dėl nesąžiningos prekybos praktikos skirtumų tiekimo grandinės veiklos vykdytojai susiduria su daugybe skirtingų rinkos sąlygų ir kad tai gali nulemti praktiką, kai ieškoma palankesnio teisinio reglamentavimo, o ši, savo ruožtu, gali nulemti reglamentavimo neapibrėžtumą;

27.

ragina Europos Komisiją ir valstybes nares visapusiškai ir nuosekliai užtikrinti, kad būtų laikomasi konkurencijos teisės, taisyklių dėl nesąžiningos konkurencijos ir antimonopolinių taisyklių, ir, konkrečiai, taikyti griežtas baudas už piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi maisto tiekimo grandinėje;

28.

mano, kad itin svarbu užtikrinti, jog ES konkurencijos teisės aktuose būtų atsižvelgiama į žemės ūkio ypatumus ir jais būtų siekiama gamintojų ir vartotojų gerovės, nes jie atlieka svarbų vaidmenį tiekimo grandinėje; yra įsitikinęs, kad Europos konkurencijos teisės aktais turi būti sudaromos sąlygos didesniam rinkos veiksmingumui, užtikrinančiam, kad vartotojui būtų sudaromos galimybės rinktis iš didelio kiekio kokybiškų produktų už konkurencingą kainą, kartu užtikrinant, kad pirminiai gamintojai būtų skatinami investuoti ir diegti inovacijas ir kad jie nebūtų išstumti iš rinkos dėl nesąžiningos prekybos praktikos;

29.

pažymi, kad nors nuosavu prekių ženklu pažymėti produktai vartotojams gali suteikti didesnę vertę ir didesnį pasirinkimą, įskaitant sąžiningos prekybos gaminius, vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu jie tampa ir strategine problema, nes dėl jų atsiranda horizontaliosios konkurencijos gamintojo prekių ženklų atžvilgiu aspektas, į kurį niekada anksčiau nebuvo atsižvelgta ir dėl kurio mažmenininkai, kurie tampa ir klientais, ir konkurentais, gali įgyti nesąžiningą ir antikonkurencinę padėtį; atkreipia dėmesį į tai, kad yra rizikos riba, kurią peržengus dabartinis teigiamas poveikis, kurį daro nustatytos kategorijos produktų nuosavų prekių ženklų skverbimasis į rinką, tampa neigiamu, ir kad dėl tokio skverbimosi daugelis įmonių atgrasomos nuo novatoriškos veiklos; todėl primygtinai teigia, kad Komisija ir konkurencijos institucijos turėtų skirti ypatingą dėmesį privačių nuosavų prekių ženklų klausimui, ir atkreipia dėmesį į tai, kad reikia įvertinti galimų ilgalaikių pasekmių tiekimo grandinei klausimą ir ūkininkų vietą joje, drauge atsižvelgiant į tai, kad vartotojų įpročiai valstybėse narėse gali pasikeisti;

30.

ragina Komisiją ir valstybes nares visapusiškai ir nuosekliai užtikrinti Direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, įgyvendinimą, kad įmonės kreditoriams sumokėtų per 60 dienų arba kitaip turėtų mokėti delspinigius ir apmokėti pagrįstas kreditoriaus išieškojimo išlaidas;

31.

ragina Komisiją pateikti pasiūlymą ar pasiūlymus dėl ES lygmens sistemos, kuria būtų nustatomi bendrieji principai ir deramai atsižvelgiama į nacionalines aplinkybes ir geriausią patirtį siekiant kovoti su nesąžiningos prekybos praktika visoje maisto tiekimo grandinėje, kad būtų užtikrintos vienodos sąlygos visose valstybėse narėse, nes taip bus užtikrintas tinkamas rinkų veikimas bei sąžiningi ir skaidrūs maisto produktų gamintojų, tiekėjų ir platintojų santykiai;

32.

yra tvirtai įsitikinęs, kad teikiant pasiūlymą dėl ES lygmens sistemos turėtų būti atsižvelgta į nesąžiningos prekybos praktikos apibrėžtį, Komisijos ir atitinkamų suinteresuotųjų subjektų pateiktą 2011 m. lapkričio 29 d. dokumente „Vertikalieji santykiai maisto tiekimo grandinėje. Geros praktikos principai“ (15), ir į nebaigtinį nesąžiningos prekybos būdų sąrašą;

33.

be to, siūlo įtraukti anonimiškumo ir konfidencialumo aspektą į bet kokią (-ias) būsimą (-as) teisėkūros iniciatyvą (-as) šioje srityje;

34.

mano, kad valstybės narės, kuriose tai dar neatlikta, nacionaliniu lygmeniu turėtų įsteigti ar pripažinti viešąsias agentūras ar paskirtąsias įstaigas (pvz., arbitro), kurios būtų atsakingos už tai, kad būtų vykdomi kovos su nesąžiningos prekybos praktika maisto tiekimo grandinėje veiksmai; mano, kad tokio tipo viešosios įstaigos gali palengvinti vykdymo užtikrinimą, pvz., įgaliojant jas atlikti tyrimus savo iniciatyva arba remiantis neoficialia informacija ar gautais skundais, kurie turėtų būti nagrinėjami konfidencialiai (taip būtų įveiktas baimės faktorius), ir gali veikti kaip susijusių šalių tarpininkės; pabrėžia nacionalinių institucijų tarpusavio pripažinimo ir veiksmingo bendradarbiavimo ES lygmeniu būtinybę siekiant užtikrinti, kad būtų dalijamasi atitinkama informacija, ypač apie gerąją praktiką, ir ekspertinėmis žiniomis apie naujus nesąžiningos prekybos praktikos tipus, visapusiškai paisant subsidiarumo principo;

35.

ragina Komisiją, valstybes nares ir kitus atitinkamus suinteresuotuosius subjektus imantis tolesnių su Komisijos ataskaita susijusių veiksmų palengvinti ūkininkų organizacijų (įskaitant gamintojų organizacijas ir gamintojų organizacijų asociacijas) įtraukimą į maisto tiekimo grandinę valdančias nacionalines įstaigas, visų pirma užtikrinant skundų anonimiškumą ir veiksmingą sankcijų taikymo tvarką;

36.

mano, kad ES lygmens pagrindų teisės aktai yra būtini siekiant kovoti su nesąžiningos prekybos praktika ir užtikrinti Europos ūkininkams ir vartotojams galimybę dirbti sąžiningomis pardavimo ir pirkimo sąlygomis;

