14.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 183/1

1.

Tarybos rezoliucijoje dėl Europos bendradarbiavimo jaunimo reikalų srityje atnaujintos sistemos (2010–2018 m.) (1) pripažįstama, kad visas jaunimas yra visuomenės turtas, ir pabrėžiama, kad svarbu remti jaunimo teisę dalyvauti formuojant jam įtakos turinčią politiką, palaikant nuolatinį struktūrinį dialogą su jaunimu bei jaunimo organizacijomis.

2.

2012 m. lapkričio 27 d. Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų rezoliucijoje dėl struktūrinio dialogo su jaunimu dėl jaunimo dalyvavimo demokratiniame Europos gyvenime apžvalgos (2) teigiama, kad Europos bendradarbiavimo jaunimo reikalų srityje trečiojo 18 mėnesių darbo ciklo (2013 m. sausio 1 d.–2014 m. birželio 30 d.) bendra prioritetinė teminė sritis yra socialinė įtrauktis.

3.

Struktūrinis dialogas yra dalyvaujamasis procesas, o jo trečiojo 18 mėnesių darbo ciklo galutiniai rezultatai priklauso nuo rezultatų, kurių pasiekta vedant nacionalines konsultacijas Airijos, Lietuvos ir Graikijos pirmininkavimo laikotarpiais, taip pat ES jaunimo konferencijose, surengtose 2013 m. kovo mėn. Dubline, 2013 m. rugsėjo mėn. Vilniuje ir 2014 m. kovo mėn. Salonikuose.

4.

Dublino jaunimo konferencijos bendrose išvadose daugiausiai dėmesio skiriama šiems prioritetams: užimtumui, dalyvavimui, gerovei, paramos priemonėms (socialinėms ir jaunimo tarnyboms), jaunimo organizacijoms ir kokybiškam darbui su jaunimu; jie buvo pristatyti jaunimo reikalų ministrams per 2013 m. gegužės mėn. įvykusį Švietimo, jaunimo, kultūros ir sporto tarybos posėdį (3).

5.

Vilniaus jaunimo konferencijos bendrose išvadose daugiausiai dėmesio skiriama šiems prioritetams: švietimui, orientavimui, perėjimui iš mokymosi etapo į darbo etapą, darbo rinkos sąlygoms, savarankiškumui, jaunimo organizacijų vaidmeniui ir tarpsektoriniam bendradarbiavimui; jie buvo pristatyti jaunimo reikalų ministrams per 2013 m. lapkričio mėn. įvykusį Švietimo, jaunimo, kultūros ir sporto tarybos posėdį (4).

6.

Salonikų jaunimo konferencijos bendrose rekomendacijose daugiausiai dėmesio skiriama šiems prioritetams: kokybiškam švietimui, kokybiškam perėjimui iš mokymosi į darbo etapą, kokybiškoms darbo vietoms, kartų dialogui ir tarpusavio mokymuisi, aktyviai įtraukčiai, jaunimo verslumui ir socialiniam verslumui (5).

7.

Pagal programą „Erasmus+“ teikiamos didesnės finansavimo galimybės struktūriniam dialogui remti, įskaitant tiesiogines metines dotacijas nacionalinėms darbo grupėms.

8.

2012 m. lapkričio 27 d. bendroje ES jaunimo reikalų ataskaitoje (6) pateiktas struktūrinio dialogo vertinimas ir teigiama, kad procesą būtų galima toliau plėtoti papildomai įvertinant struktūrinio dialogo procesą ir rezultatus, užtikrinant, kad narystė nacionalinėse darbo grupėse būtų įtraukesnė jaunimo iš įvairiausių visuomenės grupių atžvilgiu, ir skatinant visapusiškesnį sprendimus priimančių asmenų dėmesį jaunimo pateiktoms rekomendacijoms.

9.

Struktūrinio dialogo vertinimas turėtų būti įtrauktas į būsimą antrąją ES jaunimo reikalų ataskaitą ir apimti struktūrinio dialogo rezultatų nacionaliniu ir ES lygiu nagrinėjimo apžvalgą.

10.

Įgyvendinant struktūrinį dialogą ir vykdant su juo susijusias konsultacijas daugiausia dėmesio reikėtų skirti jaunimo ir politikos formuotojų kartu apsvarstytai ir Tarybos nustatytai bendrai prioritetinei teminei sričiai, siekiant užtikrinti nuoseklų ir nuolat vykstantį procesą kiekvieno jo ciklo metu.

11.

Turėtų būti sukurta supaprastinta ir aiški struktūrinio dialogo ciklo struktūra siekiant užtikrinti bendros temos tęstinumą ir suteikti galimybę geriau valdyti laiką konsultacijose su jaunimu.

Kiekvieno ciklo pirmojo tarpsnio metu tarp visų suinteresuotųjų subjektų turėtų būti išplėtotas bendras sutarimas ir principas „iš apačios į viršų“ bendros prioritetinės teminės srities atžvilgiu ir tai turėtų būti orientacinis pagrindas vykdant dialogą vėlesniais tarpsniais.

Antrojo tarpsnio metu turėtų būti vykdomos konsultacijos, kuriomis remiantis būtų siūlomi galimi sprendimai; į juos turėtų būti atkreiptas Tarybos dėmesys ir atsižvelgiant į juos priimamos rekomendacijos dėl bendros prioritetinės teminės srities.

Trečiojo tarpsnio metu daugiausiai dėmesio turėtų būti skiriama konkrečių veiksmų, kurie bus pateikti Tarybai toliau svarstyti, nustatymui.

12.

Siekiant išplėsti pagal struktūrinį dialogą vykdomą informavimo veiklą, nacionalinės darbo grupės, padedamos jaunimo klausimus tiriančių mokslo darbuotojų bei jaunimo darbuotojų ir atitinkamais atvejais pasitarusios su vietos ir regionų valdžios institucijomis, turėtų stengtis užtikrinti aktyvų jaunimo, įskaitant anksčiau struktūriniame dialoge nedalyvavusį jaunimą, dalyvavimą. Jaunimo informavimo ir darbo su jaunimu tinklai galėtų būti raginami atitinkamais atvejais remti nacionalinių darbo grupių pastangas informuoti kuo daugiau jaunų žmonių.

13.

Siekiant pagerinti ES pirmininkaujančių valstybių narių rengiamų jaunimo konferencijų rezultatų kokybę, reikėtų įvertinti ir patikslinti jaunimo konferencijų darbo metodus ir sprendimų priėmimo procesą. Europos Komisija ir valstybės narės, tinkamai atsižvelgdamos į nacionalinę kompetenciją, galėtų apsvarstyti galimybę sukurti mechanizmą, kuriuo užtikrinamas jaunimui skirtos grįžtamosios informacijos dėl struktūriniame dialoge teikiamų rekomendacijų įgyvendinimo galimybių teikimas. Į rekomendacijas atitinkamais atvejais galėtų būti atsižvelgiama siekiant suteikti informacijos politikos formuotojams ir pasiekti geresnių jaunimui skirtų rezultatų.

14.

Reikėtų pradėti kūrybingą ir dalyvaujamąjį procesą siekiant išplėtoti bendrą ir geresnį struktūrinio dialogo matomumą Europoje, o tai sudarys galimybę procesui suteikti nacionalinį ir europinį „prekės ženklą“. Komisija turėtų toliau plėtoti struktūriniam dialogui skirtą Europos portalo dalį.

15.

Struktūrinio dialogo su jaunimu ir jaunimo organizacijomis kito darbo ciklo (2014 m. liepos 1 d.–2015 m. gruodžio 31 d.) bendra prioritetinė teminė sritis turi būti jaunimo įgalėjimas, kaip išdėstyta II priede.

16.

Kiekviena pirmininkaujanti valstybė narė gali papildyti pasirinktas prioritetines sritis atsižvelgdama į galimus naujus pokyčius.

17.

Kito grupinio pirmininkavimo darbo ciklo (2016 m. sausio 1 d.–2017 m. birželio 30 d.) prioritetinės sritys turėtų būti nustatytos prieš prasidedant tam laikotarpiui.

14.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 183/5

1.

PRIPAŽĮSTA, kad po to, kai buvo priimta Rezoliucija dėl Europos bendradarbiavimo jaunimo reikalų srityje atnaujintos sistemos (2010–2018 m.), dėl krizės kilo naujų problemų jaunimo politikos srityje ir kad reikia stiprinti bendradarbiavimą jaunimo srityje ES lygmeniu siekiant tinkamai spręsti šias problemas.

2.

PRIMENA, kad 2012 m. bendroje ES jaunimo reikalų ataskaitoje paraginta užtikrinti tvirtesnes sąsajas ir didesnę sanglaudą tarp Europos bendradarbiavimo jaunimo reikalų srityje atnaujintos sistemos (2010–2018 m.) ir strategijos „Europa 2020“.

3.

PRIMENA 2013 m. gegužės 16 d. Tarybos išvadas dėl jaunimo politikos potencialo maksimalaus išnaudojimo siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų (1), kuriose Taryba susitarė įgyvendinant Europos bendradarbiavimo jaunimo reikalų srityje atnaujintą sistemą (2010–2018 m.) parengti vidutinės trukmės darbo planą, kuriame būtų pateiktos darbo jaunimo politikos ir su jaunimu susijusių politikos sričių klausimais nagrinėjant dabartines jaunimo ir su jaunimu susijusias temas ir tendencijas gairės, ir akcentuotos susijusios sritys, kurios turi būti derinamos su švietimo, profesinio mokymo ir užimtumo politikos sritimis ir kuriose turi būti bendradarbiaujama, siekiant užtikrinti jaunimo politikos indėlį įgyvendinant Europos semestrą.

4.

Todėl SUSITARIA sudaryti 2014 m. liepos 1 d.–2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpio valstybių narių ir Komisijos veiklos 18 mėnesių ES darbo planą jaunimo srityje, kuris būtų bandomasis etapas ir kuriuo būtų prisidedama prie Europos bendradarbiavimo jaunimo reikalų srityje atnaujintos sistemos (2010–2018 m.) įgyvendinimo.

5.

LAIKOSI NUOMONĖS, kad šis darbo planas turėtų būti grindžiamas šiais pagrindiniais principais:

6.

PRITARIA tam, kad atsižvelgdamos į dabartinę krizę valstybės narės ir Komisija, bendradarbiaudamos ES lygmeniu šio darbo plano taikymo laikotarpiu iki 2015 m. pabaigos, turėtų teikti pirmenybę šioms teminėms sritims:

Pritaria tam, kad Taryba gali patikslinti darbo planą atsižvelgdama į pasiektus rezultatus ir politikos pokyčius ES lygmeniu.

