ISSN 1725-521X

doi:10.3000/1725521X.C_2011.021.lit

Europos Sąjungos

oficialusis leidinys

C 21

European flag  

Leidimas lietuvių kalba

Informacija ir prane_imai

54 tomas
2011m. sausio 21d.


Prane_imo Nr.

Turinys

Puslapis

 

I   Rezoliucijos, rekomendacijos ir nuomonės

 

NUOMONĖS

 

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas

 

463-ioji plenarinė sesija, 2010 m. gegužės 26 ir 27 d.

2011/C 021/01

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl būtinybės kompleksiškai vykdyti miestų regeneraciją (tiriamoji nuomonė)

1

2011/C 021/02

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl tvariam vystymuisi skirtų kolektyvinių pilietinės visuomenės iniciatyvų (nuomonė savo iniciatyva)

9

2011/C 021/03

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl tarptautinės prekybos ir klimato kaitos

15

2011/C 021/04

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl ES ir ASEAN santykių

21

2011/C 021/05

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl 28-ojo režimo – alternatyvos, leidžiančios rengti mažiau teisės aktų Bendrijos lygmeniu (nuomonė savo iniciatyva)

26

2011/C 021/06

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl socialine atsakomybe grindžiamų finansinių produktų (nuomonė savo iniciatyva)

33

2011/C 021/07

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl darbo namų ūkyje profesionalizacijos (papildomoji nuomonė)

39

 

III   Parengiamieji aktai

 

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas

 

463-ioji plenarinė sesija, 2010 m. gegužės 26 ir 27 d.

2011/C 021/08

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos ataskaitos Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui. Su gyvūnų gerove susijusio ženklinimo galimybės ir Europos informacijos apie gyvūnų apsaugą ir gerovę centrų tinklo steigimas COM(2009) 584 galutinis

44

2011/C 021/09

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui Investavimas į mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų kūrimąCOM(2009) 519 galutinis

49

2011/C 021/10

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui Judumo mieste veiksmų planasCOM(2009) 490 galutinis

56

2011/C 021/11

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl civilinės aviacijos avarijų ir incidentų tyrimo ir prevencijos COM(2009) 611 galutinis – 2009/0170 (COD)

62

2011/C 021/12

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių. 2020 m. Europos strategijos integruotų gairių II dalis COM(2010) 193 galutinis

66

LT

 


I Rezoliucijos, rekomendacijos ir nuomonės

NUOMONĖS

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas

463-ioji plenarinė sesija, 2010 m. gegužės 26 ir 27 d.

21.1.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 21/1


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl būtinybės kompleksiškai vykdyti miestų regeneraciją (tiriamoji nuomonė)

2011/C 21/01

Pranešėjas Angelo GRASSO

Ispanijos būsto ministerija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 304 straipsniu, 2009 m. gruodžio 2 d. pirmininkaujančios valstybės narės Ispanijos vardu paprašė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto parengti tiriamąją nuomonę dėl

Būtinybės kompleksiškai vykdyti miestų regeneraciją.

Ekonominės ir pinigų sąjungos, ekonominės ir socialinės sanglaudos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2010 m. gegužės 4 d. priėmė savo nuomonę.

463-iojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2010 m. gegužės 26–27 d. (gegužės 26 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 87 nariams balsavus už, 4 prieš ir 2 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1   Šiandien miestas yra tapęs ne tik energiją eikvojančia sistema, bet ir vienu svarbiausių ekologinių pokyčių veiksnių. Todėl svarbu, kad, kovodama su kenksmingų CO2 dujų išmetimu ir klimato kaita, ES koordinuotų veiksmus ir siektų ryžtingesnės miestų regeneracijos politikos.

1.2   EESRK rekomenduoja parengti miestų ir didmiesčių teritorijoms skirtų priemonių strategiją, kuria būtų siekiama regeneruoti nuskurdintų miesto rajonų architektūrą, planavimą, socialines ir ekologines sąlygas.

1.3   Deja, įprastos urbanistinės priemonės tam dar netinka, o taip iš dalies yra todėl, kad miestai yra skirtingose vietovėse, skiriasi ir miestuose teikiamos paslaugos, taigi negali būti visiems atvejams tinkamų sprendimų. Todėl EESRK rekomenduoja ES numatyti priemones, kurios būtų paremtos urbanistinės kokybės rodiklių, atspindinčių socialinės ir urbanistinės bei ekologinės būklės kritines ribas, sistemomis. ES taip pat turėtų parengti miestų regeneracijos rodiklius, kuriais būtų matuojamas administravimo efektyvumas, priemonių veiksmingumas ir gyventojų pasitenkinimo lygis.

1.4   Šiuo klausimu mes pakartojame keletą ankstesnėse EESRK nuomonėse pateiktų pasiūlymų ir tikimės, kad išplečiant Europos diskusiją tvarių miestų tema bus pasinaudota pasiūlymu sudaryti Tvaraus miestų vystymosi aukšto lygio grupę (1).

1.5   Kad prasidėtų „naujasis miestų renesansas“, kai pirmenybė teikiama kompleksiniam miestų regeneracijos modeliui ir demografinei raidai, socialinei sanglaudai, miesto ekonomikos pagrindo persvarstymui, gamtos paveldo pakartotiniam įvertinimui, dematerializacijai, energijos naudojimo efektyvumui miestuose ir biologinei įvairovei, EESRK nuomone, būtinas glaudus bendradarbiavimas visais valdžios lygmenimis (Komisijos, nacionalinių vyriausybių, regionų ir vietos valdžios institucijų). Tačiau taip pat reikia lanksčiau ir ne taip griežtai taikyti subsidiarumo principą ir nesivadovauti vien tik formalia įgaliojimų hierarchija. Todėl Komitetas siūlo kurti teminius miestų tinklus, kuriuose būtų skatinama tvari miestų regeneracija.

1.6   Pastatų ir infrastruktūros energijos naudojimo efektyvumo didinimas turi tapti politinio įsipareigojimo regeneruoti ES miestus strateginiu veiksniu, nes šios priemonės leistų sumažinti energijos paklausą ir Europoje sukurti daug naujų darbo vietų. EESRK tikisi, kad ES toliau sieks šių tikslų vis labiau juos siedama su šiuo metu rengiamomis sektorių programomis, susijusiomis su ES inovacijų politika, 2010–2020 m. transporto politika ir Europos strateginiu energetikos technologijų planu. EESRK taip pat viliasi, kad bus didindamos investicijos per Europos investicijų banką (EIB) sustiprinant turimas finansines priemones (JESSICA, JASPERS ir kt.) ir skatinant veiksmingą viešojo bei privataus sektoriaus partnerystę.

1.7   Komitetas norėtų, kad miestų regeneracijos politikos pagrindu taptų siekis integruoti tarpusavyje tvaraus transporto ir energetikos sistemas. Šią integracijos politiką turėtų papildyti ES finansavimas, skiriamas priemiesčių regeneracijai būtiniems tvaraus transporto tinklams ir alternatyvių energijos šaltinių politikos priemonėms.

1.8   EESRK taip pat tikisi, kad valstybės narės mokesčių lengvatomis paskatins piliečius prisidėti prie tikslo, kad visi miesto pastatai gamintų energiją.

1.9   EESRK ragina skatinti plėtoti kultūrą ir verslumą, visų pirma mažose ir vidutinėse įmonėse, kurios geba rasti novatoriškų sprendimų, kad būtų vėl pripažintos ir kuriamos ekologiškos darbo vietos.

1.10   EESRK nuomone, siekiant skatinti piliečius atsakingiau dalyvauti kompleksinės miestų regeneracijos programų įgyvendinimo procese, reikia vesti dialogą ir konsultuotis su miestų bendruomenėmis, taip pat moterimis, jaunimu ir didžiausią atskirties riziką patiriančiais asmenimis. Bendradarbiaujant su piliečiams ir sektoriams atstovaujančiais tinklais reikėtų pradėti Europos lygmens informacinę kampaniją apie tai, kiek padėtų sutaupyti ekologiškai švarios energijos gamyba. Dabartinei kampanijai trūksta kryptingumo ir išteklių.

1.11   Kad pajėgtume konkuruoti su daugiamilijoniniais Azijos miestais, Europos miestų regeneracijos politika turi derinti tradicinį miesto fizinių erdvių atnaujinimą su dematerializacija, kurią skatina ir telekomunikacijų technologijos, nes taip būtų tausojama aplinka ir miestai nebesiplėstų žaliųjų zonų sąskaita.

