26.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 126/1

1.

reiškia solidarumą su Ukrainos žmonėmis, kurie taikiose demonstracijose savo šalyje gina demokratines vertybes, siekia pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms;

2.

griežtai smerkia bet kokį smurtą ir bet kokius bauginimo būdus. Jėgos naudojimas politinės krizės nesureguliuos; ragina ES institucijas griežtai reaguoti į žmogaus teisių pažeidimus ir teisinės valstybės griovimą;

3.

mano, jog skubus 2014 m. sausio 16 d. priimtų represinių teisės aktų, kurie apriboja pagrindines žmogaus teises bei laisves ir prieštarauja tarptautinėms normoms, atšaukimas būtų pirmas žingsnis atkuriant teisinę valstybę Ukrainoje; ragina Prezidentą kuo skubiau tai atlikti pasirašant šio teisės akto galiojimo atšaukimą;

4.

ragina visus politinius vadovus visais valdymo lygmenimis imtis ryžtingų žingsnių įtampai sumažinti ir ieškoti kelio į taikų sprendimą, kuris atneštų Ukrainos piliečiams demokratiją, stabilumą ir garantuotų jų šalies nepriklausomybę, laisvę ir teritorijos vientisumą;

5.

apgailestauja dėl 2014 m. sausio 23 d. Ukrainos nacionalinio vietos valdžios institucijų kongreso tarybos paskelbto pareiškimo, kuriame buvo pritarta antidemokratiniams, neseniai šalies parlamento priimtiems įstatymams;

6.

ragina regionų ir vietos valdžios institucijas, Rytų partnerystės šalių vietos ir regionų valdžios institucijų konferencijos (CORLEAP) partneres, kovoti už Ukrainos vietą Europoje ir panaudoti savo politinę įtaką Ukrainos piliečių labui;

7.

primena, jog CORLEAP buvo įsteigta siekiant palengvinti ES vietos ir regionų lygmens dialogą su Rytų partnerystės šalimis ir remti demokratiją, stabilumą ir teisinę valstybę; imasi išnagrinėti, ar yra sukurtos šiuos tikslus atitinkančios struktūros, kartu ištirti galimybes išplėsti diskusijas, kad jose galėtų dalyvauti visi suinteresuotieji subjektai;

8.

pabrėžia, kad demokratija ir pagarba žmogaus teisėms yra vietos ir regionų demokratijos prielaidos; todėl pritaria Europos Tarybos vietos ir regionų valdžios institucijų kongreso rekomendacijai Nr. 348 (2013) dėl vietos ir regionų demokratijos Ukrainoje; ypač pritaria jo raginimui Ukrainos vyriausybei panaikinti konstitucinius ir įstatyminius vietos bendruomenių kompetencijos apribojimus ir suteikti joms didesnį finansinį savarankiškumą;

9.

pabrėžia, kad Ukrainos regionų ir vietos valdžios institucijų administraciniai gebėjimai yra riboti, o finansavimo šaltinius kontroliuoja centrinė valdžia. Didėjantis atotrūkis tarp regionų kelia rimtą pavojų Ukrainos stabilumui;

10.

ragina Ukrainą visiškai perimti Europos vietos savivaldos chartijos nuostatas ir vykdyti administracines reformas, kurios suteiktų savivaldai apibrėžtus įgaliojimus, tuo siekiant užtikrinti socialinę, ekonominę ir teritorinę sanglaudą; siūlo Ukrainos regionų ir vietos valdžios institucijoms pasinaudoti Europos partnerių praktine patirtimi ir primena esąs pasiruošęs dar glaudžiau su jomis bendradarbiauti, kad būtų galima pasidalyti gero valdymo ir teritorinio bendradarbiavimo patirtimi;

11.

ragina visus ES regionus ir vietos valdžios institucijas, užmezgusias ypatingai draugiškus ryšius ir partnerystę su Ukrainos regionais ir vietos valdžios institucijomis, būtent dabar stiprinti šiuos santykius ir pareikšti Ukrainos partneriams savo solidarumą ir paramą;

12.

ragina ES ir jos institucijas veikti ryžtingai prisidedant prie įtampos sumažinimo ir užtikrinti, kad būtų rastas taikus sprendimas, kuriuo būtų visiškai atsižvelgta į Ukrainos žmonių teises ir laisvę;

13.

yra pasiryžęs padėti regionų ir vietos valdžios institucijoms ir pilietinei visuomenei rasti tinkamus krizės sprendimus;

14.

mano, kad ES turi ir toliau palaikyti Ukrainos politinės asociacijos ir ekonominės integracijos procesą, pagrįstą bendromis Europos vertybėmis, ir būti pasiruošusi pasirašyti asociacijos sutartį; reikalauja tokiu atveju taikyti išankstinę sąlygą – grąžinti laisvę politiniams kaliniams, žurnalistams ir pilietinės visuomenės aktyvistams, įskaitant Juliją Tymošenko, kurių įkalinimas nesuderinamas su teisingumo ir teisinės valstybės normomis ir standartais, įtvirtintais Europos žmogaus teisių konvencijoje ir atitinkamuose ES teisės aktuose;

15.

įgalioja Regionų komiteto pirmininką perduoti šią rezoliuciją Europos Parlamento Pirmininkui, Europos Vadovų Tarybos Pirmininkui, Europos Komisijos Pirmininkui, ES pirmininkaujančiai Graikijai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai.

26.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 126/3

1.

palankiai vertina Europos Komisijos komunikatą dėl naujos miškų strategijos, kuriame išsamiai ir nuosekliai išdėstyti visi tvaraus miškų ir miškininkystės sektoriaus aspektai. Nors miškų politikos įgyvendinimas priklauso valstybių narių kompetencijai, ši strategija gali būti orientacinė priemonė, padedanti užtikrinti tvarų miškų valdymą, jų apsaugą, biologinės įvairovės didinimą, miškų laikymą ištekliu kovojant su klimato kaita ir jų indėlį į kaitos padarinių švelninimą ir apskritai miškininkystės sektoriaus tvarumą. Reikia pasidžiaugti, kad nagrinėjamas miškų ekonominis ir socialinis aspektas ir pripažinta miškų reikšmė kuriant darbo vietas vietos bendruomenėms, visų pirma dėl medienos sektoriaus, galinčio sukurti konkrečią vertės grandinę, ir su miškais susijusios praktinės patirties plėtojimo;

2.

džiaugiasi, kad Europos Komisija pripažįsta daugiafunkcį miškų vaidmenį, tačiau mano, kad būtina išsamiau išnagrinėti daugiafunkciškumo koncepciją, kad būtų galima atskirti Europos miškus ir jų valdymą atsižvelgiant į tai, kokią jų funkciją kiekvienu konkrečiu atveju norima propaguoti. Be to, taip pat palankiai vertina tai, kad Komisija pabrėžia tvaraus vartojimo principą;

3.

mano, kad nauja strategija siūloma pačiu laiku, kadangi vis didėja neigiamas poveikis miškams: klimato kaita kartu su prastu miškų valdymu pastaraisiais metais dėl menko šios veiklos duodamo pelno keičia miško savybes ir jį sudarančias rūšis, politika, kuria siekiama įgyvendinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių srityje iškeltus tikslus, turėtų paskatinti didesnį miško biomasės naudojimą (1), ekonomikos krizė keičia žmonių daromą poveikį. Išmatuojamų ir pagrindžiamų tvaraus valdymo kriterijų nustatymas, gerinimo priemonių nedaug išteklių turinčiose teritorijose ir investicijų į infrastruktūrą rėmimas galėtų labai padėti užtikrinti geresnę Europos miškų apsaugą ir ilgalaikį tvarų miškų valdymą ir naudojimą. Šis aspektas yra itin svarbus, kadangi nepastovus klimatas sukuria naujas problemas ir mažina aplinkos ar ekonominių prognozių tikslumą;

4.

mano, kad nepaliesti/natūralūs miškai yra svarbios buveinės ir turi būti tvarkomi laikantis miškų ir regioninių teisės aktų. Todėl valstybėms narėms ir regionams reikia suteikti galimybę pačioms nuspręsti neleisti sodinti genetiškai modifikuotų medžių ir augalų rūšių;

5.

pabrėžia, jog svarbu, kad ES gerbtų valstybių narių kompetenciją miškininkystės politikos srityje. Persvarstytoje miškų strategijoje turi būti atsižvelgiama į skirtingas atskirų valstybių narių sąlygas, taip pat turi būti gerbiama ir papildoma nacionalinė valstybių narių miškininkystės politika;

6.

siekiant sklandaus tikslų įgyvendinimo, prašo Komisijos patikslinti, kurie iš strategijos tikslų susiję su valstybių narių įsipareigojimais miškininkystės sektoriuje, ir nurodyti tarptautinius bei Europos lygmens įpareigojimus. Be to, Komiteto manymu, reikėtų visais lygmenimis pabrėžti esamų veikiančių specializuotų struktūrų vaidmenį ir vengti kurti naujas struktūras.

7.

pabrėžia, kad miškai ekonominių sąlygų įtaką patiria ne tik tiesiogiai, bet ir laikui bėgant, kadangi poveikis dažnai pasireiškia praėjus daug laiko. Vis dažniau pasitaiko tokių reiškinių kaip gaisrai, žemės naudojimo paskirties keitimas, neteisėtas miškų kirtimas ir brakonieriavimas. Taigi reikia sustiprinti priežiūrą, vykdyti numatyto naudojimo kontrolę ir atlikti ekonominės naudos analizę, taip pat stengtis numatyti galimas ilgalaikes pasekmes. Kadangi ES miškų naudojimas ir jų ekologinės funkcijos labai skiriasi, būtina atsižvelgti į regionines aplinkybes;

8.

reiškia susirūpinimą dėl miestų driekos tempų, kadangi tai kelia grėsmę natūraliai aplinkai, ypač priemiesčių miškams. Komitetas ragina sukurti tinkamas mokslines priemones, kad miestų augimas būtų planuojamas rūpestingai;

9.

nori atkreipti dėmesį, kad pagal JTO ir ES biologinės įvairovės strategiją tikslas 2002–2010 m. laikotarpiu gerokai sumažinti bendrą biologinės įvairovės nykimą nebuvo pasiektas. Be to, šio galimo biologinės įvairovės nykimo padarinius pirmiausia ir labiausiai pajus skurdžiausi gyventojai. Informuoti piliečiai vis dėlto gali pakeisti šią tendenciją. Reikia sutelkiant ir informuojant piliečius ir socialinius partnerius padėti jiems suprasti ryšį tarp ekosistemų kokybės ir tvaraus vystymosi. Būtina pasirūpinti, kad moksliniai duomenys būtų lengviau prieinami plačiajai visuomenei, ir šiuo tikslu vykdyti plataus masto informacines ir švietimo aplinkos apsaugos klausimais kampanijas. Europos Sąjunga ir valstybės narės savo vystymosi politikoje turėtų labiau akcentuoti miškininkystės veiklą ir pabrėžti miškų teisės aktų kūrimą bei miškų valdymą, nepamiršdamos tvaraus miškų naudojimo principų vystymo programose, kurios sudarytos su trečiosiomis šalimis ir kurios skirtos vystymuisi finansuoti fondų lėšomis. Taip būtų paremti ES bendri vystymosi politikos tikslai, o valstybių narių miškus administruojančios tarnybos, universitetai ir miškų sektoriaus organizacijos galėtų panaudoti savo specialistų žinias įgyvendinant šiuos tikslus;

10.

pažymi, kad miškininkystės sektorius jau įneša svarų indėlį kuriant ES gerovę: vien tik antriniame sektoriuje sukurta apie 3,5 mln. darbo vietų. Be to, nurodo, kad kai kuriuose regionuose dar nevisapusiškai pasinaudota šio sektoriaus galimybėmis užtikrinti tvarų augimą ir kurti darbo vietas. Tvarus miško valdymas, naudinga įgūdžių įgijimo politika, pavyzdžiui, mokymasis visą gyvenimą, ir mokslinių tyrimų bei naujų technologijų vystymo rėmimas atveria galimybę padidinti užimtumą ne tik tradicinių profesijų, bet ir naujų profesinės veiklos rūšių, kurios bus sukurtos, srityje;

11.

pritaria minčiai, kad reikia skatinti keisti vartojimo įpročius ir elgseną visų pirma skatinant naudoti medienos iš tvarių miškų produktus. Medienos naudojimas ir produktų, pagamintų iš medžiagų, kurias perdirbant išmetamas didelis CO2 kiekis, pakeitimas yra svarbus žingsnis į priekį gerinant aplinkos apsaugą ir mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos laimėjimas. Konkrečiai kalbant apie perėjimą prie atsinaujinančiųjų energijos išteklių, kurių pagrindinis yra miško biomasė, reikia didinti vartotojų atsakomybę, kad, pavyzdžiui, energijos gamyba būtų kiek galima tvaresnė aplinkos, ekonominiu ir socialiniu požiūriu;

12.

apgailestauja, jog Europos Komisija savo parengtoje strategijoje neskiria deramo dėmesio miško panaudojimui rekreaciniams tikslams bei neaptaria poreikio subalansuoti rekreacinius, komercinius ir aplinkosauginius miško išteklių naudojimo aspektus, taip praktiškai įgyvendinant darnios plėtros, paremtos konkurencingumu, ekologija ir socialiniais elementais, principus;

13.

apgailestauja, kad Europos Komisija neužsimena apie vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį įgyvendinant strategiją. Iš tikrųjų jų dalyvavimas užtikrina pusiausvyrą tarp vis intensyvesnio miškų naudojimo ekonominiais tikslais ir tvaraus vystymosi. Taigi Komitetas mano, kad reikia šioms institucijoms suteikti galimybę aktyviau dalyvauti kuriant strategiją, ir siūlo, kad joms būtų atstovaujama oficialiuose politikos planavimo organuose, pavyzdžiui, Miškų ūkio nuolatiniame komitete ir Miškininkystės ir kamštienos patariamojoje grupėje;

14.

primena, kad savivaldybėms priklausantys miškai užima 20 mln. hektarų plotą ir yra trečia pagal dydį miškų nuosavybė Europoje. Vietos ir regionų valdžios institucijos yra ir savininkės, ir valdytojos, atsakingos už miškininkystės politikos įgyvendinimą ir stebėseną;

15.

pažymi, kad vietos valdžios institucijos turi tiesioginį ryšį su miškais ir pirmos pajunta šioje srityje įgyvendinamos politikos poveikį. Kaip tik joms tenka atsakomybė už miškų apsaugą, jos tiesiogiai padengia šios apsaugos išlaidas, kartu gauna naudos iš šalia esančių miškų ir palaiko jų gerą būklę, tačiau pačios pirmos patiria ir jų nykimo pasekmes. Be to, vietos valdžios institucijos yra atsakingos už duomenų rinkimą ir turi galimybę tiesiogiai įvertinti įgyvendinamos politikos poveikį. Taigi aišku, kad pirmenybę reikia teikti teisingam vietos valdžios institucijų informavimui, kartu joms skirti reikiamų lėšų savo pareigoms atlikti. Svarbu užtikrinti decentralizuotą ir ilgalaikę komunikaciją su vietos dalyviais siekiant parengti miškų koncepciją, kurios tikslas – vietos lygmeniu pripažinti ir įgyvendinti daugiašalę miškų plėtros politiką;

16.

ragina valstybes nares deramai vertinti vietos ir regionų valdžių vaidmenį plėtojant rekreacinius miškų išteklius bei šių institucijų neapsunkinti papildomais ir pertekliniais administraciniais suvaržymais tvarkant miško plotus rekreaciniais tikslais siekiant geriausiai tenkinti vietos gyventojų ir svečių poreikius;

17.

pabrėžia, kad miškų masyvų ribos nesutampa su valstybių sienomis: tai pasakytina ir apie miškų teikiamą naudą bei su jais susijusias problemas; todėl Komitetas palankiai vertina ketinimą stiprinti plataus masto bendradarbiavimą, visų pirma pasienio zonose;

18.

pažymi, kad Europos miškai skiriasi tiek jiems būdingomis savybėmis, tiek teritorijų, kuriose jie glūdi, ypatumais, tiek jiems kylančiais pavojais, ir siūlo taikyti skirtingą politiką atsižvelgiant į vietos sąlygas, kad būtų pasiekta kuo geresnių rezultatų. RK rekomenduoja įdiegti specialias paramos priemones, o rengiant vietos ir regionų miškininkystės planus teikti praktinę paramą vietos ir regionų valdžios institucijoms išskirtinėmis savybėmis pasižyminčiose teritorijose, pavyzdžiui, retai apgyvendintose vietovėse, atokiausiuose regionuose, salų regionuose, labiausiai į šiaurę nutolusiuose regionuose su unikaliomis ekosistemomis ir Viduržemio jūros regiono miškuose, kurie patiria didesnį klimato kaitos poveikį;

19.

mano, kad miškų ir miškų sektoriaus apsauga ir tinkamas jų valdymas padeda išsaugoti labai didelę dalį tinklo „Natura 2000“ vietovių, taigi ir Europos biologinę įvairovę;

20.

pabrėžia, kad viešasis sektorius ir vietos bei regionų valdžios institucijos, kaip didelės Europos miškų procentinės dalies savininkai ar paslaugų teikėjai, turi užtikrinti šių miškų daugiafunkciškumą ir tvarumą jau nekalbant apie tai, kad dėl teisingo ir tvaraus miškų išteklių valdymo jie yra vienas pagrindinių šių teritorijų ekonomikos vystymosi elementų. Todėl jos turi prisidėti prie miškų apsaugos ir valdymo, su sąlyga, kad šiai veiklai joms bus skirtos reikiamos lėšos;

21.

pritaria būtinybei pripažinti, kad ES nėra priklausoma vien tik nuo savo gamybos ir kad jos vartojimas daro poveikį miškams pasauliniu lygiu. Be tvaraus visų ES miškų valdymo garantijos reikėtų užsibrėžti didesnio medžiais apsodinto miškų ploto ir didesnio Europos miškų produktyvumo tikslus. Tai pasakytina bent jau apie miškus, kurių gamybos funkcija yra pagrindinė daugiafunkciškumo požiūriu;

22.

be to, mano, kad didelė privačių miškų Europoje dalis lemia padėtį, kurią būtina kontroliuoti, tačiau kuria reikia ir tinkamai pasinaudoti. Kaip vieną iš svarbių miškininkystės strategijos aspektų reikėtų gerinti miškų savininkų veiklos kontrolę ir koordinavimą, taip pat jų mokymą ir jiems teiktiną paramą. Konkrečiau kalbant, reikėtų, kad valstybės narės teiktų paskatas tinkamam privačių miškų valdymui; iš tikrųjų grėsmę kelia tiek nepakankami veiksmai miškų apsaugos srityje, tiek netvarus jų išteklių naudojimas. Lygiai taip pat valstybės narės turėtų reikalauti, kad privačių miškų savininkai užtikrintų ilgalaikę šių miškų apsaugą sudarydami savo nuosavybės valdymo projektus, ypač, kad užtikrintų atželdinimo procesus. Miškų savininkams ir jų organizacijoms reikėtų užtikrinti galimybę dalyvauti priimant sprendimus dėl su mišku susijusio sektoriaus ir atitinkamuose sprendimų priėmimo procesuose Europos, nacionaliniu ir vietos lygmenimis.

23.

primena, kad kai kuriose teritorijose atželdinti mišką sudėtinga dėl klimato ir dirvožemio sąlygų. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti regionams, kurių topografija kelia sunkumų ir todėl sunkiau šį darbą mechanizuoti, taip pat kurių klimatas yra itin palankus invazinėms rūšims, o ne miško sodinukams, ir šiuo tikslu numatyti priemones, kuriomis būtų remiamos privataus sektoriaus investicijos miškų sektoriaus pertvarkymui, išsaugojimui ir plėtrai;

24.

taip pat mano, kad viešuose miškuose, kuriuose vykdoma veikla dėl produktų kokybės arba dėl infrastruktūros nebuvimo neduoda pelno, reikėtų sustiprinti miškų valdymą, todėl reikia investuoti į šiuos miškus siekiant pagerinti jų kokybę ir (arba) prieigą prie jų išteklių;

25.

mano, kad pakopinio medienos naudojimo principas gali būti labai ribojamojo pobūdžio, kadangi ne visuose regionuose yra infrastruktūra arba įmonės, kurios sudarytų visas medienos perdirbimo arba panaudojimo galimybes. Todėl siekiant užtikrinti tvarią Europos miškotvarką būtų tikslingiau skatinti efektyvaus išteklių naudojimo principą laikantis integruoto požiūrio ir vadovaujant vietos ir regionų valdžios institucijoms;

26.

palankiai vertina tai, koks vaidmuo Komisijos komunikate suteikiamas miškų pramonės konkurencingumui ir tvarumui, kaip svarbiems tvaraus Europos miškų valdymo elementams, ir mano, kad miško pramonės įmonės ne tik turi siekti tvaraus valdymo tikslo, bet ir laikydamosi įmonių socialinės atsakomybės principų padėti skleisti informaciją plačiajai visuomenei su miškininkystės produktais susijusiais aplinkosaugos klausimais;

27.

palankiai vertina ir pripažįsta savanoriškų sertifikavimo sistemų pasiekimus ir rekomenduoja tai išsamiai paremti kitomis priemonėmis, įskaitant finansinius instrumentus. Sertifikavimas galėtų tapti priemone, galinčia padėti sustabdyti neteisėtos medienos ir medienos produktų srautą;

28.

pabrėžia, kad priemonės, kurias siūloma priimti, gali sumažinti vietos lygmeniu veikiančių MVĮ konkurencingumą, kadangi padidėtų gamybos sąnaudos; todėl Komitetas siūlo numatyti MVĮ paramos priemones, kuriomis būtų paskatintas vietoje pagamintų miško produktų vartojimas taip, jeigu įmanoma, išvengiant politikos, galinčios lemti didesnę biurokratinę naštą ir papildomas administracines išlaidas. Ypatinga dėmesį reikėtų skirti susitarimų su trečiosiomis šalimis sudarymui, kad būtų atsižvelgta į galimą priimtų priemonių poveikį šių šalių miškingų vietovių ekonominei ir socialinei gerovei;

29.

mano, kad reikia remti Europos miškų valdymo planus, kad būtų tausiai naudojami jų ištekliai, juos rengiant pirmenybę reikėtų teikti ne tokiems produktyviems miškams, kuriems klimato kaita daro didesnį poveikį ir kurie turi didesnių vertybių, kurias reikėtų išsaugoti (Viduržemio jūros regiono miškai, tinklo „Natura 2000“ miškai ir t.t.);

30.

atkreipia dėmesį, kad, nors siūlomoje strategijoje minima įvairių sričių Europos ir tarptautinio lygmens politika ir procedūros, joje nenustatyti nei išmatuojami tikslai ir rodikliai, nei jos įgyvendinimo kontrolės mechanizmai, nei parengtas ilgalaikis strategijos įgyvendinimo veiksmų planas. Tai, kad ši sritis nepriklauso ES kompetencijai, neturėtų tapti kliūtimi vykdyti strategijos įgyvendinimo stebėseną atsižvelgiant į tai, kad miškai yra svarbūs visam žemynui ir už jo ribų;

31.

mano, kad regiono vystymuisi reikalingas integruotas požiūris viešojoje politikoje. Tačiau, nepaisant 2014–2020 m. bendros strateginės programos, Komisijos komunikate nenumatytas finansavimas iš daugelio fondų, o Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai skiriamų lėšų gali nepakakti miškams kylančioms problemoms išspręsti. Komitetas siūlo, kad valstybėms narėms būtų suteikta galimybė priimti keleto fondų (EŽŪFKP, ERPF, ESF, Sanglaudos fondas) lėšomis finansuojamas veiksmų programas, skirtas ne tik „bendruomenės inicijuotai vietos plėtrai“, bet ir „integruotoms teritorinėms investicijoms“. Komitetas ragina suinteresuotuosius subjektus pasinaudoti programa „Horizontas 2020“, kurioje nustatytos miško technologijų vystymo vykdant mokslinius tyrimus ir inovacijas sąlygos;

32.

rekomenduoja Europos Komisijai remti mokslinius tyrimus ir iniciatyvas, kuriomis siekiama vystyti modernias medienos ruošos ir gamybos technologijas, kurių poveikis aplinkai būtų mažesnis nei tradicinių metodų (įskaitant medžių sodinimą energetikos tikslais) ir kurios sudarytų sąlygas tvariam vystymuisi bei sumažintų valdymo sąnaudas;

33.

pažymi, kad ES pavyzdinėje iniciatyvoje dėl išteklių naudojimo efektyvumo apibrėžiama sistema, skirta užtikrinti, kad ilgalaikės ES energetikos, klimato kaitos strategijos ir aplinkosaugos politika darytų teigiamą poveikį išteklių naudojimo efektyvumui. Be to, siūloma miškų ir miškininkystės sektoriaus strategija gali užtikrinti įvairių susijusių sričių politikos tęstinumą ir nuoseklumą ir prisidėti prie darnaus ekonomikos, socialinio ir regioninio augimo, kuris yra vienas pagrindinių ES tikslų;

34.

ragina valstybes nares ir Komisiją dėti visas reikiamas pastangas, kad strategijoje pateikti pasiūlymai būtų įgyvendinti praktikoje: parengti ilgalaikį strategijos įgyvendinimo veiksmų planą, įdiegti valdymo planus ir veiksmų programas bei gerinti ne tik tarpusavio komunikaciją ir koordinavimą, bet ir su suinteresuotaisiais subjektais.

