21.3.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/1

—

atsižvelgdamas į Europos Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai „2014–2020 m. daugiametės finansinės programos laikotarpio vidurio peržiūra (tikslinimas). Į rezultatus orientuotas ES biudžetas“ (COM(2016) 603 final) (1) ir prie jo pridedamą dokumentą,

—

atsižvelgdamas į savo nuomonę „Daugiametės finansinės programos laikotarpio vidurio peržiūra“ (2),

1.

atkreipia dėmesį į 2016 m. rugsėjo 14 d. Europos Komisijos pateiktą išsamų pasiūlymą dėl daugiametės finansinės programos laikotarpio vidurio peržiūros;

2.

pritaria tam, kad derybos dėl laikotarpio vidurio peržiūros būtų susietos su 2017 m. ES biudžeto procedūra. Tai suteiks galimybę laiku patvirtinti laikotarpio vidurio peržiūrą ir paliks laiko diskusijoms dėl kitos DFP po 2020 m.;

3.

apgailestauja dėl nepakankamų Europos Komisijos užmojų, nes ji paskelbė tik savo ribas jau pasiekusios DFP peržiūrą, o ne plataus masto patikslinimą, kuris sudarytų galimybes Europos Sąjungai spręsti šiuo metu kylančias problemas ir užtikrinti, kad ES biudžetas būtų sutelktas į sritis, kurios skatina tvarų augimą bei darbo vietų kūrimą ir sukuria didelę Europos pridėtinę vertę; tikisi, kad kitoje DFP bus žengtas didelis žingsnis į priekį, siekiant modernizuoti programos biudžetą ir sudaryti jai sąlygas spręsti būsimas problemas, taip pat tenkinti iškilusius naujus prioritetus;

4.

pažymi, kad ši laikotarpio vidurio peržiūra rodo, kad Europos Komisija laikosi „į rezultatus orientuoto ES biudžeto“ principo, tačiau yra susirūpinęs, kad ES programų lėšų panaudojimo lygis, kaip atrodo, buvo pagrindinis kriterijus siūlant asignavimų pakeitimus; pakartoja savo pasiūlymą ES institucijoms atlikti aktyvų vaidmenį visų ES programų rezultatyvumo ir efektyvumo vertinimo procese;

5.

griežtai nepritaria DFP komunikate sudaromam įspūdžiui, kad pagal pasidalijamąjį valdymą įgyvendinamos programos nėra veiksmingos, ir pabrėžia, kad, nepaisant vėlavimo priimti naujus Europos struktūrinių ir investicijų fondų reglamentus ir labai sudėtingų programavimo procedūrų, jau pradėta įgyvendinti virš 200 000 projektų ir jau įsipareigota iš Europos struktūrinių ir investicijų fondų skirti 46 mlrd. EUR bendram projektų, kurių vertė – 68 mlrd. EUR, finansavimui;

6.

šiuo atžvilgiu įspėja, kad galimas Europos struktūrinių ir investicijų fondų lėšų mokėjimų sustabdymas Ispanijai ir Portugalijai (ar bet kuriai kitai valstybei narei) trukdytų programų įgyvendinimui; primena, kad a) RK nepritaria makroekonominių sąlygų taikymui, nes tai nepalanku miestams ir regionams, b) tai prieštarautų pagal Reglamentą (ES) Nr. 1173/2011 dėl veiksmingo biudžeto priežiūros vykdymo užtikrinimo euro zonoje nuostatas įvykdytam sankcijų panaikinimui, ir c) taip pažeidžiamas ES sutarties 5 straipsnyje ir Protokole Nr. 2 nustatytas proporcingumo principas; todėl ragina, kad galimo mokėjimų sustabdymo atveju jis būtų nulinis, atsižvelgiant į ekonomines ir socialines aplinkybes, nedarbo lygį ir sustabdymo poveikį atitinkamos valstybės narės ekonomikai, kaip nustatyta 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1303/2013 (Bendrųjų nuostatų reglamento) 23 straipsnyje;

7.

yra iš tiesų susirūpinęs dėl ES biudžeto centralizavimo tendencijos, nes tai akivaizdžiai prieštarautų galimybei rasti specialiai pritaikytus sprendimus vietos ir regionų problemoms spręsti, pagal pasidalijamąjį valdymą įgyvendinamų programų mažinimas turėtų neigiamo poveikio ES sutartyje įtvirtintam įsipareigojimui siekti ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ir subsidiarumo, partnerystės ir daugiapakopio valdymo principams;

8.

apgailestauja, kad į DFP laikotarpio vidurio peržiūrą yra įtraukti sanglaudos politikos paketų patikslinimai, ir, nors jie yra privalomi pagal DFP reglamento 7 straipsnį, dėl šių patikslinimų toliau neturėtų būti deramasi;

9.

iš esmės palankiai vertina pasiūlymą sustiprinti Europos strateginių investicijų fondą (ESIF) ir pratęsti jo veiklos laikotarpį, dėl kurio bus priimta atskira RK nuomonė; tikisi tolesnių patobulinimų papildomumo, geografinės bei sektorių aprėpties ir skaidrumo srityse, pakartoja prašymą tinkamai įvertinti ESIF rezultatus, visų pirma fondo sinergiją su Europos struktūriniais ir investicijų fondais ir jų iki šiol įneštą indėlį į teritorinę sanglaudą, ir tikisi glaudžiai bendradarbiauti su Europos Parlamentu kruopščiai tikrinant ESIF įgyvendinimą, vildamasis, kad siekiant užtikrinti funkcinę integraciją su sanglaudos politika regionai bus labiau įtraukti į valdymą;

10.

palankiai vertina finansinių asignavimų, skirtų programai „Horizontas 2020“ ir Europos infrastruktūros tinklų priemonės (EITP) programoms, padidinimą, tačiau pabrėžia, kad tokie padidinimai nekompensuoja pradinio programos „Horizontas 2020“ ir EITP biudžetų sumažinimo, kai buvo kuriamas ESIF;

11.

atkreipia dėmesį į Europos Komisijos pasiūlymą dėl Finansinio reglamento peržiūros ir jos ketinimą supaprastinti taisykles, kad būtų galima spręsti problemas, susijusias su sudėtingu administravimu ir klaidomis sanglaudos politikos srityje, visų pirma pagal pasidalijamąjį valdymą įgyvendinamų programų ir didesnės dotacijų ir finansinių priemonių sinergijos atveju; nurodo, kad ši peržiūra bus išsamiai nagrinėjama atskiroje nuomonėje;

12.

teigiamai vertina biudžeto asignavimų, skirtų Jaunimo užimtumo iniciatyvai ir programai Erasmus +, padidinimą; vis dėlto apgailestauja, kad trūksta iniciatyvų, skirtų mažinti ilgalaikį nedarbą;

13.

atkreipia dėmesį į Europos Komisijos pasiūlytas lankstumo priemones, ypač Europos Sąjungos krizių rezervo sukūrimą pakartotinai panaudojant panaikintus asignavimus, bendrosios mokėjimų maržos metinių apribojimų pašalinimą ir tikslingą sanglaudos politikos paketų techninį patikslinimą; pripažįsta, kad tai tinkami žingsniai į priekį į dabartines krizes reaguojant lankstesniu ES biudžetu;

14.

apgailestauja, kad laikotarpio vidurio peržiūroje Europos Komisija nepasiūlė jokių papildomų priemonių, kuriomis siekiama sureguliuoti Europos Sąjungoje kylančias įvairias su bendra žemės ūkio politika susijusias krizes, įskaitant gamybos koncentraciją, stiprėjančią pasaulinę konkurenciją, mažėjančią darbo jėgą ir didėjantį kaimo nuosmukį – problemas, kurios iškils Europos ūkininkams, vartotojams ir vietos ir regionų valdžios institucijoms iki dabartinio programavimo laikotarpio pabaigos;

15.

atsižvelgdamas į 2015 m. Paryžiuje pasiektą plataus užmojo pasaulinį susitarimą dėl klimato, primena tikslą 20 % ES lėšų skirti su klimatu susijusiems projektams ir politikos priemonėms, tačiau pabrėžia, kad ši dalis yra minimali ir tikriausiai reikia dėti daugiau pastangų siekiant užtikrinti, kad ją būtų galima išlaikyti iki 2020 m.;

16.

palankiai vertina išsamią vidutinės trukmės laikotarpio mokėjimų prognozę, kuria sprendžiamas susirūpinimą keliantis susikaupusių neatliktų mokėjimų dabartinėje DFP klausimas; vis dėlto yra susirūpinęs dėl būsimų mokėjimų, nes nuolat vėluojama įgyvendinti pagal pasidalijamojo valdymo principą vykdomas programas; pabrėžia valstybių narių ir Tarybos atsakomybę skirti pakankamai mokėjimų asignavimų metiniuose biudžetuose, kad ES galėtų spręsti dabartines problemas;

17.

yra susirūpinęs dėl to, kad, nepaisant asignavimų 3 ir 4 išlaidų kategorijoms padidinimo siekiant įveikti pabėgėlių ir migracijos krizę, Europos Sąjungos krizių rezervo ir lankstumo maržos sukūrimo, dabartinėje DFP numatytų lėšų nepakanka norint patenkinti su ES biudžetu siejamus didėjančius poreikius dėl pabėgėlių ir migrantų priėmimo, paskirstymo ir integracijos arba jų apsaugos jų kilmės vietose; šiuo atžvilgiu primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms tenka didelė atsakomybė priimant ir integruojant migrantus, todėl joms sudaromos sąlygos tiesiogiai pasinaudoti atitinkamomis ES finansavimo galimybėmis labai padėtų joms įgyvendinti šiuos uždavinius; perspėja, kad didesnis lankstumas neišsprendžia finansinių išteklių trūkumo klausimo;

18.

atkreipia dėmesį į pasiūlymą sukurti Europos darnaus vystymosi fondą ir šį klausimą išsamiau apsvarstys atskiroje nuomonėje;

19.

atkreipia dėmesį į tai, kad galimas Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos gali padaryti poveikį dabartinei daugiametei finansinei programai; yra susirūpinęs dėl daugelio ES programų įgyvendinimo pasekmių ir siūlo anksti įtraukti RK į tolesnes diskusijas dėl dabartinės DFP persvarstymo;

20.

teigiamai vertina skyrių „Kitos daugiametės finansinės programos link“, kaip pradinį indėlį į platesnio masto diskusijas dėl ES biudžeto ateities; ragina ES institucijas anksti pradėti dialogą su Europos miestais ir regionais dėl kitos DFP masto, struktūros bei priemonių ir nurodo, kad Komitetas atėjus laikui parengs pasiūlymų šiuo klausimu;

21.

paveda Komiteto pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Komisijai, Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkui.

21.3.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/4

—

atsižvelgdamas į pagrindinius 2016 m. Europos semestro dokumentus, visų pirma į metinę augimo apžvalgą, ataskaitas pagal šalis, nacionalines reformų programas ir konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas,

—

atsižvelgdamas į Europos Parlamento pranešimo „Europos ekonominės politikos koordinavimo semestras: 2016 m. prioritetų įgyvendinimas“ (2016/2101(INI)) projektą,

1.

primena, kad dėl ekonomikos krizės ir fiskalinio konsolidavimo priemonių Europos Sąjungoje viešosios ir privačios investicijos, palyginti su 2007 m., sumažėjo apie 15 proc., o kai kuriose valstybėse narėse – net 50 proc.; pabrėžia, kad kelerius metus trunkantis tokio nepakankamo finansavimo („investicijų deficito“) kumuliacinis laikotarpis yra didelė kliūtis Europos sanglaudai ir konkurencingumui, taigi – ir jos gebėjimui užtikrinti tvarų augimą ir darbo vietų kūrimą;

2.

pabrėžia, kad 40 proc. 2016 m. konkrečioms šalims skirtų rekomendacijų yra susijusios su investicijoms kylančiomis kliūtimis, kurias gali padėti įveikti vietos ir regionų valdžios institucijos (1). Šios kliūtys, be kita ko, – tai bloga viešojo administravimo kokybė ir koordinavimo stoka, vietos ir regionų valdžios institucijų funkcijų ir finansinių išteklių neatitikimas, veiklą sunkinanti reguliavimo aplinka privačioms investicijoms, korupcija, aukštos kvalifikacijos darbuotojų ir tinkamos transporto infrastruktūros stygius; informuoja, kad šie klausimai taip pat bus keliami būsimoje RK nuomonėje „Investicijų trūkumo šalinimas. Kaip įveikti sunkumus?“;

3.

primena deklaraciją „Investuoti ir sujungti“ (2), kuri 2016 m. liepos 9 d. buvo priimta Bratislavoje vykusiame 7-ajame Europos regionų ir miestų aukščiausiojo lygio susitikime, kuriame daugiausia dėmesio skirta kliūčių, trukdančių plėtoti didžiulį Europos miestų, regionų ir kaimo vietovių nepanaudotą investicinį potencialą, šalinimo svarbai ir vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmeniui užtikrinant novatorišką infrastruktūrą ir paslaugas, skirtas skatinti investicijas ir gerinti ES piliečių gyvenimo kokybę;

4.

yra susirūpinęs dėl to, kad neseniai RK surengtoje ES vietos ir regionų valdžios institucijų apklausoje (3) apie 60 proc. respondentų pastebėjo, kad per pastaruosius dvylika mėnesių viešosios ir privačios investicijos mažėjo arba nekito, o tai, jei bus patvirtinta, reikštų, kad ekonomikos krizės laikotarpiu atsiradusi nepakankamų investicijų tendencija tęsiasi;

5.

pabrėžia, kad remiantis ta pačia RK apklausa viešųjų investicijų finansavimas tebėra problema maždaug dviem trečdaliams vietos ir regionų valdžios institucijų, iš dalies dėl nepakankamo jų gebėjimo tinkamai planuoti viešąsias investicijas, naudoti finansines priemones, teikti projektus Europos investicijų bankui (EIB) ir dalyvauti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės projektuose;

6.

džiaugiasi pirmais teigiamais Europos strateginių investicijų fondo (ESIF) rezultatais, daugiausia susijusiais su „MVĮ linija“; kartu ragina gerinti ESIF „infrastruktūros ir inovacijų linijos“ papildomumą bei ESIF geografinę pusiausvyrą, be kita ko, skatinant plėtoti regionų investavimo strategijas ir naudoti investicijų platformas siekiant užtikrinti galimybes jomis naudotis visiems regionams, ypač mažiau išsivysčiusiems;

7.

iš esmės palankiai vertina pasiūlymą sustiprinti Europos strateginių investicijų fondą (ESIF) ir pratęsti jo veiklos laikotarpį, dėl kurio bus priimta atskira RK nuomonė; tikisi tolesnių patobulinimų papildomumo, geografinės bei sektorių aprėpties ir skaidrumo srityse, pakartoja prašymą tinkamai įvertinti ESIF rezultatus, visų pirma jo sinergiją su Europos struktūriniais ir investicijų fondais ir jų iki šiol įneštą indėlį į teritorinę sanglaudą, ir tikisi glaudžiai bendradarbiauti su Europos Parlamentu kruopščiai tikrinant ESIF įgyvendinimą;

8.

pabrėžia, kad trys ketvirtadaliai RK apklausos dėl kliūčių investicijoms respondentų nežinojo apie ESIF teikiamas galimybes ir jo investicijų platformas, taigi, vietos ir regionų valdžios institucijas ir kitus susijusius suinteresuotuosius subjektus reikėtų geriau informuoti šiais klausimais;

9.

pažymi, kad mažesniems regionams ir savivaldybėms, taip pat regionams, kurie turi didelių ir nuolatinių gamtinių arba demografinių trūkumų, pavyzdžiui, labai retai apgyvendintiems labiausiai į Šiaurę nutolusiems, salų ir kalnų regionams, dažnai nepavyksta pasinaudoti ESIF dėl didelių mažiausios vertės ribų, taikomų remiamoms investicijoms, ir tikisi, kad persvarstant ESIF ši riba bus sumažinta;

10.

pabrėžia, kad padedant Europos investavimo konsultacijų centrui vietos ir regionų lygmeniu reikėtų stiprinti potencialių projektų vykdytojų techninius gebėjimus, visų pirma susijusius su investicijų platformų planavimu ir steigimu;

11.

pabrėžia, kad regionų investavimo strategijos turėtų būti grindžiamos suvokimu, kad ekonominiai ir technologiniai pokyčiai sparčiai transformuoja mūsų visuomenę ir teritorinius vienetus; šiomis aplinkybėmis pabrėžia, kad būtina skatinti investicijas į mažo anglies dioksido kiekio technologijų ir žiedinę ekonomiką ir remti dalijimosi ir bendro vartojimo ekonomiką taip padedant mažesnėmis sąnaudomis plėtoti novatorišką veiklą, skatinti viešųjų ir privačių paslaugų teikimą piliečiams ir didinti viešojo sektoriaus veiksmingumą;

12.

pabrėžia, kad labai svarbu skatinti vietos ir regionų valdžios institucijas įgyvendinant bendrus strateginio vystymosi prioritetus naudotis pažangiosios specializacijos strategijomis ir Europos partnerystėmis;

13.

pabrėžia, kad sanglaudos politika toliau išlieka pagrindine ES investicine priemone, visų pirma jos mažiau išsivysčiusioms šalims ir regionams; norėtų, kad ji su ESIF labiau papildytų vienas kitą;

14.

primena savo nuomonę dėl Daugiametės finansinės programos (DFP) laikotarpio vidurio peržiūros, kurioje teigiama, kad trūkstant mokėjimų asignavimų pagal 2014–2020 m. DFP gali kilti pavojus, kad Komisija negalės vykdyti savo įsipareigojimų, todėl vėluos mokėjimai ir tai turės neigiamų pasekmių įgyvendinant ESI fondų remiamas veiksmų programas;

15.

mano, kad atliekant finansavimo iš struktūrinių fondų peržiūrą valstybių vyriausybėms galėtų būti leista tam tikrą Europos lėšų sumą skirti projektams tose vietovėse, kurioms būdingas hidrogeologinis nestabilumas, taip pat veiksmams didelių stichinių nelaimių atveju;

16.

pabrėžia, kad daugiau kaip pusė 2016 m. konkrečioms šalims skirtų rekomendacijų, pateiktų 26 šalims, yra teritorinės, t. y. susijusios su problemomis, kurios labiau aktualios vieniems regionams ar miestams negu kitiems ir (arba) kurių įgyvendinimas priklauso nuo subnacionalinių valdžios lygmenų;

17.

reikėtų priminti, kad RK savo nuomonėje „ES atsakas į demografinius iššūkius“ pabrėžė, kad demografiniai iššūkiai turėtų būti susieti su Europos semestru ir kad Europos semestras turėtų turėti teritorinį aspektą. Vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų aktyviai dalyvauti įgyvendinant Europos semestro programoje patvirtintas demografinių iššūkių įveikimo priemones ir į šias institucijas turėtų būti atsižvelgta valstybėms narėms teikiant rekomendacijas dėl šios srities problemų sprendimo;

18.

pabrėžia, kad RK visada prieštaravo Bendrųjų nuostatų reglamento (BNR) 23 straipsnyje nustatytų makroekonominių sąlygų taikymui įgyvendinant sanglaudos politiką, kadangi valstybei narei nesugebant įvykdyti Stabilumo ir augimo pakte numatytų įsipareigojimų nukentėtų miestai ir regionai; dėl šios priežasties baiminasi, kad sustabdytas ESI fondų finansavimas Ispanijai ir Portugalijai gali padaryti neigiamą poveikį veiksmų programų, kurios jau ir taip labai vėluoja, įgyvendinimui. Be to, būtų prieštaringa panaikinti sankcijas, numatytas pagal perviršinio biudžeto deficito procedūrą (Reglamentas 1173/2011 dėl veiksmingo biudžeto priežiūros vykdymo užtikrinimo euro zonoje), tačiau svarstyti galimybę taikyti sankcijas pagal BNR 23 straipsnį; taip pat pabrėžia, kad reikia patikimesnio ekonomikos valdymo nacionaliniu lygmeniu, nes tai būtina sąlyga norint veiksmingai naudoti ESIF lėšas;

19.

pakartoja raginimą vietos ir regionų valdžios institucijų investicijų iš struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo neįtraukti į ES šalių biudžeto deficito ir skolos skaičiavimus;

20.

pabrėžia, kad beveik 40 proc. 2016 m. konkrečioms šalims skirtų rekomendacijų, pateiktų 20 valstybių narių, keliami administracinių gebėjimų, ypač subnacionaliniu lygmeniu, klausimai, susiję su struktūrinėmis reformomis ir kliūčių investicijoms šalinimu; pripažįsta, kad administracinius gebėjimus pirmiausia reikėtų skatinti sukuriant veiksmingas administravimo struktūras; primena savo pasiūlymą, pateiktą sudarant struktūrinių reformų rėmimo programą, parengti bendrą strateginį dokumentą, kuriame būtų apibrėžti prioritetai ir kriterijai visoms ES finansuojamoms gebėjimų stiprinimo priemonėms koordinuoti;

21.

pabrėžia, kad Komisija turėtų apsvarstyti galimybę pasiūlyti euro zonai fiskalinį pajėgumą, kad būtų galima įgyvendinti anticiklinę politiką ir paspartinti atsigavimą, ir skelbia, kad artimiausiu metu priims nuomonę šiuo klausimu;

22.

pripažįsta socialinių ir darbo rinkos problemų sprendimo svarbą; pritaria Komisijos sprendimui įtraukti socialinius rodiklius į makroekonominio disbalanso procedūrą (MDP);

23.

atkreipia dėmesį į tai, kad įgyvendinama mažai konkrečioms šalims skirtų rekomendacijų ir kad visi valdymo lygmenys turėtų dėti daugiau pastangų šiai padėčiai gerinti; pažymi, kad kai kurioms problemoms spręsti reikia ilgalaikių pastangų, kaip rodo faktas, kad maždaug trys ketvirtadaliai 2016 m. konkrečioms šalims skirtų rekomendacijų teritoriniais klausimais jau buvo pateiktos 2015 m., o du trečdaliai rekomendacijų, pateiktų pernai, jau buvo paskelbtos 2014 m.;

24.

pabrėžia, kad, kaip šiemet patvirtinta nacionalinėse reformų programose ir konkrečioms šalims skirtose rekomendacijose, vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimas Europos semestre daugiausia apsiriboja įvairių politikos sričių įgyvendinimo etapu, nors šios institucijos turėtų būti partnerėmis ir formuojant politiką; pabrėžia, kad jų dalyvavimas ankstyvajame etape iš esmės pagerintų rekomendacijų įgyvendinimo rodiklius, padėtų spręsti didėjančių skirtumų regionuose problemą, didintų atsakomybę vietoje ir keltų pasitikėjimą valstybėse narėse ir tarp jų;

25.

ketina pasiūlyti elgesio kodeksą, kaip įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas į Europos semestrą, atsižvelgiant į nacionalinius skirtumus ir stengiantis išvengti nereikalingos administracinės naštos, taip prisidedant prie geresnio valdymo metodo. Tai bus daroma su prielaida, kad kodeksas atspindės įvairovę ir valstybių narių konstitucines nuostatas;

26.

prašo 2017 m. metinėje augimo apžvalgoje didelį dėmesį sutelkti į demografinius iššūkius, kurie taip pat išryškina būtinybę vykdyti ekonomikos ir finansų politiką, kuria siekiama tinkamai ir subalansuotai integruoti migrantus Sąjungos teritorijoje;

27.

pabrėžia, kad Europos semestrui reikalinga ilgalaikė daugiapakopė politikos programa, panaši į dabartinės strategijos „Europa 2020“ programą; palankiai vertina Europos Komisijos pranešimą, kad netrukus bus parengtas ES darnaus vystymosi politikos planas, ir atkreipia dėmesį į tai, kad būtina būsimą ES augimo strategiją susieti su atnaujinta teritorine vizija;

28.

įgalioja Komiteto pirmininką šią rezoliuciją perduoti Europos Komisijai, Europos Parlamentui, Tarybai, Europos Vadovų Tarybos pirmininkui ir ES Tarybai pirmininkaujančiai Slovakijai.

21.3.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/7

—

atsižvelgdamas į Europos Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo dėl Europos kultūros paveldo metų (1);

1.

džiaugiasi Europos Komisijos pasiūlymu paskelbti 2018 metus Europos kultūros paveldo metais ir pritaria nurodytiems Metų bendriesiems ir konkretiems tikslams;

2.

laiko kultūros paveldui skirtus Europos metus vertinga galimybe didinti žmonių informuotumą apie būtinumą saugoti kultūros paveldą, supažindinti su juo platesnę auditoriją ir padėti siekti bendrų visos Europos tikslų (2); be to, Europos metai turėtų skatinti keistis geriausia praktika veiksmingų valdymo sistemų, padedančių sumažinti su miestų plėtra ir kraštovaizdžio pertvarkymu susijusią riziką, vystymo ir kovos su neteisėtais kasinėjimais ir neteisėta prekyba kultūros vertybėmis srityse;

3.

skelbiant 2018 metus Europos kultūros paveldo metais, ragina laikytis išsamaus požiūrio ir turėti aiškią ateities viziją, taip pat laikyti tai galimybe dar kartą patvirtinti mūsų šūkį „suvienijusi įvairovę“. RK pakartoja savo ketinimą remti Europos kultūros paveldo metus (2018 m.). Šiuo tikslu jis yra pasirengęs prisidėti prie Europos iniciatyvinės grupės, kurią Europos Komisija siūlo sudaryti Europos metams (2018 m.) paminėti, veiklos;

4.

pripažįsta, kad kultūros paveldo paminėjimas ir jo įamžinimas padeda europiečiams geriau jį suvokti, skatina kūrybingumą ir skiepija aktyvų pilietiškumą. Todėl kultūros ir kultūros paveldo puoselėjimas yra itin svarbus tapatumui ir demokratinėms vertybėms Europoje stiprinti ir prisideda prie socialinės ir ekonominės sanglaudos; Todėl saugomos gamtos teritorijos turėtų būti laikomos kultūros paveldo dalimi;

5.

džiaugiasi, kad kultūra pripažįstama vietos ir regionų vystymosi priemone ir vertinami inovatyvūs daugiapakopio valdymo ir kultūros paveldo valdymo modeliai; tačiau pažymi, kad koordinatorių skyrimas valstybių narių lygmeniu privalo atspindėti kiekvienos valstybės narės, įskaitant federalines ir (arba) regionų ir miestų, turinčių teisėkūros galias, valdymo struktūras;

6.

dar kartą patvirtina kraštovaizdžio kaip vienos iš pagrindinių Europos gamtos ir kultūros paveldo sudedamųjų dalių, darančių gilų poveikį Europos piliečių kultūriniam tapatumui, svarbą; mano, kad laikantis Europos kraštovaizdžio konvencijos ir Europos kultūros darbotvarkės, bendrieji Europos kultūros paveldo metų (2018 m.) tikslai galėtų būti praturtinti stipriu teritorijų vystymo aspektu regionų ir vietos kultūros strategijų, apimančių darnaus kultūrinio turizmo populiarinimą, forma;

7.

tikisi, kad Europos kultūros paveldo metai (2018 m.) suteiks postūmį padidinti pagal COSME programą skiriamą finansavimą kultūrinio turizmo srityje veiklą vykdančioms mažosioms ir vidutinio dydžio įmonėms;

8.

tikisi, kad turizmas, ypač kultūrinis ir paveldo, suvaidins svarbų vaidmenį 2018 m., atsižvelgiant į tai, kad šis sektorius yra vienas sparčiausiai augančių ekonomikos sektorių Europoje, kuris skatina pasaulinį ekonomikos augimą ir vystymąsi, sukuria milijonus darbo vietų, didina eksportą ir investicijas bei keičia žmonių gyvenimus;

9.

pabrėžia kultūros kaip vieno esminių turistų traukos veiksnių svarbą ir pabrėžia būtinybę puoselėti Europos kultūros ir gamtos paveldą mūsų regionuose, miestuose ir kaimo vietovėse, kurie parodo mūsų įvairovę, bei užtikrinti geresnį patekimą į tas vietoves, kurias yra sunku pasiekti, pavyzdžiui, kaimo, kalnuotus ar salų regionus;

10.

primena, kad naujos ES miestų darbotvarkės tikslas – pagerinti gyvenimo miestuose kokybę ir suformuoti naują „miestų“ valdymo būdą, ir pabrėžia, kad taip pat turėtų būti kuriamos partnerystės kitose srityse, kurioms būtina integruota politika, pavyzdžiui, kai reikia atsižvelgti į kultūros ir turizmo aspektą miestų plėtros srityje, naujas įtraukias dalyvavimo formas, inovacijas ir pažangiuosius miestus (3);

11.

pabrėžia glaudžius kultūros paveldo ir kaimo plėtros ryšius ir ragina kaimo vietoves joms rengiant savo vystymosi strategijas daugiau dėmesio skirti kultūros paveldui, nes jis padeda išsaugoti ir kurti darbo vietas, remia žemės ūkio įmones, saugo kultūrinį kraštovaizdį, remia kaimo menus ir amatus;

12.

pakartoja, kad vienas ETBG naudojimo daugiapakopio valdymo projektuose pranašumų galėtų būti galimybė įtraukti visus atitinkamus veikėjus į pasienio teritorijų arba Europos regionų valdymą (4) ir skatinti bendradarbiavimą kultūros srityje, įskaitant tiek materialųjį, tiek nematerialųjį kultūros paveldą, darantį teigiamą poveikį kitiems sektoriams, pavyzdžiui, turizmui ir pramonei;

13.

dar kartą išreiškia paramą Europos kultūros sostinės ir Europos paveldo ženklo iniciatyvoms, įskaitant Europos kultūros dienas ir ES apdovanojimą už kultūros paveldo puoselėjimą, kartu pabrėžia būtinumą stiprinti jų sinergiją su Europos kultūros paveldo metų (2018 m.) veikla;

14.

pažymi, kad nors Europos metų veiklai skirtas bendras Sąjungos finansavimas turi atitikti prioritetus ir taisykles, metiniu arba daugiamečiu pagrindu taikomas esamoms programoms, kiekvieniems Metams pasirenkama politikos sritis didele dalimi priklauso nuo turimo biudžeto paketo dydžio. Todėl įvairių Metų finansavimas labai svyruoja ir gali trukdyti siekti Metų tikslų;

15.

pakartoja, kad globalėjančiame pasaulyje nuo kultūros gali priklausyti vietovės patrauklumas verslui, investuotojams ir kūrybingiems bei versliems žmonėms, taip pat jos konkurencingumas;

16.

laiko Europos kultūros paveldo metus (2018 m.) svarbiu ES tarptautinių kultūrinių ryšių strategijos kūrimo (5) etapu;

17.

teigiamai vertina tai, kad paveldui skiriamas svarbus vaidmuo išorės santykių programose, skirtose daugiausia Artimųjų Rytų šalims, kadangi šis regionas smarkiai nukentėjo nuo tyčinio kultūros paveldo naikinimo kai kuriose konflikto zonose. Sutinka, kad turi būti užmegztas kultūrinis bendradarbiavimas su Europos kaimynystės politikos ir Rytų partnerystės šalimis;

18.

pažymi, kad jaunimui labai svarbu pripažinti, suprasti ir branginti savo paveldą ir laikyti jį savo tapatumo dalimi. Todėl ragina rodyti didesnę iniciatyvą populiarinant Europos kultūros paveldą ir jo įvairovę tarp jaunimo ir vaikų; todėl rekomenduoja į mokyklų programas įtraukti Europos meno, muzikos, teatro ir kino švietimo dalykus, kad praturtėtų žinios apie žemyno materialųjį ir nematerialųjį kultūros paveldą;

19.

pripažįsta, kad labai svarbu nuo mažens ugdyti kūrybiškumą tiek švietimo sistemoje, tiek laisvalaikiu, kad jaunoji karta sugebėtų visapusiškai pasinaudoti naujomis prieigos prie kultūros formomis (6);

20.

laikosi nuomonės, kad prieinamumas yra esminės svarbos Europos kultūros paveldo metų (2018 m.) sėkmei; prieinamumo gerinimas yra svarbiausias atskaitos taškas norint, be kita ko, siekti aktyvesnio dalyvavimo (7);

21.

patvirtina savo pageidavimą dalyvauti rengiant išsamią komunikacijos strategiją, taip pat organizuojant atitinkamas konferencijas, renginius ir iniciatyvas, ir savo pasirengimą padėti užmegzti ryšius su piliečiais ir suinteresuotaisiais subjektais;

22.

pageidautų, kad ES žiniasklaidos, audiovizualinė ir IT politika, kuria siekiama populiarinti Europos kultūros ir kalbų paveldą, būtų aktyvesnė;

23.

be to, mano, kad būtina sukurti Europos tinklą, į kurį būtų įtraukti Pasaulio paveldo miestai, kadangi šie miestai yra bendras visų europiečių paveldas, ir nustatyti konkrečias priemones šiems miestams išsaugoti ir geriau juos viešinti;

24.

paveda Komiteto pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Komisijai, Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkui ir pirmininkaujančiai Slovakijai.

