27.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 366/1

27.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 366/2

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. balandžio 25 d. rezoliuciją (1) dėl Europos bendrosios aviacijos erdvės sukūrimo,

—

atsižvelgdamas į 2009 m. kovo 11 d. Direktyvą 2009/12/EB dėl oro uosto mokesčių,

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. birželio 7 d. rezoliuciją dėl tarptautinių oro susisiekimo susitarimų pagal Lisabonos sutartį (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. liepos 2 d. rezoliuciją dėl pasirengimo spręsti būsimus ES išorės politikos aviacijos srityje uždavinius (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2014 m. kovo 12 d. per pirmąjį svarstymą priimtą poziciją dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Bendro Europos dangaus iniciatyvos įgyvendinimo (nauja redakcija) (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2014 m. kovo 12 d. per pirmąjį svarstymą priimtą poziciją dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo iš dalies keičiamos Reglamento (EB) Nr. 216/2008 nuostatos dėl aerodromų, oro eismo valdymo ir oro navigacijos paslaugų (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2015 m. spalio 29 d. rezoliuciją dėl reikiamos radijo dažnių juostos skyrimo 2015 m. lapkričio 2–27 d. (WRC-15) Ženevoje vyksiančioje Pasaulinėje radijo ryšio konferencijoje palydovinės technologijos plėtojimo ateityje rėmimo tikslais, siekiant, kad veiktų pasaulinės skrydžių sekimo sistemos (6),

—

atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), ypač į jos 90 straipsnį, 100 straipsnio 2 dalį ir 218 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į būsimą Komisijos aviacijos srities teisės aktų rinkinį,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 ir 4 dalis,

A.

kadangi 2012 m. Europos oro transporto sektoriuje buvo 2,6 mln. tiesioginių darbo vietų ir jo indėlis į ES BVP buvo daugiau kaip 2,4 proc.;

B.

kadangi 2014 m. ES oro transportu vykstančių keleivių skaičius buvo 849,4 mln.; palyginti su 2013 m., šis skaičius išaugo 4,4 proc., o su 2009 m. – 16,9 proc.;

C.

kadangi nuo 2012 m. Europos oro transporto bendrovės sumažino ir planuoja sumažinti darbo vietų skaičių daugiau kaip 20 000;

D.

kadangi ES oro transporto bendrovės vidaus ir išorės rinkose veikia greitai kintančiomis ir vis labiau konkurencingomis sąlygomis;

E.

kadangi Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija (ICAO), ES ir jos valstybės narės turi pagerinti įvairius teisės aktus ir finansines taisykles, pavyzdžiui, ES viduje taikomą apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą, išplėstas keleivių teises, rinkliavas ir nacionalinius mokesčius, triukšmo mažinimą oro uostuose ir darbo valandų apribojimą;

F.

kadangi oro transportas prisideda prie klimato kaitos, sudarydamas maždaug 13 proc. ES išmetamo CO2 dujų kiekio, taip pat kitų teršalų, pvz., NOx, išmetimo;

G.

kadangi Komisija ketina iki 2015 m. pateikti aviacijos srities dokumentų rinkinį, kuriuo siekiama nustatyti iššūkius, su kuriais susiduria ES aviacijos sektorius, ir su jais susidoroti;

1.

mano, kad aviacijos srities dokumentų rinkinys turėtų paskatinti labai reikalingą tvaresnės ir konkurencingesnės Europos aviacijos pramonės augimą, sustiprinti Europos oro transporto bendroves, oro uostus ir aeronautikos pramonę, užtikrinti vienodas veikimo sąlygas pasaulinėje rinkoje, taip pat mano, kad jame turėtų būti išdėstyta ilgalaikė Europos aviacijos sektoriaus strategija;

2.

ragina Komisiją rengiant aviacijos srities dokumentų rinkinį atsižvelgti į Parlamento per pirmąjį svarstymą priimtų pozicijų dėl Bendro Europos dangaus 2+ (angl. SES2+) ir Europos aviacijos saugos agentūros (EASA) ir savo 2013 m. liepos 2 d. rezoliucijos dėl ES išorės politikos aviacijos srityje esminius aspektus ir juos į rinkinį įtraukti;

3.

pabrėžia, kad aeronautikos pramonė smarkiai prisideda prie ES ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo ir yra glaudžiai susijusi su konkurencingumu ES aviacijos sektoriuje (pvz., užtikrinamas teigiamas eksporto balansas, kuriamos švaresnės technologijos Europos orlaiviams, plėtojama programa SESAR, kuriamas Bendras Europos dangus, užtikrinama priežiūros grandinė); joje sukuriama apie 100 mlrd. EUR metinė apyvarta ir yra apie 500 000 tiesioginių darbo vietų; todėl prašo vykdyti aktyvią politiką, kurios tikslas – remti ir plėtoti aeronautikos pramonę;

4.

pabrėžia, kad inovacijos yra būtina konkurencingos Europos aviacijos pramonės sąlyga; todėl rekomenduoja Komisijai atsižvelgti į inovacijas ir remti jas tokiose srityse kaip oro eismo valdymas (automatizuota oro eismo kontrolė, laisvasis maršrutų sudarymas), nuotoliniu būdu pilotuojamų orlaivių sistemos (RPAS), alternatyvių degalų naudojimo sprendimai, orlaivių ir variklių projektavimas (didesnis veiksmingumas, mažesnis triukšmingumas), oro uostų saugumas (nesąlytiniai sprendimai, vienkartinis patikrinimas), skaitmeninimas ir daugiarūšio transporto sprendimai (kompiuterizuotos antžeminės paslaugos); taip pat rekomenduoja jai remti pasaulinio masto aplinkos apsaugos sprendimus, pvz., pasauline rinka grindžiamą tarptautinės aviacijos sektoriaus išmetamo CO2 kiekio mažinimo priemonę, ir suderinti regionines schemas, pvz., aviacijos srities apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą (ATLPS), siekiant jas sujungti į pasaulinę schemą, žalinti oro uostus ir taikyti naujus verslo modelius (pvz., Tarptautinės oro transporto asociacijos (IATA) naujus paskirstymo pajėgumus, savaiminį prisijungimą arba integruotąjį bilietų pardavimą);

5.

ragina Komisiją imtis veiksmų pagal savo kompetenciją ir panaikinti Europos oro transporto bendrovėms tenkančią ES ir nacionalinio lygmens naštą, kad būtų sustiprintas Europos oro transporto sektoriaus konkurencingumas;

6.

atkreipia dėmesį į tai, kad sumažėjo ES oro transporto bendrovių ir oro uostų konkurencingumas subsidijuojamų ne ES oro vežėjų ir oro uostų atžvilgiu; todėl reikalauja vykdyti aktyvią politiką siekiant užtikrinti vienodas sąlygas nuosavybės srityje ir primygtinai ragina valstybes nares gerinti nacionalinę infrastruktūrą, kad jų oro transporto bendrovės galėtų konkuruoti palankesnėmis sąlygomis;

7.

apgailestauja dėl to, kad Reglamentas (EB) Nr. 868/2004 dėl apsaugos nuo nesąžiningos kainų nustatymo veiklos oro transporto sektoriuje jo taikymo srities atžvilgiu pasirodė esantis netinkamas ir neveiksmingas; prašo Komisiją iki 2015 m. lapkričio mėn. pateikti šio reglamento neįgyvendinimo priežasčių analizę; ragina Komisiją persvarstyti Reglamentą (EB) Nr. 868/2004 siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją ES išorės aviacijos santykių srityje ir sutvirtinti ES aviacijos pramonės konkurencinę padėtį, veiksmingiau užkirsti kelią nesąžiningai konkurencijai, užtikrinti abipusiškumą ir panaikinti nesąžiningą praktiką, įskaitant tam tikrų trečiųjų šalių oro transporto bendrovėms teikiamas rinką iškraipančias subsidijas ir valstybės pagalbą; pabrėžia, kad turėtų būti siekiama patobulinti politinę strategiją Europos lygmeniu siekiant skubiai išspręsti šį konfliktą, daugiausia remiantis skaidrios ir „sąžiningos konkurencijos“ sąlygos taikymu; taip pat ragina Komisiją apsvarstyti oro transporto bendrovių „veiksmingos kontrolės“ sąvoką;

8.

pažymi, kad Europos oro uostai susiduria su dideliu konkurenciniu tiek oro transporto bendrovių, tiek konkuruojančių oro uostų spaudimu; todėl primygtinai ragina Komisiją, įgyvendinant Direktyvą dėl oro uostų mokesčių, atsižvelgti į šiuos faktus ir siekti naudos visiems suinteresuotiesiems subjektams ir keleiviams;

9.

ragina Tarybą dėti daugiau pastangų ir patvirtinti pasiūlymą dėl laiko tarpsnių reglamento siekiant pagerinti oro uostų veiklos rezultatus ir sudaryti palankias sąlygas sklandžiam oro transporto veikimui Europoje atsižvelgiant į tai, kad numatoma, jog iki 2030 m. eismas padvigubės;

10.

atkreipia dėmesį į mažų ir regioninių oro uostų Sąjungoje svarbą užtikrinant regionų susisiekimą; ragina Komisiją kartu su valstybėmis narėmis pateikti ilgalaikį ES strateginį planą dėl problemų sprendimo ir regioninių oro uostų ES galimybių, įskaitant valstybės pagalbos transporto infrastruktūrai taisykles, nes reikėtų skatinti jų vaidmenį užtikrinant ES regionų sanglaudą ir jos turėtų tapti vienu iš ES ekonominio augimo ir darbo vietų kūrimo strategijos ramsčių;

11.

pabrėžia, kad derybos dėl išsamių aviacijos susitarimų su pagrindiniais ES prekybos partneriais turėtų būti strateginis tikslas ir kad tokias derybas reikėtų pradėti arba paspartinti; primygtinai ragina Komisiją, teikiant pirmenybę Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybos šalims, kuo greičiau gauti iš valstybių narių visapusiškus įgaliojimus siekiant užtikrinti Europos oro transporto bendrovėms ir oro uostams vienodas veiklos sąlygas, užtikrinti savitarpiškumą ir įtraukti skyrių apie veiksmingą ir sąžiningą konkurenciją; tvirtina, kad, siekiant užtikrinti šių išsamių aviacijos susitarimų praktinį veiksmingumą, reikėtų įtraukti apsaugos skyrių, kuriame būtų apibrėžtas pažeidimas ir teisinės pasekmės jį padarius bei ginčų sprendimas;

12.

pažymi, kad oro transporto sektorius nėra reglamentuojamas pasauliniu mastu, nes jis nėra PPO sritis; pabrėžia, kad svarbu Tarptautinėje civilinės aviacijos organizacijoje (ICAO) nustatyti pasauliniu mastu sutartas taisykles siekiant sumažinti aviacijos sektoriaus išmetamų teršalų kiekį ir poveikį klimatui; pripažįsta, kad ICAO įsipareigojo sukurti pasaulinį rinka paremtą mechanizmą;

13.

ragina Komisiją ir valstybes nares paspartinti Bendro Europos dangaus įgyvendinimą priimant antrąjį Bendro Europos dangaus dokumentų rinkinį (angl. SES2+), nes dabartinis Europos oro erdvės susiskaidymas yra pagrindinė Europos oro vežėjams tenkanti našta;

14.

tikisi, kad aviacijos srities dokumentų rinkiniu bus išspręstas visapusiškos oro uostų integracijos į Europos transporto tinklą klausimas ir ši integracija bus užtikrinta; primena, kad aviacijos srities dokumentų rinkinys turi būti suderintas su dabartiniais ir būsimais teisės aktais keleivių teisių srityje, tuo pačiu primygtinai ragindamas Tarybą pateikti savo poziciją, kadangi keleiviams ir oro vežėjams būtinas taisyklių aiškumas;

15.

pabrėžia tai, kad tam tikros darbo sąlygos aviacijos sektoriuje gali turėti poveikį skrydžių saugumui; rekomenduoja, kad Mobilumo ir transporto GD ir Užimtumo, socialinių reikalų ir įtraukties GD bendradarbiautų ir kad į aviacijos srities dokumentų rinkinį būtų įtrauktos socialinės nuostatos ir nustatytos būtinos apsaugos priemonės, apie kurias diskutuota 2015 m. birželio 4 d. Komisijos surengtoje aukšto lygio konferencijoje „Transporto socialinė darbotvarkė“;

16.

reikalauja sustiprinti ir suderinti saugos grandinę pritraukiant ir išlaikant kvalifikuotus ir gerai apmokytus darbuotojus;

17.

pabrėžia, kad aviacijos pramonė pripažinta augančiu sektoriumi, kuris pritraukia ir parengia itin kvalifikuotus ir motyvuotus specialistus, ir kad siekiant išlaikyti šią tendenciją, turėtų būti toliau taikomos ES įdarbinimo ir darbo sąlygų reguliavimo nuostatos, standartai ir praktika, įskaitant kolektyvinių derybų praktiką;

18.

rekomenduoja aiškiai nustatyti sąvokos „pagrindinė verslo vieta“ apibrėžtį, kad veiklos licenciją suteiktų atskira valstybė, jei oro transporto apimtys joje yra didelės, taip pat derinant socialinės apsaugos sistemas ir darbo teisę, ir Komisijos reglamente (ES) Nr. 83/2014 bei Reglamente (ES) Nr. 465/2012 būtų suderintos sąvokos „pagrindinė buvimo vieta“ apibrėžtys; pabrėžia, kad būtina sutrumpinti pereinamąjį laikotarpį ir tiksliai apibrėžti įgulos narių, turinčių keletą pagrindinių buvimo vietų, padėtį;

19.

atkreipia dėmesį į iššūkius įgyvendinant Direktyvos dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones (2008/104/EB) nuostatas ir rekomenduoja Komisijai patikrinti, kaip jos šiuo metu taikomos šiame sektoriuje, taip pat tuo remiantis nuspręsti, kokiu būdu būtų galima su šiais iššūkiais susidoroti;

20.

yra susirūpinęs dėl vis dažniau pasitaikančios kenksmingos socialinės praktikos, pvz., patogios valstybės vėliavos principo taikymo, ir netipinio užimtumo praktikos, pvz., tariamo savarankiško darbo, pilotams taikomų schemų „mokėk ir skrisk“ ir sutarčių, kuriose nenurodomos darbo valandos, – visa tai gali turėti įtakos saugumui; laikosi nuomonės, kad visoje aviacijos veikloje turi būti laikomasi socialinių standartų;

21.

ragina visapusiškai įgyvendinti SESAR programą – tam būtinas Komisijos, oro navigacijos paslaugų teikėjų, oro vežėjų ir oro uostų glaudus bendradarbiavimas ir finansinis įsipareigojimas; todėl ragina taikyti visų aviacijos sričių bendros sistemos požiūrį, kuris apimtų visus skrydžio etapus pradedant antžeminiu, ir užtikrinti stipresnį EASA vaidmenį Bendro Europos dangaus ir SESAR aplinkoje ES EASA sistemoje, kuria reguliuojama sauga, saugumas, aplinka ir veiklos vykdymas; ragina Komisiją užtikrinti, kad būtų įvykdytas pradinis Europos infrastruktūros tinklų priemonės (EITP) biudžetas, kuriam padarė poveikį Europos strateginių investicijų fondo (ESIF) įsteigimas;

22.

teigiamai vertina ketinimą padidinti EASA atsakomybę, todėl tikisi, kad pagrindinis reglamentas (EB) Nr. 216/2008 bus iš dalies pakeistas siekiant užtikrinti, jog bus nustatyta visapusiška saugos valdymo sistema, ir patikėti EASA ES saugumo priemonių saugos aspektus ir komercinio kosminio transporto bei nuotoliniu būdu pilotuojamų orlaivių saugos aspektus; ragina Komisiją, atsižvelgiant į daugybę užduočių, kurias EASA patikės teisės aktų leidėjas, suteikti šiai agentūrai bendros aviacijos institucijos Europoje statusą;

23.

ragina Komisiją ir toliau užtikrinti tvirtą atstovavimą visose aštuoniose ES valstybėms narėms atstovaujančiose vietose ICAO taryboje, kuo greičiau sustiprinti EASA vaidmenį tarptautinėje arenoje ir užtikrinti, kad ją oficialiai pripažintų ICAO, siekiant nustatyti vieningą ES nuomonę, kuri užtikrins didesnį ES piliečių saugumą visame pasaulyje ir tuo pat metu garantuos ES aviacijos pramonės konkurencingumą ir eksportą;

24.

ragina Komisiją panaikinti reguliavimo kliūtis, su kuriomis susiduriama vykdant oro eismo kontrolę, kad ES piliečiams būtų užtikrintos gyvybės gelbėjimo paslaugos, ir prašo Tarptautinę telekomunikacijų sąjungą užtikrinti reikiamo spektro paskyrimą, nes ICAO nustatė, kad palydovinė ADS-B yra technologija, galinti padėti užtikrinti skrydžių sekimą, taip pat oro eismo valdymo priežiūros tikslais, už tankiausiai apgyvendintų vietovių ribų, kai kitų rūšių antžeminio oro eismo valdymo priežiūros technologijos yra ribotos; pabrėžia, kad siekiant išvengti saugos ir saugumo pažeidimų pritaikant ADS-B technologiją labai svarbu atsižvelgti į visų oro erdvės naudotojų poreikius ir užtikrinti alternatyvių technologijų sąveikumą; pabrėžia, kad ją naudodamos valdžios institucijos, oro navigacijos paslaugų teikėjai, taip pat oro transporto bendrovės Europoje ir visame pasaulyje galės padidinti oro eismo valdymo veiksmingumą ir pajėgumą, taip sumažindamos aviacijos sektoriaus išmetamų teršalų kiekį, ir gerokai sustiprinti aviacijos saugą, kartu papildydamos Europos oro erdvę dar vienu priežiūros aspektu, kuris papildytų ir jau esamą;

25.

ragina Komisiją, atsižvelgiant į EASA darbo grupės ataskaitoje pateikiamą rizikos vertinimą, imtis priemonių siekiant patobulinti pilotų medicininį vertinimą ir saugumą, įėjimo ir išėjimo procedūras, susijusias su pilotų kabinos durimis;

26.

užuot taikius esamas reagavimu į įvykius grindžiamas priemones, ragina taikyti keleivių ir krovinių transporto rizika grindžiamas saugumo priemones, taikyti sąžiningą ir suderintą požiūrį į opų aviacijos saugos klausimą, kuris, viena vertus, patenkintų valstybių narių poreikius ir lūkesčius ir, kita vertus, sumažintų keleivių oro uostuose patiriamą nepasitenkinimą, taip pat stiprintų aviacijos saugumo tarnybų ir patariamosios suinteresuotųjų subjektų grupės sistemą; todėl primygtinai ragina Komisiją, atsižvelgiant į sėkmingą patirtį kituose regionuose, parengti išankstinės patikros ir „Global Entry“ sistemos diegimo Europoje galimybių studiją;

27.

ragina biudžeto institucijas išlaikyti EASA konkurencingą biudžetą, kurį sudarant būtų atsižvelgta į naujas šios agentūros užduotis, kad ES gamintojai ir oro transporto bendrovės, siekdamos konkuruoti pasauliniu mastu, turėtų lanksčių ir veiksmingų priemonių, tuo pačiu pažymėdamas, kad šis pramonės sektorius sudaro 70 proc. EASA biudžeto;

28.

pažymi, kad tam tikri su aviacija susiję teisėkūros dokumentai vis dar svarstomi Taryboje, ir todėl prašo Komisijos rasti išeitį iš šios susidariusios padėties;

29.

ragina Komisiją spręsti minėtus klausimus aviacijos srities teisės aktų rinkinyje, kuris turi būti parengtas iki 2015 m. pabaigos;

30.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

27.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 366/7

—

atsižvelgdamas į Aktą dėl Europos Parlamento narių rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise (toliau – Rinkimų aktas), pridėtą prie 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimo, su pakeitimais (1), ypač į jo 14 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Sutartis, ypač į Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 9, 10 ir 14 straipsnius bei 17 straipsnio 7 dalį ir į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 22 straipsnį, 223 straipsnio 1 dalį ir 225 straipsnį, taip pat į Protokolo Nr. 1 dėl nacionalinių parlamentų vaidmens Europos Sąjungoje 2 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Protokolą Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų,

—

atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Europos Parlamento rinkimų procedūros, ypač į 1998 m. liepos 15 d. rezoliuciją dėl rinkimų tvarkos, apimančios bendrus principus dėl Europos Parlamento narių rinkimų, projekto (2), 2012 m. lapkričio 22 d. rezoliuciją dėl 2014 m. Europos Parlamento rinkimų (3) ir 2013 m. liepos 4 d. rezoliuciją dėl geresnio 2014 m. Europos Parlamento rinkimų organizavimo (4),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. kovo 13 d. rezoliuciją dėl Europos Parlamento sudėties atsižvelgiant į 2014 m. vyksiančius Europos Parlamento rinkimus (5),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. kovo 12 d. Komisijos rekomendaciją 2013/142/ES, kaip Europos Parlamento rinkimus padaryti dar demokratiškesnius ir sklandesnius (6),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. gegužės 8 d. Komisijos komunikatą „2014 m. Europos Parlamento rinkimų ataskaita“ (COM(2015)0206),

—

atsižvelgdamas į Europos pridėtinės vertės vertinimą „Europos Sąjungos rinkimų teisės aktų reforma“ (7),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 20 d. Pagrindų susitarimą dėl Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykių (8),

—

atsižvelgdamas į 1993 m. gruodžio 6 d. Tarybos direktyvą 93/109/EB, nustatančią išsamias priemones Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje ir nesantiems šios valstybės piliečiais, naudotis balsavimo teise ir būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus (9),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 1141/2014 dėl Europos politinių partijų ir Europos politinių fondų statuto ir finansavimo (10), ypač į jo 13, 21 ir 31 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją (toliau – Chartija), ypač į jos 11, 23 ir 39 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 ir 52 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Konstitucinių reikalų komiteto pranešimą (A8-0286/2015),

A.

kadangi pagal SESV 223 straipsnį Europos Parlamentui suteikiama teisė inicijuoti savo rinkimų procedūros reformą, siekiant parengti visoje Sąjungoje taikomą vienodą procedūrą arba procedūrą, grindžiamą visose valstybėse narėse taikomais bendrais principais, ir pareikšti pritarimą šiuo klausimu;

B.

kadangi vykdant Europos Parlamento rinkimų procedūros reformą turėtų būti siekiama stiprinti demokratinę ir tarpvalstybinę rinkimų į Europos Parlamentą dimensiją, Sąjungos sprendimų priėmimo proceso demokratinį teisėtumą ir Sąjungos pilietybės koncepciją, tobulinti Europos Parlamento veikimą ir Sąjungos valdymą, padidinti Europos Parlamento veiklos teisėtumą, užtikrinti, kad būtų labiau paisoma rinkimų lygybės ir lygių galimybių principų, didinti rinkimų į Europos Parlamentą rengimo sistemos veiksmingumą ir priartinti Europos Parlamento narius prie rinkėjų, ypač jauniausių iš jų;

C.

kadangi rinkimų procedūros reforma turi būti vykdoma laikantis subsidiarumo ir proporcingumo principų ir ją vykdant neturėtų būti siekiama nepagrįstai nustatyti vienodos tvarkos;

D.

kadangi galimybė nustatyti vienodą rinkimų procedūrą, grindžiamą tiesiogine visuotine rinkimų teise, nuo 1957 m. įtvirtinta Sutartyse;

E.

kadangi dėl vis mažėjančio rinkėjų, ypač jauniausių iš jų, aktyvumo per rinkimus į Europos Parlamentą ir nepakankamo rinkėjų domėjimosi Europos Sąjungos klausimais kyla grėsmė Europos ateičiai, todėl reikia idėjų, kurios padėtų atgaivinti Europos demokratiją;

F.

kadangi veiksmingai suvienodinus rinkimų į Europos Parlamentą procedūrą visose valstybėse narėse būtų galima geriau skatinti visus Sąjungos piliečius naudotis savo teise dalyvauti demokratiniame Sąjungos gyvenime lygiomis teisėmis, tuo pat metu stiprinant politinę Europos integracijos dimensiją;

G.

kadangi Europos Parlamento kompetencija pamažu plėtėsi nuo pirmųjų tiesioginių rinkimų 1979 m. ir kadangi dabar Europos Parlamentas yra lygiavertė teisėkūros institucija kartu su Taryba daugelyje Sąjungos politikos sričių; šis pokytis iš esmės įvyko įsigaliojus Lisabonos sutarčiai;

H.

kadangi Lisabonos sutartimi buvo pakeisti Europos Parlamento narių įgaliojimai, t. y. EP nariai tapo tiesioginiais Sąjungos piliečių atstovais (11) ir jie nebelaikomi į Bendriją susibūrusių valstybių tautų atstovais (12);

I.

kadangi 2002 m. buvo atlikta vienintelė Rinkimų akto reforma Tarybai priėmus Sprendimą 2002/772/EB, Euratomas (13), pagal kurį reikalaujama, kad valstybėse narėse rengiami rinkimai būtų pagrįsti proporcingu atstovavimu ir būtų taikoma kandidatų sąrašo arba vieno perleidžiamo balso sistema ir panaikinamas dvigubas Europos Parlamento narių mandatas; be to, kadangi valstybėms narėms aiškiai suteikiama teisė sudaryti rinkimų apygardas nacionaliniu lygmeniu ir nustatyti nacionalinius rinkimų slenksčius, kurie negali viršyti 5 proc. atiduotų balsų;

J.

kadangi dar nepasiektas visapusiškas susitarimas dėl iš tikrųjų vienodos rinkimų procedūros, nors rinkimų sistemos palaipsniui šiek tiek panašėjo, inter alia, remiantis priimtais antrinės teisės aktais, pavyzdžiui, Tarybos direktyva 93/109/EB;

K.

kadangi Sąjungos pilietybės sąvoka, oficialiai tapusi konstitucinės sistemos dalimi 1993 m. pagal Mastrichto sutartį, apima Sąjungos piliečių teisę dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą ir savivaldos rinkimuose savo valstybėse narėse ir toje valstybėje narėje, kurioje jie gyvena, tomis pačiomis sąlygomis kaip tos valstybės piliečiai (14); kadangi Chartija, kuri įsigaliojus Lisabonos sutarčiai tapo teisiškai privaloma, ši teisė buvo dar labiau sutvirtinta;

L.

kadangi nepaisant šių reformų rinkimai į Europos Parlamentą vis dar iš esmės reglamentuojami nacionalinės teisės aktais, rinkimų kampanijos yra nacionalinio pobūdžio, o Europos politinės partijos negali tinkamai vykdyti savo konstitucinių įgaliojimų ir prisidėti formuojant europinį politinį sąmoningumą ir reiškiant Sąjungos piliečių valią, kaip to reikalaujama pagal ES sutarties 10 straipsnio 4 dalį;

M.

kadangi Europos politinės partijos gali geriausiai prisidėti „formuojant europinį politinį sąmoningumą“, todėl jos turėtų aktyviau dalyvauti vykdant rinkimų į Parlamentą kampanijas, kad padidėtų jų matomumas ir būtų parodyta balsavimo už tam tikrą nacionalinę partiją ir šio balsavimo poveikio Europos lygio frakcijai Europos Parlamente sąsaja;

N.

kadangi įvairiose valstybėse narėse ir partijose taikoma kandidatų rinkimuose į Europos Parlamentą paskyrimo procedūra gerokai skiriasi, visų pirma kalbant apie skaidrumą ir demokratinius standartus, nors atviros, skaidrios ir demokratinės kandidatų atrankos procedūros itin svarbios siekiant didinti pasitikėjimą politine sistema;

O.

kadangi galutinių kandidatų sąrašų rengiantis rinkimams į Europos Parlamentą sudarymo terminai valstybėse narėse labai skiriasi ir šiuo metu įvairuoja nuo 17 iki 83 dienų, taigi kandidatams ir rinkėjams visoje Sąjungoje sudaromos nevienodos sąlygos kalbant apie laiką, kuris jiems skiriamas kampanijai vykdyti arba savo sprendimui, už ką balsuoti, apmąstyti;

P.

kadangi galutinių rinkėjų sąrašų rengiantis rinkimams į Europos Parlamentą sudarymo terminai valstybėse narėse labai skiriasi ir dėl to gali būti sudėtinga arba net neįmanoma valstybėms narėms keistis informacija apie rinkėjus (siekiant išvengti balsavimo du kartus);

Q.

kadangi sukūrus bendrą rinkimų apygardą, kurioje iškeltų kandidatų sąrašų pirmosiose vietose būtų įrašyti kiekvienos vadinamosios politinės šeimos kandidatai į Komisijos pirmininko pareigas, labai sustiprėtų Europos demokratija ir būtų įtvirtintas dar didesnis Komisijos pirmininko rinkimų teisėtumas;

R.

kadangi pagal dabartines rinkimų į Europos Parlamentą taisykles šiems rinkimams leidžiama taikyti neprivalomą rinkimų slenkstį, t. y. ne daugiau kaip 5 proc. atiduotų balsų, ir kadangi 15 valstybių narių pasinaudojo šia galimybe ir nustatė 3–5 proc. slenksčius; kadangi mažesnėse valstybėse narėse ir valstybėse narėse, kurios savo rinkimų teritoriją padalinusios į rinkimų apygardas, faktinis slenkstis viršija 3 proc., nors pagal teisės aktus jokio slenksčio nenumatyta; kadangi pagal konstitucinę tradiciją priimta nustatyti privalomus rinkimų slenksčius kaip teisėtą priemonę siekiant užtikrinti parlamentų veiksmingumą;

S.

kadangi, nors Rinkimų akto 10 straipsnio 2 dalyje aiškiai draudžiama per anksti paskelbti rinkimų rezultatus, praeityje tokie rezultatai būdavo paskelbiami; kadangi suderintas balsavimo pabaigos laikas visose valstybėse narėse labai prisidėtų prie bendro europinio rinkimų į Europos Parlamentą pobūdžio ir būtų apribota galimybė daryti poveikį rinkimų rezultatams, jei jie tam tikroje valstybėje narėje paskelbiami tuo metu, kai dar nebaigtas balsavimas visose valstybėse narėse;

T.

kadangi pirmosios oficialios rinkimų rezultatų prognozės turėtų būti paskelbiamos vienu metu visose valstybėse narėse paskutiniąją rinkimų laikotarpio dieną 21 val. Vidurio Europos laiku (CET);

U.

kadangi nustačius tą pačią rinkimų į Europos Parlamentą dieną būtų geriau atspindėtas bendras piliečių visoje Sąjungoje dalyvavimas, stiprinama dalyvaujamoji demokratija ir padedama kurti labiau suderintus visos Europos Sąjungos masto rinkimus;

V.

kadangi Lisabonos sutartimi buvo nustatyta nauja konstitucinė tvarka ir Europos Parlamentui suteikta teisė rinkti Europos Komisijos pirmininką (15) (anksčiau jis tik duodavo pritarimą); kadangi per 2014 m. rinkimus į Europos Parlamentą buvo sukurtas svarbus precedentas šioje srityje ir kadangi šie rinkimai parodė, kad dėl pagrindinių kandidatų paskyrimo didėja piliečių susidomėjimas rinkimais į Europos Parlamentą;

W.

kadangi taikant pagrindinių kandidatų į Europos Komisijos pirmininko pareigas paskyrimo procedūrą nacionaliniu lygmeniu atiduoti balsai susiejami su Europos Sąjungos realijomis ir tai padeda Sąjungos piliečiams rinktis tarp alternatyvių politinių programų turint pakankamai informacijos; kadangi tuo atveju, jei pagrindiniai kandidatai paskiriami taikant atviras ir skaidrias procedūras, stiprinamas demokratinis teisėtumas ir atskaitomybė;

X.

kadangi pagrindinių kandidatų į tas pareigas paskyrimo ir atrankos procedūra yra aiški Europos demokratijos išraiška; be to, kadangi ši procedūra turėtų būti neatskiriama rinkimų kampanijų dalis;

Y.

