15.2.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 44/1

1.1

EESRK mano, kad, nepaisant ypač nestabilios ir kol kas neaiškios padėties Viduržemio jūros regione, jau sudarytos visos sąlygos (1) pradėti Komisijos, valstybių narių, Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių bendradarbiavime dalyvaujančių šalių, vietos ir regionų valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės dialogą keletu lygmenų siekiant sukurti naują dviejų dalių Viduržemio jūros regiono šalių makroregioninę strategiją, kuri patenkintų regiono poreikius ir sustiprintų šio regiono tarptautinį konkurencingumą.

1.2

EESRK pripažįsta, kad Viduržemio jūros regionas užima ypač didelę ir įvairiais ekonominiais, socialiniais, politiniais ir kultūriniais ypatumais pasižyminčią zoną, kurią sudaro dar ir skirtingą struktūrą ir infrastruktūrą turinčios šalys (ES valstybės narės, šalių kandidačių statusą turinčios ES nepriklausančios valstybės, Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių partnerystėje dalyvaujančios ES nepriklausančios valstybės), todėl siūlo parengti dvejopą, t. y. rytinio ir vakarinio Viduržemio jūros regiono makroregioninę politiką, kuri, plėtojant bendradarbiavimą, būtų susijusi tiek tarpusavyje, tiek su Jonijos ir Adrijos jūros makroregionine strategija.

1.3

EESRK atsižvelgia į Tarybos sprendimą ir vieningą Europos Parlamento išreikštą nuomonę, kad makroregioninė strategija neturi pareikalauti nei papildomų finansinių išteklių, nei teisės aktų, nei dar vieno valdymo organo (trijų „ne“ principas). Tačiau mano, kad būtina finansuoti techninę pagalbą, skirtą rinkti duomenis ir skatinti įgyvendinti reikiamus struktūrinius projektus.

1.4

EESRK mano, kad dideli ištekliai, kuriuos iš struktūrinių fondų ES jau skyrė finansuoti veiksmams ir programoms, taip pat Europos investicijų banko (EIB) finansinės priemonės yra pakankamos priemonės, kurias reikėtų naudoti skaidriai ir kuo lanksčiau. Be to, Komitetas palankiai vertina Europos ir Viduržemio jūros regiono investicijų banko sukūrimą tarpininkaujant EIB, taip pat politiką, atvirą vairių finansų institucijų, pavyzdžiui, Kreditanstalt für Wiederaufbau (KfW), Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB), Afrikos plėtros banko ir Islamo plėtros banko, kapitalui.

1.5

EESRK mano, kad visų pirma reikia stiprinti regioninį bendradarbiavimą ir šiuo tikslu aktyviau plėtoti pietinių Viduržemio jūros regiono šalių tarpusavio santykius prekybos, turizmo ir pramonės srityje.

1.6

EESRK mano, kad Taryba turi priimti reikiamus politinius sprendimus, kad būtų nedelsiant išspręstos vis dar kylančios problemos ir kad Viduržemio jūros šalių sąjunga taptų naujos makroregininės politikos planavimo ir įgyvendinimo institucija.

1.7

EESRK mano, kad artimiausiu metu įvyksiantis Adrijos ir Jonijos jūros strategijos priėmimas Taryboje (2011 m. birželio 24 d. išvados) sudarys galimybę parengti Viduržemio jūros regiono makroregioninę strategiją.

1.8

EESRK laikosi nuomonės, kad Kiprui ir Maltai, taip pat visoms Viduržemio jūros saloms teks atlikti ypač svarbų vaidmenį įgyvendinant ES parengtą strategiją. Iš tiesų, dėl nepakankamų susisiekimo ir ryšio su žemyninėmis ES valstybėmis narėmis galimybių šių salų padėtis yra ypač sudėtinga.

1.9

EESRK pabrėžia, kad visam Viduržemio jūros regionui plačiąja prasme ypač svarbu skatinti žemės ūkio produktų gamybą.

1.10

EESRK nurodo, kad būtina užtikrinti susisiekimą jūros ir oro transportu tarp Viduržemio jūros šalių ir apskritai su likusia ES dalimi.

1.11

Šia nuomone EESRK nori pradėti diskusiją dėl naujos makroregioninės Viduržemio jūros regiono strategijos ir apsvarstyti svarbiausius jos klausimus. Komitetas pareiškia, kad ir toliau nagrinės šį ypač svarbų klausimą ir šiuo tikslu rengs nuomones, kuriose smulkiai ir išsamiai bus nagrinėjamos visos šiame dokumente nurodytos problemos.

2.1

Besirengdamas antrąjį 2012 m. pusmetį pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai Kipras užsibrėžė prioritetą parengti nuomonę dėl Viduržemio jūros makroregioninės strategijos ir ypač išsiaiškinti, kaip ši strategija galėtų būti naudinga mažoms salų valstybėms.

2.2

Sprendimą patikėti EESRK rengti šį tyrimą lėmė vaidmuo, kurį Komitetas atliko rengdamas patariamojo pobūdžio nuomones, kuriose išdėstytos ir atspindėtos valstybių narių įvairių pilietinės visuomenės organizacijų nuomonės, taip stiprindamas ES dalyvaujamąją demokratiją.

2.3

Pasirinkta tema yra sėkmingo makroregioninių strategijų Baltijos jūros regionui (2), taip pat makroregioninės Dunojaus regiono, Adrijos ir Jonijos jūros bei Atlanto vystymosi strategijos, sukūrimo tąsa, kadangi Viduržemio jūros regionas turi savų ypatumų ir atitinkamų poreikių.

2.4

Šios strategijos tikslas – parengti koordinuotą politiką, kuri padėtų šio regiono šalims stiprinti jų ekonominius ir socialinius santykius ir bendradarbiauti sprendžiant bendras problemas, tokiu būdu suteikiant savo regionui galimybę tapti konkurencingu tarptautiniu mastu, klestinčiu, saugiu ir aplinkos apsaugos požiūriu tvariu regionu. Be to, tokia makroregioninė strategija leis koordinuoti Europos Sąjungos institucijų ir valstybių narių, regionų, vietos ekonomikos ir socialinių reikalų tarybų bei visų Viduržemio jūros regiono dalyvių, visų pirma mažų ir nuošalių Viduržemio jūros regiono salų valstybių politiką, tikslus ir veiksmus.

2.5

Taip pat tikimasi, kad strategija padės išspręsti dėl dabartinės tarptautinės ekonomikos krizės kilusias problemas ir paspartinti augimą, užtikrinti užimtumo galimybes ir sumažinti nedarbą.

2.6

Todėl šioje nuomonėje laikomasi Komisijos pateiktos makroregioninės strategijos apibrėžties (3), pagal kurią strategija yra laikoma makroregionine, kai ji skirta tam tikrai sričiai, apimančiai skirtingų šalių arba regionų teritorijas, turinčias bendrų sąsajų, pavyzdžiui, priklauso vienai zonai (jūrų ar kitokiai), arba susiduriančias su tokiomis pačiomis problemomis, pavyzdžiui, vystymosi, klimato kaitos, ribotais ekonominiais ir kultūriniais mainais ir t. t. Makroregionų strategijos yra metodai, kuriuos taikant naudojamos esamaos priemonės, programos ir finansavimas siekiant konkrečių makroregiono tikslų. Planuojant šias strategijas siekiama pasitelkti viešojo ir privačiojo sektoriaus išteklius tam, kad platesnė politika būtų suderinta su turimu finansavimu (ES, nacionalinio, regionų lygmens). Be to, šios strategijos padeda užtikrinti regionų ir įvairių valstybių narių išteklių konvergenciją, pagrįstą koordinuotu valdymu, ir duoti abipusės naudos visoms susijusioms šalims.

2.7

ES, atsižvelgdama į besikeičiančią ir labai neaiškią politinę padėtį, susiklosčiusią pietinėse Viduržemio jūros regiono šalyse po pastarosios revoliucijos, parengė naują šio regiono strategiją, pavadintą „partnerystė siekiant demokratijos ir bendros gerovės“. Ši partnerystė bus naudinga toms šalims, kurios daro pažangą įgyvendindamos būtinas reformas ir pasiekia konkrečių ir įvertinamų tikslų (4).

3.1

Reikia pabrėžti, kad, atsižvelgiant į didelį skaičių jau parengtų programų ir iniciatyvų tiek platesniam Viduržemio jūros regionui (Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių bendradarbiavimas, dar vadinamas Barselonos procesu), tiek konkretiems Viduržemio jūros regionams, pavyzdžiui, Jonijos ir Adrijos jūrų regionams (teritorinis bendradarbiavimas Viduržemio jūros baseine pasitelkiant Adrijos ir Jonijos jūrų makroregioną), ši nauja makroregioninė strategija turėtų apimti visas Viduržemio jūros regiono šalis: ES valstybes nares (Portugaliją, Ispaniją, Prancūziją, Italiją, Graikiją, Kiprą, Slovėniją, Maltą) ir trečiąsias šalis (Kroatija, Juodkalnija, Albanija, Turkija, Libanas, Sirija, Palestinos savivalda, Jordanija, Izraelis, Egiptas, Libija, Alžyras, Tunisas ir Marokas).

3.2

Prieš apibrėžiant veiksmų ir politikos tikslus, vis dėlto reikia išsiaiškinti, kokios problemos iškyla regione.

3.2.1

Pirma, Viduržemio jūros regionas, ypač rytinės pakrantės dalis, yra labai svarbi istoriniu požiūriu. Jame įsikūrusios tiek ES valstybės narės, tiek ir skirtingo išsivystymo lygio ES nepriklausančios šalys. Atsižvelgiant į tai, kad Viduržemio jūros regionas apgyvendintas jau nuo seno, kad jame vyksta ekonominė veikla ir intensyvus prekių, žmonių ir jūrinių laivų judėjimas, jam būdingi labai dideli žmonių ir prekybos srautai, tačiau šio regiono šalių ekonominiai santykiai vis dar ypač riboti, pavyzdžiui, nėra tiesioginio susisiekimo oru tarp Viduržemio jūros rytinės pakrantės šalių. Tie, kas teigia, kad „Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių bendradarbiavimas“ apsiriboja pietinių Viduržemio jūros regiono šalių ir ES bendradarbiavimu arba dvišaliais šių šalių ir kai kurių ES valstybių narių santykiais, yra visiškai teisūs vertindami esamą padėtį.

3.2.2

Antra, regione vyraujantis ekonominis disbalansas ir išsivystymo lygio ir gerovės skirtumai, taip pat dažnai regione kylanti įtampa, ypač šiuo metu, lemia tai, kad asmenų judėjimas šiame regione įgavo nuolatinės ekonominės migracijos (teisėtos arba neteisėtos) mastą (5) ir turi neigiamų pasekmių tiek kilmės, tiek paskirties šalims, o politinio prieglobsčio siekiančių asmenų judėjimas yra ypač didelį susirūpinimą keliantis šios problemos aspektas.

3.2.3

Trečia, Viduržemio jūros regionas ir toliau yra politinio nestabilumo ir ginkluotų konfliktų šaltinis, lemiantis nepageidaujamas pasekmes: prarandamos žmonių gyvybės, patiriami materialiniai nuostoliai ir poveikis ekonominiams ir prekybiniams mainams ir aplinkai. Be to, kilus arabų revoliucijų bangai atsirado poreikis nedelsiant ES iniciatyva parengti naują strategiją, kuri padėtų stiprinti šio regiono šalių ekonominius ir socialinius santykius, būtų grindžiama demokratiniu dialogu su valstybėmis ir pilietine visuomene (6) ir parodytų, kad ES tikrai palaiko pietinių Viduržemio jūros regiono šalių žmones (7).

3.2.4

Ketvirta, regione yra daug vertingų žaliavų, visų pirma energijos išteklių Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos regiono dalyje. Svarbus įvykis yra tai, kad neseniai aptikta naujų gamtinių dujų telkinių, kurie tikimasi taps ES papildomu ir stabilesniu apsirūpinimo energija šaltiniu. Tačiau reikia užtikrinti saugią aplinką ir pagerinti susisiekimo jūrų, oro transportu ir kitus kelius tarp Viduržemio jūros regiono ir kitų pasaulio kraštų didžiausią dėmesį skiriant prekybinei laivybai, kuri yra labai svarbi regiono ekonominė veikla.

3.2.5

Penkta, ilgalaikis regiono apgyvendinimas, ūkininkavimas, neseniai patirti dažni sausros atvejai, intensyvus jūrų eismas lėmė regione taršą, kuri daro neigiamą poveikį jūrų gyvūnijai ir pakrantėms bei turi neigiamų pasekmių turizmo veiklai. Ūkiuose pagaminama vis mažiau maisto produktų, kurių vertė nesiliauja mažėjus (8), laipsniškai išeikvoti jūrų ištekliai ir nuolat mažėja sužvejojamos žuvies kiekis.

3.2.6

Šešta, visoms Viduržemio šalims būdinga tai, kad jose svarbi turizmo pramonė, kaip užimtumo ir augimo šaltinis. Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurios šio regiono šalių bendradarbiavimo turizmo srityje skatinimą reikėtų laikyti svarbiausiu vystymosi strategijos veiksniu siekiant išspręsti plataus masto problemas, visų prima sezoniškumo problemas.

3.2.7

Septintas aspektas yra tai, kad interneto teikiamos galimybės naudotis technologijų ir ryšio priemonėmis yra ribotos, ypač Viduržemio jūros pietinėje dalyje, kur nededama pastangų nei vykdyti mokslinius tyrimus, nei diegti inovacijas, nors tai yra labai svarbi šiuolaikinės ekonomikos sritis. Viduržemio jūros regiono šalis jungiantys tinklai yra labai riboto masto.

3.3

Reikia pabrėžti, kad ekonominiai, politiniai ir socialiniai Šiaurės Afrikos šalių santykiai yra labai neišvystyti, kad vadinamasis Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių bendradarbiavimas galiausiai apsiriboja ES bendradarbiavimu tik su tam tikromis šalims. Be to, ES šiame regione įgyvendinta politika ir programos tik iš dalies buvo sėkmingos, kadangi trūko veiksmingų vietos lygmens partnerių, taip pat dėl korupcijos (9) ir dėl nepakankamo vietos papročių, tradicijų supratimo ir visuomenės požiūrio. 1995 m. pradėto Barselonos proceso rezultatai buvo menki, ir nei programa MEDA, nei Viduržemio jūros šalių sąjunga iki šiol neturėjo laukto poveikio tinkamam ES bendradarbiavimo su Viduržemio jūros baseino šalimis skatinimui.

4.1

Atsižvelgiant į pirmiau minėtus iššūkius siūloma nustatyti šiuos makroregioninės strategijos tikslus:

4.1.1

užtikrinti tvarų vystymąsi stiprinant šio regiono šalių ekonomikos konkurencingumą tam, kad būtų įveikta dabartinė tarptautinė krizė, sudarytos užimtumo galimybės ir sumažintas nedarbas;

4.1.2

stiprinti Viduržemio jūros regiono šalių ryšius ir užtikrinti, kad šios šalys taptų komunikacijos kanalu tarp ES, Artimųjų Rytų ir Afrikos siekiant stiprinti taikai, gerovei ir regioninei sanglaudai palankias sąlygas;

4.1.3

nustatyti plataus užmojo energetikos politiką, kuri būtų naudinga ir Viduržemio jūros regiono šalims, ir ES, kuriai būtina didinti energijos tiekėjų skaičių ir sumažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos;

4.1.4

stiprinti laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimą ES nepriklausančiose Viduržemio jūros regiono šalyse;

4.1.5

gerinti jungčių tinklus ir tokiu būdu sudaryti sąlygas greitai ir be kliūčių gauti prekių, susisiekti su asmenimis ir pasinaudoti paslaugomis, ypač didelį dėmesį skiriant saugiam energijos išteklių transportavimui;

4.1.6

didinti mažųjų ES valstybių narių salų – Kipro ir Maltos – vaidmenį Viduržemio jūros regione įgyvendinant iniciatyvas, kuriomis būtų stiprinami ryšiai su Viduržemio jūros regiono partneriais, visų pirma plečiant regiono šalių internetinius ryšius su kitomis pasaulio šalimis;

4.1.7

skatinti programas, kuriomis būtų kuriamos papildomos darbo vietos ypatingo dėmesio reikalaujančioms žmonių grupėms (10) (moterims, jaunimui, neįgaliesiems ir pan.).

4.2

Makroregionine Viduržemio jūros regiono strategija, suskirstyta į dvi subregionines Rytų Viduržemio jūros regiono ir Vakarų Viduržemio jūros regiono strategijas, turi būti siekiama, kad regionas taptų tikra novatoriška prekybos, turizmo, kultūros, idėjų, inovacijų, mokslinių tyrimų ir šviečiamosios veiklos erdve, jame būtų užtikrinta taika ir galimybės siekti tvaraus ekonominio ir socialinio vystymosi bei kurti gerovę.

5.1

Pirmiau atlikta analizė gali padėti nustatyti svarbiausius regiono strategijos prioritetus, suskirstytus į šešis ramsčius, suderintus su ES strategija „Europa 2020“ (11):

5.1.1

Pirmasis ramstis: ekonominis bendradarbiavimas ir vystymasis, suderinti su tvarumo tikslais, visų pirma numatant svarbius veiksmus ekonomikos srityje, kurie leistų:

5.1.2

Antrasis ramstis: aplinkos apsauga ir kova su klimato kaita, visų pirma imtis šių veiksmų:

5.1.3

Trečiasis ramstis: transportas. Šioje srityje svarbiausias tikslas – užtikrinti jūrų ir oro transporto jungtis ir saugų prekių ir asmenų judėjimą. Siekiant minėtų tikslų būtina:

5.1.4

Ketvirtasis ramstis: bendradarbiavimas energetikos srityje  (12), visų pirma turint omenyje angliavandenilius, gamtines dujas, atsinaujinančiųjų išteklių energiją ir šių išteklių saugų tiekimą iš šalių gamintojų į ES ir kitas šalis. Ilgalaikis tikslas – sukurti ES ir pietinių Viduržemio jūros regiono šalių energetikos bendriją – yra labai plataus užmojo, tačiau būtinas projektas. Todėl reikia parengti daugelio lygmenų Viduržemio jūros regiono energetikos politiką, kuria būtų siekiama:

5.1.5

Penktasis ramstis: inovacijos ir konkurencingumas. Strategijoje reikėtų numatyti galimybes pasinaudoti jau įgyvendinamomis ES mokslinių tyrimų ir inovacijų iniciatyvomis siekiant sustiprinti konkurencingumą ir tokiu būdu prisidėti prie viso Viduržemio jūros regiono šalių gyventojų gerovės kūrimo. Tuo tikslu būtina:

5.1.6

Šeštasis ramstis: imigracija ir judumas (13). Šioje srityje būtina skatinti teisėtą ir tinkamai valdomą migraciją, užtikrinti tarptautinės prieglobsčio teisės nuostatų taikymą, mažinti neteisėtą imigraciją, kovoti su nusikalstamais prekybos žmonėmis tinklais ir užtikrinti, kad vykdant sienų kontrolę bus apsaugotos žmogaus teisės, visų pirma:

6.1

Nauja į dvi subregionines strategijas suskirstyta Viduržemio jūros šalių makroregioninė strategija turėtų būti gyvendinama atsižvelgiant į strategiją „Europa 2020“, ES programas ir finansines priemones (14), taip pat remtis Europos iniciatyvomis, pavyzdžiui, programa Interact, pagal kurią teikiama techninė pagalba ir vykdomos mokymo programos (15). Tačiau reikės sukurti naują valdymo mechanizmą ir pagerinti institucijų veikimą. Makroregioninėje strategijoje reikės numatyti naujus regiono šalims naudingus metodus ir numatyti praktines ir politines priemones, kurios galėtų būti veiksmingai įgyvendintos.

6.2

Viduržemio jūros regiono strategija (sudaryta iš dviejų dalių, t. y. Rytų Viduržemio jūros regiono ir Vakarų Viduržemio jūros regiono strategijų) turės būti nustatyta naudojantis visomis turimomis priemonėmis ir suderinta su išorės santykių, palaikomų su Viduržemio jūros regionu, aspektais. Strategijos tikslas – veiksmingesnis Europos Komisijos ir valstybių narių, regionų, vietos ir regionų valdžios institucijų ir kitų suinteresuotųjų subjektų veiksmų ir politikos koordinavimas.

6.3

Pripažindama ypatingai svarbų Viduržemio jūros regiono vaidmenį, Europos Sąjunga 2008 m. Paryžiaus aukščiausiojo lygio susitikime nusprendė nedelsdama stiprinti savo bendradarbiavimo politiką ir šiuo tikslu sukūrė nuolatinį mechanizmą – „Viduržemio jūros šalių sąjungą“ (16). Šiai Barselonoje pradėjusiai veikti struktūrai, su kuria buvo siejamos didelės viltys, buvo patikėti konkretūs projektai, susiję su jūros taršos, saugos jūroje, energetikos ir Europos ir Viduržemio jūros regiono partnerystės šalių ekonominių ryšių vystymo klausimais. Deja, iki šiol Viduržemio jūros šalių sąjungos veiklos rezultatai labai nuviliantys.

6.4

Nėra aiškiai apibrėžtų makroregionų ribų, todėl klausimai, kuriems bus nuspręsta skirti dėmesį, turi būti susieti su bendrai apibrėžtais iššūkiais ir su bendrais šiuos iššūkius padėsiančiais įveikti veiksmais ir suderinti su kitomis ES nustatytomis makroregioninėmis strategijomis, tokiu būdu įgyvendinant tam tikras dalyvaujančių šalių pasirinktas politikos priemones ir veiksmus.

7.1

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, įgyvendinant Viduržemio jūros regiono makroregioninę strategiją ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas šiems konkretiems tikslams:

7.1.1

sukurti tinkamą makroregioninės strategijos įgyvendinimo koordinavimo ir valdymo mechanizmą, kuris leistų koordinuoti veiksmus, kuriuos vykdys strategijoje dalyvausiantis didelis skaičius Europos organų ir su tuo susijusių vietos subjektų. Todėl siūloma:

7.1.2

įgyvendinti „geros kaimynystės“ ES politiką. Iki šiol įgyvendinamų makroregioninių strategijų tikslas buvo įgyvendinti ES vidaus politiką. Tačiau siekiant sėkmingai įgyvendinti Viduržemio jūros regiono strategiją, kuri apims nemažai ES nepriklausančių šalių, būtina vadovautis ir kai kuriais ES išorės politikos principais, visų pirma dėmesį skirti „geros kaimynystės“ ES politikai;

7.1.3

imtis naujų politikos veiksmų:

7.1.3.1

lavinti ir mokyti darbuotojus;

7.1.3.2

stiprinti komunikaciją internetu ir elektroninėmis ryšio priemonėmis, taip pat nuolat gerinti e. valdžios internetu teikiamas paslaugas;

7.1.3.3

bendrai rengti mokslinių tyrimų ir inovacijų programas tvaraus vystymosi ir profesinio mokymo tikslais;

7.1.3.4

užtikrinti laisvą judėjimą jūra ir laisvą prekių ir žmonių judėjimą ir energijos perdavimą įgyvendinant patikimų ir už prieinamą kainą teikiamų transporto paslaugų politiką, taip pat kuriant naujus jūrų koridorius ir plėtojant prekybinę laivybą;

7.1.3.5

užtikrinti galimybes sukurti veiksmingas jūros ir oro transporto jungtis tarp visų Viduržemio jūros regionų ir kitų pasaulio šalių;

7.1.3.6

plėsti prekybos ir politinius ryšius sukuriant laisvos prekybos zonas remiantis sudarytais Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių asociacijos susitarimais, panaikinant importo muitus ir vykdant bendras iniciatyvas, pavyzdžiui, reguliavimo suderinimą;

7.1.3.7

numatyti priemones konkurencijos, viešųjų pirkimų, investicijų apsaugos, sanitarijos ir fitosanitarijos srityse.

7.1.4

Valstybių ir regionų bendradarbiavimo projektai gali būti finansuojami esamų finansinių šaltinių lėšomis (17), t. y. ES struktūrinių fondų, valstybių narių įnašų, kitų valstybių (pvz., Norvegijos ir Šveicarijos) donorių paramos, Europos investicijų banko (EIB) (18) Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių investicijų ir partnerystės programų (19), Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko lėšomis taip pat sudarant tarptautinius susitarimus ir skiriant kreditus Viduržemio jūros šalių sąjungai, be to,, kur galima, turėtų dalyvauti ir vietos ir regionų valdžios institucijos, privataus sektoriaus subjektai ir NVO.

7.1.5

Naujoji makroregioninė strategija turės būti veiksmingai derinama su kitose srityse vykdomais ES politikos veiksmais: strategija „Europa 2020“, sanglaudos politika, nauja bendra žemės ūkio politika ir žuvininkystės politika, Europos infrastruktūros tinklų priemone ir transeuropiniu transporto tinklu, telekomunikacijų ir energetikos politika, programa „Horizontas 2020“, skaitmenine strategija, Įmonių konkurencingumo ir MVĮ programa (Cosme) ir ypač – su ES integruota jūrų politika ir bendra Europos prieglobsčio sistema (BEPS) (20).

8.1

Gerai žinoma, kad iki šiol ES nebuvo jokios bendros ir nuolatinės strategijos, kurioje ypatingas dėmesys būtų skiriamas su transporto ir energetikos problemomis susiduriančių valstybių narių salų – Kipro ir Maltos – specifiniams poreikiams. Blogas šių valstybių prieinamumas trukdo baigti kurti bendrą rinką.

8.2

Naujojoje makroregioninėje Viduržemio jūros regiono strategijoje bus tiksliai apibrėžtos galimybės užtikrinti jungtis su Kipru ir Malta, strategijoje taip pat bus numatytos sąlygos pasinaudoti Europos ištekliais.

8.3

Kipras (Viduržemio jūros rytinis regionas) ir Malta (Viduržemio jūros vakarinis regionas) gali atlikti konkretų vaidmenį įgyvendinant ir valdant naująją makroregioninę strategiją, kadangi šiose šalyse bus įsteigtos arba į jas perkeltos strategijos valdymo struktūros.

9.1

Bendradarbiaudamas su Viduržemio jūros regiono valstybių narių ekonomikos ir socialinių reikalų tarybomis ir panašiomis institucijomis Šiaurės Afrikos valstybėse (kuriose tokios struktūros veikia), taip pat su pilietinei visuomenei atstovaujančiomis organizacijomis EESRK nusprendė netrukus sušaukti Europos ir Viduržemio jūros šalių ekonomikos ir socialinių reikalų tarybų asamblėją.

9.2

EESRK turi patirties ir žinių, būtinų norint tapti Viduržemio jūros regiono forumų (kai tik jie bus įsteigti) nariu.

9.3

EESRK ketina toliau rengti nuomones konkrečiais su šiuo regionu susijusiais klausimais ir išsamiau išanalizuoti Viduržemio jūros makroregiono strategiją.

—

http://www.interact-eu.net/about_us/about_interact/22/2911

—

http://www.interact-eu.net/ipvalencia/ipvalencia/117/619 (Viduržemio jūros regiono padalinys yra Valensijoje, Ispanijoje).

15.2.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 44/9

1.1

Energetinis izoliuotumas plačiąja prasme yra nepalankus kai kuriems Europos regionams ir šalims ekonominiu ir socialiniu požiūriu, nes jie dažnai labai priklausomi nuo įvežamo iškastinio kuro. Dėl šios priklausomybės labai skiriasi kainos, o tai lemia solidarumo skirtumus ir nevienodą Europos teritorijų vystymąsi.

1.2

EESRK pritaria tikslui naikinti energetinio izoliuotumo reiškinį, kurį 2011 m. vasario mėn. užsibrėžė Europos Vadovų Taryba. Todėl EESRK remia iniciatyvas, padedančias greta prioritetinių koridorių stiprinti energetikos tarpusavio jungtis tarp Europos Sąjungos valstybių. Energetikos salų prijungimas prie trečiųjų šalių tinklų gali būti laikomas prioritetu, kai šis būdas yra geriausias siekiant užtikrinti ir įvairinti energijos tiekimą.

1.3

Energetiškai izoliuotų valstybių narių padėtis labai skiriasi energijos gamybos ar importo galimybių požiūriu. Reikia ne tik gerinti jungtis (tai aktualu ir visoms energetikos saloms, ir kai kurioms ES valstybėms narėms), bet ir ieškoti kiekvienam atvejui tinkamiausio su vietos energijos ištekliais siejamo sprendimo.

1.4

Konkrečiai Baltijos šalių ir Rytų bei Vidurio Europos klausimu EESRK ragina vienodai vertinti Rusijos ir Europos energijos rinkų ir energijos tiekimo principus ir tai įtvirtinti tarptautiniais susitarimais, kurių vienas galėtų būti naujas partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas, didelį dėmesį skiriant energetikai (žr. 2012 m. rugsėjo 12 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl Tarybos metinio pranešimo Europos Parlamentui dėl bendros užsienio ir saugumo politikos (12562/2011 – 2012/2050(INI)).

1.5

EESRK prašo Europos pietryčių energijos bendrijos numatyti veiklos derinimo ir integravimo į išorę gaires ir įvesti naują matmenį – „organizuotos pilietinės visuomenės veiksmai“.

1.6

Akivaizdu, kad kai kurių Europos valstybių–salų ar regionų–salų padėtis yra ypatinga. Kipro Respublika dėl savo geostrateginės padėties galėtų tapti tikru atsinaujinančiųjų išteklių energijos ir dujų srautų energetikos centru. Apskritai salose reikėtų plėtoti vietos energijos gamybą. Šiuo tikslu salos galėtų būti išskirtinės bandymų vietos (angl. test-beds), kuriose būtų galima pademonstruoti ir patvirtinti naujų technologijų energetikos srityje galimybes. Skirstant Bendrijos finansavimą technologinės plėtros ir demonstravimo veiklai būtų galima taikyti vertinimo kriterijus atsižvelgiant į salų ypatybes ir poreikius. Šios bendros pastangos galėtų padėti šalinti kliūtis energetikos srityje, kadangi šios salos yra nepakankamai sujungtos su likusia Europa.

1.7

EESRK rekomenduoja vienu metu skatinti gerinti jungtis, vystyti vietos atsinaujinančiųjų išteklių energiją ir taikyti energijos vartojimo efektyvumo bei energijos poreikio optimizavimo priemones. ES programoms šiose srityse taikomi vertinimo kriterijai turėtų apimti energetinio izoliuotumo mažinimo tikslą, visų pirma atrenkant bendro intereso energetikos infrastruktūros projektus.

1.8

Bet kuriuo atveju jeigu ES, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, pramonės atstovais ir konkrečių regionų pilietine visuomene, skubiai nesiims iniciatyvų, skirtų palaipsniui panaikinti energetinį izoliuotumą, bus daug sunkiau visiškai įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus ir visapusiškai pasinaudoti bendrai jau įdėtų pastangų ES augimui ir konkurencingumui skatinti rezultatais.

1.9

EESRK laikosi nuomonės, kad šiomis aplinkybėmis energijos nepritekliaus nebegalima laikyti tik nacionaline ar vietos problema, priklausančia vien socialinei politikai. Kadangi dalis pagrindinių šio nepritekliaus priežasčių yra platesnio nei nacionalinis masto, EESRK norėtų, kad ES energetikos politikoje būtų numatytos priemonės pusiausvyros sutrikimams, skatinantiems šį reiškinį, šalinti. Taigi, jau dabar reikėtų įvertinti konkrečias politikos priemones atsižvelgiant į galimas jų pasekmes veiksniams, galintiems padidinti arba sumažinti energijos nepriteklių.

1.10

EESRK laikosi nuomonės, kad energetikos salos bendruomenei kainuoja nemažai. Šią kainą reikėtų įvertinti, o sprendimai jai sumažinti turėtų būti įtraukti į bendrą strategiją: pirmiausia reikėtų baigti kurti Europos energetikos politiką ir numatyti tinkamas veiklos priemones atsižvelgiant į valstybių narių tarpusavio priklausomybę ir joms iškylančius sunkumus. Tam, kad būtų galima susidaryti visapusišką vaizdą apie šio reiškinio poveikį, EESRK prašo Europos Komisijos atlikti išsamų tyrimą ir nustatyti, kiek kainuotų, jeigu dėl „energetikos salų“ nebūtų imamasi veiksmų Europos lygiu.

1.11

EESRK ragina atlikti skaidrų, išsamų ir tikslų iškastinio kuro ir atsinaujinančiųjų išteklių energijos kainos (įskaitant ir išorės sąnaudų) tyrimą įskaitant netiesiogines sąnaudas, susijusias su tinklo stiprinimu, atsarginiais pajėgumais ir būtina parama ekologiškoms technologijoms. Šis tyrimas reikalingas tam, kad būtų galima kuo geriau nukreipti investicijas ir politinius sprendimus, visų pirma turint omenyje didelio atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos vystymo perspektyvą kai kuriose energetikos salose siekiant jos eksporto į Europos Sąjungos valstybes ar trečiąsias šalis.

2.1

ES Tarybai pirmininkaujančio Kipro prašymas yra dar vienas pavyzdys, rodantis, kad būtina energetikos politiką koordinuoti Europos lygmeniu ir, kaip rekomenduoja EESRK, sukurti „Europos energijos bendriją“ (1). Tai reikštų, kad būtų didinama Europos teritorinė sanglauda ir būtų siekiama vienodos regionų vystymosi vizijos. Tikslas geriau sujungti ES „energetikos salas“ dera su konkrečiomis bendradarbiavimo energetikos srityje skatinimo gairėmis, apie kurias kalbama 2012 m. sausio mėn. nuomonėje dėl „Pilietinės visuomenės dalyvavimo kuriant būsimą Europos energijos bendriją“ (2).

2.2

ES Tarybai pirmininkaujančio Kipro prašymu rengiamoje nuomonėje ir Europos lygmens diskusijose (konkrečiai žr. 2011 m. vasario 4 d. Europos Vadovų Tarybos išvadų 5 punktą, EUCO 2/1/11 REV 1), terminu „energetinis izoliuotumas“ arba „energetikos sala“ apibūdinama teritorija, turinti nedaug arba visai neturinti vietinių energijos šaltinių, nepakankamai prijungta prie energijos transporto tinklų ir dėl šios priežasties dažniausiai priklausoma nuo išorės energijos tiekėjo ar šaltinio. Valstybių narių energijos balansų įvairovė išryškina pagrindinius skirtumus tarp šalių. Ši „energetikos salos“ sąvoka apima techninius ir (geo)politinius aspektus (priklausomybė nuo vienintelio tiekėjo).

2.3

Pirmiausia reikėtų atsižvelgti į jungčių stygių, priklausomybę nuo vienintelio energijos šaltinio ir (arba) tiekėjo, atstumo iki energijos gamybos vietų ir (arba) transporto koridorių, investicinių sąnaudų ir rinkos dydžio santykį, sunkumus pakeisti įsišaknijusias nacionalinės energetikos politikos tendencijas, klimato ir geografinius ypatumus ir t. t.

2.4

Pagal Eurostato apibrėžtį, Europos Sąjungoje yra keletas šimtų įvairaus dydžio ir statuso salų. Be keturių valstybių narių – Kipro, Airijos Respublikos, Maltos ir Jungtinės Karalystės – yra dar daugiau negu 286 salos, kuriose gyvena daugiau kaip 10 milijonų gyventojų. Tai Juodosios jūros ir Baltijos jūros salos, trims valstybėms priklausantys atokiausi Europos Sąjungos regionai (Ispanijai priklausančios Kanarų salos, Portugalijai priklausančios Madeiros ir Azorų salos, Prancūzijai priklausančios Reunjono, Majoto, Gajanos, Martinikos, Gvadalupos ir Sen Marteno salos). Apie įvairias valstybėms narėms priklausančias salas ir atokiausius Europos Sąjungos regionus šioje nuomonėje atskirai nebus kalbama.

2.5

Yra ir kitokio pobūdžio energetinio izoliuotumo, daugiausia susijusio su XX a. istorija. Iberijos pusiasalis vis dar yra beveik energetikos sala, nes Franko ir Salazaro režimų metu daugelyje politikos sričių, susijusių su transportu (visų pirma geležinkelių) ir elektros energija buvo taikoma autarkija (labai nedaug išorės ryšių, visų pirma su Europos žemynu per Prancūziją). Per dvidešimt pastarųjų metų padėtis nepasikeitė, nes vietos bendruomenės priešinosi įvairiems tinklų per Pirėnus plėtros projektams. Šiuo metu problema baigiama spręsti ir netrukus bus galima naudotis nauja nuolatinės elektros srovės jungtimi su Viduržemio jūros pietvakariais. Tačiau nepaisant geresnio elektros tinklų sujungimo tarp Prancūzijos ir Ispanijos (šių tinklų pajėgumai 2014 m. išaugs nuo 1 400 iki 2 800 MW), be jokios abejonės, bus būtina ateityje tiesti kitus energijos koridorius tarp Iberijos pusiasalio ir likusios Europos žemyninės dalies. Reikia remti tikslą iki 2020 m. pasiekti 4 000 MW pajėgumus, visų pirma sujungiant Atlanto pusėje esančius elektros tinklus. Šis projektas turi būti įtrauktas į Europos bendro intereso projektų sąrašą, kuris bus sudarytas rengiant reglamentą dėl transeuropinio infrastruktūros tinklo gairių.

2.6

Baltijos šalys (Lietuva, Latvija, Estija) ES atžvilgiu taip pat yra energetikos salos, nes jų tinklai vis dar tebėra visiškai priklausomi nuo „išskirtinį“ statusą turėjusios partnerės Rusijos (ir, mažesniu mastu, Baltarusijos). Tai būtų vienas Europos energetinės integracijos prioritetų. Paradoksalu tai, kad trys Baltijos valstybės, būdamos politinės Sąjungos visateisės narės, šiandien vis dar negali naudotis Europos energetikos tinklų integracijos ir solidarumo privalumais. Kaip galima toleruoti tai, kad jos yra priklausomos nuo trečiosios šalies (kuri, beje, jau yra PPO narė), nesilaikančios Europos prieigos prie tinklų standartų, neprisijungusios prie energetikos chartijos ir nepadedančios gerinti jungčių tarp Rytų ir Vidurio Europos šalių? Todėl EESRK ragina mažinti skirtumus tarp Rusijos ir Europos energijos rinkų ir pasirašyti naują plačių užmojų ir išsamų partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą, kuriame vienas skyrius būtų konkrečiai skirtas bendradarbiavimui energetikos srityje (žr. 2012 m. rugsėjo 12 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl Tarybos metinio pranešimo Europos Parlamentui dėl bendros užsienio ir saugumo politikos (12562/2011 – 2012/2050(INI)).

2.7

Europos pietryčiai (Balkanų regionas) yra tranzito regionas, reikėtų padidinti kai kurių ES narystės siekiančių valstybių (Kroatijos, taip pat Serbijos, Juodkalnijos, buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos) pastangas bendradarbiauti su kaimyninėmis valstybėmis ES narėmis (Rumunija, Bulgarija, Graikija, Slovėnija, Austrija ir netrukus Kroatija). Energijos bendrijos sukūrimas šiame regione rodo, kad problema suvokiama, todėl šią bendriją būtina remti ir skatinti, visų pirma rengiant veiksmingas ir skaidrias konsultacijas su regiono pilietinės visuomenės organizacijomis energetikos strategijos klausimais.

2.8

Apskritai visos ES valstybės narės yra labai priklausomos viena nuo kitos. Vienos jų, nors ir nėra stricto sensu„energijos salos“, taip pat yra labai priklausomos nuo kaimyninių valstybių, visų pirma tai Vidurio ir Rytų Europos šalys, ypač Vengrija. Todėl EESRK mano, kad būtina įgyvendinti šią padėtį atitinkančią bendrą energetikos politiką. Šiomis aplinkybėmis ES lygmeniu reikia aptarti, kaip sustiprinti ES valstybių narių solidarumą. Beje, apie šį aspektą kalbama SESV 194 straipsnyje.

3.1

Energetinis izoliuotumas labai skiriasi ES, tačiau jo padariniai yra beveik vienodi. Beveik visada izoliuotumo padariniai yra šie:

3.2

Energijos paklausa yra didelė ir nuolat auga energetikos salose ir kituose ES regionuose. Šiomis aplinkybėmis potencialiai mažesnio ir bet kuriuo atveju žymiai brangesnio tiekimo padariniai daro labai neigiamą poveikį energetikos salų ekonomikos konkurencingumui. Tai kelia grėsmę kai kuriems pramonės sektoriams, o tuo pačiu ir darbo vietoms, nes tam tikrą veiklą vykdyti darosi nepakankamai pelninga.

3.3

Panašiai aukštos energijos kainos yra didelė našta namų ūkių biudžetams. Energijos nepriteklius ilgai buvo laikomas tiktai nacionaline, ar net vietos problema. Iš tiesų tiesioginė parama gyventojams padėti skiriama būtent šiuo lygmeniu. Šiomis aplinkybėmis dalis pagrindinių energijos nepritekliaus priežasčių yra platesnio nei nacionalinis masto, tad imdamasi priemonių pusiausvyros sutrikimams šalinti ES energetikos politika turi padėti gerinti padėtį.

3.4

Dažnai labai didelė priklausomybė nuo iškastinio kuro, ypač naftos, be kita ko, neleidžia sumažinti didelio išmetamo CO2 kiekio. Atsižvelgiant į gamtos apsaugos standartus (direktyva dėl pramoninių išmetamųjų teršalų) ir bendras pastangas saugoti žmonių sveikatą, reikės skirti deramas investicijas šiems išmetalams sumažinti. Šias sąnaudas taip pat reikia įtraukti į energetikos salų energijos išlaidas.

3.5

Reikėtų geriau išnagrinėti energetinio izoliuotumo padarinius konkrečių regionų augimui, konkurencingumui, solidarumui ir tvariam vystymuisi ir tai, kokį poveikį likusios Europos solidarumui ir sanglaudai turi nebaigta kurti ir neveiksminga Sąjungos energijos rinka bei kiek dėl to prarandama pajamų. EESRK laikosi nuomonės, kad energetikos salos bendruomenei kainuoja nemažai. Šią kainą reikėtų įvertinti, o sprendimai jai sumažinti turėtų būti įtraukti į bendrą strategiją: pirmiausia reikėtų baigti kurti Europos energetikos politiką ir numatyti tinkamas veiklos priemones atsižvelgiant į valstybių narių tarpusavio priklausomybę ir joms iškylančius sunkumus.

3.6

Nepakanka demonstruoti didesnės Europos integracijos privalumus, reikia skatinti pramonės vystymąsi ir, kartu, darbo vietų kūrimą. Europos konkurencingumas priklauso nuo keleto veiksnių, kuriems valdžios institucijos neskyrė ar skyrė per mažai dėmesio. Todėl dabar reikia stengtis, kad energetikos politika (sritis, kurioje ES gali ir turi imtis veiksmų) netaptų augimą ir užimtumą ribojančiu veiksniu. EESRK jau dabar ragina valstybes nares ir Europos Komisiją nebeatidėlioti jau nustatytų priemonių, galinčių sumažinti energijos sąnaudas ir padidinti energijos tiekimo saugumą, taikymo, pavyzdžiui: geriau koordinuoti nacionalinius sprendimus energetikos srityje, bendrai planuoti infrastruktūrą ir tinklus, kurti Europos lygmens iškastinio kuro pirkimo grupes ir, prireikus, įgalioti ES vesti derybas su išorės partneriais.

4.1

Šiuo metu tinkamiausi būtų du sprendimai: intensyvesnis energetikos salų jungimas prie energijos vidaus rinkos (rinkos infrastruktūra ir organizavimas) siekiant didesnio faktinio solidarumo ir Europos tinklo techninio organizavimo suderinimo su ES politiniais ir teisėkūros tikslais, ir alternatyvių energijos šaltinių skatinimas, konkrečiai, atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamyba vietoje. Tai reiškia, kad reikėtų atskleisti potencialą – jeigu jo yra – ir pasiūlyti veiksmų, kaip jį visapusiškai ir tvariai išnaudoti. Galiausiai pasitelkiant pažangiuosius elektros energijos tinklus energijos vartojimo efektyvumui skatinti ir paklausai valdyti galima optimizuoti energijos paklausą.

4.2

Europos Komisija jau pradėjo iš esmės reformuoti Europos paramos energetikos infrastruktūrai, visų pirma jungtims, politiką (žr. Connecting Europe Facility), EESRK apie tai jau pateikė savo nuomonę (3). Todėl gali būti naudinga žengti dar toliau ir bendrai planuoti infrastruktūrą, kaip EESRK rekomenduoja savo nuomonėje dėl Europos energijos bendrijos (4). Jau 2002 m. Europos Vadovų Taryba valstybėms narėms nustatė tikslą pasiekti, kad elektros jungčių pajėgumai sudarytų 10 proc. įdiegtų gamybos pajėgumų. Esame dar toli šio tikslo dėl kai kurių Europos elektros „sienų“, kurios vis dar labai apkrautos.

4.3

Pradėjus masiškai gaminti atsinaujinančiųjų išteklių energiją Šiaurės jūroje ir saulės bei vėjo energiją Europos pietuose prireiks naujos, pažangesnės infrastruktūros, kad būtų galima šią energiją kuo geriau integruoti į pagrindinį Europos tinklą. Šis pažangiųjų tinklų progresas gali padėti iki 2020 m. energijos suvartojimą sumažinti 9 proc., o išmetamo CO2 kiekį sumažinti nuo 9 iki 15 proc. Naudoti pažangiuosius elektros energijos tinklus ir paklausos valdymo mechanizmus gali būti lengviau mažesnėse rinkose, jose ir rezultatų galima sulaukti greičiau ir geresnių. Kartu su minėtais veiksmais taikant sustiprintas energijos vartojimo efektyvumo priemones galima reikšmingai prisidėti prie energijos paklausos optimizavimo. Būtinos didžiulės investicijos gali būti paaiškinamos tuo, kad reikia siekti absoliučios veiksmų kontrolės šioje srityje, mažinti sąskaitas už energiją augant kainoms ir mažinti investicijų į tradicinės energijos gamybos (mažesnė veiklos maržos apimtis) ar atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos pajėgumus poreikius.

4.4

Apskritai, Europos elektros energijos perdavimo sistemos operatorių tinklo (ENTSO-E) nuomone, per artimiausius dešimt metų Europoje reikės nutiesti 52 300 km naujų aukštos įtampos linijų, kurioms prireiks 104 milijardų eurų investicijų. Tai bus maždaug šimtas prioritetinių projektų, kurių 80 proc. sudarys atsinaujinančiųjų išteklių energijos vystymas. „Masto“ sąvoka energetikos salose, turinčiose potencialą šioje srityje, dar labiau apsunkina atsinaujinančiųjų išteklių energijos integravimą, jeigu jų tinklas yra nedidelis. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos pramonės įrenginių gamybos pajėgumai (priešingai nei decentralizuotos gamybos atveju) gali sudaryti sąlyginai didelę dalį gamybos ar suvartojimo, tačiau su šia gamyba susijusius reiškinius, ypač jos nereguliarumą, yra sunkiau valdyti.

4.5

Todėl labai svarbu stiprinti jungtis siekiant padidinti tiekimo saugumą ir padėti geriau subalansuoti energijos gamybą ir vartojimą platesniame tinkle kartu intensyviai vystant atsinaujinančiųjų išteklių energijos galimybes. Tai pasakytina ir apie įprastinius elektros energijos gamybos pajėgumus, kurie pasitelkiami sustojus ar labai sulėtėjus atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybai.

4.6

Vystant atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybą reikia pritaikytų, lanksčių atsarginių pajėgumų, kurie galėtų veikti bazinės apkrovos (angl. low baseload) režimu. Suskystintos gamtinės dujos (SGD) gali būti išeitis sprendžiant priklausomybės nuo vienintelio dujų tiekėjo ir jo taikomų didelių kainų problemą, nes sudaro lankstesnę ir pigesnę alternatyvą nei nafta ir gali būti naudojamos kartu vystant atsinaujinančiųjų išteklių energiją. Vis dėlto norint vystyti SGD naudojimą reikia didelių investicijų į uostų ir saugojimo infrastruktūrą.

4.7

EESRK yra įsitikinęs, kad Europos energetikos sistemos ateitis visų pirma priklauso nuo geresnių jungčių ir atsinaujinančiųjų išteklių energijos vystymo, ypač energetikos salose, kad būtų galima sustiprinti tiekimo saugumą. Iškastinio kuro naudojimas toliau dominuos, bet didesnė atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamyba labai sustiprins tinklą nacionaliniu ir Europos lygmeniu (žr. EESRK nuomonę dėl Energetikos veiksmų plano iki 2050 m. ir vadinamąją priemonę, dėl kurios nereikės gailėtis) (5).

4.8

Vis dėlto tai neduos apčiuopiamų rezultatų jei nebus atliktas skaidrus, išsamus ir tikslus sąnaudų tyrimas. Reikia kiek įmanoma objektyvesnės informacijos apie galimas iškastinio kuro sąnaudas ir papildomas sąnaudas, kurios susidaro dėl atsinaujinančiųjų energijos išteklių (įskaitant ir išorės sąnaudas), kad galėtume kuo geriau nukreipti investicijas ir politinius sprendimus. Netiesioginių sąnaudų tyrimai yra labai prieštaringi, todėl atlikti objektyvius tyrimus yra itin skubu.

4.9

Svarstant atsinaujinančiųjų išteklių energijos klausimą svarbu atsižvelgti ne tik į investicijų į naujus elektros energijos gamybos pajėgumus dydį, bet ir į sąnaudas, susijusias su tinklo stiprinimu ir galimomis dotacijomis. Kalbant apie pastarąsias, gali prireikti daugiau paremti energijos požiūriu labiau priklausomas teritorijas, kuriose atsinaujinančiųjų išteklių energijos galimybės iki šiol mažai išvystytos. Todėl stiprinant tinklą gali prireikti didinti ir ekologiškos energijos gamybos tempą. Taip pat labai svarbu nustatyti būtinus atsarginius pajėgumus kiekvienam papildomam atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos vienetui. Atsarginius pajėgumus visada galima importuoti, bet tam reikia veiksmingų jungčių ir konstruktyvaus bendradarbiavimo regionų ir Europos lygmeniu. Nustatant paramos atsinaujinančiųjų išteklių energijai sąlygas reikės atsižvelgti į šį aspektą, kad būtų galima optimizuoti jos vystymo tempą ir paramos sąnaudas, teksiančias mokesčių mokėtojams.

4.10

Kai visos šios sąnaudos bus tiksliai apskaičiuotos, bus galima jas palyginti su importuojamo iškastinio kuro sąskaitomis už energiją įtraukiant visas sąnaudas, įskaitant politines ir išlaidas aplinkos apsaugai. Tai būtina norint įvertinti teigiamas ar neigiamas pasekmes regiono konkurencingumui. Tai taip pat aktualu turint omenyje didelio atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos vystymo perspektyvą kai kuriose energetikos salose siekiant jos eksporto į Europos Sąjungos valstybes ar trečiąsias šalis.

4.11

EESRK norėtų, kad ši infrastruktūra visų pirma būtų stiprinama valstybėse narėse ir regionuose, kuriems energetinis izoliuotumas yra aktualiausias, nes nustatant prioritetinius koridorius reikia atsižvelgti į šių valstybių ir regionų priklausomybės laipsnį. Pavyzdžiui, Baltijos energijos rinkos jungčių planas (angl. Baltic Energy Market Interconnection Plan (BEMIP)) galėtų duoti pradžią geresniam politikos koordinavimui ir energijos rūšių derinimui regione. Tai padėtų sumažinti energijos tinklų, visų pirma Lietuvos, Latvijos ir Estijos izoliuotumą.

4.12

Neseniai pažangos pasiekta bendradarbiaujant Lietuvai su Latvija. Šios šalys įgyvendina pavyzdinę energetikos iniciatyvą: Lietuva Klaipėdoje statys suskystintų dujų terminalą, kuris dujas tieks į Inčukalno rezervuarą Latvijoje. Lietuva mano, kad šis rezervuaras galėtų būti „regioniniu dujų banku“. Todėl EESRK primena savo pasiūlymą kurti bendrą apsirūpinimo iškastiniu kuru struktūrą ir grupuoti dujų pirkimą (6). Lietuva, Latvija ir Estija kartu su kitomis ES šalimis, visų pirma Lenkija, vysto ir įgyvendina elektros tinklų jungčių projektus (LitPol Link NordBalt ir Estlink 2). Šios trys Baltijos šalys taip pat deda pastangas, kad būtų visomis teisėmis integruotos į Europos energetikos sistemą sinchronišku režimu sujungiant jų elektros energijos sistemas su žemyninės Europos elektros tinklais (šiuo metu vyksta galimybių tyrimas). Baltijos valstybės taip pat kartu plėtoja Visagino atominės elektrinės projektą. Naujoji elektrinė padėtų užtikrinti šių šalių energetinį saugumą ir būtų svarbus veiksnys integruojantis į Europos elektros sistemą.

4.12.1

Nauji pokyčiai energetikos srityje Kipre (jo teritoriniuose vandenyse rasta nemažai dujų išteklių) gali šią šalį paversti svarbiu veikėju regione. Šalyje sparčiai padaugėjus atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos būdų ir valstybei rimtai įsitraukus į minėtus projektus, Kipras galėtų tapti energetikos centru, siekiančiu didesnės integracijos regione, ir kaimynystės politikos dalyviu energetikos srityje. Neseniai Kipras pasirinko būsimo šalies dujų išteklių eksploatavimo veiklos vykdytojus; šis sprendimas turėtų pagerinti šalies integraciją į Europos Sąjungą ir aktyvesnę kaimynystės politiką.

4.13

Be to, įgyvendinus trečiąjį energetikos paketą sumažėtų priklausomybė nuo vienintelio tiekėjo. Taip pat nepaprastai svarbus rinkų organizavimo klausimas: Lietuva ir Estija nuo 2012 m. birželio mėn. dalyvauja Nord Pool Spot – Šiaurės ir Baltijos jūros valstybių elektros rinkoje, o Latvija numato prie jos prisijungti kitais metais. Greta šių veiksmų EESRK ragina Baltijos valstybes ieškoti bendrų sprendimų savo poreikiams tenkinti ir regione plėtoti dialogą energetikos klausimais.

4.14

Taip pat reikėtų daugiau jungčių su ES nepriklausančiomis kaimyninėmis šalimis, kurios galėtų gaminti ir eksportuoti energiją į ES arba ją tranzitu tiekti į ES iš kitų gamybos vietų. Tai taikytina ir energetikos projektams Viduržemio jūros regione (Viduržemio jūros regiono saulės energijos planas, Medgrid, Viduržemio jūros šalių sąjungos energetikos klausimas, Desertec ir kt.) pakviečiant prie šių projektų prisijungti konkrečias valstybes (Kiprą, Maltą) ar regionus (Kretą, Sardiniją, Korsiką, Siciliją, Balearus ir t. t.).

4.15

[Europos pietryčių] Energijos bendrija turėtų numatyti veiklos derinimo ir integravimo į išorę gaires ir įvesti naują matmenį – „organizuotos pilietinės visuomenės veiksmai“. Šioje srityje svarbų vaidmenį turi atlikti EESRK jungtiniai konsultaciniai komitetai (BJRM, Juodkalnijos, Kroatijos) ir šių šalių ESRT bei panašios institucijos.

4.16

Be to, būtų galima toliau skatinti demonstruoti ir plėtoti atsinaujinančiųjų išteklių energijos galimybes, visų pirma pagal Energetikos veiksmų planą iki 2050 m. ir neseniai paskelbtą komunikatą dėl atsinaujinančiosios energijos integravimo į vidaus rinką (COM(2012) 271 final).

4.17

Reikia ES lygmeniu ir su kaimyninėmis šalimis suderintų sprendimų ir pasiūlymų, prie kurių prisidėtų:

4.18

Perspektyvūs gali būti tik tarp valstybių ir veiklos vykdytojų priimti suderinti sprendimai. Energetikos politika, ar tai būtų tiekimo, tinklų tiesimo, tyrimų ar plėtros klausimu, negali būti keleto ES valstybių narių, galinčių turėti „nepriklausomą“ energetikos politiką, reikalas, nes padariniai būtų skaudūs kitoms valstybėms narėms. Reikia geriau koordinuoti energijos rūšių derinimą, pavyzdžiui, tarp energetikos prasme izoliuotų valstybių ir regionų, kurių energetikos politika labai suvaržyta. Tokiu būdu šios valstybės ir regionai net galėtų parodyti didesnio bendradarbiavimo ES lygmeniu pavyzdį, neapsiribojant vieninteliu rūpesčiu išsaugoti „energetinę nepriklausomybę“.

4.19

Vis dėlto priimant šiuos sprendimus – infrastruktūros, atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos, didesnio energetikos politikos koordinavimo valstybių ir regionų lygmeniu – būtina labiau įtraukti pilietinę visuomenę turint omenyje jos galimybes dalyvauti sprendžiant energijos rūšių derinimo, rinkų organizavimo, kainų, konkurencingumo, aplinkosaugos ar visuomenės pritarimo klausimus. Todėl EESRK primena savo pasiūlymą surengti pilietinės visuomenės forumą energetikos klausimais, kurį pateikė svarstydamas Europos energijos bendrijos temą (7).

15.2.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 44/16

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) mano, kad socialinės, sveikatos priežiūros ir švietimo asmeninės paslaugos yra Europos socialinio modelio pagrindas. Šios paslaugos yra tarpusavyje susijusios ir vienos kitas veiksmingai papildo sudarydamos „aukso trikampį“, kuris labai svarbus užtikrinant gerą visuomenės veikimą ir kokybę.

1.2

EESRK mano, kad šios paslaugos visų pirma atlieka esminį vaidmenį integruojant asmenis į visuomenę ir užtikrinant socialinę sanglaudą kartu garantuojant veiksmingą demokratinį dalyvavimą ir socialinį teisingumą; be to, jos yra labai svarbios siekiant įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tvaraus vystymosi, pažangių darbo vietų kūrimo ir Europos Sąjungos ekonominės ir socialinės sanglaudos tikslus.

1.3

EESRK laikosi nuomonės, kad reikia labiau atsižvelgti į tai, kad vykstant gyventojų senėjimui ir didėjant priežiūros poreikiui, kurį lemia vis mažesnis tokią pagalbą galinčių suteikti šeimos narių skaičius (tam iš dalies įtakos turi vis aktyvesnis moterų dalyvavimas darbo rinkoje), tapo labai svarbu geriau planuoti ir programuoti, pirma, šio sektoriaus veiklos vykdytojams keliamus reikalavimus ir mokymą ir, antra, biudžeto asignavimų prioritetus.

1.4

EESRK žino, kokia yra valstybių narių kompetencija šioje srityje ir nacionalinių, regionų bei vietos valdžios institucijų veiksmų laisvė teikiant šias paslaugas; vis dėlto EESRK atkreipia dėmesį į bendrą valstybių narių ir Europos Sąjungos atsakomybę šioje srityje. Atsižvelgdamas į svarbias naujoves, kurios įvestos prie Lisabonos sutarties pridėtu Protokolu dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų, mano, kad reikėtų siekti suderinimo tarp valstybių narių, kad būtų panaikinti šiuo metu egzistuojantys skirtumai ir užtikrinta labai svarbi įsisteigimo (laikantis priimančios valstybės įstatymuose nustatytų būtiniausių socialinių standartų ir susitarimų nuostatų) ir paslaugų teikimo laisvė.

1.5

Atsižvelgdamas į sektoriaus indėlį kuriant ES bendrąjį vidaus produktą, dideles užimtumo ir naujų darbo vietų ir įmonių kūrimo perspektyvas, taip pat sektoriaus gebėjimą rasti kokybiškus novatoriškus sprendimus vykstant struktūriniams pokyčiams, tenkinant Europos visuomenės poreikius ir įgyvendinant Lisabonos sutarties tikslus šioje srityje, EESRK prašo Komisijos, Tarybos ir Europos Parlamento:

1.6

EESRK mano, kad ES lygmeniu būtų tikslinga dalį įvairių struktūrinių fondų lėšų koordinuotai skirti socialinės ir sveikatos priežiūros paslaugų infrastruktūrai (kur jų trūksta) ir šioje srityje vietos lygmeniu įgyvendinamoms užimtumo iniciatyvoms, visų pirma numatyti atskirą finansavimą kaimo vietovėms. Tai pasakytina ir apie programas „Horizontas 2020“ ir „Kultūra“, taip pat apie tęstinio mokymo, susijusio su socialinės pagalbos ir sveikatos priežiūros srityje taikomomis technologijomis, veiksmus. Be to, reikėtų skatinti mokslinius tyrimus, kurie leistų optimizuoti paslaugų rezultatus, taip pat dokumentavimą ir keitimąsi sėkmingos praktikos pavyzdžiais.

1.7

„EESRK mano, kad asmeninių paslaugų sektoriuose labai reikėtų konstruktyvaus, struktūruoto visų lygmenų (vietos, nacionalinio ir Europos) socialinio dialogo. Šis socialinis dialogas būtų reikšmingas tuo, kad padėtų:

Europos Komisija ir valstybės narės turėtų konkrečiomis priemonėmis aktyviai padėti tokiam socialiniam dialogui atsirasti, plėtotis ir organizuoti jo darbą. Iš pradžių padėti būtų galima atliekant tyrimus šiuose sektoriuose ir Europos lygmeniu šio sektoriaus socialiniams partneriams rengiant konferencijas.“

2.1

Šios nuomonės tikslas – nustatyti dabartinių tendencijų pokyčius ir numatyti būsimą raidą socialinių ir sveikatos priežiūros asmeninių paslaugų srityje, taip pat susijusiuose švietimo ir mokymo sektoriuose ir, ypač, numatyti kokybiškų darbo vietų kūrimo šiame sektoriuje perspektyvas.

2.2

Socialinės ir sveikatos priežiūros paslaugos susijusios su svarbiausiais asmens poreikiais. Šio sektoriaus industriją sudaro įvairių formų struktūros, teikiančios medicininę ir psichologinę bei socialinę pagalbą, socialines ir sveikatos priežiūros paslaugas, paramą būstui, tai ir slaugos namai, psichikos sveikatos priežiūros, vaikų, pagyvenusių žmonių ir žmonių su negalia priežiūros centrai.

2.3

Šis sektorius siejamas su dideliais migracijos iš Europos Sąjungai nepriklausančių šalių srautais, jam būdinga ir ryški nelegalaus darbo tendencija bei visos su tuo susijusios neigiamos pasekmės tiek asmeniui, tiek ir visai visuomenei.

2.4

Šia nuomone EESRK nori padėti apibrėžti asmeninių paslaugų sektoriaus pridėtinę vertę įgyvendinant strategiją „Europa 2020“, siekiant nustatyti kvalifikuotų žmogiškųjų išteklių ir naujų profesinių profilių poreikius, kad, gerinant integraciją, kuri yra tvirtesnės visuomenės sanglaudos rezultatas, būtų galima užtikrinti novatoriškas socialines perspektyvas, daugiau ir geresnių darbo vietų ir didesnę visų piliečių gerovę.

2.5

Europoje socialinės, sveikatos priežiūros ir švietimo asmeninės paslaugos yra svarbus Europos socialinio modelio pagrindas. Šios paslaugos yra tarpusavyje susijusios ir vienos kitas veiksmingai papildo sudarydamos „aukso trikampį“, kuris labai svarbus užtikrinant gerą visuomenės veikimą ir kokybę.

2.6

EESRK pritaria vadinamai „aukso trikampio“ integruotų paslaugų koncepcijai, kuria siekiama kokybiško švietimo, veiksmingos sveikatos priežiūros ir visavertės socialinės integracijos bei didžiausio visų trijų rūšių paslaugų efektyvumo pagal šiuos kriterijus: paslaugos užtikrinimo, visuotinės prieigos, dėmesio asmeniui, universalumo, tęstinumo, aukštos kokybės, aiškios orientacijos į rezultatus, pagarbos pagrindinėms teisėms, dalyvavimo ir partnerystės, integruoto valdymo, investicijų į žmogiškąjį kapitalą ir socialinę infrastruktūrą, aukštų rezultatų, kokybiškų darbo vietų ir gerų darbo sąlygų, suteikiančių karjeros, solidarumo ir socialinės sanglaudos perspektyvų.

2.7

EESRK mano, kad būtent dėl šių ypatumų profesionalių asmeninių paslaugų „aukso trikampiui“ turi būti skiriamas didžiausias dėmesys siekiant įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tvarumo, ekonomikos vystymosi, darbo vietų kūrimo ir Sąjungos ekonominės ir socialinės sanglaudos tikslus.

2.8

Nuomonė grindžiama įvairiais informacijos šaltiniais: tiek bendro pobūdžio studijomis, tiek su verslu susijusių konkrečių atvejų analize. Reikia pabrėžti, kad demografinių tendencijų ir vyresnių žmonių aktyvumo, taip pat senėjančios visuomenės pasekmių sveikatos priežiūros bei socialinės apsaugos sistemoms klausimus EESRK jau nagrinėjo ankstesnėse savo nuomonėse (1). Be to, EESRK dalyvauja rengiant veiksmų planus, susijusius su iniciatyvoms dėl Europos Sąjungos gyventojų senėjimo, įgyvendinamomis pagal būsimą bendrąją mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programą, ir dėl vyresnio amžiaus žmonių dalyvavimo visuomenės gyvenime (2).

2.9

Į asmenines švietimo paslaugas šioje nuomonėje atsižvelgta tik tiek, kiek jos padeda užtikrinti kokybiškas ir atnaujintas socialinės paramos ir sveikatos priežiūros paslaugas. Daugiau informacijos apie švietimo ir mokymo visą gyvenimą paslaugas galima rasti jau parengtose EESRK nuomonėse šiuo klausimu (3).

3.1

Remiantis Eurostato statistiniais duomenimis, 2009 m. 27 valstybių narių Europos Sąjungoje socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų bei susijusių švietimo paslaugų sektoriuje dirbo daugiau nei 21,5 mln. žmonių (4). Tačiau dauguma jų dirba ne naujosiose, o senosiose valstybėse narėse ir didžiąją šio sektoriaus darbuotojų dalį sudaro moterys (78 proc.) ir labai jauni darbuotojai (daugiau kaip 43 proc. jaunesnių nei 40 metų). 2000 m.–2010 m. šiame sektoriuje sukurta daugiau kaip keturi milijonai su socialinėmis, sveikatos ir priežiūros namuose paslaugomis susijusių naujų darbo vietų. Tai yra visiškai priešinga tendencija, palyginti su šiuo metu dėl ekonomikos krizės Sąjungoje mažėjančiu užimtumu: 2008 m.–2010 m. šiame sektoriuje sukurta maždaug 770 000 naujų darbo vietų (5).

3.2

Sąjungoje sveikatos priežiūros sektorius yra vienas svarbiausių, kadangi jame sukuriama apie 10 proc. BVP ir dirba vienas iš dešimties darbuotojų. Čia dirbančių darbuotojų aukštojo mokslo diplomą turinčių skaičius viršija vidurkį (6) palyginti su dirbančiaisiais paslaugų sektoriuje. Senėjant gyventojams ir moterims vis aktyviau dalyvaujant darbo rinkoje, šiame sektoriuje didėja užimtumas (7) ir auga sveikatos priežiūros paslaugų paklausa, todėl vis svarbiau ES lygmeniu nustatyti suderintas apibrėžtis ir mokymo standartus siekiant užtikrinti geografinį mobilumą ir naujus besikeičiančius profilius, kad visoje Europoje būtų teikiamos kokybiškos, veiksmingos ir tvarios paslaugos.

3.3

Nauji profesiniai profiliai – tai nauji sveikatos priežiūros srities darbuotojų, slaugytojų, su jaunimu dirbančių asmenų, socialinių darbuotojų ir gydytojų profiliai. Remiantis naujausiais tyrimais (8), nepaisant mažo darbo užmokesčio ir menko medicinos personalo darbo pripažinimo visose medicinos šakose, sveikatos priežiūros darbuotojai mėgsta savo darbą ir yra labai atsakingi. Kai kuriuose tyrimuose taip pat nurodoma, kad labai trūksta darbuotojų ir vis sunkiau įdarbinti ir išlaikyti tinkamus ir kvalifikuotus vadovaujančius darbuotojus.

3.4

Pagal strategiją „Europa 2020“ būtina parengti ES masto strategiją (9), kuri padėtų užtikrinti aukštą techninių ir struktūrinių inovacijų lygį, sumažinti sąnaudas ir skatinti kokybišką užimtumą, taip pat gerinti galimybes naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, visų pirma nepalankių sąlygų vietovėse ir tam tikrose medicinos srityse, kuriose nacionaliniu lygmeniu trūksta darbuotojų, ir šiuo tikslu kurti aukštos kokybės Europos medicinos centrus, kuriuose dirbtų labai motyvuoti, visų ES piliečių poreikius tenkinantys kvalifikuoti darbuotojai.

3.5

Darbo užmokestis šiame sektoriuje paprastai yra mažesnis negu už panašų darbą nacionaliniu lygmeniu mokamas vidutinis darbo užmokestis: moterims, kurios sudaro didžiąją darbo jėgos dalį ir dažnai yra imigrantės, dažniausiai mokama nepakankamai (10), jos yra nelabai vertinamos ir dirba pagal terminuotas darbo sutartis, nors yra kvalifikuotos. Tai rodo neseniai atlikti tyrimai šiuose susijusiuose sektoriuose (11): sveikatos priežiūros, vaikų priežiūros, pagyvenusių žmonių priežiūros ir kitų pagalbos formų žmonėms su negalia sektoriuose.

3.6

Be to, šiam sektoriui būdingi ypatumai, kuriais jis išsiskiria iš kitų (12):

3.7

Be to, kalbant apie asmenines paslaugas buvo pabrėžta, kad būtina atsižvelgti į specifinius smulkių veiklos vykdytojų, teikiančių visuotines ekonominės svarbos paslaugas, socialines paslaugas ir ne pelno paslaugas, poreikius; plėtojant socialinį dialogą su socialiniais partneriais ir apskritai visa pilietine visuomene reikia labiau atsižvelgti į šių paslaugų ypatumus ir indėlį užtikrinant bendrą interesą (13).

3.8

Ypač kelia nerimą padėtis kaimo ir mažiau palankių sąlygų vietovėse, iš kurių dėl socialinės, medicinos ir švietimo infrastruktūros trūkumų dažnai išvyksta kvalifikuoti darbuotojai, o tai turi įtakos įmonių kūrimo iniciatyvoms, jų steigimuisi ir šių vietovių vystymuisi. Todėl būtina užtikrinti labiau subalansuotą regionų vystymąsi ir skatinti didesnę teritorinę sanglaudą, visų pirma organizuojant socialinės paramos paslaugas bei specialias sveikatos priežiūros ir edukacines paslaugas kūdikiams ir vaikams (14).

3.9

Siekiant skatinti geresnę dirbančių migrantų integraciją, būtina numatyti finansines ir organizacines paramos priemones rengiant kalbos kursus, gerinant migrantų darbo įvaizdį, priėmimą, apgyvendinimą, profesinį mokymą priežiūros įgūdžiams formuoti, atsižvelgiant į tolesnės asmenų reintegracijos jų kilmės šalyje perspektyvas, kad būtų išvengta protų nutekėjimo sveikatos priežiūros sektoriuje (15).

3.10

Taigi investicijų sąnaudos šioje srityje yra gana didelės ir dažnai diskutuotinos tvaraus vystymosi požiūriu, kadangi finansų krizė parodė, kad būtina gerinti sveikatos ir socialinių paslaugų išlaidų ekonominį veiksmingumą, o valstybėms narėms daromas tam tikras spaudimas rasti tinkamą pusiausvyrą tarp sveikatos priežiūros paslaugų teikimo visiems ir biudžeto apribojimų. Vis dėlto pasiekti rezultatai aiškiai rodo, kad investicijos šiame paslaugų sektoriuje yra labai produktyvios ir naudingos: darbo jėga yra geresnės sveikatos, geriau integruota, labiau kvalifikuota ir motyvuota bei pastovesnė.

3.11

Prie Lisabonos sutarties pridėtu Protokolu dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų įvestos šioje srityje svarbios naujovės, „nes jis apima visas VSP ir jo tekste sutartyje pirmą kartą pateikiama visuotinių ne ekonominės svarbos paslaugų (VNESP) sąvoka jas atskiriant nuo visuotinės ekonominės svarbos paslaugų (VESP)“ (16). Akivaizdu, kad asmeninės paslaugos yra tiek ekonominio, tiek ir neekonominio pobūdžio. Visuotinio ekonominio intereso aspektas yra susijęs su šių paslaugų svarba geram visos pramonės – gamybos ir paslaugų – veikimui, tuo tarpu neekonominį pobūdį atspindi jų reikšmė visų žmonių integracijai ir visuomenės sanglaudai.

3.12

EESRK manymu, minėtasis Protokolas „tai ne dar viena steigimo sutarčių ir bendrųjų Europos Sąjungos vertybių aiškinamoji deklaracija dėl VSP, o Sąjungai ir valstybėms narėms skirtas jų teikimo vadovas atsižvelgiant į joms tenkančią bendrą atsakomybę šioje srityje. Šio dokumento nuostatose pagrindinis dėmesys pabrėžtinai skiriamas vartotojui, jo poreikių tenkinimui, jo pasirinkimui ir teisėms, ir įtvirtinami bendrieji aukšto lygio kokybės, saugumo, prieinamumo, vienodų sąlygų ir visuotinės prieigos užtikrinimo principai“ (17).

3.13

Todėl visų pirma būtina suteikti šiam sektoriui tvirtą Europos matmenį nustatant suderintą ES pagrindą, sustiprintą struktūrinių priemonių ES strategija, kartu Komitetas dar kartą pabrėžia, koks „svarbus nacionalinių, regioninių ir vietos valdžios institucijų vaidmuo ir didelė veiksmų laisvė teikiant, pavedant teikti ar organizuojant kuo labiau vartotojų poreikius atitinkančias visuotinus ekonominius interesus tenkinančias paslaugas“ (18).

4.1

Komitetas mano, kad svarbu pradėti įgyvendinti Europos strategiją, kad būtų galima numatyti ir valdyti dabartinius Europos visuomenės ir jos socialinio ir ekonominio modelio pokyčius, į kuriuos atsižvelgiant būtina nustatyti Europos socialinių, sveikatos ir švietimo asmeninių paslaugų pramonės strateginius prioritetus, susijusius su:

4.2

Žmogiškieji ištekliai yra pirmasis esminis asmeninių paslaugų sektoriaus ramstis (tai rodo ir strategijoje „Europa 2020“ numatyti asignavimai) siekiant, kad Europos Sąjungos piliečiai būtų aktyvūs, socialiai integravęsi ir ilgiau išliktų sveiki, o tai turės teigiamo poveikio našumui ir konkurencingumui. Šis sektorius nurodytas tarp pirmųjų „Europos pirmaujančių rinkų iniciatyvoje“ ir yra neatsiejama pavyzdinės iniciatyvos „Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkė“ dalis.

4.2.1

Atsižvelgiant į šių aptariamų paslaugų svarbą, žmogiškųjų išteklių srityje ES daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama:

Tokie Europos lygmens veiksmai turi būti vykdomi taikant griežtu moksliniu vertinimu grindžiamas nuolatinės stebėsenos priemones.

4.3

Atitinkamų technologijų įvedimas šiame sektoriuje siekiant paremti tiek paslaugų teikėjus, tiek jų gavėjus sudaro šios strategijos antrąjį ramstį: struktūrinių, metodologinių ir techninių inovacijų diegimas sveikatos ir socialinių asmeninių paslaugų srityje gali padėti išspręsti tvaraus vystymosi uždavinius dabartinių pokyčių sąlygomis ir užtikrinti integracinį augimą.

4.3.1

Informacinės ir ryšių technologijos turi būti naudojamos siekiant skatinti savarankiškumą, ugdyti didesnę atsakomybę ir asmens sveikatos kultūrą, taip pat koordinuoti sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas, kad paslaugos būtų vis labiau integruotos ir kad teikiant visas koordinuotas kokybiškas paslaugas pagrindinis dėmesys būtų skiriamas žmogui.

4.3.2

E. sveikata, e. raštingumas informacinių technologijų srityje ir nuotolinė medicina sudaro svarbiausią naujovių diegimo gydymo ir reabilitacijos srityje proceso ramstį, kadangi šios priemonės leidžia pacientams, kur jie bebūtų, turėti savo ligos istoriją ir taip pasinaudoti kiek įmanoma labiau personalizuota sveikatos priežiūra (19).

4.3.3

Kad asmeninių paslaugų sistemos būtų veiksmingos, būtinos pažangios technologinės platformos, kad ilgalaikės priežiūros paslaugų vartotojai ir teikėjai galėtų dalytis sėkmingos praktikos pavyzdžiais ir rekomendacijomis, kuriomis turi būti vadovaujamasi priimant sprendimus ir vertinant paslaugų kokybę vietos lygmeniu bei siekiant pagerinti priežiūros planavimą, taigi ir patobulinti socialinių, sveikatos ir paramedicinos paslaugų teikimo sąnaudų pasidalijimo sistemas (20).

4.3.4

Reikia kuo geriau pasinaudoti kompiuteriniu raštingumu socialinių, sveikatos priežiūros ir švietimo asmeninių paslaugų srityje pasitelkiant nacionalinio ir ES lygmens mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą (MTTP) siekiant kuo geriau pritaikyti naujus profesinius profilius, nustatytus atsižvelgiant į įvairius su vaikais, neįgaliaisiais ir vyresnio amžiaus žmonėmis susijusius poreikius ir fizines bei psichikos ligas.

4.4

Trečiojo ramsčio – Europos integruotų paslaugų erdvės kūrimui turi būti skiriamas itin didelis dėmesys siekiant panaikinti esamus skirtumus ir iš tiesų užtikrinti pagrindinę įsisteigimo (laikantis priimančios valstybės įstatymuose nustatytų būtiniausių socialinių standartų ir susitarimų nuostatų) ir paslaugų teikimo laisvę (visų pirma šiame sektoriuje, kuriame yra ypač svarbu užtikrinti laisvą paslaugų judėjimą) taikant tarpusavio pripažinimo, administracinio bendradarbiavimo ir, prireikus, suderinimo priemones, kad visoje Sąjungos teritorijoje būtų garantuojamos į asmenį orientuotos atsakingai teikiamos paslaugos. Kad šis tikslas būtų pasiektas, valstybės narės ir Europos Sąjunga turi bendrai prisiimti atsakomybę.

4.4.1

Iššūkis paversti Europos ekonomiką novatoriška ir modernia ekonomika, grindžiama ketvirtosios laisvės – laisvo paslaugų judėjimo – visišku įgyvendinimu ir penktosios laisvės – laisvo žinių judėjimo – plėtojimu, suteiktų Europai galimybę visiškai išnaudoti savo kūrybinį potencialą. Todėl reikėtų atidžiai stebėti rezultatus, kurių pasiekta taikant inovacijas socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų srityje sukuriant Europos vertinimo sistemą.

4.4.2

Būtina sukurti solidarią Europos paslaugų erdvę, kuri užtikrintų galimybę visoje ES naudotis kokybiškomis pagrindinėmis socialinėmis, sveikatos ir švietimo asmeninėmis paslaugomis įgyvendinant „savanorišką Europos kokybės sistemą įvairiose valstybėse narės ir įvairiuose sektoriuose“ (21), pagal kurią paslaugų naudotojai gali dalyvauti apibrėžiant ir vertinant kokybę.

4.4.3

Integruotai paslaugų sistemai sukurti be suderintų kokybės principų taip pat būtinas abipusis kvalifikacijų pripažinimas, paslaugos kokybės stebėsena, piliečius įtraukiantis socialinis dialogas įvairiais lygmenimis su visais suinteresuotaisiais subjektais siekiant stiprinti tarpusavio bendradarbiavimą.

4.5

Paramos politika, struktūros ir infrastruktūra sudaro ketvirtąjį asmeninių paslaugų sektoriaus Europos strategijos ramstį.

4.5.1

Svarbiausias šio ramsčio elementas – tikslinis ne tik strategijoje „Europa 2020“ numatytų, bet ir ES struktūrinių programų ir priemonių, visų pirma, Europos socialinio fondo, Europos regioninės plėtros fondo ir Europos žemės ūkio ir kaimo plėtros fondo veiksmų, taip pat 2014 m.–2020 m. ES programų „Kultūra“ ir „Horizontas“ įgyvendinimas.

4.5.2

Be to, ES lygmeniu reikėtų numatyti priemones, padėsiančias apibrėžti ES sistemą, kuri sudarytų galimybę ir skatintų siekti gerų rezultatų profesinės kvalifikacijos, paslaugų kokybės, dokumentavimo srityse ir keičiantis gerąja praktika, taip pat skatintų standartizuotas kokybės, vartotojų poreikių patenkinimo ir ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo stebėsenos sistemas, tiek dėl paslaugų teikėjo profesionalumo didinimo, darbo sąlygų ir karjeros galimybių, tiek dėl šiame sektoriuje veikiančių viešojo ir privataus sektoriaus bei socialinės ekonomikos įmonių bei paslaugų gavėjų ir jų šeimų, socialinės ekonomikos ir savanoriškos veiklos sektoriaus.

4.5.2.1

Todėl savanoriška veikla yra svarbi priemonė, kurią reikia remti it skatinti visų pirma todėl, kad ji padeda užtikrinti geresnę kokybę žmogiškuoju, socialiniu ir emociniu požiūriu. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas Europos lygmens priemonėms, kuriomis remiamas dalijimaisis gerąja savanoriškos veiklos praktika teikiant asmenines paslaugas.

4.5.3

Būtina atsižvelgti į investavimo svarbą, visų pirma į poreikį diversifikuoti finansavimo aprėptį (mokesčiai, įvairios socialinių įmokų (socialinės apsaugos) formos, draudimas, kartų solidarumas, viešojo ir privataus sektorių partnerystė) atsižvelgiant į tai, kad ilgalaikės sveikatos priežiūros ir pagalbos sąnaudos daugumai gyventojų nepakeliamos.

4.5.4

ES lygmeniu būtų tikslinga dalį struktūrinių fondų lėšų skirti socialinei, sveikatos ir priežiūros paslaugų infrastruktūrai plėtoti (kur jos trūksta) ir šioje srityje vietos lygmeniu įgyvendinamoms užimtumo iniciatyvoms skatinti. Visų pirma reikėtų numatyti atskirą finansavimą kaimo ir kitoms nepalankių sąlygų vietovėms iš Europos žemės ūkio ir kaimo plėtros fondo ir pagal iniciatyvą Leader.

4.5.5

ES lygmeniu taip pat turi būti persvarstytos paramos priemonės šeimos politikai ir priemonės, padedančios sutartyse užtikrinti lankstesnes darbo sąlygas asmenims, prižiūrintiems šeimos narius.

5.1

EESRK giliai įsitikinęs, kad „teikiant su sveikatos priežiūra, vaikų priežiūra, pagyvenusių žmonių priežiūra, pagalba neįgaliems asmenims ar aprūpinimu socialiniu būstu susijusias visuotinės svarbos paslaugas piliečiams suteikiama minimalios socialinės apsaugos sistema ir skatinama socialinė sanglauda“ (22).

5.2

Komitetas pabrėžia, kad sveikatos priežiūros, švietimo ir socialinės asmeninės paslaugos yra visuotinės svarbos – ekonominio arba neekonominio pobūdžio – paslaugos ir turi didelės reikšmės Europos visuomenės kokybei ir veikimui, kadangi padeda užtikrinti socialinę apsaugą ir įtrauktį, ir ypač prisideda prie ekonomikos efektyvumo ir konkurencingumo. Be to, šių paslaugų paklausa didėja, tačiau galimybės jas finansuoti dėl ekonomikos krizės, o ilgalaikės trukmės laikotarpiu – dėl demografinių tendencijų, tampa vis ribotesnės.

5.3

Komitetas dar kartą tvirtai pabrėžia, kad Lisabonos sutartyje nustatyti švietimo, socialinės apsaugos ir sveikatos tikslai, atspindintys visuomenės kolektyvinę sąmonę ir siekį užtikrinti piliečiams dar aukštesnį gyvenimo lygį, atitinka visų valstybių narių ekonominį potencialą.

5.4

Todėl EESRK mano, kad dabartinėmis sąlygomis siekiant užtikrinti tolesnę šių sektorių raidą reikia:

15.2.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 44/23

1.1

EESRK tvirtai įsitikinęs, kad tikroji visų organizuotos pilietinės visuomenės partnerių ir suinteresuotųjų subjektų partnerystė (1) rengiant ir įgyvendinant ES sanglaudos politikos programas ir projektus bei atliekant jų baigiamąjį vertinimą tiesiogiai prisideda prie geresnės jų kokybės ir veiksmingo įgyvendinimo. Partnerystės principas yra puikus pavyzdys, kaip geras valdymas gali būti taikomas kitose ES politikos srityse, taip padėdamas veiksmingai įgyvendinti strategiją „Europa 2020“.

1.2

Kadangi EESRK pats paprašė parengti gero elgesio kodeksą, jis tvirtai pritaria Komisijos iniciatyvai ir sutinka su jos pasiūlytomis rekomendacijomis. EESRK vertina tai, kad Europos Parlamentas ir Regionų komitetas remia kodeksą. Tačiau EESRK primena, kad partnerystėje visi viešojo ir privataus sektorių partneriai turi dalyvauti vienodomis sąlygomis.

1.3

Tačiau Komitetas labai nusivylęs, kad Taryba šiuo metu yra išbraukusi pasiūlytą elgesio kodeksą iš Komisijos pasiūlymo. EESRK ragina RK imtis bendrų veiksmų, kad apgintų elgesio kodeksą.

1.4

Komitetas labai susirūpinęs dėl didėjančio organizuotos pilietinės visuomenės narių nerimo dėl partnerystės principo įgyvendinimo. Kai kurių valstybių narių ataskaitose pastebima nuolatinė tendencija, susijusi su šio partnerystės principo silpnėjimu ir mažėjančiu organizuotos pilietinės visuomenės dalyvavimu. Tai, kad elgesio kodekso nebeliko Komisijos pasiūlymuose, taip pat labai neramina. Dabartinės krizės sąlygomis, būtinas net dar didesnis socialinių partnerių ir kitų pilietinės visuomenės organizacijų ryžtas.

1.5

Net jeigu tai tik Komisijos tarnybų darbinis dokumentas, šis dokumentas pasirodė tinkamu laiku, nes kelete valstybių narių ir regionų struktūrinių fondų programavimas 2014–2020 m. laikotarpiui jau prasidėjo. Komisija turėtų jį aktyviai išplatinti, kad suinteresuoti partneriai juo pasinaudotų. EESRK ragina savo narius aktyviai įtraukti savo organizacijas į ES sanglaudos politikos projektus ir programas, kurias įgyvendinant taikomas elgesio kodeksas.

1.6

Komitetas norėtų labai pabrėžti, kad veiklos programos turėtų būti nukreiptos į partnerystei palankius veiksmus ir priemones. Vienodos sąlygos ir pliuralizmas partnerystėje, tikslinių partnerystės ryšių užmezgimas tikslinėms programoms ir aktyvesnis gebėjimų ugdymas turėtų būti svarbios gairės.

1.7

EESRK mano, kad stebėsenos komitetai turėtų būti papildyti kitomis partnerystės priemonėmis. Šiuo klausimu Komitetas primena kad, EP pasiūlytoje BNR 5 straipsnio redakcijoje žodžiai „bendradarbiauti su partneriais“ turi būti pakeisti žodžiais „įtraukti partnerius“.

1.8

EESRK siūlo „partnerystės patikrinimą“, kurį valdytų patys partneriai. Tokia europinė stebėsenos sistema turėtų būti pagrįsta paprastu kontroliniu sąrašu ir tarpusavio vertinimais, kuriuos Komisija įgyvendintų kartu su europinėmis suinteresuotųjų subjektų organizacijomis. EESRK labai suinteresuotas aktyviai dalyvauti šiame procese.

1.9

Tinkamas elgesio kodekse numatyto partnerystės principo įgyvendinimas turėtų būti išankstinė sąlyga, kad Komisija pasirašytų partnerystės sutartis su įvairiomis valstybėmis narėmis. Atsižvelgiant į tai, ištekliai veiklos programoms galėtų būti skiriami kaip paskata patenkinti šią sąlygą.

2.1

Nuo 1988 m., kai partnerystės principas buvo inicijuotas, jo įgyvendinimas vyko fragmentiškai ir lėtai. Organizuota pilietinė visuomenė, ypač socialiniai partneriai, dalyvavo procese. Partnerystės principą lengviau įgyvendino tos šalys, kur partnerystė yra neatsiejama politikos formavimo dalis. Principas buvo sustiprintas, kai Komisija įgijo daugiau tiesioginės atsakomybės už sanglaudos politiką ir kai buvo įdiegtos tokios Komisijos iniciatyvos kaip EQUAL ir LEADER.

2.2

Tačiau dažniausiai partnerystė būdavo tik formali. 2006–2013 m. programavimo laikotarpiu partnerystė nebuvo aktyviai skatinama net ir tuomet, kai suinteresuotųjų subjektų dalyvavimas tapo labai svarbus Lisabonos strategijai įgyvendinti. ES sanglaudos politikai iškilo nauji iššūkiai, kai 2004 m. 10 šalių įstojo į ES, o 2007 m. – dar Bulgarija ir Rumunija.

2.3

Trūkumus pastebėjo Komisija, kliūtis kritikavo pilietinės visuomenės partneriai. Reaguojant į besikeičiančius valstybių narių ir Komisijos santykius valdant ES sanglaudos politiką, buvo atkreiptas dėmesys į gerosios patirties pavyzdžių sklaidą.

2.4

2009 m. Komisija paprašė EESRK parengti tiriamąją nuomonę, kaip remiantis gerąja patirtimi skatinti partnerystę struktūrinių fondų srityje. EESRK nuomonė tuo metu buvo papildyta leidiniu „Vienas lauke ne karys“, kuriame buvo pateikta atrinktų valstybių narių gerosios patirties pavydžių. Nuo tada į EESRK pasiūlymą dėl gerosios patirties kodekso atsižvelgė Komisija.

2.5

Dabartinė padėtis rodo, kad partnerystė su organizuota pilietine visuomene evoliucionuoja daugumoje valstybių narių. Kai kuriais atvejais Lenkiją galima laikyti evoliucionuojančios gerosios patirties pavyzdžiu. Aišku, partnerystės įgyvendinimas yra iššūkis paskutinėms įstojusioms šalims, pavyzdžiui, Bulgarijai, Rumunijai ir netrukus įstosiančiai Kroatijai. Keletui valstybių narių, kurios į ES įstojo 2004 m., ir tokioms senbuvėms kaip Portugalija ir Graikija, taip pat kyla problemų.

2.6

Iš esmės organizuotos pilietinės visuomenės nariai jaučia didėjantį nerimą dėl partnerystės principo įgyvendinimo. Lūkesčiai neišsipildė. Kai kurių valstybių narių ataskaitose pastebima nuolatinė tendencija, susijusi su šio partnerystės principo silpnėjimu ir mažėjančiu organizuotos pilietinės visuomenės dalyvavimu bei Tarybos išbrauktu elgesio kodeksu. Kai kuriose šalyse programavimas 2014–2020 m. laikotarpiui jau prasidėjo, tačiau privatūs suinteresuotieji subjektai nebuvo deramai pakviesti jame dalyvauti. Jeigu siekiama tinkamai įgyvendinti EPEK, politinės valios turi būti daugiau.

3.1

Pagal Komisijos pasiūlymus dėl BSP fondų 2014–2020 m. laikotarpiu valstybės narės bus aiškiai įpareigotos užmegzti partnerystės ryšius. Jie bus paremti Europos partnerystės elgesio kodeksu (EPEK), kuriame bus nustatyti tikslai ir kriterijai, skirti padėti įgyvendinti partnerystės principą ir sudaryti sąlygas valstybėms narėms dalytis informacija, patirtimi, rezultatais ir gerąja patirtimi. EPEK turėtų būti Komisijos patvirtintas kaip deleguotasis aktas, kai tik įsigalios Bendrų nuostatų reglamentas (BNR).

3.2

Komisijos tarnybų darbinis dokumentas yra pirmas žingsnis veiksmingai įgyvendinant partnerystės principą. Šešiuose skyriuose išvardijama 18 išsamių gairių. Šie šeši skyriai yra tokie:

3.3

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad siūlomas EPEK buvo išverstas į visas ES kalbas, nes taip lengviau jį platinti ir naudoti.

4.1

EESRK, konkrečiu Europos Komisijos prašymu, dirbo partnerystės principo srityje 2010 m. (ECO/258 – pranešėjas Jan OLSSON (2)) ir plačiai komentavo EK pasiūlymus partnerystės klausimu nuomonėje dėl BNR (ECO/314 – pranešėjas Ioannis VARDAKASTANIS).

4.2

Komitetas siūlo Gerosios patirties kodeksą paremti tam tikromis gairėmis, kurios beveik visos paminėtos Komisijos tarnybų darbiniame dokumente:

4.3

EESRK tvirtai įsitikinęs, kad Bendrų nuostatų reglamento 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų visų partnerių partnerystė rengiant ir įgyvendinant ES sanglaudos politikos projektus bei atliekant jų baigiamąjį vertinimą tiesiogiai prisidėtų prie jos sėkmės. Komitetas palankiai vertina Europos Komisijos pasiūlymo 5 straipsnio, pagal kurį horizontalioji partnerystė yra privaloma, tobulesnę redakciją, ir primena, kad partnerių, įskaitant partnerius, kurie turi teisę balsuoti stebėsenos komitetų posėdžiuose, dalyvavimas turi būti realus ir vykti visuose fondų paramos įgyvendinimo etapuose.

4.4

EESRK ragina RK imtis bendrų veiksmų, kad apgintų EPEK, ir ragina Europos Komisiją ir Europos Parlamentą įtraukti Tarybos išbrauktą EPEK, kaip yra griežtai pabrėžęs neoficialiame ministrų susitikime, vykusiame 2012 m. lapkričio 6 d. Nikosijoje.

5.1

Taryba atmetė Komisijos pasiūlymą dėl elgesio kodekso, todėl neabejotinai iš esmės susilpnės partnerystės principo įgyvendinimas.

5.2

Europos Parlamentas pasiūlė išsamų BNR 5 straipsnio dėl elgesio kodekso pakeitimą remiantis devyniais reikalavimais. EESRK pritaria tokiam požiūriui. Pakeitimas pateikiamas toliau (3). Tačiau EESRK susirūpinęs, kad Europos Parlamentas privačiojo sektoriaus partnerius atskiria nuo viešojo sektoriaus partnerių ir dėl to partneriams gali būti taikomos nevienodos sąlygos.

5.3

RK remia EPEK ir ragina suinteresuotas teritorines institucijas užmegzti partnerystės ryšius. Jis, be kita ko, pabrėžia, kad reikėtų apsvarstyti konkrečias sąlygas valstybėse narėse, subsidiarumo ir proporcingumo principų svarbą, remti pliuralizmą atrenkant partnerius, kad būtų įtrauktos ir atskirtį patiriančios grupės. RK kelia klausimą dėl partnerių teisių ir pareigų, tokiu būdu taip pat privačiojo sektoriaus partnerius atskirdamas nuo viešojo sektoriaus partnerių.

6.1

Europos organizuota pilietinė visuomenė mano, kad partnerystės nebuvimas buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl struktūrinių fondų poveikis 2007–2013 m. laikotarpiu kelete valstybių narių buvo mažesnis.

6.2

Reikėtų aiškiau pasakyti, kad organizuota pilietinė visuomenė kartu su valdžios institucijomis atstovauja bendriems interesams.

6.3

Neretai organizuota pilietinė visuomenė atskiriama nuo realios ir tikros partnerystės dėl bendro finansavimo taisyklėmis sukurtų kliūčių, administracinės naštos, netinkamų nacionalinėse veiksmų programose nustatytų tikslų ir nepakankamo dalyvavimo vykdant fondų stebėseną.

6.4

Organizuota pilietinė visuomenė vertina Europos Komisijos pastangas supaprastinti procedūras, tačiau mano, kad jų vis dar nepakanka, kad privatusis sektorius plačiąja prasme laiku ir lengvai įsisavintų lėšas. Dar išlieka pernelyg daug problemų ir administracinės naštos; biurokratiją būtina sumažinti. Būtina atsižvelgti į šiuos aspektus:

6.5

Organizuota pilietinė visuomenė pabrėžia, kad svarbu stiprinti partnerių gebėjimus, ir ragina įtraukti sąvokos „gebėjimų stiprinimas“ apibrėžtį. Sąvoka „gebėjimų stiprinimas“ turėtų būti apibrėžiama kaip aktyvesnis partnerių dalyvavimas visuose etapuose rengiant ir įgyvendinant struktūrinius fondus ir vykdant jų stebėseną.

6.6

Komitetas pabrėžia, kad reikia užmegzti plačią, įvairiausių interesų vienijamų subjektų partnerystę. Reikėtų aiškiai nustatyti, kaip apibrėžti įvairių partnerių teises ir pareigas.

7.1

Veiksmingas partnerystės principo įgyvendinimas yra nenutrūkstamas procesas. Komisijos pasiūlymas yra pirmas žingsnis formalizuojant ir kodifikuojant partnerystės principą ES lygmeniu. EESRK malonu atkreipti dėmesį į tai, kad ir Europos Parlamentas, ir RK remia veiksmingą partnerystės principą. Iš esmės, partnerystės principas yra puikus pavyzdys, kaip geras valdymas gali būti taikomas kitose ES politikos srityse, taip padėdamas veiksmingai įgyvendinti strategiją „Europa 2020“.

7.2

EESRK yra labai susirūpinęs, kad Taryba nori apriboti partnerystės principą ir grįžti prie dabartinių griežtesnių 2006–2013 m. programavimo laikotarpio taisyklių; jis ragina Komisiją ir Europos Parlamentą padėti pakeisti šią tendenciją.

8.1

Kadangi 2014–2020 m. struktūrinių fondų programavimo laikotarpis kelete valstybių narių jau prasidėjo, svarbu, kad ir viešojo administravimo institucijos, ir organizuota pilietinė visuomenė pasinaudotų Komisijos tarnybų darbiniu dokumentu. EESRK palankiai vertina tai, kad elgesio kodeksas išverstas į visas ES kalbas. Komisija turėtų aktyviai platinti savo pasiūlymus valstybėse narėse, bendradarbiaudama su viešojo administravimo institucijomis ir organizuota pilietine visuomene.

8.2

EESRK mano, kad stebėsenos klausimas nebuvo pakankamai išsamiai aptartas Komisijos pasiūlymuose. Europinė stebėsenos sistema, pagrįsta paprastu kontroliniu sąrašu ir tarpusavio vertinimais, turėtų būti įgyvendinta kartu su europinėmis suinteresuotųjų subjektų organizacijomis. EESRK suinteresuotas aktyviai dalyvauti šiame procese.

8.3

Kontrolinis sąrašas turėtų būti paremtas būtiniausiais reikalavimais, pirmiausia dėl atrankos, dalyvavimo įvairiuose etapuose ir partnerių gebėjimų ugdymo. Be to, reikėtų įvertinti, kaip sprendžiami interesų konfliktai. Siekiant rasti būdų padėčiai pagerinti, reikalavimai galėtų būti pagrįsti SSGG analize (dėmesį sutelkiant į stiprybes, silpnybes, galimybes ir grėsmes).

8.4

Taikant šią sistemą privatūs suinteresuotieji subjektai/partneriai turėtų atlikti „partnerystės patikrinimą“ pagal pirmiau pasiūlytą kontrolinį sąrašą. EESRK siūlo paprastą vertinimo schemą su trimis lygmenimis: nepakankama/pakankama/puiki. Toks patikrinimas sustiprintų partnerių dalyvavimą vertinime, kaip siūloma Tarnybų darbiniame dokumente.

8.5

EESRK primena, kad EP pasiūlytoje BNR 5 straipsnio redakcijoje žodžiai „bendradarbiauti su partneriais“ turi būti pakeisti žodžiais „įtraukti partnerius“.

8.6

Komitetas pakartoja savo ankstesnį pasiūlymą, kad regionai, norintys pasidalyti savo patirtimi ir skleisti gerąją patirtį, sukuria „pažangios partnerystės regionų“ tinklą.

8.7

Geroji patirtis, apie kurią kalbama EESRK brošiūroje „Vienas lauke ne karys“, buvo plačiai įvertinta; šiuos pavyzdžius būtų galima išbandyti kitose šalyse (net ir tuo atveju, jeigu partnerystę reikėtų pritaikyti prie nacionalinių sąlygų). Komitetas siūlo šią brošiūrą papildyti ir parengti naują jos leidimą, pateikiant ir karčią patirtį.

8.8

EESRK pabrėžia, kaip svarbu partnerius kuo anksčiau įtraukti į dialogą pagal darbo programą (informavimas/konsultacijos/dalyvavimo planas) ir parengti tikslų veiksmų planą, kurį pasiūlė EESRK ir parėmė Komisija. Be to, procesas turi būti apibūdintas partnerystės sutartyje. Tinkamas elgesio kodekse numatyto partnerystės principo įgyvendinimas turėtų būti išankstinė sąlyga, kad Komisija pasirašytų partnerystės sutartis su įvairiomis valstybėmis narėmis. EESRK siūlo veiksmų programų išteklius panaudoti partnerių gebėjimų ugdymui kaip paskatą šiai sąlygai patenkinti.

8.9

Partnerių atranka turėtų vykti laikantis metodo „pliuralizmas partnerystėje“. Kartu su ekonominiais ir socialiniais partneriais bei atitinkamomis pilietinės visuomenės organizacijomis dalyvauti turėtų ir kiti subjektai – visuomenės inovaciniai, besiformuojantys ir atskirtį patiriantys visuomenės sluoksniai, kuriems turi būti suteikta galimybė dalyvauti partnerystėje ir ten atlikti svarbų vaidmenį. Šiems sektoriams koordinavimo platformų pavyzdys yra labai naudingas. Be to, ir labai mažos įmonės (kuriose darbo vietų kūrimo potencialas didelis) ir socialinė ekonomika (kaip socialinio verslo iniciatyvos tęsinys) turi dalyvauti partnerystėje kaip ekonominiai partneriai.

8.10

Siūlomas programų įgyvendinimas pagal temas, taip pat pagal kitus parametrus– geografinius, grupės, sektoriaus, kt. – sudarys geresnes sąlygas sukurti orientuotą ir veiksmingesnę partnerystę.

8.11

Darbas stebėsenos komitetuose dažnai būna labai formalus ir neatitinka realios partnerystės reikalavimo. Partnerystė turėtų būti papildyta konsultaciniais organais, darbo grupėmis ir kitomis partnerystės priemonėmis, kad partnerystės procesas sustiprėtų.

8.12

Gebėjimų ugdymas yra būtinas partneriams visose valstybėse narėse, kad indėlis į šį procesą būtų svarus. Ne tik techninė pagalba, bet ir valstybių narių nuosavos lėšos turėtų būti panaudotos šiam tikslui.

3a.

Europos elgesio kodekse, be kita ko, turi būti įtraukti šie reikalavimai:

15.2.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 44/28

1.1

EESRK ragina Tarybą atgaivinti derybas dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (toliau – Konvencija) fakultatyvaus protokolo sudarymo siekiant užtikrinti, kad Europoje žmonės su negalia galėtų naudotis visomis Konvencijoje įtvirtintomis teisėmis.

1.2

EESRK ragina Europos Vadovų Tarybos, Europos Komisijos ir Europos Parlamento pirmininkus 2013 m. gruodžio mėn. surengti antrą neįgaliųjų padėties vertinimo posėdį (angl. State of the Union on Disability). Jis būtų organizuojamas kartu su Europos neįgaliųjų forumu ir jame būtų peržiūrimas Konvencijos įgyvendinimas.

1.3

Komitetas pabrėžia, kad Konvencijoje yra nustatyta įpareigojimų, kuriems įgyvendinti reikia ES ir valstybių narių lygmeniu priimti naujų teisės aktų ir įvesti politikos pokyčių. Pasiteisinant sudėtinga finansine padėtimi negalima atidėti veiksmų, skirtų neįgaliųjų teisėms užtikrinti.

1.4

EESRK ragina Komisiją atlikti nuodugnią dalyvaujamąją Strategijos dėl negalios, kuri ateityje taptų bendros ES strategijos neatsiejama dalimi, peržiūrą ir kartu peržiūrėti galiojančius teisės aktus, politiką ir programas bei parengti naujų pasiūlymų.

1.5

Todėl Komitetas prašo Europos Komisijos, kad jos generalinis sekretoriatas parengtų Konvencijos poveikio vertinimo priemonę.

1.6

EESRK palankiai vertina Tarybos įsteigtą nepriklausomą struktūrą, kuri skatins, apsaugos ir kontroliuos šios Konvencijos įgyvendinimą, ir ragina priimti atitinkamą biudžetą, kuris leistų šią priemonę įgyvendinantiems dalyviams nepriklausomai nuo koordinacinių mechanizmų vykdyti savo funkcijas.

1.7

Komitetas tikisi, kad Europos Komisija pasikonsultuos su juo dėl teisėkūros procedūra priimamo plataus užmojo pasiūlymo dėl Europos prieinamumo akto, kurio taikymo sritis būtų kuo platesnė ir kuriame gamintojams bei viešojo ir privataus sektorių paslaugų teikėjams būtų nustatyti reikalavimai užtikrinti žmonėms su negalia visišką prieinamumą ir pateikta aiški ir plati prieinamumo sąvokos apibrėžtis.

1.8

EESRK palankiai vertina tai, kad į Skaitmeninę darbotvarkę įtraukti teisės aktai dėl viešojo sektoriaus interneto svetainių ir svetainių, kuriose teikiamos pagrindinės viešosios paslaugos, prieinamumo, ir tikisi, kad šie teisės aktai bus tinkamai parengti ir pateikti dar 2012 m.

1.9

Komitetas prašo Tarybos ir Europos Parlamento sustiprinti arba išsaugoti žmonėms su negalia palankias struktūrinių fondų reglamentų, Europos infrastruktūros tinklų priemonės (1) ir TEN-T reglamentų, programos „Horizontas 2020“ (2), Teisių ir pilietybės programos bei vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarės pagalbos srityje vykdomų programų nuostatas, įtraukiant į jas priemones, skirtas užtikrinti – per finansavimą ir gebėjimų stiprinimą – žmonių su negalia dalyvavimą jose.

1.10

EESRK ragina Europos išorės veiksmų tarnybą, Europos Komisiją ir Tarybą užtikrinti, kad Konvencijos nuostatos būtų integruojamos į užsienio santykius ir tarptautinį bendradarbiavimą, taip pat į tarptautinius prekybos susitarimus, užtikrinant ES ir valstybių narių pozicijų žmonių su negalia teisių klausimu derinimą įvairiose JT tarnybose.

1.11

Komitetas ragina Europos institucijas imtis atitinkamų priemonių ir pačioms įgyvendinti Konvenciją – peržiūrėti savo praktiką darbo, darbo sąlygų, įdarbinimo, mokymų, patalpų prieinamumo neįgaliesiems, darbo aplinkos ir ryšių priemonių klausimais ir ES finansuojamoms tarnyboms keliamus reikalavimus.

1.12

EESRK atsimena 2011 m. gruodžio mėn. J. M. Barroso pažadą Komisijos narių kolegijos ir generalinių direktoratų vadovų posėdyje aptarti Konvencijos įgyvendinimą ir prašo tai daryti kasmet.

1.13

Komitetas palankiai vertina tai, kad buvo surengtas už Konvencijos įgyvendinimą atsakingų ES ir valstybių narių institucijų, koordinacinių ir nepriklausomų mechanizmų, taip pat pilietinės visuomenės atstovų darbinis forumas, ir pageidauja dalyvauti kituose jo susitikimuose.

1.14

EESRK norėtų parengdamas nuomonę prisidėti prie ES 2013 m. ataskaitos JT neįgaliųjų teisių komitetui.

1.15

Komitetas mano, kad ir pats turi imtis atitinkamų priemonių ir įgyvendinti Konvenciją bei vykdyti joje nustatytus įpareigojimus – skatinti administraciją įdarbinti žmones su negalia, užtikrinti nediskriminacinį įdarbinimo procesą, gerinti pastatų, interneto svetainių, IRT priemonių ir dokumentų prieinamumą, darbuotojams, nariams ir ekspertams sudaryti tinkamas sąlygas darbo vietoje, organizuoti mokymus darbuotojams (ir parengti informacinį lapelį apie Konvenciją), visose savo veiklos srityse atsižvelgti į negalios aspektą.

1.16

EESRK pabrėžia, kad ES institucijos privalo sistemingai kontroliuoti Konvencijos įgyvendinimą ir pačios ją įgyvendinti, todėl įsipareigoja sudaryti Konvencijos įgyvendinimo ir įgyvendinimo kontrolės iniciatyvinį komitetą, kuris ragintų ES institucijas jam pranešti, ką nuveikė, kauptų žmonių su negalia atsiliepimus, kuriuos gautų per jiems atstovaujančias organizacijas ir pilietinę visuomenę, kad pats susidarytų objektyvią nuomonę apie Konvencijos įgyvendinimo pažangą.

1.17

Komitetas siūlo surengti nacionalinių ekonomikos ir socialinių reikalų tarybų, pilietinės visuomenės organizacijų ir nacionalinių žmogaus teisių institucijų susitikimą dėl Konvencijos įgyvendinimo.

1.18

EESRK ragina socialinius partnerius Konvencijos įgyvendinimo aspektus įtraukti į kolektyvines derybas pagal sutartas gaires.

2.1

Prie neįgaliųjų priskiriami asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie sąveikaudami su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis.

2.2

Europoje žmonių su negalia yra apie 80 milijonų, o Eurostato duomenimis, jiems nedarbo tikimybė yra du–tris kartus didesnė negu negalios neturintiems žmonėms; tik 20 proc. žmonių su sunkia negalia turi darbą, palyginti su 68 proc. negalios neturinčių žmonių. Tikimybė, kad žmonės su negalia įgis aukštesnį nei vidurinis išsilavinimą, yra daugiau kaip 50 proc. mažesnė negu negalios neturinčių žmonių. Europoje tik 38 proc. 16–34 metų amžiaus žmonių su negalia turi uždirbamų pajamų, palyginti su 64 proc. negalios neturinčių žmonių.

2.3

EESRK primena savo nuomonę dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „2010–2020 m. Europos strategija dėl negalios. Tolesnis siekis kurti Europą be kliūčių“ (3) ir nuomonę dėl Neįgalaus jaunimo. Užimtumas, integracija ir dalyvavimas visuomenėje (4).

2.4

Komitetas primena, kad Konvencija ir jos fakultatyvus protokolas buvo priimti 2006 m. gruodžio 13 d. Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke, juos buvo galima pasirašyti nuo 2007 m. kovo 30 d., o jie įsigaliojo 2008 m. gegužės 3 d.

2.5

EESRK pabrėžia, kad Konvencija sulaukė didelio tarptautinio pritarimo – šiuo metu ją yra pasirašiusios 154 valstybės ir ratifikavusios 126 valstybės. Fakultatyvų protokolą pasirašė 90 valstybių, ratifikavo 76 valstybės. Iš 27 ES valstybių narių Konvenciją pasirašė visos, ratifikavo kol kas 24.

2.6

Komitetas pabrėžia, kad Konvencija yra visa apimantis žmogaus teisių dokumentas, reglamentuojantis pilietines, politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Joje dar kartą patvirtinama, kad visiems neįgaliesiems turi būti užtikrinta galimybė naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis.

2.7

EESRK pažymi, kad Konvencija taikoma visiems neįgaliesiems, ir aiškiai pripažįsta, kad daugialypė diskriminacija dėl negalios ar kitų veiksnių, tokių kaip etninė priklausomybė, lytis ar ekonominis statusas yra rimta problema, kurią galima išspręsti tik taikant daugiadisciplininį požiūrį ir atsižvelgiant į įvairias šios sudėtingos diskriminacijos formos priežastis.

2.8

EESRK pabrėžia, kad į Konvenciją įtrauktos nuostatos dėl lygybės ir nediskriminavimo, prieinamumo, judėjimo laisvės ir pilietybės, teisės į teisingumą, laisvės nepatirti smurto, savarankiško gyvenimo ir gyvenimo bendruomenėje, teisės į šeimos gyvenimą, asmens mobilumo, švietimo, užimtumo, sveikatos, socialinės apsaugos, tarptautinio bendradarbiavimo, civilinės saugos, taip pat dėl žmonių su negalia dalyvavimo per jiems atstovaujančias organizacijas sprendimų priėmimo procesuose bei moterų ir vaikų su negalia integravimo.

2.9

EESRK pabrėžia, kad Konvencijoje į žmones su negalia žiūrima kitaip nei anksčiau – jie laikomi ne labdaros ir gydymo „objektais“, o teisių „subjektais“, galinčiais reikalauti, kad būtų leista tomis teisėmis pasinaudoti ir patiems priimti sprendimus dėl savo gyvenimo laisvu ir informacija pagrįstu sutikimu. Užtikrinti, kad jų balsas vėl būtų girdimas, kad jiems būtų suteikta didesnė pasirinkimo laisvė ir padaugėtų galimybių gyvenime – tokios pagrindinės Konvencijos temos.

2.10

Komitetas palankiai vertina tai, kad Konvencijoje išaiškinta ir apibūdinta neįgaliųjų galimybė naudotis visomis žmogaus teisėmis, nepaisant jiems būtinos paramos intensyvumo, ir nurodytos sritys, kuriose reikia pokyčių, kad žmonės su negalia galėtų veiksmingai naudotis savo teisėmis, arba kuriose reikia stiprinti jų teisių apsaugą.

2.11

EESRK pripažįsta, kad Konvencija yra pirmoji tarptautinė sutartis dėl žmogaus teisių, kurią gali ratifikuoti ir regioninės integracijos organizacijos, pavyzdžiui, ES, ir primena 2009 m. lapkričio 26 d. Tarybos sprendimą, pagal kurį Europos bendrija sudarė Konvenciją (5) ir Komisija buvo paskirta institucija, įgaliota spręsti su Konvencijos įgyvendinimu susijusius klausimus.

2.12

Komitetas pabrėžia, kad šiame sprendime išvardytos sritys, patenkančios į išimtinę arba pasidalijamąją Sąjungos kompetenciją; šis sąrašas nėra galutinis ir ilgainiui gali būtų papildytas. Išimtinę kompetenciją Sąjunga turi valstybės pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka ir Bendruoju muitų tarifu klausimais. Pasidalijamosios kompetencijos sritys yra šios: kovos su diskriminacija dėl negalios veiksmai, laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas, žemės ūkis, vežimas geležinkelių, kelių, jūrų ir oro transportu, apmokestinimas, vidaus rinka, vienodas darbo užmokestis abiejų lyčių darbuotojams, transeuropinių tinklų politika ir statistika.

2.13

EESRK pažymi, kad Taryba, valstybės narės ir Komisija yra sudariusios Elgesio kodeksą (6), kuriame išdėstyti Tarybos, valstybių narių ir Komisijos susitarimai dėl įvairių Konvencijos įgyvendinimo aspektų ir dėl atstovavimo pagal Konvenciją įkurtose struktūrose, dėl ES ataskaitos JT neįgaliųjų teisių komitetui rengimo procedūros ir dėl kontrolės struktūros su vienu ar keliais nepriklausomais mechanizmais, kuriuose dalyvautų ir pilietinė visuomenė, įsteigimo procedūros.

3.1

EESRK palankiai vertina tai, kad 2010 m. gruodžio 23 d. sudariusi Konvenciją Europos Sąjunga pirmą kartą savo istorijoje tapo tarptautinės žmogaus teisių konvencijos šalimi, ir pripažįsta, kad ES su savo valstybėmis narėmis, taip pat su Europos neįgaliųjų judėjimu, atstovaujamu Europos neįgaliųjų forumo, atliko lyderės vaidmenį rengiant Konvencijos tekstą, ir mano, kad ES tenka ypatinga pareiga dėti daugiau pastangų Konvencijai įgyvendinti ir jos įgyvendinimo kontrolei vykdyti bei rodyti pavyzdį kitoms pasaulio valstybėms.

3.2

Komitetas ragina Tarybą atgaivinti derybas dėl Konvencijos fakultatyvaus protokolo sudarymo; jį sudarius, pavieniai asmenys ar jų grupės, išnaudoję visas įmanomas teisės gynimo priemones ES, galėtų skųstis JT neįgaliųjų teisių komitetui, kaip siūlė Komisija 2008 m.; taip būtų panaikintos esamos spragos ir išvengta naujų spragų neįgaliųjų apsaugos srityje, jei ES kompetencijos srityse būtų pažeistos jų teisės.

3.3

EESRK ragina Komisiją apsvarstyti galimybę ratifikuoti ir kitas sutartis dėl žmogaus teisių, pavyzdžiui, Vaiko teisių konvenciją ir Konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, taip pat ir fakultatyvius protokolus. Komitetas ragina ES dalyvauti derybose, kurios šiuo metu vyksta JT neribotos sudėties darbo grupėje, rengiančioje naują teminę JT žmogaus teisių sutartį dėl vyresnio amžiaus žmonių teisių, ir užtikrinti, kad jos darbas būtų visapusiškai suderinamas su Konvencija.

3.4

Komitetas pripažįsta, kad Europos Sąjunga, būdama viena iš Konvencijos šalių, privalo pagal savo kompetenciją vykdyti visus pagal Konvenciją prisiimtus įsipareigojimus, įskaitant ir įsipareigojimą periodiškai teikti ataskaitas JT neįgaliųjų teisių komitetui.

3.5

EESRK pabrėžia, kad SESV 10 ir 19 straipsniuose ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 ir 26 straipsniuose aiškiai minima žmonių su negalia teisių apsauga (7).

3.6

Komitetas ragina Europos institucijas priimti teisės aktus, vykdyti politiką ir programas, kuriomis visapusiškai įgyvendinama Konvencija Sąjungos išimtinės ir pasidalijamosios kompetencijos srityse, ir peržiūrėti galiojančius teisės aktus ir politiką siekiant užtikrinti visapusišką visų žmonių su negalia apsaugą Europos Sąjungoje.

3.7

Komitetas ragina Europos Vadovų Tarybos, Europos Komisijos ir Europos Parlamento pirmininkus kartu su Europos neįgaliųjų forumu 2013 m. gruodžio mėn. surengti antrą neįgaliųjų padėties vertinimo posėdį, kuriame būtų peržiūrimas Konvencijos įgyvendinimas (8).

3.8

EESRK palankiai vertina tai, kad Europos Parlamentas kartu su Europos neįgaliųjų forumu 2012 m. gruodžio mėn. organizuoja Europos žmonių su negalia parlamentą, kad galėtų prisidėti prie ES ataskaitos JT neįgaliųjų teisių komitetui.

3.9

Komitetas ragina Europos institucijas imtis atitinkamų priemonių ir pačioms įgyvendinti Konvenciją. Tam jos turėtų:

4.1

EESRK savo 2011 m. rugsėjo 21 d. rezoliucijoje teigiamai įvertino 2010–2020 m. Europos strategiją dėl negalios, pavadindamas ją svarbia politikos priemone Konvencijai įgyvendinti Europos Sąjungoje, kartu paragindamas Europos Komisiją užtikrinti, kad galiojančiuose ir būsimuose antrinės teisės aktuose būtų paisoma Konvencijos nuostatų ir būtų numatytas neįgaliųjų dalyvavimas ir įtraukimas (9).

4.2

EESRK ragina atlikti nuodugnią dalyvaujamąją Strategijos dėl negalios įgyvendinimo peržiūrą ir nustatyti naujus tikslus ir uždavinius.

4.3

Komitetas ragina Tarybą ir Europos Parlamentą Konvencijos įgyvendinimą įtraukti į ES daugiametę finansinę programą, užtikrinant, kad neįgaliesiems neprieinamiems projektams ar infrastruktūrai nebūtų išleista nė vieno cento.

4.4

EESRK ragina Tarybą ir Europos Parlamentą:

4.5

EESRK prašo Europos Komisijos sukurti mechanizmą, kuriuo ES finansuojami projektai būtų skatinami už puikius rezultatus laikantis Konvencijos nuostatų dėl žmonių su negalia įtraukties ir jiems prieinamų sprendimų kūrimo.

4.6

Komitetas primena strategijos „Europa 2020“ nuostatas dėl negalios (visų pirma dėl trečiojo ramsčio – socialinės įtraukties) ir skaitmeninę darbotvarkę ir ragina Konvencijos įgyvendinimą įtraukti į visas pavyzdines iniciatyvas.

4.7

EESRK sunerimęs, kad daugelyje ES valstybių narių vykdomos griežto taupymo priemonės daro neigiamą poveikį žmonėms su negalia ir jų šeimoms, todėl toliau didėja socialinė atskirtis, diskriminacija, nelygybė ir nedarbo lygis, ir pabrėžia, kad pasiteisinant krize negalima atidėti Konvencijos įgyvendinimo.

4.8

Komitetas ragina Europos Vadovų Tarybą priimti tikrą augimo strategiją, kurioje būtų numatytos nepalankioje padėtyje esančių žmonių grupėms, pavyzdžiui, neįgaliesiems, palankios priemonės, tokios kaip užimtumo galimybių gerinimas, paslaugų, leidžiančių neįgaliesiems gyventi savarankiškai ir dalyvauti bendruomenės veikloje (atsižvelgiant ir į tuos, kurie neįgaliais tampa sulaukę senatvės), skatinimas, prieinamos infrastruktūros kūrimas.

4.9

EESRK ragina valstybes nares imtis priemonių, kad žmonės su negalia turėtų galimybę dalyvauti darbo rinkoje, pavyzdžiui, teikti mokesčių lengvatas įmonėms, vykdyti verslumo skatinimo priemones, užtikrinti galimybę įsidarbinti ir nutraukti darbo santykius, sudaryti vienodas sąlygas naudotis teise į socialinę apsaugą ir darbuotojų teisėmis.

4.10

Komitetas tikisi, kad Europos Komisija pasikonsultuos su juo dėl teisėkūros procedūra priimamo plataus užmojo pasiūlymo dėl Europos prieinamumo akto, kurio taikymo sritis būtų kuo platesnė ir kuriame gamintojams bei viešojo ir privataus sektorių paslaugų teikėjams būtų nustatyti reikalavimai užtikrinti žmonėms su negalia visišką prieinamumą ir pateikta aiški ir plati prieinamumo sąvokos apibrėžtis, apimanti tiek virtualią, tiek fizinę aplinką, kuri sąveikautų ir būtų suderinama su pagalbinėmis technologijomis ir susieta su Europos standartais.

4.11

EESRK ragina Tarybą tęsti darbą rengiant pasiūlymą dėl direktyvos dėl vienodo požiūrio į asmenis, nepaisant jų lyties, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos principo įgyvendinimo, ir suderinti šį pasiūlymą su Konvencija – įtraukti negalios ir diskriminacijos dėl ryšio su diskriminuojamu asmeniu apibrėžtį, uždrausti diskriminaciją naudojimosi finansų ir draudimo paslaugomis srityje, spręsti švietimo prieinamumo klausimą ir tinkamų sąlygų sudarymo asmenims sampratą aiškiai atskirti nuo prieinamumo sampratos, kurios vienas iš aspektų – iš anksto numatyta pareiga žmonių grupei.

4.12

Komitetas pabrėžia, kad į neįgaliųjų poreikius turėtų būti atsižvelgiama visose ES lygmens programose ir strategijose ir visų sričių politikoje, kurių tikslinės grupės yra moterys, vaikai ir diskriminuojamos grupės – etninės ar religinės mažumos, gėjai ir lesbietės bei vyresnio amžiaus žmonės.

4.13

EESRK pabrėžia, kad reikia užtikrinti kuo didesnę atitiktį ES vidaus įstatymams ir politikai, integruojant Konvenciją į ES užsienio santykius ir vystomąją bei humanitarinę pagalbą, taip pat ir parengiant ad hoc gaires.

4.14

EESRK taip pat primygtinai ragina ES derinti savo poziciją su valstybių narių pozicija JT diskusijose, kurios daro poveikį neįgaliųjų teisėms, pavyzdžiui, užtikrinant, kad ES pozicijoje dėl programos praėjus Tūkstantmečio vystymosi tikslų laikotarpiui būtų atsižvelgta į neįgaliųjų žmogaus teises ir kad žmonės su negalia būtų minimi kas ketverius metus vykdomose išsamiose politikos peržiūrose.

4.15

EESRK ragina ES savo įsipareigojimą įgyvendinti Konvenciją perkelti ir į kitus vykstančius daugiašalius forumus, pavyzdžiui, šiuo metu Pasaulinėje intelektinės nuosavybės organizacijoje vykstančias derybas dėl autorių teisių teisės aktų reformos ir liberalizavimo.

4.16

Komitetas itin palankiai vertina iki šiol pasiektus rezultatus plėtojant dialogą pagal JAV ir ES naująją transatlantinę darbotvarkę dėl keitimosi patirtimi vykdant neįgaliųjų politikos reformą ir, atsižvelgdamas į tai, kad JAV rengiasi ratifikavimui, ragina toliau stiprinti šį transatlantinį dialogą dėl neįgaliųjų politikos, siekiant toliau skatinti visame pasaulyje įgyvendinti reformas.

4.17

EESRK ragina Europos Komisiją užtikrinti, kad kiekviename jos generaliniame direktorate atitinkamiems skyriams būtų pavesta Konvencijos įgyvendinimą integruoti į politikos ir teisės aktų parengiamąjį darbą.

4.18

Komitetas ragina Komisijos generalinį sekretoriatą sukurti priemonę, skirtą visų naujų pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų teisės aktų poveikiui neįgaliųjų teisėms įvertinti, ir į naujų darbuotojų mokymo ir į esamų darbuotojų perkvalifikavimo kursus įtraukti modulį apie Konvencijoje įtvirtintas teises.

4.19

EESRK pabrėžia, kad pagal Konvencijos preambulės o) dalį ir 4 straipsnio 3 dalį neįgalieji turi būti įtraukti į visus neįgaliesiems aktualios politikos formavimo ir sprendimų priėmimo procesus ir politikos bei programų įgyvendinimą, ir ragina ES institucijas ir nacionalinę valdžią įdiegti atitinkamus procesus.

5.1

EESRK pažymi, kad Konvencijos 33 straipsnio 2 dalyje valstybės – Konvencijos šalys įpareigotos sukurti struktūrą, prireikus apimančią vieną ar kelis nepriklausomus mechanizmus, skirtus „skatinti, apsaugoti ir kontroliuoti“ šios Konvencijos įgyvendinimą.

5.2

Komitetas ragina Tarybą savo sprendimu oficialiai paskirti tokią struktūrą.

5.3

EESRK pažymi, kad paskirdamos ar sukurdamos tokius mechanizmus, valstybės – Konvencijos šalys turi paisyti „Paryžiaus principo“ dėl nacionalinių institucijų statuso ir veikimo žmogaus teisių apsaugos ir skatinimo klausimais.

5.4

Komitetas ragina visų pirma užtikrinti minėtos struktūros nepriklausomumą nuo ES paskirtos institucijos ir koordinacinio mechanizmo ir apibrėžti kiekvieno struktūros dalyvio įgaliojimus bei numatyti biudžetą, kad jie galėtų vykdyti savo funkcijas.

5.5

EESRK pabrėžia, kad būtina nustatyti aiškias taisykles dėl struktūrizuotų konsultacijų su struktūros dalyviais pagal jų atitinkamas funkcijas, visų pirma dėl rengiamų teisės aktų.

5.6

Komitetas pripažįsta, kad pagal Konvencijos 33 straipsnio 3 dalį pilietinė visuomenė, visų pirma neįgalieji ir jiems atstovaujančios organizacijos, turi būti visapusiškai įtraukiami ir dalyvauti kontrolės procese, taip pat Konvencijai įgyvendinti Tarybos paskirtoje institucijoje ir koordinaciniame mechanizme.

5.7

EESRK mano, kad Europos neįgaliųjų forumas – skėtinė Europos organizacija, atstovaujanti 80 milijonų Europos žmonių su negalia – turėtų būti įtraukta į Europos lygmeniu vykdomą Konvencijos įgyvendinimo kontrolę ir į visus neįgaliesiems aktualios ES lygmens politikos formavimo ir sprendimų priėmimo procesus.

5.8

Komitetas tvirtai įsitikinęs, kad partnerystė – tai tvaraus, ekonominio ir socialinio vystymosi priemonė, kuri turi būti paremta ilgalaike tikro pilietinės visuomenės dalyvavimo perspektyva, apimant ir nuolatinį visų partnerių gebėjimų stiprinimą bei numatant tinkamas dalyvavimo priemones (13).

5.9

EESRK ragina ES būsimoje Teisių ir pilietybės finansavimo programoje numatyti lėšų Konvencijos įgyvendinimui, iš kurių būtų finansuojamas ir gebėjimų stiprinimas bei pakankama parama neįgaliesiems atstovaujančioms organizacijoms.

5.10

Komitetas pripažįsta Konvencijoje numatytos ES lygmens struktūros įsteigimo svarbą, kad ES nepriklausančios šalys, visų pirma tos, kurios priklauso regioninėms organizacijoms, galėtų iš šios ES struktūros imti pavyzdį.

5.11

EESRK pabrėžia, kad ES savo pirmą periodinę ataskaitą JT Neįgaliųjų teisių komitetui privalo pateikti iki 2013 m. pradžios, ir tikisi, kad Europos Komisija, ją rengdama, konsultuosis su Komitetu ir su įvairiais suinteresuotaisiais subjektais, įskaitant pilietinę visuomenę ir, visų pirma, su neįgaliųjų judėjimu.

5.12

Komitetas palankiai vertina visus Europos Komisijos ir Eurostato pasiūlytus veiksmus duomenų rinkimui ir išsamiai statistikai bei rodikliams apie negalią gerinti ir didinti, siekiant parengti veiksmingesnę politiką ir geriau kontroliuoti jos įgyvendinimą. EESRK laukia, kada bus paskelbti duomenys iš 2011 m. darbo jėgos apklausos ad hoc klausimų apie negalią ir ragina Komisiją, Eurostatą, Pagrindinių teisių agentūrą ir valstybes nares į visas svarbiausias apklausas visada įtraukti su negalia susijusių klausimų ir parengti specialių apklausų bei rodiklių neįgaliesiems iškylančioms problemoms kasdieniame gyvenime įvertinti ir šioms problemoms spręsti priimtų politinių priemonių poveikiui pamatuoti.

5.13

EESRK ragina ES ir valstybes nares rengti informavimo apie Konvencijoje įtvirtintas teises ir pareigas kampanijas, nukreiptas į visų lygmenų valdžios institucijas, privačias įmones, žiniasklaidą, universitetus ir mokslinių tyrimų centrus, mokyklas, socialinių paslaugų ir sveikatos priežiūros tarnybas.

5.14

Komitetas ragina valstybes nares užtikrinti Konvencijos įgyvendinimą įvairiais sprendimų priėmimo lygmenimis, įtraukiant jos nuostatas į teisės aktus, įvairių sričių politiką ir administracinius sprendimus ir parengiant Konvenciją atitinkančius veiksmų planus, skirtus neįgaliųjų problemoms spręsti.

5.15

EESRK ragina profesines sąjungas, darbdavių organizacijas, socialinės ekonomikos organizacijas ir neįgaliųjų organizacijas burtis į bendrijas ir kartu gerinti neįgaliesiems užimtumo galimybes pagal Konvenciją.

6.1

EESRK mano, kad turėtų imtis atitinkamų priemonių ir pats įgyvendinti Konvenciją bei vykdyti joje nustatytus įpareigojimus. Jis, visų pirma, turėtų:

6.2

EESRK pabrėžia, kad neįgaliųjų teisės yra horizontalusis klausimas ir todėl į jas turėtų būti atsižvelgiama visose jo nuomonėse klausimais, turinčiais įtakos žmonių su negalia gyvenimui.

6.3

EESRK pabrėžia, kad Konvencijoje įtvirtintos teisės turi būti įtrauktos į visų jo skyrių darbą, nes jos aktualios visose socialinės, kultūrinės ir ekonominės veiklos srityse.

6.4

Todėl Komitetas pabrėžia, kad reikia sudaryti Konvencijos įgyvendinimo ir įgyvendinimo kontrolės iniciatyvinį komitetą, kuris ragintų įvairias ES institucijas pranešti, ką nuveikė, ir siektų sužinoti pilietinės visuomenės, visų pirma, žmonėms su negalia atstovaujančios organizacijos – Europos neįgaliųjų forumo, nuomonę, kuri būtų naudinga rengiant ir pateikiant ES ataskaitą JT neįgaliųjų teisių komitetui. Įtraukdamas šiuos įvairius skyrius, iniciatyvinis komitetas pateiktų nepriklausomą Konvencijos įgyvendinimo pažangos vertinimą.

6.5

EESRK primena, kad pabrėždamas dalyvaujamąją demokratiją, atlieka tam tikrą vaidmenį stiprinant ES demokratinį legitimumą; taip pat pabrėžia pilietinės visuomenės organizacijų vaidmenį.

6.6

Komitetas ragina įkurti struktūrą, kuri skatintų ir koordinuotų ES institucijų ir tarnybų dialogą su pilietine visuomene dėl Konvencijos įgyvendinimo ES lygmeniu.

6.7

EESRK siūlosi prisidėti prie ES ataskaitos JT neįgaliųjų teisių komitetui parengdamas nuomonę.

15.2.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 44/36

1.1

Psichikos sveikata yra esminė visų ES žmonių gyvenimo kokybės ir geros savijautos dalis. JTO psichikos sveikatą apibrėžia taip: „Psichikos sveikata – tai geros savijautos būsena, kuri leidžia individui realizuoti savo gebėjimus, įveikti įprastus gyvenimo sunkumus, produktyviai dirbti bei prisidėti prie visuomenės vystymosi“ (1). To negalima pakankamai gerai išmatuoti remiantis ekonominiais duomenimis, pavyzdžiui, BVP. Dabartinė krizė daugeliui milijonų žmonių sukėlė egzistencinę baimę, pastūmėjo į gyvenimo prasmės krizę ir nedarbą, taip pat sustiprino savižudybės riziką. Todėl psichikos stabilumo užtikrinimas yra daug svarbesnis daugelio žmonių laimingam gyvenimui nei abstraktūs finansiniai klausimai. Pavienių žmonių lygmeniu psichikos sveikata yra išankstinė sąlyga žmogaus galimybėms atskleisti savo intelektinį ir emocinį potencialą. Visuomenės lygiu psichikos sveikata yra socialinės sanglaudos, didesnės socialinės gerovės ir kartu ekonominės gerovės šaltinis.

1.2

Šia iniciatyva siekiama stiprinti psichikos sveikatą ir apie ją visapusiškai informuoti visuomenę. Tai yra ne tik lėtinės ir ūmios psichikos ligos arba protinė negalia, bet ir asmens veiksmus ribojantis psichologinis krūvis, kuris nėra laikomas liga, bet kuris taip pat gali turėti fizines priežastis arba poveikį fizinei sveikatai. „Psichikos sveikatos“ temą sudaro daug ir įvairių dalykų, kuriems turi įtakos medicininiai ir socialiniai bei politiniai aspektai, taip pat gyvenimo aplinkybės, pavyzdžiui, darbas, jaunystė, senatvė ir skurdas.

1.3

Sutrikimų priežastys ir pasekmės gali būti įvairios, pavyzdžiui, traumos, slegiantys išgyvenimai vaikystėje, narkotikų vartojimas, pervargimas, nedarbas, būsto neturėjimas, atskirtis, jos taip pat gali sietis su genetiškai paveldėtu polinkiu. Atitinkamai įvairūs yra problemų sprendimo būdai ir susijusios politikos sritys. Dažnai priežastims galima daryti įtaką, todėl reikėtų į jas tinkamai atsižvelgti įtraukioje politikoje ir ekonomikoje. Šiomis aplinkybėmis svarbiausiais vaidmuo galėtų tekti socialinei ekonomikai, pilietinei visuomenei ir naujiems socialinio verslo metodams. Psichikos ligų prevencija, ankstyvas diagnozavimas ir gydymas turi būti daugiamatmenis (psichoterapinės, medicininės ir socialinės bei ekonominės priemonės). Psichikos sutrikimus ir ligas reikia dažniau įtraukti į bendrąjį sveikatos profesijų atstovų, ugdymo specialistų, mokytojų ir vadovų rengimą. Viešojo sektoriaus remiamas sveikatos ugdymas įmonėse ir šiuolaikinė įmonių kultūra gali padėti sutrikimų turintiems žmonėms ir riboti su darbu susijusių problemų atsiradimą.

1.4

Pagrindinis vaidmuo tenka pilietinių, savanoriškų, šeiminių ir specialistų tinklų stiprinimui ir sergančių žmonių bei jų asociacijų dalyvavimui. Prevencija ir informuotumo didinimas yra visos visuomenės užduotis. Dažnai galima išvengti laisvės apribojimo ir stacionaraus gydymo teikiant ambulatorinę pagalbą netoli gyvenamųjų vietų ir sudarant galimybes šiems asmenims gyventi savarankiško gyvenimo namuose. Šiomis aplinkybėmis ypač svarbios Europos rekomendacijos ir geroji patirtis, kuri, be kita ko, yra susijusi su atitinkamu stacionarios psichiatrijos ir vaistų vartojimo mažinimu siekiant prisidėti prie socialinių ir teritorinių pagalbos priemonių ir kitų alternatyvių paramos formų kūrimo. Tokiu būdu gautos lėšos mokslui ir moksliniams tyrimams galėtų būti skiriamos psichikos sveikatos išsaugojimui. Finansiškai silpnesnėms valstybėms narėms netgi gali būti numatytos pertvarkymo ir naujų prioritetų nustatymo galimybės.

1.5

Visoje ES turėtų būti skatinama atkreipti plačiosios visuomenės dėmesį į šią temą, pavyzdžiui, darželiuose ir mokyklose, įmonėse, gydytojų kabinetuose ir priežiūros įstaigose. Kovos su stigmatizacija kampanija ir nediskriminuojanti žiniasklaidos kalba padėtų mažinti psichikos ligomis sergančių žmonių diskriminavimą. Sveikatos padėtis sukelia sunkias pasekmes šalies ekonomikai. Tačiau jos yra veikiau ne tokios skaudžios kaip pasekmės pačiam asmeniui (2). Dažniau reikia kelti klausimą, kokie socialiniai, politiniai ir ekonominiai interesai ir struktūros aštrina problemą ir kaip galima aktyviai skatinti įtrauktį veiksmingai plėtojant į asmenis orientuotas priežiūros struktūras ir remiant šeimą, kaip pirmąją žmogaus gyvenimo mokyklą. Būtina labiau vertinti ir skatinti akivaizdžią medicinos, profesionalios ir savanoriškos pagalbos pažangą ir įmonių modelius, skirtus prevencinei sveikatos priežiūrai.

2.1

Europoje labiausiai paplitusios ligos yra fobiniai sutrikimai, depresija ir priklausomybės ligos. 2010 m. atliktų tyrimų duomenimis, 38 proc. europiečių serga psichikos ligomis (3). 2005 m. jau buvo 27 proc (4). Kasmet nusižudo 58 000 žmonių. Iki 2020 m. depresija išsivysčiusiose valstybėse bus antra pagal dažnumą liga (5). Pavyzdžiui, vienos didelės Vokietijos ligonių kasos (6) apdraustųjų nedarbingumas dėl psichikos ligų nuo 2006 m. iki 2009 m. padidėjo 38 proc. (dirbantys asmenys) ir 44 proc. (bedarbiai). Per šį laikotarpį išrašytų vaistų nervų sistemos gydymui kiekis išaugo 33 proc., prie tokių vaistų priskiriami, pavyzdžiui, antidepresantai (7). Didžiojoje Britanijoje 44 proc. darbdavių teigia, kad daugėja psichikos sveikatos problemų ir 40 proc. darbdavių pastebi, kad daugėja su stresu susijusio nedarbingumo dienų skaičius (8).

2.2

Psichikos sveikata ir gerovė iki šiol dar nebuvo Europos metų tema. Tačiau išankstinės nuostatos dėl psichikos sveikatos problemų ir psichosocialinės negalios, stigmatizavimas, pavyzdžiui, visuomenėje ir darbe, dar ir šiandien yra neišspręsta problema. Strategijoje „Europa 2020“ siekiant integracinio ir tvaraus augimo taip pat reikalaujama labiau įtraukti šią socialinę grupę ir atitinkamai parengti ES sveikatos programas. Be to, JT konvencijoje dėl neįgaliųjų teisių – ją pasirašydama ES pirmą kartą prisijungė prie tarptautinės žmogaus teisių priemonės – išdėstytos aiškios žmonių su psichosocialine negalia teisės. Šioje konvencijoje įtvirtintos teisės turi būti gerbiamos ir įgyvendinamos visomis atitinkamos ES politikos ir veiklos priemonėmis. Europos metų iniciatyvos pašventimas psichikos sveikatos ir gerovės klausimams leistų šiems reikalavimams skirti reikiamą dėmesį.

2.3

Nuo praėjusio šimtmečio paskutiniojo dešimtmečio vidurio psichikos sveikata yra konkrečių Europos sveikatos politikos projektų objektas ir juose laikoma svarbiausia vertybe (9). 2005 m. Komisija pradėjo konsultacijas, kurių pagrindas buvo Žalioji knyga dėl psichikos sveikatos (10).

2.4

EESRK patvirtina savo nuomonę  (11) dėl žaliosios knygos ir pabrėžia psichikos sveikatos kaip pagrindinės „sveikatos“ sąvokos dalies svarbą visuomenei ir konkrečiam asmeniui. Europos Sąjungai, kuri save tapatina su vertybių bendrija, psichikos sveikata yra svarbus socialinės sanglaudos ir visų žmonių dalyvavimo šaltinis. To reikalauja ir JT neįgaliųjų teisių konvencija, kurioje, žiūrint iš žmogaus teisių perspektyvos, laikomasi visuotinio požiūrio į žmogų.

2.5

Komisija, nagrinėdama šią temą, ją taip pat sieja su ekonomika, užimtumo politika ir sveikatos politika (visuomenės sveikata). Žmonių sveikatos aukšto lygio apsauga užtikrinama nustatant ir įgyvendinant visas Sąjungos politikos ir veiklos kryptis (SESV 168 straipsnis). Be to, paskelbdama Europos psichikos sveikatos metus ES vykdytų SESV 6 straipsnyje nurodytą užduotį: „remti, koordinuoti ar papildyti valstybių narių veiksmus. Europos lygiu tokių veiksmų sritys apima: žmogaus sveikatos apsaugą ir gerinimą“, nustatant europinius tikslus.

2.6

Be kita ko, ES psichikos sveikatos strategija paskatino 2008 m. sudaryti Europos psichikos sveikatos ir gerovės paktą (12). 2011 m. Tarybos išvados taip pat grindžiamos šiuo Europos paktu (13).

2.7

Pagal ES strategiją surengtos teminės konferencijos nebuvo visiškai tinkamos informuoti platesnį visuomenės ratą ir šias temas priartinti prie ES piliečių kasdienybės. Tai būtų galima padaryti per atitinkamus Europos metus. Tada visų lygmenų valdžios institucijos galėtų nagrinėti šią temą, taip pat pilietinės visuomenės subjektai, dažnai kaip ekspertai, platintojai ir socialinės įmonės. Europos psichikos sveikatos metus visų pirma reikėtų suderinti su JT konvencija dėl neįgaliųjų teisių. Psichikos ligomis sergantys ar psichikos negalią turintys žmonės turi teisę būti laikomi lygiaverčiais teisės subjektais ir turi visapusišką teisinį veiksnumą ir veiksmų laisvę visose gyvenimo srityse (plg. Neįgaliųjų teisių konvencijos 12 straipsnį).

2.8

Daugelis psichikos sutrikimų turinčių žmonių dažnai negauna profesiniu ir etiniu požiūriu tinkamos formos gydymo, reabilitacijos ir pagalbos priemonių socialiniam dalyvavimui, nors medicina ir socialinės paslaugos šioje srityje pasiekė didelės pažangos. Psichikos sveikata dažnai yra nelaikoma sveikatos politikos prioritetu. Vietoj pagalbos struktūrų kūrimo, ypač finansiniu požiūriu sudėtingu biudžeto laikotarpiu ir krizės metu, dažnai mažinamos arba branginamos būtinos paslaugos ir gydymo galimybės. Tačiau būtent ekonomikos krizės metu reikėtų investuoti į dalyvavimą, švietimą ir socialinę ekonomiką. Visų pirma krizės laikotarpiu valstybė negali pasitraukti iš gerovės sektoriaus.

Laukiančiųjų sąrašai ir dideli atstumai turi neigiamą poveikį, visų pirma aštrių problemų atveju. Stacionari pagalba ir laisvės apribojimas turėtų būti mažinami iki absoliutaus minimumo, o arti gyvenamosios vietos teikiamos ambulatorinės paslaugos, susitikimų centrai, konsultavimo įstaigos ir medicininio gydymo galimybės turėtų būti atitinkamai didinamos. Susijusių žmonių savarankiškumas turi būti stiprinamas užtikrinant teises gauti paslaugas ir taikant tokias koncepcijas, kuriomis siekiama ne pakeisti jų pačių sprendimus, bet padėti jiems rasti sprendimą, ypač dėl pagalbos poreikio ir gydymo, kad galiausiai nereikėtų apriboti teisinio veiksnumo. Reikia sistemingai kritiškai peržiūrėti skirstymą į ligų kategorijas, vienpusį įtraukimą į psichiatrijos mechanizmus, psichotropinių vaistų skyrimą ir prievartos naudojimą, taip pat taikyti teisinės valstybės ir žmogaus teisių principus. Bet kokios formos įstaigose ir bet kokiose apgyvendinimo formose reikia užtikrinti dalyvavimą visuomenėje, prasmingą užsiėmimą ir tam tikrą dienotvarkę. Reikia labiau atsižvelgti į psichotropinių vaistų poveikį žmonių galimybei dalyvauti ir sergamumui. Negalima apriboti pagalbos prieinamumo skaidant pagalbos struktūras ir taikant biurokratines ir ilgai trunkančias paraiškų teikimo procedūras. Krizių intervenciją ir savižudybių prevenciją gali vykdyti lengvai prieinamos ir kompetentingos tarnybos. Visoje Europoje reikia taikyti visoje šalyje žinomus pagalbos telefono numerius ir kitas profesiniu požiūriu tinkamas intervencijos galimybes.

2.9

Kartu visada reikia atsižvelgti į tarpusavyje susijusias ir viena kitą sustiprinančias socialines ir ekonomines gyvenimo aplinkybes, nedarbą ir ligos keliamą naštą. Be to, yra žmonių, kuriems reikia išteklių ir paramos, kad jie galėtų gerai gyventi su psichikos liga. Taigi nustatant Europos metų temas reikėtų atsižvelgti į lėtinėmis psichikos ligomis sergančių ir psichikos negalią turinčių žmonių dalyvavimo galimybių skatinimą ir teisinės jų padėties stiprinimą.

2.10

Teikiant pagalbą psichikos sutrikimų turintiems žmonėms reikėtų atsižvelgti į jų pasaulėžiūrinius, religinius, sielovadinius ir dvasinius poreikius ir formavimąsi.

2.11

Socialiniai veiksniai turi nemažą reikšmę psichikos sveikatos išsaugojimui. Pagrindinis vaidmuo tenka geram darbui kaip prasmę suteikiančiai ir tapatybę stiprinančiai užduočiai. Tačiau kasdienes gyvenimo ir darbo aplinkybes iš dalies lemia nebe patikimos kultūrinės tradicijos, bendruomenės ir demokratiniai sprendimai, bet centralizuotos ekonomikos gairės ir struktūros. Todėl ekonomikos ir struktūrinėje politikoje turėtų būti atsižvelgiama į žmonių psichikos sveikatą ir tikslus sukurti gerą gyvenimo kokybę užtikrinančius ir įtraukius gyvenamuosius rajonus ir darbo sąlygas.

2.12

Šiuolaikiniam žmogui daugiapusio pasirinkimo, žiniasklaidos ir vartojimo visuomenėje atsiveria naujos galimybės, bet taip pat atsiranda ir nauji stresą keliantys veiksniai. O švietimo sistemos dažnai negali suteikti skubiai būtino aukštos kokybės, etinio, kognityvinio ir socialinio lavinimo. Tačiau toks lavinimas skatintų būtiną savarankiškumą ir dvasinę pusiausvyrą. Socialiniai ryšiai vis labiau nyksta ir prarandami išoriniai ištekliai, pavyzdžiui, draugai, šeima, kolegos. Dažnas darbo ir kartu gyvenamosios vietos keitimas, nedarbas ir mažėjantys su asmeniniais santykiais susiję įsipareigojimai neskatina socialinių tinklų kūrimo prie gyvenamosios vietos. Todėl dar svarbiau įpareigoti susijusius asmenis ir jų asociacijas dalyvauti kuriant pagalbos ir tinklų struktūras.

2.13

Kai pažeidžiama asmens atsakomybės ir socialinio saugumo pusiausvyra, padidėja psichikos ligų pavojus. Tai būtų, pavyzdžiui, vadinamosios paskatos dirbti, kurios negali būti veiksmingos dėl darbo vietų trūkumo arba dėl struktūrinio galimybių pradėti verslą nebuvimo. Dažnai benamystė yra glaudžiai susijusi su psichikos sutrikimais, taigi reikia padėti spręsti abi problemas. Tėvams, kurių užimtumas yra nesaugus, ir jų vaikams tenka spręsti daugelį nesaugumo, skurdo, auklėjimo reikalavimų, laiko stokos ir streso šeimoje sukeltų problemų. Todėl pagalba turi būti atitinkamai įvairi ir apimti taip pat, pavyzdžiui, viešojo sektoriaus remiamą ugdymo pagalbą ir šeimos poilsį. Didelė valstybės skola ir ekonominiai sunkumai, taip pat socialinio saugumo mažinimas ir didelis nedarbas didina depresijos, baimių ir priklausomybės ligų pavojų. Pavyzdžiui, vienuolikoje ES valstybių narių per pirmą 2011 m. pusmetį savižudybių skaičius išaugo daugiau kaip 10 proc. Šiomis aplinkybėmis labai padėtų tinkamos investicijos į socialinį saugumą ir socialines paslaugas (14).

3.1.1

Darbo santykių nenuoseklumas, dažnos restruktūrizacijos, visapusiškas pasiekiamumas, didelis laiko trūkumas, pernelyg didelis krūvis, vis didesni lankstumo ir judumo reikalavimai dažnai turi poveikio psichikos sveikatai (15). Nyderlandų „Negalios statistika“ rodo, kad psichikos sveikatos problemos 2010 m. buvo pagrindinė ilgalaikio nedarbingumo (apie 55 dienas) priežastis. Didžiosios Britanijos sveikatos ir saugos tarnyba (angl. HSE) (16) mano, kad buvo prarasta maždaug 9,8 mln. darbo dienų dėl darbo sukelto streso (2009–2010 m.) ir kiekvienas kenčiantis darbo sukeltą stresą žmogus dėl ligos nedirba vidutiniškai 22,6 dienas. 2010–2011 m. buvo prarasta 10,8 mln. darbo dienų (17). Jei su profesiniu gyvenimu negalima suderinti šeimos, artimųjų priežiūros ir kultūrai, sportui ir dvasiniam gyvenimui –kaip atsvarai – skiriamo laiko, iškyla dar kiti pavojai. Kai kurios valstybės pradėjo taikyti taisykles dėl artimųjų priežiūrai skiriamo laiko ir suteikė teisę į atostogas priežiūrai. Dažnai įmonėms tenka spręsti problemas, kurios yra nesusijusios su įmone. Viešosiomis lėšomis turėtų būti labiau skatinami pavyzdiniai įmonių modeliai, skirti prevencinei sveikatos priežiūrai, įtraukčiai, tinkamiems darbo ne visą dieną sprendimams, pagalbai darbo vietoje ir vadovų bei darbuotojų tolesniam mokymui. Novatoriška įmonių kultūra taip pat gali pagerinti darbo ir produktų kokybę. Veiksmingas streso valdymas, grindžiamas moksliniais tyrimais, streso veiksnių šalinimu ir mažinimu, turėtų būti nuoseklios prevencijos strategijos dalis laikantis Sutarties nuostatų, Direktyvos 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti ir 2004 m. Europos socialinių partnerių pasirašyto pagrindų susitarimo dėl streso darbe.

Netikrumas darbo klausimais ir nepaprastai didelis struktūrinis spaudimas darbo rinkoje yra papildomi pavojai. Darbuotojų konkuravimas, kas padarys daugiau ir kas sutiks dirbti mažiau palankiomis darbo sąlygomis, turi būti aiškiai apribotas. Dažnai apkaltinami patys darbo rinkoje pralaimėję žmonės, nors jie dėl to nekalti. Darbdavių keliamas būtino ir leistino darbuotojų lankstumo reikalavimas yra lygiavertis darbuotojo keliamam lankstumo reikalavimui, kad jis galėtų skirti laiką šeimai, artimųjų priežiūrai ir asmeninių problemų sprendimui (darbdavio rūpinimasis ir į asmenį orientuotas požiūris). Psichikos ligomis sergantiems žmonėms iškyla didesnis pavojus netekti darbo arba dėl ligos nebegalėti dirbti. Šiomis aplinkybėmis svarbus vaidmuo tenka taip pat visuomenės išankstiniams nusistatymams. Dėl to netenkama darbo jėgos, bendrųjų išteklių ir vertės kūrimo.

3.1.1.1

Dabartinės kai kuriose šalyse taikomos kvotų taisyklės dėl neįgaliųjų įdarbinimo toli gražu nėra pakankamos priemonės. Reikia ryžtingos integracijos į darbo rinką politikos, kuri padėtų daugeliui šiuo metu atskirtį patiriančių žmonių ir visai visuomenei.

3.1.2

Kad ši tema būtų nagrinėjama atviriau, galėtų padėti pariteto pagrindu sudarytos ir viešosiomis lėšomis remiamos konsultavimo ir ginčų nagrinėjimo įstaigos. Reikėtų įmonėse ar išorėje esančių institucijų, kurios atstovautų negalią ir psichikos sutrikimų turinčių žmonių interesus darbo srityje. Be to, grėsmes turėtų riboti tinkama apsauga nuo atleidimo iš darbo, darbo saugos įstatymai, parama bedarbiams, viešosiomis lėšomis skatinamas įmonių sveikatos valdymas, grįžimo į darbą planai ir aktyvi darbo rinkos ir šeimos politika. Darbdaviams, visų pirma MVĮ, turi būti užtikrinta, kad bus išlaikytas konkurencingumas, vengiama biurokratijos ir viešosios paramos struktūros bus patikimos. Pelno nesiekiantys paslaugų teikėjai, socialinės gerovės asociacijos ir kitos pilietinės visuomenės jėgos galėtų atlikti svarbų vaidmenį politiškai ir praktiškai remiant susijusius žmones, įmones ir darbo administraciją (18).

3.2.1

Psichikos ligas vaikystėje ir jaunystėje labai sunku tiksliai atspindėti statistikoje. Taip yra, be kita ko, todėl, kad dažnai sunku atskirti ligą nuo elgesio sutrikimų, konsultavimo nuo ugdymo ar gydymo poreikių. Kitaip tariant, paprastai beveik neįmanoma atskirti minėtų poreikių, ribos yra gana neaiškios. Pavyzdžiui, Vokietijos psichoterapeutų rūmai nurodo, jog metinis paplitimas yra tarp 9,7 proc. (psichikos ligos) ir 21,9 proc. (psichikos sutrikimai) (19). Kalbant apie depresijas, konstatuojamas vis didėjantis pavojus susirgti pirmą kartą ir pavojus susirgti vis jaunesniame amžiuje. Ekspertai pastebi vis daugiau vaikų ir jaunuolių baimių ir elgesio sutrikimų ir aiškų psichotropinių vaistų vartojimo padidėjimą.

3.2.2

Kartu vaikų darželiuose ir mokyklose vis daugėja vaikų ir jaunuolių, kurie, pavyzdžiui, nebaigia mokyklos (14,4 proc. visoje ES), turi elgesio, koncentracijos sutrikimų ir smurtauja. Dažnai problemos yra įvairios, susijusios, be kita ko, su psichikos sutrikimais, valios trūkumu atsilaikyti prieš vartojimo pasiūlą (20) ir žiniasklaidą, priklausomybės nuo kompiuterių ir kitomis priklausomybės problemomis ir apskritai ugdymo trūkumais. Nerimą kelia tai, kad vartojama vis daugiau antidepresantų, metilfenidatų ir panašių vaistų jau vaikystėje ir jaunystėje. Reikia skubiai rinkti statistinius duomenis visoje Europoje ir ieškoti alternatyvų.

3.2.3

Vis didėjantis vaikų ir jaunuolių, taip pat jų tėvų netikrumo jausmas yra problema, kurios vaikų ir jaunimo psichiatrija – bent jau viena – tikrai neišspręs. Pagalba ankstyvoje vaikystėje ir parama šeimoms ir pagrindiniam jų vaidmeniui yra nemažiau svarbi nei profesinės kompetencijos užtikrinimas vaikų priežiūros įstaigose, vaikų gydymo įstaigose ir mokyklose. Nebūtų naudinga, jei kiekvienas neįprastas elgesys būtų apibrėžiamas kaip psichikos sutrikimas arba liga ir sudėtingos asmeninės ir visuomenės problemos vienpusiškai būtų paverčiamos medicininio profesionalumo problemomis (21). Individualizacija, skirtingos švietimo galimybės, nedarbas, skurdas, socialinė atskirtis, asmeninis gėdijimasis ir pernelyg dideli tėvams keliami reikalavimai, taip pat ugdymo sistemos, grindžiamos konkuravimu nuo pat ankstyvo amžiaus ir tokiu būdu ribojančios nesugebančių būti pirmose gretose vaikų galimybes, gali būti veiksniai, į kuriuos turi atsižvelgti prevencijos metodas. Šiuo požiūriu būtina bendra visų visuomenės jėgų atsakomybė: gyvybinga gyvenamoji aplinka, tinkamos jaunų žmonių ugdymo koncepcijos, gerai aprūpintos mokyklos ir darželiai, nekomercinė pastovi laisvalaikio užsiėmimų pasiūla, jaunimo grupės, asociacijos ir kultūros pasiūla, taip pat tankus profesionalios, tarpdalykinės pagalbos tinklas, pavyzdžiui, ugdymo konsultacijos ir neformalaus švietimo pasiūla. Su piktnaudžiavimu narkotikais reikia kovoti taikant ankstyvą nustatymą, prevenciją, konsultacijas ir gydymą bei kontroliuojant jų pirkimo kanalus. Jei bus investuojama į šią sritį, bus išvengta akivaizdžios asmeninės ir socialinės žalos. Jaunuolių ir jaunų suaugusiųjų integravimas į mokymą, darbą ir kitas prasmingo užsiėmimo formas turi būti teisine garantija. Visose šiose srityse pelno nesiekiantiems paslaugų teikėjams, socialinės gerovės asociacijoms ir pilietinei visuomenei tenka ypatingas politinis ir praktinis vaidmuo.

3.3.1

Pailgėjusi ir toliau ilgėjanti gyvenimo trukmė yra vienas iš paaiškinimų, kodėl apskritai didėja susirgimų psichikos ligomis skaičius. Vyresniame amžiuje padaugėja gretutinių somatinių ligų, kurios yra susijusios su didesne rizika susirgti depresija. Be to, tam tikros ligos dėl amžiaus, pavyzdžiui, Alzheimerio liga ir Parkinsono liga, dažnai kaip gretutinę ligą sukelia depresiją. Gyvybinga ir dalyvavimą skatinanti gyvenamoji aplinka, pasiekiamos ir ambulatorinės socialinės paslaugos, galimybės dalyvauti savanoriškoje veikloje, tam tikrais atvejais tinkamos galimybės dalyvauti profesiniame gyvenime ir versle ir atitinkama slaugos įstaigų orientacija yra esminiai veiksniai norint išvengti vienatvės ir siekiant prevencijos sveikatos srityje. Socialinės srities įstaigos, slaugos paslaugų teikėjai ir gydytojai turėtų sukaupti pakankamą kompetenciją gerontopsichiatrijos srityje. Europa turi skirti daugiau dėmesio geriausios patirties modeliams, visų pirma susijusios su demencija sergančiais žmonėmis.

3.3.2

Paprastai vyresnio amžiaus žmones gydo bendrosios praktikos šeimos gydytojai, kurie nepakankamai dažnai siunčia juos pas neuropsichiatrijos specialistus. Tačiau demencijos ligų ir depresijos atveju labai svarbi yra ankstyva diagnozė, o paprastai trūksta visas sritis apimančios priežiūros: daugumoje senelių namų nėra reguliarios psichiatrijos specialisto priežiūros. Tai pasakytina ir apie kitas vyresnio amžiaus žmonėms skirtas įstaigas, pavyzdžiui, konsultavimo įstaigas. Turėtų būti suteiktos galimybės visiems susijusiems žmonėms tinkamai pasinaudoti medicinos ir ypač gerontologijos ir techninio aprūpinimo pagalbinėmis priemonėmis pažanga.

3.3.3

Apskritai, vaikų ir jaunimo psichiatrijos, taip pat gerontopsichiatrijos ypatumai turėtų būti įtraukiami į psichoterapijos mokomųjų dalykų sąrašą ir plačiau nagrinėjami rengiant bendrosios praktikos gydytojus ir psichiatrus, taip pat psichoterapeutus.

4.1

Per Europos psichikos sveikatos metus ypač svarbus būtų žmogaus teisėmis grindžiamas požiūris. Medicininės, psichologinės ir socialinės paslaugos turėtų padėti susirgusiam žmogui ir stiprinti jį ir jo paties galimybes padėti sau pačiam (galimybių suteikimas, angl. empowerment). Šiuo požiūriu visas dėmesys turėtų būti sutelktas į žmogaus orumą ir teisinį subjektiškumą, į tai turėtų orientuotis tie asmenys, kurie padeda konkrečiam krizę išgyvenančiam žmogui. Be to, įvairių rūšių paslaugas teikiantys darbuotojai turi gerinti savo gebėjimus, kad galėtų geriau suprasti psichikos sveikatos sutrikimus ir psichosocialinę negalią.

4.2

Dvasinę krizę išgyvenantys žmonės paprastai nekalba apie savo ligą, nes visuomenė juos smerkia. Prie to iš esmės prisideda ir žiniasklaida. Dažnai apie ligą platinamos žinios kelia tik plačiosios visuomenės baimę ir priešiškumą bei nepasitikėjimą tikslingo gydymo pasiūla. Skubiai būtinos stigmatizacijos šalinimo kampanijos visoje Europoje. Jos turi būti numatytos ilgam laikotarpiui ir orientuotos į prevenciją. Į šias kampanijas reikia įtraukti visų teisiniu požiūriu svarbių gyvenimo sričių (teismų, policijos, valdžios įstaigų ir pan.) darbuotojus, kad jie turėtų galimybę pagerinti savo dalykines ir profesines sąlygas bendrauti su psichikos ligomis sergančiais žmonėmis. Taip pat organizuojant ir finansuojant pagalbą reikėtų kaip įmanoma labiau vengti stigmatizacijos. Visų pirma galimybės stiprinti gebėjimą gyventi turėtų būti siūlomos visiems gyventojams. Pagrindinė šios politikos dalis turėtų būti sergančiųjų ir psichiatrijos patirties neturinčių žmonių susitikimo ir keitimosi skatinimas.

4.3

Taip pat užimtumo srityje reikia kaip įmanoma vengti kurti atskirus pasaulius, į kuriuos sergantieji būtų skirstomi neatsižvelgiant į jų norus ir teisę rinktis. Visų pirma sergančiam žmogui turi būti palikta galimybė pačiam nuspręsti, ar jis nori remiamą darbą atlikti specializuotoje įstaigoje ar bendroje darbo aplinkoje. Daugeliu atvejų galima padidinti galimybes atkurti darbingumą taikant integruotą įmonės pagalbą dalyvavimui darbo gyvenime skatinti („remiamas užimtumas“) (23). Už darbą paprastai reikia mokėti kolektyvinėse derybose nustatyta užmokestį, dėl kurio susitaria socialiniai partneriai. Nedera psichikos ligomis sergantiems ar protinę negalią turintiems žmonėms mokėti pragyvenimą užtikrinančius „kišenpinigius“ Gana sėkmingas palaipsnio grąžinimo į darbą modelis yra vadinamasis Hamburgo modelis (24).

4.4

Konkrečiai galima paminėti tokius psichikos sutrikimų turinčių žmonių žmogaus teisių pažeidimus, pasitaikančius ES: neproporcingas laisvės apribojimas ir priverstinis gydymas, kai susijęs žmogus neinformuojamas ir neduoda sutikimo, be to, dažnai trūksta galimybių pateikti ieškinį teismui. Svarbios yra deinstitucionalizavimo programos, netoli gyvenamosios vietos teikiamos ambulatorinės aprūpinimo paslaugos, nebiurokratinės galimybės gauti paslaugas, žmogaus teisių paisančių gydymo susitarimų sudarymas ir kovos su stigmatizacija politika, į kuria įtraukiami patys sergantieji, kurie yra savo gyvenimo situacijos ekspertai.

4.5

Būtina peržiūrėti ES psichikos sveikatos strategiją. EESRK mano, kad visų pirma būtina ištirti, kokiu mastu psichikos ligomis sergantys žmonės yra atskirti nuo dalyvavimo visuomenės gyvenime apskritai ir konkrečiai darbo rinkoje. Taip pat reikia ištirti, kaip taikant prevenciją arba gerą aprūpinimą galima išvengti nedarbingumo arba dalinio nedarbingumo. Be to, kyla klausimas kaip kalbos vartojimas medicinoje, žiniasklaidoje ir visuomenėje apsunkina įtrauktį arba net užkerta jai kelią.

4.6

Ši iniciatyva padidina galimybes atkreipti plačiosios visuomenės dėmesį į psichikos sveikatos klausimus. Tai turės įtakos politinės darbotvarkės teminiams prioritetams ir bus sukurta palanki aplinka skatinti visiems naudingas novatoriškas idėjas.

4.7

Norint remti Europos psichikos sveikatos metus be paties EESRK reikia visų pirma įtraukti susijusius pilietinės visuomenės subjektus, įskaitant psichiatrijos patirties turinčias grupes ir asociacijas, taip pat kitus sveikatos priežiūros sistemos subjektus, be to, susijusius Komisijos generalinius direktoratus, Europos Parlamento narius ir Regionų komitetą. Nacionaliniu lygmeniu reikia įtraukti susijusias ministerijas, taip pat nacionalinių parlamentų narius. Apskritai, formuojant konkrečių sričių politiką turi dalyvauti tie žmonės, kuriems yra skirta ši politika.

4.8

Kad būtų pasiektas apčiuopiamas iniciatyvos poveikis valstybių narių lygmeniu, reikia kartu išnaudoti psichikos sveikatos veiksmų programą ir parengti bendras psichikos sveikatos priemonių gaires sveikatos priežiūros sistemoms ir socialinei politikai, taip pat susijusioms gyvenimo sritims, kaip antai mokykla ir darbo vieta. Panašiai kaip ir atvirojo koordinavimo metodo atveju reikėtų taikyti abipusio mokymosi priemonę – tarpusavio vertinimą. Šios priemonės turi tapti teisinėmis nuostatomis, finansinėmis taisyklėmis kaip ESF ir susijusių sergančiųjų ir įmonių teisėmis. Reikia apsvarstyti, ar nuolatinė observatorija galėtų užtikrinti pastovų šios temos nagrinėjimą. Į ES sveikatos srities ataskaitas turėtų būti įtraukti išsamesni Europos duomenys apie psichikos sutrikimus ir visų pirma stacionarių psichiatrijos ligoninių teikiamos pagalbos pobūdį ir pacientų skaičių, taip pat psichotropinių vaistų vartojimą. Laikui bėgant reikėtų iš įvairiausių visuomenės sričių pritraukti galimus partnerius kaip nuolatinius rėmėjus. Iniciatyvos ir pačių Europos metų poveikis neturėtų būti ribotas laiko požiūriu. Veikiau jie turėtų paskatinti nuolatinį ir ilgalaikį dėmesį šiai temai ir turėti apčiuopiamą poveikį susijusiems žmonėms.

15.2.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 44/44

1.1

Socialinis ūkininkavimas yra novatoriška veikla, sujungianti dvi sąvokas: daugiafunkcinį žemės ūkį ir socialines paslaugas ir (arba) sveikatos priežiūrą vietos lygmeniu. Jis padeda žemės ūkio produktų gamybos procese užtikrinti specialiųjų poreikių asmenų gerovę ir socialinę integraciją. Vis didėjanti socialinio ūkininkavimo svarba paskatino EESRK šia tema parengti nuomonę savo iniciatyva.

1.2

Socialinis ūkininkavimas paplitęs visoje Europoje ir yra įvairių pavidalų, kurie turi panašumų, tačiau kartu ir labai skiriasi pagal taikomą metodą, ryšį su kitais sektoriais ir finansavimą.

1.3

Vis dėlto būtina Europos lygmeniu apibrėžti socialinio ūkininkavimo sąvoką, kad būtų galima nustatyti šiai sričiai priklausančią veiklą ir apibrėžti sistemą bei kriterijus, įskaitant kokybės kriterijus, kuriuos ši veikla turi atitikti, kad galėtų pasinaudoti parama pagal įvairių sričių politiką. Tačiau ši apibrėžtis neturi būti pernelyg siaura, kad būtų galima atsižvelgti į nuolat besikeičiančią padėtį šiame sektoriuje.

1.4

Nei Europos Sąjungos, nei nacionaliniu lygmeniu nėra sukurtos socialinio ūkininkavimo reguliavimo sistemos, todėl įvairios politikos sritys ir atitinkamų institucijų veikla yra nekoordinuojama. EESRK mano, kad ES institucijos, taip pat regionų ir nacionalinės valdžios bei kitos institucijos turėtų skatinti ir remti socialinį ūkininkavimą, sukurti tinkamą ir palankią reguliavimo sistemą ir įgyvendinti toliau išvardytas priemones.

1.5

Statistinių duomenų apie socialinį ūkininkavimą yra nedaug ir jie neišsamūs. EESRK nuomone, vertėtų įgyvendinti statistinių mokslinių tyrimų programą siekiant išsamiau įvertinti ir išnagrinėti šio sektoriaus egzistavimą valstybėse narėse ir įvairias jo formas. Ši duomenų bazė galėtų būti išplėsta siekiant paskatinti mokslinių tyrimų programas visose valstybėse narėse.

1.6

Socialinis ūkininkavimas turi būti remiamas tarpdisciplininiais moksliniais tyrimais įvairiose srityse, kad būtų galima patvirtinti empirinius rezultatus, įvairiais aspektais (socialiniu, ekonominiu, sveikatos, asmeniniu ir kt.) išanalizuoti jo poveikį ir privalumus bei užtikrinti įgytų žinių sklaidą vietos lygmeniu. Šiuo požiūriu bendrojoje programoje „Horizontas 2020“ 2014–2020 m. laikotarpiui reikia skatinti ir toliau plėtoti projektais SoFar ir COST Action Europos lygmeniu pradėtą bendradarbiavimą.

1.7

EESRK nuomone, taip pat svarbu kurti ir stiprinti socialinio ūkininkavimo tinklus, kad būtų galima dalytis įgytomis žiniomis, kaupti patirtį ir didinti informuotumą. Be to, pageidautina, kad politiniu lygmeniu būtų bendrai atstovaujami socialinio ūkininkavimo veiklos vykdytojų interesai ir būtų sukurta Europos lygmens neįgaliųjų organizacija. Tai paskatintų šios srities subjektų tarpusavio mainus ir sustiprintų pilietinės visuomenės organizacijų vaidmenį.

1.8

Be to, siekiant užtikrinti aukštą kokybės ir įgūdžių, susijusių su socialinio ūkininkavimo veikla, lygį, ypatingą dėmesį reikia skirti šio sektoriaus subjektų – tiek paslaugų teikėjų, tiek specialiųjų poreikių asmenų, kuriems tos paslaugos teikiamos, – mokymui.

1.9

Socialiniam ūkininkavimui visoje Europoje vystyti reikalinga tinkama aplinka, aktyvesnis pilietinės visuomenės dalyvavimas ir sėkmingas įvairių politikos sričių ir administracijų atstovų (sveikatos, socialinių reikalų, žemės ūkio, užimtumo) bendradarbiavimas Europos, nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis. Tai reiškia, kad valdžios institucijos turėtų pripažinti socialinį ūkininkavimą ir tikslingai jį remti suteikiant jam ilgalaikę galimybę gauti finansinių išteklių įvairiems tokio tipo ūkininkavimo aspektams.

1.10

Taip pat vertėtų, kad Europos Komisija sukurtų nuolatinę struktūrą, apimančią visus susijusius generalinius direktoratus. Panašios priemonės galėtų būti sukurtos ir valstybėse narėse. Be to, Komisija turėtų paskatinti atlikti valstybių narių socialinės apsaugos sistemų ir jų kainos lyginamąjį tyrimą, kad padidintų taupymo galimybes, kurias sudaro socialinio ūkininkavimo projektai.

1.11

EESRK su džiaugsmu pažymi, kad Komisijos pasiūlymai 2014–2020 m. laikotarpiui atveria naujų perspektyvų socialiniam ūkininkavimui. Tačiau reikia dar labiau jį paremti būsimuoju programavimo laikotarpiu. Šiuo požiūriu ES ir valstybės narės turėtų darniai vykdyti įvairią su socialiniu ūkininkavimu susijusią politiką. EESRK nuomone, valstybės narės ir įvairios valdžios institucijos (nacionalinės ir ES), kurioms pavesta valdyti Europos lėšas ir kurios už tai atsakingos, turėtų sustiprinti tarpusavio bendradarbiavimą, kad panaikintų kliūtis, trukdančias pasinaudoti struktūriniais fondais, ir palengvintų vietos subjektams galimybę pasinaudoti šiais fondais.

1.12

Bendra strateginė programa suteikia galimybę derinti įvairius fondus pagal finansavimo iš įvairių šaltinių strategiją. Tokiomis aplinkybėmis Komisija turėtų paraginti valstybes nares socialinį ūkininkavimą įtraukti į savo programas ir vadovaujantis integruotu požiūriu parengti specialias programas, leidžiančias šiam sektoriui dar daugiau pasinaudoti įvairiais struktūriniais fondais. Be to, būtų galima numatyti socialiniam ūkininkavimui skirtus teminius paprogramius arba remti šioje srityje vykdomus LEADER projektus.

2.1

Nuo XX a. pabaigos socialinis ūkininkavimas vystomas beveik visose Europos kaimo vietovėse kaip nauja ekonominiu požiūriu tvari veikla, ir gerosios praktikos pavyzdžių šioje srityje tik daugėja. Visa ši veikla vadinama socialiniu ūkininkavimu. Šiai veiklai apibūdinti vartojami ir kiti terminai: farming for health, care farming, green care ar green therapies. Visi šie terminai nurodo įvairią praktiką ar veiklą, susijusią su priežiūra, socialine reintegracija, nepalankioje padėtyje esančių asmenų mokymu ir reabilitacija ar specialiųjų poreikių asmenų mokymu. Ši įvairaus pobūdžio veikla, leidžianti sunkumų patiriantiems asmenims atkurti ryšį su gamybine veikla ir gamta, prisideda prie jų gerovės, sveikatos gerinimo ir socialinės įtraukties: ji palengvina mokymąsi, didina savigarbą ir kartu skatina dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

Socialinis ūkininkavimas yra novatoriška veikla, kuri sujungia dvi sąvokas: daugiafunkcinį žemės ūkį ir socialines paslaugas ir (arba) sveikatos priežiūrą vietos lygmeniu. Viena vertus, jis glaudžiai susijęs su daugiafunkciniu žemės ūkio pobūdžiu ir visiškai sutampa su kaimo plėtros koncepcija, suteikiančia ūkininkams galimybę įvairinti pajamas. Kita, jis naudingas visuomenei, kadangi teikia socialines paslaugas ir pagerina kaimo vietovių gyventojams teikiamas paslaugas pasinaudojant žemės ūkio ir kaimo ištekliais plačiąja prasme.

2.2

Nors socialinio ūkininkavimo praktika Europoje turi daug panašumų, kadangi yra glaudžiai susijusi su kaimo ekonomikai būdinga tradicine veikla ir yra vykdoma ūkyje (ekologiški ūkiai, didelis darbo jėgos poreikis, aukštas daugiafunkcionalumo lygis, atvira teritorija, didelis įvairinimas ir lankstumas), yra ir daug skirtumų, susijusių su atskirų šalių istorija, pasirinktu metodu ir veiklos pakraipa. Nors metodai skirtingi, būtų galima išskirti tris pagrindinius:

2.3

Veiklos kryptys taip pat skiriasi: Italijoje ir Prancūzijoje socialinis ūkininkavimas iš esmės susijęs su socialinės rūpybos ir sveikatos priežiūros sektoriumi, Nyderlanduose jis artimesnis sveikatos sistemai, Flandrijoje – žemės ūkiui, o Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje ir Slovėnijoje ši veikla užima tarpinę padėtį tarp socialinio ir (arba) sveikatos priežiūros sektoriaus ir sveikatos sektoriaus.

2.4

Finansavimo būdai įvairiose šalyse skiriasi:

Tačiau iš tikrųjų finansavimo būdai dažnai būna įvairesni ir mišrūs.

2.5

Socialinis ūkininkavimas gali būti įvairių formų. Tai gali būti privatūs ūkiai, valdomi privataus verslininko, kuriam socialinis ūkininkavimas sudaro galimybes įvairinti pajamų šaltinius ir kartu toliau vykdyti įprastą rinkai skirtą gamybą. Tai gali būti ir socialinės įmonės ar kooperatyvai, asociacijos, fondai, t. y. ne pelno organizacijos. Kitais atvejais ūkiuose plėtojamas socialinis ūkininkavimas priklauso nuo viešųjų ar sveikatos sektoriaus įstaigų.

3.1

Socialinio ūkininkavimo sąvoką apibrėžti nelengva, kadangi jis apima labai įvairaus pobūdžio veiklą. Vis dėlto būtina Europos lygmeniu apibrėžti socialinį ūkininkavimą, kad būtų galima nustatyti šiai sričiai priklausančią veiklą ir apibrėžti sistemą bei kriterijus, įskaitant kokybės kriterijus, kuriuos ši veikla turi atitikti, kad galėtų pasinaudoti parama pagal įvairių sričių politiką. Tačiau ši apibrėžtis neturėtų būti pernelyg siaura, kad būtų galima atsižvelgti į nuolat besikeičiančią padėtį. Priešingai, turi būti pasiūlyta reikiamu lankstumu pasižyminti sistema, kuri apimtų socialinio ūkininkavimo veiklos įvairovę ir principą „iš apačios į viršų“.

3.2

Nors socialinio ūkininkavimo veikla yra labai įvairi, jai visuomet būdingi du bendri aspektai: a) veikla vykdoma ūkyje, b) ji skirta laikinų ar nuolatinių specialiųjų poreikių, įskaitant ugdymosi, turintiems asmenims. Taip socialinis ūkininkavimas prisideda prie žmonių gerovės ir pilnatvės, kartu padeda vystytis kaimo vietovėms ir stiprinti miesto ir kaimo tarpusavio sąveiką.

3.3

Taigi socialinį ūkininkavimą visų pirma būtų galima apibrėžti kaip visų rūšių veiklą, kurioje naudojami žemės ūkio ištekliai – augalai ir gyvūnai – socialinėms paslaugoms kaimo vietovėse ar priemiesčiuose kurti, pavyzdžiui, reabilitacija, terapija, globojamasis užimtumas, mokymasis visą gyvenimą ir kita socialinę integraciją skatinanti veikla (pagal Cost Action 866 – Green Care – Europos bendradarbiavimo mokslo ir technologijos srityje iniciatyvos apibrėžtį). Šiuo požiūriu, ūkiuose, be kita ko, reikia sukurti sąlygas, kurios leistų specialiųjų poreikių asmenims dalyvauti kasdienėje ūkio veikloje, kadangi tai turėtų teigiamos įtakos jų raidai, daromai pažangai ir gerovei.

3.4

Šiuo metu galima išskirti keturias pagrindines socialinio ūkininkavimo sritis:

4.1

Savo veikla, susijusia su gydymu, integracija į darbo rinką, socialine įtrauktimi ar mokymu, socialinis ūkininkavimas neabejotinai užtikrina aukštos kokybės viešąsias paslaugas ir taip prisideda prie tvaraus vystymosi. Be to, veiklos įvairinimu ir jame glūdinčia dinamika šis sektorius gali daryti didelį poveikį vietos vystymuisi.

4.2

Vadovaujantis principu „iš apačios į viršų“, šioje srityje sukaupta turtinga patirtis ir sukurti vietos lygmens tinklai, sudarantys sąlygas bendram vietovių vystymuisi. Todėl socialinis ūkininkavimas atitinka EBPO leidinį „Naujojo kaimo pavyzdys“ (2006 m.) ir yra aiškiai paminėtas „Kaimo politikos apžvalgose“, kuriose kalbama apie EBPO šalis (pavyzdžiui, Italiją). Socialinis ūkininkavimas aptartas ir 2009 m. Kvebeke vykusioje EBPO konferencijoje kaimo plėtros klausimu. Reikia pažymėti, kad socialinio ūkininkavimo iniciatyvos yra finansuojamos pagal 2007–2013 m. kaimo plėtros politiką (programos LEADER III ir IV kryptys) ir socialinio fondo priemones socialinei įtraukčiai skatinti.

4.3

Visais lygmenimis vis labiau suprantamas socialinio ūkininkavimo potencialas: žemės ūkio organizacijos, vietos bendruomenės, taip pat socialinės ir sveikatos įstaigos naujai pažvelgia į socialinį ūkininkavimą. Tačiau tik keletas šalių nustatė sektorių taisykles nacionaliniu arba regionų lygmeniu (Prancūzija, Italija, Nyderlandai). Be to, visur pastebimas nepakankamas ryšys tarp įvairių politikos sričių ir (arba) su socialiniu ūkininkavimu susijusių institucijų.

Vis dėlto socialinio ūkininkavimo subjektai pradeda organizuotis, kad pasidalytų patirtimi, ir reikia pripažinti, kad socialinių ūkininkų spontaniškų tinklų vaidmuo yra labai svarbus.

4.4

Pastaraisiais metais Europos Komisija pradėjo įgyvendinti keletą iniciatyvų, visų pirma paminėtina Cost Action 866 – Green Care ir projektas SOFAR (pagal mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros šeštąją bendrąją programą Europos Komisijos finansuota iniciatyva). 2009 m. gruodžio mėn. vykdant Europos kaimo plėtros tinklo veiklą pradėta septynių valstybių narių teminė iniciatyva, kurios tikslas – išnagrinėti iš EŽŪFKP bendrai finansuojamuose nacionaliniuose ar regioniniuose kaimo plėtros planuose numatytas galimybes ir kliūtis. Socialinį ūkininkavimą glaustai apibūdinantį dokumentą 2008 m. pasiūlė Vokietija (prof. Thomas VAN ELSEN). Šis dokumentas buvo parengtas įgyvendinant projektą SOFAR ir atnaujintas 2009 m.

5.1.1

Atsižvelgiant į jo sukuriamas viešąsias gėrybes ir indėlį į tvarų vystymąsi, socialinis ūkininkavimas turėtų būti skatinamas ir remiamas ES institucijų ir vyriausybių. Tai reiškia, kad įvairiais lygmenimis reikia sukurti tinkamą ir palankią reguliavimo sistemą, pripažinti socialinio ūkininkavimo pridėtinę vertę, patobulinti socialinio ūkininkavimo valdymą, sukurti palankią aplinką ir užtikrinti sėkmingą įvairių politikos sričių ir administracijų atstovų (sveikatos, socialinių reikalų, žemės ūkio, užimtumo) bendradarbiavimą Europos, nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis. Be to, būtų pageidautina valdžios institucijų parama ir integruotas struktūrinių fondų lėšų skyrimas socialiniam ūkininkavimui, taip pat tarpdisciplininių mokslinių tyrimų skatinimas ir rėmimas, komunikacijos ir keitimosi patirtimi stiprinimas.

5.1.2

Rengiant reguliavimo sistemą, ypatingą dėmesį reikia skirti su socialinio ūkininkavimo kokybe susijusiems klausimams siekiant apibrėžti bendrus kriterijus, įskaitant kokybės kriterijus, kuriuos ši veikla turi atitikti. Taip pat reikėtų parengti būtinas priemones tinkamai socialinio ūkininkavimo veiklos priežiūrai užtikrinti.

5.1.3

Be to, vertėtų, kad Europos Komisija sukurtų visus susijusius generalinius direktoratus apimančią nuolatinę struktūrą, kuri skatintų, stebėtų ir koordinuotų socialinio ūkininkavimo veiklos vystymą Europoje. Panašios struktūros galėtų būti sukurtos ir valstybėse narėse.

5.3.1

Reikėtų viešinti ir toliau plėtoti projektais SOFAR ir Cost Action 866 – Green Care Europos lygmeniu pradėtą bendradarbiavimą žemės ūkio srityje. Iš tikrųjų labai svarbu visoje Europoje kaupti mokslo, profesines ir praktines žinias ir jomis keistis.

Socialinis ūkininkavimas turi būti remiamas išsamesniais moksliniais tyrimais gydymo ir medicinos, socialinio darbo žemės ūkyje, taip pat ūkininkavimo ir mokymo srityse. Šie moksliniai tyrimai turi būti glaudžiai susiję su darbu vietoje. Gauti teigiami empiriniai gydymo pasitelkus augalus ir gyvūnus rezultatai turi būti patvirtinti kruopščia moksline analize, kad būtų pripažinti medicinos specialistų. Įgyta patirtis, susijusi su veiksminga asmenų integracija į kasdieninį ar kasmetinį darbą ūkyje, turi būti pagrįsta dokumentais ir panaudota tolesniam socialinio ūkininkavimo vystymui.

5.3.2

Tarpdisciplininiai moksliniai tyrimai, kuriuos vykdant analizuojamas socialinio ūkininkavimo poveikis ir privalumai įvairiais aspektais (socialiniu, ekonominiu, sveikatos, asmeniniu), užtikrina iš patirties įgytų žinių perdavimą ir įtraukia vietos subjektus, gali padėti generuoti novatoriškas idėjas ir įsitvirtinti socialinio ūkininkavimo sektoriuje. Mokslinė parama bandomiesiems projektams gali padėti visame regione plėtoti individualiomis įmonėmis ar kooperatyvais grindžiamus modelius. Turėtų būti atliktos tarpdisciplininės studijos ir moksliniai tyrimai siekiant išanalizuoti socialinio ūkininkavimo poveikį sveikatos draudimo sistemų galimybėms sutaupyti lėšų ir pagerinti jų paslaugų gavėjų sveikatą ir padidinti jų gerovę. Kai kuriose šalyse, įskaitant Nyderlandus, jau buvo atlikti šių aspektų tyrimai.

5.3.3

Šie moksliniai tyrimai galėtų būti numatyti būsimoje bendrojoje programoje „Horizontas 2020“ (2014–2020 m.), kadangi joje atsižvelgiama į mokslinių tyrimų ir inovacijų socialinius aspektus. Labai pageidautina, kad socialinis ūkininkavimas būtų koordinuojamas ir remiamas pagal programą „Horizontas 2020“, kadangi ši programa galėtų padėti su tokio tipo ūkininkavimu susijusiems įvairių sričių specialistams susitikti ir bendrauti.

5.5.1

Novatoriški projektai socialinio ūkininkavimo srityje dažnai vykdomi atskirai, neturint žinių apie panašius projektus arba galimybių keistis su jais susijusia patirtimi. Taigi labai svarbu kurti ir stiprinti socialinio ūkininkavimo tinklus, kad būtų galima keistis patirtimi, padėti sužinoti apie įvairius projektus ir viešinti geriausią praktiką. Pirmas žingsnis šia linkme žengtas sukūrus Europos kaimo plėtros tinklą. Tokio pobūdžio tinklas turi būti stiprinamas.

5.5.2

Be to, reikėtų skatinti bendradarbiavimą, bendrus leidinius ir informacijos sklaidą internete.

5.5.3

Be to, reikėtų dėti pastangas, kad socialinio ūkininkavimo veiklos vykdytojų interesai būtų bendrai atstovaujami politiniu lygmeniu, ir paskatinti sukurti Europos neįgaliųjų organizaciją. Tokia organizacija, kurią sudarytų pilietinės visuomenės atstovai, palengvintų socialinio ūkininkavimo subjektų tarpusavio mainus ir teiktų jiems techninę bei administracinę pagalbą, kartu stengtųsi ginti socialinio ūkininkavimo veiklos vykdytojų interesus politiniu lygmeniu. Šiuo požiūriu svarbus vaidmuo tenka žemės ūkio organizacijoms.

5.5.4

Visa ši veikla galėtų būti numatyta ir įgyvendinama pagal naują 2014–2020 m. kaimo plėtros politiką ir grindžiama Europos kaimo plėtros tinklu ir valstybių narių kaimo plėtros tinklais, kartu išplečiant pirmiau minėtą socialiniam ūkininkavimui skirtą teminę iniciatyvą ir ją įgyvendinant kitose valstybėse narėse.

5.6.1

Tam tikra parama socialiniam ūkininkavimui skirta pagal dabartinę kaimo plėtros politiką, visų pirma pagal III (įvairinimas) ir IV (LEADER) kryptis, taip pat pagal ESF socialinės įtraukties kryptį. Tačiau socialinio ūkininkavimo kaip kaimo ekonomikos vystymosi dalies pripažinimas turėtų suteikti šiam sektoriui galimybę pasinaudoti visomis Europos struktūrinių fondų (EŽŪFKP, ESF, ERPF) skatinamomis ir finansuojamomis iniciatyvomis ir naujais finansavimo šaltiniais.

5.6.2

Net jei Komisijos pasiūlymai būsimam struktūrinių fondų programavimo laikotarpiui atveria vieną kitą perspektyvą, kadangi kova su skurdu, socialinė įtrauktis ir žemės ūkio veiklos įvairinimas nurodomi kaip aiškūs šios politikos tikslai (kurie gali būti puikiai suderinti su socialiniu ūkininkavimu), reikia labiau pabrėžti socialinio ūkininkavimo vaidmenį vykdant būsimą programavimą ir sudarant partnerystės sutartį, kad jam būtų užtikrinta dar didesnė parama. Šiuo požiūriu ES ir valstybės narės turėtų darniai vykdyti įvairią su socialiniu ūkininkavimu susijusią politiką. EESRK nuomone, valstybės narės ir įvairios valdžios institucijos (nacionalinės ir ES), kurioms pavesta valdyti Europos lėšas ir kurios už tai atsakingos, turėtų sustiprinti tarpusavio bendradarbiavimą, kad panaikintų kliūtis, trukdančias pasinaudoti struktūriniais fondais, ir palengvintų vietos subjektams galimybę pasinaudoti šiais fondais.

5.6.3

Nauja programavimo struktūra suteikia socialiniam ūkininkavimui galimybę užsitikrinti finansavimą iš įvairių fondų keleriems metams. Iš tikrųjų Bendra strateginė programa suteikia galimybę susieti įvairius fondus pagal finansavimo iš įvairių šaltinių strategiją. Reikėtų paraginti valstybes nares įtraukti socialinį ūkininkavimą į savo programavimo procesą ir parengti specialias programas, kurios leistų socialinio ūkininkavimo sektoriui labiau pasinaudoti įvairių struktūrinių fondų lėšomis. Nepaprastai svarbu įtikinti nacionalines ir vietos valdžios institucijas kuo geriau pasinaudoti šiomis finansavimo galimybėmis.

Atsižvelgiant į įvairiapusį ir daugiafunkcinį socialinio ūkininkavimo ir šią veiklą vykdančių subjektų pobūdį, jie galėtų iš esmės pasinaudoti tikrai integruotu požiūriu, sudarančiu palankias ir geriau koordinuotas galimybes pasinaudoti įvairiais fondais ir susijusiomis procedūromis bei priemonėmis.

5.6.4

Šiuo tikslu labai praverstų sukurti valstybėms narėms skirtą komunikacijos kaimo plėtros srityje politiką, kuri apimtų priežiūrą bei ataskaitų rengimą. Be to, būtų galima pagal 8 straipsnį numatyti teminį paprogramį arba sustiprinti socialiniam ūkininkavimui skirtus LEADER projektus.

5.6.5

Galiausiai įvairūs generaliniai direktoratai turėtų stiprinti tarpusavio bendradarbiavimą, kad sudarytų socialiniam ūkininkavimui geresnes galimybes pasinaudoti visais struktūriniais fondais ir panaikintų kliūtis, iki šiol trukdžiusias ūkininkams dalyvauti regioninėje politikoje.

15.2.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 44/49

1.1

Šioje nuomonėje nagrinėjamas keleivių vežimo geležinkeliu veiklos klausimas. Nuomonė parengta ir turi būti skaitoma atsižvelgiant į Lisabonos sutartyje, visų pirma jos 14 straipsnyje ir protokole Nr. 26 dėl visuotinės svarbos paslaugų nustatytus tikslus. Šioje nuomonėje vadovaujamasi rekomendacijomis, pateiktomis Transporto baltojoje knygoje, kurioje dar kartą pabrėžta, kad būtina įgyvendinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo tikslus ir sudaryti sąlygas užtikrinti tvarų ir aplinkos atžvilgiu saugų judumą.

1.2

Šioje nuomonėje ketinama nagrinėti ne tik ūkinės veiklos vykdytojams keliamų judumo tikslų ir suinteresuotųjų šalių susijusių teisių ir pareigų įgyvendinimo kontrolės, bet ir Europos piliečių galimybės Sąjungoje naudotis visuotinės svarbos geležinkelių transporto paslaugomis ir šių paslaugų kokybės klausimą.

1.3

Kadangi geležinkelių transporto paslaugų kokybė yra būtina, tačiau nepakankama šios transporto rūšies plėtojimo sąlyga, EESRK mano, kad būtina gerinti minėtos transporto rūšies rezultatus siekiant padidinti jos patrauklumą ir šiuo tikslu remtis įvairių tai lemiančių aspektų faktiniais stebėjimais.

1.4

EESRK prašo vykdyti infrastruktūrai skirtų investicinių ir priežiūros asignavimų daugiametį planavimą ir numatyti nuostatas, kuriomis remiantis tokios lėšos būtų skiriamos nuolat. Be to, reikia atsižvelgti į žemės naudojimo planavimą, poreikį išsaugoti galimybę naudotis infrastruktūra, išteklius, kuriuos reikia ir galima skirti trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu.

1.5

EESRK taip pat ragina ES, nacionalines ir regionų institucijas iš naujo apibrėžti įvairių infrastruktūros objektų finansavimo sąlygas laikantis subsidiarumo principo ir siekiant stiprinti regionų solidarumą. Todėl Komitetas rekomenduoja perskirstyti lėšas, skirtas transporto sričiai pagal regioninę politiką, kuri žemės naudojimo planavimo požiūriu yra didelį sverto poveikį turinti priemonė.

1.6

EESRK prašo, kad nepriklausoma institucija atliktų ES lygmens naudotojų apklausą dėl paslaugų kokybės, grindžiamą faktiniais vertinimo aspektais (punktualumas, reguliarumas, kainos, švara, prieinamumas ir t. t.). Šis vertinimas turėtų būti atliekamas remiantis metodologija, parengta iniciatyvinio komiteto, kurio sudėtyje būtų visų susijusių šalių atstovai (naudotojų, organizuojančių institucijų, ūkinės veiklos vykdytojų, darbuotojų ir t. t.) ir kuris sugebėtų vykdyti kontrolę.

1.7

EESRK nerimauja dėl Europos Komisijos ketinimo persvarstyti Reglamentą 1370/2007/EB dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų, dėl kurio institucijoms sunkiai pavyko rasti kompromisą. Komitetas taip pat pabrėžia, kad laikantis proporcingumo ir subsidiarumo principų šiuo reglamentu valstybėms narėms suteikiama daug organizavimo galimybių ir kad juo užtikrinta pusiausvyra turėtų būti įvertina atsižvelgiant į patirtį, kaip numatyta minėto reglamento 8 straipsnio 2 dalyje.

1.8

Atsižvelgdamas į Reglamento 1370/2007/EB nuostatas ir būsimos raidos galimybes, EESRK prašo Europos Komisijos išnagrinėti sritis, kurias būtų galima tobulinti, visų pirma:

1.9

Be to, EESRK prašo Europos Komisijos ir valstybių narių bendrai apsvarstyti šia sritis, kurias būtų galima tobulinti:

1.10

Galiausiai atsižvelgdamas į subsidiarumo principą EESRK prašo valstybių narių apsvarstyti sritis, kurias būtų galima tobulinti, visų pirma:

2.1.1

Ypač sunku sužinoti, kaip keleiviai vertina paslaugų kokybę, ir nustatyti bendrą visų subjektų poziciją, kadangi įmonės, turinčios svarbiausius analizei reikalingus duomenis, vienašališkai nustato paslaugos kokybės standartus ir jais remdamosi pačios vertina savo veiklą (Reglamento Nr. 137128 straipsnis). Įsipareigojimai užtikrinti punktualumą, paslaugos reguliarumą, švarą, klientų aptarnavimą, informavimą, kainų nustatymą ir kt. – tai tik keletas tokio pobūdžio pavyzdžių.

2.1.2

Didelė dalis geležinkelių transporto paslaugomis nepatenkintų keleivių atkreipia dėmesį į vis gausesnius sklandų veikimą trikdančius veiksnius, į tai, kad realiuoju laiku negalima iškart gauti informacijos apie neužtikrinamus reisus, taip pat į informacijos trūkumą kilus nesklandumams, ir apgailestauja dėl tokios padėties. Jiems susidaro įspūdis, kad kai kuriose valstybėse narėse padėtis nuolat blogėja. Reglamentu Nr. 1371/2007/EB suteikiama teisė į kompensaciją už geležinkelių transporto paslaugas, tačiau ūkinės veiklos vykdytojai keleiviams nesudaro galimybės tinkamai šiomis nuostatomis pasinaudoti.

2.1.3

Kalbant apie geležinkelių transporto paslaugas, kurios teikiamos laikantis su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų ir kuriomis užtikrinama didžioji dalis kasdieninio pervežimo, reikia pasakyti, kad daugeliu atvejų prireikė už transporto organizavimą atsakingų institucijų arba kompetentingų institucijų veiksmų, kad būtų išlaikytas paslaugų lygis.

2.1.4

Vis didėjantis skaičius paslaugų, siūlomų įvairių subjektų, kurių veikla tarpusavyje nesusijusi ir nekoordinuojama, tokioje organizacinėje aplinkoje, kuri patyrė didelius struktūrinius pokyčius ir kuriai trūksta stabilumo ir aiškumo, lėmė reagavimu grindžiamą dažnai nuo informacijos srautų realiuoju laiku nutolusių vietos ūkinės veiklos vykdytojų veikimą ir sukėlė nemažai veiklos nesklandumų, o kartu ir keleivių nepasitenkinimą. Atsižvelgiant į šiuos pastebėjimus būtina apžvelgti kiekvienos valstybės narės padėtį šiame sektoriuje, kad būtų galima nurodyti būdus, kaip siekti pažangos.

—

sunku gauti informaciją, trūksta informacinių ženklų arba jie netinkami;

—

nesuprantama arba neskaidri kainų nustatymo sistema;

—

nors kelionės rezervuojamos kiek galima anksčiau, keleiviai negali traukinio kelionės datos sužinoti pakankamai anksti;

—

problemos, susijusios su rezervuotų vietų perviršiu (angl. overbooking);

—

sąlygos traukiniuose, traukinių stotyse ir stotelėse, netinkamuose arba higienos reikalavimų neatitinkančiuose peronuose (perpildytos keleivių laukimo vietos), nėra sanitarinių mazgų;

—

blogos peronų, stočių, stotelių, sanitarinių mazgų, traukinių prieinamumo galimybės neįgaliesiems, pernelyg ilgas specializuotų tarnybų pagalbos paslaugos rezervavimo laikas (48 valandos) arba pernelyg griežti pagalbos paslaugos reikalavimai (bendras svoris);

—

nesaugu traukiniuose, stotyse ir stotelėse;

—

traukiniai vėlai atvyksta į peroną, neatsižvelgiama į perono pasikeitimą persėdant į kitą traukinį;

—

du vienas po kito nedideliu laiko skirtumu iš to paties perono išvykstantys traukiniai, kai tuo metu yra daug nenaudojamų peronų;

—

nepakankamai vietos bagažui;

—

neatsižvelgiama į daugiarūšio transporto galimybes (sunku vežti dviračius, blogai organizuotas ir valdomas arba visai neužtikrinamas persėdimas į kitas transporto rūšis, trūksta informacijos, neintegruotos kainos ir paslaugos);

—

prastas punktualumas, paslaugos reguliarumo stoka, traukinių reisų panaikinimas iš anksto nepranešus;

—

prastas keleivių aptarnavimas kilus nesklandumams, žala atlyginama nepakankamai arba atsisakoma ją atlyginti;

—

paslaugų panaikinimas arba pertvarkymas iš anksto nepasitarus su naudotojais, jų atstovais, susijusiomis vietos ir regionų institucijomis (pavyzdžiui, naktinių traukinių panaikinimas, tvarkaraščio, traukinių dažnumo keitimas);

—

laiko tarp dviejų stočių pailginimas;

—

bloga prieiga prie pardavimo ir platinimo kanalų.

—

blogas oras: laiku nepanaudojama reikiama techninė įranga arba netaikomos procedūros, leidžiančios užtikrinti teikiamos paslaugos kokybę;

—

įrangos problemos: kyla dėl to, kad nepakankamai stebimas įrangos gyvavimo ciklas, jos patvarumas, nesprendžiamos jos senėjimo problemos, taip pat neplanuojamas ir ne nuolat skiriamas biudžetas jos priežiūrai;

—

žmogiškosios problemos: savižudybės, su prieiga prie pažeidžiamos infrastruktūros susiję reiškiniai, kurių poveikio ir priežasčių EESRK nenori šioje nuomonėje komentuoti.

—

aukštas asmenų ir eismo saugos lygis;

—

personalo profesionalumas;

—

galimybė geležinkelių transporto sektoriui prisidėti prie žemės naudojimo planavimo ir teritorijų vystymo.

3.1

Komisija laikosi Sutartyje įtvirtinto laisvo piliečių judėjimo principo ir remia tvaraus judumo principą. Geležinkeliai pripažinti veiksminga masine, kompetentingų institucijų reikalavimus galinčia atitikti viešojo transporto rūšimi, kuri saugi aplinkos atžvilgiu ir gali naudoti vis dar daug kur esančią, gerai prižiūrėtą arba lengvai atnaujinamą infrastruktūrą.

3.2

ES apibrėžė tarptautinių maršrutų Europos tinklą. Šio tinklo plėtrai skirtos ir bus skiriamos labai didelės investicijos. Vis dėlto ši ES iniciatyva turi būti grindžiama ir panašiais valstybių narių investiciniais sprendimais siekiant Europos keleiviams sudaryti kelionės „nuo durų iki durų“ be pernelyg daug persėdimų galimybę.

3.3

Išanalizavus transporto paslaugų teikimo ir valdymo padėtį, regionuose vis dėlto priimti šališki strateginiai sprendimai, kuriuose neatsižvelgta į poreikį užtikrinti vežimą mažinant persėdimų, kurie turi neigiamo poveikio naudojimusi viešuoju transportu, skaičių.

3.4

Šią išankstinę rimtų pasekmių turinčią analizę atsakingos institucijos šiuo metu vis dažniau įtraukia į svarstymus, tačiau jos susiduria su nevisiškai aiškaus ir pastovaus vidutinės ir ilgalaikės trukmės laikotarpio finansavimo problema.

3.5

Vis dėlto transportas yra didelė našta valstybių narių ir regionų biudžetui. Suprasdami tokią padėtį piliečiai, ypač esant dabartinei krizei, nori tikro skaidrumo ir patikimos informacijos. Jie dar kartą primena, kad trūksta papildomos naujų didelių projektų ekspertizės. Kaip EESRK nurodė savo nuomonėje TEN/479, valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės dialogas yra labai svarbus, visų pirma turint omenyje investicijas į transporto infrastruktūrą.

4.1

Ši nuomonė savo iniciatyva yra ankstesnio darbo tąsa:

4.2

Logiška, kad užsibrėžus siekį sukurti Europos transporto tinklą didžioji Europos Sąjungos lėšų dalis buvo skirta pagrindinėms geležinkelio linijoms. Tai daryta pirmenybę teikiant greitaeigių traukinių linijų kūrimui, kartais dėl biudžeto suvaržymų kitų esamų ašių modernizavimo sąskaita. Valdžios institucijos turėtų apsvarstyti galimybę užtikrinti didesnę geležinkelių transporto pasiūlą viešojo transporto paslaugų sistemoje ir tam tikrais atvejais galbūt netgi skirti jiems pagrindinį vaidmenį nuoseklioje daugiarūšėje sistemoje. Šiuo požiūriu būtina sutelkti Europos lėšas nuosekliai tvaraus judumo politikai įgyvendinti (skirti REGIO generalinio direktorato lėšas transportui).

4.3

Todėl Komitetas prašo objektyviai įvertinti dabartinę geležinkelių transporto padėtį (privalumus ir trūkumus). Komisija turės atlikti šį vertinimą visiškai skaidriai, suteikdama reikiamą informaciją ir ragindama piliečius išsakyti savo lūkesčius šiuo daugeliui iš jų rūpimu klausimu (maršrutas namai–darbas, vienkartinės kelionės darbo reikalais, šeimos narių lankymas, atostogos ir pan.).

5.1

Šiuo krizės ir turimų viešųjų lėšų mažinimo laikotarpiu tvaraus vystymosi strategija, grindžiama atgaivinimo politika, turėtų teigiamo poveikio užimtumui ir jo kokybei, transporto rūšių keitimo tikslų įgyvendinimui, Europos piliečių galimybėms naudotis visuotinės svarbos transporto paslaugomis. Todėl EESRK primena, kad didieji darbai turi derėti su šia bendra strategija.

5.2

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad pakeitus tvarkaraštį arba traukinių maršrutą ir dėl to suprastėjus paslaugai žmonės gali būti priversti keisti gyvenamąją vietą arba darbą. Toks priverstinis judumas neatitinka piliečių pageidaujamo judumo. EESRK pabrėžia, kad pokyčiai dažnai susiję su transporto rūšių keitimu (automobilis arba lėktuvas), o tai prieštarauja siūlomai politikai.

5.3

EESRK ragina Komisiją apsvarstyti ir parengti Europos geležinkelių tinklų atkūrimo programą ir (arba) paremti būsimas valstybių narių programas. Europos programa, kuria būtų siekiama patenkinti geležinkelių bendrovių klientų lūkesčius, puikiai derėtų su Europos Sąjungos strategijomis (Tvaraus vystymosi strategija, Horizontas 2020 ir t.t.). Dialogas su pilietine visuomene dėl transporto politikos būtų labai vertinamas piliečių. Pagal regioninę politiką transportui skirtų lėšų perskyrimas būtų didelį sverto poveikį turinti šios strategijos įgyvendinimo priemonė.

15.2.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 44/53

1.1

Teisė į būstą yra vienas valstybių narių tarptautinių įsipareigojimų, į kurį Sąjunga privalo atsižvelgti. Ši teisė pripažinta Jungtinių Tautų visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kurioje teigiama: „Kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant maistą, drabužius, būstą ir sveikatos priežiūrą bei būtinas socialines paslaugas.“ Europos Tarybos Socialinės chartijos pataisytoje redakcijoje pabrėžiama, kad „siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į būstą, šalys įsipareigoja imtis priemonių, skirtų: remti galimybes turėti atitinkamo standarto būstą; neleisti plisti benamystei ir ją mažinti, kol palaipsniui ji bus panaikinta; padaryti būsto kainą prieinamą tiems, kurie neturi pakankamai lėšų.“ Teisė į būstą numatyta daugelio valstybių narių konstitucijoje ir (arba) įtraukta į specifinius teisės aktus, kuriais siekiama veiksmingai šią teisę įgyvendinti.

1.2

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje teigiama: „Siekdama įveikti socialinę atskirtį ir skurdą, Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę į socialinę paramą ir paramą aprūpinant būstu, kad pagal Sąjungos teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles bei praktiką būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems neturintiems pakankamai lėšų“.

1.3

Šios teisės daugelyje valstybių narių įgyvendinamos organizuojant visuotinės ekonominės svarbos paslaugas (VESP), apibrėžtas Pagrindinių teisių chartijos 36 straipsnyje: „Siekdama skatinti Sąjungos socialinę ir teritorinę sanglaudą, Sąjunga pagal Sutartis pripažįsta ir gerbia teisę naudotis bendrus ekonominius interesus tenkinančiomis paslaugomis, numatytomis nacionalinių teisės aktų ir praktikos.“

1.4

Kadangi visuotinas aprūpinimas būstu yra laikomas VESP, atsižvelgiant į SESV 106 straipsnio 2 dalį įmonėms, kurioms pavesta teikti minėtą paslaugą, ES konkurencijos taisyklės, taip pat nuostatos dėl valstybės pagalbos teikimo ir kontrolės yra taikomos tik tais atvejais, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms vietos arba regionų valdžios institucijų patikėtų specialių uždavinių. 2011 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendime (VESP sprendimas) numatyta, kad subsidijuojamu socialiniu būstu galima aprūpinti tik nepalankioje padėtyje ar blogesnėje socialinėje padėtyje esančius asmenis, kurie neišgali apsirūpinti būstu rinkos sąlygomis.

1.5

Pagal prie Lisabonos sutarties pridedamą Protokolą Nr. 26 už VESP užsakymą, teikimą, finansavimą ir organizavimą visų pirma atsakingos valstybės narės ir jų nacionalinės, regionų ir vietos valdžios institucijos, kurios šioje srityje turi didelę veiksmų ir demokratinio pasirinkimo laisvę.

1.6

Pagal minėto protokolo nuostatas, valstybės narės, be kita ko, užtikrina aukštą VESP kokybės ir prieinamumo lygį ir visuotinio prieinamumo propagavimą.

1.7

Teisės į būstą įgyvendinimas yra būtina sąlyga siekiant užtikrinti kitas pagrindines teises: teisę į orumą, į privatumo, gyvenamosios vietos ir šeiminio gyvenimo apsaugą, teisė į vandenį, sveikatos apsaugą, energiją ir t. t. Turėti tinkamą būstą – tai svarbus harmoningo gyvenimo ir integracijos į visuomenę veiksnys.

1.8

Veiksmingą teisės į būstą taikymą dažniausiai ir visų pirma lemia tinkama būsto pasiūla. Teisė į būstą dažniausiai siejama su teise į tinkamą būstą už prieinamą kainą.

1.9

Užtikrinti galimybę gauti būstą nereiškia, kad valdžios institucijos įpareigotos suteikti būstą visiems jo prašantiems asmenims. Valstybės ar už šią sritį atsakingų valdžios institucijų politinė pareiga – vykdant atitinkamą politiką ir įgyvendinant programas sudaryti geresnes sąlygas visiems gyventojams apsirūpinti būstu.

1.10

Įgyvendindamos vieną svarbiausių teisių, t. y. užtikrindamos sąlygas kiekvienam piliečiui turėti tinkamą būstą už prieinamą kainą, valstybės narės labai įvairiai ir skirtingu mastu dalyvauja būsto rinkose. Tinkamas būsimų gyventojų įtraukimas į socialinio būsto statybą padeda užtikrinti ir šio pobūdžio būsto prieinamumą, ir suinteresuotųjų asmenų užimtumą.

1.11

Šiuo požiūriu būstas yra turtas (viešasis arba valstybės lėšomis išlaikomas); valstybės narės, atsižvelgdamos į politinius sprendimus ir bendrus prioritetus, nustato būtiniausius tinkamumo gyventi ir patogumo standartus, konkrečias miestų plėtros ir statybos taisykles, pajamų ir būsto kainos santykį, kai kurios šalys, pavyzdžiui, Vokietija reguliuoja būsto kainų augimą, ar netgi sukuria socialinės paramos ar mokesčių lengvatas, norėdamos palengvinti didžiausios namų ūkių pajamų dalies reikalaujančią naštą.

2.1

Turime pripažinti, kad nepaisant minėtų priemonių, daugelis Sąjungos piliečių neturi finansinių galimybių įsigyti tinkamą būstą. 2010 m. nepaisant Europos Tarybos pataisytoje socialinėje chartijoje prisiimto įsipareigojimo užkirsti kelią benamystei bei ją sumažinti ir galiausiai laipsniškai panaikinti, 5,7 proc. neturėjo būsto (Šaltinis: Europe Information Service S.A.), 17,86 proc. Europos gyventojų gyveno perpildytuose būstuose arba netinkamomis sąlygomis, o 10,10 proc. namų ūkių skundėsi dėl išaugusių būsto išlaidų, kurios sudaro daugiau nei 40 proc. jų pajamų.

2.2

Keletas valstybių narių taip pat nusprendė paraleliai sudaryti ir organizuoti taip vadinamo socialinio būsto pasiūlą ir papildyti privačių rinkų savaiminę pasiūlą. Socialinis būstas suteikiamas specialiomis sąlygomis, dažniausiai šia veikla užsiima pelno nesiekiančios įstaigos, įsteigtos konkrečiai šiuo tikslu, tačiau į šią sritį investuoja ir privataus sektoriaus subjektai, specialius įgaliojimus turintys ir nacionalinių, regionų ir vietos valdžios institucijų subsidijuojami juridiniai ir fiziniai asmenys.

2.3

Visos valstybės narės, išskyrus Graikiją, turi socialinio būsto fondą. 25 mln. Europos šeimų gyvena socialiniuose būstuose, su tuo susijusio teritorinio programavimo, prieigos ir kainų nustatymo sąlygas tiesiogiai apibrėžia valstybių narių viešosios valdžios institucijos.

2.4

Šiai lygiagrečiai organizuojamai būsto pasiūlai būdingos pastovios kainos ir jų ribojimas, todėl ji padeda sušvelninti nekilnojamo turto rinkos ciklų ir nekilnojamo turto kainų burbulų mastą. Taigi, didelį socialinio būsto fondą turinčios valstybės narės išvengė nekilnojamo turto kainų burbulų susidarymo ir su tuo susijusių skaudžių pasekmių.

2.5

Socialinis būstas – tai viena iš valdžios institucijų galimybių spręsti būsto rinkos nepakankamumo problemas ir patenkinti bendrą būsto poreikį bei užtikrinti visiems galimybę įsigyti arba nuomoti tinkamą būstą už prieinamą kainą. Tinkamas būsimų gyventojų įtraukimas į socialinio būsto statybą užtikrina didesnį tokio būsto prieinamumą, gerina gyventojų nuomonę apie skiriamą būstą ir suteikia jiems galimybę ugdyti ir tobulinti darbo įpročius bei įgūdžius, kartu pagerinti jų padėtį darbo rinkoje.

2.6

Dėl rinkos nesugebėjimo patenkinti bendrų būsto poreikių iš tiesų kenčia ne tik asmenys visiškai neturintys galimybių įsigyti būstą, bet ir netinkamuose, nepritaikytuose ir perpildytuose būstuose gyvenantys ar didžiąją savo pajamų dalį nuomai arba paskolos grąžinimo įmokai išleidžiantys asmenys.

2.7

Būsto poreikiai labai skiriasi valstybėse narėse, taip pat ir vienos valstybės teritorijoje, jie nevienodi kaimo ir miesto vietovėse ir netgi tame pačiame mieste, skirtumai pastebimi lyginant miesto centrą ir priemiesčius.

2.8

Sąjungos valstybėse narėse taikomi trys skirtingi metodai:

3.1

Kadangi vien tik savo jėgomis rinka nepajėgi užtikrinti visiems piliečiams tinkamą būstą, pagal Sąjungos teisę socialinio būsto paslauga gali būti laikoma visuotinės ekonominės svarbos paslauga (VESP), jei atitinkama valstybė narė nusprendžia ją priskirti šiai sričiai ir tokiu atveju gali būti skiriama valstybės parama arba kompensacijos.

3.2

Prie Lisabonos sutarties pridėtame Protokole Nr. 26 pripažįstamas svarbus nacionalinių, regionų ir vietos valdžios institucijų vaidmuo ir didelė veiksmų laisvė teikiant, pavedant ir organizuojant labiau vartotojų poreikius atitinkančias visuotinės ekonominės svarbos paslaugas. Socialinio būsto teikimui taikomi su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai, kuriuos nustato nacionalinių, regionų arba vietos valdžios institucijos, visų pirma jos sudaro programas, nustato kainas, skyrimo ir apgyvendinimo sąlygas. Pagal minėto protokolo nuostatas, valstybės narės, be kita ko, užtikrina aukštą VESP kokybės ir prieinamumo lygį, lygias galimybes ir visuotinio prieinamumo bei vartotojų teisių propagavimą.

3.3

Kai socialinio būsto paslauga yra laikoma VESP, jai taikomos nuostatos, apibrėžtos SESV 14 straipsnyje ir 106 straipsnio 2 dalyje ir Protokole Nr. 26, kuriame visų pirma nustatytas bendrų socialinių ir kultūrinių prioritetų ir vietos vartotojų poreikių tenkinimo, atsižvelgiant į valstybės narės VESP apibrėžtį, principas. Pagal šias nuostatas pirmenybė teikiama socialinio būsto paslaugai tenkančių uždavinių vykdymui, o ne konkurencijos ir vidaus rinkos taisyklių taikymui, jei tenkinamos tam tikros VESP sprendime numatytos sąlygos, kaip apibūdinta 3.6 punkte.

3.4

Dėl šių SESV apsaugą užtikrinančių nuostatų taikymo, Komisija turėjo atleisti nuo pareigos iš anksto pranešti apie valstybės pagalbą, kuri teikiama socialinio būsto įmonėms.

3.5

Tuo atveju, kai socialinio būsto paslaugą valstybės narės laiko VESP, Komisijai skirta tik patikrinti, prižiūrint Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, ar nėra akivaizdaus neatitikimo.

3.6

Kadangi visuotinė paslauga yra socialinio pobūdžio, Europos Komisija mano, kad socialinio būsto apibrėžtis turi būti tiesiogiai siejama su socialiai remtinais ar pažeidžiamais žmonėmis ar jų grupėmis, o ne siekiant atspindėti būsto poreikių įvairovę vietinėje būsto rinkoje. Tai nuolatinis ginčo tarp Komisijos ir kai kurių valstybių narių, socialinio būsto agentūrų ir socialinio būsto nuomininkų atstovų objektas. Vieni nesutinka su Komisijos pozicija, kiti jai pritaria.

4.1

Europos Komisijos sprendimų priėmimo praktika, susijusi su tikrinimu, ar nepadaryta akivaizdi klaida socialinio būsto paslaugą priskiriant visuotinės svarbos paslaugai, turėjo įtakos kai kurių valstybių narių socialinio būsto paslaugos organizavimo ir finansavimo politikai ir sukėlė teisinius ginčus.

4.2

Nyderlanduose dėl šios sprendimų priėmimo praktikos teisės gauti socialinį būstą neteko apie 400 000 šeimų, kadangi remiantis Europos Komisijos vertinimu jų pajamos buvo pernelyg didelės, kad šioms šeimoms būtų suteikta tokia teisė, tačiau praktiškai šios šeimos nėra tokios turtingos, kad galėtų įsigyti būstą rinkos siūlomomis sąlygomis.

4.3

Švedijoje atsisakius taikyti šią sprendimų priėmimų praktiką, šalies viešosios valdžios institucijos turėjo socialinio būsto paslaugą išbraukti iš VESP srities ir persvarstyti tik Sutartyje numatytam draudimo teikti valstybės pagalbą principui neprieštaraujančią finansavimo kompensacijos už viešąją paslaugą forma tvarką.

4.4

Prancūzijoje, Nekilnojamojo turto savininkų sąjunga Europos Komisijai pateikė skundą prieš Prancūzijos valstybę, kuriame teigė, kad nustatytos pajamų ribos, suteikiančios teisę į socialinį būstą, yra pernelyg aukštos ir neleidžia laikytis Komisijos sprendimų priėmimo praktikos.

4.5

Pasiūlymų dėl viešųjų pirkimų ir koncesijų direktyvų nuostatas ir reikalavimus dalyvauti viešuosiuose konkursuose tenka taikyti ir bendradarbiavimui su socialinio būsto įmonėmis, kurios yra laikomos socialinėms įmonėms, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė. Europos Komisija, pradėdama taikyti teismų sprendimų viešosios vadžios institucijų bendradarbiavimo srityje praktiką visoms perkančiosioms organizacijoms, gali sudaryti kliūtis bendradarbiauti ir sutelkti priemones, būtinas socialinio būsto sektoriaus modernizavimui, geram valdymui ir stiprinimui vietos lygmeniu.

4.6

Šie konkretūs pavyzdžiai rodo tiesioginę Europos Sąjungos teisės įtaką valstybėse narėse apibrėžiant, organizuojant ir finansuojant socialinio būsto paslaugas ir motyvuoja nustatyti teisinį pagrindą, palankų socialinio būsto paslaugų vystymui Europos Sąjungoje.

4.7

Europos Sąjungoje socialinio būsto klausimas siejamas su įvairiais aspektais ir užima labai svarbią vietą, todėl šiam sektoriui tenka vienas esminių vaidmenų įgyvendinant strategiją „Europa 2020“. Jis padeda Sąjungoje kurti pažangią, tvarią ir integracinę ekonomiką, kadangi prisideda prie aukšto užimtumo lygio, našumo skatinimo, įtraukties ir socialinės sanglaudos užtikrinimo, jo indėlis svarbus sprendžiant skurdo ir klimato kaitos problemas bei energijos nepritekliaus klausimus.

4.8

Kiekviena valstybė narė privalo nustatyti savo nacionalinius tikslus minėtose srityse, įskaitant socialinio būsto statybą ir pasiūlą, tačiau siekiant paremti strategiją „Europa 2020“, Europos lygmeniu turi būti imtasi konkrečių veiksmų, taip pat ir sprendžiant socialinio būsto klausimus.

5.1

Socialinio būsto sektorius aktyviai prisideda prie įvairių strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimo, visų pirma padeda vykdyti augimo strategiją, didinti teritorijų patrauklumą, pritraukti investicijas, kurti ir išsaugoti darbo vietas, spręsti skurdo ir socialinės atskirties problemas, vykdyti kovos su klimato kaita įsipareigojimus ir spręsti energijos nepritekliaus klausimus.

5.2

Europos Sąjunga pasaulyje užima antrąją vietą socialinio būsto pasiūlos srityje po Kinijos, kurioje socialinio būsto vystymas tapo ekonomikos ir miestų augimo stiprinimo politikos dalimi, ši ekonomikos veikla taip pat padeda išvengti nekilnojamo turtų burbulų susidarymo privačiame sektoriuje.

5.3

Atsižvelgiant į Europos Komisijos pasiūlymus, socialinio būsto sektorius visiškai atitinka reikalavimus, kad 2014–2020 m. laikotarpiu jam būtų skiriamos struktūrinių fondų lėšos, visų pirma būstų renovacijai ir skatinimui naudoti atsinaujinančiuosius energijos šaltinius, kompleksiniams tvarios miestų plėtros veiksmams, kovai su atskirtimi, pavyzdžiui, sudarant sąlygas socialiai atskirtų bendruomenių nariams naudotis kokybiškomis paslaugomis už prieinamą kainą.

5.4

Socialinis būstas – tai konkretus ir veiksmingas būdas įgyvendinti Komisijos ir Tarybos siekius stiprinti euro zonos ekonomikos valdymą, visų pirma stebėti, kad nebūtų formuojami nekilnojamo turto „kainų burbulai“, kenkiantys makroekonominei ir socialinei pusiausvyrai. Paralelinės socialinio būsto pasiūlos vystymas leidžia mažinti „kainų burbulų“ ir būsto rinkos ciklų apimtis.

5.5

Jei dėl biudžetinių priežasčių ar pernelyg siauro socialiai remtinų arba pažeidžiamų asmenų apibrėžties aiškinimo valstybė narė negalės socialinio būsto pasiūlos pritaikyti prie realių gyventojų poreikių ir vykdyti tarptautinius su teisė į būstą susijusius įsipareigojimus, užtikrinti galimybę visiems turėti tinkamą būstą už prieinamą kainą ji galės tik tuomet, jei viešosios valdžios institucijos drastiškai įsikiš į privataus sektoriaus rinką.

6.1

Socialinio būsto sektoriuje taip pat iškyla naujos su klimato kaita susijusios problemos, tenka siekti geresnio turimo ir naujai statomo socialinio būsto energijos vartojimo efektyvumo. Socialinio būsto įmonių įgyvendinamai investicijų į energetiką politikai turi būti skiriama viešoji parama, kadangi ši politika leidžia kovoti su klimato kaitos padariniais, spręsti namų ūkių energijos nepritekliaus problemas ir skatinti užimtumą vietos lygmeniu ir ekonominį teritorijų vystymąsi. Sanglaudos politika galima veiksmingai paremti šiuos veiksmus ir užtikrinti sverto poveikį pritraukiant papildomą finansavimą.

6.2

Gyventojų senėjimas taip pat yra vienas didžiausių iššūkių, kadangi tenka socialinį būstą pritaikyti vyresnio amžiaus žmonių ir asmenų, kuriems reikalinga priežiūra, poreikiams, reikia vystyti naujas įvairiapusiškas paslaugas, kad prižiūrimi asmenys galėtų gyventi savo būstuose, ir sudaryti galimybes gauti socialinį būstą.

6.3

Socialiniu būstu besinaudojančių ir (arba) jo prašančių šeimų padėtis tampa vis neužtikrintesnė, todėl stiprėja poreikis teritorijose skatinti socialinių sluoksnių maišymąsi ir gerinti socialinio būsto kokybę, taip pat plėtoti kompleksinius tvaraus miestų vystymosi metodus, kurie apimtų socialinius, ekonominius, miesto ir aplinkos aspektus, nurodytus Europos Komisijos ERPF reglamente.

7.1

Europos Sąjunga visų pirma privalo sukurti teisinį pagrindą, kuris sudarytų sąlygas plėtoti socialinio būsto sektorių valstybėse narėse, t. y. turėtų būti sudarytos tinkamos socialinio būsto finansavimo, apibrėžimo ir organizavimo sąlygos. Tinkamas teisinis pagrindas turėtų užtikrinti kontrolę, ar nėra akivaizdžių klaidų socialinį būstą priskiriant visuotinės ekonominės svarbos paslaugai, socialinio būsto įmonėms skiriamos valstybės pagalbos suderinamumą, viešųjų pirkimų ir socialinio būsto įmonių bendradarbiavimo nuostatų taikymą, taip pat socialiniam būstui, kaip pirmos būtinybės turtui, lengvatinių PVM tarifų taikymą.

7.2

Europos Komisija turėtų persvarstyti sprendimų, susijusių su tikrinimu, ar valstybėse narėse nėra padaryta akivaizdžių klaidų socialinį būstą priskiriant visuotinės ekonominės svarbos paslaugai, praktiką, kadangi ji ne visada atitinka šio sektoriaus poreikius. Valstybėms narėms turėtų būti leidžiama pačioms nustatyti teisės į socialinį būstą sąlygas ir kainas tokiu būdu, kad būtų atsižvelgta į vietos poreikius ir prioritetus bei į realius socialiai remtinų arba pažeidžiamų asmenų poreikius, kaip nustatyta Protokole Nr. 26 dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų.

7.3

EESRK palankiai vertina Europos Komisijos sprendimą atnaujinti išimties dėl pranešimo apie valstybės pagalbą, teikiamą socialinio būsto įmonėms kompensacijos už viešąją paslaugą forma, taikymą ir atsižvelgti į kai kuriuos ypatumus, susijusius su įgaliojimų trukme ir ilgalaikėmis investicijomis.

7.4

EESRK teigiamai vertina Europos Komisijos komunikate dėl socialinio verslumo pareikštą norą skatinti aplinką, palankią socialinių įmonių, įskaitant teikiančias socialinio būsto paslaugas, vystymui Europos Sąjungoje ir pasiūlymą sukurti solidaraus investavimo fondą. Komitetas pabrėžia būtinybę išsaugoti socialinių partnerių vaidmenį valstybėse narėse, kuriose jie tradiciškai dalyvauja valdant socialinį būstą.

7.5

Komisija, Parlamentas ir Taryba turėtų į savo pasiūlymus dėl viešųjų pirkimų ir koncesijų direktyvų įtraukti socialinio būsto įmonių, kurių veikla reglamentuojama pagal viešąją teisę ir kurios yra laikomos socialinėmis įmonėmis, bendradarbiavimą jį priskiriant viešojo sektoriaus subjektų bendradarbiavimo sričiai, kadangi šios įmonės siekia viešiesiems interesams svarbių tikslų ir dalyvauja viešajame arba privačiame finansavime.

7.6

Europos Komisija turėtų persvarstyti savo pasiūlymus dėl būsimos bendros PVM sistemos ir palikti valstybėms narėms galimybę taikyti lengvatinius PVM tarifus socialinio būsto statybai ir renovacijai, kurią atliktų bet kuris viešojo, socialinio ar privataus sektoriaus veiklos vykdytojas, kadangi šis būstas yra su vietos poreikiais susijęs pirmos būtinybės turtas ir neturi poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir geram vidaus rinkos veikimui.

7.7

Europos Sąjunga turėtų remti valstybių narių veiksmus, kuriais plėtojama socialinio būsto pasiūla ir jo modernizavimas, visų pirma siekiant spręsti naujas demografines, socialines ir klimato problemas, ir aktyviai prisidėti prie strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimo.

7.8

Todėl EESRK teigiamai vertina Europos Komisijos pasiūlymus dėl ERPF ir ESF reglamentų, kuriuose numatyta, kad 2014–2020 m. struktūrinių fondų lėšomis finansuojami prioritetai yra socialinių būstų šiluminė renovacija, kompleksiniai tvarios miestų plėtros veiksmai, kokybiško ir įperkamo socialinio būsto pasiūla socialiai atskirtų bendruomenių nariams ir socialinių įmonių skatinimas. EESRK primena tikslą turėti galimybes suteikti kokybišką socialinį būstą visiems, kuriems jo reikia.

7.9

EESRK mano, kad tokios priemonės yra būtinos ir turi papildyti Europos Komisijos Direktyvos dėl efektyvaus energijos vartojimo nuostatas, kuriose numatyta įpareigoti socialinio būsto įmones kiekvienais metais padidinti 4 proc. joms priklausančio socialinio būsto energinį efektyvumą. Tokiam įpareigojimui vykdyti būtina numatyti konkrečias investicijų finansavimo priemones, visų pirma naudojant ERPF lėšas, taip pat sukuriant specialų šiam tikslui skirtą Europos investicijų fondą.

7.10

Europos Parlamentas ir Taryba turėtų priimti Komisijos pasiūlymus dėl ERPF ir ESF reglamentų, kurie atitinka strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo tikslus ir pirma kartą struktūrinių fondų reglamentuose pripažįstama, kad pagal 2014–2020 m. sanglaudos politiką vienas valstybių narių investicijų politikos prioritetų yra būstas.

7.11

Būsto rinkos reguliavimas valstybėse narėse yra vienas svarbiausių uždavinių siekiant užtikrinti euro zonos stabilumą ir atsižvelgiant į makroekonominį ir socialinį nekilnojamo turto „kainų burbulų“ poveikį. Socialinis būstas padeda stabilizuoti būsto rinkas ir reguliuoti nekilnojamo turto rinkos ciklus.

7.12

EESRK teigiamai vertina Europos Komisijos pasiūlymą sustiprinti euro zonos makroekonominę priežiūrą, numatant stebėti taip pat ir makroekonominį nekilnojamo turto „kainų burbulų“ poveikį. EESRK nuomone, šis sustiprintas stebėsenos mechanizmas turėtų būti papildytas pažangaus valstybių narių būsto rinkų reguliavimo ir socialinio būsto pasiūlos vystymo priemonėmis, kurios užtikrintų nekilnojamo turto rinkos ciklų stabilumą ir sušvelninimą ir atitiktų tvaraus miestų vystymo reikalavimus.

7.13

EESRK mano, kad būtina pradėti diskusiją dėl galimybių sukurti Europos socialinio būsto (kuris yra Europos socialinio modelio dalis) finansavimo stabilizavimo rezervo fondą. Reikėtų išanalizuoti galimybę leisti žmonėms atsidaryti Europos taupomąją sąskaitą, kad jie galėtų kaupti nustatytą socialiniam būstui reikalingą sumą. Tokia taupomoji sąskaitą galėtų būti atidaroma internetu EIB, kuris užtikrintų šių išteklių valdymą. Ši sistema atliktų dvi funkcijas: stabilizuotų socialinio būsto investicijas ir sustiprintų sąskaitos turėtojų jausmą, kad jis yra Europos pilietis.

15.2.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 44/59

1.1

Komitetas prašo Komisijos įtraukti jį į įvairių darbo grupių, kurios sudarytos remiantis trečiuoju ramsčiu „žmonių tarpusavio dialogas“ (angl. people-to-people dialoge), vykdomą veiklą. Komitetas, kaip institucinis Bendrijos pilietinio dialogo forumas, jau yra sukaupęs nemažai praktinių žinių ir patirties, kurios galėtų būti naudingos užmezgant tokio pobūdžio dialogą su Kinija. Dar 1999 m. Komitetas yra pareiškęs kad „kultūra struktūriškai organizuoja pilietinės visuomenės veiksmus“ (1), todėl mano, kad kultūra pagal Komiteto taikomą plačią jos apibrėžtį yra horizontalioji tema. Remiantis šiais argumentais, Komitetas yra tinkamiausia institucija, galinti pagal savo kompetenciją palaikyti ir remti dialogo partnerių – ES ir Kinijos – „švelniąją politiką“ ir „kultūrų diplomatiją“.

1.2

Žmonių tarpusavio iniciatyvas, jeigu įmanoma, pirmiausia reikėtų plėtoti kuo žemesniu lygmeniu, pavyzdžiui, skatinant studentų mainus, galbūt sukuriant specialias stažuočių programas ir miestų bei savivaldybių partnerystės projektus.

1.3

Reikėtų dėmesio skirti kultūrinio turizmo plėtojimui. Iš patirties galima pasakyti, kad kultūrinis turizmas ne tik pagyvina ekonomiką, bet ir ilgainiui padeda pasiekti geresnį ilgalaikį tarpusavio supratimą.