11.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 177/1

1.1

Bendradarbiavimu arba dalyvavimu grindžiamas vartojimas vis labiau plinta viso pasaulio bendruomenėse ir miestuose, kuriuose naudojantis technologijų tinklais stengiamasi gauti kuo daugiau naudos kuo mažesniais ištekliais, vykdant tokią veiklą kaip produktų nuomojimas, skolinimas, mainai, dovanojimas, keitimasis arba dalijimasis jais iki šiol neįsivaizduotu mastu.

1.2

Tai ne tik daro poveikį ekonomikai (1), bet ir iš esmės keičia pačią darbo koncepciją, todėl bendradarbiavimu arba dalyvavimu grindžiamas vartojimas artimiausiais metais gali tapti svarbiu užimtumo šaltiniu.

1.3

Taigi, bendradarbiavimu arba dalyvavimu grindžiamas vartojimas yra naujoviškas, ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę naudą nešantis gamybos ekonomikos papildymas į naudojimą orientuota ekonomika. Be to, tai gali būti būdas ekonomikos ir finansų krizei įveikti, nes sudaromos galimybės tarpusavio mainams, esant poreikiui.

1.4

Atsižvelgiant į bendradarbiavimu arba dalyvavimu grindžiamo vartojimo, kaip naujo reiškinio, sudėtingumą ir mastą, atitinkamos institucijos, remdamosi tiksliais tyrimais, turi reguliuoti ir valdyti šioje srityje vykdomą veiklą, kad būtų galima nustatyti visų dalyvaujančių subjektų teises ir pareigas. Viena vertus, toks vartojimas gali patenkinti socialinius poreikius tais atvejais, kai nėra komercinio suinteresuotumo, kita vertus, kaip veikla, kuria siekiama pelno, jis padeda kurti darbo vietas laikantis mokesčių įstatymų, saugos standartų ir atsakomybės, vartotojų apsaugos ir kitų privalomų reikalavimų.

1.5

Komisija turėtų įtraukti bendradarbiavimu arba dalyvavimu grindžiamo vartojimo klausimą į savo darbotvarkę ir jį spręsti skirtingais etapais:

2.1

Tai, kad dabartinė sistema pamažu išsiėmė ir nebegali patenkinti individualių ir kolektyvinių piliečių poreikių, sudaro palankias sąlygas rastis naujoms alternatyvoms, kurios dera prie skaitmeniniais tinklais pagrįstos ateities poreikių ir iššūkių.

2.2

Ši nuomonė savo iniciatyva atitinka strategiją „Europa 2020“, kurioje siūloma prekių ir paslaugų vartojimą derinti su pažangiu, tvariu ir integraciniu augimu, taip pat būtinybe kurti darbo vietas, didinti produktyvumą ir užtikrinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą. Be to, bendradarbiavimu grindžiamo vartojimo sričiai tiesiogiai arba netiesiogiai taikomos ir kitos ES strategijos, pavyzdžiui, komunikatas dėl tvaraus vartojimo bei gamybos ir tvarios pramonės politikos veiksmų plano (2), Europos socialinių inovacijų iniciatyva ir „Europos skaitmeninė darbotvarkė“.

2.3

Bendradarbiavimu arba dalyvavimu grindžiamas vartojimas gali būti elgsena, kuria siekiama prisitaikyti prie dabartinės ekonominės ir finansinės padėties, ir jis gali pateikti atsakymus, kaip įveikti dėl ekonominės krizės vis didėjančią nežinomybę. Tai gali būti ir galimybė sugrįžti į tvaraus ekonominio, socialinio vystymosi ir žmogaus raidos kelią, visoje planetoje tausojant aplinką.

2.4

Be to, piktnaudžiavimas pernelyg dideliu vartojimu (hipervartojimu) prisidėjo prie to, kad regionai gamintojai ir regionai vartotojai atsidūrė nelygioje padėtyje, o tai juose lėmė priešišką socialiai atskirtųjų ir nutukusiųjų arba švaistymo ir skurdo sambūvį. Bendradarbiavimu arba dalyvavimu grindžiamas vartojimas gali tapti papildoma rinkos priemone, kuria būtų galima atgaivinti ir stimuliuoti vidaus rinką, sutvirtinant ją ir užtikrinant joje didesnę pusiausvyrą bei tvarumą, jei bus sukurtos nuolatinės struktūros.

2.5

Priešinantis akivaizdžiai netvariai perteklinei gamybai ir besaikiam vartojimui, bendradarbiavimu ir dalyvavimu grindžiamas vartojimas skatina puoselėti tarpusavio pagalbos vertybes ir solidarumą. Žurnale Forbes neseniai buvo paskelbta, kad plėtojant bendradarbiavimu grindžiamą vartojimą gaunamų pajamų srautas šiais metais viršys 3,5 mlrd. JAV dolerių, t. y. padidės daugiau kaip 25 proc.

2.6

Taigi, pasiūla ir vartojimas vertinami ne kaip paprasčiausias prekių turėjimas, bet kaip kolektyvinis naudojimasis jomis siekiant patenkinti realius poreikius ir užtikrinti asmeninį tobulėjimą, kurie nieko bendro neturi su simboliniu vartojimu ir dirbtinai sukeltų ir stimuliuojamų norų patenkinimu.

2.7

Nors tradicinėje vartotojiškoje visuomenėje prekės yra skirtos asmeninei nuosavybei, greitam suvartojimui ir pirmalaikiam išmetimui, bendradarbiavimu arba dalyvavimu grindžiamam vartojimui būdinga kurti ilgalaikio vartojimo prekes, skirtas intensyviam naudojimui, kad jos galėtų tarnauti keletui asmenų arba visą to paties vartotojo ar naudotojo gyvenimą, o tai yra indėlis į labiau aplinką tausojančią elgseną naudojamų prekių gyvavimo ciklo atžvilgiu. Naujosios technologijos (tiesioginio keitimosi (P2P, angl. Peer-to-peer) ir socialiniai tinklai) rodo, kokios svarbios virtuali ir reali bendruomenės.

2.8

Ekonomikos krizės sąlygomis plinta tendencija turėti mažiau daiktų, vengti švaistymo ir stebėti gaunamą naudą patenkinamų poreikių požiūriu, vadovaujantis principu, kad sukauptas turtas negarantuoja gerovės.

2.9

Pagrindinis dalykas – žmones, kuriems reikia prieigos prie tam tikrų išteklių, susieti su tais asmenimis, kurie tokių išteklių turi ir juos nepakankamai panaudoja, todėl gali juos paskolinti, atiduoti, iškeisti, nuomoti ir pan. Tokie santykiai grindžiami naudotojų bendruomeniškumo jausmu, dalijimosi ir dalyvavimo principu, kai pasitikėjimas padeda užmegzti ryšius, plėtoti alternatyvų vartojimą ir ilgam išlaikyti taip atsiradusius santykius. Būtina, kad visa tai vyktų skaidriai, ypač tvarkant finansinius reikalus ir užtikrinant bendradarbiavimu pagrįstą vartojimą skatinančių platformų atsakomybę.

2.10

Technologijomis pagrįsto bendradarbiavimo ir dalijimosi galimybės pamažu keičia nuosavybės ir komercinių santykių suvokimą (3). Prekę, kaip ir paslaugą, galima ne tik nusipirkti, bet ir išsinuomoti, perimti arba pasidalyti.

2.11

Vartotojai pageidauja turėti mažiau turto, bet gauti daugiau naudos. Žmonių jaučiama racionali nauda daugiausia susijusi su mažinimu ir praktiniais aspektais, tačiau emociniu požiūriu jie patiria asmeninį pripažinimą ir priklausymo jausmą (4). Siūlydamos patogias ir dažnai pigesnes alternatyvas, bendradarbiavimu grindžiamo vartojimo iniciatyvos užtikrina optimalų jau turimų išteklių panaudojimą ir leidžia išvengti nereikalingų naujų prekių gamybos. Trumpai tariant, dalijimasis – rentabili ir tausi veikla.

2.12

Užtenka pagalvoti apie turinio (nuotraukų, muzikos, vaizdo įrašų, knygų ir pan.) skaitmeninimą ir pamatysime, kad daugelis žmonių suprato, jog dažnai jie nori ne paties disko, bet muzikos, kuri jame įrašyta. Jie yra patenkinti, jei gali tokį turinį pasiekti, kai tik to nori, ir juo labiau, jei kartu jie sutaupo laiko ir atlaisvina savo asmeninę erdvę.

2.13

Bendradarbiavimu ir dalyvavimu grindžiamo vartojimo koncepcija taip pat yra išeitis pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms, visų pirmą finansinių sunkumų patiriančioms šeimoms arba namų ūkiams, praradusiems prieigą prie tradicinių kredito kanalų, leidžiančių įsigyti reikalingų prekių, turint omenyje dabartines socialines sąlygas. Kartu tai yra alternatyvi galimybė žmonėms, kurie gali tradiciniu būdu naudotis prekių ir paslaugų rinka, tačiau sąmoningai nusprendžia to nedaryti, kadangi tai prieštarauja jų asmeninėms vertybėms.

2.14

Nuo 1999 m. tvarus vartojamas Jungtinių Tautų buvo pripažintas pagrindine vartotojų teise, tačiau Europos Sąjungoje, kur vartotojų apsaugos teisės aktai buvo priimti anksčiau, tokia teisė nepripažinta. Vis dėlto, kaip primygtinai ragino EESRK (5), tokią teisę reikėtų pripažinti pakeičiant Sutartis, į kurias turėtų būti įtrauktas „tausaus vartojimo politikos plėtojimo principas“.

Be to, EESRK priėmė kelias nuomones dėl ekologiškos ekonomikos (6) ir nuomonę dėl suplanuoto nusidėvėjimo (7). Neseniai priimtoje rezoliucijoje dėl vartotojų darbotvarkės Europos Parlamentas konkrečiai prašo Komisijos imtis spręsti šį klausimą.

3.1

Dažniausiai bendradarbiavimu arba dalyvavimu grindžiamas vartojimas apibrėžiamas kaip įprasta dalijimosi, keitimosi, skolinimo, nuomos arba dovanojimo praktika naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis ir bendruomenėmis.

Šis apibrėžimas aiškiai rodo, kad bendradarbiavimu arba dalyvavimu grindžiamas vartojimas anaiptol nėra naujas sumanymas, bet veikiau įprastos veiklos atgaivinimas jai panaudojant modernias technologijas, kurios užtikrina didesnį paslaugų veiksmingumą ir pritaikomumą. Be to, bendradarbiavimu arba dalyvavimu grindžiamas vartojimas visada turi būti grindžiamas savo iniciatyva ir savanorišku dalyvavimu.

3.2

Bendradarbiavimu arba dalyvavimu grindžiamas vartojimas yra trečioji interneto banga, kai žmonės susitinka virtualioje erdvėje, bet dalijasi realiame gyvenime. Jis taip pat taikliai apibūdinamas kaip paleidžiantis į apyvartą viską, kas egzistuoja.

3.3

Be abejonės, bendradarbiavimu arba dalyvavimu pagrįsto vartojimo atsiradimą lėmė trys pirmtakai: ekonomikos ir vertybių krizė, socialinių tinklų plėtra ir bendradarbiavimu bei dalyvavimu pagrįsta elgsena internete. Vis dėlto, kad tokia vartojimo forma išplistų išsivysčiusios ekonomikos šalyse, labai svarbūs šie veiksniai: tikėjimas bendra gerove, pertekliniai pajėgumai ir technologijos (8).

3.4

Nepažįstamų asmenų tarpusavio pasitikėjimas tikriausiai yra lemiamas aspektas užtikrinant bendravimu arba dalyvavimu grindžiamo vartojimo sėkmę. Savo ruožtu, technologijos žmonėms sudaro sąlygas naudotis virtualiomis paslaugomis, kurios leidžia užmegzti realius ryšius, paremtus didesniu pasitikėjimu.

3.5

Išteklių dalijimuisi būtinas pasitikėjimas ir gera reputacija, ypač kai reikia pritraukti naujus naudotojus. Bendradarbiavimu arba dalyvavimu grindžiamo vartojimo iniciatyvos privalo užtikrinti savo bendruomenių saugumą.

3.6

Tuomet galima tikėtis, kad dalijimasis internete bus gera įžanga ir į dalijimąsi prie jo neprisijungus. Realiame pasaulyje paprasčiausias būdas užtikrinti pasitikėjimą dalijantis – apriboti bendruomenės dydį arba naudotis kokia nors jau esama bendruomene, kurioje jau išplėtotas tam tikras pasitikėjimo jausmas ir užmegzti santykiai. Kai kurie bendradarbiavimu arba dalyvavimu grindžiamo vartojimo projektai leidžia kurti uždaras grupes, kuriose patenkinami naudotojų poreikiai ir užtikrinamas pasitikėjimas, nes jas paprasčiau valdyti.

3.7

Kai išsivysto paslaugos naudotojų bendruomenės jausmas, kartu padidėja pasitikėjimas pačia paslauga ir jos naudotojų tarpusavio pasitikėjimas. Naudotojai savo veiksmais ir sąveika stengiasi pelnyti ir išsaugoti gerą reputaciją, kadangi būtent ji jiems leidžia sąveikauti su bendruomene ir naudotis sistema, kaip tai vyksta visose rinkose.

3.8

Rizikos visiškai panaikinti neįmanoma. Bet kuriuo atveju platformos, sudarančios galimybes mainams, privalo užtikrinti, kad nariai suprastų tokią riziką ir būtų pakankamai informuoti, kad ją galėtų veiksmingai valdyti.

3.9

Be to, technologija yra esminis veiksnys siekiant optimizuoti išteklių paiešką, į grupes suburti bendrų interesų turinčius žmones ir kurti bendruomenes. Mobilios ir realiu laiku veikiančios technologijos leidžia greičiau ir patogiau papildyti paieškos duomenis ir, kai reikia, pasinaudoti paprastomis atsiskaitymo sistemomis.

3.10

Tačiau kuriant paslaugos srautą svarbu užtikrinti, kad ji būtų lengvai prieinama ir patogi naudotis, skatintų naudotojų ir paslaugos teikėjo glaudžius, pasitikėjimu grindžiamus santykius, suteiktų pakankamas ir patikimas saugumo priemones ir leistų kaupti į vartotoją orientuotą patirtį, kad naudojantis atitinkamomis centralizuotomis duomenų bazėmis būtų sukurti reputacijos bankai.

3.11

Šis reputacijos aspektas atlieka itin svarbų ekonominio ir socialinio pobūdžio permainų katalizatoriaus vaidmenį. Apskaičiuota, kad reputacijos kapitalas (9) galėtų būti antrąja valiuta, kurios vertė priklausytų nuo užtikrinamo pasitikėjimo. Būtų galima teigti, kad šis reputacijos kapitalas tampa XXI amžiaus ekonomikos kertiniu akmeniu, nes naudojamasi senu galingu principu „iš lūpų į lūpas“, kad informacija tinklų visuomenėje pasklistų kaip virusas.

3.12

Piliečiai jau išreiškia savo poreikius ir interesus tinkamiau ir skaidriau elgdamiesi ir vartodami. Priimdami sprendimą pirkti jie atsižvelgia ir į grynai socialinio pobūdžio savybes ir taip savo sprendimus susieja su emociniu turiniu.

3.13

Galiausiai ištikimas vartotojas prekės ženklui leidžia naudotis savo įtaka ir parama aktyviai prisidėdamas prie bendros iniciatyvos sėkmės, o tai sustiprina ir skatina procesą.

3.14

Trumpai tariant, dvidešimtojo amžiaus dvasią atspindinčią lygybę: kreditas + reklama + privati nuosavybė = pernelyg didelis vartojimas, reikia pakeisti nauja lygybę, kuri apibendrintų šį šimtmetį: reputacija + bendruomenė + bendra prieiga = bendradarbiavimu arba dalyvavimu grindžiamas vartojimas.

3.15

Bendradarbiavimu grindžiamas vartojimas ir Sąjungos politika, visų pirma vidaus rinkos politika, turi daug bendrų tikslų, pavyzdžiui, didinti išteklių naudojimo efektyvumą, vystyti socialines inovacijas kuriant darbo vietas ir prisidedant prie ekonomikos klestėjimo. Daugelis bendradarbiavimu grindžiamo vartojimo įmonių savo veiklą vykdo ES teritorijoje, todėl Europos žemynas gali tapti naujų verslo modelių lopšiu, kuris užtikrintų tvaresnį ekonomikos vystymąsi.

3.16

Kadangi bendradarbiavimu grindžiamas vartojimas reiškia didžiulius ekonominius, socialinius ir kultūrinius pokyčius, Komisija turėtų pašalinti galimas europinio lygmens kliūtis šiai veiklai ir sukurti reglamentavimo sistemą, kuri šiam sektoriui užtikrintų ilgalaikį tikrumą.

4.1

Jau egzistuoja platus pasiūlymų dėl bendradarbiavimu arba dalyvavimu grindžiamo vartojimo visame pasaulyje spektras ir šioje srityje sukaupta įvairios patirties. Tai rodo, kad kitoks vartojimo būdas yra ne tik įmanomas, bet ir gali labai padėti pagerinti pasaulį, kuriame gyvename, ir, dar svarbiau, išsaugoti jį būsimoms kartoms.

4.2

Dėl ekonomikos krizės atsirado platformų, kuriose, pavyzdžiui, perkamos ir parduodamos dėvėtos vestuvinės suknelės ir aksesuarai, nuomojami namai, nuomojamos transporto priemonės arba vakariniai drabužiai, įskaitant dizainerių sukurtus drabužius ar prabangius aksesuarus. Taip pat susikūrė bendruomenių, kurių naudotojai paskelbia užduotį, pavyzdžiui, surinkti baldus ar atsiimti siuntinį, ir nurodo, kokį atlygį sumokės ją įvykdžiusiam asmeniui.

4.3

Tipiškas bendradarbiavimu arba dalyvavimu grindžiamo vartojimo vertingumo pavyzdys yra gausybė priemonių ir įrankių, kuriais, nepaisant didelės jų kainos, naudojamasi retai. Tą patį galima pasakyti apie retą naudojimąsi gėrybėmis arba nesugebėjimą tinkamai naudotis jomis ar jų teikiamomis galimybėmis. Tipiniai pavyzdžiai: kam pirkti grąžtą, jei juo per visą gyvenimą bus naudojamasi tik 20 minučių arba kam pirkti automobilį, jei jis daugiau laiko stovės nei juo bus važiuojama.

4.4

Penkiasdešimt penki procentai europiečių norėtų, kad vartojimas būtų tvarus net jei už tai reikėtų daugiau mokėti. Artimiausiais metais vartotojų pageidavimai alternatyvių vartojimo būdų srityje dažniausiai bus susiję su (10):

4.5

Nors bendradarbiavimu arba dalyvavimu grindžiamas vartojimas apima platų ir atvirą iniciatyvų spektrą, joms visoms yra būdinga tai, kad, kaip pirmiau minėta, jos padeda užmegzti žmonių, kurie turi neišnaudotų išteklių, ir žmonių, kuriems tų išteklių reikia, ryšius. Šį aspektą puikiai atspindi tai, kad dažnai kalbama apie ekologiškesnių produktų gamybą, tačiau geriau panaudodami tai, ką jau turime, aplinką tausotume dar labiau.

4.6

Bendradarbiavimu grindžiamas vartojimas daro tiesioginį poveikį (sunaudojama mažiau išteklių ir išmetama mažiau CO 2, didėja kokybiškų daiktų paklausa, jei juos ketinama skolinti, nuomoti ar sutaisyti; skatinamas keletui naudotojų naudingas ekologinis projektavimas, ilgas tinkamumas naudoti ir pakartotinis suderinamų produktų personalizavimas; gerinama socialinė sąveika, bendruomenės vystymasis ir piliečių tarpusavio pasitikėjimas; sudaromos sąlygos aukštos kokybės daiktais naudotis nedideles pajamas turintiems žmonėms ir pan.). Jis taip pat gali daryti kitokį, netiesioginį poveikį.

4.7

Europos Sąjungos teisės požiūriu bendradarbiavimu arba dalyvavimu grindžiamas vartojimas labiausiai galėtų būti prilygintas paslaugos teikimui pagal SESV 57 straipsnį, tačiau kyla daug klausimų. Tačiau bendradarbiavimu grindžiamo vartojimo atveju reikėtų veiklą, kuria nesiekiama pelno, atskirti nuo veiklos, kuria siekiama naudos, nes tik pastaroji veikla nusipelno ES teisės aktų leidėjų dėmesio.

4.8

Siekiant įvesti šiek tiek tvarkos pagal bendradarbiavimu arba dalyvavimu grindžiamo vartojimo koncepciją vykdomų iniciatyvų didėjančios įvairovės srityje, dalijimosi ekonomikoje išskiriamos keturios sritys: vartotojas vartotojui (C2C), vartotojas vartotojui, tačiau pasitelkiant verslą (C2B), verslas vartotojui (B2C) ir verslas verslui (B2B).

4.9

Kita vertus, siūloma iš trijų sistemų susidedanti klasifikacija (11): produktu grindžiamos sistemos, perskirstymo rinkos ir bendradarbiavimu grindžiamas gyvenimo būdas.

4.10

Kaip galima įsitikinti, bendradarbiavimu arba dalyvavimu grindžiamas vartojimas yra įmanomas bet kurioje kasdienio gyvenimo srityje, pavyzdžiui (12):

4.11

Apskritai pakaktų nustatyti, kurios prekės, žinios ar paslaugos turi perteklinių pajėgumų ir kuriomis galima dalytis tokiomis aplinkybėmis, kurios skatintų bendradarbiavimu arba dalyvavimu grindžiamą vartojimą. Šios aplinkybės tai, pavyzdžiui, užsitęsusi prasta ekonomikos būklė, auganti etinio ir tvaraus vystymosi paklausa ir kasdienis gyvenimas, kur piliečiai užmezga ir palaiko vis daugiau ryšių. Šiuo metu yra susidariusios visos šios sąlygos.

5.1

Todėl Komitetas ragina Europos Komisiją imtis tinkamų vartotojų apsaugos priemonių, kad remiantis atitinkamais tyrimais būtų galima įgyvendinti šioje nuomonėje siūlomas iniciatyvas.

5.2

Toliau pateikiamos trumpos veiksmų gairės, kurios, Komiteto nuomone, turėtų būti įtrauktos į strategiją, kad būtų nuosekliai vystomas bendradarbiavimu ar dalyvavimu grindžiamas vartojimas taikant priemones, skirtas valstybių narių įgyvendinamai vartotojų apsaugos politikai remti, papildyti ir stebėti.

http://www.collaborativeconsumption.com/directory/.

http://www.consumocolaborativo.com/directorio-de-proyectos/.

http://consocollaborative.com/1704-100-sites-de-consommation-collaborative.html.

http://collaboriamo.org/.

http://www.kokonsum.org/plattformen.

http://www.gsara.tv/~ouishare/.

11.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 177/9

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) manymu,, būtina dar kartą pabrėžti, kad svarbu kovoti su šešėline ekonomika ir nedeklaruojamu darbu veikiant išvien ir papildant šioje srityje atliekamą darbą, kurio ėmėsi Europos Komisija ir specializuotos institucijos, pavyzdžiui, Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas (EUROFOUND) ir kitos tarptautinės organizacijos, visų pirma Pasaulio bankas.

1.2

Europoje tebesitęsiančios sunkios ekonomikos krizės sąlygomis EESRK pabrėžia neigiamą tokių reiškinių poveikį įmonių augimo dinamikai ir galimybėms diegti inovacijas bei gerinti žmogiškojo kapitalo kokybę. Todėl įmonių ir darbuotojų išlaisvinimas iš šešėlinės sferos būtų ekonomikos atgaivinimo veiksnys ir padėtų pagrindą tvaresniam vystymuisi.

1.3

Nors ši politikos sritis priklauso valstybių narių kompetencijai, visuotinai pripažįstama, kad norint veiksmingai kovoti su šiuo reiškiniu reikia Europos Sąjungos lygmeniu užtikrinti nuolatinį keitimąsi informacija, duomenimis ir vertinimais, kad į šią veiklą įsitrauktų ir bendradarbiautų kompetentingos institucijos ir atitinkami socialiniai partneriai.

1.4

Taigi, pagal savo pobūdį EESRK kaip institucija puikiai tinka skatinti priemones, politikos sprendimus ir gerąją praktiką ir raginti jais dalytis, kad, vadovaujantis Europos Sąjungos kovos su nedeklaruojamu darbu ir mokesčių vengimu strategija, kuri pagrįsta integracija į oficialią darbo rinką, būtų galima imtis veiksmų, tiek susijusių su ekonominiais veiksniais, tiek kultūros bei socialinėje srityje.

1.5

Visų pirma, EESRK mano, kad būtina kokybiškai ir kiekybiškai įvertinti šiuos reiškinius, kurie valstybėse narėse labai skiriasi, taip pat jų neigiamus ekonominius ir socialinius padarinius, kurie savo ruožtu taip pat yra labai įvairūs atsižvelgiant į skirtingas struktūrines sąlygas ir padėtį. Be nuoseklių duomenų ir informacijos apie skirtingas valstybes nares, kovos strategija netenka galios, nes jai įgyvendinti reikia tiek problemos masto nustatymo priemonių, tiek vykdomos politikos poveikio įvertinimų.