kadangi Rinkimų akte turėtų būti kodifikuotos nuostatos dėl termino, iki kurio Europos politinės partijos turi paskirti kandidatus, ir kadangi pagrindiniai kandidatai į Europos Komisijos pirmininko pareigas turėtų iškelti savo kandidatūras rinkimuose į Europos Parlamentą;

Z.

kadangi ne visos valstybės narės suteikia savo piliečiams galimybę balsuoti užsienyje, o valstybės narės, kurios tokią galimybę suteikia, taiko labai įvairias teisės balsuoti atėmimo sąlygas; kadangi suteikus teisę dalyvauti rinkimuose visiems Sąjungos piliečiams, gyvenantiems už Sąjungos ribų, būtų galima užtikrinti rinkimų lygybės principo paisymą; vis dėlto, kadangi valstybės narės turi geriau koordinuoti savo administracines sistemas, kad būtų galima išvengti situacijų, kai rinkėjai balsuoja du kartus dviejose skirtingose valstybėse narėse;

AA.

kadangi mažiausiai 13 valstybių narių neturi tinkamų vidaus taisyklių, kuriomis Sąjungos piliečiams, turintiems dviejų valstybių narių pilietybę, būtų užkertamas kelias balsuoti du kartus, tokiu būdu pažeidžiant Rinkimų akto 9 straipsnį;

AB.

kadangi reikėtų Sąjungos lygmeniu įsteigti rinkimų instituciją, atliekančią tinklo, kuriame dalyvautų kiekvienos valstybės narės paskirta viena kontaktinė institucija, funkciją, nes tokiu būdu būtų palengvinta prieiga prie informacijos apie rinkimus į Europos Parlamentą reglamentuojančias taisykles, supaprastintas procesas ir sustiprintas europinis šių rinkimų pobūdis; kadangi Komisija atitinkamai raginama išnagrinėti praktines sąlygas, būtinas norint Sąjungos lygmeniu įsteigti tokią instituciją;

AC.

kadangi minimalus amžius iškelti savo kandidatūrą 28-iose valstybėse narėse įvairuoja nuo 18 iki 25 metų, o minimalus amžius, kurio sulaukus įgyjama teisė balsuoti, įvairuoja nuo 16 iki 18 metų, atsižvelgiant į skirtingas konstitucines ir rinkimų tradicijas valstybėse narėse; kadangi būtų itin pageidautina suderinti minimalų amžių, nuo kurio įgyjama teisė balsuoti ir nuo kurio suteikiama teisė kandidatuoti, nes tokiu būdu Sąjungos rinkėjams būtų užtikrinta veiksminga rinkimų lygybė ir galėtų būti užkirstas kelias diskriminacijai šioje pagrindinėje pilietybės srityje, t. y. naudojantis teise dalyvauti demokratiniame procese;

AD.

kadangi oficialus politinių partijų kūrimas ir jų veiklos konsolidavimas Sąjungos lygmeniu skatina europinio politinio sąmoningumo vystymąsi ir padeda Sąjungos piliečiams išreikšti savo lūkesčius, taip pat kadangi tokiu būdu sudaromos palankesnės sąlygos palaipsniui derinti rinkimų sistemas;

AE.

kadangi balsavimas paštu, elektroninis balsavimas ir balsavimas internetu galėtų užtikrinti didesnį rinkimų į Europos Parlamentą proceso veiksmingumą ir patrauklumą rinkėjams su sąlyga, kad būtų laikomasi griežčiausių galimų duomenų apsaugos standartų;

AF.

kadangi daugelyje valstybių narių vykdomosios valdžios organų nariai gali dalyvauti rinkimuose į nacionalinį parlamentą, nenutraukdami savo institucinės veiklos;

AG.

kadangi, nepaisant nuo 1970 m. daromos nuolatinės pažangos siekiant subalansuoto vyrų ir moterų skaičiaus paskirstant vietas, šiuo aspektu vis dar išlieka didelių skirtumų tarp valstybių narių; dešimtyje valstybių narių lyties, kuriai atstovaujama silpniau, dalyvavimo rodiklis nesiekia 33 proc.; kadangi dabartinė Europos Parlamento sudėtis (tik 36,62 proc. Parlamento narių yra moterys) neatitinka Chartijoje įtvirtintų vertybių ir tikslų lyčių lygybės srityje;

AH.

kadangi būtina užtikrinti vyrų ir moterų lygybę kaip vieną iš vertybių, kuriomis grindžiama Sąjunga, nors tik labai nedaugelis valstybių narių įtraukė šį principą į savo nacionalinius rinkimų teisės aktus; kadangi įrodyta, kad lyčių kvotos ir kas antromis išdėstytų skirtingų lyčių kandidatūrų sąrašai yra itin veiksmingos priemonės diskriminacijai ir vyrų bei moterų galių disbalansui panaikinti, taip pat demokratiniam atstovavimui politinius sprendimus priimančiuose organuose pagerinti;

AI.

kadangi ES sutartyje įtvirtintas mažėjančio proporcingumo principas gerokai prisidėjo didinant visų valstybių narių bendrą atsakomybę už Europos projektą,

1.

nusprendžia atlikti rinkimų procedūros reformą likus dar daug laiko iki 2019 m. rinkimų, siekdamas užtikrinti, kad būtų sustiprinta rinkimų į Europos Parlamentą demokratinė ir tarpvalstybinė dimensija, Sąjungos sprendimų priėmimo proceso demokratinis teisėtumas bei Sąjungos pilietybės koncepcija ir padidinta rinkimų lygybė, propaguojamas dalyvaujamosios demokratijos ir tiesioginio atstovavimo Sąjungos piliečiams Europos Parlamente principas, kaip numatyta SESV 10 straipsnyje, patobulintas Europos Parlamento veikimas ir Sąjungos valdymas, padidintas Europos Parlamento veiklos teisėtumas ir efektyvumas bei rinkimų į Europos Parlamentą rengimo sistemos veiksmingumas, skatinamas piliečių iš visų valstybių narių bendros atsakomybės jausmas ir subalansuota Europos Parlamento sudėtis, taip pat siekdamas užtikrinti kuo didesnę rinkimų lygybę ir kuo aktyvesnį Sąjungos piliečių dalyvavimą;

2.

siūlo padidinti Europos politinių partijų matomumą įrašant jų pavadinimus ir pateikiant jų logotipus ant balsavimo biuletenių ir rekomenduoja juos taip pat nurodyti vykdant rinkimų agitaciją per televiziją ir radiją, plakatuose ir kitoje medžiagoje, kuri naudojama vykdant rinkimų į Europos Parlamentą kampanijas, visų pirma nacionalinių partijų rinkimų programose, kadangi tomis priemonėmis būtų užtikrintas didesnis rinkimų į Europos Parlamentą skaidrumas ir patobulinta demokratinė jų vykdymo tvarka, turint omenyje tai, kad tokiu būdu piliečiai galės aiškiai susieti savo balsavimo poveikį Europos politinių partijų politinės įtakos mastui ir šių partijų galimybei sudaryti frakcijas Europos Parlamente;

3.

atsižvelgdamas į Sąjungos įsipareigojimą laikytis subsidiarumo principo, taip pat mano, kad regioninės politinės partijos, dalyvaujančios rinkimuose į Europos Parlamentą, turėtų laikytis tokios pačios praktikos ir kad regioninės valdžios institucijos vykstant rinkimams turėtų būti skatinamos naudoti oficialiai pripažintas regionines kalbas;

4.

ragina valstybes nares sudaryti palankesnes sąlygas Europos politinėms partijoms ir jų pagrindiniams kandidatams dalyvauti rinkimų kampanijose, visų pirma vykdomose per televiziją ir kitas žiniasklaidos priemones;

5.

nusprendžia nustatyti bendrą minimalų dvylikos savaičių iki rinkimų dienos terminą kandidatų sąrašams sudaryti, kad būtų užtikrinta didesnė rinkimų lygybė paliekant kandidatams ir rinkėjams visoje Sąjungoje tokį patį laikotarpį rinkimams pasirengti ir apmąstyti, už ką balsuoti; skatina valstybes nares apsvarstyti, kaip būtų galima geriau suderinti rinkimų į Europos Parlamentą kampanijas reglamentuojančias taisykles;

6.

mano, jog itin svarbu, kad visų lygmenų politinės partijos patvirtintų demokratines ir skaidrias kandidatų atrankos procedūras; rekomenduoja nacionalinėms partijoms surengti demokratišką balsavimą siekiant atrinkti savo kandidatus, kurie dalyvaus rinkimuose į Europos Parlamentą;

7.

siūlo vienos rinkimų apygardos valstybėse narėse ir apygardose, kuriose naudojama sąrašų sistema ir renkami daugiau nei 26 EP nariai, nustatyti privalomą slenkstį (3–5 proc.), kurį įveikus įgyjama teisė dalyvauti skirstant mandatus; mano, kad ši priemonė svarbi siekiant užtikrinti tinkamą Europos Parlamento veikimą, kadangi tai padės išvengti tolesnio susiskaidymo;

8.

nors valstybės narės gali savo nuožiūra nustatyti rinkimų dieną arba dienas per rinkimų laikotarpį, siūlo, kad rinkimai visose valstybėse narėse pasibaigtų rinkimų į Europos Parlamentą sekmadienį 21 val. Vidurio Europos laiku (CET), nes tokiu būdu būtų užtikrintas tinkamas Rinkimų akto 10 straipsnio 2 dalies taikymas ir apribota galimybė daryti poveikį rinkimų rezultatams, jei jie tam tikroje valstybėje narėje paskelbiami tuo metu, kol dar nebaigtas balsavimas visose valstybėse narėse; pritaria tam, kad draudimas per anksti paskelbti rinkimų rezultatus turėtų likti galioti visose valstybėse narėse;

9.

nusprendžia nustatyti bendrą 12 savaičių prieš rinkimus į Europos Parlamentą terminą, iki kurio Europos politinės partijos turi paskirti pagrindinius kandidatus, kad jie turėtų laiko pateikti savo rinkimų programas, galėtų būti rengiami kandidatų politiniai debatai ir vyktų Sąjungos masto rinkimų kampanijos; mano, kad pagrindinių kandidatų paskyrimo procesas yra svarbus rinkimų kampanijų aspektas turint omenyje numanomą rinkimų į Europos Parlamentą rezultatų ir Komisijos pirmininko išrinkimo sąsają, kuri įtvirtinta Lisabonos sutartyje;

10.

nusprendžia nustatyti bendrą aštuonių savaičių terminą galutiniams rinkėjų sąrašams sudaryti ir šešių savaičių terminą, kad būtų galima su viena nacionaline institucija, atsakinga už rinkėjų sąrašą, pasikeisti informacija apie Sąjungos piliečius, turinčius dvigubą pilietybę, ir Sąjungos piliečius, gyvenančius kitoje valstybėje narėje;

11.

siūlo užtikrinti didesnį rinkimų sąžiningumą apribojant rinkimų agitacijos kampanijų išlaidas iki pagrįsto dydžio, kad būtų galima tinkamai pristatyti politines partijas, kandidatus ir jų rinkimų programas;

12.

siūlo visiems Sąjungos piliečiams, įskaitant gyvenančius arba dirbančius trečiosiose šalyse, suteikti teisę balsuoti per rinkimus į Europos Parlamentą; mano, kad tokiu būdu visiems Sąjungos piliečiams pagaliau būtų suteiktos tokios pačios teisės balsuoti per rinkimus į Europos Parlamentą tokiomis pačiomis sąlygomis, neatsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą arba pilietybę;

13.

vis dėlto ragina valstybes nares geriau koordinuoti savo administracines sistemas siekiant išvengti situacijų, kai rinkėjai balsuoja du kartus dviejose skirtingose valstybėse narėse;

14.

ragina valstybes nares leisti balsuoti paštu, elektroniniu būdu ir internetu siekiant užtikrinti aktyvesnį visų piliečių, visų pirma riboto judumo asmenų ir žmonių, gyvenančių arba dirbančių ne savo pilietybės valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje, dalyvavimą ir sudaryti jiems palankesnes sąlygas balsuoti, jei imamasi būtinų priemonių siekiant užkirsti kelią bet kokiam galimam sukčiavimui balsuojant tokiais būdais;

15.

rekomenduoja valstybėms narėms ateityje apsvarstyti, kaip būtų galima suderinti minimalų rinkėjų amžių nustatant 16 metų amžiaus ribą, siekiant užtikrinti Sąjungos piliečiams, kad būtų labiau paisoma rinkimų lygybės principo;

16.

ragina persvarstyti Pagrindų susitarimą dėl Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykių siekiant atitinkamai pakeisti taisykles dėl Komisijos narių, kandidatuojančių rinkimuose į Europos Parlamentą, kad rinkimų laikotarpiu nebūtų ribojamas Komisijos institucinis veiksmingumas ir kad tuo pat metu būtų užkertamas kelias netinkamam institucijos išteklių naudojimui;

17.

nusprendžia suteikti Parlamentui teisę pasikonsultavus su Taryba nustatyti rinkimų į Europos Parlamentą laikotarpį;

18.

ragina valstybes nares patvirtinti tinkamus teisės aktus, kuriais būtų užtikrinami aukščiausi standartai, kad vykdomos rinkimų agitacijos kampanijos būtų informatyviai, sąžiningai ir objektyviai nušviečiamos žiniasklaidoje, visų pirma kalbant apie visuomeninius transliuotojus; mano, kad itin svarbu sudaryti galimybę Sąjungos piliečiams pasirinkti vienos iš konkuruojančių partijų politinę programą turint pakankamai informacijos; pripažįsta savireguliavimo priemonių, pavyzdžiui, elgesio kodeksų, svarbą siekiant šio tikslo;

19.

ragina sugriežtinti standartus, kuriais siekiama užtikrinti laisvą ir nevaržomą konkurenciją tarp politinių partijų, ir visų pirma sustiprinti žiniasklaidos pliuralizmą bei padidinti visų lygmenų viešojo administravimo institucijų neutralumą vykstant rinkimų procesui;

20.

atkreipia dėmesį į tai, kad svarbu užtikrinti aktyvesnį moterų dalyvavimą sprendimo priėmimo procese ir geresnį atstovavimą moterims vykstant rinkimams į Europos Parlamentą; taigi ragina valstybes nares ir Sąjungos institucijas imtis visų reikiamų priemonių siekiant propaguoti lyčių lygybės principą viso rinkimų proceso metu; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia kandidatų sąrašų, kuriuos sudarant užtikrinama lyčių pusiausvyra, svarbą;

21.

ragina valstybes nares imtis priemonių siekiant per rinkimus į Europos Parlamentą skatinti tinkamą atstovavimą etninėms, kalbinėms ir kitoms mažumoms;

22.

mano, kad pageidautina įsteigti Europos rinkimų instituciją, kuriai galėtų būti pavesta užduotis centralizuotai kaupti informaciją apie rinkimus į Europos Parlamentą, prižiūrėti, kaip vykdomi rinkimai, ir sudaryti palankesnes sąlygas valstybėms narėms keistis informacija;

23.

nusprendžia, kad Europos Parlamento nario pareigos turėtų būti nesuderinamos taip pat ir su teisėkūros įgaliojimus vykdančio regioninio parlamento ar asamblėjos nario pareigomis;

24.

primena, kad valstybės narės, nepaisydamos Komisijos rekomendacijos, vis dar negali susitarti dėl bendros dienos, kurią vyks balsavimas; ragina valstybes nares dėti pastangas, kad būtų pasiektas susitarimas šiuo klausimu;

25.

pateikia Tarybai pridedamą pasiūlymą dėl Akto dėl Europos Parlamento narių rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise dalinio pakeitimo (16);

26.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Vadovų Tarybai, Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

27.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 366/19

—

atsižvelgdamas į 1989 m. lapkričio 20 d. Niujorke priimtą JT vaiko teisių konvenciją,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 13 d. Niujorke priimtą JT neįgaliųjų teisių konvenciją,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į pataisytą Europos socialinę chartiją,

—

atsižvelgdamas į Rasinės lygybės direktyvą (2000/43/EB) ir Direktyvą dėl vienodo požiūrio užimtumo srityje pagrindų (2000/78/EB),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. vasario 20 d. Komisijos rekomendaciją „Investicijos į vaikus. Padėkime išsivaduoti iš nepalankios socialinės padėties“ (2013/112/ES),

—

atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą „2012 m. Europos užimtumo ir socialinės tendencijos“,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. vasario 15 d. Komisijos komunikatą „ES vaiko teisių darbotvarkė“ (COM(2011)0060),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 16 d. Komisijos komunikatą „Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi planas. Europos socialinės ir teritorinės sanglaudos bendroji programa“ (COM(2010)0758),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 4 d. Komisijos komunikatą „ES vaiko teisių strategijos kūrimas“ (COM(2006)0367),

—

atsižvelgdamas į Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo ataskaitą „Trečiasis Europos gyvenimo kokybės tyrimas. Gyvenimo kokybė Europoje: krizės poveikis“,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo ataskaitą „Trečiasis Europos gyvenimo kokybės tyrimas. Gyvenimo kokybė Europoje: socialinė nelygybė“,

—

atsižvelgdamas į savo 2014 m. lapkričio 27 d. rezoliuciją dėl JT vaiko teisių konvencijos 25-ųjų metinių (1),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. liepos 4 d. rezoliuciją dėl krizės poveikio pažeidžiamų grupių galimybėms gauti priežiūros paslaugas (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. birželio 12 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato „Socialinės investicijos į augimą ir socialinę sanglaudą, visų pirma naudojant 2014–2020 m. Europos socialinio fondo lėšas“ (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. lapkričio 15 d. rezoliuciją dėl Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi plano (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. kovo 8 d. rezoliuciją dėl moterų skurdo Europos Sąjungoje (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. kovo 8 d. rezoliuciją dėl sveikatos priežiūros skirtumų mažinimo ES (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 20 d. rezoliuciją dėl minimalių pajamų vaidmens kovojant su skurdu ir skatinant įtraukties principais grindžiamą visuomenę Europoje (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. spalio 9 d. rezoliuciją dėl socialinės įtraukties skatinimo ir kovos su skurdu, įskaitant vaikų skurdą, Europos Sąjungoje (8),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. sausio 16 d. rezoliuciją dėl ES vaiko teisių strategijos kūrimo (9),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. organizacijos „Gelbėkit vaikus“ ataskaitą „Vaikų skurdas ir socialinė atskirtis Europoje“,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. UNICEF tyrimų biuro ataskaitą „Ekonomikos nuosmukio vaikai. Ekonomikos krizės poveikis vaikų gerovei turtingose šalyse“,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. Europos kovos su skurdu asociacijų tinklo (angl. EAPN) ir organizacijos „Eurochild“ ataskaitą „Vaikų gerovės Europoje užtikrinimas. Vaikų skurdo Europos Sąjungoje paaiškinimas“,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. organizacijos „Eurochild“ vertinimo ataskaitą „2014 m. nacionalinės reformų programos (NRP) ir nacionalinės socialinės ataskaitos vertinant (NSA) vaikų skurdą ir gerovę“,

—

atsižvelgdamas į 11-osios „Eurochild“ konferencijos, kuri 2014 m. lapkričio 26–28 d. vyko Bukarešte, ataskaitą,

—

atsižvelgdamas į 2012 m. UNICEF tyrimų centro „Innocenti“ ataskaitą „Vaikų skurdo įvertinimas. Naujos lyginamosios vaikų skurdo turtingose pasaulio šalyse lentelės“,

—

atsižvelgdamas į organizacijos „DRIVERS“ galutinę mokslinę ataskaitą „Socialinės nelygybės poveikis ankstyvosios vaikystės sveikatai ir raidai. Sisteminė visos Europos masto apžvalga“, Londonas, 2014 m. rugsėjo mėn.,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. ES statistiką apie pajamas ir gyvenimo sąlygas (ES SPGS),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. rugsėjo 30 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę „Darbas ir skurdas. Globalus požiūris“,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 14 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl vaikų skurdo ir gerovės,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 10 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl minimalių pajamų Europoje ir skurdo rodiklių,

—

atsižvelgdamas į Europos nepriklausomų socialinės įtraukties ekspertų tinklo apibendrinamąją ataskaitą tema „Investicijos į vaikus. Padėkime išsivaduoti iš nepalankios socialinės padėties. Nacionalinės politikos tyrimas“ (10),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pranešimą (A8-0310/2015),

A.

kadangi reikia didinti kovos su vaikų skurdu politinį matomumą aukščiausiu ES politiniu lygmeniu, jeigu ES ketina laikytis strategijos „Europa 2020“ tikslo iki 2020 m. sumažinti skurdą patiriančių žmonių skaičių bent 20 mln.;

B.

kadangi pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją (JTVTK) visiems vaikams turėtų būti užtikrinama teisė į švietimą, sveikatos priežiūros paslaugas, būstą ir apsaugą, teisė dalyvauti priimant jiems įtakos turinčius sprendimus, teisė į laisvalaikį ir suderintą mitybą ir teisė būti prižiūrimiems šeimos aplinkoje;

C.

kadangi dauguma valstybių narių iki šiol mažai dėmesio skyrė ES struktūrinių fondų lėšų naudojimui kovai su nerimą keliančiu ir tebeaugančiu vaikų skurdo lygiu Europoje ir jų socialinei įtraukčiai ir bendrai gerovei skatinti;

D.

kadangi dėl socialinės nelygybės labai didėja ir vaikų skurdas ir kadangi devyniolikoje valstybių narių vaikams gresia didžiausias pavojus patirti skurdą;

E.

kadangi, pasak Eurostato, pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką vaikų skurdui, yra turto perskirstymo politika, vyriausybės įsikišimo remiant pajamas ir teikiant tinkamas sąlygas veiksmingumas, darbo politika (11) ir tėvų padėtis darbo rinkoje, susijusi su jų išsilavinimu, taip pat namų ūkio, kuriame gyvena vaikai, sudėtis; kadangi užimtumo didinimas yra veiksminga skurdo mažinimo priemonė;

F.

kadangi penktadalis visų ES gyventojų yra jaunesni kaip18 metų amžiaus; kadangi nepaisant prisiimtų įsipareigojimų, šiuo metu visoje ES daugiau kaip vienas vaikas iš keturių patiria skurdo ar socialinės atskirties pavojų;

G.

kadangi Parlamentas ne kartą ragino įgyvendinti socialinių investicijų dokumentų rinkinį ir pritaria Komisijos rekomendacijai „Investicijos į vaikus. Padėkime išsivaduoti iš nepalankios socialinės padėties“, kurioje pateikiama išsami kovos su vaikų skurdu ir vaikų gerovės skatinimo politikos programa, grindžiama trimis ramsčiais, t. y. reikiamų išteklių iš Europos socialinio fondo prieinamumu, kokybiškų ir įtraukių paslaugų prieinamumu ir vaiko dalyvavimu visuomenės veikloje ir sprendimų priėmimo procesuose, ir kuria pripažįstama, kad vaikai yra teisių turėtojai; vis dėlto apgailestauja dėl to, kad ES nesiėmė nuoseklių veiksmų tam įgyvendinti vykstant Europos semestrui;

H.

kadangi tėvų, kurių užimtumas itin mažas, vaikams kyla 56,7 proc. didesnis skurdo ar socialinės atskirties pavojus, tačiau šiais laikais skurdo rizika išlieka ir šeimų, kurių užimtumas yra didelis, vaikams (Rumunijoje, Lietuvoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Latvijoje, Slovakijoje, Lenkijoje ir Liuksemburge);

I.

kadangi vaikų skurdas atsiranda dėl šeimų skurdo ir kadangi todėl mažas pajamas gaunančioms šeimoms ir didelėms šeimoms kyla didesnis skurdo pavojus, o pajamų perskirstymas daro didelį poveikį socialinės nelygybės ciklų mažinimui; kadangi blogėja valstybių narių darbo užmokesčio politika ir socialinės apsaugos sistemos, todėl didėja skurdo ir socialinės atskirties pavojus ir taip prisidedama prie didėjančio vaikų skurdo, kaip matyti valstybėse narėse, kuriose vaikų skurdo lygis mažiausias – tai taip pat yra šalys, kuriose bendro skurdo ir nelygybės lygis yra mažiausias;

J.

kadangi 2008–2012 m. vaikų, kuriems Europoje (27 ES valstybėse narėse ir Norvegijoje, Islandijoje ir Šveicarijoje) gresia pavojus patirti skurdą arba socialinę atskirtį, skaičius padidėjo beveik milijonu, kai vien 2011–2012 m. šis skaičius padidėjo puse milijono (12); kadangi, remiantis Eurostato duomenimis, 2013 m. 28 ES valstybėse narėse 26,5 mln. vaikų grėsė pavojus patirti skurdą ir socialinę atskirtį; kadangi 27 ES valstybėse narėse pavojus patirti skurdą arba socialinę atskirtį 2008–2012 m. laikotarpiu padidėjo nuo 26,5 iki 28 proc.; kadangi 2013 m. 28 ES valstybėse narėse 28 proc. visų jaunesnių kaip 18 metų gyventojų grėsė pavojus patirti skurdą arba socialinę atskirtį, o daugelyje šalių skurdo ir socialinės atskirties pavojus didesnis vaikams, o ne suaugusiems;

K.

kadangi moterims kyla didesnė skurdo rizika nei vyrams ir kadangi kova su moterų skurdu svarbi ne tik kaip atskiras klausimas, bet ir labai svarbi stengiantis mažinti vaikų skurdą;

L.

kadangi didėja nelygybė tarp ES valstybių narių; kadangi nerimą kelia tai, jog vaikų, kurie netinkamai maitinasi, procentinė dalis didėja, todėl Europos Sąjungoje atsinaujina ligos, kurios buvo išnykusios (pvz., rachitas); kadangi pažymėtina tai, jog remiantis UNICEF (13), nuo 2008 m. tokiose šalyse kaip Estija, Graikija ir Italija vaikų, neišgalinčių dvi dienas iš eilės valgyti mėsos, vištienos ar žuvies, procentinė dalis staiga padidėjo du kartus;

M.

kadangi JT Vaiko teisių komitetas savo baigiamosiose pastabose dėl naujausių periodinių kai kurių šalių ataskaitų išreiškė susirūpinimą dėl vaikų skurdo lygio ir (arba) skurdo rizikos lygio didėjimo dėl ekonomikos krizės, kuri paveikė naudojimąsi daugeliu JT vaiko teisių konvencijoje įtvirtintų teisių, ypač teisėmis į sveikatos apsaugą, švietimą ir socialinę apsaugą, ir ragino valdžios institucijas užtikrinti, kad vaikams skirtos biudžeto eilutės būtų apsaugotos; kadangi finansų ir ekonomikos krizė paskatino gyvenimo ir darbo sąlygų blogėjimą ir naujos grupės, kuri taip pat vadinama „nauja poreikių turinčia grupe“, atsiradimą;

N.

kadangi palanki verslo aplinka skatina užimtumo didėjimą valstybėse narėse ir didina tėvų, kurie vėliau gali tapti teigiamais pavyzdžiais, užimtumo galimybes, ypač bendruomenėse, kurias neigiamai veikia daugybę kartų varginantis skurdas ir atskirtis;

O.

kadangi nepilnos šeimos, ypač vienišų motinų šeimos, susiduria su didesniu pavojumi patirti skurdą arba socialinę atskirtį (49,8 proc., palyginti su 25,2 proc.), nors, remiantis ES SPGS (14), tarp šalių esama didelių skirtumų, o tai susiję su skurdo feminizavimu, pernelyg dideliu moterų, atliekančių mažų garantijų darbą, skaičiumi, neproporcingu laiku, kurį moterys praleidžia dirbdamos nemokamą darbą, moterų karjeros nutraukimu dėl vaikų ar kitų šeimos narių priežiūros ir moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumu;

P.

kadangi vaikų skurdą galima sumažinti išplėtojus vaikų priežiūros sistemą ir taip pagerinus darbo rinkos galimybes, visų pirma moterims;

Q.

kadangi vaikai ir jų tėvai, globėjai ir prižiūrintys asmenys turi būti apsaugoti nuo diskriminacijos bet kokiais pagrindais, pvz., dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos ar įsitikinimų, politinių ar kitų pažiūrų, tautinės, etninės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo, neįgalumo, amžiaus ar kitais pagrindais, ir kadangi vaikams iš pažeidžiamų gyventojų grupių kyla didesnis marginalizacijos, skurdo ir socialinės atskirties pavojus, kaip patvirtinta naujausiose Europos nacionalinių asociacijų, dirbančių su benamiais, federacijos ataskaitose, kuriose atkreipiamas dėmesys į išaugusį benamių prieglaudose apgyvendintų moterų, jaunimo ir šeimų su vaikais (ypač migrantų šeimų) skaičių; kadangi didelėms šeimoms, kuriose pajamas gauna vienas asmuo, kyla didesnis skurdo ir socialinės atskirties pavojus, – tam turi įtakos dėl finansų ir ekonomikos krizės blogėjanti valstybių narių darbo užmokesčio politika ir socialinės apsaugos sistemos;

R.

kadangi skurdo ir socialinės atskirties poveikis vaikams gali trukti visą gyvenimą ir gali paskatinti kartų nedarbą ir skurdą; kadangi padidėjo skirtingų socialinių ir ekonominių sluoksnių vaikų švietimo ir ugdymo skirtumai (vienuolikoje šalių vaikams nuo gimimo iki 3 metų teikiamų ankstyvojo ugdymo ir priežiūros paslaugų aprėptis siekia ne daugiau kaip 15 proc.);

S.

kadangi ankstyvasis vaikų ugdymas ir priežiūra turi lemiamą poveikį vaikų pažintinių gebėjimų vystymuisi, atsižvelgiant į tai, kad per pirmuosius penkerius metus jie įgyja pagrindinius gebėjimus ir tai, kad galimybė gauti kokybiškas ugdymo paslaugas yra pagrindas tolesnei sėkmei gyvenime švietimo, gerovės, darbo galimybių ir socialinės integracijos požiūriu, taip pat daro didelį poveikį savigarbai, ypač palankių sąlygų neturintiems vaikams; kadangi padidėjo skirtingos socialinės ir ekonominės kilmės vaikų išsilavinimo skirtumai; kadangi dirbantys tėvai, neturintys galimybės vesti vaikų į darželį, dažnai priversti palikti vaikus kito vaiko priežiūrai arba rinktis mokamus ir nesertifikuotus priežiūros tinklus, taip keldami pavojų savo vaikų saugumui ir gerovei; kadangi ikimokyklinis ugdymas gali būti svarbus veiksnys gerinant nepalankią socialinę ir ekonominę vaikų, kuriems gresia pavojus patirti skurdą, padėtį ir padedant tėvams sugrįžti į darbo rinką (15); kadangi įtraukiu švietimu sprendžiamas visų besimokančiųjų poreikių įvairovės klausimas ir į jį atsižvelgiama didinant dalyvavimą mokyme, kultūriniame gyvenime ir puoselėjant bendruomenės vertybes, ir jis yra veiksminga kovos su vaikų skurdu ir socialine atskirtimi priemonė;

T.

kadangi vietos ir regioninės valdžios institucijoms tenka pagrindinis vaidmuo kovojant su vaikų skurdu ir išnaudojimu ir tenka svarbi atsakomybė užkertant kelią marginalizacijai ir socialinei atskirčiai; kadangi nacionalinės valdžios institucijos joms turėtų suteikti reikiamas priemones, kai įmanoma, laikytis šių tikslų;

U.

kadangi daugumoje šalių išlaidas švietimui, ypač susijusias su mokymo medžiaga ir kelionėmis į mokyklą, iš esmės padengia namų ūkiai; kadangi šios išlaidos yra vienas iš daugelio veiksnių, prisidedančių prie mokyklos nebaigimo; kadangi marginalizuotoms grupėms priklausančių vaikų švietimui tebekyla finansinių, administracinių ir kitų praktinių kliūčių;

V.

kadangi socialinė ir ekonominė aplinka, kurioje gyvena vaikai, daro įtaką mokykloje praleisto laiko kokybei ir mokyklos atostogų laiko kokybei, ir kadangi nedidelis skatinimo lygis laisvu laiku daro nepageidaujamą poveikį, nes didinami skirtumai tarp vaikų, ypač jų ugdymo atžvilgiu;

