31.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 153/1

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 225 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (1) (Bankroto reglamentas),

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 2 d. (2), 2009 m. rugsėjo 10 d. (3) ir 2010 m. sausio 21 d. (4) sprendimus,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 42 ir 48 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto bei Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto nuomones (A7–0355/2011),

A.

kadangi nemokumą reglamentuojančių nacionalinių įstatymų skirtumai lemia konkurencinius pranašumus arba nepalankią konkurencinę padėtį ir sunkumus įmonėms, vykdančioms veiklą keliose valstybėse, ir gali trukdyti sėkmingai restruktūrizuoti nemokias įmones; kadangi šie neatitikimai sudaro sąlygas palankesnės teisinės padėties ieškojimui (angl. forum-shopping); kadangi vidaus rinkai būtų naudinga, jei visoms įmonėms būtų sudarytos vienodos sąlygos;

B.

kadangi reikia imtis priemonių siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui palankios teisinės padėties ieškojimu ir bet kokiam šio reiškinio plitimui, ir turėtų būti vengiama kelių vienu metu vykstančių teismo procesų dėl pagrindinių bylų;

C.

kadangi, net jei neįmanoma sukurti materialinės nemokumo teisės aktų rinkinio ES lygmeniu, esama tam tikrų nemokumo teisės sričių, kuriose verta ir įmanoma derinti teisės aktus;

D.

kadangi valstybės narės palaipsniui derina nacionalinius nemokumo įstatymus;

E.

kadangi 2000 m. buvo priimtas Bankroto reglamentas, kuris galioja jau daugiau kaip devynerius metus; kadangi Komisija turėtų pateikti šio reglamento taikymo ataskaitą ne vėliau kaip iki 2012 m. birželio 1 d.;

F.

kadangi Bankroto reglamentas buvo priimtas po labai ilgų derybų, kurios baigėsi tuo, kad daug opių klausimų buvo neįtraukta ir kad jame pateikta kai kurių klausimų traktuotė reglamento priėmimo metu jau buvo pasenusi;

G.

kadangi nuo to laiko, kai įsigaliojo Bankroto reglamentas, įvyko daug pasikeitimų, į ES įstojo 12 naujų valstybių narių ir labai paplito įmonių grupių reiškinys;

H.

kadangi nemokumas yra nenaudingas ne tik konkrečioms įmonėms, bet ir valstybių narių ekonomikai, taigi turėtume siekti kiekvieną ūkio subjektą, mokesčių mokėtoją bei darbdavį apsaugoti nuo nemokumo pasekmių;

I.

kadangi šiuo metu nemokumo bylų atžvilgiu vyrauja požiūris, kad įmones reikia sanuoti, užuot jas likvidavus;

J.

kadangi nemokumo teisė turėtų tapti įmonių sanavimo ES lygmeniu priemone; kadangi toks sanavimas, kai tik jis įmanomas, yra naudingas įsiskolinusiai įmonei, kreditoriams ir darbuotojams;

K.

kadangi nemokumo bylos neturėtų tapti nesąžiningu kreditoriaus, vengiančio pareikšti įprastą ieškinį dėl skolos išieškojimo, įrankiu ir kadangi būtina numatyti tinkamas procedūrines apsaugos priemones;

L.

kadangi turėtų būti nustatytas laikino įmonių nemokumo atvejams labiau pritaikytas teisinis pagrindas;

M.

kadangi 2010 m. kovo 3 d. komunikate „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020), Komisija, nurodydama XXI amžiaus bendrosios rinkos sukūrimo trūkstamas grandis ir kliūtis, teigė, kad: „būtina sudaryti geresnes sąlygas MVĮ patekti į bendrąją rinką. Verslumą būtina skatinti konkrečiomis politikos iniciatyvomis, taip pat paprastinant bendrovių teisę (bankroto procedūros, privačių bendrovių įstatai ir kt.), ir iniciatyvomis, pagal kurias bankrutavę verslininkai galėtų iš naujo pradėti verslą“;

N.

kadangi nemokumo teisės aktuose taip pat turėtų būti nustatytos taisyklės, pagal kurias įmonė būtų likviduojama mažiausiai nuostolingu ir palankiausiu visiems dalyviams būdu, kai nustatoma, kad įmonės sanavimas gali nepavykti arba jau nepavyko;

O.

kadangi kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atlikta įmonės nemokumo priežasčių analizė, t. y. turi būti nustatyta, ar įmonės finansiniai sunkumai yra tik laikinojo pobūdžio, ar įmonė yra visiškai nemoki; kadangi svarbiausia nustatyti visą skolininko turimą turtą ir jo įsipareigojimus tam, kad būtų įmanoma įvertinti skolininko mokumą ar nemokumą;

P.

kadangi įmonių grupės yra įprastas reiškinys, bet jų nemokumo klausimas dar nebuvo nagrinėtas Sąjungos lygmeniu; kadangi tikėtina, jog bankrutavus įmonių grupei bus iškelta daugybė atskirų nemokumo bylų pagal skirtingą jurisdikciją, atsižvelgiant į kiekvieną nemokią grupės narę; kadangi mažai tikėtina, kad visa grupė bus pertvarkyta, nebent šių bylų nagrinėjimas būtų derinamas, ir gali tekti ją skaidyti į atskiras dalis, o tai atneštų nuostolių kreditoriams, akcininkams ir darbuotojams;

Q.

kadangi, kai nemokiomis tampa įmonių grupės, jų sanavimą šiuo metu ES yra sunku įgyvendinti dėl skirtingų taisyklių valstybėse narėse ir dėl to rizikuojama prarasti tūkstančius darbo vietų;

R.

kadangi susiejus nacionalinių nemokumo registrų tinklus ir sukūrus visiems prieinamą ir išsamią ES nemokumo bylų duomenų bazę, kreditoriai, akcininkai, darbuotojai ir teismai galėtų sužinoti, ar nemokumo bylos buvo pradėtos kitose valstybėse narėse ir kokie yra reikalavimų pateikimo terminai ir išsami informacija; kadangi taip būtų skatinamas veiksmingas administravimas ir didinamas skaidrumas tuo pačiu metu užtikrinant duomenų apsaugą;

S.

kadangi tarpvalstybiniai planai nenumatytiems atvejams (angl. living wills) finansų įstaigų atveju turėtų būti teisiškai privalomi vykdyti ir į juos turėtų atsižvelgti visos sistemiškai svarbios korporacijos, net jei jos ir nėra finansų įstaigos, o tai būtų svarbus žingsnis įgyvendinant tinkamą tarpvalstybinę nemokumo sistemą;

T.

kadangi nuostatomis dėl nemokumo procedūrų turi būti leidžiama nustatyti specialią gyvybingų darinių, teikiančių pagrindines paslaugas, pvz., mokėjimų sistemų ir kitų mechanizmų, nustatytų planuose nenumatytiems atvejams, atskyrimo tvarką, taip pat kadangi valstybėms narėms derėtų užtikrinti ir tai, jog jų nemokumo teisės aktuose būtų atitinkamos nuostatos, kuriomis ES lygmeniu būtų leidžiama taikyti specialią nemokių tarpvalstybinių konglomeratų suskaidymo į gyvybingus darinius tvarką;

U.

kadangi vykdant nemokumo procedūras turėtų būti atsižvelgiama į turto judėjimą grupių viduje siekiant užtikrinti, kad prireikus turtą būtų galima susigrąžinti ir iš kitos šalies, kad būtų pasiektas teisingas rezultatas;

V.

kadangi kai kurių investicinių bendrovių, ypač draudimo įmonių, negalima likviduoti iš karto ir joms reikalingas toks rezultatas, kai laikui bėgant pasiekiamas teisingas turto paskirstymas; kadangi nereikėtų užkirsti kelio įmonės veiklos perkėlimui, portfelio likvidavimui (angl. run off) ar veiklos tęsimui ir šiems sprendimams būtų galima teikti prioritetą;

W.

kadangi sprendimas į nemokumo procedūrą įtraukti visas grupes, o ne pavienius juridinius asmenis turėtų būti orientuotas į rezultatus ir jį priimant derėtų atsižvelgti į visus nenumatytus padarinius, kaip antai kitų likvidavimo priemonių įgyvendinimas arba poveikis garantijų sistemoms, kurios grupėje taikomos daugybinėms produktų kategorijoms;

X.

kadangi tam derėtų apsvarstyti suderintų tarpvalstybinių konglomeratų gelbėjimo privačiomis lėšomis (angl. bail in) procedūrų apibrėžtį ir standartus, įskaitant skolos pavertimo akcijomis sandorius;

Y.

kadangi, nors darbo teisė priklauso valstybių narių atsakomybės sričiai, nemokumo teisė gali daryti poveikį darbo teisei ir kadangi atsižvelgiant į vis didėjančią globalizaciją ir ekonominę krizę nemokumo klausimas turi būti svarstomas atsižvelgiant į darbo teisės nuostatas, nes valstybėje narėje galiojančios skirtingos užimtumo ir darbuotojo apibrėžtys nemokumo atveju neturėtų kelti grėsmės darbuotojų teisėms; kadangi, vis dėlto, bet kokios diskusijos specifiniu nemokumo klausimu neturėtų automatiškai būti priežastis reguliuoti darbo teisę ES lygmeniu;

Z.

kadangi 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (5) tikslas – užtikrinti darbuotojams minimalią apsaugą nemokumo atveju ir kartu išsaugoti pakankamą valstybių narių lankstumą; kadangi valstybėse narėse ši direktyva įgyvendinama nevienodai ir šie skirtumai turėtų būti apsvarstyti;

AA.

kadangi į Direktyvos 2008/94/EB taikymo sritį įtraukti ne visą darbo dieną dirbantys darbuotojai, pagal terminuotą darbo sutartį dirbantys darbuotojai ir laikinus darbo santykius užmezgę darbuotojai; kadangi didesnė apsauga nemokumo atveju turėtų būti užtikrinta ir tiems darbuotojams, kurie dirba pagal nestandartines sutartis;

AB.

kadangi šiuo metu netaikoma suderinta kreditorių reitingavimo tvarka ir dėl to sunkiau nuspėti teismo procesų rezultatus; kadangi, palyginti su kitų kreditorių reikalavimais, būtina teikti didesnį prioritetą darbuotojų reikalavimams;

AC.

kadangi Direktyvos 2008/94/EB taikymo sritis, ypač neįvykdytų reikalavimų samprata, pernelyg plačios, nes daugelis valstybių narių taiko siaurą atlyginimo apibrėžtį (pvz., ji neaprėpia išeitinės pašalpos, premijų, susitarimų dėl išlaidų apmokėjimo ir kt.), o tai gali reikšti, kad bus neįvykdyta nemažai reikalavimų;

AD.

kadangi apibrėžti, kas yra atlyginimas ir darbo užmokestis, priklauso valstybių narių kompetencijai, tačiau turi būti vadovaujamasi bendraisiais darbuotojų lygybės ir nediskriminavimo principais, taigi, siekiant išmokėti kompensaciją pagal Direktyvoje 2008/94/EB išdėstytus socialinius siekius ir nustatyti kompensacijos ribinę vertę, turėtų būti atsižvelgta į bet kurį minėtiesiems principams potencialiai prieštaraujantį nemokumo atvejį;

AE.

kadangi visoje ES darbo sutarčių pobūdis skirtingas ir valstybėse narėse vyrauja tokių sutarčių įvairovė, šiuo metu neįmanoma siekti Europos lygmeniu pateikti darbuotojo apibrėžtį;

AF.

kadangi turėtų būti kuo labiau vengiama išimčių iš Direktyvos 2008/94/EB taikymo srities;

AG.

kadangi teisėkūros veiksmai, kurių raginama imtis šioje rezoliucijoje, turėtų būti grindžiami išsamiais poveikio vertinimais, kaip prašo Parlamentas;

1.

prašo Komisijos, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 50 straipsniu, 81 straipsnio 2 dalimi arba 114 straipsniu pateikti vieną arba daugiau pasiūlymų dėl ES įmonių nemokumo teisinės bazės pagal išsamias rekomendacijas, išdėstytas šio pasiūlymo priede, siekiant užtikrinti vienodas sąlygas, šiuos pasiūlymus pagrindžiant išsamia visų galimų alternatyvų analize;

2.

patvirtina, kad rekomendacijos nepažeidžia pagrindinių teisių ir subsidiarumo principo;

3.

mano, kad galimos finansinės išlaidos, susijusios su prašomu pateikti pasiūlymu, turėtų būti padengtos naudojant atitinkamas biudžeto lėšas;

4.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją ir pridedamas išsamias rekomendacijas Komisijai ir Tarybai.

31.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 153/9

—

atsižvelgdamas į Regioninės politikos generalinio direktorato parengtą Penktąją ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos pažangos ataskaitą, ypač į šios ataskaitos 230–234 psl.,

—

atsižvelgdamas į komunikatą „Penktosios ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitos išvados. Sanglaudos politikos ateitis“ (COM(2010)0642) ir pridedamą lydimąjį dokumentą (SEK(2010)1348),

—

atsižvelgdamas į Regioninės politikos generalinio direktorato 2008 m. lapkričio mėn. darbo dokumentą „Regionai 2020 m. Būsimų iššūkių ES regionams vertinimas“ (aiškinamasis dokumentas, pridedamas prie Komisijos tarnybų darbo dokumento SEK(2008)2868)),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. lapkričio 11 d. rezoliuciją dėl demografijos problemos ir kartų solidarumo (1),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. vasario 21 d. rezoliuciją dėl Europos demografijos ateities (2),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. gegužės 10 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Skatinti kartų solidarumą“ (COM(2007)0244),

—

atsižvelgdamas į savo 2006 m. kovo 23 d. rezoliuciją dėl demografinių iššūkių ir kartų solidarumo (3),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. spalio 12 d. Komisijos komunikatą „Europos demografijos ateitis: iššūkį paversti galimybe“ (COM(2006)0571),

—

atsižvelgdamas į 2005 m. kovo 16 d. Žaliąją knygą „Demografiniai pokyčiai skatina naują kartų vienybę“ (COM(2005)0094),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto pranešimą ir Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto bei Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomones (A7-0350/2011),

A.

kadangi akivaizdu, kad ES ir pasaulyje vyksta demografiniai pokyčiai ir kad viena iš pagrindinių ateities užduočių yra rasti būdą, kaip tvarkytis su jų padariniais, ir kad ES visuomenė yra seniausia pasaulyje,

B.

kadangi demografiniai pokyčiai susiję su visuomenės senėjimu ir dideliais migracijos srautais – migrantai atvyksta iš trečiųjų šalių, taip pat migruoja Europos Sąjungoje (iš rytų į vakarus, iš kaimų į miestus),

C.

kadangi dėl demografinių pokyčių ypač kai kuriems regionams kyla naujų užduočių, tačiau tai reikėtų vertinti ne tik kaip grėsmę, bet ir kaip galimybę,

D.

kadangi Europos Komisijos Regioninės politikos generalinio direktorato analizėje „Regionai 2020 m.“ demografiniai pokyčiai įvardyti kaip pagrindinis iššūkis,

E.

kadangi demografiniai pokyčiai daro vienodą poveikį ir kaimo vietovėms, ir miestams, o su jais, be kitų dalykų, yra susijęs geros infrastruktūros ir paslaugų teikimo klausimas,

F.

kadangi įveikti įvairiapusiškus demografinius iššūkius pirmiausia yra valstybių narių užduotis, tačiau ir regionai šiuo klausimu turi veikti aktyviai ir todėl turi būti remiami Europos lygmeniu,

G.

kadangi 2007–2013 m. laikotarpiu valstybės narės pagal veiklos programas numatė išleisti 30 mlrd. eurų struktūrinių fondų lėšų priemonėms, susijusioms su demografiniais pokyčiais, ir kadangi regionų ir vietos valdžios institucijoms tenka pagrindinis vaidmuo valdant demografinių pokyčių padarinius tokiu mastu, kad regioninė politika bus viena iš pagrindinių ES veiklos priemonių,

1.

mano, kad reikia džiaugtis ilgėjančia gyvenimo trukme Europoje; mano, kad visuomenė dažnai mato vien tik su demografiniais pokyčiais susijusius pavojus, o ne teikiamas galimybes;

2.

mano, kad reikėtų kruopščiai išnagrinėti visas galimybes ir jomis tinkamai pasinaudoti, įskaitant sanglaudos politikos priemonėmis teikiamą paramą;

3.

laikosi nuomonės, kad demografinių pokyčių poveikis regionuose labai skiriasi, atsižvelgiant į tai, ar, šie pokyčiai spartūs, ar lėti, ar į regioną gyventojai imigruoja, ar iš jo emigruoja, todėl regionams reikalingi skirtingi strateginiai prisitaikymo planai ir todėl juos turi koordinuotai valdyti visos Europos Sąjungos, nacionalinės ir regioninės institucijos; pažymi, kad regionuose, kuriuose gyventojų mažėja, ypač kaimo vietovėse, gyvenimo kokybė apibrėžiama kitaip negu regionuose, kuriuose gyventojų skaičius auga, todėl mano, kad regionams reikalingi skirtingi strateginiai paramos planai; mano, kad darbo jėgos migracija sustiprina demografinių pokyčių poveikį ir kad visuomenės senėjimas yra tik problemos dalis;

4.

mano, kad ERPF ir ESF gali prisidėti prie problemų, kylančių dėl demografinių ES pokyčių, būtent dėl to, kad daugėja pagyvenusių gyventojų ir mažėja jaunų gyventojų, sprendimo; ragina, siekiant užtikrinti aukštą gyvenimo kokybę senėjančioje visuomenėje, ERPF lėšas naudoti būstų pritaikymui vyresnio amžiaus žmonėms remti; ragina valstybes nares ir regionus naudotis ERPF ir EMF finansavimo galimybėmis jaunoms šeimoms remti;

5.

mano, kad politikos sistema, kuria siekiama užtikrinti lyčių lygybę, gali būti naudinga ieškant atsako į demografinius pokyčius; taigi ragina svarstant bet kokius demografinius klausimus atsižvelgti į lyčių lygybės aspektą;

6.

mano, kad šiuo metu bent kai kuriose valstybėse narėse blogėjanti demografinė padėtis artimiausiu metu paskatins diskusijas dėl pensijų sistemų reformų;

7.

ragina valstybes nares ir regionus skiriant ir skirstant ES struktūrinių fondų lėšas regionams bei nustatant poveikio rodiklius atsižvelgti į skirtingą regionų išsivystymo lygi, taip pat ir į demografinius rodiklius, pavyzdžiui, priklausomybės lygį; primena, kad vyresnio amžiaus žmonių dalis tarp visų gyventojų ES yra didžiausia pasaulyje; mano, kad Komisija turi parodyti būdus, kaip visos Europos lygmeniu valdyti demografinių pokyčių padarinius; pažymi, kad, atsižvelgiant į galimybės pasinaudoti infrastruktūra ir gauti paslaugų ir į aplinkosaugos aspektus, reikia analizuoti darbuotojų emigraciją ir pagalvoti apie būtinybę užtikrinti tokias sąlygas, kad piliečiai liktų savo gimtuosiuose regionuose, siekiant išvengti gyventojų susitelkimo kai kuriuose miestuose;

8.

mano, kad ES politikos įgyvendinimo priemonėmis galima rasti ir bendrus sprendimus dėl demografinių pokyčių bei sukurti sąveiką; ragina Komisiją demografinių pokyčių aspektą, kaip horizontalųjį tikslą, įtraukti į būsimą sanglaudos politiką; ragina Komisiją sudarant investicijų partnerystės sutartis su valstybėmis narėmis reikalauti, kad būtų įtraukiamas šis aspektas;

9.

ragina valstybes nares ir regionus demografiniams pokyčiams ir jų padariniams, kaip horizontaliajam tikslui, rengiant priemones jiems įveikti bei rengiant nacionalines strategines bendrąsias programas (ar kitus atitinkamus dokumentus) ir savo veiklos programose skirti didesnį dėmesį negu iki šiol; mano, kad atsižvelgiant į tai strategijos „Europa 2020“ pavyzdinės iniciatyvos, įskaitant partnerystės projektą „Aktyvus ir sveikas senėjimas“, turi gerai atitikti šių programų partnerių poreikius;

10.

ragina imtis iniciatyvių veiksmų siekiat išvengti neigiamų demografinių pokyčių padarinių, ir regionams, kurie daugiausia nukenčia dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo ir gyventojų senėjimo, teikti daugiau techninės pagalbos, siekiant užtikrinti, kad jie išlaikys pajėgumą įsisavinti struktūrinių fondų lėšas ir galės gauti iš jų daugiau naudos;

11.

mano, kad, siekiant įveikti demografinių pokyčių ir gyventojų senėjimo keliamus iššūkius, valstybės ir privatūs veikėjai turės galimybę veikti kaip novatoriai, pasinaudodami socialinėmis inovacijomis ir kitomis priemonėmis; primena, kad ateityje greičiausiai vis didės dėl senėjimo patiriamos išlaidos ir privačiu, ir valstybės lygmeniu; pripažįsta, kad šios srities potencialas ir verslumui, ir novatoriškumui vis dar didėja;

12.

pabrėžia, kad demografiniai pokyčiai, ypač gyventojų senėjimas, daro neabejotiną poveikį socialinės infrastruktūros, pvz., pensijų sistemų, slaugos ir sveikatos priežiūros, paslaugų teikimui, o regioninės valdžios institucijos turi tenkinti kintančius įvairių gyventojų grupių poreikius;

13.

ragina ateityje sukurti paprasčiau taikomas ESF taisykles ir taip sudaryti sąlygas mažoms organizacijoms geriau pasinaudoti iš fondo gaunama nauda, taip pat vystyti ir valdyti naujoviškus socialinius projektus; ragina Komisiją ateityje daugiau ESF lėšų skirti tarptautiniams bandomiesiems projektams, kuriais sprendžiami socialiniai ir užimtumo klausimai, įgyvendinamiems ES lygmeniu, kad būtų palengvintas novatoriškas regioninis, tarpvalstybinis ir makroregioninis bendradarbiavimas, siekiant išspręsti bendrus iššūkius, kylančius dėl demografinių pokyčių;

14.

ragina regionus naudoti struktūrinių fondų lėšas siekiant padėti rasti atsaką į demografinius iššūkius ir gerinti galimybes gauti socialinių ir administracinių paslaugų, įskaitant ir mažuose bei atokiuose miesteliuose ir kaimuose, taip pat skatinant specifinį kiekvieno regiono potencialą ir stiprinant veiksnius, dėl kurių žmonės nori pasilikti;

15.

ragina Komisiją nustatyti lankstesnes sąlygas, kurios paskatintų ERPF ir ESF teikti bendrą finansavimą integruoto miestų vystymosi planams ar strategijoms kurti bei įgyvendinti;

16.

mano, kad norint išvengti emigracijos būtina plėtoti miestus, geriau pritaikytus vaikiams ir šeimoms, taip pat neįgalių ir riboto judrumo asmenų poreikiams; mano, vienas iš taip pritaikytų miestų bruožų turėtų būti tai, kad, pagal galimybes, juose atstumai tarp darbo, gyvenamosios ir poilsio vietų nebūtų pernelyg ilgi; ragina regionus užtikrinti, kad planuojant miestus būtų tinkamai paskirstyti gyvenamieji ir komerciniai rajonai bei žalieji plotai, vykdoma proporcinga ir harmoninga jų plėtra, taip pat kad būtų pagerintas susisiekimas su priemiesčių rajonais, kurie pagal planą turėtų tapti gyvenamaisiais rajonais; taip pat ragina toliau vystyti nuotolinio darbo galimybes;

