7.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 174/1

—

atsižvelgdamas į savo Misijos deklaracijoje (1) nurodytą siekį skatinti daugiapakopį valdymą Europos Sąjungoje ir už jos ribų;

—

atsižvelgdamas į savo Baltąją knygą dėl daugiapakopio valdymo (2), kurioje siūloma parengti Daugiapakopio valdymo chartiją siekiant, kad panašiai ir bendrai suvokiamas Europos valdymas taptų Europos Sąjungos pagrindine vertybe;

—

atsižvelgdamas į tai, kad Europos Sąjungos valstybių arba vyriausybių vadovai Berlyno deklaracijoje (3) pripažino daugiapakopio valdymo svarbą Europos integracijos procesui;

—

atsižvelgdamas į tai, kad bendrosiose struktūrinių fondų nuostatose daugiapakopis valdymas įtvirtintas kaip pagrindinis sanglaudos politikos įgyvendinimo principas (4);

—

remdamasis Europos vietos savivaldos chartija (5) ir atsižvelgdamas į Europos Tarybos vietos ir regionų valdžios institucijų kongreso paramą šiam procesui, visų pirma siekiant perkelti šią Chartiją į Europos Tarybos teisinę sistemą;

—

atsižvelgdamas į tai, kad, nors ši Chartija yra teisiškai neprivaloma, ją pasirašiusieji įsipareigos aiškinti ir propaguoti daugiapakopio valdymo principą;

—

atsižvelgdamas į tai, kad Chartija gali prisidėti prie fiskalinio konsolidavimo, todėl su ja susijusi veikla ir priemonės neturėtų padidinti biurokratizmo ar išlaidų;

—

atsižvelgdamas į tai, kad būtina sutelkti visus valdymo lygmenis siekiant padidinti Europos demokratinę atskaitomybę ir užtikrinti veiksmingumą, taip pat užtikrinti didesnį jų veiksmų nuoseklumą bei papildomumą;

1.

pritaria Daugiapakopio valdymo Europoje chartijos projektui;

2.

rekomenduoja visoms Europos Sąjungos vietos ir regionų valdžios institucijoms bei kitų valdžios lygmenų (nacionalinio, Europos, tarptautinio) atstovams laikytis šios Chartijos principų nuo pat jos pasirašymo kampanijos pradžios;

3.

ragina valstybes nares ir nacionalines valdžios institucijas laikytis Chartijos ir praktikoje įgyvendinti joje nustatytus principus ir mechanizmus, kad būtų labiau atsižvelgta į vietos ir regionų valdžios institucijų legitimumą ir atsakomybę;

4.

prašo Europos Sąjungos institucijų rengiant, įgyvendinant ir vertinant Europos strategijas ir politiką nuolat vadovautis Chartijos principais ir dar kartą ragina Europos Komisiją imtis reikiamų veiksmų užtikrinti didesnį skaidrumą ir dalyvaujamąsias procedūras, grindžiamas svarbiausiomis šios naujos Chartijos vertybėmis ir principais (6);

5.

ragina vietos ir regionų valdžios institucijų asociacijas, jų tinklus ir šį procesą norinčius paremti politikus oficialiai pareikšti savo paramą;

6.

ragina visas suinteresuotąsias šalis dėti pastangas, kad įgyvendinant pasiūlytus principus ir mechanizmus netaptų sudėtingesnis sprendimų priėmimo procesas ir nepadidėtų vietos regionų valdžios institucijoms tenkanti administracinė ir finansinė našta;

7.

įsipareigoja padėti kaupti su ES sprendimų priėmimo procesu susijusią gerąją patirtį, skatinti Chartiją pasirašiusių vietos valdžios institucijų tinklaveiką, taip pat aktyviai siūlyti ir skatinti įgyvendinti konkrečius daugiapakopio bendradarbiavimo projektus;

8.

įpareigoja savo pirmininką perduoti šią rezoliuciją valstybėms narėms, Europos Komisijos, Europos Parlamento ir ES Tarybos pirmininkams ir Europos Tarybos vietos ir regionų valdžios kongreso pirmininkui.

7.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 174/5

1.

pripažįsta, kad Ukrainos ateities klausimą turi spręsti visa Ukrainos tauta. Dėl būsimo Ukrainos kelio demokratiškai priimti sprendimą gali tik Ukrainos tauta be jokios kitos užsienio šalies spaudimo ar kišimosi;

2.

dar kartą išreiškia (1) solidarumą su Ukraina ir jos piliečiais ir pabrėžia, kad dabartinė krizė turi būti išspręsta taikiai;

3.

smerkia neteisėtus Rusijos Federacijos kėsinimosi į Ukrainos suverenitetą ir teritorijos vientisumą veiksmus ir 2014 m. kovo 16 d. surengtą „referendumą“ Kryme dėl prisijungimo prie Rusijos Federacijos laiko visiškai nelegaliu ir neteisėtu, akivaizdžiai pažeidžiančiu Ukrainos konstituciją ir tarptautines sutartis; ragina Rusijos Federaciją ir Ukrainą visapusiškai laikantis atitinkamų tarptautinių susitarimų dėl Krymo kiek įmanoma greičiau pradėti kalbėtis, kad būtų sumažina įtampa ir regione pasiektas status-quo ante;

4.

ragina Rusijos Federaciją susilaikyti nuo bet kokių karinių, politinių ar ekonominių grasinimų kaimyninių šalių vientisumui ir sustabdyti karinių pajėgų telkimą prie Ukrainos sienos, Padniestrės regione ir prie Baltijos šalių sienų; sunerimęs dėl naujausių įvykių Moldovoje – ypač atsižvelgiant į Gagaūzijos regione organizuojamą referendumą, kurį inicijuoja išorės jėgos – kur panašiai kaip Ukrainoje, užsienio jėgos bando Moldovai užkirsti kelią į ES; ragina Rusiją skubiai imtis veiksmų ir užtikrinti visų Krymo piliečių, ypač ukrainiečių mažumos ir Krymo totorių, teisių ir turto apsaugą;

5.

smerkia nuolatinį nepakeliamą pilietinės visuomenės ir spaudos bei žiniasklaidos atstovų Kryme bauginimą;

6.

pritaria raginimams pradėti veiksmingas derybas dėl taikaus sprendimo prižiūrint ESBO kontaktinei grupei ir visateisės, tinkamai sudarytos ESBO stebėtojų misijos išsiuntimui į Krymą;

7.

palankiai vertina tai, kad 2014 m. kovo 21 d. pasirašyti Ukrainos ir Europos Sąjungos asociacijos susitarimo politinės dalies skyriai; pritaria tam, kad kuo greičiau būtų priimtas sprendimas laikinai panaikinti muito mokesčius į Europos Sąjungą eksportuojamoms Ukrainos prekėms;

8.

pritaria kovo mėn. Europos Sąjungos Tarybos sprendimui paskubinti asociacijos susitarimų su Moldova ir Gruzija pasirašymą; pabrėžia, kad Moldovai skirtos ES finansinės priemonės turėtų sparčiau duoti rezultatų, kad būtų galima paremti Moldovos kelią į Europą;

9.

dar kartą primena raginimą, kad Rytų partnerystės šalių vietos ir regionų valdžios institucijų konferencijos (CORLEAP) šalių partnerių vietos ir regionų valdžios institucijos paremtų ir puoselėtų Europos vertybes ir perspektyvas;

10.

labai pritaria Ukrainos tautos siekiui laikytis demokratijos, laisvės, žmogaus teisių bei teisinės valstybės principų;

11.

ragina Ukrainos vyriausybę ir toliau užtikrinti, kad šalyje būtų visapusiškai gerbiamos mažumos laikantis šalies tarptautinių įsipareigojimų, vadovaujantis Europos žmogaus teisių konvencija, Helsinkio baigiamuoju aktu ir Europos regioninių arba mažumų kalbų chartija;

12.

siūlo į atnaujintą konstituciją, kuri turėtų būti rengiama po 2014 m. gegužės mėn. vyksiančių prezidento rinkimų, įtraukti subsidiarumo ir proporcingumo principų ir vietos autonomijos pagal vietos savivaldos chartiją laikymąsi;

13.

ragina Ukrainos vyriausybę pradėti įgyvendinti plačią administracinių ir struktūrinių reformų programą numatant politinius, ekonominius ir socialinius pokyčius, tvarų decentralizacijos procesą ir atsakomybės bei išteklių perdavimą vietos ir regionų valdžios institucijoms;

14.

nurodo, kad Krymas ir Sevastopolis turi ypatingą autonomijos statusą Ukrainos valstybėje; šio ypatingo statuso užtikrinimas turi būti dar vienas pagrindas įveikti esamą krizę;

15.

dar kartą primena, kad yra visapusiškai įsipareigojęs dalyvauti teikiant bendrą ES pagalbą vietos ir regionų valdžios institucijoms ieškant tinkamų sprendimų krizei įveikti ir dalytis geriausia patirtimi bei žiniomis su partneriais Ukrainoje decentralizacijos klausimais. Yra pasirengęs greitai užmegzti naujus ryšius ir prisiimti platesnių pilietinių įsipareigojimų su Ukrainos miestelių, miestų ir regionų organais, taip pat su pilietinėmis organizacijomis ir pilietine visuomene, kurios laikosi vietos demokratijos ir atskaitomybės principų;

16.

ragina Ukrainą užtikrinti, kad 2014 m. gegužės 25 d. vyksiantys prezidento rinkimai būtų demokratiški ir skaidrūs ir tikisi, kad bus surengti pirmalaikiai parlamento rinkimai;

17.

įgalioja Regionų komiteto pirmininką perduoti šią rezoliuciją Europos Parlamento pirmininkui, Europos Sąjungos Tarybos pirmininkui, Europos Komisijos pirmininkui, ES pirmininkaujančiai Graikijai ir Sąjungos vyriausiajam įgaliotiniui užsienio reikalams ir saugumo politikai.

7.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 174/7

Pranešėjas

Arnoldas Abramavičius (LT/ELP), Zarasų rajono savivaldybės meras ir savivaldybės tarybos narys

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas „2013–2014 m. plėtros strategija ir pagrindiniai uždaviniai“

COM(2013) 700 final

1.

pažymi, kad šioje nuomonėje pabrėžiama jo parama plėtros procesui ir atkreipiamas dėmesys į vietos ir regionų valdžios institucijų pagrindinį vaidmenį rengiant tiek ES, tiek ir šalis kandidates ir jų skirtingų lygmenų administracijas bei piliečius plėtros procesui; toliau pateikia pasiektos pažangos įvertinimą ir konkrečius pasiūlymus Vakarų Balkanų šalims (Juodkalnijai, Buvusiajai Jugoslavijos Respublikai Makedonijai, Serbijai, Albanijai, Bosnijai ir Hercegovinai ir Kosovui* (1)), Turkijai ir Islandijai, taip pat savo įžvalgas dėl būsimos įvykių raidos šioje srityje;

2.

primena, kad 2014 m. numatoma pradėti antrosios Pasirengimo narystei pagalbos priemonės (PNPP II), kuriai 2014–2020 m. laikotarpiu skirtas 11,7 milijardo eurų finansavimas, įgyvendinimą;

3.

pakartoja, kaip svarbu pasirengimo narystei proceso metu pagerinti ekonominį valdymą ir konkurencingumą (2) siekiant įvykdyti ekonominį stojimo kriterijų, t. y. pasiekti veikiančios rinkos ekonomikos statusą; šiuo požiūriu Komitetas primena, kad svarbu užtikrinti, kad šalių kandidačių mažosios ir vidutinės įmonės, ypač tos įmonės, kurios veikia ne miesto vietovėse, būtų tinkamai pasiruošusios; šio klausimo svarbą patvirtina tai, kad nė viena Vakarų Balkanų valstybė kol kas negali pasigirti turinti veikiančią rinkos ekonomiką;

4.

dar kartą pakartoja, kad svarbu skatinti lyčių lygybę šalyse kandidatėse, ir pabrėžia vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį didinant visuomenės informuotumą šiuo klausimu;

5.

apgailestauja dėl Islandijos vyriausybės ketinimo atsiimti paraišką dėl narystės ES ir mano, kad Islandijos įstojimas į ES būtų buvęs abipusiai naudingas;

6.

dar kartą ragina Europos Komisiją atsižvelgti į vietos ir regionų savivaldos padėtį šalyse kandidatėse ir potencialiose šalyse kandidatėse, nes tai svarbus decentralizacijos pažangos vertinimo aspektas ir būtina išankstinė sklandžiai veikiančios daugiapakopio valdymo sistemos kūrimo sąlyga;

7.

itin teigiamai vertina du neseniai nustatytus plėtros principus: 1) Tarybos 2011 m. patvirtintą principą, pagal kurį derybos dėl „Teisminių institucijų ir pagrindinių teisių“ ir „Teisingumo, bei laisvės ir saugumo“ skyrių pradedamos stojimo derybų etapų pradžioje, tokiu būdu užtikrinant sklandžiai veikiančią teismų sistemą, efektyvią kovą su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija, o tai yra svarbios stojimo sąlygos etapuose ir 2) Tarybos 2013 m. patvirtintą principą, pagal kurį svarbiausia padėti ekonomikos pagrindus ir tenkinti ekonominius kriterijus, nes tai labai svarbu ekonomikos vystymuisi ir kuriant palankią verslo bei investicijų aplinką;

8.

atkreipia dėmesį į ankstesnių plėtros etapų patirtį, kuri parodė, jog narystės siekiančioms šalims narystės ES perspektyva tapo didele paskata įgyvendinti būtinas politines ir ekonomines reformas;

9.

pabrėžia, kad ES plėtra yra dvikryptis procesas, o tai reiškia, kad gerai pasiruošti turi ne tik narystės siekiančios šalys – Europos Sąjunga turi būti pajėgi priimti naujas valstybes nares ir turi būti tikrai pasiryžusi padėti šioms valstybėms įveikti joms iškylančius sunkumus;

10.

yra tvirtai įsitikinęs, kad būtina laikytis ES valstybių narių, šalių kandidačių ir kitų šalių geros kaimynystės santykių principo ir atsižvelgti į šių šalių pasienio ir regioninio bendradarbiavimo plėtojimo naudą ir svarbą;

11.

ragina Europos Komisiją imtis visų reikiamų priemonių, kad visos šalys kandidatės, besiruošdamos stojimui į ES, galėtų pasinaudoti antrąja PNPP;

12.

primena apie energijos ir transporto jungčių svarbą darniam regionų vystymuisi ir teigiamai vertina Komisijos dėmesį šiai problemai, parodytą naujausiame jos komunikate dėl plėtros strategijos;

13.

pakartoja, kaip svarbu turėti efektyvius vietos ir regionų valdymo lygmenis, ir atkreipia dėmesį į rekomendacijas stiprinti vietos savivaldą narystei besirengiančiose šalyse ir didesnį prioritetą teikti viešojo administravimo reformai;

14.

teigiamai vertina Komisijos ketinimus aktyviai propaguoti saviraiškos laisvę narystei besirengiančiose šalyse ir pažymi, kad vietos ir regionų žiniasklaida paprastai turi mažiau finansinių išteklių ir labiau pasiduoda išorės spaudimui, todėl jai reikia daugiau pagalbos ir mokymų;

15.

pažymi, jog sėkmingas romų integravimas pirmiausia priklauso nuo vietos valdžios institucijų ir ragina daugiau dėmesio skirti atitinkamų narystei besirengiančių šalių vietos valdžios institucijų gebėjimui imtis priemonių šioje srityje;

16.

pakartoja, jog labai svarbi yra piliečių parama plėtros procesui ir pabrėžia vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį sutelkiant piliečius diskusijai dėl plėtros bei užtikrinant abipusius valstybių narių ir ES institucijų bei piliečių ryšius;

17.

mano, kad vystomos makroregioninės strategijos yra naudinga bendradarbiavimo priemonė, padedanti keletui regionų spręsti bendrus uždavinius ir pradėti konkretų ES valstybių narių, šalių kandidačių ir potencialių šalių kandidačių bendradarbiavimą, kadangi sutelktos bendros pastangos leidžia veiksmingiau panaudoti turimas lėšas ir įgyvendinti bendrus projektus;

18.

ragina partnerius, visų pirma iš stojimui besirengiančių šalių kaimynystėje esančių ES valstybių narių, pasinaudoti pasienio ir decentralizuoto bendradarbiavimo teikiamais privalumais ir užtikrinti glaudesnį ir platesnį bendradarbiavimą su narystei besirengiančių šalių vietos ir regionų valdžios institucijomis remiantis nauja 2014–2020 m. Europos Sąjungos programa ir naujomis finansinėmis paramos priemonėmis;

19.

reiškia norą tęsti bendradarbiavimą su Europos Komisija dėl Vietos administravimo priemonės programą, kuri organizuojama Vakarų Balkanų šalių, Turkijos ir Islandijos vietos ir regionų valdžios institucijoms ir kuria siekiama padėti šioms institucijoms geriau suprasti, ką ES reiškia pirmiausia regionų ir vietos lygmeniu; siūlo išplėsti Vietos administravimo priemonės programą ir į ją įtraukti visas norinčias Rytų partnerystės šalis;

20.

pažymi, kad Europos Komisija, atsižvelgdama į kai kurių Rytų partnerystės šalių siekius tapti ES valstybėmis narėmis, turėtų užimti aiškią poziciją;

21.

pabrėžia, kad Islandija, įtvirtintos ir veikiančios demokratijos ir brandžios rinkos ekonomikos valstybė, visiškai atitinka politinius ir ekonominius ES narystės kriterijus;

22.

primena, kad buvo pradėtos derybos dėl 27 skyrių, o dėl 11 skyrių derybos preliminariai jau baigtos;

23.

pažymi, kad stojimo procesą sustabdė Islandijos vyriausybė, ir tikisi, kad tolesnių stojimo derybų klausimas bus pateiktas nacionaliniam referendumui;

24.

pabrėžia, kad Regionų komitetas tebėra visiškai pasiryžęs tęsti savo bendradarbiavimą su Islandijos vietos ir regionų valdžios institucijomis ir, jeigu Islandija nuspręstų stojimo derybas atnaujinti, padėti joms pasiruošti stojimui, pirmiausia per įsteigtą jungtinį konsultacinį komitetą;

