ISSN 1977-0960

Europos Sąjungos

oficialusis leidinys

C 141

European flag  

Leidimas lietuvių kalba

Informacija ir pranešimai

58 tomas
2015m. balandžio 28d.


Pranešimo Nr.

Turinys

Puslapis

 

III   Parengiamieji aktai

 

TARYBA

2015/C 141/01

Per pirmąjį svarstymą priimta Tarybos pozicija (ES) Nr. 7/2015 siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl nemokumo bylų (nauja redakcija)
Tarybos priimta 2015 m. kovo 12 d.

1

2015/C 141/02

Tarybos motyvų pareiškimas. Tarybos per pirmąjį svarstymą priimta pozicija (ES) Nr. 7/2015 siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl bankroto bylų (nauja redakcija)

55


LT

 


III Parengiamieji aktai

TARYBA

28.4.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 141/1


PER PIRMĄJĮ SVARSTYMĄ PRIIMTA TARYBOS POZICIJA (ES) Nr. 7/2015

siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl nemokumo bylų (nauja redakcija)

Tarybos priimta 2015 m. kovo 12 d.

(2015/C 141/01)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 81 straipsnį,

atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą,

teisėkūros procedūra priimamo akto projektą perdavus nacionaliniams parlamentams,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (1),

laikydamiesi įprastos teisėkūros procedūros (2),

kadangi:

(1)

2012 m. gruodžio 12 d. Komisija priėmė ataskaitą dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 (3) taikymo. Ataskaitoje daroma išvada, kad iš esmės reglamentas veikia gerai, tačiau pageidautina pagerinti tam tikrų jo nuostatų taikymą siekiant veiksmingiau administruoti tarpvalstybines nemokumo bylas. Kadangi tas reglamentas buvo kelis kartus iš dalies keistas ir turi būti padaryta papildomų pakeitimų, siekiant aiškumo jis turėtų būti išdėstytas nauja redakcija;

(2)

Sąjungos tikslas yra sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę;

(3)

tam, kad vidaus rinka veiktų tinkamai, reikia užtikrinti efektyvų ir veiksmingą tarpvalstybinių nemokumo bylų nagrinėjimą. Reikia priimti šį reglamentą tam tikslui, kuris priskiriamas teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose sričiai pagal Sutarties 81 straipsnį, įgyvendinti;

(4)

įmonių veikla turi vis didesnį tarpvalstybinį poveikį, ir dėl to ją vis daugiau reglamentuoja Sąjungos teisė. Tokių įmonių nemokumas taip pat daro poveikį tinkamam vidaus rinkos veikimui, ir reikalingas Sąjungos aktas, reikalaujantis, kad būtų derinamos nemokaus skolininko turtui taikytinos priemonės;

(5)

tam, kad vidaus rinka tinkamai veiktų, reikia vengti skatinti šalis perkelti turtą ar teismo procesą iš vienos valstybės narės į kitą ieškant palankesnio teisinio reglamentavimo visų kreditorių bendrai nenaudai;

(6)

šis reglamentas turėtų apimti nuostatas, reglamentuojančias jurisdikciją iškelti nemokumo bylą ir pradėti nagrinėti tiesiogiai iš nemokumo bylos kilusius bei glaudžiai su ja susijusius ieškinius. Šiame reglamente taip pat turėtų būti nuostatų dėl tokiose bylose priimtų teismo sprendimų pripažinimo bei vykdymo ir nuostatų dėl nemokumo byloms taikytinos teisės. Be to, šiame reglamente turėtų būti nustatytos tam pačiam skolininkui arba kelioms tos pačios įmonių grupės narėms iškeltų nemokumo bylų koordinavimo taisyklės;

(7)

bankrotai, su nemokių įmonių arba kitų juridinių asmenų likvidavimu susiję procesai, teisminės priemonės, susitarimai ir analogiškos bylos bei su tokiomis bylomis susiję ieškiniai nepatenka į Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 (4) taikymo sritį. Toms byloms turėtų būti taikomas šis reglamentas. Aiškinant šį reglamentą reikėtų kuo labiau vengti reglamentavimo spragų tarp šių dviejų teisės aktų. Tačiau vien tai, kad nacionalinė procedūra nėra nurodyta šio reglamento A priede pateiktame sąraše, neturėtų reikšti, kad jai taikomas Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012;

(8)

siekiant padidinti tarpvalstybines pasekmes sukeliančių nemokumo bylų veiksmingumą ir efektyvumą, reikalinga ir tinkama, kad nuostatos dėl jurisdikcijos, pripažinimo ir šioje srityje taikytinos teisės būtų numatytos Sąjungos priemonėje, kuri yra privaloma ir tiesiogiai taikoma valstybėse narėse;

(9)

šis reglamentas turėtų būti taikomas jame nustatytas sąlygas atitinkančioms nemokumo byloms, neatsižvelgiant į tai, ar skolininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, verslininkas ar individualus asmuo. Išsamus tų nemokumo bylų sąrašas pateikiamas A priede. Nacionalinių procedūrų, įtrauktų į A priedą, atveju šis reglamentas turėtų būti taikomas kitos valstybės narės teismams papildomai nenagrinėjant, ar tenkinamos šiame reglamente nustatytos sąlygos. Nacionalinėms nemokumo procedūroms, nenurodytoms A priede pateiktame sąraše, šis reglamentas neturėtų būti taikomas;

(10)

į šio reglamento taikymo sritį reikėtų įtraukti ir tas bylas, kuriomis skatinama sanuoti ekonomiškai perspektyvias, bet sunkumų patiriančias įmones, ir kuriomis verslininkams suteikiama dar viena galimybė. Visų pirma jis turėtų būti taikomas ir byloms, kuriomis numatoma restruktūrizuoti skolininką tuo etapu, kai nemokumas yra tik tikėtinas, ir byloms, kurias nagrinėjant skolininkas ir toliau visiškai arba iš dalies kontroliuoja savo turtą ir reikalus. Jis taip pat turėtų būti taikomas ir vartotojų bei savarankiškai dirbančių asmenų skolų nurašymą arba skolų sureguliavimą numatančioms byloms, pavyzdžiui, sumažinant sumą, kurią skolininkas turi sumokėti, arba pratęsiant skolininkui nustatytą mokėjimo terminą. Kadangi tokiose bylose ne visada skiriamas nemokumo specialistas, šis reglamentas joms turėtų būti taikomas tais atvejais, kai jos vykdomos kontroliuojant ar prižiūrint teismui. Šiame kontekste terminas „kontrolė“ turėtų apimti tuos atvejus, kai teismas įsikiša tik kreditoriaus ar kitų suinteresuotųjų šalių prašymu;

(11)

šis reglamentas taip pat turėtų būti taikomas procedūroms, kuriomis nustatomas laikinas atskirų kreditorių pateiktų ieškinių dėl vykdymo užtikrinimo sustabdymas, kai tokie ieškiniai galėtų turėti neigiamos įtakos deryboms ir sumenkinti galimybes restruktūrizuoti skolininko verslą. Tokios procedūros neturėtų būti žalingos visiems kreditoriams bendrai ir, jei susitarimas dėl restruktūrizavimo plano negali būti pasiektas, turėtų būti taikomos prieš pradedant taikyti kitas procedūras, kurioms taikomas šis reglamentas;

(12)

šis reglamentas turėtų būti taikomas byloms, apie kurių iškėlimą turi būti paskelbta tam, kad kreditoriai galėtų sužinoti apie bylas ir galėtų pateikti savo reikalavimus tokiu būdu užtikrinant kolektyvinį bylų pobūdį, ir siekiant suteikti kreditoriams galimybę ginčyti bylą iškėlusio teismo jurisdikciją;

(13)

todėl šis reglamentas neturėtų būti taikomas nemokumo byloms, kurios yra konfidencialios. Nors kai kuriose valstybėse narėse tokioms byloms gali tekti svarbus vaidmuo, dėl konfidencialaus jų pobūdžio kitoje valstybėje narėje esančiam kreditoriui ar teismui neįmanoma žinoti, kad tokios bylos yra iškeltos, todėl tampa sudėtinga numatyti, kad jų teisinės pasekmės būtų pripažintos visoje Sąjungoje;

(14)

kolektyvinėse bylose, kurioms taikomas šis reglamentas, turėtų dalyvauti visi kreditoriai, kuriems skolininkas yra skolingas visą savo negrąžintų skolų sumą arba didelę šios sumos dalį, arba didelė tokių kreditorių dalis, su sąlyga, kad nebus daromas poveikis kreditorių, kurie nedalyvauja tokioje byloje, reikalavimams. Tai taip pat turėtų apimti bylas, kuriose dalyvauja tik skolininko finansiniai kreditoriai. Bylos, kuriose nedalyvauja visi skolininko kreditoriai, turėtų būti bylos, kuriomis siekiama sanuoti skolininką. Bylose, kurias išsprendus galutinai nutraukiama skolininko veikla ar likviduojamas skolininko turtas, turėtų dalyvauti visi skolininko kreditoriai. Be to, tai, kad tam tikrose fizinių asmenų nemokumo bylose tam tikrų kategorijų reikalavimų, pavyzdžiui, išlaikymo reikalavimų, atveju netaikoma skolos nurašymo galimybė, neturėtų reikšti, kad tokios bylos nėra kolektyvinės;

(15)

šis reglamentas taip pat turėtų būti taikomas byloms, kurios pagal kai kurių valstybių narių teisę yra iškeltos ir tam tikrą laiką nagrinėjamos kaip laikino ar preliminaraus pobūdžio bylos, kol teismas priima nutartį, kuria patvirtinama, kad byla toliau nagrinėjama ne kaip laikino pobūdžio byla. Nors nurodoma, kad šios bylos yra „laikino pobūdžio“, tokios bylos turėtų atitikti visus kitus šio reglamento reikalavimus;

(16)

šis reglamentas turėtų būti taikomas byloms, kurios grindžiamos teisės aktais dėl nemokumo. Tačiau bylos, grindžiamos bendrąja įmonių teise, kuri nėra išimtinai skirta nemokumo atvejams, neturėtų būti laikomos bylomis, grindžiamomis teisės aktais dėl nemokumo. Taip pat skolos sureguliavimo tikslais neturėtų būti įtraukiamos konkrečios bylos, kuriose nurašomos labai mažas pajamas gaunančio ir labai mažos vertės turtą turinčio fizinio asmens skolos, su sąlyga, kad šios rūšies bylose niekada nebus numatomas mokėjimas kreditoriams;

(17)

į šio reglamento taikymo sritį turėtų būti įtrauktos bylos, pradėtos tais atvejais, kai skolininkas susiduria su nefinansiniais sunkumais, su sąlyga, kad dėl tokių sunkumų kyla tikra ir rimta grėsmė skolininko esamam ar būsimam gebėjimui sumokėti savo skolas suėjus mokėjimo terminui. Su tokios grėsmės nustatymu susijęs laikotarpis gali trukti kelis mėnesius ar net ilgesnį laikotarpį, siekiant atsižvelgti į atvejus, kai skolininkas susiduria su kitais nei finansiniai sunkumais, dėl kurių kyla nuolatinė grėsmė jo vykdomai veiklai, o vidutinės trukmės laikotarpiu – jo likvidumui. Taip galėtų būti, pavyzdžiui, tuo atveju, jei skolininkas prarado sandorį, kuris jam buvo itin svarbus;

(18)

šiuo reglamentu neturėtų būti daromas poveikis taisyklėms dėl valstybės pagalbos susigrąžinimo iš nemokių įmonių, kaip išaiškinta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje;

(19)

šis reglamentas neturėtų būti taikomas nemokumo byloms, susijusioms su draudimo įmonėmis, kredito įstaigomis, investicinėmis įmonėmis ir kitomis įmonėmis, institucijomis ar bendrovėmis, kurioms taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/24/EB (5), ir kolektyvinio investavimo subjektais, kadangi jiems visiems taikomi specialūs susitarimai, o nacionalinės priežiūros institucijos jų atžvilgiu turi plačius įsikišimo įgaliojimus;

(20)

nemokumo bylos nebūtinai yra nagrinėjamos teisminėse institucijose. Todėl šio reglamento tam tikrose nuostatose vartojama sąvoka „teismas“ turėtų būti aiškinama plačiai – ji turėtų apimti ir asmenis arba institucijas, pagal nacionalinę teisę įgaliotus iškelti nemokumo bylas. Siekiant taikyti šį reglamentą, bylos (kurias sudaro teisės aktuose nustatyti veiksmai ir formalumai) ne tik turėtų atitikti šio reglamento nuostatas, jos taip pat turėtų būti oficialiai pripažįstamos ir turėti teisinę galią valstybėje narėje, kurioje iškelta nemokumo byla;

(21)

nemokumo specialistai yra apibrėžti šiame reglamente ir išvardyti B priede. Nemokumo specialistų, kurie paskirti nedalyvaujant teisminei institucijai, veikla turėtų būti tinkamai reglamentuojama pagal nacionalinę teisę ir jiems turėtų būti suteikti įgaliojimai veikti nemokumo bylose. Nacionalinėje reguliavimo sistemoje turėtų būti numatytos tinkamos priemonės galimiems interesų konfliktams spręsti;

(22)

šiame reglamente pripažįstama, kad, esant dideliems materialinės teisės skirtumams, nustatyti universalų nemokumo bylų procesą visoje Sąjungoje yra nepraktiška. Valstybės, kurioje iškelta nemokumo byla, teisės taikymas be išimčių šiuo atveju dažnai sukeltų sunkumų. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie labai skirtingus valstybių narių nacionalinius įstatymus, užtikrinančius kreditoriaus interesus. Be to, kai kuriais atvejais labai skiriasi pirmumo teisės, kuriomis naudojasi kai kurie kreditoriai nemokumo bylose. Atliekant kitą šio reglamento peržiūrą reikės nustatyti tolesnes priemones, kad būtų pagerintos darbuotojų pirmumo teisės Europos lygmeniu. Šiame reglamente į tokius skirtingus nacionalinius įstatymus reikėtų atsižvelgti dviem aspektais. Viena vertus, reikėtų priimti nuostatą, numatančią specialias su taikoma teise susijusias taisykles dėl ypač svarbių teisių ir teisinių santykių (pvz., daiktinės teisės ir darbo sutartys). Kita vertus, nacionalinės bylos, susijusios tik su bylą iškėlusioje valstybėje esančiu turtu, taip pat turėtų būti leidžiamos kartu su pagrindinėmis universalaus pobūdžio nemokumo bylomis;

(23)

pagal šį reglamentą pagrindinę nemokumo bylą galima iškelti valstybėje narėje, kurioje yra skolininko pagrindinių interesų vieta. Ta byla yra universalaus pobūdžio ir apima visą skolininko turtą. Siekiant apsaugoti įvairius interesus, šiame reglamente leidžiama lygiagrečiai su pagrindinėmis nemokumo bylomis iškelti šalutines nemokumo bylas ir nagrinėti jas kartu su pagrindinėmis. Šalutines nemokumo bylas galima kelti valstybėje narėje, kurioje yra skolininko įsisteigimo vieta. Šalutinės nemokumo bylos sukelia pasekmes tik toje valstybėje esančio skolininko turto atžvilgiu. Privalomos derinimo su pagrindinėmis nemokumo bylomis taisyklės užtikrina vienovę Sąjungoje;

(24)

tais atvejais, kai su juridiniu asmeniu arba įmone susijusi pagrindinė nemokumo byla iškelta valstybėje narėje, kuri nėra valstybė narė, kurioje yra jo (jos) registruota buveinė, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, turėtų būti įmanoma valstybėje narėje, kurioje yra registruota buveinė, iškelti šalutinę nemokumo bylą, su sąlyga, kad skolininkas vykdo ekonominę veiklą naudodamas žmogiškuosius išteklius ir turtą toje valstybėje;

(25)

šis reglamentas taikomas tik toms byloms, kuriose skolininko pagrindinių interesų vieta yra Sąjungoje;

(26)

šiame reglamente pateikiamos jurisdikcijos taisyklės nustato tik tarptautinę jurisdikciją, tai yra, jose nurodoma ta valstybė narė, kurios teismai gali iškelti nemokumo bylas. Toje valstybėje narėje teritorinė jurisdikcija turėtų būti nustatyta pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę;

(27)

prieš iškeldamas nemokumo bylą, kompetentingas teismas turėtų savo iniciatyva įvertinti, ar skolininko pagrindinių interesų vieta arba skolininko įsisteigimo vieta iš tikrųjų priklauso jo jurisdikcijai;

(28)

nustatant, ar skolininko pagrindinių interesų vietą gali nustatyti trečiosios šalys, reikėtų ypač daug dėmesio skirti kreditoriams ir tam, kurioje vietoje, jų supratimu, skolininkas administruoja savo interesus. Tuo atveju, kai pasikeičia pagrindinių interesų vieta, gali reikėti tinkamu metu informuoti kreditorius apie naują vietą, kurioje skolininkas vykdo veiklą, pavyzdžiui, komercinėje korespondencijoje atkreipiant dėmesį į pasikeitusį adresą arba apie naują vietą paskelbiant kitomis tinkamomis priemonėmis;

(29)

šiame reglamente turėtų būti nustatytos tam tikros apsaugos priemonės, skirtos tam, kad būtų užkirstas kelias nesąžiningam ar piktnaudžiaujamam palankesnio teisinio reglamentavimo ieškojimui;

(30)

atitinkamai, turėtų būti įmanoma paneigti prezumpcijas, kad registruota buveinė, pagrindinė verslo vieta ir įprastinė gyvenamoji vieta yra pagrindinių interesų vieta, o atitinkamas valstybės narės teismas turėtų nuodugniai įvertinti, ar skolininko pagrindinių interesų vieta iš tiesų yra toje valstybėje narėje. Įmonės atveju turėtų būti įmanoma paneigti šią prezumpciją, kai įmonės centrinė administracija yra kitoje valstybėje narėje nei jos registruota buveinė, ir kai visapusiškas visų atitinkamų veiksnių įvertinimas rodo ir tą gali nustatyti trečiosios šalys, kad tikroji įmonės valdymo ir priežiūros bei jos interesų tvarkymo vieta yra toje kitoje valstybėje narėje. Fizinio asmens, kuris nevykdo savarankiškos ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, atveju turėtų būti įmanoma paneigti šią prezumpciją, pavyzdžiui, jei didžioji skolininko turto dalis yra ne jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje arba jei galima nustatyti, kad jo pagrindinė persikėlimo priežastis buvo pateikti prašymą iškelti nemokumo bylą naujojoje jurisdikcijoje ir jei toks prašymas iš esmės pažeistų kreditorių, kurie vykdė veiklą su skolininku dar iki tokio perkėlimo, interesus;

(31)

siekiant to paties su nesąžiningo ar piktnaudžiaujamo palankesnio teisinio reglamentavimo ieškojimo prevencija susijusio tikslo, prezumpcija, kad pagrindinių interesų vieta yra registruotos buveinės vietoje, asmens pagrindinėje verslo vietoje ar asmens įprastinėje gyvenamojoje vietoje, neturėtų būti taikoma, kai atitinkamai įmonės, juridinio asmens ar fizinio asmens, kuris vykdo savarankišką ūkinę komercinę ar profesinę veiklą, atveju skolininkas savo registruotą buveinę ar pagrindinę verslo vietą perkėlė į kitą valstybę narę per tris mėnesius prieš pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimo pateikimą, o asmens, kuris nevykdo savarankiškos ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, atveju – skolininkas savo įprastinę gyvenamąją vietą perkėlė į kitą valstybę narę per šešis mėnesius prieš pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimo pateikimą;

(32)

visais atvejais, kai atsižvelgiant į bylos aplinkybes kyla abejonių dėl teismo jurisdikcijos, teismas turėtų reikalauti, kad skolininkas pateiktų papildomų jo teiginius patvirtinančių įrodymų ir, kai tai leidžiama pagal nemokumo byloms taikytiną teisę – suteikti skolininko kreditoriams galimybę pareikšti savo nuomonę jurisdikcijos klausimu;

(33)

tais atvejais, kai teismas, kuriam pateiktas pareiškimas dėl nemokumo bylos iškėlimo, nustato, kad pagrindinių interesų vieta nėra jo teritorijoje, jis neturėtų iškelti pagrindinės nemokumo bylos;

(34)

be to, visiems skolininko kreditoriams turėtų būti suteikta veiksminga sprendimo iškelti nemokumo bylą užginčijimo priemonė. Sprendimo iškelti nemokumo bylą užginčijimo padariniai turėtų būti reglamentuojami nacionalinės teisės;

(35)

valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta nemokumo byla, teismai taip pat turėtų turėti jurisdikciją nagrinėti ieškinius, tiesiogiai kylančius iš nemokumo bylos ir glaudžiai su ja susijusius. Tokie ieškiniai turėtų apimti ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais atsakovams kitose valstybėse narėse ir ieškinius dėl prievolių, kylančių nemokumo bylos nagrinėjimo metu, pavyzdžiui, išankstinio byloje patirtų išlaidų apmokėjimo. Tačiau ieškiniai dėl prievolių vykdymo pagal iki bylos iškėlimo skolininko sudarytą sutartį nėra laikomi tiesiogiai kylančiais iš bylos. Kai toks ieškinys yra susijęs su kitu bendrąja civiline ir komercine teise grindžiamu ieškiniu, nemokumo specialistas turėtų turėti galimybę abu ieškinius pateikti atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos ar buveinės vietos teismui, jeigu jis mano, kad teismo procesas toje jurisdikcijoje būtų veiksmingesnis. Tai galėtų būti taikytina, pavyzdžiui, tuo atveju, kai nemokumo specialistas nori į vieną ieškinį sujungti nemokumo teise grindžiamą ieškinį dėl direktoriaus atsakomybės ir ieškinį, grindžiamą įmonių teise ar bendrąja deliktų teise;

(36)

teismas, turintis jurisdikciją iškelti pagrindinę nemokumo bylą, turėtų galėti nuo tada, kai pateikiamas reikalavimas iškelti bylą, taikyti laikinąsias arba apsaugos priemones. Apsaugos priemonės iki nemokumo bylos pradžios ir jai prasidėjus yra svarbios nemokumo bylų veiksmingumui užtikrinti. Tuo tikslu šiame reglamente turėtų būti numatytos įvairios galimybės. Viena vertus, teismas, kompetentingas nagrinėti pagrindinę nemokumo bylą, taip pat turėtų turėti galimybę taikyti kitos valstybės narės teritorijoje esančio turto laikinąsias apsaugos priemones. Kita vertus, prieš iškeliant nemokumo bylą laikinai paskirtas nemokumo specialistas turėtų turėti galimybę valstybėse narėse, kuriose yra skolininko įsisteigimo vieta, kreiptis dėl tų valstybių narių teisėje numatytų apsaugos priemonių taikymo;

(37)

prieš iškeliant pagrindinę nemokumo bylą teisė prašyti iškelti nemokumo bylą valstybėje narėje, kurioje yra skolininko įsisteigimo vieta, turėtų būti suteikta tik vietos kreditoriams ir valdžios institucijoms, arba tik tais atvejais, kai pagal valstybės narės, kurioje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, teisę pagrindinė nemokumo byla negali būti iškelta. Šis apribojimas taikomas siekiant užtikrinti, kad dėl teritorinių nemokumo bylų iškėlimo prieš iškeliant pagrindines nemokumo bylas turėtų būti kreipiamasi tik būtiniausiais atvejais;

(38)

iškėlus pagrindinę nemokumo bylą, šiuo reglamentu neribojama teisė prašyti iškelti nemokumo bylą valstybėje narėje, kurioje yra skolininko įsisteigimo vieta. Nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje arba bet kuris kitas pagal tos valstybės narės nacionalinę teisę įgaliotas asmuo gali kreiptis dėl šalutinės nemokumo bylos iškėlimo;

(39)

šiuo reglamentu turėtų būti numatytos skolininko turto vietos nustatymo taisyklės, kurios turėtų būti taikomos nustatant, kuris turtas priskiriamas pagrindinei arba šalutinei nemokumo bylai, arba atvejams, susijusiems su trečiųjų šalių daiktinėmis teisėmis. Visų pirma šiame reglamente turėtų būti nustatyta, kad bendro galiojimo Europos patentai, Bendrijos prekių ženklai arba kitos panašios teisės, pavyzdžiui, augalų veislių teisinė apsauga Bendrijoje ar Bendrijos dizainas, turėtų būti įtraukti tik į pagrindinę nemokumo bylą;