1.12   Be to, EESRK mano, kad strategiškai svarbu pradėti įgyvendinti plataus masto vadovaujančių asmenų mokymo programas, siekiant išugdyti atsakingus, kūrybingus ir kompetentingus vadovus, t. y. stiprinti jų gebėjimą priimti sprendimus vykdant miestų regeneracijos ir plėtros politiką, atitinkančią ES tvaraus ekonomikos augimo tikslus. EESRK taip pat primena bendradarbiavimo su Regioninės politikos generaliniu direktoratu (REGIO GD) svarbą ir ragina šį bendradarbiavimą stiprinti. Tačiau Komitetas ir toliau mano, kad šiuo metu yra labai palankios sąlygos ir būtinybė plėsti REGIO GD urbanistinės politikos darbo grupės gebėjimus, siekiant paspartinti Komisijos numatytų vystymo programų įgyvendinimo procesus.

2.   Įvadas

2.1   Per pastaruosius 10 metų vienas svarbiausių dokumentų, patvirtinusių valstybių narių norą susitarti dėl bendros miestų plėtros politikos strategijos ir principų, buvo Leipcigo tvariųjų Europos miestų chartija (priimta 2007 m. gegužės mėn.). ES lygmeniu imta daug aktyviau diskutuoti miestų politikos klausimais. Į tai atsižvelgė ES pirmininkaujanti Ispanija, kuri skyrė daug dėmesio šiam klausimui ir paprašė EESRK bei Regionų komiteto atlikti tyrimus ir prisidėti prie diskusijų, vykstančių neoficialiame ES ministrų susitikime.

2.2   Šiame tyrime aptariama keletas svarbių miestų problemų, kurias būtina spręsti pasitelkiant miestų regeneracijos politiką, kad laikantis kompleksinio požiūrio būtų galima pasiekti tokį miestų tvarumo lygį, kuris leistų:

pagerinti Europos pastatų energijos naudojimo efektyvumą (pastatai yra pasenę, todėl į orą išmeta kenksmingus teršalus, labai kenkiančius miesto gyvenimo kokybei), kuriant naujas darbo vietas, skatinant inovacijas ir technologinę plėtrą,

padidinti socialinę sanglaudą pagal kompleksinę nuskurdintų miesto rajonų regeneracijos programą, siekiant didinti socialinę integraciją, kovoti su atskirtimi, mokyti ir pan.,

prisidėti prie aplinkos tvarumo be kita ko regeneruojant nuskurdintus miesto rajonus ir turimus pastatus, kad būtų įgyvendinti energijos naudojimo efektyvumo, gyvenimo sąlygų tinkamumo ir susisiekimo gerinimo tikslai ir taip išvengta tolesnio žaliųjų zonų naikinimo.

3.   Kompleksinė urbanistika

3.1   Vienas pagrindinių valstybių narių ir ES regioninės politikos praktinių tikslų yra saugoti aplinką įvairiais miesto lygmenimis ir gerinti žmonių gyvenimo kokybę.

3.2   Šioje nuomonėje EESRK siekia dar kartą pritarti kompleksinės miestų regeneracijos politikos kūrimui, kaip išdėstyta ES 2020 strateginėje programoje ir Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės Ispanijos programoje (2).

3.2.1   EESRK pritaria ES 2020 strategijos turiniui ir sutinka su joje išdėstytais praktiniais principais atsižvelgiant į tai, kad kuriant miestų regeneracijos politiką būtina atsižvelgti į tam tikrus novatoriškus principus:

žmogiškųjų išteklių gerinimą, ypač atsižvelgiant į pagyvenusių žmonių poreikius, naujų migrantų integraciją, skurdo (ypač vaikų) išgyvendinimą ir kartų solidarumo ugdymą,

žiniomis pagrįstą augimą,

aktyvios ir kūrybiškos visuomenės ugdymą,

konkurencingos ir sąveikios ekonomikos, kuri atsižvelgia į socialinę ir ekologinę rinkas, plėtrą.

3.2.2   EESRK nuomone, ES pirmininkaujančios valstybės narės Ispanijos programa atitinka šiuos principus, nes ja siekiama padėti užtikrinti visų piliečių teises ir saugoti pagrindines teises pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.

3.2.3   Siekiant šių tikslų, skatinamas toks požiūris į miestų regeneraciją, pagal kurį tarp erdvių kokybės ir svetingo priėmimo kokybės yra glaudus ryšys, t. y. miestas regeneruojamas visiems piliečiams nepriklausomai nuo jų gimtosios kalbos, kilmės ar religijos.

4.   Kai kurios miestų problemos

4.1   Laikantis minėtuose dokumentuose išdėstytų principų miestų regeneracijos koncepcija turi būti derinama su šiuo metu vykstančiais svarbiais miestų pavidalo ir pobūdžio pokyčiais (3):

padrikai augančiais miestais, kuriems reikia vis naujų didelių žemės plotų ir kuriems būdingas masto neekonomiškumas,

mažėjančia miestų funkcine sanglauda ir dėl to kylančia grėsme istoriniams centrams, nuskurdintiems priemiesčiams ir pramoniniams rajonams,

vyraujančiais iš esmės konservatyviais bandymais įveikti krizę, nepasižyminčiais vaizduote ar kūrybiškumu ir, svarbiausia, nesusijusiais su globalizuotu pasauliu,

funkcijų sistemą keičiančia „uždarų erdvių“ sistema – šias erdves reikėtų laikyti sudėtingomis ir labai pažeidžiamomis vietomis nediferencijuotose didmiesčių zonose,

prasmės netenkančiomis miesto ribomis – jos egzistuoja administraciniais tikslais, bet praranda geografinę, simbolinę ir politinę reikšmę,

miestus supančių žaliųjų zonų irimu, dėl kurio smarkiai mažėja biologinė įvairovė,

vis ilgėjančia kelione iš gyvenamosios į darbo vietą – dėl to nukenčia gyvenimo kokybė,

miesto teritorijos (net ir tradicinės) šiuo metu dažnai tampa uždaromis specializuotomis erdvėmis: „gyvenamieji“ (jokios kitokios funkcijos neatliekantys) rajonai; pramogų parkai; švietimui skirtos mokyklos ir universitetų teritorijos; kultūrai skirti muziejai ir teatrai, ir pan. Tokioje uždaroje erdvėje privatumui (kaip gyvenimo būdui ir teisinei sąvokai bei praktikai) teikiama pirmenybė prieš poreikį gyventi bendruomenėje.

4.2   Alternatyva uždarų erdvių logikai turėtų tapti beribės erdvės samprata – čia santykiai nėra materialūs, o „fizinio atstumo“ sąvoką keičia „laiko“ sąvoka.

4.3   Todėl regeneruojant miestų teritorijas, tradicinį fizinių erdvių atnaujinimą reikia derinti su dematerializacija, kurios akivaizdžiausia išraiška yra telekomunikacijų technologijos. Pagrindinė problema, kurią būtina išspręsti, yra priešprieša tarp žmogaus proto, kuris šiuo metu nori visur suspėti, ir kūno, kuriam būtinas materialus pagrindas ir kuris negali nuolat judėti, todėl jam reikia sutvarkytų kokybiškų vietų ir erdvių.

4.4   Todėl atsinaujinimas bus pasiektas per trijų miesto aspektų sąveiką ir derinimą:

—   miestas agora– žmonėms skirtas miestas, kuriame pasiekta visiška miesto gyvenamųjų zonų ir erdvių bei socialinės sanglaudos ir ekonominės plėtros harmonija,

—   glokalus (angl. glocal) miestas– čia pasiekta didesnė globalizacijos ir gebėjimo optimaliai naudoti vietos išteklius, ypatumus ir požiūrius pusiausvyra,

—   tvarus miestas– miesto problemas turėtų būti įmanoma išspręsti vietoje, neperleidžiant jų kitoms vietovėms ar būsimoms kartoms.

5.   Holistinis miestų regeneracijos modelis

5.1   EESRK pritaria „naujajam miestų renesansui (4), kuriam būdinga:

didesnė socialinė sanglauda,

kultūrinis atgimimas,

miesto gyvenimo ekonominio pagrindo persvarstymas, kad būtų galima spręsti dabartinės recesijos problemą,

gamtos paveldo stiprinimas skatinant dematerializaciją bei didinant biologinę įvairovę.

5.2   „Naujuoju miestų renesansu“ grindžiama politika pagilina Europos regionų ir miestų ekonomikos atgaivinimo plano (5) prasmę – svarbus vietos valdžios institucijų vaidmuo įveikiant krizę aiškinamas kaip esminis faktas, neišvengiamai darantis poveikį ne tik ekonomikos krizei, bet ir visų mūsų bendruomenių išteklių naujam įvertinimui.