1.6

Todėl EESRK rekomenduoja šešėlinės ekonomikos ir nedeklaruojamo darbo masto bei raidos vertinimo srityje spręsti vis dar neišsamios ir suderintai netaikomos metodikos problemą ir šiuo tikslu visose valstybėse narėse naudoti vienodai atliekamomis darbuotojų apklausomis pagrįstą metodą. Šį metodą sukūrė Italijos statistikos institutas, taigi jis išbandytas dideliais regionų skirtumais pasižyminčioje šalyje, kur tokie reiškiniai itin dažni.

1.7

Pagrindinis skirtumus lemiantis veiksnys – šešėlinės ekonomikos mastas, kuris kai kuriose valstybėse narėse ir regionuose siekia net 30 proc. bendrosios produkcijos, ir ši problema yra ne likutinė, bet veikiau neatsiejama jų gamybos sistemos dalis. Todėl EESRK dar katą pabrėžia, kad reikia taikyti diferencijuotos politikos derinį (politika turi būti priderinta skirtingiems teritoriniams vienetams, skirtingiems gamybos sektoriams ir skirtingiems darbo santykių tipams), kad būtų galima tinkamai šalinti ne tik tam tikrus ekonominius, bet kultūrinius ir socialinius veiksnius, kurie sudaro palankias sąlygas šešėlinei ekonomikai ir nedeklaruojamam darbui.

1.8

Socialiniai partneriai gali padėti išsilaisvinti iš šešėlinės ekonomikos, ypač tose srityse, kur toks sukčiavimas yra ne paprastas gamybos sąnaudų taupymo būdas, bet, kaip atrodo, neatsiejama gamybos struktūros dalis. Įgyvendinant šios kovos politiką reikia sukurti tinklą, kuriam priklausytų Europos, nacionaliniai ir vietos lygmens veikėjai, gerai suvokiantys šią problemą ir sugebantys propaguoti veiksmus, kurie užtikrintų, kad šešėlinė veikla taptų nebenaudinga. Tai būtų galima pasiekti baudžiant tokią veiklą vykdančius subjektus veiksmingomis atgrasymo priemonėmis ir skatinant juos pasitraukti iš šešėlio prevenciniais ir taisomaisiais veiksmais, kurie, tikriausiai, atneš daugiau naudos dabartinės ekonomikos krizės sąlygomis.

1.9

EESRK skatina teritoriniuose vienetuose steigti regioninio lygmens šešėlinės ekonomikos observatorijas, kurių veikloje dalyvautų darbdavių, profesinių sąjungų ir kompetentingų valdžios institucijų atstovai ir kurios tirtų šią problemą ir jos raidą laikui bėgant, nustatytų jos ypatumus, kad būtų galima pasirinkti veiksmingiausias intervencijos priemones ir stebėti tinkamą jų įgyvendinimą praktikoje.

1.10

EESRK ragina kovos su šešėline ekonomika srityje neapsiriboti ES teritorija, bet taip pat taikyti įmonių socialinės atsakomybės principą tais atvejais, kai trečiosiose šalyse, kuriose ES įmonės turi subrangos sutarčių, nėra nustatyti minimalūs deramo darbo standartai. Tokia praktika ne tik iškraipo įmonių konkurenciją, bet ir nedraudžia vaikų darbo ir, kai nepaisoma tokių pačių pagrindinių darbo saugos taisyklių, kelia mirtiną pavojų darbuotojams, kaip neseniai įvyko Bangladeše sugriuvus gamyklai.

2.1

Įgyvendinant Europos Sąjungos strategiją „Europa 2020“, kuria siekiama pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo, į valstybėms narėms nustatytas bendrąsias ekonominės politikos gaires buvo įtrauktos užimtumo politikos gairės, apimančios priemones, taikomas kovos su šešėline ekonomika ir susijusiu nedeklaruojamu, neoficialiu ir nelegaliu darbu srityje, kuri ir toliau priklauso valstybių narių kompetencijai (1). Bendra šešėlinės ekonomikos sąvoka apima įvairią veiklą – nuo neoficialiai vykdomos teisėtos veiklos iki nelegalios veiklos. Nedeklaruojamas darbas apibrėžiamas kaip „[...] „bet kokia apmokama veikla, kuri savo pobūdžiu yra teisėta, tačiau nedeklaruojama valstybės institucijoms, atsižvelgiant į valstybių narių teisinių sistemų skirtumų“. Ši sąvoka [...] apima įvairią veiklą – nuo neoficialių namų ūkių priežiūros paslaugų iki nelegalių gyventojų slapto darbo, išskyrus nusikalstamą veiklą.“ (2)

2.1.1

Šešėlinė ekonomika daro neigiamą poveikį sklandžiai gamybinei veiklai ir darbo jėgos kokybei, trukdo įgyvendinti į augimą orientuotą ekonominę, socialinę ir biudžetinę politiką ir siekti strategijoje „Europa 2020“ nustatytų aukštų ekonomikos ir užimtumo tikslų. Šiuos neigiamus padarinius dar labiau pablogina ekonomikos krizės socialinės ir užimtumo srities pasekmės, dėl kurių mažėja įsidarbinimo galimybės r kyla pavojus įmonių ir darbuotojų perspektyvoms gauti pelno ir pajamų.

2.1.2

Pastaraisiais metais, įgyvendinant Europos užimtumo strategiją, šiems reiškiniams buvo skiriama vis daugiau dėmesio (3) tiek tiesiogiai, tiek ir platesnio masto diskusijose dėl darbo rinkos reformų būtinybės, taip pat svarstant kitus susijusius klausimus, pavyzdžiui, nelegalios imigracijos į ES ir deramo darbo trečiosiose šalyse.

2.1.3

Konkrečiai, šešėlinės ekonomikos ir nedeklaruojamo darbo klausimai įtraukti į 2012 m. balandžio mėn. paskelbtą užimtumo srities dokumentų rinkinį, 2012 ir 2013 m. metines augimo apžvalgas ir daugeliui valstybių narių konkrečiai skirtas rekomendacijas nelegalaus darbo ir mokesčių slėpimo srityse. Komisijos darbo programoje (4), kurioje numatytos 2014 m. teiktinos teisėkūros iniciatyvos, yra ir „Europos kovos su nedeklaruojamu darbu platforma“, kurios tikslas – gerinti atitinkamų institucijų bendradarbiavimą valstybėse narėse, skleisti geriausią ir praktiką ir nustatyti tam tikrus bendrus principus.

2.2

Labai svarbu darbdavių ir profesinių sąjungų organizacijas įtraukti į sprendimų priėmimo procesą: „Socialiniai partneriai atlieka svarbų vaidmenį nacionaliniu lygmeniu nustatant darbo rinkos taisykles“ (5). Tuo pat metu Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas svarstė ir teigiamai įvertino Europos kovos su šešėline ekonomika ir nedeklaruojamu darbu politikos kūrimą ir šiuo klausimu 1999 ir 2005 m. priėmė dvi nuomones (6).

2.2.1

Pirmojoje nuomonėje EESRK teigiamai įvertino kovos strategiją, grindžiamą integracija į oficialią darbo rinką ir politikos deriniu, kurį galima pritaikyti prie skirtingų valstybių narių reguliavimo ir gamybinių sąlygų. Be to, joje buvo atkreiptas dėmesys į tam tikrus neaiškumus ir nepakankamą nedeklaruojamo darbo kiekybinį įvertinimą, skirtumą tarp šešėlinėje ekonomikoje dirbti verčiamų darbuotojų ir sąmoningai pasirenkančiųjų neoficialią veiklą, sunkią administracinę ir mokesčių naštą mažosioms, vidutinėms ir amatų įmonėms, nelegalios imigracijos valdymą, naujų darbo formų reglamentavimą, nedeklaruojamo darbo rūšių įvairovę ir kai kurių numatytų kovos priemonių galimą neveiksmingumą.

2.2.2

Antrąją nuomonę EESRK priėmė 2005 m. savo iniciatyva (7) ir joje dar kartą pakartojo ankstesnėje nuomonėje pabrėžtas problemas ir ją papildė tam tikrais aspektais. Tai, be kita ko, būtinybė didinti paskatas oficialiai deklaruoti darbuotojus, mažinti su nauju įmonių steigimu susijusią biurokratiją, ypatingą dėmesį skirti mažai apmokamiems darbuotojams, skatinti įmonėms ir darbuotojams skirtas informavimo ir švietimo kampanijas, kaip atgrasomąją priemonę nustatyti veiksmingą kontrolės ir sankcijų sistemą, kreipti dėmesį į darbo sąlygas trečiosiose šalyse ir ištirti sąsajas su nedarbu.

3.1

Šešėlinė ekonomika atsiranda ne tik dėl pernelyg didelėmis laikomų sąnaudų (ypač darbo jėgos), taigi jos tikslas – ne tik neteisėtai sumažinti gamybos sąnaudas vengiant mokėti mokesčius ir socialinio draudimo įmokas. Šešėline ekonomika taip pat norima apeiti darbo įstatymus ir darbo teisės normas (minimalus darbo užmokestis, maksimalus darbo laikas, sauga, sertifikatai). Šiai kategorijai nepriskiriama nusikalstama veikla ir leidimo neturinčių subjektų vykdoma oficiali veikla, tačiau ji apima nereguliariai neoficialiai dirbančius asmenis namų ūkiuose arba kaimynystėje, nors toks darbas paprastai sulaukia didesnio visuomenės pripažinimo.

3.1.1

Tai sudėtingas reiškinys, nes jis apima labai įvairių tipų darbuotojus (8): savarankiškai dirbančius asmenis, kurie sąmoningai pasirenka dirbti neoficialiai, socialinės apsaugos draudimu neapdrausti arba sutarties nepasirašę arba dalį darbo užmokesčio „vokelyje“ gaunantys samdomi darbuotojai, namų ūkio pagalbininkai, antrosios arba trečiosios darbo vietos nedeklaruojantys darbuotojai, nelegalūs imigrantai, trečiųjų šalių darbuotojai, kuriems neužtikrinti būtiniausi deramo darbo standartai ir kurie dirba pagal subrangos sutartis ES įmonėms.

3.2

Griežtai kovoti su šešėline ekonomika ir nedeklaruojamu darbu būtina todėl, kad jie daro daugybinį poveikį tiek įmonėms ir darbuotojams, tiek ir valstybių biudžetui:

3.3

Ekonomikos globalizacijos procesas ir socialiniai demografiniai pokyčiai šešėlinei ekonomikai ir nedeklaruojamam darbui atveria – bent jau potencialiai – daugiau erdvės, todėl kovos politika turi būti nuolat vystoma, pritaikoma prie besikeičiančių sąlygų ir atsirandančių reiškinių. Omenyje turima didėjanti namų ūkio ir priežiūros paslaugų paklausa, tradicinių darbo formų sumažėjimas ir vis lankstesni sutartiniai santykiai, savarankiško darbo ir užsakomųjų paslaugų dažnėjimas ir tarptautinių įmonių stiprėjimas. Todėl reikia daugiau dėmesio skirti teisinių normų apibrėžimui, stebėsenos ir kontrolės priemonėms, tarptautinio koordinavimo formoms.

3.4

Statistiniu požiūriu, šešėlinė veikla sudaro neatsiejamą BVP dalį ir reikia tinkamos metodikos jai įvertinti. Tačiau sunku gauti patikimų ir palyginamų duomenų apie Europos Sąjungos šešėlinės ekonomikos dydį ir struktūrą dėl mažiausiai trijų priežasčių: pirma, šių reiškinių pobūdis yra toks, kad jų neįmanoma tiesiogiai stebėti; antra, valstybių narių veiksmai yra labai įvairūs, todėl labai skiriasi nacionalinės teisės normos; trečia, naudojama skirtinga skaičiavimo metodika. Savaime suprantama, taikant skirtingus metodus gaunami nevienodi kiekybiniai įvertinimai, kurie gali labai skirtis net ir tos pačios šalies viduje (žr. 1 lentelę). Apskritai, oficialiuose nacionaliniuose šaltiniuose skelbiami rodikliai yra mažesni už apskaičiuojamus ekspertų ir tarptautinių organizacijų tyrimuose.

3.4.1

Esama trijų šešėlinės ekonomikos įvertinimo tipų, kuriuos taip pat galima taikyti skirtingiems tyrimo objektams (pridėtinei vertei ar užimtumui):

3.5

Viename Europos mastu atliktame tyrime buvo rekomenduota kaip tikslingą pagrindą vienodiems ir palyginamiems apskaičiavimams valstybėse narėse taikyti Italijos nacionalinio statistikos instituto sukurtą netiesioginę metodiką, kuri remiasi lengvai gaunama ir patikima iš darbuotojų surenkama informacija (10). Vidutinės trukmės laikotarpiu tai leistų Europos Sąjungai parengti bendrą, visų naudojamą tyrimų, palyginimų ir įvertinimų pagrindą, kuris nepriklausytų nuo tyrimų centrų ir išorės organizacijų ataskaitų.

3.6

Dabartiniu metu visų valstybių narių palyginami duomenys gaunami naudojant šešėlinės ekonomikos ekonometrinį modeliavimą arba atliekant tam tikros neoficialiai dirbančių darbuotojų (samdomų ir savarankiškai dirbančių) dalies tiesioginius imties tyrimus; pastarųjų rezultatai iš dalies prieštaringi, nes analizuojami įvairūs aspektai (žr. 2 lentelę). Be to, tik nedaugelis valstybių narių reguliariai atlieka nacionalinius šio reiškinio tyrimus.

3.6.1

Ekonometriniu metodu nustatytos vertės yra aukščiausios kai kuriose Vidurio Rytų valstybėse narėse (netgi virš 30 proc. Bulgarijoje), aukštos Pietuose, vidutinio dydžio likusioje Vidurio Rytų Europos dalyje ir Šiaurinėse valstybėse, minimalios Vakarų Europos ir anglakalbėse valstybėse narėse (11).

3.6.2

Tačiau tiesioginis metodas leidžia užfiksuoti įvairesnę padėtį: didžiausios vertės nustatomos Pietuose (ypač Kipre ir Graikijoje), taip pat Airijoje bei Lenkijoje, o mažiausios – kai kuriuose Vidurio Rytų, Šiaurės ir Vakarų Europos valstybėse narėse (12).

4.1

Negalima iš anksto numatyti krizės ir griežto biudžeto lėšų taupymo politikos poveikio. Pasiūlos požiūriu, ekonomikos nuosmukis turėtų paskatinti įmones mažinti gamybos sąnaudas – net ir nelegalias – siekiant kompensuoti sumažėjusį pelną ir pajamas, nes atsiranda daugiau bedarbių, kurie sutinka dirbti neoficialiai. Tačiau paklausos požiūriu, sumažėja įsidarbinimo galimybės žemos kvalifikacijos asmenims, nes statybų, prekybos, viešbučių ir viešojo maitinimo, namų ūkio paslaugų ir pan. sektoriuose mažiau vartojama ir investuojama.

4.1.1

Iš tiesų, empiriniai įrodymai nėra galutiniai (13). Ekonometriniai modeliai rodo pastaruoju metu vienodai mažėjančias tendencijas, išskyrus nedidelį padidėjimą 2009 m. pačiame ekonomikos krizės įkarštyje, bet padėtis staigiai atsistatė 2010–2012 m. (žr. 3 lentelę). Tačiau tiesioginiai tyrimai atskleidžia prieštaringesnę padėtį: kai kuriose valstybėse narėse samdomų darbuotojų nedeklaruojamas darbas mažėja, o kitose, priešingai – užfiksuota padidėjęs savarankiškai dirbančių asmenų mokesčių vengimas.

4.2

Valstybėse narėse skiriasi ne tik šešėlinės ekonomikos ir nedeklaruojamo darbo mastas, bet ir struktūra; taip yra dėl skirtingos gamybinės struktūros ir gerovės valstybės sistemos (14). Dažniausiai šiuose reiškiniuose dalyvaujančios darbuotojų kategorijos – jų ekonominės sąlygos paprastai jau būna blogesnės negu vidutinės – ekonomikos sulėtėjimo metu atsiduria dar prastesnėje padėtyje ir sumažėja jų pajamos (15).

4.3

Taigi, šešėlinės ekonomikos ir nedeklaruojamo darbo dinamika, ypač pokriziniu laikotarpiu, darbo jėgai daro nevienodą poveikį tiek skirtingose valstybėse narėse, tiek atskirų šalių ekonomikos viduje. Į tokį nevienodą poveikį reikia atsižvelgti formuojant kovos su šešėline ekonomika politiką ir įgyvendinant anticiklinę socialinę politiką.

4.4

Turint omenyje šešėlinės ekonomikos ir nedeklaruojamo darbo sudėtingumą ir kompleksiškumą, visuotinai sutariama, kad reikia taikyti įvairias kovos ir atgrasymo priemones, įskaitant patikrinimus ir sankcijas, ir paskatas laikytis teisės normų. EESRK palankiai vertina tai, kad per pastaruosius keletą metų vis daugiau dėmesio skiriama prevencinėms ir taisomosioms priemonėms, kuriomis siekiama užkirsti kelią svarbiausiems šešėlinę ekonomiką skatinantiems veiksniams; gali būti, kad šios priemonės atneša daugiau naudos ieškant sprendimų ekonomikos krizei įveikti (16) (žr. 4 lentelę).

4.5

Paprastai siūlomos priemonės yra įvairios ir taikomos skirtingiems aspektams. Jomis siekiama:

4.6

Visomis šiomis priemonėmis siekiama visiškai to paties tikslo: įmonėms – užtikrinti, kad galimų baudų ir prarastos socialinės reputacijos kaina būtų didesnė nei galima nauda iš sukčiavimo ar neteisėtų veiksmų, todėl mažiau verta rizikos, o darbuotojams – sudaryti tokias sąlygas, kad oficialus darbas būtų pelningesnis nei nedeklaruojamas tiek mėnesinių pajamų, tiek ir ateities perspektyvų požiūriu. Šiuo tikslu būtinai reikės įvairių paramos priemonių siekiant nedeklaruojamą darbą paversti legaliu darbu.

—

2013 m. TDO darbo dokumentas „Darbo inspekcija ir nedeklaruojamas darbas Europos Sąjungoje“;

—

EUROFOUND duomenų bazė ir 2013 m. pranešimas „Kova su nedeklaruojamu darbu 27 Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Norvegijoje. Metodai ir priemonės nuo 2008 m.“;

—

2012 m. užimtumo srities dokumentų rinkinys: Komisijos komunikatas „Ekonomikos atsigavimas kuriant darbo vietas“;

—

2012 ir 2013 m. Komisijos komunikatai „Metinė augimo apžvalga“;

—

2012 ir 2013 m. konkrečiai šaliai skirtos rekomendacijos;

—

2012 m. „Progress“ savitarpio mokymosi programos tarpusavio vertinimas „Kova su nedeklaruojamu darbu – vis opesnė problema esant aukštam nedarbo lygiui“;

—

2010 m. Komisijos komunikatas „Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkė. Europos pastangos kiekvienam suteikti darbą“, COM(2010) 682 final;

—

2010 m. spalio 21 d. Tarybos sprendimas 2010/707/EB dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių;

—

2007 m. Komisijos komunikatas „Kovos su nedeklaruojamu darbu stiprinimas“, COM(2007) 628 final;

—

2007 m. specialus Eurobarometro tyrimas dėl nedeklaruojamo darbo;

—

Komisijos komunikatas „Viešųjų konsultacijų dėl Komisijos žaliosios knygos „Darbo teisės modernizavimas įgyvendinant;

—

21-ojo amžiaus uždavinius“ rezultatai“, COM(2007) 627;

—

Žalioji knyga „Darbo teisės modernizavimas įgyvendinant 21-ojo amžiaus uždavinius“, COM(2006) 708;

—

2010 m. „Europos darbo inspekcijų ir kitų susijusių kontrolės ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimo platformos sukūrimo įgyvendinamumas, siekiant užkirsti kelią nedeklaruojamam darbui ir kovoti su juo“ (Regioplan tyrimas).

11.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 177/15

1.1

EESRK ragina ES institucijas pripažinti, kad JT neįgaliųjų teisių konvencijos 9 straipsnis pats savaime yra žmogaus teisė, todėl jį įgyvendinus visa apimtimi privalėtų būti teisinėmis ir politikos priemonėmis sukurtos žmonėms su negalia būtinos sąlygos patekti į bet kokią aplinką ir dalyvauti visose gyvenimo srityse. Šis straipsnis įgalina juos naudotis visomis pilietinėmis ir politinėmis teisėmis, taip pat socialinėmis, ekonominėmis ir kultūrinėmis teisėmis. Prieinamumas naudingas visai visuomenei.

1.2

EESRK ragina visas ES institucijas, politinius organus ir agentūras, įskaitant EESRK, pasikonsultavus su Europos neįgaliųjų judėjimu, parengti konkretų planą, kaip užtikrinti, inter alia, savo patalpų, interneto svetainių ir dokumentų prieinamumą.

1.3

EESRK prieinamumą laiko viena pagrindinių tvarumo ir jo socialinio matmens prielaidų kovojant su skurdu ir atskirtimi bei skatinant socialinę sanglaudą.

1.4

Komitetas pripažįsta, kad buvo imtasi konstruktyvių priemonių tokiose srityse kaip transportas ir telekomunikacijos (pavyzdžiui, Skaitmeninė darbotvarkė), tačiau reikia dar daugiau priemonių, taip pat ir vidaus rinkoje.

1.5

EESRK pripažįsta, kad prieinamumo nebuvimas savaime yra diskriminacija ir todėl pabrėžia, kad ES būtinai turi parengti nediskriminavimo teisės aktus ir ragina Tarybą atnaujinti pasiūlymą dėl direktyvos, kuria įgyvendinamas vienodo požiūrio į asmenis, nepaisant jų religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos, principas, COM(2008) 426 final, (SESV 19 straipsnis).

1.6

Komitetas prašo Europos Komisijos (EK) vykdyti savo seniai prisiimtą įsipareigojimą ir pateikti teisiškai įpareigojantį Europos prieinamumo aktą.

1.7

EESRK ragina Europos Parlamentą ir ES Tarybą baigti rengti dabartinį pasiūlymą dėl direktyvos dėl viešojo sektoriaus institucijų interneto svetainių prieinamumo, atsižvelgiant į EESRK nuomonę dėl pasiūlymo dėl viešojo sektoriaus institucijų interneto svetainių prieinamumo (1) ir į Europos neįgaliųjų forumo siūlymus.

1.8

EESRK ragina ES institucijas susitarti, kad į dabartinį Struktūrinių fondų bendrų nuostatų reglamentą bei išorės pagalbos priemones ir kitas finansines priemones būtų įtrauktos nuostatos dėl privalomų ex ante prieinamumo ir negalios sąlygų.

1.9

EESRK mano, kad ES ir valstybės narės neturėtų „dangstytis“ krize ir su ja susijusiomis griežto taupymo priemonėmis kaip pasiteisinimu nesilaikyti prieinamumo principo kaip vienos iš žmogaus teisių.

1.10

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad užtikrinant žmogaus teisės į prieinamumą vykdymą reikia nepamiršti šių pagrindinių principų: pasirinkimo ir judėjimo laisvės, savarankiškumo, priimtinų patogumų, dalyvavimo, universalaus dizaino ir pareigos iš anksto numatyti prieigą.

1.11

Komitetas ragina ES ir jos valstybes nares įdiegti stebėsenos ir vykdymo užtikrinimo mechanizmus, kuriuose dalyvautų žmonėms su negalia atstovaujančios organizacijos.

1.12

EESRK pabrėžia, kad į keletą ES politikos sričių turėtų būti įtrauktas prieinamumo matmuo: teisinio veiksnumo, politinio dalyvavimo, užimtumo, valstybės pagalbos, transporto, švietimo, prekių ir paslaugų prieinamumo, mokslinių tyrimų, užsienio politikos ir būsto.

1.13

Komitetas mano, kad ES institucijos, įgyvendindamos JT neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas, turėtų įtraukti prieinamumą į šias priemones: standartizaciją, suderinimą, techninius reikalavimus, paskatas įmonėms, profesinių sąjungų politiką, kolektyvines sutartis.

1.14

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad visuomenės informavimo strategijos yra labai svarbios priemonės pasiekti, kad būtų gerbiamas prieinamumas kaip visuomenės, įskaitant pačius piliečius ir tokius pagrindinius dalyvius kaip mokyklos ir žiniasklaida, žmogaus teisė pagal 8 straipsnį (JT neįgaliųjų teisių konvencija).

1.15

Komitetas mano, kad prieinamumas turėtų būti įtrauktas į mokslo dalykų mokymo programas (pavyzdžiui, architektūros, inžinerijos, kompiuterijos, kt.).

1.16

EESRK mano, kad nepakanka statistikos priemonių prieigos kaip žmogaus teisės įgyvendinimui užtikrinti ir todėl prašo Eurostato užtikrinti, kad šios priemonės būtų kuriamos.

1.17

EESRK pakartoja savo ankstesnėse nuomonėse prisiimtą įsipareigojimą įsteigti iniciatyvinį komitetą, kuris stebėtų JT neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimą.