(40)

šalutinė nemokumo byla gali būti iškelta ne tik siekiant apsaugoti vietinius interesus, bet ir kitais tikslais. Gali pasitaikyti atvejų, kai nemokaus skolininko turtą per daug sudėtinga administruoti kaip vienetą arba kai skirtumai tarp atitinkamų teisinių sistemų yra tokie dideli, kad gali atsirasti problemų dėl pasekmių, kylančių iš valstybės, kurioje iškelta byla, teisės taikymo kitoms valstybėms narėms, kuriose yra turtas. Dėl tos priežasties nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje gali prašyti iškelti šalutinę nemokumo bylą, jei to reikia, kad būtų galima veiksmingai administruoti nemokaus subjekto turtą;

(41)

šalutinė nemokumo byla gali ir pakenkti veiksmingam nemokaus subjekto turto administravimui. Todėl šiame reglamente nurodomi du konkretūs atvejai, kai teismas, kuriam pateiktas pareiškimas iškelti šalutinę nemokumo bylą, turėtų galėti nemokumo specialisto pagrindinėje nemokumo byloje prašymu atidėti tokios bylos iškėlimą arba atsisakyti ją iškelti;

(42)

pirma, šiuo reglamentu nemokumo specialistui pagrindinėje nemokumo byloje suteikiama galimybė duoti įsipareigojimą vietos kreditoriams, kad jiems bus taikomos tokios sąlygos, lyg būtų buvusi iškelta šalutinė nemokumo byla. Tas įsipareigojimas turi atitikti tam tikras šiame reglamente nustatytas sąlygas, visų pirma kvalifikuota balsų dauguma jį turi patvirtinti vietos kreditoriai. Kai duodamas toks įsipareigojimas, teismas, kuriam pateiktas pareiškimas iškelti šalutinę nemokumo bylą, turėtų galėti atsisakyti tenkinti tą pareiškimą, jei jis įsitikina, kad įsipareigojimu tinkamai apsaugomi vietos kreditorių bendri interesai. Vertindamas tuos interesus teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad įsipareigojimas buvo patvirtintas vietos kreditorių kvalifikuota balsų dauguma;

(43)

to įsipareigojimo davimo vietos kreditoriams tikslais valstybėje narėje, kurioje yra skolininko įsisteigimo vieta, esantis turtas ir teisės turėtų sudaryti nemokaus subjekto turto porūšį, ir paskirstydamas juos arba pajamas, gautas juos realizavus, nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje turėtų paisyti pirmumo teisių, kurias kreditoriai būtų turėję, jei toje valstybėje narėje būtų buvusi iškelta šalutinė nemokumo byla;

(44)

įsipareigojimo patvirtinimui atitinkamai turėtų būti taikoma nacionalinė teisė. Visų pirma, kai pagal nacionalinę teisę restruktūrizavimo plano patvirtinimui taikomose balsavimo taisyklėse reikalaujama išankstinio kreditorių reikalavimų patvirtinimo, tie reikalavimai turėtų būti laikomi patvirtintais balsavimo dėl įsipareigojimo tikslu. Kai restruktūrizavimo planų patvirtinimui pagal nacionalinę teisę taikomos įvairios procedūros, valstybės narės turėtų nustatyti konkrečią procedūrą, kuri turėtų būti taikoma šiomis aplinkybėmis;

(45)

antra, šiame reglamente turėtų būti numatyta galimybė teismui laikinai sustabdyti šalutinės nemokumo bylos iškėlimą, kai pagrindinėje nemokumo byloje yra laikinai sustabdomi atskiri vykdymo procesai, kad būtų užtikrintas pagrindinėje nemokumo byloje taikyto sustabdymo veiksmingumas. Teismas turėtų galėti laikinai sustabdyti bylos iškėlimą, jei jis įsitikina, kad yra imtasi tinkamų priemonių vietos kreditorių bendriems interesams apsaugoti. Tokiu atveju visi kreditoriai, kuriems galėtų turėti įtakos derybų dėl restruktūrizavimo plano rezultatai, turėtų būti informuojami apie derybas ir jiems turėtų būti leidžiama jose dalyvauti;

(46)

siekiant užtikrinti veiksmingą vietos interesų apsaugą, nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje neturėtų galėti piktnaudžiaujamai realizuoti valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigimo vieta, esantį turtą ar perkelti jį į kitą vietą, visų pirma siekiant sutrukdyti veiksmingai patenkinti tokius interesus, jei vėliau būtų iškelta šalutinė nemokumo byla;

(47)

šiuo reglamentu neturėtų būti užkertamas kelias valstybės narės, kurioje iškelta šalutinė nemokumo byla, teismams taikyti sankcijas skolininko direktoriams už jų padarytus pareigų pažeidimus su sąlyga, kad tie teismai pagal savo nacionalinę teisę turi jurisdikciją nagrinėti tokius ginčus;

(48)

pagrindine nemokumo byla ir šalutine nemokumo byla gali būti prisidedama prie nemokaus skolininko turto veiksmingo administravimo arba veiksmingo viso turto realizavimo tik tuo atveju, jei su visomis vienu metu nagrinėjamomis bylomis susiję subjektai tinkamai bendradarbiauja. Tinkamas bendradarbiavimas reiškia, kad įvairūs nemokumo specialistai ir susiję teismai glaudžiai bendradarbiauja, visų pirma keisdamiesi pakankamu informacijos kiekiu. Siekiant užtikrinti, kad pagrindinės nemokumo bylos būtų vyraujančios, tokiose bylose nemokumo specialistui turėtų būti suteiktos kelios galimybės įsikišti į šalutines nemokumo bylas, nagrinėjamas tuo pat metu. Visų pirma nemokumo specialistas turėtų galėti pasiūlyti restruktūrizavimo planą ar susitarimą arba prašyti sustabdyti turto realizavimą šalutinėje nemokumo byloje. Bendradarbiaudami nemokumo specialistai ir teismai turėtų atsižvelgti į geriausią bendradarbiavimo tarpvalstybinėse nemokumo bylose praktiką, išdėstytą nemokumo teisės srityje dirbančių Europos ir tarptautinių organizacijų priimtuose ryšių palaikymo ir bendradarbiavimo principuose bei gairėse, visų pirma atitinkamose Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) parengtose gairėse;

(49)

atsižvelgiant į tokį bendradarbiavimą nemokumo specialistai ir teismai turėtų galėti sudaryti susitarimus ir protokolus, kuriais būtų siekiama sudaryti palankesnes sąlygas tarpvalstybiniam bendradarbiavimui įvairiose nemokumo bylose įvairiose valstybėse narėse, susijusiose su tuo pačiu skolininku arba tos pačios įmonių grupės narėmis, kai tai yra suderinama su kiekvienai bylai taikytinomis taisyklėmis. Tokių susitarimų ir protokolų forma gali būti įvairi (rašytinė ar žodinė) ir jų taikymo sritis gali būti įvairi (nuo bendro pobūdžio iki specifinių), ir juos gali sudaryti įvairios šalys. Paprastuose bendro pobūdžio susitarimuose gali būti akcentuojamas glaudaus šalių bendradarbiavimo poreikis nesprendžiant specifinių klausimų, o išsamesniuose specifiniuose susitarimuose gali būti nustatoma principų, kuriais vadovaujamasi keliose nemokumo bylose, sistema ir juos gali tvirtinti susiję teismai, kai to reikalaujama pagal nacionalinę teisę. Juose gali būti nustatytas šalių susitarimas imtis ar nesiimti tam tikrų žingsnių ar veiksmų;

(50)

panašiai įvairių valstybių narių teismai gali bendradarbiauti koordinuodami nemokumo specialistų skyrimą. Tokiomis aplinkybėmis jie gali paskirti vieną nemokumo specialistą kelioms nemokumo byloms, susijusioms su tuo pačiu skolininku ar įvairiomis įmonių grupės narėmis, su sąlyga, kad tai suderinama su kiekvienai bylai taikytinomis taisyklėmis, visų pirma su nemokumo specialistui keliamais kvalifikacijos ir licencijavimo reikalavimais;

(51)

šiuo reglamentu turėtų būti užtikrintas veiksmingas nemokumo bylų, susijusių su įvairiomis įmonių grupę sudarančiomis įmonėmis, administravimas;

(52)

jei nemokumo bylos iškeliamos kelioms tos pačios grupės įmonėms, su tomis bylomis susiję subjektai turėtų tinkamai bendradarbiauti. Todėl įvairiems nemokumo specialistams ir susijusiems teismams turėtų būti taikoma panaši bendradarbiavimo ir ryšių palaikymo tarpusavyje prievolė, kokia taikoma nemokumo specialistams ir teismams, susijusiems su tam pačiam skolininkui iškelta pagrindine ir šalutine nemokumo bylomis. Nemokumo specialistų bendradarbiavimas neturėtų prieštarauti kreditorių interesams nė vienoje byloje, o tokiu bendradarbiavimu turėtų būti siekiama rasti sprendimą, kuriuo būtų stiprinama sinergija visoje grupėje;

(53)

nustatant taisykles dėl įmonių grupių nemokumo bylų neturėtų būti ribojama galimybė teismui kelti nemokumo bylas kelioms tai pačiai grupei priklausančioms įmonėms vienoje jurisdikcijoje, jei teismas nustato, kad tų įmonių pagrindinių interesų vieta yra toje pačioje valstybėje narėje. Tokiais atvejais teismui taip pat turėtų būti suteikta galimybė prireikus visose susijusiose bylose paskirti tą patį nemokumo specialistą, su sąlyga, kad tai neprieštarauja jiems taikytinoms taisyklėms;

(54)

siekiant labiau pagerinti įmonių grupės narių nemokumo bylų koordinavimą ir sudaryti sąlygas koordinuojamam grupės restruktūrizavimui, šiuo reglamentu turėtų būti nustatytos procedūrinės taisyklės dėl įmonių grupės narių nemokumo bylų koordinavimo. Tokiu koordinavimu turėtų būti siekiama užtikrinti koordinavimo veiksmingumą, tuo pačiu metu atsižvelgiant į kiekvienos grupės narės atskirą teisinį subjektiškumą;

(55)

vienai iš įmonių grupės narių iškeltoje nemokumo byloje paskirtas nemokumo specialistas turėtų galėti prašyti pradėti grupės koordinavimo procesą. Vis dėlto, kai to reikalaujama nemokumui taikytinoje teisėje, tas nemokumo specialistas prieš pateikdamas tokį prašymą turėtų gauti būtiną leidimą. Prašyme turėtų būti nurodyti esminiai koordinavimo elementai, visų pirma išdėstytas koordinavimo planas, pasiūlyta, kas turėtų būti paskirtas koordinatoriumi, ir nurodytos numatomos koordinavimo išlaidos;

(56)

siekiant užtikrinti neprivalomą grupės koordinavimo proceso pobūdį, susiję nemokumo specialistai turėtų galėti per nustatytą laikotarpį paprieštarauti dėl savo dalyvavimo procese. Siekiant sudaryti sąlygas susijusiems nemokumo specialistams priimti pagrįstą sprendimą dėl dalyvavimo grupės koordinavimo procese, jau ankstyvuoju proceso etapu jie turėtų būti informuojami apie esminius koordinavimo elementus. Tačiau nemokumo specialistui, kuris iš pradžių prieštarauja dalyvavimui grupės koordinavimo procese, turėtų būti suteikta galimybė vėliau pateikti prašymą jame dalyvauti. Tokiu atveju koordinatorius turėtų priimti sprendimą dėl prašymo priimtinumo. Visiems nemokumo specialistams, įskaitant prašymą pateikusį nemokumo specialistą, turėtų būti pranešta apie koordinatoriaus sprendimą ir jie turėtų turėti galimybę ginčyti tą sprendimą teisme, kuris pradėjo grupės koordinavimo procesą;

(57)

grupės koordinavimo procesu turėtų būti visada siekiama sudaryti palankesnes sąlygas veiksmingam grupės narių nemokumo bylų administravimui ir iš esmės daryti teigiamą poveikį kreditoriams. Todėl šiuo reglamentu turėtų būti užtikrinta, kad teismas, kuriam buvo pateiktas prašymas dėl grupės koordinavimo proceso, įvertintų tuos kriterijus prieš pradėdamas grupės koordinavimo procesą;

(58)

grupės koordinavimo proceso nauda neturėtų būti mažiau svarbi nei to proceso išlaidos. Todėl būtina užtikrinti, kad koordinavimo išlaidos ir tų išlaidų dalis, kurią padengs kiekviena grupės narė, būtų adekvačios, proporcingos ir pagrįstos, ir kad tos išlaidos ir jų dalys būtų nustatytos pagal valstybės narės, kurioje buvo pradėtas grupės koordinavimo procesas, nacionalinę teisę. Susiję nemokumo specialistai taip pat turėtų turėti galimybę kontroliuoti tas išlaidas nuo pat proceso ankstyvojo etapo. Kai to reikalaujama nacionalinėje teisėje, jau ankstyvuoju bylos etapu išlaidų kontrolė galėtų apimti nemokumo specialisto kreipimąsi į teismą ar į kreditorių komitetą dėl patvirtinimo;

(59)

jei, koordinatoriaus vertinimu, jo užduotims vykdyti reikia labai padidinti išlaidas, palyginti su iš pradžių numatytomis išlaidomis, ir bet kuriuo atveju, jei išlaidos viršija 10 % numatomų išlaidų, koordinatorius turėtų gauti grupės koordinavimo procesą pradėjusio teismo leidimą viršyti tokias išlaidas. Prieš priimdamas sprendimą, grupės koordinavimo procesą pradėjęs teismas turėtų suteikti galimybę dalyvaujantiems nemokumo specialistams būti išklausytiems teismo posėdyje, kad jie galėtų pateikti savo pastabas dėl koordinatoriaus prašymo tinkamumo;

(60)

šiame reglamente taip pat reikėtų numatyti alternatyvų mechanizmą, skirtą grupės koordinavimo procese nedalyvaujančioms įmonių grupės narėms, kuriuo būtų užtikrintas koordinuotas grupės restruktūrizavimas. Su vienu iš įmonių grupės narių susijusioje byloje paskirtam nemokumo specialistui turėtų būti leidžiama prašyti sustabdyti bet kurios priemonės, susijusios su turto realizavimu kitoms grupės narėms, kurioms netaikomas grupės koordinavimo procesas, iškeltoje byloje, taikymą. Tokio sustabdymo būtų galima prašyti tik tuo atveju, jei atitinkamos grupės narėms yra pateiktas restruktūrizavimo planas, jei planas yra naudingas kreditoriams, dalyvaujantiems byloje, kurioje prašoma sustabdymo, ir jei sustabdymas yra būtinas siekiant užtikrinti, kad tokį planą būtų galima tinkamai įgyvendinti;

(61)

šiuo reglamentu neturėtų būti užkertamas kelias valstybėms narėms nustatyti nacionalines taisykles, kuriomis būtų papildytos šiame reglamente nustatytos taisyklės dėl bendradarbiavimo, ryšių palaikymo ir koordinavimo įmonių grupių narių nemokumo klausimais, su sąlyga, kad tų nacionalinių taisyklių taikymo sritis bus apribota nacionaline jurisdikcija ir kad dėl jų taikymo nebus sumažintas šiuo reglamentu nustatytų taisyklių veiksmingumas;

(62)

šiame reglamente numatytos taisyklės dėl bendradarbiavimo, ryšių palaikymo ir koordinavimo įmonių grupės narių nemokumo klausimų srityje turėtų būti taikomos tik tuo atveju, jei daugiau nei vienoje valstybėje narėje buvo iškeltos bylos, susijusios su įvairiomis tos pačios įmonių grupės narėmis;

(63)

bet kuris kreditorius, kurio įprastinė gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra Sąjungoje, turėtų turėti teisę pateikti reikalavimus kiekvienoje Sąjungoje nagrinėjamoje nemokumo byloje, susijusioje su skolininko turtu. Ši nuostata turėtų būti taip pat taikoma mokesčių administratoriams ir socialinio draudimo institucijoms. Šiuo reglamentu neturėtų būti užkirstas kelias nemokumo specialistui pateikti reikalavimus tam tikrų kreditorių grupių, pavyzdžiui, darbuotojų, vardu, kai taip numatyta nacionalinėje teisėje. Vis dėlto, siekiant užtikrinti kreditoriams vienodas sąlygas, turėtų būti koordinuojamas pajamų paskirstymas. Kiekvienam kreditoriui turėtų būti suteikta galimybė pasilikti sau tą turto dalį, kuri jam buvo paskirta nemokumo byloje, tačiau kitose bylose jam turėtų būti leista dalyvauti skirstant visą turtą tik jeigu vienodą padėtį užimantys kreditoriai yra gavę tokią pat savo reikalavimų dalį;

(64)

labai svarbu, kad kreditoriai, kurių įprastinė gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra Sąjungoje, būtų informuojami apie iškeltas nemokumo bylas, susijusias su jų skolininko turtu. Siekiant užtikrinti spartų informacijos perdavimą kreditoriams, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 (6) neturėtų būti taikomas, kai šiame reglamente nurodoma kreditorių informavimo prievolė. Naudojantis standartinėmis formomis visomis oficialiosiomis Sąjungos institucijų kalbomis kreditoriams turėtų būti paprasčiau pateikti reikalavimus kitoje valstybėje narėje iškeltoje byloje. Dėl neišsamiai užpildytų standartinių formų padarinių turėtų būti sprendžiama pagal nacionalinę teisę;

(65)

šis reglamentas turėtų numatyti, kad teismo sprendimai dėl juo reglamentuojamų nemokumo bylų iškėlimo, eigos ir užbaigimo bei teismo sprendimai, tiesiogiai susiję su nemokumo bylomis, būtų pripažįstami nedelsiant. Dėl to automatiškas pripažinimas turėtų reikšti, kad pagal valstybės narės, kurioje buvo iškelta byla, teisę kylančios bylos nagrinėjimo pasekmės turės tokią pat teisinę galią visose kitose valstybėse narėse. Valstybių narių teismų priimti sprendimai turėtų būti pagrįsti tarpusavio pasitikėjimo principu. Todėl nepripažinimo pagrindų turi būti tik tiek, kiek yra minimaliai reikalinga. Tuo remiantis turėtų būti sprendžiamas ir kiekvienas ginčas, kuriame dviejų valstybių narių teismai pareiškia turintys kompetenciją iškelti pagrindinę nemokumo bylą. Pirmojo teismo sprendimas iškelti bylą turėtų būti pripažįstamas kitose valstybėse narėse, nesuteikiant joms teisės tikrinti to teismo sprendimo;

(66)

šiame reglamente numatytiems klausimams turėtų būti nustatytos vieningos kolizinės taisyklės savo taikymo srityje pakeisiančios nacionalines tarptautinės privatinės teisės taisykles. Jeigu nenustatyta kitaip, turėtų būti taikoma valstybės narės, kurioje iškelta byla, teisė (lex concursus). Ši kolizinė taisyklė turėtų galioti pagrindinėms nemokumo byloms ir vietinėms byloms. Pagal lex concursus nustatomos nemokumo bylų procesinės ir materialinės pasekmės asmenims ir susijusiems teisiniams santykiams. Ji reglamentuoja visas nemokumo bylų iškėlimo, eigos ir užbaigimo sąlygas;

(67)

automatiškas nemokumo bylų, kurioms paprastai taikoma valstybės, kurioje iškelta byla, teisė, pripažinimas gali prieštarauti taisyklėms, pagal kurias kitose valstybėse narėse turi būti vykdomi sandoriai. Siekiant apsaugoti teisėtus lūkesčius ir tikrumą dėl kitose valstybėse narėse sudarytų sandorių, nei ta valstybė narė, kurioje iškelta byla, reikėtų priimti tam tikras bendrosios taisyklės išimtis;

(68)

visų pirma reikalinga speciali nuoroda dėl daiktinių teisių, kuria nukrypstama nuo valstybės, kurioje iškelta byla, teisės, kadangi tokios teisės ypač svarbios teikiant kreditą. Tokių daiktinių teisių pagrindas, galiojimas ir apimtis paprastai turėtų būti nustatomi pagal lex situs ir nepriklausyti nuo nemokumo bylos iškėlimo. Todėl daiktinę teisę turinčiam asmeniui reikėtų palikti galimybę toliau ginti savo teisę į atskirą bylos nagrinėjimą arba atskirą įkaito garantijų išsprendimą. Kai, pagal lex situs, daiktinės teisės objektas yra turtas, esantis vienoje valstybėje narėje, tačiau pagrindinė nemokumo byla nagrinėjama kitoje valstybėje narėje, nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje turėtų turėti teisę reikalauti, kad šalutinė nemokumo byla būtų iškelta ten, kur kyla daiktinės teisės, jeigu ten yra skolininko įsisteigimo vieta. Jeigu šalutinė nemokumo byla neiškeliama, perviršis už parduotą turtą, priklausantį pagal daiktines teises, turėtų būti sumokėtas nemokumo specialistui pagrindinėje nemokumo byloje;

(69)

šiuo reglamentu nustatomos kelios galimybės teismui sustabdyti bylos iškėlimą arba sustabdyti vykdymo procesą. Toks sustabdymas neturėtų daryti poveikio kreditorių arba trečiųjų šalių daiktinėms teisėms;

(70)

jei valstybės, kurioje iškelta byla, teisė neleidžia reikalavimų įskaitymo, kreditoriui vis tiek turėtų būti suteikta teisė į tokį įskaitymą, jeigu tai leidžia teisė, taikytina nemokaus skolininko reikalavimui. Tokiu atveju įskaitymas atliktų garantijos funkciją remiantis teisinėmis nuostatomis, kuriomis atitinkamas kreditorius gali vadovautis reikalavimo pateikimo metu;

(71)

taip pat turi būti užtikrinta speciali mokėjimo sistemų ir finansinių rinkų apsauga, pavyzdžiui, aktyvų ir įsipareigojimų pozicijų uždarymo ir jų užskaitos susitarimams, naudojamiems tokiose sistemose, ir vertybinių popierių pardavimui bei garantijoms, numatytoms tokiems sandoriams, kuriuos visų pirma reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/26/EB (7). Vienintelė tokiems sandoriams taikytina teisė turėtų būti susijusiai sistemai arba rinkai taikytina teisė. Ta teisė skirta užkirsti kelią galimybei, kad sandorių mokėjimo ir atsiskaitymo mechanizmai, numatyti valstybių narių mokėjimo ir įskaitymo sistemose arba reguliuojamose finansinėse rinkose, nebūtų pakeisti verslo partneriui tapus nemokiu. Direktyvoje 98/26/EB yra numatytos specialios nuostatos, kurioms reikėtų teikti pirmenybę šiame reglamente nustatytų bendrųjų taisyklių atžvilgiu;

(72)

siekiant apsaugoti darbuotojus ir darbo vietas, nemokumo bylų pasekmės darbo sutarties tęsimui arba nutraukimui ir visų tokios darbo sutarties šalių teisėms bei pareigoms turėtų būti nustatytos teisėje, taikytinoje atitinkamai darbo sutarčiai pagal bendrąsias teisės kolizijos taisykles. Be to, tais atvejais, kai darbo sutarčių nutraukimą turi patvirtinti teismas arba administracinė institucija, valstybė narė, kurioje yra skolininko įsisteigimo vieta, turėtų išlaikyti jurisdikciją tokiam patvirtinimui duoti, net jei nemokumo byla toje valstybėje narėje nebuvo iškelta. Bet kurie kiti su nemokumo teise susiję klausimai, pavyzdžiui, tai, ar darbuotojų reikalavimai yra apsaugoti pirmumo teisėmis ir koks gali būti tokių pirmumo teisių statusas, turėtų būti nustatyti pagal valstybės narės, kurioje iškelta (pagrindinė arba šalutinė) nemokumo byla, teisę, išskyrus atvejus, kai pagal šį reglamentą duotas įsipareigojimas išvengti šalutinės nemokumo bylos;

(73)

nemokumo bylos pasekmėms nebaigtoms nagrinėti teismo arba nebaigtoms nagrinėti arbitražo byloms, susijusioms su turtu arba teisėmis, kurie sudaro nemokaus skolininko turto dalį, taikytina teisė turėtų būti tos valstybės narės, kurioje yra nagrinėjama teismo byla arba kurioje yra arbitražo vieta, teisė. Vis dėlto ši taisyklė neturėtų turėti poveikio nacionalinėms taisyklėms dėl arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo;