21.3.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/12

1.

pabrėžia, kad Europos struktūriniai ir investicijų (ESI) fondai yra viena iš nedaugelio ES priemonių, darančių tiesioginį, konkretų ir akivaizdų poveikį piliečių gyvenimo kokybei įgyvendinant šimtus tūkstančių projektų visoje Europoje ir dėl šios priežasties galinčių turėti teigiamos įtakos jų bendram požiūriui į ES šiuo metu, kai mažėja jos populiarumas. Todėl ši priemonė turėtų būti toliau palaikoma ir plėtojama atsižvelgiant į pagrindinius jos tikslus ir principus. Priešingai – ESI fondai, ir visų pirma sanglaudos politika, turėtų būti analizuojami ir tobulinami, kad padidėtų jų veiksmingumas ir pridėtinė vertė tiek norint įgyvendinti ES tikslus ir strategiją „Europa 2020“, tiek kitose piliečių gyvenimui svarbiose srityse, o tai leistų pagerinti jų nuomonę apie ES. Siekiant šio tikslo viena iš tinkamų ir svarbių priemonių yra supaprastinti visą ESI fondų įgyvendinimo sistemą ir užtikrinti jos lankstumą;

2.

atkreipia dėmesį, kad ESI fondų naudojimo procedūra tampa vis sudėtingesnė ne tik kiekvieną programavimo laikotarpį, bet praktiškai kiekvienais metais; todėl labai palankiai vertina tai, kad už regioninę politiką atsakingos Komisijos narės iniciatyva Europos Komisija pradėjo rimtai svarstyti šių fondų supaprastinimo klausimą ir šiuo tikslu ne tik sudarė aukšto lygio grupę, bet ir paragino kitus partnerius aptarti šį klausimą. RK taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad reikėtų apsvarstyti ne tik ESI fondų, bet ir visų ES finansinių programų ir politikos sričių persvarstymo siekiant supaprastinimo galimybę;

3.

palankiai vertina glaudų bendradarbiavimą su Tarybai pirmininkavusiais Nyderlandais ir pirmininkaujančia Slovakija, kartu aptariant praktinius veiksmus, kaip supaprastinti ESI fondų įgyvendinimą, ir siūlo šį darbą tęsti su Tarybai pirmininkausiančiomis valstybėmis narėmis ir atsižvelgiant į diskusijas dėl sanglaudos politikos ateities;

4.

pabrėžia, kad vykdant supaprastinimo procesą svarbu siekti svarbiausio sanglaudos politikos tikslo ir uždavinio, t. y. regioninės politikos; pabrėžia, kad dabartinės formos sanglaudos politika palaipsniui tolsta nuo regioninės politikos ir pagal ją vis dažniau problemos sprendžiamos nacionaliniu lygmeniu; tai visų pirma patvirtina įvairūs partnerystės susitarimai, grindžiami nacionalinėmis reformų programomis. Be to, sanglaudos politiką varžo įvairios nacionalinės sąlygos, kurių laikymasis visiškai nepriklauso nuo vietos ir regionų valdžios institucijų ir kitų paramos gavėjų. Sanglaudos politika tampa vis sudėtingesnė ir painesnė, visų pirma dėl to, kad trūksta skirtingų politinių ir administracinių lygmenų tarpusavio pasitikėjimo. Šis sudėtingumas savo ruožtu prisideda prie vis didėjančių regionų vystymosi skirtumų;

5.

atkreipia dėmesį į tai, kad RK atstovauja vietos ir regionų valdžios institucijoms, kurios gali imtis veiksmų įvairiais ESI fondų naudojimo proceso etapais kaip šių fondų lėšų naudojimą valdanti grandis ir kaip visų pirma galutinės paramos gavėjos, valdymo institucijos arba suinteresuotosios šalys. Atsižvelgiant į vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį, supaprastinimo procese pirmiausia turėtų būti remiamasi jų žiniomis ir pastabomis;

6.

atkreipia dėmesį į tai, kad siekiant iš tiesų veiksmingo supaprastinimo, būtinas aktyvus ne tik visų Europos Komisijos generalinių direktoratų (įskaitant Regioninės ir miestų politikos (REGIO), Užimtumo, socialinių reikalų ir įtraukties (EMPL), Žemės ūkio ir kaimo plėtros (AGRI), Jūrų reikalų ir žuvininkystės (MARE) ir Konkurencijos (COMP) generalinius direktoratus), bet ir kitų institucijų ir ES organų (pavyzdžiui, audito institucijų) dalyvavimas ESI fondų planavimo ir stebėsenos srityje. Sistema turi būti supaprastinta tiek paramos gavėjams, tiek administracinėms institucijoms;

7.

rekomenduoja vykdant supaprastinimo procesą visų pirma sumažinti įgyvendinimo struktūroms tenkančią administracinę naštą ir supaprastinti audito, ataskaitų teikimo ir išlaidų patvirtinimo procesą. Teisinė sistema turėtų būti pritaikyta atsižvelgiant į projekto apimtį ir įgyvendinimo sistemos veiksmingumą valstybėse narėse;

8.

rekomenduoja supaprastinimo procese laikytis sisteminio požiūrio, todėl mano, kad šiuo tikslu vertėtų nustatyti įgyvendinimo ir sėkmės metodą ir rodiklius; taigi, reikia išskirti dvejopo pobūdžio rezultatus, t. y. tuos, kurie leidžia iš karto pritaikyti žinias ir pasiūlytus sprendimus, ir tuos, kuriais bus pasinaudota kitu programavimo laikotarpiu. Dabartiniu programavimo laikotarpiu, atsižvelgiant į įgyvendinamas veiksmų programas, plataus masto teisės aktų pakeitimai nėra tinkamas sprendimas norint užtikrinti teisinį tikrumą. Vis dėlto reikėtų numatyti neatidėliotinus veiksmus ir iš dalies pakeisti įgyvendinimo praktiką ir neteisinius reikalavimus, užtikrinti glaudesnį bendradarbiavimą ir veiksmingesnes gaires, taip pat atlikti nedidelius sanglaudos politikos teisės aktų ir susijusių teisės aktų pakeitimus. Supaprastinimo procesas turėtų būti struktūruotas pagal sritis (transporto, aplinkos ir kt.), atsižvelgiant į fondus ir jų tikslines sritis (ERPF, ESF ir kt.), pagal lygmenį (nacionalinio, regionų, miestų, vietos ir savivaldybių) ir pagal dalyvaujančius suinteresuotuosius subjektus (viešasis ir privatusis sektoriai, NVO ir kt.). Vykdant šį procesą reikia atkreipti dėmesį į sąsajas ir padarinius tiek šioje struktūroje, tiek už jos ribų ir pabrėžti įvairių įgyvendinime dalyvaujančių lygmenų institucijų santykių supaprastinimo svarbą;

9.

siūlo gerinti koordinavimą tarp atskirų fondų ir programų nacionaliniu lygmeniu. Tai turėtų būti pasiekta, be kita ko, per strateginį valdymą ir planavimą programavimo laikotarpiu, daugiausia dėmesio skiriant bendram strateginiam darbui;

10.

pabrėžia, kad siekiant sėkmingo supaprastinimo proceso svarbu atsakyti į šiuos pagrindinius klausimus:

11.

mano, kad supaprastinimu negali būti laikoma:

12.

mano, kad supaprastinimas tai yra:

13.

pabrėžia, kad supaprastinimas – tai tęstinis procesas, kuris neapsiriboja keleto priemonių įgyvendinimu, ataskaitos ir nuomonės parengimu;

14.

įspėja, kad daugelis paramos gavėjų mano, kad šiuo metu naudotis ESI fondais yra rizikinga, nes jie nėra tikri, kad nenukentės dėl force majeure, t. y. kad dėl Europos Komisijos ir valstybės narės ginčo nebus nutrauktas arba atidėtas jų projekto finansavimas, pavyzdžiui, dėl to, kad nesilaikoma sąlygų, nustatomos klaidos įgyvendinant priemonę ir pan. Pasiekus projekto tikslus ir lauktą poveikį, paramos gavėjo gaunama pagalba visgi gali būti sumažinta arba atidėta dėl įvairių nedidelių klaidų arba dėl to, kad projekto įgyvendinimo metu dėl objektyvių priežasčių atlikta pakeitimų. Paramos gavėjas neapsaugotas ir nuo rizikos, kad jo projektui atgaline data bus taikomos dėl kito projekto audito institucijos priimtos išvados, taip pat kitokios rizikos. Visi šie veiksniai turi įtakos pasiryžimui veiksmingai naudoti ESI fondų lėšas. Sanglaudos politikoje būtina vėl pagrindinį dėmesį skirti projektui ir jo vykdytojui sudarant palankias sąlygas paramos gavėjui, konkrečiai: sumažinti administracinę naštą ir reikalauti projektų vykdytojų ataskaitose teikti tik informaciją apie projekto įgyvendinimą, plačiau naudoti supaprastintą sąnaudų skaičiavimą ir vengti, kad kontrolė jas kvestionuotų, nurodyti projektų vykdytojams, kokius dokumentus privaloma pateikti popieriniu formatu saugojimo tikslais, nustatant galutinę archyvavimo datą;

15.

mano, kad tokių pačių tinkamumo finansuoti taisyklių taikymas visiems ES fondams reikštų didelį supaprastinimą. Tačiau svarbu, kad atsakomybė už tinkamų finansuoti išlaidų nustatymą ir toliau turi tekti valstybėms narėms ir tai turėtų būti suderinta visose ES valstybėse narėse;

16.

siūlo ESI fondų atžvilgiu vienai iš esamų institucijų ar organų suteikti tarpininko, į kurį kraštutiniu atveju galėtų kreiptis bet kuris paramos gavėjas, įgaliojimus ir vaidmenį; dėl sistemos sudėtingumo daugelis paramos gavėjų, visgi dedančių pastangas įgyvendinti projektą taip, kad jo poveikis būtų kuo didesnis, atsiduria paradoksalioje ir problemiškoje padėtyje, kuri ne tik morališkai ir ekonomiškai žlugdo paramos gavėjus, bet ir gerokai padidina neigiamą visuomenės požiūrį į ESI fondus ir į pačią ES. Ši institucija turėtų ne vien tik palaikyti ryšį su REGIO generaliniu direktoratu, bet visų pirma spręsti ESI fondų problemas Europos Komisijos ir kitų ES institucijų lygmeniu. Tokios institucijos nėra ES lygmeniu, todėl su ESI fondais susijusius klausimus sprendžia kiti generaliniai direktoratai ir kitos ES institucijos. Be to, reikėtų kurti panašias institucijas valstybėse narėse, kuriose jų dar nėra;

17.

dar sykį pakartoja, kad labai svarbu vengti taikyti sprendimus atgaline data. Dabartiniai sprendimai ar pakeistos procedūros ar gairės negali būti taikomi atgaline data kitiems projektams, net ir nebaigtiems projektams, kurių įgyvendinimas jau gerokai pažengęs. Taikymo atgaline data prevencija – tai priemonė, kurią galima pritaikyti nedelsiant ir kuri gerokai padidintų paramos gavėjų teisinį tikrumą;

18.

rekomenduoja vykdant supaprastinimo procesą atlikti reformas siekiant užtikrinti didesnį lankstumą, nes dėl vis sudėtingesnių procesų projektuose atsiranda įvairių konkrečių sprendimų, skatinančių priimti bendras gairės ir direktyvas; todėl rekomenduoja sudaryti praktinės patirties įgyvendinant ESI fondus turinčių specialistų darbo grupę, kuriai būtų pavesta teikti pasiūlymus dėl pakeitimų ir palaikyti dialogą su Europos Komisija ir kitomis institucijomis;

19.

atkreipia dėmesį į dažnus ESI fondus reglamentuojančios ES teisinės sistemos ir nacionalinių teisės aktų – kurie veikiausiai nesusiję – nederėjimo atvejus, pavyzdžiui, įstatymų dėl finansų kontrolės arba viešųjų pirkimų; tai lemia susiskaidymą ir nevienodą įvairių valstybių narių požiūrį; todėl, atsižvelgdamas į tai, kad ESI fonduose sutelkti Europos, o ne nacionaliniai asignavimai, rekomenduoja viršesniais laikyti su ESI fondais susijusius ES, o ne prieštaraujančius nacionalinius ar netgi europinius teisės aktus nepaisant bendro finansavimo nacionaliniais ar subnacionaliniais ištekliais, kad būtų išvengta perteklinio reglamentavimo;

20.

siūlo skleisti valstybių gerąją praktiką įgyvendinant programas, kurioms praeityje buvo nustatytas nežymus arba mažas klaidų skaičius. Be to, būtina užtikrinti, kad visoms valstybėms narėms būtų sudarytos vienodos sąlygos (neatsižvelgiant netgi į nacionalinių teisės aktų skirtumus). Šiuo metu įvairūs teritoriniai vienetai dažnai laikosi visiškai priešingo požiūrio. Iš tiesų, yra atvejų, kai tai, kas vienoje valstybėje yra tinkama ir įprasta procedūra, kitoje yra laikoma rimtu pažeidimu. Tai, žinoma, neturi įtakos nuostatai, kad administracinė našta turėtų būti nustatoma atsižvelgiant į projektų dydį, paramos sumą ir įgyvendinimo struktūros kokybę;

21.

pabrėžia, kad, siekiant sėkmingo supaprastinimo proceso, būtina suderinti, viena vertus, kovos su korupcija priemones ir sumažinti klaidų skaičių ir, antra vertus, supaprastinti ir sumažinti su ESI fondais susijusią administracinę naštą. Būtina peržiūrėti įgyvendinimo ir valdymo taisykles, pagal kurias sukčiavimas ir netyčinė klaida vertinami vienodai; tai skatina subjektų tarpusavio nepasitikėjimą ir neproporcingai didelę administracinę naštą projektų vykdytojams. Laipsniškai priimtos įvairios skaidrumo užtikrinimo ir kovos su korupcija bei sukčiavimu priemonės labai apsunkina visą sistemą. Reikėtų a posteriori patikrinti, kurios iš šių priemonių yra iš tiesų veiksmingos ir dėl kurių procesas tampa tik sudėtingesnis ir sąžiningi paramos gavėjai kaltinami dėl nereikšmingų klaidų. Kova su korupcija neturėtų kelti kiekvieno paramos gavėjo išankstinio nepasitikėjimo: ji turėtų būti grindžiama pasitikėjimu, bendradarbiavimu ir aiškia atsakomybe. Ją vykdant reikia vadovautis pagrindiniais moraliniais principais ir paramos gavėjo atsakomybe įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, o ne atsižvelgus į nustatytas klaidas nustatyti šabloninius modelius, kurie yra dažnai neveiksmingi ir apriboja kitų paramos gavėjų galimybes. Dėmesį sutelkus tik į schemų ir modelių taikymą, kai kuriais atvejais gali būti netinkamai, neteisingai ir visiškai už tai nebaudžiant naudojamos fondų lėšos;

22.

po diskusijų Komitete ir su kitais partneriais, nustatyti šie pagrindiniai spręstini klausimai:

23.

nors, kaip paaiškėjo supaprastinimui skirtų praktinių seminarų metu, kai kuriose valstybėse narėse dėl viešųjų pirkimų didelių problemų nekyla, daugelio šalių atstovai mano, kad būtent viešieji pirkimai yra viena pagrindinių įgyvendinimo problemų. Todėl manome, kad visoje ES turėtų būti nustatytos aiškios viešųjų pirkimų taisyklės, taikomos įgyvendinant ESI fondų lėšomis finansuojamus projektus; šios taisyklės turėtų būti viršesnės už nacionalinius šios srities teisės aktus. Kadangi tai daugiausia yra ES, o ne valstybių narių ištekliai, viešieji pirkimai turi būti reglamentuojami visoje Europoje galiojančiomis, o ne nacionalinio lygmens taisyklėmis. Be to, viešuosius pirkimus reglamentuojančios procedūros turėtų padėti pasiekti kuo veiksmingesnį galutinį rezultatą, ir, siekiant šio tikslo, reikėtų numatyti tam tikrą įvairių viešųjų pirkimų kategorijų lankstumą, o ne įsprausti perkančiąją organizaciją ir pareiškėją į įvairių privalomų standartinių procedūrų ir procesų rėmus. Reikėtų be kita ko padidinti ribines sumas, lemiančias sprendimą skelbti viešųjų pirkimų portale ir ES oficialiajame leidinyje;

24.

nors, kaip paaiškėjo supaprastinimui skirtų praktinių seminarų metu, kai kuriose valstybėse narėse dėl viešųjų pirkimų didelių problemų nekyla, daugelio šalių atstovai atkreipė dėmesį į tai, kad smulkioms perkančiosioms organizacijoms dabartinė sistema yra tokia sudėtinga ir rizikinga, kad jos pačios negali parengti viešo pasiūlymo ir turi naudotis specializuotos išorės bendrovės paslaugomis, tačiau tai jų neatleidžia nuo atsakomybės už galimas klaidas. Taip sukurtas visiškai naujas komercinės veiklos sektorius. Paradoksalu, kad kai kuriais atvejais reikia skelbti konkursą siekiant atrinkti pasiūlymus konkursui parengsiančią įmonę;

25.

nors, kaip paaiškėjo supaprastinimui skirtų praktinių seminarų metu, kai kuriose valstybėse narėse dėl viešųjų pirkimų didelių problemų nekyla, daugelio šalių atstovai atkreipė dėmesį į tai, kad dauguma klaidų viešųjų pirkimų srityje tikrai padaroma dėl sudėtingų taisyklių. Todėl projekto rengėjai išgyvena didelį nusivylimą dėl ex post auditų, kurie vykdomi pažengus procesui, kai jau nebeįmanoma ištaisyti klaidų ir nėra galimybės reikalauti privalomo išankstinio įvertinimo. Todėl RK siūlo audito nuomones ir kitas viešųjų pirkimų kontrolės procedūras visų pirma atlikti ex ante siekiant iš anksto numatyti klaidas, kurių labai dažnai pasitaiko būtent šioje srityje, ir taip sumažinti finansinių pataisų sumas;

26.

taip pat reikia pažymėti, kad teisės aktuose dėl viešųjų pirkimų proceso dėmesys sutelktas į perkančiąją organizaciją, kuri taip pat baudžiama ir persekiojama už menkiausią klaidą, nors daug nederamų viešųjų pirkimų rezultatų manipuliacijų įvyksta dėl susitarimų su atitinkamo konkurso laimėtojais. Kalbant apie sektorius ir segmentus, kuriuose ši rinka labai monopolizuota, reikia pasakyti, kad dabartinė viešųjų pirkimų sistema dažnai neatlieka savo vaidmens ir gali netgi pasirodyti neproduktyvi. Todėl tikslinga išnagrinėti visą sistemą iš esmės ir iš naujo įvertinti visos sistemos koncepciją. Tai ypač aktualu mažoms šalims, kuriose rinka daug labiau monopolizuota;

27.

svarbu, kad neseniai paskelbtos viešųjų pirkimų gairės ESI fondams (Viešojo pirkimo gairės) būtų skubiai peržiūrėtos, nes jose daroma nuoroda į ankstesnes direktyvas, o ne į naujas viešųjų pirkimų direktyvas, kurios buvo patvirtintos 2014 m. ir įsigaliojo šių metų pradžioje. Šiuo atžvilgiu svarbiausia, kad būtų atliktas tinkamas naujosiose gairėse pateiktos informacijos teritorinio poveikio vertinimas, leidžiantis tiesiogiai dalyvauti vietos ir regionų ekspertams. Tai numatyta geresnio reglamentavimo teisės aktų rinkinyje, kuriame pripažįstamas RK kaip svarbaus partnerio vaidmuo geriau apibrėžiant ES pasiūlymų poveikį vietos ir regionų lygmeniu;

28.

laikui bėgant valstybės pagalbos klausimas tapo daug sudėtingesnis ir, nors pastaruoju metu tam tikrų programų padėtis šioje srityje iš dalies pagerėjo, ji vis dar labai sudėtinga paramos gavėjų ir valdymo institucijų atveju. Šiuo metu nėra aiškiai, suprantamai išaiškinta, kas yra valstybės pagalba, ir viskas nusprendžiama vien remiantis paraiškų duomenimis ir išvadomis. Už aiškinimą atsakingos nacionalinės institucijos dažnai laikosi visiškai priešingų nuomonių ir paprastai nenori pateikti aiškių ir privalomų nuomonių. Daugelyje šalių šios valdžios institucijos nedalyvauja ESI fondų įgyvendinimo sistemoje ir neturi aiškios atsakomybės už savo teikiamas nuomones. Todėl būtų pageidautina, kad tose šalyse, kuriose taip nėra, šios nacionalinės institucijos būtų įtrauktos į įgyvendinimo struktūrą ir įpareigotos teikti aiškias nuomones. Be to, kai kuriais atvejais privačiojo sektoriaus veiklos vykdytojai yra palankesnėje padėtyje nei viešojo sektoriaus atstovai (nes jiems neprivaloma laikytis daugelio gairių, reglamentų ir priemonių). Nors viešosios įstaigos daug rečiau veikia kaip konkurencingi ekonominės veiklos vykdytojai ir savo veikla nesiekia pelno, joms turi būti taikomos tokios pat procedūros kaip ir privatiems subjektams;

29.

be to, yra kitas svarbus nenuoseklumas taikant valstybės pagalbos taisykles. Valstybės pagalbos procedūros netaikomos Europos Komisijos tiesiogiai ir centralizuotai valdomoms programoms (pvz., „Horizontas 2020“, Europos infrastruktūros tinklų priemonė, Europos strateginių investicijų fondas), tačiau jos taikomos pagal sanglaudos politiką finansuojamiems projektams. Praktikoje valstybės pagalbos srityje projektai vertinami ne pagal pobūdį, o pagal tai, kas skyrė lėšas – Komisija ar valstybė narė, ir atsižvelgiant į jų finansavimo šaltinį;

30.

todėl RK nori priminti, kad svarbiausias sanglaudos politikos tikslas – užtikrinti vienodas sąlygas mažiau išsivysčiusiems regionams ES skiriant daugiau finansinių išteklių ir didesnę bendro finansavimo dalį. Šiuo požiūriu sanglaudos politiką būtų galima laikyti netgi sąmoninga rinkos iškraipymo priemone. Todėl RK mano, kad valstybės pagalbos skyrimo procedūros visiškai neturėtų būti taikomos ESI fondams;

31.

reikia skirti ypatingą dėmesį valstybės pagalbos skyrimui pagal Europos teritorinio bendradarbiavimo programas. Paprastai egzistuoja disproporcija tarp pastangų, kurias reikia dėti siekiant laikytis taisyklių, ir konkurencijos iškraipymo rizikos. Be to, valstybės pagalba dažnai valstybėse narėse aiškinama skirtingai, todėl neįmanoma šių taisyklių taikyti užtikrinant reikiamą teisinį saugumą, o tai dažnai trukdo visapusiškai įgyvendinti aukštos kokybės projektus. Viena iš priemonių, kurią būtų galima nedelsiant pritaikyti siekiant supaprastinti ESI fondų įgyvendinimą, būtų Europos teritorinio bendradarbiavimo nepriskirti valstybės pagalbos taisyklių taikymo sričiai, kaip pavyzdžiui, programos „Horizontas 2020“;

32.

taip pat iškyla aiškumo ir proporcingumo klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad kai kurie projektai yra mažos apimties, ypač vietos lygmeniu, svarbu, kad valstybės pagalbos taisyklių išimčių sistema būtų aiškesnė. Šiuo metu dažnai kyla nesusipratimų, kada ir kaip yra taikomas de minimis reglamentas, visuotinės svarbos paslaugos, bendroji išimtis ir kaip veikia regioninės valstybės pagalbos gairės; Europos regionų komitetas ragina parengti geresnes, paprastesnes naudoti konsoliduotas gaires jau šiuo programavimo laikotarpiu ir ateityje persvarstant valstybės pagalbos taisykles pagerinti ir supaprastinti esamą sistemą;

33.

atsižvelgiant į besikeičiantį požiūrį į įmonės apibrėžtį, siekiant paremti regionuose užimtumą, inovacijas ir verslumą, taip pat reikėtų padidinti viršutinę pagalbos ribą pagal de minimis taisyklę;

34.

ko gero didžiausias iššūkis Europos struktūrinių ir investicijų fondų įgyvendinimo procese yra nepakankamai nuoseklūs audito metodai nacionaliniu ir Europos lygmenimis. Valdymo institucijos ir įvairios Europos ir nacionalinės kontrolės institucijos dažnai skirtingai aiškina tas pačias taisykles, nors jos yra visiškai neatsakingos už vykdomą kontrolę. ESI fondų projektams turėtų būti taikoma viena bendra kontrolės sistema („vieno langelio“ principas valstybės narės ir ES lygmeniu) paskelbiant privalomas nuomones, taip pat ir dėl viešųjų pirkimų, už kurią būtų prisiimta atsakomybė. Galutinis paramos gavėjas taip pat turėtų turėti teisę pats prašyti atlikti patikrinimą, kad jis galėtų įsitikinti, jog projektas tinkamai įgyvendinamas ir jam negresia pavojus ateityje būti nubaustam, arba kad jis galėtų padaryti pataisymus. Tam taip pat reikia lankstesnio požiūrio į duomenų mainus ir integruotus IT sprendimus, kaip antai elektronines formas ir duomenų bazes, kurios yra būtina išankstinė sąlyga norint sukurti vieno langelio principą, kuriuo mažinama paramos gavėjams ir valdymo institucijoms tenkanti formų pildymo našta. Visuotinis patogus naudoti skaitmeninimas leis maksimaliai sumažinti skenuojamų ir atsiųsdinamų dokumentų skaičių. Todėl turėtų būti skatinama naudoti IT taikomąsias programas, kurios suteikia galimybę tiesiogiai ieškoti administracinės informacijos apie paramos gavėją (darbuotojų skaičius, apyvarta, mokestinių ir socialinio draudimo įsipareigojimų vykdymas ir t. t.). Vis dėlto tam reikia iš anksto atlikti rizikos vertinimą dėl to, kokiais duomenimis galima dalytis, taip pat būtinas Komisijos, nacionalinių ir regionų audito įstaigų, įskaitant Europos Audito Rūmus, dalyvavimas, siekiant galbūt parengti bendrą audito vadovą, kad ateityje būtų išvengta su auditu susijusių problemų. Šiuo metu kontrolė laikoma baudžiamąja vykdymo užtikrinimo priemone. Paprastai audito metu siekiama įvertinti tik projekto administravimą ir nustatytos tvarkos laikymąsi ir už bet kokį nukrypimą yra negailestingai baudžiama, net jei šis nukrypimas įvyko siekiant padidinti projekto efektyvumą, dėl nenumatytų aplinkybių arba taupymo tikslais. Todėl RK siūlo auditoriams skirti dėmesį „realiam išlaidų efektyvumui“ ir atsižvelgti į klaidų finansinių pasekmių rimtumo lygį ir konkrečias aplinkybes, taigi proporcingiau vykdyti auditą. Patikroms ir atitikties taisyklėms turėtų būti taikomas proporcingumo principas taikant aukštesnį tolerancijos lygį nedideliems pažeidimams. Patikrų metu turėtume siekti proporcingesnio (mažiau patikrinimų vietoje veiksmingesnėms programoms ar įstaigoms) ir į rezultatus orientuoto požiūrio (taip, kad vieno vizito metu būtų galima atlikti daugiau negu vieną tikrinimą, o tai yra ypač svarbu keleto fondų finansuojamoms programoms ir operacijoms), taip pat proporcingesnio audito, mažiau dėmesio skiriant sankcijoms, daugiau – pažangai ir platesnio masto sanglaudos politikos rezultatų užtikrinimui. Auditorius turėtų būti laikomas partneriu sprendžiant problemas ir ieškant veiksmingiausio būdo nustatyti ir ištaisyti klaidas. Todėl turėtų keistis ir auditorių požiūris;

35.

administravimo ir audito institucijos turėtų nuosekliai dirbti kartu nuo programavimo etapo iki programų užbaigimo, nes tai – vienintelis būdas išvengti skirtingo tų pačių taisyklių aiškinimo. Bendra kontrolės sistema arba bendras kontrolės sistemos supratimas, kurio turėtume siekti, turėtų užkirsti kelią pakartotiniams tos pačios operacijos tikrinimams, nes skirtingos audito institucijos paprastai turėtų remtis viena kitos nuomonėmis ir jas papildyti; atsižvelgdamas į tai RK siūlo išplėsti proporcingos kontrolės nuostatų, apibrėžtų Bendrojo reglamento Nr. 1303/2013 148 straipsnyje, taikymo sritį ir jas taikyti ne tik audito institucijai ir Komisijai, bet ir visoms kontrolės formoms, įskaitant valdymo ir sertifikavimo institucijų ir Europos Audito Rūmų atliekamai kontrolei. Apskritai, audito srityje reikėtų daugiau subsidiarumo. Bendrijos auditas turėtų apsiriboti tik ESI fondų taisyklių laikymosi kontrole. Valstybės narės ir valdymo institucijos turėtų prisiimti atsakomybę tikrinti, ar laikomasi nacionalinių teisės aktų (įskaitant ir tuos, kurie priimti atsižvelgiant į Europos teisės aktus). Subsidiarumas audito veikloje turėtų būti grindžiamas Europos Komisijos ir valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu;

36.

taip pat siūlo padidinti 50 % ribinį dydį, žemiau kurio auditas atliekamas ne daugiau kaip vieną kartą prieš pateikiant galutines išlaidas;

37.

kai projektuose dalyvauja keletas partnerių, nepriimtina, kad dėl pažeidimų, susijusių su vienu iš partnerių, visa partnerystė arba, kraštutiniu atveju, visa programa būtų nubausta finansine pataisa;

38.

esama valstybių, kuriose apeliacijų teikimo sistemos veikia be didelių problemų, tačiau kai kuriose kitose vis dėlto šios pagal Reglamento (ES) Nr. 1303/2013 74 straipsnio 3 dalį sukurtos sistemos yra labai skirtingos ir ne visada atlieka savo vaidmenį siekiant naudos gavėjui. Todėl reikėtų sukurti suprantamą ir greitą bendrą apeliacijų teikimo sistemą tiek valstybėse narėse (kuriose tokios sistemos dar nėra), tiek ES lygmeniu. Pagal šią sistemą būtų galima ne tik užginčyti audito išvadas, bet ir visų lygmenų sprendimus visose srityse (pavyzdžiui, valstybės pagalbos ir kt.);

39.

praktika, kai valstybė narė, perkeldama ES teisės aktus į nacionalinę teisę viršija Europos Sąjungos teisės aktuose numatytus minimalius reikalavimus, veikiausiai yra valstybių narių, o ne Europos Komisijos problema. Vis dėlto taip yra todėl, kad Komisijos įgyvendinimo reglamentai ir gairės leidžia tai daryti. Norint kuo labiau sumažinti šią praktiką, reikia stiprinti Komisijos vaidmenį šioje srityje; savo įgyvendinimo reglamentuose ir gairėse ji turi aiškiai nustatyti neviršytinus reikalavimus, kurių negalima keisti nei juos padarant lankstesnius, nei juos labiau sugriežtinant. Be kita ko, tai taikoma viešiesiems pirkimams ir auditui. ESI fondų ištekliai yra ES lėšos, todėl taisykles turėtų nustatyti ES, o ne valstybės narės;

40.

reglamentavimo našta didėja dar ir dėl to, kad daugeliu atvejų įgyvendinimo gairės Europos Komisijos lygmeniu rengiamos tik vykdant programas. Todėl valstybės narės ir valdymo institucijos privalo parengti savo gaires, kurios skiriasi nuo Komisijos ex post skelbiamų gairių. Taigi su ESI fondais susiję reglamentai turėtų būti rengiami tuo pat metu kaip ir gairės, o ne vėliau, kaip priemonė, padedanti suprasti ir paaiškinti kiekvieną šių reglamentų straipsnį. Dėl tokios tvarkos dažnai daugiau kaip metus vėluojama pradėti įgyvendinti veiksmų programas ir atlikti papildomas peržiūras, ir tai taip pat turi neigiamo poveikio ESI fondų lėšų panaudojimui. Reikia gerokai sumažinti gairių ir metodų skaičių ir apimtį. Tai darant daugiau dėmesio reikia skirti jų aiškumui ir veiksmingumui nei apimčiai, kad sistema netaptų sudėtingesnė ir neveiksminga. Jie turėtų būti aiškūs ir nebūti keičiami įgyvendinimo laikotarpiu. Gairės jokiu būdu negali būti taikomos atgaline data;

41.

veiksminga priemonė būtų išsiaiškinti, kuris lygmuo tinkamiausias programavimui ir telkimui pagal temas. Šiuo metu programavimas vykdomas visuose įgyvendinimo lygmenyse, įskaitant patį žemiausią. Todėl telkiant pagal temas reikėtų nustatyti bendruosius tikslus ir kiekvienam iš jų pagrindinį įgyvendinimo rodiklį. Valdymo institucijoms turėtų būti sudaryta galimybė lanksčiai nustatyti veiksmus, kurie padėtų joms šį tikslą pasiekti įvairiuose regionuose ir geriau atsižvelgti į šių regionų poreikius, susijusius su jų ypatumais ir iššūkiais, su kuriais jie susiduria. Jei siekiama didinti užimtumą, būtina suteikti laisvę pasirinkti priemones šiam tikslui pasiekti. Kai kuriuose regionuose – atsižvelgiant į jų lygį – būtent mokslinių tyrimų veikla padės pasiekti šį tikslą, o kituose tai bus, pavyzdžiui, turizmo sektorius. Ypač svarbu skatinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą, kurio tikslas skirtingų šalių regionų integracija ir kurį vykdant reikėtų atsižvelgti į konkrečius atitinkamo pasienio regiono poreikius, kad būtų galima paremti svarbiausią, ne tik su strategijos „Europa 2020“ teminiais tikslais susijusią veiklą. Kaip pavyzdį būtų galima nurodyti mažų projektų fondą, kuris remia žmonių tarpusavio ryšių iniciatyvas, turizmo skatinimo veiklą ar trūkstamų transporto jungčių kūrimą. Apskritai galima kelti klausimą, ar vykdant Europos teritorinį bendradarbiavimą būtina laikytis visų ESI fondams taikomų sąlygų. Reikėtų užtikrinti, kad nebus sumažinti finansiniai asignavimai;

42.

programos turėtų būti lanksčios, kad būtų galima lengvai reaguoti į naują padėtį ir sparčią technologijų raidą. Tačiau šis lankstumas turėtų būti realus, t. y. reikia riboti ir visiškai supaprastinti programos keitimo procesą. Pavyzdžiui, poreikio iš naujo įvertinti ESI fondus negalima laikyti realiu programos lankstumu. Minėtu atveju, pavyzdžiui, galimybę atlikti strateginį poveikio aplinkai vertinimą reikėtų numatyti tik tuo atveju, kai perprogramavimas apima tam tikrus tikslus, turinčius didelį poveikį aplinkai, ir kai tai nustatyta iš anksto;

43.