25.

pabrėžia ketinąs ir toliau padėti stiprinti gebėjimus vietos lygmeniu, pavyzdžiui, pagal Vietos administravimo priemonės programą;

26.

pažymi, kad buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija tapo pirmąja valstybe, pasirašiusia su ES stabilizacijos ir asociacijos susitarimą ir kad kandidatės statusą ši šalis gavo dar 2005 m. ir, atsižvelgiant į sėkmingą politinių ES narystės reikalavimų įgyvendinimą ir Komisijos rekomendaciją pradėti stojimo derybas per penkerius metus nuo Stabilizacijos ir asociacijos susitarimo pasirašymo, apgailestauja, kad Taryba šį sprendimą atidėjo ir ragina Tarybą 2014 m. nuspręsti teigiamai;

27.

remia buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos pastangas gerinti savo gebėjimus prisiimti narystės įsipareigojimus ir pabrėžia, kad reikia dar daugiau pastangų teisinės valstybės (įskaitant teismų nepriklausomumą ir kovą su korupcija), žodžio ir žiniasklaidos laisvės srityse; be to, pabrėžia, kad svarbu palaikyti gerus kaimyninius santykius ieškant abipusiai priimtino sprendimo dėl pavadinimo, JT remiant;

28.

palankiai vertina valdymo decentralizavimo, svarbaus Ohrido pagrindų susitarimo elemento, pažangą, ir ragina siekti dar didesnės pažangos administracinio ir finansinio decentralizavimo srityje, ypatingą dėmesį skiriant visiškam atitinkamos teisinės bazės įgyvendinimui ir pakankamų išteklių užtikrinimui bei nuolatinėms konsultacijoms tarp centrinės ir vietos valdžios institucijų;

29.

pabrėžia, kaip svarbu stiprinti šalies administracinius gebėjimus siekiant užtikrinti efektyvų ES lėšų naudojimą ir valdymą; ragina daugiau dėmesio skirti ribotiems valstybių gebėjimams programuoti ir panaudoti PNPP lėšas pagal decentralizuotą įgyvendinimo sistemą, taip pat rekomenduoja stiprinti nacionalines valdymo ir kontrolės sistemas;

30.

primena, kad savivaldybės kol kas nepakankamai finansuojamos, nors tai ir yra būtina finansinio tvarumo užtikrinimo sąlyga; šioje srityje būtų galima imtis tokių priemonių kaip didesnės įplaukų iš pridėtinės vertės ir gyventojų pajamų mokesčių dalies perdavimas savivaldybėms;

31.

pakartoja, kaip svarbu koordinuoti regionų plėtrą ir apgailestauja, kad nebuvo visiškai įgyvendinti regioninės plėtros įstatymai ir kad už regionų ekonominį vystymąsi atsakingoms institucijoms toliau mažinami ir taip nepakankami biudžetai;

32.

teigiamai vertina didelį nacionalinės vietos savivaldos skyrių asociacijos ZELS atliktą darbą įdiegiant e. valdžios iniciatyvas savivaldybių viešajame administravime ir siūlo pasidalyti šia patartimi; ragina centrinę vyriausybę remti ZELS mokymų centro veiklą siekiant sustiprinti vietos valdžios institucijų gebėjimus;

33.

teigiamai vertina tai, ką nuo 2006 m. nepriklausomybės paskelbimo kurdama valstybės valdymo ir savivaldos struktūrą nuveikė Juodkalnija;

34.

atkreipia dėmesį į pažangą 2012 m. birželio mėn. prasidėjusiose stojimo derybose ir teigiamai vertina pradėtas derybas dėl 23 skyriaus „Teisminės institucijos ir pagrindinės teisės“, 24 skyriaus „Teisingumas, laisvė ir saugumas“, 20 skyriaus „Įmonių ir pramonės politika“, 6 skyriaus „Bendrovių teisė“ ir 5 skyriaus „Viešieji pirkimai“ (preliminariai užbaigus derybas dėl dviejų skyrių („Mokslas ir moksliniai tyrimai“ bei „Švietimas ir kultūra“));

35.

teigiamai vertina faktą, kad stojimo deryboms buvo sukurtos struktūros, į kurias buvo pakviesti pilietinės visuomenės atstovai, ir kad buvo imtasi pastangų padidinti politikos formavimo proceso skaidrumą ir piliečių dalyvavimą šiame procese;

36.

ragina Juodkalnijos vyriausybę tęsti reformas ir sukurti skaidrią, veiksmingą ir atskaitingą administraciją, bei skatina kuo skubiau vietos lygmeniu įgyvendinti naująjį įstatymą dėl valstybės tarnautojų;

37.

pažymi, kad PNPP yra „lakmuso popierius“, leidžiantis patikrinti valstybės kandidatės gebėjimą tvarkyti jos gaunamas pasirengimo narystei lėšas ir struktūrinių fondų finansavimą jau tapus ES nare, ir ragina Juodkalniją stiprinti savo PNPP struktūrų administracinius gebėjimus ir imtis veiksmų, kad šios struktūros būtų tinkamai paruoštos, kad pasirengimo narystei lėšos būtų panaudojamos dar geriau;

38.

pažymi, kad Juodkalnija privalo toliau įgyvendinti ekonominius ES narystės reikalavimus, užtikrindama, kad jos mažosios ir vidutinės įmonės būtų pakankamai pasiruošusios atlaikyti konkurencinį spaudimą šaliai tapus ES nare;

39.

teigiamai vertina sprendimą pradėti stojimo derybas su Serbija; taip pat teigiamai vertina dabartinius pasirengimus deryboms dėl narystės, būtent 2013 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus Stabilizacijos ir asociacijos susitarimui rugsėjį pradėtą acquis analizę (patikrinimą);

40.

pabrėžia, kaip svarbu pasiekti taikų ir visuotinį susitarimą, leisiantį normalizuoti santykius su Kosovu (1), ir teigiamai vertina 2013 m. padarytą pažangą įgyvendinant politinius stabilizacijos ir asociacijos proceso reikalavimus;

41.

atsižvelgdamas į regioninio lygmens svarbą darniam vystymuisi pabrėžia Voivodinos autonominės provincijos asamblėjos priimtos deklaracijos dėl šios provincijos įstatyminių teisių apsaugos (3) svarbą ir pažymi, kad dar nepriimtas įstatymas dėl Serbijos konstitucijoje Voivodinai numatytų nuosavų išteklių;

42.

ragina tęsti decentralizacijos procesą siekiant dar labiau sustiprinti vietos valdžios institucijų kompetenciją; apgailestauja, kad Nacionalinės decentralizacijos tarybos įtaka yra ribota, o priimant sprendimus, kai rengiami vietos lygmeniu poveikį turėsiantys teisės aktai, ir toliau nepakankamai konsultuojamasi su vietos valdžios institucijomis;

43.

ragina nedelsiant svarstyti neišspręstą Voivodinos autonominės srities statuso klausimą, po to, kai Serbijos Konstitucinis Teismas paskelbė, kad kai kurios Voivodinos autonominės srities statuto nuostatos prieštarauja Konstitucijai;

44.

atkreipia dėmesį į tai, jog kol kas labai ribotai įgyvendinami galiojantys vietos savivaldos įstatymai ir vietos lygmuo savo pareigas toliau vykdo deramai neišanalizavus, kokie yra pajėgumai ir kokių išteklių reikia. Dar reikėtų tiksliau suformuluoti vietos savivaldos įstatymus ir juos geriau įgyvendinti;

45.

teigiamai vertina pažangą regioninės politikos ir struktūrinių priemonių koordinavimo srityje ir pažymi, kad būtina užtikrinti pakankamus įgyvendinimo pajėgumus vietos lygmeniu, pirmiausia parengti atitinkamomis strategijomis paremtus projektus;

46.

norėtų atkreipti dėmesį į Komisijos raginimą Serbijai toliau stiprinti teisinės valstybės principą, kovoti su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu bei užtikrinti žiniasklaidos laisvę, kovą su diskriminacija ir mažumų apsaugą;

47.

siūlo įsigaliojus Stabilizacijos ir asociacijos susitarimui sukurti Jungtinį konsultacinį komitetą su Serbija;

48.

mano, kad Turkija ir Europos Sąjunga turi dėti ypatingas pastangas dabartinei įtampai įveikti ir tęsti derybas bendradarbiavimo dvasia, laikydamosi neseniai pasiektų konstruktyvių dvišalių susitarimų. Abipusiai naudinga, kad Turkijos narystės ES siekis būtų įgyvendinamas kartu su teisinę valstybę įtvirtinančiomis ir pliuralizmą užtikrinančiomis reformomis;

49.

palankiai vertina pastaruoju metu vykdomą reformą, sustiprinančią provincijų valdytojų įgaliojimus, bet prašo šią reformą įgyvendinti kaip priemonę, padedančią vykdyti Turkijos regionavimą ir stiprinančią regionų demokratiją pasinaudojus demokratiniais valdytojų rinkimais;

50.

džiaugiasi, jog neseniai pradėtos derybos dėl 22 skyriaus „Regioninė politika ir struktūrinių priemonių koordinavimas“ ir teigiamai vertina Nacionalinę regioninės plėtros strategiją ir tikisi, kad tai prisidės prie regioninių skirtumų ir miesto ir kaimo atotrūkio sumažinimo;

51.

nerimauja dėl sudėtingos kai kurių vietos lygmeniu išrinktų atstovų padėties Turkijoje jiems vykdant savo kaip rinkėjų atstovų funkcijas ir prašo jų atžvilgiu laikytis įstatymų ir rodyti pasitikėjimą bei vadovautis Europos Tarybos vietos ir regionų valdžios institucijų kongreso rekomendacijomis (4);

52.

pritaria Komisijos nuomonei, kad Turkija turi tęsti teisinės sistemos reformas, kad būtų užtikrinta saviraiškos, žiniasklaidos, religijos, susirinkimų ir asociacijų laisvė, taip užtikrinant į reformas orientuotos politikos tvarumą;

53.

ragina steigti regioninius apeliacinius teismus, kurie pagal įstatymus jau turėjo pradėti veikti iki 2007 m. birželio mėn., ir tęsti teisėjų ir prokurorų mokymus, pirmenybę teikiant regioniniams apeliaciniams teismams; pabrėžia, kad regioniniai apeliaciniai teismai yra svarbus žingsnis didinant teismų sistemos veiksmingumą ir mažinant neišnagrinėtų bylų skaičių;

54.

pakartoja savo nepasitenkinimą dėl nuolatinio įsipareigojimų, nustatytų ES ir Turkijos asociacijos sutarties papildomu protokolu, nesilaikymo ir primygtinai ragina Turkiją siekti įvykdyti visus įsipareigojimus, kartu pabrėžia, kad delsimas juos įgyvendinti gali turėti naujų pasekmių stojimo į ES procesui;

55.

taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad geros kaimynystės santykiai yra svarbus pasirengimo narystei ES aspektas, todėl bet koks grasinimas ar veiksmas, nukreiptas prieš kurią nors valstybę narę ir jos suverenias teises, yra šiukštus bendrų Europos vertybių pažeidimas;

56.

nuogąstauja dėl pastarojo meto įvykių Turkijoje ir pabrėžia teismų nepriklausomumo svarbą; primena, kad Turkija yra šalis kandidatė stoti į ES, todėl ji yra įsipareigojusi visiškai patenkinti Kopenhagos politinius kriterijus;

57.

atkreipia dėmesį į pareikštą susirūpinimą, kad Turkijos vyriausybė ne visuomet pakankamai konsultuojasi su vietos valdžios institucijomis ir ne visuomet kartu su jomis atlieka poveikio vertinimus, įskaitant svarbių įstatymų, pavyzdžiui, naujausio Miesto savivaldybių įstatymo, dėl kurio, jei būtų surengtos išsamios diskusijos, būtų žengtas konstruktyvus žingsnis šia kryptim ir jos būtų galėję iš tikrųjų padėti įgyvendinti daugiapakopio valdymo principą;

58.

teigiamai vertina pastaruoju metu padarytą pažangą perduodant galias vietos savivaldai, kurios kai kuriuos ženklus galima įžvelgti naujajame Miesto savivaldybių įstatyme, kuris išplėtė miesto savivaldos kompetenciją ir kuriuo buvo iš dalies atsižvelgta į Europos Tarybos kongreso (5) kritiką dėl menko mažų savivaldybių gebėjimo teikti viešąsias paslaugas; tačiau apgailestauja, kad neįgyvendintos Kongreso rekomendacijos dėl savivaldybių sustiprinimo suteikiant joms teisę pačioms susirinkti lėšas į savo biudžetą;

59.

teigiamai vertina faktą, kad decentralizacija ir galių perdavimas vietos savivaldai buvo aptarti ir rengiant naują Konstituciją, neseniai priimtą demokratizacijos dokumentų rinkinį ir kurdų bei kitų mažumų teisių kontekste, ir pabrėžia, jog stiprėja konsensusas dėl būtinybės įveikti Turkijos abejones dėl Europos Tarybos Europos vietos savivaldos chartijos;

60.

labai palankiai vertina demokratizacijos dokumentų rinkinio nuostatas, pagal kurias buvo decentralizuota švietimo sistema ir teisės į politinę agitaciją, suteikiant politinėms partijoms galimybę vartoti kitus dialektus ir kalbas nei turkų; palankiai vertina tai, kad rinkinio nuostatos leis sugrąžinti gyvenvietėms tuos pavadinimus, kurie anksčiau buvo ne turkiški arba rašomi ne turkiškais rašmenimis.

61.

ragina Turkijos valdžios institucijas glaudžiai bendradarbiauti su Europos Komisija siekiant įvertinti, kuriomis programomis pagal PNPP galėtų būti paskatintas Pietryčių Europos šalių tvarus vystymąsis pagal 22 derybinį skyrių;

62.

sunerimęs dėl labai menko moterų aktyvumo vietos politinėje veikloje ir ragina visas politines partijas dažniau kelti moterų kandidatūras 2014 m. vietos valdžios rinkimuose;

63.

teigiamai vertina PNPP įgyvendinančių institucijų stiprinimą mokymais ir technine parama ir rekomenduoja dėti daugiau pastangų didinti vietos valdžios institucijų administracinius gebėjimus;

64.

pritaria papildomoms priemonėmis skaidrumui padidinti ir siūlo tęsti kovą su korupcija, ypač savivaldybių lygmeniu, taip pat imtis priemonių padidinti skaidrumą, atskaitomybę ir dalyvavimą;

65.

prašo Turkijos ir kitų suinteresuotųjų šalių aktyviai remti vykstančias JT derybas, kuriomis siekiama teisingo, visapusiško ir ilgalaikio Kipro problemos sprendimo, ir ragina Turkiją padėti taikos procesui ir pradėti ginkluotųjų pajėgų išvedimą iš Kipro ir grąžinti atskirtą Famagustos dalį teisėtiems gyventojams laikantis atitinkamų JT Saugumo Tarybos sprendimų ir principų, kuriais grindžiama ES;

66.

atsižvelgdamas į šiuo metu vykstančias derybas, pakartoja prašymą pakeisti Regionų komiteto Turkijos darbo grupės statusą ją perorganizuojant į jungtinį konsultacinį komitetą;

67.

atsižvelgdamas į potencialių šalių kandidačių norą priartėti prie narystės ES ir vis intensyvesnius kontaktus su vietos ir regionų subjektais pageidautų, kad su kiekviena Vakarų Balkanų regiono potencialia šalimi kandidate būtų sukurtas jungtinis konsultacinis komitetas;

68.

atkreipia dėmesį į pažangą užtikrinant laisvos ir sąžiningos rinkiminės kovos principus nacionaliniuose (6) ir vietos rinkimuose (2011 m.) (7) taip pat bendrą pažangą įvykdant politines sąlygas deryboms dėl narystės ES pradėti;

69.

pakartoja 2012 m. ir 2013 m. spalio mėn. Komisijos rekomendaciją suteikti Albanijai kandidatės statusą, jeigu ji įgyvendins tam tikras struktūrines reformas, ir ragina Albaniją labiau reformuoti viešąjį administravimą, užtikrinti teismų nepriklausomumą, kovoti su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu ir ginti žmogaus teises;

70.

mano, kad nedidelė pažanga padaryta regioninės politikos ir struktūrinių priemonių koordinavimo srityje. Dėl PNPP akreditacijos reikėtų dar labiau sustiprinti valdymo ir kontrolės sistemas, kad sumažėtų vėlavimo ir įsipareigojimų nevykdymo rizika; Be to, reikėtų gerinti programavimo gebėjimus, visų pirma užtikrinant patikimą projektų srautą;

71.

atkreipia dėmesį į Albanijos planus mažinti savo savivaldybių skaičių ir primena, jog būtina užtikrinti administracinio efektyvumo ir demokratinio teisėtumo pusiausvyrą, suteikiant galimybę ir piliečiams dalyvauti šiame procese;

72.

teigiamai vertina 2013 m. balandžio mėn. priimtą urbanistikos įstatymą, nes tai yra žingsnis į priekį kuriant veiksmingą ir šiuolaikišką savivaldą, ir apgailestauja, kad šis įstatymas įgyvendinamas labai lėtai;

73.

apgailestauja, kad nepaisant šiuo metu vykdomų administracinių reformų vietos valdžios institucijos vis dar turi nepakankamai finansinių ir administracinių išteklių vystyti infrastruktūrą ir paslaugas ir kad savivaldybių biudžetų įplaukos sumažėjo 21 proc.;

74.

taip pat apgailestauja, kad savivaldybių žmogiškųjų išteklių valdymo ir finansinės kontrolės sistemos tebėra silpnos ir mano, kad tai sutrukdė jų efektyvumui ir apribojo vietos valdžios institucijų ir jų asociacijų vaidmenį stiprinant vietos ir centrinės valdžios veiksmų koordinavimą. Todėl ragina labiau koordinuoti centrinės ir vietos valdžios veiksmus ir stiprinti vietos valdžios institucijų asociacijų vaidmenį;