26.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 126/8

1.

palankiai vertina pasiūlytą reglamentą kaip konstruktyvų žingsnį finansuojant ateities ekonomiką. Europos ilgalaikių investicijų fondai (EIIF) gali prisidėti didinant sukauptą kapitalą ilgalaikiams projektams, kuriais remiamas tvarus ekonomikos augimas;

2.

atkreipia dėmesį į tai, kad ekonomikos krizės metu subnacionalinio lygmens valstybės investicijų Europoje smarkiai sumažėjo, todėl pabrėžia būtinybę užtikrinti, kad EIIF nebūtų laikomi finansavimo šaltiniu, galinčiu pakeisti nacionalinių vyriausybių skiriamą finansavimą subnacionalinio lygmens valdžios institucijoms;

3.

primena Regionų komiteto nuomonę dėl rekomendacijų dėl geresnio išlaidų panaudojimo (1), kurioje pabrėžiama savivaldybių ir regionų biudžetų svarba Europos Sąjungos viešųjų išlaidų srityje: 2011 m. šie biudžetai sudarė 16,7 proc. BVP ir 34 proc. visų Europos Sąjungos viešųjų išlaidų; didelę šių biudžetų dalį sudaro tiesioginės investicijos, kurios yra svarbus aspektas siekiant greitai atgaivinti ekonomiką;

4.

pabrėžia, kad labai svarbu suvokti EIIF vaidmenį įgyvendinant strategiją „Europa 2020“, visų pirma tai, kad investicijomis į ilgalaikį turtą galima skatinti pažangų, tvarų ir integracinį augimą. Be to, darant pažangą įgyvendinant strategijos „Europa 2020“ tikslus, galima sukaupti daugiau kapitalo ir ilgalaikių investicijų perspektyva taptų patrauklesnė;

5.

pabrėžia, kad reglamento projekte nenumatyta jokių naujų esminių įpareigojimų ir kad jis galėtų suteikti akivaizdžios naudos, todėl mano, kad reglamento projektas atitinka subsidiarumo principą;

6.

pabrėžia, kad reglamento projektu siekiama sukurti bendrą produkto ženklą, kuris, tikimasi, sulauktų didelio visuomenės susidomėjimo ir būtų pagrindas bendrai konkurencingai ir rentabiliai EIIF rinkai, todėl mano, kad reglamento pasiūlymu neviršijama to, kas būtina bendrai teisinei sistemai EIIF srityje sukurti;

7.

pabrėžia, kad vietovės ir regionai yra potencialūs ilgalaikių investicijų į materialųjį turtą (kaip kad energetikos, transporto ir komunikacijų infrastruktūra, pramonės ir paslaugų objektai, būsto, klimato kaitos ir ekoinovacijų technologijos) ir nematerialųjį turtą (kaip kad švietimas, moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra) naudos gavėjai;

8.

atkreipia dėmesį į su pasiūlymu susijusį Europos Komisijos poveikio vertinimą (2), kuriame nurodomos kai kuriose Europos šalyse veikiančios sistemos. Šiuo metu Europos ilgalaikių investicijų rinka yra susiskaidžiusi, o tai yra ir priežastis remti EIIF kūrimą, ir kartu kliūtis, trukdanti veiksmingai įgyvendinti šį projektą. EIIF svarbu išlaikyti pusiausvyrą pritraukiant investuotojus ir skatinant ilgalaikių investicijų poreikį, kartu užtikrinant investuotojų galimybę pasirinkti; (ilgalaikėms tarptautinėms investicijoms skatinti skirti EIIF);

9.

pabrėžia, kad būtina stebėti reglamento įgyvendinimą, atsižvelgiant į tai, kad jis yra papildoma priemonė, galinti prisidėti kaupiant ilgalaikį kapitalą, ir į tai, kad šiuo metu Europos ilgalaikių investavimo priemonių rinka yra susiskaldžiusi;

10.

mano, kad prie pasiūlymo dėl EIIF reglamento turėtų būti pridėti Komisijos pateikti pasiūlymai dėl valstybių narių fondų platinimui taikomų atskleidimo ir prekybos reikalavimų bendro pripažinimo;

11.

įspėja, kad skirtingas valstybių narių mokesčių režimas, ypač skirtingų fiskalinių paskatų požiūriu, ir dvigubo apmokestinimo rizika, kai investuotojai yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje nei fondo valdytojas, gali trukdyti kaupti kapitalą EIIF ir juos plėtoti, ypač tarpvalstybinių projektų atvejais;

12.

pritaria, kad reikia lanksčiai nustatyti laikymo periodus ir mano, kad konkretūs EIIF turto valdytojai turėtų įvertinti, ar reikia apibrėžti potencialų fondo gyvavimo ciklą arba sąlygas, kuriomis galima vykdyti (ankstyvą) išpirkimą. Komitetas mano, kad išankstinis fondo gyvavimo ciklo apibrėžimas galėtų prieštarauti fondo, investuotojų ir (arba) investicijų interesams;

13.

mano, kad siekiant didinti EIIF patrauklumą investuotojams ir turto valdytojams, turėtų būti leidžiama naudoti tam tikras įmonių struktūrų formas, pavyzdžiui, specialiosios paskirties įmones (3). Būtina užtikrinti, kad fondas taptų patrauklia investicija investuotojams (įskaitant vietos ir regionų valdžios institucijas) ir galėtų konkuruoti su kitomis investavimo formomis.

26.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 126/11

1.

pabrėžia vietos ir regionų lygmens svarbą ir reikšmingą vaidmenį formuojant požiūrį į klimato kaitą ir ateities bendruomenes; todėl labai apgailestauja, kad žaliojoje knygoje nė karto neužsiminta apie vietos ir regionų valdžios institucijas ir apie jų jau įgyvendintas klimato apsaugos ir energijos taupymo priemones;

2.

ragina Komisiją pasinaudoti vystymo, finansavimo ir stebėsenos programomis, skirtomis klimato ir energijos klausimams spręsti, kad būtų paremtos ir paskatintos vietos ir regionų valdžios institucijos bei valstybės narės;

3.

mano, kad labai svarbu riboti klimato kaitą, kad temperatūra nepakiltų daugiau kaip 2 oC, palyginti su prieš industrializaciją buvusiu lygiu;

4.

mano, kad labai svarbu, kad 2015 m. JT COP 21 šalių konferencijoje būtų pasiektas konsensusas dėl privalomo tarptautinio susitarimo dėl klimato kaitos, kaip buvo nuspręsta 2011 m. Durbano COP 17;

5.

rekomenduoja visai ES nustatyti teisiškai privalomą šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimo mažinimo tikslinį rodiklį iki 2030 m. kiekį sumažinti 50 proc., palyginti su 1990 m. kiekiu, ir reikalauja, kad valstybės narės tarpusavyje susitartų, kaip jos pasidalys išmetamo dujų kiekio sumažinimo naštą;

6.

atkreipia dėmesį į tai, kad bendra, teisiškai privaloma ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (ATLPS) iškastinės energijos gamybos srityje apima daugiau nei 40 proc. valstybių narių išmetamo dujų kiekio (neskaitant prekybos aviacinės taršos leidimais). Dėl to, kuri išmetamų dujų dalis būtų įtraukta į prekybą apyvartiniais taršos leidimais, ir dėl galimo naujų sektorių (pavyzdžiui, sausumos ir jūros transporto sektorių) įtraukimo į prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą reikėtų susitarti nustatant išmetamo dujų kiekio mažinimo tikslinį rodiklį; dabartinio pavidalo prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema neduoda norimų rezultatų, nes susiduriama su nemažai sisteminio pobūdžio problemų, kurios lemia nepakankamą anglies dioksido kainą;

7.

labai apgailestauja dėl Europos Komisijos komunikato „Klimato ir energetikos politikos programa 2020–2030 m. laikotarpiu“ (1) žemų užmojų ir mano, jog labai svarbu nustatyti ne tik išmetimo mažinimo tikslinį rodiklį, bet ir atitinkamus privalomus atsinaujinančiosios energijos ir energijos vartojimo efektyvumo tikslinius rodiklius (ne tik ES 27 proc. tikslinį rodiklį, kurio valstybės narės siektų savanoriškai); pabrėžia, kad, norėdama iki 2050 m. pasiekti 100 proc. atsinaujinančiosios energijos tikslą, ES turi nustatyti realistiškus tarpinius tikslinius rodiklius 2030 ir 2040 metams, nes tik taip bus galima įgyvendinti šį ambicingą siekį;

8.

mano, kad labai svarbu, kad šie nacionaliniai atsinaujinančiosios energijos vartojimo didinimo ir energijos suvartojimo mažinimo tiksliniai rodikliai būtų privalomi visoms valstybėms narėms ir kad valstybėms narėms būtų teikiama parama atitinkamų regioninių strategijų parengimui; tai būtų sąnaudų požiūriu efektyviau ir atitiktų subsidiarumo principą ir nacionaliniu, ir regionų lygmenimis;

9.

yra itin susirūpinęs, kad trūksta finansavimo galimybių vietos ir regionų lygmenimis ir kad tebesitęsianti ekonomikos krizė neleidžia vietos ir regionų valdžios institucijoms atlikti savo pagrindinės užduoties – prisidėti švelninant klimato kaitą ir sudarant galimybes prisitaikyti prie jos;

10.

konkurencingumo požiūriu, palankiai vertina Komisijos pasiūlymą aptarti, ar tikslinga nustatyti pramonės suvartojamos energijos taupymo tikslinius rodiklius. Toks taupymas būtų susietas su energijos intensyvumu (pavyzdžiui, energijos suvartojimas, palyginti su BVP ar bendrąja pridėtine verte);

11.

pažymi, kad ES galės tapti tikrai konkurencinga tik tada, jeigu ji visapusiškai išnaudos galimybes, atsiveriančias ekonomikos, socialinėje, užimtumo ir aplinkosaugos srityse pereinant prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos. Todėl mano, kad labai svarbu turėti galimybes laipsniškai panaikinti subsidijas neatsinaujinančiajai energijai ir jas skirti atsinaujinančiajai energijai bei energijos vartojimo efektyvumui; visas apyvartinių taršos leidimų aukcionų pajamas ar mokestines pajamas, jei bus pereita prie anglies dioksido mokesčio, reikia panaudoti veiksmingoms valstybių narių priemonėms, skirtoms klimato kaitai švelninti ir prie jos prisitaikyti;

12.

yra įsitikinęs, kad energetinę nepriklausomybę ir tiekimo patikimumą būtų galima stiprinti toliau vystant bendrąją energijos rinką tam panaudojant, pavyzdžiui, naujas jungtis, pačių vartotojų nedideliu mastu gaminamą energiją, energijos saugojimą ir pažangiuosius elektros energijos tinklus, ir kad tvarių energijos išteklių įvairovė padėtų apsisaugoti nuo kainų svyravimo, sumažintų energijos sistemų pažeidžiamumą ir tiekimo sutrikimų riziką; įgyvendinant energijos vidaus rinką reikia užtikrinti, kad tai nesumažintų galimybių plėsti decentralizuotą energijos tiekimą regionų ir vietos lygmeniu;

13.

įsitikinęs, kad toliau plečiant bendrąją energijos rinką, t. y. tiesiant naujas jungiamąsias linijas, našta regionams turi būti paskirstyta sąžiningai ir atsižvelgta į teritorijų planavimo reikalavimus. Reikia vengti pernelyg didelės naštos atskiriems regionams ir kraštovaizdžiui;

14.

pabrėžia, kad rengiant ES ir valstybių narių politiką reikėtų siekti, kad kainos išliktų pagrįstomis, ir valdyti visuomenei tenkančią mokesčių naštą. Be to, mano, kad reikėtų valstybėms narėms rekomenduoti nustatyti atskiras priemones šeimoms ir energijos kainų požiūriu pažeidžiamiems vartotojams;

15.

mano, kad būtų galima geriau įvertinti ilgalaikę išorinę naudą, kurią duotų laipsniškas neatsinaujinančiosios energijos atsisakymas, pavyzdžiui, visuomenės sveikatos ir naujų darbo vietų požiūriu, ir ją panaudoti politikos formavimui paremti;

16.

pabrėžia, kad diskusijose dėl išsamios klimato ir energetikos politikos strategijos turėtų būti nagrinėjamas tvariai saugomo anglies dioksido panaudojimo (pavyzdžiui, medžio ir medienos produktų arba kamštienos panaudojimas statyboje) vietoj teršalus gaminančių produktų klausimas. Be to, reikėtų įtraukti visus natūralius anglies dioksido absorbentus didinant miškininkystės išteklius ir skatinant žemės ūkio, miško ir ganyklų gamybos sistemas, taip pat ekologinį ir tausojamąjį ūkininkavimą;

17.

yra įsitikinęs, kad labai svarbu gerinti skirtingoms vartotojų ir demografinėms grupėms skirtų konsultacijų kokybę (atsižvelgiant į amžių, lytį, kultūrinę kilmę, socialinę ir ekonominę padėtį ir kt.) ir už energijos vartojimą atsakingų asmenų profesinę kompetenciją;

18.

atkreipia dėmesį, kad vietos ir regionų valdžios institucijos dažniausiai būna atsakingos už ilgalaikį teritorijų planavimą ir atitinkamai – būsimą bendruomenių struktūrą, įskaitant paslaugas, kuriomis naudosis gyventojai ir įmonės: švaraus vandens, nuotekų surinkimo ir atliekų perdirbimo, energijos gamybos ir paskirstymo, IRT tinklų, kelių, viešojo transporto ir galimybių naudoti netaršias susisiekimo priemones. Ši bazinė infrastruktūra sudarys gyventojams ir įmonėms sąlygas pakeisti savo elgseną siekiant sumažinti išmetamą dujų kiekį;

19.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra labai svarbios ir atlieka reikšmingą vaidmenį švelninant klimato kaitą, pasirengiant permainoms ir prisitaikant prie jų, sprendžiant energetikos klausimus. Vietos ir regionų valdžios institucijos, teikdamos paslaugas gyventojams, pačios vartoja energiją ir pačios sudaro daugiausia viešojo pirkimo sutarčių. Vietos energijos gamyba ir vietos investicijos paremia regionų ekonomiką ir užimtumą;

20.

regioninės rinkos atlieka itin svarbų vaidmenį ES energetikos rinkoje labai prisidėdamos, kad būtų baigta kurti energetikos vidaus rinka;

21.

pažymi, kad vietos ir regionų valdžios institucijų svarbą praktiškai prisitaikant prie klimato kaitos ir pasirengiant jai jau pripažįsta įvairūs subjektai (plačioji visuomenė, valstybės narės, ES). Ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai, pavyzdžiui, potvyniai ir audros, taip pat su tuo susiję galimi elektros energijos tiekimo sutrikimai, vyksta vietos lygmeniu ir sukelia žmonėms stresą; tokie reiškiniai akivaizdžiai parodo, kokios svarbios yra ugniagesių ir gelbėjimo tarnybos ir energijos valdymas. Klimato kaitos švelninimas ir visuomenės atsparumo didinimas yra dvi viena kitą papildančios to paties medalio pusės;

22.

atkreipia dėmesį į naujausius 2013 m. rugsėjo mėn. Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) paskelbtus nerimą keliančius duomenis, kad dėl žmonių veiklos pasaulio klimatas iki 2100 m. atšils maždaug 5 oC. Atšilimas šiaurės pusrutulyje gali būti didesnis už vidutinį, o amžinojo įšalo tirpsmas tundros regionuose gali dar labiau paspartinti pasaulio klimato atšilimą. Kitose vietovėse dažnėjančios sausros ir gausėjantys krituliai kels pavojų maisto produktų gamybai ir paspartins gyventojų judėjimą. Dėl ekstremalių meteorologinių reiškinių kenčia žmonės ir patiriama didelė žala;

23.

yra įsitikinęs, kad 2015 m. JT Šalių konferencijoje (COP 21) turėtų būti pasiektas konsensusas dėl Kioto protokolo pratęsimo išplečiant jo aprėptį. Kioto protokolą antrajam įsipareigojimų laikotarpiui nuo 2013 iki 2020 m. pasirašiusioms šalims tenka 15 proc. pasaulyje išskiriamo ŠESD kiekio. Jeigu šį protokolą pasirašytų ir kitos pagrindinės pramoninės ir sparčiai besivystančios ekonomikos šalys, pratęsto galiojimo protokolas taptų patikimu dokumentu;

24.

reikia ryžtingų pastangų siekiant užkirsti kelią anglies dioksido nutekėjimui ir atsižvelgti į netvaraus vartojimo padarinius pasaulio mastu;

25.

pažymi, kad ES yra svarbi bet kokio susitarimo klimato klausimais signatarė, kadangi jai tenka atsakomybė už 10–11 proc. viso pasaulyje išskiriamo ŠESD kiekio. ES siekia ekologiško ir tvaraus ekonomikos augimo, o tam reikalingos struktūrinės permainos nustatant aiškius išmetamo dujų kiekio sumažinimo iki 2030 m. tikslinius rodiklius. ES turi suderinti savo tikslinius rodiklius, kad galėtų dalyvauti derybose dėl protokolo pratęsimo;

26.

pažymi, kad užsibrėžtam išmetamo dujų kiekio sumažinimo 20 proc. iki 2020 m. tikslui pasiekti ES remiasi bendra privaloma apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema, privalomais nacionaliniais atsinaujinančiosios energijos vartojimo tiksliniais rodikliais, energijos vartojimo efektyvumo tikslu ir visų transporto sunaudojamų degalų dalies, tenkančios biodegalams, padidinimo iki 10 proc. tikslu. Energetikos veiksmų plane iki 2050 m. bendrai sutarta išmetamą dujų kiekį sumažinti 80–95 proc. Strategijoje „Europa 2020“ mažo anglies dioksido kiekio, ekologiškai ekonomikai skiriamas didžiausias dėmesys;

27.

atkreipia dėmesį į tai, kad energijos vartojimo efektyvumo direktyva turėtų būti įgyvendinta dabar, o direktyva dėl naujų ir senų pastatų energinio naudingumo jau yra priimta. Energijai ir klimato kaitai daug dėmesio skiriama vykdant mokslinių tyrimų ir finansavimo programas, pavyzdžiui, programą „Pažangi energetika Europai“. Mažu anglies dioksido kiekiu grindžiamas regionų vystymasis taps kito struktūrinių fondų programavimo laikotarpio prioritetu. Be to, buvo stengiamasi lėšų investicijoms gauti iš Europos investicijų banko priemonės ELENA. Plataus vartojimo prietaisams buvo pradėtos sėkmingai taikyti direktyvos dėl ekologinio projektavimo ir dėl energetinio ženklinimo;

28.

atkreipia dėmesį į tai, kad apyvartinių taršos leidimų sistema taikoma didelį šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį išskiriantiems pramonės ir energijos gamybos įrenginiams. Dalis apyvartinių taršos leidimų, remiantis rodiklių nustatymo sistema, skiriama nemokamai. Lengvatos taikomos šakoms, kurioms būdingas anglies dioksido nutekėjimas (ir kyla pavojus gamybą iškelti į trečiąsias šalis), ir bendros šilumos ir elektros energijos gamybos įrenginiuose gaminamai šilumai ir vėsinimui. Didžiausias leidžiamas kiekis per metus tolygiai sumažinamas 1,74 %. Aukcione pardavus leidimus gautos pajamos atitenka valstybėms narėms. Kadangi šiuo metu kaina už toną išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų siekia mažiau nei 5 EUR, prekyba apyvartiniais taršos leidimais negali daryti laukto reguliuojamojo poveikio kovojant su klimato kaita;

29.

pažymi, kad prekyba apyvartiniais taršos leidimais, kuri tęsis iki 2020 m., paskutiniais mėnesiais lėmė tokias leidimų kainas, kurios menkai skatina investuoti į mažo anglies dioksido kiekio technologijas, todėl mano, kad politinis susitarimas dėl vadinamosios koregavimo priemonės (angl. „backloading“), pagal kurią numatomas terminas pertekliniams anglies dioksido taršos leidimams pašalinti, būtų galimybė ištaisyti šią padėtį. Tokiu būdu galima laikinai užtikrinti trumpalaikį apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos stabilumą;

30.

tačiau mano, kad nepaisant susitarimo dėl koregavimo priemonės, reikalinga struktūrinė apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos reforma. Nustačius plataus užmojo ES klimato politikos tikslus ir kartu sumažinus apyvartinių taršos leidimų skaičių, laikui bėgant galima stabilizuoti apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą. Be to, būtina rasti sprendimą dėl perteklinių leidimų galutinio pašalinimo iš rinkos;

31.

pažymi, kad nustatyti 2020 m. išmetamo dujų kiekio sumažinimo tiksliniai rodikliai ES lygmeniu yra įgyvendinami. Valstybėse narėse sumažėjo energijos suvartojimas ir pereita prie atsinaujinančiosios energijos. Taikomos tokios politikos priemonės kaip nacionaliniai mokesčiai, investicijų subsidijos ir energijos supirkimo tarifai. Deja, mokesčiai visų pirma naudojami vyriausybių balansui pagerinti ir tik po to – energijos vartojimui valdyti. Dėl nuosmukio ir struktūrinių pramonės permainų užimtumo sąskaita sumažėjo suvartojimas ir išmetamas dujų kiekis;

32.

pažymi, kad privalomi atsinaujinančiosios energijos ir energijos vartojimo efektyvumo tiksliniai rodikliai turėtų papildyti vienas kitą. Kadangi bendras tikslas yra sumažinti išmetamą dujų kiekį, energijos taupymas visų pirma turėtų būti siejamas su iškastinio kuro energijos vartojimu, tačiau akivaizdu, kad nereikėtų švaistyti net ir atsinaujinančiosios energijos ir kad pati pigiausia energija yra ta, kuri lieka nesuvartota;

33.

reiškia susirūpinimą dėl galimų pasekmių taikant valstybės pagalbos taisykles apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemai: pagal šias taisykles nuo 2013 m. valstybės narės gali kompensuoti dalį netiesioginių su ATLPS susijusių išlaidų daugiausiai elektros energijos suvartojantiems sektoriams. Pritaria Europos Komisijai, kad ši problema turi būti sprendžiama 2013 m. energetikai ir aplinkosaugai taikomomis valstybės pagalbos taisyklėmis;

34.

pabrėžia, kad, tikslo vis daugiau gaminti atsinaujinančiosios energijos rūšies taikant prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą reikėtų siekti imantis ir kitų veiksmų, skirtų paskatinti energijos vartotojus investuoti į nuosavą atsinaujinančiąją energiją ar sumažinti savo suvartojamos energijos kiekį. Taršos leidimų kaina privalo būti pakankamai aukšta, kad skatintų pereiti prie atsinaujinančiosios energijos gamybos;

35.

yra įsitikinęs, kad reikia nustatyti išmetamo ŠESD kiekio sumažinimo 50 proc. iki 2030 m., palyginti su 1990 m. kiekiu, tikslinį rodiklį ir siekti, kad jis taptų privalomu. Privalomas bendro išmetamo dujų kiekio ir energijos vartojimo efektyvumo bei atsinaujinančiosios energijos tikslas leistų visuomenei, verslui ir politikos formuotojams tikėti, kad išmetamas ŠESD kiekis nuolat mažės;

36.

valstybes nares primygtinai ragina siekti konsensuso, kaip pasidalyti išmetamo dujų kiekio sumažinimo iki 2030 m. tikslo įgyvendinimo naštą. Naštą reikėtų pasidalyti sąžiningai, atsižvelgiant į kiekvienos valstybės narės ekonomiką, vyraujančią teršalų struktūrą, jau taikomas priemones ir aplinkos sąlygas. Dalį tikslo būtų galima pasiekti naudojant JT susitarime dėl klimato numatytus mechanizmus;

37.

mano, kad taip pat reikėtų priimti sprendimą dėl ES bendros, privalomos prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos pratęsimo po 2020 m. ir pirmiausia dėl to, kaip išmetamo dujų kiekio sumažinimą pasidalys apyvartiniais taršos leidimais prekiaujantis sektorius ir kitos veiklos sritys. Prekyba apyvartiniais taršos leidimais turi poveikio energijos gamybai. Aukcionuose parduodamų apyvartinių taršos leidimų pajamos turėtų būti panaudotos priemonėms, kurios padėtų veiksmingiau švelninti klimato kaitą ir prisitaikyti prie jos;

38.

pažymi, kad kiekvienai šaliai keliami konkretūs atsinaujinančiosios energijos ir energijos vartojimo efektyvumo tarpiniai tikslai, kartu su prekyba apyvartiniais taršos leidimais, gali padėti pasiekti bendrą privalomą dujų kiekio sumažinimo tikslinį rodiklį. Šie tiksliniai rodikliai turi būti taip suformuluoti, kad būtų nurodytos orientacinės priemonės, atsižvelgiant į skirtumus tarp šalių. Taip būtų geriausiai užtikrintas efektyvumas sąnaudų požiūriu, tinkamiausių priemonių pasirinkimas ir jų įgyvendinimo tvarka, išvengta galimo skirtingų orientacinių priemonių ir politikos, pavyzdžiui, prekybos apyvartiniais taršos leidimais, dubliavimosi ir prieštaravimų;

39.

atkreipia dėmesį į tai, kad valstybių narių galimybės pasinaudoti atsinaujinančiosios energijos ištekliais skiriasi priklausomai nuo tokių veiksnių kaip žaliavos, gamtinė aplinka, valstybių narių energijos gamybos ir perdavimo sistemos. Pastatų energinis naudingumas taip pat labai skiriasi;

40.

mano, kad konkrečiai šaliai nustatyti tarpiniai tikslai leistų valstybių narių ekonomikai ir įmonėms kiekvienai jų priimtiniausiu būdu ugdyti gebėjimus, vystyti technologijas, diegti inovacijas, parengti taisykles, skirtas energiją nedideliu mastu arba savo reikmėms gaminančiųjų integracijai į tinklus, ir naudoti vietinius gamtos išteklius. Kitos valstybės narės rezultatais pasinaudos per vidaus rinką. Tai taip pat atitinka subsidiarumo principą;

41.

mano, kad pagrindiniais ES klimato ir energetikos politikos tikslais turėtų būti siekiama užtikrinti saugų, patikimą ir ekologiniu, socialiniu ir ekonomikos požiūriu tvarų energijos tiekimą. Tam visų pirma reikia gerinti energijos vartojimo efektyvumą, naudoti vietinius atsinaujinančiosios energijos išteklius, taip pat plėtoti ir taikyti novatoriškas energijos technologijas. Tai padės sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir pagerinti visuomenės sveikatą ir aplinkos būklę sukuriant naujų darbo vietų;

42.

atkreipia dėmesį į tai, kad dėl kainų pasaulinėje rinkoje, prekybos apyvartiniais taršos leidimais, o kartu ir dėl esamos sistemos finansuoti energijos vartojimo efektyvumo gerinimą ir skatinti plačiau naudoti atsinaujinančiąją energiją, naujų technologijų ir mokesčių arba skirtingų šių veiksnių derinių energija brangsta. Šios aukštesnės energijos kainos neginčijamai yra teigiama paskata mažinti išmetamųjų teršalų kiekį, vystyti alternatyvius atsinaujinančius energijos šaltinius ir taupyti energiją, tačiau būtina užtikrinti, kad jos netaptų pernelyg brangiomis pažeidžiamesnėms gyventojų grupėms ar įmonėms. Energetikos srityje nuosekliai naudojant veiksmingus ir konkurencingus rinkos ekonomikos mechanizmus reikia užtikrinti, kad kainos ateityje kiltų tik tiek, kiek yra būtina;