W.

kadangi 2012 m. vidutinis mokyklos nebaigusių asmenų skaičius ES sudarė 13 proc., o kai kuriose šalyse (Portugalijoje, Ispanijoje ir Maltoje) – daugiau kaip 20 proc. (16);

X.

kadangi net tose šalyse, kuriose teisė į sveikatą įtvirtinta teisės aktuose, esama vaikų, neturinčių galimybės gauti reikiamą sveikatos priežiūrą, ir vaikų, turinčių labai ribotas galimybes gauti ne tik būtinąją medicinos pagalbą, pvz., apsilankyti pas šeimos gydytoją ar gydytoją odontologą, ypač dėl prieinamų viešųjų paslaugų stygiaus; kadangi skurde gimusiems vaikams kyla didesnis lėtinių ligų ir kitų sveikatos problemų pavojus, kuris skatina nelygybės įtvirtinimą;

Y.

kadangi šeimų finansinės problemos prisideda prie didesnių tėvų psichinės sveikatos problemų ir prie šeimų iširimo atvejų, o tai, be jokios abejonės, turi neginčijamų padarinių psichologinei ir socialinei vaikų gerovei;

Z.

kadangi aplinka, kurioje gyvena vaikas, įskaitant laikotarpį prieš gimimą, turi lemiamą poveikį pažintinės sistemos, bendravimo ir kalbos, socialinių ir emocinių gebėjimų, kurie bus svarbūs sveikatai, gerovei, dalyvavimui bendruomenėse ir mokymosi pajėgumams, vystymuisi (17);

AA.

kadangi visi vaikai turi teisę būti apsaugoti nuo prievartos, smurto ir nepriežiūros ir kadangi atlikus mokslinius tyrimus padaryta išvada, kad dėl šeimoms daromo finansinio spaudimo, viešųjų paslaugų aprėpties mažinimo ir skurdo didėjimo gali būti labiau smurtaujama prieš vaikus;

AB.

kadangi vaikų skurdas – įvairialypis reiškinys, kuriam reikia įvairialypio atsako; kadangi užimtumas – vienas iš svarbių veiksnių, tačiau jis atitinkamai vaikų šeimai ne visada užtikrina kelią iš skurdo;

AC.

kadangi dėl vaikų skurdo visuomenė patiria didelių ekonominių sąnaudų, ypač susijusių su didesnėmis išlaidomis socialinei paramai;

AD.

kadangi ties skurdo riba gyvenančios šeimos yra labiau linkusios gyventi antisanitarinėse ir nesaugiose vietovėse ir kadangi 17 proc. vaikų 28 ES valstybėse narėse vis dar gyvena tokiomis sąlygomis, o penkiolikoje valstybių viršijamas vidurkis; kadangi, daugėjant iškeldinimo dėl nesugebėjimo susimokėti būsto išlaidų atvejų, vaikai gyvena vis nestabilesnėmis sąlygomis, kurios savo ruožtu neigiamai veikia vaiko vystymąsi ir gyvenimo galimybes;

AE.

kadangi, remiantis 2012 m. Eurostato atliktu tyrimu „Bendrijos statistika apie pajamas ir gyvenimo sąlygas“ (ES SPGS), su energijos nepritekliaus problema susiduria visos valstybės narės; kadangi viena iš didelės energijos kainos pasekmių – tai, kad daugybė vaikų gyvena namuose be šildymo, ir kadangi dėl to didėja kvėpavimo takų ir širdies bei kraujagyslių ligų atvejų skaičius;

AF.

kadangi sveikatos problemų turinčius vaikus auginančios šeimos ir tėvai, patys turintys sveikatos problemų, dažniau susiduria su skurdo rizika, šeimų iširimu ir sunkumais įsitvirtinant darbo rinkoje;

AG.

kadangi dėl būsimos darnaus vystymosi tikslų darbotvarkės po 2015 m. ir jos universalumo suteikiama galimybė didinti investicijas į vaikus ir jų teises;

AH.

kadangi skurdo riziką patiriančioje grupėje yra pernelyg daug migrantų vaikų ir jie labiau diskriminuojami dėl kalbos barjero, o neteisėtų migrantų vaikų padėtis yra dar prastesnė; kadangi intensyvėjant migracijos srautams daugėja atvejų, kai imigrantų vaikai lieka kitų šeimos narių ar trečiųjų asmenų priežiūrai gimtojoje šalyje, ir kadangi tai neigiamai veikia vaikų vystymąsi, ypač emociniu lygmeniu;

AI.

kadangi pastaraisiais metais ES politikoje rodomas išskirtinis dėmesys vaikų skurdui ir palankūs ES valstybių vadovų politiniai pareiškimai nepadėjo reikšmingai sumažinti vaikų skurdo lygio;

AJ.

kadangi turėtų būti labiau finansiškai remiamos pagalbos maistu programos, skirtos nepalankioje padėtyje esančioms šeimoms, nes vaikų, kurie maisto gauna tik mokykloje, daugėja; kadangi šios programos svarbios, tačiau negali būti laikomos ilgalaikiais sprendimais;

AK.

kadangi aplinkosaugos problemos (tarša, transportas, užterštas dirvožemis ir nesaugus geriamasis vanduo) dažnai ypač stipriai veikia skurde gyvenančius vaikus,

1.

rekomenduoja valstybėms narėms prisiimti realų įsipareigojimą kurti kovos su vaikų skurdu politiką, kuri būtų sutelkta į vaikų skurdą lemainčių veiksnių koregavimą, ir didinti socialinės paramos iniciatyvų, skirtų konkrečiai ne tik vaikams, bet ir tėvams, kurie neturi darbo arba dirba tik prastai apmokamus darbus (pavyzdžiui, bedarbio pašalpų ir tinkamų minimalių pajamų), veiksmingumą, kiekį, mastą, ir taikymo sritį ir skatinti taikyti tokius darbo įstatymus, kuriais šeimoms būtų užtikrinamos socialinės teisės, įskaitant įstatymais nustatytą tinkamą minimalų darbo užmokestį, laikantis nacionalinės praktikos ir kolektyvinių susitarimų, kuriais šeimoms bus užtikrintas didesnis saugumas ir kovojama su mažų garantijų darbu, kartu skatinant darbą su deramomis socialinėmis teisėmis;

2.

ragina stebėti ir vertinti tokios paramos veiksmingumą, kad kovos su skurdu, atskirtimi ir mokyklos nebaigimu politika būtų pritaikyta prie esamų socialinės lygybės reikalavimų; ragina valstybes nares kurti ir taikyti įvairius įrodymų rinkimo procesus, tinkamus kiekvienu įsikišimo etapu;

3.

rekomenduoja Komisijai kartu su valstybėmis narėmis nustatyti Komisijos rekomendacijoje „Investicijos į vaikus. Padėkime išsivaduoti iš nepalankios socialinės padėties“ priimto trijų ramsčių požiūrio, susijusio su išteklių prieinamumu, paslaugomis ir vaikų dalyvavimu, įgyvendinimo veiksmų planą; mano, kad siekiant geresnių rezultatų įgyvendinant trijų ramsčių požiūrį būtų naudinga nustatyti tikslius ir konkrečius vaikų skurdo lygio rodiklius ir šio reiškinio labiau paveiktas sritis; ragina valstybes nares veiksmingai visapusiškai integruoti atitinkamus socialinių investicijų dokumentų rinkinio ir pirmiau nurodytos Komisijos rekomendacijos aspektus į savo metines nacionalines reformų programas ir nacionalines socialines ataskaitas ir ragina Komisiją nustatyti strategijos „Europa 2020“ papildomą tikslą mažinti vaikų skurdą ir socialinę atskirtį, didinti vaikų skurdo ir socialinės atskirties mažinimo matomumą ir aiškumą visais Europos semestro etapais; pabrėžia, kad vaikų skurdo mažinimas investuojant į vaikus turėtų būti siūlomas kaip pagrindinis 2016 m. metinės augimo apžvalgos prioritetas ir kaip pagrindinė priemonė siekiant su skurdu susijusių tikslų; ragina Komisiją rengiant veiksmų planą užtikrinti, kad valstybės narės vykdytų metinę priežiūrą ir teiktų ataskaitas dėl Komisijos rekomendacijos įgyvendinimo, ir naudotis Europos socialinio fondo lėšomis, kad būtų įgyvendinta Komisijos rekomendacija, taip pat atlikti nacionalinėse reformų programose siūlomų reformų poveikio skurdui vertinimą;

4.

ragina valstybes nares savo kovos su vaikų skurdu veiksmais taip pat spręsti moterų, kurios rūpinasi specialiųjų poreikių turinčiais ar neįgaliais vaikais ir šeimos nariais, padėties klausimą;

5.

rekomenduoja, kad valstybės narės, naudodamosi Europos struktūrinių ir investicijų (ESI) fondų ištekliais ir rengdamos socialinę politiką, daugiau dėmesio skirtų šeimų (ypač nepilnų šeimų), turinčių vaikų su sveikatos problemomis, apsaugai nuo skurdo;

6.

pakartoja prevencinės valstybės politikos, kuria investuojama į tikslingą vaikų gerovės politiką, veikiau remiančią pilnaverčių individų, gebančių integruotis į visuomenę ir į darbo rinką, ugdymą, o ne sutelktą į socialinės atskirties ir skurdo padarinius, svarbą;

7.

mano, kad nepažeidžiant poreikio remti skurdžiai gyvenančius, mokyklos nebaigusius ar socialiai atskirtus vaikus, paramos vaikams ir jaunimui politikos priemonėmis turėtų būti labai skatinama prevencija ir, be kita ko, numatomos ilgalaikės kovos su socialine nelygybe strategijos;

8.

rekomenduoja valstybėms narėms nustatyti arba didinti visuotines vaikams skirtas socialines išmokas, pvz., subsidijuoto ar nemokamo maisto teikimą vaikams, ypač nepalankias sąlygas patiriantiems ir skurstantiems vaikams, kad būtų užtikrintas jų sveikas vystymasis; ragina valstybes nares pagal išsamias strategijas ir politiką patvirtinti aktyvias užimtumo priemones, kuriomis būtų remiamos tėvų galimybės gauti kokybišką darbą ir deramas pajamas ir kokybiškų viešųjų paslaugų (ypač vaiko priežiūros, švietimo, sveikatos priežiūros, apgyvendinimo ir laisvalaikio veiklos paslaugų) prieinamumas, sudarantis palankesnes sąlygas derinti profesinį ir šeimos gyvenimą, taip pat didinamas vaikų ir jų šeimų dalyvavimas kuriant, įgyvendinant ir prižiūrint šią politiką; pabrėžia, kad universalūs sprendimai turėtų būti suderinti su tikslinėmis pažeidžiamiausių ir labiausiai marginalizuotų vaikų ir paauglių grupių paramos priemonėmis; apgailestauja dėl didėjančios tendencijos valstybių narių vyriausybėms pereiti nuo universalios paramos politikos prie labiau materialine padėtimi pagrįstos paramos, nes iš įrodymų matyti, kad universalia paramos politika užtikrinama geresnė vaikų apsauga nuo skurdo (18);

9.

ragina valstybes nares ir Komisiją susitarti dėl ES standartų arba priimti sutartą metodiką dėl vaiko auginimo išlaidų nustatymo ir reikiamų vaikų skurdo prevencijos ir kovos su juo išteklių apibrėžimo;

10.

ragina Komisiją susilaikyti nuo valstybėms narėms teikiamų rekomendacijų pertvarkyti savo viešąsias paslaugas ir mažinti jų aprėptį bei skatinti lanksčius darbo santykius ir viešųjų paslaugų privatizavimą, dėl kurių vienareikšmiškai susilpnėjo vaikų socialinės teisės;

11.

ragina Komisiją pabrėžti, jog būtina investuoti į nemokamą viešąjį švietimą, nustatant konkrečius mokymo metodus labiausiai pažeidžiamoms socialinėms grupėms, pavyzdžiui, imigrantams arba įvairias negalias turintiems asmenims; mano, kad švietimas gali būti pagrindinis ir svarbiausias elementas, siekiant užtikrinti, kad vaikai įgytų gebėjimų, leisiančių jiems rasti kvalifikuotą ir tinkamai atlyginamą darbą, kad jie patys sugebėtų išbristi iš skurdo;

12.

primena, kad kovojant su vaikų skurdu būtina vadovautis gyvenimo ciklo metodu, įskaitant iš kartos į kartą perduodamo skurdo rizikos panaikinimą, kad būtų atsižvelgta į skirtingus ankstyvos vaikystės, pradinio ugdymo ir paauglystės poreikius, taikyti į visus vaikus orientuotą požiūrį vertinant kiekvieno vaiko patiriamą nepriteklių, kartu identifikuojant didžiausią nepriteklių patiriančius vaikus, ir vertinti ne tik materialinį skurdą, bet ir daugiamatį nepriteklių;

13.

rekomenduoja, kad visi vaikai turėtų galimybę gauti kokybiškas paslaugas šiuo itin svarbiu jų vystymosi etapu; mano, kad sveikatos priežiūros, švietimo, pagalbos tėvystės ir šeimos klausimais, apgyvendinimo ir apsaugos paslaugos yra svarbiausios paslaugos, kurias dažniausiai teikia vietos ir regioninės valdžios institucijos;

14.

primygtinai ragina valstybes nares priimti, įgyvendinti ir stebėti įvairialypio vaikų skurdo mažinimo planus, itin daug dėmesio skiriant vaikų prigimtinėms teisėms ir nustatant vaikų skurdo bei socialinės atskirties mažinimo tikslus, išskirtinį dėmesį ir prioritetą skiriant vaikams, kuriems kyla didžiausias skurdo pavojus; primena, kad valstybėms narėms svarbu užtikrinti bent jau prieš krizę buvusį tikralaikių išlaidų, skirtų nepalankiausiomis sąlygomis gyvenančių vaikų socialinei apsaugai, sveikatos priežiūrai, švietimui ir socialiniam būstui, lygį;

15.

ragina valstybes nares įgyvendinti planus siekiant mažinti vaikų, turinčių mokymosi sunkumų, socialinę atskirtį, ir parengti veiksmingesnius mokymo modulius, kurie palengvintų jų mokymosi procesą;

16.

ragina valstybes nares pripažinti, kad vaikų skurdas ir socialinė atskirtis yra svarbios kliūtys, kurias reikia įveikti, jei valstybės narės nori įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ užimtumo lygio, investicijų į mokslinius tyrimus, taikomąją veiklą, energetiką ir tvarų vystymąsi tikslus;

17.

primygtinai ragina valstybes nares daugiau dėmesio skirti tinkamos ne mokyklos aplinkos, kurioje vaikai galėtų prasmingai ir skatinamai leisti laiką pasibaigus pamokoms arba per mokyklos atostogas, kūrimui ir prieinamumui ir daugiau dėmesio skirti vaikų galimybei gauti pagrindinę sveikatos priežiūrą skurdžiose vietovėse ir atokiuose bei nepasiekiamuose regionuose;

18.

ragina valstybes nares vengti skurdą ir socialinę atskirtį patiriančių vaikų getų kūrimo, nustatant būtinuosius vaiko apgyvendinimo standartus, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, ir užtikrinant šeimoms tinkamus namus, atitinkančius jų poreikius ir užtikrinančius gerovę, privatumą ir kokybišką gyvenimą, taip prisidedant prie socialinio teisingumo ir sanglaudos siekimo, ir kovos su socialine atskirtimi ir skurdu;

19.

ragina Komisiją ir Parlamentą pasinaudoti daugiametės finansinės programos laikotarpio vidurio peržiūros suteikiama galimybe geriau išnaudoti Europos socialinį fondą, Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondą ir Užimtumo ir socialinių inovacijų programą ir patikrinti, ar nustatant regioninės ir sanglaudos politikos programas ir įgyvendinant tokią politiką vaikams teikiama pirmenybė, ypatingą dėmesį skiriant įsipareigojimui palaipsniui panaikinti dideles nuolatinės globos institucijas (vykdoma nuo 2014 m.) tam, kad būtų stiprinamas įtėvių ir globėjų statusas, kad našlaičiai ir palankių sąlygų neturintys vaikai galėtų iš tiesų augti šeimoje ar į šeimą panašioje aplinkoje; taip pat primygtinai ragina Komisiją sukurti vaikų skurdo analizės rodiklius;

20.

ragina Komisiją ir valstybes nares apsvarstyti, ar maistu grindžiamos strategijos, pvz., mitybos įvairinimas ir maisto papildymas, taip pat švietimas mitybos srityje, visuomenės sveikatos ir maisto saugos priemonės ir, galiausiai, papildų naudojimas, turi būti taikomos tam tikroms žmonių grupėms, kad būtų išvengta neigiamo netinkamos mitybos ar nepakankamos mitybos poveikio vaikų sveikatai;

21.

rekomenduoja valstybėms narėms į nacionalinius biudžetus įtraukti aiškias, skaidrias, dalyvavimu ir atskaitomybe paremtas nuostatas dėl asignavimų ir išlaidų, skirtų kovoti su vaikų skurdu ir vykdyti savo pareigą apsaugoti vaikus, be kita ko, didinant viešąsias išlaidas, kad šie tikslai būtų pasiekti; ragina valstybes nares kuo labiau pasinaudoti Europos struktūriniais ir investicijų fondais, ypač Europos socialiniu fondu, kad būtų įgyvendinti visi trys rekomendacijos „Investicijos į vaikus“ ramsčiai;

22.

rekomenduoja Komisijai parengti gaires, kuriomis būtų remiamas vaikų dalyvavimas politikos formavimo procese, įdiegiant mechanizmus, kuriais skatinamas ir užtikrinamas vaikų dalyvavimas priimant sprendimus, darančius įtaką jų gyvenimui, ir kuriais suteikiama galimybė vaikams išreikšti savo nuomonę, pagrįstą žiniomis, ir skatinama juos tai daryti, užtikrinant, kad šiai nuomonei būtų teikiama derama svarba ir kad ji atsispindėtų pagrindiniuose vaikams įtaką darančiuose sprendimuose;

23.

rekomenduoja Komisijai ir valstybėms narėms nustatyti vaikų skurdo ir socialinės atskirties mažinimo tikslus;

24.

ragina valstybes nares prireikus sudaryti su subjektais ir institucijomis bendradarbiavimo susitarimus, kuriais skatinamas ugdymas, kultūrinis ar sportinis rengimas ir vaikų integracija, taip pat kova su vaikų skurdu; vis dėlto rekomenduoja, kad valstybės narės užtikrintų šios paramos ir jos faktinių rezultatų priežiūrą, kokybę, tvarumą ir aktualumą;

25.

ragina valstybes nares įgyvendinti konkrečius teisės aktus, skirtus motinystės ir tėvystės teisėms apsaugoti ir stiprinti, taip pat ir įgyvendinant veiksmingas priemones, skirtas šeimos ir profesiniam gyvenimui suderinti, moterų grįžimui į darbą po nėštumo ir gimdymo atostogų užtikrinti ir nepilnoms šeimoms remti; taip pat pabrėžia, kad tėvystės atostogas reglamentuojančių teisės aktų sustiprinimas yra svarbus postūmis kovojant su diskriminacija darbe dėl lyties ir diskriminacija darbo užmokesčio srityje; primygtinai ragina valstybes nares užtikrinti, kad darbdaviai nevienodo požiūrio į darbuotojus ir priekabiavimo prie jų negalėtų pateisinti nėštumu, vaiko auginimu ar su šeima susijusiomis pareigomis;

26.

rekomenduoja valstybėms narėms parengti aktyvią, universalią ir integruotą socialinę politiką, pagal kurią būtų užkertamas kelias skurdui ir vaikų paėmimui iš šeimos aplinkos; ragina valstybes nares užtikrinti, kad vaikų ir jaunimo institucionalizavimas būtų naudojamas tik kraštutiniu atveju, esant išskirtinėms aplinkybėms, taip pat naudotis ES struktūrinių fondų ir Europos strateginių investicijų fondo lėšomis siekiant remti perėjimą nuo institucijų prie šeimų ir bendruomenių teikiamų globos paslaugų;

27.

rekomenduoja valstybėms narėms atsisakyti institucionalizavimo ir diegti stabilią globos sistemą, kuri geriau parengtų vaikus ir jaunimą savarankiškam gyvenimui ir tolesniam mokymuisi ar darbui;

28.

rekomenduoja valstybėms narėms kurti ir įgyvendini integruotas vaikų apsaugos sistemas, kuriomis vaikai būtų apsaugoti nuo smurto, prievartos, išnaudojimo ir nepriežiūros taip, jog būtų užtikrinta, kad visi atsakingi subjektai ir sistemos komponentai kartu veiktų visuose sektoriuose ir tarnybose dalijantis atsakomybe, kad visiems vaikams būtų sukurta saugi aplinka, kurioje jiems būtų suteikiama galimybių;

29.

primygtinai ragina valstybes nares vykdyti politiką, kuria būtų skatinama kurti ir išlaikyti deramas darbo vietas, taip pat plėtoti mokymo programas, kelti kvalifikaciją ir taikyti tokias priemones, kaip nuotolinis darbas arba lankstus darbo laikas, dėl kurių karjeros pertrauką padariusiems tėvams būtų lengviau patekti arba sugrįžti į darbo rinką;

30.

ragina ES institucijas, ES agentūras, valstybių narių valdžios institucijas ir kitus suinteresuotuosius subjektus nustatyti aiškius vaidmenis, atsakomybę, palaikyti nuolatinį dialogą ir vykdyti procedūras, kai vaikams reikalinga apsauga tarpvalstybinėse situacijose;

31.

rekomenduoja valstybėms narėms užtikrinti, kad visų amžiaus grupių vaikai galėtų nemokamai gauti įtraukų ir kokybišką viešąjį ugdymą ir mokymą, įskaitant švietimą ir priežiūrą ankstyvojoje vaikystėje, formalųjį ir neformalųjį švietimą, skatinti jų emocinį, socialinį, pažintinį ir fizinį vystymąsi, nustatyti atitinkamą mokytojų ir mokinių santykį bei skatinti socialinę įvairovę švietimo srityje, kad būtų užtikrintas vaikų saugumas ir gerovė, užtikrinta, kad visi vaikai galėtų pasinaudoti įtraukiu kokybišku švietimu ir taip būtų kuo labiau didinamas švietimo sistemų poveikis lygioms galimybėms ir išsivadavimui iš skurdo;

32.

primygtinai ragina valstybes nares didinti siūlomų švietimo paslaugų kokybę, taikant individualų metodą ir skatinant mokytojų, socialinių darbuotojų ir tėvų bendradarbiavimą, siekiant užtikrinti, kad vaikai ir jaunimas nenutrauktų savo mokslo;

33.

ragina valstybes nares ypatingą dėmesį skirti įperkamo ir prieinamo ankstyvojo ugdymo ir priežiūros (angl. ECEC) vystymui ir laikyti jį socialine investicija, kuria siekiama šalinti nelygybę ir spręsti problemas, su kuriomis susiduria visų pirma nepalankioje padėtyje esančių šeimų vaikai, taip pat didinti tėvų informuotumą apie aktyvaus dalyvavimo ECEC programose naudą;

34.

ragina valstybes nares skatinti įtraukų mokymą, kuris turėtų apimti ne tik specialiojo ugdymo mokytojų skaičiaus didėjimą, bet ir vaikų, turinčių specialių ugdymo poreikių, integravimą į įprastas klases;

35.

primygtinai ragina valstybes nares užtikrinti vienodas galimybes visų socialinių grupių vaikams lankyti lopšelius-darželius ir priešmokyklinio ugdymo įstaigas;

36.

ragina valstybes nares skatinti visapusišką visų vaikų dalyvavimą mokykloje teikiant nemokamą pagrindinę mokymo medžiagą, maistingą mokyklos maistą ir būtiną mokyklinį transportą skurdą ar skurdo riziką patiriantiems vaikams, didinti dabartinių viešųjų investicijų veiksmingumą šiame sektoriuje ir veiksmingiau kovoti su skurdo perdavimu iš kartos į kartą;

37.

primygtinai ragina valstybes nares užtikrinti universalias, viešas, nemokamas ir kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, susijusias su prevencija, imunizacijos programomis ir pirmine priežiūra, galimybes gauti diagnostikos, gydymo ir reabilitacijos paslaugas, taip pat teikti kalbos ir psichologinę terapiją vaikams, užtikrinant moterims teisę į lytinę ir reprodukcinę sveikatą (užtikrinant kūdikių sveikatos priežiūrą, motinystės priežiūrą ir lankymą namuose nėštumo ir pogimdyminiu laikotarpiu, visų pirma priešlaikinio gimdymo atvejais), sudaryti sąlygas visiems vaikams ir jų šeimos nariams kreiptis į šeimos gydytojus, slaugytojus, gydytojus odontologus, šeimos konsultavimo tarnybas ir psichikos sveikatos specialistus; ragina valstybes nares ir Komisiją įtraukti šiuos aspektus į nacionalines ir ES visuomenės sveikatos strategijas;

38.

rekomenduoja valstybėms narėms teikti būtiną paramą siekiant užtikrinti visų vaikų teisę į kultūrą, sportą ir laisvalaikį, atviros erdvės ir sveikos aplinkos prieinamumą, daugiausia dėmesio skiriant vienodų galimybių ir kokybės užtikrinimui skurstantiems vaikams, atokiuose regionuose gyvenantiems vaikams, neįgaliems vaikams, tautinėms ar etninėms, religinėms, kalbinėms ir migrantų mažumoms priklausantiems vaikams, ES keliaujantiems vaikams, nepaisant jų pilietybės, ir paliktiems vaikams; primena teisę žaisti, kuri nurodyta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje;

39.

pabrėžia, kad reikia didesnės skurdą ir socialinę atskirtį dėl smurto šeimoje patiriančių vaikų apsaugos;

40.

ragina valstybes nares, visų pirma tas, kuriose socialinė nelygybė yra didesnė, stiprinti valstybės privalomas užtikrinti socialines teises ir galimybę gauti paslaugas ir socialinę apsaugą didinant socialinės apsaugos tarnybų darbuotojų ir specialistų, dirbančių su vaikais ir jų šeimomis ir jų labui, skaičių ir teikiant daugiau vaikų medicininės ir psichologinės priežiūros bei socialinės rūpybos paslaugų, jas tikslingai nukreipiant į labiausiai nepasiturinčius asmenis, ypač vaikus, laikantis ankstyvosios intervencijos metodo;

41.

rekomenduoja valstybėms narėms sukurti mechanizmus, kuriais būtų skatinamas ir užtikrinamas vaikų dalyvavimas priimant sprendimus, darančius įtaką jų gyvenimui, ir kuriais suteikiama galimybė vaikams išreikšti savo nuomonę, pagrįstą žiniomis, ir skatinama juos tai daryti, užtikrinant, kad šiai nuomonei būtų teikiama derama svarba ir kad ji atsispindėtų pagrindiniuose vaikams įtaką darančiuose sprendimuose;

42.

pripažįsta pilietinės visuomenės, įskaitant vaikų teisių ir kovos su skurdu organizacijas, vaidmenį užtikrinant ES politikos nuoseklumą, ir ragina stiprinti pilietinį dialogą dėl vaikų skurdo prevencijos ir kovos su ja valstybėse narėse;

43.

primygtinai ragina Komisiją pirmenybę teikti mokyklos nebaigusių asmenų skaičiui ir kovai su vaikų skurdu;

44.

ragina valstybes nares ir Komisiją aktyviai dalyvauti kovojant su prekyba vaikais bet kokios rūšies išnaudojimui, įskaitant darbą, priverstines santuokas, neteisėtą įvaikinimą, neteisėtą veiklą ir seksualinį išnaudojimą;

45.

ragina Komisiją ir valstybes nares remti Europos ir tarptautinių tinklų veiklą kovojant su vaikų ir jaunimo skurdu ir atskirtimi; įspėja dėl to, kad atokiausių ir ypač nepalankioje padėtyje esančių regionų integravimas į šiuos tinklus ir institucijas turėtų būti ypač remiamas;

46.

mano, kad teisė į nemokamą ir visuotinį švietimą, sveikatos priežiūra ir socialinės apsaugos sistemos yra pagrindinės kovos su skurdu, ypač vaikų skurdu, sąlygos. turėdamas mintyje šį tikslą ir atsižvelgdamas į suprastėjusias viešąsias paslaugas, ragina Komisiją ir valstybes nares sukurti garantiją vaikams, kad kiekvienas skurstantis vaikas galėtų gauti nemokamas sveikatos priežiūros, nemokamas ugdymo, nemokamas vaikų priežiūros, deramo apgyvendinimo ir tinkamos mitybos paslaugas, įgyvendinant integruotą Europos kovos su vaikų skurdu planą, kuris apima ne tik garantiją vaikams, bet ir programas, pagal kurias tėvams teikiama parama ir sudaromos galimybės išsivaduoti iš socialinės atskirties ir integruotis į darbo rinką;

47.

ragina valstybes nares per savo savivaldybes remti vaikus ir jų šeimas remiančius vietinius centrus, ypač bendruomenėse ir (arba) vietovėse, kurios yra labiausiai paveiktos vaikų skurdo problemos, kurie teikia ne tik teisinę pagalbą ir (arba) rekomendacijas, patarimus tėvams ir paramą mokyklai, bet ir ugdymą bei mokymą, be kita ko, sveiko gyvenimo būdo ir saugaus naudojimosi internetu srityse;

48.

rekomenduoja Komisijai ir valstybėms narėms parengti statistinius metodus, pagal kuriuos vertinant skurdą, socialinę atskirtį, nelygybę, diskriminaciją ir vaikų gerovę būtų įtraukiami daugiamačiai rodikliai (tėvų pajamos, galimybės gauti kokybiškas viešąsias paslaugas, dalyvavimas socialinėje ir kultūrinėje veikloje, galimybės gauti formaliojo ir neformaliojo švietimo paslaugas, fizinis pavojus, saugumas, stabili šeimos aplinka ir pasitenkinimo gyvenimu lygis) tam, kad būtų pranešama apie įrodymais grindžiamos politikos kūrimą ir atsižvelgiama į atitinkamų skurdo įvertinimų apribojimus, taip pat JTVP, UNICEF, EBPO ir Socialinės apsaugos komiteto rodiklių klausimų pogrupio darbą, neapsiribojant vien tik asmenų, kuriems gresia pavojus patirti skurdą ir (arba) socialinę atskirtį (angl. AROPE), rodikliais; ragina Komisiją ir valstybes nares parengti sprendimus, grindžiamus išsamiu požiūriu, ir visapusiškai naudotis duomenimis, surinktais pagal tokias iniciatyvas, kaip UNICEF parengta Įvairialypio sutampančio nepritekliaus analizė (angl. MODA); pabrėžia, kad turėtų būti sukurti papildomi rodikliai, kad būtų galima geriau įvertinti paslaugų kokybę, rezultatus ir galimybes naudotis paslaugomis, pvz., socialinis ir ekonominis tėvų statusas ir kilmė (migrantai ar mažumos atstovai), lytis, negalia ir geografiniai aspektai;

49.

ragina Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą ir Regionų komitetą parengti nuomones dėl investicijų į vaikus;

50.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybėms narėms.