37.

pažymi, kad šiais Europos pagrindų teisės aktais neturi būti sumažinamas apsaugos lygis šalyse, kurios yra priėmusios nacionalinius teisės aktus dėl kovos su nesąžininga įmonių tarpusavio prekybos praktika;

38.

ragina valstybes nares, kuriose nėra kompetentingos vykdymo užtikrinimo institucijos, apsvarstyti galimybę įsteigti tokią instituciją ir suteikti jai priemonių, reikalingų siekiant kovoti su nesąžiningos prekybos praktika, priežiūros ir vykdymo užtikrinimo įgaliojimus;

39.

pabrėžia, kad vykdymo užtikrinimo institucijos turėtų turėti daug įvairių vykdymo užtikrinimo priemonių ir įvairiapusę sankcijų paletę, kad, atsižvelgdamos į konkretaus atvejo sunkumą, galėtų lanksčiai reaguoti; mano, kad tokios priemonės ir sankcijos turėtų turėti atgrasomąjį poveikį tam, kad elgesys keistųsi;

40.

primena, kad visos valstybės narės jau turi reglamentavimo sistemas, pagal kurias sprendžiami nesąžiningos prekybos praktikos klausimai; atkreipia dėmesį į naujausius reguliavimo veiksmus, kurių ėmėsi kai kurios valstybės narės, t. y. jos pradėjo taikyti nuostatas, papildančias nacionalinę konkurencijos teisę, išplėtė direktyvų dėl nesąžiningos prekybos praktikos taikymo aprėptį, įtraukdamos į ją įmonių tarpusavio santykius, tai pat įsteigė nepriklausomas vykdymo užtikrinimo įstaigas; tačiau pažymi, kad skirtingi požiūriai, kurių šiuo klausimu laikėsi valstybės narės, nulėmė skirtingo lygio ir tipo apsaugą nuo nesąžiningos prekybos praktikos;

41.

atkreipia dėmesį į tai, kad priimant kovos su nesąžiningos prekybos praktika priemones turi būti deramai atsižvelgiama į kiekvienos rinkos ypatumus ir jai taikomus teisinius reikalavimus, skirtingą pavienių valstybių narių padėtį ir požiūrius, pavienių rinkų konsolidacijos ar susiskaidymo laipsnį ir kitus reikšmingus veiksnius, taip pat pasinaudoti priemonėmis, kurių ėmėsi kai kurios valstybės narės ir kurios pasirodė esančios veiksmingos; mano, kad bet kokia šios srities reguliavimo iniciatyva turėtų būti užtikrinama palyginti didelė priemonės pasirinkimo atsižvelgiant į kiekvienos rinkos ypatumus laisvė, kad nebūtų laikomasi požiūrio, jog vienas būdas tinka visiems, ir kad tokia iniciatyva turėtų būti grindžiama bendru principu gerinti vykdymo užtikrinimą įraukiant atitinkamas valdžios institucijas ir privataus vykdymo užtikrinimo koncepcija, taigi taip pat būtų padedama gerinti fragmentišką ir žemo lygio įvairių nacionalinių vykdymo užtikrinimo įstaigų bendradarbiavimą ir spręsti tarpvalstybinius iššūkius, susijusius su nesąžiningos prekybos praktika;

42.

pabrėžia, kad, siekiant spręsti su nesąžiningos prekybos praktika susijusius tarpvalstybinius iššūkius, dabartinio fragmentiško ir žemo lygio skirtingų nacionalinių vykdymo užtikrinimo įstaigų bendradarbiavimo neužtenka;

43.

ragina Komisiją įvertinti reglamentavimo ir nereglamentavimo priemonių veiksmingumą ir poveikį deramai atsižvelgiant į visas galimas pasekmes įvairiems suinteresuotiesiems subjektams ir vartotojų gerovei; taip pat įvertinti pirmiau minėtos įmonės „Areté“ tyrimo respondentų nurodyto politinių priemonių derinio, kurį sudaro savanoriškos iniciatyvos ir viešasis vykdymo užtikrinimas (33 proc. visų atsakymų) bei konkretūs ES lygmens teisės aktai (32 proc.), veiksmingumą ir poveikį;

44.

yra įsitikinęs, kad vartotojų informuotumas apie žemės ūkio produktus yra būtinas siekiant spręsti problemas, kylančias dėl disbalanso maisto tiekimo grandinėje, įskaitant nesąžiningos prekybos praktiką; ragina visus suinteresuotuosius subjektus, susijusius su maisto tiekimo grandinės valdymu, didinti visos maisto tiekimo grandinės skaidrumą ir teikti vartotojams daugiau informacijos naudojant tinkamas produktų ženklinimo ir sertifikavimo programas, kad vartotojai galėtų pasirinkti turėdami išsamią informaciją apie esamus produktus ir galėtų priimti atitinkamus sprendimus;

45.

ragina Komisiją, glaudžiai bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis, skatinti iniciatyvas, kuriomis būtų atkreipiamas vartotojų dėmesys į kainų dempingo keliamą pavojų pirminiams gamintojams, ir tvirtai remia su tuo susijusias informuotumo didinimo kampanijas mokyklose ir kitose švietimo įstaigose;

46.

pažymi, kad nuo 2009 m. Parlamentas priėmė penkias rezoliucijas dėl problemų ES mažmeninės prekybos grandinėje, įskaitant tris konkrečias rezoliucijas dėl disbalanso ir piktnaudžiavimo maisto tiekimo grandinėje; taip pat pažymi, kad per tą patį laikotarpį Europos Komisija parengė tris komunikatus ir žaliąją knygą ir užsakė dvi galutines ataskaitas panašiomis temomis; tuo remdamasis teigia, kad vykdant dar daugiau tyrimų dėl maisto tiekimo grandinės padėties bus tik be reikalo delsiama imtis būtinų veiksmų, kuriais ūkininkams būtų padedama kovoti su nesąžiningos prekybos praktika;

47.

ragina visas maisto tiekimo grandinės šalis pradėti naudoti standartines sutartis ir naujos kartos sutartis, pagal kurias dalijamasi rizika ir nauda;

48.

pripažįsta, kad įgyvendinant bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) reformą ir naująjį bendrą bendrosios rinkos organizavimą pradėta taikyti daug priemonių, kurios skirtos ūkininkų, mažmeninės ir didmeninės prekybos atstovų ir MVĮ maisto tiekimo grandinėje derybinės galios atotrūkio problemai spręsti, visų pirma remiamas gamintojų organizacijų steigimas ir plėtra; pabrėžia tokio bendradarbiavimo tiekimo srityje svarbą;