43.

prašo Europos Komisijos propaguoti priemones, kurios skatintų energijos mikrogamybą ir jos integravimą į skirstymo tinklus, ir ragina šiame procese užtikrinti, kad vartotojai galėtų nekliudomi naudotis nebrangia energija;

44.

pažymi, kad energijos vartotojai gali daryti įtaką savo energijos vartojimui ir pasirinkimui. Todėl labai svarbu nešališkai konsultuoti pavienius asmenis arba sutelkti skirtingas vartotojų grupes. Energijos vartojimo auditai parodo, kaip būtų galima sutaupyti energijos patobulinus priežiūrą ir informacines sistemas. Be to, informacinės sistemos gali suteikti informacijos apie sutaupytą energijos kiekį;

45.

mano, kad energetinė nepriklausomybė ir energijos įvairovė leidžia apsisaugoti nuo kainų svyravimo, padidinti ekonominę ir politinę autonomiją ir paremti ekonominę veiklą. Inovacijos atsinaujinančiosios energijos ir energijos taupymo srityje užtikrina vietos lygmens gyvybingumą ir naują verslo veiklą;

46.

reikalauja, kad Komisijos pasiūlytos priemonės būtų pakankamos, kad vartotojai galėtų įveikti energetinį skurdą, ir prašo ypatingą dėmesį skirti pažeidžiamų vartotojų apsaugai;

47.

pažymi, kad valstybių narių energijos ištekliai skiriasi. Energetinę nepriklausomybę galima pagerinti plėtojant energijos vidaus rinkos politiką. Elektros energijos tiekimo patikimumą pagerinti ir vartojimo pikus subalansuoti galima sujungus skirtingų šalių perdavimo tinklus. Vėjo ir saulės energijos atveju pažangiųjų elektros energijos tinklų sujungimas arba energijos saugojimas padėtų gamybos pikų metu;

48.

mano, kad dujų kiekio sumažinimo iki 2030 m. tikslo įgyvendinimas turi derėti su ES kitų sričių politika, būti su ja susietas ir įtrauktas į ją. Vilčių teikiantis pavyzdys yra dėmesys, skiriamas 2014–2020 m. ERPF laikotarpiui, kai stengiamasi pereiti prie mažo anglies dioksido kiekio visuomenės;

49.

pažymi, kad daug Europos miestų ir savivaldybių savo iniciatyva pradėjo įgyvendinti plataus užmojo programas ir praktinius projektus, kad sulėtintų klimato kaitą. Tarptautiniai vietos projektų pavyzdžiai – 1992 m. aukščiausiojo lygio susitikime žemės klausimais priimta Darbotvarkė 21, kuri pastaruosius du dešimtmečius beveik dešimčiai tūkstančių vietos valdžios institucijų suteikė galimybę plėtoti tvaraus vystymosi politiką ir veiksmus, o konkrečiau – gerinti aplinką, mažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir prisitaikyti prie klimato kaitos, Climate Alliance (Klimato aljansas) ir Tarptautinės vietinių aplinkosaugos iniciatyvų tarybos programa (ICLEI) Cities for Climate Protection (Miestai už klimato apsaugą). Energy Cities group vykdo naudingą veiklą energijos klausimais. Efektyviai energiją vartojančioms savivaldybėms skirta programa „Europos energijos apdovanojimas“ (angl. European Energy Award) skatina savivaldybes laikantis kompleksinio požiūrio didinti energijos vartojimo efektyvumą, kovoti su klimato kaita ir naudoti atsinaujinančiuosius energijos išteklius. Šioje programoje jau dalyvauja daugiau kaip 1 000 savivaldybių. Europos savivaldybių ir regionų taryba (CEMR) parengė sprendimus vietos lygmeniu priimantiems asmenims skirtą leidinį Save energy, save the climate, save money (Tausok energiją, tausok klimatą, tausok pinigus). Viena iš daugelio siekiant neutralumo anglies dioksido požiūriu įgyvendinamų pavyzdinių vietos iniciatyvų – Švedijos Vekšės savivaldybės planas iki 2030 m. tapti anglies dioksido požiūriu neutraliu miestu. O Suomijoje keturiolika anglies dioksido požiūriu neutralių savivaldybių („HINKU“) bendradarbiauja su vietos įmonėmis, politikos formuotojais ir gyventojais siekdamos išmetamą dujų kiekį sumažinti 80 proc. ir kartu paskatinti ekologišką ekonomiką. 53 vietos valdžios institucijos dalyvauja savivaldybių klimato apsaugos kampanijoje (CCP Finland), o 115 – yra parengusios klimato strategiją. Merų pakto iniciatyvą įgyvendina tūkstančiai miestų ir savivaldybių, vykdančių tvarios energijos veiksmų planus ir dujų kiekio sumažinimo programas. Daug ES lėšomis įsteigtų vietos ir regioninių energijos agentūrų dabar padeda konsultuoti energijos klausimais;

50.

atkreipia dėmesį, kad į vartotojus orientuoti energiją gaminantys kooperatyvai, kaip kad Beckerich Liuksemburge ir labai mažai ir tik savo reikmėms energiją gaminantys namų ūkiai arba įmonės yra naujo požiūrio pavyzdžiai. Tai verčia tradicinius energijos gamintojus keisti tiek prieigą prie tinklų reglamentuojančius teisės aktus, tiek su šiuo nauju požiūriu susijusias energijos gamybos sąnaudas, o energijos vartotojai taip pat tampa energijos gamintojais. Pavyzdžiui, naudojant esamus energetikos tinklus elektros energiją galima perduoti abiem kryptimis;

51.

pabrėžia, kad reikia stiprinti ES vietos tvarumo iniciatyvų tokių kaip ES merų paktas, „Pažangūs miestai ir gyvenvietės“, ir kitų ES finansuojamus projektų, „Vietos darbotvarkė 21“, poveikį, taip pat vietos ir regionų valdžios institucijų prisitaikymo tinklą, kaip siūlyta ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje. Šiuo požiūriu reikia dėti daugiau pastangų, kad būtų sukurta bendra metodologinė sistema, padedanti įgyvendinti prisitaikymo planus ir skatinanti vietos bei regionų valdžios institucijas keistis patirtimi;

52.

pažymi, kad pastatams tenka maždaug 40 proc. energijos suvartojimo ir daugiau nei trečdalis ES šalių išmetamo anglies dioksido kiekio. Dėl finansinių priežasčių ir siekiant sutrumpinti laikotarpius, kai patalpos yra netinkamos gyventi, renovacija sąmoningai vykdoma laipsniškai, pastatas po pastato. Naujų pastatų suvartojamos energijos kiekis turėtų būti lygus beveik nuliui;

53.

ypatingą dėmesį reikės skirti pastatų, naujų ar renovuotinų, projektavimui, statybai ir priežiūrai, kadangi energija gali būti švaistoma dėl neteisingo naudojimo ir įpročių. Svarbu taikyti profesionalius energijos taupymo metodus, pavyzdžiui, reguliariai prižiūrėti, atnaujinti ir tikrinti energiją gaminančius ir vartojančius įrenginius, ir, visų pirma, teikti patarimus patalpų naudotojams ar gyventojams. Akcentuotina praktinių pavyzdžių sklaidos tarp ES šalių svarba;

54.

rekomenduoja valstybėms narėms, visų pirma vietos ir regionų valdžios institucijoms priimti programas, skirtas sumažinti energijos suvartojimą viešuosiuose pastatuose. Šiose programose dėmesys turi būti skiriamas ne tik energijos įrenginiams, bet ir metodikos, kuri paskatintų pastato naudotojus dalyvauti įgyvendinant energijos taupymo ir efektyvaus vartojimo priemones, parengimui;

55.

mano, kad centralizuoto šildymo metodai, pavyzdžiui, centralizuotas šilumos tiekimas ar bendra šilumos ir elektros energijos gamyba, gyvenamosiose vietovėse yra efektyvūs energijos vartojimo požiūriu ir rekomenduotini atsižvelgiant į oro kokybę. Centralizuotas vėsumos tiekimas energijos vartojimo požiūriu yra efektyviausias vėsumos tiekimo būdas, kuriam, pavyzdžiui, panaudojama žemesnė vandenų tinklo temperatūra. Vėsumą teikiant centralizuotai sutaupoma daug elektros energijos, palyginti su pastatų ir patalpų individualaus vėsumos tiekimo sistemomis. Reikalavimus dėl energijos nevartojančių pastatų reikia suformuluoti taip, kad nebūtų diskriminuojamos vadinamosios komunalinės energijos tiekimo sistemos;

56.

pažymi, kad medis kaip atsinaujinantis išteklius ir perdirbtos medienos produktai gali pakeisti betoną ir plieną, kurių gamybai suvartojama daug energijos, taip pat ir neatsinaujinančius gamtos išteklius, pavyzdžiui, žvyrą ir anglį. Statybose naudojama mediena tai ilgalaikis anglies dioksido absorbentas ir ji lemia tai, kad gyvavimo ciklo metu išskiriamas mažas dujų kiekis;

57.

atkreipia dėmesį, kad transportui tenka beveik 20 proc. valstybių narių išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, iš kurių 60 proc. išskiria asmeninės transporto priemonės. Komisijos pasiūlymu dėl direktyvos dėl alternatyvių varymo sistemų bus užtikrintas platesnis kelių transportui skirtų degalų pasirinkimas. Dar neaišku, kuri potenciali technologija ar technologijos bus veiksmingos ir tinkamos parduoti skirtingose valstybėse narėse. Vietos ir regionų valdžios institucijos gali pareikalauti, kad viešasis transportas naudotų mažos taršos degalus;

58.

primena, kad vis daugiau skiriama dėmesio tvariam žemėnaudos planavimui, kurį vykdant klimato kaitos sąlygomis turi būti atsižvelgta į bioklimatinius veiksnius, turinčius įtakos ne tik energijos vartojimui miesto teritorijose ir eismui, bet ir piliečių gyvenimo kokybei;

59.

pabrėžia, kad reikia ne tik kurti mažą anglies dioksido kiekį išskiriančius degalus, alternatyvias varymo sistemas ir persvarstyti naudojimosi viešojo transporto priemonėmis sistemą, bet ir skirti daugiau dėmesio miesto plėtros, ekonominėms ir socialinėms priemonėms, kurios padėtų sumažinti kelių eismą (e. valdžia, nuotolinis darbas) ir pakeisti piliečių elgesį (dalijimasis vienu automobiliu, ribotas naudojimasis automobiliu);

60.

primena, kad energijos gamybos ir paskirstymo, taip pat viešojo transporto srityje reikėtų plačiau taikyti dalyvaujamuosius modelius siekiant didesnio gyventojų pritarimo ir paspartinti vartojimo modelių pokyčius;

61.

pabrėžia nuolatinio pažangiųjų tinklų plėtojimo ir nuotolinio energijos tiekimo sąvokos stiprinimo svarbą siekiat užtikrinti elektros energijos paskirstymo ir šildymo bei vėdinimo sistemų kontrolę ir veiksmingumą.

26.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 126/17

1.

palankiai vertina tai, kad įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ Europos Komisija didelę reikšmę teikia aukštojo mokslo internacionalizavimui ir pateikia pasiūlymų dėl su tuo susijusio tinkamo strateginio pagrindo;

2.

pritaria, kad didesnis aukštojo mokslo internacionalizavimas labai svarbus ne tik įgyvendinant strategiją „Europa 2020“, bet ir įvairiais būdais padeda skatinti bendrą augimo tendenciją ir daro realų poveikį vietos ir regionų lygmeniu;

3.

laikosi nuomonės, kad svarbu, jog Europos aukštojo mokslo internacionalizavimui visais laikais buvo dedamos didelės pastangos, kadangi tarptautinė patirtis yra neatsiejama nuo tam tikrų profesijų ir tam tikrų mokymo programų;

4.

atkreipia dėmesį į tai, kad daugiakalbėje ir daugiatautėje Europoje labai svarbų vaidmenį šioje srityje gali atlikti aukštojo mokslo įstaigos, siūlančios mokymosi galimybes daugiau nei viena tautinės mažumos kalba. Iš tiesų daugiakultūrėje aplinkoje studentai gali greitai įsisavinti bent dvi Europos kalbas, tad tokia daugiakalbystė šioms mokymo įstaigoms gali suteikti didesnio patrauklumo skatinant užsienio studentų judumą;

5.

todėl pabrėžia kalbų mokėjimo svarbą dedant pastangas internacionalizuoti aukštąjį mokslą ir akcentuoja vietos ir regionų valdžios institucijų kaip padedančių įgyti tokius gebėjimus subjektų vaidmenį;

6.

laikosi nuomonės, jog ypač svarbu, kad internacionalizuodamos aukštąjį mokslą aukštojo mokslo įstaigos ir valstybės narės nepamirštų didelių Europos pasiekimų filosofijos, humanitarinių mokslų ir menų srityse, kurie paprastai atlieka svarbų vaidmenį internacionalizuojant aukštąjį mokslą ir labai padeda didinti regionų, kuriuose įsikūrę šiose srityse garsūs universitetai, konkurencingumą;

7.

pritaria Komisijai, kad dabartinius bendrus Europos aukštojo mokslo pasiekimus lėmė ne tik inovacijos, moksliniai tyrimai ar mokymo programos, bet ir nuoseklus Bolonijos proceso įgyvendinimas, Europos kreditų perkėlimo sistema (ECTS), lanksčios nacionalinės taisyklės, reguliuojančios mokymo sistemų, leidžiančių išduoti bendrus diplomus ir dvigubus diplomus, įvedimą ir priedų prie vienodo diplomo įvedimas bei populiarinimas;

8.

laikosi nuomonės, kad Europos aukštojo mokslo sistemų gerosios praktikos ir sisteminių sprendimų sklaida kaimyninėse ir narystei besirengiančiose šalyse suteikia didelių galimybių, kadangi tai, be kita ko, sudarys galimybę paskatinti šių šalių studentų judumą Europoje ir galbūt sustiprins ES pozicijas beieškant talentų;

9.

mano, kad ypač svarbu atsižvelgti į tai, kad novatoriško ir skaitmeninio švietimo ir mokymo galimybės labai padės siekti socialinės įtraukties, visų pirma atokių regionų gyventojų, neįgaliųjų ir kitų nepalankioje padėtyje esančių asmenų integracijos į darbo rinką, ir kad šiomis aplinkybėmis internacionalizavimo skatinamas skaitmeninių gebėjimų ugdymas, skaitmeninių ir internetinių programų ir temų kūrimas bei neformaliojo mokymosi vystymas ir pripažinimas padės didinti konkurencingumą;

10.

pritaria, kad internacionalizavimo strategijose didžiausią dėmesį reikėtų skirti studentų, mokslininkų ir dėstytojų judumui, visų pirma atsižvelgiant į dėstytojų judumo svarbą žinių perkėlimui;

11.

pabrėžia, kad valstybių narių ir vietos bei regionų valdžios institucijų užduotis ir pareiga – praktiškai įgyvendinti Komisijos pasiūlymą, kuriame pažymima, kad vietos ir regionų partneriai turėtų atlikti konkretų vaidmenį rengiat internacionalizavimo strategijas, ir kad reikia sudaryti tam būtinas sąlygas;

12.

rekomenduoja vietos ir regionų valdžios institucijoms kuo atviriau ir aktyviau tenkinti prašymus steigti partnerystes. Jos turėtų imtis vadovaujančio vaidmens ir ieškoti novatoriškų sprendimų internacionalizavimui skatinti ir taip prisidėti prie Europos aukštojo mokslo konkurencingumo didinimo tarptautiniu lygmeniu ir kartu panaudoti savo regiono santykinius pranašumus ir užtikrinti didesnį šių regionų patrauklumą;

13.

atkreipia dėmesį į tai, kad planuodamos Bendros strateginės programos lėšas, valstybės narės nors ir gali atsižvelgti į programų „Horizontas 2020“ ir „Erasmus+“ tikslus, tačiau nagrinėjamame komunikate tai tiesiogiai nesusiejama su aukštojo mokslo internacionalizavimo strategijomis, nepaisant to, kad sanglaudos politika kartu su aukštojo mokslo, mokslinių tyrimų ir inovacijų priemonėmis gali sukurti ženklią pridėtinę vertę, jeigu rengiant nacionalines, regionines ir vietos strategines programas bus atsižvelgiama į teritorinį aspektą;

14.

pabrėžia, kad žinių perkėlimo galimybė, kurią sudaro aukštojo mokslo įstaigos ir mokslinių tyrimų institutai, yra viena pagrindinių kaimo plėtros ir žemės ūkio, miškų ir žuvininkystės sektorių konkurencingumo sąlygų, kaip rodo 2014–2020 m. programavimo laikotarpio bendrosios žemės ūkio politikos priemonių rinkinys. Todėl planuojant aukštojo mokslo internacionalizavimą ir dedant pastangas šioje srityje būtų naudinga atsižvelgti į galimą sinergiją visais teritorijų lygmenimis ir užtikrinti, kad pasaulinėje arenoje Europa atliktų vadovaujamą vaidmenį.

15.

primena, kad daugelis valstybių narių dar turi įdėti daug pastangų, kad pasiektų strategijoje „Europa 2020“ numatytus MTTP išlaidų tikslus. Tačiau papildomos pajamos, gaunamos iš mokymo įstaigų internacionalizavimo, neturėtų sudaryti valstybėms narėms galimybės išvengti įsipareigojimų šioje srityje arba juos sumažinti;

16.

rekomenduoja, kad bendradarbiaujant nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu parengtų strategijų tikslai ir priemonės galėtų būti pagrįstos ex-ante teritorinio poveikio vertinimais;

17.

apgailestauja, kad Komisijos komunikate nepakankai pabrėžtas pagrindinis vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo aukštojo mokslo įstaigų internacionalizavimo procese; Tai derėtų su požiūriu, kurio laikomasi sistemoje „U-Multirank“, kadangi joje, be kita ko, taip pat atsižvelgiama į aukštojo mokslo įstaigų įsitvirtinimą regione;

18.

teigiamai vertina, kad Komisija tiksliai apibrėžia galimų veiksmų, pateisinančių Europos Sąjungos įsikišimą, ribas, kadangi siekiant bendrų tikslų tiek vidaus, tiek išorės internacionalizavimo srityje reikia imtis iniciatyvų ne tik valstybių narių, bet ir visos ES lygmeniu;

19.

palankiai vertina tai, kad valstybės narės turi tinkamai ir adekvačiai remti vietos ir regionų lygmenį ir prireikus kurti įvairias partnerystes, taip pat ir regionų lygmeniu; tokiu būdu būtų galima aukštojo mokslo įstaigas geriau pritaikyti atitinkamo regiono ekonominiams, socialiniams ir valdymo poreikiams bei prie jų potencialo;

20.

pabrėžia dvikrypčio judumo svarbą, atsižvelgdamas į tai, kad pagal įtraukaus vystymosi principus judumas turi tenkinti ir kilmės, ir priimančiojo regiono interesus, priešingu atveju gali kilti migracijos, demografijos ir konkurencingumo problemų, kurios, suprantama, neatitiktų nei sanglaudos tikslų, nei solidarumo principo; pabrėžia, kad aukštojo mokslo internacionalizavimo srityje daugialygmenių partnerysčių kūrimas ir taikymas yra neatsiejamas nuo socialinių inovacijų;

21.

šios partnerystės sudaro galimybę vietos ir regionų valdžios institucijoms, nevyriausybiniams ir privatiems jose dalyvaujantiems vietos ir regionų suinteresuotiesiems subjektams sutelkti papildomus išteklius bendrai užsibrėžtiems tikslams įgyvendinti;

22.

primena, kad kuriant strategines partnerystes svarbu kuo plačiau konsultuotis. Visų pirma reikia stebėti, kad įgyvendinus internacionalizavimo strategijas nepalankioje padėtyje esantys asmenys ar net tam tikrais atvejais atskirtieji (dėl rasės, seksualinės orientacijos, religijos, kalbos ar etninės priklausomybės) neatsidurtų dar nepalankesnėje padėtyje;

23.

pripažįsta ir palankiai vertina Europos Komisijos iki šiol dėtas pastangas siekiant įvairių Europos pagalbos formų aukštajam mokslui, inovacijoms ir moksliniams tyrimams suderinimo, skaidrumo ir supaprastinimo;

24.

pabrėžia, kad valstybės narės turėtų rengti nacionalines arba tam tikriems regionams, esantiems ypatingoje padėtyje, skirtas pagalbos programas ir priemones, kurios galėtų padėti vietos ir regionų aukštojo mokslo įstaigoms įgyvendinti jų internacionalizavimo strategijas;

25.

remia Komisijos ketinimą aukštojo mokslo internacionalizavimo srityje rengti ir priimti sprendimus, labiau pagrįstus moksliniais tyrimais ir jų rezultatais, visų pirma tais atvejais, kai bus rengiamos analizės dėl vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmens ir gerosios praktikos tiek aukštojo mokslo modernizavimo, tiek jo internacionalizavimo srityse;

26.

mano, kad nepakanka internacionalizavimą tik paminėti universitetų ir kitų aukštojo mokslo įstaigų užduočių deklaracijose; yra įsitikinęs, kad svarbiausia kiekvienai pačiai aukštojo mokslo įstaigai, neatsižvelgiant į jos teisinį statusą ir faktinius rezultatus internacionalizavimo srityje, ieškoti jos pačios poreikius atitinkančių sprendimų ir sukurti savo valdymo bei planavimo struktūras bei nuosavus bendradarbiavimo kanalus;

27.

laikosi nuomonės, kad reikia imtis priemonių, kad privačios ar fondų administruojamos arba veikiančios kaip fondai mokymo įstaigos, kaip ir valstybinės mokymo įstaigos, galėtų netrukdomos dalyvauti internacionalizavimo procese ir nekliudomos naudotis joms remti numatytomis galimybėmis;

28.

primena, kad Bendros strateginės programos lėšomis bendrai finansuojant operacijas, investicijas ir kitus veiksmus svarbu atsižvelgti ir į būtinybę sudaryti sąlygas stiprinti aukštojo mokslo internacionalizavimą, atsižvelgiant į realius tų aukštojo mokslo įstaigų poreikius ir galimybes;

29.

rekomenduoja, visų pirma šalims kandidatėms, numatyti galimybę naudoti pasirengimo narystei ir įstojimo lėšas taip pat aukštojo mokslo įstaigų internacionalizavimo skatinimui;

30.

ragina Komisiją ir valstybes nares imtis visų reikiamų veiksmų, kad įgyvendinant internacionalizavimo strategijas būtų skatinamas atsiliekančių regionų potencialas ir kad internacionalizavimo srityje pažangiausios įstaigos savo strategijose nurodytų konkrečias priemones, labiausiai padedančias užtikrinti žinių perkėlimą į tas aukštojo mokslo įstaigas, kurių internacionalizavimo potencialas šiuo metu yra mažesnis;

31.

ragina Tarybą nedelsiant priimti Europos Komisijos pasiūlymą dėl nauja redakcija išdėstytos direktyvos dėl imigracijos, migracijos ir vizų problemoms spręsti skirtų priemonių rengimo, taip pat užtikrinti konkretų, lankstų, skaidrų ir kartu saugų, veiksmingą, prieinamą ir spartų tarptautinį bendradarbiavimą mokslinių tyrimų, inovacijų ir aukštojo mokslo srityse. Valstybės narės turėtų laiku perkelti šią teisinę priemonę į nacionalinę teisę ir ją įgyvendinti bendradarbiaudamos su vietos ir regionų valdžios institucijomis.

26.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 126/20

1.

palankiai vertina Komisijos komunikatą „Atviresnis švietimas“ ir mano, kad dabar yra tinkamas laikas skatinti aukštos kokybės ir novatoriškus mokymo metodus ir formas remiantis naujomis technologijomis ir skaitmeniniu turiniu. Bendras Komisijos komunikate aprašomų pastangų tikslas – geresni rezultatai ir didesnė pažanga siekiant tikslų, be kita ko, didinant motyvaciją ir taikant veiksmingesnius mokymosi procesus;

2.

pažymi, kad dokumente akcentuojami prioritetai, kuriais visų pirma siekiama:

3.

pritaria Komisijos idėjai, kad „atvirojo kodo technologijos leidžia mokytis bet kam, bet kur, bet kada, bet kokiomis priemonėmis ir bet kieno padedamam“. Tačiau Komitetas pabrėžia, kad norint tai įgyvendinti, būtina dar pradiniame etape visapusiškai įtraukti vietos ir regionų lygmenį;

4.

pritaria šioms Komisijos išvadoms, kad:

5.

pripažįsta, kad prieigos prie atvirųjų švietimo išteklių skatinimas yra didelis iššūkis (1). Jau imtasi veiksmų, tačiau būtina nuodugniai išnagrinėti, kaip tai daryti sistemingai, kad būtų galima įtraukti visus, o ne tik tuos kurie staiga parodo susidomėjimą;

6.

pabrėžia, kad kitas didelis iššūkis yra užtikrinti, kad mokymo teikėjai, mokytojai ir besimokantieji įgytų skaitmeninius gebėjimus ir jais remdamiesi parengtų mokymo ir mokymosi metodus. Tokį darbą reikia skatinti, aktyvinti ir spartinti. Jau šiandien esama tam tikrų mokymo modulių, kurie remia mokytojų ir mokyklų vadovų skaitmeninius gebėjimus;

7.

neabejoja, kad ši raida savaime paskatins daugelio naujų techninių galimybių atsiradimą ir kad jomis naudosis piliečiai, kurie savo ruožtu turės spontaniškai ir greitai prisitaikyti prie šios raidos; mano, kad ES, nacionalinis, regionų ir vietos lygmenys turi sukurti tvarias ir saugias sistemas, kurios taptų visos švietimo sistemos dalimi ir padėtų pasiekti kuo didesnį poveikį kalbant apie išsilavinimą; Ne visi vienodai gali pasinaudoti technologijų teikiamomis galimybėmis, todėl reikėtų apsvarstyti specialias priemones, kad nepadidėtų atotrūkis tarp atskirų grupių.