7.

SUSITARIA dėl I priede pateiktų šias prioritetines temas atitinkančių konkrečių veiksmų ir jų įgyvendinimo tvarkaraščio.

8.

PRIPAŽĮSTA, kad:

9.

PRITARIA tam, kad:

10.

ATSIŽVELGDAMI Į TAI, KAS IŠDĖSTYTA PIRMIAU, PRAŠO

valstybių narių ir Komisijos dabartinio darbo plano įgyvendinimo laikotarpiu sudaryti arba išlaikyti ekspertų grupes šiose srityse:

11.

PRAŠO VALSTYBIŲ NARIŲ:

12.

PRAŠO TARYBAI PIRMININKAUJANČIŲ VALSTYBIŲ NARIŲ:

13.

PRAŠO KOMISIJOS:

14.

PRAŠO VALSTYBIŲ NARIŲ IR KOMISIJOS ATITINKAMOSE JŲ KOMPETENCIJOS SRITYSE IR TINKAMAI ATSIŽVELGIANT Į SUBSIDIARUMO PRINCIPĄ:

14.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 183/12

1.

PRIMENA Europos Sąjungos kompetenciją, kuri jai buvo suteikta visų pirma Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 6 ir 165 straipsniais, pagal kuriuos sportas yra sritis, kurioje veiksmais ES lygiu turėtų būti remiami, koordinuojami ir papildomi valstybių narių veiksmai.

2.

PRIMENA Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų rezoliuciją dėl 2011–2014 m. Europos Sąjungos darbo plano sporto srityje (1).

3.

PALANKIAI VERTINA Komisijos ataskaitą dėl 2011–2014 m. Europos Sąjungos darbo plano sporto srityje įgyvendinimo (2).

4.

PRIPAŽĮSTA, kad sportas gali padėti pasiekti pažangaus, tvaraus ir integracinio ekonomikos augimo strategijos „Europa 2020“ tikslus.

5.

PRIMENA 2010 m. lapkričio 18 d. Tarybos rezoliuciją, kurioje Taryba susitarė reguliariai, paprastai Tarybos posėdžio metu, sušaukti neoficialų ES valdžios institucijų ir sporto judėjimo vadovaujančių atstovų posėdį, kuriame būtų pasikeista nuomonėmis ES sporto klausimais (3).

6.

SUSITARIA toliau plėtoti Europos bendradarbiavimo sporto srityje sistemą sudarant antrąjį valstybių narių ir Komisijos veiksmų trejų metų ES darbo planą sporto srityje.

7.

SUSITARIA, kad ES lygiu vykdant veiklą sporto srityje daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama šiame darbo plane išvardytoms prioritetinėms temoms, pagrindinėms temoms, rezultatams ir darbo metodams ir struktūroms, kaip išdėstyta I priede.

8.

ATKREIPIA DĖMESĮ į 2013 m. atliktą Eurobarometro apklausą apie sportą ir fizinį aktyvumą ir pripažįsta didelius skirtumus tarp valstybių narių, be kita ko, pagal rezultatus, susijusius su savanorišku darbu ir sėdimu gyvenimo būdu.

9.

LAIKOSI NUOMONĖS, kad trejų metų ES darbo planas sporto srityje turėtų būti grindžiamas šiais pagrindiniais principais:

10.

PABRĖŽIA, kad šis ES darbo planas turėtų būti lanksti sistema, kad prireikus būtų galima reaguoti į pokyčius sporto srityje.

11.

PRITARIA, kad šio darbo plano taikymo laikotarpiu valstybės narės ir Komisija turėtų teikti pirmenybę toliau išvardytoms temoms ir pagrindinėms temoms. Kiekviena pirmininkaujanti valstybė narė galėtų jas papildyti atsižvelgdama į galimus naujus pokyčius:

12.

SUSITARIA, kad Taryba ir Taryboje posėdžiaujantys valstybių narių vyriausybių atstovai gali patikslinti darbo planą, atsižvelgdami į pasiektus rezultatus ir politikos pokyčius ES lygiu.

13.

PRIPAŽĮSTA, kad:

reikia tęsti bendradarbiavimą sporto srityje ES lygiu, pradėtą įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, remiantis šio darbo plano II skirsnyje išvardytais pagrindiniais principais.

ES taip pat turi glaudžiai bendradarbiauti su sporto judėjimu ir atitinkamomis kompetentingomis organizacijomis nacionaliniu, Europos ir tarptautiniu lygiais, pavyzdžiui, Europos Taryboje ir Pasaulinėje antidopingo agentūroje, visų pirma vedant struktūrinį dialogą.

14.

PRITARIA tam, kad:

turėtų būti sukurtos įvairios darbo struktūros ir metodai, kuriais, remiantis pirmojo ES darbo plano pasiekimais, būtų vykdomi tolesni veiksmai ir siekiama naujų rezultatų pagal prioritetines ir pagrindines temas, kaip išdėstyta II skirsnyje.

Todėl bus įsteigtos penkios ekspertų grupės, kurių ekspertus skirs valstybės narės ir kurios bus atsakingos už šias temas: susitarimus dėl varžybų baigties, gerą valdymą, ekonominį aspektą, sveikatinamąjį fizinį aktyvumą ir žmogiškųjų išteklių vystymą sporte. Narystės ekspertų grupėse ir šių grupių veiklos principai išdėstyti II priede.

Be ekspertų grupių, kitos struktūros ir darbo metodai gali apimti, pavyzdžiui, pirmininkaujančios valstybės narės rengiamas konferencijas, neoficialius sporto ministrų ir direktorių susitikimus, Komisijos atliekamus tyrimus bei rengiamas konferencijas ir pasižadėjimų sąrašus (4).

2017 m. pirmąjį pusmetį Taryba įvertins šio darbo plano įgyvendinimą, remdamasi Komisijos iki 2016 m. lapkričio mėn. parengta ataskaita.

15.

PRAŠO VALSTYBIŲ NARIŲ:

16.

PRAŠO TARYBAI PIRMININKAUJANČIŲ VALSTYBIŲ NARIŲ:

17.

PRAŠO KOMISIJOS:

18.

PRAŠO VALSTYBIŲ NARIŲ, KOMISIJOS IR PIRMININKAUJANČIŲ VALSTYBIŲ NARIŲ ATITINKAMOSE JŲ KOMPETENCIJOS SRITYSE IR DERAMAI ATSIŽVELGIANT Į SUBSIDIARUMO PRINCIPĄ:

14.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 183/18

1.

Dėl antrojoje pastarojo dešimtmečio pusėje prasidėjusios ekonomikos krizės šiandienos jaunoji karta atsidūrė ypač pažeidžiamoje padėtyje. Jaunimo nedarbas tebėra rekordiškai didelis – 28 ES valstybėse narėse jis sudaro 23,2 %, o euro zonoje – 23,8 %.

2.

Dėl tokio aukšto nedarbo lygio jauni žmonės patiria vis didesnį skurdą ir socialinę atskirtį, vis daugiau jų jaučia, kad privalo, ieškodami geresnių galimybių, išvykti iš savo gimtų šalių, o kartais – ir visiškai iš Europos. Dėl to kai kuriose valstybėse narėse atsiranda protų nutekėjimas, kurį gali būti sunku sustabdyti.

3.

Pasitelkdama strategiją „Europa 2020“ ir pavyzdines iniciatyvas „Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimas“, „Europos skaitmeninė darbotvarkė“ ir „Inovacijų sąjunga“, Europos Sąjunga remia verslumą puoselėdama verslumu grįstą pasaulėžiūrą ir susijusias žinias, gebėjimus ir kompetencijas, galinčias sustiprinti konkurencingumą ir ekonomikos augimą, kuris bus pažangus, tvarus ir integracinis.

4.

Verslumas yra svarbus ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo variklis – jis kuria naujas įmones ir darbo vietas, atveria naujas rinkas, didina našumą ir kuria gerovę. Verslumu grįsta pasaulėžiūra gerina jauno asmens įsidarbinimo galimybes. Verslumas ir ypač mažosios ir vidutinės įmonės (MVĮ) yra ES ekonomikos stuburas ir svarbiausias naujų darbo vietų šaltinis (1).

5.

Kultūrose, kuriose vertinama versli elgsena, pasireiškianti apdairia rizika ir nepriklausomu mąstymu, ir už ją atlyginama, skatinamas polinkis plėtoti naujus socialinių iššūkių sprendimus. Šioje srityje visuomenės požiūris į verslius asmenis turi būti palankesnis, reikia didinti švietimą verslumo srityje, o per mažai atstovaujamų grupių asmenims reikia skirti ypač daug dėmesio ir jiems padėti įkurti, valdyti ir plėtoti verslą ar įmones.

6.

Pelnas nėra vienintelė verslumo paskata. Svarbiausius mūsų visuomeninius uždavinius sprendžia įvairūs tiek viešojo tiek privačiojo sektoriaus veikėjai, pilietinės visuomenės ir socialinės ekonomikos (2) organizacijos, apimančios socialinius ir verslumo aspektus. Ši tendencija vadinama socialiniu verslumu, kuriasi naujo tipo organizacijos – socialinės įmonės.

7.

„Europos bendradarbiavimo jaunimo reikalų srityje atnaujintoje sistemoje“ buvo nustatyta, kad kultūra ir kūrybiškumas yra jaunimo politikos veiksmų sritis. Kultūros ir kūrybos sektoriai (3) gali suteikti daug galimybių siekiant jaunų žmonių kūrybiškumą ir žmogiškąjį kapitalą transformuoti į pažangų augimą ir darbo vietas. Skaitmeninėje eroje kultūrinis dalyvavimas yra galinga priemonė siekiant skatinti socialinę įtrauktį ir socialinį bendradarbiavimą, ypač tarp jaunų žmonių.

8.

Ekspertų grupė, kuri „skatina jaunų žmonių kūrybiškumą ir inovacinius gebėjimus nustatydama neformaliojo mokymosi ar savišvietos būdu įgytą kompetenciją ir įgūdžius“, galutinėje savo ataskaitoje svarstė, kaip padidinti jaunų žmonių galimybes įsidarbinti.

9.

Verslumas gali būti svarbus jaunų žmonių savarankiškumo, asmeninio tobulėjimo ir gerovės atžvilgiu. Jį galima laikyti vienu iš būdų kovoti su jaunimo nedarbo problema.

10.

Europa turėtų investuoti į švietimą ir mokymą verslumo srityje, į aplinkos, kurioje verslūs asmenys gali klestėti ir tobulėti, kūrimą, taip pat konkrečių visuomenės grupių informavimą ir verslių asmenų, kaip sektinų pavyzdžių, matomumą.