49.

pažymi, kad Reglamente (ES) Nr. 1308/2013 numatytas gamintojų organizacijų steigimas remiamas finansinėmis paskatomis pagal antrąjį BŽŪP ramstį; pažymi, kad teisinė sistema gamintojų organizacijoms, jų asociacijoms ir tarpšakinėms organizacijoms suteikia kolektyvinių derybų (tam tikruose sektoriuose) ir tiekimo sutarčių sudarymo (visuose sektoriuose) galimybę, taip pat ja vadovaujantis galima laikinai netaikyti tam tikrų konkurencijos taisyklių didelio rinkos disbalanso laikotarpiais, jei taikomos apsaugos priemonės;

50.

primygtinai ragina Komisiją aktyviai skatinti šį požiūrį, kad būtų padidinta pirminių gamintojų derybinė galia ir gamintojai būtų skatinami prisijungti prie gamintojų organizacijų ir asociacijų; pabrėžia, kad smulkūs ir šeimos ūkiai, turintys galimybių kurti ir remti darbo vietas izoliuotuose, atokiuose ir kalnų regionuose, yra ypač pažeidžiami;

51.

mano, kad stiprinant ir steigiant gamintojų organizacijas kartu reikia didinti ir ūkininkų derybines galias maisto tiekimo grandinėje, visų pirma suteikiant jiems teisę vykdyti kolektyvines derybas dėl jų sudaromų sutarčių;

52.

ragina tiekimo grandinėje siekti didesnio skaidrumo ir teikti daugiau informacijos ir stiprinti tokias įstaigas ir rinkos informavimo priemones, kaip Europos maisto kainų stebėsenos priemonė ir pieno rinkos stebėjimo centras, kad ūkininkams ir gamintojų organizacijoms būtų laiku teikiami tikslūs rinkos duomenys;

53.

mano, kad kainos maisto tiekimo grandinėje turėtų geriau atspindėti pridėtinę pirminių gamintojų kuriamą vertę; todėl prašo, kad mažmeninės prekybos kainodaros procesas būtų kiek galima skaidresnis;

54.

nurodo, kad ūkininkai daugelyje valstybių narių, įsteigdami kooperatyvus, išsaugojo stiprią poziciją maisto tiekimo grandinėje; taip buvo užtikrinta, kad pridėtinė vertė perdirbimo etapu būtų grąžinama ūkininkams, ir mano, kad būtina, jog šiems kooperatyvams nebūtų užkrautos papildomos sąnaudos, kaip privalomos ir brangiai kainuojančios biurokratijos rezultatas;

55.

primygtinai ragina gamintojus ir perdirbėjus dirbti drauge siekiant investuoti į inovacijas ir didinti pridėtinę savo produktų vertę;

56.

primena Komisijai, kad 2013 m. gruodžio mėn. Europos Parlamentas pranešime savo iniciatyva ragino Komisiją išnagrinėti nepriklausomo vykdymo užtikrinimo galimybę, kad būtų išspręstas pirminių gamintojų vadinamojo baimės faktoriaus klausimas; primygtinai ragina Komisiją atsižvelgti į tai savo ataskaitoje;

57.

mano, kad profesinės organizacijos galėtų tapti platforma, kuria pasinaudodami pirminiai gamintojai galėtų nebijodami teikti skundus dėl įtariamos nesąžiningos prekybos praktikos kompetentingai institucijai;

58.

paveda Pirmininkui perduoti šį pranešimą Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

6.3.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 86/51

—

atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), ypač į jos 11 straipsnį, 114 straipsnio 3 dalį, 168 straipsnio 1 dalį ir 191 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 3 d. Tarybos sprendimą 2013/743/ES dėl specialiosios programos, kuria įgyvendinama bendroji mokslinių tyrimų ir inovacijų programa „Horizontas 2020“ (2014–2020 m.), sukūrimo ir kuriuo panaikinami sprendimai 2006/971/EB, 2006/972/EB, 2006/973/EB, 2006/974/EB ir 2006/975/EB (1),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1291/2013, kuriuo sukuriama bendroji mokslinių tyrimų ir inovacijų programa „Horizontas 2020“ (2014–2020 m.) ir panaikinamas Sprendimas Nr. 1982/2006/EB (2),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1305/2013 dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005 (3),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 1107/2009 dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką ir panaikinantį Tarybos direktyvas 79/117/EEB ir 91/414/EEB (4),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/128/EB, nustatančią Bendrijos veiksmų pagrindus siekiant tausiojo pesticidų naudojimo (5),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 233/2014, kuriuo nustatoma vystomojo bendradarbiavimo finansavimo priemonė 2014–2020 m. laikotarpiui (6),

—

atsižvelgdamas į 2004 m. balandžio 24 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 870/2004, nustatantį Bendrijos žemės ūkio genetinių išteklių išsaugojimo, apibūdinimo, rinkimo ir naudojimo programą ir panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 1467/94 (7), ir 2013 m. lapkričio 28 d. Komisijos ataskaitą „Žemės ūkio genetiniai ištekliai – apsauga ir tvarus naudojimas“ (COM(2013)0838),

—

atsižvelgdamas į 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1829/2003 dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų (8),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. liepos 14 d. Europos Komisijos ir Europos investicijų banko susitarimo memorandumą dėl bendradarbiavimo žemės ūkio ir kaimo plėtros srityje 2014–2020 m.,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. kovo 11 d. savo rezoliuciją „Europos sodininkystės sektoriaus ateitis. Augimo strategijos“ (9),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. B teminio skyriaus Struktūrinė ir sanglaudos politika (Žemės ūkis ir kaimo plėtra) atliktą tyrimą „Tikslusis žemės ūkis: galimybė ES ūkininkams – galima parama įgyvendinant BŽŪP 2014–2020 m.“,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. Mokslinių ir technologinių sprendimų vertinimo (STOA) tyrimą „Technologinės galimybės išmaitinti 10 mlrd. žmonių“,

—

atsižvelgdamas į 2012 m. vasario 29 d. Komisijos komunikatą dėl Europos žemės ūkio našumo ir tvarumo inovacijų partnerystės (COM(2012)0079),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. vasario 13 d. Komisijos komunikatą „Inovacijos vardan tvaraus augimo. Bioekonomika Europai“ (COM(2012)0060),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. spalio 16 d. Komisijos sprendimą dėl aukšto lygio mokslinių konsultantų grupės įsteigimo (C(2015)6946),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. gegužės 19 d. Komisijos komunikatą „Geresnis reglamentavimas – geresni rezultatai. ES darbotvarkė“ (COM(2015)0215),