2.1

Žmogaus teisėmis pagrįstas požiūris į negalią reiškia, kad ES, kaip Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos šalis, ir visi piliečiai yra atsakingi už visuomenės, kurioje visi žmonės, įskaitant žmones su negalia, galėtų naudotis savo pilietinėmis, politinėmis, ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis teisėmis, formavimą.

2.2

JT neįgaliųjų teisių konvencijoje pateikta sąvokos „neįgalieji“ apibrėžtis sustiprina ir patvirtina žmogaus teisėmis pagrįstą požiūrį į negalią: „Prie neįgaliųjų priskiriami asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie sąveikaudami su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis“.

2.3

ES, pasirašydama JT neįgaliųjų teisių konvenciją, pridėjo kompetencijų sąrašą, į kurį įtrauktas ir prieinamumas. JT neįgaliųjų teisių konvencija yra vienintelė žmogaus teisių sutartis, kurią iki šiol yra sudariusi ES.

2.4

Pasaulio sveikatos organizacijos ir Pasaulio banko parengtame visuotiniame pranešime dėl negalios (2011 m.) pabrėžiama, kad užstatyta aplinka, transportas, informacija ir ryšiai dažnai būna neprieinami žmonėms su negalia (2).

2.5

Prieiga prie fizinės infrastruktūros ir viešojo transporto yra išankstinė neįgaliųjų judėjimo laisvės, kuri užtikrinama pagal Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 13 straipsnį ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 12 straipsnį, sąlyga. Panašiai ir prieiga prie informacijos ir komunikacijos buvo laikoma išankstine nuomonės ir žodžio laisvės, kuri užtikrinta pagal Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 19 straipsnį ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19 straipsnio 2 dalį, sąlyga (3).

2.6

JT neįgaliųjų teisių konvencijos paskirtoji institucija (įsikūrusi EK) atlieka pagrindinį vaidmenį įgyvendinant JT neįgaliųjų teisių konvenciją ir turi tai daryti rodydama iniciatyvą.

2.7

ES Taryba 2012 m. spalio 29 d. pritarė nepriklausomos stebėsenos grupės sudėčiai – ją sudaro Europos ombudsmenas, Europos Parlamento Peticijų komitetas, Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra, Europos neįgaliųjų forumas ir Europos Komisija.

2.8

EESRK palankiai vertina visateisę Europos neįgaliųjų forumo narystę šioje struktūroje ir pabrėžia būtinybę pilietinei visuomenei aktyviai dalyvauti jo veikloje.

2.9

JT neįgaliųjų teisių konvencijos 9, 3 ir 21 straipsniuose prieinamumas pripažįstamas teise.

2.10

JT neįgaliųjų teisių konvencijos straipsniai dėl prieinamumo nustato svarbią atskirą teisinę ir (arba) politikos darbotvarkę ir negali būti nagrinėjamos atskirai; todėl prieinamumas turėtų būti laikomas veiksniu, suteikiančiu galimybę ir palengvinančiu naudotis visomis kitomis pilietinėmis, ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis teisėmis.

2.11

Pastaraisiais metais prieinamumas sulaukė didesnio ES teisės aktų leidėjų dėmesio ir buvo įtrauktas, inter alia, į tokias politikos sritis kaip viešieji pirkimai, struktūriniai fondai ir kitos finansinės priemonės, keleivių teisės, techninių standartų sektorius (techninė sąveikos specifikacija „žmonės su judėjimo negalia“) ir užimtumas. Tai itin svarbu atsižvelgiant į Europos gyventojų senėjimą.

2.12

Pagrindinėje specialioje neįgaliesiems skirtoje politikos priemonėje – Europos strategijoje dėl negalios – nustatyti konkretūs ES uždaviniai šioje srityje. Europos Komisija, parengdama Europos strategiją dėl negalios, įsipareigojo pateikti konkrečių teisiškai įpareigojančių priemonių, pavyzdžiui, dėl interneto svetainių prieinamumo, ir Europos prieinamumo aktą (4).

2.13

Europos skaitmeninė darbotvarkė yra geras pavyzdys, kaip reikia diegti bendro pobūdžio politikos strategijas, kartu įtraukiant su prieinamumo užtikrinimo neįgaliesiems susijusias konkrečias priemones. Pažanga prieinamumo srityje bus naudinga ir visuomenei, ir apskritai ekonomikai, bus sukurta pridėtinė vertė ir naujų darbo vietų. Įgyvendinus šią darbotvarkę visa apimtimi būtų sukurta skaitmeninė Europa be kliūčių neįgaliesiems.

2.14

Būtina išnaudoti prieinamumo potencialą vidaus rinkos tikslais, kadangi jis padidintų tarpvalstybinį judumą Europoje ir geresnes sąlygas darbuotojų mobilumui ir žmonių su negalia judumui. Reikėtų užtikrinti galimybę dalyvauti mokymosi visą gyvenimą programose. Europos užimtumo strategijose turėtų būti įtraukta būtinybė išsaugoti darbo vietas ir perkvalifikuoti tuos asmenis, kurie tapo neįgalūs profesinės veiklos laikotarpiu.

2.15

Strategijoje „Europa 2020“ galima buvo taikyti visapusiškesnį požiūrį į neįgalumą, įskaitant neįgaliųjų ar jiems atstovaujančių organizacijų prieinamumą ir dalyvavimą. Kadangi šioje strategijoje nėra išsamių negalios srities rodiklių, negalios temai skiriama nepakankamai dėmesio, informacijos ir išteklių. Darbo vietų kūrimas yra svarbiausia strategija socialinei įtraukčiai užtikrinti.

2.16

EESRK pabrėžia, kad šioje srityje dar daug reikia nuveikti, todėl Komitetas pritaria EK pasiūlymui dėl direktyvos dėl viešojo sektoriaus institucijų interneto svetainių prieinamumo.

2.17

Komitetas ragina Europos Komisiją ilgiau nedelsti ir neatidėlioti savo įsipareigojimo pasiūlyti teisišką įpareigojantį Europos prieinamumo aktą.

2.18

Ekonomikos krizė padarė didžiulį poveikį žmonių su negalia žmogaus teisėms, įskaitant prieinamumą. Prieinamumo standartai blogėja, ir todėl formuojasi neprieinamos visuomenės. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad visas šeimas palietė ekonomikos krizė, tačiau kai kurios šeimos, auginančios neįgalius vaikus, patyrė neproporcingą poveikį (5).

2.19

ES būtinai turi patvirtinti konkrečią programą, užtikrinančią, kad neįgalūs vaikai galėtų patekti į bet kokią aplinką ir pasinaudoti visais gyvenimo aspektais.

2.20

Europai reikalingas integracinis augimas ir prieinamumas kaip viena pagrindinių būtinų tvarumo ir ypač jo socialinių aspektų įgyvendinimo prielaidų kovojant su skurdu ir atskirtimi ir – per žmonių su negalia integravimą – stiprinant socialinę sanglaudą.

3.1

EESRK mano, kad „prieinamumas kaip žmogaus teisė“ turi būti paverstas politine ir veiklos koncepcija. Ši koncepcija svarbi ne tik žmonėms su negalia, bet ir visai visuomenei.

3.2

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad prieinamumas kaip žmogaus teisė ir žvelgiant iš politinės darbotvarkės perspektyvos turėtų būti suprantamas dvejopai:

3.3

EESRK pripažįsta JT neįgaliųjų teisių konvencijos rekomendacijas parengti prieinamumo koncepciją ir mano, kad formuojant šios srities politiką turėtų būti numatyta:

3.4

EESRK pritaria, kad reikia užtikrinti savarankišką gyvenimą (susijusį su bendruomenės gyvenimu ir gyvenimu joje), kaip numatyta JT neįgaliųjų teisių konvencijos 19 straipsnyje, reikalaujant įgyvendinti tris pagrindines sąlygas:

3.5

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad neįgalieji turi turėti teisę rinktis nepriklausomai ir savarankiškai, lygiai su kitais.

3.6

EESRK atkreipia dėmesį į „Pasaulinį pranešimą dėl gyvenimo bendruomenėje ir įtraukties į bendruomenę“ (6), kurį parengė Inclusion International ir kuriame atkreipiamas dėmesys į tai, kad proto negalią turintiems žmonėms neleidžiama naudotis pagrindinėmis prieinamumo teisėmis, pavyzdžiui, neturi teisės patys turėti savo namų raktų, teisės naudotis komercinėmis paslaugomis, teisės nuspręsti, kur eiti pasivaikščioti, arba teisės kartu su bendramoksliais eiti į žaidimų aikštelę.

3.7

EESRK pripažįsta, kad institucionalizavimas yra sunkus žmogaus teisių pažeidimas; tai neigiama socialinių paslaugų sektoriaus raidos Europoje pasekmė, palyginti su kitomis pasaulio šalimis, ir tai būdinga visoms Europos Sąjungos šalims, nepaisant jų gyvenimo lygio. Turi būti laikomasi deinstitucionalizavimo strategijų vystant alternatyvias bendruomenėje teikiamas paslaugas, nes be tokių paslaugų padėtis nepagerės, o neįgalieji taps benamiais.

3.8

EESRK mano, kad turėtų būti suvokiama, kad „kliūtis“ apima ne tik fizinę kliūtį, bet ir su požiūriu susijusius teisinius, politinius, elgsenos bei papročių aspektus, žinių trūkumą ir kultūrinę diskriminaciją. EESRK norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pašalinus šias kliūtis naudą pajustų visa visuomenė.

3.9

Komitetas pažymi, kad daugiau dėmesio turėtų būti skiriama kurčiųjų ženklų kalbos ir kitų bendravimo formų pripažinimui, kalbos vertimo į tekstą technologijoms, skirtoms klausos negalią turintiems žmonėms. Be to, turėtų būti sudarytos galimybės užtikrinti dokumentų rengimą Brailio raštu ir aprūpinimą akliesiems skirtais ekranų skaitytuvais bei lengvai suprantama medžiaga asmenims, turintiems psichikos ir bihevioristinių sutrikimų.

3.10

EESRK norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad ženklinimas, prieinama informacija ir komunikacija, paramos paslaugos, orientavimasis ir judėjimas pastatuose dažnai būna labai svarbus daugeliui neįgaliųjų, ypač tiems, kurie patiria pažinimo nuovargį.

3.11

EESRK atkreipia dėmesį į dvi pagrindines priemones, apie kurias reikėtų pagalvoti analizuojant prieinamumą kaip žmogaus teisę:

3.12

EESRK mano, kad universalaus dizaino principas turėtų būti laikomas pagrindiniu principu užtikrinant visišką prieinamumą visuomenei ir kad politikos formavimo procese šis principas turi tapti konkrečiai įgyvendinamu politiniu reikalavimu, pavyzdžiui, įtraukiant jį į reglamentų straipsnius (7). Kartu su bendro pobūdžio dizainu būtina plėtoti kompensacines technikos priemones ir technologijas.

3.13

Pareiga numatyti iš anksto gali duoti didžiulės naudos žmonėms su negalia, nes jų poreikiai būtų numatomi dar prieš jiems faktiškai atsirandant. Kalbant apie prekes ir paslaugas, ši pareiga reiškia, kad į potencialias reikmes būtina atsižvelgti projektavimo etapu.

3.14

Reikėtų, viena vertus, skirti pareigą užtikrinti prieigą prie visų naujai suprojektuotų, pastatytų ir eksploatuojamų objektų, infrastruktūros, prekių, produktų ir paslaugų, nuo, kita vertus, pareigos pašalinti kliūtis, galimybių pasinaudoti esama fizine aplinka, transportu, informacijos ir komunikacijos priemonėmis bei paslaugomis, kuriomis gali naudotis plačioji visuomenė. Konvencijos šalys privalo užtikrinti abiejų pareigų vykdymą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pirmoji pareiga turi būti įgyvendinama palaipsniui, Konvencijos šalys turėtų nustatyti galutinį, fiksuotą terminą ir skirti pakankamai išteklių esamoms kliūtims pašalinti (8).

3.15

EESRK pažymi, kad asmeninė pagalba (įskaitant Konvencijoje nurodytas „įvairių pagalbininkų paslaugas“) yra pagrindinė tikslinė priemonė užtikrinti neįgaliųjų galimybes pasinaudoti įvairiomis teisėmis.

3.16

EESRK pripažįsta, kad nediskriminavimas yra viena svarbiausių priemonių užtikrinti pagarbą žmogaus teisėms, tačiau to nepakaks, jei kartu nebus taikomos kitos priemonės, pavyzdžiui, pozityvūs veiksmai ir standartizavimas, taip pat mokymas ir darbdavių, civilinės inžinerijos specialistų, architektų, teisininkų, ekonomistų ir kt. švietimas žmonių su negalia teisių klausimais. Šis mokymas turėtų būti įtrauktas į jų studijų programas. EESRK mano, kad reikia pasistūmėti su šiuo metu į šalį padėtu pasiūlymu dėl direktyvos, kuria įgyvendinamas vienodo požiūrio į asmenis, nepaisant jų religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos, principas, COM (2008) 426 final (SESV 19 straipsnis).

3.17

Įpareigojimų užtikrinti prieinamumą kaip žmogaus teisę nebus įmanoma veiksmingai įgyvendinti, jei šiame procese aktyviai ir prasmingai nedalyvaus neįgaliesiems atstovaujančios organizacijos, – būtent taip sprendžiant prieinamumo klausimą reikia įgyvendinti 4 straipsnio 3 dalį ir 33 straipsnį. Dalyvavimą galima užtikrinti tik tuo atveju, jeigu neįgaliesiems atstovaujančioms organizacijoms bus skirti būtini ištekliai, kad jos galėtų vykdyti savo atstovavimo veiklą. EESRK ragina parengti Pagrindinių teisių programą, kuri pakeistų programą PROGRESS, kad būtų užtikrinta tokio pat dydžio finansinė parama skėtinėms organizacijoms ir konkrečioms neįgaliųjų organizacijoms.

3.18

Komitetas pabrėžia, kad mastas, kuriuo neįgalieji naudojasi žmogaus teisėmis miestuose ir kaimo vietovėse skiriasi ir kad tokie skirtumai turėtų būti mažinami veiksminga nacionalinio ir regionų lygmens politika.

3.19

Įmonės ir darbdaviai ES prieinamumo aspektą turėtų įtraukti į savo įvairovės politiką ir turėtų skatinti rengti įvairovės planus.

3.20

EESRK pripažįsta prieinamumo poveikį socialinei sanglaudai ir todėl ES tvarumo strategijose prieinamumas turėtų būti įtrauktas kaip vienas iš būdų įgyvendinti jų tikslus.

3.21

Komitetas pripažįsta, kad neįgalios moterys patiria savo teisių sveikatos, socialinės įtraukties, švietimo ir užimtumo srityse apribojimų. Šie apribojimai lemia blogesnes gyvenimo sąlygas, silpnesnę sveikatą, nedarbą ir skurdą. Tas pat pasakytina ir apie kitus pažeidžiamus žmones su negalia, pavyzdžiui, vaikus, vyresnio amžiaus žmones ir žmones, kuriems būtina didelė parama – norėdami pasinaudoti savo teisėmis jie patiria rimtų apribojimų.

3.22

EESRK norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šiandieninis jaunimas yra mūsų ateitis ir kad prieinamos sąlygos turi būti sudarytos tam, kad neįgalieji galėtų visapusiškai naudotis savo teisėmis. Komitetas ragina ES į jaunimo politiką įtraukti specialų matmenį, kad būtų paremtas neįgalus jaunimas.

4.1

EESRK pažymi, kad Europos Sąjungai pasirašius Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, bet kuri ES politinė arba teisinė iniciatyva turėtų būti nagrinėjama pagal tai, ar užtikrinamos sąlygos žmonėms su negalia gyventi savarankiškai ir dalyvauti visose gyvenimo srityse ir, ar šalinamos kliūtys bei suvaržymai. Ši koncepcija turėtų turėti poveikį esamiems ES teisės aktams; kai kurie jų yra nurodyti kompetencijų deklaracijoje.

4.2

EESRK pažymi, kad vidaus rinka turėtų būti kuriama taip, kad apimtų negalios, standartizacijos ir suderinimo šioje politikos srityje klausimus kaip būdą modernizuoti vidaus rinką ir padaryti ją konkurencingesne ir įtraukesne pasaulio ekonomikos dalimi. Negalios ekonomika egzistuoja.

4.3

EESRK ragina parengti ES darbotvarkę, kuri būtų grindžiama dviem veiksniais:

4.4

Komitetas mano, kad tam, kad prieinamumas taptų pagrindine teise, reikalinga speciali politinė darbotvarkė, ir ragina Europos Komisiją formuojant politiką pateikti pasiūlymą dėl prieinamumo teisių darbotvarkės.

4.5

EESRK ragina prieinamumo kaip žmogaus teisės požiūriu svarstyti šiuos klausimus:

4.6

EESRK ragina imtis konkrečių veiksmų šiose srityse, atsižvelgiant į prieinamumą kaip žmogaus teisę: ekonomikos krizės poveikio prieinamumo standartams ir neįgaliųjų savarankiškam gyvenimui prevencija; numatyti galimybę siekti išsilavinimo (9); programa dėl socialinių ir kultūrinių teisių prieinamumo (10) (socialinių ryšių, aktyvaus poilsio, turizmo); tarptautinis bendradarbiavimas, finansiniai ir prekybos susitarimai bei ES pozicija tokiose srityse kaip gaivalinės nelaimės ir vystomasis bendradarbiavimas, Tūkstantmečio vystymosi tikslai; mokslinių tyrimų srityje turėtų būti taikoma programa „Horizontas 2020“; galimybė gauti būstą, įskaitant valstybės remiamą būstą; sportas turėtų tapti socialinės įtraukties priemone, įskaitant prieigą prie pastatų, patalpų, galimybę pasinaudoti programomis ir kt.

4.7

Įtrauktį galima užtikrinti tik bendromis visų suinteresuotųjų subjektų pastangomis daugelyje pagrindinių teisių sričių:

4.8

EESRK ragina standartizavimo ir prieinamumo strategiją įtraukti į technologijų plėtros procesą.

4.9

Komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad dėl reikalavimo užtikrinti prieinamumą, veiklą bus galima plėsti naujuose sektoriuose, prireiks naujų įgūdžių, visų pirma IRT sektoriuje. Tikslinė ES politika turėtų padėti žmonėms su negalia įveikti skaitmeninį atotrūkį.

4.10

EESRK mano, kad reikia ugdyti visų suinteresuotųjų subjektų – valdžios institucijų, privataus sektoriaus įmonių, pilietinės visuomenės, ir neįgaliųjų organizacijų – gebėjimus. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti MVĮ.

4.11

EESRK ragina Europos Komisiją vykdyti savo seniai prisiimtą įsipareigojimą ir pateikti teisiškai įpareigojantį Europos prieinamumo aktą.

4.12

EESRK pritaria pasiūlymui dėl direktyvos dėl viešojo sektoriaus institucijų interneto svetainių prieinamumo ir pakartoja savo rekomendacijas, pateiktas nuomonėje dėl viešojo sektoriaus institucijų interneto svetainių prieinamumo (11):

4.13

EESRK palankiai vertina prieinamumo kriterijų ir sąlygų dėl negalios įtraukimą į struktūrinių fondų reglamentus ir tokias kitas sritis kaip transportas ir keleivių teisės.

4.14

Komitetas mano, kad ES institucijų pirmininkų susitikimai negalios klausimais ir EK generalinių direktoratų susitikimai dėl JT neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo turėtų būti rengiami reguliariai, kaip paskelbta, dalyvaujant Europos neįgaliųjų atstovams, siekiant JT neįgaliųjų teisių konvencijos politinės stebėsenos ir paskatinti šios konvencijos įgyvendinimą, įskaitant nuostatas dėl prieinamumo.

4.15

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad nors skiriamas finansavimas yra akivaizdžiai nepakankamas, prieinamumo kaip kriterijaus įtraukimas į esamas finansavimo sistemas jau pagerintų padėtį šioje srityje: kalbama apie struktūrinius fondus, socialinių investicijų srities dokumentų rinkinį, būsimą valstybės pagalbos užimtumui bendrosios išimties reglamentą, TEN–T gaires.

4.16

EESRK taip pat mano, kad reikia didinti visuomenės informavimo priemonių prieinamumą ir didinti per šias priemones žmonių su negalia poreikių žinomumą.

5.1

EESRK ragina parengti piliečių įgalinimo strategiją, nes tai vienintelis būdas užtikrinti visapusišką prieinamumo įgyvendinimą. Būtinos informuotumo didinimo kampanijos, ir neįgalieji bei visi kiti piliečiai turi žinoti savo prieigos teises.

5.2

EESRK apgailestauja, kad trūksta rodiklių ir ragina Eurostatą parengti strategiją, kad būtų sukurti specifiniai rodikliai, pagrįsti Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro rodikliais ir atsižvelgiant į JT neįgaliųjų teisių konvencijos komiteto bendrosios pastabos projektą dėl 9 straipsnio.

5.3

EESRK reikalauja į standartus įtraukti aiškius prieinamumo kriterijus ir stebėsenos mechanizmus (tai apima užstatytą aplinką, infrastruktūrą, modernias IRT, operacines sistemas, skirtas planšetiniams kompiuteriams ir išmaniesiems telefonams ir Europos Komisijos įgaliojimą Nr. 376 dėl IRT gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimų). Neįgalieji turėtų visapusiškai dalyvauti visais standartų rengimo etapais.

5.4

EESRK mano, kad būtina sukurti tvirtas vykdymą užtikrinančias sistemas, nes kol kas jos Europoje nepasiteisina.

5.5

EESRK pabrėžia, kad reikia taikyti būsimajame struktūrinių fondų bendrų nuostatų reglamente nustatytus stebėsenos mechanizmus, siekiant užtikrinti, kad žmonėms su negalia būtų sudaromos ex ante sąlygos ir kad stebėsenos procese visateisiškai dalyvautų žmonių su negalia organizacijos.

5.6

Komitetas mano, kad Europos ir nacionalinės švietimo strategijose turėtų būti numatyta, jog prieinamumo asmenims su negalia aspektas būtų įtrauktas į mokyklų ir universitetų programas.

5.7

EESRK pakartoja savo įsipareigojimą, išdėstytą ankstesnėse nuomonėse dėl iniciatyvinio komiteto sukūrimo, kad jis, vykdydamas savo kaip politinio organo veiklą, galėtų stebėti, kaip įgyvendinama JT neįgaliųjų teisių konvencija.

5.8

Būtina skatinti kurti prieinamumo sertifikavimo mechanizmų Europos sistemą. Į šį darbą turėtų būti įtrauktos žmonių su negalia organizacijos.

5.9

Prieinamumo matmuo turėtų būti įtrauktas į ES teisės ir politikos poveikio vertinimus. Reikėtų parengti priemones, skirtas užtikrinti, kad šis matmuo būtų įtraukiamas vienodai visose valstybėse narėse.

5.10

EESRK ragina stebėti, kaip ES institucijos (įskaitant EESRK) įgyvendina Europos neįgaliųjų strategiją ir norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad būtų užtikrintas patalpų, įdarbinimo politikos ir informacijos (fizinės arba elektroninės) prieinamumas. 2015 m. peržiūrint strategiją, šiai politikos sričiai reikėtų skirti ypatingą dėmesį.

(a)

naudotis prieinamų formų kultūrine medžiaga;

(b)

žiūrėti televizijos programas, filmus, teatro spektaklius ir dalyvauti kitokioje prieinamų formų kultūrinėje veikloje;

(c)

dalyvauti kultūros renginiuose ar naudotis kultūros įstaigų, pavyzdžiui, teatrų, muziejų, kino, bibliotekų ir turizmo biurų, paslaugomis ir turėti kuo geresnę prieigą prie nacionalinės kultūrinės svarbos paminklų ir vietų.

11.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 177/24

1.1

Kai kuriose valstybėse narėse piliečiai, norėdami pasinaudoti svarbiausiomis paslaugomis, visų prima, būsto, energijos, elektroninio ryšio, transporto, vandens, sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų srityje, susiduria su ekonominiais sunkumais.

1.2

Tuo tarpu siekis užtikrinti aukštą visuotinių ekonominės svarbos paslaugų (VESP) prieinamumo lygį yra viena iš bendrų vertybių, t. y. tų, kurioms pritaria visos Sąjungos valstybės narės ir kurios nurodytos prie sutarčių pridėtame protokole Nr. 26 dėl Bendrus interesus tenkinančių paslaugų, į kurį atitinkamose savo kompetencijos srityse Sąjunga ir valstybės narės turi visapusiškai atsižvelgti įgyvendindamos su šiomis paslaugomis susijusią savo politiką.

1.3

Vis dėlto ES lygmeniu nėra suderintos VESP prieinamumo ar ekonominio prieinamumo apibrėžties arba vienodo požiūrio į prieinamumą ir priemonės, kuri leistų jį įvertinti, kadangi valstybės narės, vykdydamos joms suteiktus įgaliojimus nustatyti VESP, turi didelę veiksmų laisvę jas įvesti.