(74)

siekiant atsižvelgti į tam tikrų valstybių narių teismų sistemų konkrečias procedūrines taisykles, reikėtų numatyti tam tikrų šio reglamento taisyklių lankstumą. Todėl šiame reglamente pateikiamos nuorodos į pranešimą, kurį turėtų pateikti valstybės narės teisminė institucija, turėtų apimti, jei to reikalaujama valstybės narės procedūrinėse taisyklėse, tos teisminės institucijos įsakymą pateikti pranešimą;

(75)

dėl su verslu susijusių priežasčių pagrindinis sprendimo iškelti bylą turinys turėtų būti skelbiamas, nemokumo specialisto prašymu, kitoje valstybėje narėje, nei teismo, kuris priėmė tą sprendimą, valstybėje narėje. Jei susijusioje valstybėje narėje yra įsisteigimo vieta, toks skelbimas turėtų būti privalomas. Tačiau šios informacijos paskelbimas jokiu atveju neturėtų būti laikomas užsienyje iškeltos bylos išankstine pripažinimo sąlyga;

(76)

siekiant pagerinti informacijos teikimą atitinkamiems kreditoriams ir teismams ir užkirsti kelią lygiagrečių nemokumo bylų iškėlimui, reikėtų reikalauti, kad viešai prieinamame elektroniniame registre valstybės narės skelbtų aktualią informaciją apie tarpvalstybines nemokumo bylas. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas kreditoriams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta ar buveinė yra kitose valstybėse narėse, ir kitose valstybėse narėse esantiems teismams gauti tą informaciją, šiuo reglamentu turėtų būti numatytas tokių nemokumo registrų tarpusavio sujungimas Europos e. teisingumo portale. Valstybėms narėms turėtų būti leidžiama skelbti aktualią informaciją keliuose registruose ir turėtų būti galima sujungti daugiau nei vieną kiekvienos valstybės narės registrą;

(77)

šiame reglamente turėtų būti nustatytas minimalus informacijos, kuri turi būti skelbiama nemokumo registruose, kiekis. Valstybėms narėms neturėtų būti draudžiama skelbti papildomą informaciją. Kai skolininkas yra fizinis asmuo, nemokumo registruose registracijos numeris turėtų būti nurodytas tik tuomet, jei skolininkas vykdo savarankišką ūkinę komercinę ar profesinę veiklą. Tas registracijos numeris turėtų būti suprantamas kaip skolininko savarankiškos ūkinės komercinės ar profesinės veiklos unikalus registracijos numeris, paskelbtas įmonių registre, jei toks numeris jam priskirtas;

(78)

kreditoriams yra itin svarbi informacija apie tam tikrus nemokumo bylos aspektus, pavyzdžiui, apie reikalavimų pateikimo ar sprendimų užginčijimo terminus. Vis dėlto šiuo reglamentu neturėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės tuos terminus apskaičiuotų kiekvienu atveju atskirai. Valstybės narės turėtų galėti vykdyti savo prievoles pateikiant hipersaitus į Europos e. teisingumo portalą, kuriame bus pateikiama aiški informacija apie tų terminų apskaičiavimo kriterijus;

(79)

siekiant užtikrinti pakankamą informacijos, susijusios su fiziniais asmenimis, kurie nevykdo savarankiškos ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, apsaugą valstybės narės turėtų galėti pasirūpinti, kad prieiga prie tos informacijos būtų įmanoma pagal papildomus paieškos kriterijus, pavyzdžiui, skolininko asmens kodą, adresą, gimimo datą ar kompetentingo teismo apylinkę, arba nustatyti, kad prieiga būtų suteikiama tik paprašius kompetentingos institucijos arba patikrinus teisėtą interesą;

(80)

valstybės narės taip pat turėtų galėti į savo nemokumo registrus neįtraukti informacijos apie fizinius asmenis, kurie nevykdo savarankiškos ūkinės komercinės ar profesinės veiklos. Tokiu atveju valstybės narės turėtų užtikrinti, kad aktuali informacija kreditoriams būtų pateikta asmeniškai ir, kad bylos nagrinėjimas nedarytų įtakos tų kreditorių, kurie negavo šios informacijos, reikalavimams;

(81)

gali būti taip, kad kai kurie suinteresuoti asmenys nežino, jog nemokumo byla iškelta, ir, elgdamiesi sąžiningai, veikia susidariusioms naujoms aplinkybėms prieštaraujančiu būdu. Siekiant apsaugoti tokius asmenis, kurie, nežinodami apie bylos užsienyje iškėlimą, sumoka pinigus skolininkui, o ne nemokumo specialistui užsienio šalyje, reikėtų numatyti, kad tokiu mokėjimu būtų panaikinama skola;

(82)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (8);

(83)

šiame reglamente laikomasi pagrindinių teisių ir principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Visų pirma šiuo reglamentu siekiama skatinti taikyti 8, 17 ir 47 straipsnius, atitinkamai susijusius su asmens duomenų apsauga, teise į nuosavybę ir teisę į veiksmingą teisinę gynybą bei teisingą bylos nagrinėjimą;

(84)

tvarkant asmens duomenis pagal šį reglamentą, taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB (9) ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 45/2001 (10);

(85)

šiuo reglamentu nedaromas poveikis Tarybos reglamentui (EEB, Euratomas) Nr. 1182/71 (11);

(86)

kadangi šio reglamento tikslo valstybės narės negali deramai pasiekti, o šio tikslo dėl teisinės sistemos sukūrimo tinkamam tarpvalstybinių nemokumo bylų administravimui būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(87)

pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 3 straipsnį ir 4a straipsnio 1 dalį Jungtinė Karalystė ir Airija pranešė apie savo ketinimą dalyvauti priimant ir taikant šį reglamentą;

(88)

pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą, ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;

(89)

buvo pasikonsultuota su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu, kuris 2013 m. kovo 27 d. pateikė nuomonę (12),

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

I SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis

Taikymo sritis

1.   Šis reglamentas taikomas viešai nagrinėjamoms kolektyvinėms byloms, įskaitant laikino pobūdžio bylas, kurios grindžiamos teisės aktais dėl nemokumo ir kuriose sanavimo, skolos sureguliavimo, reorganizavimo arba likvidavimo tikslais:

a)

iš skolininko visiškai arba iš dalies atimama teisė disponuoti savo turtu ir paskiriamas nemokumo specialistas;

b)

skolininko turtą ir reikalus kontroliuoja ar prižiūri teismas arba

c)

teismo nurodymu ar teisės aktų nustatyta tvarka laikinai sustabdomi atskiri vykdymo procesai, kad galėtų įvykti skolininko ir jo kreditorių derybos, jeigu šiose bylose, kurios yra sustabdomos, numatomos tinkamos priemonės visiems kreditoriams bendrai apsaugoti ir, jei nepasiekiama susitarimo, jos yra preliminarios bylos vienos iš a arba b punkte nurodytų bylų atžvilgiu.

Kai šioje dalyje nurodytos bylos gali būti iškeltos tais atvejais, kai nemokumas yra tik tikėtinas, jomis turi būti siekiama išvengti skolininko nemokumo arba skolininko verslo veiklos nutraukimo.

Šioje dalyje nurodytos bylos yra išvardytos A priede.

2.   Šis reglamentas netaikomas 1 dalyje nurodytoms byloms, susijusioms su:

a)

draudimo įmonėmis;

b)

kredito įstaigomis;

c)

investicinėmis įmonėmis ir kitomis įmonėmis, įstaigomis ir bendrovėmis – ta apimtimi, kiek joms taikoma Direktyva 2001/24/EB, arba

d)

kolektyvinio investavimo subjektais.

2 straipsnis

Terminų apibrėžtys

Šiame reglamente:

1)

    kolektyvinės bylos – bylos, kuriose dalyvauja visi skolininko kreditoriai arba didelė jų dalis, su sąlyga, kad pastaruoju atveju šia byla nedaromas poveikis joje nedalyvaujančių kreditorių reikalavimams;

2)

    kolektyvinio investavimo subjektai – kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektai (KIPVPS), kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/65/EB (13), ir alternatyvaus investavimo fondai (AIF), kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/61/ES (14);

3)

    savo turtu disponuojantis skolininkas – skolininkas, kuriam iškelta nemokumo byla, kuri yra nebūtinai susijusi su nemokumo specialisto paskyrimu arba visišku teisių ir pareigų administruoti skolininko turtą perdavimu nemokumo specialistui, kai dėl to skolininkas ir toliau visiškai arba bent iš dalies kontroliuoja savo turtą ir reikalus;

4)

    nemokumo bylos – A priede išvardytos bylos;

5)

   nemokumo specialistas – bet kuris asmuo ar institucija, kurie atlieka šias, įskaitant laikino pobūdžio, funkcijas:

i)

tikrina ir priima reikalavimus, pareikštus nemokumo byloje;

ii)

atstovauja kolektyviniams kreditorių interesams;

iii)

visiškai arba iš dalies administruoja turtą, kuriuo teisė disponuoti buvo atimta iš skolininko;

iv)

likviduoja iii punkte nurodytą turtą arba

v)

prižiūri skolininko reikalų administravimą.

Pirmoje pastraipoje nurodyti asmenys ir institucijos yra išvardyti B priede;

6)

   teismas:

i)

1 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose, 4 straipsnio 2 dalyje, 5 ir 6 straipsniuose, 21 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 2 dalies j punkte, 36, 39 ir 61–77 straipsniuose – valstybės narės teisminė institucija;

ii)

visuose kituose straipsniuose – valstybės narės teisminė institucija ar bet kuri kita kompetentinga institucija, turinti įgaliojimus iškelti nemokumo bylą, patvirtinti tokios bylos iškėlimą ar priimti sprendimus tokioje byloje;

7)

   teismo sprendimas, kuriuo iškeliama nemokumo byla, apima:

i)

bet kurio teismo sprendimą iškelti nemokumo bylą arba patvirtinti tokios bylos iškėlimą ir

ii)

teismo sprendimą paskirti nemokumo specialistą;

8)

    bylos iškėlimo momentas – momentas, kuriuo įsiteisėja teismo sprendimas, kuriuo iškeliama nemokumo byla, neatsižvelgiant į tai, ar teismo sprendimas yra galutinis;

9)

   valstybė narė, kurioje yra turtas:

i)

įmonių vardinių akcijų, išskyrus nurodytas ii punkte, atveju – valstybė narė, kurios teritorijoje yra akcijas išleidusios įmonės registruota buveinė;

ii)

finansinių priemonių, teisę į kurias įrodo įrašai registre arba tarpininko ar jo vardu tvarkomoje sąskaitoje, atveju (toliau – nematerialūs vertybiniai popieriai) – valstybė narė, kurioje tvarkomas registras ar sąskaita, kuriuose padaryti tie įrašai;

iii)

kredito įstaigos sąskaitose turimų pinigų atveju – tarptautiniame banko sąskaitos numeryje (IBAN) nurodyta valstybė arba IBAN neturinčios kredito įstaigos sąskaitose turimų pinigų atveju – valstybė narė, kurioje yra kredito įstaigos, kurioje turima ta sąskaita, centrinė administracija, arba tais atvejais, kai sąskaita turima filiale, agentūroje ar kitoje įsisteigimo vietoje – valstybė narė, kurioje yra tas filialas, agentūra ar kita įsisteigimo vieta;

iv)

turto ir teisių, kurių turėjimas nuosavybės teise arba teisė į juos įregistruoti viešame registre, išskyrus i punkte nurodytą turtą ir teises, atveju – valstybė narė, kurios žinioje yra tvarkomas registras;

v)

Europos patentų atveju – valstybė narė, kuriai išduotas Europos patentas;

vi)

autorių teisių ir gretutinių teisių atveju – valstybė narė, kurios teritorijoje yra tokių teisių turėtojo įprastinė gyvenamoji vieta arba registruota buveinė;

vii)

materialiojo turto, išskyrus i–iv punktuose nurodytą turtą, atveju – valstybė narė, kurios teritorijoje yra tas turtas;

viii)

reikalavimų trečiųjų šalių atžvilgiu, išskyrus reikalavimus, susijusius su iii punkte nurodytu turtu, atveju – valstybė narė, kurios teritorijoje yra trečiosios šalies, privalančios įvykdyti reikalavimus, pagrindinių interesų vieta, kaip nustatyta vadovaujantis 3 straipsnio 1 dalimi;

10)

    įsisteigimo vieta – bet kuri veiklos vieta, kurioje skolininkas vykdo arba tris mėnesius iki pareiškimo dėl pagrindinės nemokumo bylos iškėlimo pateikimo vykdė ne laikiną ekonominę veiklą naudodamas žmogiškuosius išteklius bei turtą;

11)

    vietos kreditorius – kreditorius, kurio reikalavimai skolininko atžvilgiu kyla iš valstybėje narėje, kuri nėra valstybė narė, kurioje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, esančios įsisteigimo vietos veiklos arba yra su šia veikla susiję;

12)

    užsienio kreditorius – kreditorius, įskaitant valstybių narių mokesčių ir socialinio draudimo institucijas, kurio įprastinė gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra ne bylos iškėlimo valstybėje narėje;

13)

    įmonių grupė – patronuojančioji įmonė ir visos jos patronuojamosios įmonės;

14)

    patronuojančioji įmonė – įmonė, kuri tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuoja vieną ar kelias patronuojamąsias įmones.Įmonė, kuri rengia konsoliduotąsias finansines ataskaitas pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/34/ES (15) laikoma patronuojančiąja įmone.

3 straipsnis

Tarptautinė jurisdikcija

1.   Jurisdikciją iškelti nemokumo bylą turi valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, teismai (toliau – pagrindinė nemokumo byla). Pagrindinių interesų vieta – tai vieta, kurioje skolininkas nuolat administruoja savo interesus ir kurią gali nustatyti trečiosios šalys.

Įmonės arba juridinio asmens atveju preziumuojama, kad jo (jos) pagrindinių interesų vieta yra jo (jos) registruotos buveinės vieta, jei nėra įrodymų, kad yra priešingai. Ta prezumpcija taikoma tik tuo atveju, jei registruota buveinė nebuvo perkelta į kitą valstybę narę per tris mėnesius iki pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimo pateikimo.

Fizinio asmens, vykdančio savarankišką ūkinę komercinę ar profesinę veiklą, atveju preziumuojama, kad pagrindinių interesų vieta yra to fizinio asmens pagrindinė verslo vieta, jei nėra įrodymų, kad yra priešingai. Ta prezumpcija taikoma tik tuo atveju, jei fizinio asmens pagrindinė verslo vieta nebuvo perkelta į kitą valstybę narę per tris mėnesius iki pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimo pateikimo.

Bet kurio kito fizinio asmens atveju preziumuojama, kad pagrindinių interesų vieta yra fizinio asmens įprastinė gyvenamoji vieta, jei nėra įrodymų, kad yra priešingai. Ta prezumpcija taikoma tik tuo atveju, jei įprastinė gyvenamoji vieta nebuvo perkelta į kitą valstybę narę per šešis mėnesius iki pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimo pateikimo.

2.   Jei skolininko pagrindinių interesų vieta yra valstybės narės teritorijoje, kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją iškelti tam skolininkui nemokumo bylą tik tuo atveju, jei tos kitos valstybės narės teritorijoje yra jo įsisteigimo vieta. Tokios bylos pasekmės gali apimti tik tą skolininko turtą, kuris yra pastarosios valstybės narės teritorijoje.

3.   Tais atvejais, kai nemokumo byla iškelta pagal 1 dalį, visos pagal 2 dalį vėliau iškeltos bylos laikomos šalutinėmis nemokumo bylomis.

4.   2 dalyje nurodyta teritorinė nemokumo byla gali būti iškelta tik prieš iškeliant pagrindinę nemokumo bylą pagal 1 dalį ir kai:

a)

iškelti nemokumo bylos pagal 1 dalį negalima dėl valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, teisėje nustatytų sąlygų arba

b)

iškelti teritorinę nemokumo bylą prašo:

i)

kreditorius, kurio reikalavimas kyla iš valstybės narės, kurioje prašoma iškelti teritorinę nemokumo bylą, teritorijoje esančios įsisteigimo vietos veiklos arba šis reikalavimas yra su ja susijęs, arba

ii)

valdžios institucija, kuri, remdamasi valstybės narės, kurios teritorijoje yra įsisteigimo vieta, teise, turi teisę prašyti iškelti nemokumo bylą.

Iškėlus pagrindinę nemokumo bylą, teritorinė nemokumo byla tampa šalutine nemokumo byla.

4 straipsnis

Jurisdikcijos tikrinimas

1.   Teismas, kuriam pateiktas pareiškimas dėl nemokumo bylos iškėlimo, savo iniciatyva patikrina, ar jis turi jurisdikciją pagal 3 straipsnį. Teismo sprendime, kuriuo iškeliama nemokumo byla, nurodoma, kokiais pagrindais grindžiama teismo jurisdikcija, ir visų pirma tai, ar jurisdikcija grindžiama 3 straipsnio 1 ar 2 dalimi.

2.   Nepaisant 1 dalies, tais atvejais, kai nemokumo byla pagal nacionalinę teisę iškeliama ne teismo sprendimu, valstybės narės gali patikėti tokioje byloje paskirtam nemokumo specialistui patikrinti, ar valstybė narė, kurioje nagrinėjamas pareiškimas dėl bylos iškėlimo, turi jurisdikciją pagal 3 straipsnį. Tokiu atveju nemokumo specialistas sprendime, kuriuo iškeliama nemokumo byla, nurodo, kokiais pagrindais grindžiama jurisdikcija, ir visų pirma tai, ar jurisdikcija grindžiama 3 straipsnio 1 ar 2 dalimi.

5 straipsnis

Sprendimo iškelti pagrindinę nemokumo bylą teisminė peržiūra

1.   Skolininkas arba bet kuris kreditorius gali ginčyti teisme sprendimą, kuriuo iškeliama pagrindinė nemokumo byla, remdamasis tarptautine jurisdikcija.

2.   Kai tai nustatyta nacionalinėje teisėje, sprendimą, kuriuo iškeliama pagrindinė nemokumo byla, gali ginčyti kitos nei 1 dalyje nurodytos šalys, arba jį galima ginčyti remiantis kitais nei tarptautinės jurisdikcijos nebuvimas pagrindais.

6 straipsnis

Jurisdikcija tiesiogiai iš nemokumo bylos kylančių ir glaudžiai su ja susijusių ieškinių atžvilgiu

1.   Jurisdikciją nagrinėti visus tiesiogiai iš nemokumo bylos kylančius ir glaudžiai su ja susijusius ieškinius, pavyzdžiui, ieškinius dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi valstybės narės, kurios teritorijoje pagal 3 straipsnį iškelta nemokumo byla, teismai.

2.   Tais atvejais, kai 1 dalyje nurodytas ieškinys yra susijęs su civiliniu ar komerciniu ieškiniu tam pačiam atsakovui, nemokumo specialistas gali pareikšti abu ieškinius valstybės narės, kurios teritorijoje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta ar buveinė, teismuose, o kai ieškinys pareiškiamas keliems atsakovams – valstybės narės, kurioje yra bet kurio iš jų nuolatinė gyvenamoji vieta ar buveinė, teismuose, su sąlyga, kad tie teismai turi jurisdikciją pagal Reglamentą (ES) Nr. 1215/2012.

Pirma pastraipa taikoma ir savo turtu disponuojančiam skolininkui su sąlyga, kad pagal nacionalinę teisę savo turtu disponuojantis skolininkas gali pareikšti ieškinius dėl nemokaus subjekto turto.

3.   Pagal 2 dalį ieškiniai laikomi susijusiais, kai jie yra taip glaudžiai susiję, kad juos tikslinga nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti teismo sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios dėl atskirai vykstančių teismo procesų.

7 straipsnis

Taikytina teisė

1.   Išskyrus atvejus, kai šiame reglamente numatyta kitaip, nemokumo byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, (toliau – valstybė, kurioje iškelta byla), teisė.

2.   Valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tos bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą. Visų pirma ji nustato:

a)

skolininkus, kuriems gali būti iškelta nemokumo byla atsižvelgiant į jų procesinį veiksnumą;

b)

nuosavybę, kuri sudaro nemokaus subjekto turto dalį, ir tvarką, kaip turi būti tvarkomas turtas, kurį skolininkas įgijo arba kuris jam perduotas po to, kai buvo iškelta nemokumo byla;

c)

atitinkamus skolininko ir nemokumo specialisto įgaliojimus;

d)

sąlygas, kada galima remtis įskaitymais;

e)

nemokumo bylų pasekmes esamoms sutartims, kuriose skolininkas yra viena iš šalių;

f)

nemokumo bylų pasekmes individualių kreditorių iškeltoms byloms, išskyrus nebaigtas nagrinėti bylas;

g)

reikalavimus, kurie turi būti nukreipti į nemokaus skolininko turtą, ir reikalavimų, atsiradusių iškėlus nemokumo bylą, vertinimą;

h)

taisykles, reglamentuojančias reikalavimų pateikimą, patikrinimą ir pripažinimą;

i)

taisykles, reguliuojančias iš realizuoto turto gautų pajamų paskirstymą, reikalavimų eiliškumą ir teises kreditorių, kuriems po nemokumo bylos iškėlimo pavyko patenkinti dalį jų reikalavimų remiantis daiktine teise arba įskaičius tarpusavio reikalavimus;

j)

nemokumo bylų užbaigimo, ypač pasiekus susitarimą su kreditoriais, sąlygas ir pasekmes;

k)

kreditorių teises po nemokumo bylos užbaigimo;

l)

koks subjektas turi padengti nemokumo bylos sąnaudas ir išlaidas;

m)

taisykles dėl sandorių, kurie yra nenaudingi visiems kreditoriams bendrai, pripažinimo niekiniais, jų nuginčijimo ar jų nevykdytinumo.

8 straipsnis

Trečiųjų šalių daiktinės teisės

1.   Nemokumo bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį materialųjį ar nematerialųjį, kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, įskaitant konkretų turtą ir visą neapibrėžtą turtą, kuris kartais keičiasi.

2.   1 dalyje nurodytos teisės visų pirma reiškia:

a)

teisę disponuoti turtu arba sudaryti sąlygas ir užtikrinti, kad juo būtų disponuojama, bei teisę naudoti iš to turto gautas pajamas arba iš to turto, ypač iš jo arešto arba įkeitimo, gaunamas pajamas;

b)

išimtinę reikalavimo patenkinimo teisę, ypač kai su reikalavimu susijusi teisė yra užtikrinta areštu, arba reikalavimo teisė užtikrinama pateikiant garantiją;

c)

teisę reikalauti, kad bet kuris asmuo, valdantis ar naudojantis turtą priešingai šalies, turinčios teisę jį naudoti, norams, jį grąžintų ir (arba) atliktų restituciją;

d)

daiktinę teisę gauti naudos iš naudojamo turto.

3.   Daiktine teise laikoma viešame registre įrašyta ir vykdytina trečiųjų šalių atžvilgiu teisė, pagal kurią galima įgyti daiktinę teisę, apibrėžtą 1 dalyje.

4.   1 dalis neužkerta kelio pateikti 7 straipsnio 2 dalies m punkte nurodytų pareiškimų dėl sandorių pripažinimo niekiniais, nuginčijimo ar jų nevykdytinumo.

9 straipsnis

Tarpusavio įskaitymas

1.   Nemokumo bylos iškėlimas neturi įtakos kreditorių teisei reikalauti, kad būtų įskaityti jų ir skolininko tarpusavio reikalavimai, jeigu nemokaus skolininko reikalavimui taikytina teisė tokį įskaitymą leidžia.

2.   1 dalis neužkerta kelio pateikti 7 straipsnio 2 dalies m punkte nurodytų pareiškimų dėl sandorių pripažinimo niekiniais, nuginčijimo ar jų nevykdytinumo.

10 straipsnis

Nuosavybės teisės išlaikymas

1.   Nemokumo bylos iškėlimas turto pirkėjui neturi įtakos turto pardavėjų teisėms, paremtoms nuosavybės teisės išlaikymu, jeigu bylos iškėlimo metu šis turtas yra ne toje valstybėje narėje, kurioje byla iškelta.

2.   Nemokumo bylos iškėlimas turto pardavėjui po to, kai turtas jau perduotas, nesudaro pagrindo anuliuoti ar nutraukti pirkimo sutartį ir nekliudo pirkėjui įgyti nuosavybės teisę, jeigu bylos iškėlimo metu parduotasis turtas buvo ne bylą iškėlusios valstybės narės teritorijoje.