11.

Jauniems žmonėms ypač gali būti priimtinas „socialinio verslumo“, pirmiausio orientuoto į visos visuomenės gerovės didinimą, veiklos pavyzdys; toks verslumas suteikia jiems galimybę pateikti inovacinius dabartinių ekonominių, socialinių ir aplinkos apsaugos problemų sprendimus. Artima žmonių ir vietos bendruomenių atžvilgiu socialinio verslumo idėja užtikrina socialinę sanglaudą, nes į veiklą įtraukiami jauni žmonės, įskaitant iš pažeidžiamų grupių.

12.

Socialinės įmonės (4) prie pažangaus augimo prisideda tuo, kad tenkindamos naujus poreikius pasitelkia socialines inovacijas; jos kuria tvarų augimą atsižvelgdamos į poveikį aplinkai ir laikydamosi ilgalaikės vizijos; jos yra integracinio augimo pagrindas, nes akcentuoja žmogaus ir socialinės sanglaudos svarbą.

13.

Jaunimo politika gali naudingai prisidėti vykdant tarpsektorinį bendradarbiavimą, o tai galėtų padėti įveikti kliūtis. Verslumui vystyti, kaip ir daugelyje kitų sričių, reikia ilgalaikio požiūrio ir tvirtai tikėti jaunų žmonių sugebėjimais. To siekiant reikia skatinti jaunus žmones, jiems nuo mažumės diegti polinkį į verslumą – iniciatyvumą, pasitikėjimą, apdairų rizikavimą, kūrybiškumą, organizuotumą ir atkaklumą – siekiant, kad jie visapusiškai atskleistų savo potencialą ir sėkmingai patektų į darbo rinką. Jaunimo verslumo, ypač daug dėmesio skiriant socialiniam verslumui, skatinimo srityje buvo nustatyti šie prioritetai:

14.

Pripažinti svarbų verslumo ir įmonių vaidmenį kovojant su jaunimo nedarbu; plėtoti ir stiprinti politiką, kuria gilinamos žinios apie įvairius jaunų žmonių verslumo aspektus.

15.

Pripažinti švietimo verslumo srityje nuo ankstyvo amžiaus svarbą ir pabrėžti neformaliojo mokymosi ir savišvietos svarbą siekiant užtikrinti holistinį požiūrį į jaunų žmonių asmeninį tobulėjimą ir sudaryti palankesnes sąlygas jiems sėkmingai integruotis į darbo rinką.

16.

Propaguoti darbą su jaunimu ir savanorišką veiklą kaip itin svarbias priemones plėtojant horizontaliuosius ir socialinius emocinius gebėjimus, kurie reikalingi valdant įmones ar imantis verslo. Šiuo požiūriu toliau plėtoti ir akcentuoti neformaliojo mokymosi ir savišvietos pripažinimą ar patvirtinimą, taip pat atsižvelgiant į tuos mokymosi rezultatus, kurie yra aktualūs verslumo atžvilgiu.

17.

Apsvarstyti galimybę pripažinti, kad jaunimo organizacijos yra vienas iš pagrindinių neformaliojo mokymosi ir savišvietos formuojant verslumu grįstą pasaulėžiūrą ir gebėjimus teikėjų. Šiuo atžvilgiu valstybės narės galėtų apsvarstyti galimybę sustiprinti paramą jaunimo organizacijoms, padedant joms teikti konsultacijas, kuravimo paslaugas ir kokybišką mokymą.

18.

Skatinti ir remti verslo startuolius ir socialines įmones padedant įveikti dideles kliūtis siekiant gauti finansavimą, pasinaudoti paramos tarnybomis ir kuravimo galimybėmis (įskaitant veiksmingą naudojimąsi Europos struktūriniais ir investiciniais fondais, kai tai suderinama su partnerystės susitarimais).

19.

Atitinkamais atvejais pasiūlyti paramą sumažinant galimas kliūtis atsižvelgiant į socialinio ir aplinkosauginio poveikio lygius.

20.

Padidinti socialinio verslumo matomumą ir plėtoti priemones, siekiant geriau suprasti šį sektorių. Šiuo požiūriu pagilinti žinias ir remti įvairių formų įmones, pavyzdžiui, socialines įmones (įskaitant kooperatyvus), kultūrines ir kūrybines įmones ir t. t.

21.

Sudaryti palankesnes sąlygas stažuotėms ir keitimuisi darbuotojais, keitimuisi patirtimi ir kitai mokymosi veiklai, kuria stiprinamos verslumo nuostatos ir gebėjimai (pvz., suteikiant jauniems žmonėms galimybę įgyti tiesioginės verslumo patirties, rengiant mokymus darbovietėse, vystant tinklus, remiant specializuotus gebėjimus), ir remti pastangas nustatyti, kokių mokymosi rezultatų pasiekta tokia veikla. Remti priemonių, kurios suteikia jauniems žmonėms galimybę įvertinti ir pristatyti savo verslumo gebėjimus ir kompetenciją, kūrimą.

22.

Paskatinti mažąsias įmones ir jaunus verslininkus kurti inovacijas ir visapusiškai pasinaudoti ES vidaus rinkos galimybėmis, skatinant juos vykti į užsienį ir dalyvauti tarpvalstybiniame žinių perdavime bei bendradarbiavime. Siekiant šių tikslų turėtų būti skatinama plėtoti jaunųjų socialinių verslininkų ir potencialių partnerių tinklus.

23.

Skatinti jaunus verslininkus iš skirtingų valstybių narių keistis galimybėmis ir bendradarbiauti. Skatinti abipusį kartų solidarumą labiau patyrusiems verslininkams keičiantis žiniomis su jaunais ambicingais verslininkais. Propaguoti verslininkų kuravimo programas nacionaliniu ir Europos lygiu.

24.

Didinti tarpsektorinį bendradarbiavimą ir užtikrinti galimybę gauti informaciją ir remti paslaugas, kad jauniems verslininkams būtų sukurtos palankios sąlygos ir sumažinta administracinė našta.

25.

Remti galimybes visiems susijusiems suinteresuotiesiems subjektams dalyvauti Europos programose (pavyzdžiui, „Erasmus+“ ir „Erasmus“ jauniems verslininkams pagal COSME programą, Europos socialinio fondo ir kitose finansinėse programose socialinėms įmonėms ir mikrofinansavimui pagal Užimtumo ir socialinių inovacijų programą) ir skatinti prie šių programų jungtis, kad būtų stiprinami jaunų žmonių verslumo gebėjimai, skatinama atitinkamais atvejais teikti specializuotą paramą jauniems verslininkams ir tobulinami su jaunais žmonėmis dirbančių asmenų gebėjimai, kad būtų visapusiškai pasinaudota jų potencialu.

26.

Didinti informuotumą apie jaunimo verslumą, be kita ko, pasitelkiant Europos jaunimo portalą, ir pristatyti geros praktikos pavyzdžius jaunimo verslumo srityje (galbūt siejant tai su Europos MVĮ savaitės renginiais).

27.

Pradėti mokslinius tyrimus ar studiją ir didinti žinias jaunimo verslumo srityje, pirmiausia dėmesį skiriant jauniems verslininkams, socialiniams verslininkams ir ekologiškoms darbo vietoms bei darbo su jaunimu vaidmeniui šioje srityje.

28.

Stiprinti aktyvų jaunų verslininkų bendradarbiavimą su atitinkamomis įmonėmis ir socialiniais partneriais ir kitais suinteresuotaisiais subjektais, be kita ko, pasitelkiant programas „Erasmus+“ ir „Erasmus“ jauniems verslininkams.

14.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 183/22

1.

Plačiai pripažįstama, kad kokybiškas mokymas yra viena svarbiausių sąlygų sėkmingiems rezultatams mokymosi srityje pasiekti; juo plėtojamos besimokantiems reikalingos žinios, gebėjimai, nuostatos ir vertybės, kad jie galėtų suvokti visą savo kaip individų ir kaip aktyvių visuomenės ir darbo jėgos narių potencialą.

2.

Greitai besikeičiančiame pasaulyje mokytojų vaidmuo ir į juos dedami lūkesčiai taip pat keičiasi, mokytojams susiduriant su iššūkiais dėl naujų gebėjimų reikalavimų, sparčiai kintančių technologijų ir didėjančios socialinės bei kultūrinės įvairovės ir su būtinybe patenkinti labiau individualizuoto mokymo ir specialiojo mokymosi poreikius.

3.

Mokytojų rengėjai vaidina lemiamą vaidmenį palaikant ir gerinant mokytojų darbo kokybę. Aukštos kokybės pirminio mokytojų rengimo, paramos karjeros pradžioje („įvadinio mokymo“) ir tęstinio profesinio tobulinimosi paslaugų teikimas yra svarbus veiksnys užtikrinant, kad į mokymo profesiją būtų pritraukti tinkami kandidatai ir kad mokytojai turės atitinkamų kompetencijų, kurių reikia norint veiksmingai dirbti dabartinėse mokyklose, ir tas kompetencijas palaikys.

4.

Norint patobulinti mokytojų rengimo programas ir samdymo procesus reikia iš anksto nustatyti, kokios profesinės kompetencijos yra mokytojams reikalingos įvairiais jų karjeros etapais. Siekiant nustatyti aukštesnius kokybės standartus galima pasitelkti profesinės kompetencijos programas, apibrėžiant žinias, gebėjimus ir nuostatas, kurias mokytojai, be kita ko, profesinio rengimo bei mokymo ir suaugusiųjų mokymosi srityse, turėtų turėti arba įgyti. Panašiai, tokios rūšies programos galėtų būti naudingos mokytojų rengėjams, kurie rengia mokytojus atlikti savo užduotis.

1.

Neretai nauji mokytojai pirma laiko palieka šią profesiją, o toks reiškinys gali lemti didelius nuostolius ir atitinkamiems asmenims, ir apskritai sistemoms. Pirminio mokytojų rengimo programos, kuriomis mokytojai adekvačiai parengiami nuo pat pradžios, kartu su įvadinio mokymo priemonėmis, kuravimu ir didesniu dėmesiu mokytojų asmeninei ir profesinei gerovei gali padėti išspręsti šią problemą.

2.

Mokytojų rengimą reikėtų laikyti sudėtine bendresnio politikos tikslo – didinti šios profesijos patrauklumą ir kokybę – dalimi. Tam reikia tinkamos atrankos, samdymo ir išlaikymo darbe politikos, veiksmingo pirminio mokytojų rengimo, paramos karjeros pradžioje, profesinio mokymosi ir tobulinimosi per visą karjerą, pedagogų grįžtamojo ryšio ir paskatų mokytojams.