5.3   Todėl kompleksinis miestų regeneracijos modelis taptų „naujojo kurso ekologinės politikos (6) teritorine išraiška – holistinėje žmogiškiesiems, gamtos ir materialiesiems ištekliams skirtų priemonių visumoje svarbiu atskaitos tašku turėtų tapti naujai suformuluotas „turto“ apibrėžimas, grindžiamas ne tik išteklių kaupimu, bet ir taupiu jų naudojimu bei visuomenės gerovės didinimu (7). Kuriant šį modelį lemiamą vaidmenį turi atlikti vietos ir regionų valdžios institucijos, kurios gali paskatinti piliečių aktyvumą ir vietos ekonomikos augimą ir tokiu būdu paspartinti rinkos ir žaliųjų technologijų vystymąsi. Siekiant šių tikslų prie miestų (įskaitant vidutinio dydžio ir mažuosius miestus) teminių tinklų skatinimo ir plėtojimo savo veikla galėtų prisidėti ir Tvaraus miestų vystymosi aukšto lygio grupė, kurią siūloma kurti.

6.   Holistinės miestų regeneracijos elementai

6.1   Žmogiškieji ištekliai

6.1.1   Turime derinti Lisabonos strategijos tikslą kurti konkurencingesnę ir kūrybišką žinių visuomenę su ES 2020 strategijos tikslu, kuris pabrėžia, kaip svarbu skatinti sanglaudą, politinėmis priemonėmis remiant pažeidžiamas visuomenės grupes, ypač pagyvenusius žmones, didinti integraciją (ypač naujų migrantų), išgyvendinti skurdą ir stiprinti kartų solidarumą.

6.1.2   ES sukūrė kultūrinę ir praktinę erdvę:

bendruomenės kūrimui, kad urbanistikos procese galėtų dalyvauti visi suinteresuotieji subjektai – specialistų (urbanistikos specialistų, architektų, inžinierių ir pan.), verslo ir būsto organizacijos,

naujoms žinioms kurti ir kūrybiškumo principui ugdyti skatinant novatoriškus mokslinius tyrimus ir mokymo veiklą, įtraukiant universitetus ir ieškant kūrybiškos urbanistikos formų (8). Šių novatoriškų veiklos formų veiksmingumą geriausia didinti skatinant viešojo ir privataus sektorių partnerystę.

6.1.3   Šios politikos sritys turi būti peržiūrėtos siekiant:

gero valdymo miestuose, įskaitant priemiesčius ir kaimo vietoves, kad būtų didinama ne tik ekonominė gerovė, bet ir kuriamos geresnės psichologinės, dvasinės ir socialinės sąlygos,

kurti naujas darbo vietas, visų pirma jaunimui ir imigrantams, ir perkvalifikuoti nuo dabartinės krizės nukentėjusius buvusius darbininkus ir tarnautojus. Šiuo tikslu EESRK siūlo skatinti „CO2 mažinimo pajėgas“ (angl. carbon army), kurios prisidėtų prie tvarios miestų regeneracijos.

6.1.4   Demografinės tendencijos rodo, kad 2060 m. daugiau nei pusė gyventojų bus vyresni kaip 48 metų, išryškės nauji migracijos srautai, visų pirma, jaunimo migracijos į miestus, ir tęsis kaimo vietovių bei mažiau palankias sąlygas turinčių regionų nuosmukis. Todėl vietos lygiu būtina atsižvelgti į šiuos veiksmus:

puoselėti kultūrą, kuri skatintų kurti viešojo ir privataus verslo sinergiją, padėtų užtikrinti MVĮ augimą ir skatintų ugdyti aktyvią ir kūrybingą miesto bendruomenę,

kurti mechanizmus, pagerinsiančius dialogą ir konsultavimąsi su miestų bendruomenėmis, įtraukiant moteris, jaunimą ir asmenimis, kurie patiria didžiausią atskirties riziką,

kelti gyvenimo lygį taikant novatoriškus sprendimus tvaraus socialinio būsto, sveikatos priežiūros ir švietimo srityse.

6.1.5   Naujoms darbo vietoms, kurios atsiras dėl naujojo kurso ekologinės politikos ir išmetamų teršalų mažinimo, būtina mokymo ir informacijos sklaidos strategija. Todėl reikia dėti pastangas:

sudaryti prieigos prie ES informacijos platformų (aplinkos, efektyvaus energijos naudojimo, transporto, ekonomikos ir pan.) sąlygas,

prisijungti prie Europos inovacijos ir technologijos instituto (EIT) Žinių ir inovacijos bendrijų programos, siekiant užtikrinti greitą naujų technologijų perkėlimą į vietos lygmenį,

vystyti aktyvią geriausios praktikos, įgytos diegiant ekologiškas technologijas miestų bendruomenėse, sklaidos strategiją.

6.2   Gamtos ištekliai

6.2.1   Kadangi gamtos ištekliai yra viršesni už materialiuosius išteklius, siekiant paskatinti regeneracijos procesus, pagrįstus ekonomišku žaliavų naudojimu ir atliekų šalinimu, nepaprastai svarbu tirti „miestų metabolizmo“ reiškinį.

6.2.2   Apie „miestų metabolizmo“ reiškinį svarbu žinoti siekiant miestų aplinkos gerinimo tikslų, iškeltų tarptautinėse konvencijose dėl aplinkos apsaugos (Kioto, biologinės įvairovės, vandens ir pan.) ir klimato kaitos švelninimo (9).

6.3   Materialieji ištekliai

6.3.1   Su dabartiniais pokyčių procesais susieta miestų regeneracija turi būti vis mažiau priklausoma nuo atskirų, konkrečių bei riboto taikymo priemonių ir vis labiau orientuota į daugiafunkcinės aplinkos, kuriai būdinga erdvių kokybė bei įvairovė ir įvairių veiksnių – lankstumo, pritaikomumo, svetingumo – sąveika, kūrimo procesus.

6.3.2   EESRK nuomone, atnaujinant pastatus ir infrastruktūrą negalima neatsižvelgti į didėjančią ekologinių ribų svarbą, integracijos procesus ir vis svarbesnį interaktyvumo vaidmenį.

6.4   Nematerialieji ištekliai

6.4.1   Europos Vadovų Taryba, priimdama e. Europos programą (1999 m.), Lisabonos konvenciją (2000 m.) ir i2010 veiklos programas, parodė, kad e. visuomenė yra pagrindinė ES vystymosi prielaida. Todėl Europos Sąjungos Taryba ketina remti projektus, padedančius sparčiau ugdyti visuomenę, gebančią naudotis elektroninių ir interaktyvių technologijų teikiamomis galimybėmis. Šiuo tikslu rengiamos nuostatos, kurios padėtų kiekvienam Europos piliečiui įžengti į skaitmeninę erą ir turėti interneto ryšį. Taip siekiama sukurti atvirą, įtraukią ir bendradarbiaujančią visuomenę.

6.4.2   Todėl miestams pavedama užduotis pritraukti žinias, atnaujinti valdžios institucijų bei piliečių santykių sistemą ir paskatinti gamybos priemonių perskirstymą (10).

6.4.3   Be jokių abejonių, į miestų technologinę pažangą būtina investuoti skubiai ir daug, nes Rytų konkurencija šioje srityje yra labai didelė (11).

7.   Miestų naujojo kurso ekologinė politika

7.1   Miestų regeneracija yra sudėtingas klausimas, tačiau, siekiant jį veiksmingai spręsti, būtina parengti strategiją.

7.2   Turbūt skubiausiai spręstinas klausimas – miestų ir jų aplinkos regeneracijos glaudi sąsaja su ekonomikos krize. EESRK nuomone, vertinant miestų regeneracijos procesus, reikėtų atsižvelgti į ekologinės ekonomikos principus ir į galimybes Europoje vykdyti naujojo kurso ekologinę politiką (12), pagal kurią gali būti numatyta integruoti įvairias miestų morfologines rūšis – biotinį miestą, materialųjį miestą ir informacinį miestą – ir visas jas panaudoti solidariam miestui kurti ir stiprinti. Šiuo požiūriu reikėtų iš naujo įvertinti natūralios aplinkos – žmogaus gyvenimui svarbiausių prekių ir paslaugų teikėjos – vaidmenį.

8.   Biotinis miestas

8.1   Ekologinio tinklo kūrimas

8.1.1   EESRK nuomone, ypač svarbu tyrinėti miestą kaip ekosistemą ir nustatyti gamtinės infrastruktūros (pavyzdžiui, kaip švaraus vandens ir oro, apsaugos nuo vėjo, dirvos derlingumo ir augalų apdulkinimo ištekliaus) paveldo vertę; ją pakeisti technologiniais sprendimais nelengva, tokio pakeitimo kaina būtų labai didelė, o veiksmingumas neprilygtų biotinių sistemų veiksmingumui.

8.1.2   Remiantis vertinimais, iki 2050 m. gali būti prarasta dar 11 proc. Europoje likusių natūralių gamtinių zonų (13). Todėl valdžios institucijos turėtų skirti ypatingą dėmesį šio reiškinio pasekmėms ir daugiau investuoti į ekosistemų apsaugą, taip pat skirti dėmesio miestų ekosistemoms.