3.   1 ir 2 dalys neužkerta kelio pateikti 7 straipsnio 2 dalies m punkte nurodytų pareiškimų dėl sandorių pripažinimo niekiniais, nuginčijimo ar jų nevykdytinumo.

11 straipsnis

Sutartys dėl nekilnojamojo turto

1.   Nemokumo bylos pasekmes sutartims, suteikiančioms teisę įgyti ar naudoti nekilnojamąjį turtą, reglamentuoja tik tos valstybės narės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, teisė.

2.   Teismas, kuris iškėlė pagrindinę nemokumo bylą, turi jurisdikciją patvirtinti šiame straipsnyje nurodytų sutarčių nutraukimą ar pakeitimus, kai:

a)

toms sutartims taikytinoje valstybės narės teisėje reikalaujama, kad tokia sutartis gali būti nutraukta arba keičiama tik gavus teismo, kuriame iškelta nemokumo byla, sutikimą, ir

b)

nemokumo byla toje valstybėje narėje neiškelta.

12 straipsnis

Mokėjimų sistemos ir finansų rinkos

1.   Nedarant poveikio 8 straipsniui, nemokumo bylos pasekmes mokėjimų ar atsiskaitymo sistemos šalių teisėms ar prievolėms ar finansų rinkai reglamentuoja tik tai sistemai ar rinkai taikytina valstybės narės teisė.

2.   Šio straipsnio 1 dalies nuostatos neužkerta kelio pateikti pareiškimų sandorių pripažinimo niekiniais, nuginčijimo ar jų nevykdytinumo, jei tokia byla gali būti iškelta siekiant atidėti mokėjimus ar sandorius pagal atitinkamai mokėjimų sistemai ar finansų rinkai taikytiną teisę.

13 straipsnis

Darbo sutartys

1.   Nemokumo bylos pasekmes darbo sutartims ir darbo santykiams reglamentuoja darbo sutartims taikytina valstybės narės teisė.

2.   Valstybės narės teismai, kuriuose gali būti iškelta šalutinė nemokumo byla, išlaiko jurisdikciją patvirtinti šiame straipsnyje nurodytų sutarčių nutraukimą ar pakeitimus, net jei toje valstybėje narėje nebuvo iškelta nemokumo byla.

Pirma pastraipa taip pat taikoma institucijai, kuri pagal nacionalinę teisę yra kompetentinga patvirtinti šiame straipsnyje nurodytų sutarčių nutraukimą ar pakeitimus.

14 straipsnis

Pasekmės teisėms, kurias būtina registruoti

Nemokumo bylos pasekmes skolininko teisėms į nekilnojamąjį turtą, laivą ar lėktuvą, kurie turi būti užregistruoti viešame registre, nustato valstybės narės, kurios žinioje yra tvarkomas registras, teisė.

15 straipsnis

Bendro galiojimo Europos patentai ir Bendrijos prekių ženklai

Taikant šį reglamentą, bendro galiojimo Europos patentas, Bendrijos prekių ženklas ar bet kuri kita panaši Sąjungos teisėje nustatyta teisė gali būti įtraukti tik į 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą bylą.

16 straipsnis

Žalingi sandoriai

7 straipsnio 2 dalies m punktas netaikomas, jei asmuo, gavęs naudos iš visiems kreditoriams žalingų sandorių, pateikia įrodymus, kad:

a)

tas sandoris reglamentuojamas kitos valstybės narės, nei ta, kurioje iškelta byla, teisės ir

b)

tos valstybės narės teisė nenumato jokių priemonių atitinkamu atveju užginčyti tą sandorį.

17 straipsnis

Perkančiųjų trečiųjų šalių apsauga

Jeigu skolininkas po nemokumo bylos iškėlimo sudarytu sandoriu už atlygį perduoda:

a)

nekilnojamąjį turtą;

b)

viešame registre turintį būti užregistruotą laivą ar lėktuvą arba

c)

vertybinius popierius, kurie turi būti registruojami įstatymų nustatytame registre,

to sandorio galiojimą reglamentuoja teisė tos valstybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas arba kurios žinioje yra tvarkomas registras.

18 straipsnis

Nemokumo bylos pasekmės nebaigtoms nagrinėti teismo arba arbitražo byloms

Nemokumo bylos pasekmes nebaigtoms nagrinėti teismo arba nebaigtoms nagrinėti arbitražo byloms, susijusioms su turtu arba teisėmis, kurie sudaro nemokaus skolininko turto dalį, reglamentuoja tik tos valstybės narės, kurioje nagrinėjama ta teismo byla arba kurioje yra arbitražo teismo buveinė, teisė.

II SKYRIUS

NEMOKUMO BYLŲ PRIPAŽINIMAS

19 straipsnis

Principas

1.   Bet kuris sprendimas iškelti nemokumo bylą, kurį priima jurisdikciją turintis valstybės narės teismas, kaip numatyta 3 straipsnyje, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja valstybėje, kurioje iškelta byla.

Pirmoje pastraipoje nustatyta taisyklė taikoma ir tuomet, kai kitose valstybėse narėse nemokumo byla skolininkui negali būti iškelta atsižvelgiant į jo procesinį veiksnumą.

2.   3 straipsnio 1 dalyje nurodytos bylos pripažinimas nekliudo kitos valstybės narės teismui iškelti 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylą. Pastaroji byla yra šalutinė nemokumo byla, kaip apibrėžta III skyriuje.

20 straipsnis

Pripažinimo pasekmės

1.   Jei šiame reglamente nenumatyta kitaip, 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas teismo sprendimas iškelti nemokumo bylą be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turės tokias pat pasekmes kaip ir bylą iškėlusioje valstybėje tol, kol toje kitoje valstybėje narėje neiškeliama 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta byla.

2.   3 straipsnio 2 dalyje nurodytos bylos pasekmės kitose valstybėse narėse negali būti ginčijamos. Bet koks kreditorių teisių apribojimas, ypač mokėjimo sustabdymas ar atleidimas nuo pareigos mokėti turi vis-a-vis poveikį kitos valstybės narės teritorijoje esančiam turtui, tik savo sutikimą davusių kreditorių atžvilgiu.

21 straipsnis

Nemokumo specialisto įgaliojimai

1.   Teismo, kuris turi jurisdikciją pagal 3 straipsnio 1 dalį, paskirtas nemokumo specialistas gali naudotis visais pagal bylos iškėlimo valstybės teisę jam suteiktais įgaliojimais kitoje valstybėje narėje tol, kol ten nėra iškelta kita nemokumo byla ir nesiimta jokių apsaugos priemonių, kuriomis draudžiama iškelti bylą, po to, kai pateiktas pareiškimas dėl nemokumo bylos iškėlimo toje valstybėje. Atsižvelgdamas į 8 ir 10 straipsnius, nemokumo specialistas visų pirma gali perkelti skolininko turtą iš valstybės narės, kurioje tas turtas yra, teritorijos.

2.   Nemokumo specialistas, kurį paskiria jurisdikciją turintis teismas, kaip numatyta 3 straipsnio 2 dalyje, gali bet kurioje kitoje valstybėje narėje pareikšti per teismą arba ne per teismą, kad kilnojamas turtas yra išvežtas iš valstybės, kurioje iškelta byla, teritorijos į kitą valstybę narę po to, kai nemokumo byla jau buvo iškelta. Nemokumo specialistas taip pat gali iškelti bet kokią bylą dėl sandorio, neatitinkančio kreditorių interesų, pripažinimo negaliojančiu.

3.   Vykdydamas savo įgaliojimus nemokumo specialistas laikosi valstybės narės, kurioje jis ketina veikti, teisės, ypač susijusios su turto realizavimo procedūromis. Tie įgaliojimai negali apimti prievartos priemonių, išskyrus atvejus, kai jas nustatė tos valstybės narės teismas, ar teisės priimti sprendimą dėl teisminio proceso ar ginčų.

22 straipsnis

Nemokumo specialisto paskyrimo įrodymas

Nemokumo specialisto paskyrimą liudija sprendimo jį paskirti patvirtinta originalo kopija arba bet kuri kita jurisdikciją turinčio teismo išduota pažyma.

Gali būti pareikalauta, kad pažyma būtų išversta į valstybės narės, kurios teritorijoje nemokumo specialistas ketina veikti, valstybinę kalbą arba vieną iš kalbų. Nereikalaujama jokio kito legalizavimo ar panašaus formalumo.

23 straipsnis

Grąžinimas ir priskyrimas

1.   Kreditorius, kuris, iškėlus 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą bylą, bet kokiomis priemonėmis, ypač priverstinio vykdymo būdu pasiekia, kad būtų visiškai ar iš dalies patenkintas jo reikalavimas, nukreiptas į kitos valstybės narės teritorijoje esantį skolininko turtą, grąžina nemokumo specialistui tai, ką yra gavęs, kaip numatyta 8 ir 10 straipsniuose.

2.   Siekiant kreditoriams užtikrinti vienodas sąlygas, kreditorius, kuris nemokumo bylos eigoje gavo dividendų iš turto, į kurį nukreiptas jo reikalavimas, dalyvauja skirstant turtą kitose bylose tik tuomet, kai tos pačios eilės ar kategorijos kreditoriai tose kitose bylose yra gavę lygiaverčių dividendų.

24 straipsnis

Nemokumo registrų įsteigimas

1.   Valstybės narės savo teritorijoje įsteigia ir tvarko vieną ar kelis registrus, kuriuose skelbiama su nemokumo byla susijusi informacija (toliau – nemokumo registrai). Ta informacija skelbiama kuo greičiau po tokios bylos iškėlimo.

2.   1 dalyje nurodyta informacija viešai paskelbiama laikantis 27 straipsnyje išdėstytų sąlygų; ją sudaro ši informacija (toliau – privaloma informacija):

a)

nemokumo bylos iškėlimo data;

b)

nemokumo bylą iškėlęs teismas ir bylos numeris, jei toks yra;

c)

A priede nurodytos iškeltos nemokumo bylos rūšis ir, jei taikoma – bet koks atitinkamas tokios iškeltos bylos porūšis pagal nacionalinę teisę;

d)

ar jurisdikcija bylai iškelti yra grindžiama 3 straipsnio 1, 2 ar 4 dalimi;

e)

jei skolininkas yra įmonė arba juridinis asmuo – skolininko pavadinimas, registracijos numeris, registruotos buveinės adresas arba pašto adresas, jei jis skiriasi;

f)

jei skolininkas yra fizinis asmuo, nepriklausomai nuo to, ar jis vykdo savarankišką ūkinę komercinę ar profesinę veiklą, – skolininko vardas, pavardė, registracijos numeris, jei toks yra, ir pašto adresas arba, kai adresas yra saugomi duomenys, – skolininko gimimo vieta ir data;

g)

jei byloje paskirtas nemokumo specialistas – jo vardas ir pavardė, pašto adresas arba el. pašto adresas;

h)

terminas pareikšti reikalavimus, jei toks yra, arba nuoroda į kriterijus tam terminui apskaičiuoti;

i)

pagrindinės nemokumo bylos užbaigimo data, jei tokia yra;

j)

teismas, kuriam pagal 5 straipsnį turi būti pareikšti prieštaravimai dėl teismo sprendimo, kuriuo iškeliama nemokumo byla, ir, jei taikoma – terminas, per kurį šie prieštaravimai turi būti pareikšti, arba nuoroda į kriterijus tam terminui apskaičiuoti.

3.   2 dalimi neužkertamas kelias valstybėms narėms į savo nacionalinius nemokumo registrus įtraukti dokumentų ar papildomos informacijos, pavyzdžiui, dėl direktorių teisės eiti pareigas atėmimo, susijusio su nemokumu.

4.   Valstybės narės neprivalo į nemokumo registrus įtraukti šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos, susijusios su savarankiškos ūkinės komercinės ar profesinės veiklos nevykdančiais fiziniais asmenimis, ir viešai skelbti tokią informaciją per tų registrų tarpusavio sujungimo sistemą, su sąlyga, kad pagal 54 straipsnį žinomi užsienio kreditoriai informuojami apie šio straipsnio 2 dalies j punkte nurodytus elementus.

Kai valstybė narė pasinaudoja pirmoje pastraipoje nurodyta galimybe, nemokumo byla neturi įtakos užsienio kreditorių, kurie negavo pirmoje pastraipoje nurodytos informacijos, reikalavimams.

5.   Informacijos paskelbimas registruose pagal šį reglamentą neturi jokių teisinių padarinių, išskyrus nacionalinėje teisėje ir 55 straipsnio 6 dalyje nustatytus padarinius.

25 straipsnis

Nemokumo registrų tarpusavio sujungimas

1.   Komisija įdiegia decentralizuotą nemokumo registrų tarpusavio sujungimo sistemą priimdama įgyvendinimo aktus. Tą sistemą sudaro nemokumo registrai ir Europos e. teisingumo portalas, kuris yra centrinis viešas elektroninės prieigos prie sistemos informacijos punktas. Siekiant, kad privaloma informacija ir visi kiti dokumentai ar informacija, įtraukti į nemokumo registrus, prie kurių valstybės narės nusprendžia suteikti prieigą per Europos e. teisingumo portalą, būtų prieinami, sistemoje teikiama paieškos paslauga visomis Sąjungos institucijų oficialiosiomis kalbomis.

2.   Laikydamasi 87 straipsnyje nurodytos procedūros, Komisija ne vėliau kaip … (16) priima įgyvendinimo aktus, kuriais patvirtina:

a)

technines specifikacijas, kuriose nustatomi ryšių palaikymo ir keitimosi informacija elektroninėmis priemonėmis būdai, grindžiamas nustatytomis nemokumo registrų tarpusavio sujungimo sistemos sąsajos specifikacijomis;

b)

technines priemones, kuriomis užtikrinami būtiniausi informacinių technologijų saugumo standartai, taikytini ryšių palaikymui ir informacijos teikimui per nemokumo registrų tarpusavio sujungimo sistemą;

c)

būtiniausius kriterijus Europos e. teisingumo portale teikiamai paieškos paslaugai, grindžiamus 24 straipsnyje nurodyta informacija;

d)

būtiniausius kriterijus tokios paieškos rezultatų pateikimui, grindžiamus 24 straipsnyje nurodyta informacija;

e)

galimybės naudotis tarpusavio sujungimo sistemoje teikiamomis paslaugomis būdus ir technines sąlygas ir

f)

terminų glosarijų, kuriame glaustai paaiškinamos A priede išvardytos nacionalinės nemokumo bylos.

26 straipsnis

Nemokumo registrų įsteigimo ir tarpusavio sujungimo užtikrinimo išlaidos

1.   Nemokumo registrų tarpusavio sujungimo sistemos įdiegimas, priežiūra ir tolesnis plėtojimas finansuojami iš Sąjungos bendrojo biudžeto.

2.   Kiekviena valstybė narė padengia išlaidas, susijusias su savo nacionalinių nemokumo registrų steigimu ir pritaikymu, kad jie taptų sąveikūs su Europos e. teisingumo portalu, taip pat tų registrų administravimo, naudojimo ir priežiūros išlaidas. Tai nedaro poveikio galimybei teikti paraiškas dėl dotacijų tokiai veiklai remti pagal Sąjungos finansines programas.

27 straipsnis

Galimybės susipažinti su informacija per tarpusavio sujungimo sistemą sąlygos

1.   Valstybės narės užtikrina, kad 24 straipsnio 2 dalies a–j punktuose nurodyta privaloma informacija būtų nemokamai prieinama per nemokumo registrų tarpusavio sujungimo sistemą.

2.   Šis reglamentas neužkerta kelio valstybėms narėms imti pagrįsto dydžio mokestį už galimybę per nemokumo registrų tarpusavio sujungimo sistemą susipažinti su 24 straipsnio 3 dalyje nurodytais dokumentais ar papildoma informacija.

3.   Be 25 straipsnio 2 dalies c punkte nurodytų būtiniausių kriterijų, galimybę susipažinti su privaloma informacija apie savarankiškos ūkinės komercinės ar profesinės veiklos nevykdančius fizinius asmenis ir apie savarankišką ūkinę komercinę ar profesinę veiklą vykdančius fizinius asmenis, kai nemokumo byla nėra susijusi su ta veikla, valstybės narės gali susieti su papildomais su skolininku susijusiais paieškos kriterijais.

4.   Valstybės narės gali reikalauti, kad galimybė susipažinti su 3 dalyje nurodyta informacija būtų suteikta tik paprašius kompetentingos institucijos. Valstybės narės gali reikalauti, kad galimybė susipažinti su ta informacija būtų suteikta tik patikrinus, ar esama teisėto intereso susipažinti su tokia informacija. Prieigos prašantis asmuo turi galėti elektroninėmis priemonėmis per Europos e. teisingumo portalą naudodamasis standartine forma pateikti prašymą susipažinti su informacija. Jei reikalaujama teisėto intereso buvimo, prieigos prašančiam asmeniui suteikiama galimybė pagrįsti savo prašymą pateikiant atitinkamų dokumentų elektronines kopijas. Atsakymą prieigos prašančiam asmeniui kompetentinga institucija pateikia per tris darbo dienas.

Nereikalaujama, kad prieigos prašantis asmuo pateiktų jo prašymą pagrindžiančių dokumentų vertimą ar apmokėtų vertimo raštu išlaidas, kurių gali turėti kompetentinga institucija.

28 straipsnis

Paskelbimas kitoje valstybėje narėje

1.   Nemokumo specialistas arba savo turtu disponuojantis skolininkas paprašo, kad pranešimas apie teismo sprendimą, kuriuo iškeliama nemokumo byla, ir, atitinkamais atvejais, sprendimas, kuriuo paskiriamas nemokumo specialistas, būtų paskelbtas bet kurioje kitoje valstybėje narėje, kurioje yra skolininko įsisteigimo vieta, laikantis toje valstybėje narėje numatytos paskelbimo tvarkos. Atitinkamais atvejais tai skelbiant nurodomas paskirtas nemokumo specialistas ir tai, ar taikoma jurisdikcijos taisyklė yra taisyklė, numatyta 3 straipsnio 1 ar 2 dalyje.

2.   Nemokumo specialistas arba savo turtu disponuojantis skolininkas gali prašyti, kad 1 dalyje nurodyta informacija būtų paskelbta bet kurioje kitoje valstybėje narėje, kurioje, nemokumo specialisto arba savo turtu disponuojančio skolininko nuomone, tai padaryti yra būtina, laikantis toje valstybėje narėje numatytos paskelbimo tvarkos.

29 straipsnis

Registracija kitos valstybės narės viešuose registruose

1.   Tais atvejais, kai pagal valstybės narės, kurioje yra skolininko įsisteigimo vieta ir ta įsisteigimo vieta yra įtraukta į tos valstybės narės valstybinį registrą, teisę arba valstybės narės, kurioje yra skolininkui priklausantis nekilnojamasis turtas, teisę reikalaujama, kad 28 straipsnyje nurodyta informacija apie nemokumo bylos iškėlimą būtų paskelbta žemės kadastre, įmonių registre ar bet kuriame kitame viešame registre, nemokumo specialistas arba savo turtu disponuojantis skolininkas imasi visų reikiamų priemonių tokiai registracijai užtikrinti.

2.   Nemokumo specialistas arba savo turtu disponuojantis skolininkas gali prašyti atlikti tokią registraciją bet kurioje kitoje valstybėje narėje su sąlyga, kad tokia registracija yra leidžiama pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę.

30 straipsnis

Išlaidos

28 ir 29 straipsniuose numatytos pranešimų paskelbimo ir registracijos išlaidos laikomos bylos nagrinėjimo metu susidariusiomis išlaidomis.

31 straipsnis

Skolininko įsipareigojimų įvykdymas

1.   Jeigu valstybėje narėje įsipareigojimas įvykdomas skolininko, kuriam kitoje valstybėje narėje iškelta nemokumo byla, naudai, o turėtų būti įvykdytas nemokumo specialisto toje byloje naudai, įsipareigojimą įvykdęs asmuo laikomas jį įvykdžiusiu, jei jis nežinojo, kad iškelta byla.

2.   Jeigu toks įsipareigojimas įvykdomas prieš paskelbiant 28 straipsnyje numatytą pranešimą, jei nėra priešingų įrodymų, preziumuojama, kad įsipareigojimą įvykdęs asmuo nežinojo apie nemokumo bylos iškėlimą. Jei įsipareigojimas įvykdomas po to, kai buvo paskelbtas toks pranešimas, jei nėra priešingų įrodymų, preziumuojama, kad įsipareigojimą įvykdęs asmuo žinojo apie bylos iškėlimą.

32 straipsnis

Kitų teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas

1.   Teismo, kurio sprendimas dėl bylos iškėlimo yra pripažintas pagal 19 straipsnį, priimti sprendimai, susiję su nemokumo bylos eiga bei jos užbaigimu, ir to teismo patvirtinti susitarimai taip pat pripažįstami nereikalaujant jokių papildomų formalumų. Tokie teismo sprendimai vykdomi pagal Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 39–44 ir 47–57 straipsnius.

Pirma pastraipa taip pat taikoma teismo sprendimams, kylantiems tiesiogiai iš nemokumo bylos ir glaudžiai su ja susijusiems, net jei juos priėmė kitas teismas.

Pirma pastraipa taip pat taikoma teismo sprendimams dėl apsaugos priemonių, priimtiems po to, kai pateiktas pareiškimas dėl nemokumo bylos iškėlimo, arba su juo susijusiems.

2.   Teismo sprendimų, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje nurodytus teismo sprendimus, pripažinimą ir vykdymą reglamentuoja Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 su sąlyga, kad tas reglamentas yra taikytinas.

33 straipsnis

Viešoji tvarka

Bet kuri valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą nemokumo bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą, jei tokio pripažinimo ar vykdymo pasekmės akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms.

III SKYRIUS

ŠALUTINĖ NEMOKUMO BYLA

34 straipsnis

Bylos iškėlimas

Tais atvejais, kai pagrindinė nemokumo byla buvo iškelta vienos valstybės narės teismo ir pripažinta kitoje valstybėje narėje, tos kitos valstybės narės teismas, kuris turi jurisdikciją pagal 3 straipsnio 2 dalį, gali iškelti šalutinę nemokumo bylą pagal šiame skyriuje išdėstytas nuostatas. Tais atvejais, kai pagrindinėje nemokumo byloje reikalaujama, kad skolininkas būtų nemokus, valstybėje narėje, kurioje gali būti iškelta šalutinė nemokumo byla, skolininko nemokumas dar kartą nėra tikrinamas. Šalutinė nemokumo byla turi poveikį tik tam skolininko turtui, kuris yra valstybės narės, kurioje iškelta ta byla, teritorijoje.

35 straipsnis

Taikytina teisė

Išskyrus atvejus, kai šiame reglamente numatyta kitaip, šalutinėms nemokumo byloms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta šalutinė nemokumo byla, teisė.

36 straipsnis

Teisė duoti įsipareigojimą siekiant išvengti šalutinės nemokumo bylos

1.   Siekiant išvengti šalutinės nemokumo bylos iškėlimo, nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje valstybėje narėje, kurioje galėtų būti iškelta šalutinė nemokumo byla, esančio turto atžvilgiu gali duoti vienašalį įsipareigojimą (toliau – įsipareigojimas), kad paskirstydamas tą turtą arba pajamas, gautas jį realizavus, jis laikysis nacionalinėje teisėje nustatytų kreditorių teisių paskirstant turtą ir pirmumo teisių, kurias turėtų kreditoriai, jei toje valstybėje narėje būtų iškelta šalutinė nemokumo byla. Įsipareigojime nurodomos faktinės prielaidos, kuriomis jis yra grindžiamas, visų pirma dėl atitinkamoje valstybėje narėje esančio turto ir būdų, kuriais toks turtas gali būti realizuotas.

2.   Tais atvejais, kai pagal šį straipsnį buvo duotas įsipareigojimas, teisė, taikytina pajamų, gautų realizavus 1 dalyje nurodytą turtą, paskirstymui, kreditorių reikalavimų eiliškumui ir kreditorių teisėms, susijusioms su 1 dalyje nurodytu turtu, yra valstybės narės, kurioje būtų buvę galima iškelti šalutinę nemokumo bylą, teisė. Atitinkamas momentas 1 dalyje nurodytam turtui nustatyti yra įsipareigojimo davimo momentas.