Reglamentu (ES) Nr. 1303/2013 buvo nustatytos dvi priemonės, skirtos užtikrinti integruotą teritorinį požiūrį, t. y. integruotos teritorinės investicijos ir bendri veiksmų planai (BVP), kurie konkrečiai vietovei ar regionui sudaro integruoto vystymosi galimybę. Tačiau Komisija valstybėms narėms suteikė mažai motyvacijos taikyti šias priemones dar ir dėl to, kad Komisijos deleguotuosiuose ir įgyvendinimo aktuose jos apibrėžtos gana neaiškiai ir sudėtingai. Aktyvesnis šių dviejų priemonių įgyvendinimas užtikrintų:

44.

integruotų teritorinių investicijų (ITI) atveju reikalaujama sukurti valdymo struktūras, kurios visiškai neatitinka pagal šią priemonę skiriamų finansinių išteklių. Be to, kaip pabrėžiama Komiteto nuomonėje dėl bendruomenės inicijuotos vietos plėtros (BIVP), tai, kad kiekvieno fondo, kurie dažnai yra valdomi skirtingų valdymo institucijų, atveju reikia laikytis atskirų taisyklių, atgraso nuo bendruomenės inicijuotos vietos plėtros iniciatyvų ne vien pagal EŽŪFKP. Dėl to šios labai novatoriškos integruotos vietos plėtros priemonės iki šiol vietoje taikytos labai ribotai. Dėl būtinybės sukurti tokias struktūras ne tik neproporcingai padidėja šios priemonės valdymo išlaidos ir išauga našta suinteresuotiesiems subjektams, bet ir labai apsunkinamas ir vėlinamas projektų įgyvendinimas;

45.

atkreipia dėmesį į tai, kad kas septynerius metus ar net dažniau keičiamos sanglaudos politikos taisyklės nepadėjo sanglaudos politikos supaprastinti, o veikiau padarė priešingą poveikį. Tačiau keletą programavimo periodų apimančios teisinės sistemos išankstinė sąlyga visų pirma yra radikalus supaprastinimas. Mažesni, naudingi sanglaudos politikos įgyvendinimo sistemos pokyčiai visada yra įmanomi ir pageidaujami, tačiau didesni pokyčiai turėtų būti daromi rečiau ir parengiami gerokai iš anksto. Reikėtų iš anksto išanalizuoti šių pakeitimų poveikį ir, laikantis partnerystės principo, iš anksto tai aptarti su atitinkamais partneriais, t. y. ne tik valstybėmis narėmis, bet ir vietos bei regionų valdžios institucijomis, kurioms atstovauja Regionų komitetas;

46.

mano, kad finansinių priemonių taikymas yra svarbus aspektas siekiant didinti ESI fondų programų sverto poveikį ir derinti ESI fondų ir ESIF finansavimą. Tačiau būtina kuo skubiau supaprastinti ESI fondų finansinių priemonių steigimo, ataskaitų teikimo reikalavimus ir audito taisykles, kaip buvo neseniai nurodyta bendrame seminare su Tarybai pirmininkaujančia Slovakija (1) šiuo klausimu;

47.

rekomenduoja Europos Komisijai išanalizuoti, kodėl daugelis valstybių netaiko esamų finansinės paramos priemonių;

48.

atkreipia dėmesį į neseniai paskelbtoje Europos Audito Rūmų ataskaitoje dėl ES biudžeto įgyvendinimo finansinių priemonių nustatytus faktus – pasimokyti iš 2007–2013 m. programavimo laikotarpio, ir ragina Audito Rūmus taip pat įvertinti finansinių priemonių įgyvendinimą dabartiniu finansavimo laikotarpiu;

49.

atkreipia dėmesį į neseniai paskelbtą vadinamąjį „Omnibus“ reglamentą (2), kuriuo iš dalies keičiami ir ESI fondų reglamentai, visų pirma dėl finansinių priemonių naudojimo supaprastinimo ir supaprastinto išlaidų apmokėjimo galimybių ESI fondų programose;

50.

siekiant supaprastinimo siūlo sukurti ir nuolat atnaujinti projektų, atspindinčių netinkamą praktiką, rinkinį, kuris atspindėtų poreikį supaprastinti ir keisti požiūrį bei papildytų keitimąsi geriausia praktika įgyvendinant ESI fondų paramą. Atsižvelgiant į praktinę RK narių praktiką RK šiame procese turėtų tekti svarbus vaidmuo;

51.

Europos Komisija pagrindinius dokumentus atskiriems 2014–2020 m. programavimo periodo fondams paskelbė taip vėlai, kad pradėti juos įgyvendinti prasidėjus programavimo periodui nebuvo įmanoma. Buvo sugaišta daug laiko ir kilo sunkumų koordinuojant individualias veiksmų programas. Ateityje dokumentai turėtų būti skelbiami laiku ir vienu metu;

52.

pakartoja, kad yra konkrečių priemonių, galinčių padėti supaprastinti ESI fondų valdymą. Procedūrų suvienodinimas, platus naudojimasis IT priemonėmis ir e. valdymas yra pagrindiniai šiems fondams taikytini elementai. Be to, svarbu toliau taikyti standartines išlaidas, kurios padeda šalinti administracinę naštą ir supaprastinti ataskaitų teikimą bei priežiūrą, kad naudos gavėjai ir įvairios institucijos, dalyvaujančios valdant šiuos išteklius, išvengtų papildomos biurokratinės naštos;

53.

atkreipia dėmesį į tai, kad efektyvus ir visų pirma realus partnerystės su vietos ir regionų valdžios institucijomis principo laikymasis derinant ir įgyvendinant ESI fondus sudarytų galimybę Europos Komisijai gauti grįžtamąją informaciją, kuri iš esmės padidintų įgyvendinimo proceso veiksmingumą ir jį supaprastintų.

21.3.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/22

1.

šioje nuomonėje savo iniciatyva remiamasi šiomis Komisijos iniciatyvomis: 1) Komisijos pranešimu dėl valstybės pagalbos sąvokos pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (1); 2) konsultacijų procesu dėl Bendrojo bendrosios išimties reglamento išplėtimo projekto (BBIR) (2), pagal kurį tam tikrai investicinei pagalbai uostams ir oro uostams nebūtų taikomas išankstinis Komisijos atliekamas valstybės pagalbos vertinimas; 3) Europos Komisijos planuojama Almunia dokumentų rinkinio peržiūra ir besibaigiančio galioti reglamento dėl de minimis pagalbos visuotinės ekonominės svarbos paslaugoms persvarstymu;

2.

nurodo, kad ES valstybės pagalbos taisyklės, susijusios su visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis, negali apsiriboti vien tik konkurencijos principais, bet turi būti visiškai suderinamos su Sutartyse valstybėms narėms suteikta didele veiksmų laisve nustatyti, ką jos laiko visuotinės ekonominės svarbos paslauga, taip pat su vietos ir regionų savivaldos bei ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos principais ir neutralumo dėl nuosavybės sistemos valstybėse narėse principu (ES sutarties 3 straipsnis, SESV sutarties 14, 106 ir 345 straipsniai bei 26 protokolas). VESP turi atspindėti vartotojų poreikių bei prioritetų ir viešųjų pirkimų sistemų skirtumus, galinčius atsirasti dėl skirtingos geografinės, socialinės ar kultūrinės padėties ir demokratinių procesų valstybėse narėse. RK primena, kad valstybės pagalbos vertinimas gali būti atliekamas tik tuo atveju, jei nacionalinės, regionų ar vietos lygmens VESP taisyklės ar finansavimas turi tarpvalstybinį poveikį arba poveikį vidaus rinkai;

3.

pabrėžia, kad VESP tenka svarbus vaidmuo skatinant ekonomikos augimą ir užimtumą, ir tai, kad VESP dažnai yra būtina tolesnių viešųjų ir privačių investicijų sąlyga. Todėl VESP reikia įvertinti ir iš Europos investicijų darbotvarkės perspektyvos. Atsižvelgiant į tai reikėtų priminti Europos Komisijos 2016 m. metinę augimo apžvalgą, kurioje nurodoma, „kad labai svarbu, kad valstybės narės daugiau skatintų socialines investicijas, be kita ko, į sveikatos priežiūrą, vaikų priežiūrą, paramą būstui ir reabilitacijos paslaugas, siekiant stiprinti dabartinius ir būsimus žmonių gebėjimus dalyvauti darbo rinkoje ir prisitaikyti prie jos. […] Socialinių investicijų ekonominė ir socialinė nauda, visų pirma didesnės užimtumo galimybės, darbo pajamos ir našumas, skurdo prevencija ir sustiprėjusi socialinė sanglauda, pajuntama per tam tikrą laiką“;

4.

todėl ragina toliau apsvarstyti, kaip būtų galima remti VEST naudojant ES pagalbos lėšas ir laikantis valstybės pagalbos taisyklių. Pavyzdžiui, reikėtų labiau supaprastinti valstybės pagalbos taisyklių taikymą, nustatant su paprastais kriterijais (pavyzdžiui, atitiktimi patvirtintoms veiksmų programoms) susietą prezumpciją dėl finansavimo iš ESI fondų atitikties valstybės pagalbos taisyklėms. Nes nevienodas požiūris į tiesiogiai valdomus ES fondus, pavyzdžiui, ESIF ir „Horizontas 2020“, ir ESI fondus valstybės pagalbos srityje nepateisinamas, dėl jo didėja administracinė našta ir negalima kurti fondų tarpusavio sąsajų, kaip to pageidauja pati Europos Komisija;

5.

apgailestauja, kad Komisija ir toliau atsisako valstybės pagalbos taisyklių VESP teisiniu pagrindu laikyti SESV sutarties 14 straipsnį, kuris užtikrintų įprastą teisėkūros procedūrą ir kartu didesnį teisinį tikrumą ir demokratinį teisėtumą;

6.

pažymi, kad Europos teisės aktai, reglamentuojantys valstybės pagalbą VESP srityje, tapo pernelyg plačios apimties, per daug išsamiais ir neaiškiais dėl sudėtingo turinio, įvairaus sąvokų interpretavimo ir daugelį metų atliekamo koregavimo. Pagalbą teikiančioms valdžios institucijoms ir įmonėms tenkanti administracinė našta turi būti toliau mažinama ir Komisijos ištekliai turėtų būti skiriami valstybės pagalbos taisyklių įgyvendinimui tais atvejais, kurie yra svarbiausi vidaus rinkos požiūriu. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad dėl savo sudėtingumo šios taisyklės gali būti nepakankamai žinomos ir dėl to nebus pasinaudojama VESP taikomomis supaprastinimo galimybėmis. Todėl ragina Komisiją glausčiau išdėstyti daugybę pagalbos srities antrinės teisės dokumentų ir privalomos teisinės galios neturinčių teisės aktų (reglamentų, komunikatų, gairių ir kt.) ir, kai galima, juos sujungti;

7.

pakartoja, kad iš esmės nesutinka, kad Europos Komisija, vertindama suderinamumą teikiant finansavimą VESP, įtrauktų papildomus kokybės ir veiksmingumo aspektus. Kokybės ir veiksmingumo kriterijai, kurie dar labiau apriboja vietos ir regionų lygmens pagalbos teikėjų veiksmų laisvę, iš esmės nepriklauso Europos Komisijos kompetencijai, apibrėžtai SESV konkurencijos skyriuje. Su kokybe ir veiksmingumu susijusius sprendimus turi būti leista priimti vietos ir regionų institucijoms (3);

8.

pabrėžia, kad ES prekybos susitarimai neapriboja ES, jos valstybių narių ir jų vietos valdžios institucijų teisės pačioms reglamentuoti, užtikrinti arba remti savo paslaugas; tikisi, kad derybose dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės susitarimo Europos Komisijos suteiktos garantijos galios ir visoms kitoms deryboms dėl prekybos susitarimų, t. y. nebus mažinamos valstybių narių galimybės priimti ar toliau taikyti taisykles, kuriomis užtikrinama aukšta paslaugų kokybė ir ginami tokie svarbūs visuomenės interesai kaip sveikatos apsauga, visuomenės saugumas ar aplinkos apsauga, nebus reikalaujama privatizuoti visų paslaugų teikimo, viešasis sektorius galės plėsti visuomenei teikiamų savo paslaugų įvairovę, be to, valdžios institucijos galės teikti viešąsias paslaugas, jei anksčiau jas teikė privatūs paslaugų teikėjai (4);

9.

atsižvelgdamas į VESP ir viešųjų investicijų sąveiką, primena savo susirūpinimą dėl to, kad, remiantis naujosios Eurostato nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemos (ESS 2010), kuri įgyvendinama nuo 2014 m. rugsėjo mėn., apskaitos standartais, neatskiriamos viešosios išlaidos ir viešosios investicijos. Be to, kai kuriose valstybėse narėse šių standartų perkėlimas į nacionalinę teisę reiškia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos privalės taikyti maksimalias metines ir vienam gyventojui tenkančių viešųjų investicijų ribas. Šios ribos taip pat kliudys atidėjinių turinčioms vietos ir regionų valdžios institucijoms juos panaudoti su VESP susijusiems dideliems investiciniams projektams įgyvendinti. Todėl Europos Komisija raginama pateikti ataskaitą dėl ESS 2010 įgyvendinimo (5);

10.

atkreipia dėmesį į tai, kad veiklą, kuri yra laikoma visuotinės ekonominės svarbos paslauga, atsižvelgiant į tai, kad šią veiklą būtina nuolat vystyti, nustato valstybės narės, atsižvelgiant į jų susiformavusias kultūrines ir politines struktūras, o vietos bei regionų valdžios institucijos turi turėti galimybę visiškai savarankiškai nuspręsti, kurias paslaugas jos laiko visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis;

11.

palankiai vertina tai, kad 2016 m. gegužės 19 d., praėjus dvejiems metams po 2014 m. pirmojo pusmečio konsultacijų proceso dėl valstybės pagalbos sąvokos pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, Komisija paskelbė pranešimą, kuriame apibrėžiama ES valstybės pagalbos taisyklių taikymo viešosioms investicijoms remti sritis. Europos regionų komitetas supranta Komisijos ketinimą siekti, kad jos ištekliai būtų skiriami valstybės pagalbos taisyklių vykdymui tais atvejais, kurie yra svarbiausi vidaus rinkos požiūriu; tačiau nurodo, kad pranešime apsiribojama valstybės pagalbos sąvokos išaiškinimu tose srityse, kuriose Teisingumo Teismas jau priėmė savo sprendimą; todėl siūlo apsvarstyti, ar toks požiūris nėra pernelyg siauras ir neprieštarauja įvairiems ir nemažiems pokyčiams viešųjų investicijų srityje, pavyzdžiui, susijusiems su mokesčių klausimais ir naujų socialinių paslaugų kūrimu;

12.

palankiai vertina pranešime patvirtintą sąvokos „neigiamas poveikis ES vidaus prekybai“ susiaurinimą. Iš tikrųjų, remiantis 2015 m. balandžio 29 d. priimtais 7 sprendimais dėl konkrečių atvejų (7) ir atsižvelgiant į pradiniame RK nuomonės projekte pateiktą rekomendaciją, vietos infrastruktūrai arba vietos paslaugoms skirtai pagalbai, kuria kitose valstybėse narėse vargu ar gali būti pasinaudota ir kuri turi labai nežymų poveikį tarpvalstybinėms investicijoms, ES valstybės pagalbos taisyklės nebebus taikomos (8);

13.

atkreipia dėmesį į Komisijos nuomonę, kad viešosios investicijos į infrastruktūros kūrimą arba modernizavimą nėra valstybės pagalba, jei atitinkama infrastruktūra tiesiogiai nekonkuruoja su kitomis tokio pobūdžio infrastruktūromis; tačiau nesutinka su pernelyg supaprastintu Komisijos požiūriu, kad paprastai tai taikoma kelių ir geležinkelių infrastruktūrai, vidaus vandenų keliams bei vandentiekio ir nuotekų tinklams, tačiau netaikoma energetikos, plačiajuosčio ryšio, oro uostų arba uostų sritims;

14.

palankiai vertina patikslinimą, kad valstybės pagalbos taisyklės nėra taikomos viešosioms lėšoms, skirtoms konkrečiai kultūrinei veiklai, kuri yra nekomercinio pobūdžio, nemokama arba visuomenei prieinama už mokestį, kuriuo padengiama iki 50 % išlaidų; tai gerokai sumažins dideles vietos ir regionų institucijų tikrinimo sąnaudas, nepaisant atskirais atvejais ir toliau būtino patikrinimo, ir padidins teisinį tikrumą valdant viešąją paramą kultūrai;

15.

todėl norėtų, kad Europos Komisija patikslintų, kad vietos paslauga nekelia pavojaus prekybai ir kad prievolė įrodyti, kad egzistuoja arba gali egzistuoti poveikis vidaus prekybai, tenka skundo teikėjui ir (arba) Europos Komisijai;

16.

norėtų, kad ateityje vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų teisiškai saugiai priimti sprendimus dėl pagalbos teikimo, nepažeisdamos valstybės pagalbos taisyklių;

17.

atsižvelgdamas į 2016 m. balandžio mėn. pateiktą veiksmų planą „Bendros ES PVM erdvės kūrimas“, dėl kurio RK rengia atskirą nuomonę, išsako savo nepritarimą PVM išimties taikymo apimties apribojimui su VESP susijusiai veiklai;

18.

pabrėžia dabartinio BBIR praktinių gairių (9), kuriose apibendrinami nacionalinių valdžios institucijų klausimai ir Europos Komisijos atsakymai, naudą, tačiau nurodo, kad kartais atsakymai į dažnai užduodamus klausimus ne iki galo išsklaido abejones dėl aiškinimo valstybėse narėse;

19.

pritaria Komisijos iniciatyvai surengti pirmines konsultacijas, kurios vyks iki 2016 m. gegužės 30 d., dėl Bendrojo bendrosios išimties reglamento tolesnės peržiūros (10), kurios tikslas – uostų ir oro uostų skiriamai valstybės pagalbai taikyti reikalavimo pranešti išimtį, nes kuo labiau išplečiama BBIR taikymo sritis, tuo labiau mažėja valdžios institucijoms ir galutiniams naudos gavėjams tenkanti administracinė našta;

20.

vis dėlto pažymi, kad uostų atveju anksčiau nebuvo jokio teisinio pagrindo, nustatančio pagalbos investicijoms suderinamumo kriterijus, kuriais remiantis Komisija būtų galėjusi sudaryti pagalbos atvejų sąrašą, grindžiamą didesniu teisiniu tikrumu, todėl prašo Komisijos išsamiau išnagrinėti, buvo ar nebuvo suteikta valstybės pagalba atsižvelgiant tiek į investicijų pobūdį, tiek į uostų dydį, taip pat į specifinius uostų paslaugų organizavimo ypatumus įvairiose valstybėse narėse ir į tai, kokias viešąsias užduotis tie uostai vykdo;

21.

pažymi, kad vidaus vandenų uostų srityje tam tikros valstybių narių taikomos priemonės gali nebūti valstybės pagalba, nes pagalbos gavėjas nevykdo ekonominės veiklos arba šios priemonės nedaro poveikio prekybai tarp valstybių narių. Tam tikromis aplinkybėmis tai galėtų būti paramos priemonės, skirtos išimtinai vietinio pobūdžio vidaus vandenų uostų infrastruktūrai arba tokiai vidaus vandenų uostų infrastruktūrai, kuri, neturėdama tiesioginio išėjimo į jūrą ir nesudarydama sąlygų prekybai ar ryšiams vidaus vandenų keliais su kitomis valstybėmis narėmis, nelemia konkurencijos iškraipymų;

22.

prašo į BBIR įtraukti ir veiklos pagalbos taisyklių išimtį uostams ar bent jau tam tikroms uostų kategorijoms, kaip ketinama reikalauti dėl kai kurių oro uostų (žr. šio dokumento 28 punktą);

23.

reiškia susirūpinimą, kad tuo atveju, jei oro uosto infrastruktūros klausimas bus įtrauktas į Bendrąjį bendrosios išimties reglamentą, dėl bet kokios valstybės intervencijos, kuri patenka į valstybės pagalbos apibrėžtį ir kuriai negali būti taikoma išimtis, turės būti atliekamas labai sudėtingas ir abejotinų rezultatų vertinimas siekiant tiesiogiai patvirtinti intervenciją remiantis Sutarties nuostatomis; todėl ragina Komisiją pasiūlyti priimti specialias gaires dėl tokio pobūdžio pagalbos, kai ji nepatenka į išimties taikymo sritį;

24.

visiškai pritaria Europos Komisijos metodui, taikomam investicinei pagalbai regioniniams oro uostams, pagal kurį „netikslinga nustatyti valstybės pagalbos sumą atitinkančią pranešimo ribą, nes pagalbos poveikis konkurencijai pirmiausia priklauso nuo oro uosto dydžio, o ne nuo investicijų apimties“;

25.

tikisi, kad Europos Komisija užtikrins „pagalbai regioniniams oro uostams taikomų apibrėžčių“ suderinimą su jau egzistuojančiais ES teisės aktais;

26.

pakartoja savo ankstesnę poziciją, kad daugiausia dėmesio Komisija turėtų skirti didiesiems oro uostams ir kad valstybės pagalbos priemonės mažiems oro uostams, kurių vidutinis metinis keleivių srautas neviršija 300 000 keleivių, neturi būti priskirtos valstybės pagalbos skyrimo sričiai, kadangi šie oro uostai negali daryti apčiuopiamo poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir yra struktūriškai nepajėgūs padengti veiklos ir kapitalo sąnaudas (11) ir kadangi viešoji parama yra skirta kurti saugią bei ekonomiškai perspektyvią oro transporto infrastruktūrą blogiau pasiekiamuose regionuose (12); akivaizdu, kad kartu su šia nuostata turėtų būti labai padidinta riba (šiuo metu nustatyta riba yra 200 000 keleivių per metus), kai taikoma išimtis oro uostams, teikiantiems VESP, pavyzdžiui, ją padidinant iki ribos, kuri buvo taikoma iki priimant Almunia dokumentų rinkinį dėl VESP, t. y. – 1 mln. keleivių per metus. Tačiau tokios priemonės prielaida turėtų būti tai, kad deramo pasiekiamumo negalima užtikrinti jokiais kitais būdais;

27.

abejoja, kad maži oro uostai gali iš savo išteklių padengti minimalų 25 % investicinės pagalbos sumos indėlį; todėl prašo Komisijos atsižvelgti į tai, kad ši pagalba paprastai būna skirta ne pajėgumų didinimui, o dažniausiai būna susijusi su infrastruktūros poreikiais;

28.

ragina į BBIR įtraukti ir valstybės pagalbos taisyklių išimtį oro uostams, nes Europos Komisijos valstybės pagalbos oro uostams ir oro transporto bendrovėms gairėse (2014 m. gairių 112 pastraipa ir paskesnės) nustatyti aiškūs reikalavimai, pavyzdžiui, dėl pradinės finansavimo spragos apskaičiavimo, kurią būtų galima padengti leidus taikyti išimtį;

29.

mano, kad galiojančias uostams ir oro uostams taikomas nuostatas, susijusias su investicine pagalba ir su veiklos pagalba, būtina priderinti prie atokiausių regionų padėties atsižvelgiant į labai prastas šių regionų susisiekimo sąlygas ir visišką jų priklausomybę nuo jūrų ir oro transporto sektorių, kurie gali užtikrinti vienintelį perspektyvų būdą spręsti transporto problemas šiuose izoliuotuose regionuose;

30.

pasisako už tai, kad ribinės vertės investicijoms ir valstybės pagalbai kultūrai remti ir kultūros paveldui išsaugoti būtų padidintos 100 %, o ne tik 50 %, kaip pasiūlyta peržiūrėtame BBIR (Europos Komisija siūlo atitinkamai padidinti nuo 100 iki 150 mln. EUR kultūros projektui ir nuo 50 iki 75 mln. EUR per metus įmonei už paveldo išsaugojimą); taip pat prašo BBIR standartus ir nuostatas labiau suderinti su Pranešimo dėl valstybės pagalbos sąvokos tekstu, kadangi pastarajame dokumente buvo pateikti esminiai paaiškinimai, kuriuos teigiamai įvertino valstybės narės, tačiau jie yra neprivalomojo pobūdžio, kaip tiesiogiai taikomų reglamentų, tokių kaip BBIR, nuostatos;

31.

atsižvelgiant į pirmesniame punkte pateiktą prašymą padidinti ribines vertes, be kita ko, prašoma investicinę ir veiklos pagalbą kultūrai remti ir kultūros paveldui išsaugoti padidinti nuo 1 iki 2 mln. EUR ribos, žemiau kurios galima taikyti Reglamento (ES) Nr. 651/2014 53 straipsnio 8 dalyje numatytą pagalbos apskaičiavimo metodą, t. y. pagalbos intensyvumas turėtų sudaryti 80 % projekto kriterijus atitinkančių išlaidų (kaip alternatyvą Reglamento (ES) Nr. 651/2014 53 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytam metodui);

32.

ragina Europos Komisiją peržiūrėtame BBIR patikslinti investicinės valstybės pagalbos infrastruktūros priemonėms statusą. Remiantis 2014 m. spalio 1 d. Propapier/Eisenhüttenstadt sprendimu (13), bendrųjų infrastruktūros priemonių atveju visada reikėtų apsvarstyti, ar teigiamas pagalbos poveikis regioniniam vystymuisi nenusveria neigiamo poveikio konkurencijai;

33.

tikisi, kad persvarstytame Bendrajame bendrosios išimties reglamente bus taikomas vienodas požiūris į sporto infrastruktūrą ir daugiafunkcę laisvalaikio infrastruktūrą, kad daugiafunkcių laisvalaikio infrastruktūrų veiklos pagalbai iki 2 mln. EUR taip pat būtų taikoma bendroji išimtis;

34.

atsižvelgiant į poreikį užtikrinti paslaugų teikimą visiems piliečiams, visuotinės svarbos paslaugomis būtų galima laikyti naujas socialines paslaugas, pavyzdžiui, socialines paslaugas, susijusias su pradiniu pabėgėlių ir migrantų priėmimu ir integracija, arba skaitmeninę infrastruktūrą regionuose, kuriuose nustatytas rinkos nepakankamumas, pavyzdžiui, regionuose, kurie patiria demografinių pokyčių keliamus iššūkius. Be to, ateityje prireiks reguliariai tinkamai įvertinti naujus pokyčius, kuriuos prireikus valstybių narių lygmeniu taip pat būtų galima laikyti VESP;

35.

kritiškai vertina tai, kad dabartiniame komunikate dėl VESP įvardydama, kokios paslaugos gali būti laikomos VESP, Komisija bando išplėsti veiksmų laisvę pasitelkdama sąvoką „įprastos rinkos sąlygos“ (14). Tai ne tik prieštarauja vietos ir regionų savivaldos principams, bet kartu nustato praktiškai neįmanomą sąlygą valdžios institucijoms;

36.