17.

pažymi, kad visų pirma maži miestai emigraciniuose regionuose atlieka svarbią paslaugų centro funkciją; ragina būsimoje struktūrinių fondų veikloje labiau atsižvelgti į šią esminę funkciją, ypač Europos žemės ūkio fondą kaimo plėtrai geriau koordinuojant su Europos regioninės plėtros fondu ir Europos socialiniu fondu; atkreipia dėmesį, kad kaimo gyventojų skaičiaus mažėjimas neigiamai veikia miestų vietoves ir kad ekonomiškai ir socialiai gyvybingos kaimo vietovės yra viešoji gėrybė, ir tai reikėtų pripažinti skiriant tinkamus išteklius kaimo plėtros programai; ragina valstybes nares, regionus ir savivaldybes sukurti platų ir veikiantį paslaugų visų amžiaus grupių piliečiams tinklą, kad būtų galima užkirsti kelią jų išvykimui iš kaimo vietovių ir kaimo vietovių gyventojų skaičiaus mažėjimui;

18.

atkreipia dėmesį į tai, kad Europos regioninės plėtros fondo lėšos taip pat gali būti panaudojamos siekiant išvengti socialinės vyresnio amžiaus žmonių atskirties, pvz., sukuriant vyresnio amžiaus žmonėms skirtą infrastruktūrą ir paslaugas ir užtikrinant, kad jos būtų visiems prieinamos;

19.

mano, kad regionuose, kuriuose gyventojų skaičius mažėja, reikėtų teikti finansinę paramą strateginiams prisitaikymo planams; mano, kad miestų ir regionų planavimo srityje reikia labiau atsižvelgti į infrastruktūros naudojimo paskirties pokyčius, taip pat ir atnaujinant bei pertvarkant miestų centrus, ir šiuo požiūriu taip pat svarbu bendradarbiauti su privačiais partneriais; nurodo, kad formuojant miestų politiką pirmenybę reikia skirti pagyvenusiems žmonėms patogių miestų plėtrai; ragina pripažinti ir plėtoti turistinį miestų potencialą ir kultūros paveldo tikslus, kaip priemonę vietoves, kurioms gresia netekti gyventojų, padaryti patrauklias naujiems gyventojams;

20.

ragina regionus sukurti naujoviškas viešojo artimojo susisiekimo transporto sistemos koncepcijas atsižvelgiant, be viso kito, į mažėjantį keleivių skaičių, ypač kaimo vietovėse; ragina Komisiją tokius projektus remti finansiškai;

21.

pritaria tam, kad būtų teikiama pirmenybė Europos regioninės plėtros fondo lėšų panaudojimui siekiant teikti paskolas su mažomis palūkanomis vyresnio amžiaus žmonėms pritaikytų būstų statybai remti; siūlo sudaryti galimybę nustatytomis sąlygomis skirti lėšų gyvenamųjų patalpų kompleksams, kuriuose teikiamos priežiūros ir slaugos paslaugos, arba kelių kartų namams statyti, kad būtų galima išvengti senų žmonių izoliacijos ir išnaudoti jų kūrybinį potencialą, siekiant užtikrinti geresnę gyvenimo kokybę senėjančioje visuomenėje;

22.

ragina valstybes nares pagal visų, ypač šeimų ir vaikų, reikmes pritaikyti socialines ir sveikatos apsaugos paslaugas ir skirti lėšų, kad vyresniems žmonėms, nepriklausomai nuo jų pajamų, amžiaus ir socialinio statuso, būtų galima toliau užtikrinti priežiūrą ir slaugą namuose ir sveikatos priežiūros paslaugų pasiskirstymą visoje teritorijoje, siekiant užkirsti kelią gyventojų skaičiaus mažėjimui kaimo vietovėse ir periferiniuose regionuose;

23.

mano, kad viešosios investicijos į sveikatos apsaugos ir priežiūros sistemas svarbios siekiant užtikrinti socialinę sanglaudą Europoje; ragina valstybes nares užtikrinti, kad ir kaimo vietovėse būtų teikiamos geros sveikatos priežiūros paslaugos, pvz., naudojant mobiliąsias regionines medicininės priežiūros klinikas ir sveikatos priežiūros paslaugas, taip sudarant sąlygas įveikti medicinos paslaugų trūkumą, o pasienio regionuose stiprinant klinikų ir suinteresuotųjų subjektų tarpvalstybinį bendradarbiavimą ir išnagrinėjant galimybę panaudoti struktūrinių fondų lėšas siekiant remti papildomas priemones nuotolinės medicinos ir priežiūros srityje bei skatinti vyresnio amžiaus žmones gyventi aktyviau; ragina Komisiją rasti naujoviškų būdų šioms priemonėms finansiškai remti;

24.

perspėja dėl specifinių regionams būdingų problemų, darančių poveikį teikiant visuotinės svarbos paslaugas, ir ypač dėl kvalifikuotų slaugytojų trūkumo tam tikruose regionuose; mano, kad šie regionai turėtų parengti specialų regiono lygmens atsaką, susijusį su paslaugų teikimo poreikiais ir sunkumais, ir panaudoti Europos socialinio fondo lėšas slaugytojų mokymui, kad būtų užtikrintos aukštos kokybės slaugos paslaugos ir būtų kuriamos naujos darbo vietos, taip pat vykdant bedarbių perkvalifikavimo programas; pažymi, kad tai yra tiesioginis indėlis siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslo sukurti daugiau darbo vietų;

25.

pabrėžia, kad svarbu sudaryti sąlygas profesinio, šeimos ir privataus gyvenimo derinimui ir, pvz., kai įmanoma, visą dieną teikti kokybiškas visiems prieinamas ir patikimas visų amžiaus grupių vaikų priežiūros paslaugas, įskaitant ikimokyklinio ugdymo priemones ir galimybes, kad būtų galima išvengti gyventojų skaičiaus mažėjimo; taip pat pripažįsta vertingą giminaičių ir artimųjų vaidmenį rūpinantis vaikais;

26.

mano, kad svarbu turėti pakankamai įperkamos gyvenamosios erdvės šeimoms, kad būtų galima veiksmingiau derinti šeimą ir karjerą, nes remiant jaunas šeimas gali būti padidintas gimstamumas valstybėse narėse;

27.

pabrėžia, kad dėl migracijos gali kilti tam tikrų integracijos problemų;

28.

pažymi, kad kvalifikuotos darbo jėgos migracija iš naujųjų valstybių narių į senąsias yra viena didžiausių naujųjų valstybių narių demografinių problemų ir turi neigiamos įtakos šių šalių gyventojų amžiaus struktūrai; tai pat pabrėžia, kad migracija susijusi su sveikatos priežiūros specialistais, todėl kelia pavojų regionų, ypač mažiau išsivysčiusių, sveikatos priežiūros sistemos tvarumui;

29.

vis dėlto pripažįsta, kad migracija, ypač regionams, iš kurių emigruojama, suteikia galimybę sumažinti neigiamą demografinių pokyčių poveikį, ir todėl ragina valstybes nares pripažinti migrantų integraciją kaip strategiškai svarbią politikos priemonę;

30.

ragina valstybes nares susitarti dėl bendros teisėtos migracijos strategijos, be kita ko, ir dėl to, kad Europa, ypač tam tikrose srityse, dėl demografinių priežasčių yra priklausoma nuo kvalifikuotos darbo jėgos (ir tarp valstybių narių, ir iš ES nepriklausančių šalių, ypač Sąjungos pasienio šalių) migracijos; mano, kad valstybės narės turi siekti išlaikyti kvalifikuotą darbo jėgą, kad prisidėtų prie harmoningos regionų plėtros ir mažintų demografinių pokyčių pasekmes;

31.

siūlo daugiau lėšų skirti imigrantų integracijai, kad būtų panaikinta išankstinė neigiama nuomonė, ir šiuo tikslu remti mokymą ir bendrus renginius siekiant skatinti mainus;

32.

ragina Komisiją taip pritaikyti Europos socialinį fondą, kad atsižvelgiant į visus žmogaus gyvenimo tarpsnius būtų geriau panaudojamos profesinės ir savanoriškos veiklos teikiamos galimybės siekiant įveikti demografinių pokyčių keliamus iššūkius; atkreipia dėmesį į tai, kad vyresnio amžiaus žmonių patirtį ir sukauptas žinias reikėtų panaudoti, pvz., įgyvendinant mokymo projektus, kad kartos galėtų lengviau keistis žiniomis ir informacija, ir kad šiuo tikslu reikia rasti tinkamus sprendimus; mano, kad kartų bendravimas teikia galimybių, kurias reikėtų išnaudoti;

33.

laikosi nuomonės, kad regionai turėtų aktyviai panaudoti Europos socialinio fondo lėšas siekdami kovoti su jaunų žmonių nedarbu, kad užtikrintų jų socialinę integraciją ir suteiktų jiems galimybę užsiimti tinkama profesija; pažymi, kad to galima pasiekti, pvz., remiant mokymo priemones ir jaunimo verslumą;

34.

mano, kad ir toliau turi būti skatinama stengtis didinti moterų užimtumo rodiklius; taigi ragina didesniam moterų skaičiui suteikti galimybę rasti kvalifikuotą darbą ir dalyvauti mokymosi visą gyvenimą programose, o įgyjama kvalifikacija turi atitikti darbo rinkos poreikius; rekomenduoja valstybėms narėms kurti sistemas siekiant skatinti darbuotojus dalyvauti specialiuose projektuose, kurių tikslas – padėti jiems suderinti profesinį ir šeiminį gyvenimą;

35.

pabrėžia, kad norint sukurti naujų įsidarbinimo galimybių visoms kartoms su demografiniais sunkumais susiduriančiuose Europos regionuose, būtina sukurti konkurencingam ir novatoriškam privačiajam sektoriui palankią aplinką;

36.

mano, kad reikėtų statistiškai įvertinti demografinius pokyčius regionuose; ragina Komisiją pateikti pasiūlymų siekiant užtikrinti, jog vietos, regioninės ir nacionalinės duomenų apie demografinius pokyčius bazės būtų palyginamos, kad būtų galima Europos lygmeniu įvertinti duomenis ir skatinti valstybių, regionų ir vietos valdžios institucijų keitimąsi geriausia patirtimi;

37.

ragina Komisiją patobulinti vadinamąjį demografinio pažeidžiamumo rodiklį ir apskaičiuoti jį kas penkerius metus, kad būtų galima nustatyti, kurie Europos regionai itin pažeidžiami vykstant demografiniams pokyčiams; ragina Komisiją sukurti bandomąsias procedūras, siekiant nustatyti, kokia praktika veiksminga pažeidžiamiausiuose regionuose;

38.

ragina valstybes nares ir regionų bei vietos valdžios institucijas sustiprinti bendradarbiavimą su vietos ir regioniniais veikėjais su demografiniais pokyčiais susijusiais klausimais; mano, kad pasienio regionuose toks bendradarbiavimas turėtų būti susijęs su tarpvalstybinių iniciatyvų poreikiais ir galimybėmis; rekomenduoja kurti šios srities mokymo programas, kad būtų pasiekta didesnio supratimo ir informuotumo apie šias problemas; ragina regionus keistis geriausia patirtimi, susijusia problemomis, kurios susijusios su senėjimu;

39.

siūlo Komisijai vykdant teritorinį bendradarbiavimą skatinti steigti ES masto tinklus, kuriuose regionų ir vietos valdžios institucijos bei pilietinės visuomenės veikėjai galėtų vienas iš kito mokytis, kaip spręsti dėl demografinių pokyčių kylančias problemas;

40.

prašo Komisijos rasti sprendimą, kaip būtų galima iš naujo tinkamai suformuluoti idėją dėl ERASMUS programos išrinktiems vietos ir regioninės valdžios atstovams, ir išsamiau paaiškinti savo idėją dėl vasaros arba žiemos universitetų, kad Europos regionų atstovai galėtų keistis gerąja patirtimi ir galimais demografinių klausimų sprendimais;

41.

ragina Komisiją kaupti informaciją apie geriausią praktiką, ją analizuoti ir pateikti valstybėms narėms ir regionams, kad ši patirtis galėtų būti panaudota kaip pavyzdys formuojant kovos su demografinėmis problemomis politiką;

42.

ragina valstybes nares ir regionus keistis patirtimi, geriausia praktika ir naujais metodais, skirtais išvengti neigiamų demografinių pokyčių padarinių.

43.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

31.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 153/15

—

atsižvelgdamas į 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (1),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. vasario 19 d. savo rezoliuciją dėl Europos profesinio pažymėjimo paslaugų teikėjams rengimo (2),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. sausio 19 d. Teismo sprendimą byloje C-330/03 Colegio de Ingenieros de Caminos, Canales y Puertos (2006 m. Rinkinys),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. ES pilietybės ataskaitą „Kliūčių ES piliečių teisėms šalinimas“ (COM(2010)0603),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. kovo mėn. viešas Komisijos konsultacijas dėl Direktyvos 2005/36/EB,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

—

atsižvelgdamas į profesoriaus Mario Monti 2010 m. gegužės 9 d. pranešimą „Nauja bendrosios rinkos strategija“,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 26 d. su nacionaliniais parlamentais surengtus klausymus dėl Direktyvos 2005/36/EB perkėlimo ir taikymo,

—

atsižvelgdamas į savo užsakytą tyrimą dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (PE 447.514),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 27 d. Komisijos komunikatą „Kuriamas Bendrosios rinkos aktas. Siekiant labai konkurencingos socialinės rinkos ekonomikos“ (COM(2010)0608),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. SOLVIT pateiktą SOLVIT tinklo 2010 m. raidos ir veiklos ataskaitą,

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. balandžio 6 d. rezoliuciją dėl bendrosios rinkos Europos gyventojams (3),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. balandžio 13 d. Komisijos komunikatą „Bendrosios rinkos aktas. Dvylika svertų augimui skatinti ir pasitikėjimui stiprinti. „Bendros pastangos skatinti naująjį augimą“ “ (COM(2011)0206),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. birželio 22 d. Komisijos žaliąją knygą dėl Profesinių kvalifikacijų direktyvos atnaujinimo (COM(2011)0367),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. liepos 5 d. Komisijos darbo dokumentą dėl viešųjų konsultacijų dėl Profesinių kvalifikacijų direktyvos atnaujinimo metu gautų atsakymų santraukos (4),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. liepos 5 d. Komisijos darbo dokumentą dėl Profesinių kvalifikacijų direktyvos įvertinimo (5),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį ir 119 straipsnio 2 dalį,

—

atsižvelgdamas į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pranešimą ir Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto bei Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomones (A7–0373/2011),

A.

kadangi dėl besikeičiančios demografinės padėties specialistų judumas Europos Sąjungoje bus vis svarbesnis;

B.

kadangi dėl darbo rinkose vykstančių pokyčių reikia, kad profesinių kvalifikacijų pripažinimo taisyklės būtų skaidresnės, paprastesnės ir lankstesnės,

C.

kadangi specialistų judumas yra svarbiausias veiksnys siekiant ekonomikos vystymosi ir tvarios ekonomikos atgaivinimo;

D.

kadangi, remiantis Europos profesinio mokymo plėtros centro (Cedefop) išvadomis, manoma, kad aukštos kvalifikacijos darbuotojų paklausa Europos Sąjungoje nuo dabar iki 2020 m. augs ir bus sukurta daugiau kaip 16 mln. darbo vietų;

E.

kadangi teisė gauti darbo vietą arba teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje yra Sutartyse numatyta pagrindinė teisė ir konkretus pavyzdys, kokios naudos piliečiai gali gauti iš bendrosios rinkos;

F.

kadangi laisvą asmenų judėjimą ES ir teisę į nuopelnų ir profesinių įgūdžių pripažinimą galima užtikrinti tik kiek įmanoma labiau sumažinus šiuo metu egzistuojančias nematomas kliūtis ir panaikinus kai kurias nacionalines taisykles, kurios šiuo metu neproporcingai trukdo pasinaudoti teise į kvalifikuoto darbo vietas;

G.

kadangi tinkamiausios profesinių kvalifikacijų pripažinimo sistemos sukūrimas yra pagrindinė sąlyga siekiant sudaryti galimybes visiems asmenims pasinaudoti visais laisvo judėjimo privalumais;

H.

kadangi Bendrosios rinkos akte pabrėžiama, jog profesinių kvalifikacijų pripažinimo sistemos modernizavimas būtinas norint paskatinti ekonomikos augimą ir sustiprinti specialistų ir visuomenės pasitikėjimą;

I.

kadangi viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl esama sunkumų pripažįstant mokslinius vardus ir profesinę kvalifikaciją, yra nepasitikėjimas kilmės šalies akreditavimo ir mokslinio laipsnio suteikimo kriterijais, būtina skubiai diegti automatinio pripažinimo priemones pašalinant formalias nacionalines pripažinimo kliūtis ir atsisakant išankstinės neigiamos nuomonės;

J.

kadangi taikant šią direktyvą nuo 2007 m. buvo priimta maždaug 100 000 sprendimų dėl pripažinimo, suteikiant judumo galimybę 85 000 specialistų (6);

K.

kadangi iš reglamentuojamų profesijų atstovų ES mobiliausi yra sveikatos priežiūros specialistai ir kadangi 2007–2010 m. pripažintos maždaug 57 200 gydytojų, slaugytojų, stomatologų, farmacininkų, akušerių ir veterinarijos gydytojų profesinės kvalifikacijos;

L.

kadangi vis dar egzistuoja atotrūkis tarp piliečių lūkesčių ir realybės, nes daugiau nei 16 proc. SOLVIT tinkle 2010 m. nagrinėtų atvejų susiję su profesinės kvalifikacijos pripažinimu (7);

M.

kadangi sunku nustatyti, kuri institucija atsakinga už profesinių kvalifikacijų pripažinimą, nes su pripažinimu susijusios procedūros sudėtingos;

N.

kadangi direktyvoje dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo reikalaujama, kad gydymo valstybės narės užtikrintų, jog kitų valstybių narių valdžios institucijos galėtų gauti informaciją apie gydymo valstybės narės teritorijoje įsisteigusių ir į nacionalinį ar vietos registrą įtrauktų teisę vykdyti veiklą turinčių sveikatos specialistų sąrašu, keičiantis informacija Vidaus rinkos informacinėje sistemoje;

O.

kadangi 2010 m. tinklo SOLVIT bylų, susijusių su profesine kvalifikacija, skaičius siekė 220, ir daugiau nei du trečdaliai šių bylų buvo pradėta nagrinėti tik keturiose valstybėse narėse;

P.

kadangi Direktyvoje 2005/36/EB sujungiamos taisyklės, kurios buvo išdėstytos 15-oje ankstesnių direktyvų, priimtų nuo 1960-ųjų metų ir vėliau;

Q.

kadangi ne visos valstybės narės laiku perkėlė Direktyvą 2005/36/EB, o visiškai ją įgyvendino tik praėjus trejiems metams nuo pradinio galutinio termino;

R.

kadangi tinkamai taikant šią direktyvą būtų galima pagerinti bendrosios rinkos žmoniškąjį aspektą;

S.

kadangi pradėjus naudoti Europos profesinį pažymėjimą profesinių kvalifikacijų pripažinimo procedūra galėtų tapti paprastesnė ir spartesnė;

1.

mano, kad vis didesnis laisvas aukštą kvalifikaciją turinčių asmenų ir darbuotojų judėjimas yra vienas didžiausių Europos bendradarbiavimo ir konkurencingos vidaus rinkos pranašumų, labai svarbus visos ES ekonomikos vystymosi veiksnys ir visų ES piliečių teisė; tvirtai įsitikinęs, kad reikėtų skatinti darbuotojų, kurie yra ES piliečiai, judumą ir panaikinti netiesiogines kliūtis, su sąlyga, kad būtų išlaikoma judumo ir profesinių kvalifikacijų kokybės pusiausvyra;

2.

skatina visas iniciatyvas, kuriomis siekiama sudaryti palankesnes sąlygas tarpvalstybiniam judumui, kaip priemonei siekiant skatinti veiksmingą darbo rinkos veikimą ir ES ekonomikos augimą bei konkurencingumą; pripažįsta, kad reikia atnaujinti Direktyvą 2005/36/EB siekiant užtikrinti aiškų ir tvirtą teisinį pagrindą;

3.

ragina Komisiją ir valstybes nares toliau skatinti specialistų judumą; tvirtina, kad kelia susirūpinimą palyginti nedidelis judžių specialistų skaičius, ir siūlo parengti strategijas šiai problemai spręsti; atkreipia dėmesį į naujausio Eurobarometro tyrimo rezultatus, kuriais remiantis daugiau nei 50 proc. jaunų žmonių Europoje yra pasirengę arba nori dirbti užsienyje (8);

4.

ragina valstybes nares skatinti savo piliečius ir specialistus pasinaudoti šios direktyvos teikiamais privalumais;

5.

mano, kad suinteresuotųjų subjektų dialogas siekiant reguliariai atnaujinti pirminio profesinio rengimo, patirties pripažinimo ir nuolatinio kvalifikacijos kėlimo reikalavimus labai svarbus norint suderinti mokymą; be to, mano, kad 28-osios taisyklės taikymas nacionalinėse sistemose nėra priemonė, kuri padėtų aiškiai ir patenkinamai išspręsti mokymo skirtumų klausimą;

6.

nurodo, kad dalinės prieigos principą didžioji dauguma Komisijos viešosiose konsultacijose dalyvavusių respondentų laiko nepageidaujamu, nes praktiškai jį sunku stebėti ir jis turėtų būti geriau išaiškintas; vis dėlto pažymi, kad dalinės prieigos principas galėtų būti naudingas, tačiau tik kalbant apie tas profesijas, kurių užduotis galima aiškiai atskirti; ragina nuodugniai įvertinti šį principą ir jį taikyti atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, tačiau netaikyti jo toms reglamentuojamoms profesijoms, kurios susiję su sveikata ir sauga;

7.

džiaugiasi automatinio pripažinimo procedūros sėkme; vis dėlto pabrėžia, kad pripažinimo procesas naudojant bendrąją pripažinimo sistemą, paremtą profesine patirtimi, yra itin sudėtingas – tam reikia daug laiko tiek kompetentingoms institucijoms, tiek ir tam tikrų profesijų asmenims;

8.

pabrėždamas išankstinio pranešimo tvarkos svarbą, pažymi, kad 2011 m. Komisijos viešose konsultacijose buvo iškelta daug susirūpinimą keliančių klausimų, ir kad laikino specialistų judumo gerinimo priemonės turėtų būti pagrindinis būsimos Profesinių kvalifikacijų pripažinimo direktyvos peržiūros elementas; ragina detaliau paaiškinti laikino ir atsitiktinio paslaugų teikimo koncepciją, atsižvelgiant į tai, kad būtų neįmanoma parengti vieną visas profesijas apimančią apibrėžtį ir kad tai pažeistų subsidiarumo principą;

9.

teigia, kad kompetentingos institucijos susiduria su sunkumais taikydamos dabartinę išankstinio pranešimo tvarką, nes vertinant laikiną ir atsitiktinį paslaugos pobūdį nesilaikoma nuoseklus požiūrio ir yra itin sunku kontroliuoti paslaugų teikėjų veiklą vietoje; ragina Komisiją įvertinti direktyvos 7 straipsnyje išdėstytas dabartines nuostatas ir išsamiau paaiškinti esamą teismų praktiką, ypač atsižvelgiant į profesijas, kurios susiję su visuomenės sveikata ir sauga; ragina Komisiją pateikti savo išvadas Europos Parlamentui;

10.

pabrėžia, kad didžioji dauguma suinteresuotųjų subjektų laiko esminėmis direktyvos 7 straipsnio 4 dalies nuostatas, kuriomis remiantis valstybėms narėms leidžiama iš anksto patikrinti profesinę kvalifikaciją, kai profesija susijusi su sveikatos apsauga ir sauga ir kai jos atžvilgiu netaikomas automatinis pripažinimas; vis dėlto teigia, kad siekiant padidinti skaidrumą valstybės narės turėtų paaiškinti, kurias profesijas jos laiko susijusiomis su sveikatos apsauga ir sauga;

11.

pritaria Komisijai, kad sąvoka „reglamentuojamas mokymas“ yra per siaura ir tai gali daryti neigiamą poveikį laikinam specialistų judumui; mano, kad sąvoka turėtų apimti bet kokį rengimą, skirtą tam tikrai profesijai kilmės valstybėje narėje įgyti;

12.

ragina Komisiją aiškiai nustatyti, kad laikino judumo deklaracija iš esmės turėtų galioti visoje valstybės narės teritorijoje ir ištirti, ar reikia deklaraciją rengti kasmet;

13.

ragina 7 straipsnyje nustatyto išankstinio pranešimo reikalavimo netaikyti paslaugų teikėjams, kurie savo paslaugas teikia tik vartotojams, kuriuos jie lydi į kitą valstybę narę, ir kurie neturi jokio ryšio su vietiniais vartotojais priimančiojoje valstybėje narėje (pvz., kelionių vadovai, treneriai, sportininkus lydintys medicinos darbuotojai); mano, kad nereikėtų taikyti šio reikalavimo ir visoms kitoms paslaugoms, kurios nesusijusios su visuomenės sveikata ir sauga;

14.

ragina Komisiją koordinuoti įvairius šiuo metu prieinamus informacijos apie profesinių kvalifikacijų pripažinimą šaltinius, įskaitant nacionalinius informacijos centrus ir profesines organizacijas, ir sujungti juos su portalu „Jūsų Europa“, kuriame nurodomi pagal Paslaugų direktyvą įsteigti bendri informaciniai punktai, kuriais šiuo metu galima naudotis; tvirtina, kad taip specialistams bus suteikta galimybė savo gimtąja kalba naudotis vieša sąsaja, kurią naudodami jie galės įkelti dokumentus, susipažinti su savo profesiniu pažymėjimu ir jį išsispausdinti, gauti aktualią informaciją apie pripažinimo procesą, administracinę informaciją apie kompetentingas institucijas, profesines organizacijas ir duokumentus, kuriuos reikia pateikti;

15.

tvirtina, kad tiek nacionaliniu, tiek ir valstybių narių lygmeniu būtina pagerinti kompetentingų valdžios institucijų ir nacionalinių informacijos centrų dialogą, keitimąsi informacija dėl konkrečių profesijų ir bendradarbiavimą; ragina Komisiją remti judžiausioms profesijoms skirtus kompetentingų valdžios institucijų ir profesinių organizacijų tinklus siekiant keistis bendra informacija apie nacionalines procedūras ir mokymo reikalavimus, dalytis geriausia patirtimi ir tirti glaudesnio bendradarbiavimo, pvz., bendrų platformų kūrimo, galimybes; mano, kad viešosios institucijos ir socialiniai partneriai turi dalyvauti struktūriniame dialoge apie tai, kaip pagerinti profesinę jaunimo integraciją;

16.

ragina valstybes nares gerinti viešųjų institucijų veiklos veiksmingumą teikiant informaciją tiek apie darbuotojų teises, tiek apie profesinės kvalifikacijos pripažinimo procedūras, kad būtų sumažinta atgrasančio biurokratizmo, trukdančio skatinti judumą;

17.

taigi ragina valstybes nares pasinaudoti moderniomis ryšių technologijomis, įskaitant duomenų bazes ir registracijos internetu procedūras, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi bendrojoje pripažinimo sistemoje numatytų terminų ir ypač pagerinta prieiga prie informacijos ir žinios apie procedūras;

18.

ragina įpareigoti kompetentingas valdžios institucijas teikti naujausią kontaktinę informaciją visoms kitoms kompetentingoms atitinkamas profesijas atstovaujančioms institucijoms;

19.

ragina Komisiją parengti rekomendacijas dėl laikotarpio, per kurį konkretus asmuo, pateikęs visus reikiamus dokumentus, galėtų tikėtis gauti kompetentingos valdžios institucijos sprendimą; jei, naudojant Vidaus rinkos informacinę sistemą, šis laikotarpis sutrumpėtų ir procedūros būtų optimizuotos, judumui būtų sudarytos palankesnės sąlygos; ragina valstybes nares skirti šiai sričiai pakankamai išteklių, kad būtų užtikrintas profesinės kvalifikacijos pripažinimas per pagrįstą laikotarpį;

20.

ragina valstybes nares, kompetentingas valdžios institucijas ir Komisiją užtikrinti didesnį skaidrumą, kad prašymą teikiantis arba neigiamą atsakymą gavęs asmuo gautų išsamų atsakymą, kodėl nebuvo pripažintas jo diplomas ar profesinė kvalifikacija;

21.

teigia, kad dabartinė pranešimo apie naujus diplomus tvarka yra pernelyg sudėtinga; ragina Komisiją palengvinti pranešimo apie naujus diplomus tvarką ir laiku atnaujinti direktyvos V priedą;

22.

ragina valstybes nares, kompetentingas institucijas ir Komisiją užtikrinti, kad diplomai ir sertifikatai būtų pripažįstami lygiai taip pat, kaip pripažįstama profesinė kvalifikacija, siekiant sukurti tikrą Europos ir tarptautinio lygio bendrąją rinką ir vengiant reguliuoti tai, kas jau reguliuojama;

23.

pabrėžia, kad kompensavimo priemonės, kurias taikant kompetentingoms institucijoms leidžiama vykdyti kvalifikacinį egzaminą arba taikyti iki trejų metų trukmės adaptacijos laikotarpį ir kurios nepaprastai svarbios norint užtikrinti vartotojų ir pacientų saugumą, turi būti peržiūrėtos siekiant įvertinti, ar jos tinka esamoms problemoms spręsti; ragina geriau paaiškinti Elgesio kodeksą ir jį įvertinti siekiant padėti kompetentingoms valdžios institucijoms;

24.

ragina konsultuojantis su kompetentingomis institucijomis, profesinėmis organizacijomis, valstybėmis narėmis ir Europos Parlamentu parengti neprivalomas ES kompensavimo priemonių taikymo gaires;

25.

pabrėžia, kad valdžios institucijoms itin sudėtinga pagal 11 straipsnį patikrinti kvalifikacijos lygį, tam reikia daug išteklių, be to, tai sunkiai suprantama piliečiams; atkreipia dėmesį į tai, kad penki kvalifikacijų lygiai pagal 11 straipsnį dažnai painiojami su aštuoniais kvalifikacijų lygiais pagal Europos kvalifikacijų sandarą; pritaria Komisijos nuomonei, kad išbraukus 11 straipsnį ir II bei III priedus kompetentingos valdžios institucijos, norėdamos nuspręsti, ar reikia taikyti kompensavimo priemones, turėtų nustatyti ne paraiškos teikėjo tinkamumą pagal iš anksto apibrėžtus kvalifikacijų lygius, o tai, ar yra esminių mokymo skirtumų; taigi pažymi, kad išbraukus kvalifikacijos lygius, įskaitant II ir III priedus, pripažinimo procedūra taptų daug paprastesnė;

26.

pabrėžia, kad skirtingų valstybių narių švietimo ir mokymo sistemos vis dar labai skiriasi; taigi mano, kad prie minimalios mokymo trukmės, kurios reikia rengiantis tam tikroms profesijoms, taip pat reikėtų priskaičiuoti įprastus mokymosi profesinėse mokyklose pagal pakaitinio mokymo sistemas laikotarpius;

27.

ragina valstybes nares ir kompetentingas valdžios institucijas padedant Europos Komisijai pradėti Europos kompetencijų, kvalifikacijų ir profesijų klasifikacijos tyrimus siekiant išnagrinėti, ar įvairiose valstybėse narėse naudojami oficialūs kvalifikacijų ir profesijų pavadinimai atitinka tas pačias kompetencijas ir kvalifikacijas, ir norint sukurti Europos lygio analizės priemonę;

28.

mano, kad siekiant užtikrinti veiksmingesnį direktyvos įgyvendinimą turėtų būti labiau platinamas Elgesio kodeksas, nes tai skatins vieningiau aiškinti direktyvos nuostatas;

29.

ragina Komisiją vėl padėti naudoti valstybių narių, kompetentingų valdžios institucijų ir profesinių organizacijų dialogo skatinimo priemones, kad kuo reguliariau ir remiantis mokslo ir technikos pasiekimais būtų atnaujinami būtini rengimo sektorinėms profesijoms reikalavimai, siekiant neatsilikti nuo dabartinės profesinės praktikos, atnaujinti dabartinę profesine patirtimi paremtą ekonominės veiklos rūšių klasifikaciją ir sukurti paprastą nuolatinio būtiniausių rengimo reikalavimų atnaujinimo mechanizmą; atsižvelgdamas į būsimus Bolonijos ir Kopenhagos procesų pokyčius, ragina Komisiją įvertinti kompetencija grindžiamo požiūrio taikymą apibrėžiant būtiniausius rengimo reikalavimus ne tik trukmės, bet ir mokymosi rezultatų požiūriu;

30.

ragina Komisiją neskaidyti automatinio pripažinimo proceso, kaip siūloma Žaliojoje knygoje, ir užtikrinti, kad Parlamentas galėtų vykdyti tinkamą priežiūrą priimant esminius direktyvos pakeitimus;

31.

palankiai vertina pastarojo meto reformas, kurios vykdomos kaip Bolonijos proceso dalis, taip pat šio proceso naudą, susijusią su Europos studentų judumo ir įsidarbinimo galimybių užtikrinimu; ragina Europos Komisiją padėti valstybėms narėms padaryti Europos kreditų perkėlimo sistemą (ECTS) skaidresnę ir palyginamesnę, kad ECTS taptų pagrindine priemone, padedančia sudaryti geresnes galimybes abipusiam kvalifikacijų pripažinimui ir judumui;

32.

ragina Komisiją nustatant minimalius mokymo reikalavimus atsižvelgti į standartizuotų mokymosi rezultatų ir klinikinių kompetencijų svarbą;

33.

ragina Komisiją ištirti galimybę ateityje dar labiau išplėsti automatinio pripažinimo taikymo sritį;

34.

prašo išsamiau paaiškinti pasiūlymą dėl bendrojo lavinimo trukmės ilginimo, kaip būtinos sąlygos priimant į slaugytojų ir akušerių mokymo įstaiga;

35.

prašo išsamiau išaiškinti pasiūlymą išbraukti Profesinių kvalifikacijų direktyvos 21 straipsnio 4 dalį;

36.

ragina valstybes nares atlikti būtiniausių profesinio mokymo reikalavimų palyginimą ir reguliariai vykdyti tarpusavio mainus, taip pat ir kompetentingų valdžios institucijų mainus, siekiant suvienodinti būtiniausius profesinio mokymo reikalavimus;

37.

atkreipia dėmesį į tai, jog Direktyvos 2005/36/EB įgyvendinimo vertinime reikalaujama sudaryti pažymėjimų ar bet kokių kitų formalios kvalifikacijos įrodymų, pripažįstamų vienoje ar daugiau valstybių narių, bet tuo pat metu nepripažįstamų kitose valstybėse narėse, sąrašą; į šį sąrašą turėtų būti įtraukti atvejai, kai kitoje valstybėje narėje, kuri nėra jų kilmės šalis, piliečiams suteiktas mokslinis laipsnis nepripažįstamas jų valstybėje narėje, jiems į ją grįžus;

38.

pabrėžia, kad Europos Sąjungoje yra daug reglamentuojamų profesijų ir ragina valstybes nares persvarstyti kai kurių profesijų klasifikavimo pagrįstumą siekiant įvertinti, ar oficialūs kvalifikacijų ir profesijų pavadinimai atitinka tas pačias kompetencijas ir kvalifikacijas visose valstybėse narėse; mano, kad sumažinus bendrą reglamentuojamų profesijų ES skaičių būtų paskatintas judumas; tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad tokia klasifikacija gali būti pagrįsta atsižvelgiant į vartotojų apsaugą, ypač medicinos, teisės ar technikos sričių profesijų atvejais;

39.

teigia, kad veiksmingiausiai sudaryti sąlygas laisvam specialistų judėjimui būtų galima sumažinant reglamentuojamų profesijų skaičių ES; ragina Komisiją į persvarstomą direktyvą įtraukti mechanizmą, kurį taikydamos valstybės narės galėtų patikrinti savo teisės aktus, išskyrus tuos, kurie susiję su sveikatos priežiūros profesijomis, ir juos panaikinti, jei jie nėra proporcingi;

40.

tvirtina, kad svarbiausias šios direktyvos persvarstymo tikslas – užtikrinti vartotojų ir pacientų saugą, ir kad šios direktyvos sėkmė labai priklauso nuo to, ar bus užtikrintas tiek judumas, tiek sauga; atkreipia dėmesį į ypatingą sveikatos priežiūros profesionalų statusą;

41.

pabrėžia, kad buvo pastebėta rimtų problemų, kilusių dėl specialistų, kurie tęsė savo veiklą ES, nors leidimas užsiimti profesine veikla buvo sustabdytas arba atimtas;

42.

ragina pagal Vidaus rinkos informacinę sistemą toms profesijoms, kurios nepatenka į Paslaugų direktyvos taikymo apimtį, sukurti aktyvų įspėjimo mechanizmą, kuriuo vadovaujantis būtų privaloma perspėti visas valstybes nares, kai imtasi reguliavimo priemonės siekiant, kad sveikatos priežiūros specialistas nebūtų registruotas arba neturėtų teisės teikti paslaugas, su sąlyga, kad naudojant šią įspėjimo sistemą nebus teikiama jokia kita informacija, laikomasi nekaltumo prezumpcijos principo ir galiojančių asmens duomenų apsaugos taisyklių;

43.

atkreipia dėmesį į tai, kad visuomenei ir pacientams reikalingos geresnės garantijos, jog pripažinti sveikatos priežiūros specialistai tinkamai atnaujina savo įgūdžius ir žinias;

44.

atkreipia dėmesį į suinteresuotųjų šalių raginimą daugiau dėmesio skirti nuolatiniam kvalifikacijos kėlimui, įskaitant (visą gyvenimą vykdomą) formalųjį, neformalųjį mokymąsi ir savišvietą, ir būtinybei jį įvertinti; nurodo, kad dėl pasaulinės konkurencijos ir žinių ekonomikos kūrimo iškyla naujų su įgūdžių vystymu ir švietimu susijusių uždavinių; taigi ragina Komisiją ištirti visų mokymosi būdų dokumentavimo metodus, galbūt naudojant Europos įgūdžių pasą ir Europos kvalifikacijų sandarą, taip pat Vidaus rinkos informacinę sistemą, ir sukurti valstybėse narėse naudojamų įvairių nuolatinio kvalifikacijos kėlimo sistemų lyginamąją lentelę; be to, ragina Komisiją įvertinti, ar norint tinkamai išspręsti nuolatinio sveikatos priežiūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimo skirtingo lygio problemą galima būtų taikyti kompensavimo priemones; ragina kompetentingas valdžios institucijas pripažinimo proceso metu teikti informaciją apie nuolatinį kvalifikacijos kėlimą, keistis geriausia praktika šioje srityje ir dalytis informacija apie nuolatinį kvalifikacijos kėlimą, ypač tuose sektoriuose ir tose valstybėse narėse, kuriose nuolatinis kvalifikacijos kėlimas yra privalomas;

45.

pabrėžia, kad svarbu, jog tęstinis mokymas būtų pritaikytas prie kiekvienos valstybės narės darbo rinkos poreikių, kad mokymo ištekliai būtų geriau pritaikyti dirbantiesiems;

46.

pabrėžia, kad dėl pripažinimo procedūros išplėtimo įtraukiant trečiosiose šalyse įgytas kvalifikacijas galėtų atsirasti piktnaudžiavimų sistema, kurie pasireikštų palankesnės teisinės padėties ieškojimu, ir tai būtų itin pavojinga priimančiosios valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms;

47.

tvirtina, kad sveikatos priežiūros specialistų gebėjimas bendrauti su kolegomis ir pacientais yra itin svarbus siekiant išvengti pavojingų arba grėsmę gyvybei galinčių kelti aplinkybių;

48.

mano, kad turi būti išaiškintos Direktyvos 2005/36/EB 53 straipsnio nuostatos, susijusios su reikalavimais dėl kalbos, nes dėl šios nuostatos aiškinimo vyksta Komisijos, ETT ir valstybių narių ginčas; taigi ragina Komisiją ir valstybes nares persvarstyti kalbų mokėjimo reikalavimų sistemą, taikomą sveikatos priežiūros specialistams, ir suteikti kompetentingoms valdžios institucijoms reikiamą lankstumą, kad jos, vykdydamos pripažinimo procesą, galėtų įvertinti ir, tik jeigu to reikia, patikrinti specialistų techninės ir šnekamosios kalbos įgūdžius; mano, kad nesumažinant darbdavių galimybės gauti pakankamai informacijos apie specialistų kalbų mokėjimą, kai jie įdarbinami eiti konkrečias pareigas, šioje srityje turėtų būti griežtai laikomasi proporcingumo principo, kad tokie testai netaptų papildoma kliūtimi;

49.

mano, kad kalbų mokėjimas yra ypač svarbus norint palengvinti specialistų integraciją kitoje šalyje, užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę ir vartotojų bei pacientų saugą;

50.

pabrėžia, kad siekiant apsaugoti pacientus specialistai, teikiantys e. sveikatos paslaugas, turėtų užtikrinti tokį pat kokybės ir saugos standartų lygį, kaip ir ne elektroninių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo atveju; todėl turėtų būti išaiškinta, kad e. sveikatos paslaugų teikėjams turėtų būti taikomi šios direktyvos ir, jei reikia, papildomi reikalavimai;

51.

atkreipia dėmesį į tai, jog plėtojant e. sveikatos ir nuotolinės sveikatos priežiūros sistemą reikia užtikrinti, kad mokslą baigę slaugytojai ir gydytojai galėtų rūpintis įvairių tautybių pacientais, ir jog būtina skatinti įvairių šalių mokymo centrų, ligoninių ir universitetų bendradarbiavimą, skirtą specialistams ir aukštųjų mokyklų absolventams, kurie turi rūpintis pacientais naudodami šias priemones;

52.

palankiai vertina Bendrosios rinkos forume Krokuvoje paskelbtus profesinio pažymėjimo bandomųjų projektų rezultatus; tvirtina, kad bet koks profesinis pažymėjimas turi būti savanoriškas, juo turėtų būti patvirtinama įgyta akademinė ir profesinė patirtis, ir jis turi būti susietas su Vidaus rinkos informacinė sistema; mano, kad profesinis pažymėjimas galėtų būti naudinga priemonė skatinant kai kurių specialistų judumą, supaprastinant administracines procedūras ir didinant saugumą; ragina Komisiją prieš pradedant naudoti bet kokį pažymėjimą pateikti įrodymus dėl galimos pridėtinės vertės pripažinimo procesui; pabrėžia, kad visi pažymėjimai privalo atitikti konkrečias saugos ir duomenų apsaugos sąlygas, ir tvirtina, kad būtina sukurti reikalingas apsaugos nuo piktnaudžiavimo ir sukčiavimo priemones;

53.

dar kartą tvirtina, kad jei ES siekia sumažinti 27-ose ES valstybėse narėse esantį Direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo įgyvendinimo ir vykdymo netolygumą, visos valstybės narės turi daugiau pasitikėti ir pasikliauti viena kitos sistemomis;

54.

pritaria Vidaus rinkos informacinės sistemos apimties išplėtimui įtraukiant profesijas, šiuo metu nepatenkančias į šios informavimo sistemos taikymo sritį, kaip nurodyta Reglamente dėl administracinio bendradarbiavimo per Vidaus rinkos informacijos sistemą (9) (VRI reglamentas), ir profesijas, kurioms netaikoma Direktyva 2005/36/EB;

55.

ragina įpareigoti kompetentingas institucijas įdiegti Vidaus rinkos informacinę sistemą, kad būtų palengvintas aktyvus administracijos bendradarbiavimas ir supaprastintos pripažinimo procedūros; mano, kad Vidaus rinkos informacinė sistema galėtų būti dar labiau pagerinta, pvz., išplėstos jos funkcijos, siekiant palengvinti nacionalinių valdžios institucijų darbą; ragina Komisiją sukurti papildomas kvalifikacijos kėlimo ir techninės paramos priemones siekiant užtikrinti, kad būtų veiksmingai išnaudojamos visos sistemos teikiamos galimybės;

56.

ragina skatinti absolventų mobilumą ir laikytis sprendimo Ch. Morgenbesser byloje (10); tvirtina, kad valstybės narės turėtų skatinti priimti absolventus iš kitų valstybių narių atlikti atlyginamą ir prižiūrimą praktiką, jei tokią galimybę jos siūlo ir savo piliečiams; be to, pabrėžia, kad buveinės valstybės narės turėtų pripažinti profesinę patirtį, įgytą prižiūrimos praktikos metu;

57.

pabrėžia, kad bendrųjų platformų koncepcija, nurodyta direktyvos 15 straipsnyje, nebuvo sėkminga ir šiuo metu tokios platformos neegzistuoja; tvirtina, kad jos gali būti naudingos judumo skatinimo priemonės ir kad jos turėtų būti apibrėžtos ir kontroliuojamos pačių specialistų; teigiamai vertina Komisijos ketinimą pagerinti šią koncepciją persvarstant straipsnį; ragina Komisiją suteikti valstybėms narėms reikiamo lankstumo, kad jos galėtų pačios nuspręsti dalyvauti kurioje nors bendrojoje platformoje, ar nedalyvauti, ir sumažinti valstybėms narėms taikomus dalyvavimo reikalavimus;

58.

tvirtina, kad bet kokios bendros platformos sukūrimas turėtų priklausyti nuo vidaus rinkos patikrinimo rezultatų ir jai turėtų būti taikoma parlamentinė priežiūra;

59.

atkreipia dėmesį į tai, kad į šią direktyvą turėtų būti įtrauktos nuostatos dėl duomenų apsaugos, atitinkančios Direktyvos 95/46/EB nuostatas, ir kad šios direktyvos persvarstymo metu taip pat turėtų būti atsižvelgta į duomenų apsaugos nuostatų pakeitimus; pažymi, kad turėtų būti pateikta naujausia kompetentingos institucijos, atsakingos už duomenų valdymą, kontaktinė informacija ir aiškios taisyklės dėl duomenų apie specialistus saugojimo ir naudojimo, taip pat klaidingos informacijos koregavimo gairės;

60.

pažymi, kad ES ir Šveicarijos derybose buvo priimtas susitarimas dėl Europos Sąjungos ir jos valstybių narių bei Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo III priedo dalinio pakeitimo, siekiant įtraukti Direktyvą 2005/36/EB; pažymi, kad susitarime numatyta laikinai taikyti šią direktyvą, išskyrus jos II antraštinę dalį, kuri turi būti pritaikyta Šveicarijoje, ir kad Tarybos sprendimas dėl minėtojo susitarimo nustos galioti, jei Šveicarijai per 24 mėnesius nuo sprendimo priėmimo nepavyks užbaigti savo vidaus procedūrų, skirtų šiam sprendimui įgyvendinti; yra pasiryžęs atidžiai stebėti šio klausimo sprendimo eigą;

61.

ragina Komisiją užtikrinti, kad visos persvarstytos direktyvos būtų tinkamai perkeltos iki numatyto galutinio termino; primygtinai ragina valstybes nares teikti pirmenybę šiai direktyvai;

62.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

31.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 153/25

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, įtrauktą į Sutartis Europos Sąjungos sutarties 6 straipsniu,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 26 straipsnį, kuriame nustatyta, kad „vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje pagal Sutarčių nuostatas užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas“,

—

atsižvelgdamas į ES sutarties 3 straipsnio 3 dalį, kurioje Sąjunga įpareigojama siekti didelio konkurencingumo socialinės rinkos ekonomikos, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos, bei aukšto lygio aplinkos apsaugos ir aplinkos kokybės gerinimo,

—

atsižvelgdamas į SESV 9 straipsnį, kuriame nustatyta, kad „nustatydama ir įgyvendindama savo politikos kryptis ir veiksmus, ES atsižvelgia į reikalavimus, susijusius su didelio užimtumo skatinimu, tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimu, kova su socialine atskirtimi, aukšto lygio švietimu, mokymu ir žmonių sveikatos apsauga“,

—

atsižvelgdamas į SESV 11 straipsnį, kuriame nustatyta, kad „nustatant ir įgyvendinant ES politikos ir veiklos kryptis, ypač siekiant skatinti tvarų vystymąsi, turi būti atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus“,

—

atsižvelgdamas į SESV 12 straipsnį, kuriame nustatyta, kad „į vartotojų apsaugos reikalavimus atsižvelgiama nustatant bei įgyvendinant kitas ES politikos ir veiklos kryptis“,

—

atsižvelgdamas į SESV 14 straipsnį ir 26 protokolą dėl bendrus (ekonominius) interesus tenkinančių paslaugų,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Vadovų Tarybai „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. liepos 6 d. poziciją dėl Tarybos pozicijos, priimtos per pirmąjį svarstymą, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 bei kuriuo panaikinamos direktyvos 87/250/EEB, 90/496/EEB, 1999/10/EB, 2000/13/EB, 2002/67/EB, 2008/5/EB ir Reglamentas (EB) Nr. 608/2004 (1),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. birželio 23 d. poziciją dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl vartotojų teisių (2),

—

atsižvelgdamas į Europos vartotojų centrų tinklo 2010 m. metinę ataskaitą, kurią 2011 m. išleido Europos Sąjungos leidinių biuras,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. balandžio 7 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Vartotojų galių stiprinimas Europos Sąjungoje“ SEC(2011)0469,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 11 d. Komisijos pranešimą „Bendrosios rinkos vidaus vartotojai“, Penktąją vartotojų sąlygų rezultatų suvestinę (SEC(2011)0299),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 22 d. Komisijos pranešimą „Kaip priversti rinkas veikti vartotojų naudai“, Ketvirtąją vartotojų rinkų rezultatų suvestinę (SEC(2010)1257),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 20 d. rezoliuciją „Finansų, ekonomikos ir socialinė krizė: Rekomendacijos dėl priemonių ir iniciatyvų, kurių reikia imtis (laikotarpio vidurio ataskaita) (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. rugsėjo 21 d. rezoliuciją dėl elektroninės prekybos vidaus rinkos kūrimo užbaigimo (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. liepos 5 d. rezoliuciją dėl veiksmingesnės ir sąžiningesnės prekybos ir platinimo rinkos (5),

—

atsižvelgdamas į profesoriaus Mario Monti 2010 m. gegužės 9 d. pranešimą Komisijai dėl bendrosios rinkos atnaujinimo „Nauja bendrosios rinkos strategija“,

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl bendrosios rinkos vartotojams ir piliečiams sukūrimo (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. kovo 9 d. rezoliuciją dėl vartotojų apsaugos (7),

—

atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui ir 2009 m. liepos 2 d. pranešimą Tarybai dėl 2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo (Reglamentas dėl bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje) (COM(2009)0336) taikymo,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl tarpvalstybinės įmonių e. prekybos su vartotojais Europos Sąjungoje (COM(2009)0557),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. liepos 7 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl suderintos vartotojų skundų ir pasiteiravimų klasifikavimo ir pranešimo sistemos metodikos (COM(2009)0346) ir į lydimąjį Komisijos rekomendacijos projektą (SEC(2009)0949),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. liepos 2 d. Komisijos komunikatą dėl vartotojų acquis vykdymo (COM(2009)0330),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. birželio 29 d. Komisijos rekomendaciją dėl priemonių, skirtų bendrosios rinkos veikimui gerinti (8) ir į 2004 m. liepos 12 d. Komisijos rekomendaciją dėl vidaus rinkos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę (9),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/48/EB dėl žaislų saugos (Žaislų saugos direktyva) (10),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 765/2008, nustatantį su gaminių prekyba susijusius akreditavimo ir rinkos priežiūros reikalavimus (11), kuriuo siekiama sukurti taisyklių ir principų, susijusių su akreditavimu ir rinkos priežiūra, bendrąją sistemą,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Tarybai, Europos Parlamentui ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui „2007–2013 m. ES vartotojų politikos strategija. Vartotojų teisių stiprinimas, gerovės didinimas ir veiksminga jų apsauga“ (COM(2007)0099) ir į 2008 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl 2007–2013 m. ES vartotojų politikos strategijos (12),

—

atsižvelgdamas į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyriaus pranešimą „Europos bendrosios rinkos kliūtys 2008 m.“ (13),

—

atsižvelgdamas į 2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo (Reglamentas dėl bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje) (14),

—

atsižvelgdamas į savo 2006 m. gruodžio 12 d. poziciją dėl Tarybos bendrosios pozicijos dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo dėl Bendrijos veiksmų programos vartotojų politikos srityje sukūrimo (2007–2013 m.) priėmimo (15),

—

atsižvelgdamas į 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/29/EB dėl vartotojo atžvilgiu nesąžiningos verslo įmonių prekybos veiklos vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios Direktyvą 84/450/EEB dėl klaidinamos reklamos, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB, 2002/65/EB bei Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (Nesąžiningos prekybos veiklos direktyva) (16),

—

atsižvelgdamas į 2004 m. gruodžio 13 d. Tarybos direktyvą 2004/113/EB, įgyvendinančią vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principą dėl galimybės naudotis prekėmis bei paslaugomis ir prekių tiekimo bei paslaugų teikimo (17),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pranešimą ir Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto nuomonę (A7-0369/2011),

A.

kadangi ES piliečiams, kaip vartotojams, tenka esminis vaidmuo siekiant strategijos „Europa 2020“ pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo tikslų, nes vartotojų išlaidos sudaro daugiau kaip pusę ES BVP,

B.

kadangi, remiantis materialinio nepritekliaus rodikliu, 16,3 proc. ES gyventojų kyla skurdo pavojus ir kadangi moterų atveju šis procentas yra 17,1 proc.,

C.

kadangi pagal 2001 m. balandžio mėn. specialųjį Eurobarometrą Nr. 342 „Vartotojų išprusimas“ žymi dauguma vartotojų jaučiasi savimi pasitikintys ir nusimanantys, tačiau nemažai daliai vartotojų trūksta žinių apie pagrindinius vartotojų srities teisės aktus;

D.

kadangi vartotojai nesudaro vienos bendros vienalytės grupės, nes yra didelių skirtumų tarp vartotojų, atsižvelgiant į jų įgūdžius, informuotumą apie teisės aktus, jų atkaklumą ir pasiryžimą siekti žalos atlyginimo;

E.

kadangi pagal 2001 m. balandžio mėn. specialųjį Eurobarometrą Nr. 342 „Vartotojų išprusimas“ moterys praleidžia daugiau laiko apsipirkdamos (3,7 val. per įprastą savaitę) negu vyrai (2,8 val.),

F.

kadangi, atsižvelgiant į Penktąją vartotojų sąlygų suvestinę vartotojams vis dar taikomos itin skirtingos sąlygos visoje ES;

G.

kadangi vartotojų nepasitenkinimą finansų paslaugų veikimu didžia dalimi sukelia tai, kad jie gauna netinkamus patarimus ir dėl to, kad vadovaujantis ketvirtuoju „Vartotojų rinkų rezultatų suvestinės“ leidiniu, dauguma vartotojų nežino savo pagrindinių teisių finansinių paslaugų srityje, daugiau nei 98 proc. nesugeba pasirinkti labiausiai tinkamo varianto investicijoms, o jiems kylančių problemų dydis vertinamas apie 0,4 proc. ES BVP;

H.

kadangi informacijos skleidimas vartotojams yra būtina ir svarbi priemonė visuose finansų paslaugų sektoriuose ir kadangi strategijoje būtina pripažinti, kad ji yra nepakankama priemonė siekiant užtikrinti patikimas ir konkurencines rinkas, kuriose vartotojai galėtų priimti jų pačių interesus geriausiai atitinkančius sprendimus; kadangi norint informaciją atskleisti veiksmingiau, yra svarbu tokią informaciją teikti ES bei regioninėmis oficialiomis kalbomis;

I.

kadangi ypač pažeidžiamų kategorijų asmenys, kurie laikomi tokiais dėl jų protinės, fizinės ar psichologinės negalios, amžiaus ar patiklumo, pvz., vaikai, paaugliai, vyresnio amžiaus žmonės, arba tam tikri asmenys, kurie yra pažeidžiami dėl savo socialinės ir finansinės padėties (pvz., turintys itin didelių skolų), turi būti ypač saugomi;

J.

kadangi ES nusistatė tikslus mažinti CO2 išmetimą ir dėl to reikia naudoti tvaresnius vartojimo modelius;

K.

kadangi tinkamai veikiančioje vidaus rinkoje vartotojai turėtų didesnį kokybiškų produktų ir paslaugų konkurencingomis kainomis pasirinkimą ir kartu būtų užtikrinta aukšto lygio vartotojų ir aplinkos apsauga;

L.

kadangi reikia leisti vidaus rinkai augti nemažinant vartotojų apsaugos ir taip pat užtikrinant laisvą paslaugų judėjimą ir atitinkamą dėmesį darbuotojų apsaugai;

M.

kadangi išprusę vartotojai sugeba geriau pasirinkti geriausias kainas, pardavimo sąlygas ir kokybę, todėl skatina konkurenciją ir naujoves,

N.

kadangi visapusiškai integruota vidaus rinka sukurtų daugybinį teigiamą poveikį vartotojams Europoje, pvz. produktų ir paslaugų žemesnes kainas bei platesnį jų spektrą;

O.

kadangi pagal 2011 m. kovo mėn. vartotojų sąlygų rezultatų suvestinę mažmenininkams trūksta žinių apie pagrindines ES vartotojų teises, ir tai gali pakenkti ne tik patiems vartotojams, bet ir sumažinti jų pasiryžimą vykdyti tarpvalstybinę prekybą,

P.

kadangi visi suinteresuotieji subjektai (įskaitant Europos Komisiją, nacionalines vykdymo priežiūros institucijas, vartotojų organizacijas ir privatųjį sektorių) turi dėti daugiau pastangų, kad pasiektų aukšto lygio vartotojų apsaugos ir išprusimo tikslą, viešojo teisės aktų vykdymo užtikrinimo veiksmingumas – esminiai veiksniai, kuriais remiantis sulaikomi ir pašalinami neteisėti ir nesaugūs produktai iš Europos rinkos,

Q.

kadangi, atsižvelgiant į dabartinį ekonomikos nuosmukį, griežtas ir nuoseklus įgyvendinimas yra dar svarbesnis, nes dėl krizės keičiasi vartotojų pasirinkimas,

R.

kadangi Europos Parlamentas ir nacionaliniai parlamentai toliau glaudžiai bendradarbiaudami tarpusavyje privalo prisidėti prie veiksmingesnio vartotojų apsaugos teisės aktų perkėlimo į nacionalinę teisę ir vykdymo,

S.

kadangi Europos Parlamentas ir nacionaliniai parlamentai turėtų saugoti ES piliečių sveikatą ir gerovę;

1.

palankiai vertina Komisijos iniciatyvą išleisti vartotojų darbotvarkę ir pabrėžia, kad Komisija turi pasiūlyti aktyvią politiką siekiant apibrėžti pažangų reguliavimą, kad būtų sukurta nuosekli teisinė sistema; be to, ragina visas būsimas vartotojų reikalų politikos priemones grįsti visapusišku požiūriu, o svarbiausias dalykas bendrojoje rinkoje turi būti vartotojai;

2.

pabrėžia, kad politikos prioritetai turėtų būti susieti ir remiami pagal vartotojų rinkos rezultatų suvestinės statistiką; ragina Komisiją savo vartotojų politikos strategijoje atsižvelgti į neseniai paskelbtą 20 piliečių ir įmonių pagrindinių lūkesčių, susijusių su bendrąja rinka, sąrašą;

3.

palankiai vertina Komisijos pasiūlymus, pateiktus jos 2012 m. darbo programoje, persvarstyti vartotojų politikos ir teisėkūros strategiją, integruojant iniciatyvas į visų atsakingų jos tarnybų veiklą; ypač pabrėžia, kad reikia visoje ES užtikrinti visapusišką vartotojų apsaugą, kurią suteiktų pagrindiniai teisės aktai, kaip antai Nesąžiningos komercinės praktikos ir Vartojimo kreditų direktyvos;

4.

teigiamai vertina strateginį požiūrį į vartotojų apsaugą remiantis patirtimi, įgyta įgyvendinant 2007–2013 m. strategiją; pabrėžia, kad strategijos „ES 2020“ apimtyje reikėtų geriau koordinuoti vartotojų politiką ir socialinius bei aplinkosauginius tikslus;

5.

pabrėžia, kad reikia tinkamai įgyvendinti ir vykdyti galiojančius teisės aktus (visų pirma naujausią vartotojų teisių direktyvą), o kartu ir tinkamai skleisti informaciją apie kiekvienos iš šalių teises ir pareigas; be to, pabrėžia, kad priėmus vartotojų teisių direktyvą ir numatytas naujas iniciatyvas būtina išanalizuoti esamą acquis;

6.

pabrėžia, kad būtina vykdyti nuoseklią vartotojų apsaugos politikos įgyvendinimą, ir šia tema siūlo vėl pradėti svarstyti klausimą dėl atitinkamų pareigų paskirstymo Komisijoje;

7.

ragina Komisiją užtikrinti geresnį savo vykdomos politikos sričių, susijusių su vartotojais, koordinavimą;

8.

taip pat ragina valstybes nares ir Komisiją stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą ir keitimąsi informacija vartotojų apsaugos srityje su trečiosiomis šalimis;

9.

pabrėžia, kad vartotojų darbotvarkėje susiduriama su nemažai uždavinių, įskaitant vartotojų išprusimą ir nelygybės mažinimą, skatinti, kad vartojimas taptų tvaresnis, sumažinti pavojingų cheminių medžiagų ir produktų keliamą pavojų vartotojams, ypač vaikams nuo tiesioginės klaidinančios reklamos; ragina politikos kūrėjus nuodugniai apsvarstyti, kaip sukurti pažangesnes politikos kryptis, kurias vykdant vartotojams būtų teikiama reikiama informacija ir jie galėtų iš tikrųjų vartoti, o įmonėms nebūtų kuriama papildoma našta;

10.

ragina Komisiją užtikrinti specialią apsaugą ypač pažeidžiamų kategorijų vartotojams, kurie laikomi tokiais dėl jų protinės, fizinės ar psichologinės negalios, amžiaus ar patiklumo, arba kurie tapo pažeidžiamais dėl savo socialinės ir finansinės padėties; remia Komisijos darbą elgesio ekonomikos tyrimų srityje, kadangi mano, kad jis svarbus siekiant užtikrinti vartotojų apsaugos priemonių veiksmingumą praktikoje;

11.

primygtinai ragina Komisiją pagerinti poveikio vertinimo kriterijus ir tvarką ir peržiūrėti, kur reikia, ES teisės aktus, kurie turi poveikį vartotojų politikai ir nustatyti geriausius praktikos pavyzdžius, pagal kuriuos valstybės narės galėtų tinkamai įgyvendinti šiuos teisės aktus;

12.

pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, kad gerokai padaugėjo e. prekybos ir kad tai labai svarbu vartotojams, nes 40 proc. ES piliečių perka internetu; atkreipia dėmesį į tai, kad reikia padidinti vartotojų ir platintojų pasitikėjimą pirkimu ir pardavimu internetu iš kitų valstybių, užtikrinant jų teises ir pareigas internete;

13.

apgailestauja dėl didelio vidaus mažmeninės prekybos internetu ir tarpvalstybinių pirkimų atotrūkio; pažymi, kad pagal vartotojų rezultatų suvestinę 44 proc. vartotojų teigia, kad netikrumas dėl jų teisių atgrasė juos pirkti prekes iš kitų valstybių narių ir kad vėluojantis pristatymas arba visai nepristatytos prekės bei sukčiavimas yra pagrindiniai veiksniai, kuriais užkertamas kelias didinti tarpvalstybinių pirkimų apimtį; todėl ragina ES vartotojų politikos strategijoje remti augimą ir inovacijas mažmeninės prekybos sektoriuje, visų pirma vienos skaitmeninės rinkos sukūrimą, kad ES vartotojai turėtų galimybę pirkti iš kitų valstybių;

14.

primena, kad pasitikintys vartotojai skatina ekonominę veiklą, susijusią ir su vidaus, ir su tarptautine prekyba, vykdoma internetu ir ne internetu;

15.

pabrėžia, kad reikia informuoti vartotojus apie jų teises ir pareigas ir užtikrinti, kad vartotojų teisės yra visiškai gerbiamos naudojantis internetu ir apsaugant intelektinės nuosavybės teises, tuo pat metu apsaugant asmens duomenis ir privatumą;

16.

pabrėžia, kad vartotojų asmens duomenys turi didelę ekonominę vertę, pvz., vartotojų savybių duomenų bazės, kurios naudojamos tikslinei reklamai; atkreipia dėmesį, kad vartotojai dažniausiai nežino apie duomenų, kuriuos jie savanoriškai pateikia bendrovėms, vertę; prašo Komisijos užtikrinti pakankamą konkurencijos lygį internetinės reklamos bei paieškos sistemų rinkoje ir kontroliuoti, kaip atitinkamos kompanijos naudoja duomenis pagal galiojančią duomenų apsaugos sistemą;

17.

pabrėžia, kad vartotojams ir prekybininkams reikia suteikti skaidresnę ir nuoseklesnę informaciją (pavyzdžiui, taikant vieneto kainos nurodymo taisykles, ir tikslias bei skaidrias interneto kainų palyginimo svetaines), taip pat taikyti tikslingą ir veiksmingą produktų ženklinimą;

18.

pabrėžia ženklinimo svarbą ir šiuo pagrindu ragina Komisiją atsižvelgti į konkrečius vartotojų prašymus, kurių pateikiama vis daugiau, pavyzdžiui, susijusius su sąžininga prekyba, anglies pėdsakais, antrinio perdirbimo galimybėmis bei tipu ir kilmės žymėjimu;

19.

pabrėžia, kad būtina užtikrinti visuotines galimybes naudotis sparčiuoju plačiajuosčiu ryšiu ir telekomunikacijų tinklais, taip pat plačias galimybes įsigyti prekes ir paslaugas internetu, kartu pašalinti paskirstymo apribojimus, geografinę segmentaciją ir plėtoti elektronines mokėjimo paslaugas;

20.

pabrėžia, kad vartotojų darbotvarkėje būtina pabrėžti rinką, kurią sudaro skaitmeniniai produktai, pvz., e. knygos;

21.

pabrėžia, kad būtina vartotojams suteikti naudingą, tikslingą ir suprantamą informaciją; primygtinai reikalauja, kad ES ir nacionalinės valdžios institucijos, taip pat vartotojų organizacijos ir įmonės dėtų daugiau pastangų, siekdamos pagerinti vartotojų švietimą; ragina Komisiją pasiūlyti „vartotojui palankius“ bendrosios rinkos teisės aktus siekiant užtikrinti visapusišką vartotojų interesų įtraukimą į bendrosios rinkos veikimą;

22.

ragina Komisiją ir valstybes nares teikti tinkamą paramą ir užtikrinti gebėjimų stiprinimą vartotojų organizacijoms kiekvienoje valstybėje narėje, siekiant sustiprinti jų vaidmenį ir išteklius, ir taip suteikti vartotojams daugiau galių;

23.

pabrėžia, kad būtina vartotojams nuo pat vaikystės aiškinti ir juos mokyti valdyti informaciją, pateikiamą apie produktus; ragina Komisiją užtikrinti, kad Europos logotipai būtų geriau atpažįstami ir aiškesni, nes atrodo, kad šiuo metu jie dar per mažai atpažįstami (ypač CE logotipas, Europos ekologinis ženklas, antrinio perdirbimo simbolis – kaspinas „Maebius“ arba pavojingumo ženklas);

24.

ragina Komisiją pradėti informacines kampanijas visose valstybėse narėse dėl Europos CE ženklo ir jo svarbos, išaiškinant vartotojams, ką jis reiškia (ar nereiškia) ir pateikiant jiems išsamesnę informaciją, kartu stengiantis didinti informuotumą apie produktų saugą profesiniuose sluoksniuose;

25.

mano, kad pilietinė visuomenė, kartu su vartotojų organizacijomis ir įmonėmis turėtų toliau nukreipti naujoviškus sprendimus į informacijos apie bendrąją rinką sklaidą siekiant sudaryti gyventojams sąlygas visapusiškai pasinaudoti esamomis galimybėmis; pabrėžia pilietinės visuomenės svarbą padedant vartotojams bei mažoms ir vidutinėms įmonėms, visų pirma pažeidžiamiausių kategorijų asmenims, pvz., jaunimui arba asmenims, kurie neturi galimybės naudotis internetu, įveikti esamas kalbines, technologines ir administracines kliūtis bei apribojimus valstybėse narėse;

26.

smerkia, kad vis dar sudėtinga pakeisti paslaugų teikėją ar tarifus tam tikruose sektoriuose, o tai kliudo įgyvendinti vartotojų pasirinkimo laisvę ir kenkia konkurencijai; ragina Komisiją labiau įsigilinti į šią problemą siekiant užtikrinti, kad vartotojai galėtų visapusiškai pasinaudoti vidaus rinkos privalumais;

27.

ragina Komisiją išnagrinėti likusias kliūtis vartotojams, susijusias su banko keitimu, ir apsvarstyti, kaip šias kliūtis būtų galima pašalinti, pvz., sukuriant ES masto banko sąskaitos numerio perkėlimo sistemą;

28.

atkreipia dėmesį į skaidrių banko mokesčių, greitesnių sandorių ir lengvesnių banko sąskaitų perkėlimo procedūrų svarbą vartotojams;

29.

pastebi, kad apie 30 mln. ES piliečių neturi galimybės naudotis pagrindinėmis bankininkystės paslaugomis, ir ragina Komisiją parengti pasiūlymą, kaip ji buvo skelbusi, jog tai padarys, Bendrosios rinkos akte ir jos 2011 m. darbo programoje;

30.

pabrėžia, kad reikia sukurti vartotojų politikos kryptis, kuriose būtų atsižvelgiama į pažeidžiamų vartotojų grupių ypatumus;

31.

ragina nustatyti aiškias strategijos ir konkurencijos politikos programos sąsajas ir imtis bendrų veiksmų tam pasiekti, kad vartotojai galėtų naudotis paslaugomis, kurios geriau pritaikytos prie jų poreikių ir teikiamos geresnėmis sąlygomis;

32.

pabrėžia, kad reikia neatidėliotinai pakelti bendrą ES vartotojų produktų saugos lygį, ypač atsižvelgiant į būsimą Bendros gaminių saugos direktyvos persvarstymą; ragina Komisiją kartu su atsakingomis ES agentūromis atidžiau išnagrinėti chemikalų poveikį vartotojų sveikatai, atsparumui antibiotikams ir nanotechnologijoms, vadovaujantis šios srities galiojančiais ES teisės aktais;

33.

taip pat pabrėžia, kad būtina didinti žaislų saugos standartus, ir ragina valstybes nares skubiai perkelti ir visiškai įgyvendinti naują Žaislų saugos direktyvą;

34.

ragina Komisiją plėtoti bendrą vertinimo ir ženklinimo sistemą, kaip nurodė savo Rezoliucijoje dėl bendrosios rinkos siekiant skatinti verslą ir augimą, remiantis produkto viso gyvenimo ciklu, ypač siekiant supaprastinti ir suderinti sistemas, išvengti susiskaidymo sąnaudų verslui ir vartotojams, taip pat klaidinančios reklamos;

35.

ragina suteikti geresnes produktų saugos garantijas, ypač vidaus rinkos e. prekyboje;

36.

ragina sustiprinti ir padidinti pranešimų sistemos RAPEX veiksmingumą ir skaidrumą vartotojams, kad būtų geresnis bendras supratimas apie tai, kokių pavojų kelia konkretūs vartotojų produktai, ir sudarytos sąlygos bendrovėms ir muitinėms imtis skubių ir tinkamų veiksmų;

37.

atsižvelgdamas į tai, pažymi, kad svarbu, jog rinkos būtų skaidrios ir patikimos, kad būtų gerinami profesiniai standartai ir vengiama interesų konfliktų teikiant finansines paslaugas vartotojams ir pabrėžia, kad esminį vaidmenį vaidina finansinis švietimas;

38.

pabrėžia galimybės gauti finansinį švietimą ir finansines konsultacijas svarbą ir ragina finansų konsultacijų paslaugas labiau reglamentuoti;

39.

pažymi, kad naujoms Europos priežiūros institucijoms (EPI) pavestos konkrečios galios ir pareigos, susijusios su vartotojų apsauga finansinių paslaugų srityje, ir tikisi, kad strategija tai atspindės ir sustiprins EPI pajėgumus vartotojų apsaugos srityje, pasiremiant geriausia nacionalinių institucijų patirtimi ir užtikrinant tinkamą suinteresuotųjų šalių, visų pirma vartotojų atstovų, dalyvavimą;

40.

ragina nustatyti aukštą vartotojų apsaugos lygį visoje ES, kad būtų galima toliau stiprinti vidaus rinką finansinių paslaugų srityje ir kovoti su protekcionistinėmis praktikomis;

41.

ragina tikslingai finansuoti ir paskirstyti lėšas vartotojų mokslinių tyrimų projektams, visų pirma vartotojų elgesio ir duomenų rinkimo srityje, kad būtų sukurtos politikos kryptys, kuriose atsižvelgiama į vartotojų poreikius;

42.

siūlo didinti Europos paramą moksliniams tyrimams, atliekamiems ateities sektoriuose, pavyzdžiui, ekologiškų produktų vartojimo, etikos ar paramos naudotų kasdienio vartojimo prekių (automobilių, dviračių, buitinių aparatų ir kt.) naudojimui sektoriuose;

43.

ragina Komisiją ir toliau tęsti savo veiklą dėl prekių pardavimo ir nesąžiningų sutarčių sąlygų, nesąžiningos prekybos praktikos taisyklių peržiūros, Vartotojų kreditų direktyvos, Klaidinančios reklamos direktyvos, ir taip pat dėl platesnio klausimo, ar nesąžiningos prekybos praktikos taisykles reikia taikyti plėtojant įmonių tarpusavio santykius; ragina valstybes nares visiškai ir teisingai įgyvendinti vidaus rinkos taisykles ir teisės aktus, ypač Vartotojų teisių direktyvą, Elektroninės prekybos direktyvą, Reglamentą dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams;

44.

ragina Komisiją pabrėžti standartizacijos svarbą vartotojų darbotvarkėje, siekiant supaprastinti sudėtingus procesus ir sudėtingą informaciją vartotojams, pvz., informaciją apie paslaugas, taip pat užtikrinti, kad sprendžiant šią svarbią užduotį būtų įtrauktos vartotojų organizacijos ir nacionalinės valdžios institucijos;

45.

ragina Komisiją į Vartotojų darbotvarkę įtraukti vartotojų prieigos dalį, siekiant užtikrinti, kad pažeidžiamos grupės turi prieigą prie svarbiausių, jiems būtinų, produktų ir paslaugų;

46.

atkreipia dėmesį, kad vyresnio amžiaus žmonės ir neįgalieji vis dar susiduria su saugos ir galimybės gauti pagrindinių produktų ir paslaugų problemomis: šiuo atžvilgiu pažymi, kad standartai gali būti sėkmingai panaudoti siekiant užtikrinti galimybę gauti produktus ir paslaugas kuo didesniam vartotojų skaičiui, neatsižvelgiant į jų amžių ar fizinius gebėjimus;

47.

ragina Komisiją objektyviai įvertinti lyčių aspektą vartotojų darbotvarkėje, atsižvelgiant į jos įsipareigojimą įgyvendinti lyčių aspekto integravimą kaip neatskiriamą politikos kūrimo dalį; ragina Komisiją užtikrinti, kad vartotojų darbotvarkėje būtų pašalinta bet kokia diskriminacija dėl lyties siekiant naudotis prekėmis ir paslaugomis ir tiekti prekes bei teikti paslaugas;

48.

ragina Komisiją spręsti klausimą, kaip privatus vartojimas gali tapti tvaresnis, siekiant skatinti inovacijas, ekonomikos augimą ir mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomiką, laikantis strategijoje „Europa 2020“ nustatyto tikslo; mano, kad ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas pažangios energetikos sistemoms: naujų technologijų taikymas turėtų sudaryti sąlygas visiems tinklo vartotojams dalyvauti vidaus energetikos rinkoje, kad būtų galima taupyti energiją ir sumažinti arba apriboti energijos išlaidas, kartu išsaugant energijos tiekimą pažeidžiamiems vartotojams;

49.

ragina Komisiją, valstybes nares ir suinteresuotuosius subjektus koordinuoti savo pastangas siekiant geriau informuoti vartotojus apie veiksmingesnius būdus, kaip pirkti ir vartoti maistą, kad būtų užkirstas kelias maisto atliekoms ir mažinamas jų kiekis;

50.

pabrėžia, kad labai svarbu įvertinti liberalizavimo poveikį vartotojų pasitenkinimui ir todėl ragina atlikti energetikos rinkos veikimo vertinimą;

51.

ragina Komisiją toliau remti ir atkreipti dėmesį į Europos vartotojų centrų darbą, kurie turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį informuojant vartotojus apie jų teises ir remiant juos pateikus skundą; pabrėžia pagrindinį vaidmenį, kurį atlieka Tarptautinio vykdymo užtikrinimo ir bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje tinklas, siekiant užtikrinti, kad vartotojų apsaugos įstatymai būtų tinkamai vykdomi, ir skatinant nacionalinių kompetentingų institucijų bendradarbiavimą;

52.

ragina Komisiją pasinaudoti visais Sutartyse nustatytais įgaliojimais siekiant pagerinti visų su vartotojais susijusių ES teisės aktų perkėlimą į nacionalinę teisę, taikymą ir įgyvendinimą; ragina valstybes nares paspartinti savo pastangas, kad šie teisės aktai būtų visiškai ir teisingai įgyvendinti;

53.

ragina sukurti prieinamesnes ir veiksmingesnes žalos atlyginimo priemones, kaip antai alternatyvus ginčų sprendimas, kolektyvinis žalos atlyginimas ar tiesioginio ryšio ginčų sprendimas, siekiant visos ES vartotojams suteikti daugiau teisių; su susirūpinimu pažymi, kad dabartinis kompensacijų trūkumas – pagrindinė teisinės sistemos spraga, nes prekybininkai pasilieka sau neteisėtai gautą pelną;

54.

ragina sukurti prieinamą ir veiksmingą žalos Europos vartotojams atlyginimo mechanizmą, kuris yra būtinas norint pašalinti kliūtis vidaus rinkoje (ypač elektroninio verslo srityje) ir ragina Komisiją pateikti vieną ar daugiau pasiūlymų, vadovaujantis įprasta teisėkūros procedūra, siekiant užtikrinti tinkamą Parlamento dalyvavimą;

55.

pritaria vykdomam darbui siekiant sukurti Europos alternatyvaus ginčų nagrinėjimo sistemą, pasinaudojant turimomis nacionalinėmis bei verslo sistemomis, kurio pagalba būtų galima derinti aukštą vartotojų apsaugą ir sąžiningas verslininkams taikomas prekybos sąlygas;

56.

ragina Komisiją pasiremti geriausia valstybių narių praktika, pvz. Šiaurės šalyse taikomą ombudsmeno modelį, ir apsvarstyti galimybę Europos vartotojų centrų tinklui suteikti teisinius įgaliojimus vartotojų ginčų sprendimo srityje;

57.

mano, kad tokia sistema būtų sustiprinta bendroji rinka ir sukurta sąžininga žalos atlyginimo vartotojams tarpvalstybiniuose ginčuose sistema, sustiprintas vartotojų ir pramonės pasitikėjimas vienas kitu bei išvengiama tiek pramonei, tiek ir vartotojui brangiai kainuojančių ginčų.

58.

ragina Komisiją pradėti tarpinstitucines diskusijas dėl tinkamiausių būsimų veiksmų siekiant užtikrinti tolesnę teisinę vartotojų apsaugą jų rinkos sandoriuose, deramai atsižvelgiant į Vartotojų teisių direktyvoje išdėstytą požiūrį;

59.

pabrėžia, kad reikia įtraukti į būsimą laikotarpio po 2013 m. daugiametę finansinę programą atitinkamą finansavimą priemonėms, kurios padėtų įgyvendinti būsimoje vartotojų darbotvarkėje ir šiame pranešime nustatytus tikslus; atkreipia dėmesį į tai, kad vartotojų organizacijoms reikalingas tinkamas ir garantuotas ES finansavimas, kad jos galėtų atstovauti vartotojams visose valstybėse narėse;

60.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

31.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 153/35

—

atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 24 d. Komisijos komunikatą „Žalioji knyga „Internetiniai lošimai vidaus rinkoje“ “ (COM(2011)0128),

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 51, 52 ir 56 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į prie Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėtą Protokolą dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo,

—

atsižvelgdamas į su tuo susijusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (1),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 10 d. Tarybos išvadas ir Tarybai pirmininkavusių Prancūzijos, Švedijos, Ispanijos ir Vengrijos pažangos ataskaitas dėl lošimų ir lažybų veiklos organizavimo ES valstybėse narėse pagrindo,

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. kovo 10 d. rezoliuciją dėl azartinių lošimų internete patikimumo (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. gegužės 8 d. rezoliuciją dėl Baltosios knygos dėl sporto (3),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (4),

—

atsižvelgdamas į 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančią Tarybos Direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (5),

—

atsižvelgdamas į 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis (6),

—

atsižvelgdamas į 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui (7),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. birželio 6 d. Komisijos komunikatą „Kova su korupcija ES“ (COM(2011)0308),

—

atsižvelgdamas į 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (8),

—

atsižvelgdamas į 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (9),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. sausio 18 d. Komisijos komunikatą „ES lygmens veiksmų sporto sektoriuje svarbos didinimas“ (COM(2011)0012),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvą 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (10),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (11),

—

atsižvelgdamas į 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (12),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pranešimą ir Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto bei Teisės reikalų komiteto nuomones (A7-0342/2011),

A.

kadangi internetinių lošimų sektorius nuolat auga ir kai kuriais aspektais šio augimo nekontroliuoja piliečių, kuriems siūlomi šie lošimai, nacionalinės vyriausybės ir kadangi šio sektoriaus rinka nėra panaši į kitas rinkas, nes joje kyla su vartotojų apsauga ir kova su organizuotu nusikalstamumu susijusių pavojų,

B.

kadangi taikant subsidiarumo principą nėra jokio specialaus Europos teisėkūros akto, reguliuojančio internetinius lošimus,

C.

kadangi azartinių lošimų paslaugoms taikomi įvairūs ES teisėkūros aktai, pvz., Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva, Direktyva dėl nesąžiningos komercinės veiklos, Direktyva dėl nuotolinės prekybos, Kovos su pinigų plovimu direktyva, Duomenų apsaugos direktyva, Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių ir Direktyva dėl bendros pridėtinės vertės mokesčio sistemos,

D.

kadangi lošimų sektorius įvairiose valstybėse narėse reguliuojamas skirtingai, todėl sunku ne tik reguliuojamiems paslaugų teikėjams teikti teisėtas tarpvalstybines lošimų paslaugas, bet ir reguliavimo institucijoms apsaugoti vartotojus ir kovoti su neteisėtais lošimais susijusiu galimu nusikalstamumu,

E.

kadangi vienodo Europos požiūrio į kovą su nusikalstamumu ir apgavystėmis, ypač siekiant užtikrinti sąžiningą sportinę veiklą ir lošėjų bei vartotojų apsaugą, teikiama papildoma nauda yra labai svarbi,

F.

kadangi SESV 56 straipsnyje įtvirtinta laisvė teikti paslaugas, tačiau kadangi internetiniai lošimai dėl ypatingo jų pobūdžio nebuvo įtraukti į Elektroninės prekybos, Paslaugų ir Vartotojų teisių direktyvų taikymo sritį,

G.

kadangi Teisingumo Teismas išaiškino daugelį svarbių teisinių klausimų, susijusių su internetiniais lošimais ES, tačiau teisinis netikrumas dėl daugelio kitų klausimų, kuriuos galima išspręsti tik politiniu lygmeniu, išlieka; kadangi dėl šio teisinio netikrumo labai padidėjo neteisėtų lošimų pasiūla ir atsirado didelė su jais susijusi rizika,

H.

kadangi dėl internetinių lošimų, jei jie tinkamai nereglamentuojami, gali kilti didesnė priklausomybės rizika negu tradicinių lošimų realioje erdvėje atveju, be kita ko, dėl lengvesnės prieigos prie jų ir socialinės kontrolės nebuvimo,

I.

kadangi vartotojai turi būti šviečiami apie galimą internetinių lošimų žalą ir apsaugoti nuo šioje srityje kylančių pavojų, ypač priklausomybės, sukčiavimo, apgaulės ir nepilnamečių dalyvavimo lošimuose,

J.

kadangi iš lošimų gaunamos didelės pajamos, kurias daugelis valstybių narių gali nukreipti visuomeninės naudos ir labdaros reikmėms, pvz., sportui, finansuoti,

K.

kadangi būtina užtikrinti sąžiningumą sporte aktyviau kovojant su korupcija ir susitarimais dėl varžybų baigties,

L.

kadangi siekiant įgyvendinti šiuos tikslus būtina Europos Sąjungos mastu įdiegti sporto varžybų ir finansinių srautų kontrolės mechanizmus bei bendrus priežiūros mechanizmus,

M.

kadangi siekiant keistis gerąja patirtimi taip pat labai svarbu, kad visi suinteresuotieji subjektai (institucijos, sporto federacijos, lažybų paslaugų teikėjai) bendradarbiautų tarptautiniu mastu,

1.

palankiai vertina Europos Komisijos iniciatyvą pradėti viešas konsultacijas pagal žaliąją knygą dėl internetinių lošimų, kurias vykdant bus galima pragmatiškai ir konkrečiai apsvarstyti šio sektoriaus ateitį Europoje;

2.

palankiai vertina Komisijos paaiškinimą, kad žaliąja knyga pradėto politinio proceso tikslas jokiu būdu nėra panaikinti internetinių lošimų sektoriaus reguliavimą ir (arba) šį sektorių liberalizuoti;

3.

primena didėjančią ekonominę internetinių lošimų, iš kurių 2008 m. gauta daugiau nei 6 mlrd. EUR metinių pajamų, o tai sudaro 45 proc. pasaulio lošimų rinkos, augimo svarbą; sutinka su Europos Sąjungos Teisingumo Teismu, kad tai ekonominė veikla, turinti specifinių savybių; primena, kad dėl šio augimo taip pat patiriamos didesnės socialinės išlaidos, susijusios su patologiniu lošimu ir neteisėta veikla;

4.

mano, kad veiksmingai reguliuojant internetinių lošimų sektorių turėtų būti siekiama visų pirma šių tikslų:

5.

mano, kad šiuo reguliavimu būtų galima užtikrinti sporto varžybų patrauklumą vartotojų ir visuomenės akyse ir užtikrinti ilgalaikį sporto varžybų rezultatų patikimumą bei sporto varžybų prestižą;

6.

pabrėžia ETT nuomonę (13), kad internetas yra savitas būdas teikti lošimų paslaugas, grindžiamas moderniomis technologijomis, kurios gali būti naudojamos apsaugoti vartotojus ir palaikyti viešąją tvarką, nors ši nuomonė neturi įtakos valstybių narių galimybei priimti sprendimus dėl konkretaus internetinių lošimų reguliavimo metodo ir leidžia valstybėms narėms riboti arba panaikinti tam tikras vartotojams siūlomas paslaugas;

7.

Pabrėžia, kad bet kokiam lošimų sektoriaus reglamentavimui taikomas subsidiarumo principas ir šis reglamentavimas turi būti paremtas šiuo principu, atsižvelgiant į skirtingas valstybių narių tradicijas ir kultūrinius ypatumus, ir kad šis principas turi būti suprantamas kaip „aktyviojo subsidiarumo“ principas, kurį įgyvendindamos nacionalinės valdžios institucijos bendradarbiauja tarpusavyje; tačiau mano, kad taikant šį principą turi būti laikomasi vidaus rinkos taisyklių, kiek tai taikytina pagal ETT sprendimą dėl lošimų;

8.

mano, jog siekiant užtikrinti, kad vartotojai nesinaudotų operatorių, kurie neatitinka nacionalinių licencijavimo reikalavimų, paslaugomis, būtina teikti patrauklias tinkamai reguliuojamas internetinių ir tradicinių lošimų būdų realioje erdvėje lošimų paslaugas;

9.

todėl nepritaria vieno ES teisės akto, kuriuo būtų bendrai reguliuojamas visas internetinių lošimų sektorius, priėmimui, tačiau mano, kad kai kuriose srityse, atsižvelgiant į tarpvalstybinį internetinių lošimų paslaugų pobūdį, be nacionalinio reguliavimo, būtų suderintas Europos požiūris teiktų aiškios pridėtinės vertės;

10.

pripažįsta valstybėms narėms suteiktą laisvę organizuoti lošimus laikantis ES sutartyje nurodytų pagrindinius nediskriminavimo ir proporcingumo principų; atsižvelgdamas į tai, gerbia kai kurių valstybių narių sprendimą uždrausti visų ar kai kurių rūšių internetinius lošimus arba šiame sektoriuje išlaikyti valstybės monopolį, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, jei jos laikosi nuoseklaus požiūrio;

11.

primena, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas kelis kartus pripažino, kad suteikus išskirtines teises paslaugų teikėjui, kurį griežtai tikrina valdžios institucijos, galima geriau apsaugoti vartotojus nuo sukčiavimo ir veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu internetinių lošimų sektoriuje;

12.

pažymi, kad internetiniai lošimai yra ypatingo pobūdžio ekonominė veikla, kuriai negali būti visapusiškai taikomos vidaus rinkos taisyklės, būtent įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas taisyklės; vis dėlto pripažįsta nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, kurioje pabrėžiama, kad nacionalinės kontrolės priemonės turėtų būti priimamos ir taikomos nuosekliai, proporcingai ir nediskriminuojant;

13.

pabrėžia, kad, viena vertus, internetinių lošimų organizatoriai visais atvejais turėtų laikytis šalių, kuriose jie veikia, nacionalinės teisės, kita vertus, valstybės narės turėtų išlaikyti teisę taikyti priemones kovojant su nelegaliais internetiniais lošimais ir reikalingas norint įgyvendinti nacionalinius teisės aktus bei neleisti nelegaliems organizatoriams patekti į rinką;

14.

mano, kad lošimų rinkoje abipusio licencijų pripažinimo principas netaikytinas, tačiau, atsižvelgiant į vidaus rinką, aiškiai pabrėžia, kad valstybės narės, atveriančios internetinių lošimų sektorių visų ar kai kurių lošimų rūšių konkurencijai, privalo užtikrinti skaidrumą ir sudaryti sąlygas nediskriminacinei konkurencijai; rekomenduoja valstybėms narėms šiuo atveju įdiegti licencijavimo modelį, pagal kurį Europos lošimų paslaugų teikėjai, tenkinantys priimančiosios valstybės narės nustatytas sąlygas, galėtų prašyti suteikti licenciją; tose valstybėse narėse, kurios įgyvendino licencijų sistemą, galėtų būti nustatytos licencijų prašymų teikimo procedūros, kuriomis būtų sumažinta administracinė našta išvengiant nereikalingo reikalavimų ir kontrolės, atliekamos kitose valstybėse narėse, dubliavimosi, užtikrinant valstybės narės, kurioje pateiktas licencijos prašymas, reguliavimo institucijos viršenybę; todėl mano, kad būtina stiprinant administracinį bendradarbiavimą didinti nacionalinių reguliavimo institucijų tarpusavio pasitikėjimą; be to, gerbia valstybių narių teisę nustatyti operatorių skaičių, žaidimų rūšių ir kiekio pasiūlą siekiant apsaugoti vartotojus ir užkirsti kelią nusikaltimams, su sąlyga, kad šie apribojimai būtų proporcingi ir jais būtų atspindimas susirūpinimas nuosekliai ir sistemingai apriboti veiklą šiame sektoriuje;

15.

ragina Komisiją laikantis „aktyviojo subsidiarumo“ principo išnagrinėti galimybę taikyti visus galimus ES lygmens mechanizmus ir priemones, sukurti vartotojų apsaugos, priklausomybės prevencijos ir kovos su kovos su neteisėtais internetinių lošimų paslaugų teikėjais tikslais, įskaitant nacionalinių reguliavimo institucijų oficialų bendradarbiavimą, bendrus standartus paslaugų teikėjams ar pagrindų direktyvą; mano, kad pirmas žingsnis galėtų būti visoje Europoje galiojantis internetinių lošimų elgesio kodeksas dėl kurio susitartų reguliavimo institucijos ir paslaugų teikėjai;

16.

laikosi nuomonės, kad visoje Europoje galiojantis internetinių lošimų elgesio kodeksas turėtų apimti paslaugų teikėjo ir vartotojo teises ir pareigas; mano, kad šis elgesio kodeksas turėtų padėti užtikrinti atsakingą požiūrį į lošimus, aukštą lošėjų, ypač nepilnamečių bei kitų pažeidžiamų asmenų, apsaugos lygį, taip pat apibrėžti kovai su elektroniniais nusikaltimais, sukčiavimu ir klaidinančia reklama skirtus tiek ES, tiek nacionalinio lygmens paramos mechanizmus ir galiausiai sukurti principų bei taisyklių sistemą, kuri užtikrintų, kad vartotojai būtų tolygiai apsaugoti visoje ES;

17.

pabrėžia, kad valstybės narės, siekdamos užkirsti kelią neteisėtų lošimų paslaugų teikėjams siūlyti savo paslaugas internetu, turėtų imtis platesnių veiksmų, pvz., sudaryti juodąjį neteisėtų lošimo teikėjų sąrašą; ragina Komisiją išnagrinėti galimybę pasiūlyti teisiškai privalomas priemones, pagal kurias, remiantis nacionaliniais juodaisiais sąrašais, bankai, kredito korteles išduodantys subjektai ir kiti mokėjimų sistemos dalyviai ES privalėtų blokuoti savo klientų ir lošimų paslaugų teikėjų, kurie neturi licencijos jų jurisdikcijoje, sandorius, nesudarant kliūčių teisėtiems sandoriams;

18.

gerbia valstybių narių teisę imtis įvairių represinių priemonių prieš neteisėtus internetinių lošimų pasiūlymus; remia reguliavimo principo, pagal kurį lošimų įmonė gali veikti (arba pateikti paraišką dėl privalomos nacionalinės licencijos) tik vienoje valstybėje narėje, jei ji neveikia pažeisdama teisės aktus kurioje kitoje nors ES valstybėje narėje, įdiegimą siekiant padidinti kovos prieš neteisėtus internetinių lošimų pasiūlymus veiksmingumą;

19.

ragina Komisiją, kaip Sutarčių sergėtoją, ir valstybes nares toliau veiksmingai prižiūrėti, kaip laikomasi ES teisės aktų reikalavimų;

20.

pažymi, kad nuo 2008 m. galėjo būti padaryta daugiau pažangos neišnagrinėtų pažeidimų bylų atvejais ir kad Europos Teisingumo Teisme niekada nebuvo iškelta byla jokiai valstybei narei; ragina Komisiją tęsti savo tyrimą dėl valstybių narių teisės aktų dėl lošimų (neinternetinių ir internetinių) galimos neatitikties SESV reikalavimams ir, jei reikia, tęsti pažeidimų tyrimo procedūras, pradėtas dar 2008 m., siekiant, kad būtų užtikrinta ši atitiktis; primena Komisijai jos, kaip sutarčių sergėtojos, pareigą skubiai reaguoti į gautus skundus dėl sutartyse įtvirtintų laisvių pažeidimo;

21.

ragina nacionalinėms reguliavimo institucijoms suteikiant pakankamai kompetencijos stiprinti jų bendradarbiavimą koordinuojant Europos Komisijai, siekiant nustatyti bendrus standartus ir kartu imtis veiksmų prieš internetinių lošimų paslaugų teisėjus, kurie veikia neturėdami privalomos nacionalinės licencijos; nurodo, kad ypač nustatant į juoduosius sąrašus įtrauktų žaidėjų tapatybę ir kovojant su pinigų plovimu, lažybų sukčiavimu ir kitais organizuotai vykdomais nusikaltimais nacionaliniai pavieniai sprendimai yra nesėkmingi; todėl mano, kad siekiant geriau bendradarbiauti reguliavimo srityje būtina kiekvienoje valstybėje narėje įsteigti reguliavimo instituciją, turinčią pakankamus įgaliojimus. teigia, kad vidaus rinkos informavimo sistema galėtų būti veiksmingesnio nacionalinių reguliavimo institucijų bendradarbiavimo pagrindas; atkreipia dėmesį į nacionalinių reguliavimo institucijų glaudesnio bendradarbiavimo iniciatyvas, pvz., Europos lošimų reguliavimo institucijų forumo (GREF) tinklas ir Europos reguliavimo institucijų platforma; ragina ES valstybes nares, Europolą ir Eurojustą glaudžiau bendradarbiauti ir geriau koordinuoti veiklą kovojant su neteisėtais lošimais, sukčiavimu, pinigų plovimu ir kitais finansiniais nusikaltimais internetinių lošimų srityje;

22.

laikosi nuomonės, kad įvairių rūšių lošimai, pvz., greitieji interaktyvūs azartiniai žaidimai, kurie žaidžiami sekundžių dažnumu, lažybos ir loterijos su kassavaitiniu burtų traukimu, skiriasi vieni nuo kitų ir reikalauja skirtingų sprendimų, nes vienų rūšių lošimai suteikia daugiau galimybių piktnaudžiauti nei kitos; visų pirma pažymi, kad pinigų plovimo galimybė priklauso identifikavimosi reikalavimų, žaidimo tipo ir mokėjimo metodų, todėl būtina, kai lošimo rūšių atveju, stebėti žaidimą realiuoju laiku ir vykdyti griežtesnę kontrolę nei kitų žaidimo rūšių atveju;

23.

pabrėžia poreikį spręsti klientų sąskaitų, susijusių su internetiniais lošimais, apsaugos internetinių lošimų paslaugų teikėjo nemokumo atveju klausimą; todėl siūlo, kad ateityje bet kokiuose būsimuose šiai sričiai skirtuose teisės aktuose būtų siekiama apsaugoti indėlius tuo atveju, jei atitinkamai svetainei būtų paskirtos baudos arba prieš ją pradėtos teismo bylos;

24.

prašo Komisijos remti vartotojus, jeigu jie nukentėjo dėl neteisėtos veiklos, ir suteikti jiems teisinę pagalbą;

25.

rekomenduoja nustatyti visos Europos bendrus minimalius elektroninio identifikavimo standartus; mano, kad registracija turėtų būti atliekama taip, kad būtų nustatyta žaidėjo tapatybė ir tuo pat metu būtų užtikrinta, kad žaidėjas vienoje bendrovėje galėtų susikurti tik vieną žaidimo sąskaitą; pabrėžia, kad patikimos registracijos ir patikros sistemos yra pagrindinės priemonės užkertant kelią bet kokiam piktnaudžiavimui lošimų internete srityje, pvz., pinigų plovimui;

26.

mano, kad siekiant apsaugoti vartotojus, ypač pažeidžiamus ir jaunus žaidėjus, nuo neigiamų internetinių lošimų aspektų, ES reikia priimti bendrus vartotojų apsaugos standartus; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad kontrolės ir apsaugos procesai turi būti sukurti prieš pradedant bet kokią lošimų veiklą, ir, be kita ko, gali apimti amžiaus patikrą, elektroninių mokėjimų ir lėšų pervedimo iš vienos lošėjų sąskaitos į kitą apribojimus ir reikalavimą paslaugų teikėjams skelbti įspėjimus apie amžių, nuo kurio galima lošti, įspėti apie pavojingą elgesį, patologinį lošimą ir nacionalinius internetinių lošimų svetainių kontaktinius centrus;

27.

ragina parengti veiksmingų metodų, siekiant spręsti probleminio lošimo klausimą, be kita ko, lošimų draudimais bei nustatant privalomą išlaidų per tam tikrą laikotarpį ribą, kurį galėtų pasirinkti pats žaidėjas; be to, pabrėžia, kad tuo atveju, jei numatyta galimybė padidinti išlaidų ribą, prieš įsigaliojant pakeitimui turėtų praeiti tam tikras laiko tarpas;

28.

pabrėžia, kad patologinis lošimas yra elgesio sutrikimas, kuris kai kuriose šalyse gali pasireikšti iki 2 proc. gyventojų; todėl ragina įvairiose Europos Sąjungos valstybėse narėse atlikti priklausomybės lygio tyrimą, kad būtų parengtas pagrindas, pagal kurį būtų galima nustatyti bendrą vartotojų apsaugos nuo priklausomybės politiką; laikosi nuomonės, kad kai tik sukuriama lošėjo sąskaita, turi būti prieinama tiksli ir išsami informacija apie lošimo žaidimus, atsakingą lošimą ir priklausomybės nuo lošimo gydymo galimybes;

29.

ragina Komisiją ir valstybes nares atkreipti dėmesį į šioje srityje jau atliktus tyrimus, tirti priklausomybės nuo lošimų paplitimą, atsiradimą ir gydymą ir rinkti ir skelbti statistinius duomenis apie visų rūšių (internetines ir neinternetines) lošimų sektorius ir priklausomybę nuo lošimo siekiant gauti išsamių duomenų apie visą ES lošimų sektorių; pabrėžia, kad reikalingi statistiniai duomenys iš nepriklausomų šaltinių, ypač susiję su priklausomybe nuo lošimo;

30.

ragina Komisiją paskatinti kurti nacionalinių organizacijų, besirūpinančių priklausomais nuo lošimo asmenimis, tinklą, siekiant suteikti galimybę keistis patirtimi ir geriausia patirtimi;

31.

pažymi, kad remiantis neseniai pristatytu tyrimu (14) lošimų sektorius buvo įvardytas kaip sektorius, kuriame dažniausiai pasigendama alternatyvių ginčų sprendimo mechanizmų; todėl ragina nacionalines reguliavimo institucijas internetinių lošimų sektoriui sukurti alternatyvius ginčų sprendimo mechanizmus;

32.

pažymi, kad su sporto varžybomis susijusių apgavysčių rizika, nors buvo visuomet, padidėjo išsiplėtus internetinių sporto lažybų sektoriui ir kelia sąžiningumo sporte riziką; todėl mano, kad turėtų būti parengta bendra sporto apgavysčių ir sukčiavimo apibrėžtis, be to, už lažybų apgavystes turi būti baudžiama visoje Europoje kaip už nusikalstamą veiką;

33.

ragina sukurti priemones, kuriomis būtų siekiama stiprinti tarptautinį policijos ir teismų bendradarbiavimą, įtraukiant visas valstybių narių kompetentingas institucijas, atsakingas už sporto lažybų surežisuotų rungtynių prevenciją, atskleidimą ir tyrimą; šiuo atžvilgiu ragina valstybes nares apsvarstyti galimybę įsteigti specializuotas baudžiamojo persekiojimo tarnybas, kurioms tektų pagrindinė atsakomybė už surežisuotų atvejų tyrimą; ragina apsvarstyti galimybę sukurti bendradarbiavimo su sporto varžybų organizatoriais sistemą, kad sportinę drausmę užtikrinančioms valdžios institucijoms ir tyrimus atliekančioms bei persekiojimą vykdančioms valdžios institucijoms būtų lengviau keistis informacija, pvz., sukuriant specialius nacionalinius tinklus ir ryšių centrus, atsakingus už bylas, susijusias su susitarimais dėl varžybų baigties; šie veiksmai turėtų vykdomi, kai tinkama, bendradarbiaujant su lošimų paslaugų teikėjais;

34.

todėl mano, kad Europos lygmeniu turi būti nustatyta bendra sukčiavimo sporte apibrėžtis ir sukčiavimas sporte turi būti įtrauktos į visų valstybių narių baudžiamąją teisę;

35.

išreiškia savo susirūpinimą, kad dėl nusikalstamų organizacijų įtakos didėja su internetinėmis lažybomis susijusių surežisuotų rungtynių, kurių pelnas skiriamas kitoms nusikalstamoms veikoms, skaičius;

36.

pažymi, kad kelios Europos šalys jau priėmė griežtus teisės aktus dėl kovos su pinigų plovimu naudojant sporto lažybas, taip pat dėl kovos su sukčiavimu sporte (klasifikuodamos jį kaip konkrečią ir nusikalstamą veiką) ir dėl interesų konfliktų tarp lažybų operatorių ir sporto klubų, komandų arba aktyvių sportininkų;

37.

pažymi, kad ES licencijuoti interneto operatoriai jau atlieka tam tikrą vaidmenį nustatant galimus korupcijos sporte atvejus;

38.

pabrėžia švietimo svarbą sporte siekiant apsaugoti sąžiningumą sporte; todėl ragina valstybes nares bei sporto federacijas tinkamai informuoti bei nuo mažens šviesti visų lygių (profesionalus ir mėgėjus) sportininkus ir vartotojus;

39.

supranta didelę iš lošimų gaunamų pajamų svarbą visais lygmenimis finansuojant profesionalų ir mėgėjų sportą valstybėse narėse, įskaitant priemones, kuriomis nuo lažybų manipuliavimo saugomas sporto varžybų sąžiningumas; prašo Komisijos ištirti, kokiomis alternatyviomis finansavimo priemonėmis, gerbiant praktiką, taikomą valstybėse narėse, būtų galima užtikrinti, kad iš sporto lažybų gaunamos pajamos galėtų būti reguliariai naudojamos tam, kad būtų apsaugotas sporto varžybų sąžiningumas, užkirstas kelias lažybų manipuliavimui, kartu atsižvelgiant į tai, kad dėl jokių finansavimo mechanizmų neturėtų susidaryti padėtis, kuri būtų naudinga tik atskiroms profesionalioms, plačiai per televiziją transliuojamoms sporto šakoms, o kitų sporto šakų ir ypač mėgėjų sporto finansavimas iš sporto lažybų pajamų tik mažėtų;

40.

pakartoja savo poziciją, kad sporto lažybos – tai sporto rungtynių panaudojimas komerciniais tikslais; rekomenduoja sporto varžybas apsaugoti nuo neleistino komercinio naudojimo, visų pirma pripažįstant sporto renginių organizatorių nuosavybės teises siekiant ne tik gauti sąžiningą finansinę grąžą, kuri būtų naudinga visų lygių profesionaliam ir mėgėjų sportui, bet ir tam, kad būtų įdiegta priemonė, leidžianti kovoti su sukčiavimu sporte, ypač susitarimais dėl varžybų baigties;

41.

pabrėžia, kad sudarius teisiškai privalomus sporto varžybų organizatorių ir internetinių lošimų paslaugų teikėjų susitarimus būtų galima užtikrinti darnesnius abiejų šalių santykius;

42.

pažymi, kad internetinių lošimų sektoriuje svarbus skaidrumas; taip pat svarsto apie įpareigojimus kasmet teikti ataskaitas, kurios turi parodyti, kokia bendrąjį interesą atitinkanti veikla ir (arba) sporto renginiai, duodantys pajamų iš lošimų, turėtų būti finansuojami ir (arba) remiami; prašo Europos Komisiją ištirti galimybę nustatyti įpareigojimą kasmet teikti ataskaitas.

43.

pažymi, kad reikia sukurti patikimą alternatyva neteisėtoms lošimų paslaugoms; pabrėžia, kad reikia ieškoti pragmatiškų sprendimų dėl sporto renginių reklamos ir paramos, teikiamos internetinių lošimų paslaugų teikėjų; mano, kad reikėtų nustatyti bendrus reklamos standartus, kuriais pažeidžiamiems vartotojams būtų suteikiama pakankama apsauga, tačiau kuriais kartu būtų sudaromos galimybės remti tarptautinius renginius;

44.

ragina Komisiją ir valstybes nares bendradarbiauti su visais sporto srities suinteresuotaisiais subjektais, kad būtų nustatyti tinkami mechanizmai, reikalingi siekiant išsaugoti sporto sąžiningumą ir mėgėjų sporto finansavimą;

45.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

31.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 153/43

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl padėties bitininkystės sektoriuje (1),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 6 d. Komisijos komunikatą dėl naminių bičių sveikatos (COM(2010)0714),

—

atsižvelgdamas į Tarybos 2011 m. gegužės 17 d. išvadas dėl naminių bičių sveikatos,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gegužės 3 d. Komisijos komunikatą „Biologinė įvairovė – mūsų gyvybės draudimas ir gamtinis turtas. ES biologinės įvairovės strategija iki 2020 m.“ (COM(2011)0244),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. spalio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1234/2007, nustatantį bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas (Bendras bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas) (2), kuriame nustatomos konkrečios nuostatos Europos Sąjungos bitininkystės sektoriui,

—

atsižvelgdamas į 2008 m. rugpjūčio 11 d. Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) mokslinę ataskaitą, taip pat 2009 m. gruodžio 3 d. EFSA užsakytą ir patvirtintą mokslinę ataskaitą dėl bičių mirtingumo ir priežiūros Europoje,

—

atsižvelgdamas į Europos Teisingumo Teismo sprendimą byloje C-442/09 (3) dėl medaus su genetiškai modifikuotomis medžiagomis ženklinimo,

—

atsižvelgdamas į 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1107/2009 dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką ir panaikinantį Tarybos direktyvas 79/117/EEB ir 91/414/EEB (4),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/128/EB, nustatančią Bendrijos veiksmų pagrindus siekiant tausiojo pesticidų naudojimo (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. kovo 8 d. rezoliuciją dėl baltymų deficito ES: kaip išspręsti šią ilgalaikę problemą? (6),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pranešimą ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomonę (A7–0359/2011),

A.

kadangi bitininkystė kaip ekonominė ir socialinė veikla yra itin svarbi tvariam kaimo vietovių vystymuisi, ją plėtojant kuriamos darbo vietos ir per apdulkinimą teikiamos svarbios ekosistemos paslaugos, kuriomis prisidedama prie biologinės įvairovės palaikymo išsaugant genetinę augalų įvairovę;

B.

kadangi bitininkystė ir biologinė įvairovė tarpusavyje susijusios; kadangi apdulkindamos bičių šeimos teikia svarbias ekologines, ekonomines ir socialines viešąsias gėrybes ir taip užtikrinamas aprūpinimas maistu ir išlaikoma biologinė įvairovė ir kadangi bitininkai, prižiūrėdami savo bičių šeimas, teikia svarbiausias aplinkos apsaugos paslaugas, tuo pačiu užtikrindami tvarų gamybos modelį kaimo vietovėse; kadangi bičių ganyklos, įvairios maisto paieškos vietos ir kai kurie žemės ūkio produktai (rapsai, saulėgrąžos ir kt.) gausiai teikia bitėms maisto, reikalingo palaikyti imuninę sistemą ir joms išlikti sveikoms;

C.

kadangi buvo išreikštas susirūpinimas, kad dėl didelių bitininkystės įmonės įkūrimo sąnaudų šia veikla ima verstis vis mažiau žmonių ir dėl to stinga bičių, kurios galėtų apdulkinti gyvybiškai svarbius žemės ūkio pasėlius;

D.

kadangi pranešta, jog bičių šeimų sumažėjo ir ES, ir kitose pasaulio vietose; kadangi nyksta apdulkintojų rūšys, kurios gerina žemės ūkio našumą; kadangi stiprėjant šiai tendencijai ūkininkams ES ir kitose pasaulio šalyse gali tekti imtis dirbtinio apdulkinimo, dėl kurio išlaidos apdulkinimui padidėtų dvigubai; kadangi mokslo ir veterinarijos veikla šiuo metu beveik negalima veiksmingai užkirsti kelio tam tikroms parazitų sukeliamoms ligoms ir kitoms ligoms arba jų kontroliuoti, nes pastaraisiais dešimtmečiais vykdyta nepakankamai bičių vaistų, kurių rinkos dalis yra ribota ir dėl to dideles farmacijos įmones jie mažai domina, mokslinių tyrimų ir jie nepakankamai tobulinti; kadangi vaistai, skirti kovai su varoatozės erkėmis, dėl jų riboto kiekio daugeliu atvejų daugiau nebėra veiksmingi;

E.

kadangi pavienių bičių ir jų šeimų sveikatą veikia daugybė mirtinų ir beveik mirtinų veiksnių, kurių daugelis yra tarpusavyje susiję; kadangi parduodami vaistai, skirti kovai su varoatozės erkėmis, daugeliu atvejų daugiau nebėra pakankamai veiksmingi, nes šios erkės tampa jiems atsparios; kadangi dėl pesticidų naudojimo, kintančių klimato ir aplinkos sąlygų, biologinės augalų įvairovės nykimo, žemės naudojimo paskirties keitimo, netinkamai vykdomos bitininkystės veiklos ir invazinių rūšių egzistavimo silpnėja šeimų imuninė sistema ir susidaro palankios sąlygos oportunistinėms patologijoms; kadangi naminės bitės gali patirti augalų apsaugos produktų poveikį tiesiogiai arba netiesiogiai, pvz., per vėją, paviršinius vandenis, augalų transpiraciją, nektarą ir žiedadulkes;

F.

kadangi bitininkai gali prisidėti ir padėti išlaikyti savo bičių sveikatą ir gerovę, nors nuo bičių aplinkos kokybės labai priklauso, kiek jiems tai pavyks;

G.

kadangi skatinama vartoti labai mažai veterinarijos produktų ir veikliųjų medžiagų, taip pat palaikyti sveiką šeimos imuninę sistemą, tačiau kadangi susiduriama su atsparumo problema, nes bitės neasimiliuoja veikliųjų medžiagų ir vaistų, o Europos gamintojai priklauso nuo gryno, aukštos kokybės medaus be nuosėdų;

H.

kadangi dauguma Europos bitininkų yra mėgėjai, o ne profesionalūs bitininkai;

1.

ragina Komisiją padidinti paramos dydį su naminių bičių sveikata susijusiems moksliniams tyrimams pagal būsimą finansinę programą (FP8) ir atliekant mokslinius tyrimus daugiausia dėmesio skirti technologinei plėtrai, ligų prevencijai ir kontrolei, ypač aplinkos veiksnių poveikiui bičių šeimos imuninei sistemai ir tų veiksnių sąveikai su patologijomis, tvarios žemės ūkio praktikos apibrėžimui, skatinimui naudoti nechemines alternatyvias priemones (t. y. taikyti prevencinę agronominę praktiką, pvz., sėjomainą ir biologinę kontrolę) ir bendram tolesniam skatinimui taikyti integruotosios kenkėjų kontrolės metodus ir kurti veterinarinius medicinos produktus, skirtus kovai su ES esamais bičių ligų sukėlėjais, ypač varoatozės erkėmis, kurios yra pagrindinis ligų sukėlėjas, nes yra labai atsparios, todėl kovojant su jomis, endoparazitais ir kitomis oportunistinėmis ligomis reikia naudoti labai įvairias veikliąsias medžiagas;

2.

mano, kad svarbu imtis neatidėliotinų priemonių bičių sveikatai saugoti, atsižvelgiant į bitininkystės specifiką, susijusių subjektų įvairovę ir proporcingumo bei subsidiarumo principus;

3.

dar kartą reiškia susirūpinimą, kad neišsprendus didėjančio naminių bičių ir laukinių apdulkintojų mirtingumo Europoje problemos, ji turės neigiamą poveikį žemės ūkiui, maisto gamybai ir saugumui, biologinei įvairovei, aplinkos tvarumui ir ekosistemoms;

4.

ragina Komisiją skatinti glaudžiai bendradarbiaujant su bitininkų asociacijomis sukurti tinkamas nacionalines priežiūros sistemas ir kurti ES lygmens darniuosius standartus, kad galima būtų atlikti palyginimą; pabrėžia, jog reikia vienodai nustatyti bičių avilių tapatumą ir juos registruoti nacionaliniu lygmeniu, kasmet šiuo registrus peržiūrint ir atnaujinant; tvirtina, jog tapatybės nustatymas ir registracija turėtų būti finansuojami ne iš esamų programų medaus gamybos ir pardavimo Europos Sąjungoje veiksmingumui gerinti (Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1221/97 (7));

5.

ragina Europos Komisiją remti Europos „etaloninių avilių“ tinklą, kad būtų užtikrinta aplinkos sąlygų, bitininkystės ir žemės ūkio praktikos poveikio bičių sveikatai stebėsena;

6.

ragina Komisiją parengti trejų metų trukmės programas, kurios būtų grindžiamos valstybių narių deklaruotu realiai įregistruotų avilių skaičiumi, o ne apytikriais skaičiavimais;

7.

pritaria ES bičių sveikatos etaloninės laboratorijos, kuri turėtų daugiausia dėmesio skirti veiklai, kurios nevykdo esami ekspertų tinklai ar nacionalinės laboratorijos, ir vykdyti integruotųjų žinių, susijusių su jų moksliniais tyrimais, sintezę, steigimui;

8.

pabrėžia, jog reikia remti nacionalinio lygmens diagnostikos laboratorijas ir tyrimus vietoje, ir pažymi, kad reikėtų vengti finansavimo dubliavimosi;

9.

ragina Komisiją kartu su bitininkystės sektoriaus atstovais įsteigti iniciatyvinį komitetą, kuris padės Komisijai parengti ES etaloninės laboratorijos metinę darbo programą; apgailestauja, kad pirmoji ES etaloninės laboratorijos metinė darbo programa buvo pristatyta iš anksto nepasikonsultavus su suinteresuotaisiais subjektais;

10.

ragina Komisiją ir toliau teikti paramą moksliniams naminių bičių sveikatos tyrimams remiantis gerais COST priemonės COLOSS ir BeeDoc bei STEP iniciatyvų pavyzdžiais ir skatinti valstybes nares remti šios srities mokslinius tyrimus; vis dėlto pabrėžia, kad reikėtų stiprinti bitininkų ir bitininkų organizacijų santykius;

11.

ragina Komisiją užtikrinti, kad lėšos nebūtų naudojamos pakartotinai tuo pat tikslu, siekiant padidinti finansavimo veiksmingumą užtikrinant ir bitininkams, ir ūkininkams ekonominę ir ekologinę pridėtinę vertę; ragina Komisiją skatinti valstybes nares didinti finansavimą moksliniams tyrimams;

12.

ragina valstybes nares remti ir prižiūrėti nacionalinių medingųjų augalų fenologijos stebėsenos tinklų steigimą;

13.

ragina Komisiją aktyviai skatinti valstybes nares, laboratorijas, bitininkus, ūkininkus, pramonės atstovus ir mokslininkus labiau dalytis ekotoksikologinių tyrimų informacija apie poveikį naminių bičių sveikatai, kad būtų įmanomas kompetentingas ir nepriklausomas mokslinis nagrinėjimas; ragina Komisiją padėti vykdyti šį procesą sukuriant atitinkamą tinklalapį visomis suinteresuotųjų valstybių narių oficialiosiomis kalbomis;

14.

palankiai vertina Komisijos iniciatyvą „Geresnis mokymas rūpinantis maisto sauga“, tačiau ragina jos vykdymą pratęsti po 2011 m. ir padidinti dalyvių iš nacionalinių valdžios institucijų skaičių;

15.

ragina remti bitininkų mokymo ligų prevencijos ir kontrolės klausimais programas ir ūkininkų ir miškininkų mokymo botanikos žinių, bitėms nekenksmingų augalų apsaugos priemonių naudojimo, pesticidų poveikio ir necheminių agronominių piktžolių kontrolės priemonių klausimais programas; ragina Komisiją bendradarbiaujant su bitininkystės organizacijomis parengti veterinarinio bičių šeimų gydymo gaires;

16.

ragina valstybių narių valdžios institucijas ir įgaliotas organizacijas skleisti bitininkams tinkamą mokslinę ir techninę informaciją apie bičių sveikatą; pabrėžia, kad būtina palaikyti nuolatinį bitininkų, ūkininkų ir atitinkamų valdžios institucijų dialogą;

17.

pabrėžia, jog reikia užtikrinti tinkamą veterinarijos gydytojų mokymą, taip pat užtikrinti galimybę konsultuoti bitininkus veterinarijos klausimais ir bitininkystės specialistų dalyvavimą nacionalinėse veterinarijos institucijose;

18.

pripažįsta, kad labai svarbu ieškoti veiksmingų ir naujoviškų gydymo būdų nuo varoatozės erkių, dėl kurių patiriami apie 10 % metiniai nuostoliai; mano, kad būtina didinti paramą patvirtintam veterinariniam gydymui siekiant sumažinti neigiamą ligų ir kenkėjų poveikį; prašo Komisiją parengti bendras veterinarinio gydymo, taikomo šiame sektoriuje, gaires, pabrėžiant tinkamo šio gydymo taikymo svarbą; ragina parengti molekulių ir (arba) receptūrų, kurių pagrindą sudaro organinės rūgštys, eteriniai aliejai ir kitos medžiagos, skirtos biologinei kenkėjų kontrolei, naudojimo rekomendacijas;

19.

ragina valstybes nares teikti finansinę paramą naujų bičių vaistų moksliniams tyrimams, kūrimui ir tyrimams vietoje, ypač MVĮ, atsižvelgiant į bitininkystės sektoriaus, kuris užtikrina apdulkinimą, indėlį į biologinę įvairovę ir visuomenės gerovę, atsižvelgiant į aukštas veterinarinio gydymo kainas, kurias šiuo metu moka bitininkai, palyginus su kitų gyvulininkystės sektorių sveikatos apsaugos išlaidomis;

20.

pabrėžia, kad būtina skatinti farmacijos pramonę kurti naujus vaistus, skirtus kovoti su bičių ligomis;

21.

ragina Komisiją parengti lankstesnes taisykles, susijusias su leidimu naudoti naminių bičių veterinarijos produktus, įskaitant augalinės kilmės vaistus ir kitus vaistus, kurie nedaro ilgalaikės žalos vabzdžiams, ir jų prieinamumu; pritaria Komisijos pasiūlymui peržiūrėti veterinarinių vaistų direktyvą, tačiau pažymi, kad neturėtų būti naudojamasi esamu šių vaistų trūkumu registruojant ir (arba) pardavinėjant antibiotikus kitoms naminių bičių šeimų oportunistinėms patologijoms gydyti, nes jie daro poveikį bičių produktų kokybei ir atsparumui;

22.

palankiai vertina Komisijos ketinimą pradėti taikyti didžiausią leistiną likučių ribą naudojant vaistus, taikant „kaskada“ vadinamą procedūrą, kad būtų panaikintas šiuo metu esantis teisinis netikrumas, kuris trukdo sergančių bičių gydymui;

23.

ragina keisti reguliavimo aplinką, kad Europos vaistų agentūra, gindama intelektinės nuosavybės teises, galėtų užtikrinti veterinarinių bičių sveikatos produktų naujų aktyviųjų medžiagų gamybos ir prekybos išimtinumą tam tikru pereinamuoju laikotarpiu;

24.

prašo Komisiją apsvarstyti galimybę išplėsti Europos Sąjungos veterinarijos fondo finansavimą bičių ligoms per kitą jo peržiūrą;

25.

palankiai vertina Komisijos ketinimą siūlyti išsamų gyvūnų sveikatos teisės aktą; ragina Komisiją suderinti Europos veterinarijos politikos apimtį su jos finansavimu, kad būtų atsižvelgta į bičių ir bitininkystės ypatumus, siekiant veiksmingiau kovoti su bičių ligomis užtikrinant galimybę naudotis veiksmingais ir standartizuotais vaistais visose valstybėse narėse ir finansavimą bičių sveikatos priežiūrai įgyvendinant Europos veterinarijos politiką; prašo Komisiją užtikrinti didesnį suderinimą tarp valstybių narių, sutelkiant savo pastangas kovai su varoatoze ir jos kontrole ES;

26.

palankiai vertina veisimo programas, kurias įgyvendinant didžiausias dėmesys skiriamas atsparumui ligoms ir parazitams, ypač varoatozei;

27.

pabrėžia, kad Europos Sąjunga tik neseniai, aktyviai prisidėjus Europos Parlamentui, nustatė naujas griežtesnes taisykles dėl augalų apsaugos produktų registravimo ir jų tausaus naudojimo, siekiant užtikrinti jų saugumą žmonėms ir aplinkai; pažymi, kad šiose taisyklėse nustatyti papildomi griežti kriterijai dėl bičių saugumo; ragina Komisiją informuoti Parlamentą apie sėkmingą šių naujų taisyklių taikymą;

28.

skatina Komisiją gerinti pesticidų rizikos vertinimo metodiką siekiant apsaugoti bičių šeimos sveikatą ir populiacijos vystymąsi ir užtikrinti tinkamą galimybę susipažinti su ekotoksikologinių tyrimų, įtrauktų į leidimų dokumentų rinkinius, rezultatais ir metodika;

29.

pabrėžia tvaraus ūkininkavimo svarbą ir ragina valstybes nares kuo greičiau perkelti į nacionalinę teisę ir visiškai įgyvendinti Direktyvą 2009/128/EB dėl tausiojo pesticidų naudojimo ir ypač jos 14 straipsnį, kuriame pabrėžiama, jog nuo 2014 m. visiems ūkininkams ES bus privaloma taikyti integruotąją kenkėjų kontrolę, ir ypatingą dėmesį skirti pesticidų, galinčių daryti neigiamą poveikį bitėms ir bičių šeimų sveikatai, naudojimui;

30.

ragina Komisiją atliekant pesticidų rizikos vertinimą, remiantis patikimais ir veiksmingais realiomis sąlygomis atliktais bandymais ir suderintais protokolais, atsižvelgti į lėtinį toksiškumą lervoms ir beveik mirtiną toksiškumą, kaip nustatyta nuo 2011 m. birželio 14 d. taikomame Reglamente (EB) Nr. 1107/2009 dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką; taip pat ragina Komisiją ypatingą dėmesį skirti specifinių pesticidų, tam tikromis sąlygomis darančių neigiamą poveikį bičių ir jų šeimų sveikatai, naudojimui; ragina Komisiją taip pat skatinti galimos medžiagų sąveikos su patogenais ir medžiagų sąveikos su medžiagomis mokslinius tyrimus; pažymi, kad taip pat reikėtų atsižvelgti į visus pesticidų naudojimo būdus;

31.

palankiai vertina tai, kad Europos maisto saugos tarnybos ekspertai atliks nepriklausomą pramonės reikalavimų įvertinimą, siekdami pateikti duomenis apie atskirus pesticidus;

32.

ragina, plėtojant bitininkų, žemės ūkio suinteresuotųjų subjektų ir valdžios institucijų dialogą, sukurti visų valstybių narių bitininkų preliminaraus išankstinio pranešimo apie pesticidų naudojimą, ypač apie insekticidų naudojimo ore operacijas (pvz., naikinant uodus), sistemą ir sistemą, kurią naudojant tokių operacijų metu gavus prašymą būtų suteikiama informacija, kur yra avilių; be to, ragina užtikrinti, kad bitininkai ir ūkininkai naudodami internetines duomenų bazes sklandžiau keistųsi informacija, pvz., apie avilių išdėstymą pievų kaimynystėje;

33.

ragina valstybes nares apsvarstyti, ar tikslinga bičių laikymo ir bičių sveikatos temą kaip dėstomąjį dalyką įtraukti į ūkininkų mokymą;

34.

skirdamas ypatingą dėmesį 2009 m. EFSA projektui „Bičių mirtingumas ir priežiūra Europoje“, ragina Komisiją vykdyti objektyvius galimo neigiamo genetiškai modifikuotų augalų ir monokultūrų ūkio poveikio naminių bičių sveikatai mokslinius tyrimus;

35.

ragina Komisiją nuolat stebėti gyvūnų sveikatos padėtį kilmės šalyse, taikyti griežčiausius gyvūnų sveikatos reikalavimus ir sukurti tinkamą trečiųjų šalių kilmės veisimo medžiagos stebėjimo sistemą, kad būtų išvengta egzotinių bičių ligų ir (arba) parazitų, pvz., Aethina tumida vabalų ir Tropilaelaps erkių atsiradimo ES; ragina Komisiją ir valstybes nares, bendradarbiaujant su bitininkų organizacijomis, siekti didesnio skaidrumo, susijusio su saugumo kontrolės, atliekamos pasienio kontrolės punktuose, dažnumu, procentine dalimi, ypatybėmis ir ypač rezultatais;

36.

ragina Europos Sąjungoje leidžiamiems veterinarijos produktams nustatyti laikiną 10 ppb slenkstinę ribą (kontrolės atskaitos tašką), atsižvelgiant į įvairiose valstybėse narėse taikomus skirtingus analizės metodus;

37.

ragina Komisiją įtraukti neveikimo lygius arba kontrolės atskaitos taškus, arba didžiausius likučių kiekius (DLK) meduje ir kituose bitininkystės produktuose, medžiagoms, kurios negali būti leidžiamos Europos bitininkystės sektoriuje, taip pat suderinti veterinarinę sienų kontrolę ir vidaus rinkos kontrolę, nes medaus atveju dėl importuojamų žemos kokybės produktų, falsifikavimo ir pakaitalų iškraipoma rinka, daromas nuolatinis spaudimas kainoms ir galutinei kokybei ES vidaus rinkoje, todėl turėtų būti užtikrintos vienodos konkurencijos sąlygos ES ir trečiųjų šalių produktams ir (arba) gamintojams; pažymi, kad nustatant didžiausią likučių kiekį reikia atsižvelgti į pagal gerąją veterinarijos patirtį nustatytus likučius;

38.

ragina Komisiją įgyvendinti arba pakeisti Tarybos direktyvos 2001/110/EB (8) (Medaus direktyva) priedus, kad būtų pagerintas ES produkcijos lygis, – tuo tikslu nustatyti aiškias visų bitininkystės produktų, įskaitant įvairių rūšių medų, teisines apibrėžtis ir nurodyti svarbius medaus kokybės kriterijus (pvz., prolino ir invertazės kiekis, žemas HMF ar drėgmės lygis) ir falsifikavimo kriterijus (pvz., medaus glicerino kiekis, cukraus izotopų santykis (C13/C14), žiedadulkių įvairovė ir aromatinių medžiagų bei cukraus kiekis); ragina remti tyrimus ieškant veiksmingų medaus falsifikavimo nustatymo metodų; ragina Komisiją užtikrinti, kad Europos produktams taikoma natūralaus medaus požymių kontrolė būtų taikoma ir produktams iš trečiųjų šalių;

39.

ragina Komisiją suderinti ženklinimo taisykles su Žemės ūkio kokybės schemų reglamento nuostatomis ir nustatyti privalomąjį importuojamų ir ES pagamintų bitininkystės produktų ženklinimą su kilmės šalimi arba skirtingos kilmės produktų mišinių atveju – privalomąjį ženklinimą suderinti su visomis kilmės šalimis;

40.

atsižvelgdamas į naująją ES kokybės politiką ragina bitininkus, jiems atstovaujančias organizacijas ir komercines bendroves ženklinant bitininkystės produktus geriau pasinaudoti ES kilmės ženklinimo sistemomis (SKVN ir SGN), kurios gali padėti žemės ūkio veiklos prieinamumui, ir ragina Komisiją, glaudžiai bendradarbiaujant su bitininkystės asociacijomis, pasiūlyti kokybės pavadinimus ir skatinti tiesiogiai pardavinėti bitininkystės produktus vietos rinkose;

41.

ragina imtis veiksmų skatinant vartoti daugiau medaus ir bitininkystės produktų, pagamintų Europoje, be kita ko, propaguojant medaus, turinčio specifinių savybių, būdingų kai kurioms rūšims ir geografinės kilmės vietoms, vartojimą;

42.

pabrėžia, jog nacionalinės valdžios institucijos turėtų konsultuotis su bitininkais rengdamos bitininkystės programas ir su tuo susijusius teisės aktus, kad būtų užtikrintas šių programų veiksmingumas ir savalaikis jų įgyvendinimas; ragina Komisiją teikti gerokai daugiau finansinių išteklių, didinant esamą paramą bitininkystei BŽŪP po 2013 m. ir užtikrinant esamų bitininkystės sektoriaus paramos programų (Reglamentas (EB) Nr. 1221/97) tęstinumą ir gerinimą, bei skatinti plėtoti bendrus projektus ir ragina valstybes nares teikti techninę pagalbą bitininkystės sektoriui; prašo Komisiją užtikrinti, kad bendro finansavimo sistema būtų suderinta su tiesioginės pagalbos nustatymu pagal BŽŪP pirmąjį ramstį (pasirinktinis esamo BŽŪP 68 straipsnio taikymas) tose valstybėse narėse, kurios mano, kad tai būtina; taip pat pabrėžia, jog reikia pritraukti jaunus bitininkus į sektoriaus veiklą; ragina Komisiją sukurti bitininkystės apsaugos sistemą arba bendrą draudimo sistemą, kad būtų sušvelnintas krizių poveikis bitininkams;

43.

ragina Komisiją, remiantis naująja ES biologinės įvairovės strategija, pirmenybės tvarka arba tam skiriant didesnį dėmesį skirti finansinių lėšų bitininkystei visuose pagal BŽŪP pateikiamuose projektuose arba priemonėse, skirtuose išskirtinai kiekvieno regiono naminių bičių (lot. Apis mellifera) porūšiams ir ekotipams;

44.

ragina Komisiją įgyvendinant būsimą BŽŪP reformą tiksliai apibrėžti paramos priemones ir pagalbą, kurios turi būti teikiamos Europos bitininkystės sektoriui, atsižvelgiant į aplinkos ir socialines viešąsias gėrybes, kurias teikia naminių bičių šeimos per apdulkinimą, ir aplinkos paslaugas, kurias teikia bitininkai prižiūrėdami savo bičių šeimas;

45.

pažymi, kad pagal 2010 m. gegužės 28 d. Komisijos ataskaitą bendras ES bitininkų skaičius šiek tiek išaugo palyginti su 2004 m.; atkreipia dėmesį į tai, kad pagal šią ataskaitą šis skaičius išaugo tik dėl Bulgarijos ir Rumunijos įstojimo į ES ir kad, be tų šalių bitininkų ES bitininkų skaičius būtų labai sumažėjęs; tai vertina kaip požymį, kad ES bitininkystės sektoriaus padėtis yra sunki ir kad būtina teikti pagalbą ir įgyvendinti konkrečias priemones, kad bitininkai ir toliau užsiimtų bitininkyste;

46.

ragina Komisiją apsvarstyti galimybę sukurti specialią priemonę, pagal kurią būtų teikiama pagalba bitininkams laikantis tiesioginės pagalbos schemos, pvz., teikiant išmokas už bičių šeimas, ir kuria būtų saugomas bitininkystės sektorius ES, bitininkai skatinami ir toliau užsiimti bitininkyste, o jauni žmonės – tapti bitininkais, ir užtikrinama, kad bitės ir toliau atliktų apdulkinimo funkciją;

47.

ragina Komisiją įgyvendinant BŽŪP skatinti tvarią žemės ūkio praktiką, raginti visus ūkininkus taikyti paprastą agronomijos praktiką vadovaujantis Direktyva 2009/128/EB ir stiprinti bitininkystės sektoriui būdingas agrarinės aplinkosaugos priemones atsižvelgiant į ES biologinės įvairovės strategiją; ragina valstybes nares savo kaimo plėtros programose nustatyti bitininkystei skirtas agrarinės aplinkosaugos priemones ir paskatinti ūkininkus taikyti agrarinės aplinkosaugos priemones išlaikant bitėms palankias pievas laukų pakraščiuose ir plačiau taikyti integruotos gamybos praktiką laikantis holistinio požiūrio į žemės ūkį ir, kur įmanoma, taikant biologinę kontrolę;

48.

dar kartą tvirtina, kad Komisijos mano, jog naminė bitė yra prijaukintų gyvūnų rūšis ir todėl priklauso gyvulininkystės sektoriui, kuris skatina geresnę sveikatą, gerovę ir apsaugos priemones (9) ir rūpinasi, kad būtų išsamiau informuojama apie laukinių apdulkintojų išsaugojimą; taigi prašo parengti bičių sveikatos apsaugos strategiją ir žemės ūkio srities ar veterinarijos srities teisės aktuose atsižvelgti į šią gyvūnų rūšį ir jos ypatybes, ypač į nuostolių dėl kolonijų praradimo atlyginimą bitininkams;

49.

ragina visus bitininkystės sektoriaus suinteresuotuosius subjektus pasinaudoti dabartinės bendros žemės ūkio politikos teikiamomis galimybėmis ir būsima jos reforma, per kurią bus tinkamai atsižvelgiama į žemės ūkio sektoriaus gamintojų organizacijas;

50.

ragina Komisiją, remiantis Tarybos direktyva 92/43/EEB (10) (Buveinių direktyva), apibrėžti naminių bičių (lot. Apis mellifera) apsaugos statusą ir, tai atlikus, įtraukti jį į direktyvos priedus; atsižvelgdamas į būtinybę skubiai pradėti saugoti namines bites (lot. Apis mellifera) ir įvairius jos porūšius, aptinkamus Europos Sąjungos teritorijoje, prašo Komisiją išnagrinėti galimybę sukurti specialią programą arba reglamentą, įtrauktą į finansinę priemonę „Life+“ ir sudarantį galimybę sukurti europinį projektą, skirtą šios bičių rūšies laukiniams porūšiams atkurti;

51.

ragina Komisiją, remiantis Tarybos direktyva 92/65/EEB (11), bent laikinai uždrausti gyvų bičių bei kamanių genties (lot. Bombus sp.) rūšių įvežimą iš trečiųjų šalių, siekiant išvengti egzotinių ligų užkrato, tuo labiau, kad Europos Sąjungoje yra pakankamai bitininkystės genetinių išteklių ir jais naudojantis galima išsaugoti pagrindinius porūšius, iš kurių išsivystė šiuo metu bitininkystėje naudojamos rūšys ir atmainos;

52.

primena, kad biologinei įvairovei palaikyti skirtos priemonės yra svarbios ir ne žemės ūkio sektoriuose; šalikelių vejos, geležinkelių pakraščiai, energijos perdavimo tinklus kertantys miškai, parkai ir privatūs sodai yra svarbios erdvės, kuriose tinkamai taikant valdymo metodus galima labai padidinti žiedadulkių ir nektaro išteklius, reikalingus bitėms ir vabzdžiams, pernešantiems žiedadulkes; mano, jog šiose srityse veiksmai turėtų būti įgyvendinami užtikrinant harmoningą teritorijų tvarkymą, ypač užtikrinantį kelių saugumą;

53.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

31.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 153/51

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 14 ir 106 straipsnius ir į protokolą Nr. 26,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 23 d. Komisijos komunikatą dėl ES valstybės pagalbos taisyklių, susijusių su visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis, pertvarkos (COM(2011)0146),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 23 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą dėl ES pagalbos taisyklių, susijusių su visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis, taikymo nuo 2005 m. ir dėl viešų konsultacijų rezultatų (SEK(2011)0397),

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2010 m. surengtas viešas konsultacijas tema „Valstybės pagalba: taisyklės, susijusios su bendros ekonominės svarbos paslaugomis“,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 7 d.„Europinių valstybės pagalbos, viešųjų pirkimų ir vidaus rinkos taisyklių taikymo visuotinės ekonominės svarbos paslaugoms ir ypač visuotinės svarbos socialinėms paslaugoms gaires“ (SEK(2010)1545),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. lapkričio 16 d. Komisijos direktyvą 2006/111/EB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo ir dėl finansinio skaidrumo tam tikrose įmonėse (1),

—

atsižvelgdamas į 2005 m. lapkričio 28 d. Komisijos sprendimą 2005/842/EB dėl ES sutarties 86 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės pagalbai kompensacijos už viešąją paslaugą forma skiriamai tam tikroms įmonėms, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas (2),

—

atsižvelgdamas į Bendrijos bendrąsias nuostatas dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma (3),

—

atsižvelgdamas į 2001 m. sausio 19 d. Komisijos komunikatą „Europos visuotinės svarbos paslaugos“ (4),