8.2   Energijos gamyba iš atsinaujinančiųjų išteklių

8.2.1   Miestas yra atsinaujinančiosios energetikos vystymo strateginis elementas. Šildymo ir vėsinimo įrenginių, kurie sunaudoja 40–50 proc. visos energijos, technologijų tobulinimas ir inovacijos iš tiesų yra ES „20–20–20“ politikos, kuria siekiama gerinti energetikos paslaugas (20 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išskyrimą bei energijos vartojimą ir 20 proc. padidinti atsinaujinančiosios energijos naudojimą), pagrindas.

8.2.2   Nepaprastai svarbu didinti energijos gamybą iš atsinaujinančiųjų išteklių, kaip numatyta Europos strateginiame energetikos technologijų plane, nes tai daro teigiamą poveikį užimtumui. Miestų bendruomenės turėtų pirmosios įsisavinti naująsias technologijas. Todėl Tarybos ir Europos Parlamento sprendimas finansuoti minėtąjį planą būtų labai savalaikis.

9.   Materialusis miestas

9.1   Pastatų energijos naudojimo efektyvumo didinimas

9.1.1   Pastatų ir infrastruktūros energijos naudojimo efektyvumo didinimas yra strateginis ES miestų regeneraciją skatinantis veiksnys. Naudojant naujas technologijas, galima labai padidinti energijos naudojimo efektyvumą. Iki 2050 m. pirminės energijos poreikį įmanoma sumažinti apie 300 EJ, taigi per metus išmetamas CO2 kiekis sumažėtų 20–25 Gt. Šiuo metu ES metinės investicijos į energijos naudojimo efektyvumą gerinančias technologijas yra apie 60 mlrd. EUR.

9.1.2   2005 m. Europos Komisijos atliktas tyrimas parodė, kad investicijomis, kurių reikėtų norint sutaupyti 20 proc. energijos, būtų sukurta (tiesiogiai ir netiesiogiai) milijonas darbo vietų. Daugiausia bus sutaupyta pastatų apšvietimo, biurų, buities prietaisų ir bendros elektros energijos bei šilumos gamybos (kogeneracijos) srityse.

9.1.3   EESRK nuomone, reikia ne tik stengtis taupyti energiją, bet siekti, kad energiją gamintų visi pastatai.

9.1.4   Todėl artimiausiais metais reikės daug investuoti į mokslinius tyrimus ir pakeisti miestų statybos principus, kad naudojant novatoriškas medžiagas ir vis pažangesnius logistinius sprendimus statybvietėse pagerėtų „miestų metabolizmas“.

9.1.5   Norint atnaujinti architektūros paveldą reikia finansinės sąveikos ir pasaulinės bendradarbiavimo politikos, kadangi:

šio sektoriaus ir jo tiekėjų konkurencingumo praradimas turėtų neigiamą poveikį užimtumui,

tenka konkuruoti su tarptautinėmis sistemomis, ypač sparčiai besiplečiančiomis Azijos sistemomis, kurių atžvilgiu regeneracijos priemonės turėtų būti laikomos eksportuotinomis,

į procesą būtina įtraukti mažesnių pajamų Europos valstybes,

proceso nereikėtų atskirti nuo socialinio būsto klausimų, kurie yra svarbūs milijonams europiečių.

9.2   Integruota infrastruktūros sistema

9.2.1   ES socialinės sanglaudos dokumentuose pabrėžiama visų rūšių infrastruktūros integracijos svarba, ir ši koncepcija apima daugiau nei tik gerų regionų tarpusavio ryšių užtikrinimą. Europoje tinklams modernizuoti iki 2020 m. numatyta skirti 600 milijonų EUR, įskaitant 90 milijonų EUR pažangiajai infrastruktūrai kurti.

9.2.2   Integruota infrastruktūra taip pat turėtų būti svarbus miestų regeneracijos tikslas; ji turėtų suteikti galimybę naudotis:

paslaugomis, kaip antai sveikatos priežiūros, švietimo ir atsinaujinančiosios energijos, kurios naudojant telekomunikacijų tinklus tampa interaktyvios, pavyzdžiui, nuotolinės medicinos paslaugos ir nuotolinis mokymasis,

transporto sistemomis, kurios darniai integruojamos – gerinamos geležinkelio linijos, vidaus vandens keliai ir susisiekimas su oro uostais, kuriamos įvairiarūšio transporto grandinės ir pažangios eismo valdymo sistemos, gerinami dviračių ir pėsčiųjų takai. Integruota transporto sistema papildo miestų politiką, kuria siekiama išvengti padriko miestų augimo ir mažinti energijos naudojimą ir socialines keliavimo iš gyvenamosios vietos į darbą ir atgal bei komercinių sandorių sąnaudas,

tvaria transporto sistema, derinama su efektyviu energijos naudojimu; šia sistema turėtų remtis Europos miestų regeneracijos politika, kurią įgyvendinant visų pirma turėtų būti finansuojami tvaraus transporto ir veiksmingai naudojamos energijos tinklai priemiesčiuose, kuriuos reikia regeneruoti,

energijos tinklais. Elektros energija varomo transporto sektoriaus (žr. Atsinaujinančių energijos šaltinių direktyvą), telekomunikacijų technologijų ir kompiuterių naudojimo augimas eksponentiškai didina energijos vartojimą. Todėl siekiant kuo labiau sumažinti nuostolius, padidinti efektyvumą, prisitaikyti prie poreikių ir suvartoti pagamintos saulės energijos perviršį, būtina kurti pažangųjį skirstymo tinklą. Be to, reikėtų skatinti miestuose kurti elektra varomų automobilių akumuliatorių pakrovimo punktų ir vandeniliu varomų automobilių degalinių, kur būtų naudojama vietos lygmeniu iš atsinaujinančiųjų šaltinių gaminama energija, tinklus,

telematiniais tinklais, ypač plačiajuosčio ryšio internetu, be kurio šiandien jau nebeapsieina nei įmonės, nei šeimos.

10.   Informacinis miestas

10.1   Naudojant naujos kartos ryšių technologijas šiuo metu kuriamos interaktyvios miesto platformos, paspartinsiančios miestų regeneracijos procesus ir suteiksiančios novatoriškų postūmių, kurie labai prisidės prie:

perėjimo nuo pagrindinės kelių infrastruktūros prie kelių, GPS ir kompiuterių sąveikos, taip pat tinklo, kuriame būtų galima plėtoti interaktyvias logistikos sistemas, sukūrimo, viso pasaulio gyvenamųjų būstų susiejimo, jų vaidmens didinimo ir jų transformacijos – ryšio pagalba paverčiant būstą darbo, poilsio, sveikatos priežiūros ir kitokios paskirties vieta,

viešųjų ir privačių paslaugų susiejimo; tai paskatintų regeneracijos procesus, kurie suteiktų galimybę įmonėms, namų ūkiams ir piliečiams, naudojantiems asmeninius skaitmeninius prietaisus, interaktyviai naudotis viešojo administravimo platformomis (statybos leidimų, nekilnojamojo turto kadastrų, mokesčių ir pan.),

esminės pažangos siekiant kur kas pigiau teikti sveikatos priežiūros paslaugas; naujos tinklų technologijos, miniatiūrizacija ir mobiliųjų aparatų naudojimas teikia galimybę namie stebėti svarbiausias paciento gyvybines funkcijas ir internetu atlikti sveikatos priežiūros procedūras,

piliečių ir žinias kaupiančių subjektų (technikų, gydytojų, politikų ir pan.) santykių netolygumo mažinimo, siekiant pakeisti tradicines centralizuotas struktūras naujomis bendradarbiavimo struktūromis,

viso miesto gyvenimo ciklo aktyvaus stebėjimo, siekiant sutaupyti daug miesto išteklių valdymui skirtų lėšų.

11.   Solidarus miestas

11.1   Iki šiol aptarti veiksniai, nors ir esminiai, tėra tik priemonės miestų regeneracijos procese, kurio galutinis tikslas – padidinti socialinę sanglaudą – atitinka dažnai kartojamą ES pagrindinį principą.

11.2   Socialinės sanglaudos didinimas reiškia, kad reikia atnaujinti valdymo sistemas visais lygmenimis, pradedant ES ir baigiant vietos valdžios institucijomis, siekiant atsižvelgti į mūsų visuomenės santykių sudėtingumą ir įvairovę. Taip keičiama santykių grandinė – ugdomas bendradarbiavimu pagrįstas požiūris, atstatoma pusiausvyra, keičiasi vadovavimo samprata.

11.3   Bendradarbiavimas yra darnaus valdymo pagrindas; juo siekiama suteikti pasirinkimo teisę visiems suinteresuotiesiems subjektams. Toks požiūris pradėtas formuoti kuriant piliečių forumus, o tobulėjančios interaktyvios technologijos pagerino jo perspektyvas. Šį požiūrį apibendrintai savo šūkiu suformulavo JAV Nacionalinė viešojo administravimo akademija: „Svarbu ne tai, ką tavo šalis gali padaryti tavo labui, o tai, ką mes galime padaryti visi kartu!“ (14).