3.   Įsipareigojimas duodamas valstybės narės, kurioje būtų buvę galima iškelti šalutinę nemokumo bylą, valstybine kalba arba viena iš valstybinių kalbų, arba, kai toje valstybėje narėje yra kelios valstybinės kalbos – vietos, kurioje būtų buvę galima iškelti šalutinę nemokumo bylą, valstybine kalba arba viena iš valstybinių kalbų.

4.   Įsipareigojimas duodamas raštu. Jam taikomi bet kurie kiti pagrindinės nemokumo bylos iškėlimo valstybėje keliami formos reikalavimai ir turto paskirstymo patvirtinimui keliami reikalavimai, jei tokių yra.

5.   Įsipareigojimą patvirtina žinomi vietos kreditoriai. Kvalifikuotos balsų daugumos ir balsavimo taisyklės, taikomos pagal valstybės narės, kurioje būtų buvę galima iškelti šalutinę nemokumo bylą, teisę patvirtinant restruktūrizavimo planus, taip pat taikomos įsipareigojimo patvirtinimo atveju. Kreditoriai gali dalyvauti balsavime nuotolinio ryšio priemonėmis, jei pagal nacionalinę teisę tai leidžiama. Nemokumo specialistas informuoja žinomus vietos kreditorius apie įsipareigojimą, jo patvirtinimo taisykles ir procedūras, taip pat įsipareigojimo patvirtinimą arba atmetimą.

6.   Pagal šį straipsnį duotas ir patvirtintas įsipareigojimas yra privalomas turto atžvilgiu. Jei pagal 37 ir 38 straipsnius iškeliama šalutinė nemokumo byla, nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje perduoda nemokumo specialistui šalutinėje nemokumo byloje visą turtą, kurį jis perkėlė iš tos valstybės narės teritorijos po to, kai buvo duotas įsipareigojimas, arba, tuo atveju, kai tas turtas jau buvo realizuotas – iš jo gautas pajamas.

7.   Tais atvejais, kai nemokumo specialistas yra davęs įsipareigojimą, prieš paskirstydamas 1 dalyje nurodytą turtą ir pajamas apie numatomą paskirstymą jis informuoja vietos kreditorius. Jei ta informacija neatitinka įsipareigojimo sąlygų arba taikytinos teisės, bet kuris vietos kreditorius gali ginčyti tokį turto paskirstymą valstybės narės, kurioje iškelta pagrindinė nemokumo byla, teismuose, kad turtas būtų paskirstytas laikantis įsipareigojimo sąlygų ir taikytinos teisės. Tokiu atveju turtas nėra paskirstomas, kol teismas nepriima sprendimo dėl prieštaravimo.

8.   Vietos kreditoriai gali kreiptis į valstybės narės, kurioje iškelta pagrindinė nemokumo byla, teismus su prašymu, kad nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje imtųsi visų tinkamų priemonių, būtinų užtikrinti įsipareigojimo sąlygų, numatytų pagal pagrindinės nemokumo bylos iškėlimo valstybės teisę, laikymąsi.

9.   Vietos kreditoriai taip pat gali kreiptis į valstybės narės, kurioje būtų buvę galima iškelti šalutinę nemokumo bylą, teismus su prašymu, kad teismas taikytų laikinąsias ar apsaugos priemones, siekiant užtikrinti, kad nemokumo specialistas laikytųsi įsipareigojimo sąlygų.

10.   Nemokumo specialistas atsako už bet kokią žalą, padarytą vietos kreditoriams dėl to, kad jis nevykdė šiame straipsnyje nustatytų pareigų ir reikalavimų.

11.   Šio straipsnio tikslais, valdžios institucija, įsteigta valstybėje narėje, kurioje būtų buvę galima iškelti šalutinę nemokumo bylą, ir kuri pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/94/EB (17) privalo garantuoti darbuotojams neįvykdytų reikalavimų, kylančių dėl darbo sutarčių ar darbo santykių, sumokėjimą, yra laikoma „vietos kreditoriumi“, kai tai numatyta nacionalinėje teisėje.

37 straipsnis

Teisė pateikti pareiškimą dėl šalutinės nemokumo bylos iškėlimo

1.   Pareiškimą dėl šalutinės nemokumo bylos iškėlimo gali pateikti:

a)

nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje;

b)

bet kuris asmuo ar institucija, įgalioti pagal valstybės narės, kurios teritorijoje prašoma iškelti šalutinę nemokumo bylą, teisę pateikti pareiškimą dėl nemokumo bylos iškėlimo.

2.   Kai įsipareigojimas tapo privalomas pagal 36 straipsnį, pareiškimas dėl šalutinės nemokumo bylos iškėlimo pateikiamas per 30 dienų nuo tada, kai buvo gautas pranešimas apie įsipareigojimo patvirtinimą.

38 straipsnis

Sprendimas iškelti šalutinę nemokumo bylą

1.   Teismas, kuriam pateiktas pareiškimas dėl šalutinės nemokumo bylos iškėlimo, nedelsdamas praneša apie tai nemokumo specialistui arba savo turtu disponuojančiam skolininkui pagrindinėje nemokumo byloje ir suteikia jam galimybę būti išklausytam dėl šio pareiškimo.

2.   Kai nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje yra davęs įsipareigojimą pagal 36 straipsnį, nemokumo specialisto prašymu šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teismas nekelia šalutinės nemokumo bylos, jei jis yra įsitikinęs, kad įsipareigojimu deramai apsaugoti bendrieji vietos kreditorių interesai.

3.   Kai leista laikinai sustabdyti atskirus vykdymo procesus, kad galėtų įvykti skolininko ir jo kreditorių derybos, nemokumo specialisto arba savo turtu disponuojančio skolininko prašymu teismas gali sustabdyti šalutinės nemokumo bylos iškėlimą ne ilgesniam kaip trijų mėnesių laikotarpiui, jeigu taikomos tinkamos priemonės vietos kreditorių interesams užtikrinti.

1 dalyje nurodytas teismas gali skirti apsaugos priemones vietos kreditorių interesams apsaugoti, tuo tikslu reikalaudamas, kad nemokumo specialistas arba savo turtu disponuojantis skolininkas neperkeltų ar neperleistų jokio turto, kuris yra valstybėje narėje, kurioje yra jo įsisteigimo vieta, išskyrus atvejus, kai tai daroma vykdant įprastinę veiklą. Teismas taip pat gali sustabdymo taikymo laikotarpiu skirti kitas priemones vietos kreditorių interesams apsaugoti, išskyrus atvejus, kai tai yra nesuderinama su nacionalinėmis civilinį procesą reglamentuojančiomis taisyklėmis.

Šalutinės nemokumo bylos iškėlimo sustabdymą teismas atšaukia savo iniciatyva arba bet kurio kreditoriaus prašymu, jei per sustabdymo laikotarpį susitariama pirmoje pastraipoje nurodytose derybose.

Sustabdymą teismas gali atšaukti savo iniciatyva arba bet kurio kreditoriaus prašymu, jei tolesniu sustabdymu būtų pakenkta kreditoriaus teisėms, visų pirma jei derybos žlugo arba tapo aišku, kad jose tikriausiai susitarta nebus, arba jei nemokumo specialistas arba savo turtu disponuojantis skolininkas nesilaikė draudimo perleisti savo turtą arba jį perkelti iš valstybės narės, kurioje yra jo įsisteigimo vieta, teritorijos.

4.   Nemokumo specialisto pagrindinėje nemokumo byloje prašymu, 1 dalyje nurodytas teismas gali iškelti A priede išvardytos rūšies nemokumo bylą, kuri nėra byla, kurią pirmiau buvo prašyta iškelti, jei tenkinamos tos rūšies bylos pagal nacionalinę teisę iškėlimo sąlygos ir jei ta byla yra tinkamiausia atsižvelgiant į vietos kreditorių interesus ir į pagrindinės bei šalutinės nemokumo bylų tarpusavio ryšį. Taikomas 34 straipsnio antras sakinys.

39 straipsnis

Sprendimo iškelti šalutinę nemokumo bylą teisminė peržiūra

Nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje gali ginčyti sprendimą iškelti šalutinę nemokumo bylą valstybės narės, kurioje iškelta šalutinė nemokumo byla, teismuose remdamasis tuo, kad teismas nesilaikė 38 straipsnio sąlygų ir reikalavimų.

40 straipsnis

Išankstinis išlaidų apmokėjimas

Jei valstybės narės, kurioje pateiktas pareiškimas iškelti šalutinę nemokumo bylą, teisė reikalauja, kad skolininkas turėtų pakankamai turto visoms ar daliai bylos išlaidų padengti, teismas, gavęs tokį pareiškimą, gali pareikalauti, kad pareiškėjas iš anksto apmokėtų išlaidas arba pateiktų atitinkamą garantiją.

41 straipsnis

Nemokumo specialistų bendradarbiavimas ir ryšių palaikymas

1.   Nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje ir nemokumo specialistas ar nemokumo specialistai su tuo pačiu skolininku susijusiose šalutinėse nemokumo bylose bendradarbiauja tarpusavyje tiek, kiek toks bendradarbiavimas nėra nesuderinamas su atitinkamoms byloms taikytinomis taisyklėmis. Toks bendradarbiavimas gali vykti bet kokia forma, įskaitant susitarimų ar protokolų sudarymą.

2.   Vykdydami 1 dalyje nustatytą bendradarbiavimą, nemokumo specialistai:

a)

kuo greičiau perduoda vieni kitiems informaciją, kuri gali būti svarbi kitose bylose, visų pirma apie reikalavimų pateikimo ir tikrinimo eigą, ir visas priemones, kuriomis siekiama sanuoti ar restruktūrizuoti skolininką arba užbaigti bylą, su sąlyga, kad imtasi atitinkamų konfidencialios informacijos apsaugos priemonių;

b)

įvertina galimybę restruktūrizuoti skolininką ir, jei tai įmanoma, koordinuoja restruktūrizavimo plano parengimą ir įgyvendinimą;

c)

koordinuoja skolininko turto realizavimo ar naudojimo ir reikalų administravimą; nemokumo specialistas šalutinėje nemokumo byloje kuo anksčiau suteikia nemokumo specialistui pagrindinėje nemokumo byloje galimybę pateikti pasiūlymus dėl turto realizavimo ar panaudojimo šalutinėje nemokumo byloje.

3.   1 ir 2 dalys taikomos mutatis mutandis tais atvejais, kai pagrindinėje arba šalutinėje nemokumo byloje arba vienoje iš teritorinių nemokumo bylų, susijusių su tuo pačiu skolininku ir vykstančių tuo pačiu momentu, skolininkas tebedisponuoja savo turtu.

42 straipsnis

Teismų bendradarbiavimas ir ryšių palaikymas

1.   Siekdamas sudaryti palankesnes sąlygas koordinuoti su tuo pačiu skolininku susijusias pagrindinę ir teritorinę ar šalutinę nemokumo bylas, teismas, kuriam pateiktas pareiškimas dėl nemokumo bylos iškėlimo ar kuris iškėlė tokią bylą, bendradarbiauja su bet kuriuo kitu teismu, kuriam pateiktas pareiškimas dėl nemokumo bylos iškėlimo ar kuris tokią bylą iškėlė, tiek, kiek toks bendradarbiavimas nėra nesuderinamas su kiekvienai iš šių bylų taikytinomis taisyklėmis. Tuo tikslu teismai atitinkamais atvejais gali paskirti nepriklausomą asmenį arba instituciją, veikiantį pagal jų nurodymus, jei tai nėra nesuderinama su joms taikytinomis taisyklėmis.

2.   Vykdydami 1 dalyje nustatytą bendradarbiavimą, teismai ar bet kuris paskirtas asmuo arba institucija, veikiantis jų vardu, kaip nurodyta 1 dalyje, gali tiesiogiai palaikyti ryšius vieni su kitais ar tiesiogiai prašyti vieni kitų informacijos ar pagalbos su sąlyga, kad tokiu ryšių palaikymu nepažeidžiamos procesinės bylos šalių teisės ir informacijos konfidencialumo reikalavimai.

3.   1 dalyje nurodytas bendradarbiavimas gali būti vykdomas bet kokiomis priemonėmis, kurias teismas laiko tinkamomis. Jis visų pirma gali būti susijęs su:

a)

nemokumo specialistų skyrimo koordinavimu;

b)

informacijos perdavimu visomis teismui priimtinomis priemonėmis;

c)

skolininko turto ir reikalų administravimo bei priežiūros koordinavimu;

d)

teismo posėdžių eigos koordinavimu;

e)

prireikus, protokolų tvirtinimo koordinavimu.

43 straipsnis

Nemokumo specialistų ir teismų bendradarbiavimas ir ryšių palaikymas

1.   Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas koordinuoti tam pačiam skolininkui iškeltas pagrindinę, teritorinę ir šalutinę nemokumo bylas:

a)

nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje bendradarbiauja ir palaiko ryšius su bet kuriuo teismu, kuriame nagrinėjamas pareiškimas dėl šalutinės nemokumo bylos iškėlimo arba kuris tokią bylą iškėlė;

b)

nemokumo specialistas teritorinėje ar šalutinėje nemokumo byloje bendradarbiauja ir palaiko ryšius su teismu, kuriam pateiktas pareiškimas dėl pagrindinės nemokumo bylos iškėlimo arba kuris tokią bylą iškėlė, ir

c)

nemokumo specialistas teritorinėje ar šalutinėje nemokumo byloje bendradarbiauja ir palaiko ryšius su teismu, kuriam pateiktas pareiškimas dėl kitos teritorinės ar šalutinės nemokumo bylos iškėlimo arba kuris tokią bylą iškėlė,

tiek, kiek toks bendradarbiavimas ir ryšių palaikymas nėra nesuderinamas su kiekvienai iš šių bylų taikytinomis taisyklėmis ir nesukelia jokio interesų konflikto.

2.   1 dalyje nurodytas bendradarbiavimas gali būti vykdomas visomis tinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, 42 straipsnio 3 dalyje nurodytomis priemonėmis.

44 straipsnis

Bendradarbiavimo ir ryšių palaikymo išlaidos

Dėl 42 ir 43 straipsniuose nustatytų reikalavimų teismai negali imti mokesčio vieni iš kitų už bendradarbiavimą ir ryšių palaikymą.

45 straipsnis

Kreditorių teisių įgyvendinimas

1.   Bet kuris kreditorius gali pateikti reikalavimą pagrindinėje nemokumo byloje ir bet kurioje šalutinėje nemokumo byloje.

2.   Nemokumo specialistai pagrindinėje nemokumo byloje ir bet kurioje šalutinėje nemokumo byloje pateikia kitose bylose reikalavimus, jau pateiktus tose bylose, kurioms šie nemokumo specialistai paskirti, jei tai atitinka kreditorių interesus pastarosiose bylose, o kreditoriai turi teisę užprotestuoti tokį reikalavimų pateikimą arba atsiimti savo pateiktus reikalavimus, jei tai numato taikytina teisė.

3.   Nemokumo specialistas pagrindinėje ar šalutinėje nemokumo byloje gali dalyvauti kitose bylose tuo pačiu pagrindu kaip kreditorius, visų pirma dalyvauti kreditorių susirinkimuose.

46 straipsnis

Turto realizavimo procedūros sustabdymas

1.   Gavęs nemokumo specialisto pagrindinėje nemokumo byloje pareiškimą, teismas, kuris iškėlė šalutinę nemokumo bylą, visiškai ar iš dalies sustabdo turto realizavimo procedūrą. Tokiu atveju jis gali reikalauti, kad nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje imtųsi atitinkamų priemonių kreditorių šalutinėje nemokumo byloje bei atskirų klasių kreditorių interesams užtikrinti. Toks nemokumo specialisto pareiškimas gali būti atmestas tik tokiu atveju, jei jis akivaizdžiai nesusijęs su kreditorių pagrindinėje nemokumo byloje interesais. Teismas gali nutarti sustabdyti turto realizavimo procedūrą iki trijų mėnesių. Toks realizavimo procedūros sustabdymas gali būti pratęsiamas ar atnaujinamas panašiems laikotarpiams.

2.   1 dalyje nurodytas teismas nutraukia turto realizavimo procedūros sustabdymą:

a)

nemokumo specialisto pagrindinėje nemokumo byloje prašymu;

b)

savo iniciatyva, kreditoriaus prašymu ar nemokumo specialisto šalutinėje nemokumo byloje prašymu, jeigu ta priemonė daugiau neatrodo pagrįsta, ypač atsižvelgiant į kreditorių interesus pagrindinėje arba šalutinėje nemokumo byloje.

47 straipsnis

Nemokumo specialisto įgaliojimai siūlyti restruktūrizavimo planus

1.   Jei pagal valstybės narės, kurioje iškelta šalutinė nemokumo byla, teisę leidžiama tokią bylą užbaigti nevykdant likvidavimo, bet taikant restruktūrizavimo planą, susitarimą ar panašią priemonę, nemokumo specialistui pagrindinėje nemokumo byloje suteikiami įgaliojimai siūlyti tokią priemonę laikantis tos valstybės narės nustatytos tvarkos.

2.   Bet koks kreditorių teisių apribojimas, kylantis iš 1 dalyje nurodytos šalutinėje nemokumo byloje siūlomos priemonės, tokios kaip mokėjimo sustabdymas ar skolos nurašymas, nedaro poveikio su ta byla nesusijusiam skolininko turtui be visų suinteresuotų kreditorių pritarimo.

48 straipsnis

Nemokumo bylos užbaigimo poveikis

1.   Nedarant poveikio 49 straipsniui, nemokumo bylos užbaigimas nėra kliūtis tęsti tuo metu dar nebaigtas nagrinėti kitas su tuo pačiu skolininku susijusias nemokumo bylas.

2.   Kai dėl nemokumo bylos, susijusios su juridiniu asmeniu ar įmone, to asmens ar įmonės registruotos buveinės valstybėje narėje juridinis asmuo ar įmonė būtų panaikinti, tas juridinis asmuo ar įmonė nenustoja egzistuoti tol, kol nebus užbaigtos bet kokios kitos su tuo pačiu skolininku susijusios nemokumo bylos arba nemokumo specialistas ar specialistai tokiose bylose neduos sutikimo dėl panaikinimo.

49 straipsnis

Šalutinėje nemokumo byloje liekantis turtas

Jei, realizavus turtą šalutinėje nemokumo byloje, galima patenkinti visus toje byloje priimtus reikalavimus, toje byloje paskirtas nemokumo specialistas nedelsdamas perduoda bet kokį likusį turtą nemokumo specialistui pagrindinėje nemokumo byloje.

50 straipsnis

Vėlesnis pagrindinės nemokumo bylos iškėlimas

Jei 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta byla iškeliama po to, kai kitoje valstybėje narėje iškelta 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta byla, kiek leidžia bylos eiga, anksčiau iškeltai bylai taikomi 41, 45, 46, 47 ir 49 straipsniai.

51 straipsnis

Šalutinės nemokumo bylos perkvalifikavimas

1.   Nemokumo specialisto pagrindinėje nemokumo byloje prašymu valstybės narės, kurioje iškelta šalutinė nemokumo byla, teismas gali nurodyti perkvalifikuoti šalutinę nemokumo bylą į kitos rūšies nemokumo bylą, nurodytą A priede, jei įvykdytos tos rūšies bylos iškėlimo sąlygos pagal nacionalinę teisę ir jei tos rūšies byla yra tinkamiausia vietos kreditorių interesų ir pagrindinės bei šalutinės nemokumo bylų sąsajos atžvilgiu.

2.   Svarstydamas 1 dalyje nurodytą prašymą teismas gali prašyti, kad nemokumo specialistai abiejose bylose pateiktų informacijos.

52 straipsnis

Apsaugos priemonės

Jei valstybės narės teismas, turintis jurisdikciją pagal 3 straipsnio 1 dalį, siekdamas užtikrinti skolininko turto apsaugą, skiria laikinąjį administratorių, tas laikinasis administratorius yra įgaliojamas reikalauti, kad per laikotarpį nuo prašymo iškelti nemokumo bylą iki sprendimo ją iškelti priėmimo būtų imtasi priemonių kitoje valstybėje narėje esančiam skolininko turtui apsaugoti, numatytų tos valstybės narės teisėje.

IV SKYRIUS

KREDITORIŲ INFORMAVIMAS IR JŲ REIKALAVIMŲ PATEIKIMAS

53 straipsnis

Teisė pateikti reikalavimus

Bet kuris užsienio kreditorius gali bet kokia ryšio priemone, pripažįstama pagal valstybės, kurioje iškelta byla, teisę, pateikti reikalavimus nemokumo byloje. Nėra privaloma, kad reikalavimus pateikiančiai šaliai atstovautų advokatas ar kitas teisininkas šiuo vieninteliu tikslu.

54 straipsnis

Pareiga informuoti kreditorius

1.   Iškėlus nemokumo bylą valstybėje narėje, jurisdikciją turintis tos valstybės teismas arba to teismo paskirtas nemokumo specialistas nedelsdamas informuoja žinomus užsienio kreditorius.

2.   Atskiru pranešimu pateiktoje 1 dalyje nurodytoje informacijoje visų pirma nurodoma termino pabaiga, nuobaudos dėl to termino nesilaikymo, tarnyba ar institucija, įgaliotos priimti pateiktus reikalavimus ir kitas nustatytas priemones. Tokiame pranešime taip pat nurodoma, ar kreditoriai, kurie turi pirmumo teisę arba kurių reikalavimai yra užtikrinti daiktinės teisės užtikrinimo priemone, turi pateikti reikalavimus. Prie pranešimo taip pat pridedama 55 straipsnyje nurodytos standartinės reikalavimų pateikimo formos kopija arba informacija apie tai, kur galima gauti tą formą.

3.   Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta informacija pateikiama naudojantis standartine pranešimo forma, kuri turi būti parengta pagal 88 straipsnį. Ši forma skelbiama Europos e. teisingumo portale, o jos antraštė visomis oficialiosiomis Sąjungos institucijų kalbomis – „Pranešimas apie nemokumo bylą“. Ji perduodama parengta bylos iškėlimo valstybės valstybine kalba arba, jei toje valstybėje narėje yra kelios valstybinės kalbos, nemokumo bylos iškėlimo vietos valstybine kalba arba viena iš valstybinių kalbų, arba kita kalba, kurią ta valstybė nurodė kaip priimtiną pagal 55 straipsnio 5 dalį, jei yra pagrindo manyti, kad tą kalbą užsienio kreditoriai moka geriau.

4.   Su ūkinės komercinės ar profesinės veiklos nevykdančiais fiziniais asmenimis susijusių nemokumo bylų atveju šiame straipsnyje nurodytos standartinės formos naudojimas nėra privalomas, jei iš kreditorių nereikalaujama pateikti reikalavimus, kad byloje būtų atsižvelgta į jų reikalavimus.

55 straipsnis

Reikalavimų pateikimo procedūra

1.   Bet kuris užsienio kreditorius gali pateikti reikalavimą naudodamas standartinę reikalavimų formą, kuri turi būti parengta pagal 88 straipsnį. Formos antraštė visomis oficialiosiomis Sąjungos institucijų kalbomis – „Reikalavimų pateikimas“.

2.   1 dalyje nurodytoje standartinėje reikalavimų formoje nurodoma tokia informacija:

a)

1 dalyje nurodyto užsienio kreditoriaus vardas, pavardė (pavadinimas), pašto adresas, el. pašto adresas, jei yra, asmens kodas, jei yra, ir banko duomenys;

b)

reikalavimo suma, nurodant pagrindinę sumą ir, jei taikoma, palūkanas, taip pat reikalavimo teisės atsiradimo data ir data, kai reikalavimo suma tapo mokėtina, jei tos datos skiriasi;

c)

jei reikalaujama palūkanų – palūkanų norma, tai, ar palūkanos yra teisinio ar sutartinio pobūdžio, laikotarpis, už kurį reikalaujama palūkanų, ir palūkanų kapitalizuota suma;

d)

jei reikalaujama atlyginti išlaidas, patirtas pareiškus reikalavimą prieš iškeliant bylą – tų išlaidų suma ir išsami informacija apie jas;

e)

reikalavimo pobūdis;

f)

ar reikalaujama pripažinti privilegijuotojo kreditoriaus statusą ir tokio reikalavimo pagrindas;

g)

ar reikalavimas užtikrintas daiktinės teisės užtikrinimo priemone ar nuosavybės teisės išsaugojimu, ir jei taip – kokiam turtui taikomas toks užtikrinimas, kurį prašoma taikyti, užtikrinimo suteikimo data ir jei užtikrinimas buvo užregistruotas – registracijos numeris, ir

h)

ar reikalaujama vykdyti įskaitymą ir jei taip – nemokumo bylos iškėlimo dieną esamų abipusių reikalavimų sumos, teisės į juos atsiradimo data ir po reikalaujamo įskaitymo likusi grynoji suma.