27.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 366/31

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 2 ir 3 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 151, 153, 162 ir 174–176 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į ES pagrindinių teisių chartiją,

—

atsižvelgdamas į Europos konvencijas, pagal kurias ginamos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, ypač į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (EŽTK) ir į susijusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, į Europos socialinę chartiją bei susijusias Europos socialinių teisių komiteto rekomendacijas ir į Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją,

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų deklaraciją dėl čiabuvių tautų teisių,

—

atsižvelgdamas į Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvenciją dėl čiabuvių tautų ir genčių nepriklausomose šalyse,

—

atsižvelgdamas į ES direktyvas dėl kovos su diskriminacija, Europos žmogaus teisių konvencijos 14 straipsnį ir šios konvencijos protokolą Nr. 12,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. sausio 5 d. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 (1) (toliau – BNR),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1301/2013 dėl Europos regioninės plėtros fondo ir dėl konkrečių su investicijų į ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą tikslu susijusių nuostatų, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1080/2006 (2),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 437/2010, kuriuo iš dalies keičiamos Reglamento (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo nuostatos dėl paramos socialiai atskirtų bendruomenių būstui tinkamumo finansuoti (3),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1304/2013 dėl Europos socialinio fondo, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1081/2006 (4),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1381/2013, kuriuo nustatoma Teisių, lygybės ir pilietiškumo programa 2014–2020 m. laikotarpiu (5),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 223/2014 dėl Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo (6),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. sausio 7 d. Komisijos deleguotąjį reglamentą (ES) Nr. 240/2014 dėl Europos struktūrinių ir investicinių fondų Europos partnerystės elgesio kodekso (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2014 m. vasario 26 d. rezoliuciją dėl Europos Komisijos 7-osios ir 8-osios pažangos ataskaitų dėl ES sanglaudos politikos ir 2013 m. strateginio pranešimo dėl programų įgyvendinimo 2007–2013 m. (8),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. gruodžio 12 d. rezoliuciją dėl pažangos, padarytos įgyvendinant nacionalines romų integracijos strategijas (9),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. birželio 11 d. rezoliuciją dėl socialinio būsto Europos Sąjungoje (10),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. kovo 9 d. rezoliuciją dėl ES strategijos dėl romų įtraukties (11),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl sanglaudos politikos indėlio siekiant Lisabonos ir 2020 m. ES strategijos tikslų (12),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. kovo 11 d. rezoliuciją dėl romų socialinės padėties ir galimybių jiems patekti į ES darbo rinką gerinimo (13),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. liepos 23 d. Komisijos šeštąją ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitą „Investavimas į darbo vietų kūrimą ir augimą. Ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos skatinimas Sąjungoje“,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. vasario 27 d. Komisijos temines gaires dėl romų ir marginalizuotų bendruomenių (9 teminis tikslas – socialinė įtrauktis ir skurdas),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. balandžio 2 d. Komisijos komunikatą „ES romų integracijos nacionalinių strategijų plano įgyvendinimo ataskaita“ (COM(2014)0209),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. gegužės 21 d. Komisijos komunikatą „Romų integracijos nacionalinės strategijos: ES plano vykdymo pradžia“ (COM(2012)0226),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 8 d. Komisijos komunikatą „Europos Sąjungos strategija dėl Dunojaus regiono“ (COM(2010)0715),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 12 d. Komisijos komunikatą „Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi planas. Europos socialinės ir teritorinės sanglaudos bendroji programa“ (COM(2010)0758),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 9 d. Tarybos rekomendaciją dėl romų veiksmingų integravimo priemonių valstybėse narėse (14),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. liepos 1 d. Komisijos rekomendacijas dėl Europos struktūrinių ir investicinio fondų lėšų naudojimo mažinant segregaciją išsilavinimo srityje ir erdvinę segregaciją (projektas),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. vasario 24 d. klausimą Komisijai, į kurį atsakoma raštu, dėl marginalizuotų bendruomenių finansavimo (E-002782/2015),

—

atsižvelgdamas į Regionų komiteto nuomonę dėl romų integracijos strategijų (15),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto pranešimą ir Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto bei Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomones (A8-0314/2015),

A.

kadangi sanglaudos politika siekiama stiprinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą, mažinti socialinius skirtumus, taip pat mažinti ir pašalinti skurdą ir atskirtį, o tam reikia užtikrinti atskyrimo prevenciją ir skatinti visų piliečių lygias teises ir galimybes, įskaitant labiausiai marginalizuotų bendruomenių, taip pat bet kokio amžiaus grupių ir asmenų, susiduriančių su skurdu ir socialine atskirtimi ir neturinčių galimybių įgyti išsilavinimą, įsidarbinti, gauti būstą ir naudotis sveikatos priežiūros sistema;

B.

kadangi 1986 m. Suvestiniame Europos akte apibrėžta, kad sanglaudos politika siekiama mažinti skirtumus tarp regionų ir mažiausiai išsivysčiusių regionų atsilikimą; kadangi Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo buvo numatytas dar vienas sanglaudos aspektas, nurodant „ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą“;

C.

kadangi pagal socialinės sanglaudos tikslą Europa raginama atlikti tam tikrą vaidmenį įgyvendinant marginalizuotų bendruomenių įtraukties politiką, o iš valstybių narių reikalaujama naudotis savo įgaliojimais šioje srityje įgyvendinant paramos veiksmus ir imantis veiksmų taip pat pagal tarpvalstybines bendradarbiavimo ir nacionalines programas;

D.

kadangi marginalizuotoms bendruomenėms taikomos finansavimo galimybės buvo nustatytos Europos regioninės plėtros fonde (ERPF) 2010 m.; kadangi 2014–2020 m. sanglaudos politikos teisės aktuose numatytas strateginis požiūris;

E.

kadangi Reglamente (ES) Nr. 1304/2013 nustatyta, kad Europos socialinis fondas turi būti naudingas žmonėms, įskaitant nepalankioje padėtyje esančias žmonių grupes: ilgalaikius bedarbius, neįgaliuosius, migrantus, etnines mažumas, marginalizuotas bendruomenes ir skurdą bei socialinę atskirtį patiriančius visų amžiaus grupių asmenis;

F.

kadangi 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu bent 23,1 proc. sanglaudos politikos biudžeto bus skirta ESF remiamoms investicijoms; kadangi ERPF ir ESF atlieka specifinį svarbų vaidmenį, nes bent 20 proc. ESF lėšų kiekvienoje valstybėje narėje skiria konkrečiam tikslui – skatinti socialinę įtrauktį ir kovoti su skurdu ir visų rūšių diskriminacija, – todėl tai yra itin svarbi marginalizuotų bendruomenių įtraukties didinimo skatinimo priemonė;

G.

kadangi Reglamente (ES) Nr. 1303/2013 nustatytos su nediskriminavimu, lytimi ir negalia susijusios išankstinės sąlygos, kurių turi būti laikomasi (16);

H.

kadangi Komisijos šeštoji ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaita parodė, kad dėl ekonomikos krizės skurdo ir socialinės atskirties padaugėjo;

I.

kadangi dėl ekonomikos krizės ir atitinkamų biudžeto mažinimo bei griežtų taupymo priemonių kilo įvairių problemų, dėl kurių savivaldybėms dažnai kyla sunkių su biudžetu susijusių sunkumų, dėl kurių trūksta galimybių spręsti su marginalizuotomis grupėmis susijusias problemas ir siekti gerinti jų įtrauktį ir užkirsti kelią segregacijai, nes tokia politika iš esmės ir kartais priklauso tik nuo Europos struktūrinių ir investicijų fondų (ESI fondų) lėšų;

J.

kadangi ekonomikos krizės pasekmės ir išlaidų viešosioms paslaugoms mažinimas apsunkino marginalizuotoms bendruomenėms priklausančių moterų padėtį;

K.

kadangi marginalizuotoms bendruomenėms priklausančios moterys patiria didesnę daugialypę diskriminaciją ir jų užimtumo lygis gerokai mažesnis nei šioms bendruomenėms priklausančių vyrų ir kitų moterų;

L.

kadangi yra daug įvairaus lygmens viešųjų ir privačiųjų subjektų, veikiančių įvairiuose sektoriuose, įskaitant pilietinės visuomenės atstovus, kurie dalyvauja ir dažnai atlieka svarbų vaidmenį įgyvendinant įtraukties politiką, taip reikalaudami laikytis nuoseklaus ir puikiai koordinuojamo požiūrio;

M.

kadangi Europos Sąjungos lygmeniu nėra sąvokos „marginalizuota bendruomenė“ apibrėžties; kadangi tai, ar bus suvokta šio pranešimo idėja, priklauso nuo to, ar bus suvoktas marginalizavimo reiškinys, analizuojant marginalizuotų grupių specifinius bruožus ir savybes, atsižvelgiant į jų specifinius padėtį ir poreikius, pvz., gyvenimo ir darbo sąlygas, ribotas galimybes naudotis švietimo ir sveikatos priežiūros sistemų paslaugomis bei gauti darbą, mokyklos nebaigimo reiškinį, kurį lydi struktūrinė ir sisteminė atskirtis, taip pat siekiant užtikrinti veiksmingą jų socialinę ir ekonominę įtrauktį;

N.

kadangi Komisija nepateikė sąvokos „marginalizuotos bendruomenės“ apibrėžties, valstybės narės atsakingos už jos nustatymą pagal nacionalinius rodiklius; vis dėlto pažymi, kad marginalizavimą galima nustatyti atsižvelgiant į tam tikrų rodiklių, pvz., socialinės atskirties, ilgalaikio nedarbo, žemo išsilavinimo lygio, (itin) prastų gyvenimo sąlygų, aukšto diskriminacijos lygio ir didelės rizikos sveikatai tikimybės ir (arba) menkos prieigos prie sveikatos priežiūros, rinkinį, t. y. šios gyventojų grupės laikomos pažeidžiamiausiomis ir joms pagalbos reikia labiausiai;

O.

kadangi marginalizacija yra socialinis reiškinys, kai asmenys arba bendruomenės socialiai atskiriami ir jiems sistemingai užkertamas kelias ar neleidžiama dalyvauti socialiniuose ir politiniuose procesuose, kurie yra itin svarbūs norint, kad šie asmenys socialiai integruotųsi; kadangi sąvoka „marginalizuotos bendruomenės“ apibrėžiamos įvairios grupės ir asmenys, pvz., romai, neįgalieji, asmenys, kurie gyvena žemiau skurdo ribos arba kuriems gresia skurdas, migrantai, pabėgėliai ir socialiai atskirtos visuomenės grupės; kadangi rasizmas, patriarchatas, homofobija, ekonominiai sunkumai ir kiti diskriminaciniai veiksniai skatina nelygybės sluoksnių radimąsi ir galių atėmimo iš marginalizuotoms bendruomenėms priklausančių moterų dinamiką;

P.

kadangi bruožais, kurie yra būdingi marginalizuotoms bendruomenėms, taip pat pasižymi tikrų vietų bendruomenės, pvz., kaimo vietovėse ir nepalankiuose gretimuose rajonuose gyvenančios marginalizuotos bendruomenės, tam tikrų interesų bendruomenės, pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai, etninėms ir kalbinėms mažumoms priklausantys asmenys, neįgalieji, vyresnio amžiaus žmonės, benamiai ir čiabuviai; kadangi šių skirtingų rūšių marginalizuotos bendruomenės susiduria su vienodais sunkumais ir visos jos patiria įvairialypius stigmatizavimą ir diskriminaciją;

Q.

kadangi Europoje yra daug marginalizuotų grupių; kadangi viena jų – romai (Europoje skirtingai suvokiamas terminas) yra didžiausia Europos etninė mažuma ir viena iš labiausiai marginalizuojamų bendruomenių;

R.

kadangi įgyvendinant sanglaudos politiką turėtų būti sprendžiamos įvairialypių marginalizuotų bendruomenių problemos, atsižvelgiant į jų konkrečius poreikius; kadangi siekiant sudaryti galimybes marginalizuotoms bendruomenėms gauti finansavimą visais lygmenimis reikia pastangų, įskaitant ilgalaikį integruotą ir nuoseklų metodą, priimti ilgalaikius sprendimus, užtikrinti įgalėjimą, remtis patirtimi ir stiprinti gebėjimus, įskaitant marginalizuotoms bendruomenėms priklausiančių moterų ir mergaičių atveju, pereiti nuo institucinės prie bendruomeninės globos, siekiant panaikinti segregaciją ir padėti normalizuoti padėtį;

S.

kadangi įgyvendinant Europos sanglaudos politikos strategijas dėl marginalizuotoms bendruomenėms priklausančių moterų įgalinimo būtina atsižvelgti į vyresnio amžiaus moterų, neįgalių moterų, moterų slaugytojų ir psichikos sveikatos problemų turinčių moterų padėtį;

T.

kadangi menais ir kultūra grindžiami projektai, kuriais skatinami tarpkultūriniai mainai, dalyvių įgalėjimas, kūrybinių ir socialinių įgūdžių lavinimas ir aktyvus dalyvavimas vietos bendruomenės gyvenime, yra vienos iš veiksmingiausių socialinės įtraukties ir integracijos skatinimo priemonių;

U.

kadangi tiek formalusis, tiek neformalusis švietimas padeda įveikti marginalizaciją ir daugialypę diskriminaciją, nes skatina megzti dialogą, ugdyti atvirumą ir bendruomenių tarpusavio supratimą, taip pat įgalina marginalizuotas bendruomenes; kadangi negalima pamiršti lyties aspekto švietimo srityje ir jo vaidmens įgalinant marginalizuotoms bendruomenėms priklausančias moteris ir mergaites;

1.

primena, kad reikia skubiai spręsti marginalizuotų bendruomenių problemą; pabrėžia, koks svarbus sanglaudos politikos vaidmuo remiant šių bendruomenių ekonominę, socialinę ir teritorinę įtrauktį;

2.

primena, kad į marginalizuotas bendruomenes dėmesys buvo atkreiptas sanglaudos politikos priemonėmis, nes didėjo susirūpinimas dėl šių bendruomenių, taip pat įsipareigojus kovoti su socialine atskirtimi, įskaitant susirūpinimą dėl romų padėties ir ilgalaikio reikalavimo pagerinti jų gyvenimo sąlygas;

3.

ragina Komisiją parengti gaires dėl sąvokos „marginalizuotos bendruomenės“ apibrėžties, nurodant marginalizuotų grupių bruožus ir savybes ir atsižvelgiant į kiekvienos galimos tikslinės grupės konkrečią padėtį, problemas ir poreikius, siekiant skatinti jų socialinę ir ekonominę įtrauktį, taip pat įtraukiant tų bendruomenių atstovus; pabrėžia, kad tokios gairės toliau didintų sanglaudos politikos veiksmingumą stiprinant ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą visoje Europos Sąjungoje;

4.

teigiamai vertina tai, kad 2014–2020 m. sanglaudos politikos teisės aktų sistema nustatyti nauji elementai, kuriais įtvirtinamas pradinis požiūris išplečiant finansavimo galimybes ir įtraukiant mechanizmus, kuriais užtikrinama, kad parama marginalizuotoms bendruomenėms atitiktų Europos vertybes ir tikslus, ir atsižvelgia į būtinybę įtraukti šias grupes į visą procesą;

5.

ragina Komisiją suteikti daugiau informacijos apie pasinaudojimą finansavimo galimybėmis, kurios sudaromos marginalizuotoms bendruomenėms; prašo atlikti analizę, kuria remiantis būtų galima daryti tinkamas išvadas, ir nustatyti kliūtis, neleidžiančias toliau naudotis priemonėmis, arba geriausius įmanomus rezultatus;

6.

ragina Komisiją stebėti, kaip faktiškai naudojamasi Europos elgesio kodeksu partnerystės principo ir pilietinės visuomenės dalyvavimo srityje; primena, kad Bendrųjų nuostatų reglamente (BNR), kuriame įtvirtintos pagrindinės teisės, pvz., lygių galimybių skatinimas, diskriminacijos prevencija ir tvaraus vystymosi skatinimas, nustatyti horizontalieji principai turi būti taikomi rengiant ir įgyvendinant pagal ESI fondus finansuojamas programas; primena, kad visais valstybių narių veiksmais, finansuojamais pagal ES sanglaudos politiką, reikėtų gerbti pagrindinių teisių principus ir niekada jokiais būdais neprisidėti prie segregacijos;

7.

pabrėžia, kad lygios galimybės ir nediskriminavimo principas įtvirtinti ESI fondų finansavimo taisyklėse siekiant išnaikinti sistemines (tiek ekonomines, socialines, tiek su lytimi susijusias) nelygybės priežastis, taip pat užtikrinant kultūros ir švietimo prieinamumą; pabrėžia, kad, nagrinėjant atskirties priežastis, suvokimui apie sisteminę ksenofobiją ir rasizmą ir sąmoningumo šioje srityje didinimui turėtų būti skiriama daugiausia dėmesio;

8.

primena, kad lyčių lygybė yra sanglaudos politikoje horizontaliai taikomas principas; smerkia tai, kad visų pirma marginalizuotoms bendruomenėms priklausantys moterys, migrantai ir neįgalieji patiria įvairialypę diskriminaciją;

9.

pabrėžia, kad įgyvendinant sanglaudos politiką būtina spręsti labai svarbią jaunimo ir vaikų, suaugusiųjų ir neįgaliųjų skurdo ir atskirties problemą, taip pat pereiti nuo institucinės prie bendruomeninės globos ir teikiamų paslaugų; primygtinai ragina atitinkamas valstybes nares imtis deramų veiksmų ir priemonių siekiant parengti ir įgyvendinti tam skirtas strategijas, laikantis integruoto požiūrio;

10.

pažymi, kad formuojant konkrečioms tikslinėms grupėms skirtą politiką pagal principą „aiškus, bet neišskirtinis“ negalima išskirti kitų panašioje socialinėje ir ekonominėje padėtyje esančių grupių, taip siekiant išvengti sukelti jų pasipriešinimą; pabrėžia, kad šis principas yra tik pirmas žingsnis pripažįstant poreikį skirti dėmesį kai kurioms pažeidžiamiausioms ir labiausiai marginalizuotoms bendruomenėms ir asmenims;

11.

pabrėžia, kad turėtų būti numatytos paaiškinamos, skaidrios ir demokratinės struktūros, kuriomis būtų siekiama kovoti su korupcija ir nesąžiningu lėšų naudojimu, siekiant užtikrinti marginalizuotų bendruomenių įtrauktį;

12.

mano, kad galimybė naudotis viešosiomis paslaugomis yra vienas iš pagrindinių tikslų sprendžiant marginalizuotų grupių įtraukties problemą; ragina valstybes nares patobulinti specializuotos informacinės medžiagos apie sveikatą teikimą ir rengti ligų prevencijos strategijas ir su sveikata susijusias bendruomenės iniciatyvas marginalizuotose bendruomenėse; ragina sukurti specializuotas struktūras, pvz., informacijos punktus, kuriuose būtų konsultuojama klausimais, susijusiais su galimybėmis naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, įsidarbinti ir įgyti išsilavinimą; reikalauja imtis veiksmų siekiant paskatinti viešojo administravimo institucijose pereiti nuo paklausa grindžiamo metodo prie į paslaugas orientuoto metodo, kuriuo sukuriama palanki aplinka;

13.

ragina su sanglaudos politika geriau koordinuoti nacionalines marginalizuotų bendruomenių strategijas, įskaitant nacionalines romų įtraukties strategijas, nacionalines skurdo mažinimo strategijas, kitų marginalizuotų ar ne tokias palankias sąlygas turinčių bendruomenių įtraukties strategijas ir lyčių lygybės strategijas, ir užtikrinti tvirtesnes jų sąsajas;

14.

ragina valstybes nares ir Komisiją, įgyvendinant ES romų integracijos nacionalinių strategijų bendruosius principus, pirmenybę teikti vaikams ir pakartoja, kad labai svarbu skatinti vienodą vaikų prieigą prie būsto, sveikatos apsaugos, švietimo ir oraus gyvenimo sąlygų;

15.

ragina valstybes nares ir vietos valdžios institucijas skatinti naudotis ESF finansavimu neformaliojo mokymosi ir mokymosi visą gyvenimą, taip pat kultūra grindžiamiems projektams remti, siekiant įgyvendinti investavimo į naujus įgūdžius inovacijų srityje ir kovos su nedarbu, skurdu ir socialine atskirtimi tikslus;

16.

atsižvelgdamas į vis didėjančius regioninius skirtumus, demografines problemas ir padėtį, į kurią patenka vis daugiau jaunuolių, išvykusių arba planuojančių išvykti iš savo kilmės šalies, primena, kad pagal 2014–2020 m. biudžeto ciklą mažiau lėšų skiriama sanglaudos politikai; mano, kad sanglaudos politika gali suteikti pridėtinės vertės jau vykdomam darbui valstybėse narėse ir kad daugiausia dėmesio skiriant užimtumo galimybių gerinimui, dalyvavimui visuomenės gyvenime ir investicijoms į įgūdžius, visų pirma tuose regionuose, kuriuose to labiausiai reikia, sanglaudos politika, be kitų pranašumų, padėtų padidinti socialinę įtrauktį ir sumažinti skurdą; mano, kad turi būti numatytas tinkamas lankstumas siekiant sudaryti sąlygas valstybėms narėms teikti individualią paramą atsižvelgiant į vietos poreikius ir užtikrinti, kad finansavimas būtų naudojamas tose vietovėse, kuriose nedarbo lygis yra didžiausias ir kuriose jis labiausiai reikalingas;

17.

ragina Komisiją užtikrinti, kad valstybės narės taikytų šiuos principus įgyvendinant veiksmų programas; ragina Komisiją įtraukti savo analizę į savo ataskaitas, įskaitant nacionalinių romų integracijos strategijų įgyvendinimo ataskaitą;

18.

pabrėžia, kad kai kuriose valstybėse narėse dėl krizės mažinant viešosioms paslaugoms skirtą biudžetą padidėjo nedarbas, panaikinta socialinė apsauga, susidarė sudėtinga padėtis būsto sektoriuje ir radosi sveikatos problemų; ragina valstybes nares veiksmingiau naudotis Europos socialinio fondo parama siekiant marginalizuotoms bendruomenėms gerinti viešųjų paslaugų kokybę ir sudaryti vienodas galimybes jomis naudotis, taip pat kovoti su bet kokios rūšies diskriminacija;

19.

numatant sanglaudos lėšomis remtinus veiksmus ragina atsižvelgti į žmogaus teisių aspektą ir pabrėžia, kad kultūrinės, ekonominės ir socialinės teisės turėtų būti integruotos į marginalizuotoms bendruomenėms priklausančių moterų pripažinimo pilnateisėmis aktyviomis pilietėmis politiką, taip pat kad rasizmo – tiek atviro, tiek nematomo – problema turėtų būti aiškiai sprendžiama įgyvendinant visus veiksmus ir formuojant visų sričių politiką;

20.

pabrėžia, kad taikant partnerystės principą visais lygmenimis turi būti skatinamas dalyvavimas, o valstybės narės šį principą turi taikyti privaloma tvarka, o ne vien tik formaliai; pabrėžia, kaip svarbu įgyvendinti partnerystės elgesio kodeksą siekiant užtikrinti vienodą partnerių dalyvavimą ir jų atstovavimą, – taip turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys marginalizuotų bendruomenių įtraukimui, kad būtų galima atsižvelgti į jų konkrečią padėtį ir galimus iššūkius svariai prisidedant prie partnerystės; yra susirūpinęs dėl to, kad menkai laikomasi būtino partnerių dalyvavimo principo pagal atitinkamus principus, nustatytus Bendrųjų nuostatų reglamente ir Europos partnerystės elgesio kodekse; primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti partnerių, įskaitant labiausiai susijusius partnerius, dalyvavimą ir įdiegti paskatų ir keitimosi geriausios patirties pavyzdžiais sistemą ir remti tas vadovaujančiąsias institucijas ir tuos paramos gavėjus, kurie šioje srityje pasiekė ypač gerų rezultatų;

21.

apgailestauja dėl to, kad Komisija pritarė partnerystės susitarimams, į kuriuos pakankamai neįtrauktos marginalizuotos bendruomenės; prašo Komisijos imtis priemonių, kad rengiant, įgyvendinant ir vertinant projektus būtų įtraukiamos marginalizuotos bendruomenės, nes tai yra priemonė susijusioms bendruomenėms įgalinti; siūlo, kad vykdant Europos semestrą būtų pateiktos rekomendacijos, nes jos yra tinkama priemonė veiksmams, kurių turi imtis valstybės narės, skatinti;

22.

ragina valstybes nares laikytis konkrečiai šaliai skirtų rekomendacijų dėl marginalizuotų bendruomenių socialinės įtraukties, o Komisiją – atidžiai jas stebėti;

23.

palankiai vertina tai, kad kai kurios valstybės narės, įskaitant konkrečiai šaliai skirtas rekomendacijas gaunančias valstybes nares, savo veiksmų programose pasirinko socialinį ir ekonominį marginalizuotų bendruomenių integravimą kaip investavimo prioritetą; tačiau įspėja, kad šį aspektą taip pat privalu įtraukti į kitas politikos sritis, pvz., švietimą ir užimtumą;

24.

ragina valstybes nares visapusiškai naudotis lėšomis; pabrėžia, kad reikia ypač skatinti finansavimo priemones, taikomas ne tik tiksliniams veiksmams, kuriais siekiama socialinės įtraukties teminio tikslo kovojant su skurdu ir bet kokia diskriminacija, ir visų pirma taikyti integruotą ir sistemingą požiūrį;

25.

mano, kad daugiapakopiam valdymui ir koordinavimui tenka svarbus vaidmuo; pabrėžia, kad vietos valdžios institucijų ir vietos suinteresuotųjų subjektų dalyvavimas yra itin svarbus norint pasiekti tikslinę grupę ir kad tam reikia užtikrinti kuo didesnį teritorinį artumą;

26.

pabrėžia integruoto požiūrio svarbą; laikosi nuomonės, kad lėšomis turėtų būti naudojamasi integruočiau, taip pat įgyvendinant keleto fondų finansuojamas programas ir bendruomenės inicijuojamą vietos plėtrą, integruotas teritorines investicijas ir kryžminį finansavimą, kaip nurodyta Bendrųjų nuostatų reglamento 98 straipsnio 2 dalyje, ir kad turėtų būti siekiama sąveikumo su kitomis ES ir nacionalinėmis finansavimo priemonėmis; ragina administracijas ir atitinkamas institucijas siekti aktyviai bendradarbiauti visais lygmenimis, taip pat tarpvalstybiniu mastu;

27.

pažymi, kad kryžminis finansavimas šiuo metu taikomas ribotai ir tam tikru mastu to priežastis yra sudėtingos taisyklės, išdėstytos Bendrųjų nuostatų reglamento 98 straipsnio 2 dalyje; laikosi nuomonės, kad padidinus kryžminio finansavimo taisyklių lankstumą, ypač marginalizuotų bendruomenių atžvilgiu, galėtų padidėti projektų veiksmingumas, taip pat galėtų būti pasiekta svarbi jų poveikio pridėtinė vertė; todėl ragina Komisiją atlikti kryžminio finansavimo taikymo ir jo naudojimo masto analizę;

28.

pažymi, kad marginalizuotos bendruomenės dažnai gyvena mažiau palankiose miestų dalyse; pabrėžia, kaip svarbu tikrai įgyvendinti skurdiems rajonams skirtas miestų atnaujinimo ir atgaivinimo programas, kuriose derinami integruotas ir vieta grindžiamas požiūriai ir partnerystė, kuriomis sprendžiamos ekonominės, socialinės ir teritorinės problemos ir gerinama miestų aplinka ir kuriose dėmesys taip pat skiriamas geresnėms transporto jungtims siekiant padėti suteikti šių bendruomenių nariams geresnę prieigą; mano, kad būsimoje ES miestų darbotvarkėje turėtų būti tinkamai atsižvelgiama į pagrindinius iššūkius ir poreikius, susijusius su miestų marginalizuotomis bendruomenėmis, siekiant išvengti getų susidarymo ir sėkmingai mažinti segregaciją, skurdą ir socialinę atskirtį;

29.

atkreipia dėmesį konkrečius kaimo, kalnuotose ir izoliuotose vietovėse gyvenančių marginalizuotų bendruomenių poreikius, įskaitant iššūkius, susijusius su ryšiais, mobilumu ir galimybe naudotis paslaugomis, o taip pat su galimybėmis kultūros ir socialinėje srityse; pabrėžia, kad svarbu geriau susieti regionus; taip pat pažymi, kad pasienio zonų gyventojai dažnai patiria marginalizaciją dėl savo geografinės padėties, ir į tai turėtų būti tinkamiau atsižvelgiama rengiant sanglaudos politiką, ypač siekiant Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslo;

30.

pabrėžia, kad reikia stiprinti suinteresuotųjų subjektų, įskaitant viešąsias paslaugas, administracijas ir pilietinės visuomenės organizacijas, gebėjimus, siekiant suteikti galių bendruomenėms, pirmiausia suteikiant joms galimybę aktyviau dalyvauti politikos formavimo procese; ragina taip pat šiuo tikslu naudotis tiksline technine pagalba ir finansavimu;

31.

ragina Komisiją teikti techninę pagalbą, reikalingą norint sustiprinti struktūrinių fondų administravime dalyvaujančių organų administracinius pajėgumus ir ragina valstybes nares teikti konsultacijas bei administracinę pagalbą, pvz., rengiant mokymus ir padedant paruošti paraiškas paramai gauti bei teikiant paaiškinimus, siekiant palengvinti marginalizuotoms bendruomenėms, pvz., romams, būdus gauti informaciją apie Europos bei nacionalines finansavimo programas, skirtas verslumui ir užimtumui remti, bei pateikti reikalingas paraiškas;

32.

pabrėžia, kad socialiniai partneriai turi turėti galimybę gauti techninę paramą, siekiant ne tik padidinti socialinių partnerių pajėgumus, bet ir užtikrinti jų koordinavimą ir atstovavimą jiems ad hoc komitetuose, kurie nustato ir įgyvendina veiksmų programas;

33.

pabrėžia, jog Komisija, bendradarbiaudama su marginalizuotų bendruomenių atstovais, pateikusi gaires dėl sąvokos „marginalizuotos bendruomenės“ apibrėžties, turėtų įsteigti ad hoc ekspertų darbo grupę, kuri teiktų konsultacijas, ir skatinti tinkamus administracijos darbuotojų mokymus, siekiant suteikti specialių žinių, susijusių su marginalizuotų bendruomenių patiriamomis problemomis, ir kovoti su diskriminacija, kad būtų skatinama įtrauktis palaikant konstruktyvų ir veiksmingą dialogą, ir integruotai bei veiksmingai įgyvendinti ir stebėti su marginalizuotomis bendruomenėmis susijusius ES finansuojamus projektus, taip didinant jų poveikį;

34.

mano, kad itin svarbu įtraukti lygybės srityje dirbančias tarnybas, moterų organizacijas ir marginalizuotoms bendruomenėms priklausančias moteris į sprendimų dėl lėšų paskirstymo, panaudojimo, įgyvendinimo ir stebėsenos visais lygmenimis – nuo vietos, regioninių ir valstybių narių iki ES institucijų – priėmimo procesą, ir laikosi nuomonės, kad įgyvendinamų programų stebėsena ir vertinimas turėtų būti laikomas esminiu procesu didinant marginalizuotoms bendruomenėms priklausančių moterų aktyvumą;

35.

atkreipia dėmesį į požiūrį, kad visos strateginės ir operatyvinės politikos priemonės, įskaitant pakankamus administracinius arba institucinius pajėgumus, turi būti taikomos prieš pradedant investuoti; ragina Komisiją atidžiai stebėti, kaip laikomasi šių sąlygų, ir užtikrinti, kad atitinkamos valstybės narės imtųsi papildomų veiksmų, ypač įtraukties skatinimo ir kovos su skurdu bei diskriminacija srityje;

36.

pažymi, kad ES finansuojami projektai turi turėti ilgalaikę perspektyvą, kad būtų veiksmingi, ir kad lėšomis turi būti remiamos investicijos į tikruosius paramos gavėjų poreikius taikant mechanizmus, kuriais užtikrinama, kad tikslinės grupės būtų pasiektos, ir sprendžiama atskirties ir marginalizacijos problema; ragina taikyti kokybinio vertinimo ir stebėsenos mechanizmus; ragina Komisiją nustatyti iniciatyvius dalyvaujamojo pobūdžio valstybių narių veiksmų stebėsenos mechanizmus, taikytinus marginalizuotoms bendruomenėms skirtų lėšų planavimo ir vertinimo procese;

37.

atkreipia dėmesį į tai, kad atskirtis dėl būsto, benamystė, atskirtis dėl išsilavinimo ir nedarbas dažnai yra pagrindiniai marginalizacijos elementai; todėl pabrėžia, kokie svarbūs yra integruoti intervenciniai veiksmai būsto, švietimo ir užimtumo srityse marginalizuotų bendruomenių naudai;