3.

Mokytojų rengimo programos, skirtos būsimiems mokytojams, prieš jiems pradedant savo karjerą, ir jau dirbantiems mokytojams tęstinio profesinio tobulinimosi kontekste, turėtų būti pakankamai lanksčios, kad būtų galima reaguoti į mokymo ir mokymosi pokyčius. Jos turėtų būti grindžiamos pačių mokytojų patirtimi ir jomis turėtų būti siekiama skatinti tarpdalykinius ir bendradarbiavimu pagrįstus metodus, kad švietimo įstaigos ir mokytojai laikytų bendradarbiavimą su atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais, tokiais kaip kolegos, tėvai ir darbdaviai, viena iš savo užduočių.

4.

Spartus skaitmeninių mokymosi priemonių ir atvirųjų švietimo išteklių plitimas taip pat lemia būtinybę mokytojams įgyti pakankamą supratimą apie šias priemones ir išteklius, kad jie galėtų ugdyti svarbius skaitmeninio raštingumo gebėjimus ir veiksmingai bei tinkamai jais pasinaudoti mokydami. Šios naujos priemonės taip pat gali padėti užtikrinti visiems vienodas galimybes naudotis aukštos kokybės švietimu.

1.

Per pirminį mokytojų rengimą būsimi mokytojai turėtų įgyti pagrindines kompetencijas, reikalingas kokybiškam mokymui užtikrinti, taip pat turėtų būti skatinama motyvacija įgyti kompetencijų ir jas atnaujinti per visą karjerą. Visiškai atsižvelgiant į skirtingus nacionalinius kontekstus, jis turėtų ne tik apimti dalyko išmanymą ir pedagoginius sugebėjimus, kuriuos sustiprintų integruoti praktinės mokymo patirties laikotarpiai, bet ir skatinti savistabą bei bendradarbiavimu pagrįstą darbą, prisitaikymą prie daugiakultūrių klasių ir lyderio vaidmens prisiėmimą.

2.

Konkretūs aspektai, kuriems mokytojų rengimo programose reikėtų skirti daugiau dėmesio, apima veiksmingus metodus, skirtus besimokantiesiems padėti įgyti tokius universaliuosius gebėjimus kaip skaitmeninis raštingumas, mokymasis mokytis, verslumas, kūrybiškas ir kritiškas mąstymas ir pagerinti kalbų gebėjimus. Be to, reikėtų skirti dėmesio veiksmingiems būdams paremti įvairias besimokančiųjų grupes, įskaitant asmenis su specialiaisiais poreikiais ir (arba) neturinčius palankių sąlygų.

3.

Pirminiam mokytojų rengimui naudos galėtų suteikti kokybės užtikrinimo tvarka ir reguliariai atliekamos peržiūros, pabrėžiant, kokių mokymosi rezultatų reikalaujama, akcentuojant praktinės patirties kokybę bei adekvačią trukmę ir užtikrinimą, jog tai, ko mokoma, yra aktualu.

4.

Galėtų būti stiprinamos pirminį mokytojų rengimą vykdančios aukštojo mokslo įstaigos – mokytojų ir mokytojų rengėjų švietimo centrai; taip pat šiose institucijose galėtų būti atliekami moksliniai tyrimai mokytojų kompetencijos plėtojimo ir veiksmingų mokymo metodų srityse.

5.

Mokytojų rengimo paslaugų teikėjų dialogas ir partnerystės su švietimo įstaigomis, o taip pat darbo rinkos ir visuomenės atstovais, gali suteikti naudingų žinių ir idėjų ruošiant ir įgyvendinant mokytojų rengimo programas. Tokiomis partnerystėmis taip pat galima prisidėti skatinant geresnio koordinavimo metodo taikymą kvalifikacijoms, kompetencijos standartams ir atitinkamų rengimo paslaugų teikimui, visų pirma profesinio rengimo bei mokymo ir suaugusiųjų mokymosi srityse.

6.

Ir pirminis mokytojų rengimas, ir tęstinis profesinis mokytojų tobulinimasis turėtų būti grindžiami patikimais pedagoginiais tyrimais ir turėtų būti taikomi suaugusiųjų mokymo metodai, pagrįsti specialistų veiklos interesų bendruomenėmis, mokymusi internetu ir tarpusavio mokymusi. Minėtu rengimu ir tobulinimusi turėtų būti užtikrinama, kad mokytojai turėtų nuolatinių galimybių atnaujinti savo dalyko žinias ir sulaukti paramos taikant veiksmingus ir novatoriškus mokymo būdus, be kita ko, grindžiamus naujomis technologijomis, bei dalyvauti su tuo susijusiuose mokymuose.

1.

Stengtis užtikrinti, kad pagal mokytojų pirminio rengimo programas būsimi mokytojai turėtų galimybes įgyti visas svarbias kompetencijas, reikalingas sėkmingai jų profesinės veiklos pradžiai.

2.

Skatinti mokytojams skirtų darnių profesinės kompetencijos sistemų (2), kuriose apibrėžiamos kompetencijos ir savybės, kurias tam tikrais mokytojo karjeros etapais arba tam tikromis mokymo aplinkybėmis mokytojai turi turėti, plėtojimą. Tokios sistemos turėtų būti pakankamai lanksčios, kad galėtų patenkinti kintančius poreikius, ir turėtų būti svarstomos bendradarbiaujant su visais suinteresuotaisiais subjektais.

3.

Panašiai, skatinti mokytojų rengėjams skirtų profesinės kompetencijos sistemų kūrimą, nustatant jiems būtinas kompetencijas, o kartu sustiprinant bendradarbiavimą bei kartu su kolegomis plėtojamą veiklą ir plėtojant tokias sritis kaip naujų mokytojų kuravimas mokyklose.

4.

Toliau nagrinėti tvirtesnio bendradarbiavimo, partnerysčių ir tinklaveikos su įvairiais suinteresuotaisiais subjektais potencialą ruošiant mokytojų rengimo programas.

5.

Skatinti veiksmingą skaitmeninį mokymą ir mokymąsi užtikrinant, kad mokytojų rengėjai ir mokytojai patys įgytų pakankamo lygio skaitmeninių gebėjimų ir išmoktų, kaip padėti besimokantiesiems protingai ir saugiai naudotis skaitmeniniais ištekliais, bei kaip geriau valdyti individualius mokymosi procesus – šių tikslų siekti pasitelkiant atnaujintas mokytojų rengimo programas ir užtikrinant platesnes prieigos prie atvirų švietimo išteklių ir jų naudojimo galimybes.

6.

Naudotis ES priemonių finansavimo galimybėmis, pavyzdžiui, programa „Erasmus+“ ir, atitinkamais atvejais, Europos socialiniu fondu siekiant:

1.

Kuo geriau pasinaudoti programos „ET 2020“ struktūromis pagal atvirą koordinavimo metodą, kad būtų sustiprintas įrodymais pagrįstas politikos formavimas, ir plėtoti bei skleisti sėkmingą politikos praktiką, susijusią su:

2.

Pasinaudoti aktualių tyrimų ir apklausų, tokių kaip TALIS (3), rezultatais, siekiant spręsti klausimus, susijusius su politikos poveikiu mokytojų ir mokyklų vadovų požiūriams į mokytojų rengimą ir nuomonėms apie jį.

3.

Pasitelkiant tyrimus nustatyti veiksmingiausius metodus ir praktinius veiksmus mokytojams siekiant padėti besimokantiesiems efektyviai valdyti savo mokymosi procesą įvairialypėse nūdienos mokymosi aplinkose.

1.

Kurti mokytojų, visų pirma būsimų ir neseniai pasamdytų mokytojų, bendruomenes naudojantis esamomis mokytojams skirtomis Europos platformomis, pavyzdžiui, „eTwinning“, kad būtų plėtojamas kolegų bendradarbiavimas mokymo praktikos visoje ES klausimais.

2.

Remti bendradarbiavimą su partneriais, tinklais ir organizacijomis, kurie gali pasidalinti patirtimi ir naujausiomis techninėmis žiniomis, kaip kurti efektyvias mokytojų rengimo programas, ypač pirminio rengimo programas.

14.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 183/26

—

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 165 ir 166 straipsnius;

—

2002 m. kovo 15–16 d. Barselonoje įvykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadas, kuriose raginama imtis veiksmų „siekiant tobulinti pagrindinių gebėjimų įgijimą, visų pirma nuo labai ankstyvo amžiaus mokant bent dviejų užsienio kalbų“, bei nustatyti kalbinės kompetencijos rodiklį (1);

—

2006 m. gegužės 19 d. Tarybos išvadas, kuriose apibrėžti Europos kalbinės kompetencijos rodikliui skirti principai (2);

—

2009 m. gegužės 12 d. Tarybos išvadas dėl Europos bendradarbiavimo švietimo ir mokymo srityje strateginės programos („ET 2020“), kuriose pabrėžiama kalbinės kompetencijos stiprinimo svarba (3);

—

2011 m. lapkričio 28–29 d. Tarybos išvadas dėl judumą didinančios kalbinės kompetencijos, kuriose pabrėžiama gero užsienio kalbų mokėjimo, kaip bendrosios kompetencijos, būtinos skinantis kelią šiuolaikiniame pasaulyje ir darbo rinkoje, svarba (4);

—

2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1288/2013, kuriuo sukuriama programa „Erasmus+“ (5), kuriame numatytas tikslas gerinti kalbų mokymą ir mokymąsi;

—

2008 m. gegužės 22 d. Tarybos išvadas dėl daugiakalbystės, kuriose valstybės narės raginamos bendradarbiauti siekiant stiprinti Europos bendradarbiavimą daugiakalbystės srityje, ir imtis tinkamų veiksmų siekiant gerinti veiksmingą kalbų mokymą (6);

—

2008 m. lapkričio 21 d. Tarybos rezoliuciją dėl Europos daugiakalbystės strategijos, kurioje valstybių narių prašoma skatinti daugiakalbystę, taip remiant konkurencingumą, judumą bei galimybes įsidarbinti, ir kaip kultūrų dialogo stiprinimo priemonę (7);

1.

kalbų įvairovė – viena iš pagrindinių Europos kultūros ir kultūrų dialogo sudedamųjų dalių, ir yra pripažinta, kad gebėjimas bendrauti kita nei gimtąja kalba yra viena iš bendrųjų kompetencijų, kurią piliečiai turėtų siekti įgyti (8);

2.

kalbinis ES kraštovaizdis yra sudėtingas ir įvairialypis: nacionaliniai veiksniai turi įtakos kalbų mokymuisi ir mokymui ir dėl to esama didelių su tuo susijusių teisės aktų ir praktikos skirtumų;

3.

kalbinės kompetencijos prisideda prie Europos piliečių, visų pirma jaunimo, judumo, įsidarbinimo galimybių ir asmeninio tobulėjimo, o tai atitinka darbo vietų kūrimo ir ekonomikos augimo strategijos „Europa 2020“ tikslus;

4.

