15.1.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 13/1

15.1.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 13/2

Pranešėjas

Ullrich SCHRÖDER

—

ES lygiu kiekvienais metais sušaukti specialią MVĮ ir SVA konkurencingumo tarybą, kaip EESRK siūlė savo 2011 m. nuomonėje (1),

—

Tarybos Konkurencingumo ir augimo aukšto lygio darbo grupė turėtų peržiūrėti pažangą vykdant nacionalinius veiksmus, kuriais siekiama įgyvendinti SVA prioritetus ir apsvarstyti papildomas ES lygmens priemones. Rezultatai turėtų būti pateikti metinei MVĮ ir SVA konkurencingumo tarybai,

—

pakelti Europos MVĮ pasiuntinių tinklo lygį įtraukiant į jį Ekonomikos ministerijų generalinius direktorius. Tai padėtų užtikrinti tvirtesnį ir geresnį ES ir valstybių narių veiksmų koordinavimą.

1.4.1.

Būtina pradėti rengti ES metinę SVA įgyvendinimo ataskaitą, į kurią turi taip pat būti įtraukta duomenimis pagrįsta ataskaita dėl Komisijos valdymo veiksmų ir dėl atskirų programų veikimo.

1.4.2.

Europos Audito Rūmai turėtų būti paskatinti skelbti reguliarias ataskaitas dėl atitinkamų MVĮ programų ir priemonių veikimo, kaip daro JAV Vyriausybės atskaitomybės biuras JAV Smulkiojo verslo administracijos atžvilgiu. Vidaus valdymą turėtų užtikrinti nepriklausomas Komisijos biuras, kaip tai daro Generalinio inspektoriaus biuras JAV Smulkiojo verslo administracijoje.

1.4.3.

SVA lydės sėkmė tik tuo atveju, jei bus įtvirtinta įvairių suinteresuotųjų subjektų dalyvavimu grindžiamo valdymo partnerystė (vienijanti socialinius partnerius ir suinteresuotuosius viešojo ir privačiojo sektorių atstovus). Todėl reikia pradėti SVA patariamosios grupės (žr. 4.3.4) – ją planuota įkurti 2011 m., tačiau ji taip ir nebuvo įkurta – veiklą ir su ja turėtų būti konsultuojamasi prieš sprendimų priėmimo etapą.

1.4.4.

Nacionaliniai ir vietos SVA įgyvendinimo planai (žr. 4.3.3 punktą) turi būti patobulinti ir papildyti sistemingai naudojant rezultatų suvestines.

2.1.

Nuomonėje siekiama palyginti du SVA – JAV Smulkiojo verslo administraciją ir ES Smulkiojo verslo aktą, jų požiūrių ir veiksmų spektrą.

2.2.

Taigi šioje nuomonėje pateikiamose išvadose (žr. 1 skyrių) nelyginamos dviejų SVA konkrečios programos, o daugiausia dėmesio skiriama tam, kaip galima būtų pagerinti ES Smulkiojo verslo akto teisinę ir politinę padėtį, valdymą ir tikslų naudojimą.

3.1.

Smulkiojo verslo administracija JAV yra nepriklausoma Vyriausybės agentūra, teikianti federalinę paramą smulkiam verslui. Ją 1953 m. įsteigė prezidentas Dwight D. Eisenhower, kai buvo priimtas Smulkiojo verslo aktas. Jo užduotis – patarti, padėti smulkiajam verslui ir apsaugoti jo interesus. Jos biudžetas 2013 m. sudarė apie 1 mlrd. JAV dolerių (išskyrus biudžetą, skirtą su įmonėmis nesusijusiai veiklai). Kai kurios priemonės yra teisiškai privalomos. SVA turi biurus kiekvienoje JAV valstijoje ir 1 000 vietos centrų. Prezidentas Barrack Obama įtraukė SVA generalinį direktorių į savo kabinetą.

3.2.

SVA naudoja sudėtingą smulkiojo verslo apibrėžtį – iš esmės tai nepriklausomai valdomas, veikiantis ir organizuotas verslas, siekiantis pelno. Atsižvelgiant į pramonės šaką, produktą ar paslaugą, jo standartinis dydis nustatomas pagal darbuotojų skaičių arba pardavimo apimtis. Vertinant darbuotojų skaičių, jo dydis svyruoja nuo apytiksliai 100 iki 1 500 darbuotojų.

3.3.

JAV SVA veiklos ir programų apžvalga (3)

3.3.1.

Finansai: paskolos ir rizikos kapitalas

3.3.1.1.

SVA teikia garantijas mažosioms įmonėms, kurios negali gauti kredito kitur. Paprastai šias paskolas teikia SVA verslo partneriai (bankai ir kitos finansų įstaigos), o garantijas teikia SVA.

3.3.1.2.

Smulkiojo verslo investicijų bendrovė sudaro galimybes mažosioms įmonės naudotis rizikos kapitalu.

3.3.2.

Smulkaus verslo pirkimų programos

3.3.2.1.

Pagal kelias pirkimų programas sudaromos sąlygos mažosioms įmonėms (kurių savininkai yra socialiai remtini asmenys arba kurios įsikūrusios srityse, kurių potencialas nepakankamai išnaudotas) konkuruoti tik su panašiomis įmonėmis dėl galimybės sudaryti svarbias viešųjų pirkimų sutartis.

3.3.3.

MTTP programos: tikslų didinimo strategija, skirta aktyvinti MVĮ dalyvavimą

3.3.3.1.

Smulkiojo verslo inovacijų mokslinių tyrimų programa didina mažųjų aukštųjų technologijų įmonių dalyvavimo federalinių departamentų federaliniuose MTTP, kur MTTP skirtą biudžetą sudaro mažiausiai 100 mln. JAV dolerių. Tam tikras procentas to MTTP biudžeto turi būti panaudotas siekiant įtraukti mažąsias įmones: 1983 m. jis siekė 0,2 % ir pastoviai didėjo, kol 2013 m. pasiekė 2,7 % (2017 m. nustatytas naujas 3,2 % tikslas).

3.3.3.2.

Smulkiojo verslo technologijų perkėlimo programa finansuoja federalinius mokslinius tyrimus, kuriuos kartu atlieka maža įmonė ir pelno nesiekianti mokslinių tyrimų organizacija: 2013 m. buvo skiriama 0,35 %, 2016 m. tikslas padidės iki 0,45 %.

3.3.4.

Verslumo vystymo programos

3.3.5.

Tarptautinės prekybos biuras

3.3.6.

Specialūs biurai

4.2.1.

Komisija išnagrinėjo SVA praktiką JAV ir 2008 m. paskelbė komunikatą „Visų pirma galvokime apie mažuosius“ Europos iniciatyva „Small Business Act“ (5), skirtą platesnei tikslinei grupei (MVĮ, turinčioms mažiau nei 250 darbuotojų).

4.2.2.

Buvo pateikta dešimt MVĮ politikos kūrimo ir įgyvendinimo ES ir nacionaliniu lygmenimis principų: verslo aplinka, verslumas, „visų pirma galvokime apie mažuosius“, viešieji pirkimai, trumpesni mokėjimų laikotarpiai, geresnė bendroji rinka, įgūdžių tobulinimas ir naujovės.

4.2.3.

2008 m. EESRK (6) pasiūlė platesnio užmojo SVA. Joje nurodoma JAV SVA.

4.2.4.

Kai kurios iš pagrindinių Komiteto rekomendacijų buvo tokios:

4.3.1.

2011 m. Europos Komisija paskelbė komunikatą „Smulkiojo verslo akto Europai apžvalga“ (7). Komisija daro išvadą, kad padaryta pažanga, tačiau dar reikia daug padaryti.

4.3.2.

Kalbėdama apie pokyčius valstybėse narėse Komisija nelabai teigiamai atsiliepia apie:

4.3.3.

SVA apžvalgoje buvo pasiūlyti kovos su ekonomikos krize veiksmai tokiose srityse: reguliavimas, finansavimas, palankesnės sąlygos patekti į rinką, darbo vietų kūrimas ir įtraukus augimas (įskaitant moterų verslumą ir socialinio verslo iniciatyvą).

4.3.4.

Siekiant strateginio pagerėjimo turi būti stiprinamas valdymas:

4.3.5.

2011 m. EESRK (8) pripažino, kad MVĮ buvo skiriama daugiau dėmesio.

—

Komitetas mano, kad SVA turėtų tapti labiau įpareigojančia priemone.

—

SVA lydės sėkmė tik tuo atveju, jei bus įtvirtinta įvairių suinteresuotųjų subjektų dalyvavimu grindžiamo valdymo partnerystė (vienijanti socialinius partnerius ir suinteresuotuosius viešojo ir privačiojo sektorių atstovus).

—

Nepaisoma labai svarbaus viešojo ir privačiojo sektorių tarpininkaujančių organizacijų, teikiančių specializuotas paslaugas, vaidmens.

—

EESRK prašo Tarybos kiekvienais metais numatyti sušaukti specialią MVĮ, labai mažų įmonių ir SVA konkurencingumo tarybą.

4.4.1.

2014 m. rugsėjo mėn. Komisija pradėjo konsultacijas „Ryžtinga politika mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) bei verslininkas remti 2015–2020 m.“ dėl to, kaip reikėtų persvarstyti Smulkiojo verslo aktą.

4.4.2.

Komisija padarė išvadą, kad Europos smulkiojo verslo aktas nebuvo visapusiškai įgyvendintas daugelyje valstybių narių.

—

mažesnė administracinė našta,

—

prieiga prie finansavimo ir rinkų,

—

verslumo ir inovacijų potencialas,

—

gebėjimų ugdymo stiprinimas (nauja).

4.4.3.

2015 m. balandžio mėn. Komisija paskelbė pasiektų rezultatų ataskaitą. Pasiūlymą dėl persvarstyto SVA iš pradžių buvo numatyta paskelbti 2015 m. pirmą pusmetį, tačiau vėliau jis buvo atidėtas iki 2016 m. Europos verslo organizacijos išreiškė savo nusivylimą dėl šio atidėjimo, ir paragino imtis veiksmų 2015 m.

15.1.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 13/8

Pranešėjas

Jan KLIMEK

1.1.

Šeimos įmonės palaiko ne vienos pasaulio šalies ekonomiką, o jų vystymosi dinamika yra neįtikėtina. Jos yra ekonomikos augimo ir užimtumo šaltinis, jos skiria daug dėmesio regioninėms ir vietos sąlygoms. Šeimos įmonės steigiamos dėl įvairių priežasčių, tačiau visoms joms bendra tai, kad natūraliai kuriamos vertybių sistemos, jos yra atsidavusios savo veiklai ir pasirengusios atsisakyti tam tikrų dalykų, taip pat jas vienija atsakomybės įmonę sukūrusiems ir perimsiantiems asmenims jausmas. Šeimos įmonės lengviau išgyvena sunkius nuosmukio ir sąstingio laikotarpius, o viena iš pagrindinių jų gyvybingumo priežasčių yra asmeninės atsakomybės už įmonės įvaizdį jausmas.

1.2.

Vertindamas išskirtines šeimos įmonių vertybes ir remdamasis Small Business Act nuostata, kad „ES ir valstybės narės turėtų sudaryti tokias sąlygas, kuriomis verslininkai ir šeimoms priklausančios įmonės galėtų klestėti, o verslumas būtų atlygintas“ (1), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) kreipiasi į Europos Komisiją prašydamas valstybėse narės įgyvendinti aktyvią geriausios praktikos šeimos įmonių srityje strategiją.

1.3.

Vėliau būtų galima imtis darbų dėl šeimos įmonių teisinės sistemos ir (arba) teisinio reguliavimo. Rengiant tokias reguliavimo priemones reikėtų pateikti šeimos įmonės sąvokos apibrėžtį ir nurodyti Komisijos įsipareigojimų sritis kartu su už tai atsakingomis teisinėmis, ekonominėmis ir politinėmis institucijomis.

1.4.

Kalbant apie konkrečius veiksmus, EESRK ragina:

2.1.

Šeimos įmonės sudaro daugiau kaip 60 % visų – didelių ir mažų – Europos įmonių ir jose dirba 40–50 % visų darbuotojų (2). Daugumoje ūkio šakų vyrauja labai mažos, mažosios ir vidutinės įmonės, todėl dauguma šeimos įmonių taip pat priklauso būtent šiam sektoriui.

2.2.

Didžiausias šeimos įmonių pranašumas yra ilgalaikės veiklos perspektyva, konkrečios vertybės, formuojančios išskirtinę organizacinę kultūrą ir įsipareigojimą dirbti vietos bendruomenėms. Ši išskirtinė kultūra yra grindžiama šeimos įmone suinteresuotų subjektų diegiamomis vertybėmis, kaip antai aukštas pasitikėjimo įmone lygis ir aukšta siūlomų paslaugų ar prekių kokybė.

2.3.

Ilgalaikė šeimos įmonių perspektyva leidžia kurti ilgalaikius ryšius su įmone suinteresuotais subjektais (darbuotojais, klientais, tiekėjais ir vietos bendruomene).

2.4.

Šeimos įmonei būdingas noras perduoti ją kitai kartai, taip pat dėmesys darbuotojams ir atsakomybė už juos. Šis aspektas papildomai skatina šeimos įmonės atsakomybę, nes jos santykiai yra grindžiami pasitikėjimu.

2.5.

Siekdamos savo tikslų, šeimos įmonės nuosavomis lėšomis maksimalią savo pelno dalį skiria stabilios, nepriklausomos ir novatoriškos įmonės kūrimui, pirmiausia siekdamos kuo labiau sumažinti riziką ir taip suteikti naudos kelioms šeimos kartoms. Šeimos įmonės vystosi tvariau, siekiant ilgalaikių (kelias kartas apimančių) tikslų.

3.1.

Šeimos įmones visuotinai priimta apibūdinti pagal tris kriterijus: šeimos, įmonės ir nuosavybės struktūros (3). Šeimos įtaka dviem kitiems kriterijams lemia šeiminį įmonės pobūdį. Ši įtaka lemia tai, kad šeimos įmonių struktūra yra sudėtingesnė nei jas atitinkančių ne šeimos įmonių, todėl jas reikia vertinti atitinkamai.

3.2.

Kai kuriose valstybėse narėse sąvoka „šeimos įmonė“ yra teisiškai reglamentuojama:

3.3.

Komiteto nuomone, būtų naudinga pradėti teisėkūros procedūrą siekiant įtraukti šeimos subjekto kategoriją į visų valstybių narių ekonominės veiklos registrus.

3.4.

Šeimos įmonių ekspertų grupės ataskaitoje rekomenduojamos tokios šeimos įmonės sąvokos apibrėžtys:

3.5.

Vis dėlto pirmiau pateikta apibrėžtis yra pernelyg plati. Ją reikėtų susiaurinti pabrėžiant įmonės šeiminį pobūdį, ypač siekį, kad jos veiklą vykdytų kelios kartos.

3.6.

Europos šalims patvirtinus tokią apibrėžtį būtų galima rinkti kiekybinius duomenis, kurie vėliau, juos apibendrinus, galėtų leisti registruoti statistinius šių subjektų duomenis. Šie duomenys ypač padėtų analizuoti šeimos įmonių padėtį naujosiose valstybėse narėse, kuriose šioms įmonėms tenka reikšmingas vaidmuo. Šios užduoties galėtų imtis Eurostatas.

3.7.

Kai kurios valstybės narės mėgina nustatyti šeimos įmonių skaičių. Tai visų pirma Airija, kurios Centrinė statistikos tarnyba išleido dokumentą „Family Business in Ireland – Services Sector 2005“. Federacija „European Family Businesses“, bendradarbiaudama su konsultavimo įmone KPMG, savo ruožtu skelbia Europos šeimos įmonių barometrą. Lenkijoje valstybinė institucija Lenkijos verslumo vystymo agentūra 2008 m. atliko išsamų kiekybinį ir kokybinį tyrimą.

3.8.

Įtraukus į šią veiklą Eurostatą būtų galima pasiekti du svarbius tikslus: suvienodinti šeimos įmonės sąvokos apibrėžtį ir ja remiantis rinkti statistinius duomenis apie šiuos subjektus.

4.1.

Šeimos įmonių uždavinius galima suskirstyti į dvi kategorijas: vieni jų būdingi apskritai visoms įmonėms, o kiti – konkrečiai šeimos įmonėms. Pirmajai kategorijai galima priskirti bendruosius veiksnius, darančius įtaką konkrečios šalies ūkio struktūrai, pavyzdžiui, vidaus paklausą, demografiją arba socialinę ir ekonominę padėtį. Šioje nuomonėje daugiausia dėmesio skiriama antrajai kategorijai, t. y. konkretiems šeimos įmonių uždaviniams, nuo kurių priklauso šių įmonių augimas ir vystymasis.

4.2.

Šeimos įmonės nuosavybė nėra likvidūs aktyvai, o iš kartos į kartą šeimos kurtas paveldas, apimantis vertybes, tradiciją ir žinias (4). Todėl įmonės nuosavybės perdavimas kitoms kartoms yra didžiausias uždavinys, kuris tenka šeimos įmonei.

4.2.1.

Atrodo, kad kompleksinis paveldėjimo planavimas šeimos įmonei yra svarbus uždavinys, nes šių įmonių savininkai siekia kitai kartai perduoti geros būklės turtą.

4.2.2.

Kiekvienais metais su šiuo uždaviniu susiduria maždaug 450 tūkst. įmonių, kuriose dirba apie 2 mln. darbuotojų. Dėl nepavykusios paveldėjimo procedūros kasmet užsidaro maždaug 150 tūkst. įmonių, todėl panaikinama 600 tūkst. darbo vietų (5).

4.2.3.

Planuojant paveldėjimą reikia išanalizuoti svarbiausias šio proceso nesėkmių priežastis ir laikytis supaprastintos tvarkos perduodant įmonę, pavyzdžiui, naudotis paveldėjimo teise arba taikyti perleidimui naudingas mokestines paskatas.

4.2.4.

Požiūrio į palikimą ir į turto mokesčius Europoje įvairovė ir mastas rodo, kad šios srities teisinis reguliavimas dar galėtų būti smarkiai tobulinamas (6).

4.2.5.

Veiklos perleidimo pavyzdžiu šioje srityje gali būti Nyderlandai, kur Ūkio ministerija patvirtino vadinamąjį paveldėjimo rinkinį (Overdrachtspakket). Verslininkas, kuriam suėjo 55 m., gauna paveldėjimo rinkinį, kuriame jam primenama apie įmonės perleidimo planavimo esmę ir perduodamos priemonės, galinčios padėti atlikti šį procesą. Belgijoje Šeimos įmonių institutas (Instituut voor het Familiebedrijf) yra parengęs paveldėjimo kortelę trimis kalbomis: olandų (Scorecard Opvolging), prancūzų (Scorecard Transmission) ir anglų (Succession Scorecard). Kitas pavyzdys gali būti Slovėnija, kurios Amatų ir mažųjų įmonių rūmai (Obrtno-podjetniška zbornica Slovenije) rengia seminarus ir mokymus, apimančius įvairius klausimus, susijusius su paveldėjimu, ir Suomija, taikanti paveldėjimo programą (ViestinVaihto-ohjelma). Austrijoje šeimos nariui yra suteikta teisė tęsti įmonės veiklą (Fortbetrieb) mirus įmonės valdytojui (Gesamte Rechtsvorschrift für Gewerbeordnung, 1994 m.). Panašus sprendimas taikomas Prancūzijoje (successions et des libéralités) ir Liuksemburge. Lenkijos verslumo vystymo agentūra, bendradarbiaudama su Šeimos verslo institutu (Instytut Biznesu Rodzinnego) yra parengusi šeimos įmonių paveldėjimo dokumentų rinkinį. Į jį įeina paveldėjimo proceso gairės, nemokamos priemonės šiam procesui vykdyti ir nemokami įvadiniai mokymai.

4.3.

Šeimos įmonės stengiasi kurti ilgalaikes darbo vietas ir tai padeda kurti šeiminę organizacinę aplinką. Todėl šeimos įmonės gali būti tinkamos darbovietės, pavyzdžiui, vaikus auginančioms mamoms. Reikia skatinti tokią šeiminę organizacinę aplinką, kuri gali padidinti šių įmonių konkurencinį pranašumą.

4.4.

Įmonių savininkų sutuoktiniai arba partneriai atlieka svarbų vaidmenį šeimos įmonėse, nors dėl įvairių priežasčių jų statusas nėra oficialiai įtvirtintas. Todėl, pavyzdžiui, skyrybų atveju arba nutrūkus partnerystei gali kilti teisinių ir finansinių problemų. Jeigu šių asmenų, o taip pat ir kitų įmonės veikloje neoficialiai dalyvaujančių šeimos narių statusas būtų dažniau oficialiai įtvirtinamas, kilus problemoms šeimoje būtų paprasčiau išvengti sunkumų.

4.5.

Kalbant apie šeimos įmonių novatoriškumą, jos turėtų savo veiklą sutelkti ne tik tradicinėse rinkose ir ne tik į tradicinius produktus, bet ir ieškoti naujų, novatoriškų sprendimų.

4.5.1.

Šeimos įmonių novatoriškumą galima remti pasitelkiant novatorišką viešųjų pirkimų sistemą, kurioje kaina neturėtų būti vienintelis pasiūlymą pateikusių asmenų atrankos kriterijus. Šeimos įmonių konkurencingumą lemia aukšta kokybė ir klientų aptarnavimas, o juos, be kita ko, turi užtikrinti šeimos ženklas (neretai tai yra įmonės savininko arba šeimos pavardė). Todėl šeimos įmonės paprastai neteikia pasiūlymų viešiesiems pirkimams, kurių vienintelis kriterijus yra kaina. Siūloma vertinimo kriterijumi laikyti ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijų (angl. MEAT – Most Economically Advantegous Tender) (7) ir šią informaciją platinti šeimos įmonėse.

4.6.

Dėl globalizacijos įmonės turi ieškoti naujų rinkų, technologijų ir gebėjimų. Šeimos įmonės turi į tai atsižvelgti rengdamos savo vystymosi strategijas. Tai gali reikšti, kad būtina priimti naujų darbuotojų, taip pat ir vadovų.

4.7.

Valstybių narių lygmeniu reikėtų pripažinti šeimos įmonių vaidmenį šalių ekonomikoje ir sudaryti palankesnes veiklos sąlygas šiems subjektams mokesčių, ekonominę veiklą reglamentuojančių įstatymų (nepamirštant šeimos įmonėms skirto įstatymo) ar šeimos įmonių narių mokymo rėmimo srityse. Rengiant šį mokymą būtina tinkamai atsižvelgti į šeimos įmonių ypatumus, pavyzdžiui, paveldėjimą, šeimos priežiūrą ir kt.

4.8.

Pavyzdžiui, šeimos įmonių atstovų mokymą organizuoja Kipras („Cyprus International Institute of Management“ kviečia į Šeimos įmonių akademiją), Prancūzija („Master 2professionnel: Gouvernance des entreprises familiales et patrimoniales – M2 GEFP“, rengia Bordo universitetas) ir Suomija („Omistajuus ja hallitustyöskentely – valmennusohjelma jatkajille“ – paveldėtojų mokymo programa „Nuosavybės struktūra ir darbas valdant įmonę“) (8). Be to, šeimos įmones remiančios organizacijos organizuoja kursus šeimų verslininkams, pavyzdžiui, Švedijos „Family Business Network“ padalinio FBN akademija, arba mokymo programas, kurias rengia Ispanijos „Instituto de la Empresa Familiar“.

4.9.

Pripažįstant šeimos įmonių vaidmenį valstybių narių ekonomikoje ir joms teikiant paramą būtų galima padėti atkurti šeimų amatų tradiciją. Nemažai šeimos įmonių yra susibūrusios į amatų gildijas, kuriose yra rūpinamasi amato tęstinumu, todėl labai svarbu remti tokio pobūdžio subjektus.

4.10.

Mažesnės šeimos įmonės susiduria su įvairiais rizikos veiksniais, galinčiais lemti jų išnykimą iš rinkos, todėl reikia numatyti atitinkamą šiuos subjektus palaikantį teisinį ir mokestinį reguliavimą, kad jie galėtų toliau plėstis. Savo ruožtu didelės tarptautinės šeimos įmonės galėtų pasinaudoti institucine parama ir veikla, skirta vietos tiekėjams ir ūkiams remti.

4.11.

Ypatinga šeimos įmonių rūšis yra šeimos žemės ūkio įmonės. Be įprastų šeimos įmonėms kylančių užduočių, jos turi spręsti ir kaimo vietovėms būdingas problemas.

4.11.1.

Šiomis aplinkybėmis ypač didelį nerimą kelia masinio žemės ūkio paskirties žemės pirkimo problema, negrįžtamai sutrikdanti kaimo ūkinę struktūrą ir industrializuojanti žemės ūkį visuomenei nenaudingu būdu. 2015 m. sausio mėn. priimtoje nuomonėje (9) Komitetas ragino imtis atitinkamų veiksmų siekiant visoje ES išlaikyti šeimos ūkiu grindžiamo ūkininkavimo modelį.

4.11.2.

Šeimos ūkiai, siekdami masto ekonomijos ir norėdami padidinti savo konkurencingumą rinkoje, neretai jungiasi į kooperatyvus (10). Kooperatyvai turi panašių požymių kaip šeimos įmonės, t. y. jie siekia ne trumpalaikio pelno, o stengiasi užtikrinti ilgalaikę veiklą. Tačiau pastaruoju metu kooperatyvai nebeveikia taip aktyviai, o dalis jų net žlugo, todėl reikia imtis veiksmų siekiant atgaivinti šią veiklos rūšį.

4.12.

Ilgą laiką šeimos įmonės plėtrai kaupiamas kapitalas vadinamas „kantriu kapitalu“ (angl. patient capital) (11). Perduodant šeimos įmonės veiklą kapitalas yra perduodamas kartu su jo socialine ir kultūrine verte, o jo įgijėjas investuoja arba įsigyja įmonę kartu su per daugelį kartų sukauptomis žiniomis, (šeimine) kultūra ir įsipareigojimu (vietos) visuomenei.

4.12.1.

Apibrėžiant kantrų kapitalą reikėtų pagalvoti apie galimybę taikyti pelno perinvestavimo lengvatą. Taip pat reikėtų apsvarstyti lengvatas šeimos įmonėms (ir ne tik joms), kurios perinvestuoja pelną, ir kartu pasirenka investuoti savo, o ne skolintą kapitalą.

4.12.2.

Įsiskolinimo atveju įmonėms taikoma papildoma paskata – skolos palūkanų nurašymas, ir taip skolos kaina iš tikrųjų sumažėja, nors šios lengvatos netaikomos nuosavam kapitalui.

4.12.3.

Žinoma, mokesčių klausimai priklauso atskirų valstybių narių kompetencijai, tačiau Europos Sąjunga privalo skatinti gerąją praktiką šeimos įmonių atžvilgiu.

4.13.