nurodo, kad kaip tik ketvirtuoju Altmark sprendime nustatytu kriterijumi sukuriama paskata valstybėms narėms taikyti viešojo pirkimo taisykles užuot pasirinkus VESP grindžiamą metodą. Vietos ir regionų valdžios institucijos iš tikrųjų susiduria su sunkumais, susijusiais su ketvirtojo Altmark kriterijaus antrąja alternatyva, t. y. tais atvejais, kai nėra jokio „vidutinės gerai valdomos įmonės, turinčios atitinkamų priemonių“ etalono, nes susijusiame sektoriuje privačios įmonės veiklos nevykdo. Todėl ragina Komisiją, siekiant užtikrinti ketvirtojo Altmark kriterijaus laikymąsi, parengti išsamias gaires ir nurodyti, kas yra vidutinė gerai valdoma įmonė, turinti atitinkamų priemonių, be kita ko, atliekant rinkos tyrimus, kurie leistų nustatyti tam tikras standartines išlaidas, kad valdžios institucijoms taptų paprasčiau konkrečiai VESP veiklai netaikyti valstybės pagalbos vertinimo;

37.

yra įsitikinęs, kad būtina peržiūrėti VESP pagrįsto pelno apibrėžtį, visų pirma numatyti paskatas ar padidinti pripažintiną pagrįsto pelno procentinę dalį atsižvelgiant į tai, kad šis pelnas dažnai reinvestuojamas į VESP;

38.

pakartoja savo raginimą dėl de minimis taisyklių ribinių verčių padidinimo VESP skiriamai valstybės pagalbai. Ribinės vertės vertinant pagalbos VESP priimtinumą kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti vienas milijonas eurų per trejus mokestinius metus. Jei ši riba neviršijama, laikoma, kad tokios subsidijos neatitinka visų valstybės pagalbai taikomų kriterijų, nes atsižvelgiant į daugeliu atvejų VESP vietos poveikį, nėra tarptautinio prekybos arba konkurencijos iškraipymo, kuris keltų pavojų vidaus rinkai;

39.

mano, kad pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį numatyto atleidimo nuo įpareigojimo pranešti apie valstybės pagalbos kompensaciją VESP teikti įgaliotoms įmonėms ribinė vertė turėtų būti padidinta nuo ne daugiau kaip 15 mln. EUR per metus iki ir anksčiau, jau prieš 2011 m. galiojusios 30 mln. EUR per metus ribos;

40.

pasisako už tai, kad įprastą pavedimo aktų trukmę reikėtų prailginti iki daugiau kaip dešimt metų siekiant geriau įvertinti pavedimų išlaidas ir užtikrinti subjektų, kuriems pavesta teikti VESP, investicijų grąžą;

41.

pasisako ir už 2011 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendime nustatytos socialinio būsto apibrėžties išplėtimą. Siekiant suteikti valstybėms narėms didesnę veiksmų laisvę planuojant, vykdant, finansuojant ir organizuojant socialinių būstų statybą ir užtikrinti demokratinę sprendimų priėmimo laisvę, reikėtų panaikinti socialinio būsto apribojimą, kaip skirtą „socialiai remtiniems arba pažeidžiamiems asmenims“. Teisei į tinkamą būstą prieinama kaina turėtų būti skiriama daugiau dėmesio, nes dėl rinkos nesugebėjimo patenkinti bendrų būsto poreikių iš tiesų kenčia ne tik asmenys, visiškai neturintys galimybių įsigyti būstą, bet ir sveikatai pavojų keliančiuose, netinkamuose ir perpildytuose būstuose gyvenantys ar didžiąją savo pajamų dalį nuomai arba paskolos grąžinimo įmokai išleidžiantys asmenys;

42.

ragina stiprinti gebėjimus tarp Europos Komisijos ir valstybių narių siekiant gerinti žinias apie valstybės pagalbą VESP. Europos Komisija turėtų užmegzti tiesioginį dialogą su vietos ir regionų valdžios institucijomis ir skirti pagalbą;

43.

ragina valstybes nares kartu su Europos Komisija sukurti tinkamas ryšių ir koordinavimo procedūras ir vietos ir regionų valdžios institucijoms parengti gaires, kurios padėtų supaprastinti sudėtingą valstybės pagalbos VESP vertinimą. Valstybės narės, rengdamos nacionalines ataskaitas dėl Almunia dokumentų rinkinio įgyvendinimo, turėtų įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas ir jų asociacijas, kad būtų galima realistiškai įvertinti konkrečius su VESP susijusius sunkumus ir iššūkius;

44.

ragina sukurti teisinį tikrumą vietos ir regionų valdžios institucijoms ir skundo pateikėjams nustatyti penkerių metų senaties terminą skaičiuojant nuo kompensacijos mokėjimo arba investicijų pradžios. Dabartinis terminas, per kurį Komisija gali pradėti procedūrą, kuriai pasibaigus priimamas sprendimas dėl suteiktos pagalbos grąžinimo, yra dešimt metų, skaičiuojant nuo tos dienos, kai naudos gavėjui buvo suteikta neteisėta pagalba, kartu jis yra ir senaties terminas teikti skundus dėl valstybės pagalbos, ir jis yra per ilgas. Vietos ir regionų valdžios institucijoms bei pagalbą gaunančioms įmonėms reikia daugiau teisinio tikrumo. Dešimties metų senaties terminas, prie kurio dar prisideda procedūrų trukmė – taigi gali tekti grąžinti prieš 20 ar 25 metus suteiktą pagalbą – yra neproporcingai ilgas ir kelia pavojų pagrindiniams vietos ir regionų valdžios institucijų ir jų įmonių, kurios dažnai negali sau leisti teisinių konsultacijų, poreikiams. Be to, tokiu atveju tampa neįmanoma siekti vieno iš valstybės pagalbos grąžinimo tikslų – atkurti ankstesnę konkurencinę padėtį;

45.

mano, jog svarbu nustatyti, kad skundo pateikėju gali būti tik tiesiogiai ekonomiškai nukentėjęs subjektas. Šiuo metu skundą galinčių teikti asmenų ratas, vadovaujantis Procedūrų reglamento 20 straipsniu ir 1 straipsnio h punktu – „kiekviena valstybė narė ir bet kuris asmuo, įmonė arba įmonių asociacija, kurios interesams gali turėti įtakos pagalbos skyrimas, ypač pagalbos gavėjas, konkuruojančios įmonės ir prekybinės asociacijos“, vis dar yra pernelyg platus.

21.3.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/28

1.

teigiamai vertina Europos Komisijos komunikatą „Europos pramonės skaitmeninimas. Naudojimasis visais bendrosios skaitmeninės rinkos privalumais“ ir jame siūlomą didelio poveikio priemonių, kurios leistų išnaudoti bendrosios skaitmeninės rinkos strategijos teikiamas galimybes, rinkinį. Būsimos Europos ekonomikos augimo ir užimtumo perspektyvos bei socialinė sanglauda vis labiau priklauso nuo gebėjimo suprasti, priimti ir išnaudoti visus savo regionų inovacinės visuomenės aspektus;

2.

pabrėžia, kad ES bendrosios skaitmeninės rinkos pagrindas yra 500 mln. vartotojų ir ši rinka yra galingiausia politinė ES, jos valstybių narių ir regionų priemonė inovacijoms, ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui skatinti;

3.

pažymi, kad vyksta nuolatinė pramoninė revoliucija, kurios varomoji jėga yra naujų kartų skaitmeninės technologijos, tokios kaip didieji duomenys, ir naujos bei įvairios skaitmeninių technologijų taikomosios programos sektorių ir vietos problemoms spręsti. Europos pramonės laukia uždavinys – greitai ir visapusiškai pasinaudoti šiomis skaitmeninėmis galimybėmis. Neįmanoma pervertinti tradicinių ir netechnologinių pramonės šakų įmonių, ypač MVĮ, galimybių visapusiškai pasitelkti skaitmeninimą kaip priemonę sustiprinti ir užtikrinti savo konkurencingumą;

4.

pripažįsta, kad ES informacinių ir ryšių technologijų (IRT) sektorius sudaro svarbią ekonomikos dalį – jame dirba daugiau kaip 6 mln. žmonių, jis sukuria apie 4 % BVP. Pastarojo meto tyrimai rodo, kad jei pramonė Europoje visiškai suskaitmenintų produktus ir paslaugas, ji ateinančius penkerius metus kasmet papildomai gautų daugiau kaip 110 mlrd. EUR pajamų;

5.

sutinka, kad norint pasinaudoti visais bendrosios skaitmeninės rinkos privalumais, ypač svarbūs du sėkmę užtikrinantys veiksniai a) labai konkurencinga Europos skaitmeninė pramonė ir b) privataus ir viešojo sektorių pasirengimas atitinkamai prisitaikyti, į savo veiklą integruojant kuriamas skaitmenines inovacijas, kad visiems piliečiams būtų užtikrintos aukštos kokybės paslaugos; pabrėžia, kad šalinant reglamentavimo kliūtis taip pat labai svarbu mažinti biurokratiją ir modernizuoti ES teisės aktus;

6.

pabrėžia, kad visų dydžių įmonės visuose regionuose ir sektoriuose gali pasinaudoti Europos IRT pranašumais kurdami skaitmenines pramonės platformas, kad būtų plėtojamos įvairios skaitmeninės technologijos, pradedant dalimis ir baigiant prietaisais ir programine įranga, tiek vartotojų rinkoms, tiek internetinėms ir duomenų platformoms bei atitinkamoms taikomosioms programoms ir paslaugoms;

7.

pabrėžia, kad bendrosios skaitmeninės rinkos strategijoje, ypač maksimaliam Europos skaitmeninės ekonomikos augimo potencialo padidinimui skirtoje dalyje, nurodyti visi pagrindiniai pramonės skaitmeninimą skatinantys svertai ir veiksmai tokiose srityse kaip duomenų ekonomika, daiktų internetas, debesijos kompiuterija, įgūdžiai ir e. valdžia. Vis stipresnė skaitmeninių permainų varomoji jėga yra įvairių papildomų technologijų, ypač robotikos, dirbtinio intelekto ir trimačio spausdinimo, suliejimas;

8.

ragina toliau investuoti į tris tarpdisciplinines sutartines viešojo ir privataus sektorių partnerystes, įsteigtas pagal programą „Horizontas 2020“ – „ateities gamyklas“, Tvarią procesų pramonę efektyviai naudojant išteklius ir energiją (angl. SPIRE) ir Jungtinę biopramonės technologijų iniciatyvą (angl. BBIJU);

9.

pripažįsta, kad daugumai sprendimus priimančių pramonės atstovų sunku apsispręsti, kada, kokiu mastu ir į kurias technologijas investuoti. Maždaug 60 % didelių įmonių ir daugiau kaip 90 % MVĮ jaučiasi atsiliekančios skaitmeninių inovacijų srityje;

10.

pabrėžia, kad greita skaitmeninių technologijų plėtra ir vis platesnis jų naudojimas taip pat skubiai verčia modernizuoti dabartinę reglamentavimo sistemą, kad nebūtų atsiliekama nuo beprecedenčio inovacijų tempo;

11.

sutinka, kad daugiau turėtų būti nuveikta ir siekiant palengvinti didelių, bet padrikų Europos mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų iniciatyvų kitose svarbiausiose skaitmeninių technologijų srityse koordinavimą;

12.

primygtinai teigia, kad, siekiant diegti daiktų internetą ir nenutrūkstamą duomenų srautą visuose regionuose, būtina plačiau suvokti sąveikumą, kaip ne tik viešajam administravimui, bet ir visiems sektoriams svarbų dalyką (pvz., kaip priemonę užtikrinti, kad vartotojų laisvė nebūtų suvaržoma pavienių technologijų įmonių nuosavybės sistemomis nustatytais apribojimais). Akivaizdu, jog reikia bendrų formatų, standartų ir specifikacijų;

13.

mano, jog būtina Europos Komisijos geresnio reglamentavimo REFIT programoje daugiausia dėmesio skirti inovacijų kliūtims ir aptarti, kaip jas pašalinti ar sumažinti novatoriškais reglamentavimo metodais, kaip nurodyta bendrosios rinkos strategijoje; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turi būti laikomos svarbiomis REFIT proceso partnerėmis, o ne suinteresuotaisiais subjektais, nes jos užtikrina daugumos ES lygmeniu priimamų sprendimų vykdymą;

14.

ragina Komisiją glaudžiau bendradarbiauti su pramonės ir įvairaus dydžio įmonių atstovais, visų lygmenų valdžios institucijomis ir suinteresuotaisiais subjektais nustatant ir mažinant reglamentavimo kliūtis Europos pramonės skaitmeninimui, taip pat supaprastinant galiojančias taisykles;

15.

tvirtina, kad skaitmeninant Europos pramonę ir siekiant, kad skaitmeninė bendroji rinka nepaisant valstybių sienų ir technologijų leistų nenutrūkstamai sujungti prietaisus ir paslaugas, nepaprastai svarbu efektyviai standartizuoti IRT aplinką. Pastangos šioje srityje turi būti strategiškai sutelktos į penkias prioritetines standartizacijos sritis – 5G, debesijos kompiuteriją, daiktų internetą, duomenų technologijas ir kibernetinį saugumą;

16.

pabrėžia, kad prioritetiniais IRT standartais bendrajai skaitmeninei rinkai turėtų būti siekiama užtikrinti sąžiningą investicijų grąžą, kad atsirastų paskatų vykdyti pasaulinių mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų veiklą ir tvarų standartizavimo procesą, kartu užtikrinant, kad technologijos būtų plačiai prieinamos atviroje ir konkurencingoje rinkoje;

17.

pažymi, kad daugelyje pramonės sričių tradicinis plėtros, bandymų ir standartizavimo ciklas nebeatitinka sparčiai kintančių ir sudėtingų susiliejusių technologijų;

18.

pažymi, kad darbas suskaitmenintoje ekonomikoje taip pat privers daugiau dėmesio skirti naujiems įgūdžiams ir gebėjimams, t. y. didesniam kūrybingumui, komunikacijai ir gebėjimui prisitaikyti, todėl reikės masiškai kelti visų lygių darbuotojų kvalifikaciją;

19.

pabrėžia, kad tolesnė daiktų interneto ir didžiųjų duomenų plėtra taip pat kelia didelius pasitikėjimo ir saugumo iššūkius, kurie rūpi kiekvienai įmonei ir kuriuos reikia įveikti norint užsitikrinti visuomenės pritarimą;

20.

primygtinai ragina kiek įmanoma stengtis šioje srityje sukurti tvirtesnes tikslines regioninio, nacionalinio ir ES lygmens partnerystes, kad būtų pritraukta nemažai privačių investicijų ir sukuriant parduodamus produktus ir paslaugas būtų padarytas revoliucinis poveikis konkurencingumui; taip pat bus sudarytos sąlygos šiems partneriams veiksmingai keistis patirtimi, žiniomis ir idėjomis, kad būtų išnaudota sinergija ir neprireiktų papildomų pastangų, netgi sukurtas partnerysčių tinklas;

21.

ragina toliau nagrinėti glaudesnio nacionalinių ir regioninių inovacijų politikos formuotojų bendradarbiavimo pridėtinę vertę, atsižvelgiant į pažangiosios specializacijos koncepciją ir pagal principą „iš apačios į viršų“ atsirandančias tarpregionines iniciatyvas;

22.

mano, kad turėtų būti skatinamos investicijos iš privačių ir viešųjų šaltinių, taip pat ir didesnis įmonių ir institucinių veikėjų, pavyzdžiui, Europos investicijų banko (EIB), įnašas, įskaitant pagal Europos investicijų planą ir iš Europos strateginių investicijų fondo (ESIF) sutelkiamas lėšas, ir turėtų būti patvirtinta, kokia svarbi programos „Horizontas 2020“, iniciatyvų „Startup Europe“ ir FIWARE, Europos struktūrinių ir investicijų fondų (ESI fondų) ir regioninės bei nacionalinės politikos priemonių sąveika siekiant platesnių ES tikslų – konkurencingumo ir sanglaudos;

23.

pripažįsta ir teigiamai vertina Europos Komisijos planus programos „Horizontas 2020“ 500 mln. EUR investicijas sutelkti plačiai skaitmeninių inovacijų centrų plėtrai, tačiau reikėtų užtikrinti, kad skaitmeninių inovacijų centrai būtų finansuojami iš programos „Horizontas 2020“ antrojo ramsčio („Pramonės pirmavimas“) ir dėl to nukentėtų programos „Horizontas 2020“ likusių paprogramių biudžetas; pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turi geras galimybes pramoninių galutinių naudotojų labui prisidėti prie šios formos kompetencijos centrų ir vieno langelio principu veikiančių technologinių centrų; pabrėžia, kad atrenkant remtinus atvejus svarbus kriterijus išlieka mokslinė kompetencija ir kad reikia deramai atsižvelgti į svarbų aukštųjų mokyklų vaidmenį perduodant žinias ir inovacijų procese, kad būtų galima toliau optimizuoti pagal programą „Horizontas 2020“ numatytų investicijų poveikį. Atsižvelgiant į tai, pirmiausia reikėtų nustatyti konkretesnį siekiamą su skaitmeniniais inovacijų centrais susijusios veiklos poveikį ir galbūt jį persvarstyti;

24.

primena savo raginimą, kad turėtų būti ir toliau užtikrinami reikiami ištekliai investicijoms į skaitmeninį sektorių, nes tai yra vienas iš pagrindinių į ateitį orientuotos ES sanglaudos politikos komponentų, ir geriau šiai sričiai skirti gerokai daugiau investicijų, negu 2007–2013 m. skirta 14 mlrd. EUR ESI fondų dalis;

25.

pažymi, kad interneto atvirumas ir įspūdingas turinio ir paslaugų pasiūlos ir paklausos augimas dabar yra pagrindinės konkurencingumo, ekonomikos augimo, socialinės raidos ir inovacijų varomosios jėgos Europoje. Tačiau dėl užsitęsusio infrastruktūros nebuvimo, ypač kaimo vietovėse, kurias privatūs operatoriai laiko nepelningomis, daugelis vietos ir regionų valdžios institucijų ir dabar dar negali visapusiškai pasinaudoti šiomis tendencijomis;

26.

prašo Europos Komisijos remti tokių vietos ir regionų valdžios institucijų vykdomą finansavimo veiklą, pirmiausia ir toliau leidžiant prioritetine tvarka skaitmeninei infrastruktūrai visuose Europos regionuose skirti ESI fondų lėšas, ir antra, nustatant technologines kliūtis plėtoti skaitmeninės plėtros projektus kaimo ir retai apgyvendintose vietovėse arba regionuose, kuriems tenka įveikti demografinius iššūkius, – tai turėtų būti laikoma visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis;

27.

ir toliau pritaria Europos Parlamento išdėstytam susirūpinimui, kokius padarinius sukėlė 2013 m. vasario mėn. Europos Vadovų Tarybos sprendimas nuo 9,2 mlrd. EUR iki vos 1 mlrd. EUR sumažinti skaitmeninei infrastruktūrai ir paslaugoms skirtą Europos infrastruktūros tinklų priemonės biudžetą, taip priverčiant Europos Komisiją iš esmės perorientuoti savo planus;

28.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turi galimybių skatinti inovacijas ir konkurencingumą, įgyvendindamos pritaikytuosius paklausos ir pasiūlos valdymo sprendimus, įskaitant plačiajuosčio ryšio diegimą, skaitmeninę ekonomiką, e. įtrauktį ir e. valdžią. Be to, jos pasirūpina švietimo ir mokymo infrastruktūra, įgyvendina ES finansuojamas iniciatyvas ir palengvina naudingą bendradarbiavimą ir mainus su kitomis viešojo sektoriaus institucijomis, taip pat ir tarpvalstybiniu mastu;

29.

teigiamai vertina per Europos investicijų banką (EIB) teikiamas galimybes – EIB įsipareigojo padidinti plačiajuosčiam ryšiui skiriamas savo paskolas iki 2 mlrd. EUR per metus ir konkrečiai pabrėžė svarbų vietos ir regioninio lygmens vaidmenį darant tokias į ekonomikos augimą orientuotas investicijas; taip pat pabrėžia, kad svarbu skatinti bendruomenių inicijuotas pastangas, pavyzdžiui, bendruomenines įmones;

30.

primygtinai ragina remti ir naujas investicines priemones, kad būtų galima sparčiau diegti infrastruktūrą, kuri galėtų pasiekti strategijos „Europa 2020“ Europos skaitmeninės darbotvarkės elemento tikslinę plačiajuosčio ryšio spartą, ir sparčiau iki galo įdiegti 4G ryšį (kol dar neįdiegtos naujesnės technologijos, pvz., 5G), kartu išlaikant technologinį neutralumą, taip pat sudaryti sąlygas veiksmingai veiklos vykdytojų konkurencijai;

31.

tvirtina, kad vietos ir regionų valdžios institucijos gali pradėti teikti prioritetą tam, kad žmonėms būtų suteikti skaitmeniniai ir verslumo įgūdžiai, kuriuos turėdami jie galėtų visapusiškai naudotis naujomis technologijomis, suprasti kibernetinio saugumo problemas ir asmens duomenų apsaugos būtinybę, didinti savo įsidarbinimo galimybes ir sukurti naujas galimybes verslui, be kita ko, analizuojant didžiuosius duomenis;

32.

mano, kad e. prekyba daugeliui smulkaus verslo subjektų tebėra praleista galimybė, ypač dėl nepakeliamų būtinų išlaidų: 65 % Europos interneto vartotojų perka internetu, tačiau šią labai didelę paklausą tenkina tik 16 % MVĮ, kurios parduoda internetu, o tarpvalstybinę prekybą vykdo mažiau negu pusė jų (7,5 %);

33.

ragina pirmenybę teikti pastangoms įveikti e. prekybos kliūtis, kylančias dėl tokių problemų kaip geografinis blokavimas ir saugios internetinės mokėjimo kredito kortelėmis sistemos nebuvimas. Šios problemos kelia nereikalingų išlaidų, komplikacijų ir pavojų, kad galimi internetiniai mažmenininkai, ypač dalyvaujantys tarpvalstybinėje prekyboje, susidurs su sukčiavimu;

34.

pabrėžia, koks svarbus Europos Komisijos e. valdžios veiksmų planas – modernizuoti viešąsias paslaugas jas skaitmeninant, t. y. gerinti viešojo sektoriaus institucijų prieinamumą privatiems asmenims ir verslo subjektams elektroninėmis priemonėmis, neatsižvelgiant į jų fizinę vietą, todėl pabrėžia savo pritarimą, kad būtų plėtojamos sąveikios daugiakalbės tarpvalstybinės viešosios paslaugos (ypač keitimasis informacija), kaip veikianti priemonė suvokiamam periferiškumui įveikti;

35.

pažymi, kad, kai kalbama apie e. valdžios galimybių teikti naudą visuomenei išnaudojimą, pavyzdžiui, anglies pėdsakui mažinti, procedūroms įmonėms supaprastinti, turizmui skatinti arba kultūros paveldui propaguoti, būtent vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka svarbų lyderio vaidmenį – įvardija IRT galimybes ir veikėjus, keičiasi geriausia technologine patirtimi, skiria lėšų investicijoms į IRT priemones, vertina pažangą ir informuoja apie sėkmę;

36.

pažymi, kad gerindamos savo skaitmeninį raštingumą ir daugiau naudodamosi skaitmeninėmis žiniasklaidos priemonėmis įmonės kels ir daugiau reikalavimų skaitmeninėms priemonėms, skirtoms kontaktams su valdžios institucijomis Gerai veikiantis skaitmeninis viešasis administravimas įmonėms, organizacijoms ir privatiems asmenims teikia efektyvias e. paslaugas ir skaitmenines procedūras, kurios gerina galimybes jomis pasinaudoti, supaprastina procedūras ir sutrumpina pateiktų prašymų nagrinėjimo laiką viešajame sektoriuje. Didėjant skaitmeninimui viešieji subjektai nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu turės daugiau galimybių atlaisvinti išteklius, todėl atsiras daugiau laiko klientams ir mažiau laiko reikės administravimui ir kontrolei;

37.

pabrėžia, kad e. valdžios sąveikumui pasiekti reikia ne tik sistemų suderinamumo, bet ir viešojo administravimo institucijų gebėjimo dirbti artimai bendradarbiaujant su informacinėmis sistemomis, o visuomenė turi žinoti apie tokių sistemų teikiamas galimybes. Todėl RK ragina papildyti ISA2 programą žmogiškųjų gebėjimų – tiek skaitmeninių, tiek kalbos įgūdžių – stiprinimo ir informavimo komponentais, kad būtų parengti sąveikumo sprendimai, padėsiantys modernizuoti viešąjį administravimą;

38.

palankiai vertina vidaus rinkai skirtų veiksmų pasiūlymus dėl elektroninių ryšių, skirtų dinamiškai ir tvariai visų ekonomikos sektorių plėtrai paspartinti ir darbo vietoms kurti, taip pat autorių teisių teisės aktams atnaujinti atsižvelgiant į skaitmeninę revoliuciją ir besikeičiančią vartotojų elgseną;

39.

pripažįsta, kokias galimybes gali suteikti Europos regionų komiteto (RK) ir Europos Komisijos Mokslinių tyrimų ir inovacijų GD bendradarbiavimas per Keitimosi žiniomis platformą (KŽP) – tai priemonė skatinti naujus mokslinių tyrimų ir inovacijų sprendimus, novatoriškus produktus ir geriausią patirtį reaguojant į Europos vietos ir regionų valdžios institucijų patiriamus visuomeninius iššūkius;

40.

pabrėžia, kad kai kurie Europos skaitmeninės darbotvarkės prioritetai, ypač skaitmeninio raštingumo didinimas ir įgūdžių trūkumo mažinimas, taip pat praleistos galimybės kovoti su visuomeniniais iššūkiais, yra gyvenimo kokybės ir socialinės bei ekonominės veiklos pagrindai, kuriuos geriausia patikėti vietos ir regionų lygmeniui, kad būtų skatinamos efektyvesnės ir individualiai pritaikytos paslaugos visuomenei ir vietos įmonėms;

41.

pripažįsta, kad, jei kalbėtume apie IRT specialistus, per pastaruosius trejus metus Europoje sukurta daugiau nei milijonas papildomų darbo vietų. Nepaisant to, numatoma, kad, sparčiai augant paklausai, iki 2020 m. šiame sektoriuje atsiras daugiau kaip 800 000 laisvų darbo vietų.

42.

primygtinai ragina toliau plėtoti Europos Komisijos Didžiąją koaliciją užimtumui skaitmeniniame sektoriuje skatinti, kad ji taptų visą Europą ir įvairius suinteresuotuosius subjektus aprėpiančia iniciatyva, kuria būtų siekiama sumažinti minėto įgūdžių trūkumo ir su IRT susijusių laisvų darbo vietų disbalansą užtikrinant tinkamą mokymą, pameistrystės ir mokomosios praktikos vietas, imantis priemonių judumui palengvinti ir (arba) didinant informuotumą, kad jaunimas būtų skatinamas studijuoti ir siekti karjeros šiame sektoriuje;

43.

primena, kad būtent subnacionaliniu lygmeniu galima gauti tiksliausios savalaikės informacijos apie darbo rinkas, o vietos ir regionų valdžios institucijos gali atlikti svarbų vaidmenį nustatant įgūdžių neatitiktį – remti tinkamų profesinio mokymo programų kūrimą bei skatinti vietos paklausą atitinkančias investicijas;

44.

ragina švietimo paslaugų teikėjus kurti tikslingus IRT srities mokymo metodus. Ateityje darbuotojai privalės turėti tinkamą pagrindinių gebėjimų, socialinių emocinių gebėjimų ir techninių (visų pirma skaitmeninių ir su konkrečia veikla susijusių) įgūdžių derinį, į kurį švietimo ir mokymo sistemos kol kas orientuotos nepakankamai; taigi reikia sukurti pagrindus tokiai švietimo ir mokymo sistemai, kurioje daugiau dėmesio būtų skiriama ne moksleivių ir studentų teoriniams, o veikiau praktiniams įgūdžiams;

45.

pripažįsta, kad Europos Komisija sukūrė svarbią Europos naujų įgūdžių darbotvarkę ir kad joje bus nustatyta visapusiška įsidarbinimo galimybių didinimo sistema, be kita ko, atsižvelgiant į būtinybę ugdyti skaitmeninius ir papildomus įgūdžius, kuriais asmeniui atveriamos svarbios galimybės;

46.

pabrėžia, kaip svarbu piliečiams, darbuotojams, studentams bei darbo ieškantiems žmonėms suteikti skaitmeninio raštingumo įgūdžių ir gebėjimų, siekiant plačiai įgyvendinti skaitmeninimą ekonomikoje ir visuomenėje;

47.

dar kartą atkreipia dėmesį į Europos bendradarbiavimą jaunimo reikalų srityje (2010–2018 m.) ir pabrėžia, kad svarbu parengti pagrindinių dokumentų rinkinį, kad kiekviena valstybė narė užtikrintų jaunesnių klasių moksleiviams švietimo sistemose prieigą prie plačiajuosčio interneto ryšio, tokiu būdu suteikiant jaunuoliams minimalią garantiją įgyti IT gebėjimų ir įgūdžių. Šito turi būti siekiama ne tik privalomojo švietimo lygmeniu, bet visais gyvenimo etapais kuriant novatoriškas ir pažangias programas, atitinkančias technologinius pokyčius;

48.

įspėja, jog, nepaisant ekonominių ir užimtumo perspektyvų, negalima leisti, kad didėjanti skaitmeninių technologijų įtaka, ypač jaunimui, sumenkintų pagrindinius žmogiškuosius gebėjimus, pavyzdžiui, raštingumą ir tiesioginį asmeninį bendravimą;

49.

daro išvadą, kad reikia dar labiau pripažinti ES regionų svarbą tvariai įgyvendinant Skaitmeninę darbotvarkę. Vietos ir regionų valdžios institucijos priklauso tikslinei darbotvarkės rekomendacijų auditorijai ir turi būti laikomos svarbiausia darbotvarkės varomąja jėga ir jos įgyvendinimo partnerėmis.