Europoje daugelio jaunimo kalbų gebėjimų lygį būtų galima padidinti ir kad, nepaisant šiokios tokios pažangos pastaraisiais dešimtmečiais, skirtingose šalyse galimybės mokytis kalbų vis dar labai skiriasi;

5.

kadangi klasikinės kalbos yra daugelio dabartinių kalbų šaltinis, jų (pvz., senovės graikų ir lotynų kalbų) mokymasis gali padėti mokytis kalbų ir prisidėti prie mūsų bendro paveldo tvarumo;

1.

ES ir valstybės narės turėtų vykdyti kalbinių kompetencijų tobulinimo pažangos vertinimą, ir kiekviena šalis turėtų prisidėti prie šios pažangos pagal savo nacionalinį kontekstą ir aplinkybes;

2.

kalbinių kompetencijų vertinimas galėtų padėti skatinti daugiakalbystę ir veiksmingą kalbų mokymą bei mokymąsi mokykloje;

3.

Toks vertinimas galėtų būti atliekamas remiantis priede išdėstytais metmenimis ir turėtų apimti visus keturis kalbinius gebėjimus: skaitymą, rašymą, klausymą ir kalbėjimą;

4.

vertinimas galėtų būti:

1.

priimti ir tobulinti priemones, kuriomis skatinama daugiakalbystė ir didinama kalbų mokymosi bei mokymo kokybė ir veiksmingumas, be kita ko, nuo ankstyvo amžiaus be gimtosios (-ųjų) dėstomosios kalbos (-ų) mokant bent dvi kalbas ir nagrinėjant naujoviškų metodų potencialą kalbinėms kompetencijoms tobulinti;

2.

dėti pastangas tinkamiems kalbos mokėjimo įvertinimo metodams parengti remiantis priedu;

3.

plėtoti priemones, kuriomis migrantų kilmės vaikams ir suaugusiems asmenims būtų padedama mokytis priimančiosios šalies kalbą (-as);

4.

išnaudoti programos „Erasmus+“ ir Europos struktūrinių ir investicinių fondų potencialą šiems tikslams pasiekti;

5.

labiau naudotis tokiomis kalbų mokymuisi remti ir skatinti skirtomis europinėmis skaidrumo priemonėmis ir iniciatyvomis kaip Bendra Europos kalbų mokėjimo orientacinė sistema, Europasas, Europos kalbų aplankas ir Europos kalbų ženklas.

1.

pasitelkiant atvirąjį koordinavimo metodą dalytis patirtimi ir geriausios praktikos pavyzdžiais, siekiant didinti kalbų mokymosi ir mokymo efektyvumą ir gerinti jų kokybę;

2.

pripažinti vaidmenį, kurį kalbų mokymosi srityje gali atlikti neformalusis mokymasis ir savišvieta, nagrinėjant tokiu būdu įgytų kalbinių kompetencijų pripažinimo ir patvirtinimo būdus, vadovaujantis 2012 m. Tarybos rekomendacija dėl neformaliojo mokymosi ir savišvietos rezultatų patvirtinimo (10);

3.

nagrinėti būdus, kaip padaryti kalbų mokymąsi patrauklesnį ir užtikrinti, kad būtų rimčiau įsipareigojama šioje srityje, be kita ko, naudojant IRT ir atviruosius švietimo išteklius, siekiant sumažinti asmenų, kurie nustoja mokytis kalbų nepasiekę pakankamo mokėjimo lygio, skaičių.

1.

išnagrinėti galimybes vertinti kalbines kompetencijas valstybėse narėse, be kita ko, panaudojant nacionalinius duomenis, jei tokių yra, padedant iš valstybių narių ekspertų sudarytai grupei ir bendradarbiaujant su Rodiklių ir lyginamųjų standartų nuolatine grupe;

2.

Europos statistikos sistemos kontekste ir siekiant pagerinti palyginamumą išnagrinėti su valstybėmis narėmis ir Eurostatu būdus, kaip papildyti esamus ES duomenis apie vidurinio ugdymo sistemos moksleivių, kurie mokosi trečiąją kalbą, skaičių (11) vadovaujantis Barselonos tikslo siekiu ir programa „ET 2020“.

3.

tęsti ir stiprinti bendradarbiavimą su kitomis šioje srityje dirbančiomis organizacijomis, pavyzdžiui, Europos Taryba ir jos Dabartinių kalbų Europos centru.

14.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 183/30

1.

ES švietimo ir mokymo sistemos, kurios itin prisideda prie geresnių darbo vietų kūrimo, didesnio ekonomikos augimo ir konkurencingumo, susiduria su rimtais sunkumais, kuriuos gali padėti pašalinti nuolatinis kokybės gerinimas. Šie sunkumai apima galimybių naudotis šiomis sistemomis didinimą, mokyklų nebaigusių asmenų skaičiaus mažinimą ir studijas tęsiančių asmenų skaičiaus didinimą, naujoviško mokymosi rėmimą ir užtikrinimą, kad besimokantieji įgytų žinių, gebėjimų ir kompetencijų, kurių reikia įtraukiai visuomenei, aktyviam pilietiškumui, mokymuisi visą gyvenimą ir įsidarbinimo galimybėms, neatsižvelgiant į jų socialinę ir ekonominę padėtį.

2.

Kokybės užtikrinimo mechanizmams gali tekti svarbus vaidmuo siekiant švietimo ir mokymo įstaigoms ir politikos formuotojams padėti įveikti šiuos sunkumus, užtikrinant, kad tiek švietimo ir mokymo sistemų, tiek atskirų įstaigų kokybė būtų tinkama. Kokybės užtikrinimas – kartu su įvairiomis kitomis vyriausybių ir įstaigų taikomomis priemonėmis – didina skaidrumą ir stiprina pasitikėjimą žinių, gebėjimų, kompetencijų ir kvalifikacijų aktualumu ir kokybe, o tai savo ruožtu grindžiama pasitikėjimu švietimo ir mokymo įstaigų ir teikėjų kokybe.

3.

Europos kokybės užtikrinimo priemonėmis, kartu su Europos kvalifikacijų sandara (EKS), Europos aukštojo mokslo erdvės kvalifikacijų sandara ir su jomis susijusiomis nacionalinėmis kvalifikacijų sandaromis, prisidėta prie kokybės kultūros plėtojimo švietimo ir mokymo įstaigose, o tai savo ruožtu taip pat sudarė palankesnes sąlygas mokymuisi ir darbo jėgos judumui tarp valstybių ir sistemų.

4.

Atsižvelgiant į patirtį, įgytą aukštojo mokslo ir profesinio rengimo ir mokymo srityse, lanksčios kokybės užtikrinimo priemonės gali padėti gerinti formaliojo ir neformaliojo mokymosi kokybę visuose švietimo ir mokymo sektoriuose, taip pat būti naudingos vis labiau plintantiems reiškiniams, pavyzdžiui, atviriesiems švietimo ištekliams ir tarpvalstybiniam švietimui, įskaitant švietimą franšizės pagrindu (2).

1.

Esama pakankamai galimybių nustatyti veiksmingesnius kokybės užtikrinimo visuose švietimo ir mokymo sektoriuose metodus, kuriuos taikant nuo „kontroliniu sąrašu“ grindžiamo požiūrio būtų pereinama prie tikros įsišaknijusios mokymo ir mokymosi kokybės gerinimo kultūros plėtojimo, nes tai gali pagerinti standartus bei mokymosi rezultatus.

2.

Kokybės užtikrinimu (nuolatinio kokybės gerinimo sistemoje) turėtų būti remiamos švietimo ir mokymo sistemų reformos laikantis ES ir nacionalinių reformų darbotvarkių.

3.

Kokybės užtikrinimas, ypač vidaus kokybės užtikrinimas, aukštojo mokslo srityje vis veiksmingiau padeda aukštojo mokslo įstaigoms pasiekti savo tikslus. Išorės kokybės užtikrinimo priemonės valstybėse narėse yra skirtingos, atsižvelgiant į nacionalinius poreikius ir aplinkybes, be kita ko, taikant programų akreditavimą ir įstaigų lygiu atliekamą vertinimą; taip padedama didinti pasitikėjimą ir gerinti standartus. Išorės kokybės užtikrinimo srityje tendencija atlikti vertinimą įstaigų lygiu didėja, ir tai sudaro sąlygas aukštojo mokslo įstaigoms lanksčiau pritaikyti teikiamas paslaugas pagal savo pačių poreikius ir besimokančiųjų, darbo rinkos ir visuomenės poreikius.

4.

Toje pačioje srityje tarpvalstybiniam bendradarbiavimui kokybės užtikrinimo srityje tenka itin svarbus vaidmuo stiprinant pasitikėjimą ir gerinant kokybės standartus, remiant besimokančiųjų judumą, gerinant aplinką bendroms programoms ir prisidedant prie sklandaus tarpvalstybinių ir franšizės pagrindu teikiamų aukštojo mokslo paslaugų veikimo. Galimybių teikti tarpvalstybines kokybės užtikrinimo paslaugas pasitelkiant Europos kokybės užtikrinimo agentūrų registrą (EQAR), kartu laikantis nacionalinių reikalavimų, suteikimas kokybės užtikrinimo agentūroms turėtų padėti skatinti kokybės užtikrinimo Europos aspektą ir palengvinti tarpvalstybinį vertinimą bei sudaryti sąlygas bendroms programoms taikyti paprastesnes procedūras.

5.

Profesinio rengimo ir mokymo (PRM) srityje EQAVET (3) tinkle parengtos orientavimo priemonės ir mokymo medžiaga padėjo valstybėms narėms padaryti pažangą kokybės kultūros srityje, o dauguma valstybių narių jau įgyvendino arba šiuo metu rengia EQAVET atitinkančius nacionalinius kokybės užtikrinimo metodus. Reikėtų dėti daugiau pastangų visų pirma siekiant užtikrinti, kad kokybės užtikrinimo priemonėmis būtų labiau atsižvelgiama į mokymosi rezultatus ir kad jos taip pat būtų taikomos neformaliajam mokymui ir mokymuisi darbo vietoje tiek formalioje, tiek neformalioje aplinkoje, atsižvelgiant į nacionalines aplinkybes.