Vertėtų apsvarstyti šeimos įmonių investicijas sudarant nacionalinį investicinį fondą, skirtą būtent šeimos įmonėms. Šis fondas teiktų kapitalą šeimos įmonėms, nesuteikdamas balsavimo teisės kapitalo teikėjams, kaip yra Norvegijos „Aksjeloven“ arba Ispanijos „Ley de Sociedades de Responsabilidad Limitada“ atveju.

4.14.

Šeimų verslumui skatinti skirtą veiklą taip pat gali remti nacionalinės arba vietos organizacijos, veikiančios šių subjektų naudai (pavyzdžiui, valstybinės institucijos (ministerijos), darbdavių organizacijos, amatų rūmai ir kt.) ir viršvalstybinės organizacijos, iš kurių svarbiausiomis galima laikyti „European Family Business“, „FBN International“ ir „Les Hénokiens“.

4.14.1.

Šios organizacijos atlieka svarbų vaidmenį kuriant šeimos įmonių aplinką. Jos suteikia pagrindą šeimos įmonių dalyviams keistis žiniomis bei patirtimi ir skelbia šeimos įmonių ataskaitas, o tai suteikia daugiau žinių apie jas. Be to, šeimos įmones palaikančios organizacijos, siekdamos konkrečių sprendimų, gali užsiimti lobistine veikla.

15.1.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 13/14

Pranešėja:

Renate HEINISCH

1.1.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) remia Europos Komisijos pastangas skaitmeninėje darbotvarkėje didelį prioritetą suteikti e. sveikatos sprendimams.

1.2.

EESRK pažymi, kad informacijos ieškantys asmenys, pacientai ir sveikatos priežiūros specialistai ne kartą pabrėžė, kad reikalinga išsami, tiksli ir naujausia informacija apie vaistus ir bendroji skaitmeninė rinka.

1.3.

EESRK mano, kad ši institucijų patvirtinta informacija turi būti prieinama be kliūčių ir diskriminavimo, siekiant užtikrinti prieigą ir silpnaregiams, kurtiesiems arba kitą fizinę negalią turintiems asmenims. Turėtų būti sudarytos galimybės šią informaciją pritaikyti prie piliečių, pacientų, sveikatos priežiūros specialistų individualių poreikių, kad ji užtikrintų veiksmingiausią ir saugiausią vaistų vartojimo lygį.

1.4.

EESRK nuomone, pradėjus elektroninėmis priemonėmis platinti vaistus registruojančių institucijų patvirtintą informaciją apie produktą, prieiga prie informacijos taps dar geresnė. Elektroninė duomenų bazė, kurioje kaupiama sveikatos institucijų patvirtinta vartojimo ir specialioji informacija (vaisto charakteristikų santrauka), leidžia naudotis naujausia ir tiksline informacija apie vaistus.

1.5.

EESRK siūlo informaciją regos sutrikimų turintiems asmenims teikti jiems tinkamiausia forma, pavyzdžiui, didesniais rašmenimis arba garso rinkmena. Netgi būtų galima naudoti vaizdo įrašus ar vaizdo įrašus gestų kalba, siekiant kurtiesiems pristatyti, kaip teisingai naudoti pagalbines vaistų vartojimo priemones (pavyzdžiui, inhaliatorių nuo astmos). Dar viena priemonė komunikacijos kliūtims mažinti – informacijos pateikimas „supaprastinta kalba“. Tai leistų mokymosi sutrikimų turintiems asmenims kaip tikslinei grupei gauti informaciją ir taip kompensuoti išsilavinimo trūkumus.

1.6.

Be to, EESRK pažymi, kad portale pateikta santrauka būtų patikimas ir pakankamai lengvai prieinamas institucijų patvirtintos informacijos šaltinis, atitinkantis prieigos be kliūčių kriterijus. Tai leistų pacientams ir sveikatos priežiūros specialistams iš kitų šaltinių gautą informaciją palyginti su patvirtinta pagrindine informacija.

1.7.

Be to, siekiant plačiai užtikrinti naudojimosi tinkamumą, reikėtų bendradarbiauti su naudotojais ir svetainių dizaineriais, turinčiais specialiųjų žinių prieigos be kliūčių klausimais. Reikėtų nuo formos faktoriaus nepriklausomo sprendimo, kad naudotojai pagal savo poreikius ir galimybes galėtų patys pasirinkti galutinį įrenginį (kompiuteris, planšetinis kompiuteris, išmanusis telefonas ir kt.) informacijai gauti.

1.8.

EESRK nuomone, institucijų patvirtintos informacijos duomenų bazę arba portalą reikėtų kurti glaudžiai bendradarbiaujant su visais svarbiais suinteresuotaisiais subjektais – farmacijos pramone, pacientų organizacijomis, neįgaliųjų atstovais ir sveikatos priežiūros specialistais –, o eksploatuoti ir finansuoti turėtų farmacijos pramonė, siekiant kaip galima geriau patenkinti poreikius.

1.9.

EESRK mano, kad svarbu rasti į naudotoją orientuotus sprendimus, kad ir mažiau išsilavinę asmenys arba asmenys, kurie retai naudojasi internetu, turėtų galimybę gauti informaciją.

1.10.

Nors elektroninė prieiga prie informacijos laikoma svarbia, tačiau reikėtų pabrėžti, kad pacientai rekomendacijas dėl susirgimų ir jų gydymo pirmiausia gauna iš gydytojų (visų pirma bendrosios praktikos gydytojų) ir kitų sveikatos priežiūros specialistų, pavyzdžiui, vaistininkų ir medicinos seserų.

1.11.

EESRK prašo Europos Komisijos paremti paraišką dėl IMI2 projekto dėl elektroninės informacijos apie vaistus. Valstybės narės raginamos sutelkti pastangas tarpusavyje koordinuoti esamas duomenų bazes.

2.1.

2012 m. Europos Komisija paskelbė veiksmų planą, kuriame įvardijamos kliūtys, neleidžiančios visapusiškai naudotis skaitmeniniais sprendimais Europos sveikatos priežiūros sistemose, ir kuris pavadintas „2012–2020 m. E. sveikatos veiksmų planas. Novatoriška sveikatos priežiūra XXI amžiui“ (1).

2.2.

Europos Komisijos tikslas – gerinti pacientams naudingą sveikatos priežiūrą, leisti jiems patiems labiau kontroliuoti savo gydymą ir sumažinti sąnaudas. Pacientams, piliečiams ir sveikatos priežiūros specialistams susižavėjus telemedicinos taikomosiomis programomis ir milijonams europiečių įdiegus savo išmaniuosiuose telefonuose programinę įrangą, skirtą sekti savo sveikatą ir gerą savijautą, skaitmeninė sveikatos priežiūra dar turi atskleisti savo didelį potencialą, siekiant pagerinti sveikatos priežiūros sistemas ir pasinaudojant didesniu veiksmingumu sumažinti sąnaudas. EESRK atkreipia dėmesį, kad šiuo požiūriu reikia atsižvelgti į asmens ir duomenų apsaugos poreikius.

2.3.

Pasaulio sveikatos organizacija e. sveikatą, kuri apima telemediciną ir m. sveikatą, apibrėžia taip: e. sveikata yra sveikatos priežiūros išteklių ir sveikatos priežiūros perdavimas elektroninėmis priemonėmis. Ji apima tris sritis:

2.4.

Europos Komisija paskelbė žaliąją knygą dėl mobiliosios sveikatos (m. sveikata) (2). Mobilioji sveikata (m. sveikata) yra e. sveikatos dalis, susijusi su medicinos ir viešosios sveikatos priežiūros praktika, kuri yra remiama mobiliaisiais įrenginiais. Ji visų pirma apima mobiliųjų komunikacijos galimybių naudojimą sveikatos priežiūros ir gerovės paslaugoms bei informavimo tikslais, taip pat sveikatos priežiūros taikomąsias programas.

2.5.

Vis daugiau įvairaus amžiaus žmonių naudojasi elektronine sveikatos informacija ir taikomosiomis programomis, kurių nuolat daugėja.

2.6.

Vis dėlto šių informacijos šaltinių kokybė labai skiriasi, nes paieškos sistemos paprastai neskiria patikimų, oficialiai patvirtintų nuo nelabai patikimų šaltinių.

2.7.

Sveikatos priežiūros specialistai gali naudotis ne viena sertifikuota informacine sistema. Šių specialistų – visų pirma šeimos gydytojų ir vaistininkų – vaidmuo sveikatos priežiūros sistemoje yra labai svarbus ir kokybiška informacija yra tiesiog būtina, jei norime, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų gerai informuoti ir sėkmingai patenkintų ES gyventojų sveikatos priežiūros poreikius.

2.8.

EESRK mano, kad pacientams lygiai taip pat reikia paprastos prieigos prie patikimos informacijos, kad jie galėtų geriau organizuoti savo sveikatos priežiūrą ir joje dalyvauti, o tai paskatins juos labiau laikytis gydytojų nurodymų. Mokymo poreikis ir visų grupių (įskaitant vyresnio amžiaus asmenis ir asmenis su tam tikrais sutrikimais) įtraukimo klausimas išsamiau aprašomi ankstesnėse nuomonėse (3).

2.9.

Padidėjęs sveikatos priežiūros specialistų darbo krūvis ir įvairios galimybės pacientams arba piliečiams aktyviai dalyvauti sveikatos priežiūros organizacijų, pavyzdžiui, nacionalinių vaistus registruojančių institucijų, Europos vaistų agentūros (EMA) komitetų ir etikos komisijų veikloje, reikalauja plačių žinių.

2.10.

Pacientams tokią mokymosi galimybę suteikia „Europos pacientų akademija terapijos inovacijų klausimais“ (EUPATI). Šio konsorciumo veiklą finansuoja Naujoviškų vaistų iniciatyva – Europos Komisijos ir Europos farmacijos pramonės ir asociacijų federacijos (EFPIA) viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė.

2.11.

EUPATI yra 29 organizacijų konsorciumas, kuriam vadovauja Europos pacientų forumas. Jis unikaliu būdu sujungia visos Europos pacientų organizacijas ir akademines bei nepelno organizacijas, kurios yra su pacientais susijusios viešosios veiklos ekspertės, taip pat EFPIA priklausančias įmones. EUPATI informuoja pacientus, kurie nėra sveikatos priežiūros sistemos profesionalai, ir sunkiai pasiekiamas pacientų grupes, didindamas visuomenės supratimą apie būtinybę vystyti naujus gydymo metodus. EUPATI gali padėti surengti mokymus, kaip suprasti informaciją apie vaistus, arba sukurti atitinkamą švietimo programą.

2.12.

Kai kurios Europos valstybės narės jau naudoja elektroninę informaciją apie vaistus. Švedijos farmacijos pramonės federacija LIF sukūrė geriausiai išplėtotą duomenų bazę FASS (4), kitos šalys, pavyzdžiui, Vokietija, Didžioji Britanija, Suomija ir Danija taip pat yra sukūrusios duomenų bazes. Paprastai šios duomenų bazės nėra laisvai prieinamos silpnaregiams arba jose nėra viso vaistų asortimento.

2.13.

Be to, kai kurios iš šių duomenų bazių nėra reguliariai atnaujinamos.

2.14.

Vaistus registruojančios institucijos papildomai leido pakuotės lapelyje nurodyti kodus (QR kodus), kurie susieti su bendrovės interneto svetainėje pateiktais pakuotės lapeliais. Dažnai ir čia neužtikrinama prieiga be kliūčių.

2.15.

Šios iniciatyvos rodo, kad būtinas suderintas požiūris, siekiant visoms visuomenės grupėms užtikrinti prieigą prie informacijos naudojant šias naujas technologijas.

3.1.1.

EESRK mano, kad farmacijos pramonė yra atsakinga už tikslios ir naujausios informacijos apie savo produktus teikimą. Kiekvienas technologinis sprendimas turėtų būti priimamas bendradarbiaujant su pramone, kad būtų galima pasinaudoti jau esamais techniniais sprendimais ir kad vaistus registruojančios institucijos vykdytų priežiūrą.

3.1.2.

EESRK pabrėžia, kad su susijusiais suinteresuotaisiais subjektais (vaistus registruojančiomis institucijomis, pacientų organizacijomis, sveikatos priežiūros specialistais) turi būti derinama institucijų patvirtintos informacijos pateikimo forma ir prieigos galimybės.

3.1.3.

Pagal IMI iniciatyvą būtų galima suformuoti ir finansuoti konsorciumą, atsakingą už duomenų bazės ar portalo vystymo koordinavimą.

3.1.4.

Kuriant siūlomą portalą bus atsižvelgiama į esamas duomenų bazes (pavyzdžiui, EMA).

—

Galima naudotis nacionalinių duomenų bazių dizainu. Be to, buvo sukurtas papildomas prototipas, skirtas parodyti patogią naudotis ir iš esmės be kliūčių prieinamą duomenų bazę, turinčią garso ir vaizdo rinkmenas. Reikėtų rasti viešai prieinamą techninį sprendimą, efektyviausiai naudojantį esamus šaltinius.

—

Ieškant šio sprendimo reikia taip pat atsižvelgti į tai, kad piliečiai arba pacientai nenori savo išmaniajame telefone naudoti pernelyg daug skenavimo programų. Todėl duomenų bazė arba portalas turėtų būti prieinami, pavyzdžiui, naudojant tradicines skenavimo technologijas.

—

Reikia ieškoti nuo formos faktoriaus nepriklausančių sprendimų – tai tik sustiprintų visuomenės pritarimą joms. Naudojantis visais įrenginiais (kompiuteriu, planšetiniu kompiuteriu, išmaniuoju telefonu ir kt.) turėtų būti sudaryta galimybė užsisakyti informaciją ir su ja susipažinti.

—

Techninius sprendimus reikėtų palyginti atsižvelgiant ir į sveikatos priežiūros sistemų sritis (pavyzdžiui, valstybių narių iniciatyvas, padedančias pasiekti žmones per televizijos ryšį arba per bankomatus, Europos Komisijos siūlomas iniciatyvas (5)).

—

Italijoje, vaistininkai pagal įstatymą privalo atsispausdinti atnaujintus pakuočių lapelius, kuriuos farmacijos pramonė įtraukė į duomenų bazę. Vaistinėje vaistininkų arba pačių pacientų (į bankomatus panašiuose terminaluose) atspausdinta informacija taptų dar viena galimybe įtraukti asmenis, kurie nesinaudoja internetu.

—

Atliekant mokslinius tyrimus turi būti nagrinėjami struktūriniai klausimai dėl būtino techninio sprendimo patikrinimo, siekiant sustiprinti visuomenės pritarimą jiems.

—

Kaip registravimo institucijos tikrina turinį?

—

Turinys turi būti pateiktas taip, kad jį būtų galima pritaikyti prie pacientų ar piliečių individualių poreikių ir kad jis apimtų visą informaciją, kurios reikalaujama pagal vaistų registravimo dokumentus arba įstatymus.

—

Kad visi subjektai greitai gautų grįžtamąją informaciją, būtų galima numatyti galimybę naudotojui įvertinti informaciją (visų pirma informacijos suprantamumo požiūriu). Šiuo tikslu būtų galima naudoti socialinės žiniasklaidos elementus informacijai pristatyti, skleisti ir ja keistis.

—

Kaip būtų galima skatinti aktyvų mokymąsi, kad būtų naudojamasi esamais informacijos šaltiniais sveikatos priežiūros klausimais (įskaitant skaitmeninę informaciją)?

—

Mokymasis mokytis (visą gyvenimą trunkantis mokymasis) yra vienas iš aštuonių bendrųjų gebėjimų, išdėstytų 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos rekomendacijoje (6), kurioje valstybės narės raginamos įgyvendinti nacionalines priemones. Europos suaugusiųjų mokymosi darbotvarkėje siūlomos priemonės, kurias valstybės narės galėtų įgyvendinti aktyviam suaugusiųjų mokymuisi skatinti. Skaitmeninės sveikatos raštingumas galėtų tapti vienu iš Suaugusiųjų gebėjimų tarptautinio vertinimo programos (PIAAC) kriterijų suaugusiųjų mokymuisi vertinti.

—

Kokį vaidmenį galėtų atlikti įvairios švietimo įstaigos (universitetai, suaugusiųjų mokymo centrai ir kt.) ir sveikatos priežiūros institucijos, siekiant sustiprinti įvairius gebėjimus, pavyzdžiui, darbe naudoti naujas technologijas, dalyvauti labdaringoje veikloje ir rūpintis savo sveikata bei perduoti socialines ir technines žinias?

—

Sveikatos priežiūros specialistams studijų metu turi būti užtikrinamas atitinkamas jų mokymas. Suaugusiųjų mokymo centrai galėtų parengti patrauklius, specialiai sistemos naudotojams pritaikytus kursus. Kad pasiektų tikslinę grupę, jie galėtų veikti kartu su sveikatos priežiūros specialistais (visų pirma gydytojais), vietos vaistininkais ir vietinėmis sveikatos priežiūros ir socialinėmis įstaigomis. Tai ypač svarbu kaimo vietovėse, kur žmonės yra labiau izoliuoti. Ypač mokymasis vienos kartos iš kitos padėtų keistis žiniomis ir techniniais gebėjimais.

15.1.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 13/19

Pranešėjas:

Edgardo Maria IOZIA

1.1.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) mano, kad valstybės pagalbos poveikio įvertinimas yra pagrindinė priemonė, leidžianti įvertinti rezultatų atitiktį siūlomiems tikslams siekiant veiksmingiau ir efektyviau paskirstyti išteklius, padidinti skaidrumą ir pagerinti valdymo procesus.

1.2.

Daug valstybių narių jau yra sukūrę sudėtingas ir struktūruotas vertinimo sistemas; šis procesas vyksta vis labiau juo besidomint akademinės bendruomenės atstovams, kas sudarė galimybę patobulinti vertinimo techniką ir patikslinti pagalbą skiriančių institucijų turimas vertinimo priemones.

1.3.

Europos Komisija kartu su valstybėms narėms įsteigė aukšto lygio forumą dėl valstybės pagalbos įmonėms, kuriame taip pat aptariamas vertinimo klausimas.

1.4.

2014 gruodžio mėnesį vykusiame aukšto lygio forume už konkurenciją atsakinga Komisijos narė Margrethe Vestager savo kalboje teigė, kad valstybės pagalbos modernizavimo programoje yra du ypatingai svarbūs elementai, t. y. skaidrumas, leidžiantis piliečiams žinoti, kaip naudojami jų pinigai, ir vertinimas, rodantis, ar šie pinigai tinkamai panaudoti. EESRK visiškai pritaria šioms nuostatoms.

1.5.

EESRK palankiai vertina diskusijas apie pagalbos įmonėms politikos poveikio vertinimą ir ragina Komisiją ir toliau tvirtai laikytis to paties požiūrio, kuriuo ji vadovaujasi jau kelerius metus.

1.6.

Vis dėlto pažymėtina, kad daugelio pagalbos schemų poveikis šiuo metu nėra vertinamas, išskyrus Europos reglamentuose nustatytus vertinimus. Daugeliu atvejų reglamentuose reikalaujama tik patvirtinti, kad pavieniai veiksmai formaliai atitinka teisinius reikalavimus, ir nėra sudaromos sąlygos atlikti išsamų, ilgalaikį visų pagalbai įmonėms skirtų investicijų efektyvumo ir veiksmingumo vertinimą. EESRK prašo visuotinai taikyti poveikio vertinimus ir, galbūt, sumažinti šiuo metu Bendrajame bendrosios išimties reglamente pagalbos schemų vidutiniam metiniam biudžetui nustatytą 150 mln. EUR ribą, kurią viršijus taikomas pranešimo apie ex ante vertinimo planą reikalavimas, priešingu atveju daugeliui valstybių narių, ypač kai pagalbos suma didelė atsižvelgiant į valstybės dydį, jis nebūtų taikomas.

1.7.

EESRK pabrėžia, kaip bendroji valstybės pagalbos teisinė sistema palaipsniui keičia Komisijos vaidmenį: nuo kadaise vyravusios vien administracinės kultūros pereinama prie naujos formos bendradarbiavimo su valstybėmis narėmis siekiant gerinti valstybės pagalbos rezultatus, sutelkiant dėmesį į jų efektyvumą ir veiksmingumą. Priėmus sprendimą modernizuoti žengtas svarbus žingsnis pirmyn.

1.8.

Valstybės narės privalo nustatyti tinkamus vertinimo, kurį atliktų nepriklausomos įstaigos, mechanizmus. EESRK mano, kad nustatant vertinimo modelį būtinas socialinių partnerių dalyvavimas nepamirštant valstybės valdžios institucijų darbuotojų įgytos patirties. Jie turėtų padėti tobulinti vertinimo procesus ir dalyvauti rengiant galutinę ataskaitą ir taip savo organizacijose skleisti vertinimo kultūrą ir palaipsniui gerinti tyrimo eigą. Europos Komisija turėtų bendradarbiauti derinant valstybių narių vertinimo kriterijus. Nustačius palyginamus vertinimo kriterijus, bus galima atlikti bendrą valstybės pagalbos efektyvumo ir veiksmingumo vertinimą.

1.9.

Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į konkrečias valstybės pagalbos sistemoje dalyvaujančiuose regionuose susiklosčiusias aplinkybes. Sveikintinas Komisijos sprendimas netaikyti išankstinio pranešimo reikalavimo daugiau nei 80 % skiriamos valstybės pagalbos (1), kadangi, pirma, finansavimas gali būti skiriamas iš karto, antra, dėl to gerokai padidėja vietos valdžios institucijų atsakomybė ir vietos valdžios institucijų patiriamos sąnaudos. Todėl valstybės narės turės dėti daug pastangų, kad užtikrintų reikiamus išteklius tiksliniams mokymams ir vietos valdžios institucijų gerosios patirties mainams. Partnerystės kultūra turi būti plėtojama visais lygmenimis.

1.10.

EESRK mano, kad dėl naujos sistemos, pagal kurią valstybės narės įpareigojamos atlikti ex ante vertinimą, padidėja išlaidos viešojo administravimo institucijoms ir įmonėms, todėl būtinas kruopštus planavimas, kuris padėtų sumažinti nereikalingą naštą ir supaprastinti procedūras. Taip pat pažymi, kad šešių mėnesių laikotarpis, skirtas labai sudėtingų sistemų vertinimo planams patvirtinimo procedūroms, gali būti pernelyg trumpas ir kad parengus priešingos padėties modelį mažoms valstybėms gali kilti didelių sunkumų.

1.11.

EESRK rekomenduoja skubiai priimti komunikatą dėl valstybės pagalbos sąvokos siekiant padėti vietos valdžios institucijoms, kurioms dėl visuotinio išankstinio pranešimo išimties taikymo teko dviguba našta, t. y. nustatyti, kas yra arba nėra valstybės pagalba, ir taikyti pagalbą taip, kad ji būtų suderinama su rinka. Pavyzdžiui, viešojo finansavimo kultūrai ir paveldo išsaugojimui atveju, nuolatinis teisinis neapibrėžtumas nustatant ar jis susijęs ar ne su valstybės pagalba skatina valdžios institucijas bet kuriai pagalbai taikyti valstybės pagalbos taisykles ir patirti administracinę bei procedūrų naštą. Toks pats teisinis neapibrėžtumas būdingas ir visam infrastruktūrai finansuoti skirtam viešajam finansavimui, ypač remiantis su Leipcigo oro uosto atveju susijusia Teismo praktika. Reikia aiškiai ir tiksliai apibrėžti viešąją paramą įmonėms, kuri nesusijusi su valstybės pagalba, ir valstybės pagalbą kaip ji apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje.

1.12.

EESRK teigiamai vertina dedamas pastangas, tačiau laikosi nuomonės, kad labai svarbu šią vertinimo kultūrą taikyti visais – regioniniu ir nacionaliniu – valdžios lygmenimis, todėl ragina Komisiją ir valstybes nares prisiimti naujus įsipareigojimus.

1.13.

Atlikta analizė rodo, kad valstybės valdžios institucijoms trūksta duomenų apie įmonėms skirtos valstybės pagalbos valdymo išlaidas. Šių išlaidų naudojimo veiksmingumo neįmanoma nuodugniai įvertinti neatsižvelgus į tai, kiek, valstybės valdžios institucijos išleidžia vertindamos ne tik pačią pagalbą, bet ir pasiektus rezultatus. Šios sistemos skaidrumas priklauso nuo to, ar tie duomenys yra skelbiami. Remiantis turimais duomenimis visos administracinės išlaidos sudarytų apie 5 %; prie jų prisideda atitikties užtikrinimo išlaidos, siekiančios dar 5 %, ir kitos vertinimo išlaidos, kurios, Komisijos vertinimu, yra sudaro šiek tiek mažiau nei 1 % Ši išteklių suma, veikiausiai apskaičiuota per maža, objektyviai yra kur kas didesnė.

1.14.

EESRK ragina Komisiją neužkrauti įmonėms nenumatytos ir papildomos naštos ir užtikrinti didesnį visos vertinimo sistemos veiksmingumą ir efektyvumą.

1.15.

Labai svarbu, kad vertinime būtų atsižvelgta ir į administracinių sąnaudų ir su vertinimo modeliais susijusių sąnaudų veiksmingumą.

1.16.

Būtina užtikrinti įvairių modelių palyginamumą ir lankstumas apimties, tipo ir rodiklių požiūriu supaprastinant ex ante vertinimą ir suderinant ex post vertinimo kriterijus.

1.17.

EESRK ragina Komisiją ekonomikos politikos srityje laikytis integruoto požiūrio įgyvendinant įvairius konkrečius veiksmus, susijusius su struktūriniais fondais, valstybės pagalba, prekybos partnerystės susitarimais, siekiant užtikrinti vieningą Europos ekonomikos programą, grindžiamą vystymusi ir augimu.

1.18.

EESRK rekomenduoja taikyti analogiškus kriterijus, kokie numatyti 2014 m. sausio 7 d. Komisijos deleguotajame Reglamente (ES) Nr. 240/2014 (2) dėl Europos struktūrinių ir investicinių fondų Europos partnerystės elgesio kodekso, kuriame numatytas reikalavimas konsultuotis su visais potencialiais suinteresuotaisiais subjektais siekiant parengti atskirą reglamentą, skirtą valstybės pagalbos veiksmingumo ir efektyvumo įvertinimui.

1.19.

Atliktų tyrimų skaidrumas turėtų būti užtikrinamas kuo įmanoma plačiau informuojant apie įmones ir skirtos pagalbos sumas, kaip jau daroma kai kuriose valstybėse narėse.

1.20.

EESRK rekomenduoja vertinimo planuose numatyti:

1.21.

EESRK nori dalyvauti visapusiškame valstybės pagalbos sistemos veiksmingumo ir efektyvumo vertinimo procese 2014–2020 m. laikotarpiu.

2.1.

Pagalba įmonėms gali iškreipti konkurenciją ir suskaldyti vidaus rinką, taigi ir prieštarauti Sutarčių pobūdžiui bei esmei, jei ji: nėra nustatyta pagal aiškią reglamentavimo sistemą, nėra nukreipta į gamybinę veiklą ir įmones, investuojančias visų pirma į inovacijas, mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, nuo kurių priklauso ekonominė ir socialinė nauda; ir jei ji yra neribota ir nekontroliuojama.