—

atsižvelgdamas į savo 2015 m. gruodžio 17 d. rezoliuciją dėl patentų ir selekcininkų teisių (10),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pranešimą (A8-0174/2016),

A.

kadangi mūsų visuomenės susiduria su daugybe iššūkių, susijusių su žemės ūkiu, ir privalo atlikti savo vaidmenį, ir kadangi numatoma, kad iki 2050 m. pasaulio gyventojų skaičius pasieks 9,6 mlrd., o tai reiškia, kad žmonių bus apie 2,4 mlrd. daugiau nei dabar;

B.

kadangi vidutiniškai trečdalis, o kai kuriuose sektoriuose – beveik pusė, pagaminto maisto yra iššvaistoma ir kadangi vienas iš veiksmingiausių būdų šiam numatomam poreikiui patenkinti neišnaudojant ribotų išteklių – pasitelkti techninius sprendimus siekiant padidinti maisto gamybą, pagerinti platinimo priemones ir kovoti su maisto švaistymu;

C.

kadangi ES ir pasaulio gyventojams būtinai reikia gaminti daugiau maisto, kuris būtų saugus, sveikas ir maistingas, siekiant kovoti su netinkama mityba, nutukimu, širdies ir kraujagyslių ligomis ir kt.; ir kadangi griežti ES maisto kokybės standartai pripažįstami visame pasaulyje;

D.

kadangi esama daug žemės naudojimo alternatyvų, įskaitant urbanizaciją, pramonę, turizmą ir rekreaciją, kurios konkuruoja su ūkininkavimu;

E.

kadangi žemės ūkio žaliavos teikia augimo perspektyvų žaliosios chemijos srityje;

F.

kadangi tvaresnio ūkininkavimo užtikrinimas tampa vis svarbesniu veiklos vykdytojų tikslu, atsižvelgiant į poreikį, viena vertus, kontroliuoti išlaidas siekiant apsaugoti pajamas ir, kita vertus, reaguoti į gamtos išteklių (dirvožemio, vandens, oro ir biologinės įvairovės) išeikvojimą ir nykimą; kadangi žemės ūkyje sunaudojama 70 proc. pasaulio gėlo vandens, o vandens prieinamumas jau yra vienas iš pagrindinių žemės ūkio gamybą ribojančių veiksnių kai kuriuose ES ir pasaulio regionuose; kadangi geriamojo vandens naudojimą žemės ūkyje galima gerokai sumažinti veiksmingai naudojant šiuolaikiškas drėkinimo technologijas ir auginant vietos klimato sąlygoms pritaikytas kultūras;

G.

kadangi azoto trąšos skatina gausų derlių, bet jų gamybai tenka 50 proc. žemės ūkio gamybos sistemų suvartojamos energijos, pagamintos naudojant iškastinį kurą;

H.

kadangi prognozuojama, kad iki 2030 m. pasaulinis energijos poreikis išaugs 40 proc., ir kadangi dabar reikia rimtai apsvarstyti, kaip patenkinti šį poreikį didinant energijos vartojimo efektyvumą ir naudojant saugų energijos rūšių derinimą, kuris apima atsinaujinančiuose energijos išteklius; kadangi tyrimai parodė, kad dėl trumpesnių žemės ūkio ir maisto grandinių gali sumažėti sunaudojamas energijos kiekis – tai gali teikti ekonominę naudą ir būti naudinga aplinkai;

I.

kadangi kasmet iki 40 proc. pasaulinio kultūrų derliaus prarandama dėl augalų kenksmingųjų organizmų ir ligų ir kadangi manoma, kad ateityje ši dalis smarkiai išaugs; kadangi turi būti imtasi veiksmų siekiant užkirsti kelią šio skaičiaus didėjimui, be kita ko, taikant sisteminius požiūrius ir pritaikant esamus gamybos modelius, ir kadangi klimato kaita prisideda prie šio nuostolio ir sudaro palankias sąlygas atsirasti ekologiniu požiūriu naujiems augalų kenksmingiesiems organizmams ir ligoms;

J.

kadangi visuotinis atšilimas sukelia ekstremalių klimato reiškinių, lemiančių sausras ar potvynius, kurie daro didžiulę žalą gyventojams ir kelia rimtą pavojų jų apsirūpinimo maistu saugumui; ir kadangi biologiniu ir struktūriniu požiūriu įvairiose žemės ūkio ekosistemose atsparumas klimato kaitai gali padėti sumažinti šį pavojų;

K.

kadangi ES genetinis kultūrų potencialas nėra nuosekliai naudojamas Europos ūkiuose, kuriuose surenkamas derlius pastaraisiais metais nustojo augti;

L.

kadangi augalų genetinių išteklių įvairovė ir kokybė atlieka svarbų vaidmenį žemės ūkio atsparumo ir produktyvumo atžvilgiu, o tai yra lemiamas ilgalaikio ūkininkavimo ir apsirūpinimo maistu saugumo veiksnys;

M.

kadangi „derliaus skirtumo“ panaikinimas yra konkreti problema, spręstina įgyvendinant tvaraus žemės ūkio mokslinių tyrimų darbotvarkę;

N.

kadangi tikslusis ūkininkavimas yra susijęs su automatikos ir kitų technologijų naudojimu siekiant padidinti pagrindinės žemės ūkio valdymo praktikos tikslumą ir veiksmingumą taikant sistema grindžiamus duomenų rinkimo ir analizavimo bei oro sąlygų, dirvos, vandens ir kultūrų sąveikos optimizavimo metodus, ir kadangi tiksliuoju ūkininkavimu galiausiai siekiama sumažinti pesticidų, trąšų ir vandens vartojimą, kartu padidinant žemės derlingumą ir optimizuojant kultūrų derlių;

O.

kadangi moksliniai duomenys, susiję su dirvožemiu, rodo, jog sveikas gyvas dirvožemis maitina ir apsaugo pasėlius pasitelkdamas naudingas rūšis, kurios saugo nuo ligų sukėlėjų ir kenkėjų ir taip pat teikia kultūriniams augalams maistines medžiagas ir vandenį mainais į cukrų iš augalų šaknų eksudatų; kadangi žemės ūkio praktika gali daryti neigiamą poveikį dirvožemio kokybei biologiniu, cheminiu ir fiziniu požiūriu, o tai, be kita ko, turi tokių pasekmių kaip dirvožemio erozija, dirvožemio struktūrų nykimas ir derlingumo mažėjimas;