21.3.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/34

1.

mano, kad Komisijos iniciatyvos dėl Europos debesijos ir IRT standartizacijos prioritetų yra labai svarbios visų pirma atsižvelgiant į Europos poziciją pasaulinėje skaitmeninėje ekonomikoje ir siekiant bendrosios skaitmeninės rinkos strategijos tikslų;

2.

atkreipia dėmesį į tai, kad sumažinus kliūčių dalytis žiniomis bus gerokai padidintas Europos įmonių konkurencingumas; be to, tai bus naudinga vietos ir regionų valdžios institucijoms;

3.

mano, kad Komisijos sprendimas laipsniškai diegti Europos debesijos paslaugas yra racionalus, ir džiaugiasi, kad ši sistema pirmiausia mokslo bendruomenei, o vėliau ir įmonėms bei vietos ir regionų valdžios institucijoms suteiks galimybę naudotis bendromis žiniomis ir jomis dalytis;

4.

pritaria Komisijos nuomonei, kad konkurencingos itin našios kompiuterinės sistemos gali būti vystomos tik imantis bendrų priemonių;

5.

sutinka su Komisija, kad, siekiant išnaudoti skaitmeninimo potencialą ir teikti tarpvalstybines paslaugas, reikia dėti daugiau pastangų Europos IRT standartizacijos srityje;

6.

pabrėžia, kad, nepaisant IRT standartizacijos, įmonėms ir viešajam sektoriui taip pat turi būti suteikta galimybių kurti, įgyti ir taikyti nuo šių standartų nukrypstančius novatoriškus sprendimus;

7.

atkreipia dėmesį į tai, kad daugelyje bendrajai skaitmeninei rinkai svarbių sričių bendri standartai vis dar nepakankamai plėtojami ir (arba) taikomi, pavyzdžiui, elektroninės atpažinties srityje, ir vis dar yra labai susirūpinęs, kad geografiniai prieigos prie sparčiojo plačiajuosčio ryšio skirtumai trukdo baigti kurti bendrąją skaitmeninę rinką (1). Izoliuotumas yra neigiamas geografinis veiksnys, dėl kurio reikalingi brangesni povandeniniai kabeliai;

8.

atsižvelgdamas į tai, primena savo raginimą projektus, kuriais plėtojamas plačiajuostis ryšys, pripažinti visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis (2);

9.

patvirtina, kad Europos vietos ir regionų valdžios institucijos nori dalytis žiniomis ir pranešti apie IRT standartus, kurie reikalingi jų poreikiams viešųjų paslaugų plėtojimo srityje patenkinti (3);

10.

ragina Komisiją užtikrinti, kad atitinkami nacionaliniai subjektai visose valstybėse narėse imtųsi atitinkamų priemonių populiarinti atvirojo mokslo debesijos paslaugas ir keitimąsi žiniomis apskritai, nes kitaip kyla didelis pavojus, kad skirtumai tarp valstybių narių sparčiai augs ir tai netrukus taps akivaizdu vykdant vietos ir regionų valdžios institucijų veiklą;

11.

sutinka su Komisija, kad kiekviena organizacija – didelė ar maža, viešoji ar privati – turi tinkamai valdyti kibernetinio saugumo riziką ir prireikus galėti įrodyti, kad ji tai daro sėkmingai, ir ragina rengti priemones, skirtas padėti plėtoti praktinę kibernetinio saugumo patirtį visais reikiamais lygmenimis (4);

12.

apskritai pabrėžia, kad, norint visapusiškai pasinaudoti bendrosios skaitmeninės rinkos teikiama nauda, reikalinga kvalifikuota darbo jėga šiai rinkai sukurti; todėl palankiai vertina neseniai priimtoje Europos naujų įgūdžių darbotvarkėje Komisijos pateiktus pasiūlymus daugiau dėmesio skirti investavimui į skaitmeninį švietimą ir mokymą siekiant užtikrinti, kad piliečiai turėtų visus įgūdžius, reikalingus perėjimui prie skaitmeninių technologijų;

13.

pažymi, kad bendra abiejų komunikatų, apie kuriuos kalbama šioje nuomonėje, tema yra daugelio įvairių sektorių sąveikumo stoka, dėl kurios tyrėjai, pramonės atstovai, valdžios institucijos ir politikos formuotojai negali naudotis duomenimis, kurių jiems reikia;

14.

nurodo, kad didžiausia kliūtis siekiant sąveikumo, kiek tai susiję su tokiu keitimusi duomenimis, kaip, pavyzdžiui, tarpvalstybinės skaitmeninės paslaugos, paprastai yra standartizuotos duomenų sistemos trūkumas (5);

15.

rekomenduoja, kad, be komunikate nurodytų būtinų standartų ir paprastų metaduomenų, taip pat būtų apsvarstyta galimybė apibrėžti pagrindinius Europos duomenis, kurie yra būtini teikiant tarpvalstybines paslaugas;

16.

pritaria Komisijos nuomonei, kad dabartinėmis aplinkybėmis reikia plėtoti įvairių su standartizacija susijusių sektorių partnerystę ir kaip pavyzdį nurodo e. sveikatos sektorių, kuriame vis daugiau žmonių prisiima atsakomybę už savo sveikatą, ir tam reikalinga platesnė perspektyva (6);

17.

pabrėžia, kad e. sveikata, pažangios transporto sistemos, pažangi energetika ir ekologiškesnė gamybos technologija, kurias Komisija savo komunikate nurodo kaip svarbias tikslines sritis, yra labai svarbios vykdant vietos ir regionų valdžios institucijų veiklą; norint pasiekti nustatytus tikslus, šios institucijos turės atlikti aktyvų vaidmenį;

18.

sutinka su Komisija, kad prioritetai turėtų būti nuolat peržiūrimi, nes dėl nuolat atsirandančių naujovių, pavyzdžiui, socialinių paslaugų srityje, standartizacijos poreikiai gali labai greitai keistis;

19.

mano, kad įgyvendinant Europos standartizaciją svarbu plačiai panaudoti inovacijas, kurios yra bendrovių patentų dalis, ir remia Komisijos pastangas paaiškinti pagrindinius teisingos, veiksmingos ir įvykdomos metodikos, atitinkančios sąžiningumo, pagrįstumo ir nediskriminavimo principus, elementus;

20.

pažymi, kad Europos vietos ir regionų valdžios institucijos jau naudoja daug atvirojo kodo programinės įrangos. Tai yra teigiamas pokytis, kurį Komisija turėtų toliau skatinti, visų pirma paaiškindama ryšį tarp atvirojo kodo ir licencijų išdavimo sąlygų pagal sąžiningumo, pagrįstumo ir nediskriminavimo principus;

21.

pažymi, kad būtina vystyti ne tik ES ir tarptautinę oficialią standartizaciją, bet ir parengti priemones, kuriomis būtų įtvirtintos IRT techninės specifikacijos, parengtos kitų standartizacijos organizacijų, ir dažniau taikoma plačiai pripažįstama geroji praktika;

22.

mano, kad itin svarbu parengti procedūras siekiant užtikrinti, kad rengiant standartizacijos planus būtų žinomi galutinių standartų naudotojų – tiek įmonių, tiek viešojo sektoriaus – poreikiai;

23.

labai palankiai vertina Komisijos pasiūlymą remti platesnį Europos ekspertų dalyvavimą tarptautinėje IRT standartizacijos veikloje, nes bendra tvarka yra labai svarbi siekiant Europos skaitmeninimo tikslų ir sektoriaus plėtros;

24.

atkreipia dėmesį į tai, kad jau praėjo keleri metai po Europos viešosioms paslaugoms skirtos Europos sąveikumo sistemos paskelbimo, ir palankiai vertina Komisijos ketinimą ją atnaujinti, tikėdamasis, kad šiame procese taip pat bus atsižvelgta į daiktų interneto potencialą (1);

25.

pažymi, kad debesijos paslaugos Europoje sparčiai plečiasi. Remiantis Komisijos atlikto tyrimo rezultatais, Europos debesijos paslaugų rinka nuo 9,5 mlrd. EUR 2013 m. galėtų padidėti iki 44,8 mlrd. EUR 2020 m., t. y. penkis kartus (7). Remiantis 2014 m. pabaigos Eurostato duomenimis (8):

26.

pabrėžia, kad, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus teiginius, reikia aiškaus politinio įsipareigojimo finansuoti debesijos mokslinių tyrimų infrastruktūrą siekiant išnaudoti didžiulį debesijos kompiuterijos potencialą;

27.

pabrėžia, kad debesijos paslaugos yra grindžiamos pasitikėjimu ir kad siekiant įgyti ir išlaikyti šį pasitikėjimą labai daug dėmesio turi būti skiriama duomenų apsaugai ir privatumui;

28.

tikisi, kad bus atsižvelgta į atvirojo mokslo debesijos paslaugų potencialą, kurį galima panaudoti švietimo srityje;

29.

atkreipia dėmesį į viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės vaidmenį rengiant atvirojo mokslo debesijos paslaugas ir pakartoja jau anksčiau išreikštą savo nuomonę, kad esamos arba kuriamos nacionalinio, regionų ir galbūt vietos lygmens debesijos turėtų būti sujungtos ir sąveikios su Europos lygmens sprendimais (9);

30.

pabrėžia, kad duomenis ir kitą medžiagą, gaunamą teikiant debesijos paslaugas, plačiai naudoti bus galima tik išsprendus su autorių teisėmis susijusius klausimus (10);

31.

ragina Komisiją laikantis galiojančių duomenų apsaugos teisės aktų remti aktyvesnį keitimąsi Europos duomenimis ir prašo parengti bendrą apžvalgą, kur būtų galima decentralizuotai susipažinti su svarbiais duomenimis, kad informacija būtų prieinama;

32.

palankiai vertina Komisijos ketinimą pasiūlyti ES laisvo duomenų srauto iniciatyvą, skirtą skatinti laisvą duomenų judėjimą Sąjungoje (11);

33.

pabrėžia, kad keitimasis standartizuotais duomenimis sumažins dabartinį tyrėjų, įmonių ir valdžios institucijų susiskaidymą (taip pat susiskaidymą šių grupių viduje) ir paskatins siekti daugelio tikslų, susijusių su bendrąja skaitmenine rinka;

34.

pritaria Komisijos požiūriui į šališkumus, kurie šiuo metu kliudo keistis duomenimis, ir ragina ją aktyviau informuoti apie duomenimis besikeičiančių subjektų gaunamą naudą (12);

35.

pažymi, kad keitimasis duomenimis taip pat yra naudingas vietos ir regionų valdžios institucijoms. Keisdamasis duomenimis jų savininkas nieko nepraranda – atvirkščiai, keitimasis duomenimis tik padidina duomenų vertę. Suteikiant galimybę susipažinti su valdžios institucijų duomenimis stiprinama demokratija ir kuriamos naujos verslo galimybės. Keičiantis duomenimis taip pat sumažėja dažnai brangiai kainuojančių ad hoc prašymų pateikti duomenis poreikis;

36.

atkreipia dėmesį į tai, kad jei piliečiai galėtų plačiau susipažinti su savo asmens sveikatos duomenimis internete, jie prisiimtų didesnę atsakomybę už savo sveikatą, ir tikisi, kad žmonėms taip pat bus suteikta daugiau galimybių naudotis savo duomenimis kitose viešojo administravimo srityse;

37.

pabrėžia, kad Europos atvirojo mokslo debesijos teikiamą naudą norinčioms gauti valdžios institucijoms, visų pirma MVĮ, reikia ne tik duomenų, bet ir jų analizei skirtų priemonių, ypač kalbant apie didžiuosius duomenis;

38.

pritaria Komisijos pastangoms suburti Europos duomenų bendruomenę, pavyzdžiui, užmezgant didžiųjų duomenų srities viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę pagal programą „Horizontas 2020“, ir ragina vietos ir regionų valdžios institucijas, jei įmanoma, dalyvauti vykdant šį bendradarbiavimą;

39.

mano, kad Europos atvirojo mokslo debesija, kuri apima valdžios institucijų, verslo ir mokslinių tyrimų duomenis, galėtų naudoti didžiųjų duomenų apdorojimo metodus ir taip padėti spręsti, pavyzdžiui, miesto politikos klausimus, kurie dažnai yra daugialypiai ir sudėtingi;

40.

pabrėžia, kad Europos debesija taip pat yra labai svarbi aplinkos apsaugai, kadangi sudaro sąlygas skaitmenine forma saugoti dokumentus, informaciją ir duomenis. Dėl paprastesnių įvairių dokumentų saugojimo ir prieigos prie jų sąlygų dokumentų nereikia spausdinti, todėl sunaudojama mažiau popieriaus, taigi prisidedama ir prie aplinkos apsaugos;

41.

džiaugiasi, kad daiktų internetas yra vienas iš Komisijos standartizacijos prioritetų, nes ateityje jis turės didelį teigiamą poveikį paslaugų kokybei ir veiklos, už kurią yra atsakingos vietos ir regionų valdžios institucijos, produktyvumui. Remiantis Europos Komisijos tyrimo rezultatais (13) manoma, kad iki 2020 m. daiktų interneto rinkos vertė ES viršys vieną trilijoną eurų;

42.

tikisi, kad įvairiose su viešuoju administravimu ir skaitmeninimu susijusiose programose Komisija plačiau atsižvelgs į didelį daiktų interneto potencialą;

43.

mano, kad daiktų interneto standartų nustatymas viešųjų pirkimų srityje būtų naudingas regionams ir savivaldybėms ir galėtų suteikti Europos pramonei didelį pranašumą šioje srityje;

44.

vis dėlto pabrėžia, kad daiktų internetas yra besiformuojantis sektorius, kuriame reikia ne tik standartų, bet ir novatoriško eksperimentavimo, kurio finansavimas turėtų būti Sąjungos prioritetas;

45.

teigia, kad iš įvairių tyrimų matyti, kad daugelis vietos ir regionų valdžios institucijų turi nepakankamai informacijos apie daiktų interneto teikiamą naudą, ypač sveikatos priežiūros, energijos vartojimo efektyvumo, aplinkos, saugumo, nekilnojamojo turto valdymo ir pažangaus transporto srityse, ir tikisi, kad Komisija imsis priemonių užtikrinti keitimąsi žiniomis ir geresnį dokumentų rengimą šioje srityje bei informuos apie daiktų interneto, pažangiųjų miestų iniciatyvos ir duomenų atskleidimo poveikį ir su tuo susijusias galimybes;

46.

pabrėžia, kad visos penkios Komisijos nurodytos prioritetinės sritys, kuriose reikia vykdyti standartizavimą, yra tarpusavyje susijusios, tačiau daiktų internetas ir ateities 5G tinklai yra ypač glaudžiai vienas nuo kito priklausomi. Jei nebus užtikrinta visiška geografinė 5G tinklų aprėptis, bus neįmanoma visuose Europos regionuose tokiu pačiu būdu naudotis daiktų internetu.

21.3.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/39

1.

palankiai vertina veiksmų planą – Komisijos iniciatyvą, kurioje nustatomos gairės, kaip pasiūlyti iki 2017 m. Sąjungoje sukurti bendrą pridėtinės vertės mokesčio (PVM) erdvę;

2.

pripažįsta, kad PVM sistema yra esminis bendrosios rinkos veiksnys ir ją reikėtų reformuoti, kad ji taptų paprastesnė, teisingesnė, veiksmingesnė ir labiau apsaugota nuo klastojimų, kad būtų geresnės įmonių konkurencijos sąlygos ir mažesnė diskriminacija tarp vartotojų bei optimalus pajamų surinkimas;

3.

pabrėžia bendros PVM erdvės sukūrimo Sąjungoje svarbą vietos ir regionų valdžios institucijoms, kadangi kai kuriose valstybėse narėse jos yra atsakingos už apmokestinimą PVM ir PVM pajamų perskirstymas yra labai svarbus įgyvendinant vietos ir regionų valdžios institucijoms skirtas finansinio subalansavimo priemones; tačiau valstybių narių nacionalinio PVM pajamų perskirstymo sistemos nepriklauso ES kompetencijos sričiai;

4.

primena, kad PVM taip pat yra svarbus ES nuosavų išteklių pajamų šaltinis, nes 2014 m. jis sudarė 17,6 mlrd. EUR arba 12,3 % visų ES įplaukų;

5.

taip pat remia Komisijos tikslą kovoti su sukčiavimu. Didelis sukčiavimo mastas rodo dabartinės sistemos spragas ir kiekvienais metais valstybės narės dėl to praranda daug pajamų; preliminariais duomenimis ES kasmet praranda 170 mlrd. EUR. Šis reiškinys daro neigiamą poveikį viešojo sektoriaus biudžetui, įskaitant vietos ir regionų valdžios institucijų biudžetus kai kuriose valstybėse narėse, ir jo gebėjimui teikti kokybiškas paslaugas; atsižvelgdamas į tai, ragina valstybes nares rinkti ir platinti statistinius duomenis apie tarpvalstybinį sukčiavimą PVM;

6.

pažymi, kad PVM sistemos susiskaidymas ir sudėtingumas lemia dideles PVM prievolių vykdymo išlaidas tarpvalstybinę prekybą vykdančioms įmonėms. Šios išlaidos yra pernelyg didelės mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurios sudaro regionų ekonomikos ir užimtumo pagrindą; pažymi, kad PVM veiksmų planas taip pat turėtų padėti supaprastinti PVM prievolių vykdymą įmonėms, vykdančioms tarpvalstybinę prekybą. PVM sistema neturi sudaryti nereikalingų kliūčių tarpvalstybinei prekybai;

7.

atkreipia dėmesį, kad PVM tvarkos ir nustatytų PVM tarifų skirtumai daro itin didelį neigiamą poveikį pasienio regionams ir šių regionų mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ). Todėl reikia įvertinti šių pasiūlymų, kurie suteikia galimybę lanksčiau nustatyti PVM tarifus, teritorinį poveikį;

8.

pažymi, kad PVM direktyvoje numatytos nuostatos dėl PVM tarifo, kuriomis siekiama apsaugoti bendrąją rinką ir užkirsti kelią konkurencijos iškraipymui; mano, kad tai yra svarbiausi principai, todėl būtina atidžiai išnagrinėti visus pasiūlymus, kuriais siekiama suteikti valstybėms narėms daugiau laisvės nustatyti PVM tarifus, siekiant įvertinti galimą šių pasiūlymų poveikį vidaus rinkai ir konkurencijai;

9.

pritaria PVM sistemos reformai, galinčiai ateityje užtikrinti pagrindą skatinti augimą, konkurencingumą ir užimtumą, visų pirma skaitmeninę ir judriojo ryšio ekonomiką, naujus ekonomikos modelius ir paslaugų įmones; atsižvelgdamas į tai, teigiamai vertina Komisijos pasiūlymą išplėsti vieno langelio principo taikymą PVM elektroninėms paslaugoms remiantis bandomąja sistema, skirta gerinti mokesčių administracijų ir elektroninę prekybą vykdančių įmonių bendradarbiavimą;

10.

mano, kad valstybių narių veiksmingumas mokesčių administravimo srityje labai skiriasi. Mokesčių administratorių bendradarbiavimo ir tarpusavio pasitikėjimo nepakanka; mano, kad įtariamo PVM sukčiavimo atveju bankai, laikydamiesi šiuo metu galiojančių duomenų apsaugos teisės aktų, turėtų visapusiškai bendradarbiauti su mokesčių administratoriais;

11.

rekomenduoja išnagrinėti valstybių narių gerąją patirtį skiriant vietos ir regionų valdžios institucijoms dalį iš PVM gautų pajamų arba pavedant joms nustatyti šį mokestį;

12.

prašo į konsultacijas dėl bet kokio PVM sistemos pakeitimo įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijų atstovus nacionaliniu lygmeniu ir Regionų komitetą Europos lygmeniu atsižvelgiant į tiesioginį šių sprendimų poveikį piliečių gerovei, įmonių konkurencingumui ir viešųjų valdžios institucijų pajamoms;

13.

ragina nagrinėjant principą, pagal kurį tarpvalstybiniams sandoriams taikomi tokie patys reikalavimai kaip ir vidaus sandoriams, visų pirma atsižvelgti į šio principo poveikį MVĮ tais atvejais, kai tuo pačiu metu ir toliau taikomi skirtingi PVM tarifai;

14.

pritaria požiūriui, kad nauja sistema turi būti grindžiama paskirties principu ir kad reikia numatyti, kad pardavimo kitoje ES šalyje įsisteigusiam klientui atveju PVM turi būti taikomas pagal tiekėjo šalies teisės aktais nustatytą tvarką ir paskirties šalyje taikomu tarifu. Šį mokestį surinkusios šalies iš PVM gautos pajamos turi būti pervestos vartojimo valstybės narės kompetentingai valdžios institucijai;

15.

palankiai vertina ketinimą užtikrinti, kad įmonės, vykdančios komercinius sandorius bendrojoje rinkoje, visus su PVM susijusius klausimus galėtų spręsti su kompetentinga įstaiga jų kilmės šalyje ir neprivalėtų registruotis PVM mokėtojomis, teikti deklaracijas ir mokėti mokesčius visose ES valstybėse narėse, kuriose jos vykdo komercinius sandorius. Šie supaprastinimai neturi kelti pavojaus pajamoms iš PVM ir daryti įtakos valstybių narių fiskaliniam suverenumui;

16.

mano, kad Komisijos planas yra plataus užmojo ir kad reikės laiko jam įgyvendinti; todėl pritaria laipsniško įgyvendinimo principui;

17.

primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares imtis priemonių, kurios leistų padidinti apmokestinimo veiksmingumą ir kovoti su sukčiavimu, siekiant sumažinti valstybių narių nesurenkamo PVM sumas. Šios priemonės gali labai paremti pastangas užtikrinti mokesčių administratorių tarpusavio pasitikėjimą ir veiksmingą bendradarbiavimą, kuris yra būtinas tinkamam naujos sistemos funkcionavimui. Komitetas pabrėžia, kad dėl naujų ataskaitų ir audito priemonių įvedimo neturi pernelyg padidėti įmonių, ypač MVĮ, našta;

18.

ragina valstybes nares priimti konkrečius sprendimus dėl PVM Europos Sąjungoje reglamentuojančių teisės aktų, visų pirma siekiant panaikinti iki šiol esančius valstybių narių tarpusavio skirtumus, susijusius su kai kurioms valstybėms suteiktomis priemonėmis, kuriomis nukrypstama nuo PVM direktyvos, ir skatinti visas valstybes nares šiuos sprendimus įgyvendinti;

19.

atkreipia dėmesį, kad Komisija, formuluodama pasiūlymus, kuriais siekiama padidinti mokesčių administratorių funkcijų veiksmingumą, turi atsižvelgti į nacionalinius ir (arba) regioninius administravimo įgaliojimus;

20.

ragina veiksmingiau taikyti IT priemones ir pasinaudoti visais turimais e. duomenimis kovojant su sukčiavimu, tačiau kartu užtikrinti duomenų apsaugą;

21.

atsižvelgdamas į PVM atvirkštinio ar mokėjimo dalimis sistemas (1), kurios taikomos daugelyje šalių, pabrėžia, kad būtina stiprinti gyventojų tikėjimą tuo, kad sumokėtas PVM iš tiesų patenka į nacionalinį, regiono arba vietos biudžetą, turint omenyje, kad piliečiai yra vieni iš pagrindinių ir tikrų šio mokesčio mokėtojų; rekomenduoja aptarti galimybę įvesti savanorišką elektroninio mokėjimo sistemą, per kurią piliečių už įsigytas prekes sumokėtas PVM būtų pervedamas į kompetentingos valdžios institucijos biudžetą, o suma be PVM už įsigytą prekę, kaip ir iki šiol – į pardavėjo sąskaitą;

22.

pabrėžia, kad nėra pakankamai įrodymų, kad konkurencija iškreipiama dėl PVM netaikymo tam tikrai viešojo sektoriaus įstaigų veiklai, savivaldybių bendradarbiavimo veiklai arba tam tikrai veiklai, kuri laikoma viešojo intereso veikla. Viešojo sektoriaus subjektų neapmokestinamas PVM priklauso nuo objektyvių ir Europos lygmeniu suderintų kriterijų, o ne paliekamas valstybių narių nuožiūrai;

23.

ragina Komisijos poveikio vertinime, kuris turėtų būti parengtas 2017 m., atsižvelgti į vietos ir regionų valdžios institucijų interesus. Šiomis aplinkybėmis reikėtų, bendradarbiaujant su vietos ir regionų valdžios institucijomis, aiškiau apibrėžti sąvoką „konkurencijos iškraipymas“ (tam tikro dydžio);

24.

mano, kad būtina užtikrinti, kad visos valstybės narės turėtų galimybę taikyti visas valstybių narių anksčiau nustatytas nukrypti leidžiančias nuostatas;

25.

ragina PVM tarifą švietimo įstaigoms sumažinti iki 6 %;

26.

pabrėžia, kad šiuo metu lengvatinių PVM tarifų sąrašas yra ypač neskaidrus ir neatitinka aiškiai apibrėžtos logikos; todėl apgailestauja, kad Komisija nepateikia išsamaus ir skaidraus taikomų lengvatinių tarifų sąrašo; mano, kad reikėtų peržiūrėti prekių ir paslaugų, kurioms taikomas sumažintas PVM tarifas, sąrašą atsižvelgiant į technologijų, ekonomikos ir kt. raidą ir į iškraipymus, kuriuos lėmė panašioms prekėms ir paslaugoms taikomi skirtingi PVM tarifai. Šios peržiūros rezultatas turėtų būti kuo didesnis suderinimas siekiant išvengti konkurencijos iškraipymo MVĮ vidaus rinkoje;

27.

be to, subjektai, vykdantys su viešuoju interesu susijusią veiklą, ekonominiu požiūriu gali būti labiau suinteresuoti, kad PVM jiems būtų atskaitytas ex post, o ne būti neapmokestinami ex ante;

28.

laikosi nuomonės, kad 1 variantas (Prekių ir paslaugų, kurioms gali būti taikomas sumažintas tarifas, sąrašo išplėtimas ir reguliarus persvarstymas) yra mažiau rizikingas, palyginti su 2 variantu (Prekių ir paslaugų, kurioms gali būti taikomas sumažintas tarifas, sąrašo panaikinimas);

29.

mano, kad valstybėms narėms suteikus didesnę veiksmų laisvę nustatyti PVM tarifus neišvengiamai padidės šių tarifų įvairovė, o tai gali iškraipyti bendrąją rinką ir užkrauti naštą įmonėms, visų pirma MVĮ; siūlo Komisijai atlikti išsamų vertinimą ir išnagrinėti savo pasiūlymų poveikį įmonių konkurencijai ir administraciniams mokesčiams, taip pat jų teritorinį poveikį, visų pirma pasienio regionuose;

30.

atkreipia dėmesį į komunikate minimas kitas išlaidas ir spragas, susijusias su valstybėms narėms perduodamais įgaliojimais sumažinti tarifus, visų pirma į riziką, kad gali sumažėti pajamos ir kad PVM sistema gali tapti sudėtinga, taip pat į riziką, kad padidės įmonių išlaidos ir teisinis netikrumas; mano, kad šie aspektai turi būti atidžiai įvertinti;

31.

laikydamasis nuoseklumo su savo nuomone dėl maisto švaistymo (2016 m. birželio mėn.), remia pasiūlymą atskaityti stambiesiems mažmenininkams PVM nuo jų aukojamų neparduotų maisto produktų;

32.

pripažįsta, kad sudėtingos ir kiekvienoje valstybėje narėje skirtingos PVM taisyklės yra viena iš pagrindinių kliūčių elektroninei prekybai; pripažįsta, kad PVM sistemą reikia supaprastinti ir sumažinti MVĮ tenkančias su reikalavimų laikymusi susijusias sąnaudas, visų pirma panaikinant veiksnius, kurie yra palankesni trečiųjų šalių tiekėjams, o ne Europos Sąjungoje veikiančioms įmonėms;

33.

pritaria pasiūlymui į vieno langelio sistemos taikymo sritį įtraukti prekybą prekėmis ir nustatyti arba padidinti PVM ribas pradedančiosioms įmonėms ir labai mažoms įmonėms;

34.

teigiamai vertina pasiūlymą panaikinti PVM išimtį smulkių siuntų importui iš tiekėjų, kurie yra ne ES valstybėse narėse, ir vykdyti patikras atliekant tarpvalstybinę veiklą vykdančių įmonių bendrą auditą, nes šiuo metu Europos MVĮ yra nepalankioje konkurencinėje padėtyje ES nepriklausančių šalių įmonių atžvilgiu;

35.

pabrėžia, kad ekonominis vietos ir regionų valdžios institucijų vystymasis priklauso nuo MVĮ ir kad išlaidos, kurias patiria šios įmonės laikydamosi PVM taisyklių, yra proporcingai didesnės, palyginti su didžiųjų įmonių išlaidomis, todėl MVĮ priverstos vykdyti veiklą konkurencijai nepalankiomis sąlygomis;

36.

atkreipia dėmesį į tai, kad daugelyje valstybių patvirtintos naujos įmonių įregistravimą supaprastinančios priemonės, kuriomis, atrodo, siekiama sudaryti palankesnes sąlygas įmonėms, tačiau jos dažnai skatina kurti įmones, kurios atveria kelią karuselinio sukčiavimo schemoms;

37.

pažymi, kad susijusios nacionalinės institucijos (įskaitant mokesčių institucijas) turėtų prisiimti atsakomybę kontroliuoti teisėtai veiklą vykdančias įmones. Ši atsakomybė neturėtų būti deleguojama sandorio šalims ar kitoms įmonėms, kaip ES Teisingumo Teismas ne kartą nurodė sprendimuose dėl PVM;

38.

rekomenduoja Komisijai MVĮ dokumentų rinkinyje, kurį ji pateiks 2017 m., nustatyti atitinkamas supaprastinimo priemones.

21.3.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/43

1.

Paryžiaus susitarimas yra reikšmingas laimėjimas, nes jis yra visuotinis, privalomas ir subalansuotas. Jame pateiktas pasaulinis veiksmų planas, kaip šiame amžiuje pasiekti, kad temperatūra kiltų gerokai mažiau nei 2 oC, ir nepakiltų daugiau kaip 1,5 oC, palyginti su 1990 m. lygiu. Tai ypač svarbu, nes apibrėžta priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo perspektyva bus patikimas orientyras priimant sprendimus visais lygmenimis, padės išvengti brangių investicijų, kuriomis įtvirtinamos didelio anglies dioksido kiekio technologijos, suteiks įmonėms ir investuotojams tikrumo ir nustatys aiškią kryptį. 22-ajai Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencijai (JTBKKK COP 22) bus pavesta neprarasti Paryžiuje pasiekto teigiamo impulso ir įgyvendinti įvairius susitarime numatytus mechanizmus.

2.

Tačiau, net jei ir būtų iki galo įgyvendinti dabartiniai Paryžiaus įsipareigojimai, jų nepakaks sutartiems tikslams pasiekti. Prireiks aktyvesnių regionų ir miestų (kurie palaiko glaudžius ryšius su vietos bendruomenėmis ir teritorijomis) veiksmų, o susitarimo šalys kiek įmanoma greičiau turės pateikti atnaujintą informaciją – 2018 m. palankesnių sąlygų sudarymo dialoge. Konkrečiai kalbant apie ES, Europos regionų komitetas patvirtina savo ankstesnę poziciją dėl būtinybės iki 2030 m. 50 % sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, siekiant, kad kuo anksčiau būtų pradėta pasaulyje mažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, kol palaipsniui iki 2050 m. arba netrukus po to bus visai panaikintas.

3.

ES ir jos itin išplėtotai daugiapakopio valdymo sistemai tenka ypatinga atsakomybė vieningai ir drąsiai vadovauti sprendžiant klimato kaitos problemas; todėl RK palankiai vertina tai, kad Europos Sąjunga laiku ratifikavo Paryžiaus susitarimą, ir ragina dar to nepadariusias valstybes nares jį ratifikuoti kuo greičiau. RK taip pat ragina Europos Komisiją ir valstybes nares atnaujinti bei konkretizuoti 2030 m. strategiją ir 2050 m. veiksmų planą, kad būtų galima laikytis susitarime numatyto įsipareigojimo parengti ilgalaikę amžiaus vidurio šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimu grindžiamą vystymosi strategiją; šis procesas turėtų prasidėti kuo greičiau, kad vyktų išsami diskusija, kurioje turėtų aktyviai dalyvauti nacionalinių, regioninių ir vietos valdžios institucijų, taip pat pilietinės visuomenės ir verslo sektoriaus atstovai.

4.

Paryžiaus susitarime pripažįstama daugiapakopio valdymo svarba kovos su klimato kaita politikos srityje. Šis principas turėtų būti įgyvendintas visais valdymo lygmenimis, siekiant plėtoti ryšius ir panaikinti esamas nacionalinės, regioninės ir vietos kovos su klimato kaita politikos spragas, įskaitant sustiprintą skaidrumo sistemą, visuotinės padėties vertinimo priemones, geresnę diferencijuoto klimato kaitos poveikio, nuostolių ir žalos, kovos su klimato kaita pakankamo finansavimo ir pajėgumų paramos sampratą.

5.

Todėl RK ragina toliau vystyti Limos ir Paryžiaus veiksmų darbotvarkę ir su ja susijusį forumą – Nevalstybinių subjektų kovos su klimato kaita platformą (NAZCA). Jos galėtų būti visiškai integruotos į JTBKKK sekretoriatą įgyvendinant neseniai įvardytų kovos su klimato kaita lyderių pradėtą pasaulinę veiksmų klimato kaitos srityje darbotvarkę (1). Tokiu būdu būtų padėtas pagrindas visapusiškam daugiapakopiui klimato kaitos valdymui, kaip buvo pažymėta ir Europos Parlamento rezoliucijoje.