2.2.

Kita vertus, kadangi dėl kelerius metus trunkančio ekonominio sunkmečio valstybėse kyla rimtų krizių, kurios neišvengiamai veikia įmones, darbuotojus ir piliečius, reikia gana lankstaus metodo, kurį tarptautinėse rinkose jau įgyvendino pagrindiniai ES konkurentai (kuriems netaikomos vienodos valstybės pagalbos taisyklės). Europos įmonių konkurencingumas turi tapti svarbiausias atskaitos taškas. Darbo vietų stygius Europoje – skubiai spręstina problema. Investicijos, kurios 2007 m. buvo didžiausios, smuko 15 % ir 25 mln. europiečių vis dar neturi darbo. Iš jų penki milijonai – jaunimas. Dauguma bedarbių – moterys (3).

2.3.

Įdomus Europos Parlamento (4) užsakymu atliktas tyrimas atskleidė nemažų skirtumų tarp šiuo metu Europos Sąjungoje ir JAV taikomų schemų. „ES konkurencijos politikoje vadovaujamasi griežtomis valstybės pagalbos taisyklėmis, o JAV teisės aktuose šios srities nuostatų nėra.“ ES pasiūlymas dėl valstybės pagalbos skyrimo tvarkos tuometinio Komisijos nario J. Almunia prašymu buvo įtrauktas į šiuo metu vykstančias ES ir JAV derybas dėl Transatlantinio prekybos ir investicijų partnerystės susitarimo (TPIP) (5).

2.4.

Šis pasiūlymas atrodo menkai pagrįstas ir iš esmės nereikšmingas (6). Pasaulyje Europos teisė ir toliau bus labiausiai ribojanti. Viena vertus, tai padeda baigti kurti bendrąją rinką, tačiau, kita vertus, lemia sunkumus mūsų įmonėms. Europos įmonė, kuri verčiasi gamyba Jungtinėse Amerikos Valstijose, turi teisę gauti valstybės pagalbą, kuri Europos Sąjungoje yra neleidžiama. EESRK rimtai įspėja Komisiją laisvosios prekybos susitarime neteikti pirmenybės JAV įmonėms.

2.5.

Iki šiol įgyta patirtis rodo, kad būtina nuodugniai persvarstyti Europos valstybės pagalbos programą.

2.6.

Pastarųjų kelerių metų ekonominė ir finansinė krizė privertė visus valdžios lygmenis iš esmės peržiūrėti išlaidų kriterijus, pagal kuriuos numatoma valstybės investicijų ir paramos įmonėms politika. Konkrečiai, atsižvelgiant į trūkstamus ir ribotus turimus išteklius, pirmenybę imta teikti poreikiui labiau racionalizuoti paramą skiriant pagalbą tik tada, kai tai turi atitinkamą pridėtinę vertę (tai pagerins pagalbos kokybę ir kartu sudarys galimybę tinkamai stebėti šios pagalbos efektyvumą ir veiksmingumą).

2.7.

EESRK nuomone, būtų tikslinga išsiaiškinti pagalbos įmonėms politikos poveikį, taip pat sužinoti, ar nustatytos tinkamos paramos priemonės ir ar administracinės ir valdymo išlaidos yra proporcingos pasiektiems rezultatams. Niekada nederėtų pamiršti, kad neįmanoma įvertinti to, ko negalima nei nustatyti, nei patobulinti. Iki šiol priimtos priemonės padėjo įgyvendinti šią nuostatą.

2.8.

Būtų galima galvoti, kad vertinimas yra techninis klausimas, dominantis tik nedidelę grupę mokslininkų, tačiau jį atliekant dalyvauja kur kas daugiau specialistų, dirbančių specializuotose profesionalų konsultacinėse įmonėse, kurios specializuojasi audito arba projektų ir programų vertinimo srityje. Komisijos pažangaus reglamentavimo programoje vertinimui skyrus pagrindinį vaidmenį jis tapo svarbiausiu reglamentavimo politikos klausimu ir paskatino iškelti svarbių institucinių ir valdymo klausimų, nesusijusių su išlaidų programomis (7).

2.9.

Nuo 2008 m. Regioninės ir miestų politikos generalinis direktoratas rengia priešingos padėties vertinimo programas, kuriomis remiami esami vertinimai (ex ante ir ex post), atliekami struktūrinių fondų programavimo laikotarpiu.

2.10.

2012 m. gegužės mėn. Konkurencijos generalinis direktoratas, įgyvendindamas Valstybės pagalbos modernizavimo reformos programą, kai kurioms pagalbos schemoms nustatė poveikio vertinimą, kai taikomi priešingos padėties analizės metodai (8). Visų pirma, pagal naująjį Bendrąjį bendrosios išimties reglamentą didelių pagalbos schemų (kurių metinis biudžetas didesnis nei 150 mln. EUR) vertinimas yra privalomas tokiuose konkrečiuose sektoriuose kaip regioninės plėtros politika, pagalba mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), parama moksliniams tyrimams, technologinei plėtrai ir inovacijoms, pagalba aplinkosaugai ir energetikai ir parama plačiajuostei infrastruktūrai. Jau pateikta keletas (keturi) nacionalinių planų; o kiti (apie dešimt) – mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų bei plačiajuosčio ryšio srityje – dar svarstomi.

2.11.

Europos Audito Rūmai neseniai įstojo į bylą dėl bendradarbiavimo biuro „EuropeAid“ taikytų rezultatų vertinimo sistemų ir nusprendė, kad jos yra netinkamos (9). Šiuo metu tikrinamos visose Komisijos veiklos srityse taikomos vertinimo sistemos.

2.12.

Būtina geriau suderinti valstybės pagalbos ir struktūrinių fondų lėšų naudojimo rezultatų vertinimo metodikas, taip pat nuodugniai peržiūrėti visą Europos Sąjungos išlaidų politiką.

2.13.

Priešingos padėties analize grindžiamo valstybės politikos krypčių vertinimo tikslas – patikrinti, ar įgyvendinant tam tikrą politiką įmanoma pasiekti norimų konkrečios tikslinės gyventojų grupės arba naudos gavėjo elgsenos arba sąlygų pokyčių, t. y. kokiu mastu parama – o ne kiti veiksniai – padėjo pasiekti tam tikrą rezultatą. Tai kartais vadinama skatinamuoju poveikiu.

2.14.

Vertinimo proceso tikslas – nustatyti priežastinį priimtos politikos poveikį atsižvelgiant tik į tiesioginį tos politikos poveikį, kitaip tariant, neatsižvelgiant į iškraipymus, kuriuos gali lemti bendrosios makroekonominės sąlygos ar įmonių pobūdžio skirtumai.

2.15.

Priežastinis poveikis – tai skirtumas tarp įgyvendinus politiką pasiektų rezultatų kintamųjų (faktinės padėties) ir to, kas būtų buvę, jei ši konkreti politika nebūtų buvusi patvirtinta (priešinga padėtis).

2.16.

Tokia analizė – tai atsakas į prašymus pagrįsti grynąjį paramos poveikį ir šio poveikio mastą: pavyzdžiui, nustatyti, ar pagalba turi teigiamą ar neigiamą poveikį, ir koks to poveikio mastas, ar pastebėtus pokyčius tikrai galima priskirti įgyvendintai politikai, ar skiriasi įvairių naudos gavėjų (didelių ar mažų įmonių), regionų ar skirtingų laikotarpių rezultatai, ar valdymo ir administravimo išlaidos yra proporcingos ir tvarios.

2.17.

Nors ši tema, ypač pastaraisiais dešimtmečiais, plačiai nagrinėjama ekonominėje literatūroje, vos keleto Europos Sąjungos valstybių narių valdžios institucijos toliau atlieka ir tęsia poveikio vertinimus, kad būtų stebima ir tobulinama pagalbos įmonėms politika.

2.18.

Tarp įdomiausių paminėtinų atvejų – Jungtinė Karalystė, kurioje nuo 2001 m. pusiau eksperimentiniais vertinimo metodais reguliariai vertinamos regioninės pagalbos programos, ir Nyderlandai, kur 2012 m. įkurta Poveikio vertinimo ekspertų darbo grupė (Impact Evaluation Expert Working Group). Be to, Suomijoje įkurta Suomijos inovacijų agentūra TEKES (Finnish Innovation Agency), o Slovėnijoje 2001 m. patvirtintas Valstybės pagalbos stebėsenos įstatymas (Monitoring of State Aid Act).

2.19.

Šia nuomonę EESRK nori prisidėti prie Europos Komisijos ir valstybių narių diskusijos apie pagalbos įmonėms priemonių efektyvumą ir veiksmingumą ir būtinybę ir plėtoti poveikio vertinimus.

3.1.

Šia nuomone siekiama pagrįsti vertinimo svarbą remiantis priešingos padėties analizės empiriniais duomenimis. Vertinimas turėtų būti laikomas nebe akademine veikla, o veikiau į politikos ciklą įtraukta būtinąja įsigalėjusia praktika, taikoma įgyvendinant, stebint, vertinant, keičiant.

3.2.

Todėl nuomonėje nagrinėjama keletas įvairiose Europos Sąjungos valstybėse narėse atliktų tyrimų ir aprašoma pagrindinė įgyta patirtis, būtent, jos politinė reikšmė, kurią lemia poveikis investicijų augimui, produktyvumui, užimtumui, inovacijoms schemos išlaidoms. Šie rodikliai padeda suprasti augimo poveikį ir pabrėžti tikslingos, aukštos kokybės pagalbos būtinybę.

3.3.

Nors literatūroje paprastai pabrėžiama, kad egzistuoja teigiama koreliacija tarp valstybės paramos įmonėms ir našumo (investicijų, užimtumo, naujų produktų) augimo, pažymėtina, kad skatinamasis pagalbos poveikis negali būti laikomas savaime suprantamu. Iš esmės politikos sėkmei turi įtakos ir kiti įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, bendrosios ekonominės tendencijos, rinkų veikimas ir bendrasis apmokestinimas.

3.4.

Tyrime, kuriame analizuojamas Įstatymo Nr. 488 poveikis Italijoje, A. Martini ir D. Bondonio (2012 m.) įrodė, kad tiesioginę pagalbą gavusių įmonių tiesioginės investicijos apskritai mažėja. Šiuo atveju dėl tiesioginės valstybės paramos įmonėms, regis, sumažėjo privačių investicijų išlaidos, o kartu – ir privačių išteklių poreikis. Valstybės pagalba turėtų papildyti, o ne pakeisti investicijas.

3.5.

Literatūroje nurodoma ir keletas svarbių kritinių pastabų dėl pagalbos poveikio našumo. Vertinamajame tyrime apie Jungtinės Karalystės įmones, gavusias paramą pagal Regioninės atrankinės paramos programą (angl. RSA), C. Criscuolo (2012 m.) paaiškina, kodėl našumo augimas nėra statistiškai reikšmingas (10).

3.6.

Šios išvados, regis, atitinka kitus empirinius duomenis, kurie įrodo, kad tiesioginė pagalba dažnai daro teigiamą poveikį gamybos apimtims, tačiau neturi jokio poveikio našumui. Kitaip tariant, pagalbą gaunančios įmonės auga nepradėjusios dirbti nė kiek našiau. Tai gali padidinti riziką, kad rinkoje išliks nelabai konkurencingos įmonės.

3.7.

Statistiniai-ekonometriniai modeliai, kuriais priešingos padėties metodu nustatomas paramos poveikis, taip pat suteikia galimybę parodyti grynąjį konkrečių su užimtumu susijusių pagalbos priemonių poveikį. Taip galima apskaičiuoti vienam „sukurtam“ produkcijos vienetui tenkančias išlaidas.

3.8.

Labai dažnai pagalbai tiesiogiai priskirtinų naujų produkcijos vienetų skaičius neatitinka per ex post vertinimą užregistruotos statistikos. Tyrime apie pagalbos mažosioms ir vidutinėms įmonėms priemones Lenkijoje R. Trzciński (2011 m.) parodo, kad vos 10 550 iš 25 000 paramos „sukurtų“ darbo vietų iš tikrųjų yra priskirtinos įgyvendintai politikai (11). Tokią išvadą padarė ir D. Bondonio ir A. Martini (2012 m.). Vos 12 500 iš 89 000 Įstatymo Nr. 488 ex post vertinimo metu užregistruotų darbo vietų buvo iš tiesų sukurtos už kiekvienam produkcijos vienetui tenkančius 232 000 EUR (12). Reikėtų įvertinti valstybės pagalbos poveikį esamoms darbo vietoms, vadinasi išsiaiškinti, kaip ji padeda apsaugoti vietos, regioninę ir nacionalinę ekonomiką.

3.9.

Įmonėms skiriama pagalba daro nevienodą poveikį atsižvelgiant į skiriamos paramos sumą, įmonės dydį, geografinę jos buvimo vietą ir paramos tipą. Tokių analizių empiriniai duomenys turėtų būti pateikti sprendimus priimantiems valstybės pareigūnams, kad jie galėtų priimti sprendimus ir suprasti, kokia parama ir kokiomis aplinkybėmis yra tinkamiausia. Kaip jau tapo akivaizdu, būtina parengti tikslines pagalbos priemones, kad būtų galima padidinti politikos veiksmingumą ir efektyvumą.

4.1.

Europos Komisija privalo tęsti darbą ir geriau informuoti apie bendriausius poveikio vertinimo srityje taikomus principus ir metodus. Visų pirma, EESRK mano, kad, bendradarbiaujant su universitetais, mokslinių tyrimų institutais, socialiniais partneriais ir kitais suinteresuotaisiais subjektais, įvairiose valstybėse narėse turėtų būti rengiami praktiniai seminarai apie vertinimo metodus ir jau nustatytą metodiką. Ši patirtis padės Komisijai geriau suprasti, kokių kliūčių gali kilti taikant teisės aktus, ir suteiks jai galimybę šioje srityje imtis konkrečių veiksmų.

4.2.

Nors Komisijos pastangos yra sveikintinos, svarbu, kad būtų vertinama daugiau pagalbos schemų, ypač kai pagalbos sumos didelės. Taip pat svarbu skatinti diskusijas apie metodiką, kuria siekiama papildyti priešingos padėties vertinimo metodus naujomis vertinimo priemonėmis, kad būtų galima vertinti ir kitų pagalbos įmonėms formų (jomis per se laikomos finansinė parama, tiesioginė pagalba, pramoninė politika) poveikį.

4.3.

EESRK pabrėžia, kad būtina sukurti tinkamą kriterijų ir vertinimo parametrų požiūriu įvairiapusę metodiką. Komisija nurodo (13): „taip bus užtikrinta, kad viešąja parama būtų skatinamos inovacijos, ekologiškos technologijos, žmogiškojo kapitalo plėtra, padedama išvengti žalos aplinkai ir, galiausiai, didinamas ekonomikos augimas, užimtumas ir ES konkurencingumas.“ Visi šie veiksniai padeda įvertinti valstybės pagalbą ne tik sąnaudų, bet ir kitu požiūriu. Europos Parlamentas nori dalyvauti nustatant vertinimo metodologiją, taip pat Europos teisės aktus valstybės pagalbos srityje, nes tai turi didelės įtakos valstybių narių ekonomikos politikos srities sprendimams. EESRK taip pat pabrėžia, mokslinių tyrimų tikslais svarbu užtikrinti laisvą prieigą prie vertinimo duomenų, kad būtų galima patobulinti jo metodiką.

4.4.

Komisijai, kartu su nacionalinėmis ir Europos statistikos organizacijomis, būtų pravartu aptarti galimybę sukurti patikimą valstybės pagalbos įmonėms duomenų bazę, kuri būtų įtraukta į bendrąją metodinę sistemą. Taip būtų užtikrintas sprendimų priėmimo proceso skaidrumas, o valstybės valdžios institucijos ir šioje veikloje dalyvaujantys tyrėjai būtų skatinami įgyvendinti tyrimų ir vertinimo veiklą.

4.5.

Universitetai ir tyrimų centrai galėtų atlikti lemiamą vaidmenį supažindinant su vertinimo praktika ir skleidžiant naujas ir pažangesnes valstybės politikos vertinimo priemones. Be to, Europos Komisija galėtų pasitelkti nepriklausomus mokslinių tyrimų institutus, kad šie atliktų atvejų tyrimus ir įvertintų pagalbos tam tikruose sektoriuose, pavyzdžiui, pagalbos moksliniams tyrimams, technologinei plėtrai ir inovacijoms, paramos mažosioms ir vidutinėms įmonėms, pagalbos energetikai ir infrastruktūrai, efektyvumą.

4.6.

Įvertinus tai, kad pagal naujuosius Bendrijos reglamentus reikalaujamuose vertinimuose deramai neatsižvelgiama į bendrąjį pagalbos įmonėms poveikį Europos ekonomikai, rekomenduojama, kad dabartinio programavimo laikotarpio (2014–2020 m.) pabaigoje Komisija pradėtų šios srities bandomąjį tyrimą. Jame turėtų būti nagrinėjami pagrindiniai veiksniai, kurie lemia, kaip naudojama pagalba, apibrėžiamas pagalbos įmonėms ir ją skiriančios valdžios institucijos ekonominių galimybių santykis, siekiama suprasti dabartinį sanglaudos ir konkurencijos politikos ryšį.

4.7.

Ši nuomonė – tai pirmasis EESRK žingsnis vertinant įmonėms skiriamą pagalbą, taip pat atsakas į šioje srityje Komisijos vykdomą veiklą ir parama jai. Vis dėl to, EESRK nuomone, svarbu plačiau vykdyti ir gilinti diskusijas. Komitetas ir toliau akylai stebės Komisijos darbą šioje srityje ir, kai tik įmanoma, skatins veiksmingumo ir efektyvumo vertinimo kultūrą.

15.1.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 13/26

Pranešėjas

Carlos Trias PINTÓ

Bendrapranešėjis

Stefano PALMIERI

1.1.

EESRK mano, kad Ekonomikos bendrosios gerovės kūrimui (EBGK) (1) modelis yra parengtas taip, kad būtų įtrauktas tiek į Europos, tiek ir į nacionalinę teisinę sistemą siekiant sukurti Europos bendrąją rinką remiantis etiškesne ekonomika, pagrįsta Europos vertybėmis ir socialinės atsakomybės politikos pasiekimais, taip pat užmegzti juos stiprinančias sinergijas.

1.2.

Ekonomika bendrosios gerovės kūrimui yra holistinis požiūris, kurio koncepcija artima pagrindinėms socialinės ekonomikos, žiedinės ekonomikos, bendro vartojimo ekonomikos, funkcionalumo ekonomikos, ištekliais grindžiamos ekonomikos ir „mėlynosios ekonomikos“ vertybėms.

1.3.

Ekonomiką bendrosios gerovės kūrimui remia pilietinės visuomenės organizacijos, verslo atstovai ir akademinė bendruomenė; manoma, kad taikant šį modelį galima stiprinti Europos vertybes, socialinę sanglaudą ir skatinti atsakingą ekonominę sistemą. Faktiškai ekonomiką bendrosios gerovės kūrimui jau remia daugiau kaip šimtas vietos grupių, beveik 2 000 įmonių (2) ir socialinių organizacijų.

1.4.

Vadovaudamasis strategija „Europa 2020“, šis modelis siūlo perėjimą prie „etiškos Europos rinkos“, kuri skatintų socialines naujoves, didintų užimtumo lygį ir būtų naudinga aplinkai. „Etišką Europos rinką“ bus galima sukurti įgyvendinant keletą strategijų. Tai:

1.4.1.

gerovės ir socialinio vystymosi matavimas pasitelkiant rodiklius, apimančius daugiau nei BVP (3), pavyzdžiui, Bendrosios gerovės produktą ir Bendrosios gerovės balansą;

1.4.2.

politikos formavimas siekiant pripažinti įmones, kurių indėlis į bendrąją gerovę yra didesnis, pavyzdžiui, etiškų viešųjų pirkimų organizavimas ir etiškos vidaus prekybos skatinimas;

1.4.3.

etiškos išorės prekybos, kaip Europos prekinio ženklo, propagavimas. Tokiu būdu ES įgis pripažinimą kaip etiška rinka, o Europos įmonės bus pasaulinės etiškos rinkos lyderės ir prisidės prie žmogaus teisių ir darbo standartų įtvirtinimo bei aplinkos apsaugos visame pasaulyje;

1.4.4.

parama visų rūšių verslininkams, steigiantiems organizacijas, kurių tikslas – prisidėti prie bendrosios gerovės;

1.4.5.

etiško vartojimo skatinimas ir Europos vartotojų informuotumo didinimas;

1.4.6.

finansinės ekosistemos spektro didinimas visoje ES propaguojant etiškų bankų ir biržų tinklus.

1.5.

EESRK ragina Europos Komisiją, laikantis atnaujintos įmonių socialinės atsakomybės strategijos, imtis kokybinių veiksmų siekiant paskatinti (viešųjų pirkimų, prieigos prie išorės rinkų, mokesčių lengvatų ir kt. forma) įmones, galinčias pademonstruoti didesnius etinius parametrus atitinkančius veiklos rodiklius.

2.1.

Šiuolaikinėje visuomenėje ekonomikai ir atitinkamai ekonominei politikai tenka labai svarbus vaidmuo, nuo kurio priklauso, ar sėkmingai bus įgyvendinamos daugelis kitų, piliečių gerovei svarbių pagrindinių politikos strategijų – švietimo, sveikatos apsaugos, socialinių paslaugų, kultūros, aplinkos, technologijų ir inovacijų. Visų šių strategijų įgyvendinimas labai priklauso nuo ekonominės padėties poveikio įvairiems vietos ir regionų lygmenims.

2.2.

Krizė, kuri vis dar daro neigiamą poveikį valstybių narių ekonomikai ir Europos žmonių gyvenimo kokybei, atskleidė menką ES socialinės ir ekonominės sistemos atsparumą.

2.3.

Kita vertus, 2014 m. Tarptautinės profesinių sąjungų konfederacijos (TPSK) pasaulinės apklausos duomenimis (4), nėra nė vienos šalies, kurios ekonomikos sistemą dauguma žmonių laikytų sąžininga. Keturi iš penkių respondentų (78 %) mano, kad ekonomikos sistema yra palankesnė turtingiesiems. Pavyzdžiui, 88 % vokiečių ir 90 % austrų pageidautų „naujos ekonominės tvarkos“ („Bertelsmann Stiftung“ tyrimas (5)) – to paties, be abejo, pageidauja ir labiausiai nuo ekonomikos krizės nukentėjusios šalys, kaip antai Graikija, Portugalija, Airija, Ispanija ir Italija.

2.4.

Atsižvelgiant į Komisijos padarytą pažangą socialinių inovacijų srityje ir EESRK nuomonę SC/39 „Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategijos „Europa 2020“ rezultatų apžvalga“ ir strategijos „Europa 2020“ koordinacinio komiteto iniciatyvą „Nepraraskime optimizmo. Ne vien tik BVP“, akivaizdu, kad norint veiksmingai remti ekonomikos konkurencingumą ir socialinę sanglaudą, būtina keisti požiūrį ir iš tikrųjų glaudžiai tarpusavyje susieti ekonomikos, aplinkos apsaugos ir socialinius tikslus ir taikant holistinį požiūrį siekti didesnės pusiausvyros tarp kokybinių ir kiekybinių plėtros aspektų.

2.5.

Ekonomikos bendrosios gerovės kūrimui (EBGK) modelis yra deramas Europos visuomenės palaikomos sistemos papildas. Jos tikslai ir vertybės apima daugiau nei įprastus pasiūlymus dėl įmonių atsakomybės, o jos holistinės vizijos suteikia galimybę bendrai veiklai suburti įvairiausius visuomenės veikėjus.

2.6.

Vos per ketverius metus EBGK tapo socialiniu judėjimu, kurį remia daugiau kaip šimtas vietos grupių, beveik 2 000 įmonių ir socialinių organizacijų bei vis daugiau universitetų įvairiose šalyse, įskaitant Austriją, Vokietiją, Šveicariją, Italiją ir Ispaniją. Be to, Pietų Tirolio regionas (Italija) ir daugelio Europos šalių vietos valdžios institucijų pradėjo taikyti EBGK modelį savo teritorijose.

3.1.

Visuomenės tikslas privalo visų savo narių gerovės užtikrinimas, vadovaujantis konstitucinėmis nuostatomis.

3.2.

Remiantis ES sutarties 3 straipsnio 1, 2 ir 3 dalies nuostatomis (6), pagrindinė EBGK idėja yra tai, kad ekonomika turi tarnauti žmonėms , kitaip tariant, ji turi būti orientuota į bendrąją gerovę. Siekiant šio tikslo atskaitos tašku privalo būti tai, kad pinigai ir kapitalas yra svarbios priemonės – mainams ir investicijoms, bet jie nėra savaiminis tikslas.

3.3.

Į bendrosios gerovės kūrimą orientuotas ekonomikos modelis grindžiamas universaliomis vertybėmis: žmogaus orumu, solidarumu, ekologiniu tvarumu, socialiniu teisingumu, skaidrumu ir demokratiniu dalyvavimu.

3.4.

Siekiant bendrąją gerovę pripažinti centriniu ekonomikos tikslu reikia sukurti konkretų ekonominės sėkmės matavimo metodą, kuris būtų orientuotas į tikslus, o ne tik į priemones: Bendrosios gerovės produktas, Bendrosios gerovės balansas ir Bendrosios gerovės kreditingumo vertinimas, kurie atitinkamai papildytų BVP, balansą ir finansinį kreditą.

3.5.

EBGK yra holistinis modelis, kuriuo siekiama integruoti ekonomiką į socialinę, kultūrinę ir ekologinę Europos visuomenės aplinką. Pateiktoje lentelėje parodyta, kaip EBGK modelis atspindi pagrindines įvairių ekonominių koncepcijų vertybes:

Šaltinis: originalas.

3.6.

EBGK yra ekonominis modelis, kuris galėtų sėkmingai prisidėti prie strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo, visų pirma šiomis priemonėmis:

3.6.1.

Pasinaudodama „socialinėmis inovacijomis“ ir palankia verslui aplinka, EBGK skatina ir remia naujas idėjas, kurios vienu metu padeda tenkinti socialinius poreikius, kuria naujus socialinius ryšius ir didina ekonominę vertę. Šiomis aplinkybėmis sąvoka „inovacija“ reiškia gebėjimą kurti ir įgyvendinti idėjas, tokiu būdu sukuriant vertę; koncepcija „socialinė“ apima su gyvenimo kokybe, solidarumu, laime ir gerove susijusius aspektus.

3.7.

EBGK yra priemonė sukurti atsparią socialinę ir ekonominę sistemą, galinčią suteikti Europos pilietinei visuomenei apsaugos ir plėtros galimybių, padedančią rasti sprendimus ir, jei įmanoma, išvengti krizių, taip pat prisidedančią prie ekonominių ir socialinių pokyčių. EBGK yra būdas skatinti atsparumą, kuris yra svarbiausias rodiklis įveikiant krizę ir pereinant prie atsigavimo ir vystymosi.