1.4

Todėl EESRK siūlo Europos Sąjungai, pirma, tiksliau apibrėžti VESP prieinamumo visiems sąvoką ir priderinti ją prie Lisabonos sutarties (protokolas Nr. 26) ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos reikalavimų ir, antra, antrinėje teisėje nustatyti norminamojo pobūdžio priemonę, kuri valstybes nares įpareigotų:

1.5

Visapusiškai atsižvelgiant į valstybių narių atsakomybę ir kompetenciją, būtina į Europos semestrą įtraukti pagrindinius duomenis apie visuotinės svarbos paslaugas, nes tik tokiu būdu, ypač krizės laikotarpiu, bus galima sustiprinti ES ir jos rinkos socialinį aspektą.

2.1

Visuotinės svarbos paslaugų (VSP) srityje, ar jos būtų ekonominės (VESP), ar neekonominės svarbos, reikia užtikrinti kiekvienam atitinkamos šalies gyventojui garantiją, kad jis galės naudotis šiomis paslaugomis ir pagrindinėmis teisėmis; jos glaudžiai susijusios su Europos Sąjungos ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos tikslais.

2.1.1

Valstybės narės turi didelę veiksmų laisvę apibrėžti, organizuoti ir finansuoti naudotojų poreikius atitinkančias visuotinės svarbos paslaugas vykdydamos socialinę ir pilietinę veiklą. Visuotinės ekonominės svarbos paslaugos grindžiamos prekybos principais, joms taikomos konkurencijos ir vidaus rinkos taisyklės, nebent dėl šių taisyklių taikymo minėtos paslaugos negali atlikti savo specifinio uždavinio. Pagal apibrėžtį visuotinės neekonominės svarbos paslaugoms (VNSP) netaikomos rinkos taisyklės ir, remiantis Protokolo Nr. 26 2 straipsniu, jos priklauso išimtinei valstybių narių kompetencijai.

2.1.2

„Sąjunga pagal Sutartis pripažįsta ir gerbia teisę naudotis bendrus ekonominius interesus tenkinančiomis paslaugomis“, teigiama prie Lisabonos sutarties pridėtoje ES pagrindinių teisių chartijoje, kurioje aiškiai nurodyta, kad šioje srityje būtina remtis nacionaliniais teisės aktais ir praktika. Visoje Europos Sąjungoje ratifikuotoje Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje nustatyti būtiniausi standartai siekiant ginti ir apsaugoti visas pilietines, politines, socialines ir ekonomines neįgaliųjų teises, įskaitant VESP prieinamumą.

2.1.3

Daugelis valstybių narių su šia teise sieja visiems ekonomiškai prieinamos paslaugos teikimo sąlygą ir siekdamos tai užtikrinti taiko skirtingo lygmens individualios ir kolektyvinės socialinės pagalbos programas.

2.2

Nepakankamas visuotinės svarbos paslaugų prieinamumas gali priklausyti nuo įvairių veiksnių, pavyzdžiui, labai įvairios nacionalinės praktikos: valstybėse narėse taikomi skirtingi modeliai ir teikiamos skirtingos socialinės paslaugos. Tai taip pat gali priklausyti nuo ekonominių (neprieinama paslaugos kaina), geografinių (paslauga neteikiama tam tikroje vietovėje), socialinių (nevienodos sąlygos), fizinių (neįgalumo atveju) arba jos gali neatitikti poreikių ir (arba) techninės pažangos (neatitikimas, nepakankamas kokybės ir (arba) saugos lygis).

2.3

Aukštas visuotinės svarbos ekonominių paslaugų kokybės lygis, jų sauga ir prieinamumas, lygių galimybių, visuotinio prieinamumo ir naudotojų teisių propagavimas yra šešios iš keturiolikos Protokole Nr. 26 dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų (pridėtame prie Lisabonos, ES sutarties ir SESV) bendrų vertybių, į kurias, laikydamosi joms suteiktų įgaliojimų ir neviršydamos minėtų sutarčių taikymo srities, turi visapusiškai atsižvelgti Sąjunga ir valstybės narės įgyvendindamos su visuotinės svarbos paslaugomis, kaip jos apibrėžtos Sutarties dėl Sąjungos veikimo 14 straipsnyje, susijusią politiką.

2.3.1

Šios keturiolika į tris grupes suskirstytų vertybių yra tarpusavyje susijusios tiek grupėse, tiek tarpusavyje, todėl negalima jų išdėstyti pagal svarbą.

2.3.2

Taigi, pavyzdžiui, netgi jei VESP yra visiškai prieinama, ji neatitiks Protokolo Nr. 26 reikalavimų, jei nebus užtikrintas tam tikras kokybės ir saugos lygis arba jei ji nebus visuotinai prieinama atitinkamos valstybės piliečiams, taip pat jei nacionaliniu lygmeniu neatsižvelgiama į geografinius, socialinius ir kultūrinius skirtumus arba jei nacionalinės valdžios institucijos draudžia organizuoti VESP, nors pagal nacionalinę teisę ir tvarką vietos ir regionų valdžios institucijos turi teisę ją organizuoti, tokiu atveju bus pažeista pastarųjų institucijų teisė atlikti savo labai svarbų vaidmenį ir jų didelė veiksmų laisvė.

2.4

Minėto Protokolo nuostatos aiškiai įvardijamos kaip keturiolikos bendrų Sąjungos VESP vertybių aiškinamosios nuostatos. Dėl veikiau sąlyginės tam tikrų vertybių tikslų formuluotės, t. y. aukšto kokybės, saugos arba prieinamumo lygio arba visuotinio prieinamumo bei vartotojų teisių propagavimo, galėtų iškilti nemažai klausimų dėl minėtų nuostatų teisinės galios arba jų privalomo pobūdžio. Tačiau kaip bebūtų aiškinama, įskaitant pirmajame Protokolo Nr. 26 straipsnyje, atsakymas į šiuos klausimus, yra paprastas ir aiškus, atitinkantis aiškinamąjį straipsnį: kiekvienu atveju nacionalinė, regiono ar vietos valdžios institucija, vykdydama savo įgaliojimą nustatyti VESP, turi didelę veiksmų laisvę apibrėžti įvairias kiekvienos VESP tarpusavio sąsajas.

3.1

ES lygmeniu nėra suderintos VESP prieinamumo ar ekonominio VESP prieinamumo apibrėžties arba vienodo požiūrio į prieinamumą ir priemonės, kuri leistų jį įvertinti. Prieinamumas dažnai priklauso nuo subjektyvaus naudotojo suvokimo apie paslaugos kainą ir jos naudą asmeninei gerovei.

3.2

Paprastai prieinama paslauga – tai paslauga, už kurią pilietis gali lengvai susimokėti (žalioji knyga dėl bendrosios pašto paslaugų vidaus rinkos kūrimo) (1).

3.3

Kraštutiniu atveju paslauga yra prieinama, jei ji siūloma piliečiams nemokamai, pavyzdžiui, kai kuriuose miestuose ar regionuose nemokamas viešasis miesto transportas, nors vis daugiau jų atsisako šios priemonės, kadangi finansiniu požiūriu ji nepakeliama.

3.4

EESRK, norėdamas atkreipti dėmesį į prieinamumo užtikrinimo praktikoje sudėtingumą, sunkumus ir įvairovę, toliau pateikia atitinkamus pavyzdžius būsto, telekomunikacijų, elektros ir dujų srityse. EESRK, be kita ko, pabrėžia, kad daugelyje valstybių narių iškeltas klausimas dėl sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo sąsajų su asmenų pajamomis, kurie neturėdami pakankamai lėšų atsisako gydytis. 2009 m. ataskaitoje dėl Sąjungos strategijos „Solidarumas sveikatos srityje. Sveikatos priežiūros skirtumų mažinimas ES“ įgyvendinimo atkreipiamas dėmesys įglaudžią materialinio nepritekliaus ir sveikatos problemų sąsają.

3.5

Reikalavimas užtikrinti prieinamą kainą nustatytas teisės aktuose dėl tinklų pramonės šakų liberalizavimo, kadangi yra neatsiejama telekomunikacijų, elektros energijos ir pašto universaliųjų paslaugų dalis ir glaudžiai susijęs su Sąjunga siekiamas socialinės ir teritorinės sanglaudos tikslais.

3.6

ES metodas yra grindžiamas dviem prieinamos kainos sampratomis: vienai būdingas universalusis matmuo, kita apima tik mažas pajamas turinčius, palankių sąlygų neturinčius ir pažeidžiamus gyventojus, pavyzdžiui, neįgaliuosius arba specialiųjų socialinių poreikių turinčius asmenis. Antroji prasminga tik tuo atveju, jei ja siekiama propaguoti visuotinį prieinamumą kaip numatyta Protokole Nr. 26.

3.7

Vis dėlto reikia pažymėti, kad, nors prieinama kaina tapo Europos Sąjungos bendra vertybe ir valstybės narės privalo jos laikytis, tarifai, pavyzdžiui, elektros energijos kaina, mobiliojo tarptinklinio ryšio paslaugų, transporto kainos, būsto ir jo nuomos kainos, ir toliau yra neproporcingos vis didesnio gyventojų skaičiaus gaunamoms pajamos. Be to, įvairiuose ES teisės aktuose naudojamos prieinamos kainos apibrėžtys, kurių kai kuriuos pavyzdžius toliau pateikia EESRK, labai skiriasi ir svarbiausia yra labai netikslios.

3.8

3.8.1

Remiantis visose valstybėse narėse atlikta apklausa dėl namų ūkių biudžeto (Bendrijos statistika apie pajamas ir gyvenimo sąlygas, ES-SPGS) nustatyta, kad namų ūkiai būstui daugiausiai gali skirti 40 proc. turimų pajamų. Viršijus šią ribą būsto kaina laikoma neprieinama.

3.8.2

Valstybės narės, įgyvendindamos tikslą užtikrinti kiekvienam piliečiui sąlygas turėti tinkamą būstą už prieinamą kainą, prireikus skiriant paramą būstui, labai įvairiai ir skirtingu mastu dalyvauja būsto rinkose. Didžioji dalis valstybių narių yra nustatę socialinės pagalbos arba mokesčių lengvatų mechanizmus, kad padėtų namų ūkiams sumažinti šios didžiausios privalomų išlaidų kategorijos išlaidas ir subsidijuoja lygiagrečią būsto, taip vadinamo socialinio būsto, pasiūlą papildant spontanišką pasiūlą privačioje rinkoje.

3.8.3

Socialinio būsto pasiūla padeda valdžios institucijoms patenkinti dalį su būstu susijusio poreikio, kurio neaprėpia rinka, siekiant užtikrinti visiems galimybę turėti tinkamą būstą už prieinamą kainą. Socialiniuose būstuose gyvena 25 milijonai Europos gyventojų.

3.8.4

Nepaisant minėtų priemonių, daugelis Europos Sąjungos piliečių neturi finansinių galimybių įsigyti tinkamą būstą. 2011 m. 15 proc. Europos gyventojų gyveno perpildytuose būstuose arba netinkamomis sąlygomis, o 17 proc. namų ūkių skundėsi dėl palyginti su jų pajamomis pernelyg didelių būsto sąnaudų (2).

3.8.5

2011 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendime dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 106 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės pagalbai, kompensacijos už viešąją paslaugą forma, skiriamos kai kurioms įmonėms, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, numatyta, kad subsidijuojamu socialiniu būstu galima aprūpinti tik nepalankioje padėtyje ar blogesnėje socialinėje padėtyje (aiškiai nustačius tokią jų padėtį) esančius asmenis, kurie dėl lėšų trūkumo negali apsirūpinti būstu rinkos sąlygomis, tačiau tai kelia problemų Protokole Nr. 26 nurodytų vertybių požiūriu.

3.9

3.9.1

Vidaus rinka ir laisva konkurencija padėjo sumažinti telekomunikacijų paslaugų tarifus, tačiau šį sumažėjimą taip pat, bent jau iš dalies, lėmė technologijų raida ir ES struktūrų nustatytos tarptinklinio judriojo ryšio kainų viršutinės ribos.

3.9.2

Telekomunikacijų srities teisės aktuose (3) nurodoma, kad kainos prieinamumas susijęs su „priimtinomis“ telefono ryšio naudojimo „kainomis, atsižvelgiant į konkrečias nacionalines sąlygas“ ir naudotojų gebėjimo valdyti išlaidas. Europos Komisijos metodologinėje pastaboje apie horizontalų bendro ekonominio intereso paslaugų vertinimą (4) numatytame rodiklyje atsižvelgiama į paslaugų kainos ir mažas arba vidutines pajamas turinčių (įvairaus lygio pajamos) vartotojų pajamų santykį.

3.10

3.10.1

Komisija mano, kad elektros energijos ir dujų sektoriuje subsidijos arba reguliavimas, kurių tikslas sumažinti bendrą energijos kainą, paprastai neskatina tausiai naudoti energiją, nebūtinai skirti tiems, kuriems reikalingi, ir gali iškreipti konkurenciją (5).

3.10.2

Todėl valstybės narės raginamos imtis priemonių, kad užtikrintų tinkamą pažeidžiamų vartotojų apsaugą (6). Valdžios institucija gali skirti tiesiogines subsidijas vartotojui tik aiškiai apibrėžus energijos nepritekliaus sąvoką ir nacionaliniu lygmeniu aiškiai nustačius pažeidžiamų asmenų kategoriją. Finansinių sunkumų turinčiam vartotojui netgi nemokėjimo atveju tam tikrą laikotarpį turi būti toliau teikiama energija.

3.10.3

Reikia pabrėžti, kad energijos nepritekliaus sąvoka susijusi tik su elektros energijos ir dujų sektoriumi ir neapima kitų kuro rūšių, pavyzdžiui naudojamų centralizuotam šilumos tiekimui.

3.10.4

Sąjungos energetikos politika siekiama mažinti energijos vartojimą ir šiuo tikslu remiamos energijos vartojimo efektyvumo didinimo arba būsto šiluminės izoliacijos priemonės siekiant padidinti energetikos paslaugų ekonominį prieinamumą. Tačiau energijos vartojimo efektyvumo didinimui būtinos didelės investicijos, kurių ekonominė nauda, t. y. mažesnės energijos išlaidos, bus jaučiamos tik ilgalaikės trukmės laikotarpiu. Nuomonėje savo iniciatyva „Suderintų Europos veiksmų siekiant užkirsti kelią energijos nepritekliui ir su juo kovoti“ (CESE 2517/2013) EESRK pateikė konkrečius pasiūlymus šiuo klausimu.

4.1

2004 m. Komisija, vertindama pramonės srityje teikiamų VESP veiksmingumą, vertino minėtuose tinkluose taikomų tarifų prieinamumą ir šiuo tikslu taikė rodiklius, nustatytus pagal metinių pajamų procentinę dalį, kurią vartotojas per metus turi išleisti tam tikrų paslaugų krepšeliui įsigyti.

4.2

Eurobarometro ES piliečių apklausa apie tinklų pramonės šakos paslaugų kokybę rodo tik subjektyvų minėtų paslaugų prieinamumo vertinimą ir geriausiu atveju gali atspindėti tik bendrą tendenciją.

4.3

Nėra oficialių ES kriterijų VESP ekonominiam prieinamumui apibrėžti. ES dokumentuose veikiau nustatomi principai ir bendros „į sąnaudas orientuotų“ arba „geriau sąnaudas atitinkančių“ arba „sąnaudų padengimo“ (kaip reikalaujama Vandens pagrindų direktyvoje) kainų nustatymo taisyklės ir kartu užtikrinamas paslaugų teikimas visiems gyventojams.

4.4

Tačiau sąnaudas geriau atitinkantys tarifai – netgi be teikėjo pelno maržos – nereiškia, kad paslauga yra ekonomiškai prieinama ir neužtikrina galimybės visiems naudotis paslaugomis už prieinamą kainą.

4.5

2003 m. žaliojoje knygoje dėl visuotinės svarbos paslaugų nurodoma, kad valstybės narės turi apibrėžti tam tikrus paslaugos prieinamumo nustatymo kriterijus. Jos turi siekti, kad šiuose kriterijuose būtų atsižvelgiama į visas vartotojų ir naudotojų teises, pavyzdžiui, į VESP prieinamumą neįgaliesiems, ir kartu turi būti parengtas kainos kontrolės mechanizmas ir (arba) skiriamos subsidijos susijusiems asmenims. Šie kriterijai galėtų būti susiję, pavyzdžiui, su pagrindinių paslaugų krepšeliu, kurį reikia nustatyti valstybių narių lygmeniu ir kurio didžiausia kaina nustatoma pagal tai, kas yra priimtina atsižvelgiant į pažeidžiamiausių piliečių turimas pajamas.

5.1

Žaliojoje knygoje dėl VESP nurodoma, kad esant veiksmingai konkurencijai, rinkos mechanizmai gali užtikrinti tinkamos kokybės prieinamas paslaugas, todėl labai sumažėja poreikis imtis reguliavimo veiksmų.

5.2

Pasikeitus sutartims Europos Komisija savo komunikate dėl Visuotinės svarbos paslaugų Europoje kokybės sistemos (COM(2011) 900 final) vis dėlto pabrėžė, kad „taip bus užtikrinama“ – šiuo tikslu pasitelkiant bendrą kokybės sistemą, – „kad ateinančiais metais įgyvendinant ES reguliavimo sistemą toliau būtų stiprinamas socialinis bendrosios rinkos aspektas, daugiau dėmesio skiriama specifiniam šių paslaugų pobūdžiui, o šios paslaugos būtų teikiamos taip, kad būtų paisoma Protokole [Nr. 26] pripažintų vertybių“, visų pirma: „kokybės, saugos ir prieinamumo, vienodo požiūrio, visuotinio prieinamumo ir vartotojų teisių.“

5.3

Vienas iš ES teisės aktuose numatytų su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų – galimybė visiems vartotojams naudotis paslaugomis ir prieinama jų kaina numatant atskiras nuostatas pažeidžiamiems arba neįgaliems vartotojams.

5.4

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas nuostatas Komisija turėtų visų pirma užtikrinti geresnį savo tarnybų koordinavimą ir sukurti veiksmingą duomenų susiejimo ir apibendrinimo statistikos priemonę (griežtai laikantis duomenų slaptumo). Be to, ji turėtų tiksliau apibrėžti VESP prieinamumo visiems sąvoką ir priderinti ją prie Lisabonos sutarties (protokolas Nr. 26) ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos reikalavimų ir pasiūlyti antrinėje teisėje nustatyti norminamojo pobūdžio priemonę, kuria valstybės narės būtų įpareigotos:

5.5

Visapusiškai atsižvelgiant į valstybių narių atsakomybę ir kompetenciją, būtina į Europos semestrą įtraukti pagrindinius duomenis apie visuotinės svarbos paslaugas, nes tik tokiu būdu, ypač krizės laikotarpiu, bus galima sustiprinti ES ir jos rinkos socialinę dimensiją.

11.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 177/32

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) palankiai vertina tai, kad Europos Sąjungos Adrijos ir Jonijos jūrų regiono strategijai (EUSAIR) parengti skiriama daug dėmesio – ji padėtų didinti sanglaudą ir konkurencingumą ir spręsti problemas, kurių atskiri regionai arba šalys nepajėgūs tinkamai išspręsti įprastomis priemonėmis.

1.2

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad konsultacijoms skirtame dokumente neužsimenama apie strateginę bendradarbiavimo Viduržemio jūros regione reikšmę. EESRK norėtų pabrėžti, kad Adrijos ir Jonijos regioninis bendradarbiavimas labai reikalingas norint padėti Vakarų Balkanų šalims pasirengti stojimui į ES ir sustiprinti ryšius su Dunojaus ir Baltijos makroregionais; be to, Adrijos ir Jonijos sritį reikėtų laikyti funkcine Viduržemio jūros baseino zona.

1.3

EESRK mano, kad strategiją EUSAIR turi sudaryti išsami projektų ir schemų programa su konkrečiais veiksmais. Rengiant strategiją reikėtų pasinaudoti geriausia, jau pasitvirtinusia kitų makroregioninių strategijų (Baltijos jūros, Dunojaus ir Atlanto), Viduržemio jūros šalių sąjungos (1), strategijos „Europa 2020“, esamų ES programų ir finansavimo priemonių (2) bei ES iniciatyvų, tokių kaip INTERACT, praktika techninės pagalbos ir mokymo srityse (3). Joje numatyti veiksmai taip pat turėtų būti susiję su kitų sričių ES politika (sanglaudos, bendrosios žemės ūkio ir žuvininkystės, Europos infrastruktūros tinklų priemone, Transeuropinio transporto ir energetikos tinklų, programa „Horizontas 2020“, Skaitmenine darbotvarke, programa COSME, integruota jūrų politika ir su bendra Europos prieglobsčio sistema susijusia politika) (4). Tai turėtų būti praktinių priemonių, programų ir schemų sąrašas, skirtas didesnei regiono žmonių sanglaudai užtikrinti.

1.4

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad konsultacijoms skirtame dokumente visiškai neminimas privatus sektorius ir pabrėžia, kad jis yra svarbi augimo ir darbo vietų kūrimo varomoji jėga. Jis pasisako už tai, kad į strategijos EUSAIR rengimo ir įgyvendinimo procesą reikia aktyviau įtraukti tiek privatų sektorių, tiek suinteresuotuosius pilietinės visuomenės subjektus. Labai patartina geriau išnaudoti privataus sektoriaus galimybes pritraukti investicijas (vietines ir tarptautines) ir kurti verslo galimybes.

1.5

EESRK nuomone, strategijoje reikėtų ryškesnio socialinio matmens, kad būtų galima geriau paremti įtraukų augimą Adrijos ir Jonijos regione. Be galo svarbu į socialinį dialogą įtraukti ir „atstumtų“ socialinių grupių (migrantų bendruomenių, žmonių su negalia ir moterų organizacijų) atstovus ir visapusiškai remti ES priemones, kuriomis užkertamas kelias diskriminacijai dėl rasės ar etninės kilmės, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos ar lyties.

1.6

EESRK apgailestauja, kad konsultacijoms skirtame dokumente nepakankamai dėmesio skiriama neteisėtos, nelegalios migracijos srautų problemoms. ES turi aktyviau padėti Adrijos ir Jonijos jūrų regionui spręsti migracijos problemą ir integruoti imigrantus į visuomenę.

1.7

EESRK mano, kad didelę įtaką Adrijos ir Jonijos jūrų regiono pažangai ir gerovei turi teisėtvarka ir apsauga, todėl ragina Tarybą padidinti FRONTEX agentūros biudžetą ir išplėsti jos įgaliojimus (5).

1.8

Nors pastaraisiais metais šioje bendradarbiavimo erdvėje pavyko įgyvendinti keletą su makroregionine tema susijusių partnerystės iniciatyvų ir projektų (Adrijos euroregiono, Adrijos ir Jonijos prekybos rūmų forumo, Adrijos ir Jonijos miestų forumo, universitetų forumo „UniAdrion“ ir kt.), EESRK norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šiai strategijai reikėjo nemažai laiko, kad ji įgautų konkretų pavidalą, nors Adrijos ir Jonijos iniciatyvą pradėta svarstyti dar 1999 m. spalį ir ji buvo oficialiai paskelbta 2000 m. gegužę priėmus Ankonos deklaraciją. Taip ilgai delsus staiga pareikalauta skubiai ją patvirtinti ir tokiomis sąlygomis EESRK nariams labai sunku tinkamai atlikti savo darbą ir išsakyti Komiteto poziciją.

2.1

Pirmoji bendradarbiavimo iniciatyva – Pietryčių Europos stabilumo paktas – Adrijos ir Jonijos jūrų regione pradėta vykdyti 1999 m. Tai buvo taikai, demokratijai, žmogaus teisėms ir ekonomikai stiprinti Pietryčių Europoje 1999–2008 m. skirti metmenys. Pagal šią iniciatyvą 1999 m. spalį Tameperėje vykusiame Suomijos ES viršūnių susitikime Italijos vyriausybė pristatė Adrijos ir Jonijos jūrų regiono iniciatyvą, kuri 2000 m. gegužės mėn. buvo oficialiai patvirtinta Ankonoje (Italija) pasirašius Ankonos deklaraciją. Deklaracijoje įtvirtinta „svarbiausia politikos ašis“ – stiprinti Adrijos ir Jonijos teritorinį bendradarbiavimą, didinti politinį ir ekonominį stabilumą ir atitinkamai kloti tvirtus Europos integracijos proceso pamatus. Deklaraciją iš pradžių pasirašė Albanijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Kroatijos, Graikijos, Italijos ir Slovėnijos užsienio reikalų ministrai, o vėliau į iniciatyvą įsitraukė ir Serbijos bei Juodkalnijos federacinė sąjunga.

2.1.1

Remiantis Ankonos deklaracija pradėjo veikti keletas Adrijos ir Jonijos jūrų regiono sanglaudą ir konkurencingumą remiančių institucinių bendradarbiavimo tinklų: Adrijos ir Jonijos euroregionas, Adrijos ir Jonijos miestų forumas, Adrijos ir Jonijos prekybos rūmų forumas, universitetų tinklas „UniAdrion“ ir Adrijos ir Jonijos iniciatyva.

2.2

2012 m. lapkričio 19 d. Komisijos ir Adrijos ir Jonijos regiono užsienio reikalų ministrų susitikime nuspręsta:

2.3

Remdamosi 2012 m. gruodžio 14 d. Europos Vadovų Tarybos sprendimu (8) iki 2014 m. pabaigos parengti naują Adrijos ir Jonijos jūros makroregioninę strategiją ir siekdamos įvykdyti šį įpareigojimą, Komisijos tarnybos pradės rengti komunikacijos ir veiksmų planą, kuris turėtų būti patvirtintas Italijos pirmininkavimo laikotarpio pabaigoje.