P.

kadangi naujoviškų technologijų teikiama nauda neturėtų apsiriboti tik vienos rūšies ūkininkavimo praktika ir jos turi būti taikytinos visų rūšių ūkininkavimui, nesvarbu, ar tradiciniam, ar ekologiniam, gyvulių ar kultūrinių augalų auginimui, ar smulkiam ar stambiam ūkininkavimui;

Q.

kadangi 1993–2009 m. pesticidų veikliųjų medžiagų sumažėjo 70 proc., o kenksmingųjų organizmų protrūkių Europos Sąjungoje padaugėjo; kadangi patvirtinimų procesas, įskaitant veikliųjų medžiagų ir augalų apsaugos produktus pakeičiančių naujų medžiagų nustatymo kriterijus, tampa vis didesniu iššūkiu ES žemės ūkiui ir jos piliečiams; kadangi reikia skubiai spręsti veikliųjų medžiagų trūkumo problemą retesnio naudojimo tikslais;

R.

kadangi nepakankamos konkrečių kultūrinių augalų apsaugos sprendimai kelia pavojų maistinių kultūrų kokybei, įvairovei ir tvariai gamybai ES, o tai turi tiesioginio poveikio, kuris, kaip manoma, prilygsta daugiau kaip 1 mlrd. EUR, įskaitant gamybos nuostolius bei papildomas išlaidas ūkininkams;

S.

kadangi trumpalaikiai ciklai politikos ir mokslinių tyrimų finansavimo prioritetų srityje gali būti žalingi įgūdžiams, infrastruktūrai ir inovacijoms žemės ūkyje, ir kadangi pirmenybė turėtų būti teikiama veiksmingam mokslinių tyrimų rezultatų perdavimui ūkininkams ir mokslinių tyrimų programoms, kuriomis siekiama didinti žemės ūkio tvarumą, sumažinti gamybos išlaidas ir padidinti konkurencingumą;

1.

pažymi, kad žemės ūkio sektorius visada priklausė nuo naujų ūkių verslo modelių ir praktikos, įskaitant naujas technologijas ir gamybos metodus, kuriais didinama produkcija ir ūkininkavimo praktika pritaikoma prie naujų ir kintančių aplinkybių; pabrėžia, kad ekosistemų paslaugos, tokios kaip maistinių medžiagų apykaita, yra labai svarbios žemės ūkiui, ir kad tam tikros funkcijos, tokios kaip anglies dioksido sekvestracija, yra susijusios ne vien su maisto gamyba;

2.

yra įsitikinęs, kad inovacijos sudaro galimybes prisidėti siekiant tvaraus žemės ūkio ES, ir mano, kad TŪ technologijos yra labai svarbios siekiant išlaikyti pažangą, bet pripažįsta jog yra apribojimų, trukdančių jį taikyti plačiu mastu, įskaitant šios technologijos patikimumą, valdomumą ir ribotas žinias apie ją ir jos pritaikymą visų rūšių ir dydžių ūkiams;

3.

laikosi nuomonės, kad taikant principus, kuriais grindžiamas TŪ, gali būti sukurta daug naudos aplinkai, padidintos ūkininkų pajamos, racionalizuotas žemės ūkio technikos naudojimas ir labai padidintas išteklių efektyvumas, įskaitant vandens naudojimą drėkinimui; todėl ragina Komisiją skatinti vykdyti politiką, kuri skatintų tiksliojo ūkininkavimo technologijų plėtrą ir pritaikymą visų rūšių ūkiuose, nepaisant jų dydžio ir tai, kokios rūšies gamyba juose vykdoma – augalininkystė ir (ar) gyvulininkystė;

4.

pabrėžia, kad TŪ srityje ypač reikia diegti inovacijas, siekiant išspręsti problemą, susijusią su didelėmis kai kurių TŪ technologijų plėtojimo ir taikymo išlaidomis, ir paskatinti ūkininkus ir visą tiekimo grandinę aktyviai dalyvauti plėtojant šias technologijas, kad būtų užtikrinta akivaizdi nauda ūkio lygmeniu ir padedama ūkiams tapti atsparesniems;

5.

yra įsitikinęs, kad ekonominė plėtra ir tvari gamyba viena kitai neprieštarauja ir jas galima pasiekti inovacijomis; pabrėžia, kad reikia remti technologijų ir valdymo inovacijas – užtikrinti nuoseklų reglamentavimą, aiškumą ir galimybes imtis verslo, ir primygtinai ragina Komisiją užtikrinti, kad, ateityje persvarstant atitinkamus teisės aktus ir juos pertvarkant, į inovacijas būtų tiesiogiai atsižvelgiama; pabrėžia, kad Europos žemės ūkis yra pajėgus gaminti kokybiškus ir didelės pridėtinės vertės produktus, taikydamas pelningus ir žiniomis pagrįstus sprendimus, ir taip išmaitinti vis daugiau ir vis reiklesnių pasaulio gyventojų;

6.

ragina pramonės subjektus, Komisiją ir valstybes nares bendradarbiauti partnerystės pagrindu, siekiant padidinti automatikos ir kitų TŪ metodų veiksmingumą ir pritaikomumą, kad moksliniams tyrimams skiriamos lėšos būtų naudojamos veiksmingai, vadovaujantis žemės ūkio ir sodininkystės interesais;

7.

taip pat ragina pramonės subjektus pasinaudoti inovacijų teikiamomis galimybėmis ir kurti visiems prieinamus TŪ pajėgumus, taip sudarant sąlygas žmonėms su negalia, skatinant lyčių lygybę ir plečiant gebėjimų bazę ir užimtumo galimybes kaimo bendruomenėse;

8.

teigiamai vertina tai, kad TŪ automatika įtraukta į naujai paskelbtą programos „Horizontas 2020“ 2016–2017 m. darbo programą, tačiau apgailestauja, kad įgyvendinti pagal šį kvietimą pateiktiems pasiūlymams nėra reikalinga, kad dalyvautų daug subjektų, o tai gali reikšti, kad ūkininkai neturės galimybių pasinaudoti novatoriškais pokyčiais; pabrėžia, kad TŪ bent 15 proc. gali sumažinti išteklių naudojimą; ragina diegti tiksliojo žemės ūkio sistemas, teikiančias galimybių taikyti naujus viso ūkio valdymo metodus, tokias kaip GPS ir GNSS technologijomis valdomi įrenginiai ir nuotoliniu būdu pilotuojamų orlaivių sistemos (RPAS);