3.7.1.

Atsparumas yra veiksnys, turintis poveikio pilietinės visuomenės gebėjimui reaguoti į didelius sukrėtimus ir įveikti netikėtus neramumus ir krizes. Pilietinės visuomenės pasirengimo krizių prevencijai ir valdymui priemonės jau egzistuoja, tačiau joms reikalingas veiksmingesnis valdymas ir glaudesnis bendradarbiavimas visais lygmenimis, atstovaujančiais instituciniams, ekonominiams ir socialiniams interesams.

3.8.

Pilietinei visuomenei labai svarbu stiprinti ekonomikos ir socialinių partnerių gebėjimus panaudoti ir valdyti krizių ir struktūrinių pokyčių poveikį bei užkirsti kelią neigiamiems padariniams, kad būtų galima užtikrinti žmonių poreikius atitinkantį gyvenimo lygį. Tokiu būdu didinamas ir ES ekonominis konkurencingumas, laikantis socialinės sanglaudos ir tvarumo principų ir siekiant nesumažinti galimybių ateities kartoms.

3.9.

Kad šios idėjos būtų įgyvendintos, EBGK modelis remiasi tiesioginiu žmonių dalyvavimu verslo ir politikos srityse. Tokios priemonės, kaip bendrosios gerovės ataskaita ir balansas ir ypač savivaldybių bendrosios gerovės rodiklis, yra grindžiamos aktyviu visų suinteresuotųjų subjektų grupių dalyvavimu.

4.1.

Europos žmonės, patiriantys neigiamas pastarosios ekonominės ir finansų krizės pasekmes, nėra linkę taip paprastai toleruoti pajamų praradimo, socialinių išmokų ir paslaugų sumažinimo, žalos aplinkai, ekonominio ir su užimtumu susijusio neapibrėžtumo, taip pat jų socialinių teisių ir jų turimų vartotojų ir naudotojų teisių svarbos mažėjimo.

4.2.

Tuo pačiu metu plačioji visuomenė yra nusivylusi savanoriškos ir nepakankamos užmojo įmonių socialinės atsakomybės politikos rezultatais, nesuteikiančiais pakankamai svarbios informacijos, reikalingas naujas postūmis, nes: daugelyje didelių įmonių didėja darbo užmokesčio skirtumai, sprendimų priėmimo procesuose moterys sudaro mažumą, be to, mažėja pastangų didinti jaunų darbuotojų profesinio tobulėjimo galimybes.

4.3.

Verslininkai ir MVĮ savo ruožtu patiria nesąžiningą konkurenciją ir susiduria su neetiška praktika, todėl daugelio tokių įmonių išlikimui kyla grėsmė. Apskritai, žmonės nori tokios ekonomikos, kuri būtų grindžiama vertybėmis, kurios – teoriškai – yra įtvirtintos nacionalinėse konstitucijose.

4.4.

Socialinių įsipareigojimų stoką atspindi prarastas visuomenės pasitikėjimas institucijomis ir jų atstovais. Norėdama atgauti šį pasitikėjimą ir stiprinti socialinę ir teritorinę sanglaudą, Europos Sąjunga turės performuoti savo politiką ir parengti naują strategiją, kurioje būtų atsižvelgta į žmonių poreikius ir vertybes.

4.5.

EESRK nuomonėje dėl 2014 m. metinės augimo apžvalgos raginama į Europos semestrą, greta kitų makroekonominių ir biudžeto rodiklių, iniciatyviai įtraukti socialinių rodiklių suvestinę. Be to, į Europos semestro tikslus, metodus ir priemones turi būti toliau įtraukiamas atskirų pramonės procesų ir visos ekonomikos ekologiškumo didinimo tikslas, kad būtų galima įveikti krizę remiantis tvaresniu vystymosi modeliu.

4.6.

Todėl EBGK siūlo perėjimą prie „Etiškos Europos rinkos“, kurioje ekonominė ir prekybos politika būtų orientuota į kultūrą ir vertybes, kurias žmonės laiko universaliomis. Įgyvendinant šią strategiją Europos ekonomika ir įmonės atkurtų savo tarptautinį įvaizdį kaip pavyzdinės organizacijos žmogaus teisių apsaugos ir propagavimo, darbo kokybės ir jo prasmės užtikrinimo bei aplinkos apsaugos srityse.

4.7.

Galiausiai bus pripažįstamos organizacijoms, kurios rinkai pateikia etinius kriterijus atitinkančius produktus ir paslaugas ir prisideda prie bendrosios gerovės kūrimo. Konkrečiau kalbant, vertės grandinėje minimalių etikos reikalavimų neatitinkantys produktai ir paslaugos į pelningumo zoną nepatektų.

4.8.

Apibendrinant galima pasakyti, kad vertybių prasme Ekonomikos bendrosios gerovės kūrimui modelis atitinka įprastinį įmonių socialinės atsakomybės (ĮSA) modelį, tačiau jo tikslai ir metodai yra platesnio užmojo. Europoje įmonių socialinė atsakomybė daugiausia yra grindžiama principu „grąžinti visuomenei dalį iš jos gauto pelno“, o po to sutelkti dėmesį į tikslą „užtikrinti kuo didesnę bendrą naudą savininkams ir (arba) akcininkams, kitiems suinteresuotiesiems subjektams ir visai visuomenei“ (7). Todėl, deja, daug įmonių apribojo ĮSA iki labdaros veiklos ar viešųjų ryšių veiksmų.

5.1.

Etiškos Europos rinkos kūrimui siūloma keletas strategijų. Iš pradžių bus įvertintas įmonių indėlis į bendrosios gerovės kūrimą ir kuriama suderinta Europos nefinansinių ataskaitų rengimo sistema. Tada, sukūrus ir pradėjus taikyti etišką ženklinimą, Europos pilietinė visuomenė bus informuojama apie bendrovių veiklos rezultatus šioje srityje. Formuojant politiką bus pripažįstamos įmonės, kurios vykdydamos etiškus viešuosius pirkimus ir taikydamos priemones etiškai vidaus ir tarptautinei rinkai kurti labiau prisideda prie bendrosios gerovės. Galiausiai, verslumas, vartojimas ir bankų politika taip pat bus suderinti su bendrosios gerovės principais. Visa tai bus daroma vengiant pernelyg didelės administracinės naštos ir naudojant rinkos mechanizmus.

5.2.

Įmonių indėlio į bendrąją gerovę matavimas parengiant Bendrosios gerovės balansą. Bendrosios gerovės balansu matuojama nefinansinė įmonės sėkmingos veiklos dalis: jos pasiekimai etikos srityje ir indėlis į bendrąją gerovę. Dabartinėje Bendrosios gerovės balanso versijoje matuojamos svarbiausios konstitucinės vertybės: orumas, solidarumas, tvarumas, teisingumas ir demokratinis dalyvavimas: „etiška veikla“ visų su įmone susijusių asmenų atžvilgiu.

5.3.

Siekdamas daugiau nei numato įprasta Įmonių socialinės atsakomybės koncepcija, Ekonominės bendrosios gerovės judėjimas teigia, kad balansas turi atitikti aštuonis „metakriterijus“, t. y. jis turi būti 1) universalus, 2) objektyviai išmatuojamas, 3) palyginamas tarp įmonių, 4) suprantamas suinteresuotiesiems subjektams, 5) viešas, 6) tikrinamas išorės auditorių, 7) privalomas, 8) turintis teisinių pasekmių: kuo geresni rezultatai, tuo mažesni mokesčiai, muitų tarifai, palūkanos ir kt., pagal devizą „etiškai į sėkmę“.

5.4.

Daugiau kaip 200 MVĮ parengė Bendrosios gerovės balansą ir užbaigė jį tarpusavio vertinimu arba išorės auditu. Prie privalomo balanso būtų galima pereiti palaipsniui. Neseniai ES žengė pirmąjį žingsnį priimdama direktyvą dėl nefinansinės atskaitomybės. Antrasis žingsnis galėtų būti sprendimas į direktyvą įtraukti tik pirmiau nurodytus metakriterijus atitinkančius standartus ir nustatyti su rezultatais susijusias teisines lengvatas. Kiti standartai galėtų būti susieti į vieną ir tapti nefinansine privalomo įmonės balanso dalimi. Bendrasis (finansinis ir nefinansinis balansas) taptų „pasas“, leidžiantis patekti į būsimą etišką bendrąją rinką.

5.5.

Etiškumo ženklinimas. Pagal EBGK koncepciją visi Europos bendrojoje rinkoje parduodami produktai turėtų būti ženklinami suderintomis etinius aspektus atitinkančiomis etiketėmis, pateikiant informaciją apie etišką elgesį arba atitinkamos įmonės indėlį į bendrąją gerovę. Etiketėje galėtų būti vizualiai užkoduoti Bendrosios gerovės balanso rezultatai, pavyzdžiui, penkiomis skirtingomis spalvomis. Naudodamiesi greitojo atsako kodu, vartotojai galėtų gauti išsamesnės informacijos apie balansą.

5.6.

Etiški viešieji pirkimai. Vykdant viešuosius pirkimus pirmenybė galėtų būti teikiama organizacijoms, kurių Bendrosios gerovės balanse nurodomas didžiausias indėlis į bendrąją gerovę. Taikant kriterijus, susijusius su indėliu į bendrąją gerovę ir su Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/24/ES (8) nustatyto socialinio ir ekologinio pėdsako kokybe, bei įgyvendinant atitinkamas socialines nuostatas Europoje viešieji pirkimai gali tapti paskata kurti „Etišką Europos rinką“.

5.7.

Etiška vidaus prekyba. Laisvojoje vidaus prekyboje būtų skatinamos organizacijos, kurių Bendrosios gerovės balanse nurodomas didžiausias indėlis į bendrąją gerovę. Visų pirma, būtų skatinamas laisvas Europos įmonių, galinčių įrodyti atitiktį minimaliems etikos standartams pagal „Etiškos Europos rinkos“ reikalavimus, prekių ir paslaugų pardavimas ir judėjimas. Antra, būtų sukuriamos palankios sąlygos ES nepriklausančių įmonių, galinčių įrodyti atitiktį minimaliems etikos standartams pagal „Etiškos Europos rinkos“ reikalavimus, prekių importui, investicijoms ir paslaugų teikimui. Tokiu būdu su vidaus prekyba ir importu susiję importo tarifai ir mokesčių politikos taisyklės būtų taikomi atsižvelgiant į etišką bendrovių elgesį.

5.8.

Etiška išorės prekyba. Etiškas elgesys ir indėlis į bendrąją gerovę turi tapti Europos ekonomikos vizitine kortele, kitaip tariant – Europos prekės ženklu. Europos įmonės, atstovaudamos Europos visuomenei, kultūrai ir vertybėms, turi veikti etiškai ir įrodyti tai balanse. Todėl Europos Sąjungos politikos priemonės, kuriomis siekiama skatinti išorės politiką (paramos programos išorės prekybai, etikos standartai prekybos taisyklėms ir kt.), turėtų pirmiausia remti tas įmones, kurių indėlis į bendrąją gerovę yra didžiausias.

5.9.

Bendrąją gerovę kuriantys verslininkai. Verslumo skatinimas yra labai svarbus siekiant užtikrinti Europos Sąjungos ekonomikos tvarumą. Todėl socialinėmis inovacijomis iš esmės turi būti siekiama teikti paslaugas ir tiekti produktus, didinančius visuomenės gerovę. Atsižvelgiant į tai, priemonės, skirtos remti verslumą „Etiškoje Europos rinkoje“ skatintų žmogaus orumu, solidarumu, ekologiniu tvarumu, socialiniu teisingumu ir demokratiniu dalyvavimu grindžiamą naujų įmonių steigimą ir verslininkų ugdymą. Visuose (bendrosios gerovės) miestuose galėtų būti steigiami ekonomikos bendrosios gerovės kūrimui centrai: juose kurtųsi įmonės, kuriose nuo pat jų veiklos pradžios rengiamas Bendrosios gerovės balansas, arba įmonės, nuo pat pradžių steigiamos kaip „bendrosios gerovės įmonės“.

5.10.

Vartotojai ir etiško vartojimo skatinimas. Sėkmingas „Etiškos Europos rinkos“ kūrimas priklausys nuo to, kokia bus Europos vartotojų paklausa produktams ir paslaugoms, kurie prisideda prie bendrosios gerovės. Reikės sukurti strategijas ir programas, kuriomis siekiama propaguoti etišką vartojimą, ir skatinti jų įgyvendinimą. Rengiant švietimo, sąmoningumo ugdymo ir informavimo kampanijas, šiomis programomis būtų teikiama informacija apie „Etišką Europos rinką“. Siekiant šio tikslo, ideali priemonė būtų bendrosios gerovės balanso ir ženklinimo derinimas.

5.11.

Etiški bankai ir Bazelio susitarimo papildymas, įtraukiant etinius kokybės kriterijus bankininkystės reguliavimo srityje. Nuo 2008 m. finansų krizės ir daugybės neigiamų bankų bei finansinių įvykių, Europos visuomenė pamažu prarado pasitikėjimą ne tik bankų sistema, bet ir nacionalinėmis ir Europos reguliavimo institucijomis. Tokia padėtis kelia didelę grėsmę ekonomikos stabilumui euro zonoje.

5.11.1.

Todėl būtina gerinti finansų sektoriaus etikos standartus ir kartu didinti finansų ekosistemos įvairovę, visoje ES stiprinant etiškų bankų tinklą (kooperatyvų, taupomųjų bankų, naujų etiškų bankų), kurie prisideda prie bendrosios gerovės kūrimo. Tai gali padėti skatinti Europoje bankininkystę, kuri a) teiktų tik pagrindines paslaugas (taupymo, mokėjimų pavedimo, paskolų teikimo), b) nemokėtų dividendų arba jie būtų riboti, c) kiekvienam paskolos prašymui atliktų auditą pagal bendrosios gerovės kriterijus. Tokio pobūdžio etinio kreditingumo vertinimas būtų Bazelio susitarimo papildymas etiniais kriterijais. Jis turėtų įvertinti investicijų etinę pridėtinę vertę.

5.11.2.

Pradinis tokio bendrosios gerovės patikrinimo prototipas šiuo metu rengiamas pagal „bendrosios gerovės banko“ projektą Austrijoje. Paskolų sąlygos galėtų būti susietos su vertinimo rezultatais. Tokiu būdu finansų rinka taptų priemonė siekti tvaraus socialinio ir ekologinio vystymosi.

5.12.

„(Regioninės) bendrosios gerovės biržos“. Visi bendrosios gerovės labui dirbantys etiški bankai galėtų kartu sukurti regioninę bendrosios gerovės biržą, kuri galėtų priimti paraiškas dėl paskolų, kurios atitinka etinius kriterijus, tačiau neatitinka mokumo kriterijų. Šiose biržose, priešingai nei įprastose, nebus galima prekiauti įmonių akcijomis arba kaupti finansinę grąžą – į įmones būtų investuojama ne dėl šių priežasčių. Investuotojai siektų kitų tikslų, pavyzdžiui, prasmės, naudingumo ir etikos (angl. „triple skyline“). Tokiu būdu Europos piliečiams ir įmonėms būtų suteikta galimybė imtis etiškų investicijų, kurios atspindėtų valstybių narių konstitucijose ir Europos Sąjungos sutartyse įtvirtintas vertybes.

15.1.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 13/33

Pranešėja

Gabriele BISCHOFF

1.1.

Iš tikrųjų stabilizuoti ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS) gali pavykti tik pašalinus EPS sąrangos trūkumus ir šiuo tikslu imantis didelių reformų; tam reikia sušaukus konventą pakeisti Sutartis. Nelabai realu, kad tai pavyks iki 2018 m., todėl kol kas reikia imtis kitų priemonių, kuriomis būtų galima kurti demokratiškesnę ir socialesnę EPS pagal esamas Sutartis, ir pasirūpinti, kad būtų laikomasi nusistatytų taisyklių.

1.2.

Be to, kuo ilgiau truks dabartinė taupymo politika, kuria pirmiausia siekiama sumažinti išlaidas, nenumatant investicijų plano, skirto kurti pajamas skatinant augimą ir užtikrinti socialinę sanglaudą ir solidarumą, tuo darosi aiškiau, kad dėl didėjančios socialinės nelygybės kyla grėsmė Europos ekonominei integracijai ir gerovei.

1.3.

Todėl negalima tęsti dabartinio kurso. Veikiau reikia stiprinti socialinę, politinę ir ekonominę sanglaudą ir taip užkirsti kelią euro zonos žlugimui. EESRK nuomone, būtina geriau atsižvelgti į EPS nacionalinės ekonomikos skirtumus, o suderintas struktūrines reformas nurodytose šalyse reikia vykdyti atsižvelgiant į pinigų sąjungos ir nacionalinius poreikius, tokiu būdu užtikrinant būtiną konvergenciją. Be to, EESRK nuomone, būtinas trumpalaikis paklausos valdymas.

1.4.

EESRK skatina labiau „parlamentarizuoti“ euro zoną, įsteigiant EP didįjį komitetą, kurį sudarytų visi euro zonos ir prie jos prisijungti norinčių šalių EP nariai (26 valstybės narės) ir kuriame euro zonos nacionalinių parlamentų nariai labiau derintų savo požiūrį EPS klausimais (COSAC+). To galima imtis jau palyginti greitai.

1.5.

EESRK nurodo, kad kai kurie pastarųjų metų ekonomikos valdymo politikos tikslai turėtų būti geriau suderinti su ES socialinės politikos tikslais pagal SESV 4 straipsnio 2 dalį, ir kad reikia pašalinti galimus prieštaravimus tarp ekonominių ir socialinių tikslų. Reikia – laikantis horizontaliosios socialinės išlygos – atlikti visų Europos semestro priemonių socialinio poveikio vertinimą. Šiuos rezultatus reikėtų viešai paskelbti tiek nacionaliniu, tiek ir Europos lygmenimis ir juos aptarti. EESRK tai gali remti atsižvelgdamas į savo kompetencijos sritį.

1.6.

Siekiant demokratinės ir socialinės EPS, labai svarbu pašalinti skirtumus, susijusius su darbo rinkų, darbo užmokesčio nustatymo ir socialinių sistemų veikimu.

1.7.

EESRK yra įsitikinęs, kad, vykdant euro zonos makroekonominį dialogą (MED-EURO), galima svariai prisidėti demokratinės ir socialinės EPS plėtojimo, kad į jo rezultatus ir išvadas reikia atsižvelgti rengiant metinę augimo apžvalgą, rezultatų suvestinę ir konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas.

2.1.

EESRK yra pateikęs ne vieną nuomonę, siekdamas konkrečiai pasiūlyti, kaip būtų galima geriau kurti EPS. Kai kuriose iš šių nuomonių nurodyti ateities scenarijai, o šioje nuomonėje siūloma, kaip būtų galima kuo sparčiau plėtoti demokratinę ir socialinę EPS taikant Bendrijos metodą, siekiant pagerinti demokratinį atsparumą ir įvykdyti iš Sutarčių kylančius socialinius įsipareigojimus, nes mažai tikėtina, kad iki 2018 m. bus imtasi rimtesnių veiksmų siekiant platesniu mastu pakeisti Sutartis. Ir toliau kyla susirūpinimas, kad tarpvalstybinėmis priemonėmis, pirmiausia fiskaliniu susitarimu, silpninamas Bendrijos metodas ir didinamas Europos susiskaidymas (2). Be to, kuo ilgiau trunka taupymo politika, kuria pirmiausia siekiama sumažinti išlaidas ir kurios nebandoma papildyti bent investicijų planu ir augimo skatinimo bei socialinės sanglaudos ir solidarumo užtikrinimo priemonėmis, tuo darosi aiškiau, kad dėl didėjančios socialinės nelygybės kyla grėsmė Europos ekonominei integracijai ir gerovei.

2.2.

Euro zonos krizės metu išryškėjo pinigų sąjungos struktūros trūkumai, nes nuo pat pradžios praleista galimybė suderinti įvairią nacionalinę ekonominę politiką tarpusavyje, todėl pinigų bendrijos narės daugeliu atžvilgių viena nuo kitos nutolo (3).

2.3.

Tarpvyriausybinis metodas atrodė esantis vienintelis būdas krizės laikotarpiu greitai priimti svarbias EPS priemones, pavyzdžiui, fiskalinį susitarimą, nes kai kurios valstybės narės nebūtų pritarusios Sutarties keitimui. Kai kurios priemonės krizės metu pagerintos. Kita vertus, bendrai sutariama, kad iki šiol yra nepakankamas parlamentinis EPS formavimas ir priežiūra. Dabar tai svarbu pakeisti atsižvelgiant į nuoseklesnę integracijos politiką. Todėl užsienio reikalų ministrų grupė (4) dar 2012 m. rekomendavo imantis bet kokių priemonių užtikrinti „visišką demokratinį teisėtumą ir atskaitomybę“ ir dėl šios priežasties gerinti EP ir nacionalinių parlamentų bendradarbiavimą (5). Europos Komisija savo koncepcijos dokumente dėl stipresnės EPS siūlo remtis instituciniu ir teisiniu Sutarčių pagrindu. Jų manymu, jei taip galėtų veikti visos valstybės narės, euro grupė galėtų imtis konkrečių priemonių.

2.4.

Europos politikoje vis dažniau buvo taikomi tokie tarpvalstybiniai sprendimai kaip fiskalinis paktas, todėl didėja pavojus, kad bus sukurta „paralelinė tarptautinės teisės sistema“. 2012 m. gruodžio mėn. pateiktame H. Van Rompuy pranešime nurodyta, kad, norint įgyvendinti platesnio masto reformas, būtinas bendras supratimas. Be to, nurodyta, kad reikia didesnės socialinės sanglaudos, aktyvesnio EP ir nacionalinių parlamentų dalyvavimo ir atnaujinto dialogo su socialiniais partneriais. Taip pat reikėtų sustiprinti bendrą valstybių narių atsakomybę. Taigi, tuometinis Europos Vadovų Tarybos pirmininkas (6) į diskusijas, kuriose iki tol pirmiausia svarstyti ekonomikos ir biudžeto politikos klausimai ir nepakankamas demokratinis teisėtumas, įtraukė socialinį matmenį ir ypatingą socialinių partnerių vaidmenį.

2.5.

Po 2014 m. EP rinkimų ir demokratiniais rinkimais sustiprinus Komisijos pirmininko galias, pateikta naujų diskusijų pasiūlymų:

2.6.

EESRK atsižvelgia į šiuos pasiūlymus ir juos vertins pagal tai, kaip išdėstyta tolesnio ekonomikos valdymo plėtojimo koncepcija kuriama socialinė, demokratiška, solidari ir politinė Sąjunga, kurioje užtikrinamas deramas Sąjungos piliečių ir socialinių partnerių dalyvavimas.

2.7.

EESRK nuomone, ekonominėje ir pinigų sąjungoje reikia iš tikrųjų glaudžiau bendradarbiauti Bendrijos viduje, kaip bendrais bruožais aprašyta Komisijos projekte. Taip bendradarbiaujant – ne slopinant, bet didinant paklausą – būtų galima suvienodinti įvairių valstybių ekonominius pajėgumus augančioje ir klestinčioje ekonomikoje. Šiuo tikslu reikia vienodinti socialinius standartus ir darbuotojų teises einant pažangos keliu.

2.8.

Dėl vienu metu taikomo Bendrijos metodo, tarpvyriausybinių iniciatyvų (pvz., fiskalinis susitarimas) ir naujų „tarpinių formų“ Komisijai ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo priežiūros užduočių taikant tarpvalstybinius susitarimus vėl kilo neaiškumų dėl dalyvių, jų legitimumo ir atsakomybės. Taip nebus galima užtikrinti skaidrumo ir visapusiškos demokratinės priežiūros. Tai sukėlė daug kritikos. Nes kilus krizei pirmenybę reikėjo teikti greitiems sprendimams, nors ir deklaruojant tikslą, kad pavieniai tarptautiniai susitarimai vėliau bus perkelti į Bendrijos metodą. Anot penkių pirmininkų, tai dar tęsis iki 2018 m. Remiantis jų tvarkaraščiu visiškos EPS demokratizacijos klausimas vėl nukeliamas, o politinės sąjungos klausimui pranešime skiriama per mažai dėmesio. Iki to laiko įgyvendinant Europos semestrą vykstantis dialogas tarp EP, Tarybos ir euro grupės, taip pat tarp nacionalinių parlamentų ir Komisijos arba tarp nacionalinių parlamentų narių ir EP narių (COSAC) turi sustiprinti pasitikėjimą ir paskatinti bendrus veiksmus. Atsižvelgdamas į tai, EESRK pažymi, kad sustiprintas dialogas negali pakeisti integracijos politikos. Dabar vėl reikia sustiprinti Bendrijos metodą, kuris pakeistų paraleliai egzistuojančias įvairias tarptautines sistemas ir taptų veikiančios EPS pagrindu.

3.1.

Aktyvesnis socialinių partnerių dalyvavimas gali pagerinti EPS valdymą, o struktūruotas dialogas su pilietine visuomene padeda gerinti demokratinį atsparumą. EESRK yra pasirengęs šiuo atžvilgiu imtis ypatingo vaidmens ir dalytis savo patirtimi ir ištekliais, kaip ir, pvz., įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ (9).

3.2.

Tarybos pirmininko H. Van Rompuy įtrauktas socialinių partnerių atsakomybės klausimas tikriausiai bus daug sudėtingesnis, nes iki šiol socialiniai partneriai – kitaip nei Vyriausybės – buvo tik labai menkai įtraukti į ekonomikos valdymo tikslų nustatymo ir (arba) priemonių kūrimo veiklą. Kaip gi gali pavykti paskatinti juos dalyvauti politikoje, kuriai iš esmės jie negali daryti įtakos? Kaip kolektyvinių derybų šalys ir ekonominės veiklos vykdytojai jie daro didelį poveikį kainų lygiui ir jų stabilumui, o tam EPS suteikia visa apimančią sistemą, kurią sudaro skirtingos jų užmokesčio nustatymo, darbo rinkos ir socialinės politikos formavimo sistemos.

3.3.

2013 m. Komisija pristatė komunikatą dėl EPS socialinio matmens (10), atsižvelgdama į pilietinės visuomenės dalyvių nepasitenkinimą. Ji nurodė, kad reikia anksti atpažinti probleminius ekonominius pokyčius ir juos pašalinti, nes užsitęsusi socialinė nelygybė galėtų pakenkti finansiniam ir ekonominiam EPS stabilumui. Vėliau surengtose diskusijose išsiskyrė dvi nuomonės. Vieni mano, kad EPS socialinis matmuo yra papildomas neprivalomas ramstis, kuris – kitaip nei privalomos biudžeto ir ekonominės procedūros – yra savanoriško pobūdžio. Kiti, pvz., EESRK, nurodo, kad kai kurie ekonominės politikos tikslai prieštarauja SESV 4 straipsnio 2 dalyje nustatytiems ES socialinės politikos tikslams ir kad šiuos tikslų prieštaravimus būtina atskleisti ir pašalinti.

3.4.

