3.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 99/1

—

atsižvelgdamas į Europos centrinio banko (ECB) 2009 m. metinę ataskaitą,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 284 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto protokolo, pridedamo prie Sutarties, 15 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į savo 1998 m. balandžio 2 d. rezoliuciją dėl demokratinės atskaitomybės trečiuoju Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) etapu (1),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. spalio 7 d. Komisijos komunikatą dėl 2009 m. metinio pranešimo apie euro zoną (COM(2009)0527) ir Komisijos tarnybų darbo dokumentą (SEC(2009)1313/2), pridedamą prie minėtojo komunikato,

—

atsižvelgdamas į aukšto lygio grupės, kuriai pirmininkavo Jacques De Larosière, 2009 m. vasario 25 d. ataskaitą,

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2009 m. rugsėjo 23 d. pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Bendrijos finansų sistemos makrolygio rizikos ribojimo priežiūros ir Europos sisteminės rizikos valdybos steigimo (COM(2009)0499),

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2009 m. rugsėjo 23 d. pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo, kuriuo Europos centriniam bankui pavedamos konkrečios užduotys, susijusios su Europos sisteminės rizikos valdybos veikla (COM(2009)0500),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. kovo 25 d. rezoliuciją dėl Europos centrinio banko 2008 m. metinės ataskaitos (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. lapkričio 18 d. rezoliuciją „EPS@10: pirmasis Ekonominės ir pinigų sąjungos dešimtmetis ir ateities uždaviniai“ (3),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą (A7–0314/2010),

A.

kadangi po finansinio sąmyšio, kuris padidėjo bankrutavus bankui „Lehman Brothers“, realus BVP euro zonoje 2009 m. sumažėjo 4,1 proc. ir kadangi šis bendras skaičius neatskleidžia didelių skirtumų tarp euro zonos valstybių narių,

B.

kadangi bendra metinė infliacija buvo 0,3 proc. ir vidutinės trukmės ir ilgalaikiai infliacijos lūkesčiai liko atitinkantys ECB tikslą išlaikyti infliacijos koeficientą žemesnį kaip 2 proc., tačiau arti šio dydžio,

C.

kadangi bendras euro zonos valdžios sektoriaus deficito vidurkis padidėjo apie 6,3 proc. ir valstybės skolos ir BVP santykis euro zonoje išaugo nuo 69,4 proc. BVP 2008 m. iki 78,7 proc. 2009 m.,

D.

kadangi euro kursas JAV dolerio atžvilgiu krito nuo 1,39 JAV dolerio už eurą 2009 m. sausio 2 d. iki 1,26 JAV dolerio 2009 m. kovo mėn. viduryje, vėl atsigavo ir 2009 m. gruodžio mėn. pradžioje pasiekė 1,51 JAV dolerio maksimumą, o 2010 m. sumažėjo ir 2010 m. birželio 2 d. pasiekė 1,19 JAV dolerio minimumą,

E.

kadangi Kinijos valdžios institucijos 2009 m. neteisingai nustatė ženminbi juanio kursą euro atžvilgiu, pagal dirbtinai sustiprintą eurą Kinijos valiutos atžvilgiu,

F.

kadangi ECB sumažino palūkanų normas iki 1 proc. ir toliau taikė svarbias ir precedento neturinčias nestandartines priemones, kad būtų remiami kreditai; kadangi per visus 2009 m. ECB balansas ženkliai padidėjo,

G.

kadangi antrąjį 2009 m. pusmetį buvo ekonomikos stabilizavimo ženklų euro zonoje ir ketvirčio ekonominio augimo rodikliai, nors vis dar silpni, tapo teigiamais, nors šie bendri skaičiai parodo, kad ši tendencija buvo pastebima ne visose euro zonos valstybėse narėse,

H.

kadangi ECB tikėjosi nuo 0,1 proc. iki 1,5 proc. grynojo BVP augimo euro zonoje 2010 m. prieš valstybės garantuojamą skolos krizę keliose euro zonos šalyse,

1.

džiaugiasi, kad 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo Lisabonos sutartis ir pagal ją ECB įgauna ES institucijos statusą ir dėl to padidėja Parlamento, kaip svarbiausios institucijos, per kurią ECB atskaitingas Europos piliečiams, atsakomybė;

2.

džiaugiasi, kad atnaujintas dialogas pinigų politikos klausimu su naujuoju Europos Parlamentu po 2009 m. birželio mėn. rinkimų;

3.

pritaria tam, kad Estija 2011 m. sausio 1 d. įsivestų eurą;

4.

nurodo, kad pinigų politikos priemonės yra tik vienas iš realių kainų pokyčių veiksnių ir kad pastaraisiais metais spekuliacinės tendencijos pavienėse rinkose ir ryškėjantis numatomas gamtinių išteklių stygius atliko ypatingą vaidmenį didinant kainas;

5.

nurodo, kad dėl šio disbalanso kyla nemažų sunkumų vykdyti tinkamą pinigų politiką euro zonoje; taigi ragina vyriausybes derinti savo ekonominę politiką;

6.

yra labai susirūpinęs, kad tebėra didelis makroekonominis disbalansas tarp euro zonos ekonominių sistemų;

7.

mano, kad finansų krizė kai kuriose kitose euro zonos šalyse yra labai svarbi visos euro zonos problema ir atspindi euro zonos veikimo sutrikimus; tai įrodo, kad būtina atlikti reformas ir glaudžiau koordinuoti euro zonos ekonomikos politiką;

8.

ragina Komisiją ir ECB, vadovaujantis Bazelio komiteto pasiūlymu dėl susitarimo „Bazelis III“ parengti pasiūlymus, kuriuose išdėstomos privalomos taisyklės dėl anticiklinių atsargų sukūrimo; ragina Tarybą, Komisiją ir ECB dėti pastangas siekiant nuoseklaus ir skubaus šių pasiūlymų įgyvendinimo, kai Bazelio komiteto pasiūlymai bus ratifikuoti G20 lygmeniu;

9.

nurodo, kad praeityje ne visada buvo visapusiškai laikomasi Stabilumo ir augimo pakto principų; dar kartą primena, kad, nors būtina siekti vėl subalansuoti viešuosius finansus ir sumažinti įsiskolinimą, per daug įsiskolinusiose valstybėse vien tai nepadės išspręsti ekonominio disbalanso tarp euro zonos ar net visos ES šalių; todėl ragina neribotai ir nuosekliau taikyti Stabilumo ir augimo paktą; todėl ragina atlikti plataus užmojo Stabilumo ir augimo paktas būtų papildytas sukuriant ankstyvo įspėjimo sistemą galimam deficitui nustatyti, pvz., „Europos semestro“ pavidalu, siekiant tobulinti priežiūrą ir stiprinti ekonominės politikos derinimą ne tik biudžeto klausimais, kad būtų galima ištaisyti kitokį makroekonominį disbalansą ir stiprinti vykdymo procedūras;

10.

mano, kad veiksmų reikia imtis dabar, kad palaipsniui pradėti mažinti fiskalinį deficitą ir atkurti pasitikėjimą Europos viešaisiais finansais;

11.

pažymi, kad pinigų sąjungai reikia energingai ir geriau taikyti griežtą ekonominės politikos derinimą; apgailestauja, kad Ekonominės ir pinigų sąjungos sampratoje didžiausias dėmesys buvo skiriamas pinigų sąjungai;

12.

mano, kad toms valstybės narėms, kurios nesilaiko euro zonos taisyklių dėl viešųjų finansų ir prieigos prie patikimos statistikos, turėtų būti taikomos išplėstinės ir plataus spektro priemonės, kurios padėtų užtikrinti taisyklių paisymą;

13.

mano, kad dėl to, jog nebuvo iš anksto nustatyto krizių valdymo mechanizmo ir dėl kai kurių vyriausybių elgesio, buvo sunku greitai išspręsti kai kurių euro zonos valstybių narių valstybės garantuojamos skolos krizės problemą ir dėl to susilpnės EPS galimybės greitai reaguoti į galimas panašias situacijas ateityje; todėl ragina sukurti nuolatinę krizės valdymo sistemą;

14.

ragina, kad finansinė parama ES šalims, kuriose kilo skolos krizė, būtų nustatoma tokiu būdu, kad būtų skatinamas paskolų grąžinimas, biudžeto balansas ir ekonomikos reformos, taip pat pabrėžia, kad pavojinga paskolas paversti finansiniais įnašais skatinant skolintis ir kurti skolą;

15.

todėl ragina Komisiją pateikti pasiūlymų sustiprinti Stabilumo ir augimo paktą, nustatant konkrečius Europos ekonominių sistemų konkurencingumo skirtumų mažinimo tikslus, siekiant skatinti naujų darbo vietų kūrimo augimą;

16.

taip pat susirūpinęs dėl galimų hipotezių prieš eurą;

17.

mano, kad kredito augimas ir turto kainų raida ES ir valstybėse narėse yra esminiai rodikliai veiksmingai finansinio stabilumo EPS ir visoje ES kontrolei;

18.

yra susirūpinęs dėl nuolatinės įtampos euro zonos valstybinių obligacijų rinkose, atsispindinčios didėjančiuose palūkanų normų skirtumuose; mano, kad saugumo siekis, kurį sukėlė šios finansų krizės metu patirtos panikos bangos, labai iškraipė rinką ir sukėlė brangiai kainuojantį išorinį poveikį;

19.

prašo laiku įgyvendinti Reglamentą dėl reitingų agentūrų ((EB) Nr. 1060/2009) ir pritaria Komisijos 2010 m. birželio 2 d. pasiūlymui dėl Reglamento (EB) Nr. 1060/2009 dėl kredito reitingų agentūrų dalinio pakeitimo, bet kartu ragina Komisiją tuo neapsiriboti ir pateikti pasiūlymų dėl griežtesnės šių agentūrų veiklos priežiūros, didinti Europos reitingų agentūrų atsakomybę ir įvertinti galimybę sukurti Europos reitingų agentūrą; pabrėžia, kad per krizę buvo sudėtinga reitinguoti euro zonos valstybės garantuojamą skolą;

20.

pabrėžia ECB nepriklausomybę;

21.

rekomenduoja ECB didinti jo veiklos skaidrumą siekiant padidinti jo teisėtumą ir nuspėjamumą. Tokio skaidrumo taip pat reikėtų kalbant apie vidaus modelius, taikomus vertinant nelikvidų įkeistą turtą, taip pat apie įkeitimui siūlomų konkrečių vertybinių popierių įvertinimą;

22.

mano, kad atsižvelgiant į naują ECB teisinį statusą pagal Lisabonos sutartį, Tarybos siūlomi kandidatai į Vykdomąją valdybą turėtų dalyvauti specialiuose atitinkamo Parlamento komiteto klausymuose, o po to dėl jų turėtų balsuoti Europos Parlamentas; pastebi, kad prasidėjus krizei ECB vaidmuo tapo esminiu, ir mano, kad tokiam vaidmeniui reikalingas didesnis skaidrumas ir atskaitomybė;

23.

teigiamai vertina tai, kad Lisabonos sutartimi Euro grupei buvo suteiktas juridinio asmens statusas ir kad ECB atstovai dalyvauja jos posėdžiuose;

24.

atkreipia dėmesį į Europos Parlamento ryžtą tęsti dialogą pinigų politikos klausimu, kaip svarbų ECB demokratinės priežiūros elementą;

25.

pritaria pasiūlymui įsteigti Europos sisteminės rizikos valdybą (ESRV), nes tai panaikintų dabartinę makrolygio rizikos ribojimo priežiūros spragą; ragina ECB nustatyti aiškius modelius ir apibrėžtis siekiant užtikrinti veiksmingą ESRV veikimą ir jos atskaitomybę; be to, mano, kad dėl bet kokių naujų ECB pavestų užduočių, susijusių su Europos sisteminės rizikos valdyba, nebus kaip nors pažeidžiama ECB nepriklausomybė;

26.

pabrėžia, kad samprata, pagal kurią ESRV tik teikia perspėjimus ir rekomendacijas ir nesiima faktinių užtikrinimo veiksmų, nepatenkinama veiksmingo įgyvendinimo ir atsakomybės požiūriais; apgailestauja dėl to, kad ESRV pati negali paskelbti kritinės padėties;

27.

teigiamai vertina pasiūlymą ESRV pirmininkui dalyvauti klausymuose Europos Parlamente, skirtingoje aplinkoje, nei rengiant dialogą pinigų politikos klausimais;

28.

mano, kad ekonominės veiklos atsigavimą 2009 m. antrojoje pusėje lėmė ypatingosios priemonės, kurių ėmėsi vyriausybės ir centriniai bankai visame pasaulyje 2008 m. pabaigoje, teikdami garantijas bankų įsipareigojimams, kapitalo injekcijas ir taikydami turto paramos programas;

29.

pastebi, kad euro zonoje finansų krizė – mokumo krizė, kuri pradžioje pasireiškė kaip likvidumo krizė; mano, kad tokia padėtis ilgalaikėje perspektyvoje negali būti ištaisyta vien kuriant naujas skolas ir likvidumą labai įsiskolinusiose ekonominėse sistemose, kartu spartinant fiskalinės konsolidacijos planų įgyvendinimą;

30.

mano, kad krizė atskleidė pastarųjų metų ekonominės politikos tendenciją, dėl kurios liko aukšto lygio valstybės skola, kuriai sumažinti prireiks daugelio metų; mano, kad kai kuriose Europos dalyse bus daug sunkiau įveikti krizės padarinius ir pasekmes ir pasiekti tvarų ekonomikos augimą, naujas inovacijas ir sukurti naujas darbo vietas; pabrėžia, kad visoje Europoje būtina vykdyti reformas;

31.

primena, kad prieš prasidedant finansų krizei euro zonos ir visos ES bei daugumos valstybių narių valstybės skolos santykis su BVP 1999–2007 m. mažėjo, tačiau tuo pačiu laikotarpiu namų ūkių, įmonių įsiskolinimas ir sverto naudojimas finansų sektoriuje ženkliai išaugo;

32.

primena, kad po 2008 m. milžinišką valstybės skolos padidėjimą kai kuriose valstybėse narėse paskatino tai, kad šioms šalims teko spręsti neracionalaus vystymosi, kurį anksčiau sukėlė netvarus privataus sektoriaus skolos augimas ir milžiniški finansiniai burbulai, problemą; taigi mano, jog ši krizė akivaizdžiai parodė, kad fiskalinė politika netvari, jei netvarus privataus sektoriaus finansavimas;

33.

pažymi, kad dėl krizės ir vėlesnių sanavimo priemonių bei ekonomikos skatinimo paketų kai kurios valstybės narės ėmėsi plataus masto taupymo priemonių, kurios dažnai yra pavėluotos ir kartu labai sumažina vyriausybių veikimo laisvę;

34.

perspėja, kad dėl šių taupymo paketų neturėtų būti taikomos priemonės, kurios galėtų stipriai stabdyti ekonomikos atsigavimą, kuriam reikalingas pusiausvyrą tarp fiskalinės konsolidacijos ir investicijų į darbo vietas bei tvaraus vystymosi poreikių įgyvendinimo užtikrinsiantis naujas ekonomikos valdymo modelis su atitinkamomis priemonėmis ir tvarkaraščiu;

35.

pabrėžia, kad realųjį ekonomikos sektorių, ypač MVĮ, pasiekiančio kredito trūkumai atsirado dėl mažesnės paklausos, susidariusios sumažėjus veiklai realiajame ekonomikos sektoriuje, ir dėl bankų nenoro teikti paskolas;

36.

pabrėžia, kad keleto valstybių narių bankai per daug priklausomi nuo ECB užtikrinamo likvidumo;

37.

pastebi, kad nestandartinės priemonės, kurias kreditui paremti ECB pradėjo taikyti nuo 2008 m. spalio mėn., buvo sėkmingos užkertant kelią didesnei recesijai ir naujam finansiniam sąmyšiui; pakartoja, kad nustoti taikyti šias priemones reikia tinkamu laiku ir atidžiai tai suderinus su nacionalinėmis vyriausybėmis ir jų veikla, ypač atsižvelgiant į daugelyje valstybių narių vienu metu kolektyviai taikomas taupymo priemones;

38.

vis dėlto yra susirūpinęs dėl galimo ECB skatinimo priemonių pašalinimo strategijos asimetriško poveikio atsižvelgiant į didelius euro zonos valstybių narių verslo ciklų skirtumus;

39.

pritartų Europos centrinio banko sprendimui įprastai priimti euro zonos valstybių vyriausybių obligacijas kaip užstatą įgyvendinant atpirkimo susitarimus ir taip sekti daug kartų išbandyta „Bank of England“ ir „Federal Reserve System“ praktika;

40.

pabrėžia, kad visai euro zonai yra ypač svarbu palaipsniui panaikinti valstybės deficitą ir ilgainiui sustiprinti viešuosius finansus;

41.

atkreipia dėmesį į daugelį pasiūlymų kaip ES papildyti rizikos ribojimo priemones, valdyti krizę ir reguliuoti šešėlinį bankų sektorių;

42.

taip pat susirūpinęs dėl galiojančių reguliavimo, rizikos ribojimo, apskaitos ir apmokestinimo taisyklių prociklinių aspektų, dėl kurių didėja svyravimai, būdingi rinkos ekonomikos veiklai;

43.

pabrėžia, kad reikia labai padidinti bankų lėšų atsargas ir pagerinti kapitalo kokybę, taip pat pritaria Bazelio komiteto pasiūlymams siauriau apibrėžti pagrindinį kapitalą ir nustatyti didesnes kapitalo kvotas, vis dėlto atkreipia dėmesį į finansų ir realiojo ekonomikos sektorių sąsajas ir poveikį, kurį vieno iš jų reguliavimas gali turėti kitam;

44.

mano, kad reikia padidinti pasaulinės finansų sistemos atsparumą, ir kad būtina pasauliniu lygmeniu pasimokyti iš krizės siekiant sumažinti sisteminę riziką, kovoti su finansų burbulais, pagerinti rizikos valdymo kokybę ir padidinti finansų rinkų skaidrumą, patvirtinant, kad jų pagrindinis vaidmuo – finansuoti realųjį ekonomikos sektorių;

45.

pažymi, kad per 2009 m. euras įgijo tarptautinės valiutos statusą, bet 2010 m. jis patyrė didelį spaudimą;

46.

atkreipia dėmesį į tai, kad didelio valiutų kursų nestabilumo laikotarpiu, euro vertė išaugo, ypač palyginus su JAV doleriu ir ženminbi juaniu, ir išreiškia susirūpinimą dėl to, kad tai gali turėti neigiamos įtakos euro zonos konkurencingumui;

47.

pripažįsta, kad euro stiprumą iš dalies lėmė silpna ekonominė veikla JAV, kur einamosios sąskaitos deficitas 2009 m. staiga krito žemiau 3 proc. BVP, o federalinio biudžeto deficitas 2009 fiskaliniais metais padidėjo iki maždaug 10 proc. BVP, o euro vertės kritimas be kita ko buvo susijęs su pasaulinių rinkų nepasitikėjimu kai kuriomis labai įsiskolinusiomis ES valstybėmis narėmis; taip pat yra susirūpinęs dėl pinigų kiekio didėjimo JAV ir, mažesniu mastu, ES;

48.

yra susirūpinęs dėl valiutų kursų nestabilumo ir prekybos pasinaudojant palūkanų normų skirtumais (angl. carry trade) operacijomis, taip pat dėl jų poveikio pasauliniam finansiniam stabilumui ir realiajam ekonomikos sektoriui;

49.

pabrėžia, kad, nepaisant jokių pasaulinės finansinės, ekonominės ir socialinės krizės aplinkybių, euro zona turi būti toliau išplėsta naujomis valstybėmis narėmis, kurios (tai būtina sąlyga) tenkina Mastrichto kriterijus; teigiamai vertina greitą euro įvedimą visose valstybėse narėse, kurios tenkina šiuos kriterijus;

50.

mano, kad tai, jog Estija įveda eurą, rodo euro statusą nepaisant valstybės skolos krizės; mano, kad šis statusas paskatins valstybės nares siekti narystės euro zonoje;

51.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Euro grupei ir Europos centriniam bankui.

3.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 99/7

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties V antraštinę dalį,

—

atsižvelgdamas į 2003 m. gruodžio 12 d. Europos Vadovų Tarybos priimtą Europos saugumo strategiją „Saugi Europa geresniame pasaulyje“ ir pranešimą apie jos įgyvendinimą „Saugumo užtikrinimas besikeičiančiame pasaulyje“, kurį Europos Vadovų Taryba patvirtino 2008 m. gruodžio 11–12 d.,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos vidaus saugumo strategiją, kurią Europos Vadovų Taryba patvirtino 2010 m. kovo 25–26 d.,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. balandžio 26 d. Tarybos išvadas dėl BSGP,

—

atsižvelgdamas į ESGP išvadas ir Deklaraciją „Dešimt Europos saugumo ir gynybos politikos metų: sunkumai ir galimybės“, Tarybos priimtas 2009 m. lapkričio 17 d.,

—

atsižvelgdamas į pareiškimą dėl Europos saugumo ir gynybos politikos stiprinimo, Europos Vadovų Tarybos patvirtintą 2008 m. gruodžio 12 d., ir į pareiškimą dėl pajėgumų stiprinimo, kurį Taryba priėmė 2008 m. gruodžio 11 d.,

—

atsižvelgdamas į pirmininkaujančios valstybės išvadas, kurias Europos Vadovų Taryba priėmė 2000 m. birželio 20 d. Santa Marija da Feiroje ir 2001 m. birželio 16 d. Geteborge, į ES smurtinių konfliktų prevencijos programą, taip pat priimtą 2001 m. birželio 16 d. Geteborge, į Pagrindinį tikslą civilinėje srityje 2008 m., kurį Europos Vadovų Taryba patvirtino 2004 m. gruodžio 17 d., ir į Pagrindinį tikslą civilinėje srityje 2010 m., kurį Taryba patvirtino 2007 m. lapkričio 19 d.,

—

atsižvelgdamas į pirmininkaujančios valstybės išvadas, kurias Europos Vadovų Taryba priėmė 1999 m. gruodžio 11 d. Helsinkyje (Pagrindinis tikslas 2003 m.) ir į Pagrindinį tikslą 2010 m., kurį Taryba patvirtino 2004 m. gegužės 17 d.,

—

atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos išvadas dėl cheminio, biologinio, radiologinio ir branduolinio (ChBRB) saugumo didinimo Europos Sąjungoje, kuriomis buvo patvirtintas ES ChBRB veiksmų planas,

—

atsižvelgdamas į Tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. dokumentą „JT ST rezoliucijos 1325, kurios nuostatos sustiprintos JT ST rezoliucija 1820, įgyvendinimas atsižvelgiant į ESGP“ ir į Tarybos 2006 m. rugsėjo 14 d. dokumentą „Žmogaus teisių klausimų integravimas į ESGP“,

—

atsižvelgdamas savo 2010 m. vasario 10 d. rezoliuciją dėl neseniai įvykusio žemės drebėjimo Haityje, kurioje raginama įkurti ES civilinės saugos pajėgas (1),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. kovo 10 d. rezoliuciją dėl Europos saugumo strategijos ir Bendros saugumo ir gynybos politikos įgyvendinimo (2),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimą, kuriuo nustatoma Europos išorės veiksmų tarnybos struktūra ir veikimas (3),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą (A7–0308/2010),

1.

primena, kad ES įsipareigojo apibrėžti ir vykdyti bendrą politiką ir imtis veiksmų siekiant išsaugoti taiką, užkirsti kelią konfliktams, intensyvinti atkūrimą po konfliktų ir stiprinti tarptautinį saugumą pagal JT Chartijos principus, taip pat stiprinti ir remti demokratiją, teisinę valstybę, žmogaus teises ir tarptautinės teisės principus bei padėti gyventojų grupėms, kurios patiria stichines arba žmonių sukeltas nelaimes;

2.

pabrėžia, kad vidaus ir išorės saugumas darosi vis labiau vienas su kitu susiję ir kad vystydama savo krizių valdymo, konfliktų prevencijos ir taikos kūrimo politiką ir pajėgumus atsižvelgiant į minėtus tikslus ES taip pat padeda užtikrinti savo piliečių saugumą;

3.

pabrėžia, kad ES, visų pirma vykdydama civilinių krizių valdymą, itin prisideda prie visuotinio saugumo ir tai atspindi jos pagrindines vertybes ir principus;

4.

pabrėžia, kad siekiant veiksmingai reaguoti į dabartines krizes ir grėsmes saugumui, įskaitant stichines nelaimes, dažnai reikia pasinaudoti ir civiliniais, ir kariniais pajėgumais, taip pat reikia užtikrinti glaudesnį jų koordinavimą; primena, kad išsamaus ES požiūrio ir jos jungtinių karinio ir civilinio krizių valdymo pajėgumų kūrimas buvo skiriamasis BSGP požymis ir yra jos pagrindinė pridėtinė vertė; taip pat primena, kad BSGP – ne vienintelė priemonė ir kad BSGP misijos turėtų būti vykdomos kaip platesnės ES strategijos dalis;

5.