11.4   Pusiausvyros atstatymas: gebėjimas patekti į žinių sistemas, kurios tampa vis efektyvesnės, ir palaikyti tikralaikį dialogą mažina atotrūkį tarp tų asmenų, kurie turi žinių, ir tų, kurie iki šiol buvo pasyvūs tų žinių naudotojai. Keičiasi ne tik žmonių tarpusavio santykiai, bet ir miesto erdvių reikšmė – jos pradeda skatinti naujoviškus santykius (pavyzdžiui, ambulatorijos ar pirmosios pagalbos punktai perkeliami iš ligoninių į metro stotis ir didžiuosius prekybos centrus, ir pan.).

11.5   Vadovavimo sampratos raida: nykstant ankstesnėms santykių sistemoms ir didėjant bendradarbiavimo galimybėms, viešojo sektoriaus atstovai turi prisiimti naujus vaidmenis – jie privalo įrodyti, kad turi vadovavimo ir koordinavimo įgūdžių.

11.6   Iš pagrindų besikeičianti santykių sistema teikia galimybių iš esmės pakeisti organizacijų modelius (ypač vietos valdžios institucijų) procese, kurį galima apibūdinti kaip perėjimą nuo įprastų, strateginiams planams būdingų veiksmų prie bendrų platformų, būdingų tvariam valdymui, naudojimo. Platformų modelis, ES jau išbandytas organizuojant gamybos ir žinių sektorius, būtų taip pat naudojamas glaudžių santykių tinklui kurti, siekiant įtraukti visus miesto bendruomenės suinteresuotuosius subjektus ir skatinti silpnų ir stiprių bendruomenių savitarpio paramos politiką. Taigi, galime kalbėti apie:

bendruomenės stiprinimo platformą, į kurią siekiama įtraukti kuo daugiau suinteresuotųjų subjektų ir vietos bendruomenių konsorciumus,

žinių platformą, kuria siekiama kurti pažangią žinių bei mokslinių tyrimų politiką ir skatinti kūrybišką miestų regeneraciją,

technologijų platformą, kuria siekiama suteikti įvairios būtinos praktinės patirties ir pradėti bei valdyti pažangos procesus,

išteklių platformą, skirtą:

kurti pažangias finansines priemones, pagrįstas viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimu, remiantis JESSICA ir JASPERS programų pavyzdžiais,

įgyvendinti tokią finansų politiką, kuria būtų skatinama lygybė ir padedama mažas pajamas gaunantiems žmonėms, įtraukiant juos į visuotines miestų regeneracijos strategijas,

kurti apskaitos politiką, kurios tikslas būtų nustatyti ekonominę prekių ir paslaugų vertę atsižvelgiant į gamtinių išteklių gavybos ir atliekų tvarkymo sąnaudas, taigi, taikyti žaliavas eikvoti atgrasančią mokesčių politiką. Taip gautas pajamas galima panaudoti pažeidžiamoms socialinėms grupėms remti.

2010 m. gegužės 26 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI


(1)  OL C 77, 2009 3 31, p. 123.

(2)  Komisijos darbo dokumentas „Konsultacijos dėl būsimosios 2020 m. Europos Sąjungos strategijos“, Briuselis, 2009 m., ir Ispanijos valstybės sekretoriato Europos Sąjungos reikalams prie Užsienio reikalų ir bendradarbiavimo ministerijos parengta Ispanijos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai 2010 m. sausio 1 d.–birželio 30 d. programa „Innovating Europe“ (Europos pažanga), Imprenta Nacional Boletín Oficial del Estado, Madridas, 2010 m.

(3)  Pagrindinės miestų atnaujinimo problemos puikiai išnagrinėtos Massimo Cacciari, „La Città“, Pazzini Stampatore Editore, Vila Verukjas, 2004 m.

(4)  Richard Rogers, „Toward an Urban Renaissance“ (Naujasis miestų renesansas), Urban Task Force, Londonas, 2005 m. Galima parsisiųsti iš interneto (www.urbantaskforce.org).

(5)  Europos Sąjunga – Regionų komitetas: „European Economic Recovery Plan in Regions & Cities“ (Europos regionų ir miestų ekonomikos atgaivinimo planas), Briuselis, 2008 m. Galima parsisiųsti iš interneto (http://portal.cor.europa.eu/lisbon/news/Pages/EERPSurvey.aspx).

(6)  Susiję dokumentai: „A green new deal for Europe“ (Naujojo kurso ekologinė politika Europai), sudarytas Vupertalio instituto; „Rethinking the Economic Recovery: A Global Green New Deal“ (Apie ekonomikos atgaivinimą kitaip: nauja visuotinė ekologinė politika), Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos programa; „A Green New Deal“ (Naujojo kurso ekologinė politika), parengtas Jungtinės Karalystės naujosios ekonomikos fondo; „Toward a Transatlantic Green New Deal: Tackling the Climate and Economic Crises“ (Naujos transatlantinės ekologinės politikos link: klimato ir ekonomikos krizių sprendimas), parengtas „Worldwatch Institute“ Heinricho Böllo fondui.

(7)  Tai reikštų, kad vietos lygmeniu būtų visapusiškai įgyvendinamos rekomendacijos, pateiktos Komisijos komunikate Tarybai ir Europos Parlamentui „BVP ir kiti rodikliai pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“, COM(2009) 433 galutinis, kurį galima parsisiųsti iš interneto (http://www.beyond-gdp.eu). Rekomendacijos pagrįstos J. Stiglitz, A. Sen ir J. P. Fitoussi ataskaita, kurios rengimą parėmė ES Prancūzijos Vyriausybės prašymu. Ataskaitą galima parsisiųsti iš interneto (http://www.stiglitz-sen-fitoussi.fr/en/index.htm).

(8)  Jan Jacob Trip, „Creative city development in the Lisbon strategy“ (Kūrybiška miestų plėtra pagal Lisabonos strategiją), TU Delft, 2009 m. Xavier Vives ir Lluís Torrens, „The strategies of European metropolitan areas in the context of the European Union enlargement“ (Europos didmiesčių zonų strategijos Europos Sąjungos plėtros kontekste), Pla Estratègic Metropolità de Barcelona, 2005 m.

(9)  Rudolf de Groot, „Function-analysis and valuation as a tool to assess land use conflicts in planning for sustainable, multi-functional landscapes“ (Funkcinė analizė ir vertės nustatymas – žemės naudojimo konfliktų vertinimo priemonė planuojant tvarius daugiafunkcinius kraštovaizdžius), Landscape and Urban Planning 75 (2006 m.), p. 175–186.

(10)  Pasaulio ekonomikos forumas, The Lisbon review (Lisabonos strategijos persvarstymas) 2002–2006 m. Dokumentą galima parsisiųsti iš interneto:

www.weforum.org/pdf/gcr/lisbonreview/report2006.pdf;

Europos Komisijos komunikatas „i2010 – Europos informacinė visuomenė augimui ir užimtumui skatinti“, kurį galima parsisiųsti iš interneto (http://europa.eu/legislation_summaries/employment_and_social_policy/job_creation_measures/c11328_en.htm);

Fondazione Ugo Bordoni, Dossier EU i 2010, kurį galima parsisiųsti iš interneto: (http://www.fub.it/osservatorio/dossieruei2010/liniziativai2010).

(11)  Su informaciniu miestu susiję bandymai atliekami:

 

MIT: http://web.mit.edu/cre/research/ncc/casestudies.html;

 

„Mille Digital“: http://www.milladigital.org/ingles/home.php;

 

Tokijuje: http://www.tokyo-ubinavi.jp/en/about.html;

 

Singapūre: http://www.itu.int/ubiquitous;

 

Honkonge: http://www.info.gov.hk/digital21/eng/strategy/2008/Foreword.htm;

 

„Arabianranta“ (Helsinkyje): https://www.taik.fi/en/about_taik/arabianranta_.html.

(12)  Šis pavadinimas paimtas iš Naujosios ekonomikos fondo pranešimo „A Green New Deal“ (Naujojo kurso ekologinė politika), Londonas, 2009 m. Pranešimą galima parsisiųsti iš interneto (www.neweconomics.org/projects/green-new-deal).

(13)  Commission européenne, L'économie des écosystèmes et de la biodiversité (EEB). http://ec.europa.eu/environment/nature/biodiversity/economics/pdf/teeb_report.pdf

(14)  Galima parsisiųsti iš interneto (http://www.collaborationproject.org/display/home/Home).


21.1.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 21/9


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl tvariam vystymuisi skirtų kolektyvinių pilietinės visuomenės iniciatyvų (nuomonė savo iniciatyva)

2011/C 21/02

Pranešėjas Raymond HENCKS

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis savo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2009 m. liepos 16 d. nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Tvariam vystymuisi skirtų kolektyvinių pilietinės visuomenės iniciatyvų.

Žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2010 m. gegužės 6 d. priėmė savo nuomonę.

463-iojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2010 m. gegužės 26–27 d. (gegužės 26 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 146 nariams balsavus už, 5 – prieš ir 2 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1

Su tvariu vystymusi susijusios problemos, kurias paaštrino viešųjų finansų krizė, kelia nerimą, verčia susitelkti pilietinę visuomenę ir išreikšti pritarimą politinius sprendimus priimantiems pareigūnams bei būtiniems ekonominiams ir visuomenės pokyčiams bei subalansuotų viešųjų finansų atkūrimui.

1.2

Vien mokslinių argumentų nepakanka: politinių sprendimų sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo to, kaip juos priima pilietinė visuomenė, kuri, kad būtų užtikrintas kuo didesnis skaidrumas priimant galutinius sprendimus ir prisiimant atsakomybę, turės aktyviai dalyvauti visuose tvaraus vystymosi politikos įgyvendinimo etapuose.

1.3

Pilietinės visuomenės dalyvavimas formuojant plačių užmojų tvaraus vystymosi politiką turės būti tinkamai struktūruotas, kad būtų veiksmingas ir nevirstų populistine priemone.

1.4

Atsižvelgdamas į toliau pateikiamas mintis ir pasiūlymus EESRK prašo, kad piliečių dalyvavimas ir dalijimasis žiniomis būtų įtraukti į tvaraus vystymosi strategiją 2011 m. atliekant jos persvarstymą. Tam visų pirma reikia parengti veiksmų planą, numatyti finansinių paskatų ir paskelbti kolektyvinių pilietinės visuomenės iniciatyvų geriausios praktikos pavyzdžių.

1.5

Be to, EESRK nuomone, strategijoje „Europa 2020“ turės būti skirta daug dėmesio tvariam vystymuisi.

2.   Nuomonės savo iniciatyva tikslas

2.1

Mes nepaveldėjome pasaulio iš savo tėvų, mes jį skolinamės iš savo vaikų. Ši Kanados Haida genties indėnų išmintis puikiai atspindi, koks uždavinys laukia mūsų kartos: keisti gyvenseną ir rasti naujų veiksmingo, socialiai teisingo ir ekologiško ekonominio vystymosi būdų, kurie užtikrintų teisingą turtų perskirstymą ir garantuotų kiekvienam piliečiui galimybę gyventi oriai.

2.2

Kai kuriems iš šių pokyčių reikalingos iniciatyvos „iš viršaus į apačią“, pavyzdžiui, teisės aktų nuostatos, viešojo ir (arba) privataus sektorių investavimo programos ir kt. Kitiems pokyčiams, atvirkščiai, reikia iniciatyvų „iš apačios į viršų“, kurių imtųsi piliečiai, suvokiantys, kad ir jie privalo asmeniškai prisidėti. Piliečiai gali prisidėti visų pirma keisdami savo elgseną, vartojimo būdus, remdami tvariam vystymuisi skatinti skirtas kolektyvines iniciatyvas ir veiksmus ar juose dalyvaudami.

2.3

Vyriausybės ir Europos Sąjunga turi pripažinti, kad šios iniciatyvos „iš apačios“ yra būtinos ne tik siekiant darnesnės ekonomikos, bet ir norint įgyvendinti tikslus, kuriuos užsibrėžė politinės institucijos tvaraus vystymosi srityje. ES lygmens iniciatyva, žinoma, galėtų suteikti didelės pridėtinės vertės, visų pirma skelbiant piliečių ir bendruomenių tvariam vystymuisi skirtų veiksmų ir iniciatyvų geriausios praktikos pavyzdžius.

2.4

Šioje nuomonėje norima pateikti rekomendacijų, ką Europa galėtų padaryti, kad būtų daugiau institucinių organų, įmonių, profesinių sąjungų, NVO ir kitų pilietinės visuomenės asociacijų ar narių kolektyvinių iniciatyvų ir kad jos būtų veiksmingesnės siekiant didesnės pažangos tvaraus vystymosi srityje.

2.5

Nuomonėje EESRK svarsto, kokiu būdu visa pilietinė visuomenė galėtų aktyviau prisidėti prie tvaraus vystymosi ir kokias bazines struktūras turi sukurti ES, kad atitinkamos iniciatyvos sulauktų paramos ir būtų kuo veiksmingesnės.

3.   Pilietinės visuomenės uždavinys – tapti tvaraus vystymosi skatinimo varomąja jėga

3.1

Šiuo metu daug kalbama apie klimato kaitą. Be jokios abejonės, ji kelia didelę grėsmę ir ateityje gali turėti katastrofiškų pasekmių. Tačiau ne vien klimato kaita sudaro kliūčių tvariam mūsų visuomenės vystymuisi. Biologinės įvairovės nykimas, miškų naikinimas, dirvožemio degradacija, nuodingos atliekos, sunkieji metalai, organiniai teršalai, nekontroliuojama urbanizacija, socialinė nelygybė ir neteisybė ir kt. taip pat kelia didelių problemų žmonijai.

3.2

Kad galėtume pereiti prie ekologiniu ir socialiniu požiūriu tvaraus gyvenimo būdo, reikia atsisakyti vis didesnio netvaraus augimo siekio, nustoti pernelyg daug vartoti bei švaistyti ir kurti gerovę daugiau dėmesio skiriant žmogaus ir socialinei raidai. Kaip pabrėžė Prancūzijos ekonomikos, socialinių ir aplinkos reikalų taryba, svarbu į žmogų žiūrėti kaip į biologinę, gamtos, visuomenės ir kultūros būtybę, kaip į asmenį.

3.3

Nelabai tvarus elgesys nėra naujas reiškinys. Žmonėms niekada pernelyg nerūpėjo aplinkos tvarumas. Pasikeitė tik tai, kad dėl gamybos ir vartojimo būdų labai išaugo ekosistemų nykimo mastas ir greitis.

3.4

Dar pasikeitė ir tai, kad dabartinės mokslinės žinios (atsižvelgiant į egzistuojančius skirtumus) apie ekosistemų veikimą leidžia parodyti ir suprasti, kokia grėsminga padėtis susidarė, ir atkreipti dėmesį, kokie visuomenės veiksmai nėra orientuoti į tvarumą. Tačiau, matyt, nepakanka akivaizdžių pavojaus signalų, kad visuomenė deramai suvoktų savo veiksmų grėsmę ir keistų savo elgseną galvodama apie ateitį bei socialinę atsakomybę.

3.5

Tvaraus vystymosi koncepcija iš pradžių buvo numatyta daugiausia gamtos išteklių (iškastinio angliavandenilinio kuro išteklių mažėjimas) ir taršos (stratosferos ozono nykimas) klausimams spręsti nustatant kenksmingų medžiagų emisijos standartus ar leistinus išteklių išgavimo kiekius. Laikui bėgant ji tapo bendresnio pobūdžio ir šiuo metu apima ekonomikos augimą bei socialinę sanglaudą. Taip tvarus vystymasis subalansuoto visuomenės vystymosi siekį, visų pirma kovą su skurdu, susiejo su siekiu perduot ateities kartoms sveiką, turtingą ir įvairią aplinką.

3.6

Tokiu būdu tvaraus vystymosi koncepcija ilgainiui tapo plačiau pripažįstama. Iš pradžių ekosistemomis rūpinosi žaliųjų judėjimas, paplitęs Vakaruose. Dabar aplinkos apsaugos tema, kuri vėliau išsirutuliojo į tvarų vystymąsi, įtraukta į visų politinių partijų programas.

3.7

Reikia pažymėti, kad pilietinė visuomenė neliko nuošaly. Dabar jau daug gyventojų pavieniui ar kolektyviai stengiasi pereiti prie tvaresnio gyvenimo būdo. Pavyzdžiui:

darbovietėse darbdaviai ir darbuotojai stengiasi suvartoti mažiau energijos, mažinti atliekų kiekį ir plėtoti tvaresnius gamybos būdus,

didmeninės ir mažmeninės prekybos sektoriuje prekybininkai ir pirkėjai kartu ieško geriausių būdų tvaresniems gaminiams propaguoti,

savo namuose gyventojai imasi priemonių norėdami pagerinti būsto energijos vartojimo efektyvumą, vengti švaistymo, sumažinti sunaudojamo vandens kiekį ir skatinti perdirbimą,

kai kurių valstybių narių nacionalinėje švietimo sistemoje vaikai nuo pat mažumės mokomi gerbti aplinką ir supažindinami su tvariu vystymusi.

3.8

Regionų lygmeniu taip pat steigiasi asociacijos, profesinės organizacijos, buriasi gyventojų grupės ir sprendžia tvaraus vystymosi klausimus, teikia rekomendacijas ir imasi veiksmų.