38.

atsižvelgdamas į tai, kad naujausia ekonomikos ir finansų krizė itin paveikė marginalizuotas grupes, kurioms gresia didžiausias pavojus netekti darbo esant neramumams darbo rinkoje, primena, kad švietimas ir užimtumas – tai geriausias kelias panaikinti skurdą, ir kad reikėtų teikti pirmenybę marginalizuotų bendruomenių integravimui į visuomenę ir darbo rinką. susirūpinęs pažymi, kad marginalizuotų bendruomenių nariai dažnai patiria socialinę atskirtį, kenčia nuo diskriminacijos ir dėl to susiduria su kliūtimis norėdami gauti aukšto lygio išsilavinimą, darbo vietą, sveikatos priežiūrą, transporto paslaugas, informaciją ir paslaugas apskritai, taigi iškyla sudėtinga problema, kurią reikia tinkamai spręsti panaudojant ir veiksmingai derinant Europos struktūrinius ir investicinius fondus ir nacionalinius išteklius; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad reikia dėti konkrečias pastangas pagal jau vykdomas ES programas, pvz., Jaunimo užimtumo iniciatyvą, programą „Erasmus+“ ir programą „Kūrybiška Europa“, kad jose galėtų dalyvauti marginalizuotų bendruomenių nariai, kartu reguliariai stebėti, kaip pavyksta juos įtraukti į programas, siekiant nutraukti skurdo ir marginalizacijos ratą ir pagerinti žmonių profesinius įgūdžius bei kvalifikaciją;

39.

ragina naudoti lėšas siekiant gerinti marginalizuotoms bendruomenėms priklausančių moterų gyvenimo sąlygas ir padėti joms įgyti aukštos kokybės tvarų išsilavinimą, gauti būstą, sveikatos priežiūros paslaugas, darbą, vaikų priežiūros ir socialines paslaugas, naudotis teisine sistema ir paramos aukoms paslaugomis;

40.

pabrėžia, kad marginalizuotų bendruomenių atstovai turi aktyviai dalyvauti stebėsenos mechanizmuose ir turi galėti juose dalyvauti kaip tikrieji nariai; pabrėžia, kad vietos, regioniniu, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis galėtų būti sukaupta didelė patirtis; pabrėžia, kad reikia skleisti geriausią patirtį ir ja naudotis; ragina Komisiją ir valstybes nares analizuoti visą esamą geriausią patirtį, įskaitant novatorišką patirtį, susijusią su marginalizuotų bendruomenių ir asmenų įtraukimu į visuomenę, ir pradėti tinklų kūrimo veiklą, taip pat tarp socialinių, su jaunimu susijusių sričių ir bendruomenės darbuotojų bei tarp mokslininkų ir tyrėjų; pabrėžia, kad reikia sukurti tinklo platformą ES lygmeniu, palengvinančią keitimąsi geriausia patirtimi ir bendrų problemų sprendimą, kuri taip pat galėtų būti naudojama kaip gebėjimų stiprinimui skirta e. mokymosi priemonė;

41.

ragina Komisiją spręsti sanglaudos politikos ir marginalizuotų bendruomenių klausimą palaikant metinį struktūrinį dialogą su pilietine visuomene ir partneriams atstovaujančiomis organizacijomis ir kartu užtikrinti, kad marginalizuotų bendruomenių atstovai jame dalyvautų, bei skatinti kiekybine ir kokybine analize grindžiamas diskusijas;

42.

pažymi, kad informuotumas apie struktūrinę ir sisteminę atskirtį yra būtinas ne tik visoje visuomenėje, jis taip pat yra ypač svarbus sprendimų priėmėjų ir suinteresuotųjų subjektų visais administraciniais lygmenimis bei kitų susijusių viešojo sektoriaus institucijų veikloje; ragina visus viešojo sektoriaus suinteresuotuosius subjektus ir mokymo įstaigas atlikti nuodugnią diskriminacijos ir marginalizacijos priežasčių analizę ir didinti sąmoningumą apie tai, kad ksenofobija ir rasizmas ir visos sisteminę atskirtį lemiančios marginalizacijos rūšys , įskaitant priešiškumą romams, turi būti panaikintos; ragina Komisiją griežtai vykdyti ir stebėti ES teisės aktus, susijusius su diskriminacija; ragina valstybines užimtumo tarnybas (VUT) teikti aukštos kokybės poreikiams pritaikytas paslaugas;

43.

pabrėžia, kad stengiantis padėti marginalizuotoms grupėms integruotis reikia taikyti dvejopą metodą: tiesiogiai siūlyti šioms grupėms priklausantiems žmonėms švietimą, įskaitant švietimo įstaigas, mokymą, profesinį konsultavimą ir darbo galimybes ir bendradarbiauti su vietos bendruomene bei valdžios institucijomis siekiant pagerinti ir (arba) pakeisti visuomenėje susiformavusią nuomonę, didinti informuotumą apie prietarų pasekmes, tobulinti viešąsias paslaugas ir pritaikyti socialines sistemas;

44.

pabrėžia, kad švietimas – tai pagrindinė teisė, įtvirtinta Europos Sąjungos sutartyje; pabrėžia, kad vienodų galimybių visiems visuomenėms nariams gauti aukštos kokybės išsilavinimą užtikrinimas – tai pagrindinė socialinės atskirties ciklo nutraukimo priemonė; mano, kad formalusis ir neformalusis švietimas bei savišvieta, susiję su pakantumo įvairovei ugdymu, yra tikros politinės, ekonominės ir socialinės marginalizuotų bendruomenių integracijos pagrindas; atkreipia dėmesį į tai, kad reikia įgyvendinti programas, projektus ir remti į marginalizuotas bendruomenes nukreiptą veiklą siekiant suteikti priešmokyklinį ugdymą, įtvirtinti formaliojo švietimo reikalavimą, kartu taip pat suteikiant galimybes kitokio pobūdžio švietimui ir mokymuisi visą gyvenimą, ypač ugdant profesinius ir informacinių ir ryšių technologijų (IRT) įgūdžius, ir sudaryti geresnes galimybes naudotis žiniasklaidos priemonėmis, taip pat siekiant suteikti galių marginalizuotoms bendruomenėms priklausančioms moterims ir mergaitėms;

45.

ragina valstybes nares ir regionines ir vietos valdžios institucijas skatinti naudotis ERPF finansavimu su marginalizuotomis bendruomenėmis susijusioms ir joms naudingoms MVĮ ir socialinėms įmonėms remti; atkreipia dėmesį į tai, kad reikia remti į marginalizuotas bendruomenes nukreiptą veiklą siekiant suteikti pagalbą ir sukurti sąlygas labai mažo masto verslininkystei, taip išsaugant įvairius verslo reikalų tvarkymo būdus;

46.

atkreipia dėmesį į tai, kad daugelis sektorių artimiausioje ateityje iš esmės keisis, iš dalies dėl didesnio naudojimosi interneto priemonėmis ir sprendimais; atkreipia dėmesį į tai, kad dėl šios priežasties spaudimą dėl darbo vietos išsaugojimo patirs žemos ir vidutinės kvalifikacijos darbuotojai, o tai labai pajus marginalizuotų bendruomenių nariai, kurie šiuo metu paprastai dirba šiuose sektoriuose; atkreipia dėmesį į visiems visuomenės nariams, ypač labiausiai pažeidžiamoms grupėms, prieinamų ir įperkamų mokymų ir paslaugų naujų technologijų ir sektorių srityje svarbą, visų pirma kalbant apie galimybes skaitmeniniame ir žaliosios ekonomikos sektoriuose; atkreipia dėmesį į tai, kaip svarbu labai mažoms ir mažosioms įmonėms padėti išlaikyti darbo vietas kaimo vietovėse, ir todėl ragina daugiau dėmesio skirti tam, kad būtų užtikrintos šių įmonių galimybės gauti finansavimą;

47.

atkreipia dėmesį į tai, kad marginalizuotoms bendruomenėms priklausančioms moterims svarbu suteikti galių skatinant verslininkes ir moterų aktyvumą šiose bendruomenėse;

48.

atkreipia dėmesį į svarbų vaidmenį, kurį suteikiant galių marginalizuotoms bendruomenėms priklausančioms moterims gali atlikti socialinis verslumas, kooperatyvai, savitarpio asociacijos ir alternatyvus verslas; rekomenduoja sanglaudai skirtomis, visų pirma Europos socialinio fondo, lėšomis remti investicijas šioje srityje, kurias vykdant didelis dėmesys skiriamas lyties aspektui;

49.

ragina Komisiją išnagrinėti dabartinio paskirstymo, susijusio su paramos iš sanglaudos politikos fondų nustatymu pagal BVP, apribojimus, geriau pasinaudojant turimais rodikliais, pvz., Eurostato ES statistiniais duomenimis apie pajamas ir gyvenimo sąlygas, pagal kuriuos Sąjungos teritorijoje galima nustatyti skurdžias vietoves ir socialinį pažeidžiamumą siekiant geriau nukreipti ES paramą marginalizuotoms bendruomenėms;

50.

pabrėžia, kad ES politinėse diskusijose su marginalizuotomis bendruomenėmis susiję klausimai yra tendencingai politizuojami ir todėl reikia atlikti išsamią struktūrinės atskirties analizę įgyvendinant tiek partnerystės susitarimus, tiek susijusias veiklos programas; ragina Komisiją pateiktį suderintas, nuoseklias ir aiškias rekomendacijas dėl su marginalizuotomis bendruomenėmis susijusių ES finansuojamų projektų rengimo, įgyvendinimo ir valdymo, įskaitant nuodugnią analizę, geriausios patirties pavyzdžius ir politines rekomendacijas, siekiant užtikrinti, kad ir būsimu programavimo laikotarpiu marginalizuotoms bendruomenėms būtų skiriama ES finansinė parama;

51.

ragina lyties aspektą ir sektorių analizę įtraukti į visas ES finansuojamas integracijos ir socialinės įtraukties iniciatyvas, programas, veiksmus ir finansavimo susitarimus, kad būtų geriau tenkinami konkretūs marginalizuotoms bendruomenėms priklausančių moterų poreikiai ir geriau suvokiamos įvairios skirtingas struktūrines pozicijas užimančių ir skirtingus vaidmenis atliekančių moterų nuomonės ir požiūriai; mano, kad poveikio lyčiai vertinimai ir biudžeto sudarymas atsižvelgiant į lyčių aspektą yra naudingi vertinant, kokį poveikį finansavimo prioritetai, finansinių išteklių paskirstymas ir finansavimo programų specifikacijos daro moterims; pabrėžia būtinybę sistemingai rinkti ir reguliariai analizuoti pagal lytis suskirstytus duomenis;

52.

ragina valstybes nares skirti premiją už pavyzdinį pasiaukojantį darbą siekiant tikslo integruoti ir įtraukti marginalizuotas grupes įgyvendinant ES fondų paramą; mano, kad ši premija už puikų darbą galėtų būti teikiama valstybių narių savivaldybėms ar regionams;

53.

ragina valstybes nares suteikti galimybę kurti tinklus tarp marginalizuotas grupes integruojančių savivaldybių ir miestų ir šią veiklą skatinti; mano, kad Merų paktas dėl klimato kaitos galėtų būti naudojamas kaip tokio tinklo pavyzdys;

54.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

27.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 366/42

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutartį,

—

atsižvelgdamas į ankstesnes savo rezoliucijas dėl ES ir JT, visų pirma į 2014 m. balandžio 2 d. Europos Parlamento rekomendaciją Tarybai dėl Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 69-osios sesijos (1) ir į savo 2011 m. gegužės 11 d. rezoliuciją „ES kaip pasaulinio masto veikėja: jos vaidmuo daugiašalėse organizacijose“ (2),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. birželio 22 d. Tarybos išvadas dėl ES prioritetų 70-ojoje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje,

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Chartiją,

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliuciją dėl Europos Sąjungos dalyvavimo Jungtinių Tautų veikloje (3), pagal kurią valstybės narės prašymu ES suteikiama teisė dalyvauti JT Generalinės Asamblėjos veikloje, teikti savo pasiūlymus žodžiu ir pataisas, dėl kurių bus balsuojama, ir pasinaudoti atsakymo teise,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. vasario 14 d. Saugumo Tarybos pirmininko pirmąjį istorijoje pareiškimą dėl ES vaidmens palaikant tarptautinę taiką ir saugumą (4),

—

atsižvelgdamas į 2001 m. Durbano pasaulinės konferencijos prieš rasizmą, rasinę diskriminaciją, ksenofobiją ir su tuo susijusį nepakantumą deklaraciją,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. kovo mėn. Europos Parlamento išorės politikos generalinio direktorato paskelbtą tyrimą „Jungtinių Tautų reforma: esama padėtis ir galimybės“,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir Vystymosi komiteto, Tarptautinės prekybos komiteto, Biudžeto kontrolės komiteto, Kultūros ir švietimo komiteto ir Konstitucinių reikalų komiteto nuomones (A8–0308/2015),

A.

kadangi Europos Sąjungos ateitis susijusi su pasauline taika, saugumu, vystymusi ir žmogaus teisėmis; kadangi iššūkius, su kuriais susiduria ES, reikia spręsti priimant pasaulinio masto sprendimus ir pasaulinio masto klausimų sprendimui reikalingi ES veiksmai;

B.

kadangi ES išorės politikos principai ir tikslai įtvirtinti Europos Sąjungos sutarties 21 straipsnyje ir yra glaudžiai susiję su Jungtinių Tautų principais ir tikslais; kadangi Europos Sąjungos sutarties 21 straipsnyje aiškiai raginama gerbti Jungtinių Tautų Chartijos ir tarptautinės teisės principus;

C.

kadangi ES – visiškai laikydamasi JT Chartijos nuostatų – turi unikalią galimybę sutelkti įvairių diplomatinių, saugumo, gynybos, ekonominių, vystymosi ir humanitarinių priemonių išteklius; kadangi naudodama šias priemones bei vadovaudamasi visapusišku požiūriu ES turi išskirtinį lankstumą veiksmingai siekti plačiausio užmojo saugumo tikslų;

D.

kadangi ES, vykdydama bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP) ir bendrą saugumo ir gynybos politiką (BSGP), remiant JT, aktyviai dalyvauja siekiant stiprinti taiką, saugumą ir didinti pažangą;

E.

kadangi ES saugo savo vertybes, pagrindinius interesus, saugumą, nepriklausomumą ir vientisumą ir veikia siekdama išsaugoti taiką, užkirsti kelią konfliktams ir stiprinti tarptautinį saugumą, laikydamasi JT Chartijos ir 1975 m. Helsinkio baigiamojo akto principų ir 1990 m. priimtos Paryžiaus chartijos dėl naujos Europos tikslų; kadangi ES yra kolektyvinės JT saugumo sistemos dalis, taip pat kaip vienas iš pagal JT Chartijos VIII skyrių numatytų regioninių susitarimų;

F.

kadangi ES stiprina tvarią ekonominę, socialinę ir aplinkosaugos srities pažangą besivystančiose šalyse, visų pirma siekdama panaikinti skurdą, remti ilgalaikę taiką ir stabilumą ir kovoti su socialine nelygybe, ir teikia humanitarinę pagalbą nuo įvairiausių gaivalinių ar žmogaus sukeltų krizių kenčiantiems gyventojams, šalims ir regionams;

G.

kadangi ES yra lyderė įvairiose tarpusavyje susijusiose politikos srityse: prekybos, vystymosi, humanitarinės pagalbos, aplinkos ir žmogaus teisių;

H.

kadangi ES imasi veiksmų aplinkos tvarumui užtikrinti skatindama tarptautines priemones ir veiksmus, kuriais siekiama išsaugoti ir pagerinti aplinkos kokybę ir tausų gamtos išteklių valdymą;

I.

kadangi ES taip pat atlieka vadovaujamą vaidmenį aplinkos politikos srityje, visų pirma kovojant su klimato kaita, ne tik pirmaudama ir pati sau keldama plataus užmojo tikslus, bet taip pat pasaulinėse derybose nuolatos ragindama sudaryti privalomus susitarimus ir įsipareigoti imtis konkrečių ir išmatuojamų veiksmų;

J.

kadangi ES stiprina socialinio tvarumo pagrindą ir gerą valdymą įtvirtindama, remdama ir skatindama demokratiją, teisinės valstybės principo taikymą, žmogaus teisių paisymą ir tarptautinės teisės principų taikymą;

K.

kadangi pagal savo Sutartis ES skatina taikyti tarptautinę sistemą, paremtą tvirtesniu daugiašaliu bendradarbiavimu ir geru pasauliniu valdymu, ir yra įsipareigojusi siekti veiksmingo daugiašališkumo, kurio branduolys būtų Jungtinės Tautos; kadangi šis įsipareigojimas kyla iš įsitikinimo, kad siekiant veiksmingai reaguoti į pasaulines krizes, iššūkius ir grėsmes, tarptautinei bendruomenei yra reikalinga veiksminga daugiašalė, visuotinėmis teisėmis ir vertybėmis pagrįsta sistema;

L.

kadangi ES išorės politikoje labiausiai pabrėžiami dvišaliai santykiai ir bendradarbiavimas ir partnerystė su viso pasaulio šalimis, šalių grupėmis ir kitomis regioninėmis ir tarptautinėmis organizacijomis; kadangi pastaraisiais dešimtmečiais ypatingas dėmesys buvo teikiamas geopolitiniams tikslams ir problemoms ES rytinėse ir pietinėse kaimyninėse šalyse; kadangi ES taip pat palaiko ypatingus santykius su Afrikos žemyno šalimis ir savo veikloje daug dėmesio skiria su jomis susijusiems iššūkiams;

M.

kadangi didėjant pasaulinei tarpusavio priklausomybei ES turi stiprinti savo vaidmenį daugiašaliuose forumuose ir palaikydama dvišalius santykius;

N.

kadangi ES dalyvauja ir atlieka svarbų vaidmenį tarptautinėse derybose ir tarpininkaudama, visų pirma grupės E3/ES3+3 ir Irano derybose bei Artimųjų Rytų taikos procese;

O.

kadangi, būdama didžiausiu prekybos bloku pasaulyje, ES atlieka svarbų vaidmenį sudarant dvišalius ir daugiašalius prekybos susitarimus ir parengė aktyvios prekybos politikos priemones, kuriomis siekiama skatinti ekonomikos augimą, skurdo mažinimą ir aplinkos bei gamtos išteklių apsaugą;

P.

kadangi ES ir jos valstybės narės daugiausia finansiškai prisideda prie JT bendrojo biudžeto ir prie JT humanitarinės pagalbos, oficialios paramos vystymuisi (OPV) ir taikos palaikymo operacijų; kadangi ES vystymosi politikos priemonės yra labai svarbios, nes padeda aktyviai skatinti skurdo mažinimą ir ekonominį, socialinį ir aplinkos tvarumą, taip stiprinant taiką ir saugumą; kadangi ES yra daugiau kaip 50 JT daugiašalių susitarimų ir konvencijų šalis kaip vienintelė jų dalyvė, kuri nėra valstybė;

Q.

kadangi ES yra viena iš labiausiai atsidavusių žmogaus teisių, pagrindinių laisvių, kultūros vertybių ir įvairovės, demokratijos ir teisinės valstybės gynėjų ir skatintojų; kadangi nuostatos dėl šių principų įtrauktos į visus ES dvišalius partnerystės susitarimus ir joms skirtas svarbus vaidmuo daugiašalėje ES politikoje; kadangi ES visada labai aktyviai rėmė tarptautinį teisingumą;

R.

kadangi ES atlieka svarbų vaidmenį remiant JT operacijas abipusiškai rūpimose srityse, visų pirma saugant nuo ginkluoto konflikto nukentėjusius civilius asmenis, ypač moteris ir vaikus;

S.

kadangi vyrų ir moterų lygybė yra pagrindinė ES vertybė, pripažįstama jos Sutartyse ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje; kadangi ES yra prisiėmusi atsakomybę integruoti lyčių lygybės aspektą visoje savo veikloje ir politinės veiklos srityse, taip pat užsienio ir vystomojo bendradarbiavimo politikoje;

T.

kadangi žmonija turi bendras vertybes ir interesus; kadangi sprendžiant bendras problemas ir skatinant bendrus tikslus ir vertybes našta ir nauda turėtų būti dalijamasi sąžiningai;

U.

kadangi Jungtinių Tautų sistema yra pagrindinis pasaulinis forumas, kuriame siekiama gerinti pasaulinį valdymą, taigi tai yra geriausias forumas, kuriame galima skatinti ES puoselėjamas vertybes ir interesus;

V.

kadangi po Antrojo pasaulinio karo pagrindinis tikslas buvo išsaugoti taiką ir saugumą; kadangi svarbus dėmesys Chartijoje skiriamas ekonominio ir socialinio vystymosi bei žmogaus teisių skatinimui; kadangi su aplinka susijusius klausimus į JT darbotvarkę buvo pradėta įtraukti nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžios; kadangi 1987 m. Brundtlando ataskaitoje „Mūsų bendra ateitis“ tvarus vystymasis apibrėžtas kaip vystymasis, kuris patenkina dabarties kartos poreikius, kartu nepablogindamas galimybių patenkinti savo poreikius ateities kartoms; kadangi 1992 m. Jungtinių Tautų konferencijoje dėl aplinkos ir vystymosi į veiksmingą skurdo mažinimo ir darnaus vystymosi skatinimo visame pasaulyje priemonių derinį buvo sujungtos vystymosi ir aplinkos politika;

W.

kadangi JT sistema apima visas bendradarbiavimo sritis, o jos branduolį sudaranti Saugumo Taryba, padedama pavaldžių ir patariamųjų organų, yra visų pirma atsakinga už tarptautinį taikos ir saugumo palaikymą;

X.

kadangi JT sistemą sudaro 19 specializuotų agentūrų, tarp jų FAO, IFAD, TDO, TVF, UNESCO, UNIDO, PSO ir Pasaulio banko grupė, ši sistema apima 11 fondų ir programų, tarp jų UNCTAD, JTVP, UNEP, UNFPA, UNHCR, UNICEF, JT moterys ir PMP (5), ir 9 funkcines komisijas, 5 regionines komisijas bei daugelį kitų panašių organų; kadangi su JT sistema taip pat susijusios tokios organizacijos kaip, pvz., Pasaulio prekybos organizacija (PPO) ir Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA);

Y.

kadangi dauguma minėtų agentūrų, fondų, programų, komisijų ir komitetų dirba ir veikia vadovaujamos Ekonominės ir Socialinės Tarybos ir Generalinės Asamblėjos, kurioms kai kurios iš jų teikia ataskaitas;

Z.

kadangi ES ir jos valstybės narės atlieka itin svarbų vaidmenį skatinant JT principus ir tikslus ir sprendžiant bendras žmonijos problemas; kadangi, kita vertus, Europai reikalingi pasauliniai partneriai sprendžiant jos pačios problemas, pavyzdžiui, saugumo, aplinkos apsaugos, žmogaus teisių, migracijos, teisės į prieglobstį užtikrinimo ir finansinio nestabilumo sureguliavimo srityse;

AA.

kadangi ES tenka didelė atsakomybė išsaugant taiką, vystymosi srityje ir užtikrinant žmogaus teises kaimyninių šalių atžvilgiu;

AB.

kadangi labai svarbu, kad JT vardu vykdomi veiksmai atitiktų tarptautinę teisę; kadangi vykdant JT įgaliojimus įvykdyti nusikaltimai nepaprastai kenkia organizacijos patikimumui ir už juos atsakingi asmenys neturėtų likti nenubausti;

AC.

kadangi šalys yra pasidalijusios į geografines sritis ir dėl to dažnai balsuoja kaip vienas blokas; kadangi valstybės, kurios yra Jungtinių Tautų žmogaus teisių tarybos narės, dažnai pačios sistemingai pažeidinėja žmogaus teises ir taip menkina visos Jungtinių Tautų žmogaus teisių tarybos veiksmingumą ir patikimumą;

AD.

kadangi iš su kultūros ir religinėmis vietovėmis ir objektais Irake ir Sirijoje susijusio grupuotės „Islamo valstybė“ vykdomo plėšimo ir pardavinėjimo kontrabanda gaunamas pelnas naudojamas grupuotės „Islamo valstybė“ teroristinei veiklai finansuoti; kadangi užtikrinant skubią Sirijos ir Irako kultūros paveldo apsaugą pagrindinis vaidmuo tenka UNESCO ir jos Nelegalaus kultūros vertybių įvežimo, išvežimo ir nuosavybės teisės perdavimo uždraudimo konvencijai;

AE.

kadangi ES ir JT glaudžiai bendradarbiauja spręsdamos sudėtingiausias krizes, visų pirma Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje; kadangi jų pastangos ir toliau turi būti stiprinamos, kad būtų pasiektas taikus politinis tokių krizių sprendimas;

AF.

kadangi 2015 m. JT Generalinėje Asamblėjoje numatyta diskutuoti ir priimti sprendimą dėl Interneto valdymo forumo galiojimų atnaujinimo; kadangi Parlamentas paragino Asamblėją atnaujinti Interneto valdymo forumo įgaliojimus ir sustiprinti jo išteklius bei interneto valdymo modelį, kurį sudaro daug suinteresuotųjų subjektų;

1.

primena, kad ES ir jos valstybės narės laikosi JT Chartijoje nustatytų vertybių ir principų, kaip nurodyta ES sutarties 21 straipsnio 1 dalyje, ir atlieka svarbų vaidmenį Sąjungos užsienio veikloje remdamos šiuos principus ir JT tikslus; mano, kad ES reikalingos pasaulinės partnerės, kad ji galėtų sėkmingai pasiekti savo užsienio politikos tikslus, visų pirma taikos ir saugumo, terorizmo, organizuoto nusikalstamumo, regioninių konfliktų, valstybės nefunkcionavimo ir masinio naikinimo ginklų platinimo srityse;

2.

mano, kad dėl didelio senų arba naujai atsirandančių saugumo problemų skaičiaus ES saugumo aplinka darosi vis nestabilesnė ir nepastovesnė; laikosi nuomonės, kad konfliktas rytinėje Ukrainoje, konfliktai Sirijoje ir Irake ir teroristinės organizacijos „ISIS“ aktyvėjimas, Libijos krizė ir terorizmo grėsmė Afrikoje (ypač Sahelyje, Libijoje ir Somalio pusiasalyje) kelia rimtą visuotinį pavojų, į kurį turi reaguoti visas pasaulis; mano, kad ES negali susidoroti su šiomis grėsmėmis viena ir jai reikalinga tarptautinių partnerių parama;

3.

palankiai vertina tai, kad ES ir jos valstybės narės įvairiais būdais ir pasinaudodamos įvairiomis formomis aktyviai dalyvauja JT sistemos darbe ir prie jo prisideda, ir šios pastangos turėtų būti labiau matomos;

4.

taip pat palankiai vertina didelį ES indėlį teikiant paramą vystymuisi ir humanitarinę pagalbą visame pasaulyje; primena, kad ES kartu su savo valstybėmis narėmis daugiausia pasaulyje prisideda prie paramos vystymuisi ir humanitarinės pagalbos;

5.

primena, kad ES tapo tikra tarptautine veikėja ir atitinkamai turi daugiau stebėtojos teisių JT ir teisę pasisakyti JT Generalinės Asamblėjos posėdžiuose vykstant pagrindinių grupių atstovų debatams ir prieš atskiras valstybes, taip pat teisę teikti pasiūlymus ir pataisas, atsakymo teisę, teisę teikti pareiškimus dėl darbo tvarkos ir platinti dokumentus;

6.

taip pat primena, kad Jungtinėse Tautose ES atstovauja įvairūs veikėjai: Europos Vadovų Tarybos pirmininkas, Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai, Europos Komisija ir ES delegacijos, taip pat jos 28 valstybės narės, iš kurių dvi (Prancūzija ir Jungtinė Karalystė) yra nuolatinės veto teisę turinčios JT Saugumo Tarybos (JT ST) narės; primygtinai tvirtina, kad pagal Sutartį ES valstybės narės privalo derinti savo veiklą visuose tarptautiniuose forumuose;

7.

yra įsitikinęs, kad norėdama geriau pasiekti savo Sutartyje įtvirtintus užsienio politikos tikslus ES turėtų stengtis stiprinti pasaulinį valdymą JT sistemos viduje ir didinti savo ir savo valstybių narių įtaką šioje sistemoje; primena ES įsipareigojimą aktyviai remti visapusišką JT sistemos reformą, kad būtų sustiprintas jos teisėtumas, regioninis atstovavimas, skaidrumas, atskaitomybė ir veiksmingumas reaguojant į sudėtingus ir įvairialypius šių dienų iššūkius; ypač pabrėžia, kad svarbu pagyvinti Generalinės Asamblėjos darbą;

8.

pabrėžia, kad Generalinėje Asamblėjoje ES turėtų atlikti svarbesnį vaidmenį, kad būtų pakankamai matoma ir turėtų politinių svertų, kuriais pasinaudodama galėtų geriau vykdyti savo tarptautinius įsipareigojimus, vadovaujantis minėta 2011 m. gegužės 3 d. Generalinės Asamblėjos rezoliucija;

9.

pakartoja, kad remia JT sistemoje parlamentų ir regioninių asamblėjų atliekamą vaidmenį;

10.

ragina JT Saugumo Tarybos nares glaudžiai bendradarbiaujant su Generaline Asamblėja peržiūrėti ir persvarstyti neskaidrų JT generalinio sekretoriaus rinkimo procesą ir užtikrinti lygias kandidatų vyrų ir moterų galimybes užimti šį postą; ragina visus JT organus, visų pirma Saugumo Tarybą, pakankamai dėmesio skirti lyčių aspekto integravimui JT ir ragina ES valstybes nares užimti lyderės pozicijas dedant šias pastangas ir skatinti dalyvauti moteris kandidates bei propaguoti jų kandidatūras; išreiškia savo pageidavimą, kad moteris būtų išrinkta kita JT generaline sekretore; ragina ES remti JT moteris, atsižvelgiant į dėl lytinės tapatybės ir lyties raiškos patiriamą diskriminaciją;

11.

pabrėžia dabartinius 70-ai JT Generalinei Asamblėjai nustatytus ES prioritetus, kuriuose pakartojamas ilgalaikis Sąjungos reikalavimas, jog JT turėtų supaprastinti savo struktūras, biudžetą ir darbo metodus, nepamirštant sudėtingų temų, pavyzdžiui, Saugumo Tarybos reformos;

12.

pabrėžia, kad Generalinė Asamblėja, atstovaujanti visų valstybių narių vyriausybėms, turi turėti galimybių ir priemonių vadovauti Jungtinių Tautų sistemai ir koordinuoti visą jos veiklą;

13.

yra įsitikinęs, kad Saugumo Taryba turi būti reformuota siekiant geriau atspindėti naują pasaulio realybę ir veiksmingiau spręsti dabartines ir būsimas saugumo problemas; ragina veto teisę JT Saugumo Taryboje turinčias šalis susilaikyti nuo veto teisės taikymo genocido ir nusikaltimų žmoniškumui atvejais;

14.

atsižvelgdamas į ES įnašą kuriant taikos ir saugumo sistemą pasaulyje ir Lisabonos sutarties tikslą stiprinti Europos užsienio politiką, primena ilgalaikį ES tikslą turėti vietą padidintoje Saugumo Taryboje ir pakartoja savo raginimą surengti Europos masto diskusijas dėl Saugumo Tarybos reformos; dar kartą ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai siekti bendros ES pozicijos Saugumo Tarybos kompetencijai priklausančiais klausimais ir patobulinti esamus bendradarbiavimo mechanizmus, kuriais siekiama užtikrinti, kad ES valstybės narės, priklausančios Saugumo Tarybai, gintų bendrą ES poziciją šiame forume; primena, kad pagal ES sutarties 34 straipsnį JT ST dalyvaujančios ES narės turi informuoti kitas valstybes nares ir Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį bei ginti Sąjungos poziciją ir interesus; taip pat primena, kad tais atvejais, kai ES turi apibrėžtą poziciją JT ST darbotvarkės klausimu, tos valstybės turi reikalauti, kad Sąjungos poziciją pristatyti būtų pakviestas vyriausiasis įgaliotinis;