primena būtinybę remiantis sistemingomis ir griežtomis pagal bendrus kriterijus ir bendrą tvarkaraštį valstybių narių atliktomis peržiūromis saugumo ir gynybos srityje priimti ES baltąją knygą dėl saugumo ir gynybos, kurioje atsižvelgiant į turimas priemones ir išteklius būtų apibrėžti Sąjungos tikslai, interesai ir poreikiai saugumo ir gynybos srityje; pabrėžia, kad Baltojoje knygoje taip pat turėtų būti apibrėžtos sritys, kuriose siekiant padėti pasiekti šiuos tikslus pageidaujamas glaudesnis civilinis ir karinis bendradarbiavimas, ir tokio bendradarbiavimo sąlygos; laikosi nuomonės, kad ES baltojoje knygoje turėtų būti aiškiai nurodytos išteklių sutelkimo ES lygmeniu galimybės, specializacija nacionaliniu lygmeniu ir pajėgumų suderinimas siekiant užtikrinti didelę masto ekonomiją;

6.

pabrėžia, kad Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) sukūrimas turėtų prisidėti prie tikrai visapusiško Europos požiūrio į civilinį ir karinį krizių valdymą, konfliktų prevenciją ir taikos kūrimą ir suteikti ES tinkamas struktūras, tinkamą personalo kiekį ir pakankamus finansinius išteklius, kad ji galėtų vykdyti savo pasaulinius įsipareigojimus pagal JT Chartiją;

7.

visapusiškai remia BSGP struktūrų, įskaitant Krizių valdymo ir planavimo direktoratą, Civilinių planavimo ir vykdymo pajėgumų, ES karinio štabo ir Situacijų centro perdavimą EIVT, numatant tiesioginį pavaldumą ir atsakomybę Komisijos pirmininko pavaduotojai-Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai; primena Komisijos pirmininko pavaduotojos-Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės įsipareigojimą užtikrinti, kad jie glaudžiai bendradarbiautų su atitinkamais Komisijos padaliniais, perkeltais į EIVT ir sprendžiančiais atsako į krizę, konfliktų prevencijos ir taikos kūrimo planavimo ir rengimo klausimus, ir kad būtų užtikrinta jų sąveika; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užtikrinti, kad šie padaliniai ir BSGP struktūros veiktų vienodomis sąlygomis; pabrėžia, kad oficiali ar neoficiali priemonių, finansuojamų taikant stabilumo priemonę, kontrolė, kurią vykdytų BGSP struktūros, yra nepriimtina, ir primygtinai ragina, kad perkelti Komisijos padaliniai nebūtų išardyti;

8.

siekiant visapusiško ES požiūrio taip pat ragina užtikrinti glaudų EIVT ir visų susijusių Komisijoje liekančių padalinių, ypač veikiančių vystymosi, humanitarinės pagalbos, civilinės saugos ir visuomenės sveikatos srityse, koordinavimą; pabrėžia, kad būtina užtikrinti tiesioginius EIVT ir BSGP agentūrų, t. y. Europos gynybos agentūros, ES saugumo studijų instituto, Europos saugumo ir gynybos koledžo ir ES Palydovų centro, ryšius;

9.

atkreipia dėmesį į Komisijos stebėsenos ir informacijos centro vaidmenį sudarant geresnes sąlygas pagalbos nelaimių atveju koordinavimui taikant civilinės saugos mechanizmą ir pabrėžia centro ir EIVT glaudaus bendradarbiavimo, kurį užtikrintų Komisijos pirmininko pavaduotoja-Sąjungos vyriausioji įgaliotinė kaip Komisijos pirmininko pavaduotoja, poreikį; ragina gerinti karinių išteklių, visų pirma oro transporto pajėgumų, koordinavimą ir jų greitesnį dislokavimą teikiant pagalbą nelaimių atveju, remiantis Haityje įgyta patirtimi ir visų pirma išsaugant pagalbos operacijų civilinį pobūdį; dar kartą ragina toliau tobulinti civilinės saugos mechanizmą, kad savanorišku pagrindu būtų sutelkti valstybių narių ištekliai siekiant juos nedelsiant panaudoti per atsako į nelaimes operacijas; siūlo, kad šiuos išteklius koordinuotų ES civilinės saugos pajėgos, kurių nurodymų jie būtų dislokuojami, siekiant didinti ES veiksmų viešumą; taip pat primena atskirų valstybių narių atsakomybę užtikrinti civilinės saugos ir nelaimių kontrolės priemones;

10.

taip pat ragina geriau koordinuoti valstybių narių humanitarinių agentūrų ir Humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos GD veiksmus vykdant pagalbos operacijas įvykus stichinei arba žmonių sukeltai nelaimei;

11.

ragina Tarybą kuo greičiau priimti būtinus sprendimus, pagal kuriuos būtų vykdoma ES sutarties 42 straipsnio 7 dalyje minima abipusės pagalbos teikimo sąlyga ir Sutarties dėl ES veikimo 222 straipsnyje nurodyta solidarumo sąlyga ir kurie atspindėtų visapusišką ES požiūrį, ir kuriuose būtų orientuojamasi į civilinius ir karinius išteklius;

12.

primena sėkmingą Komisijos ir nevyriausybinių organizacijų taikos kūrimo partnerystės plėtojimą ir tai, kad nevyriausybinių ir pilietinės visuomenės organizacijų bei būsimos EIVT sklandus bendradarbiavimas yra itin svarbus; ragina Komisiją toliau plėsti bendradarbiavimo su NVO sistemą ir Sąjungos konfliktų prevencijos ir konfliktų valdymo veikloje skatinti pasitelkti nevalstybinius subjektus, taip pat juos įtraukti į ES rengiamus mokymus;

13.

politiniu ir strateginiu lygmeniu kaip žingsnį tinkama linkme teigiamai vertina civilinių ir karinių elementų integravimą į Krizių valdymo ir planavimo direktoratą (KVPD); tačiau pabrėžia poreikį sukurti tinkamą civilinių ir karinių strateginio planavimo pajėgumų pusiausvyrą turint mintyje ne tik skaičius, bet ir atsižvelgiant į hierarchiją siekiant visapusiškai panaudoti turimą sąveiką; taip pat pabrėžia poreikį tinkamai atsižvelgti į skirtingus civilinių ir karinių pajėgumų vaidmenis bei jų savitus tikslus ir užtikrinti tinkamą žmogiškųjų išteklių, skiriamų kiekvienai atskirai operacijai vykdyti, derinį;

14.

ypač ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę spręsti darbuotojų trūkumo, susijusio su civilinių misijų planavimo ir pajėgumų kūrimo ekspertais, problemą ir užtikrinti, kad KVPD apimtų pakankamą ekspertų iš visų prioritetinių civilinių pajėgumų sričių, t. y. policijos, teisingumo, civilinio administravimo, civilinės saugos ir stebėsenos, taip pat žmogaus teisių skaičių;

15.

pabrėžia, kad įprastais etapais reikia bendrai išsiaiškinti situaciją ir kad šia informacija, kuri būtų pateikta visuose ES regionų ir šalių strategijos dokumentuose, dalytųsi visi suinteresuotieji ES subjektai (EIVT ir visi atitinkami Komisijos padaliniai: DEV GD, ECHO GD, SANCO GD, naudojantis jų krizės situacijų vertinimo pajėgumais); pabrėžia, kad pertvarkytos ES delegacijos šiame procese turi atlikti pagrindinį vaidmenį;

16.

ragina ES delegacijų vadovams ir (arba) ES specialiesiems įgaliotiniams, esantiems krizės regione, suteikti svarbesnį vaidmenį vykdant civilinį ir karinį koordinavimą, taip pat ir siekiant užtikrinti geresnę politinę priežiūrą vietoje;

17.

operatyvinio planavimo lygmeniu ragina labai stiprinti civilinio planavimo pajėgumus siekiant atitikties ambicingiems civilinių BSGP misijų tikslams ir sustiprinti Civilinių operacijų planavimo ir vykdymo centrą (CPCC) atsižvelgiant į darbuotojų skaičių bei geriau paskirstant užduotis tarp strateginio ir operatyvinio lygmenų; pabrėžia, kad šis užduočių paskirstymas turi būti grindžiamas suderinta ir visapusiška personalo strategija; mano, kad atsižvelgiant į civilinių operacijų vado atsakomybę šios funkcijos turi būti priskirtos tinkamam (t. y. aukštesniam) EIVT hierarchijos lygmeniui;

18.

pakartoja savo raginimą įsteigti nuolatinį ES operacijų štabą, atsakingą už ES karinių operacijų planavimą ir vykdymą, ir pakeisti dabartinę sistemą, kai ad hoc pagrindu naudojamas vienas iš septynių turimų štabų; pabrėžia, kad tai užtikrintų nuoseklią vadovavimo grandinę ir labai padidintų ES pajėgumą greitai ir nuosekliai reaguoti į krizes (gerinant ES institucinę atmintį), taip pat būtų sumažintos išlaidos;

19.

mano, kad operacijų štabas turėtų būti susietas su CPCC siekiant padidinti koordinavimo civilinėje ir karinėje srityse naudą, įskaitant tam tikrų funkcijų sujungimą, ir siekiant labiau skatinti ES planuotojų naudojimąsi pažangiąja patirtimi; netgi siūlo, kad operacijų štabas ir CPCC galėtų būti integruoti į bendrą ES krizių valdymo štabą, kuris būtų atsakingas už visų ES civilinių misijų, karinių operacijų ir saugumo sektoriaus reformos misijų operacijų planavimą ir vykdymą;

20.

vis dėlto pabrėžia, kad reikia tinkamai atsižvelgti į civilinio ir karinio planavimo skirtumus ir kad turi būti išsaugotos skirtingos vadovavimo grandinės, kai civilinių operacijų vadas ir karinių operacijų vadas turėtų savo kompetencijos sritį ir jiems būtų suteiktas tas pats EIVT hierarchijos statusas;

21.

pabrėžia, kad valstybės narės prisiėmė daug įsipareigojimų, susijusių su karinių ir civilinių krizių valdymo pajėgumų kūrimu, pradedant Helsinkio ir Santa Marija da Feiros Europos Vadovų Tarybų susitikimais ir baigiant 2008 m. gruodžio mėn. pareiškimu dėl pajėgumų stiprinimo; primygtinai ragina valstybes nares ir Komisijos pirmininko pavaduotoją-Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užtikrinti, kad šie įsipareigojimai būtų tinkamai įgyvendinti ir būtų išspręsta esamų operatyvinių pajėgumų ir deklaruojamų politinių tikslų aiškaus neatitikimo problema;

22.

atsižvelgdamas į tolesnius su Pagrindiniu tikslu 2010 m. susijusius veiksmus ragina valstybes nares dėmesį sutelkti į konkretų pajėgumų panaudojimą ir į civilinio bei karinio sektorių sąveikos sritis, ypač jau nustatytas sąveikos sritis, kad kuo greičiau būtų pasiekta tikra pažanga; pabrėžia poreikį plėtoti pajėgumus vadovaujantis konkrečiais BSGP misijų reikalavimais; palankiai vertina Europos gynybos agentūroje vykstantį visapusišką pajėgumų plėtojimo procesą, susijusį su kariniais pajėgumais; ragina toliau tęsti diskusiją dėl to, kaip sujungti du pajėgumų plėtojimo procesus siekiant pagrindinių civilinių ir karinių tikslų;

23.

palankiai vertina pastangas, kurias dėjo Tarybai pirmininkavusios šalys ir šiuo metu pirmininkaujanti šalis, kad būtų pradėtas procesas, kuriuo siekiama patikslinti ES sutarties 42 straipsnio 6 dalyje nurodyto nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo pobūdį ir taikymo sritį; ragina, kad Taryba, atsižvelgdama į visapusiško ES požiūrio civilinį ir karinį pobūdį, nedelsiant pateiktų nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo koncepciją ir nurodytų konkrečius veiksmus, kaip pradėti nuolatinį struktūrizuotą bendradarbiavimą atsižvelgiant į esamą finansų krizę ir mažėjančias ES valstybių narių nacionalinio gynybos biudžeto lėšas;

24.

atsižvelgdamas į prisiimtus politinius įsipareigojimus ragina valstybes nares skubiai spręsti nuolatinio civilinio personalo trūkumo BSGP misijose, ypač misijose EULEX KOSOVO ir EUPOL AFGHANISTAN, klausimą, ypač didinti pastangas kurti nacionalines strategijas siekiant sudaryti geresnes sąlygas civilinio misijų personalo dislokavimui; ragina, kad rengiant šias strategijas kompetentingos nacionalinės institucijos, pvz., vidaus ir teisingumo ministerijos, glaudžiai bendradarbiaudamos su gynybos ministerijomis, turėtų parengti labiau struktūrizuotą metodą, susijusį su užduotimi numatyti tinkamas sąlygas civilinio personalo dalyvavimui BSGP misijose, ypač atsižvelgiant į karjeros perspektyvas ir atlyginimą;

25.

atsižvelgdamas į tai ragina valstybes nares visų pirma užtikrinti, kad jų policijos ir teisingumo sistemose dalyvavimas BSGP misijose būtų laikomas svarbiu privalumu karjeros raidoje ir kad tarnyboms, kurios komandiruoja civilius į šias misijas, būtų suteikiama tinkama kompensacija už laikiną darbuotojų praradimą; mano, kad Taryba turėtų užtikrinti, jog BSGP misijų personalo dienpinigiai būtų nustatyti atsižvelgiant į atitinkamų misijų aplinkybes;

26.

pakartoja, jog reikia laikytis Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos 1325 nuostatų, kuriose reikalaujama, kad vykdant visas misijas personalo ir mokymo srityse būtų taikomas lyčių pusiausvyra pagrįstas požiūris ir vykdant bet kokius veiksmus būtų akcentuojamas lyčių klausimas; pabrėžia, kad atitinkamas moterų skaičius civilinėse ar karinėse misijose – tai pagrindinė šių misijų sėkmės užtikrinimo sąlyga, ir nesvarbu, ar tai taikos palaikymo ar pagalbos ištikus nelaimei operacijos, ar diplomatinis tarpininkavimas, nes taip užtikrinama, kad į moterų poreikius, teises ir interesus tinkamai atsižvelgiama ir moterys įtraukiamos į misijos veiksmus ir tikslus; primena, kad ES valstybės narės, siekdamos užtikrinti rezoliucijos 1325 reikalavimų vykdymą, turi parengti nacionalinius veiksmų planus;

27.

pabrėžia būtinybę suteikti tinkamą mokymą prieš dislokavimą, kuris galėtų apimti civilinio personalo dalyvavimą karinėse pratybose, įskaitant nepaprastosios padėties treniruotes, ir karinio personalo dalyvavimą civiliniuose mokymuose ir (arba) pratybose; primygtinai rekomenduoja, kad valstybės narės turėtų dislokuojamų civilių, turinčių atitinkamus gebėjimus, sąrašus, ypač tų, kurie buvo apmokyti dalyvauti misijose, vykdomose kartu su karinėmis pajėgomis; teigiamai vertina tai, kad kai kurios valstybės narės turi tam skirtą centralizuotą agentūrą, atsakingą už viso dislokuojamo civilinio personalo įdarbinimą ir mokymus;

28.

remia Tarybos Goalkeeper programinės įrangos terpės kūrimą siekiant sudaryti palankesnes sąlygas civilinių misijų personalo įdarbinimui ir mokymams;

29.

primena Europos mokymo grupę, kurią finansuoja Komisija, ir pabrėžia, kad viena iš padarytų išvadų – tai, kad investicijos į mokymus turi būti susietos su de facto dislokavimu; teigiamai vertina tai, kad Komisija pabrėžė, jog svarbu užtikrinti, kad būsimas civilinio mokymo projektas, finansuojamas pagal stabilumo priemonę, būtų skirtas ekspertams, kurie jau numatyti būsimam dislokavimui misijų metu;

30.

vadovaudamasis 2008 m. Tarybos rekomendacijomis pabrėžia, kad Europos saugumo ir gynybos koledžas (ESGK) turėtų atlikti didesnį vaidmenį su veiksmingu krizių valdymu susijusių pajėgumų stiprinimo ir mokymų srityje atsižvelgiant į EIVT sukūrimą; primygtinai ragina Tarybą gerinti ESGK mokymo priemones ir didinti darbuotojų skaičių, taip pat numatant nuolatinę būstinę, kad būtų užtikrinti nuolatiniai ir veiksmingi valstybių narių ir ES institucijų civilinio ir karinio personalo mokymai strateginiu, operatyviniu ir taktiniu lygmenimis; ragina įsteigti stipendijas jauniems absolventams, norintiems gilintis į tas sritis, kurių specialistų reikia;

31.

turėdamas mintyje EIVT įsteigimą ragina pradėti vykdyti parengiamuosius veiksmus siekiant parengti ir teikti mokymus tarpininkavimo ir dialogo temomis, laikantis Tarybos 2009 m. patvirtintos ES koncepcijos dėl tarpininkavimo ir dialogo palaikymo pajėgumų stiprinimo nuostatų;

32.

ragina dėti tolesnes pastangas siekiant greitinti finansavimo civilinėms misijoms suteikimą ir paprastinti sprendimų priėmimo procedūras bei įgyvendinimo tvarką; pabrėžia, kad būtina, jog atitinkamos Komisijos tarnybos glaudžiai ir vienodomis sąlygomis bendradarbiautų su EIVT krizių valdymo struktūromis siekiant sudaryti sąlygas greitai pradėti finansuoti civilines misijas; skaidrumo ir atskaitomybės tikslais ragina kiekvienai BSGP misijai sukurti atskirą biudžeto eilutę;

33.

ragina Tarybą, pasikonsultavus su Europos Parlamentu, skubiai priimti atitinkamus sprendimus, kad būtų sudarytas pradinis fondas, kaip nurodyta ES sutarties 41 straipsnyje; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę įsteigus tokį fondą reguliariai informuoti Parlamentą apie esamą padėtį;

34.

teigiamai vertina integruotų policijos padalinių (IPP), t. y. patikimų, greitai dislokuojamų, lanksčių ir sąveikaujančių bei sugebančių atlikti teisėsaugos užduotis pajėgų, kurios tam tikromis aplinkybėmis taip pat gali būti dislokuotos vykdant karines operacijas ir karinio vadovavimo sąlygomis, koncepciją; pažymi sėkmingą tokios koncepcijos taikymą Bosnijoje ir Hercegovinoje vykdant misiją EUFOR ALTHEA ir Kosove vykdant misiją EULEX; pabrėžia, kad tokių padalinių, kurie ypač tinkami veikti nestabilioje padėtyje, visų pirma reikia perėjimo nuo karinio prie civilinio vadovavimo laikotarpiu; rekomenduoja, kad valstybės narės investuotų į tokių pajėgumų kūrimą;

35.

atsižvelgdamas į tai visapusiškai remia Europos žandarmerijos pajėgų (EŽP), kurios gali veikti karinio arba civilinio vadovavimo sąlygomis ir sudaro sąlygas greitam ekspedicinių policijos misijų dislokavimui, panaudojimą, nes tai labai tinkama daugelio veiksmingų krizių valdymo operacijų, įskaitant padėties po nelaimių stabilizavimo misijas, priemonė; ragina prie iniciatyvos prisijungti visas valstybes nares, turinčias policijos pajėgas, kurioms suteiktas karinis statusas;

36.

teigiamai vertina pažangą, pasiektą formuojant civilinių reagavimo grupių (CRG) ekspertų grupę siekiant sukurti greito vertinimo pajėgumus, bet pabrėžia, kad būtina siekti toliau pildyti šiuos sąrašus; pabrėžia išankstinio vertinimo ir faktų nustatymo pajėgumų svarbą užtikrinant, kad ES reaguotų į krizes naudodama tinkamiausias turimas priemones;

37.

pabrėžia, kad, ištikus krizei, pirmosiomis jos valandomis ES turi pajėgti dislokuoti kelių sričių ekspertų grupes, kurias sudarytų EIVT ir Komisijos civiliniai, kariniai ir civiliniai ir kariniai ekspertai;

38.

ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę, Tarybą ir Komisiją pateikti bendrą naujųjų BSGP misijų, nurodomų ES sutarties 43 straipsnyje, aiškinimą ir nurodyti, kaip jos bus vykdomos pradėjus civilinį ir karinį bendradarbiavimą; šiuo požiūriu skatina juos pagreitinti saugumo sektoriaus reformos ekspertų grupės formavimą siekiant stiprinti ES gebėjimus šioje srityje;

39.

ragina valstybes nares kuo geriau naudoti egzistuojančias priemones ir nustatyti poveikio vertinimo mechanizmus prieš formuluojant naujus ambicingus tikslus;

40.

yra įsitikinęs, kad ES kovinės grupės yra tinkama krizių valdymo operacijų priemonė; pakartoja savo raginimą Tarybai gerinti jų tinkamumą naudoti ir didinti jų lankstumą; taip pat ragina gerinti jų tinkamumą naudoti vykdant civilines ir karines humanitarinės pagalbos operacijas visapusiškai laikantis persvarstytų Oslo gairių dėl karinių ir civilinės gynybos išteklių panaudojimo teikiant pagalbą nelaimės atveju;

41.

ragina valstybes nares pasiekti susitarimą dėl bendrų išlaidų, susijusių su kovinių grupių panaudojimu (išlaidos turi būti padengtos panaudojant mechanizmą Athena), koncepcijos išplėtimo arba dėl bendro visų jų atliktų krizių valdymo operacijų išlaidų finansavimo; mano, jog toks susitarimas būtinas siekiant, kad jų naudojimas būtų politiškai ir ekonomiškai priimtinas ir siekiant užtikrinti, kad parengtyje esančioms valstybėms narėms nesusidarytų neproporcingai didelė našta esant sudėtingai biudžeto padėčiai; šiuo požiūriu primena, kad 2009 m. lapkričio mėn. Taryba paragino Tarybos generalinį sekretoriatą parengti išsamius pasiūlymus dėl karinių operacijų finansavimo, kurie 2010 m. turėjo būti apsvarstyti aukštu lygmeniu, tačiau iki šiol nepasiekta jokios pažangos;

42.

ragina valstybes nares kovines grupes vertinti kaip ilgalaikę partnerystę ir jų neišformuoti pasibaigus jų parengties laikotarpiui, kad nebūtų švaistomi ištekliai, investuoti į jų sukūrimą; ragina jas mokyti veikti civilinės misijos dislokavimo sąlygomis; siūlo, kad į jų struktūrą, ypač IPP, galėtų būti įtraukti civiliniai padaliniai arba ekspertai;

43.

ragina valstybes nares toliau tobulinti dvejopo naudojimo pajėgumus, skirtus BSGP civilinėms misijoms ir karinėms operacijoms, ypač transporto pajėgumus, ir užtikrinti sąveiką per mokymus ir praktikoje geriau panaudojant esamus pajėgumus ir prireikus susiejant civilinių ir karinių pajėgumų kūrimo procesus;

44.

pabrėžia, kad ES karinis ir civilinis personalas vis dažniau veiks kartu ir kad jie dažnai susiduria su tomis pačiomis grėsmėmis, pvz., savadarbiais sprogstamaisiais įtaisais, be to, jiems reikalingi panašūs pajėgumai tokiose srityse, kaip pvz., strateginis ir taktinis transportas, logistinė parama, ryšių, informacijos kaupimo ir vertinimo sistemos, medicininė parama, saugumo užtikrinimas ir pajėgų apsauga, kosminėje erdvėje esantys pajėgumai ir nepilotuojamos transporto priemonės;

45.

todėl pabrėžia būtinybę koordinuoti ir skatinti investicijas į dvejopo naudojimo technologijas ir pajėgumus, kad greitai būtų užpildytos pajėgumų spragos išvengiant nebūtino dubliavimo, sukuriant sąveiką ir remiant standartizavimą; primena, kad svarbų vaidmenį šiuo požiūriu atlieka Europos gynybos agentūra norint nustatyti poreikius pajėgumų srityje, taip pat nurodant, kaip Sąjungos valstybės narės galėtų šiais pajėgumais dalytis, paeiliui naudotis arba juos gauti, kad būtų parengtos dislokuojamos priemonės siekiant sėkmingai ir saugiai vykdyti ir įgyvendinti BSGP operacijas;

46.

atsižvelgdamas į tai, remia Europos bendradarbiavimo su gynyba ir civiliniu saugumu susijusių mokslinių tyrimų srityje sistemos sukūrimą, kad būtų užtikrintas Komisijos investicijų į mokslinius tyrimus ir technologijas gynybos srityje ir investicijų į mokslinius tyrimus civilinės saugos didinimo srityje vykdant mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendrąją programą papildomumas ir sąveika, pvz., informuotumo apie padėtį, nepilotuojamų oro transporto priemonių, jūrų sienų stebėjimo, kovos su savadarbiais sprogstamaisiais įtaisais, su cheminėmis, biologinėmis, radiologinėmis bei branduolinėmis ir sprogstamosiomis medžiagomis susijusio pavojaus nustatymo ir apsaugos nuo jo, ryšių, informacijos kaupimo, vertinimo bei duomenų perdavimo ir kibernetinio saugumo srityse;

47.

vis dėlto pažymi, kad šis bendradarbiavimas neturėtų būti platesnis negu būtina atsižvelgiant į civilinį ir karinį bendradarbiavimą taikos palaikymo, konfliktų prevencijos, tarptautinio saugumo stiprinimo, krizių valdymo ir humanitarinės pagalbos srityse;

48.

džiaugiasi atviromis ES gynybos ministrų diskusijomis dėl su Europos gynyba susijusių mokslinių tyrimų, kurios vyko 2010 m. rugsėjo 23 ir 24 d. per ministrų neoficialų susitikimą Gente, ir ministrų pateiktu Europos gynybos agentūros vertinimu, kaip nurodyta ES sutarties 42 straipsnio 3 dalyje;