6.

Regionai ir miestai, daugiausia prisidėdami prie Limos ir Paryžiaus veiksmų darbotvarkės ir NAZCA, jau parodė savo tvirtą pasiryžimą kovoti su klimato kaita ir potencialą imtis aktyvesnių veiksmų. Savanoriškos iniciatyvos, tokios kaip ES merų paktas ir „Žemiau 2“ susitarimo memorandumas, turi itin didelės pridėtinės vertės, nes jos kiekybiniais duomenimis papildo Limos ir Paryžiaus veiksmų darbotvarkę ir NAZCA ir siekia didesnio užmojo nei nacionaliniai teisės aktų leidėjai. Šių iniciatyvų indėlį, nukreiptą į veiksmus visais lygmenimis, turėtų pripažinti ir skatinti subnacionalinės ir nacionalinės valdžios institucijos, taip pat tarpvyriausybinės organizacijos. Į jų pastangas turėtų būti atsižvelgta ir jos turėtų būti įtrauktos į atitinkamus nacionaliniu lygmeniu nustatytus veiksmus, kaip, pavyzdžiui, buvo padaryta Meksikos atveju. Turėtų būti skatinamos ir kitos stebėsenos ir ataskaitų rengimo iniciatyvos bei mechanizmai siekiant įvertinti išmetamųjų teršalų kiekio mažinimą, klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos politikos priemones.

7.

Taip pat būtina miestus ir regionus geriau integruoti į JTBKKK procesą, tai suteiktų galimybę laiku perduoti grįžtamąją informaciją iš teritorijų JT lygmeniu. Šalys turėtų galimybę susipažinti su svarbiausia informacija, kuri joms padėtų priimti ekonomiškai efektyvius sprendimus, o regionai ir miestai galėtų juos įgyvendinti vietoje. Todėl būtina užmegzti nuolatinį ir tiesioginį dialogą tarp įvairių lygmenų, pradedant vietos ir regionų lygmeniu.

8.

Šiam dialogui stiprinti būtų galima taikyti tokias priemones:

9.

Po 21-osios JTBKKK šalių konferencijos Europos Komisija ir Taryba dažniau bendradarbiavo su RK, siekdamos geriau integruoti vietos požiūrį į ES teisės aktus, visų pirma per ES miestų darbotvarkę. Be to, Paryžiaus susitarimo įgyvendinimo ES gairėse visiškai pritariama daugiapakopio valdymo principui.

10.

Europos Komisija taip pat ėmėsi veiksmų siekdama išplėsti ir sustiprinti ES Merų paktą. Dabar jis yra ne tik išplėtotas kituose pasaulio regionuose, bet ir apima prisitaikymo prie klimato kaitos komponentą.

11.

Žvelgiant iš RK perspektyvos, nepaprastai svarbu pasinaudoti šiuo pripažinimu ir užtikrinti subalansuotą požiūrį, pagal kurį pripažįstamas įvairus miestų ir regionų indėlis šioje srityje.

12.

RK norėtų pabrėžti, kad daugiapakopio valdymo principas yra įtraukus ir ekonomiškai efektyvus, nes leidžia visais valdžios lygmenimis koordinuoti pastangas ir taip kuo labiau padidinti taikomų priemonių potencialą.

13.

Regionai atlieka svarbų vaidmenį suteikdami informacijos rengiant miestų politiką didesnėje teritorijoje ir ją susiedami su kitų sričių politika, pavyzdžiui, miškininkystės, žaliosios ir mėlynosios infrastruktūros, teritorinės sanglaudos ir žemės ūkio. Ši regionų funkcija yra itin svarbi ES, kurią sudaro maži ir vidutinio dydžio miestai, kurių ištekliai ir galimybės imtis veiksmų dažnai būna riboti. Regionai padeda išvengti brangiai kainuojančio pastangų dubliavimosi ir užtikrinti kuo didesnę miesto ir ne miesto vietovių sanglaudą.

14.

ES merų paktas, pavyzdžiui, daugeliui regionų suteikia regioninių koordinatorių vaidmenį. Tai gali sudaryti galimybę keletui miestų vienu metu prisijungti prie Merų pakto.

15.

Todėl Regionų komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad pagrindinį vaidmenį valstybėse narėse atlieka regionai, užtikrindami tokio pobūdžio vertikalų visų valdymo lygmenų koordinavimą.

16.

Pavyzdžiui, Italijoje regionai įsteigė tarpregioninę prisitaikymo prie klimato kaitos grupę. Grupę sudaro nacionalinė Vyriausybė ir visi regionai. Ji užtikrina Italijos prisitaikymo prie klimato kaitos strategijos, parengtos remiantis Europos prisitaikymo prie klimato kaitos strategija, įgyvendinimą regionų lygmeniu.

Regionai savo ruožtu yra atsakingi už pagalbą savo teritorijų miestams ir miesteliams kuriant vietinius prisitaikymo prie klimato kaitos planus.

17.

Remdamasis šiuo pavyzdžiu, RK ragina ES regionus imtis vadovaujamojo vaidmens įgyvendinant ES ir nacionalines klimato strategijas ir siekti pokyčių vietos lygmeniu. Jis taip pat ragina Europos Komisiją ir valstybes nares šį regionų vaidmenį įtraukti į įtraukaus klimato ir energetikos valdymo apibrėžtį ir į savo Paryžiaus susitarimo įgyvendinimo strategijas. Rengiant naujas paramos priemones Merų paktą pasirašiusioms šalims, taip pat reikėtų deramai atsižvelgti ir į regioninių koordinatorių vaidmenį.

18.

Be vertikalaus koordinavimo, RK mano, kad būtina stiprinti horizontalųjį skirtingų politikos sričių koordinavimą. Klimato aspektą integravus į visų sričių politiką vietos gyventojai galės pasinaudoti daugeliu bendrų privalumų, pavyzdžiui, geresne gyvenimo kokybe ir darbo vietomis konkrečioje teritorijoje. Be to, tai padės sukurti sinergiją ir sumažinti išlaidas. Pavyzdžiui, apskaičiuota, kad ES žiedinės ekonomikos dokumentų rinkinys, jei jis būtų tinkamai įgyvendintas, galėtų padėti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti 2–4 % per metus (2). Todėl RK ragina COP 22, kovojant su klimato kaita, didelę svarbą teikti žaliavų naudojimo mažinimui ir tvariam atliekų tvarkymui.

19.

Todėl RK ragina regionus ir miestus skatinti tarpžinybinį bendradarbiavimą. Galima būtų paminėti sėkmingą Espo (Suomija) tarpžinybinio komiteto tvaraus vystymosi klausimais modelį. Būtent dėl integruoto požiūrio Espas neseniai, ES Tarybai pirmininkavusių Nyderlandų užsakymu atliktame tyrime, buvo pripažintas tvariausiu ES miestu.

20.

Be horizontaliojo bendradarbiavimo vietos ir regionų lygmeniu, turėtų būti vengiama ir uždaro mąstymo rengiant regionams ir miestams skirtas ES paramos priemones. Todėl RK laukia Europos Komisijos komunikate „Po Paryžiaus konferencijos“ paskelbto vieno langelio principu veikiančio centro sukūrimo ir pabrėžia šios tarnybos svarbą patenkinant regionų poreikius.

21.

Rengdamasis COP 22 ir laikotarpiui po jos, RK įsipareigoja remti Europos Komisijos ir Tarybos pastangas užtikrinti sėkmingą susitarimo įgyvendinimą glaudžiai bendradarbiaujant su Europos Parlamentu.

22.

RK turėtų siekti tapti institucija, neišmetančia anglies dioksido, ir, siekdamas šio tikslo, palaikyti ryšius su kitomis ES institucijomis, visų pirma Europos Parlamentu.

23.

Regionų komitetas yra įsipareigojęs informuoti ES regionus ir miestus apie jų svarbų vaidmenį imantis aktyvesnių veiksmų klimato politikos srityje ir apie visus mechanizmus, padedančius įgyvendinti „iš apačios į viršų“ vykdomus veiksmus.

24.

RK – ištikimas ES Merų pakto rėmėjas – skatina savo narius dalyvauti šioje iniciatyvoje ir įsteigė RK Merų pakto ambasadorių grupę, siekdamas populiarinti iniciatyvą šios grupės narių šalyse.

25.

Todėl RK yra įsipareigojęs rodyti pavyzdį. Jis dalyvauja Aplinkosaugos vadybos ir audito sistemoje (EMAS) ir kartu su administracija ir jos nariais yra pasižadėjęs toliau dėti pastangas mažinant Komiteto išmetamo anglies dioksido kiekį ir iškastinio kuro vartojimą. Todėl RK svarstys, kaip būtų galima kompensuoti neišvengiamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, susidarantį dėl jo narių ir darbuotojų kelionių. Tai reiškia, kad reikia skaičiuoti RK anglies pėdsaką, įskaičiuojant visas komandiruotes ir išvažiuojamuosius posėdžius. Iš sutaupytų lėšų už išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį turėtų būti finansuojami tvarūs projektai ES. Tokios naujos technologijos kaip vaizdo konferencijos turėtų būti plačiau taikomos, taip pat ir RK komisijų posėdžiuose.

26.

Siekiant naudoti kuo mažiau popieriaus, RK turėtų imti pavyzdį iš Europos Parlamento, kuris nebespausdina dokumentų plenariniams ir komisijų posėdžiams, išskyrus atvejus, kai jų konkrečiai to paprašo nariai arba dėl kitų privalomų priežasčių, kai spausdinti dokumentai yra reikalingi.

27.

Už ES ribų RK yra įsipareigojęs dirbti bendradarbiaujant su Klimato politikos GD, Europos išorės veiksmų tarnyba ir valstybėmis narėmis per Žaliosios diplomatijos tinklą siekiant padėti ES nepriklausančioms šalims įgyvendinti savo dabartinius įsipareigojimus ir paskatinti jas prisiimti naujus įsipareigojimus, panašius į tuos, kuriuos yra prisiėmusi Europos Sąjunga.

28.

Regionų komitetas visų pirma pasinaudos savo struktūromis, pavyzdžiui, Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių vietos ir regionų valdžios institucijų asamblėja, Rytų partnerystės šalių vietos ir regionų valdžios institucijų konferencija, specialiąja darbo grupe dėl Ukrainos ir jungtiniais konsultaciniais komitetais bei darbo grupėmis su šalimis kandidatėmis ir narystės siekiančiomis šalimis, kad kovos su klimato kaita politika išliktų svarbus politinės darbotvarkės klausimas ir būtų paremtas jos įgyvendinimas vietos ir regionų valdžios institucijų lygmeniu visame pasaulyje.

29.

RK aktyviai dalyvaus Tanžere organizuojamoje konferencijoje MEDCOP 22, kad suteiktų šios teritorijos miestams ir regionams daugiau galimybių veikti klimato kaitos ir energetikos srityse. Jis ypač pritars tam, kad daugiau dėmesio būtų skiriama Europos ir Viduržemio jūros regiono vietos ir regionų valdžios institucijų finansavimui ir gebėjimų stiprinimui, ir atkreips ES delegacijos COP 22 dėmesį į šiuos klausimus.

30.

Konkrečiai RK padės propaguoti Merų paktą pasaulyje, visų pirma inicijuodamas Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių Merų paktą, o 2016 m. galbūt jį plės į Rytus.

31.

RK taip pat tęs savo veiklą Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos lygmeniu, propaguos ryžtingą ES delegacijos poziciją klimato klausimais ir ypač ES daugiapakopio valdymo modelį tarp savo partnerių iš pagrindinės vietos valdžios institucijų grupės.

32.

Kadangi reikia dar daug nuveikti klimato klausimu, visi turime keisti gamybos ir vartojimo būdus. Todėl, siekiant užtikrinti visuomenės pritarimą šioms esminėms permainoms, regionams ir miestams teks pagrindinė atsakomybė sutelkti piliečius ir suteikti jiems galimybę aktyviai dalyvauti šiame procese.

33.

Ir regionams, ir miestams tenka labai svarbus vaidmuo padedant skleisti informaciją apie elgsenos pokyčius ir priemones individualiems veiksmams klimato srityje paremti.

34.

Regionai ir miestai taip pat turi nustatyti ir pašalinti kliūtis, trukdančias piliečiams visapusiškai dalyvauti perėjime prie mažo anglies dioksido kiekio ir klimato kaitos poveikiui atsparios visuomenės, koordinuodami veiksmus su aukštesniais valdžios lygmenimis (nacionaliniu, ES ir pasaulio mastu).

35.

Regionų ir miestų ilgalaikės partnerystės su įmonėmis, universitetais, vietos bendruomenėmis, pilietine visuomene, nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO) ir mokyklomis yra labai svarbios skatinant veiksmus klimato srityje.

36.

Todėl Komitetas ragina regionus ir miestus deramai atlikti savo vaidmenį remiant daugiašalius projektus subnacionaliniu lygmeniu, kad būtų ugdoma tvaraus vystymosi kultūra, kuri skatintų nacionalinio ir Europos lygmens pastangas, pabrėždamas, kad su klimato kaita susiję poreikiai ir pažeidžiamumo lygis įvairiose ES teritorijose ir tarp regionų ir miestų skiriasi.

37.

Mokslinių tyrimų vaidmuo formuojant politiką, kuri atitiktų klimato kaitos problemų mastą, yra nepaprastai svarbus. Glaudūs ryšiai su akademine bendruomene padės parengti tinkamą politiką ir priimti sprendimus, grindžiamus tvirtais ekspertų patarimais.

Todėl Komitetas ragina regionus ir miestus užmegzti glaudžius ryšius su universitetais ir mokslinių tyrimų centrais jų teritorijose ir už jų ribų ir remti tarpregioninį bendradarbiavimą šiose srityse.

38.

Politikos formuotojams ir mokslininkams bendrai kuriant žinias ankstyvajame etape ir kartu atliekant kryžmines peržiūras sustiprės bendradarbiavimas nustatant problemas ir bendrai jas sprendžiant viso mokslinių tyrimų proceso ir politikos formavimo ciklo metu.

39.

RK su pasitenkinimu pažymi, kad Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos neseniai priimtas sprendimas parengti specialų pranešimą dėl miestų ir klimato 2023 m. jau dabar paskatins atlikti daugiau mokslinių tyrimų dėl miestų vaidmens kovojant su klimato kaita. Jis ragina Europos Komisiją aktyviai dalyvauti rengiant šį pranešimą ir įtraukti RK į šį procesą, taip pat pasisako už daugiapakopę teritorinę klimato politikos viziją. RK visų pirma ragina Europos Komisiją skatinti mokslinius tyrimus šiose srityse, kad galėtų konstruktyviai prisidėti prie specialaus pranešimo, kuris bus panaudotas būsimose JTBKKK diskusijose, ypač per pasaulinę klimato kaitos klausimų apžvalgą, kurioje bus įvertinta Paryžiaus susitarimo įgyvendinimo iki 2023 m. padėtis.

40.

RK skatina įtraukti mokslinių tyrimų sektoriaus atstovus planuojant ir įgyvendinant klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos politiką.

41.

Svarbu pažymėti, kad Paryžiaus susitarime pripažįstamas svarbus teigiamas klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos priemonių poveikis.

42.

RK parengs atskirą nuomonę dėl ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijos peržiūros, kurią planuojama atlikti 2017 m. Todėl RK ragina tvirtai įsipareigoti įtraukti klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos priemones bei prisitaikymo prie klimato kaitos aspektus į visas atitinkamas politikos sritis.

43.

RK atkreipia dėmesį į tai, kad, atsižvelgiant į galimą neigiamą klimato kaitos poveikį žmonėms ir turtui, regionai ir miestai turėtų turėti galimybes kuo greičiau padidinti savo atsparumą. Tačiau RK pabrėžia, kad prisitaikymui prie klimato kaitos reikia vertikalaus ir horizontalaus bendradarbiavimo ir kad regionai ir miestai turi šiuo tikslu susivienyti.

44.

RK palankiai vertina paskelbtą Europos Komisijos veiksmų planą dėl Sendajaus nelaimių rizikos mažinimo programos 2015–2030 m., taip pat atsparumo nelaimėms aspekto įtraukimą į COP 21 susitarimą. Reikėtų dar labiau sustiprinti ryšį tarp atsparios infrastruktūros sukūrimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos, siekiant visais lygmenimis skatinti civilinės saugos tarnybų ir prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmų tarpsektorinį koordinavimą.

45.

RK ragina didinti informuotumą ir parengti paramos mechanizmus į regionus orientuotoms nacionalinėms prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoms. Jų perkėlimą į nuoseklius regioninius veiksmų planus ir įgyvendinimą vietos lygmeniu reikėtų atidžiai stebėti ir ES lygmeniu nustatyti aiškius kiekvieno etapo tikslus, kurie turėtų būti pasiekiami reguliariais laiko tarpais.

46.

Paryžiaus susitarimui įgyvendinti labai svarbus yra finansavimo klausimas ir galimybės gauti finansavimą, visų pirma regionams ir miestams.

47.

Nors yra įvairių finansavimo galimybių ES, regionams ir miestams kyla įvairių kliūčių, dėl kurių jie negali naudotis ES lygmeniu turimomis paramos priemonėmis – ES fondų ar Europos investicijų banko (EIB) lėšomis.

Po daugelio diskusijų Regionų komitete ir su įvairiais suinteresuotaisiais subjektais Komitetas ragina Europos Komisiją, EIB ir valstybes nares daugiau dėmesio skirti regionų ir miestų tinkamų administracinių gebėjimų vystymui siekiant visapusiškai pasinaudoti viešojo ir privataus finansavimo galimybėmis ES lygmeniu, ypač mažesniems teritoriniams vienetams.

48.

ES institucijos taip pat turėtų stengtis užtikrinti komunikaciją ir teikti informaciją apie šias įvairias galimybes. RK įsipareigoja remti Europos Komisiją ir EIB rengiant būtinas tikslines komunikacijos priemones.

49.

Komitetas taip pat yra susirūpinęs dėl potencialiai neveiksmingo struktūrinių fondų naudojimo keliose valstybėse narėse. Nors 20 % ES biudžeto skiriama kovai su klimato kaita, įgyvendinant iš struktūrinių fondų finansuojamus projektus reguliariai netaikomas ir netikrinamas joks klimato kriterijus, todėl kyla pavojus, kad ES lėšomis gali būti finansuojami projektai, kurie prieštarauja ES klimato tikslams. Europos Komisija ir valstybės narės turi būti ypač budrios, išanalizuoti šias problemas ir imtis būtinų taisomųjų veiksmų, atsižvelgdamos į technologinio neutralumo principą ir į valstybių narių teisę pasirinkti įvairius energijos šaltinius.

50.

RK ragina valstybes nares laikytis savo įsipareigojimo palaipsniui panaikinti aplinkai kenksmingas subsidijas. Be to, RK mano, kad vykdant dabartinę apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (ATLPS) reformą reikėtų nustatyti sąžiningą anglies dioksido kainą, kuri nemažintų valstybių narių konkurencingumo, ir mechanizmą, kuriuo naudodamiesi regionai galėtų remti pastangas mažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. RK norėtų atkreipti Europos Komisijos ir Tarybos dėmesį į sėkmingą tarp Kalifornijos ir Kvebeko įsteigtos anglies dioksido rinkos pavyzdį. Dabar į vietos ekonomiką reinvestuojami milijardai dolerių įmonių, miestų, miestelių ir piliečių perėjimui prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos remti. RK ragina ES pasekti šiuo pavyzdžiu skirstant kvotas. Jis taip pat ragina valstybes nares leisti regionams aktyviai dalyvauti ATLPS, visų pirma valdant aukcionuose gautų pajamų dalį, ir jas reinvestuoti į tvarius projektus.

51.

ES taip pat turi peržiūrėti savo teisės aktus siekiant sudaryti palankesnes sąlygas investuoti į atsinaujinančiųjų išteklių energiją; pavyzdžiui, mažesnis biodegalų apmokestinimas šiuo metu laikomas valstybės parama, kurią galima suteikti tik kaip ribotą laiką taikomą išimtį, o tai sukuria neužtikrintas investavimo sąlygas ir administracinę naštą atsinaujinančiųjų išteklių kuro gamintojams ir tiekėjams.

Kadangi reikia labai daug lėšų, regionai ir miestai turės pritraukti tiek viešojo, tiek privačiojo sektorių finansavimą. Bet yra dar daug neišnaudotų galimybių įmonėms su Paryžiaus susitarimo įgyvendinimu susijusiuose sektoriuose.

52.

Todėl Komitetas ragina regionus ir miestus remti mąstymo keitimą pereinant nuo perspektyvių verslo planų darniam vystymuisi skatinti „subsidijavimo“ prie „finansavimo“.

53.

Siekiant šio tikslo reikia stiprinti viešojo ir privačiojo sektorių dialogą. Be to, regionai ir miestai turėtų labiau bendradarbiauti su EIB ir bankų sektoriumi, kad daugiau sužinotų apie novatoriškus finansavimo mechanizmus, skirtus mažo anglies dioksido kiekio technologijų ir atsparumo projektams.

Todėl RK pabrėžia, kad reguliavimo tikrumas ir nuspėjamumas turi būti laikomi pagrindinėmis sąlygomis šiems projektams įgyvendinti. RK taip pat pabrėžia, kad svarbu keistis geriausios praktikos pavyzdžiais apie tvarumo kriterijų įtraukimą į finansų sektorių. Finansiniai produktai turėtų būti vertinami ir ženklinami atsižvelgiant į kylančią su klimatu susijusią riziką, taip pat prisidėti prie perėjimo prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų, kad būtų galima pateikti rekomendacijų viešiesiems ir privatiems investuotojams.

21.3.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/49

1.

primena, kad nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio daugumoje visos Europos vietovių planuojant susisiekimą, miestus ir žemės naudojimą, pirmenybė sistemingai buvo teikiama individualioms motorizuotoms transporto priemonėms, o ne aktyviam judumui ir viešajam transportui. Automobilis tapo pagrindine susisiekimo priemone net ir daugeliui nedidelių atstumų įveikti. Dėl šios evoliucijos kilo tam tikrų rimtų problemų, visų pirma klimato kaitos, oro taršos, triukšmo, saugumo keliuose, spūsčių, prastos viešųjų erdvių kokybės, žemės naudojimo segregacijos, transporto sektoriaus priklausomybės nuo naftos ir vartotojų perkamosios galios mažėjimo, nepakankamo daugelio gyventojų fizinio aktyvumo ir kt.; dėl pastarosios problemos kyla kitų problemų (pvz., vėlyvas judėjimo įgūdžių formavimasis, nutukimas, dėmesio koncentravimo problemos, ypač vaikų, ir kt.)

2.

siekdamas spręsti šias problemas, ragina įgyvendinti transporto ir planavimo ir (arba) žemės naudojimo politikos paradigmos pokytį, todėl reikalinga nauja tvari keliavimo būdų hierarchija, kurioje pirmenybė būtų paskirstyta taip: pirma vieta – greta paskatų ir priemonių aktyvaus judėjimo rūšių (ėjimas arba važiavimas dviračiu) saugumui ir patrauklumui didinti, antra – viešojo transporto skatinimas, trečia – bendro automobilių naudojimo plėtojimas ir paskutinė – asmeninis automobilių naudojimas, taip pat sudarant sąlygas būtinam įvairių transporto rūšių integravimui. Tai turi atsispindėti visuose eismo planavimo aspektuose, įskaitant eismo srautų pirmenybės skyrimą aktyviųjų transporto priemonių naudotojams, investicijas į infrastruktūrą, kelio erdvės paskirstymą, pirmenybę kelių eismo taisyklėse ir kt.;

3.

pažymi, kad transporto politikos paradigmos pokyčiui reikalingos bendros visų valdžios lygmenų – nuo vietos ir regioninių iki nacionalinių, Europos ir netgi pasaulinio valdymo – pastangos. Todėl norėtų, kad būtų labiau susieti įvairūs už planavimą atsakingi lygmenys, visų pirma vietose ir regionuose, ir užtikrintas aktyvus visų pilietinės visuomenės narių dalyvavimas, įskaitant įmones, NVO, profesines sąjungas, akademinę bendruomenę ir kt.;

4.

pabrėžia, kad regioninio planavimo priemonėse būtina skatinti gerinti prienamumą pėstiesiems ir dviratininkams prie viešojo transporto stotelių, o prie transporto sistemos mazgų numatyti įrengti visiems prieinamas saugias ir patrauklias dviračių stovėjimo vietas ir aikšteles, taip pat bendro naudojimo dviračių sistemas;

5.

atkreipia dėmesį į tai, kad politikos pokyčius ir išteklių skyrimą (tiek žmogiškųjų, tiek finansinių) skatina plačių užmojų politiniai tikslai, todėl pataria Komisijai užsibrėžti tikslą per ateinantį dešimtmetį ES valstybėse narėse padvigubinti dviračių transporto apimtis (nuo dabartinių 7–8 %, kuriuos sudaro kelionės dviračiu, dalį tarp transporto rūšių iki apytiksliai 15 %);

6.

primygtinai ragina Komisiją išanalizuoti dviračių transporto galimybes ES tarp transporto rūšių transporto ilgalaikėje perspektyvoje (2030 m./2040 m./2050 m.), kad būtų galima apskaičiuoti būtinas investicijas ir kitas priemones šiam potencialui išnaudoti ir atlikti išsamią sąnaudų ir naudos analizę. Komisija turėtų pagrįsti šią analizę tokiomis gerai patikrintomis priemonėmis, kaip Pasaulio sveikatos organizacijos sveikatos ekonominio vertinimo priemonė, pagal kurią vertinamas ėjimas ir dviračių transportas, ir toliau jas tobulinti, dviračių transportui taikydama kompleksinį požiūrį, atsižvelgdama į tokius sektorius, kaip ekonomika, aplinka, klimatas, energijos vartojimo efektyvumas, transporto sektorius, švietimas, sveikata, sportas ir kt.;

7.

aktyviai remia Europos Parlamento (1) ir valstybių narių (2) iniciatyvą prašyti Europos Komisijos pateikti Europos gaires arba ES lygmens strateginį dviračių transporto dokumentą. Valstybių narių „Deklaracijoje dėl dviračių transporto, kaip klimatui palankios transporto priemonės“, kuriai buvo pritarta 2015 m. spalio mėn., kai ES Tarybai pirmininkavo Liuksemburgas, taip pat raginama Komisijoje įsteigti Europos dviračių transporto kompetencijos centrą;

8.

palankiai vertina 2014 m. Paryžiaus deklaraciją, priimtą pagal Europos transporto, sveikatos ir aplinkos programą, ir tvirtai pritaria valstybių narių, Pasaulio sveikatos organizacijos, Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos ir kitų suinteresuotųjų subjektų rengiamam Pagrindiniam Europos dviračių transporto skatinimo planui (3);

9.

ragina ES dviračių transporto gaires įtraukti į 2018 m. Komisijos darbo programą. Gairėse reikėtų atsižvelgti į tai, kad didėja koordinuotų veiksmų ES lygmeniu poreikis, siekiant padėti išnaudoti dokumentais patvirtintą dviračių transporto naudą aplinkai, sveikatai ir ekonomikai, tuo pat metu užtikrinant, kad šiose gairėse būtų numatytos priemonės, skirtos informuoti apie tokią naudą ir ją viešinti, kad atsirastų važiavimo dviračiu įpročiai arba kultūra;

10.

nurodo, kad, atsižvelgiant į subsidiarumo principą, strateginis nacionalinio dviračių trasų tinklo plėtojimas priklauso valstybių narių kompetencijai, todėl ES turėtų atlikti pagalbinį vaidmenį, visų pirma kuriant šių tinklų tarpvalstybines jungtis, šalių ir regionų, kuriose žmonės kasdien mažiau važinėja dviračiu, parengtose strategijose, taip pat koordinuojant ir plėtojant Europos dviračių trasų tinklą;

11.

vis dėlto pabrėžia, kad, visiškai laikantis subsidiarumo ir proporcingumo principų, svarbiausias vaidmuo numatant būsimų miesto ir regioninių transporto ir judumo sistemų sąlygas tenka vietos ir regionų valdžios institucijoms, nes judumas miestuose ir miesto transportas priklauso vietos ir regionų valdžios institucijų kompetencijai. Šiuo požiūriu patirtis rodo, kad detalius dviračių transporto planus galima įtraukti į vietos transporto strategijas, taip sukuriant plataus užmojo dviračių transporto viziją, kuriai galėtų pritarti bendruomenės. Savo ruožtu, regioninė transporto partnerystė ir strategijos gali būti panaudotos tam, kad dviračių transportas būtų įtrauktas regioninę politiką ir būtų parengtos dviračių transporto rėmimo programos;

12.

todėl primena, kad RK ragina vietos ir regionų valdžios institucijas aktyviau įsitraukti į sprendimų priėmimo procesą (4), ir mano, kad RK komitetas, kaip vietos ir regionų valdžios institucijų atstovas, turėtų vadovauti diskusijai dėl ES iniciatyvų dviračių transportui skatinti, nes tikimasi, kad miestai ir regionai patirs didžiausią tokių veiksmų naudą;

13.

taip pat mano, kad dviračių transportas yra vienas pagrindinių tvaraus miesto judumo aspektų ir svarbiausias integruotos ES miestų darbotvarkės objektas;

14.

atkreipia dėmesį į tai, kad mokslininkai yra pateikę svarių įrodymų, kad investicijų į dviračių infrastruktūrą atsiperkamumas siekia ne mažesnį kaip 5:1 santykį (5). Patiriama įvairiopa ekonominė nauda. Pirma, sukuriama daugiausia vietinių darbo vietų dviračių gamybos ir mažmeninės prekybos, remonto, infrastruktūros statybos arba priežiūros srityse, taip pat tokiose srityse kaip dviračių turizmas bei transportas ir kitos paslaugos. Antra, gerėja visuomenės sveikata, nes didėja fizinis aktyvumas ir susidaro mažiau oro ir triukšmo taršos. Trečia, esant mažiau transporto grūsčių, mažėja užblokuotų kelių, vėlavimų, prarastų darbo valandų ir išeikvoto kuro kiekiai. Tai apskritai padės pagerinti gyvenimo mieste kokybę, kartu padidins miestų patrauklumą. Galiausiai, ekonomine nauda galima laikyti veiksmingesnį žemės naudojimą;

15.

todėl pakartoja transporto ministrų raginimą, išdėstytą „Deklaracijoje dėl dviračių transporto, kaip klimatui palankios transporto priemonės“, parengti strateginį dokumentą ES lygmeniu dėl dviračių transporto, kuriame būtų nurodyta „ES politika ir finansavimo priemonės, kurios jau yra sutelktos arba turėtų būti sutelktos dviračių transporto populiarumui didinti ir skatinti su dviračiais susijusį užimtumą ES, ir įtraukti dviračių transportą į (…) ES politiką ir finansavimo priemones“ (6);

16.

be to, ragina parengti perspektyvią ES transporto investicijų politiką, kurią taikant būtų taip pat gerinama visuomenės sveikata ir visiškai atsižvelgiant į Paryžiaus susitarimą, pasiektą 21-ojoje JTBKKK šalių konferencijoje, ES transporto srities išteklius skirti dviračių transportui (7);

17.

siūlo taikyti bendrą taisyklę, kad vykdant kiekvieną susijusį infrastruktūros projektą, kuris yra bendrai finansuojamas su ES, turėtų būti kuo labiau atsižvelgta į dviračių transportą siekiant išvengti galimo neigiamo poveikio dviračių transportui tiesiant kelius, geležinkelius ir kt. (t. y. taikyti principą „dviračių transportas visuose infrastruktūros projektuose“). Be to, Europos Komisijos mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Horizontas 2020“ (Judumas siekiant ekonomikos augimo) 2018–2020 m. darbo programose dviračių transportas turėtų būti pristatytas kaip atskiras finansavimo prioritetas;