2.4

2013 m. spalio 22 d. Taryba pirmą kartą patvirtino strateginius pagrindinių makroregioninių strategijų elementų kriterijus. Patvirtintieji kriterijai:

2.5

Adrijos ir Jonijos strategija – tvirto politinio įsipareigojimo rezultatas, apie ją gerai žino joje dalyvaujančios šalys; tai ne tik iššūkis, bet ir didelė galimybė visai ES. Strategijos misija – „sujungti ir saugoti“. Ji padės stiprinti sanglaudą už ES ribų esančioje teritorijoje, nuo kurios labai priklauso stabilumas mūsų žemyne.

2.6

Adrijos ir Jonijos jūrų regiono strategija politiniu ir techniniu požiūriu papildo Dunojaus makroregioninę strategiją (kuri apima ir keletą Adrijos ir Jonijos jūrų regiono strategijos valstybių) ir Baltijos makroregioninę strategiją.

2.7

Adrijos ir Jonijos jūrų regione esama nemažai didelių problemų: ekologinių ir aplinkosauginių, neefektyvių transporto jungčių, nepakankamai bendradarbiaujama siekiant padidinti sanglaudą, konkurencingumą ir inovacijas. Vienas iš būdų šias problemas sėkmingai spręsti yra regione ugdyti šiuolaikinę verslo kultūrą ir vystyti MVĮ, skatinant jas bendradarbiauti tarpusavyje ir keistis geriausia praktika.

2.8

Makroregioninė strategija gali duoti vertingą impulsą remti Balkanų ir Rytų Europos šalių integraciją, remti kompleksinę vystymosi politiką ir padėti geriau panaudoti ES ir nacionalines lėšas, taip pat stiprinti dalyvaujančiųjų šalių pilietinės visuomenės mainus ir partnerystės ryšius.

2.8.1

Makroregininio bendradarbiavimo priemonės padeda priartėti prie ES standartų – Bendrijos acquis, taigi turi teigiamos įtakos Adrijos ir Jonijos jūrų regiono šalims jų kelyje į Europą ir stabilumui, taip pat ir regionų lygmeniu. Be to, makroregioninė strategija būtina siekiant teritorijų sanglaudos ir socialinės ir ekonominės integracijos.

2.8.2

Norint sustiprinti skirtingų ES politikos krypčių sinergiją ir koordinuoti pačių įvairiausių Adrijos ir Jonijos jūrų regiono suinteresuotųjų subjektų veiksmus, makroregioninė vizija turėtų būti grindžiama „trijų DAUGIAU principu“: daugiau papildomo finansavimo, daugiau institucinio koordinavimo ir daugiau naujų projektų. Šioje srityje svarbus vaidmuo tektų privačiam sektoriui.

2.8.3

Gerai sudaryta makroregioninė strategija gali būti taikoma kaip bendri Europos metmenys kultūriniam praturtinimui skatinti ir atskirų valstybių pilietinei visuomenei įgalinti regionų lygmeniu. Tai ypač svarbu tokiems regionams kaip Rytų Europa ar Balkanai, kur demokratijos principai diegiami kartu vystant sėkmingai veikiantį ir dinamišką viešąją sektorių.

2.8.4

Makroregioninė strategija galėtų padėti planuoti infrastruktūros vystymąsi tarpvalstybiniu geografiniu mastu, skatinti IRT tinklų, greitkelių, geležinkelių ir uostų plėtrą ir tuo pat metu užtikrinti sklandžią, nevaržomą teritorinę sanglaudą ir konkurencingumą.

2.9

Nors prireikė daug laiko projektui pradėti, neseniai nuspręsta, kad jį nedelsiant reikia užbaigti, todėl galutiniai raundai trumpinami ir tai kenkia galutiniam rezultatui.

3.1

Strategijoje EUSAIR Jonijos jūra nurodoma kaip bendras lemiamas veiksnys. Strategijoje turėtų būti numatytos abiem pusėms aktualios regioninio masto sritys, ypač tos, kurios yra aktualios Adrijos ir Jonijos jūrų regiono šalims, ir išaiškinti visi praktiniai klausimai (pagrindiniai ramsčiai, valdymas ir kt.). Pagrindines veiksmų plano prioritetines sritis ir tikslus turėtų išplėtoti vyriausybės ir socialinių partnerių atstovai ir jie turėtų atitikti bendrus lūkesčius ir siūlyti tvarius bendrų problemų sprendimo būdus, o ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas jūrų ir jūrų laivininkystės investicijoms į augimą ir užimtumą.

3.2

Svarbiausias strategijos EUSAIR tikslas yra Adrijos ir Jonijos jūrų regione skatinti tvarią ekonomiką ir socialinę gerovę didinant augimą ir kuriant darbo vietas, taip pat didinti regiono patrauklumą, konkurencingumą ir susisiekimo galimybes ir kartu saugoti vidaus zonų aplinką ir pakrančių bei jūrų ekosistemas.

3.3

Šį tikslą bus galima pasiekti įgyvendinant veiksmus pagal keturis teminius ramsčius (9): siekti inovatyvaus jūrų ir jūrų laivininkystės augimo; sujungti regioną; išsaugoti, saugoti ir gerinti aplinkos kokybę ir didinti regiono patrauklumą.

3.3.1

Pirmas ramstis: siekti inovatyvaus jūrų ir jūrų laivininkystės augimo. Žvejyba (10) Adrijos ir Jonijos jūrų pakrantės zonoms ir jų gyventojams yra labai svarbi ekonominės veiklos rūšis. Pagrindinis šio ramsčio tikslas – siekti stipraus, aukštos kokybės žuvininkystės ir akvakultūros sektoriaus, kad jis būtų aplinkos ir ekonominiu požiūriu tvarus ir kad jame būtų kuriamos naujos darbo vietos.

3.3.2

Antras ramstis: sujungti regioną. Regionas yra labai svarbioje geostrateginėje vietoje, kur susikerta Europos šiaurės, pietų, rytų ir vakarų ašys. Adrijos ir Jonijos jūrose susijungia dideli prekių, keleivių ir energijos keliai. Keletas Europos valstybių labai daug per šias teritorijas importuoja ir eksportuoja. Plukdyti prekes ir keleivius Adrijos jūrų greitkeliais bus perspektyvu, patikima ir šios transporto paslaugos bus konkurencingos. Kasmet laivu plaukia vis daugiau keleivių ir daugėja naftos ir dujų transporto. Tenka apgailestauti, kad Adrijos ir Jonijos jūros naudojamos ne tik susisiekimui komerciniais tikslais, bet kad jose veikia ir neteisėta prekyba užsiimantys nusikalstami tinklai.

3.3.3

Trečias ramstis: išlaikyti, saugoti ir gerinti aplinkos kokybę. Adrijos ir Jonijos pakrančių ir jūrinėje aplinkoje yra labai didelė buveinių ir rūšių įvairovė. Didelio antropogeninio spaudimo ir topografinių veiksnių veikiamos šios buveinės yra labai pažeidžiamos taršos atžvilgiu. Pakrančių suinteresuotieji subjektai tarpusavyje bendradarbiauja remdamiesi atitinkama reglamentavimo baze, kurią nustato Jūrų strategijos pagrindų direktyva, Barselonos konvencija ir jos protokolai, taip pat Jungtinė Adrijos jūros ir jos pakrantės zonų apsaugos komisija. Tiek upių, tiek jūrų transportas daro didelį poveikį Adrijos jūrai.

3.3.4

Ketvirtas ramstis: didinti regiono patrauklumą. Turizmo sektorius yra svarbus ekonominiu požiūriu, nes tai viena iš pagrindinių ir sparčiausiai augančių veiklos rūšių regione. Daugeliu atvejų jis sudaro pakrančių regionų (beje, vis dažniau ir nuo jūros nutolusių regionų) ekonomikos pagrindą. Ryškus augimo potencialas matyti jau vien kruizinių kelionių sektoriuje. Per pastaruosius dešimt metų kruizinių kelionių paklausa visame pasaulyje, galima sakyti, padvigubėjo. Ši tendencija matyti Adrijos ir Jonijos jūrų regione, kur ekonomika sparčiai auga. Be to, labai vertingas regiono kultūrinis ir archeologinis paveldas, kurį reikėtų kuo labiau išnaudoti. Naujoji makroregioninė strategija turėtų padėti užsiimantiems turizmo veikla įveikti vidinius ir išorės iššūkius (didėjančią konkurenciją iš kitų keliautojų pamėgtų vietų, sezoninius svyravimus ir kt.) ir prasiskverbti į naujas rinkas, kuriomis iki šiol turizmo sektorius nesidomėjo (pavyzdžiui, turistų su negalia ir vyresnio amžiaus turistų). Makroregioninis požiūris į pakrančių, jūrinį ir kitokį turizmą galėtų paskatinti stiprinti valdymą ir įtraukti privačius subjektus bei tarptautines finansų įstaigas.

4.1

EESRK nurodo, kad šio regiono šalių žmonių žinios apie įvairias problemas labai skiriasi. Dėl itin skirtingos keturių valstybių narių ir keturių ES nepriklausančių valstybių patirties, labai skirtingo žinių ir išsivystymo lygio šiam regionui reikalinga tokia strategija, kuri būtų tinkamai pritaikyta kiekvienos jų skirtingam teritoriniam potencialui.

4.1.1

Todėl Komisija turi padėti didinti informuotumą ir užtikrinti tiesioginį privataus sektoriaus ir platesnį visuomeninių organizacijų dalyvavimą. Užduotis bet kokiu atveju yra nelengva.

4.2

EESRK iš esmės sutinka su konsultacijoms skirtu dokumentu, kuriame smulkiai analizuojami pagrindiniai pažangaus, tvaraus ir integracinio Adrijos ir Jonijos jūrų regiono augimo elementai. Apibrėžtuose keturiuose ramsčiuose teisingai apibūdinamos pagrindinės problemos, iššūkiai ir tikslai.

4.3

EESRK teigiamai vertina įdėtas pastangas parengti Adrijos ir Jonijos jūrų regiono strategiją. Konsultacijoms skirtame dokumento projekte įvardyti trūkumai, numatytos sinergijos ir bendra vizija ir pateikti pasiūlymai, kuriais remiantis galima parengti strategiją, numatant realias priemones ir pasirūpinus aktyviu visų suinteresuotųjų subjektų dalyvavimu.

4.3.1

EESRK yra įsitinęs, kad makroregioninės strategijos yra labai svarbios atitinkamų regionų šalims. Gerai apgalvota strategija gali tapti pamatinėmis gairėmis ir gali būti laikoma stabilumo didinimo priemone, o tai visada yra būtina sąlyga norint pritraukti privataus sektoriaus investicijas iš paties regiono ir iš už jo ribų.

4.3.2

EESRK pritaria pasirinktiems prioritetams, kurie apibūdinti kaip regiono stipriosios pusės: tai svarbus prekių, žmonių ir energijos judėjimo centras, turintis konkurencinių pranašumų mėlynųjų veiklos rūšių ir turizmo srityse. Atrodytų, kad šie sektoriai gali realiai paskatinti investicijas, augimą ir padidinti užimtumą.

4.3.3

EESRK taip pat sutinka su strategijos projekto išvadomis, kuriose pabrėžiama, kad regione reikia stiprinti bendradarbiavimo sinergiją. Todėl EESRK mano, kad veiksmų plane reikėtų pabrėžti klasterių ir tinklaveikos platformų kūrimo svarbą, kad būtų dalyvaujama bendrose iniciatyvose, kuriomis siekiama spręsti bendrus trūkumus ir numatyti bendrą viziją, kaip regione vystyti tvarią ir labai konkurencingą ekonomiką.

4.3.4

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad dokumente neskiriama pakankamai dėmesio kai kuriems svarbiems teritorinės, socialinės ir ekonominės sanglaudos aspektams.

4.3.5

EESRK rekomenduoja tokių svarbių klausimų kaip moksliniai tyrimai, inovacijos ir MVĮ vystymas bei pajėgumų didinimas nesiūlyti kaip bendrų visoms sritims aktualių aspektų, bet skirti jiems daugiau dėmesio, kad jie realiai padėtų skatinti regioninę sanglaudą ir konkurencingumą.

4.3.6

Konsultacijoms skirtame dokumente neužsimenama apie strateginę Viduržemio jūros regiono bendradarbiavimo vertę. Adrijos ir Jonijos regioninis bendradarbiavimas labai reikalingas norint padėti Vakarų Balkanų šalims pasirengti stojimui į ES ir sustiprinti ryšius su Dunojaus ir Baltijos makroregionais; be to, Adrijos ir Jonijos sritį reikėtų laikyti funkcine Viduržemio jūros baseino zona.

4.3.7

Nepakankamai dėmesio skiriama su neteisėtos migracijos srautais susijusioms problemoms. Tai, kad Adrijos ir Jonijos jūrų regiono strategija apima pietų Italijos regionus (Apuliją, Bazilikatą, Kalabriją ir Siciliją), verčia daugiau dėmesio skirti su migracija iš Šiaurės Afrikos šalių susijusiems humanitariniams ir saugumo klausimams.

4.3.8

Šiandieninėje strategijos redakcijoje EESRK įžvelgia kiek per daug probleminių sričių, struktūrinių trūkumų ir tikslų. Turėti tokį ilgą sąrašą nenaudinga, todėl jį reikėtų patrumpinti iki tokio ilgio, kad jį būtų galima įvykdyti, ir numatyti realistiškas priemones. Todėl Komitetas rekomenduotų strategijoje numatyti tik svarbiausias veiksmų sritis ir prioritetinius veiksmus trumpuoju, vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu, pradedant svarbiausiais klausimais.

4.3.9

EESRK mano, kad į Adrijos ir Jonijos jūrų regiono strategiją reikėtų visapusiškai įtraukti visus suinteresuotuosius subjektus (vyriausybes, regionų ir vietos valdžios institucijas, universitetus, mokslinių tyrimų institucijas, privačias įmones ir MVĮ, socialinius partnerius, NVO ir pilietinę visuomenę), kad strategija iš tikrųjų būtų pagrįsta daugiapakopio valdymo ir aktyvaus pilietiškumo principais (11).

4.3.10

EESRK atsižvelgia į Tarybos sprendimus, kad makroregioninės strategijos neturi pareikalauti papildomų finansinių išteklių, papildomo reguliavimo ar naujų valdymo organų (trijų „ne“ principas), tačiau mano, kad būtina skirti didesnį finansavimą techninei pagalbai, kad strategiją būtų galima sėkmingai įgyvendinti ateityje.

4.3.11

EESRK mano, kad Europos Sąjunga regioninėms programoms iš struktūrinių fondų jau skiria nemažai lėšų ir tuo reikia deramai pasinaudoti įgyvendinant strategiją, kartu stengtis geriau koordinuoti veiksmus ir juos suderinti su pagrindiniu strategijos tikslu.

5.1

Siekti inovatyvaus jūrų ir jūrų laivininkystės augimo: EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad jūra teisingai įvardijama kaip pagrindinis elementas, galintis padėti strategijos šalims kurti dinamiškus ekonomikos sektorius ir leisti žmonėms susirasti gerai apmokamą darbą. Komiteto nuomone, labai svarbu parengti naujus programavimo modelius, kuriuos naudojant būtų galima integruoti ir papildyti mėlynosios ekonomikos vertės grandines (mėlynojo maisto, mėlynojo turizmo, mėlynosios pramonės, mėlynosios logistikos ir mėlynųjų išteklių).

5.1.1

Strategijoje teisingai nurodoma, kad dėmesį reikia nukreipti į mėlynąsias veiklos rūšis, turint omenyje tai, kad akvakultūra didžiosiose šio regiono šalyse jau pritraukė dideles investicijas ir kitos šalys galėtų iš šio pavyzdžio pasimokyti. Taigi tikimasi, kad naujos investicijos į įrenginius ir papildomą veiklą gali netrukus atnešti pajamų ir dėl to galima tikėtis finansavimo iš EIB ir privačių užsienio ir vietos investicijų.

5.1.2

EESRK sutinka, kad norint pagrindinėse veiklos srityse patobulinti vadybos praktiką reikia puoselėti „tausiai išteklius naudojančią verslo kultūrą“. Šio regiono šalys ir ypač ES nepriklausančios šalys turi trūkumų ir vadovaujasi ribota verslo filosofija, kurią labai praturtintų nauja verslo kultūra, kurios būtų galima pasiekti per glaudų bendradarbiavimą. EESRK mano, kad siekiant šio tikslo svarbų vaidmenį turėtų atlikti privačios įmonės.

5.1.3

EESRK rekomenduoja pasiūlytąją mintį, kad regionas turėtų tapti „inovatyvios“ veiklos centru, numatyti kaip itin ilgalaikį tikslą. Kol kas regiono galimybės labai ribotos. Todėl strategijos tikslas turėtų būti kurti sinergiją ir gerinti švietimo ir mokymo infrastruktūrą, kad palaipsniui būtų vystomos mėlynosios veiklos rūšys ir sumažėtų kvalifikuotos darbo jėgos paklausos ir pasiūlos disproporcijos. ES, padedama verslo bendruomenės, abiejų pramonės ir pilietinės visuomenės pusių, gali atlikti svarbų vaidmenį perkeliant gerąją praktiką ir profesinę patirtį į šį regioną ir ją remiant.

5.1.4

EESRK mano, kad žuvininkystė Adrijos ir Jonijos jūrose atlieka svarbų socialinį ir ekonominį vaidmenį, tačiau kai kuriose šalyse bazinė infrastruktūra yra netinkama. Todėl veiksmų plane reikėtų nuodugniai išanalizuoti padėtį ir pateikti realistišką planą. EESRK taip pat norėtų, kad ES nepriklausančios šalys labiau paisytų Europos žuvininkystės teisės aktų.

5.2

Sujungti regioną: EESRK mano, kad iki šiol akivaizdžiai trūko veiksmingo ir ekonomiško susisiekimo tarp šio regiono šalių ir tai ypač trukdė vykdyti energetinius reikalavimus. Be to, transporto ir komunikacijos jungtys su žemyno gilumoje esančiomis vietovėmis ir salomis yra prastos. EESRK sutinka, kad pačiame regione ir už jo ribų reikia gerinti susisiekimą jūra ir oru, todėl mano, kad labai svarbu, kad 2012 m. lapkričio mėn. patvirtinta Adrijos ir Jonijos jūrų strategija (12) taptų viena iš pagrindinių strategijos EUSAIR sudedamųjų dalių, kad būtų galima sukurti veiksmingą susisiekimo sistemą, ypač žemyninėms ir atokioms vietovėms.

5.2.1

EESRK pritaria siūlomai Adrijos ir Jonijos jūrų greitkelio idėjai, nes jis padėtų geriau išspręsti kelių transporto spūsčių problemas, sumažinti konkurencingumo atotrūkį saloms ir žemyno gilumoje esančioms vietovėms ir pagerinti susisiekimą su kitais Viduržemio transporto koridoriais.

5.2.2

EESRK mano, kad konsultacijoms skirtame dokumente nepakankamai dėmesio skiriama energetiniams klausimams, o juk ES nuolat ieško alternatyvių energijos šaltinių ir naujų kelių su naftą ir dujas eksportuojančiomis šalimis. Lyg ir planuojama, kad pagrindiniai Europą su energijos gamintojais jungsiantys nauji vamzdynai turėtų būti tiesiami Adrijos ir Jonijos jūrų regione. Vienas iš tokių pavyzdžių yra Azerbaidžano, Graikijos ir Italijos susitarimas dėl vamzdynų tiesimo Adrijos jūroje.

5.2.3

Adrijos ir Jonijos jūrų regionas pasižymi narkotikų prekyba ir neteisėta migracija, todėl EESRK mano, kad šiam regionui reikalingas modernesnis valdymo modelis, efektyvi teisėtvarkos sistema ir regiono bei ES institucijoms reikėtų glaudžiau tarpusavyje bendradarbiauti. Todėl EESRK ragina Europos Vadovų Tarybą padidinti agentūros FRONTEX biudžetą ir išplėsti jos įgaliojimus.

5.3

Išlaikyti, saugoti ir gerinti aplinkos kokybę: atsižvelgiant į griežtą ES aplinkos politiką, strategijoje EUSAIR numatyti ambicingi tikslai. EESRK pritaria šiam požiūriui, nes reikia išsaugoti taršai itin jautrią biologinę įvairovę ir esamas buveines. Komitetas palaiko pasiūlymus, kad jūrinės valstybės turi glaudžiau tarpusavyje bendradarbiauti, atsižvelgiant į reglamentavimo bazę, kurią numato Jūrų strategijos pagrindų direktyva, Barselonos konvencija ir Jungtinė Adrijos jūros ir jos pakrantės zonų apsaugos komisija. EESRK mano, kad kai kurios šio regiono šalys gali būti nepasirengusios tokiai ambicingai politikai ir jas dar reikės skatinti, galbūt net finansuoti įmones, kad jos keistų savo produkciją atsižvelgiant į ekologinius standartus.

5.3.1

EESRK mano, kad svarbiausia pagal šį ramstį yra įgyvendinti Vandens pagrindų direktyvos nuostatas, kuriomis siekiama sumažinti nitratų taršą (13), kad pagerėtų vandens aplinka.

5.3.2

Komitetas taip pat pasisako už tai, kad būtų priimti pažangūs eismo valdymo metodai, kad sumažėtų jūrą teršiančių šiukšlių kiekis ir balasto išleidimo mastas ir būtų skatinami iš sausumoje vykdomos pakrančių veiklos susidariusių atliekų tvarkymo projektai.

5.3.3

EESRK pritaria tam, kad būtų taikomi jūrų teritorinio planavimo metodai, kuriami saugomi jūrų rajonai, laikomasi programos „Natura 2000“ ir vykdomas integruotas pakrantės zonos tvarkymas.

5.3.4

EESRK norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad reikalavimų turi laikytis ne tik ES narės, bet ir (o gal net dar labiau) tos narės, kurios nepriklauso ES, kad joms būtų lengviau pasirengti stojimui į Sąjungą.

5.3.5

EESRK taip pat mano, kad norint realiai apsaugoti aplinką, reikia glaudžiau bendradarbiauti visais lygmenimis ir saugomų jūrų rajonų valdžios institucijoms keistis gerąja praktika.

5.4.1

EESRK visiškai pripažįsta turizmo sektoriaus, kuris, tikėtina, ateityje ir toliau augs (14) ir taps pagrindine jūrinių regionų ekonomine veikla, svarbą. Turizmas pritraukė didžiąsias Europos bendroves – jos investuoja į kokybišką turizmą ir sudaro sąlygas smarkiai didinti turistų srautus. Turizmas teikia daug ekonominių privalumų: skatina augimą ir gerai apmokamų darbo vietų kūrimą, ypač jaunimui. Tačiau suintensyvėjus turizmui, būtina numatyti švelninamąsias priemones, kuriomis būtų mažinamas neigiamas poveikis pakrančių ir jūrų aplinkai, nuo kurios regionas yra labai priklausomas.

5.4.2

EESRK siūlo turizmą griežtai valdyti, kad jis kuo mažiau kenktų aplinkai ir būtų kuo įtraukesnis. Komitetas pažymi, kad verslo bendruomenė, abi pramonės pusės ir pilietinė visuomenė gali šiuo požiūriu pasiūlyti neįkainojamą pagalbą.

5.4.3

EESRK mano, kad kruizinių kelionių sektoriui turėtų tekti didesnis vaidmuo, jį reikėtų geriau valdyti ir įtraukti tarp turistinių produktų, taip pat pritartų tam, kad jūrų turizmui būtų skiriama daugiau dėmesio (pasinaudojant naujomis politinėmis iniciatyvomis ir strategijos „Europa 2020“ tikslais), turint omenyje tai, kad Komisija ketina parengti integruotą pakrančių ir jūrų turizmo strategiją.

5.4.4

EESRK nori pasiūlyti, kad turizmo veikla būtų neatsiejama nuo kultūros ir archeologinių aspektų. Turizmas turėtų būti diversifikuojamas įtraukiant ir kitą veiklą: konferencijas, ekologinį turizmą, agroturizmą, teminius produktus ir maršrutus, akademinius tyrimus, verslą ir kūrybos sektorius. EESRK tvirtai tiki, kad visos turizmo veiklos rūšys turi būti pagrįstos universalumo principais.

5.4.5

EESRK mano, kad makroregioninė strategija turėtų padėti užsiimantiems turizmo veikla įveikti vidinius ir išorės iššūkius (didėjančią konkurenciją iš kitų keliautojų pamėgtų vietų, sezoninio svyravimo problemas) ir prasiskverbti į naujas rinkas, kuriomis iki šiol turizmo sektorius nesidomėjo (pavyzdžiui, turistų su negalia ir vyresnio amžiaus turistų), bei patvirtinti geriausią regioninių integruotų teritorinio vystymosi veiksmų planų praktiką.

11.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 177/40

11.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 177/41

11.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 177/42

1.1

Finansiniai lyginamieji indeksai atlieka labai svarbų vaidmenį finansiniame sektoriuje tiek nustatant įvairių produktų kainas, tiek teisingai paskirstant riziką ir kapitalą. Todėl teisingi ir patikimi lyginamieji indeksai ypač svarbūs siekiant užtikrinti veiksmingą finansų rinkų veikimą.