Komisija norėtų labiau įtraukti socialinius partnerius ir keistis su jais nuomonėmis apie darbo užmokesčio raidą ir kolektyvines derybas. Šiuo atžvilgiu ji jau ėmėsi įvairių veiksmų. Be to, ji su socialiniais partneriais norėtų keistis nuomonėmis apie Europos semestrą ir skatina aktyviau įtraukti juos į šią veiklą valstybėse narėse. EESRK yra pateikęs labai konkrečių pasiūlymų, kaip gerinti socialinių partnerių dalyvavimą ekonomikos valdyme (SOC/507) (11). Bent jau naują Komisijos pareigų paskirstymą, pirmiausia išplėstą Pirmininko pavaduotojo V. Dombrovskio kompetencijos sritį, galima vertinti kaip požymį, kad socialinių partnerių dalyvavimui skiriama daugiau dėmesio.

4.1.1.

EESRK nuomone, 2015 m. birželio 22 d. penkių pirmininkų (12) pateiktas pranešimas „Europos ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimas“ (13) bus orientyras, kaip ateityje toliau plėtoti ekonominio valdymo struktūras Europoje. EESRK mano, kad, atsižvelgiant į užsitęsusį disbalansą ir siekiant įgyti pasitikėjimą, reikia veiksmingesnio ir demokratiškesnio ekonomikos valdymo, pirmiausia euro zonoje (14). Vis dėlto analizė remiasi turinio požiūriu iš dalies netinkamomis prielaidomis, o dėl to – nepaisant kai kurių teisingų punktų – gali būti padarytos problemiškos išvados: nepakeitus kurso bus tęsiama taupymo politika, taigi, ir toliau mažinamas darbo užmokestis ir socialinės garantijos. Pripažįstama, kad kol kas dar neįvykdytos būtiniausios ilgalaikiškesnio EPS gyvybingumo sąlygos, bet vis tiek turėtų būti tęsiamas pasiūlytas iki šiol vykdytos krizei įveikti skirtos politikos stiprinimas ir ilgalaikis institucionalizavimas. Šiuo atžvilgiu EESRK įžvelgia prieštaravimą.

4.1.2.

Katastrofiška dabartinė euro zonos (taip pat palyginti su JAV ir Japonija) ekonominė padėtis siejama ne su tebevykdoma krizei įveikti skirta politika, bet su nepakankamu kai kurių valstybių konkurencingumu dėl skirtingos darbo užmokesčio raidos ir valstybių deficito. EESRK apgailestauja, kad neatsižvelgiama į trumpalaikius makroekonominės politikos iššūkius, pvz., infliaciją ir defliaciją, anticiklinės politikos nebuvimą nuo 2010 m., per mažą paklausą, ir siūloma tęsti iš esmės asimetrišką koregavimo politiką. Vis dėlto pirmininkai visiškai neatsižvelgia į krizės metu išryškėjusią esminę problemą, kad kitaip nei yra JAV, Japonijoje ir Jungtinėje Karalystėje, visoje euro zonoje trūksta „paskutinės instancijos kreditoriaus“.

4.1.3.

Visai nepaisoma skirtingo centrinių bankų požiūrio, dėl kurio JAV ir Jungtinė Karalystė galėjo palyginti greitai atsigauti, o Europoje padėtis iš pradžių suprastėjo. Vietoj anticiklinės stabilizavimo politikos planuojama sustiprinti esamas ekonominio valdymo priemones, pvz., per nacionalines konkurencingumo tarybas, kurios dėmesį sutelktų į finansinio įsiskolinimo mažinimą ir į produktyvumą orientuotą darbo užmokesčio raidą. EESRK apgailestauja, kad nebuvo pasinaudota proga išanalizuoti esamo taisyklių rinkinio pagrindo ilgalaikiškumą ir jį papildyti stipresne visos Europos perspektyva.

4.1.4.

EESRK išreiškia apgailestavimą, kad pirmininkai daug prastesnius nei tikėtasi ekonominius pokyčius sieja vien su tuo, kad per mažai taikyti ir nepakankamai suformuoti naujieji ekonomikos valdymo mechanizmai ir krizę patyrusių šalių koregavimo programos. Pernelyg didelį dėmesį skiriant valstybių narių struktūrinėms reformoms ir kainų konkurencingumui, kurie yra svarbūs siekiant sukurti ekonominę sąjungą (pirmas skyrius), pamirštama, kad dėl struktūrinių reformų ir darbo užmokesčio nustatymo, laikantis demokratinių principų, nuolat deramasi ir ieškoma problemų sprendimų vietos lygmeniu. Tačiau penki pirmininkai užima išorės veikėjų poziciją: jie nori valstybes nares priartinti prie pasirenkamai apibrėžtų kriterijų, tačiau šiuo tikslu nestiprindami demokratinio teisėtumo ir nesukurdami bendros atsakomybės.

4.1.5.

Todėl EESRK nerimą kelia tai, kad pranešime trūkstant visavertės fiskalinės sąjungos perspektyvos euro zonos legitimumas valstybėse narėse bus nebepripažįstamas, nes jos principas „didinti tų pačių vaistų dozę“ nepagerins visų piliečių ekonominės gerovės ir toliau vyraus nacionalinė perspektyva. EESRK nuomone, visiškai nepakanka siūlomų darbo rinkų ir socialinių sistemų integracijos priemonių dar ir todėl, kad joms – priešingai pirmininkų deklaruojamam norui euro zonoje sukurti socialinį AAA reitingą – skiriama mažiau dėmesio. Socialinės sąjungos kūrimą EESRK laiko neatsiejama demokratinės ir socialinės EPS dalimi, o ne priedu.

4.2.1.

Europos ekspertų grupė „Bruegel“ konstatavo, kad ekonominėje ir pinigų sąjungoje ekonominės, socialinės ir politinės sąlygos nuo pat pradžios buvo labai skirtingos, todėl valstybėse narėse padaryta politinių klaidų ir parengtas netinkamas Europos ekonomikos valdymas. Ji siūlo reformuoti ekonomikos valdymą bankų sąjungos ir finansų sektoriaus stabilumo priežiūros srityse, panaikinti didelius darbo sąnaudų produkcijos vienetui ir fiskalinio valdymo skirtumus, kad būtų galima užtikrinti tvarius pavienių narių biudžetus ir išteklius, ištikus bankų ir valstybės paskolų krizei. EESRK visiškai neseniai savo nuomonėse (16) pateikė labai panašius pasiūlymus.

4.2.2.

Kapitalo srautai iš pertekliaus šalių prisidėjo prie rinkų perkaitimo deficito šalyse, todėl padidėjo nominalus darbo užmokestis. Finansiniam disbalansui buvo skirta per mažai dėmesio. O tai prieštarauja siekiui padidinti finansų rinkų integraciją.

4.2.3.

2011–2013 m. vykdant prociklišką fiskalinę politiką, o 2014 m. nesiėmus anticiklinės fiskalinės politikos, dar labiau be reikalo padidintos socialinės problemos (17). Todėl politika turėtų net tik įgyvendinti būtinas struktūrines reformas, bet ir žmonėms suteikti perspektyvą, pavyzdžiui, sudarydama palankias sąlygas privačioms investicijoms, kad taip būtų galima užtikrinti ilgalaikį užimtumą. Be to, vykdant politiką turėtų būti imamasi priemonių konkurencingumui stiprinti, siekiant sukurti visiems socialinį stabilumą užtikrinančias pajamas ir gerovę. Todėl EESRK aiškiai sutinka su išvada, kad trumpuoju laikotarpiu neatidėliotinai būtina padidinti bendrąją paklausą ir infliaciją. Be to, Europos Centrinį Banką būtina atleisti nuo fiskalinės politikos ir darbo sąnaudų produkcijos vienetui koregavimo užduočių; jos nėra ECB įgaliojimų sritis, bet dėl kitų institucijų politinio neveikimo jis jas de facto vykdo.

4.2.4.

EESRK nuomone, reikia dėti daugiau pastangų pagrindiniams demokratinio teisėtumo klausimams išspręsti. EESRK primygtinai ragina visiškai „parlamentarizuoti“euro zoną (įsteigti EP didįjį komitetą, kurio nariai būtų visi EPS ir (arba) prie euro zonos norinčių prisijungti šalių parlamentų nariai). Taip pat Europos reikalų komitetų konferencijoje (COSAC) reikėtų didinti euro zonos parlamentų narių sutarimą EPS klausimais (18).

4.2.5.

2014 m. COSAC atkreipė dėmesį į tai, kad daugelis parlamentų dar nėra pakankamai įtraukti, ir išreiškė susirūpinimą dėl tokio sutrikusio piliečių ir ES ryšio. COSAC ragina Komisiją ir Tarybą kartu su parlamentų nariais teikti pagalbą siūlant konkrečius sprendimus (19). Fiskalinio susitarimo 13 straipsnyje numatytų dalyvavimo formų kryptis yra tinkama, bet jų nepakanka tikram parlamentarizavimui.

4.3.1.

Siekiant demokratinės ir socialinės EPS, labai svarbu pašalinti skirtumus, susijusius su darbo rinkų, darbo užmokesčio nustatymo ir socialinių sistemų veikimu. Federalinę sistemą su viena Europos darbo rinka ir vienodomis institucijomis bei socialinėmis sistemomis kaip yra JAV per trumpą laiką sukurti neįmanoma. Be to, reikėtų simetriškai stiprinti makroekonominio disbalanso procedūrą ir įtraukti socialinius partnerius.

4.3.2.

EESRK nurodo, kad kai kurie pastarųjų metų ekonomikos valdymo politikos tikslai turėtų būti geriau suderinti su ES socialinės politikos tikslais pagal SESV 4 straipsnio 2 dalį, ir kad reikia pašalinti galimus prieštaravimus tarp ekonominių ir socialinių tikslų. Reikia – laikantis horizontaliosios socialinės išlygos – atlikti visų Europos semestro priemonių socialinio poveikio vertinimą. Šiuos rezultatus reikėtų viešai paskelbti tiek nacionaliniu, tiek ir Europos lygmenimis ir juos aptarti. EESRK tai gali remti atsižvelgdamas į savo kompetencijos sritį.

4.3.3.

Penkių pirmininkų pranešime kalbama apie finansinę, fiskalinę ir politinę sąjungą, o socialinė sąjunga neminima. Norima sustiprinti ypatingą Europos modelį, tačiau nebekalbama apie ypatingą Europos socialinį modelį. Nors ir pateikiamas „socialinio trigubo A“ pavyzdys, tačiau lieka visiškai neaišku, kaip tai pasiekti nuodugnesnėje EPS. Socialiniai klausimai geriausiu atveju nagrinėjami kaip papildomi klausimai arba kalbant apie didesnį judumą valstybių narių darbo rinkose. Pagrindiniai klausimai, kurie nėra išsamiau išdėstomi – minimali socialinė apsauga, veiksmingos socialinės sistemos valstybėse narėse, taip pat naujos darbo teisės iniciatyvos darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyrai užtikrinti.

4.3.4.

Valstybių narių Vyriausybėms tenka didelė atsakomybė už tolesnį demokratinės ir socialinės EPS plėtojimą. Tai taip pat taikoma nacionaliniams ir Europos socialiniams partneriams; jiems EPS yra visa apimanti sistema, kurią sudaro skirtingos jų darbo užmokesčio nustatymo, darbo rinkos ir socialinės politikos formavimo sistemos. Kaip ekonomikos ir visuomenės dalyviai jie daro labai didelį poveikį tam, ar bus laikomasi bendro EPS stabilumo tikslo.

4.3.5.

EESRK dar kartą konstatuoja, kad pinigų sąjungoje, kurios kainų ir darbo užmokesčio raida valstybėse narėse skiriasi, tos pačios valiutos teritorijos regionuose neišvengiamai atsiranda disbalansas, kuriam esant išorės sukrėtimai lemia socialinę ir politinę krizę ir gali dar labiau padidinti skirtumus (20). Todėl EESRK mano, kad neišvengiamai reikia rimtai apsvarstyti tvirtą EPS struktūrą, kuri apimtų sutarimą dėl ekonominių ir socialinių tikslų ir sutartą valdymą (21). Tuo remdamasis EESRK daro išvadą, kad euro zonoje reikia intensyvesnio ir išsamesnio ES makroekonominio dialogo (angl. MED).

4.3.6.

Makroekonominį dialogą (1999 m. birželio mėn.) pradėjo Kelno Europos Vadovų Taryba, siekdama užtikrinti ilgalaikį augimui ir stabilumui didinti skirtą makroekonominės politikos priemonių rinkinį, t. y. sklandų darbo užmokesčio raidos, pinigų ir fiskalinės politikos derinimą. Jo tikslai –didesnis augimas ir užimtumas išlaikant kainų stabilumą, gamybos potencialo išnaudojimas ir potencialaus augimo didinimas – šiandien kaip niekad aktualūs (22). EESRK apgailestauja, kad bėgant metams ši priemonė silpsta ir nuo krizės pradžios ji nebuvo taikoma ekonomikos valdymo demokratiškumui didinti ir atsakomybės suvokimui bendroje valiutos zonoje – EPS – stiprinti.

4.3.7.

EESRK yra įsitikinęs, kad, vykdant euro zonos makroekonominį dialogą (MED-EURO), jei jo dalyvių ratas atitinka keliamus uždavinius, galima svariai prisidėti prie tolesnio demokratinės ir socialinės EPS plėtojimo. Vis dėlto, siekiant išsaugoti MED-EURO dialogo galimybę, reikia apriboti dalyvių skaičių. Jame, be socialinių partnerių, Europos Centrinio Banko, euro grupės ir Komisijos atstovų (visiškai išlaikant jų autonomiją ir nepriklausomumą), lygiomis teisėmis taip pat turėtų dalyvauti Europos Parlamento Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pirmininkas.

4.3.8.

EESRK nuomone, MED-EURO dalyviai turėtų susitikti bent du kartus per metus ir šis dialogas turėtų tapti neatsiejama EPS ekonomikos valdymo dalimi. Todėl į jo rezultatus reikia atsižvelgti rengiant metinę augimo apžvalgą, rezultatų suvestinę ir konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas. Apskritai pinigų, biudžeto ir darbo užmokesčio politika EPS gali sustiprinti pasitikėjimą ir padidinti konvergenciją nepažeidžiant kolektyvinių darbo santykių autonomijos. Tai galėtų, panašiai kaip Stabilumo ir augimo paktas, užtikrinti didesnį skaidrų visų ekonomikos dalyvių į(si)pareigojimą ir veikti kaip Stabilumo ir užimtumo paktas. Šiuo atžvilgiu EESRK pabrėžia sklandaus pinigų, biudžeto politikos ir darbo užmokesčio raidos derinimo svarbą siekiant didesnio augimo ir užimtumo, nes būtų sustiprintas pasitikėjimas pinigų sąjunga.

4.3.9.

Šiuo atveju pasirenkamas kitoks nei penkių pirmininkų siūlytas metodas – jis yra analogiškas „Bruegel“ pasiūlymui – sukurti nacionalines konkurencingumo institucijas, tokiu būdu papildant darbo užmokesčio nustatymo procesus nacionaliniu lygmeniu. Be to, remiantis penkių pirmininkų pasiūlymu, šias konkurencingumo institucijas ketinama koordinuoti Europos lygmeniu. Gaila, kad prieš pateikiant pranešimą nebuvo konsultuotasi su socialiniais partneriais, nes mažai tikėtina, kad dabartinis pirmininkų pasiūlymas sulauks sėkmės.

4.3.10.

Prognozės: jei nebus įvykdytos plataus masto politinės reformos, EPS visada liks pažeidžiama. Komitetas yra labai susirūpinęs ES stabilumu, nes būtinos reformos – pakeitus Sutartis arba jų nepakeitus – visada vykdomos paskutinę minutę ir patiriant labai didelį spaudimą. Svarbu vėl sustiprinti socialinę, politinę ir ekonominę sanglaudą ES ir tęsti nuoseklią ekonominę ir pinigų integraciją, kuri yra veikiančios EPS pagrindas. Be drąsių parlamentų narių, politikų ir socialinių partnerių, kurie diskutuotų su pilietine visuomene nacionaliniu ir Europos lygmenimis ir kovotų už geriausius sprendimus, veikiančios EPS sukurti nepavyks.

15.1.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 13/40

Pranešėjas

Bernd SCHLÜTER

1.1.

EESRK ragina aiškiau nustatyti strateginius ES socialinės politikos akcentus. Kartu taip pat reikėtų padaryti išvadas atsižvelgiant į krizę, krizių valdymo politiką ir gyventojų pasitikėjimo praradimą.

1.2.

Raginama, kad Komisija, įgyvendindama esminę darbo programą, parengtų bendrus socialinės politikos principus, dėl kurių EESRK 4 punkte pateikia pasiūlymų. Juos galima parengti, be kita ko, kaip pavyzdinę iniciatyvą, valdymo taisykles arba baltąją knygą. Pagrindas – patobulintas lyginamasis duomenų rinkimas ES lygmeniu ir valstybėse narėse. Vien sąnaudų rodiklių (kiek pinigų išleidžiama pavienėse valstybėse tam tikrai socialinei apsaugai) nepakanka, kad būtų galima nurodyti socialinės apsaugos sistemų kokybę.

1.3.

Kad būtų siekiama aukštesnių socialinių normų konvergencijos, rengiant socialinės politikos principus, reikia atsižvelgti į valstybių narių kompetenciją, politinius ir kultūrinius socialinių sistemų skirtumus, taip pat siekti kuo didesnio valstybių narių sutarimo.

1.4.

Socialinės politikos principai turėtų sudaryti koncepcinį pagrindą, kuriuo būtų grindžiamos, be kita ko, įgyvendinant veiksmingesnį Europos semestrą (1), ateityje valstybėms narėms teiktinos rekomendacijos. Šie principai turėtų galioti ir naudojant struktūrinius fondus, taikant atvirąjį koordinavimo metodą (AKM) ir socialinio poveikio vertinimą pagal SESV 9 straipsnį. Kaip viena iš priemonių taip pat turi būti siekiama nustatyti privalomą būtinąjį socialinės apsaugos lygį (esminį socialinės apsaugos pagrindą). Šiuo atžvilgiu reikėtų remtis esamais teisiniais pagrindais.

1.5.

Socialinės politikos principais taip pat turi būti grindžiami ES institucijų veiksmai, pirmiausia ekonomikos valdymo, biudžeto kontrolės ir krizių valdymo srityse.

1.6.

Socialiniai partneriai – svarbūs veikėjai, ypač paritetinėse socialinio draudimo ir kitose derantis su socialiniais partneriais sukurtose sistemose. Jie įtrauktini į socialinės politikos principų rengimo veiklą. Pagal savo kompetencijos sritį taip pat turėtų dalyvauti pilietinės visuomenės dalyviai, socialinių tarnybų, socialinių įmonių, vietos valdžios institucijų, valstybinių socialinio administravimo įstaigų, socialinio draudimo įstaigų, naudotojų ir vartotojų asociacijos.

1.7.

Šiame dokumente EESRK pateikia konkrečius pasiūlymus dėl socialinės apsaugos sistemoms taikytinų socialinės politikos principų. Jais siekiama veiksmingesnių ir patikimesnių socialinės apsaugos, socialinės saugos ir sveikatos sistemų paslaugų, neatsižvelgiant į paslaugos teikėjo ir paslaugos pobūdį. Pirmiausia EESRK siekia, kad būtų užtikrintos socialinės ir finansinės šiuolaikiškų visuotinės svarbos socialinių paslaugų garantijos visose ES šalyse.

1.8.

EESRK daro prielaidą, kad sistemos yra įvairios, ir nurodo, be kita ko, socialinės apsaugos tikslus, rūšis ir turinį, solidarumo ir individualios atsakomybės santykį, teisinę apsaugą, finansavimą ir kokybę. Jis taip pat remiasi naudotojų ir socialinių tarnybų padėtimi. Komiteto nuomone, remiantis bendromis taisyklėmis ES lygmeniu, būtina užtikrinti pagrindinę socialinę apsaugą.

2.1.

Europos socialinė politika grindžiama, be kita ko, žmogaus teisėmis, po pasaulinių karų padarytomis išvadomis (2), sutartiniu socialinės rinkos ekonomikos principu, strategijos „ES 2020“ tikslais, pajėgios nacionalinės ekonomikos poreikiais, užduotimi mažinti skurdą, Sutarčių skyriais dėl socialinės, užimtumo ir sveikatos politikos, socialinės sanglaudos tikslu ir bendromis konkurencijos taisyklėmis pagal ES sutarties 3 straipsnį. Pagal SESV 151 straipsnį socialine politika siekiama, be kita ko, didinti užimtumą, skatinti kurti geresnes gyvenimo sąlygas, užtikrinti deramą socialinę apsaugą ir kovoti su socialine atskirtimi. Europos socialinis modelis yra unikalios vertybių ir kultūrų bendruomenės (3), kurioje demokratija ir teisinė valstybė siejamos su socialine atsakomybe ir solidarumu, išraiška. EESRK norėtų šį modelį sustiprinti ir užtikrinti jo perspektyvumą.

2.2.

EESRK yra įsitikinęs, kad socialinė politika turėtų būti ES politikos ramstis ne tik dėl iš jos kylančios teisės, bet ir kaip tvaraus augimo ir užimtumo skatinimo priemonė  (4). Jis pripažįsta įgyvendinant užimtumo politiką kai kuriose koordinavimo ir darbuotojų saugos srityse jau padarytą pažangą. EESRK patvirtina investicinį veiksmingų socialinės apsaugos sistemų pobūdį (5) ir nurodo nematerialines, socialines ir materialines neįgyvendinamos socialinės politikos sąnaudas. EESRK mano, kad pajėgi, novatoriška nacionalinė ekonomika ir patikima, efektyvi ir veiksminga socialinė apsauga yra tarpusavyje susijusios. Šiuolaikiškomis socialinėmis sistemomis galima didinti nacionalinės ekonomikos atsparumą krizėms, jomis skatinamas užimtumas ir jos pačios turi didelį užimtumo potencialą, taip pat mažiau palankiuose ūkininkauti regionuose (6). Mažos išlaidos, pavyzdžiui, aktyviai įtraukčiai, darbo ieškančių asmenų įgalinimui ir galimybių suteikimui vaikams ir jaunimui, atsižvelgiant į šiuolaikinę technologijų ir informacinę visuomenę, demografines tendencijas (7) ir imigraciją, nesuteikia tvarių konkurencinių pranašumų. Plėtojant bendrais principais grindžiamas sistemas gali būti lengviau skatinti lygesnes galimybes ir sąžiningą konkurenciją Europos Sąjungoje.

2.3.

Socialinėmis apsaugos, sveikatos priežiūros ir panašiomis sistemomis padedama, be kita ko, nustatyti būtiną socialinę pusiausvyrą, mažinti skurdą, papildomai užtikrinti gyvenimo lygį ir socialinę santarvę. Beveik kiekvienam Sąjungos piliečiui kuriame nors gyvenimo etape prireikia socialinių tarnybų pagalbos. Socialinėmis sistemomis užtikrinamos, be kita ko, tinkamos pensijos ir kvalifikuotas, pavyzdžiui, žmonių, kuriems reikia priežiūros ir pagalbos, aprūpinimas.

2.4.

Darbdaviai ir darbuotojai yra suinteresuoti, be kita ko, profesinės veiklos ir šeiminio gyvenimo suderinamumu, sveikatos ugdymu ir įgalėjimu. Profesionalios socialinės tarnybos skatina komunikacijos ir kasdienius gebėjimus, kvalifikacijos įgijimą ir teikia, be kita ko, su priklausomybės problemų sprendimu, krizinėmis aplinkybėmis, rūpinimusi šeimos nariais ir vaikų auklėjimu šeimoje susijusią paramą.

2.5.

EESRK atkreipia dėmesį į didelius socialinių sistemų veiksmingumo, patikimumo ir efektyvumo skirtumus  (8). Nors daugelyje valstybių narių jau taikomos gerai veikiančios sistemos, bendras socialinės politikos diskursas naudingas visoms valstybėms narėms. Ne visose valstybėse socialinėmis išmokomis ir (arba) minimaliomis pajamomis, profesionaliomis socialinėmis paslaugomis užtikrinamas minimalus gyvenimo lygis ir veiksmingas įtraukimas į darbo rinką ir visuomenę. Pirmiausia ne visiems prieinamos sveikatos priežiūros paslaugos, pavyzdžiui, jei neturima iš ko mokėti oficialiai arba neoficialiai reikalaujamų priedų, ir ne visuose regionuose ir valstybėse narėse teikiamos profesionalios, be kita ko, ambulatorinės priežiūros, neįgalių, taip pat auklėjimo ir vystymosi sutrikimų turinčių asmenų rėmimo paslaugos. EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad iš dalies reikia gerinti solidarų finansavimą ir teisinę apsaugą.

2.6.

Naujausias fondo Bertelsmann tyrimas (9) parodė didelius socialinių sistemų pajėgumų skirtumus, nerimą keliančius su skurdu ir turtu susijusius pokyčius Europos Sąjungoje ir visose valstybėse narėse; juo remiantis reikalauta didesnio ES įsipareigojimo socialinės politikos srityje. Iš tyrimo rezultatų matyti, kad veiksmingos socialinės sistemos įmanomos ir ten, kur BVP yra palyginti mažas, o nepakankamai veiksmingų socialinių sistemų pasitaiko ir ten, kur BVP yra palyginti didelis. Su skurdu susiję pokyčiai kelia grėsmę socialinei santarvei ir ekonominiam vystymuisi (10). Siekiant spręsti valstybių narių atotrūkio ir nerimą keliančių politinių tendencijų problemas, taip pat turėtų būti teikiami pasiūlymai socialinės politikos srityje.

2.7.

Turėtų būti gerinamas koncepcinis valstybėms narėms skirtų rekomendacijų ir krizių valdymo politikos pagrindas. ES turėtų ne reikalauti humanitarinių priemonių po to, kai jų prireikia, bet laikytis nuoseklių socialinės politikos principų. Abejonių keliantis mokesčiais finansuojamas rizikingos bankų veiklos kompensavimas turėtų būti pagrįstai proporcingas investicijoms į socialinių sistemų funkcionalumą. Vidaus rinkos taisyklės, pavyzdžiui, valstybės pagalbos ir viešųjų pirkimų teisės srityje, jau dabar daro didelį poveikį socialinėms sistemoms ir socialinėms tarnyboms, nors ir nėra aiškiai įvertintos socialinės politikos koncepcijų požiūriu.

2.8.

Siekiant naujo Sutartyje nustatyto socialinės rinkos ekonomikos  (11) tikslo, vidaus rinkos politika papildytina socialinės politikos aspektais (12). EESRK remiasi dabartiniais reikalavimais (13) ir ragina komisiją ir Europos Vadovų Tarybą sukonkretinti ir įgyvendinti socialinės politikos pareiškimus (14).

2.9.