Prie standartinės reikalavimų formos pridedamos patvirtinamųjų dokumentų kopijos.

3.   Standartinėje reikalavimų formoje nurodoma, kad neprivaloma pateikti informacijos apie 2 dalies a punkte nurodytus kreditoriaus banko duomenis ir asmens kodą.

4.   Kai kreditorius reikalavimą pateikia naudodamas ne 1 dalyje nurodytą standartinę formą, o kitas priemones, reikalavime pateikiama 2 dalyje nurodyta informacija.

5.   Reikalavimus galima pateikti bet kuria oficialiąja Sąjungos institucijų kalba. Teismas, nemokumo specialistas arba savo turtu disponuojantis skolininkas gali prašyti, kad kreditorius pateiktų vertimą į bylos iškėlimo valstybės valstybinę kalbą, arba jei toje valstybėje narėje yra kelios valstybinės kalbos, į bylos iškėlimo vietos valstybinę kalbą arba vieną iš valstybinių kalbų, arba į kitą kalbą, kurią ta valstybė nurodė kaip priimtiną. Kiekviena valstybė narė nurodo, ar jai galima pateikti reikalavimus, parengtus ne tik jos kalba, bet ir kuria nors Sąjungos institucijų oficialiąja kalba.

6.   Reikalavimai pateikiami per valstybės, kurioje iškelta byla, teisėje nustatytą laikotarpį. Užsienio kreditorių atveju tas laikotarpis negali būti trumpesnis nei 30 dienų nuo paskelbimo apie nemokumo bylos iškėlimą valstybės, kurioje iškelta byla, nemokumo registre. Kai valstybė narė taiko 24 straipsnio 4 dalį, tas laikotarpis negali būti trumpesnis nei 30 dienų nuo kreditorius informavimo pagal 54 straipsnį.

7.   Kai teismui, nemokumo specialistui ar savo turtu disponuojančiam skolininkui kyla abejonių dėl pagal šį straipsnį pateiktų reikalavimų, jis suteikia kreditoriui galimybę pateikti papildomų įrodymų apie reikalavimą ir jo dydį.

V SKYRIUS

ĮMONIŲ GRUPIŲ NARIŲ NEMOKUMO BYLOS

1 SKIRSNIS

Bendradarbiavimas ir ryšių palaikymas

56 straipsnis

Nemokumo specialistų bendradarbiavimas ir ryšių palaikymas

1.   Tais atvejais, kai nemokumo byla yra susijusi su dviem ar daugiau vienos įmonių grupės narių, nemokumo specialistas, paskirtas byloje, susijusioje su viena iš šios grupės narių, bendradarbiauja su bet kuriuo nemokumo specialistu, paskirtu byloje, susijusioje su tos pačios grupės kita nare, tiek, kiek toks bendradarbiavimas yra tinkamas siekiant sudaryti palankesnes sąlygas veiksmingai administruoti tas bylas, nėra nesuderinamas su tokioms byloms taikytinomis taisyklėmis ir nesukelia interesų konflikto. Tas bendradarbiavimas gali vykti bet kokia forma, įskaitant susitarimų ar protokolų sudarymą.

2.   Vykdydami 1 dalyje nustatytą bendradarbiavimą, nemokumo specialistai:

a)

kuo greičiau perduoda vieni kitiems informaciją, kuri gali būti svarbi kitose bylose, su sąlyga, kad imtasi atitinkamų konfidencialios informacijos apsaugos priemonių;

b)

apsvarsto, ar yra galimybių koordinuoti grupės narių, kurioms iškeltos nemokumo bylos, reikalų administravimą ir priežiūrą, ir jei taip, koordinuoja tokį administravimą ir priežiūrą;

c)

apsvarsto, ar yra galimybių restruktūrizuoti grupės nares, kurioms iškeltos nemokumo bylos, ir jei taip, koordinuoja veiksmus rengiant koordinuotą restruktūrizavimo plano pasiūlymą ir dėl jo vedant derybas.

Taikant b ir c punktus, 1 dalyje nurodyti visi ar keli nemokumo specialistai gali susitarti suteikti papildomų įgaliojimų nemokumo specialistui, paskirtam vienoje iš bylų, jei toks susitarimas leidžiamas pagal kiekvienai iš bylų taikytinas taisykles. Jie taip pat gali susitarti dėl tam tikrų užduočių paskirstymo tarpusavyje, jei toks užduočių paskirstymas leidžiamas pagal kiekvienai iš bylų taikytinas taisykles.

57 straipsnis

Teismų bendradarbiavimas ir ryšių palaikymas

1.   Tais atvejais, kai nemokumo byla yra susijusi su dviem ar daugiau vienos įmonių grupės narių, teismas, kuris tokią bylą iškėlė, bendradarbiauja su visais kitais teismais, kuriems pateiktas pareiškimas dėl bylos, susijusios su kita tos pačios grupės nare, iškėlimo ar kurie tokias bylas iškėlė, tiek, kiek tas bendradarbiavimas yra tinkamas siekiant sudaryti palankesnes sąlygas veiksmingai administruoti bylas, nėra nesuderinamas su joms taikytinomis taisyklėmis ir nesukelia interesų konflikto. Tuo tikslu teismai atitinkamais atvejais gali paskirti nepriklausomą asmenį ar instituciją, veikiantį pagal jų nurodymus, jei tai nėra nesuderinama su joms taikytinomis taisyklėmis.

2.   Vykdydami 1 dalyje nustatytą bendradarbiavimą, teismai ar bet kuris paskirtas asmuo arba institucija, veikiantis jų vardu, kaip nurodyta 1 dalyje, gali tiesiogiai palaikyti ryšius vieni su kitais ar tiesiogiai prašyti vieni kitų informacijos ar pagalbos su sąlyga, kad tokiu ryšių palaikymu nepažeidžiamos procesinės bylos šalių teisės ir informacijos konfidencialumo reikalavimai.

3.   1 dalyje nurodytas bendradarbiavimas gali būti vykdomas bet kokiomis priemonėmis, kurias teismas laiko tinkamomis. Visų pirma jis gali apimti:

a)

nemokumo specialistų skyrimo koordinavimą;

b)

informacijos perdavimą visomis teismui priimtinomis priemonėmis;

c)

grupės narių turto ir reikalų administravimo ir priežiūros koordinavimą;

d)

teismo posėdžių eigos koordinavimą;

e)

prireikus, protokolų tvirtinimo koordinavimą.

58 straipsnis

Nemokumo specialistų ir teismų bendradarbiavimas ir ryšių palaikymas

Su įmonių grupės nare susijusioje nemokumo byloje paskirtas nemokumo specialistas:

a)

bendradarbiauja ir palaiko ryšius su bet kuriuo teismu, kuriam pateiktas pareiškimas dėl bylos iškėlimo kitai tos pačios įmonių grupės narei ar kuris tokią bylą iškėlė, ir

b)

gali prašyti to teismo suteikti informaciją apie bylą, susijusią su kita grupės nare, arba suteikti pagalbą byloje, kurioje jis yra paskirtas,

tiek, kiek toks bendradarbiavimas ir ryšių palaikymas yra tinkami siekiant sudaryti palankesnes sąlygas veiksmingai administruoti bylas, nesukelia interesų konflikto ir nėra nesuderinami su joms taikytinomis taisyklėmis.

59 straipsnis

Bendradarbiavimo ir ryšių palaikymo išlaidos bylose, susijusiose su įmonių grupės narėmis

56–60 straipsniuose numatyto bendradarbiavimo ir ryšių palaikymo išlaidos, kurias patyrė nemokumo specialistas ar teismas, laikomos atitinkamoje byloje patirtomis išlaidomis.

60 straipsnis

Nemokumo specialisto įgaliojimai bylose, susijusiose su įmonių grupės narėmis

1.   Nemokumo specialistas, paskirtas įmonių grupės narei iškeltoje nemokumo byloje, gali tokiu mastu, kuris tinkamas siekiant sudaryti palankesnes sąlygas veiksmingam bylų administravimui,

a)

būti išklausytas bet kurioje byloje, iškeltoje bet kuriai kitai tos pačios grupės narei;

b)

prašyti sustabdyti bet kurios priemonės, susijusios su turto realizavimu bet kuriai kitai tos pačios grupės narei iškeltoje byloje, taikymą su sąlyga, kad:

i)

pagal 56 straipsnio 2 dalies c punktą pasiūlytas restruktūrizavimo planas, skirtas visoms ar kai kurioms grupės narėms, kurioms iškelta nemokumo byla, ir pagrįstai galima tikėtis, kad jis bus sėkmingai įgyvendintas;

ii)

toks sustabdymas yra būtinas siekiant užtikrinti tinkamą restruktūrizavimo plano įgyvendinimą;

iii)

restruktūrizavimo planas būtų naudingas kreditoriams byloje, kurios atžvilgiu prašoma taikyti sustabdymą, ir

iv)

nei nemokumo bylai, kurioje buvo paskirtas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas nemokumo specialistas, nei bylai, kurioje prašoma taikyti sustabdymą, nėra taikomas koordinavimas pagal šio skyriaus 2 skirsnį;

c)

prašyti pradėti grupės koordinavimo procesą pagal 61 straipsnį.

2.   1 dalies b punkte nurodytą bylą iškėlęs teismas visiškai arba iš dalies sustabdo bet kurios priemonės, susijusios su turto realizavimu byloje, taikymą, jeigu jis įsitikina, kad yra įvykdytos 1 dalies b punkte nurodytos sąlygos.

Prieš nurodydamas taikyti sustabdymą, teismas išklauso nemokumo specialistą, paskirtą byloje, kurioje prašoma taikyti sustabdymą. Tokį sustabdymą gali būti nurodyta taikyti bet kurį ne ilgesnį kaip trijų mėnesių laikotarpį, kurį teismas laiko tinkamu ir kuris yra suderinamas su bylai taikytinomis taisyklėmis.

Taikyti sustabdymą nurodantis teismas gali reikalauti, kad 1 dalyje nurodytas nemokumo specialistas imtųsi visų nacionalinėje teisėje numatytų tinkamų priemonių, kad būtų apsaugoti kreditorių byloje interesai.

Teismas gali pratęsti sustabdymo trukmę tokiu papildomu laikotarpiu ar laikotarpiais, kurį (-iuos) jis laiko tinkamu (-ais) ir kuris (-ie) yra suderinamas (-i) su bylai taikytinomis taisyklėmis, jeigu toliau tenkinamos 1 dalies b punkto ii–iv papunkčiuose nurodytos sąlygos ir bendra sustabdymo trukmė (pradinė trukmė ir visi tokie pratęsimai) neviršija šešių mėnesių.

2 SKIRSNIS

Koordinavimas

1 poskirsnis

Procedūra

61 straipsnis

Prašymas pradėti grupės koordinavimo procesą

1.   Grupės narei iškeltoje nemokumo byloje paskirtas nemokumo specialistas gali prašyti bet kurio teismo, kuris turi jurisdikciją nagrinėti grupės narės nemokumo bylą, pradėti grupės koordinavimo procesą.

2.   1 dalyje nurodytas prašymas pateikiamas laikantis bylai, kurioje buvo paskirtas nemokumo specialistas, taikytinoje teisėje nustatytų sąlygų.

3.   Kartu su 1 dalyje nurodytu prašymu pateikiama:

a)

pasiūlymas dėl asmens, kuris turi būti paskirtas grupės koordinatoriumi (toliau – koordinatorius), duomenys apie jo tinkamumą pagal 71 straipsnį, duomenys apie jo kvalifikaciją ir jo rašytinis sutikimas būti koordinatoriumi;

b)

siūlomo grupės koordinavimo aprašymas, visų pirma priežastys, dėl kurių 63 straipsnio 1 dalyje išdėstytos sąlygos yra įvykdytos;

c)

grupės narėms paskirtų nemokumo specialistų sąrašas ir, atitinkamais atvejais, grupės narių nemokumo bylose dalyvaujantys teismai ir kompetentingos institucijos;

d)

numatomų siūlomo grupės koordinavimo išlaidų aprašymas ir numatoma kiekvienos grupės narės tų išlaidų mokėtina dalis.

62 straipsnis

Pirmumo taisyklė

Nedarant poveikio 66 straipsniui, tais atvejais, kai grupės koordinavimo procesą prašoma pradėti skirtingų valstybių narių teismuose, visi teismai, išskyrus teismą, į kurį kreiptasi pirmiausia, atsisako jurisdikcijos to teismo naudai.

63 straipsnis

Teismo, į kurį kreiptasi, pateikiamas pranešimas

1.   Teismas, kuriam pateiktas prašymas pradėti grupės koordinavimo procesą, apie prašymą pradėti grupės koordinavimo procesą ir siūlomą koordinatorių kuo greičiau praneša grupės narėms paskirtiems nemokumo specialistams, nurodytiems 61 straipsnio 3 dalies c punkte nurodytame prašyme, jei jis įsitikina, kad:

a)

tokį procesą pradėti yra tikslinga siekiant sudaryti palankesnes sąlygas veiksmingai administruoti su skirtingomis grupės narėmis susijusias nemokumo bylas;

b)

tikėtina, kad bet kurios grupės narės, kurios dalyvavimas procese yra numatomas, joks kreditorius nepateks į finansiškai nepalankią padėtį dėl narės įtraukimo į tokį procesą ir

c)

siūlomas koordinatorius atitinka 71 straipsnyje išdėstytus reikalavimus.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodytame pranešime išvardijami 61 straipsnio 3 dalies a–d punktuose nurodyti elementai.

3.   1 dalyje nurodytas pranešimas siunčiamas registruotu laišku su gavimo patvirtinimu.

4.   Teismas, į kurį kreiptasi, suteikia nemokumo specialistams galimybę būti išklausytiems.

64 straipsnis

Nemokumo specialistų prieštaravimai

1.   Bet kuriai grupės narei paskirtas nemokumo specialistas gali pareikšti prieštaravimą:

a)

dėl nemokumo bylos, kurioje jis paskirtas, įtraukimo į grupės koordinavimo procesą arba

b)

dėl koordinatoriumi paskirto asmens.

2.   Prieštaravimai pagal šio straipsnio 1 dalį 63 straipsnyje nurodytam teismui pateikiami per 30 dienų nuo tada, kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytas nemokumo specialistas gauna pranešimą apie prašymą pradėti grupės koordinavimo procesą.

Prieštaravimas gali būti pateikiamas naudojant standartinę formą, nustatytą pagal 88 straipsnį.

3.   Prieš priimdamas sprendimą pagal 1 dalies a punktą, ar dalyvauti koordinavime, nemokumo specialistas gauna visus patvirtinimus, kurie gali būti privalomi pagal valstybės, kurioje iškelta byla, kurioje jis paskirtas, teisę.

65 straipsnis

Prieštaravimo įtraukimui į grupės koordinavimą pasekmės

1.   Jeigu nemokumo specialistas pareiškė prieštaravimą dėl bylos, kurioje jis paskirtas, įtraukimo į grupės koordinavimo procesą, ta byla į grupės koordinavimo procesą neįtraukiama.

2.   68 straipsnyje nurodyto teismo įgaliojimai arba su tuo procesu susiję koordinatoriaus įgaliojimai nedaro poveikio tai narei ir dėl jų tai narei neatsiranda jokių išlaidų.

66 straipsnis

Grupės koordinavimo proceso teismo pasirinkimas

1.   Jeigu bent du trečdaliai visų grupės narių nemokumo bylose paskirtų nemokumo specialistų susitaria, kad grupės koordinavimo procesui pradėti tinkamiausias teismas yra jurisdikciją turintis kitos valstybės narės teismas, tas teismas turi išimtinę jurisdikciją.

2.   Teismo pasirinkimas nustatomas bendru rašytiniu susitarimu arba užfiksuojamas raštu. Teismas gali būti pasirinktas iki tada, kai pagal 68 straipsnį pradedamas grupės koordinavimo procesas.

3.   Visi teismai, išskyrus teismą, į kurį kreiptasi pagal 1 dalį, atsisako jurisdikcijos to teismo naudai.

4.   Prašymas pradėti grupės koordinavimo procesą pagal 61 straipsnį pateikiamas teismui, dėl kurio susitarta.

67 straipsnis

Prieštaravimo dėl siūlomo koordinatoriaus pasekmės

Tais atvejais, kai iš nemokumo specialisto, kuris tuo pat metu neprieštarauja dėl narės, kuriai jis paskirtas, įtraukimo į grupės koordinavimo procesą, gaunama prieštaravimų dėl koordinatoriumi siūlomo asmens, teismas gali neskirti to asmens ir paprašyti prieštaraujančio nemokumo specialisto pateikti naują prašymą pagal 61 straipsnio 3 dalį.

68 straipsnis

Sprendimas pradėti grupės koordinavimo procesą

1.   Pasibaigus 64 straipsnio 2 dalyje nurodytam laikotarpiui teismas gali pradėti grupės koordinavimo procesą, jei jis įsitikina, kad tenkinamos 63 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos. Tokiu atveju teismas:

a)

paskiria koordinatorių;

b)

priima sprendimą dėl koordinavimo aprašymo ir

c)

priima sprendimą dėl numatomų išlaidų ir grupės narių mokėtinos dalies.

2.   Apie sprendimą pradėti grupės koordinavimo procesą pranešama dalyvaujantiems nemokumo specialistams ir koordinatoriui.

69 straipsnis

Vėlesnis nemokumo specialistų sprendimas dalyvauti

1.   Po to, kai priimamas 68 straipsnyje nurodytas teismo sprendimas, laikydamasis savo nacionalinės teisės, bet kuris nemokumo specialistas gali prašyti įtraukti bylą, kurioje jis paskirtas, jeigu:

a)

buvo pareikštas prieštaravimas dėl nemokumo bylos įtraukimo į grupės koordinavimo procesą arba

b)

grupės narės nemokumo byla buvo iškelta po to, kai teismas pradėjo grupės koordinavimo procesą.

2.   Nedarant poveikio 4 daliai, koordinatorius gali patenkinti tokį prašymą pasikonsultavęs su dalyvaujančiais nemokumo specialistais, jei

a)

jis įsitikina, kad, atsižvelgiant į prašymo metu grupės koordinavimo procese pasiektą etapą, yra tenkinami 63 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose išdėstyti kriterijai, arba

b)

visi dalyvaujantys nemokumo specialistai pritaria, vadovaujantis jų nacionalinėje teisėje nustatytomis sąlygomis.

3.   Koordinatorius informuoja teismą ir dalyvaujančius nemokumo specialistus apie savo sprendimą pagal 2 dalį ir apie priežastis, kuriomis jis grindžiamas.

4.   Bet kuris dalyvaujantis nemokumo specialistas arba be kuris nemokumo specialistas, kurio prašymas dėl įtraukimo į grupės koordinavimo procesą buvo atmestas, gali ginčyti 2 dalyje nurodytą sprendimą valstybės narės, kurioje pradėtas grupės koordinavimo procesas, teisėje nustatyta tvarka.

70 straipsnis

Rekomendacijos ir grupės koordinavimo planas

1.   Vesdami savo nemokumo bylas, nemokumo specialistai atsižvelgia į 72 straipsnio 1 dalyje nurodytas koordinatoriaus rekomendacijas ir grupės koordinavimo plano turinį.

2.   Nemokumo specialistas neprivalo laikytis visų koordinatoriaus rekomendacijų arba grupės koordinavimo plano ar jų laikytis iš dalies.

Jei jis nesilaiko koordinatoriaus rekomendacijų arba grupės koordinavimo plano, jis pateikia tokio nesilaikymo priežastis asmenims ar institucijoms, kuriems jis turi atsiskaityti pagal savo nacionalinę teisę, ir koordinatoriui.

2 poskirsnis

Bendrosios nuostatos

71 straipsnis

Koordinatorius

1.   Koordinatorius yra asmuo, kuris pagal valstybės narės teisę gali vykdyti nemokumo specialisto veiklą.

2.   Koordinatorius negali būti vienas iš bet kuriai grupės narei paskirtų nemokumo specialistų ir neturi turėti jokių interesų konfliktų grupės narių, jų kreditorių ir bet kuriai grupės narei paskirtų nemokumo specialistų atžvilgiu.

72 straipsnis

Koordinatoriaus užduotys ir teisės

1.   Koordinatorius:

a)

nustato ir apibrėžia rekomendacijas dėl koordinuotos nemokumo bylų eigos;

b)

pasiūlo grupės koordinavimo planą, kuriame nustatomas, aprašomas ir rekomenduojamas išsamus priemonių, tinkamų siekiant laikytis integruoto požiūrio į problemų sprendimą grupės narių nemokumo atveju, rinkinys. Visų pirma šiame plane gali būti pateikta pasiūlymų dėl:

i)

priemonių, kurių reikia imtis siekiant atkurti grupės arba bet kurios jos dalies ekonominę veiklą ir finansinį patikimumą;

ii)

grupės viduje kilusių ginčų, susijusių su grupės vidaus sandoriais ir ieškiniais dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, sprendimo;

iii)

nemokių grupės narių nemokumo specialistų susitarimų.

2.   Koordinatorius taip pat gali:

a)

būti išklausytas ir dalyvauti bet kurioje byloje, iškeltoje bet kuriai grupės narei, visų pirma dalyvaudamas kreditorių susirinkimuose;

b)

tarpininkauti bet kuriame ginče, kylančiame tarp grupės narių dviejų ar daugiau nemokumo specialistų;

c)

pristatyti ir paaiškinti savo grupės koordinavimo planą asmenims ar institucijoms, kuriems jis turi atsiskaityti pagal savo nacionalinę teisę;

d)

prašyti bet kurio nemokumo specialisto pateikti informaciją apie bet kurią grupės narę, jei ta informacija yra arba galėtų būti naudinga nustatant ir apibrėžiant byloms koordinuoti skirtas strategijas ir priemones, ir

e)

prašyti iki šešių mėnesių sustabdyti bylą, iškeltą bet kuriai grupės narei, su sąlyga, kad toks sustabdymas yra būtinas siekiant užtikrinti tinkamą šio plano įgyvendinimą ir būtų naudingas kreditoriams byloje, kurios atžvilgiu prašoma taikyti sustabdymą, arba prašyti atšaukti esamą sustabdymą. Toks prašymas pateikiamas teismui, kuris iškėlė bylą, kurią prašoma sustabdyti.

3.   Į 1 dalies b punkte nurodytą planą neįtraukiamos rekomendacijos dėl bylų sujungimo ar nemokaus subjekto turto sujungimo.

4.   Šiame straipsnyje apibrėžtos koordinatoriaus užduotys ir teisės netaikomos jokiai grupės narei, kuri nedalyvauja grupės koordinavimo procese.

5.   Savo pareigas koordinatorius vykdo nešališkai ir rūpestingai.

6.   Jei, koordinatoriaus vertinimu, jo užduotims vykdyti reikia labai padidinti išlaidas, palyginti su 61 straipsnio 3 dalies d punkte nurodytomis numatomomis išlaidomis, ir bet kuriuo atveju, jei išlaidos viršija 10 % numatomų išlaidų, koordinatorius:

a)

nedelsdamas informuoja dalyvaujančius nemokumo specialistus ir

b)

kreipiasi į grupės koordinavimo procesą pradėjusį teismą dėl išankstinio patvirtinimo.

73 straipsnis

Kalbos

1.   Su dalyvaujančios grupės narės nemokumo specialistu koordinatorius bendrauja su nemokumo specialistu sutarta kalba arba, jei susitarimo nėra, Sąjungos institucijų oficialiąja kalba arba viena iš oficialiųjų kalbų ir teismo, kuris iškėlė bylą tai grupės narei, kalba.

2.   Su teismu koordinatorius bendrauja tam teismui taikoma oficialiąja kalba.

74 straipsnis

Nemokumo specialistų ir koordinatoriaus bendradarbiavimas

1.   Grupės narėms paskirti nemokumo specialistai ir koordinatorius tarpusavyje bendradarbiauja tokiu mastu, kokiu toks bendradarbiavimas nėra nesuderinamas su atitinkamoms byloms taikomomis taisyklėmis.