1.2

Įvairaus pobūdžio manipuliavimas indeksais privertė visame pasaulyje sunerimti ir suabejoti lyginamųjų indeksų teisingumu, kas savo ruožtu pakenkė sistemos vientisumui ir paskatino nepasitikėjimą komerciniais sandoriais. EESRK nuogąstauja dėl sunkių tokios padėties pasekmių. Iš tiesų dėl manipuliavimo indeksais investuotojai gali patirti didelių nuostolių, tokia elgsena gali taip pat iškraipyti realiąją ekonomiką ir apskritai pakirsti pasitikėjimą rinkomis. Todėl EESRK prašo ir rekomenduoja kuo skubiau priimti siūlomas naujas priemones.

1.3

2013 m. balandžio mėn. Jungtinėje Karalystėje įsteigta Finansų priežiūros institucija (angl. FCA – Financial Conduct Authority), kuriai pavesta prižiūrėti finansų įstaigų elgesį. FCA sureguliavo LIBOR nustatymą apibrėždama naujus valdymą ir kontrolę sugriežtinančius reikalavimus ir sukurdama baudžiamąsias priemones, taikomas atsakingiems už manipuliavimą LIBOR.

1.4

Europos Komisija iš dalies pakeisdama pasiūlymą dėl reglamento dėl piktnaudžiavimo rinka (Piktnaudžiavimo rinka reglamentas) ir pasiūlymą dėl direktyvos dėl Baudžiamųjų sankcijų už piktnaudžiavimą rinka (Baudžiamųjų sankcijų už piktnaudžiavimą rinka direktyva) įtvirtino principą, kad bet koks manipuliavimas lyginamaisiais indeksais yra neteisėtas ir už jį taikomos administracinės ar baudžiamosios sankcijos. Sankcijų mechanizmas žinoma reikalingas, tačiau jo nepakanka užkirsti kelią naujiems galimiems manipuliavimo atvejams.

1.5

Todėl EESRK teigiamai vertina Komisijos pasiūlymą dėl reglamento ir mano, kad šiuo pasiūlymu prisidedama prie siekio tobulinti teisės aktus, kuriais užtikrinamas reikiamas rinkos vientisumas ir lyginamaisiais indeksais išreiškiamų verčių teisingumas, kartu užtikrinant, kad indeksai nėra iškreipti dėl interesų konflikto, kad jie atspinti realiąją ekonomiką ir yra teisingai naudojami. Akivaizdu, kad siekiama tikslo užtikrinti viešąją ekonominę tvarką.

1.6

Visų pirma labai svarbios informatorių apsaugos priemonės. EESRK siūlo teisės akte nurodyti pasiūlymą iš dalies keisti Piktnaudžiavimo rinka direktyvą 2003/6/EB, kurioje valstybės narės aiškiai įpareigojamos nustatyti šią specialią apsaugą užtikrinančias taisykles.

1.7

EESRK teigiamai vertina, kad pasiūlymas dera su principais, kuriuos praėjusią vasarą po gausių konsultacijų nustatė Tarptautinė vertybinių popierių komisijų organizacija (IOSCO) ir kurie leidžia iš esmės sumažinti įgyvendinimo išlaidas.

1.8

Pagarsėję skandalai dėl manipuliavimo LIBOR ir EURIBOR, taip pat kiti, susiję su valiutos kursų, naftos, naftos produktų ir biokuro lyginamųjų indeksų manipuliavimu, patvirtina, kad būtina reglamentuoti labai įvairius lyginamuosius indeksus, įskaitant indeksus, naudojamus energijos ir išvestinėms finansinėms priemonėms ir biržos prekėms. EESRK visiškai pritaria proporcingumo principą atitinkančiam plataus užmojo tikslui, kurio siekiama pasiūlymu dėl reglamento, ir tvirtai jį remia.

1.9

Šiuo pasiūlymu dėl reglamento didinamas rinkos skaidrumas ir nustatomos priemonės rinkos susiskaidymui sumažinti. Vienodas nuostatų taikymas leis išvengti finansų rinkoms būdingos didelės reguliacinio arbitražo rizikos, o suderinti tarptautiniai lyginamieji indeksai bus naudingi galutiniams vartotojams.

1.10

EESRK visada pritarė stipresnei vartotojų apsaugai ir mano, kad pasiūlymas dėl reglamento tinkamai papildo šioje srityje galiojančius teisės aktus, nes priešingu atveju nebūtų jokios priemonės, galinčios užtikrinti teisingą ir tinkamą lyginamųjų indeksų vertinimą. Investuotojai turi teisę į savo nuosavybės (pvz., paskolos, išvestinės finansinės priemonės ir kt.) vertės apsaugą nuo nuostolių, kuriuos sukelia rinkos iškraipymas.

1.11

EESRK apgailestauja dėl pernelyg dažno deleguotųjų aktų naudojimo ir mano, kad šiame pasiūlyme dėl reglamento jie neatitinka Sutarčių nuostatų. Įvairūs aspektai įtraukti naudojant deleguotuosius aktus, turėtų būti nustatyti reglamente. Šiuo klausimu EESRK yra priėmęs nuomonę (1). Komitetas prašo Komisijos informuoti jį apie visas priemones, kurios šioje srityje bus numatytos deleguotuosiuose aktuose.

2.1

Europos Komisija siūlo priimti reglamentą, kuriuo nustatomos Europos Sąjungoje taikytinos taisyklės dėl finansinėse priemonėse ir finansinėse sutartyse naudojamų lyginamųjų indeksų.

2.2

Bendras pasiūlymo tikslas – užtikrinti lyginamųjų indeksų teisingumą, taip pat siekti, kad jie a) nebūtų iškreipti dėl interesų konfliktų; b) atspindėtų faktinę ekonomikos tikrovę, kuriai įvertinti lyginamasis indeksas yra skirtas; c) būtų teisingai naudojami.

2.3

Pagrindinius pasiūlymo dėl reglamento aspektus būtų galima apibendrinti nurodant, kad pasiūlymu siekiama:

2.4

Centriniams bankams reglamentas netaikomas, kadangi jie jau turi savo garantijų ir reglamentavimo sistemas.

2.5

Pasiūlymo prieduose apibrėžtos išsamios instrukcijos dėl biržos prekių lyginamųjų indeksų ir dėl palūkanų normų nustatymo.

2.6

Siekiant išvengti dvigubo reglamentavimo, lyginamiesiems indeksams, kurių pradiniai duomenys gaunami iš reguliuojamų prekybos vietų, netaikomi tam tikri įpareigojimai, kai jiems taikomos kitų Europos teisės aktų nuostatos ir kiti priežiūros reikalavimai.

3.1

EESRK pripažįsta, remia ir vertina Europos Komisijos pastangas, kuri, nepaisant sudėtingos darbo programos ir spartaus tempo, imasi veiksmų sustiprinti finansų paslaugų rinkos stabilumą ir veiksmingumą. Komitetas mano, kad šie veiksmai yra būtina išankstinė sąlyga siekiant užtikrinti finansų sektoriaus naudą realiajai ekonomikai.

3.2

EESRK nuomone, pasiūlymas dėl reglamento atitinka tikslą skatinti stabilią finansinę aplinką, kurį būtų prižiūrima ir kurioje būtų prisiimama didesnė atsakomybė ir labiau atsižvelgiama į vartotojų ir apskritai ekonomikos poreikius.

3.3

Komitetas reiškia didelį susirūpinimą, kad gali būti uždelsta priimti šį reglamentą ir tai gali nuvilti Europos piliečius, kurie tikisi ryžtingų ir griežtų sprendimų, užkertančių kelią manipuliavimui rinka ir priemonėmis, kurios rodo tendencijas, susijusias su obligacijomis, vertybiniais popieriais ir lyginamaisiais indeksais, turint omenyje, kad toks manipuliavimas sudėtingomis bendromis aplinkybėmis daro didžiulę žalą. Taigi tikisi, kad šis teisės aktas bus greitai patvirtintas ir neteks sulaukti dar vieno finansinio skandalo, kuris primintų tinkamo reglamentavimo būtinybę. EESRK atkreipia dėmesį, kad pasiūlymo dėl reglamento tikslai yra labai sudėtingi ir plataus užmojo, todėl gali sulėtėti jo tvirtinimo procesas.

3.4

Įvairūs finansų rinkose naudojami lyginamieji indeksai (pvz., tarpbankinės palūkanų normos LIBOR, EURIBOR arba akcijų indeksai) yra svarbi finansų sistemos dalis.

3.5

Nustatant daugelio finansinių priemonių – palūkanų normų apsikeitimo sandorių, išankstinių palūkanų normų sandorių, komercinių bei nekomercinių sutarčių, pavyzdžiui, pirkimo, paskolos ir hipotekos sutarčių – kainas lyginamųjų indeksų teisingumas yra ypač svarbus. Nuo šių indeksų priklauso finansinių priemonių vertė ir su finansinėmis sutartimis susiję mokėjimai, todėl jų kitimas daro didelį poveikį investuotojams ir vartotojams.

3.6

Europos Centrinio Banko duomenimis, 2012 m. kovo mėn. euro zonoje apie 60 proc. visų ne finansinio sektoriaus paskolų sutarčių buvo sudaryta taikant kintamas palūkanų normas, o tuo pačiu laikotarpiu paskolos namų ūkiams taikant kintamas palūkanų normas sudarė 40 proc. visų paskolų.

3.7

Skandalai dėl manipuliavimo LIBOR ir EURIBOR (taip pat kiti, susiję su valiutos kursų ir energijos kainų lyginamųjų indeksų manipuliavimu) privertė visame pasaulyje suabejoti ir susirūpinti dėl lyginamųjų indeksų teisingumo. EESRK pritaria Komisijos tikslui reguliuoti bet kokį galimą manipuliavimą lyginamaisiais indeksais.

3.8

Jei lyginamieji indeksai yra iškreipiami dėl manipuliavimo ar yra nepatikimi ir neatspindi tikrovės, kuriai įvertinti jie yra skirti, bus daroma žala investuotojams ir vartotojams, kurie praras pasitikėjimą rinkomis.

3.9

Nors kai kurie lyginamieji indeksai yra nacionalinio lygmens, visas lyginamųjų indeksų sektorius yra tarptautinio pobūdžio. Todėl turi būti sukurta bendra patikima ES finansinių paslaugų rinkos lyginamųjų indeksų sistema, tinkamai veikianti visose ES valstybėse narėse.

3.10

Komisijos pasiūlyti Piktnaudžiavimo rinka direktyvos (2) pakeitimai ir siūlomos baudžiamosios sankcijos užtikrina tinkamas nuobaudas už bet kokį piktnaudžiavimą. Komitetas reiškia pritarimą šiam ne kartą jo paties siūlytam, visų pirma nuomonėje dėl sankcijų finansų sektoriuje (3), sprendimui.

3.11

Tačiau, kaip pripažįsta pati Europos Komisija, vien pakeitus sankcijų režimą, lyginamųjų indeksų rengimo ir naudojimo būdas nepagerės. Iš tiesų, taikant sankcijas, manipuliavimo rizika, kurią kelia netinkamas lyginamųjų indeksų nustatymo proceso valdymas, kai yra interesų konfliktų ir veikiama savo nuožiūra, nepašalinama. EESRK tvirtai remia šią poziciją ir pritaria, kad būtina skaidrumą užtikrinančių taisyklių sistema.

3.12

Be to, siekiant apsaugoti investuotojus ir vartotojus, būtina, kad lyginamieji indeksai būtų pagrįsti, patikimi ir atitiktų nustatytą tikslą.

3.13

Komitetas, kuris nuolat rūpinasi tinkama investuotojų ir vartotojų interesų apsauga ir domisi šiuo klausimu, negali visiškai pritarti tokiam reikalavimui. Investuotojams tai galėtų būti naudinga, nes jie bus tikri, kad jų turimoms finansinėms priemonėms naudojami lyginamieji indeksai yra patikimi ir jais nėra manipuliuojama.

Todėl primena savo ne kartą pateiktą prašymą įsteigti Europos finansinių paslaugų vartotojų apsaugos agentūrą, kaip tai buvo padaryta JAV priėmus C. Doddo ir B. Franko įstatymą.

3.14

Šiuo klausimu EESRK mano, kad reglamente pateiktas pasiūlymas stiprinti investuotojų apsaugą apibrėžiant konkrečias nuostatas dėl skaidrumo yra ypač svarbus. Skaidrumo principas nereiškia, kad privati informacija turi būti skleidžiama ir perduodama konkurentams. Tačiau skaidrumu užtikrinama aiški ir saugi prekyba ir geresnės konkurencijos sąlygos.

3.15

EESRK nuomone, pasiūlymas gali būti patobulintas, visų pirma turint omenyje tinkamą investuotojų ir vartotojų apsaugą, kuri užtikrinama aiškiai apibrėžta ir prieinama teise teikti skundą ir gauti kompensaciją, ir mano, kad reikėtų skirti:

3.16

Siekiant užtikrinti vartotojų apsaugą, į Vartojimo kredito direktyvą įtrauktos taisyklės dėl pakankamos informacijos atskleidimo; panašus reikalavimas bus taip pat įtrauktas į Hipotekinių kreditų direktyvą, kuri bus netrukus priimta. Šiomis ES vartotojų apsaugos taisyklėmis nesprendžiamas ypatingas lyginamųjų indeksų finansinėse sutartyse tinkamumo klausimas: pasiūlymą dėl reglamento reikėtų suderinti su kitomis Sąjungos teisinėmis priemonėmis.

3.17

EESRK pabrėžia, kad 18 straipsnyje būtina patikslinti, kad reikalavimas įvertinti vartotojui siūlomo lyginamojo indekso tinkamumą yra privalomas (kaip tai buvo padaryta Finansinių priemonių rinkų direktyvoje); jei indeksas yra netinkamas, prižiūrimas subjektas turi pasiūlyti kitą, tinkamesnį lyginamąjį indeksą.

3.18

EESRK, atsižvelgdamas į IOSCO rekomendacijas, pritaria Komisijos ketinimui naudoti objektyvesnę lyginamųjų indeksų nustatymo sistemą, kuri būtų sudaryta atliekamų sandorių, o ne oficialių apklausų pagrindu.

3.19

Komitetas pritaria pasiūlyme dėl reglamento nurodytų IOSCO rekomendacijas atitinkančių ir 2013 m. liepos mėn. paskelbtų principų plačiai taikymo sričiai, į kurią gali būti įtraukti įvairūs lyginamieji indeksai.

3.20

Be to, EESRK siūlo numatyti įgyvendinimo nuostatas, kuriomis, be kita ko, būtų užtikrintas proporcingumo principas. Lyginamieji indeksai yra labai skirtingi įvairiais požiūriais: platinimo, informatyvumo ir galimybės būti manipuliuojamiems. Todėl Komitetas mano, kad reikėtų atsižvelgti į kiekvieno lyginamojo indekso požymius, jų nustatymo procesą ir administratorių.

3.21

Administratoriui suteiktos galimybės veikti savo nuožiūra, kas leidžia jam taikyti savo metodus lyginamajam indeksui nustatyti, gali nepakakti proporcingumui užtikrinti. EESRK siūlo veikiau patikslinti pasiūlyme dėl reglamento jau pasirinktą metodą nustatyti specialias taisykles dėl ypatingos svarbos lyginamųjų indeksų bendrus principus papildant kitais išsamiais principais, kurie leistų atsižvelgti į įvairų rūšių lyginamuosius indeksus ir galimą su jais susijusią riziką.

3.22

Komitetas mano, kad tai gali būti veiksmingesnis būdas panaikinti galimas spragas, kadangi bus nustatyti atitinkami principai, tačiau nesusiaurinta taisyklių taikymo sritis.

3.23

EESRK pabrėžia, kad svarbu nustatyti tam tikrus lyginamųjų indeksų skirtumus, pavyzdžiui, įvertinant galimas pasekmes besiformuojančiose rinkose, kuriose šie indeksai ypač svarbūs užtikrinant skaidrumą perduodant informaciją. Todėl Komitetas rekomenduoja pakoreguoti teisės aktą atsižvelgiant į lyginamųjų indeksų svarbą sistemai, kad būtų išvengta kliūčių kai kurių rinkų vystymuisi.

3.24

EESRK labai teigiamai vertina, tai, kad numatyta taikyti administracines ar baudžiamąsias sankcijas už manipuliavimą rengiant lyginamuosius indeksus.

3.25

Komiteto nuomone, lyginamųjų indeksų nustatymo procedūros bus tvirtos ir patikimos tik užtikrinus tinkamą valdymo struktūrą. Todėl EESRK remia pasiūlymą atsakomybę už lyginamojo indekso teisingumą patikėti administratoriui ir pritaria Komisijai, kad nustatytos valdymo struktūros tiek jų vaidmens, tiek vykdomų procedūrų požiūriu turi būti pajėgios valdyti galimus interesų konfliktus.

3.26

EESRK siūlo patobulinti šią nuostatą numatant reikalauti šioje srityje taip pat laikytis skaidrumo.

3.27

Pritardamas kai kurioms konsultacijose su IOSCO išdėstytoms nuomonėms, EESRK pripažįsta, kad siekiant užtikrinti ne kartą reikalautą lyginamųjų indeksų skaidrumą ir reprezentatyvumą labai svarbus kuo platesnis dalyvavimas juos nustatant. Žinoma, pasiūlyme dėl reglamento numatytas savanoriškas lyginamojo indekso duomenų teikimas taip pat padeda siekti šio tikslo, tačiau Komitetas siūlo nustatyti aiškias duomenų teikimo taisykles, kad būtų užtikrintas lyginamųjų indeksų tikrumas ir patikimumas.

3.28

EESRK rekomenduoja pasiūlymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatose dėl pranešimo apie šio reglamento pažeidimus specialiu vidaus kanalu užtikrinti tam tikrą pranešimo teikimo tvarkos lankstumą, greitumą ir paprastumą.

3.29

Visų pirma labai svarbios informatorių apsaugos priemonės. EESRK siūlo teisės akte nurodyti pasiūlymą iš dalies keisti Piktnaudžiavimo rinka direktyvą 2003/6/EB, kurioje numatyta, kad įmonės darbuotojai, pastebėję įmonėje neteisėtą veiklą, privalo pranešti apie pažeidimus, o valstybės narės aiškiai įpareigojamos nustatyti informatorių apsaugą užtikrinančias taisykles.

3.30

Komitetas mano, kad naudinga nustatyti taisykles, kuriomis skatinama pagrįstai pranešti apie pažeidimus, ir kad reikėtų numatyti skirti premijas už pagalbą teisingumui.

3.31

EESRK pritaria, kad būtina surengti išankstines konsultacijas su subjektais, kuriems svarbūs numatomi ir būtini lyginamųjų indeksų rengimo metodikos pakeitimai. Konsultacijos, ypač dėl lyginamųjų indeksų, kurie bus reguliariai vertinami, leistų užtikrinti lyginamojo indekso taikymo tęstinumą.

3.32

Todėl būtų naudinga numatyti priemones, kurios padėtų platinti informaciją apie lyginamojo indekso skaičiavimo metodus (pvz., informacijos skelbimas interneto svetainėse). Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos gairėse galėtų būti nustatytos specialios taisyklės.

3.33

EESRK siūlo Komisijai imtis atsargumo priemonių, kai bus pereinama prie naujų ir pasikeitusių lyginamųjų indeksų. Tai opus klausimas, kadangi gali paskatinti abejones dėl jau sudarytų sutarčių, taip pat didelius ginčus ir rinkos nepakankamumą. Tokiu atveju galima išeitis būtų toliau naudoti lyginamąjį indeksą, kurio numatyta atsisakyti, o naująjį – taikyti tik naujoms sutartims.

3.34

EESRK pabrėžia, kad labai svarbu administratoriaus pažymoje, patvirtinančioje, kad elgesio kodeksas atitinka reglamentą, būtų taip pat nurodyta, ar šį atitikimą patvirtino ar paneigė trečiosios šalys. Ši papildoma informacija užtikrintų veiksmingesnę kodekso atitikimo reglamentui kontrolę, taip pat leistų geriau spręsti galimą tolesnės atskaitomybės klausimą reglamento nuostatų pažeidimo atveju.

11.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 177/48

1.1

EESRK remia Komisijos iniciatyvą, kadangi ja įtvirtinamas Sąjungos teisės šaltinių tikrumas, siekiama supaprastinimo ir didesnio veiksmingumo, užtikrinamas visiškas demokratinio tikrinimo įgaliojimų vykdymas, taip pat aiškus ir skaidrus visų suinteresuotųjų subjektų informavimas.

1.2

Komitetas teigiamai vertina, kad Komisija rengdama šį pasiūlymą atsižvelgė į jo ankstesnėse nuomonėse pateiktas įvairias pastabas.

1.3

EESRK pabrėžia, kad Komisijos pasiūlymas apima pakeitimus, atliktus daugiau kaip 80 teisės aktų – reglamentų ir direktyvų – ir apgailestauja, kad negali atlikti kiekvieno iš šių aktų vertinimo atsižvelgiant į platų juose nagrinėjamų klausimų spektrą, pavyzdžiui:

1.4

Komitetas rekomenduoja atlikti papildomą išsamesnį suteikiamų įgaliojimų tikslų, turinio, taikymo srities ir trukmės vertinimą siekiant užtikrinti visiškai demokratinį tikrinimą Europos lygmeniu, taip pat nacionaliniams parlamentams Europos teisėkūros procedūrose numatytos prerogatyvų ir funkcijų vykdymą. EESRK mano, kad turi būti aiškiai apibrėžtos sąvokos „neesminė nuostata“ ir „įgaliojimų delegavimas“ visapusiškai vadovaujantis ES Teisingumo Teismo aiškinimais.

1.5

Komitetas pabrėžia šių aspektų svarbą:

1.6

Komitetas pabrėžia, kad šios procedūros turi būti kuo skaidresnės ir suprantamesnės visiems Europos piliečiams, visų pirma tiems, kurie tiesiogiai susiduria su minėtais teisės aktais.

1.7

Komitetas atkreipia dėmesį į būtinybę griežtai laikytis Lisabonos sutarties 8A straipsnio nuostatų, kuriose numatyta, kad sprendimai turi būti priimami kuo arčiau piliečių užtikrinant jiems ir pilietinei visuomenei galimybę gauti išsamią informaciją.

1.8

Galiausiai, Komitetas prašo įvertinti naujos reglamentavimo sistemos poveikį ir Europos Parlamentui, Tarybai bei Komitetui teikti periodinę informacijos veiksmingumo, skaidrumo ir sklaidos ataskaitą.

2.1

Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, atskirti Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius teisės aktus, t. y. visuotinai taikomus ne teisėkūros procedūra priimamus aktus, papildančius ar iš dalies keičiančius neesmines teisėkūros procedūra priimto akto nuostatas pagal SESV 290 straipsnyje nustatytą procedūrą (delegavimo procedūra), ir pagal SESV 291 straipsnyje nustatytą procedūrą Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti įgyvendinimo aktus, kitaip tariant nustatyti vienodas teisiškai privalomų Sąjungos aktų įgyvendinimo sąlygas.

2.1.1

Įgaliojimų delegavimo įgyvendinimas numatytas teisiškai neprivalomuose dokumentuose:

2.2

Kaip EESRK yra nurodęs savo 2008 m. nuomonėje dėl reguliavimo procedūros su tikrinimu (3), jau 2006 m. liepos mėn. (4) Taryba iš dalies pakeitė sprendimą, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (5) įvesdama naują reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

2.2.1

Ši procedūra suteikia teisės aktų leidėjui galimybę paprieštarauti norminamojo pobūdžio priemonių priėmimui, t. y. bendro pobūdžio priemonių, skirtų neesminėms bendro sprendimo procedūra priimto pagrindinio dokumento nuostatoms iš dalies keisti, kai, jo nuomone, siūlomos priemonės viršija pagrindiniame dokumente numatytus įgyvendinimo įgaliojimus, kai jos yra nesuderinamos su pagrindinio dokumento tikslu ar turiniu arba kai jomis nesilaikoma subsidiarumo ar proporcingumo principų.

2.2.2

Tai komiteto procedūrai būdingos priemonės, , reglamentuojamos Tarybos sprendimu 1999/468/EB, kuris iš dalies pakeistas sprendimu 2006/512/EB ir kuriame nustatyta, kad Komisija privalo įgyvendinimo priemonių projektus pateikti iš nacionalinių administracijų pareigūnų sudarytiems komitetams taikant vieną iš penkių komiteto procedūrų: patariamąją, valdymo, reguliavimo, reguliavimo su tikrinimu ir apsaugos. 2006 m. gruodžio mėn. Komisija šiuo klausimu priėmė 25 pasiūlymus (6), dėl kurių Komitetas turėjo galimybę pareikšti nuomonę (7).

2.3

Reguliavimo procedūra su tikrinimu buvo taikoma priimant įgyvendinimo priemones, skirtas neesminėms pagrindinio dokumento nuostatoms iš dalies pakeisti. 2009–2014 m. Sprendimo dėl komiteto procedūros 5a straipsnis ir reguliavimo procedūra su tikrinimu toliau taikomi kaip pereinamojo laikotarpio priemonės laukiant, kol esamos nuostatos bus pritaikytos prie deleguotųjų aktų sistemos atliekant įvairių reglamentų, direktyvų ir sprendimų suderinimą.