8.

laikosi nuomonės, kad šias priemones reikia susisteminti ir struktūruoti, kad jos tektų visiems, nepaisant tokių veiksnių kaip mokykla, mokyklos forma, išsilavinimas, lytis, amžius, socialinė padėtis, etninė priklausomybė arba gyvenamoji vieta. Be to, technologijas reikia taikyti paisant asmens neliečiamumo ir bendrų vertybių. Kai pradedamos taikyti naujos technologijos švietimo tikslais ir siekiant sukurti novatoriškas mokymo ir mokymosi formas, būtina užtikrinti asmens neliečiamumo ir asmens duomenų, kuriuos tvarko mokytojai, apsaugą;

9.

pritaria Komisijai, kad kompiuterinis raštingumas apima daugiau nei grynai techninį gebėjimą naudotis kompiuteriu. Be kita ko, jis apima gebėjimą kritiškai ir apgalvotai naudotis informacija ir atsakingą naudojimąsi sąveikiąja žiniasklaida. Domėjimasis dalyvavimu įvairių grupių ir tinklų veikloje siekiant kultūrinių, socialinių ir (arba) profesinių tikslų taip pat stiprina šį gebėjimą;

10.

mano, kad pagrindiniai Komisijos iniciatyvos tikslai yra pradėti plačią diskusiją Europoje apie prieigą prie atvirųjų švietimo išteklių, naujų technologijų pagalba sukurti naujus novatoriškus ir veiksmingesnius mokymo ir mokymosi būdus ir pasinaudoti su tuo susijusiomis naujomis galimybėmis užmegzti ryšius ir sukurti šiems mokymo ir mokymosi būdams skirtus tinklus ir jais naudotis;

11.

tam pritaria ir laikosi nuomonės, kad įgyvendinant įvairias infrastruktūros kūrimo priemones ir plėtojant atitinkamas diskusijas ir svarstymus vietos ir regionų valdžios institucijoms tenka pagrindinis vaidmuo. Todėl turi dalyvauti visi valdžios lygmenys – Europos, nacionalinis, regionų ir vietos;

12.

atkreipia dėmesį į tai, kad šie kūrimo srities klausimai glaudžiai susiję su vietos ir regionų lygmeniu tiek kaip visuomenės veikėju, tiek kaip mokymo paslaugų teikėju. Taip pat reikalingi labai išsilavinę piliečiai, turintys darbo rinkai ir visuomenės gyvenimui reikalingus gebėjimus, kad jis galėtų toliau vystytis ir būtų užtikrinta socialinė sanglauda;

13.

mano, kad kalbant apie naujų technologijų naudojimą reikėtų skirti dėmesį ne vien pavienių mokytojų IT gebėjimams ir požiūriui, bet veikiau aplinkybėms, kuriomis mokytojai dirba. Daugiau dėmesio reikėtų skirti sprendimų priėmimo lygmeniui, nes juo priimami mokymo planai ir priemonės, galinčios skatinti didesnį IT naudojimą;

14.

atkreipia dėmesį, jog Komisijos komunikate pabrėžiama, kad raida Europoje atsilieka nuo raidos kituose pasaulio regionuose ir kyla grėsmė, kad nepavyks jos pasivyti. Komiteto nuomone, reikia nuodugniau išnagrinėti, kokie veiksniai lemia, kad pavyzdžiui, JAV ir kai kurios Azijos šalys sėkmingai investuoja į IRT paremtas švietimo sistemos pertvarkymo strategijas;

15.

todėl remia Komisijos pasiūlymą įgyvendinant naujas švietimo programas „Erasmus+“ ir „Horizontas 2020“ padėti švietimo įstaigoms plėtoti naujus verslo ir švietimo modelius ir imtis priemonių, kuriomis siekiama išbandyti novatoriškus pedagogikos metodus, rengti mokymo programas ir vertinti gebėjimus;

16.

mano, kad nauji novatoriški mokymo(si) metodai susilauks sėkmės, jei bus parengti mokymosi rezultatų vertinimo kriterijai, kurie atitiks naujus mokymo(si) metodus ir sąlygas. Šią temą Komisija jau nagrinėjo anksčiau (2);

17.

atkreipia dėmesį į tai, jog moksliniai tyrimai rodo, kad švietimo srities priemonės yra sąmoningai ar nesąmoningai orientuotos į tai, kas bus vertinama, kitaip tariant, į „tai, kas bus egzamine“. Jei bus išsaugotos ligšiolinės pavienių valstybių tikrinimo ir egzaminų formos, nebus pasiekta itin didelės pažangos naujų gebėjimų srityje. Daugelyje gana tradicinių švietimo įstaigų naudojimasis IRT prietaisais ir išmaniaisiais telefonais laikomas apgaudinėjimu;

18.

mano, kad taikant naujus gebėjimų vertinimo metodus teks atsisakyti tradicinio mokyklinių dalykų skirstymo. Šie vertinimo metodai veikiau turi atitikti tikslus, kurie išplaukia iš išankstinių sąlygų pagrindiniams gebėjimams vystyti;

19.

laikosi nuomonės, kad būtina atsisakyti įprastų baigiamųjų egzaminų, kurie gali būti atliekami prie kompiuterio, ir pereiti prie testų, lydinčių mokinius per visą mokymosi procesą, kurie atspindi dinamiškus pokyčius ir leidžia nuolat atsekti, kas buvo nesuprasta ir kodėl padarytos klaidos. Jei mokiniai dirba skaitmeninėje aplinkoje, galima sukurti priemones, kurios leistų nuolat rinkti šią informaciją ir pateikti veiksmingą grįžtamąją informaciją. Komisija savo komunikate pabrėžia, kad mokytojams lengviau stebėti kiekvieną moksleivį ir, jei prireikia, laiku imtis priemonių, jei jiems suteikiama galimybė labiau struktūruotu ir skaidriu būdu sekti mokymosi procesą;

20.

šiuo požiūriu vertina ir Komisijos pasiūlymą bendradarbiaujant su suinteresuotaisiais subjektais ir valstybėmis narėmis išnagrinėti ir išbandyti skaitmeninių gebėjimų įgijimo sistemas ir besimokantiems asmenims, mokytojams ir organizacijoms skirtas įsivertinimo priemones; ir šiuo atveju Regionų komitetas mano, jog svarbu, kad laiku būtų įtrauktos regionų ir vietos valdžios institucijos, kaip vietoje veiklą vykdantys subjektai, ir kad jos galėtų iš esmės prisidėti prie kūrimo ir keitimo procesų;

21.

mano, kad viena iš sričių, kurioje Komisijai turi atlikti lemiamą vaidmenį, yra įvairiais būdais teikiama parama mokymuisi nepaisant valstybių ir kalbų ribų taikant naujus technologinius sprendimus ir kūrybingas bei novatoriškas mokymosi formas. Šiuo atveju dažnai reikės raginti ir skatinti mokytis užsienio kalbomis, tačiau tai taikytina ir socialiniams dalykams, kultūrai, estetikai ir gamtos mokslams;

22.

pabrėžia, kad svarbi valstybių narių ir švietimo įstaigų užduotis yra skatinti novatorišką mokymo(si) aplinką, be kita ko, tam skiriant ES struktūrinių ir investicinių fondų lėšas. Kartu nacionaliniu lygmeniu arba įstatymų leidimo galią turinčiu lygmeniu reikia daugeliu atvejų išnagrinėti, kokie mokyklose vedamoms pamokoms taikomi reikalavimai yra kliūtis taikyti kitokias mokymosi ir žinių perteikimo formas nei pamoka tradicinėje klasėje. Po tokio nagrinėjimo gali tekti reorganizuoti švietimo sistemas (ir mokymo programų reikalavimus) siekiant skatinti dažniau naudoti modernias pagalbines technines priemones mokymo(si), tikrinimo ir vertinimo procese;

23.

atkreipia dėmesį į tai, kad teritorinio vystymosi požiūriu reikėtų užtikrinti, kad laipsniškai mažėjant skaitmeninei atskirčiai, susijusiai su galimybe naudotis IRT įranga, neatsirastų panaši atskirtis, susijusi su šios įrangos naudojimo būdu. Todėl reikalingos papildomos programos, visų pirma kaimo vietovėse arba palankių sąlygų neturinčioms grupėms. Tai galėtų būti vadinamosios „antro lygio skaitmeninės atskirties“ prevencijos programos arba, jei tokia atskirtis jau pastebėta, būtų galima rengti programas jai mažinti.

24.

atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu dauguma IRT grindžiamų mokymosi formų yra taikomos aukštosiose mokyklose ir universitetuose. Šiame lygmenyje studentai jau yra įgiję gebėjimą savarankiškai mokytis, susirasti informaciją ir ją apdoroti. Šiandien įmanoma visiškai nemokamai studijuoti Stanfordo universitete, Masačiūsetso technologijos institute arba Harvardo universitete ir gauti diplomą, nors nėra išsamių nuostatų dėl priėmimo, kvalifikacijos arba atrankos. Jei tai rinksis milijonai studentų, iš esmės pakis įprastas universiteto modelis;

25.

savo ruožtu kelia svarbų klausimą, ar kai kurie labai vertinami universitetai, visų pirma iš anglakalbių šalių, po 15 metų dominuos aukštojo mokslo srityje ir, ar daugelio nacionalinių ir regioninių aukštųjų mokyklų patrauklumas bus mažesnis, o gal šis reiškinys nebus labai svarbus;

26.

mano, kad vis didesnė tarptautinė konkurencija turės skirtingą poveikį įvairioms disciplinoms. Itin ryškaus nacionalinio pobūdžio dalykai ir išsilavinimas, pavyzdžiui, teisė arba mokytojų rengimas, kurių pagrindą didžiąja dalimi sudaro šaliai būdingas mokymo turinys ir vadovėliai, tikriausiai susilauks mažesnio poveikio, nei tarptautinio pobūdžio dalykai, pavyzdžiui, daugelis techninių ir gamtos mokslų srities profesijų, medicina ir šiuolaikinės kalbos;

27.

atkreipia dėmesį į tai, kad mažosios ir vidutinės įmonės tampa vis svarbesnės augimui Europoje ir augimui vietos ir regionų lygmeniu. Pasaulinė konkurencija ir naujos technologinės galimybės keičia žinioms ir gebėjimas keliamus reikalavimus;

28.

nurodo, kad tiek organizacijoms, tiek pavieniams asmenims vis dažniau tenka iš naujo prisitaikyti – išmokti naujų dalykų ir daugiau mokytis, – kad galėtų konkuruoti ateityje. Todėl įmonės ir regionai vis labiau suinteresuoti rasti naujus būdus būsimiems gebėjimų poreikiams patenkinti. Kaip didžiausia kliūtis minimas tinkamų žinių ir gebėjimų trūkumas. Regionų komitetas mano, kad galimybių naudotis laisvai prieinamu mokymu, pavyzdžiui, dalyvauti kursuose internete, išplėtimas gali būti svarbia priemone šalinant tokias kliūtis;

29.

mano, kad reikia ypatingų pastangų sistemingai ir visapusiškai remti žemesnių klasių moksleivių vystymąsi. Tyrimų duomenimis, jau ankstyvame amžiuje vaikai išmoksta naudotis el. knygų skaityklėmis. Šiuo požiūriu svarbu kaupti patirtį, kaip mokymas ir žinių perteikimas naudojantis modernia skaitmenine technika gali paremti jaunesnio amžiaus žmones;

30.

pagrindinis tikslas turėtų būti remti reikiamų ir tarpusavyje suderintų gebėjimų ugdymą, kad vaikai, be kita ko, išmoktų imtis iniciatyvos, kontroliuoti savo mokymosi procesą ir įsivertinti. Nors jau esama gerų iniciatyvų, Regionų komitetas pabrėžia, kad reikia daugiau pastangų, kad tai būtų naudinga visiems moksleiviams;

31.

pastebi, kad apskritai Europoje žmonės kraustosi iš jau dabar retai apgyvendintų vietovių, kaimo vietovių bei mažų ir vidutinio dydžio miestelių į didmiesčių aglomeracijas. Komiteto nuomone reikėtų nuodugniau išnagrinėti, kaip naujos technologinės priemonės tinkamiausiai gali remti mokymąsi, informacijos įsisavinimą, komunikaciją ir tinklų kūrimą rečiau apgyvendintose vietovėse, kuriose mažėja moksleivių skaičius, uždaromos mokyklos ir dėl to moksleiviai turi toli važiuoti iki kitos mokyklos. Naujos technologijos vargu ar gali pakeisti vietoje dirbančius parengtus pedagogus, tačiau reikėtų išnagrinėti ir perduoti informaciją, kaip IRT pagalba ir tikslingai tam pasirengę mokytojai galėtų užtikrinti tinkamą ir plačią aukšto lygio mokymosi pasiūlą;

32.

taip pat atkreipia dėmesį į suaugusiųjų mokymo sąlygas, kurias šiuo požiūriu reikėtų stiprinti ir toliau plėtoti. Komiteto nuomone, tokios sąlygos, kaip naujos technologijos ir nauja pedagogika, suteikia naujas galimybes kurti lankstesnes suaugusiųjų mokymo formas, kad suaugusieji galėtų derinti studijas įvairiais švietimo lygmenimis ir taip greičiau ir nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos įgyti gebėjimus, kurių jiems reikia darbo rinkoje;

33.

mano, kad tai savo ruožtu galima remti, jei regionų ir vietos lygmeniu būtų sudaromos galimybės gauti pagalbą, kai mokomasi pagal individualų mokymosi planą, ieškant atsakymų į klausimus dėl pripažinimo ir profesinio kelio pasirinkimo; taip pat turėtų būti sudarytos galimybės pripažinti gebėjimus, kurie buvo įgyti ne formaliojo švietimo įstaigose arba užsienyje, pavyzdžiui, juos pripažįstant. Šiuo atveju būtina peržiūra, kad nacionalinėse taisyklėse nebūtų galimų kliūčių ir būtų sukurtos paskatos įvairiems subjektams, pavyzdžiui, aukštosioms mokykloms, bendradarbiauti arba dalyvauti;

34.

be to, mano, kad būtina išnagrinėti, kaip būtų galima dokumentuoti gebėjimus, įgytus naudojantis skaitmenine technologija arba internete, taikant nacionaliniu ir Europos lygmeniu priimtas priemones jiems pripažinti. Todėl būtinai reikia sukurti tikrą Europos gebėjimų ir kvalifikacijų erdvę. Taigi Komitetas ragina Europos Komisiją kuo skubiau parengti konkretų pasiūlymą šioje srityje;

35.

pabrėžia, kad sėkmingas mokymasis su integruotu IRT naudojimu sudaro sąlygas besimokantiems geriau pasirengti šiandieniniams ir būsimiems darbo rinkos poreikiams ir paklausai. Šis klausimas yra labai svarbus vietos ir regionų lygmeniui;

36.

nurodo, kad naujos mokymosi formos kuria naujus ir kitokius gebėjimų profilius, kurie dažnai neatitinka įprasto išsilavinimo įgijimo kelio, įprastų diplomų ir baigiamųjų egzaminų formų. Tai rodo, kad reikia darbo srityje plėtoti ir skatinti tokį išankstinį supratimą. Šiuo atveju vietos ir regionų lygmuo galėtų aktyviai paremti darbdavius ir vietos bei regionų šios profesijos atstovus;

37.

pabrėžia, kad nemokama ir aukštos kokybės mokomoji medžiaga yra vienas iš mokymosi sėkmės kertinių akmenų. Komisijos komunikate pabrėžiamas laisvas žinių prieinamumas, o tai reiškia, kad žinios perduodamos tokiomis priemonėmis, kurios yra visiems prieinamos;

38.

kaip ir Komisija, pabrėžia, kad šiuo atveju kalbama ne apie tradicinės formos gryno nuotolinio mokymo rūšį. Veikiau siekiama naudoti švietimo išteklius kartu su tradicinėmis mokymo(si) priemonėmis, taip sudarant galimybes derinti dalyvavimą klasėje su mokymosi pasiūla internete. Atliktos viešosios konsultacijos duomenimis, iki šiol toks mokymas taikomas nereguliariai ir nenuosekliai;

39.

mano, kad viena iš sąlygų yra suteikti besimokantiesiems ir mokytojams galimybę naudotis reikiama modernia įranga. RK nuomone, plačiajuosčio ryšio prieiga yra svarbus elementas, kad visi galėtų dalyvauti. Kaip be kita ko buvo pabrėžta EBPO ataskaitose, pats kompiuteris yra mažiau svarbus nei interneto prieiga (3). Su tuo susijusios išankstinės sąlygos yra skirtingos ne tik lyginant pavienes valstybes nares. Nemažų skirtumų esama ir pačiose valstybėse narėse;

40.

mano, kad būtina remti menkiau išsivysčiusius regionus, kad visi besimokantieji turėtų vienodas sąlygas naudotis technologijomis. To pagrindas – strateginė plačiajuosčio ryšio plėtra. Sunkumų patiriančiuose regionuose ir vietovėse jaunimui nesudaromos naujos mokymosi ir demokratinio ugdymo sąlygos ir jie lieka nuošalyje, tuo tarpu kitose vietovėse toks plėtotinas pagrindas yra (4);

41.

visiškai sutinka su Komisija, kad visose mokyklose ir visose klasėse reikėtų užtikrinti prijungimą prie plačiajuosčio ryšio duomenų perdavimo tinklų ir prieigą prie atvirų skaitmeniniam mokymuisi skirtų duomenų bazių, šiam tikslui panaudojant struktūrinių ir investicijų fondų lėšas. Regionų komitetas primena savo ankstesnę pastabą, kad jei mokymo paslaugų teikėjai aukštųjų mokyklų lygmeniu visapusiškai naudotų IRT sprendimus, tai padėtų padidinti šiuo lygmeniu besimokančiųjų skaičių retai apgyvendintose vietovėse, salose, kalnų vietovėse ir atokiausiose vietovėse (5);

42.

tačiau pabrėžia, kad nepakanka tik taikyti aktualias 2013 m. technologijas, jei kartu netaikoma aktuali 2013 m. pedagogika. Tradiciškai švietimas reiškia, kad generuojama daugiau žinių, jei turima daugiau informacijos. Tokiu būdu atsakomybės už žinias perkeliama patiems besimokantiesiems. Tačiau šis metodas nėra labai veiksmingas. Todėl reikia skirti prieigą prie informacijos ir informacijos pavertimą žiniomis, nes šis procesas visada yra individualus;

43.

nurodo, kad informacijos pavertimo žiniomis procesas didele dalimi priklauso nuo asmeninių sąlygų, išankstinio supratimo, susidomėjimo ir motyvacijos. Naujų technologijų pagalba būtų galima pasiūlyti skirtingas mokymosi formas, kurios būtų pritaikytos individualiam besimokančiųjų mokymosi būdui. Skaitmeninės technologijos palengvina mokymosi procesą, nesvarbu, koks mokymosi būdas būtų pasirinktas;

44.

nurodo, kad debesijos kompiuterija vis dažniau naudojama įvairiose srityse, taip pat ir tiesioginio duomenų saugojimo srityje. Paslaugų teikėjai siūlo įmonėms ir organizacijoms tam tikrą saugojimo pajėgumų dalį, kuria jos gali naudotis internete. Jau maždaug dešimt metų egzistuoja įvairių rūšių internetas. Pagrindinė idėja yra ta, kad vartotojas neturi matyti skirtumo, ar duomenys saugomi vietiniame serveryje, ar tokiame vienete, kuris yra už kelių tūkstančių kilometrų;

45.

tačiau jam abejonių kelia tai, kad asmens duomenis ir mokinių duomenis saugos privatus paslaugų teikėjas, kuris dažnai bus kitame pasaulio regione. Iškyla klausimas, ar ta įmonė yra pasirengusi pasirašyti naudojimo susitarimus su daugeliu vietos, regionų ir nacionalinių valdžios institucijų skirtingose šalyse. Regionų komitetas šioje srityje pageidautų labiau integruoto Komisijos požiūrio;

46.

mano, kad su tuo taip pat susijęs klausimas, kam priklauso medžiagos, kurią besimokantieji ir mokytojai kuria mokyklinėje ir nemokyklinėje veikloje, nuosavybės teisė. Vis daugiau jų kuria nuosavą mokymo(si) medžiagą, taip pat egzistuoja kitų sukurta medžiaga, kuri gali būti keičiama. Pačių parengtos medžiagos kiekis vis didėja dėl įvairių priežasčių, be kita ko, dėl gamybos įrenginių, tokių kaip kompiuteriai, vaizdo kameros ir skaitmeniniai fotoaparatai, kurie tampa vis pigesni;

47.

nurodo, kad prietaisais vis lengviau naudotis ir naudotojai geba tai daryti vis geriau. Licencijų teikimo procedūra leidžia medžiagą parengusiems asmenims rinktis, kokias teises jie nori pasilikti ir kokias jie pasirengę perduoti. Šiuo atveju reikėtų išaiškinti teises, susijusias su skaitmeniniu turiniu, pavyzdžiui, tinklalapiais, mokomąja medžiaga, muzika, filmais, nuotraukomis ir tinklaraščiais. Kai kuriais atvejais tai yra licencijos, kurios daugelyje šalių yra suderintos su visomis įstatymų nuostatomis. Regionų komiteto nuomone, Komisija turėtų prisidėti šioje srityje kuriant techninius sprendimus ir tvirtas pagrindines sąlygas;

48.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms taip pat svarbu, kaip ilgai turi būti viešai prieinami individualūs mokymosi rezultatų aprašai ir panašūs dokumentai;

49.

be to, šiuo požiūriu nori atkreipti dėmesį į dar vieną klausimą – duomenų gavybą, t. y. kaip elgtis su įmonėmis, kurios tolesnio pardavimo tikslais apdoroja duomenis apie moksleivius ir mokytojus;

50.

mano, kad įvairių Europos regionų bendradarbiavimas įmanomas tik tuo atveju, jei, kaip Komitetas jau pabrėžė, ypatingas dėmesys bus skirtas sunkumų patiriančioms vietovėms, kad tos valstybės narės ir tie regionai, kurie palyginus su likusia Europa yra menkiau išsivystę, gaudami paramą iš struktūrinių ir investicinių fondų galėtų išplėsti savo vietos IRT struktūras ir dalyvauti bendruose projektuose su kitomis Europos mokyklomis ir galėtų siūlyti laisvai prieinamą mokymo(si) medžiagą;

51.

atkreipia dėmesį, kad dauguma žmonių geriau įsisavina žinias, jei jiems sudaromos galimybės bendradarbiauti, plėtoti naujas idėjas, kelti klausimus ir kritikuoti. Tokio pobūdžio gebėjimai laikomi vis svarbesniais dabartinei ir būsimai darbo rinkai ir visuomenei. Regionų komiteto nuomone, į mokymosi procesą turėtų būti integruojami pavyzdžiai ir struktūros, kurie šiuo metu sukuriami naudojant socialinę žiniasklaidą, kompiuterinius ir vaizdo žaidimus, ir apskritai vis didesnė sąveika žiniasklaidos visuomenėje;

52.

pabrėžia, kad pirmiau minėtame EBPO tyrime (6) nagrinėtos ir dažniausiai pasitaikančios IT veiklos rūšys. Kalbama apie tai, kad mokytojas, ruošdamas užduotis mokiniams ir rengdamasis pamokoms ir pristatymams naršo internete. Rečiau vyksta mokytojų ir tėvų skaitmeninė komunikacija siekiant įvertinti mokinių pažangą arba skaitmeninius mokymosi išteklius. Regionų komiteto nuomone, tai rodo, kaip svarbu išplėsti ir toliau plėtoti su IRT susijusią pedagoginę veiklą, visų pirma sudarant galimybes bendrauti su kitomis mokyklomis, jų mokytojais ir mokiniais;

53.

mano, jog svarbu sukurti bendrą Europos platformą, kuri būtų atvira įvairiems suinteresuotiesiems subjektams ir skirta kurti įvairias vertinimo priemones ir rodiklius, kurie leistų įvertinti įvairių mokymo paslaugų teikėjų, mokyklų ir kitų mokymo įstaigų pažangą informacinių ir ryšių technologijų srityje;

54.

akcentuoja, kad Komisijos komunikate minimas plėtojimo poreikis – skatinti aukštos kokybės, novatoriškų mokymo(si) metodų vystymą naudojant naujas technologijas ir skaitmeninį turinį – turi didelį ir skirtingą poveikį vietos ir regionų lygmeniui kaip valdžios institucijoms, paslaugų teikėjams ir dažnais atvejais mokymo paslaugų teikėjams ir gavėjams, kurie yra suinteresuoti ir kuriems reikia gerai parengtų darbuotojų ir gerai pasirengusių piliečių. Tačiau komunikate vietos ir regionų lygmuo beveik neminimas;

55.

ragina į tolesnį darbą labiau įtraukti vietos ir regionų lygmenį kaip diskusijų forumą, kur aptariamas naujų technologinių sąlygų taikymas mokymui naudojant skaitmenines technologijas, novatoriškų tam pritaikytų pedagoginių formų plėtojimas bei prieiga prie atvirųjų švietimo išteklių, ir paramos kurti tinklus ir užmegzti ryšius tokio mokymosi tikslais teikėjais.

26.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 126/26

1.

palankiai vertina ataskaitą (1), kurioje pateikiama nauja informacija apie pažangą, padarytą įgyvendinant 2009 m. komunikatą (2), kuriame buvo pateiktas veiksmų planas, kaip sumažinti sveikatos priežiūros skirtumus; pripažįsta, kad ši tarpinė ataskaita yra parengta kruopščiai, tačiau mano, kad vertėtų pabrėžti, kokiu mastu tam tikri veiksmai buvo sėkmingi, ir suteikti prioritetą veiksmams, kurie turi būti tęsiami ir užbaigti;

2.