9.

atkreipia dėmesį į tai, kad žemės ūkio sektoriuje, kaip ir kitose ekonomikos srityse, vyksta pokyčiai; pabrėžia, kad šiuolaikinis žemės ūkis tegalėjo atsirasti pasinaudojus mokslo ir technikos pažanga, ir kad tokiu būdu ir skaitmeninė pažanga yra galimybė tolesniam žemės ūkio sektoriaus vystymuisi;

10.

pabrėžia, kad didelių integruotų duomenų rinkinių sugretinimas ir analizė gali padėti skatinti inovacijas žemės ūkyje ir būti ypač sėkmingai taikomi kuriant ir plėtojant veiksmingą ir tvarią maisto tiekimo grandinę, kuri bus naudinga ūkininkams, ekonomikai, vartotojams ir aplinkai; ragina Komisiją ir valstybes nares pašalinti sudėtingų ir suskaidytų IRT sistemų, kurios skatina investicijas ir padengia mokymo išlaidas, integravimo kliūtis ir sudaryti geresnes galimybes žemės ūkiui pasinaudoti būtina infrastruktūra;

11.

teigiamai vertina Europos kosmoso agentūros (EKA) padarytą pažangą plėtojant TŪ; laikosi nuomonės, kad EKA „Sentinel 2B“ palydovas, kuris turi būti paleistas į orbitą 2016 m. pabaigoje, gali pateikti aiškesnį vaizdą, kokį žemės plotą užima kultūros ir miškai, todėl žemės ūkio politika galės būti veiksmingiau įgyvendinama, galės būti racionalizuotas išteklių naudojimas ir optimizuoti derliaus nuėmimo laikotarpiai; ragina Komisiją ir valstybes nares remti palydovinių sistemų naudojimą;

12.

pripažįsta, kad dirvožemio būklės blogėjimas yra didelė kliūtis žemės ūkio gamybos atžvilgiu ir ragina didinti užmojus ir pastangas siekiant gerinti dirvožemio maistingųjų medžiagų ir vandens valdymo praktiką, ypač atsižvelgiant į klimato kaitą; palankiai vertina tai, kad plėtojamos kontroliuojamo žemės ūkio mašinų judėjimo (CTF) sistemos, kurias naudojant sumažinama dirvožemiui daroma žala dėl jo pereikvojimo, ir taip pat palankiai vertina pastangas į ekologinį ūkininkavimą įdiegti didelės skiriamosios gebos nuotolinės patikros technologijas; ragina Komisiją nurodyti šių naujų technologijų kiekybinę naudą aplinkai ir gamybai ir užtikrinti informuotumą, žinias ir technologijų perdavimą;

13.

ragina įtraukti ūkininkus į dirvožemio maistinių medžiagų kartografavimo technologijų kūrimą, bandymą ir sklaidą siekiant padidinti jų veiksmingumą;

14.

apgailestauja, kad maistinių medžiagų naudojimo ES veiksmingumas yra labai mažas, ir pabrėžia, kad reikia imtis veiksmų siekiant pagerinti azoto (N), fosforo (P) ir kalio (K) naudojimo veiksmingumą siekiant sumažinti jų poveikį aplinkai ir padidinti maisto ir energijos gamybą; ragina vykdyti tikslinius mokslinius tyrimus (ir praktiškai juos taikyti) siekiant gerinti maistinių medžiagų veiksmingumo stebėseną ir toliau optimizuoti kintamųjų normų technologijas;

15.

sutinka, kad naujų technologijų ir novatoriškos žemės ūkio praktikos plėtojimas galėtų padėti gerokai sumažinti augalų apsaugos produktų, trąšų ir vandens naudojimą, taip pat kovoti su dirvožemio erozija;

16.

laikosi nuomonės, kad genetinės įvairovės praradimas per paskutinį šimtmetį kelia grėsmę apsirūpinimo maistu ir pašarais saugumui ir kenkia ES tvaraus žemės ūkio ir biologinės įvairovės apsaugos politikai bei klimato kaitos švelninimo strategijoms; mano, kad vienos rūšies kultūrinių augalų auginimas ir sėjomainos trūkumas yra vienas svarbiausių šio praradimo veiksnių; mano, kad visos augalų ir gyvūnų rūšys, įskaitant vietines veisles, joms giminingas laukines ir pusiau laukines rūšis, ir senovines bei pirmykštes rūšis, būtinos siekiant išlaikyti genetinę įvairovę, veisimo programas ir pakankamai maistingų ir sveikų maisto produktų gamybą;

17.

laikosi nuomonės, kad ES reglamentavimu ūkininkams ir selekcininkams turėtų būti sudaromos galimybės visapusiškai naudotis tokiais genetiniais ištekliais, siekiant išsaugoti genetinę įvairovę ir skatinti inovacijas kuriant naujas rūšis; pabrėžia, kad ES teisės aktais turėtų visada būti siekiama netrikdyti tokių novatoriškų procesų užkraunant nereikalingą administracinę naštą selekcininkams ir ūkininkams;

18.

pabrėžia, kad reikia didesnio masto genetinių bankų, privačiojo ir viešojo sektorių augalų tyrėjų, selekcininkų, galutinių vartotojų ir visų kitų subjektų, susijusių su genetinių išteklių apsauga ir naudojimu, tarpusavio dialogo, siekiant užtikrinti atsparumą ir susidoroti su tvaraus žemės ūkio iššūkiais visoje Europoje;

19.

atkreipia dėmesį į paramą genetinių išteklių išsaugojimo veiklai, pvz., Europos vietinių rūšių augalų sėklų išsaugojimo tinklui (angl. ENSCONET), kurią anksčiau teikė Žemės ūkio ir kaimo plėtros ir Mokslinių tyrimų ir inovacijų generaliniai direktoratai, tačiau ragina toliau remti augalinių kultūrų ir gyvulių genetinių išteklių išsaugojimo veiklą pagal tolesnes programas, visų pirma genetinių išteklių naudojimą vietoje taikant ūkyje esančias priemones;

20.

pabrėžia, kad svarbu saugoti įvairesnių augalų ir gyvūnų rūšių genetinius išteklius ir kad mokslinių tyrimų šioje srityje finansavimu būtų padedama tobulinti žemės ūkio ir sodininkystės technologijas;