2.   Visų pirma nemokumo specialistai praneša visą informaciją, kuri koordinatoriui yra svarbi jo užduotims vykdyti.

75 straipsnis

Koordinatoriaus paskyrimo panaikinimas

Teismas panaikina koordinatoriaus paskyrimą savo iniciatyva arba dalyvaujančios grupės narės nemokumo specialisto prašymu, jeigu:

a)

koordinatorius veikia dalyvaujančios grupės narės kreditorių nenaudai arba

b)

koordinatorius nesilaiko šiame skyriuje nustatytų jo pareigų.

76 straipsnis

Savo turtu disponuojantis skolininkas

Nemokumo specialistui taikomos šio skyriaus nuostatos, kai tinkama, taikomos ir savo turtu disponuojančiam skolininkui.

77 straipsnis

Išlaidos ir paskirstymas

1.   Koordinatoriaus užmokestis turi būti tinkamas, proporcingas įvykdytoms užduotims ir atspindėti pagrįstas išlaidas.

2.   Baigęs vykdyti savo užduotis, koordinatorius sudaro galutinę išlaidų suvestinę, nustato kiekvienos narės mokėtiną dalį ir pateikia šią suvestinę kiekvienam dalyvaujančiam nemokumo specialistui ir koordinavimo procesą pradėjusiam teismui.

3.   Jei nemokumo specialistai nepateikia prieštaravimų per 30 dienų nuo 2 dalyje nurodytos suvestinės gavimo, laikoma, kad išlaidoms ir kiekvienos narės mokėtinai daliai pritarta. Suvestinė pateikiama koordinavimo procesą pradėjusiam teismui patvirtinti.

4.   Jei esama prieštaravimų, grupės koordinavimo procesą pradėjęs teismas koordinatoriaus arba bet kurio dalyvaujančio nemokumo specialisto prašymu nusprendžia dėl išlaidų ir kiekvienos narės mokėtinos dalies laikydamasis šio straipsnio 1 dalyje išdėstytų kriterijų ir atsižvelgdamas į 68 straipsnio 1 dalyje ir, jei taikoma, 72 straipsnio 6 dalyje nurodytas numatomas išlaidas.

5.   Bet kuris dalyvaujantis nemokumo specialistas gali ginčyti 4 dalyje nurodytą sprendimą valstybės narės, kurioje pradėtas grupės koordinavimo procesas, teisėje nustatyta tvarka.

VI SKYRIUS

DUOMENŲ APSAUGA

78 straipsnis

Duomenų apsauga

1.   Nacionalinės taisyklės, kuriomis įgyvendinama Direktyva 95/46/EB, taikomos valstybėse narėse tvarkant asmens duomenis pagal šį reglamentą su sąlyga, kad tai nėra susiję su Direktyvos 95/46/EB 3 straipsnio 2 dalyje nurodytomis tvarkymo operacijomis.

2.   Komisijai tvarkant asmens duomenis pagal šį reglamentą taikomas Reglamentas (EB) Nr. 45/2001.

79 straipsnis

Valstybių narių pareigos, susijusios su asmens duomenų tvarkymu nacionaliniuose nemokumo registruose

1.   Kiekviena valstybė narė praneša Komisijai fizinio ar juridinio asmens, valstybės valdžios institucijos, agentūros ar bet kurios kitos institucijos, kuriai pagal nacionalinę teisę paskirta vykdyti duomenų valdytojo funkcijas vadovaujantis Direktyvos 95/46/EB 2 straipsnio d punktu, vardą ir pavardę arba pavadinimą, kad jis būtų paskelbtas Europos e. teisingumo portale.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad būtų įgyvendinamos techninės priemonės, kuriomis būtų užtikrintas jų nacionaliniuose nemokumo registruose, nurodytuose 24 straipsnyje, tvarkomų asmens duomenų saugumas.

3.   Valstybės narės atsako už tai, kad būtų patikrinta, ar duomenų valdytojas, paskirtas pagal nacionalinę teisę vadovaujantis Direktyvos 95/46/EB 2 straipsnio d punktu, užtikrina, kad būtų laikomasi duomenų kokybės principų, visų pirma nacionaliniuose nemokumo registruose saugomų duomenų tikslumo ir atnaujinimo principų.

4.   Pagal Direktyvą 95/46/EB valstybės narės atsako už duomenų rinkimą ir saugojimą nacionalinėse duomenų bazėse ir už sprendimus, kurie priimami siekiant užtikrinti, kad su tokiais duomenimis būtų galima susipažinti tarpusavyje sujungtame registre, prie kurio prieiga pateikiama Europos e. teisingumo portale.

5.   Teikdamos informaciją, kuri turėtų būti teikiama duomenų subjektams, kad jie galėtų naudotis savo teisėmis, visų pirma teise reikalauti ištrinti duomenis, valstybės narės informuoja duomenų subjektus apie nustatytą laikotarpį, per kurį bus prieinami nemokumo registruose saugomi asmens duomenys.

80 straipsnis

Komisijos pareigos, susijusios su asmens duomenų tvarkymu

1.   Komisija vykdo duomenų valdytojo pareigas pagal Reglamento (EB) Nr. 45/2001 2 straipsnio d punktą, laikydamasi šiame straipsnyje nustatytų atitinkamų pareigų.

2.   Komisija apibrėžia reikiamą politiką ir taiko techninius sprendimus, būtinus, kad būtų vykdomos jos pareigos neviršijant duomenų valdytojo funkcijų apimties.

3.   Komisija įgyvendina technines priemones, būtinas siekiant užtikrinti perduodamų asmens duomenų saugumą, visų pirma konfidencialumą ir vientisumą perduodant duomenis į Europos e. teisingumo portalą ir iš jo.

4.   Komisijos pareigos nedaro poveikio valstybių narių ir kitų institucijų atsakomybei už jų tvarkomų tarpusavyje sujungtų nacionalinių duomenų bazių turinį ir eksploatavimą.

81 straipsnis

Pareiga teikti informaciją

Nedarant poveikio informacijai, kuri turi būti teikiama duomenų subjektams pagal Reglamento (EB) Nr. 45/2001 11 ir 12 straipsnius, Komisija, skelbdama informaciją Europos e. teisingumo portale, informuoja duomenų subjektus apie savo vaidmenį tvarkant duomenis ir apie tikslus, kuriais tie duomenys bus tvarkomi.

82 straipsnis

Asmens duomenų saugojimas

Informacijos iš tarpusavyje sujungtų nacionalinių duomenų bazių atveju Europos e. teisingumo portale nėra saugomi su duomenų subjektais susiję asmens duomenys. Visi tokie duomenys saugomi valstybių narių arba kitų institucijų naudojamose nacionalinėse duomenų bazėse.

83 straipsnis

Prieiga prie asmens duomenų per Europos e. teisingumo portalą

24 straipsnyje nurodytuose nacionaliniuose nemokumo registruose saugomi asmens duomenys yra prieinami per Europos e. teisingumo portalą tol, kol jie išlieka prieinami pagal nacionalinę teisę.

VII SKYRIUS

PEREINAMOJO LAIKOTARPIO IR BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

84 straipsnis

Taikymo laikas

1.   Šio reglamento nuostatos taikomos tik po … (18) iškeltoms nemokumo byloms. Iki tos dienos įvykdytus skolininko veiksmus reglamentuoja įstatymai, kurie jiems buvo taikomi jų atlikimo metu.

2.   Nepaisant šio reglamento 91 straipsnio, Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 toliau taikomas nemokumo byloms, kurios patenka į to reglamento taikymo sritį, ir kurios buvo iškeltos prieš … (18).

85 straipsnis

Ryšys su konvencijomis

1.   Visais šiame reglamente nurodytais klausimais ir santykiuose tarp valstybių narių šis reglamentas pakeičia šias dviejų ar daugiau valstybių narių sudarytas konvencijas:

a)

Belgijos ir Prancūzijos konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, arbitražo sprendimų ir autentiškų dokumentų galiojimo ir vykdymo, pasirašyta Paryžiuje 1899 m. liepos 8 d.;

b)

Belgijos ir Austrijos konvencija dėl bankroto, likvidavimo, taikos sutarties ir kompromisinio susitarimo su kreditoriais bei mokėjimų sustabdymo (su 1973 m. birželio 13 d. papildomu protokolu), pasirašyta Briuselyje 1969 m. liepos 16 d.;

c)

Belgijos ir Nyderlandų konvencija dėl teritorinės jurisdikcijos, bankroto ir teismo sprendimų, arbitražo sprendimų ir autentiškų dokumentų galiojimo ir vykdymo, pasirašyta Briuselyje 1925 m. kovo 28 d.;

d)

Vokietijos ir Austrijos konvencija dėl bankroto, likvidavimo, taikaus ginčų sureguliavimo ir kompromisinių susitarimų su kreditoriais, pasirašyta Vienoje 1979 m. gegužės 25 d.;

e)

Prancūzijos ir Austrijos konvencija dėl teismo sprendimų bankroto bylose jurisdikcijos, pripažinimo ir vykdymo, pasirašyta Vienoje 1979 m. vasario 27 d.;

f)

Prancūzijos ir Italijos konvencija dėl teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, pasirašyta Romoje 1930 m. birželio 3 d.;

g)

Italijos ir Austrijos konvencija dėl bankroto, likvidavimo, taikaus ginčų sureguliavimo ir kompromisinių susitarimų su kreditoriais, pasirašyta Romoje 1977 m. liepos 12 d.;

h)

Nyderlandų Karalystės ir Vokietijos Federacinės Respublikos konvencija dėl teismo sprendimų ir kitų vykdytinų dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo, pasirašyta Hagoje 1962 m. rugpjūčio 30 d.;

i)

Jungtinės Karalystės ir Belgijos Karalystės konvencija dėl teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose tarpusavio vykdymo ir Protokolas, pasirašyti Briuselyje 1934 m. gegužės 2 d.;

j)

Danijos, Suomijos, Norvegijos, Švedijos ir Islandijos konvencija dėl bankroto, pasirašyta Kopenhagoje 1933 m. lapkričio 7 d.;

k)

Europos konvencija dėl tam tikrų tarptautinių bankroto aspektų, pasirašyta Stambule 1990 m. birželio 5 d.;

l)

Jugoslavijos Federacinės Liaudies Respublikos ir Graikijos Karalystės konvencija dėl teismo sprendimų abipusio pripažinimo ir vykdymo, pasirašyta Atėnuose 1959 m. birželio 18 d.;

m)

Jugoslavijos Federacinės Liaudies Respublikos ir Austrijos Respublikos susitarimas dėl arbitražo sprendimų komercinėse bylose abipusio pripažinimo ir vykdymo, pasirašytas Belgrade 1960 m. kovo 18 d.;

n)

Jugoslavijos Federacinės Liaudies Respublikos ir Italijos Respublikos konvencija dėl abipusio teisminio bendradarbiavimo civilinėse ir administracinėse bylose, pasirašyta Romoje 1960 m. gruodžio 3 d.;

o)

Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos ir Belgijos Karalystės susitarimas dėl teisminio bendradarbiavimo civilinėse ir komercinėse bylose, pasirašytas Belgrade 1971 m. rugsėjo 24 d.;

p)

Jugoslavijos ir Prancūzijos vyriausybių konvencija dėl teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, pasirašyta Paryžiuje 1971 m. gegužės 18 d.;

q)

Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos ir Graikijos Respublikos susitarimas dėl teisinės pagalbos civilinėse ir baudžiamosiose bylose, pasirašyta Atėnuose 1980 m. spalio 22 d., vis dar galiojanti santykiams tarp Čekijos ir Graikijos;

r)

Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos ir Kipro Respublikos susitarimas dėl teisinės pagalbos civilinėse ir baudžiamosiose bylose, pasirašytas Nikosijoje 1982 m. balandžio 23 d., vis dar galiojanti santykiams tarp Čekijos ir Kipro;

s)

Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos Vyriausybės ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybės sutartis dėl teisinės pagalbos ir teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo civilinėse, šeimos ir komercinėse bylose, pasirašyta Paryžiuje 1984 m. gegužės 10 d., vis dar galiojanti santykiams tarp Čekijos ir Prancūzijos;

t)

Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos ir Italijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos civilinėse ir baudžiamosiose bylose, pasirašyta Prahoje 1985 m. gruodžio 6 d., vis dar galiojanti santykiams tarp Čekijos ir Italijos;

u)

Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių, pasirašyta Taline 1992 m. lapkričio 11 d.;

v)

Estijos ir Lenkijos susitarimas dėl teisinės pagalbos teikimo ir teisinių santykių civilinėse, darbo ir baudžiamosiose bylose, pasirašytas Taline 1998 m. lapkričio 27 d.;

w)

Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose, pasirašyta Varšuvoje 1993 m. sausio 26 d.;

x)

Rumunijos Socialistinės Respublikos ir Graikijos Respublikos konvencija dėl teisinės pagalbos civilinėse ir baudžiamosiose bylose ir jos protokolas, pasirašyti 1972 m. spalio 19 d. Bukarešte;

y)

Rumunijos Socialistinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos konvencija dėl teisinės pagalbos civilinėse ir baudžiamosiose bylose, pasirašyta 1974 m. lapkričio 5 d. Paryžiuje;

z)

Bulgarijos Liaudies Respublikos ir Graikijos Respublikos susitarimas dėl teisinės pagalbos civilinėse ir baudžiamosiose bylose, pasirašytas 1976 m. balandžio 10 d. Atėnuose;

aa)

Bulgarijos Liaudies Respublikos ir Kipro Respublikos susitarimas dėl teisinės pagalbos civilinėse ir baudžiamosiose bylose, pasirašytas 1983 m. balandžio 29 d. Nikosijoje;

ab)

Bulgarijos Liaudies Respublikos Vyriausybės ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybės susitarimas dėl savitarpio teisinės pagalbos civilinėse bylose, pasirašytas 1989 m. sausio 18 d. Sofijoje;

ac)

Rumunijos ir Čekijos Respublikos sutartis dėl teisminės pagalbos civilinėse bylose, pasirašyta 1994 m. liepos 11 d. Bukarešte;

ad)

Rumunijos ir Lenkijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse bylose, pasirašyta 1999 m. gegužės 15 d. Bukarešte.

2.   1 dalyje nurodytos konvencijos ir toliau galioja byloms, iškeltoms prieš įsigaliojant Reglamentui (EB) Nr. 1346/2000.

3.   Šis reglamentas netaikomas:

a)

jokioje valstybėje narėje, jei jis nesuderinamas su dėl bankroto atsiradusiomis prievolėmis, susijusiomis su konvencija, tos valstybės narės sudaryta su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis prieš įsigaliojant Reglamentui (EB) Nr. 1346/2000;

b)

Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje, tais atvejais, jei jis prieštarauja prievolėms, atsiradusioms dėl bankroto ir nemokių įmonių likvidavimo remiantis bet kuriais susitarimais su Britų sandrauga, jau buvusiais Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 įsigaliojimo metu.

86 straipsnis

Informacija apie nacionalinę ir Sąjungos nemokumo teisę

1.   Siekdamos užtikrinti, kad informacija būtų prieinama visuomenei, valstybės narės per Europos teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose, įsteigtą Tarybos sprendimu 2001/470/EB (19), pateikia savo nacionalinės teisės aktų ir procedūrų, susijusių su nemokumu, visų pirma susijusių su 7 straipsnio 2 dalyje išvardytais aspektais, trumpą aprašymą.

2.   Informaciją, nurodytą 1 dalyje, valstybės narės reguliariai atnaujina.

3.   Komisija padaro viešai prieinama su šiuo reglamentu susijusią informaciją.

87 straipsnis

Registrų tarpusavio sujungimo nustatymas

Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomas 25 straipsnyje nurodytas nemokumo registrų tarpusavio sujungimas. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 89 straipsnio 3 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

88 straipsnis

Standartinių formų nustatymas ir vėlesnis jų dalinis keitimas

Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos ir prireikus iš dalies keičiamos 27 straipsnio 4 dalyje, 54 bei 55 straipsniuose ir 64 straipsnio 2 dalyje nurodytos formos. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 89 straipsnio 2 dalyje nurodytos patariamosios procedūros.

89 straipsnis

Komiteto procedūra

1.   Komisijai padeda komitetas. Tas komitetas – tai komitetas, kaip nustatyta Reglamente (ES) Nr. 182/2011.

2.   Kai daroma nuoroda į šią dalį, taikomas Reglamento (ES) Nr. 182/2011 4 straipsnis.

3.   Kai daroma nuoroda į šią dalį, taikomas Reglamento (ES) Nr. 182/2011 5 straipsnis.

90 straipsnis

Nuostata dėl peržiūros

1.   Ne vėliau kaip … (20) ir po to kas penkerius metus Komisija pateikia Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui šio reglamento taikymo ataskaitą. Prireikus prie ataskaitos pridedamas pasiūlymas dėl šio reglamento pritaikymo.

2.   Ne vėliau kaip … (21) Komisija pateikia Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui grupės koordinavimo proceso taikymo ataskaitą. Prireikus prie ataskaitos pridedamas pasiūlymas dėl šio reglamento pritaikymo.

3.   Ne vėliau kaip 2016 m. sausio 1 d. Komisija pateikia Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui direktorių atsakomybės ir teisės eiti pareigas atėmimo srities tarpvalstybinių klausimų tyrimą.

4.   Ne vėliau kaip … (22) Komisija pateikia Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui piktnaudžiavimo ieškant palankesnio teisinio reglamentavimo klausimo tyrimą.

91 straipsnis

Panaikinimas

Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 panaikinamas.

Nuorodos į panaikintą reglamentą laikomos nuorodomis į šį reglamentą ir skaitomos pagal šio reglamento D priede pateiktą atitikties lentelę.

92 straipsnis

Įsigaliojimas

Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Jis taikomas nuo … (23), išskyrus:

a)

86 straipsnį, kuris taikomas nuo … (24);

b)

24 straipsnio 1 dalį, kuri taikoma nuo … (25), ir

c)

25 straipsnį, kuris taikomas nuo … (26).

Šis reglamentas pagal Sutartis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas valstybėse narėse.

Priimta …

Europos Parlamento vardu

Pirmininkas

Tarybos vardu

Pirmininkas


(1)  OL C 271, 2013 9 19, p. 55.

(2)  2014 m. vasario 5 d. Europos Parlamento pozicija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje) ir 2015 m. kovo 12 d. Tarybos pozicija, priimta per pirmąjį svarstymą. … m. … … d. Europos Parlamento pozicija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

(3)  2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (OL L 160, 2000 6 30, p. 1).

(4)  2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012 12 20, p. 1).

(5)  2001 m. balandžio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/24/EB dėl kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo (OL L 125, 2001 5 5, p. 15).

(6)  2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse ( dokumentų įteikimas ) ir panaikinantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 (OL L 324, 2007 12 10, p. 79).

(7)  1998 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/26/EB dėl atsiskaitymų baigtinumo mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemose (OL L 166, 1998 6 11, p. 45).

(8)  2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (OL L 55, 2011 2 28, p. 13).

(9)  1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 281, 1995 11 23, p. 31).

(10)  2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 8, 2001 1 12, p. 1).

(11)  1971 m. birželio 3 d. Tarybos reglamentas (EEB, Euratomas) Nr. 1182/71, nustatantis terminams, datoms ir laikotarpiams taikytinas taisykles (OL L 124, 1971 6 8, p. 1).

(12)  OL C 358, 2013 12 7, p. 15.

(13)  2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/65/EB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais (KIPVPS), derinimo (OL L 302, 2009 11 17, p. 32).

(14)  2011 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/61/ES dėl alternatyvaus investavimo fondų valdytojų, kuria iš dalies keičiami direktyvos 2003/41/EB ir 2009/65/EB bei reglamentai (EB) Nr. 1060/2009 ir (ES) Nr. 1095/2010 (OL L 174, 2011 7 1, p. 1).

(15)  2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/34/ES dėl tam tikrų rūšių įmonių metinių finansinių ataskaitų, konsoliduotųjų finansinių ataskaitų ir susijusių pranešimų, kuria iš dalies keičiama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/43/EB ir panaikinamos Tarybos direktyvos 78/660/EEB ir 83/349/EEB (OL L 182, 2013 6 29, p. 19).

(16)  48 mėnesiai po šio reglamento įsigaliojimo.

(17)  2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (OL L 283, 2008 10 28, p. 36).

(18)  Šio reglamento taikymo pradžios data.

(19)  2001 m. gegužės 28 d. Tarybos sprendimas 2001/470/EB, sukuriantis Europos teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose (OL L 174, 2001 6 27, p. 25).

(20)  Dešimt metų po šio reglamento taikymo pradžios.

(21)  Penkeri metai po šio reglamento taikymo pradžios.

(22)  Treji metai po šio reglamento taikymo pradžios.

(23)  24 mėnesiai po šio reglamento įsigaliojimo.

(24)  12 mėnesių po šio reglamento įsigaliojimo.

(25)  36 mėnesiai po šio reglamento įsigaliojimo.

(26)  48 mėnesiai po šio reglamento įsigaliojimo.


A PRIEDAS

2 straipsnio 4 punkte nurodytos nemokumo bylos

BELGIQUE/BELGIË

Het faillissement/La faillite,

De gerechtelijke reorganisatie door een collectief akkoord/La réorganisation judiciaire par accord collectif,

De gerechtelijke reorganisatie door een minnelijk akkoord/ La réorganisation judiciaire par accord amiable,

De gerechtelijke reorganisatie door overdracht onder gerechtelijk gezag/La réorganisation judiciaire par transfert sous autorité de justice,

De collectieve schuldenregeling/Le règlement collectif de dettes,

De vrijwillige vereffening/La liquidation volontaire,

De gerechtelijke vereffening/La liquidation judiciaire,

De voorlopige ontneming van beheer, bepaald in artikel 8 van de faillissementswet/Le dessaisissement provisoire, visé à l'article 8 de la loi sur les faillites,

БЪЛГАРИЯ

Производство по несъстоятелност,

ČESKÁ REPUBLIKA

Konkurs,

Reorganizace,

Oddlužení,

DEUTSCHLAND

Das Konkursverfahren,

Das gerichtliche Vergleichsverfahren,

Das Gesamtvollstreckungsverfahren,

Das Insolvenzverfahren,

EESTI

Pankrotimenetlus,

Võlgade ümberkujundamise menetlus,

ÉIRE/IRELAND

Compulsory winding-up by the court,

Bankruptcy,

The administration in bankruptcy of the estate of persons dying insolvent,

Winding-up in bankruptcy of partnerships,

Creditors' voluntary winding-up (with confirmation of a court),

Arrangements under the control of the court which involve the vesting of all or part of the property of the debtor in the Official Assignee for realisation and distribution,

Examinership,

Debt Relief Notice,

Debt Settlement Arrangement,

Personal Insolvency Arrangement,

ΕΛΛΑΔΑ

Η πτώχευση,

Η ειδική εκκαθάριση εν λειτουργία,

Σχέδιο αναδιοργάνωσης,

Απλοποιημένη διαδικασία επί πτωχεύσεων μικρού αντικειμένου,

Διαδικασία Εξυγίανσης,

ESPAÑA

Concurso,

Procedimiento de homologación de acuerdos de refinanciación,

Procedimiento de acuerdos extrajudiciales de pago,

Procedimiento de negociación pública para la consecución de acuerdos de refinanciación colectivos, acuerdos de refinanciación homologados y propuestas anticipadas de convenio,

FRANCE

Sauvegarde,

Sauvegarde accélérée,

Sauvegarde financière accélérée,

Redressement judiciaire,

Liquidation judiciaire,

HRVATSKA

Stečajni postupak,

ITALIA

Fallimento,

Concordato preventivo,

Liquidazione coatta amministrativa,

Amministrazione straordinaria,

Accordi di ristrutturazione,

Procedure di composizione della crisi da sovraindebitamento del consumatore (accordo o piano),

Liquidazione dei beni,

ΚΥΠΡΟΣ

Υποχρεωτική εκκαθάριση από το Δικαστήριο,

Εκούσια εκκαθάριση από μέλη,

Εκούσια εκκαθάριση από πιστωτές

Εκκαθάριση με την εποπτεία του Δικαστηρίου,

Διάταγμα Παραλαβής και πτώχευσης κατόπιν Δικαστικού Διατάγματος,

Διαχείριση της περιουσίας προσώπων που απεβίωσαν αφερέγγυα,

LATVIJA

Tiesiskās aizsardzības process,

Juridiskās personas maksātnespējas process,

Fiziskās personas maksātnespējas process,

LIETUVA

Įmonės restruktūrizavimo byla,

Įmonės bankroto byla,

Įmonės bankroto procesas ne teismo tvarka,

Fizinio asmens bankroto procesas,

LUXEMBOURG

Faillite,

Gestion contrôlée,

Concordat préventif de faillite (par abandon d'actif),

Régime spécial de liquidation du notariat,

Procédure de règlement collectif des dettes dans le cadre du surendettement,

MAGYARORSZÁG

Csődeljárás,

Felszámolási eljárás,

MALTA

Xoljiment,

Amministrazzjoni,

Stralċ volontarju mill-membri jew mill-kredituri,

Stralċ mill-Qorti,

Falliment f'każ ta' kummerċjant,

Proċedura biex kumpanija tirkupra',

NEDERLAND

Het faillissement,

De surséance van betaling,

De schuldsaneringsregeling natuurlijke personen,

ÖSTERREICH

Das Konkursverfahren (Insolvenzverfahren),

Das Sanierungsverfahren ohne Eigenverwaltung (Insolvenzverfahren),

Das Sanierungsverfahren mit Eigenverwaltung (Insolvenzverfahren),

Das Schuldenregulierungsverfahren,

Das Abschöpfungsverfahren,

Das Ausgleichsverfahren,

POLSKA

Postępowanie naprawcze,

Upadłość obejmująca likwidację,

Upadłość z możliwością zawarcia układu,

PORTUGAL

Processo de insolvência,

Processo especial de revitalização,

ROMÂNIA

Procedura insolvenței,

Reorganizarea judiciară,

Procedura falimentului,

Concordatul preventiv,

SLOVENIJA

Postopek preventivnega prestrukturiranja,

Postopek prisilne poravnave,

Postopek poenostavljene prisilne poravnave,

Stečajni postopek: stečajni postopek nad pravno osebo, postopek osebnega stečaja and postopek stečaja zapuščine,

SLOVENSKO

Konkurzné konanie,

Reštrukturalizačné konanie,

Oddlženie,

SUOMI/FINLAND

Konkurssi/konkurs,

Yrityssaneeraus/företagssanering,

Yksityishenkilön velkajärjestely/skuldsanering för privatpersoner,

SVERIGE

Konkurs,

Företagsrekonstruktion,

Skuldsanering,

UNITED KINGDOM

Winding-up by or subject to the supervision of the court,

Creditors' voluntary winding-up (with confirmation by the court),

Administration, including appointments made by filing prescribed documents with the court,

Voluntary arrangements under insolvency legislation,

Bankruptcy or sequestration.