6.

Įgyvendinant EQAVET įgyta patirtis galėtų tapti pagrindu rengiant visapusišką požiūrį į kokybės vertinimą suaugusiųjų mokymosi srityje.

7.

Didesniu kokybės užtikrinimo skaidrumu įvairiuose sektoriuose ir susitarimuose dėl neformaliojo mokymosi bei savišvietos, įskaitant visų formų e. mokymąsi, rezultatų patvirtinimo taip pat būtų padedama didinti pasitikėjimą ir remti galimybes keisti studijų kryptį tarp sektorių ir šalių.

1.

Plėtoti ir skatinti kokybės gerinimo kultūrą švietimo ir mokymo sferoje, siekiant gerinti besimokančiųjų įgyjamų žinių, gebėjimų ir kompetencijų kokybę, taip pat mokymosi proceso kokybę, ir tinkamai naudotis su kokybės užtikrinimu susijusiomis Europos priemonėmis.

2.

Didinti kokybės užtikrinimo priemonių pajėgumą reaguoti į dabartinius ir būsimus švietimo ir mokymo srities pokyčius, pavyzdžiui, visų formų e. mokymąsi, ir užtikrinti, kad kokybės užtikrinimo įstaigų įgaliojimai šiuo požiūriu būtų pakankamai lankstūs.

3.

Užtikrinti didesnį skaidrumą, susijusį su kokybės įvertinimo rezultatais.

4.

Pasinaudoti finansavimo pagal „Erasmus+“ programą galimybėmis siekiant parengti naujoviškus tarpvalstybinius projektus, kuriais didinamas kokybės užtikrinimo pajėgumas remti tvarią švietimo ir mokymo reformą visoje ES ir atitinkamais atvejais panaudoti Europos struktūrinių ir investicinių fondų lėšas garantuotos kokybės švietimo ir mokymo sistemų plėtojimui skatinti.

5.

Pasitelkiant kokybės užtikrinimą švietimo ir mokymo sistemose skatinti kokybišką mokymą.

6.

Pagal Bolonijos procesą remti šiuo metu vykstančią Europos aukštojo mokslo erdvės kokybės užtikrinimo standartų ir gairių peržiūrą siekiant didinti jų aiškumą, pritaikomumą ir naudingumą, įskaitant jų taikymo sritį, akcentuojant aukštesnių kokybės standartų užtikrinimą.

7.

Atitinkamais atvejais skatinti kokybės užtikrinimo įstaigų tarpvalstybinį bendradarbiavimą visuose sektoriuose ir visų formų švietimo ir mokymo srityse.

8.

Užtikrinti aukštojo mokslo įstaigų, kurios turi filialus ir franšizės pagrindu rengiamus kursus užsienyje, teikiamų švietimo paslaugų kokybę padedant nacionalinėms kokybės užtikrinimo agentūroms, vykdant tvirtesnį kokybės užtikrinimo agentūrų siunčiančiosiose ir priimančiosiose šalyse bendradarbiavimą arba leidžiant EQAR registruotoms agentūroms vertinti įstaigas, teikiančias švietimo paslaugas kitose šalyse ir franšizės pagrindu, kad būtų sprendžiami su kokybe susiję klausimai ir skatinamas tarpvalstybinis bendradarbiavimas bei savitarpio mokymasis.

9.

Toliau įgyvendinti EQAVET sistemą siekiant plėtoti kokybės užtikrinimo kultūrą valstybėse narėse ir tarp jų, be kita ko, PRM paslaugų teikėjų lygmeniu, visų pirma dedant pastangas, kad iki 2015 m. pabaigos, kaip numatyta Briugės komunikate, nacionaliniu lygiu būtų sukurta PRM paslaugų teikėjams skirta bendra kokybės užtikrinimo sistema, taikoma mokyklose teikiamam PRM ir mokymuisi darbo vietoje, atsižvelgiant į nacionalines aplinkybes.

10.

Užtikrinti, kad kokybės užtikrinimo sistemos, priemonės ir dokumentai būtų reguliariai vertinami siekiant užkrinti jų nuolatinį plėtojimą ir veiksmingumą.

1.

Toliau skatinti sektorinių kokybės užtikrinimo metodų skaidrumą ir savitarpio papildomumą remiantis Europos kokybės užtikrinimo principais, atsižvelgiant į mokymosi visą gyvenimą perspektyvą, siekiant užtikrinti besimokančiųjų rezultatų kokybę ir padidinti galimybes keisti studijų kryptį tarp švietimo ir mokymo sektorių. Tolesni veiksmai galėtų apimti:

2.

Išnaudoti kokybės užtikrinimo potencialą siekiant stiprinti su EKS susijusių nacionalinių kvalifikacijos sandarų įgyvendinimą.

3.

Remtis darbu, vykdomu įgyvendinant Bolonijos procesą aukštojo mokslo srityje, siekiant išnaudoti kokybės užtikrinimo potencialą, kad būtų padidintas savitarpio pasitikėjimas ir skaidrumas, kurie būtų pagrindas siekiant pereiti prie sklandesnio visų atitinkamų kvalifikacijų pripažinimo.

4.

Atsižvelgiant į aukštojo mokslo srityje įgytą patirtį, siekti didinti kokybės užtikrinimo priemonių kituose sektoriuose ir kitais švietimo bei mokymo lygmenimis tarptautinį skaidrumą.

5.

Išnagrinėti kokybės užtikrinimo priemones, kad būtų geriau sprendžiami su neformaliojo mokymosi ir mokymosi darbo vietoje kokybe susiję klausimai, atsižvelgiant į nacionalines aplinkybes ir atitinkamais atvejais remiantis, inter alia, EQAVET sistema.

6.

Toliau nagrinėti atitinkamus su visų formų e. mokymusi susijusius kokybės užtikrinimo klausimus, pavyzdžiui, naujų mokymosi ir mokymo būdų įvertinimą ir sertifikavimą.

7.

Siekti, visų pirma atsižvelgiant į neseniai Komisijos pateiktą EKS įvertinimo ataskaitą ir į jos pažangos ataskaitas dėl PRM ir aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo (6), glaudžiau koordinuoti ir gerinti EQAVET bei Europos aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo priemones, visų pirma integruojant mokymosi rezultatais grindžiamą požiūrį ir remiantis skaidrumo priemonėmis, pavyzdžiui, EKS, Europasu ir Europos kreditų sistemomis.

8.

Taikant atvirąjį koordinavimo metodą išnagrinėti valstybių narių galimybes sustiprinti jų pačių kokybės užtikrinimo nuostatas ir iniciatyvas ikimokyklinio ugdymo, mokyklinio ugdymo ir suaugusiųjų mokymosi srityse, atsižvelgiant į kituose sektoriuose įgytą patirtį.

9.

Toliau skatinti bendradarbiavimą kokybės užtikrinimo tarptautiniu lygiu visuose sektoriuose srityje, pasitelkiant bendradarbiavimą su tarptautinėmis organizacijomis, politinį dialogą su pagrindiniais tarptautiniais partneriais ir partnerystes su įstaigomis visame pasaulyje.

1.

Toliau gerinti ES skaidrumo priemonių, kuriomis remiamas kokybės užtikrinimas, pripažinimas ir judumas, ryšius ir sinergiją, siekti didesnio tokių priemonių papildomumo ir konvergencijos, be kita ko, atsižvelgiant į konsultacijų dėl europinės gebėjimų ir kvalifikacijų erdvės rezultatus.

2.

Toliau stiprinti savitarpio mokymąsi pasitelkiant Europos bendradarbiavimą kokybės užtikrinimo visuose sektoriuose srityje, be kita ko, pasitelkiant finansavimą pagal „Erasmus+“ programą.

3.

Išnagrinėti būdus, kaip būtų galima remti valstybes nares joms rengiant kokybės užtikrinimo priemones, kad būtų atsižvelgta į įvairius mokymosi ir mokymo būdus arba kad tokios priemonės galėtų būti pritaikomos ir įvairiuose švietimo bei mokymo sektoriuose ir įvairiais švietimo bei mokymo lygiais.

14.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 183/36

1.

Sutartyje nustatyta, jog Sąjunga užtikrina, kad Europos kultūros paveldas būtų saugomas ir turtinamas;

2.

kultūros paveldą sudaro visų formų ir rūšių – materialieji, nematerialieji ir skaitmeniniai (sukurti kaip skaitmeniniai ir suskaitmeninti) iš praeities paveldėti ištekliai, įskaitant paminklus, vietoves, kraštovaizdžius, gebėjimus, praktiką, žinias ir žmonių kūrybiškumo išraiškas, taip pat tokių viešųjų ir privačių įstaigų kaip muziejai, bibliotekos ir archyvai saugomus ir tvarkomus rinkinius. Paveldas atsiranda iš žmonių ir vietų tarpusavio sąveikos bėgant laikui ir nuolat vystosi. Šie ištekliai yra ypač vertingi visuomenei kultūriniu, aplinkosauginiu, socialiniu ir ekonominiu požiūriu, todėl tvarus jų tvarkymas yra strateginis XXI amžiaus pasirinkimas;

3.

kultūros paveldas yra vienas didžiausių Europos turtas ir svarbi Europos projekto sudedamoji dalis;

4.

kultūros paveldo, kuris yra neatsinaujinantis, unikalus, nepakeičiamas ir su niekuo nesukeičiamas išteklius, srityje šiuo metu susiduriama su svarbiais iššūkiais, susijusiais su kultūriniais, aplinkosauginiais, socialiniais, ekonominiais ir technologiniais pokyčiais, kurie turi įtakos visiems šiuolaikinio gyvenimo aspektams.

5.

kultūros paveldui tenka svarbus vaidmuo kuriant ir didinant socialinį kapitalą, kadangi jis gali:

6.

kultūros paveldas daro svarbų ekonominį poveikį, be kita ko, kaip neatsiejama kultūros ir kūrybos sektorių dalis, kadangi, be kitų dalykų:

7.

kultūros paveldui tenka ypatingas vaidmuo siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų – „pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo“ – nes jis daro socialinį bei ekonominį poveikį ir prisideda prie aplinkosauginio tvarumo;

8.

be kultūros politikos, kultūros paveldas yra susijęs su kelių kitų sričių viešąja politika, pavyzdžiui, susijusia su regioniniu vystymusi, socialine sanglauda, žemės ūkiu, jūrų reikalais, aplinka, turizmu, švietimu, skaitmenine darbotvarke, moksliniais tyrimais ir inovacijomis. Šių sričių politika daro tiesioginį arba netiesioginį poveikį kultūros paveldui, o tuo pačiu metu kultūros paveldo srityje sudaroma daug galimybių tų sričių politikos tikslams pasiekti. Todėl šios galimybės turėtų būti visapusiškai pripažintos ir plėtojamos.