75.

atkreipia dėmesį į rimtus trūkumus korupcijos stebėsenos, įskaitant vietos lygmeniu, srityje, ir ragina paskirti kovos su korupcija koordinatorių, suteikiant jam didelius įgaliojimus atlikti bendros kovos su korupcija situacijos įvertinimą;

76.

teigiamai vertina Nacionalinę romų gyvenimo sąlygų gerinimo strategiją ir atitinkamą nacionalinį veiksmų planą bei pabrėžia, jog būtina įgyvendinti duotus įsipareigojimus;

77.

apgailestauja, kad Bosnijos ir Hercegovinos pažanga gerinant visų valdymo lygmenų funkcionavimą ir veiksmingumą yra labai nedidelė; Komitetas yra sunerimęs, kad ES integracijos procesas šioje šalyje įstrigo, ir mano, kad vis dar reikia didelių pastangų, kad būtų įvykdytos sąlygos, keliamos valstybei, iš tiesų norinčiai tapti ES nare;

78.

pabrėžia, kad Bosnijos ir Hercegovinos valdžios institucijos taip pat nepadarė jokios pažangos kurdamos ES lėšų decentralizuoto valdymo struktūrą, todėl ES finansinei paramai (PNPP) yra iškilęs pavojus (šiemet Bosnija ir Hercegovina jau neteko šio finansavimo);

79.

pabrėžia, jog autonominių vienetų, kantonų ir savivaldybių kompetencija paskirstyta nelabai aiškiai, o savivaldybių lygmuo turi palyginti nedidelį finansinį savarankiškumą;

80.

pažymi, kad dabartinė politinė situacija Bosnijoje ir Hercegovinoje neigiamai veikia šalies galimybes turėti vieningą poziciją ES klausimais; mano, jog svarbu stiprinti Europos integracijos departamento vaidmenį koordinuojant ES reikalus visais valdymo lygmenimis arba sukurti kitą panašų mechanizmą. Komitetas primena, kad Komisija buvo priversta atidėti papildomas diskusijas dėl antrosios PNPP dėl to, kad tokio mechanizmo nebuvo;

81.

apgailestauja, kad Bosnijos ir Hercegovinos parlamentinė asamblėja padarė palyginti nedidelę pažangą priimdama su ES susijusius teisės aktus. Politiniai nesutarimai ir toliau labai neigiamai veikia šios asamblėjos veiklą;

82.

ragina atsižvelgti į išvadas, kurias pateikė padedant JAV ir ES sudaryta ekspertų darbo grupė. Ši grupė parengė rekomendacijas dėl federacijos konstitucinės reformos, kurios tikslas – išspręsti brangiai kainuojančios ir sudėtingos valdymo struktūros, kurioje dubliuojasi federalinio, kantonų ir savivaldybių lygmens įgaliojimai, problemą; teigiamai vertina faktą, kad ekspertų darbo grupė savo rekomendacijas rengė remdamasi plačiu dalyvaujamuoju konsultacijų procesu, kuris apėmė visus valdymo lygmenis, įskaitant vietos lygmenį, ir į kurį įsitraukė federacijos savivaldybės ir miestai bei pilietinė visuomenė;

83.

dar labiau pabrėžia būtinybę sustiprinti žmogaus teisių apsaugą, įskaitant jau priimtų tikslinių strategijų įgyvendinimą;

84.

ragina visus Federacijos administracinius vienetus palaikyti konstruktyvų dialogą tiek tarpusavyje, tiek su federacinės valdžios institucijomis;

85.

teigiamai vertina Tarybos sprendimą pradėti derybas dėl stabilizacijos ir asociacijos susitarimo su Kosovu;

86.

palankiai vertina Regioninio bendradarbiavimo tarybos sprendimą pakeisti savo statutą ir priimti Kosovą visateisiu dalyviu. Kosovo dalyvavimo Regioninio bendradarbiavimo tarybos veikloje formulė būtų geras pagrindas Kosovui stiprinti ir plėsti savo dalyvavimą kituose regioniniuose forumuose;

87.

teigiamai vertina aktyvų ir konstruktyvų Kosovo ir Serbijos dalyvavimą ES paskatintame dialoge ir atkreipia dėmesį į taikaus ir visuotinio Serbijos ir Kosovo konfliktų sureguliavimo svarbą visam regionui;

88.

atkreipia dėmesį, kad nors Kosove veikia tiek centrinio, tiek vietos lygmens pagrindinės valdymo struktūros, savivalda tebėra silpna ir jai reikia pakankamo finansavimo ir administracinių gebėjimų; ragina dėti daugiau pastangų pagerinti teisės aktų įgyvendinimą, valdžios, taip pat ir vietos lygmens, atskaitomybę ir skaidrumą ir remti vietos valdžios institucijas tęsiant decentralizacijos procesą;

89.

teigiamai vertina faktą, kad vietos valdžios institucijos pagerino savo gebėjimus, pirmiausia pabėgėlių ir perkeltųjų asmenų grąžinimo ir reintegracijos, valdymo skaidrumo ir informavimo apie biudžetą srityje, taip pat informavimo apie savivaldybėse priimamus sprendimus požiūriu;

90.

pakartoja, jog svarbus yra skaidrus ir veiksmingas viešasis administravimas ir ragina Kosovo vyriausybę rimtai atsižvelgti į Komisijos rekomendacijas dėl būtinybės spręsti kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija klausimus, taip pat kurti reikiamas teismų ir viešojo administravimo sistemas;

91.

pažymi, kad Kosovo pilietinės visuomenės organizacijų ir vyriausybės institucijų bendradarbiavimas kol kas vyksta daugiausia ad hoc pagrindu ir turėtų būti gerinamas, visų pirma apibrėžiant ir įgyvendinant viešąją politiką;

92.

pakartoja, jog būtina toliau stiprinti teisinę valstybę, kuri yra stabilizacijos ir asociacijos proceso kertinis akmuo. Todėl yra sveikintinas tolesnis struktūruotas dialogas dėl teisinės valstybės (įskaitant diskusijas dėl būsimo EULEX, ES teisinės valstybės misijos Kosove), nes jis padeda Kosovui ir orientuoja jį šioje srityje;

93.

siūlo tęsti derybas dėl specialaus vietos savivaldos statuso suteikimo serbų dominuojamoje regioninėje srityje apie Mitrovicą šiauriniame Kosove.

7.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 174/15

Pranešėjas

Christian Illedits (ESP/AT), Burgenlando žemės parlamento narys

Pamatinis dokumentas

Pirmininkaujančios Graikijos 2013 m. lapkričio 4 d. raštas

1.

konstatuoja, kad energijos nepriteklių jau dabar patiria didelė Europos gyventojų dalis, ir pabrėžia, kad norint sušvelninti ir sumažinti energijos nepriteklių, kuris daro tiesioginį poveikį visuomenės sveikatai ir žmonių gyvenimo kokybei, reikalingos trumpalaikės, vidutinės trukmės ir ilgalaikės priemonės;

2.

nurodo, kad atotrūkis tarp energijos kainų kilimo ir pajamų augimo vis labiau didėja, ir pabrėžia, kad dėl to kyla pavojus, jog energijos nepriteklius nuolat plis ir apims visas ES valstybes;

3.

todėl ragina imtis priemonių, siekiant tiek trumpalaikių (pavyzdžiui, skubi pagalba susidarius ekstremaliai padėčiai), tiek ir ilgalaikių tikslų, pavyzdžiui, energijos vartojimo efektyvumo didinimo ir energijos taupymo priemonės, perėjimas prie tvarių energetikos sistemų, atsinaujinančios energijos gamyba vietoje;

4.

nurodo, kad ES vykstančiose diskusijose energijos nepritekliaus klausimu dažnai apsiribojama siauriau apibrėžta „energijos nepritekliaus“ sąvoka, tačiau energijos nepriteklius yra platesnė sąvoka, kadangi ji apima energijos poreikius komunikacijai, judumui ir higienai, kurie yra būtini dalyvavimui visuomeniniame gyvenime ir turi likti įperkami. Mažėjant pajamoms šeimas ir namų ūkius vis labiau slegia didėjančios energijos išlaidos, dėl kurių jie arba negali pakankamai šildyti savo būstų, naudojasi menkaverčiais, neretai sveikatai arba aplinkai kenksmingais energijos šaltiniais, arba yra priversti įsiskolinti; tai taip pat mažina jų galimybes keliauti;

5.

mano, kad energijos nepriteklių reikėtų laikyti vienu iš skurdo plačiąja prasme aspektų ir jį šalinti visų pirma taikant nacionalines ir Europos politikos priemones tokiose srityse kaip užimtumas, socialiniai reikalai, konkurencingumas, regionų vystymasis ir sanglauda, ir imantis atitinkamų su ES lygmeniu suderintų veiksmų. Kadangi ES ir valstybės narės yra kartu atsakingos už energetikos sritį ir kartu tvirtina kitų politikos sričių priemones (bendroji rinka, klimato kaita ir pan.), darančias poveikį energijos kainoms ir energijos prieinamumui, yra daug argumentų, kad energijos nepritekliaus klausimas būtų sprendžiamas energetikos politikos srityje;

6.

todėl mano, kad būtina parengti ES lygmens energijos nepritekliaus apibrėžtį, siekiant pripažinti problemą, vieną vertus, politiniu lygmeniu ir, kita vertus, užtikrinti kovos su energijos nepritekliumi priemonių teisinį tikrumą; ši apibrėžtis turėtų būti lanksti, kad atspindėtų skirtingą valstybių narių ir jų regionų padėtį ir tiktų skirtingoms energetikos sistemoms, pajamų lygiui ir skirtingų ES vietovių socialinei struktūrai;

7.

atsižvelgdamas į šias aplinkybes, siūlo pagrindinį dėmesį diskusijoje skirti kiekybinės energijos nepritekliaus apibrėžties, pagrįstos ES masto didžiausia namų ūkio pajamų procentine dalimi, skiriama energijai, nustatymu; kitais kriterijais, įtrauktais į šią apibrėžtį, galėtų būti, pavyzdžiui, „teisė į deramas energetikos paslaugas“ arba riba, pagal kurią nustatomas „deramas būstas“;

8.

konstatuoja, kad nepaisant Europos Parlamento, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto ir kitų suinteresuotųjų subjektų spaudimo, Europos Komisija energijos nepritekliui kaip svarbiam politiniam uždaviniui iki šiol neskyrė pakankamai dėmesio;

9.

pabrėžia, kad tiesioginiai energijos nepritekliaus rizikos veiksniai yra, pirma, menkos pajamos ir nepakankama socialinė apsauga (visų pirma naujosiose valstybėse narėse) ir, antra, taupymo priemonės (be kitų, Pietų Europos valstybėse narėse). Netiesioginiu energijos nepritekliaus didėjimą skatinančiu rizikos veiksniu galima laikyti tai, kad energijos kainos vidutiniškai auga greičiau nei namų ūkių pajamos, todėl vis daugiau žmonių patiria energijos nepriteklių;

10.

todėl ragina ES nedelsiant imtis priemonių padėti pažeidžiamiausioms ekonomikoms – visų pirma konvergencijos regionuose – įveikti su sparčiai didėjančiomis energijos kainomis ir menkai augančiomis, stagnuojančiomis arba netgi sumažėjusiomis daugelio visuomenės sluoksnių pajamomis susijusias problemas;

11.

todėl reikalauja baigti kurti ES energijos vidaus rinką, kurios tikslas – saugus ir ilgalaikis energijos tiekimas, išlaikant žemiausio įmanomo lygio kainas; būtinos didesnės investicijos į skirstomuosius tinklus, perdavimo infrastruktūrą, jungtis ir išmaniųjų tinklų plėtojimą;

12.

konstatuoja, kad atsižvelgiant į tai reikėtų pačiu ekonomiškai efektyviausiu būdu plėtoti ir teikti į rinką atsinaujinančiąją energiją. Nusprendus nustatyti privalomas atsinaujinančiosios energijos kvotas, energijos tiekėjams turi būti sudaryta galimybė patiems nuspręsti, kokiu būdu jie investuos savo lėšas į vėjo ir saulės energiją, biomasę ar kitus išteklius. Be to, komunalinių paslaugų įmonės turi turėti galimybę savo nuožiūra pasirinkti ekonomiškai efektyviausią sprendimą dėl savo švarios energijos. Dar viena galimybė dėmesį sutelkti į vartotojų poreikius arba padidinti energijos vartojimo efektyvumą – kurti atsinaujinančiosios energijos gamybos kooperatyvus arba panašias organizacines struktūras;

13.

mano, kad ateityje teikiant su energija susijusią paramą iš ES struktūrinių fondų reikėtų pirmenybę teikti projektams, susijusiems su iškastinio ir branduolinio kuro naudojimo mažinimu ir perėjimu prie alternatyvių energijos šaltinių, ir iškelti tikslą panaikinti energijos nepriteklių;

14.

todėl ragina imtis tokių politinių priemonių, kurios padėtų mažinti energijos kainą didinant energijos vartojimo efektyvumą ir organizuojant energijos tiekimą iš vietinių energijos šaltinių;

15.

mano, kad planuojant struktūrinių fondų lėšų paskirstymą reikia atsižvelgti ne tik į namų ūkius, bet ir į pažeidžiamiausius energiją vartojančius sektorius;

16.

atkreipia dėmesį, kad, nepaisant poveikio klimatui, energijos prieinama kaina klausimas visame pasaulyje tapo nauju politiniu prioritetu. Atsinaujinančiųjų energijos išteklių plėtojimui reikalingos lėšos ir įperkamos energijos poreikis kol kas yra laikomi akivaizdžiai nesuderinamais;

17.

tačiau nurodo, kad socialinės ir su aplinka susijusios iškastinio kuro ir branduolinės energijos sąnaudos (arba pasekmės) smarkiai viršija visas kitas energijos sąnaudas. Tačiau didelė šių sąnaudų dalis neatsispindi rinkose ir kainose;

18.

atkreipia dėmesį, kad kol kas per mažai Europos ir valstybių narių politinio dėmesio skiriama daugeliui pranašumų, kuriuos teikia pažangios paskirstymo sistemos, derinančios skirtingus atsinaujinančiosios energijos šaltinius, taip pat atsinaujinančiosios energijos paklausos valdymui ir investicijoms į efektyvų energijos vartojimą;

19.

pabrėžia, kad nėra jokios priežasties supriešinti energijos nepriteklių patiriančius žmones su kitais vartotojais. Nepaisant populistų, radikaliųjų rinkos atstovų ir kovos su klimato kaita skeptikų tvirtinimų, a Atsinaujinančiųjų energijos išteklių rėmimo ir kovos su energijos nepritekliumi priemonės vienos kitoms neprieštarauja, bet priešingai – papildo vienos kitas;

20.

atsižvelgia į Europos Komisijos pateiktas įžvalgas dėl veiksnių, darančių įtaką energijos kainoms ES ir konstatuoja, kad energijos prieinama kaina problema priklauso nuo keleto veiksnių. Bet kokiu atveju akivaizdu, kad vietos ir regionų lygmeniu investuojant į energijos vartojimo efektyvumą ir atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimą būtų galima sukurti darbo vietų ir bent jau vidutinės trukmės laikotarpiu sumažinti energijos nepriteklių;

21.

su nerimu atkreipia dėmesį į tai, kad 2005–2011 m. elektros energijos kaina namų ūkiams ir pramonei ES vidutiniškai padidėjo 29 proc. Per tą patį laikotarpį JAV elektros energijos kainos padidėjo tik 5 proc., o Japonijoje – vos 1 proc.; Pabrėžia, kad tuo pačiu laikotarpiu tarptautinėse rinkose naftos barelio kaina išaugo dvigubai, o 2001–2011 m. laikotarpiu – padidėjo keturis kartus;

22.

norėtų pabrėžti, kad didėjantis energijos nepriteklius visų pirma gresia naujosioms valstybėms narėms ir nuo krizės nukentėjusioms Pietų Europos šalims. Vis didėjant atotrūkiui tarp pajamų augimo ir energijos kainų kilimo, apskritai didėjant skurdui ir dėl to, kad iš pat pradžių nebuvo imtasi priemonių, skirtų padidinti sparčiai prastėjančių pastatų energijos vartojimo efektyvumą ir pagerinti energetikos infrastruktūrą, energijos nepriteklių jau patiria nemažas gyventojų skaičius;

23.

atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad Europoje energijos nepriteklių patiria nuo 50 iki 125 milijonų gyventojų. 30 proc. Bulgarijos, Portugalijos, Lietuvos, Rumunijos, Kipro, Latvijos ir Maltos gyventojų jau dabar nebepajėgia pakankamai šildyti savo būstų ir yra priversti neproporcingai daug mokėti už energiją. Su panašiomis problemomis jau susiduria ir 20 proc. Graikijos, Lenkijos, Italijos, Vengrijos ir Ispanijos gyventojų. Gali būti, kad dėl smarkiai kylančių energijos kainų (palyginti su pajamų tendencijomis), energijos nepriteklių patirs dar daugiau gyventojų visose Europos Sąjungos šalyse;

24.

todėl pritaria, kad energijos nepriteklius yra materialinio nepritekliaus rodiklis, kurį galima išmatuoti apklausose dėl pajamų, socialinės įtraukties ir gyvenimo sąlygų užduodant klausimą „Ar esate pajėgus, prireikus pakankamai šildyti savo būstą ir patenkinti savo transporto poreikius?“ (Eurostatas, 2012 m.);

25.

palankiai vertina tai, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyvose 2009/72/EB ir 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos ir gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių valstybės narės, be kita ko, raginamos apibrėžti „pažeidžiamų vartotojų“ sąvoką. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) taip pat pasiūlė ES mastu apibrėžti energijos nepriteklių ir suderinti turimus statistinius duomenis, kad būtų galima atlikti kuo geresnį su energijos nepritekliumi susijusios padėties vertinimą;

26.

taip pat pritaria teiginiui, kad energijos nepriteklių patiriančių namų ūkių skaičius gali padidėti ir siūlo paraginti valstybes nares įvykdyti įsipareigojimą apibrėžti „pažeidžiamų vartotojų“ sąvoką;

27.

primena, kad viena iš vietos ir regionų valdžios institucijų pareigų yra gyventojams vietoje teikti nešališkas konsultacijas, kaip padidinti jų namų ir butų energijos vartojimo efektyvumą. Ši priemonė skatina kurti darbo vietas su statybomis susijusiuose sektoriuose nukreipiant jų veiklą į esamų gyvenamųjų pastatų energinį atnaujinimą taip sumažinant energijos nepritekliaus mastą, išmetamo CO2 kiekį ir skatinant technologines inovacijas.