2.4

Neseniai EESRK turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę (8) dėl dviejų pasiūlymų dėl omnibus reglamentų, apimančių 12 įvairių sektorių, ir parėmė šią iniciatyvą, „kadangi ji būtina Sąjungos teisės šaltinių saugumui užtikrinti“ ir „atitinka supaprastinimo ir veiksmingumo tikslą“, tačiau rekomendavo Tarybai ir Parlamentui „būti ypač budriems ir atidžiai įvertinti visus su šiuo suderinimo procesu susijusius“ 165 teisės aktus, kurie anksčiau buvo susiję su reguliavimo procedūra su tikrinimu.

2.5

EESRK primena savo neseniai priimtą išsamią ataskaitą dėl delegavimo procedūros ir rekomenduoja į ją atsižvelgti siekiant geriau suprasti šią nuomonę.

3.1

Pateiktame pasiūlyme remiamasi ta pačia ankstesniuose pasiūlymuose pasirinkta metodika ir reglamentavimo sistema.

3.2

Siūloma reglamentavimo sistema apima 76 teisės aktų – įvairių sričių reglamentų ir direktyvų – pakeitimus. Be to, siekiant priderinimo prie SESV nuostatų tikslo, siūloma išbraukti kai kurias nuostatas iš Aplinkosaugos reglamentų (EB) Nr. 66/2010 ir (EB) Nr. 1221/2009. Transporto direktyvos 97/70/EB, Reglamento (EB) Nr. 1333/2008 ir Direktyvos 2002/46/EB sveikatos ir vartotojų klausimais (9) ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/96 dėl humanitarinės pagalbos.

4.1

EESRK remia Komisijos iniciatyvą, kadangi ja įtvirtinamas Sąjungos teisės šaltinių tikrumas, siekiama supaprastinimo ir didesnio veiksmingumo ir užtikrinamas visapusiškas demokratinio tikrinimo įgaliojimų, suteiktų Europos Parlamentui ir Tarybai, vykdymas.

4.2

Komitetas džiaugiasi, kad šiame pasiūlyme atsižvelgta į keletą jo ankstesnėse nuomonėse pateiktų pastabų, tačiau pakartoja savo pastarojo laikotarpio poziciją, kad „pagal SESV 290 straipsnį įgaliojimų delegavimo trukmė turi būti aiškiai apibrėžta pagrindiniuose teisėkūros procedūra priimtuose aktuose ir kad iki šiol, išskyrus keletą retų išimčių, delegavimo įgaliojimai buvo nustatomi apibrėžtam laikotarpiui, kuris, prireikus, gali būti atnaujintas pateikus delegavimo įgaliojimų įgyvendinimo ataskaitą (10).“

4.3

EESRK primena, kad Europos Parlamentas 2010 m. gegužės 5 d. rezoliucijoje dėl teisėkūros įgaliojimų delegavimo taip pat atkreipė dėmesį į delegavimo veiksmo sudėtingumą ir pabrėžė, kad „kiekviename pagrindiniame teisės akte reikia aiškiai ir tiksliai apibrėžti įgaliojimų delegavimo pagal SESV 290 straipsnį tikslus, turinį, taikymo sritį ir trukmę.“ Komiteto nuomone, šios nuostatos taip pat turi padėti užtikrinti visišką nacionaliniams parlamentams Europos teisėkūros procedūrose numatytų prerogatyvų ir funkcijų vykdymą.

4.4

Be to, Komitetas mano, kad delegavimas turėtų būti vykdomas tik tais atvejais, kai būtina „priimti bendro pobūdžio įstatymo galios neturinčius teisės aktus, papildančius ar iš dalies keičiančius neesmines įstatymo galią turinčio teisės akto nuostatas“, vadovaujantis SESV 290 straipsniu; įgyvendinimo aktų atveju turi būti vadovaujamasi SESV 291 straipsnio nuostatomis, o „esmines atitinkamos srities nuostatas“ nustatantys teisės aktai negali būti įgaliojimų delegavimo objektu. Taip pat reikėtų apibrėžti sąvoką „neesminės nuostatos“ ir atlikti tikslų tokio mechanizmo veikimo vertinimą.

4.5

Šiuo klausimu EESRK primena Komisijai pateiktas savo rekomendacijas „vienu metu derinant dokumentus labiau atsižvelgti į tam tikrų pagrindinių teisės aktų ypatumus“ (11) ir remtis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sąvokų „neesminės nuostatos“ ir „Komisijai suteikti delegavimo įgaliojimai“ aiškinimu.

4.6

Komitetas pabrėžia šių aspektų svarbą:

4.7

Komitetas patvirtina savo nuomonę, kad komiteto procedūros, kuriose dalyvauja tik Europos Komisijos ir ES valstybių narių atstovai ir kurios, atsižvelgiant į įsteigto komiteto pobūdį, skirtos teisės aktų įgyvendinimui, konsultacijoms arba su teisės aktų stebėsena ar taikymu susijusiam reguliavimui, turėtų būti skaidresnės ir aiškesnės Europos Sąjungos piliečiams, ypač tiems, kurie tiesiogiai susiduria su šiais teisės aktais (12).

4.8

Galiausiai, Komitetas mano, kad būtina reguliariai įvertinti siūlomos naujos reglamentavimo sistemos taikymo poveikį teikiant Parlamentui, Tarybai ir Komitetui periodinę ataskaitą dėl visiems prieinamos ir suprantamos su deleguotaisiais aktais susijusios informacijos veiksmingumo, skaidrumo ir sklaidos siekiant kontroliuoti šią reguliavimą ir įgyvendinimą apimančią procedūrą.

4.9

Todėl Komitetas atkreipia dėmesį į būtinybę ir šiuo atveju visapusiškai taikyti Lisabonos sutarties 8 straipsnio a punktą, kuriame numatyta, kad sprendimai turi būti priimami kiek įmanoma priartinant juos prie piliečių ir užtikrinant piliečiams ir pilietinei visuomenei galimybę gauti visą informaciją.

11.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 177/52

1.1

EESRK pritaria kad 2005 m. Tarybos sprendimą (1) dėl naujų psichoaktyviųjų medžiagų reikia atnaujinti. Komitetas sutinka, kad reikia geriau suderinti šiame procese dalyvaujančių ES agentūrų veiksmus, nustatyti griežtesnį duomenų rinkimo tvarkaraštį ir numatyti galimybę taikyti įvairesniais kriterijais pagrįstą vidinį skirstymą į mažą, vidutinę arba didelę riziką keliančias medžiagas. Visi veiksmai, skirti tiekimui apriboti, turėtų būti proporcingi bei grindžiami šia klasifikacija ir atlikti laiku.

1.2

EESRK taip pat nurodo, kad daugeliu atvejų nebuvo poveikio vertinimą patvirtinančių duomenų, kad naujų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas ES yra nevienodas, o visuomenės nuomonė ir politiniai sprendimai valstybės narėse labai skiriasi. Komisija yra teisi nurodydama, ką būtų galima pasiekti remiantis ES sutartyje numatytomis politinėmis priemonėmis ir atsižvelgiant į esamus biudžeto suvaržymus, tačiau ji neturėtų tuo apsiriboti ir įvardyti, ko iš tikrųjų reikėtų imtis.

1.3

EESRK mano, jog yra ko pasimokyti ir iš pokyčių ES nepriklausančiose šalyse; į tai reikėtų atkreipti dėmesį visuose būsimuose poveikio vertinimuose. Tuo tarpu, būtina užtikrinti geresnį ir tinkamiau finansuojamą duomenų rinkimą ES apie visus veiksnius (medžiagų prieinamumą, tiekimo kelius, ekonomines galimybes ir socialinius poreikius), informacijos perdavimo kelius (internetas ir socialiniai tinklai) ir rezultatus (įvertinami susirgimai ir kiti pakenkimai).

1.4

Norint priimti tokį pasiūlymą dėl reglamento, koks jis pateiktas dabar, reikėtų patikslinti nemažai techninių aspektų; jie išdėstyti šios nuomonės 5 skyriuje. Sėkmingas reglamento įgyvendinimas priklausys nuo valstybių narių politinės paramos, duomenų teikimo ir finansavimo. Būtina susitarti dėl praktinių tikslų. Reikia tęsti mokslinius tyrimus ir įvardyti geriausią (ir blogiausią) kontrolės ir gydymo praktiką. Su kitais šioje srityje veikiančiais subjektais reikėtų reguliariai dalytis informacija apie ES lėšomis finansuojamų mokslinių programų, pavyzdžiui, eSBIRTes, Orion ir ALICE-RAP, projektus ir jų rezultatus bei geriau įtraukti juos į poveikio vertinimus ir kitus pasiūlymus dėl teisės aktų. Duomenų rinkimas, rizikos įvertinimas ir žinių perdavimas turėtų būti tęsiamas realiuoju laiku per Pilietinės visuomenės forumą narkotikų tema (arba, galbūt, per platesnės apimties „naujų psichoaktyviųjų medžiagų“ platformą), įtraukiant visus suinteresuotuosius subjektus, visų pirma, tiesiogiai dalyvaujančias NVO ir paramos grupes. Tai turėtų apimti visas naujas psichoaktyviąsias medžiagas, įskaitant tas, apie kurias jau pranešta ir kurios naudojamos vienos, mišiniuose arba kaip priemaišos kitose naujose psichoaktyviosiose medžiagose. Su valstybėmis narėmis reikėtų dažniau derinti prioritetus ir galimybes imtis veiksmų. Reikėtų apsvarstyti galimybes imtis alternatyvių arba vienodus ES masto veiksmus, apsiribojančius pasiūlos mažinimu, papildančių priemonių.

2.1

Gamtoje egzistuojanti arba specialiai teisėtu arba neteisėtu tikslu susintetinta medžiaga laikoma „psichoaktyviąja“, jei be kitų jos fizinių, cheminių, toksikologinių ir aplinką veikiančių savybių, ji gali stimuliuoti arba slopinti ją vartojančio žmogaus centrinę nervų sistemą ir sukelti haliucinacijas ir (arba) lemti judėjimo funkcijos, mąstymo, elgsenos arba nuotaikos pokyčius.

2.2

Toks poveikis gali būti laikomas naudingu, kai medžiagos ruošiamos, skiriamos ir naudojamos kontroliuojamomis sąlygomis kaip medicininiai produktai konkrečioms ligoms gydyti– arba nenaudingu arba potencialiai arba iš tikrųjų pavojingu, kartais itin pavojingu, jei paties vartotojo sprendimu vartojamos siekiant tik pirmiau išvardyto poveikio. Ši rizika labai padidėja, jei prie medžiagų galima priprasti ir jei jos yra ekonomiškai eksploatuotinos.

2.3

Todėl tokios medžiagos kaip morfijus, heroinas, kokainas, ekstazis ir kanapės bei daugelis jų išvestinių produktų ir prekursorių, kartu su amfetaminais, barbitūratais, benzodiazepinais ir kitais haliucinacijas sukeliančiais narkotikais yra daugiau ar mažiau sėkmingai kontroliuojamos vadovaujantis dviem visame pasaulyje nacionaliniu lygmeniu nevienodu mastu įgyvendintomis JT konvencijomis (2) (1961 m., 1971 m.) ir Protokolu (3) (1972 m.).

2.4

Bet kokios psichoaktyviosios medžiagos, kurios pirmiau nėra išvardytos ir kontroliuojamos, ES (ir kai kuriuose kituose) teisės aktuose apibrėžiamos kaip „naujos“ – nepaisant laiko, nuo kada jos yra žinomos arba naudojamos kitais, dažnai teisėtais, tikslais. „Naujomis psichoaktyviosiomis medžiagomis“ jos vadinamos tik tuo atveju, kai nustatoma (arba įtariama), kad jos tik dėl savo psichoaktyviųjų savybių parduodamos arba platinamos individualiems vartotojams nesant medicininės arba kitokios priežiūros.

2.5

Alkoholiui, tabakui ir kofeinui, kurie vartojant įvairiomis dozėmis atitinka pirmiau išvardytus naujų psichoaktyviųjų medžiagų ir ilgalaikės žalos kriterijus, JT ir ES apibrėžtys yra netaikomos. Tai sudėtingiau atlikti „gatvėje“ arba vykdant akademinius tyrimus, kur jų naudojimas ir poveikis yra mišrus – ir kur alkoholio ir tabako poveikis sveikatai ir socialinis poveikis stipriai viršija daugelio naujų psichoaktyviųjų medžiagų poveikį. Nepaisant to, mokslininkai ir reguliavimo institucijos ne visada sutaria šiais klausimais, todėl dabar skubiai reikalinga bendrai sutarta procedūra, leidžianti kiekybiniu pagrindu įvertinti žalą ir riziką.

2.6

Nustatyta, kad ES kartais arba nuolat vartojama (arba buvo vartojama) daugiau kaip 300 naujų psichoaktyviųjų medžiagų. Šiuo metu valstybės narės maždaug kiekvieną savaitę praneša apie vieną naują medžiagą. Kadangi naujosios medžiagos nėra kontroliuojamos, jų vartojimas nėra neteisėtas; taigi jos yra leistos ir gali būti apibūdintos kaip „teisėtos“ – vadinasi yra „saugios“ arba „jomis leidžiama prekiauti“. Daugeliu atvejų egzistuoja labai mažai šias prielaidas patvirtinančių ar paneigiančių mokslinių duomenų. Uždraudus kokią nors konkrečią medžiagą, Kinijoje arba Indijoje gali būti labai greitai susintetinti ir iš ten atvežti nauji šių medžiagų variantai – kai kuriais atvejais – ES organizuotų grupių arba pavienių asmenų užsakymu. Be to, egzistuojančios medžiagos ES taip pat gali būti pradėtos naudoti neteisėtai. Dažniausiai tai daroma siekiant pelno; kitais atvejais pagrindinis tikslas yra apeiti įstatymus. Europos narkotikų ir narkomanijos informacinio tinklo (REITOX) nacionaliniai centrai teikia išankstinius įspėjimus ir dalijasi informacija apie naujai nustatytas psichoaktyviąsias medžiagas.

2.7

Naujos psichoaktyviosios medžiagos parduodamos įvairiais prekiniais pavadinimais, kurie neįtraukti į jokią sistemą, sudaryti iš santrumpų ir (arba) egzotiškų pavadinimų, dažnai mišiniuose su kitais uždraustais, naujais arba kitais šioms medžiagoms nepriskiriamais produktais, įskaitant žolinius produktus, medicinines veikliąsias medžiagas, maisto papildus, tabaką, kofeiną ir inertinius priedus. Sudėtis yra nenuosekli ir nekontroliuojama; perspėjimų dėl saugumo nėra arba jie pridedami tik dėl leidimo prekiauti (nurodant „neskirta vartoti žmonėms“). Ženklinimas gali būti sąmoningai klaidinantis (produktai, kurie gali būti įkvepiami, rūkomi arba švirkščiami, nurodomi kaip „vonios druska“ ar „smilkalai“).

2.8

Šiomis medžiagomis prekiauja specialūs platintojai arba mažmeninės prekybos vietos (narkotikų vartotojų reikmenų ar kitų reikmenų parduotuvėse („headshop“, „smartshops“ arba „smokeshop“ kartu su kitomis rūkantiesiems skirtomis prekėmis) ir internetu (čia galima atsiskaityti kreditine kortele, pateikiami produktų aprašymai ir prekiautojų atsiliepimai bei gali būti nedelsiant pristatyti į namus). Anoniminės interneto svetainės kelia ypatingų problemų. Vienos dozės kaina, palyginti su nelegaliais narkotikais, yra gana žema. Socialiniai tinklai skatina naujas tendencijas ir padeda keistis potyriais. Vartojimas (teisėtos svaigiosios medžiagos – angl. „legal highs“, klubiniai, vakarėlių arba laisvalaikio (dizainerių) narkotikai) ES labai nevienodas ir atrodo, kad pamažu auga. Airijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir Jungtinėje Karalystėje vartojimas viršija vidurkį. Žmonių, kurių patekimas į ligoninę tiesiogiai susijęs su šių medžiagų vartojimu, skaičius kol kas vis dar nedidelis (neaišku, ar dėl patikimų duomenų trūkumo ši informacija atspindi tikrąjį žalos dydį).

2.9

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, ir lyginant su nuolatiniais priklausomybę turinčiais neteisėtų narkotikų vartotojais, naujų psichoaktyviųjų medžiagų vartotojai (konkrečiai, JK, kur surenkama daug duomenų) iki šiol dažniausiai buvo jauni, gana pasiturintys, nenusikalstantys ir, prireikus, labiau linkę gydytis asmenys. Kadangi šie asmenys yra nepraradę ryšių su šeima ir darbo aplinka, jų pasveikimo galimybės paprastai yra geros. Tokiems žmonėms patyrus nelaimingą atsitikimą arba mirus, tai paprastai vertinama kaip netikėta asmeninė tragedija ir dažniausiai sulaukia pakankamai daug žiniasklaidos ir, dėl tos pačios priežasties, politikų dėmesio.

2.10

Atsižvelgiant į tai, visiškai nekeista, kad ES valstybėse narėse ir visame pasaulyje visuomenė ir politikai labai skirtingai vertina naujų psichoaktyviųjų medžiagų kontrolę. Urugvajus neseniai legalizavo kanapes. Naujoji Zelandija ketina leisti naudoti „nedidelės rizikos“ naujas psichoaktyviąsias medžiagas, kurių kokybė turės būti tikrinama. Airija smarkiai sumažino mažmeninių prekybos vietų skaičių; Nyderlandai ir Kanada ketina imtis tokių pačių priemonių. JK paprastai buvo linkusi uždrausti atskirus produktus arba jų grupes, tačiau šiuo metu svarsto alternatyvias strategijas. Belgija ketina uždrausti tam tikrų produktų grupes. Imamasi priemonių apriboti anoniminėse svetainėse siūlomų neteisėtų narkotikų pardavimą; tačiau teisėtas narkotikų pardavimas greičiausiai suklestės.

3.1

2005 m. Tarybos sprendimu (4) nustatoma keitimosi informacija apie naujas psichoaktyvias medžiagas, jų rizikos įvertinimo ir kontrolės sistema. Paaiškėjo, kad vadovaujantis šiuo sprendimu buvo galima tik reaguoti į jau esančias problemas, surinkti pernelyg mažai informacijos, nepakankamu mastu įvardyti rizikos kategorijas, be to, buvo mažai galimybių imtis suvaržančių priemonių. 2011 m. Taryba kreipėsi į Komisiją su prašymu atnaujinti Sprendimą.

3.2

Šiame pasiūlyme nustatomos priemonės, kurios laikomos reikalingomis, įskaitant Pasiūlymą dėl direktyvos, kuria persvarstomas Tarybos pamatinis sprendimas (5), nustatantis būtiniausias nuostatas prekybos narkotikais srityje. Juo išplečiama sąvokos „narkotikai“ apibrėžtis, siekiant, kad naujoms psichoaktyviosioms medžiagoms, kurios kelia didelę riziką sveikatai, visuomenei ir saugai, ES būtų pradėtos taikyti tos pačios nuolatinio rinkos ribojimo priemonės, kurios taikomos atitinkamose JT konvencijose ir Protokole išvardytoms medžiagoms.

3.3

Prie Pasiūlymo dėl reglamento dėl naujų psichoaktyviųjų medžiagų pridedamas vidaus poveikio vertinimas, kuriame nurodomi duomenų prieinamumo, tikrojo vartojimo, sveikatos priežiūros išlaidų ir visuomenės bei vyriausybių taikomų priemonių skirtumai visoje ES. Tais atvejais, kai duomenų neturima, pateikiami apytikriai skaičiavimai. Politikos priemonės vertinamos atsižvelgiant į efektyvumą siekiant užsibrėžtų tikslų, ekonominį, finansinį ir socialinį poveikį ir proporcingumą, taip pat ir į tai, kaip jas pripažįsta suinteresuotieji subjektai.

3.4

Pasiūlymas pagrįstas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 114 straipsniu, kuriuo vadovaujantis būtina užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir aukštą sveikatos, saugos ir vartotojų apsaugos lygį. Juo siekiama sutrumpinti reagavimo laiką ES lygiu, suteikti galimybę imtis tikslingų ir tinkamų priemonių, spręsti problemas, susijusias su dvejopo naudojimo medžiagomis ir teisėtos ekonominės veiklos vykdytojų teisinio tikrumo trūkumu, ir naujų psichoaktyviųjų medžiagų rinką sujungti su platesne vidaus rinka.

3.5

Pasiūlyme nustatomas Komisijos, Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro (ENNSC), Europolo ir kitų glaudžiai susijusių Europos agentūrų (atsakingų už vaistus, chemines medžiagas ir maisto saugą) rengiamos bendros ataskaitos duomenų rinkimo tvarkaraštis, pagrįstas valstybių narių pateiktais išankstiniais įspėjimais apie naujai nustatytas psichoaktyviąsias medžiagas.

3.6

Remdamasis šia ataskaita ENNSC galėtų parengti oficialų rizikos įvertinimą, kuris savo ruožtu galėtų paskatinti Komisiją imtis veiksmų. Pasiūlyme nurodomi kriterijai, kuriais remiantis medžiagos keliamos rizikos sveikatai, visuomenei ir saugai lygį galima skirstyti į mažą, vidutinį arba didelį. Jei rizika laikoma maža, jokių tolesnių veiksmų imamasi nebus. Vidutinės arba didelės rizikos atveju Komisija gali laikinai arba visam laikui uždrausti konkrečių naujų psichoaktyviųjų medžiagų prekybą ir, ypatingais atvejais, jų gamybą, platinimą, importą arba eksportą.

3.7

Pasiūlyme nurodoma, kad, atsižvelgiant į naują informaciją, turi būti atliekamas pakartotinis rizikos lygio įvertinimas ir reguliarus ataskaitų teikimas bei reglamento įgyvendinimo, taikymo ir efektyvumo vertinimas. Toliau bus tęsiami moksliniai tyrimai ir analizė. Valstybės narės įpareigojamos išdėstyti rinkos apribojimo pažeidimo atveju taikomų administracinių sankcijų taisykles ir užtikrinti, kad jos būtų efektyvios, proporcingos ir atgrasios. Pasiūlymas laikomas neturinčiu jokio tiesioginio poveikio ES biudžetui.

3.8

Reglamentas įsigalioja praėjus 20 dienų nuo jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir yra privalomas valstybėse narėse. Ankstesnis Tarybos sprendimas (6) panaikinamas ir pakeičiamas.

4.1

EESRK palankiai įvertino 2011 m. Komisijos komunikatą „Ryžtingesnė Europos kova su narkotikais“ ir 2012 m. pasiūlymą dėl Reglamento dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių). Komitetas laukė tolesnių pasiūlymų dėl „naujų psichoaktyviųjų medžiagų“ ir pasiūlė parengti išsamias gaires dėl veiksmingų priemonių ES ir valstybių narių lygiu.

4.2

Kai dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių), ypatingas dėmesys buvo atkreiptas į tai, kokiu mastu susijusios šalys (Komisija ir ribotas skaičius teisėtų gamintojų, prekybininkų ir galutinių vartotojų) laikėsi 1988 m. Jungtinių Tautų konvencijos (7) 12 straipsnio reikalavimų dėl bendradarbiavimo siekiant pageidaujamų tikslų. Konkrečiu nedidelio acto rūgšties anhidrido kiekio neteisėto naudojimo heroinui gaminti atveju šie kiekiai galėti būti apibrėžti gana tiksliai.

4.3

Tačiau to dar negalima pasakyti apie naujas psichoaktyviąsias medžiagas. Faktinis jų vartojimas ir visuomenės bei politikų reakcija šiuo klausimu labai skiriasi valstybėse narėse ir visame pasaulyje. Daugeliu atvejų pagrindiniai duomenys nerenkami arba nelyginami; atskiros tragedijos pritraukia žiniasklaidos dėmesį; politiniai veiksmai ne visada yra pagrįsti moksliniais faktais ir profesionaliais patarimais ir kartais jiems net prieštarauja; kiti glaudžiai su tuo susiję veiksniai, įskaitant daug labiau paplitusį ir daug didesnę žalą darantį alkoholio ir tabako vartojimą, laikomi pernelyg sudėtingais, kad jiems būtų galima taikyti vienodą reguliavimą; be to, akivaizdu, kad skiriasi senosios ir jaunosios kartos santykis su internetine prekyba ir socialiniais tinklais suvokimo formavimo procese, požiūris į riziką ir psichoaktyviųjų medžiagų (tiek senųjų, tiek naujų), vartojimas rekreaciniais tikslais.

4.4

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, dėl kurių nepaprastai sudėtinga rasti sprendimą dėl naujų psichoaktyviųjų medžiagų, reikėtų pacituoti dvi ankstesnėse EESRK nuomonėse pateiktas pastabas: „valstybė negali sukelti didesnės žalos ir pavojaus nei ta žala ir pavojus, nuo kurių ji gina savo piliečius“ (8) ir – tai taikoma ir daugeliui kitų reguliuotojams svarbių temų – „politika turi būti grindžiama duomenimis ir patirtimi, o ne atvirkščiai“ (9). Tai gali būti lengviau pasakyti, nei padaryti.