Naujas Europos socialinės politikos etapas gali būti, be kita ko, grindžiamas šia ankstesne veikla: Taryba jau 1992 m. reikalavo užtikrintų minimalių pajamų (15). 2000 m. ji parengė socialinę darbotvarkę. Europos socialinės chartijos 12 straipsnyje valstybės narės įpareigotos išlaikyti socialinės apsaugos sistemas. ES Sutartyse nustatyti, be kita ko, socialinės sanglaudos ir visuotinės svarbos paslaugų apsaugos tikslai (16). Tarptautinė darbo organizacija (TDO) (17) yra paskelbusi pagrindinius socialinių sistemų standartus. Dabartinė ES socialinės politikos baltoji knyga paskelbta 1994 m. ES lygmeniu taikoma teisė į gyvenimo lygio užtikrinimą  (18). Svarbūs standartai nustatyti JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje.

2.10.

EESRK savo nuomonėje SOC/482, pritariant Parlamentui (19), Regionų komitetui (20) ir asociacijoms, primygtinai ragina nustatyti tinkamas minimalias pajamas (21). Jis, be kita ko, aktyviai nagrinėjo socialinių tarnybų, socialinių įmonių, socialinių investicijų, užimtumo, SESV 9 straipsnio, Jaunimo iniciatyvos, ekonomikos valdymo ir visuotinės svarbos paslaugų klausimus. Ši nuomonė daugybe kitų aspektų susijusi su EESRK ir kitais ES dokumentais – kiekvieno iš jų nurodyti neįmanoma.

3.1.

Šiame dokumente EESRK daugiausia dėmesio skiria vienai būtinos socialinės darbotvarkės daliai – socialinės apsaugos, socialinės saugos ir sveikatos sistemų paslaugų veiksmingumo ir patikimumo didinimui. Jis nurodo visiškai arba iš dalies mokesčiais arba socialinio draudimo sistemų lėšomis finansuojamą ir kontroliuojant pagal socialinės teisės aktus arba paritetinius susitarimus į viešosios socialinės atsakomybės sritį įtraukiamą socialinę apsaugą. Šiuo atžvilgiu svarbus ne apsaugos teikėjo pobūdis. Šioje nuomonėje nurodytą socialinę apsaugą gali teikti įvairaus juridinio statuso valstybinės ir vietos valdžios įstaigos, socialinio draudimo įstaigos, savarankiškos socialinės įmonės, labdaros organizacijos ir įmonės. Visi šie apsaugos teikėjai, jei jie socialinę apsaugą teikia patys, vadinami socialinėmis tarnybomis. Į šiame dokumente vartojamos socialinės apsaugos sąvokos taikymo sritį patenka visų rūšių apsauga, be kita ko, socialiniame ir sveikatos sektoriuose teikiamos paslaugos ir išmokos pinigais. Socialinio draudimo įstaigomis vadinamos paritetinės ir (arba) įstatymais nustatytos socialinio draudimo įstaigos ir (arba) tokios savidraudos įstaigos, kurios socialinės teisės aktais arba pariteto pagrindu reglamentuojamoje sistemoje atlieka socialinės apsaugos funkciją.

3.2.

Atsižvelgiant į socialinių sistemų, apsaugos, sąvokų ir jų turinio įvairovę, svarstant socialinės politikos klausimus ir verčiant tekstus reikia atidumo. Valstybių narių sistemos atitinka šių valstybių narių socialinę politiką, kultūrą ir istoriją. Jos turėtų būti plėtojamos pagal Europos socialinį modelį. Reikėtų nustatyti tinkamą sistemų įvairovės ir būtinų bendrų principų pusiausvyrą (22).

3.3.

ES turėtų sukurti bendrą erdvę diskursui socialinės politikos klausimais, parengti šiuolaikiškus standartus ir pati imtis iniciatyvos. Ji turėtų skatinti socialinių sistemų plėtojimo konvergenciją. Socialinės politikos principai gali sudaryti koncepcinį pagrindą, kuriuo remiantis būtų teikiamos Komisijos rekomendacijos, pirmiausia įgyvendinant Europos semestrą, strategiją „Europa 2020“, taikant atvirąjį koordinavimo metodą ir atliekant socialinio poveikio vertinimą pagal SESV 9 straipsnį (23). Šiais principais taip pat turėtų būti grindžiamas koncepcinis pagrindas, kuriuo remiantis būtų nustatomas privalomas būtinasis socialinės apsaugos lygis, taip pat ES institucijų veikla ir valdymas (24), pirmiausia krizių valdymo, biudžeto kontrolės ir ekonomikos valdymo srityse.

3.4.

Reikėtų patikrinti socialinės apsaugos sistemų perspektyvumą. Socialinės tarnybos turėtų privalėti išlaikydamos savo koncepcinį savarankiškumą laikytis demokratiškai įteisintų visuotinės svarbos tikslų.

3.5.

Dėl piliečių socialinės apsaugos užtikrinimo paprastai sprendžia viešosios socialinio administravimo institucijos, socialinio draudimo įstaigos arba apsaugą teikiančios trečiosios šalys, pavyzdžiui, tam tikrą gydymą paskiriantys gydytojai. Sprendimas dėl apsaugos teikimo skirtinas nuo apsaugos teikimo ir jo finansavimo klausimo: naudotojams skiriamos, be kita ko, su įpareigojimu naudotis tam tikrų kvalifikuotų tarnybų paslaugomis susietos arba nesusietos grynosios piniginės išmokos. Kai kurias socialines paslaugas tiesiogiai teikia vietos valdžios institucijos, kitos socialinio administravimo institucijos arba socialinio draudimo įstaigos. Vis dėlto, jei jas teikia savarankiškos socialinės tarnybos, teisiniai santykiai ir finansavimas gali būti reglamentuojami labai skirtingai: be kita ko, taikomos viešųjų pirkimų sistemos, socialinių tarnybų ir mokėtojų susitarimai dėl paslaugų lygio ir apmokėjimo, vėlesnis išlaidų kompensavimas, kuponų sistemos arba su konkrečiu atveju nesusietas tiesioginis socialinių – pirmiausia konsultavimo ir prevencijos – tarnybų rėmimas. Taikant sutarčių ir kuponų sistemas, viešasis mokėtojas socialines tarnybas finansuoja tiesiogiai, atsižvelgdamas į atvejų skaičių. Taikant visas sistemas turėtų būti galima iškelti klausimą, ar užtikrinama pakankama teisinė naudotojų apsauga, taip pat pakankamos jų pasirinkimo ir dalyvavimo galimybės.

3.6.

Pirmiausia socialinės apsaugos sistemose svarbi funkcija tenka socialiniams partneriams. Todėl pirmiausia jie turėtų dalyvauti nustatant socialinės politikos principus. Valstybinėms ir vietos socialinio administravimo institucijoms, socialinio draudimo įstaigoms, savarankiškoms socialinėms tarnyboms tenka svarbus vaidmuo, be kita ko, teikiant socialinę apsaugą. Todėl jų kompetencijos srityse taip pat turėtų nuosekliai dalyvauti jų atstovai.

3.7.

Žinant, kad reikia nustatyti tinkamą pusiausvyrą tarp, viena vertus, valstybių narių kompetencijos ir, kita vertus, bendrųjų Europos vertybių ir sąžiningos konkurencijos Europos Sąjungoje, toliau išdėstytais principais turi būti suteikiamas esminis postūmis imtis tolesnių ES socialinės politikos veiksmų.

4.1.

Būtinosios apsaugos principas – pagrindinės, papildomos socialinės apsaugos užtikrinimas, pirmiausia siekiant užtikrinti gyvenimo lygį ir (arba) minimalias pajamas asmenims, kuriems nepakanka pajamų, pavyzdžiui, iš darbo užmokesčio, pensijų ir kitų socialinių išmokų. Todėl reikia rengti bendrus pagrindinės socialinės apsaugos rodiklius (25). Finansinis gyvenimo lygio užtikrinimas turėtų būti taikomas bent tikrosioms maisto, apgyvendinimo, drabužių, vandens, elektros energijos ir pagrindinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidoms.

4.2.

Poreikio principas – šiuolaikiškų profesionalių įvairioms problemoms spręsti skirtų socialinių ir sveikatos apsaugos paslaugų kūrimas ir teikimas, be kita ko, šeimoms, neįgaliesiems, ligoniams, bedarbiams, vienišiems tėvams, vaikams, artimuosius prižiūrintiems šeimos nariams, pabėgėliams, jaunimui (26), turinčiam vystymosi sutrikimų, auklėjimo sunkumų patiriantiems tėvams, taip pat teikiant priežiūros namuose ir kitas namų ūkio paslaugas (27), pagalbą įsiskolinus (28), susidūrus su priklausomybe, benamyste ir psichosocialinėmis problemomis. Veiksmingas socialines paslaugas sudaro, be kita ko, konsultacijos, rūpyba, rekomendacijos, priežiūra, slauga, įgalinimas ir lavinimas, medicininis gydymas ir terapija (29). Kadangi nedarbo priežastys įvairios ir turėtų būti užkertamas kelias patekimui į skurdo spiralę, tikslinga teisės aktų garantuojamomis, aktyvios darbo rinkos politikos priemonėmis remti kuo greitesnį grįžimą į darbo rinką ir iki to laiko užtikrinti deramą išmoką visiems darbo ieškantiems asmenims, visų pirma pirmojo darbo belaukiantiems jaunuoliams arba moterims, norinčioms po ilgos profesinės veiklos pertraukos sugrįžti į darbą.

4.3.

Apibrėžtumo principas – aiškesnių su socialine apsauga susijusių socialinės politikos tikslų, pavyzdžiui, lygių galimybių ir teisingumo tarp kartų, aktyvios įtraukties, nepalankios padėties kompensavimo, profesinės veiklos ir šeiminio gyvenimo suderinamumo, apsaugos nuo pagrindinių pavojų, prevencijos, veiksmų krizės atveju, dalyvavimo darbo rinkoje ir visuomenės gyvenime, materialinio aprūpinimo senatvėje, įgalėjimo ir pan., nustatymas. Šiuo atžvilgiu remiantis socialine teise tinkama apibrėžti apsaugos rūšis, pavyzdžiui, pinigai ir (arba) paslauga, ambulatorinės, stacionarios paslaugos ir pan. Kartu reikėtų nustatyti naudotojo apsisprendimo teisės ir tikslo užtikrinti socialinės apsaugos veiksmingumą pusiausvyrą.

4.4.

Prieinamumo principas – galimybės naudotis socialine apsauga, pirmiausia socialinėmis paslaugomis, vietoje, laiku, už prieinamą kainą ir nediskriminuojant užtikrinimas. Solidarus ir tvarus finansavimas, siūlomos apsaugos skaidrumas ir konkreti teisinė garantija, suteikiant skundų teikimo ir užginčijimo galimybes, skatina prieinamumą. Kai yra nustatyti, įpareigojimai mokėti priedus, jie turėtų būti socialiniu požiūriu subalansuoti ir netapti prieinamumo kliūtimi. Biurokratinė su tam tikromis, pavyzdžiui, pagalbos vaduojantis nuo priklausomybės arba sprendžiant psichosocialines problemas, paslaugomis susijusių konkrečių pagalbos poreikių patikra gali duoti priešingų rezultatų. Naudotojams turėtų būti aktyviai siūlomos pirmiausia konsultacinės ir prevencinės paslaugos.

4.5.

Proporcingumo principas – apsauga, atsižvelgiant į jos pobūdį ir mastą, turėtų būti tinkama ir būtina. Į tai atsižvelgtina priimant sprendimus savo nuožiūra ir rengiant socialinės teisės aktus. Reikėtų nustatyti tinkamą reikiamų socialinės apsaugos išteklių ir tikėtino rezultato pusiausvyrą. Proporcingumo principą turėtų atitikti ir teisiniai piliečių įsipareigojimai naudotis socialine apsauga arba imtis kitų veiksmų, taip pat teisių ir pareigų pusiausvyra.

4.6.

Solidarumo principas – socialinės apsaugos finansavimas turėtų iš esmės būti grindžiamas solidariomis socialinio draudimo sistemomis ir teisingomis, solidariomis mokesčių sistemomis. Solidarus finansavimas turėtų pagal galimybes apimti visas visuomenės grupes ir socialinius sluoksnius. Tai sustiprintų finansavimo patikimumą, pritarimą jam ir tvarumą. Nedeklaruojamas darbas (30) ir mokesčių vengimas kenkia socialinėms sistemoms. Dėl demografinių ir ekonomikos pokyčių gali būti naudinga atsižvelgti į visų rūšių pajamas, pavyzdžiui, iš kapitalo gaunamas pajamas. Finansavimo pagrindą galima gerinti geriau koordinuojant mokesčių ir finansavimo sistemas Europos Sąjungoje. Įprastinį finansavimą labai rekomenduotina papildyti privačiomis investicijomis, aukomis, pilietiniu ir religiniu įsipareigojimu, taip pat fondų lėšomis, bet jais negalima užtikrinti teisinių reikalavimų tenkinimo ir infrastruktūros.

4.7.

Savarankiškumo principas – darbo ieškantys, įsidarbinimo ir panašių sunkumų patiriantys asmenys turėtų būti remiami socialinėmis paslaugomis ir skatinamosiomis sistemomis, kad galėtų visiškai arba iš dalies patys apsirūpinti pragyvenimo lėšomis. Piliečiai turi turėti galimybę gauti papildomą draudimą pagal paritetinius susitarimus, papildančius valstybės sistemą, dėl kurių deramasi ir kurie valdomi nesiekiant pelno. Profesionali profesinių įgūdžių ir asmeninių savybių, pavyzdžiui, komunikacinių ir socialinių įgūdžių, taip pat gebėjimo patiems spręsti kasdienes problemas, ugdymo pagalba dažnai yra išankstinė pakankamo gebėjimo savarankiškai veikti ir prisiimti socialinę atsakomybę sąlyga. Kalbant apie asmeninės sveikatos saugojimą, sveiką gyvenseną būtų galima skatinti socialinės apsaugos sistemų prevencinėmis, skatinamosiomis priemonėmis ir užtikrinant geresnę vartotojų apsaugą.

4.8.

Dalyvavimo principas – visa atskirai arba kartu teikiama apsauga turėtų būti skatinamas piliečių dalyvavimas visuomenės gyvenime. Prie dalyvavimo visuomenės gyvenime taip pat priskiriamas profesinis, kultūrinis, politinis dalyvavimas ir naudojimasis socialinės gerovės galimybėmis.

4.9.

Struktūros principas – tinkamas teisinio ir finansinio naudotojų santykio nustatymas atsižvelgiant į viešųjų arba galbūt savarankiškų socialinių tarnybų, viešųjų socialinio administravimo institucijų arba socialinio draudimo įstaigų sistemą. Jei į viešąsias socialinės apsaugos sistemas, pavyzdžiui, leidžiant socialinės teisės aktus ir teikiant finansavimą, įtraukiamos savarankiškos socialinės tarnybos, jų teikiama apsauga, pirmiausia jų finansavimas ir prieinamumas, turėtų atitikti šiame dokumente apibrėžtus principus. Šios socialinės tarnybos turėtų būti solidariai finansuojamos ir socialinės teisės aktais reglamentuojamos taip, kad visiems gyventojams galėtų teikti vertingą apsaugą.

4.10.

Naudotojų apsisprendimo principas – naudotojai yra ne objektai, bet pagalbinių priemonių bendrakūrėjai ir teisę į išmokas turintys piliečiai. Jie turėtų turėti galimybę už prieinamą kainą rinktis įvairių rūšių, pavyzdžiui, ambulatorines ir stacionarias arba kitų rūšių paslaugas, be kita ko, paslaugas, kuriomis palengvinamas kasdienis gyvenimas. Tinkamą pagalbos rūšį lemia asmeninė padėtis, konkretus parengtų specialistų tikrintinas profesionalios pagalbos poreikis ir kiekvieno žmogaus pageidavimai, taip pat su vietove susijusios aplinkybės. Jei į viešąsias socialinės apsaugos sistemas, pavyzdžiui, leidžiant socialinės teisės aktus ir teikiant finansavimą, įtraukiamos savarankiškos socialinės tarnybos, naudotojai turėtų turėti galimybę rinktis iš įvairių tarnybų.

4.11.

Teisinio tikrumo principas – teisinis apsaugos užtikrinimas, prireikus socialinės teisės aktais arba panašiomis demokratiškai pagrįstomis valstybių narių teisinėmis priemonėmis. Socialinės teisės turinį sudaro teisiniai reikalavimai, diskrecinės taisyklės, naudotojų dalyvavimo įpareigojimai, socialinės apsaugos suteikimo sąlygų, skundų teikimo ir užginčijimo galimybių, viešąsias paslaugas teikiančių privačių subjektų viešosios patikros, kokybės taisyklių ir prieinamumo garantijų, taip pat su infrastruktūra susijusio įpareigojimo, finansavimo pobūdžio ir panašių klausimų aprašas. Apsaugota teisinė padėtis arba naudotojų teisėti reikalavimai turėtų būti užtikrinami bent jau socialinių ir sveikatos paslaugų srityje. Kai kuriose paslaugų srityse priimant sprendimus savo nuožiūra galima geriau atsižvelgti į aplinkybes. Reikėtų labai gerai teisiškai apsaugoti asmenų, kuriems reikia apsaugos (31), gerovę. Savarankiškoms socialinėms tarnyboms reikia apsaugotos teisinės padėties ir nediskriminuojančių galimybių teikti paslaugas, jei sistemos nėra monopolinės. Kai kuriose valstybėse narėse konstitucinėje sistemoje įtvirtintu socialinės valstybės principu remiama socialinės politikos padėtis ir užtikrinama pagrindinė socialinė apsauga, taip pat ištikus krizei.

4.12.

Visuotinės svarbos principas – pirmiausia tų formų įmonėms ir organizacijoms, kurios siekia visuotinės svarbos tikslų ir skatina dalyvavimą  (32), pavyzdžiui, ne pelno organizacijoms, socialinėms įmonėms, viešosioms tarnyboms, asociacijoms, tam tikrų rūšių fondams ir bendrijoms, naudotojų organizacijoms ir kitiems pilietinės visuomenės veikėjams turėtų būti sudaromos tinkamos finansinės ir teisinės sąlygos. Norint finansuoti šios srities pelno siekiančias įmones mokesčiais arba socialinio draudimo įmokomis, reikia išsamiai apsvarstyti socialinės politikos klausimus, atitinkamai kontroliuoti ir bent jau nustatyti pelno paskirstymo pagrindą.

4.13.

Skaidrumo principas – socialinės tarnybos ir viešojo administravimo institucijos turėtų skaidriai naudoti viešąsias lėšas. Piliečiai turėtų galėti susipažinti su sprendimų paslaugų teikimo, viešųjų pirkimų ir panašiais klausimais priėmimo teisiniu pagrindu ir priežastimis.

4.14.

Sąsajos principas – atsižvelgiant į žmonių kasdienybės realijas, gyvenimo eigos pokytį, naujas šeimos formas, senėjimą ir imigraciją, reikia integruotų ir susietų paslaugų  (33). Reikėtų vengti segregacijos, atskirties ir diskriminacijos.

4.15.

Vienodų sąlygų principas – naudotojams, socialinio administravimo institucijoms ir socialinėms tarnyboms turėtų būti taikomos teisiškai nustatytos ir įgyvendinamos teisės ir pareigos. Jei už taisyklių pažeidimą numatoma taikyti nuobaudas ar reikalauti piniginės kompensacijos, jos turėtų būti taikomos ne tik naudotojams, bet ir viešosioms socialinio administravimo institucijoms.

4.16.

Kokybės principas – socialinės paslaugos turėtų būti susietos su kokybės užtikrinimo priemonėmis. Poreikių analizė, priemonių planavimas ir įgyvendinimas turėtų vykti remiantis socialinių mokslų žiniomis ir dalykine ekspertize. Su asmenimis susijusios paslaugos, atsižvelgiant į kolektyvinių sutarčių sudarymo laisvę, turėtų būti stiprinamos taikant mokymo priemones, didinant profesionalumą, nustatant tinkamą atlygį ir sudarant tinkamas darbo sąlygas. Visuotinės svarbos paslaugų Europoje kokybės sistema (34) galima remtis kaip pavyzdžiu rengiant socialinėms tarnyboms skirtas ES rekomendacijas. Kur būtų tikslinga, reikėtų skatinti savanorių dalyvavimą ir konsultavimą.

4.17.

Koordinavimo principas – turėtų būti gerinamas su socialinės apsaugos ir socialinės saugos paslaugomis susijusių tarpvalstybinių atvejų nagrinėjimas. Kartu turėtų būti atsižvelgiama į sąnaudų padengėjų ir mokesčių bei įmokų mokėtojų tvarumą, taip pat į socialinio solidarumo ir proporcingumo principus. Reikėtų stengtis vienašališkai neapkrauti itin pajėgių nacionalinių sistemų.

15.1.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 13/49

Pranešėjas

Pavel TRANTINA

Bendrapranešėjė

Marie ZVOLSKÁ

1.1.

EESRK įsitikinęs, kad būtina skirti dėmesį neformaliojo mokymosi būdu įgytų rezultatų nustatymui, dokumentavimui, vertinimui, taigi ir panaudojimui užtikrinant, kad visiems susijusiesiems subjektams, visų pirma darbdaviams ir švietimo įstaigoms, būtų kuo lengviau juos palyginti ir suprasti.

1.2.

Valstybės narės turėtų užtikrinti piliečiams, nepriklausomai nuo jų amžiaus kategorijos ir kvalifikacijos lygio, galimybę patvirtinti neformaliojo mokymosi ir savišvietos būdu įgytus jų įgūdžius. Šiuo tikslu gali prireikti aktyvesnio neformaliojo švietimo paslaugų teikėjų, valdžios institucijų ir kitų suinteresuotųjų subjektų bendradarbiavimo, visų pirma sprendžiant patvirtinimo finansavimo klausimus.

1.3.

EESRK ragina remti visus suinteresuotuosius subjektus, ypač socialinius partnerius ir kitas pilietinės visuomenės organizacijas, kad jos suvoktų tokio patvirtinimo teikiamus privalumus ir kad galėtų aktyviai dalyvauti rengiant nacionalines kvalifikacijų sandaras ir apibrėžiant profesines kvalifikacijas.

1.4.

Būtina suteikti piliečiams reikiamą informaciją apie kompetencijų patvirtinimo privalumus, galimybes ir tvarką. EESRK rekomenduoja valstybėms narėms kurti institucijas, kurios teiktų nurodymus ir patartų šiais klausimais, ir įtraukti į šią veiklą ne tik užimtumo tarnybas, bet ir jaunimo informacijos centrus, švietimo įstaigas, darbdavius, profesines sąjungas, konsultavimo karjeros klausimais centrus, jaunimo, moterų, pagalbos migrantams ir neįgaliesiems organizacijas ir valdžios institucijas.

1.5.

Būtina iš anksto nacionaliniu lygmeniu parengti kokybišką teisės aktų sistemą, kuri užtikrintų formaliojo, neformaliojo mokymosi ir savišvietos būdu įgytų sertifikatų lygiavertiškumą. Toks poreikis siejamas su labai aukštais patvirtinimo procedūros kokybės reikalavimais, o tam taip pat būtina finansinė parama, pavyzdžiui, Europos socialinio fondo.

1.6.

EESRK ragina švietimo įstaigas, visų pirma vidurines ir aukštesniąsias profesinio mokymo mokyklas, aktyviau paremti neformaliojo mokymosi būdu įgytų kompetencijų ir žinių patvirtinimą. Šioje srityje ES yra keletas gerosios praktikos pavyzdžių, kuriuos reikėtų skleisti.

1.7.

EESRK įsitikinęs, kad profesinių sąjungų ir darbdavių kolektyvinės derybos ir socialinis dialogas gali atlikti svarbų vaidmenį neformaliojo mokymosi ir mokymosi visą gyvenimą patvirtinimo procese. Jiems tarpininkaujant reikia siekti, kad būtų patvirtintas neformalusis mokymasis, nes tai yra svarbus indėlis į diskusijas dėl įsidarbinimo galimybių ir priemonių jį skatinti.

1.8.

Esant aukštam jaunimo nedarbui būtų tikslinga užtikrinti privačių ir valstybinių įdarbinimo agentūrų, savanorių organizacijų (dirbančių su jaunimu) ir darbdavių tarpusavio sąveiką. Tai galėtų būti priemonė stiprinti matomumą ir geriau supažindinti su neformaliojo mokymosi ir savišvietos svarba ir nauda savanorių organizacijose, taip pat padėti stiprinti tarpusavio pasitikėjimą.

1.9.

Todėl svarbu remti ir plėtoti savęs vertinimo priemones, padedančias asmenims nustatyti ir apibūdinti savo mokymosi rezultatus, kurių jie pasiekė dirbdami pilietinės visuomenės organizacijose. Anksčiau EESRK yra rėmęs pasiūlymą sukurti Europos įgūdžių pasą, o vėliau priemonę „Europaso patirtis“ (angl. Europass experience). Todėl Komitetas neslepia savo nusivylimo, kad Europos Komisija sustabdė pasirengimą priimti priemonę „Europaso patirtis“, ir ragina imtis priemonių ir sėkmingai užbaigti ją rengti.

2.1.

Nepaisant daugelyje ES valstybių narių susidariusios nepalankios ekonominės ir socialinės padėties, kuriose netgi formalusis mokymasis neužtikrina galimybių patekti į darbo rinką, EESRK mano, kad Europos Sąjunga negali nepatvirtinti vertingų nematomų išteklių, t. y. neformaliojo mokymosi ir savišvietos būdu įgytos patirties ir įgūdžių.

2.2.

Tokių įgūdžių ir patirties patvirtinimas gali suteikti galimybę ypač tam tikroms palankių sąlygų neturinčioms grupėms (moterims, migrantams, jaunimui, vyresnio amžiaus darbuotojams). Vis dėlto dėl to neturėtų būtų puoselėjamos tuščios viltys greitai patekti į darbo rinką. Taigi, ekonomikos ir socialinė politika turi būti labiau orientuojama į investicijas, darbo vietų kūrimą, kovą su skurdu ir socialinės atskirties rizika. Šiose politikose srityse taip pat turi būti skatinamos ir remiamos švietimo, mokymo ir perkvalifikavimo sistemos.

2.3.

EESRK remiasi svarbiu dokumentu, t. y. 2012 m. gruodžio 20 d. Tarybos rekomendacija dėl neformaliojo mokymosi ir savišvietos rezultatų patvirtinimo (1). Joje pabrėžiama, kad mokymosi rezultatų, t. y. žinių, gebėjimų ir kompetencijų, įgytų neformaliojo mokymosi ir savišvietos būdu, patvirtinimas gali turėti didelės įtakos įsidarbinimo galimybių ir judumo gerinimui, taip pat mokymosi visą gyvenimą motyvacijos didinimui, visų pirma socialiniu ir ekonominiu požiūriu nepalankioje padėtyje esantiems ar žemos kvalifikacijos asmenims ir kad atitinkamų žinių, gebėjimų ir kompetencijų patvirtinimas yra dar vertingesnis gerinant darbo rinkos veikimą, skatinant judumą ir didinant konkurencingumą bei ekonomikos augimą.