18.

ragina Europos Komisiją nustatyti būtiniausius dviračių transporto infrastruktūros kokybės kriterijus bendrai iš ES lėšų finansuojamiems susijusiems projektams, visų pirma tinklo projektavimo kriterijus, skirtus saugumui, funkcionalumui (įrengimui) ir ženklinimui užtikrinti, kad už Europos mokesčių mokėtojų pinigus būtų užtikrintas tinkamas rezultatas; be to, ragina Komisiją bendradarbiauti su valstybėmis narėmis ir vietos bei regionų valdžios institucijomis siekiant parengti nacionalines gaires ir geriausios praktikos duomenų bazę bei numatyti keitimąsi žiniomis dėl dviračių transporto infrastruktūros sukūrimo; taip pat prašo Europos Komisijos nustatyti pagrindinių priemonių finansavimo, valdymo ir ekonominio gyvybingumo kriterijus;

19.

siūlo į transeuropinį transporto tinklą įtraukti ilgo nuotolio dviračių takų tinklą „EuroVelo“ (8), taip pagerinant tarpvalstybines jungtis, plėtojant galimybes turizmui ir skatinant geresnį susisiekimą miestuose, ir siūlo Europos infrastruktūros tinklų priemonės lėšas naudoti ir miestų mazgams, pavyzdžiui, miesto ir priemiesčių (greitųjų) dviračio transporto maršrutų kūrimui;

20.

primena, kad avarijų baimė važiuojant dviračiu tarp motorizuotų transporto priemonių prisideda prie plačiai paplitusios nuomonės, kad dviračių transportas yra pavojingas. Ši baimė iš dalies yra nepagrįsta, nes dauguma avarijų yra tik su dviračiais susiję eismo įvykiai, kuriuose nedalyvauja kitos transporto priemonės. Vis tik ši baimė atgraso nuo važiavimo dviračiu ir gali tapti kliūtimi skatinant naudojimąsi dviračiu;

21.

primena, kad greičio ribojimas užstatytose teritorijose ir jo laikymosi užtikrinimas yra vienas svarbiausių veiksnių mažinant žuvusiųjų keliuose skaičių. Dviratininkų ir dideliu greičiu važiuojančių motorinių transporto priemonių susidūrimai yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių žūva ir sunkiai sužalojami dviratininkai, todėl RK ragina, kad ES nacionalinėms, regionų ir vietos valdžios institucijoms pateiktų rekomendacijų dėl geresnio greičio keliuose reguliavimo ir eismo lėtinimo priemonių įvedimo, be kita ko, nustatant miestų teritorijose gatves, kuriose taikomas 30 km/h (arba 20 mylių/h) bendrasis greičio ribojimas ir atsižvelgiama į dviratininkus, užtikrinant darnų skirtingų eismo dalyvių – pėsčiųjų, dviratininkų, automobilių, sunkiasvorių transporto priemonių, pagalbos tarnybų (greitosios pagalbos, gaisrinės) automobilių – sambūvį. Be to, visose naujose motorinėse keturratėse transporto priemonėse, autobusuose ir sunkiasvorėse krovininėse transporto priemonėse palaipsniui, vykdant tipo patvirtinimą, reikėtų įdiegti pažangiąsias greičio reguliavimo sistemas, kad būtų leidžiama važiuoti ES viešaisiais keliais; atkreipia dėmesį į egzistuojantį akivaizdų neatitikimą tarp objektyvaus faktinio važiavimo dviračiu saugumo ir subjektyvaus daugelio žmonių saugumo suvokimo. Šiam neatitikimui sumažinti reikia įgyvendinti visų pirma informavimo ir komunikacijos priemones, pavyzdžiui, organizuoti viešąsias informacines kampanijas. Tik sumažinus baimę važiuoti dviračiu ir tokiu būdu pagerinus subjektyvų saugumo suvokimą, gerai jausis ir neužtikrinti dviratininkai ir pradės naudoti dviratį kaip transporto priemonę;

22.

be to, primena, kad didesnės ir sunkesnės transporto priemonės yra susijusios su neproporcingai daug dviratininkų žūčių, nepaisant santykinai mažo tokių transporto priemonių skaičiaus miesto teritorijose, palyginti su bendru motorinių transporto priemonių skaičiumi;

23.

apgailestauja dėl to, kad dviratininkų žūčių skaičius mažėja pernelyg lėtai, ir šiuo atžvilgiu pritaria tam, kad reikia nustatyti sunkių sužalojimų skaičiaus visoje ES mažinimo tikslą ir išsiaiškinti, ar ne per mažai pranešama apie sunkius sužalojimus. Šiuo požiūriu ES dviračių transporto gairės turi būti grindžiamos principu siekti priartėti prie tikslo, kad keliuose žūčių apskritai nebebūtų, ir tapti pasaulio lyderiu dviratininkų saugos ir apsaugos priemonių srityje;

24.

ragina laiku peržiūrėti Bendrąjį saugos reglamentą, visų pirma dėl tiesioginio sunkiasvorių krovininių transporto priemonių vairuotojų tiesioginio matymo lauko patobulinimų, kuriuos būtų galima papildyti kitomis privalomomis aktyviosiomis saugos sistemomis, pavyzdžiui, jutikliais, kurie aptiktų dviratininkus, ir automatinėmis stabdymo sistemomis, kad būtų išvengta susidūrimų;

25.

ragina atnaujinti reglamentą dėl motorinių transporto priemonių tipo patvirtinimo, susijusio su pėsčiųjų ir kitų pažeidžiamų eismo dalyvių apsauga (9), kad į jį būtų įtrauktos ir tikrinimo procedūros dėl dviratininkų apsaugos susidūrimo su priekine automobilio dalimi atveju;

26.

ragina apsvarstyti galimybę įtraukti konkrečias priemones, kuriomis gerinamas saugus dviračių eismas į esamas ES direktyvas, pavyzdžiui, ES infrastruktūros saugos direktyvą dėl tunelių ir TEN-T infrastruktūros (10) taikymo miesto ir kaimo keliams;

27.

ragina būsimose Komisijos gairėse dėl miestų logistikos (11) pripažinti milžiniškas galimybes perleisti paslaugų ir iki 250 kg prekių gabenimą elektroniniams krovininiams dviračiams ir atitinkamai rekomenduoti, kai tik įmanoma, rinktis prekių pristatymą dviračiais;

28.

pažymi, kad miesto ir transporto planavimas turi būti glaudžiai koordinuojami ir integruoti su judumu visose srityse;

29.

tvirtina, kad nepaprastai svarbu apie kelių eismo saugumą, kelių eismo taisykles ir konkrečiai dviratininkams taikomas taisykles pradėti mokyti jau mokyklose, nes tai padės sumažinti eismo įvykių, į kuriuos patenka dviratininkai, skaičių; Europos Komisija turėtų sudaryti palankesnes sąlygas populiarinti išbandytas ir pasiteisinusias vietos mokyklų programas, kurios suburia mokyklas, policiją ir kitus suinteresuotuosius subjektus supažindinant jaunuosius dviratininkus su važinėjimo dviračiu technika ir suteikiant svarbiausią informaciją, kaip įvertinti galimo susidūrimo kelyje jėgą ir greitį, taip pat propaguojant važinėjimo dviračiu, kaip socialinės, sveikatai naudingos ir iš esmės saugios transporto priemonės, pranašumus;

30.

pakartoja RK poziciją, kad nacionalinio ir miesto lygmens eismo mieste reglamentavimas ir kelių naudotojų apmokestinimas gali būti veiksmingos priemonės tarpusavyje konkuruojantiems erdvės mieste poreikiams valdyti ir tokioms svarbioms problemoms, kaip transporto spūstys, tarša ar miesto drieka, spręsti (12), ir pabrėžia, kad šiuo atžvilgiu būsimose neprivalomose Komisijos gairėse dėl miestų prieinamumo (13) pirmenybė turėtų būti nuosekliai teikiama dviračių transportui; rekomenduoja vietos ir regioninėms valdžios institucijoms dalį iš prieigos ribojimo programų gautų pajamų investuoti į dviračių transportą, kad būtų sukurtos patrauklios alternatyvos automobilių transportui;

31.

atkreipia dėmesį į tai, kad važinėjimo dviračiais ir viešojo transporto derinimas yra abipusiai naudingas ir daugiarūšis transportas yra labai svarbus užtikrinant gerai veikiančius ir nenutrūkstamus miesto transporto tinklus; primena RK raginimą privalomai skelbti tvarkaraščius ir kitą kelionės informaciją ir užtikrinti visapusišką prieinamumą visiems ES piliečiams (14), be to plėtoti IT sistemas ir maršrutų planavimo programėles, kuriose būtų atsižvelgta į įvairiarūšio transporto derinimą, ir primygtinai ragina, kad, kalbant apie daugiarūšį transportą, dviračių transporto ir bendro dviračių naudojimo programos būtų visiškai integruotos į techninius standartus, ES teisės aktus ir ES finansuojamas mokslinių tyrimų ir plėtros programas, visų pirma dėl kelionių planavimo, bilietų įsigijimo, transporto priemonių statymo ir kt. Būtina gerinti infrastruktūrą autobusų ir traukinių stotyse ir aplink jas, kad būtų lengviau derinti susisiekimą traukiniais, autobusais ir dviračiais (15);

32.

siūlo visų valdymo lygmenų elektromobilumo politikoje visada atsižvelgti į elektrinių dviračių transportą;

33.

pataria Komisijai įtraukti dviračių transportą į savo ES žaliųjų viešųjų pirkimų kriterijų, taikomų transportui, peržiūrą. Viešųjų pirkimų kriterijai turėtų būti skirti ne tik nežymiems viešųjų pirkėjų perkamų automobilių ir lengvųjų komercinių automobilių patobulinimams, jais taip pat turėtų būti siekiama pereiti prie kitų ekologiškų transporto priemonių, pavyzdžiui, dviračių. Todėl, vadovaujantis ES žaliųjų viešųjų pirkimų kriterijais, turėtų būti privaloma patikrinti, ar vietoj keleivinių automobilių nebūtų galima nupirkti dviračių (įskaitant elektrinius dviračius), o vietoj lengvųjų komercinių automobilių – krovininių dviračių (įskaitant elektrinius ir pusiau elektrinius krovininius dviračius); taip pat rekomenduoja įtraukti inovatyvius viešųjų pirkimų kriterijus, kad būtų skatinami visi technologinės plėtros aspektai ir jų sklaida valstybėse narėse;

34.

pažymi, kad, siekiant sušvelninti klimato kaitą, įgyvendinti ES priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo tikslus transporto sektoriuje ir pagerinti miestų oro kokybę, reikalingas įvairių politikos sričių kompleksas. Tai apima ir techninius sprendimus, perėjimo prie kitų transporto rūšių politiką ir paskatas vengti nereikalingų kelionių. Plačių užmojų dviračių transporto populiarinimo programos turi būti neatskiriama visų klimato kaitos švelninimo ir oro kokybės strategijų dalis visais valdymo lygmenimis. Ryžtinga dviračių transporto politika taip pat gali padėti įgyvendinti ir 11 Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslų (16);

35.

pabrėžia, kad siekiant priimti informacija pagrįstus sprendimus ir įvertinti politikos ir finansavimo poveikį, būtini patikimi ir palyginami duomenys, todėl rekomenduoja Komisijai (Eurostatui) parengti bendrą duomenų rinkimo metodiką ir suderintas apibrėžtis, kurias vartojant būtų galima rinkti nacionalinius ir miestų duomenis apie dviračių naudojimą;

36.

palankiai vertina už dviračių transportą atsakingo kontaktinio asmens paskyrimą Mobilumo ir transporto generaliniame direktorate (MOVE), tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad vietoj šių pareigų reikėtų sukurti Komisijos masto Dviračių transporto kompetencijos centrą, kuriam turėtų būti skirtas bent vienas etato ekvivalentas; be šio centro, visuose atitinkamuose Komisijos generaliniuose direktoratuose turėtų veikti dviračių transporto kontaktiniai centrai, užtikrinantys veiksmingą tarnybų tarpusavio konsultavimąsi ir Komisijos veiksmų koordinavimą;

37.

prašo Komisijos remti atitinkamų išteklių turintį informacijos centrą, siekiant užtikrinti, kad valstybės narės, vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų prieigą prie geriausios praktikos, atvejų tyrimų, ataskaitų, finansavimo galimybių ir kt. duomenų apie dviračių transportą (17).

21.3.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/54

1.

palankiai vertina bendrus pasiūlymo tikslus ir principus, kuriais siekiama pašalinti esamas bendrosios skaitmeninės rinkos kliūtis ir užkirsti kelią tolesniam susiskaidymui, atsirandančiam modernizuojant viešojo administravimo įstaigas;

2.

pabrėžia lemiamą vietos ir regionų valdžios institucijų svarbą, kurios, viena vertus, modernizuojant administravimo įstaigas vysto ir valdo skaitmeninę infrastruktūrą ir skaitmenines paslaugas visuomenei svarbiose srityse, ir, kita vertus, yra atsakingos už tiesioginį šių paslaugų teikimą piliečiams užtikrinant, kad jos patenkintų lūkesčius vis labiau skaitmenėjančiame pasaulyje;

3.

pabrėžia didelę viešųjų paslaugų, kaip Europos ekonomikos skaitmeninių permainų varomosios jėgos, svarbą neapsiribojant e. valdžios paslaugomis (e. valdžia), ir nurodo, kad nors planuojami pasiūlymai ir apima priemones, susijusias su dauguma piliečių gyvenimo situacijų, tačiau trūksta kultūros ir švietimo srities priemonių;

4.

atkreipia dėmesį į tai, kad būtina modernizuoti viešojo administravimo įstaigas ir valdymo sistemas, kad jos naudojant skaitmenines paslaugas būtų prieinamos piliečiams ir įmonėms, todėl pabrėžia remiąs tolesnį tarpvalstybinį viešųjų paslaugų plėtojimą, visų pirma tų paslaugų, kurios sudaro sąlygas sąveikumui ir informacijos perdavimui, pavyzdžiui, e. viešasis pirkimas, elektroninė atpažintis, e. parašas, elektroninis registruotas pristatymas ir kitos elektroninės valdžios paslaugų sudedamosios dalys (1);

5.

rekomenduoja, kad vietos ir regionų valdžios institucijos, kurios atlieka labai svarbų vaidmenį sėkmingai įgyvendinant suplanuotas priemones, dalyvautų ne tik įgyvendinant veiksmų plane pabrėžtas suplanuotas nacionalines priemones ir instrumentus, bet ir juos rengiant;

6.

siūlo, kad Europos regionų komitetas dalyvautų e. valdžios veiksmų plano valdančiojoje taryboje siekiant, kad ir debatuose būtų atsižvelgta į vietos ir regionų matmenį, nes daugumą socialinių paslaugų teikia vietos ir regionų dalyviai;

7.

pritaria Komisijos nuomonei, kad naudojant elektroninės valdžios paslaugas (e. valdžia) administravimas tampa skaidresnis, paprastesnis ir veiksmingesnis;

8.

mano, kad dėmesys skiriamas Europos, nacionalinių arba vietos valdžios institucijų valdymo skaitmeninimui yra teigiamas veiksnys, visų pirma daug laiko reikalaujančių administracinių procedūrų supaprastinimo požiūriu, be to, tai leidžia piliečiams sekti teisėkūros procesą, gauti naujausios informacijos jiems tiesiogiai rūpimais klausimais ir aktyviai dalyvauti sprendimų priėmimo procesuose;

9.

be to, pritaria Komisijos vertinimui, kad daugelis piliečių ir įmonių vis dar neišnaudoja viso skaitmeninių viešųjų paslaugų potencialo, ir atkreipia dėmesį į skirtingą e. valdžios plėtojimą Europos valstybėse narėse ir regionuose;

10.

atsižvelgdamas į tai, palankiai vertina veiksmų plano tikslą sutelkti priemones administravimui Europoje modernizuoti;

11.

palankiai vertina dinamišką ir lankstų veiksmų plano modelį, leidžiantį įgyvendinti ir kitas priemones, kurias gali papildyti vietos ir regionų valdžios institucijų dalykinės žinios teikiant skaitmenines viešąsias paslaugas visuomenei svarbiose srityse, pavyzdžiui, švietimo, socialinių paslaugų, ekonomikos, sveikatos, infrastruktūros ir kt.;

12.

pabrėžia skaitmeninio valdymo potencialą daugelyje sričių, įskaitant ir reagavimą į nelaimes; naudojimasis mobiliosiomis technologijomis, internetu ir socialiniais tinklais komunikacijos tikslais gali labai praversti ne tik duomenims rinkti, skleisti ir koordinuoti, bet ir demokratinei atskaitomybei bei skaidrumui paremti;

13.

pabrėžia veiksmų plano tikslo remti viešojo sektoriaus modernizavimo priemones svarbą. Kad tai būtų veiksminga, vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų dalyvauti darbe ir turėti galimybę nesunkiai pasinaudoti ES programų finansavimo šaltiniais ir paramos priemonėmis, kurios koordinuojamos pagal veiksmų planą;

14.

remia Komisijos tikslą, kad iki 2020 m. viešojo administravimo įstaigos ir viešosios institucijos Europos Sąjungoje taptų atviros, veiksmingos bei integracinės ir nevaržomos sienų teiktų pritaikytas asmeninėms reikmėms, klientams patogias, tiesiogines skaitmenines viešąsias paslaugas visiems piliečiams ir įmonėms ES;

15.

sutinka, kad skaidrus administravimas, kai skaidriai ir saugiai tvarkomi duomenys ir teikiamos paslaugos, yra svarbus siekiant padidinti skaidrumą ir veiksmingumą; kartu atkreipia dėmesį į tai, kad būtina užtikrinti aukštą tam tikros informacijos, kurią tvarko viešosios institucijos, apsaugos lygį;

16.

palankiai vertina standartinio paslaugų skaitmeninimo principą, pagal kurį viešojo administravimo įstaigos turėtų teikti paslaugas visų pirma skaitmeniniu būdu, todėl pabrėžia, kad būtinos tikslingos, ilgalaikės ir struktūruotos pastangos siekiant padidinti skaitmeninį dalyvavimą, kad kuo daugiau žmonių galėtų naudotis infrastruktūra ir turėtų įgūdžių, reikalingų norint naudotis skaitmeninimo teikiamomis galimybėmis;

17.

pritaria vienkartinio duomenų pateikimo principui, kuriuo remiantis siekiama, kad viešojo administravimo įstaigos užtikrintų, kad piliečiai ir įmonės tą pačią informaciją joms pateiktų tik vieną kartą;

18.

kartu atkreipia dėmesį į teisinius, techninius ir organizacinius sunkumus, kuriuos reikia įveikti norint informaciją naudoti pakartotinai; šiuo požiūriu palankiai vertina inicijuojamą bandomąjį projektą remiantis tarpvalstybiniu mastu įgyvendinamu principu, pagal kurį valdžios institucijų reikalaujamus duomenis įmonėms pakaks pateikti vieną kartą; mano, kad bandomuoju laikotarpiu reikėtų išanalizuoti intensyvius įmonių ryšius su vietos ir regionų valdžios institucijomis;

19.

mano, kad vertėtų apsvarstyti galimybę įgyvendinti tokias novatoriškas e. valdžios koncepcijas kaip e. gyvenamoji vieta, suteikiant piliečiams ir įmonėms prieigą prie tam tikrų paslaugų nereikalaujant faktinės gyvenamosios vietos. Dėl to mažėja popierizmo ir ji tampa patrauklesnė užsienio bendrovėms investuoti;

20.

pripažįsta, kad įtraukumo principas kuriant skaitmeninį turinį ir paslaugas yra naudingas visiems naudotojams, ypač neįgaliesiems. Todėl svarbu tęsti bendradarbiavimą ir mokslinius tyrimus esamiems standartams atnaujinti, siekiant neatsilikti nuo technologinės raidos;

21.

pritaria principui, kad viešojo administravimo įstaigos turėtų skaidriai ir įtraukiai tarpusavyje keistis informacija ir duomenimis, taip pat su piliečiais ir įmonėmis; kartu pabrėžia, kad pavienės institucijos turi turėti tam tikrų dalykinių žinių, kad galėtų nuspręsti, kokia informacija galėtų būti viešai prieinama, o kokia – saugoma;

22.

remia standartinio paslaugų tarpvalstybiškumo principą, taikomą viešojo administravimo įstaigų teikiamoms skaitmeninėms viešosioms paslaugoms, ir atkreipia dėmesį į tai, kad vietos ir regionų valdžios institucijos būtent pasienio regionuose gali atlikti labai svarbų vaidmenį nustatant ir kuriant susijusias veiksmingas ir sklandžiai teikiamas tarpvalstybines paslaugas;

23.

pritaria standartinio paslaugų sąveikumo principui, kuris yra pagrindinis veiksnys siekiant pasinaudoti skaitmeninimo galimybėmis;

24.

pritaria Komisijai, kad dar skaitmeninių paslaugų projektavimo etape reikėtų atsižvelgti į asmens duomenų ir privatumo apsaugą ir IT saugumą, nes pasitikėjimo skaitmeninėmis paslaugomis stoka vis dar kliudo kurti e. valdžią;

25.

kartu pabrėžia, kad standartinio paslaugų tarpvalstybiškumo principo taikymas e. valdžios paslaugoms ir viešojo administravimo institucijų sąveikumas neturėtų pakeisti gerai veikiančių nacionalinių, regionų ir vietos sistemų, o veikiau suteikti apžvalgą apie standartus ir specifikacijas, kurias valdžios institucijos galėtų taikyti sąveikumui užtikrinti, kai prireiks atnaujinti jų turimas sistemas;

26.

nurodo, kad visos organizacijos, tvarkančios bet kokio pobūdžio neskelbtinus duomenis, turi užtikrinti nuolatinį duomenų klasifikavimą ir saugumą. Ši nuostata ypač svarbi atsižvelgiant į tai, kad gerai apgalvoti įsilaužimai, kibernetinis karas ir kibernetinis terorizmas gali padaryti labai daug žalos. Kad ir kaip būtų svarbu užtikrinti skaidrumą, tačiau visi duomenys, kurie laikomi saugotinais, turi būti iš tikrųjų deramai apsaugoti. Kai kuriais išskirtinais atvejais tai gali reikšti, kad duomenys arba visa sistema turi būti saugoma fiziškai izoliuota nuo interneto;

27.

todėl palankiai vertina teisinės sistemos, kuri taps Bendrojo duomenų apsaugos reglamento pagrindu, derinimą, tačiau atkreipia dėmesį į pasaulinę konkurenciją šioje srityje ir pabrėžia teisinių sąlygų, kurios nelėtintų naujų sprendimų ir paslaugų kūrimo tempo, svarbą;

28.

pabrėžia, kad praktinės gairės dėl duomenų apsaugos reglamento naudojimo yra svarbios ir kad būtina užtikrinti visų subjektų dalyvavimą svarstant nuosavybės teises ir atsakomybę tvarkant asmens duomenis;

29.

atkreipia dėmesį į Komisijos vaidmenį kuriant pamatines sąveikumo ir derinimo sąlygas, leidžiančias keistis informacija, kuria grindžiami minėti principai;

30.

pažymi, kad Europoje vis dar esama gyventojų grupių, kurios neturi prieigos prie interneto arba neturi pakankamai skaitmeninių įgūdžių, kad galėtų naudotis skaitmeninėmis paslaugomis; dėl šios priežasties reikia aktyviai imtis veiksmų skaitmeniniam dalyvavimui sustiprinti;

31.

pabrėžia, kad visose srityse būtini patikimi, labai efektyvūs ir įperkami tinklai, kad visi piliečiai ir įmonės turėtų prieigą prie šiuolaikinių viešųjų skaitmeninių paslaugų ir galėtų optimaliai naudotis kitos kartos technologijomis (daiktų internetas, didieji duomenys, e. sveikata, pažangieji miestai ir kt.);

32.

atkreipia dėmesį į tai, kad Europos ir nacionaliniu lygmeniu turi būti nuosekliai ir nuolat plėtojamos paramos galimybės, siekiant paremti sparčiojo plačiajuosčio ryšio plėtrą visose srityse, ypač regionų kaimiškosiose vietovėse, kur rinka dėl nepakankamo rentabilumo neskatina plėtros;

33.

pabrėžia, kad siekiant modernizuoti viešojo administravimo įstaigas reikia susitarti dėl bendrų standartų ir techninių specifikacijų, kurios turi būti parengtos kartu su visais susijusiais dalyviais; tai leistų užtikrinti pakartotinai naudojamas ir veiksmingas skaitmenines didelio sąveikumo paslaugas;

34.

palankiai vertina paskelbtą ketinimą persvarstyti Europos sąveikumo sistemą ir ragina Komisiją toliau skatinti viešojo administravimo įstaigas laikytis sistemos rekomendacijų;

35.

atkreipia dėmesį į tai, kad vietos ir regionų valdžios institucijos Europos sąveikumo sistemoje turėtų būti laikomos ne tik tarpvalstybinių standartų ir paslaugų naudotojomis, bet ir svarbiomis kūrėjomis;

36.

palankiai vertina tai, kad Komisija planuoja sukurti viešiesiems pirkimams skirtų IRT standartų Europos katalogo prototipą, ir pabrėžia lemiamą viešųjų pirkimų svarbą, visų pirma vietos ir regionų valdžios institucijoms, siekiant išvengti orientavimosi į vieną gamintoją ar paslaugos teikėją ir sudaryti sąlygas taikyti labai sąveikius ir novatoriškus sprendimus ir paslaugas;

37.

ragina Komisiją glaudžiau bendradarbiauti su vietos ir regionų valdžios institucijomis siekiant paremti visišką e. viešojo pirkimo įgyvendinimą iki 2019 m., visų pirma dėl to, kad vietos ir regionų lygmeniu gali kilti įgyvendinimo užtikrinimo problemų; bus ypač svarbu bendradarbiauti ne tik su vietos ir regionų valdžios institucijomis, bet ir privačiuoju sektoriumi, siekiant išnaudoti visą sutaupytų lėšų, kurios gali būti gautos iš viešojo pirkimo rinkos ir gali siekti daugiau kaip 2 trln. eurų, potencialą;

38.

nurodo, kad elektroninė atpažintis yra labai svarbi saugių, veiksmingų ir prieinamų viešųjų skaitmeninių paslaugų prielaida, ir palankiai vertina tai, kad Komisija ketina imtis priemonių spartinti eIDAS paslaugų diegimą (2);

39.

atkreipia dėmesį į tai, kad su sąveikumu ir standartais susijusiam darbui reikia laiko ir toliaregiško mąstymo, taip pat pakankamo ilgalaikio finansavimo;

40.

todėl palankiai vertina tai, kad Komisija informuos, kaip ketinama užtikrinti ilgalaikį tarpvalstybinių skaitmeninių paslaugų tvarumą. Tai yra būtina siekiant sustiprinti pasitikėjimą paslaugomis ir jų techniniais aspektais ir užtikrinti, kad su šiomis pastangomis susijusios priemonės nebuvo įgyvendintos veltui;

41.

mano, kad viešosios institucijos, bendradarbiaudamos su privačiuoju ir ne pelno sektoriais, turėtų dirbti kartu, kad užtikrintų tinkamai prieinamą infrastruktūrą, tačiau ragina Komisiją, atsižvelgiant į tai, kaip yra sudėtinga nustatyti tinkamą sistemų ir technikos skaitmeninėje ekosistemoje atnaujinimo grafiką, nuodugniai išanalizuoti, kokios būtų galimo reguliaraus pakeitimo principo nustatymo pasekmės ir apribojimai;

42.

palankiai vertina Komisijos ketinimą Europos e. teisingumo portalą padaryti vieno langelio principu veikiančiu centru, susiejančiu įvairią informaciją ir funkcijas, pavyzdžiui, komunikaciją ir su teisingumu Europoje bei teisminėmis procedūromis susijusios informacijos ir praktikos, taip pat informacijos apie įmones paiešką ir nemokumo registrus;

43.

palankiai vertina privalomo visų valstybių narių verslo duomenų registrų sujungimo darbą, nes įmonės vis dažniau veikia kelete šalių ir informacijos apie įmones poreikis ir paklausa tarpvalstybinėje aplinkoje didėja, ypač Europos pasienio regionuose;

44.

atsižvelgdamas į tai taip pat palankiai vertina, kad Komisija toliau plėtos elektronines nemokumo registrų jungtis, kad vidaus rinkoje padidėtų skaidrumas ir teisinis tikrumas ir būtų užkirstas kelias palankesnio teisinio reglamentavimo ieškojimui;

45.

remia iniciatyvą, kuria siekiama skatinti skaitmeninių sprendimų naudojimą per visą įmonės gyvavimo ciklą, ir tikisi, kad šia iniciatyva taip pat bus mažinama įmonėms tenkanti administracinė našta;

46.

palankiai vertina tai, kad Komisija pateiks pasiūlymus, kuriais bus išplėsta bendro elektroninio mechanizmo naudojimo sritis įtraukiant PVM registravimą ir mokėjimą, ir ragina tikslingai plėtoti sudėtingas PVM taisykles siekiant palengvinti tarpvalstybinę prekybą internetu. Tai būtų ypač naudinga mažoms ir labai mažoms įmonėms, nes joms įveikti su sudėtingomis taisyklėmis susijusią administracinę naštą yra sunkiau nei didelėms įmonėms;

47.

remia siekį palengvinti piliečių tarpvalstybinį judumą sukuriant elektroninių socialinės apsaugos informacijos mainų (EESSI) sistemą ir užtikrinant informacijos apie darbo ieškančius asmenis ir darbdavius ES mainus (EURES).

48.

palankiai vertina ES iniciatyvas sudaryti sąlygas tarpvalstybiniams sveikatos duomenų ir paslaugų mainams, įskaitant elektroniniams receptams skirtas sąveikias sistemas, kurie didina pacientų saugumą, atitinka Direktyvą dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas (3) įgyvendinimo ir didina sveikatos priežiūros kokybę ir veiksmingumą;

49.

pritaria Komisijos nuomonei, kad piliečiai ir įmonės, taip pat mokslininkai turėtų būti labiau įtraukiami į viešųjų skaitmeninių paslaugų projektavimą ir teikimą, nes tai didina šių paslaugų kokybę, veiksmingumą ir patogumą naudotojams;

50.

pabrėžia, kad saugiai ir patikimai trečiosioms šalims teikiami atvirieji duomenys yra vietos ir regionų valdžios institucijų modernizavimo ir pertvarkymo prielaida, kad jos savo veikloje galėtų teikti novatoriškas ateities paslaugas;

51.

todėl palankiai vertina iniciatyvą sukurti Europos platformą, kurioje viešojo administravimo įstaigos galėtų atvirai pateikti savo duomenis ir paslaugas; vis dėlto pabrėžia, kad Komisija turėtų remti duomenų atvėrimo strategijų kūrimą ir koordinavimą šiuo tikslu teikdama techninę ir sisteminę paramą vietos ir regionų valdžios institucijoms;

52.

atkreipia dėmesį į tai, kad aukštos kokybės sąveikių duomenų teikimas taip pat priklauso nuo tikslingo darbo tokiose srityse kaip informacijos struktūra, informacijos suskirstymas pagal kategorijas ir sąveikumas visais lygmenimis, todėl palankiai vertina ES lygmens duomenų infrastruktūros plėtojimą ir taikymą; šiuo atveju nustatant bendras duomenų apibrėžtis pavyzdžiu galėtų būti su INSPIRE direktyva susijęs darbas;

53.

