18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 391/1

—

palankiai vertina pasiūlymą sukurti jūrų strategiją Atlanto vandenyno zonai ir parengti 2014–2020 m. Atlanto veiksmų planą;

—

pabrėžia, kad Komiteto parama Atlanto strategijai priklauso nuo to, ar bus laikomasi platesnio požiūrio visiškai integruojant teritorinį aspektą, plėtojant aiškius ryšius tarp sausumos ir jūros ir padedant siekti kitų svarbiausių ES politikos tikslų; todėl prašo Europos Komisijos pakeisti strategijos pavadinimą į „Integruota Atlanto vandenyno zonos strategija“;

—

pripažįsta, kad pagal Atlanto veiksmų planą vykdomiems projektams turi būti naudojami esami finansavimo šaltiniai ES lygmeniu (bendrai strateginei programai priklausančios arba nepriklausančios lėšos) ir kitos nacionalinio, regionų ir vietos lygmens, taip pat privataus sektoriaus lėšos;

—

nepritaria pasiūlymui panaikinti Atlanto forumą, kai tik bus priimtas veiksmų planas, ir siūlo Atlanto forumą palikti iki 2020 m., kad jis stebėtų įgyvendinimą, apžvelgtų pažangą ir padėtų siekti strategijos tikslų;

—

teigia, kad valdymo struktūra turi kuo labiau padidinti daugelio suinteresuotųjų subjektų ir galimų Atlanto strategijos dalyvių indėlį, ir prašo taikyti daugiapakopį valdymo metodą rengiant, įgyvendinant, vertinant ir persvarstant veiksmų planą.

Pranešėjas

Paul O'DONOGHUE (IE / LDAE), Klero grafystės tarybos ir Pietvakarių regiono valdžios institucijos narys

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Jūrų strategijos Atlanto vandenyno zonai kūrimas“

COM(2011) 782 final

1.

palankiai vertina pasiūlymą sukurti jūrų strategiją Atlanto vandenyno zonai ir parengti 2014–2020 m. Atlanto veiksmų planą;

2.

mano, kad Atlanto regionui iki šiol trūko tinkamos strateginės tolesnio vystymosi vizijos ir kad šis pasiūlymas suteikia realią galimybę sukurti strateginę viziją, kurios pagrindas – teritorinė sanglauda ir gerovė;

3.

pritaria Europos strategijos esmei, kadangi Atlanto regiono problemos ir galimybės peržengia nacionalines sienas ir tam reikalingas labiau holistinis ir integruotas požiūris; todėl pabrėžia, kad strategija turi teikti realią papildomą naudą įgyvendinimo ir pasiektų rezultatų požiūriu;

4.

numano, kad Europos Komisija siūlo „jūros baseino strategiją“, priklausančią integruotos jūrų politikos sričiai (o ne „makroregioninę strategiją“), tačiau pabrėžia, kad Komiteto parama Atlanto strategijai priklauso nuo to, ar bus laikomasi platesnio požiūrio visiškai integruojant teritorinį aspektą, plėtojant aiškius ryšius tarp sausumos ir jūros ir padedant siekti kitų svarbiausių ES politikos tikslų;

5.

todėl prašo Europos Komisijos pakeisti strategijos pavadinimą į „Integruota Atlanto vandenyno zonos strategija“ ir mano, kad jūrų strategijos turėtų būti rengiamos ir kitiems Europos jūrų baseinams remiantis Atlanto vandenyno zonoje (pavyzdžiui, Šiaurės jūros regione) įgyta patirtimi;

6.

pripažįsta ypatingus Atlanto vandenyno atokiausių regionų reikalavimus ir mano, kad ši strategija gali suteikti galimybių šiuose regionuose užtikrinti didesnį ES politikos sistemų veiksmingumą ir nuoseklumą;

7.

prašo, kad rengiant Atlanto strategiją ir su ja susijusį veiksmų planą ypatingas dėmesys būtų skiriamas užimtumui, tvariam augimui ir investavimui, kartu padedama pagerinti jūrų aplinkos būklę;

8.

mano, kad, kalbant apie geografinę strategijos taikymo sritį, reikėtų laikytis pragmatinio požiūrio ir suteikti šio regiono riboms deramą lankstumą, kuris leistų spręsti klausimus be dirbtinių apribojimų, tačiau ragina šią geografinę taikymo sritį šiek tiek išplėsti į šiaurę, kad įgyvendinant šią strategiją galėtų dalyvauti ir Islandija;

9.

išreiškia susirūpinimą, kad Atlanto strategijos procesui nepritaikyta vertinga patirtis, sukaupta kuriant dabartinius makroregionus ir įgyvendinant kitas tarptautines strategijas (1), visų pirma šiais klausimais: valdymas, politikos rengimas, ryšiai ir politinė atsakomybė, tikslai ir vertinimas;

10.

pabrėžia, kad Atlanto forumui tenka didžiulė atsakomybė pateisinti suinteresuotųjų subjektų lūkesčius, užtikrinti įtraukų bendradarbiavimo rengiant veiksmų planą procesą ir nuoseklias prioritetinių priemonių ir projektų planavimo ir įgyvendinimo sistemas;

11.

neprieštarauja Europos Komisijos nustatytoms problemoms ir galimybėms, tačiau mano, kad veiksmų planu visų pirma turi būti siekiama realių rezultatų ir dėmesys turi būti sutelkiamas į problemas, kurias veiksmingiau išspręsti padėtų partneryste grindžiamas požiūris;

12.

pabrėžia, kad veiksmų plano temos turi būti labiau suderintos su strategijos „Europa 2020“ ir jos pavyzdinių iniciatyvų temomis, tačiau turi derėti ir su bendra strategine programa (BSP) ir siūlomomis BSP fondų reformomis;

13.

apskritai pritaria šioms Atlanto lanko komisijos (angl. Atlantic Arc Commission) (2) išskirtoms teminėms kategorijoms: 1) prieinamumas ir transportas Atlanto regione, 2) ekonomika ir jūrų pramonė, 3) klimatas ir aplinka, 4) moksliniai tyrimai ir inovacijos ir 5) teritorijų patrauklumas;

14.

pabrėžia, kad žvejyba, moliuskų gaudymas ir akvakultūra, jūros gėrybių perdirbimo ir pateikimo į rinką grandinė Atlanto regione yra labai svarbi ir kad nuo jos priklauso daug darbo vietų. Ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategija šiame regione būtinai turi padėti konsoliduoti ir sustiprinti šios veiklos sektorių;

15.

mano, kad veiksmų planas turi patenkinti planavimu grindžiamo požiūrio į jūros aplinką Atlanto regione poreikį; užsimena, kad tam prireiks darnaus jūrų erdvės planavimo ir jūrų valdymo procesų visame regione koordinavimo, taip pat geresnio jūrų ir sausumos planavimo sistemų koordinavimo;

16.

mano, kad Atlanto vandenyno regionų pakrantė yra labai patraukli tiek įsikurti naujiems nuolatiniams gyventojams, tiek vykdyti sezoninę veiklą, susijusią su laivyba, laisvalaikiu, turizmu ir sportu. Svarbu, kad šios teritorijos pasirengtų gyventojų judėjimui, dėl kurio gali pradėti trūkti žemės ir kuris pakrantei gali daryti ekonominį, aplinkosauginį ir kitokį spaudimą;

17.

pabrėžia būtinybę rengiant strategiją pasinaudoti ankstesnių ir šiuo metu Atlanto regione vykdomų ES finansuojamų projektų rezultatais, kartu atlikti įvertinimą, kas buvo finansuota iki šiol ir kas gali būti tęsiama veiksmų plane; pabrėžia, kad tai gali turėti įtakos kai kurioms programoms ir kad reikia išplėsti projektus siekiant didesnio ir konkretesnio poveikio;

18.

pasisako už tai, kad veiksmų planui būtų suteiktas išorės aspektas, kad būtų siekiama strateginių tikslų su viso Atlanto vandenyno regiono suinteresuotaisiais subjektais;

19.

pripažįsta, kad pagal Atlanto veiksmų planą vykdomiems projektams turi būti naudojami esami finansavimo šaltiniai ES lygmeniu (bendrai strateginei programai priklausančios arba nepriklausančios lėšos) ir kitos nacionalinio, regionų ir vietos lygmens, taip pat privataus sektoriaus lėšos: pabrėžia, kad kyla daug klausimų, kaip konkrečiai bus gauta finansinė parama strategijai įgyvendinti , visų pirma atsižvelgiant į tai, kad veiksmų planas rengiamas tuo pat metu, kai vyksta įvairių ES finansavimo programų planavimo procesas;

20.

pabrėžia, kad turi būti užtikrintas aiškus ryšys tarp veiksmų plano ir turimo finansavimo, kad šis planas duotų rezultatų; pabrėžia, kad tai dar labiau išryškina būtinybę, kad strategija būtų grindžiama integruotesniu teritoriniu požiūriu ir kad veiksmų planas būtų tiesiogiai dar labiau susietas su strategijos „Europa 2020“ tikslais ir atitiktų įvairių ES fondų reguliavimo reikalavimus;

21.

siūlo Atlanto forumui užmegzti dialogą su penkių valstybių narių atitinkamomis valdymo institucijomis, kad nacionaliniai partnerystės susitarimai deramai atspindėtų Atlanto strategijos prioritetus ir būtų užtikrintas pakankamas veiklos programų ir veiksmų plano priemonių tarpusavio papildomumas; vis dėlto baiminasi, kad integruotos jūrų politikos srityje sukurta strategija gali suteikti ribotas suderinimo su pagal BSP finansuojamomis programomis galimybes, išskyrus Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondą (EJRŽF);

22.

pažymi, kad rengiamas veiksmų planas turės derėti su fondų principais ir tikslais, visų pirma susijusiais su bendra strategine programa;

23.

nepritaria tam, kad ištekliai Atlanto veiksmų planui būtų skiriami pagal kiekvieną veiklos programą , kadangi valdymo institucijoms jau numatytas griežtas išteklių sutelkimas pagal temas;

24.

vis dėlto siūlo, kad vykstant programavimo procesui Atlanto forumas dirbtų kartu su valdymo institucijomis ir nustatytų, kaip veiksmų plano priemonės galėtų būti finansuojamos užtikrinant aiškų derėjimą su konkrečiose programose išskirtais teminiais prioritetais ir specifiniais projektų atrankos kriterijais;

25.

pabrėžia kai kurių BSP reglamentų dalių suteikiamą galimybę remti ir padėti įgyvendinti svarbiausius Atlanto strategijos tikslus, visų pirma laikytis kelis fondus apimančio požiūrio ; be to, pastebi, kad užtikrinus strategijos ir kai kurių integruotų BSP metodų (miestų aspektas, integruotos teritorinės investicijos, bendri veiksmų planai ir kt.) nuoseklumą sukuriamas potencialas, kuris, tinkamai jį taikant, gali sutelkti vietos valdžios institucijų žinias ir patirtį, kuri padėtų pasiekti pagrindinius Atlanto tikslus;

26.

be to, siūlo į susijusių programų metines įgyvendinimo ataskaitas įtraukti vertinimą, kaip su BSP susijusios programos padeda siekti Atlanto strategijos tikslų ir įgyvendinti veiksmų planą;

27.

mano, kad būsimos teritorinio bendradarbiavimo programos bus itin svarbios įgyvendinant pagrindinius Atlanto strategijos aspektus, ir pabrėžia, kad strategijai įgyvendinti siūlomame regione šiuo metu vykdoma per 10 teritorinio bendradarbiavimo programų (tarpvalstybinių, tarptautinių ir tarpregioninių);

28.

pritaria, kad Atlanto regiono (tarptautinė) programa turi būti tęsiama, jai turi būti skiriama daugiau finansinių išteklių, kad būtų pasiekti kai kurie aukšti Atlanto strategijos tikslai; be to, pažymi, kad Atlanto regiono programa yra tinkama priemonė užmegzti konkrečius ryšius su Atlanto strategijos strateginėmis iniciatyvomis (pavyzdiniais projektais) ir finansuoti įgyvendinimo platformą (žr. 37–38 punktus);

29.

siūlo Atlanto forumui pasinaudoti programa INTERACT sąmoningumo ugdymo priemonėms remti ir dabartinių teritorinio bendradarbiavimo programų valdymo institucijas įtraukti į ankstyvąjį Atlanto veiksmų plano rengimo proceso etapą;

30.

pabrėžia, kad tai padėtų:

31.

reiškia susirūpinimą dėl nepakankamo kitų ES programų nuoseklumo, dėl kurio Atlanto strategijos tikslai nebus visiškai pasiekti ir jos veiksmų plano finansavimo reikalavimai nebus visiškai patenkinti 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu;

32.

atkreipia dėmesį, pavyzdžiui, į naujus integruotus projektus, įgyvendinamus pagal programą LIFE+ (2014–2020 m.), kurie yra ilgalaikiškesni ir apima platesnę teritoriją, kad būtų geriau įgyvendinta aplinkos ir klimato politika, tačiau nėra numatyti jūros aplinkos projektams (3); mano, kad tai praleista galimybė įgyvendinti pagrindinius integruotos jūrų politikos ir Atlanto strategijos tikslus;

33.

taip pat apgailestauja, kad į Atlanto regioną nebuvo atsižvelgta ir apibrėžiant pagrindinius tinklus transeuropiniuose tinkluose, ir prašo pirmenybę teikti Europos infrastruktūros tinklų priemonės taikymui sprendžiant prieinamumo ir periferiškumo Atlanto regione klausimus (transportas, energetika ir IRT);

34.

kelia klausimą, kaip Atlanto forumas siūlo tikslingiau nukreipti ir panaudoti kitas turimas ES lėšas ir daugiau lėšų skirti strategijos tikslams įgyvendinti; siūlo, pavyzdžiui, veiksmų planu skatinti mokslinių tyrimų partnerystes visame Atlanto regione siekiant kuo labiau padidinti paramą pagal programą „Horizontas 2020“;

35.

reiškia susirūpinimą dėl to, kad nepakankamai akcentuojama būtinybė pritraukti privačiojo sektoriaus skiriamą finansavimą ir apskritai pasitelkti privatųjį sektorių siekiant strategijos tikslų; mano, kad šią problemą turi išspręsti Atlanto forumas vykdydamas konsultacijas ir tinkamai parengtas informavimo kampanijas;

36.

pažymi, kad dabartinė valstybių biudžeto krizė lemia būtinybę, kad Atlanto regionas pritrauktų investicijas ir išnaudotų esamas galimybes (pavyzdžiui, jūros atsinaujinančiųjų energijos išteklių, jūros produktų ir akvakultūros, jūrų išteklių ir uostų vystymo sektoriuose); teigia, kad Atlanto regiono, kaip investicijoms ir verslo vystymui palankios vietovės, propagavimas turi būti pagrindinis veiksmų plano elementas;

37.

siūlo, kad Atlanto forumas kartu su Europos Komisija ir Europos investicijų banku įvertintų galimybę sukurti konkrečią finansinę priemonę, skirtą padėti parengti finansiškai naudingus projektus derinant subsidijas su paskolomis, nuosavo kapitalo ir rizikos garantijos priemones ir užtikrinant racionalesnį projektų įgyvendinimą;

38.

pabrėžia, kad norint sėkmingai įgyvendinti Atlanto strategiją, reikia ją giliai įtvirtinti politinėse ir administracinėse struktūrose, ir pažymi, kad tam reikia:

39.

teigia, kad valdymo struktūra turi kuo labiau padidinti daugelio suinteresuotųjų subjektų ir galimų Atlanto strategijos dalyvių indėlį, ir prašo taikyti daugiapakopį valdymo metodą rengiant, įgyvendinant, vertinant ir persvarstant veiksmų planą;

40.

taigi pripažįsta, kad be tvirto valstybių narių politinio įsipareigojimo aukščiausiu lygmeniu ir kartu nacionalinio susijusių politikos sričių koordinavimo Atlanto strategija nepateisins lūkesčių ir nebus pasiekti jos tikslai; be to, teigia, kad veiksmų planas nebus sėkmingai įgyvendintas, jeigu jame visapusiškai nedalyvaus vietos ir regionų suinteresuotieji subjektai ir jeigu jie neprisiims atsakomybės už šią strategiją;

41.

nepritaria pasiūlymui panaikinti Atlanto forumą, kai tik bus priimtas veiksmų planas, ir siūlo Atlanto forumą palikti iki 2020 m., kad jis stebėtų įgyvendinimą (sukūrus įgyvendinimo platformą (žr. 24 ir 38 punktus)), apžvelgtų pažangą ir padėtų siekti strategijos tikslų;

42.

siūlo sukurti tokį Atlanto strategijos valdymo modelį: a) Atlanto forumas , užtikrinantis politinę priežiūrą ES lygmeniu ir apimantis įgyvendinimo platformą , kuri veikia kaip strategijos informacijos centras, inicijuoja gebėjimų ugdymo priemones, nustato projektų rengimo gaires ir skatina bei valdo veiksmų plano įgyvendinimą; b) nacionaliniai ir regioniniai koordinavimo centrai , užtikrinantys politikos nuoseklumą ir skatinantys suinteresuotuosius subjektus ir galimus projektų vykdytojus dalyvauti įgyvendinant Atlanto strategiją;

43.

pabrėžia, kad Atlanto regionas yra sudėtinga geografinė teritorija, pasižyminti skirtingais ypatumais, kultūromis ir perspektyvomis; mano, kad siekiant sėkmingai įgyvendinti strategiją, reikia labiau pasistengti išplėsti ir sustiprinti bendradarbiavimą Atlanto regione; tikisi, kad Atlanto strategija: a) taps bendru atskaitos tašku šiam tikslui pasiekti; b) būtinai apims gebėjimų ugdymo priemonę, skatinančią glaudesnio bendradarbiavimo siekį;

44.

mano, kad priėmus Atlanto veiksmų planą, reikės sukurti informacijos ir ryšių modulį , kurio paskirtis – didinti strategijos matomumą, padėti suprasti jos tikslus, skatinti platesnį dalyvavimą (visų pirma privataus sektoriaus) ir laikui bėgant pasiekti rezultatų;

45.

pabrėžia, kad ETBG reglamentas gali pasitarnauti kaip strategijos įgyvendinimą palengvinanti priemonė;

46.

siūlo Europos Komisijoje sukurti Atlanto strategijos įvairių tarnybų darbo grupę , kuri užtikrintų nuoseklumą susijusiose politikos srityse ir Atlanto strategijos tikslų derėjimą su ES programomis ir prašymais dėl finansavimo; be to, siūlo, kad, atsižvelgiant į horizontalų strategijos pobūdį, šiai darbo grupei vadovautų generalinis sekretoriatas;

47.

pabrėžia būtinybę paspartinti veiksmų plano priėmimo procesą ir siūlo dažniau rengti Atlanto forumo (vadovaujančiųjų ir iniciatyvinių komitetų) posėdžius siekiant nustatyti svarbiausius šio proceso etapus ir užtikrinti savalaikius veiksmus;

48.

laukia konsultacijoms skirto dokumento, kuris turi būti pagrindas platesniam ir labiau struktūruotam suinteresuotųjų subjektų sutelkimo ir konsultavimosi su jais procesui 2012 m., ir ragina Europos Komisiją nedelsiant išplėsti ir sustiprinti įsipareigojimus, kad suinteresuotieji subjektai, įskaitant vietos ir regionų lygmenį, jaustųsi esą atsakingi už veiksmų planą, ir užtikrinti, kad šis procesas būtų grindžiamas principu „iš apačios į viršų“ ir būtų orientuotas į piliečius;

49.

baiminasi, kad siūlomų teminių seminarų – po vieną kiekvienai valstybei narei – neužteks paskatinti suinteresuotuosius subjektus prisiimti įsipareigojimus ir atsakomybę už strategiją; siūlo Atlanto strategiją papildančius veiksmus, kad būtų sutarta dėl strategijos vizijos, siūlo apsvarstyti valdymo aspektus, nustatyti tikslus ir patikrinamus sėkmės rodiklius ir aiškiai apibrėžti finansavimo tvarką; be to, siūlo Europos Komisijai sutelkti savo nacionalines atstovybes, kad būtų užtikrintas platesnis dalyvavimas su veiksmų planu susijusiame procese;

50.

pabrėžia, kad reikia paankstinti siūlomą veiksmų plano priėmimo terminą , kad jį būtų galima suderinti su susijusių 2014–2020 m. finansavimo programų prioritetais;

51.

rekomenduoja įgyvendinant Atlanto strategiją visų pirma susitarti dėl Atlanto regiono strateginės vizijos, kuri bus pagrindas 2014–2020 m. Atlanto veiksmų planui; be to, siūlo šiame veiksmų plane

52.

nurodo, kad Atlanto strategija ir jos veiksmų plano rengimo procesas turėtų būti Europos Komisijos pasiūlyto ES makroregioninių metodų pridėtinės vertės vertinimo 2013 m. dalis, kaip prašė Europos Taryba;

53.

siūlo, kad šį veiksmų planą priimtų Atlanto forumas, ir ragina ES Tarybai pirmininkausiančią Airiją pirmenybę teikti šio plano priėmimui pabrėžiant jo įgyvendinimą, patikimą stebėsenos ir nuolatinio vertinimo procedūrą ir numatytą laikotarpio vidurio peržiūrą.

18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 391/7

—

nurodo, kad visi svarbiausi subjektai, įskaitant vietos ir regionų valdžios institucijas, kurie valdo didelės viešojo sektoriaus darbuotojų dalies papildomų pensijų sistemas, turėtų būti įtraukti į konsultacijų procesą, vykdomą reformuojant nacionalines pensijų sistemas;

—

pabrėžia, kad kai kurie ES pensijų politikos ir strategijos „Еuropa 2020“ aspektai vienas kitą sustiprina. Jeigu pagal „Еuropos 2020“ strategiją bus pasiektas aukštesnis užimtumo lygis, tai ir socialinė apsauga ir pensijų sistemos apskritai taps tvaresnės. Savo ruožtu, norint įgyvendinti strategijos „Еuropos 2020“ tikslą sumažinti skurdą, būtina užtikrinti adekvačias pensines išmokas, turint omenyje tai, kad vyresnio amžiaus europiečiai išlieka socialiniu ir ekonominiu požiūriu pažeidžiama grupė. Reikia ne tik sisteminės pensijų reformos, bet ir nemažai papildomų darbo rinkos politikos priemonių, kad ir ateityje būtų užtikrintos deramos vyresnio amžiaus žmonių pajamos;

—

atsižvelgdamas į nerimą dėl skaidrumo, taip pat dėl mokesčių ir rinkliavų, susijusių su įvairiais privataus pensijų kaupimo modeliais, dydžio, norėtų, kad būtų atliktas palyginamasis tyrimas, kokią praktiką būtų geriausia taikyti visoje ES;

Pranešėjas

Paul LINDQUIST (SE / ELP), Lidingės miesto tarybos narys

Pamatinis dokumentas

Baltoji knyga „Adekvačių, saugių ir tvarių pensijų darbotvarkė“

COM(2012) 55 final

1.

palankiai vertina Komisijos siekį spręsti didelius sunkumus, kurie kyla daugelio valstybių narių pensijų sistemoms;

2.

atkreipia dėmesį į tai, kad tvarių ir adekvačių pensijų užtikrinimas yra labai svarbus ne tik mūsų augimo perspektyvoms, bet ir visuomenės gerovei ir labui;

3.

be to, atkreipia dėmesį į tai, kad saugių ir adekvačių pensijų užtikrinimas yra labai svarbus, kad pensijų sistemos išliktų ekonomiškai gyvybingos ilguoju laikotarpiu;

4.

pažymi, kad bendros valstybės pensijos ir ateityje bus svarbios užtikrinant, kad kiekvienas pensininkas gautų adekvačią pensiją;

5.

mano, kad adekvačiomis viso gyvenimo pajamomis grindžiama pensijų sistema padeda užtikrinti, kad pensijos būtų tvarios ilgą laiką;

6.

atkreipia dėmesį į tai, kad pensijų sistemos ilgą laiką buvo vystomos remiantis kiekvienos valstybės narės konkrečiomis sąlygomis; todėl bendrų valstybės pensijų sistemų struktūra yra kiekvienos atskiros valstybės narės reikalas;

7.

nurodo, kad visi svarbiausi subjektai, įskaitant vietos ir regionų valdžios institucijas, kurie valdo didelės viešojo sektoriaus darbuotojų dalies papildomų pensijų sistemas, turėtų būti įtraukti į konsultacijų procesą, vykdomą reformuojant nacionalines pensijų sistemas;

8.

pažymi, kad kelete valstybių narių iš esmės socialiniai partneriai atsako už profesinių pensijų sistemų plėtotę. Tokiu atveju savaime suprantama, kad ir visi pakeitimai turi būti daromi socialinių partnerių;

9.

pažymi, kad baltoji knyga yra paremta SESV 153 straipsniu. Už pensijų sistemos formavimą visų pirma atsako valstybės narės. Tačiau ES gali remti ir papildyti valstybių narių veiklą socialinės apsaugos srityje. Baltojoje knygoje nepateikiami konkretūs pasiūlymai dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, todėl nekeliami jokie klausimai dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų; tačiau Komitetas nori pabrėžti, kad visi būsimi pasiūlymai dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų dėl pensijų turės būti labai nuodugniai analizuojami atsižvelgiant į subsidiarumo principą;

10.

pabrėžia, kad kai kurie ES pensijų politikos ir strategijos „Еuropa 2020“ aspektai vienas kitą sustiprina. Jeigu pagal „Еuropos 2020“ strategiją bus pasiektas aukštesnis užimtumo lygis, tai ir socialinė apsauga ir pensijų sistemos apskritai taps tvaresnės. Savo ruožtu, norint įgyvendinti strategijos „Еuropos 2020“ tikslą sumažinti skurdą, būtina užtikrinti adekvačias pensines išmokas, turint omenyje tai, kad vyresnio amžiaus europiečiai išlieka socialiniu ir ekonominiu požiūriu pažeidžiama grupė (1). Reikia ne tik sisteminės pensijų reformos, bet ir nemažai papildomų darbo rinkos politikos priemonių, kad ir ateityje būtų užtikrintos deramos vyresnio amžiaus žmonių pajamos;

11.

pritaria Komisijos siekiui didinti pensinį amžių atitinkamai atsižvelgiant į tikėtinos gyvenimo trukmės pailgėjimą, nes tai padėtų užtikrinti mūsų pensijų sistemų finansinį gyvybingumą. Skirtingos valstybės narės tuo tikslu turės priimti skirtingus praktinius sprendimus;

12.

mano, kad esant lanksčiam pensiniam amžiui, kai kurie žmonės galbūt pasirinktų galimybę vėliau pasitraukti iš darbo rinkos, nei tuo atveju, jei pensinis amžius būtų tiksliai nustatytas, todėl profesinio gyvenimo trukmę būtų galima prailginti pagal individualias sąlygas;

13.

pabrėžia, kaip svarbu užtikrinti aktyvesnį vyresnių žmonių (55–64 m.) dalyvavimą darbo rinkoje. Gerokai didesnis jų užimtumas (2) būtų labai naudingas ekonomikos augimui ir padidintų pensijų sistemų tvarumą;

14.

mato nemažai galimybių padidinti moterų, jaunimo ir migrantų užimtumo lygį ir todėl pabrėžia didesnio užimtumo visose amžiaus grupėse svarbą. Ne mažiau svarbu gerinti sąlygas, kad jaunimas ir migrantai anksčiau patektų į darbo rinką;

15.

ragina valstybes nares ir darbdavius įgyvendinti priemones, kad vyresnio amžiaus darbuotojams būtų lengviau pasilikti darbo rinkoje ir jie būtų skatinami taip daryti;

16.

kai kuriais atvejais norėtų, kad į pensiją būtų dažniau išeinama etapais: iš darbo visą darbo dieną į pensiją būtų visiškai išeinama laipsniškai;

17.

atkreipia dėmesį į riboto pajėgumo dirbti dėl lėtinių sveikatos sutrikimų ar gerokai padidėjusio neįgalumo dėl amžiaus tikimybę (3); todėl labai svarbu, kad būtų veiksmingos perkvalifikavimo ir darbo paieškos priemonės, skirtos lengviau pakeisti karjerą ir darbo vietą profesinės veiklos laikotarpiu, o visuomenei – paremti visą gyvenimą trunkantį mokymąsi, taip pat aktyvų bei sveiką senėjimą;

18.

pabrėžia, kad valdžios institucijos ir socialiniai partneriai turėtų sukurti ir įgyvendinti dar daugiau priemonių, kurios užtikrintų ir skatintų nenutrūkstamą vyresnio amžiaus dirbančių asmenų užimtumą ir tuo pat metu sumažintų arba visiškai panaikintų amžiaus skirtumą tarp realaus pasitraukimo iš darbo rinkos ir įstatyme nustatyto pensinio amžiaus;

19.

pažymi, kad profesinės pensijos gali svariai papildyti valstybės pensiją. Todėl ES turi skatinti gerąją praktiką, kad valstybėse narėse būtų kuriamos profesinių pensijų sistemos, ir padidinti paramą daugiapakopėms pensijų sistemoms;

20.

norėtų paraginti Komisiją ir valstybes nares daugiau dėmesio skirti MVĮ darbuotojams, žemos kvalifikacijos ir netipiniams bei dėl struktūrinių priežasčių laikinai dirbantiems darbuotojams, kurie dažnai negali pasinaudoti to paties lygmens profesinių pensijų sistemomis, kuriomis gali naudotis kiti darbuotojai;

21.

atkreipia dėmesį į tai, kad profesinių pensijų sistemos skiriasi nuo privačių pensijų kaupimo sistemos; be to, yra labai didelis skirtumas tarp profesinių pensijų sistemų ir draudimo produktų. Be to, dėl mokumo taisyklių gali padidėti profesinių pensijų sistemų sąnaudos, negerinant darbuotojams pensijų;

22.

mano, kad valstybės pensijos, kurias galėtų papildyti profesinės pensijos, turi būti pakankamos, kad piliečių gyvenimo lygis išėjus į pensiją būtų adekvatus, tačiau reikėtų asmenis taip pat skatinti kaupti santaupas patiems ir dalyvauti trečiojoje pensijų kaupimo pakopoje;

23.

pabrėžia, kad galima skatinti mažinti kliūtis, trukdančias aktyviau dalyvauti darbo rinkoje; dėl su amžiumi susijusių profesinių pensijų draudimo įmokų, pavyzdžiui, kokios yra fiksuotų išmokų sistemose, gali būti brangu įdarbinti ir išlaikyti vyresnio amžiaus darbuotojus;

24.

pažymi, kad norint įgyti teisę į profesinę pensiją dažnai reikalingas tam tikras darbo stažas, tuo tarpu daug jaunų darbuotojų dažnai keičia darbo vietas ir kai kada netgi šalį, kurioje dirba. Svarbu, kad šiems darbuotojams būtų kredituojamos įmokos į sistemą, kurioje jie įgyja teisę į pensiją;

25.

iš principo palankiai vertina teisių į pensiją perkeliamumą ir laukia Komisijos pasiūlymų. Bet šis klausimas yra labai sudėtingas, kadangi reikia atsižvelgti į profesinių pensijų sistemų įvairovę valstybėse narėse. Ypač nederėtų slopinti darbdavių iniciatyvos finansuoti profesines pensijas. Be to, reikia labiau atsižvelgti į mokestinį poveikį, teisės aktus dėl bendro turto padalijimo ir pan.;

26.

atsižvelgdamas į nerimą dėl skaidrumo, taip pat dėl mokesčių ir rinkliavų, susijusių su įvairiais privataus pensijų kaupimo modeliais, dydžio, norėtų, kad būtų atliktas palyginamasis tyrimas, kokią praktiką būtų geriausia taikyti visoje ES;

27.

giria Komisiją už tai, kad ji atsižvelgė į rekomendaciją (4) daugiau dėmesio skirti lyčių klausimui. Tai ypač svarbu vietos ir regionų valdžios institucijoms, nes daugelyje viešojo sektoriaus sričių dauguma darbuotojų yra moterys (5);

28.

siekiant mažinti diskriminaciją dėl lyties ir moterims mokėti geresnes pensijas, pritaria Komisijos rekomendacijai, kad valstybės narės turėtų vyrams ir moterims nustatyti vienodą pensinį amžių;

29.

atkreipia dėmesį į tai, kad nemenki 55–64 m. amžiaus moterų ir vyrų užimtumo lygio skirtumai reiškia, kad ilgesnio profesinio gyvenimo ir vyresnių žmonių aktyvumo srityse ypač daug dėmesio reikia skirti lyčių aspektui, pavyzdžiui, imtis priemonių, padedančių derinti darbą ir šeiminius įsipareigojimus;

30.

nurodo, kad, trūkstant alternatyvių priežiūros galimybių, daugelio valstybių narių moterims užkraunama papildoma našta, dėl kurios dažnai anksčiau išeinama į pensiją;

31.

pastebi, kad aktyvesnis moterų dalyvavimas darbo rinkoje verstų aktyviau ieškoti vaiko priežiūros ir vyresnio amžiaus žmonių priežiūros galimybių; svarbu, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų pakankamai išteklių teikti šias paslaugas;

32.

atkreipia dėmesį į tai, kad kai kuriose valstybėse narėse moterys dažniau kenčia nuo (ilgalaikių) lėtinių ligų ar sutrikimų ir yra didesnė tikimybė, kad jos dažniau nei vyrai praneš apie darbo apribojimą o kitose valstybėse narėse dažniau kenčia vyrai. Todėl vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų būti ypač atsakingos už gerų darbo sąlygų savo darbuotojams užtikrinimą;

33.

nurodo, kad ne visos darbo dienos galimybės, pavyzdžiui, kol vaikai yra maži, gali būti svarbi išankstinė sąlyga daugeliui žmonių, ne tik moterims, toliau dirbti. Taip pat svarbu, kad žmonės, nenorintys toliau dirbti ne visą darbo dieną, galėtų tokio darbo režimo atsisakyti, nes tai gali turėti neigiamo poveikio būsimoms pensijoms;

34.

pastebi, kad tam, kad dėl įstatymais numatytų vaiko priežiūros atostogų pensijos nesumažėtų, valstybes nares būtų galima paskatinti apsvarstyti būdus, kaip įvertinti teises į pensiją ir tokių vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu; tokios pačios nuostatos galėtų būti laikomasi ir karinės tarnybos atveju;

35.

mano, kad reformomis turi būti siekiama sukurti tokią pensijų sistemą, kuri užtikrintų ilgalaikį stabilumą. Šios reformos bus sėkmingos tik tuo atveju, jeigu jos bus laikomos teisingomis; todėl būtina, kad plačioji visuomenė gerai suvoktų realias problemas ir visus galimus jų sprendimo būdus;

36.

pabrėžia, kaip svarbu turėti išsamią informaciją apie pensijas, kad piliečiams būtų lengviau apsispręsti dėl pensijų planavimo. Judėjimo laisvė Europos Sąjungoje reiškia, kad nuo šiol daug žmonių įmokas į pensijų sistemas veiklos laikotarpiu mokės skirtingose šalyse, dėl to išsami informacija taps dar reikalingesnė;

37.

todėl prašo Komisiją apsvarstyti galimybę sukurti bendrą internetinę platformą, kurioje būtų pateikiama išsami informacija apie pensijas;

38.

pabrėžia, kad adekvačios pensijų sistemos yra svarbios piliečių gerovei ir labai reikalingos, kad padėtų išvengti pernelyg didelės naštos vietos ir regionų valdžios institucijoms;

39.

prašo Komisijos užtikrinti, kad tolesnių veiksmų šioje srityje bus imtasi atlikus deramus poveikio vertinimus, kuriuose, be kita ko, būtų įvertintas poveikis vietos ir regionų valdžios institucijoms;

40.

ragina Komisiją apsvarstyti, ar pensijų nereikėtų koordinuoti taikant atvirtąjį koordinavimo metodą, siekiant skatinti ir laisvą asmenų judėjimą, ir pensijų sistemų tvarumą.

18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 391/11

—

pabrėžia, kad ES Baltijos jūros regiono strategija suteikia puikią galimybę patikrinti, kokiu mastu specialia platesnio geografinio makroregiono strategija galima realiai sustiprinti ES konkurencingumą ir paskatinti pažangų, tvarų ir integracinį augimą;

—

palankiai vertina pastangas geriau suderinti patikslintus ES Baltijos jūros regiono tikslus – apsaugoti jūrą, suvienyti regioną ir padidinti gerovę – su strategijos „Europa 2020“ tikslais;

—

pažymi, kad norint sustiprinti ekonominę sanglaudą ir konkurencingumą, reikalingi tvirtesni mokslinių tyrimų, inovacijų ir pramonės suinteresuotųjų subjektų ryšiai. Regionai ir universitetai turėtų bendradarbiauti visame Baltijos jūros makroregione, kad jis taptų pažangiosios specializacijos tinklų pavyzdžiu;

—

mano, kad ir toliau reikėtų stengtis remti tvaraus vystymosi iniciatyvas ir vykdyti daugiau priemonių, kuriomis būtų didinamas užimtumas, ugdomi įgūdžiai ir stiprinama gerovė bei įtrauktis;

—

pabrėžia, kad, nors ES Baltijos jūros regiono strategija yra ES vidaus strategija, bendradarbiavimas su ES nepriklausančiomis šalimis, ypač Rusija, yra ypač svarbus sėkmingam strategijos įgyvendinimui;

—

pabrėžia, kad siekiant glaudesnio ES ir Rusijos bendradarbiavimo Baltijos jūros regione, reikėtų kuo geriau išnaudoti Šiaurės dimensijos struktūras;

—

yra sunerimęs dėl to, kad strategijos įgyvendinimo procese nepakankamai svarbos suteikiama savivaldybėms ir regionams; todėl siūlo ir strategijoje, ir atnaujintame veiksmų plane aiškiai nurodyti, kad jų įgyvendinimo procese būtina vadovautis daugiapakopio valdymo principu;

—

pabrėžia, kad norint strategijos įgyvendinimo pažangą pasiekti visose dalyvaujančiose šalyse, politiniai suinteresuotieji subjektai turi veikti labai ryžtingai ir imtis vadovaujamojo vaidmens;

—

pažymi, kad nacionalinių struktūrinių fondų programų indėlį įgyvendinant ES Baltijos jūros regiono strategiją reikia apibrėžti aiškiau, atsižvelgiant į valstybių narių regionų skirtumus ir jų vystymosi poreikius.

Pranešėja

Pauliina HAIJANEN (FI / ELP), Laitilos miesto tarybos vykdomosios valdybos narė

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategijos

COM(2012) 128 final

1.

palankiai vertina 2012 m. kovo 23 d. Komisijos komunikatą ir mano, kad jame siūlomomis priemonėmis žengiama teisinga linkme – siekiama sutelkti dėmesį į ES Baltijos jūros regiono strategijos prioritetus, suderinti politikos priemones ir finansavimą, patikslinti skirtingų subjektų atsakomybę ir pagerinti komunikavimą;

2.

atkreipia dėmesį į tai, kad ES Baltijos jūros regiono strategija siekiama gerinti politikos koordinavimą ir sanglaudą tarp tos teritorijos regionų, kad būtų galima išspręsti bendras Baltijos jūros regione kylančias problemas ir tvariai stiprinti regiono gerovę. Strategijoje nagrinėjami klausimai, kurių atskiri regionai ir valstybės narės negali išspręsti pavieniui. Svarbiausias dalykas – makroregiono valstybių narių, regionų ir savivaldybių, ES, viso Baltijos regiono organizacijų, finansų institucijų ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas ir koordinuoti veiksmai;

3.

atkreipia dėmesį į tai, kad Regionų komiteto nuomonėje „Vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų“ (CdR 72/2011 fin) pabrėžiama, kad Baltijos jūros regionas galėtų tapti visos Europos vedliu;

4.

pabrėžia, kad ES Baltijos jūros regiono strategija – pirmoji integruota makroregioninė strategija – suteikia puikią galimybę patikrinti, kokiu mastu specialia platesnio geografinio makroregiono strategija galima realiai sustiprinti ES konkurencingumą ir paskatinti pažangų, tvarų ir integracinį augimą. Šia patirtimi pirmiausia reikia remtis debatuose dėl Europos sanglaudos politikos, ruošiantis kitam programavimo laikotarpiui;

5.

atkreipia dėmesį į Europos Komisijos poziciją, kad įgyvendinant makroregionines strategijas nereikėtų kurti naujų taisyklių, steigti naujų institucijų ar tvirtinti naujo finansavimo, tačiau mano, kad trims dalykams reikia tarti „taip“: makroregione bendru sutarimu laikytis galiojančių taisyklių ir kontroliuoti jų vykdymą; sukurti (už tai būtų atsakingos ES institucijos) regionų ir vietos valdžios institucijų bei valstybių narių platformą, tinklą arba teritorinę grupę, kurioje taip pat dalyvautų suinteresuotieji subjektai; Sąjungos finansavimą, skirtą makroregioninėms strategijoms plėtoti ir įgyvendinti, naudoti sutartiems tikslams;

6.

palankiai vertina pastangas geriau suderinti ES Baltijos jūros regiono strategijos tikslus su strategijos „Europa 2020“ tikslais. Komunikate pristatyti trys bendri strategijos tikslai – apsaugoti jūrą, suvienyti regioną ir padidinti gerovę – yra puikiai susieti su strategijos „Europa 2020“ pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo tikslais. Be to, įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ labai svarbu pabrėžti glaudesnį regioninį bendradarbiavimą inovacijų srityje;

7.

atkreipia dėmesį į tai, kad Baltijos jūros regiono strategijos įgyvendinimui yra labai svarbu strategijos „Europa 2020“ pavyzdines iniciatyvas paversti konkrečiais veiksmais. Iš strategijos „Europa 2020“ pavyzdinių iniciatyvų ypatingas dėmesys turėtų būti skirtas iniciatyvoms „Skaitmeninė darbotvarkė“ ir „Inovacijų sąjunga“ atnaujintame veiksmų plane tvirčiau akcentuojant jų tikslų propagavimą Baltijos jūros regione. ES Baltijos jūros regiono strategija ir šiame regione veikiantys bendradarbiavimo tinklai yra puikus pagrindas vystyti regionines mokslinių tyrimų ir inovacijų strategijas siekiant pažangiosios specializacijos;

8.

ragina ir valstybes nares, ir vietos bei regionų lygmens subjektus pasvarstyti, kaip konkrečiomis bendradarbiavimo priemonėmis įgyvendinti atnaujintą Europos Sąjungos ir Baltijos jūros regiono strategijos tikslą kurti gerovę. Ateityje veiksmų plane reikės aiškiai apibrėžti priemones, skirtas didinti užimtumą ir įgūdžius, stiprinti gerovę ir įtrauktį. Kol kas veiksmų plane yra labai nedaug sąsajų su strategijos „Europa 2020“ pavyzdinėmis iniciatyvomis šiose srityse.

9.

mano, kad įgyvendinant Baltijos jūros regiono strategiją reikėtų atsižvelgti į strategijos „Europa 2020“ prioritetą „Integracinis augimas – didelio užimtumo ūkio, kuriame užtikrinta ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda, skatinimas“, nes tarp įvairių Baltijos jūros regiono dalių vis dar esama nemažų gerovės ir ekonominių rodiklių skirtumų. Ir toliau reikėtų stengtis vykdyti priemones, kuriomis būtų gerinama aplinkos apsauga ir remiamoms pavyzdinės tvaraus vystymosi iniciatyvos.

10.

pabrėžia, kad norint pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslus, ateityje bus dar svarbiau atsižvelgti į įvairių finansavimo programų sąveiką. Rengiantis įgyvendinti būsimą mokslinių tyrimų ir inovacijų programą „Horizontas 2020“, reikėtų užtikrinti glaudų ir kompleksišką koordinavimą su valstybių narių Baltijos jūros regione taikomomis sanglaudos politikos priemonėmis, taip siekiant pabrėžti regioninį aspektą ir paskatinti regionus aktyviau vykdyti mokslinius tyrimus bei plėtoti inovacijas;

11.

nori atkreipti dėmesį į tai, kad ES Baltijos jūros regiono strategija vietos ir regionų lygmeniu atvėrė naujas galimybes stiprinti regionų konkurencingumą ir inovacijų potencialą bei skatinti regioninę pažangiąją specializaciją. Todėl regionai ir universitetai turėtų bendradarbiauti visame Baltijos jūros makroregione, kad jis taptų pažangiosios specializacijos tinklų pavyzdžiu, – dėmesį reikėtų sutelkti į kiekvienam regionui aktualiausius klausimus bei veiklą ir pasitelkus tinklaveiką siekti geriausių rezultatų bei poveikio. Šioje srityje labai svarbu plėtoti ir stiprinti trigubos ir keturgubos spiralės inovacijų sistemas, tuo tikslu bendradarbiaujant su Baltijos jūros regiono mokslo bendruomene, viešuoju ir privačiuoju sektoriais bei piliečiais;

12.

siūlo ES Baltijos jūros regiono valstybėms narėms skatinti mokslinių tyrimų centrus dėmesį sutelkti į tuos mokslinius tyrimus, kuriais jų regione remiama pažangioji specializacija, ir dalytis savo patirtimi bendradarbiaujant Baltijos mokslinių tyrimų tinkle. Svarbu šiame mokslinių tyrimų srityje vykdomame bendradarbiavime paraginti dalyvauti ir ES nepriklausančias šalis, kurios ribojasi su Baltijos jūros regionu, pavyzdžiui, sprendžiant bendram jūros baseinui aktualius aplinkos ir energetikos klausimus.

13.

norėtų pažymėti, kad norint sustiprinti ekonominę sanglaudą ir konkurencingumą, reikalingi tvirtesni mokslinių tyrimų, inovacijų ir pramonės suinteresuotųjų subjektų ryšiai. Verslo ir pramonės sektoriams bei universitetams reikia suteikti galimybę aktyviau dalyvauti bet kurioje šiai strategijai įgyvendinti skirtoje veikloje;

14.

rekomenduoja skatinti ES ir ES nepriklausančias šalis bendradarbiauti inovacijų srityje ir vienyti savo pastangas, taip pat rekomenduoja skatinti bendradarbiavimą rinkodaros Baltijos jūros regione klausimais, siekiant paskatinti investicijas ir turizmą iš ES nepriklausančių šalių. Šios priemonės ir tai, kad strategijoje daug dėmesio skiriama aplinkos apsaugos aspektams, yra labai svarbus žingsnis į priekį siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų Baltijos jūros regione;

15.

pabrėžia, kad, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, Baltijos jūros regiono šalys šiuos klausimus turėtų įtraukti ir į savo nacionalines reformų programas, o rengiant šias programas turėtų aktyviai dalyvauti vietos ir regionų valdžios institucijos;

16.

pažymi, kad pagrindinis Europos Sąjungos Baltijos jūros strategijos tikslas – išvalyti labiausiai užterštą Europos jūrą ir pagerinti jos būklę, kartu užtikrinti darnų socialinį ir ekonominį ES ir ES nepriklausančių kaimyninių regionų vystymąsi;

17.

pabrėžia, kad, nors tai yra ES vidaus strategija, bendradarbiavimas su ES nepriklausančiomis šalimis, ypač su Rusija, yra ypač svarbus sėkmingam strategijos įgyvendinimui;

18.

norėtų pabrėžti, kad 2011 m. Rusija federaliniu lygiu patvirtino Rusijos Šiaurės Vakarų regiono socialinio ir ekonominio vystymosi strategiją iki 2020 m. Šiaurės Vakarų Rusijos strategijoje nustatyti regiono ekonominiai, infrastruktūros ir logistikos tikslai. Tikimasi, kad ši strategija skatins glaudesnį ES Baltijos jūros regiono ir Rusijos strateginį bendradarbiavimą, visų pirma aplinkos, ekonomikos, transporto, energetikos, turizmo ir civilinės saugos srityse;

19.

pabrėžia, kad siekiant glaudesnio ES ir Rusijos bendradarbiavimo Baltijos jūros regione, reikėtų kuo geriau išnaudoti Šiaurės dimensijos struktūras. Pagal Šiaurės dimensijos politiką, siekiant geriau koordinuoti įvairius bendradarbiavimo mechanizmus Baltijos ir Barenco jūrų regionuose, visas šiaurinis regionas laikomas vienu vienetu;

20.

palankiai vertina ir remia konkrečius vietos ir regionų lygmens veiksmus, skirtus plėtoti praktinį bendradarbiavimą, ypač su Sankt Peterburgu ir Leningrado regionu. Geras tokios pagal principą „iš apačios į viršų“ vykdomos veiklos pavyzdys yra vadinamasis Turku procesas – bendra Turku miesto, Pietvakarių Suomijos regiono, Hamburgo ir Sankt Peterburgo miestų iniciatyva;

21.

palankiai vertina tai, kad savo komunikate Komisija, apibrėždama pagrindinių suinteresuotųjų subjektų (nacionalinių informacinių centrų, prioritetinių sričių koordinatorių, horizontaliųjų veiksmų vadovų ir pavyzdinių projektų vadovų) vaidmenį ir atsakomybę, atsižvelgė į RK nuomonėje dėl Baltijos jūros strategijos (CdR 255/2009 fin) išreikštą nuostatą, kad būtina remti lankstų, tačiau ir kryptingą strategijos įgyvendinimą ir valdymą;

22.

mano, kad Komisijos pasiūlymai aiškiau apibrėžti strategijos valdymo struktūrą ir padaryti ją veiksmingesne yra žingsnis teisinga kryptimi, tačiau yra sunerimęs dėl to, kad strategijos įgyvendinimo procese nepakankamai svarbos suteikiama savivaldybėms ir regionams; todėl siūlo ir strategijoje, ir atnaujintame veiksmų plane aiškiai nurodyti, kad jų įgyvendinimo procese būtina vadovautis daugiapakopio valdymo principu;

23.

pabrėžia, kad sėkmingas makroregioninės strategijos įgyvendinimas visoje Europoje iš esmės priklauso nuo vietos ir regionų suinteresuotųjų subjektų aktyvumo ir indėlio siekiant tikslų. Privačiojo sektoriaus dalyvavimas taip pat labai svarbus. Norint strategijos įgyvendinimo pažangą pasiekti visose dalyvaujančiose šalyse, politiniai suinteresuotieji subjektai turi veikti labai ryžtingai ir imtis vadovaujamojo vaidmens;

24.

atkreipia dėmesį į tai, kad būtina ir užtikrinti dar aktyvesnį vietos ir regionų suinteresuotųjų subjektų dalyvavimą įgyvendinant Baltijos jūros strategiją. Į tai reikia atsižvelgti ne tik atnaujinant strategijos veiksmų planą, bet ir apibrėžiant įvairių suinteresuotųjų subjektų vaidmenį. Pavyzdžiui, šiuo metu, daugelis prioritetinių sričių koordinatorių yra sektorinių ministerijų arba kitų centrinės valdžios įstaigų atstovai. Pirmiausia reikėtų, kad nacionaliniai informacijos centrai reguliariai palaikytų ryšius su vietos ir regionų valdžios institucijomis bei organizacijomis;

25.

atkreipia dėmesį į tai, kad, nors ES Baltijos jūros regiono strategija nebuvo patvirtinta iki dabartinio ES programavimo laikotarpio pradžios, pagal įvairias struktūrinių fondų programas buvo galima vykdyti nemažai projektų, remiančių šią strategiją. Europos teritorinio bendradarbiavimo programos, įgyvendintos Baltijos jūros regione, buvo pagrindinė įvairių priemonių įgyvendinimo, visų pirma vietos ir regionų lygmenimis, finansavimo priemonė;

26.

atkreipia dėmesį į finansavimo priemonių, tinkamų tarpvalstybiniams projektams ir projektams, kuriuose dalyvauja daug suinteresuotųjų subjektų, stoką. Tai, kad sprendimai dėl finansavimo kiekvieno partnerio atveju priimami skirtingu metu, kelia problemų tais atvejais, kai naudojami įvairūs finansavimo šaltiniai, dėl to gerokai sulėtėja įgyvendinimas. Sprendimai dėl finansavimo nevisada yra tarpusavyje koordinuojami ir kai kurie partneriai lieka be paramos, o tai trukdo pradėti įgyvendinti projektą;

27.

mano, jog svarbu, kad 2011 m. spalio mėn. Komisijos pateiktuose reglamentų projektuose valstybės narės yra įpareigotos, rengiant ir įgyvendinant naujas struktūrinių fondų programas, atsižvelgti į makroregioninę strategiją, jei ji yra, ir pabrėžia, kad ypač naujoji tarpvalstybinė Baltijos jūros regiono programa turi būti suderinta su ES Baltijos jūros regiono strategijos prioritetais. Kito laikotarpio programavimas turėtų prasidėti pačioje 2014 m. pradžioje, kad būtų išvengta nepagrįsto vykdomų projektų vėlavimo;

28.

pažymi, kad nacionalinių struktūrinių fondų programų indėlį įgyvendinant ES Baltijos jūros regiono strategiją reikia apibrėžti aiškiau, atsižvelgiant į valstybių narių regionų skirtumus ir jų vystymosi poreikius. Ypatingas dėmesys regionų pažangiosios specializacijos skatinimui įgyvendinant nacionalines programas atveria milžiniškas galimybes siekti strategijos tikslų. Valstybių narių ir Europos Komisijos partnerystės sutartyse taip pat turėtų būti atsižvelgiama ES Baltijos jūros regiono strategiją;

29.

mano, kad svarbu, kaip siūloma Komisijos komunikate, užtikrinti pradines investicijas ir tokiu būdu skatinti bendradarbiavimą įgyvendinant projektus, nes taip ir vietos, ir regionų suinteresuotieji subjektai, organizacijų ir pilietinės visuomenės atstovai galėtų aktyviau dalyvauti projektų veikloje;

30.

pabrėžia, kad ateityje bus svarbu skirti tiesioginį finansavimą strategijos įgyvendinimo priemonėms ir sudaryti galimybes derinti įvairių formų finansavimą. Be viešojo finansavimo, turi būti skatinama naudotis įvairių finansų institucijų siūlomomis paslaugomis ir pabrėžiama privačiojo finansavimo svarba. Reikia parengti metodiką, kuria remiantis į projektus, finansuojamus pagal nacionalines struktūrinių fondų programas, būtų įtraukta daugiau tarptautinio bendradarbiavimo priemonių;

31.

palankiai vertina Komisijos komunikate pasiūlytus rodiklius, skirtus stebėti strategijos įgyvendinimo pažangą, tačiau pabrėžia, kad stebėsenos ir vertinimo sistemos turėtų būti kuo paprastesnės ir remtis rodikliais, kurie atspindėtų realius bendradarbiavimu įgyvendinant strategiją pasiektus rezultatus. Regionų komitetas yra pasirengęs dalyvauti diskusijose dėl rodiklių formulavimo ir pasirinkimo;

32.

pabrėžia, kad įgyvendinant makroregionines strategijas būtina užtikrinti skaidrų sprendimų priėmimo procesą, visapusiškai keistis informacija ir plėtoti bendrą praktiką visais lygmenimis. Visų pirma būtina užtikrinti sklandesnį informacijos srautą tarp Baltijos jūros regiono valstybių narių ir tose valstybėse. Tai paskatins aktyviau dalyvauti įgyvendinant strategijos tikslus;

33.

pabrėžia, kad geresnis komunikavimas strategijos klausimais padidins plačiosios visuomenės informuotumą apie ES veiklą. Šiai strategijai skirti interneto tinklalapiai ir viešos konsultacijos dėl strategijos veiksmų plano atnaujinimo yra žingsnis teisinga kryptimi;

34.

siūlo Komisijai sistemingai rinkti ir skelbti informaciją apie finansavimo programas, kad konsultacijos dėl finansavimo galėtų būti teikiamos centralizuotai ir nacionaliniu, ir vietos lygiu. Šiuo metu susiduriama su problema, kad projektų suinteresuotieji subjektai neturi tinkamų galimybių susipažinti su informacija. Informaciją apie tinkamas finansavimo priemones reikėtų skleisti veiksmingiau, kad subjektams nekiltų sunkumų pasirenkant geriausiai jų poreikius atitinkančias priemones;

35.

atkreipia dėmesį į tai, kad ES Baltijos jūros regiono strategija valstybėms narėms, regionams ir savivaldybėms suteikė naujų galimybių stiprinti regioninį konkurencingumą ir inovacijas bei regioninę pažangiąją specializaciją. Be to, strategija paskatino vietos ir regionų suinteresuotuosius subjektus apskritai ja susidomėti ir aktyviau dalyvauti bendradarbiaujant Baltijos jūros regione, sustiprino naujas bendradarbiavimo formas ir paskatino jų atsirasti daugiau;

36.

siūlo, kad Regionų komitetas ir toliau aktyviai stebėtų, remdamasis atnaujintu veiksmų planu, kurį ketinama paskelbti 2012 m. pabaigoje, kaip įgyvendinama ES Baltijos jūros regiono strategija, ir pateiktų savo pastabas bei išvadas platesnėje diskusijoje makroregioninės strategijos klausimais, ypač rengiantis kitam, 2014–2020 m. ES programavimo laikotarpiui.

18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 391/16

—

prašo tinkamai pripažinti vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį ir suteikti joms reikiamus išteklius ir pajėgumus, taip pat sukurti atitinkamas valdymo priemones, kadangi šios institucijos atlieka pagrindinį vaidmenį arba tiesiogiai kaip tvarių vietos lygmens energetikos projektų partneriai, arba rengiant naujos infrastruktūros, leidimų išdavimo, investicijų, viešųjų pirkimų, gamybos ir energijos vartojimo valdymo planus,

—

primena prioritetą į paskirstymo tinklą integruoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją, pagamintą vietos lygmeniu naudojant įvairius turimus šaltinius (vėjo, vandens, žemės gelmių, saulės, biomasės ir kt. energiją), kad energijos perdavimo ir paskirstymo infrastruktūra būtų pažangesnė (pažangieji tinklai) ir būtų paskatinta veiksminga ir galutiniam vartotojui naudinga konkurencija,

—

pabrėžia, jog norint, kad energetikos sistemoje būtų tenkinamas didėjantis lankstumo poreikis, reikia tinkamų kaupimo technologijų visais įtampos lygmenimis, kurios – pavyzdžiui, hidroakumuliacinės elektrinės – leidžia dideliu techniniu mastu kaupti energijos perteklių ir vėliau vėl transformuoti į elektros energiją; šiuo tikslu reikėtų parengti ir taikyti strategines technologijos mokslinių tyrimų ir jos skatinimo priemones,

—

rekomenduoja skirti daugiau dėmesio informacinių ir ryšių technologijų vaidmeniui, kurį jos galėtų atlikti siekiant sklandesnio inovacijų įsisavinimo skleidžiant informaciją ir padedant strateginiams sektoriams (pvz., „pažangieji miestai“, kurių politika apima tvarų judumą, pažangią paskirstymo infrastruktūrą (pažangieji tinklai) ir tvarias statybas) rasti energijos vartojimo problemų sprendimus,

—

pabrėžia, kad, siekiant iki 2014 m. užtikrinti energijos tiekimą už prieinamą kainą, reikia skubiai baigti kurti vidaus energetikos rinką, iki 2015 m. panaikinti valstybių narių energetinę izoliaciją, sukurti sąžiningą regionų tarpusavio išteklių kompensavimo sistemą ir stabilizuoti bei pagerinti pagrindines sąlygas Europos energetikos ūkiui, kad papildomos energetikos sistemos pertvarkymo sąnaudos galėtų būti apribotos.

Pranešėjas

Ugo CAPPELLACCI (IT / ELP), Sardinijos autonominio regiono pirmininkas

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Energetikos veiksmų planas iki 2050 m.“

COM(2011) 885 final

1.

pritaria, kad būtina skubiai parengti ilgalaikę Europos energetikos sektoriaus strategiją, kuri padėtų konkrečiai siekti Europos Sąjungos anglies dioksido išmetimo sumažinimo iki 2050 m. tikslų. Energetikos sistemos pertvarkymas – tai įsipareigojimas būsimoms kartoms, kartu tai atvers dideles galimybes Europai siekti augimo, vystymosi, užimtumo, konkurencingumo ir didesnio energetinio nepriklausomumo;

2.

palankiai vertina Energetikos veiksmų planą iki 2050 m., tačiau mano, kad jis nepakankamai išsamus ir aiškus, kad valstybės narės, vietos ir regionų valdžios institucijos, investuotojai galėtų juo vadovaudamiesi jau dabar ir po 2020 m. siekti naujo energetikos modelio ir kad būtų sukurtos pakankamos planavimo garantijos; taip pat pabrėžia, kad svarbu jau dabar pradėti priimti konkrečias priemones, pavyzdžiui, svarstyti galimybę uždrausti teikti nacionalines subsidijas iškastiniam kurui;

3.

veiksmų plane pasigenda pradinės padėties vertinimo atsižvelgiant į 2020 m. energetikos strategijoje šiam dešimtmečiui iškeltus tikslus, todėl mano, kad tai turi būti padaryta prieš nustatant tikslus ir sukuriant politinį pagrindą 2030 m., kuris minimas paskutinėje veiksmų plano išvadoje. Be to, reikėtų nustatyti energetikos sistemos pertvarkymo proceso tarpinius etapus iki 2030 m. ir 2040 m. atsižvelgiant į šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimo tikslus, numatytus konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. plane  (1). Pasirinkus etapais vykdomą procesą, būtų galima naudoti pereinamojo laikotarpio kurą ir (arba) energijos išteklius, kurie leistų užtikrinti laipsnišką pertvarkymą ir energetinį nepriklausomumą bei saugumą. Toks pasirinkimas padėtų lengviau pasiekti konkrečių rezultatų, stebėti, kaip vykdomos priemonės, ir vertinti pažangą;

4.

mano, kad dokumente pasirinktas technologijų atžvilgiu neutralus požiūris yra netinkamas ir turi būti pervarstytas siekiant pirmenybę ilgainiui suteikti saugiems ir tvariems metodams, technologijoms ir kurui, kurie leistų pasiekti realių rezultatų, atsižvelgiant į sukauptą patirtį ir žinias apie atsinaujinančiuosius energijos išteklius ir inovacines technologijas. Be to, pertvarkant energetikos sistemą tvarumo tikslais, būtina įvertinti dėl dabartinės ekonomikos krizės pasikeitusią turimų išteklių padėtį ir su ja susijusį poveikį aplinkai bei socialinius padarinius;

5.

yra įsitikinęs aplinkos politikos ir socialinės politikos tarpusavio sąsajų svarba ir su tuo susijusiu poreikiu vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu užtikrinti visiems vienodas galimybes naudotis saugia, tvaria, kuo mažesnį poveikį aplinkai darančia energija už pagrįstą kainą ir galimybes namų ūkiuose naudotis energijos vartojimo valdymo priemonėmis bei vietos lygmeniu gaminti įperkamą atsinaujinančiųjų išteklių energiją;

6.

prašo įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas į, pavyzdžiui, anglies dioksido išmetimo mažinimo politikos nustatymo procesą, visų pirma sprendžiant energijos vartojimo efektyvumo, energijos vartojimo valdymo, gamybos ir naujų technologijų klausimus, taip pat ragina peržiūrėti veiksmų planą, suderinti jį su vietos ir regionų valdžios institucijų galimybėmis bei poreikiais ir skirti pakankamus ir šių institucijų vaidmenį atitinkančius finansinius, žmogiškuosius išteklius ir valdymo priemones;

7.

atkreipia dėmesį, kad energetikos sistemų pertvarkymui reikalingos pastangos ir pertvarkymo poveikis įvairiems regionams skirsis ir priklausys nuo jų energetikos modelio ir turimų išteklių; galimos ekonominės, finansinės ir administracinės sąnaudos, kurių prireiks Europos energetikos iniciatyvai įgyvendinti, turi būti pagrįstos išsamiu poveikio vertinimu deramai atsižvelgiant į vietos ir regiono padėties ypatumus ir ypač įvertinant energetinės izoliacijos aspektus;

8.

pritaria, kad struktūrinis energetikos sistemų pertvarkymas apima infrastruktūros kūrimą ir (arba) modernizavimą, tačiau pabrėžia, kad šiam pertvarkymui reikalingos sąnaudos įvairiuose Europos regionuose gali skirtis, todėl gali kilti grėsmė socialinei sanglaudai;

9.

rekomenduoja sukurti priemones, kurios leistų įvertinti energetikos sistemų pertvarkymo ekonominį ir socialinį poveikį bei poveikį aplinkai vietos lygmeniu; primena, kad svarbu nustatyti geresnius ir platesnio užmojo svarbiausius makroekonominius rodiklius politikos veiksmingumui įvertinti ir į juos įtraukti, pirma, energijos klausimą tvarumo požiūriu ir, antra, socialinį ir aplinkos aspektą, kad būtų galima įvertinti socialinės sanglaudos skirtumus, pagrindinių prekių bei paslaugų prieinamumą ir įperkamumą, visuomenės sveikatą, skurdą, įskaitant energijos nepriteklių, gamtos išteklius ir apskritai gyvenimo kokybę;

10.

įsitikinęs, kad, norint pasiekti pasaulinius energetikos tikslus, būtina įgyvendinti vietos lygmens iniciatyvas; šiuo klausimu pabrėžia, kad pasirodė veiksminga įvairiose vietose ir regionuose nustatyti konkrečius teritorinius tikslus ir tai yra daugiapakopio valdymo pertvarkant energetikos sistemą pavyzdys;

11.

pabrėžia, kad kuriant naująją energetikos sistemą labai svarbus tarpvalstybinis bendradarbiavimas ir solidarumas, todėl būtina koordinuoti veiksmus Europos lygmeniu. Reikia sutelkti pastangas visais valdymo lygmenimis, o šiems veiksmams užtikrinti būtina glaudžiai bendradarbiauti su vietos ir regionų valdžios institucijomis ir aiškiai apibrėžti vaidmenis ir sąveikos mechanizmus;

12.

prašo tinkamai pripažinti vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį ir suteikti joms reikiamus išteklius ir pajėgumus, taip pat sukurti atitinkamas valdymo priemones, kadangi šios institucijos atlieka pagrindinį vaidmenį arba tiesiogiai kaip tvarių vietos lygmens energetikos projektų partneriai, arba rengiant naujos infrastruktūros, leidimų išdavimo, investicijų, viešųjų pirkimų, gamybos ir energijos vartojimo valdymo planus. Be to, siekiant užtikrinti pokyčių valdymą, veiksmų plane rekomenduojama plėtoti socialinį dialogą ir skatinti socialinių partnerių dalyvavimą, kurie neatsiejami nuo vietos ir regionų valdžios institucijų gebėjimo išsamiai informuoti ir atlikti tarpininko vaidmenį, taip pat šiuos gebėjimus aiškiai pripažinti ir veiksmingai remti;

13.

rekomenduoja toliau remti vietos lygmeniu jau įgyvendinamas pozityvias priemones ir veiksmus užtikrinant aktyvesnį šio lygmens dalyvavimą ir įtrauktį įvairiose, pavyzdžiui, pagal Merų paktą ar kitas tarpregionines, nacionalines ar tarptautines struktūras vykdomose bendradarbiavimo iniciatyvose, stiprinant jo atliekamą varomosios jėgos vaidmenį skatinant permainas, teritorijų ekonominį vystymąsi ir kuriant informavimo ir bendradarbiavimo tinklus;

14.

pritaria, kad, siekiant mažinti energijos poreikius, visų pirma svarbu skatinti taupyti energiją, t. y. informuoti, šviesti piliečius ir keisti jų elgseną, taip pat remti naujų technologijų kūrimą, kad būtų galima efektyviau vartoti išteklius ir siekti geresnių ekonomikos augimo, konkurencingumo ir užimtumo rezultatų, ir valstybėms narėms propaguoti savarankiško apsirūpinimo energija sistemas siekiant skatinti kuo racionalesnį energijos vartojimą, paskirstytos energijos sistemą ir realesnį piliečių dalyvavimą priimant sprendimus dėl energijos rūšies ir vartojimo; atsiedamas ekonomikos augimą nuo energijos suvartojimo, pabrėžia, kad sumažėjęs energijos vartojimas, kai šis rezultatas pasiektas dėl didesnio procesų veiksmingumo ir energijos taupymo, gali būti laikomas vystymosi, o ne recesijos rodikliu ir gali būti naudingas ekonomikai;

15.

dar kartą pabrėžia pritariąs teiginiui, kad energijos vartojimo efektyvumas yra vienas iš lemiamų veiksnių siekiant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo sumažinimo iki 2050 m. tikslų; pritaria būtinybei apibrėžti platesnio užmojo energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones ir optimalių sąnaudų politiką ir mano, kad privalomi Europos lygmens reikalavimai šioje srityje yra tikslingi. Kartu Komitetas atkreipia dėmesį, kad būtina nedelsiant imtis veiksmų, kurie leistų efektyviai taupyti energiją, pavyzdžiui, didinti pastatų energinį naudingumą ir plėtoti tvaresnį judumą;

16.

nustatant ir įgyvendinant energetikos sistemos pertvarkymui būtinas ir skubias priemones, bet kokiu atveju reikia užtikrinti, kad atskiros priemonės derėtų tarpusavyje ir padėtų siekti tvarumo. Visų pirma reikia įvertinti, ar pažanga vienoje srityje neturės neigiamo poveikio kitose;

17.

pritaria, kad būtų kuriami tvarūs rinkos mechanizmai energijos taupymo vertei nustatyti, kaip buvo siūloma 2011 m. efektyvaus energijos vartojimo plane  (2).

18.

teigiamai vertina tai, kad visuose anglies dioksido išmetimo mažinimo scenarijuose aiškiai nurodoma, kad jau nuo 2030 m. turi būti intensyviau naudojama atsinaujinančiųjų išteklių energija, o 2050 m. šios energijos tiekimo technologijos, palyginti su kitomis technologijomis, sudarytų didžiąją dalį. Vis dėlto apgailestauja, kad nė viename iš veiksmų plano scenarijų nenumatyti sprendimai, kuriais būtų susietas atsinaujinančiųjų išteklių naudojimas ir energijos vartojimo efektyvumas; tai padėtų užtikrinti energetikos sistemų pertvarkymo tvarumą ir energetikos sistemos perėjimą prie nuo iškastinio kuro nepriklausomos energijos, kartu būtų žengtas žingsnis į priekį mažinant anglies dioksido išmetimą šiame sektoriuje. Be to, nors veiksmų plane pripažįstama, kad atsinaujinantieji energijos ištekliai yra itin svarbūs šildymo ir aušinimo sektoriui, Komitetas apgailestauja, kad nėra išsamios analizės, kokį prioritetinį vaidmenį šis sektorius, darantis didelį poveikį bendram energijos suvartojimui, turėtų atlikti (i) siekiant iki 2050 m. sumažinti anglies dioksido išmetimą energetikos sistemoje ir (ii) rengiant dabartinę ir būsimą energetikos politiką;

19.

primena Komiteto nuomonėje CdR 7/2011 2020 m. ir vėlesnio laikotarpio energetikos infrastruktūros prioritetai (priimta 2011 m. birželio 30 d. ir liepos 1 d. sesijoje) pateiktas pastabas ir nurodytus prioritetus skatinti energijos perdavimo tinklus ir į paskirstymo tinklą integruoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją, pagamintą vietos lygmeniu naudojant įvairius turimus šaltinius (vėjo, vandens, žemės gelmių, saulės, biomasės ir kt. energiją), kad energijos perdavimo ir paskirstymo infrastruktūra būtų pažangesnė (pažangieji tinklai) ir būtų paskatinta veiksminga ir galutiniam vartotojui naudinga konkurencija. Kad energetikos sistemoje būtų tenkinamas didėjantis lankstumo poreikis, reikia tinkamų kaupimo technologijų visais įtampos lygmenimis, kurios – pavyzdžiui, hidroakumuliacinės elektrinės – leidžia dideliu techniniu mastu kaupti energijos perteklių ir vėliau vėl transformuoti į elektros energiją; šiuo tikslu reikėtų parengti ir taikyti strategines technologijos mokslinių tyrimų ir jos skatinimo priemones;

20.

pritaria, kad būtina įvairinti tiekimo šaltinius siekiant užtikrinti energetinį saugumą; atkreipia dėmesį, kad reikia nustatyti aiškias pereinamojo laikotarpio gaires, kad jo metu tradiciniai ištekliai (dujų, anglies, naftos) būtų naudojami CO2 požiūriu efektyviausia ir tvariausia forma, ypatingą vaidmenį skiriant jo surinkimo ir saugojimo technologijoms ir taip būtų kuriama mažo anglies dioksido kiekio energetikos sistema; kartu turėtų būti kuriamos pertvarkymui būtinos technologijos ir infrastruktūra ir ugdomi atitinkami vartojimo įpročiai;

21.

nerimauja, kad strategijoje didelis dėmesys skiriamas technologijoms, kuriomis dar nėra prekiaujama, ir rekomenduoja pasiūlymus naudoti netradicinius išteklius (pvz., skalūnų dujas) ir taikyti technologijas, kurių rizikos veiksniai dar nevisiškai įvertinti ir patikrinti ir kurios gali būti naudojamos tarpvalstybiniu lygmeniu, aptarti Europos lygmens tyrimuose ir diskusijose dėl galimo trumpalaikio ir ilgalaikio socialinio poveikio ir poveikio aplinkai laikantis galiojančių teisės aktų ir, kaip skalūnų dujų atveju, numatant galimą reguliavimo poreikį; todėl palankiai vertina Komisijos ketinimą skatinti technologijų, galinčių prisidėti prie CO2 išsiskyrimo mažinimo energijos transformavimo procesuose, mokslinius tyrimus ir siūlo į juos įtraukti gyvavimo ciklo analizę, kuri būtų vertinimo pagrindas priimant sprendimus;

22.

kritiškai vertina veiksmų plane pateiktą priežastinę priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo ir branduolinės energijos sąsają, taip pat prielaidą, kad branduolinė energija padeda mažinti sistemos sąnaudas ir elektros energijos kainas, kai tuo pat metu pripažįstama, kad „saugos sąnaudos ir esamų elektrinių eksploatacijos nutraukimo bei atliekų šalinimo sąnaudos didės“. Todėl RK rekomenduoja ypatingą dėmesį skirti ilgalaikiams scenarijams, grindžiamiems netradiciniais atsinaujinančiaisiais energijos ištekliais, ir vis didėjančiam visuomenės susirūpinimui dėl branduolinio saugumo, kuris gali lemti mažesnes privačias investicijas į šį sektorių ir pareikalauti didesnės valstybės pagalbos teikiant subsidijas arba didinant elektros energijos kainas; dėl to labiausiai nukentėtų skurdžiausiai gyvenantys mūsų visuomenės nariai;

23.

mano, kad bazinių sąlygų investicijoms nustatymas bent jau iki 2030 m. leis padidinti veiksmų plano veiksmingumą ir užtikrinti didesnį tiek privataus sektoriaus, tiek ir institucinių subjektų pasitikėjimą rinka, ypač jei jos paremtos ir nacionaliniais investicijų tikslais, kuriuos nustatant atsižvelgiama į vietos ir regionų valdžios institucijų veiksmų planus. Didesnis tikrumas dėl investicijų taip pat gali padėti sėkmingiau siekti 2020 m. tikslų, visų pirma energijos vartojimo efektyvumo ir energijos taupymo srityje, kurioje būtina dėti daugiau pastangų. Be to, nustatant bazines sąlygas būtų naudinga įvertinti Europos efektyvaus energijos vartojimo ir atsinaujinančiųjų išteklių energijos sektorių gebėjimus, siekiant nukreipti investicijas ir paspartinti šių sektorių augimo tempą ir sustiprinti juose veiklą vykdančius subjektus;

24.

prašo visų pirma aiškiai nurodyti išteklius, kurie bus skirti skatinti decentralizuotas investicijas į tvarią energiją (atsinaujinančiųjų išteklių energijos vartojimo ir gamybos valdymas), kuriomis prisidedama prie efektyvaus išteklių vartojimo, ekologiškos ekonomikos vystymo ir ekologiškų darbo vietų kūrimo vietos ir regionų lygmeniu; turėtų būti sukurta papildoma decentralizuotai valdoma finansinė priemonė, kuri palengvintų tvarios energijos veiksmų planų įgyvendinimą, ir teikiama parama (ekonomikos ir teisėkūros požiūriu) mažiems decentralizuotai veiklą vykdantiems atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamintojams, įskaitant vietos ir regionų valdžios institucijas, kad jiems būtų paprasčiau prisijungti prie tinklo;

25.

rekomenduoja tęsti ir išplėsti teigiamą programos Pažangi energetika Europai patirtį ir aiškiai nustatyti, kaip panaudoti didžiąją dalį sanglaudos politikai skirtų lėšų; mano, kad struktūrinių fondų lėšas taip pat būtina skirti vietos lygmens bendradarbiavimo projektams, kurių tikslas – decentralizuotai vystyti mažo anglies dioksido kiekio ir efektyviai energiją naudojančias technologijas; konkrečiai Socialinio fondo lėšos turėtų būti naudojamos žmogiškajam kapitalui kurti, t. y. ugdyti gebėjimus planuoti, valdyti ir teikti techninę pagalbą energetikos klausimais, susijusiais su sprendimais, technologijomis ir partnerysčių plėtojimu;

26.

mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms turi būti ir toliau sudaromos palankesnės sąlygos gauti Europos investicijų banko finansavimą investicijoms į tvarią energiją. Pirmenybę reikėtų teikti projektams, kuriuose, siekiant tvaraus teritorijų vystymosi, susiejamas energijos vartojimo efektyvumas ir atsinaujinančiųjų išteklių energija, supaprastinant procedūras mažesnėms valdžios institucijoms ir suteikiant joms daugiau galimybių gauti finansavimą;

27.

pabrėžia, kad efektyvaus energetikos infrastruktūros finansavimo negalima užtikrinti vien nacionalinėmis priemonėmis; todėl siūlo energetikos sektoriaus projektams numatyti didesnę finansinę paramą, visų pirma tiems projektams, kuriais siekiama plačiau taikyti sprendimus, skatinančius naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją įvairiems tikslams, taip pat pastatų šildymui ir vėsinimui;

28.

siūlo sukurti strategiją, skirtą remti regioninių grupių ir partneryčių kūrimą ir jau esamų bendradarbiavimą, turint omenyje, kad kai kuriuose regionuose šios struktūros jau pasirodė esą naudingos vystant ekologiškos energijos rinkas ir siekiant energijos vartojimo efektyvumo, sutelkiant investicijas, tobulinant profesinius gebėjimus ir kuriant darbo vietas;

29.

pritaria, kad būtina Europos lygmeniu stiprinti įsipareigojimus inovacijų ir mokslinių tyrimų srityse, kadangi mano, kad novatoriškų, efektyvių ir pigesnių technologijų vystymas gali būti naudingas užtikrinant didesnį pasitikėjimą energetikos sektoriumi ir pritraukiant kapitalą, todėl reikėtų racionaliau skirstyti išteklius pagal naująją programą „Horizontas 2020“;

30.

ypač pabrėžia, kad būtina labiau suderinti naujosios mokslinių tyrimų programos „Horizontas 2020“ ir Energetikos veiksmų plano iki 2050 m. tikslus ir prioritetus;

31.

mano, kad reikėtų labiau skatinti inovacijas ir mokslinius tyrimus, susijusius su nedidelio masto energijos gamyba, pavyzdžiui, tirti galimybes naudoti nedidelių vandentakių, vėjo energiją individualiems namų ūkiams arba nedidelėms jų grupėms, saulės energiją vietos reikmėms, taip pat galimybes karštąsias versmes (ten kur jų esama) naudoti energijos gamybai;

32.

skatintų daugiau mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros skirti vandenynų energijai (bangų ir potvynio energijai), kuri teikia didžiules saugaus, patikimo ir tvaraus energijos tiekimo galimybes;

33.

siūlo remiantis įvairių regionų sukaupta gerąja patirtimi sukurti pritaikomus mechanizmus, kad būtų galima paremti iniciatyvas kurti inovacijų grupes, teritorines platformas inovacijų energijos srityje ir kitų formų viešojo ir privataus sektoriaus partnerystę, kurioje dalyvautų vietos ir regionų valdžios institucijos, akademinio pasaulio ir pramonės atstovai. Ši partnerystė galėtų tapti svarbia regionų ir vietos ekonomikos vystymo priemone ir užtikrinti, kad vietos lygmens naujovės ir technologijos būtų labiau taikomos, prieinamesnės ir ekonomiškai efektyvesnės;

34.

mano, kad veiksmų planas turės didelės įtakos žemės ūkio ir miškų ūkio politikai, todėl reikėtų remti mokslinius tyrimus, kurie padėtų šiems sektoriams prisitaikyti ir toliau vystytis bei siekti didesnio tvarumo;

35.

rekomenduoja skirti daugiau dėmesio informacinių ir ryšių technologijų vaidmeniui, kurį jos galėtų atlikti siekiant sklandesnio inovacijų įsisavinimo skleidžiant informaciją ir padedant strateginiams sektoriams (pvz., „pažangieji miestai“, kurių politika apima tvarų judumą, pažangią paskirstymo infrastruktūrą (pažangieji tinklai) ir tvarias statybas) rasti energijos vartojimo problemų sprendimus;

36.

siūlo pabrėžti energetikos mokslinių tyrimų ir šios srities specialistų rengimo svarbą; visų pirma valstybės narės turi skirti šiems klausimams daugiau dėmesio norėdamos turėti kvalifikuotus išteklius ir studijų programas, reikalingas siekiant veiksmingai kurti ateities technologijas, diegti inovacijas ir įgyvendinti strateginius planus;

37.

pabrėžia, kad, siekiant iki 2014 m. užtikrinti energijos tiekimą už prieinamą kainą, reikia skubiai baigti kurti vidaus energetikos rinką, iki 2015 m. panaikinti valstybių narių energetinę izoliaciją, sukurti sąžiningą regionų tarpusavio išteklių kompensavimo sistemą ir stabilizuoti bei pagerinti pagrindines sąlygas Europos energetikos ūkiui, kad papildomos energetikos sistemos pertvarkymo sąnaudos galėtų būti apribotos;

38.

rekomenduoja toliau plėtoti apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą ir iš esmės pakeisti nemokamų apyvartinių taršos leidimų skyrimo pramonės subjektams procedūrą, kurios dabartinė forma neatitinka sistemos reguliavimo tikslo, kadangi nustatoma pernelyg žema leidimų kaina. Reikia atsižvelgti į tarptautinėje rinkoje veikiančias įmones, kurių konkurencingumui neigiamą poveikį gali daryti anglies dioksido nutekėjimo (angl. carbon leakage) į trečiąsias šalis reiškinys.

18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 391/21

—

įsitikinęs, kad, atsižvelgiant ir į didesnes sąnaudas, kurias gali lemti neveiklumas, ir nepaisant kai kuriose euro zonos šalyse besitęsiančios valstybės skolos krizės, ekonominiu ir socialiniu požiūriu būtina skubiai skatinti prisitaikymo procesus pakrančių regionuose; pabrėžia, kad būsima Europos prisitaikymo prie klimato kaitos strategija turi būti pakankamai išsami ir leidžianti atsižvelgti į regioninius skirtumus;

—

pripažįsta, kad integruoto pakrančių zonų valdymo (IPZV) priemonė turi lemiamos reikšmės siekiant palengvinti pakrančių regionuose įgyvendinamų politikos priemonių susiejimą, visų pirma sprendžiant klausimus, dėl kurių dar nepriimtas galutinis sprendimas, pavyzdžiui, erozija, prisitaikymas prie klimato kaitos ir ekologiška infrastruktūra; IPZV taip pat padeda skatinti vietos lygmens subjektų regioninį bendradarbiavimą įgyvendinant iniciatyvas, tokias kaip Sardinia Charter Viduržemio jūros baseino regione;

—

pabrėžia, kad parengus priemones, kurios leistų įvertinti prisitaikymo prie klimato kaitos sąnaudas ir naudą, būtų galima veiksmingai paspartinti vietos ir regionų lygmens politinius procesus, nuo kurių priklauso vietos lygmens veiksmų planavimas ir jų įgyvendinimas, ir sudaryti sąlygas nustatyti ekonomiškai efektyvesnes strategijas;

—

pakartoja, kad su RK turi būti reguliariai konsultuojamasi dėl europinių ir tarptautinių derybų klimato kaitos srityje ir tikisi, kad 1) galės dalyvauti Europos prisitaikymo prie klimato kaitos darbo grupėje, kuri nagrinėja su nuolatinėmis gamtinėmis kliūtimis – įskaitant iškylančias dėl klimato kaitos padarinių – susiduriančių regionų, taigi ir pakrančių, salų, kalnų ir atokiausių regionų teritorijoms aktualius klausimus; 2) RK bus suteiktos stebėtojo teisės Prisitaikymo komitete.

Pranešėjas

Ugo CAPPELLACCI (IT / ELP), Sardinijos autonominio regiono pirmininkas

Pamatinis dokumentas

Pirmininkaujančio Kipro prašymas

1.

pabrėžia, kad prisitaikymo prie klimato kaitos ir prisitaikymo priemonių vertinimo procesuose (1)  (2) tiek sudarant planus, tiek ir nustatant veiksmus turi aktyviai dalyvauti vietos ir regionų valdžios institucijos; todėl dar kartą atkreipia dėmesį (3) į lemiamą vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį sprendžiant su klimato kaitos padariniais susijusias problemas ir džiaugiasi, kad šis vaidmuo pripažintas Europoje (4) ir pasaulyje (5), ir prašo taip pat aiškiai šį vaidmenį pripažinti būsimoje Europos prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje;

2.

primena, kad klimato kaita ir jos padariniai yra viena pagrindinių problemų, su kuriomis ateityje susidurs Europos Sąjungos šalių vietos ir regionų valdžios institucijos. Tokiomis aplinkybėmis pirmiausia reikia imtis būtinų priemonių – pabandyti kiek įmanoma apriboti vidutinės pasaulinės temperatūros augimą (padarinių mažinimas) ir kartu įvairiais lygmenimis pasirengti tiems pokyčiams, kurie yra neišvengiami (prisitaikymas);

3.

pritaria Konferencijos „Rio+20“ išvadoms, kad prisitaikymas prie klimato kaitos yra pasaulinis neatidėliotinas ir skubių veiksmų reikalaujantis prioritetas, o Tarptautinė stichinių nelaimių mažinimo strategija ir Prisitaikymo prie klimato kaitos strategija turi būti labiau susietos ir geriau koordinuojamos (6); tačiau pabrėžia, kad atsakomybė dėl šio pasaulinio masto prioriteto tenka vietos lygmeniui, kadangi vietos ir regionų valdžios institucijos atsakingos už stichinių nelaimių valdymą ir prevenciją, sprendžia aplinkai, ekonomikai, socialinei struktūrai ir nukentėjusių gyventojų kultūriniam tapatumui padarytos žalos problemas;

4.

mano, kad prisitaikymas vietos lygmeniu turi būti vertinamas ne kaip laikinas ir vienkartinis sprendimas, bet veikiau kaip laipsniškas ir ilgalaikis padėties sureguliavimo procesas, apimantis daugelį tarpusavyje susijusių veiksnių. Todėl pritaria Komisijos pasiūlymui dėl teisės akto 2014–2020 m. laikotarpiui, pagal kurį – laikantis tvaraus vystymosi principų – prisitaikymo prie klimato kaitos klausimas turi būti įtrauktas į partnerystės susitarimus ir veiksmų programas, susijusias su penkiais Bendros strateginės programos fondais, ir turi būti ne mažiau svarbus nei aplinkos apsaugos, veiksmingo išteklių naudojimo, klimato kaitos švelninimo, reagavimo į gaivalines nelaimes ir rizikos prevencijos bei valdymo klausimai (7);

5.

mano, kad klimato kaitos poveikis kinta laiko ir vietos požiūriu, todėl bendro pobūdžio sprendimai dėl prisitaikymo veiksmų retai būna veiksmingi. Todėl mano, kad daugelio valstybių narių taikomos bendros strategijos ir „bet kuriuo atveju naudingos“ („no regret“) priemonės turi būti papildytos strategijomis, parengtomis remiantis regiono ir vietos lygmeniu atliktais vertinimais ir numatant specialius veiksmus, jų mastą (proporcijas) ir atliekant naudos analizę;

6.

supranta, kad klimato kaitos padariniams šalinti būtinos didelės sąnaudos, ir atkreipia dėmesį, kad regionų valdžios institucijos 1998–2015 m. laikotarpiu padengė apie trečdalį Europos pakrančių apsaugai skirtų išlaidų (8), ir pabrėžia (9), kad prisitaikymo prie klimato kaitos finansavimas išlieka lemiamu ir ypatingu veiksniu įgyvendinant veiksmus vietos lygmeniu;

7.

atkreipia dėmesį į pakrančių regionų, kurie susiduria su ekonominės veiklos, infrastruktūros ir miestų koncentracijos problemomis, pažeidžiamumą klimato kaitos požiūriu  (10). 12 proc. Europos jūros pakrančių zonų, esančių 10 km atstumu nuo jūros kranto, yra mažiau nei 5 m virš jūros lygio ir yra labai pažeidžiamos dėl potvynių, 20 proc. pakrančių susiduria su didelėmis erozijos problemomis, dėl kurių kiekvienais metais prarandama apie 15 km2 teritorijos (11); 2000–2006 m. erozija nurodyta pagrindine pakrančių ekosistemų nykimo priežastimi (65 proc.) (12), be to, remiantis kai kuriais skaičiavimais, iki 2100 m. Sąjungoje išnyks 35 proc. šlapžemių, palyginti su 1995 m. plotais (13);

8.

pabrėžia, kad poveikio pobūdis įvairiems regionams labai skiriasi. Baltijos jūroje numatomo vandens temperatūros pakilimo poveikį labiausiai pajus jūros fauna; Šiaurės jūros regionams ir Atlanto vandenyno pakrantėms didžiausią grėsmę kelia potvyniai, kurie stiprėja dėl pakilusio vidutinio jūros lygio; Viduržemio jūros regionų problemos – erozijos grėsmė ir gėlo vandens trūkumas dėl stiprėjančio sūraus vandens skverbimosi į gruntinius vandenis ir dėl vis ilgiau besitęsiančių sausrų; erozijos problema aktuali ir Juodosios jūros regionams, tuo tarpu atokiausioms teritorijoms turi poveikio apskritai visi reiškiniai: potvyniai, sausros ir kiti ekstremalūs reiškiniai, pavyzdžiui, ciklonai (14). Poveikį gali lemti ne tik pažeidžiamumo lygis ir gamtos sistemų atsparumas, bet ir žmogaus sukurtų sistemų struktūra, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros sistemos organizavimas arba gaivalinių nelaimių, įskaitant cunamius, pavojaus mažinimo (ar įspėjimo) mechanizmai;

9.

atkreipia dėmesį į šios problemos mastą Europos Sąjungoje, kadangi jos teritorijoje yra 447 pakrančių regionai, išsidėstę 22 valstybėse narėse ir 6 svarbiausiuose jūrų baseinuose. Šiuose regionuose gyvena 41 proc. Europos gyventojų; ši dalis sudaro 41 proc. visų Sąjungos dirbančių asmenų (15). 22 valstybių narių pakrančių regionuose, esančiuose ne toliau kaip 50 km nuo pakrantės, sukuriama 35 proc. bendro vidaus produkto (BVP), t. y. 3,5 trilijono eurų, o ekonominio turto, esančio teritorijose ne toliau kaip 500 m nuo pakrantės, vertė sudaro nuo 500 iki 1 000 mlrd. eurų (16). Visi šie duomenys patvirtina pakrančių regionų svarbą gamybai ir jų ekonominę ir socialinę reikšmę teritorijų vystymuisi ir sanglaudai, kurią vykstant prisitaikymo prie klimato kaitos procesams reikės būtinai išsaugoti ar dar labiau sustiprinti;

10.

įsitikinęs, kad, atsižvelgiant ir į didesnes sąnaudas, kurias gali lemti neveiklumas, ir nepaisant kai kuriose euro zonos šalyse besitęsiančios valstybės skolos krizės, ekonominiu ir socialiniu požiūriu būtina skubiai skatinti prisitaikymo procesus pakrančių regionuose. Naujausi tyrimai (17) rodo, kad neužtikrinus papildomos apsaugos, palyginti su padėtimi 1995 m., Europos Sąjungai padaryta žala 2041–2070 m. laikotarpiu kasmet vidutiniškai kainuos 11,7 mlrd. eurų, o 2071–2100 m. – 17,4 mlrd. eurų; kasmet su potvynių rizika susiduriančių žmonių skaičius atitinkamais laikotarpiais gali išaugti iki 40 000 ir 80 000 žmonių. Tuo tarpu apskaičiuota, kad prisitaikymo prie klimato kaitos sąnaudos sudarytų apie 1 mlrd. eurų 2041–2070 m. laikotarpiu, o 2071–2100 m. – 0,7 mlrd. eurų. Šie skaičiai aiškiai rodo, kad prisitaikymas prie klimato kaitos yra gerokai naudingesnis nei sprendimas nieko nedaryti. RK atkreipia dėmesį, kad minėtame tyrime pabrėžiama, kad, nepaisant klimato kaitos, prisitaikymas yra būtinas dėl pakrančių regionų ekonominio ir socialinio vystymosi, taigi ir dėl didesnės prekių apimties ir didesnių investicijų, kurioms būtina apsauga;

11.

pabrėžia, kad ir žalos, ir prisitaikymo sąnaudos valstybėse narėse atsižvelgiant į jų BVP labai skiriasi, o įgyvendinant veiksmus salose šios sąnaudos dar labiau išauga dėl geografinių ypatumų;

12.

pabrėžia, kad pakrančių regionuose yra daug svarbių natūralių buveinių, todėl jie padeda saugoti biologinę įvairovę  (18) , kraštovaizdį, trapias ekosistemas, pavyzdžiui, šlapžemes, ir leidžia naudotis ekosistemos funkcijomis, nuo kurių apsaugos priklauso šių regionų ekonominis patrauklumas ir tvarumas bei jų kultūrinis tapatumas. RK taip pat primena, kad didelę dalį pakrančių (19) ir jūros regionų saugo NATURA 2000 tinklas;

13.

atkreipia dėmesį į pakrančių regionų prisitaikymo prie klimato kaitos sudėtingumą ir daugialypiškumą. Pakrančių regionai iš tiesų susiję su žemės (miestų centrai, pramonė, žemės ūkis, miškai, upės ir t. t.) ir jūrų (žvejyba, akvakultūra, uostų veikla, jūrų transportas, turizmas ir t. t.) sistemomis. Be to, šiuose regionuose įgaliojimai valdyti, pavyzdžiui, potvynių riziką, geriamojo vandens tiekimą, žemės naudojimą ir t. t., paskirstyti įvairiais valdymo lygmenimis (20);

14.

palankiai vertina Komisijos norą nustatyti kompleksinę Europos prisitaikymo prie klimato kaitos strategiją ir bendras priemones ir yra įsitikinęs, kad dabartinė ir būsima Europos prisitaikymo prie klimato kaitos strategija galėtų padidinti valstybių narių ir vietos ir regionų valdžios institucijų veiksmų vertę nepažeidžiant subsidiarumo principo, visų pirma turint omenyje, kad klimato kaitos padariniai yra tarpvalstybinio masto;

15.

vis dėlto pabrėžia, kad būsima Europos prisitaikymo prie klimato kaitos strategija turi būti pakankamai išsami ir leidžianti atsižvelgti į regioninius skirtumus, visų pirma į: 1) poveikio pobūdį, 2) pažeidžiamumo lygį ir ilgalaikes pasekmes, 3) ekonomines sąlygas (pvz., turtą ir išteklius, kuriems kyla pavojus), 4) socialinę struktūrą (pvz., gyventojų tankį ir žmogiškųjų sistemų pajėgumus), 5) struktūrinius ypatumus (pvz., atokumą arba trūkumus, lemiančius pakrančių teritorijų, salų, taip pat kalnų ir atokiausių regionų pažeidžiamumą klimato kaito požiūriu (21));

16.

taip pat pabrėžia, kad būsimoje strategijoje galima nustatyti prisitaikymo prie klimato kaitos priemones, kurios, kaip ir finansavimo priemonės, turėtų būti pakankamai lanksčios, kad jas būtų galima pritaikyti prie regionų skirtumų ir kartu užtikrinti galimybę tęsti prisitaikymo prie klimato kaitos procesus. Šios priemonės turėtų būti suderintos su klimato kaitos poveikio švelninimo veiksmais, kad būtų išvengta netinkamo prisitaikymo, galinčio paskatinti didesnį šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakų kiekį arba sustiprinti pažeidžiamumą;

17.

mano, kad Europa, dalyvaudama pakrančių regionų prisitaikymo procese, turėtų sutelkti dėmesį į šias iniciatyvas: 1) įvairių valdymo lygmenų veiksmų koordinavimo ir bendradarbiavimo tais atvejais, kai poveikis arba priemonės yra tarpvalstybinio masto; 2) mokymo; 3) informuotumo didinimo siekiant užpildyti žinių spragas, nes pakrančių regionuose dažnai tenka priimti sudėtingus sprendimus ir taikyti daugelį sričių apimančias strategijas; 4) žinių, gerosios praktikos ir sėkmingų projektų sklaidos; 5) techninės ir finansinės paramos kompleksinėms regioninėms ir vietos strategijoms kurti ir įgyvendinti; 6) mokslinių tyrimų ir inovatyvių technologijų prisitaikymo prie klimato kaitos srityje vystymo; 7) tarpvalstybinių makroregioninio lygmens prisitaikymo prie klimato kaitos programų nustatymo ir techninės ir finansinės paramos teikimo;

18.

mano, kad Komisija turi atlikti lemiamą vaidmenį koordinuojant ir vertinant gausius Europos fondų lėšomis iš dalies finansuojamus mokslinių tyrimų ir investicinius projektus, kad būtų išvengta dubliavimosi, kuriama didesnė sinergija ir sudaromos sąlygos plačiai skleisti ir taikyti geriausius sprendimus ir priemones; šiuo požiūriu Europos Komisija turi užtikrinti kaimyninių valstybių ar pajūrio regionų bendrų veiksmų koordinavimą ir bendrų tyrimų bei investicinių projektų įgyvendinimą;

19.

primena (22) būtinybę užtikrinti kuo didesnį įvairių sričių Europos politikos suderinamumą visų pirma su aplinkos srities politika. Atkreipia dėmesį, kad dėl prisitaikymo prie klimato kaitos priemonių, visų pirma taikomų infrastruktūros srityje, gali kilti problemų įgyvendinant, pavyzdžiui, Buveinių (92/43/EEB) ir Paukščių (79/409/EEB) direktyvas, todėl labai svarbu nustatyti veiksmingus ir skaidrius bendrų konsultacijų vietos lygmeniu mechanizmus, kurie padėtų nustatyti padarinių likvidavimo ir (arba) žalos kompensavimo priemones, taikytinas Bendrijos svarbos teritorijose, kuriose prisitaikymo veiksmai turės neigiamo poveikio ar padarys žalos;

20.

pripažįsta, kad integruoto pakrančių zonų valdymo (IPZV) priemonė turi lemiamos reikšmės siekiant palengvinti pakrančių regionuose įgyvendinamų politikos priemonių susiejimą, visų pirma sprendžiant klausimus, dėl kurių dar nepriimtas galutinis sprendimas, pavyzdžiui, erozija, prisitaikymas prie klimato kaitos ir ekologiška infrastruktūra; IPZV taip pat padeda skatinti vietos lygmens subjektų regioninį bendradarbiavimą įgyvendinant iniciatyvas, tokias kaip Sardinia Charter Viduržemio jūros baseino regione (23); todėl teigiamai vertina 2002 m. rekomendacijos persvarstymo procesą, kurį vykdant atsižvelgta į pastaraisiais metais nustatytą labiau struktūruotą Europos politikos pagrindą Europos jūros ir pakrančių teritorijų valdymo srityje (24); šiuo požiūriu tikisi, kad persvarstymas suteiks galimybę IPZV labiau sutelkti į prisitaikymo prie klimato kaitos procesus;

21.

teigiamai vertina tai, kad Europos finansinei paramai bus numatyta daugiau lėšų kitoje 2014–2020 m. daugiametėje finansinėje programoje, t. y. 20 proc. visos su klimatu susijusiems veiksmams skirtos sumos, tačiau pabrėžia būtinybę užtikrinti teisingą ir realistišką su finansavimu susijusios atsakomybės paskirstymą tarp įvairių valdymo lygmenų atsižvelgiant į dabartinius vietos ir regionų valdžios institucijoms iškylančius ekonominius sunkumus ir laikantis papildomumo principo, taip pat būtinybę padėti rasti alternatyvių išteklių šaltinių;

22.

pakartoja savo pasiūlymą (25) dalį pelno, gauto taikant Europos prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą, skirti regionų ir vietos valdžios institucijoms, kad jos galėtų įgyvendinti prisitaikymo prie klimato kaitos (ir švelninimo) priemones; taip pat tikisi, kad Komisija parengs rekomendacijas dėl privataus sektoriaus subjektų, įskaitant draudimo bendroves, dalyvavimo vertinant ir pasidalijant riziką bei informuotumo didinimo iniciatyvose;

23.

pabrėžia, kad labai svarbu vertinti ne tik prisitaikymo prie klimato kaitos proceso sąnaudas, bet taip pat, ir visų pirma, šio proceso teikiamas galimybes ir privalumus, palyginti su padėtimi, kai nesiimama jokių veiksmų, ir mano (26), kad šis procesas yra viena galimų priemonių skatinti konkurencingą ir ekologišką regionų ekonomikos vystymąsi; tačiau atkreipia dėmesį, kad visų pirma būtina, kad vietos valdžios institucijų atstovai suvoktų klimato kaitos keliamą riziką ir padarinius, būtų kompetentingi priimti sprendimus dėl būtinų priemonių ir sugebėtų vietos lygmeniu susieti politiką ir veiksmus ir pasinaudoti esamomis finansavimo galimybėmis;

24.

atkreipia dėmesį, kad, nors kai kurie regionai aktyviai kovoja su klimato kaitos padariniais, apskritai pastebima pavojinga tendencija nepakankamai įvertinti šios problemos mastą; todėl mano, kad svarbu organizuoti informavimo kampanijas, kuriomis būtų nušviečiamas klimato kaitos padarinių ir regione iškylančių problemų, pavyzdžiui, vandens trūkumo, pakrantės ruožo siaurėjimo, karščio bangų, potvynių, nuošliaužų ir t t., priežastinis ryšys. Be to, tokiuose renginiuose būtų galima pateikti informacijos ir konkrečių pavyzdžių, kaip veiksmingai naudojamasi sukurtomis prisitaikymo prie klimato kaitos ir jos padarinių švelninimo priemonėmis (27);

25.

mano, jog labai svarbu, kad Europos socialinio fondo lėšos būtų naudojamos siekiant užtikrinti vietos ir regionų lygmens viešojo ir privataus sektorių subjektų gebėjimus ir lankstumą, būtinus valdyti prisitaikymą prie klimato kaitos. Viena vertus, reikėtų stiprinti savivaldos gebėjimus, kad pavyktų prisitaikymo prie klimato kaitos strategiją integruoti į vietos sektorių politiką, arba parengti atitinkamus teisės aktus regionų lygmeniu. Kita vertus, privataus sektoriaus projektavimo ir statybos subjektų gebėjimai turi būti pritaikyti prie naujų poreikių, susijusių su integruota ir daugiasektorine politika (28);

26.

ragina Komisiją atsižvelgti į patirtį, įgytą įgyvendinant tam tikrus projektus, ir tobulinti bei toliau plėtoti: 1) kartografavimo priemones siekiant surinkti tinkamos apimties geografinius duomenis ir informaciją, kad jie būtų naudingi priimant sprendimus vietos ir regionų lygmeniu; 2) aiškią bendrą orientacinę pažeidžiamumo, poveikio ir rizikos vertinimo sistemą; 3) gaires pakrančių regionų vietos lygmens prisitaikymo strategijoms nustatyti, kuriose būtų atsižvelgta į būtinybę vykdant veiksmus laikytis daugiasektorinio požiūrio ir į daugiapakopio valdymo aspektus šiuose regionuose;

27.

mano, kad visų pirma reikia nustatyti pakrančių regionų pažeidžiamumo rodiklius ir jais remiantis sukurti priemones pažeidžiamumui įvertinti. Naudojami kartu su įvykių prognozavimu ir gebėjimų prisitaikyti nustatymu šie rodikliai gali padėti nustatyti ir apibrėžti, kokie veiksmai regione yra prioritetiniai siekiant sutelkti išteklius į sritis, kuriose jų labiausiai reikia;

28.

pritaria informacinių platformų, pavyzdžiui, prisitaikymo prie klimato kaitos platformos CLIMATE-ADAPT, plėtojimui, tačiau pabrėžia, kad reikia užtikrinti geresnę prieigą prie jų turinio galutiniams vartotojams laikantis bendros informacijos apie aplinką sistemos (BIAS) (29) principų, pavyzdžiui, versti informaciją į keletą kalbų; be to, mano, kad būtų galima į platformą įtraukti skyrių, skirtą prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmų finansavimui vietos ir regionų lygmeniu, ir sukurti duomenų apie investicijas bazę;

29.

pabrėžia, kad būtina numatyti daugiau pajėgų moksliniams tyrimams, kad jie labiau atitiktų vietose įgyvendinamos politikos poreikius, pavyzdžiui parengti prisitaikymo prie klimato kaitos strategiją ir priemones, kurios bus ekonomiškai efektyvios, nes sukurtos atsižvelgiant į vietos ir regioninius ypatumus. Be to, reikėtų sudaryti sąlygas sukurti arba stiprinti jau esamus mokslininkų, politikų ir, jei įmanoma, pilietinės visuomenės dialogo ir (arba) partnerystės mechanizmus, juos skatinti bendrai dalyvauti Europos projektuose;

30.

dar kartą pabrėžia (30), kad pakrančių regionams didelės reikšmės turi vykdomos politikos veiksmų koordinavimas ir moksliniai tyrimai, kurių tikslas – įvertinti jų poveikį kaimyniniams arba pasienio regionams, siekiant išvengti vienos teritorijos problemos padarinių išplitimo į kitą teritoriją. Priemonių nustatymas taikant dalyvavimo metodą ir įtraukiant visus suinteresuotuosius subjektus padėtų užtikrinti teritorijoje įgyvendinimų veiksmų nuoseklumą;

31.

mano, kad prisitaikymo prie klimato kaitos sąnaudos ir nesugebėjimas įvertinti atsiveriančių galimybių ir naudos – tai veiksniai, labiausiai trukdantys parengti ir įgyvendinti vietos lygmens strategijas; todėl pabrėžia, kad parengus priemones, kurios leistų įvertinti prisitaikymo prie klimato kaitos sąnaudas ir naudą, būtų galima veiksmingai paspartinti vietos ir regionų lygmens politinius procesus, nuo kurių priklauso vietos lygmens veiksmų planavimas ir jų įgyvendinimas, ir sudaryti sąlygas nustatyti ekonomiškai efektyvesnes strategijas;

32.

įsitikinęs, kad net ir turint reikiamų pajėgumų, žinių ir pakankamą mokslinę paramą, nepakankami finansiniai ištekliai taptų kliūtimi imtis veiksmingų priemonių vietos ir regionų lygmeniu; todėl mano, kad būtina nustatyti tiesioginio vietos lygmeniu įgyvendinamų veiksmų finansavimo būdus, visų pirma pasinaudoti partnerystės programomis, pavyzdžiui, LIFE+ ir „Horizontas 2020“, rinkos priemonėmis, kaip antai, išmokos už ekosistemų teikiamas paslaugas arba pelnas, gautas taikant prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą, bei mokestinėmis skatinamosiomis priemonėmis;

33.

atkreipia dėmesį, kad būtina užtikrinti pakankamą prisitaikymo prie klimato kaitos priemonių lankstumą, pavyzdžiui, pirmenybę teikti strategijoms, kurias galima keisti, t. y. numatyti veikiau „neapibrėžtas“ (soft), o ne „apibrėžtas“ (hard) priemones (pvz., daug veiksmingesnę išankstinio perspėjimo sistemą, o ne su didelėmis investicijomis susijusius antrinės reikšmės sprendimus), arba skatinti plėtoti ekologišką infrastruktūrą, kuri – turint omenyje jos paskirtį atkurti natūralias buveines – sudaro ekosistemomis grindžiamų prisitaikymo prie klimato kaitos metodų pagrindą;

34.

šiuo požiūriu pabrėžia, kad 2011 m. kovo mėn. įsigaliojus Barselonos konvencijos protokolui dėl IPZV, ši priemonė tapo privaloma Viduržemio jūros baseino valstybėms narėms ir kad protokole aiškiai nurodoma, kad siekiant užtikrinti tvarų pakrančių regionų vystymąsi turi būti taikomas ekosistemomis grindžiamas metodas (31); taip pat atkreipia dėmesį, kad ES biologinės įvairovės strategijoje (32) teigiama, kad ekosistemomis grindžiami metodai gali padėti atrasti rentabilių alternatyvų technologiniams prisitaikymo prie klimato kaitos ir klimato kaitos padarinių švelninimo sprendimams, ir tikisi, kad būsima Europos ekologiškos infrastruktūros strategija bus naudinga prisitaikymo prie klimato kaitos procesams pakrančių regionuose;

35.

prašo Komisijos surengti išankstines konsultacijas su vietos ir regionų valdžios institucijų atstovais ir įsitikinti, kad pasiūlymas dėl Europos prisitaikymo prie klimato kaitos strategijos atitinka proporcingumo principą ir kad jame pakankamai ir atidžiai atsižvelgta į aspektus, susijusius su vietos lygmeniu, visu pirma skiriamas tinkamas dėmesys pažeidžiamiausiems – pakrančių, salų ir kalnų – regionams;

36.

įsitikinęs, kad RK gali aktyviai dalyvauti plėtojant informacines platformas (CLIMATE-ADAPT ir OURCOAST), visų pirma padėti šių platformų turinį pritaikyti vietos poreikiams ir ypatumams, ir taip užtikrinti didesnę su informacijos sklaida susijusią šių priemonių naudą vietos ir regionų valdžios institucijoms;

37.

pakartoja (33), kad su RK turi būti reguliariai konsultuojamasi dėl europinių ir tarptautinių derybų klimato kaitos srityje ir tikisi, kad 1) galės dalyvauti Europos prisitaikymo prie klimato kaitos darbo grupėje, kuri nagrinėja su nuolatinėmis gamtinėmis kliūtimis – įskaitant iškylančias dėl klimato kaitos padarinių – susiduriančių regionų, taigi ir pakrančių, salų, kalnų ir atokiausių regionų teritorijoms aktualius klausimus; 2) RK bus suteiktos stebėtojo teisės Prisitaikymo komitete (34);

38.

įsitikinęs, kad didesnis solidarumas ir stipresnė regionų sąveika yra būtini veiksniai siekiant Europos ir tarptautiniu mastu pasinaudoti vietos ir regionų valdžios institucijų sukauptomis žiniomis ir patirtimi prisitaikymo prie klimato kaitos procesų srityje; todėl teigiamai vertina iniciatyvas, kuriomis nustatomi bendri vietos valdžios institucijų įsipareigojimai, visų pirma Durbano prisitaikymo prie klimato kaitos chartiją, taip pat inovatyvią partnerystę skatinančią iniciatyvą „Teritorinis požiūris į klimato kaitos problemas“ (35) ar projektus, kurių tikslas – sukurti patirties mainų, bendradarbiavimo ir keitimosi ekologiškomis technologijomis tinklus, tokius kaip Climate Technology Centre and Network  (36).

18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 391/27

—

pažymi, kad kalnuotos vietovės yra ypač jautrios klimato pokyčiams, ir laikosi nuomonės, kad prisitaikymo prie klimato kaitos poveikio klausimas turėtų būti įtrauktas į platesnio masto politinį projektą, kurio tikslas stiprinti individualų ir kolektyvinį gebėjimą prisitaikyti, atsižvelgiant į visas tarpusavyje neišvengiamai susijusias aplinkos, energetikos ir socialines grėsmes;

—

pažymi, kad 2013 m. Europos Sąjunga turės priimti prisitaikymo strategiją, ir mano, jog svarbu, kad į šią bendrą strategiją būtų įtrauktas regionų ir vietos aspektas, kaip nurodyta SESV 174 straipsnyje. Reikėtų, kad šioje Europos prisitaikymo strategijoje būtų numatytas specialiai kalnų regionams skirtas skyrius;

—

pabrėžia, kad per artimiausius dešimtmečius kalnų vietovės taps dar labiau pažeidžiamos, todėl būtina aktyviau vykdyti mokslinius tyrimus ir sukurti gerą keitimosi informacija sistemą. Svarbu, kad 2014-2020 m. laikotarpio Europos Sąjungos biudžete būtų numatytos konkrečiai prisitaikymui prie klimato kaitos skirtos lėšos; prašo su klimato kaita susijusioms problemoms spręsti numatyti politiką, kuri sudarytų galimybę itin pažeidžiamose vietovėse pagerinti prieigą prie visuotinės svarbos paslaugų ir užtikrinti jų teikimą;

—

pabrėžia, kad daugelis kalnų regionų jau pradėjo kurti prisitaikymo strategijas, todėl reikia skubiai suderinti tikslus ir išnagrinėti rezultatus. Reikia suderinti aplinkos srities iniciatyvas, kurias šiuo metu atskirai vykdo daugelis kalnų regionų asociacijų, mokslinių tyrimų struktūrų ir valdžios institucijų;

Pranešėjas

Luciano CAVERI (IT / LDAE), Aostos slėnio autonominio regiono tarybos narys

Pamatinis dokumentas

Nuomonė savo iniciatyva

1.

pažymi, kad pastaraisiais metais Europos Sąjungoje sukaupta daug mokslinės literatūros ir nemažai politinių dokumentų bei projektų, kurie aiškiai rodo, kad kalnuotos vietovės yra ypač jautrios klimato pokyčiams, kadangi ribotoje teritorijoje vyrauja aukščio, padėties ir oro masių poveikio požiūriu skirtinga aplinka. Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija kalnų vietoves taip pat priskiria klimato požiūriu didelės rizikos regionams (angl. hot spot). Be to, Darbotvarkės 21 kalnų vietovėms skirto 13 skyriaus 4 dalyje (1992 m. Rio Žemės aukščiausiojo lygio susitikimas) nurodoma, kad kalnai yra „jautriausios atmosferos pokyčiams žemės sritys“. Šis klausimas bus aktualus ir per 2012 m. birželio mėn. konferenciją Rio+20. Šios kalnuotos vietovės apima didžiausią visos Europos miškų dalį ir todėl jos vaidina svarbų vaidmenį surenkant anglies dioksidą. Jos taip pat gerina oro kokybę (surenkamas ne tik anglies dioksidas, bet ir sunkieji metalai), švelnina negatyvius taršos padarinius ir teikia svarbius vandens bei kraštovaizdžio išteklius. Vis dėlto jos yra jautrios klimato kaitai. Dėl savo klimato, biologinės įvairovės, įvairiapusiško kraštovaizdžio, vandens išteklių, kultūrinių, architektūros aspektų, tradicijų ir papročių kalnuotos vietovės kaip ir pajūrio vietovės yra labiausiai turistų lankomi regionai;

2.

pabrėžia, kad klimato kaita veikia visas Europos Sąjungos dalis ir visą pasaulį, tačiau konkretūs padariniai tam tikrai teritorijai, o kartu ir tai, kaip reikia jiems pasirengti ir į juos reaguoti, priklauso nuo daugybės įvairių veiksnių. Todėl visos priemonės, skirtos reaguoti į klimato kaitą, turi atitikti konkrečius įvairių teritorijų ypatumus. Tad rengiant ir įgyvendinant atitinkamus sprendimus Regionų komitete atstovaujamos vietos ir regionų valdžios institucijos yra itin svarbios partnerės;

3.

primena, kad klimato kaita ir jos padariniai yra viena pagrindinių problemų, su kuriomis ateityje susidurs Europos Sąjungos šalių vietos ir regionų valdžios institucijos. Tokiomis aplinkybėmis pirmiausia reikia imtis būtinų priemonių – pabandyti kiek įmanoma apriboti vidutinės pasaulinės temperatūros augimą (padarinių mažinimas) ir kartu įvairiais lygmenimis pasirengti tiems pokyčiams, kurie yra neišvengiami (prisitaikymas);

4.

pabrėžia, kad turtingai kalnų vietovių biologinei įvairovei grėsmę kelia greiti klimato pokyčiai; 43 proc. programos „Natura 2000“ vietovių yra kalnų zonose, o 118 iš 1 148 Buveinių direktyvos II ir IV prieduose nurodytų rūšių susijusios su kalnų vietovėmis (1);

5.

pažymi, kad lygumose vos juntama klimato kaita yra daug stipresnė kalnų vietovėse, todėl ją galima vertinti kaip išankstinį pavojaus signalą apie platesnio masto klimato pokyčius. Taigi šios vietovės gali būti išskirtinis mokslinių tyrimų stebėjimo objektas ir bandymų vieta prisitaikymo politikai plėtoti ir vertinti;

6.

pakartoja, kad klimato kaita jau vyksta ir daro poveikį: didėja hidrogeologinė rizika (potvyniai, nuošliaužos) ir žmonių ir infrastruktūros pažeidžiamumas, mažėja (ypač vasarą) turimi vandens ištekliai (įskaitant šalia esančiose ne kalnų teritorijose), mažėja ledynų plotai (nuo 1850 m. Alpių ledynų plotas sumažėjo beveik dviem trečdaliais ir šis procesas ėmė ypač spartėti po 1985 m.) ir amžinojo įšalo plotų, trumpėja sniego dangos laikymosi trukmė (ypač žemesniame nei 1 500 metrų aukštyje), dažnėja sniego griūtys, kyla pavojus biologinei įvairovei, augalų bei gyvūnų rūšių migracijai, vyksta pokyčiai žiemos ir vasaros turizmo sektoriuje ir hidroelektros energijos gamybos pramonėje, kyla nerimas dėl žemės ūkio gamybos ir žalą patiria miškininkystės sektorius. Dėl Alpių regiono jautrios reakcijos į šiuos sparčius klimato pokyčius šis regionas tapo nuolat nepalankiose sąlygose esančia vietove. Per pastaruosius 150 metų Alpėse užfiksuotas temperatūros didėjimas (+ 1,5 °C) du kartus viršija pasaulio vidurkį, t. y. + 0,7 °C (2). 2009 m. Alpių vandens išteklių pažeidžiamumo problemą nagrinėjo Europos aplinkos agentūra (3);

7.

pabrėžia, kad kalnų regionų tradicijoms ir kultūrai ypač svarbus aplinkos ribų suvokimas. Susidūrimas su didelėmis teritorijos fizinėmis kliūtimis ir galimybėmis ilgainiui padėjo nustatyti tikslius tvarumo ir efektyvaus išteklių naudojimo kriterijus. Naujosios technologijos gali padėti susieti tradicines vertybes su šiuolaikine vizija, o tai sudarytų galimybes sukaupti žinių ir parengti vystymosi modelius, kurie tiktų ne tik kalnų, bet ir atokiausioms vietovėms ir daugeliu atvejų galėtų įgyti universalų pobūdį (kaip pagal REGIO GD vykdomą RURBAN –TCUM/ES projektą kuriama miesto ir kaimo partnerystė);

8.

pabrėžia, kad klimato kaita yra didžiausias iki šiol tekęs iššūkis žmonijos gebėjimui prisitaikyti, bet vis dėlto tai tik dalinis sudėtingesnės aplinkos ir žmonijos krizės rodiklis. Ši krizė taip pat susijusi su:

9.

pabrėžia, kad įvairiuose geografiniuose regionuose šių problemų poveikis ekonomikos ir socialinei sričiai bus skirtingas, todėl apgailestauja, kad ES Jungtinio mokslinių tyrimų centro projekte PESETA (2009 m.), viename iš nedaugelio projektų, kuriuose nagrinėjamas klimato kaitos poveikis ekonomikai, neatsižvelgiama į kalnų vietoves;

10.

atkreipia dėmesį, kad savo baltojoje knygoje dėl prisitaikymo prie klimato kaitos (COM(2009) 147 final) Europos Komisija pripažįsta, kad klimato kaitos poveikis regionams yra nevienodas, ir tai, kad prisitaikymo strategijos bus veiksmingos tik tuo atveju, jei bus įgyvendinamos bendradarbiaujant visais valdymo lygmenimis. Prisitaikymas - tai ilgalaikis, dinamiškas procesas, kurį vykdant būtinas glaudus politinius sprendimus priimančiųjų, mokslininkų, ekspertų, verslininkų ir vietos administratorių bendradarbiavimas;

11.

palankiai vertina tai, kad siekiant parengti 2013 m. numatytą Europos prisitaikymo strategiją, 2012 m. pavasarį pradėtos viešos konsultacijos ir sukurta prisitaikymo prie klimato kaitos platforma (CLIMATE-ADAPT). Tai yra naudinga priemonė, sudaranti galimybę kaupti gerosios praktikos pavyzdžius ir rengti regionų ir miesto vietovių planus. Joje numatytas ir kalnuotoms vietovėms skirtas skyrius;

12.

laikosi nuomonės, kad prisitaikymo prie klimato kaitos poveikio klausimas turėtų būti įtrauktas į platesnio masto politinį projektą, kurio tikslas stiprinti individualų ir kolektyvinį gebėjimą prisitaikyti, atsižvelgiant į visus tarpusavyje neišvengiamai susijusias aplinkos, energetikos ir socialines grėsmes;

13.

pažymi, kad 2013 m. Europos Sąjunga turės parengtą prisitaikymo strategiją, ir mano, jog svarbu, kad į šią bendrą strategiją būtų įtrauktas regionų ir vietos aspektas, kaip nurodyta SESV 174 straipsnyje. Reikėtų, kad šioje Europos prisitaikymo strategijoje būtų numatytas specialiai kalnų regionams skirtas skyrius;

14.

taip pat mano, jog labai svarbu, kad į Europos prisitaikymo prie klimato kaitos strategiją būtų įtrauktas atskiras skyrius dėl atokiausių regionų, kuriems iškylantys sunkumai ir šių regionų ypatumai pripažinti SESV 349 straipsnyje;

15.

pabrėžia, kad per artimiausius dešimtmečius kalnų vietovės taps dar labiau pažeidžiamos, todėl būtina aktyviau vykdyti mokslinius tyrimus ir sukurti gerą keitimosi informacija sistemą. Svarbu, kad 2014-2020 m. laikotarpio Europos Sąjungos biudžete būtų numatytos konkrečiai prisitaikymui prie klimato kaitos skirtos lėšos;

16.

prašo su klimato kaita susijusioms problemoms spręsti numatyti politiką, kuri sudarytų galimybę itin pažeidžiamose vietovėse pagerinti prieigą prie visuotinės svarbos paslaugų ir užtikrinti jų teikimą;

17.

pabrėžia, kad klimato kaitos švelninimas ir tam skiriami ištekliai turi būti svarbesniu prioritetu už prisitaikymą prie klimato kaitos. Jei mums nepavyks iš esmės sumažinti bendro išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, kaip tai numatyta Jungtinių Tautų bendroje klimato kaitos konvencijoje, ateityje bus neįmanoma pasaulyje užkirsti kelio temperatūros didėjimui, klimato kaitai ir ekstremalioms oro sąlygoms, kurios darys poveikį vietos bendruomenėms;

18.

pažymi, kad reikia nustatyti tarpusavyje glaudžiai susijusius veiksmus, kurie padėtų išspręsti esamas problemas ir valdyti tas, kurios iškils ateityje į ES programas įtrauktuose sektoriuose, nurodant veiksmus, kurie pagal subsidiarumo principą turi būti siejami su Europos vietos demokratija, visų pirma:

19.

pabrėžia, kad daugelis kalnų regionų jau pradėjo kurti prisitaikymo strategijas, todėl reikia skubiai suderinti tikslus ir išnagrinėti rezultatus. Reikia suderinti aplinkos srities iniciatyvas, kurias šiuo metu atskirai vykdo daugelis kalnų regionų asociacijų, mokslinių tyrimų struktūrų ir valdžios institucijų;

20.

prašo užtikrinti pasiektų rezultatų stebėseną taikant veiksmų ir paslaugų veiksmingumo rodiklius, pasinaudojant suderinta duomenų baze, kurioje nurodyti projektai, ir energetikos objektų kadastru;

21.

apibendrindamas pabrėžia, kad klimato kaitos priežastis ir pasekmes reikia šalinti visais lygmenimis, daugelyje įvairių geografinių bendruomenių ir pasaulio mastu. Dažnai būtent skurdžiausios planetos bendruomenės pirmosios patiria neigiamus klimato kaitos padarinius ir joms prireikia specialios pagalbos. Europos Sąjungos ir valstybių narių išteklius reikėtų skirti klimato kaitos sušvelninimui ir prisitaikymui prie jos atsižvelgiant į bendrose strategijose ir tarptautiniuose susitarimuose nustatytus prioritetus ir juos reikėtų naudoti tokiu lygmeniu, kokiu jie turėtų didžiausią poveikį. Todėl vietos ir regionų valdžios institucijas būtina įtraukti į klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos veiksmų nustatymo procesą, kad būtų kuo geriau pasinaudota jų žiniomis bei patirtimi ir jų glaudžiu ryšiu su piliečiais.

18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 391/31

—

todėl ragina nesvarstyti galimybės sprendimo dėl daugiametės finansinės programos (DFP) priėmimą atidėti vėlesniam nei 2013 m. pradžia laikotarpiui;

—

pabrėžia, kad labai didelė dalis viešųjų investicijų valstybėse narėse yra susijusi su struktūriniais fondais ir atkreipia dėmesį į įsipareigojimus, kuriuos prisiėmė valstybės narės pagal 2012 m. birželio 28–29 d. Europos Vadovų Tarybos susitikime pasirašytą Susitarimą dėl ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo;

—

remdamasis nauja 2012 m. liepos 6 d. Komisijos pasiūlymo redakcija, pritaria Europos Parlamento pozicijai, kad kitas biudžetas turi neperžengti minimalios 1,14 proc. ES (įskaitant ir naują narę Kroatiją) bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) ribos;

—

apgailestauja, kad didžioji dauguma Tarybos derybų schemos klausimų, įskaitant bet kokios formos makroekonomikos sąlygas, yra tie klausimai, kurie turi būti priimami taikant bendro sprendimo, o ne pritarimo procedūrą;

—

nepritaria, kad nacionalinių asignavimų paskirstymo metodas ir sanglaudos ir kaimo plėtros politikos asignavimų viršutinės ribos būtų įtraukti į Tarybos derybų schemą; mano, kad svarstomas klausimas priklauso bendro sprendimo priėmimo ir privalomo konsultavimosi su RK sričiai. RK pasilieka galimybę kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą tuo atveju, jei Komisija nepateiks pasiūlymo dėl teisės akto, dėl kurio RK turi galimybę pateikti savo nuomonę;

—

palankiai vertina dabartinį Taryboje vykstančių derybų metodą, kuris leidžia vienu metu svarstyti derybų schemos išlaidų ir pajamų skirsnius, ir dar kartą pabrėžia, kad remia du naujus Komisijos pasiūlymus dėl nuosavų išteklių, t. y. grindžiamų PVM ir finansinių sandorių mokesčiu (FSM);

—

visiškai pritaria Tarybos pasiūlymui sanglaudos politiką suskirstyti į išlaidų pakategores, o ne nustatyti tarpines viršutines ribas, pakartoja savo reikalavimą padidinti šiai politikai biudžeto asignavimus (kurių dydis 2007–2013 m. turėtų būti bent pastovus) ir pritaria pasiūlymui sukurti naują „pereinamojo laikotarpio“ regionų kategoriją;

—

palankiai vertina Tarybos pasiūlymą į daugiametės finansinės programos 1 išlaidų kategoriją įtraukti programas Galileo, ITER ir GMES ir pakartoja savo prašymą Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą įtraukti į daugiametę finansinę programą.

Pagrindinė pranešėja

Mercedes BRESSO (IT / ESP), Pjemonto regiono tarybos narė

Pamatiniai dokumentai

Pakeistas pasiūlymas dėl Tarybos reglamento, kuriuo nustatoma 2014–2020 m. daugiametė finansinė programa

COM (2012) 388 final

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „2014–2020 m. daugiametės finansinės programos (DFP) paprastinimo darbotvarkė“

COM (2012) 42 final

1.

atkreipia dėmesį į 2012 m. liepos 6 d. Komisijos paskelbtą pakeistą pasiūlymą dėl Tarybos reglamento, nustatančio 2014–2020 m. daugiametę finansinę programą, kuriame atsižvelgta į Kroatijos stojimą į ES ir į naujausiais statistiniais duomenimis (2007-2009 m.) grindžiamus skaičiavimus;

2.

teigiamai vertina 2012 m. birželio 13 d. Europos Parlamento plenarinės asamblėjos priimtą rezoliuciją dėl daugiametės finansinės programos ir nuosavų išteklių, taip pat tai, kad 94 proc. ES biudžeto susiję su investicijoms ir kad šios administravimo išlaidos yra proporcingai labai mažos; pabrėžia šių investicijų didinamąjį ir sverto poveikį, kurio pasiekiama vietos, regionų ir nacionaliniu lygmeniu taikant privatųjį ir viešąjį bendrą finansavimą; pabrėžia labai svarbų ES biudžeto kaip pastovių daugiamečių viešųjų išteklių, skirtų augimui ir darbo vietų kūrimui remti, vaidmenį;

3.

teigiamai vertina 2012 m. birželio 13 d. Europos Parlamento plenarinės asamblėjos priimtą rezoliuciją dėl daugiametės finansinės programos ir nuosavų išteklių, taip pat tai, kad 94 proc. ES biudžeto susiję su investicijoms ir kad šios administravimo išlaidos yra proporcingai labai mažos; pabrėžia šių investicijų didinamąjį ir sverto poveikį, kurio pasiekiama vietos, regionų ir nacionaliniu lygmeniu taikant privatųjį ir viešąjį bendrą finansavimą; pabrėžia labai svarbų ES biudžeto kaip pastovių daugiamečių viešųjų išteklių, skirtų augimui ir darbo vietų kūrimui remti, vaidmenį;

4.

šiuo požiūriu pabrėžia akivaizdų nenuoseklumą tarp įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė valstybės narės pagal 2012 m. birželio 28–29 d. Europos Vadovų Tarybos susitikime pasirašytą Susitarimą dėl ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo, ir kai kurių pozicijų, kurių jos laikėsi per derybas;

5.

primena, kad atsižvelgiant į sunkią ES tebesitęsiančią ekonomikos ir socialinę krizę reikia ypač skubiai pradėti 2014 m. programavimą, kadangi tik tai leis užtikrinti ES finansavimą, kuris būtinas siekiant užtikrinti investicijas valstybėse narėse, regionuose ir miestuose;

6.

pabrėžia, kad ES biudžeto dydis mažėja palyginti su nacionaliniais biudžetais, nors Lisabonos sutartimi Europos Sąjungai suteikti platesni įgaliojimai ir iškeltos naujos užduotys, ypač išorės veiksmų (ES sutarties 27 straipsnio 3 dalis), klimato kaitos (SESV 191 straipsnis), energetikos (SESV 194 straipsnis), sporto (SESV 165 straipsnis), kosmoso (SESV 189 straipsnis), turizmo (SESV 195 straipsnis) ir civilinės saugos (SESV 196 straipsnis) srityse.

7.

pabrėžia, kad labai didelė dalis viešųjų investicijų valstybėse narėse yra susijusi su struktūriniais fondais, kurie 13 valstybių sudaro daugiau nei 30 proc. ir 6 valstybėse daugiau nei 60 proc. viešųjų investicijų;

8.

pripažįsta, kad sutartyse (SESV 312 straipsnis) numatytos konkrečios nuostatos tuo atveju, jei daugiametė finansinė programa nebus nepriimta tol, kol galioja visų ES daugiamečių išlaidų programų, išskyrus Bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) pirmąjį ramstįteisinis pagrindas, t. y. iki 2013 m. pabaigos. Pabrėžia, kad minėtose konkrečiose Sutarties nuostatose yra numatyta, kad įvairūs biudžeto valdymo institucijos padaliniai turi teisinę prievolę tęsti derybas. Tačiau atkreipia dėmesį, kad priimti naujas sektorių programas nesant reglamento dėl daugiametės finansinės programos arba pratęsti esamas programasbūtų labai sudėtinga;

9.

todėl ragina nesvarstyti galimybės sprendimo dėl daugiametės finansinės programos (DFP) priėmimą atidėti vėlesniam nei 2013 m. pradžia laikotarpiui, kadangi po 2014 m. būtų neįmanoma programuoti ir skirti Bendros strateginės programos lėšas, o tai turėtų neigiamų pasekmių Europos ekonominei, socialinei ir teritorinei sanglaudai. Mano, kad susitarimo dėl DFP priėmimą atidėjus vėlesniam nei 2013 m. pradžia laikotarpiui, kiltų problemų dėl Komisijos, Europos Parlamento ir Tarybos numatyto 2014–2020 m. programavimo laikotarpio ir RK turėtų persvarstyti savo pradinį pasiūlymą: po pereinamojo vienerių ar dviejų metų laikotarpio pereiti prie 5+5 metų programavimo laikotarpio;

10.

pakartoja savo ankstesnę poziciją, kad ES privalo turėti pakankamą biudžetą, kuris būtų ne mažesnis nei 1 proc., nes tik taip bus galima pasiekti svarbiausius strategijoje „Europa 2020“ numatytus Europos tikslus ir atsižvelgti į vietos ir regionų poreikius. Primena, kad 2000 m. Taryba nustatė tokią viršutinę nuosavų išteklių ribą – 1,29 proc. BNP įsipareigojimų asignavimams ir 1,23 proc. mokėjimų asignavimams ir pabrėžia, kad skirtumas tarp nuosavų išteklių viršutinės ribos ir DFP viršutinių ribų nuolat didėjo ir vidutiniškai siekia 25 proc. Be to, pabrėžia, kad DFP nustatomos tik viršutinės išlaidų ribos, o ES metinis biudžetas visuomet buvo žemiau tų ribų tiek įsipareigojimų, tiek mokėjimų atžvilgiu. Todėl remdamasis nauja 2012 m. liepos 6 d. Komisijos pasiūlymo redakcija, pritaria Europos Parlamento pozicijai, kad kitas biudžetas turi neperžengti minimalios 1,14 proc. ES (įskaitant ir naują narę Kroatiją) bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) ribos.

11.

teigiamai vertina, kad 2012 m. rugsėjo 18 d. pateiktoje derybų schemoje nebėra pasiūlymo nebetęsti „Paramos maistu nepasiturintiems žmonėms programos“, tačiau apgailestauja dėl neaiškiai apibrėžto šios programos biudžeto ir pakartoja pasiūlymą programą toliau įtraukti į DFP 2 išlaidų kategoriją;

12.

palankiai vertina pirmininkaujančio Kipro darbinio dokumento (2012 m. rugpjūčio 30 d.) nuostatas, tačiau yra ypač susirūpinęs dėl pasiūlymų surengti diskusiją dėl sanglaudos politikos, visų pirma dėl atitikimo finansavimo reikalavimams, taikymo srities ir „apsauginių tinklų“ apimties regionuose ir valstybėse narėse. Nepritaria neproporcingiems patikslinimams, susijusiems su pereinamojo laikotarpio regionais ir labiau išsivysčiusiais regionais.

13.

apgailestauja, kad didžioji dauguma Tarybos derybų schemos klausimų (2012 m. birželio 19 d. versija), visų pirma 21–47 ir 53–78 punktai, yra susiję su klausimais, kurie turi būti priimami taikant bendro sprendimo, o ne pritarimo procedūrą, ir pabrėžia, kad vykstančiose derybose turi būti užtikrintas aktyvus Europos Parlamento dalyvavimas;

14.

nepritaria, kad nacionalinių asignavimų paskirstymo metodas ir sanglaudos ir kaimo plėtros politikos asignavimų viršutinės ribos būtų įtraukti į Tarybos derybų schemą (30-45 punktai), tačiau nenurodyti projekte dėl reglamento, kuriuo nustatomos penkių Bendros strateginės programos fondų bendros nuostatos. Stebisi, kad 2012 m. rugsėjo 18 d. derybų schemos 35 punkte struktūrinių fondų lėšų skirstymo valstybėms narėms kriterijumi pasirenkami strategijos „Europa 2020“ tikslai. Reikėtų atsakyti į klausimą, ar nurodyti tikslai iš tiesų atspindi realius regionų vystymosi poreikius, taip pat kyla didelių abejonių dėl valdymo ir metodologijos, visų pirma turint omenyje tai, kad 2010 m., kai tikslai buvo nustatyti, toks skirstymas nebuvo numatytas;

15.

mano, kad remiantis SESV 177 straipsniu svarstomas klausimas susijęs ne tik su bendro sprendimo priėmimo, bet ir privalomo konsultavimosi su RK sritimi, todėl, gindamas SESV 263 straipsnio 3 dalyje apibrėžtas savo prerogatyvas, RK pasilieka galimybę kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą tuo atveju, jei Komisija nepateiks pasiūlymo dėl teisės akto, dėl kurio RK turi galimybę pateikti savo nuomonę;

16.

atsižvelgdamas į nuo 2012 m. pradžios priimtas savo nuomones dėl įvairių Europos Komisijos teisės akto pasiūlymų dar kartą pabrėžia:

17.

pakartoja savo pasiūlymą Europos teritorinės sanglaudos tikslui skirtų fondų lėšas skirstyti bendradarbiavimo programoms, o ne valstybės narėms. Todėl ragina persvarstyti 2012 m. rugsėjo 18 d. derybų schemos 40 punktą, kadangi dabartinės derybose dėl tarpvalstybiniam ir tarptautiniam bendradarbiavimui skirtų lėšų paskirstymo tarpregioniniam bendradarbiavimui, skiriamas tik antraeilis dėmesys;

18.

remia pasiūlymą dažniau naudotis skolinimu, o ne pasikliauti dažniausiai negrąžinamomis subsidijomis siekiant paskatinti didesnę paramos gavėjų atsakomybę. Taip pat mano, kad pasinaudojant atnaujinamaisiais fondais vėliau turi būti suteikta galimybė naudotis grąžintomis paskolomis;

19.

dar kartą pabrėžia savo raginimą reformuoti dabartinę nuosavų išteklių sistemą, kad būtų sumažintos valstybių narių tiesioginės įmokos į ES biudžetą ir padidinti ES nuosavi ištekliai, reikalingi ateities problemoms spręsti (1) ir dabartiniam finansiniam koregavimui ir bendrosioms išimtims panaikinti, kadangi mano, kad siekiant skaidrumo, pusiausvyros ir tvarumo, naujoji finansinė programa, kaip nurodė Europos Parlamentas, turi būti grindžiama sutarimu dėl naujų nuosavų išteklių;

20.

palankiai vertina dabartinį Taryboje vykstančių derybų metodą, kuris leidžia vienu metu svarstyti derybų schemos išlaidų ir pajamų skirsnius, ir dar kartą pabrėžia, kad remia du naujus Komisijos pasiūlymus dėl nuosavų išteklių, t. y. grindžiamų PVM ir finansinių sandorių mokesčiu (FSM);

21.

todėl ragina kai kurias valstybes nares nedaryti skriaudos savo piliečiams, įmonėms ir vietos ir regionų valdžios institucijoms atsisakant taikyti naująjį finansinių sandorių mokestį, kadangi jų atsisakymas paskatins vykdyti tvirtesnį bendradarbiavimą ir kurti dviejų greičių fiskalinę Europą;

22.

mano, kad teisiniu požiūriu FSM užtikrinant tvirtesnį bendradarbiavimą gali būti naujųjų ES nuosavų išteklių pagrindas ir kad jį taikančios šalys galėtų pervesti į ES biudžetą dalį surinktų pajamų. Tačiau dėl šio pervedimo turėtų sumažėti lygiaverte suma jų įnašas į bendrosiomis nacionalinėmis pajamomis (BNP) grindžiamą biudžetą nepažeidžiant taisyklių, kurios taikomos apskaičiuojant nedalyvaujančių šalių nacionalinius įnašus;

23.

dar kartą pabrėžia, kad pritaria pasiūlymui supaprastinti labai sudėtingą permokų grąžinimo ir korekcijų sistemą ir dabartinę permokų grąžinimo sistemą pakeisti bendru koregavimo mechanizmu;

24.

stebisi, kad Europos Komisijos taip vadinamas „techninis“ Tarybos reglamento pakeitimas apima ir tokį svarbų aspektą, kaip Sanglaudos fondui taikomų makroekonominių sąlygų išplėtimą, t. y. numatytas jų taikymas ir visiems penkiems Bendros strateginės programos fondams (žr. pakeisto reglamento projekto 8 straipsnį);

25.

dar kartą pakartoja, kad vienareikšmiškai ir ryžtingai nepritaria bet kokioms makroekonominių sąlygų formoms, ir mano, kad kai kurių valstybių narių prašymas šias sąlygas taikyti visoms biudžeto išlaidų kategorijoms yra netikslingas;

26.

primena, kad nagrinėjamas klausimas priklauso bendro sprendimo priėmimo sričiai ir kad jis turi būti priimtas atsižvelgiant į reglamentą, nustatantį bendrąsias penkių Bendros strateginės programos fondų nuostatas;

27.

visiškai pritaria Tarybos pasiūlymui sanglaudos politiką suskirstyti į išlaidų pakategores, o ne nustatyti tarpines viršutines ribas, tačiau primygtinai prašo į šią išlaidų pakategorę neįtraukti Europos infrastruktūros tinklų priemonės (EITP), kadangi ji yra kitokio pobūdžio; Komitetas dar kartą apgailestauja, kad nepasinaudota proga vienoje kategorijoje sutelkti visą teritoriniam vystymuisi skirtą ES finansavimą (t. y. penkis Bendros strateginės programos fondus);

28.

dar kartą prašo užtikrinti lankstumą skirstant kiekvienos kategorijos lėšas ir sukurti lankstumo rezervą, kad, užuot grąžinus pinigus valstybėms narėms, į jį būtų galima perkelti iki laikotarpio vidurio nepanaudotus kreditus arba maržas. Mano, kad lankstumo rezervas galėtų tapti priemone remti makroekonominius ir finansinius veiksmus, kurių tikslas – iš anksto pasirengti asimetriniams sukrėtimams Europos Sąjungoje;

29.

dar kartą atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamame pasiūlyme siūloma 2016 m. atlikti daugiametės finansinės programos vertinimą, ir pabrėžia, kad vietoj to reikėtų 2017 m. atlikti visapusišką laikotarpio vidurio peržiūrą (apimančią siūlomą vertinimą);

30.

dėl svarbiausioms DFP išlaidų pakategorėms skirtų lėšų dar kartą pabrėžia, kad:

31.

pakartoja savo prašymą išsaugoti Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą ir jį integruoti į daugiametę finansinę programą, tačiau kaip ir Europos Parlamentas primygtinai reikalauja, kad dėl savo neprogramuojamo pobūdžio jis būtų įtrauktas į biudžetą virš atitinkamos išlaidų kategorijos viršutinės ribos. Taip pat nepritaria pasiūlymui išplėsti jo taikymo sritį įtraukiant žemės ūkio srities dvišalių ir daugiašalių prekybos susitarimų pasekmių kompensavimą (95 punktas, ibid.);

32.

palankiai vertina Tarybos pasiūlymą į daugiametės finansinės programos 1 išlaidų kategoriją įtraukti programas Galileo, ITER ir GMES (I priedas, ibid), kaip Komitetas jau yra prašęs savo nuomonėje dėl Naujos daugiametės finansinės programos po 2013 m.;

33.

primygtinai prašo į DFP perkelti ir minėtas rezervo mechanizmus atitinkančias sumas;

34.

mano, kad kol kas nepavyko tinkamai išspręsti valstybių narių ir Europos Parlamento iškelto geresnės išlaidų kokybės klausimo, kadangi šioje srityje nustatytos naujos kontrolės ir audito procedūros, sudėtingesnės procedūros ir didžiausias dėmesys skiriamas ne strategijų kokybei, o veiklos rezultatams ir kiekybiniam įsisavinimui, dėl to galiausiai didėja centralizacija, dėl kurios nukenčia žemesni - o ne aukštesnieji - valdymo lygmenys;

35.

nori, kad būsimu Komisijos komunikatu dėl išlaidų kokybės būtų sudaryta galimybė diferencijuoti valstybės investicijų išlaidų apskaitą remiantis stabilumo aktu;

36.

prieštarauja tam, kad Komisija pernelyg dažnai taikytų deleguotuosius aktus, pavyzdžiui, tuos, kurie siūlomi pagal Bendros strateginės programosorientacinius veiksmus; tokiu atveju RK nedalyvaus konsultacijų ir ES sprendimų priėmimo procedūroje, nors gali būti sprendžiami vietos ir regionų valdžios institucijoms labai svarbūs klausimai;

37.

tačiau visiškai pritaria Komisijai, kad supaprastinamas ES lygmeniu bus veiksmingas tik tada, jei jį vykdant kartu bus dedamos pastangos nacionaliniu ir subnacionaliniu lygmeniu, tačiau pabrėžia, kad didžiausios pastangos turi būti dedamos nacionaliniu lygmeniu;

38.

palankiai vertina daugiametėje finansinėje programoje pasiūlytą programų racionalizavimą, visų pirma pasiūlymą sumažinti finansinių programų skaičių ir daugelyje sričių sujungti atskiras programas ir paprogrames;

39.

pasisako už aktyvesnį Europos investicijų banko dalyvavimą įgyvendinant struktūrinių fondų lėšomis finansuojamus projektus;

18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 391/37

—

teigiamai vertina Europos Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo nustatoma 2014–2020 m. įmonių konkurencingumo ir mažų bei vidutinių įmonių programa, laikydamas jį įsipareigojimu pripažinti konkurencingumą pagrindiniu ir pirmaeilės svarbos veiksniu, užtikrinančiu ES pramonės augimą ir darbo vietų skaičiaus didėjimą;

—

atkreipia dėmesį į daugybę visose valstybėse narėse vietos ir regionų valdžios institucijų vykdomų iniciatyvų, pavyzdžiui, nedidelius vietos verslo centrus, vietos arba regionų valdžios institucijų teikiamus mikrokreditus arba nemokamos specialistų konsultacijas, kaip pradėti smulkųjį verslą. Šios iniciatyvos neretai yra sėkmingos labai mažos įmonės steigimo pagrindas;

—

atkreipia dėmesį į jaunųjų verslininkų poreikius, kadangi neretai verslas jiems yra vienintelė jų profesinio ugdymo galimybė, ir jie linkę imtis rizikingos veiklos, dažnai ją plėtodami visoje Europos rinkoje, tikėdamiesi vėliau konkuruoti pasaulio rinkose;

—

atkreipia dėmesį į tai, kad aukštą konkurencingumo lygį pasaulio mastu galima pasiekti tik panaikinus Europos rinkos trūkumus, mažinančius Europos MVĮ gebėjimą konkuruoti su analogiškomis įmonėmis kituose pasaulio regionuose. Būtina didinti MVĮ dalyvavimo mastą įgyvendinant Sąjungos projektus ir stiprinti jų ryšius su didžiosiomis bendrovėmis, kurios dažniausiai yra pagrindiniai šių projektų vykdytojai. Todėl pabrėžia MVĮ tiklaveikos svarbą.

Pranešėjas

Witold KROCHMAL (PL / EA), Voluvo miesto ir apygardos tarybos narys

Pamatinis dokumentas

Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo nustatoma 2014–2020 m. įmonių konkurencingumo ir mažųjų bei vidutinių įmonių programa

COM(2011) 834 final

1.

teigiamai vertina Europos Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo nustatoma 2014–2020 m. įmonių konkurencingumo ir mažų bei vidutinių įmonių programa, laikydamas jį įsipareigojimu pripažinti konkurencingumą pagrindiniu ir pirmaeilės svarbos veiksniu, užtikrinančiu ES pramonės augimą ir darbo vietų skaičiaus didėjimą;

2.

mano, kad pateiktu pasiūlymu papildomos ankstesnės Europos Komisijos iniciatyvos, kurių imtasi pagal strategiją „Europa 2020“, ir pripažintas MVĮ vaidmuo ES ekonomikos sistemoje, taip pat pripažinti MVĮ veiklos sąlygų trūkumai bei nepastovumas, dėl ko gali sulėtėti arba būti apribotas įmonių vystymąsis ir jų konkurencingumo stiprėjimas;

3.

pabrėžia, jog RK pozicija paremta apklausa „MVĮ palankūs regionai ir miestai“ (1), kurioje dalyvavo vietos ir regionų valdžios institucijos, ir kurią atliko Komiteto strategijos „Europa 2020“ stebėsenos platforma.

4.

suvokia, kad daugeliu atvejų atsakomybė už veiksmus, kuriais siekiama taisyti rinkos trūkumus, tenka valstybėms narėms ir regionams; vis dėlto mano, kad tam tikrose srityse ES gali suteikti paramą skleisdama gerąją praktiką, užtikrindama sklandų bendrosios rinkos veikimą, gerindama verslo aplinką, kad įmonės, taip pat ir MVĮ, turėtų galimybę tvariai konkuruoti pasaulio rinkose, o tam būtina vystyti mažą anglies dioksido kiekį išmetančią ir išteklius tausojančią ekonomiką;

5.

mano, kad ši Programa labai sustiprins pasitikėjimą ES verslo sektoriumi tiek Europos, tiek ir pasaulio rinkose. Didesnio rinkų pasitikėjimo poveikis bus tas, kad išaugs domėjimasis verslu, o jau veikiančias įmones, visų pirma MVĮ, skatins plėsti savo veiklą. Šios įmonės yra pagrindiniai ekonomikos augimo (58 proc. ES apyvartos) ir darbo vietų kūrimo (67 proc. privačiojo sektoriaus darbuotojų) šaltinis, šiame sektoriuje 2002–2010 m. sukurta 85 proc. naujų darbo vietų;

6.

teigiamai vertina tai, kad Programoje pabrėžtas turizmo, kaip specifinio sektoriaus, kuriame veikia didelis skaičius ES mažų ir vidutinių įmonių, vaidmuo. Jame dirba labai daug darbuotojų;

7.

pabrėžia įmonėms bei MVĮ teikiamos paramos svarbą įvairiais jų veiklos etapais – pradedančioms verslą ir jau veikiančioms ar restruktūrizuojamoms įmonėms, tačiau svarbu, kad šia parama būtų stiprinamas įmonių konkurencingumas ES ir išorės rinkose;

8.

mano, kad viena iš svarbiausių Programos sėkmės sąlygų yra verslumo kultūros ir etikos skatinimas ir propagavimas Europos Sąjungos visuomenėje, todėl palankiai vertina įmonėms suteiktą galimybę nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis dalyvauti konkurse dėl Europos verslumo apdovanojimo ar kituose tokio pobūdžio projektuose;

9.

nurodo, kad kiekvienais metais trys Europos regionai gauna „Verslaus Europos regiono“ apdovanojimus už MVĮ sudarytas palankias sąlygas;

10.

mano, kad verslumo skatinimas turi prasidėti jau mokykloje ugdant teigiamą požiūrį į verslą ir skatinti savarankiškai imtis ūkinės veiklos, kad atėjus laikui įsilieti į darbo rinką, studentai galėtų priimti informacija pagrįstus sprendimus dėl būsimojo darbo pobūdžio. Kad absolventas galėtų imtis verslo pagal įgytą kvalifikaciją ir tikėtis, jog jo teikiamos paslaugos bus paklausios, reikėtų pasirūpinti, kad mokymas atitiktų rinkos poreikius;

11.

reikalauja į profesinį ugdymą integruoti verslo tendencijas, kadangi nuolatinis mūsų verslininkų švietimas lemia jų konkurencingumo lygį.

12.

atkreipia dėmesį į jaunųjų verslininkų poreikius, kadangi neretai verslas jiems yra vienintelė jų profesinio ugdymo galimybė, ir jie linkę imtis rizikingos veiklos, dažnai ją plėtodami visoje Europos rinkoje, tikėdamiesi vėliau konkuruoti pasaulio rinkose;

13.

atkreipia dėmesį į daugybę visose valstybėse narėse vietos ir regionų valdžios institucijų vykdomų iniciatyvų, pavyzdžiui, nedideli vietos verslo centrai, vietos arba regionų valdžios institucijų teikiami mikrokreditai arba nemokamos specialistų konsultacijos, kaip pradėti smulkųjį verslą. Šios iniciatyvos neretai yra sėkmingos labai mažos įmonės steigimo pagrindas;

14.

atsižvelgdamas į ES vykdomą politiką šioje srityje, atkreipia dėmesį ir į moterų verslininkių bei tam tikrų tikslinių grupių, įskaitant verslininkus imigrantus ir ekspatriantus, kurioms reikalinga speciali iniciatyva jų įmonių konkurencingumui didinti, padėtį;

15.

ragina vietos ir regionų valdžios institucijas įgyvendinti Programą; atkreipia ypatingą dėmesį į būtinybę panaikinti arba sumažinti biurokratiją ir apsirūpinimo išorės ištekliais kliūtis, supaprastinti sutartims gauti teikiamus dokumentus ir panaikinti reikalavimą pateikti banko garantijas nedidelės apimties darbų atvejais;

16.

atkreipia dėmesį į tai, kad aukštą konkurencingumo lygį pasaulio mastu galima pasiekti tik panaikinus Europos rinkos trūkumus, mažinančius Europos MVĮ gebėjimą konkuruoti su analogiškomis įmonėmis kituose pasaulio regionuose. Būtina didinti MVĮ dalyvavimo mastą įgyvendinant Sąjungos projektus ir stiprinti jų ryšius su didžiosiomis bendrovėmis, kurios dažniausiai yra pagrindiniai šių projektų vykdytojai. Todėl pabrėžia MVĮ tinklaveikos svarbą;

17.

nurodo, kad ES kartu su valstybėmis narėmis privalo užtikrinti efektyviai veikiančią bendrąją rinką, pagerinti verslo aplinką, t.y. panaikinti ar sumažinti kliūtis, trukdančias MVĮ gauti finansavimą, sudaryti geresnes galimybes įmonėms patekti į kitas nei savo kilmės šalies rinkas (tiek į ES bendrąją rinką, tiek ir į išorės rinkas) ir sumažinti pernelyg didelę mokesčių bei administracinių procedūrų naštą. Be minėtų sąlygų, būtina taip pat užtikrinti galimybes gauti žinių, susipažinti su inovacinėmis technologijomis ir bendradarbiauti su vietos profesinėmis ir aukštosiomis mokyklomis, kurios savo programose turi atsižvelgti į MVĮ, kurios yra varomoji Europos ekonomikos jėga;

18.

Komiteto nuomone, Programoje turi būti labiau pabrėžta, kad mažosios ir vidutinės įmonės privalo dalyvauti ES mokslinių tyrimų ir inovacijų programose, projektuose ir veiksmuose taip pat ir sudarydamos viešojo ir privataus sektorių partnerystes. Aktyvesnis dalyvavimas mokslinių tyrimų projektuose padeda kelti kompetencijos lygį pačioje įmonėje, taigi, ir jos konkurencingumą tarptautiniu lygmeniu. Pasiūlyme dėl mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Horizontas 2020“ ypač pabrėžta, kad būtina užtikrinti aktyvesnį MVĮ dalyvavimą mokslinių tyrimų projektuose. Šis visapusiškas dalyvavimas suteiks MVĮ, kurios neretai yra savo srities pasauliniai lyderiai, galimybes gauti įvairios informacijos ir naujų žinių;

19.

pabrėžia, kad tik tokiais veiksmais galima sudaryti galimybes įmonėms ir MVĮ vystytis atsižvelgiant į mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos, grindžiamos naujausiomis ekologiškomis technologijomis, reikalavimus, užtikrinančius, kad bus pasiekti klimato ir energetikos politikos tikslai;

20.

pritaria pasiūlytam 2522 mlrd. eurų Programos biudžetui. Tačiau atkreipia dėmesį, kad finansinėms priemonėms, kuriomis bus tiesiogiai remiamos įmonės ir MVĮ, skirta 1,4 mlrd. eurų suma tėra 56 proc. viso biudžeto. Jei finansinių priemonių poreikis yra didesnis, nei buvo įmanoma numatyti, sprendimus dėl bet kokių skiriamų lėšų procentinės dalies pakeitimų turi priimti Verslumo ir inovacijų programos (VIP) komitetas, kuriame atsovaujamos visos šalys, gaunančios paramą iš Įmonių ir MVĮ konkurencingumo programos (COSME). Likusi biudžeto dalis, skirta MVĮ aplinkos gerinimo veiksmams, užtikrina veiksmingą ir našų visai 2014–2020 m. Programai skirtų lėšų naudojimą;

21.

laikosi nuomonės, kad tikslinga Programos administravimui skirti 1,7 proc. jos biudžeto, nes šios lėšos privalo užtikrinti efektyvų Programos veikimą pernelyg neapsunkindamos jos biudžeto;

22.

laikosi nuomonės, kad Programos biudžeto lėšomis finansuojamos priemonės negali pakeisti nacionalinio, regionų ar vietos lygmens iniciatyvų, o veikiau didinti jų veiksmingumą ir jas stiprinti suteikiant joms ES matmenį, jas geriau koordinuojant ir šalinant tarpvalstybines privačiojo sektoriaus subjektų ir viešosios valdžios institucijų bendradarbiavimo kliūtis. Šis bendradarbiavimas turi būti skatinamas „horizontalia“ tinklaveika, o ne „vertikalia“ centralizacija;

23.

mano, kad teikiama parama turi būti visapusiškai pagrįsta tikslais ir duoti teigiamų rezultatų visos Europos mastu dėl investicijų pritraukimo ir didinamojo poveikio, taip pat dėl gautų rezultatų panaudojimo.

24.

pabrėžia, kad konkurencingumas didele dalimi priklauso nuo našumo, inovacijų ir veiksmingumo, kurie užtikrina nuolatinį pajamų augimą, nuo įmonių gebėjimo pasinaudoti visomis Europos bendrosios rinkos teikiamomis galimybėmis ir nuo institucinių sprendimų, sudarančių įmonėms tvaraus augimo sąlygas. Todėl pirmenybė turi būti teikiama tiems projektams, kurie stiprina veiksnius, darančius didžiausią poveikį tvariam įmonių ir MVĮ konkurencingumui;

25.

atkreipia dėmesį į tai, kad trečiųjų šalių dalyvavimas Programoje, numatytas asociacijų sutarčių protokoluose ir kituose susitarimuose, turi būti vertinamas kaip ES teritorijoje veikiančių įmonių galimybė išplėsti savo veiklos sritį ir įgyti žinių apie įmonių veiklą už ES rinkos ribų; taip pat turėtų būti įmanomas ir kitų trečiųjų šalių dalyvavimas, o finansavimas skiriamas iš kitų programų, skirtų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių šalių bendradarbiavimui;

26.

pabrėžia verslumo ugdymo taikant tęstinio mokymo priemones svarbą ir mano, kad juo turi būti siekiama formuoti įgūdžius, pažiūras ir įtraukti įmonių socialinę atsakomybę, kad būtų lengviau įveikti šiuolaikinės globalizuotos rinkos iššūkius ir tuo pačiu laikytis tradicinės Europos verslo etikos, svarbą;

27.

mano, kad verslumo skatinimo ir palankaus požiūrio į verslą formavimo iniciatyvos turi apimti ir pradedančius savarankišką profesinę veiklą verslininkus, taip pat įskaitant moteris, besiimančias savarankiško verslo ir prisiimančias su tuo susijusią riziką;

28.

laikosi nuomonės, kad priemonės, kuriomis MVĮ sudaromos geresnės galimybės gauti finansavimą, įskaitant nuosavo kapitalo priemonę ir paskolų garantijų priemonę, turi papildyti iki šiol pagal sanglaudos politiką taikomas finansines priemones. Reikėtų numatyti galimybę sujungti šias priemones su kitais aiškiai apibrėžtais valstybių narių teikiamais ištekliais;

29.

pabrėžia, kad labai svarbu užtikrinti galimybę teikti tarpvalstybinius kreditus ir paskolas, leidžiančias MVĮ naudotis didžiuliu bendrosios rinkos potencialu, o tai turėtų sustiprinti jų konkurencingumą ir ekonominių iniciatyvų (taip pat ir turizmo sektoriuje) tvarumą;

30.

ypatingą dėmesį skiria augimą skatinančiai nuosavo kapitalo priemonei, kuri orientuota į fondus, teikiančius rizikos kapitalą. Pabrėžia, kad Programos valdytojai, atitinkamai vertindami rizikos faktorius, turėtų paremti kuo daugiau MVĮ, visų pirma tas, kurios pagal įprastas bankines procedūras turi mažai galimybių gauti paramą, bet kurios gali padėti padidinti bendrą MVĮ potencialą ir ženkliai sumažinti nedarbą;

31.

ir toliau skeptiškai vertina paskolų garantijų priemonės paskolų lygį ir ragina Komisiją konkrečiai nurodyti, kokie kriterijai buvo taikomi jį nustatant, nes Konkurencingumo ir inovacijų programoje nenumatyta jokių apribojimų. Komitetas pabrėžia, kad paskolos pradedančioms veiklą įmonėms, investicijoms arba perkėlimui dažnai yra daug didesnės nei nustatyta riba, ir reiškia susirūpinimą, kad dėl to didesnės paskolos bus garantuojamos pagal programą „Horizontas“, nors ji turėtų būti naudojama tik inovacijų projektams;

32.

todėl ragina grįžti prie ankstesnės Konkurencingumo ir inovacijų bendrosios programos, kurioje nebuvo nustatyta jokių apribojimų;

33.

mano, jog teisėta vesti individualias derybas su institucijomis, ieškančiomis su jų suteikta paskola susijusios rizikos pasidalijimo finansavimo, tiek paskolos dydžio, kuris priklauso nuo skolos finansinio portfelio garantijos dydžio, tiek paskolos suteikimo termino požiūriais;

34.

ragina užtikrinti nuolatinę su rizikos kapitalu susijusių finansinių priemonių ir MVĮ skolų finansinių portfelių apsaugai skiriamų išteklių rizikos mažinimo stebėseną;

35.

mano, kad netiesioginį Programos valdymą perduoti Europos investiciniam fondui (EIF) ir vykdomosioms įstaigoms, o nuolatinę Programos stebėseną pavesti Europos Komisijai yra teisingas sprendimas. Toks valdymo būdas užtikrina, kad bus pasinaudota daugiau kaip per dešimt metų sukaupta EIF patirtimi remiant MVĮ;

36.

rekomenduoja naudotis patirtimi, kurią šioje srityje sukaupė Europos investicijų bankas (EIB) ir Europos įmonių tinklas, kuris daug nuveikė skatindamas tarptautinę MVĮ veiklą, taip pat ir už ES ribų;

37.

laikosi nuomonės, kad norint sėkmingai įgyvendinti Programą ir kad ji būtų efektyvi, būtina glaudžiai bendradarbiauti su vietos ir regionų valdžios institucijomis ir Programą valdančiomis institucijomis, galinčiomis suteikti informacijos Programos įgyvendinimą kiekvienoje srityje;

38.

mano, kad patirtis, sukaupta MVĮ tarptautinės veiklos už ES ribų ir su šiais klausimais susijusios informacijos perdavimas yra svarbūs veiksniai; tai turėtų padėti MVĮ sumažinti su tarpvalstybiniais sandoriais susijusias išlaidas. Šios srities klausimus turi spręsti ES institucijų ekspertai, bendradarbiaudami su vietos ir regionų valdžios institucijomis;

39.

taip pat nurodo galimybę kurti informacijos apie MVĮ sklaidos centrus. Tačiau Komitetas nesiima teikti rekomendacijų nei dėl šių instancijų struktūros, nei dėl jų veikimo būdų. Šiuos klausimus reikia spręsti sudarant valstybių ir regionų daugiašalio bendradarbiavimo susitarimus.

40.

siūlo tiesioginį Programos valdymą vykdyti regionų lygmeniu, tačiau nacionalinės valdžios institucijos turėtų teikti paramą ir užtikrinti priežiūrą. Šiuo valdymo lygmeniu taip pat reikėtų sukurti rizikos, atsirandančios projektų įgyvendinimo eigoje, stebėsenos sistemą;

41.

taip pat siūlo į programos vertinimą įtraukti ir projektų stebėseną, atliekamą remiantis pasiūlymo I priede pateiktais vidutinės trukmės laikotarpio tikslų (rezultatų) rodikliais. Stebėsena turi taip pat aprėpti informaciją, kaip vykdant Programą taikomos priemonės, susijusios su klimato apsauga ir kitose ES politikos srityse nustatytų tikslų įgyvendinimu;

42.

pabrėžia, kad anksčiau nurodyti veiksmai turi būti suderinti su Europos Komisijos stebėsenos veikla. Komisijos atstovai kartu su Audito Rūmų ir Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) pareigūnais atliks audito, kontrolės ir patikros procedūras įgyvendinimo vietose;

43.

mano, kad audito strategija turi būti siekiama tik objektyviai įvertinti Programos įgyvendinimo pažangą, jokiu būdu nesukeliant sunkumų Programos paramos gavėjams. Vykdant kontrolę būtina atsižvelgti į projektų įgyvendinimo etapus, kad tikrinimas nedarytų neigiamo poveikio įgyvendinimo tempui ir nepareikalautų pernelyg didelių papildomų sąnaudų;

44.

atkreipia dėmesį į tai, kad dabartinėmis daugelio valstybių biudžetinių sunkumų sąlygomis nacionalinės vyriausybės imasi lengviausiai įgyvendinamų priemonių įplaukoms į biudžetą didinti – didina įvairių mokesčių tarifus, dėl ko išauga darbo sąnaudos, kas savo ruožtu gali priversti MVĮ bankrutuoti arba pereiti į šešėlinę ekonomiką. Todėl Komitetas ragina ginti MVĮ, nes pirmiau išdėstyta politika trukdo įveikti ekonominę krizę ir gali praktiškai sunaikinti visą Programos pridėtinę vertę. MVĮ yra veiksminga priemonė nedarbui mažinti;

45.

mano, kad dėl administracinės naštos, susijusios su įmonių steigimu ir veiklos pradžia, bei mokesčių naštos daugelyje ES šalių įmonėms, ypač MVĮ, gali būti sunku didinti savo konkurencingumą; todėl Regionų komitetas ragina iki 2020 m. grynąją administracinę naštą visuose atitinkamuose ES teisės aktuose sumažinti 25 proc.; mano, kad tikslinga apsvarstyti galimybę panaikinti didesnę dalį kliūčių MVĮ sektoriaus subjektams;

46.

laikosi nuomonės, kad valstybėms ir regionams, kurie taiko MVĮ palankiausias sistemas, užtikrinančias joms galimybes vystytis, stiprinti konkurencingumą ir patekti į išorės rinkas, Programoje reikėtų numatyti papildomas paskatas, siekiant paremti tokią jų veiklą. Tai paskatintų teigiamas tendencijas ir kitose šalyse bei regionuose;

47.

rekomenduoja Europos Komisijai dėti visas pastangas, kad būtų sudarytos geresnės sąlygos gauti daugiau informacijos apie rinkų raidą sparčiai augančiose šalyse, investavimo šiose šalyse būdus, galiojančias teisines sistemas ir vietinius ekonominės veiklos papročius;

48.

mano, kad informacija apie išorės rinkas turi būti lengvai prieinama MVĮ, t. y., ji turi būti įperkama, tiksli ir greitai prieinama. Be MVĮ informacijos centrų, svarbų vaidmenį turėtų atlikti ir ES diplomatinės atstovybės šiuose pasaulio regionuose;

49.

pabrėžia, kad siekiant ugdyti ES piliečių verslumą, būtina keisti ir tobulinti švietimo ir mokymo sistemas, o tai ilgas ir pastangų reikalaujantis darbas, todėl kyla pavojus, kad nebus pasiekta nustatytų ilgalaikio ir vidutinės trukmės laikotarpio tikslų;

50.

atkreipia dėmesį į tikimybę, kad MVĮ veikla gali būti pernelyg griežtai reguliuojama ES, nacionaliniu ar vietos lygmeniu. Tai gali sukurti daug nereikalingų procedūrų, susijusių tiek su pačia veikla, tiek ir su paramos pagal įvairias programas gavimu, o tai turėtų neigiamo poveikio MVĮ konkurencingumui. Pirmenybė turi būti teikiama biurokratijos ir kliūčių pradėti bei vystyti verslą mažinimui.

18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 391/49

—

mano, kad viešųjų pirkimų taisyklių sistemoje daugiau dėmesio reikėtų skirti išlaidų efektyvumo požiūriu geriausiam pasiūlymui. Pagrindinis viešųjų pirkimų procedūrą organizuojančios perkančiosios organizacijos tikslas yra konkrečių prekių ir paslaugų įsigijimas arba užsakymas atlikti tam tikrus darbus, todėl nuostatos turėtų užtikrinti, kad šios procedūros rezultatais būtų vienodai patenkinti piliečiai, pirkėjai ir pardavėjai. Savaime aišku, kad paprastos ir suprantamos nuostatos labiau nei bet kokios kitos priemonės palengvina ir tarptautinę prekybą;

—

apgailestauja, kad kai kurie naujieji pasiūlymai taip pat sunkiai suprantami ir pernelyg detalizuoti. Be to, jie papildyti naujomis nuostatomis. Į pasiūlymą įtraukta ir keletas nuostatų, skirtų supaprastinti viešuosius pirkimus, tačiau kitomis naujomis direktyvos nuostatomis perkančiosioms organizacijoms užkraunama papildoma administracinė našta, nors siekiant užtikrinti sklandžią viešųjų pirkimų konkursų eigą būtinas teisinis stabilumas;

—

mano, kad visiškai įmanoma suformuluoti paprastesnes, tačiau ne mažiau veiksmingas viešųjų pirkimų taisykles. Tai liudija ir tai, kad PPO Sutartis dėl viešųjų pirkimų (angl. GPA) daug paprastesnė negu atitinkamų ES teisės aktų nuostatos. Komisija raginama iš esmės padidinti viešiesiems pirkimams taikomas ribas. Atsižvelgiant į tai, kad tarptautiniai viešieji pirkimai sudaro labai nereikšmingą visų viešųjų pirkimų dalį, ir įvertinant administracinę naštą, kurią perkančiosioms organizacijoms ir tiekėjams užkrauna reglamentavimo sistema, ribos neturėtų būti tokios žemos;

—

nurodo, kad pasiūlymas prieštarauja valstybių narių teisei pačioms organizuoti savo administravimą ir pažeidžia subisidiarumo principą. Labai svarbu laikytis subsidiarumo ir proporcingumo principų. Siūloma ES priemonė, viena vertus, turi būti reikalinga tikslams pasiekti, kita vertus – veiksmingesnė nei atitinkamos nacionalinio lygmens priemonės.

Pranešėja

Catarina SEGERSTEN LARSSON (SE / ELP), Vermlando regiono tarybos narė

Pamatiniai dokumentai

Nuomonė dėl Viešųjų pirkimų dokumentų rinkinio, kuris susideda iš:

1.

atkreipia dėmesį, kad Europos Komisijos paskelbtoje žaliojoje knygoje „ES viešųjų pirkimų politikos modernizavimas siekiant efektyvesnės Europos pirkimų rinkos“ (COM(2011) 15 final) analizuojama daug viešųjų pirkimų klausimų;

2.

2011 m. gegužės mėn. paskelbė nuomonę dėl žaliosios knygos, kurioje, be kita ko, pabrėžė, kad labai svarbu mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) sudaryti sąlygas dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, kad dabartinės nuostatos yra pernelyg išsamios ir kad turėtų būti įmanoma atsižvelgti į aplinkosaugos klausimus, nustatyti socialinius reikalavimus ir viešaisiais pirkimais skatinti inovacijas. Be to, Komitetas mano, kad reikia išsaugoti paslaugų skirstymą į A ir B paslaugas, įdiegti Europos Sąjungos viešųjų pirkimų pasus, plačiau taikyti derybų procedūrą ir patobulinti nuostatas dėl preliminariųjų sutarčių;

3.

atkreipia dėmesį, kad palyginti su dabartinėmis direktyvomis, pasiūlymuose dėl naujų viešųjų pirkimų direktyvų pateikiama daug naujų ir išsamių nuostatų. Daugeliu pasiūlymų siekiama sudaryti palankesnes sąlygas MVĮ, panaikinamos tam tikros perkančiųjų organizacijų bendradarbiavimo formos. Daugiau dėmesio skiriama aplinkos apsaugos ir socialiniams aspektams bei inovacijoms ir elektroniniams viešiesiems pirkimams. Dar viena naujovė – pasiūlymas panaikinti paslaugų skirstymą į A ir B paslaugas ir įdiegti naują socialinių paslaugų viešųjų pirkimų sistemą. Taip pat siūlomos viešųjų pirkimų priežiūrą ir konsultacijas reglamentuojančios nuostatos;

4.

Jau tuo metu, kai buvo rengiamos šiuo metu galiojančios viešųjų pirkimų direktyvos, Regionų komitetas atkreipė dėmesį į tai, kad reguliavimo sistemą būtina iš esmės supaprastinti. Dėl dabartinės sistemos sudėtingumo ir nuostatų neaiškumo kyla daug problemų ir teisminių ginčų. Tai gali būti ir ženklas, kad nepasitikima perkančiosiomis organizacijomis. Be to, apgailestauja, kad dėmesio centre atsidūrė procedūriniai viešųjų pirkimų aspektai, o ne jų rezultatas visuotinio intereso požiūriu.

5.

mano, kad viešųjų pirkimų reglamentavimo sistemoje daugiau dėmesio reikėtų skirti išlaidų efektyvumo požiūriu geriausiam pasiūlymui. Pagrindinis viešųjų pirkimų procedūrą organizuojančios perkančiosios organizacijos tikslas yra konkrečių prekių ir paslaugų įgijimas arba užsakymas atlikti tam tikrus darbus, todėl nuostatos turėtų užtikrinti, kad šios procedūros rezultatais būtų vienodai patenkinti piliečiai, pirkėjai ir pardavėjai. Savaime aišku, kad paprastos ir suprantamos nuostatos labiau nei bet kokios kitos priemonės palengvina ir tarptautinę prekybą.

6.

apgailestauja, kad kai kurie naujieji pasiūlymai taip pat sunkiai suprantami ir pernelyg detalizuoti. Be to, jie papildyti naujomis nuostatomis. Į pasiūlymą įtraukta ir keletas nuostatų, skirtų supaprastinti viešuosius pirkimus, tačiau kitomis naujomis direktyvos nuostatomis perkančiosioms organizacijoms užkraunama papildoma administracinė našta, nors siekiant užtikrinti sklandžią viešųjų pirkimų konkursų eigą būtinas teisinis stabilumas;

7.

pabrėžia, kad pagal ES sutarties 5 straipsnio 4 dalį Sąjungos veiksmų turinys ir forma neviršija to, kas būtina siekiant Sutarčių tikslų. Tačiau pasiūlytas išsamumo lygis prieštarauja viešojo pirkimo taisyklių supaprastinamo tikslui ir perkančiosioms organizacijoms – visų pirma nedidelėms vietos ir regionų lygmens organizacijoms – užkrauna nepriimtiną administracinę naštą;

8.

mano, kad jei būtų parengta mažiau ir paprastesnių nuostatų ir jei jos būtų papildytos Europos Teisingumo Teismo praktika grindžiamomis gairėmis, būtų buvusi sukurta paprastesnė reguliavimo sistema. Šios nuostatos galėtų būti reguliariai atnaujinamos ir tam nereikėtų keisti direktyvų;

9.

mano, kad visiškai įmanoma suformuluoti paprastesnes, tačiau ne mažiau veiksmingas viešųjų pirkimų taisykles. Tai liudija ir tai, kad PPO Sutartis dėl viešųjų pirkimų (angl. GPA) daug paprastesnė negu atitinkamų ES teisės aktų nuostatos. Komisija raginama iš esmės padidinti viešiesiems pirkimams taikomas ribas. Atsižvelgiant į tai, kad tarptautiniai viešieji pirkimai sudaro labai nedidelę visų viešųjų pirkimų dalį, ir įvertinant administracinę naštą, kurią perkančiosioms organizacijoms ir tiekėjams užkrauna reglamentavimo sistema, ribos neturėtų būti tokios žemos.

Neseniai sudarytas PPO viešųjų pirkimų susitarimas pakeičia 1994 m. susitarimą. Regionų komitetas jau dabar ragina Komisiją iš naujo apsvarstyti 2011 m. gruodžio susitarimą ir iš naujo susitarti dėl esminio nustatytų ribų padidinimo;

10.

laikosi nuomonės, kad nepaprastai svarbu nuostatas suformuluoti taip, kad MVĮ būtų lengviau dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, pabrėžiant subrangos galimybes. Paprasta reglamentavimo sistema šiuo atveju taip pat būtų naudinga, nes MVĮ neturi galimybės samdyti viešųjų pirkimų teisės arba kitokius ekspertus. Įmonės yra jų gaminamų prekių ar teikiamų paslaugų, o ne viešųjų pirkimų taisyklių ekspertai. Buvo pasiūlyta keletas nuostatų, kurios turėtų palengvinti įmonių darbą, pavyzdžiu gali būti nuostatos, susijusios su dokumentų pateikimu ir Europos pirkimų pasu. Tai sveikintina. Vis tik RK nepritaria prievolei sutartis dalyti į dalis arba nurodyti priežastis, kodėl tai nedaroma;

11.

atkreipia dėmesį, kad, jeigu yra tenkinamos direktyvoje nustatytos sąlygos, viešųjų pirkimų taisyklės būtų netaikomos sutartims, paskirtoms kontroliuojamiems subjektams, arba dalyvaujančių perkančiųjų organizacijų bendradarbiavimui kartu teikiant viešąsias paslaugas. Vis tik siūlomos išimčių, taikomų bendradarbiavimui grupės viduje ir perkančiųjų organizacijų tarpusavio bendradarbiavimui, nuostatos yra pernelyg siaurai apibrėžtos ir jų bus neįmanoma praktiškai neįgyvendinti, todėl direktyva gali trukdyti įgyvendinti vidines valstybės narės administravimo priemones;

12.

savo nuomonėje dėl žaliosios knygos siūlė derybų procedūrai taikyti tokias pačias sąlygas, kokios taikomos komunalinių paslaugų sektoriuje. Komitetas ir toliau laikosi šios nuomonės. Nėra jokio pagrindo manyti, kad „įprastinių“ sektorių valdžios institucijos yra menkiau pasirengusios deryboms nei komunalinių paslaugų sektoriaus subjektai. Perkančiosios organizacijos įsigyja ne tik standartinius, bet ir labai sudėtingus produktus, įskaitant IT sistemas ir medicinos prietaisus. Tokiais – ir keletu kitų sudėtingų paslaugų atvejų – reikėtų naudoti derybų procedūrą;

13.

mano, kad plačiau naudojant derybų procedūrą MVĮ dalyvavimas viešuosiuose pirkimuose palengvėtų, nes procesas būtų lankstesnis. Šioms įmonėms dažnai kyla problemų dėl papildomos informacijos ir pakeitimų konkursų dokumentuose. Su tuo susijusios nuostatos turėtų būti lankstesnės;

14.

mano, kad ypač sudėtingi informacinių ir ryšių technologijų (IT) sistemų viešieji pirkimai, nes sudarant sutartis dėl papildomų darbų, pavyzdžiui, papildomų licenzijų arba naujų modulių, dažnai kyla problemų, tiek techninio pobūdžio, tiek ir susijusių su išlaidomis;

15.

atkreipia dėmesį, kad pagal PPO nuostatas vietos ir regionų valdžios institucijų perkančiosioms organizacijoms siūloma šiek tiek paprastesnė sistema, pagal kurią jos gali naudoti išankstinį informacinį skelbimą apie konkursą. Tai reiškia, kad prieš pradedant pirkimo procedūrą nereikia skelbti atskiro skelbimo apie pirkimą. Šis pasiūlymas yra prasmingas, nes jis palengvintų tiek valdžios institucijų, tiek įmonių darbą;

16.

savo nuomonėje dėl žaliosios knygos pasisakė už tai, kad siekiant parengti lankstesnes taisykles preliminariosios sutartys būtų reglamentuojamos pagal Komunalinių paslaugų direktyvos nuostatas. Deja, vietoj to, Komisija siūlo iš dalies pakeisti Komunalinių paslaugų direktyvą, kad ji labiau atitiktų išsamias įprastiniame sektoriuje taikomas taisykles. Be to, turėtų būti aiškiai nurodyta, kad sudarant sutartis dėl individualiems poreikiams skirtų prekių ir paslaugų, pavyzdžiui, įrangos neįgaliesiems, sutartis galima parengti taip, kad atskiri piliečiai galėtų patys pasirinkti tiekėją iš preliminarioje sutartyje pateikto sąrašo;

17.

palankiai vertina elektroninius pirkimus ir pritaria Komisijos iniciatyvai šiuo klausimu. Elektroniniai pirkimai palengvina tiek pirkėjų, tiek ir pardavėjų gyvenimą, tačiau siūlomas dvejų metų pereinamasis laikotarpis iki perėjimo prie privalomo pasiūlymų teikimo ir priėmimo elektroniniu būdu yra pernelyg trumpas, ypač mažoms įmonėms. Šiuo atveju perkančioji organizacija pati turėtų spręsti, kokį terminą nustatyti, nes tarp valstybių narių ir sektorių yra didelių raidos skirtumų, ir būtent perkančiosios organizacijos gali geriausiai įvertinti padėtį. Visiškai nesuprantama, kodėl įdiegiant elektroninę viešųjų pirkimų sistemą centrinėms perkančiosioms organizacijoms turėtų būti taikomos specifinės taisyklės ir trumpesni įdiegimo terminai, ypač tuo atveju, kai kalbama apie vietos ir regionų lygmens centrines perkančiąsias organizacijas;

18.

taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija privalo nedelsdama peržiūrėti CPV nomenklatūrą, mes ši nomenklatūra yra neaiški, ją sunku naudoti ir kai kuriais atvejais ji nelogiška. Tinkamai veikianti CPV nomenklatūra supaprastintų elektroninius pirkimus;

19.

pabrėžia, kad būtina išsaugoti esamą paslaugų skirstymą į A ir B paslaugas, o pasiūlytus 74–76 straipsnius dėl socialinių ir kitų paslaugų reikėtų išbraukti. Šių paslaugų tarpvalstybinė svarba yra labai menka. Pasiūlytas socialinių paslaugų modelis nekompensuoja trūkumų, atsirandančių panaikinus atskirą B paslaugoms skirtą sistemą. Išimtys turėtų būti taikomos ne tik socialinėms ir sveikatos priežiūros paslaugoms – pavyzdžiui, teisinės paslaugos glaudžiai susijusios su asmeniniu pasitikėjimu, todėl vykdant šios srities viešuosius pirkimus sunku taikyti įprastines konkursų formas. Viešojo maitinimo ir profesinio ugdymo paslaugos taip pat dažnai yra susijusios su socialinėmis paslaugomis, kaip ir valymo bei panašios paslaugos, teikiamos vyresnio amžiaus ir neįgaliems žmonėms;

20.

mano, kad pasinaudodamos savo perkamąja galia perkančiosios organizacijos gali daug prisidėti įgyvendinant strategijos „Europa 2020“ tikslus, ypač pavyzdines iniciatyvas, susijusias su Inovacijų sąjunga ir Tausiai išteklius naudojančia Europa;

21.

palankiai vertina tai, kad siūlomoje direktyvoje didesnė svarba teikiama galimybei atsižvelgti į aplinkosaugos ir socialinius reikalavimus, nors atrodo, kad ne visada bus paprasta šiuos reikalavimus įgyvendinti (žr., pavyzdžiui, 67 straipsnį dėl gyvavimo ciklo sąnaudų skaičiavimo). Labai svarbu perkančiosioms organizacijoms suteikti galimybę nuspręsti, kokius reikalavimus prireikus taikyti, kadangi prekės ir paslaugos gali būti pačios įvairiausios, o vietos ir regionų lygmeniui būtina leisti pačiam apibrėžti politikos tikslus priimant politinius sprendimus. Yra didžiulis skirtumas tarp cemento ir magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) technikos įsigijimo. Tačiau RK pabrėžia, kad bet kuriuo atveju reikalingas konkretus ryšys su sutarties dalyku, kad būtų išvengta neskaidraus ir savavališko sutarčių sudarymo ir užtikrinta sąžininga įmonių konkurencija;

22.

laikosi nuomonės, kad viešųjų pirkimų metu perkančiajai organizacijai turi būti sudaryta galimybė priimti sprendimą remiantis mažiausios kainos kriterijumi arba rinktis ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą. Perkant didelį kiekį standartinių produktų, pavyzdžiui, degalus, kaina yra vienintelis tinkamas vertinimo kriterijus. Tai pasakytina ir apie įvairius labai sudėtingus produktus, pavyzdžiui, kai kuriuos vaistus, kurių kokybė jau prieš tai patikrinta prieš išduodant oficialų leidimą prekiauti. Mažiausios kainos kriterijus jokiu būdu nereiškia, kad atsisakoma kokybės reikalavimų. Viešųjų pirkimų atveju kokybės reikalavimai yra privalomi ir tik juos atitinkantys pasiūlymai vertinami taikant mažiausios kainos kriterijų. Viešieji pirkimai taikant mažiausios kainos kriterijų taip pat naudingi mažoms įmonėms, kurių administravimo sąnaudos dažnai yra mažos ir jos gali pasiūlyti konkurencingas kainas. Vienok, daugelio mažųjų įmonių konkuravimas socialinių ar aplinkosauginių aspektų atžvilgiu gali jas išstumti iš rinkos. Klaidina tai, kad pasiūlyme kalbama apie „mažiausią savikainą“ (angl. lowest cost) užuot kalbėjus apie „mažiausią kainą“ (angl. lowest price). Sąvoka „mažiausia savikaina“ (angl. lowest cost) labiau susijusi su ekonomiškai naudingiausiu pasiūlymu ir nurodo, kad be kainos bus atsižvelgta ir į kitus kriterijus. (1) Siekiant aiškumo, reikėtų išlaikyti dabartinės direktyvos formuluotę;

23.

pažymi, kad Komisija taip pat pasiūlė naujas nuostatas dėl santykių su subtiekėjais ir sutarčių keitimo jų galiojimo laikotarpiu. Komiteto nuomone, direktyva ir ateityje neturėtų šių klausimų reguliuoti, nes jie visų pirma reguliuojami pagal nacionalinę sutarčių teisę. Vis tik gali būti tikslinga šiuos klausimus apsvarstyti aiškinamajame dokumente;

24.

nurodo, kad Komisija siūlo daug plataus užmojo nuostatų dėl nacionalinių priežiūros įstaigų ir pagalbos dalyvaujantiems viešuosiuose pirkimuose. Reikia pastebėti, kad žaliojoje knygoje apie tai nebuvo kalbama. Remiantis Protokolo (Nr. 2) dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo 2 straipsniu, prieš siūlydama teisėkūros procedūra priimamus aktus Komisija turi plačiai konsultuotis. Prireikus, konsultuojantis atsižvelgiama į regioninius ir vietinius numatomo veiksmo aspektus, išskyrus ypatingos skubos atvejus. Savaime aišku, kad nacionalinių priežiūros įstaigų sukūrimas yra labai svarbus vietos ir regionų lygmeniui, ypač valstybėse narėse, kurių subnacionalinės valdžios institucijos turi teisėkūros galias;

25.

atkreipia dėmesį, kad pasiūlymas prieštarauja valstybių narių teisei pačioms organizuoti savo administravimą ir pažeidžia subisidiarumo principą. Svarbu laikytis subsidiarumo ir proporcingumo principų. Siūloma ES priemonė turi būti reikalinga tikslams pasiekti, taip pat veiksmingesnė nei atitinkamos nacionalinio lygmens priemonės. Šiuo atveju nėra jokių įrodymų, kad siūloma sistema yra veiksmingesnė nei atskirų valstybių narių veiksmai pagal jų konkrečias nacionalines sistemas. Esamos vyriausybinės ir teisminės struktūros turėtų būti pajėgios atlikti naują vykdymo užtikrinimo vaidmenį, nereikalaujant kiekvienoje valstybėje narėje steigti naujų priežiūros institucijų. Susidaro įspūdis, kad Komisijos pasiūlytame modelyje skirtingi uždaviniai sujungiami taip, kad tai prieštarauja tradiciniam valdžios institucijų ir teismų galių pasidalijimui.

c) 1)

Teisininko atstovavimo teisme paslaugos ir kitos teisinės paslaugos yra glaudžiai susijusios su atitinkama nacionaline teisine sistema. Paprastai šios paslaugos nėra tarpvalstybinio pobūdžio. Be to, teikiant šias paslaugas būtinas ypatingas pasitikėjimas, kuris vykdant viešųjų pirkimų procedūrą negali būti objektyviai apibrėžtas.

c) 2)

Nacionalinio saugumo, įskaitant gelbėjimo paslaugas, srityje tokie kriterijai kaip ekonominis efektyvumas negali būti svarbiausi.

d)

Direktyvos 2004/18/EB 18 straipsnyje ir Direktyvos 2004/17/EB 24 ir 25 straipsniuose nurodyta išimtis dėl išimtinės teisės turėtų būti išsaugota, kaip ir galiojančio 16 straipsnio d dalies nuostata dėl išimties taikymo sandoriams, kurie perkančiosioms organizacijoms suteikia galimybę įgyti išteklių arba kapitalo. Tokios nuostatos valstybėms narėms reikalingos.

g)

Europos sutartys valstybėms narėms suteikia teisę perduoti išimtines teises. Tai turėtų atsispindėti viešųjų pirkimų nuostatose.