2.4.

Pasak Tarybos, darbdavių organizacijos, darbdaviai, profesinės sąjungos, pramonės, prekybos ar amatų rūmai, nacionalinės institucijos, kurios dalyvauja profesinės kvalifikacijos pripažinimo procese ir vertinant bei tvirtinant mokymosi rezultatus, užimtumo tarnybos, jaunimo organizacijos, su jaunimu dirbantys asmenys, švietimo ir mokymo paslaugų teikėjai, taip pat pilietinės visuomenės organizacijos yra svarbiausi suinteresuotieji subjektai, kurių vaidmuo labai svarbus sudarant palankesnes sąlygas neformaliojo mokymosi ir savišvietos galimybėms ir visiems atitinkamiems įgūdžių patvirtinimo procesams.

2.5.

2012 m. gruodžio 20 d. Tarybos rekomendacijoje nurodoma, kad valstybės narės ne vėliau kaip 2018 m., atsižvelgdamos į nacionalines aplinkybes ir ypatumus ir tokiu mastu, kokį laiko tinkamu, turėtų nustatyti neformaliojo mokymosi ir savišvietos rezultatų patvirtinimo priemones, kurios padėtų piliečiams:

2.6.

Tarybos rekomendacijoje nurodoma, kad į neformaliojo mokymosi ir savišvietos rezultatų patvirtinimo priemones reikia įtraukti toliau pateiktus elementus, tuo pačiu leidžiant kiekvienam individui pasinaudoti bet kuriuo iš jų, atskirai arba kartu, pagal savo poreikius:

2.7.

EESRK jau ne kartą atkreipė dėmesį į neformaliojo mokymosi indėlį ir į jo pripažinimo svarbą. Tačiau šioje nuomonėje pirmą kartą pateikiamas išsamus požiūris. Nuomonės tikslas – apžvelgti darbdavių, darbuotojų ir kitų pilietinės visuomenės atstovų nuomonę apie konkrečias patvirtinimo procedūras, taip pat pateikti, jų manymu, praktiškai įgyvendinamus pasiūlymus.

3.1.

Mažėjanti specializacija ir amatais grindžiama gamyba, technologijų plėtra ir paslaugų sektoriaus suklestėjimas lėmė tai, kad 21-ojo amžiaus darbdaviai nuo šiol daugiau dėmesio skiria darbuotojo „asmenybei“ ir „universaliesiems“ arba „perduodamiems“ įgūdžiams. Mokymasis visą gyvenimą ir jo metu įgytų, su mokykliniu ugdymu nesusijusių įgūdžių ir žinių patvirtinimas tampa vis svarbesnis.

3.2.

2012 m. Bato universitetas ir bendrovė GHK Consulting Europos jaunimo forumo prašymu atliko tyrimą dėl neformaliojo mokymosi jaunimo organizacijose poveikio jaunimo darbo galimybėms (3). Jaunimo organizacijos yra svarbios neformaliojo mokymo teikėjos. Mokymo šiose jaunimo organizacijose svarbiausias tikslas nėra padidinti įsidarbinimo galimybes, tačiau jo metu įgyjami įgūdžiai gali padėti tai pasiekti. Būtent šis aspektas ir nagrinėjamas tyrime.

3.3.

Tyrime daroma bendra išvada, kad darbdavių reikalaujami įgūdžiai akivaizdžiai atitinka neformaliojo mokymo sektoriuje ugdomus gebėjimus. Penkis iš šešių dažniausiai darbdavių reikalaujamų ne techninio pobūdžio gebėjimus (išskyrus matematinius) dažniau ugdo jaunimo organizacijos. Socialiniai emociniai gebėjimai, kurių dažniausiai reikalauja darbdaviai, yra šie: gebėjimas bendrauti, organizuoti, planuoti, gebėjimas priimti sprendimą, dirbti komandoje, pasitikėjimas savo jėgomis arba savarankiškumas ir matematiniai gebėjimai. Šie socialiniai emociniai asmens gebėjimai laikomi svarbiausiais norint, kad jis sėkmingai dirbtų. Kartu su šiais gebėjimais taip pat ugdomi tam tikri asmenybės bruožai, tokie kaip asmeninė motyvacija, iniciatyvumas ir kūrybiškumas, kurie yra susiję su pasitikėjimu savimi, savarankiškumu ir verslumu.

3.4.

Visi piliečiai raginami dalyvauti mokymosi visą gyvenimą procese mokantis neformaliai ir užsiimant savišvieta. Pavyzdžiui, daug moterų (taip pat ir vyrų) spręsdamos šeimos ūkio klausimus įgyja įgūdžių, kuriuos gali būti pritaikyti ir darbe, visų pirma socialinių paslaugų srityje. Prireikus keisti darbą dėl atleidimo arba dėl šeiminių priežasčių, jos gali pasinaudoti šiomis žiniomis pereidamos į naują darbo vietą, o moterys migrantės – siekdamos gauti darbą. EESRK jau ragino valstybes nares (4)„paspartinti profesinės kvalifikacijos ir užsienyje įgytos patirties pripažinimą, kad moteris galėtų ieškoti jų kvalifikaciją ir lūkesčius atitinkančio darbo“ ir „laikytis požiūrio, kad darbas kai kuriuose sektoriuose (pvz., valymo paslaugos, vaikų ir vyresnio amžiaus asmenų priežiūra, darbas viešbučiuose, kavinėse ir restoranuose, žemės ūkio sektoriuje ir t. t.) gali suteikti tam tikrų galimybių mažesnę kvalifikaciją turinčioms moterims imigrantėms, tačiau šie sektoriai turi tapti deklaruojamo, profesionalaus ir labiau vertinamo darbo sektoriais, būtina kelti juose dirbančių moterų profesinę kvalifikaciją ir suteikti joms karjeros perspektyvas.“ Jis taip pat siūlė „siekti, kad kolektyvinėse sutartyse būtų labiau pripažįstama moterų migrančių kvalifikacija.“ Jis taip pat siūlė „siekti, kad kolektyvinėse sutartyse būtų labiau pripažįstama moterų migrančių kvalifikacija.“

3.5.

Siekiant, kad būtų sėkmingai patvirtinti neformaliojo mokymosi ir savišvietos rezultatai, svarbu daugiau dėmesio skirti šiais mokymosi būdais įgytiems įgūdžiams. Tai, beje, ryžtingai ir nuolat remiama nuo 2004 m. įgyvendinant ES švietimo, mokymo ir užimtumo politinę programą. Nauja CEDEFOP studija, kurioje remiamasi 2013–2015 m vykdytais moksliniais darbais, rodo vis didesnę šiais mokymo būdais įgytų įgūdžių svarbą, kuri visoje Europoje nuolat auga, pavyzdžiui, rengiant nacionalines kvalifikacijų sandaras, apibrėžiant ir apibūdinant profesines kvalifikacijas, panaudojant mokymo metu įgytus įgūdžius programose, vertinimo procedūrose kaip atskaitos tašką atliekant patvirtinimą. Tokie veiksmai turėtų padidinti švietimo skaidrumą, svarbą ir kokybę ir paskatinti neformalųjį mokymą ir savišvietą. Praktiniu požiūriu, svarbu apibrėžti aiškius moksleivių ir studentų tikslus, nes tai skatina jų motyvaciją, atveria lankstesnes mokymosi galimybes ir padeda pasirinkti kryptį pagal mokymosi rezultatų vertinimą. Ilgainiui norint, kad būtų įgyjami kokybiški įgūdžiai, reikės patobulinti ir pačius švietimo ir mokymo metodus ir procesus.

3.6.

Todėl būtina skirti dėmesį neformaliojo mokymosi būdu įgytų įgūdžių vertinimui ir registravimui, ir tai daryti visiems susijusiesiems subjektams, visų pirma darbdaviams ir švietimo įstaigoms, suprantamu būdu. Vėliau, jei to norės suinteresuotasis asmuo ir jei bus sudarytos tinkamos sąlygos, šie įgūdžiai galės būti netgi patvirtinti kaip tikra profesinė kvalifikacija, lygiavertė formaliojo mokymosi programoms.

4.1.1.

Vykdydamos patvirtinimo procesą valstybės narės turėtų siekti, kad individualiems asmenims ir organizacijoms būtų suteikta informacija ir rekomendacijos apie patvirtinimo galimybes ir susijusius privalumus, taip pat susijusias procedūras; be to, neformaliojo mokymosi ir savišvietos rezultatų patvirtinimas turėtų būti remiamas tinkamu orientavimu ir konsultavimu ir kartu išlikti lengvai prieinamas.

4.1.2.

Neformaliojo mokymosi ir savišvietos rezultatų patvirtinimo sistemos turi atitikti atitinkamus principus ir jose turi būti atsižvelgta į nacionalinius, regioninius ir vietos bei sektorių poreikius.

4.1.3.

Svarbu, kad piliečiai, nepriklausomai nuo jų amžiaus kategorijos ir jų kvalifikacijos lygio, turėtų galimybę tuo pasinaudoti. Šiuo tikslu gali prireikti, kad ne pelno sektorius, valdžios institucijos ir kiti suinteresuotieji subjektai aktyviau bendradarbiautų visų pirma sprendžiant patvirtinimo finansavimo klausimus.

4.1.4.

Piliečiai turėtų būti informuoti ir apie kitus dalyvavimo savanorių organizacijų veikloje privalumus. Netgi savanoriškas dalyvavimas trumpą laiką gali turėti didelės reikšmės ugdant gebėjimus ir padidinti įsidarbinimo galimybes.

4.1.5.

Būtina koordinuotai bendrauti su piliečiais ir suteikti jiems reikiamą informaciją apie įgūdžių patikrinimo privalumus, galimybes ir tvarką. Rekomenduojame valstybėms narėms kurti institucijas, kurios teiktų nurodymus ir patartų šiais klausimais, ir kartu įtraukti ne tik užimtumo tarnybas, bet ir jaunimo informacijos centrus, švietimo institucijas, darbdavius, profesines sąjungas, konsultavimo karjeros klausimais centrus, savanorių ir jaunimo organizacijas ir valdžios institucijas.

4.1.6.

Patvirtinimo procese visais etapais, t. y. nuo nustatymo iki patvirtinimo, svarbus ir naudingas vaidmuo tenka patariamajai veiklai, visų pirma skirtai jaunimui. Ši veikla turėtų:

4.2.1.

Taryba mano, kad valstybės narės turi skatinti suinteresuotųjų subjektų švietimo, mokymo, užimtumo ir jaunimo sektoriuose, taip pat ir kitose susijusiose politikos srityse, veiklos taikant patvirtinimo priemones koordinavimą. Siekiant skatinti dalyvavimą:

4.2.2.

Todėl EESRK mano, kad svarbu remti visus suinteresuotuosius subjektus, ypač socialinius partnerius ir kitas pilietinės visuomenės organizacijas, kad jie suvoktų tokio patvirtinimo teikiamus privalumus ir kad jos galėtų aktyviai dalyvauti rengiant nacionalines kvalifikacijų sistemas ir apibrėžiant profesines kvalifikacijas. Gali būti sunku iš esmės pakeisti suinteresuotųjų subjektų požiūrį, ypač tose valstybėse narėse, kuriose šis klausimas nelaikomas prioritetiniu arba kuriose visuomenės požiūris į neformaliojo mokymo ir savišvietos rezultatų patvirtinimą nepakankamai remiamas nacionaliniu lygmeniu. Būtų naudinga sukurti platformą, kuri teiktų paramą tiems, kurie jau padarė pažangą šioje srityje (pvz., vykdė bandomuosius projektus) ir įgyvendino veiksmus nacionaliniu lygmeniu.

4.3.1.

Valstybės narės turėtų suteikti asmenims galimybę įgyti patvirtintu neformaliuoju mokymusi ir savišvieta visą ar, atitinkamais atvejais, dalinę kvalifikaciją. Jos turėtų užtikrinti, kad patvirtinimo nuostatos būtų susietos su nacionalinėmis kvalifikacijų sandaromis, atitiktų Europos kvalifikacijų sandarą ir būtų užtikrinta patvirtinimo tvarkos ir kredito sistemų, taikomų formaliojo švietimo ir mokymo sistemose (pavyzdžiui, ECTS ir ECVET), sinergija.

4.3.2.

Rengiant nacionalines kvalifikacijų sandaras reikėtų, be kita ko, kuo plačiau įtraukti visų pirma socialinius partnerius ir kitas organizuotos pilietinės visuomenės organizacijas ir juos deramai skatinti dalyvauti. Kai kurių valstybių narių patirtis rodo, kad norint patvirtinimo procedūrą įgyvendinti sektorių lygmeniu, būtina įsteigti su sektorių įgūdžiais susijusius komitetus ir padalinius ir tinkamai pasirinkti juose dirbančius asmenis. Nustačius sritis galima tinkamai pradėti rengti nacionalinius standartus, susijusius su įvairiomis profesijomis bei profesinėmis kvalifikacijomis.

4.4.1.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad įdiegti skaidrūs su esamomis kokybės užtikrinimo sistemomis suderinti kokybės užtikrinimo mechanizmai, kuriais remiamos tvirtos, veiksmingos ir patikimos vertinimo metodikos ir priemonės. Visų pirma būtini tinkami teisės aktai, t. y. patvirtinimo reglamentavimo sistema ir garantijos, susijusios su sertifikavimo suteikimu pagal nacionalines kvalifikacijų sandaras, atitinkančias Europos kvalifikacijų sandarą.

4.4.2.

EESRK mano, kad šiuo tikslu turi būti užtikrintas formaliojo ir neformaliojo mokymosi bei savišvietos būdu įgytų sertifikatų lygiavertiškumas. Toks poreikis siejamas su labai aukštais patvirtinimo procedūros kokybės reikalavimais, o tam taip pat būtina finansinė parama, pavyzdžiui, Europos socialinio fondo.

4.5.1.

Patvirtinimo procese švietimo įstaigos atlieka esminį vaidmenį. Taryba rekomenduoja švietimo ir mokymo paslaugų teikėjams palengvinti prieigą prie formaliojo švietimo ir mokymo remiantis neformaliojo mokymosi ir savišvietos rezultatais ir, prireikus ir jeigu įmanoma, taikyti lengvatas ir (arba) skirti kreditų už atitinkamus neformaliojo mokymosi ir savišvietos rezultatus.

4.5.2.

EESRK ragina universitetus aktyviau paremti neformaliojo mokymosi būdu įgytų kompetencijų ir žinių patvirtinimą. Šiuo požiūriu galima pateikti gerą Airijos pavyzdį. Jos nacionalinėje aukštojo mokslo strategijoje iki 2030 m. remiama aukštojo mokslo pilietinė misija ir visuomenės dalyvavimas plačiąja prasme kaip viena iš trijų pagrindinių aukštojo mokslo tarpusavyje susijusių funkcijų. Šioje strategijoje dalyvavimas apibūdinamas kaip „bendradarbiavimas su įmonėmis, pilietine visuomene, sąsajos su viešąja politika ir praktika, menu, kultūra, sportu ir kitais bendruomenių ir regionų mokymo paslaugų teikėjais; šioje strategijoje numatyta vis didesnį dėmesį skirti veiksmams tarptautiniu lygmeniu (5).“

4.5.3.

Savaime suprantama, kad universitetai yra ne vieninteliai, galintys patvirtinti neformaliojo mokymosi ir savišvietos rezultatus. Pavyzdžiui, 2010 m. rugsėjo mėn. Maltoje pristatytu vidurinio išsilavinimo sertifikatu ir profiliu patvirtinamas visų formų mokymasis per penkerius vidurinio išsilavinimo metus. Tiek formalusis, tiek neformalusis mokymasis suteikia galimybę gauti kreditų, o tai skatina besimokančiuosius siekti tolesnio ir aukštesnio išsilavinimo.

4.6.1.

Tarybos rekomendacija pabrėžiama patvirtinimo svarba darbe, todėl rekomenduoja valstybes nares skatinti šiame procese dalyvauti visus susijusiuosius suinteresuotuosius subjektus: darbdavius, profesines sąjungas, pramonės, prekybos ir amatų rūmus, nacionalines institucijas, dalyvaujančius profesinės kvalifikacijos pripažinimo procese. Be to, darbdaviai turėtų skatinti mokymosi dirbant rezultatų nustatymą ir dokumentavimą ir sudaryti tam palankesnes sąlygas.

4.6.2.

Neformaliojo mokymosi ir savišvietos rezultatų patvirtinimas gali būti įtrauktas į kolektyvines sutartis (kaip, pvz., Nyderlanduose); šis būdas būtų puikus pavyzdys, kaip darbuotojams suteikti galimybės gauti patvirtinimą ir padėti įmonėms veiksmingai valdyti žmogiškuosius išteklius. Darbdaviai turėtų aktyviai dalyvauti vertinant žinias, įgūdžius ir kompetencijas tiek darbo vietoje, tiek užtikrinant švietimą ir mokymą, kas savaime padidintų tokio patvirtinimo vertę ir padėtų padidinti pasitikėjimą juo.

4.6.3.

Profesinių sąjungų ir darbdavių kolektyvinės derybos ir socialinis dialogas gali atlikti svarbų vaidmenį neformaliojo mokymosi ir mokymosi visą gyvenimą rezultatų patvirtinimo procese. Europos metalo darbuotojų federacija (EMF) yra konkretus pavyzdys Europos lygmeniu: ji siekia, kad būtų patvirtintas neformalusis mokymasis, nes tai yra svarbus indėlis į diskusijas dėl įsidarbinimo galimybių ir priemonių jį skatinti.

4.6.4.

Kai kuriose valstybėse narėse profesinių sąjungų aktyvistai vis dažniau atlieka naują vaidmenį, t. y. savo darbo valandomis teikia konsultavimo paslaugas ir derasi su darbdaviais dėl laisvo pasirinkimo galimybės mokytis darbo vietoje. Austrijoje, Danijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje profesinių sąjungų atstovai atlieka „mokymo ambasadorių“ vaidmenį, skatina darbuotojus tęsti mokymąsi ir toliau užpildyti kompetencijos spragas ir duoda įmonėms patarimų apie jų mokymo poreikius (6).

4.6.5.

Atsižvelgiant į tai, kad darbdaviai, kurie įdarbina naujus jaunus mažai profesinės patirties turinčius arba jos visiškai neturinčius darbuotojus, labai vertina jų dalyvavimą jaunimo organizacijų veikloje, reikėtų skatinti šį dalyvavimą kaip vieną iš priemonių padėti jaunimui pereiti iš mokyklos į darbo rinką (7).

4.6.6.

Be to, visiems rezultatų patvirtinimu suinteresuotiems asmenims būtina suteikti geresnes profesinio orientavimo ir pagalbos paslaugas, kad kreipdamiesi dėl darbo jie galėtų veiksmingai pristatyti savo neformaliojo mokymosi ir savišvietos būdu įgytus gebėjimus ir kompetenciją ir geriau suprasti, kaip šie įgūdžiai gali būti panaudoti darbe ir padėti įvykdyti konkrečias su darbu susijusias užduotis. Tai procesas, prie kurio gali prisidėti profesinio konsultavimo paslaugų teikėjai, mokyklų ir universitetų patarėjai, jaunimo sektorius ir užimtumo tarnybos, taip pat darbdaviai ir tarptautinės organizacijos. Šioje srityje taip pat būtų galima padėti jaunuoliams ir suteikti jiems informacijos ir naudingų patarimų.

4.7.1.

Savo rekomendacijoje Taryba pabrėžia, kad svarbu į rezultatų patvirtinimo procesą aktyviai įtraukti savanoriškos veiklos sektorių; jaunimo organizacijos ir pilietinės visuomenės organizacijos turėtų skatinti mokymosi dirbant ar savanoriaujant mokymosi rezultatų nustatymą ir dokumentavimą ir sudaryti tam palankesnes sąlygas naudojant atitinkamas patvirtinimo priemones, pavyzdžiui, parengtas pagal Europaso ir Jaunimo paso sistemas, siekiant užtikrinti skaidrumą.

4.7.2.

Piliečiai turėtų būti geriau informuojami apie reikšmę, kurią darbdaviai teikia gebėjimams ir kompetencijoms, įgytiems neformaliojo mokymosi ir savišvietos būdu, pavyzdžiui, dalyvaujant savanoriškoje veikloje. Tai visų pirma pasakytina apie asmenis, kurie turi žemą išsilavinimo lygį ir kurie dažnai prasčiau suvokia darbdavių teikiamą reikšmę tokio pobūdžio veiklai ir kurie taip pat mažiausiai apmokyti šias kompetencijas pristatyti.

4.7.3.

Esant aukštam jaunimo nedarbui būtų tikslinga užtikrinti privačių ir valstybinių įdarbinimo agentūrų, savanorių organizacijų (visų pirma dirbančių su jaunimu) ir darbdavių tarpusavio sąveiką. Tai galėtų būti priemonė stiprinti neformaliojo mokymosi savanorių organizacijose matomumą ir geriau supažindinti su šio mokymosi svarba ir nauda; taip pat padėtų stiprinti tarpusavio pasitikėjimą.

4.7.4.

Svarbu remti vertinimo ir mokymo programų plėtotę savanoriškose organizacijose, nes jų veikla susijusi su aukštesnio lygio įgūdžių ugdymu. Todėl taip pat reikėtų priminti didelę savanoriškų organizacijų veiklos įvairovę, taigi ir kriterijus, pagal kuriuos šios organizacijos vertina jų organizuojamoje veikloje įgytus gebėjimus. Šiuo požiūriu būtina skatinti didesnę savanoriškos veiklos terminijos ir vertinimo metodų konvergenciją. Derinant šiuos kriterijus būtų galima, pavyzdžiui, prisidėti prie to, kad daugiau savanorių žinotų apie įgūdžius, kurie yra ugdomi jiems dalyvaujant savanoriškoje visuomenei naudingoje veikloje.

4.8.1.

Tarybos rekomendacijoje pabrėžiama bendrų europinių pripažinimo priemonių Europaso ir Jaunimo paso svarba užtikrinant skaidrumą. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad veikia patvirtinimo tvarkos ir kredito sistemų, taikomų formaliojo švietimo ir mokymo sistemose (pavyzdžiui, ECTS ir ECVET), sinergija.

4.8.2.

Žinios ir įgūdžiai, įgyti dalyvaujant pilietinės visuomenės organizacijose, taip pat yra vertingi darbo rinkoje, tačiau dažnai jie nei dokumentuoti, nei pakankamai apibrėžti. Todėl svarbu remti ir plėtoti savęs vertinimo priemones, padedančias asmenims nustatyti ir apibūdinti savo mokymosi rezultatus, kurių jie pasiekė dirbdami pilietinės visuomenės organizacijose. Pavyzdžiui, asmens dokumentų portfelio sukūrimas gali duoti papildomos naudos žmonėms, kurie mokosi ir nori įgyvendinti savo profesinius siekius.

4.8.3.

Sertifikatai ir portfeliai yra svarbus gebėjimų ir kvalifikacijos, įgytų neformaliojo mokymo būdu, patvirtinimo elementas. Neformaliojo mokymo paslaugų teikėjai turėtų siekti, kad būtų išduodami sertifikatai arba dokumentai, kuriuose būtų išsamiai apibūdinti dalyvavimo jų mokymo veikloje pobūdis ir rezultatai, ir padėti piliečiams suprasti tokio dalyvavimo vertę. Visų pirma turima omenyje šių dokumentų vertė mokymo požiūriu (geriau informuoti žmones apie jų įgūdžius ir gebėjimus, kurių jie įgijo pilietinės visuomenės organizacijose, apie tai, kaip šiuos gebėjimus panaudoti ieškant darbo arba toliau besimokant), o ne kaip sertifikato apie sėkmingai baigtą mokslą.

4.8.4.

Anksčiau EESRK yra rėmęs pasiūlymą sukurti Europos įgūdžių pasą, o vėliau priemonę „Europaso patirtis“ (angl. Europass experience). Todėl apgailestauja, kad Europos Komisija sustabdė šio plano įgyvendinimą.

15.1.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 13/57

Pranešėja:

Dorthe ANDERSEN

1.1.

Kai kuriose valstybėse narėse krizė sudavė skaudų smūgį Europos jaunimui – patirta labai daug žmogiškųjų, socialinių ir ekonominių nuostolių; tačiau didėjantis jaunimo nedarbas – nenaujas reiškinys, atskleidžiantis keletą struktūrinių problemų, kurios apsunkina perėjimą iš mokyklos į darbo rinką.

1.2.

Gerai veikianti profesinio rengimo ir mokymo (toliau – PRM) sistema, pagrįsta dualiniu mokymu, prisideda prie geresnio jaunimo užimtumo ir gali padėti jauniems vyrams ir moterims užtikrinti sklandesnį perėjimą iš švietimo sistemos į darbo rinką, be kita ko, jaunimui iš socialiai remtinų šeimų.

1.3.

EESRK pabrėžia, kad nėra vienintelio geriausio dualinio mokymo modelio; tikslas – skatinti aukštos kokybės dualinį mokymą, kuris būtų efektyvus.

1.4.1.

EESRK mano, kad ES reikia europinės kokybės vertinimo priemonės, valstybių narių įgyvendinamomis reformomis padarytai pažangai ir rezultatams registruoti, siekiant pagerinti PRM bei dualinio mokymo sistemų veikimą.

1.4.2.

EESRK rekomenduoja Komisijai ir atitinkamiems partneriams kurti stebėsenos priemones, rinkti duomenis, vertinti, kas tinka valstybėms narėms, ir nustatyti gerai veikiančių dualinio mokymo sistemų pagrindinius bruožus. Tikslas – išmatuoti ir įvertinti tai, kas veikia, kad būtų užtikrinta mokymo sistemų kokybė, ir pabrėžti dualinio mokymo ir užimtumo sąsają.

1.4.3.

Aukštos kokybės ir darbo rinkai aktualūs profesiniai įgūdžiai ir kvalifikacijos ateityje taip pat sudarys pagrindinį darbo rinkų ir Europos konkurencingo segmentą. Todėl EESRK siūlo nustatyti PRM bei dualinio mokymo ES tikslą, kuris gali padėti pagerinti jaunimo užimtumo galimybes. Tai galėtų būti įtraukta į atnaujintą strategiją „Europa 2020“, ir todėl EESRK prašo Komisijos ištirti galimybes.

1.4.4.

EESRK mano, kad ES PRM tikslas ir duomenų rinkimas galėtų padėti valstybėms narėms nuolat gerinti švietimo lygį ir užtikrinti, kad švietimo sistema suteiktų jaunimui teigiamos patirties ir darbo rinkai reikalingų įgūdžių.

1.5.1.

EESRK rekomenduoja valstybėms narėms, kuriose nėra gerai veikiančių dualinio mokymo sistemų, išsiaiškinti, kokios būtų tokių sistemų sukūrimo sąnaudos, palyginti su jų teikiama nauda įmonių konkurencingumui ir jaunimo įsidarbinimo galimybėms.

1.5.2.