B PRIEDAS

2 straipsnio 5 punkte nurodyti nemokumo specialistai

BELGIQUE/BELGIË

De curator/Le curateur,

De gedelegeerd rechter/Le juge-délégué,

De gerechtsmandataris/Le mandataire de justice,

De schuldbemiddelaar/Le médiateur de dettes,

De vereffenaar/Le liquidateur,

De voorlopige bewindvoerder/L'administrateur provisoire,

БЪЛГАРИЯ

Назначен предварително временен синдик,

Временен синдик,

(Постоянен) синдик,

Служебен синдик,

ČESKÁ REPUBLIKA

Insolvenční správce,

Předběžný insolvenční správce,

Oddělený insolvenční správce,

Zvláštní insolvenční správce,

Zástupce insolvenčního správce,

DEUTSCHLAND

Konkursverwalter,

Vergleichsverwalter,

Sachwalter (nach der Vergleichsordnung),

Verwalter,

Insolvenzverwalter,

Sachwalter (nach der Insolvenzordnung),

Treuhänder,

Vorläufiger Insolvenzverwalter,

Vorläufiger Sachwalter,

EESTI

Pankrotihaldur,

Ajutine pankrotihaldur,

Usaldusisik,

ÉIRE/IRELAND

Liquidator,

Official Assignee,

Trustee in bankruptcy,

Provisional Liquidator,

Examiner,

Personal Insolvency Practitioner,

Insolvency Service,

ΕΛΛΑΔΑ

Ο σύνδικος,

Ο εισηγητής,

Η επιτροπή των πιστωτών,

Ο ειδικός εκκαθαριστής,

ESPAÑA

Administrador concursal,

Mediador concursal,

FRANCE

Mandataire judiciaire,

Liquidateur,

Administrateur judiciaire,

Commissaire à l'exécution du plan,

HRVATSKA

Stečajni upravitelj,

Privremeni stečajni upravitelj,

Stečajni povjerenik,

Povjerenik,

ITALIA

Curatore,

Commissario giudiziale,

Commissario straordinario,

Commissario liquidatore,

Liquidatore giudiziale,

Professionista nominato dal Tribunale,

Organismo di composizione della crisi nella procedura di composizione della crisi da sovraindebitamento del consumatore,

Liquidatore,

ΚΥΠΡΟΣ

Εκκαθαριστής και Προσωρινός Εκκαθαριστής,

Επίσημος Παραλήπτης,

Διαχειριστής της Πτώχευσης,

LATVIJA

Maksātnespējas procesa administrators,

LIETUVA

Bankroto administratorius,

Restruktūrizavimo administratorius,

LUXEMBOURG

Le curateur,

Le commissaire,

Le liquidateur,

Le conseil de gérance de la section d'assainissement du notariat,

Le liquidateur dans le cadre du surendettement,

MAGYARORSZÁG

Vagyonfelügyelő,

Felszámoló,

MALTA

Amministratur Proviżorju,

Riċevitur Uffiċjali,

Stralċjarju,

Manager Speċjali,

Kuraturi f'każ ta' proċeduri ta' falliment,

Kontrolur Speċjali,

NEDERLAND

De curator in het faillissement,

De bewindvoerder in de surséance van betaling,

De bewindvoerder in de schuldsaneringsregeling natuurlijke personen,

ÖSTERREICH

Masseverwalter,

Sanierungsverwalter,

Ausgleichsverwalter,

Besonderer Verwalter,

Einstweiliger Verwalter,

Sachwalter,

Treuhänder,

Insolvenzgericht,

Konkursgericht,

POLSKA

Syndyk,

Nadzorca sądowy,

Zarządca,

PORTUGAL

Administrador da insolvência,

Administrador judicial provisório,

ROMÂNIA

Practician în insolvență,

Administrator concordatar,

Administrator judiciar,

Lichidator judiciar,

SLOVENIJA

Upravitelj,

SLOVENSKO

Predbežný správca,

Správca,

SUOMI/FINLAND

Pesänhoitaja/boförvaltare,

Selvittäjä/utredare,

SVERIGE

Förvaltare,

Rekonstruktör,

UNITED KINGDOM

Liquidator,

Supervisor of a voluntary arrangement,

Administrator,

Official Receiver,

Trustee,

Provisional Liquidator,

Interim Receiver,

Judicial factor.


C PRIEDAS

Panaikinamas reglamentas ir jo vėlesnių pakeitimų sąrašas

 

Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000

(OL L 160, 2000 6 30, p. 1)

 

Tarybos reglamentas (EB) Nr. 603/2005

(OL L 100, 2005 4 20, p. 1)

 

Tarybos reglamentas (EB) Nr. 694/2006

(OL L 121, 2006 5 6, p. 1)

 

Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1791/2006

(OL L 363, 2006 12 20, p. 1)

 

Tarybos reglamentas (EB) Nr. 681/2007

(OL L 159, 2007 6 20, p. 1)

 

Tarybos reglamentas (EB) Nr. 788/2008

(OL L 213, 2008 8 8, p. 1)

 

Tarybos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 210/2010

(OL L 65, 2010 3 13, p. 1)

 

Tarybos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 583/2011

(OL L 160, 2011 6 18, p. 52)

 

Tarybos reglamentas (ES) Nr. 517/2013

(OL L 158, 2013 6 10, p. 1)

 

Tarybos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 663/2014

(OL L 179, 2014 6 19, p. 4)

 

Aktas dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų

(OL L 236, 2003 9 23, p. 33)


D PRIEDAS

Atitikties lentelė

Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000

Šis reglamentas

1 straipsnis

1 straipsnis

2 straipsnio įžanginiai žodžiai

2 straipsnio įžanginiai žodžiai

2 straipsnio a punktas

2 straipsnio 4 punktas

2 straipsnio b punktas

2 straipsnio 5 punktas

2 straipsnio c punktas

2 straipsnio d punktas

2 straipsnio 6 punktas

2 straipsnio e punktas

2 straipsnio 7 punktas

2 straipsnio f punktas

2 straipsnio 8 punktas

2 straipsnio g punkto įžanginiai žodžiai

2 straipsnio 9 punkto įžanginiai žodžiai

2 straipsnio g punkto pirma įtrauka

2 straipsnio 9 punkto vii papunktis

2 straipsnio g punkto antra įtrauka

2 straipsnio 9 punkto iv papunktis

2 straipsnio g punkto trečia įtrauka

2 straipsnio 9 punkto viii papunktis

2 straipsnio h punktas

2 straipsnio 10 punktas

2 straipsnio 1–3 ir 11–13 punktai

2 straipsnio 9 punkto i–iii, v, vi papunkčiai

3 straipsnis

3 straipsnis

4 straipsnis

5 straipsnis

6 straipsnis

4 straipsnis

7 straipsnis

5 straipsnis

8 straipsnis

6 straipsnis

9 straipsnis

7 straipsnis

10 straipsnis

8 straipsnis

11 straipsnio 1 dalis

11 straipsnio 2 dalis

9 straipsnis

12 straipsnis

10 straipsnis

13 straipsnio 1 dalis

13 straipsnio 2 dalis

11 straipsnis

14 straipsnis

12 straipsnis

15 straipsnis

13 straipsnio pirma įtrauka

16 straipsnio a punktas

13 straipsnio antra įtrauka

16 straipsnio b punktas

14 straipsnio pirma įtrauka

17 straipsnio a punktas

14 straipsnio antra įtrauka

17 straipsnio b punktas

14 straipsnio trečia įtrauka

17 straipsnio c punktas

15 straipsnis

18 straipsnis

16 straipsnis

19 straipsnis

17 straipsnis

20 straipsnis

18 straipsnis

21 straipsnis

19 straipsnis

22 straipsnis

20 straipsnis

23 straipsnis

24 straipsnis

25 straipsnis

26 straipsnis

27 straipsnis

21 straipsnio 1 dalis

28 straipsnio 2 dalis

21 straipsnio 2 dalis

28 straipsnio 1 dalis

22 straipsnis

29 straipsnis

23 straipsnis

30 straipsnis

24 straipsnis

31 straipsnis

25 straipsnis

32 straipsnis

26 straipsnis

33 straipsnis

27 straipsnis

34 straipsnis

28 straipsnis

35 straipsnis

36 straipsnis

29 straipsnis

37 straipsnio 1 dalis

37 straipsnio 2 dalis

38 straipsnis

39 straipsnis

30 straipsnis

40 straipsnis

31 straipsnis

41 straipsnis

42 straipsnis

43 straipsnis

44 straipsnis

32 straipsnis

45 straipsnis

33 straipsnis

46 straipsnis

34 straipsnio 1 dalis

47 straipsnio 1 dalis

34 straipsnio 2 dalis

47 straipsnio 2 dalis

34 straipsnio 3 dalis

48 straipsnis

35 straipsnis

49 straipsnis

36 straipsnis

50 straipsnis

37 straipsnis

51 straipsnis

38 straipsnis

52 straipsnis

39 straipsnis

53 straipsnis

40 straipsnis

54 straipsnis

41 straipsnis

55 straipsnis

42 straipsnis

56 straipsnis

57 straipsnis

58 straipsnis

59 straipsnis

60 straipsnis

61 straipsnis

62 straipsnis

63 straipsnis

64 straipsnis

65 straipsnis

66 straipsnis

67 straipsnis

68 straipsnis

69 straipsnis

70 straipsnis

71 straipsnis

72 straipsnis

73 straipsnis

74 straipsnis

75 straipsnis

76 straipsnis

77 straipsnis

78 straipsnis

79 straipsnis

80 straipsnis

81 straipsnis

82 straipsnis

83 straipsnis

43 straipsnis

84 straipsnio 1 dalis

84 straipsnio 2 dalis

44 straipsnis

85 straipsnis

86 straipsnis

45 straipsnis

87 straipsnis

88 straipsnis

89 straipsnis

46 straipsnis

90 straipsnio 1 dalis

90 straipsnio 2–4 dalys

91 straipsnis

47 straipsnis

92 straipsnis

A priedas

A priedas

B priedas

C priedas

B priedas

C priedas

D priedas


28.4.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 141/55


Tarybos motyvų pareiškimas. Tarybos per pirmąjį svarstymą priimta pozicija (ES) Nr. 7/2015 siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl bankroto bylų (nauja redakcija)

(2015/C 141/02)

I.   ĮVADAS

1.

2012 m. gruodžio 13 d. laišku Komisija perdavė Tarybai pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 (1) dėl bankroto bylų (toliau –siūlomas Bankroto reglamentas). Siūlomu Bankroto reglamentu siekiama iš dalies pakeisti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – dabartinis Bankroto reglamentas).

2.

2013 m. gegužės 22 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė nuomonę dėl siūlomo Bankroto reglamento.

3.

2014 m. vasario 5 d. vykusiame plenariniame posėdyje Europos Parlamentas per pirmąjį svarstymą priėmė savo poziciją dėl siūlomo reglamento ir pridedamos teisėkūros rezoliucijos (2).

4.

2014 m. birželio 5–6 d. Taryba (Teisingumo ir vidaus reikalai) pasiekė susitarimą (susitarė dėl bendro požiūrio) (3) dėl siūlomo Bankroto reglamento normatyvinės dalies ir paragino kuo greičiau techniniu lygmeniu užbaigti darbą, susijusį su likusiomis konstatuojamosiomis dalimis ir priedais.

5.

2014 m. spalio 9–10 d. Taryba baigė rengti bendrą požiūrį ir pasiekė susitarimą dėl konstatuojamųjų dalių ir priedų (4).

6.

2014 m. lapkričio 10 d. su Europos Parlamentu buvo pasiektas susitarimas dėl kompromisinio teksto. Taip pat buvo susitarta, kad siūlomas Bankroto reglamentas turėtų būti priimtas kaip dabartinio Bankroto reglamento nauja redakcija.

7.

Europos Parlamento Teisės reikalų komitetas kompromisinį tekstą patvirtino 2014 m. gruodžio 2 d. Tą pačią dieną minėto komiteto pirmininkas laišku informavo Nuolatinių atstovų komiteto (COREPER II) pirmininką, kad jei Taryba Europos Parlamentui oficialiai perduotų savo poziciją, kurios teksto redakcija atitiktų minėto laiško priede išdėstytą teksto redakciją, teisininkams lingvistams patvirtinus galutinę teksto redakciją jis rekomenduotų plenariniame posėdyje per antrąjį svarstymą Europos Parlamente pritarti Tarybos pozicijai be pakeitimų.

8.

2014 m. gruodžio 4–5 d. Taryba (Teisingumo ir vidaus reikalai) priėmė politinį susitarimą dėl kompromisinio teksto (5) ir pavedė Tarybos teisininkams lingvistams atlikti teksto peržiūrą.

9.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą politinį susitarimą ir teisininkams lingvistams atlikus teksto peržiūrą, 2015 m. kovo 12–13 d. Taryba priėmė poziciją per pirmąjį svarstymą laikydamasi įprastos teisėkūros procedūros, nustatytos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 294 straipsnyje.

II.   TIKSLAS

10.

Siūlomo Bankroto reglamento tikslas – padidinti tarpvalstybinių bankroto bylų nagrinėjimo veiksmingumą siekiant užtikrinti sklandų vidaus rinkos veikimą ir jos atsparumą ekonomikos krizėms. Šis tikslas yra suderintas su dabartiniais Europos Sąjungos politikos prioritetais – skatinti ekonomikos atsigavimą ir tvarų augimą, didesnes investicijas ir darbo vietų išsaugojimą, kaip nustatyta strategijoje „Europa 2020“, ir užtikrinti įmonių vystymąsi bei jų išlikimą, kaip numatyta Smulkiojo verslo akte.

11.

Be to, priėmus siūlomą Bankroto reglamentą dabartinis Bankroto reglamentas bus suderintas su nacionalinių bankroto įstatymų pakeitimais, padarytais nuo jo įsigaliojimo 2002 m.

12.

Siūlomas Bankroto reglamentas yra bendros programos „Teisingumas ekonomikos augimui skatinti“ dalis ir yra svarbus visapusiško Europos Sąjungos atsako į didelius ekonominius sunkumus, kurių patiria daug bendrovių ir piliečių visoje Sąjungoje, elementas.

III.   PER PIRMĄJĮ SVARSTYMĄ PRIIMTOS TARYBOS POZICIJOS ANALIZĖ

A.   PROCEDŪRINIS KONTEKSTAS

13.

Europos Parlamentas ir Taryba vedė derybas, kad būtų pasiektas susitarimas Tarybos per pirmąjį svarstymą priimamos pozicijos etape (išankstinis susitarimas per antrąjį svarstymą). Tarybos per pirmąjį svarstymą priimtos pozicijos tekstas atspindi kompromisinį tekstą, dėl kurio, padedant Komisijai, susitarė abi teisėkūros institucijos.

B.   PAGRINDINIŲ KLAUSIMŲ SANTRAUKA

1.   Siūlomo reglamento taikymo sritis

14.

Vienas iš siūlomo Bankroto reglamento pagrindinių tikslų – bankroto atveju nebetaikyti tradicinio likvidavimo principo, bet įmonėms ir verslininkams, susidūrusiems su finansiniais sunkumais, taikyti dar vienos galimybės principą tarpvalstybinių bankroto bylų atveju.

15.

Todėl siūlomo Bankroto reglamento taikymo sritis, apibrėžta 1 straipsnio 1 dalyje, yra platesnė nei dabartinio Bankroto reglamento, nes ji apima ir mišrias bei ikibankrotines procedūras, ir vartotojų bei savarankiškai dirbančių asmenų skolos nurašymą ar skolos sureguliavimą numatančias bylas.

2.   Jurisdikcija iškelti bankroto bylą

16.

Siūlomu Bankroto reglamentu patobulinama jurisdikcijos iškelti bankroto bylą nustatymo procedūrinė sistema. Siekiant pateikti naudingų gairių visiems suinteresuotiesiems ir padidinti teisinį tikrumą, dar labiau patikslinamos pagrindinių turtinių interesų vietos ir padalinio sąvokos.

17.

Prieš iškeldami bankroto bylas teismai privalo savo iniciatyva įvertinti, ar skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta iš tikrųjų priklauso jų jurisdikcijai. Nustatant pagrindinių turtinių interesų vietą reikėtų ypač daug dėmesio skirti kreditoriams ir tam, kurioje vietoje, jų supratimu, skolininkas administruoja savo verslą. Tuo atveju, kai pagrindinių turtinių interesų vieta pasikeičia, gali prireikti tinkamu metu informuoti kreditorius apie naują vietą, kurioje skolininkas vykdo savo veiklą.

18.

Be to, naujose taisyklėse nustatytos tam tikros apsaugos priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią piktnaudžiaujamam palankesnio teisinio reglamentavimo ieškojimui. Turi būti galima paneigti prielaidą dėl pagrindinių turtinių interesų vietos, ir ji yra netaikoma, jei įmonės registruota buveinė/pagrindinė verslo vieta ar asmens įprastinė gyvenamoji vieta per nustatytą laikotarpį iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo buvo perkelta.

19.

Visais atvejais, kai atsižvelgiant į aplinkybes kyla abejonių dėl teismo jurisdikcijos, teismas turėtų reikalauti, kad skolininkas pateiktų papildomų jo teiginius patvirtinančių įrodymų dėl pagrindinių turtinių interesų vietos, ir, kai tai leidžiama pagal bankroto byloms taikytiną teisę – suteikti kreditoriams galimybę pareikšti savo nuomonę jurisdikcijos klausimu.

3.   Šalutinės bylos

20.

Kad nebūtų pakenkta veiksmingam nemokaus subjekto turto administravimui, siūlomame Bankroto reglamente nustatomi du konkretūs atvejai, kai teismas, kuriam pateiktas pareiškimas dėl šalutinės bylos iškėlimo, turėtų galėti bankroto specialisto pagrindinėje byloje prašymu atsisakyti iškelti tokią bylą arba atidėti tokios bylos iškėlimą.

21.

Pirma, pagal siūlomą reglamentą bankroto specialistui pagrindinėje byloje leidžiama vietos kreditoriams pasiūlyti įsipareigojimą, pagal kurį jie pagrindinėje byloje būtų traktuojami taip, lyg būtų iškelta šalutinė byla. Kai toks įsipareigojimas duodamas, teismas, kuriam pateiktas pareiškimas dėl šalutinės bylos iškėlimo, turėtų galėti atsisakyti iškelti bylą, jei jis yra įsitikinęs, kad šiuo įsipareigojimu tinkamai apsaugomi vietos kreditorių bendri interesai.

22.

Antra, siūlomu Bankroto reglamentu numatyta galimybė teismui laikinai sustabdyti šalutinės bylos iškėlimą, kai valstybėje narėje, kurioje iškelta pagrindinė byla, yra laikinai sustabdomi atskiri vykdymo užtikrinimo procesai.

23.

Be to, įtraukta keletas taisyklių dėl subjektų pagrindinėse ir šalutinėse bylose bendradarbiavimo ir susižinojimo.

4.   Bankroto registrai

24.

Siekiant pagerinti atitinkamos informacijos teikimą kreditoriams ir susijusiems teismams, tokią informaciją teikti laiku ir užkirsti kelią lygiagrečių bankroto bylų iškėlimui, siūlomu Bankroto reglamentu valstybėms narėms nustatoma prievolė įsteigti bankroto registrus, kuriuose, laikantis reglamente nustatytų sąlygų, būtų laikoma tam tikra informacija apie skolininką ir bankroto specialistą, taip pat informacija apie bankroto bylas.

25.

Šie nacionaliniai bankroto registrai turi būti tarpusavyje sujungti ir prieinami per Europos e. teisingumo portalą, užtikrinant visišką atitiktį Europos teisės aktams duomenų apsaugos srityje.

5.   Bendrovių grupės

26.

Siūlomame Bankroto reglamente numatytos konkrečios nuostatos dėl teismų ir bankroto specialistų, dalyvaujančių bendrovių grupių narių bankroto bylose, bendradarbiavimo ir susižinojimo.

27.

Pirmiau minėtas nuostatas dėl bendradarbiavimo ir susižinojimo papildo bendrovių grupės narių bankroto bylų koordinavimo sistema.

IV.   IŠVADA

28.

Per pirmąjį svarstymą priimta Tarybos pozicija atspindi kompromisinį tekstą, dėl kurio, padedant Komisijai, susitarė Taryba ir Europos Parlamentas.

29.

Kaip minėta 7 punkte, apie šio kompromisinio teksto patvirtinimą Europos Parlamento Teisės reikalų komiteto pirmininkas 2014 m. gruodžio 2 d. laišku informavo Nuolatinių atstovų komiteto (COREPER II) pirmininką. Vėliau, 2014 m. gruodžio 4–5 d. posėdyje tekstą patvirtino Taryba (Teisingumo ir vidaus reikalai), priimdama politinį susitarimą.

30.

Taryba mano, kad jos per pirmąjį svarstymą priimta pozicija atsispindi subalansuotą tekstą ir kad priėmus naująjį reglamentą labai padidės tarpvalstybinių bankroto bylų nagrinėjimo veiksmingumas, o tai duos naudos skolininkams ir kreditoriams – tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims – visoje Europos Sąjungoje, taip užtikrinant palankesnes sąlygas įmonėms išlikti ir suteikiant verslininkams dar vieną galimybę.


(1)  OL L 160, 2000 6 30, p. 1.

(2)  Žr. dok. 5910/14 CODEC 2041 JUSTCIV 19 PE 50.

(3)  Žr. dok. 10284/14 JUSTCIV 134 EJUSTICE 54 CODEC 1366 + ADD 1 + COR 1.

(4)  Žr. dok. 13276/14 JUSTCIV 224 EJUSTICE 80 CODEC 1835 + COR 1.

(5)  Žr. dok. 15414/14 JUSTCIV 285 EJUSTICE 109 CODEC 2225 + ADD 1 + COR1.