įsitikinęs, kad individo ir visų gyventojų sveikata ir gerovė yra didžiausias jų išteklius; nepaisant ES pagrindinių teisių chartijos 35 straipsnio, mano, kad sveikatos priežiūros skirtumų mastas tarp valstybių narių ir jose kelia iššūkį ES, įsipareigojusiai užtikrinti solidarumą, socialinę, ekonominę ir teritorinę sanglaudą, žmogaus teises ir vienodas galimybes;

3.

pripažįsta, kad sveikatos būklę lemia labai įvairūs asmeniniai, socialiniai, ekonominiai ir aplinkos veiksniai, o šių veiksnių sąveika nulemia individo ir gyventojų apskritai sveikatą. Sveikatos priežiūros skirtumus dažnai lemia nepalanki socialinė ir ekonominė padėtis; be to, sveikatai ir gerovei tiesioginį poveikį daro visais valdžios lygmenimis priimami politiniai sprendimai, žmonių asmeniniai sprendimai, kaip gyventi ir dalyvauti bendruomenės gyvenime, biologiniai veiksniai ir geografiniai aspektai;

4.

pabrėžia, kad atsižvelgiant į poveikį darančių veiksnių įvairovę, vienas sveikatos sektorius netolygumų sveikatos srityje sumažinti negali, tam reikia, kad veiksmų imtųsi visi, kurie savo darbu propaguoja sveikatą ir gerovę, taip pat reikia integruotų ir koordinuojamų visas sritis apimančių valdžios planų, sveikatos integravimo į visas politikos sritis metodo ir platesnio visuomenės dalyvavimo; pabrėžia, kad be politinių ir organizacijų vadovų, įsipareigojusių strategiškai mažinti sveikatos priežiūros skirtumus, šio proceso nebus galima paspartinti ir jį įgyvendinti;

5.

nors ir pripažįsta sveikatos priežiūros sistemų įvairovę ES, pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka labai svarbų vaidmenį teikiant viešąsias sveikatos priežiūros paslaugas, propaguojant sveikatą ir vykdant ligų prevenciją; vietos ir regionų valdžios institucijoms tenka labai svarbus vaidmuo propaguojant visuomenės sveikatą ir mažinant sveikatos priežiūros skirtumus dar ir todėl, kad jos yra atsakingos ir už tokias politikos sritis kaip užimtumas, būstas, transportas, planavimas, aplinka ir visuomenės saugumas; mano, kad tarpsektorinį metodą, kuris yra lemiamas sveikatos priežiūros skirtumams mažinti, galima tikslingiau ir veiksmingiau sukurti, jį įgyvendinti ir parodyti rezultatus vietos ir regionų valdžios institucijų lygmeniu;

6.

nuogąstauja, kad dabartinė ekonomikos padėtis kelia didelę grėsmę tuo metu, kai gerokai sumažintas sveikatos priežiūros biudžetas dar labiau gilina akivaizdžias demografinio gyventojų senėjimo problemas – todėl finansuoti sveikatos priežiūros paslaugas tampa dar sunkiau. Sveikatos priežiūros skirtumų mažinimas turi būti laikomas esminiu žingsniu, nes daugeliui valdžios institucijų valstybėse narėse tenka vykdyti savo sveikatos priežiūros sistemų reformas siekiant efektyvumo ir tvarumo;

7.

pažymi, kad ataskaitoje tik konstatuojama, kad kai kurie sveikatos priežiūros skirtumai susiję su nevienoda sveikatos priežiūros paslaugų kokybe ir efektyvumu Europos Sąjungoje (3); mano, kad remiantis tuo pat metu paskelbta A. Marmot Ataskaita dėl sveikatos priežiūros skirtumų ES  (4) buvo galima šį teiginį sustiprinti ir galbūt suteikti daugiau svarumo ataskaitos išvadoms;

8.

apgailestauja, kad ataskaitoje patvirtinama, jog tarp valstybių narių ir jų viduje išlieka labai svarbūs ir pernelyg dideli sveikatos priežiūros skirtumai. Per paskutiniuosius metus nelygybės lygis sumažėjo tik pagal keletą rodiklių. Pagal kai kuriuos rodiklius lygis išliko toks pat, o pagal dar kitus – pablogėjo; ypač atkreipia dėmesį į labai didelius sveiko gyvenimo metų, kurie siekia beveik 19 metų, skirtumus valstybėse narėse; taigi, nors gyvenimo trukmė ir ilgėja, tačiau žmonės taip pat ilgiau serga lėtinėmis ligomis;

9.

palankiai vertina tai, kad mirštamumo lygis sumažėjo, o gyvenimo trukmė pailgėjo. Tačiau pagerėjus padėčiai šioje srityje atsiranda kitos neigiamos, su nutukimu, diabetu ir fiziniu pasyvumu susijusios tendencijos; jei šios problemos nebus sprendžiamos, dėl numatomo didesnio lėtinių ligų paplitimo galima tikėtis nesveikos ir brangios ateities;

10.

kai kuriose valstybėse narėse susiduriama su labai didelėmis kliūtimis pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis (įskaitant kainą, atstumą ir laukimo laiką); be to, medicininio gydymo rūšys ir kokybė dažnai priklauso nuo to, kokias paslaugas galima gauti asmens gyvenamojoje vietoje; atkreipia dėmesį į tai, kad visuomenei būtų naudinga, jei praktikuojantys gydytojai ir paslaugų teikėjai būtų skatinami kurtis atokiose vietovėse, kuriose sąlygos yra nepalankios;

11.

atsižvelgdamas į užimamos socialinės padėties poveikį sveikatos būklei, mano, kad vienas svarbiausių reikalavimų sprendžiant sveikatos būklės skirtumų problemą yra suvienodinimo orientuojantis į aukštesnius rodiklius koncepcijos taikymas, o ne statistinis suvienodinimas, kad visų gyventojų grupių sveikatos būklė taptų panaši į sveikesnių visuomenės narių sveikatos būklę;

12.

palankiai vertina 2011–2014 m. bendruosius veiksmus dėl nelygybės sveikatos srityje dalyvaujant 15 valstybių narių; atsižvelgdamas į būtinybę ir ateityje nustatyti prioritetinius klausimus ir remtis pasiektais rezultatais, pritaria šios iniciatyvos pratęsimui prisiimant didesnius įsipareigojimus ir skiriant tam didesnį dėmesį; taip pat ragina apsvarstyti lankstesnius bendro finansavimo mechanizmus dalyvaujant bendruosiuose veiksmuose;

13.

ragina atitinkamu valdžios lygmeniu nustatyti ir įgyvendinti pakankamai finansuojamas pagrindines tarpsektorines strategijas, nes norint sumažinti nelygybę sveikatos srityje būtini įvairių ministerijų ir valdžios institucijų, kurios dažnai varžosi dėl išteklių ir dažnai žvelgia iš skirtingos perspektyvos, įsipareigojimai; nacionalinio lygmens strategijos gali daryti poveikį regionų ir vietos lygmens strategijų kūrimui ir atvirkščiai;

14.

remia esamas programas, skirtas skleisti žinias apie sėkmingai įgyvendintus projektus siekiant įveikti atotrūkį tarp mokslinių tyrimų, politikos ir praktikos ir paraginti imtis panašių projektų; vis dėlto, atsižvelgiant į pernelyg didelį politikos formuotojams ir praktikuojantiems specialistams tenkantį informacijos kiekį, pritaria tam, kad informacija būtų pateikiama suprantamai ir glaustai; ypač ragina užtikrinti, kad informacija būtų kuo glaustesnė ir paremta sėkmingais pavyzdžiais; be to, rekomenduoja sukurti pagrindinį prieigos prie informacijos portalą ir jį populiarinti;

15.

palankiai vertina svarbius Europos Komisijos, tarptautinių agentūrų ir viešųjų suinteresuotųjų subjektų bendradarbiavimo įsipareigojimus ir rekomenduoja užtikrinti aukščiausią partnerystės su PSO Europa lygį koordinuojant politiką, dalijantis ištekliais ir propaguojant iniciatyvas, pavyzdžiui, „Sveiki miestai“, PSO tinklą „Sveiki regionai“ ir pasaulinį tinklą „Visoms amžiaus grupėms palankūs miestai ir bendruomenės“; taip pat remia aktyvesnį bendradarbiavimą remiantis susijusių ES agentūrų darbo programomis;

16.

kadangi neturint būtinų duomenų nepaprastai sunku įvertinti pažangą, ragina visas valdžios institucijas tęsti darbą, kad būtų sukurti standartizuoti Europos bendrijos sveikatos rodikliai (EBSR) (rodikliai turėtų būti rengiami glaudžiai konsultuojantis su vietos ir regionų valdžios institucijų atstovais); tai, kiek įmanoma, turėtų paremti subnacionalinio lygmens pastangas šalinti nelygybę sveikatos srityje; pabrėžia, kad būtina vengti dvigubos su duomenų rinkimu susijusios administracinės naštos, atsižvelgiant į įvairius įpareigojimus teikti nacionalines ir tarptautines ataskaitas;

17.

palankiai vertina ES mokslinių tyrimų programą dėl sveikatos būklės skirtumų ir siūlo tinkamas būsimų mokslinių tyrimų temas: intervencinių priemonių sveikatos būklės skirtumams mažinti veiksmingumas; veiksniai, lemiantys sveiko gyvenimo metų skirtumus; išsamesnė tęstinių tyrimų analizė, kad būtų galima geriau suprasti, kas lemia sveikatos būklės skirtumus; psichikos sveikatos rodikliai; kodėl kai kurių regionų, kurių BVP yra santykinai žemas, sveikatos būklės rodikliai yra aukšti ir atvirkščiai;

18.

pakartoja, kad strategijos „Europa 2020“ tikslų siekimas yra labai svarbus šalinant sveikatos priežiūros skirtumus, ir pabrėžia sveikų gyventojų ir našios bei tvarios ekonomikos sąsają; taip pat akcentuoja, kad aukščiausiojo lygio tikslus reikia paversti konkrečiais ir įvertinamais pasiekimais vietos ir regionų lygmeniu;

19.

pabrėžia, kad žmonių grįžimas į darbą ir sveikatai palankių sąlygų darbo vietoje užtikrinimas yra labai svarbūs žmonių sveikatai; atkreipia dėmesį į tai, kad norint pašalinti sveikatos priežiūros skirtumus, svarbiausia – mažinti ilgalaikį ir jaunimo nedarbą; susirūpinęs dėl esamo ir ilgalaikio poveikio fizinei ir psichinei asmenų, negalinčių prisidėti prie visuomenės gerovės, sveikatai;

20.

pabrėžia, kad reikalingi tvirti socialinės paramos tinklai, nes šeimos narių, draugų ir vietos bendruomenių parama padeda užtikrinti geresnę fizinę ir psichinę sveikatą, visų pirma vyresnių žmonių, kurie gyvena atsiskyrę ir patiria su judumu ir komunikacija susijusių sunkumų;

21.

kadangi vartotojams skirtų prekių ir paslaugų reklama užgožia su sveikata susijusią informaciją, o sveikatinimui reikia platesnių visuomenės sluoksnių indėlio, mano, kad svarbu įtraukti privatųjį sektorių arba per įmonių socialinės atsakomybės iniciatyvas, arba per teisėkūros ar fiskalines priemones, siekiant geresnių sveikatinimo rezultatų, pavyzdžiui, mažinti šviežio maisto atliekas, užtikrinti aiškesnį ženklinimą, energijos kainodarą ir pan.;

22.

pritaria tyrimui, kaip fiskalinėmis priemonėmis būtų galima atgrasinti nuo tabako vartojimo, piktnaudžiavimo alkoholiu ir pernelyg didelio kiekio sočiųjų riebalų, cukraus ir druskos perdirbtuose maisto produktuose, kad geriau atsispindėtų jų sąnaudos visuomenės sveikatos ir kitų viešųjų paslaugų požiūriu. Taip pat remia ir ekvivalentiškas priemones, skirtas paskatinti žmones vartoti sveikesnius maisto produktus ir pasirinkti sveikesnę gyvenseną;

23.

mano, kad atitinkama valdymo politika turėtų būti orientuota į poveikio sveikatai ekspertizę atliekant poveikio sveikatai vertinimus, siekiant užtikrinti, kad viešosios politikos grynasis poveikis pagerintų gyventojų sveikatą ir gerovę, kartu sumažindamas sveikatos būklės skirtumus;

24.

mano, kad ypač svarbu vaikams užtikrinti geriausią gyvenimo pradžią, nes tinkamiausias laikas prisidėti prie skirtumų mažinimo ir sveikatinimo rezultatų gerinimo yra prieš gimimą ir ankstyvojoje vaikystėje; rekomenduoja skirtumams mažinti numatytose programose ypatingą dėmesį teikti vaikų sveikatai ir pabrėžia, kad svarbu užtikrinti kokybišką vaikų priežiūrą; tokios priemonės kur kas naudingesnės nei vėlesnės intervencinės priemonės;

25.

atkreipia dėmesį į teigiamą įrodymais pagrįstų ir ekonomiškai efektyvių tėvystės gebėjimų ugdymo programų (5) poveikį, kad tėvai gautų praktinę informaciją, padedančią keisti savo ir vaikų elgesį; ragina, kad šiomis programomis pasinaudotų kuo daugiau žmonių, visų pirma vaikai ir tėvai, kuriems gresia pavojus;

26.

mano, kad vaikų nutukimas šiuo metu yra vienas didžiausių iššūkių. Kadangi socialiniai ir ekonominiai skirtumai tampa akivaizdūs ankstyvoje vaikystėje, vaiko svoris vaikystėje dažnai lemia svorį vėlesniais amžiaus tarpsniais, tampa lėtinių ligų priežastimi ir pablogina jų pasekmes, kurios tiek sveikatos ekonomikos, tiek ir pavienio asmens sveikatos požiūriu tampa nepakeliama našta; su nekantrumu laukia Europos Komisijos veiksmų plano šiam klausimui spręsti;

27.

PSO vertinimu, beveik 60 proc. visų ligų Europoje lemia septyni pagrindiniai rizikos veiksniai (6); mano, kad mažinant sveikatos priežiūros skirtumus labai svarbu šalinti šiuos rizikos veiksnius ir didinti su sveikata siejamus lūkesčius, visų pirma per švietimą; pasisako už tai, kad tikslines grupes būtų stengiamasi pasiekti per IRT, socialinę žiniasklaidą ir vaidmenų modelis, kad informacija apie sveikatą ir sveiką gyvenseną būtų pateikiama suprantama ir įtikinama forma, nes ilgalaikės pasekmės sveikatai kai kuriems asmenims gali būti ne pirmos svarbos dalykas;

28.

ragina Komisiją skatinti kaupti patirtį, susijusią su švietimu sveikatos klausimais ir sveikos gyvensenos propagavimu, taip pat prevencijos, su gėrimu, rūkymu, mityba, nutukimu ir narkotikais susijusios ankstyvosios diagnostikos ir gydymo srityse; be to, ragina valstybių narių valdžios institucijas propaguoti fizinį aktyvumą, sveiką gyvenseną ir esminių gyvenimo įgūdžių (sveikatos raštingumo, pagrindinių mokslo žinių, gebėjimo įvertinti informaciją, gebėjimo planuoti ir pan.) programas ypatingą dėmesį skiriant jaunimui ir pažeidžiamoms grupėms;

29.

vyresnio amžiaus žmonėms poveikį gali daryti iš karto keletas veiksnių, pavyzdžiui, nedidelės pajamos, lėtinės ligos, atskirtis, judumo problemos ir pailgėjusi gyvenimo trukmė; pabrėžia, kad svarbu pasiekti Europos inovacijų partnerystės aktyvaus ir sveiko senėjimo srityje tikslus ir remia platų šios partnerystės veiksmų planų įgyvendinimą; be to, pageidautų, kad būtų propaguojama 2013 m. Dublino deklaracija dėl visoms amžiaus grupėms palankių miestų ir bendruomenių Europoje (7);

30.

pabrėžia, kad visuomenės sveikatos programos sveikatos priežiūros skirtumams mažinti gali būti ekonomiškai efektyvios, pavyzdžiui, vykdant patikrą, nustatant rizikos grupes, kurioms priklausantys asmenys dėl susiklosčiusių sąlygų, tikėtina, susirgs tam tikromis ligomis, ir šiuos asmenis gydant; tokioms programoms (pavyzdžiui, daugiau galimybių nedideles pajamas gaunančioms moterims atlikti gimdos kaklelio vėžio patikrą) būtų galima suteikti prioritetą pagrindžiant tai ekonomiškumu;

31.

akcentuoja būtinybę šalinti sveikatos priežiūros skirtumus pasitelkus vietos lygmens valdžios institucijas ir tarnybas bei aktyvias bendruomenių raidos organizacijas, kurios geriausiai žino vietos pažeidžiamų grupių poreikius ir gali užtikrinti aktyviausią jų dalyvavimą programose;

32.

nors valstybių narių valdžios institucijos yra atsakingos už sveikatos paslaugų organizavimą ir teikimą, tačiau galima teigti, kad ši ataskaita ir Komisijos veiksmai, skirti remti ir koordinuoti valstybių narių pastangas, atitinka subsidiarumo ir proporcingumo principus; vertina tai, kad ES įvairių sričių politika ir finansavimo programos, įskaitant socialinius klausimus, mokslinius tyrimus ir inovacijas, švietimą, energetiką, kaimo plėtrą ir regioninę politiką, gali daryti poveikį sveikatai ir sveikatą lemiantiems veiksniams ir padėti mažinti sveikatos priežiūros skirtumus;

33.

palankiai vertina Komisijos nustatytus teminius tikslus kaip priemonę sutelkti finansavimą ir sveikatos skirtumų mažinimą įtraukti į ERPF prioritetinių investicijų sąrašą; mano, kad sveikatos aspektų įtraukimas į įvairias ES programas ir finansavimo srautus yra dar viena paskata aukšto lygio tarpsektorinėms strategijoms kurti; patvirtina Bendrųjų nuostatų reglamente nustatytas susijusias ex-ante sąlygas ir mano, kad siekiant pageidaujamo poveikio bet kuri vėlesnė strateginė politika turi būti taikoma atitinkamu veiklos lygmeniu;

34.

susirūpinęs dėl to, kad sveikatos priežiūros sistemoms trūksta investicinių pajėgumų sveikatos priežiūros skirtumams mažinti (8); pabrėžia, kad prioritetas turi būti skiriamas pajėgumams stiprinti, kad būtų galima sėkmingai pritraukti ES lėšų ir jas investuoti; todėl remia platesnį pagalbinių priemonių, pavyzdžiui, Paraiškų teikimo ES struktūrinių fondų lėšoms gauti gairių (angl. Applying ES Structural Funds) taikymą ir pakartoja, kad valstybėms narėms reikia plačiai reklamuojamų informacijos centrų;

35.

pabrėžia, kad reikia sudaryti geresnes sąlygas vietos ir regionų sveikatos priežiūros sistemoms ir tarnyboms dalyvauti visais struktūrinių ir investicinių fondų programavimo ciklo etapais, siekiant užtikrinti, kad pirmenybė atitinkamai būtų skiriama padėties sveikatos srityje gerinimui, visų pirma savarankiškai taikant veiklos programų nuostatas tuose regionuose, kuriuose dažnai yra skurdo židinių;

36.

nusivylęs, kad sveikatos priežiūros skirtumų mažinimas nėra konkretus programos „Sveikata ekonomikos augimui skatinti“ tikslas; ragina užtikrinti investicijų į infrastruktūrą ir prevencines sveikatos priežiūros priemones pusiausvyrą, taip pat investicijų į didelių ligoninių steigimą (kai galima) ir prieinamesnės integruotos sveikatos priežiūros vietos lygmeniu pusiausvyrą; taip pat pabrėžia, kad reikia įvertinti ES lėšų naudojimą atsižvelgiant į poveikį, tvarumą ir investicijų grąžą;

37.

ragina valdžios institucijas ir organizacijas steigti Europos teritorinio bendradarbiavimo grupes siekiant užmegzti partnerystės ryšius, kad sklandžiau būtų vykdomi pasienio projektai, kuriais siekiama sumažinti sveikatos būklės skirtumus, pavyzdžiui infrastruktūros ir galimybių naudotis naujausia medicinos įranga požiūriu;

38.

atsižvelgdamas į vis sudėtingesnę demografinę padėtį ir spaudimą biudžetui, palankiai vertina platesnes ES iniciatyvas, skirtas padėti valstybių narių valdžios institucijoms kurti tvarias ir veiksmingas sveikatos priežiūros sistemas, visų pirma investuoti į prevencinę sveikatos priežiūrą, kad būtų galima sumažinti ilgalaikes sąnaudas ateityje ir restruktūrizuoti sveikatos priežiūros sistemas, kad jos užtikrintų vienodas galimybes naudotis kokybiškomis sveikatos priežiūros paslaugomis;

39.

palankiai vertina Komisijos veiksmus šalinti sveikatos priežiūros skirtumus ir pabrėžia, kad reikia dar daugiau nuveikti visais valdžios lygmenimis; pavyzdžiui, Europos semestro procesas suteikia galimybę pabrėžti sveikatos priežiūros skirtumų klausimą valstybėse narėse; vietos ir regionų valdžios institucijos taip pat gali pateikti ir įgyvendinti strategijas skirtumams mažinti subnacionaliniu lygmeniu imdamosi įrodymais grindžiamų ir ekonomiškai efektyvių veiksmų daugiau lėšų skiriant pažeidžiamiausioms grupėms;

40.

atsižvelgdamas į vietos ir regionų valdžios institucijų atsakomybę, Regionų komitetas pageidautų dalyvauti susijusiose Europos Komisijos iniciatyvose ir norėtų šiam tikslui skirti atitinkamus išteklius; palankiai vertintų, jei Europos Komisija per ateinančius trejus metus pateiktų atnaujintą pažangos ataskaitą.

26.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 126/31

1.

palankiai vertina Komisijos komunikatą dėl ekonominės ir pinigų sąjungos socialinio matmens stiprinimo, kuris parengtas pagal 2012 m. gruodžio 13–14 d. Europos Vadovų Tarybos nustatytas gaires dėl ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) sukūrimo;

2.

mano, kad komunikatas yra pirmas naudingas žingsnis, kuris, įgyvendinant komunikate pateiktus pasiūlymus, turėtų leisti sukurti tikro socialinio ramsčio pamatą ekonominėje ir pinigų sąjungoje;

3.

pabrėžia, kad 2013 m. gruodžio 19–20 d. Europos Vadovų Taryba oficialiai patvirtino, kad įgyvendinant 2014 m. Europos semestrą bus atsižvelgiama į pagrindinius užimtumo ir socialinius rodiklius, bet apgailestauja, kad jų funkcija apsiribos pažangos socialinėje srityje analize; todėl dar kartą ragina įtraukti EPS socialinį matmenį valdant, koordinuojant ir kontroliuojant ekonomikos politiką;

4.

palankiai vertina Komisijos pasiūlymus, kuriais siekiama iš naujo subalansuoti euro zoną – iki šiol didžiausias dėmesys buvo skiriamas stabilumo ir augimo paktui ir šešių teisės aktų rinkiniui – ir paremti idėją dabartinius EPS ekonomikos, biudžeto, bankų ir politikos ramsčius papildyti socialiniu ramsčiu;

5.

pabrėžia, kad šis būsimas EPS socialinis ramstis būtinai turėtų būti horizontaliojo pobūdžio, kad būtų kuo geriau atsižvelgiama į EPS ekonominio valdymo socialinį matmenį ir poveikį. Tai labai svarbu siekiant užtikrinti sklandų EPS veikimą ir gyvybiškumą vidutinės trukmės bei ilgalaikiu laikotarpiu ir kartu Europos integracijos proceso legitimumą;

6.

primena, kad siekiant sklandaus bendrą valiutą turinčios teritorijos veikimo reikia tam tikros teritoriją sudarančių narių ekonomikos simetrijos, kad būtų kuo mažiau asimetrinių sukrėtimų ir jų pasekmės būtų kuo švelnesnės; laikosi nuomonės, kad pasitvirtino socialinės konkurencijos tarp valstybių narių pavojus tokių sukrėtimų atveju ir kad dėl to tenka konstatuoti, jog nuo 2007–2008 m. vyksta poliarizacija tarp centro ir periferijos, ypač užimtumo srityje;

7.

pabrėžia, kad socialinio matmens stiprinimo tikslas – mažinti socialinės konkurencijos pavojų, kuris gali kilti atsisakius ekonominio koregavimo priemonių (pavyzdžiui, valiutos kurso arba Europos sistemos nustatymo mokesčių politikai), kompensuoti neigiamus krizės ir griežtos taupymo politikos padarinius;

8.

yra įsitikinęs, kad EPS demokratinio legitimumo problemą bus galima išspręsti tik tada, kai Europos piliečiai patikės, kad ginamas socialinės pažangos principas ir kad užimtumas bei socialiniai standartai nėra laikomi tiesiog papildomomis makroekonominio koregavimo proceso lengvatomis;

9.

todėl pabrėžia, kad beveik visi pagrindiniai socialiniai rodikliai pasiekė iki šiol neregėtas ribas: jaunimo nedarbas siekia beveik 23 proc., ilgalaikių bedarbių skaičius daugumoje valstybių narių išaugo, socialinė atskirtis gresia jau 25 proc. Europos Sąjungos gyventojų;

10.

pabrėžia, kad krizė priešinga linkme nukreipė regioninio BVP vienam gyventojui konvergencijos procesą ir nedarbą Europos Sąjungoje ir kad šiuo metu socialinių skirtumų greičiau daugėja EPS šalyse, negu likusioje ES dalyje, o jie daro didelį neigiamą poveikį EPS ekonominės veiklos rezultatams ir politiniam ją sudarančių valstybių narių stabilumui;

11.

iš to daro išvadą, kad euro zoną kamuoja ne tik valstybių narių biudžetų deficitai, bet ir valstybių narių bei regionų socialinės ir teritorinės sanglaudos skirtumai ir kad tikrai būtina socialinį EPS matmenį prilyginti ekonominės politikos koordinavimui. Šiuo atveju daugiausia dėmesio reikėtų skirti struktūrinių problemų sprendimui;

12.

ragina siekti, kad socialinis EPS matmuo išsaugotų dabartinių nacionalinių socialinių modelių įvairovę ir kad būtų sudarytos sąlygos jų sambūviui; primena, kad tai nėra socialinių sistemų derinimo priemonė, o siekis išsaugoti principą „Vienybė įvairovėje“;

13.

yra įsitikinęs, kad Europos lygmens vaidmuo kaip tik yra toliau plėtoti savo socialinius tikslus ir stiprinti pagrindines teises, diegti teisiškai privalomus ES būtiniausius standartus ir tuo pačiu atsižvelgti į valstybių narių galimybes imtis socialinės politikos priemonių;

14.

ragina euro zonos socialinį matmenį stiprinti užtikrinant glaudesnį atvirą bendradarbiavimą tarp dabartinių EPS valstybių narių ir valstybių, įvykdžiusių Sutartyje numatytus įsipareigojimus ir prisijungsiančių prie EPS, bei kitų Europos Sąjungos valstybių narių, kadangi socialinį matmenį stiprinti būtina visoje Europos Sąjungoje;

15.

dar kartą ragina įgyvendinant Europos semestrą geriau koordinuoti Europos ir nacionalinę ekonomikos ir socialinę politiką ir prašo į šį koordinavimą aktyviau įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas (1);

16.