9.

pripažinti tikrąją kultūros paveldo vertę ir išnaudoti kultūros ir kultūros paveldo kaip vieno iš bendrų strateginių išteklių potencialą kuriant visuomenę, grindžiamą demokratinėmis, etinėmis, estetinėmis ir ekologinėmis vertybėmis, ypač krizės metu;

10.

stiprinti dialogą su kultūros paveldo srities suinteresuotaisiais subjektais, siekiant nustatyti ir įgyvendinti suderintą tvaraus kultūros paveldo valdymo ir plėtojimo politiką ir veiksmus, taip pat skatinti bendradarbiavimą su tarptautinėmis ir tarpvyriausybinėmis organizacijomis, visų pirma su Europos Taryba;

11.

sutelkti turimus išteklius, kad kultūros paveldas būtų remiamas, stiprinamas ir propaguojamas laikantis integracinio holistinio požiūrio, tuo pačiu metu atsižvelgiant į jo kultūrines, ekonomines, socialines, aplinkos ir mokslines sudedamąsias dalis;

12.

prisidėti prie kultūros paveldo aspekto įtraukimo į nacionalinę ir Europos politiką;

13.

siekiant sukurti pridėtinę vertę, nustatyti ES ir nacionalinės viešosios politikos sinergiją ne tik kultūros, bet ir regioninio vystymosi, sanglaudos, žemės ūkio, jūrų reikalų, aplinkos, energetikos ir klimato kaitos, turizmo, švietimo, mokslinių tyrimų ir inovacijų politikos srityse, ir šia sinergija remtis;

14.

jei įmanoma, gerinti galimybes gauti finansavimą ir visapusiškai pasinaudoti esamomis viešajam ir privačiajam sektoriams skirtomis programomis, remti investicijas į kultūros paveldą įgyvendinant tvaraus vietos ir regioninio vystymosi integruotąsias strategijas pasitelkiant galimas nacionalines ir ES programas, taip pat ES struktūrinius fondus, kaip tai numatyta partnerystės susitarimuose;

15.

toliau remti ES veiksmus, susijusius su Europos paveldo ženklu (1);

16.

toliau propaguoti švietimą apie kultūros paveldą, didinti visuomenės informuotumą apie kultūros paveldo potencialą darnaus vystymosi srityje ir skatinti visuomenės, ypač vaikų ir jaunimo, dalyvavimą šiame procese, bendradarbiaujant su pilietine visuomene;

17.

gerinti kokybinių faktinių įrodymų ir kiekybinių duomenų, įskaitant statistiką, apie kultūros paveldą rinkimo procesą ir analizę;

18.

skatinti skaitmeninio kultūros turinio finansavimą, kūrimą ir sklaidą, taip pat galimybes gauti novatoriškas su paveldu susijusias kultūrinės ir šviečiamosios vertės piliečiams paslaugas, taip pat propaguoti galimybes visuomenei naudotis šiais skaitmeniniais su paveldu susijusiais ištekliais ir paslaugomis, be kita ko, naudojantis Europos skaitmenine biblioteka Europeana.

19.

propaguoti ilgalaikius paveldo politikos modelius, kurie būtų pagrįsti faktiniais įrodymais ir grindžiami visuomene bei piliečiais;

20.

stiprinti kultūros paveldo vaidmenį darnaus vystymosi procese, daugiausia dėmesio skiriant miesto ir kaimo teritorijų planavimo, pertvarkymo ir atkūrimo projektams;

21.

skatinti kultūros paveldo ir kitų sričių politikos, įvairių valdymo lygių, viešojo ir privačiojo sektoriaus subjektų visose svarbiose srityse tinklus ir partnerystes;

22.

apsvarstyti galimybę į kitą Tarybos darbo kultūros srityje planą, kuris bus įgyvendinamas nuo 2015 m., įtraukti kultūros paveldo klausimą;

23.

didinti tarpvalstybinį, tarpregioninį ir tarptautinį bendradarbiavimą kultūros paveldo klausimais su atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais;

24.

puoselėti tradicines žinias ir gebėjimus, kurie yra būtini tam, kad būtų išsaugotas, tvariai tvarkomas ir plėtojamas kultūros paveldas, ir kurie turėtų būti perduoti būsimoms kartoms, siekiant gerinti žmogiškąjį kapitalą ir užtikrinti nuolatinę Europos kultūros turto apsaugą bei galimybę juo naudotis;

25.

toliau bendradarbiauti kuriant kultūros paveldo mokslinių tyrimų darbotvarkę ir stiprinti paramą tokioms kultūros paveldo mokslinių tyrimų iniciatyvoms pagal ES bendrąją mokslinių tyrimų ir inovacijų programą „Horizontas 2020“, kaip bendro programavimo iniciatyva „Kultūros paveldas ir visuotinė kaita – naujas iššūkis Europai“.

26.

atlikti ES kultūros paveldo ekonominio bei socialinio poveikio analizę ir prisidėti formuojant strateginį požiūrį į kultūros paveldą;

27.

atsižvelgti, peržiūrint strategiją „Europa 2020“, į kultūros paveldo indėlį siekiant strategijoje numatytų tikslų;

28.

atsižvelgti į kultūros paveldo specifinį pobūdį taikant valstybės pagalbos taisykles;

29.

skatinti keistis ir naudotis geros praktikos pavyzdžiais iš projektų, finansuojamų pagal Sąjungos programas, kuriomis siekiama skatinti kultūros paveldo tvarų naudojimą ir valdymą;

30.

toliau ES lygmeniu remti viešojo ir privačiojo sektorių paveldo srities ekspertų ir specialistų, taip pat pilietinės visuomenės organizacijų tinklų kūrimą ir jų išteklių telkimą.

14.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 183/39

1.

moterų ir vyrų lygybė yra vienas iš pagrindinių Sutartyse įtvirtintų Europos Sąjungos principų. Tai yra vienas iš Europos Sąjungos tikslų bei uždavinių, o moterų ir vyrų lygybės principo integravimas į visas ES veiklos sritis yra ypatinga Sąjungai tenkanti užduotis (1);

2.

lyčių lygybė yra įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 23 straipsnyje;

3.

Europos Komisijos priimtoje 2010–2015 m. moterų ir vyrų lygybės strategijoje (2), kurioje yra nustatytos penkios prioritetinės veiksmų sritys: vienoda ekonominė nepriklausomybė, vienodas užmokestis už vienodą arba vienodos vertės darbą, lyčių lygybė priimant sprendimus, orumas, neliečiamybė ir smurto dėl lyties panaikinimas ir lyčių lygybė už Europos Sąjungos ribų, Komisija įsipareigojo skatinti, kad į visų sričių ES politiką būtų įtrauktas lyčių aspektas. Komunikate dėl ES lygmens veiksmų sporto sektoriuje svarbos didinimo (3) Komisija pasiūlė veiksmus, kuriuose visų pirma daugiausia dėmesio kreipiama į sąlygų sportuoti sudarymą moterims imigrantėms ir etninių mažumų atstovėms, galimybėms užimti pareigybes, kurias užimant priimami sprendimai, ir kovai su lyčių stereotipais;

4.

lyčių lygybė yra itin svarbi siekiant ES ekonominės ir socialinės sanglaudos bei aukšto užimtumo lygio tikslų, taip pat užtikrinant tvarų augimą ir konkurencingumą bei sprendžiant demografines problemas;

5.

Taryba (Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalai) priėmė išvadas dėl įvairių svarbių lyčių lygybės aspektų (4), visų pirma Tarybos išvadas „Europos lyčių lygybės paktas (2011–2020 m.)“ ir Tarybos išvadas remiant Europos Komisijos 2010–2015 m. moterų ir vyrų lygybės strategijos įgyvendinimą;

6.

2013 m. gruodžio 3–4 d. Vilniuje įvykusioje ES konferencijoje lyčių lygybės sporte klausimais buvo nagrinėjami galimi strateginiai veiksmai siekiant iki 2016–2020 m. užtikrinti lyčių lygybę sporte, ir Komisija, valstybės narės bei sporto judėjimo atstovai buvo paraginti parengti strateginių veiksmų šioje srityje planą;

7.

1994 m. Braitone (Jungtinė Karalystė) įvykusioje pirmojoje pasaulio konferencijoje moterų ir sporto klausimais priimtoje Braitono deklaracijoje ir UNESCO rengiamų ministrų ir aukštesniųjų pareigūnų, atsakingų už fizinį lavinimą ir sportą, konferencijose (MINEPS) priimtose Atėnų (2004 m.) ir Berlyno (2013 m.) deklaracijose raginama imtis konkrečių veiksmų, kuriais siekiama propaguoti lygias galimybes sporto srityje;

8.

2014 m. kovo 5 d. Briuselyje įvykusioje konferencijoje „Smurtas prieš moteris visoje ES. Prievarta namuose, darbe, viešose vietose ir internete“ buvo pristatyti Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros tyrimo (5) smurto prieš moteris srityje rezultatai. Tyrimas atskleidė, kad 33 % moterų yra patyrusios fizinį ir (arba) seksualinį smurtą, o 32 % visų seksualinio priekabiavimo aukų patvirtino, kad jo kaltininkas buvo vadovas, kolega ar klientas. Dauguma nukentėjusių moterų apie savo patyrimą nepranešė nei policijai, nei jokiai aukų paramos organizacijai (6);

9.

2014 m. kovo 20 d. Atėnuose pirmininkaujančios Graikijos surengtame seminare „Smurtas dėl lyties sporte. Nepilnamečių apsauga“ paraginta spręsti lyčių lygybės sporte visais lygiais ir visose sporto šakose, įskaitant smurtą dėl lyties sporte, klausimą ir vykdyti reguliarią su tuo susijusią stebėseną, taip pat įvertinti smurto dėl lyties sporte pobūdį ir mastą, daugiausiai dėmesio visų pirma skiriant aukščiausio lygio sportui, trenerio ir sportininko santykiams, sporto ir sportininko santykių aplinkai ir kolegų sportininkų santykiams. Jame taip pat paraginta sukurti pakankamai sportininkams, kurie yra patyrę seksualinį priekabiavimą ar smurtą sporte, skirtų priemonių (pvz., paramos tarnybų, konsultavimo paslaugų ir pagalbos telefonu linijų).