28.

suvokia, kad atsižvelgiant į su energijos nepritekliumi susijusius didelius socialinius ir geografinius skirtumus ES, konkrečiais atvejais priemonių geriausia imtis vietoje;

29.

atkreipia dėmesį į tai, kad regionų lygmens energijos nepritekliaus rizikos analizė suteikia daug išsamesnės informacijos apie socialinę nelygybę Europoje nei valstybių lygmeniu atliekami tyrimai. Matuojant perkamosios galios standartais (PGS), pagal kuriuos įvertinami skirtingi kainų lygiai, pavyzdžiui, bulgarai už 100 kWh elektros vidutiniškai moka 17,07 PGS, o britai – 15,37 PGS. Atotrūkis tarp Pietų ir Šiaurės arba Rytų ir Vakarų egzistavo Europos Sąjungoje dar iki 2005 m. krizės, tačiau nuo tada jis dar labiau padidėjo;

30.

pabrėžia, kad parama energijos vartojimo efektyvumui didinti namuose ir butuose yra nepaprastai svarbi tiek apskritai šalinant skurdą, tiek ir kovojant su klimato kaita. Be to, efektyviai energiją vartojantys namų ūkiai būtų geriau pasirengę energijos kainų kilimui ateityje;

31.

mano, kad būtina vietos ir regionų lygmeniu vykdyti informavimo ir sąmoningumo didinimo kampanijas, kurias tinkamai remtų Europos institucijos, kad piliečiai būtų skatinami išsiugdyti energiją padedančius taupyti įpročius;

32.

atkreipia dėmesį į transportui reikalingos energijos sąnaudų poveikį, kadangi tai taip pat yra su energijos nepritekliumi susijęs aspektas, dėl kurio būtina vykdyti tokią ilgalaikę teritorijų valdymo politiką, kad būtų galima sumažinti transporto poreikius ir pasiūlyti kai tik įmanoma mažiau energijos reikalaujančius susisiekimo būdus;

33.

ragina ES dėti pastangas, kad rinkos principais grindžiamos iniciatyvos, dėl kurių kyla pažeidžiamų energijos vartotojų išnaudojimo grėsmė, būtų papildytos vietos, regionų ir valstybių narių lygmens socialinės politikos priemonėmis, kurias taikant visoje vertės grandinėje – nuo energijos gamintojo iki galutinio energijos vartotojo – būtų galima išlaikyti kiek įmanoma mažesnius mokesčius, priemokas ir rinkliavas, o tokiu būdu – ir energijos kainas;

34.

ragina nenustatyti nepagrįstų kainų vartotojams, pavyzdžiui, nedidinti atsinaujinančiosios energijos rinkliavų, ypač atsižvelgiant į tai, kad daugeliu atvejų iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių pagaminta energija į tinklą visiškai netiekiama. Vartotojai taip pat neturėtų kompensuoti pelno, kurio energijai imlūs sektoriai netenka dėl to, kad norėdami apsaugoti tinklo infrastruktūrą yra priversti sumažinti energijos gamybą;

35.

siūlo įgyvendinti pastatų energijos vartojimo efektyvumo didinimo programas pažeidžiamiems vartotojams, siekiant ilgam laikui sumažinti su energija susijusias išlaidas (pavyzdžiui, sukuriant finansavimo planą centrinio šildymo sistemose taikomų technologijų ir visų įrenginių, gaminančių energiją arba perdirbančių bet kokį energijos išteklių į šilumą, modernizavimui arba pastatų izoliacijos gerinimui). Įgyvendinant šias programas reikėtų teikti paramą energijos gamybos įrenginių, daugiausia skirtų savo pačių reikmėms, naudojimui (vandens šildymas naudojant saulės energijos kolektorius, elektros energijos gamyba nedidelės fotovoltinės saulės energijos sistemose). Tokiu būdu būtų mažinamas energijos poreikis ir kartu gaminama atsinaujinančioji energija, taip mažinant priklausomybę nuo – dažniausiai atvežtinių – iškastinių energijos išteklių;

36.

ragina nedelsiant įgyvendinti programas, skirtas konsultuoti energijos klausimais, ir remti veiksmingų, tačiau daug finansinių išteklių nereikalaujančių energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių taikymą (naujų įgūdžių ugdymas, efektyviai energiją vartojantys prietaisai arba langų ir durų sandarinimas) ir numatyti konkrečią pagalbą energijos nepriteklių patiriantiems namų ūkiams;

37.

pabrėžia būtinybę siekti, kad savo šalyje individualiai, kolektyviai ar regiono lygmeniu gaminama atsinaujinančioji energija būtų lengviau prieinama ir pigesnė už importuojamą energiją. Reikia numatyti bendrą teisinį pagrindą, kuris užtikrintų regiono gyventojų inicijuojamų ir įgyvendinamų energijos gamybos projektų naudą vietos gyventojams;

38.

ragina skirti socialinę paramą energijos nepriteklių patiriantiems namų ūkiams (kurie daugiau kaip 10 proc. savo pajamų turi skirti elektros energijai ir šildymui), derinant šią paramą su raginimu didinti energijos vartojimo efektyvumą;

39.

siūlo papildomai įgyvendinti kitas pagalbines priemones, pavyzdžiui, „išgyvenimo tarifus“, kad bent energijos, kurios reikia būtinoms pagrindinėms reikmėms patenkinti, srityje būtų išvengta finansinio neturtingų, nedideles pajamas gaunančių vartotojų diskriminavimo;

40.

remia pastangas riboti energijos kainų didinimą siekiant kovoti su energijos nepritekliumi ir užtikrinti, kad šiluminės energijos kaina būtų žemesnė nei iškastinių energijos išteklių, tam, kad sklandžiau vyktų su šilumos tiekimu susijęs perėjimas nuo dujų, naftos arba anglių prie bendros šilumos ir elektros energijos gamybos arba vietinių biomasės deginimo įrenginių, arba didelio efektyvumo šilumos siurblių, naudojant regioninius atsinaujinančiuosius energijos išteklius;

41.

mano, kad valstybės narės turėtų numatyti priemones nedideles pajamas gaunančius asmenis atleisti nuo energijos mokesčių arba jiems nustatyti tik nedidelius mokesčius, panašiai kaip sumažinami mokesčiai už darbą.

7.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 174/19

Pranešėjas

Gusty Graas (LU/LDAE), Betembūro miesto tarybos narys

Pamatinis dokumentas

Nuomonė savo iniciatyva

1.

primena, kad pagal Tarptautinės energetikos agentūros prognozes iki 2035 m. energijos vartojimas pasaulyje išaugs trečdaliu, visų pirma dėl didėjančios energijos paklausos naujose pramoninėse šalyse;

2.

pabrėžia, kad energijos rinkoje vyksta didelės permainos: į rinką ateina nauji gamtinių dujų gamintojai ir daugelyje valstybių narių aktyviai vystoma atsinaujinančiosios energijos gamyba. Todėl, atsižvelgiant į šias permainas, būtina pakeisti valstybės pagalbos energetikos srityje gaires, kad Europos Sąjungos valstybės narės nuo 2014 m. galėtų vadovautis aiškiai apibrėžtomis taisyklėmis vykdydamos savo subsidijų energijos srityje politiką. Aiškumas yra ypač svarbus investuotojams, kad jie galėtų įgyvendinti savo projektus;

3.

atkreipia dėmesį, kad Komisijos „2030 m. Europos klimato ir energetikos politikos strategijoje“ pasiūlytus tikslus Europos Sąjunga turi suderinti atsižvelgdama į skirtingus išteklius ir į kartais skirtingus valstybių narių interesus;

4.

primena, kad konkurencija ir laisva energetikos rinka nėra savaiminiai tikslai, o priemonės aukštesniems Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje nustatytiems ES tikslams pasiekti;

5.

atsižvelgdamas į 2014 m. sausio 28 d. generalinio advokato išvadas Ålands Vindkraft byloje C-573/12, siūlo Europos Komisijai šių naujų gairių pristatymą atidėti ir surengti po to, kai Europos Teisingumo Teismas priims sprendimą. Generalinis advokatas siūlo Teismui paskelbti negaliojančia Direktyvos 2009/28 3 straipsnio 3 dalį, kurios nuostatos, taikant nacionalinę schemą iš atsinaujinančiųjų šaltinių gaminamai elektros energijai, leidžia suteikti elektros energijos sertifikatus ekologiškos elektros energijos gamintojams, įsisteigusiems atitinkamoje valstybėje narėje. Paskelbus šias nuostatas negaliojančiomis daugelyje valstybių narių tektų iš esmės persvarstyti pagalbos atsinaujinančiosios energijos vystymui schemų struktūrą, o gairės, jei jos būtų pristatytos prieš Teismui priimant sprendimą, ko gero, taptų nebeaktualios; tokia padėtis sukurtų teisinį neapibrėžtumą;

6.

remia ES klimato kaitos ir energetikos sričių tikslus, kurie, be kita ko, įtvirtinti Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvoje 2009/28/EB. Valstybės narės ir vietos bei regionų valdžios institucijos parengė reglamentus ir priemones, kurios padės iki 2020 m. įgyvendinti šiuos klimato kaitos ir energetikos sričių tikslus. Būtina užtikrinti, kad naujos gairės dėl valstybės pagalbos aplinkos apsaugos ir energetikos srityje neprieštarautų šiems tvirtai nustatytiems tikslams ir reglamentams bei priemonėms, kurie buvo priimti siekiant šiuos tikslus įgyvendinti;

7.

todėl pabrėžia, kad būtina pasiekti pusiausvyrą tarp, viena vertus, energijos šaltinių įvairovės ir paramos mechanizmų atsinaujinantiesiems energijos ištekliams ir, kita vertus, bendrų ES taisyklių, priimtų, kad būtų išvengta rinkos iškraipymų. Atsižvelgdamas į tai, reiškia susirūpinimą, kad Europos Komisijos pasiūlymai, išdėstyti konsultacijoms skirtame dokumente, gali pernelyg sumažinti diferencijavimo galimybes, pirmiausia galimybę remti tvarią energijos iš atsinaujinančiųjų šaltinių gamybą;

8.

susipažino su 2013 m. gruodžio mėn. paskelbtu konsultacijoms skirtu dokumentu – naujų 2014–2020 m. valstybės pagalbos aplinkos apsaugos ir energetikos srityse gairių projektu; apgailestauja, kad šis dokumentas paskelbtas tik viena oficialia ES kalba ir kad konsultacijų dalyviams numatytas įprastas aštuonių savaičių terminas pastaboms pateikti sutrumpintas iki šešių savaičių; todėl nuogąstauja, kad dėl šių reikalavimų konsultacijų dalyvių pastabos bus ne tokios reprezentatyvios;

9.

apgailestauja, kad Komisijos konsultacijų dokumente nėra jokios nuorodos į Europos energijos vartotojų teisių chartiją;

10.

pabrėžia, kad Europos Sąjungos lygmeniu reikėtų taikyti kompleksinį požiūrį į energetikos ir aplinkos apsaugos politiką;

11.

mano, kad klimato kaitos politika ir energetikos politika negali būti nagrinėjamos ir traktuojamos atskirai;

12.

pabrėžia, kad 2003 m. spalio 13 d. Direktyva 2003/87/EB sukurta ES šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema „skatinamas taupus ir ekonomiškai efektyvus išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimas.“ Trečiasis etapas (2013–2020 m.) turėtų būti skirtas sistemos stiprinimui, kad iki 2020 m. pavyktų išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti 20 proc. (palyginti su 1990 m.), tačiau teigia, kad dėl suteiktų apyvartinių taršos leidimų pertekliaus priemonė praranda tam tikrą veiksmingumą;

13.

norėtų, kad gairėse dėl valstybės pagalbos energetikos srityje taip pat būtų atsižvelgta į iki 2030 m. užsibrėžtus tikslus ir į tikslą iki 2050 m. energiją gaminti daugiausia iš atsinaujinančiųjų šaltinių;

14.

įsitikinęs, kad kova su klimato kaita, didesnis energijos vartojimo efektyvumas, atsinaujinančiosios energijos gamybos skatinimas ir aplinkosauginio pėdsako mažinimas yra bendro intereso tikslai;

15.

laikosi nuomonės, kad atsinaujinančiosios energijos gamybos vystymas atveria realias galimybes ekologiškam ekonomikos augimui ir sukuria naujas nuolatines darbo vietas;

16.

teigiamai vertina tai, kad Europos struktūriniai ir investiciniai fondai vis daugiau skiria dėmesio energijai, klimatui ir aplinkos apsaugos tikslams;

17.

primena, kad Europos Komisija nori, kad išsivysčiusiuose regionuose 20 proc., o mažiau išsivysčiusiuose regionuose 6 proc. Europos regioninės plėtros fondo lėšų būtų investuojama į energijos vartojimo efektyvumo didinimą ir atsinaujinančiąją energiją;

18.

remia ES pastangas tarptautiniu lygmeniu išlaikyti lyderės poziciją kovojant su klimato kaita;

19.

pritaria principui, pagal kurį valstybės pagalba laikoma pagrįsta, jei rinkos priemonių nepakanka pasiekti esminio pagerėjimo aplinkos apsaugos srityje. Sutinka su Komisija, kad valstybės pagalba gali būti tinkama priemonė pasiekti plataus užmojo išmetamo CO2 kiekio mažinimo tikslus;

20.

dėl didelių kai kurių rūšių atsinaujinančiosios energijos gamybos sąnaudų įmonės negali nustatyti konkurencingų kainų rinkoje, todėl mano, kad tokiais atvejais, kai galima numatyti pasirengimą taikyti technologijas ir dalyvauti rinkoje, atitinkama valstybės pagalba yra pagrįsta. Vis dėlto, pagalba turėtų būti derinama Europos Sąjungos lygmeniu ir tarp valstybių narių ir ją skiriant turėtų būti atsižvelgiama į skirtingų regionų ypatumus;

21.

iš esmės pritaria Komisijos pastangoms taikyti daugiau rinkos priemonių skiriant pagalbą ir ragina šiuo tikslu bendradarbiauti su vietos ir regionų energetikos agentūromis;

22.

mano, kad valstybės pagalba energetikos srityje turi būti laikoma priemone, turinčia ekonominį ir socialinį poveikį regionų ir vietos lygmeniu. Siekiant kiek galima labiau sumažinti konkurencijos iškreipimą, teigiami ir neigiami, trumpos, vidutinės ir ilgalaikės trukmės išorės veiksniai turi būti kiek įmanoma įskaičiuoti į faktinę energijos kainą;

23.

primena, kad siekiant užtikrinti gebėjimą diegti pažangias naujoves Europos Sąjunga turi sudaryti geresnes galimybes sukurti schemą, kuri leistų energetikos rinkoje konkuruoti įvairioms technologijoms;

24.

mano, kad būtina užtikrinti valstybės pagalbos skyrimo skaidrumą, t. y. kad valstybės narės, Komisija, ūkio subjektai, vietos ir regionų valdžios institucijos ir piliečiai turėtų priėjimą prie reikiamos informacijos;

25.

mano, kad artimiausiu laikotarpiu subsidijos iškastiniam kurui turėtų būti panaikintos, kadangi jos iškreipia konkurenciją ir lemia dideles išlaidas aplinkos apsaugai;

26.

skalūnų dujų ir alyvos gavyba hidraulinio ardymo metodu yra vertinama prieštaringai, tačiau kai kurios šalys jau šiais metais pradės vykdyti jų gavybą komerciniais tikslais, todėl mano, kad būtinos diskusijos dėl valstybės pagalbos šioje srityje;

27.

laikosi nuomonės, kad valstybės pagalbos energetikos srityje gairėse neturi būti konkrečių nuostatų dėl galimybės teikti valstybės pagalbą branduolinei energijai, tačiau kartu sutinka, kad rinkos principai turi būti taikomi ir šiai technologijai;

28.

norėtų pabrėžti, kad visiems vietos ir regionų valdžios institucijų naudojamiems atsinaujinančiosios energijos šaltiniams – vėjui, saulei, geoterminei ir hidroelektros energijai, biomasei, sąvartynų dujoms, nuotekų perdirbimo įrenginių dujoms ir biologinės dujoms – turi būti skiriamas ypatingas dėmesys; biokuro gamyba gali būti remiama, jei laikomasi ES teisės aktų nuostatose apibrėžtų aplinkos tvarumo kriterijų;

29.

pabrėžia, kad hidroelektrinių gaminama elektros energija, gali būti naudinga saugojimo ir tinklų pusiausvyros požiūriu ir jai gali būti teikiama parama, jei užtikrinama, kad laikomasi atitinkamų tvarumo kriterijų;

30.

abejoja, ar konkreti nuoroda į CCS (anglies dioksido surinkimo ir saugojimo, angl. carbon capture & storage) technologijas dera su Komisijos skelbiamu technologijų neutralumo principu;

31.

mano, kad ES turėtų sukurti bendrą teisinį pagrindą racionalesniam energijos vartojimui ir atsinaujinančiajai energijai;

32.

prašo ES lygmeniu siekti didesnio energijos vartojimo efektyvumo, didesnės atsinaujinančiosios energijos dalies, geriau derinti energijos rūšis, taip pat sukurti reglamentavimo sistemą, kuria rinkos dalyviams būtų užtikrinamos vienodesnės sąlygos;

33.

atkreipia dėmesį į sunkumus ES lygmens konkurencijos teisės sistemą, kuri priskiriama išimtinei Europos Sąjungos kompetencijos sričiai, susieti su SESV 194 straipsnyje nustatytais pagrindiniais ES energetikos politikos principais, kurie numato ES ir valstybių narių pasidalijamąją kompetenciją laikantis subsidiarumo principo ir atsižvelgiant į svarbų vietos ir regionų valdžios institucijų, ypač vietos ir regionų energetikos agentūrų, vaidmenį;

34.

suvokia, kad išlieka elektros srovės tiekimo sutrikimo rizika. Todėl RK pripažįsta, kad siekiant užtikrinti nenutrūkstamą elektros energijos tiekimą, turėtų būti leidžiama skirti tam tikrų rūšių valstybės pagalbą, visų pirma pažangiems energetikos tinklams, kuriais sudaromos sąlygos lanksčiai decentralizuotai energijos gamybai ir vartojimui, kurti, antra, energijos požiūriu efektyviai saugojimo sistemai kurti ir, galiausiai, aplinkai ir klimatui nekenkiančioms kombinuoto ciklo elektrinėms, kurių paskirtis užtikrinti pusiausvyrą, statyti. Vis dėlto, vadinamosios „atsarginės“ elektrinės, kurioms gali prireikti kompensacijų forma teikiamos valstybės pagalbos, neturėtų sudaryti konkurencijos atsinaujinančiąją elektros energiją gaminančioms elektrinėms, be to, jose turėtų būti diegiamos naujausios technologijos, kad būtų išmetamas kuo mažesnis CO2 kiekis. RK taip pat mano, kad naujų anglimi kūrenamų elektrinių statybai nebeturėtų būti skiriama valstybės pagalba. Prieš sprendžiant atsarginių pajėgumų klausimą, RK rekomenduoja visų pirma labiau skatinti vartotojus naudoti elektrą ne piko metu. Komisija mano, kad šiuo atveju galima 10 proc. marža;

35.

pradėjus taikyti pažangiuosius elektros skaitiklius ir galinius įrenginius prijungus prie interneto būtų galima dar labiau suderinti pasiūlą ir paklausą elektros energijos rinkoje. Tokiu būdu tiekėjams sumažėtų energijos saugojimo sąnaudos ir būtų galima mažinti elektros energijos kainas galutiniams vartotojams;

36.

yra įsitikinęs, kad aplinkos apsaugos mokesčiai yra tinkama priemonė mažinti išmetamo CO2 kiekį, tačiau mano, kad tam tikromis aplinkybėmis aplinkos apsaugos mokesčiai gali daryti neigiamą poveikį kai kurių įmonių konkurencingumui, taigi atleidimas nuo tokių mokesčių sustiprintų jų padėtį. Vis dėlto reikia vengti taikyti mokesčių lengvatas, dėl kurių gali kilti konkurencijos iškraipymų tarp valstybių ir regionų, ypač tuo atveju, kai dėl to gali padidėti našta tam tikroms arba visoms vartotojų grupėms. Todėl kaip mokesčių arba atleidimo nuo mokesčių alternatyvą reikėtų nustatyti visiems rinkos dalyviams taikomas taisykles arba ribines vertes, kurios priverstų labiau susirūpinti aplinkosauga, o ilgainiui padėtų sumažinti aplinkosauginį pėdsaką;

37.

pritaria, kad galima įvesti aplinkos apsaugos mokesčius tam tikriems produktams, ypač tuo atveju, jei rinkoje yra alternatyvių ir mažesnių neigiamų padarinių aplinkai turinčių produktų, kad vartotojas turėtų galimybę rinktis;

38.

prašo skirstant pagalbą sudaryti didesnes galimybes valstybėms narėms labiau atsižvelgti į savo regionų gamtos, klimato, demografinius ir kultūrinius ypatumus, ypač mažiau išsivysčiusių regionų atveju, kad nebūtų stabdoma jų energetikos plėtra. Būtina visapusiškai užtikrinti teisių į jau įgyvendintus projektus išsaugojimą. Be to, reikėtų atsižvelgti į ypatingą piliečių energijos kooperatyvų ir privačių smulkiųjų investuotojų padėtį, susijusią su kvietimais dalyvauti konkursuose ir tiesiogine prekyba. Šioje srityje valstybėms narėms turi būti suteikta atitinkama veiksmų laisvė;

39.

todėl nuogąstauja, kad dėl Komisijos pasiūlymų daugelyje valstybių narių taikoma nustatytų tiekimo tarifų atsinaujinantiems energijos ištekliams sistema, skirta skatinti atsinaujinančiuosius energijos išteklius ir siekti klimato tikslų, bus taikoma tik labai mažiems įrenginiams ir (arba) tik mažiems energijos kiekiams, ir kad bus taikoma griežta apibrėžtis „technologijų pasirengimas teikti rinkai“, vertinamas pagal tenkančią dalį Europos rinkoje. Ši apibrėžtis neatitinka skirtingų sąlygų valstybėse narėse ir jų regionuose ir kelia pavojų tvarios energijos plėtrai;

40.

atkreipia dėmesį, kad norint sukurti tinkamai veikiančią rinką, būtina energijos teikėjų įvairovė. Be to, tiekėjų įvairovė ne tik užtikrins energijos gamybos ir vartojimo nepertraukiamumą, bet ir sukurs konkurencijos sąlygas, kas savo ruožtu labiau skatins diegti naujas technologijas;

41.

pritaria Komisijos požiūriui, kad prieš pasiūlydamos valstybės pagalbos mechanizmą, vyriausybės turėtų išanalizuoti energijos gamybos nepakankamumo priežastis ir prireikus pašalinti iškreipimus, trukdančius rinkai skatinti investicijas į gamybos pajėgumus;

42.

pabrėžia, kad nepriklausomai nuo pasirinkto metodo, technologinio neutralumo principas jokiais būdais negalės sutrukdyti siekti aplinkos apsaugos ir energetikos tikslų;

43.

mano, kad savivaldybėms ir regionams turėtų būti suteikta tam tikra veiksmų laisvė, kad jie galėtų finansiškai paremti projektus, kurių sėkmė rinkoje trumpuoju laikotarpiu nėra akivaizdi, tačiau jais diegiamos pažangios technologijos, ateityje galinčios padėti pasiekti efektyvesnio energijos vartojimo ir gerokai pažangesnės aplinkos apsaugos;

44.

laikosi nuomonės, kad vietose ir regionuose piliečių sukurtiems kooperatyvams, kurių veiklos tikslas – skatinti didesnį atsinaujinančiosios energijos vartojimą, būtinas ypatingas dėmesys, kadangi jie, pirma, padidina energijos tiekėjų įvairovę, antra, daro akivaizdų šviečiamąjį poveikį, nes didina informuotumą apie racionalų energijos vartojimą. Toks skatinamasis poveikis turėtų būti vertinamas kaip teigiamas išorės veiksnys, į kurį rinka turės atsižvelgti. Todėl naujose gairėse dėl valstybės pagalbos turi būti numatytos kooperatyvų pagrindais sukurtų energijos gamybos įrenginių plėtros perspektyvos;

45.

siūlo deramai atsižvelgti į mažųjų tinklų socialinius ir ekonominius ypatumus, turint omenyje, kad valstybių narių taikomas viešųjų konkursų metodas jiems nėra tinkamas, kadangi neužtikrinamos vienodos dalyvavimo sąlygos;

46.

teigiamai vertina pasiūlymą išplėsti išimčių taikymo sritį (BBIR) pagalbai centralizuoto šilumos tiekimo miestuose ir pastatų energetinio naudingumo didinimo iniciatyvoms;

47.

taip pat prašo nustatyti specialias sąlygas dėl pagalbos, skirtos techninę paramą teikiančių ir vietos ir regionų valdžios institucijas konsultuojančių darbuotojų mokymams;

48.

pritaria aktyviam piliečių, visų pirma kooperatyvų, dalyvavimui ne tik diskusijose aplinkos apsaugos ir energetikos klausimais, bet ir konkrečiose gamybos iniciatyvose;

49.

labai atsargiai vertina Komisijos ketinimą atsinaujinančiosios energijos supirkimo tarifų sistemą, pagal kurią ekologiškos elektros energijos gamintojams mokama nustatyta kaina už 1kWh, pakeisti supirkimo priemokų sistema. Siekiant užtikrinti ilgalaikius investuotojų įsipareigojimus, būtina paisyti teisėtų jų lūkesčių, kad investicijos atsipirks. Todėl reikalauja numatyti galimybę palikti 19 valstybių narių pasitvirtinusį energijos tiekimo tarifą;

50.

prašo, kad nustatytos tinkamumo pagalbai gauti ribos alternatyvių rūšių energiją gaminantiems įrenginiams, kurie pirmą kartą naudojami komercinei veiklai, ir smulkiems įrenginiams būtų padidintos iki 5MW, o vėjo jėgainėms – iki 15MW;

51.

perspėja, kad sudėtingos administracinės valstybės pagalbos tinkamumo įvertinimo procedūros gali pareikalauti papildomų sąnaudų, visų pirma įgyvendinant nedidelio masto iniciatyvas;

52.

teigiamai vertina Komisijos ketinimą ateityje taip pat paremti biomasės naudojimą, turint omenyje, kad daug vietos ir regionų valdžios institucijų valdo būtent biomasę naudojančias elektrines ir atsižvelgiant į vienam MW instaliuotos galios tenkančių naujų darbo vietų skaičių. Be to, siūlo apsvarstyti klausimą dėl teisinės ir finansinės pagalbos teikimo viešosioms ir privačioms verslo iniciatyvoms, kurių tikslas – tvariai eksploatuoti miškus siekiant užtikrinti kokybišką biomasę;

53.

pritaria CEDEC (angl. European Federation of Local Energy Companies) nuomonei, kad reikia sudaryti palankesnes sąlygas diegti pažangias paskirstymo technologijas elektros energijos tinkluose, kadangi tai padeda galutiniam vartotojui efektyviai naudoti energiją. Investicijos į energetikos infrastruktūrą, be kita ko, užtikrina ir energijos tiekimo saugumą;

54.

mano, kad valstybės narės, savivaldybės ir ar regionai turėtų sukurti arba pagerinti subsidijų tvarką investicijoms į energijos vartojimo efektyvumą didinti, pavyzdžiui, teikiant subsidijas gyvenamųjų pastatų išorės sienų izoliavimui, terminiam grindų ar nešildomo gyvenamojo pastato ploto izoliavimui, terminiam nuožulnių ar plokščių gyvenamųjų pastatų stogų ir nešildomos palėpės perdengimo izoliavimui, langų ir durų keitimui, saulės ir fotovoltinės energijos kolektorių įrengimui, centrinio šildymo medžio granulėmis ar malkomis sistemos įrengimui, reguliuojamo vėdinimo ir šilumą regeneruojančių sistemų įrengimui, geotermine energija pagrįstų sprendimų taikymui ir šilumos siurblių įrengimui, teikimo sistemą;

55.

primena, kad bendra šilumos ir elektros energijos gamyba yra pats veiksmingiausias elektros energijos ir šilumos gamybos vienu metu būdas. Todėl RK ragina savivaldybes diegti bendros šilumos ir elektros energijos gamybos įrenginius. Vietos valdžios institucijoms, investuojančioms į didelio energetinio efektyvumo bendros šilumos ir elektros energijos gamybos įrenginius, turėtų būti suteikta galimybė gauti paramą;

56.

teigiamai vertina tai, kad nuo šiol naujomis gairėmis bus skatinama viešąsias subsidijas skirti tarpvalstybinei energetikos infrastruktūrai arba projektams, padedantiems siekti regioninės sanglaudos;

57.

mano, kad pagalba taip pat turi būti skiriama vietos ir regionų valdžios institucijų vykdomiems aplinkos apsaugos moksliniams tyrimams, susijusiems su Sąjungos aplinkos apsaugos standartų griežtinimu arba aplinkos apsaugos stiprinimu, jei tokie standartai nėra nustatyti. Prašo kai kuriais atvejais, kai tyrimai nėra tiesiogiai susiję su investicijomis, o yra atliekami, pavyzdžiui, siekiant paremti ekologines statybas ar ekologinį projektavimą, pagalbą skirti pagal de minimis pagalbos schemą. Europos Komisija taip pat turėtų numatyti konkrečias taikomųjų mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros skatinimo programas, kuriose kartu dalyvautų energetikos sektoriaus įmonės, universitetai ir mokslinių tyrimų centrai;

58.

pabrėžia, kad naujųjų technologijų pritaikymas energetikos sprendimams – tai sritis, kurioje svarbų vaidmenį turi atlikti universitetai ir mokslinių tyrimų institutai, technologijų centrai ir energetikos agentūros. Todėl šiems tikslams pasiekti turi būti skiriamos atitinkamos lėšos;

59.

mano, kad atsižvelgiant į dideles išlaidas, reikalingas moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai, susijusiems su atsinaujinančiais energijos ištekliai ir dar palyginti naujomis efektyvaus energijos vartojimo technologijomis, ir į tai, kad dėl esamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų leidimų kainų energijos gamybos iš iškastinio kuro išorės sąnaudos nėra priskirtos vidaus sąnaudoms, skatinant investicijas į šias technologijas būtina taikyti einamojo finansavimo modelį;

60.

prašo įtraukti vietos ir regionų lygmens pagalbos gavėjus į pagalbos schemų kūrimo procesą;

61.

siūlo supaprastinti valstybės subsidijų teikimo administracines procedūras;

62.

prašo užtikrinti visų sprendimų, susijusių su valstybės pagalba energetikos srityje, skaidrumą ir įvertinti įvairius privalumus, kurie galimi taikant nustatytas valstybės pagalbos teikimo priemones. Be to, reikėtų patikrinti, ar nėra veiksmų, finansuojamų pagal įvairias sistemas, dubliavimosi.

7.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 174/25

Pranešėjas

Pedro Sanz Alonso (ES/ELP), La Riochos autonominio regiono pirmininkas

Pamatinis dokumentas

Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl informavimo apie žemės ūkio produktus ir jų propagavimo priemonių vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse

COM(2013) 812 final

1.

palankiai priima ir labai teigiamai vertina Europos Komisijos pateiktą pasiūlymą dėl reglamento, kadangi juo parodomas susidomėjimas informavimo apie žemės ūkio produktus ir jų propagavimo priemonėmis vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse ir ypač todėl, kad siūloma nauja sistema, remianti ir skatinanti informavimo apie Europos žemės ūkio produktus ir jų propagavimo priemones tiek pačioje ES, tiek už jos ribų;

2.

mano, kad informavimo apie žemės ūkio produktus ir jų propagavimo priemonės vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse yra labai svarbios tam, kad žemės ūkio sektorius pajėgtų įveikti daugelį iššūkių augančios konkurencijos sąlygomis ir kad būtų lengviau atverti rinkas ir įtvirtinti šiuos produktus turint omenyje, kad Europos žemės ūkio produkcijos gamintojai susiduria su sienų atvėrimo problema ir rinkų globalizacija;

3.

mano, kad šis pasiūlymas dėl informavimo apie žemės ūkio produktus ir jų propagavimo priemonių suteiks Europos ir viso pasaulio vartotojams galimybę geriau pažinti ES produktų kokybę ir aukštus jų gamybos standartus, užtikrins maisto saugą ir aplinkos apsaugą ir suteiks jiems pasitikėjimo įsigyjamais ir vartojamais produktais. Taip propaguojant Europos žemės ūkio produktus galima užtikrinti didesnį pelną gamintojams;

4.

mano, kad Europos žemės ūkio sektorius yra itin svarbus vietos ir regionų ekonomikos vystymuisi. Jis labai prisideda prie darbo vietų kūrimo ir suteikia gyventojams galimybę pasilikti minėtose vietovėse ir vystyti veiklą, kadangi gamyba ir perdirbimas yra glaudžiai susiję su šiomis vietovėmis. Šis regioninis aspektas ir toliau turi būti esminis veiksnys siekiant darnaus Europos teritorijos tvarkymo tikslo;

5.

pabrėžia, kad regionai turi vykdyti plataus užmojo ir veiksmingą propagavimo politiką, kuria būtų pabrėžiama žemės ūkio produktų kokybė ir tipiškumas. Šie produktai yra Europos Sąjungos kultūros ir gastronomijos paveldas, taip pat labai svarbus daugelio Europos regionų ekonominio ir socialinio gyvenimo veiksnys, kadangi yra tiesiogiai susiję su šiuose regionuose, visų pirma kaimo vietovėse, vykdoma veikla;

6.

rekomenduoja ypatingą dėmesį skirti tiems žemės ūkio produktams, kurie pagaminti naudojant tradicinius ingredientus ir apdorojami taip, kaip tai būdinga konkrečiam regionui;

7.

mano, kad būtina padidinti biudžeto asignavimus šiai priemonei, kadangi siūloma padidinti paramos gavėjų skaičių ir išplėsti reikalavimus atitinkančių produktų sąrašą; be to, padidinta Komisijos parama daugiašalėms programoms;

8.

dvišaliai susitarimai, dėl kurių šiuo metu deramasi su trečiosiomis šalimis: Kanada, JAV, MERCOSUR, ar kiti asociacijos susitarimai aiškiai rodo, kad informavimo apie žemės ūkio produktus ir jų propagavimo priemonės vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse bus vis reikalingesnės, kad Europos produktai būtų konkurencingi;

9.

pabrėžia, kad informavimo ir propagavimo priemonės vidaus rinkoje ir toliau gali būti finansuojamos siekiant išlaikyti konkurencingumą bent jau tų produktų, kurie priklauso pripažintoms gamybos sistemoms ar ekologiniam ūkininkavimui;

10.

pažymi, kad patvirtinta BŽŪP reforma yra susijusi su Europos prekybos politika ir kad pasaulio lygmeniu Europos Sąjunga turi prisidėti prie pasaulinio apsirūpinimo maistu saugumo ir tarptautinės prekybos politikos ir taip PPO struktūroje užtikrinti vienodas sąlygas Europos Sąjungos žemės ūkio produkcijai;

11.

mano, kad 75 proc. biudžeto skiriant informavimo ir propagavimo priemonėms trečiosiose šalyse gali nukentėti vidaus rinka, kuri yra svarbiausia Europos produktams ir kurioje gamintojai turi sunkiai dirbti, kad išliktų konkurencingi susidurdami su produktų iš trečiųjų šalių konkurencija;

12.

ragina Komisiją iš anksto nenustatyti jokio tikslo, susijusio su informavimo apie Europos Sąjungos žemės ūkio produktus ir jų propagavimo priemonėms trečiosiose šalyse numatytų lėšų procentine dalimi, kadangi šių šalių rinkai turi būti teikiama tokia pat svarba kaip ir ES vidaus rinkai;

13.

pritaria prekių ženklų ir produktų kilmės nuorodų naudojimo iniciatyvai ir mano, kad prekių ženklų matomumas vykdant bendro pobūdžio propagavimo veiklą suteiks paramos gavėjams daugiau finansavimo galimybių ir pažadins jų susidomėjimą, jei tik bus išlaikyta pusiausvyra, visų pirma Europos Sąjungos vidaus rinkoje;

14.

pritaria Komisijos idėjai dėl kokybės sistemų ženklinamo oficialiais ES logotipais, tačiau mano, kad regiono pavadinimas turi būti tinkamai susietas su bendru apibūdinimu, kuris turi perteikti esmines produkto savybes, todėl būtina pateikti aiškią produkto geografinės kilmės nuorodą;

15.

pažymi, kad Europos lygmeniu pripažintos kokybės sistemos yra plečiamos ir vis labiau pripažįstamos Sąjungos teritorijoje siekiant patenkinti vis didėjančius Europos vartotojų, kurie ypač domisi vietoje pagamintais, kokybiškais ir griežtus ES maisto saugos ir aplinkosaugos standartus atitinkančiais produktais, poreikius. Pabrėžia, kad pripažintoms kokybės sistemoms priklausantys produktai yra labai svarbūs vidaus rinkoje, todėl turi būti išlaikomi ir įtvirtinami;

16.

prašo Komisijos įgyvendinimo nuostatas apibrėžti įgyvendinimo akte. Be to, mano, kad viešinimo agentūros gali koordinuoti ir netgi įgyvendinti kolektyvinius gamintojų grupių veiksmus savo regionuose;

17.

mano, kad teigiama įvairių regioninių produktų sinergija gali padėti pakelti kiekvieno Europos regiono gerovę. Todėl svarbūs yra regiono pajamų šaltiniai ir aukštos kokybės paslaugos, susietos su regiono tapatybe ir paveldu. Tai padėtų pagerinti su regioniniais žemės ūkio produktais susijusių vietovių padėtį, turėtų teigiamos įtakos darbo vietų kūrimui, visų pirma nepalankioje padėtyje esančiose vietovėse, ir atvertų naujų galimybių tiek artimose, tiek tarptautinėse rinkose;

18.

sutinka, kad svarbus vaidmuo būtų suteiktas visų sektorių gamintojų organizacijoms, tačiau mano, kad turėtų būti išsamiai išdėstyti atstovaujamumo reikalavimai, kurie joms gali būti taikomi siekiant užtikrinti, kad jos atstovautų visiems sektoriams;

19.

prašo, kad gamintojų organizacijose ypatingas dėmesys būtų skiriamas MVĮ, jei tik jos propaguoja pripažintas kokybės sistemas. Šio tipo įmonės labiausiai paplitusios Europos regionuose ir užima didelę Europos žemės ūkio produktų perdirbimo pramonės dalį;

20.

sutinka, kad visiems ES produktams būtų taikomos informavimo ir propagavimo vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse priemonės, išskyrus tabako gaminius, pirmenybę teikiant siūlomoms priemonėms tiems produktams, kurie padeda užtikrinti subalansuotą mitybą, ir siūlomoms priemonėms kitiems produktams, turintiems išskirtinį Europos teritorijoje naudojamą kokybės ženklą;

21.

palankiai vertina Komisijos pasiūlymą parengti darbo programą, kuri padėtų propagavimo politikai sukurti aiškias ir tikslias strategijas;

22.

prašo konkrečiai nurodyti, kaip Komisija atsižvelgs į valstybių narių prioritetus ir kaip juos įtrauks į darbo programą;

23.

siūlo, vadovaujantis dabartinių propagavimo kampanijų pavyzdžiu, priimti trejų metų darbo programą, kuri leistų atsižvelgti į rinkų pokyčius neatmetant kasmetinio patikslinimo galimybės;

24.

mano, kad programų vertinimą ir atranką turėtų vykdyti ne tik Komisija; šiame procese turėtų dalyvauti ir valstybės narės taip sudarant galimybes prisidėti ir Europos regionams, kadangi jie bendrai finansuos propagavimo priemones, kurios galiausiai numatytos EŽŪFKP 2014–2020 m. laikotarpiui (17 straipsnis) labai panašiomis sąlygomis, kurios buvo taikomos 2007–2013 m. pagal 133 priemonę;

25.

ragina Komisiją Europos Sąjungos finansuojamoje propagavimo programoje numatyti priemones, užtikrinančias valstybių narių dalyvavimą ir regionų bendradarbiavimą, neapsunkinant šio proceso, kad pagal šią programą finansuojamos priemonės atitiktų regionines propagavimo strategijas;

26.

be to, pritaria tam, kad būtų išlaikyti du paraiškų teikimo etapai, kurie leidžiami pagal dabartinį reglamentą, kad pareiškėjai galėtų ilgai nelaukę pateikti pasiūlymą dar kartą, jei jų programos nebuvo atrinktos per pirmąjį atrankos etapą;

27.

pritaria Komisijos siūlomiems bendro finansavimo procentiniams dydžiams, mano, kad jie atitinka tikslą skatinti programų pristatymą trečiosiose šalyse ir daugiašales programas, tačiau siūlo daugiašalių programų trečiosiose šalyse bendro finansavimo procentinę dalį padidinti iki 75 proc. Ši procentinė dalis galėtų būti taikoma netgi MVĮ, kai įgyvendinamos ypač svarbios programos;

28.

supranta, kad iki šiol vykdyta propagavimo politika padėjo susigrąžinti vartotojų pasitikėjimą krizių atvejais, tačiau reikia ir toliau taikyti vis lankstesnes ir veiksmingesnes informavimo ir propagavimo priemones;

29.

siūlo pasvarstyti apie bendro ES finansavimo dalies padidinimą, ypač propagavimo ir informavimo priemonėms žemės ūkio sektoriaus krizių atvejais, kad būtų išvengta gamintojų diskriminacijos;

30.

mano, kad pasiūlyme dėl reglamento būtina paaiškinti, kaip numatoma gerinti pasirengimą krizėms, kad būtų veikiama sparčiai ir veiksmingai;

31.

prašo leisti valstybėms narėms savanoriškai su Komisija bendrai finansuoti programas turint omenyje, kad tai gali būti reikalinga menkai išsivysčiusiems ar mažą ekonominį pajėgumą turintiems gamybos sektoriams;

32.

rekomenduoja Komisijai labiau pripažinti ES regionus ir jų svarbų vaidmenį gaminant kokybiškus žemės ūkio ir maisto produktus ir sudaryti jiems palankesnes sąlygas dalyvauti programų atrankoje;

33.

rekomenduoja Komisijai finansuoti propagavimo priemones vidaus rinkoje siekiant padidinti žemės ūkio ir maisto produktų, pagamintų Europos Sąjungoje ir priklausančių pripažintoms kokybės sistemoms ar ekologiškam tradiciniam ir regioniniam ūkininkavimui, pardavimą. Tradicinių produktų platinimas ir propagavimas padės keisti vartojimo įpročius, kuriuos lemia Europos rinkos globalizacija.

7.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 174/36

Pranešėjas

Andrius Kupčinskas (LT/ELP), Kauno miesto meras

Pamatinis dokumentas

Pasiūlymas dėl Tarybos rekomendacijos dėl stažuočių kokybės sistemos

COM (2013) 857 final

1.

palankiai vertina Europos Sąjungos Tarybos priimtą rekomendaciją dėl stažuočių kokybės sistemos (SKS), kurią sukurti buvo raginama ankstesnėse nuomonėse, tačiau labai apgailestauja, kad Komisija pasirinko šią sistemą pateikti ne direktyvos, o Tarybos rekomendacijos forma;

2.

atsižvelgdamas, į tai, kad laikotarpis nuo Komisijos pasiūlymo pateikimo (2013 m. gruodžio 4 d.) iki Tarybos rekomendacijos priėmimo (2014 m. kovo 10 d.) buvo pernelyg trumpas Regionų Komiteto nuomonei pateikti vadovaujantis įprastine procedūra, išreiškia susirūpinimą, kad Europos Komisija parengė ir Taryba priėmė rekomendaciją dėl stažuočių kokybės sistemos tinkamai nepasitarusi su Europos vietos ir regionų valdžios atstovų asamblėja – Europos Sąjungos Regionų komitetu;

3.

apgailestauja, kad ES vis dar išlieka labai aukštas jaunimo nedarbo lygis, ypač kai kuriuose regionuose, ir pabrėžia aktyvių veiksmų kovojant su jaunimo nedarbu svarbą – norint pasiekti strategijoje „Europa 2020“ iškeltą tikslą, kad 2020 m. darbą turėtų 75 proc. 20–64 m. asmenų, būtina gerinti jaunimo švietimą, t. y. jį geriau priderinti darbo rinkos poreikiams ir sudaryti palankesnes sąlygas pereiti į darbo rinką;

4.

mano, kad būtina dėti daugiau pastangų ir nacionaliniu, ir europiniu lygmeniu skatinant jaunimą rinktis tokias profesijas, kurios bus reikalingos ateityje. Tuo tikslu reikėtų atlikti tyrimų, kurie leistų anksti prognozuoti ir paveikti tendencijas, numatyti darbo jėgos paklausos pokyčius pagal atskirus sektorius ir specialybes, darbuotojų, kurie parengiami tam tikrai profesijai, ir darbuotojų, kuriuos reikėtų parengti naujai atsirandančioms darbo vietoms, skaičių, o taip pat galimą poreikį sukurti stažuočių vietas jauniems žmonėms;

5.

turint omenyje, kad stažuotės yra esminis Jaunimo garantijų elementas, pakartotinai reiškia paramą rekomendacijai dėl Jaunimo garantijų iniciatyvos nustatymo (1), kurią Tarybą priėmė 2013 m. balandžio 22 d (2)., ir kuria siekiama „užtikrinti, kad jaunimas iki 25 metų turėtų galimybių gauti gerų pasiūlymų dirbti, toliau mokytis, atlikti gamybinę praktiką ar stažuotę per keturis mėnesius po mokyklos baigimo ar darbo netekimo“. Vietos ir regionų valdžios institucijos turi atlikti lemiamą vaidmenį įgyvendinant Jaunimo garantijų sistemas;

6.

vertina SKS kaip naudingą priemonę, kuria siekiama užtikrinti, kad stažuotės veiksmingai palengvintų patekimą iš švietimo sistemos į darbo rinką ir taip padidintų jaunimo įsidarbinimo galimybes;

7.

mano, kad stažuočių metu reikėtų labai akcentuoti patirties perdavimą iš kartos į kartą arba vadinamąjį „meistro ir pameistrio“ modelį;

8.

pritaria SKS įvardijamiems pokyčiams, kadangi SKS siekiama užtikrinti stažuočių skaidrumą ir sutelkti dėmesį į mokymosi tikslus, tačiau kartu išreiškia nusivylimą dėl to, kad kokybės sistema nenumato galimybės valstybėms narėms aptarti rekomendacijas tokiais svarbiais klausimais kaip socialinės garantijos ar atlyginimas stažuotojams; apgailestauja, kad SKS kompetencijos sritys neatitinka Jaunimo garantijų iniciatyvos kompetencijos sričių, nes SKS taikoma tik atvirosios rinkos stažuotėms ir netaikoma stažuotėms studijų metu, formaliajam švietimui arba profesiniam mokymui;

9.

pažymi, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka svarbų vaidmenį formuojant ir įgyvendinant priemones, skirtas kovai su nedarbu, įskaitant švietimą ir mokymą. Valstybės narės turėtų šį vaidmenį suvokti ir išnaudoti jo teikiamas galimybes, kad būtų palengvintas kvalifikuotų jaunų specialistų perėjimas nuo mokymosi prie darbo, turint omenyje, kad būtent vietos valdžios institucijos yra švietimo, mokymo ir užimtumo paslaugų teikėjos; todėl apgailestauja, kad Tarybos rekomendacijoje nėra atsižvelgiama į vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį įgyvendinant SKS;

10.

ragina valstybes nares užtikrinti aktyvų socialinių partnerių ir vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimą, siekiant sėkmingo sistemos įgyvendinimo;

11.

ragina išsamiai išanalizuoti, kokiomis teisinėmis ir kitomis sąlygomis SKS galėtų tapti nacionaline praktika ir (arba) būti integruota į nacionalinę teisę;

12.

reiškia susirūpinimą dėl aukšto jaunimo nedarbo lygio Europos Sąjungoje ir dėl to iškilusio jaunimo skurdo pavojaus, taip pat minimo metinėje Europos Komisijos 2012 m. užimtumo ir socialinių pokyčių apžvalgoje (3);

13.

pabrėžia efektyvių veiksmų svarbą sprendžiant didėjančią Europos problemą, kai jauni žmonės nedirba ir nesimoko, ir atkreipia dėmesį į socialines, ekonomines ir demografines pasekmes bei riziką, susijusias su šių jaunų žmonių savarankiškumo stoka;

14.

pritaria Komisijos nuomonei dėl stažuočių svarbos ir atkreipia dėmesį, kad kokybiškos stažuotės gali suteikti jauniems žmonėms vertingos profesinės patirties, žinių ir įgūdžių, ir taip padidinti jų galimybes įsidarbinti ir gali suteikti jiems galimybę greitai pereiti į darbo rinką ir išlikti joje ilgą laiką;

15.

kartu su Komisija reiškia susirūpinimą dėl to, kad stažuotėmis yra kartais piktnaudžiaujama ir jos panaudojamos kaip pigios ar net nemokamos darbo jėgos šaltinis. Todėl siekiai aiškiai apriboti maksimalią stažuočių trukmę ir gerinti stažuočių kokybę yra esminiai klausimai siekiant tikslo, kad patirtis būtų naudinga bandant patekti į darbo rinką;

16.

atkreipia dėmesį, kad geriausi rezultatai, kalbant apie jaunimo užimtumą, pastebimi šalyse ir regionuose, kuriuose jauni žmonės turi galimybę dalyvauti aukštos kokybės stažuotėse ar pameistrystės programose ir kur nusistovėjusios stažuočių ir gamybinės praktikos sistemos sudaro neatsiejamą mokymo ir įdarbinimo sistemos dalį; kad stažuočių programa būtų naudinga abiems pusėms, svarbu, jog švietimo institucijos bendradarbiautų su verslo pasauliu;

17.

sutinka su SKS nuostata ir pažymi, kad yra svarbus tiek mokymosi procesas, padedantis geriau susipažinti su darbo vieta, tiek aiškūs mokymosi tikslai ir tinkamo stažuotės vadovo paskyrimas;

18.

pritaria SKS minimai nuostatai, kad stažuotojo įgytos žinios, įgūdžiai ir kompetencija turėtų būti oficialiai patvirtintos stažuočių teikėjo išduodant jam pažymėjimą apie atliktą stažuotę, nes tai yra būtina siekiant užtikrinti, kad būtų formaliai įvertinta stažuotės, kaip priemonės, palengvinančios jaunimo integraciją ir suteikiančios galimybę gauti kokybišką darbą, vertė;

19.

apgailestauja, kad Tarybos rekomendacija neapima stažuočių, kurios yra studijų programos, formaliojo švietimo ar profesinio mokymo dalis; todėl ragina Komisiją atskiru pasiūlymu pristatyti kokybės sistemą, apimančią šias stažuotes;

20.

pritaria SKS numatytai paramai valstybių narių veiksmams, naudojantis ES finansavimo sistema (stažuočių programų finansavimas Europos socialinio fondo (ESF), Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) ir Jaunimo užimtumo iniciatyvos lėšomis), gerosios patirties mainais ir stebėsenos priemonėmis, tačiau ragina užtikrinti, kad ES fondai nepakeis finansavimo privačiomis lėšomis;

21.

siekiant užtikrinti stažuočių kokybę, ragina plačiau taikyti atvirojo koordinavimo metodą, kad būtų aktyviau diskutuojama dėl gerosios patirties mainų Europoje, kartu padedant valstybėms narės suformuluoti šia patirtimi paremtus būtiniausius stažuočių standartus;

22.

palankiai vertina SKS akcentuojamus skaidrumo reikalavimus pranešimams apie laisvas stažuočių vietas, tačiau pabrėžia, kad skaidrumas, nors ir yra svarbus, nėra pakankama sąlyga, užtikrinanti stažuočių kokybę;

23.

todėl apgailestauja, kad SKS nerekomenduoja stažuočių organizatoriams suteikti tinkamą socialinę apsaugą ir sveikatos draudimą stažuotojams, o tik reikalauja nurodyti pranešimuose apie laisvą vietą, ar toks draudimas bus pasiūlytas;

24.

palankiai vertina SKS nuostatą dėl to, kad pranešimuose apie laisvas stažuočių vietas būtų nurodoma, ar bus skiriamas atlygis ir (arba) kompensacija už stažuotę, ir pritaria Tarybos rekomendacijos nuostatai, kad būtų taikoma praktika skelbimuose apie stažuotes nurodyti siūlomo atlygio ar kompensacijos dydį, jei atlygis ir (arba) kompensacija yra siūloma. Kartu, Komiteto nuomone, būtina užtikrinti, kad bet kokia pareiga informuoti netaptų biurokratine našta stažuočių organizatoriams ir bet koks reguliavimas šioje srityje ne ribotų, o skatintų stažuočių organizavimą visuose darbo rinkos sektoriuose;

25.

atkreipia dėmesį, kad SKS nenagrinėja neapmokamų ar iš dalies apmokamų stažuočių klausimo. Remiantis neseniai Eurobarometro atliktos apklausos (4) duomenimis, trys iš penkių stažuotojų negauna jokios finansinės kompensacijos arba kompensacijos nepakanka padengti pagrindines pragyvenimo išlaidas daugiau nei pusei tų, kurie ją gauna. O tai kelia riziką, kad stažuotės tampa riboto pasiekiamumo, t. y. į jas patekti gali tik tie, kurie gali tai sau leisti finansiškai, todėl mažėja stažuočių skaičius ir jų ekonominė nauda, kartu didėja nelygybė;

26.

siekiant stažuočių kokybės, įpareigojimas sudaryti sąlygas visiems stažuotojams gauti tinkamą draudimą ir kompensaciją ar atlygį gali sumažinti stažuočių skaičių dėl per didelės finansinės naštos tiek vietos ir regioninės valdžios institucijoms, tiek verslo subjektams. Suvokdamas, jog dėl Europos įvairovės gali būti neįmanoma sukurti visiems tinkamo vieno modelio, džiaugiasi pastangomis sukurti veiksmingas stažuočių dalinio arba visiško finansavimo sistemas derinant įvairius šaltinius;

27.

atkreipia dėmesį, kad Tarybos rekomendacijoje stažuočių vadovų vaidmuo nėra aiškiai apibrėžtas, todėl, kartu suvokdamas, kad galutinis šio klausimo reglamentavimas priklauso valstybių narių kompetencijai, ragina valstybes nares ir socialinius bei ekonominius partnerius keistis gerąja patirtimi stažuočių vadovų vaidmens, jų pareigų ir atsakomybės reglamentavimo bei kitais susijusiais klausimais, taip palaipsniui formuojant gerosios europinės praktikos suvokimą bei praktiškai įgyvendinant daugiapakopio valdymo principą;

28.

pabrėžia, kad palankesnių sąlygų tarptautinėms stažuotėms sudarymas gali duoti keletą teigiamų rezultatų, pavyzdžiui, padidinti stažuotojų galimybes įsidarbinti ir padėti geriau integruotis į darbo rinką;

29.

atsižvelgdamas į tai, kad pagal SESV 153 straipsnį, kuris yra teisinis SKS teisinis pagrindas, numatoma, jog Europos Sąjunga remia ir papildo valstybių narių veiklą, siūlo dėti ES masto pastangas kaupti ir skleisti informaciją apie teisinį reguliavimą stažuotojų judumo srityje, kadangi jauniems žmonėms būtų lengviau stažuotis kitoje šalyje, jei jie lengvai rastų informacijos apie tai, ko stažuotojas gali tikėtis;

30.

tačiau atkreipia dėmesį, kad dažnai pasitaikantis kompensacijos nemokėjimas arba nepakankamas jos dydis, kartu su nepakankamomis apgyvendinimo galimybėmis, gali būti kliūtimi tarptautinėms stažuotėms, kadangi potencialūs stažuotojai dėl sudėtingos finansinės padėties dažnai negali dalyvauti stažuotėje kitoje valstybėje narėje;

31.

pabrėžia, kad palankesnių sąlygų tarptautinėms stažuotėms sudarymas gali duoti keletą teigiamų rezultatų, pavyzdžiui, padidinti stažuotojų galimybes įsidarbinti, padėti geriau integruotis į darbo rinką;

32.

palankiai vertina SKS išsakytą požiūrį, kad stažuotes būtų galima įtraukti į EURES sistemą, kaip prašoma 2012 m. birželio mėn. Europos Vadovų Tarybos išvadose (5), taip pat palankiai vertina skatinimą naudotis šiuo tinklu skleidžiant informaciją apie stažuotes;

33.

pritaria EURES tinklo naudojimui siekiant užtikrinti informacijos apie laisvas stažuočių vietas prieinamumą, ir siūlo, kad EURES galėtų būti naudojamas ir kaip grįžtamojo ryšio įrankis, suteikiantis stažuotojams galimybę įvertinti savo patirtį stažuotėse;

34.

atkreipia dėmesį, jog nepaisant itin didelio studentų judumo, pavyzdžiui, pagal programą „Erasmus“, tarptautinių stažuočių yra labai nedaug (6). Vadinasi, svarbi galimybė sumažinti jaunimo nedarbą pasitelkiant judumą yra neišnaudota: tarptautinės stažuotės galėtų būti svarbus veiksnys padedant jaunimui įsidarbinti kitose valstybėse narėse; todėl RK palankiai vertina„Erasmus+“ programos, kuri gali padėti didinti tarptautinių stažuočių skaičių, sukūrimą;

35.

galimybė įgyti patirties skirtingoje aplinkoje suteikia jauniems žmonėms neįkainojamą galimybę padidinti potencialių darbdavių skirtingose valstybėse narėse skaičių. Todėl svarbu ieškoti galimybių užtikrinti paramos tarpvalstybinėms stažuotėms efektyvumą, ieškant sprendimų, padedančių sumažinti stažuotojo persikėlimo į kitą šalį išlaidas, teikiant informaciją, padėsiančią užtikrinti, kad stažuotojai neatsidurtų sudėtingoje ekonominėje situacijoje, atsižvelgiant į pragyvenimo išlaidas stažuotės organizatoriaus šalyje, priimančios šalies būtinus administracinius reikalavimus (pvz., dirbančiojo/gyventojo registracija, gyvenamosios vietos deklaracija, kur tai taikoma, ir kt.);

36.

primena, kad derėtų įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas, išsamiai rengiant ir įgyvendinant naujas iniciatyvas, numatant šiam įgyvendinimui būtiną finansavimą, kadangi jos gali geriausiai įvertinti įvairias situacijas ir poreikius vietos lygmeniu;

37.

apgailestauja, kad Tarybos rekomendacijoje nesiūloma išsamiau konsultuotis su vietos ir regionų valdžios institucijomis bei verslo subjektais kuriant ir tobulinant mokymo programas tam, kad būtų atsižvelgta į darbo rinkos poreikius ir būtų rengiami paklausių specialybių absolventai;

38.

taip pat primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms dažnai tenka didžiausia atsakomybė už užimtumo, švietimo ir mokymo politikų įgyvendinimą, ir kad teritorinis šių politikų aspektas yra labai svarbus;

39.

palankiai vertina tai, kad atkreipiamas dėmesys į „įdarbinimo tarnybų, švietimo įstaigų ir mokymo institucijų aktyvų dalyvavimą įgyvendinant stažuočių kokybės sistemą“ ir pabrėžia svarbų vietos ir regionų valdžios vaidmenį visose trijose srityse;

40.

pabrėžia būtiną vietos ir regionų valdžios institucijų, kaip darbdavių, dalyvavimą siekiant sėkmingai įgyvendinti SKS, ir apgailestauja, kad Komisijos pasiūlyme nėra konkrečios nuorodos į jų kompetenciją ir patirtį; mano, kad svarbu sukurti teisinį pagrindą, suteikiantį galimybę valstybinėms institucijoms priimti stažuotojus ir skleisti valdžios institucijų geriausios patirties pavyzdžius;

41.

ragina Komisiją imtis tolesnių veiksmų kaupiant ir platinant informaciją bei skatinant valstybes nares tobulinti teisinį reglamentavimą siekiant užtikrinti, kad stažuočių sąlygos dar geriau atitiktų visų suinteresuotųjų subjektų lūkesčius;

42.

atkreipia dėmesį, kad vietos ir regionų valdžios institucijos, kaip svarbūs darbdaviai ir stažuočių organizatoriai, gali parodyti gerą pavyzdį įgyvendindami aukštą stažuočių kokybę užtikrinančias taisykles; todėl prašo vietos ir regionų valdžios institucijų sukurti kuo daugiau aukštos kokybės stažuočių vietų;

43.

akcentuoja aktyvaus pilietinės visuomenės suinteresuotųjų šalių, ypač jaunų žmonių ir jiems atstovaujančių organizacijų, įtraukimo galimybių į SKS įgyvendinimo etapą svarbą, be kitų priemonių tam naudojant ir Europos pameistrystės aljansą, 2013 m. liepos mėn. Komisijos sukurtą bendradarbiavimo platformą;

44.

taip pat pabrėžia svarbų privataus sektoriaus, visų pirma MVĮ, vaidmenį sėkmingai įgyvendinant SKS;

45.

ragina vietos ir regionų valdžios institucijas glaudžiau bendradarbiauti su vietos mokymo įstaigomis ir vietos darbdaviais rengiant studentų įgūdžių tobulinimo programas ir steigti stipendijas bei siūlyti mokamas stažuotes geriausiai besimokantiems studentams; taip pat atkreipia dėmesį į atskirų valstybių narių geriausiosios praktikos pavyzdžių sklaidos ES mastu svarbą;

46.

pritaria Komisijos rekomendacijoms skatinti glaudų bendradarbiavimą su suinteresuotosiomis šalimis siekiant užtikrinti spartų SKS įgyvendinimą ir dar kartą primena svarbų vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį šioje srityje;

47.

ragina valstybes nares vadovautis Komisijos rekomendacija ir įgyvendinant SKS praktiškai išbandyti ir pagerinti jos veiksmingumą siekiant nacionalinėje jaunimo užimtumo politikoje užsibrėžtų tikslų.

7.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 174/43

Pranešėja

Linda Gillham (UK/EA), Runnymede municipalinės tarybos narė

Pamatinis dokumentas

Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria iš dalies keičiama Direktyva 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų siekiant sumažinti lengvųjų plastikinių maišelių naudojimą

COM(2013) 761 final – 2013/0371 (COD)

1.

pripažįsta, kad dėl savybių – lengvumo, tvirtumo ir patvarumo – plastikiniai maišeliai tapo ne tik komerciškai sėkmingu, bet ir masiškai naudojamu produktu. Apskaičiuota, kad per 2010 m. kiekvienas ES pilietis sunaudojo vidutiniškai 198 plastikinius maišelius; 90 proc. sudarė lengvieji maišeliai, kurie pakartotinai naudojami rečiau nei storesnieji maišeliai, todėl lengviau tampa šiukšlėmis;

2.

pažymi, kad dėl komercinį pranašumą lemiančių plonesnių nei 50 mikronų plastikinių maišelių savybių (lengvumas, tvirtumas ir patvarumas) jie buvo ir tebėra mažai pakartotinai naudojami ir planetos mastu tapo vandens ir žemės taršos šaltiniu;

3.

atkreipia dėmesį į tai, kad vandens ekosistemų taršos plastikinių maišelių atliekomis problema aktuali ne vien jūrinėms valstybėms, bet ir šalims, turinčioms didelių ežerų, nes didelė atliekų dalis iš sausumos į jūrą patenka upėmis. Į aplinką išmestas plastikinis maišelis, ypač jo skutai, gali nesuirti šimtus metų; laikui bėgant jų kaupiasi ir pripažįstama, kad tai tampa didžiule visuotine problema;

4.

atkreipia dėmesį į tai, kad plastikiniai maišeliai laikomi pakuote pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų direktyvą (Direktyva 94/62/EB). Plastikiniai maišeliai gali būti pateikti į rinką tik tuo atveju, jeigu jie atitinka esminius pakuočių atliekų mažinimo, pavojingų medžiagų apribojimo ir tinkamumo pakartotinai naudoti reikalavimus, įskaitant jų antrinio perdirbimo, energijos gavybos, kompostavimo ir biologinio skaidymosi reikalavimus. Tačiau konkrečiai plastikinių maišelių klausimui skirto ES teisės akto ar politikos nėra;

5.

pripažįsta, kad valstybės narės ėmėsi įvairiausių priemonių plastikinių maišelių naudojimui sumažinti – pradedant savanoriškomis sutartimis ir fiskalinėmis priemonėmis (Belgija, Airija, Danija) ir baigiant griežtu biologiškai nesuyrančių pirkinių maišelių uždraudimu, kokį nustatė Italija. Kai kurios valstybės narės jau pasiekė nemažų laimėjimų sumažindamos plastikinių maišelių naudojimą: Danijoje ir Suomijoje vienas gyventojas per metus sunaudoja 4 plastikinius maišelius, Lenkijoje, Portugalijoje ir Slovakijoje – 466;

6.

giria tas valstybes nares, kurios sumažino lengvųjų plastikinių maišelių, tenkančių vienam gyventojui per metus sunaudojimą. Akivaizdu, kad galima pasisemti sėkmingos patirties iš nemažai valstybių narių ir tai paskatina nacionalinę, regioninę ir vietos valdžią visame pasaulyje atkreipti dėmesį į šias priemones;

7.

pabrėžia, kad, norint pasiekti laikotarpiui iki 2020 m. nustatytus tikslus, visos plastiko atliekos turi būti tvarkomos kaip išteklius – kaip numatyta Efektyvaus išteklių naudojimo Europos plane;

8.

atsižvelgdamas į neseniai parengtas RK nuomones (1) mano, kad Europos Komisijos pasiūlymas nėra pakankamai ambicingas užkirsti kelią lengvųjų plastikinių maišelių naudojimui ir ragina Europos Parlamentą ir Tarybą apsvarstyti:

9.

mano, kad šių priemonių derinys, įskaitant pasiūlytą valstybėms narėms galimybę taikyti rinkos apribojimus, kuriais nukrypstama nuo 18 straipsnio nuostatų, yra veiksmingesnis būdas. Šios priemonės, kartu su ekonominėmis, tinkamiausiu būdu įgyvendintomis nacionaliniu ir regionų lygmeniu priemonėmis, būtų abipusiškai naudingos, tačiau toli siekiantis ES lygmens tikslas yra svarbus įgyvendinimui užtikrinti ir sąmoningumui ugdyti (2);

10.

pritaria pasiūlytai apibrėžčiai, kuri pagrįsta deramu 50 mikronų maišelių sienelės storio parametru, kad žmonės vietoj lengvųjų plastikinių maišelių naudotų daugkartinius plastikinius maišelius, vadinamuosius „amžinus maišelius“. Plonesni nei 50 mikronų plastikiniai maišeliai, kokių, remiantis skaičiavimais, 90 proc. viso kiekio sunaudojama Europos Sąjungoje, rečiau naudojami pakartotinai, todėl lengviau tampa šiukšlėmis (3);

11.

pabrėžia pasiūlytos direktyvos apibrėžties ir (arba) taikymo srities svarbą siekiant išvengti tokių nepageidaujamų pasekmių kaip perėjimas prie kitų medžiagų, storesnių, bet vis tiek vienkartinių plastikinių, ir kitokių panašios paskirties plastikinių maišelių formų, kurių naudojimas neduos pageidaujamų aplinkos apsaugos rezultatų ir gali padidinti gaminamų pakuočių kiekį;

12.

pritaria tam, kad daugkartiniai maišeliai nebūtų įtraukti į naudojimo sumažinimo tikslus ir galimus draudimus, tačiau mano, kad ekonominės priemonės turėtų būti taikomos ir daugkartiniams maišeliams ir prašo į direktyvos apibrėžtį ir (arba) taikymo sritį šiuo konkrečiu tikslu įtraukti ir juos;

13.

atkreipia dėmesį į tai, kad mažmenininkai „amžinus maišelius“ dažnai keičia nemokamai ir tokia praktika turi būti skatinama. Ši priemonė gali padėti labiau vertinti gamtinius išteklius ir pakeisti elgseną, kad maišelis nebūtų laikomas atlieka;

14.

norėtų aiškesnės informacijos, ar pasiūlyta apibrėžtis apims ir labai lengvus plastikinius maišelius (plonesnius nei 10 mikronų), naudojamus žmonių ar gyvūnų vartojimui skirtam šviežiam ar neapdorotam maistui. Šie maišeliai paprastai neįtraukiami į plastikinių maišelių politiką praktiškumo, higienos ar maisto saugos (ypač, kai naudojami žaliai mėsai) sumetimais. Tačiau į ES prevencijos ir (arba) naudojimo mažinimo tikslą vertėtų juos įtraukti, siekiant išvengti vartotojų elgsenos nenumatytų pokyčių (4);

15.

taip pat norėtų paaiškinimo, kodėl lengvųjų plastikinių maišelių apibrėžtis apsiriboja tik plastikiniais maišeliais, vietoj to, kad konkreti medžiaga nebūtų nurodoma, įtraukiant taip pat vienkartinius maišelius, pagamintus iš popieriaus, augalinės medžiagos ar krakmolo, siekiant spręsti problemas, susijusias su netvariais vartojimo įpročiais ir tausiu išteklių naudojimu;

16.

šiuo atveju atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Komisijos atliktame poveikio vertinime nurodyta, kad kiekvienam 1000 vienkartinių plastikinių maišelių, kurių panaudojimo buvo išvengta, žmonės vidutiniškai panaudos 127 popierinius maišelius. Daroma prielaida, kad 50 proc. plastikinių maišelių, kurie panaudojami ne didelių prekybos centrų sektoriuose, bus pakeisti popieriniais maišeliais, jeigu jie netaps politikos objektu, kaip kad, pavyzdžiui, atsitiko Airijoje (5);

17.

palankiai vertina dabar Europos Komisijos atliekamą atliekų politikos peržiūrėjimą ir tikisi sulaukti aiškesnio aplinkosauginių savybių, ir teigiamų, ir neigiamų, paaiškinimo dėl teiginių, kad pagal naujas technologijas gaminami maišeliai gali būti pagaminti iš oksidacija skaidomo plastiko, yra biologiškai skaidūs arba tinkami kompostavimui. Be to, būtina suprasti šių mikroskopinių dalelių poveikį jūros gyvūnijai;

18.

griežtai prieštarauja bet kokiai šios direktyvos apibrėžties ir (arba) taikymo srities išimčiai, kuri būtų taikoma biologiškai skaidiems ir kompostavimui tinkamiems plastikiniams maišeliams. RK pakartoja, kad yra susirūpinęs tokių maišelių klaidinančiu ženklinimu ir apibrėžtimis bei jų priskyrimui iš dalies ekologiškų plastikų kategorijai (6). Be to, perėjimas prie biologiškai skaidžių maišelių nesumažintų į šiukšlyną išmetamų maišelių skaičiaus. Savivaldybėms taip pat galėtų kilti problemų dėl plastiko perdirbimo procesų ir kartu atsirastų painiavos dėl buitinių ar komercinių atliekų kompostavimo;

19.

dar kartą ragina uždrausti oksidacija skaidomą plastiką, kol naujais moksliniais tyrimais nebus įrodyta tokių gaminių pridėtinė vertė;

20.

mano, kad gaminio dizainas atlieka vieną svarbiausių vaidmenų mažinant atliekas. Kadangi dabartinėje ekodizaino direktyvoje dėmesys sutelktas į vandens ir energijos vartojimą, mano, kad dabar ją peržiūrint reikėtų išplėsti jos taikymo sritį, kad apimtų pasirengimą pakartotinai naudoti, galimybę taisyti ir perdirbti ir kad joje būtų numatyta teikti vartotojui informaciją apie gaminio patvarumą;

21.

pasisako už tai, kad ateityje vykdant dizaino peržiūras būtų nustatytas būtinas perdirbtos medžiagos kiekis sudėtyje, tačiau kartu supranta, kad kai kurios paskirties plastikui, pavyzdžiui, naudojamam maisto ir asmens sveikatos gaminiuose, reikia specialių medžiagos standartų;

22.

pritaria ES masto sumažinimo tikslui, kuris turi būti nustatytas kiekvienai valstybei narei, per pereinamąjį laikotarpį po direktyvos įsigaliojimo, apriboti vienam gyventojui per metus tenkantį sunaudojamų maišelių skaičių bent iki 35. Tai prilygsta vidutiniam vienkartinių plastikinių maišelių sunaudojimo ES sumažinimui 80 proc., palyginti su 2010 m., ir kai kurios valstybės narės šį tikslą jau pasiekė arba net viršijo jį;

23.

palankiai vertina pasiūlytą nuostatą, pagal kurią valstybės narės galėtų uždrausti lengvųjų plastikinių maišelių naudojimą savo teritorijoje, nukrypdamos nuo Direktyvos 94/62/EB 18 straipsnio nuostatų. Ši nauja nuostata rodo, kad vis daugiau šalių, regionų ir miestų visame pasaulyje uždraudė lengvuosius plastikinius maišelius arba svarsto tokio draudimo galimybę ir tokių šalių, miestų, regionų daugėja;

24.

pripažįsta, kad tokiems nacionaliniams pardavimo apribojimams yra taikomi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 34–36 straipsniuose nustatyti reikalavimai. Tai reiškia, kad turi būti įvykdytos tam tikros sąlygos – draudimas negali būti diskriminacinis, pirmenybę teikiant tam tikro tipo lengviesiems plastikiniams maišeliams, palyginti su kitais, ir toks draudimas negali būti užslėptas valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimas. Visi dabar apyvartoje esantys lengvieji plastikiniai maišeliai iki 2020 m. turėtų būti uždrausti;

25.

ragina Europos Komisiją išanalizuoti būdus, kaip iki 2020 m. ES lygmeniu uždrausti į mažmeninę prekybą tiekti lengvuosius plastikinius maišelius (7). Ragina Europos Komisiją išanalizuoti galimus prieštaravimus su vidaus rinkos taisyklėmis ir tarptautinės prekybos teise, būtinybę keisti Pakuočių ir pakuočių atliekų direktyvos teisinį pagrindą, būtino pereinamojo laikotarpio trukmę bei būtinybę suderinti draudimą apmokestinti daugkartinio naudojimo plastikinius maišelius su kitomis priemonėmis, siekiant išvengti nenumatytų padarinių;

26.

rekomenduoja valstybėms narėms į svarstymus dėl tokių draudimų nustatymo kviesti vietos ir regionų valdžios institucijų atstovus;

27.

ragina visapusiškai įgyvendinti principą „teršėjas moka“ (8) ir atkreipia dėmesį į tai, kad valstybėms narėms, kurioms pavyko sumažinti plastikinių maišelių naudojimą, taikė ekonomines priemones (rinkliavas/mokesčius). Tai matyti iš vilčių teikiančių rezultatų, kurių pavyko pasiekti Airijai, kuri nustatė rinkliavą, ir Danijai, kuri plastikinius maišelius apmokestino (9);

28.

pakartoja, kad draudimas nemokamai dalyti lengvuosius plastikinius ir kitus pirkinių maišelius duoda teigiamų rezultatų nemažam regionų skaičiui, todėl apie tai reikėtų pagalvoti (10);

29.

mano, kad skatinti taikyti tokias pasiūlytas priemones nepakanka ir ragina pasiūlytą direktyvą pakeisti, įpareigojant valstybes nares taikyti ekonomines priemones, skirtas mažinti plastikinių maišelių naudojimą, ir užtikrinti, kad lengvieji plastikiniai maišeliai nebūtų dalijami nemokamai. Toks įpareigojimas galėtų remtis ir Pakuočių ir pakuočių atliekų direktyvos 15 straipsniu, kuriame jau skatinama taikyti bendro pobūdžio ekonomines priemones;

30.

pabrėžia, kad ekonominių priemonių įgyvendinimas turėtų būti paliktas valstybių narių ar teisėkūros galią turinčių regionų kompetencijai;

31.

pabrėžia, kad ekonominių priemonių veiksmingumą lemia kai kurie toliau išvardyti veiksniai:

32.

mano, kad įpareigojimas įgyvendinti ekonomines priemones turėtų būti taikomas visų plastikinių maišelių atžvilgiu, o ne tik lengviesiems plastikiniams maišeliams, kad būtų paskatinta dažniau pakartotinai naudoti plastikinius maišelius ir dėl to, kad iš esmės daugkartiniai plastikiniai maišeliai retai būna dalijami nemokamai. Tačiau daugkartinius maišelius pradinis pardavėjas galėtų keisti nemokamai;

33.

mano, kad nacionaliniu lygmeniu imantis savanoriškų iniciatyvų, taip pat įpareigojant prekybininkus priimti tam tikras atliekas, būtų galima dalį kai kurių plastiko atliekų tvarkymo išlaidų perkelti nuo atliekų ir aplinkosaugos kompetentingų institucijų, jas paskirstant visoms kitoms vertės grandinės grandims;

34.

pabrėžia ekonominių priemonių potencialą uždirbti vietos ir regionų valdžios institucijoms pajamų, kurios galėtų būti panaudotos administracinėms išlaidoms, susijusioms su įgyvendinimu ir vykdymo užtikrinimu, padengti ir atidedant lėšas švarinimosi nuo šiukšlių veiklai ir aplinkosaugos projektams vykdyti;

35.

dar kartą ragina Europos Komisiją išsiaiškinti, kaip ES būtų galima geriausiai užtikrinti didesnę gamintojo atsakomybę ES plastiko atliekų prevencijos ir tvarkymo srityje (11);

36.

prašo Europos Komisijos apsvarstyti, kaip pasiekti, kad didesnė gamintojo atsakomybė apimtų visas sąnaudas ir šio tipo plastiko tvarkymo sąnaudas iš vietos ir regionų valdžios institucijų kaip atliekų tvarkytojo perduoti gamintojams, įskaitant ir šiukšlių surinkimo sąnaudas;

37.

palankiai vertina už aplinkos apsaugą atsakingo Europos Komisijos nario pasiūlymą nuo šių metų paskelbti Europos švaros dieną;

38.

pakartoja, kad remia šią ir panašias iniciatyvas, kuriomis atkreipiamas didesnis dėmesys į vietos ir regionų valdžios institucijoms iškilusią aplinkos taršos problemą. Tai išankstinė sąlyga keisti elgseną siekiant sumažinti didėjančio atliekų kiekio poveikį aplinkai ir saugoti gamtos išteklius;

39.

pripažįsta, kad didėjanti pasaulio jūrų aplinkos tarša plastiko atliekomis verčia susirūpinti, tačiau kartu reikia pripažinti, kad didžioji dalis šių atliekų, kurių išmetimas nevaldomas, į jūrų aplinką patenka iš sausumos. Tarša plastiko atliekomis yra netoleruotina jokioje aplinkoje!

7.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 174/50

Pranešėjas

Paul Lindquist (Švedija/ELP), Lidingės miesto meras

Pamatinis dokumentas

Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl jūrininkų, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/94/EB, 2009/38/EB, 2002/14/EB, 98/59/EB ir 2001/23/EB

COM(2013) 798 final

1.

palankiai vertina Komisijos iniciatyvą peržiūrėti galiojančias išimtis, susijusias su tam tikrų darbo teisės direktyvų taikymu jūrininkams, ir apskritai teigiamai vertina pasiūlymą dėl direktyvos;

2.

atkreipia dėmesį į tai, kad gerai veikiantis jūrų sektorius ir gerai veikianti darbo rinka yra labai svarbūs jūrininkams, visų pirma pakrantės regionams ir jų gyventojams;

3.

pabrėžia, kad su SESV 151 straipsniu susijusios apsaugos nuostatos visose valstybėse narėse turėtų būti kiek įmanoma vienodžiau taikomos visoms darbuotojų kategorijoms, ir, kad visam ES jūrų sektoriui – nepaisant to, kurioje valstybėje narėje įmonė vykdo veiklą – turėtų būti taikomos tos pačios taisyklės;

4.

mano, kad valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė pateikti įtikinamas ir konkrečias priežastis, pagrįstas ypatingomis nurodytos veiklos aplinkybėmis, kad būtų galima taikyti išimtis, susijusias su ES teisės aktuose numatytų darbuotojų apsaugos nuostatų taikymu;

5.

mano, kad vienodo požiūrio į darbuotojus principui turi būti teikiama ypač daug dėmesio, kai tai susiję su Europos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintomis teisėmis. Komisija nurodo, kad tai apima teisę į informaciją ir konsultacijas įmonėje ir teisę į tinkamas ir pelnytas darbo sąlygas;

6.

mano, kad atliekant vertinimą, ar vadovaujantis galiojančiomis nuostatomis taikoma išimtis yra pateisinama, svarbus argumentas yra tai, kokiu mastu valstybės narės taikė įvairias išimtis ir kokį poveikį jos turėjo, be kitų, jūrų sektoriaus konkurencingumui tose šalyse, kurios nusprendė įgyvendinti direktyvą, kad taisyklės būtų taikomos ir jūrininkams;

7.

konstatuoja, kad nė viena valstybė narė nepranešė apie akivaizdų neigiamą poveikį, pavyzdžiui, susijusį su laivų perregistravimu arba bendromis sąnaudomis, jūrininkams taikant tas pačias taisykles, kaip ir krante dirbantiems darbuotojams. Be to, nė viena valstybė narė, kuri jūrininkų neatleido nuo šiuo metu galiojančiose direktyvose apibrėžtų informavimo ir konsultavimosi taisyklių bei kitų darbuotojų apsaugos teisių nuostatų taikymo, nepranešė apie nepalankią konkurencinę padėtį palyginti su ES valstybėmis narėmis, kurios taikė vieną ar kelias išimtis;

8.

atkreipia dėmesį į tai, kad dėl to, jog tik kai kurios valstybės narės pasinaudojo galimybe taikyti išimtis ir nukrypti leidžiančias nuostatas, susijusias su galiojančiose direktyvose apibrėžtomis teisėmis į informaciją ir konsultacijas, jūrų sektoriaus darbdaviams galioja nevienodos taisyklės, atsižvelgiant į tai, su kurios valstybės narės vėliava plaukioja laivas;

9.

mano, kad ir toliau būtina atsižvelgti į ypatingas jūrų sektoriaus aplinkybes palyginti su sausumoje vykdoma veikla, ypač į tai, kad visapusiškai taikant privalomą darbuotojų apsaugos reikalavimą kyla grynai praktinio pobūdžio sunkumų dėl ypatingo veiklos pobūdžio, o kartu ir dėl galimų neigiamų šių nuostatų taikymo padarinių ES įmonių konkurencingumui;

10.

atkreipia dėmesį į 2013 m. rugpjūčio 30 d. įsigaliojusią 2006 m. priimtą Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) Konvenciją dėl darbo jūrų laivyboje, kurią jau ratifikavo daugelis valstybių. ES, priimdama Direktyvą 2009/13/EB, ES lygmeniu įgyvendino jūrų sektoriaus socialinių partnerių sudarytą Susitarimą dėl Konvencijos dėl darbo jūrų laivyboje. Direktyvoje nustatomi būtiniausi tarptautiniai darbo ir įdarbinimo jūroje standartai ir sukuriamos visiems vienodos sąlygos visoje jūrų pramonėje. Tačiau direktyvomis, kurias Komisija siūlo iš dalies pakeisti, siekiama daugiau ir jose pateikiamos papildomos su Konvencija susijusios darbuotojų apsaugos taisyklės;

11.

konstatuoja, kad galimybė netaikyti Direktyvos 2008/94/EB apsaugos nuostatų žvejams dalininkams, reiškia, kad ši darbuotojų kategorija, kitaip nei kitos valstybės narės darbuotojų kategorijos, neturi teisės į darbo užmokesčio garantiją; mano, kad atsižvelgiant į sektoriaus ypatumus tokia diskriminacija yra nepagrįsta ir turėtų būti panaikinta;

12.

mano, kad darbuotojų teisė į informaciją ir konsultacijas yra pagrindinė teisė, įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Regionų komiteto nuomone, kad būtų suteikta galimybė tam tikroms darbuotojų kategorijoms netaikyti teisių, kurios, vadovaujantis ES teisės nuostatomis taikomos kitiems šios srities darbuotojams, privaloma pateikti labai įtikinamas priežastis;

13.

pritaria Komisijos nuomonei, kad, be kita ko, atsižvelgiant į ryšių technologijų raidą, negalima teigti, kad egzistuoja praktinių kliūčių, kuriomis galima pateisinti tokių pačių informavimo ir konsultavimosi taisyklių netaikymą jūrininkams;

14.

pritaria Komisijos nuomonei, kad šiuo metu galiojančiose direktyvose turi būti panaikinta galimybė taikyti išimtį arba specialias nuostatas, susijusias su jūrininkų teise į informaciją ir konsultacijas;

15.

mano, kad, atsižvelgiant į jūrų sektoriaus ypatumus, įmonių perdavimo arba kolektyvinio atleidimo atveju, darbuotojų apsaugai būtina taikyti ypatingas sąlygas. Prekyba laivais daugeliu atvejų yra neatsiejama veiklos dalis; tarptautinėje rinkoje yra įprasta pirkti arba parduoti laivus be įgulos;

16.

nurodo, kad darbdavių organizacijos ir keletas valstybių narių atkreipė dėmesį į tai, kad dėl privalomo Direktyvose 2001/23/EB ir 98/59/EB nustatytų apsaugos nuostatų taikymo jūrų sektorius patirtų didesnes išlaidas ir patektų į nepalankią konkurencinę padėtį, palyginti su trečiųjų šalių įmonėmis, ypač tais atvejais, kai prekyba laivais yra veiklos dalis. Be to, buvo nurodyta, kad apsaugos reikalavimų taikymui dėl grynai praktinių priežasčių kiltų didelių sunkumų;

17.

mano, kad prieštaravimus, susijusius su grėsme ES įmonėms patekti į nepalankią konkurencinę padėtį – nepaisant to, kad valstybės narės, kurios direktyvose nustatytas apsaugos nuostatas taiko ir jūrininkams, nepranešė apie akivaizdų neigiamą poveikį konkurencingumui – reikia vertinti rimtai. Kiekviena valstybė narė, atsižvelgdama į savo laivybos praktiką ir tradicijas, gali geriausiai įvertinti privalomos nuostatos taikymo poveikį;

18.

mano, jog valstybėms narėms turėtų būti palikta galimybė nuspręsti remiantis vietos sąlygomis, ar taikyti jūrininkams apsaugos taisykles, kartu su teise į informaciją ir konsultacijas, įmonių perdavimo arba kolektyvinio atleidimo atveju ir kokiu mastu turėtų būti taikomos šios taisyklės;

19.

pritaria Komisijos nuomonei, kad galimybė taikyti išimtį pagal Direktyvas 2001/23/EB ir 98/59/EB turėtų būti suteikiama tik tokiais atvejais, kai įmonės perdavimas reiškia tik laivo pardavimą arba kai kolektyvinio atleidimo priežastis yra laivo arba keleto laivų pardavimas; be to, Kolektyvinio atleidimo direktyvos atveju sutinka su Komisija, kad turėtų būti leidžiama taikyti tik su „taikaus problemų sprendimo laikotarpio“ trukme susijusias išimtis;

20.

abejoja dėl pasiūlyme iš dalies pakeisti Direktyvą 98/59/EB pateiktos nuorodos į Direktyvos 2001/23/EB sąvoką „perdavimas“; nemato priežasties, kodėl nukrypti nuo Direktyvoje 98/59/EB numatytos „taikaus problemų sprendimo laikotarpio“ taikymo nuostatos gali būti įmanoma tik tuo atveju, jei laivo pardavimas reiškia įmonės perdavimą, kaip tai nurodyta Direktyvoje 2001/23/EB. Be to, dėl tokio taisyklių taikymo gali atsirasti didelis teisinis neapibrėžtumas, nes iš anksto sunku įvertinti, kokiu mastu įmonės perdavimas atitinka Direktyvoje 2001/23/EB nurodytą įmonės perdavimą;

21.

atkreipia dėmesį į palyginti ilgą 8 straipsnyje siūlomą pereinamąjį laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, kad pasiūlymas susijęs su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje pripažintų darbuotojų apsaugos taisyklių taikymu, toliau aptariant pasiūlymą reikėtų pagalvoti apie pereinamojo laikotarpio sutrumpinimą;

22.

konstatuoja, kad Komisijos pasiūlymu iš dalies pakeisti nurodytas direktyvas siekiama suderinti kai kurias jose nustatytas ES darbuotojų apsaugos taisykles ir Europos Sąjungoje sukurti vienodas konkurencijos sąlygas įmonėms. Iš dalies pakeisti direktyvas galima tik Sąjungos lygmeniu; mano, kad pasiūlyti pakeitimai atitinka subsidiarumo bei proporcingumo principus.