prašo, kad koordinuojant socialinę politiką būtų remiamos vietos valdžios institucijų pastangos įgyvendinti tinkamą užimtumo ir socialinę politiką. Tam būtina spręsti konkrečias teritorijų problemas šiose srityse ir sudaryti palankesnes sąlygas dalytis geriausios patirties pavyzdžiais vietos ir regionų lygmeniu;

17.

pritaria Komisijos užmojams „stiprinti gebėjimus stebėti užimtumo ir socialines tendencijas“, „sutelkti ES veiksmus ir lėšas, kad nedarbo [...] sunkumai būtų šalinami veiksmingai ir nuosekliai“, „imtis priemonių atsakomybei bei ekonominei drausmei didinti, kartu užtikrinant didesnį solidarumą ir finansinę paramą“, „mažinti tarpvalstybiniam darbo jėgos judumui ES kylančias kliūtis“ ir „stiprinti socialinio dialogo svarbą“;

18.

primena Komisijai pateiktą savo prašymą išsamiau panagrinėti viešųjų išlaidų kokybės klausimą, ypač įvertinant galimybę skaičiuojant biudžeto deficitą atskirti einamąsias ir investicijų išlaidas, kad nebūtų sudaromos kliūtys ilgalaikį pelną galinčioms duoti valstybės investicijoms;

19.

taip pat mano, kad skaičiuojant biudžeto deficitą reikėtų svertiniu principu atsižvelgti į socialines investicijas;

20.

pritaria Komisijos ketinimui įvesti naują pagrindinių užimtumo ir socialinių rodiklių suvestinę ir ją integruoti į makroekonominio disbalanso priežiūros procedūrą ir įspėjimo mechanizmą;

21.

laikosi nuomonės, kad šio mechanizmo įvedimas socialiniams skirtumams euro zonoje nustatyti yra žingsnis solidarios integracijos link ir rodo būtino ekonominės ir socialinės politikos konsolidavimo vykdant Europos semestrą pradžią;

22.

vis dėlto apgailestauja, kad Komisijos siūlomų rodiklių spektras yra pernelyg ribotas, kad būtų galima visapusiškai įvertinti socialinę padėtį ir jos raidą valstybėse narėse, ir kad siūlomų rodiklių pasirinkimas nėra pakankamai pagrįstas. Komitetas ragina Komisiją pateikti išsamesnį paaiškinimą, kad galėtų pareikšti galutinę nuomonę dėl tinkamiausių rodiklių;

23.

rengiant socialinių rodiklių suvestines taip pat siūlo atsižvelgti į pagyvenusius žmones, kuriems daugiau kaip 65 metai, konkrečiai į pensininkus, kurie tam tikrose valstybėse narėse sudaro didelę skurstančiųjų dalį;

24.

todėl Komisijai rekomenduoja kartu su vietos ir regionų valdžios institucijomis toliau tobulinti siūlomą socialinę suvestinę įtraukiant vietos, regionų ir nacionaliniu lygmeniu jau esamus rodiklius ir, jei reikia, papildant juos vaikų skurdo, deramo darbo ir minimalių pajamų rodikliais, o duomenis išreikšti statistiniais ir piniginiais vienetais (pavyzdžiui, BVP procentine dalimi nurodant sąnaudas, kurios susidaro dėl nedirbančio, nestudijuojančio ir profesinio išsilavinimo nesiekiančio jaunimo (NEET)), kad būtų galima konkrečiau įvertinti ekonomines pasekmes ir socialines perspektyvas užimtumo požiūriu ir tokiu būdu aiškiau ir griežčiau informuoti politinius sprendimus priimančius pareigūnus;

25.

rodiklius, kurie bus nustatyti, ypač susijusius su nedarbo lygiu, NEET jaunimo lygiu, jaunimo nedarbo lygiu ir skurdo rizikos lygiu, siūlo papildyti lyties aspektu, kadangi pripažinus skirtumus tarp vyrų ir moterų iškilus socialiniams sunkumams būtų galima inicijuoti tikslingesnę, taigi, ir veiksmingesnę politiką;

26.

siūlo Komisijai stebėti, kad būtų dedamos papildomos pastangos laiku pateikti svarbius statistinius duomenis, susijusius su suvestinėje nurodytais rodikliais. Tai suteiktų galimybę greičiau gauti svarbesnę informaciją;

27.

reiškia susirūpinimą, kad suvestinė gali neatspindėti regionų lygmeniu galinčių egzistuoti skirtumų, kadangi ji bus sudaryta surinkus nacionalinius rodiklius, todėl siūlo taikyti tinkamesnes priemones teritoriniams skirtumams įvertinti (2);

28.

apgailestauja, kad nepateikiama jokių skaičių siekiant nustatyti, kas bus laikoma pavojaus slenksčiu. Todėl pabrėžia, kad nesant nei pripažintos minimalios Europos lygmens socialinės apsaugos, nei jokios nuorodos Komisijos komunikate į bendrus socialinius standartus, šiuo metu negalima prognozuoti, kokio dydžio šias ribas numatė Komisija;

29.

laikosi nuomonės, kad pavojaus slenksčius būtina apibrėžti glaudžiai bendradarbiaujant su socialiniais partneriais;

30.

primena Komisijai, kad suvestinė yra tik a posteriori statistinė priemonė ir kad svarbu ją papildyti perspektyvine vykstančios socialinės pažangos analize ir prognozėmis, kad būtų galima imtis ne tik korekcinių, bet ir prevencinių veiksmų;

31.

prašo Komisijos aiškiai nurodyti, kad socialinėje srityje mažinant skirtumus nebus automatiškai taikomos sankcijos peržengus pavojaus slenksčius. Priešingai, reikėtų taikyti mechanizmą, skatinantį konvergenciją, kuria siekiama bendrų tikslų, ir sudaryti palankesnes sąlygas dalytis geriausia esama patirtimi;

32.

todėl prašo Komisijos išdėstyti, kokie mechanizmai bus taikomi valstybei narei peržengus nustatytą pavojaus slenkstį;

33.

dabartinėmis ekonomikos sąlygomis pripažįsta, kad darbuotojų judumas ekonominėje ir pinigų sąjungoje atlieka labai svarbų vaidmenį, todėl pabrėžia didelį jo indėlį skatinant tvarų ir įtraukų augimą;

34.

pritaria Komisijai, kad judumas Europos Sąjungos viduje tebėra menkas, kad būtų galima kalbėti apie tikrą Europos darbo rinką, ir mano, kad piliečiams, kuriuos domina profesinis judumas, turėtų būti suteikta patikimesnė ir išsamesnė informacija ir individuali pagalba;

35.

pažymi, kad tikslingesnis kalbų mokymasis galėtų padėti keisti padėtį profesinio judumo srityje. Mechanizmų, skirtų informuoti studentus ir dirbančiuosius apie profesinio mokymosi ir praktikos galimybes, įvedimas labai padėtų paskatinti judumą Europos regionuose;

36.

prašo Komisijos dėti visas pastangas šalinant tarpvalstybiniam darbuotojų judumui ES kylančias kliūtis. Tai visų pirma taikoma teisinio (pavyzdžiui, nacionalinių socialinės apsaugos sistemų suderinamumas) ir faktinio (pavyzdžiui, užsienio kalbų įgūdžiai, švietimas kultūriniais klausimais) pobūdžio kliūtims;

37.

pabrėžia, kad nacionalinės EURES koordinavimo tarnybos (kurios turėtų pradėti veikti nuo 2015 m.) turėtų sistemingai glaudžiai bendradarbiauti su regionų ir vietos valdžios institucijomis, kurios atlieka pagrindinį vaidmenį skatinant darbuotojų judumą; atkreipia dėmesį į tai, kad atnaujinus EURES sistemą ir ją pavertus visos Europos darbuotojų paieškos, konkrečių įgūdžių pritaikymo konkrečiam darbui ir įdarbinimo tarnyba neturėtų būti panaikinamos arba apribojamos konsultavimo užduotys. Priešingai – ir ateityje daugiausia dėmesio reikėtų skirti EURES konsultantų teikiamoms konsultavimo paslaugoms praktiniais darbo ir socialinės apsaugos užsienyje klausimais, tokiais, kaip, pavyzdžiui, bedarbystė, liga, laikino darbo ypatumai, reintegracijos priemonės, išmokos invalidumo ir nelaimingo atsitikimo darbe atveju ir tęstinio profesinio mokymosi galimybės. Kaip tik pasienio regionuose EURES pasienio partnerystės atlieka ypatingai svarbų vaidmenį ir savo darbu prisideda prie judumo didinimo;

38.

vis dėlto pripažįsta, kad būtų utopiška darbuotojų judumo skatinimą laikyti pakankama priemone euro zonos disbalansui ir asimetriniams sukrėtimams kompensuoti;

39.

primena, kad būtina solidarizuotis su tomis valstybėmis narėmis, kurios labiausiai kenčia nuo dabartinės krizės, kadangi valstybės narės tarpusavyje susijusios ne tik ekonominiais, bet ir socialiniais ryšiais;

40.

pritaria Komisijos pasiūlymui, kuriuo siekiama sukurti veiksmingesnes aktyvios įtraukties strategijas ir efektyviau panaudoti socialiniams reikalams skirtą biudžetą; taip pat, visų pirma pasitelkiant Europos socialinį fondą (ESF), reikėtų tikslingiau naudoti Europos finansavimą socialinėje srityje pagal partnerystės sutartis ir rengiant 2014–2020 m. veiksmų programas; primena, kad RK taip pat nuolat rėmė naująją užimtumo ir socialinių inovacijų programą, pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondą, Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą ir Jaunimo užimtumo iniciatyvą;

41.

vis dėlto apgailestauja, kad šioje srityje Komisijos pasiūlymuose tik sutelkiamos jau veikiančios priemonės, kurių tikslai ir galimybės nebūtinai tinka konkrečioms EPS problemoms spręsti; todėl siūlo Komisijai pagalvoti apie galimybę taikyti skatinamąsias priemones EPS šalims, įgyvendinsiančioms reformas, galinčius padėti pasiekti socialinius strategijos „Europa 2020“ tikslus ir sumažinti socialinius skirtumus;

42.

pažymi, kad ekonominės ir socialinės politikos priežiūros ir koordinavimo mechanizmais niekada nepavyks panaikinti asimetrinių sukrėtimų pavojaus, kadangi kiekvienai valstybei narei būdingi saviti ekonomikos ir pramonės ypatumai;

43.

todėl daro išvadą, kad EPS turėtų apsirūpinti specialiomis priemonėmis ir mechanizmais, kurie prevenciniais veiksmais padėtų jai išvengti šių sukrėtimų arba sušvelninti jų pasekmes užimtumui ir socialiniams standartams valstybėse narėse;

44.

pažymi, kad universitetai atliko keletą tyrimų, parengė keletą scenarijų ir automatinių stabilizavimo priemonių imitavimo modelių; primena, kad kitos bendros valiutos zonos, pavyzdžiui, JAV, taip pat sukūrė savo efektyvumą įrodžiusių automatinių stabilizavimo priemonių; Komisija išsamiau nesvarstė šio klausimo, dėl kurio prireiktų keisti sutartis; todėl prašo Komisijos parengti žaliąją knygą dėl automatinių stabilizavimo priemonių euro zonoje, kad būtų galima konkrečiau nuspręsti, kokie atlikti tyrimai, parengti scenarijai ir imitavimo modeliai geriausiai tiktų euro zonai;

45.

todėl pabrėžia, kad asimetrinių sukrėtimų absorbavimo mechanizmas nebūtinai yra solidarumo priemonė, grindžiama vienašaliais pervedimais iš centro į periferiją, veikiau atvirkščiai, gali būti draudimo sistema, skirta apsaugoti visas EPS šalis nuo su euro zona susijusio pažeidžiamumo;

46.

pakartoja savo prašymą Europos Komisijai toliau tirti galimybes sukurti Europos Sąjungos bedarbio pašalpų sistemą, galinčią veikti kaip EPS lygmens automatinė stabilizavimo priemonė (3). Ji galėtų būti grindžiama trumpalaikio nedarbo lygiu, kuris yra ypač susijęs su ekonomikos ciklais, ir turėtų padėti išvengti biudžeto lėšų pervedimų viena kryptimi. Ši sistema taip pat turėtų būti derinama su griežtomis sąlygomis, pavyzdžiui, aktyvia kovos su nedarbu politika;

47.

palankiai vertina Komisijos pasiūlymus, kuriais siekiama koordinuojant ekonomikos ir užimtumo politiką bei įgyvendinant Europos semestrą labiau įtraukti socialinius partnerius;

48.

ragina Europos Komisiją panašias pastangas dėti siekiant taip pat įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas. Regionų valdžios institucijų vaidmuo yra nepaprastai svarbus įgyvendinant socialinę ir užimtumo politiką. Be to, jos turi ypatingos patirties ir kompetencijos, galinčios padėti geriau nustatyti socialinius pokyčius ekonominėje ir pinigų sąjungoje.

26.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 126/35

1.

teigiamai vertina Europos Komisijos pradėtas konsultacijas dėl gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti persvarstymo, kuriose gali dalyvauti visi suinteresuotieji ir savo poziciją norintys pateikti subjektai. Tačiau apgailestauja, kad Regionų komitetas (RK) nebuvo oficialiai pakviestas dalyvauti konsultacijose ir kad joms numatytas trumpas, faktiškai tik šešių savaičių laikotarpis;

2.

palankiai vertina 2013 m. lapkričio 7 d. už konkurencijos politiką atsakingo Europos Komisijos nario išsamų atsakymą raštu dėl ankstesnės RK nuomonės dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (1) ir džiaugiasi, kad kai į kurias RK rekomendacijas buvo atsižvelgta naujajame Komisijos pasiūlyme dėl gairių, visų pirma:

3.

dar kartą pabrėžia savo įsitikinimą, kad valstybės pagalbos sistemos modernizavimu visų pirma turi būti siekiama uždrausti pagalbą, kuri gali turėti realų ir esminį poveikį vidaus rinkai ir sumažinti administracinę naštą susijusiems subjektams;

4.

teigiamai vertina, kad Komisija atsisako tikslo kiekybiškai ir nediferencijuotai sumažinti valstybės pagalbą, tačiau, RK nuomone, pasiūlymas nevisiškai įtikina, kad „persvarstant šias gaires taip pat atsižvelgta į Komisijos patvirtintą strategiją „Europa 2020“ (projekto 5 punktas);

5.

labai palankiai vertina tai, kad įtrauktas pasiūlytas terminas „laikina restruktūrizavimo parama“. Prašo, kad ilgiausia galima šios paramos trukmė būtų pratęsta iki 18 mėnesių siekiant išvengti, kad tokia parama gali „netilpti“ į vienerius finansinius metus;

6.

pritaria Komisijos pasiūlymui sudaryti nebaigtinį viešąjį pagalbos interesą pagrindžiančių socialinių sunkumų arba rinkos nepakankamumo įrodymų sąrašą, pavyzdžiui, kad nedarbo lygis atitinkamame regione yra didesnis už ES vidurkį arba už nacionalinį vidurkį ir kad yra nenutrūkstamo VESP teikimo sutrikdymo rizika (projekto 45 punktas). Prašo Komisijos patikslinti, koks yra atitinkamas statistinis teritorinis lygis, kuriuo remiantis turi būti vertinami minėti nepakankamumai;

7.

apgailestauja dėl kategoriško pareiškimo, kad „valstybės pagalba sunkumų patiriančioms plieno sektoriaus įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti yra nepagrįsta“ dėl dabartinių didelių perteklinių pajėgumų Europoje ir pasaulyje“ (projekto 15 punktas). Tai yra tik kiekybinis ir trumpalaikis aiškinimas, turint omenyje, kad Europos plieno priemonės sektoriaus privalumas – galimybė pereiti prie kokybiškos labiau specializuotos gamybos. Be to, reikia atsižvelgti į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) pateiktus skaičiavimus, pagal kuriuos numatoma, kad plieno paklausa 2013–2025 m. atitinkamai išaugs nuo 1,4 milijardų iki 2,3 milijardų tonų. Komisijos aiškinimas prieštarauja Europos plieno pramonės veiksmų planui (2), kuriame nurodoma, kad pagal valstybės pagalbos taisykles galima teikti valstybės paramą plieno sektoriuje veikiančioms įmonėms. Todėl siūlo parengti konkrečias plieno pramonės sektoriui skirtas gaires;

8.

pritaria pirmajai naštos pasidalijimo galimybei, pagal kurią siūloma laikytis lankstesnio metodo numatant, kad akcininkų ir kreditorių įnašai būtų nustatomi atsižvelgiant į nuostolius, kuriuos jie galėtų patirti nemokumo atveju (3.5.2 skirsnis). Tačiau pakartoja savo prašymą taikyti mažesnę nei 50 proc. nuosavo įnašo ribą, kaip numatyta pagal dabartinę valstybės pagalbos vidutinio dydžio įmonėms schemą;

9.

primena savo pasiūlymą, kad apskaičiuojant nuosavą įnašą turėtų būti numatyta galimybė prisidėti rangovams ar įmonės darbuotojams, kadangi įmonės įnašas iš esmės skiriasi nuo kitų pagalbos formų ir patvirtina, kad įmonės veikloje dalyvaujantys subjektai tiki jos perspektyvumu;

10.

prašo laikotarpį, per kuri galima gauti pagalbą tik vieną kartą (principas „pirmą ir paskutinį kartą“), sutrumpinti iki penkerių metų, kaip tai buvo padaryta pagalbos pirminių žemės ūkio produktų gamintojams schemos atveju. Sutrumpinus šį terminą iki penkerių metų būtų užtikrintas nuoseklumas su veiksmų patvarumo sąlyga, apibrėžta bendrojo struktūrinių fondų reglamento 57 straipsnyje. Pagal šį reglamentą galima susigrąžinti suteiktą pagalbą, jeigu investicija neišlaikoma penkerius metus arba trejus metus MVĮ atveju. Pakartoja savo prašymą šią struktūriniams fondams numatytą veiklos perkėlimą stabdančią sąlygą taikyti ir skiriant valstybės pagalbą sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti;

11.

nesupranta, kodėl Komisija pasiūlymo dalyje dėl pagalbos sunkumų patiriantiems VESP teikėjams nenumato prielaidos, kad gali būti pasirinkta antra naštos pasidalijimo galimybė (projekto 106 punktas);

12.

labai apgailestauja, kad Komisija, nepateikusi išsamių paaiškinimų, pasiūlė sumažinti didžiausią leistiną pagalbos schemos sumą, kurią galimą suteikti vienai įmonei sanuoti ir restruktūrizuoti, iki 5 mln. EUR, nors 2007 m. buvo nustatyta 10 mln. EUR suma, kurią RK prašė padidinti iki 15 mln. EUR atsižvelgiant į infliaciją ir kitus svarbius veiksnius (pvz., poveikis BVP ir nedarbo lygiui);

13.

prašo Komisijos pateikti kitose EBPO valstybėse narėse taikomų valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti sistemų analizę.

26.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 126/37

1.

palankiai vertina tai, kad Komisija šiame pasiūlyme dėl Europos prokuratūros įsteigimo pateikė išsamų taisyklių rinkinį, kaip įgyvendinti Lisabonos sutarties nuostatas dėl baudžiamojo persekiojimo už nusikaltimus, kenkiančius Europos Sąjungos finansiniams interesams. Pasiūlymas sudaro sąlygas tikslingai diskusijai;

2.

pritaria pasiūlymo tikslui sukurti savo instituciją, kuri persekiotų už Europos Sąjungai kenkiančius nusikaltimus, kurie yra susiję su keletu valstybių narių ir kurie kenkia Europos Sąjungos finansiniams interesams, nes taip Europos Sąjunga kaip juridinis asmuo, turintis savo finansinius išteklius nebūtų priklausoma tik nuo nacionalinių baudžiamojo persekiojimo institucijų; iki šiol ji neturėjo jokių panašių mechanizmų savo interesams ginti;

3.

palankiai vertina šį tikslą ir todėl, kad nuoseklus sukčiavimo ir piktnaudžiavimo baudžiamasis persekiojimas stiprina mokestinių prievolių laikymąsi ir taip užtikrina finansinį Europos Sąjungos ir valstybių narių pajėgumą;

4.

pabrėžia, kad ypač žvelgiant iš vietos ir regionų valdžios institucijų perspektyvos, būtina veiksminga Europos Sąjungos finansinių interesų apsauga, nes didelė dalis persekiotinų nusikaltimų yra susiję su struktūrinių fondų lėšų naudojimu, o veiksmingam ir tikslingam Europos paramos lėšų naudojimui taikant vietos ir regionų valdžios institucijų paramos priemones tenka labai svarbus vaidmuo;

5.

akcentuoja, kad svarbu saugoti regionus nuo (ekonomiškai) nepalankių sąlygų ir ryžtingai kovoti su piktnaudžiavimu Europos paramos lėšomis;

6.

ypač pritaria Europos Komisijos ketinimui sustiprinti teisininkų rengimą ir tolesnį mokymą, kad jie galėtų veiksmingai persekioti už atitinkamus nusikaltimus;

7.

nepaisant poveikio nacionaliniam suverenumui vienoje iš pažeidžiamiausių sričių, subsidiarumo požiūriu nemato esminių problemų, jei pagal SESV 86 str. baudžiamojo persekiojimo už nusikaltimus, kenkiančius ES, įgaliojimai bus perduoti Europos prokuratūrai;

8.

šiomis aplinkybėmis atkreipia dėmesį į nuogąstavimus, kuriuos išreiškė nacionaliniai parlamentai, atlikę subsidiarumo patikrą ir parodę „geltonąją kortelę“, įpareigojančią Komisiją per-svarstyti savo pasiūlymą ir, galimas dalykas, jį pakeisti; pabrėžia, kad dalis nuogąstavimų yra susiję su subsidiarumu, kita dalis – tai kritika dėl pasiūlytų priemonių arba procedūrų neproporcingumo;

9.

atkreipia dėmesį į tai, kad nacionalinės ir (arba) regionų baudžiamojo persekiojimo įstaigos jau dabar atsako už Europos Sąjungai kenkiančių nusikaltimų baudžiamąjį persekiojimą, todėl pabrėžia savo susidomėjimą ir pasirengimą aktyviai dalyvauti tolesniame procese;

10.

atkreipia dėmesį į Komisijos komunikatą, kuriame reaguojama į pagrįstas nacionalinių parlamentų ir parlamentų rūmų nuomones (1); primena Komisijai apie jos pareigą pateikiant teisėkūros procedūra priimamo akto projektą motyvuoti atsižvelgiant į subsidiarumo ir proporcingumo principus ir ragina ją užtikrinti, kad visi proceso dalyviai tinkamu metu galėtų susipažinti su atitinkamais išsamiais paaiškinimais; konstatuoja, kad šiame komunikate Komisija nepakankamai atsižvelgia į subnacionalinį matmenį, kai atliekamas vertinimas, ar valstybių narių siūlomų veiksmų pakanka. Pagal Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą subsidiarumo principą išskiriamas centrinis, regioninis ir vietinis lygis; ragina Komisiją ateityje tinkamai atsižvelgti į subsidiarumo regioninį ir vietos matmenį;

11.

pabrėžia, kad Europos Sąjungos finansinių interesų apsauga turi būti užtikrinta visose valstybėse narėse be išimties, todėl supranacionalinis reglamentavimas ir supranacionalinė institucija gali suteikti pridėtinę vertę lyginant su pavienės valstybės narės baudžiamuoju persekiojimu;

12.

taip pat nurodo, kad didžiausią pridėtinę vertę Europos prokuratūros sukūrimas teiktų tada, jei prie jo prisidėtų, kaip galima, visos valstybės narės, o ne tik keletas valstybių narių, nes Europos Sąjungos finansinių interesų apsauga turi būti užtikrinta visose valstybėse narėse be išimties;

13.

todėl apgailestauja, kad Europos prokuratūros sukūrimas sustiprinus bendradarbiavimą galėtų būti susijęs su daug didesnėmis valstybių narių sąnaudomis, nes tektų toliau išlaikyti išplėstas iki šiol buvusios struktūras (Europos kovos su sukčiavimu tarnybą (OLAF), Eurojustą);

14.

atkreipia dėmesį į tai, kad kai kurie nacionaliniai parlamentai nuogąstauja dėl subsidiarumo principo laikymosi, ir tikisi, kad toliau nagrinėjant pasiūlymą į šiuos nuogąstavimus bus atsižvelgta;

15.

iš principo palankiai vertina Komisijos koncepciją įkurti centrinę Europos prokuratūrą ir įgalioti prokurorus valstybėse narėse būti deleguotaisiais Europos prokurorais, turinčiais dvigubą vaidmenį baudžiamajame procese ir vykdančiais veiklą tiek kaip Europos Sąjungos, tiek kaip nacionaliniai prokurorai;

16.

tačiau siūlo pasiūlymą papildyti, kad kiekviena valstybė narė ir Europos prokuratūros būstinėje turėtų mažiausiai vieną nacionalinį (regioninį) narį, kad vykdant tyrimus ir taikant tyrimo priemones būtų galima pasinaudoti nacionalinėmis (regioninėmis) specialiosiomis žiniomis tiek kalbiniu, tiek teisiniu požiūriu;

17.

palankiai vertina tai, kad sudėtingų faktų baudžiamasis persekiojimas patikimas patyrusiems nacionaliniams (regioniniams) deleguotiesiems Europos prokurorams, gerai žinantiems vietos aplinkybes ir ypatumus, kad būtų galima greitai ir sėkmingai užbaigti procesą;

18.

pritaria tam, kad pasiūlyme dėl Europos prokuroro nurodymų deleguotiesiems Europos prokurorams atsižvelgiama į tai, jog deleguotieji Europos prokurorai yra taip pat nacionaliniai prokurorai, ir tikisi, kad duodamas nurodymus Europos prokuroras atsižvelgs ir į nacionalinių (regioninių) baudžiamojo persekiojimo įstaigų poreikius;

19.

pabrėžia, kad norėdama sėkmingai ir žinant regioninius procesus bei aplinkybes vykdyti tyrimus, Europos prokuratūra turi glaudžiai bendradarbiauti su nacionalinėmis (regioninėmis) baudžiamojo persekiojimo institucijomis;

20.

atkreipia dėmesį į tai, kad atsižvelgiant į pareikštas abejones dėl subsidiarumo Europos prokuratūrai suteikti įgaliojimai tirti tik tam tikrus nusikaltimus, kenkiančius Europos Sąjungos interesams arba tiesiogiai susijusius su šiais interesais;

21.

pasisako už tai, kad Europos prokuratūros nusikaltimų tyrimo kompetencijos sritis, siekiant būtino normų ir procedūrų aiškumo, būtų tiksliai ir vienareikšmiškai nustatyta planuojamo reglamento priede;

22.

mano, kad svarbu, jog tyrimai būtų atliekami sparčiai ir veiksmingai, valstybės narės būtų raginamos iki šiol egzistuojančius aktų vykdymo trūkumus pašalinti sustiprinant pastangas kovoti su sukčiavimu ir piktnaudžiavimu baudžiamosios teisės priemonėmis;

23.

laikosi nuomonės, kad numatyta Europos prokuratūros kompetencija vykdyti baudžiamąjį Europos Sąjungos interesams kenkiančių nusikaltimų persekiojimą yra pernelyg plati, ir pasisako už konkuruojančią valstybių narių ir Europos prokuratūros kompetenciją, derinamą su Europos prokuratūros galimybe perimti su Europos Sąjungos finansiniais interesais susijusias bylas (reikalavimas perduoti bylą aukštesnei instancijai), kai nacionaliniai prokurorai jau atlieka tyrimą;

24.

pabrėžia, kad teisėkūros procese dėl proceso nuostatų būtina paisyti teisinės valstybės standartų, pagrindinių teisių garantijų ir esamų nacionalinių procese dalyvaujančių šalių teisių;

25.

akcentuoja, kad Europos prokuratūros įgaliojimai ir praktika turi atitikti pagrindines teises, įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, Europos žmogaus teisių konvencijoje ir valstybių narių konstitucinėse tradicijose;

26.

pabrėžia, kad valstybės narės, taikydamos reglamentą, jei taikoma jų nacionalinė teisė, turi taip pat paisyti jų valstybėje garantuojamų pagrindinių teisių ir Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK);

27.