10.

tam tikrose valstybėse narėse jau skiriama daug dėmesio lyčių lygybei sporte. Taip pat tam tikrų veiksmų jau imtasi vietos, regioniniu ir Europos lygiu ir tarptautinio sporto judėjimo lygiu, tačiau lyčių lygybės lygis dar nėra priimtinas, o daugelyje valstybių narių ir tarptautinio sporto judėjimo srityje vis dar neįgyvendinami konkretūs veiksmai;

11.

kadangi sportas yra sektorius, kuriame dalyvauja nepilnamečiai, tai yra aplinka, kurioje gali kilti smurto ir seksualinio priekabiavimo pavojus dėl, inter alia, sportuojančių asmenų išsiugdyto pasitikėjimo;

12.

daugelyje sporto sričių dalyvauja per mažai moterų. 2013 m. Eurobarometro apklausos apie sportą ir fizinį aktyvumą duomenimis mergaičių ir moterų dalyvauja vis dar mažiau nei berniukų ir vyrų;

13.

sporto sektoriaus valdymo organuose vadovaujamas pareigas einančių ir trenerėmis dirbančių moterų skaičius vis dar yra mažas;

14.

smurtas dėl lyties sporte, visų pirma seksualinis priekabiavimas prie nepilnamečių ir prievarta prieš juos, yra didelė problema, tačiau norint geriau ją suprasti reikia papildomų tyrimų;

15.

lyčių vaidmenų mokoma ir jie skatinami nuo pat ankstyvo amžiaus; tai gali įtakoti moterų ir vyrų norus, interesus ir siekius tiek privačiame, tiek viešajame gyvenime;

16.

žiniasklaida, įskaitant reklamos pramonę, prisideda prie kultūriškai perduodamų moterų ir vyrų stereotipų ir įvaizdžio vaizdavimo ir gali atlikti svarbų vaidmenį kovojant su lyčių stereotipais;

17.

Tarybos išvadose dėl sporto vaidmens kuriant ir plėtojant aktyvią socialinę įtrauktį (7) Taryba paprašė valstybių narių ir Komisijos skatinti veiksmus, susijusius su lyčių lygybės aspekto integravimu į sportinę veiklą, ypač pareigybių, kurias užimant priimami sprendimai, atžvilgiu ir sieti sporto klausimus su lyčių vaidmenimis, kaip išdėstyta ES lyčių lygybės strategijoje. Be to, siekiant užtikrinti, kad moterys ir vyrai visapusiškai naudotųsi savo žmogaus teisėmis, ir siekiant lyčių lygybės, turėtų būti kovojama su smurtu dėl lyties.

18.

sportas gali būti veiksminga priemonė lygių galimybių ir socialinės įtraukties srityse. Tikros lyčių lygybės vien tik teisės aktais užtikrinti neįmanoma. Taip pat reikia imtis konkrečių priemonių ir taikyti lyčių aspekto integravimo principą, siekiant užtikrinti, kad būtų išnaudotos didelės sporto sektoriaus teikiamos galimybės šioje srityje, atsižvelgiant, pavyzdžiui, į jo svarbą formuojant vaikų ir jaunimo identitetą;

19.

sportas galėtų lavinti moterų ir vyrų gebėjimus, žinias ir kompetencijas ir taip padidinti jų judumą ir įsidarbinimo galimybes. Sporto sektoriui būtų naudinga, jei sporto darbo jėga lyčių požiūriu būtų įtrauki, ir jis atitinkamai vystysis, pritraukdamas daugiau moterų ir vyrų į sporto sektorių ir sudarydamas sąlygas atsirasti naujiems ir novatoriškiems treniravimo, rengimo, vadovavimo ir teisėjavimo metodams.

20.

apsvarstyti galimybę sukurti ir nuolat vykdyti nacionalinius veiksmų planus, bendruosius susitarimus ar strategiją dėl lyčių lygybės sporte, glaudžiai bendradarbiaujant su sporto judėjimu;

21.

pabrėžti įvairovės ir lyčių pusiausvyros sporto administravimo srityje reikšmę ir skatinti lyčių lygybę priimant sprendimus visais lygiais ir visose sporto srityse;

22.

apsvarstyti galimybę kurti ir naudoti mokomąją medžiagą, skirtą sporto srities sprendimus priimančių asmenų ir trenerių mokymui, taip pat tėvams, ir tokiu būdu padėti šalinti lyčių stereotipus ir skatinti lyčių lygybę visais švietimo ir sporto mokymo lygiais;

23.

apsvarstyti galimybę kurti politiką ir programas, kad būtų šalinami lyčių stereotipai ir skatinama lyčių lygybė ugdymo programose ir praktikoje nuo pat ankstyvojo amžiaus, įskaitant tyrimus, studijas, statistinius duomenis ir analizę, kuriuose būtų nagrinėjama, kokį poveikį lyčių stereotipai daro pastangoms užtikrinti tikrą lyčių lygybę sporte;

24.

skatinti smurto dėl lyties sporte prevenciją nuo pat ankstyvojo amžiaus ir seksualinio priekabiavimo aukų bei potencialių aukų apsaugą. Keistis geriausios praktikos pavyzdžiais apie tai, kaip sporto organizacijos gali užkirsti kelią seksualinei prievartai ir priekabiavimui sporte ir spręsti su šiai reiškiniais susijusias problemas;

25.

apsvarstyti didelio masto sporto renginių suteikiamą galimybę surengti prevencijos ir informuotumo didinimo kampanijas prekybos žmonėmis seksualinio išnaudojimo tikslu klausimu.

26.

apsvarstyti galimybę kartu su sporto organizacijomis, laikantis nacionalinės ir ES teisės ir taikytinų duomenų apsaugos teisės aktų, parengti atitinkamas ir proporcingas priemones, kurias taikant būtų galima patikrinti asmenų, dirbančių sporto srityje (visų pirma su nepilnamečiais), tinkamumą. Tokios priemonės galėtų būti registracijos sistemos, pokalbiai arba rekomendacijos (inter alia, neteistumo pažymos);

27.

stiprinti bei integruoti lyčių aspektą į sporto politiką ir skatinti šalinti lyčių stereotipus pasitelkiant sportą ir kitas susijusias politikos sritis bei visų lygių ES programas, vadovaujantis sąžiningumo sporto srityje principu;

28.

įtraukti lyčių lygybės sporte klausimą į nacionalinio ir ES lygio atitinkamus būsimus sporto srities veiksmus;

29.

skatinti prieinamumą visiems atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams ir raginti dalyvauti tokiose europinėse programose kaip „Erasmus+“ ir atitinkamais atvejais kitose ES finansavimo priemonėse, siekiant skatinti lyčių lygybę sporte, daugiausia dėmesio visų pirma skiriant treneriams bei trenerių švietimui ir teisingam sporto vaizdavimui žiniasklaidoje;

30.

apsvarstyti galimybę nustatyti, kad atitinkamais atvejais viena iš viešojo finansavimo sporto organizacijoms suteikimo sąlygų būtų lyčių lygybės tikslų įtraukimas;

31.

skatinti įtraukti praktinį lyties aspektu grindžiamą požiūrį į viešųjų įstaigų atliekamą siūlomų sporto srities projektų ir programų vertinimą;

32.

apsvarstyti galimybę nustatyti gaires, kuriomis būtų galima remti pagrindinių veiksmų ES lygiu įgyvendinimą;

33.

apsvarstyti galimybę bendradarbiaujant su tarptautinėmis sporto organizacijomis pradėti rengti „pasižadėjimų sąrašą“ lyčių lygybės sporte srityje.

34.

apsvarstyti parengti ir taikyti veiksmų planus arba strategijas dėl lyčių lygybės sporte;

35.

pabrėžti įvairovės ir lyčių pusiausvyros sporto administravimo srityje ir tarp trenerių reikšmę ir skatinti lyčių lygybę priimant sprendimus visais lygiais ir visose sporto šakose;

36.

apsvarstyti bei integruoti lyčių lygybės sporte aspektą ir skatinti pašalinti lyčių stereotipus per reklamines kampanijas ir parengti bei naudoti mokamąją medžiagą, skirtą visų amžiaus grupių sporto srities sprendimus priimančių asmenų ir trenerių mokymui;

37.

į etikos kodeksus įtraukti konkrečias priemones ir procedūras kovos su smurtu dėl lyties srityje ir apsvarstyti galimybę nustatyti nukentėjusiems asmenims skirtas tikslines priemones, pavyzdžiui, pagalbos linijas ir specialias paramos tarnybas;

38.

skatinti propaguoti dėl lyties nediskriminuojamą sporto nušvietimą žiniasklaidoje;

39.

skatinti gerinti lyčių pusiausvyrą sporto srities vykdomosiose valdybose ir komitetuose, taip pat valdymo ir treniravimo srityse ir stengtis pašalinti neįstatymines kliūtis, kurios trukdo moterims imtis vykdyti tokias funkcijas.

40.

integruoti lyčių aspektą į visas sporto politikos sritis ir skatinti visais lygiais pašalinti lyčių stereotipus sporte;

41.

siekiant mažinti lyčių nelygybę įvairiose srityse, įskaitant darbo rinką, skatinti aktyvų atitinkamų socialinių partnerių bendradarbiavimą palaikant socialinį dialogą ir aktyvų bendradarbiavimą su sporto judėjimo atstovais palaikant struktūrinį dialogą;

42.

remti tarptautines iniciatyvas (pvz., informuotumo didinimo kampanijas, keitimąsi gerąja patirtimi, tyrimus, tinklus, projektus), kuriose dėmesys sutelktas į nacionalinių ir tarptautinių strateginių veiksmų lyčių lygybės sporte srityje įgyvendinimą pagal ES finansavimo programas, įskaitant „Erasmus +“, daugiausia dėmesio skiriant sprendimų priėmimui sporto sektoriaus valdymo organuose, treniravimui, kovai su smurtu dėl lyties ir neigiamais stereotipais sporte;

43.

atlikti lyčių lygybės sporte visais lygiais ir visose sporto šakose tyrimą, visų pirma daugiausia dėmesio skiriant treniravimui, rengimui, valdymui ir teisėjavimui, glaudžiai bendradarbiaujant su Europos lyčių lygybės institutu. Be to, pradėti konkretų tyrimą siekiant įvertinti smurto dėl lyties sporte pobūdį ir mastą;

44.

remti pritaikytų lyčių aspekto integravimo priemonių, pavyzdžiui, biudžeto sudarymo atsižvelgiant į lyčių aspektą ir poveikio lyčių aspekto atžvilgiu vertinimo, plėtojimą ir skatinti jas naudoti, taip pat apsvarstyti galimybę šias priemones įgyvendinti pagal programą „Erasmus+“ ir atitinkamais atvejais pagal kitas ES finansavimo priemones.