2.2.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 34/1

Pranešėjas:

Petr ZAHRADNÍK

1.1.

EESRK mano, kad ES biudžetas gali būti pagrindinė priemonė sprendžiant dabartines ES problemas ir jos struktūrinių pokyčių klausimus. Tačiau būtina nuodugniai išnagrinėti ir įvertinti ES finansinių išteklių paskirtį, jų naudojimo būdą, taip panaudotų lėšų efektyvumo vertinimo metodą ir informavimo apie gautus rezultatus būdą (1). Tokiomis sąlygomis ES biudžetas galėtų būti skiriamas prioritetiniams ES uždaviniams spręsti ir tai padėtų atkurti ES valstybių narių piliečių pasitikėjimą Europos Sąjunga, net ir tuo atveju, jeigu absoliučiąja ir santykine verte būtų sumažinta biudžeto suma.

1.2.

Siekiant pagerinti ES biudžeto vykdymo rezultatus, pirmiausia reikia nustatyti aiškiai apibrėžtus prioritetinius ES piliečiams palankius tikslus, atitinkamus suvestinius rodiklius ir įtikinamą ataskaitų rengimo sistemą, susijusią su konkrečia iš ES biudžeto finansuojama veikla. Tai leistų užtikrinti geriausią sąnaudų ir naudos santykį. Kad tai būtų pasiekta, galima, pavyzdžiui, pasinaudoti ex ante sąlygomis, finansinėmis priemonėmis arba lankstumu ir gebėjimais spręsti staiga iškilusias problemas (2). Kiekybinį ES biudžeto aspektą, kuris, taip pat ir EESRK nuomone, yra labai svarbus siekiant apibrėžti esminius prioritetus ir atitinkamą politiką, reikia visų pirma papildyti ir kokybiniu aspektu.

1.3.

EESRK pritaria požiūriui, jog svarbu ne tik užtikrinti, kad ES biudžeto išlaidos atitiktų teisėtumo ir procedūrines taisykles, bet ir tikslingai ir sistemingai jas orientuoti į efektyvumą ir rezultatus, pasiekiamus ES biudžeto vykdymu ES prioritetinėse srityse.

1.4.

EESRK sutinka, kad, siekiant priimti ES biudžetui taikytinas efektyvumo kultūros taisykles, būtina išlaidų sumą ir pobūdį glaudžiai susieti su nuosekliais bendrais rodikliais, skirtais efektyvumui ir rezultatams įvertinti.

1.5.

Be to, EESRK mano, kad tokios efektyvumo kultūros taikymas yra ne vienkartinė priemonė, o tęstinis procesas, kuriam būtina tinkama teisinė sistema ir atrinktos priemonės, kuriomis pagrindiniai subjektai būtų skatinami veikti norima kryptimi. Per būsimas diskusijas dėl į rezultatus orientuoto ES biudžeto ir jį įgyvendinant taip pat reikėtų iš anksto bei tiksliau apibūdinti jo turinį.

1.6.

EESRK yra įsitikinęs, kad į rezultatus orientuotas ES biudžetas gali padėti ES prioritetinėse srityse pasiekti rezultatus ir poveikį, teikiančių aiškiai įvardijamą papildomą naudą. Taigi diskusija dėl į rezultatus orientuoto ES biudžeto taip pat yra diskusija dėl ES politikos prioritetų, kuriais galima užtikrinti reikiamus struktūrinius pokyčius.

1.7.

Iki šiol atlikta keletas bandomųjų tyrimų, kuriais siekta įvertinti ES biudžeto poveikį strategijoje „Europa 2020“ nustatytų prioritetų ir kiekybinių tikslų įgyvendinimui. EESRK mano, kad šie veiksmai yra pozityvus žingsnis teisinga kryptimi ir kad būtina juos tęsti sistemingai bei gerokai platesniu mastu. Tyrimais nustatytas didelis siekiamų tikslų ir atitinkamų rezultatų neatitikimas, taip pat daug neveiksmingo ES lėšų panaudojimo ir susijusių procedūrinių spragų pavyzdžių.

1.8.

EESRK pritaria tam, kad reikia toliau tobulinti ir stiprinti strategijos „Europa 2020“ sąsają ir ryšį su 2014–2020 m. daugiamete finansine programa, taip pat su įvairiais atitinkamais ES biudžeto priežiūros veiksmais, taikant poveikio vertinimo ir aiškinimo rodiklius. Todėl šiomis aplinkybėmis pageidautina apsvarstyti strategiją „Europa 2020“ ir patikrinti, ar ir antrojoje šio dešimtmečio pusėje ji visiškai atitinka tikruosius ES vystymosi prioritetus.

1.9.

EESRK taip pat pritaria, jog reikia užtikrinti, kad partnerystės susitarimai ir veiklos programos galėtų veiksmingai atlikti savo vaidmenį paverčiant ES tikslus bei prioritetus kiekvienos valstybės narės lygmeniu įgyvendinamais veiklos tikslais, tiek gerinant pasidalijamąjį valdymą, tiek tobulinant kiekvienoje valstybėje narėje Europos Komisijos tiesiogiai valdomų programų įgyvendinimo procedūrines taisykles.

1.10.

EESRK rekomenduoja skatinti valstybes nares į savo partnerystės susitarimus ir veiklos programas įtraukti darnius ir palyginamus kiekybinius rezultatus. Šių rezultatų reikėtų siekti pasitelkiant ES biudžeto lėšas, o vėliau jie turėtų būti vertinami. Visuose partnerystės susitarimuose ir veiklos programose turėtų būti nustatyti kompleksiniai arba horizontalieji bendrieji rezultatų rodikliai, aiškiai nurodant skirtingų fondų ir visų Europos struktūrinių ir investicijų fondų indėlį, kuriais remiantis būtų galima stebėti ES, valstybių narių ir kiekvieno jų regiono lygmeniu pasiektą pažangą.

1.11.

2014–2020 m. daugiametės finansinės programos laikotarpio vidurio peržiūrą EESRK laiko galimybe griežčiau taikyti efektyvumu grindžiamą ir į rezultatus orientuotą požiūrį, kurio vėliau turėtų būti visapusiškai laikomasi daugiametėje finansinėje programoje, kuris bus vykdoma nuo 2021 m.

1.12.

EESRK mano, kad iš daugiametės finansinės programos, kuri bus pradėta vykdyti 2021 m., naujos konkurencingumo ir vystymosi strategijos ir šiuo metu rengiamo socialinių teisių ramsčio turėtų būti sudaryta pagrindinė strateginė vidutinės trukmės platforma (tokios pat trukmės kaip konkurencingumo strategija), turinti struktūrą ir pagal svarbą įvertintas atskiras veiklos išlaidų kategorijas, atitinkančias realius poreikius ir prioritetus; ši platforma taip pat turėtų sudaryti sąlygas lanksčiau patenkinti atsirandančius naujus poreikius. EESRK palankiai vertina ir tai, kad iš dalies pakeistos ES biudžeto vykdymo taisyklės, kurios tapo veiksmingesnės plačiau įgyvendinus grąžinamąsias priemones ir užtikrinus jų ir subsidijų asignavimų papildomumą. Be to, esama plačių galimybių tobulinti ES biudžeto ir jo veiksmingumo vertinimo būdus. Atitinkamo biudžeto lankstumo kriterijus yra esminis veiksnys, lemiantis ES biudžeto gebėjimą reaguoti į naujas iniciatyvas, kylančius pavojus ir galimybes, ES galimybę imtis veiksmų (pvz., migracijos krizės atveju, prireikus reaguoti į ekonominius sukrėtimus arba į ES valstybių narių skaičiaus pasikeitimą ir to padarinius biudžeto įplaukų srautams, užtikrinant pakankamus Solidarumo fondo išteklius įvykus gaivalinėms nelaimėms) ir šis veiksnys susijęs ne tik su ES biudžeto išlaidų apimtimi ir struktūra, bet ir su jo įplaukomis.

1.13.

EESRK rekomenduoja į ES biudžeto politiką nuo 2020 m. įtraukti reikalavimą nustatyti atitinkamą ES biudžeto įplaukų sumą ir jos nustatymo būdą (t. y. užtikrinti subalansuotą ir solidarų valstybių narių įnašų ir nuosavų biudžeto išteklių santykį).

1.14.

EESRK pritaria tam, kad būtų papildomai išplėstos aktyvios biudžeto politikos galimybės, pavyzdžiui, galimybė leisti euroobligacijas. Todėl pageidautina patobulinti ES biudžeto sistemą ir procedūrą, taip pat tinkamai išspręsti klausimą dėl ES biudžeto politikos taikymo aprėpties, viena vertus, euro zonos valstybių teritorijoje, antra vertus, kitose ES valstybėse narėse.

2.1.1.

ES biudžetas, kurio suma siekia apie 1 % ES BVP, yra svarbi ir esminė ES prioritetinių tikslų finansavimo priemonė; 2015 finansiniais metais jo suma buvo 145,3 mlrd. EUR. ES biudžetu gana svariai padedama užtikrinti kiekvienos valstybės narės ekonominę politiką: jo lėšomis vidutiniškai padengiama 1,9 % viešųjų išlaidų, tačiau tam tikrais atvejais ši dalis gerokai didesnė nei 10 %.

2.2.1.

Lėšos labai didelės, todėl svarbu stebėti, kad jos ne tik būtų skiriamos laikantis teisėtumo ir tvarkingumo taisyklių, bet ir tuo pat metu, įvykdžius šią pirmąją sąlygą, būtų naudojamos siekiant atitinkamų tikslų bei rezultatų ir laikantis patikimo finansų valdymo bei efektyvumo kultūros principų. Visais dabartiniais ES biudžeto politikos svarstymais siekiama parodyti tikrąjį ES biudžeto vykdymo poveikį, matuojamą taikant atitinkamus makroekonominius rodiklius ir kriterijus.

2.2.2.

ES biudžetas ir jo vykdymas turi atitikti šiuos prioritetus:

2.2.3.

ES biudžete yra keletas naujų elementų, susijusių su 2014–2020 m. laikotarpio daugiamete finansine programa. Jie yra svarbūs siekiant įtvirtinti efektyvumu grindžiamą ir į rezultatus orientuotą požiūrį. Tai:

2.2.4.

ES biudžeto politiką ir praktinį biudžeto įgyvendinimą reikia geriau pritaikyti prie jos poreikių, užtikrinant geresnę ES biudžeto vykdymo formos ir procedūrinių aspektų ir efektyvumu grindžiamo į rezultatus orientuoto požiūrio pusiausvyrą. Siekiant efektyvumo ir rezultatų, labai svarbu užtikrinti bendrą šios sąvokos suvokimą ir supratimą.

2.2.5.

Vertinant formos reikalavimų nepaisymą jau ilgą laiką taikomas klaidų lygio rodiklis. Jis siekia apie 4 % (t. y. apie 4 % ES biudžeto išlaidų neatitinka formos reikalavimų; nors apskritai tai nėra blogas rezultatas, absoliučioji šio koeficiento vertė vis dėlto sudaro apie 6 mlrd. EUR). Toliau pateikiamoje lentelėje nurodoma klaidų lygio rodiklio raida per kelerius pastaruosius metus:

2.2.6.

Pagrindinis ES biudžeto principas yra finansinių srautų bei jų lėšomis finansuojamų programų ir projektų „patikimumas“, leidžiantis visais požiūriais įvertinti optimalų ES išteklių panaudojimą. EESRK pritaria dabartinei tendencijai vis labiau pabrėžti veiklos efektyvumą ir rezultatus Europos Komisijos veikloje (ji pasiūlė į rezultatus orientuoto biudžeto iniciatyvą (4)) ir Europos Audito Rūmų veikloje (Audito Rūmų 2014 finansinių metų metinės ataskaitos (5) struktūra ir veiksmingumui skirtas specialus skyrius; pasidalijamajam valdymui skirtose pastraipose išdėstyti pirmieji bandomojo programų veiksmingumo įvertinimo rezultatai).

2.2.7.

EESRK pritaria požiūriui, kurio laikomasi bandomajame projekte analizuojant strategijos „Europa 2020“ ir partnerystės susitarimų arba, esant reikalui, veiklos programų tarpusavio sąsają, nes veiklos programos yra pagrindinės ES sanglaudos politikos įgyvendinimo priemonės ir svarbios ES biudžeto išlaidų sudedamosios dalys. Šią priemonę galima laikyti bendrosios ES biudžeto efektyvumo ir rezultatų vertinimo koncepcijos užuomazga (6).

2.2.8.

Siekiant subalansuotos ES biudžeto formos ir efektyvumo stebėsenos, itin svarbus ES organų bei institucijų (visų pirma Europos Komisijos) ir valstybių narių duomenų ir informacijos tvarkymas, valdymas ir keitimasis jais. Įgyvendinant ES biudžetą gaunama labai daug duomenų ir informacijos, kurie praktikoje panaudojami labai ribotai siekiant užtikrinti galimybę objektyviai įvertinti tiek klaidų lygio rodiklį, tiek ir ES biudžetu pasiektus realius rezultatus, ir nustatyti procedūras padėčiai gerinti.

3.1.

EESRK mano, kad pagrindinis ES biudžeto tikslas – duoti naudos ES piliečiams ir ginti ES finansinius interesus; jo teikiami pranašumai pasireiškia finansinės paramos forma, grindžiama vystymosi ir veiklos prioritetais ir suderinama su ekonominės politikos sistema ir realiais bei laukiamais ekonominiais rezultatais; apsaugoti ES finansinius interesus reiškia užtikrinti, kad ES biudžete numatytos išlaidos būtų vykdomos tinkamai, laikantis taisyklių, be klaidų ir sukčiavimo. Dabartiniu politiniu požiūriu turėtų būti siekiama visapusiškai užtikrinti taisyklių laikymąsi ir minėtų aspektų pusiausvyrą.

3.2.

EESRK mano, kad ši į rezultatus orientuoto ES biudžeto raidos tendencija negali tapti konkrečios formos vienkartine priemone. Svarbiausia sukurti pagrindines ES teisės normas ir nustatyti ES biudžeto tikslus bei siekius, susijusius su noru atitikti kokybinius kriterijus ir gauti išmatuojamus rezultatus.

3.3.

Tam, kad vykdant ES biudžetą būtų tikslingai siekiama rezultatų, taip pat reikėtų sugebėti tam tikrą biudžeto laikotarpį (šiuo metu – septynerių metų finansinę programą) sugretinti su laikotarpiu, skirtu pagrindinei ES vystymosi strategijai (šiuo metu – dešimtmečio strategijai „Europa 2020“). Šiuo požiūriu 2021 metai taps unikalia proga, kai šie abu laikotarpiai sutaps, todėl susidarys sąlygos optimaliai įgyvendinti į rezultatus bei efektyvumą orientuotą ES biudžetą.

3.4.

EESRK atkreipia dėmesį į Audito Rūmų paskelbtos 2014 finansinių metų metinės ataskaitos išvadas ir jų paiso. Šioje ataskaitoje atskleista keletas problemų, neleidžiančių užtikrinti strategijos „Europa 2020“ ir partnerystės susitarimų arba, prireikus, veiklos programų optimalios tarpusavio sąsajos. Ataskaitoje nurodoma, kad, taikant šias įvairias priemones, strategijos „Europa 2020“ politinių tikslų negalima sistemingai paversti konkrečiais veiklos tikslais (nustatytais partnerystės susitarimuose ir veiklos programose) (7).

3.5.

EESRK laikosi nuomonės, kad dar nėra konkrečios naudos, kurią kiekvienai valstybei narei galėtų suteikti penkių Europos struktūrinių ir investicijų fondų (ESI fondų) sinergija taikant bendrą reglamentavimo ir valdymo sistemą ir įgyvendinant partnerystės susitarimą, nes praktiškai kiekvienam šių fondų taikomos skirtingos taisyklės, todėl programavimas suskaidomas (užuot kūrus būtiną sinergiją).

3.6.

EESRK mano, kad du nauji ES lėšų naudojimo 2014–2020 m. laikotarpiu aspektai, būtent sąlygos ir veiklos lėšų rezervas, lemia plačias galimybes tobulinti efektyvumu grindžiamą ir į rezultatus orientuotą požiūrį. Būtent taikant makroekonomines sąlygas turėtų būti užtikrinta, kad ES biudžeto lėšos kiekvienoje valstybėje narėje būtų naudojamos pakankamai patikimoje makroekonominėje aplinkoje, kitaip valstybėms narėms, kurios nesistengia spręsti savo makroekonominių problemų, nebūtų leidžiama visapusiškai naudotis visomis šiomis priemonėmis. Veiklos lėšų rezervas taip pat turėtų būti tinkama paskata valstybėms narėms užtikrinti strateginių ES tikslų įgyvendinimą naudojantis ES biudžeto lėšomis.

3.7.

EESRK mano, kad bandomasis projektas, kuriuo siekiama išbandyti efektyvumu grindžiamą ir į rezultatus orientuotą ES biudžetą, pasinaudojant jo sąsajomis su strategijos „Europa 2020“ prioritetais, visgi turėtų būti išplėstas ir į kitas atitinkamas sritis, kad būtų galima užtikrinti iš tiesų nuoseklų ir visuotinį tokio ES biudžeto perorientavimo į efektyvumą bei rezultatus įvertinimą: pavyzdžiui, reikėtų pasidomėti kiekvienai šaliai skirtomis rekomendacijomis ir jų suderinamumu su Europos semestro metu nustatytais rodikliais.

3.8.

EESRK rekomenduoja svarstant ES biudžeto veikimo klausimą taip pat išnagrinėti sąvoką „rinkos nepakankamumas“, kurio panaikinimui reikia skirti ES biudžeto lėšų; įvairių formų rinkos nepakankamumo (netobulumo ar sutrikimų) požymiai gali pasireikšti, pavyzdžiui, informacijos asimetrija, galimai dėl to, kaip finansų institucijos atlieka komercinės investicijų grąžos įvertinimą, kuris trukdo finansuoti tam tikrų tipų projektus, nes jame neatsižvelgiama nei į tam tikrų rūšių teigiamą išorinį poveikį, nei į platesnį jų socialinį naudingumą, kurie nėra aktualūs nagrinėjamu komerciniu požiūriu, bet yra svarbūs skiriant ES finansinę paramą.

3.9.

EESRK pripažįsta, kad būtina gerokai patobulinti valdymo pasidalijimo tarp ES organų ir institucijų (visų pirma – Europos Komisijos) ir valstybių narių sritį. Taikant pasidalijamąjį valdymą, išleidžiama 76 % visų ES biudžeto lėšų. Kuo sėkmingiau valstybės narės įgyvendins kiekybinius strategijos „Europa 2020“ tikslus, tuo labiau ES biudžetas bus susijęs su šios strategijos tikslais ir tuo geriau jie atspindės tikruosius ES ekonominius, socialinius, teritorinius ar aplinkosaugos poreikius, o mes susikursime patikimam finansų valdymui palankią aplinką, kad be kliūčių susietume Europos Komisiją su valstybėmis narėmis.

3.10.

EESRK mano, kad reikšmingas didėjančios efektyvumo svarbos ir ES biudžeto orientavimo į rezultatus požymis yra pabrėžtinai aktyvesnis finansų inžinerijos priemonių (FIP) bei novatoriškų finansavimo priemonių naudojimas. Dėl pastarųjų pobūdžio iš esmės keičiasi ES viešųjų išteklių panaudojimo būdas ir su tuo susiję lūkesčiai. Nepaisant neginčytino finansų inžinerijos priemonių potencialo, 2007–2013 m. galutinius naudotojus pasiekė tik 65 % joms skirtų lėšų (likusios buvo paprasčiausiai priskirtos FIP, siekiant formaliai paliudyti jų panaudojimą). Laikotarpiu nuo 2020 m. šiam klausimui bus teikiama vis daugiau svarbos, atsižvelgiant ir į būtinybę stiprinti Europos strateginių investicijų fondo (ESIF) papildomumą, ir svarbu jį strategiškai apsvarstyti, kalbant apie ES biudžeto lėšų nukreipimą nuo 2021 finansinių metų.

3.11.

Žinoma, tuo pat metu EESRK laikosi nuomonės, kad stiprinant orientavimąsi į efektyvumą ir rezultatus negalima nepaisyti procedūrų teisėtumo ir tvarkingumo aspekto. Teisinių ir procedūrinių taisyklių laikymosi nederėtų laikyti antraeiliu dalyku. Kadangi, apskaičiuojant klaidų lygio rodiklį, atsižvelgiama į visus atvejus, kai lėšos neturėjo būti išmokėtos, nes nebuvo panaudotos pagal taisykles, beveik automatiškai daroma prielaida, kad tos taisyklės yra teisingos ir kad jose neslypi jokių vidinių prieštaravimų ar nepageidautinų elementų. Dėl šios priežasties patikimo finansų valdymo taisykles atitinkančioje procedūroje turėtų būti numatyta galimybė patikrinti šių taisyklių poveikį, siekiant įsitikinti, kad jos atitinka ES poreikius ir tikslus bei nuosekliai su jais dera (8).

3.12.

EESRK pripažįsta, kad praktinės ES biudžeto vykdymo taisyklės yra labai sudėtingos. Dabartinėmis pastangomis supaprastinti visą su ES biudžetu susijusią veiklą, įskaitant ir procedūrinius, ir turinio aspektus, taip pat prisidedama prie patikimo finansų valdymo reikalavimo įgyvendinimo; tokias pastangas turėtų vainikuoti per sunkių administracinių prievolių ir perteklinio reglamentavimo sumažinimas kiekvienoje valstybėje narėje.

3.13.

EESRK mano, kad šios nuomonės 3 skyriuje pateikti pasiūlymai, kuriais remiantis padarytos 1 skyriuje nurodytos galutinės išvados ir pateikiamos rekomendacijos, yra svarbūs konceptualūs būsimos ES biudžeto politikos svarstymai, kuriuos iš dalies galima taikyti atliekant 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos laikotarpio vidurio peržiūrą, bet į biudžeto taisykles jie galės būti visiškai įtraukti tik nuo 2021 finansinių metų. Biudžeto ir daugiametės finansinės programos po 2020 m. perspektyvų ir būtinų reformų koncepcija gali būti grindžiama EESRK neseniai šiuo klausimu rengtomis nuomonėmis arba atitikti jų nuostatas (9).

2.2.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 34/8

Pranešėjas:

José Antonio MORENO DÍAZ

Bendrapranešėjis:

Ákos TOPOLÁNSZKY

1.1.

Europos Sąjunga – ne tik bendra rinka, bet ir bendrų vertybių sąjunga, kaip nurodyta ES sutarties 2 straipsnyje. Be to, joje pripažįstamos teisės, laisvės ir principai, nustatyti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Šios vertybės, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, yra integracijos pagrindas ir Europos tapatybės dalis. Jos yra stojimo kriterijai ir jų taip pat turi praktiškai laikytis valstybės narės. Todėl, kai šios vertybės pažeidžiamos, labai svarbu taikyti ES sutartyje numatytas procedūras. EESRK mano, kad Europos institucijos savo politinėje veikloje turėtų taikyti iniciatyvų ir prevencinį metodą, kad būtų galima užbėgti problemoms už akių.

1.2.

Kaip ir daugeliui Europos pilietinės visuomenės organizacijų, EESRK susirūpinimą kelia prastėjanti žmogaus teisių padėtis, plintančios populistinės ir autoritarinės tendencijos ir jų keliamas pavojus demokratijos kokybei ir pagrindinių teisių, apimančių ES teisės bendruosius principus, apsaugai, kurią užtikrina tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (1).

1.3.

Minėtos vertybės pažeidžiamos visoje Europoje. Daugelis pilietinės visuomenės organizacijų smerkia padėtį kai kuriose valstybėse narėse ir tikisi, kad EESRK imsis naujų iniciatyvų, kad ES institucijos reaguotų ryžtingais veiksmais. Kyla pavojus ne tik Europos Sąjungai, bet ir piliečių pasitikėjimui nacionalinėmis ir Europos demokratinėmis institucijomis. EESRK mano, kad ši grėsmė yra labai rimta ir nuolatinė.

1.4.

Konkretus principų ir standartų, susijusių su teisine valstybe, turinys gali skirtis nacionaliniu lygmeniu priklausomai nuo kiekvienos valstybės narės konstitucinės santvarkos. Vis dėlto Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, taip pat Europos Tarybos, būtent Venecijos komisijos, parengtuose dokumentuose pateikiami šie principai ir ES vertybės. Prie šių principų priskiriamas teisėtumas, t. y. skaidrus, atsakingas, demokratinis ir pliuralistinis teisėkūros procesas, vykdomosios valdžios šališkumo draudimas, teismų nepriklausomumas ir nešališkumas, veiksminga teisminė kontrolė, įskaitant pagarbą pagrindinėms teisėms, lygybė prieš įstatymą ir žmogaus teisių, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises, apsauga.

1.5.

Tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas patvirtino, kad šie principai yra ne vien formalūs ir procedūriniai reikalavimai, bet ir priemonė, kuria užtikrinama, kad būtų gerbiama demokratija ir žmogaus teisės ir jų būtų laikomasi. Teisinė valstybė yra konstitucinis principas, apimantis procedūrinius ir esminius aspektus.

1.6.

Teisinės valstybės principų laikymasis neatsiejamai susijęs su pagarba demokratijai ir pagrindinėms teisėms: demokratija ir pagrindinių teisių apsauga neįmanomos be pagarbos teisinei valstybei. Ir atvirkščiai, pagrindinės teisės užtikrinamos veiksmingai tik jei yra teismingos. Demokratija apsaugoma, jeigu teismai, įskaitant Konstitucinius Teismus, atlieka savo svarbų vaidmenį. Verta pridėti, kad tai yra ne valstybių narių ar Vyriausybių, bet žmonių teisės. Todėl jų apsaugai būtina skubiai suteikti pirmenybę.

1.7.

Atsižvelgdamas į Europos Parlamento Konstitucinių reikalų komiteto darbą, Komisijos ataskaitas ir 2014 m. vasario 27 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl pagrindinių teisių padėties Europos Sąjungoje, EESRK mano, kad atsiradus galimybei reikėtų iš dalies pakeisti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnį (2), kad būtų išplėsta jo taikymo sritis ir užtikrinta, kad visos Chartijos nuostatos būtų taikomos valstybėse narėse (3).

1.8.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas palaiko nuolatinį dialogą; šis dialogas galėtų būti sustiprintas, jei ES pasirašytų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (EŽTK). EESRK siūlo Komisijai per pirmąjį 2017 m. pusmetį pateikti pasiūlymą ES pasirašyti šią konvenciją, kaip nurodyta ES sutarties 6 straipsnio 2 dalyje.

1.9.

Įsipareigojimai, kuriuos pagal Kopenhagos kriterijus turi įvykdyti šalys kandidatės, pagal ES sutarties 2 straipsnį ir toliau turi būti taikomi į ES įstojusioms valstybėms narėms, todėl EESRK mano, kad visos valstybės narės turėtų būti nuolat vertinamos, siekiant patikrinti, ar jos ir toliau laikosi pagrindinių ES vertybių, ir užtikrinti, kad abipusis pasitikėjimas nebūtų sugriautas.

1.10.

EESRK mano, kad ES institucijos turi tobulinti procedūras ir mechanizmus, skirtus demokratijai, teisinei valstybei ir pagrindinėms teisėms saugoti ir ginti visose valstybėse narėse. Pastaraisiais metais, ypač iki 2014 m., su susirūpinimu atkreipėme dėmesį į tai, kad Komisija, nepaisant to, kad buvo pradėjusi pažeidimų procedūras dėl kai kurių atvejų, nesugebėjo veiksmingai atlikti savo sutarčių sergėtojos vaidmens ir nepajėgė tinkamai reaguoti į Europos principų ir vertybių pažeidimus keliose valstybėse narėse.

1.11.

EESRK ragina Komisiją aktyviai saugoti ir ginti Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnyje išvardytas ES vertybes ir principus visose valstybėse narėse ir visu mastu naudoti esamas, 2014 m. priimtas priemones.

1.12.

EESRK siūlo trims pagrindinėms ES institucijoms (Komisijai, Tarybai ir Parlamentui) laikytis bendro požiūrio. Institucijų dialogas ir bendradarbiavimas yra būtini tokioje svarbioje srityje. EESRK rekomenduoja Tarybai remti dabartines Komisijos priemones ir priimti Tarybos sprendimą, kuriuo būtų sustiprintos šios priemonės ir toliau tvirtinama teisinė valstybė.

1.13.

Pilietinės visuomenės organizacijos atlieka svarbų vaidmenį puoselėjant demokratines vertybes ir skatinant tinkamą teisinės valstybės veikimą bei pagrindinių teisių apsaugą. Atsižvelgiant į mažėjančią demokratinę erdvę ir į apribojimus, su kuriais susiduria NVO valstybėse narėse, teigiamas NVO vaidmuo vietoje yra labai pagirtinas. Komitetas su socialiniais partneriais ir NVO labai aktyviai dirba pagrindinių teisių, taip pat mažumų, pabėgėlių ir imigrantų teisių apsaugos srityje.

1.14.

EESRK, kaip Europos organizuotai pilietinei visuomenei atstovaujanti institucija, siekdamas gerinti valdymą ir stiprinti politikos koordinavimą tarp ES institucijų ir valstybių narių, nori pradėti dialogą su Taryba, Komisija ir Parlamentu ir parengti ankstyvojo perspėjimo sistemą.

1.15.

EESRK mano, kad gyvybiškai svarbu sukurti teisiškai privalomą Europos mechanizmą – sistemą, kurioje aktyviai dalyvautų Komisija, Parlamentas ir Taryba ir kurioje EESRK atliktų svarbų vaidmenį atstovaudamas pilietinei visuomenei. Šis mechanizmas papildys Komisijos priemones ir Tarybos pradėtą tarpvyriausybinį dialogą. Jį būtų galima pavadinti „naujuoju Kopenhagos mechanizmu“ (4) ir jam būtų taikoma demokratinė ir teisminė priežiūra (5).

Taikant šį mechanizmą, siekiant nustatyti dabartinius trūkumus ir skatinti juos ištaisyti, be kita ko, turėtų būti tiriami tokie aspektai kaip teisėtumas, normų hierarchija, teisinis tikrumas, lygybė, nediskriminavimas, teisė laisvai kreiptis į teismą ir teisė į tinkamą teismo procesą, valdžios institucijų piktnaudžiavimo teisės aktais ir savivalės prevencija, valdžių padalijimas, pagarba politiniam pliuralizmui ir jo apsauga, mažumos ir socialinė bei seksualinė įvairovė ir t. t., pagarba žodžio ir spaudos laisvei.

1.16.

Komitetas pageidauja, kad būtų priimtas Europos Parlamento Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitete svarstomas pranešimo projektas ir būtų pasiektas tarpinstitucinis susitarimas dėl Europos Sąjungos demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių pakto įgyvendinimo. Apskritai EESRK pritaria šiam pasiūlymui, nes juo sudaromas pagrindas teisiškai privalomam tarpinstituciniam susitarimui, kuriuo sustiprinamas Europos valdymas ir politikos koordinavimas tarp ES institucijų ir valstybių narių, įgyvendinti. EESRK turėtų būti įtrauktas į šį paktą, kad pilietinė visuomenė galėtų jį aptarti EESRK, o EESRK galėtų prisidėti prie demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių semestro.

1.17.