15.

primena, kad JT Chartijos VIII skyriaus nuostatomis skatinamas didesnis regioninių ir subregioninių organizacijų vaidmuo JT, ir ragina ES ir EBPO siekti, kad jų pačių ir kitos regioninės organizacijos būtų labiau įtrauktos į pasaulinį valdymą;

16.

mano, kad ES, toliau bendradarbiaudama su JT, turėtų labiau pasinaudoti partnerystėmis su JT specializuotosiomis agentūromis, fondais, programomis, komisijomis ir komitetais; ragina ES stiprinti ES veiksmų derinimą šių organų tarybose siekiant užtikrinti, kad ES laikytųsi vienos pozicijos;

17.

pabrėžia, kad be šių būtinų reformų, kurios turi būti atliktos JT, geresniam ES užsienio politikos tikslų, įskaitant pagrindinių vertybių rėmimą, pasiekimui reikalingas efektyvesnis dvišalis ir daugiašalis visų jos išorės politikos įvairių aspektų koordinavimas; dar kartą ragina užtikrinti didesnį ES veiksmų ir paramos matomumą visuose daugiašaliuose forumuose ir vietoje;

18.

ragina ES veiksmingiau koordinuoti savo darbą humanitarinės pagalbos srityje, pvz., per Humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos generalinį direktoratą, su atitinkamomis JT agentūromis, kad būtų efektyviausiai panaudoti riboti ištekliai ir būtų išvengta nereikalingo sutapimo;

19.

ragina atitinkamas ES ir JT institucijas visapusiškai laikytis Finansinio ir administracinio pagrindų susitarimo (angl. FAFA) ir jį įgyvendinti; prašo Komisijos pateikti Parlamentui FAFA įgyvendinimo ataskaitą ir su juo susijusias gaires ir nustatyti sritis, kuriose reikalingi patobulinimai, bei pateikti atitinkamų su tuo susijusių pasiūlymų;

20.

pabrėžia ES ir JTVP bendradarbiavimo paramos veiksmingumo srityje svarbą; atkreipia dėmesį į įsipareigojimus pagal Veiksmingo vystomojo bendradarbiavimo partnerystę ir ragina visas valstybes ir privačiojo sektoriaus subjektus prisiimti įsipareigojimus pagal šią partnerystę;

21.

mano, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas labai sėkmingai prisidėjo prie pažangos, kurią Europa pasiekė pagarbos žmogaus teisėms atžvilgiu, ir jis gali būti laikomas pavyzdžiu kitiems regionams;

22.

ragina tobulinti prevencijos ir išankstinio įspėjimo priemones ir sustiprintus JT tarpininkavimo gebėjimus ir numatyti darnius ir įgyvendinamus įgaliojimus, apimančius žmogaus teisių aspektą, taikos kūrimo ir taikos palaikymo operacijoms vykdyti ir aiškias pasitraukimo strategijas; ragina ES valstybes nares labiau paremti taikos kūrimo ir taikos palaikymo operacijas ir ragina ES stiprinti savo tarpininkavimo pastangas sprendžiant konfliktus; atsižvelgdamas į kai kurių ekstremistų ir teroristų grupuočių įvykdytus naujausius žiaurius išpuolius ir žmogaus teisių pažeidimus bei konflikte tebenaudojamą seksualinę prievartą, įskaitant žaginimų, kaip karo ginklo, naudojimą, primygtinai ragina Saugumo Tarybą, vadovaujantis Atsakomybės ginti doktrina, numatyti plataus užmojo priemonių ir išteklių rinkinį siekiant užtikrinti veiksmingą kelio šiems žiaurumams užkirtimą ir užtikrinti teisinės valstybės principo ir tarptautinės humanitarinės teisės taikymą bei paraginti JT valstybes nares kovoti su prekyba žmonėmis, pažaboti naujų narių teroristinėms grupuotėms verbavimą ir teroristinių grupuočių finansavimą, užkertant kelią kovotojų teroristų verbavimui, rengimui, transportavimui, aprūpinimui ir jų kelionių bei veiksmų finansavimui, ir sustabdant šią neteisėtą veiklą;

23.

ragina ES remti taikos paramos operacijų, JT taikos kūrimo struktūros ir JT ST rezoliucijos Nr. 1325 dėl moterų, taikos ir saugumo peržiūrų suderinamumo, sinergijos ir papildomumo stiprinimą; pabrėžia, jog svarbu, kad moterys lygiomis teisėmis visapusiškai ir aktyviai dalyvautų konfliktų prevencijos ir sprendimo, taikos derybų, taikos stiprinimo, taikos palaikymo, humanitarinės pagalbos ir atstatymo po konfliktų srityse; atsižvelgdamas į tai palankiai vertina tai, kad Komisija persvarstė savo humanitarinės pagalbos teikimo politiką, kuria vadovaujantis dabar teigiama, kad pagal tarptautinės humanitarinės teisės ir (arba) žmogaus teisių teisės normas galima pateisinti saugų abortų darymą karo metu išžagintoms moterims;

24.

ragina ES propaguoti plačią žmogiškojo saugumo apibrėžtį, ją labiau susiejant su žmogaus teisėmis, lyčių lygybe ir žmogaus socialine raida;

25.

yra įsitikinęs, kad ES turi pademonstruoti tvirtą ir įsipareigojimu pagrįstą paramą Tarptautiniam baudžiamajam teismui, visų pirma stiprindama ir plėtodama savo ryšius su JT, ypač Saugumo Taryba, ir užtikrindama, kad ES valstybės narės greitai ratifikuotų Kampaloje priimtus Romos statuto pakeitimus, kuriais apibrėžiami agresijos nusikaltimai; primena, jog didžiausia atsakomybė už tai, kad nusikaltę asmenys būtų patraukti atsakomybėn, tenka pačioms valstybėms, tačiau TBT turėtų naudotis savo jurisdikcija tais atvejais, kai nacionalinės institucijos negali arba nenori iš tiesų vykdyti baudžiamojo persekiojimo už sunkiausius nusikaltimus, keliančius susirūpinimą tarptautinei bendruomenei;

26.

remia ES ir JT operatyvinio bendradarbiavimo stiprinimą krizių valdymo klausimais, taip pat ES bendradarbiaujant su JT dėl bendro taikos ir saugumo operacijų analizavimo (kad būtų gauti bendri analizės rezultatai) ir planavimo (kad būtų palengvinti operatyviniai aspektai);

27.

mano, kad reikėtų daugiau nuveikti siekiant užtikrinti, kad JT valstybės narės laikytųsi savo pažadų teikti humanitarinę pagalbą, nuolat skelbiant jų įsipareigojimų laikymosi apžvalgas;

28.

palankiai vertina ES įsipareigojimą siekti didesnės atsakomybės ir skaidrumo dėl prekybos ginklais ir remia Sutarties dėl prekybos ginklais visuotinumo ir visiško įgyvendinimo skatinimą bei Pirmosios valstybių konferencijos rezultatų įgyvendinimą; prašo ES toliau remti Sutartį dėl branduolinio ginklo neplatinimo (NPT), kaip pasaulinės branduolinio ginklo neplatinimo tvarkos pagrindą, būtiną branduoliniam nusiginklavimui pagal šios sutarties VI straipsnį; taip pat prašo ES aktyviai imtis veiksmų dėl visuotinio nusiginklavimo;

29.

pabrėžia, jog svarbu, kad ES ir toliau aktyviai skatintų lygybę ir nediskriminavimą; palankiai vertina pirmąjį istorijoje JT Saugumo Tarybos posėdį dėl LGBTI teisių, kuris įvyko 2015 m. rugpjūčio 24 d. ir kuriame buvo pasmerkti Artimuosiuose Rytuose grupuotės „Islamo valstybė“ vykdomi LGBTI žmonių puolimai ir žudymai; ragina Saugumo Tarybą ir toliau atsižvelgti į LGBTI teisių pažeidimus;

30.

primena ES poziciją dėl visiško mirties bausmės netoleravimo; pabrėžia, jog svarbu, kad ES ir toliau siektų mirties bausmės moratoriumo;

31.

yra įsitikinęs, kad turi būti iš esmės sustiprintas ekonominis, socialinis, aplinkos ir vystymosi JT sistemos aspektai, stiprinant politinę JT organų darbo kryptį ir gerinant jų bendradarbiavimą bei įtvirtinant veiksmingesnį ir skaidresnį turimų išteklių naudojimą; mano, kad tai turi būti pasiekta visų pirma vykdant struktūrinę ir funkcinę pagal JT Chartiją už tai atsakingo pagrindinio organo – Ekonominės ir Socialinės Tarybos (ECOSOC) – reformą; ragina ES institucijas ir valstybes nares apsvarstyti galimybę stiprinti jų vaidmenį Ekonominėje ir Socialinėje Taryboje paverčiant ją Darnaus vystymosi taryba;

32.

palankiai vertina aukšto lygio politinio forumo darnaus vystymosi srityje sukūrimą, šis forumas turi užtikrinti politinę lyderystę ir teikti gaires ir rekomendacijas dėl vystymosi politikos, susijusias su trimis darnaus vystymosi ramsčiais (socialiniu, ekonominiu ir aplinkos apsaugos); yra įsitikinęs, kad aukšto lygio politinis forumas turi tapti pagrindine sprendimus priimančia institucija visais vystymosi politikos klausimais, taip užtikrinant koordinuotą ir veiksmingą poreikių įvertinimą ir priimant būtinus veiksmų planus, sprendimus ir privalomas priemones, susijusias su darnaus vystymosi programa po 2015 m.; pabrėžia, kad būtina veiksmingai įgyvendinti JT aukščiausiojo lygio susitikime, vykusiame 2015 m. rugsėjo mėn., priimtus darnaus vystymosi tikslus;

33.

atsižvelgiant į tai, kad pasikartojančios humanitarinės krizės, dėl kurių atsiranda pabėgėlių ir migrantų, sukelia žmonėms daug kančių, be to, kadangi kilmės šalių darnus vystymasis galėtų bėgant laikui pasiūlyti humanitarinės krizės sprendimą, yra įsitikinęs, kad turėtų būti koordinuojamas visų su šiuo klausimu susijusių agentūrų darbas;

34.

laikosi nuomonės, kad su pabėgėliais susijusių humanitarinių krizių keliami iššūkiai – tai problemos, kurias reikia spręsti visapusiškai, vadovaujantis ES solidarumo dvasia ir glaudžiai bendradarbiaujant su JT ir jos agentūromis;

35.

ragina ES ir JT aktyviau dėti pastangas siekiant plataus užmojo ir teisiškai privalomo susitarimo 2015 m. Paryžiaus klimato kaitos konferencijoje ir užtikrinti, kad po 21-osios JTBKK būtų greitai imtasi įgyvendinimo veiksmų;

36.

mano, kad Pasaulio banko grupės, Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio prekybos organizacijos darbas galėtų taip pat būti koordinuojamas kaip JT sistemos dalis, kartu išsaugant jų dabartines sprendimų priėmimo struktūras, siekiant užtikrinti, kad atitinkami jų sprendimai būtų priimami ir veiksmai būtų vykdomi atsakingai, efektyviai, nuosekliai ir nesidubliuotų;

37.

pritaria tikslui daugiašaliu lygmeniu parengti investicijų apsaugos režimą, įskaitant naują sistemą, pagal kurią būtų paisoma nacionalinių teismų jurisdikcijos, ir ragina Komisiją įtraukti šį tikslą į savo derybų darbotvarkę, susijusią su susitarimų dėl investicijų rengimu; laikosi nuomonės, kad, jei būtų sukurtas nuolatinis tarptautinis teismas investiciniams ginčams spręsti, jis galėtų būti priskirtas JT sistemai, o jo veikla turėtų būti grindžiama šio teismo nagrinėjamų bylų šalių teisėmis ir pareigomis, ypatingą dėmesį skiriant principams, kuriuos daugiašalėms įmonėms yra nustačiusi EBPO, ir JT verslo ir žmogaus teisių pagrindiniams principams; mano, kad JT sistema yra naudingas tokios sistemos šablonas, ypač kalbant apie finansavimo klausimus;

38.

laikosi nuomonės, kad būtina užbaigti PPO Dohos vystymosi derybų raundą, ir mano, jog JT gali pasinaudoti savo išskirtine padėtimi siekiant užtikrinti, kad šios derybos duotų sėkmingų rezultatų besivystančioms šalims; atsižvelgdamas į tai mano, kad JT turėtų dirbti išvien su PPO, taip pat konsultuoti ir orientuoti besivystančias šalis, siekiant skatinti prekybos ir investicijų strategiją, o pagrindinio veikėjo vaidmuo turėtų tekti ES;

39.

suvokia, kad būtina stiprinti ir įgyvendinti JT verslo ir žmogaus teisių pagrindinius principus; ragina ES prisidėti siekiant sėkmingų tarpvyriausybinės darbo grupės tarptautinių korporacijų ir žmogaus teisių klausimais darbo rezultatų;

40.

mano, kad JT turėtų stiprinti savo veiklą visais su žmonių gerove susijusiais klausimais; laikosi nuomonės, kad šie klausimai apima kultūros tvarumą ir kultūros raiškos įvairovės apsaugą bei skatinimą, į politikos formavimą integruojant švietimą, turizmą, kultūros diplomatiją, paveldo apsaugą, kūrybos sektorių ir mokslinius tyrimus;

41.

rekomenduoja užtikrinti ES ir JT bendradarbiavimą dėl švietimo ekstremalios situacijos sąlygomis programų, vykdomų kilus humanitarinėms krizėms, ginkluotiems konfliktams ir gaivalinėms nelaimėms, toliau remiant tokias programas kaip Jungtinių Tautų vaikų fondo (UNICEF) programa, skirta švietimui ekstremalios situacijos ir pereinamojo laikotarpio po krizės sąlygomis, UNHCR kokybiško švietimo pabėgėlių stovyklose programa, taip pat JTPDO darbą švietimo srityje;

42.

palankiai vertina tai, kad 2014 m. išrinktos Komisijos darbas buvo organizuotas darbo grupėmis, Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei suteikiant didesnę atsakomybę koordinuoti ES išorės politiką, glaudžiai bendradarbiaujant su kitomis ES institucijomis; pabrėžia, kad pasaulinio masto politinės priemonės turi užimti pagrindinę vietą šios specialios darbo grupės darbe;

43.

ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę į savo metinį pranešimą BUSP klausimais įtraukti išsamų skirsnį dėl ES pasaulinių užsienio politikos tikslų propagavimo;

44.

laikosi nuomonės, kad Parlamentas turi galėti šias pasaulinio masto problemas spręsti tokiu pačiu išsamiu ir visapusišku būdu kaip ir Komisija ir atitinkamai organizuoti savo darbą; ragina visus Parlamento komitetus, kurių kompetencijai priklauso politikos priemonės, turinčios išorės ir pasaulinio masto aspektą, pateikti savo nuomones dėl atitinkamo Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės pranešimo skirsnio Užsienio reikalų komitetui, kuris atsakingas už šį pranešimą;

45.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Europos išorės veiksmų tarnybai, Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai ir Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.

27.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 366/51

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 4 ir 13 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 107, 108, 113, 115, 116, 175 ir 208 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į savo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą dėl specialiojo sprendimų dėl mokesčių ir kitų panašaus pobūdžio ar poveikio priemonių komiteto įsteigimo, jo įgaliojimų, narių skaičiaus ir įgaliojimų trukmės (1),

—

atsižvelgdamas į Tarptautinio tiriamosios žurnalistikos konsorciumo (ICIJ) atskleistus faktus apie išankstinius sprendimus dėl mokesčių ir kitą žalingą praktiką Liuksemburge, kurie tapo žinomi kaip „LuxLeaks“,

—

atsižvelgdamas į G 7, G 8 ir G 20 aukščiausiojo lygio susitikimų rezultatus tarptautiniais mokesčių klausimais (visų pirma 2015 m. birželio 7–8 d. Elmau vykusio aukščiausiojo lygio susitikimo, 2014 m. lapkričio 15–16 d. Brisbene vykusio aukščiausiojo lygio susitikimo, 2013 m. rugsėjo 5–6 d. Sankt Peterburge vykusio aukščiausiojo lygio susitikimo, 2013 m. birželio 17–18 d. Loch Erne vykusio aukščiausiojo lygio susitikimo ir 2009 m. rugsėjo 24–25 d. Pitsberge vykusio aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatus),

—

atsižvelgdamas į 1998 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) pranešimą „Žalinga mokesčių konkurencija: nauja globali problema“ (angl. „Harmful Tax Competition: An Emerging Global Issue“),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. EBPO pranešimą „Mokesčių bazės erozijos ir pelno perkėlimo problemų sprendimas“ (BEPS), EBPO BEPS veiksmų planą ir vėlesnius leidinius,

—

atsižvelgdamas į neseniai priimtas Europos Vadovų Tarybos išvadas dėl bendros konsoliduotosios pelno mokesčio bazės (2013 m. kovo 14 d.), dėl apmokestinimo (2013 m. gegužės 22 d.), dėl automatinio keitimosi informacija (2014 m. gruodžio 18 d.), dėl mokesčių bazės erozijos ir pelno perkėlimo (BEPS), automatinio keitimosi informacija pasauliniu mastu ir žalingų mokesčių priemonių (2014 m. gruodžio 18 d.) ir dėl mokesčių slėpimo (2014 m. birželio 27 d.),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. birželio 22 d. Ekonomikos ir finansų reikalų (ECOFIN) tarybos išvadas ir jos ataskaitą Europos Vadovų Tarybai mokesčių klausimais,

—

atsižvelgdamas į Elgesio kodekso grupės (verslo apmokestinimo) pusės metų veiklos ataskaitas Tarybai dėl elgesio kodekso,

—

atsižvelgdamas į Administracinio bendradarbiavimo direktyvą (2), Palūkanų ir autorinių atlyginimų direktyvą (3) ir į naujausius Komisijos pasiūlymus dėl iš dalies jas keičiančių teisėkūros procedūra priimamų aktų,

—

atsižvelgdamas į 1990 m. liepos 23 d. Tarybos direktyvą 90/435/EEB (4) (Patronuojančių ir dukterinių bendrovių direktyva) dėl bendrosios mokesčių sistemos, taikomos įvairių valstybių narių patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2015 m.,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/56/ES (5), kuria iš dalies keičiama Direktyva 2006/43/EB dėl teisės aktų nustatyto metinės finansinės atskaitomybės ir konsoliduotos finansinės atskaitomybės audito,

—

atsižvelgdamas į 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias [SESV 108 straipsnio] taikymo taisykles (6),

—

atsižvelgdamas į 1977 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvą 77/799/EEB dėl valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalbos tiesioginio apmokestinimo ir draudimo įmokų apmokestinimo srityje (7),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB (8),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. vasario 26 d. Komisijos komunikatą Tarybai, Europos Parlamentui ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui dėl ES jungtinio sandorių kainodaros forumo darbo ginčų vengimo ir sprendimo procedūrų srityje ir dėl ES išankstinių kainodaros susitarimų gairių (COM(2007)0071),

—

atsižvelgdamas į 1998 m. gruodžio 10 d. Komisijos pranešimą dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo su tiesioginiu verslo apmokestinimu susijusioms priemonėms (9),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. birželio 17 d. Komisijos komunikatą „Teisinga ir veiksminga pelno mokesčio sistema Europos Sąjungoje. 5 pagrindinės veiklos sritys“ (COM(2015)0302),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. kovo 18 d. Komisijos komunikatą dėl mokesčių skaidrumo kaip kovos su mokesčių slėpimu ir vengimu priemonės (COM(2015)0136),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. gruodžio 6 d. Komisijos komunikatą „Veiksmų planas stiprinti kovą su mokestiniu sukčiavimu ir mokesčių slėpimu“ (COM(2012)0722),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. gruodžio 6 d. Komisijos rekomendaciją dėl agresyvaus mokesčių planavimo (C(2012)8806),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. gruodžio 6 d. Komisijos rekomendaciją dėl priemonių, kuriomis trečiosios šalys skatinamos laikytis minimalių gero mokesčių srities valdymo standartų (C(2012)8805),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. birželio 27 d. Komisijos komunikatą dėl konkrečių kovos su mokestiniu sukčiavimu ir mokesčių slėpimu, susijusiu ir su trečiosiomis šalimis, stiprinimo būdų (COM(2012)0351),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. Komisijos pasiūlymą dėl Tarybos direktyvos dėl bendros konsoliduotosios pelno mokesčio bazės (BKPMB) (COM(2011)0121) ir į 2012 m. balandžio 19 d. Europos Parlamento poziciją dėl jos (10),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. spalio 25 d. Komisijos komunikatą „Atnaujinta 2011–2014 m. ES įmonių socialinės atsakomybės strategija“ (COM(2011)0681),

—

atsižvelgdamas į 1997 m. gruodžio 1 d. Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų rezoliuciją dėl verslo apmokestinimo elgesio kodekso (11) ir į reguliarias Elgesio kodekso grupės (verslo apmokestinimas) ataskaitas Tarybai,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. balandžio 30 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendaciją dėl informatorių apsaugos,

—

atsižvelgdamas į „Simmons & Simmons“ 1999 m. ataskaitą dėl administracinės praktikos, paminėtos 1999 m. Elgesio kodekso grupės ataskaitos (vadinamosios D. Primarolo ataskaitos (SN 4901/99)) 26 dalyje, ir į 2009 m atnaujintą „Simmons & Simmons“ ataskaitą,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. liepos 8 d. Parlamento priimtus pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria iš dalies keičiamos Direktyvos 2007/36/EB nuostatos, susijusios su akcininkų ilgalaikio dalyvavimo skatinimu, ir Direktyvos 2013/34/ES nuostatos, susijusios su tam tikrais įmonės valdymo pareiškimo elementais, pakeitimus (12),

—

atsižvelgdamas į savo 2015 m. liepos 8 d. rezoliuciją dėl mokesčių vengimo ir slėpimo – su valdymu, socialine apsauga ir vystymusi besivystančiose šalyse susijusių problemų (13),

—

atsižvelgdamas į savo 2015 m. kovo 25 d. rezoliuciją dėl metinės mokesčių ataskaitos (14),

—

atsižvelgdamas į savo 2015 m. kovo 11 d. rezoliuciją dėl 2013 m. metinės ataskaitos „Europos Sąjungos finansinių interesų apsauga. Kova su sukčiavimu“ (15),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. spalio 23 d. rezoliuciją „Kova su organizuotu nusikalstamumu, korupcija ir pinigų plovimu“ (16).

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. gegužės 21 d. rezoliuciją dėl kovos su mokestiniu sukčiavimu, mokesčių slėpimu ir mokesčių rojais (17),

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. balandžio 19 d. rezoliuciją dėl raginimo konkrečiais būdais kovoti su mokestiniu sukčiavimu ir mokesčių slėpimu (18),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. kovo 8 d. rezoliuciją dėl „Mokesčiai ir vystymasis. Bendradarbiavimas su besivystančiomis šalimis skatinant gerą mokesčių srities valdymą“ (19),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. vasario 10 d. rezoliuciją dėl gero valdymo mokesčių srityje skatinimo (20),

—

atsižvelgdamas į įvairius parlamentinius klausymus nacionaliniuose parlamentuose (ypač Jungtinės Karalystės Bendruomenių Rūmuose, JAV Senate ir Prancūzijos Nacionalinėje Asamblėjoje) ir po jų parengtus pranešimus ta pačia tema,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Specialiojo sprendimų dėl mokesčių ir kitų panašaus pobūdžio ar poveikio priemonių komiteto pranešimą (A8-0317/2015),

A.

kadangi „LuxLeaks“ skandalas, kuris kilo 2014 m. lapkričio 5 d. Tarptautiniam tiriamosios žurnalistikos konsorciumui paskelbus apie 28 000 puslapių konfidencialių dokumentų, kuriais 2002–2010 m. sudaryta daugiau nei 500 privačių mokesčių srities susitarimų tarp Liuksemburgo mokesčių administratoriaus ir daugiau nei 300 daugiašalių korporacijų, atskleidė slaptų sandorių, kuriems būdingos sudėtingos finansinės struktūros, skirtos mokesčiams drastiškai sumažinti, naudojimo mastą; kadangi daugeliu atvejų Liuksemburgo dukterinės bendrovės, kurios versle valdo šimtus milijonų eurų, vykdo nežymią ekonominę veiklą Liuksemburge ir menkai joje dalyvauja;

B.

kadangi su pelno mokesčių bazės erozija ir agresyvaus mokesčių planavimo praktika susijusios problemos žinomos ir tarptautiniu mastu analizuojamos jau ne vieną dešimtmetį; kadangi „LuxLeaks“ atkreipė visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį į šias problemas, atskleisdamas abejonių keliančią apmokestinimo praktiką, kurią vienoje konkrečioje valstybėje narėje skatina apskaitos įmonės; kadangi Komisijos tyrimai ir Parlamento darbas, atliktas dalyvaujant jo specialiajam komitetui, parodė, kad tai buvo ne vienintelis atvejis, bet plačiai Europoje ir už jos ribų paplitusi praktika, kai imamasi mokestinių priemonių siekiant sumažinti tam tikrų didelių korporacijų bendrus mokestinius įsipareigojimus, kad kitų šalių (kai kuriose iš jų taikomos griežto taupymo priemonės) sąskaita būtų dirbtinai padidinta nacionalinė mokesčio bazė;

C.

kadangi tokie veiksmai, dėl kurių dažnai prarandamas ryšys tarp vietos, kurioje vertė sukuriama, ir vietos, kurioje apmokestinamas pelnas, neapsiriboja išankstiniais sprendimais dėl mokesčių, bet apima įvairią žalingą mokesčių praktiką, kurią taiko nacionaliniai mokesčių administratoriai ES viduje ir už jos ribų;

D.

kadangi viešas tokios praktikos nagrinėjimas yra demokratinės kontrolės dalis; kadangi, atsižvelgiant į jos neigiamą poveikį visai visuomenei, ji gali tęstis tik tol, kol nebus atskleista ar bus toleruojama; kadangi tiriamosios žurnalistikos atstovai, nevyriausybinis sektorius ir akademinė bendruomenė padeda atskleisti mokesčių vengimo atvejus ir apie juos informuoja visuomenę; kadangi, jei tokių atvejų neįmanoma išvengti, jų atskleidimas neturėtų priklausyti nuo pavienių informatorių drąsos ir moralės, o turėtų būti sistemingesnio ataskaitų teikimo ir keitimosi informacija mechanizmų dalis;

E.

kadangi 28 Sąjungos valstybės narių gautos įmonių pelno mokesčių įplaukos 2012 m. sudarė vidutiniškai 2,6 proc. BVP (21);

F.

kadangi pagal Sutartį už tiesioginį apmokestinimą daugiausiai atsakingos valstybės narės; kadangi, nors ES turi teisę priimti sprendimus mokesčių srityje, tos kompetencijos įgyvendinimui paprastai taikomas vienbalsiškumo Taryboje reikalavimas; kadangi dėl to ES lygmeniu įmonių apmokestinimo srityje dar nėra priimtas joks svarus sprendimas, nepaisant pastarojo meto ES integracijos pokyčių, susijusių su ES vidaus rinka ir kitomis sritimis, kurioms taikomos ES Sutartys, pavyzdžiui, tarptautiniais prekybos susitarimais, bendra valiuta, ekonomikos ir fiskaliniu valdymu, pinigų plovimo prevencijos principais ir teisės aktais; kadangi valstybės narės privalo laikytis Europos konkurencijos teisės ir užtikrinti, kad jų mokesčių teisės aktai atitiktų vidaus rinkos principus ir neiškraipytų konkurencijos; kadangi, taikant vienbalsiškumo taisyklę Taryboje, kai kiekvienai valstybei narei suteikiama veto teisė, sumažėja paskatų pereiti nuo status quo prie labiau bendradarbiavimu grindžiamo sprendimo; kadangi norint pakeisti vienbalsiškumo reikalavimą sprendžiant tiesioginio apmokestinimo klausimus reikėtų keisti Sutartį (nebent būtų naudojama SESV 116 straipsnyje išdėstyta procedūra);

G.

kadangi dabartinė padėtis, kai kiekviena valstybė narė turi veto teisę, reiškia, jog visos valstybės narės turi veikti ryžtingai ir bendradarbiauti sprendžiant Europos masto problemą, susijusią su mokesčių slėpimu ir vengimu;

H.

kadangi, nepaisant keleto sveikintinų pavyzdžių, nacionalinės politikos atstovai iki šiol nebuvo labai aktyvūs sprendžiant mokesčių vengimo (įskaitant išankstinius sprendimus dėl mokesčių) problemą;

I.

kadangi Europos bendrojoje rinkoje kapitalas gali judėti laisvai, o didelės įmonės teikia konsoliduotas savo veiklos ataskaitas, tačiau mokesčius surenka nacionalinės mokesčių institucijos, kurios viena kitai teikia labai nedaug informacijos;

J.

kadangi užbaigtoje kurti ES vidaus rinkoje jokie dirbtiniai iškraipymai neturėtų turėti įtakos priimant sprendimus dėl investicijų ir įmonės buveinės; tačiau kadangi, siekiant pritraukti investicijų ir verslą, globalizacija, skaitmeninimu ir laisvu kapitalo judėjimu sudaromos sąlygos intensyvesnei mokesčių konkurencijai tarp valstybių narių ir su trečiosiomis valstybėmis; kadangi svarbu Europoje išlaikyti ir į ją pritraukti įmones, tačiau tai neturėtų būti daroma taikant potencialiai žalingas mokesčių schemas, kurių tikslas – visų pirma skatinti investicijas ir pritraukti papildomos ekonominės veiklos, reaguojant į kaimyninėse šalyse pradėtas taikyti panašias priemones, arba kuriomis siekiama ištaisyti išankstinį disbalansą tarp valstybių narių, susijusį su santykiniu turtu, dydžiu ar periferine padėtimi; kadangi atrodo, kad tam tikrose jurisdikcijose esama sąsajos tarp patrauklių pelno mokesčio sistemų ir didelio nacionalinio turto; kadangi optimalus mokesčių sistemų modelis priklauso nuo įvairių veiksnių, todėl atskirose šalyse įdiegti skirtingi modeliai; kadangi žalinga mokesčių konkurencija tarp valstybių narių varžo bendrosios rinkos galimybes;

K.

kadangi, vietoje to, jog vien sutelktų dėmesį į patrauklios verslo aplinkos (pavyzdžiui, geros infrastruktūros ir aukštos kvalifikacijos darbo jėgos) reklamą, be kita ko, naudojant našumą didinančias išlaidas, ir užtikrintų mokesčių sistemos stabilumą ir nuspėjamumą, šalys, žaisdamos mokesčių konkurencijos žaidimą, naudoja savo nacionalinės teisės aktus ir savo mokesčių sutarčių tinklus reklamuodamos save kaip šalis, į kurias verta investuoti, kaip centrus, per kuriuos galima nukreipti finansinius srautus arba kuriuose galima apskaityti pelną, tokiu būdu savo šalių partnerių sąskaita pritraukdamos verslą arba „pašto dėžutės“ tipo įmones, ir sukurdamas nesąžiningą praktiką šalių partnerių santykiuose; kadangi kiekviena valstybė, vertinama atskirai, turi aiškų interesą veikti kitų sąskaita, t. y. pirmoji parengti ir įgyvendinti konkrečias mokesčių schemas ir nuostatas, kuriomis siekiama pritraukti mokesčių bazę, ir paskutinė dalyvauti bet kokiuose bendradarbiavimo ir koordinuotuose veiksmuose, kuriais būtų kovojama su mokesčių vengimu;

L.

kadangi esama mokesčių konkurencijos tarp valstybių narių; kadangi ES sutarties 4 straipsnyje išdėstytas nuoširdaus Sąjungos valstybių narių bendradarbiavimo principas; kadangi valstybės narės turėtų visapusiškai taikyti nuoširdaus bendradarbiavimo principą mokesčių konkurencijos srityje;