šiuo požiūriu palankiai vertina Europos debesijos iniciatyvą (4) kaip galimybę didinti skaidrumą ir veiksmingumą, nes ji leidžia naudotis bendra debesijos infrastruktūra e. valdžios paslaugoms teikti;

54.

pabrėžia didžiulę piliečių ir darbuotojų bei ieškančių darbo žmonių skaitmeninių įgūdžių ir kvalifikacijos svarbą, siekiant plačiai įgyvendinti skaitmeninimą ekonomikoje ir modernizuoti administravimą;

55.

pritaria tam, kad veiksmų planui įgyvendinti būtinas visų administravimo lygmenų aktyvumas ir atsakomybė, ir atkreipia dėmesį į atsakomybę, tenkančią vietos ir regionų valdžios institucijoms kaip svarbiausiai viešojo sektoriaus sąsajai su piliečiais ir įmonėmis.

21.3.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/59

1.

palankiai vertina pasiūlymą sukurti Europos socialinių teisių ramstį, nes jis padėtų įgyvendinti Europos Sąjungos tikslus, išdėstytus ES sutarties 3 straipsnyje, t. y. ji „siekia Europos, kurioje vystymasis būtų tvarus, pagrįstas subalansuotu ekonomikos augimu ir stabiliomis kainomis, didelio konkurencingumo socialine rinkos ekonomika, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos“ […], „kovoti su socialine atskirtimi ir diskriminacija, ir […] skatinti socialinį teisingumą ir apsaugą, moterų ir vyrų lygybę, kartų solidarumą ir vaiko teisių apsaugą“ bei „skatinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą bei valstybių narių solidarumą“;

2.

tikisi, kad Europos Komisija, teikdama pasiūlymus dėl Europos socialinių teisių ramsčio, laikysis subsidiarumo principo ir atsižvelgs į plačią nacionalinių ir subnacionalinių valdžios institucijų kompetenciją socialinės politikos srityje; kartu reikia užtikrinti, kad ramsčio turinys atitiktų subsidiarumo principą ir bendrus geresnio reglamentavimo darbotvarkės principus;

3.

palankiai vertina Europos Komisijos sprendimą pradėti atviras konsultacijas dėl socialinių teisių ramsčio, nes po daugelį metų trukusios krizės, lėmusios didelį nedarbą ir griežtas taupymo priemones, labai reikalinga politinė diskusija dėl naujos socialinių teisių iniciatyvos; mano, kad šis ramstis gali padėti suderinti valstybių narių socialinę politiką bei teises ir skatinti didesnę konvergenciją;

4.

palankiai vertina Komisijos pastangas aptarti būsimo socialinio ramsčio aprėptį ir turinį, pabrėžia vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimo tokioje diskusijoje papildomą naudą, visų pirma stiprinant ir pabrėžiant teritorinio matmens svarbą socialinėms ir ekonominėms temoms bendroje ES politikos koncepcijoje ir konkrečioms vietovėms pritaikyto požiūrio reikšmę rengiant ir įgyvendinant socialinę ir ekonominę politiką;

5.

dar kartą ragina įgyvendinant Europos semestrą geriau koordinuoti Europos ir nacionalinę ekonomikos ir socialinę politiką ir prašo į šį koordinavimą aktyviau įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas (1);

6.

pabrėžia, kad šis socialinis ramstis turi būti kuriamas remiantis įrodoma papildoma nauda vietos, regionų ir nacionaliniu lygmeniu ir turėtų būti horizontaliojo pobūdžio, kad būtų kuo geriau atsižvelgiama į Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) ekonominio valdymo socialinę dimensiją, kuri yra itin svarbi EPS veikimui ir gyvybingumui bei Europos integracijos proceso legitimumui;

7.

pažymi, kad jei ši iniciatyva padės užtikrinti stiprias socialines garantijas, įskaitant galimybę naudotis sveikatos priežiūros, švietimo, socialinėmis, įskaitant visuotinės svarbos socialines paslaugas, ir socialinės apsaugos paslaugomis, ja bus galima pasinaudoti kaip koordinavimo priemone, kuria valstybės narės galės mažinti socialinę nelygybę, kovoti su socialiniu dempingu, didinti euro zonos socialinių standartų konvergenciją ir suvienyti ES įtraukaus ir tvaraus augimo tikslus;

8.

pakartoja savo raginimą, kad, siekiant gerinti EPS socialinę dimensiją, labai svarbu mažinti regioninius skirtumus, prireikus modernizuojant galiojančius teisės aktus ir (arba) numatant naujas priemones konvergencijai didinti; todėl siūlo į EPS socialinių rodiklių suvestinę įtraukti regionų skirtumų rodiklius (2);

9.

tikisi, kad Europos Komisijos pasiūlymas dėl Europos socialinių teisių ramsčio padės toliau stiprinti ES pagrindinių teisių chartijoje išvardytas socialines teises – individualiąsias ir kolektyvines (3);

10.

palankiai vertina tai, kad Europos Komisija konsultacijose svarsto esminius lyčių politikos iššūkius, pavyzdžiui, žemesnį moterų užimtumo lygį ir lyčių profesinę segregraciją (5 principas), lyčių nelygybę darbo užmokesčio ir pensijos atžvilgiu (5 ir 13 principai), profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros nebuvimą (5 ir 18 principai) arba moterims tenkančią didelę naštą dėl ilgalaikės artimųjų priežiūros (17 principas). Be to, Europos Komisija turėtų paaiškinti, ar siūlomos priemonės yra pakankamos moterų diskriminacijai mažinti, ir ar reikia papildomo lyčių aspekto integravimo;

11.

palankiai vertina tai, kad nors Komisijos pasiūlyme kalbama tik apie euro zonai priklausančias valstybes nares, buvo kviečiamos dalyvauti ir euro zonai nepriklausančios ES valstybės narės;

12.

pabrėžia, kad būtina glaudžiau koordinuoti euro zonos ekonominę ir fiskalinę politiką, visapusiškai atsižvelgiant į socialinę EPS dimensiją;

13.

ragina daugiau dėmesio skirti socialinės politikos finansavimui, nes tai yra ypatingas iššūkis vietos ir regionų valdžios institucijoms. Tokie iššūkiai kyla ne tik dėl labai skirtingų išlaidų gerovės sistemoms Europoje, bet ir dėl bendro subnacionalinio lygmens investicijų mažėjimo (4);

14.

pabrėžia stiprios Europos socialinės darbotvarkės svarbą, kurioje konkurencingumas ir socialinis teisingumas papildo vienas kitą, o teisingas darbo užmokestis (sritis, kurią ES įgaliota tik koordinuoti ir kuri nustatoma kiekvienoje valstybėje narėje įstatymais arba kolektyvinėmis derybomis, visada laikantis savų tradicijų ir praktikos) laikomas pagrindine sąlyga; įgyvendinant šią darbotvarkę turi būti pagal Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnį visapusiškai taikomas nediskriminavimo principas;

15.

pabrėžia, kad atsižvelgiant į pastaraisiais metais augantį jaunimo nedarbą ir didėjantį skurdą arba skurdo riziką patiriančių žmonių skaičių, pagal socialinį ramstį reikia atsižvelgti į tai, kad būtina skubiai sumažinti skurdą, skatinti socialinę įtrauktį ir kovoti su jaunimo nedarbu;

16.

pažymi, kad būtinas glaudesnis įvairių valdymo lygmenų, sektorių ir suinteresuotųjų subjektų bendradarbiavimas ir reikia stiprinti socialinių partnerių vaidmenį bei sukurti veiksmingą pilietinio dialogo priemonę, kuri didintų Sąjungos demokratinį legitimumą;

17.

nurodo, kad kai kurios vietos ir regionų lygmens valdžios institucijos pasinaudojo savo viešųjų pirkimų politika, kad paskatintų ir priverstų paslaugų teikėjus mokėti tinkamą darbo užmokestį savo darbuotojams, o tai gali būti papildomas veiksnys užtikrinant, kad organizacijos vykdytų sąžiningą įdarbinimo praktiką. Šiuo atžvilgiu primena, kad ES teise neužkertamas kelias neleisti viešųjų pirkimų konkurso procedūroje dalyvauti konkurso dalyviui, kuris atsisako įsipareigoti mokėti atitinkamiems darbuotojams teisės aktais nustatytą minimalų darbo užmokestį (5);

18.

apgailestauja, kad Komisija savo pasiūlyme neskiria daugiau dėmesio priemonėms įveikti su darbo sektoriaus pokyčiais susijusius iššūkius, įskaitant didėjantį skaitmeninimą, kuriuos reikėtų spręsti skiriant ypatingą dėmesį darbuotojų skaitmeninio raštingumo didinimui. Tiesą sakant, nestandartinių darbo formų atsiradimas lemia naują pavojų, kad atsiras „pilkos zonos“, susijusios su darbo teisėmis ir galimybėmis naudotis socialinės gerovės paslaugomis, todėl ragina Komisiją tinkamai apibrėžti lanksčių darbo sąlygų sąvoką siekiant užtikrinti lankstumo ir saugumo aspektų pusiausvyrą;

19.

primena, kad spartėjančio ekonomikos ir visuomenės skaitmeninimo sąlygomis svarbu, kad piliečiai, ypač vyresnio amžiaus žmonės, įgytų skaitmeninius įgūdžius, kurie yra būtini įgyvendinant įtraukesnį socialinį modelį;

20.

atkreipia dėmesį į tai, kad besikeičiant darbo realijoms įgūdžių įgijimas per švietimą bei mokymą ir galimybės mokytis visą gyvenimą tampa dar svarbesni, ir pabrėžia įgūdžių atitikties darbo rinkos poreikiams svarbą;

21.

yra įsitikinęs, kad EPS demokratinį legitimumą bus galima sustiprinti, jei Europos piliečiai patikės, kad yra užtikrinamas socialinės pažangos ir lygių galimybių principas ir kad užimtumas bei socialiniai standartai nėra laikomi tiesiog papildomomis makroekonominio koregavimo proceso lengvatomis;

22.

primygtinai ragina užtikrinti, kad pagal Europos socialinių teisių ramstį būtų remiamos vietos ir regionų valdžios institucijų pastangos įgyvendinti tinkamą užimtumo ir socialinę politiką, įskaitant paramą ir gebėjimų stiprinimą siekiant parengti politiką, padedančią užtikrinti profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, atsižvelgiant į naujausią Europos Komisijos pasiūlymą. Tam būtina spręsti vietos ir regionų valdžios institucijoms kylančius iššūkius šiose srityse ir sudaryti palankesnes sąlygas dalytis geriausios patirties pavyzdžiais vietos ir regionų lygmeniu;

23.

nurodo, kad Europai kyla milžiniškų socialinių iššūkių, be to, Europos regionų tarpusavio ekonominiai ir demografiniai skirtumai yra labai dideli, daug jaunuolių susiduria su dideliais iššūkiais, pavyzdžiui, rinkos poreikių neatitinkančia švietimo sistema, sunkumais įsidarbinti, judumo kliūtimis, visų pirma kylančiomis periferiniuose, atokiuose regionuose, salose ar kaimo vietovėse mažose bendruomenėse gyvenančiam jaunimui, priverstiniu judumu ar socialine atskirtimi. Todėl nėra vieno visiems tinkančio politikos modelio, tad, imantis bet kokių politinių viešojo ar privačiojo sektoriaus intervencinių priemonių, būtina atsižvelgti į vietos ir regionų ypatumus, pavyzdžiui, demografinių problemų ir (arba) protų nutekėjimo reiškinį patiriančių regionų padėtį, ir kartu užtikrinti jaunimui minimalias socialines, ekonomines ir švietimo galimybes. Kartu, atsižvelgdamas į vis dar aukštą jaunimo nedarbo lygį, RK pakartoja, kad svarbu išplėsti Jaunimo garantijų iniciatyvos taikymo sritį ir ją taikyti jaunuoliams iki 30 metų amžiaus (o ne iki 25 metų amžiaus) (6);

24.

primygtinai ragina, kad pagal Europos socialinių teisių ramstį prioritetu būtų laikoma būtinybė užtikrinti visuotines galimybes naudotis kokybiškomis gerovės sistemomis ir viešosiomis paslaugomis, kartu gerbiant valstybių narių kompetenciją šioje srityje;

25.

pabrėžia vadovaujamą vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį diegiant lanksčią darbo praktiką ir sudarant tinkamas darbo sąlygas darbo vietoje, konsultuojantis su darbuotojais ir profesinėmis sąjungomis ir vadovaujantis lygybės ir abipusės pagarbos principais;

26.

siūlo Komisijai pagalvoti apie galimybę taikyti skatinamąsias priemones EPS šalims, įgyvendinsiančioms reformas, skirtas padėti pasiekti socialinius strategijos „Europa 2020“ tikslus ir sumažinti socialinius skirtumus;

27.

primygtinai ragina Europos Komisiją paremti valstybių narių pastangas modernizuoti socialinės apsaugos sistemas įgyvendinant Europos semestrą; be to, tikisi, kad Komisija pasiūlys euro zonai fiskalinį pajėgumą, atvirą visoms valstybėms narėms, kuris taip pat galėtų sudaryti galimybę koordinuoti anticiklinę politiką Europos lygmeniu;

28.

primena, kad ilgalaikis nedarbas gali sukurti užburtą ratą, dėl kurio mažėja įsidarbinimo galimybės, prarandami įgūdžiai, mažėja uždarbio galimybės ir didėja visą gyvenimą trunkančio skurdo arba socialinės atskirties pavojus;

29.

nurodo, kad dėl senėjančios Europos visuomenės daugelyje valstybių narių atsiras darbo rinkos spragų ir kad mobilieji darbuotojai gali būti vienas šios problemos sprendimo būdų; pritaria Komisijos nuomonei, kad mobiliųjų darbuotojų Europoje vis dar yra per mažai, kad būtų galima kalbėti apie tikrą Europos darbo rinką; todėl labai svarbu, kad ES mobiliųjų specialistų kvalifikacijų pripažinimas vyktų taikant sparčias, paprastas ir patikimas procedūras (7);

30.

pabrėžia, kad vyresnio amžiaus Europos piliečiai yra viena iš gyventojų grupių, kurioms gali labiau grėsti skurdas ir socialinė atskirtis. Daugumoje valstybių narių toks pavojus kyla pirmiausia tiems žmonėms, kurie gyvena periferinėse kaimo vietovėse arba nepalankioje padėtyje esančiose miestų teritorijose. Be to, vyresnio amžiaus piliečiai dažnai gyvena bendruomenėse, kuriose gyventojų mažėja ir kurios netgi gali išnykti;

31.

kaip pažymėta Regionų komiteto nuomonėje „ES atsakas į demografinius iššūkius“, reikia kurti efektyvesnes ir veiksmingesnes viešąsias paslaugas ir nustatyti naujus būdus, kaip pagerinti visų piliečių gyvenimo kokybę. Turime pasinaudoti demografinių pokyčių teikiamomis galimybėmis, kurios apima ir užimtumo galimybes, susijusias su paslaugomis vyresnio amžiaus žmonėms ir priskiriamas senjorų ekonomikai (fizinės, skaitmeninės, su sveika gyvensena susijusios ir kt. paslaugos). Galimybė naudotis šiomis paslaugomis yra viena iš pagrindinių teisių;

32.

atkreipia dėmesį į tai, kad ilgėja Europos gyventojų gyvenimo trukmė, todėl sveikatos ir socialinės priežiūros išlaidos gerokai padidės ir 2050 m. sudarys apie 9 % ES BVP; atsižvelgiant į tai, informacinės ir ryšių technologijos galėtų svariai prisidėti išsaugant ekonomiškai efektyvias ir kokybiškas sveikatos ir socialinės priežiūros paslaugas, nes bet kokio amžiaus žmonėms, nesvarbu kur jie bebūtų, jos suteikia galimybę geriau pasirūpinti savo sveikata ir gyvenimo kokybe;

33.

primena, kad investicijos į IRT yra pagrindinė regionų ir miestų priemonė sprendžiant su visuomenės senėjimu susijusius uždavinius. Šios investicijos gali pagerinti gyvenimo kokybę, skatinti socialinę įtrauktį, sudaryti galimybę gauti informacijos apie Europos arba nacionalinio lygmens naujoves ir sukaupta patirtimi ir įgūdžiais prisidėti prie visuomenės raidos ir stiprinti vietos ir regionų konkurencingumą bei augimą kuriant naujus produktus ir paslaugas;

34.

2 dalies a punkte (I skyrius) po sakinio „Turi būti garantuojamas vienodas požiūris […] mažų garantijų ir nenuolatinio darbo santykiams ir piktnaudžiavimui jais“ įrašyti „taip pat nustatyti griežtesnes sąlygas dėl darbo sutarčių nuostatų laikymosi įmonėse, kurios siekia gauti ES finansavimą, ir taip išvengti socialinio dempingo pavojaus.“;

35.

2 dalies b punkte principas (I skyrius) turėtų būti suformuluotas taip: „Lanksčios darbo sąlygos gali padėti patekti į darbo rinką ir leisti darbdaviams sparčiai prisitaikyti prie paklausos pokyčių; tačiau turėtų būti užtikrinamas perėjimas prie neterminuotų sutarčių, jei tik įmanoma.“;

36.

7 dalies c punkto principo (II skyrius) pirmas sakinys turėtų būti: „Darbuotojai, kurie sėkmingai praėjo bandomąjį laikotarpį, atleidžiami dėl konkrečių motyvų ir praėjus pagrįstam įspėjimo laikotarpiui, kuris nustatomas nacionaliniu lygmeniu; turi būti numatyta tinkama kompensacija, jei atleidimas yra nepagrįstas, ir galimybė sparčiai ir veiksmingai pateikti skundą pagal nešališką ginčų sprendimo sistemą.“;

37.

8 dalies a punkto principo (II skyrius) pirmas sakinys turėtų būti toks: „Darbas turi būti sąžiningai apmokamas, garantuojant deramą gyvenimo lygį. Atlyginimus ir, jeigu įmanoma, minimalius atlyginimus, valstybės narės turi nustatyti laikydamosi skaidraus ir nuspėjamo mechanizmo – pasitelkdamos teisės aktus arba kolektyvines derybas, tačiau bet kuriuo atveju visapusiškai gerbdamos savo tradicijas ir praktiką. Atlyginimų nustatymu turi būti išsaugomos galimybės įsidarbinti ir paskatos ieškoti darbo, o atlyginimų kaita turi atitikti našumo pokyčius.“;

38.

11 dalies a punkto principas (III skyrius) turėtų būti: „Socialinės apsaugos išmokos ir paslaugos turi būti kuo labiau integruojamos, bent jau kaimyninėse teritorijose ir ten, kur vietos valdžios institucijos atlieka didesnį vaidmenį, kad jos būtų nuoseklesnės ir veiksmingesnės ir būtų remiama integracija į visuomenę ir darbo rinką.“;

39.

12 dalies a punkto principo (III skyrius) pirmas sakinys turėtų būti: „Visi asmenys turi turėti teisę laiku naudotis kokybiškomis prevencinės ir gydomosios medicinos paslaugomis, taip pat pagyvenusių ir (arba) priklausomų asmenų priežiūros paslaugomis, o dėl poreikio naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis ar pagyvenusių žmonių priežiūros paslaugomis neskurstama ar nepatiriama finansinių sunkumų.“;

40.

12 dalies c punkto principo (III skyrius) pirmas sakinys turėtų būti: „Visi darbuotojai, neatsižvelgiant į darbo sutarties pobūdį, ligos atveju turi turėti teisę naudotis tinkamomis mokamomis laikinojo nedarbingumo atostogomis pagal socialinės apsaugos sistemose įgytas teises; turi būti skatinamas savarankiškai dirbančių asmenų dalyvavimas draudimo sistemose.“ Ligos atveju mokamų piniginių išmokų dydis negali būti nustatomas neatsižvelgiant į kitas konkrečios valstybės narės socialinės apsaugos taisykles. Kitu atveju, tai reikštų teisę gauti socialinę apsaugą nemokant asmeninių įmokų, o tai prieštarautų subsidiarumo principui;

41.

13 dalies a punkto principo (III skyrius) pirmas sakinys turėtų būti: „[…] pvz., tinkamai atsižvelgiant į vaikų arba priklausomų šeimos narių priežiūros laikotarpius, darbuotojams išsaugant teisę toliau gauti darbo užmokestį arba kompensaciją už prarastą darbo užmokestį pagal socialinės apsaugos sistemose įgytas teises. Atsižvelgiant į šalims būdingus ypatumus, turi būti skatinamas savarankiškai dirbančių asmenų dalyvavimas pensijų sistemose.“;

42.

15 dalies a punkto principas (III skyrius) turėtų būti: „Asmenims, kuriems trūksta pakankamų išteklių deramam gyvenimo lygiui užtikrinti, laikantis nacionalinės praktikos, turi būti skiriamos tinkamo dydžio minimalios išmokos. Darbingo amžiaus ir darbingiems asmenims ši valstybinė minimalaus gyvenimo lygio garantija turi būti susieta su reikalavimu bendradarbiauti, pavyzdžiui, naudotis aktyviomis paramos priemonėmis skatinant (re)integraciją darbo rinkoje. Šių išmokų gavimas neturėtų būti kliūtis įsidarbinti.“

43.

18 dalies b punkto principas (III skyrius) turėtų būti: „Kuo anksčiau turi būti imamasi kovos su vaikų skurdu priemonių ir šioje srityje vykdoma prevencija, įskaitant specialias priemones, kuriomis vaikai iš skurstančių šeimų skatinami lankyti tokias priežiūros įstaigas. Šiuo tikslu turi būti pritaikytos apsaugos sistemos, ypatingą dėmesį skiriant vaikų ir mažamečių vaikų turinčių šeimų apsaugai.“;

44.

19 dalies a punkto principas (III skyrius) turėtų būti toks: „Pirmiausia socialiai remtiniems arba pažeidžiamiems asmenims, įskaitant benamius ir sveikatai pavojų keliančiuose, netinkamuose ir perpildytuose būstuose gyvenančius asmenis, turi būti suteikiamas socialinis būstas arba parama aprūpinant būstu. Negali būti teikiamas standartų neatitinkantis socialinis būstas. Pažeidžiami asmenys, kuriems nesuteikiama kita apgyvendinimo vieta, turi būti apsaugoti nuo iškeldinimo.“ 1) Ankstesnėse nuomonėse RK siūlo išplėsti socialinio būsto apibrėžtį siekiant atspindėti valstybių narių veiksmų laisvę planuojant, suteikiant, finansuojant socialinį būstą ir organizuojant jo statybą, užtikrinti demokratinę sprendimų priėmimo laisvę ir pirmenybę teikti teisei į tinkamą būstą prieinama kaina, atsižvelgiant į dabartinį būsto rinkos nepajėgumą patenkinti būsto poreikius. 2) Kalbant apie iškeldinimus, jie neturi būti draudžiami per se, nes tai prieštarautų teisei į nuosavybę ir subsidiarumo principui. Todėl apsauga nuo iškeldinimo turėtų būti taikoma tik pažeidžiamiems asmenims ir papildyta reikalavimu suteikti kitą apgyvendinimo vietą. 3) Žemas ir vidutines pajamas gaunantiems namų ūkiams neturėtų būti suteikiama, kaip ir ES pagrindinių teisių chartijoje numatyta, teisė į paramą būstui įsigyti, visų pirma todėl, kad ekonominis ir socialinis jos naudingumas yra susijęs su pasaulinėmis, nacionalinėmis, regionų ir vietos aplinkybėmis bei politiniais prioritetais, kurie, atsižvelgiant į subsidiarumo principą, turėtų būti nustatomi nacionaliniu, regionų arba vietos lygiu;

45.

20 dalies a punkte principas (III skyrius) turėtų būti: „Visiems asmenims turi būti užtikrinamos galimybės naudotis tokiomis pagrindinėmis visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis kaip elektroniniai ryšiai, energija, transportas ir finansinės paslaugos. Turi būti remiamos priemonės, palengvinančios naudojimąsi tokiomis paslaugomis.“ Sąvoka „pagrindinės paslaugos“ nėra Europos Sąjungos pirminės ar antrinės teisės dalis, skirtingai nuo visuotinės ekonominės svarbos paslaugų (taip pat žr. ES pagrindinių teisių chartijos 36 straipsnį). Be to, galimybes naudotis šiomis paslaugomis reikia didinti visiems, o ne vien tik asmenims, neturintiems galimybių jomis naudotis.

21.3.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/64

1.

mano, kad stabilumo ir gerovės skatinimas ES kaimynystėje turėtų būti vienas svarbiausių ES užsienio ir saugumo politikos prioritetų; ragina formuojant ir įgyvendinant Europos užsienio politiką atsižvelgti į vietos ir regionų valdžios institucijų potencialą. Regionų komitetas turėtų reikšmingai prisidėti prie pasitikėjimo stiprinimo ir tarptautinio bendradarbiavimo regionų ir vietos lygmeniu;

2.

pažymi, kad kaimynystės politika (EKP) ilgalaikį poveikį gali turėti tik tada, jei ji duoda konkrečios naudos ES valstybių narių ir EKP šalių piliečiams; ragina įgyvendinant naująją strategiją šiam aspektui skirti daugiausia dėmesio;

3.

nurodo, kad EKP yra visų pirma Europos Sąjungos institucijų ir valstybių narių bei kaimyninių šalių Vyriausybių projektas; pabrėžia, kad sėkmingas programų ir projektų įgyvendinimas daro didelį poveikį tiek Sąjungos valstybių narių, tiek susijusių trečiųjų šalių regionų ir vietos lygmeniui; ragina įgyvendinant EKP pirmiausia stiprinti bendradarbiavimą vietos ir regionų lygmeniu bei šalių pilietinių visuomenių sąveiką ir skirti tam pakankamai lėšų; primygtinai ragina įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas ir jų asociacijas į kiekvieną EKP įgyvendinimo etapą – nuo programavimo iki demokratinės priežiūros; mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijos ir jų asociacijos turėtų dalyvauti asociacijos komitetų ir tarybų darbe ir gauti nuolatinio stebėtojo statusą;

4.

ragina vykdyti daugiau konkrečių projektų, kurie skatintų žmonių tarpusavio bendravimą; mano, kad būtina skirti daugiau lėšų tarpvalstybiniam bendradarbiavimui, miestų partnerystėms ir moksliniams, kultūriniams bei jaunimo mainams; dar kartą ragina įtraukti partneres į Sąjungos programas, pavyzdžiui, „Erasmus“; palankiai vertina tai, kad Komisija daug dėmesio skiria vizų išdavimo tvarkos supaprastinimo klausimui ir kad Ukrainai bei Gruzijai pateikė konkrečių pasiūlymų; dar kartą išreiškia pritarimą, kad kartu su tomis EKP valstybėmis partnerėmis, kurios pageidauja bendradarbiauti su ES, būtų sprendžiami su vizomis ir judumu susiję klausimai, įskaitant vizų režimo liberalizavimą ir dialogo supaprastinimą;

5.

pakartotinai pabrėžia savo 2015 m. liepos 9 d. nuomonėje „Nauja Europos kaimynystės politika“ pateiktus pasiūlymus; ragina Europos Komisiją ir Europos išorės veiksmų tarnybą atsižvelgti į šiuos pasiūlymus įgyvendinant strategiją;

6.

pažymi, kad ginkluoti konfliktai, jėgos panaudojimas, teritorinio suverenumo pažeidimai, žmogaus teisių ir tautų lygiateisiškumo principo pažeidimai, terorizmas ir rimta destabilizacija daugybėje ES kaimyninių šalių ir regionų tapo daugelio žmonių mirčių, sužalojimų, asmenų perkėlimo šalių viduje bei priverstinės migracijos priežastimi ir trukdo plėtoti tvarias partnerystes; pabrėžia, kad svarbu atsisakyti geopolitinių požiūrių ir iliuzijų, nusistatyti realistiškus tikslus, paremtus realistiška analize, ir bendradarbiauti su tais partneriais, kurie yra tikrai suinteresuoti bendradarbiauti ir geba įgyvendinti ilgalaikius tikslus; nepaisant būtinumo daryti skirtumą tarp rytų ir pietų kaimynystės, primygtinai ragina ir toliau išlaikyti pusiausvyrą;

7.

pažymi, kad ilgalaikė partnerystė gali būti plėtojama tik remiantis lygybe ir tarpusavio nauda ir palankiai vertina tai, kad Komisija, peržiūrėdama EKP, šiam klausimui suteikė ypatingos svarbos, ir ragina praktiškai įgyvendinti lygiateisiškos abipusės atsakomybės už EKP partnerystę koncepciją;

8.

ypač pabrėžia, jog svarbu, kad nekiltų abejonių dėl nuoseklaus žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės laikymosi. Šiuo klausimu atkreipia dėmesį, kad dėl daugelyje EKP šalių partnerių vykstančių konfliktų kyla naujų iššūkių, susijusių su pabėgėlių apsauga ir tarptautinės humanitarinės teisės laikymusi, todėl reikia laikytis naujo požiūrio ir taikyti naujas ir veiksmingesnes priemones, kurios leistų užtikrinti visapusišką Europos ir tarptautinių pabėgėlių apsaugos standartų laikymąsi; be to, pabrėžia, kad būsimos derybos dėl visuotinių migracijos susitarimų su daugeliu EKP šalių partnerių turi vykti dalyvaujant vietos valdžios institucijoms ir geriau integruojant migracijos ir kaimynystės politiką siekiant išvengti prieštaravimų ir neatitikimų;

9.

pabrėžia, kad Europa didžiausią įtaką kaimyninių šalių stabilumui ir gerovei daro ES socialinių ir ekonominių modelių patrauklumu, ES valstybių narių vienybe ir solidarumu, tvariu vystymusi, demokratija ir pagarba žmogaus teisėms bei demokratinėms laisvėms; pabrėžia, kad ES labiausiai prisideda prie kaimynystės stabilizavimo būdama stabili ir ištikima savo vertybėms ir principams;

10.

ragina, atsižvelgiant į jų sudėtingumą, analizuoti grėsmes saugumui ir pirmiausia nagrinėti nestabilumo priežastis; pabrėžia, kad pirmiausia būtina šalinti socialines ir ekonomines dabartinių saugumo ir migracijos iššūkių priežastis; palankiai vertina ES pasiryžimą kartu su EKP partnerėmis siekti Jungtinių Tautų iškeltų darnaus vystymosi tikslų; ragina skirti papildomą dėmesį socialinių teisių rėmimui, nes kaimynystės stabilumui labai svarbus darnus ekonominis ir socialinis vystymasis; pabrėžia, kad daugumos kaimyninių valstybių ateičiai lemiamos reikšmės turi darbo vietų kūrimas; palankiai vertina tai, kad ypatingas dėmesys bus skiriamas jaunimo nedarbo mažinimui bei mažųjų ir vidutinių įmonių rėmimui; pabrėžia, kad tam reikalingas keletą lygmenų – nacionalinį, regionų ir vietos – apimantis modelis ir regioninis, subregioninis bei tarpvalstybinis bendradarbiavimas; ragina sektorines bendradarbiavimo programas parengti taip, kad jas galėtų įgyvendinti vietos ir regionų valdžios institucijos;

11.

palankiai vertina tai, kad Europos Komisija pateikė pasiūlymą dėl naujos partnerystės su trečiosiomis šalimis programos ir naujo Europos išorės investicijų plano, kuriuo siekiama šalinti pagrindines migracijos priežastis sutelkiant investicijas, teikiant daugiau techninės pagalbos ir remiant ekonomines bei struktūrines reformas, kuriomis gerinama verslo ir platesnė politikos aplinka; taip pat ragina Europos regionų ir vietos valdžios institucijas dalyvauti šiame procese;