49.

remia tolesnes pastangas užtikrinti, kad visa įranga, kurios reikia greitiems civiliniams ar kariniams reagavimo į krizę veiksmams, būtų lengvai prieinama; teigiamai vertina šiuo metu vykdomą su civilinių BSGP misijų inventoriaus valdymo sistema susijusį darbą; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę atlikti išsamią ekonominės naudos analizę, kad būtų nustatyti geriausi sprendimai kiekvienos reikiamos įrangos atveju; mano, kad priklausomai nuo įrangos tipo reikia tinkamai derinti sandėliavimą ES lygmeniu, pagrindų sutartis ir valstybių narių turimos įrangos faktines atsargas;

50.

atsižvelgdamas į tai teigiamai vertina laikino civilinės įrangos sandėlio sukūrimą Bosnijoje ir Hercegovinoje ir ragina siekti greitos pažangos kuriant nuolatinį sandėlį, kad ES būtų geriau parengta civilinių krizių valdymui;

51.

skatina siekti tolesnės pažangos telkiant išteklius ir jais dalijantis, nes tai ekonomiškai naudingas būdas didinti pajėgumus, o tai dar labiau aktualu biudžeto taupymo laikotarpiu; ypač teigiamai vertina veiklą, kuria siekiama užpildyti strateginio oro transporto pajėgumų spragas, visų pirma, kai keletas valstybių narių sukuria Europos oro transporto vadovavimo struktūrą, taip pat kai vykdoma Europos oro transporto parko iniciatyva; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir valstybes nares vadovautis Europos gynybos agentūros rekomendacijomis ir kuo greičiau nustatyti kitas sritis, kuriose reikėtų taikyti telkimo ir bendro naudojimo principus, įskaitant mokymų ar paramos misijoms sritis; atsižvelgdamas į tai teigiamai vertina pasiūlymus pagal Europos oro transporto vadovavimo struktūros modelį steigti tarptautinę malūnsparnių brigadą, kuri būtų naudojama civiliniais ir kariniais tikslais;

52.

primena, kad JT Saugumo Taryba visų pirma atsakinga už tarptautinės taikos išsaugojimą ir saugumo užtikrinimą; taigi pabrėžia glaudaus ES ir JT bendradarbiavimo civilinio ir karinio krizių valdymo srityje svarbą, ypač vykdant humanitarinės pagalbos operacijas, per kurias Jungtinių Tautų humanitarinių reikalų koordinavimo tarnyba (OCHA) atlieka vadovaujamą vaidmenį; ragina stiprinti šį bendradarbiavimą, ypač tose vietose, kuriose viena organizacija perima užduotis iš kitos, ypač atsižvelgiant į įvairią patirtį Kosove;

53.

ragina valstybes nares užtikrinti tinkamą įnašą į JT misijas ir koordinuoti savo pastangas šioje srityje; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir Tarybą toliau tirti būdus, kaip visa ES gali geriau prisidėti prie JT vadovaujamų pastangų, pvz., pradedant vykdyti ES greito reagavimo perėjimą užtikrinančias operacijas ar už šalies ribų vykdomas operacijas arba ES dalyvaujant platesnėse JT vykdomose misijose;

54.

ragina geriau stebėti, kaip ES paramos lėšas naudoja JT organizacijos, kaip nurodoma Europos Audito Rūmų specialioje ataskaitoje Nr. 15/2009;

55.

pabrėžia, kad, kadangi 21 iš 28 NATO narių yra ES valstybės narės, glaudus ES ir NATO bendradarbiavimas yra itin svarbus siekiant išvengti pastangų dubliavimo dislokuojant karinius pajėgumus, kai abi organizacijos imasi veiksmų toje pačioje srityje, tačiau nepažeidžiant autonominio sprendimų priėmimo principo ir deramai atsižvelgiant į kai kurių ES valstybių narių neutraliteto statusą; pakartoja, kad skubiai būtina išspręsti pagrindines politines problemas, kurios trukdo ES ir NATO bendradarbiavimui, ir ragina visapusiškai ir veiksmingiau įgyvendinti „Berlynas plius“ susitarimus, kad abi organizacijos galėtų veiksmingai dalyvauti sprendžiant dabartines ir būsimas krizes;

56.

pabrėžia, jog NATO priklausančioms šalims, kurios nėra ES valstybės narės, ir ES valstybėms narėms, nepriklausančioms NATO, turi būti užtikrintas toks pats skaidrumas ir dalyvavimo galimybės, kai vykdomos bendros operacijos, kaip nurodyta pranešimo „NATO 2020“ (M. Albright pranešimas) trečiajame skyriuje;

57.

ragina valstybes nares, kurios yra NATO narės, užtikrinti, kad įgyvendinant naują NATO strateginę koncepciją būtų išvengta nereikalingo pastangų dubliavimo civilinių pajėgumų srityje, nes dėl to būtų dar sunkiau naudoti ir taip ribotus išteklius; yra įsitikinęs, kad NATO verčiau turėtų būti suteikta galimybė naudotis kitų tarptautinių organizacijų, pvz., ES ir JT civiliniais pajėgumais;

58.

pakartoja, kad remia glaudesnį ES ir NATO bendradarbiavimą pajėgumų plėtojimo srityje ir kiek įmanoma didesnės atitikties NATO standartams užtikrinimą; ragina siekti tolesnės pažangos dedant bendras pastangas siekiant spręsti transporto sraigtasparnių trūkumo klausimą; teigiamai vertina iniciatyvas koordinuoti ES ir NATO veiklą kovos su cheminėmis, biologinėmis, radiologinėmis ir branduolinėmis (ChBRB) nelaimėmis ir savadarbiais sprogstamaisiais įtaisais srityje ir teikiant medicininę paramą, nes tai svarbu vykdant civilines ir karines misijas;

59.

pabrėžia, jog ES ir ESBO, ES ir Afrikos Sąjunga turi glaudžiau bendradarbiauti tam tikrose veiklos srityse, pagerinti išankstinio įspėjimo būdus ir užtikrinti keitimąsi geriausia praktika ir patirtimi krizių valdymo srityje;

60.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijos pirmininko pavaduotojai-Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, Tarybai, Komisijai, valstybių narių parlamentams, NATO parlamentinei asamblėjai ir Jungtinių Tautų bei NATO generaliniams sekretoriams.

3.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 99/15

—

atsižvelgdamas į Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno valstybių grupės (AKR) ir Europos bendrijos bei jos valstybių narių partnerystės susitarimą, pasirašytą 2000 m. birželio 23 d. Kotonu (Kotonu partnerystės susitarimas) (1),

—

atsižvelgdamas į AKR ir ES jungtinės parlamentinės asamblėjos (JPA) darbo tvarkos taisykles, priimtas 2003 m. balandžio 3 d. (2), su paskutiniais Port Morsbyje (Papua Naujoji Gvinėja) 2008 m. lapkričio 28 d. padarytais pakeitimais,

—

atsižvelgdamas į 2005 m. gruodžio 20 d. pasirašytą Europos konsensusą dėl vystymosi (3),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1905/2006, nustatantį vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (4),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. lapkričio 22 d. Kigalyje (Ruanda) priimtą Jungtinės parlamentinės asamblėjos Kigalio deklaraciją siekiant vystymuisi palankių ekonominės partnerystės susitarimų (EPS) (5),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. gruodžio 3 d. Luandoje (Angola) JPA priimtą Luandos deklaraciją dėl AKR valstybių ir ES partnerystės susitarimo (Kotonu susitarimo) antrosios peržiūros (6),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. vasario 26 d. Džordžtauno (Gajana) JPA Karibų regiono susitikime priimtą Džordžtauno komunikatą (7),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. spalio 30 d. Vagadugu (Burkina Fasas) JPA Vakarų Afrikos regiono susitikime priimtą Vagadugu komunikatą (8),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. gruodžio 18 d. pasirašytą Europos konsensusą dėl humanitarinės pagalbos (9),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. JPA priimtas rezoliucijas:

—

dėl demokratinio etninės, kultūrinės ir religinės įvairovės suderinimo AKR ir ES šalyse iššūkių (10),

—

dėl ekonominės partnerystės susitarimų (EPS) ir jų poveikio AKR valstybėms (11),

—

dėl socialinių ir ekologinių klimato kaitos padarinių AKR šalyse (12),

—

dėl Kotonu partnerystės susitarimo vaidmens sprendžiant maisto ir finansų krizės klausimus AKR šalyse (13),

—

dėl taikos, saugumo, stabilumo ir valdymo sukūrimo ir skatinimo Somalyje (14),

—

dėl pasaulinio valdymo ir tarptautinių organizacijų reformos (15),

—

dėl finansų krizės poveikio AKR valstybėms (16),

—

dėl jaunimo socialinės ir kultūrinės integracijos ir dalyvavimo (17),

—

dėl klimato kaitos (18),

—

dėl padėties Madagaskare (19),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto pranešimą (A7-0315/2010),

A.

kadangi JPA nariai savo eilinių sesijų debatuose 2009 m. balandžio mėn. Prahoje (Čekija) ir 2009 m. gruodžio mėn. Luandoje (Angola) pareiškė susirūpinimą dėl naujausių įvykių EPS derybose,

B.

kadangi priimtas minėtas Reglamentas (EB) Nr. 1905/2006, kuriame numatytos teminės programos, taikytinos ir AKR valstybėms, taip pat papildomų priemonių programa šalims, kurios yra pasirašiusios Cukraus protokolą,

C.

kadangi už vystymąsi ir humanitarinę pagalbą atsakingas Komisijos narys 2007 m. birželio mėn. Vysbadene (Vokietija) vykusios JPA sesijos metu įsipareigojo parlamentų demokratinei kontrolei perduoti AKR valstybių nacionalinės ir regioninės strategijos dokumentus (2008–2013 m.), džiaugdamasis, kad šis įsipareigojimas įvykdytas,

D.

kadangi Kotonu partnerystės susitarimo peržiūra, numatyta 2010 m., yra gera proga stiprinti JPA vaidmenį ir jos regioninį aspektą, taip pat plėtoti parlamentinę kontrolę AKR regionuose,

E.

kadangi du regioniniai JPA posėdžiai, įvykę 2009 m. Gajanoje ir Burkina Fase, buvo labai sėkmingi ir jų metu priimti pirmiau minėti Džordžtauno ir Vagadugu komunikatai,

F.

kadangi 2009 m. pablogėjo padėtis Nigeryje, Gvinėjoje bei Madagaskare ir visose trijose šalyse panaikinta parlamentinė demokratija, o jų atstovams 18-oje JPA sesijoje Luandoje buvo suteiktas menkesnis stebėtojų statusas,

G.

kadangi dėl tebevykstančio konflikto Kongo Demokratinėje Respublikoje (KDR) buvo daug kartų sunkiai pažeidžiamos žmogaus teisės; kadangi reikalinga veiksmingesnė tarptautinės bendrijos humanitarinė pagalba ir jos didesni įsipareigojimai,

H.

atsižvelgdamas į Visos Afrikos Parlamento (VAP) veiklą ir oficialių Europos Parlamento ir VAP santykių užmezgimą bei Europos Parlamento tarpparlamentinės delegacijos ryšiams su VAP įsteigimą,

1.

džiaugiasi, kad JPA 2009 m. ir toliau sudarė sąlygas atviram, demokratiniam ir gilesniam Europos Sąjungos ir AKR valstybių dialogui, ir ragina suaktyvinti politinį dialogą;

2.

palankiai vertina teigiamą už prekybą atsakingo Komisijos nario atsaką į kelių AKR valstybių ir regionų prašymą peržiūrėti EPS derybų metu iškeltus ginčytinus klausimus, vadovaujantis Komisijos pirmininko pareiškimais; pabrėžia, kad būtina atidi parlamentinė EPS derybų ir įgyvendinimo stebėsena;

3.

ypač pabrėžia esminį AKR valstybių parlamentų ir vietos valdžios institucijų bei nevalstybinių įstaigų vaidmenį atliekant nacionalinės ir regioninės strategijos dokumentų priežiūrą ir valdymą, taip pat vykdant Europos plėtros fondo (EPF) biudžetą ir ragina Komisiją užtikrinti šių subjektų dalyvavimą; pabrėžia, kad derantis dėl EPS būtina griežta parlamentinė kontrolė;

4.

ragina AKR valstybių parlamentus reikalauti, kad šių šalių vyriausybės ir Komisiją juos įtrauktų į nacionalinės ir regioninės strategijos dokumentų, susijusių su ES ir jų šalių bendradarbiavimu (2008–2013 m.), parengimo ir taikymo procesą, taip pat užtikrintų šių parlamentų visapusišką dalyvavimą derybose dėl EPS;

5.

ragina Komisiją suteikti AKR valstybių parlamentams visą prieinamą informaciją ir padėti jiems vykdyti demokratinę kontrolę, ypač didinant pajėgumus, visų pirma derybų dėl EPS ir šių susitarimų įgyvendinimo metu;

6.

atkreipia dėmesį į tai, kad JPA susirūpinusi dėl dabartinės finansų krizės padarinių, į Luandoje rezoliucijos dėl finansų krizės poveikio AKR valstybėms priėmimą Luandoje ir rezoliucijas dėl jos poveikio ir krizės problemų sprendimo AKR valstybėse; ragina JPA toliau dirbti šioje srityje ir ištirti galimybes papildomai ir naujoviškai finansuoti vystymąsi, pavyzdžiui, nustatant tarptautinių finansinių sandorių mokestį; be to, ragina JPA spręsti mokesčių rojumi vadinamų teritorijų panaikinimo klausimą;

7.

palankiai vertina tai, kad už vystymąsi ir humanitarinę pagalbą anksčiau atsakingas Komisijos narys minėtosios Kigalyje įvykusios JPA sesijos metu įsipareigojo perduoti AKR valstybių nacionalinės ir regioninės strategijos dokumentus (2008–2013 m.) parlamentų demokratinei kontrolei; taip pat teigiamai vertina kai kurių AKR valstybių parlamentų jau atliktą darbą analizuojant šiuos dokumentus ir prieš prasidedant laikotarpio vidurio peržiūrai JPA atliktą regioninės strategijos dokumentų (RSD) nagrinėjimą ir ragina deramai atsižvelgti į šias pastangas;

8.

taip pat primena, kad būtina glaudžiai įtraukti parlamentus į demokratijos procesą ir nacionalines vystymo strategijas; pabrėžia, kad jie atlieka esminį vaidmenį nustatant, stebint ir prižiūrint vystymosi politiką;

9.

pakartoja savo nuomonę, kad Europos plėtros fondą (EPF) derėtų įtraukti į ES biudžetą, siekiant padidinti vystomojo bendradarbiavimo politikos nuoseklumą, skaidrumą ir veiksmingumą bei užtikrinti jos demokratinę kontrolę; pabrėžia, kad EPF įtraukimas į ES biudžetą taip pat yra tinkamas atsakas į sunkumus, susijusius su kiekvieno EPF biudžeto vykdymu ir ratifikavimu;

10.

ragina parlamentus vykdyti griežtą EPF parlamentinę kontrolę; pabrėžia, kad šiose diskusijose JPA užima svarbią padėtį ir ragina JPA bei AKR valstybių parlamentus jose aktyviai dalyvauti, ypač ratifikuojant peržiūrėtą Kotonu partnerystės susitarimą;

11.

palankiai vertina tai, kad JPA vis labiau įgauna parlamentinį, taigi ir politinį, pobūdį, kad jos nariai atlieka vis aktyvesnį vaidmenį ir kad diskusijos tapo kokybiškesnės, o tai padeda JPA atlikti svarbų vaidmenį AKR ir ES partnerystėje;

12.

mano, kad 2009 m. gruodžio 2 d. JPA pirmininkų pateikta deklaracija dėl padėties Nigerijoje ir minėtoji rezoliucija dėl padėties Madagaskare – ženklus šio geresnio dialogo pavyzdys;

13.

ragina JPA toliau stebėti padėtį Sudane, Madagaskare, Nigeryje ir Gvinėjos Respublikoje;

14.

ragina JPA toliau reaguoti į padėtį Somalyje, kuri kelia pavojų Somalio gyventojų gyvybei ir grėsmę regiono saugumui, ir ragina ES laikytis savo įsipareigojimų skatinti laikytis teisinės valstybės principų, atkurti stabilumą ir kovoti su piratavimu;

15.

ragina JPA ir toliau prisidėti prie tarptautinės bendruomenės pastangų didinti žinias apie konfliktus KDR rytuose, skatinti derybomis siekti krizės politinio sprendimo ir remti bet kokius siūlomus veiksmus, kurie būtų pastangų derybomis rasti išeitį dalis;

16.

ragina JPA tęsti ir gilinti dialogą su VAP ir regioninių organizacijų parlamentais, nes regionų integracija svarbi siekiant taikos ir vystymosi AKR valstybėse;

17.

apgailestauja, kad rengiant Bendrą ES ir Afrikos strategiją nebuvo tinkamai konsultuojamasi su JPA ir tikisi, kad JPA aktyviai dalyvaus šią strategiją įgyvendinant;

18.

džiaugiasi, kad 2009 m. buvo surengta daugiau regioninių posėdžių, numatytų Kotonu partnerystės susitarime ir JPA darbo tvarkos taisyklėse; mano, kad šie posėdžiai iš tiesų sudaro galimybes keistis nuomonėmis regioniniais klausimais, įskaitant konfliktų prevencijos ir sprendimo, regionų sanglaudos, žmogaus teisių, aplinkosaugos ir derybų dėl EPS klausimus; norėtų pagirti dviejų itin sėkmingų susitikimų Gajanoje ir Burkina Fase organizatorius;

19.

ragina JPA užtikrinti, kad jos regioninių posėdžių metu būtų vykdoma atidi derybų dėl EPS stebėsena;

20.

apgailestauja dėl to, kad Taryba neatsižvelgė į pakartotinius Europos Parlamento raginimus (pareikštus, pavyzdžiui, per JPA susitikimą Luandoje) persvarstant Kotonu susitarimą įtraukti į jį griežtesnę nuostatą dėl nediskriminavimo;

21.

pakartoja, kad žmogaus teisių visuotinumo ir nediskriminavimo principai – tai pagrindas siekiant užtikrinti teisėtą demokratinį valdymą ir politinį dialogą Jungtinėje parlamentinėje asamblėjoje;

22.

ragina JPA sustiprinti jos Politinių reikalų komiteto vaidmenį, kad AKR ir ES partnerystėje JPA taptų tikru forumu diskusijoms dėl pagarbos žmogaus teisėms, visuomenės demokratizavimo bei konfliktų prevencijos ir sprendimo;

23.

be to, teigiamai vertina Luandoje priimtą JPA Politinių reikalų komiteto pranešimą dėl pasaulinio valdymo, kuriama buvo raginama atlikti esmines pasaulinių finansų institucijų reformas;

24.

atkreipia dėmesį į tai, kad JPA Ekonominio vystymosi, finansų ir prekybos komitetas ketina toliau nagrinėti EPS klausimus ir ieškoti būdų įveikti krizę;

25.

atkreipia dėmesį į JPA Socialinių reikalų ir aplinkos komiteto veiklą, susijusią su jo pranešimu dėl vaikų darbo, ir jo ketinimus atlikti AKR valstybių ekologinės ir socialinės padėties analizę ir diskusijas šiuo klausimu;

26.

taip pat palankiai vertina 2009 m. priimtus pranešimus ir rezoliucijas dėl klimato kaitos, kurie sudarė sąlygas JPA nuomonės pristatymui Kopenhagos aukščiausio lygio susitikime;

27.

teigiamai vertina vis aktyvesnį nevalstybinių subjektų dalyvavimą JPA sesijose – tai atspindi diskusijos, kurių rezultatas yra minėtoji Port Morsbio deklaracija dėl dabartinės finansų krizės, taip pat ekonominių partnerių pranešimas dėl EPS, pateiktas Liublianoje vykusios JPA sesijos metu;

28.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, AKR Tarybai, JPA Biurui bei Čekijos ir Angolos vyriausybėms ir parlamentams.

3.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 99/19

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 67 ir 81 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į 2009 m. birželio 10 d. Komisijos komunikatą „Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė piliečių labui“ (COM(2009)0262), kuriame pateikiami 2010–2014 m. Komisijos prioritetai laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės srityje, į Komisijos atliktą Hagos programos ir veiksmų plano įvertinimą (COM(2009)0263) ir su tuo susijusią įgyvendinimo rezultatų suvestinę (SEC(2009)0765), taip pat į nacionalinių parlamentų, pilietinės visuomenės ir ES agentūrų bei įstaigų pastabas,

—

atsižvelgdamas į Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės 2009 m. gruodžio 2 d. dokumentą „Stokholmo programa. Atvira ir saugi Europa piliečių labui“ (17024/09),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl Stokholmo programos (1),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. balandžio 20 d. Komisijos komunikatą dėl Stokholmo programos įgyvendinimo veiksmų plano (COM(2010)0171),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. birželio 17 d. rezoliuciją dėl teisėjų mokymo (Stokholmo programa) (2),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir Tarptautinės prekybos bei Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto nuomones (A7–0252/2010),

A.

kadangi laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė priskiriama bendros Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sričiai,

B.

kadangi SESV 67 straipsnyje pabrėžiama, kad gerbiamos skirtingos valstybių narių teisinės sistemos ir tradicijos ir kad turi būti sudaromos palankios sąlygos pasinaudoti teisingumu, ypač taikant tarpusavio pripažinimo principą; kadangi atsižvelgiant į tai būtinas abipusis pasitikėjimas, o kad jis atsirastų, atitinkamai būtina geriau suprasti įvairias teisines tradicijas ir metodus,

C.

kadangi nuo tada, kai Sąjungai buvo suteikta kompetencija teisingumo ir vidaus reikalų srityse ir sukurta laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė, padaryta milžiniška pažanga civilinės teisenos srityje, remiantis įvairiomis tarpvyriausybiniu lygmeniu sudarytomis tarptautinės privatinės teisės konvencijomis ir jas plėtojant; kadangi Komisija dabar siūlo itin ambicingą planą, kuriame atsižvelgiama į daugelį Parlamento pastaruoju laikotarpiu pateiktų prašymų,

D.

kadangi, atsižvelgiant į šį ambicingą planą ir itin didelius ES laimėjimus šiuo klausimu, reikėtų stabtelėti ir apsvarstyti, kokių tikslų siekiama civilinės teisės srityje, kad būtų galima visų pirma patvirtinti labiau strategišką ir nuoseklesnę poziciją, kuri būtų pagrįsta realiomis piliečių ir įmonių, kurie naudojasi savo teisėmis ir laisvėmis bendroje rinkoje, reikmėmis ir kurią rengiant būtų atsižvelgta į teisėkūros sunkumus bendros kompetencijos srityje, kai derinimas įmanomas tik retais atvejais, reikia vengti kartojimosi ir būtina gerbti iš esmės skirtingas teisines pozicijas ir konstitucines tradicijas ir jas derinti, taip pat siekiant kurti Sąjungos koncepciją šioje srityje, kad būtų galima geriau suprasti, ko mes siekiame ir kaip rengiant bendrą planą būtų galima geriausia išspręsti neišvengiamas problemas, kadangi pirmiausia itin svarbu užtikrinti jau pritaikytų priemonių funkcionalumą ir sutvirtinti iki šiol padarytą pažangą,

E.

kadangi žvelgiant atgal į tai, kas jau pasiekta kuriant laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, visų pirma matyti, kad paspartėjo tarptautinės privatinės teisės nuostatų derinimas; kadangi tarptautinė privatinė teisė yra pagrindinė priemonė siekiant užtikrinti abipusį pripažinimą ir pagarbą vieni kitų teisinėms sistemoms ir kadangi viešosios tvarkos išlyga yra paskutinė priemonė, kuria siekiama apsaugoti nacionalinius konstitucinius reikalavimus,

F.

kadangi tam tikrose srityse, kuriose pageidauta arba net būtina standartizacija, pvz., vartotojų apsaugos srityje, taip pat pastebima harmonizavimo arba derinimo įtaka, tačiau kalbant apie laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę šiomis priemonėmis naudojamasi ribotai,

G.

kadangi Europos sutarčių teisės kūrimas bus viena iš svarbiausių su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve susijusių iniciatyvų ateinančiais metais, o šio darbo rezultatas gali būti vadinamoji 28-oji civilinės teisės tvarka, kuri būtų laisvai pasirenkama tradicinio specifinių sričių teisės aktų derinimo būdo alternatyva,

H.

kadangi procesinės teisės srityje taip pat yra parengta savarankiškų priemonių ir veiksmų; kadangi šių sričių priemonės daugeliu atžvilgių itin svarbios siekiant spręsti tarpvalstybinius ginčus, nes neatsižvelgiant į tai, kokiu mastu suderinta materialioji teisė, piliečiai ir įmonės dažnai susiduria su nacionalinės procesinės teisės kliūtimis,

I.

kadangi įvairių teisinių sistemų sambūvis Sąjungoje turėtų būti vertinamas kaip stiprybė, kuria kaip pavyzdžiu būtų vadovaujamasi kuriant teisines sistemas visame pasaulyje; kadangi teisinių sistemų skirtumai visgi neturėtų trikdyti tolesnės Europos teisės raidos; kadangi visapusiški esminiai teisinių sistemų skirtumai savaime nėra problema; kadangi vis dėlto būtina spręsti neigiamų teisinių padarinių, su kuriais dėl šių skirtumų tenka susidurti piliečiams, klausimą; kadangi teisės aktų suderinamumo samprata arba principas „iš apačios į viršų“, kuriuo vadovaujantis siekiama konvergencijos, turėtų būti taikomi skatinant ekonominius ir intelektinius skirtingų teisinių sistemų ryšius; kadangi galimybę suprasti ir spręsti klausimus, susijusius su mūsų teisinių sistemų skirtumais, gali suteikti tik Europos teisminė kultūra, kuri turi būti ugdoma keičiantis žiniomis ir bendraujant, studijuojant lyginamąją teisę ir iš esmės keičiant sistemą, kuria remiantis teisės mokoma universitetuose ir kuria vadovaujantis vykdomas teisėjų mokymas ir profesinis lavinimas, kaip paaiškinta 2010 m. birželio 17 d. Parlamento rezoliucijoje, įskaitant papildomas pastangas kalbinėms kliūtims įveikti; kadangi šie pokyčiai turi būti svarstomi ir planuojami dabar, nors tai ir pareikalaus laiko,

J.

kadangi šiuo metu Europos lygmeniu turėtų būti skatinamas ir remiamas aktyvesnis dialogas ir profesiniai ryšiai, kad būtų galima keisti dėstymo metodiką ir programas atsižvelgiant į praktikuojančių specialistų, jų klientų ir visos rinkos reikmes; kadangi būsimajame Komisijos komunikate dėl visiems teisininkams skirtų Europos mokymų veiksmų plano turėtų būti atsižvelgta į skirtingus dėstymo metodus ir tradicijas, taip pat į skirtingas specialistų, dirbančių įvairiose geografinėse vietovėse ar susijusių su įvairiomis veiklos sritimis, reikmes ir skatinami pažangiausios praktikos mainai,

K.

kadangi kuriant Europos teisminę kultūrą itin svarbu nepalikti nuošalėje praktikuojančių teisininkų; kadangi savaime aišku, jog remiantis subsidiarumo principu valstybės narės ir nacionalinės profesinės institucijos lieka atsakingos už tai, kad būtų rengiamas tinkamiausias mokymas siekiant spręsti teisininkų ir jų klientų reikmes kiekvienoje valstybėje narėje, ir akivaizdu, kad nacionalinės profesinės institucijos kompetentingiausios įvardyti minėtąsias reikmes, nes jos palaiko artimesnius ryšius su praktikuojančiais teisininkais ir rinka, kurioje jos veikia, tačiau šių institucijų vaidmuo itin svarbus ir Europos lygmeniu; kadangi nepaprastai svarbu įtraukti esamas struktūras ir jomis remtis, ypač kalbant apie universitetus ir profesines organizacijas; kadangi būtina atlikti esminę teisėjų ir teisininkų mokymo ir universitetų programų peržiūrą; kadangi labai svarbu rimtai apsvarstyti, kaip Sąjunga galėtų veiksmingai prisidėti prie šio proceso ir skatinti kompetentingas nacionalines institucijas prisiimti atsakomybę už šį projektą,

L.

kadangi būtent šie skirtumai yra Europos pagrindas ir iššūkis kuriant laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę ir jie neturėtų būti laikomi tikros Europos teisinės kultūros raidos ir šios kultūros mokymo kliūtimi,

M.

kadangi norint įgyvendinti Lisabonos sutarties preambulėje nurodytą pasiryžimą „sukurti glaudesnės Europos tautų sąjungos pamatus“ būtina sumažinti tikrą ir jaučiamą Europos Sąjungos ir jos teisės atotrūkį nuo jos piliečių,

N.

kadangi Sąjungos teisė turi pasitarnauti piliečių interesams, ypač kalbant apie šeimos teisę ir civilinės būklės aktus,

O.

kadangi Komisija, skatindama didinti teisinį tikrumą ir galimybę skubiai ir veiksmingai siekti teisingumo, turi užtikrinti, kad Stokholmo veiksmų plane išties būtų atsižvelgiama į atskirų piliečių ir verslo atstovų, ypač mažų ir vidutinių įmonių, poreikius labiau orientuotis į Europą (kalbant apie judumą, su užimtumu susijusias teises, verslo reikmes ir lygias galimybes),

P.

kadangi dėl to vis daugiau dėmesio turi būti skirta siekiui supaprastinti teisingumo ir teismų sistemą, taip pat siekiui užtikrinti aiškesnes ir lengviau prieinamas procedūras atsižvelgiant į būtinybę taupyti, ypač dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis,

Q.

kadangi pastarojo meto ES iniciatyvose opiu šeimos teisės klausimu, kai nutartys daro poveikį tarptautiniu mastu, didžiulis dėmesys skiriamas šalių autonomiškumo principui ir kadangi nenustačius aiškių apribojimų kiltų rizika, kad būtų taikoma neleistina palankiausio teismo paieškos praktika,

1.

sveikina Komisiją dėl pasiūlyto veiksmų plano;

2.

vis dėlto mano, kad atėjo laikas apsvarstyti būsimą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės raidą, ir ragina Komisiją inicijuoti plataus masto diskusiją, kurioje dalyvautų visi suinteresuoti veikėjai, visų pirma teisėjai ir praktikuojantys teisininkai;

3.

ragina Komisiją skubiai atlikti civilinės ir šeimos teisės srityje jau pritaikytų priemonių ex post vertinimą ir nustatyti, ar jos veiksmingos, bei įsitikinti, kokiu mastu jos pasiteisino siekiant pagal šias priemones numatytų tikslų ir užtikrinant, kad būtų patenkintos piliečių, verslo atstovų ir praktikuojančių teisininkų reikmės; mano, kad tuo pačiu turėtų būti atliktas tyrimas, kuris aprėptų būtent nacionalines teisingumo ministerijas, teisininkus, verslo bendruomenę ir vartotojų organizacijas, siekiant nustatyti, kokiose srityse būtina ir pageidautina imtis naujų teisinio bendradarbiavimo sprendžiant civilinius klausimus priemonių;

4.

ragina Komisiją imtis veiksmų vadovaujantis 2010 m. birželio 17 d. Parlamento rezoliucija dėl teisėjų mokymo ir tariantis su Parlamentu;

5.

dar kartą pabrėžia, kad būtina panaudoti visas galimas priemones siekiant ugdyti Europos teisminę kultūrą, ypač skatinant teisinį švietimą ir mokymą;

6.

rekomenduoja, kad veiksmų plane siūlomos „Erasmus“ pobūdžio mainų programos turėtų būti tik viena iš daugelio iniciatyvų, kuriomis būtų siekiama skatinti nacionalinių ir Europos teismų ryšius vertikaliu ir horizontaliu lygmenimis; atkreipia dėmesį į tai, kad Parlamentas ketina pavesti atlikti tyrimą, kurio metu bus apžvelgtos nacionalinės mokymo programos ir teisėjų mokyklų veikla siekiant nustatyti geriausią patirtį šiame sektoriuje;

7.

pažymi, kad esamos nacionalinės mokymo institucijos ir tinklai, kurie atlieka labai svarbų vaidmenį siekiant įgyvendinti Sąjungos teisę valstybėse narėse, kurie palaiko tiesioginius ryšius su nacionaliniais teismais ir teisėjais ir yra itin gerai susipažinę su nacionaline teisine kultūra ir reikmėmis, turėtų būti bendros Europos teisminės kultūros vystymosi varomoji jėga;

8.

mano, kad pradžia galėtų būti padaryta sukuriant nuolatinį forumą, kuriame visų kategorijų teisėjai, dirbantys teisės srityse, kuriose dažnai kyla tarpvalstybinio lygmens klausimų, pvz., jūrų, prekybos, šeimos teisės ir asmenų sužalojimo bylose, galėtų diskutuoti apie naujausius teisinių ginčų arba sunkumų atvejus, siekiant tokiu būdu skatinti diskusijas, užmegzti ryšius, sukurti bendravimo ir bendradarbiavimo kanalus bei kurti abipusį pasitikėjimą ir supratimą; mano, kad prie šio tikslo aktyviai dalyvaudami galėtų prisidėti universitetai ir praktikuojantys teisininkai;

9.

mano, kad Komisija turėtų remti šiuo metu Europos Sąjungos advokatūrų ir teisininkų draugijų taryboje (angl. CCBE) vykstantį veiksmingą Europos teisininkų organizacijų dialogą ir jų bendravimą; laikosi nuomonės, kad tai galėtų pasitarnauti kaip pagrindas, kuriuo remiantis profesinės organizacijos, bendradarbiaudamos su kitomis Europos suinteresuotosiomis šalimis, pvz., su Europos teisės akademija, kurtų tolesnes tarpvalstybinių mokymų iniciatyvas;

10.

vertina dosnų finansavimą, kurį Komisija skiria tarptautiniams teisinių mokymų civilinės teisės srityje projektams, tačiau apgailestauja, kad iš esmės dėl nelanksčiai veikiančios dabartinės sistemos šios lėšos labai sunkiai pasiekiamos ir labai sunku jas veiksmingai panaudoti; taip pat atkreipia dėmesį į išlaidų, susidarančių vykdant bendrai finansuojamas mokymo programas, atgavimo problemas ir į tai, kad rengiant šias programas dėl Komisijos nustatytų reikalavimų profesinės organizacijos ilgam laikui įsipareigoja didelėmis sumomis; todėl ragina Komisiją vadovautis lankstesniu ir naujoviškesniu požiūriu, kad didelio grynųjų pinigų srauto negalinčioms užtikrinti organizacijoms būtų sudarytos sąlygos teikti paraiškas dėl vadovavimo šioms mokymų programoms;

11.

mano, kad Sąjungos teisės, kaip atskiros disciplinos, dėstymas teisinio ir teisėjų švietimo ir mokymo įstaigose prisideda prie jos atotrūkio; atsižvelgdamas į tai, rekomenduoja, kad teisinio švietimo ir mokymo programose Europos teisė būtų įtraukta į kiekvieną pagrindinę sritį kaip dėstomasis dalykas; mano, kad lyginamoji teisė turėtų tapti pagrindiniu universitetų programų elementu;

12.

atsižvelgdamas į tai, kas švietimas ir mokymas visų pirma priklauso valstybių narių kompetencijos sričiai, ragina Komisiją inicijuoti dialogą su institucijomis, atsakingomis už teisinį švietimą, kad būtų galima įgyvendinti minėtuosius tikslus; taip pat rekomenduoja numatyti reikalavimą, kad ilgainiui teisininkai turėtų praktinių bent vienos kitos Sąjungos kalbos žinių; mano, kad skyrus didesnį finansavimą ir paraginus studentus dalį teisės studijų praleisti dalyvaujant „Erasmus“ pobūdžio programose, būtų nedelsiant paskatinta siekti šio tikslo;

13.

atsižvelgdamas į ambicingą Stokholmo programoje numatytą tikslą iki 2014 m. pasiūlyti Europos mokymų programas pusei teisėjų, prokurorų, teismų darbuotojų ir kitų Europos bendradarbiavimo veikloje dalyvaujančių teisininkų, taip pat į savo raginimą šiuo tikslu pasitelkti jau veikiančias mokymų institucijas, pažymi, kad Aukščiausiųjų teismų pirmininkų tinklas, Europos teismų tarybų tinklas, Valstybių tarybų ir aukščiausiųjų administracinių teismų asociacija, Europos generalinių prokurorų tinklas „Eurojustice“, teismo pareigūnai ir teisininkai gali itin svariai prisidėti koordinuodami ir skatindami teisėjų profesinį mokymą, kad būtų galima užtikrinti abipusį kitų valstybių narių teisinių sistemų supratimą bei padėti lengviau išspręsti tarpvalstybinius ginčus ir problemas; taigi šių institucijų veikla turi būti skatinama ir joms turi būti skirtas pakankamas finansavimas; taip pat mano, kad bendradarbiaujant su minėtaisiais teisminiais tinklais turi būti parengtas Europos teisėjų mokymo planas ir jam įgyvendinti numatytas visapusiškas finansavimas, be to, turi būti išvengta nereikalingo programų ir struktūrų dubliavimosi ir galiausiai pasirengta Europos teismų akademijos, kurią sudarytų Europos teisėjų mokymo tinklas ir Europos teisės akademija, įsteigimui;

14.

mano, kad nacionaliniams ir Sąjungos teisėjams turėtų būti sudarytos sąlygos pareikšti nuomonę grynai techniniais siūlomų priemonių aspektais, ypač kai rengiami Sąjungos civilinės ir šeimos teisės aktai, ir taip užtikrinta, kad nacionaliniai teisėjai būsimuosius teisės aktus veiksmingai įgyvendintų, o juos taikydami susidurtų su kuo mažesniais sunkumais; laikosi nuomonės, kad tai padėtų kurti tolesnius teisėjų savitarpio ryšius ir taip būtų rasta naujų bendravimo būdų; teigiamai vertina nacionalinių teisėjų indėlį vykdant teisėkūros procedūras;

15.

mano, kad Komisija turėtų teikti pirmenybę priemonėms, skirtoms sunkumams, kurių kyla dėl nacionalinės procesinės teisės skirtumų, spręsti (pvz., kalbant apie senaties terminus ir užsienio teisės taikymą teismuose); atsižvelgdamas į didžiulę šio aspekto svarbą, siūlo atkelti ataskaitos šiuo metu galiojančios ES civilinės procesinės teisės nuostatų taikymo užsienyje tvarkos klausimais, kurią turi parengti Komisija, datą iš 2013 m. į 2011 m.; ragina Komisiją atsižvelgti į Parlamento 2007 m. vasario 1 d. rezoliuciją (3) ir skubiai pateikti pasiūlymą dėl bendro senaties termino sprendžiant tarpvalstybinio lygmens ginčus, susijusius su asmens sužalojimais ir mirtimi pasibaigusiais nelaimingais atsitikimais;

16.

palankiai vertina 2010 m. liepos 1 d. Žaliąją knygą dėl politinių galimybių sukurti Europos sutarčių teisę vartotojams ir įmonėms ir pritaria ambicingai Komisijos iniciatyvai siekiant parengti Europos sutarčių teisės priemonę, kurią savanoriškai taikytų susitariančios šalys (COM(2010)0348);

17.

pabrėžia tarpvalstybinio teisingumo svarbą sprendžiant vienoje valstybėje narėje inicijuojamo sukčiavimo ir klaidinamos įmonių veiklos, kurių taikinys – kitoje valstybėse narėse esantys asmenys, NVO ir MVĮ, bylas;

18.

atkreipia dėmesį į Parlamento 2009 m. kovo 10 d. rezoliuciją dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose (4) ir ragina Komisiją imtis veiksmų siekiant gerinti valstybių narių teismų bendradarbiavimą renkant įrodymus ir veiksmingiau įgyvendinant Reglamento (EB) Nr. 1206/2001 nuostatas, ypač užtikrinant, kad teismai ir teisininkai geriau susipažintų su šiuo reglamentu, ir skatinant aktyviai naudotis informacinėmis technologijomis bei vaizdo konferencijų įranga; mano, kad būtina saugi e. pašto laiškų siuntimo ir gavimo sistema ir kad šie klausimai turėtų būti sprendžiami vadovaujantis Europos e. teisingumo strategija;

19.

palankiai vertina tai, kad veiksmų plane siūloma įgyvendinti teisėkūros iniciatyvą siekiant priimti reglamentą, kuriuo būtų pagerintas teismo sprendimų vykdymo veiksmingumas, kalbant apie skaidrią informaciją apie skolininkų turtą ir panašias taisykles, susijusias su banko sąskaitų areštu; tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad abu pasiūlymai vienas kitą papildo ir kad tai turi būti kuo greičiau apsvarstyta;

20.

mano, kad atsižvelgiant į ekonomikos nuosmukį didėja šių iniciatyvų svarba;

21.

ragina Komisiją siekti kuo skubiau įgyvendinti šias iniciatyvas, ypatingą dėmesį skiriant galimybei sukurti savarankišką Europos sistemą, kuria naudojantis būtų galima tarpvalstybinėse bylose atskleisti informaciją apie turtą arba jį areštuoti;

22.

pabrėžia, kad ši sritis svarbi finansams ir reputacijai; taigi ragina prevencine tvarka taikyti alternatyvaus ginčų sprendimo priemones;

23.

laikosi nuomonės, kad konsolidavus teisines procedūras šiame pranešime pateiktomis priemonėmis tikrai bus užtikrinta ekonominių ir profesinių santykių raida ir jų stiprėjimas, taigi taip bus prisidėta prie tikros bendros rinkos kūrimo;

24.

ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad ES teisės aktai (pagal juos numatytų procedūrų požiūriu) būtų taikomi darniau, o didžiausias dėmesys būtų skirtas standartizuotoms taisyklėms ir administracinėms procedūroms, kurios turėtų būti taikomos tokiose pagal ES sutartis apibrėžtose Sąjungos kompetencijos srityse, kaip apmokestinimas, muitai, prekyba ir vartotojų apsauga, ir taip būtų užtikrintas tinkamas bendros rinkos veikimas ir laisva konkurencija;

25.

pažymi, kad Stokholmo programos tikslas – sukurti Europos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje būtų apsaugotos visų piliečių pagrindinės teisės, įskaitant laisvę užsiimti verslu ir skatinti verslumą įvairiuose ekonomikos sektoriuose;

26.

aktyviai remia Komisijos siekį priimti teisės aktus, pagal kuriuos būtų sumažintos verslo ir sandorių sąnaudos, ypač MVĮ;

27.

ragina imtis bendrų Komisijos ir valstybių narių iniciatyvų, pagal kurias būtų remiamos visoje ES įvairiose valstybėse veikiančios MVĮ mažinant biurokratiją ir taip siekiant akivaizdžiai palengvinti administracinę, finansinę ir reglamentavimo naštą; džiaugiasi būsimu Pavėluotų mokėjimų direktyvos persvarstymu;

28.

pabrėžia, kad teisingai veikianti bendroji rinka yra Europos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės ramstis ir padeda stiprinti Europos socialinės rinkos ekonomikos modelį; taip pat pripažįsta, kad sukūrus Europos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę bus sustiprinta bendroji rinka ir visų pirma vartotojų apsauga;

29.

pabrėžia, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 12 straipsnio bendrojo taikymo nuostatoje vėl patvirtinama, kad nustatant bei įgyvendinant kitas Sąjungos politikos ir veiklos kryptis derėtų atsižvelgti į vartotojų apsaugą; pabrėžia siūlomos naujos Vartotojų teisių direktyvos, taip pat direktyvos dėl kelionių paketų, direktyvos dėl nesąžiningos komercinės veiklos ir direktyvos dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos būsimo atnaujinimo svarbą;

30.

ragina Komisiją užtikrinti, kad pasitelkiant teisėkūros ir su teisėkūra nesusijusias priemones būtų pašalintos visos 2010 m. skaitmeninėje darbotvarkėje pastaruoju metu nustatytos kliūtys e. prekybos plėtrai; ragina kuo greičiau išspręsti tarpvalstybinės prekybos problemas, susijusias su vartotojų internetu perkamomis prekėmis, visų pirma problemas dėl mokėjimų ir pristatymo į kitas valstybes nares; pabrėžia poreikį padidinti vartotojų ir įmonių pasitikėjimą tarpvalstybine e. prekyba, be kita ko, stiprinant kovą su elektroniniais nusikaltimais ir klastojimu; ragina parengti ES vartotojų teisių, susijusių su internetinėmis paslaugomis ir e. prekyba, chartiją;

31.

primena savo raginimą Komisijai užtikrinti, kad Europos Parlamentas visais derybų etapais būtų nedelsiant ir visapusiškai informuojamas apie derybų dėl Kovos su klastojimu prekybos susitarimo pažangą, paisant Lisabonos sutarties nuostatų ir principų, taip pat primena savo prašymą pateikti papildomų garantijų, kad derybose dėl Kovos su klastojimu prekybos susitarimo nebus pakeistas ES intelektinės nuosavybės teisių ir pagrindinių teisių apsaugos acquis; ragina Komisiją glaudžiai bendradarbiauti su trečiosiomis šalimis, kurios nėra derybų dėl Kovos su klastojimu prekybos susitarimo šalys, ypač su sparčiai augančios ekonomikos šalimis;

32.

atkreipia dėmesį į problemas, susijusias su prekybinių mainų su už ES ribų esančiomis šalimis teisiniu neapibrėžtumu, ir į klausimą, kokia jurisdikcija taikoma sprendžiant tam tikrus ginčus; pažymi, kad nors egzistuoja tarptautinės privatinės teisės principai, dėl jų įgyvendinimo kyla daug problemų, visų pirma smulkaus verslo įmonėms ir vartotojams, kuriems dažnai trūksta žinių apie savo teises; taip pat pabrėžia naujas teisines problemas, kylančias dėl globalizacijos ir internetu sudaromų sandorių plėtros; pabrėžia būtinybę tarptautiniu lygmeniu laikytis suderinto požiūrio siekiant išvengti, kad vartotojai ir smulkaus verslo įmonės dėl šios padėties nenukentėtų;

33.

atsižvelgdamas į tai, kad tarptautinė privatinė teisė daro poveikį bendrovių teisei, atkreipia Komisijos dėmesį Parlamento 2009 m. kovo 10 d. rezoliuciją su rekomendacijomis Komisijai dėl įmonės registruotosios buveinės perkėlimo į kitą šalį (2008/2196(INI)), į 2006 m. liepos 4 d. rezoliuciją dėl naujausios informacijos apie bendrovių teisės kūrimo eigą ir perspektyvas ir į 2007 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl Europos privačios bendrovės ir Keturioliktosios bendrovių teisės direktyvos dėl bendrovės būstinės perkėlimo, taip pat į Teisingumo Teismo nutartis bendrovių „Daily Mail“ ir „General Trust“, „Centros“, „Überseering“, „Inspire Art“, „SEVIC Systems“ ir „Cartesio“ bylose;

34.

kadangi Sąjungoje netaikoma viena teisinė bendrovės, galinčios pasinaudoti teise įsisteigti remdamasi vienu siejančiu veiksniu, pagal kurį nustatoma konkreti nacionalinė teisinė tvarka, apibrėžtis, atkreipia dėmesį į nutartį „Cartesio“ byloje, kurioje pažymima, kad klausimas dėl to, ar SESV 49 straipsnis taikomas bendrovei, siekiančiai remtis pagrindine šiame straipsnyje nurodyta laisve, yra pirminis klausimas, kuris vadovaujantis šiuo metu galiojančiomis Sąjungos teisės nuostatomis gali būti išspręstas tik pagal nacionalinės teisės nuostatas; taip pat pažymi, kad Sutartyje numatyti bendrovių teisės pokyčiai, kuriuos ketinama atlikti konkrečių teisės aktų ir susitarimų pagrindu, taip ir neaprėpė klausimo dėl skirtingų valstybių narių teisės aktų skirtumų, taigi jis lieka neišspręstas; pastebi, kad tai įrodo Sąjungos teisės spragą; pakartoja savo raginimą šią spragą ištaisyti;

35.

ragina Komisiją dėti visas įmanomas pastangas Hagos konferencijoje siekiant atgaivinti tarptautinės teismo nutarčių konvencijos projektą; mano, kad Komisija galėtų pradėti šį darbą surengdama išsamias konsultacijas, informuodama apie jas Parlamentą ir įtraukdama jį į diskusiją apie tai, ar pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 (5) taisykles turėtų būti numatytas grįžtamasis poveikis siekiant paskatinti kitas šalis, ypač Jungtines Amerikos Valstijas, atnaujinti derybas; laikosi nuomonės, kad per anksti ir nerekomenduotina svarstyti galimybę suteikti grįžtamąjį poveikį pagal šį reglamentą priimamiems sprendimams, kol nėra visiškai aišku, ar žlugo pastangos iš naujo pradėti derybas Hagoje, ir kol nesurengtos konsultacijos ir neatlikti tyrimai, kuriais remiantis būtų pagrįsta, kad šis žingsnis būtų akivaizdžiai naudingas ES piliečiams, bendrovėms ir teisininkams;

36.

ragina už teisingumo klausimus atsakingą Komisijos narę užtikrinti, kad ateityje Parlamentas, padedamas savo stebėtojo ir remdamasis kompetentingam Parlamento komitetui nuolat pateikiamomis ataskaitomis, glaudžiau dalyvautų su Hagos konferencija susijusioje Komisijos ir Tarybos veikloje; todėl primena Komisijai institucinius įsipareigojimus, kuriuos 2006 m. rugsėjo mėn. Parlamente išdėstė Komisijos narys F. Frattini, t. y. kad Komisija, vykdydama su Hagos konferencija susijusius veiklą, turi visapusiškai bendradarbiauti su Parlamentu;

37.

ragina Komisiją imtis visapusiško vaidmens Hagos konferencijos darbo metu; ragina Komisiją imtis veiksmų siekiant užtikrinti, kad ES ratifikuotų 1996 m. spalio 19 d. konvenciją dėl vaikų apsaugos;

38.

reiškia ryžtingą apsisprendimą sukurti tarpparlamentinį forumą Hagos konferencijos darbo klausimais; pvz., mano, kad Hagos konferencijoje skatinama sutartinius santykius palaikančių šalių autonomija visame pasaulyje turi didžiulį poveikį, kai kalbama apie privalomų taisyklių vengimą, taigi būtų teisinga šį klausimą aptarti ir apsvarstyti viso pasaulio demokratiniuose forumuose;

39.

pastebi, kad Komisija įsteigė darbo grupę arbitražo klausimais; įspėja Komisiją, kad ji neturėtų tvirtinti jokių teisėkūros iniciatyvų šioje srityje, nesurengusi atvirų konsultacijų ir visapusiškai į jas neįtraukusi Europos Parlamento; ragina Komisiją užtikrinti, kad į visas šio pobūdžio darbo grupes būtų pakviestas dalyvauti Parlamento kompetentingo komiteto atstovas, ir nenorėdamas sumenkinti Komisijos teisės imtis iniciatyvos mano, kad Europos Parlamentas turėtų turėti teisę skirti šių darbo grupių narį ar narius ir užtikrinti, kad jie tinkamai atliktų atstovaujamąjį darbą;

40.

pabrėžia, kad būtina užtikrinti abipusį nacionalinių administracijų parengtų oficialių dokumentų pripažinimą; palankiai vertina Komisijos pastangas užtikrinti piliečiams galimybes naudotis jų teise laisvai judėti ir tvirtai remia planus užtikrinti abipusį civilinį statusą patvirtinančių dokumentų pripažinimą; ragina dėti dar didesnes pastangas siekiant, kad dar labiau sumažėtų kliūčių teise laisvai judėti besinaudojantiems piliečiams, ypač kai tai susiję su galimybe gauti jiems priklausančią socialinę paramą ir pasinaudoti savo teise balsuoti savivaldybių rinkimuose;

41.

paveda pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

3.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 99/27

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 207 ir 218 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją,

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. kovo 10 d. rezoliuciją dėl derybų dėl Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo (KKPS) skaidrumo ir esamos padėties,

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 20 d. sprendimą dėl pagrindų susitarimo dėl Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykių peržiūros,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 20 d. plenarinio posėdžio diskusijas dėl Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 2 d. Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo projektą,

—

atsižvelgdamas į Europos ombudsmeno sprendimą dėl skundo Nr. 90/2009/(JD)OV dėl prieigos prie KKPS dokumentų,

—

atsižvelgdamas į Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1383/2003,

—

atsižvelgdamas į Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl geresnės teisėkūros (2003/C 321/01),

—

atsižvelgdamas į Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) susitarimą dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį,

A.

kadangi kova su klastojimu yra esminis ES politinės strategijos elementas, siekiant užtikrinti teisingumą, vienodas sąlygas mūsų gamintojams, užimtumo išlaikymą piliečiams ir pagarbą teisinės valstybės principams,

B.

kadangi, siekiant veiksmingiau kovoti su padirbinėjimu, kuris yra visame pasaulyje paplitęs reiškinys, reikia stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą tarp didžiųjų pasaulio veikėjų,

C.

kadangi, nepaisant keleto bandymų susitarti dėl daugiašalio metodo, kuris ir toliau lieka pagrindiniu ES strategijos tikslas, bandymai negalėjo būti tęsiami dėl kitų pasaulio veikėjų pasipriešinimo ir opozicijos ir kadangi daugiašalis susitarimas, regis, yra geriausias būdas spręsti konkrečias problemas tarptautiniu lygiu,

D.

kadangi, kaip Komisija ne kartą pareiškė, KKPS yra susijęs tik su vykdymo priemonėmis ir neapima nuostatų, keičiančių esmines ES ar kitų KKPS šalių intelektinės nuosavybės teises (INT), o veikiau pirmą kartą nustato išsamią tarptautinę sistemą, kuria siekiama padėti susitarimo šalims jų pastangose veiksmingai kovoti su INT pažeidimais, ir todėl jis niekaip nekeičia Bendrijos teisyno,

E.

kadangi daugelyje sričių, įskaitant nuostatas dėl skaitmeninio sektoriaus ir privalomųjų pasienio priemonių taikymo sritį, KKPS peržengia TRIPS taikymo sritį ir todėl suteikia teisių turėtojams geresnę apsaugą,

F.

kadangi po griežtų Parlamento protestų KKPS derybų skaidrumas buvo iš esmės padidintas, o nuo derybų raundo Naujoje Zelandijoje, Parlamentas buvo išsamiai informuojamas apie derybų eigą; ir kadangi su derybų tekstu jis susipažino po savaitės, pasibaigus paskutiniam raundui Japonijoje,

G.

kadangi derybų tekste atsispindi pagrindiniai susirūpinimo aspektai, kuriuos Parlamentas išreiškė pastaraisiais mėnesiais, taip pat dėl tokių klausimų kaip pagrindinės teisės, privatumo ir duomenų apsauga, svarbaus nemokamo interneto vaidmens paisymas, paslaugų teikėjų vaidmens išsaugojimo svarba ir poreikis išlaikyti galimybę gauti vaistų – nuoroda į Dohos deklaraciją dėl TRIPS susitarimo ir visuomenės sveikatos, priimtą 2001 m. lapkričio 14 d., kuri buvo perkelta į susitarimo preambulę,

H.

kadangi Komisija ne kartą patvirtino, jog svarbu užtikrinti geografinių nuorodų (GN) apsaugą; kadangi susitarimo šalys susitarė, kad KKPS bus numatytas GN įgyvendinimas,

I.

kadangi Komisija, kaip Sutarčių sergėtoja, derėdamasi dėl tarptautinių susitarimų, turinčių poveikį ES teisės aktams, privalo laikytis Bendrijos teisyno, ir kadangi Komisija įsipareigojo nedelsdama pateikti visą informaciją Parlamentui kiekvienoje derybų dėl tarptautinių sutarčių stadijoje,

J.

kadangi itin svarbu užtikrinti, kad intelektinės nuosavybės teisių apsaugos priemonės būtų parengtos taip, kad nebūtų kliudoma naujovėms ir konkurencijai, kenkiama intelektinės nuosavybės teisių apribojimams ir asmens duomenų apsaugai, ribojamas laisvas informacijos srautas arba nepagrįstai apsunkinama teisėta prekyba,

K.

kadangi bet koks Europos Sąjungos pasiektas susitarimas dėl KKPS turi visiškai atitikti Bendrijos teisyną, o tai yra glaudžiai susiję su Europos Sąjungai taikomomis teisinėmis prievolėmis dėl privatumo ir duomenų apsaugos, kaip tai nustatyta Direktyvoje 95/46/EB, Direktyvoje 2002/58/EB ir Europos žmogaus teisių teismo ir Teisingumo Teismo praktikoje,

L.

kadangi 2009 m. gruodžio mėn. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos Parlamentas turės pritarti KKPS susitarimo tekstui, prieš šiam susitarimui įsigaliojant Europos Sąjungoje,

1.

džiaugiasi, kad 2010 m. spalio 2 d., po Tokijo derybų raundo, buvo išplatintas Kovos su klastojimu prekybos susitarimo projektas ir tikisi, kad Komisija išplatins Parlamentui ir visuomenei galutinį KKPS tekstą po techninių derybų susitikimo, kuris vyks Sidnėjuje nuo 2010 m. lapkričio 30 iki gruodžio 3 d.;

2.

pakartoja, kad kova su klastojimu yra vidaus ir tarptautinės politinės strategijos prioritetas ir kad tarptautinis bendradarbiavimas yra pagrindinė priemonė šį tikslą pasiekti;

3.

visiškai supranta, kad pasiektu susitarimu nebus išspręsta sudėtinga ir įvairialypė klastojimo problema; tačiau mano, kad tai yra žingsnis teisinga linkme;

4.

palankiai vertina pakartotinius Komisijos pareiškimus, kad įgyvendinant KKPS nuostatas, ypač nuostatas, susijusias su autorių teisių apsaugos procedūromis skaitmeninėje aplinkoje, bus visiškai laikomasi Bendrijos teisyno ir kad pagal šį susitarimą nebus įvedamos nei asmens kratos, nei vadinamoji trijų etapų procedūra; pažymi, kad KKPS pasirašiusios šalys, ir ypač ES, negali būti susitarimo įgaliotos įvesti „trijų etapų“ arba panašių procedūrų;

5.

džiaugiasi, kad 2010 m. spalio 2 d. svarstymo projekto tekstas preambulėje patvirtina KKPS siekį imtis efektyvių ir tinkamų intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemonių, papildant TRIPS susitarimą ir atsižvelgiant į KKPS šalių atitinkamų teisinių sistemų skirtumus ir praktikas; ir primygtinai pabrėžia, kad 2001 m. lapkričio 14 d. PPO IV ministrų konferencijos, vykusios Dohoje (Kataras), metu priimtoje Dohos deklaracijoje dėl TRIPS susitarimo ir visuomenės sveikatos nustatyti principai yra pamatiniai akmenys, kuriais grindžiamas 2010 m. spalio 2 d. KKPS svarstymo projekto tekstas ir todėl bet koks KKPS vykdymas turėtų šiuos principus atitikti;

6.

pabrėžia, kad KKPS nekeis Bendrijos teisyno INT įgyvendinimo užtikrinimo požiūriu, nes ES teisės aktai yra gerokai pažangesni už galiojančius tarptautinius standartus, ir kad todėl jis suteikia galimybę keistis geriausia praktika ir gairėmis šioje srityje;

7.

laiko KKPS priemone pasiekti, kad galiojantys standartai būtų veiksmingesni ir taip prisidėtų prie ES eksporto ir teisių turėtojų apsaugos, kai šie veikia pasaulinėje rinkoje, kur jie šiuo metu kenčia nuo sistemingo ir plačiai paplitusio jų autorinių teisių, prekės ženklų, patentų, dizaino ir GN pažeidinėjimo;

8.

pabrėžia, kad Europos įmonėms ir užimtumui ES svarbu apsaugoti GN; pripažįsta Komisijos pastangas įtraukti GN apsaugą į KKPS taikymo sritį;

9.

apgailestauja, kad susitarimo 1.X straipsnyje nepateikta suklastotų geografinių nuorodų apibrėžtis, nes dėl šio trūkumo gali kilti painiava arba bent jau būti apsunkintos administracinių ir teisminių institucijų užduotys interpretuojant KKPS ir jį įgyvendinant;

10.

džiaugiasi, kad į 2.14.3 straipsnį įtrauktas žodis „gali“ („Kiekviena Šalis gali numatyti baudžiamąsias procedūras ir nuobaudas […]“);

11.

džiaugiasi, kad ES reikalaujant šalys susitarė, jog piratinio filmų įrašinėjimo kino salėse (angl. „camcording“) laikymas nusikaltimu neturėtų būti privalomas (2.14.3 ir 2.15 straipsniai);

12.

džiaugiasi, kad narystė KKPS nėra išskirtinė privilegija ir kad kitos besivystančios bei augančios ekonomikos šalys gali prisijungti, taip būtų skatinama plačiau skleisti intelektinės nuosavybės teisių apsaugą ir stiprinti kovą su klastojimu visame pasaulyje; mano, kad ateityje KKPS galėtų pasiekti daugiašalį lygmenį;

13.

pabrėžia, kad bet koks Komisijos, kaip KKPS komiteto narės, priimtas sprendimas turi neperžengti Bendrijos teisyno taikymo srities ir negali vienašališkai pakeisti KKPS turinio; todėl mano, kad vadovaujantis SESV 207 ir 218 straipsniais bet kokius siūlomus KKPS pakeitimus turėtų priimti Parlamentas ir Taryba;

14.

ragina Komisiją patvirtinti, kad KKPS įgyvendinimas neturės jokio poveikio pagrindinėms teisėms ir duomenų apsaugai, dabartinėms ES pastangoms suderinti intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemones arba elektroninei prekybai;

15.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir KKPS derybose dalyvaujančių valstybių vyriausybėms ir parlamentams.

3.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 99/30

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 310–325 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į 2011 finansinių metų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto projektą, kurį Komisija pateikė 2010 m. balandžio 27 d. (COM(2010)0300), ir į Taisomuosius raštus Nr. 1, 2 ir 3, kuriuos Komisija pateikė atitinkamai 2010 m. rugsėjo 15 d., 2010 m. spalio 11 d. ir 2010 m. spalio 20 d.,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. rugpjūčio 12 d. priimtą Tarybos poziciją dėl 2011 finansinių metų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto projekto (12699/2010 – C7-0202/2010),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 20 d. rezoliuciją dėl Tarybos pozicijos dėl Europos Sąjungos 2011 finansinių metų bendrojo biudžeto projekto: visi skirsniai (1),

—

atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą dėl Tarybos reglamento, kuriuo nustatoma 2007–2013 m. daugiametė finansinė programa (COM(2010)0072), ir į Komisijos dokumentą dėl Tarpinstitucinio Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos susitarimo dėl bendradarbiavimo biudžeto klausimais (COM(2010)0073), pateiktus 2010 m. kovo 3 d.,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. balandžio 8 d. parengtą 2010 m. bendrojo biudžeto taisomojo biudžeto Nr. 3 projektą (COM(2010)0149) ir į 2010 m. spalio 20 d. parengtą 2010 m. bendrojo biudžeto taisomojo biudžeto Nr. 10 projektą (COM(2010)0598),

—

atsižvelgdamas į Pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo dėl lankstumo priemonės mobilizavimo (COM(2010)0150), kurį Komisija pateikė 2010 m. balandžio 8 d.,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. rugsėjo 13 d. parengtą Tarybos poziciją dėl 2010 finansinių metų Europos Sąjungos taisomojo biudžeto Nr. 3 projekto (13472/2010 – C7-0263/2010) ir į 2010 m. spalio 20 d. Parlamento rezoliuciją dėl Tarybos pozicijos dėl 2010 finansinių metų Europos Sąjungos taisomojo biudžeto Nr. 3/2010 projekto, III skirsnis – Komisija (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. rugsėjo 22 d. rezoliuciją dėl pasiūlymo dėl Tarybos reglamento, kuriuo nustatoma 2007–2013 m. daugiametė finansinė programa (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. kovo 29 d. rezoliuciją dėl Europos Sąjungos nuosavųjų išteklių ateities (4),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 78 straipsnį,

A.

kadangi Tarybos pozicijoje dėl biudžeto projekto asignavimai ribojami iki sumos, kuri atitinka sumą, gaunamą 2010 m. biudžetą padidinus 2,91 proc.,

B.

kadangi Parlamentas susitarė dėl vadinamosios septynių punktų strategijos, kurios tikslas – įgyvendinti Lisabonos sutarties nuostatas ir kuri palaikoma priimant biudžeto pakeitimus, ir parodė pasiryžimą patvirtinti mokėjimų lygį atsižvelgiant į visapusišką susitarimą,

C.

kadangi 2010 m. lapkričio 15 d. Parlamento ir Tarybos taikinimo komitetui nepavyko susitarti dėl bendro 2011 m. biudžeto teksto,

1.

išreiškia savo pasirengimą per labai trumpą terminą palengvinti susitarimą dėl 2011 m. biudžeto ir susijusių elementų, jeigu Komisija ir Taryba įvykdys toliau nurodytas sąlygas:

2.

palankiai vertina Komisijos įsipareigojimus dėl Europos pridėtinės vertės ir dėl Lisabonos sutarties pasekmių ES biudžetui bei dėl tikslaus termino, susijusio su nuosavais ištekliais;

3.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

3.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 99/31

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 2, 3, 6 ir 21 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 153, 191, 207 ir 218 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 12, 21, 28, 29, 31 ir 32 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (1948 m.) ir kitus Jungtinių Tautų dokumentus žmogaus teisių klausimais, ypač į Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą (1966 m.), Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą (1966 m.), Konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo (1965 m.), Konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (1979 m.), Vaiko teisių konvenciją (1989 m.), JT deklaraciją dėl vietos gyventojų teisių (2007 m.) ir į 2010 m. rugsėjo 20–22 d. Niujorke vykusio Jungtinių Tautų Tūkstantmečio aukščiausiojo lygio susitikimo išvadas,

—

atsižvelgdamas į Marakešo sutartį, įsteigiančią Pasaulio prekybos organizaciją, ir deklaraciją, priimtą 2001 m. lapkričio mėn. Dohoje vykusioje ketvirtoje ministrų konferencijoje, ypač į jos 31 dalį,

—

atsižvelgdamas į savo 1996 m. rugsėjo 20 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato dėl pagarbos demokratijos principams ir žmogaus teisėms įtraukimo į Bendrijos ir trečiųjų šalių susitarimus (COM(1995)0216) (1) ir į savo 2006 m. vasario 14 d. rezoliuciją dėl žmogaus teisių ir demokratijos išlygos Europos Sąjungos susitarimuose (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2001 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl atvirumo ir demokratijos tarptautinėje prekyboje (3), kurioje PPO buvo raginama laikytis pagrindinių Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) socialinių standartų, o Europos Sąjunga – paklusti TDO sprendimams, įskaitant galimus raginimus taikyti sankcijas sunkiai pažeidus pagrindinius socialinius standartus,

—

atsižvelgdamas į savo 2002 m. balandžio 25 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato Tarybai ir Europos Parlamentui „ES vaidmuo skatinant žmogaus teises ir demokratizaciją trečiosiose šalyse“ (COM(2001)0252) (4),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Socialinis globalizacijos aspektas. ES politikos indėlis užtikrinant jos naudą visiems“ (COM(2004)0383),

—

atsižvelgdamas į savo 2005 m. lapkričio 15 d. rezoliuciją dėl socialinio globalizacijos aspekto (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2005 m. liepos 5 d. rezoliuciją dėl vaikų išnaudojimo besivystančiose šalyse, ypatingą dėmesį skiriant vaikų darbui (6),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. birželio 14 d. Tarybos išvadas dėl vaikų darbo (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2006 m. liepos 6 d. rezoliuciją dėl sąžiningos prekybos ir plėtros (8),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. gegužės 22 d. rezoliuciją dėl pasaulinės Europos. Išoriniai konkurencingumo aspektai (9), kuria reaguojama į Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui „Globalioji Europa: konkuravimas pasaulyje. ES augimo ir darbo vietų kūrimo strategijos dalis“ (COM(2006)0567),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Skatinti padorų darbą visiems. Europos Sąjungos indėlis įgyvendinant padoraus darbo pasaulyje darbotvarkę“ (COM(2006)0249),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. JT Ekonomikos ir socialinių reikalų tarybos priimtą ministrų deklaraciją dėl visiško užimtumo ir deramo darbo, kurioje pripažįstama, kad visiškas ir produktyvus užimtumas ir deramas darbas visiems – tai esminis tvarios plėtros elementas,

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. gegužės 23 d. rezoliuciją dėl deramo darbo visiems skatinimo (10), kurioje raginama skatinant deramą darbą įtraukti socialinius standartus į Europos Sąjungos prekybos susitarimus, ypač į dvišalius susitarimus,

—

atsižvelgdamas į 2009 m. birželio 19 d. Tarptautinėje darbo konferencijoje visuotiniu susitarimu patvirtintus TDO deramo darbo darbotvarkę ir TDO visuotinį darbo vietų paktą ir į 2008 m. TDO deklaraciją dėl socialinio teisingumo siekiant sąžiningos globalizacijos,

—

atsižvelgdamas į 1968 m. Briuselio konvenciją, konsoliduotą 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (11),

—

atsižvelgdamas į nuo 2006 m. sausio 1 d. galiojančią bendrąją lengvatų sistemą (BLS), pagal kurią didesniam prekių skaičiui netaikomi muitai arba taikomi sumažinti muitai ir kuri apima ir naują skatinamąją priemonę, skirtą pažeidžiamoms šalims, turinčioms ypatingų prekybinių, finansinių ar vystymosi poreikių,

—

atsižvelgdamas į visus Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių susitarimus,

—

atsižvelgdamas į partnerystės susitarimą tarp Afrikos, Karibų jūros bei Ramiojo vandenyno grupės valstybių (AKR) ir Europos Sąjungos, pasirašytą 2000 m. birželio 23 d. Kotonu ir pataisytą 2005 m. ir 2010 m.,

—

atsižvelgdamas į savo rezoliucijas dėl ekonominės partnerystės susitarimų su AKR regionais ir šalimis, ypač į 2002 m. rugsėjo 26 d. (12), 2007 m. gegužės 23 d. (13) ir 2007 m. gruodžio 12 d. rezoliucijas (14),

—

atsižvelgdamas į tarptautines konvencijas dėl aplinkos, pvz., Monrealio protokolą dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų (1987), Bazelio konvenciją dėl pavojingų atliekų tarpvalstybinio pervežimo bei jų tvarkymo kontrolės (1989), Kartachenos protokolą dėl biologinės saugos (2000) ir Kioto protokolą (1997),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. spalio mėn. pasirašyto Europos Sąjungos ir Pietų Korėjos laisvosios prekybos susitarimo 13 skyrių,

—

atsižvelgdamas į užbaigtas derybas dėl ES ir Kolumbijos bei Peru daugiašalio prekybos susitarimo pasirašymo,

—

atsižvelgdamas į Europos Parlamento 2010 m. sausio 14 d. surengtą klausymą „Socialinių ir aplinkos apsaugos standartų taikymas prekybos derybose“,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Tarptautinės prekybos komiteto pranešimą ir Užsienio reikalų komiteto, Vystymosi komiteto, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomones (A7-0312/2010),

A.

kadangi ryšys tarp prekybos, žmogaus teisių ir socialinių bei aplinkos apsaugos standartų tapo esminiu ekonominių ir prekybinių santykių aspektu ir yra sudedamoji derybų dėl laisvosios prekybos susitarimų dalis,

B.

kadangi vis dažniau ir dažniau iškraipoma konkurencija ir kyla aplinkosauginio ir socialinio dempingo rizika, o dėl to ypač nukenčia Europos Sąjungoje veikiančios įmonės ir darbuotojai, kurie privalo laikytis aukštesnių socialinių, aplinkos apsaugos ir mokesčių standartų,

C.

kadangi ES, palaikydama santykius su trečiosiomis šalimis, atsižvelgdama į savo prekybos partnerių išsivystymo lygį turi patvirtinti abipusiškumu paremtą prekybos strategiją ir dėl savo reikalavimų socialinėje ir aplinkos apsaugos srityse, ir dėl prekybos liberalizavimo, kad būtų sudarytos sąlygos, palankios teisingai ir sąžiningai tarptautinei konkurencijai,

D.

kadangi dvišaliai forumai tapo pagrindine vieta politiniams tikslams siekti, nes nėra daug žadančios perspektyvos, kad bus nustatytos daugiašalės taisyklės, kuriose PPO būtų reglamentuojami ryšiai tarp prekybos, darbo ar aplinkos apsaugos,

E.

kadangi vis dėlto labai svarbu, kad būtų nauja pusiausvyra tarp prekybos teisės ir pagrindinių teisių ir stiprinamas pagrindinių tarptautinių organizacijų dialogas, ypač tarp TDO ir PPO, siekiant nuoseklesnės tarptautinės politikos ir geresnės pasaulinės valdysenos,

F.

kadangi esama daug priežasčių, kodėl reikėtų įtraukti žmogaus teisių nuostatas ir socialinius bei aplinkos apsaugos standartus į tarptautinius prekybos susitarimus: pradedant siekiu sukurti teisingą ir sąžiningą prekybą ir užtikrinti atitinkamą prekybos sąžiningumą (angl. level playing field) ir baigiant normatyvesniu siekiu ginti visuotines Europos Sąjungos puoselėjamas vertybes bei toliau plėtoti nuoseklią įvairių krypčių ES politiką,

G.

primena, kad 1986 m. JT deklaracijoje dėl teisės į vystymąsi patvirtinama, kad teisė į vystymąsi yra neatsiejama žmogaus teisių dalis, kurią įgyvendinant kiekvienas asmuo ir tauta turi teisę dalyvauti ekonominio, socialinio ir kultūrinio vystymosi procesuose, prisidėti prie jų ir naudotis jais; taigi mano, kad ES įpareigota nepažeisti šios teisės, o kaip tik ją įtraukti į tarptautinius susitarimus ir vadovautis ja įgyvendinant Europos politiką,

H.

kadangi Lisabonos sutartyje vėl įtvirtinta, kad Europos Sąjungos išorės veiksmai, kurių neatskiriama dalis yra prekyba, turi būti įgyvendinami vadovaujantis tais pačiais principais, kuriais grindžiamas pačios Sąjungos sukūrimas; kadangi Europos socialiniu modeliu, kuris apima tvarų ekonomikos augimą ir geresnes darbo ir gyvenimo sąlygas, gali taip pat vadovautis kiti partneriai; kadangi prekybos susitarimai turi derėti ir su kitomis pareigomis ir tarptautiniais susitarimais, kurių valstybės narės įsipareigojo laikytis vadovaudamosi savo nacionaline teise,

I.

kadangi svarbu išsaugoti tokio pat lygio socialinius ir aplinkos apsaugos standartus, galiojančius ES, ir svarbu, kad užsienio įmonės, veikiančios bendrojoje Europos rinkoje, laikytųsi šių standartų,

J.

kadangi žmogaus teisių nuostatų ir socialinių bei aplinkos apsaugos standartų įtraukimas į prekybos susitarimus gali būti naudingas tokiems susitarimams, nes rastųsi didesnė pilietinės visuomenės narių tarpusavio sąveika, didesnė parama politiniam ir socialiniam stabilumui ir sykiu būtų sudaryta prekybai palankesnė aplinka,

K.

kadangi prekybos ir pagarbos žmogaus teisių, socialinių ir aplinkos apsaugos standartams sritys yra svarbūs elementai užtikrinant taiką ir gerovę pasaulyje, tačiau vien jais negalima išspręsti visų santykiuose tarp įvairių pasaulio valstybių kylančių problemų; vis dėlto manydamas, kad politinės aklavietės problemą galima išspręsti stiprinant prekybos santykius ir taip užtikrinant, jog siekiant išspręsti konfliktus būtų apibrėžiami bendri interesai, visų pirma aplinkos apsaugos srityje,

L.

kadangi kitos šalys parodė teigiamus socialinių standartų įtraukimo į prekybos susitarimus pavyzdžius,

M.

kadangi bendroji lengvatų sistema grindžiama tuo, kad pagal šią sistemą lengvatas gaunančios šalys turi laikytis tarptautinėse žmogaus teisių konvencijose įtvirtintų principų ir pagrindinių darbo standartų, ir kadangi ši sistema apima specialų papildomų tarifinių lengvatų režimą, kuriuo siekiama skatinti ratifikuoti ir veiksmingai įgyvendinti pagrindines tarptautines konvencijas žmogaus ir darbo teisių, aplinkos apsaugos ir geros valdysenos klausimais; kadangi nesilaikant šių sąlygų gali būti sustabdytas tokio prekybos režimo taikymas,

1.

ragina, kad būsimoje Europos Sąjungos prekybos strategijoje prekyba būtų laikoma ne pati savaime tikslu, bet priemone, kuri padėtų skatinti europines vertybes ir prekybos interesus bei teisingą prekybą ir įtvirtinti nuolatinę praktiką veiksmingai įtraukti ir įgyvendinti socialinius ir aplinkos apsaugos standartus palaikant santykius su visomis ES prekybos partnerėmis; mano, kad derybose Europos Sąjunga turėtų vadovautis teigiamu, bet sykiu ir teisiškai privalomu požiūriu; pabrėžia, kad tvarų vystymąsi reglamentuojančių nuostatų įtraukimas, ypač į dvišalius susitarimus, bus naudingas visoms šalims;

2.

primena, kad prekybos politika – tai priemonė, padedanti siekti bendrųjų Europos Sąjungos tikslų, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 207 straipsnį Europos Sąjungos prekybos politika vykdoma „vadovaujantis Sąjungos išorės veiksmų principais ir tikslais“ ir remiantis Europos Sąjungos sutarties 3 straipsniu ji turi prisidėti prie „tvaraus planetos vystymosi, tautų tarpusavio solidarumo ir pagarbos, laisvos ir sąžiningos prekybos, skurdo panaikinimo ir žmogaus, ypač vaiko, teisių apsaugos, taip pat prie griežto tarptautinės teisės, įskaitant Jungtinių Tautų Chartijos principus, laikymosi ir jos plėtojimo“;

3.

ragina PPO ir pagrindines Jungtinių Tautų institucijas labiau bendradarbiauti daugiašaliu lygmeniu žmogaus teisių srityje; mano, kad glaudesni ryšiai su JT vyriausiuoju žmogaus teisių komisaru ir su ekspertais, dirbančiais pagal specialiąsias procedūras, būtų itin naudingi siekiant sukurti daugiašalę prekybos sistemą, kuri prisidėtų prie to, kad būtų laikomasi žmogaus teisių; mano, kad į Vyriausiojo komisaro patirtį galėtų atsižvelgti PPO ekspertų grupės ir apeliacinė institucija tais atvejais, kai būtų nustatyti sunkūs žmogaus teisių pažeidimai;

4.

mano, kad nuolatinė visuotinė Žmogaus teisių tarybos atliekama peržiūra turėtų būti naudinga priemonė kontroliuojant, kaip tarptautiniuose prekybos susitarimuose laikomasi žmogaus teisių nuostatų;

5.

pabrėžia, kad labai svarbu stiprinti bendradarbiavimą su TDO, t. y. organizacija, kuri apibrėžia tarptautinius darbo standartus, derasi dėl jų ir prižiūri, kaip jie taikomi teisėje ir praktikoje, ir labai svarbu, kad TDO visapusiškai dalyvautų PPO veikloje;

6.

dar kartą tvirtina, kad tikslai išsaugoti ir apsaugoti atvirą ir nediskriminuojamąją daugiašalės prekybos sistemą ir veikti siekiant apsaugoti aplinką ir skatinti tvarų vystymąsi turėtų būti abipusiškai stiprinami; pabrėžia, kad pagal GATT susitarimo 20 straipsnį valstybės narės gali priimti prekybos priemones, skirtas aplinkai apsaugoti, jeigu šios priemonės nebus taikomos taip, kad jos taps savavališkos arba nepateisinamos diskriminacijos priemone; ragina valstybes nares visapusiškai taikyti šią nuostatą;

7.

džiaugiasi, kad yra įsteigtas PPO Prekybos ir aplinkos komitetas, nes tai turėtų būti pagrindinis forumas, kuriame galima tęsti integraciją ir stiprinti ryšį tarp aplinkos apsaugos ir prekybos; tikisi, kad šio komiteto vaidmuo ir veikla taps svaresni, kad būtų galima tinkamai įveikti svarbiausius prekybos ir aplinkos apsaugos iššūkius, su kuriais susiduria tarptautinė bendruomenė;

8.

pabrėžia, kaip svarbu gerinti galimybes naudotis ekologiškomis prekėmis ir technologijomis siekiant tvaraus vystymosi tikslų ir ragina visas derybose dalyvaujančias šalis dėti daugiau pastangų siekiant kuo greičiau užbaigti derybas dėl tarifinių ir netarifinių barjerų ekologiškoms prekėms ir paslaugoms sumažinimo arba panaikinimo, kad būtų skatinamos naujos užimtumo politikos formos, darbo vietų, atitinkančių TDO deramo darbo standartus, kūrimas ir Europos šalių pramonės bei MVĮ augimo galimybės;

9.

pabrėžia, kad būtina siekti pažangos derantis dėl kitų Dohos deklaracijos 31 straipsnio punktų, susijusių su ryšiu tarp esamų PPO taisyklių ir specialiųjų prekybos pareigų, numatytų daugiašaliuose tarptautiniuose susitarimuose aplinkos apsaugos srityje, ir skatinti glaudesnį Daugiašalių tarptautinių susitarimų aplinkos apsaugos srityje sekretoriatų ir PPO komitetų bendradarbiavimą, kuris yra pagrindinis veiksnys siekiant užtikrinti, kad prekybos ir aplinkos apsaugos sistemos būtų plėtojamos nuosekliai;

10.

mano, kad daugiašalis susitarimas dėl klimato būtų geriausia priemonė siekiant atsižvelgti į neigiamus išorės veiksnius aplinkai, susijusius su CO2, tačiau toks susitarimas artimiausioje ateityje gali nebūti sudarytas; todėl mano, kad Europos Sąjunga turėtų ir toliau svarstyti galimybes pramonės sektoriams, kuriuose yra reali anglies dioksido nutekėjimo rizika, nustatyti atitinkamas aplinkos apsaugos priemones, papildančias ES šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos CO2 leidimų pardavimus aukciono būdu, ypač vadinamąjį anglies dioksido įtraukimo mechanizmą, kuris, nepažeidžiant PPO taisyklių, leistų kovoti su CO2 išlakų šaltinio perkėlimu į trečiąsias šalis;

11.

siūlo, kai bus baigtos derybos ir pasirašytas tarptautinis susitarimas dėl klimato, sukurti tikrą Pasaulio aplinkos apsaugos organizaciją, kuri priverstų laikytis įsipareigojimų, kurie bus prisiimti, ir taikyti aplinkos apsaugos standartus; į šią būsimą organizaciją, pvz., būtų privaloma kreiptis aplinkosauginio dempingo atvejais;

12.

tvirtai remia teisiškai privalomų žmogaus teisių išlygų įtraukimo į Europos Sąjungos tarptautinius susitarimus praktiką, tačiau primena, kad yra didelių sunkumų, susijusių su šių išlygų kontrole ir įgyvendinimu; patvirtina, kad šios išlygos taip pat turi būti įtraukiamos į visus prekybos ir sektorių susitarimus nustatant aiškų ir tikslų konsultacijų mechanizmą, pagrįstą Kotonu susitarimo 96 straipsnyje numatytu pavyzdžiu; šiuo klausimu džiaugiasi, kad tokia išlyga buvo įtraukta į naujos kartos laisvosios prekybos susitarimus;

13.

pabrėžia, kad toks pat nuolatinio įtraukimo metodas turėtų būti taikomas į dvišalius susitarimus įtraukiant skyrius dėl tvaraus vystymosi;

14.

pažymi, kad būsimi prekybos susitarimai gali būti sudaromi tebesitęsiant dabartinei finansų krizei; mano, kad dėl šios priežasties socialiniai ir aplinkos apsaugos standartai, visų pirma susiję su išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiu ir pavojingų atliekų tvarkymu, neturi būti pamirštami siekiant kitų tikslų;

15.

atsižvelgdamas į pirmiau minėtus tikslus, ragina Europos Komisiją į visus laisvosios prekybos susitarimus, dėl kurių ji derasi su trečiosiomis šalimis, nuolat įtraukti socialinius ir aplinkos apsaugos standartus, apimančius:

16.

pabrėžia, kad šių standartų laikymasis turi būti suprantamas kaip jų ratifikavimas, perkėlimas į nacionalinę teisę ir faktinis įgyvendinimas visoje šalies teritorijoje;

17.

reikalauja, kad visuose būsimuose prekybos susitarimuose būtų numatytas draudimas išnaudoti vaikų darbą, ypač atliekant gamtinių akmenų gavybos ir apdirbimo darbus, taip pat kad į juos būtų įtraukta bendra Europos sertifikavimo sistema, kurią taikant užtikrinama, jog importuojamas gamtinis akmuo ir gamtinio akmens gaminiai būtų pagaminti tokioje vertės kūrimo grandinėje, kurioje jokiu etapu neišnaudojamas vaikų darbas pagal TDO 182 konvencijos nuostatas;

18.

pabrėžia, kad laisvosios prekybos susitarimuose galima būtų numatyti sąlyginį liberalizavimą, apimantį trumpesnį apribojimų panaikinimo tvarkaraštį arba galimybę patekti į papildomą rinką, jei laikomasi aplinkos apsaugos ir socialinių standartų;

19.

pabrėžia, kad svarbu nuolat kontroliuoti, kaip įgyvendinamas susitarimas, visais etapais taikant atvirą ir įtraukųjį metodą:

20.

ragina, kad įgyvendinant ES prekybos susitarimus būtų veiksmingai užtikrinamas didžiausias skaidrumas, numatyti griežti viešųjų pirkimų reikalavimai ir kiekvienai šaliai atskirai teikiamos įmonių ataskaitos išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse, siekiant kovoti su neteisėtu kapitalo nutekėjimu;

21.

primygtinai ragina Sąjungą derybose dėl prekybos susitarimų ginti teisę naudotis gamtiniais ištekliais, taip pat ginti čiabuvių ir vietos gyventojų teises naudotis svarbiausiais gamtiniais ištekliais; ragina Komisiją į derybas ir tarptautinius prekybos susitarimus įtraukti žemės įsigijimo ir nuosavybės trečiosiose šalyse, ypač mažiausiai išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse, problemą;

22.

pripažįsta, kad į dvišalius susitarimus, dėl kurių šiuo metu vyksta derybos, privaloma įtraukti skyrius dėl tvaraus vystymosi, tačiau jie galėtų būti patobulinti, jei juose būtų numatyta:

23.

pabrėžia, kaip svarbu papildyti susitarimus papildomosiomis priemonėmis (įskaitant techninės pagalbos priemones ir bendradarbiavimo programas), kuriomis būtų siekiama pagerinti įgyvendinimo, ypač pagrindinių konvencijų žmogaus teisių klausimais ir socialinių ir aplinkos apsaugos standartų, galimybes;

24.

mano, kad 27 konvencijos, kurias prašoma ratifikuoti ir veiksmingai įgyvendinti, kad būtų galima naudotis BLS+ sistema, – tai išskirtinis žmogaus teises, darbo teisę, aplinkosaugos ir geros valdysenos standartus reglamentuojančių konvencijų rinkinys; pabrėžia, kad iki šiol BLS+ sistema turėjo juntamą teigiamą poveikį šių konvencijų ratifikavimo klausimu, tačiau ne itin teigiamą turint mintyje jų įgyvendinimą, ir todėl norėtų labiau akcentuoti papildomas priemones, kuriomis būtų siekiama pagerinti įgyvendinimo galimybes; taip pat mano, kad, siekdama užtikrinti BLS+ sistemos patikimumą, Komisija turi rengti tyrimus ir prireikus panaikinti lengvatas, jei iš atitinkamų įrodymų matyti, kad kai kurios šalys neįgyvendina 27 konvencijų;

25.

mano, kad galėtų būti sukurtas glaudesnis ryšys tarp žmogaus teisių išlygų ir BLS+ sistemos Europos Sąjungos susitarimuose su trečiosiomis šalimis, ypač turint mintyje stebėseną;

26.

ragina Komisiją persvarstant BLS tvarką užtikrinti, ji būtų naudinga visų pirma šalims, kurioms to labiausiai reikia, ir supaprastinti kilmės taisykles, kad įgyvendinant iniciatyvą „Visi produktai, išskyrus ginklus“ ir pagal BLS+ tvarką lengvatas gaunančios šalys turėtų iš jų kuo daugiau naudos; ragina nustatyti lengvatų pagal šią sistemą suteikimo ir panaikinimo mechanizmus, lyginamuosius standartus ir skaidrius kriterijus; tai pat prašo, kad Europos Parlamentas visapusiškai dalyvautų viso proceso metu, ypač turint mintyje Tarybos pasiūlymą dėl lengvatas gaunančių šalių sąrašų, tyrimų pradėjimą ar laikiną BLS+ sistemos netaikymą;

27.

primygtinai ragina Komisiją kuo greičiau pateikti pasiūlymą dėl reglamento, pagal kurį būtų uždrausta importuoti į Sąjungą prekes, pagamintas naudojant šiuolaikines vergovės formas, prievartinį darbą, visų pirma ypač pažeidžiamų grupių darbą, ir pažeidžiant pagrindinius žmogaus teisių principus;

28.

ragina Komisiją remiantis pamatiniu susitarimu dėl Europos Parlamento ir Komisijos santykių teikti Parlamentui išsamią informaciją apie visus svarbius klausimus visuose derybų dėl tarptautinių prekybos susitarimų etapuose;

29.

ragina Komisiją, atsižvelgiant į Parlamento įgaliojimus, išplėstus pagal Lisabonos sutartį, užtikrinti veiksmingą informacijos srautą ir suteikti Parlamento atstovams stebėtojų statusą, taigi sudaryti jiems galimybę bet kuriuo metu dalyvauti visuose svarbiuose posėdžiuose ir susipažinti su visais svarbiais dokumentais;

30.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

3.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 99/39

—

atsižvelgdamas į metinį pranešimą apie Europos ombudsmeno 2009 m. veiklą,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 24 straipsnio trečiąją pastraipą ir 228 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 ir 43 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į 1994 m. kovo 9 d. Europos Parlamento sprendimą 94/262/EAPB, EB Euratomas dėl ombudsmeno pareigų atlikimą reglamentuojančių nuostatų ir bendrųjų sąlygų (1),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. kovo 15 d. sudarytą ir 2006 m. balandžio 1 d. įsigaliojusį Europos Parlamento ir ombudsmeno pagrindų susitarimą dėl bendradarbiavimo,

—

atsižvelgdamas į 2005 m. spalio 5 d. Komisijos komunikatą dėl įgaliojimų priimti ir perduoti pranešimus Europos ombudsmenui ir įgaliojimų tarnautojams duoti parodymus Europos ombudsmenui suteikimo (SEC(2005)1227),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. birželio 18 d. Europos Parlamento sprendimą 2008/587/EB, Euratomas, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 94/262/EAPB, EB, Euratomas dėl ombudsmeno pareigų atlikimą reglamentuojančių nuostatų ir bendrųjų sąlygų (2),

—

atsižvelgdamas į ombudsmeno įgyvendinimo nuostatų pakeitimą, kuriuo siekiama atspindėti Statuto pokyčius, įsigaliojusius 2009 m. sausio 1 d.,

—

atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Europos ombudsmeno veiklos,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 205 straipsnio 2 dalies antrą ir trečią sakinius,

—

atsižvelgdamas į Peticijų komiteto pranešimą (A7-0275/2010),

A.

kadangi metinis pranešimas apie Europos ombudsmeno 2009 m. veiklą 2010 m. balandžio 19 d. oficialiai pateiktas Europos Parlamento Pirmininkui, o ombudsmenas Nikiforos Diamandouros 2010 m. gegužės 4 d. Briuselyje pristatė savo pranešimą Peticijų komitetui,

B.

kadangi SESV 24 straipsnyje nurodoma, kad „kiekvienas Sąjungos pilietis gali kreiptis į ombudsmeną, kurio pareigybė įsteigta pagal 228 straipsnį“,

C.

kadangi Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje teigiama, kad „kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką“,

D.

kadangi Chartijos 43 straipsnyje teigiama, kad „kiekvienas Sąjungos pilietis ir kiekvienas fizinis asmuo, kuris gyvena bet kurioje valstybėje narėje, ar juridinis asmuo, kurio registruota buveinė yra valstybėje narėje, turi teisę kreiptis į Europos ombudsmeną su skundu dėl netinkamų Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų administravimo veiksmų, išskyrus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo vykdomas teismo funkcijas“,

E.

kadangi nuo SESV įsigaliojimo bendra užsienio ir saugumo politika bei Europos Vadovų Tarybos veikla priskiriama ombudsmeno kompetencijai,

F.

kadangi pagal SESV 228 straipsnį ombudsmenas nuo šiol „renkamas po kiekvienų Europos Parlamento rinkimų visai Parlamento kadencijai“, o nebe skiriamas Parlamento,

G.

kadangi savo darbu ombudsmenas padeda kurti Sąjungą, kurioje „sprendimai priimami kuo atviriau ir kuo labiau priartinant juos prie piliečio“, kaip nurodoma Europos Sąjungos sutarties 1 straipsnio antrojoje pastraipoje,

H.

kadangi 2009 m. ombudsmenas užregistravo 3 098 skundus (2008 m. – 3 406 skundai) ir kadangi 727 skundai (23 proc., 2008 m. – 802 skundai) buvo pripažinti priskirtinais ombudsmeno kompetencijai,

I.

kadangi 2009 m. ombudsmenas pradėjo 335 skundų tyrimus ir 318 tyrimų buvo baigti, iš jų 311 buvo atlikti gavus skundus ir septyni – ombudsmeno iniciatyva,

J.

kadangi 179 atvejais (tai sudaro 56 proc. visų atvejų), kurie buvo išnagrinėti 2009 m., skunduose minimos institucijos pasiekė draugišką sprendimą arba išsprendė klausimą, dėl kurio buvo pateiktas skundas ombudsmenui, o tai rodo didėjantį institucijų ir įstaigų pasiryžimą skundus ombudsmenui vertinti kaip galimybę ištaisyti padarytas klaidas ir bendradarbiauti su ombudsmenu piliečių labui,

K.

kadangi 2009 m. ombudsmenas 12 proc. atvejų (37 tyrimai) nustatė netinkamo administravimo veiksmus ir 35 atvejais pateikė kritines pastabas,

L.

kadangi 2009 m. buvo pateikta 15 rekomendacijų projektų,

M.

kadangi dažniausiai pasitaikantys kaltinimai dėl netinkamo administravimo buvo susiję su skaidrumo stoka, įskaitant atsisakymą pateikti informaciją (36 proc. nagrinėtų atvejų), neteisingumu arba piktnaudžiavimu valdžia (14 proc. nagrinėtų atvejų), vėlavimu, kurio galėjo būti išvengta (13 proc. nagrinėtų atvejų), procedūros įgyvendinimo klaidomis (13 proc. nagrinėtų atvejų), aplaidumu (6 proc. nagrinėtų atvejų), Komisijos, kaip už sutarčių vykdymą atsakingos institucijos, pareigų nevykdymu (6 proc. nagrinėtų atvejų), teisinėmis klaidomis (6 proc. nagrinėtų atvejų) ir diskriminavimu (5 proc. nagrinėtų atvejų),

N.

kadangi vidutinė skundų nagrinėjimo trukmė sutrumpėjo nuo 13 mėnesių (2008 m.) iki 9 mėnesių (2009 m.), o tai rodo ombudsmeno pastangas sutrumpinti savo atliekamų tyrimų vidutinę trukmę ir atitinkamų institucijų siekį bendradarbiauti,

O.

kadangi 2009 m. nebuvo pateiktas nė vienas specialusis pranešimas Europos Parlamentui dėl netinkamo administravimo,

P.

kadangi ombudsmeno kritinės pastabos ir rekomendacijos neturi privalomosios galios, tačiau jos skirtos Europos Sąjungos institucijų ir įstaigų savireguliavimui skatinti ir padės ateityje išvengti klaidų ir netinkamos veiklos pasikartojimo,

Q.

kadangi ombudsmeno vaidmuo nuo tarnybos įkūrimo buvo plėtojamas, o šią plėtrą lėmė jo nepriklausomumas ir Europos Parlamento ir Peticijų komiteto turima jo veiklos demokratinės priežiūros teisė,

R.

kadangi, siekiant užtikrinti pareigos skubiai ir išsamiai atsakyti į piliečių užklausas, skundus ir peticijas įvykdymą, labai svarbu, kad Europos institucijos ir įstaigos naudotųsi visais reikiamais ištekliais,

S.

kadangi Parlamentas savo 2001 m. rugsėjo 6 d. rezoliucijoje (3), patvirtino Europos ombudsmeno tinkamo administravimo elgesio kodeksą,

T.

kadangi Europos ombudsmenų tinklas pataria skundų pateikėjams kreiptis į ombudsmenus ar kitas panašias institucijas, kurios gali savo lygmeniu suteikti tinkamiausią pagalbą, ir keistis informacija bei gerąja patirtimi,

U.

kadangi ombudsmeno veikla ir Peticijų komiteto veikla papildo viena kitą ir sudaro sąlygas veiksmingiau atlikti jų darbus,

1.

patvirtina Europos ombudsmeno pateiktą 2009 m. metinį pranešimą;

2.

atkreipia dėmesį į tai, kad, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, sustiprėjo ombudsmeno demokratinis teisėtumas, nes jį renka Parlamentas, ir išplėsti jo įgaliojimai, įtraukiant bendrą užsienio ir saugumo politiką bei Europos Vadovų Tarybos veiklą;

3.

džiaugiasi, kad, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, į ES pagrindinių teisių chartiją, kuri nuo šiol turi privalomąją galią, įrašyta teisė į tinkamą administravimą kaip iš Sąjungos pilietybės kylanti pagrindinė teisė; todėl ragina ombudsmeną, nagrinėjant kasdien gaunamus skundus, prižiūrėti, kad būtų laikomasi Pagrindinių teisių chartijos;

4.

mano, kad skaidrumas, galimybė gauti informaciją ir pagarba teisei į tinkamą administravimą yra būtinos išankstinės sąlygos, kad piliečiai pasitikėtų institucijų gebėjimu ginti jų teises;

5.

taigi mano, kad sąvoka „netinkamas administravimas“ ir toliau turėtų būti aiškinama plačiai ir apimti ne tik Europos administracinės teisės taisyklių ar bendrųjų principų, pvz., objektyvumo, proporcingumo ir lygybės, nediskriminavimo ir pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, pažeidimus, bet ir atvejus, kai institucija veikia nenuosekliai ir nesąžiningai arba neatsižvelgia į teisėtus piliečių lūkesčius, įskaitant tuos atvejus, kai institucija pati įsipareigoja laikytis tam tikrų normų ir standartų ir tai privalomai nenustatyta Sutartyse ar antrinės teisės aktuose;

6.

teigiamai vertina tai, kad ombudsmenas savo veiklą pristatė aiškiai ir suprantamai; vis dėlto siūlo, kad būsimuose pranešimuose, veiklos santraukoje ir teminėje analizėje būtų labiau pabrėžiamos struktūrinės problemos ir kompleksinės tendencijos;

7.

mano, kad ombudsmenas, nagrinėdamas ir administruodamas skundus, atlikdamas tyrimus ir pateikdamas išvadas, palaikydamas dalykinius santykius su Europos Sąjungos institucijomis ir įstaigomis ir ragindamas piliečius naudotis savo teisėmis, susijusiomis su Europos Sąjungos institucijomis ir įstaigomis, kaip ir anksčiau, darniai ir energingai naudojosi savo įgaliojimais;

8.

teigiamai vertina tai, kad ombudsmenas palaiko puikius institucinius ryšius su Peticijų komitetu ir kad yra gerbiama atitinkama abiejų šalių kompetencija; ragina ombudsmeną ir toliau užtikrinti savo atstovo dalyvavimą visuose Peticijų komiteto posėdžiuose;

9.

pripažįsta, kad Peticijų komiteto, 94 biurų 32 šalyse atstovaujamo Europos ombudsmenų tinklo nario, indėlis užtikrinant neteisminių teisių gynimo priemonių taikymą yra labai svarus ir atitinka subsidiarumo principą; džiaugiasi dėl Europos ombudsmeno bendradarbiavimo su kitais ombudsmenais ir panašiomis institucijomis valstybėse narėse nacionaliniu, regiono ir vietos lygmenimis;

10.

atsižvelgia į tai, kad 2009 m. ombudsmenas gavo 3 098 skundus ir kad 318 tyrimų per tą laikotarpį buvo užbaigti;

11.

teigiamai vertina tai, kad daug procedūrų baigėsi draugišku susitarimu arba jas atliko atitinkama institucija (56 proc.), o tai rodo, kad ombudsmenas dalykiškai bendradarbiauja su ES įstaigomis; ragina ombudsmeną ir ES institucijas bei įstaigas toliau dėti pastangas šia linkme;

12.

teigiamai vertina ombudsmeno pastangas sutrumpinti atliekamų tyrimų vidutinę trukmę iki devynių mėnesių; ragina visoms Europos institucijoms ir įstaigoms numatyti reikiamus biudžeto ir žmogiškuosius išteklius, kad piliečiai gautų greitus ir išsamius atsakymus į užklausas, skundus ir peticijas;

13.

atsižvelgia į tai, kad daugiau negu trečdalis ombudsmeno tyrimų 2009 m. pradėti dėl nepakankamo skaidrumo; todėl prašo, kad šiuo metu persvarstant Reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 nebūtų suvaržyta esama teisė gauti informaciją ir dokumentus, bet būtų laikomasi iniciatyvesnio požiūrio;

14.

džiaugiasi 2009 m. pasiekta pažanga suteikiant ombudsmenui didesnes galimybes naudotis konfidencialiais Tarybos dokumentais;

15.

pažymi, kad, kaip teigia ombudsmenas, komunikacijos ir interneto svetainės plėtros strateginis planas padėjo sumažinti nepriimtinų skundų skaičių, ir ragina ombudsmeną toliau stengtis informuoti ES piliečius apie savo funkcijas ir savo kompetencijos ribas bei apie jų teises;

16.

palaiko ombudsmeno nuomonę, kad siekiant tinkamo administravimo labai svarbu ne tik laikytis privalomųjų taisyklių, kurios privalomos administracijai, bet ir plėtoti tikrą piliečių aptarnavimo kultūrą; todėl ragina ombudsmeną iniciatyviau diegti šią aptarnavimo kultūrą ES institucijose ir tarp piliečių;

17.

apgailestauja, kad pateikta daug skundų dėl vėlavimo įregistruoti prašymus, tvarkyti bylas ir priimti sprendimus, kurio buvo galima išvengti; siūlo peržiūrint Finansinį reglamentą numatyti finansines kompensacijas akivaizdaus užsitęsusio vėlavimo atveju;

18.

atkreipia dėmesį į tai, kad ombudsmenas sėkmingai savo iniciatyva ištyrė taisykles, kurias Komisija taiko piliečių prašymams leisti susipažinti su dokumentais, susijusiais su pažeidimo nagrinėjimo procedūromis; skatina stiprinti bendradarbiavimą su Peticijų komitetu ir siūlo ombudsmenui reguliariai jį informuoti apie savo iniciatyva atliekamus tyrimus ir pasiektus rezultatus; ragina Komisiją laikytis atviresnio ir dinamiškesnio požiūrio į informaciją apie pažeidimo nagrinėjimo procedūras;

19.

mano, kad ombudsmeno pasiūlytas ir Parlamento 2001 m. rugsėjo 6 d. rezoliucijoje patvirtintas Europos ombudsmeno tinkamo administravimo elgesio kodeksas laikytinas orientyru ir taikytinas visiems Bendrijos institucijų ir įstaigų darbuotojams; palankiai vertina tai, kad Tinkamo administravimo elgesio kodeksą patvirtino Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas; palankiai vertina ir tai, kad su Europos investicijų banku buvo sudarytas susitarimo memorandumas dėl skundų administravimo; ragina ombudsmeną numatyti peržiūrėti Tinkamo administravimo elgesio kodeksą atsižvelgiant į 10 pastarųjų metų patirtį ir tuo remiantis užtikrinti, kad geroji patirtis būtų skatinama ir ja būtų keičiamasi;

20.

apgailestauja, kad Europos ombudsmenas neregistruoja nacionalinių ombudsmenų gautų skundų, susijusių su netinkamu Bendrijos teisės taikymu tam tikroje valstybėje narėje; siūlo Europos ombudsmenui numatyti galimybę tokius skundus nagrinėti kartu, kad būtų galima geriau suprasti problemą;

21.

ragina ombudsmeną skatinti nacionalinius ombudsmenus reguliariai keistis patirtimi su savo nacionaliniais parlamentais, panašiai kaip Europos ombudsmenas keičiasi patirtimi su Parlamentu;

22.

ragina Europos Komisiją parengti europinį administravimo įstatymą, bendrą visoms Sąjungos įstaigoms, institucijoms ir agentūroms;

23.

atkreipia ombudsmeno dėmesį į naują Europos personalo atrankos tarnybos (EPSO) personalo atrankos procedūrą ir siūlo prižiūrėti, kaip ji taikoma, bei išnagrinėti nustatytus pokyčius;

24.

pritaria minčiai, kad reikėtų įsteigti bendrą Europos ombudsmenų tinklo narių intraneto portalą siekiant užtikrinti reguliarią rezultatų sklaidą;

25.

paveda pirmininkui perduoti šią rezoliuciją ir Peticijų komiteto pranešimą Tarybai, Komisijai ir Europos ombudsmenui, taip pat valstybių narių vyriausybėms, parlamentams ir ombudsmenams arba panašioms kompetentingoms tarnyboms.

3.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 99/43

—

atsižvelgdamas į specialiąją Europos ombudsmeno ataskaitą, Europos Parlamentui pateiktą 2010 m. vasario 24 d.,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 228 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą (ankstesnis EB sutarties 195 straipsnis),

—

atsižvelgdamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalį, 42 ir 43 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į 1994 m. kovo 9 d. Europos Parlamento sprendimą 94/262/EAPB, EB, Euratomas dėl ombudsmeno pareigų atlikimą reglamentuojančių nuostatų ir bendrųjų sąlygų (1), kuris paskutinį kartą buvo iš dalies pakeistas 2008 m. birželio 18 d. Europos Parlamento sprendimu 2008/587/EB, Euratomas (2),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Europos ombudsmenui dėl ryšių su skundo dėl Bendrijos teisės pažeidimų teikėju (3),

—

atsižvelgdama į Europos Parlamento Darbo tvarkos taisyklių 205 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį,

—

atsižvelgdamas į Peticijų komiteto pranešimą (A7–0293/2010),

A.

kadangi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 228 straipsnyje Europos ombudsmenui suteikiami įgaliojimai priimti kiekvieno Sąjungos piliečio skundus dėl netinkamo administravimo atvejų Sąjungos institucijų ar įstaigų veikloje,

B.

kadangi ES piliečių teikiami skundai yra svarbus informacijos apie galimus ES teisės pažeidimus šaltinis,

C.

kadangi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje numatyta, jog „kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai tvarkytų jo reikalus nešališkai, teisingai ir per kiek įmanoma trumpesnį laiką“,

D.

kadangi 2007 m. kovo 1 d. nevyriausybinė organizacija, kurios veikla susijusi su aplinkos apsauga, kreipėsi į Komisiją prašydama leisti susipažinti su Įmonių ir pramonės generalinio direktorato ir buvusio Komisijos pirmininko pavaduotojo, atsakingo už įmones ir pramonę, saugoma informacija ir dokumentais, susijusiais su Komisijos ir automobilių gamintojų atstovų posėdžiais, kuriuose buvo nagrinėjamas Komisijos požiūris automobilių išmetamo anglies dioksido tema,

E.

kadangi Komisija leido susipažinti su 15 iš 18 laiškų, kurie buvo siųsti tuo metu buvusiam Komisijos nariui Günteriui Verheugenui, turiniu, tačiau atsisakė suteikti galimybę susipažinti su trijų laiškų, kuriuos siuntė Vokietijos automobilių „Porsche“ gamintojas, turiniu, motyvuodama tuo, kad šių laiškų atskleidimas pažeistų įmonės komercinių interesų apsaugą,

F.

kadangi Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (4) 1 straipsnio a punkte teigiama, kad šio reglamento tikslas – užtikrinti kuo geresnes galimybes susipažinti su Tarybos, Europos Parlamento ir Komisijos turimais dokumentais ir kadangi pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką bet kokios šio principo išimtys turi būti aiškinamos siaurai,

G.

kadangi Komisija atsisakė suteikti galimybę peticijos pateikėjui susipažinti su šiais UAB Porsche laiškais, vadovaudamasi Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalimi, kurioje teigiama, kad institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų komercinių fizinių arba juridinių asmenų interesų, įskaitant intelektinės nuosavybės, apsauga,

H.

kadangi UAB Porsche siuntė Komisijai šiuos laiškus, kai vyko pagrindinių suinteresuotųjų subjektų konsultacijos persvarstant Komisijos strategiją, pagal kurią siekiama sumažinti keleivinių automobilių išmetamo anglies dioksido kiekį, taigi galima manyti, kad šiuose trijuose laiškuose buvo informacijos apie UAB Porsche verslo santykius, ir kadangi dėl šios priežasties Komisija galėjo manyti, kad jiems taikoma Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatyta išimtis,

I.

kadangi Ombudsmeno tarnyba išnagrinėjo tris UAB Porsche laiškus ir Komisijos bei įmonės „Porsche“ susirašinėjimą elektroniniais laiškais, kur Komisija informuoja įmonę „Porsche“, kad ji nemano suteikti galimybės susipažinti su minėtaisiais trimis laiškais, ir kadangi Ombudsmenas, vadovaudamasis patikrinimo rezultatais, padarė išvadą, kad Komisija pasielgė neteisėtai, atsisakydama leisti susipažinti su visu UAB Porsche laiškų turiniu pagal Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą (5) arba iš dalies susipažinti pagal 4 straipsnio 6 dalį, ir kadangi tai yra netinkamo administravimo atvejis,

J.

kadangi 2008 m. spalio 27 d. Ombudsmenas Komisijai pateikė rekomendacijos projektą, kuriame išdėstytos faktinės ir teisinės analizės detalės ir kuriame teigiama, kad Komisija turi suteikti prieigą prie trijų UAB Porsche laiškų, siųstų Komisijos pirmininko pavaduotojui Günteriui Verheugenui, ir leisti susipažinti su visu jų turiniu arba jo dalimi,

K.

kadangi Ombudsmenas, remdamasis EB sutarties 195 straipsniu (dabar SESV 228 straipsnis), prašė Komisijos per tris mėnesius, taigi iki 2009 m. sausio 31 d., pateikti išsamią nuomonę,

L.

kadangi per SESV 228 straipsnyje numatytą laikotarpį, per tris mėnesius, Komisija nepateikė nuomonės, tačiau šešis kartus prašė pratęsti terminą detaliai nuomonei apie Ombudsmeno rekomendacijos projektą pateikti, ir kadangi Ombudsmenas 2009 m. liepos mėn. ir pakartotinai rugpjūčio mėn. informavo Komisijos sekretoriatą apie tai, kad, jeigu jis negaus atsakymo dėl savo rekomendacijos projekto, jis Europos Parlamentui pateiks specialiąją ataskaitą,

M.

kadangi pradėjusi eiti pareigas naujoji Komisija leido susipažinti su laiškų turiniu, tačiau kadangi tai užtruko daugiau negu 15 mėnesių po to, kai buvo parengtas rekomendacijos projektas, o ne trys, kaip numatyta Ombudsmeno statute ir SESV 228 straipsnyje,

N.

kadangi Komisija, 15 mėnesių atidėliodama atsakymą dėl rekomendacijos projekto, pažeidė įsipareigojimą atvirai ir sąžiningai bendradarbiauti su Ombudsmenu nagrinėjant bylą 676/2008/RT, ir kadangi tai kenkia ne tik tarpinstituciniam dialogui, bet ir ES viešajam įvaizdžiui,

O.

kadangi Ombudsmenas nustatė, kad Komisija vėluoja atsakyti nagrinėjant kitą bylą (355/2007(TN)FOR), susijusią su galimybe susipažinti su dokumentais, kur Komisija turėjo Ombudsmenui pateikti detalią nuomonę apie Ombudsmeno rekomendacijos projektą iki 2009 m. spalio 31 d., tačiau tai nepadaryta iki šiol,

P.

kadangi Komisija laikėsi terminų atsakydama į skundus tik dėl keturių iš dvidešimt dviejų 2009 m. Ombudsmeno nagrinėtų bylų, susijusių su galimybe susipažinti su dokumentais, kadangi dėl 14 iš šių 22 bylų ji pateikė atsakymą vėliau negu 30 dienų po termino pabaigos, o dėl šešių bylų ji atsakė pavėluodama bent 80 dienų,

Q.

kadangi Parlamentas, vienintelė renkama Europos Sąjungos institucija, privalo apsaugoti ir ginti Europos ombudsmeno nepriklausomumą jam vykdant pareigas Europos piliečiams ir stebėti, kaip įgyvendinamos jo rekomendacijos,

1.

pritaria toms Europos ombudsmeno kritinėms pastaboms ir rekomendacijai Komisijai, susijusiai su skundu 676/2008/RT;

2.

pripažįsta, kad šiuo atveju ilgas vilkinimas atsakyti Ombudsmenui pažeidžia sutartyje numatytą Komisijos pareigą sąžiningai bendradarbiauti;

3.

yra labai susirūpinęs dėl bendros Komisijos praktikos vilkinti ir trukdyti Ombudsmeno tyrimus nagrinėjant bylas, susijusias su galimybe susipažinti su dokumentais;

4.

primena, kad atsižvelgiant į konsultacijas, pateikiamas pagal Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 dalį, Komisija turi numatyti terminą, per kurį trečioji šalis, dokumento autorius, turi atsakyti, ir pabrėžia, kad Komisija turėtų taip vykdyti šį įgaliojimą, kad būtų užtikrintas jos pačios terminų laikymasis (6);

5.

primena teismų praktiką, susijusią su sąžiningu bendradarbiavimu (ES sutarties 4 straipsnio 3 dalis), pagal kurią Sąjungos institucijos turi pareigą sąžiningai bendradarbiauti tarpusavyje, ir pažymi, kad ši pareiga aiškiai numatyta ES sutarties 13 straipsnio 2 dalyje;

6.

mano, kad tai, jog Komisija nebendradarbiavo nagrinėjant šią ir kitas bylas, kelia grėsmę, kad sumažės piliečių pasitikėjimas Komisija ir kenkia Europos ombudsmeno ir Europos Parlamento galimybėms tinkamai ir veiksmingai prižiūrėti Komisiją, o tai savaime prieštarauja pačiam teisinės valstybės principui, kuriuo pagrįsta visa Europos Sąjunga;

7.

prašo Komisijos įsipareigoti Europos Parlamentui, kad ateityje ji vykdys sąžiningo bendradarbiavimo su Europos ombudsmenu pareigą;

8.

mano, kad jeigu Komisijai nepavyks priimti įsipareigojimų ir (arba) ji ir toliau nebendradarbiaus su Ombudsmenu, Parlamentas gali Komisijai skirti nuobaudas, ir viena iš šių nuobaudų gali būti dalis Komisijos administracinių išlaidų atidėjimas į rezervą;

9.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir Europos ombudsmenui.

3.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 99/46

—

atsižvelgdamas į Komisijos parengtą „EU Pilot“ vertinimo ataskaitą (COM(2010)0070),

—

atsižvelgdamas į 25-ąją metinę Komisijos teikiamą Bendrijos teisės taikymo stebėsenos ataskaitą (2007 m.) (COM(2008)0777),

—

atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų darbo dokumentus (SEC(2009)1683, SEC(2009)1684, SEC(2009)1685 ir SEC(2010)0182),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. rugsėjo 5 d. Komisijos komunikatą „Rezultatų siekianti Europa – Bendrijos teisės taikymas“ (COM(2007)0502),

—

atsižvelgdamas į 2002 m. kovo 20 d. Komisijos komunikatą dėl santykių su skundo dėl Bendrijos teisės pažeidimų teikėju (COM(2002)0141),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. vasario 21 d. rezoliuciją dėl Komisijos 23-osios metinės ataskaitos apie Bendrijos teisės taikymo kontrolę (2005 m.) (1),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. liepos 9 d. rezoliuciją dėl nacionalinio teisėjo vaidmens Europos teisminėje sistemoje (2),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 119 straipsnio 1 dalį,

—

atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos bei Peticijų komitetų nuomones (A7–0291/2010),

1.

apgailestauja, kad Komisija neatsakė į klausimus, kuriuos Parlamentas pateikė savo ankstesnėse rezoliucijose, ypač minėtoje 2008 m. vasario 21 d. rezoliucijoje; pažymi, kad ir toliau nepakankamai užtikrinamas skaidrumas, ypač kai tai susiję su projektu „EU Pilot“ ir žmogiškųjų išteklių klausimu;

2.

pažymi, kad Komisija, įgyvendindama projektą „EU Pilot“, siekia skatinti Komisijos ir valstybių narių savitarpio įsipareigojimus, bendradarbiavimą ir partnerystę (3) ir artimai bendradarbiaudama su nacionalinėmis administracijomis svarsto, kaip spręsti Europos Sąjungos teisės taikymo klausimą; todėl mano, kad ši iniciatyva po Lisabonos sutarties priėmimo – tinkamas atsakas naujai atsiradusiai visų Europos Sąjungos institucijų bendradarbiavimo būtinybei, siekiant gerai veikiančios ir piliečių labui dirbančios Sąjungos; pabrėžia Komisijos pareigą, nustatytą Europos Sąjungos sutarties 17 straipsnyje, užtikrinti „kad Sutartys ir priemonės, kurių jomis vadovaudamosi imasi institucijos, būtų taikomos“;

3.

pažymi, kad, viena vertus, teigiama, jog piliečiai atlieka esminį vaidmenį užtikrinant, kad būtų išties laikomasi ES teisės aktų (4), tačiau, antra vertus, įgyvendinant projektą „EU Pilot“, dar labiau ribojamas jų dalyvavimas bet kokioje tolesnėje procedūroje; mano, jog tai neatitinka į sutartis įtrauktų oficialių pareiškimų, kad sprendimai priimami kuo atviriau ir kaip galima labiau atsižvelgiant į pilietį (Europos Sąjungos sutarties 1 straipsnis), kad Sąjungos institucijos atlieka savo darbą kaip galima labiau gerbdamos atvirumo principą (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 15 straipsnis) ir kad vykdant bet kokią Sąjungos veiklą paisoma jos piliečių, kuriems institucijos turi būti vienodai dėmesingos, lygybės (Europos Sąjungos sutarties 9 straipsnis);

4.

pažymi, kad, siekdama tinkamo projekto „EU Pilot“ veikimo, Komisija sukūrė konfidencialią internetinę duomenų bazę (5), skirtą Komisijos tarnybų ir valstybių narių institucijų bendravimui; ragina Komisiją suteikti Parlamentui reikšmingą prieigą prie šios duomenų bazės tam, kad jis galėtų kontroliuoti, kaip Komisija vykdo savo Sutarčių sergėtojos vaidmenį;

5.

pabrėžia, kad aktyvus Europos Sąjungos piliečių vaidmuo aiškiai įtvirtintas Europos Sąjungos sutartyje, visų pirma turint mintyje Europos piliečių iniciatyvą; mano, kad piliečiams suteikta galimybė dalyvauti sudarant teisėkūros darbotvarkę taip pat tiesiogiai susieta su jų dabartiniu pagrindiniu vaidmeniu užtikrinant teisingą Europos Sąjungos teisės taikymą ir jos laikymąsi bei susijusių procedūrų skaidrumą ir patikimumą;

6.

pažymi, kad Komisijos Europos Sąjungos teisės taikymo stebėsenos ataskaitos santraukoje didesnis dėmesys skiriamas perkėlimui, o ne faktiniam taikymui; ragina Komisiją tinkamai pripažinti peticijų vaidmenį vykdant Europos Sąjungos teisės faktinio taikymo stebėseną, nes labai dažnai peticijos būna pirmieji rodikliai, iš kurių matyti, kad valstybės narės tik perkelia teisines priemones, bet vėluoja jas įgyvendinti;

7.

laikosi nuomonės, kad dabartinėse Komisijos kasmetinėse ataskaitose dėl Europos Sąjungos teisės taikymo stebėsenos nepateikiama pakankamai informacijos piliečiams ar kitoms institucijoms apie faktinę ES teisės taikymo padėtį, kadangi Komisija tik pateikia nuorodą į oficialias procedūras, pradėtas prieš valstybes nares, kurios neperkėlė ES teisės nuostatų į savo nacionalinę teisės sistemą; tačiau mano, kad piliečiams ir Parlamentui būtų labai naudinga būti informuotiems, kada Komisija pradeda pažeidimo, susijusio su neteisingu ar prastu ES teisės nuostatų perkėlimu į nacionalinę teisę, procedūrą, ir žinoti šių pažeidimų detales;

8.

pageidauja, kad būtų užtikrinta, jog Komisija ir toliau teiktų išsamius duomenis apie visų rūšių pažeidimus ir kad visi šie duomenys būtų laisvai prieinami Parlamentui, kad šis galėtų kontroliuoti, kaip Komisija vykdo savo Sutarčių sergėtojos vaidmenį; šių duomenų lyginimas ir rūšiavimas turėtų atitikti ankstesnes metines ataskaitas tam, kad Parlamentui būtų lengviau tinkamai įvertinti Komisijos atliktą pažangą nepaisant to, ar konkretus pažeidimas buvo nagrinėjamas vykdant projektą „EU Pilot“ ar įprastą pažeidimo nagrinėjimo procedūrą;

9.

mano, kad jei delsiama teisingai, taikyti, perkelti Europos Sąjungos teisės aktus ar užtikrinti jų įgyvendinimą, tai turi tiesioginės įtakos kasdieniam piliečių gyvenimui ir įmonių veiklai bei jų teisių įgyvendinimui, o tai sukelia teisinio neapibrėžtumo ir neleidžia jiems išnaudoti visų vidaus rinkos suteikiamų privalumų; atkreipia dėmesį į dideles išlaidas, kurios atsiranda dėl to, kad tinkamai netaikomi ES teisės aktai arba jų nesilaikoma, be to, dėl tokių veiksmų mažėja pasitikėjimas ES institucijomis;

10.

apgailestauja dėl to, kad kai kurios valstybės narės nepakankamai įvertina teisingai ir laiku įgyvendinamos ES teisės teikiamą vertę; siekiant išvengti vėlavimo, ragina jas suteikti teisės aktų perkėlimui ir įgyvendinimui tinkamą prioritetinę svarbą;

11.

ragina Komisiją, remiantis naujuoju Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 298 straipsnyje numatytu teisiniu pagrindu, parengti procedūrų kodeksą, t. y. reglamentą, kuriame būtų išnagrinėti įvairūs pažeidimo nagrinėjimo procedūros aspektai, įskaitant informavimą, laiko terminus, teisę būti išklausytam, įpareigojimą nurodyti priežastis, siekiant, kad būtų paisoma piliečių teisių ir užtikrintas skaidrumas; primena Komisijai, kad jos parengtas 2002 m. komunikatas yra svarbus orientyras šiam procedūrų kodeksui rengti;

12.

primena, kad Teisės reikalų komitetas neseniai įsteigė darbo grupę ES administracinės teisės klausimais siekiant išnagrinėti, ar įmanoma kodifikuoti ES administracinę teisę ir kaip praktiškai turėtų vykti šis procesas; mano, kad turėtų būti atsižvelgta į šios darbo grupės išvadas svarstant Europos administracinį kodeksą;

13.

primena, jog neseniai Teisės reikalų komitetas vienbalsiai patvirtino laišką, skirtą peticijos teikėjo nuomonei, pagal kurią raginama nustatyti standartinę administracinę ES teisės nuostatų stebėsenos ir taikymo tvarką, paremti; kadangi Komisija savo nuožiūra sprendžia, kada ir kieno atžvilgiu turėtų būti inicijuotos procedūros, pagal minėtąją tvarką ši veiksmų laisvė būtų apribota atsižvelgiant į tai, kas priimtina vadovaujantis gera administracine praktika (6);

14.

primena, kad pagrindinis Komisijos, kaip Sutarčių sergėtojos, vaidmuo – užtikrinti teisingą Europos Sąjungos teisės aktų taikymą valstybėse narėse ir prižiūrėti, kad tai būtų daroma laiku; ragina Komisiją naudotis visais jai pagal Sutartis suteiktais įgaliojimais, visų pirma dėl SESV 260 straipsnio naujųjų nuostatų dėl valstybių narių pareigos pranešti apie direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę priemones neįvykdymą;

15.

primena 2010 m. vasario 9 d. Parlamento rezoliuciją dėl pataisyto Europos Parlamento ir Komisijos pamatinio susitarimo (7), kurioje jis ragina Komisiją „pateikti Parlamentui apibendrintą informaciją apie visas įsipareigojimų neįvykdymo procedūras, pradedant oficialiais įspėjimais, įskaitant, jei to paprašo Parlamentas, (…) visais klausimais, susijusiais su įsipareigojimų neįvykdymo procedūra“ (8);

16.

mano, kad ES piliečiai turėtų iš Komisijos tikėtis tokio paties skaidrumo, neatsižvelgiant į tai, ar jie teikia oficialų skundą, ar naudojasi savo teise pateikti peticiją pagal Sutartį; todėl prašo, kad Peticijų komitetui būtų pateikiama aiški informacija apie pažeidimo nagrinėjimo procedūrų, vykstančių tais pačiais klausimais, kokiais pateiktos peticijos, etapus; taip pat ragina Komisiją paaiškinti Peticijų komitetui ir plačiajai visuomenei, kaip svarstomi skundai ir prašymai pateikti informacijos;

17.

pritaria Komisijos 2009 ir vėlesniems metams numatytoms priemonėms, kuriomis siekiama užtikrinti, kad valstybės narės laikytųsi Europos Sąjungos teisės aktų, ir prašo įtraukti jį į pažeidimo nagrinėjimo procedūras tais atvejais, kai peticijos dar tebesvarstomos, kaip antai Kampanijos regiono atveju dėl teisės aktų dėl atliekų ir Ispanijos atveju dėl vandentvarkos teisės aktų;

18.

ragina Komisiją pateikti Parlamentui visus susijusius duomenis, į kuriuos atsižvelgiant būtų galima atlikti projekto „EU Pilot“ pridėtinės vertės šiuo metu vykstančiam pažeidimų valdymo procesui analizę, kuria remiantis būtų pagrįstas tolesnis projekto vykdymas; mano, kad, pvz., Parlamentui turėtų būti sudaryta galimybė, remiantis šiais duomenimis, įvertinti, ar dėl 10 savaičių, kurios buvo suteiktos valstybei narei konkretaus atvejo sprendimui rasti, nebuvo dar vėliau inicijuota pažeidimo nagrinėjimo procedūra, kurios trukmė jau dabar labai ilga ir neapibrėžta;

19.

su ypatingu susidomėjimu atkreipia dėmesį į Komisijos įsipareigojimą sistemingai pateikti atsakymo į valstybės narės pateiktą skundą vertinimą; ragina Komisiją labai atidžiai atlikti šį vertinimą ir pateikti jį skubiai išnagrinėjus atitinkamą bylą; ragina paaiškinti skundo pateikėjo vaidmenį vertinimo procese;

20.

ragina Komisiją skirti pakankamai išteklių, kad būtų galima visapusiškai stebėti, kaip įgyvendinama ES teisė, inicijuoti savo bylas ir nustatyti stipresnių ir sistemingesnių veiksmų prioritetus; kaip jau ne kartą prašė, ragina Komisiją pateikti Parlamentui aiškius ir išsamius duomenis apie išteklius, kurie skirti pažeidimų įvairiuose generaliniuose direktoratuose atvejams tirti ir projektui „EU Pilot“ įgyvendinti; primena Komisijai, kad Parlamentas įsipareigojo remti Komisiją ir skirti daugiau biudžeto asignavimų ištekliams didinti;

21.

prašo Komisijos apsvarstyti naujoviškus mechanizmus, tokius kaip abipusio vertinimo procedūros, numatytos Paslaugų direktyvoje, kad būtų užtikrinamas veiksmingesnis ES teisės aktų įgyvendinimas;

22.

palankiai vertina vieno langelio, skirto piliečiams, kuriems reikia patarimų arba kurie nori pateikti apeliaciją ar skundą interneto svetainėje „Jūsų Europa“ (angl. Your Europe), įsteigimą (9). Į priemonių, kuriomis skatinamas piliečių dalyvavimas, sąrašą įtraukus plačiai žiniasklaidoje aptartą piliečių iniciatyvą (Europos Sąjungos sutarties 11 straipsnio 4 dalis), atsirado gerokai didesnė būtinybė pateikti paaiškinimus ir patarimus. Europos Parlamentas norėtų dalyvauti plėtojant šią interneto svetainę, kad būtų užtikrintas suderinamumas su jo paties planais geriau patarti piliečiams;

23.

primena Tarybos pažadą skatinti valstybes nares rengti ir skelbti direktyvų ir nacionalinių perkėlimo priemonių koreliaciją iliustruojančias lenteles; pabrėžia, kad šios lentelės būtinos siekiant sudaryti Komisijai sąlygas veiksmingai stebėti, kaip visose valstybėse narėse taikomos įgyvendinimo priemonės;

24.

primygtinai ragina sustiprinti Parlamento vaidmenį bendros rinkos taisyklių taikymo, įgyvenimo ir stebėsenos srityse; pritaria kasmetinio Bendrosios rinkos forumo idėjai;

25.

pabrėžia pagrindinį vaidmenį, kurį Vidaus rinkos pažangos lentelės ir Vartotojų rinkų rezultatų suvestinės vaidina siekiant veiksmingiau stebėti ir vertinti naudojamas priemones, kurios kartu yra ir netiesioginė disciplinavimo priemonė; ragina Komisiją ir valstybes nares suteikti pakankamą finansavimą ir pakankamai personalo, siekiant užtikrinti tolesnį Vartotojų rinkų rezultatų suvestinės vystymą;

26.

pažymi, kad nacionaliniai teismai atlieka esminį vaidmenį taikant Europos Sąjungos teisę, ir visiškai remia ES pastangas gerinti nacionalinių teisėjų, teisininkų, nacionalinių administracijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų mokymus bei juos koordinuoti;

27.

mano, kad Komisija, pradėjusi pažeidimo nagrinėjimo procedūrą prieš valstybę narę, taip pat turėtų parengti komunikatą, kuriame praneštų, kad atitinkamos valstybės piliečiai, kurie patyrė neigiamą poveikį dėl teisės akto, kuriuo buvo pažeista ES teisė, gali kreiptis į nacionalinius teismus ir pareikšti prieštaravimą dėl minėtojo teisės akto;

28.

primena savo 2010 m. birželio 17 d. rezoliuciją dėl teisėjų mokymo, susijusio su civilinėmis ir komercinėmis bylomis; mano, kad labai svarbu stiprinti teisėjų mokymą atsižvelgiant į veiksmų planą, kuriuo įgyvendinama Stokholmo programa;

29.

paveda perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Teisingumo Teismui, Europos ombudsmenui ir valstybių narių parlamentams.

3.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 99/50

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 14 straipsnį ir 106 straipsnio 2 dalį,

—

atsižvelgdamas į ES sutarties Protokolą Nr. 29 dėl valstybių narių visuomeninės transliacijos sistemos,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnio 2 dalį,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) (1),

—

atsižvelgdamas į savo 1996 m. rugsėjo 19 d. rezoliuciją dėl viešosios televizijos vaidmens daugialypės terpės visuomenėje (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. rugsėjo 25 d. rezoliuciją dėl žiniasklaidos sutelkimo ir pliuralizmo Europos Sąjungoje (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. gruodžio 16 d. rezoliuciją dėl žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo skaitmeniniame pasaulyje (4),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. liepos 2 d. Komisijos komunikatą dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo visuomeninio transliavimo paslaugoms (5),

—

atsižvelgdamas į Komisijos personalo darbo dokumentą dėl žiniasklaidos pliuralizmo Europos Sąjungos valstybėse narėse (SEC(2007)0032),

—

atsižvelgdamas į Europos Tarybos Ministrų komiteto 1996 m. rugsėjo 11 d. rekomendaciją Nr. R (96)10 valstybėms narėms dėl visuomeninio transliavimo paslaugų nepriklausomumo užtikrinimo,

—

atsižvelgdamas į Tarybos ir 1999 m. sausio 25 d. Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų rezoliuciją dėl visuomeninio transliavimo paslaugų (6),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. sausio 31 d. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendaciją Nr. CM/Rec(2007)2 valstybėms narėms dėl žiniasklaidos pliuralizmo ir žiniasklaidos turinio įvairovės,

—

atsižvelgdamas į Europos Tarybos Ministrų komiteto 2007 m. sausio 31 d. rekomendaciją Nr. CM/Rec(2007)3 valstybėms narėms dėl visuomeninės žiniasklaidos vaidmens informacinėje visuomenėje,

—

atsižvelgdamas į Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2009 m. birželio 25 d. rekomendaciją Nr. 1878 (2009) dėl visuomeninio transliavimo paslaugų finansavimo,

—

atsižvelgdamas į Europos Tarybos Ministrų komiteto 2006 m. rugsėjo 27 d. deklaraciją dėl visuomeninio transliavimo paslaugų nepriklausomumo užtikrinimo valstybėse narėse,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Kultūros ir švietimo komiteto pranešimą (A7–0286/2010),

A.

kadangi Europos demokratinė visuomenė, piliečių dalyvavimas viešosiose diskusijose ir galimybė gauti informaciją skaitmeninėje erdvėje priklauso nuo gyvybingo ir konkurencingo audiovizualinės žiniasklaidos ir spaudos sektoriaus,

B.

kadangi transliuojamoji žiniasklaida yra vienas pagrindinių informacijos šaltinių, prieinamų ES piliečiams valstybėse narėse, todėl ji yra svarbus žmonių vertybių ir nuomonių formavimo veiksnys,

C.

kadangi tiek visuomeninio, tiek privataus transliavimo paslaugos yra itin svarbios Europos audiovizualinių kūrinių gamybos, kultūros įvairovės ir kultūrinio tapatumo, informacijos pliuralizmo, socialinės sanglaudos, pagrindinių laisvių sklaidos ir demokratijos veikimo požiūriu,

D.

kadangi visuomeniniai transliuotojai vaidina pradininkų vaidmenį skatindami ir naudodami technologines naujoves, kad jų turinį būtų galima pateikti visuomenei per naujoviškas žiniasklaidos ir platinimo technologijas,

E.

kadangi ES audiovizualinė aplinka išskirtinė, jai būdinga vadinamoji dvejopa sistema, pagrįsta tikra visuomeninių ir komercinių transliuotojų pusiausvyra,

F.

kadangi veiksminga dvejopa sistema, pagrįsta tikra visuomeninių ir privačių transliuotojų pusiausvyra, yra naudinga visiems,

G.

kadangi toks visuomeninių ir komercinių transliuotojų sambūvis užtikrina laisvai prieinamą programų įvairovę, kuri naudinga visiems ES piliečiams ir skatina žiniasklaidos pliuralizmą, kultūrų ir kalbų įvairovę, redakcijų konkurenciją (turinio kokybės ir įvairovės atžvilgiu) ir žodžio laisvę,

H.

kadangi ES skiria ypatingą dėmesį dvejopos sistemos reikšmei gaminant ir platinant ES turinio produkciją,

I.

kadangi pastarųjų metų audiovizualinės aplinkos pokyčiai, kai vystėsi skaitmeninės technologijos, mokamos nuosavos platformos ir atsiradę nauji interneto žiniasklaidos subjektai, padarė poveikį tradicinei dvejopai transliavimo sistemai ir redakcijų konkurencijai (kokybės ir įvairovės atžvilgiu), todėl visuomeniniams ir privatiems transliuotojus tapo būtina įvairinti savo veiklą ir apsvarstyti naujus platinimo būdus,

J.

kadangi naujų technologijų sklaida pakeitė Europos piliečių prieigos prie žiniasklaidos ir informacijos būdus,

K.

kadangi interneto aplinkoje neįmanoma išlaikyti tradicinės žiniasklaidos sektoriaus ribų, nes tradicinė žiniasklaida negali išlikti nesiplėsdama į naujas platformas (SMS paslaugas, interneto tinklalapius, išmaniųjų telefonų programas ir t. t.), atsižvelgiant į Europos Sąjungos skaitmeninės darbotvarkės tikslus,

L.

kadangi laikraščiai ir žurnalai yra ir toliau turėtų būti pagrindinės pliuralistinės ir įvairios Europos žiniasklaidos erdvės sudedamosios dalys,

M.

kadangi dabartinės žiniasklaidos aplinkoje vis svarbesnis vaidmuo tenka telekomunikacijų ir interneto paslaugų teikėjams bei paieškos sistemoms,

N.

kadangi skaitmeninėje eroje, kuriai būdingos didesnės pasirinkimo galimybės vartotojams, bet taip pat ir pavojus, kad auditorija taps nevientisa, didėjanti žiniasklaidos priemonių koncentracija bei augantis vertikaliai integruotų žiniasklaidos įmonių skaičius ir perėjimas prie mokamų paslaugų ir kodavimo, visuomeninio transliavimo paslaugos padeda ir turėtų padėti išsaugoti viešąją sritį, nes jos teikia aukštos kokybės ir socialinę vertę turinčias programas bei nešališką informaciją,

O.

kadangi tam tikrose valstybėse narėse visuomeniniai transliuotojai vis dar nėra pakankamai socialiai įsišakniję ir negauna tinkamo finansavimo,

P.

kadangi kai kuriose valstybėse narėse viešieji transliuotojai susiduria su esminėmis problemomis, dėl kurių kyla pavojus jų politiniam nepriklausomumui, gyvybingumui ir netgi finansiniam pagrindui, o tai kelia tiesioginę grėsmę pačiam dvejopos sistemos gyvavimui,

Q.

kadangi komercinės televizijos neseniai patyrė ekonominių sunkumų dėl reklamos sumažėjimo,

R.

kadangi išskirtinei valstybių narių kompetencijai priklauso apibrėžti viešųjų paslaugų uždavinius ir skirti finansavimą savo visuomeniniams transliuotojams, remiantis Amsterdamo protokolo principais,

S.

kadangi visuomeninei žiniasklaidai reikia tinkamo valstybės finansavimo, naujų technologijų, dalyvavimo svarbiose platformose ir stabilios bei prognozuojamos reguliavimo sistemos, kad ji galėtų vykdyti savo uždavinius ir siūlyti aukštos kokybės kultūros ir naujienų turinį, taigi aiškiai gerinti žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumą visuomenės naudai,

T.

kadangi visuomeninių transliuotojų paslaugas galima patobulinti valstybėms narėms keičiantis patirtimi ir gerosiomis praktikomis,

U.

kadangi Europos standartų, susijusių su žodžio laisve, žiniasklaidos pliuralizmu ir nepriklausomumu bei visuomeninės žiniasklaidos uždaviniais ir finansavimu, laikymasis turėtų būti visų valstybių narių prioritetas,

V.

kadangi šiuo metu ES neturi tinkamų priemonių, skirtų visuomeninei žiniasklaidai ir dvejopai sistemai kylantiems pavojams valstybėse narėse ar konkrečiuose ES regionuose stebėti ir į juos reaguoti,

1.

patvirtina savo paramą dvejopai transliavimo sistemai, pagal kurią privati ir visuomeninė žiniasklaida, nepriklausomai nuo politinio ir ekonominio spaudimo, turi savo atitinkamus vaidmenis, ir ragina užtikrinti galimybę naudotis aukščiausio lygio televizijos ir radijo transliacijos paslaugomis, nepriklausomai nuo vartotojo ir naudotojo mokumo;

2.

ypač pabrėžia esminį tikrai subalansuotos Europos dvejopos sistemos vaidmenį skatinant demokratiją, socialinę sanglaudą ir integraciją bei žodžio laisvę, ypač atsižvelgiant į žiniasklaidos pliuralizmo, žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo, kultūrų ir kalbų įvairovės saugojimą bei skatinimą ir su spaudos laisve susijusių Europos standartų laikymąsi;

3.

pažymi, kad visuomeninės ir privačios žiniasklaidos sambūvis labai prisidėjo prie turinio pasiūlos naujovių ir diversifikacijos bei turėjo teigiamą poveikį kokybei;

4.

dar kartą patvirtina, kad būtina išlaikyti nepriklausomas, stiprias ir gyvybingas visuomeninio transliavimo paslaugas, pritaikant jas prie skaitmeninės eros reikalavimų, ir pabrėžia, kad reikia imtis konkrečių priemonių šiam tikslui įgyvendinti;

5.

šiomis aplinkybėmis pabrėžia. kad skaitmeninėje eroje visuomeninio transliavimo paslaugos turi ypatingą paskirtį – puoselėti viešąją sritį užtikrinant, kad aukštos kokybės visuotinės svarbos žiniasklaidos turinys būtų visiems prieinamas visose atitinkamose platformose;

6.

ragina valstybes nares suteikti pakankamai išteklių, kad visuomeniniai transliuotojai galėtų naudotis naujomis skaitmeninėmis technologijomis ir taip užtikrintų, kad plačioji visuomenė galėtų naudotis modernių garso ir vaizdo paslaugų teikiamais privalumais;

7.

atsižvelgdamas į tai, ragina visuomeninius transliuotojus sukurti struktūrinius mechanizmus siekiant pasiūlyti patrauklų turinį ir kokybę internete, kad pasiektų jaunimą, kuris naudojasi beveik vien tik internete teikiamomis žiniasklaidos paslaugomis;

8.

ragina valstybes nares kovoti su skaitmenine atskirtimi, pvz., tarp miesto ir kaimo vietovių, ir užtikrinti, kad visų asmenų visuose regionuose prieiga prie visuomeninio transliavimo paslaugų būtų vienoda;

9.

ragina valstybes nares apsvarstyti galimybę palengvinti vartotojų perėjimą nuo analoginės televizijos sistemos prie skaitmeninės;

10.

ragina valstybes nares apibrėžti savo visuomeninių transliuotojų uždavinius taip, kad jie galėtų išsaugoti savo išskirtinumą įsipareigodami kurti originalius audiovizualinius kūrinius ir kokybiškas programas bei žurnalistiką nepaisydami komercinių sumetimų ar politinės įtakos, nes būtent tuo jie ir išsiskiria iš kitų; pažymi, kad šie uždaviniai turėtų būti apibrėžti kaip galima tiksliau, bet deramai atsižvelgiant į transliuotojų programų rengimo autonomiją;

11.

primena, kad pagal technologinio neutralumo principą visuomeniniai transliuotojai, vykdydami jiems priskirtus uždavinius, privalo turėti galimybę pasiūlyti savo paslaugas, įskaitant naujas paslaugas, visomis platformomis;

12.

pabrėžia, kad daugelyje valstybių narių nėra teisinių nuostatų dėl visuomeninių transliuotojų veiklos internete ir kad tai gali turėti įtakos šio sektoriaus galimybėms plėstis į naujas platformas;

13.

primena, kad antžeminio transliavimo platformos, besiremiančios atvirais standartais ir užtikrinančios sistemų sąveiką, vadina pagrindinį vaidmenį dvejopoje transliavimo sistemoje ir yra ideali priemonė siekiant suteikti vartotojams laisvas bei lengvai prieinamas garso ir vaizdo žiniasklaidos paslaugas, kurios yra geriau pritaikytos prie vietos rinkų nevientisumo, todėl gali geriau atitikti vietos kultūrinius ir socialinius lūkesčius;

14.

atkreipia dėmesį į 2009 m. liepos mėn. Komisijos komunikatą dėl transliavimo, kuriame pripažįstama visuomeninių transliuotojų teisė būti visose atitinkamose transliavimo platformose ir kuriame dar kartą patvirtinama valstybių narių atsakomybė nustatyti visuomeninio transliuotojo uždavinius, finansavimą ir organizacinę struktūrą, pripažįstant Komisijos atsakomybę dėl akivaizdžių klaidų kontrolės, ir ragina valstybes nares išsaugoti siūlomų skaitmeninės žiniasklaidos paslaugų pusiausvyrą, užtikrinti visuomeninio transliuotojo ir privačios žiniasklaidos konkurenciją ir taip išsaugoti gyvybingą žiniasklaidą internetinėje aplinkoje;

15.

džiaugiasi dėl technologinio neutralumo principo pripažinimo ir poreikio išlaikyti visuomeninių transliuotojų redakcinę nepriklausomybę, tinkamai atsižvelgiant į jų poreikį gauti stabilų ir patikimą finansavimą;

16.

vis dėlto pažymi, kad prevencinių (vykdomų) tyrimų išlaidos yra didelės, ir pabrėžia, kad palankiai vertina proporcingus vertinimus;

17.

primena Europos Tarybos rekomendacijas ir deklaracijas, kurioms pritarė visos ES valstybės narės ir kuriose nustatyti Europos standartai, susiję su žodžio bei spaudos laisve, žiniasklaidos pliuralizmu ir nepriklausomumu, organizacine struktūra, uždaviniais ir finansavimu, ypač informacinėje visuomenėje, taip užtikrinant visuomeninio transliavimo paslaugų patikimumą;

18.

primena valstybėms narėms, kad jos įsipareigojo laikytis šių Europos standartų, ir ragina jas tinkamai, proporcingai ir stabiliai finansuoti visuomeninės žiniasklaidos priemones, kad jos galėtų atlikti savo uždavinius ir kad būtų galima užtikrinti jų politinį ir ekonominį nepriklausomumą bei prisidėti prie įtraukios informacijos ir žinių visuomenės, kurioje visi turėtų prieigą prie atstovaujamosios aukštos kokybės žiniasklaidos;

19.

ragina Komisiją skatinti valstybių narių keitimąsi gerąja patirtimi įvairiais lygmenimis (nacionalinių žiniasklaidos institucijų, suinteresuotųjų subjektų, visuomeninių transliuotojų vadovų, nepriklausomų reguliuotojų bei žiūrovų ir piliečių atstovų);

20.

ragina valstybes nares sustiprinti nacionalinių žiniasklaidos reguliuotojų bendradarbiavimą Europos reguliavimo institucijų platformoje (angl. EPRA) ir skatinti keitimąsi patirtimi ir gerąja praktika, susijusia su atitinkamomis nacionalinėmis transliavimo sistemomis;

21.

primena valstybėms narėms, kad visuomeninių transliuotojų tarybų nariai turėtų būti skiriami remiantis jų kompetencija ir žiniasklaidos sektoriaus išmanymu;

22.

ragina Komisiją ir valstybes nares įgalioti Europos audiovizualinę observatoriją, suteikiant jai reikiamus išteklius, rinkti duomenis ir vykdyti tyrimus, kaip valstybės narės laikėsi šių standartų, kad būtų galima išsiaiškinti, ar šie standartai davė norimą poveikį, ir reikalauja, kad šiuos reikalavimus pažeidusios valstybės narės būtų patrauktos atsakomybėn;

23.

ragina Komisiją stojimo derybose daugiau dėmesio skirti dvejopai sistemai, kuri yra ES acquis dalis, ir primygtinai prašo stebėti šalių kandidačių šiuo aspektu padarytą pažangą;

24.

dar kartą ragina valstybes nares tinkamai spręsti nepakankamo visuomeninių transliuotojų finansavimo klausimą, ypač atsižvelgiant į specialius visuomeninės žiniasklaidos, kuri turi būti prieinama kuo didesniam žiūrovų ir klausytojų skaičiui visomis naujomis žiniasklaidos platformomis, uždavinius;

25.

pažymi, kad visose valstybėse narėse turi būti užtikrintas privačių transliuotojų nuosavybės skaidrumas, ir ragina Komisiją stebėti ir remti pažangą šioje srityje;

26.

ragina valstybes nares baigti politinį kišimąsi į visuomeninių transliuotojų turinį;

27.

džiaugiasi Komisijos prašymu atlikto nepriklausomo tyrimo išvadomis dėl ES žiniasklaidos pliuralizmo vertinimo rodiklių apibrėžimo;

28.

rekomenduoja sukurti žiniasklaidos pliuralizmo observatoriją, kuri būtų efektyvi priemonė nustatyti žiniasklaidos pliuralizmui kylančias grėsmes;

29.

primena EIB teikiamas finansines priemones ir ragina finansinių sunkumų turinčius visuomeninius transliuotojus kreiptis į EIB dėl lengvatinės paskolos infrastruktūrai atnaujinti, ypač jai skaitmeninti ir inovacijoms plėtoti;

30.

ragina įvairius suinteresuotuosius subjektus aktyviau bendradarbiauti, siekiant išsaugoti dvejopą sistemą, ypač ragina visuomeninius ir privačius transliuotojus bendradarbiauti vieniems su kitais ir su leidėjais dalijimosi turiniu bei inovacijų projektų srityje ir rasti būdų dirbti kartu;

31.

ragina Komisiją pradėti iniciatyvą, skirtą suburti įvairius žiniasklaidos atstovus, siekiant padėti nustatyti galimas bendradarbiavimo sritis, palengvinti keitimąsi gerąja patirtimi ir svarbių klausimų sprendimą;

32.

atsižvelgdamas į tai, primena, kad bendruomeniniai transliuotojai, ypač mažose bendruomenėse, susiduria su ilgalaikio finansavimo (pvz., iš reklamos) sunkumais, ir kad šioje srityje, norint užtikrinti regioninio masto bendruomenines transliacijas, kurios apimtų plačią teritoriją, galima pasinaudoti naujomis skaitmeninimo atvertomis galimybėmis;

33.

ragina Komisiją pritaikyti autorių teises prie naujos skaitmeninės eros, suteikiant transliuotojams galimybę toliau teikti įvairų kokybišką europinį turinį, ir apsvarstyti konkrečius būdus, kaip palengvinti pakartotinį archyvų turinio panaudojimą bei sukurti plačias kolektyvines licencijų išdavimo sistemas ir paprastą vieno langelio principu grindžiamą teisių išaiškinimo sistemą;

34.

laukia, kada bus parengta Garso ir vaizdo žiniasklaidos paslaugų (GVŽP) direktyvos nuostatų, susijusių su transliavimo laiku, skiriamu Europos kūriniams, įgyvendinimo ataskaita, atsižvelgiant į tai, kad tam tikros valstybės narės šiuo atžvilgiu nesiėmė veiksmų;

35.

primygtinai ragina Komisiją užtikrinti, kad turinio kaupėjai laikytųsi galiojančio teisinio pagrindo, ir ragina Komisiją išnagrinėti būdus, kaip paieškos sistemos ir internetinių paslaugų teikėjai galėtų prisidėti turinio kūrimo finansavimo;

36.