M.

kadangi kai kurios valstybės narės laikosi prieštaringos pozicijos mokesčių vengimo klausimu, viena vertus, reikšdamos nepasitenkinimą dėl savo nacionalinės mokesčių bazės erozijos, kita vertus, būdamos atsakingos už esamų nacionalinių ir tarptautinių mokesčių sistemų, kurios sudarė tam sąlygas, kūrimą ir vis dėlto stabdydamos bet kokį savo mokesčių sistemų vystymąsi siekiant labiau suderinto sprendimo; kadangi, paisant visapusiško kapitalo judumo ES ir atsižvelgiant į Komisijos nustatytą tikslą sukurti kapitalo rinkų sąjungą, reikėtų visiškai atsižvelgti į nacionalinių mokesčių sistemų ir įplaukų tarpusavio priklausomybę ir abipusį poveikį, turint omenyje atskirų valstybių narių sprendimų dėl mokesčių didelį teigiamą ir neigiamą tarpvalstybinį šalutinį poveikį, nes vienos šalies mokesčių paskata yra kitos šalies mokesčių bazės erozija;

N.

kadangi susiduriama su paradoksu, kai laisva valstybių narių konkurencija mokesčių srityje pavirto antikonkurencine elgsena ir konkurencijos iškraipymais;

O.

kadangi Europos bendrosios rinkos įgyvendinimas yra labai naudingas nacionalinei šalių ekonomikai, nes valstybės tampa konkurencingesnės ir patrauklesnės pasaulinėje ekonomikoje, ir kadangi mokesčių konvergencija tarp valstybių narių galiausiai turės tą patį poveikį;

P.

kadangi teisės aktų leidėjai ir dažnai nepakankamai išteklių turintys mokesčių administratoriai negali numatyti naujų mokesčių vengimo schemų, kurias kuria ir skatina patarėjai mokesčių klausimais, visų pirma labai didelės apskaitos įmonės, teisininkai ir tarpinės įmonės, o tik į jas reaguoti, kartais labai vėlai; kadangi, be kita ko, patirtis rodo, jog ES institucijos, kurios turėtų užkirsti kelią žalingoms mokesčių priemonėms (pavyzdžiui, 1998 m. valstybių narių įsteigta Elgesio kodekso grupė arba, kaip Sutarčių sergėtoja, Komisija), pasirodė esančios nepajėgios kovoti su šiais nepageidaujamais reiškiniais, kartais reaguodamos nerezultatyviu būdu arba remdamosi pernelyg ribotais įgaliojimais, ir kad ES pradėta taikyti daug naujų ir dažnai agresyvių mokesčių vengimo priemonių ar susitarimų, pavyzdžiui, lengvatinis pajamų iš patentų apmokestinimas; kadangi ES ir visame pasaulyje daugiašalės korporacijos, kurdamos savo mokesčių vengimo schemas, pasikliauja gerai organizuoto ir kvalifikuoto patarėjų mokesčių klausimais bei bankų ir kitų finansinių paslaugų teikėjų sektoriaus žiniomis; kadangi šiam sektoriui tuo pat metu atstovaujama vyriausybėms ir viešosioms valdžios institucijoms mokesčių klausimais patariančiose įstaigose, pavyzdžiui, ES Gero mokesčių srities valdymo platformoje; kadangi susirūpinimą kelia interesų konfliktai, kurių gali kilti tada, kai tos pačios įmonės teikia konsultacijas ir viešosios valdžios institucijoms, ir privačioms daugiašalėms korporacijoms;

Q.

kadangi bet koks mokesčių planavimas turi būti vykdomas laikantis teisės aktų ir taikytinų sutarčių; kadangi atitinkamai geriausias atsakas agresyviam mokesčių planavimui yra geri teisės aktai ir tarptautinis koordinavimas – taip bus pasiekta norimų rezultatų;

R.

kadangi lemiamą įtaką siekiant numatytų tikslų daro teisės aktų įgyvendinimas; kadangi toks įgyvendinimas yra nacionalinių administravimo institucijų reikalas, o jos dažnai neturi paskatų bendradarbiauti tarpusavyje Europos lygmeniu; kadangi tokia padėtis dar labiau padidina skirtumus, kurių jau esama dėl skirtingų Sąjungos valstybių teisės aktų;

S.

kadangi institucijų trejetas (Europos Komisija, Europos Centrinis Bankas ir Tarptautinis valiutos fondas), prižiūrintis finansinio ir fiskalinio koregavimo programas tokiose valstybėse narėse, kaip Portugalija ir Graikija, nemėgino užkirsti kelio mokestinėms amnestijoms, išankstiniams sprendimams dėl mokesčių, mokesčių lengvatoms ir atleidimo nuo mokesčių schemoms, kurie buvo ir yra neteisingi ir diskriminaciniai, palankūs korporacijoms ir pavieniams asmenims, vengiantiems mokėti mokesčius, sukeliantys drastišką valstybės įplaukų mažėjimą ir didinantys naštą ir taip pernelyg apmokestintoms mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) ir piliečiams;

T.

kadangi su mokesčiais ir pinigų plovimu susijusių nusikaltimų, dažnai apimančių finansines operacijas ir juridinius asmenis keliose jurisdikcijose, tyrimas ir baudžiamasis persekiojimas yra labai sudėtingas procesas; kadangi valstybių narių tarnautojai, atsakingi už mokestinių nusikaltimų ir kitų finansinių nusikaltimų tyrimą ir juos padariusių asmenų baudžiamąjį persekiojimą, dažnai nėra pakankamai apmokyti ir neturi pakankamai išteklių;

U.

kadangi pastarųjų metų griežto taupymo ir biudžetinių suvaržymų politika gerokai sumažino mokesčių administratorių galimybę tirti mokestinius nusikaltimus ir žalingos mokesčių praktikos atvejus; kadangi šie suvaržymai buvo ypač žalingi valstybėms, kuriose buvo vykdomos trejeto finansinės pagalbos programos, nes jose įplaukų į biudžetą didinimas buvo pasiektas pernelyg apmokestintų MVĮ ir piliečių sąskaita, o didelės korporacijos ir turtingi mokesčių vengėjai dažnai naudojosi mokesčių amnestija, išankstiniais sprendimais dėl mokesčių ir kitomis mokesčių lengvatų ir atleidimo nuo mokesčių schemomis (kaip buvo Portugalijos ir Graikijos atveju);

V.

kadangi galimos taikymo srities ir temų, privalomojo pobūdžio, naudojimo dažnumo, viešumo, trukmės ir mokesčių mokėjimo atžvilgiu išankstiniai sprendimai dėl mokesčių apima įvairią valstybių narių praktiką – nuo ad hoc politikos iki aiškiai apibrėžto teisės aktų taikymo; kadangi nėra visuotinai priimtos išankstinių sprendimų dėl mokesčių apibrėžties tarptautiniu lygmeniu, išskyrus Komisijos nuorodą į juos kaip bet kokį pranešimą ar kitą dokumentą, ar panašų poveikį turintį veiksmą, atliktą valstybės narės ar jos vardu, dėl jos mokesčių įstatymų aiškinimo ar taikymo;

W.

kadangi išankstiniai sprendimai dėl mokesčių savaime nekelia problemų, nes jais galima – o tai ir yra jų pirminė paskirtis – mokesčių mokėtojui užtikrinti teisinį tikrumą ir sumažinti sąžiningoms įmonėms tenkančią finansinę riziką tais atvejais, kai mokesčių įstatymai arba jų konkretus taikymas tam tikrais atvejais yra neaiškūs ar gali būti skirtingai suprantami, ypač sudėtingų sandorių atveju, ir taip išvengti būsimų ginčų tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus;

X.

kadangi išankstinių sprendimų praktika, vystant glaudesnius ir labiau bendradarbiavimu pagrįstus ryšius tarp mokesčių administratorių ir mokesčių mokėtojų, virto priemone vis painesnės tam tikrų sandorių apmokestinimo tvarkos problemai spręsti vis sudėtingesnėje skaitmeninėje pasaulinėje ekonomikoje; kadangi (nors valstybės narės, išlaikydamos išankstinių sprendimų slaptumą, vis dėlto tvirtina, jog jie nėra priimami savo nuožiūra ir tėra galiojančių mokesčių teisės aktų išaiškinimo priemonė) Parlamento specialiojo komiteto veikla patvirtino, kad išankstiniai sprendimai dėl mokesčių gali būti priimami be jokio teisinio pagrindo, laikantis neoficialios arba savo nuožiūra nustatomos tvarkos, palaikančios mokesčių sumetimais pagrįstas struktūras, kurioms naudojamos mokesčių planavimo priemonės, kurias siekdamos sumažinti savo mokesčių įmokas paprastai taiko daugiašalės korporacijos; kadangi ši problema visų pirma (bet neišimtinai) pasitaiko priimant išankstinius sprendimus dėl bendrovių viduje atliekamų operacijų kainodaros (vadinamuosius išankstinius kainodaros susitarimus); kadangi suteikiant teisinį tikrumą tik tam tikriems atrinktiems subjektams gali atsirasti nelygybė tarp įmonių, dėl kurių sprendimas buvo priimtas, ir to paties sektoriaus įmonių, dėl kurių sprendimas nebuvo priimtas;

Y.

kadangi nei EBPO, nei Europos Komisija nepareikalavo nutraukti išankstinių sprendimų dėl mokesčių praktikos kaip tokios;

Z.

kadangi išankstiniai sprendimai dėl mokesčių neturėtų turėti įtakos jokio sandorio apmokestinimo tvarkai ir vienam mokesčių mokėtojui neteikti daugiau naudos nei kitam, tačiau turėtų vienodomis aplinkybėmis turėti tokį pat poveikį kaip pagrindinių mokesčių nuostatų ex post taikymas; kadangi dėl to šiame pranešime dėmesys skiriamas ne tik išankstiniams sprendimams dėl mokesčių, tačiau, atsižvelgiant į Parlamento specialiajam komitetui (TAXE) suteiktus įgaliojimus, ir bet kokiai kitai panašaus pobūdžio ar poveikio mokesčių priemonei, kuriai taikytinas bendrinis terminas „žalinga mokesčių praktika“, t. y. priemonėms, kuriomis siekiama pritraukti įmonių nerezidenčių arba sandorių kitų mokesčių jurisdikcijų, kuriose šie sandoriai įprastai turėtų būti apmokestinami, sąskaita, arba priemonėms, kuriomis siekiama suteikiama privilegijų tik tam tikroms įmonėms, tokiu būdu iškraipant konkurenciją;

AA.

kadangi žalinga mokesčių praktika tam tikru mastu gali būti susieta su vienu ar keletu iš toliau nurodytų nepageidaujamų padarinių: nepakankamu skaidrumu, savavališka diskriminacija, konkurencijos iškraipymu ir nevienodomis veiklos sąlygomis ES vidaus rinkoje bei už jos ribų, poveikiu bendrosios rinkos vientisumui, mokesčių sistemos teisingumu, stabilumu ir teisėtumu, mažiau mobilių ekonominių veiksnių didesniu apmokestinimu, padidėjusia įvairių formų ekonomine nelygybe, nesąžininga valstybių konkurencija, mokesčių bazės erozija, socialiniu nepasitenkinimu, nepasitikėjimu bei demokratijos stoka;

AB.

kadangi reikėtų pripažinti, kad, nors MVĮ tebėra ekonomikos ir užimtumo Europoje varomoji jėga, daugiašalės įmonės taip pat atlieka svarbų vaidmenį skatinant investicijas, ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą; kadangi tų įmonių teisingas mokesčių įmokų indėlis tose šalyse, kuriose faktiškai vykdoma ekonominė veikla ir kuriama vertė, išlieka svarbus Europos visuomenių gerovei ir tvarumui;

AC.

kadangi Parlamento kompetentingas specialusis komitetas, įsteigtas 2015 m. vasario 26 d., surengė 14 posėdžių, kuriuose išklausė Komisijos Pirmininką Jeaną Claude'ą Junckerį, už konkurenciją atsakingą Komisijos narę Margrethe Vestager, už ekonomikos ir finansų reikalus, mokesčius ir muitus atsakingą Komisijos narį Pierre'ą Moscovici, pareigas einantį Tarybos pirmininką Pierre'ą Gramegna, Prancūzijos finansų ministrą Michelį Sapiną, Vokietijos finansų ministrą Wolfgangą Schäuble, Italijos finansų ministrą Pier Carlo Padoan ir Ispanijos finansų ministrą Luisą de Guindosą, EBPO atstovus, taip pat informatorius, tiriamosios žurnalistikos atstovus, ekspertus, akademinės bendruomenės atstovus, daugiašalių korporacijų, profesinių asociacijų, profesinių sąjungų ir nevyriausybinių organizacijų atstovus bei ES nacionalinių parlamentų narius (žr. 1 priedą); kadangi faktų nustatymo misijų tikslu TAXE komiteto delegacijos, siekdamos išnagrinėti konkrečius trečiųjų šalių aspektus, susijusius su jam suteiktais įgaliojimais, aplankė Šveicariją, o taip pat aplankė šias valstybes nares: Belgiją, Liuksemburgą, Airiją, Nyderlandus ir Jungtinę Karalystę; kadangi taip pat buvo surengti susitikimai su Gibraltaro ir Bermudų vyriausybių atstovais; kadangi, nors visa ši veikla ir suteikė įvairios vertingos informacijos apie mokesčių sistemas ir praktiką visoje ES, nebuvo atsakyta į visus aktualius klausimus, įskaitant išlikusį Komisijos Pirmininko Jeano Claude'o Junckerio teiginių nenuoseklumą dėl ilgą laiką slapto J. Krecké pranešimo puslapio;

AD.

kadangi tam tikrą komiteto darbą apsunkino tai, jog kai kurios valstybės narės ir Taryba laiku nepateikė atsakymų (žr. 2 priedą) ir galiausiai neperdavė visų prašomų dokumentų arba davė vien mandagų atsakymą, kuriame beveik neaptarti esminiai prašymų aspektai; kadangi iš 17 pakviestų daugiašalių korporacijų tik keturios pirmą kartą pakvietus sutiko atvykti į komiteto posėdžius 2015 m. birželio ir liepos mėn.; kadangi dar 11 daugiašalių korporacijų sutiko atvykti į komitetą tik TAXE komitetui balsavus dėl pranešimo ir pakartotinai raginant, todėl likus nedaug laiko iki balsavimo plenariniame posėdyje turėjo būti sušauktas naujas neeilinis posėdis (žr. 3 priedą); kadangi Komisija taip pat bendradarbiavo ne visapusiškai ir atsiuntė visus Elgesio kodekso grupės posėdžių dokumentus ir neoficialius posėdžių užrašus, siūlydama (dėl kai kurių valstybių narių priešiško nusiteikimo) taikyti tik riboto konsultavimosi procedūrą; kadangi dėl šios priežasties komiteto kadenciją reikėjo pratęsti;

AE.

kadangi priimant šį pranešimą Komisija vis dar vykdė keletą valstybės pagalbos tyrimų dėl sandorių kainodaros susitarimų, patvirtintų išankstiniais sprendimais dėl mokesčių ir panašaus pobūdžio ar poveikio priemonėmis, kurie turi įtakos tam tikroms daugiašalių korporacijų patronuojamoms įmonėms paskirstytam apmokestinamajam pelnui;

1.

primena, kad pramoninėse šalyse taikomi įmonių apmokestinimo modeliai sukurti XX a. amžiaus pirmoje pusėje, kai tarpvalstybinė veikla buvo ribota; atkreipia dėmesį į tai, kad globalizacija ir ekonomikos skaitmeninimas iš esmės pakeitė pasaulinę vertės grandinę ir rinkų veikimą ir kad pačios didžiausios įmonės dabar turi tarpvalstybinę struktūrą, todėl reikia peržengti nacionalines mokesčių taisykles; pabrėžia, kad nacionalinės ir tarptautinės apmokestinimo taisyklės kinta ne taip sparčiai kaip verslo aplinka;

2.

pabrėžia, kad reikia parengti subalansuotą ir teisingą mokesčių politiką, kuri būtų neatskiriama struktūrinės reformos valstybėse narėse dalis;

3.

pažymi, kad, nors kelete valstybių veiklą vykdančioms įmonėms vis sudėtingiau atitikti įvairių mokesčių sistemų reikalavimus, dėl globalizacijos ir skaitmeninimo joms lengviau organizuoti savo veiklą naudojantis lengvatinių mokesčių finansiniais centrais ir kurti sudėtingas struktūras siekiant sumažinti savo bendras mokestines įmokas; yra susirūpinęs, kad dėl ekonomikos ir skolų krizės bei biudžetų konsolidavimo daugelis valstybių narių gerokai sumažino savo mokesčių administratorių darbuotojų skaičių; pabrėžia, kad nacionaliniai mokesčių administratoriai turėtų turėti pakankamai išteklių (įskaitant žmogiškuosius išteklius), kad galėtų veiksmingai vykdyti kovą su didelę nacionalinės mokesčių bazės eroziją sukeliančiu agresyviu mokesčių planavimu, mokesčių slėpimu ir vengimu, šių veiksmų prevenciją ir nustatymą, taip pat užtikrinti geresnį ir teisingesnį mokesčių surinkimą bei mokesčių sistemos patikimumą; pažymi, jog tyrimai parodė, kad kompetentingų mokesčių administracijų darbuotojų valstybei surenkamos įplaukos daug didesnės negu patiriamos sąnaudos, nes mokesčių administratorių veiksmingumas turi tiesioginį teigiamą poveikį mokestinėms pajamoms;

4.

pabrėžia skirtumą tarp, viena vertus, žalingos tam tikrų mokesčių administratorių ir nacionalinių administravimo institucijų praktikos, kuria daugiašalėms korporacijoms sudaromos sąlygos perkelti pelną, kad išvengtų apmokestinimo tose teritorijose, kur tas pelnas gautas, ir, kita vertus, vyriausybių konkurencijos pritraukiant tiesiogines užsienio investicijas (TUI) arba išlaikant ekonominę veiklą šalyje visiškai laikantis ES teisės aktų.

5.

pabrėžia, kad pagal Sutarties nuostatas, vadovaujantis subsidiarumo principu, valstybėms narėms leidžiama nustatyti savo pelno mokesčio tarifus ir mokesčio bazę tol, kol pagal Sutartį nėra susitarta dėl tvirtesnių mokesčių konvergencijos priemonių; tačiau taip pat pabrėžia, kad dėl pernelyg sudėtingų nacionalinių mokesčių sistemų taisyklių ir šių sistemų skirtumų sukuriamos spragos, kuriomis agresyvaus mokesčių planavimo tikslais naudojasi daugiašalės korporacijos, todėl vyksta mokesčių bazės erozija, perkeliamas pelnas, lenktyniaujama link žemesnių standartų ir, galiausiai, gaunami neoptimalūs ekonominiai veiklos rezultatai; atkreipia dėmesį į tai, kad toks mokesčių vengimas yra neigiamos sumos žaidimas visiems nacionaliniams biudžetams bendrai, nes dėl žalingos praktikos (naudojant leidžiančias nukrypti nuostatas, specialius atskaitymus ar spragas) gautos didesnės mokestinės įplaukos vienoje valstybėje narėje nekompensuoja mokestinių įplaukų sumažėjimo kitose valstybėse narėse; atkreipia dėmesį į tai, kad tik labiau koordinuota, bendra valstybių narių strategija, kurios laikantis turėtų būti sukurta bendra sistema, pagal kurią valstybės narės nustatytų savo mokesčių tarifus, galima užkirsti kelią tolesnei mokesčių bazės erozijai, žalingai mokesčių konkurencijai ir mokesčių tarifų lenktynėms link žemesnių standartų;

6.

primena, kad kai kurios valstybės narės oficialiai įmonėms taiko didesnius mokesčius negu kitos, bet iš tikrųjų dėl tų šalių įmonėms palankių atskaitymų ir spragų taiko daug mažesnius tarifus, taigi faktinis mokesčių tarifas yra mažesnis negu tose valstybėse narėse, kuriose oficialiai taikomas mažesnis tarifas;

7.

atkreipia dėmesį į tai, kad mažesnis pelno mokestis kai kuriose valstybėse narėse gali užtikrinti palyginti didesnes pajamas iš mokesčių negu tos, kurios susidaro taikant didesnius mokesčių tarifus;

8.

pažymi, kad, remiantis Komisijos duomenimis (22), įstatymais nustatyti pelno mokesčio tarifai ES 1995–2014 m. sumažėjo 12 procentinių punktų – nuo 35 proc. iki 23 proc.; pabrėžia, kad taip mažinant mokesčių tarifus tuo pačiu plečiama mokesčio bazė siekiant sumažinti prarastas įplaukas ir kad santykinai pastovios įplaukos iš įmonių apmokestinimo tuo pačiu laikotarpiu taip pat gali būti paaiškinamos tvirta „bendrovių steigimo“ tendencija, t. y. kai nuo tam tikrų teisinių verslo veiklos vykdymo formų (pavyzdžiui, individualiosios įmonės) pereinama prie korporacijos statuso, todėl panašiai pereinama nuo asmens mokesčio bazės prie pelno mokesčio bazės;

9.

pažymi, kad daugelis valstybių narių išleidžia dideles sumas mokesčių paskatoms, kuriomis siekiama MVĮ suteikti konkurencinių pranašumų, tačiau, anot Komisijos (23), trijose iš keturių valstybių narių, stebėtų neseniai atliekant tyrimą, šiems bandymams pakenkė tarptautinio mokesčių planavimo pasekmės; pažymi, kad dėl tokių pasekmių MVĮ patenka į nepalankią konkurencinę padėtį, nepaisant didelių sąnaudų, susijusių su mokesčių išlaidomis, skirtomis joms remti, ir kad tokie rezultatai trukdo nacionaliniams politikos formuotojams įgyvendinti savo ketinimus;

10.

atkreipia dėmesį į didėjantį atotrūkį tarp įstatymais nustatytų ir faktinių mokesčių tarifų, ypač taikomų pasauliniu mastu veiklą vykdančioms įmonėms, o tai bent jau iš dalies atspindi įvairias nukrypti leidžiančias nuostatas ir bendros apmokestinimo tvarkos išimtis, kuriomis teisės aktų leidėjas siekė tam tikrų tikslų arba kurios atsirado dėl agresyvaus mokesčių planavimo (tik apmokestinimo tikslais sukuriant visiškai dirbtiną tvarką);

11.

pabrėžia, kad skirtingų mokesčių sistemų neatitikimai pasauliniu lygmeniu prisideda prie didelės mokesčių bazės erozijos ir mokesčių slėpimo, tačiau veiksmai tik ES lygmeniu nepadės išspręsti šių problemų;

12.

atkreipia dėmesį į didelę 28 ES mokesčių sistemų įvairovę mokesčio bazės apibrėžties ir mokesčių tarifo dydžio atžvilgiu, kuri yra dar didesnė turint omenyje tas specialias jurisdikcijas (užjūrio teritorijų ir Didžiosios Britanijos Karūnos priklausinių), kuriose veikia autonominės mokesčių sistemos, susijusios su ES valstybėmis narėmis; apgailestauja, kad pagrindinėms sąvokoms ir elementams, pavyzdžiui, apmokestinimo pajamų šaltinio vietoje ir apmokestinimo pagal gyvenamąją vietą (buveinę) pusiausvyrai, nuolatinei buveinei ir apmokestinamiems subjektams, ekonominiam turiniui ir kovos su piktnaudžiavimu taisyklėms, palūkanų ir autorinių atlyginimų apibrėžčiai, taisyklėms nematerialiojo turto atžvilgiu, taisyklėms skolos ir nuosavo kapitalo atžvilgiu, nekalbant apie tai, ką galima arba ko negalima atskaityti iš mokesčio bazės, ES šiuo metu netaikoma jokia bendra apibrėžtis ar gairės, todėl valstybių narių mokesčių sistemos yra nesuderintos; pabrėžia, kad būtina suderinti šias apibrėžtis;

13.

pabrėžia, kad nacionaliniai lengvatiniai režimai ir skirtingų mokesčių sistemų neatitikimai bendrojoje rinkoje sudaro galimybes vengti mokesčių; pažymi, kad šį nepageidaujamą poveikį dar labiau sustiprina sąveika su dideliu skaičiumi dvišalių mokesčių sutarčių tarp valstybių narių ir trečiųjų valstybių bei kovos su piktnaudžiavimu nuostatų nepakankamumas tose sutartyse;

14.

pažymi, kad šiai nesuderintai mokesčių ES sistemai taip pat būdingas akivaizdžiai menkas bendradarbiavimas tarp valstybių narių; šiuo klausimu pabrėžia, kad valstybės narės nebūtinai atsižvelgia į savo mokesčių priemonių poveikį kitoms valstybėms narėms ne tik tokias priemones rengdamos, bet ir dalindamosi informacija apie jų įgyvendinimą, todėl iš tikrųjų mokesčių srityje siekia naudos sau kitų sąskaita, o tai prieštarauja patiems Europos projekto pagrindams; atkreipia dėmesį į tai, kad valstybėms narėms automatiniu būdu sistemingai ir efektyviai keičiantis informacija būtų galima atsižvelgti į konkrečių pajamų srautų arba sandorių kitose valstybėse narėse apmokestinimo tvarką; pabrėžia, kad dėl to taip pat susidaro nepriimtina padėtis, kai vienoje valstybėje narėje gautas daugiašalių korporacijų pelnas dažnai ES apmokestinamas labai mažu tarifu arba visai neapmokestinamas;

15.

mano, kad fiskalinė politika ir konkurencijos politika ES vidaus rinkoje turi būti traktuojamos kaip dvi to paties medalio pusės, ir ragina Komisiją iš naujo įvertinti ir tobulinti turimas priemones bei išteklius, skirtus konkurencijos politikai ir valstybės pagalbos taisyklėms;

16.

pabrėžia, kad, nepaisant precedento neturinčio, visų pirma su bendrąja rinka bei ekonomine ir pinigų sąjunga susijusio ES integracijos proceso stiprinimo per pastaruosius 30 metų, ES nacionalinių mokesčių sistemų konvergencija labai ribota; apgailestauja dėl to, kad nacionalinių mokesčių sistemų koordinavimas gerokai atsilieka, palyginti su kitų sričių koordinavimo pastangomis ES lygmeniu, ypač įgyvendinant Europos semestrą, nors, neatsižvelgiant į su išlaidomis susijusių priemonių aktualumą, daugelis politikos priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti fiskalinį konsolidavimą, susiję su įplaukomis; laikosi nuomonės, kad šis klausimas turėjo būti paminėtas penkių pirmininkų 2015 m. birželio mėn. pranešime tema „Europos ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimas“;

17.

pabrėžia, kad dėl politinės valios trūkumo užtikrinti nacionalinės fiskalinės politikos konvergenciją valstybės narės skatinamos rinktis dvišalį metodą, nors bendras metodas būtų veiksmingesnis; primena apie galimybę siekti fiskalinės konvergencijos naudojantis tvirtesnio bendradarbiavimo principu; atsižvelgdamas į tai, palankiai vertina tam tikrų valstybių narių norą nustatyti finansinių sandorių mokestį;

18.

pabrėžia, kad dėl to, jog kai kurios daugiašalės korporacijos vengia mokėti mokesčius, gali būti sudarytos sąlygos taikyti beveik nulinius faktinius mokesčių tarifus už Europos jurisdikcijose gautą pelną, atkreipdamas dėmesį į tai, kad tokios daugiašalės korporacijos, gaudamos įvairias viešąsias gėrybes ir paslaugas šalyje, kurioje vykdo veiklą, nemoka deramos mokesčių dalies ir taip prisideda prie nacionalinės mokesčių bazės erozijos ir didesnės nelygybės; taip pat pabrėžia, kad galimybė perkelti pelną sudaroma tik toms įmonėms, kurios vykdo tarpvalstybinę veiklą, o taip nukenčia konkurentai, veikiantys tik vienoje šalyje;

19.

su dideliu susirūpinimu pažymi, kad pelno mokesčio vengimas turi tiesioginį poveikį nacionaliniams biudžetams ir mokesčių naštos paskirstymui tarp mokesčių mokėtojų kategorijų ir ekonominių veiksnių (didžiausio mobilumo veiksnių, pavyzdžiui, kapitalo, kaip TUI, labui); apgailestauja, kad dėl šios priežasties, neskaitant konkurencijos iškraipymų ir nevienodų veiklos sąlygų, susidaro itin didelį nerimą kelianti padėtis, kai dedant dideles fiskalinio konsolidavimo ir struktūrinių reformų pastangas kai kurie iš mokesčių mokėtojų, turinčių daugiausiai galimybių mokėti, moka gerokai mažiau nei labiausiai nukentėjusieji nuo ekonomikos, finansų ir skolų krizės (pavyzdžiui, paprasti piliečiai ir įmonės, netaikančios agresyvaus mokesčių planavimo ir dažnai priklausančios mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ) grupei bei dažnai negalinčios konkuruoti su daugiašalėmis korporacijomis dėl tokios pastarųjų lyginamojo pranašumo mokesčių srityje); pabrėžia, kad dėl šios situacijos kyla rizika, kad padidės nepasitikėjimas demokratija ir sumažės bendras mokestinių prievolių vykdymas, ypač šalyse, kurioms taikomos koregavimo programos; apgailestauja, kad informatoriai, kurie visuomenės interesais nacionalinėms valdžios institucijoms teikia itin svarbią informaciją apie nusižengimus, pažeidimus, sukčiavimą arba neteisėtą veiklą ar praktiką, gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, taip pat patirti asmeninio pobūdžio arba ekonominės žalos; labai susirūpinęs pažymi, kad net žurnalistai, atskleisdami nelegalios ar neteisėtos praktikos atvejus, kartais susidurdavo su panašiomis pasekmėmis;

20.

atkreipia dėmesį į tai, kad TVF tyrimo (24), apėmusio 51 šalis, rezultatai rodo, jog perkėlus pelną tarp mokesčių jurisdikcijų esamos pelno mokesčio įplaukos vidutiniškai sumažėja maždaug 5 proc., tačiau beveik 13 proc. EBPO nepriklausančiose šalyse; taip pat pažymi, kad, pasak Komisijos, ekonometriniai duomenys liudija, jog TUI jautrumas pelno apmokestinimui ilgainiui didėja; pabrėžia, kad, atsižvelgiant į vieną tyrimą, manoma, jog 1 trln. EUR galimų mokestinių įplaukų praradimo ES kiekvienais metais priežastis – mokestinio sukčiavimo, mokesčių slėpimo ir mokesčių vengimo bendras poveikis (25), be to, manoma, kad kasmet nacionaliniai biudžetai praranda maždaug 50–70 mlrd. EUR dėl mokesčių vengimo, tačiau šie įplaukų nuostoliai visoje ES iš tiesų gali sudaryti maždaug 160–190 mlrd. EUR, jeigu būtų atsižvelgta į specialią mokesčių tvarką, neefektyvų mokesčių surinkimą ir kitą panašią veiklą (26); kadangi JT Prekybos ir vystymosi komisija apskaičiavo, jog dėl daugiašalių korporacijų mokesčių vengimo besivystančios šalys praranda apie 100 milijardų USD įplaukų per metus; pabrėžia, kad, atsižvelgiant į ribotą skaidrumą bei apskaitos ir konceptualių sistemų skirtumus visame pasaulyje, kurie daro poveikį galimybei gauti palyginamus ir aiškiai interpretuojamus duomenis, taip pat bet kokių įverčių patikimumui, šiuos duomenis reikėtų vertinti atsargiai ir jais remiantis faktiniai nacionalinių biudžetų patiriami nuostoliai gali būti nepakankamai įvertinti;

21.