Šis mechanizmas turėtų būti paremtas rodikliais, kurie būtų grindžiami kiekybiniais ir kokybiniais duomenimis:

1.18.

Komitetas pabrėžia Chartijos I, II, III ir IV antraštinių dalių svarbą nustatant rodiklius, atsižvelgiant į tai, kad pagrindinės ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės neatsiejamos nuo pilietinių ir politinių teisių.

1.19.

Svarbu, kad tiek valstybės narės, tiek pačios ES institucijos, įstaigos ir agentūros, ypač per krizes, gerbtų pagrindines teises, įskaitant socialines teises. Tai turėtų būti taikoma ir santykiams bei susitarimams su trečiosiomis šalimis, ne tik laikantis šių teisių, bet ir užtikrinant jų vykdymą.

1.20.

Kad mechanizmas veiktų, reikia įdiegti skaidriais kriterijais paremtą stebėsenos ir vertinimo sistemą. Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūrai (FRA) turėtų būti suteikti aiškūs įgaliojimai padėti diegti šį mechanizmą. EESRK pritaria Parlamento pasiūlymui sukurti nepriklausomų ekspertų grupę (6), kuriai pirmininkautų FRA mokslinis komitetas.

1.21.

Komitetas siūlo įtraukti jį į šią grupę. Be to, jis siūlo, kad įvairių Vyriausybių paskirti ekspertai būtų kiekvienos valstybės narės ombudsmenai.

1.22.

Remdamasi minėtais rodikliais ir pasitelkdama skaidrias procedūras, ekspertų grupė apsvarstys ir įvertins padėtį kiekvienoje valstybėje narėje. EESRK šiuo klausimu gali prisidėti organizuodamas misijas į valstybes nares siekiant vietoje bendradarbiaujant su pilietine visuomene, įvertinti padėtį ir parengti ataskaitas.

1.23.

EESRK remia Demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių semestro įgyvendinimą. Remdamasi ekspertų ataskaitomis, Komisija kasmet parengs konkrečiai šaliai skirtas ataskaitas, įskaitant rekomendacijas; Parlamentas surengs tarpparlamentinius debatus ir parengs rezoliuciją; Taryba rengs kasmetinį dialogą ir priims išvadas. Mechanizmas turi veikti naujo metinės politikos ciklo sąlygomis, kad būtų užtikrintas bendras suderintas ES požiūris.

1.24.

Komitetas norėtų prisidėti rengiant tarpinstitucinį susitarimą ir galėtų apsvarstyti galimybę sudaryti nuolatinę grupę, kuri organizuotų klausymus su pilietine visuomene ir šia tema rengtų nuomones bei ataskaitas.

1.25.

Įgyvendinant Demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių semestrą, Komitetas, bendradarbiaudamas su pilietinės visuomenės organizacijomis, galėtų rengti kasmetinį forumą, per kurį būtų aptariama demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių padėtis, taip pat galėtų teikti pasiūlymus bei rekomendacijas, kurios būtų perduotos Komisijai, Tarybai ir Parlamentui. Be to, Komitetas galėtų bendradarbiauti su kitomis institucijomis rengiant poveikio vertinimus.

2.1.

Pastarųjų metų įvykiai atskleidė, kad trūksta tinkamų mechanizmų, kuriais būtų ginamos vertybės, nustatytos Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnyje, kuriame teigiama, kad „Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė.“

2.2.

Sąjunga grindžiama tokiomis vertybėmis kaip pagarba demokratijai, teisinei valstybei ir žmogaus teisių apsaugai. ES turi galimybę patikrinti, kaip laikomasi šių vertybių valstybei rengiantis tapti ES nare pagal stojimo kriterijus, dar vadinamus Kopenhagos arba stojimo kriterijais (7). Norėdama tapti ES nare, paraišką pateikusi šalis kandidatė turi užtikrinti institucijų, užtikrinančių demokratiją, teisinę valstybę, žmogaus teises ir pagarbą mažumoms bei jų apsaugą, stabilumą.

2.3.

Tačiau nėra panašaus mechanizmo, kurį būtų galima taikyti valstybėms tapus narėmis. Demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių stebėsenos mechanizmų stoka vadinama „Kopenhagos dilema“.

2.4.

Tinkamas ES veikimas paremtas abipusiu Europos institucijų ir valstybių narių pasitikėjimu bei pasitikėjimu tarp pačių valstybių narių; tai yra pasitikėjimas, kad įstatymai ir politiniai sprendimai priimami laikantis tų pačių pagarbos teisinei valstybei, demokratijai ir pagrindinėms teisėms principų. Taip sudaromos vienodos sąlygos valstybėms narėms laisvo asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo atžvilgiu. Tokiu būdu suteikiama galimybė Vyriausybėms bendradarbiauti teisingumo ir vidaus reikalų srityse, įskaitant baudžiamosios teisės, prieglobsčio ir imigracijos klausimus.

2.5.

Europos Sąjunga buvo sukurta siekiant užtikrinti taiką ir klestėjimą jos valstybėse narėse ir didinti jos tautų gerovę; tai priklauso ne tik nuo laisvosios prekybos, bet ir nuo ES pagrindinių vertybių apsaugos. Šiomis pagrindinėmis vertybėmis užtikrinama ES piliečių laisvė gyventi nepatiriant priespaudos ir netolerancijos ir demokratiškai išsirinkti Vyriausybes, kurios veikia atsakingai ir vadovaudamosi teisinės valstybės principais.

2.6.

Per pastaruosius kelerius metus įvairiose valstybėse narėse priimti politiniai ir teisėkūros sprendimai sukėlė daug diskusijų ir ginčų su Europos institucijomis bei kitomis valstybėmis narėmis ir taip abipusis pasitikėjimas buvo sugriautas. Daugeliu atvejų nebuvo skirta deramo dėmesio demokratijos nuostatoms, teisinės valstybės principams ir pagrindinėms teisėms, o Europos Sąjunga nepajėgė tinkamai į tai reaguoti.

2.7.

EESRK su dideliu susirūpinimu pažymi, kad įvairiose valstybėse narėse priimamais teisės aktais ir įgyvendinama politika labai bloginama demokratijos kokybė: pažeidžiamos žmogaus teisės, ypač mažumų, nepakanka teisminių institucijų ir Konstitucinių Teismų nepriklausomumo, ribojamas valdžių padalijimas, ribojama spaudos laisvė, nuomonės laisvė, susirinkimų ir asociacijų laisvė, informacijos laisvė, kolektyvinės konsultacijos ir derybos, taip pat ribojamos kitos pagrindinės pilietinės bei socialinės teisės. Europos Sąjunga ne kartą susidūrė su krizėmis kai kuriose valstybėse narėse dėl konkrečių teisinės valstybės problemų, o Komisija šias problemas sprendė imdamasi politinio spaudimo ir pradėdama pažeidimų procedūras.

2.8.

Iki šiol nepasinaudota prevenciniais ir nuobaudomis grindžiamais mechanizmais, numatytais ES sutarties 7 straipsnyje, kuris yra vienintelis Sutarčių straipsnis, taikomas tais atvejais, kai pažeidžiami demokratijos ir teisinės valstybės principai bei pagrindinės teisės ES teisėkūros kompetencijai nepriklausančiose srityse. Gali būti taikomi du būdai – prevencinis ir paremtas nuobaudomis. Tačiau iš tikrųjų jais niekada nebuvo pasinaudota dėl politinio poveikio ir griežtų jų įgyvendinimą reglamentuojančių reikalavimų, kuriais vadovaujantis jie gali būti taikomi tik esant aiškiam pavojui ar šiurkščių ir nuolatinių pažeidimų atvejais.

2.9.

Komisija ir Parlamentas gali imtis veiksmų prevenciniame etape. Antrajame etape Taryba gali skirti sankcijas valstybei narei suspenduodama tam tikras teises, įskaitant jos atstovų balsavimo teises Taryboje.

2.10.

Vis dėlto Tarybai suteikiama didelė veiksmų laisvė taikyti šias sankcijas, kadangi nėra nustatyta konkrečių ir skaidrių kriterijų, pagal kuriuos pradedama procedūra, nustatomi rodikliai, kuriais bus remiamasi, ar kokios vertinimo procedūros bus taikomos. Europos Parlamentas, Europos Komisija ir Teisingumo Teismas turi labai ribotus įgaliojimus tokiose situacijose (8); taip pat nėra numatyta nuostatų, pagal kurias būtų konsultuojamasi su EESRK.

3.1.

2014 m. kovo mėn. Europos Komisija priėmė komunikatą „Naujos ES priemonės teisinei valstybei stiprinti“ (COM(2014) 158). Priemonės bus naudojamos tais atvejais, kai valstybės narės imsis priemonių arba toleruos situacijas, kurios sistemingai ir, tikėtina, neigiamai paveiks nacionaliniu lygmeniu įsteigtų institucijų ir sukurtų apsaugos mechanizmų teisinės valstybės principams apsaugoti vientisumą, stabilumą ar tinkamą veikimą. Tai apimtų klausimus, susijusius su jų konstitucine sandara, valdžių padalijimu, teismų nepriklausomumu ar nešališkumu ar jų teisminės peržiūros sistema, įskaitant konstitucinį teisingumą.

3.2.

Komisijos priemonėmis siekiama pašalinti valstybėse narėse kylančias grėsmes teisinei valstybei, kol dar netenkinamos ES sutarties 7 straipsnyje nustatytų mechanizmų panaudojimo sąlygos. Už šių priemonių, skirtų spragoms pašalinti, įgyvendinimą atsakinga Komisija. Jos taikomos ne vietoje 7 straipsnyje nustatytų mechanizmų, o iki jų ir juos papildant. Tais atvejais, kai akivaizdu, kad kurioje nors valstybėje narėje kyla nuolatinė grėsmė teisinei valstybei, šiomis priemonėmis turėtų būti sudaromos palankios sąlygos Europos Komisijos struktūriniam dialogui su valstybe nare. Pasikeitimo informacija procesas apimtų tris pagrindinius etapus: Komisijos nuomonę, Komisijos rekomendacijas ir tolesnius su rekomendacija susijusius veiksmus. Atlikdama vertinimą, Komisija gali konsultuotis su ekspertais (9).

3.3.

Komitetas palankiai vertina Europos Komisijos priimtas priemones, skirtas teisinei valstybei stiprinti. Vis dėlto šios priemonės turi tam tikrų apribojimų.

3.3.1.

Įvertinime nenumatyta reguliari valstybėse narėse kylančių problemų ir ginčų, susijusių su demokratija, teisine valstybe ir pagrindinėmis teisėmis, lyginamoji analizė. Iš esmės šios priemonės gali būti naudojamos tik tada, kai problema kartojasi nuolat, o tai yra aukšta riba. Nuolatinė grėsmė gali kilti tada, kai teisminė institucija nebegali užtikrinti, kad Vyriausybė veiktų nepažeisdama įstatymų, o tada naudoti šias priemones jau per vėlu.

3.3.2.

Komisija turi analizuoti informaciją skaidriai, taikydama konkrečius rodiklius arba objektyvias procedūras; be to, ji turi parengti konsultavimosi su pilietine visuomene ir EESRK protokolus.

3.3.3.

Priemonėse nenumatytas joks konkretus Europos Parlamento vaidmuo, nors Parlamentas šiuo atžvilgiu pradeda vykdyti savo politines iniciatyvas.

3.3.4.

Taip pat nenumatytas joks glaudesnio tarpinstitucinio bendradarbiavimo modelis.

3.4.

EESRK yra susirūpinęs dėl to, kad Taryboje nesiimama tolesnių veiksmų, siekiant stiprinti teisinę valstybę.

3.4.1.

Per savo 2014 m. gruodžio 16 d. posėdį Bendrųjų reikalų taryba priėmė išvadas dėl Tarybos vaidmens užtikrinant teisinės valstybės principų laikymąsi. Taryba įsipareigojo užmegzti kasmetinį dialogą su valstybėmis narėmis, kuris bus vykdomas Bendrųjų reikalų taryboje ir kurį parengs Nuolatinių atstovų komitetas (COREPER). 2015 m. lapkričio mėn. ES Tarybai pirmininkavęs Liuksemburgas pradėjo šį dialogą. Jis buvo skirtas aptarti įvairias konkrečias temas, kurios nebuvo skelbiamos viešai: Vyriausybių buvo paprašyta pasisakyti dėl bet kokių joms rūpimų teisinės valstybės aspektų ir pateikti po vieną sėkmingos praktikos pavyzdį ir po vieną atvejį, keliantį sunkumų. Tai buvo daugybė monologų, bet ne dialogas. Valstybės narės viena kitai neteikė paramos, pagalbos ar kritinių pastabų, nebuvo parengta ar gauta rekomendacijų, taip pat neįsipareigota imtis tolesnių veiksmų siekiant įveikti nustatytas problemas. 2016 m. pabaigoje, pirmininkaujant Slovakijai, Taryba įvertins šią patirtį.

3.4.2.

Tarybos išvadose neatsižvelgiama į Komisijos teisinės valstybės priemones ir jomis nesiremiama. Išvadose nėra aiškiai nurodyta, kokį konkretų vaidmenį šiame dialoge atliks Komisija, Parlamentas ir EESRK.

3.5.

J.-C. Juncker vadovaujama Komisija įvardijo teisinę valstybę vienu iš savo prioritetų ir F. Timmermans paskyrė už teisinę valstybę ir pagrindines teises atsakingu Komisijos pirmininko pavaduotoju. Tačiau nežinoma, ar Komisija parengs teisinės valstybės priemonių įgyvendinimo kriterijus ir rodiklius.

3.6.

Komisija, pirmą kartą pasinaudojo šiomis priemonėmis pradėdama procedūrą dėl ES teisės aktų pažeidimo Lenkijos atveju atsižvelgdama į Venecijos komisijos, Europos Tarybos organo, kritišką padėties įvertinimą (10).

3.7.

Šiuo metu Europos Parlamento Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas svarsto pranešimo savo iniciatyva projektą (11)„Rekomendacijos Komisijai dėl demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių gynimo mechanizmo sukūrimo“ (2015/2254 (INL), pranešėja Sophia in’t Veld), kuriame, be kita ko, „prašo Komisijos, remdamasis SESV 295 straipsniu, iki 2016 m. pabaigos pateikti pasiūlymą dėl ES demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių pakto sudarymo sudarant tarpinstitucinį susitarimą, kuriuo nustatoma Sąjungos institucijų ir valstybių narių bendradarbiavimo pagal ES sutarties 7 straipsnį palengvinimo tvarka, integruojanti, suderinanti ir papildanti dabartinius mechanizmus, laikantis išsamių rekomendacijų, išdėstytų šio dokumento priede“.

3.7.1.

Į priedą įtrauktas TARPINSTITUCINIO SUSITARIMO PROJEKTAS: EUROPOS SĄJUNGOS PAKTAS DĖL DEMOKRATIJOS, TEISINĖS VALSTYBĖS IR PAGRINDINIŲ TEISIŲ, dėl kurio turi sutarti Parlamentas, Taryba ir Komisija.

3.7.2.

Į paktą įtraukta rezultatų suvestinė, jame numatyti metiniai tarpparlamentiniai debatai ir planai, kaip šalinti galimą riziką bei pažeidimus, taip pat kaip imtis 7 straipsnyje numatytų prevencinių ir taisomųjų veiksmų.

3.7.3.

Parlamentas siūlo pradėti tarpinstitucinį demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių semestrą, į kurį būtų įtrauktos Komisijos siūlomos priemonės, Tarybos metinis dialogas ir tarpparlamentiniai debatai. Europos semestre dalyvaus sekretoriatas ir ekspertų grupė, pirmininkaujama FRA mokslinio komiteto pirmininko, kuris nustatys rodiklius ir įvertins padėtį valstybėse narėse ir pateiks rekomendacijas.

3.7.4.

Į demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių politikos ciklą bus įtrauktos Komisijos, Tarybos ir Parlamento metinės ataskaitos, taip pat bus sukurta tarpinstitucinė poveikio vertinimo darbo grupė.

2.2.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 34/15

Pranešėjas:

Ioannis VARDAKASTANIS

1.1.

Ratifikavusi Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, Europos Sąjunga žengė svarbų žingsnį stiprinant neįgaliųjų teises Europos Sąjungoje ir jos valstybėse narėse. 2015 m. JT neįgaliųjų teisių konvencijos komitetui atlikus ES peržiūrą, užbaigiamas pirmasis Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo etapas. JT neįgaliųjų teisių konvencijos komiteto baigiamosiose pastabose reikalaujama, kad ES institucijos laikytųsi savo įsipareigojimų, nes jos turi organizuoti ir koordinuoti JT neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimą pagal baigiamąsias pastabas. Baigiamosiose pastabose pakartotinai tvirtinama, kad formuojant ES politiką dėl negalios reikia iš esmės pertvarkyti iki šiol taikytą politikos formavimo būdą. Kol kas ES nėra iš tiesų pritaikiusi savo politikos formavimo prie naujų reikalavimų, išdėstytų JT neįgaliųjų teisių konvencijoje.

1.2.

EESRK ragina ES institucijas įtraukti baigiamąsias pastabas į esamus ir būsimus ES teisės aktus ir politikos formavimą. Jis taip pat prašo Europos Komisijos (EK) iki 2016 m. rudens pateikti ataskaitą JT neįgaliųjų teisių konvencijos komitetui.

1.3.

EESRK mano, kad JT neįgaliųjų teisių konvencija ir jos komiteto baigiamosios pastabos yra unikali galimybė EK pristatyti visa apimančią ES neįgaliųjų teisių strategiją. Baigiamosios pastabos yra postūmis, kurį ES institucijos turėtų išnaudoti ir galiausiai į visus ES teisės aktus, politikos priemones ir programas sistemingai įtraukti neįgaliųjų teises.

1.4.

EESRK pabrėžia, kad siekdama integruoti neįgaliųjų teises, EK turi atlikti kompleksinį ir išsamų padėties tyrimą visuose ES teisės aktuose, politikos priemonėse ir programose, kad būtų užtikrintas visiškas suderinimas su JT neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatomis, ir į šį procesą aktyviai įtraukti neįgaliesiems atstovaujančias organizacijas (neįgaliųjų organizacijas). Tokį padėties tyrimą turėtų papildyti trūkumų analizė, kurioje būtų įvertinti esamų teisės aktų, politikos formavimo ir neįgaliųjų teisių integravimo trūkumai JT neįgaliųjų teisių konvencijos požiūriu. Padėties tyrimas ir trūkumų analizė turėtų būti aiškiai įtraukti į peržiūrėtą Europos strategiją dėl negalios.

1.5.

EESRK primena EK, kad ji yra įsipareigojusi nedelsdama pradėti deklaracijos dėl kompetencijų ir jos dokumentų sąrašo peržiūrą ir atnaujinimą. Ji taip pat turėtų savarankiškai įsipareigoti peržiūrėti ir persvarstyti deklaraciją dėl kompetencijų bent kartą per savo kadenciją.

1.6.

EESRK pripažįsta, kad JT neįgaliųjų teisių konvencijos komiteto ES peržiūra buvo atlikta 2014–2020 m. programavimo laikotarpio viduryje, ir atkreipia dėmesį į sunkumus, kylančius dėl naujosios neįgaliųjų teisių darbotvarkės, sudarytos iš Europos Sąjungai parengtų baigiamųjų pastabų, įtraukimo į strategijų, politikos, programų ir finansavimo priemonių laikotarpio vidurio peržiūras. Vis dėlto rekomenduoja EK dėti kuo daugiau pastangų siekiant integruoti ir įtraukti baigiamąsias pastabas į šiuos peržiūros procesus ir skirti reikiamų išteklių JT neįgaliųjų teisių konvencijoje nustatytiems įsipareigojimams įgyvendinti.

1.7.

JT neįgaliųjų teisių konvencijoje aiškiai nurodoma, kad įgyvendinant Konvenciją ir stebint jos įgyvendinimą turi būti įtraukiamos atstovaujamosios neįgaliųjų organizacijos ir su jomis turi būti konsultuojamasi. EESRK ragina EK vykdyti tikrą ir prasmingą struktūruotą dialogą su Europos neįgaliųjų judėjimu (pagal 4 straipsnio 3 dalį ir 33 straipsnio 3 dalį). Be to, EK turėtų parengti gebėjimų stiprinimo programą neįgaliųjų organizacijoms, siekdama suteikti joms galių atlikti savo esmines pareigas.

1.8.

EESRK mano, kad įgyvendinant JT neįgaliųjų teisių konvenciją itin svarbus ES institucijų bendradarbiavimas ir partnerystė. Todėl jis rekomenduoja įdiegti tarpinstitucinį koordinavimo mechanizmą, kad būtų lengviau greitai ir sklandžiai įgyvendinti baigiamąsias pastabas ir JT neįgaliųjų teisių konvenciją, be kita ko, įtraukiant neįgaliųjų organizacijas ir su jomis konsultuojantis.

1.9.

Baigiamosiose pastabose reikalaujama iš esmės peržiūrėti ir persvarstyti Europos strategiją dėl negalios. Todėl EESRK prašo EK įvertinti neįgaliųjų teisių tendencijas ir išplėsti Europos strategijos dėl negalios taikymo sritį, nustatant daugiau veiksmų sričių ir taikymo sritį susiejant su politikos priemonių, programų ir finansavimo priemonių (pvz., strategijos „Europa 2020“, Lyčių lygybės strategijos, Vaiko teisių strategijos) peržiūra ir persvarstymu, numatant aiškų įgyvendinimo tvarkaraštį, biudžetą ir konkrečius bei tikslius kriterijus ir rodiklius.

1.10.

ES įsipareigojo iki galo įgyvendinti JT darbotvarkėje iki 2030 m. išdėstytus darnaus vystymosi tikslus ir turi užtikrinti, kad ir vidaus, ir išorės politikoje ES visapusiškai atsižvelgtų į baigiamąsias pastabas ir JT neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas. Todėl EESRK primygtinai rekomenduoja EK įtraukti Darbotvarkės iki 2030 m įgyvendinimą į peržiūrėtą Europos strategiją dėl negalios, nustatant Europos tikslus ir veiksmus, kad visi darnaus vystymosi tikslai Europos Sąjungoje būtų pasiekti taip pat ir neįgaliųjų atžvilgiu.

1.11.

EESRK yra tvirtai įsitikinęs, kad ES turėtų užkirsti kelią ES lėšų naudojimui tiek institucionalizavimo struktūrų kūrimui, tiek jų veikimo pratęsimui. EESRK visiškai pritaria ES lėšų naudojimui siekiant neįgaliesiems sukurti bendruomenines priežiūros paslaugas, kad jie galėtų savarankiškai gyventi savo bendruomenėse. Neįgaliųjų institucionalizavimas yra jų teisių pažeidimas ir EESRK primygtinai ragina EK konkrečiomis politikos priemonėmis, programomis ir finansavimo priemonėmis sistemingiau ir veiksmingiau skatinti deinstitucionalizavimą.

1.12.

EESRK ragina EK nedelsiant imtis veiksmų siekiant ratifikuoti JT neįgaliųjų teisių konvencijos fakultatyvų protokolą, Marakešo sutartį ir Europos Tarybos Stambulo konvenciją.

1.13.

EESRK primygtinai rekomenduoja EK visuose savo generaliniuose direktoratuose, agentūrose ir įstaigose sukurti ryšių centrus, į politikos formavimo procesą visapusiškai įtraukiant neįgaliųjų organizacijas, kad būtų sukurtos horizontaliosios ir vertikaliosios struktūros, kuriomis būtų skatinama į visus ES teisės aktus, politiką ir programas visapusiškai įtraukti ir integruoti neįgaliųjų teises.

1.14.

EESRK mano, jog EK šį procesą turėtų pradėti bendradarbiaudama su kitomis ES institucijomis, agentūromis ir įstaigomis, kad galėtų tinkamai parengti ir išplėtoti naująją 2020–2030 m. visuotinę darbotvarkę neįgaliųjų teisių klausimais, kuri turi būti visapusiškai įtraukta ir integruota į visuotines socialines ir makroekonomines strategijas (pvz., strategiją „Europa 2020“ ir jos įgyvendinimo mechanizmus), ir siūlo sudaryti darbo grupę, kurioje dalyvautų ir šią iniciatyvą įgyvendintų visi suinteresuotieji subjektai ir neįgaliųjų organizacijos. EESRK siūlo EK pradėti įgyvendinti 2020–2030 m. visuotinę darbotvarkę neįgaliųjų teisių klausimais paskelbdama 2021 metus Europos neįgaliųjų teisių metais.

1.15.

EESRK pripažįsta konstruktyvias EK iniciatyvas prieinamumo srityje, ypač trišalį susitarimą dėl direktyvos dėl viešojo sektoriaus institucijų interneto svetainių prieinamumo ir Europos Komisijos pasiūlymą dėl Europos prieinamumo akto, ir primygtinai ragina ES institucijas užbaigti derybas. Vis dėlto EESRK yra susirūpinęs dėl horizontaliosios Direktyvos dėl vienodo požiūrio ir ragina nustoti blokuoti derybas ir šiuo nauju etapu atsižvelgti į baigiamąsias pastabas ir JT neįgaliųjų teisių konvenciją.

1.16.

EESRK ragina visas ES institucijas užtikrinti, kad taupymo priemonės neturėtų poveikio neįgaliųjų gebėjimui naudotis JT neįgaliųjų teisių konvencijoje įtvirtintomis jų teisėmis, todėl ragina EK nustatyti reikiamas minimalias socialinės apsaugos ribas šiam tikslui pasiekti, taip pat užtikrinti jų teisę į tinkamą gyvenimo lygį ir socialinę apsaugą.

1.17.

EESRK prašo EK ir Eurostato parengti statistines priemones, kuriomis Europos ir nacionaliniu lygmenimis būtų nustatytas JT neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo poveikis neįgaliesiems. Be to, EESRK mano, kad duomenų rinkimas pagal žmogaus teisėmis pagrįstą požiūrį į negalią ir jų skirstymas pagal negalią, amžių ir lytį turės teigiamo poveikio rengiant ir įgyvendinant ES teisės aktus, politiką ir programas.

1.18.

EESRK pripažįsta, jog ES suteikti įgaliojimai papildyti nacionalines priemones siekiant užtikrinti, kad visi ES piliečiai būtų lygūs prieš įstatymą, kad iš jų ne tik nebūtų atimtas teisinis veiksnumas ir teisės, bet ir suteikta galimybė dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose ir visuose rinkimuose visoje ES vienodomis sąlygomis su kitais asmenimis. Todėl EESRK ragina EK, konkrečiai – Teisingumo GD, pagal atvirąjį koordinavimo metodą patvirtinti programą, kuria valstybėms narėms būtų palengvintos galimybės suderinti savo nuostatas remiantis vienodo pripažinimo pagal įstatymus principu.

1.19.

EESRK įsipareigoja rodyti pavyzdį vykdydamas JT neįgaliųjų teisių konvencijos komiteto akcentuojamus konkrečius įsipareigojimus, kuriuos turi įgyvendinti ES kaip viešoji administracija, ir šiuo tikslu užtikrinti, kad jo žmogiškieji ištekliai, EESRK narių teisės ir ryšių infrastruktūra atitiktų JT neįgaliųjų teisių konvenciją.

2.1.

EESRK palankiai vertina JT neįgaliųjų teisių konvencijos (1) komiteto pateiktas baigiamąsias pastabas, nes jose pateikta išsami programa Europos Sąjungai formuojant politiką pereiti prie į žmones ir žmogaus teises orientuoto požiūrio į negalią.

2.2.

EESRK primena, kad pasiūlymo dėl Direktyvos dėl vienodo požiūrio projektą Europos Komisija pateikė prieš sudarant JT neįgaliųjų teisių konvenciją. Be to, per Europos Parlamento ir ES Tarybos tarpusavio derybas palaipsniui pateikta pakeitimų, kurie neatitinka JT neįgaliųjų teisių konvencijoje nustatytų prievolių. Todėl EESRK prašo EK per šiuo metu vykstančias tarpinstitucines derybas pateikti pasiūlymą pritaikyti siūlomą direktyvos projektą taip, kad jis atitiktų JT neįgaliųjų teisių konvenciją ir, žinoma, baigiamąsias pastabas negalios atžvilgiu ir jame būtų uždrausta daugialypė ir tarpsektorinė diskriminacija ir diskriminacija dėl sąsajos su diskriminuojama asmenų grupe.

2.3.

EESRK pabrėžia, kad griežto taupymo priemonės daro neigiamą poveikį neįgaliųjų ir jų šeimų gyvenimo sąlygoms. Skurdo, atskirties, diskriminacijos lygis ir nelygybė padidėjo prasidėjus ekonomikos krizei, kuri daugelyje valstybių narių tapo žmogaus teisių krize, todėl daug neįgaliųjų ir jų šeimų liko visiškai neapsaugotos. Todėl EESRK ragina ES nustatyti minimalią socialinę apsaugą, kad būtų apsaugotos neįgaliųjų teisės, užtikrintas tinkamas gyvenimo lygis ir socialinė apsauga. Šis mechanizmas turėtų būti įtrauktas į Europos semestro procesą.

2.4.

Be to, JT neįgaliųjų teisių konvencijos komitetas rekomendavo ES sukurti visa apimančią JT neįgaliųjų teisių konvencijos strategiją, taikomą visoms ES institucijoms, tam skiriant specialius biudžeto asignavimus, įtrauktus į daugiametę finansinę programą. Todėl EESRK mano, jog reikia surengti ES institucijų ir įstaigų aukšto lygio vadovų susitikimą, siekiant inicijuoti JT neįgaliųjų teisių konvencijos tarpinstitucinės darbotvarkės, kurioje būtų numatyti konkretūs siektini tikslai, priėmimo procesą. Visa apimančioje strategijoje turėtų būti nustatytos kiekvienos ES institucijos užduotys įgyvendinant JT neįgaliųjų teisių konvenciją.

2.5.

Europos Sąjungai būtina pradėti vykdyti tikrą ir prasmingą struktūruotą dialogą su Europos neįgaliesiems atstovaujančiomis organizacijomis (neįgaliųjų organizacijomis), užtikrinant jų gebėjimą veiksmingai ir reikšmingai dalyvauti ES teisės ir politikos formavimo procese ir imtis iniciatyvos vykdant Konvencijoje nustatytas informavimo kampanijas. Be to, ES turi užtikrinti, kad neįgaliųjų organizacijos būtų finansiškai pajėgios remti tokią veiklą. Todėl reikia nustatyti konkrečią biudžeto eilutę, skirtą neįgaliųjų organizacijų gebėjimų stiprinimui.

2.6.

Siekiant, kad ES visuotinai ir kompleksiškai integruotų ir įgyvendintų JT neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas ir parengtų naują Konvencijos ES darbotvarkę, reikia sukurti dalyvaujamojo valdymo ir partnerystės sistemą, kurioje visi pagrindiniai veikėjai ir suinteresuotieji subjektai galėtų įtraukiai ir visapusiškai dalyvauti politikos formavimo procese kartu su ES institucijomis.

2.7.

EK turėtų nedelsdama atlikti kiekvienos vidaus ir išorės politikos priemonės ir programos padėties tyrimą ir trūkumų analizę, užtikrindama, kad jos atitiktų JT neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas. Be to, visos ES visuotinės strategijos ir politikos priemonės, be kita ko, ir strategija „Europa 2020“, Europos semestras, Europos socialinių teisių ramstis, JT darbotvarkė iki 2030 m. ir finansavimo priemonės, tokios kaip Europos struktūriniai ir investicijų fondai (ESI fondai), turi atitikti baigiamąsias pastabas.

2.8.

Labai svarbu, kad baigiamųjų pastabų įgyvendinimo klausimas Europos Sąjungoje būtų sprendžiamas aukščiausiu politiniu lygmeniu. Konkrečiau kalbant, EK turėtų į savo 2017 m. darbo programą įtraukti specialiai šiam tikslui skirtą politikos iniciatyvą. Siekiant visiškai integruoti ir įtraukti baigiamąsias pastabas į ES politiką ir programas reikia, kad Europos Komisija parengtų visa apimančią JT neįgaliųjų teisių konvencijos strategiją. EESRK ragina EK inicijuoti procesą, kad būtų skubiai parengta visa apimanti JT neįgaliųjų teisių konvencijos strategija, visapusiškai įtraukiant ir konsultuojantis su neįgaliųjų organizacijomis.

2.9.

2021 m. bus praėjęs dešimtmetis nuo to laiko, kai ES pasirašė JT Neįgaliųjų teisių konvenciją. EESRK mano, kad tai bus tinkami metai, kuriuos būtų galima paskelbti antraisiais Europos neįgaliųjų metais. EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad pirmuosius Europos neįgaliųjų metus EK organizavo 2003 m. Taigi, EESRK siūlo ES institucijoms nedelsiant pradėti rengtis ir imtis reikiamų veiksmų 2021 metus paskelbti antraisiais Europos neįgaliųjų teisių metais.

3.1.1.

Nors ES ratifikavo JT neįgaliųjų teisių konvenciją, ji vis dar neatliko kompleksinės ir išsamios ES teisės aktų, politikos ir programų peržiūros. EESRK ragina EK skubiai atlikti šią peržiūrą. Be to, EK turėtų kiekviename generaliniame direktorate įsteigti JT neįgaliųjų teisių konvencijos ryšių centrą, kuriam būtų pavesta vykdyti šią užduotį.

3.1.2.

Tenka apgailestauti, kad ES dar nėra ratifikavusi šios Konvencijos fakultatyviojo protokolo. Todėl EESRK ragina ES nedelsiant ratifikuoti fakultatyvų protokolą, pagal kurį, pažeidus Konvencijoje įtvirtintas neįgaliųjų teises, neįgalieji gali pateikti skundą JT neįgaliųjų teisių konvencijos komitetui.

3.1.3.

ES teisėje ir politikos formavimo procese turi būti visapusiškai taikomas žmogaus teisėmis pagrįstas požiūris į negalią. EESRK ragina ES institucijų teisės tarnybą atlikti išsamų JT neįgaliųjų teisių konvencijos ratifikavimo poveikio ES teisės sistemai tyrimą, kad Konvencija taptų tinkamu teisėkūros ir politikos formavimo pagrindu. ES teisės tarnybos nepakankamai atsižvelgia į ES įsipareigojimus pagal JT neįgaliųjų teisių konvenciją.

3.1.4.

EESRK ragina EK Generalinį sekretorių peržiūrėti poveikio vertinimo gaires ir jas pakeisti – įtraukti išsamesnį problemų ir klausimų sąrašą, kad būtų geriau įvertinta atitiktis Konvencijai.

3.1.5.

JT neįgaliųjų teisių konvencijos komitetas paprašė ES iki 2016 m. rudens pateikti ES deklaracijos dėl kompetencijų peržiūrą ir jos priemonių sąrašą, atsižvelgiant į išsamų požiūrį, nustatytą 17 baigiamojoje pastaboje. Pirmiau minėtos deklaracijos peržiūra turėtų būti vykdoma bent vieną kartą per kadenciją.

3.2.1.

EK nepriėmė ES nediskriminavimo ir lygybės strategijos neįgaliesiems, kuri atitiktų JT neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas ir baigiamąsias pastabas, todėl EESRK ragina EK nedelsiant imtis veiksmų dėl horizontaliosios Direktyvos dėl vienodo požiūrio (žr. 2.2 punktą), taip pat peržiūrėti Direktyvą 2000/78/EB dėl vienodo požiūrio užimtumo srityje.

3.2.2.

EK į savo lyčių lygybės politiką turėtų įtraukti neįgalių moterų ir mergaičių aspektą, įskaitant Europos lyčių lygybės instituto duomenų rinkimo veiklą. Be to, vykdant EK 2016–2019 m. strateginę veiklą siekiant lyčių lygybės ir jos teisėkūros ir politikos formavimo darbą dėl profesinio ir asmeninio gyvenimo derinimo, reikia visiškai integruoti neįgalių moterų ir mergaičių teises. EESRK ragina ES nedelsiant ratifikuoti Europos Tarybos Stambulo konvenciją.

3.2.3.

Į atnaujintą ES vaiko teisių darbotvarkę ES turėtų įtraukti ir integruoti visapusišką teisėmis grindžiamą strategiją dėl neįgalių berniukų ir mergaičių ir neįgalių vaikų teises integruoti į visą ES politiką dėl negalios. Neįgalūs vaikai ir jų šeimų nariai taip pat turėtų būti įtraukti priimant visus ES sprendimus pagal JT neįgaliųjų teisių konvencijos 4 straipsnio 3 dalį.

3.2.4.

ES turėtų pripažinti ir ypatingą neįgalaus jaunimo padėtį ir tai, kad savo kasdieniame gyvenime jie dažnai patiria įvairaus pobūdžio diskriminaciją, visų pirma susijusią su lygiomis galimybėmis jaunimui darbo rinkoje ir aktyviu neįgalaus jaunimo dalyvavimu apskritai visuomenės gyvenime. Todėl ES turėtų įvertinti ypatingą ES gyvenančių neįgalių jaunuolių padėtį ir pasiūlyti atitinkamus patobulinimus (2). Be to, ES turėtų užtikrinti, kad ši perspektyva būtų įtraukta į kitą ES jaunimo strategiją.

3.2.5.

ES turėtų surengti plačią kampaniją, kuria būtų didinamas informuotumas apie Konvenciją bendradarbiaujant su visuomenine žiniasklaida (įskaitant socialinius tinklus), siekiant kovoti su išankstiniu nusistatymu prieš neįgaliuosius. Labai svarbu, kad tokioje kampanijoje per jiems atstovaujančias organizacijas dalyvautų patys neįgalieji.

3.2.6.

ES turėtų propaguoti, skatinti ir finansuoti transporto ir turizmo sektorių darbuotojų mokymus apie negalią ir lygias neįgaliųjų teises ir skatinti Europos organizacijų, kurių veiklos sritis – negalia, ir už transportą atsakingų viešųjų ir privačiųjų subjektų bendradarbiavimą ir keitimąsi gerąja praktika. Visa medžiaga, susijusi su, be kita ko, gebėjimų stiprinimu, mokymu, informuotumo didinimu ir viešais pareiškimais, turi būtų pateikiama prieinama forma.

3.2.7.

EESRK teigiamai vertina EK pasiūlymą dėl Europos prieinamumo akto, kuris turi visiškai atitikti JT neįgaliųjų teisių konvencijos 9 straipsnį ir kitas nuostatas, taip pat veiksmingus bei prieinamus nacionalinius vykdymo užtikrinimo ir skundų nagrinėjimo mechanizmus. Jis ragina ES institucijas atsižvelgti į EESRK nuomonėje (3) dėl Europos prieinamumo akto išdėstytas išvadas ir rekomendacijas ir priėmimo procese užtikrinti neįgaliųjų dalyvavimą per jų atstovaujamąsias organizacijas.

3.2.8.

EESRK teigiamai vertina per trišalį dialogą pasiektą tarpinstitucinį susitarimą dėl pasiūlymo dėl direktyvos dėl viešojo sektoriaus įstaigų interneto svetainių prieinamumo ir primygtinai ragina institucijas paversti šį pasiūlymą sprendimu, o nacionalines Vyriausybes – skubiai perkelti į nacionalinę teisę pasiūlymo nuostatas. Be to, EESRK palankiai vertina tai, kad daug jo nuomonėje (4) pateiktų rekomendacijų buvo įtraukta į galutinį direktyvos tekstą.

3.2.9.

Iš esmės ES dar nėra įtraukusi pakankamai neįgaliesiems skirtų priemonių į nelaimių rizikos mažinimo strategijas. Todėl EESRK ragina ES Tarybą priimti neįgaliųjų nelaimių rizikos mažinimo Europoje programą.

3.2.10.

ES turėtų imtis visų priemonių, siekdama užtikrinti, kad pagalbos telefono numeris 112 būtų prieinamas visiems. EESRK pabrėžia, kad nemažiau svarbu nedelsiant imtis atitinkamų priemonių, garantuojančių nacionalinių pagalbos centrų prieinamumą.

3.2.11.

EESRK ragina ES ir jos valstybes nares taikyti žmogaus teisėmis grindžiamą požiūrį į migracijos ir pabėgėlių politiką neįgaliųjų atžvilgiu. Be to, EESRK pabrėžia, kad kai kuriose šalyse negalia gana dažnai gali būti persekiojimo ir diskriminacijos priežastis, todėl ragina ES institucijas savo agentūroms ir valstybėms narėms parengti gaires ir vykdyti (neįgaliesiems prieinamas) informavimo kampanijas apie negalią, migraciją ir prieglobstį ir sistemingai integruoti negalios klausimus į ES migracijos ir pabėgėlių politiką.

3.2.12.

ES turi taikyti žmogaus teisėmis pagrįstą požiūrį į negalią rizikos ir ekstremaliosios situacijos atvejais ir šiuo tikslu patvirtinti įgyvendinimo planą, atitinkantį 2015 m. vasario mėn. Tarybos išvadas dėl nelaimių valdymo atsižvelgiant į neįgaliųjų poreikius ir Sendajaus programą. Be to, būtina didinti neįgaliųjų bei krizių valdymo ir civilinės saugos darbuotojų informuotumą apie iniciatyvas nelaimių mažinimo srityje ir teikti jiems apie tai informaciją.

3.2.13.

EK turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį užtikrinant teisingumą ir žmogaus teises neįgaliųjų atžvilgiu. EESRK ragina, kad Teisingumo generalinis direktoratas surengtų Europos konferenciją, skirtą visoms ES teisingumo tarnyboms, kurioje, be kita ko, būtų aptartos neįgaliųjų teisės kreiptis į teismą ir tai, kaip tos teisės susijusios su kitomis teisėmis, pavyzdžiui, veiksnumu ir lygybe prieš įstatymą.

3.2.14.

EK turėtų teikti reikiamą finansavimą ES ir nacionalinių teisingumo pareigūnų mokymams ES teisės aktų ir JT neįgaliųjų teisių konvencijos klausimais. Be to, EESRK ragina ES ir nacionalinius teismus taikyti savo vidaus taisykles ir nurodymus taip, kad neįgaliesiems būtų lengviau kreiptis į teismą. Į JT neįgaliųjų teisių konvencijos komiteto bendrąsias rekomendacijas taip pat turėtų būti atsižvelgiama vykdant teisingumą tiek ES, tiek nacionaliniu lygmeniu. Be to, EESRK rekomenduoja Teisingumo generaliniam direktoratui pagal atvirąjį koordinavimo metodą pasiekti darnų koordinuotą valstybių narių požiūrį į šį svarbų klausimą, taip sudarant sąlygas ES lygmeniu reaguoti įtvirtinant lygybę prieš įstatymą. EK turėtų sukurti Europos teisės kreiptis į teismą standartus ir skatinti atlikti lyginamąsias analizes.

3.2.15.

EESRK ragina ES institucijas ir valstybes nares atsisakyti diskriminuojančių globos įstatymų, kad visi neįgalieji taip pat, kaip ir kiti žmonės, galėtų naudotis savo politinėmis teisėmis. Jis pažymi, kad būtinas pagrįstas balsavimo procedūrų, patalpų ir medžiagos pritaikymas ir prieinamumas.

3.2.16.

Deja, tiksliai nežinoma, kiek yra neįgalių europiečių, iš kurių atimta laisvė ir saugumas ir kurie yra priverstinai gydomi ir sulaikyti, įskaitant priverstinę sterilizaciją. EESRK ragina EK imtis veiksmingų priemonių siekiant sustabdyti šią nepakeliamą padėtį, surinkti per Eurostatą patikimų duomenų ir įdiegti veiksmingą vertinimo mechanizmą.

3.2.17.

EESRK prašo ES peržiūrėti savo mokslinių tyrimų etikos gaires, ypač nustatyti gerosios praktikos pavyzdžių – parengti prieinamo ir lengvai perskaitomo formato sutikimo formas ir užkirsti kelią sprendimų priėmimui už kitą asmenį šioje srityje.

3.2.18.

ES turėtų priimti teisės aktus, kuriais būtų siekiama suderinti apsaugą ir kovoti su prievarta, smurtu ir išnaudojimu, ir ratifikuoti Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (5). ES turi imtis Europos teisėkūros ir politikos veiksmų prieš ES šalyse vykdomą tarpvalstybinę veiklą, susijusią su prekybą neįgaliomis moterimis ir neįgaliais vaikais, ir ragina ES kovoti su smurtu prieš neįgalius vaikus taikant specialias priemones ir teikiant prieinamas pagalbos paslaugas.

3.2.19.

Į EK iniciatyvą dėl Europos socialinių teisių ramsčio reikia visapusiškai integruoti ir įtraukti JT neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas ir sukurti būtiną minimalią socialinę apsaugą bei veiksmingus mechanizmus, kuriais siekiama užkirsti kelią neįgaliųjų ir jų šeimų skurdui, pažeidžiamumui ir socialinei atskirčiai ir juos mažinti, ypatingą dėmesį skiriant moterims, vaikams ir vyresnio amžiaus neįgaliesiems.

3.2.20.

Akivaizdu, kad Europos Sąjungoje būtina sukurti socialinės apsaugos išmokų koordinavimo sistemą, kurioje būtų numatyta aiški teisių perkėlimo tvarka ir būtų nustatytas didžiausias leistinas negalios pripažinimo procedūros vykdymo dienų skaičius.

3.2.21.

ES turėtų parengti ir įgyvendinti ilgai lauktą ir labai pageidaujamą Europos deinstitucionalizavimo (6) strategiją, kurioje visų pirma turėtų būti numatyta labai griežta ESI fondų lėšų panaudojimo stebėsena, siekiant užtikrinti, kad jos būtų naudojamos tik pagalbos paslaugų neįgaliesiems plėtrai, kad jie galėtų savarankiškai gyventi vietos bendruomenėse. EESRK taip pat ragina sukurti savarankišką Europos deinstitucionalizavimo fondą.

3.2.22.

EESRK apgailestauja, kad EK dar neatliko ESI fondų poveikio neįgaliesiems analizės, vykdant Europos socialinio fondo reglamente nustatytą įsipareigojimą teikti metines ataskaitas dėl priemonių, kurių imtasi negalios srityje. Joje taip pat turėtų būti numatyta griežtesnė Europos Komisijos stebėsena, kaip naudojamos ESI fondų lėšos, vadovaujantis JT neįgaliųjų teisių konvencija ir konsultuojantis su neįgaliesiems atstovaujančiomis organizacijomis, taip pat pažeidimo procedūros (sustabdymas, atšaukimas, išieškojimas), kurias pradeda ES už ex ante sąlygų nevykdymą.

3.2.23.

Reikia veiksmingesnių nacionalinių vykdymo užtikrinimo institucijų: reikia suderinti ir stiprinti jų įgaliojimus, kad būtų lengviau naudotis keleivių teisėmis visų rūšių transporte, taip pat reikia paprastinti skundų nagrinėjimo tvarką. Be to, EESRK ragina EK kitus asmenis prižiūrintiems asmenims garantuoti nemokamas keliones visų rūšių transportu, įskaitant keliones oro transportu, kaip tai jau yra pagal Reglamentą (EB) Nr. 1371/2007 (7) ir Reglamentą (ES) Nr. 1177/2010 (8).

3.2.24.

EK turėtų visapusiškai ir nedelsdama oficialiai pripažinti gestų kalbą ir Brailio raštą bei atlikti komunikacijos kanalų ir vidaus procesų įvertinimą siekiant parengti ir prieinamu būdu pateikti informaciją neįgaliesiems. Tai turėtų būti įvairūs prieinami formatai, pavyzdžiui, gestų kalba, Brailio raštas ir stambių rašmenų bei alternatyvioji komunikacija, įskaitant lengvai perskaitomą formatą. ES turėtų užtikrinti, kad visi neįgalieji, nepaisant jų finansinio pajėgumo, galėtų naudotis įtraukiu švietimu.

3.2.25.

ES turėtų patvirtinti privalomojo įtraukiojo švietimo mainų kokybės programą, kurioje būtų nustatyti minimalūs prieinami kriterijai, siekiant užtikrinti visų neįgalių besimokančiųjų, ypač jaunimo, mobilumą pagal vidurinio, tretinio ir profesinio mokymo programas Europos Sąjungoje. Visi universitetai partneriai, dalyvaujantys „Erasmus“ studentų mainų programoje, turėtų numatyti mokymo programos ir priemonių prieinamumą, kad užtikrintų visapusišką visų neįgalių, ypač jaunų, studentų dalyvavimą.

3.2.26.

ES turėtų ratifikuoti Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) Marakešo sutartį, suteikti galimybę ir skatinti ją ratifikuoti nacionaliniu lygmeniu valstybėse narėse, kad žmonėms, turintiems regos ir spausdinto teksto skaitymo negalią, būtų sudarytos sąlygos laisvai gauti prieinamas spausdintinės medžiagos versijas.

3.2.27.

EESRK ragina EK parengti ir įgyvendinti specialią iniciatyvą dėl darbotvarkės iki 2030 m. ir darnaus vystymosi tikslų taikymo neįgaliesiems Europos Sąjungoje ir jos išorės politikoje, įskaitant vystomąjį bendradarbiavimą ir tarptautinę prekybą.

3.3.1.

EESRK primygtinai ragina Eurostatą organizuoti konferenciją siekiant susitarti dėl vienodo mechanizmo visų ES valstybių narių statistikos institucijoms, kad šios galėtų imtis tolesnių veiksmų dėl 71 baigiamosios pastabos. Reikia sukurti Europos neįgaliųjų žmogaus teisių statistikos mechanizmą, duomenis skirstant pagal negalią, lytį ir amžių, kad būtų renkama praktiška informacija neįgaliesiems skirtai Europos ir nacionalinei politikai rengti.

3.3.2.

Europos Komisija turėtų sistemingai įtraukti neįgaliųjų teises į visas ES tarptautinio bendradarbiavimo politikos priemones ir programas. EESRK teigiamai vertina ES bandomąjį projektą „Siekis įveikti atotrūkį“ ir ragina patvirtinti ES finansavimo programą dėl negalios, skirtą neįgaliųjų teisėms užtikrinti. Ši finansavimo programa turėtų būti įgyvendinta, kaip tai jau daroma kai kuriose Europos šalyse, glaudžiai bendradarbiaujant su Europos neįgaliųjų organizacijomis kaip tarpinėmis institucijomis, kurioms pavesta vadovauti, valdyti ir nustatyti politikos ir finansavimo prioritetus. Svarbu užtikrinti, kad Europos finansavimas nebūtų skiriamas projektams, kurie neatitinka JT neįgaliųjų teisių konvencijos.

3.3.3.

EK turi visiškai patenkinti 75 baigiamąją pastabą, sukurdama ryšių centrus visuose generaliniuose direktoratuose, agentūrose ir įstaigose. Visi ryšių centrai turėtų kasmet surengti bent tris posėdžius, kuriuose turėtų aktyviai dalyvauti neįgaliųjų organizacijų atstovai. Kiekvienų metų gruodžio 3 d. EK turėtų pateikti metinę ataskaitą dėl JT neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo Europos Sąjungoje ir jos valstybėse narėse.

3.3.4.

EESRK palankiai vertina EK sprendimą pasitraukti iš nepriklausomos stebėsenos struktūros ir taip sudaryti sąlygas sukurti tikrai nepriklausomą mechanizmą, kurį prižiūrėtų iš nepriklausomos struktūros narių sudarytas valdymo organas. Tačiau, kad tokia ES struktūra galėtų veiksmingai vykdyti savo užduotis, reikia kuo skubiau skirti finansinių ir žmogiškųjų išteklių.

3.4.1.

Akivaizdu, kad ES institucijos turi persvarstyti savo žmogiškųjų išteklių politiką ir suderinti ją su JT neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatomis, siekdamos užtikrinti, kad neįgaliesiems ir neįgalių artimųjų turintiems darbuotojai būtų sudarytos tinkamos sąlygos ir teikiama pagalba, kad jie galėtų tinkamai derinti profesines ir šeimos pareigas. EESRK ragina ES persvarstyti Bendrosios sveikatos draudimo sistemos taisykles, pensijų sistemą ir su negalia susijusias socialinės apsaugos priemones, siekiant užtikrinti, kad neįgalieji nebūtų diskriminuojami ir turėtų lygias galimybes, ir, be kita ko, pripažinti, kad su negalia susiję sveikatos srities poreikiai skiriasi nuo ligos, taip pat skatinti savarankiškai gyventi ir dirbti, kompensuojant visas papildomas išlaidas būtinai įrangai ar paslaugoms.

3.4.2.

Itin svarbu, kad visos ES institucijos aktyviai imtųsi iniciatyvų siekdamos įgyvendinti Direktyvos dėl viešojo sektoriaus institucijų interneto svetainių prieinamumo nuostatoms įgyvendinti, nustatydamos konkretų terminą ir parodydamos gerą pavyzdį šioje esminėje neįgaliųjų teisių srityje.

3.4.3.

EESRK ragina EK ir Europos mokyklų valdytojų tarybą patvirtinti planą ir skirti reikiamų finansinių ir žmogiškųjų išteklių tam, kad Europos mokyklose visais lygmenimis būtų sukurta ir įgyvendinta įtraukioji aukštos kokybės švietimo sistema, kuria visiems neįgaliems pradinių ir vidurinių mokyklų moksleiviams būtų užtikrinamos pagrįstos pritaikymo priemonės, parama ir neatmetimo politika.

3.4.4.

Kadangi neįgaliųjų užimtumo lygis ES yra žemas, EESRK ragina ES institucijas įdiegti pozityviosios diskriminacijos įdarbinimo sistemą (įskaitant specialius konkursus), kad jų tarnybose dirbtų daugiau neįgaliųjų, sukuriant jiems būtinas sąlygas ir teikiant pagalbą. Šios politikos įgyvendinimas turi būti peržiūrimas kas dvejus metus siekiant įvertinti, ar reikia taisomųjų priemonių.

3.4.5.

EESRK prašo ES institucijų, agentūrų ir įstaigų užtikrinti, kad galiojantys tarnybos nuostatai būtų visapusiškai ir veiksmingai įgyvendinami atsižvelgiant į JT neįgaliųjų teisių konvenciją ir kad vidaus taisyklės ir įgyvendinimo nuostatos būtų parengtos visapusiškai laikantis Konvencijos nuostatų.

3.4.6.

EESRK įsipareigoja sukurti struktūrą, kuria baigiamosios pastabos būtų įgyvendintos pačiame Komitete: būtų taikoma atitinkama žmogiškųjų išteklių politika, diegiamos ryšių su piliečiais ir EESRK nariais priemonės, visapusiškai įtraukiami neįgalūs EESRK nariai bei užtikrinamos lygios jų teisės. Jis taip pat užtikrins, kad tai būtų skatinama plėtojant santykius su verslo bendruomene, profesinėmis sąjungomis ir pilietine visuomene. Ši nauja politika bus rengiama glaudžiai bendradarbiaujant su nuolatine tyrimo grupe dėl neįgaliųjų teisių.

2.2.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 34/24

Pranešėjas:

Antonello PEZZINI

Bendrapranešėjis:

Enrico GIBELLIERI

1.1.

EESRK mano, kad įvairių formų viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė (1) mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje yra puikus būdas ir veiksminga priemonė spręsti svarbiausius klausimus, darančius poveikį Europos konkurencingumui, ir suteikia galimybę efektyviai šalinti socialines, ekonomines, užimtumo ir aplinkos tvarumo problemas.

1.2.

Mokslinių tyrimų ir inovacijų procesas nėra linijinis ir vienpusis. EESRK nuomone, technologinių, aplinkosaugos ir socialinių klausimų integravimui į viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę įgyvendinant programą „Horizontas 2020“ reikalingas naujas požiūris, pagrįstas didesniu pasiektų rezultatų ir socialinio bei ekonominio poveikio skaidrumu.

1.3.

EESRK mano, kad įgyvendinant partnerystes reikia užtikrinti platesnį požiūrį į inovacijas, atsižvelgiant į paslaugų ir socialines inovacijas, taip pat į MVĮ ir socialinei ekonomikai reikalingus patobulinimus, kad jos būtų labiau įtrauktos į taikomųjų programų demonstravimo ir kūrimo procesą.

1.4.

Įgyvendinant jungtinių technologijų iniciatyvas ir sutartines viešojo bei privačiojo sektorių partnerystes, reikėtų skatinti inovacijų socialinį teisėtumą ir aktyvesnį ekonomiškai silpnesnių suinteresuotųjų subjektų (profesinių sąjungų, MVĮ, NVO) dalyvavimą vykdant mokslinių tyrimų ir inovacijų diegimo strateginį planavimą bei rengiant gaires, laikantis Reglamento (ES) Nr. 1025/2012 dėl standartizacijos, susijusios su strategijų rengimu ir projektų atranka bei jų socialinės naudos nustatymu, nuostatų.

1.5.

EESRK mano, kad būtina viešojo ir privačiojo sektorių partnerystes labiau orientuoti į rinką ir daugiau dėmesio skirti technologijų sąveikumui, standartizavimui, suderinimui ir tarptautiniam perdavimui, kad būtų galima pasiekti tvarių rezultatų teritoriniu lygmeniu ir panaudoti juos visoje ES.

1.6.

EESRK nuomone, įgyvendinant jungtines technologijų iniciatyvas ir sutartines viešojo bei privačiojo sektorių partnerystes reikėtų imtis veiksmų, kuriais siekiama:

1.7.

EESRK rekomenduoja, įgyvendinant jungtines technologijų iniciatyvas ir sutartines viešojo bei privačiojo sektorių partnerystes, imtis naujų novatoriškų priemonių, kad būtų plėtojami ryšiai su svarbiausiais investuotojais, siekiant kurti novatoriškus verslo modelius ir rengti pažangius specialistus, taip pat kurti forumus, kuriuose dalyvautų socialiniai partneriai, ir taip tikslingiau skatinti greičiau pasinaudoti rinkos teikiamomis galimybėmis po projekto įgyvendinimo.

1.8.

EESRK mano, kad svarbu stiprinti jungtinių technologijų iniciatyvų ir sutartinių viešojo bei privačiojo sektorių partnerysčių įgyvendinimo pajėgumų ir nuoseklumo stebėseną; reikalingas dinamiškesnis požiūris į kokybės užtikrinimą, įskaitant visapusišką pagrindinių kintamų PVRR (angl. key performance dynamic indicators) veiklos rezultatų rodiklių sistemą, kurią naudojant būtų galima palyginti įvairių iniciatyvų rezultatus, kad Europos institucijoms ir mokesčių mokėtojams būtų galima pateikti visų jungtinių technologijų iniciatyvų ir sutartinių viešojo bei privačiojo sektorių partnerysčių metinę rezultatų vertinimo suvestinę.

1.9.

EESRK ragina dėti daugiau pastangų, kad būtų užtikrintas Devintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir inovacijų programos (BP9) tikslų bei prioritetų suderinamumas su pramonės sektoriaus mokslinių tyrimų ir inovacijų strategijomis, taikomomis įgyvendinant jungtinių technologijų iniciatyvas ir sutartines viešojo bei privačiojo sektorių partnerystes, taip pat su visomis kitomis inovacijų partnerystės formomis, įtrauktomis į kitas ES, regioninės ir nacionalinės politikos kryptis.

1.10.

EESRK siūlo įkurti Europos inovacijų tarybą, kurioje būtų užtikrintai atstovaujama pramonei ir visuomenei, kartu visos Europos mastu kurti infrastruktūrų teikiamos paramos inovacijoms tinklus; tai būtų naudinga priemonė, skirta geresniam iniciatyvų derinimui ir su kitų mokslinius tyrimus ir inovacijas vykdančių Europos bei tarptautinių organizacijų, pvz., tarptautinių partnerysčių ir pan. (2), veikla.

1.11.

EESRK ragina regionų valdžios institucijas ir savivaldybes, planuojant ir įgyvendinant sutartinių viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės bei jungtinių technologijų iniciatyvų priemones, daug dėmesio skirti inovacijoms, pvz., pažangiosios specializacijos strategijoms, mokslinių tyrimų ir inovacijų programoms bei prisitaikymo prie klimato kaitos projektų plėtrai.

1.12.

EESRK yra įsitikinęs, kad laiku vykdomos pažangios strateginės investicijos į tinkamus novatoriškus ir aplinką tausojančius projektus bei žaliąsias infrastruktūras yra sklandaus ir veiksmingo reindustrializacijos proceso, pagrįsto moksliniais tyrimais ir inovacijomis bei jų taikymu rinkoje, atnaujinimo pagrindas.

1.13.

EESRK pabrėžia, kad būtina derinti įvairias Europos mokslinių tyrimų ir inovacijų priemones ir programas su kitos Bendrosios mokslinių tyrimų ir inovacijų programos priemonėmis, siekiant užtikrinti stabilumo perspektyvomis pagrįstų investicijų tęstinumą tuose sektoriuose, kuriuose Europa užima pirmaujančią poziciją pasaulyje (3), reguliariai atliekant veiksmingumo patikrinimus.

1.14.

EESRK ragina Komisiją, Europos Parlamentą ir Tarybą surengti bendrą diskusiją siekiant kuo greičiau suorganizuoti tarpinstitucinę konferenciją dėl viešojo ir privačiojo sektorių partnerysčių vaidmens Europos reindustrializacijos procese, atsižvelgiant į kitą Bendrąją mokslinių tyrimų ir inovacijų programą po 2020 m.

2.1.

Jungtinės technologijų iniciatyvos yra svarbiausių mokslinių tyrimų ir inovacijų sričių viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės, numatytos Europos Parlamento ir Tarybos sprendime 1982/2006/EB (4). Jau įgyvendinant Septintąją bendrąją mokslinių tyrimų ir inovacijų programą nustatyta, kad tradicinės priemonės yra netinkamos siekiant įgyvendinti didesnio ir veiksmingesnio Europos ekonomikos konkurencingumo tikslus. Pramonės partnerystės yra skirtos moksliniams tyrimams ir inovacijoms ir jomis siekiama aiškiai nustatytų pramonės rinkos tikslų, geresnio finansinių ir žmogiškųjų išteklių sutelkimo, sverto poveikio, kuriuo būtų suteiktas lemiamas postūmis ir paspartintas mokslo bei technologijų atradimų perkėlimas į rinką.

2.2.

Dabartinėje bendrojoje programoje „Horizontas 2020“ įvesta esminių struktūros naujovių ir suteikta daugiau erdvės sąveikai su pramonės subjektais bei valstybėmis narėmis, diegiant įvairius viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės modelius bei remiant sektorius, kurie:

2.3.

Siekiant remti įvairių rūšių partnerystę, orientuotą į pramonės sektorių bei remiamą mokslo bendruomenių ar vadovaujamą viešojo sektoriaus institucijų, buvo imtasi įvairių iniciatyvų.

2.4.

ES institucijos suteikė svarbią paramą pramonės iniciatyva sukurtoms Europos technologijų platformoms (ETP), skirtoms tam, kad pagal principą „iš apačios į viršų“ (angl. bottom-up) būtų nustatyti bendri strateginiai tikslai ir prioritetai.

2.5.

Esamos 38 ETP, kartu su trimis įvairias sritis apimančiomis iniciatyvomis, atlieka strateginę, mobilizavimo ir sklaidos funkciją. Kad šios platformos atliktų savo vaidmenį, jose vykdoma ši pagrindinė veikla:

2.6.

Jungtinės technologijų iniciatyvos vienija Europos Komisiją, valstybes nares, akademinę bendruomenę ir pramonę labai svarbiose visuomenei mokslo ir technologijos srityse; jomis ypač remiamas bendradarbiavimas Europos mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje, aiškiai nustatant bendrus technologinius ir ekonominius tikslus.

2.7.

Pagrindinis jungtinių technologijų iniciatyvų tikslas – didinti viešųjų ir privačiųjų investicijų poveikį mokslinių tyrimų veiklai bei stiprinti Europos mokslinių tyrimų erdvę, prisidedant prie pirmaujančių mokslinių ir technologinių inovacijų skatinimo pagal strategiją „Europa 2020“.

2.8.

Jungtinių technologijų iniciatyvų esmė – jų prieinamumas naujiems dalyviams, galimybė bendrauti su plačiąja visuomene, sverto poveikio skatinimas teikiant Europos finansinę paramą pagal aiškią sistemą, kuria pramonė, MVĮ, socialinė ekonomika ir valstybės narės būtų skatinamos aktyviau dalyvauti bei investuoti į šią sritį.

2.9.

Jungtinių technologijų iniciatyvų pirmiausia buvo imtasi remiantis Europos technologijų platformų , kurias naudojant galima kurti bendras šių sektorių raidos vizijas ir nustatyti spręstinas problemas ir dėl kurių EESRK yra parengęs nuomonę savo iniciatyva, darbu (5).

2.10.

Kriterijai, pagal kuriuos įvardijami sektoriai, kuriuose reikia kurti jungtinę technologijų iniciatyvą, nustatyti atsižvelgiant į sektoriaus strateginę svarbą ir aiškius tikslus, didelę Europos lygmens veiksmų pridėtinę vertę, sverto poveikį stambioms ir ilgalaikėms investicijoms, tinkamą ir greitą su augimu, tvarumu bei klimato kaita susijusių problemų sprendimą.

2.11.

Siekiant nustatyti inovacijų lygį, nepakanka įvertinti tik investuotas lėšas – taip pat reikia atsižvelgti į su šiomis investicijomis susijusius ekonominių pasiekimų ir rinkos rodiklius. Įgyvendinant sutartines viešojo ir privačiojo sektorių partnerystes turi būti teikiamos metinės ataskaitos, susijusios su vykdoma veikla, Europos pridėtinės vertės faktiniu padidėjimu, novatoriškų sverto poveikį turinčių finansinių priemonių veiksmingumu ir kokybinių bei kiekybinių socialinių bei ekonominių tikslų įgyvendinimu pagal iš anksto nustatytus rodiklius.

2.12.

Šios nuomonės tikslas – atkreipti dėmesį į tai, kokį poveikį pramonės politikai ir pramonės permainoms daro pagal institucinių (jungtinė technologijų iniciatyva) ir sutartinių (viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė) partnerysčių modelius ES finansuojamas tiesioginis pramonės sektorių dalyvavimas mokslinių tyrimų ir inovacijų diegimo veikloje.

3.1.

ES mokslinių tyrimų ir inovacijų bendrosios programos patirtis parodė, kad susiduriama su sunkumais, kai reikia atsižvelgti į konkrečius Europos pramonės poreikius, kadangi nustatant tiek bendruosius tikslus, tiek darbo programas pernelyg dažnai jų nepaisoma ir taip prisidedama prie Europos paradokso, pasireiškiančio didele Europos moksline verte ir, palyginti su pasauliniais konkurentais, menkais gebėjimais diegti inovacijas rinkoje.

3.2.

Europos technologijų platformų darbas ir veiksmai pamažu pakeitė šį požiūrį. Europos pramonėje pavyko nustatyti didžiausių apdirbamosios pramonės sektorių tikslus ir prioritetus, kurių didelė dalis įtraukta į programos „Horizontas 2020“ sistemą ir tikslus.

3.3.

Nuo metodo „iš viršaus į apačią“ pereita prie metodo „iš apačios į viršų“, kad būtų aprėptas visas inovacijų ciklas ir būtų siekiama aukštesnio technologinės parengties lygio (angl. Technological Readiness Level (TRL)) rezultatų ir taip būtų galima kurti naujas gamybos technologijas, naujus produktus ir naujus gebėjimus.

3.4.

Sutartinės viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės bei jungtinės technologijų iniciatyvos turėtų būti pagrindinės priemonės, užtikrinančios, kad pramonės sektoriai galėtų atlikti svarbų vaidmenį rengiant daugiamečius planus ir įgyvendinant bendrus veiksmus pagal programą „Horizontas 2020“. Privatusis sektorius yra įsipareigojęs investuoti apie 10 mlrd. EUR į bendras technologijų iniciatyvas, kad būtų skatinamos inovacijos septyniuose sektoriuose ir priešinga linkme nukreipta Europos apdirbamosios pramonės vaidmens mažėjimo tendencija.

4.1.

EESRK yra tvirtai įsitikinęs, kad įvairių rūšių partnerystė mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje yra puiki plėtros formulė ir veiksminga priemonė, padedanti spręsti svarbiausius klausimus, darančius poveikį Europos konkurencingumui.

4.2.

EESRK mano, kad jungtinės technologijų iniciatyvos ir sutartinės viešojo bei privačiojo sektorių partnerystės yra teigiama partnerysčių kūrimo visoje Europoje patirtis, jeigu per kelerių metų laikotarpį pavyksta suvienyti ES ir nacionalinius bei privačius išteklius, taip pat suderinti mokslinių tyrimų ir inovacijų praktinę patirtį bei gebėjimus su keitimosi žiniomis tikslais ir pagrindinių inovacijų sklaida svarbiausiuose sėkmingai pasaulio rinkoje veikiančiuose sektoriuose.

4.3.

EESRK nuomone, jungtinės technologijų iniciatyvos ir sutartinės viešojo bei privačiojo sektorių partnerystės turi būti veiksmingos, kiek tai susiję su:

Pramonės sektoriuje kuriant naujas technologijas ir inovacijas turi būti sudaromos sąlygos kokybiškų žmogiškųjų išteklių ir naujų pažangių profesinių gebėjimų stiprinimui nuolat glaudžiai bendradarbiaujant su socialiniais partneriais bei vietos valdžios institucijomis ir nustatant šio sektoriaus strategines gaires bei jas taikant.

4.4.

Iš naujausiose 2016 m. Europos Komisijos ataskaitose (6) paskelbtų kokybinių tyrimų pradinių rezultatų (7) matyti, kad, nors programa „Horizontas 2020“ patenkina viešojo ir privačiojo sektorių partnerysčių prieinamumo poreikį, šie metodai ne visada atveria galimybes naujiems dalyviams ir jų nestimuliuoja, kadangi jų pajėgumai skatinti užimtumą, augimą, investicijas ir sparčią bendrosios skaitmeninės rinkos plėtrą yra mažesni nei galimybės spręsti energetikos ir klimato kaitos problemas.

4.5.

Be to, jungtinių technologijų iniciatyvų bei sutartinių viešojo ir privačiojo sektorių partnerysčių galimybės sėkmingai sąveikauti su kitomis ES finansinėmis priemonėmis, kaip antai Europos struktūriniais ir investicijų fondais (ESI fondais) ir Europos strateginių investicijų fondu (ESIF), yra labai menkos, nors kai kurios jungtinės technologijų iniciatyvos ir yra sudariusios atitinkamus protokolus. EESRK mano, kad svarbu kurti sinergiją skatinant regionų ir vietos subjektų dalyvavimą ir palengvinant bendrų veiklos standartų suderinimą.

4.6.

Kadangi įgyvendinant programą „Horizontas 2020“ atmestų projektų pasiūlymų santykis, kaip atrodo, yra 7:1, palyginti su Septintąja bendrąja programa, pagal kurią šis santykis buvo 5:1, būtų tikslinga persvarstyti nepriklausomų ekspertų vertintojų grupių, kurioms pateikiami siūlomi projektai, sudėtį, nes rengiant pirmuosius konkursus dėl sutartinių viešojo ir privačiojo sektorių partnerysčių pagal programą „Horizontas 2020“, daugiau kaip 50 % dalyvių buvo pramonės subjektai, o daugiau kaip pusę ekspertų vertintojų grupių sudarė akademinės bendruomenės atstovai ir tik vos daugiau nei penktadalis ekspertų atstovavo privačiajam sektoriui.

4.7.

Jungtinių technologijų iniciatyvų bei sutartinių viešųjų ir privačiųjų partnerysčių sistemos Europos pramonės tvarumo ir konkurencingumo požiūriu turi daug teigiamų savybių. Privatieji partneriai, vykdydami plataus masto atvirą konsultavimo procesą, atsižvelgiant į faktinius pramonės poreikius ir aukštą lėšų mobilizavimo lygį bei jų sverto poveikį (nuo 3 iki 9), išplėtojo veiklą, skirtą darbo programų ir susijusių konkursų rengimui.

4.8.

Kalbant apie 2014 m. jungtinių technologijų iniciatyvų surengtus dalinius konkursus, įgyvendinant šios rūšies partnerystes reikia aiškiau nustatyti jų institucinį įteisinimą ir valdymo lygmenis; tai darant reikia atsižvelgti į Europos mokesčių mokėtojus ir ES institucijas.

4.9.

EESRK nuomone, įgyvendinant jungtines technologijų iniciatyvas ir sutartines viešojo bei privačiojo sektorių partnerystes, įskaitant dalyvavimo mechanizmus, turi būti patenkinami svarbiausi poreikiai, suderinti su tvirta augimo politika, prie kurios aktyviai prisidėtų socialiniai partneriai.

4.10.

Jungtinės technologijų iniciatyvos ir sutartinės viešojo bei privačiojo sektorių partnerystės lenktyniauja pasaulyje siekdamos pirmauti naujų ateities technologijų kūrimo ir prekybos jomis srityje, todėl turi būti nustatyti ir įgyvendinti aiškūs pramonės strategijos tikslai:

4.11.

EESRK pabrėžia, kad, siekiant gerinti socialinių aspektų ir MVĮ integravimą bei skatinti suinteresuotųjų subjektų dalyvavimą mokslinių tyrimų ir inovacijų projektuose, būtina įtraukti visus pagrindinių Europos pramonės sektorių subjektus (atsižvelgiant tiek į produktų sektorių, tiek į įmonės dydį, tiek į žmogiškuosius išteklius, jų ugdymą ir plėtrą bei dalyvavimą).

4.12.

Todėl EESRK mano, kad svarbu nustatyti atitinkamas socialines ir mokymo priemones ir, taikant pagrindinius kintamus veiklos rezultatų rodiklius (angl. key performance dynamic indicators – KPDI), vykdyti ne tik patentų ir mokslinių leidinių, bet visų pirma socialinio ir ekonominio poveikio, taip pat poveikio naujų profesijų kūrimui stebėseną.

4.13.

EESRK mano, kad, siekiant įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ augimo ir užimtumo tikslus, reikia sutelkti sverto poveikį turinčias privačiojo sektoriaus investicijas, kurių 3 % turėtų būti skirti moksliniams tyrimams ir investicijoms, visų pirma viešąjį finansavimą.

4.14.

Turėtų būti toliau rengiami paramos planai, skirti investicijoms į aukštesnio technologinės brandos lygio inovacijų diegimo veiklą ir infrastruktūras bei pramonės įrenginius, kurie, remiantis Komisijos pirmininko J. C. Juncker įsteigto Europos strateginių investicijų fondo (ESIF) pavyzdžiu, būtų pagrįsti stabilumo perspektyvomis ir reguliariais veiksmingumo patikrinimais.

4.15.

EESRK nuomone, reikalingas aktyvesnis pramonės sektoriaus subjektų dalyvavimas mokslinių tyrimų ir inovacijų programose bei planavimo komitetuose, kadangi tai yra pagrindinis veiksnys, lemiantis aktyvaus kiekvienos valstybės narės pramonės sektoriaus dalyvavimo skatinimą.

4.16.

Galiausiai EESRK mano, kad, jei įmanoma ir tikslinga, valstybės narės ir Europos Komisija turi peržiūrėti ir suderinti pramonės sektorių, kuriuose įgyvendinamos jungtinės technologijų iniciatyvos ir sutartinės viešojo bei privačiojo sektorių partnerystės, reglamentavimo sistemą, kadangi šie sektoriai teikia didesnę pridėtinę vertę bei naudą aplinkosaugos, ekonominiu, socialiniu ir užimtumo požiūriu, taip pat kuriant pažangius verslo modelius, įgyvendinant integruotus sprendimus tam tikrose vietovėse, kuriant naujus gebėjimus ir diegiant socialines inovacijas (8).

4.17.

EESRK nuomone, atsižvelgiant į bendrą ES viziją ir vidaus bei išorės aspektus, reikalinga geriau suderinta ir nuosekli mokslinių tyrimų ir inovacijų veikla, taip pat reikia kurti įvairius mokslinių tyrimų ir inovacijų partnerysčių modelius, kurie būtų įgyvendinami ne tik pagal programą „Horizontas 2020“, bet ir daugelyje ES politikos sričių. Europos inovacijų tarybos, kurioje būtų užtikrintai atstovaujama pramonei ir visuomenei, įkūrimas kartu visos Europos mastu plėtojami infrastruktūrų teikiamos paramos inovacijoms tinklai galėtų padėti sukurti veiksmingesnę sistemą.

4.18.

EESRK mano, kad rengiant BP9 (9) reikia sukurti skaidrią vertinimo sistemą, pagal kurią būtų vertinami kokybiniai ir kiekybiniai, sėkmę arba nesėkmę ekonominiu, inovacijų diegimo, socialiniu bei aplinkosaugos požiūriu atspindintys rezultatai, kurių buvo pasiekta vykdant jungtinių technologijų iniciatyvų ir sutartinių viešojo bei privačiojo sektorių partnerysčių veiklą, įtraukiant galutinius pramonės vartotojus ir socialinius partnerius, taip pat MVĮ ir pilietinės visuomenės atstovus, kad būtų galima įvertinti strateginius prioritetus ir geriau suplanuoti būsimas partnerystes, į kurias reikia sutelkti pastangas iki 2030 m.

2.2.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 34/31

Pranešėja:

Madi SHARMA

Bendrapranešėjis:

Dirk JARRÉ

1.1.

Europai visada tekdavo pagrindinis vaidmuo asmens priežiūros, kūno higienos ir kosmetikos gaminių gamybos, inovacijų ir vystymo srityje. Pastaruoju metu dėl pasaulinės konkurencijos ir sąlygų, kuriomis neatsižvelgiama į inovatyvių technologijų spaudimą ir komercinę konkurencingumo išsaugojimo tikrovę, ji palaipsniui praranda savo pirmaujančią padėtį.

1.2.

Šioje nuomonėje apsvarstyta galimybė stiprinti Europos asmens priežiūros, kūno higienos ir kosmetikos gaminių gamybos sektorių, konkrečiai – gaminius, kuriems taikomas Kosmetikos gaminių reglamentas (EB) Nr. 1223/2009. Kosmetikos gaminys – tai medžiaga arba mišinys, skirtas išorinėms žmogaus kūno dalims (epidermiui, plaukams, nagams, lūpoms ir išoriniams lyties organams) arba dantims ar burnos ertmės gleivinei, norint tik arba daugiausia valyti, kvėpinti, pakeisti išvaizdą, apsaugoti, išlaikyti jų gerą būklę arba pašalinti kūno kvapus; medžiaga arba mišinys, skirtas ryti, įkvėpti, švirkšti ar implantuoti į žmogaus kūną, nelaikomas kosmetikos gaminiu.

1.3.

Minkštojo popieriaus, plonojo popieriaus ir sanitarinių drabužių sektoriams Kosmetikos gaminių reglamentas netaikomas, tačiau dėl pridėtinės vertės, kurią jie sukuria asmens higienos sektoriuje, jie galėtų būti įtraukti į daugelį rekomendacijų.

1.4.

Nuomonė neapima vaistinių preparatų, tatuiruočių, permanentinio makiažo priemonių, grožio paslaugų ir gaminių, naudojamų chirurginių procedūrų metu, nei instrumentų ar gyvūnams skirtų odos priežiūros gaminių. Vis dėlto, didėjant vartotojų susirūpinimui dėl žalingų cheminių medžiagų, EESRK rekomenduoja, kad viskas, kas išvardyta pirmiau, turėtų būtų aptarta atskirame dokumente.

1.5.

Nors Europos specializuotų įmonių gebėjimas diegti inovacijas yra įspūdingas, pačios inovacijos, todėl ir ES išradimų gamyba bei komercializacija, persikėlė į kitas pasaulio šalis ir sukėlė rimtų ekonominių ir socialinių padarinių. Tinkamomis strategijomis sukūrus didelio poveikio aplinką, kurioje, atsižvelgiant į aukštųjų biotechnologijų pažangą, būtų galima išplėsti Pramonės 4.0 teikiamas galimybes, bus smarkiai prisidedama prie į kitas šalis perkeltos pramonės sugrąžinimo ir naujų gaminių kūrimo.

1.6.

EESRK pateikia šias konkrečiam sektoriui skirtas rekomendacijas, pripažindamas, kad sektorius jau yra tinkamai reguliuojamas, siekiant užtikrinti vartotojų apsaugą ir saugą; manoma, jog papildomi teisės aktai nereikalingi, tačiau turėtų būti svarstoma galimybė didinti skaidrumą:

2.1.

Kosmetikos ir asmens priežiūros gaminiai – 500 mln. visų amžiaus grupių Europos vartotojų būtiniausios kasdienės prekės. Tai gaminiai nuo kasdienės higienos priemonių, kaip antai muilo, šampūno, dezodorantų ir dantų pastos, iki prabangių kosmetikos prekių, kaip antai kvepalų ir dekoratyvinės kosmetikos priemonių. Paties sektoriaus vertė – 77 mlrd. EUR (2015 m.), tai vienas iš nedaugelio sektorių, kurio nepaveikė pasaulinė finansų krizė. Europa yra įsitvirtinusi kaip pasaulinė lyderė šiame sektoriuje ir dominuojanti kosmetikos gaminių eksportuotoja. Prekyba už Europos ribų 2015 m. siekė 17,2 mlrd. EUR.

2.2.

Dėl didelės konkurencijos kosmetikos pramonėje yra svarbus prekės ženklo pripažinimas. Klientų lojalumas priklauso nuo patikimos reklamos, kokybės, saugumo ir naujų produktų kūrimo, – tai galima palyginti su mados pramone, kuri šiuo metu pasižymi kas sezoną kintančiomis tendencijomis.

2.3.

Šį sektorių sudaro įvairaus dydžio įmonės, iš kurių – 4 600 Europos kosmetikos pramonės MVĮ. Apskaičiuota, kad MVĮ segmentas sudaro 30 % rinkos, tačiau kai kuriose ES valstybėse šis rodiklis gali siekti iki 98 %. Gaminių asortimentas svyruoja nuo daugiau kaip 20 000 gaminių (didelių įmonių) iki maždaug 160 gaminių (mažesnių įmonių). Didelio kosmetikos gamintojo asortimentą sudaro apie 2 000 ingredientų, MVĮ – 600, o kiekvienos jų asortimentas kasmet pasipildo maždaug 4 % naujų ingredientų. Šie nauji ingredientai turi didelį poveikį pelningumui ir augimui.

2.4.

Šioje vertės grandinėje visoje Europoje – nuo gamybos iki mažmeninės prekybos – dirba mažiausiai 2 mln. žmonių. Vien tik gamyboje 2015 m. dirbo 152 000 žmonių (1), tarp kurių moterų šiek tiek daugiau (56 %) nei vyrų (44 %). Per pastaruosius penkerius metus šios pramonės šakos tiesioginis ir netiesioginis užimtumas išaugo 2,3 % arba daugiau kaip 39 000 darbo vietų (2).

2.5.

Apskaičiuota, kad 2015 m. mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros išlaidos sudarė 1,27 mlrd. EUR. Šios išlaidos kiekvienoje šalyje yra labai skirtingos. Šiame sektoriuje dirba daugiau kaip 26 000 mokslininkų, tiriančių naujas mokslo sritis, dirbančių su naujais ingredientais, kuriančių gaminių sudėtį ir atliekančių saugos vertinimus, todėl ES kasmet išduodamas įspūdingas skaičius patentų.

2.6.

Europos popieriaus pramonės, ypač plonojo popieriaus pramonės, vertė – daugiau kaip 10 mlrd. EUR per metus, o tai sudaro 25 % pasaulinės plonojo popieriaus rinkos. Augantis tokių kokybiško plonojo popieriaus gaminių, kaip popieriniai rankšluosčiai, nosinės, tualetinis popierius ir kt., yra svarbus pagerėjusios gyvenimo kokybės ir apskritai higienos sąlygų tiek namuose, tiek kitur elementas ir todėl įneša reikšmingą indėlį į asmens priežiūros gaminių sektorių.

2.7.

Europos kosmetikos gaminių sektorius ėmėsi iniciatyvos dėl visiško bandymų su gyvūnais kosmetikos pramonės reikmėms uždraudimo, kartu skatindamas inovacijų diegimą ir konkurencingumą. Šiandieninės rinkos dinamiką vienodai lemia sauga ir inovacijos, jai pateikiamos naujos spalvų paletės, konkretiems odos tipams pritaikytos priemonės, priemonės nuo senėjimo ir unikalios formulės. Vartotojai nuolat reikalauja didesnio asortimento, didesnės individualizacijos ir netgi didesnio veiksmingumo. Kad būtų galima veiksmingiau atsižvelgti į naudotojų pageidavimus ir lūkesčius, vartotojų grupės ir organizacijos nuolat įtraukiamos anksčiausiais kūrimo etapais.

3.1.

Ingredientų stebėsenai ir bandymų kriterijams, įskaitant draudimą atlikti bandymus su gyvūnais, aplinkos apsaugą ir ženklinimą, taikomi ES teisės aktai ir taisyklės. Patekimo į rinką reglamentavimo sistemą, tarptautinės prekybos santykius ir reguliavimo konvergenciją stebi Europos Komisija.

3.2.

Kosmetikos gaminių reglamentas, Reglamentas (EB) Nr. 1223/2009, taikomas nuo 2013 m., jis pakeitė 1976 m. priimtą Direktyvą 76/768/EEB. Jo tikslas – suderinti taisykles, kad būtų galima sukurti kosmetikos gaminių vidaus rinką ir užtikrinti žmonių sveikatos aukšto lygio apsaugą.

3.3.

Kad ir kokie būtų gamybos procesai ar platinimo grandinės, ES rinkai pateikiami kosmetikos gaminiai turi būti saugūs. Kosmetikos gaminių reglamentas (įskaitant jo priedus) ir jo pakeitimai nustato visoms kosmetikos gaminiuose naudojamoms medžiagoms norminius reikalavimus ir apribojimus. Už kosmetikos gaminį atsakingas asmuo atsako už gaminio saugumą ir privalo užtikrinti, kad prieš tą gaminį parduodant būtų atliktas jo mokslinis ekspertinis saugos vertinimas. Duomenų bazėje CosIng, kurioje pateikiama informacija apie kosmetikos gaminiams naudojamas medžiagas ir jų ingredientus, galima lengvai susipažinti su duomenimis apie šias medžiagas. Siekiant užtikrinti aukštą žmonių sveikatos apsaugos ir vartotojų saugos lygį, atsakingas mokslinis komitetas turėtų ypač atsižvelgti į potencialų pavojų tam tikrų profesinių grupių (pvz., kirpėjų ir kosmetologų) sveikatai, kurios kasdien naudoja kosmetikos produktus savo profesinėje veikloje, ir todėl joms daromas didesnis poveikis nei kitiems visuomenės atstovams.

4.1.

Kad išliktų konkurencingi, gamintojai turi nuolat diegti inovacijas ir taip atrasti naujų ingredientų, panaudoti jau esamus naujoms prietaikoms ir toliau kurti labiau individualizuotus gaminius. Tačiau jie negali veikti pavieniui, todėl Europos Komisija, nacionalinės Vyriausybės ir suinteresuotieji subjektai, pirmiausia vartotojų ir darbuotojų atstovai, turi dirbti kartu norėdami sukurti augimui palankią aplinką.

4.2.

EESRK pripažįsta, kad pagrindiniai augimo uždaviniai šiame sektoriuje yra panašūs į keliamus visuose pramonės sektoriuose, ir pateikia šias rekomendacijas būtent dėl asmens priežiūros ir kosmetikos gaminių sektorių:

4.2.1.

Didesnė konvergencija gyvybės mokslų inžinerijos sektoriuje, įskaitant tarp genomo tyrimų ir grožio paslaugų bei priežiūros sektorių, labiau padėtų įvairinti gaminius. Oda yra didžiausias žmogaus kūno organas, tačiau pastebimai nyksta skirtumas tarp kosmetikos gaminių dermatologinio naudojimo ir gydymo vaistiniais preparatais. Reikia atsižvelgti į tam tikrą poveikį, pavyzdžiui, dirginimą, alergijas ir odos vėžį. Tokios iniciatyvos kaip EIT Sveikata (3), apimančios pagrindines sveikatos priežiūros sritis, įskaitant farmaciją, medicinos technologijas, biotechnologijas ir skaitmeninės sveikatos priežiūrą, yra geri bendradarbiavimo pavyzdžiai. Kosmetikos gaminiais užtikrinama geresnė asmens higiena, gerinama savijauta ir (arba) teigiami gyvensenos veiksniai (teigiamas poveikis, kuris nėra pripažintas teisės aktuose, pavyzdžiui, streso mažinimas arba miego gerinimas). Nors kosmetikos gaminiai nėra vaistiniai preparatai, jie paremti sudėtingu odos ir jos paskirties mokslu. Todėl pažanga kitose biologijos mokslo srityse, visų pirma farmacijos pramonėje, gali būti naudinga kosmetikos gaminiams vystyti. Bendradarbiaujant mokslinių tyrimų srityje turėtų būti skatinama daugiau dėmesio skirti gyvensenos ir gerovės gaminių individualizacijai.

4.2.2.

Geresnis stambių ir smulkių įmonių bendradarbiavimas, taip pat sektoriui skirtų inkubatorių (4) arba klasterių steigimas, galėtų padidinti konkurencingumą ir augimą. Visiems kosmetikos gaminiams prieš juos pateikiant rinkai taikomas mokslinis ekspertinis saugos vertinimas, kuris mažesnėms įmonėms gali būti tiek administraciniu, tiek finansiniu požiūriais suvaržantis. Nors būtina, kad saugos vertinimas išliktų, mažesnės novatoriškos įmonės turėtų pasinaudoti įvairiomis verslo rėmimo priemonėmis, kurios galėtų palengvinti kūrimo laikotarpį, apimantį naujovės įdiegimą ir naujo gaminio kūrimą, ir galutinio gaminio komercializaciją, taip sumažindamos nesėkmės riziką. Tarp tokių priemonių galėtų būti informacijos mainai perduodant technologijas ir žinias; bendradarbiavimas investavimo galimybių srityje; sąnaudų mažinimo analizė ir galimybė pasinaudoti finansavimo srautais (5). Be to, Vyriausybės turėtų pakeisti savo požiūrį į gamybą, kad būtų remiama vietos gamyba ir darbo vietų kūrimas Europoje.

4.2.3.

Išsamesnis rinkos tyrimas ir akademinės bendruomenės, pramonės bei vartotojų teikiama informacija padidins augimą perduodant žinias. Asmens priežiūros tendencijos juda ekologiškų, natūralių gaminių, nuo UVB ir UAV spindulių apsaugančių, natūralų senėjimą palaikančių gaminių ir gaminių nuo senėjimo linkme ir išplečia inovacijų diegimą. Pastaruoju metu su menopauze ir senėjimu susijusios naujovės atveria galimybę vystyti grožio paslaugų segmentą ir nemažam skaičiui žmonių siūlyti gaminius, kurie padėtų jiems atrodyti ir jaustis geriausiai. Turint omenyje mokslinę ir technologinę pažangą žmogaus genomo iššifravimo srityje bei geresnį genomo įvairialypių funkcijų supratimą ir absoliutų individualumą, kosmetikos pramonės ateitis priklauso nuo ypač pažengusios gaminių personalizacijos. Tyrimai ir investicijos į šią sritį, bendradarbiavimas su medicinos ir akademine bendruomene yra svarbus šio sektoriaus uždavinys.

4.2.4.

Didesnio darbdavių įsipareigojimo skatinimas. Kuriant naujus gaminius viena svarbiausių vietų šiame sektoriuje tenka darbuotojams, kadangi jie tiesiogiai dalyvauja visuose proceso etapuose, pradedant gaminio kūrimu ir baigiant vartotojų atsiliepimais. Todėl konsultavimasis su jais, įskaitant vidinio verslumo skatinimą, gali padėti įmonei augti. Galimybės įsidarbinti sektoriuje – nevienodos, o pagerinus komunikaciją, kuria padedama parodyti įgūdžius ir kompetencijas, kurių reikia dabartiniu metu ir prireiks ateityje, sektorius taps patrauklesnis. Daugiau kaip 514 000 gyvybės mokslų studentų Europoje (6) dalyvauja kuriant naujus mokslinius tyrimus ir galimybes stiprinti sektorių bendradarbiavimą. Vėlgi, glaudesnis akademinės bendruomenės ir pramonės bendradarbiavimas galėtų padėti pritraukti platesnį darbuotojų spektrą.

4.2.5.

Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros aprūpinimas, investicijos, išlaidos MTTP ir saugos nuostatos yra būtinos norint išsaugoti augimą. Būtų galima svarstyti MTTP, patentų registracijos ir naujų produktų kūrimo ES gamybos sektoriuje privačiojo ir viešojo finansavimo mechanizmus.

4.2.6.

Patentų pažeidimai ir prekių klastotės kelia rimtą pavojų stambių ir mažų ES įmonių pelningumui bei vartotojų sveikatai. 2006 m. suklastoti kvepalai ir kosmetikos gaminiai ES kainavo 3,0 mlrd. EUR prarastų įplaukų. Didesnę prekių ženklų intelektinės nuosavybės apsaugą būtų galima užtikrinti ant gaminio nurodant ir pagaminimo šalį.

4.2.7.

Įsipareigojimas reguliuoti remiantis rizika. Šiuo metu medžiagos reguliuojamos remiantis ne esminėmis jų savybėmis (pvz., dirginimu), o tuo, ar medžiagos savybė faktiškai pasireikš realiomis naudojimo sąlygomis (pvz., kai naudojamos medžiagos koncentracija yra mažesnė už dirginimo ribą). Toks būdas įmanomas, nes kosmetikos gaminių naudojimas yra tinkamai apibrėžtas ir galima atlikti visapusiškus rizikos vertinimus. Kitokiu požiūriu remiamasi teisės aktuose dėl cheminių medžiagų (kurių paskirtis neapibrėžta), kadangi jie grindžiami esminių savybių sukeliamu „pavojumi“. Kad įmonės ateityje galėtų diegti inovacijas ir augti, labai svarbu, kad ES teisės aktuose ir politikoje būtų išsaugotas pavojaus ir rizikos atskyrimas.

4.2.8.

Vietovėms būdingų ingredientų populiarinimas. Sudarius palankesnes sąlygas tirti ir sertifikuoti regionams būdingus natūralius produktus (pvz., Korsikos šlamutis) taikant saugomą geografinę nuorodą (7), būtų galima populiarinti ES regioninius gaminius ir taip skirti daugiau dėmesio vietos prekėms ir amatininkų gaminiams. Šiuo metu natūralių produktų izotopų aptikimas ar laboratorinė analizė verslininkams ir MVĮ yra neįperkama.

4.2.9.

Bandymų su gyvūnais draudimas. Kosmetikos reglamente nustatytas draudimas atlikti bandymus (draudimas atlikti gatavų kosmetikos gaminių ir kosmetikos gaminių ingredientų bandymus su gyvūnais) ir draudimas prekiauti (draudimas prekiauti ES gatavais kosmetikos gaminiais ir ingredientais, kurie buvo išbandyti naudojant gyvūnus). Panaikinti šio draudimo nepageidaujama. Tačiau gamintojams inovacijų, naujų produktų kūrimo ir eksporto srityje kyla šie uždaviniai:

4.2.10.

Išteklių ir atliekų tvarkymas. Augantis gyventojų skaičius, didėjantis vartojimas ir išteklių, ypač vandens, išeikvojimas kelia tiek vartotojų, tiek pramonės susirūpinimą dėl tausaus vartojimo ir įmonių socialinės atsakomybės. Aplinką tausojančių gaminių gamyba pagal išteklių ir atliekų tvarkymo reikalavimus laikoma sektoriaus prioritetine sritimi. Komisijos žiedinės ekonomikos dokumentų rinkinys ir „Cosmetics Europe“„Gairės kosmetikos įmonėms, ypač MVĮ“ (angl. „Guidelines for Cosmetic Companies, especially SMEs“) (2012 m.) yra naudingi, tačiau, kadangi svarbios problemos išlieka, dar reikia nuveikti daug daugiau. Sektoriui reikalingų išteklių apsauga yra glaudžiai susijusi su būtinybe saugoti biologinę įvairovę, kuri yra dabartinės ir būsimų kartų bendras turtas. Naujų produktų paieška neturėtų būti vykdoma čiabuvių ir jų intelektinės nuosavybės sąskaita. Sektoriuje veiklą vystančioms įmonėms yra tikslinga ir būtina laikytis sąžiningos prekybos principų ir ekologiško elgesio kodekso. Ne mažiau svarbus yra ir vartotojų elgesys – jie turėtų nepritarti produktams, kurių gamyba neatitinka tvaraus vystymosi principų.

4.2.11.

Didesnis skaidrumas. Rinkos priežiūra labai svarbi užtikrinant vartotojų apsaugą. Jei nacionalinės vartotojų institucijos, vartotojų organizacijos, naudotojai ir sveikatos priežiūros specialistai aktyviau bendradarbiautų tarpusavyje nacionaliniu lygmeniu, padidėtų vartotojų pasitikėjimas ir skaidrumas. Konsultacijos su suinteresuotaisiais subjektais turėtų vykti per visą produktų kūrimo ir inovacijų diegimo laikotarpį. Pranešimas apie gaminius RAPEX sistemoje sudaro vartotojams galimybę reikalauti didesnės saugos visoje tiekimo grandinėje, tačiau jie primygtinai reikalauja, kad apie rimtą pavojų būtų pranešta kuo anksčiau. Vartotojai tvirtina, kad reikalingas didesnis skaidrumas:

4.2.12.

Galimybės naujose rinkose, įskaitant orientuotas į tokius naujus vartotojų pirkimo įpročius kaip e. prekyba ir tiesioginis pardavimas, sudaro prielaidą kurti naujus pardavimo modelius lygiagrečiai su tarptautine prekyba. Pradinėse e. prekybos sektoriaus tyrimo išvadose konstatuota, kad pusė apklaustų ES kosmetikos gaminių ir sveikatos priežiūros sektoriaus įmonių nesiverčia tarptautine prekyba. Nors kosmetikos įmonės naudojasi skaitmeninės eros privalumais, tačiau jas ir toliau varžo reglamentavimo reikalavimai, kurie dažnai taikomi konkrečioje šalyje, pavyzdžiui, ženklinimas nacionaline kalba, bandymų su gyvūnais įstatymai, kosmetikos gaminių saugos priežiūros reikalavimai.

4.2.13.

Prekybos kliūtys. ES yra didelis prekybos kosmetikos gaminiais perteklius, tačiau Komisija turėtų toliau raginti didinti konvergenciją tokiuose forumuose kaip tarptautinis bendradarbiavimas įgyvendinant kosmetikos gaminių reglamentavimą ir prekybos derybose, kuriose ES reglamentas taptų tarptautine norma. ES Kosmetikos gaminių reglamentas išlieka įkvepiančiu pavyzdžiu vartotojų apsaugos srityje besiformuojančios rinkos ekonomikos regionams (Pietryčių Azijos valstybių asociacijai (ASEAN), Rusijai, Lotynų Amerikai, Kinijai). Taip ES reguliavimo institucijos ir įmonės padėtų pagrindinėse eksporto rinkose kurti reglamentavimo sistemas, kurios iš esmės derėtų su ES sistema.

2.2.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 34/38

Pranešėjas:

Martin SIECKER

Bendrapranešėjis:

Richard ADAMS

1.1.

ES laivų savininkai valdo apie 40 % pasaulio prekybinio laivyno. Jiems taip pat tenka apie vieną trečdalį nebeeksploatuojamų laivų, ištrauktų į krantą neatitinkančiose standartų Pietų Azijos laužo aikštelėse, tonažo. ES yra didžiausia rinka, nebeeksploatuojamus laivus atiduodanti pavojingam ir taršą keliančiam ardymui atlikti. Kadangi jos laivų savininkų bendruomenė didžiausia, ES taip pat tenka ypatinga atsakomybė už laivų perdirbimo reguliavimą.

1.2.

EESRK tvirtina, kad esama rimtų socialinių ir moralinių priežasčių šalinti piktnaudžiavimą neatsakingu laivų išmontavimu; tam reikėtų sistemos, kurioje būtų kuriama pridėtinė nebeeksploatuojamų laivų vertė, pakankama didesnėms atsakingo perdirbimo proceso sąnaudoms padengti. Didžioji dalis laivų perdirbimo veiklos greičiausiai būtų tęsiama pigios darbo jėgos šalyse, bet pagerėtų darbo sąlygos ir aplinkos būklė. Kartu taip pat būtų galima pasiekti, kad ES išmontavimo aikštelės taptų konkurencingesnės.

1.3.

Tarptautinės jūrų organizacijos (TJO) veiksmai iki šiol turėjo menką poveikį, nors reikėtų ir toliau dėti visas pastangas, kad naudojantis šiuo forumu būtų priimta universali teisiškai privaloma priemonė. ES šiame procese gali atlikti įtakingą ir dinamišką vaidmenį. Pastangos nustatyti, kaip veiksmingai pakeisti neatsakingą laivų ardymo procesą, į ES darbotvarkę įtraukiamos jau daugelį metų ir kol kas pasiektas toks rezultatas – priimtas ES Laivų perdirbimo reglamentas, kuris bus pradėtas visapusiškai taikyti ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d. Tačiau esminis trūkumas yra tai, kad laivų savininkai gali lengvai išvengti ES Laivų perdirbimo reglamento, tam tereikia pakeisti vėliavos valstybę, t. y. iškelti ne ES valstybės narės vėliavą.

1.4.

Reglamente nenustatyta jokia ekonominė priemonė, kurią Komisija galėtų naudoti siekdama norimų pokyčių. Labai išsamioje ataskaitoje neseniai pateiktas tokios priemonės pavyzdys, nustatant laivų perdirbimo licencijų (LPL) sistemą. Iki šių metų pabaigos Komisija pateiks šia idėja pagrįstą pasiūlymą, pagal kurį laivų savininkai bus skatinami savo laivus, kurių eksploatavimo laikotarpis baigiasi, išmontuoti socialiniu ir aplinkos apsaugos požiūriais priimtinais būdais ES patvirtintuose kompleksuose.

1.5.

Siūlomos finansinės priemonės pranašumas tai, kad ja užtikrinama sinergija su esama reguliavimo sistema. Kontrolės priemonėmis nebus trukdoma taikyti ES Laivų perdirbimo reglamentu nustatytas priemones. ES institucijos, kurių reikia tokiai licencijai administruoti ir įgyvendinti, jau įsteigtos. Tačiau EESRK ragina Komisiją taip pat įvertinti, ar yra koks nors pavojus, kad ES prekybos partneriams šis pasiūlymas gali pasirodyti konkurenciją mažinančiu kišimusi į tarptautinės laivybos veiklą.

1.6.

Dabar taikomos žalingos praktikos gali būti išvengta tik pripažinus laivo savininko atsakomybę pagal principą „teršėjas moka“ ir įtraukus atsakingo perdirbimo proceso sąnaudas į laivo eksploatavimo sąnaudas. Atsakingi turi būti visi – krovinius be pakuotės vežančių, krovininių bei keleivinių laivų operatoriai ir jų naudotojai. Pirmiausia reikėtų pripažinti, kad tai didžiulė problema, o tada paremti laipsnišką vykdytiną finansinę priemonę, pavyzdžiui, laivų perdirbimo licencijų sistemą, kurią, vadovaujant TJO, būtų galima taikyti visame pasaulyje rengiant informavimo kampaniją taip pat ir už ES ribų.

1.7.

EESRK remia Europos Komisijos pastangas šioje srityje. Ši iniciatyva ne tik puikiai dera su ES perdirbančios visuomenės politika, ji taip pat gali būti svarbus žingsnis į priekį reformuojant pavojingą ir keliančią taršą Pietų Azijos laivų išmontavimo pramonę ir neleidžiant jos perkelti kur nors kitur. EESRK pripažįsta Honkongo tarptautinės konvencijos potencialą su sąlyga, kad ji perims ES Laivų perdirbimo reglamento principus, taip pat pabrėžia, kad reikalinga finansinė priemonė. Raginame ES teikti techninę pagalbą aikštelėms visame pasaulyje, kad jos atitiktų šiuos reikalavimus.

2.1.

Be laivybos pasaulio ekonomika neveiktų. Kasmet išmontuoti parduodama beveik 1 000 didelių vandenynais plaukiojančių laivų (tanklaivių, konteinervežių, krovininių ir keleivinių laivų). Daugiau kaip 70 % tokių nebeeksploatuojamų laivų atsiduria Indijos, Bangladešo arba Pakistano paplūdimiuose ir būna ardomi, o tai pavojinga veikla. Likę laivai dažniausiai išmontuojami Kinijoje ir Turkijoje, šiose šalyse yra tam tinkama infrastruktūra, taigi galimas švaresnis ir saugesnis ardymas, jeigu tik laikomasi tinkamos tvarkos (1).

2.2.

Dauguma laivų, kurių eksploatavimas nutraukiamas, laužu paverčiami nepriimtinais būdais – dažniausiai taikant ištraukimo į krantą metodą. Tokiu būdu laivai ištraukiami į smėlio paplūdimius ir juos dažniausiai ardo nekvalifikuoti darbininkai (Bangladeše nustatyta ir vaikų darbo atvejų), neturintys tinkamos įrangos, menkai apsaugoti arba visai neapsaugoti nuo didžiulio kiekio išleidžiamų pavojingų medžiagų (2).

2.3.

Europoje pradėjus taikyti griežtesnius aplinkos apsaugos ir profesinės sveikatos standartus, praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje laivų perdirbimo pramonė persikėlė į Rytų Aziją (Kiniją ir Taivaną). Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje šią pramonės sritį imta griežčiau reguliuoti ir Rytų Azijoje, tada ji persikėlė į Pietų Aziją. Per pastaruosius 30 metų Indijoje buvo pranešta apie 470 mirties atvejų. 2014 m. Pietų Azijos laužo aikštelėse užregistruota 25 mirties ir 50 sunkių sužeidimų atvejų. Praėjusiais metais Bangladešo laužo aikštelėse gyvybės neteko 16 darbininkų, šiais metais mirė jau 12 darbininkų. Daug daugiau darbininkų sunkiai susižeidžia arba suserga dėl nuodingų dūmų, miršta patirdami didžiulius skausmus, nes suserga pavojingų medžiagų, pavyzdžiui, asbesto, sukeltu vėžiu. Gamta aplink tas paplūdimių laužo aikšteles labai nyksta (3).

3.1.

Didžiausia su laivų perdirbimu susijusi problema – nėra veiksmingo tarptautinio valdymo, kad būtų galima rasti visuotinį sprendimą. Tarptautinė jūrų organizacija (TJO), JT agentūra, priėmė Honkongo tarptautinę konvenciją dėl saugaus ir aplinkai tinkamo laivų perdirbimo (toliau – Honkongo konvencija), kuri dar neratifikuota ir jos taikymas nėra aiškus. Kaip ir daugelyje kitų sričių ES, skatindama gerąją praktiką ir praktinius sprendimus, gali pasiūlyti reguliavimo ir teisinę sistemą, gebančią visame pasaulyje duoti teigiamų rezultatų ir padėti veiksmingai spręsti konkrečias laivybos pramonėje vyraujančias ekstrateritorines problemas.

3.2.

Tarptautinėje teisėje reikalaujama, kad kiekvienas prekybinis laivas būtų registruotas kurioje nors šalyje. Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencijos (UNCTAD) duomenimis, beveik 73 % pasaulinio laivyno registruota ne toje šalyje, kurioje registruotas tikrasis laivo savininkas, arba plaukioja ne su tos šalies vėliava. Laivas su kitos šalies vėliava plaukioja todėl, kad taip galima išvengti mokesčių, nacionalinių darbo teisės ir aplinkos apsaugos nuostatų, taip pat galima samdyti šalių, kuriose atlyginimai mažesni, įgulą. Daugelis tų atvirųjų registrų taip pat vadinami patogios šalies vėliavos (angl. Flag of Convenience, FOC) arba šalies, kurioje nereikia laikytis reikalavimų, vėliavos (angl. Flag of Non-Compliance, FONC) registrais. Tai šalių, kuriose tarptautinės teisės vykdymas užtikrinamas labai vangiai, vėliavos. Apie 40 % visų nebeeksploatuojamų ir Pietų Azijoje ištraukiamų į krantą laivų atplukdomi su patogios šalies arba šalies, kurioje nereikia laikytis reikalavimų, pavyzdžiui, Sent Kitso ir Nevio, Komorų ir Tuvalu, vėliavomis. Vėliavos, su kuriomis atplukdomi nebeeksploatuojami laivai, retai naudojamos, kol laivas eksploatuojamas, o jas renkantis paskutinei laivo kelionei taikomos specialios lengvatos, greita ir lengva trumpalaikė registracija be jokių pilietybės reikalavimų.

3.3.

Tik nedaug laivų savininkų savanoriškai imasi priemonių, kad užtikrintų švarų ir saugų savo pasenusių laivų perdirbimą. Mažiau nei 8 % ardymui parduodamų laivų tebeturi Europos šalies vėliavą ir šie laivai dažniausiai išmontuojami saugiai ir tvariai. Dauguma laivų, kurių eksploatavimo laikas baigėsi, parduodami grynaisiais pinigais atsiskaitantiems pirkėjams, laivą atgabenantiems į galutinę paskirties vietą Pietų Azijoje. Dauguma laivų savininkų patys nepalaiko ryšio su perdirbimo įmonėmis: jie patogiai atsiriboja nuo galutinio šalinimo ir palieka tai grynaisiais pinigais atsiskaitantiems pardavėjams, kurių specializacija – nebeeksploatuojami laivai, ir kurie veikia kaip laivų savininkų ir laivų ardymo aikštelių tarpininkai. Į jų paslaugas įeina į paskutinę kelionę plaukiančio laivo plukdymas ir įgulos samdymas, taip pat reikiamų dokumentų tvarkymas ir ryšių palaikymas su ardymo vietos valdžios institucijomis.

Tuo naudojasi ir privatūs, ir viešieji laivų savininkai.

3.4.

Šis verslas naudingas:

3.5.

Nors laivų savininkai jau nuo 2009 m. pradėjo imtis savarankiškų koordinuotų veiksmų, pavyzdžiui, taikė gaires dėl pavojingų medžiagų sąrašų sudarymo ir kitų gyvavimo ciklo pabaigos priemonių, 2015 m. Bangladešas, kur sąlygos yra pačios blogiausios, buvo patraukliausia nebeeksploatuojamų laivų išmontavimo vieta (4).

4.1.

2009 m. TJO priėmė konkrečią laivybos priemonę – Honkongo konvenciją. Joje pateikiama nuostatų, kuriomis siekiama svarbiausio tikslo – visame pasaulyje sudaryti reikiamas tvarias vienodas laivų perdirbimo veiklos sąlygas, sistema. Tačiau iš tikrųjų, kruopščiau panagrinėjus, šis teiginys neatitinka tikrovės. Nors tai jau yra nedidelis žingsnis pirmyn, įgyvendinimo ir vykdymo užtikrinimo nuostatos yra silpnos ir jas galima aiškinti įvairiai, nenustatytas nepriklausomas sertifikavimas ar auditas ir iš tiesų vis dar leidžiama taikyti ištraukimo į krantą metodą.

4.2.

Honkongo konvencija įsigalios tik praėjus 24 mėnesiams po to, kai ją ratifikuos 15 valstybių, kurioms tenka 40 % pasaulinio tonažo ir kurių metinis laivų perdirbimo pajėgumas sudaro bent 3 % bendro visų pasirašiusiųjų valstybių tonažo. Iki šiol Honkongo tarptautinę konvenciją ratifikavo tik penkios šalys (tarp jų – Panama, vienintelė svarbi vėliavos valstybė), tačiau nei viena iš jų neturi konvencijos įsigaliojimui reikiamo laivų perdirbimo pajėgumo. Taigi, nemanoma, kad ši konvencija greitai įsigalios.

4.3.

Kita TJO iniciatyva – Tarptautinis laivų perdirbimo patikos fondas – nesulaukė tarptautinio masto paramos. Nors TJO pavyko sėkmingai atlikti jūrų srities reformą tam tikrose srityse, efektyvių veiksmų dėl laivų išmontavimo nesiimta. Pastebima tendencija, kad laivų perdirbimo pramonė telkiama pigios darbo jėgos šalyse, kuriose aplinkos apsaugos, sveikatos ir saugos standartai yra žemi ir jų laikytis nereikalaujama, arba ji perkeliama į tokias šalis. Tokių valstybių „lengvinantysis“ vaidmuo galėtų išnykti, tik jeigu su kiekvienu laivu būtų siejamas didžiulis ir nepriklausomai valdomas finansinis fondas, kurio lėšas būtų galima susigrąžinti laivą atsakingai perdirbus. Laivybos sektorius yra pasaulinis, todėl laivų ardymas, kai 70 % visų laivų išmontuojama trijuose Pietų Azijos paplūdimiuose, yra gėdinga regioninė problema ir ją reikia veiksmingai spręsti.

4.4.

ES nebeeksploatuojami laivai laikomi pavojingomis atliekomis ir patenka į Bazelio konvencijos, kuria reglamentuojamas visų rūšių pavojingų atliekų pervežimas ir kuri į nacionalinę teisę ES lygmeniu perkelta atliekų vežimo reglamentu, taikymo sritį. Tuo teoriškai turėjo būti užkirstas kelias neatsakingam ES priklausančių laivų šalinimui. Laivų savininkai taip pat sistemingai pažeidinėja konvenciją ir atliekų vežimo reglamentą ir laivus, kurių eksploatavimo laikas eina į pabaigą, parduoda grynaisiais pinigais už juos atsiskaitantiems pirkėjams vos laivai, plaukdami į savo paskutinę kelionę, palieka ES vandenis. Vis dėlto, ES įsigaliojus Laivų perdirbimo reglamentui, t. y. nuo 2019 m., su ES valstybės narės vėliava plaukiojantiems laivams, kurių eksploatavimas nutraukiamas, nebebus taikomas ES atliekų vežimo reglamentas ir Bazelio konvencija, reglamentuojantys visų rūšių pavojingų atliekų pervežimą.

4.5.

Atlikusios analizę ES ir jos valstybės narės padarė išvadą, kad ir Honkongo, ir Bazelio konvencijomis, atrodo, sudaromos vienodos atliekomis laikomų laivų kontrolės ir reikalavimų vykdymo užtikrinimo sąlygos. NVO visame pasaulyje, JT specialusis pranešėjas žmogaus teisių ir nuodingų atliekų klausimais, taip pat Europos Parlamentas ir EESRK pasmerkė tai, kad Honkongo konvencija nesuteikiama tinkamų sprendimų.

4.6.

Siekis rasti veiksmingą sprendimą į ES darbotvarkę įtraukiamas daugelį metų. 2007 m. Europos Komisija šia tema parengė žaliąją knygą (5), vėliau, 2008 m. – komunikatą (6), o 2012 m. – pasiūlymą dėl ES laivų perdirbimo reglamento (7). Reglamentas įsigaliojo 2013 m. gruodžio 30 d., tačiau visiškai įsigalios tik 2018 m. gruodžio 31 d. Priėmus reglamentą, keli Honkongo konvencijos reikalavimai įsigaliojo anksčiau. Be to, ES Laivų perdirbimo reglamentu nustatytas reikalavimus atitinkančių laivų perdirbimo kompleksų, kuriuose turės būti laužui atiduodami su ES šalies vėliava plaukiojantys laivai, Europos sąrašas. Šie kompleksai turi būti nepriklausomai sertifikuojami ir audituojami. ES Laivų perdirbimo reglamento aprėptis platesnė negu Honkongo konvencijos – nustatyti griežtesni perdirbimo kompleksų standartai, atkreipiamas dėmesys į antrinių atliekų tvarkymą ir darbuotojų teises.

4.7.

Tačiau ES Laivų perdirbimo reglamentas – gana blankus šia tema anksčiau parengtos žaliosios knygos ir komunikato atspindys. Šiuose dviejuose dokumentuose pateikta nepriekaištinga laivų perdirbimo problemų, su kuriomis susiduriama Pietų Azijoje, analizė ir pareikšta nuomonė, kad reikia patikimų priemonių nepriimtinoms sąlygoms šiose šalyse šalinti. Tačiau ES Laivų perdirbimo reglamentu nustatytomis priemonėmis šios problemos neišsprendžiamos. Nors ES Laivų perdirbimo reglamentu nustatyti aukšti laivų perdirbimo kompleksų standartai ir dėl to veiksmingai užkertamas kelias standartų neatitinkančiam ištraukimo į krantą metodo taikymui, laivų savininkai gali lengvai apeiti šiuos standartus perduodami laivo nuosavybės teisę arba tiesiog pakeisdami vėliavos valstybę ir iškeldami ne ES valstybės narės vėliavą. Kaip konstatavo EESRK, akivaizdžiai nebuvo politinės valios nustatyti laivybos pramonės atsakomybę, taip pat buvo manoma, kad Komisija turėjo parengti geresnį, kūrybiškesnį ir drąsesnį pasiūlymą, kuriame būtų daugiau iniciatyvų ir kuris atitiktų ankstesnių Komisijos dokumentų užmojų mastą (8).

5.1.

Reglamente nenustatyta jokia ekonominė priemonė, kurią Komisija galėtų naudoti siekdama norimų pokyčių. Komisija savo 2012 m. pradiniame pasiūlyme pripažino esminį trūkumą, t. y. tai, kad laivų savininkai gali lengvai išvengti ES Laivų perdirbimo reglamento, tam tereikia pakeisti vėliavos valstybę – iškelti ne ES valstybės narės vėliavą, ir įtraukė nuostatą dėl priešpaskutinio laivo savininko atsakomybės. Nors per trišales derybas šios nuostatos atsisakyta, EP užtikrino, kad į reglamentą būtų įtrauktas straipsnis, kuriuo reikalaujama, kad Komisija ieškotų galimų alternatyvių finansinių priemonių.

5.2.

Šių metų liepos mėn. Komisija paskelbė Ecorys, DNV-GL ir Roterdamo Erasmus universiteto atliktą naują tyrimą dėl laivo perdirbimo licencijos, kuria siekiama laivų savininkus skatinti galiausiai patiems prisiimti atsakomybę už švarų ir saugų laivo išmontavimą.

5.3.

Įdiegus laivo perdirbimo licenciją, atsirastų specialiai kiekvienam laivui skirtas fondas, jo lėšos, kaip sąlyginis indėlis, būtų laikomos kurioje nors pagrindinėje finansų įstaigoje, kuri kauptų kapitalą saugiam ir tvariam perdirbimui finansuoti. Licencijos kaina būtų nustatoma pagal tonažą, transporto priemonės rūšį, įplaukimo į ES uostus dažnį ir modelį, taikant principą „per visą gyvavimo ciklą“, ir tai, ar laive yra nuodingų medžiagų. Kapitalą kauptų laivų savininkai, kurie kiekvieną kartą, kai kuris nors jų laivas užsuka į ES uostą, mokėtų atitinkamą mokestį į fondą, susietą su konkrečiu laivu.

5.4.

Pasibaigus laivo eksploatavimo laikui, šio fondo lėšas būtų galima atgauti, jeigu laivas tikrai perdirbamas ES patvirtintoje aikštelėje, ir panaudoti kompensuoti pajamų nuostolius, patiriamus laivą atsakingai išmontuojant. Iki šių metų pabaigos Komisija pateiks oficialią poziciją dėl šio tyrimo.

5.5.

Pagrindinis siūlomo finansinio mechanizmo privalumas yra tas, kad juo užtikrinama sinergija su esama reguliavimo sistema. Visų pirma įdiegus siūlomą finansinę priemonę jos kontrolės priemonės labai gerai derėtų su ES Laivų perdirbimo reglamentu nustatytomis kontrolės priemonėmis, pavyzdžiui, komplekso patikrinimu vietoje, prieš jį įtraukiant į Europos sąrašą ir po to. Licencijos taip pat galėtų būti įtrauktos į sertifikatų, kuriuos uosto valstybės kontrolės inspektoriai, vykdydami anksčiau nustatytas prievoles, turi reguliariai tikrinti, sąrašą. Jau esanti Europos jūrų saugumo agentūra (EMSA), atrodo, labiausiai tinka tikrinimo ir licencijų išdavimo užduotims vykdyti, o viena iš Europos finansinių įstaigų, tokia kaip Europos investicijų bankas (EIB) arba Europos investicijų fondas (EIF), labiausiai gebėtų administruoti pajamas, gautas naudojantis galima laivo perdirbimo licencija. EESRK taip pat ragina Komisiją skubiai įvertinti, ar yra koks nors pavojus, kad ES prekybos partneriams šis pasiūlymas gali pasirodyti konkurenciją mažinančiu kišimusi į tarptautinės laivybos veiklą.

5.6.

Toks fondas tam tikru mastu sietųsi ir su EESRK pasiūlymu, kuriuo Europoje palaikoma platesnė ir gyvybingesnė laivų perdirbimo pramonė. ES pakanka infrastruktūros, nebenaudojamos laivams statyti ir remontuoti, bet tinkamos laivams išmontuoti ir perdirbti. Tai atitinka ES tikslą tapti tausia atliekas perdirbančia žiedinės ekonomikos visuomene, kurioje, įdiegus modernią ir gerai suderintą sistemą, atliekos paverčiamos žaliavomis. Atsižvelgiant į kintančias ir nuolat didėjančias žaliavų kainas ir aukštą nedarbo lygį daugelyje Europos Sąjungos valstybių narių, taip pat į tai, kad keleto ES vandenyse esančių naftos gręžinių naudojimo laikas eina į pabaigą, tai galėtų būti labai naudinga visai Europai. Be to, pramonė, kurios specializacija – nebeeksploatuojamų laivų perdirbimas, teiktų galimybių plėtoti pajūrio teritorijas ir tiek jaunimui, tiek bedarbiams įgyti paklausių įgūdžių.

5.7.

2016 m. balandžio 12 d. Komisija paskelbė technines laivų perdirbimo kompleksų, siekiančių būti patvirtintais pagal ES Laivų perdirbimo reglamentą, gaires. Kompleksuose, kuriuos siekiama įtraukti į ES patvirtintų kompleksų sąrašą, turi būti užtikrintos sveikos ir saugios darbo sąlygos, taršos kontrolė (įskaitant tinkamą antrinių atliekų tvarkymą) ir paisoma tarptautinių darbuotojų teisių. Galima prašyti į sąrašą įtraukti ir ES, ir ne ES esančius kompleksus. Be ES kompleksų, į sąrašą greičiausiai bus įtrauktos geresnės Kinijos ir Turkijos laužo aikštelės, o sąrašas bus paskelbtas iki šių metų pabaigos. Ištraukimo į krantą metodą taikantys perdirbimo kompleksai jau yra pateikę prašymą būti įtraukti į ES sąrašą. EESRK sutinka su Parlamentu ir Komisija, kad sudarant ES sąrašą dabartinis ištraukimo į krantą metodas neturėtų būti priimtinas.

5.8.

Jei Europa iš tikrųjų siekia, kad jos laivai būtų išmontuojami atsakingai, visiškai pagrįsta būtų užtikrinti, kad tos sąnaudos būtų įtrauktos į laivo eksploatavimo sąnaudas. Rinkos ekonomikoje nieko nėra nemokamo – tam tikrą kainą reikia mokėti už viską. Jei išmontavimas vykdomas atsakingai, ši kaina apsiriboja pinigais. Kai išmontuojama neatsakingai, ši kaina matuojama ir kitomis vertybėmis, tokiomis kaip vietos aplinkos tarša ir žmonių gyvybių praradimas. Kadangi ES neketina sutikti, kad būtų teisėtai atsiskaitoma šiomis vertybėmis, ji neturėtų leisti, kad taip būtų elgiamasi ir besivystančiose šalyse už Europos ribų.

5.9.

Šiame pramonės sektoriuje šiuo metu yra pajėgumų perteklius ir mažas pelnas, labai tikėtina, kad didžioji dauguma laivų savininkų priešinsis bet kokioms priemonėms, dėl kurių tektų daugiau mokėti. Tačiau poveikis laivų savininkams bus nedidelis. Apskaičiuota, kad norint pakeisti 42 % laivų savininkų elgseną, dėl priemonių, reikalingų šiam tikslui pasiekti, nedidelių laivų eksploatavimo sąnaudos padidės 0,5 %, o didžiausių kategorijų laivų – apie 2 %. Jei bus padidinti mokesčių už licencijas įkainiai ir (arba) sutrumpinta kapitalo kaupimo trukmė, laivų, parduodami tvariai perdirbti, dalis padidės iki 68 %. Ataskaitoje apskaičiuota, kad ilgainiui iki 97 % Europos uostuose veiklą vykdančių laivų galės sukaupti pakankamai lėšų tinkamo perdirbimo išlaidoms padengti (9).

5.10.

Tačiau reikia įrodyti, kad pajamų iš laivo perdirbimo licencijos fondas yra ne mažesnis už atsakingo perdirbimo sąnaudas ir kad jis bus taikomas vienodai visiems į ES uostus įplaukiančių laivų operatoriams ir visi tokie laivų valdytojai bus vienodai apmokestinami. Vis dėlto be laivų savininkų ir TJO bendradarbiavimo regioninės (žemyninės) priemonės, tokios kaip ES laivų perdirbimo licencija, efektyviai pasauliniu mastu įgyvendinti neįmanoma. ES finansine priemone, kuri taikytina visiems į ES uostą atplaukiantiems laivams ir kurios taikymą būtų galima išplėsti per TJO, būtų galima paskatinti šią problemą spręsti pasauliniu mastu. Valstybių narių, kuriose daug laivynų savininkų rezidentų, Vyriausybės turi labai pasistengti ir priimti tinkamus teisės aktus, atitinkančius kovos su sukčiavimu politiką ir PPO gaires.

5.11.

Politinis ryžtas galėtų kilti ir būti palaikomas, jeigu visuomenė būtų gerai informuota. Siaubingų sąlygų daugelyje Pietų Azijos perdirbimo kompleksų viešinimas turi tam tikrą poveikį, bet dabar susirūpinę visuomenės nariai neturi jokios galimybės daryti tiesioginį poveikį laivybos pramonei perkant arba boikotuojant tam tikras laivų paslaugas. Tai reikia keisti skatinant didžiąsias įmones, kurios naudojasi jūrų frachto paslaugomis, reikalauti, kad jų prekės būtų vežamos laivais, kurių savininkai laikosi atsakingos ir neatšaukiamos eksploatavimo pabaigos politikos.

5.12.

Kaip ir daugelyje kitų sričių ES, skatindama gerąją praktiką ir praktinius sprendimus, gali atlikti svarbų vaidmenį ir pasiūlyti pagalbinę reguliavimo sistemą, kurią taikant visame pasaulyje būtų gauta teigiamų rezultatų, ir padėti veiksmingai spręsti konkrečias laivybos pramonėje vyraujančias ekstrateritorines problemas.

2.2.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 34/44

Pranešėjas:

Janusz PIETKIEWICZ

1.1.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) mano, kad bendra decentralizuotos vartotojų gaminamos energijos plėtra turėtų tapti svarbia ir ilgalaike Europos Sąjungos energetikos politikos dalimi. Toks sprendimas yra tikslingas ir, atsižvelgiant į energetinį saugumą ir aplinkosaugos bei socialinius aspektus, netgi gali būti neišvengiamas.

1.2.

Vartotojų energijos gamybai tenkanti bendros energijos gamybos dalis turi atitikti kiekvienos valstybės narės ypatumus. Todėl EESRK siūlo, kad Europos Komisija parengtų bendras vartotojų gaminamos energijos gaires, o už atskiras taisykles šioje srityje būtų atsakingos pavienės valstybės narės.

1.3.

Vartotojų energijos gamybai, kurią galima vykdyti nepriklausomai nuo tam tikros vietovės klimato sąlygų, tinka platus atsinaujinančiųjų energijos išteklių spektras.

1.4.

Gaminančių vartotojų atsiradimą rinkoje lėmė naujos technologijos, skaitmeninė revoliucija ir vartotojų, kurie nori tiesiogiai dalyvauti ekonominiuose procesuose, lūkesčiai.

1.5.

Siekiant geresnio sąvokos „gaminantis vartotojas“ supratimo valstybėse narėse, EESRK siūlo Komisijai nustatyti pamatinę „gaminančio vartotojo“ apibrėžtį, kuri apimtų bendrus aspektus, tokius kaip įrenginio dydis, individuali ir kolektyvinė energijos gamyba, įrenginio nuosavybė arba energijos pertekliaus klausimas.

1.6.

Gaminančiu vartotoju gali tapti kiekvienas nepriklausomai nuo nekilnojamojo turto, įrenginio ar įrangos nuosavybės teisių. Taigi, gaminančiu vartotoju gali būti tiek šeimos gyvenamojo namo savininkas, tiek ir daugiabutyje butą nuomojantis asmuo.

1.7.

Atsižvelgiant į vartotojų gaminamos energijos teikiamus ekonominius pranašumus, visų pirma į tai, kad sumažėja energijos perdavimo sąnaudos, geriau naudojami vietos energijos šaltiniai ir vietos gyventojai įtraukiami į profesinę veiklą, vidutinės trukmės laikotarpiu tokios rūšies energijos gamyba turėtų apsieiti be papildomų paramos mechanizmų.

1.8.

Dėl sąmoningesnio ir aktyvesnio vartojimo sutaupomi ištekliai ir gaunama socialinė nauda, decentralizuotas atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimas, mažesni tinklo nuostoliai ir bendradarbiaujant atsirandantis efektyvumas gali per trumpą laiką duoti gerą kapitalo, investuoto į gaminančių vartotojų energijos įrenginius, perdavimo plėtrą, tiekimo linijas ir vietos tinklus, jų administravimo sistemas ir energijos kaupimo technologijų plėtojimą, grąžą.

1.9.

Gaminančių vartotojų rėmimo sistemos jokiu būdu negali iškreipti konkurencijos energijos rinkoje ar išstumti kitų dalyvių. Šiose sistemose veikiau reikėtų atsižvelgti į tai, kad yra energijos vartotojų, kurie negali ar nenori būti gaminančiais vartotojais.

1.10.

Finansiniai sprendimai, kurie gali turėti poveikio gaminančių vartotojų elgesiui, pavyzdžiui, mokesčiai, tarifai ir kitos rinkliavos, turėtų būti palankūs gaminantiems vartotojams. Energijos rinkoje gaminantys vartotojai jokiu būdu negali būti diskriminuojami.

1.11.

Dinamiškos vartotojų energijos gamybos plėtros pagrindas – geri partnerystės santykiai tarp gaminančių vartotojų, kitų energijos gamintojų ir įmonių, užtikrinančių elektros energijos perdavimą ir paskirstymą. Reikia sukurti sąlygas, užtikrinančias, kad vartotojų gaminamos energijos plėtra būtų naudinga visiems energijos rinkos dalyviams. EESRK rekomenduoja Komisijai ieškant sprendimų šioje srityje atlikti atitinkamus tyrimus.

1.12.

Būtina priimti sprendimus, kurie apsaugotų gaminančius vartotojus nuo elektros energijos perdavimo ir paskirstymo įmonių ir didžiųjų energijos gamintojų monopolinės praktikos.

1.13.

Apskritai gaminantys vartotojai energiją gamina savo reikmėms (sau arba gyventojų, namų ūkių, žemės ūkio įmonių, mažųjų įmonių grupei). Neįmanoma įrenginio pajėgumų tiksliai pritaikyti prie savo energijos poreikių. Todėl labai svarbu išspręsti energijos pertekliaus klausimą. Šis klausimas tampa dar svarbesnis, jei norime gaminančius vartotojus paskatinti taupyti energiją – o tai mes visada turėtume daryti.

1.14.

Gaminančių vartotojų energijos vartojimą reikėtų optimizuoti pažangios gyvensenos (angl. smart living) sistemomis. EESRK ragina į tai atsižvelgti Europos Komisijai rengiant sisteminius sprendimus.

1.15.

Kadangi gaminantys vartotojai pagamina nedidelį energijos kiekį, nereikėtų riboti jų prieigos prie tinklo.

1.16.

Plečiant vartotojų energijos gamybą reikės atitinkamai pritaikyti energijos paskirstymo ir perdavimo tinklus ir jų veikimo būdus. Gaminantys vartotojai turėtų prisidėti prie susijusių išlaidų, tačiau turi būti nustatytos skaidrios šių išlaidų pasidalijimo taisyklės.

1.17.

Būtina vartotojų energijos gamybos didinimo sąlyga – tuo pat metu plečiami vietiniai pažangieji tinklai. Bendras pažangiųjų skaitiklių diegimas, EESRK nuomone, yra tinklo infrastruktūros dalis, todėl išlaidos neturėtų būti tiesiogiai perkeliamos vartotojams. EESRK atkreipia dėmesį į būtiną surinktų duomenų apsaugą.

1.18.

Vartotojų gaminamos energijos teikiami pranašumai labai greitai išaugs plėtojant nedidelius energijos kaupimo įrenginius. Komitetas siūlo ir ateityje atliekant mokslinius tyrimus dar daugiau dėmesio skirti esamų energijos kaupimo technologijų tobulinimui ir naujų technologijų kūrimui.

1.19.

Viena iš galimybių intensyviau plėtoti vartotojų energijos gamybą yra energijos kooperatyvų ar kitų gaminančių vartotojų susivienijimų kūrimas. Susibūrę į grupę gaminantys vartotojai veikia efektyviau. Tokiu būdu mažėja energijos gamybos sąnaudos, stiprėja šių gamintojų pozicijos energijos rinkoje ir jie tiesiogiai dalyvauja gerinant vietos energetinį saugumą.

1.20.

Gaminančių vartotojų grupė savo energijos gamybą gali geriau pritaikyti prie energijos poreikių. Tai leidžia dar daugiau sutaupyti energijos perdavimo srityje ir grupės nariams užtikrina mažesnes energijos sąnaudas. Dėl nedidelių pasiūlos ir paklausos svyravimų paskirstymo ir perdavimo tinklui geriau yra gaminančių vartotojų grupė nei atskiri gaminantys vartotojai.

1.21.

EESRK siūlo Komisijai rengiant paramos priemones energijos beveik nevartojantiems pastatams atkreipti dėmesį į didelę vartotojų energijos gamybos plėtros svarbą.

1.22.

Komitetas siūlo Komisijai įgyvendinant esamas iniciatyvas dėl naujo elektros energijos rinkos modelio ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių teisės aktų rinkinio peržiūros atsižvelgti į vartotojų energijos gamybos klausimus.

1.23.

EESRK mano, kad vartotojų energijos gamybos teikiami pranašumai turėtų atlikti vaidmenį aktyviai įgyvendinant energijos nepritekliaus mažinimo ir pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugos politiką, taip pat sprendžiant su senjorų ekonomika (angl. silver economy) ir senėjančiais gyventojais susijusias problemas. Šiuo požiūriu labai svarbus bus pilietinės visuomenės organizacijų dalyvavimas.

1.24.

Visapusiška vartotojų energijos gamybos plėtra taip pat suteikia galimybių paskatinti vietos verslumą, kuris leistų kurti naujas darbo vietas reikiamos įrangos gamybos ir paslaugų teikimo srityje.

1.25.

Didelį poveikį tolesnei vartotojų energijos gamybos plėtrai daro su tuo susiję vietos ir regionų valdžios institucijų įsipareigojimai. EESRK siūlo Komisijai šį aspektą aptarti įgyvendinant merų paktą.

1.26.

Atsižvelgiant į vartotojų energijos gamybos plėtros skirtumus pavienėse valstybėse narėse, reikėtų sukurti įvairias keitimosi patirtimi formas. Komitetas ragina Komisiją atlikti vartotojų gamybos plėtros valstybėse narėse stebėseną ir ją įtraukti į metinę ataskaitą apie energetikos sąjungą. Surinkti duomenys bus labai naudingi valstybių narių vykdomiems veiksmams.

1.27.

Bendra vartotojų gaminamos energijos plėtra yra sudėtingas, daugialypis ir ilgalaikis procesas. Todėl svarbu, kad vartotojų energijos gamybos plėtros rėmimui priimami sprendimai ilgalaikėje perspektyvoje būtų tvarūs.

2.1.

Prieiga prie energijos išteklių, energijos tiekimo saugumas ir kainodaros politika, kuria atsižvelgiama į pažeidžiamų socialinių grupių ir sunkioje padėtyje atsidūrusių vartotojų interesus – didelis iššūkis visuomenei, visoms politinio administravimo institucijoms ir pavieniams vartotojams.

2.2.

Dar neseniai negalėjome veiksmingai gauti energijos – galbūt išskyrus hidroelektros energiją – kitaip nei degindami. Plėtojant technologijas, atsirado galimybė plačiu mastu gaminti energiją nieko nedeginant. Išmokome gaminti švariausią energiją iš saulės šviesos, neteršdami aplinkos. Be to, šis energijos išteklius nemokamas ir neišsenkantis – patiriamos tik su įrenginiais susijusios sąnaudos.

2.3.

Taip pat veiksmingai galima gaminti elektros energiją iš vėjo energijos, t. y. to paties ištekliaus – saulės, nes ji, šildydama Žemę, sukelia oro masių judėjimą. Prie šio ištekliaus priskiriama ir biomasė, nes pagrindinė jos atsinaujinimo priežastis – fotosintezė.

2.4.

Plėtoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją neišvengiamai būtina, atsižvelgiant į sumažėjusias galimybes naudoti laipsniškai senkančias iškastinio kuro atsargas, daugelio šalių priklausomybę nuo importo, visuotinį atšilimą ir oro taršą. Dėl šių problemų Europa ir dauguma didžiausios ekonomikos šalių pradėjo investuoti į atsinaujinančiuosius energijos išteklius.

2.5.

Per 1992 m. Rio de Žaneire vykusį aukščiausiojo lygio susitikimą Žemės klausimais patvirtinti pagrindiniai socialiniai ir ekonominiai principai, kuriais reikalaujama saugoti aplinką, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija.

2.6.

2015 m. rugsėjo mėn. JT Generalinė Asamblėja priėmė darnaus vystymosi tikslus (DVT). Vienas iš jų (7-asis DVT) – užtikrinti, kad tvaria energija galėtų naudotis visi. Šiuo metu 1,2 mlrd. pasaulio gyventojų neturi galimybės naudotis elektros energija.

2.7.

Daugiau nei 120 mln. ES piliečių gresia skurdas arba socialinė atskirtis. 10 % europiečių gyvena namų ūkiuose, kuriuose niekas neturi darbo; didėja benamių skaičius. Šie duomenys taip pat rodo energijos nepriteklių.

2.8.

Pilietinės visuomenės grupės plačiai pritaria atsinaujinantiesiems energijos ištekliams. Tai buvo patvirtinta 2015 m. popiežiaus Pranciškaus aplinkai skirtoje enciklikoje, taip pat musulmonų, hinduistų ir budistų religinių vadovų deklaracijose dėl klimato kaitos. Jie ragino tikėjimo bendruomenes įsipareigoti dėl nulinio arba mažo anglies dioksido išskyrimo ateities.

2.9.

Per 2015 m. Paryžiuje vykusią 21-ąją Klimato kaitos konferenciją – joje dalyvavo 200 šalių – dar kartą patvirtinta būtinybė atsisakyti iškastinio kuro. Pirmiausia susitarta „neleisti, kad vidutinė temperatūra pasaulyje kiltų daugiau kaip 2 oC palyginti su ikipramoniniu lygiu ir dėti visuotines pastangas temperatūros kilimą sumažinti iki 1,5 oC, palyginti su ikipramoniniu lygiu“.

3.1.

Per pastarąjį pusę amžiaus Žemės gyventojų skaičius išaugo tris kartus. Dėl pasaulio finansų sistemos trapumo iškilo ilgalaikio pasaulio ekonomikos sąstingio grėsmė. Didelis nedarbo lygis ir didėjančios energijos kainos sukėlė nestabilumą daugelyje šalių: padidėjo verslo sąnaudos ir vartotojams tenkanti našta.

3.2.

Pasaulis buvo priverstas keisti ekonominę paradigmą ir verslo modelius, – taip pat socialinėje srityje. Vykstant skaitmeninei revoliucijai ir sukūrus daiktų internetą, atsirado naujajai sistemai skirtų priemonių.

3.3.

Iki 2020 m. rinkoje prie tinklo bus prijungta daugiau kaip 50 mlrd. prietaisų, t. y. septyniskart daugiau nei gyvena žmonių Žemėje. Išmanusis telefonas jau dabar labiau nei kompiuteris tapo svarbiausiu ryšio su pasauliu langu. 2020 m. rinkoje išmaniųjų telefonų bus apie 6,1 mlrd.

3.4.

Daiktų internetas milijonams žmonių suteikė galimybę dalyvauti socialiniuose tinkluose. Atsirado geriau prie visuomenės organizacinės struktūros, kurioje daug dėmesio skiriama socialinei sanglaudai, pritaikytas dalijimosi ekonomikos modelis. Ekonomika pradeda pereiti nuo centralizuotų institucijų, valdomų vadovaujantis principu „iš viršaus į apačią“, prie dalijimosi, todėl daugumai atskirtų socialinių grupių suteikiama galimybė aktyviai dalyvauti ekonominiame gyvenime.

3.5.

Naudodamiesi internetinėmis platformomis, vartotojai gali tapti gamintojais, kurti bei platinti informaciją ir trimačiais spausdintuvais pagamintus gaminius. Šiose platformose galima dalytis automobiliais, būstu, drabužiais ir kitais daiktais. Vartotojas ir (arba) gamintojas gali pats mokytis internetu, konsultuotis sveikatos klausimais arba susirasti meistrą būstui atnaujinti. Socialiniams verslininkams nebūtina naudotis bankų paslaugomis – jie gali naudotis sutelktiniu finansavimu ir finansuoti savo ekonominę veiklą jaunoje dalijimosi ekonomikoje.

3.6.

Skaitmeninių galimybių pasaulyje socialinis kapitalas toks pat svarbus kaip finansinis kapitalas, prieiga tampa svarbesnė už nuosavybę, o „mainų vertės“ kapitalistinėse rinkose vietą vis dažniau užima „dalijimosi vertė“ bendradarbiaujančioje bendruomenėje.

3.7.

Plėtojant skaitmenines technologijas ir naujus verslo modelius energetikos sektoriuje, įskaitant decentralizuotos energijos gamybos modelį, kaimo vietoves, miestų aglomeracijas, gyvenamąsias vietoves, kurias sudaro vienai šeimai skirti namai, pavienių pastatų bendruomenes ir būstų kooperatyvus galima vertinti kaip dideles milžinišką potencialą turinčias jėgaines. Tai lyg decentralizuotų išteklių telkinys, iš kurio kyla nauja principu „iš apačios į viršų“ grindžiama ir namų ūkių, žemės ūkio įmonių, mažųjų ir labai mažų įmonių remiama energetinio saugumo doktrina.

3.8.

Energetikos sektoriuje internetu – įgyvendinant dalijimosi ekonomiką – sudarytos sąlygos milijonams žmonių dalyvauti socialiniuose tinkluose, gaminti elektros energiją savo namuose, biurų pastatuose, ant sandėlių stogų, o po to dalytis ja naudojantis energijos internetu taip, kaip šiandien kuriame informaciją ir keičiamės ja tinkle. Prie šios sistemos – ją vis dar reikia labai tobulinti – sudedamųjų dalių priskiriamas energijos kaupimas, energijos tinklų prijungimas prie interneto ir elektromobiliai.

4.1.

Pastangos gaminti švarią energiją siekiant papildyti rinką ir pakeisti iškastinį kurą paskatino keisti energijos sistemas ir nustatyti naujų dalyvių veikimo rinkoje taisykles.

4.2.

Pagal Lisabonos sutarties 2 straipsnio 3 dalį darnus vystymasis Europoje vyksta socialinės rinkos ekonomikos srityje. Labai svarbų vaidmenį šiuo atžvilgiu atlieka pilietinės visuomenės partneriai ir labai svarbu, kad visuomenė, pirmiausia – vietos lygmeniu, pritartų mūsų energijos sistemų keitimui.

4.3.

Europos Sąjunga yra nustačiusi energetikos sąjungos ir ES pavertimo efektyviai energiją vartojančia, mažo anglies dioksido kiekio ekonomika iki 2030 m. tikslus. Du pagrindiniai uždaviniai – 40 % sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir iki 27 % padidinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalį, nenustatant konkrečių šalių rodiklių. Mažų energijos sąnaudų ekonomika turi užtikrinti energetinį saugumą, ekonomikos augimą ir mažą išmetamo CO2 kiekį, o ilgainiui – ir gamybos didinimą bei vietoje pagamintos energijos vartojimą. Iš naujausių duomenų matyti, kad 2014 m. naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius išmetamą CO2 kiekį pasaulyje pavyko sumažinti 380 mln. tonų.

4.4.

Vienas konkrečių Europos Sąjungos nustatytų 2030 m. tikslų – sumažinti privačių vartotojų ir įmonių energijos išlaidas. Naudodamiesi naujųjų technologijų suteikiamomis galimybėmis jie galės aktyviai įsitraukti į energijos rinką.

4.5.

ES energijos balansą lemia prekyba. Daugiau nei pusė 400 mlrd. EUR siekiančio ES vidaus metinio bendro vidaus energijos suvartojimo yra susijusi su importu. Remiantis kai kurių tyrimų rezultatais, ES priklausomybė nuo išorės energijos tiekimo iki 2030 m. gali siekti 70 %. Apskaičiuota, kad naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius 2014 m. iškastinio kuro naudojimą pasaulyje pavyko sumažinti 114 mln. tonų.

4.6.

Europos Sąjungai labai svarbu gerinti savo energijos balansą. Jis pagerėtų, pvz., jei energiją tiesiogiai gamintų pavieniai vartotojai iš daugelio vietos išteklių. Neturint plataus visuomenės pritarimo atsinaujinančiosios energijos gamybai, kuria būtų galima patenkinti vietos poreikius, daugeliui šalių gali būti sunku užtikrinti savo sistemų saugumą.

4.7.

Plėtojant energijos gamybos technologijas namų įrenginiuose, taikant vis geresnius energijos kaupimo sprendimus, perduodant energiją pažangiaisiais tinklais, naudojant pažangiuosius skaitiklius ir vietoje valdant energijos paklausą, vartotojų įrenginiai gali turėti didelį poveikį kiekvienos šalies energijos krepšeliui.

4.8.

Atsinaujinančiosios energijos sektorius suteikia svarbų postūmį techninėms inovacijoms. Jis labai svarbus, kad, įgyvendinant bendrosios skaitmeninės rinkos strategiją, būtų galima iš esmės pakeisti Europos energijos sistemą.

4.9.

Pasyvių vartotojų virsmas aktyviais gaminančiais vartotojais įvairiuose sektoriuose ir galimybė įtraukti smulkiuosius verslininkus ir bendrosios rinkos strategiją į skaitmeninę daiktų interneto erą aprašytas 2016 m. gegužės mėn. Europos Komisijos Bendrosios skaitmeninės rinkos strategijos dokumente (COM(2015) 192 final); ši strategija grindžiama trimis ramsčiais: 1) geresnė prieiga prie internetinių prekių ir paslaugų, 2) skaitmeniniams tinklams ir paslaugoms klestėti tinkamos sąlygos ir 3) Europos skaitmeninės ekonomikos augimo potencialo didinimas. Ją įgyvendinant ES ekonomika galėtų gauti 415 mlrd. EUR per metus ir būtų galima sukurti šimtus tūkstančių naujų darbo vietų, taip pat atsinaujinančiosios energijos sektoriuje.

4.10.

Rinka, kurioje dominuoja stambieji energijos gamintojai ir tiekėjai, turėtų būti atveriama individualiems dalyviams ir turi tapti labiau decentralizuota. Elektros energija nebebus reguliuojama ir tiekiama „iš viršaus į apačią“, iš didžiųjų jėgainių – vartotojams. Ji bus gaminama naudojantis daugeliu decentralizuotų atsinaujinančiųjų energijos išteklių.

4.11.

Elektros energijos gamybos suskaidymo lygį reikia pritaikyti atsižvelgiant į energijos vartotojų ypatumus. Skirtumai šioje srityje pirmiausia gali būti susiję su energijai imlios pramonės veikla konkrečiose šalyse.

4.12.

Šiuo metu energetinis saugumas vis labiau priklauso nuo energijos sistemos atsparumo teroristų išpuoliams. Plėtodami decentralizuotą gamybą, kartu didiname energetinį saugumą, nes decentralizuota gamyba mažiau pažeidžiama terorizmo grėsmės atžvilgiu.

4.13.

Naudojant decentralizuotus energijos išteklius galima spręsti energijos tiekimo veiklos vykdytojams, kurių veiklai labai svarbi elektra (pvz., naminių paukščių auginimo ūkiams, perdirbimo gamykloms, šaltiesiems sandėliams), tęstinumo problemą. Vienose ES šalyse elektros energijos tiekimas nutrūksta ne ilgiau kaip 20 min. per metus, bet kitose susidaro vidutiniškai 450–500 minučių per metus. Gaminančių vartotojų mikroįrenginiais užtikrinamas tokių veiklos vykdytojų veiklos tęstinumas.

4.14.

Apskritai galimybėmis, teikiamomis plėtojant decentralizuotą vartotojų gaminamą energiją, galima naudotis socialiniu požiūriu svarbiose strategijoje „Europa 2020“ nustatytose ES srityse, t. y. spręsti su visuomenės senėjimu susijusias demografines problemas ir kovoti su skurdu bei socialine atskirtimi.

4.14.1.

Vienas iš šios strategijos tikslų – didžiulį skurdo ir socialinės atskirties riziką patiriančių žmonių skaičių – 122 mln. – sumažinti bent 20 mln. Pagalba bus teikiama veiklos rėmimo programomis, aktyvios darbo rinkos priemonėmis ir tiksliniais fondais, įskaitant bent 20 % Europos socialinio fondo biudžeto. Logistinė ir finansinė parama šiems žmonėms steigiant labai mažus energijos kooperatyvus ir (arba) dalyvaujant esamose vietinėse daiktų interneto įmonėse gali palengvinti profesinę ir socialinę integraciją ir padėti išvengti skurdo rizikos.

4.14.2.

Panašūs uždaviniai susiję su senjorų ekonomika. ES susiduria su iššūkiu, su kuriuo iki šiol dar nebuvo susidūrusi nė viena visuomenė: smarkiai didėja ilgaamžiškumas ir kartu vyksta bendras gyvenimo skaitmeninimas, dėl to reikia imtis neįprastų ekonominių sprendimų ir naujų socialinių strategijų.

4.14.3.

2060 m. kiekvienam jaunam žmogui teks du vyresnio amžiaus žmonės (1). Vyresnio amžiaus gyventojai ir darbuotojai turėtų būti laikomi ne grėsme ir našta visuomenei, bet asmenimis, teikiančiais galimybę skaitmeninės revoliucijos amžiuje kurti dideliu darbo vietų skaičiumi pasižyminčią ekonomiką, remtis didele vyresniojo amžiaus gyventojų patirtimi ir laisvu laiku, taip pat – nors ir nedideliu – finansiniu jų kapitalu, siekiant saugiai investuoti į skaitmeninio amžiaus įmones. Viena iš galimybių būtų vyresniojo amžiaus žmonių kaip e. senjorų įtraukimas į energijos gamybos veiklą, pvz., kuriant kolektyvines jėgaines gyvenamųjų namų kvartaluose arba daugiabučiuose namuose.

5.1.

Šiuolaikinis kapitalizmas išsiskiria tuo, kad vartojimo sąvokos apibrėžtis susiejama su gamybos ir pardavimo procesais, o vartojimas suprantamas nebe kaip pasiturinčiojo elito privilegija, bet kaip masinis reiškinys.

5.2.

Sąvoką „gaminantis vartotojas“ (angl. prosumer) 1980 m. pirmą kartą pavartojo rašytojas ir futuristas Alvin Toffler. Knygoje „Trečioji banga“ (angl. The Third Wave) vartotojų vykdomą gamybą jis apibrėžia kaip gamybos ir vartojimo skirtumų išnykimą rinkoje. „Trečioji banga“ buvo procesas, per kurį pavieniai asmenys arba organizuotos gaminančių vartotojų grupės dalyvavo gaminant asmeniniam naudojimui skirtus produktus ir kurio metu buvo peržengtos gamintojus ir vartotojus skiriančios ribos.

5.3.

Rinkos koncepcija, pagal kurią vartotojai, įskaitant namų ūkius, buvo laikomi tik pasyviais rinkos dalyviais, nebebuvo suderinama su uždaviniais, kilusiais plėtojant technologijas. Jau 1972 m. Marshall McLuhan ir Barrington Nevitt numatė, kad vykstant elektros technologijų plėtrai vartotojas galės tapti gamintoju.

5.4.

Šiuolaikinės ekonomikos pagrindas – saugus ir įperkamas energijos tiekimas vartotojams, kad siekiant kovoti su energijos nepritekliumi būtų galima atsižvelgti į būtinybę apsaugoti pažeidžiamas socialines grupes.

5.5.

Gaminantys vartotojai – pavieniai asmenys, jų grupės arba namų ūkiai ir žemės ūkio įmonės, galintys veikti organizuotai, pvz., susibūrę į asociacijas, fondus arba kooperatyvus, veikiantys kaip šalia namų arba ant gyvenamųjų ar komercinių pastatų įrengtais mažais įrenginiais (pvz., vėjo minijėgainėmis, fotovoltinėmis plokštėmis, saulės energijos kolektoriais ir šilumos siurbliais) pagamintos energijos gamintojai ir vartotojai. Gaminantys vartotojai taip pat gali būti mažosios įmonės, įskaitant socialines įmones, ir vietos valdžios institucijas.

5.6.

Vartotojų vykdomos gamybos koncepcija, be elektros gamybos, apima šildymą ir vėsinimą.

5.7.

Iš esmės gaminantys vartotojai gamina energiją savo asmeninėms reikmėms. Jie tampa vartojamų prekių bendragamintojais. Pavieniai asmenys, pagaminantys maždaug tiek energijos, kiek jos suvartoja, taip pat laikomi gaminančiais vartotojais, net jei šie du procesai nėra vienalaikiai. Pavyzdžiui, taip gali būti, jei jie gamina energiją daugiausia dienos metu, bet savo reikmėms jos suvartoja palyginti mažai, parduoda visą perviršį kitiems vartotojams, o daugiausia energijos suvartoja tada, kai patys jos pagamina daug mažiau.

5.8.

Kad pavieniai vartotojai galėtų užsiimti gamyba, reikia kitaip organizuoti gyvenimą. Tokia gamyba gali būti labai susijusi su nepasitenkinimu masine, standartizuota gamyba. Šiuolaikiniai skaitmeninio amžiaus vartotojai nori būti laikomi asmenybėmis ir turėti galimybę patenkinti savo poreikius ir lūkesčius. Jie sąmoningai įsitraukia į projektus, susijusius su aplinkos apsauga ir išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimu.

5.9.

Perėjimą prie šiuolaikiškos energijos sistemos gaminantys vartotojai sieja su plėtra, kūrybiškumo ir nepriklausomumo būtinybe. Aktyviausia gaminančių vartotojų grupė šioje rinkoje – interneto karta. Ši karta išsiskiria tuo, kad ji pasaulį vertina ne vartojimo, bet kūrimo požiūriu. Ji siekia atsižvelgti į poreikius, susijusius su laisve, visuomenės patikimumu, greitu gyvenimo tempu ir novatoriškumu.

5.10.

Pirmieji gaminančių vartotojų procesai atsirado užsiimant paprasta savitarnos veikla paslaugų srityje ir elektronine prekyba, taip pat mažinant vartojimo orientavimąsi į rinką. Kitos priežastys, dėl kurių vartotojai užsiima gamyba – pokyčiai darbo rinkoje, kasdienės veiklos kompiuterizavimas, galimybė dirbti iš namų (nuotolinis darbas), ilgesnis laisvalaikis ir poreikis kuo geriau jį išnaudoti.

5.11.

Su rinka susijusi priežastis, dėl kurios vartotojai užsiima prekyba ne tik energetikos sektoriuje – per krizę sumažėjusios namų ūkių pajamos, išaugusios prekių ir paslaugų kainos, būtinybė kasdien taupyti ir dėl ekonominių priežasčių pavienių asmenų vykdoma asmeninėms reikmėms skirtų prekių gamyba ir paslaugų teikimas.

5.12.

Daugelis šalių įžvelgia vienalaikio decentralizuotų energijos išteklių, įskaitant mikroįrenginius, plėtojimo naudą. Pastarųjų galios viršutinė riba paprastai siekia 50–100 kW. Tai pirmiausia pasakytina apie gaminančių vartotojų įrenginius.

5.13.

Vartotojų pagamintą energiją galima laikyti esmine sudedamąja perėjimo prie decentralizuotos gamybos dalimi, t. y. sprendimu, kuris paprastai pageidaujamas siekiant užtikrinti energetinį saugumą, taip pat atsižvelgiant į aplinkos apsaugos ir socialinius aspektus.

5.14.

Vartotojams plačiai užsiimant gamyba, turėtų būti daug lengviau įgyvendinti per Paryžiuje vykusią 21-ąją Klimato kaitos konferenciją nustatytas užduotis.

5.15.

Įgyvendindama savo energijos politiką, ES daugiausia dėmesio skiria vartotojams ir sudaro jiems sąlygas aktyviai naudotis naujosiomis technologijomis. Pastaraisiais metais atsirado naujų atsinaujinančiųjų energijos išteklių technologijų, skirtų didelio masto pramonės įrenginiams ir mažesnio masto projektams; kartu labai sumažėjo susijusių investicijų sąnaudos. Pavyzdžiui, saulės fotovoltinių modulių kaina nuo 2008 m. iki 2012 m. sumažėjo 80 %. Todėl įmonės ir namų ūkiai galėjo pradėti rentabiliai gaminti ir vartoti savo elektros energiją.

5.16.

Atsižvelgiant į vartotojų gaminamos energijos plėtojimo pranašumus, prasminga skatinti galinčius gaminti vartotojus aktyviai imtis veiklos šioje srityje. Šią paramą galėtų sudaryti kliūčių šalinimas ir administracinių procedūrų paprastinimas, paprastesnis prisijungimas prie tinklo ir palankios energijos pertekliaus pardavimo sąlygos.

6.1.

Energiją gaminančių vartotojų kooperatyvas yra savanoriškas neriboto skaičiaus asmenų susivienijimas, kuris turi juridinio asmens statusą ir kurio tikslas – narių pagalba bendrai patenkinti savo energijos poreikius.

6.2.

Gaminantis vartotojas gali veikti atskirai arba kartu su kaimynais daugiabutyje, kuriame gyvena kelios šeimos. Apie kooperatyvą kalbame tada, kai į įrenginius investuoja keli žmonės. Jie gali būti ištisos konkrečios vietos gyventojų grupės. Siekiama gaminti elektros energiją arba šilumą, naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius, siekiant atsižvelgti į asmeninius poreikius, ir galbūt parduoti bet kokį perviršį tinklui. Vokietijoje reikalaujama, kad šiuo tikslu susiburtų trys fiziniai asmenys, o Lenkijoje – dešimt fizinių asmenų arba trys juridiniai asmenys.

6.3.

Iš Vokietijos pastarųjų metų patirties matyti, kad kooperatyvai siekia ne didinti pelną, bet pirmiausia – teikti ekonominę paramą ir pagalbą savo nariams. Kas ketvirtas iš beveik tūkstančio kooperatyvų buvo finansuotas tik narių įnašais. Kitais atvejais du trečdaliai finansavimo gauti iš kooperatinių bankų. Kiekvienas narys, neatsižvelgiant į jo finansinio įnašo sumą, turi vieną balsą. Paprastai šio įnašo suma nėra didelė; ji nustatoma kooperatyvo įstatuose. Jei kooperatyvas patiria nuostolių, narių atsakomybė ribojama jų investicijų suma.

6.3.1.

Kooperatyvai, kaip bet kokia įmonė, turi veikti ekonomiškai efektyviai. Kooperatyvų pranašumas buvo tas, kad šiame sektoriuje tik labai nedidelė jų dalis patyrė bankrotą (apie 0,1 % visų Vokietijoje patirtų bankrotų). Iš pradžių vidutiniškai mokėta 5–6 % dividendų, dabar jie siekia vidutiniškai 2–3 %.

6.3.2.

Vokietijos savivaldybės – labai svarbios energijos kooperatyvų partnerės: jos ne tik suteikia galimybę investuoti į stogus ir savivaldybių pastatus. Merai dažnai imasi iniciatyvos kurti energijos kooperatyvus ir stengiasi sudominti šiuo sumanymu vietos gyventojus.

6.4.

Pažymėtinas energijos kooperatyvų kūrimo poveikis – galimybė gauti energiją mažesne kaina, nei būtų galima gauti individualiai.

6.5.

Energijos kooperatyvai labai sustiprina gaminančių vartotojų padėtį, palyginti su stambiaisiais energijos rinkos dalyviais.

6.6.

Energijos kooperatyvai taip pat tiesiogiai įtraukia vietos gyventojus į energetinio saugumo didinimo vietovėje procesą. Tai labai svarbu siekiant gerinti sprendimus, pritaikytus prie vietos bendruomenių poreikių ir sąlygų.

6.7.

Kooperatyvų judėjimas, ypač senosiose ES šalyse, atliko labai svarbų vaidmenį skatinant augimą ir didinant ekonomikos konkurencingumą, taip pat propaguojant tokias Europos vertybes, kaip solidarumas, autonomija ir demokratija. Ekonominis senųjų ES šalių kooperatyvų potencialas tebėra didžiulis. Dėl socialistinės buvusiojo socialistinio bloko Vidurio ir Rytų Europos šalių kooperatyvų judėjimo kilmės ir to meto politikos, pagal kurią kooperatyvai pateko į centrinės ir regioninės valdžios institucijų valdymo sritį, šiandien kooperatyvai vertinami įtariai ir nepagrįstai jaučiamas neigiamas požiūris į gaminančių vartotojų kooperatyvus.

6.8.

Taikant pasigamintos energijos vartojimo modelį, suteikta galimybė mažinti energijos sąnaudas, pirmiausia – mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurioms elektros energijos kaina yra didelė našta. Gyventojai pradėjo taikyti naujus modelius: nuo ant savo stogo arba trečiosioms šalims priklausančių stogų montuojamų fotovoltinių plokščių iki energijos kooperatyvų įgyvendinamų atsinaujinančiosios energijos gamybos projektų.

2.2.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 34/53

Pranešėjas:

Stéphane BUFFETAUT

1.1.

Daugelį metų mokslininkai ir inžinieriai ieško būdų, kaip pažaboti vandenynų energiją. Srovės, potvyniai ir bangavimas yra nuolat atsinaujinantys energijos ištekliai. Prancūzijos Ranso potvynių ir atoslūgių jėgainės, kurią 1966 m. inauguravo generolas Charles de Gaulle, galia – 240 MW, joje yra dvidešimt keturios 10 MW galios turbinos. Naujos kartos vėjo jėgainių galia geriausiu atveju gali siekti 8 MW. Todėl ši technologija yra veiksminga, nors Ranso užtvanka ilgą laiką buvo vienintelis pasaulyje tokio įrenginio pavyzdys. Šiuo metu yra dar vienas panašus įrenginys Pietų Korėjoje, Sihwa ežere, kurio galia siekia 254 MW. Būta projektų Jungtinėje Karalystėje, bet jie buvo sustabdyti arba atidėti kilus pasipriešinimui dėl ekologinių priežasčių.

1.2.

Akivaizdu, kad tokios investicijos pasiteisina, jei įrenginiai montuojami palankiose geografinėse vietose, kuriose didelis potvynio ir atoslūgio koeficientas, ir į jas reikėtų geriau atsižvelgti numatant nacionalinį energijos rūšių derinį.

1.3.

Jau įgyvendinti pirmieji projektai pramonėje, o tai rodo, kad tokie metodai turėtų būti laikomi ne rizikingu eksperimentavimu, bet plėtotinais vietos energijos šaltiniais.

1.4.

Todėl EESRK mano, kad tikslinga plėtoti šio atsinaujinančiojo tipo elektros energijos gamybą, o ne susitelkti tik į vėjo jėgainių ir saulės energijos technologijas. Žinoma, jūros energiją ne visur galima eksploatuoti, bet būtų nuostolinga neišnaudoti atsinaujinančiojo energijos ištekliaus, kuris yra prognozuojamas, todėl jo poveikis aplinkai yra mažas ir valdomas. Gerai žinoma, kad ateities energetika bus grindžiama įvairiais tiekimo šaltiniais.

1.5.

2016 m. birželio 6 d. Vokietija, Belgija, Danija, Prancūzija, Airija, Liuksemburgas, Norvegija, Nyderlandai ir Švedija nusprendė sustiprinti bendradarbiavimą vėjo jėgainių jūrose gaminamos energijos srityje. Kartu su už energetikos sąjungą ir klimatą atsakingais Europos Komisijos nariais šios šalys pasirašė konkretų žemyno šiaurėje esančių jūrų veiksmų planą. Taip bendradarbiaujant bus suderintos vėjo energijos jūrose taisyklės ir subsidijavimo schema ir sujungti elektros energijos tinklai.

1.5.1.

EESRK primygtinai rekomenduoja laikytis panašaus požiūrio į jūrų energiją – tiek į povandenines turbinas, tiek į potvynių ir atoslūgių užtvankas – ir bendradarbiauti valstybėms narėms arba su Europos Sąjungos kaimyninėmis šalimis, kuriose yra šiems įrenginiams pastatyti palankių vietų. Dažniausiai tai yra Atlanto vandenyno ir Šiaurės jūros pakrančių šalys.

1.6.

Komitetas mano, kad reikia atsižvelgti ir į dar nebrandžias technologijas, pavyzdžiui, bangų ir jūrų šiluminės energijos, tačiau laikotarpiu, kai trūksta viešųjų lėšų, jas skiriant turi būti atsižvelgiama į efektyvumo kriterijų, todėl pirmenybę reikia teikti kuo spartesnę pažangą leidžiančioms pasiekti technologijoms.

1.7.

Komitetas pabrėžia, kad investicijos šioje srityje sudarys Europos Sąjungai galimybę ateityje pirmauti naujų atsinaujinančių energijos išteklių srityje. Europos įmonės jau turi 40 % patentų, susijusių su atsinaujinančiųjų išteklių energija. EESRK rekomenduoja tęsti mokslinių tyrimų ir plėtros pastangas ne tik jūrų energijos, bet ir kintančiųjų nekaupiamųjų atsinaujinančiųjų išteklių pagamintos energijos kaupimo srityje, kad būtų galima išlyginti atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybą.

1.8.

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad skiriant subsidijas tik įprastiniams atsinaujinantiesiems energijos ištekliams gali būti ribojamos galimybės ir iškreipta atsinaujinančiųjų išteklių energijos ekonomika teikiant pirmenybę veiksmingos lobistų veiklos remiamoms technologijoms.

2.1.

Didžiąją dalį mūsų planetos dengia vandenynai, todėl būtų teisingiau ją vadinti jūros, o ne žemės planeta. Visais laikais žmonės naudojo žuvininkystės išteklius maistui. Pastaruoju metu žmonijai pavyko pasinaudoti ištekliais, glūdinčiais jūrų dugne ar po juo (polimetalų rūda, nafta ir kt.). Vandenynų energija buvo naudojama ilgus amžius, bet tik vietos mastu, potvynių ir atoslūgių malūnuose, kurių dar esama kai kuriose pakrantėse.

2.2.

Šiuo metu poreikis mažinti bet kokią taršą ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį turėtų paskatinti mus domėtis jūrų energijos potencialu. Ir apskritai, nejaugi Europos Sąjunga ir prieigą prie jūros turinčios valstybės narės galėtų neatsižvelgti į energijos srityje teikiamas vandenynų galimybes?

2.3.

Nors Europos jūrų valdos iš tikrųjų didelės, jos atsinaujinančiosios energijos išteklių eksploatacija tokioje didelėje teritorijoje vis dar labai menkai išvystyta. Tačiau Europos Sąjunga ir valstybės narės galėtų padėti skatinti inovatyvias energetikos įmones ir pramonės grupes diegti naujausias jūrų energijos išnaudojimo technologijas. Tokį tikslą sau užsibrėžė jūrų energijos forumas.

2.4.

Atsinaujinantieji jūrų energijos ištekliai yra įvairūs: bangavimas, bangų mūša, srovės, potvyniai ir atoslūgiai, paviršinio vandens temperatūros skirtumai, vėjai. Kiekvienas būdas ir metodas turi atitikti tam tikrus geografinius ir ekologinius reikalavimus, o tai reiškia, kad šiuos inovatyvius metodus galima taikyti tik atsižvelgiant į jų sukeliamus suvaržymus ir padarinius.

3.1.

Bet kuris stebėjęs ramų ar įsišėlusį vandenyną žino, kad šios vandenų platybės nuolat juda ir jose veikia jėgos. Todėl natūraliai kyla klausimas, ar galima išnaudoti ar išgauti jūros generuojamą energiją.

3.2.

Kokios techninės priemonės buvo išnagrinėtos arba įgyvendintos praktikoje?

3.3.

Perspektyviausiu praktiškai yra laikomas potvynio ir atoslūgio srovių panaudojimo metodas. Tačiau šių technologijų potencialas labai priklauso nuo jų įdiegimo vietos. Daugiausia galimybių jas diegti yra Atlanto vandenyno ir Šiaurės jūros zonose, kuriose yra didžiausi potvynio ir atoslūgio koeficientai. Veiksmingiausiai jos panaudojamos ten, kur potvynio vanduo pakyla aukščiausiai. Tokio panaudojimo didžiausias pranašumas yra tai, kad galima numatomai ir reguliariai tiekti energiją, nes potvyniai ir atoslūgiai vyksta nuolat, o jų amplitudė iš anksto gerai žinoma.

EDF duomenimis, jūros energijos potencialas, kurį galėtų išnaudoti Europos Sąjunga, siekia apie 5 GW (iš jų 2,5 – Prancūzijos pakrantėse) ir atitinka dvylikos 10 800 MW galios branduolinių reaktorių potencialą. Vis dėlto potvynio ir atoslūgio srovių panaudojimas vis dar yra technologinių tyrimų stadijoje ir, išskyrus Ranso užtvanką, praktinių veiksmų dar nesiimta.

3.4.

Kokios povandeninių turbinų technologijos šiuo metu yra bandomos?

4.1.

Esama daug įvairių jūros bangų energijos panaudojimo sprendimų: vieni prototipai panardinami, kiti įrengiami vandens paviršiuje, pakrantėje arba atviroje jūroje. Įvairiuose prototipuose pritaikytos skirtingos energijos išgavimo sistemos: ji mechaniškai išgaunama vandens paviršiuje (jam banguojant), po vandeniu (vykstant sukamajam perdavimui ar judėjimui), kintant bangavimo slėgiui (vandens lygio pokyčiai) arba fiziškai sulaikant tam tikrą vandens masę.

4.2.

Pagrindinis trūkumas – priešingai nei potvynių ir atoslūgių energija, bangavimo energija yra sunkiai prognozuojama. Šiuo metu vyksta jūros bangų mūšos ir bangavimo energijos išnaudojimo technologijų tyrimai ir veikiančių įrenginių dar nėra. Tačiau išbandomos šešios skirtingos technologijos:

5.1.

Pagrindinis tikslas – išnaudoti vandenynų paviršiaus ir gelmių vandens temperatūros skirtumą. Šiai energijai pavadinti dažnai vartojama santrumpa OTEC – angl. ocean thermal energy conversion. Europos Sąjungos dokumentuose vartojamas terminas „hidroterminė energija“, apibrėžiamas kaip „paviršiniuose vandenyse susikaupusi šilumos energija“.

5.2.

Veikiant saulės energijai, vanduo jūros paviršiuje įšyla ir jo temperatūra tarpatogrąžinėje zonoje gali viršyti 25 oC, o gelmėse, kur saulės spinduliai neprasiskverbia, jis lieka šaltas, 2–4 oC (išskyrus tokias uždaras jūras kaip Viduržemio jūra). Be to, šaltieji vandens sluoksniai nesimaišo su šiltaisiais. Tokį temperatūros skirtumą galima išnaudoti veikiant šilumos varikliui. Energija gali būti gaminama pasitelkiant po vieną šalto ir šilto vandens šaltinį – atitinkamai jūros gelmių ir paviršiaus vandenį.

5.3.

Bet tam, kad toks jūrų šiluminės energijos gamybos įrenginys veiktų optimaliai ir pelningai, jis turi būti įrengtas specifinėse vietovėse, kurioms būdinga tam tikra paviršiaus vandens temperatūra ir tam tikras gylis. Jam reikalingi vamzdynai gali pasiekti iki tūkstančio metrų gylį ir tai reikia užtikrinti ribojant sąnaudas bei įvaldant technologiją. Taigi būtų klaidinga tokį įrenginį montuoti už keleto kilometrų nuo pakrantės, nes tokiu atveju prireiktų ilgesnių vamzdynų, o kartu ir papildomų sąnaudų. Praktiškai optimali teritorija tokiems įrenginiams yra tarp Vėžio ir Ožiaragio atogrąžų, t. y. tarp + 30 ir – 30o platumos, taigi periferiniuose Europos Sąjungos regionuose.

6.1.

Kadangi iš esmės nenagrinėjamas jūrų energijos klausimas stricto sensu, reikia taip pat paminėti ir prie jūros dugno tvirtinamas arba plūduriuojančias (žinoma, pritvirtintas inkarais) vėjo jėgaines, kurių tinklas jūroje toli gražu nėra labiausiai išplėtotas ir kurios, palyginti su pirmiau minėtomis jėgainėmis, yra beveik įprastos energijos gamybos priemonės. Visgi jos daro aiškų poveikį aplinkai ir gamtovaizdžiui. Dažnai keliamas naudojimo konflikto su žvejais klausimas. Praktiškai vėjo jėgainės, kurių pagrindas įtvirtintas jūros dugne, yra tikri jūrų rezervatai, kuriuose dauginasi žuvys. Šie įrenginiai turi netiesioginės naudos žvejams, kadangi padeda atkurti išteklius žvejybai draudžiamose zonose, kuriose turbinų pagrindai atlieka dirbtinių rifų vaidmenį.

6.2.

Tai labiausiai paplitęs ir klestintis energijos gamybos būdas Europoje. Šiuo metu esama apie šimto vėjo jėgainių parkų, daugiausia Šiaurės jūroje, Atlanto vandenyne (Didžiosios Britanijos teritorijoje) ir Baltijos jūroje. Viduržemio jūros regione tokių įrenginių ar projektų mažai, nes ši jūra gili ir joje labai mažai žemyninio šelfo.

6.3.

Pagrindinius šios technologijos diegimo etapus galima apibendrinti taip:

6.4.

Du dideli projektai pradėti įgyvendinti Prancūzijos pakrantėse: vienas Bretanėje, o kitas – tarp Nuarmutjė ir Jė salų. Buvo paskelbti konkursai ir jau pasirinkti darbus atliksiantys konsorciumai.

6.5.

Vėjo jėgainių jūroje parkų ekonominę grąžą lemia jų vieta, ypač vėjo stiprumas ir dažnumas, taigi ji gali būti dvigubai mažesnė ar didesnė. Kartais, mažesnio poreikio laikotarpiais, vėjo jėgainių pagaminta perteklinė energija būdavo parduodama neatidėliotinų sandorių rinkose už mažesnę nei savikaina kainą. Taigi, suklestėjus šio tipo elektros energijos gamybai, galbūt bus pagaminama perteklinė energija, kurią sunku realizuoti, nes jos kiekis labai priklauso nuo vienetinių atsitiktinių meteorologinių sąlygų (žr. profesoriaus Wolfo nuomonę dėl kintančiųjų išteklių energijos).

6.6.

Dėl šio metodo plėtojimo ir vėjo elektrinių eksploatacijos technologinės pažangos per pastaruosius dvidešimt metų investicinės sąnaudos ir eksploatavimo išlaidos mažėja. Šio tūkstantmečio pradžioje megavato per valandą kaina buvo 190 EUR, o šiuo metu ji siekia 140–160 EUR. Palyginant galima nurodyti, kad moderniame EPR tipo branduoliniame reaktoriuje pagamintas megavatas per valandą kainuoja 130 EUR, tačiau gamyba vyksta stabiliai ir nuspėjamai.

6.7.

Akivaizdu, kad norint pramoniniu mastu plėtoti kitus jūros išteklių pažabojimo būdus, reikia, kad jie būtų konkurencingi jūros vėjo jėgainių atžvilgiu, ir pateikti įrodymų, kad jie turi konkurencinių pranašumų prieš jūros vėjo jėgaines, kurių techninės priežiūros ir stebėsenos sąnaudos yra nemažos. Šiuo metu vandens turbinos ir upių žiočių užtvankos, atrodo, yra veiksmingiausios ir pelningiausios atsinaujinančiųjų jūrų išteklių energijos gamybos sistemos. Vienas iš jų pranašumų – energijos gamyba yra prognozuojama bei reguliari.

7.1.

Kadangi tai ekologiška energija, jos gamybai galima skirti įvairių Europos ir nacionalinių programų paramą, konkrečiai – lengvatinę pirkimo kainą. Vis dėlto, išskyrus jūrų vėjo jėgaines, šios technologijos, ypač vandens turbinos, dar turi būti išbandytos su „natūralaus dydžio“ įrenginiais. Belieka tikėtis, kad tam tikras ekologinis konservatyvumas nesutrukdys diegti išbandytus naujus metodus. Kaip žinome, upių žiočių užtvankos negali būti plėtojamos kaip tik dėl aršaus aplinkos aktyvistų ir žvejų pasipriešinimo. Bet kokie įrenginiai daro poveikį aplinkai. Todėl, siekiant įvertinti tikrąją sąnaudų ir pranašumų pusiausvyrą, reikia gebėti kuo tiksliau šį poveikį išmatuoti.

7.2.

Neseniai tarp Pempolio ir Breha salos įrengtas pirmasis povandeninių turbinų parkas. Potvynių ir atoslūgių srovės suka turbinų sraigtą; kiekvienos turbinos galia – 1 MW. Šios povandeninės turbinos galės patenkinti 3 000 namų ūkių elektros energijos poreikį.

7.3.

Galiausia, visų jūrų energijos išnaudojimo būdų veiksmingumas priklauso nuo atitinkamų įrenginių vietos. Taigi jūra nėra universaliai veiksmingas energijos šaltinis. Todėl šioje srityje reikės elgtis protingiau nei išnaudojant tam tikrus kitus subsidijuojamus atsinaujinančiuosius išteklius, pavyzdžiui, fotovoltines plokštes, kurios kartais įrengiamos veikiau dėl mokesčių lengvatų, o ne dėl veiksmingumo. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad CO2 mokestis padėtų šiandien dar visiškai naujas atsinaujinančiosios energijos gamybos technologijas padaryti ekonomiškai patraukliomis.

2.2.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 34/58

Pranešėjas:

Ioannis VARDAKASTANIS

1.1.

EESRK palankiai vertina Darbotvarkę iki 2030 m., nes joje nustatyti plataus užmojo tikslai ir uždaviniai, kuriais siekiama pakeisti pasaulį, ir atsispindi istorinės permainos, susijusios su tuo, kaip visame pasaulyje bus mažinami ekonominiai, socialiniai ir aplinkos apsaugos skirtumai. Kadangi Europos Sąjunga (ES) atlieka svarbų tarptautinį vaidmenį diplomatijos, žmogaus teisių skatinimo, prekybos, vystymosi ir humanitarinės pagalbos srityse, taip pat bendradarbiauja su daugiašalėmis organizacijomis ir dvišaliu pagrindu su trečiosiomis šalimis, ji gali turėti didelės įtakos siekiant įgyvendinti darnaus vystymosi tikslus (DVT) pasauliniu mastu. Tačiau Darbotvarkėje iki 2030 m. numatyta, kad ataskaitos bus teikiamos savanoriškai, todėl gali būti sunku nuosekliai, veiksmingai ir išmatuojamai ją įgyvendinti. EESRK ragina ES darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimą vertinti kaip įsipareigojimą ir galimybę formuoti būsimas ES politikos priemones ir programas. EESRK taip pat nurodo, kad ES turėtų pritarti Darbotvarkei iki 2030 m., nes joje siūloma ir apibūdinama nauja perspektyvi idėja – paversti ES darnaus vystymosi Sąjunga – ir atitinkamai ES piliečiams ir likusiam pasauliui pristatoma naujos integracinės žmogaus socialinės raidos vizija.

1.2.

Darbotvarkėje iki 2030 m. visiškai atsispindi tokios Europos vertybės kaip gerovė visiems, žmogaus teisės, socialinis teisingumas, kova su skurdu, demokratinis valdymas, socialinė rinkos ekonomika ir aplinkos apsauga. Todėl tikimasi, kad ES atliks vadovaujamąjį vaidmenį įgyvendinant Darbotvarkę iki 2030 m. ir prisidės prie DVT įgyvendinimo pasauliniu lygmeniu. Taip ES bus pripažinta lydere skatinant aplinkos, socialiniu ir ekonominiu požiūriais atsakingą bei darnų vystymąsi ir užtikrinant pagarbą žmogaus teisėms, lyčių lygybę, nediskriminavimą ir paramą pažeidžiamoms grupėms. Skurdo panaikinimas turėtų būti svarbiausias ES politikos priemonių ir programų prioritetas. Be to, klimato teisingumo ir „teisingo perėjimo“ principai turėtų būti visiškai ir veiksmingai įtraukti ir integruoti į bendrąją ES darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimo strategiją.

1.3.

EESRK nurodo, kad ES tik tuo atveju galės įvykdyti savo įsipareigojimą užtikrinti darnų vystymąsi pasaulio mastu, taigi ir aktyviai bei veiksmingai remti Darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimą, jeigu atliks būtinus pakeitimus, kad subalansuotai ir kompleksiškai pritaikytų savo politikos priemones ir programas prie trijų DVT ramsčių. ES ir valstybės narės yra moraliai ir politiškai įsipareigojusios ES piliečiams ir likusiam pasauliui Darbotvarkę iki 2030 m. įgyvendinti politiškai nuosekliu ir suderintu būdu. ES institucijos ir valstybės narės turi aukščiausiu politiniu lygmeniu skubiai susitarti dėl tolesnių veiksmų – priimti tarpinstitucinį Komisijos, Tarybos ir Parlamento susitarimą, kuriuo būtų nustatytas tvirtas tolesnių politinių veiksmų pagrindas (1). Kad ES taptų darnaus vystymosi sąjunga, šis susitarimas dėl DVT įgyvendinimo turėtų sudaryti bendrosios Darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimo strategijos pagrindą.

1.4.

Kaip ir ankstesnėje nuomonėje (2), EESRK ragina sukurti pilietinės visuomenės darnaus vystymosi forumą Darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimui skatinti ir stebėti, kad būtų užtikrintas ES vidaus ir išorės politikos priemonių ir programų nuoseklumas. Kad būtų užtikrintas forumo darbo skaidrumas ir jo atskaitomybė Europos piliečiams, šiame forume kaip pagrindiniai veikėjai turėtų visapusiškai dalyvauti visi suinteresuotieji subjektai, įskaitant Tarybą, Komisiją Parlamentą ir pilietinę visuomenę. EESRK yra pasirengęs palengvinti šį procesą.

1.5.

Pati ES, pradedant 2017 m., turėtų būti iniciatyvi ir JT aukšto lygio politinio forumo (JT ALPF) posėdyje pristatyti periodinį savanorišką savo vidaus ir išorės politikos priemonių bei programų vertinimą. ES bus pirmoji tai padarysianti regioninė organizacija. Be to, ES turėtų rengti metines temines ataskaitas pagal metines temines JT ALPF peržiūras. Per Europos darnaus vystymosi forumą pilietinė visuomenė turėtų būti visapusiškai įtraukta į šį ataskaitų teikimo procesą. EESRK yra pasirengęs palengvinti šį procesą (3).

1.6.

ES yra įsipareigojusi visiškai laikytis tarptautinių ir Europos sutarčių bei susitarimų, kuriais užtikrinama aplinkos apsauga, žmogaus teisės ir ekonominės, socialinės bei kultūrinės teisės. Todėl, įgyvendindama Darbotvarkę iki 2030 m. ir vykdydama jos įgyvendinimo stebėseną bei peržiūrą, ES turėtų remtis tarptautinės ir Europos teisės aktais. Darbotvarkėje iki 2030 m. taikomas savanoriškumo principas neturėtų padaryti neigiamo poveikio įpareigojimui visiškai ir veiksmingai įtraukti ir integruoti į bendrąją ES DVT įgyvendinimo strategiją įsipareigojimą laikytis tarptautinės ir Europos teisės. ES tarptautinės prievolės turėtų galioti visoms ES politikos priemonėms ir programoms.

1.7.

Europos Komisija turi apsvarstyti, koks vaidmuo Darbotvarkėje iki 2030 m. teks išorės veiksmų priemonėms. Išorės politikos planavimas yra pirmas žingsnis, tačiau to nepakanka: siekiant nustatyti tikruosius dabartinės ir būsimos išorės politikos priemonių bei programų, į kurias, laikantis subalansuoto ir teisingo požiūrio, turėtų būti visiškai įtraukti ir integruoti Darbotvarkės iki 2030 m. ekonominis, socialinis ir aplinkos apsaugos ramsčiai, skirtumus, taip pat reikia atlikti išsamią bei visapusišką skirtumų analizę ir vertinimą. Todėl EESRK prašo Komisijos imtis konkrečių veiksmų, kad šios priemonės būtų įtrauktos į rengiamą komunikatą dėl DVT įgyvendinimo.

1.8.

Europos Komisija turi visiškai integruoti Darbotvarkę iki 2030 m. į Europos Sąjungos išorės veiksmus. Pasaulyje ES yra svarbi veikėja, kuri su suinteresuotaisiais (viešaisiais, tarpvyriausybiniais, privačiais ir nevyriausybiniais) subjektais sąveikauja vykdydama išorės veiksmus ir priemones. Todėl, siekdama skatinti aktyviai įgyvendinti Darbotvarkę iki 2030 m., Europos Komisija turėtų visiškai išnaudoti tokias esmines sritis kaip prekybos ir vystymosi politika, kaimynystės politika, aplinkos apsaugos ir klimato politika, užsienio ir saugumo politika, socialinė ir solidarioji ekonomika, žmogaus teisių rėmimas, humanitarinė pagalba, nelaimių rizikos mažinimas ir technologijų perdavimas. Europos Komisija turi visiškai integruoti Darbotvarkę iki 2030 m. į Europos konsensusą dėl vystymosi ir ją taikyti, ir EESRK apgailestauja, kad darbotvarkė nepakankamai atsispindi ES visuotinėje užsienio ir saugumo politikos strategijoje (4). Europos Komisija turėtų į ilgai lauktą ir gerokai uždelstą komunikatą dėl Darbotvarkės iki 2030 m. įtraukti prasmingą programą, kurios tikslas – užtikrinti politikos nuoseklumą ir koordinavimą vykdant Komisijos išorės veiksmus ir programas ir taip garantuoti, kad darnaus vystymosi principo būtų laikomasi visose išorės politikos srityse.

1.9.

Europos Komisija ir visų pirma Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai turėtų sukurti veiksmingus mechanizmus oficialiai paramai vystymuisi (OPV) ir Adis Abebos veiksmų darbotvarkės įgyvendinimui nuosekliai koordinuoti, siekiant užtikrinti, kad OPV būtų teikiama partnerystėms ir konkrečioms programoms bei projektams, rengiamiems remiantis trimis Darbotvarkės iki 2030 m. ramsčiais ir visiškai atsižvelgiant į skurdo įveikimo, klimato teisingumo, tinkamo perėjimo, integracinio augimo ir vystymosi principus, taip pat į principą „niekas neturi būti pamirštas“, skatinant modernizavimą, infrastruktūros plėtojimą ir tvarų verslo vystymąsi, kovojant su nelygybe ir užtikrinant pagarbą žmogaus teisėms.

1.10.

EESRK Europos Komisijai rekomenduoja, integruojant Darbotvarkę iki 2030 m. į išorės veiksmų priemones, taikyti Europos struktūrinių ir investicijų fondų sąlygų laikymosi principą ir todėl Darbotvarkėje iki 2030 m. nustatytos sąlygos turėtų būti taikomos visoms politikos priemonėms ir programoms, susijusioms su DVT.

1.11.

ES delegacijos trečiosiose šalyse turėtų atlikti apklausas, kad įvertintų, kiek visuomenė yra informuota apie darnaus vystymosi tikslus ir kaip ji juos suvokia. Europos Komisija turėtų organizuoti ir vykdyti informuotumo didinimo veiklą bei kampanijas, kad Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 m. taptų Europos darbotvarke. Europos Komisija turėtų periodiškai atlikti „Eurobarometro“ apklausas, kad įvertintų, kiek ES piliečiai yra informuoti apie darnaus vystymosi tikslus ir kaip jie juos suvokia. Pilietinės visuomenės organizacijoms šiame procese tenka itin svarbus vaidmuo.

1.12.

EESRK ragina Europos Komisiją paskelbti metinę su Darbotvarke iki 2030 m. susijusių išorės veiksmų ir fondų paramos įgyvendinimo ataskaitą. Ši informacija turėtų būti įtraukta į planuojamas metines ES darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo ataskaitas. Europos Komisija taip pat turėtų parengti ir į savo išorės politiką bei programas įtraukti Darbotvarkės iki 2030 m. rodiklių ir lyginamųjų standartų rinkinį, kad būtų paprasčiau vertinti ir teikti ataskaitas apie tai, kaip veiksmingai nukreipia finansavimą su DVT susijusiems projektams ir programoms, ir kaip konkrečiai ES išorės veiksmų priemonėse atsižvelgiama į Darbotvarkės iki 2030 m. ekonominį, socialinį ir aplinkos apsaugos ramsčius.

1.13.

Europos Komisija turėtų skatinti savo išorės politikoje ir programose taikyti daugiašaliu suinteresuotųjų subjektų dalyvavimu pagrįstą valdymo modelį ir taip užtikrinti, kad trečiųjų šalių pilietinės visuomenės organizacijos taptų tikromis partnerėmis įgyvendinant DVT. Šis naujas požiūris į konsultavimąsi ir sprendimų priėmimą dalyvaujant visuomenei turėtų būti grindžiamas skaidrumu, atskaitomybe ir partneryste. Kad Darbotvarkė iki 2030 m. būtų įgyvendinama demokratiškai, pilietinės visuomenės organizacijas reikia visapusiškai įtraukti į visus veiklos etapus, įskaitant stebėseną ir peržiūrą.

1.14.

EESRK prašo Europos Komisijos įtraukti pilietinės visuomenės organizacijų gebėjimų stiprinimą į savo finansavimo priemones ir į išorės politiką ir programas. Komisija turėtų parengti konkrečią programą ir numatyti finansavimą pilietinės visuomenės organizacijų gebėjimų stiprinimui remti, kad jos galėtų visapusiškai dalyvauti šiame procese. Pilietinės visuomenės organizacijoms, kurios dirba spręsdamos vietos klausimus ir atlieka su valdymo klausimais susijusį „tarpininkavimo“ vaidmenį, reikia suteikti daugiau galimybių dalyvauti esamose gebėjimų stiprinimo programose (5).

1.15.

Kadangi EESRK palaiko ryšius su daugybe įvairių partnerių daugelyje pasaulio šalių, Komitetas yra pasirengęs sudaryti sąlygas visiems partneriams (daugiausia iš pilietinės visuomenės) iš tikrųjų ir prasmingai dalyvauti įgyvendinant DVT bei vykdant jų stebėseną ir šiuo tikslu įsipareigoja palengvinti pilietinės visuomenės dalyvavimą įgyvendinant DVT nacionaliniu lygmeniu.

2.1.

EESRK palankiai vertina 2015 m. rugsėjo 25 d. pasaulio lyderių prisiimtą įsipareigojimą įgyvendinti Darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 m., kurioje nustatyti tikslai panaikinti skurdą, apsaugoti planetą ir užtikrinti gerovę visiems. Kiekvieną tikslą sudaro konkretūs uždaviniai, kuriuos reikia įvykdyti per kitus 15 metų. Todėl tikimasi, kad pagal Darbotvarkę iki 2030 m. suinteresuotieji subjektai bus skatinami kurti stiprias ir įtrauktimi grindžiamas partnerystes ir bus tvirtai remiamas visuotinis naujo valdymo modelio įgyvendinimas.

2.2.

Darbotvarkei iki 2030 m. būdingas visuotinis, nedalomas ir integruotas požiūris į ekonominį, socialinį ir aplinkos apsaugos ramsčius, taigi ja užtikrinama unikali trijų darnaus vystymosi aspektų pusiausvyra. Būtent todėl Darbotvarkė iki 2030 m. tapo istoriniu pasikeitimu, susijusiu su tuo, kaip visame pasaulyje mažinami ekonominiai, socialiniai ir aplinkos apsaugos skirtumai.

2.3.

Darbotvarkė iki 2030 m. yra žmonėms, planetai ir gerovei užtikrinti skirtas veiksmų planas. Joje nustatyta 17 darnaus vystymosi tikslų (DVT) ir 169 uždaviniai, kuriais, siekiant užtikrinti gerovę visiems, pasinaudoti laimėjimais įgyvendinant Tūkstantmečio vystymosi tikslus (TVT), pašalinti TVT deficitus ir trūkumus ir pasiūlyti pasauliui naują darnaus vystymosi ir integracinio augimo viziją, kuri bus naudinga visiems gyventojams, vienodai atsižvelgiama į darnaus vystymosi ekonominį, aplinkos apsaugos ir socialinį aspektus. Darbotvarke iki 2030 m. taip pat siekiama apsaugoti, skatinti ir užtikrinti žmogaus teises ir lygybę visiems, ypatingą dėmesį skiriant lyčių lygybei (5 tikslas).

2.4.

EESRK supranta, koks svarbus yra principas „niekas neturi būti pamirštas“ ir visiškai jam pritaria; šis principas taikomas visiems DVT ir uždaviniams, todėl jo turėtų būti visapusiškai laikomasi kuriant partnerystes, rengiant politikos priemones ir įgyvendinant Darbotvarkę iki 2030 m. bei vykdant jos įgyvendinimo stebėseną.

2.5.

Darbotvarkėje iki 2030 m. JT lygmeniu nustatyta aukšto lygio valdymo struktūra, vadinama aukšto lygio politiniu forumu (ALPF); tai yra įvairių suinteresuotųjų subjektų dalyvavimu grindžiama platforma, įgaliota atlikti sistemingas peržiūras ir imtis tolesnių veiksmų, kad būtų stebima, kaip įgyvendinama Darbotvarkė iki 2030 m. 2016 m. liepos mėn. įvyko pirmasis po Darbotvarkės iki 2030 m. pasirašymo ALPF posėdis ir jame 22 Vyriausybės, įskaitant keturias ES valstybes nares, pateikė pirmuosius savanoriškus nacionalinius vertinimus, kuriuose pranešė apie pastangas įgyvendinti 2030 m. darnaus vystymosi darbotvarkę savo šalyse (tai buvo Estija, Suomija, Prancūzija ir Vokietija, taip pat Kinija, Kolumbija, Egiptas, Gruzija, Madagaskaras, Meksika, Juodkalnija, Marokas, Norvegija, Filipinai, Korėjos Respublika, Samoa, Siera Leonė, Šveicarija, Togas, Turkija, Uganda ir Venesuela).

2.6.

Įgyvendinant Darbotvarkę iki 2030 m., daugiau dėmesio turėtų būti skiriama veiksmams, politikos priemonėms, programoms ir daugelį suinteresuotųjų subjektų vienijančioms, skaidrioms ir dalyvavimu grindžiamoms partnerystėms kurti, kad visame pasaulyje, remiantis visuotinumo, nedalomumo, skaidrumo, atskaitomybės ir žmogaus teisių principais, būtų panaikinti ekonominiai, socialiniai ir aplinkos apsaugos skirtumai.

2.7.

Darbotvarkės iki 2030 m. visuotinumo ir nedalomumo principas vienodai taikomas besivystančioms ir išsivysčiusioms šalims ir jai įgyvendinti reikalingi visų šalių radikalūs ekonominiai, socialiniai ir aplinkos apsaugos pokyčiai. Kadangi tikimasi, kad, įgyvendindama Darbotvarkę iki 2030 m., ES rodys pavyzdį, ES ir valstybės narės turėtų suderinti visas savo politikos priemones ir programas, kad jomis būtų siekiama tikslų subalansuotai ir nuosekliai kovoti su skurdu ir nelygybe, išsaugoti planetą, užtikrinti integracinį ekonomikos augimą, kuris būtų vienodai naudingas visiems gyventojams, ir į šias politikos priemones bei programas įtraukti ir integruoti tris DVT ramsčius.

2.8.

ES institucijoms reikės inicijuoti aukšto lygio procesus, kuriems vykstant bus priimti aukšto lygio politiniai sprendimai paversti ES darnaus vystymosi sąjunga. Todėl labai svarbu, kad, siekiant subalansuotai, vienodai atsižvelgiant į tris Darbotvarkės iki 2030 m. ramsčius, skatinti, užtikrinti ir įtvirtinti ES politikos priemonių ir programų nuoseklumą ir koordinavimą, būtų parengta bendroji DVT įgyvendinimo strategija.

3.1.

Sunkiausias uždavinys įgyvendinant Darbotvarkę iki 2030 m. – panaikinti visų formų skurdą, įskaitant ypač didelį skurdą. Tai yra ir pagrindinis Europos Sąjungos sutartyse įtvirtintas bendras principas ir vertybė, taip pat būtina sąlyga norint užtikrinti darnų vystymąsi (1 tikslas). ES pasaulinėje arenoje užima tvirtą poziciją, taigi yra de facto tapusi svarbia veikėja, turinčia didelės įtakos ekonomikos augimui ir vystymosi politikai visame pasaulyje. Todėl ji turi unikalią galimybę pasaulio mastu suderinti savo politikos priemones ir programas su Darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimu, užtikrindama, kad trys Darbotvarkės iki 2030 m. ramsčiai būtų subalansuotai integruoti į visas ES išorės veiksmų priemones. Turint omenyje Darbotvarkės iki 2030 m. visuotinumą ir nedalomumą, ES turėtų tikėtis, kad visų pirma bus atidžiai stebima, kaip ji sprendžia šį uždavinį.

3.2.

ES turėtų ieškoti būdų, kaip pasidalyti klimato kaitos keliamais sunkumais ir teikiama nauda, nes ji turi įtakos žmogaus teisėms, skurdo lygiui ir lygybei. Vienas iš tokių būdų yra „klimato teisingumas“ – pagal šią koncepciją visuotinis atšilimas vertinamas kaip etinis ir politinis, o ne tik kaip aplinkos apsaugos ar fizinio pobūdžio klausimas. Tai daroma klimato kaitos poveikį susiejant su teisingumo, ypač aplinkosauginio ir socialinio teisingumo, koncepcijomis ir nagrinėjant tokius klausimus kaip lygybė, žmogaus teisės, kolektyvinės teisės ir istorinė atsakomybė už klimato kaitą. Esminis klimato teisingumo koncepcijos teiginys yra tai, kad tie, kas yra mažiausiai atsakingi už klimato kaitą, yra tie, kas nuo jos labiausiai nukenčia.

3.3.

Lygiai taip pat svarbu į išorės ir vidaus ES politikos priemones ir programas įtraukti ir integruoti „teisingo perėjimo“ koncepciją, kuri padeda apsaugoti žmonių ir darbuotojų teises (pvz., deramą darbą) ir kartu, taikant ES išorės priemones, modernizuojama nacionalinė ekonomika ir verslo subjektai, užtikrinama, kad jie vykdytų aplinką tausojančią veiklą ir būtų socialiai atsakingi.

3.4.

Teisingas Darbotvarkės iki 2030 m. ekonominio, socialinio ir aplinkos apsaugos ramsčių įgyvendinimas, vykdant ES išorės veiksmus, turėtų apimti strategijas, kuriomis siekiama skatinti mažo anglies dioksido kiekio technologijų, žiedinę ekonomiką ir bendradarbiavimu grindžiamą vartojimą, darnią maisto gamybą ir tausų vartojimą, investavimą į inovacijas, ilgalaikį infrastruktūros modernizavimą ir tvarių įmonių skatinimą (6).

3.5.

Darbotvarkė iki 2030 m. grindžiama savanoriškumo principu ir požiūriu, ir tai gali sutrukdyti ją visapusiškai ir sparčiai įgyvendinti. Tačiau ES turėtų užtikrinti, kad Darbotvarkė iki 2030 m. būtų privalomai įgyvendinama ir vidaus, ir išorės mastu; 17 joje nustatytų tikslų yra visiškai suderinami su ES principais ir vertybėmis, kurie įtvirtinti jos Sutartyse, todėl juos reikia įtraukti į ES politikos priemones bei programas ir įgyvendinti. ES išorės veiksmai turėtų būti grindžiami šiais principais ir vertybėmis.

3.6.

Kad ES galėtų visapusiškai įgyvendinti Darbotvarkę iki 2030 m., ES institucijos ir valstybės narės turi iš tikrųjų įsipareigoti tai padaryti aukščiausiu politiniu lygmeniu, kad DVT būtų galima veiksmingai ir greitai įtraukti ir integruoti į visas ES politikos priemones ir programas.

3.7.

Dėl visuotinio Darbotvarkės iki 2030 m. pobūdžio ir įvairių pasaulio šalių, nepaisant jų skirtingo ekonominio ir socialinio išsivystymo lygio bei gyvenimo lygio, prisiimtų įsipareigojimų ES iškyla labai svarbus uždavinys imtis vadovaujamojo vaidmens ir teikti rekomendacijas, kad Darbotvarkė iki 2030 m. būtų nuosekliai įgyvendinama pasaulio mastu. Tačiau, kad tai būtų pasiekta ir kad ES būtų sukurtos palankios sąlygos įgyvendinti Darbotvarkę iki 2030 m., ES turi priimti reikiamus sprendimus ir atlikti reikalingus savo politikos priemonių ir programų pakeitimus.

3.8.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nuo Darbotvarkės iki 2030 m. patvirtinimo jau praėjo metai, o Europos Komisija šią darbotvarkę įgyvendino labai nenuosekliai ir nesuderintai. 2016 m. liepos mėn. įvyko pirmasis JT ALPF posėdis, kuriame keturios valstybės narės (Estija, Suomija, Prancūzija ir Vokietija) pateikė savanoriškus vertinimus. EESRK apgailestauja, kad Europos Komisija pirmajame ALPF posėdyje nepateikė nuoseklios ir suderintos strategijos, kuria būtų skatinamas geresnis tiek ES valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimo, tiek valstybių narių ir ES institucijų bendradarbiavimo koordinavimas ir įgyvendinimas.

3.9.

Šis koordinavimo trūkumas atsispindi ir visuotinės užsienio ir saugumo politikos strategijos bei naujojo Europos konsensuso dėl vystymosi konsultaciniuose dokumentuose – iš to galima spręsti apie ribotą Darbotvarkės iki 2030 m. integravimą ir įgyvendinimą. Metų pradžioje Europos Komisija inicijavo konsultaciją dėl Europos socialinių teisių ramsčio, tačiau nė neužsiminė apie Darbotvarkę iki 2030 m. ir, konkrečiau kalbant, apie jos socialinį ramstį. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad EESRK šiuo metu rengia nuomonę dėl Europos socialinių teisių ramsčio, kurioje išdėstytas Komiteto požiūris. EESRK tvirtai pabrėžia, kad ES negali ir neturėtų Darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinti izoliuotai.

3.10.

ES ir valstybių narių parama vystymuisi skiriama apie 150-čiai šalių; jos yra didžiausios oficialios paramos vystymuisi (OPV), kuri sudaro daugiau kaip 50 % visame pasaulyje kasmet teikiamos OPV, teikėjos. Preliminariais duomenimis, bendra ES (ES institucijų ir valstybių narių) OPV 2015 m. padidėjo iki 68 mlrd. EUR; ji didėja jau trečius metus iš eilės – nuo 2014 m. ji padidėjo 15 % ir pasiekė iki šiol didžiausią sumą. EESRK ragina ES ir valstybes nares padidinti bendrą OPV sumą: 2015 m. ji sudarė 0,47 % ES bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) ir turi pasiekti 0,7 % tikslą.

3.11.

„Eurobarometro“ apklausos duomenimis, „beveik devyni iš dešimties ES piliečių pritaria paramos vystymuisi teikimui (89 % – 4 procentiniais punktais daugiau nei 2014 m.). Daugiau kaip pusė teigia, kad ES turėtų suteikti pažadėtą paramą“ (7). Europos piliečiai tikisi, kad ES įvykdys savo įsipareigojimus įgyvendinti darnaus vystymosi tikslus, sukurdama naują darnios Europos viziją, ir laikysis savo įgyvendinimo įsipareigojimų.

3.12.

Siekdama užtikrinti savo politikos priemonių ir programų suderinamumą su Darbotvarke iki 2030 m., Europos Komisija turėtų atlikti jų peržiūrą, daugiausia dėmesio skirdama trečiosioms šalims. Siekiant nustatyti trečiosioms šalims skirtų ES politikos priemonių bei programų trūkumus ir neatitikimus, taip pat jų nesuderinamumą su darnaus vystymosi tikslais, Europos Komisijos atliekamą planavimą reikėtų papildyti išsamia ir visapusiška skirtumų analize.

3.13.

Trūksta patikimų ir neapibendrintų duomenų apie pažeidžiamų žmonių padėtį pasaulyje. Todėl Europos Komisija turėtų remti Tarpžinybinės darnaus vystymosi tikslų rodiklių ekspertų grupės darbą. Eurostatas turi pagerinti savo pajėgumą vertinti Darbotvarkės iki 2030 m. poveikį pažeidžiamoms grupėms ES viduje. EESRK ragina paskelbti metinę su Darbotvarke iki 2030 m. susijusių veiksmų ir fondų paramos įgyvendinimo ataskaitą. Ši informacija turėtų būti įtraukta į planuojamas metines Eurostato Europos darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo ataskaitas.

3.14.

ES institucijos turėtų imtis būtinų veiksmų, kad galėtų įveikti uždavinį įgyvendinti principą „niekas neturi būti pamirštas“ ir visiškai integruoti šį principą į savo politikos priemones ir programas. Kad šis tikslas būtų pasiektas, reikalingas nemažas neapibendrintų, patikimų ir prieinamų duomenų kiekis.

3.15.

Atlikdama išsamią peržiūrą ar nustatydama Darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimo stebėsenos procesus, Europos Komisija visada turėtų bendradarbiauti ir konsultuotis su pilietine visuomene. Tačiau EESRK mano, kad Europos Komisija turėtų pilietinės visuomenės gebėjimų stiprinimo veiklą įtraukti į visas savo politikos priemones ir programas ir taip, finansuodama ES įsikūrusių ir kitų regionų pilietinės visuomenės organizacijų tarptautinį bendradarbiavimą, užtikrinti, kad pilietinė visuomenė taptų tikra partnere įgyvendinant DVT. Šiuo tikslu EESRK prašo Europos Komisijos pritarti Europos darnaus vystymosi forumo įsteigimui, kaip rekomenduojama EESRK nuomonėje dėl Europos pilietinės visuomenės darnaus vystymosi forumo (8).

3.16.

ES institucijos turėtų įdiegti tarpinstitucinį koordinavimo mechanizmą, kad Darbotvarkės iki 2030 m. tikslai ir uždaviniai būtų veiksmingai, greitai ir nuosekliai įtraukti ir integruoti į visas ES išorės veiksmų politikos priemones ir programas. Kad būtų įvykdytas ES visapusiškas įsipareigojimas pasaulio mastu įgyvendinti DVT, reikalingas ilgalaikis strateginis ES išorės politikos priemonių ir programų planavimas. Todėl EESRK prašo Europos Komisijos:

3.16.1.

rengiamame komunikate dėl Darbotvarkės iki 2030 m. pateikti prasmingą programą, kuria būtų siekiama užtikrinti politikos nuoseklumą ir jos išorės veiksmų bei programų koordinavimą. Vien komunikatu be prasmingo plano ES išorės politiką pakeisti Darbotvarke iki 2030 m. grindžiama politika nepavyks patenkinti žmonių lūkesčių visame pasaulyje. Šis planas turėtų būti bendrosios ES strategijos dalis ir apimti reikiamas priemones bei pakeitimus, kad ES politikoje ir programose visuotiniu lygmeniu būtų nuosekliai įgyvendinta Darbotvarkė iki 2030 m. Daugiašaliu suinteresuotųjų subjektų dalyvavimu pagrįstas valdymo modelis turėtų būti pagrindinė bendrosios strategijos sudedamoji dalis, kuria būtų užtikrintas visapusiškas pilietinės visuomenės organizacijų dalyvavimas įgyvendinant DVT (9);

3.16.2.

užtikrinti, kad nauja ES visuotinė užsienio ir saugumo politikos strategija būtų platesnis mechanizmas, kurį taikant Darbotvarkės iki 2030 m. nuostatas būtų galima įtraukti į tokias sritis kaip prekybos, vystymosi, demokratijos, žmogaus teisių, humanitarinės pagalbos, nelaimių rizikos mažinimo, technologijų perdavimo ir klimato politikos;

3.16.3.

užtikrinti, kad į pasiūlymą dėl būsimo konsensuso dėl vystymosi būtų įtrauktos tikro ES institucijų ir valstybių narių, teikiančių paramą trečiosioms šalims, veiksmų koordinavimo nuostatos. Koordinuoti reikėtų ir išteklių telkimą. Konsensuse turėtų būti numatytas veiksmingas dvišalis ES ir valstybių narių veiksmų įgyvendinant nacionalinius prioritetus koordinavimas ir kitų viešųjų bei privačių paramos teikėjų įtraukimas. Numatoma, kad tai turės didinamąjį poveikį Darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimui, taip pat sumažės dabartinis neigiamas paramos susiskaidymo ir dubliavimosi poveikis;

3.16.4.

skatinti socialinę ir solidariąją ekonomiką vykdant išorės politikos priemones ir programas. EESRK mano, kad socialinė ir solidarioji ekonomika yra visiškai suderinama su DVT siekimu, todėl šis ekonomikos sektorius gali būti naudingas subalansuotai įgyvendinant Darbotvarkės iki 2030 m. ekonominį, socialinį ir aplinkos apsaugos ramsčius;

3.16.5.

paaiškinti ir konkrečiai nurodyti priemones, kurios turi būti taikomos Darbotvarkei iki 2030 m. įgyvendinti, kartu siekiant užtikrinti glaudžią sąveiką su Adis Abebos veiksmų darbotvarke ir vystymosi finansavimo forumu.

3.17.

Naujas holistinis Darbotvarkės iki 2030 m. požiūris kartu su trijų tarpusavyje susijusių ramsčių visuotinumo ir nedalomumo principu sudaro visapusiškesnį žmogaus socialinės raidos modelį, todėl Darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimo rezultatai negali būti vertinami tradiciniu būdu, ekonomikos augimą ir integracinį vystymąsi vertinant tik pagal BVP.

3.18.

Europos Sąjunga turėtų rengti ir įgyvendinti konkrečias politikos priemones ir programas, siekdama visapusiškai įgyvendinti Darbotvarkę iki 2030 m., ypatingą dėmesį skiriant demokratijos propagavimui, žmogaus teisėms, aplinkos apsaugos politikai, teisinei valstybei ir integraciniam augimui, kad būtų iš tikrųjų pagerintos pažeidžiamų grupių gyvenimo sąlygos. Tai turėtų būti pagrindinės ES išorės veiksmų, politikos priemonių ir programų sudedamosios dalys, kuriose daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama subalansuotam trijų Darbotvarkės iki 2030 m. ramsčių įgyvendinimui skatinti.

3.19.

Europos išorės veiksmų tarnyba taip pat turėtų parengti ir įgyvendinti nuoseklų planą, kad būtų įtraukti veiksmai ir iniciatyvos, kuriuos galima įvertinti. Turėtų būti siekiama, kad ES atliktų vadovaujamąjį vaidmenį, nuosekliai įtraukdama Darbotvarkės iki 2030 m. nuostatas į savo veiksmus, politikos priemones ir programas, ir kad likęs pasaulis ES laikytų lydere subalansuotai ir sąžiningai įgyvendinant Darbotvarkę iki 2030 m.

3.20.

Europos Komisija turėtų nustatyti Darbotvarkės iki 2030 m. sąlygas, kurias reikėtų suformuluoti pagal 17 tikslų, ir šios sąlygos turėtų būti įtrauktos į visas pagal išorės veiksmus ES finansuojamas politikos priemones ir programas. Šių programų paramos gavėjai, jas įgyvendindami, turėtų būti atsakingi už šių sąlygų įvykdymą. Be abejonių, Darbotvarkės iki 2030 m. sąlygos turi būti vienodai ir visiškai taikytinos visoms ES politikos priemonėms ir programoms. Sąlygų laikymosi principas jau įtrauktas į ES struktūrinių ir investicijų fondų reglamentavimo sistemą (10).

3.21.

Visuotinai pripažįstama, kad Darbotvarke iki 2030 m. iš esmės keičiama vystymosi darbotvarkė ir kad į tai turėtų būti visapusiškai atsižvelgta ES vystomojo bendradarbiavimo programose. Todėl Darbotvarkėje iki 2030 m. nustatyti 17 tikslų turėtų būti visiškai integruoti į ES vystomojo bendradarbiavimo darbotvarkę. ES taip pat turėtų visapusiškai laikytis tarptautinių sutarčių, įskaitant aplinkos apsaugos bei žmogaus teisių sutartis, ir į jas atsižvelgti rengdama ir įgyvendindama išorės veiksmus (11).

3.22.

Europos Komisija turėtų į savo išorės politikos priemones ir programas įtraukti priemones, skirtas įvertinti, kaip žmonės supranta ir koks yra jų požiūris į Darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimo poveikį. Todėl Europos Komisija turėtų atlikti „Eurobarometro“ apklausą ES valstybėse narėse ir atitinkamas apklausas šalyse partnerėse. Reikėtų pabrėžti ir atkreipti dėmesį į tai, kad, „Eurobarometro“ duomenimis, tik „trečdalis europiečių yra girdėję arba skaitę apie darnaus vystymosi tikslus (36 %)“.

4.1.

Darbotvarkėje iki 2030 m. pasaulis raginamas pereiti prie daugiašaliu suinteresuotųjų subjektų dalyvavimu pagrįsto valdymo modelio, daugiau galių suteikiant pilietinei visuomenei. Tai reiškia, kad bus taikomi nauji, glaudesniu bendradarbiavimu ir įtrauktimi grindžiami darbo metodai, sukurti remiantis sprendimų priėmimo dalyvaujant visuomenei modeliu.

4.2.

Derantis dėl Darbotvarkės iki 2030 m., suburta ir pritraukta naujų pilietinės visuomenės atstovų, todėl įgyvendinant Darbotvarkę iki 2030 m., šį pilietinės visuomenės dalyvavimą reikia išnaudoti, stiprinti ir oficialiai įtvirtinti. Iš tiesų pilietinės visuomenės organizacijos įnešė teigiamą ir veiksmingą indėlį į derybas dėl Darbotvarkės iki 2030 m., todėl pilietinės visuomenės vaidmuo įgyvendinant šią darbotvarkę yra būtinas ir ji yra de facto partnerė šiame procese.

4.3.

Pilietinė visuomenė turi atlikti ypač svarbų vaidmenį įgyvendinant Darbotvarkę iki 2030 m. pasauliniu, regioniniu ir nacionaliniu lygmenimis. Būtina užtikrinti, kad pilietinė visuomenė nacionaliniu lygmeniu taip pat atliktų veiksmingą vaidmenį ES valstybėse narėse ir šalyse partnerėse. Kad šis dalyvavimas ir partnerystė taptų tikrove, EESRK prašo Europos Komisijos pilietinės visuomenės gebėjimų stiprinimo veiklą integruoti ir įtraukti į savo politikos priemones ir programas.

4.4.

EESRK yra informuotas apie suvaržymus, apribojimus ir kliūtis, su kuriomis susiduria pilietinės visuomenės organizacijos daugelyje pasaulio šalių, ir žino, kad dėl tokios apgailėtinos padėties joms yra sunku realiai ir veiksmingai dalyvauti šiame procese. Todėl Komitetas prašo Europos Komisijos šalis partneres įpareigoti palengvinti realų pilietinės visuomenės dalyvavimą sistemingai konsultuojant jos atstovus ir juos įtraukiant į Darbotvarkės iki 2030 m. planavimo, įgyvendinimo ir stebėsenos veiklą, susijusią su projektais ir programomis, ypač tomis, kurias finansuoja ES. Kad šis tikslas būtų pasiektas, ES delegacija šalyse partnerėse turėtų atidžiai stebėti šį procesą ir apie rezultatus pranešti Europos Komisijai ir Sąjungos vyriausiajam įgaliotiniui užsienio reikalams ir saugumo politikai. JT delegacijos šalyse partnerėse taip pat turėtų rengti konsultacinius susitikimus dėl ES finansavimo programų su pilietinės visuomenės organizacijomis.

4.5.

Tačiau pilietinė visuomenė turėtų aktyviai siekti prisitaikyti prie Darbotvarkės iki 2030 m. reikalavimų, kad galėtų daryti veiksmingą įtaką jos įgyvendinimui. Akivaizdu, kad Darbotvarkėje iki 2030 m. pilietinės visuomenės organizacijos raginamos tapti tikra jos įgyvendinimo varomąja jėga, o tai reiškia, kad pilietinė visuomenė šį procesą turėtų vertinti kaip iš esmės keičiantį vystymosi darbotvarkės organizavimą ir įgyvendinimą. Šį tikslą galima pasiekti, tik jeigu pilietinė visuomenė tam tinkamai pasirengs ir restruktūrizuosis, kad galėtų visapusiškai dalyvauti priimant sprendimus. Pilietinės visuomenės organizacijos turėtų būti reprezentatyvios, demokratinės, skaidrios ir atskaitingos.