šiomis aplinkybėmis mano, kad visų pirma būtina deramai reglamentuoti Europos prokuratūros asmens duomenų ir išvadų perdavimą kompetentingoms valstybių narių institucijoms baudžiamojo persekiojimo ir nusikaltimų prevencijos tikslais ar siekiant užkirsti kelią tiesioginei rimtai grėsmei visuomenės saugumui, ir kad būtų atsižvelgta į duomenų apsaugos reikalavimus pagal Pasiūlymą dėl direktyvos dėl fizinių asmenų apsaugos kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ar traukimo baudžiamojon atsakomybėn už jas arba baudžiamųjų sankcijų vykdymo tikslais ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (COM(2012) 10);

28.

laikosi nuomonės, kad asmens duomenų, kuriais keičiasi Europos prokuratūra ir valstybės narės pagal 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinį sprendimą Nr. 2008/977/JI dėl asmens duomenų apsaugos, perdavimo ir tolesnio tvarkymo standartas yra tinkamas, tačiau turėtų būti palikta galimybė taikyti papildomas apsaugos priemonių;

29.

mano, kad atitinkamomis taisyklėmis reikia užtikrinti, kad išvados ir asmens duomenys iš valstybių narių baudžiamųjų procesų be aiškaus perduodančių įstaigų sutikimo nebūtų perduodami ne ES šalims, tarptautinėms organizacijoms arba kitoms trečiosioms šalims;

30.

mano, kad reglamente būtinai reikia nustatyti, viena vertus, pavienių intervencinių Europos prokuratūros tyrimo įgaliojimų reguliavimą, kita vertus, būtiniausius proceso teisės standartus, kurių būtina laikytis;

31.

šiomis aplinkybėmis mano, kad būtų teisinga, jog visos intervencinės tyrimo priemonės priklausytų nuo teisėjo sprendimo ir įrodymų leistinumas galiotų tik Europos prokuratūros nagrinėjamoms byloms;

32.

atkreipia dėmesį į tai, kad pagal pasiūlymą dėl reglamento Europos prokuratūros kompetencija baigiasi tada, kai teisiškai įsigalioja teismo sprendimas, tačiau iki šiol pasiūlyme dėl reglamento nėra numatytos bausmės vykdymo tvarkos, todėl reikia atitinkamų taisyklių;

33.

pasisako už tai, kad būtų reglamentuojamos teismo ir vykdymo išlaidos;

34.

mano, kad vadinamaisiais mišriais atvejais, kai pažeidžiami ir valstybės narės ar kitų juridinių asmenų valstybėje narėje finansiniai interesai, praktiniais sumetimais baigiant tyrimą „susitarimu“ , būtinai turi pritarti ne tik įtariamasis, bet ir susijusi valstybė narė;

35.

todėl mano, kad kai procesas nutraukiamas skiriant piniginę baudą, ši bauda atitenka tai valstybei, kurioje vyko procesas;

36.

mano, jog svarbu, kad nuo baudžiamojo persekiojimo nukentėję subjektai gali pareikšti pretenzijas pagal materialinę ir procesinę valstybės narės teisę ir toje valstybėje narėje, kuriai jie priklauso.

26.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 126/42

1.

mano, kad atliekų vežimas yra viena svarbiausių atliekoms skirtų teisės aktų sričių – būtina užtikrinti, kad šie teisės aktai būtų geriau vykdomi. Vienose valstybėse narėse atliekų vežimas yra tinkamai kontroliuojamas, o kitose – ne, todėl uostai yra tiesiog „prašokami“ (angl. port hoping). Turima akivaizdžių įrodymų, kad atliekos yra neteisėtai vežamos tiesiogiai pažeidžiant Bazelio konvenciją ir Atliekų vežimo reglamentą (AVR). Tai visų pirma pasakytina apie pavojingų atliekų (pavyzdžiui, elektros ir elektronikos įrangos atliekų (EEĮA)) eksportą į EBPO nepriklausančias šalis, prisidengus pakartotiniu naudojimu, ir nepavojingų atliekų eksportą į besivystančias šalis šalinimo arba tvarkymo, kurie neatitinka aplinkosaugos reikalavimų, tikslais;

2.

pažymi, kad IMPEL-TFS (1) kartu su 22 valstybėmis narėmis atlikus bendrus 3 454 atliekų siuntų patikrinimus buvo nustatyti 863 pažeidimai, taigi, reikalavimų nesilaikymo rodiklis yra 25 proc.;

3.

pabrėžia, kad veiksmingas Atliekų vežimo reglamento vykdymo užtikrinimas padėtų:

4.

mano, kad tikslinga vykdyti gamintojų kontrolę ten, kur atliekos gaminamos ir renkamos, siekiant sumažinti uostams tenkančią naštą;

5.

primygtinai siūlo atliekų ir išteklių valdymo įmonėms glaudžiai ir aktyviai bendradarbiauti, nes ES atliekų tvarkymo įmonėms, kurios taiko tinkamus aplinkosauginius metodus, naudinga, kad būtų ribojamas neteisėtas atliekų vežimas;

6.

pažymi, kad vykdant viešąsias konsultacijas dėl siūlomų pakeitimų, 90 proc. suinteresuotųjų subjektų pritarė ES teisėkūros priemonėms, taikomoms atliekų pervežimui;

7.

palankiai vertina siūlomą įpareigojimą rengti patikrinimų planus, įskaitant visoje ES taikomą privalomo turinio apibrėžtį, tokiu būdu skatinant reguliarių ir nuoseklių patikrinimų visose valstybėse narėse planavimą. Tinkamai planuojant patikrinimus valdžios institucijoms bus lengviau sustiprinti savo pajėgumus siekiant veiksmingai atlikti patikrinimus;

8.

pastebi, kad dėl netinkamo teisės aktų vykdymo užtikrinimo vienoje valstybėje narėje, gali padaugėti darbo ir išaugti sąnaudos kitoje valstybėje narėje, todėl visiems aktualu suderinti patikrinimo procedūras, gerinti bendradarbiavimą ir dalytis informacija tarp šalių;

9.

primena, kad patikrinimų planai yra svarbus IMPEL atliekų vežimo patikrinimų gairių aspektas (2), tačiau įspėja, kad daliai darbuotojų pavedus planuoti patikrinimus neturėtų sumažėti žmogiškieji ištekliai patikrinimams atlikti;

10.

remia pasiūlymą, kad patikrinimų planai turėtų apimti visą tam tikros valstybės narės geografinę teritoriją, tačiau siūlytų formuluotę papildyti taip, kad planus būtų galima įgyvendinti regionų lygmeniu;

11.

primygtinai siūlo, remiantis turimais geriausios praktikos pavyzdžiais, planuose numatyti įvertinamus tikslus, nes taip veiklos rezultatus galės įvertinti sprendimų priėmėjai;

12.

tvirtai remia nuostatą, kad patikrinimų planuose turi būti numatytas rizikos vertinimas, kuris apima konkrečius atliekų srautus ir neteisėto vežimo šaltinius ir kuriame atsižvelgiama į policijos įstaigų pateiktus žvalgybos duomenis; ragina kompetentingas valdžios institucijas šiuo klausimu vadovautis IMPEL rekomendacijomis, siekiant geriau nustatyti prioritetus ribotų patikrinimo išteklių naudojimui;

13.

mano, kad vandens kelių transportas taip pat turi būti įtrauktas į patikrinimų planus, kaip nurodyta IMPEL rekomendacijose;

14.

ragina Komisiją parengti muitinės kodų ir atliekų kodų konvertavimo lentelę, kad pagal muitinių naudojamus tarptautinius tarifų kodus būtų galima pasirinkti tikrinti didelės rizikos siuntas;

15.

supranta Tarybos būgštavimus (3), kad patikrinimų planų skelbimas gali būti naudingas užsiimantiems neteisėtu atliekų vežimu; todėl mano, kad patikrinimų planai turėtų būti skelbiami strateginiu, o ne įgyvendinimo lygmeniu;

16.

pripažįsta, kad vietos ir regionų valdžios institucijos privalo rūpintis savo piliečiais ir užtikrinti, kad jų atiduotos medžiagos pakartotiniam naudojimui, perdirbimui, naudojimui ar išmetimui, yra tvarkomos atsižvelgiant į aplinką ir žmonių sveikatą. Žinojimas, kad neteisėtai vežamos atliekos tvarkomos kenkiant aplinkai, mažina piliečių aktyvumą taikant perdirbimo ir atliekų šalinimo sistemas;

17.

todėl primygtinai ragina skelbti metines atliktų patikrinimų ataskaitas, šių patikrinimų rezultatus ir galimai skirtas bausmes;

18.

labai pritaria pasiūlymui iš siuntėjo reikalauti įrodyti, kad tariamam pakartotiniam naudojimui eksportuojamas daiktas gerai veikia. Tai taikytina elektros ir elektroninei įrangai (EEĮ) (o ne EEĮA) ir automobiliams (o ne ENTP). Šis prievolės įrodyti perkėlimas turėtų padėti patikrinimus vykdančioms institucijoms nustatyti neteisėtą neveikiančių daiktų, t. y. atliekų, kurios kitaip būtų vežamos standartų neatitinkančiam perdirbimui ar tvarkymui į ES nepriklausančias šalis, eksportą. Tokie daiktai turėtų būti tvarkomi Europos įrenginiuose siekiant neprarasti vertingų žaliavų ir kartu saugoti aplinką ir žmonių sveikatą trečiosiose šalyse;

19.

palankiai vertina pasiūlymą tuo atžvilgiu, kad jame naudojimui skirtų atliekų siuntų atveju numatyta, jog įtarus neteisėtą vežimą, kompetentinga institucija gali iš siuntėjo reikalauti pateikti paskirties šalies įrenginiuose taikomų atliekų tvarkymo metodų, technologijų ir standartų įrodymą; be to, mano, kad tai reikėtų taikyti visoms susijusioms siuntoms, kurioms taikomas Atliekų vežimo reglamentas, ir kad siekiant didesnio skaidrumo ir visuomenės pasitikėjimo atliekų ir išteklių grandine turėtų būti skelbiama galutinė visų perdirbimui skirtų siuntų paskirties vieta;

20.

remia keitimosi elektroniniais atliekų siuntų duomenimis plėtojimą, nes taip būtų sukurta saugi duomenų bazė elektroninėms siuntų deklaracijoms, kuriose būtų nurodytas tiekėjas, vežėjas, prekiautojai ir galutinė medžiagų paskirties vieta, ir pabrėžia, kad ją kuriant svarbu plačiai konsultuotis su vietos ir regionų valdžios institucijomis ir kitais suinteresuotaisiais subjektais;

21.

tvirtina, kad tokia duomenų bazė turėtų būti prieinama visoms viešosioms institucijoms (aplinkosaugos inspekcijoms, muitinei, policijai) ir į ją turi būti įtraukti patikrinimų rezultatai, kuriais valdžios institucijos galėtų pasinaudoti rinkdamosi patikrinimo objektus;

22.

pastebi, kad keturios šalys jau naudoja elektroninę keitimosi duomenimis apie atliekas sistemą (4), kuri, remiantis vertinimais, jei būtų taikoma visoje ES, daugiau kaip 40 mln. EUR per metus sumažintų verslui tenkančią administracinę naštą (5) ir kurią Aukšto lygio grupė administracinei naštai mažinti ragino naudoti visose valstybėse narėse;

23.

pakartoja, kad iš dalies keičiant Atliekų vežimo reglamentą būtina papildomai stiprinti IMPEL ir užtikrinti jam pakankamą ilgalaikę finansinę paramą, kad šis tinklas būtų dažniau pasitelkiamas tarpusavio vertinimui atliekamiems patikrinimams, stiprinti jo vaidmenį nustatant gerąją patirtį ir ja keičiantis, ir jį išplėsti įtraukiant regionų ir vietos lygmenis (6);

24.

pakartoja savo raginimą Europos Komisijai sukurti bendrą ES privalomos aplinkosauginių patikrinimų ir stebėsenos sistemą, įskaitant įgaliojimus Europos Komisijai atlikti patikrinimus, užtikrinti paramą vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmeniui įgyvendinant teisės aktus ir padėti sumažinti nesąžiningą konkurenciją, atsiradusią dėl taikomos skirtingos patikrinimo tvarkos ar jos nebuvimo, ir užtikrinti teisingumą imantis teisinių veiksmų (7);

25.

primena, kad aplinkos politika yra ta sritis, kurioje ES ir valstybės narės dalijasi kompetencija, todėl taikomas subsidiarumo principas;

26.

nurodo, kad atliekų vežimas yra tarptautinis klausimas ir kol visos valstybės narės vienodai neįgyvendins teisės aktų ir neužtikrins vienodo jų vykdymo, nebus galima sukurti lygių sąlygų ir valdyti žmonių sveikatai ir aplinkai kylančių pavojų; todėl mano, kad būtina imtis veiksmų ES lygmeniu;

27.

primygtinai ragina Komisijos deleguotuoju aktu įdiegiant keitimosi elektroniniais duomenimis sistemą visapusiškai atsižvelgti į padarinius vietos ir regionų valdžios institucijų kompetencijai. Todėl prieš pateikiant bet kurį deleguotąjį aktą, turėtų būti tiesiogiai pasikonsultuota su vietos ir regionų valdžios institucijomis ar jų atstovais.

26.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 126/48

1.

palankiai vertina NAIADES II dokumentų rinkinį kaip logišką NAIADES I – pirmojo bandymo kompleksiškai ES lygmeniu pažvelgti į vidaus vandenų kelių transporto vystymąsi – tąsą; visiškai pritaria Komisijos pastangoms atgaivinti vidaus vandenų kelių transporto sektorių ir padidinti jo dalį visame transporte, kad būtų išnaudojamas visas jo potencialas;

2.

pritaria Komisijai, kad pirmenybę reikėtų teikti perėjimui nuo kelių prie geležinkelių, vidaus vandenų kelių ir jūrų transporto, ir stengtis visų transporto rūšių išorės sąnaudas įtraukti į bendras išlaidas;

3.

pritaria, kad reikia vystyti vidaus vandenų kelių transporto sektorių, ir mano, kad jis padėtų išspręsti spūsčių keliuose problemą; atsižvelgdamas į šios transporto rūšies saugumo duomenis ir poveikį aplinkai, mano, kad tai patikima, saugi ir tvari transporto rūšis;

4.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka svarbų vaidmenį žemės naudojimo ir transportavimo paslaugų planavimo srityse, turint omenyje tai, kad efektyvus erdvės planavimas gali padėti grupuoti ekonominės veiklos rūšis, kurti integruotus klasterius, mažinančius transporto judėjimo poreikį, ir daugiarūšį transportą pateikiančius kaip patrauklesnę galimybę; be to, pripažįsta, kad regionų ekonominiam vystymuisi didelės reikšmės turi transporto infrastruktūra, kad vidaus vandenų uostai yra svarbi ekonomikos atrama ir kad vidaus vandenų keliai prisideda prie spūsčių jūrų uostuose ir kitose transporto sistemose mažinimo; nori atkreipti dėmesį į tai, kad vietos ir regionų valdžios institucijos labai daug lėšų išleidžia svarbiems infrastruktūros objektams vystyti ir valdyti, todėl jos būtinai turi dalyvauti darbuose, skirtuose tam, kad būtų kuo labiau išnaudojami vidaus vandenų kelių pajėgumai;

5.

pripažįsta, kad, skirtingai nei kitos rūšies transporto keliai, vidaus vandenų keliai ne tik patenkina transporto poreikius, bet kaip svarbios ekosistemos taip pat atlieka didelį vaidmenį vandens tiekimo, apsaugos nuo potvynių, energijos gamybos, rekreacinio naudojimo ir turizmo požiūriais ir yra reikalingi žemės ūkiui ir žuvininkystei; todėl norėtų, kad vidaus vandenų kelių transporto sektorius išlaikytų pirmaujančias pozicijas kaip aplinkai palanki transporto rūšis ir deramą pusiausvyrą tarp veiklos, kuri yra juose vykdoma, ir kitų (kartais viena kitai prieštaraujančių) vidaus vandenų kelių funkcijų;

6.

pritaria viešojo įsikišimo priemonėms, skirtoms sektoriaus veiklos sąlygoms, infrastruktūrai, aplinkosauginiam veiksmingumui, inovacijoms ir integravimui į logistikos grandinę pagerinti, ir mano, kad nors vidaus vandenų kelių transportas yra liberalizuotas ir veikia transporto vidaus rinkoje, tokia valstybės investicija gali būti pateisinama turint omenyje tai, kad šiam sektoriui didelės įtakos turėjo ekonomikos krizė, ir tai, kokią jis duoda socialinę, ekonominę ir aplinkosauginę naudą;

7.

mano kad NAIADES II dokumentų rinkinys atitinka subsidiarumo ir proporcingumo principus;

8.

sutinka su Komisijos bendru vidaus vandenų kelių sektoriaus vertinimu: dominuoja veiklos vykdytojai savininkai, o pasiūla yra susiskaidžiusi; jo padėtis kitų transporto sektoriaus veiklos vykdytojų atžvilgiu silpnėja ir ši transporto rūšis jau seniai ir nepaliaujamai patiria nuosmukį lyginant su kelių transportu; pertekliniai pajėgumai ir iš to kylanti kainų konkurencija; šiame sektoriuje nesugebama reinvestuoti ir diegti inovacijų; be to, padaryta maža pažanga šalinant esminius infrastruktūros trūkumus ir kliūtis, o dėl lėtesnio ES ekonomikos augimo sumažėjo sektoriaus konkurencingumas;

9.

todėl pritaria pagrindinėms NAIADES II įsikišimo sritims ir jos tikslui – sudaryti sąlygas, kad vidaus vandenų kelių transportas taptų kokybiška transporto rūšimi, gerai valdoma, efektyvia, saugia, integruota į daugiarūšio transporto grandinę, užtikrinančia kokybiškas darbo vietas, kurias užimtų įgudę darbuotojai, ir atitinkančia aukštus aplinkosaugos standartus; neabejoja, kad vidaus vandenų sektorius gali būti labai reikšmingas Europos transporto politikai ir turi joje užimti deramą vietą;

10.

mano, kad dabar valstybės narės turi visapusiškai įsipareigoti laikytis pagrindinių tikslų, o vidaus vandenų sektorius turi laikytis proaktyvaus ir nuoseklesnio požiūrio šalinant kai kuriuos esminius savo trūkumus;

11.

pripažįsta NAIADES I trūkumus, o kad NAIADES II būtų efektyvesnė, siūlo Europos Komisijai, prireikus, pasinaudoti platformos PLATINA (1) ištekliais ir parengti aiškų įgyvendinimo planą su tikslais ir gairėmis ir nuosekliau skirti lėšas ir kitus išteklius;

12.

įspėja, kad vidaus vandenų kelių transporto problemų nereikėtų spręsti atsietai nuo kitų transporto rūšių, ir mano, kad vidaus vandenų kelių transportą geriau sujungus su kitomis transporto rūšimis būtų galima padidinti šios transporto rūšies dalį rinkoje ir sustiprinti visą sektorių;

13.

teigiamai vertina tai, kad vidaus vandenų keliai yra įtraukti į šešis iš devynių TEN-T pagrindinio tinklo koridorių, ir tikisi, kad šių koridorių įgyvendinimo ir valdymo struktūrose bus pakankamai atstovaujama visoms transporto rūšims, o vidaus vandenų kelių transporto potencialas ir ypatumai bus deramai pripažinti TEN-T tinkluose, kad būtų galima tinkamai spręsti didžiausias vidaus vandenų kelių problemas ir užpildyti trūkstamas jungtis;

14.

tikisi, kad ilgalaikis įsipareigojimas sukurti pagrindinį visaapimantį tinklą paskatins sukurti stabilią teisės aktų bazę, padėsiančią į vidaus vandenų kelių transporto sektorių pritraukti naujas investicijas;

15.

ragina atitinkamas valstybes nares kartu su vietos ir regionų valdžios institucijomis ir kitais susijusiais suinteresuotais subjektais, darbais įtvirtinti įsipareigojimus ir pateikti Komisijai išsamius pasiūlymus dėl vidaus vandenų kelių ir uostų projektų, kad būtų galima pasinaudoti Europos infrastruktūros tinklų priemonės lėšomis ir galimu tokiems projektams skiriamo bendrojo finansavimo dalies padidėjimu (iki 40 proc.); mano, kad šio sektoriaus potencialą atskleisti galima investuojant tiek į materialiąją, tiek į nematerialiąją infrastruktūrą;

16.

ragina susijusias valstybes nares ateityje rengiant investicijų programas ir valstybines planavimo priemones deramai atsižvelgti į vidaus vandenų kelių transportą ir vykdyti duotus pažadus, taip skatinant regioninių ekonominių centrų formavimąsi ir tolesnį vystymąsi;

17.

pabrėžia, kad svarbu užtikrinti, kad būtų išsaugoti ir modernizuojami laivybai svarbūs mažesni farvateriai, kad tinklas ir toliau būtų kuo įvairesnis, o smulkieji veiklos vykdytojai ir toliau galėtų vykdyti veiklą šiame sektoriuje;

18.

pripažįsta, kad vidaus vandenų kelių sektoriuje trūksta inovacijų kultūros ir kad joms rastis vidaus vandenų kelių sektoriuje nėra priežasčių, todėl sutinka su Komisija, kad šiam sektoriui reikia pačiam susikurti mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų darbotvarkę, užsibrėžti būsimus prioritetus ir aktyviau tirti galimybes;

19.

mano, kad prie inovacijų šiame sektoriuje galėtų prisidėti ir vietos bei regionų valdžios institucijos, remdamos specialiai pritaikytas inovacijų priemones ir atitinkamą išteklių ir finansinių priemonių naudojimą;

20.

pritaria Komisijos pastangoms sumažinti rinkos fragmentaciją ir skatinti rinkos dalyvių sinergiją; pripažįsta, kad kai kurios vidaus vandenų kelių sektoriui taikomos taisyklės nustatomos regionų arba nacionaliniu lygmeniu, todėl mano, kad Komisijai suderinimo siekti reikės nepaprastai lanksčiai laikantis subsidiarumo principo;

21.

pritaria tam, kad visų transporto rūšių išorės sąnaudos būtų internalizuojamos, tačiau dėl to neturėtų padidėti transporto sąnaudos; mano, kad tiksliai apskaičiavus išorės sąnaudų dydį, bus lengviau tarpusavyje palyginti visas transporto rūšis ir tai gali paskatinti naudoti aplinkai palankesnes transporto rūšis, paakinti sektorių spręsti išorės sąnaudų problemą ir būtų ypač naudinga vandenų kelių transportui;

22.

kita vertus, mano, kad reikėtų gerai apgalvoti mokesčių už naują infrastruktūrą arba esamos infrastruktūros išlaikymą klausimą, nes tai vidaus vandenų kelių transportui užkrautų papildomą naštą, be to, tokiu atveju reikėtų apsvarstyti ir mokesčių kitiems vandenų kelių naudotojams klausimą;

23.

atkreipia dėmesį į Komisijos pasiūlymą įvertinti vidaus vandenų uostų plėtros kliūtis ir pageidautų, kad prieš imantis teisėkūros procedūrų šiuo klausimu būtų pasikonsultuota su suinteresuotomis vietos ir regionų valdžios institucijomis;

24.

pritaria veiksmams, skirtiems padaryti laivyną mažiau žalingą aplinkai ir sumažinti oro taršą, ir pabrėžia, kad pasirinkta taktika turėtų būti griežtai neutrali technologiniu (variklio technologijos ir kuro pasirinkimo) požiūriu ir turi būti pasirinktas geriausias sąnaudų ir naudos santykis;

25.

tačiau mano, kad reikėtų kruopščiai įvertinti, kokios naudos energijos ir anglies dioksido požiūriu galima tikėtis mažinant laivyno žalą aplinkai, atsižvelgiant į laivo amžių, turimo variklio pajėgumą ir laivo krovos charakteristikas ir turint omenyje tai, kad naujų variklių įrengimas pareikalautų didelių energijos sąnaudų; todėl reikalauja dėti daugiau pastangų gerinant ekonominį pagrįstumą ir standartizuojant įrangos modifikavimą siekiant sumažinti sąnaudas ir taršą iš visų naudojamų laivų;

26.

mano, kad šiuo metu trūksta paskatų (teisės aktuose numatytų ir (arba) finansinių priemonių), kad vidaus vandenų kelių sektoriuje būtų galima veiksmingai išspręsti išmetamų teršalų mažinimo klausimą; todėl ragina laikytis kompleksinio požiūrio, leidžiančio naudotis keletu fondų, pavyzdžiui, LIFE+, transeuropiniais transporto tinklais ir „Horizontas 2020“, siekiant padidinti vidaus vandenų laivyno ekologiškumą, ir laukia įvairių išmetamų teršalų ribojimo dideliems ir mažiems, esamiems ir naujiems laivams galimybių poveikio vertinimo, kad atmosferos taršos problema būtų sprendžiama jos susidarymo vietoje;