pažymi, kad mokesčių planavimo strategijos gali būti pagrįstos korporacijų struktūra, jų filialų finansavimo tvarka arba sandorių kainodara, nesusijusia su tikra ekonomine veikla, taip sudarant galimybių dirbtinai perkelti pelną tarp jurisdikcijų, siekiant sumažinti bendras įmonių mokesčių įmokas; labai susirūpinęs pažymi, kad Europos Sąjungoje vis daugiau naudojamasi „pašto dėžutės“ tipo įmonėmis, kurios nėra tikros įmonės ir naudojamos tik siekiant išvengti mokesčių; atkreipia dėmesį į konkretų bendrovės „McDonalds“ pavyzdį – profesinių sąjungų koalicijos ataskaitoje atskleista, kad dėl šios bendrovės mokesčių praktikos 2009–2013 m. Europos šalys prarado daugiau nei 1 mlrd. EUR mokesčių įmokų (27);

22.

laikosi nuomonės, kad dėl nacionalinių lengvatinių režimų ir prasto valstybių narių mokesčių sistemų koordinavimo ar konvergencijos, nepaisant veiksmingų ekonominių ryšių ir sąveikos ES vidaus rinkoje, atsiranda neatitikimų, kurie sudaro sąlygas agresyviam mokesčių planavimui, dvigubiems atskaitymams ir dvigubam neapmokestinimui, pavyzdžiui, taikant vieną ar keletą iš šių būdų: piktnaudžiavimą sandorių kainodara, atskaitymų sutelkimą didelių mokesčių jurisdikcijose, paskolomis per įmones tarpininkes surinktų lėšų perdavimą, rizikos perdavimą, hibridinius finansinius produktus, naudojimąsi neatitikimais, palankesnių mokesčių sąlygų paieškas, susitarimus dėl autorinių atlyginimų, palankesnių sutarčių paieškas ir turto pardavimo sutelkimą mažų mokesčių jurisdikcijose;

23.

pabrėžia, kad vykdydamas faktų nustatymo misijas penkiose valstybėse narėse ir Šveicarijoje jo specialusis komitetas pastebėjo, kad kai kurios nacionalinės mokesčių priemonės, kurių derinius dažnai taiko daugiašalės korporacijos, gali būti žalinga mokesčių praktika, ypač toliau nurodyti jos atvejai, kurie turėtų būti laikomi tik nebaigtiniu sąrašu:

24.

atkreipia dėmesį į tai, kad, Komisijos teigimu (28), Europos Sąjungoje 72 proc. pelno perkeliama sandorių kainodaros ir intelektinės nuosavybės perkėlimo būdu;

25.

pabrėžia, kad pastaraisiais metais kai kurios valstybės narės parengė konkrečias pelno mokesčio mažinimo schemas, skirtas įmonių kilnojamajam nematerialiam turtui, pavyzdžiui, iš intelektinės nuosavybės gaunamoms pajamoms, pritraukti; atkreipia dėmesį į mokesčių tarifų mažinimo, lengvatų ir siūlomų schemų (lengvatinio pajamų iš inovacijų, intelektinės nuosavybės, žinių, patentų apmokestinimo ir kt.) taikymo srities įvairovę; pabrėžia, kad kai kuriose valstybėse narėse mokesčių mokėtojams, norintiems naudotis mokesčių lengvatomis, nereikia kurti intelektinės nuosavybės patiems ir (arba) toje šalyje, o tik įsigyti ją iš įmonės, kurios buveinė yra toje jurisdikcijoje; todėl pabrėžia, kad bet kokios fiskalinės lengvatos moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai turi būti susietos su realiomis išlaidomis toje jurisdikcijoje;

26.

be to, pabrėžia, kad mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros išlaidos jau gali būti išskaičiuojamos iš mokesčių pagal nacionalines mokesčių sistemas net ir be lengvatinio pajamų iš patentų apmokestinimo, todėl toks apmokestinimas prisideda prie mokesčių vengimo darydamas neigiamą poveikį sistemai;

27.

mano, kad tokios schemos yra žalingos mokesčių konkurencijos tarp valstybių pavyzdžiai, nes, nors jų ryšys su realiąja ekonomika ir poveikis jai daugeliu atveju neegzistuoja, jos mažina kitų šalių, įskaitant valstybes nares, gaunamas mokestines įplaukas; atkreipia dėmesį į tai, kad mokestinių paskatų moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai apžvalgoje (29) Komisija daro išvadą, kad labiau tikėtina, jog lengvatiniu pajamų iš patentų apmokestinimu bus perskirstomas įmonių pelnas, o ne skatinamos inovacijos;

28.

pabrėžia, kad ekonominėje aplinkoje, kurioje yra daugiau nematerialiojo turto, sandorių kainodarą dažnai veikia palyginamų sandorių ir standartų trūkumas ir dėl to įprastų rinkos sąlygų principo, pagal kurį sandorių tarp tai pačiai įmonių grupei priklausančių subjektų kainodara turėtų būti vertinama taip pat kaip sandorių tarp nepriklausomų subjektų kainodara, deramas taikymas tampa sudėtinga užduotimi;

29.

pažymi, kad esamos sandorių kainodaros gairės suteikia daugiašalėms korporacijoms didelę veiksmų laisvę pasirinkti ir įgyvendinti vertinimo metodus; pabrėžia, kad nėra jokio galiojančio bendro sandorių kainodaros standarto, o daugiašalės korporacijos naudojasi įvairiomis numatytomis nukrypti leidžiančiomis nuostatomis, išimtimis ir alternatyvomis, siekdamos priešingai tų gairių esmei koreguoti savo apmokestinamąjį pelną pagal jurisdikciją ir sumažinti bendrus mokestinius įsipareigojimus, pavyzdžiui, nederamai keldamos kainas, savavališkai nustatydamos pelno maržą arba nepagrįstai pašalindamos tam tikras išlaidas iš savo skaičiavimų; pabrėžia, kad geriausias būdas spręsti sandorių kainodaros klausimą ES lygmeniu yra bendros mokesčių bazės konsolidavimas, nes taip panaikinamas poreikis tas kainas nustatyti;

30.

atkreipia dėmesį į tai, kad daugiašalių korporacijų arba jų atstovų pateiktų sandorių kainodaros dokumentų negali tinkamai kontroliuoti mokesčių administratoriai, kurie dažnai nėra pakankamai parengti ir turi nepakankamai darbuotojų, kad galėtų kritiškai ir kruopščiai išnagrinėti šias analizes, jų rezultatus ar poveikį;

31.

apgailestauja, kad susidarius ekonominei padėčiai, kai 60 proc. pasaulio prekybos sandorių vyksta įmonių grupių viduje (30), šios visiškai ekonominės sąvokos taikymo gairės nacionaliniu lygmeniu yra nenuoseklios, todėl jos gali skirtis tarp valstybių narių ir sukelti teisinius ginčus;

32.

be to, pabrėžia, kad, nepaisant didelio ES teisinių ginčų, kilusių dėl skirtingo tų pačių sandorių kainodaros principų aiškinimo, skaičiaus, Europos lygmeniu netaikomas joks veiksmingas ginčų sprendimo mechanizmas; pažymi, kad bylų, kurioms taikoma ES arbitražo konvencija dėl sandorių kainodaros, nagrinėjimas gali užtrukti iki aštuonerių metų, todėl įmonės ir mokesčių administratoriai susiduria su teisiniu netikrumu;

33.

pabrėžia itin svarbų didelių apskaitos įmonių, įskaitant vadinamąjį Didįjį ketvertą, vaidmenį rengiant išankstinius sprendimus dėl mokesčių bei mokesčių vengimo schemas, kurios pagrįstos nacionalinės teisės aktų neatitikimų išnaudojimu, ir juos siūlant rinkoje; pabrėžia, kad tos įmonės, kurios veikiausiai didelę dalį savo įplaukų gauna teikdamos su mokesčiais susijusias paslaugas, dominuoja daugumos valstybių narių audito rinkose ir mokesčių konsultavimo paslaugų teikimo pasauliniu mastu srityje, sudaro ribotą oligopolį; mano, kad tokia padėtis negali tęstis nepažeidžiant bendrosios rinkos veikimo „Didžiojo ketverto“ veiklos srityse; atkreipia dėmesį į interesų konfliktą, kilusį tose pačiose įmonėse teikiant konsultacijas mokesčių klausimais ir konsultavimo veiklą, skirtą, viena vertus, mokesčių administratoriams ir, kita vertus, daugiašalių korporacijų mokesčių planavimo tarnyboms, kurios naudojasi nacionalinių mokesčių įstatymų trūkumais; laikosi nuomonės, kad reikia skatinti laikytis gerosios praktikos šioje srityje ir kad turėtų būti tobulinami galiojantys elgesio kodeksai; vis dėlto abejoja įmonių elgesio kodekso ir įmonių socialinės atsakomybės politikos veiksmingumu sprendžiant šią problemą; pabrėžia, kad išankstiniai sprendimai dėl mokesčių tapo įprasta verslo praktika ES ir visame pasaulyje, kuria siekiama ne tik užtikrinti teisinį tikrumą arba sudaryti palankius mokesčių srities susitarimus, tačiau kuri taikoma ir tais atvejais, kai teisės aktų nuostatos nepalieka jokios galimybės interpretuoti; yra susirūpinęs dėl konsultacijų mokesčių klausimais sektoriaus vertinimo, kad mokesčių planavimo schema gali būti siūloma klientams, jei yra vien 50 proc. tikimybė, kad ji teisėta (31);

34.

ragina mokesčių administratorius gerinti ir įvairinti jų praktinės patirties šaltinius ir iš esmės pagerinti poveikio vertinimo procesą, siekiant išvengti naujų mokestinių priemonių sukeliamų nenumatytų pasekmių; primena valstybėms narėms, kad ne tik mokestinių sistemų skirtumai, bet ir per daug sudėtingos nacionalinės mokesčių sistemos ir mažas stabilumas su per dažnais pokyčiais labai prisideda prie mokesčių spragų, mokesčių sistemų neteisingumo ir mažo mokesčių politikos patikimumo; šiuo atžvilgiu atkreipia dėmesį į kliūtis, kurias sudaro mokesčių skirtumai kuriant Europos kapitalo rinkų sąjungą;

35.

pripažįsta, kad po ekonomikos krizės ir „LuxLeaks“ skandalo kova su daugiašalių korporacijų agresyviu mokesčių planavimu yra svarbus valstybių narių, ES, EBPO ir G 20 politinės darbotvarkės klausimas, tačiau apgailestauja dėl to, kad iki šiol, išskyrus G 20 remiamą EBPO BEPS projektą, kuris ką tik baigtas ir kurio šalys dar neįgyvendino, praktiškai nepasiekta jokios didesnės pažangos;

36.

atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pažymi, kad daugelis valstybių narių įvedė ar ketina patvirtinti priemones, kuriomis būtų kovojama su mokesčių vengimu, ypač kai tai susiję su galimybės atskaityti palūkanas apribojimu, kovos su piktnaudžiavimu taisyklėmis, geresne sąvokos „nuolatinė buveinė“ apibrėžtimi (įskaitant ekonominio turinio tyrimų rengimą siekiant veiksmingiau nustatyti, ar mokesčių požiūriu įmonės vykdo veiklą), taisykles pažeidžiančių įmonių galimu pašalinimu iš viešųjų pirkimų konkursų arba mokesčių planavimo schemų paviešinimu, kas gali padėti padėti atkurti pasitikėjimą mokesčių sistema ir sutrumpinti laikotarpį nuo konkrečių schemų parengimo iki taisomųjų veiksmų patvirtinimo, įskaitant teisėkūros lygmeniu;

37.

vis dėlto yra susirūpinęs, kad, nesilaikant bendradarbiavimu pagrįstos politikos, vienašalės priemonės, kurių ėmėsi valstybės narės, kovodamos su mokesčių bazės erozija, gali padidinti sudėtingumą, sudarydamos naujų neatitikimų, o dėl to gali atsirasti daugiau mokesčių vengimo galimybių ES vidaus rinkoje; pabrėžia, kad bet koks skirtingas tarptautinių ar ES gairių įgyvendinimas valstybėse narėse gali turėti tokį patį poveikį;

38.

palankiai vertina per pastaruosius 20 metų Komisijos parengtas įvairias iniciatyvas ir pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, įskaitant ir naujausius, kuriais siekiama pereiti prie tvirtesnio valstybių narių pelno mokesčio sistemų koordinavimo, kad būtų sustiprinta ES vidaus rinka, kovojama su dvigubo apmokestinimo ar dvigubo neapmokestinimo problemomis ir išsaugoma valstybių narių teisė taikyti veiksmingą apmokestinimą; vis dėlto apgailestauja dėl to, kad paisant vienbalsiškumo reikalavimo iki šiol tik nedaugelis iš jų buvo priimti Taryboje, ir dėl to, jog kai kurios valstybės narės tebėra įsitikinusios, kad jos pavieniui gali gauti didesnę naudą iš nesuderintos mokesčių sistemos spragų nei visos kartu gautų iš suderintos sistemos;

39.

palankiai vertina tai, kad paskelbtas naujas fiskalinės politikos priemonių rinkinys, ir ragina Komisiją siekti užtikrinti teisingą mokesčių sistemą, grindžiamą principu, pagal kurį pelnas apmokestinamas toje valstybėje narėje, kurioje uždirbamas, taip išvengiant ES vidaus rinkos iškraipymo ir nesąžiningos konkurencijos;

40.

pabrėžia, kad Verslo apmokestinimo elgesio kodekso grupė (toliau – Grupė), kurią 1998 m. įsteigė valstybės narės, XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje ir XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžioje sudarė galimybes pašalinti pačią žalingiausią to meto individualią mokesčių praktiką taikant dvejopą neįpareigojančios teisės metodą siekiant palaipsniui panaikinti esamas mokesčių priemones, kurios sukėlė žalingą mokesčių konkurenciją, ir neįvesti jokių tokių priemonių ateityje (angl. standstill);

41.

apgailestauja dėl to, kad Grupės darbas regis prarado pagreitį; pažymi, kad kai kurios iš daugiau kaip 100 priemonių, panaikintų dėl jos veiklos, valstybėse narėse pakeistos panašų žalingą poveikį darančiomis mokesčių priemonėmis; atkreipia dėmesį į tai, kad mokesčių administratoriai reagavo į Grupės rekomendacijas, sukurdamos naujas struktūras, darančias tokį pat žalingą poveikį kaip ir struktūros, kurias Grupė panaikino; apgailestauja dėl to, kad ankstesni bandymai stiprinti Grupės valdymą ir įgaliojimus, patikslinti ir išplėsti kodekse nustatytus darbo metodus ir kriterijus, siekiant kovoti su naujų formų žalinga mokesčių praktika atsižvelgiant į dabartinę ekonominę aplinką, nebuvo sėkmingi; pritaria naujausiems Komisijos pasiūlymams šiuo klausimu, išdėstytiems jos 2015 m. birželio 17 d. veiksmų plane dėl sąžiningo ir efektyvaus įmonių apmokestinimo ES;

42.

apgailestauja dėl to, kad, nepaisant plataus užmojo tikslų, kurie buvo skelbiami nuo 1997 m., mokesčių konkurencija tarp valstybių narių išliko, ji kyla ne tiek dėl mokesčių tarifų skirtumo, kiek dėl nacionalinių taisyklių, kuriomis reglamentuojamas apmokestinamojo pelno bazės apskaičiavimas, heterogeniškumo, kurį jau kelis dešimtmečius nuolat įrodo skirtumas tarp nominalių ir realių pelno mokesčių tarifų, kuriuos taiko valstybės narės;

43.

taip pat apgailestauja dėl to, kad Grupės pradinis statusas ir valdymo susitarimai sudarė per daug galimybių politinėms deryboms ir kompromisams siekiant „plataus masto sutarimo“ (t. y. neva vieningumo, numatant galimybę išnašose pareikšti nesutikimą) dėl žalingos praktikos vertinimo, o tai pakenkė jos darbo patikimumui ir išsamumui ir kartais skatino sąmoningai neskelbti tam tikrų ataskaitų ar dėl jų nesiimti tolesnių veiksmų, kaip antai 1999 m. „Simmons & Simmons“ ataskaitos dėl administracinės praktikos atveju; apgailestauja, kad galiojančių priemonių panaikinimas strigo dėl politinių vėlavimų ir kai kuriais atvejais sudarė sąlygas įtraukti naujus gavėjus praėjus galutiniam terminui, o tai taip pat susiję su labai silpnais Grupės atskaitomybės ir stebėsenos mechanizmais;

44.

bendriau pabrėžia, jog, nors taikant kodekso principą, kad atsižvelgiama į kiekvieną konkretų atvejį, šiuo metu didesnė valstybių narių konkurencija vyksta taikant bendrąsias priemones, nekovojama su sisteminiais nenuoseklios pelno mokesčio sistemos ES trūkumais, o tam reikia atlikti išsamesnę pertvarką;

45.

taip pat atkreipia dėmesį į pastangas kuriant įvairius suinteresuotuosius subjektus vienijančią Gero mokesčių srities valdymo platformą, kurios tikslas – pasiekti bendrą susitarimą dėl mokesčių vengimo klausimo, visų pirma atsižvelgiant į tarptautinį kontekstą, ir Jungtinį sandorių kainodaros forumą, kuriame pateikiamos gairės su sandorių kainodara susijusiais techniniais klausimais; pabrėžia, kad iki šiol šių institucijų pastangomis atlikti nedideli pelno mokesčio sistemos taisymai; apgailestauja, kad mokesčių vengimo klausimas Jungtinio sandorių kainodaros forumo paskelbtose gairėse iki šiol nepakankamai apimtas; apgailestauja dėl to, kad Jungtinio sandorių kainodaros forumo sudėtis, nepaisant pastaruoju metu pakeistų narių, vis dar nesubalansuota; be to, nepritaria tam, kad sandorių kainodaros gairių parengimo dalyvauja mokesčių ekspertai, kurie tuo pat metu gali teikti konsultacijas savo klientams dėl agresyvaus mokesčių planavimo strategijų, t. y. susidurti su interesų konfliktu;

46.

pabrėžia, kad taikant ES teisės aktus (Patronuojančiųjų ir dukterinių bendrovių direktyvą, Palūkanų ir autorinių atlyginimų direktyvą, Susijungimų ir administracinio bendradarbiavimo direktyvą), nors ir apimančius tik tam tikrus su įmonių apmokestinimu susijusius aspektus, galima spręsti konkrečias problemas, su kuriomis susiduria valstybės narės ir keliose šalyse veiklą vykdančios įmonės; atkreipia dėmesį į tai, kad šios priemonės, kurių pirminis tikslas buvo panaikinti dvigubą apmokestinimą, turi nenumatytą neigiamą poveikį mokesčių vengimo srityje ir kartais sukelia dvigubą neapmokestinimą; palankiai vertina tai, kad Taryba neseniai priėmė 2015 m. pabaigoje įsigaliosiančius Patronuojančių ir dukterinių bendrovių direktyvos pakeitimus, kuriais siekiama nustatyti bendrą kovos su piktnaudžiavimu nuostatą ir pašalinti hibridinių paskolų neatitikimus, numatant, kad tai padės užkirsti kelią kai kurioms mokesčių vengimo Europos Sąjungoje galimybėms;

47.

primena, kad Tarybos direktyvos 2011/16/ES dėl administracinio bendradarbiavimo nuostatų tikslas – užtikrinti keitimąsi visa aktualia finansine informacija; mano, kad vykdant automatinius, nedelsiamus ir išsamius informacijos apie mokesčius mainus ir ją efektyviai tvarkant būtų daromas stiprus atgrasomasis poveikis mokesčių slėpimui ir žalingos mokesčių praktikos taikymui, o valstybėms narėms bei Komisijai būtų sudarytos sąlygos disponuoti visa aktualia informacija, siekiant reaguoti į šią praktiką;

48.

apgailestauja dėl to, kad esama teisėkūros ir stebėsenos sistema, skirta informacijai apie mokesčių priemones keistis, nėra veiksminga – turimais duomenimis, galiojančių reikalavimų dėl keitimosi informacija spontaniškai arba paprašius nesilaikoma; apgailestauja dėl to, kad praktiškai jokia valstybė narė nesikeičia jokia informacija, kuri gali turėti įtakos ES šalims partnerėms; apgailestauja, kad Komisija ir valstybių narių kompetentingos institucijos nekoordinuoja tarpusavyje savo veiksmų;

49.

apgailestauja, kad valstybės narės mokesčių informacija beveik niekada nesikeičia spontaniškai; palankiai vertina automatinius informacijos mainus, kurie nebūtų daugiau grindžiami abipusiškumo principu; atkreipia dėmesį į sistemos, pagrįstos teise savo nuožiūra spręsti, kokia informacija turėtų būti perduodama, pradinės struktūros problemas, o su šia sistema drauge taikomos silpnos stebėsenos sistemos, dėl kurių labai sunku nustatyti bet kokį keitimosi informacija reikalavimo pažeidimą;

50.

palankiai vertina Komisijos įsipareigojimą skatinti automatinio keitimosi informacija apie mokesčius pavertimą ateities Europos ir tarptautiniu skaidrumo standartu; primygtinai ją ragina pirmiausia atlikti savo kaip Sutarčių sergėtojos pareigą ir imtis visų būtinų veiksmų siekiant užtikrinti, kad būtų deramai laikomasi galiojančių ES teisės aktų ir Sutartyse nustatyto lojalaus valstybių narių bendradarbiavimo principo; palankiai vertina ekspertų grupės finansinių ataskaitų informacijos automatinių mainų klausimais pasiūlymą apsvarstyti galimybes paremti besivystančias šalis automatinio keitimosi informacija srityje sudarant neabipusių mainų susitarimus;

51.

pažymi, kad valstybės pagalbos taisyklės ir sankcijos praverčia kaip kovos su didžiausią piktnaudžiavimo ir iškraipomąjį poveikį turinčia žalinga mokesčių praktika priemonė ir gali turėti didelį atgrasomąjį poveikį;

52.

palankiai vertina 2015 m. kovo mėn. Komisijos mokesčių skaidrumo dokumentų rinkinį, susijusį automatiniu valstybių narių keitimusi informacija apie išankstinius sprendimus dėl mokesčių, ir 2015 m. birželio mėn. veiksmų planą siekiant teisingos ir efektyvios pelno mokesčio sistemos ES; vis dėlto pabrėžia, kad šie dokumentai gali būti vertinami tik kaip pirmasis žingsnis tinkama linkme ir kad skubiai reikalinga nuosekli teisės aktų nuostatų ir administracinio koordinavimo sistema, be kita ko, MVĮ ir daugiašalių korporacijų, kurios padeda kurti realų ekonomikos augimą ir sąžiningai moka savo mokesčių dalį ES vidaus rinkoje, labui;

53.

palankiai vertina neseniai pasiektą susitarimą dėl EBPO BEPS veiksmų plano, kuris parengtas po G 7 ir G 20 aukščiausiojo lygio susitikimuose vienas po kito išsakytų raginimų imtis veiksmų ir pagal kurį mėginama spręsti pavienes problemas, trikdančias tarptautinės pelno mokesčio sistemos veikimą, pasiūlant visuotinių ir sisteminių veiksmų joms spręsti; apgailestauja dėl pavėluotos ir nelygiavertės besivystančių šalių įtraukties į EBPO kovos su mokesčių bazės erozija ir pelno perkėlimu procesą, kuriame šios šalys turėjo pagrįstai dalyvauti; be to, apgailestauja, kad kai kuriems BEPS veiksmų plano rezultatams, ypač susijusiems su žalinga apmokestinimo tvarka, skaitmenine ekonomika ir skaidrumu, stinga ryžtingumo;

54.

pažymi, kad atlikus tarptautinės mokesčių sistemos „sunkumų“ sisteminę analizę, BEPS veiksmų planas suskirstytas į 15 darbotvarkės punktų, iš kurių septynis 2014 m. lapkričio mėn. patvirtino G 20, o dėl kitų susitarta iki 2015 m. spalio mėn.; pabrėžia, kad, atsižvelgiant į besikeičiančią verslo aplinką, šiais veiksmais siekiama spręsti su skaidrumu susijusias problemas, pavyzdžiui, parengiant gaires dėl ataskaitų teikimo pagal šalis, tam tikrų mokesčių vengimo susitarimų nekonkretumo ir didesnio tarptautinių taisyklių nuoseklumo;

55.

vis dėlto įspėja dėl kompromisų, kurie galėtų neatitikti pirminių užmojų arba dėl kurių galėtų atsirasti skirtingų aiškinimų nacionaliniu lygmeniu; be to, pabrėžia, kad iki šiol beveik nebuvo veiksmingai stebima, kaip šalyse, kurios patvirtino EBPO gaires, jos įgyvendinamos, ir kad net ir geriausiai parengti sprendimai negali būti veiksmingi, jei jų įgyvendinimas nėra stebimas ir jie nėra tinkamai įgyvendinami;

56.

pabrėžia, kad šioje srityje ES ir EBPO veikla papildo viena kitą; mano, kad atsižvelgiant į ES integracijos laipsnį, jos pastangos koordinavimo ir konvergencijos, kuriais siekiama išvengti bet kokių formų žalingos mokesčių konkurencijos ES vidaus rinkoje, atžvilgiu turi būti platesnio užmojo nei BEPS pasiūlymai; yra įsitikinęs, jog užtikrindama, kad nebūtų neigiamo poveikio jos konkurencingumui, ES kartu galėtų įdiegti veiksmingesnes priemones, skirtas užtikrinti sąžiningą mokesčių konkurenciją ir valstybių narių teisę veiksmingai apmokestinti savo teritorijoje gautą pelną;

57.

pabrėžia, kad ES vidaus rinkoje nauji rinkos dalyviai ir agresyvaus mokesčių planavimo nenaudojančios įmonės (įskaitant MVĮ) atsiduria nepalankesnėje padėtyje, palyginti su daugiašalėmis korporacijomis, kurios gali perkelti pelną ar įgyvendinti kitų formų agresyvų mokesčių planavimą, naudodamos vien dėl jų dydžio ir dėl jų galimybės organizuoti verslą tarptautiniu mastu joms prieinamus įvairius sprendimus ir instrumentus; su susirūpinimu pažymi, kad, esant vienodoms sąlygoms, dėl minėtų priežasčių esant mažesniems mokestiniams įsipareigojimams daugiašalėms korporacijoms tenka didesnis pelnas atskaičius mokesčius ir taip bendrojoje rinkoje sudaromos nevienodos veiklos sąlygos, palyginti su jų konkurentais, kurie negali naudotis agresyviu mokesčių planavimu ir išlaiko ryšį tarp vietos, kurioje jie gauna pelną, ir vietos, kurioje pelnas apmokestinamas; atkreipia dėmesį, kad šis daugiašalėms korporacijoms palankus veiklos sąlygų nevienodumas prieštarauja pagrindiniam bendrosios rinkos principui;

58.

pabrėžia, kad EBPO (32) nurodo, jog kai kurios daugiašalės korporacijos naudojasi strategijomis, kurios suteikia joms galimybes mokėti tik 5 proc. pelno mokesčio, o tuo tarpu mažesnės įmonės moka iki 30 proc., be to, yra itin susirūpinęs dėl to, kad, remiantis kai kuriais tyrimais (33), tarpvalstybinių įmonių pelno mokesčio įmoka yra vidutiniškai iki 30 proc. mažesnė nei tik vienoje šalyje veiklą vykdančių įmonių; mano, jog nepriimtina tai, kad dėl šių strategijų kai kurios daugiašalės korporacijos gali mokėti labai mažą faktinį pelno mokesčio tarifą, o kai kurios MVĮ turi mokėti visus savo mokesčius;

59.

pabrėžia, kad dėl šio ekonominės veiklos vykdytojų sprendimų, priimtų remiantis numatoma grąža atskaičius mokesčius, iškraipymo ištekliai Europos Sąjungoje paskirstomi neoptimaliai ir konkurencijos lygis gali sumažėti – tokiu būdu daromas poveikis ekonomikos augimui ir užimtumui;

60.

pabrėžia, kad tam tikra žalinga mokesčių praktika gali būti priskirta su mokesčiais susijusios valstybės pagalbos taisyklių taikymo sričiai, nes ji gali, kaip ir valstybės pagalba, suteikti atrankinį pranašumą ir sukelti konkurencijos iškraipymus ES vidaus rinkoje; pažymi, kad praeityje Valstybės pagalbos grupės ir Elgesio kodekso grupės veikla papildė viena kitą, ypač 1999 m. ir XXI a. pirmojo dešimtmečio pirmoje pusėje; pabrėžia, kad užtikrinant ES konkurencijos taisyklių taikymą daromas papildomas teisinis spaudimas, prisidedantis prie privalomos teisinės galios neturinčių teisės aktų priėmimo proceso Grupėje, iš dalies kompensuojant bet kokios kitos veiksmingos priemonės trūkumą siekiant išspręsti mokesčių vengimo klausimą ES lygmeniu;

61.

pripažįsta per pastaruosius 20 metų įvykusius svarbius pokyčius, susijusius su Komisijos valstybės pagalbos mokesčių srityje analizės sistema, kuri padėjo pasiekti daugiau aiškumo apibrėžiant ir analizuojant valstybės pagalbą taikant mokesčių priemones, taip pat siekiant sistemingesnių kovos su tokiomis priemonėmis veiksmų; ypač atkreipia dėmesį į Komisijos 1998 m. gaires dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo priemonėms, susijusioms su tiesioginiu verslo apmokestinimu, atitinkamą 2004 m. ataskaitą ir įvairius svarbius teismų praktikos sprendimus XXI a. pirmajame dešimtmetyje; palankiai vertina tai, kad, vykdant Komisijos skatinamą valstybės pagalbos modernizavimą, 2014 m. pradėtos viešos konsultacijos dėl gairių, kuriomis siekiama paaiškinti valstybės pagalbos sąvoką pagal SESV 107 straipsnį, projektų, apimančių su mokesčiais susijusios valstybės pagalbos aspektus ir, visų pirma, išankstinius sprendimus dėl mokesčių;

62.

konstatuoja, kad pastaraisiais dešimtmečiais formavosi vis aiškesnė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisminė praktika dėl valstybės pagalbos teisės taikymo valstybių narių mokesčių teisės priemonėms (naujausias atvejis – 2011 m. „Government of Gibraltar“ byla (34));

63.

pažymi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pabrėžė esmės viršenybės formos atžvilgiu principą, pagal kurį priemonės vertinimo pagrindas yra ekonominis jos poveikis;

64.

todėl konstatuoja, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas remdamasis valstybės pagalbos draudimu nustatė plataus masto reikalavimus valstybių narių atsakomybei už teisėkūrą mokesčių srityje;

65.

pažymi, kad sąvoka „nacionalinės sistemos pobūdis ir struktūra“ yra pagrindinė nuoroda vertinant, ar tiesioginio ar netiesioginio apmokestinimo priemonės yra atrankinio pobūdžio, taigi ar suderinamos su vidaus rinka, ir kad bet kokia valstybės pagalba turėtų būti vertinama atsižvelgiant į esamą pusiausvyrą; kadangi galimų iškraipymų vertinimo ES kriterijus yra nacionalinė pamatinė sistema (35), pabrėžia, kad ne visiems konkurencijos iškraipymams ir žalingai mokesčių praktikai vidaus rinkoje gali būti taikomos galiojančios konkurencijos taisyklės; todėl atkreipia dėmesį į tai, kad nepakanka vien tik visapusiškai užtikrinti šių taisyklių vykdymą, kad pelno mokesčio vengimo problema ES būtų išspręsta;

66.

atkreipia dėmesį į tai, kad remiantis Komisijos duomenimis, pateiktais Parlamento kompetentingam specialiajam komitetui (36), nuo 1991 m. Komisija oficialiai išnagrinėjo tik 65 su mokesčiais susijusios valstybės pagalbos bylas, iš kurių 7 buvo išankstiniai sprendimai dėl mokesčių ir tik 10 buvo grindžiami oficialiais valstybių narių pranešimais;

67.

pabrėžia, kad XXI a. pirmojo dešimtmečio antroje pusėje Komisija išnagrinėjo tik nedidelį skaičių bylų su mokesčiais susijusios valstybės pagalbos srityje ir kad pastarojo meto valstybės pagalbos tyrimo procedūros apima: