9.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 133/1

1.1

Pramoginę laivybą, t. y. plaukiojimą laisvalaikiu pramoginiais laivais (pvz., burlaiviais, motorinėmis valtimis, kanojomis, baidarėmis ir pan.), ir kitokio pobūdžio vandens pramogas (pvz., burlentės, jėgos aitvarai, nardymas, pramoginė žvejyba ir pan.) Europoje nuo seno praktikuoja visų socialinių klasių atstovai. Pramoginė laivyba Europoje siejama ne tik su vasaros pramogomis, ji taip pat prisideda prie sporto, kultūros, aplinkos ir socialinių vertybių puoselėjimo ir sklaidos. Todėl Europos visuomenėje praktikuojamai pramoginei laivybai tenka svarbus socialinis vaidmuo, ji, be kita ko, padeda stiprinti Europos Sąjungos vertybes.

1.2

Pramoginės laivybos praktikavimas gali padėti – visų pirma jaunajai kartai – išmokti gerbti gamtą, dirbti grupėje, būti atsakingais, be to, ši veikla atveria galimybes bendrauti, mėgautis nedaug kainuojančia sportine veikla, o jūrų turizmas leidžia pažinti naujas vietoves, keliauti didelės gamtinės vertės jūrų teritorijomis. Pastaruoju metu pramoginė laivyba pasirenkama terapiniais tikslais: ši praktika siūloma neįgaliesiems, pasitikėjimą savimi praradusiems asmenims, taip siekiant padėti jiems reintegruotis ir atgauti tikėjimą savo jėgomis.

1.3

Ši nuomonė grindžiama Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) teiginiu, kad Europos bendrojoje rinkoje vis dar esama trūkumų, dėl kurių kyla kliūčių pramoginės laivybos pramonei. 2012 m. spalio mėn. Genujoje (Italija) vykusios tarptautinės laivybos parodos metu buvo surengtas viešas klausymas, kuriame dalyvavo Europos Komisijos, Europos Parlamento, sektoriaus pramonės ir jos darbuotojų, naudotojų ir vartotojų, universitetų ir aplinkosaugos asociacijų atstovai. Klausymo rezultatai parodė, kad šio sektoriaus Europos rinkoje vis dar esama daug problemų. Todėl EESRK ragina Europos Komisiją įvertinti šioje nuomonėje siūlomas priemones, būtinas siekiant baigti kurti bendrąją rinką ir įveikti tebesančias kliūtis ir problemas nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu.

1.4

Pastaruoju krizės laikotarpiu, šalių pateiktais duomenimis, Europos laivybos pramonėje gamybos apimtys sumažėjo 40–60 proc., prarasta 46 000 darbo vietų, o sektoriaus gamybos apyvarta sumažėjo apie 3–4,5 mlrd. EUR. Vis dėlto Europos laivybos pramonė ir toliau išlieka stambiausia pasaulio lygmeniu, kur stebimas silpnėjantis JAV ir didėjantis sparčiai besivystančių šalių – Brazilijos, Kinijos ir Turkijos – konkurencingumas.

1.5

EESRK mano, kad būtina tausoti šiuos sukauptus įgūdžius ir gebėjimus diegti naujoves, kadangi būtent jie leido įmonėms išlikti padidinant, tačiau beveik išimtinai tik aukštos klasės gaminių eksportą.

1.6

Viduržemio jūra – tai regionas, kuriame vykdoma daugiau kaip 70 proc. pasaulinės jūrų turizmo veiklos, suteikiančios daug naudos šios jūros pakrantės valstybėms. Jūrų turizmui iškyla kliūčių dėl skirtingų nacionalinių taisyklių, reglamentuojančių pramoginių laivų registravimo, navigacijos licencijų išdavimo tvarką, saugumo ir mokesčių priemones ir kitas svarbias sritis.

1.7

Nepaisant skirtingų problemų senas jūrines tradicijas turinčiose šalyse, EESRK vis dėlto siūlo Komisijai ieškoti visoms joms tinkančių bendrų sprendimų ir mano, kad šiame sektoriuje ypač svarbu pradėti taikyti vidaus rinką reglamentuojantį tiesioginio ar netiesioginio nediskriminavimo principą paslaugų ir asmenų judėjimo srityje.

1.8

Europoje pramoginių laivų statybos saugumo ir aplinkosaugos reikalavimai buvo suvienodinti, tuo tarpu šių laivų naudojimo pramoginiais tikslais sąlygos (pvz., navigacijos licencijų išdavimas, registravimas, saugumo taisyklės ir įranga, mokesčiai ir t. t.) šalyse reglamentuojamos skirtingai. Šie nacionaliniai skirtumai skaido bendrąją Europos rinką, trikdo ūkinės veiklos vykdytojus ir vartotojus, taip pat iš dalies skatina nesąžiningą konkurenciją. Vienas ryškiausių pavyzdžių, neabejotinai, yra Viduržemio jūros regionas, kuriame laivui plaukiant iš Ispanijos į Graikiją per Prancūzijos, Italijos, Slovėnijos ir Kroatijos vandenis kiekvienoje minėtų šalių teritorijoje taikomos skirtingos taisyklės. Tuo tarpu panašių skirtumų nėra kelių, geležinkelio ir oro transporto srityse.

1.9

Genujos tarptautinėje laivybos parodoje vykusiame įdomiame viešame klausyme įvairių šios pramonės sektorių atstovai, darbuotojų ir aplinkosaugos asociacijų atstovai vienbalsiai ir primygtinai prašė Europos Sąjungos imtis atitinkamų veiksmų laivybos pramonei paremti.

1.10

Pramoginės laivybos sektoriaus išlikimui ypač svarbų vaidmenį atlieka inovacijos, moksliniai tyrimai ir plėtra, jam, priešingai nei kitiems sektoriams, nebūtinos ypatingos priemonės ar finansinė parama, o tik konkrečios iniciatyvos ir veiksmai, kurie leistų Europoje sukurti tikrą šio sektoriaus bendrą rinką.

1.11

EESRK supranta pramoginės laivybos sektoriaus atstovų susirūpinimą ir prašo Komisijos, priėmus persvarstytą Direktyvą 94/25/EB dėl pramoginių laivų iki 24 m. ilgio, numatyti papildomas iniciatyvas ir jas įtraukti į konkretų veiksmų planą. Būtų labai naudinga parengti žaliąją knygą dėl pramoginės laivybos pramonėje taikytinų priemonių į šį procesą įtraukiant visus suinteresuotuosius subjektus ir parengti veiksmų planą, suderintą su bendraisiais naujos Europos pramonės politikos (1) ir Europos tvaraus turizmo politikos principais (2).

1.12

EESRK norėtų atkreipti dėmesį į keletą svarstytinų ir spręstinų klausimų. Komiteto nuomone, reikėtų:

2.1

Šiuo metu Europos laivybos pramonės sektoriuje yra daugiau kaip 37 000 įmonių, kuriose tiesiogiai dirba 234 000 asmenų, 2011 m. duomenimis, metinė apyvarta šiame sektoriuje siekė 20 mlrd. EUR. 97 proc. įmonių yra mažos ir vidutinės įmonės, taip pat yra apie dešimt labiau struktūruotų didelių įmonių grupių. Dėl 2008–2009 m. ekonomikos ir finansų krizės pardavimų ir pramonės gamybos apimtys vidutiniškai sumažėjo 40–60 proc., nukentėjo visi gamybos sektoriai. Nuo 2009 m. dėl ekonomikos krizės buvo prarasta daugiau kaip 46 000 darbo vietų ir bendrai sektoriaus gamybos apyvarta sumažėjo 3–4,5 mlrd. EUR. Vertinant procentais darbo vietų vienodai sumažėjo tiek didelėse įmonėse, tiek ir MVĮ. Prarastos darbo vietos ir apyvartos sumažėjimas daugiausia palietė sektoriaus pramonės filialą (t. y. laivų statybos ir laivų dalių ir reikmenų gamybos filialus). Paslaugų sektorius (pramoginių laivų nuoma ir (arba) frachtavimas, remontas ir priežiūra, prieplaukos ir pramoginių laivų prieplaukos ir pan.), kuris iki šiol buvo atsparus krizei, nuo šių metų taip pat pradėjo justi jos poveikį. Krizė iš esmės pakeitė padėtį tarptautiniu lygmeniu, tačiau Europa ir toliau pasaulyje pirmauja šiame sektoriuje, tuo tarpu mažėja JAV ir didėja sparčiai besivystančių šalių –Brazilijos, Kinijos ir Turkijos – konkurencija (3).

2.2

Sektoriaus pramonės veikla apima visą pramoginių laivų statybos filialą pradedant pačių mažiausių vienetų ir baigiant didžiųjų ilgesnių nei 100 m ilgio jachtų statybą, tačiau didžiausią dalį sudaro laivų iki 24 m ilgio gamyba (šių laivų statyba reglamentuojama Direktyva 94/25/EB). Šių laivų paskirtis yra įvairi: tai gali būti pramoginiai laivai, profesionalūs pakrančių apsaugai skirti laivai, jūrų ir pasienio policijos laivai, maži keleiviniai turizmo zonose ir salų vandenyse plaukiojantys laivai, specialios paskirties valtys ir pan. Pramonės sektoriuje gaminama įranga ir dalys (pvz., varikliai ir varymo sistemos, laivų denio įranga, elektroninės ir navigacinės sistemos, burės, dažai, laivų vidaus įranga ir baldai), kiti laivybai būtini priedai (pvz., saugos įranga, tekstilės gaminiai ir pan.) ir vandens sporto reikmenys (pvz., nardymo įranga, burlentės, jėgos aitvarai, irkluojamosios valtys, baidarės ir pan.).

2.3

Šiame sektoriuje teikiamos gausios ir įvairios paslaugos, kurios apima 4 500 Europos prieplaukų ir pramoginių laivų prieplaukų (jose yra 1,75 mln. laivų švartavimosi vietų, kuriomis gali naudotis 6,3 mln. Europos laivyno laivų) valdymą ir plėtrą, taip pat prekybą laivais ir laivų priežiūrą, jūros ir upių laivų nuomą ir frachtavimą (su įgulos nariais ar be jų), jūreivystės mokyklas, jūreivystės ekspertų, specialias su laivyba susijusias finansines ir draudimo paslaugas ir t. t.

2.4

Europoje 48 mln. asmenų užsiima vienokia ar kitokia su pramogine laivyba susijusia veikla, iš jų 36 mln. plaukioja valtimis (motorinėmis arba burinėmis) (4). Visose šalyse pramoginę laivybą praktikuojantys asmenys yra įvairių socialinių klasių atstovai. Nepaisant žiniasklaidos formuojamos dažnai neteisingos nuomonės, kad ši veikla yra skirta tik turtingiems asmenims, ją praktikuoti gali ne tik visuomenės elitas. Galima visiškai pagrįstai kalbėti visų pirma apie „populiariąją pramoginę laivybą“.

2.5

Pastarąjį dešimtmetį pastebima, kad šiame sektoriuje neišvengta bendros demografinės tendencijos Europoje, t. y. didėja ir vidutinis pramoginių laivų naudotojų amžius, todėl kyla pagrįstas susirūpinimas dėl pramoginės laivybos ateities.

2.6

Jau keletą metų skirtingose Europos šalyse laivybos įmonių ir sporto federacijų asociacijos plėtoja iniciatyvas, kurių tikslas ugdyti jaunųjų kartų laivybos įgūdžius. Šių įvairių iniciatyvų tikslas – populiarinti pramoginę laivybą kaip sportinę ir turistinę veiklą, taip pat kaip sritį, kurioje esama profesinių galimybių, taip pat padėti stažuotojams ir studentams įgyti profesinės patirties, atlikti praktiką įmonėse. Šių šalių iniciatyvos galėtų būti gyvendinamos ir Europos lygmeniu, t. y. būtų galima imtis bendrų veiksmų pramoginei laivybai populiarinti tokiuose renginiuose kaip 2013 m. gegužės 20 d. vyksianti Europos jūros diena (5).

2.7

Europa turi 66 000 km jūrų pakrantę ir yra populiariausias pramoginės laivybos regionas pasaulyje. Paprastai su jūra siejama pramoginė laivyba praktikuojama taip pat vidaus vandenyse ir kai kuriose šalyse ši veikla yra ypač populiari: plaukiojama vidaus vandenų keliais, kurių bendras ilgis yra 27 000 km ir ežeruose (Europoje yra 128 ežerai didesnio nei 100 km2 ploto). Vien tik Viduržemio jūroje vykdoma 70 proc. pasaulinės visų ilgių pramoginių laivų frachtavimo veiklos.

2.8

Europos laivybos pramonė yra atvira ir konkurencinga. Beveik du trečdaliai produkcijos parduodama vidaus rinkoje ir eksportuojama į tradicines JAV, Kanados, Australijos ir Naujosios Zelandijos rinkas. Labai sumažėjus paklausai minėtose šalyse, nuolat didėja Europos laivybos pramonės produkcijos eksportas į sparčiai besivystančias Azijos (daugiausia į Kiniją) ir Lotynų Amerikos (daugiausia į Brazilija) šalis, kuriose šios produkcijos paklausa yra didelė, tačiau vietos valdžios institucijos suinteresuotos apsaugoti ir vystyti vietos pramonę. Europos MVĮ nesiryžta bendradarbiauti su Azijos šalimis visų pirma dėl administracinių kliūčių ir importo procedūrų. ES prekių ženklai paprastai nėra pripažinti ir laivų statytojai turi patys pateikti techninius dokumentus tipo patvirtinimui vietos lygmeniu gauti, dėl to Europos laivybos pramonei kyla sudėtingų intelektinės nuosavybės apsaugos problemų, MVĮ patiria labai didelių sąnaudų, o didžiasios įmonės priverstos perkelti savo veiklą.

3.1

1994 m. priimta ES Direktyva 94/25/EB dėl pramoginių laivų, kuri sudarė galimybę ES lygmeniu suderinti 2,5-24 m. ilgio pramoginių laivų saugos reikalavimus. Ši direktyva iš dalies pakeista 2003 m. (Direktyva 2003/44/EB): ji papildyta naujais aplinkos apsaugos reikalavimais (pvz., dėl laivų variklių išmetamųjų dujų kiekio ir skleidžiamo triukšmo lygio mažinimo) ir į jos taikymo sritį įtraukti asmeniniai laivai.

3.2

Per 15 šios direktyvos dėl pramoginių laivų taikymo metų tarptautiniu lygmeniu parengta daugiau nei 60 visiems laivams ir asmeniniams laivams taikomų EN-ISO darniųjų standartų. Tarptautiniu lygmeniu šie europiniai standartai šiuo metu laikomi techniniu etalonu. Direktyva 94/25/EB taip pat sudarė galimybę sukurti Europos pramoginių laivų bendrąją rinką ir palankias prekybos, konkurencijos ir Europos vidaus prekybos sąlygas. EESRK ragina Komisiją pateikti nuoseklius pasiūlymus, kad būtų galima sukurti bendrą Europos laivybos paslaugų rinką ir nustatyti vienodas laivų naudojimosi ir navigacijos sąlygas Europoje.

3.3

Šiuo metu Europos Parlamentas ir Taryba peržiūri Direktyvą 94/25/EB (pasiūlymas dėl direktyvos COM (2011) 456 final) ir dėl jos diskutuoja. Svarbiausi pakeitimai susiję su tolesniu laivų variklių išmetamųjų dujų kiekio mažinimu, reikalavimu laive įrengti surinkimo bakus arba nešvaraus vandens valymo sistemas ir laikytis naujos ES suderintų gaminių prekybos teisinės sistemos (Sprendimas Nr. 768/2008/ ir Reglamentas 765/2008/EB). EESRK palankiai įvertino pasiūlymą dėl persvarstymo (6).

3.4

EESRK manymu, naujoji direktyva atveria galimybę persvarstyti dabartinę pramoginių laivų skirstymo į kategorijas sistemą. Direktyvoje numatytos keturios laivų projektavimo kategorijos atsižvelgiant į jų atsparumą konkrečioms oro sąlygoms jūroje (vėjo stiprumas ir bangų aukštis). Europos Parlamentas paprašė Europos Komisijos atlikti techninį tyrimą ir įvertinti būtinybę ir galimybę persvarstyti dabartinę laivų projektavimo kategorijų sistemą, kad ši atspindėtų didelę šiuo metu rinkoje esamų pramoginių laivų įvairovę ir vartotojai turėtų tikslesnės informacijos apie laivų ypatumus. Europos laivybos pramonė ir Europos vartotojų federacija pritarė Europos Parlamento iniciatyvai (7). EESRK ragina Komisiją užtikrinti, kad šis tyrimas būtų atliktas.

3.5

Jūrų transporto srityje Europos Komisija pradėjo persvarstyti Direktyvą 2009/45/EB dėl ilgesnių nei 24 metrai keleivinių laivų, pagamintų iš plieno arba jam lygiavertės medžiagos ir plaukiojančių vidaus maršrutais, saugos taisyklių ir standartų. Tačiau šiuo metu didžioji dalis tokių laivų yra pagaminti ne iš plieno, o iš kitų medžiagų (visų pirma stiklo pluošto ir sudėtinių medžiagų), todėl jiems taikomos nacionalinės taisyklės. EESRK mano, kad šiuo metu Komisijos rengiamame pasiūlyme dėl direktyvos supaprastinimo galėtų būti numatyta išplėsti direktyvos taikymo sritį ir į ją įtraukti ir trumpesnius nei 24 metrai ir (arba) iš ne metalo pastatytus keleivinius laivus. Svarbu užtikrinti, kad taikymo srities išplėtimas neturėtų neigiamo poveikio mažus keleivinius laivus gaminantiems Europos laivų statytojams.

4.1

Esant giliai finansų krizei, lėmusiai skaudžias ekonomines pasekmes, Europos, laivybos pramonė skubiai reagavo ir ėmėsi būtinų priemonių, kad be tradicinių rinkų (Europa, Šiaurės Amerika, Australija / Naujoji Zelandija) surastų naujų, pradėjo investuoti į naujus modelius ir naujas technologijas siekdama pasiūlyti naujoviškus produktus, sumažinti gamybos sąnaudas ir taip išsaugoti pirmaujančią poziciją pasaulyje. Be kita ko, dabartinės naujų laivų kainos vartotojams yra konkurencingesnės nei anksčiau.

4.2

Tiek pramonės gamybos finansavimo, tiek laivų įsigijimo problemą reikia spręsti atsižvelgiant į su Europos bankų sistema susijusius sunkumus. Vienas iš finansų krizės padarinių pramoginės laivybos pramonei - sumažėjusi paklausa, kas yra įprasta ne pirmojo būtinumo prekėms. Be to, baimindamasi žymaus pramoginių laivų vertės sumažėjimo bankų sistema jų nebelaiko užstatu finansavimui gauti. Kita finansų krizės pasekmė - naudotų laivų rinkos sąstingis: bankai labai mažomis kainomis parduoda jiems priklausančius pramoginius laivus. Krizė jaučiama ir išperkamosios nuomos, kuri yra labai populiari laivybos sektoriuje, srityje. Laivybos pramonėje susiklostė panaši padėtis kaip ir kituose sektoriuose, pavyzdžiui, Ispanijos nekilnojamojo turto sektoriuje.

4.3

Prieš krizę Europos laivybos pramonės pardavimai tradicinėse rinkose siekė apie 80 proc., o besiformuojančiose 20 proc. 40-60 proc. sumažėjusį pardavimą tradicinėse rinkose, kuris dar labiau sumažėjo dėl dabartinio sąstingio, tik šiek tiek kompensavo išaugęs pardavimas besiformuojančiose rinkose. Be to, nemažai „žemiausio lygio“ pramoginių laivų gamintojų (pvz., plūdriųjų konstrukcijų ir pripučiamų valčių) negali rasti naujų galimybių realizuoti produkciją besiformuojančiose rinkose, kuriose šios rūšies produktai nėra paklausūs (dėl kainos arba dėl to, kad šių šalių mažas ir vidutines pajamas gaunančiuose segmentuose nėra laivybos kultūros). Taigi Europos laivybos pramonei šiose rinkose tenka susidurti ne su konkurencingumo, o veikiau su paklausos problema.

4.4

Su pramoginiais laivais susijusi teisinė sistema Europoje vis dar iš esmės reguliuojama nacionaliniu lygmeniu. Nors pramoginių laivų statyba suderinta Europos lygmeniu, šių laivų naudojimo sąlygos (pvz., laivų navigacijos licencijų išdavimas, registravimas, saugos įranga, sektoriuje taikoma mokesčių sistema ir t. t.) valstybėse iš esmės labai skiriasi. EESRK mano, kad šiuo atveju subsidiarumo principas trukdo plėtoti Europos bendrąją rinką.

4.5

Šiuo metu rinkos priežiūra Europos lygmeniu yra visiškai nepakankama. Daugelis skleidžiamo triukšmo ir taršos ES reikalavimų neatitinkančių pramoginių laivų yra importuojami ir parduodami Europoje rinkos priežiūros institucijoms nekontroliuojant importuotojų ir taip sukuriama nesąžininga konkurencija.

4.6

Komisija savo darbe ypatingą dėmesį turėtų skirti pramonės ir paslaugų raidai poilsio ir pramogų srityje. Ši raida turėtų atitikti aplinkos ir gamtos apsaugos principus, visų pirma susijusius su gamtos išteklių ir ekosistemų išsaugojimu, kova su triukšmo tarša vidaus vandenyse ir vandens telkinių tarša, kurią sukelia savivaldybių bei pramonės atliekos, taip pat asmenų, dalyvaujančių su vandeniu susijusioje įvairių rūšių poilsio ir pramoginėje veikloje, saugumo užtikrinimu ir pan.

5.1

2012 m. spalio mėn. Genujoje vykstant tarptautinei laivybos parodai EESRK surengė viešą klausymą, per kurį, gausiai dalyvaujant specialistams, buvo galima sužinoti įvairių Europos laivybos suinteresuotųjų subjektų nuomonę, problemas ir lūkesčius.

5.2

Nepaisant ekonomikos krizės, Europos laivybos pramonė šiuo metu pirmauja pasaulyje, kadangi šio sektoriaus įmonės nuolat diegė inovacijas. Šiuo metu sunku gauti bankų finansavimą, todėl kyla pavojus Europos įmonių galimybėms investuoti į mokslinius tyrimus, technologinę plėtrą ir inovacijas. Inovacijos ir toliau išlieka svarbiausias veiksnys siekiant Europos laivybai išsaugoti pirmaujančią poziciją. Reikia sudaryti palankias sąlygas laivybos sektoriaus įmonėms gauti Europos mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų fondų lėšas, kurios skirtos įvairioms transporto rūšims, tačiau sunkiai prieinamos laivybos pramonei. Kita priemonė, kurią reikėtų skatinti nacionaliniu lygmeniu - tai netaikyti mokesčių investicijoms į mokslinius tyrimus, technologinę plėtrą ir inovacijas. Inovacijos laivybos sektoriuje susijusios ne tik su technologijomis, bet ir su inovacijomis naudojimo, priežiūros, aptarnavimo ir paslaugų, pavyzdžiui, frachtavimo ir laivybos finansavimo srityje.

5.3

Laivybos įmonėms suteiktų valstybės koncesijų požiūriu padėtis Europoje labai įvairi; kai kuriose šalyse investicijas į pramoginių laivų prieplaukas riboja koncesijų suteikimo sąlygos (pernelyg ribota jų galiojimo trukmė arba nėra garantijos, kad jos bus pratęstos). EESRK rekomenduoja parengti ES gaires siekiant Europos įmonėms sudaryti palankias sąlygas investuoti į šį sektorių.

5.4

Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai turizmas tapo bendra ES kompetencija, todėl ES gali siūlyti su šia sritimi susijusias iniciatyvas. Europos Komisija paskelbė, kad 2013 m. parengs pakrančių ir jūrų turizmo strategiją. Ši strategija turėtų sudaryti galimybę toliau skleisti Europoje pramoginės laivybos praktiką ir išspręsti tam tikras šiame dokumente nurodytas problemas (pvz., reglamentavimo skirtumų, susijusių su laivų navigacijos licencijų išdavimu, registravimu arba saugos reikalavimais) siekiant nustatyti priemones, kurios leistų Europoje suvienodinti pramoginės laivybos taisykles.

5.5

EESRK palankiai vertina tai, kad Europoje, visų pirma Viduržemio jūros regione, vis daugėja saugomų jūros teritorijų, tačiau pabrėžia, kad tai lemia su navigacijos taisyklėmis susijusį netikrumą. EESRK rekomenduoja ES lygmeniu suderinti taisykles, reglamentuojančias pramoginių laivų patekimą į šias saugomas jūrų teritorijas, kad naudotojai iš anksto žinotų, ar jų laivuose yra tokiose teritorijose plaukioti reikalinga įranga.

5.6

Siekiant pagerinti saugą, būtų naudinga ES lygmeniu sukaupti statistinius duomenis apie nelaimingus įvykius vienoje duomenų bazėje, kuri padėtų atlikti bendrą lyginamąją studiją, geriau suprasti su laivybos praktika susijusią riziką ir taip nustatyti kuo geriau kylančią riziką atitinkančias taisykles. EESRK ragina Komisiją, suderinus su valstybėmis narėms, parengti duomenų rinkimo modelį, kad būtų galima surinkti vienodus ir palyginamus duomenis.

5.7

Taip pat labai svarbus profesinio mokymo ir atitinkamos kvalifikacijos pripažinimo ES lygmeniu klausimas. Ne visur Europoje siūlomas su laivyba susijusių profesijų mokymas (visų pirma atliekančių gamybinę stažuotę pramonės srityje ir su remonto ir priežiūros paslaugomis susijusias profesijas). Reikėtų apsvarstyti galimybes parengti ES lygmeniu pripažintus mokymo planus, kurie sudarytų galimybę užtikrinti kokybišką mokymą, skatinti didesnį darbuotojų judumą Europoje ir skatinti jaunimą pasirinkti su laivyba susijusią profesiją. Būtų tikslinga parengti Europos įgūdžių pasą, koks priimtas kasybos inžinierių atveju. Socialiniai partneriai turėtų dalyvauti kuriant kvalifikacijos pripažinimo ES lygmeniu sistemą ir, pavyzdžiui, pasiūlyti bandomąjį projektą pagal ECVET (Europos profesinio mokymo kreditų sistema (8)). Įgulos mokymas ir laivybos žinių įgijimas - tai dar dvi sritys, kuriose taip pat būtų naudinga laikytis europinio požiūrio, kadangi tai padėtų atverti ES darbo rinką. Anksčiau laivybos pramonei buvo skiriama mažai dėmesio, mokyklose ir universitetuose buvo mažai žinoma apie su šiuo sektoriumi susijusias profesijas taigi kartu ir apie laivybos profesinės karjeros galimybes. Įvairiose Europos šalyse nėra netgi specialių laivybos socialinių susitarimų, o tai taip pat mažina šio sektoriaus patrauklumą.

5.8

Penkiolika metų Europos laivybos pramonėje taikomi Direktyva 94/25/EB nustatyti ISO tarptautiniai darnieji standartai. Labai svarbu, kad būtų skatinama taikyti ISO tipo tarptautinius standartus kaip vienintelį techninį pramoginių laivų etaloną tarptautiniu lygmeniu siekiant, kad neplistų nacionaliniai standartai (Brazilijos, Kinijos ir t. t), kurie gali lemti dar didesnius techninių reikalavimų skirtumus ir sudaryti realias kliūtis.

5.9

ES gali ir turi išsaugoti savo laivybos pramonę ir šiuo tikslu gerinti ir stiprinti tiesiogines ir netiesiogines rinkos kontrolės ir priežiūros priemones ir jų taikymą, taip pat remti eksportui skirtų prekių patekimą į trečiųjų šalių rinkas. Pavyzdžiui, ES ir Mercosur prekybos derybos turėtų tapti galimybe kovoti su protekcionistinėmis priemonėmis ir pernelyg dideliais muitais, kuriuos taiko kai kurios Pietų Amerikos šalys siekdamos apriboti galimybes patekti į jų rinkas.

9.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 133/8

1.1

Šiuo metu didžioji dalis Europos pramonės išgyvena sunkius laikus. Nepaisant to, vis daugiau įmonių Europoje ir kituose pasaulio regionuose rengiasi atremti daugelį pasaulio iššūkių, įskaitant demografinės raidos poveikį, klimato kaitą ir visų pirma įgyvendinti tvarius anglies dioksido mažinimo tikslus.

1.2

EESRK norėtų pabrėžti mąstysenos pokyčius, kurie ruošia dirvą naujiems arba pritaikytiems verslo modeliams. Tvarumas Pasaulio verslo tvaraus vystymosi taryboje, įmonėms įgyvendinant iniciatyvas nacionaliniu lygmeniu ir rengiant sektorių anglies dioksido kiekio mažinimo veiksmų planus ES lygmeniu yra strategiškai svarbus klausimas. Keičiantis įmonių dėmesio centrui ir struktūrai, taip pat tarptautinėms vertės grandinėms atsiranda naujų verslo modelių.

1.3

Vienas svarbus aspektas – iniciatyvūs įmonių vadovų įsipareigojimai, darantys poveikį taip pat klientų ir tiekėjų santykiams. Atitinkami įsipareigojimai prisiimami ir atitinkamos inovacijos diegiamos visais lygmenimis, juos remia interaktyvus dialogas su įmonių tarybomis ir specialios įmonių programos, taip pat sektorių socialinis dialogas nacionaliniu ir Europos lygmeniu.

1.4

Pereinant prie mažo anglies kiekio technologijų ekonomikos reikia užtikrinti įgūdžių atnaujinimą ir aukštos kvalifikacijos reikalaujančių darbo vietas, kad būtų kiek įmanoma išvengta užimtumo nutraukimo ar laikino nedarbo. Turėtų būti rengiamos ne tik ES, nacionalinės ir regioninės programos, bet ir įmonės turėtų imtis atitinkamų veiksmų.

1.5

Naujos perspektyvos ir naujos varomosios jėgos pagerins įmonių ir vertės grandinių atsparumą tokiu būdu užtikrinant investicijas ir užimtumą. Mažo anglies kiekio technologijų ekonomikai reikalingas nuolatinis ir gerai sureguliuotas viešųjų ir privačiųjų subjektų, įskaitant finansinius planus, koordinavimas. Viešojoje politikoje reikėtų pasinaudoti privačiojo sektoriaus nuomone ir veiklos modeliais ir į ją įtraukti tikslinius įmonių veikla grindžiamus metodus, kurie dažnai pranašesni už valdžios veiklos metodus.

1.6

Augimo iniciatyvai paremti EESRK ragina ES ir valstybes nares apsvarstyti galimybę šiuo metu nenaudojamas lėšas arba net ir visiškai naujas lėšas skirti skubioms priemonėms finansuoti. Komisija turėtų skatinti MTTP ir inovacijas, suteikdama būsimoje programoje „Horizontas 2020“, kuriai jokiu būdu negalima sumažinti lėšų, prioritetą anglies dioksido mažinimo iniciatyvoms. Ji taip pat turėtų, glaudžiai bendradarbiaudama su Europos technologijų platformomis ir pramonės sektoriais, sudarančiais visą inovacijų grandinę, skatinti kurti viešojo ir privačiojo sektoriaus veiklos partnerystes.

1.7

Ypač svarbu užtikrinti nuoseklumą. EESRK pabrėžia, kad būtina su visais suinteresuotaisiais subjektais apsvarstyti ir tinkamai nustatyti nuoseklią ir ilgalaikę ES programą, reikia vengti pernelyg didelio reguliavimo ir tvirtai susieti MTTP ir inovacijas su energijos ir kovos su klimato kaita politika, būtina veiksminga energijos infrastruktūra ir energijos saugojimo pajėgumai. Reikia atsižvelgti į geriausios praktikos pavyzdžius ir veiksmingas, bendrai suderintas programas. Tokia ES programa taip pat sustiprins visuomenės ir tiesiogiai susijusių asmenų pritarimą.

1.8

ES tenka atsakomybė už maždaug 10 proc. pasaulyje išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų. 2040–2050 m. ši procentinė dalis sumažės iki maždaug 5 proc. Nėra abejonių, kad ES imasi lyderės vaidmens pasaulio lygmeniu vedant derybas dėl privalomo visuotinio susitarimo dėl kovos su klimato kaita. Tačiau EESRK pabrėžia, kad reikia vengti iškraipymų. Kol pasaulio lygmeniu nėra visiems vienodų šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo ir anglies dioksido kainos nustatymo, disbalansą tarp ES ir likusių pasaulio šalių reikia šalinti pasauliniuose sektoriuose taikant ES priemones.

1.9

Reikia atsižvelgti į naujausias tendencijas. EESRK mano, kad reikėtų atlikti naują anglies dioksido mažinimo tikslų vertinimą, atsižvelgiant į tai, jog pramonės veikla vis aktyviau perkeliama į trečiąsias šalis (visų pirma tai daro Jungtinės Valstijos, kurios vykdo pragmatišką ir toli į ateitį orientuotą energetikos politiką) ir tai neramina, nes galiausiai tai žalinga Europos investicijoms ir užimtumo lygiui.

1.10

Atvirai, besimokančiai visuomenei reikia lanksčių dalyvavimo formų, taisyklių ir įpareigojimų. Reikia plėtoti naują inovacijų diegimo kultūrą, kuri būtų grindžiama susijusių grupių dalyvavimu. Turi būti siekiama esminio visuomenės pritarimo. Svarbu gerai suprasti iššūkius ir pripažinti, kad sudėtingas pasaulines problemas galima išspręsti tik sąveikaujant pramonei, mokslui, visuomenei ir politikai. Turėtų būti įtraukti visi suinteresuoti subjektai – įmonės ir jų darbuotojai, NVO, socialiniai partneriai, tiekėjai ir klientai, taip pat vartotojai. Turėtų būti užtikrintas skaidrumas.

1.11

EESRK primygtinai ragina šioje nuomonėje akcentuojamus metodus įtraukti į būsimą pramonės politiką ir kitas susijusias politikos sritis. Formuodama kovos su klimato kaita politiką ir siekdama didinti konkurencingumą ES turėtų glaudžiai bendradarbiauti su pramonės sektoriumi ir kartu ieškoti sprendimų, kurie būtų gyvybingi techniniu požiūriu ir įmanomi ekonominiu požiūriu.

2.1

Technologijos ir inovacijos, globalizuotos finansų rinkos ir prekyba, pagal užsakymą gaminami produktai, dinamiškos vertės grandinės ir antrinis perdirbimas yra pagrindiniai šių dienų ekonomikos veiksniai.

2.2

Tuo pat metu papildomų iššūkių kelia didėjantis gyventojų skaičius pasaulyje, pajamų skirtumai, problemos dėl apsirūpinimo žaliavomis, vandeniu ir maistu. Kova su klimato kaita, tvarus vystymasis ir energija, kiek tai susiję su efektyvumu, anglies dioksido mažinimo reikalavimas, atsinaujinančioji energija ir prieiga prie išteklių yra tarptautinės darbotvarkės prioritetai. Naujų tikslų reikia siekti esant neužtikrintoms sąlygoms ir nedideliam augimui Europoje.

2.3

Tarptautinėms įmonėms ir jų darbuotojams, taip pat tiekimo ir vartojimo vertės grandinėms dėl susidariusios padėties vis dažniau kyla sudėtingų problemų. Europos vertės grandinės vis dar pirmauja pasaulyje. Šią poziciją reikia išsaugoti.

2.4

Šioje nuomonėje aptariama, kaip šiuo metu keičiasi mąstysena ir požiūris sektoriuose ir įmonėse ir kaip tai ruošia dirvą naujiems verslo modeliams. Mums tenkančius didžiulius iššūkius galima sėkmingai įveikti tik taikant viešojo ir privačiojo sektoriaus metodus, kurie apima analizes, dėl kurių sutariama, tiksliai reguliuojamą koordinavimą ir iniciatyvas augimui ir tvarioms darbo vietoms kurti. Siekiant pažangos viešieji ir privatieji suinteresuotieji subjektai turi veikti kaip partneriai.

2.5

Plačiai sutariama, kad dėl ištisus dešimtmečius didėjusio išmetamo anglies dioksido kiekio sustiprėjo šiltnamio efektas: pakilo vidutinė temperatūra, pastebimai pasikeitė klimato sąlygos ir kilo papildomų nenuspėjamų pasekmių, pavyzdžiui, pakilo jūros lygis ir pasikeitė ekologija bei ekosistemos, o tai daro (neigiamą) poveikį žemės ūkiui, taigi labai stipriai auga maisto kainos, didėja badas ir skurdas.

2.6

Vis labiau stiprėja klimato kaitos keliamos problemos (1). Kad ir kaip sunku būtų tai pasiekti, tačiau visi supranta, kad labai reikia visuotinių pastangų nustatant CO2 politiką ir anglies dioksido mažinimo veiksmų planus.

2.7

Tuo tarpu daugelis korporacijų, nepaisydamos to, kad nėra stabilios ilgalaikės programos, imasi veiksmų kurti tvarias tiek tiekimo, tiek vartojimo verslo strategijas ir gaminti tvaresnius mažo anglies dioksido kiekio produktus ir paslaugas. Didžiuliai pokyčiai taip pat vyksta dėl pertvarkymo, optimizavimo ir perprojektavimo. Norint rasti pasaulio mastu tinkamus sprendimus, dėmesį reikia sutelkti į mažo anglies kiekio technologijas ir inovacijas.

2.8

Vertės grandinės išlieka didelė Europos socialinė ir ekonominė vertybė. Tvari gamyba gali būti plėtojama tik remiantis konkurencingumu, inovacijomis, naujais įgūdžiais ir aukštos kokybės darbo vietomis. Ypač reikalingos tokios bazinės didelio poveikio technologijos, kaip biotechnologija, nanotechnologija ir naujos medžiagos, nes sparčiai mažėjant komunikacijos ir koordinavimo sąnaudoms tampa lengviau geografiniu požiūriu išskaidyti įvairias veiklos rūšis vertės grandinėse. Nors tai nėra tiesinis procesas, tačiau dažnai darbui imli ir skaitmeninėmis technologijomis grindžiama veikla yra perkeliama į kitas vietas.

2.9

Vis daugiau įmonių laikosi vėl dėmesio centre atsidūrusio gerai žinomo praėjusio šimtmečio dešimtajame dešimtmetyje suformuluoto požiūrio, kad „naudingumo žmonėms, ekologiškumo ir pelningumo principų“ turėtų būti laikomasi kaip gairių, nepaisant dažnai kylančių sudėtingų dilemų ir vienas kitam prieštaraujančių pasirinkimo sprendimų. Tai turėtų paskatinti įmonių inicijuotą ekonominį, socialinį ir aplinkosauginį atsaką į šiuo metu pasaulyje vyraujančius įsitikinimus, permainas ir rodiklius.

2.10

Tikslinis, įmonių diktuojamas požiūris, kurio jau laikomasi ne vienoje šalyje, sustiprins Europoje įsisteigusių įmonių poziciją. Jį galima vertinti kaip ateities strateginį požiūrį, įpareigojantį vykdomuosius direktorius ir direktorių valdybas, darbuotojus, tiekėjus ir klientus, profesines sąjungas ir socialinius partnerius bei kitus suinteresuotuosius subjektus.

3.1

Iki šiol dominavusį Vakarų pasaulį keičia policentrizmas su keletu svorio centrų. Šiuos skirtingus centrus dažnai sujungia tarptautinės bendrovės. Pasaulio ekonomikai spaudimą nuolat daro įvairūs (deformuojantys) politiniai ir ekonominiai impulsai.

3.2

Poveikį sąlygoms taip pat daro kovos su klimato kaita ir energijos srityse nustatyti tikslai. Jungtinės Tautos, EBPO ir ES, taip pat privatusis sektorius, atlieka analizes ir apibrėžia politiką, kurios reikia šiems naujiems iššūkiams atremti. Nuo Komisijos ir Tarybos priklauso, ar jos imsis vadovaujančio vaidmens sudarant darbotvarkę, nustatant žaidimo taisykles ir kuriant sąlygas investicijoms ir inovacijoms.

3.3

Sąmoningumą tvarumo klausimais skatina 1999 m. Dow Jones tvarumo indeksas ir Visuotinės atskaitomybės iniciatyva, kaip ir daug kitų dalyvių, įskaitant pirmaujančias įmones ir jų darbuotojus, socialinius partnerius ir įvairiausias NVO. Ženevoje įsikūrusi Pasaulio tvaraus vystymosi verslo taryba yra aktyvus verslo tinklas, formuojantis verslo požiūrį pasaulinėse derybose klimato kaitos klausimais. Jis taip pat atlieka vadovaujantį vaidmenį kuriant naujus verslo metodus ir koordinuojant įvairialypius įmonių projektus. Tarp jo svarbiausių iniciatyvų – 2010 m. pranešimas „Vizija 2050“, po kurio 2012 m. sekė dokumentas „Changing Pace“ („kitu tempu“), kuriame apibrėžiamas reguliavimo vaidmuo skatinant gerą įmonių verslo praktiką (2).

3.4

Pagal dokumentą „Changing Pace“, vyriausybės turi aiškiai pasirinkti prioritetus ir priimti taisykles, apibrėžiančias šiuos prioritetus kaip augimo ir perkamosios galios tikslus, taip pat nustatyti, kaip pasiekti geriausių rezultatų. Pamatinis verslo tikslas – „vis didėjančiam žmonių skaičiui tiekti vis geresnes prekes ir teikti paslaugas jiems priimtina kaina, nepažeidžiant tvarumo ir tuo pat metu kuriant darbo vietas ir ekonominę vertę“ (3).

3.5

Dokumente „Changing Pace“ nustatomos svarbiausios vidutinės trukmės ir ilgalaikės pasaulinės tendencijos bei viešoji politika ir tikslai, išdėstomas įmonių požiūris į politikos variantus. Skyriuje „Žmonių vertybės“ išsamiai aptariamas atsakingų piliečių ir vartotojų klausimas.

3.6

Yra akivaizdus atotrūkis tarp pripažintų analizių ir tikslų, kuriuos vyriausybės iš tikrųjų pasiekia. Kyla pavojus, kad dabartinė krizė taps per didele našta Europos ekonomikai: daugelis įmonių priverstos derinti savo gamybos pajėgumus prie mažėjančios paklausos ne tik Vakarų pasaulyje, bet, atrodo, ir Kinijoje bei Indijoje.

3.7

ES, patvirtinusi Kioto protokolą ir įgyvendindama teisines nuostatas užima lyderės poziciją sprendžiant klimato kaitos problemą ir didinant energijos vartojimo efektyvumą. Tuo tarpu kiti svarbūs pasaulio regionai dar nėra patvirtinę panašių principų, jau nekalbant apie privalomus teisės aktus. Nepaisant neseniai vykusių JT konferencijų išlieka šis disbalansas ir nepatenkinama padėtis. ES pramonei trūksta aiškumo, o tai stiprina atitinkamų įmonių darbuotojų netikrumą ir nepasitenkinimą. Būtinas tinkamai koordinuojamas ir suderintas požiūris, įskaitant koordinavimą tarp viešųjų ir privačiųjų subjektų.

3.8

Įmonės šiuo metu racionalizuoja savo veiklą. Nors technologijos, inovacijos ir tvirtos vertės grandinės užtikrina gerus rezultatus, tačiau neišvengiama žalingo poveikio įmonėms ir užimtumui. Dar niekada anksčiau Europoje nebuvo toks aukštas nedarbo lygis ir beveik visur kelia susirūpinimą jaunimo užimtumas. Kuo skubiau reikia naujų perspektyvų.

3.9

Europos darbo rinką ištikusi krizė temdo plataus užmojo kovos su klimato kaita politikos perspektyvas. Dėl pramonėje masiškai atleidžiamų darbuotojų ir nedidelių arba jokių galimybių jaunimui patekti į darbo rinką kyla grėsmė žinių ir patirties perdavimui, kuris yra būtinas pereinant prie mažo anglies kiekio technologijų ekonomikos.

3.10

Tačiau vis daugiau žmonių suvokiant klimato kaitą ir kitus iššūkius atsiranda naujų galimybių. Europos įmonės šią darbotvarkę palaipsniui įtraukia į savo strategijas ir bando įgyti konkurencinį pranašumą. Panaši raida pastebima ir tarp pirmaujančių įmonių JAV, Japonijoje ir netgi besiformuojančios rinkos ekonomikos šalyse, pavyzdžiui, Kinijoje. Daugelyje Europos įmonių – nuo vadovų iki eilinių darbuotojų – tikima, kad toks prisitaikymas duos rezultatų ir bus visiems naudingas. Geriausių rezultatų davė „grįžtamojo ciklo“ (angl. cradle to cradle) procesai ir kuriant žiedinę ekonomiką, kai naudojami mažėjantys ištekliai ir medžiagos.

3.11

Apibendrindamas EESRK primygtinai ragina veiksmingai koordinuoti viešųjų ir privačiųjų suinteresuotųjų subjektų atliekamas analizes, taikomą požiūrį ir darbotvarkių sudarymą. Tai yra labai svarbu įvairiais lygmenimis – pasaulio, Europos, nacionaliniu ir regionų – siekiant, kad Europos ekonomika išliktų konkurencinga ir tuo pat metu būtų užtikrintas tvarumas ir socialinės inovacijos. Svarbiausia yra kurti technologijas ir skatinti inovacijas, taip pat užtikrinti naujausius gebėjimus, įgūdžius ir valdymą.

4.1

Vis daugiau įmonių savo veiklą grindžia tvarumo tikslais, kurie tampa įmonės kultūros, įmonės socialinės atsakomybės ir rizikos valdymo procesų dalimi. Taip kaip pasaulio lygmeniu nemažai pirmaujančių įmonių pritarė dokumento „Changing Pace“ (4) principams, panašių iniciatyvų imamasi ir Europoje sektorių ir įmonių lygmeniu.

4.2

Šie pokyčiai skirtingu tempu vyksta sektoriuose ir pavienėse įmonėse. Reikia nemažai laiko ir daug pastangų, ypač lėto augimo laikotarpiu, pakeisti mąstyseną, kuri būtų palanki iš naujo apibrėžtiems tikslams. Platesnės visuomeninės tendencijos, kurias išreiškia NVO ir kritiški vartotojai, taip pat skatina naują požiūrį ir metodus.

4.3

Šie pokyčiai atsispindi Komisijos ir ekspertų atliktuose tyrimuose. Vienoje praėjusių metų ataskaitoje daroma išvada: „ES pramonės rodiklius ekologijos srityje galima apibendrinti kaip svarbią pažangą, pasiektą per praėjusius du dešimtmečius atsiejant ekonomikos augimą nuo poveikio aplinkai, pramonėje vis svarbesniais tampant tvarumui ir efektyviam išteklių naudojimui“ (5).

4.4

Siekdami didinti įmonių atsparumą ateities sunkumams, įmonių vykdomieji direktoriai ir valdybos, prisiimdami tiesioginę atsakomybę, dažnai patys įsipareigoja tokiems procesams, o tai užtikrina aiškesnę struktūrą ir dėmesio sutelkimą įmonėse. Pasaulio verslo tvaraus vystymosi tarybos tinkle asmeninė atsakomybė yra dažnai taikoma praktika. Šiuo pavyzdžiu seka įvairių šalių įmonės. Sąsaja tarp verslo ir tvarumo tampa vis labiau matoma ir apčiuopiama.

4.5

Europos įmonės įgyvendina nemažai iniciatyvų aplinkosaugos tikslams ir ekonominiam atsparumui susieti. Šiaurės Europoje prasidėjęs procesas vis labiau stiprėja ir palaipsniui plinta visame žemyne. Atskirų įmonių siekiai išreiškiami misijos tiksluose, projektuose ir bendradarbiaujant su mokslo atstovais, NVO, socialiniais partneriais ir kitais suinteresuotaisiais subjektais. Nacionalinių organizacijų pavyzdžiai:

4.6

Vis dar yra taikomas iš esmės skirtingas požiūris, kuris priklauso nuo ekonominio išsivystymo lygio ir nuo to, kokiu mastu nacionalinės ekonomikos ir MTTP yra susietos su permainomis už nacionalinių ir Europos ribų. Vis dėl to artimoje ateityje įmonės visoje Europoje veiks tomis pačiomis pasaulinėmis sąlygomis, o tam reikės panašaus požiūrio ir sprendimų. Vadybos, mokymo ir profesinio rengimo srityse reikia pradėti tam atitinkamai rengtis.

4.7

Galima išskirti keletą bendrų ypatumų:

5.1

Anglies dioksido mažinimo strategijos atliks pagrindinį vaidmenį skatinant tvarų augimą. Jos yra susijusios su ES pramonės politika.

5.2

Šiuo metu Europos pramonė turi įgyvendinti plačius ir sudėtingus politinius tikslus ir priemones Europos, nacionaliniu ir netgi vietos lygmeniu, dėmesį sutelkdama į išmetamo CO2 kiekio mažinimą, atsinaujinančiąją energiją ir energijos vartojimo efektyvumą. Tikslai ir priemonės kartais yra plataus užmojo, iš dalies sutampantys ir nepakankamai integruoti. Siekiant veiksmingumo ir ekonominio efektyvumo pramonei reikia paprastesnės, geriau nuspėjamos ir labiau integruotos politikos.

5.3

Perėjimą prie tvarios mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos labiausiai paskatino pastangos mažinti sąnaudas padidėjus naftos ir energijos kainoms, taigi dar prieš formuojantis aplinkos apsaugos kultūrai, kurią paskatino (dabartinės arba laukiamos) klimato kaitos pasekmės dėl išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų.

5.4

EESRK nuomone, aiškią ir nuoseklią ES programą, skirtą užtikrinti saugesnį, konkurencingesnį ir mažo anglies kiekio energijos tiekimą, kuri būtų nuosekliai įgyvendinama valstybėse narėse, turėtų sudaryti keturi pagrindiniai ramsčiai:

5.5

ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema bus pagrindinė ES politikos priemonė siekiant darniai ir ekonomiškai įgyvendinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo tikslus. Šią priemonę reikėtų įgyvendinti atsižvelgiant į rinką. EESRK pažymi, kad dar reikia išspręsti tris labai svarbius klausimus:

5.6

Be to, plačiai sutariama, kad reikia didelių išankstinių investicijų į viešąją infrastruktūrą, t. y. į Europos energijos tinklą. Labai svarbu, kad viešieji dalyviai įsipareigotų suteikti pradines investicijas ir paskatintų privačių investuotojų pasitikėjimą. Šį aspektą reikėtų aptarti Taryboje ir įtraukti į ES augimo iniciatyvą.

5.7

Be to, tai susilpnintų pastebimą tendenciją tam tikras Europos pramonės veiklos rūšis perkelti į kitus pasaulio regionus, nors strategijoje „Europa 2020“ ir ją įgyvendinant atsižvelgiama į anglies dioksido nutekėjimo pavojų.

5.8

Teikiant bet kokį pasiūlymą dėl struktūrinio apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos pagerinimo reikėtų išnagrinėti 5.4 ir 5.5 punktuose minimus klausimus. Šiuo metu vykstančiose diskusijose dėl apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos pritaikymo nepakankamai dėmesio skiriama šių klausimų sprendimui arba minėtos sistemos struktūros keitimui. Pritaikytos gairės nuo 2020 m. turėtų stabilizuoti CO2 kainą, kurios pagrindu rinkos dalyviai galėtų planuoti ilgalaikes investicijas į anglies dioksido mažinimo sprendimus. Pagerinus apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos modelį būtų galima išvengti trumpuoju laikotarpiu būtinų politinių intervencinių priemonių.

5.9

Pagerinti šios sistemos modelį reikia taip pat ir siekiant didesnio visuomenės ir darbuotojų pritarimo. Manoma, kad greitai išnyks kai kurios „tradicinės“ darbo vietos, tačiau dar nėra tinkamai sukurtų naujų ekologiškų darbo vietų mažo anglies dioksido kiekio sektoriuose. Pereinant prie mažo anglies dioksido kiekio ekonomikos labai staigūs pokyčiai tradicinės gamybos srityse dažnai laikomi grėsmingais. Siekiant skatinti skaidrumą ir susijusių asmenų pritarimą reikalingas socialinis dialogas visais lygmenimis, taip pat reikalingos visiems darbuotojams skirtos mokymo ir persikvalifikavimo programos, kad jų įgūdžiai atitiktų besikeičiančią paklausą darbo rinkoje.

5.10

Labiausiai reikia naujos MTTP ir inovacijų politikos, kurioje daugiausia dėmesio būtų skiriama vertės kūrimui kompleksinėse (tarptautinėse) vertės grandinėse siekiant mažo anglies kiekio technologijų ekonomikos. Dabartinį technologijų orientavimą reikia išplėsti. Klimato kaita, didėjantis strateginių išteklių stygius ir dėl to kylančios kainos verčia keisti mąstymą energijos ir žaliavų sektoriuose. Taip pat reikia atsižvelgti į atotrūkio mažinimo procesus, įskaitant technologijų perdavimą, besiformuojančios rinkos ekonomikos ir besivystančiose šalyse. Išteklių poreikis auga, tačiau energijos sistemų pertvarkymas ir išteklių naudojimo efektyvumo didinimas yra rizikingas ir labai brangus. Sėkmė priklausys ir nuo įvairių, tarpusavyje glaudžiai susijusių pramonės šakų ir kompetencijos sričių. Dėl šių veiksnių kuo skubiau reikia aiškios technologijų perspektyvos ES (6), kurią remtų nuosekliai priimami politiniai sprendimai.

5.11

Taikant kompleksinius metodus neapsiribojama gamybos etapu ir siekiama pagerinti aplinkosauginius rodiklius kiekviename gyvavimo ciklo etape, t. y. projektavimo, žaliavų, surinkimo, platinimo ir šalinimo. Kompleksinę produktų politiką turi apsvarstyti viešieji ir privatieji subjektai. Ji turi būti tiksliai apibrėžta, kad būtų galima išvengti pernelyg didelio reguliavimo. Be turimų priemonių, kai tinka, reikia sudaryti gamintojų ir vyriausybių arba ES susitarimus dėl ekologinių ženklų, energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo, ekologinio projektavimo, medžiagų naudojimo uždraudimo ir ekologinio pėdsako ženklo. Siekiant efektyvumo, ženklai turėtų suteikti deramą ir patikimą informaciją vartotojams, atitinkančią taip pat Direktyvą dėl nesąžiningos komercinės veiklos, kuri turėtų būti tinkamai įgyvendinta.

5.12

Be to, didelės išlaidos baziniams ir taikomiesiems MTTP taip pat yra būtina sąlyga siekiant saugaus, konkurencingo pasaulyje ir efektyvaus energijos tiekimo Europai už priimtiną kainą, kurį užtikrintų efektyvi energijos infrastruktūra ir atitinkamos taisyklės (7).

5.13

Sisteminės inovacijos tarp sektorių ir kompleksinės vertės kūrimo grandinės daro poveikį įmonėms, atsižvelgiant į tai, kad iškastinį kurą naudojančios energijos sistemos ilgalaikėje perspektyvoje turi būti keičiamos ir mažinama priklausomybė nuo iškastinio kuro, o dėl žaliavų stygiaus bus reikalinga išteklius tausojanti ekonomika. Pamažu tvarumas įsitvirtina visose rinkose. Tai raida, ištrinanti tradicines sienas tarp sektorių ir skatinanti naujas vertės kūrimo grandines.

5.14

Šiuo metu vykstantys debatai taip pat skatina įmonėse vis daugiau iniciatyvų „iš apačios į viršų“. Didelės įmonės ir MVĮ kuria anglies dioksido mažinimo verslo strategijas ir modelius visai vertės grandinei. Gebėjimas numatyti būsimą energijos poreikį taip pat suteiks konkurencinių pranašumų. Tam reikalingi atitinkami teisės aktai. Daugelyje įmonių įprasta veikla tampa tai, kad visi, nuo vadovybės iki eilinių darbuotojų, ieško novatoriškų idėjų ir kuria novatoriškus gamybos ir organizavimo procesus.

5.15

Galima pateikti šiuos pavyzdžius:

5.15.1

Turint galvoje, kad statiniams tenka labai didelė būtinos galutinės energijos dalis, energijos, gaunamos iš iškastinio kuro vartojimą galima iš esmės sumažinti ekonomiškai efektyviu būdu: gerinant esamų ir naujų pastatų energinį naudingumą, pavyzdžiui, taikant izoliuojant ir taikant patobulintas šildymo technologijas. Kiti pavyzdžiai būtų įmonių ir savivaldybių projektai, skirti kurti transporto infrastruktūrą, ir vietoje pagamintos tvarios energijos perdavimas. Šie aspektai ir konkrečios sąlygos bus nagrinėjami atskiroje EESRK nuomonėje (8).

5.15.2

Euracoal asociacija siūlo trijų etapų švarios akmens anglies strategiją, kurioje atsižvelgiama į Energetikos veiksmų plano iki 2050 m. išvadas. Joje numatyta: įdiegti pažangiausią technologiją akmens anglį naudojančiame energijos gamybos sektoriuje ir taip sumažinti išmetalus, kurti naujos kartos didelio efektyvumo lanksčias technologijas, vykdyti demonstracinę veiklą ir naudoti CO2 surinkimo, pervežimo ir saugojimo technologijas, įskaitant kitų rūšių kuro ir sektorių CO2 surinkimą ir saugojimą. Dar galima pagerinti ES galimybes eksportuoti švarios akmens anglies technologijas.

5.15.3

Labai aktyvios yra su mišku susijusios pramonės šakos, kuriose gamyba grindžiama atsinaujinančiosiomis žaliavomis ir kuriose natūraliai naudojama atsinaujinančioji energija. Siekiant gerų rezultatų svarbu kiekvienam sektoriui parengti politikos priemonių rinkinius, įskaitant MTTP, kad būtų galima rinkai pateikti visiškai naujas technologijas ir naujus produktus. Reikia rasti tinkamą žaliavų ir energijos gamybai naudojamų žaliavų pusiausvyrą. Politikoje reikia atsižvelgti į pasaulinę raidą, kitas politikos sritis ir pramonės investicijų ciklus.

5.15.4

Šiuo metu jau pradedamos įgyvendinti horizontaliosios iniciatyvos. Viešojo ir privačiojo sektorių partnerystėms, tokioms kaip, Tvari procesų pramonė efektyviai naudojant išteklius ir energiją (SPIRE) ir Energetinių medžiagų pramoninių mokslinių tyrimų iniciatyva (EMIRI), neminint kitų, programoje „Horizontas 2020“ turėtų būti užtikrintas pagrindinis prioritetas ir atitinkamas finansavimas.

5.16

Dabartiniu metu ES lygmeniu nemažai kitų sektorių kuria ilgalaikius anglies dioksido mažinimo planus.

5.17

Europos perėjimas prie bioekonomikos bus dalinis sprendimas ir svarbus žingsnis kuriant mažo anglies dioksido kiekio ekonomiką. Įmonės kuria naujus biologinius produktus ir sprendimus, tenkinančius didėjančius lūkesčius ir reikalavimus.

6.1

Pirmiau aprašytiems procesams būtinos pamatinės technologinės, ekonominės ir socialinės sąlygos. Tai apima tikslinius mokslinius tyrimus ir investicines programas įmonėse ir gerai sureguliuotą dialogą tiek sektoriaus, tiek ir įmonės lygmeniu su ES ir nacionalinėmis valdžios institucijomis bei įvairiais suinteresuotaisiais subjektais.

6.2

Siekiant paremti augimo iniciatyvą, ES ir valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę šiuo metu nenaudojamas arba net ir visiškai naujas lėšas naudoti skubioms priemonėms finansuoti. Septintoji ir aštuntoji bendrosios programos turėtų skatinti visiškai naujas technologijas ir novatoriškus projektus. EIB taip pat turėtų įnešti savo indėlį. Be to, EESRK kaip galimą priemonę rekomenduoja šioje srityje numatyti mokesčių lengvatas.

6.3

ES technologijų platformos (daugelis jų grindžiama įmonių veikla) sudaro galimybę įmonėms, mokslinių tyrimų institutams ir akademinei bendruomenei, taip pat visuomenei keistis nuomonėmis apie į ateitį orientuotą vystymąsi (9). Jos yra ypač svarbios analizuojant pasaulines tendencijas ir lūkesčius ir bendrai nustatant tikslus ir įgyvendinimo grafiką.

6.4

Kad būtų galima nustatyti rinkos tikslus, šiuos klausimus reikia diskutuoti ir išnagrinėti su tiekėjais ir klientais, taip pat su suinteresuotaisiais subjektais, tokiais kaip socialiniai partneriai, NVO, regionų valdžios institucijos ir vartotojai. Už teisės aktus ir reguliavimą yra atsakinga ES ir vyriausybės, tačiau tai niekada neturėtų būti judėjimas viena kryptimi. Veikiau reikėtų atsižvelgti į įvykdomus veiksmų planus ir pirmaujančiose įmonėse vykstančius procesus bei planavimą (10). Šiuo tikslu viešasis ir privatusis sektoriai turi nuolat keistis analizėmis ir nagrinėti vienas kito nuomonę.

6.5

Politinėse diskusijose dažnai dėmesys sutelkiamas pirmiausia į ES (arba vyriausybių) iniciatyvas „iš viršaus į apačią“, susijusias su klimato kaita, demografine raida, sveikatos, maisto, vandens ir kt. sritimis, nepripažįstant verslo padėties. EESRK ragina atsižvelgti į privačių pramonės šakų, kurioms rūpi tie patys klausimai, analizes ir sprendimus. Pagrindinėms problemoms išspręsti ypač reikės privačių investicijų ir kvalifikuotos darbo jėgos.

6.6

Modernizavimo procesuose turi būti nustatyti įmonių socialiniai tikslai ir būtinybė išsaugoti darbuotojų motyvuotumą. ES ir valstybės narės per sektoriaus ir tarpsektorinio socialinio dialogo komitetus turėtų skatinti ir įgyvendinti priemones, remiančias socialiai priimtiną perėjimo prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos valdymą. Turi būti ne tik pabrėžiami darbuotojams reikalingi įgūdžiai (11), bet ir atsižvelgiama į kiekybinius aspektus bei įgyvendinimo grafiką.

6.7

Atnaujintos mokymo programos, ugdymo ir profesinio mokymo, pameistrystės programos savo ruožtu gali patenkinti bendrus vyriausybių ar administracijų, įmonių, personalo ir darbuotojų atstovų įsipareigojimus sumažinti kaip niekad aukštą nedarbo lygį.

6.8

Svarbus, jei ne pats svarbiausias, aspektas – visame pasaulyje užtikrinti vienodas sąlygas, pavyzdžiui, taikant visuotinius standartus ir sertifikavimą, užtikrinant skaidrius teisės aktus, simetrišką patekimą į rinką, saugant intelektinę nuosavybę ir užtikrinant panašų vartotojų apsaugos lygį. Be to, turėtų būti laikomasi pagrindinių darbo teisių. Šie aspektai turėtų būti neatsiejama Europos prekybos politikos dalis (12).

6.9

EESRK mano, kad visi dalyviai turėtų atkreipti dėmesį į procesą, kurio metu įmonės ir įmonių grupės taiko savo pačių nustatytus reikalavimus ir procedūras, nes gali būti labai sunku laiku pasiekti pageidaujamus tikslus.

9.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 133/16

1.1

EESRK pažymi, kad visose šalyse didieji mažmeninės prekybos tinklai sudaro oligopolį. Statistikos duomenys apie užimamą rinkos dalį rodo, kad visur nedidelė dalis mažmenininkų kontroliuoja didžiąją dalį rinkos. EESRK mano, kad toks oligopolis suteikia jam priklausančioms įmonėms labai stiprias derybines pozicijas tiekėjų atžvilgiu ir tai sudaro joms galimybę tiekėjams primesti toli gražu nesubalansuotas prekybos sąlygas.

1.2

EESRK pažymi, kad oligopolį sudarantys prekybos tinklai tarpusavyje konkuruoja tik dėl vartotojų. Jie varžosi tarpusavyje siekdami vartotojų palankumo, tačiau nekonkuruoja dėl tiekėjų. Vis dėlto prekybos tinklų konkurencija dėl vartotojų visų pirma vyksta pardavimo kainos lygmeniu, deramai neatsižvelgiant į įvairius socialinius ir aplinkos apsaugos aspektus, kurie lemia bendrą kokybę (1).

1.3

EESRK pabrėžia, kad labai neaišku, kaip įvairūs rinkos dalyviai nustato kainas ir pelno maržas. Dėl tiekėjų didiesiems mažmeninės prekybos tinklams mokamų „komisinių“ tiekėjui sumokėta pirkimo kaina neatspindi realių jo už produktus gaunamų pajamų.

1.4

EESRK yra įsitikinęs, kad, jei viena iš susitariančiųjų šalių gali prekybos partneriams primesti savo sąlygas, nėra jokios laisvės sudaryti sutartis. EESRK mano, kad didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų maisto produktų tiekėjų atžvilgiu taikoma piktnaudžiavimo ir antikonkurencinė praktika rodo, jog nėra tikros laisvės sudaryti sutartis. Piktnaudžiavimas kenkia ne tik gamintojams, bet ir vartotojams (ypač ilgalaikės trukmės laikotarpiu). Apskritai dabartinis piktnaudžiavimo reiškinio mastas kenkia viešajam interesui, konkrečiai – ekonominiam valstybių narių interesui.

1.5

EESRK manymu, ypač didelį nerimą keliantis piktnaudžiavimas būdingas tik didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų ir maisto produktų tiekėjų santykiams. Tokios praktikos netaiko nei maisto pramonė ūkininkų atžvilgiu, nei didieji mažmeninės prekybos tinklai kitų tiekėjų, t. y. ne maisto produktų tiekėjų, atžvilgiu.

1.6

EESRK pažymi, kad kai kuriose valstybėse narėse nacionalinės konkurencijos institucijos nubaudė ūkininkus ir perdirbėjus už mėginimą steigti gamintojų grupes, kadangi šių grupių reikšmę šios institucijos vertino atsižvelgdamos tik į nacionalinę produkciją.

1.7

EESRK konstatuoja rinkos bejėgiškumą, kadangi nepakankamai reguliuojamoje sistemoje padėtis ir toliau blogėja.

1.8

EESRK mano, kad savireguliacijos nepakanka norint išspręsti šią rinkos iškreipimo problemą. Etikos kodeksai nepadės atkurti nagrinėjamų prekybos santykių pusiausvyros. Pats piktnaudžiavimo praktikos pobūdis rodo, kad tokią praktiką pagrįstai reikia uždrausti įstatymu.

1.9

EESRK ragina Europos Komisiją pradėti nagrinėti oligapolių klausimą, ištirti tikrą jų reikšmę ir įtaką, nustatyti, ar jų poveikį galima palyginti su monopolių poveikiu, ir atitinkamai pakeisti konkurenciją reguliuojančių teisės aktų principus.

1.10

EESRK norėtų, kad ir Europos Komisija pripažintų, jog didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų ir maisto produktų tiekėjų santykiai nėra grindžiami laisve sudaryti sutartis.

1.11

EESRK prašo Europos Komisijos pateikti pasiūlymų, kurie padėtų užtikrinti didesnį sistemos skaidrumą. Geriausia būtų, jeigu didieji mažmeninės prekybos tinklai „komisinius“ nustatytų iš anksto, t. y. prekybos tinklai būtų įpareigoti į prekės pirkimo kainą įtraukti įvairių paslaugų, už kurias moka tiekėjai, kainas. Tai leistų įvertinti, kiek realiai už savo produktą gavo tiekėjas.

1.12

EESRK prašo Europos Komisijos nacionalinėms konkurencijos institucijoms pateikti aiškias instrukcijas, kad vertindamos gamintojų grupių derybinę galią jos atsižvelgtų į susijusią rinką, t. y. į visus tam tikros valstybės rinkoje siūlomus tos pačios kategorijos maisto produktus, o ne tik į pagamintus toje šalyje.

1.13

EESRK ragina Europos Komisiją atsisakyti savireguliavimo idėjos ir pasiūlyti privalomo pobūdžio teisinį dokumentą siekiant pagerinti žemės ūkio maisto produktų grandinės padėtį ir paskatinti neiškreiptą konkurenciją. Rengiant teisės aktą didžiausią dėmesį reikėtų skirti ne konkurencijos apsaugai, o sudaryti galimybę valstybei narei, kurios ekonominiam interesui kyla grėsmė, kaip ieškovei imtis veiksmų pagal administracinę ir teisminę tvarką.

1.14

Galiausiai EESRK mano, kad būtina teisės aktus rengti atsižvelgiant ne tik į rinkos dėsnius, bet ir į visuomenės pasirinkimą siekiant pažaboti vis daugiau galios įgyjančių didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų telkimosi tendenciją ir skatinti kitas prekybos formas, pavyzdžiui, mažas nepriklausomas parduotuvėles, vietos turgų ar tiesioginį gamintojo pardavimą vartotojui.. Atsižvelgdamas į tai, EESRK prašo Komisijos tuose dokumentuose, kuriuos ji rengia kovos su maisto švaistymu srityje, atkreipti ypatingą dėmesį į trumpiausias tiekimo grandines.

2.2.1

Didieji mažmeninės prekybos tinklai pradėjo sparčiai vystytis prieš beveik 30 metų, ši raida buvo glaudžiai susijusi su globalizacijos procesu. Šiuo metu dauguma didžiųjų prekybos įmonių, kontroliuojančių mažmeninę rinką, yra daugiašalės įmonės. Jos gali kur kas geriau negu MVĮ pasinaudoti naujomis globalizacijos lemiamomis sąlygomis.

2.2.2

Daugiašalių įmonių (tarp jų ir didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų įmonių) augimas dažnai yra nepalankus MVĮ. Daugelyje sričių keletas didelių tarptautinių įmonių valdo didžiąją atitinkamos rinkos dalį. Be mažmeninės prekybos įmonių tai pasakytina ir, pavyzdžiui, apie farmacijos ir maisto pramonę, sėklų augintojus (4), naftos perdirbimo įmones, bankų sektorių ir kt. Šios daugiašalės įmonės nėra monopoliai; daugeliu atveju joms toje pačioje rinkoje tenka konkuruoti su kitomis daugiašalėmis įmonėmis ar net MVĮ; dėl šios priežasties nėra manoma, kad jos užima dominuojančią padėtį (5).

2.2.3

Europos didžiosios mažmeninės prekybos įmonės aktyviai stengiasi užkariauti pasaulio rinką. Jungtinės Karalystės įmonė Tesco, Prancūzijos mažmenininkai Auchan ir Carrefour, Vokietijos ir Austrijos daugiašalės įmonės Kaufland, Lidl, Metro arba Billa, Nyderlandų bendrovė Ahold veikia daugelyje šalių.

2.2.4

Rezultatas – keletas mažmeninės prekybos įmonių veiksmingai kontroliuoja įvairių šalių mažmeninę maisto produktų rinką. Pavyzdžiui, Vokietijoje keturios įmonės kontroliuoja 85 proc. rinkos, Jungtinėje Karalystėje taip pat keturios įmonės kontroliuoja 76 proc. rinkos, Austrijoje trys mažmenininkai kontroliuoja 82 proc. rinkos, Prancūzijoje ir Nyderlanduose penkios bendrovės kontroliuoja 65 proc. rinkos ir t. t. (6). Ši padėtis rodo, kad, viena vertus, apie jokį mažmenininką negalima oficialiai pasakyti, kad jis užima dominuojančią padėtį, bet, antra vertus, trys–penkios prekybos įmonės kontroliuoja didžiąją rinkos dalį ir sudaro oligopolį.

2.2.5

Šių oligopolių nariai neginčijamai konkuruoja tarpusavyje, bet tik dėl vartotojų. Mažmeninės prekybos įmonės beveik nekonkuruoja dėl tiekėjų, ypač MVĮ. Kitaip nei tiekėjai, kurių yra daug daugiau, pirkėjai (mažmeninės prekybos įmonės) turi milžinišką pasirinkimą. Kitaip tariant, tiekėjai turi labai stengtis ir daryti daug nuolaidų, kad galėtų tiekti prekes, tuo tarpu pirkėjai renkasi „lanksčiausius“ tiekėjus, geriausiai atitinkančius jų keliamas sąlygas.

2.2.5.1

Vis dėlto, jeigu palaikydami sąžiningus ir sveikus prekybos santykius su mažmeninės prekybos tinklais gamintojai teisėtai nori pasiimti sąžiningą dalį pelno, jie turi būti dėmesingi ir prekybos tinklų perduodamai informacijai apie vartotojų poreikius. Gamintojai užims stipresnę derybinę poziciją, jeigu gebės diegti inovacijas ir savo prekės parengimą ir pristatymą pritaikyti prie vartotojų poreikių.

2.3.1

Turėdami didelę pirkėjo galią didieji mažmeninės prekybos tinklai gali diktuoti sutarčių sąlygas, kurias dažnai galima vadinti piktnaudžiavimu savo pirkėjo galia. Šias sutarčių sąlygas taip pat galima vadinti „piktnaudžiavimu“ arba „nesąžininga prekyba“. Ne kartą buvo sudaromi neišsamūs tokios praktikos pavyzdžių sąrašai. Nekalbant apie nuolatinį spaudimą dėl pirkimo kainų (jų mažinimo), pavėluotų mokėjimų ar nepragrįstai ilgų mokėjimo terminų, dėl piktnaudžiavimo didžiuosiuose mažmeninės prekybos tinkluose iš esmės pasikeitė klasikinis pirkėjo ir tiekėjo bendradarbiavimo modelis. Kalbant paprasčiau, būtų galima pasakyti, kad seniau susitariančiosios šalys susitardavo dėl pristatomų prekių kiekio ir kainos bei dėl kitų būtinų sąlygų, tada tiekėjas pristatydavo prekes, o pirkėjas jam sumokėdavo. Atsiradus didiesiems mažmeninės prekybos tinklams šis modelis buvo radikaliai pakeistas. Dabar tiekėjai, kuriems už prekes mokama vis mažiau, turi mokėti vis brangiau arba sutikti su kitomis kompensavimo formomis už naudojimąsi pirkėjo paslaugomis. Tokiu būdu tie, kurie turėtų gauti pinigus, gauna sąskaitas. Reikia pabrėžti, kad didiesiems mažmeninės prekybos tinklams pavyko primesti šį naują modelį. Šiuo metu su juo visi sutinka ir jis nieko, pradedant kompetentingomis valdžios institucijomis, nestebina.

2.3.2

Apskritai galima sakyti, kad dažniausiai piktnaudžiaujama dėl dviejų tiekėjų ir pirkėjų santykių aspektų (7). Pirma, komercinės išlaidos, t. y. reklamos ir marketingo išlaidos, parduotuvių įrangos sąnaudos, platinimo ir atskirų parduotuvių administravimo išlaidos perkeliamos iš pirkėjo tiekėjui. Mažmenininkai šio tikslo siekia per įvairius tiekėjams nustatomus „mokėjimus“, pavyzdžiui, už įtraukimą į prekybos sąrašą, reklaminius leidinukus. Antra, prekybos tinklai tiekėjui perkelia verslo rizikos sąnaudas. Praktikoje tai reiškia, kad pirkimo kaina yra pakoreguojama vėliau, atsižvelgiant į konkrečios prekės pardavimą galutiniams vartotojams, kad visus pageidaujamo pardavimo kiekio skirtumus padengtų tiekėjas. Antrojo tikslo siekiama taikant sudėtingą galutinės grynosios kainos nustatymo sistemą (įvairias grąžinimo priemokos formas). Abu mechanizmai iškreipia paprastą prekybos formulę, pagal kurią gamybos išlaidos tenka gamintojui, o komercinės išlaidos – prekybininkui.

2.3.3

Šis naujas mažmenininkų ir tiekėjų santykių modelis įvestas teigiant, kad dėl konkurencijos mažmeninės prekybos rinkoje padidėjimo būtina glaudžiau bendradarbiauti prekybos srityje. Prekybos tinklų nuomone, tiekėjai turėtų būti suinteresuoti parduoti kuo daugiau savo prekių, todėl visiškai pagrįstai jie turėtų finansiškai prisidėti prie prekybos sąnaudų. Nors šiam požiūriui pritaria toli gražu ne visi, tiekėjai priversti su juo susitaikyti. Vis dėlto didieji mažmeninės prekybos tinklai tuo neapsiriboja, šiam glaudesniam bendradarbiavimui prekybos srityje būdingi dar skandalingesni piktnaudžiavimo atvejai: už iš tiesų suteiktas paslaugas pateikiamos akivaizdžiai daug didesnės sąskaitos, arba prekybos tinklai pateikia sąskaitas už visiškai fiktyvias paslaugas. Pastaroji praktika vadinama „nepagrįstu sąskaitų išrašymu“, nes visiškai nieko neduodama mainais. Pavyzdžiu pakanka nurodyti sąskaitas, išrašytas už „stabilų bendradarbiavimą“, „sąskaitos išrašymą“, „sąskaitos apmokėjimą“ arba net už „dalį įmonės šventės išlaidų“. Kaip neįtikėtinai tai beatrodytų, tokias sąskaitas prekybos tinklai iš tiesų siuntė savo maisto produktų tiekėjams.

2.3.3.1

Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos nariai nustatė daugiau kaip 500 priežasčių, kurias nurodė centrinės perkančiosios organizacijos, reikalaudamos iš savo tiekėjų papildomų privilegijų (8).

2.3.3.2

Kaip teigia Europos Sąjungos maisto ir gėrimų pramonės konfederacija (FoodDrinkEurope) ir Europos prekių ženklų asociacija (AIM), 2009 m. 84 proc. didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų tiekėjų Europoje nukentėjo dėl su jais pasirašytų sutarčių nesilaikymo, 77 proc. jų buvo grasinta juos išbraukti iš prekybos sąrašų, jei jie prekybos tinklams nesuteiks nepagrįstų privilegijų, 63 proc. tiekėjų be svarios komercinės priežasties buvo sumažintos jų sąskaitose faktūrose nurodytos kainos, 60 proc. jų buvo priversti atlikti mokėjimus, už kuriuos jie realiai nieko negavo mainais.

2.3.4

Dėl didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų tiekėjams pateikiamų sąskaitų, kitaip tariant prekybos tinklams tiekėjų mokamų „komisinių“, kainų sistema tampa visiškai neskaidri. Tuomet nei tiekėjas, nei joks išorės stebėtojas negali žinoti tikrosios pirkinio kainos. „Dvigubos pelno maržos“ metodu grindžiama verslo politika kelia rimtų problemų vartotojams ir tiekėjams (9). Reikėtų įvesti skaidresnę sistemą.

2.4.1

Tiekėjai sutinka su šia jiems išties nepalankia sistema todėl, kad neturi pasirinkimo. Norėdami parduoti savo gaminius jie negali išsiversti be didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų, todėl ir toliau pasirašo pirkimo–pardavimo sutartis, kol šis bendradarbiavimas jiems užtikrina minimalią pelno maržą. Iš tiesų, skirtingi prekybos tinklai taiko beveik vienodą piktnaudžiavimo praktiką, todėl negalima teigti, kad būtų palankiau bendradarbiauti su vienu ar kitu iš jų. Net oficialiuose dokumentuose (10) pripažinta, kad prekybos santykiuose atsispindi baimė (būti išbrauktiems iš prekybos sąrašų).

2.4.2

Nesąžiningų sutarčių sąlygų nustatymas paprastai laikomas neetišku. Tačiau turint omenyje pirmiau nurodytą praktiką, atrodytų, kad šis apibūdinimas per švelnus. Esant tokiai padėčiai, kai verslo sąlygas diktuoja stiprioji šalis ir kai kita šalis praktiškai negali su jomis nesutikti, veikiau reikėtų kalbėti apie šantažą arba reketą. Šiomis aplinkybėmis taip pat vargu ar įmanoma kalbėti apie laisvę sudaryti sutartis, kurią dažnai nurodo mažmenininkai ir kompetentingos valdžios institucijos. Taip kaip laisvė sudaryti sutartis neįmanoma kalbant apie natūralių monopolijų (elektros arba dujų tiekėjų ir pan.) ir vartotojų santykius, būtų naivu su ja sieti tikruosius didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų ir maisto produktų tiekėjų santykius.

2.5.1

Didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų piktnaudžiavimas daro neigiamą poveikį ne tik tiekėjams, bet ir vartotojams. Tiekėjai, visų pirma mažos ir vidutinės gamybos įmonės, dažnai atsiduria labai sunkioje ekonominėje padėtyje, kuri gali lemti įmonės likvidavimą, ir tai kartais nutinka. Stambios maisto pramonės įmonės tokiomis aplinkybėmis nukenčia gerokai mažiau, kadangi jos už gaminį gaunamas mažesnes pajamas gali kompensuoti tiekdamos didelius gaminių kiekius. Be to, tokios daugiašalės maisto pramonės įmonės taip pat turi gana didelę derybinę galią: didieji mažmeninės prekybos tinklai nenori atsisakyti jų gaminių, todėl jie negali su jomis elgtis taip, kaip su MVĮ. Tai lemia tokią padėtį, kad, pavyzdžiui, Prancūzijoje, dvidešimties stambių daugiašalių įmonių grupių tiekiami gaminiai sudaro nuo 70 iki 80 proc. prekybos centrų apyvartos (11).

2.5.2

Kompetentingos institucijos teigia, kad vartotojams ši sistema labai naudinga, tačiau tikroji jų padėtis toli gražu nėra tokia puiki, kaip norima įtikinti. Iš tiesų daugelis aspektų leidžia daryti prielaidą, kad piktnaudžiavimas tiekėjų atžvilgiu daro neigiamą poveikį ir vartotojams. Pirma, jie ne visada gali pasinaudoti nedidele pirkimo kaina (12), o antra, sumažėja pasirinkimas, vykdoma mažiau inovacijų, dėl pirkimo kainai daromo nuolatinio spaudimo suprastėja daugelio maisto produktų kokybė ir, galiausiai, taip pat išauga mažmeninė kaina (13).

2.5.2.1

Didieji mažmeninės prekybos tinklai taip pat daro nemenką socialinį poveikį, kadangi jų veikla iš esmės pakeitė kai kurias visuomenėje įsišaknijusias tradicijas. Pavyzdžiui, sekmadienis nebėra vien tik poilsiui skirta diena, kaip tai buvo anksčiau, kadangi didieji ir kiti prekybos centrai dirba visomis savaitės dienomis, kartais netgi ištisą parą, ir tai turi atitinkamą poveikį darbo sąlygoms.

2.5.3

Didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų reiškinys yra susijęs ne tik su maisto produktų sektoriumi, bet ir su daugeliu kitų sričių. Tačiau nuo piktnaudžiavimo labiausiai nukenčia maisto produktų gamintojai. Veikiausiai šią problemą lemia keletas priežasčių, bet nėra abejonių, kad viena jų yra ta, kad ne maisto produktų gamintojai turi daugiau galimybių parduoti savo gaminius. Drabužių, įvairios buitinės įrangos, knygų ar sporto priemonių gamintojai be prekybos centrų dar turi specializuotų parduotuvių tinklus. Todėl pagrįstai didžiausias dėmesys skiriamas didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų ir maisto produktų tiekėjų santykiams.

2.5.4

Minėtas piktnaudžiavimas taip pat yra gerokai retesnis ūkininkų ir maisto pramonės santykių atveju, nors šio sektoriaus įmonės taip pat turi didelę pirkėjo galią. Nors derybos dėl supirkimo kainos dažnai yra gana įtemptos, pramonės įmonė paprastai neprašo savo žaliavų tiekėjo prisidėti prie naujos išpilstymo linijos įsigijimo, skirtingai nuo didelio mažmeninės prekybos tinklo, kuris tiekėjui nuolat pateikia sąskaitas už savo parduotuvės modernizavimą arba naujos parduotuvės atidarymą.

2.5.5

Taigi, dauguma atvejų minėtas piktnaudžiavimas būdingas tik prekybos centrų ir maisto produktų tiekėjų santykiams. Vis tik, turint omenyje tokios praktikos pasekmes ir jos taikymo mastą, nuo jos nukenčia ir trečias subjektas – valstybės ekonominis interesas. Iš tiesų tai, kad dalis tiekėjų negali patenkinti didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų reikalavimų ir kad dėl to patiriama ekonominių sunkumų, lemia viso žemės ūkio ir maisto produktų sektoriaus nuosmukį ne vienoje šalyje. Kai kurios valstybės narės, kurios anksčiau pačios apsirūpindavo maisto produktais, taip prarado apsirūpinimo maistu saugumą, o tai šiandien yra ypač pavojinga.

2.6.1

Jau kuris laikas ir skirtingų valstybių narių valdžios institucijos, ir Europos Sąjungos institucijos vis plačiau kritikuoja didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų piktnaudžiavimą tiekėjų atžvilgiu. Pirmą kritiškos negailintį dokumentą 2005 m. priėmė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (14). Bet tikras diskusijas šiuo klausimu sukėlė 2008 m. sausio mėn. daugumos Europos Parlamento narių pasirašytas rašytinis pareiškimas (15). Priėmus pareiškimą Komisija, Parlamentas ir EESRK paskelbė keletą dokumentų ir tyrimų (16).

2.6.1.1

Europos Komisiją ir 27 valstybių narių nacionalines konkurencijos institucijas vienijantis Europos konkurencijos tinklas (EKT) paskelbė ataskaitą, kuri tapo Komisijos komunikato dėl veiksmingesnės maisto produktų tiekimo grandinės tęsiniu. Komunikate konkurencijos institucijos raginamos laikytis bendro požiūrio plėtojant EKT veiklą siekiant veiksmingiau nustatyti konkrečių vietovių maisto produktų rinkoms būdingas problemas ir užtikrinti spartų būsimos veiklos koordinavimą. Komisija įsteigė veiksmingesnės maisto produktų tiekimo grandinės aukšto lygio forumą, kurio veiklos pagrindą sudaro kelių ekspertų grupių darbas. Pavyzdžiui, viena iš jų nagrinėja įmonių tarpusavio (angl. business to business) santykius sutarčių srityje ir jai pavesta nustatyti metodą, kuris būtų tinkamiausias siekiant užkirsti kelią nesąžiningai praktikai. Kadangi visi žemės ūkio ir maisto produktų grandinės suinteresuotieji subjektai pritarė pagrindiniams principams, grupei suteikti įgaliojimai pasiekti bendrą sutarimą dėl jų įgyvendinimo. Iki šiol suinteresuotiesiems subjektams nepavyko rasti priimtino kompromiso dėl savanoriško kodekso.

2.6.2

Padėtis tapo sudėtinga politiniu požiūriu ir valdžios institucijos primygtinai raginamos imtis veiksmų. Vis tik reguliavimo patikėjimas vien rinkos jėgoms nepasiteisino ir ši išeitis šiuo metu retai vis dar laikoma geriausia, kadangi per pastaruosius dešimtmečius, kol veikė nereglamentuotų prekybos santykių sistema, problemos dar labiau paaštrėjo. Minimos tokios galimos išeitys kaip reglamentavimas, savireguliacija ar gamintojų ir perdirbėjų grupių, kurių jėga galėtų atsverti didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų pirkėjo galią, kūrimas.

2.6.3

Etikos kodeksai yra vadinamoji švelnioji išeitis. Tai būtų savanoriškas įsipareigojimas netaikyti atitinkamos praktikos. Jungtinė Karalystė, Ispanija ir Belgija pasirinko savireguliaciją. Tenkinančių ir įtikinančių rezultatų nepasiekta. Negana to, kad savireguliacija neduoda teigiamų rezultatų, dėl etikos kodeksų taip pat kyla filosofinio pobūdžio klausimas. Kieno etika bus pasirinkta daugiašalės įmonės atveju? Vadovų, akcininkų ar pačios įmonės? Iš tikrųjų daugiašales įmones valdo akcininkai, kurie dažnai yra nežinomi ir kuriems turimos akcijos dažnai yra tik grynai finansinio pobūdžio investicija. Jie nėra asmeniškai atsakingi už įmonės elgesį ir galimą piktnaudžiavimo praktikos taikymą. Dėl šios priežasties didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų atveju etiką sunku laikyti tinkamu atskaitos tašku.

2.6.4

Europos Komisija ir kitos valdžios institucijos ūkininkams ir mažoms bei vidutinėms įmonėms primygtinai rekomenduoja burtis į grupes siekiant įgyti daugiau derybinės galios verslo susitikimuose su prekybos tinklų pirkėjais. Vis tik kai kuriose valstybėse narėse, kur įmonės susibūrė į tokias grupes, nacionalinės konkurencijos institucijos nubaudė už šią iniciatyvą teigdamos, kad tai kartelinio susitarimo sudarymas. Pasak vietos valdžios institucijų, šios gamintojų grupės kontroliavo pernelyg didelę rinkos dalį, tačiau buvo atsižvelgta tik į vietos gamybą paliekant nuošalyje iš kitų šalių tiekiamus produktus. Dėl sunkiai suprantamų priežasčių nustatydamos tam tikro ekonominės veiklos vykdytojo valdomą rinkos dalį minėtos valdžios institucijos paprastai neatsižvelgia į visus į nacionalinę rinką tiekiamus produktus.

2.6.5

Daugelyje valstybių narių būta daugiau ar mažiau drąsių bandymų reguliuoti. Kai kurios šalys uždraudė tam tikrą praktiką (pavyzdžiui, pusėje valstybių narių uždraustas sąmoningai nuostolingas pardavimas); kitos – Vengrija, Italija, Čekija, Rumunija, Slovakija ir Lenkija – priėmė konkrečius teisės aktus dėl tam tikrų sektorių arba – Latvija ir Prancūzija – iš dalies pakeitė savo standartus. Pastaraisiais metais už didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų piktnaudžiavimą baudžiantys įstatymai visų pirma priimti keliose postkomunistinėse Centrinės ir Rytų Europos šalyse, veikiausiai dėl to, kad padėtis šiame regione kelia ypač didelį susirūpinimą. Vienas iš aspektų yra tai, kad, skirtingai negu Vakarų Europoje, čia beveik visi didieji mažmeninės prekybos tinklai priklauso užsienio bendrovėms, kurios palaiko išskirtinius ryšius su savo kilmės šalies arba šalies, kurioje jos įsikūrė anksčiau, tiekėjais. Tai lėmė regiono žemės ūkio ir maisto produktų sektoriaus nuosmukį.

2.6.6

Iš tiesų šiuos įstatymus įgyvendinti nėra paprasta, visų pirma todėl, kad nuo piktnaudžiavimo nukenčiantys tiekėjai norėdami išgyventi bijo skųstis. Nepaisant to, šie įstatymai vis tik yra tinkamesnis sprendimas negu etikos kodeksai, visų pirma dėl to, kad piktnaudžiavimas ne tik prieštarauja etikai, bet ir yra nesuderinamas su pagrindiniais teisingumo principais. Nepaisant su taikymu susijusių sunkumų, vien šio argumento pakanka, kad tokia praktika būtų uždrausta įstatymais. Antra, nuoseklios teisėkūros pastangos Prancūzijoje jau davė tam tikrų rezultatų (17).

2.6.7

Komisija pripažįsta, kad yra problemų, bet šiuo metu pirmenybę teikia savireguliacijai ir kritikuoja Europos teisminės erdvės susiskaidymą. Iš tiesų, skirtingose valstybėse narėse priimami įstatymai nelabai dera tarpusavyje. Tačiau vienintelis būdas šiam susiskaidymui ir nesuderinamumui įveikti būtų priimti privalomas Europos Sąjungos taisykles. EESRK primygtinai rekomenduoja Europos Komisijai imtis reikiamų veiksmų šia linkme. Dėl praktinių priežasčių galimų Europos Sąjungos taisyklių pagrindu nereikėtų pasirinkti konkurencijos apsaugos principo, pagal kurį tiekėjai, kaip nukentėjusieji, būtų priversti teismuose bylinėtis su didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų bendrovėmis. Sekant Prancūzijos koncepcija, ieškovo vaidmenį turėtų atlikti valstybė, kadangi tai taip pat susiję su jos ekonominiu interesu. Tai leistų išvengti gerai žinomų problemų, kylančių dėl to, kad tiekėjai bijo pateikti ieškinį.

2.6.7.1

Šios taisyklės turėtų įpareigoti sudaryti rašytines sutartis, kuriose būtų nurodyta trukmė, parduodamo produkto kiekis ir pobūdis, kaina ir tiekimo bei apmokėjimo sąlygos, priešingu atveju sutartis būtų laikoma negaliojančia. Apmokėjimas turėtų būti atliekamas per teisės aktais numatytą 30 dienų terminą gendančių produktų atveju ir 60 dienų terminą kitų produktų atveju, o už šio termino nesilaikymą turėtų būti skiriama bauda. Visų pirma reikėtų uždrausti:

9.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 133/22

1.1

EESRK pritaria Komisijos požiūriui, kad reikia skatinti bendrą naudojimąsi radijo spektro ištekliais vidaus rinkoje, kadangi belaidis ryšys tampa vis svarbesnis ekonomikai.

1.2

EESRK tikisi, kad visa ši strategija iš tiesų galiausiai bus naudinga Europos piliečiams ir bus pasinaudota visais laimėjimais užtikrinant kuo geresnį šiuo metu paskirto dažnių spektro išnaudojimą ir visišką asmens duomenų saugumą ir privatumą.

1.3

Bet kokie priimami teisės aktai privalo užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir socialinę, ekonominę bei teritorinę sanglaudą, kad būtų užkirstas kelias skaitmeninės atskirties didėjimui ir informacinės visuomenės vystymui skirtingu greičiu.

1.4

Bendro naudojimosi spektru valdymas turi lemti aukštą užimtumo lygį ir padidinti Europos ekonomikos konkurencingumą nustačius tokią sistemą, kuri neiškreiptų laisvos konkurencijos; reikėtų pasinaudoti šia galimybe moksliniams tyrimams plėtoti ir inovacinėms technologijoms diegti. Komitetas prašo Komisijos prieš pradedant spektro liberalizavimą įsitikinti, kad padidėjusi spektro naudotojų konkurencija iš tiesų lems naujų darbo vietų kūrimą. Šiuo požiūriu, vadovaujantis strategija „Europa 2020“, išskirtinį dėmesį reikėtų skirti padėčiai ekonomikos ir fiskalinę krizę patyrusiose valstybėse.

1.5

EESRK tikisi, kad Komisija priims rekomendaciją dėl bendro BSPT formato, bendros dokumentavimo ir bendro naudojimosi sąlygų bei taisyklių terminijos.

2.1

Radijo spektras yra vienas svarbiausių viešųjų išteklių, reikalingų pagrindiniams sektoriams ir paslaugoms, įskaitant judrųjį, belaidį plačiajuostį ir palydovinį ryšį, televizijos ir radijo transliacijas, transportą, radiolokaciją, taip pat tokias taikymo sritis kaip signalizacija, nuotolinis valdymas, klausos aparatai, mikrofonai ir medicinos įranga.

2.2

Jo reikia sklandžiam viešųjų tarnybų, pavyzdžiui, saugumo ir saugos tarnybų, įskaitant civilinę saugą, veikimui, taip pat mokslinei veiklai, pavyzdžiui, meteorologijai, Žemės stebėjimui, radioastronomijai ir kosmoso tyrimams.

2.3

Lengvos prieigos prie radijo spektro suteikimas taip pat yra svarbus užtikrinant elektroninių ryšių paslaugų teikimą, ypač piliečiams ir įmonėms, esantiems ne taip tankiai gyvenamose arba atokiose vietovėse, pavyzdžiui, kaimuose arba salose.

2.4

Visos spektro reguliavimo priemonės gali turėti įtakos saugos, sveikatos ir viešojo intereso, taip pat ekonomikos, kultūros, mokslo, socialinėje ir aplinkos sritims.

2.5

2002 m. sprendimu dėl radijo spektro buvo sukurta bazinė radijo spektro politikos reguliavimo sistema, o 2012 m. ji papildyta sprendimu dėl šios ES politikos daugiametės programos, dėl kurios Komitetas jau pateikė savo nuomonę.

2.6

ES reguliavimo sistema siekiama palengvinti spektro prieigą, grindžiamą kuo mažiau sunkumų sudarančia leidimų sistema. Sistemoje pirmenybė teikiama bendriesiems leidimams, išskyrus atvejus, kai akivaizdžiai būtinos individualios licencijos. Ši sistema grindžiama efektyvaus spektro naudojimo ir valdymo, taip pat technologijų ir paslaugų neutralumo principais.

Yra pakankamas teisinis pagrindas, leidžiantis Komisijai spręsti spektro valdymo klausimą: elektroninių ryšių teisinė sistema, nuostatos vidaus rinkos, transporto klausimais ir taisyklės, užkertančios kelią laisvos konkurencijos iškreipimui.

2.7

Kadangi spektro valdymas yra išankstinė būtina bendros skaitmeninės rinkos sąlyga, ši iniciatyva tiesiogiai padeda įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus. Pagal radijo spektro politikos programą Komisija siekia kuo platesnio pritarimo pasiūlytiems veiksmams, kad būtų skatinama plėtoti belaidžio ryšio naujoves ES siekiant užtikrinti, kad šiuo metu paskirtas dažnių spektras būtų kuo labiau išnaudojamas.

3.1

Šiame komunikate nagrinėjami tokie bendrai naudotis spektru skatinantys ir bendro naudojimosi galimybę suteikiantys veiksniai kaip plačiajuostis ryšys, belaidžiu ryšiu internetu besinaudojanti visuomenė ir moksliniai tyrimai bei inovacinės technologijos.

3.2

Komunikate aptariami uždaviniai siekiant platesnio bendro naudojimosi spektru, nagrinėjamos žalingųjų trukdžių valdymo siekiant nustatyti aiškius principus, pakankamų paskatų ir apsaugos priemonių visoms suinteresuotosioms šalims sukūrimo ir nelicencinių juostų talpos temos.

3.2.1

Skatinant plačiau bendrai naudotis spektru reikia:

3.3

Siekdama skatinti geriau ir efektyviau panaudoti esamus spektro išteklius, Komisija siūlo sukurti dvi papildomas priemones:

3.4

Tiek, kiek technologinė pažanga užtikrina daugiau naudingo bendro naudojimosi galimybių (NBNG) vidaus rinkoje, Komisija mano, kad būtina skatinti investicijas ir glaudžiai bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis apibrėžti NBNG nustatymo procesą ir pagrindinius kriterijus ES lygiu (pvz., rekomendacijoje), ir taip skatinti spektro naudotojus geriau išnaudoti turimą spektrą.

3.5

Komisijos manymu, bendro naudojimosi spektru sutartys vartotojams suteiktų teisinio tikrumo, o kartu būtų sukurtos rinka grindžiamos paskatos, įskaitant finansinį kompensavimą, kuriomis būtų nustatyta daugiau naudingų bendro naudojimosi galimybių vidaus rinkoje, jei NRI suteiktų bendros spektro prieigos teises kitiems dažnių juostos naudotojams.

3.6

Komisija siūlo imtis šių tolesnių veiksmų:

4.1

Komitetas teigiamai vertina Komisijos komunikato turinį, kadangi juo pradedamas būtinas svarstymų procesas siekiant ES reguliavimo aplinką priderinti prie daugiametės Radijo spektro politikos programos (RSPP) tikslų.

4.1.1

Komunikate nagrinėjami būdai, kaip sumažinti laisvo spektro trūkumo, aukštų spektro perskirstymo naujoms reikmėms kainų ir su tuo susijusių įvairių belaidžio ryšio naudojimo apribojimų problemą, ir pasisakoma už esmines spektro valdymo permainas.

4.2

Siekdama pašalinti šiuo metu inovacinėms radijo ryšio prieigos technologijoms diegti iškylančias reguliavimo kliūtis ir palengvinti bendrą naudojimąsi spektru, Komisija pasirenka visa apimantį požiūrį, pagal kurį nacionalinės reguliavimo institucijos (NRI) ir rinkoje jau įsitvirtinę kiti spektro naudotojai turės aktyviai prisidėti sudarant palankesnes sąlygas kolektyviniam ir bendram naudojimuisi spektru.

4.3

Be to, remiantis galiojančia ES elektroninių ryšių reguliavimo sistema, ketinama plėtoti ir diegti efektyvaus spektro naudojimo ir valdymo, taip pat technologijų ir paslaugų neutralumo principus; EESRK nuomone, tailabai tinkamas sprendimas. Taigi Komisija ketina visapusiškai pasinaudoti jai šioje srityje suteiktais įgaliojimais siekdama pagerinti ir, pagal galimybes, išplėtoti radijo spektro naudojimą. Šiuo tikslu reikia skatinti laisvą konkurenciją ir NRI naudojimo leidimo kriterijų suderinimą ypatingą dėmesį skiriant prieigai pagal bendro naudojimo licencijas.

4.4

Vis dėlto Komitetas nori atkreipti dėmesį į įvairius minėto Komisijos komunikato turinio aspektus siekdamas sudaryti kuo palankesnes sąlygas būsimiems radijo spektro reguliavimo etapams, kad jie būtų grindžiami tvirtais principais, konkrečiai – demokratijos, skaidrumo, pagrindinių žmogaus teisių, vartotojų teisių ir elektroninių ryšių naudotojų teisių užtikrinimo principais. Vartotojų ir naudotojų teises visų pirma reikia aiškiai apsaugoti nuo sukčiavimo nustatant kriterijus, skatinančius teisingą kainą, suteikiant visiems galimybes naudotis spektru ir sukuriant veiksmingus skundų teikimo ir žalos atlyginimo mechanizmus. Be to, būtina užtikrinti, kad nepriklausomos priežiūros institucijos būtų pajėgios spręsti tarptautinius ginčus dėl spektro naudojimo išvengiant žalingųjų trukdžių. Rengdama periodines ataskaitas Komisija privalės nurodyti, kokios priemonės taikytos ir kokių tikslų pasiekta minėtų teisių ir prievolių srityje.

4.5

Komitetas ragina Komisiją rengiantis būsimai atitinkamos reguliavimo sistemos plėtrai sudaryti kuo išsamesnį diegiant inovacines radijo ryšio prieigos prie spektro technologijas iškylančių „reguliavimo kliūčių“ sąrašą.

4.6

Reikia vengti tokių situacijų, kai neva siekiant užtikrinti labai aukšto lygio naudotojų apsaugą iš tiesų – dėl nacionalinės ar kitos panašios protekcionistinio pobūdžio priežasties – norima užkirsti kelią kuo platesniam spektro atvėrimui, kuris palengvintų kitų naudotojų įsitraukimą ir inovacinių technologijų naudojimą. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas mano, kad taikant komunikatą neįgaliesiems turi būti užtikrintos platesnės galimybės naudotis naujomis technologijomis.

4.7

Tai taip pat lemtų už naudojimąsi spektru surenkamos mokesčių, kurių nauda nekelia abejonių, sumos padidėjimą. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad turint omenyje tai, kad spektras yra ribota fizinė erdvė ir priemonės, kurias ketinama taikyti, padidins naudotojų srautą, reikia išsamiai apsvarstyti įvairius klausimus, pavyzdžiui, kokią kompensaciją numatyti esamiems naudojimo licencijų turėtojams, kaip išvengti spektro žlugimo arba susiaurėjimo dėl pernelyg intensyvaus naudojimo, užtikrinti labiau inovacinių technologijų diegimą ir kt. Šiuo aspektu reikėtų, nepaisant to, kad šios nuomonės tema nesutampa su tam tikrų ankstesnių nuomonių dėl ES priemonių, susijusių su technologiniais pokyčiais, taikymo temomis, pavyzdžiui, vadinamojo skaitmeninio dividendo tema, įvertinti konkretų tų nuomonių poveikį siekiant racionalizuoti su ES radijo spektro politikos plėtojimu siejamus lūkesčius.

4.8

Kita vertus, Komitetas yra už tai, kad pagal galimybes būtų ribojamas NRI vykdomas individualių licencijų išdavimas, ir pasisako už gerokai platesnę prieigą visais atvejais, kai tik tam yra realios galimybės ir tai įmanoma nepažeidžiant spektro naudotojų įsigytų teisių. Tuo tikslu ragina NRI riboti individualių licencijų išdavimą ir jas išduoti tik išties pagrįstais atvejais, kad būtų sudarytos sąlygos gerokai platesnei prieigai.

4.9

Vienas iš svarbių komunikate nurodomų tikslų yra būtinybė sumažinti technologinį atotrūkį tarp elektroninių ryšių įrangos gamintojų Europoje ir trečiosiose šalyse, kurio viena iš priežasčių yra dabartinės reguliavimo sistemos fragmentiškumas. Komitetas prašo Europos Komisijos pridėti poveikio įvertinimą, atspindintį galimą spektro atvėrimo naudą siekiant sumažinti Sąjungos valstybių narių skaitmeninę atskirtį. Todėl Komitetas pasisako už skubų šios sistemos koregavimą ir tuo požiūriu pasitiki Komisijos pajėgumu reglamentuoti taikant komitologijos procedūras.

4.9.1

Kita vertus, Komitetas primena tvirtą ES įsipareigojimą ginti pagrindines teises ir prašo Komisiją nustatant atitinkamas koregavimo taisykles elgtis kiek įmanoma apdairiau užtikrinant tokias pagrindines teises kaip privatumas, profesinė paslaptis arba duomenų, kuriuos gali kaupti elektroninių ryšių paslaugų tiekėjai, tvarkymas.

4.9.2

Taip pat būtų tikslinga vykdyti tam tikrą veiksmingą naujų licencijos neturinčių naudotojų prieigos prie juostų priežiūrą tuo atveju, jei jie turi pranašumą dėl jų technologinių inovacijų duodamos pridėtinės vertės, ir ypač jei jie trukdo trečiosioms šalims, kurių teisių į apsaugą neužtikrina jokia NRI, sklandžiai naudotis spektru. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas reiškia susirūpinimą dėl galimo šio liberalizavimo proceso poveikio galimybių naudotis visuotinės svarbos paslaugomis (policijos, greitosios pagalbos, gelbėjimo tarnybų) principo įgyvendinimui.

4.9.3

Kartu reikėtų atidžiai išnagrinėti tų naudotojų, kurie pageidauja prieigos prie spektro ir kurie teikia visuotinės svarbos paslaugą, padėtį. Juos būtų galima atleisti nuo finansinės kompensacijos mokėjimo arba jiems nustatyti simbolinio dydžio mokestį numačius viršnacionalinio lygmens nuostatą ir galbūt priėmus atitinkamus teisės aktus.

4.9.3.1

Visa tai neatleidžia nuo pareigos siekti visuotinės svarbos tikslų vadovaujantis ES teise, visų pirma kalbant apie turinio reguliavimą ir audiovizualinę politiką ir valstybių narių teisę savo radijo spektrą organizuoti ir naudoti viešosios tvarkos ir saugumo tikslais.

4.10

Nepriklausomumo ir teisinio tikrumo priežastys taip pat skatina EESRK siūlyti atsakomybę už naudotojų bendro naudojimo sutarčių sudarymo ir jų derėjimo su konkurencijos taisyklėmis priežiūrą ir informavimą apie tai patikėti NRI ir prireikus – Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucijai (EERRI), jei būtinas strateginis planavimas, koordinavimas ir suderinimas, visų pirma – radijo dažnių naudojimo bendrųjų leidimų išdavimo arba individualių teisių suteikimo tvarkos srityje, siekiant įveikti vidaus rinkos vystymui iškylančias kliūtis.

4.11

Bendradarbiaudama su vartotojų asociacijomis ir įmonių atstovais Komisija turėtų parengti „Gerosios praktikos kodeksą“ dėl informacijos apie NBNG paraiškas ir jų rezultatus teikimo ES lygiu. Tai sudarytų sąlygas plačiai taikyti skaidrias procedūras ir optimaliai panaudoti „Spektro naudojimo apraše“ nurodytus išteklius.

4.12

Galiausiai Komitetas ragina Komisiją remiantis Radijo spektro politikos grupės vykdyta veikla parengti įgyvendinimo aktą, kaip numatyta SESV 291 straipsnyje, kuris padėtų pasiekti tikslų tokiose srityse kaip bendra bendro naudojimosi licencijų samprata, taip pat rekomendacijų, skatinančių naudoti bendrus šių licencijų išdavimo ES kriterijus, terminai, kad būtų sudarytos palankios sąlygos jų taikymui visose valstybėse narėse.

4.12.1

Minėtose taisyklėse, be kitų svarbių elementų, turėtų būti numatyta laisvos konkurencijos principų apsauga ir elektroninių ryšių naudotojų saugumo užtikrinimas ir teisių apsauga ypatingą dėmesį skiriant išlaidų šių ryšių tiekėjų teikiamoms paslaugoms apmokėti sumažinimui.

4.13

Komitetas yra įsitikinęs, kad technologinėms inovacijoms, kurias gali lemti didesnis spektrą naudojančių operatorių skaičius, galėtų būti teikiamas ES fondų finansavimas siekiant palengvinti technologinę pažangą menkiau išsivysčiusiose ES valstybėse.

9.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 133/27

1.1

EESRK energijos vidaus rinką vertina kaip galimybę pasinaudoti Europoje taikomų įvairių energetikos sprendimų privalumais ir sujungta infrastruktūra užtikrinti optimalų pramonės ir namų ūkių vartotojams naudingą visos sistemos veikimą.

1.2

EESRK remia tuos Komisijos strategijos principus, kurių tikslas – panaikinti priemones, trukdančias galutiniam vartotojui pasinaudoti įvairių energetikos sprendimų privalumais.

1.3

Energijos rinkoje pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas vartotojams, visos naujos pažangiųjų tinklų ir skaitiklių (angl. smart grids ir smart meters) funkcijos turi būti kuriamos atsižvelgiant į jų interesus.

1.4

Labai trūksta informacijos apie energijos vidaus rinkos tikslus ir metodus, šį trūkumą panaikinti gali tik didelė Sąjungos mastu vykdoma ir kartu su pilietinės visuomenės atstovais organizuojama informavimo kampanija.

1.5

Energetinio skurdo ir (arba) nepritekliaus problemų sprendimas turi būti Sąjungoje vykdomos viešosios politikos prioritetas. EESRK ragina Tarybą ir Komisiją šiai problemai skirti pagrindinį dėmesį 2013 m. gegužės mėn. aukščiausio lygio susitikime energetikos klausimais.

2.1

Europos Komisijos komunikate raginama užtikrinti sklandų energijos vidaus rinkos veikimą, kad būtų pasiektas 2014 m. tikslas, kurį 2011 m. vasario mėn. nustatė ES valstybių ir vyriausybių vadovai. Vadovai patvirtino būtinybę iki 2014 m. baigti kurti energijos vidaus rinką, kurioje kiekvienas vartotojas turėtų visišką laisvę pasirinkti elektros energijos ar dujų tiekėją.

2.2

Elektros energijos ir dujų vidaus rinka pradėta kurti 1996 m. siekiant dvejopo tikslo: pirma, užtikrinti kiekvienam Europos vartotojui galimybę pasirinkti tiekėją (neatsižvelgiant į kilmės šalį) ir naudotis nuo gamintojų nepriklausomų tinklų paslaugomis, antra, kad sukurta veiksminga bendra rinka turėtų teigiamos įtakos energijos kainoms ir darytų dinamišką ir reikšmingą poveikį būtinoms investicijoms.

2.3

Šis užsibrėžtas tikslas vis dar galutinai neįgyvendintas. Kai kuriose šalyse energijos vidaus rinka sudarė galimybes pasiūlyti vartotojams lankstesnius sprendimus ir konkurencingesnes kainas, taigi ir suvaldyti kainų kilimą, kurį lėmė išaugusi pirminės energijos kaina. Energijos vidaus rinka taip pat padėjo užtikrinti didmeninių rinkų sklandesnį ir skaidresnį veikimą ir sustiprinti energijos tiekimo saugumą Europos Sąjungoje. Daugelio valstybių narių energetikos rinkose nuo nacionalinių arba regioninių monopolijų pereita prie taip pat nacionalinių arba regioninių, mažai tarpusavyje susijusių ir konkuruojančių oligopolijų.

2.4

Naujos priemonės (energijos biržos, rinkų susiejimas ir pan.) sudaro mažą prekybos dalį, didžioji dalis prekybos sandorių šiuo metu iš esmės vis dar vyksta nacionaliniu lygmeniu. Konkurencija elektros energijos gamybos srityje kai kuriose šalyse yra tik hipotetinė: 8 iš 27 valstybių narių 80 proc. elektros energijos gamybos kontroliuoja rinkoje įsitvirtinę operatoriai; be to, atsižvelgiant į dominuojančią (kai kuriose šalyse išskirtinę) nacionalinių gamtinių dujų tiekėjų padėtį, gamtinių dujų vidaus rinka taip pat ir toliau yra labai teorinė.

2.5

Šiuo metu energijos vidaus rinka yra veikiau įvairios praktikos, rinkų ir veiklą vykdančių nacionalinių pramonės subjektų, kurie prižiūrimi šalies reguliavimo įstaigų ir ACER, taiko per dvidešimt metų priimtus įvairius Europos teisės aktus, darinys, o ne bendra ekonominė erdvė, kurioje sukurtos realios konkurencijos sąlygos užtikrina naudą Europos pramonei ir vartotojams. Vis dėlto, nacionaliniu lygmeniu vykdoma energetikos politika turi poveikio energijos kainoms kaimyninėse šalyse ir sprendimai šioje srityje negali būti priimami vienašališkai.

2.6

Kainas iškreipia papildomi neaiškūs, asimetriški ir dažnai pernelyg dideli vietiniai ar nacionaliniai mokesčiai, kurie kai kuriais atvejais per penkiolika metų išaugo 1 000 proc. ir labai apsunkino namų ūkių vartotojus ir daug elektros energijos naudojančias pramonės šakas. Šalys tarpusavyje nekoordinuoja nacionalinių atsinaujinančių išteklių energijos vystymą skatinančios politikos, todėl ES priversta (kadangi atsinaujinančiųjų išteklių energija nevaldomai patenka į tinklus ir yra prioritetinė) skubiai apibrėžti naują Europos rinkos struktūrą, kurios nesant gali susilpnėti Europos elektros energijos sistemos valdymas. Visoms energijos rūšims valstybėse narėse taikoma subsidijavimo (arba atleidimo nuo mokesčių) politika turi būti visiškai skaidri, kad būtų užtikrintos vienodos sąlygos visiems rinkos dalyviams ir kad energetikos srityje būtų tinkamai laikomasi Sąjungos konkurencijos taisyklių.

2.7

Paplitusi praktika nacionaliniu lygmeniu reguliuoti tarifus neduoda dinamiškų kainų signalų, kurie paskatintų vartotojus mažinti energijos vartojimą ir valdyti energijos sąskaitas, ji taip neužtikrina, kad bus padengtos realios energijos tiekimo ar gamybos sąnaudos, silpnina energetikos įmonių finansinę padėtį ir stabdo investicijas į gamybą ir tinklus, kurios bus reikalingos artimiausiais dešimtmečiais.

2.8

Galiausiai, dėl švietimo, informacijos ir skaidrumo spragų dauguma Europos piliečių ir vartotojų dažniausiai nesupranta energijos vidaus rinkos idėjos, jos tikslų ir metodų. Nors namų ūkių vartotojų rinka teoriškai liberalizuota nuo 2007 m. liepos 7 d., kai kuriose Sąjungos šalyse energijos tiekėjų pakeista labai mažai, tai galima sieti su tuo, kad valstybės narės, reguliavimo institucijos ir pramonės subjektai vis dar neužtikrina tinkamo informacijos ir komunikacijos lygio.

3.1

Sprendžiant Europai kylančius uždavinius (pasaulinė ekonomikos krizė, klimato atšilimas, tiekimo saugumas ir t. t) būtina didinti skaidrumą ir lankstumą, stiprinti valstybių narių prekybą energija ir tarpusavio sąveiką, kad būtų pasiekta geresnių efektyvumo ir solidarumo rezultatų, taip pat užtikrinta kuo didesnė investicijų nauda.

3.2

EESRK tvirtai remia Europos Komisijos įgyvendinamas iniciatyvas ir mano, kad baigus kurti tikrąją 500 mln. vartotojams skirtą bendrą energetikos erdvę, bus žengtas lemiamas ir reikšmingesni nei Europos energijos bendrijos sukūrimas žingsnis, kuris padės atgaivinti ekonomikos augimą Europoje. EESRK nuomone, plačią paklausą užtikrinanti, bendra ir konkurencinga energetikos sistema yra vienas svarbiausių Europos ekonomikos vystymosi ir darbo vietų kūrimo veiksnių. Europos pramonei išlikti ir toliau vystytis būtinos konkurencingos energijos kainos.

3.3

Todėl siekiant šio tikslo, būtina tikrinti, ar formaliai taikomos nuo 1996 m. gruodžio mėn. priimtų reglamentų ir direktyvų nuostatos, taip pat, ar laikomasi energijos vidaus rinką reglamentuojančių teisės aktų ir ar valstybės narės iš tiesų skatina konkurenciją regionų, nacionaliniu ir Europos lygmeniu. EESRK pritaria iniciatyvoms, kuriomis siekiama sklandesnio ir veiksmingesnio energijos perdavimo tinklų naudojimo, visų pirma spartesnei standartizacijai, kuri būtina dėl labai spartaus atsinaujinančiųjų išteklių energijos vystymosi; Komitetas taip pat remia energetikos tarpusavio jungčių plėtojimą bei rinkų susiejimą ir daugiašalio bendradarbiavimo projektus, pavyzdžiui, Coreso (Vakarų Europos elektros energijos tinklo koordinavimo centras) sukūrimą, kuris gali tapti Europos elektros energijos tiekimo priežiūros centro pirmtaku.

3.4

Paprastai nacionalinėmis politinėmis nuostatomis grindžiamas kainų reguliavimas yra susijęs su protekcionizmu, prieštaraujančiu Sąjungos interesams. Kainų reguliavimas trukdo įvertinti, kokias realias energijos sąnaudas patiria vartotojai, ir tokia praktika gali būti taikoma tik laikinai to pageidaujančiose valstybėse narėse. Vartotojai ir investuotojai turi gauti realius sąnaudų (įskaitant CO2) pokyčius atspindinčius kainų signalus, kad galėtų ateityje priimti informacija pagrįstus sprendimus. Tiesiogiai su realiomis sąnaudomis susijusios energijos kainos yra vienas veiksnių, leidžiančių geriau valdyti vartojimą ir atitinkamai keisti vartotojų, kurie turės būti aktyvesni naujo kuriamo vartojimo modelio dalyviai, įpročius.

3.5

Be to, labai svarbu išsiaiškinti ir persvarstyti labai skirtingus Sąjungoje regionų ar nacionaliniu lygmeniu taikomus energijos mokesčius. Pavyzdžiui, elektros energijai taikomi mokesčiai ir PVM svyruoja nuo 4,7 proc. Jungtinėje Karalystėje iki 54,6 proc. Danijoje neatsižvelgiant į gaminamos elektros energijos kiekį. Taigi, EESRK pritaria Komisijos iniciatyvoms, skatinančioms vienodą ir pažangesnį elektros energijos apmokestinimą Europoje. Norint įgyvendinti „20–20–20“ tikslus ir nuo 80 iki 95 proc. sumažinti išmetamo CO2 kiekį iki 2050 m., būtina sukurti bendrą mokesčių sistemą, kuri leistų taikyti objektyvius mokesčius atsinaujinančiųjų išteklių energijai ir iškastinių išteklių energijai ir atsižvelgti į su kiekvienu produktu susijusį energijos kiekį ir išmetamą CO2 kiekį.

3.6

Energetinį skurdą ir (arba) nepriteklių patiria apie 13 proc. Europos namų ūkių, t. y. apie 65 mln. europiečių, todėl kuriant energijos vidaus rinką negalima neatsižvelgti į šią problemą. Vienas pirminių energijos vidaus rinkos tikslų – konkurencija, turi būti grindžiamas tik visų Sąjungos vartotojų interesu. Todėl energijos rinka turi būti organizuojama vadovaujantis piliečio-vartotojo interesais, būtina kuo greičiau suformuluoti bendrą ES energetinio skurdo apibrėžtį, kuria remiantis šalys pradėtų vykdyti paramos politiką, kaip tai įvyko Europos regioninės pagalbos atveju. Europos Sąjunga turi stebėti, kad nebūtų painiojama kovos su energetiniu skurdu politika, kurią būtina nedelsiant įgyvendinti, ir vidaus rinkos principams prieštaraujanti protekcionizmu grindžiama kainų nustatymo praktika. EESRK siūlo 2013 m. gegužės mėn. vyksiančiame aukščiausio lygio susitikime energetikos klausimais šiai problemai skirti prioritetinį dėmesį ir sukurti pagrindą Europos viešosioms energetikos paslaugoms.

3.7

EESRK mano, kad energetikos sektoriuje visų pirma svarbu užtikrinti šveitimą, informaciją ir skaidrumą (1), kad vartotojas galėtų priimti tiek finansiniu, tiek energijos vartojimo efektyvumo požiūriu naudingiausius sprendimus ir pasirinkti mažiausias kainas siūlančius tiekėjus. Europos Sąjunga turėtų imtis ryžtingų komunikacijos veiksmų, paaiškinti bendrus uždavinius ir suteikti svarbiausią, tačiau paprastą ir tikslią informaciją Europos vartotojams.

3.8

EESRK mano, kad siekiant sėkmingai įdiegti pažangųjį skaitiklį, galintį padidinti energijos naudojimo efektyvumą, būtinas vartotojų dalyvavimas. Tačiau dar lieka daug neišspręstų klausimų, pavyzdžiui, ar galima nauda bus proporcinga vartotojams tenkančių sąnaudų, sąveikos ir duomenų apsaugos požiūriu. Šios problemos turėtų būti kuo greičiau išspręstos, kadangi tai svarbu visiems energijos vartotojams.

3.9

Ateities Europos energijos rinkoje neturi būti vadovaujamasi tik paklausos principais; ši rinka taip pat turėtų skatinti tiek pramonės subjektus, tiek ir namų ūkius vartoti mažiau energijos, naudotis visomis naujomis pažangiųjų tinklų ir skaitiklių funkcijomis. EESRK pritaria, kad Europos veiksmų plane būtų numatyti suderinti pajėgumo mechanizmai, kurie leistų užtikrinti tolygų vartojimą, saugų Europos elektros sistemų veikimą (pirmiausia didžiausios energijos paklausos metu) ir skatinti mažiau vartoti elektros energijos.

3.10

EESRK ragina Europoje pardėti rimtus debatus dėl energetikos sistemos pertvarkymo, su tuo susijusių uždavinių, sąnaudų ir valstybių narių tarpusavio veiksmų derinimo. Europa negali būti tik savo interesų labui energetikos politiką įgyvendinančių 27 šalių junginys. Sąjunga privalo sugebėti įvertinti vienos šalies sprendimų poveikį kitoms valstybėms. Šiuo požiūriu ypač svarbus pilietinės visuomenės dalyvavimas. Įvairių forumų organizavimas – teigiama praktika. Reikėtų pradėti tikrą europietišką visus suinteresuotuosius subjektus suburiantį ir Europos aspektus apimantį dialogą energijos klausimais, visų pirma valstybėse narėse.

9.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 133/30

1.1

Komitetas yra įsitikinęs, ir tai jau yra minėjęs kitose nuomonėse, kad kovojant su visuotiniu klimato atšilimu ir siekiant ES oro transporto sektoriaus konkurencingumo, svarbiausia rasti bendrą sprendimą dėl apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (ATLPS), taip pat veiksmingai įgyvendinti Bendro Europos dangaus projektą ir visus su šiais tikslais derančius teisės aktus.

1.2

Taigi Komitetas pritaria iniciatyvai kol baigsis bendrosios derybos sustabdyti apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos taikymą oro transporto bendrovėms, kurios vykdo skrydžius į Europos ekonominę erdvę (EEE) ir iš jos.

1.3

Tačiau EESRK mano, kad svarbu, jog visi pasaulio regionai susitartų riboti savo vidaus skrydžių išmetamus CO2 kiekius.

1.4

Komitetas pabrėžia, kad kyla pavojus ES transporto konkurencingumui. Europos ekonominei erdvei (EEE) taikomo sustabdymo laikotarpį ES vidaus skrydžių keleiviai bus apmokestinami, o kitų skrydžių keleiviams mokestis nebus taikomas.

1.5

Todėl Komitetas prašo, kad Taryba ir Parlamentas, remiami Komisijos, tvirtai paskatintų ieškoti bendru požiūriu pagrįsto skubaus bendro sprendimo, kad būtų išvengta neteisingų nuobaudų ir konkurencijos iškraipymų, dėl ko galėtų sutrikti konkurencingumo ir užimtumo vystymasis ir kas akivaizdžiai prieštarautų visuotinei strategijai „Europa 2020“.

2.1

ES Direktyva 2008/101/EB, taikoma ir oro transporto sektoriui, įskaitant ne ES valstybių narių vežėjus, ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje nuo 2012 m. buvo pripažinta teisėta ES Teisingumo Teismo sprendimu, neseniai priimtu remiantis Šiaurės Amerikos oro transporto bendrovių skundu, kuriame jos teigė, jog ES teisės aktais pažeidžiami įvairūs tarptautiniai susitarimai (1).

2.2

Teismo nuomone, taikant apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą oro transportui, nepažeidžiami nei paprotinės tarptautinės teisės principai, nei „Atviro dangaus“ susitarimas. Taigi ES teisės aktais siekiama Kioto protokolo tikslų, o jame numatyta, kad tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms ir ICAO (Tarptautinei civilinės aviacijos organizacijai) bus sudarytas susitarimas dėl orlaivių išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų.

2.3

Reaguodama į pažangą tarptautinėse derybose ir siekdama sukurti joms palankias sąlygas, Komisija ketina neeuropiniams skrydžiams laikinai netaikyti apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos.

2.4

Šiuo metu pagal apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą numatoma, kad įmonėms, kurioms taikomas reikalavimas mažinti teršalų kiekius, gali būti suteikiami kreditai, atitinkantys leistiną CO2 išmetimų kiekį tonomis, ir jų kasmet būtų suteikiama vis mažiau. Įmonėms, kurioms pavyks teršalų kiekį sumažinti labiau nei buvo įpareigotos, bus suteikiami įvairūs kreditai, kuriuos jos galės perparduoti ne taip sėkmingai šioje srityje dirbančioms įmonėms ir įmonėms, kurioms jų reikės labiausiai. Taip pat numatyta ES apyvartinių taršos leidimų prekybos direktyvą nuo 2012 m. pradėti taikyti ir oro transporto sektoriui, ir visiems skrydžiams į ES esančius oro uostus ir iš jų, įpareigojant apskaityti išmetamus teršalus ir dalyvauti apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje iki pirmojo leidimų grąžinimo 2013 m. balandžio mėn.

2.5

Kad būtų lengviau pasiekti visuotinį susitarimą ICAO, reikėjo priimti sprendimą, kuriuo laikinai nukrypstama nuo ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos direktyvos, siekiant užtikrinti, kad nebus imamasi jokių veiksmų prieš orlaivių naudotojus, kurie vykdo skrydžius iš ES oro uostų į ne ES oro uostus arba į ES oro uostus iš ne ES oro uostų, nevykdančius su atvykimo ir išvykimo skrydžiais susijusių direktyvoje numatytų ataskaitų teikimo ir atitikties įpareigojimų, kylančių iki 2014 m. sausio 1 d.

2.6

Tačiau jei bus įgyvendinami siūlomi veiksmai, gali sumažėti ES oro transporto konkurencingumas palyginti su tarptautiniu, ir tai įvyktų kaip tik ekonomikos nuosmukio laikotarpiu: apyvartinių taršos leidimų prekybos teisės aktų taikymo „įšaldymas“ vieneriems metams, kol nebus priimtos tarptautinės taisyklės dėl oro transporto išmetamųjų teršalų (bus sukurtas pasaulinio masto rinkos mechanizmas), negaliotų ES vidaus oro transportui.

2.7

Kaip tik siekiant išvengti vidaus transporto neteisingų nuobaudų ir konkurencijos iškraipymų, Komitetas tvirtina, kad nukrypti leidžianti nuostata turėtų būti griežtai laikina ir taikoma tik tiems orlaivių naudotojams, kurie negavo nemokamų apyvartinių taršos leidimų minėtai veiklai 2012 m. arba juos grąžino. Dėl tos pačios priežasties į apyvartinius taršos leidimus neturėtų būti atsižvelgiama apskaičiuojant susijusias teises.

3.1

Pasiūlymu dėl sprendimo siekiama:

3.2

Pasiūlymu taip pat siekiama išvengti konkurencijos iškraipymo, tad nukrypti leidžianti nuostata turėtų būti taikoma tik tiems orlaivių naudotojams, kurie negavo nemokamų apyvartinių taršos leidimų minėtai veiklai 2012 m. arba juos grąžino.

4.1

Vienoje iš ankstesnių nuomonių Komitetas jau nurodė, kad ES oro transporto sektoriuje svarbiausia:

„Bendro dangaus sukūrimas nepaprastai svarbus ir užtikrinant ES aviacijos pramonės konkurencingumą pasaulio rinkoje“ (2), turint omenyje, kad oro transporto sektorius yra labai svarbi Europos ekonomikos sudedamoji dalis: per metus pervežama 748 mln. keleivių ir daugiau kaip 11 mln. tonų krovinių, indėlis į BVP sudaro 359 mlrd. eurų, samdoma daugiau kaip 5 mln. darbuotojų.

4.2

Taigi Komitetas remia sprendimą sustabdyti apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos taikymą oro transporto bendrovėms, vykdančioms skrydžius į EEE ir iš EEE, kol nebus baigtos pasaulinės derybos, tačiau mano, kad visi pasaulio regionai turi susitarti taikyti ATLPS net savo vidaus skrydžiams.

4.3

Komitetas pabrėžia, kad gali kilti pavojus ES transporto konkurencingumui. Tuo laikotarpiu, kai bus sustabdytas apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos taikymas, ES vidaus skrydžių keleiviai, laikantis teisėtų aplinkos reikalavimų, bus apmokestinami, o kitų šalių keleiviai apmokestinimo išvengs.

4.4

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Komitetas prašo, remiantis bendruoju požiūriu ir siekiant išvengti neteisingų nuobaudų ir konkurencijos iškraipymų, rasti greitą bendrą sprendimą: padėtis, kai nepriimtas bendras sprendimas dėl prekybos taršos leidimais, be abejo, apsunkintų Europos rinką, nes ji ir toliau būtų vienintelė rinka, kurioje taikomas toks reglamentavimas.

9.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 133/33

1.1

Komitetas palankiai vertina poveikio aplinkai vertinimo (PAV) idėjos indėlį gerinant aplinkos apsaugos padėtį valstybėse narėse ir visoje ES.

1.2

Pagrįstų sprendimų dėl projekto poveikio aplinkai priėmimo proceso efektyvumas labai priklauso nuo PAV dokumentų ir juose naudojamos informacijos kokybės ir bešališkumo. Vertinant šią kokybę būtina taikyti proporcingumo principą; kokybės būtina reikalauti ir iš leidimus suteikiančių institucijų, kurios turi palaikyti konstruktyvų dialogą su pilietine visuomene.

1.3

Komiteto nuomone, svarbu pažymėti, kad patiriamos (ir piniginės, ir, svarbiausia, laiko) sąnaudos gali trukdyti įgyvendinti MVĮ projektus, ypač tais atvejais, kai vykdant reikalavimą dėl alternatyvų būtų nesilaikoma proporcingumo principo.

1.4

PAV direktyvą reikėtų įgyvendinti lanksčiai ir proporcingai, kad tais atvejais, kai projekto poveikis aplinkai bus iš anksto žinomas arba įvertintas kaip nereikšmingas, aplinkosauginių ir planavimo leidimų išdavimo procedūras būtų galima sujungti. EESRK palankiai vertina ir palaiko Komisijos veiksmus, kuriais ši siekia didinti PAV procese dalyvaujančių subjektų teisinį tikrumą.

1.5

EESRK labai palankiai vertina pasiūlymą nustatyti pagrindinių direktyvoje reikalaujamų etapų (viešų konsultacijų, atrankos sprendimų, galutinio PAV sprendimo) terminus ir nustatyti mechanizmą, kuriuo būtų užtikrinama, kad PAV procesai būtų suderinti ir koordinuojami visoje ES.

1.6

Komiteto nuomone, PAV sprendimo stebėseną reikėtų reikalauti vykdyti tik pagrįstais atvejais ir tik būtina apimtimi.

1.7

Dėl pasiūlymo įtraukti nuostatą dėl „PAV pritaikymo prie naujų uždavinių“ EESRK mano, kad toks direktyvos taikymo srities išplėtimas turi būti taikomas visiems projektams, kurie darys poveikį vertinamiems aplinkos apsaugos aspektams; šiuo požiūriu svarbu laikytis proporcingumo principo ir aiškiai atskirti įvairius projekto rengimo ir įgyvendinimo etapus.

1.8

EESRK sutinka, kad piliečiai turi teisę susipažinti su informacija ir dalyvauti PAV procese. Tačiau kartu jis ragina projektų poveikio aplinkai vertinimo procedūros taisykles parengti taip, kad PAV direktyvos nuostatomis nebūtų galima piktnaudžiauti korupcijos tikslais ir siekiant neteisėtai pratęsti nustatytus terminus. EESRK pageidautų, kad skundai būtų išnagrinėjami per pagrįstą terminą visų suinteresuotųjų subjektų labui.

2.1

Direktyva 2011/92/ES, kuria nustačius būtiniausius reikalavimus buvo suderinti projektų poveikio aplinkai vertinimo principai, padeda užtikrinti aukštą aplinkos ir žmonių sveikatos apsaugos lygį.

2.2

Siekiant pagerinti poveikio aplinkai vertinimo procedūros kokybę, racionalizuoti įvairius procedūros etapus ir padidinti suderinamumą ir sinergiją su kitais Sąjungos teisės aktais ir kitų sričių politika, taip pat su valstybių narių suformuotomis strategijomis ir politika nacionalinės kompetencijos srityse, būtina iš dalies keisti Direktyvą 2011/92/ES.

2.3

Priemonės, kurių imamasi siekiant išvengti reikšmingo neigiamo poveikio aplinkai, jį sušvelninti ir, jei galima, kompensuoti, turėtų padėti išvengti aplinkos kokybės blogėjimo ir grynųjų biologinės įvairovės nuostolių, laikantis Sąjungos įsipareigojimų pagal Konvenciją ir ES biologinės įvairovės strategijoje iki 2020 m. numatytų tikslų bei veiksmų.

2.4

Klimato kaita ir toliau darys žalą aplinkai ir kels pavojų ekonomikos plėtrai. Todėl reikėtų stiprinti Sąjungos aplinkos, socialinį ir ekonominį atsparumą, kad visoje Sąjungos teritorijoje būtų galima veiksmingai kovoti su klimato kaita. Prisitaikymo prie klimato kaitos ir jos švelninimo klausimus būtina spręsti įvairių sričių Sąjungos teisės aktuose.

2.5

Taikant Direktyvą 2011/92/ES būtina sukurti konkurencingą verslo aplinką, pirmiausia mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kad būtų galima užtikrinti pažangų, tvarų ir integracinį augimą, laikantis Komisijos komunikate „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ nustatytų tikslų.

2.6

Projekto aplinkos ataskaita, kurią turi pateikti užsakovas, turėtų apimti su siūlomu projektu susijusių pagrįstų alternatyvų, įskaitant tikėtiną aplinkos būklės raidą neįgyvendinus projekto (bazinis scenarijus), vertinimą – dėl to pagerėtų vertinimo proceso kokybė ir atsirastų galimybė integruoti aplinkos klausimus ankstyvuoju projekto rengimo etapu.

2.7

Siekiant užtikrinti skaidrumą ir atskaitomybę, turėtų būti reikalaujama, kad kompetentinga institucija pagrįstų savo sprendimą duoti sutikimą dėl projekte planuojamos veiklos ir nurodytų, kad ji atsižvelgė į surengtų konsultacijų rezultatus ir atitinkamą surinktą informaciją.

2.8

Atsižvelgiant į siūlomo projekto pobūdį, sudėtingumą, vietą ir dydį, reikėtų nustatyti įvairių projekto poveikio vertinimo etapų terminus, taip siekiant paskatinti veiksmingiau priimti sprendimus ir padidinti teisinį tikrumą. Šie terminai jokiomis aplinkybėmis neturėtų daryti neigiamos įtakos griežtiems aplinkos apsaugos standartams, visų pirma nustatytiesiems pagal kitus Sąjungos aplinkos teisės aktus, taip pat visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus veiksmingumui ir galimybei kreiptis į teismą.

3.1

Komitetas palankiai vertina PAV idėjos indėlį gerinant aplinkos apsaugos padėtį valstybėse narėse ir visoje ES. Ši idėja yra horizontali aplinkos politikos ir ES bei valstybių narių teisinės sistemos priemonė ir padeda praktiškai įgyvendinti šios politikos srities reglamentavimo sistemą.

3.2

Komisijos pasiūlymas dėl tolesnio projektų poveikio aplinkai vertinimo sistemos tobulinimo buvo parengtas remiantis didele PAV taikymo patirtimi, įgyta per 27 metus nuo pirmosios direktyvos (1) priėmimo. Buvo surengtos ir viešos konsultacijos – jų rezultatai padėjo parengti siūlomus pakeitimus ir pakoreguoti kodifikuotos PAV direktyvos 2011/92/ES (2) nuostatas: ištaisyti trūkumus, atsižvelgti į vykstančius aplinkos, socialinius, ekonominius pokyčius ir uždavinius, direktyvos nuostatas suderinti su pažangaus reglamentavimo principais.

3.3

Pagrįstų sprendimų dėl projekto poveikio aplinkai priėmimo efektyvumas labai priklauso nuo PAV dokumentuose naudojamos informacijos ir PAV proceso kokybės. Kokybė turėtų būti apibrėžiama objektyviai, o kokybės reikalavimai turėtų būti nustatomi laikantis proporcingumo principo, t. y. atsižvelgiant į plano nustatymo etapu turimos informacijos kokybę ir kiekį. Reikalinga ne tik kokybiška ir nešališka informacija – iš šią procedūrą valdančių subjektų, ypač leidimus suteikiančių institucijų specialistų, turėtų būti reikalaujama turėti reikiamos kompetencijos ir tą kompetenciją nuolat tobulinti. EESRK pabrėžia, kad būtų pageidautina nustatyti sąlygas, kada piliečiai galėtų prašyti atlikti papildomą ekspertizę.

3.4

Kol nėra universalaus modelio, kurį būtų galima naudoti, nes viskas priklauso nuo konkrečios kiekvienos siūlomos veiklos sąveikos su jos aplinka, reikia stiprinti pagrindinius principus, užtikrinančius geresnės kokybės duomenis, reikalingus nustatant bazinę informaciją, vertinant galimą poveikį, numatant alternatyvas ir apskritai gerinant duomenų kokybę. Kad PAV procedūros būtų efektyvios, daugiausia dėmesio reikia skirti lankstumui – reikalavimų proporcingumui. Šis principas taip pat yra pagrindinė sąlyga, būtina norint užtikrinti didesnį nuoseklumą su kitomis ES teisinėmis priemonėmis ir racionalizuoti valdymą taip, kad sumažėtų biurokratinė našta.

3.5

Pirmenybė turėtų būti teikiama veiksmingesniam gyvendinimui ir tai turėtų būti daroma laikantis bendrų Europos teisės normų. Tačiau ši sistema turėtų būti pakankamai lanksti, visų pirma ją reikėtų pritaikyti prie konkrečių vietos ir regiono sveikatos ir aplinkos apsaugos poreikių. Projektų poveikio kaimyninėms valstybėms vertinimo požiūriu ši sistema taip pat turi būti gerai apibrėžta ir pakankamai aiški, kad būtų užkirstas kelias neteisėtiems interesams.

3.6

Vertinimams vietos, regionų ir nacionaliniu lygmeniu reikalingi geros kokybės duomenys strateginiu lygmeniu, kad būtų žinomas kontekstas vertinant konkrečius projektus. Valstybės administracija turi prisiimti atsakomybę atsako už tokių duomenų sisteminimą ir pateikimą vertinimui visuose sektoriuose.

3.7

EESRK džiaugiasi, kad rengdama pasiūlymą Komisija apsvarstė įvairias reikalingų PAV direktyvos pakeitimų alternatyvas, pasiūlymas buvo paremtas kruopščia analize ir pasirinkta ta alternatyva, kurios ekonominės sąnaudos proporcingai atitinka naudą aplinkai (remiantis poveikio vertinimo išvadomis). Vis dėlto manome, jog svarbu pažymėti, kad patiriamos (ir piniginės, ir, svarbiausia, laiko) sąnaudos gali trukdyti įgyvendinti MVĮ projektus, ypač vykdant reikalavimą dėl alternatyvų, dėl kurio projektas gali net žlugti.

3.8

PAV direktyvą reikėtų įgyvendinti lanksčiai ir proporcingai, kad tais atvejais, kai iš anksto žinomas arba nustatytas projekto poveikis aplinkai bus nereikšmingas, aplinkosauginių ir planavimo leidimų išdavimo procedūras būtų galima sujungti ir taip išvengti pernelyg didelio ir nereikalingo vėlavimo visuose patvirtinimo proceso etapuose. Ši rekomendacija yra ypač svarbi šiuo metu, kai tvirtinami transeuropiniai tinklai, būtini elektros ir dujų rinkų integracijai ir transporto infrastruktūros plėtrai.

4.1

EESRK visiškai pritaria Komisijos ketinimui peržiūrėti siūlomą PAV direktyvą ir taip (be kitų dalykų sugriežtinant pagrindinių sąvokų apibrėžtis, jei reikia) dar geriau suderinti ES teisės aktus. Tačiau konkretaus projekto atveju jo užsakovas ir kompetentinga institucija, laikydamiesi proporcingumo principo, turėtų įvertinti, kokia informacija ir atrankos kriterijai reikalingi PAV ir suderinti tarpusavyje jų sąrašą.

4.2

Taip pat palankiai vertiname pasiūlymą nustatyti pagrindinių direktyvoje reikalaujamų etapų (viešų konsultacijų, atrankos sprendimų, galutinio PAV sprendimo) terminus ir įdiegti mechanizmą – tam tikrą „vieno langelio“ principą – siekiant užtikrinti, kad PAV būtų koordinuojamas arba atliekamas kartu su poveikio aplinkai vertinimais. Tačiau nėra tikslinga kompetentingai institucijai leisti dar trimis mėnesiais pratęsti „pagrindinį“ trijų mėnesių terminą privalomajai atrankai atlikti. Vykdomus procesus tiesiog būtina suderinti visoje ES, o maksimalus trijų mėnesių ir vieno papildomo mėnesio laikotarpis kompetentingai institucijai yra pakankamas išvadoms parengti.

4.3

EESRK pritaria pasiūlymui, kad išimtiniais atvejais, kai tai yra būtina ir pagrįsta, valstybėms narėms reikėtų leisti netaikyti PAV. Komitetas taip pat palankiai vertina Komisijos siekius padidinti skaidrumą ir atskaitomybę bei reikalavimą kompetentingai institucijai tinkamai pagrįsti savo sprendimą (teigiamą ar neigiamą) dėl konkretaus projekto.

4.4

EESRK palankiai vertina ir palaiko Komisijos siekius didinti PAV procese dalyvaujančių subjektų teisinį tikrumą. Tačiau Komitetas yra įsitikinęs, kad norint to pasiekti privalomus terminus būtina nustatyti ne tik kiekvienam konkrečiam PAV proceso etapui, bet ir viso proceso pabaigai ir sprendimo dėl siūlomos veiklos priėmimui. Tai ypač svarbu norint sumažinti piktnaudžiavimo riziką atskiruose PAV proceso etapuose, dėl kurios be reikalo delsiama priimti sprendimus, mažėja procese dalyvaujančių subjektų teisinis tikrumas.

4.5

EESRK rekomenduoja būti labai atsargiems, kai kalbama apie alternatyvas – šia tema ne kartą diskutuota įvairiomis progomis. „Bazinis scenarijus“, ypač tais atvejais, kai investicijos skiriamos pertvarkymui, yra tikrai pagrįstas ir logiškas. Alternatyvų skaičius ir jų parengimo sąlygos turėtų atitikti projekto mastą ir pobūdį, dėl jų reikėtų iš anksto susitarti su kompetentinga institucija.

4.6

Toliau nurodytos tam tikros konkrečios sritys, kurioms reikia skirti daugiau dėmesio siekiant geresnio įgyvendinimo:

4.7

Kita problema – stebėsenos reikalavimas: EESRK mano, kad PAV sprendime stebėseną reikėtų reikalauti vykdyti tik pagrįstais atvejais ir tik būtina apimtimi, kad būtų nustatyti pagrindiniai veiksniai, darantys poveikį projekto įgyvendinimo laikotarpiu, kaip tai numatyta siūlomo pakeitimo 8 straipsnio 2 dalyje. Taip turėtų būti dėl to, kad šiuo metu galiojančiuose integruotos taršos prevencijos ir kontrolės teisės aktuose yra nustatyti stebėsenos reikalavimai, kurie taikomi, kai projektas baigiamas įgyvendinti arba infrastruktūra pradeda veikti; tokios nuostatos numatytos, pavyzdžiui, pramoninių išmetamųjų teršalų direktyvoje.

4.8

Dėl pasiūlymo įtraukti nuostatą dėl „PAV pritaikymo prie naujų uždavinių“ EESRK mano, kad toks direktyvos taikymo srities išplėtimas turi būti taikomas visiems projektams, kurie darys poveikį vertinamiems aplinkos apsaugos aspektams. EESRK rekomenduoja apsvarstyti šiuos aspektus.

4.8.1

Planuojamos veiklos poveikis biologinės įvairovės apsaugai turėtų būti vertinamas ir tada, kai poveikis jaučiamas regiono mastu, ir tada, kai jis jaučiamas vietos mastu. Esama kitų teisinių priemonių, kuriomis saugomi tam tikri aplinkos apsektai (pavyzdžiui, nacionaliniai parkai, gamtos rezervatai, NATURA 2000 vietovės ir pan.), tačiau akivaizdu, kad reikia didesnės aprėpties vertinimo proceso, pavyzdžiui, tokio, koks numatytas nacionalinio ir Europos lygmens nuostatomis reglamentuojamo PAI.

4.8.2

Klimato kaita yra pasaulinis reiškinys, kuris turi padarinių vietos lygmeniu ir kuriam reikia vietos lygmens veiksmų. Planuojamos veiklos įvertinimas pasaulinio poveikio klimato kaitai kontekste ir klimato kaitos mažinimas yra didelis uždavinys. Šiuo atveju būtina taikyti proporcingumo principą ir nacionaliniu bei vietos lygmenimis teikti rekomendacijas. Dėl šios priežasties klimato apsaugos srityje dėmesį reikėtų sutelkti į realų tiesioginį projekto poveikį vietos klimatui (žemės naudojimui, vandens ištekliams ir t. t.) ir jo poveikį regiono lygmeniu. EESRK nuomone, svarbu įvertinti galimybes sumažinti numatomą poveikį klimato kaitai (vietos, regiono ir pasaulio lygmeniu).

4.8.3

Šiuo klausimu EESRK pažymi, kad siūlomas kriterijus konkrečios planuojamos veiklos poveikiui pasaulinei klimato kaitai, būtent šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiui, vertinti yra nepakankamas. Dėl šios priežasties EESRK ragina parengti gaires, kaip šį aspektą įgyvendinti, ir į planų ir programų strateginio poveikio aplinkai vertinimo etapą įtraukti ir poveikio klimato kaitai vertinimą.

4.8.4

Atliekant nelaimių rizikos vertinimą dėmesį reikėtų sutelkti ne tik į hipotetinius atvejus ar hipotetines keleto atvejų aplinkybes. Tokio pobūdžio vertinimas laikantis proporcingumo principo iš esmės nėra naujas reikalavimas, jei ir toliau bus vertinamos gaivalinės nelaimės, kurias kartais galima numatyti (potvyniai, dideli gaisrai, žemės drebėjimai ir t. t.).

4.8.5

EESRK mano, kad vertinti (gamtos) išteklių naudojimą šiame leidimų išdavimo procedūros etape – PAV būtina. Tausus išteklių naudojimas be jokios abejonės yra esminis kiekvieno projekto ekonominis principas, kurio būtina laikytis tam, kad tą projektą būtų galima įgyvendinti, tačiau nykstant biologinei įvairovei būtina imtis ir aktyvių priemonių. Tačiau PAV etape tokiam vertinimui atlikti būtų turima per mažai informacijos. Norint įvertinti šį PAV aspektą, reikia gairių ir susistemintos informacijos. Nors žaliavų, gamtos išteklių ir energijos vartojimo investicijų į gamybą tikslais vertinimas įtrauktas į pramoninių išmetamųjų teršalų direktyva reglamentuojamą integruotą leidimų išdavimo procedūrą, joje neatsižvelgiama į biologinės įvairovės nykimą.

4.9

EESRK sutinka, kad piliečiai turi teisę susipažinti su informacija ir dalyvauti PAV procese. Tačiau kartu jis ragina projektų poveikio aplinkai vertinimo procedūros taisykles parengti taip, kad PAV direktyvos nuostatomis nebūtų galima piktnaudžiauti korupcijos tikslais ir siekiant neteisėtai pratęsti nustatytus terminus. 27 mėnesių terminas sprendimui priimti yra visiškai nepriimtinas ir kenkia ES kaip tinkamos ekonominės zonos naujoms investicijoms įvaizdžiui.

9.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 133/41

1.1

EESRK nuomone, būtina skubiai užtikrinti giliavandenių žuvų išteklių tvarumą ir jūros dugno apsaugą. Ši sudėtinga problema turi būti sprendžiama remiantis išsamiais ir nuodugniais moksliniais tyrimais. Reikėtų laikytis atsargumo principo, kad nebūtų naudojama žvejybos įranga, kurios poveikis nėra iki galo žinomas ir galėtų padaryti ilgalaikės žalos.

1.2

Be to, EESRK mano, kad bet kokie su tokio pobūdžio žvejyba susiję pakeitimai turi būti daromi atsižvelgiant tiek į aplinkos, tiek į socialinį ir ekonominį tvarumą, kadangi nuo šios veiklos priklauso daug darbo vietų ne tik jūroje, bet ir sausumoje, ir galiausiai pakrančių bendruomenių gyvybingumas. Rengiant, įgyvendinant atitinkamą žvejybos kontrolės tvarką ir užtikrinant, kad jos būtų laikomasi bei tuo tikslu bendradarbiaujama, reikėtų konsultuotis ir šią tvarką derinti su visais suinteresuotaisiais subjektais.

1.3

EESRK mano, kad į skyrių dėl žvejybos leidimų įtraukus straipsnį dėl jų panaikinimo, kuris šiuo metu įtrauktas į skyrių dėl kontrolės, būtų užtikrintas didesnis pasiūlymo nuoseklumas ir būtų išvengta galimos painiavos dėl šiame straipsnyje minimų mokslinių stebėtojų, kurie jokiu būdu neturi būti laikomi kontrolieriais, vaidmens.

1.4

EESRK dar kartą pažymi, kad visos šioje srityje įgyvendinamos priemonės turi būti paremtos mokslinių tyrimų rezultatais, kurie iki šiol buvo labai naudingi.

2.1

Vykdant bendros žuvininkystės politikos (BŽP) reformą, kurią Europos Komisija (1) pradėjo 2009 m. paskelbdama žaliąją knygą (2), dar kartą iš dalies keičiami reglamentai, reguliuojantys BŽP, taikomą konkretiems rajonams ir (arba) žuvų rūšims. Šios aplinkybės turėtų padėti suprasti šioje nuomonėje nagrinėjamą pasiūlymą, kuris tam tikra prasme galėtų reikšti bendro pobūdžio pakeitimų, atliktų BŽP srityje, visų pirma susijusių su tvarumo ir mokslinių tyrimų principais grindžiama žvejybos veikla, taikymą giliavandenių žuvų žvejybai šiaurės rytų Atlante.

2.2

Persvarstant 2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2371/2002, kuris pateikiamas kaip naujas pasiūlymas, ketinama įgyvendinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtas rezoliucijas, visų pirma Rezoliucijas Nr. 61/105 ir 64/72, skirtas valstybėms ir regioninėms žuvininkystės organizacijoms, siekiant imtis priemonių, kurios užtikrintų pažeidžiamų giliavandenių jūros ekosistemų apsaugą nuo bet kokios galimos žuvininkystės veiklos daromos žalos, kad atsakingas išteklių naudojimas taptų bendra bet kokios veiklos taisykle. Kita vertus, Komisija pripažįsta būtinybę ištaisyti kai kuriuos dabartinio reglamento taikymo trūkumus, nustatytus jo galiojimo laikotarpiu.

2.3

Pereinamuoju laikotarpiu Komisija, atsižvelgdama į problemas, kurios buvo nustatytos praktiškai taikant Reglamentą (EB) Nr. 2371/2002, paskelbė taisykles, kuriomis tam tikra prasme patobulino reglamento turinį.

2.4

Šiuo požiūriu reikėtų išskirti 2007 m. sausio 29 d. paskelbtą komunikatą, kuriame kalbama apie giliavandenių žuvų išteklius ir skirtumą tarp nustatyto bendro leidžiamo sužvejoti kiekio ir realiai sužvejojamo žuvų kiekio ir pažymima, kad tai iš dalies susiję su tuo, kad trūksta tvirtų mokslinių žinių tiek apie reglamente išvardytas rūšis, tiek apie realius šiaurės rytų Atlanto vandenyse veiklą vykdančių laivynų, kuriems kvotos nustatytos prieš priimant šį reglamentą, pajėgumus. Be to, manyta, kad būtina užtikrinti tokios žvejybos priežiūrą ir kontrolę naudojant palydovinio ryšio laivų stebėjimo sistemas (LSS).

2.5

Reglamente (EB) Nr. 199/2008 dėl Bendrijos sistemos, skirtos duomenų rinkimui, tvarkymui ir naudojimui žuvininkystės sektoriuje, sukūrimo tam tikra prasme atsižvelgiama į Komisijos pasiūlymus sukurti Bendrijos programą, kuri padėtų įgyvendinti mokslinėmis žiniomis grindžiamo žvejybos valdymo ir kontrolės idėją.

2.6

Galiausiai būtent Reglamentu (EB) Nr. 1262/2012, kuriuo nustatytos ES laivams taikomos tam tikrų giliavandenių žuvų išteklių žvejybos galimybės 2013–2014 m., įgyvendintas reikalavimas parengti dvimečius žvejybos planus. Jame nustatomas bendras leidžiamas sužvejoti kiekis ir svarbiausia – jo paskirstymas.

3.1

Pasiūlyme visų pirma pripažįstami nepatenkinami Reglamente (EB) Nr. 2347/2002 iškeltų tikslų įgyvendinimo rezultatai, visų pirma atsižvelgiant į:

3.2

EESRK mano, kad nuo 2003 m., kai įsigaliojo minėtas reglamentas, paplitusios įvairios gairės šiuo klausimu galėjo padaryti žalos aplinkai ir turėti neigiamų ekonominių padarinių žvejybos laivams; todėl diskusijose dėl naujojo pasiūlymo iš esmės reikia siekti supaprastinamo, reguliavimo stabilumo ir teisinio tikrumo valstybėms narėms ir susijusiems ekonominiams bei socialiniams subjektams.

3.3

Giliavandenių žuvų ištekliai gali būti tiek tikslinės rūšys, tiek priegauda žvejojant kitų rūšių žuvis. Bendras pasiūlymo tikslas yra kiek įmanoma užtikrinti tausų šių žuvų išteklių naudojimą mažinant žvejybos poveikį aplinkai ir pagerinti moksliniam vertinimui reikalingos informacijos bazę. Minėtam tikslui pasiekti numatomos įvairios toliau išvardytos priemonės.

3.4.1

Kaip bendra taisyklė nustatomos žvejybos galimybės, atitinkančios tokį žuvų išteklių naudojimo lygį, kuris yra suderinamas su didžiausiu galimu tausios žvejybos laimikiu. Šiam tvarumui pasiekti numatomos įvairios priemonės: visų pirma įdiegiama žvejybos leidimų sistema, pagal kurią kiekvienas veiklos vykdytojas turi nurodyti, kuri ar kurios iš patvirtintuose sąrašuose nurodytų žuvų rūšių yra jo tikslinės rūšys. EESRK pažymi, kad nagrinėjamame pasiūlyme pateikti sąrašai, sudaryti pagal Žvejybos šiaurės rytų Atlante komisijoje (angl. NEAFC) priimtus susitarimus, yra platesni nei dabartiniai, kadangi į juos įtrauktos žvejybos vietos, nenumatytos dabartiniame reglamente dėl gelminės žvejybos. Antra, daugiau svarbos teikiama mokslinei informacijai, nors reikia pažymėti, kad dauguma valstybių narių turi mokslines įstaigas ir organizacijas, kurios atliko pavyzdinį darbą, padedantį vykdyti tausią žvejybą.

3.4.2

Žvejybos leidimai yra būtini norint verstis gelmine žvejyba taikant taisyklę, draudžiančią naudoti žvejybos įrankius (dugninius tralus ir žiauninius tinklus) pasibaigus dvejų metų pereinamajam laikotarpiui. Kitas tikslines žuvų rūšis žvejojantys laivai į šiuos rajonus gali patekti turėdami žvejybos leidimą, kuriame giliavandenės žuvys nurodytos kaip priegauda neviršijant tam tikros ribos.

3.4.3

Šiuo metu kai kurios žuvų rūšys (pavyzdžiui, paprastieji megrimai arba norveginiai omarai) gali būti efektyviai žvejojami tik dugniniais tralais. Jų uždraudimas artimiausiu laikotarpiu be derybų su suinteresuotaisiais subjektais gali lemti ekonominius nuostolius ir darbo vietų praradimą šiame sektoriuje. EESRK mano, kad gilesnės mokslinės žinios ir kontroliuojama šių rūšių žvejyba kartu su kitomis techninėmis ir paramos priemonėmis padės užtikrinti aplinkos, socialiniu ir ekonominiu požiūriu tausų žvejybos vietų naudojimą. Šiuo požiūriu reikėtų remti platesnį naujų įrenginių, grindžiamų techniniais sprendimais, naudojimą, kad šiuo metu naudojamus dugninius tralus būtų galima pakeisti kitais gelminės žvejybos būdais.

3.5.1

Šis tikslas yra nuolatinis visos BŽP kriterijus: neturint mokslinių žinių apie jūros aplinką ir jos buveines, negalima nustatyti išteklių naudojimo lygio, derančio su tausiu jų naudojimu. Žvejybos valdymas turi būti grindžiamas rodikliais, nustatytais didžiausiam galimam tausios žvejybos laimikiui.

3.5.2

Savo nuomonėje dėl žaliosios knygos ir vėlesnėse nuomonėse šiuo klausimu EESRK pasisakė už gilesnes mokslines žinias apie jūros aplinką ir žuvų išteklių būklę ir pasiūlė užduotį koordinuoti tyrimus ir duomenų rinkimą pavesti regioninėms žuvininkystės organizacijoms.

3.5.3

Be to, EESRK pakartoja savo nuomonėje dėl BŽP finansavimo (3) pateiktą pasiūlymą šią veiklą patikėti nepriklausomoms mokslinėms įstaigoms ir žvejams bei jų organizacijoms. Atsižvelgdamas į tai, Komitetas dar kartą pabrėžia būtinybę užtikrinti mokymąsi visą gyvenimą siekiant stiprinti žmogiškąjį kapitalą, visų pirma skatinti jaunus mokslo darbuotojus rinktis jūrų sritį.

3.6.1

Pagal pasiūlymą žvejybos galimybės, kurias šiuo metu galima nustatyti kaip žvejybos pastangų apribojimus arba sužvejojamų žuvų kiekio apribojimus, bus nustatomos tik kaip žvejybos pastangų apribojimai. Šiuo klausimu EESRK pakartoja savo nuomonę, kad bet kokie apribojimai turi būti pagrįsti moksliškai.

3.6.2

Valstybės narės nustato priemones, kad išvengtų tiek sužvejojimo pajėgumų, tiek pažeidžiamų rūšių žuvų priegaudos padidėjimo ir užkirstų kelią žuvų išmetimui į jūrą.

3.6.3

Siekiant išvengti ES žvejų, kuriems taikomos kvotos ar pajėgumų apribojimai, diskriminacijos, kai jų konkurentai iš kitų šalių gali žvejoti be apribojimų, EESRK ragina Komisiją dėti ilgalaikes pastangas, kad būtų sudaryti visoms šalims privalomi regioniniai susitarimai dėl išteklių apsaugos.

4.1

EESRK pritaria Komisijai dėl šių pasiūlymo aspektų:

4.2

Kita vertus, EESRK pripažįsta, kad dugniniai tralai gali kelti pavojų ne tik giliavandenėms žuvims, bet ir pažeidžiamų rajonų jūros dugnui. Tačiau šio įrankio nereikia visiškai smerkti, kadangi tinkamai naudojamas jis vienintelis suteikia galimybę eksploatuoti kitas žvejybos vietas nekeliant pavojaus jų tvarumui. EESRK siūlo nustatyti mokslinius kriterijus, kuriais vadovaujantis būtų apibrėžti šio įrankio naudojimo apribojimai.

4.3

Galiausiai EESRK mano, kad šis pasiūlymas yra žingsnis teisinga linkme, tačiau būtina rasti deramą pusiausvyrą tarp pažeidžiamų buveinių ir žuvų apsaugos ir ekonominiu, socialiniu bei aplinkos požiūriu tausaus išteklių naudojimo. Todėl teigia, kad sprendimas uždrausti naudoti dugninius žvejybos įrankius (tralus ir žiauninius tinklus) gali būti neproporcingas, jei nebus atsižvelgta į mokslinį vertinimą.

4.4

Kaip alternatyvą uždraudimui EESRK siūlo įgyvendinti FAO tarptautines gelminės žvejybos atviroje jūroje valdymo gaires, kurios buvo teigiamai įvertintos Jungtinių Tautų tarptautiniu lygmeniu ir visų pirma Europos Sąjungoje. Be to, palankiai vertina tai, kad Komisija pripažįsta būtinybę teikti finansinę paramą žvejybos įrankių keitimui ir įgulų mokymui. Ši parama turi būti priderinta atsižvelgiant į Europą ištikusią ekonomikos ir socialinę krizę.

9.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 133/44

1.1

EESRK palankiai vertina nustatytas bendrąsias ekonominės politikos gaires euro zonos šalims kaip nuoseklų pagrindą siekiant būtinos gilesnės integracijos ir geresnio bei veiksmingesnio koordinavimo.

1.2

Komitetas taip pat pritaria, kad pateikiamos kiekvienai šaliai pritaikytos rekomendacijos ir jų įgyvendinimo priemonės. Taip galima atsižvelgti į ekonominio pajėgumo skirtumus ir kiekvienoje šalyje skirtingas krizės priežastis.

1.3

Tačiau EESRK, pasinaudodamas rekomendacija dėl bendrosios ekonominės politikos įgyvendinimo, norėtų atkreipti dėmesį į būtinybę keisti požiūrį ekonominę politiką, visų pirma turint omenyje tikėtiną gairių atnaujinimą 2014 m. Komitetas mano, jog vyraujantis makroekonominės politikos priemonių derinys yra nesubalansuotas, kadangi neatsižvelgiama į paklausos ir paskirstymo teisingumo svarbą. Esama požymių, kad kai kuriomis reformų priemonėmis stabilizuojamos finansų rinkos, todėl laikantis dabartinės ekonominės politikos požiūrio turėtų būti galima daugiau dėmesio skirti ekonomikos augimo politikai ir darbo vietų kūrimui. Tačiau iki šiol nepavyko atkurti visiško bankų sektoriaus ir finansų rinkų veikimo. Griežta taupymo politika nesuteikia galimybės vykdyti pasitikėjimą keliančios ekspansinės programos valstybės skolai ir nedarbui mažinti. Priešingai – krizė paaštrėjo: vietoj to, kad augimu įveiktų krizę, euro zona taupydama patyrė „dvigubą nuosmukį“ (angl. double dip recession) su plataus masto ekonominiais ir visų pirma socialiniais padariniais. Neatsižvelgimas į šiuos socialinius padarinius ilgalaikiu laikotarpiu reiškia dar didesnį pavojų Europos ekonomikos augimui.

1.4

Nacionalinės politikos pastangos stabilizuoti padėtį nebus sėkmingos, jei joms neigiamą įtaką darys pokyčiai finansų rinkose ir spekuliacija. Todėl Komitetas reikalauja griežtesnio finansų rinkų reguliavimo įtraukiant šešėlines bankų sistemas, kuris būtų koordinuojamas Didžiojo dvidešimtuko lygmeniu, ir finansų sistemos masto pakeitimo, nes reikia ją iš naujo suderinti su realiosios ekonomikos poreikiais. EESRK primygtinai ragina imtis „realiosios ekonomikos atgaivinimo“ Europoje, kur pagrindinė vieta tenka verslui, o ne spekuliaciniams tikslams.

1.5

Patikimas, solidarumu grindžiamas minimalios apsaugos mechanizmas, paremtas ir pelnytai įgytu pasitikėjimu, galėtų užtikrinti, jog spekuliacijos problemų turinčių šalių atžvilgiu būtų beprasmės, ir taip sumažintų šių šalių finansavimo sąnaudas. Taip pat bendros Europos obligacijos ir priklausomybės nuo reitingų agentūrų sumažinimas gali padėti sumažinti krizės apimtų šalių finansavimo sąnaudas.

1.6

Viešųjų finansų konsolidavimo priemonių, kurios yra būtinos dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, dėl paramos bankams, ekonomikos atgaivinimo priemonių sąnaudų, ir kai kuriose šalyse dėl būsto kainų ir statybų sektoriaus burbulo sprogimo, skubos lygis nėra vienodas, todėl reikalingi ilgesni ir lankstesni terminai. Be to, jas įgyvendinant turi būti atsižvelgiama į paklausos poveikį. Konsolidavimas taip pat turi būti suderintas su strategijos „Europa 2020“ socialinės ir užimtumo politikos tikslais, nes augimas ir užimtumas yra pagrindiniai sėkmingo konsolidavimo veiksniai. Mažas biudžeto deficitas yra visų pirma palankios visos ekonomikos raidos ir gero valdymo rezultatas, o ne jos sąlyga.

1.7

Tvariai konsoliduojant biudžetą reikia užtikrinti pusiausvyrą: viena vertus, reikia atsižvelgti į pasiūlos ir paklausos poveikio pusiausvyrą, kita vertus, lygiai taip pat reikia atsižvelgti į išlaidas ir pajamas. Komitetas ypač atkreipia dėmesį, kad integruota biudžeto sistema (fiskalinė sąjunga) apima ne tik valstybės išlaidas, bet ir valstybės pajamas. Komitetas primygtinai ragina apskritai persvarstyti ne tik mokesčių, bet ir išlaidų sistemas atsižvelgiant į paskirstymo teisingumą. Jis nurodo keletą galimų priemonių, kaip padidinti mokestines pajamas, norint užtikrinti pageidaujamo lygmens socialinių sistemų ir perspektyvių viešojo sektoriaus investicijų finansavimą. Siektinas mokesčių bazės ir mokesčių sistemų suderinimas remiantis išsamia įvairių ES ekonomikos sistemų analize. Tai padėtų išvengti konkurencijos iškraipymo Sąjungoje, o mokesčių mažinimo lenktynės nebemažintų viešųjų pajamų.

1.8

Komitetas primygtinai ragina iš naujo įvertinti fiskalinius daugiklius atsižvelgiant į daugybę tarptautinių mokslinių tyrimų, kurių rezultatai rodo, kad ekonomikos nuosmukio laikotarpiu fiskaliniai daugikliai įvairiose šalyse yra skirtingi ir daro daug didesnį neigiamą poveikį ekonomikos augimui ir užimtumui nei anksčiau manyta. Politikoje reikėtų labiau išnaudoti sąlygą, kad neigiami pajamų srities priemonių pajamų ir užimtumo daugikliai paprastai yra mažesni nei mažinant išlaidas, ypač jei šios pajamų srities priemonės yra skirtos gyventojų grupėms, kurioms būdingas mažesnis vartojimas. Tai galėtų suteikti galimybę sukurti užimtumą ir paklausą perskirstymu, kuris nekeičia biudžeto balanso, ir taip atsirastų lėšų ekspansinėms priemonėms, pavyzdžiui, mokymo ir įdarbinimo programoms, investicijoms į pramonę, mokslinius tyrimus ir socialines paslaugas, o tai savo ruožtu padėtų stiprinti itin reikalingą įmonių ir vartotojų pasitikėjimą.

1.9

Visų pirma perteklinio biudžeto šalyse tokiomis ekspansinėmis priemonėmis būtų taip pat skatinamas importas. Tokių priemonių koordinavimas visoje ES būtų daug veiksmingesnis, nes visos euro zonos importo rodiklis (trečiųjų šalių atžvilgiu) yra daug mažesnis, nei kiekvienos pavienės nacionalinės ekonomikos atskirai.

1.10

Mažinant ekonomikos išorės disbalansą ir siekiant būtinos simetrijos perteklinio biudžeto šalys raginamos savo pajamas iš eksporto skirti didesnei plačių gyventojų sluoksnių gerovei. Toks šalies vidaus paklausos padidinimas taip pat padėtų sumažinti jos „importo deficitą“.

1.11

Stiprinti paklausą ir pagerinti ekonomikos pajėgumą gali ne tik reikalaujamas makroekonominės politikos priemonių derinio pertvarkymas, bet taip pat socialiai priimtinos struktūrinės reformos.

1.12

Apskritai, šalinant išorės ekonomikos disbalansą, dažnai siejamą su reikalavimu riboti darbo užmokestį, netikslinga sutelkti dėmesį į kainų konkurencingumą. Darbo užmokesčio ribojimas siekiant skatinti eksportą visose euro zonos šalyse kartu turi ne tik rimtų paskirstymo pasekmių, bet ir apskritai mažina paklausą ir įsuka nuosmukio spiralę, dėl kurios pralaimi visos šalys.

1.13

Komitetas dar kartą kartoja savo reikalavimą taikyti tokią darbo užmokesčio politiką, kuri išnaudotų našumo galimybes, ir atmeta valstybės taikomus reikalavimus ir kišimąsi į nepriklausomą kolektyvinių sutarčių politiką kaip visiškai nepriimtiną elgesį.

1.14

Paprastai nekreipiama dėmesio į kitus, dažnai svarbesnius nei darbo užmokestis kainos veiksnius. Taip pat neatsižvelgiama į kitų, su kaina nesusijusių veiksnių svarbą konkurencingumui. Europa sėkmingai konkuruos pasaulyje tik taikydama „aukšto lygio“ strategiją – aukštos kokybės pridėtinės vertės kūrimą. „Žemo lygio“ strategija – išlaidų mažinimo lenktynės su kitais pasaulio regionais būtų pasmerkta žlugti.

1.15

Apskritai Europos socialinis modelis, jo automatiniai socialinės apsaugos sistemos stabilizatoriai padėjo įveikti krizę, nes skatino paklausą ir pasitikėjimą. Šios sistemos apimties mažinimas kelia pavojų nugrimzti į gilią depresiją kaip praėjusio šimtmečio ketvirtajame dešimtmetyje.

1.16

Iš esmės Komitetas pritaria socialinių partnerių vaidmens stiprinimui nacionaliniu ir Europos lygiu, taip pat darbo užmokesčio politikos koordinavimo visoje Europoje stiprinimui, pavyzdžiui, didesnę vertę suteikiant makroekonominiam dialogui, kuris turėtų būti taikomas taip pat ir euro zonoje. Iš naujo formuluojant gaires reikėtų atsižvelgti į tai, kad šalys, kuriose veikia socialinė partnerystė, gali geriau sušvelninti krizės pasekmes nei kitos šalys.

1.17

Be to, Komitetas dar kartą reikalauja kuo anksčiau ir visapusiškai į politikos formavimą įtraukti socialinius partnerius ir kitas reprezentatyvias pilietinės visuomenės organizacijas. Būtinos permainos ir reformos bus sėkmingos ir susilauks pritarimo tik tuo atveju, jei naštos paskirstymas bus laikomas teisingu.

1.18

Apibendrinant galima teigti, kad Europai reikia naujo augimo modelio, kuriam būdinga kova su nepriimtinu nedarbu, pakankamai galimybių ateities investicijoms, taip pat socialinėms ir ekologinėms investicijoms, kurios sudaro sąlygas augimui ir paklausai. Siekiant padidinti darbo našumą ir stabilizuoti paklausą ir pasitikėjimą, socialinės sistemos turi perskirstyti biudžetą ir užtikrinti pakankamą pajamų bazę atsižvelgiant į paskirstymo teisingumą. Toks augimo modelis taip pat leis tvariai konsoliduoti viešuosius finansus.

2.1

2010 m. liepos 13 d. Tarybos rekomendacijoje dėl bendrų valstybių narių ir Sąjungos ekonominės politikos gairių buvo nustatytos šios gairės, kurios nebus keičiamos iki 2014 m., kad dėmesys būtų sutelktas į įgyvendinimą:

2.2

2012 m. gegužės 30 d. Komisija pateikė naujausią savo Rekomendaciją dėl Tarybos rekomendacijos dėl valstybių narių, kurių valiuta euro, bendrųjų ekonominės politikos gairių įgyvendinimo ir joje išdėstė atnaujintas rekomendacijas dėl bendro požiūrio į ekonominę politiką euro zonoje. Be to, buvo pateiktos kiekvienai iš 27 Sąjungos valstybių narių skirtos rekomendacijos. 2012 m. liepos 6 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė atitinkamus dokumentus.

3.1

EESRK palankiai vertina Komisijos pastangas sukurti nuoseklų pagrindą skubiai reikalingam Europos ekonominės politikos koordinavimo pagerinimui. Jį būtina pagerinti norint grįžti į tvarų augimo ir užimtumo skatinimo kelią. Išlieka pavojus, kad priemonės disbalansui mažinti, nors ir gali būti naudingos atskirai šaliai, tačiau visai euro zonai gali būtų žalingos.

3.2

Dėl šios priežasties būtinas visą Europą apimantis požiūris, europinis mąstymas ir supratimas. Todėl Komitetas pritaria Komisijos nuomonei, kad reikia tikro bendradarbiavimo ekonominės politikos srityje, bent jau euro zonoje, gilesnės integracijos, taip pat geresnio ir veiksmingesnio koordinavimo. Šiomis aplinkybėmis būtina atsižvelgti į valstybių narių ekonominio pajėgumo skirtumus (BVP lygis ir augimas, nedarbo lygis ir tendencijos, biudžeto deficito dydis ir struktūra, taip pat įsiskolinimas, išlaidos MTTP, socialinės išmokos, einamosios sąskaitos balansas, apsirūpinimas energija ir pan.).

3.3

Nuo 2008 m. besitęsianti krizė prasidėjo JAV ir tapo pasauline krize. Krizės pasekmės parodė, kad pinigų sąjungos struktūra pernelyg rėmėsi rinkos jėgomis ir tinkamai neatsižvelgiama į disbalanso pavojų. Viešųjų biudžetų euro zonoje raida iki 2008 m. rodo, kad biudžetinės drausmės trūkumas apskirtai nebuvo krizės priežastis.

Skolos ir BVP santykis proc. (šaltinis: AMECO 2012/11)

3.4

Vidutiniškai euro zonoje deficitas arba įsiskolinimo lygis pradėjo didėti tik po to, kai masiškai buvo naudojamos viešosios lėšos finansų sistemai gelbėti ir remti paklausą bei darbo rinką, kurios dėl finansų krizės (1) susilpnėjo, ir kai pradėjo mažėti valstybės pajamos, visų pirma dėl užimtumo lygio sumažėjimo. Šis aspektas yra ypač svarbus rengiant ekonominės politikos strategijas, nes klaidinga diagnozė reiškia neteisingą gydymą. Todėl EESRK iš principo palankiai vertina tai, kad gairių įgyvendinimas vertinamas diferencijuojant pagal valstybes nares. Negalima visų matuoti „vienu matu“, nes ir šalių krizės priežastys labai skirtingos.

3.5

Tačiau EESRK, pasinaudodamas šia proga, norėtų atkreipti dėmesį į būtinybę keisti požiūrį į ekonominę politiką. Ji apima ne tik metines apžvalgas, bet ir yra labai svarbi naujoms 2014 m. ekonominės politikos gairėms.

3.6

2012 m. Europoje buvo penktieji krizės metai. Iškart po dabartinių gairių nustatymo, Europos Komisija 2010 m. rudenį dar prognozavo, kad euro zonoje BVP augs 1,6 proc., o nedarbo lygis 2012 m. bus 9,6 proc. Iš tikrųjų 2012 m. euro zona išgyveno nuosmukį, nedarbo lygis išaugo iki daugiau nei 11 proc., kai kuriose šalyse net iki 25 proc.

3.7

JAV ekonomika, priešingai, auga – nors nuosaikiai, bet pastoviai – maždaug 2 proc., o augimą remia pastovi ir gana ekspansyvi pinigų politika, taip pat vyriausybės socialinės ir fiskalinės politikos kursas. Vartojimas, investicijos ir pramoninė gamyba sparčiai auga, todėl ir nedarbo lygis yra daug žemesnis už 2009 m. spalio mėn. buvusį aukščiausią lygį (2).

3.8

Kai 2008 m. Europos ekonomikos atgaivinimo plane, kurio parengimui didelę įtaką turėjo greitas ekonomikos nuosmukis po Lehman Brothers bankroto, buvo pripažinta būtinybė aktyviai stiprinti vidaus rinkos paklausą ir reguliuoti rinkas, ekonominėje politikoje buvo greitai grįžta prie tradicinio požiūrio. EESRK, ir ne tik, ne kartą perspėjo, kad Europa turi įveikti krizę augimu, o ne taupyti, kol ištiks dar viena krizė, tačiau liko neišgirstas, o „dvigubas nuosmukis“, kurio bijota, tapo realybe.

3.9

Pirma, Europos ekonominės politikos nesėkmė yra susijusi su nesėkmingomis pastangomis stabilizuoti finansų rinkas. Didelis nepastovumas, dideli skirtumai (angl. spreads), pernelyg didelės ilgalaikės palūkanų normos ir didelis bankų palaikomas likvidumas rodo, kad finansų sistema, nepaisant pirmųjų svarbių žingsnių siekiant bankų sąjungos, dar veikia ne visu pajėgumu. Atitinkamas įmonių ir vartotojų nesaugumas ir toliau stabdo augimo galimybes.

3.10

Antra, ekonominei politikai nepavyko išspręsti vidaus ir išorės paklausos trūkumo problemos. Akivaizdus valstybių narių biudžeto politikos reikalavimų sugriežtinimas ir pernelyg ankstyvas, pernelyg radikalus ir dar vienu metu visose šalyse pradėtas perėjimas prie ribojamosios fiskalinės politikos prislopino visas esmines vidaus paklausos sudedamąsias dalis. Taip pat akivaizdu, kad labai ribotos ir užsienio paklausos augimo paskatos, nes svarbiausios prekybos partnerės – kitos valstybės narės – lygiai taip pat taupo. Vidaus paklausą taip pat slopina tai, kad sumažėjo ir eksporto galimybės.

3.11

Dabartinė makroekonominė politika yra nesubalansuota, nes neatsižvelgiama į paklausą ir paskirstymą. Tai ir vėl ta pati politika, kuri prisidėjo prie Lisabonos strategijos žlugimo, nes liko nepastebėtas vidaus paklausos trūkumas svarbiausiose didelėse valstybėse narėse ir didėjanti paskirstymo nelygybė. Ši politika yra vienpusė, kadangi dėmesys sutelktas tik į biudžeto konsolidavimą ir į išlaidų mažinimo strategiją siekiant padidinti kainų konkurencingumą. Komitetas palankiai vertina Komisijos reikalavimą taikyti augimui palankias fiskalinio konsolidavimo priemones; šis reikalavimas pabrėžiamas ir vėlesniuose Komisijos dokumentuose, pavyzdžiui, 2013 m. metinėje augimo apžvalgoje (3). Tačiau atrodo, kad šis reikalavimas egzistuoja tik popieriuje, iki šiol nėra jokių empirinių duomenų apie jo įgyvendinimą praktikoje.

3.12

Įgyvendinant ekonominę politiką Europos lygmeniu nepavyko nustatyti priemonių, padedančių pagal patikimą ekspansinę programą tuo pat metu sumažinti valstybės skolą ir nedarbą. Gerokai sumažintos valstybės išlaidos, visų pirma socialinės gerovės srityje, ir padidinti bendrieji mokesčiai turi pražūtingų padarinių valstybių ekonomikoms, kurios ir taip silpnėja. Turimos pajamos mažinamos, taigi mažėja vartojimas, gamyba ir užimtumas. Vadinasi, griežtos taupymo priemonės mokestines pajamas riboja daug labiau, nei iš pradžių buvo manyta; tai teko pripažinti ir TVF savo neseniai pateiktoje prognozėje (4). Tai dar pagilina nuosmukį ir dėl to galiausiai dar labiau padidės biudžeto deficitas. Tai yra uždaras ratas, kurio pabaigos dar nematyti. Didelės ekonominės ir socialinės sąnaudos juntamos per dramatiškai augantį nedarbo lygį.

3.13

Akivaizdu, kad visų pirma dėl sąnaudų bankams remti, ekonomikos atgaivinimo priemonių ir, kai kuriose šalyse, dėl būsto kainų ir statybų sektoriaus burbulo sprogimo – kiekvienoje šalyje būtini skirtingi konsolidavimo būdai siekiant užtikrinti viešųjų finansų tvarumą. Vis dėlto EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad skolos mažinimo programos turi būti suderintos su ekonomikos atgaivinimo, socialiniais ir užimtumo tikslais, išdėstytais strategijoje „Europa 2020“. Augimas ir užimtumas yra pagrindiniai sėkmingo konsolidavimo veiksniai, o drastiškos taupymo priemonės gali ne tik sukelti milžiniškų socialinių problemų, bet netgi padidinti skolos dydžius.

3.14

Komitetas šioje nuomonėje daugiausia dėmesio skiria makroekonominės politikos priemonių deriniui, tačiau tai neturėtų sumažinti struktūrinių reformų svarbos. Socialiniu požiūriu priimtinos struktūrinės reformos turi padėti stiprinti paklausą ir gamybos pajėgumus tokiose srityse kaip mokesčių sistema, energijos tiekimas, administravimas, švietimas, sveikata, būsto statyba, transportas ir pensijos, tačiau tuo pat metu būtina atsižvelgti į skirtingą pavienių šalių konkurencingumą.

3.15

Tiek regioninėje, tiek ir struktūrinėje politikoje dėmesį reikėtų sutelkti į našumo didinimą taip sudarant sąlygas atnaujinti arba kurti tvarią pramonės ir paslaugų ekonomiką. Apskritai galima teigti, kad šalys, kuriose didesnę bendros ekonomikos dalį sudaro pramonė, mažiau nukentėjo nuo krizės, todėl rekomenduotinos būtų atitinkamos industrializacijos strategijos.

3.16

Vis dėlto Komitetas norėtų išplėsti vyraujančią, dažnai gana siaurai suprantamą „struktūrinės reformos“ sąvoką. Raginant imtis struktūrinių reformų reikėtų atsižvelgti taip pat į finansų rinkos reguliavimo, mokesčių sistemų koordinavimo ir viešųjų išlaidų bei pajamų struktūrą.

4.1.1

EESRK pritaria Komisijai, kuri pabrėžia finansų sistemos stabilizavimo ir sklandaus veikimo svarbą, nes pagrindinė sąlyga norint sėkmingai įveikti bet kokią krizę ar jos išvengti – užtikrinti, kad veiksmų laisvės ekonominėje politikoje nesumažins spekuliacijos finansų rinkose ir nekels jai pavojaus. Todėl būtina aiški, veiksminga priežiūros struktūra ir griežtesnis finansų rinkų (įskaitant šešėlinę bankų sistemą) reguliavimas, nes jos kelia didesnį destabilizavimo pavojų nei konkurencingumo stygius. Tam, kad tai nebūtų apeinama, atitinkami veiksmai turėtų būti koordinuojami tarp Didžiojo dvidešimtuko šalių. Finansų rinkos turi būti sumažintos iki protingo dydžio. Jos vėl turi tarnauti realiajai ekonomikai ir negali su ja konkuruoti (5).

4.1.2

Kad būtų galima sumažinti krizės apimtų valstybių finansavimo sąnaudas, kurias dirbtinai sukėlė spekuliacija, viena vertus, reikia siekti sumažinti priklausomybę nuo privačių reitingų agentūrų. Kita vertus, patikimas solidarumu grindžiamas minimalios apsaugos mechanizmas, paremtas ir pelnytai įgytu pasitikėjimu, galėtų užtikrinti, kad spekuliacijos probleminių šalių atžvilgiu atrodytų beprasmės ir taip užkirsti joms kelią. Neseniai buvo imtasi svarbių veiksmų šia kryptimi (naujausia ECB programa vyriausybių obligacijoms įsigyti, pagaliau įsigaliojęs ir visapusiškai veikiantis Europos stabilumo mechanizmas ir kt.). Esant tinkamoms pagrindinėms sąlygoms Bendros Europos obligacijos taip pat gali padėti sumažinti spaudimą krizės apimtų šalių biudžetui (6).

4.1.3

Komitetas nurodo, kad būtina pašalinti sąsają tarp komercinių bankų ir valstybės skolos. Be to, priemonėmis šiam sektoriui stabilizuoti reikia siekti, kad finansų rinkų susiskaidymas ir renacionalizavimas vėl judėtų priešinga kryptimi. Dedant daugiau pastangų sukurti bankų sąjungą ir bendrai imantis veiksmingų priemonių gaivinti ir pertvarkyti kredito įstaigas Europos ir nacionaliniu lygmeniu (7) taip pat būtų galima prisidėti prie stabilumo.

4.2.1

Siekiant tvaraus biudžeto konsolidavimo reikia ne tik užtikrinti pasiūlos ir paklausos poveikio pusiausvyrą, bet ir sukurti išlaidų ir pajamų pusiausvyrą. Daugelyje šalių neproporcinga našta tenka darbo jėgai kaip gamybos veiksniui. Rekomenduojama iš esmės persvarstyti ne tik išlaidas, bet ir visą mokesčių sistemą ir būtinai atsižvelgti į teisingą įvairių rūšių pajamų ir turto paskirstymą. Šiuo požiūriu deramai turi prisidėti tie, kuriems finansų rinkose padarytos klaidos ir bankų gelbėjimo priemonės, finansuotos mokesčių mokėtų pinigais, buvo ypač naudingos.

4.2.2

Pajamų srityje esama būdų stiprinti būtiną mokesčių surinkimo pagrindą: finansinių sandorių mokestis (kurį Komitetas ne kartą ragino įvesti (8)), energijos ir aplinkos mokesčiai, mokesčių rojų panaikinimas (9), ryžtinga kova su mokesčių slėpimu, didelio turto, nekilnojamojo turto ir paveldimo turto apmokestinimas, bankų apmokestinimas siekiant įtraukti išorės sąnaudas (10), mokesčių dydžio nustatymo pagrindo ir sistemų suderinimas siekiant pašalinti konkurencijos iškraipymus Sąjungoje užuot nuolat mažinant mokesčius vis labiau mažinti viešąsias pajamas. Dažnai pamirštama, kad integruota biudžeto sistema (fiskalinė sąjunga) apima ir pajamų sritį, o ne tik viešąsias išlaidas.

4.2.3

Kai kuriose valstybėse narėse reikėtų gerokai padidinti mokesčių surinkimo sistemų efektyvumą.

4.2.4

Tradicinis biudžeto konsolidavimo metodas – mažinti viešąsias išlaidas. Tačiau iki šiol nėra įrodyta, kad mažinti išlaidas yra perspektyviau nei didinti pajamas. Empirinė patirtis krizės apimtose šalyse, tokiose kaip Graikija, rodo, kad buvo veltui tikėtasi vadinamojo „ne Keinso poveikio“. Mažinant išlaidas privačių investicijų lavina dėl padidėjusio pasitikėjimo neužgriūna, jei vidaus paklausa visoje pinigų sąjungoje dėl taupymo politikos yra silpna. Be to, mažinamos išlaidos, pavyzdžiui, socialinėse sistemose arba teikiant viešąsias paslaugas, paprastai daro regresyvų poveikį; tokiu būdu sustiprinamas nevienodas paskirstymas ir mažinamas vartojimas. Vis dėlto esama sričių, kuriose būtų galima mažinti tam tikras neefektyvias išlaidas, pavyzdžiui, ginklavimosi srityje.

4.2.5

Politikoje veikiau turėtų būti labiau išnaudojami dideli įvairių biudžeto politikos priemonių pajamų ir užimtumo daugiklių skirtumai. Beveik visi empiriniai tyrimai rodo, kad mokestinių priemonių daugikliai yra mažesni už su išlaidomis susijusių priemonių daugiklius. Taigi politika, kuria tikslingai siekiama padidinti valstybės pajamas, galėtų padėti rasti lėšų, kurių, pavyzdžiui, skubiai reikia užimtumo programoms, visų pirma skirtoms jaunimui.

4.2.6

Toks biudžeto balanso atžvilgiu neutralus perskirstymas tiesiogiai sukurtų užimtumą ir paklausą neapsunkinant viešųjų biudžetų. Šios priemonės ne tik darytų teigiamą poveikį šalių, ypač perteklinio biudžeto šalių, ekonomikai, bet ir skatinant importą suteiktų ekspansinį postūmį visai pinigų sąjungai.

4.2.7

Tokių ekspansinių priemonių koordinavimas visoje ES būtų daug veiksmingesnis, nes visos euro zonos importo rodiklis (trečiųjų šalių atžvilgiu) yra gerokai mažesnis nei kiekvienos pavienės šalies ekonomikos atskirai.

4.3.1

Stebint einamosios sąskaitos ir jos sudedamųjų dalių pokyčius būtina atsižvelgti į valstybės narės našumo trūkumus ir dėl to kylančias privataus ir viešojo finansavimo problemas, kad būtų galima laiku imtis veiksmų (reaguoti). Siekiant sumažinti prekybos disbalansą bet kokiu atveju reikia atsižvelgti į simetriją: vienos šalies eksportas yra kitos šalies importas. Galiausiai disbalanso šalinimas negali būti vykdomas mažinimu biudžeto deficito šalyse, nes perteklinio biudžeto šalys taip pat raginamos stiprinant savo vidaus paklausą skatinti importą, taigi, mažinti „importo deficitą“.

4.3.2

Žvelgiant iš Europos perspektyvos visų pirma energijos sritis yra išimtis, kurioje de facto visoms valstybėms narėms būdingas didelis prekybos balanso deficitas (11). Europos vidaus rinką pertvarkius ekologiniu požiūriu ir naudojant savo alternatyvius energijos išteklius sumažėtų priklausomybė nuo iškastinio kuro, naudojamo energijos gavybai, importo. Be to, pietiniuose atokiuose regionuose būtent saulės energijos sektorius suteikia galimybių pagerinti Europos vidaus prekybos balansus.

4.3.3

Mažinant išorės ekonomikos deficitą dažniausiai pernelyg pabrėžiamas kainų konkurencingumo vaidmuo. Būtų pavojinga visą dėmesį sutelkti į kainų konkurencingumą: kaip pavyzdį visoms šalims taikant „Vokietijos modelį“ (darbo užmokesčio apribojimas siekiant paskatinti eksportą arba sumažinti importą) dėl didelės vidaus prekybos dalies euro zonoje gali tik paskatinti judėjimą žemyn (angl. race to the bottom).

4.3.4

Viena iš pagrindinių krizės priežasčių dažniausia laikoma skirtinga darbo sąnaudų produkcijos vienetui raida ir su tuo susijęs reikalavimas mažinti darbo sąnaudas. Nepaisant su perskirstymu susijusių sunkių padarinių ir dėl to susilpnėjusios paklausos kai sumažinamas darbo užmokesčio lygis, pamirštami kiti svarbūs sąnaudų veiksniai (energijos, medžiagų ir finansavimo sąnaudos) (12).

4.3.5

Pavyzdžiui, realios darbo sąnaudos produkcijos vienetui Portugalijoje, Ispanijoje ir Graikijoje prieš krizę nuo 2000 m. iki 2007 m. mažėjo (13). Greičiausiai pernelyg didelis nominalaus pelno padidėjimas turėjo tokį pat poveikį kainų augimui kaip ir nominalaus darbo užmokesčio padidėjimas.

4.3.6

Kaip ir anksčiau apie 90 proc. visos paklausos ES tenka ES valstybėms narėms. Dėl darbo užmokesčio raidos EESRK patvirtina savo nuomonėje dėl metinės augimo ataskaitos (2011 m.) pateiktą požiūrį: „Įveikiant krizę labai svarbus vaidmuo tenka darbo užmokesčio politikai. Darbo užmokesčio padidinimas vidutinės trukmės laikotarpiu orientuojantis į nacionalinį visos ekonomikos gamybos prieaugį makroekonominiu požiūriu užtikrina pusiausvyrą tarp pakankamo paklausos didėjimo ir kainų konkurencingumo. Todėl socialiniai partneriai turi stengtis vengti darbo užmokesčio ribojimo, kai siekiama sau naudos kitų sąskaita. Darbo užmokesčio politika turi būti orientuota į našumą (14).

4.3.7

Be to, dažniausiai neatsižvelgiama į kitų, su kaina nesusijusių veiksnių svarbą konkurencingumui (15). Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Europos Komisija „konkurencingumą“ apibrėžia kaip „ekonomikos sugebėjimą suteikti gyventojams aukštą ir kylantį gyvenimo lygį bei tvarų aukštą užimtumo lygį“ (16).

4.3.8

Dėl stipriai padidėjusio nacionalinių palūkanų normų skirtumo išaugo pajamų sąskaitos svarba krizę patiriančiose šalyse. Todėl analizuojant disbalansą negalima apsiriboti prekybos balanso raida.

4.4.1

Pasaulinės konkurencijos sąlygomis Europos socialinis modelis yra santykinis pranašumas, nes socialinė gerovė taip pat padeda siekti ekonominės sėkmės, jei ekonomikos rezultatai ir socialinių skirtumų mažinimas yra laikomi ne priešingybėmis, o vienas kitą remiančiais veiksniais.

4.4.2

Automatiniai socialinės apsaugos sistemų stabilizatoriai Europoje padėjo spręsti su krize susijusias problemas, ir parėmė paklausą bei padėjo išvengti depresijos, kaip tai atsitiko ketvirtajame dešimtmetyje. Socialinės apsaugos sistemos yra svarbios ir psichologiniu požiūriu, nes jos sumažina panišką taupymą, taigi stabilizuoja vartojimą.

4.4.3

Kai kuriose šalyse, kuriose vyksta socialinis dialogas (pavyzdžiui, Austrijoje, Vokietijoje ir Švedijoje) socialiniai partneriai labai prisidėjo, kad būtų sumažintas gresiantis nedarbo lygio augimas sumažėjus gamybai, nes buvo imtasi ne tik remiančių ekonominės ir socialinės politikos priemonių, bet ir įmonių bei pramonės šakų lygmeniu socialinių partnerių sudaryti susitarimai padėjo išsaugoti esamą užimtumą (pavyzdžiui, sutrumpinant darbo laiką, išnaudojant sukauptus viršvalandžius, pasinaudojant teisėmis į atostogas, išeinant mokymosi atostogų ir pan.). Į šią patirtį reikėtų atsižvelgti rengiant naujas gaires ir metines šalių ataskaitas.

4.4.4

Europos vyriausybės yra raginamos Europos ir nacionaliniu lygmeniu sustiprinti socialinių partnerių vaidmenį. Reikėtų remti jų pastangas visoje Europoje intensyviau koordinuoti darbo užmokesčio politiką. Be to, reikia siekti didinti makroekonominio dialogo vertę; toks dialogas turėtų vykti ir euro zonoje.

4.4.5

Kolektyvinių derybų laisvė bet kuriuo atveju turi būti išsaugota net ir krizės sąlygomis: darbo užmokesčio politika turi būti formuojama užtikrinant kolektyvines sutartis galinčių sudaryti darbdavių ir darbuotojų asociacijų laisvę vykdyti kolektyvines derybas. Nepriimtini ir turi būti atmesti valstybės nustatomi tikslai ar net intervencija, pavyzdžiui, valstybės nurodymas mažinti darbo užmokestį (17).

4.4.6

Reikia pripažinti ne tik svarbų kolektyvinių sutarčių šalių, bet ir kitų reprezentatyvių pilietinės visuomenės organizacijų, pavyzdžiui, vartotojų, vaidmenį. Visų pirma krizės laikotarpiu jos yra nepakeičiamos kaip piliečių atstovės ir kaip pilietinio dialogo partnerės.

4.4.7

Būtini pokyčiai ir reformos tik tuo atveju yra perspektyvūs, kai randama ekonominių ir socialinių tikslų pusiausvyra ir kai teisingai paskirstoma našta (tarp šalių, pajamų grupių, kapitalo ir darbo, sektorių, įvairių gyventojų grupių ir pan.). Teisingumas ir socialinė pusiausvyra yra būtina sąlyga, kad konsolidavimo veiksmai sulauktų pritarimo, kitaip kils pavojus socialinei sanglaudai ir grėsmingai sustiprės populizmas bei Europai priešiškos nuotaikos. Komitetas dar kartą primygtinai ragina kuo anksčiau ir visapusiškai į politikos formavimą įtraukti socialinius partnerius ir kitas reprezentatyvias pilietinės visuomenės organizacijas.

9.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 133/52

1.1

EESRK pabrėžia, kad sveikata Europos piliečiams yra svarbus prioritetas ir dar kartą patvirtina, kad medicinos prietaisai (toliau – MP) (1) ir diagnostikos in vitro medicinos prietaisai (toliau – IVP) (2) atlieka svarbų vaidmenį ligų prevencijos, diagnozavimo ir gydymo tikslais. Jie svarbūs mūsų sveikatai ir sergančių žmonių gyvenimo kokybei pagerinti bei ligoms ir negaliai valdyti.

1.2

EESRK palankiai vertina Komisijos pateiktą pataisytą dabartinę reguliavimo sistemą, kuri ne tik supaprastina visą sistemą, bet ir įgyvendina veiksmingesnes taisykles, sustiprindama išankstinio leidimo suteikimo procedūrą, o svarbiausia – priežiūrą po pateikimo į rinką. Atsižvelgdamas į neseniai įvykusį skandalą dėl nekokybiškų krūtų implantų, po kurio 2012 m. birželio mėn. buvo priimta Europos Parlamento rezoliucija, ir kitas rimtas problemas, susijusias su didelės rizikos medicinos prietaisais ir implantais, EESRK, kaip ir Europos Parlamentas (3), pasisako už tai, kad aukštos kokybės patvirtinimo procedūra būtų taikoma ir šiems produktams prieš pateikiant juos rinkai. Tai atitinka piliečių raginimus užtikrinti pacientų saugą ir veiksmingumą.

1.3

„Didelės rizikos MP (III klasės ir implantuojamiems produktams) ir didelės rizikos IVP turi būti taikoma tinkama aukštos kokybės ir ES vienoda patvirtinimo procedūra prieš pateikiant šiuos prietaisus rinkai; sauga, veiksmingumas ir teigiama rizikos ir naudos pusiausvyra turi būti patvirtinta aukštos kvalifikacijos klinikinių bandymų rezultatais. Tokie rezultatai turėtų būti saugomi viešoje centrinėje duomenų bazėje. Jau rinkoje esantys didelės rizikos medicinos prietaisai ir IVP turi atitikti Pasiūlymo dėl reglamento 45 straipsnį, kad būtų pademonstruota prietaiso sauga ir veiksmingumas.“

1.4

EESRK tvirtai pasisako už „reglamento“, o ne „direktyvos“ teisinę formą, kad pavienėms valstybėms narėms būtų mažiau galimybių skirtingai aiškinti teisės aktą ir būtų užtikrintos vienodesnės galimybės Europos pacientams ir vienodos veiklos sąlygos tiekėjams.

1.5

Pacientams svarbu ne tik sauga, bet ir galimybė nedelsiant pasinaudoti naujausiomis medicinos technologijomis. Jeigu bus labai delsiama pasinaudoti naujais prietaisais (galbūt gyvybės palaikymo), pacientų galimybės pasinaudoti gydymo būdais sumažėtų arba bent jau užkirstų jiems kelią sumažinti negalią ir pagerinti savo gyvenimo kokybę.

1.6

EESRK pabrėžia, kad MP ir IVP sektoriai, kurių inovacijų kūrimo pajėgumai yra dideli ir darbas yra labai kvalifikuotas, užima svarbią Europos ekonomikos dalį ir gali svariai prisidėti prie strategijos „Europa 2020“ ir jos pavyzdinių iniciatyvų įgyvendinimo. Todėl labai svarbu turėti atitinkamus teisės aktus – ne tik siekiant užtikrinti aukščiausią įmanomą sveikatos apsaugos lygį, bet ir sudaryti novatoriškas ir konkurencingas sąlygas šiam sektoriui, kuriame 80 % gamintojų yra mažos arba vidutinės įmonės ir labai mažos įmonės.

1.7

EESRK pritaria aukštiems didelės rizikos MP ir IVP patvirtinimo standartams prieš pateikiant juos rinkai; sauga ir veiksmingumas turi būti patvirtinti tinkamų klinikinių bandymų ir tyrimų rezultatais. Tačiau EESRK susirūpinęs dėl centralizuotos išankstinio leidimo suteikimo sistemos Europoje įvedimo, kuri galėtų dar labiau pailginti patvirtinimo išdavimo laikotarpį, trukdytų pacientams sparčiai pasinaudoti naujausiomis medicinos technologijomis, gerokai padidintų MVĮ sąnaudas ir sukeltų rimtą pavojų inovacijų kūrimo pajėgumams.

1.8

Jeigu kokius nors MP ir IVP patvirtinimo reikalavimus tektų griežtinti, tai turėtų būti daroma skaidriai ir nuspėjamai, kad reguliavimo proceso veiksmingumas dar labiau nesumenktų ir ateityje nesumažėtų inovacijų.

1.9

EESRK pritaria, kad kiekvienam prietaisui būtų nustatytas unikalus prietaiso identifikatorius (UPI), leidžiantis sparčiau identifikuoti ir geriau atsekti medicinos prietaisus. Be to, Komitetas palankiai vertina visu pajėgumu veikiančią centrinės registracijos priemonę (Eudamed), kuri leistų atsisakyti daugkartinių registracijų ir gerokai sumažintų MVĮ sąnaudas.

1.10

EESRK pritaria pacientų pozicijos stiprinimui. Siekiant užtikrinti tinkamą finansinę garantiją žalos atveju, nukentėjusioji šalis turėtų turėti teisę tiesiogiai pateikti ieškinį ir gauti pakankamą kompensaciją. Tais atvejais, kai jie turi įrodyti netinkamai veikiančio prietaiso daromą žalą, gamintojas pacientui (ir (arba) asmeniui, kuris atsakingas už gydymo išlaidų apmokėjimą) turėtų pateikti visus reikalingus dokumentus ir informaciją dėl atitinkamo prietaiso saugos ir veiksmingumo. Be to, EESRK ragina Komisiją pasiūlyti ir įgyvendinti kompensacijų mechanizmą nukentėjusiems pacientams, labai nepadidinus prietaisų kainos ateityje.

1.11

EESRK pripažįsta, kad siūlomame reglamente numatytas gana menkas pilietinės visuomenės dalyvavimas. Pilietinės visuomenės dalyvavimas stebėtojos teisėmis laikinų pogrupių, kuriuos sukuria naujai sudaryta medicinos prietaisų koordinavimo grupė (MPKG), posėdžiuose nėra pakankamas. EESRK siūlo sudaryti „patariamąjį komitetą“, kurio nariais būtų Europos lygmens organizuotų teisėtų suinteresuotųjų subjektų atstovai. Toks komitetas veiktų lygiagrečiai medicinos prietaisų koordinavimo grupei, patariančiai Komisijai ir valstybėms narėms įvairiais medicinos technologijų ir teisės aktų įgyvendinimo klausimais, ir su ja bendradarbiautų.

1.12

EESRK norėtų priminti, kad pasiūlytieji reglamentai turėtų būti papildyti atitinkamomis nuostatomis, susijusiomis su sveikatos priežiūros specialistų švietimu ir mokymu, remiantis ES Tarybos išvadomis dėl medicinos prietaisų sektoriaus inovacijų (4).

1.13

Svarbios sąsajos su kitais dokumentų rinkiniais ir organais. Remdamasis savo neseniai parengta nuomone (5) EESRK pabrėžia, kad būtina užtikrinti tinkamą naujų taisyklių dėl IVP klinikinio veiksmingumo tyrimų – atrankinė diagnostika sąveiką su tais tyrimais, kuries bus atliekami pagal dabar svarstomą naują vaistų klinikinių tyrimų sistemą.

1.14

Įmonės viduje atliekami IVP tyrimai. EESRK rekomenduoja sveikatos priežiūros prietaiso rizikos ir naudos vertinimo principą taikyti visiems produktams, nepaisant to, ar jais prekiaujama komerciniais tikslais, ar jie sukurti ir naudojami tik vienoje įmonėje (įmonės viduje atliekami tyrimai).

1.15

Reglamentų taikymą, praėjus trejiems metams nuo jų įsigaliojimo, turėtų oficialiai peržiūrėti valdžios institucijos ir pilietinės visuomenės suinteresuotieji subjektai, kad būtų užtikrintas reglamentų tikslų įgyvendinimas.

2.1

MP ir IVP atlieka svarbų vaidmenį ligų prevencijos, diagnostikos ir gydymo tikslais. Jie svarbūs mūsų sveikatai ir neįgalių žmonių gyvenimo kokybei pagerinti.

2.2

MP ir IVP sektoriai sudaro svarbią ir novatorišką Europos ekonomikos dalį. Jų bendras metinis pardavimo kiekis buvo maždaug 95 mlrd. EUR (medicinos prietaisų parduota už 85 mlrd. EUR, diagnostikos in vitro medicinos prietaisų – už 10 mlrd. EUR), daug investuojant į mokslinius tyrimus ir inovacijas (7,5 mlrd. EUR per metus). 25 tūkstančiuose šių sektorių įmonių dirba daugiau kaip 500 000 žmonių (dauguma jų aukštos kvalifikacijos specialistai). Daugiau kaip 80 % šių įmonių yra mažos arba vidutinės ir labai mažos įmonės.

2.3

Spartūs demografiniai ir visuomeniniai pokyčiai, didžiulė mokslo pažanga ir neseniai įvykęs skandalas dėl nekokybiškų silikoninių krūtų implantų (6), problemos dėl metalinio artikuliacinio paviršiaus klubo sąnarių protezų ir kitų produktų (7) lėmė ir paspartino būtinybę peržiūrėti dabartinę reguliavimo sistemą.

2.4

Implantai užima reikšmingą vietą tarp didelės rizikos prietaisų: pavyzdžiui, daugeliui moterų Jungtinėje Karalystėje (40 000), Prancūzijoje (30 000), Ispanijoje (10 000), Vokietijoje (7 500) ir Portugalijoje (2 000) buvo įdėti PIP silikoniniai krūtų implantai, iš kurių 10–15 proc. po 10 metų pratrūksta (8). Vien Vokietijoje 2010 m. buvo impantuota apie 390 000 klubo ir kelio sąnarių protezų, iš jų beveik 37 000 buvo keitimo operacijos, kurių metu reikėjo pakeisti dirbtinius sąnarius (9).

2.5

Pagrindinių EESRK pripažįstamų dabartinės sistemos trūkumų santrauka:

3.1

Rinkinį sudaro komunikatas (11), pasiūlymas dėl Reglamento dėl medicinos prietaisų (12) (pakeičiančio Direktyvą 90/385/EEB dėl aktyviųjų implantuojamų medicinos prietaisų ir Direktyvą 93/42/EEB dėl medicinos prietaisų) ir pasiūlymas dėl Reglamento dėl diagnostikos in vitro medicinos prietaisų (13) (pakeičiančio Direktyvą dėl 98/97/EB dėl diagnostikos in vitro medicinos prietaisų).

3.2

Pagrindiniai siūlomų reglamentų elementai:

3.3

MP ir IVP sektoriai, kurių inovacijos yra aukšto lygio ir aukštos kvalifikacijos reikalaujančių darbo vietų kūrimo potencialas yra didelis, gali svariai prisidėti prie strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimo. Abu sektoriai užima svarbią vietą kelete pavyzdinių iniciatyvų, pirmiausia Europos skaitmeninėje darbotvarkėje (14) ir Inovacijų sąjungoje (15).

4.1

EESRK tvirtai pritaria pasirinktai reglamentų formai, nes reglamentai yra tiesiogiai taikomi ir leidžia išvengti skirtingo perkėlimo į nacionalinę teisę bei skirtingo aiškinimo pavienėse valstybėse narėse. Taip galima pasiekti didesnės pacientų visoje ES lygybės, o tiekėjams sudaryti vienodas veiklos sąlygas.

4.2.1

Didelės rizikos MP (III klasės ir implantuojamiems produktams) ir didelės rizikos IVP turi būti taikoma tinkama aukštos kokybės ir vienoda ES patvirtinimo procedūra prieš pateikiant šiuos prietaisus rinkai; sauga, veiksmingumas ir teigiama rizikos ir naudos pusiausvyra turi būti patvirtinta aukštos kvalifikacijos klinikinių bandymų rezultatais. Tokie rezultatai turėtų būti saugomi viešoje centrinėje duomenų bazėje. Jau rinkoje esantys didelės rizikos medicinos prietaisai ir IVP turi atitikti Pasiūlymo dėl reglamento 45 straipsnį, kad būtų pademonstruota prietaiso sauga ir veiksmingumas.

4.2.2

Todėl EESRK pritaria didelės rizikos medicinos prietaisų esamos reguliavimo sistemos stiprinimui remiantis atitikties vertinimo ir decentralizuotų reguliavimo institucijų koncepcija, kaip numatyta siūlomuose reglamentuose. Pritariame griežtesniems atitikties sertifikatų išdavimo reikalavimams dėl dokumentacijos ir kitų sąlygų, įskaitant ikiklinikinius ir klinikinius duomenis, klinikinius įvertinimus ir bandymus, rizikos ir naudos analizę, kt. (16). Šie reikalavimai gali gerokai pakelti esamus patvirtinimo standartus ES, pernelyg netrukdydami sparčiai pasinaudoti naujais produktais.

4.2.3

EESRK labai pritaria griežtoms ir aukšto lygio išankstinio patvirtinimo procedūroms, tačiau rezervuotai žiūri į galimybę Europoje įvesti centralizuotą išankstinio leidimo suteikimo sistemą, kokia yra JAV. Turint tokią sistemą patvirtinimo išdavimas užtruktų. Pacientai negalės iš karto pasinaudoti naujausiomis gyvybę išsaugančiomis medicinos technologijomis. Be to, centralizuota išankstinio leidimo suteikimo sistema turėtų neigiamos įtakos daugumai medicinos prietaisų verslu užsiimančių Europos MVĮ: labai padidėtų jų sąnaudos ir kiltų rimtas pavojus jų inovaciniams gebėjimams. Joms būtų sunku finansuoti ilgas rinkos patvirtinimo procedūras ir sulaukti jų pabaigos.

4.2.4

Naujas pasiūlytas patikrinimo mechanizmas (44/42 str.). EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad medicinos prietaisų koordinavimo grupė (MPKG) gali pateikti savo nuomonę dėl paraiškos, kurią pateikė paskelbtoji įstaiga. EESRK puikiai žino, kokia yra svarbi sauga pacientams. Siekiant išvengti dar didesnių ir nenuspėjamų vėlavimų gamintojams (ir galiausiai pacientams), tai turėtų būti daroma skaidriai ir nuspėjamai, kad nesumenktų reguliavimo proceso veiksmingumas ir ateityje nesumažėtų inovacijų. Taikant prevencinę leidimų suteikimo procedūrą didelės rizikos medicinos prietaisams, ypač implantams, šio naujo kontrolės mechanizmo prireiks vis rečiau.

4.3.1

EESRK palankiai vertina pasiūlytą budrumo sistemos patobulinimą ir sustiprinimą, pirmiausia ES portalo sukūrimą, kuriame gamintojai privalo pranešti apie sunkių padarinių sukėlusius incidentus ir taisomuosius veiksmus, kurių jie ėmėsi, kad būtų galima sumažinti pasikartojimo riziką (61/59 str.). Automatinis informacijos perdavimas visoms suinteresuotoms nacionalinės valdžios institucijoms leis joms geriau koordinuoti savo veiksmus.

4.3.2

Kad būtų dar labiau užtikrinama medicinos prietaisų sauga ir pirmiausia atsižvelgiant į ilgalaikius saugos, susijusios su implantais, klausimus, teisės aktų nuostatos dėl veiksmų, kurių imamasi po pateikimo rinkai, turėtų būti griežtesnės, ypač klinikinio stebėjimo po pateikimo rinkai, budrumo ir rinkos priežiūros srityse.

4.4.1

EESRK vienu svarbiausių klausimų abiejuose naujos redakcijos reglamentuose laiko pasiūlymą dėl didesnio visos sistemos skaidrumo.

4.4.2

Šiuo požiūriu, EESRK pritaria, kad kiekvienam prietaisui būtų nustatytas unikalus prietaiso identifikatorius (UPI), leidžiantis sparčiau identifikuoti ir geriau atsekti medicinos prietaisus, kaip numatyta Europos Parlamento 2012 m. birželio 14 d. rezoliucijoje (17).

4.4.3

Komitetas mano, kad visu pajėgumu veikiančios Eudamed sukūrimas yra labai tinkamas būdas skaidrumui padidinti. Tokios centrinės registracijos priemonės (Eudamed) įdiegimas sumažintų daugkartinių registracijų visose valstybėse narėse skaičių ir taip padėtų iki 157 mln. EUR sumažinti pareiškėjų administracines sąnaudas.

4.5.1

Dabartinėje Direktyvoje 85/374/EEB dėl atsakomybės už gaminius yra numatyta medicinos prietaisų gamintojų atsakomybė. Tačiau nukentėjęs asmuo (arba asmuo, atsakingas už gydymo išlaidų padengimą) turi įrodyti, kad žala buvo padaryta naudojant MP ir kad jis turi defektų. Dažnai pacientams trūksta tokios informacijos, kuri būtina tokiam defektui įrodyti. Todėl gamintojas nukentėjusiam asmeniui turėtų pateikti visus reikalingus dokumentus ir informaciją dėl prietaiso saugos ir veiksmingumo.

4.5.2

Be to, EESRK pripažįsta, kad turėtų būti įgyvendintas mechanizmas kompensuoti pacientams, nukentėjusiems dėl medicinos prietaisų arba IVP su defektais. Siekiant užtikrinti tinkamą finansinę garantiją žalos atveju, nukentėjusioji šalis turėtų turėti teisę tiesiogiai pateikti ieškinį ir gauti pakankamą kompensaciją. Įrodinėjimo pareigą, ar sveikatos žalą sukėlė medicinos prietaisas su defektais ar ne, reikėtų perkelti nuo paciento gamintojui. Pacientas turėtų privalėti įrodyti tik tai, kad medicinos prietaisas galėjo objektyviai padaryti žalos. Todėl EESRK ragina Komisiją pasiūlyti tinkamą kompensacijų mechanizmą, dėl kurio labai nepadidėtų medicinos prietaisų kainos.

4.6.1

EESRK pritaria griežtesniam paskirtųjų įstaigų skyrimui ir stebėsenai, kad būtų užtikrintas vienodas aukštas kompetencijos lygis visoje Sąjungoje. Palankiai vertina ir tai, kad būtų centralizuotai stebima, kaip valstybės narės skiria šias įstaigas.

4.6.2

EESRK pritaria visiems pasiūlymams sustiprinti, viena vertus, kompetentingų institucijų teises ir pareigas (geresnis procedūrų koordinavimas ir aiškinimas, patikrinimai vietoje ir iš anksto nepranešus), ir, kita vertus, tiekėjų teises ir pareigas (prašymas dėl „kvalifikuoto asmens“).

4.6.3

Komitetas palankiai vertina vienodų aukštų kokybės standartų ir kompetencijų nustatymą paskirtosioms įstaigoms visoms Europoje, tačiau yra susirūpinęs, kad šis tikslas nebus pasiektas, jeigu paskirtųjų įstaigų skaičius išliks toks, koks yra dabar (beveik 80). EESRK rekomenduoja labiau vertinti aukštą kokybę nei kiekybę.

4.7.1

EESRK pažymi, kad valstybės narės savo ES Tarybos išvadose dėl medicinos prietaisų sektoriaus inovacijų (18) paragino Komisiją sveikatos priežiūros specialistams, pacientams ir pacientų šeimoms teikti tikslesnę informaciją ir surengti jiems mokymus dėl tinkamo šių prietaisų naudojimo. MP veikia tik tuo atveju, jeigu yra teisingai naudojami. Jų efektyvumas priklauso nuo juos naudojančių gydytojų ir laboratorijų darbuotojų įgūdžių ir patirties.

4.7.2

Todėl EESRK ragina valstybes nares į siūlomus reglamentus įtraukti atitinkamas nuostatas, susijusias su specialistų švietimu ir mokymu.

4.8.1

EESRK mano, kad siūloma medicinos prietaisų koordinavimo grupė nepakankamai užtikrina visų suinteresuotųjų subjektų dalyvavimą. Pagal siūlomus reglamentus MPKG gali steigti nuolatinius ar laikinus pogrupius, tačiau EESRK mano, kad nepakanka, kad vartotojų interesams atstovaujančios organizacijos, sveikatos priežiūros specialistai ir medicinos prietaisų sektorius Sąjungos lygmeniu bus kviečiami dalyvauti tokių pogrupių darbe tik stebėtojų teisėmis. Turi būti užtikrinta jų aktyvi patariamoji funkcija.

4.8.2

Patirtis parodė, kad pažanga ES galima tik tuo atveju, jeigu skirtingų subjektų vizija ir kryptis yra vienoda. Šiandien sistemai yra naudingas medicinos prietaisų ekspertų grupei priklausantis aktyvus „patariamasis komitetas“. Jis turėtų išlikti ir būti aiškiai paminėtas teisės aktuose. Kitokiu atveju, sprendimai ir politika gali būti rengiami negavus iš pacientų, sveikatos priežiūros specialistų, pramonės ir kitų pilietinės visuomenės grupių išankstinės teisingos informacijos.

4.9.1

Reglamentų veikimo peržiūros reikėtų siekiant įvertinti, ar tikslas yra tikrai įgyvendinamas. Tam tikru metu, praėjus ne daugiau kaip trejiems metams po šių pasiūlymų įsigaliojimo, reglamentų taikymą turėtų oficialiai kartu peržiūrėti valdžios institucijos ir pilietinės visuomenės suinteresuotieji subjektai, kad būtų užtikrintas reglamentų tikslų įgyvendinimas.

5.1

Apibrėžtis. EESRK sunerimęs, kad atrankinės diagnostikos prietaisų apibrėžtis, pateikta 2 straipsnio 6 dalyje, yra pernelyg plati ir dėl to gali kilti teisinis netikrumas. Komitetas siūlo tokią apibrėžtį: „atrankinės diagnostikos prietaisas – prietaisas, kurio speciali paskirtis – atrinkti pacientus, kuriems anksčiau nustatyta tam tikra būklė arba polinkis į ją, kurie gali būti gydomi konkrečiu vaistu“ (vietoj „atitinkančius tikslinės terapijos kriterijus“).

5.2

Klinikinis įrodymas. Pasiūlyme dėl IVP reglamento yra pateiktas išsamus taisyklių dėl klinikinių veiksmingumo tyrimų su IVP atlikimo rinkinys ir numatyta galimybė intervencinių tarptautinių klinikinių veiksmingumo tyrimų „rėmėjams“ pateikti vieną paraišką per Komisijos įsteigtą elektroninį portalą.

5.2.1

Tačiau, remiantis ankstesne EESRK nuomone (19), siūlomame reglamente turėtų būti užtikrinta, kad naujos taisyklės dėl klinikinių veiksmingumo sklandžiai sąveikautų su tais tyrimais, kurie bus atliekami pagal dabar svarstomą naują sistemą dėl klinikinių vaistų tyrimų. Be to, EESRK laikosi nuomonės, kad duomenų bazės tyrimams registruoti turi būti sąveikios.

5.3

„Vienoje įmonėje atliekami tyrimai“. Remiantis pasiūlymu dėl IVP reglamento, didelės rizikos (D klasės) vidaus tyrimams turi būti taikomi tokie patys reikalavimai kaip ir komerciniams D klasės tyrimams. Tačiau kitoms klasėms priskirtiems tyrimams, atliekamiems vienoje įmonėje (įskaitant C klasę ir atrankinės diagnostikos prietaisus), IVP reglamentas nėra visapusiškai taikomas. EESRK rekomenduoja sveikatos priežiūros produkto rizikos ir naudos vertinimo principą taikyti visiems produktams, nepaisant to, ar jais prekiaujama komerciniais tikslais, ar jie sukurti ir naudojami tik vienoje įmonėje (įmonės viduje atliekami tyrimai).

9.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 133/58

1.1

EESRK pritaria Komisijos pasiūlymui, kuriuo supaprastinama teisinė sistema ir paaiškinamos galiojančios taisyklės, kartu užtikrinamas didesnis Sąjungos teisės aktų, susijusių su prekių pateikimu rinkai, nuoseklumas.

1.2

Reikia pabrėžti, kad visi ekonominės veiklos vykdytojai, atsižvelgiant į jiems tenkantį vaidmenį tiekimo grandinėje, turi būti atsakingi už gaminių atitiktį, kad būtų užtikrintas aukštas vartotojų sveikatos apsaugos ir saugos lygis. EESRK prašo Komisijos ir valstybių narių pagal savo atitinkamas atsakomybės sritis užtikrinti, kad į Sąjungos rinką patenkantys trečiųjų šalių gaminiai atitiktų direktyvoje iškeltus reikalavimus.

1.3

Dėl sankcijų taikymo taisyklių EESRK prašo Komisijos viršvalstybiniu lygmeniu tiksliau apibrėžti sankcijų pobūdį, tipus ir mažiausią ribą, net jei tai nustatyta valstybių narių teisės aktuose. Todėl su susidomėjimu laukia, kol Komisija patvirtins vadinamąjį „rinkos priežiūros dokumentų rinkinį“, kuriame bus išsamiai išdėstyta, kaip užtikrinti aktyvesnį bendradarbiavimą ir derinimą.

1.4

Komisija, gamintojai ir vartotojai turėtų išnagrinėti galimybę ateityje sukurti naują ženklinimo sistemą, pagal kurią būtų nustatoma gaminių kilmė ir užtikrinamas jų atsekamumas, kad vartotojai būtų geriau informuoti.

2.1

Nuo 1999 m (1). Europos Sąjungos lygmeniu taikomas radijo ryšio įrenginių ir telekomunikacijų galinių įrenginių pateikimo rinkai, laisvo judėjimo ir eksploatacijos pradžios teisinis pagrindas turėjo lemiamos reikšmės kuriant šios srities vidaus rinką.

2.2

Tuomet EESRK palankiai įvertino (2) šį teisės aktą, kuriame buvo nustatyti esminiai reikalavimai, susiję su sveikatos apsauga ir sauga, elektromagnetiniu suderinamumu ir žalingųjų trukdžių prevencija. Ši direktyva buvo vienas iš vadinamojo „naujojo požiūrio“ teisės aktų, nes joje techniniai reikalavimai priskirti neprivalomiems darniesiems standartams ir apsiribota esminiais teisiniais reikalavimais (3).

2.2.1

Šiuo metu taikomas teisinis pagrindas yra sudėtingas, nes tik remiantis Direktyva 1999/5/EB rinkai gali būti teikiami direktyvos reikalavimus atitinkantys įrenginiai; be to, valstybės narės negali nustatyti papildomų apribojimų, kuriais nacionaliniu lygmeniu būtų nustatomi tie patys reikalavimai, t. y. susiję su sveikatos apsauga ir sauga, elektromagnetiniu suderinamumu ir žalingųjų trukdžių prevencija.

2.2.2

Šiems gaminiams taikomi ir kiti ES teisės aktai, reglamentuojantys tam tikrus aplinkosaugos aspektus, visų pirma direktyvos dėl tam tikroms pavojingoms medžiagoms nustatyto apribojimo, dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų ir dėl baterijų, taip pat įgyvendinimo priemonės pagal direktyvą dėl ekologinio projektavimo.

2.2.3

Be to, radijo ryšio įrenginių eksploatacijos pradžią ir naudojimą reglamentuoja nacionaliniai teisės aktai. Įgyvendindamos šią kompetenciją, valstybės narės privalo laikytis ES teisės aktų, visų pirma:

2.3

Taip pat būtina užtikrinti derėjimą su kitų ES sričių politika ir tikslais, visų pirma su nauja prekybos gaminiais teisine sistema, kuri buvo patvirtinta 2008 m (4). ir kurios tikslams EESRK (5) pritarė, nes tokiu būdu buvo sukurta:

2.4

Kad ši sudėtinga teisinė sistema būtų aiškesnė, Komisija pateikė pasiūlymą, kuriuo siekiama nustatyti lankstesnes radijo spektro naudojimo sąlygas ir paprastesnes administracines radijo spektro naudojimo procedūras ir taip patikslinti Direktyvos 1999/5/EB taikymą ir pašalinti ekonominės veiklos vykdytojams ir kompetentingoms institucijoms tenkančią bereikalingą naštą.

3.1

Suderinimas su Sprendimu Nr. 768/2008/EB dėl bendrosios gaminių pardavimo sistemos (įskaitant Sprendimo Nr. 768/2008/EB R1 skyriuje pateiktas apibrėžtis), ekonominės veiklos vykdytojų prievolės, trys atitikties vertinimo pavyzdžiai, prievolės pranešti apie atitikties vertinimo įstaigas kaip apie paskelbtąsias įstaigas ir supaprastintos apsaugos procedūros.

3.2

Sprendimas Nr. 768/20008/EB buvo priimtas kartu su Reglamentu (EB) Nr. 765/2008 dėl akreditavimo ir rinkos priežiūros. Šiais abiem dokumentais nustatomi geresnio vidaus rinkos veikimo užtikrinimo modeliai apibrėžiant nuoseklesnį produktų saugos politikos techninio derinimo metodą, sukuriant veiksmingesnę visų rinkai pateiktų tiek ES, tiek trečiųjų šalių kilmės prekių priežiūros sistemą ir sustiprinant vartotojų apsaugą bendrojoje rinkoje.

3.3

Nustatoma nauja radijo ryšio įrenginių apibrėžtis, kuri apima vien tik tuos įrenginius, kurie ryšių palaikymo ar kita dingstimi tikslingai perduoda signalus naudojant radijo spektrą, todėl naujasis pavadinimas bus „Direktyva dėl radijo ryšio įrenginių tiekimo rinkai“. Direktyva netaikoma fiksuoto ryšio galiniams įrenginiams.

3.4

Pasiūlymu leidžiama:

3.5

Pasiūlyme dėl direktyvos numatyta galimybė nustatyti reikalavimą dėl registracijos centrinėje gaminių sistemoje pagal kategorijas, rodančias žemą atitikties lygį, remiantis valstybių narių pateikta informacija apie atitiktį.

3.6

Pasiūlyme patikslinamas ryšys tarp Direktyvos 1999/5/EB ir ES bei nacionalinių teisės aktų dėl radijo spektro naudojimo.

3.7

Pasiūlymu supaprastinamos ir sumažinamos šios administracinės prievolės:

3.8

Galiausiai pasiūlymu dėl direktyvos su SESV ir Reglamentu (ES) Nr. 182/2011 dėl Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais suderinamos naudojimosi įgyvendinimo ir deleguotaisiais įgaliojimais procedūros, taip pat naudojimasis įgaliojimais, konkrečiai:

4.1

EESRK pritaria Komisijos pasiūlymui, vadovaujantis SESV 7 straipsniu, užtikrinti didesnį Sąjungos teisės aktų nuoseklumą pasirenkant „pakeitimo“ teisėkūros metodą, kuris reiškia naujo teisės akto priėmimą, kai tame pačiame tekste inkorporuojami ir ankstesnio teisės akto esminiai pakeitimai, ir to akto nekeistos nuostatos, kadangi naujasis teisės aktas pakeičia ir panaikina ankstesnįjį ir yra priderintas prie Sprendimo Nr. 768/2008/EB ir Lisabonos sutarties terminijos.

4.2

Laisvas prekių judėjimas yra viena iš keturių pagrindinių Sutartyse įtvirtintų laisvių; pasiūlyme dėl direktyvos kaip tik skatinamas laisvas saugių prekių judėjimas didinant vartotojų apsaugą, įmonių konkurencingumą ir sudarant vienodas sąlygas ekonominės veiklos vykdytojams.

4.3

EESRK mano, kad, norint sudaryti palankias sąlygas Europos pramonės konkurencingumui atgaivinti, būtina užtikrinti visišką vidaus rinkos sąveikumą, kad būtų sumažintas tiek nacionalinių rinkų, tiek investicijų į mokslinius tyrimus ir inovacijas susiskaidymas.

4.4

EESRK pabrėžia būtinybę plėtoti aktyvią pramonės politiką, kuri geriau atspindėtų pusiausvyrą tarp gamintojų pajėgumų, intelektinės nuosavybės teisių techninės reguliavimo sistemos ir ypač gaminių, galinčių atitikti bendrus standartus, taisykles ir suderintas procedūras, rūšių.

4.5

Techninius reguliavimo standartus reikėtų priimti laikantis naujos standartizavimo politikos principų užtikrinant veiklos viešumą ir skaidrumą, visapusiškai dalyvaujant socialiniams partneriams ir organizuotos pilietinės visuomenės atstovams.

5.1

Dėl taikymo srities 1 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad direktyva netaikoma radijo ryšio įrenginiams, išimtinai naudojamiems vykdant veiklą, susijusią su visuomenės saugumu; be gynybos ir valstybės saugumo, minimos ir kitos sąvokos, pavyzdžiui, „valstybės ekonominė gerovė“, kurias reikėtų apibrėžti ar paaiškinti, kad nuostata būtų aiškesnė.

5.1.1

Kita vertus, nurodyta, kad tokiems įrenginiams direktyva netaikoma pagal 1 straipsnio 3 dalį, tačiau jie nepaminėti I priedo dalyje „Įrenginiai, kuriems ši direktyva netaikoma“.

5.2

EESRK pritaria, kad reikia skatinti tarptinklinį veikimą kartu su kitais radijo ryšio įrenginiais ir prisijungimą Sąjungoje prie tinkamo tipo sąsajų. Dėl radijo ryšio įrenginių ir pagalbinių įtaisų sąveikumo gali būti paprasčiau naudoti radijo ryšio įrenginius.

5.3

Geresnei radijo ryšio įrenginių naudotojų asmens duomenų apsaugai ir privatumui užtikrinti reikia plėtoti su saugumu susijusių technologinių taikomųjų programų etinį ir socialinį aspektą nuo pat jų sukūrimo siekiant užsitikrinti visuomenės pritarimą. Pagrindinių piliečių teisių apsauga turi būti užtikrinta nuo pat pradžios visais etapais nuo sukūrimo iki standartizavimo ir technologinio pritaikymo vietos lygmeniu.

5.4

Reikėtų paaiškinti pateikimo rinkai reikalavimus, taikomus tiek ES, tiek trečiųjų šalių gaminiams. Todėl 6 straipsnyje turėtų būti nurodyti atvejai, kuriais gali būti laikoma, kad užtikrinta atitiktis direktyvoje numatytiems esminiams reikalavimams (Europos darnieji standartai, tarptautiniai standartai, kuriuos paskelbė Komisija) ir galimoms papildomoms nacionalinėms taisyklėms.

5.5

EESRK rekomenduoja Komisijai ir valstybėms narėms užtikrinti, kad parduodami gaminiai atitiktų nustatytus reikalavimus, susijusius su atitinkama spektro juosta, kad būtų išvengta trukdžių su 800 MHz radijo dažnių juosta ir nereikalingos radijo spektro taršos. Tokia rekomendacija ypač reikalinga pasienio regionams, kuriuose reikėtų suderinti įgyvendinimo grafikus ir taikytinas technologijas.

5.6

EESRK palankiai vertina susisiekimo su skubios pagalbos tarnybomis užtikrinimą, visų pirma neįgaliesiems, todėl įrenginiai turi būti sukonstruoti taip, kad juose būtų įmanoma įdiegti reikiamas funkcijas.

5.7

Labai svarbu, kad visi ekonominės veiklos vykdytojai būtų atsakingi už gaminių atitiktį atsižvelgiant į jiems tenkantį vaidmenį tiekimo grandinėje, kad būtų užtikrintas aukštas sveikatos apsaugos ir vartotojų saugos lygis ir kad Sąjungos rinkoje būtų užtikrinta sąžininga konkurencija.

5.8

EESRK prašo Komisijos ir valstybių narių pagal savo atitinkamas atsakomybės sritis užtikrinti, kad į Sąjungos rinką patenkantys trečiųjų šalių gaminiai atitiktų direktyvoje iškeltus reikalavimus. Reikia užtikrinti, kad gaminius į rinką tiekiantys importuotojai laikytųsi visų reikalavimų ir netiektų gaminių, kurie arba neatitinka minėtų reikalavimų, arba kelia pavojų.

5.9

Būtina garantuoti radijo ryšio įrenginių atsekamumą visoje tiekimo grandinėje kaip rinkos priežiūros priemonę, padedančią užtikrinti vartotojų teisę į informaciją.

5.10

EESRK dar kartą pažymi (6), kad esama ženklinimo sistema negarantuoja, kad gaminiams buvo taikyta kokybės ir saugumo užtikrinimo procedūra, o tai nuvilia vartotojų lūkesčius.

5.11

Dėl akreditacijos ir atitikties vertinimo sistemos EESRK pasisako už vienodą paskirtų atitikties vertinimo įstaigų kompetencijos lygį, už griežtesnius atrankos kriterijus ir suderintas atrankos procedūras atliekant atitikties vertinimą.

5.12

Be to, EESRK mano, kad reikėtų sugriežtinti paskirtų atitikties vertinimo įstaigų nepriklausomumo reikalavimus ir išplėsti 26 straipsnio 4 dalį nurodant, kad nesuderinamumo atvejai apima ir dvejus ar trejus metus iki vertinimo vykdytą veiklą.

5.13

EESRK reiškia susirūpinimą dėl pasiūlyme numatytų deleguotųjų aktų, kuriems kartais trūksta reikiamo konkretumo, pavyzdžiui, 5 straipsnyje dėl radijo ryšio įrenginių užregistravimo juos priskiriant tam tikroms kategorijoms Komisija įgaliojama atlikti tolesnį identifikavimą, tačiau nenurodomas joks konkretus kriterijus, todėl jai gali būti suteikta per didelė veiksmų laisvė.

5.14

Kalbant apie sankcijų taikymą, pasiūlyme reikėtų viršvalstybiniu lygmeniu patikslinti sankcijų, kurios turės būti užtikrintos valstybių narių teisės aktais, pobūdį ir mažiausią ribą, kadangi pasiūlyme dėl direktyvos nacionalinėms institucijoms tenka tik prievolė nustatyti sankcijų taikymo už tokį elgesį taisykles taikant „veiksmingas, atgrasančias ir proporcingas“ priemones, o tai gali paskatinti tam tikrus veiklos vykdytojus ieškoti jiems palankesnio teisinio reglamentavimo (angl. forum shopping) arba gali būti pažeistas principas ne bis in idem tuo atveju, kai skiriamos dvi sankcijos.

5.15

EESRK rekomenduoja, atsižvelgiant į šio sektoriaus dinamiškumą, sutrumpinti 47 straipsnio 2 dalyje numatytą 5 metų laikotarpį.

9.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 133/62

1.1

EESRK pritaria principams, kuriais grindžiamas reglamento projektas. Tačiau kartu Komitetas pažymi, kad planuojamam kurti Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondui skiriamų finansinių išteklių nepakaks jo tikslams pasiekti.

1.2

Atsižvelgdamas į tai, kad skurdas ir socialinė atskirtis gresia 24,2 proc. ES gyventojų ir kad šis skaičius gali toliau augti, EESRK ragina šiam naujam fondui skirti jo poreikius atitinkantį biudžetą. Šio naujo fondo biudžetas turėtų būti pakankamas, kad būtų galima siekti strategijos „Europa 2020“ tikslo iki 2020 m. bent 20 milijonų sumažinti skurdo ir socialinės atskirties grėsmę patiriančių gyventojų skaičių. Biudžeto dydis neturėtų skirtis nuo esamoms materialinės pagalbos programoms skiriamos išteklių sumos.

1.3

EESRK sunerimęs, kad dėl bendro finansavimo valstybių narių lėšomis reikalavimo valstybėms narėms gali būti sudėtinga vykdyti naujojo fondo remiamus finansinius sandorius, todėl visiškai pritaria tam, kad, sekant anksčiau vykdytų materialinės pagalbos programų pavyzdžiu, naujasis fondas būtų finansuojamas tik iš ES biudžeto.

1.4

EESRK pritaria reglamento projekte numatomoms supaprastintoms procedūroms ir administracinės naštos mažinimui valstybėms narėms, visų pirma organizacijoms partnerėms. Šiuo klausimu EESRK įspėja, kad valstybės narės neturėtų taikyti sudėtingų Europos socialinio fondo procedūrų.

1.5

EESRK palankiai vertina nuostatas, pagal kurias organizacijoms partnerėms numatoma užtikrinti pakankamą likvidumą, kad jos galėtų veiksmingai vykdyti veiksmus, ir tai, kad iš fondo biudžeto bus galima dengti administracines, transporto ir sandėliavimo išlaidas ir finansuoti organizacijų partnerių gebėjimų ugdymą.

1.6

EESRK pritaria tam, kad Sąjungos lygmeniu būtų įsteigta patirties ir gerosios praktikos mainų platforma. Be to, Komitetas ragina į valstybių narių lygmeniu vykdomą naujojo fondo veiksmų programų stebėsenos ir vertinimo procesą įtraukti ir pilietinės visuomenės organizacijas.

1.7

Be to, atsižvelgiant į skirtingą valstybių narių padėtį, EESRK ragina nacionalines vyriausybes kartu su pilietinės visuomenės organizacijomis apibrėžti naujojo fondo vietą ir vaidmenį, kad fondas taptų priemone, veiksmingai papildančia kitus pagal nacionalines strategijas ir planus įgyvendinamus veiksmus, skirtus kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi, taip pat veiksmus, remiamus iš Europos socialinio fondo.

1.8

EESRK pabrėžia, kad ES ir jos valstybių narių socialinė politika yra paremta Europos socialiniu modeliu, socialinio mokslo normomis ir strategija „Europa 2020“ Tai reiškia, jog užtikrinta teisė į socialinę paramą, laikomasi ES kompetencijos sričių pasidalijimo, visuomenės integracijos ir solidarumo valstybėse narėse ir Europos Sąjungoje tikslų. Reikia išlaikyti patikimas socialinės valstybės struktūras ir ypač socialinių paslaugų prieinamumą, kad, be kita ko, nesusidarytų egzistencijai pavojų kelianti kritiška padėtis. Teikiant bet kokią pagalbą reikia vengti skurdo įtvirtinimo ir susijusių žmonių stigmatizavimo.

1.9

Be to, atsižvelgdamas į tai, kad ES valstybių narių nacionalinė kovos su skurdu ir socialine atskirtimi politika yra įvairi, ir į tai, kad fondui skirtas visiškai neadekvatus biudžetas, EESRK ragina įvesti neprivalomą pavienių valstybių narių fondo lėšų naudojimo sistemą. Tačiau dėl to neturėtų būti sumažintos iš Europos socialinio fondo skiriamos lėšos toms valstybėms narėms, kurios nenaudoja šio fondo lėšų.

2.1

Ši EESRK nuomonė parengta dėl naujos ES paramos labiausiai skurstantiems asmenims programos – Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo, kuriuo pakeičiama ES maisto skirstymo labiausiai nepasiturintiems asmenims programa (MSP) ir MSP pakeitusi 2012–2013 m. paramos labiausiai skurstantiems asmenims programa.

2.2

MSP buvo įsteigta 1987 m.; ja buvo nustatytos bendrosios maisto iš intervencinių atsargų tiekimo paskirtoms organizacijoms, kad šios paskirstytų jį labiausiai nepasiturintiems asmenims Bendrijoje, taisyklės. Šia programa mažinama ekonominė ir socialinė nelygybė ir taip skatinama socialinė sanglauda Sąjungoje.

2.3

Pagal MSP pilietinės visuomenės organizacijos (akredituotos labdaros organizacijos) daugumoje ES valstybių narių teikė pagalbą maistu labiausiai nepasiturintiems asmenims. Ši pagalba dažnai būdavo gyvybiškai svarbi tolesniems veiksmams, kuriais buvo siekiama užtikrinti skurstančių grupių socialinę integraciją; be to, ji buvo aiškus ir matomas Europos solidarumo ženklas.

2.4

Nuo 1988 iki 2009 m. programos biudžetas išaugo nuo 97 mln. iki 500 mln. EUR (daugiausia dėl naujų narių priėmimo į ES). Kol kas (2011 m. duomenimis) parama pagal MSP buvo suteikta beveik 19 mln. skurdžiausiai gyvenančių europiečių (1).

2.5

Tačiau kai kurios valstybės narės MSP nedalyvavo, argumentuodamos tuo, kad ji joms nebūtina arba nesuderinama su jų nacionaline kovos su skurdu ir socialine atskirtimi politika. Kai kurios tokių šalių pilietinės visuomenės organizacijos teigė, kad tiesioginė materialinė pagalba siejama su gėda; jų manymu, valstybė visoms būtiniausioms reikmėms tenkinti turėtų teikti finansinę paramą. Tačiau šiose šalyse taip pat yra žmonių ir jų grupių, kuriems dėl įvairių priežasčių pagal valstybės pagalbos programas teikiama finansinė parama nepasiekiama.

2.6

Nepaisant savo socialinio matmens, MSP tapo ES žemės ūkio politikos priemone, kuri padėjo intervencinėmis atsargomis stabilizuoti žemės ūkio rinkas. Dėl viena po kitos sekusių BŽŪP reformų intervencinių atsargų labai sumažėjo, o pastaraisiais metais jų jau nepakako pagalbos maistu poreikiams tenkinti. Todėl, pasikonsultavus su pilietinės visuomenės organizacijų atstovais, buvo parengtas pasiūlymas dėl reglamento, kuriuo siekiama sukurti nuolatinę pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims sistemą. Dauguma su tuo susijusių pokyčių, įskaitant bendro finansavimo įvedimą keliais etapais, trimečius skirstymo planus, prioritetinių veiksmų, kuriuos turėtų įgyvendinti valstybės narės, nustatymą ir skiriamo biudžeto didinimą, nesulaukė būtinos daugumos pritarimo Taryboje.

2.7

2011 m. balandžio 13 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą, kad norint kompensuoti sumažėjusias intervencines atsargas negalima nuolat pirkti maisto produktų rinkoje. Tada Europos Parlamentas paragino Komisiją ir Tarybą (2011 m. liepos 7 d. rezoliucija) rasti laikiną sprendimą likusiems dabartinės daugiametės finansinės programos metams, kad pagalba maistu nebūtų drastiškai apribota. 2012 m. vasario 15 d. buvo priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl laikinos maisto produktų skirstymo labiausiai nepasiturintiems Sąjungos asmenims programos 2012 m. ir 2013 m. laikotarpiui. Ši programa baigs galioti kartu su 2013 m. metine programa (2).

2.8

2011 m. skurdas ir socialinė atskirtis grėsė 24,2 proc. ES gyventojų, arba apie 120 mln. žmonių (plg. 23,4 proc. 2010 m. ir 23,5 proc. 2008 m.) (3). Tikėtina, kad dėl dabartinės ekonomikos ir finansų krizės beveik visose valstybėse narėse šis skaičius dar labiau išaugs. Be to, skurdas ir socialinė atskirtis yra itin sudėtingi reiškiniai. Jie gresia ne tik bedarbiams, bet ir darbą turintiems žmonėms, kurių pajamos nepakankamos būtiniausiems egzistenciniams poreikiams patenkinti.

2.9

Strategijoje „Europa 2020“ Europos Sąjunga išsikėlė tikslą iki 2020 m. žmonių, kurie patiria arba kuriems gresia skurdas ir socialinė atskirtis, skaičių sumažinti bent 20 milijonų. 2010-ieji paskelbti Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. EESRK pažymi, kad dėl ekonomikos krizės skurdas ir socialinė atskirtis dar labiau pagilėjo, todėl esama tvirto pagrindo abejoti, ar kai kurioms valstybėms narėms pavyks pasiekti šį strategijos „Europa 2020“ tikslą, ypač jei Europos Sąjunga tam neskirs pakankamai finansinės paramos.

2.10

Pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims klausimas itin rūpi Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir ne kartą buvo aktyviai jame svarstomas. Vien per 2011 metus EESRK priėmė dvi nuomones, kuriose pabrėžė, kad būtina tęsti ir toliau plėtoti šią pagalbą (4). Kalbant apskritai apie strategijoje „Europa 2020“ nubrėžtus socialinės integracijos tikslus, vien per 2012 metus EESRK priėmė nuomonių dėl įvairių kovos su skurdu ir socialine atskirtimi aspektų – dėl vyresnio amžiaus žmonių, žmonių su negalia, žmonių, kurių psichikos sveikata yra silpna, padėties, taip pat dėl aspektų, susijusių su socialiniu ūkininkavimu ir socialiniu būstu (5).

2.11

Jungtinių Tautų visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į „savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant maistą, drabužius, būstą ir sveikatos priežiūrą bei būtinas socialines paslaugas“ (6). Šios nuostatos įtvirtintos ir Europos Sąjungos sutarties nuostatose dėl pagarbos žmogaus orumui, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostatose dėl tinkamų gyvenimo sąlygų užtikrinimo visiems neturintiems pakankamai lėšų (7). Vienas svarbiausių Europos visuomenės principų, suformuluotų remiantis patirtimi, įgyta per visą mūsų gyvavimo laikotarpį, yra solidarumo principas (8), kuris turėtų būti taikomas visiems vienodai, ypač tiems Europos Sąjungoje piliečiams, kurie patiria didžiausią skurdą ir socialinę atskirtį.

3.1

Pagal šį reglamento projektą, kuris grindžiamas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 175 straipsnio 3 dalimi ir 174 straipsniu, naujasis Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondas, kitaip nei ankstesnės pagalbos maistu programos, kuriamas kaip sanglaudos politikos dalis. Be to, reglamento projekte teigiama, kad jo tikslo, t. y. gerinti socialinę sanglaudą Sąjungoje ir prisidėti kovojant su skurdu ir socialine atskirtimi, valstybės narės pakankamai gerai pasiekti negali, todėl jo geriau siekti Sąjungos lygmeniu. Todėl, vadovaudamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje įtvirtintu proporcingumo principu, Sąjunga gali pagal tame straipsnyje nustatytą subsidiarumo principą patvirtinti priemones (9).

3.2

Naujojo Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo tikslas – padėti siekti strategijoje „Europa 2020“ nustatytą skurdo mažinimo tikslą ir taip skatinti socialinę sanglaudą. Siūloma priemonė skirta tenkinti būtiniausius poreikius, tad pagal ją būtų teikiama papildoma parama, kad Sąjungoje mažėtų skurdas ir socialinė atskirtis. Naujasis fondas iš dalies kuriamas remiantis MSP patirtimi, tačiau kartu dalis jo išteklių skiriama materialinei pagalbai ne maisto vartojimo prekėmis benamiams ir (arba) vaikams ir papildomoms priemonėms, kuriomis didinama socialinė reintegracija.

3.3

Fondo parama skiriama maisto nepriteklių patiriantiems žmonėms, benamiams ir materialinį nepriteklių patiriantiems vaikams. Kokios konkrečios priemonės bus vykdomos tikslinių grupių atžvilgiu ir kokios formos parama bus teikiama sprendžia pačios valstybės narės.

3.4

Organizacijos partnerės, tiesiogiai skirstančios maisto ir ne maisto produktus įgyvendinant fondo remiamus veiksmus, pačios turės imtis priemonių, papildančių materialinės pagalbos teikimą ir skirtų skatinti labiausiai skurstančių asmenų socialinę integraciją. Spręsti, ar tokios papildomos priemonės bus finansuojamos fondo lėšomis, paliekama valstybėms narėms.

3.5

Nustatoma, kad valstybių narių veiksmų programų bendro finansavimo fondo lėšomis norma neviršija 85 proc. tinkamų finansuoti išlaidų, tačiau laikinų biudžeto sunkumų patiriančioms valstybėms narėms nustatoma išimtis.

4.1.1

EESRK apgailestaudamas pabrėžia, kad kuriamam fondui numatoma skirti per mažai finansinių išteklių, kad būtų galima pasiekti jam keliamus tikslus.

4.1.2

Perkant maisto produktus reikia užtikrinti, kad nebus pažeistos konkurencijos taisyklės ir bus tinkamai atsižvelgta į MVĮ, taip pat regioninius, ekologijos ir socialinės integracijos paisančius tiekėjus. Maisto produktus skirstančios organizacijos negali siekti pelno.

4.1.3

Jau žinoma, kad pagal 2014–2020 m. finansinę programą Europos Komisija naujojo fondo veiklai skyrė 2,5 mlrd. EUR biudžetą, t. y. po 360 mln. EUR per metus. Tačiau kilus diskusijoms dėl galutinio Europos Sąjungos biudžeto atsirado pagrindo nerimauti, kad ši suma gali būti dar labiau sumažinta. Jau dabar pagal dabartinę programą 2012–2013 m. laikotarpiui skirta 500 mln. EUR per metus suma yra per maža, kad būtų galima visiškai patenkinti valstybių narių poreikius, kurie sudaro apie 680 mln. EUR per metus (10). Kadangi gali būti, kad naujuoju fondu naudosis daugiau valstybių narių (šiuo metu jų yra 20) (11), taip pat dėl siūlomos lanksčios paramos teikimo tvarkos, t. y. nuostatos, kad parama gali būti teikiama ne tik maistu, bet ir pagrindinėmis vartojimo prekėmis, kurios būtų skiriamos benamiams ir vaikams asmeniniam naudojimui, ir dėl planuojamų socialinės reintegracijos priemonių, tikėtina, kad poreikiai bus daug didesni negu dabartinis biudžetas. Todėl akivaizdu, kad siūlomas fondo biudžetas yra nepakankamas poreikiams, kuriuos fondas turėtų tenkinti. Be to, darant prielaidą, kad 2014–2020 m. Europos Sąjungos biudžetas bus patvirtintas toks, koks yra šiuo metu, arba labai nežymiai mažesnis, bus sunku susitaikyti su materialinei pagalbai skirtų išteklių sumažinimu ne mažiau kaip 28 proc. (palyginti su 2012–2013 m. programa).

4.1.4

Komisijos paskaičiavimais „bendras žmonių, kurie gaus tiesioginę Fondo pagalbą, bendrai finansuojamą valstybių narių pagalbą arba organizacijų partnerių įnašus natūra, skaičius bus apie 4 mln.“ (12). Netgi darant prielaidą, kad šis uždavinys bus visiškai įgyvendintas, kyla klausimas, ar fondas padės pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslus (skurde gyvenančių žmonių skaičių sumažinti bent 20 mln.). Todėl EESRK ragina naujajam fondui skirti pakankamai didelį prioritetą Europos lygmeniu ir tokį biudžetą, kurio pakaktų esamiems poreikiams tenkinti.

4.1.5

Šiuo klausimu EESRK norėtų priminti Regionų komiteto nuomonę dėl 2012–2013 m. pagalbos programos, kurioje RK „ragina Komisiją nuolat vertinti, ar programavimo laikotarpiu nustatyta 500 mln. eurų metinė finansavimo viršutinė riba yra pakankama atsižvelgiant į tai, kad ekonomikos krizė gali padidinti spaudimą mažinti viešąsias išlaidas, o dėl ekonomikos nestabilumo daugelyje šalių didėja nedarbo lygis“ (13).

4.1.6

EESRK taip pat prašo, kad, sekant ankstesnių metų pagalbos maistu programų pavyzdžiu, fondas būtų 100 proc. finansuojamas iš ES biudžeto. Komiteto nuomone, dėl bendro finansavimo valstybių narių lėšomis gali kilti finansinių sunkumų įgyvendinti programą, ir ne tik toms valstybėms narėms, kurios turi laikinų biudžeto sunkumų (kurioms numatyta galimybė gauti didesnes išmokas) (14).

4.1.7

EESRK pritaria reglamento nuostatai, pagal kurią leidžiama naudoti intervencines atsargas pagalbai maistu teikti, nors tikimasi, kad artimoje ateityje jos nebus naudojamos dideliu mastu (15). Tačiau turėdamas omenyje, kad fondui skiriamas biudžetas labai nepakankamas, Komitetas mano, kad bet kokių panaudotų intervencinių atsargų vertė neturėtų būti įskaičiuota į biudžetą.

4.1.8

Galiausiai, atsižvelgdamas į tai, kad fondo biudžetas labai nedidelis ir kad kai kurios valstybės narės laikosi pozicijos, jog šis fondas yra nereikalingas arba nesuderinamas su valstybių narių nacionaline kovos su skurdu ir socialine atskirtimi politika, EESRK siūlo įvesti neprivalomą (savanorišką) pavienių valstybių narių fondo lėšų naudojimo sistemą; tai galėtų padėti padidinti fondo skiriamas išmokas toms valstybėms narėms, kurios nori naudotis fondu.

4.2.1

EESRK mano, kad teikiant pagalbą reikia atsižvelgti ne tik į visas tris pasiūlyme nurodytas situacijas – maisto nepritekliaus, benamystės ir vaikų materialinio nepritekliaus, bet ir į dėl ypatingų, taip pat ir istorinių, priežasčių socialiai atskirtus asmenis ir grupes. Didžiausias prioritetas turėtų būti skiriamas pagalbai maistu. Galimybė gauti pagalbą maistu yra pirmas žingsnis kelyje į atskirtį patiriančių asmenų socialinę integraciją ir reintegraciją. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad padėtis skirtingose valstybėse narėse yra skirtinga, EESRK siūlo palikti pačioms valstybėms narėms spręsti, kokią pagalbą teikti konkrečioms tikslinėms grupėms.

4.2.2

EESRK taip pat nepritaria nuostatai tiesiogiai pagalbą maistu ar kitokią pagalbą teikiančias organizacijas įpareigoti imtis materialinę pagalbą papildančios veiklos, net jei ši veikla nefinansuojama pagal valstybės narės veiksmų programą fondo tikslams įgyvendinti (16).

4.3.1

EESRK pritaria Komisijos pozicijai, kad reikia supaprastinti procedūras ir sumažinti valstybėms narėms ir visų pirma organizacijoms partnerėms tenkančią administracinę naštą (17). Gerai organizuotos ir supaprastintos veiksmų procedūros turi atitikti konkrečius fondo tikslus ir tikslines grupes. Šiuo klausimu EESRK norėtų įspėti, kad nereikėtų taikyti Europos socialinio fondo procedūrų (18). Kai kuriose valstybėse narėse šios procedūros yra sudėtingos ir gali pasirodyti netinkamos organizacijoms partnerėms.

4.3.2

EESRK palankiai vertina Komisijos siūlymą Europos lygmeniu įsteigti platformą, kurios veikla būtų finansuojama techninei pagalbai skiriamomis lėšomis. ES institucijų, valstybių narių, socialinių partnerių ir kitų pilietinės visuomenės organizacijų patirties ir gerosios praktikos mainai padidintų fondo vertę (19).

4.3.3

EESRK palankiai vertina reikalavimą, kad valstybės narės veiksmų programas rengtų kartu su pilietinei visuomenei atstovaujančiomis įstaigomis (20). EESRK taip pat siūlo nustatyti, kad valstybėse narėse būtų privaloma įsteigti stebėsenos komitetus ar kitokias įstaigas, kurios stebėtų ir vertintų veiksmų programas, ir kad į stebėsenos ir vertinimo procesą būtų įtrauktos pilietinės visuomenės organizacijos, skurdą tiesiogiai patiriantys asmenys ar jų atstovai.

4.3.4

EESRK palankiai vertina tai, kad fondo lėšomis bus galima finansuoti administracines, maisto ir vartojimo prekių transporto ir sandėliavimo išlaidas bei organizacijų partnerių gebėjimų stiprinimą (21). Taip bus sudaryta galimybė organizacijas partneres įtraukti į veiksmingą fondo tikslams pasiekti skirtų veiksmų įgyvendinimą.

4.3.5

EESRK palankiai vertina tai, kad organizacijoms partnerėms bus užtikrintas pakankamas likvidumas, kad jos galėtų veiksmingai vykdyti veiksmus (22).