EESRK pabrėžia mokyklų, mokymo centrų, profesinių sąjungų ir verslo bendruomenės partnerysčių svarbą. Socialiniai partneriai atlieka lemiamą vaidmenį visais gerai veikiančių dualinio mokymo sistemų veikimo etapais (jas kuriant, įgyvendinant, kontroliuojant, vertinant ir pan.). Socialinio dialogo stiprinimas ir geresnis panaudojimas visais lygmenimis gali būti veiksminga priemonė dualinio mokymo kokybei gerinti ir jo patrauklumui didinti.

1.5.3.

EESRK ragina valstybes nares įdiegti arba sistemingai peržiūrėti profesinio tobulėjimo programas, skirtas PRM mokytojams, mentoriams ir instruktoriams, ypač įmonėse dirbantiems instruktoriams, nes jų vaidmuo itin svarbus siekiant pagerinti PRM sistemų rezultatus.

1.5.4.

EESRK pabrėžia darbdavių svarbą ir mano, kad darbdaviai, įskaitant MVĮ, aktyviau įsitrauks į pameistrystės programas, kai šios tikrai atitiks jų poreikius ir kai su mokyklomis bus palaikomi glaudūs ryšiai. Pagrindinis artimiausių metų siekis turėtų būti sukurti tokias dualinio mokymo sistemas, kurios darbdaviams būtų ekonomiškai naudingos ir jiems būtų suteikta daugiau atsakomybės.

1.5.5.

EESRK rekomenduoja Europos socialiniams partneriams tęsti darbą šioje srityje, kuris sudarytų dalį jų savarankiškos darbo programos.

2.1.

Ekonomikos krizė Europoje sudavė skaudų smūgį jaunimui. 4,5 mln. 15–24 metų amžiaus jaunuolių neturi darbo (1), nors kai kuriose ES šalyse didelis jaunimo nedarbas – nenaujas reiškinys, dėl krizės jis tiesiog dar labiau pablogėjo. ES jaunimo nedarbo rodiklis – 20,9 % – yra daugiau kaip du kartus didesnis už suaugusiųjų, – 9,8 % Apie 7 mln. jaunų europiečių nedirba, nesimoko ir nedalyvauja mokymuose (NEETS) (2). Susiklosčius gana prastai trumpojo laikotarpio ekonomikos perspektyvai, kai kuriose valstybėse narėse jaunimo nedarbas pasiekė kritinį lygį ir sukėlė labai daug žmogiškųjų, socialinių ir ekonominių nuostolių.

2.2.

Prieš krizę jaunimo nedarbo lygis taip pat buvo aukštesnis nei suaugusiųjų. Tai rodo, kad, kuriant glaudesnius švietimo ir mokymo sistemų ir darbo rinkų ryšius, esama tam tikrų struktūrinių problemų. Dar vienas šį trūkumą patvirtinantis argumentas yra toks, kad nors daugelyje šalių jaunimo nedarbas yra didelis, tuo pat metu darbdaviams sunku rasti darbuotojų su reikiamais įgūdžiais.

2.3.

Padėčiai gerinti reikia naujo požiūrio į užimtumą ir augimą, siekiant plėtoti aukštos kokybės ir darbo rinkai reikalingus profesinius įgūdžius ir kvalifikacijas ir gerai veikiančias darbo rinkas.

2.4.

Vis dėlto patirtis padedant jaunimui patekti į darbo rinką ES valstybėse narėse yra labai nevienoda.

2.5.

Daugelyje šalių įgijusieji profesinį išsilavinimą sudaro didžiąją privačiojo sektoriaus darbuotojų dalį, tačiau taip pat atlieka svarbų vaidmenį kai kuriose viešojo sektoriaus srityse. Šiuo metu maždaug pusė vidurinių mokyklų moksleivių visoje Europoje yra pasirinkę PRM programas, o apie ketvirtadalis jų derina mokymąsi mokykloje ir darbo vietoje (3). Tačiau pagrindiniai iššūkiai yra PRM patrauklumo didinimas gerinant jo kokybę ir aktualumą.

2.6.

Keliose savo nuomonėse (4) EESRK pabrėžė, kad svarbu sudaryti tinkamas sąlygas jaunimui pereiti iš švietimo sistemos į darbo rinką ir suteikti jam daugiau galimybių pasinaudoti įvairiomis dualinio mokymo formomis, sudarančiomis aukštos kokybės profesinio rengimo ir mokymo (PRM) dalį.

2.7.

EESRK mano, kad svarbu išlaikyti tempą ir užtikrinti, kad valstybės narės kartu su socialiniais partneriais pritaikytų savo PRM sistemas įtraukdamos į jas dualinio mokymo elementus.

3.1.

Šioje nuomonėje daugiausia dėmesio skiriama dualinio mokymo sistemoms vykdant profesinį rengimą ir mokymą. Dualinis mokymas yra bendras terminas, apimantis skirtingus nacionalinius modelius. Pagal Europos profesinio mokymo plėtros centrą (toliau – Cedefop), dualinis mokymas – tai rengimas arba mokymas, kai derinami mokymo laikotarpiai švietimo įstaigoje arba mokymo centre ir darbo vietoje. Dualumas apima mokymosi vietas (mokyklas ir (arba) PRM paslaugų teikėjus ir mokymo įmones, atsakingas už teorinį ir praktinį mokymą) ir subjektus (viešuosius ir privačius subjektus).

3.2.

Visos valstybės narės turi sistemas, kurios apima mokymosi darbo vietoje aspektą, tačiau jų kokybė, rezultatai ir mastas skiriasi (5). Pavyzdžiui, kiek laiko praleidžiama darbo vietoje? Ar besimokantis asmuo ir darbdavys yra sudarę sutartį, ar besimokančiam asmeniui mokamas atlyginimas ir koks socialinių partnerių vaidmuo?

3.3.

Nėra vieno arba geriausio modelio, ir dualinės sistemos plėtojimas priklauso nuo daugelio ekonominių ir socialinių aplinkybių.

3.4.

Šiuo metu yra trys pagrindiniai PRM organizavimo būdai:

3.5.

Sėkmės paslaptis – glaudus ryšys tarp darbo vietos ir sinergijos, kurią reikia sukurti tarp besimokančiojo asmens, teorinės bazės bei praktinio mokymosi ir tobulėjimo darbo vietoje.

4.1.

2013 m. birželio 27–28 d. Europos Vadovų Taryba (6) susitarė dėl naujos strategijos, kuria siekiama kovoti su jaunimo nedarbu, įskaitant siekį skatinti „aukštos kokybės pameistrystę ir mokymąsi darbo vietoje“. 22 valstybės narės gavo konkrečiai šaliai skirtas rekomendacijas, kaip patobulinti savo profesinio rengimo ir mokymo sistemas daugiau dėmesio skiriant jaunimui pritaikyto mokymosi darbo vietoje programoms ir aukštos kokybės pameistrystei.

4.2.

ES lygmeniu buvo imtasi įvairių priemonių. Pavyzdžiui, patvirtinta Jaunimo garantijų iniciatyva, skirta ESF lėšų pameistrystės, įskaitant dualinio mokymo sistemą, plėtojimui nacionaliniu lygmeniu, taip pat įsteigtas Europos pameistrystės aljansas.

4.3.

Savo 2013 m. liepos mėn. jaunimo užimtumo skatinimo veiksmuose (7) Europos socialiniai partneriai taip pat pabrėžė darbu pagrįsto mokymosi modelių, tokių kaip dualinio mokymo sistemos, svarbą.

4.4.

Tarybai pirmininkaujanti Latvija, atlikdama Briugės komunikato peržiūrą, patvirtino penkis tikslus. Pirmasis iš šių tikslų bus skatinti darbu pagrįstą mokymąsi, ypatingą dėmesį skiriant pameistrystės pobūdžio mokymui (8).

5.1.

Pavyzdžiui, Cedefop ir Europos Komisijos atlikti tyrimai rodo teigiamą dualiniu mokymu pagrįstos PRM sistemos ir jaunimo užimtumo ryšį (9).

5.2.

Patirtis ir turimi duomenys kalba patys už save. Šalyse, kuriose veikia aktualios ir patrauklios profesinio mokymo sistemos, pagrįstos dualinio mokymo principais, veiksmingiau padeda jaunimui patekti į darbo rinką. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Austrijoje, yra gerų pavyzdžių, kaip sudaromos mokymo galimybės nepalankioje padėtyje esančiam jaunimui, pavyzdžiui, pameistriams taikoma pagalba darbe ar minimalios socialinės apsaugos sistema.

5.3.

Gerai veikianti dualinio mokymo sistema sudaro jaunimui sąlygas įgyti pirmosios darbo patirties, todėl vėliau jie tampa patrauklesni įmonėms ir būsimiems darbdaviams. Vokietijoje daugiau kaip du trečdaliai pameistrių, baigę pameistrystės programą, lieka pas tą patį darbdavį (10). Danijos duomenys (11) rodo, kad profesinio rengimo ir mokymo įstaigų absolventai yra vieni sparčiausių susirandant naują darbą, jei buvo atleisti dėl etatų mažinimo, o didelė jų dalis steigia savo įmones.

5.4.

Tačiau daugeliui jaunuolių ir tėvų PRM ir pameistrystė nėra tokie patrauklūs kaip akademinis išsilavinimas, arba jie yra suvokiami tik kaip tradicinis darbininkiškų profesijų darbas. Pamirštamos konkurencingos žinios, kurių galima įgyti per dualinį mokymą, kad jauni žmonės turėtų ne tik vieną karjeros galimybę, bet įgytų konkurencingų žinių, kurios galėtų būti toliau plečiamos.

5.5.

ES tikslas, nustatytas PRM ir dualinio mokymo sistemoje besimokančiųjų daliai, turėtų būti įtrauktas į peržiūrėtą strategiją „Europa 2020“. Tai galėtų atkreipti daugiau dėmesio į dualinio mokymo ir pameistrystės didelių įsidarbinimo galimybių ir įtraukties elementą.

5.6.

Šis tikslas turi būti aukštas, nes yra įrodytas jo teigiamas ryšys su užimtumu, taip pat juo turi būti atsižvelgta į būsimus darbo rinkos kvalifikuotų darbuotojų, turinčių vidutinę kvalifikaciją, poreikius.

5.7.

Norint pagerinti įvaizdį ir patrauklumą, būtinos bendros mokyklų, mokymo centrų ir įmonių, socialinių partnerių ir politikų pastangos. PRM mokyklos ir mokymo centrai turi gebėti geriau prisitaikyti prie besikeičiančių ekonomikos ir darbo rinkos poreikių. Galima būtų skatinti rengti įgūdžių konkursus ir išrinkti sektinus pavyzdžius, – taip būtų įvertinti įgyti gebėjimai ar mokyklos ir įkvepiamas jaunimas. Kelių į aukštąjį mokslą atvėrimas, siekiant išvengti mokinių ir tėvų suvokimo, kad pameistrystė yra kelio pabaiga, ar judumo ES viduje programų, pavyzdžiui, „Erasmus+“, tobulinimas galėtų padidinti šių sistemų patrauklumą.

5.8.

Kokybiškai ir laiku suteiktos profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugos yra pagrindinis veiksnys siekiant pagerinti dualinio mokymo sistemų supratimą ir įvaizdį.

5.9.

Mokytojai taip pat atlieka tam tikrą vaidmenį didinant dualinio mokymo sistemų patrauklumą ir daro tiesioginę įtaką jaunų žmonių nuomonei apie profesinį rengimą ir mokymą. Tapti PRM mokytoju taip pat turi būti suvokiama kaip patrauklus pasiūlymas. Vienas iš būdų yra užtikrinti, kad būtų nuolat atnaujinami PRM mokytojų profesiniai ir mokymo gebėjimai gerinant mokyklų ir įmonių bendradarbiavimą, kad mokytojai būtų susipažinę su naujausiais įmonių poreikiais, dabartiniais darbo metodais, naujomis technologijomis ir kt.

5.10.

Įgyvendinant dualinio mokymo sistemą kvalifikuoti ir motyvuoti darbuotojai, įmonėje einantys kuratorių ar instruktorių pareigas, turėtų būtų laikomi būtina sąlyga kokybei užtikrinti. Daugiau dėmesio reikia skirti įmonėse dirbančių instruktorių atsakomybei. Aiškesni ir išsamesni kompetencijų, kurias reikia įgyti, aprašymai gali pagerinti mokymosi darbo vietoje kokybę.

6.1.

Jau atlikta keletas tyrimų, kurie atskleidė, kad, pavyzdžiui, Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos dualinio mokymo sistemos veikia gerai, nes jomis jaunimui suteikiamas reikiamas mokymas ir sudaromos tinkamos sąlygos pradėti profesinį gyvenimą. Tačiau nėra „vieno geriausio modelio“ – tikslas yra nustatyti sėkmingas struktūras ir praktiką.

6.2.

Skaidresnė informacija apie motyvo, turinio ir rezultatų sąsają galėtų padėti nustatyti pagrindinius elementus, būdingus gerai veikiančioms dualinio mokymo sistemoms. Nors dauguma valstybių narių ir Cedefop renka duomenis apie PRM absolventų įsidarbinimo galimybes, tačiau būtų galima geriau panaudoti šiuos duomenis sistemoms, įskaitant dualinį mokymą, tobulinti.

6.3.

Pavyzdžiui, „mokymosi darbo vietoje“ užimama dalis, galėtų būti naudojama kaip kintamas ES įsidarbinimo galimybių lyginamojo standarto dydis. Europos lyginamasis dualinio mokymo standartas galėtų pabrėžti dualinio mokymo sistemų ir jaunimo užimtumo sąsają. Lyginamajam standartui reikalingus duomenis būtų galima kasmet surinkti atliekant darbo jėgos tyrimą.

6.4.

Eurostatas (Eurobarometras), bendradarbiaudamas su Cedefop, galėtų atlikti sistemingesnį tyrimą apie jaunuolius, baigusius profesinio rengimo ir mokymo programas ir turinčius paklausių įgūdžių, ir apie tai, kaip dualinis mokymas įmonėse padėjo jiems įgyti šiuos įgūdžius.

6.5.

Galėtų būti naudinga rinkti palyginamus nacionalinius duomenis, pagal kuriuos būtų galima įvertinti, kaip įvairiose šalyse sekasi įgyvendinti skirtingas Europoje veikiančias dualinio mokymo sistemas ir kokių rezultatų pasiekta. Cedefop, Eurostatas ir Komisija jau renka duomenis, įgyvendindami strateginę programą „ET 2020“ ir Kopenhagos strategiją, tačiau siekiant pagerinti PRM sistemų rezultatus ir kokybę ES reikia nuoseklios sistemos, pagal kurią būtų galima stebėti pažangą ir šiuo metu daugelyje valstybių narių įgyvendinamų reformų poveikį.

EESRK mano, kad tokia kokybės vertinimo priemonė galėtų spręsti bent jau šiuos politikos klausimus:

6.6.

Siekiant atlikti daugiau kokybinių analizių, kaip atspirties tašką būtų galima naudoti laiko aspektu grindžiamus, palyginti paprastus kriterijus, kuriuos taip pat būtų galima taikyti kiekvienoje šalyje stebint pokyčius, susijusius su PRM sistemų pritaikymu prie dualinio mokymo principų ir jo teikiama nauda. Tokia duomenų platforma taip pat galėtų prisidėti prie Europos pameistrystės aljanso darbo ir su Europos profesinio mokymo kokybės užtikrinimo orientacine sistema susijusio darbo.

7.1.

Vis dar esama daugybės uždavinių, pavyzdžiui, susijusių su mokymo kokybe ir jo tinkamumu įmonėms, į kuriuos nėra rimtai reaguojama.

7.2.

Pameistrystė atlieka svarbų vaidmenį siekiant patenkinti su įgūdžiais susijusius įmonių poreikius ir kartu padėti jaunimui patekti į darbo rinką. Darbdaviai, įgyvendindami pameistrystės programas, gauna nemažai naudos, pavyzdžiui, geriau pritaikomi darbuotojus mokant įmonėje įgyti įgūdžiai, įgyjama naujų žinių, plečiamas akiratis. Įgyvendinant visapusiškos pameistrystės programą, visiems jos dalyviams tenka nemažai teisių ir pareigų.

7.3.

Įmonės turi tai vertinti kaip investiciją į būsimus kvalifikuotus žmogiškuosius išteklius ir prisiimti atsakomybę už tai, kad jaunimas iš tikrųjų būtų tinkamai parengtas. Tačiau, kad įmonės, įskaitant MVĮ, pameistrystės programas laikytų investicijomis, reikia pasirūpinti, kad jos prisiimtų didesnę atsakomybę už įgyvendinamas programas, įskaitant mokymo programų struktūrą.

7.4.

Kai kurie darbdaviai nuogąstauja, kad pameistrio mokymui skirtos išlaidos bus didesnės už gaunamą naudą, tačiau šį požiūrį reikia keisti. Šveicarijoje atlikta sąnaudų ir naudos analizė parodė, kad per vieną pameistrystę našus vieno pameistrio darbas daugiau kaip 6 000 EUR viršijo jo mokymo išlaidas (įskaitant pameistrio darbo užmokestį) (12), o organizacija BUSINESSEUROPE šiuo metu atlieka pameistrystės programų sąnaudų ir naudos tyrimą.

7.5.

Kai kuriose šalyse buvo sukurti naštos pasidalijimo fondai, į kuriuos įmonės moka tam tikrą sumą siekdamos kompensuoti valandas, praleistas mokykloje, arba transporto išlaidas (Danijoje, Arbejdsgivernes uddannelsesbidrag) arba Austrijoje, kur įmonės gauna premiją už gerai įvertintus pameistrius. Austrijoje (Forarlberge) taikomas toks naštos pasidalijimo modelis: įmonės 0,2 ‰ pameistrių atlyginimų sumos sumoka į profesinio rengimo fondą. Po 18 mėn. patikrinus pameistrių rengimą, gerus pameistrius parengusioms įmonėms įmokos sugrąžinamos premijos forma.

7.6.

Vis dėlto skirtinguose sektoriuose ir taikant skirtingas PRM sistemas sąnaudų ir naudos analizės rezultatai gali skirtis. Todėl nacionalinės mokymo sistemos turi būti nuolat vertinamos ir, jei reikia, tobulinamos taip, kad padėtų didinti Europos įmonių konkurencingumą. Šioje srityje valstybėms narėms galėtų padėti labiau palyginamos ir aukštesnės kokybės vertinimo priemonės.

7.7.

Taip pat svarbu, kad pameistrystės programos ir dualinio mokymo sistemos, įskaitant darbo sąlygas, būtų aukštos kokybės ir kad jos būtų vertinamos – čia svarbų vaidmenį gali atlikti socialiniai partneriai. Visų pirma, socialiniai partneriai privalo dalyvauti kuriant nacionalines, su dualiniu mokymu susijusias nuostatas, ir, naudodamiesi atitinkamomis kolektyvinėmis derybomis, gali padėti užtikrinti kokybiškas pameistrystės programas ir kitas mokymu darbo vietoje pagrįstas sistemas. Profesinės sąjungos ir jų atstovai taip pat gali atlikti didesnį vaidmenį mokant jaunimą ir siekiant užtikrinti jų gerovę.

—

EESRK nuomonė dėl Profesinio mokymo po vidurinės mokyklos. Patraukli alternatyva aukštajam mokslui (OL C 68, 2012 3 6, p. 1).

—

EESRK nuomonė dėl Stažuočių kokybės sistemos (OL C 214, 2014 7 8, p. 36).

—

EESRK nuomonė dėl Jaunimo įsidarbinimo galimybių. Mokymo pramonės poreikių derinimas griežto taupymo laikotarpiu (OL C 311, 2014 9 12, p. 7).

—

EESRK nuomonė dėl Jaunimo užimtumo priemonių. Geriausios praktikos pavyzdžiai (OL C 424, 2014 11 26, p. 1).

15.1.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 13/63

Pranešėjas:

Filip HAMRO-DROTZ

Bendrapranešėjis:

Pierre GENDRE

1.1.

ES turėtų nedelsdama parengti nuoseklią ir išsamią penkerių metų kovos su korupcija strategiją, kurią papildytų Europos Komisijos, Europos Parlamento ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkų patvirtintas veiksmų planas. ES pirmininkaujančios valstybės narės ir ES institucijos savo programose ir bendradarbiaudamos su kitomis institucijomis turėtų įsipareigoti nustatyti aiškius kovos su korupcija uždavinius. Jos turėtų parengti į ateitį orientuotą darbotvarkę ir daugiausia dėmesio skirti horizontaliems kovos su korupcija klausimams ES ir ES išorės santykių srityje, taip pat labiau remti valstybes nares, plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą, didinti institucijų sąžiningumą ir apsaugoti ES finansinius interesus. Skaidrumo skatinimas ir kova su korupcija turėtų būti esminiai visų sričių ES politikos tikslai. Strategijoje reikėtų atsižvelgti į šioje nuomonėje pateiktas rekomendacijas.

1.1.1.

Pirmiausia reikėtų remti valstybių narių pastangas įgyvendinti galiojančias nacionalinio, Europos ir tarptautinio lygmens priemones ir užtikrinti, kad jų būtų laikomasi.

1.1.2.

Šios strategijos įgyvendinimo pažanga turėtų būti peržiūrima vykdant Europos semestro iniciatyvą ir atsižvelgiant į Komisijos kovos su korupcija ataskaitas ir reguliarius tyrimus. Į korupcijos paplitimą taip pat reikėtų atsižvelgti atliekant ES stebėseną, kaip valstybėse narėse laikomasi teisinės valstybės principo, ir šį klausimą reikia konkrečiai aptarti nustatant ekonominės pagalbos valstybėms narėms arba trečiosioms šalims programų sąlygas.

1.2.

Sustiprintas ir įtraukus tarptautinis bendradarbiavimas kovojant su korupcija turėtų būti esminis strategijos elementas.

1.2.1.

Europos Komisija ir ES valstybės narės turėtų stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą kovos su korupcija srityje įgyvendindamos atnaujintą 2015–2020 m. ES vidaus saugumo strategiją (COM(2015)185), gerinti atitinkamų institucijų (OLAF, Eurojusto, Europolo, ombudsmeno, Audito Rūmų) veiklos koordinavimą ir užtikrinti veiksmingą Europos kovos su korupcija tinklo (EACN) valdymą. Jos turėtų aktyviau keistis geriausia patirtimi ir stiprinti nacionalinių prokuratūrų koordinavimą ir bendradarbiavimą nagrinėjant tarpvalstybinių nusikaltimų bylas, pvz., susigrąžinant ir repatrijuojant nusikalstamu būdu įgytą turtą.

1.2.2.

Europos Vadovų Tarybai atlieka esminį vadovaujantį vaidmenį ir gali suteikti postūmį kovai su korupcija:

1.2.3.

Trišaliame aukščiausiojo lygio socialiniame susitikime, remiantis SESV 152–155 straipsniais, turėtų būti atsižvelgta į tai, kaip socialinis dialogas horizontaliu ir sektorių lygmeniu galėtų prisidėti prie pastangų kovoti su korupcija ir užkirsti jai kelią.

1.2.4.

Kalbant apie dalyvavimą įgyvendinant ES kovos su korupcija iniciatyvas, turėtų būti aktyviau konsultuojamasi su pilietine visuomene, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu bei Europos regionų komitetu ir skatinamas jų dalyvavimas.

1.2.5.

Bendradarbiaudamos su valstybėmis narėmis ES institucijos ir atitinkamos įstaigos turėtų aktyviau imtis veiksmų, skirtų didinti visuomenės informuotumą apie tai, kaip piliečiai gali dalyvauti kovoje su korupcija, atkreipiant dėmesį į ES teisės aktuose nustatytas teises ir teisių gynimą. Reikėtų parengti žiniasklaidos priemonių kanalams skirtą informacinę kampaniją, pavyzdžiui, paaiškinant piliečiams, kokiais kanalais jie gali naudotis, norėdami informuoti apie įtarimus korupcija ir piktnaudžiavimą ES lėšomis. Tai turėtų būti neatsiejama nuo didesnio ES lėšų panaudojimo skaidrumo.

1.3.

ES turėtų ne tik rengti teisės aktus, bet ir inicijuoti bei remti alternatyvias priemones, skirtas skatinti atitikties, kovos su kyšininkavimu ir korupcija kodeksų ir standartų priėmimą ir įgyvendinimą individualiose bendrovėse pagal tarptautines, sektoriaus ir Europos lygmens priemones ir gaires. Įgyvendindamos etikos kodeksą (taip pat atitinkamas nuostatas dėl informavimo apie galimus pažeidimus) atskiros bendrovės turėtų nepamiršti skaidraus ir įtraukaus atitinkamų suinteresuotųjų subjektų, įskaitant darbuotojus, dalyvavimo elemento. Bendrovėms visame pasaulyje, norinčioms būti atrinktomis dalyvauti projektuose, kuriems skiriamos ES lėšos, turėtų būti nustatytas reikalavimas įdiegti kovos su korupcija valdymo sistemą.

1.3.1.

ES taip pat turėtų pasinaudoti ES įmonių atsakomybės strategijos atnaujinimu norėdama išnagrinėti, padedant įmonėms, socialiniams partneriams ir prekybos asociacijoms, kaip būtų galima skleisti geriausią įmonių valdymo ir etikos praktiką.

1.3.2.

Teigiamai vertintina neseniai priimta nefinansinių ataskaitų teikimo direktyva, kurioje reikalaujama, kad didelės ES bendrovės teiktų ataskaitas apie savo atitiktį ir etinius standartus. Šia direktyva bendrovės turėtų būti skatinamos užtikrinti kovos su korupcija standartų, įskaitant tinkamų įspėjimo mechanizmų, laikymąsi tiekimo grandinėje, o mažosios ir vidutinės įmonės – taip pat nustatyti proporcingas priemones.

1.3.2.1.

Tai visų pirma susiję su gamtos išteklių tiekimu, nes šioje srityje dažnai pasitaiko korupcijos atvejų. ES gali remtis geriausia patirtimi miškininkystės sektoriuje ir reguliavimo požiūriu, kurio laikomasi JAV, išgaunant naudingąsias iškasenas konfliktų zonose. Šiomis aplinkybėmis Europos Komisija, peržiūrėdama savo žaliavų strategiją, turėtų laikytis nuoseklaus požiūrio. Ji taip pat turėtų dirbti su Europos lygmens verslo atstovais, kad suformuotų išsamų ir nuoseklų požiūrį į korupcijos panaikinimą tiekimo grandinėje.

1.4.

Europos Komisija turėtų dar kartą peržiūrėti viešųjų pirkimų direktyvas ir konkrečiai išsiaiškinti, kaip galima padidinti procedūrų skaidrumą ir patikimumą. Ji turėtų aktyviai stebėti, kaip valstybės narės įgyvendina esamas su interesų konfliktų ir favoritizmo prevencija susijusias nuostatas (įskaitant jų įgyvendinimą regioniniu ir vietos lygmenimis), ir prireikus parengti išsamesnes gaires. Viešųjų pirkimų taisyklės turėtų būti taikomos visoms bendrovėms, neatsižvelgiant į jų kilmę.