—

atsižvelgdamas į 1996 m. rugsėjo 26 d. Komisijos komunikatą „Europos visuotinės svarbos paslaugos“ (5),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. liepos 1 d. Regionų komiteto nuomonę „ES valstybės pagalbos taisyklių, susijusių su visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis, pertvarka“ (6),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. birželio 15 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „ES valstybės pagalbos taisyklių, susijusių su visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis, pertvarka“ (7),

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Altmark Trans GmbH ir Regierungspräsidium Magdeburg prieš Nahverkehrsgesellschaft Altmark GmbH  (8),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. liepos 5 d. rezoliuciją dėl visuotinės svarbos socialinių paslaugų ateities (9), į 2007 m. kovo 14 d. rezoliuciją dėl visuotinės svarbos socialinių paslaugų Europos Sąjungoje (10), į 2006 m. rugsėjo 27 d. rezoliuciją dėl Komisijos Baltosios knygos dėl bendro intereso paslaugų (11), į 2004 m. sausio 14 d. rezoliuciją dėl Komisijos žaliosios knygos dėl visuotinės svarbos paslaugų (12), į 2001 m. lapkričio 13 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato „Europos bendros svarbos paslaugos“ (13) ir į 1997 m. gruodžio 17 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato „Europos visuotinės svarbos paslaugos“ (14),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą ir į Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto bei Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto nuomones (A7-0371/2011),

A.

kadangi visuotinės ekonominės svarbos paslaugos (VESP) užima svarbią vietą tarp bendrų Sąjungos vertybių ir skatina socialinę, ekonominę ir teritorinę sanglaudą, todėl jos labai svarbios kovojant su nelygybe visuomenėje ir, vis labiau, taip pat kuriant tvarų vystymąsi;

B.

kadangi VESP itin prisideda prie valstybių narių ekonominio pajėgumo ir konkurencingumo, taigi padeda ne tik išvengti ekonominių krizių ir jas įveikti, bet ir kurti bendrą ekonominę gerovę;

C.

kadangi sėkmingai įgyvendinti strategiją „Europa 2020“ padeda VESP ir kadangi šios paslaugos ypač užimtumo, švietimo ir socialinės integracijos srityse gali padėti įgyvendinti ekonomikos augimo tikslus, kad galiausiai būtų pasiektas nustatytas didelis produktyvumo, užimtumo ir socialinės sanglaudos lygis;

D.

kadangi konkuruojančių privačių įmonių priimami ekonomiškai veiksmingi sprendimai yra būtini siekiant atsižvelgti į piliečių interesus ir itin svarbūs esant dabartinei biudžeto padėčiai;

E.

kadangi VESP yra paslaugos, kurios be valstybės pagalbos ne visada galėtų būti teikiamos arba būtų teikiamos nepatenkinamai;

F.

kadangi visuotinės svarbos socialinės paslaugos (VSSP) turi didelę reikšmę siekiant užtikrinti pagrindines teises ir labai prisideda sudarant lygias galimybes;

G.

kadangi galiojančiuose ES teisės aktuose nustatyta galimybė atleisti nuo pranešimo teikimo prievolės ligonines ir už socialinį būstą atsakingas įmones, t. y. teikiant VESP, kuriomis tenkinami pagrindiniai socialiniai poreikiai;

H.

kadangi SESV 106 ir 107 straipsniuose numatomas teisinis pagrindas VESP teikimą reglamentuojančioms valstybės pagalbos taisyklėms pertvarkyti ir pagal SESV 14 straipsnį Europos Parlamentas ir Taryba, priimdami reglamentus pagal įprastą teisėkūros procedūrą ir nepažeisdami valstybių narių kompetencijų, gali nustatyti VESP teikimo principus ir sąlygas, ypač ekonomines ir finansines;

I.

kadangi SESV protokole Nr. 26 nustatoma, kad turi būti užtikrinamas aukštas VESP kokybės, saugos ir prieinamumo lygis, lygios galimybės ir visuotinio prieinamumo bei vartotojų teisių propagavimas, ir aiškiai pripažįstamas svarbus VESP vaidmuo;

J.

kadangi valstybės narės ir jų valdžios institucijos geriausiai gali tarnauti piliečiams, taigi yra atsakingos už tikslios VESP teikimo apimties ir pobūdžio nustatymą ir kadangi Lisabonos sutarties protokolo Nr. 26 1 straipsnyje aiškiai pripažįstama didelė nacionalinių, regioninių ir vietos valdžios institucijų sprendimų priėmimo galia, susijusi su VESP valdymu, pavedimu ir organizavimu;

K.

kadangi kompensacijomis laikomos valstybės arba valstybės lėšomis visos bet kokios formos suteiktos lengvatos arba išmokėtos sumos;

1.

atkreipia dėmesį į Komisijos pasiūlytos reformos tikslus užtikrinti didesnį aiškumą, kaip taikyti pagalbos taisykles, susijusias su VESP, atsižvelgiant į jų įvairovę;

2.

prašo Komisijos pateikti išaiškinimą dėl vidaus rinkos taisyklių ir viešųjų paslaugų teikimo ryšio ir užtikrinti subsidiarumo principo taikymą apibrėžiant, organizuojant ir finansuojant viešąsias paslaugas;

3.

pabrėžia geresnius rezultatus taikymo ir aiškumo srityje, kurie buvo pasiekti 2005 m. ėmusis vadinamojo „Altmark“ paketo priemonių; tačiau nurodo, kad viešos konsultacijos atskleidė, jog teisinės priemonės privalo būti dar aiškesnės, paprastesnės, proporcingesnės ir veiksmingesnės;

4.

pabrėžia, kad iš viešųjų konsultacijų rezultatų paaiškėjo, jog taisyklės nebuvo taikomos ne tik dėl administracinės naštos, bet ir dėl netikrumo bei nesusipratimų, ypač susijusių su pagrindinėmis VESP taisyklių sąvokomis, tokiomis kaip „paskyrimo aktas“, „pagrįstas pelnas“, „įmonė“, „ekonominio ir neekonominio pobūdžio paslaugos“ ir „svarba vidaus rinkai“;

5.

džiaugiasi Komisijos siekiu toliau aiškinti neekonominės ir ekonominės veiklos atskyrimo visuotinės svarbos paslaugų srityje kriterijus siekiant užtikrinti didesnį bendrą teisinį tikrumą ir užkirsti kelią Europos Sąjungos Teisingumo Teismui pateikiamiems ieškiniams bei Komisijos pradedamoms pažeidimo tyrimo procedūroms; ragina Komisiją pateikti tolesnių aiškinimų, susijusių su ketvirtuoju kriterijumi, kurį Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nurodė Altmark sprendime, ir užtikrinti, kad pagrįsto pelno apskaičiavimo metodas būtų pakankamai aiškus ir atitiktų VESP įvairovę; todėl ragina Komisiją vengti nustatyti užbaigtą sąrašą; rekomenduoja Komisijai šiame darbe neapsiriboti vien tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų perteikimu, bet numatyti aiškius kriterijus, padedančius suprasti ir taikyti naudojamas sąvokas; prašo Komisijos tiksliai apibrėžti, kaip ji supranta tikrą VESP;

6.

yra susirūpinęs dėl papildomų reikalavimų, kuriuos Komisija nori įvesti siekdama užtikrinti, kad nebūtų daromas Sąjungos interesams prieštaraujantis poveikis prekybos plėtrai, ir mano, kad tai sukels teisinį netikrumą;

7.

pabrėžia, kad „paskyrimo aktas“ yra skaidrumo, kuris turi būti išlaikytas siekiant suteikti piliečiams daugiau matomumo, garantija, tačiau pavedimo veiksmų (paskyrimo akto) taikymo sritis turėtų būti išplėsta, visų pirma lanksčiau taikant taisykles; ragina laikyti projektą, prie kurio pridėtas „susitarimas dėl tikslų“, reikalavimus atitinkančiu paskyrimo aktu;

8.

pabrėžia, kad ES valstybės pagalbos taisyklių pertvarką galima vykdyti tik atsižvelgiant į ypatingą VESP funkciją ir tik griežtai laikantis subsidiarumo principo, nes pagal SESV protokolą Nr. 26 už VESP užsakymą, teikimą, finansavimą ir organizavimą visų pirma atsakingos valstybės narės ir jų nacionalinės, regioninės ir vietos valdžios institucijos, kurioms šiuo klausimu suteikiama didelė veiksmų laisvė ir pasirinkimo laisvė;

9.

pabrėžia, kad persvarstant taisykles ypač didelį dėmesį reikia skirti tam, kad vartojamos Bendrijos sąvokos ir terminai aiškiai atspindėtų viešųjų paslaugų esmę ir paslaugų organizavimo būdų ir su jomis susijusių suinteresuotųjų subjektų įvairovę, taip pat, kad būtų tinkamai atsižvelgiama į tikrą poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai pavojų;

10.

atkreipia dėmesį į regioninio ir vietos lygmens VESP, kurios nedaro įtakos konkurencijai vidaus rinkoje, ypatumus ir dėl to atsirandančias galimybes taikyti supaprastintą ir skaidrią procedūrą, pagal kurią skatinamos inovacijos ir mažųjų bei vidutinių įmonių (MVĮ) dalyvavimas;

11.

pritaria koncepcijai nustatyti ribines vertes siekiant atleisti nuo pranešimo teikimo prievolės, kai skiriama valstybės kompensacija už VESP teikimą, taigi pritaria ir administracinės naštos mažinimui; ragina atsižvelgti į surengtų konsultacijų rezultatus ir padidinti ribines vertes, kuriomis remiantis nustatoma, ar taikomas VESP sprendimas;

12.

pabrėžia, kad SESV 14 straipsnyje ir prie Lisabonos sutarties pridėtame protokole Nr. 26 pripažįstamas specifinis VESP pobūdis, ir pripažįsta išskirtinį nacionalinių, regioninių ir vietos valdžios institucijų vaidmenį šioje srityje; pabrėžia, kad ES valstybės pagalbos taisyklių, susijusių su VESP, pertvarka yra tik dalis reikalingo teisinių nuostatų, kurios taikomos VESP per Europos nuoseklią teisinę sistemą, patikslinimo; pažymi, kad visos teisinės priemonės turės užtikrinti patenkinamą teisinį tikrumą; ragina Komisiją iki 2011 m. pabaigos pateikti komunikatą su priemonėmis, kurios skirtos užtikrinti, kad VESP ir VSSP būtų sukurta sistema, kurią taikant būtų sudarytos sąlygos vykdyti užduotis, kaip buvo padaryta Bendrosios rinkos akto atveju;

13.

pabrėžia, kad pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį įmonėms, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, taisyklės dėl draudimo teikti valstybės pagalbą ir jos kontrolės taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti specialių uždavinių, kurias šioms įmonėms patikėjo nacionalinės, regioninės ar vietos valdžios institucijos; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, jog SESV 14 straipsnyje aiškiai numatyta, kad Sąjunga ir valstybės narės pagal savo atitinkamus įgaliojimus ir šios Sutarties taikymo sritį rūpinasi, kad tokios paslaugos būtų pagrįstos principais ir sąlygomis, kurios leistų joms atlikti savo užduotis; taigi atliekant ES valstybės pagalbos taisyklių pertvarką ragina atsižvelgti į abu straipsnius ir užtikrinti, kad VESP teikiama kompensacija nesukeltų per didelių išlaidų viešųjų finansų srityje ar nepablogintų teikiamų paslaugų kokybės;

14.

mano, kad būsimas Komisijos pasiūlymas dėl 2020 m. ES projektų obligacijų (angl. project bonds) galėtų ir turėtų būti pagrindinis veiksnys tobulinant visuotinės svarbos paslaugas valstybėse narėse, taip pat ES mastu; pabrėžia, kad nustatytos atitinkamos procedūros turėtų būti aiškiai nurodytos projekto tinkamumo sąlygose, kurias reikia apibrėžti vadovaujantis įprasta teisėkūros procedūra;

15.

mano, kad labai svarbu, jog mokant kompensacijas VESP nebūtų iškreipiama konkurencija ar pakenkta kitoms kompensacijų negaunančioms įmonėms, veikiančioms tuose pačiuose sektoriuose ar rinkose;

16.

pabrėžia, kad visų įmonių, kurioms buvo patikėta teikti viešąsias paslaugas, viešųjų paslaugų grynųjų sąnaudų kompensavimo galimybės yra ekonominė ir finansinė sąlyga, būtina tinkamai atlikti konkrečias, valdžios institucijų paskirtas užduotis, ypač šiuo krizės laikotarpiu, kai viešosioms paslaugoms tenka pagrindinis automatinio stabilizatoriaus ir pažeidžiamiausių visuomenės grupių apsaugos vaidmuo, taip padedant sumažinti socialinį krizės poveikį;

17.

atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad viešųjų subjektų bendradarbiavimo plėtra, bendrai sutelkus būtinus išteklius, yra didelis veiksmingo viešųjų išteklių naudojimo ir viešųjų paslaugų modernizavimo potencialas, siekiant patenkinti naujus savo teritorijų piliečių poreikius; taip pat pabrėžia tarpvalstybinio bendradarbiavimo svarbą;

18.

dar kartą pabrėžia, kad viešosios paslaugos turi būti aukštos kokybės ir prieinamos visiems gyventojų sluoksniams; atsižvelgdamas į tai reiškia susirūpinimą dėl Komisijos ribojamosios nuostatos socialinio būsto statybos įmonių teikiamas paslaugas, atsižvelgiant į valstybės pagalbą tokioms įmonėms, laikyti visuotinės svarbos socialinėmis paslaugomis (VSSP) tik tuo atveju, jei lėšas gauna tik nepalankioje padėtyje esantys asmenys ar socialiniu požiūriu silpnos grupės, nes toks siauras sąvokų aiškinimas trukdo siekti aukštesnio tikslo – stiprinti tinkamą socialiniu požiūriu mišrią visuomenės struktūrą ir užtikrinti visuotinę prieigą;

19.

laikosi nuomonės, kad geros kokybės paslaugos yra pagrįstos Europos piliečių žmogaus teisėmis; šis teisėmis grindžiamas požiūris turėtų būti stiprinamas;

20.

primena, kad reikia didelių investicijų norint pagerinti infrastruktūrą, visų pirma regionuose, kuriuose jos ypač trūksta, ir ypač energetikos, telekomunikacijų ir viešojo transporto srityse, kad ateityje būtų galima teikti pažangias energetikos ar plačiajuosčio ryšio paslaugas;

21.

ragina Komisiją apskaičiuojant sąnaudas, į kurias reikia atsižvelgti skiriant kompensacijas, įtraukti ir investicijas į infrastruktūrą, kurių reikia, kad VESP galėtų būti teikiamos; primena Komisijai, kad VESP teikimas kartais pagrįstas ilgalaike investicine pagalba, o ne metinėmis kompensacijomis;

22.

ragina Komisiją derybose dėl dvišalių prekybos susitarimų valstybėse partnerėse pripažinti viešojo sektoriaus VESP ir VSSP teikimą;

23.

palankiai vertina Komisijos ketinimus laikantis labiau diversifikuoto požiūrio į valstybės pagalbos taisyklių taikymą užtikrinti, kad administracinė valdžios institucijoms ir paslaugų teikėjams tenkanti našta būtų proporcinga poveikiui, kurį konkreti priemonė gali daryti konkurencijai vidaus rinkoje;

24.

todėl ragina parengti nuostatas taip, kad būtų užtikrinamas tinkamas jų taikymas ir kad dėl jų neatsirastų bereikalinga našta valdžios institucijoms ir įmonėms, kurioms pavesta teikti visuotinės svarbos paslaugas, ir įmonėms būtų sudarytos sąlygos iki galo atlikti joms pavestas specialias užduotis; atsižvelgdamas į tai ragina Komisiją sudaryti sąlygas, kad taisyklės būtų lengviau suprantamos, ir numatyti prievoles, susijusias su kompensacijų mokėjimu už VESP, taigi ir užtikrinti didesnį teisinį tikrumą valdžios institucijoms ir paslaugų teikėjams;

25.

ragina Komisiją paprastinant valstybės pagalbos taisykles parengti lankstesnes ir skaidresnes kompensacijų permokų kontrolės nuostatas ir ypač pagerinti prevencines kompensacijų permokų priemones; tuo tikslu siūlo, kad daugiamečių sutarčių atveju patikra siekiant nustatyti, ar nebuvo kompensacijų permokos, būtų vykdoma tik sutarčių galiojimo laikotarpio pabaigoje ir bet kokiu atveju ne rečiau nei kas trys metai, ir kad turėtų būti nustatyti skaidrūs kompensacijų už VESP apskaičiavimo kriterijai, nes dėl to sumažėtų paslaugų teikėjų ir viešųjų institucijų laiko ir finansinės sąnaudos;

26.

ragina Komisiją remianti valdžios institucijų ir operatorių informacija nustatyti, ar 2010 m. gruodžio 7 d.„Europinių valstybės pagalbos, viešųjų pirkimų ir vidaus rinkos taisyklių taikymo visuotinės ekonominės svarbos paslaugoms ir ypač visuotinės svarbos socialinėms paslaugoms gairės“ veiksmingai atitinka savo tikslą; prašo Komisijos prireikus valdžios institucijoms ir operatoriams pateikti mokymo priemonę, kurioje būtų nurodyta, kaip tinkamai taikyti šias taisykles;

27.

ragina Komisiją supaprastinti paskyrimų taisykles; prašo, kad į kvietimą teikti paraiškas, kartu su sutartimi dėl bendrų tikslų, būtų žiūrima kaip į paskyrimo aktą;

28.

ragina Komisiją parengti specialias de minimis pagalbos taisykles, susijusias su VSSP, kurias teikiant nebūtų kenkiama valstybių narių tarpusavio prekybai; todėl siūlo šios rūšies socialinėms paslaugoms pasiūlyti tinkamas didesnes ribines vertes;

29.

remia esamos išimties, kai nenustatytos ribinės vertės ligoninėms ir už socialinį būstą atsakingoms įmonėms, išsaugojimą; palankiai vertina Komisijos pareiškimą netaikyti pranešimo teikimo prievolės pagalbos atveju kitų rūšių VSSP; ragina Komisiją užtikrinti, kad mokant kompensacijas už visas VSSP, kuriomis tenkinami būtiniausi valstybių narių nustatyti socialiniai poreikiai, pvz., pagyvenusių žmonių priežiūra ir neįgaliųjų priežiūra, pažeidžiamų gyventojų grupių priežiūra ir socialinė įtrauktis, vaikų ir jaunimo gerovės užtikrinimas, sveikatos apsauga ir prieiga prie darbo rinkos, nebūtų taikoma pranešimo teikimo prievolė;

30.

mano, kad specialios užduotys, atliekamos teikiant VSSP, ir jų pobūdis turėtų būti apsaugoti ir aiškiai apibrėžti; todėl prašo Komisijos įvertinti, kaip veiksmingiausiai galima pasiekti šį tikslą atsižvelgiant į konkretiems sektoriams taikomų taisyklių galimybę;

31.

palankiai vertina Komisijos ketinimą nustatyti su valstybės pagalba įmonėms, kurioms pavesta teikti VESP, susijusią de minimis taisyklę, kai dėl to, kad šios paslaugos teikiamos tik vietos mastu, tikėtinas labai mažas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai ir užtikrinama, kad kompensacija bus panaudota išimtinai atitinkamoms VESP teikti; prašo Komisijos įvertinti, ar su kultūros ir švietimo sritimis susijusioms VESP taip pat galėtų būti taikoma atitinkama speciali nuostata;

32.

ragina Komisiją pasiūlyti atitinkamas de minimis taisyklės dėl kompensacijų mokėjimo įmonėms, kurioms patikėta teikti VESP, ribines vertes siekiant šioms paslaugoms taikyti supaprastintą procedūrą ir paslaugų teikėjams labai sumažinti didelę administracinę naštą nedarant neigiamos įtakos bendrajai rinkai; siūlo šioje srityje kaip galimą atskaitos tašką pasirinkti kompensacijos dydžio ir įmonės, kuriai vietos valdžios institucija pavedė teikti paslaugą, apyvartos derinį; be to, mano, kad trejiems finansiniams metams nustatyta ribinė vertė gali būti tinkamesnė siekiant užtikrinti būtiną lankstumą;

33.

primena, kad VESP teikėjų, pvz., asociacijų, fondų, savanoriškų ir bendruomenės organizacijų, ne pelno organizacijų arba socialinių įmonių, statusas yra labai skirtingas; primena, kad kai kurie iš šių subjektų veikia išimtinai vietos lygmeniu, neužsiima komercine veikla ir pakartotinai vietoje investuoja pelną, gautą teikiant visuotinės svarbos paslaugas;

34.

pabrėžia, kad ypač svarbu, jog VESP būtų aukštos kokybės ir visuotinai prieinamos; atsižvelgdamas į tai atkreipia dėmesį, kad pagal SESV konkurencijos taisykles Komisijos kompetencija apsiriboja VESP teikimui skiriamos valstybės pagalbos kontrole ir kad šiose taisyklėse nepateikiamas teisinis pagrindas kokybės ir veiksmingumo kriterijų Europos lygmeniu nustatymui; laikosi nuomonės, kad VESP kokybės ir veiksmingumo apibrėžtis turėtų būti pateikta tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą;

35.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

31.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 153/57

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutartį, ypač į jos 3 straipsnio 3 dalį, ir į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 9, 148, 160 ir 168 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, ypač į jos 1, 16, 21, 23, 24, 25, 30, 31 ir 34 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į pataisytą Europos socialinę chartiją, ypač jos 30 straipsnį (teisė į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties), 31 straipsnį (teisė į būstą) ir 16 straipsnį (šeimos teisė į socialinę, teisinę ir ekonominę apsaugą),

—

atsižvelgdamas į 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvą 2000/43/EB, įgyvendinančią vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės (1),

—

atsižvelgdamas į 2000 m. lapkričio 27 d. Direktyvą 2000/78/EB, nustatančią vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (2),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 1098/2008/EB dėl Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metų (2010 m.) (3),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. birželio 8 d. vykusio Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų tarybos posėdžio išvadas dėl teisingumo ir sveikatos aspektų visų krypčių politikoje: solidarumo sveikatos srityje (4),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 6 d. Tarybos deklaraciją „Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metai: bendras darbas kovojant su skurdu 2010 m. ir vėliau“ (5),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 7 d. vykusio Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų tarybos posėdžio išvadas (6),

—

atsižvelgdamas į Socialinės apsaugos komiteto 2011 m. vasario 15 d. nuomonę „Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi planas. Strategijos „Europa 2020“ pavyzdinė iniciatyva“ (7),

—

atsižvelgdamas į Socialinės apsaugos komiteto 2011 m. vasario 10 d. ataskaitą „Socialinės apsaugos komiteto atliktas strategijos „Europa 2020“ socialinio aspekto vertinimas“ (8),

—

atsižvelgdamas į Socialinės apsaugos komiteto nuomonę „Solidarumas sveikatos srityje: nelygybės sveikatos srityje mažinimas ES“ (9),

—

atsižvelgdamas į Regionų komiteto nuomonę dėl Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi plano (10),

—

atsižvelgdamas į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę „Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi planas“ (11),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. spalio 3 d. Komisijos rekomendaciją dėl iš darbo rinkos išstumtų asmenų aktyvios įtraukties (12),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Solidarumas sveikatos srityje. Sveikatos priežiūros skirtumų mažinimas ES“ (COM(2009)0567),