27.

abejoja, ar Komisijos tarnybų darbo dokumente daroma prielaida, kad SGD (2) yra vienintelis būdas išspręsti oro taršos problemą, yra teisinga ir ar tikrai taip lengva technologinius sprendimus iš vienos transporto rūšies perkelti į kitą, nes dar tebesvarstoma, koks technologinis sprendimas būtų tinkamiausias ir leistų sektoriui atitikti reikalavimus; mano, kad SGD – perspektyvi galimybė, tačiau tik viena iš daugelio, ir kad jos įgyvendinimo terminas neatrodo realistiškas;

28.

pažymi, kad be pačių suinteresuotųjų subjektų tinkamo dalyvavimo bus sudėtinga remti aplinką tausojančio vidaus vandenų transporto plėtrą;

29.

pritaria Komisijai, kad šiame sektoriuje reikia tobulinti įgūdžius ir kvalifikacijas, nes tai pagerintų galimybes gauti darbą ir padidintų darbo jėgos judumą, saugumą, pagerintų

darbo vietų kokybę ir visiems sudarytų vienodas sąlygas;

30.

atkreipia dėmesį į tai, kad vietos ir regionų valdžios institucijos gali atlikti svarbų vaidmenį vidaus vandenų kelių transporto logistinį aspektą geriau integruodamos į savo tvaraus judumo mieste planus;

31.

pritaria (kai tai tinkama), kad atitinkami kitų transporto rūšių informacijos srautai būtų įtraukiami į upių informacijos paslaugas (UIP); pripažįsta, kad problemų kelia: a) galimai neskelbtinos komercinės informacijos sklaida ir b) veiklos vykdytojams teksianti našta, nes reikės investuoti į intelektines transporto sistemas; vis dėlto mano, kad, pakeistos UIP galėtų tapti puikia priemone tiekimo grandinei valdyti, krovinių srautams optimizuoti ir sąnaudų bei išmetamų teršalų kiekiui mažinti;

32.

laukia dabar vykstančio UIP vertinimo rezultatų ir tikisi, kad Komisija galės pasiūlyti UIP direktyvos pakeitimus, nes, Komiteto nuomone, intelektinės transporto sistemos yra reikalingos norint sudaryti geresnes sąlygas efektyviam daugiarūšiam transportui, sklandžiam vidaus vandenų kelių funkcionavimui ir sumažinti administracinę naštą, įskaitant sudėtingus tarpvalstybinius ES ir ne ES valstybių reikalavimus;

33.

pritaria ketinimui įdiegti naują vidaus vandenų kelių sektoriaus valdymo modelį siekiant išvengti teisinių nuostatų ir įgaliojimų dubliavimosi; todėl palankiai vertina Komisijos Mobilumo ir transporto generalinio direktorato (DG MOVE) ir Centrinės laivybos Reinu komisijos pasirašytą administracinį susitarimą, kuriame numatyta stiprinti bendradarbiavimą vystant vidaus laivybos sektorių; tikisi, kad panašūs susitarimai bus sudaryti ir su kitomis upių komisijomis;

34.

ragina vidaus vandenų kelių transporto institucijas geriau tarpusavyje koordinuoti veiksmus, kad sektoriui būtų geriau atstovaujama, ir prisiimti tiesioginę atsakomybę už kai kuriuos NAIADES II dokumentų rinkinio tikslus;

35.

atkreipia dėmesį į ES Dunojaus regiono strategijos (EUSDR) potencialą kompleksinio vystymosi ir upės baseino valdymo požiūriu ir mano, kad šią strategiją įgyvendinus labai pagerėtų Dunojaus vandenų kelių transporto padėtis, turint omenyje tai, kad šioje upėje galima smarkiai padidinti eismo apimtis;

36.

atkreipia dėmesį į tai, kad komunikate ne kartą minimos įvairios ES finansavimo programos (ESF, Europos infrastruktūros tinklų priemonė, „Horizontas 2020“), tačiau neatrodo, kad būtų laikomasi nuoseklaus ar sistemingo požiūrio į šių fondų panaudojimą tikslams pasiekti;

37.

prašo Komisijos neatidėliojant pateikti siūlomąjį tarnybų darbo dokumentą (SWD) dėl NAIADES finansavimo; rekomenduoja ne tik nustatyti, kur vidaus vandenų kelių sektoriuje reikia investuoti ir kiek, bet ir šiam sektoriui nurodyti aiškias gaires, kaip gauti finansavimą, todėl šis tarnybų darbo dokumentas labai padės parengti įgyvendinimo planą (siūlomą šios nuomonės 11 punkte);

38.

mano, kad pagrindinius NAIADES tikslus galima finansuoti Europos struktūrinių ir investicinių fondų lėšomis, tačiau šiek tiek nerimauja, kad pagrindiniai rodikliai, kuriais remiantis vertinami šių fondų, ypač ERPF ir Sanglaudos fondo, rezultatai yra susiję tik su kelių ir geležinkelių infrastruktūra, taigi, jeigu bus galimybė rinktis, tikriausiai būtų skatinama investuoti būtent į šias transporto rūšis, o ne į vidaus vandenų transportą;

39.

atkreipia dėmesį į paminėtas finansines priemones ir mano, kad Europos investicijų bankas taip pat galėtų padėti finansuoti ir vidaus vandenų kelių sektorių;

40.

pritaria argumentams, kuriais remiantis siūloma iš dalies pakeisti Reglamentą dėl Bendrijos laivyno pajėgumo politikos, kurį priėmus bus paprasčiau pasitelkti rezervinį fondą ir jį panaudoti papildomoms priemonėms vidaus vandenų kelių transportui propaguoti atsižvelgiant į NAIADES II tikslus;

41.

pritaria siūlomos direktyvos tikslui techninius standartus atskirti nuo procedūrinių aspektų, nes tai palengvintų šių standartų modernizavimo procesą, o pačiame sektoriuje atsirastų daugiau aiškumo ir skaidrumo;

42.

pritaria pragmatiškam ir lanksčiam pasiūlymui tam tikroms zonoms (valstybėms narėms), atsižvelgiant į jų vidaus vandenų kelių pobūdį, nustatyti mažesnius reikalavimus arba techninius reikalavimus taikyti iš dalies.

26.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 126/53

1.

palankiai vertina bendrąjį Komisijos pasiūlymo tikslą – siekti bendrosios elektroninių ryšių rinkos, kurioje piliečiai ir įmonės turėtų prieigą prie elektroninių ryšių paslaugų, kad ir kur jos būtų teikiamos Europos Sąjungoje, be tarpvalstybinių apribojimų ar nepagrįstų papildomų išlaidų, ir kurioje elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas teikiančios įmonės gali veikti ir paslaugas teikti nepriklausomai nuo to, kurioje Europos Sąjungos vietoje jos įsteigtos ar kur yra jų klientai;

2.

remia strategijos „Europa 2020“ ir Europos skaitmeninės darbotvarkės tikslą – siekti augančios, sėkmingai veikiančios ir dinamiškos skaitmeninės bendrosios rinkos, kuris yra naudingas visiems ekonomikos sektoriams;

3.

pabrėžia prijungimo prie elektroninių ryšių tinklų ir didesnės rinkos integracijos svarbą įmonėms bei vartotojams ir atkreipia dėmesį į didžiules galimybes, kurias bendroji skaitmeninė rinka teikia visai Europos visuomenei;

4.

tačiau kartu atkreipia dėmesį į tai, kad keičiant Europos elektroninių ryšių teisės aktus reikėtų deramai atsižvelgti į de facto ir de jure padėtį valstybėse narėse ir regionuose;

5.

prašo atsižvelgti į tai, kad dėl esamos skaitmeninės atskirties ES, nepakankamos IRT infrastruktūros, skirtingų pradinių sąlygų, didelių turto ir pajamų skirtumų valstybėse narėse ir tarp jų bus galima tik taikant laipsnišką, skirtingų greičių metodą toliau plėtoti skaitmeninę visuomenę ir ilgainiui pasiekti konvergencijos tikslus;

6.

abejoja, ar pavienės valstybės narės jau yra nustačiusios taisykles, padėsiančias sumažinti aprūpinimo plačiajuosčiu ryšiu skirtumus miestuose ir kaimo vietovėse. Nustatant ES taisykles reikia atsižvelgti į pradinių sąlygų skirtumus valstybėse narėse;

7.

primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms tenka svarbus vaidmuo užtikrinant prieinamomis kainomis prieigą prie plačiajuosčio ryšio vietovėse, kur to neįmanoma pasiekti vien rinkos priemonėmis, įgyvendinant bandomuosius projektus, skirtus skaitmeniniam atotrūkiui sumažinti, ir kuriant naujus būdus, kaip viešąsias e. paslaugas pritaikyti piliečių poreikiams;

8.

primena, kad kaimo vietovėse, kurias privatūs operatoriai priskiria prie nelabai pelningų, vietos ir regionų valdžios institucijos yra priverstos prisidėti prie skaitmeninės infrastruktūros finansavimo. Kad visų vietovių gyventojai galėtų vienodomis teisėmis naudotis naujosiomis technologijomis, Regionų komitetas ragina Komisiją paremti savivaldybių pastangas finansavimo srityje: pirma, leisti Europos struktūriniams fondams dalyvauti finansuojant skaitmeninę infrastruktūrą visuose ES regionuose ir antra, pripažinti skaitmeninės infrastruktūros plėtojimo retai apgyvendintose kaimo vietovėse projektus visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis;

9.

šiuo požiūriu kritiškai vertina menką plačiajuosčio ryšio plėtros finansavimą pagal Europos infrastruktūros tinklų priemonę (EITP) 2014–2020 m.;

10.

pažymi, kad taip pat reikia kuo skubiau plėsti šviesolaidinius tinklus galutinės paskirties etape, kad būtų galima didelį judriojo ryšio priemonėmis perduodamų duomenų kiekį per atitinkamą maršruto parinktuvą nukreipti į fiksuotojo ryšio tinklą;

11.

mano, kad valstybėms narėms, turinčioms gana mažą gyventojų skaičių ir nedidelį plotą, reguliavimas ES lygmeniu neturėtų sukurti nepalankių konkurencinių sąlygų;

12.

patvirtina savo poziciją, kad informacijos ir ryšių technologijos (IRT), kurios yra visiems atviros informacinės visuomenės pagrindas, turėtų tenkinti visų visuomenės narių, įskaitant tuos, kuriems gresia socialinė atskirtis, poreikius;

13.

pabrėžia, kad pagal šį reglamentą asmens duomenys turėtų būti tvarkomi laikantis galiojančių Sąjungos ir nacionalinių teisės aktų, pirmiausia Direktyvų 95/46/EB ir 2002/58/EB;

14.

apgailestauja, kad dėl pasiūlymo priimti reglamentą nebuvo vykdomos viešos konsultacijos, kuriose visi dalyviai būtų galėję pareikšti savo nuomonę dėl konkrečiai planuojamų teisinių pakeitimų;

15.

įsitikinęs, kad išsamius pasiūlymus būtina nuodugniai apsvarstyti, todėl mano, kad Europos Komisijos planas, kad reglamentą bus galima pradėti taikyti nuo 2014 m. liepos 1 d., yra labai optimistiškas;

16.

iš esmės palankiai vertina esamų suskaidytų nacionalinių leidimų išdavimo procedūrų supaprastinimą įvedant vieną ES leidimą, kad susijusioms įmonėms būtų garantuojamas didesnis reguliavimo nuoseklumas ir nuspėjamumas;

17.

prašo užtikrinti, kad vieno ES leidimo išdavimo procedūra dar labiau nepadidintų teisinio netikrumo ir nesumažintų reguliavimo priemonių nuspėjamumo;

18.

konstatuoja, kad siūlomas Direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninio ryšio tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos pakeitimas reikš esminį kompetencijos perdavimą Europos Sąjungai nacionalinių reguliavimo institucijų nenaudai. Visų pirma Europos Komisijos teisė reikalauti, kad nacionalinės reguliavimo institucijos atsiimtų siūlomos priemonės projektą, ilgainiui apriboja jų veiksmų laisvę;

19.

prašo užtikrinti, kad vien tik nacionalinei reguliavimo institucijai suteiktas įgaliojimas laikinai sustabdyti arba panaikinti Europos elektroninių ryšių teikėjo teises (6 straipsnio 1 dalis) nepaskatins lenktyniauti dėl žemesnių standartų (angl. race to bottom) ir ieškoti palankesnio teisinio reglamentavimo;

20.

pabrėžia, kad radijo dažnių spektras yra ribota viešoji gėrybė;

21.

pritaria Europos Komisijos teiginiui, kad veiksmingas radijo dažnių spektro valdymas labai svarbus siekiant palengvinti operatorių prieigą, skatinti naujoves ir kultūros įvairovę;

22.

konstatuoja, kad numatytas Europos Komisijos įgaliojimas nustatyti privalomus radijo dažnių spektro valdymo tvarkaraščius ir iš nacionalinių reguliavimo institucijų reikalauti atsiimti siūlomas taisomąsias priemones reiškia, kad esminė kompetencija radijo dažnių spektro valdymo srityje perduodama Europos Sąjungai;

23.

dar kartą atkreipia dėmesį į dar 2008 m. savo nuomonėje dėl telekomunikacijų reformų paketo išreikštas abejones dėl papildomos kompetencijos radijo dažnių srityje perdavimo Europos Sąjungai, kurios nebuvo išsklaidytos net ir dabartiniame pasiūlyme dėl reglamento;

24.

primena, kad Radijo spektro politikos programos priemonės, įskaitant apžvalgą iki 2015 m., dar nėra baigtos ir pirmiausiai turėtų būti įvertintos;

25.

konstatuoja, kad Europos naudojimosi radijo dažnių spektru reguliavimas prieštarauja teisiniams ir techniniams valstybių narių įsipareigojimams, kuriuos galima pašalinti tik vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu;

26.

nurodo, kad reorganizuojant ES radijo dažnių spektrą ir taikant radijo spektro skyrimo procedūrą reikia atsižvelgti į esamas net iki 20 metų galiojančias licencijos sutartis;

27.

atsižvelgdamas į tai, kad kai kuriose valstybėse narėse jau planuojamas radijo spektro skyrimas pagal „Skaitmeninį dividendą 2“ ir jį planuojama vykdyti 2014 m. pabaigoje–2015 m. pradžioje, mano, kad prieš imantis reguliavimo reglamento forma reikia skubiai išsiaiškinti šiuos klausimus su atsakingomis valstybių narių institucijomis;

28.

pabrėžia, kad valstybėse narėse ir regionuose turi būti pakankamas radijo dažnių spektro rezervas novatoriškoms taikmenoms;

29.

mano, jog svarbu išnaudoti technologines ir teisines bendro spektro naudojimo ir novatoriškų naujų technologijų, pavyzdžiui, kognityviojo radijo, ultraplačiajuosčio ryšio ir baltojo spektro galimybes, tokiu būdu siekiant efektyviau naudoti radijo dažnių spektrą;

30.

nuogąstauja, kad dėl pasiūlymo keisti reguliavimo bazę gali būti pradėta vėliau skirti radijo dažnių spektrą per ateinančius 12–18 mėn.;

31.

atsižvelgdamas į tai, nepritaria Europos Komisijos siūlomoms priemonėms dėl radijo dažnių spektro valdymo suderinimo ir pažymi, jog nuoseklų radijo dažnių valdymą galima užtikrinti sudarant tarptautinius susitarimus;

32.

ragina prieš nustatant Europos radijo dažnių spektrui taikomą tvarką pirmiausiai įvertinti esamą atitinkamų radijo dažnių skyrimo planų ir terminų padėtį ES, kad remiantis šia informacija būtų galima parengti ilgalaikę bendrą radijo dažnių spektro skyrimo procedūrą;

33.

siūlo pirmiausiai apibrėžti svarbiausią radijo dažnių spektro politikos sritį, kuri yra strategiškai svarbi ES tinklų infrastruktūros politikai ir daugiausia dėmesio skirti judriojo ryšio dažnių tinklams, atitinkamoms prieigos prie tinklo galimybėms, pavyzdžiui, WLAN ir LTE tinklui visoje ES;

34.

mano, kad apsiribojant judriojo ryšio dažnių spektru bus laikomasi subsidiarumo principo, nes ES bus skirstomi tik tie dažniai, kuriems taikant šią procedūrą galima iš tikrųjų padidinti efektyvumą;

35.

ypač palankiai vertina pasiūlymą palengvinti viešųjų RLAN jungčių naudojimą, nes tai leis plačiau naudoti viešą prieigą prie interneto;

36.

konstatuoja, kad bendras leidimas aprūpinti mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškais ir juos naudoti, remiantis Europos Komisijos nustatytomis techninėmis charakteristikomis, sumažina vietos ir regionų valdžios institucijų galimybes daryti poveikį;

37.

palankiai vertina Europos Komisijos siekį suderinus galutinių elektroninių ryšių paslaugų gavėjų teises užtikrinti, kad piliečiai ir teikėjai visoje ES turėtų panašias teises ir įpareigojimus, taip pat galimybę panašiomis sąlygomis parduoti ir įsigyti paslaugas kitose valstybėse;

38.

pritaria tikslui užtikrinti galutinių paslaugų gavėjų teises nediskriminuojamai naudotis tokiais ryšių tinklais arba paslaugomis, kurias teikia kitoje valstybėje narėje įsteigta įmonė;

39.

remia Europos Komisijos pastangas stiprinti vartotojų apsaugą ir naudotojų teises elektroninių ryšių srityje vartotojus išsamiau informuojant apie kainas ir paslaugos teikimo sąlygas;

40.

mano, kad tinklo neutralumo principas yra labai reikalinga išankstinė sąlyga, kad galėtų egzistuoti novatoriška atviros, dinamiškos ir kompleksinės struktūros interneto sistema ir būtų užtikrintos vienodos veiklos sąlygos, atitinkančios Europos piliečių ir įmonių interesus;

41.

pritaria Europos Parlamento nuomonei, kad siūlomus sprendimus tinklo neutralumo srityje galima įgyvendinti tik taikant bendrą Europos metodą, todėl iš esmės pritaria Europos Komisijos iniciatyvai siūlyti šioje srityje taikyti taisykles;

42.

pabrėžia, kad atviras interneto pobūdis yra pagrindinė konkurencingumo, ekonomikos augimo, socialinio vystymosi ir inovacijų paskata, lėmusi įspūdingo lygio taikomųjų internetinių programų, turinio ir paslaugų plėtros pasiekimus, taigi ir išaugusią turinio ir paslaugų pasiūlą bei paklausą, ir kad internetas yra nepaprastai svarbus laisvo žinių, idėjų ir informacijos judėjimo katalizatorius, įskaitant tas šalis, kuriose prieiga prie nepriklausomos žiniasklaidos ribojama;

43.

pritaria Europos Parlamentui, kad tinklo neutralumo ir visų įmanomų pastangų dėjimo principų nesilaikymas gali kelti didelį pavojų, pavyzdžiui, konkurenciją ribojančius veiksmus, inovacijų blokavimą, žodžio laisvės ir žiniasklaidos pliuralizmo apribojimus, nepakankamą vartotojų sąmoningumą ir privačios erdvės pažeidimus, ir kad tai gali kenkti ekonomikai, vartotojams ir visai demokratinei visuomenei;

44.

įsitikinęs, kad Europos Komisijos 23 straipsnyje neatsižvelgiama į tokį tinklo neutralumo principo suvokimą, ir siūlo šiuos reikalavimus iš esmės persvarstyti;

45.

ypač atkreipia dėmesį į tai, kad tinklo neutralumas gali būti pažeistas su prieigos ir turinio teikėjais sudarant susitarimus dėl aukštesnės kokybės specializuotų paslaugų teikimo;

46.

nuogąstauja, kad taikant 23 straipsnio 2 dalį gali būti privilegijuojamos finansiškai stiprios įmonės arba sudaromos nepalankios sąlygos mažesniems turinio teikėjams ir galutinių paslaugų gavėjams, todėl įspėja, kad nebūtų pažeista laisva prieiga, kuri yra pamatinis interneto struktūros principas, apriboti interneto inovacijų kūrimo pajėgumai ir keliamas pavojus kultūrinei įvairovei internete;

47.

remia raginimą užtikrinti, kad interneto paslaugų teikėjai neblokuotų, nediskriminuotų, nemažintų ar nepanaikintų bet kurio asmens galimybių naudotis paslaugomis, kai jis siekia sužinoti, naudoti, siųsti, paskelbti, gauti ar siūlyti bet kokį pasirinktą turinį, programą ar paslaugą nepriklausomai nuo šaltinio ar adreso;

48.

todėl ypač palankiai vertina draudimą blokuoti, sulėtinti, pabloginti ar diskriminuoti konkretų turinį, taikomąsias programas arba paslaugas (23 straipsnio 5 dalis), tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad dėl siūlomų išimčių, atsižvelgiant į jų neapibrėžtumą ir teisinį netikrumą, principas gali būti neveiksmingas;

49.

nuogąstauja, kad teisiškai neaiški pagrįsto duomenų srautų valdymo priemonių apibrėžtis gali kliudyti sveikintinam siekiui neįtraukti tinklo blokavimo, o neribotas išplėtimas įtraukiant „teisės aktų nuostatų“ įgyvendinimą (23 straipsnio 5a dalis) yra nesuderinamas su proporcingumo principu ir duomenų apsaugos reikalavimais;

50.

rekomenduoja, atsižvelgiant į esamus standartus dar kartą apsvarstyti siūlomų taisyklių, taikytinų duomenų srautų valdymo priemonėms, reikalingumą;

51.

remia Europos Komisijos siekį tinkamomis priemonėmis stiprinti vartotojų apsaugą ir užtikrinti skaidresnę elektroninių ryšių rinką, taip pat sudaryti geresnes galimybes rinkos dalyviams gauti privalomą ir suprantamą informaciją;

52.

abejoja, ar nacionaliniuose teisės aktuose, kurie buvo sukurti įgyvendinant Europos telekomunikacijų teisinį pagrindą, plačiai atsižvelgiama į svarbius nacionalinius ypatumus, todėl ragina atkreipti dėmesį į šiuos svarstymus ir išsamiai pasikonsultuoti su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis ir vartotojų apsaugos organizacijomis;

53.

pažymi, kad siūlomas galutinių paslaugų gavėjų teisių derinimas negali sumažinti valstybėse narėse užtikrinamo apsaugos lygio, ir siūlo Europos Komisijai apsvarstyti galimybę sustiprinti galutinių paslaugų gavėjų teises taikant minimalaus suderinimo principą;

54.

ypač palankiai vertina reguliuojamam tarptinkliniam ryšiui taikomo tarifo viršutinės ribos sumažinimą ir mokesčio netaikymą pasyviam tarptinkliniam ryšiui, ir remia Europos Komisijos siekį neleisti taikyti nepagrįstų papildomų mokesčių ir vartotojų interesų labui pasiekti, kad ryšiams šalies viduje ir už jos ribų būtų taikomos vienodos kainos;

55.

remia Europos Sąjungos ketinimą sudaryti galimybę pasirašyti dvišales arba daugiašales tarptinklinio ryšio sutartis, pagal kurias savojoje šalyje teikiamų paslaugų kainos taikomos ir paslaugoms savojoje šalyje, ir reguliuojamoms tarptinklinio ryšio paslaugoms;

56.

mano, jog svarbu, kad suteikiant galutinių paslaugų gavėjui galimybę, siekiant kitų privalumų atsisakyti ryšiams šalies viduje galiojančių kainų, negali būti sudaromos sąlygos nuolat apeiti tarptinklinį ryšį už ryšiams šalies viduje taikomą kainą;

57.

prašo užtikrinti, kad parengus gaires dėl tipinio galutinių paslaugų gavėjo naudojimo kriterijų taikymo, galutinių paslaugų gavėjai iš tikrųjų galėtų tikėtis tipinį naudojimo savo šalyje modelį išlaikyti ir kitose valstybėse narėse;

58.

atkreipia dėmesį į galimą (kompensacinį) ryšiams šalies viduje taikomų kainų padidinimą ir prašo Europos Komisijos vertinant Reglamentą (ES) Nr. 531/2012 šiam aspektui skirti ypatingą dėmesį;

59.

pažymi, kad reikia kritiškai įvertinti dvišales ir daugiašales tarptinklinio ryšio sutartis, ar jos neriboja konkurencijos arba ar jos negali sustiprinti didesnę rinkos dalį užimančių paslaugų teikėjų konkurencinės padėties;

60.

mano, kad pasiūlyme dėl reglamento numatyta daug priemonių, kurių suderinamumą su subsidiarumo principu reikėtų kruopščiai patikrinti, pavyzdžiui, dažnių spektro reguliavimo kompetencijos perdavimas ir dažnių spektro skyrimo procedūra, veto teisės suteikimas Europos Komisijai imantis priemonių Europos operatorių atžvilgiu (Europos elektroninių ryšių operatoriai) ir standartizuoto virtualaus prieigos prie tinklo produkto taikymo pareiga, vėliau galbūt panaikinant fizinio abonentų linijos atsiejimo įpareigojimą;

61.

nurodo, kad kalbant apie reglamento kaip teisinės priemonės pasirinkimą ir su įgyvendinimo aktu susijusią kompetenciją siekiant suderinti radijo dažnių spektro prieinamumą, skyrimo laiką ir teisių naudotis radijo dažnių spektru galiojimo laiką (siūlomo reglamento III skyriaus 1 antraštinė dalis „Radijo dažnių spektro naudojimo bendrojoje rinkoje koordinavimas“) kyla klausimų dėl jų suderinamumo su proporcingumo principu;

62.

be to, mano, kad pasiūlyme pateikiama daug pavienių temų, kurias dar reikia atskirai išnagrinėti atsižvelgiant į jų tinkamumą, būtinumą ir pagrįstumą kuriant skaitmeninę bendrąją rinką;

63.

daro išvadą, kad dėl išvardytų abejonių Komisijos pasiūlymas dar nevisiškai tinkamai parengtas, kad būtų galima priimti sprendimą;

64.

siūlo nuostatas dėl mokesčio panaikinimo už tarptinklinį ryšį įgyvendinti pagal numatytą tvarkaraštį, o kitas priemones, pasikonsultavus su svarbiausiais dalyviais ir atsižvelgus į pareikštas pastabas, dar kartą patikrinti ir persvarstyti.