21.

ragina Komisiją pateikti pasiūlymus dėl ES biologinės įvairovės strategijos iki 2020 m. 10 priemonėje numatytos Europos strategijos dėl genetinės įvairovės išsaugojimo žemės ūkyje;

22.

pripažįsta, kad reikia atsakingai naudoti gemalų plazmos rinkinius nustatant ir apibūdinant savybes, padedančias pasiekti išteklių naudojimo veiksmingumą, atsparumą kenksmingiesiems organizmams ir ligoms, ir kitus požymius, kuriais užtikrinama aukštesnė kokybė ir didesnis atsparumas; mano, kad tuo tikslu reikia daugiau dėmesio skirti fenotipų nustatymui, nes tai yra ypač opi problema daugelio kultūrų atveju;

23.

pažymi, kad veiksmingiausias būdas genetinei įvairovei išsaugoti žemės ūkyje – jos naudojimas in vivo; pažymi, kad iš trijų oficialiems ES sėklų katalogams taikomų DUS (išskirtinumo, vienodumo ir stabilumo) kriterijų vienodumas ir stabilumas nėra natūralios genetiškai įvairių augalų savybės; atkreipia dėmesį į tai, kad prisitaikymas prie klimato kaitos priklauso nuo didelės genetinės įvairovės; atkreipia dėmesį į vis labiau koncentruotas sėklų rinkas ir sumažėjusią įvairovę pagal rūšis; skatina ūkiuose išauginamų sėklų sistemų ir jų mainų vaidmenį siekiant padėti ūkininkams ir pripažįsta dalyvavimu grindžiamą selekciją kaip ilgametę inovacijų tradiciją kaimo bendruomenėse;

24.

pripažįsta, kad norint užtikrinti ilgalaikį apsirūpinimo maistu saugumą, būtina išlaikyti ir naudoti genetinius išteklius ir išplėsti šiuolaikinių augalų ir gyvūnų veisimo programų genetinę bazę; pripažįsta, kad ekologiniams ūkiams trūksta naujų veislių, kurios būtų atsparios ligoms ir kenkėjams, ir kurias galima būtų auginti nenaudojant augalų apsaugos priemonių; pritaria galimybės naudotis genetiniais ištekliais ir naudos pasidalijimo principui, tačiau primygtinai ragina įgyvendinti Nagojos protokolą pagal Reglamentą (ES) Nr. 511/2014 ir Įgyvendinimo reglamentą (ES) 2015/1866, kad dėl sudėtingumo ir išlaidų veisėjai nebūtų sulaikomi nuo laukinių rūšių medžiagos naudojimo diegiant naujas savybes, pvz., atsparumą kenksmingiesiems organizmams ir ligoms, maistinę kokybę ir atsparumą aplinkos poveikiui; pažymi, kad tai turėtų būti daroma nemenkinant kaimo bendruomenių, kurios daugelį metų augino rūšis ir veisė veisles;

25.

mano, kad labai svarbu išlaikyti ir plėtoti vietos veislių galimybes atsižvelgiant į jų gebėjimą prisitaikyti prie jų natūralios aplinkos ypatumų, ir kad, siekiant užtikrinti Europos žemės ūkio genetinę įvairovę, turi būti paisoma ūkininkų teisių savarankiškai veisti augalus ir saugoti skirtingų rūšių ir veislių sėklas ir jomis keistis;

26.

pripažįsta, kad reikia remti tinkamą sėjomainą, kuri ir toliau ūkininkams neštų pelną. taip pat pabrėžia būtinybę, be genetinių išteklių, užtikrinti tinkamų kultūrinių augalų apsaugos priemonių įvairovę įvairių kultūrų atžvilgiu; pabrėžia, kad netaikant tokių priemonių, bus smarkiai paveikta kultūrinių augalų, kuriuos auginant būtų gaunamas pelnas, įvairovė;

27.

pritaria tam, kad reikia toliau siekti pažangos veisimo srityje, taikant saugius ir įrodymais pagrįstus metodus, turint tikslą padidinti ne tik kultūrų atsparumo kenksmingiesiems organizmams ir ligoms savybių, bet ir rinkoje esančių maistinių ir sveikatai naudingų savybių turinčių maisto žaliavų įvairovę;

28.

mano, kad svarbu užtikrinti nuolatinę paramą ateities technologinių priemonių, kurias taikant veisimas gali padėti sėkmingai spręsti visuomeninius ateities uždavinius, plėtojimui ir naudojimui;

29.

mano, kad dabar yra tinkamas laikas Komisijai paskelbti naujų metodų darbo grupės galutinę ataskaitą ir pasinaudoti joje pateiktomis mokslinėmis išvadomis kaip pagrindu, be kita ko, siekiant aiškiai nustatyti šiuo metu nagrinėjamų veisimo būdų teisinį statusą ir savo svarstymuose panaudoti patikima teisine analize;

30.

ragina plėtoti atvirą ir skaidrų visų suinteresuotųjų subjektų ir visuomenės dialogą atsakingai kuriamų veisimo programoms skirtų labai tikslių novatoriškų sprendimų klausimu, įskaitant jų riziką ir naudą; pažymi, kad tam reikės pastangų ugdyti ūkininkų ir visos visuomenės informuotumą ir supratimą apie naujus metodus; ragina Komisiją užtikrinti, kad vartotojai ir ūkininkai gautų pakankamai žinių apie naujus ir dar vystomus veisimo metodus, kad galėtų vykti atvira ir informacija pagrįsta viešoji diskusija;

31.

reiškia susirūpinimą dėl 2015 m. kovo 25 d. Europos patentų tarnybos (EPT) išplėstinės apeliacinės tarybos dabartinio sprendimo bylose G2/12 ir G2/13;

32.

pabrėžia, kad būtina atlikti APP reglamentavimo sistemos peržiūrą ir sukurti darnią, veiksmingą, nuspėjamą, rizika grindžiamą ir moksliškai pagrįstą vertinimų ir patvirtinimų sistemą; mano, kad svarbu kuo labiau sumažinti ūkininkų priklausomybę nuo pesticidų, pažymint, kad maisto ir pašarų gamyba vyksta konkurencingoje tarptautinėje aplinkoje; mano, kad svarbu sukurti AAP, kurie būtų ekonomiškai naudingi, saugūs naudoti ir nekenktų aplinkai;

33.