4.5

Šie pasiūlymai susirūpinimą kelia, žinoma, ne todėl, kad jie galėtų pakenkti, o veikiau todėl, kad jie nepakankamai veiksmingi ir gali trukdyti taikyti išsamesnius visuomenei svarbius daugiadisciplininius, duomenimis pagrįstus metodus, reikalingus norint bent jau susitarti dėl esamos padėties vertinimo ir konkrečioms gyventojų grupėms skirtų ilgalaikių tikslų. Jei dėl to neįmanoma susitarti iš anksto ir nenumatoma jokia politinė ir finansinė parama, tai turėtų būti pripažįstama rengiant pasiūlymą dėl ES lygmens reglamento.

4.6

EESRK pažymi, kad pasiūlymu siekiama kitų tikslų, įskaitant išspręsti problemas, susijusias su dvejopu naudojimu, neteisėtu legalių medžiagų naudojimu ES ir „teisėtų veiklos vykdytojų“ teisinio tikrumo trūkumu. Tačiau poveikio vertinime šie tikslai kiekybiškai neišreikšti, todėl pasiūlyme jiems skiriama labai nedaug dėmesio. Kitos galimybės užpildyti ankstesnių tesės aktų paliktas spragas iš viso nesvarstomos. Todėl sunku pasakyti, ar teisiniu pagrindu pasirinktas Sutarties straipsnis (SESV 114 straipsnis) šiuo atveju yra tinkamas ar ne. Norint patikslinti šį ir daugelį kitų punktų, būtų galima pasinaudoti statistiniais duomenimis apie iki šiol į sąrašą įtrauktų 300 medžiagų.

4.7

EESRK yra tvirtai įsitikinęs – ir ne kartą tai pakartojęs – kad pasiūlos reguliavimas yra tik viena sprendimo dalis ir pats savaime vargu ar duos naudingų ar išmatuojamų rezultatų. Daugiau dėmesio reikia skirti paklausos suvokimui – ir rasti geresnius būdus, kaip užtikrinti, kad pasiūlos tenkinimas keltų kuo mažesnę riziką. Kaip visada, be rizikos apsieiti neįmanoma, tačiau ją galima gerokai sumažinti. Tačiau geresni ir tinkamai platinami duomenys turėtų padėti.

4.8

EESRK taip pat pažymi, kad baudžiamosios sankcijos turėtų būti taikomos tik siekiantiems gauti komercinės naudos iš prekybos tomis medžiagomis, kurios jau žinomos kaip uždraustos arba galinčios rimtai pakenkti žmonių sveikatai. Tai visų pirma taikoma naujoms psichoaktyviosioms medžiagoms, kurių atveju rizika, turimomis žiniomis, manoma yra mažesnė nei „senų“ arba neįtrauktų į sąrašą psichoaktyviųjų medžiagų. Tokiais atvejais vartotojų įkalinimas ir neišvengiamas jų sąlytis su „senomis“ psichoaktyviosiomis medžiagomis būtų pats blogiausias sprendimas tiek konkrečiam asmeniui, tiek ir visai visuomenei. Norint, kad konkrečios ES gyventojų grupės, visų pirma tiesiogiai su šia problema susijęs jaunimas, pasitikėtų taikomomis priemonėmis, pasiūlyme tai būtina aiškiai nurodyti.

5.1

Pasiūlyme pateikiamos kai kurių, tačiau ne visų pagrindinių vartojamų sąvokų apibrėžtys, tačiau nepaaiškinama, kaip reikėtų jas taikyti šioje neįprastos struktūros, sparčiai augančioje, iš dalies teisėtoje, iš dalies neteisėtoje, iš dalies skaidrioje, iš dalies reguliuojamoje rinkoje, kurios produktai dažniausiai gaminami už ES ribų. „Ekonominės veiklos vykdytojo“ sąvoka neapibrėžta, ir galima daryti prielaidą, kad tai gali būti teisėtas prekiautojas (tiesioginė prekyba arba per „headshop“ arba internetu) arba neteisėtas prekiautojas (prekiaujantis uždraustomis narkotinėmis medžiagomis. Ką visuotinės prekybos internetu laikais reiškia sąvoka „pateikimas į rinką“? Kodėl „mišinys“ gali būti sudarytas tik iš dviejų arba daugiau naujų psichoaktyviųjų medžiagų, o ne, pavyzdžiui, vienos naujos psichoaktyviosios medžiagos ir įvairaus kiekio tabako, kofeino, žolelių arba inertinių priedų? Ar nevertėtų dėmesį sutelkti į „naudotojus“, apibrėžiant juos, kaip „asmenis, vartojančius naujas psichoaktyviąsias medžiagas be gydytojo priežiūros“, užuot orientavusis į daug platesnę „vartotojų“ grupę („fizinis asmuo, kuris veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo amatu, verslu ar profesija“), kurių dauguma nieko bendro su šiomis medžiagomis neturi? Jei pasiūlymas turi būti proaktyvus, o ne reaktyvus, ar nederėtų dėmesį sutelkti ir į naujas psichoaktyviąsias medžiagas, kurių „atsiradimo, remiantis moksliniais tyrimais ir vertinimais, pagrįstai tikėtina sulaukti“? Be to, kritiškai vertinama tai, kad įrodinėjimo pareiga nuo tiekėjų, kurie turėtų įrodyti, kad jų produktai kelia „mažą riziką“, perkeliama ENNSC ir Komisijai – tokiu būdu galima pamanyti, kad jos suteikia leidimą prekiauti šiais produktais.

5.2

Reikėtų tiksliau išdėstyti naujų psichoaktyviųjų medžiagų apibrėžtį – galbūt užuot vadinus „naujomis“, (pagal šį ES pasiūlymą) reikėtų jas vadinti „apie kurias pranešta“, nes kalbant apie „naujas“, omeny turimos galiojančios JT konvencijos. Atsižvelgiant į tai, kad periodiškai neatliekami (ir negali bei neturėtų būti atliekami) šių medžiagų psichoaktyviųjų savybių bandymai vadovaujantis REACH arba kitais medžiagoms taikomais teisės aktais, sukaupta labai nedaug informacijos, koks medžiagos kiekis gali turėti (arba būti parduodamas, kaip turintis tokį poveikį) didesnį ar mažesnį tokį poveikį. Kadangi sąvoka „psichoaktyvioji medžiaga“ taikoma tik tada, kai atitinkamą poveikį jaučia žmonės, akivaizdu, kad bandymų su gyvūnais trūkumai yra akivaizdūs.

5.3

EESRK kelia susirūpinimą tai, kad pasiūlyme daugiausia dėmesio skiriama atskiroms medžiagoms, o ne plačiai prekiaujamiems mišiniams. Pasiūlyme nustatomas tvarkaraštis, kurio agentūros turi laikytis imdamosi veiksmų – tačiau tai negalioja Komisijai, kuriai nenumatytas joks tvarkaraštis nei bendrai ataskaitai inicijuoti, nei rizikos vertinimui atlikti. Procedūra pradedama taikyti „kelioms“ valstybėms narėms įvardinus tą pačią naują psichoaktyviąją medžiagą; kyla klausimas – kodėl neužtenka vienos valstybės narės, jei atvejis rimtas? Kiek valstybių narių yra „keletas“? Be to, neaišku, kokių veiksmų Komisija imsis (galimo) tolesnės agentūrų perduodamos informacijos nebuvimo atveju – o tai labai svarbu, jei nebus valstybių narių politinio indėlio. Pasiūlymu nenumatomi veiksmai pagal kitus ES arba valstybių narių teisės aktus, pavyzdžiui, ženklinimo arba prekybos teisės aktus, bendros vartotojų apsaugos, arba kitus chemijos, medicinos arba maisto saugos ir apsaugos teisės aktus. Narkotikų vartotojų reikmenų parduotuvės („headshops“), jei joms leista tęsti veiklą, turėtų visapusiškai laikytis vartotojų apsaugos teisės nuostatų.

5.4

EESRK ypatingą susirūpinimą kelia papildomų šiam darbui skirtų lėšų stoka. Jei numatytus tikslus galima įgyvendinti turimomis lėšomis, kodėl šios procedūros netaikomos jau dabar? Ar galima pasiekti svarių rezultatų neskyrus papildomų lėšų? Ar tikrai reikalingas (valstybėms narėms skirtas) reglamentas, norint nustatyti, kaip įvairios ES agentūros turi bendradarbiauti – o gal, remiantis turima patirtimi, šiuos vidinius procesus abipusiu sutarimu būtų galima keisti tinkamesniu metu?

5.5

EESRK pažymi, kad poveikio vertinimui, kuriuo šis pasiūlymas pagrįstas, trūksta palyginamųjų duomenų iš visų valstybių narių apie naujų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą, poveikį ir su tuo susijusias sveikatos priežiūros išlaidas. Jei būtų galima parodyti, kad šios išlaidos yra didelės ir patiriamos visose valstybėse narėse, tada ES agentūrų veikla būtų ekonomiškai efektyvi. EESRK nerimą kelia tai, kad pasiūlyme nenustatomi būtiniausi ataskaitų teikimo standartai – savo ruožtu, nustačius šiuos standartus, prireiks skirti daugiau pripažinimo ir paramos dažniausiai savanoriškais pagrindais dirbantiems nacionaliniams ryšių punktams, perduodantiems svarbius duomenis per REITOX.

5.6

EESRK pritaria, kad, taikant iš anksto suderintus kriterijus, būtina atlikti naujų psichoaktyviųjų medžiagų vidinį skirstymą į keliančias mažą, vidutinę ir didelę riziką – atsižvelgiant į šiuo metu turimus įrodymus. Tačiau tai neturi būti suprantama kaip teisėtos ar saugios prekybos leidimas, ir bet kuriuose viešai prieinamuose sąrašuose tai turėtų būti aiškiai nurodyta. Atsižvelgiant į duomenų trūkumą ir sunkumus, susijusius su kiekybiniu rizikos įvertinimu, galima tikėtis, kad perkvalifikavimas bus atliktas naujų duomenų pagrindu. .

5.7

Be to, EESRK pritaria galiojančioms ENNSC rekomendacinėms pastaboms dėl naujų psichoaktyviųjų medžiagų rizikos įvertinimo, pagal kurias kitos „senos“ arba į „naujos psichoaktyviosios medžiagos“ apibrėžtį neįtrauktos, tačiau plačiai vartojamos psichoaktyviosios medžiagos, būtų vienodu mastu įtrauktos į sąrašą, kaip orientaciniai parametrai, įskaitant, pavyzdžiui, heroiną, kokainą, kanapes, ekstazį, alkoholį ir tabaką. Jei to neįmanoma atlikti, net ir turint duomenis, tada tai nepavyks su naujomis psichoaktyviosiomis medžiagomis, apie kurias duomenų turima mažai, jie neišsamūs ir dažnai prieštaringi; gali būti, kad naujai prekyboje atsiradusios naujos psichoaktyviosios medžiagos gali turėti nedidelį socialinį, nusikalstamą poveikį arba poveikį aplinkai, tačiau nekontroliuojamai vartojamos jos vis tiek gali būti labai pavojingos žmonių sveikatai.

5.8

EESRK mano, kad taikant visapusiškesnį požiūrį į priklausomybę ir narkomaniją, būtų galima taip pat imtis geriau finansuojamų nacionalinio lygmens prevencinių priemonių ir taikyti geresnį medicininį gydymą. Šiuo atveju labai svarbu suvokti skirtingų amžiaus grupių (10–18, 18–25 ir 25+) gyvenimo būdą ir pažiūras. Socialiniams tinklams ir internetinei prekybai bei konsultavimo paslaugoms jau dabar tenka svarbus vaidmuo formuojant tendencijas arba dalijantis perspėjimais apie riziką, o ateityje šios priemonės darys vis didesnę įtaką priimant asmeninius sprendimus šioje srityje. Būtina skatinti ir visapusiškai finansuoti šios srities stebėsenos projektus. Tinkama sveikatos apsauga turėtų būti svarbesnė nei teisingumas ir vidaus rinka.

5.9

EESRK pripažįsta, kad atėjus laikui prireiks teisinių nuostatų; tačiau šiuo metu visiškai neaišku kokių ir kokios formos teisės aktų reikės. Valstybės narės problemas suvokia skirtingai, pirmenybę teikia skirtingiems sprendimas, todėl jos turi turėti galimybę imtis veiksmų skirtingais laikotarpiais. Visame pasaulyje draudimai ir leidimai labai skiriasi. Būtų labai naudinga stebėti pokyčius dviejose kaimyninėse ekonominiu ir kultūriniu požiūriu panašiose Pietų pusrutulio šalyse – Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Šioje srityje labai svarbu bendradarbiauti su JAV ir kitomis šalimis, kuriose išplėtota prekyba internetu. Prekybinėse derybose su Kinija ir Indijoje reikėtų aptarti priemones, kaip sumažinti senų, į „naujos psichoaktyviosios medžiagos“ apibrėžtį neįtrauktų ir naujų psichoaktyviųjų medžiagų gamybą ir pardavimą.

5.10

Tai visų pirma pasaulinė problema – ir atliekant bet kokį tolesnį poveikio vertinimą ar rengiant pasiūlymą dėl reglamento į tai būtina atsižvelgti ir apsvarstyti platesnį galimų veiksmų spektrą, nors iš pradžių ES lygiu tai įgyvendinti gali atrodyti ir neįmanoma. Šioje srityje ENNSC tenka pagrindinis vaidmuo. Prireikus turėtų būti skiriama papildomų lėšų. Reikėtų glaudžiau koordinuoti susijusias mokslinių tyrimų programas ir plačiau dalytis jų rezultatais. Reikia tikėtis, kad prireikus teisės aktų – nesvarbu kokio lygmens – jie bus labiau pagrįsti įrodymais, kad galėtų išspręsti pirmiau išvardytas problemas.

11.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 177/58

1.1

Komitetas palankiai vertina ir remia komunikate ir dviejuose pasiūlymuose dėl teisės akto Komisijos pasiūlytus veiksmus, tačiau norėtų, kad būtų atsižvelgta į toliau pateiktas rekomendacijas.

1.2

Komitetas mano, kad viena iš priežasčių, dėl kurių vidaus vandenų transportui nepavyko padidinti savo dalies transporto rinkoje yra tai, kad pastaraisiais metais jam nebuvo skiriama pakankama politinė ir finansinė parama.

1.3

Todėl Komitetas ragina Komisiją Europos infrastruktūros tinklų priemonėje (EITP) ir tam tikruose programos „Horizontas 2020“ skyriuose, visų pirma skirtiems inovacijoms, vandenų keliams ir vidaus vandenų laivybai numatyti pakankamai lėšų Komisijos programoje numatytiems tikslams įgyvendinti ir mano, kad atsižvelgiant į esamą padėtį ši suma turėtų siekti ne mažiau nei 20 proc. minėtų programų biudžeto; Komitetas taip pat prašo Komisijos remti valstybes nares ir jas paraginti prižiūrėti ir išplėsti infrastruktūrą. Be to, būtina parengti naujus finansavimo mechanizmus.

1.4

Komitetas pabrėžia infrastruktūros svarbą įgyvendinant Komisijos tikslus ir kartu ragina valstybes nares vykdyti šioje kompetencijos srityje prisiimtus įsipareigojimus. Šiuo klausimu Komitetas primena strategiją dėl Dunojaus regiono (2010 m.), skirtą skatinti Dunojaus pakrantės šalių vystymąsi, ir deklaraciją pasirašyta 2012 m. birželio mėn.

1.5

Komitetas remia Dunojaus regiono strategiją, tačiau pabrėžia, kad ši strategija, kaip ir 2012 m. pasirašyta deklaracija, iki šiol tinkamai neįgyvendinta. Jis taip pat ragina Komisiją sudaryti darbo grupę, kuri stebėtų, kaip laikomasi pagal šią strategiją ir deklaraciją pasirašytų susitarimų.

1.6

Komitetas ryžtingai remia Komisijos tarnybų rengiamą darbo dokumentą NAIADES dėl sektoriaus lygmeniu taikomų aplinkai mažiau žalingo laivyno eksploatavimo priemonių. Jis taip pat norėtų, kad tam būtų numatyti pakankami finansiniai ištekliai visų pirma siekiant pasinaudoti proga, praleista įgyvendinant programą NAIADES I.

1.7

Komitetas, atsižvelgdamas į ankstesnes savo nuomones dėl socialinės apsaugos šiame sektoriuje, ragina suinteresuotąsias šalis šioje srityje įgyvendinti papildomas iniciatyvas. Šiuo požiūriu suderinimas, kurį ES lygmeniu numatyta atlikti profesijų profilio ir profesinių kvalifikacijų koordinavimo srityje plėtojant socialinį dialogą, yra labai svarbus ir šioje srityje Komisija, glaudžiai bendradarbiaudama su upių komisijomis, įskaitant Centrinę laivybos Reinu komisiją, imsis konkrečių veiksmų.

1.8

Komitetas mano, kad pasiūlymai dėl Europos Sąjungos ir upių komisijų tarpinstitucinio bendradarbiavimo yra svarbus žingsnis. Jis ragina susijusias institucijas atidžiai koordinuoti skirtingas teisines sistemas ir taip užtikrinti numatytą suderinimą.

2.1

Kasmet vandens keliais vežama maždaug 500 mln. tonų krovinių, tai tolygu 25 mln. sunkvežimių pervežamų krovinių ir pervežama 140 mlrd. tonkilometrių. Be to, vidaus vandenų transportas atlieka gana svarbų vaidmenį vežant keleivius, pavyzdžiui, turizmo sektoriuje (kruiziniai laivai, vienos dienos ekskursijos) arba vis dažniau miesto ir priemiestiniame transporte (pvz., kelto paslaugos).

2.2

Įprastinės transporto rinkos, pavyzdžiui, nesupakuotų krovinių gabenimas dideliais atstumais, vis dažniau papildomas naujomis novatoriškomis paslaugomis. Jas teikiant svarbus vaidmuo tenka vidaus vandenų laivybai, kuri tampa vis reikšmingesnė, įskaitant trumpųjų nuotolių laivybą.

2.3

Atsižvelgiant į vidaus vandenų laivybos teikiamas galimybes pasiekti masto ekonomijos ir efektyviai vartoti energiją, šiai laivybai būdingos mažiausios rinkoje išorės sąnaudos, susijusios su anglies dioksido kiekio išmetimu, triukšmu, avarijomis ir spūstimis. Šia aukščiausius pasaulyje saugos standartus atitinkančia transporto rūšimi Europoje gabenama daugiausia pavojingųjų krovinių.

2.4

Vidaus vandenų laivybos sektoriuje dirba apie 44 000 asmenų; maždaug 12 000 darbo vietų su sektoriumi susijusios netiesiogiai. Minėtame sektoriuje trūksta kvalifikuotų darbuotojų, taigi jis atveria perspektyvas darbo rinkoje ieškantiems darbo asmenims. Naujos mokymo programos ir karjeros perspektyvos atveria jaunimui patrauklias karjeros galimybes.

2.5

Vidaus vandenų laivybos sektorius veikia visiškai liberalizuotoje rinkoje, tačiau nuo 2008 m. jis patiria ekonomikos krizės pasekmes. Dėl ekonomikos nuosmukio pastaraisiais metais sumažėjo transporto apimtys, o tai lėmė vidaus vandenų laivybos perteklinį pajėgumą, ir sumažėjo transporto kainos. Įvairūs tyrimai rodo, kad ši padėtis negerės dar keletą metų.

2.6

Platus Europos vidaus vandenų kelių tinklas, besidriekiantis 37 000 km upėmis ir kanalais, vis dar yra pakankamai pajėgus perimti papildomus transporto srautus. Vis dėlto tokia perspektyva reikalauja geros vidaus vandenų kelių sistemos priežiūros. Visų pirma dėl nacionalinių biudžetų sumažinimo vidaus vandenų keliai nebuvo gerai prižiūrimi ir nebuvo galima užtikrinti trūkstamų jungčių, įskaitant veiksmų programos NAIADES I laikotarpiu (2006–2014 m.). Be to, įgyvendinti vidaus vandenų kelių infrastruktūros projektus trukdė ilgos ir lėtos procedūros ir nereikalinga administracinė našta.

3.1

2013 m. rugsėjo 10 d. Komisija paskelbė komunikatą „Kokybiškas vidaus vandenų kelių transporto kūrimas – NAIADES II“. Jame Komisija pažymi, kad NAIADES I padarė didelį skatinamąjį poveikį, tačiau ekonominės ir ekologinės vidaus vandenų laivybos perspektyvos toliau blogėja ir visiškai nepasiekta pažangos sprendžiant infrastruktūros problemas. Be to, sektorius patiria ekonomikos krizę, kuri lemia perteklinį pajėgumą.

3.2

Šios transporto rūšies galimybės ir jam tenkantys iššūkiai paskatino Komisiją priimti sprendimą tęsti savo vidaus vandenų laivybos veiksmų programą. Programoje NAIADES siekiama ilgalaikių struktūrinių pokyčių, tačiau nesikišant į liberalizuotą rinką.

3.3

Programoje NAIADES II siūlomi konkretūs veiksmai šiose srityse:

3.4

Šią veiksmų programą papildo du pasiūlymai dėl teisės akto, iš kurių viename nurodyti vidaus vandenų laivybai keliami techniniai reikalavimai, o kitu iš dalies keičiamas reglamentas dėl laivyno pajėgumo. Šios dvi priemonės jau seniai galioja vidaus vandenų laivybos sektoriuje. Naujais Komisijos pasiūlytais teisės aktais siekiama modernizuoti atitinkamas teisines priemones. Be to, Komisijos dokumente pateiktas išsamus darbo dokumentas dėl aplinkai mažiau žalingo laivyno eksploatavimo.

3.4.1

Komisijos pasiūlymo dėl naujos techninės direktyvos, kuria iš dalies keičiama direktyva 2006/87/EB, tikslas – geriau susieti įvairias reguliavimo institucijas ir numatyti mechanizmą, kuris padėtų užtikrinti jų veiksmų koordinavimą. Tai pirmas konkretus reglamentavimo lygmeniu numatytas žingsnis, kuriuo siekiama institucinio bendradarbiavimo.

3.4.2

Komisijos pasiūlymu, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 718/1999 dėl Bendrijos laivyno pajėgumo, siekiama numatyti daugiau atvejų, kuriais vandenų kelių transporto sektoriaus organizacijos gali pasinaudoti rezervinio fondo lėšomis, visų pirma ekologiniais tikslais. Šis pasiūlymas susijęs su visomis pasiūlytomis priemonėmis.

3.5

Jame minimi įvairūs dalyviai, galintys dalyvauti įgyvendinant komunikate numatytus tikslus. Už kokybiškos infrastruktūros kūrimą atsakinga ES ir valstybės narės. Tai pasakytina ir apie teisinio pagrindo, kuris turi sudaryti visiems vienodas konkurencijos sąlygas vidaus rinkoje, tobulinimą. Sektoriui tenka atsakomybė užtikrinti rinkos skaidrumą ir diegti inovacijas.

3.6

Komunikate taip pat nagrinėjamas valdymo kokybės gerinimo aspektas. Dėl istorinių priežasčių vidaus vandenų laivybos sektoriuje galioja skirtingos norminės bazės. Teisė laisvai judėti didžiosiomis Europos upėmis numatyta tarptautiniuose susitarimuose ir su jais susijusiuose teisės aktuose. Be to, ES suteikti įgaliojimai vidaus vandens kelių srityje. Komisija rekomenduoja laikytis naujo modelio siekiant spręsti įgaliojimų ir veiklos dubliavimosi problemas. Pagal šį modelį numatyta glaudžiai bendradarbiauti su Centrinės laivybos Reinu komisija (CRK). Šiuo tikslu pasirašytas susitarimas.

3.7

NAIADES II neskirtas atskiras biudžetas pasiūlytoms priemonėms finansuoti. Finansavimo klausimu komunikate nurodomas ES lygmuo: pagal Europos infrastruktūros tinklų priemonę (ETTP) bus finansuojamos investicijos į infrastruktūrą, o pagal programą „Horizontas 2020“ – moksliniai tyrimai, plėtra ir inovacijos. Be to, pagal šias dvi priemones turėtų būti skiriama finansinė parama programai ir aplinkai mažiau žalingo laivyno eksploatavimui.

3.8

Komisija nori siekti platesnių užmojų skatinant vidaus vandenų kelių transporto sektorių ir sutelkti dėmesį į didžiausią pridėtinę vertę turinčius sektorius. Šioje srityje ji taip pat tikisi valstybių narių ir sektoriaus indėlio.

4.1

Komitetas ryžtingai pritaria geresniam vidaus vandenų transporto pajėgumų panaudojimui visų pirma atsižvelgiant į didelius šios transporto rūšies privalumus transporto paslaugų teikimo, tvarumo ir išorės sąnaudų požiūriu. Šios transporto rūšies svarba ir potencialas atveria plačias perspektyvas tiek prekių, tiek keleivių vežimo srityje. Be su kruiziniais laivais susijusios veiklos, vandens transportas atlieka vis svarbesnį vaidmenį didelio gyventojų tankio miesto zonose, kuriose naudojamasi kelto paslaugomis.