teigiamai vertina 2016 m. Komisijos darbo programos REFIT (Reglamentavimo kokybės ir rezultatų programa) iniciatyvas, pagal kurias ES įpareigojama atlikti Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 ir Reglamento (EB) Nr. 396/2005 vertinimą; pabrėžia, kad dėl REFIT proceso neturėtų būti mažinami atitinkami maisto saugos ir aplinkos apsaugos standartai;

34.

ragina Komisiją į savo ataskaitą Parlamentui ir Tarybai įtraukti galimybes iš dalies pakeisti ir patobulinti galiojančius teisės aktus, ypač susijusius su leidimų tarpusavio pripažinimo sistemos veikimu ir zoninio vertinimo procesu;

35.

pabrėžia susirūpinimą, kad leidimų suteikimo pagal zonas sistema neveikia dėl vis dar taikomų pasenusių nacionalinių leidimų suteikimo metodų, ir ragina Komisiją suderinti patvirtinimo sistemą, kad būtų užtikrintas abipusis produktų pripažinimas visose valstybėse narėse, Reglamente (EB) Nr. 1107/2009 nustatytose zonose;

36.

palankiai vertina naujausią Integruotos kenksmingųjų organizmų kontrolės Europos mokslinių tyrimų erdvės tinklą (IPM-ERANET) ir naują koordinacinę platformą mažos apimties naudojimui, tačiau mano, kad platformą būtų galima geriau išnaudoti, kad ji apimtų mokslinius tyrimus ir inovacijas, kuriais siekiama spręsti nepakankamų augalų apsaugos sprendimų mažos apimties naudojimui ir specialioms kultūroms problemą;

37.

pabrėžia, kad svarbu skaidriai įvertinti veikliųjų medžiagų poveikį siekiant užtikrinti tvarų žemės ūkį laikantis ES teisės aktų, taip pat visapusiškai įvertinti su produktų naudojimu susijusią riziką ir pavojus, ir primena, jog tais atvejais, kai neapibrėžtumas yra pernelyg didelis, kad būtų galima užtikrinti visuomenės sveikatą arba geras žemės ūkio ir aplinkos sąlygas, turėtų būti laikomasi atsargumo principo;

38.

ragina Sveikatos ir maisto saugos generalinį direktoratą (SANTE) nustatyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos būtų nustatomos nedidelės rizikos veikliosios medžiagos, naudojamos kuriant ir naudojant didelio pavojaus nekeliančius pesticidus, kartu atsižvelgiant į mokslo žinių raidą ir užtikrinant, kad būtų įgyvendinti sveikatos ir aplinkos apsaugos tikslai, taip pat užtikrinti, kad saugos duomenys būtų įtraukti į kriterijus, taikomus visoms galimoms nedidelės rizikos medžiagoms;

39.

laikosi nuomonės, kad valstybės narės ataskaitų rengėjos ir Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) turėtų nedidelės rizikos medžiagas, įskaitant nechemines AAP alternatyvas, kaip antai biologinę kontrolę, vertinti prioritetine tvarka, siekiant padėti įgyvendinti Direktyvos 2009/128/EB integruoto kenksmingųjų organizmų valdymo ir tausiojo pesticidų naudojimo tikslus, ypač susijusius su produkto naudojimu auginant retai paplitusias specialios paskirties kultūras;

40.

pabrėžia, jog ūkininkams reikia daugiau priemonių, kad jie apsaugotų savo pasėlius ir nuspręstų, kuria priemone tai galima geriausiai padaryti; todėl ragina kaip sudėtinį integruotos kenksmingųjų organizmų kontrolės elementą plačiau naudoti įvairias alternatyvas tradiciniams pesticidams, įskaitant biopesticidus, ir labiau stengtis plėtoti ekonomiškai efektyvesnes alternatyvas – remti necheminių alternatyvų ir mažos rizikos priemonių bei ekologiškesnių pesticidų praktinius mokslinius tyrimus ir daugiau demonstravimo veiklos;

41.

pažymi, kad biologinė kontrolė yra metodas, paremtas gyvų organizmų arba natūralių medžiagų naudojimu, ir ją taikant būtų galima sumažinti įprastų pesticidų naudojimą ir padidinti augalų atsparumą;

42.

ragina Komisiją pateikti veiksmų planą ir sudaryti ekspertų grupę, kuri parengtų tvaresnę kenksmingųjų organizmų kontrolės sistemą; pabrėžia kenksmingųjų organizmų kontrolės sistemos teikiamas galimybes – taip būtų gerinama augalų veisimo, natūralių kovos su kenksmingaisiais organizmais sistemų ir pesticidų naudojimo sąveika;

43.

apgailestauja dėl lėtos valstybių narių ir Komisijos pažangos atitinkamai įgyvendinant IKOK ir Direktyvą 2009/128/EB ir vertinant šį įgyvendinimą;

44.

pripažįsta, kad su žemės ūkiu susijusioms technologijoms kurti reikia daug specialiųjų ekspertinių ir tarpdalykių įgūdžių ir žinių, be kita ko, bendrosios botanikos, zoologijos ir aplinkotyros, fiziologijos ir inžinerijos srityse;

45.

apgailestauja, kad įgūdžių vis labiau trūksta daugelyje šių profesijų, ir ragina valstybes nares bendradarbiauti partnerystės pagrindu su pramonės subjektais, mokslinių tyrimų įstaigomis ir kitais susijusiais suinteresuotaisiais subjektais rengiant kitam laikotarpiui skirtas kaimo plėtros programas, įskaitant Europos inovacijų partnerystes (EIP), kad būtų nustatytos galimybės remti įgūdžių ugdymą ir žinių perdavimą šiose srityse, be kita ko, rengiant mokymus ir praktiką jauniems ūkininkams ir naujiems rinkos dalyviams;

46.

ragina žemės ūkio technologijų sektorių regioniniu, nacionaliniu ir Europos Sąjungos lygmenimis geriau koordinuoti ir integruoti ūkiuose įgyvendinamus demonstracinius projektus ir demonstracinių ir tikrinamų ūkių naudojimą siekiant dalytis geriausios praktikos pavyzdžiais, naudojant esamas arba naujas programas, iniciatyvas ir išteklius;

47.

pripažįsta tiksliojo ūkininkavimo ir skaitmeninių technologijų integravimo galimybes padidinti žemės ūkio patrauklumą jauniems ūkininkams ir sudaryti naujų augimo ir užimtumo galimybių kaimo vietovėse; tikisi, kad investicijos į žemės ūkio technologijų plėtrą galėtų paskatinti kartų kaitą ūkininkavimo srityje;