3.9

Vis dėlto, nors neseniai įvykusi Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija Kopenhagoje sulaukė didžiulio atgarsio žiniasklaidoje, tvaraus vystymosi klausimui skiriama vis mažiau dėmesio. Viena priežasčių gali būti ta, kad dėmesys klimato kaitos problemai, kuri yra tik vienas, nors, suprantama, svarbus tvaraus vystymosi klausimo aspektų, kartais užgožia kitas esmines sritis. Todėl jaučiamas ne tik visuomenės, kuri vis tikėjosi oficialaus valdžios institucijų įsipareigojimo, nusivylimas, bet ir tam tikras skepticizmas, ar tikrai pasauliui dėl klimato kaitos gresia realus pavojus. Šį skepticizmą dar labiau didina kai kurie mokslininkai ir politinių institucijų atstovai, dvejojantys, ar padėtis iš tiesų tokia rimta, o tai tik slopina entuziazmą ir didina protestuojančiųjų gretas.

3.10

Kopenhagos konferencijai skirta 2009 m. lapkričio 23 d. EESRK rezoliucija „Kelio atgal nėra“ įgauna naują reikšmę. Ja kreipiamasi į visą pilietinę visuomenę – įmones, profesines sąjungas ir pilietinės visuomenės organizacijas ir raginama visiems dėti pastangų sustabdyti klimato kaitą ir prie jos prisitaikyti.

3.11

Iš tiesų po lūkesčių nepateisinusių Kopenhagos konferencijos rezultatų, kurie didina visuomenės abejingumą, pilietinė visuomenė ypač dabar raginama susitelkti. Kaip jau siūlė EESRK, pilietinė visuomenė turės pasirūpinti, kad Europos Sąjunga, prisidengdama Kopenhagos nesėkme, nepasiduotų pagundai ir nesumažintų savo užsibrėžtų tikslų ar įsipareigojimų, o atvirkščiai, dėtų dvigubai daugiau pastangų ir sukurtų tokį modelį, kuris skatintų vystymąsi išskiriant mažai anglies dioksido ir saugant gamtos išteklius, o savo konkurencingumą užtikrintų gebėjimu derinti inovacijas, produktyvias investicijas ir žmogiškąjį kapitalą.

3.12

Žinoma, aplinkos, ekonomikos, socialinė ir kultūros sritys yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Todėl reikia kompleksinio požiūrio, kuris suvienytų įvairių interesų ir kompetencijų subjektus tam, kad būtų galima įveikti institucijų ir sektorių barjerus ir sutelkti specialistų žinias bei protą. Iš tiesų reikia stengtis, kad visuomenės grupės negalėtų viena kitos neutralizuoti ir kad sprendimų priėmimo prerogatyva neatitektų geriausiai organizuotiems išrinktiesiems atstovams ar interesų grupėms.

3.13

Pilietinės visuomenės iniciatyvos tvaraus vystymosi srityje iš tiesų gali būti politinių sprendimų priėmimo varomoji jėga. Pilietinė visuomenė yra pajėgi suvienyti suinteresuotuosius subjektus ir politinius sprendimus priimančias institucijas, paraginti visas visuomenės grupes keisti gyvenseną, vartojimo įpročius ir gamybos būdus bei pasiūlyti plataus užmojo iniciatyvų ir veiksmų.

4.   Viešos diskusijos tvaraus vystymosi klausimais. Priešistorė

4.1

Pilietinė visuomenė į diskusijas tvaraus vystymosi klausimais įtraukta po to, kai jos pačios iniciatyva 1992 m. Rio de Žaneire vykusioje Jungtinių Tautų Aplinkos ir plėtros konferencijoje (angl. UNCED) tai buvo pirmą kartą oficialiai įtvirtinta priimtoje deklaracijoje. Konferencijoje priimti 27 pagrindiniai tvaraus vystymosi principai ir nutarta, kad sprendimai turi būti priimami dalyvaujant visuomenei ir kad moterims, jaunimui, vietos bendruomenėms ir mažumoms turėtų tekti svarbesnis vaidmuo nei iki šiol.

4.2

Darbotvarkėje 21 (28 skyriuje, kuriame kalbama apie tvaraus vystymosi programą, parengtą Rio de Žaneiro aukščiausiojo lygio susitikime) vietos valdžios institucijos raginamos tvarų vystymąsi įtraukti į savo darbo programas ir sukurti konsultavimosi su gyventojais mechanizmą.

4.3

Taip buvo pripažinta, kad svarbu pakviesti pilietinę visuomenę dalyvauti analizuojant politikos poveikį, pasirenkant galutinius su tvariu vystymusi susijusius sprendimus ir dalijantis atsakomybe. Todėl visi suinteresuotieji subjektai (dalies jų, visų pirma, ateities kartų, dar net nėra) turės vienu ar kitu būdu glaudžiai bendradarbiauti rengiant ir įgyvendinant projektus.

4.4

Nevyriausybinės organizacijos, taip pat ir įmonės, profesinės sąjungos, vietos ar regionų valdžios institucijos ir įvairios asociacijos reikalauja joms suteikti galimybę dalyvauti diskusijose kartu su institucijų atstovais ir politikais. Jos imasi įvairių veiksmų ir iniciatyvų tvariam gyvenimo būdui propaguoti ir pateikia atitinkamų rekomendacijų.

5.   Pilietinės visuomenės veiksmai

5.1

Jau daugelį metų EESRK, būdamas organizuotai pilietinei visuomenei Europos Sąjungos lygiu atstovaujančia institucija, rūpinasi tvaraus vystymosi klausimais. 2006 m. Komitetas įsteigė Tvaraus vystymosi observatoriją, kurios tikslas – skatinti pilietinę visuomenę prisidėti prie tvaraus vystymosi politikos formavimo atsižvelgiant į aplinkos, ekonomikos ir socialinius aspektus. Be to EESRK parengė keletą nuomonių ir rekomendacijų ypač svarbiais tvaraus vystymosi klausimais ir toliau siūlys praktinių sprendimų, kaip, pavyzdžiui, nuomonėje dėl Tvarios ekonomikos. Keiskime vartojimo įpročius (INT 497).

5.2

Vis dėlto tenka konstatuoti, kad institucijų atstovų ir politikų balsas išlieka labai svarbus palyginti su pilietinės visuomenės turimomis galimybėmis. Beje, kai kuriuos veiksmus, regis, skirtus tvaraus vystymosi propagavimui, kartais labiau nulemia politiniai, finansiniai ar ideologiniai, o ne su aplinka susiję vienos ar kitos grupės interesai. Todėl kyla grėsmė, kad tvarus vystymasis gali tapti lobistų priemone ir nuosavybe ir tarnauti kartais nuo pradinių siekių labai nutolusiems tikslams.

5.3

Tačiau labai sunku sutelkti visus suinteresuotuosius subjektus. Dažnai dalis visuomenės imasi veiksmų tik tuomet, kai problemas tenka spręsti skubiai, o tais atvejais, kai reikalas neskubus, paliekama veiklos laisvė lobistams ir protestuotojams.

5.4

Taigi, nebepakaks apsiriboti vien informavimu ir sąmoningumo ugdymu, reikės rasti būdų įgyvendinti dalyvaujamąją demokratiją, kad konsultavimosi struktūros būtų pasiekiamos visai pilietinei visuomenei, išliktų reprezentatyvios ir aktyvios turint ilgalaikę perspektyvą ir atsižvelgiant į aplinkos, socialines ir ekonomikos problemas vietos ar visuotiniu mastu. Šiomis aplinkybėmis svarbiausia skatinti ne tik visuotines, bet ir vietos lygmens iniciatyvas ir aktyviai įtraukti pilietinę visuomenę. Tai geriausias būdas užtikrinti, kad numatytiems veiksmams pritartų tie, kuriems iniciatyvos yra skirtos.

6.   Reprezentatyvi ir aktyvi pilietinė visuomenė, turinti ilgalaikę veiklos perspektyvą

6.1

Kai veikia tokia daugiapakopio valdymo sistema kaip Europos Sąjungoje, nepatariama pasikliauti tik demokratiškai išrinktomis atstovaujamosiomis institucijomis, kad būtų užtikrintas piliečių dalyvavimas diskusijose ir sprendimų priėmimo procese.

6.2

Orhuso konvencijoje, dėl kurios vyko derybos Jungtinių Tautų Europos ekonominėje komisijoje (JTEEK), pateikiami veiksmingo piliečių dalyvavimo priimant su aplinka susijusius sprendimus principai. Konvencijoje kalbama apie prieigos prie informacijos teisę, piliečių dalyvavimą sprendimų priėmimo procese ir teisę kreiptis į teismą (visi šie veiksmai susiję su aplinkosauga).

6.3

Orhuso konvencijoje numatyta, kad visos viešosios valdžios institucijos turi suteikti visą turimą informaciją aplinkos klausimais visiems jos pageidaujantiems asmenims, nereikalaujant nurodyti savo tapatybę ar prašymo tikslą. EESRK savo nuomonėje dėl Direktyvos 2003/4/EB kritikavo tai, kad kai kurių elementų perkėlimas į Bendrijos teisę neatitiko minėtos Konvencijos nuostatų, inter alia, sąvoka „kompetentingos institucijos“, turinčios teisę susipažinti su informacija. EESRK laikosi nuomonės, kad reikėtų peržiūrėti šią direktyvą. Be to, Komitetas apgailestauja, kad ES lygiu neanalizuojama, kaip taikoma minėta konvencija, tuo tarpu konvenciją ratifikavusios valstybės privalo teikti jos taikymo ataskaitą.

6.4

Visų pirma būtina nustatyti tikslinę visuomenės grupę, kuri bus kviečiama dalyvauti formuojant tvaraus vystymosi politiką ir ją apibrėžiant. Šiame etape taip pat reikės nustatyti savanorių priėmimo procedūras, užsibrėžti konkrečius tikslus ir numatyti rezultatų vertinimo ir skelbimo metodologiją bei procedūras.

6.5

Kadangi tvarus vystymasis tiesiogiai liečia visus piliečius be išimties, nuomonę reiškianti visuomenės dalis bus reprezentatyvi tik tada, kai bus atsižvelgta į platų socialinių ir demografinių ypatybių spektrą ir didelę specialistų bei nuomonių įvairovę.

6.6

Todėl svarbu aiškiai nustatyti problemas ir užsibrėžti konkrečius trumpalaikius ir vidutinės trukmės prioritetinius tikslus atsižvelgiant į socialinius ir kultūrinius problemų, kurios turėtų būti artimos realiems piliečių interesams, aspektus. Tai reiškia, kad problemas reikia sugrupuoti pagal svarbą ir jas spręsti atsižvelgiant į prioritetus, poveikio ir galimos susijusios žalos rimtumą bei problemų sprendimo sąnaudas.

6.7

Piliečiai savo dalyvavimą turi vertinti kaip atsakomybės jiems suteikimą, t. y. jie turės dalyvauti jau ankstyvajame iniciatyvų etape, rengiant strategijas ir projektus, ir aktyviai dalyvauti kiekviename vėlesniame proceso etape.

6.8

Kiekviename diskusijų ir bendrų sprendimų ieškojimo etape vietos, regionų arba nacionaliniu lygiu reikėtų paskirti po asmenį – tvaraus vystymosi tarpininką, kuris būtų kompetentingas vadovauti diskusijoms ir nepriklausytų jokioms interesų grupėms. Jis taip pat būtų atsakingas už visų besidominčių ir norinčių dalyvauti piliečių informavimą, motyvavimą ir priėmimą. Tvaraus vystymosi vadovas turėtų koordinuoti veiksmus ir kartu rūpintis, kad būtų išklausytos visų nuomonės, kad visi dalyviai turėtų galimybę dalyvauti diskusijose ir nebūtų piktnaudžiaujama.

6.9

Šis tarpininkas taip pat turės būti tarpininku bendraujant su visuomene ir žiniasklaida, atlikti atstovo spaudai vaidmenį, kad būtų išgirsta tvaraus vystymosi šalininkų nuomonė, rūpintis, kad pateikiama informacija būtų teisinga ir siekti, kad spauda neužvaldytų visuomenės dėmesio neobjektyviu būdu. Be to, jis turės glaudžiai bendradarbiauti su asmenimis, atsakingais už mokyklinį ugdymą, kad tvaraus vystymosi pagrindai būtų diegiami nuo pat mažų dienų.

6.10

Stengiantis paskatinti kuo daugiau visuomenės narių aktyviai dalyvauti sprendimų dėl tvaraus vystymosi priėmimo procese, reikės išanalizuoti daugumos piliečių neryžtingo, stebėtojiško elgesio priežastis ir jas šalinti.

7.   Įveikti kliūtis, neleidžiančias pilietinei visuomenei aktyviai dalyvauti

7.1

Ekosistemoms daromą žalą galinčios sušvelninti ir gyvenimo būdo keisti skatinančios priemonės tapo ilgalaikės programos tikslu, o ne trumpalaikės veiklos realija. Dar pernelyg dažnai manoma, kad iškilę uždaviniai – tai aplinkos problemos, kurios katastrofišką mastą pasieks dar negreitai, tad šiuo metu į jas galima nekreipti dėmesio, nors vėliau jų pasekmės gali būti pražūtingos. Tai „utilitarinis“ požiūris, kai domėjimasis aplinkos apsauga apsiriboja kasdieniu gyvenimu ir akivaizdžiomis problemomis bei trūkumais ir nekreipiama dėmesio į nepastebimus ar nepatvirtintus galimus pavojus.

7.2

Kad visi piliečiai suprastų, kodėl svarbu keisti elgseną, informaciją ir paaiškinimus jiems reikia teikti suprantama kalba, vengiant specialių terminų ir sudėtingų pasakymų. Tačiau vėlgi nereikėtų apsiginkluoti šūkiais ar stengtis mokslinę informaciją pakeisti emocine.

7.3

Geresnė komunikacija naudojant įvairias žiniasklaidos priemones ir teikiant aiškią ir suprantamą informaciją, be jokios abejonės, padėtų gyventojams geriau suprasti jiems iškylančias problemas ir aktyviau pritarti veiksmams, kurių reikėtų imtis.

7.4

Be to, pateikiama informacija turi būti objektyvi. Visuomenės varginimas apytikriais skaičiais, pateikiamais neginčijamų faktų forma, kai tuo tarpu jie nėra labai patikimi, duoda priešingų rezultatų kaip, pavyzdžiui, vieno buvusių JAV viceprezidentų teiginys, kad po penkerių metų Arktikoje vasarą nebebus ledynų, ir galiausiai sukelia nepasitikėjimą aukšto rango politikais bei abejingumą realioms problemoms.

7.5

Perdėtas artėjančių ir neišvengiamų dramatiškų katastrofų pranašavimas kelia nuolatinę baimę, skatinančią žmonių savanaudiškumą, be to, tuo prisidengdami gyventojai pateisina savo NIMBY elgseną (angl. not in my backyard – tai ne mano kieme), nepalankią socialinei sanglaudai ir tvariam vystymuisi. Vietos kampanijos prieš vėjo jėgainių statymą, nes jos gadina kraštovaizdį, savavališkas atliekų deginimas norint išvengti mokesčių už jų surinkimą yra apie savanaudišką elgseną daug pasakantys pavyzdžiai.

7.6

Toks abejingumas – didelė problema, nes (nors pasekmės galbūt ir nėra tokios dramatiškos, kaip kad kai kurie bando įrodyti) vis dėlto yra klausimų, kuriuos reikia spręsti kuo skubiau. Vadovaujantis atsargumo principu reikėtų reaguoti į galimus pavojus ir nelaukti, kol jie bus moksliškai patvirtinti.

7.7

Reikėtų pasirūpinti, kad sėkmingi piliečių dalyvavimo rezultatai būtų pagrįsti dokumentais ir viešinami už specialistų rato ribų, kadangi geriausios praktikos pavyzdžiai yra tinkamiausias būdas kartu žengti į priekį.

7.8

Norint paskatinti pilietinę visuomenę prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus, reikės pabrėžti ir paskelbti, kokie piliečių pateikti pasiūlymai (nors iš dalies) buvo pritaikyti praktikoje.

7.9

Reikia didesnių pastangų ieškant būdų, kaip pakeisti žmonių gyvenseną. Viena labai naudingų galimybių – į nacionalines mokymo programas įtraukti tvaraus vystymosi kursą ir taip atkreipti vaikų dėmesį į šiuos klausimus nuo pat mažų dienų. Būtent šiuo tikslu EESRK pradėjo diskusijas dėl galimybės sukurti Europos nacionalinių švietimo ir mokymo apie švarią energiją forumų tinklą.

8.   Veiklos vertinimas

8.1

Kadangi yra daugybė suinteresuotųjų subjektų, imamasi labai skirtingų savo forma ir turiniu veiksmų, kurių net neįmanoma palyginti tarpusavyje, be to, dažnai būna sunku rasti bendrą jų pagrindą. Todėl būtina reguliariai atlikti tvaraus vystymosi srityje vykdomos veiklos vertinimą.

8.2

Be to, nuolat atlikti vertinimą vadovaujantis pažangos įgyvendinant projektus rodikliais reikia dar ir dėl to, kad, viena vertus, tvarus vystymasis tampa priemone ir, antra vertus, kartais susiduriama su pernelyg didelio reglamentavimo problema.

9.   Vertinimo rodikliai

9.1

Pagal Rio de Žaneire 1992 m. priimtą veiksmų planą, valstybės privalo įdiegti bendrą tvaraus vystymosi srityje padarytos pažangos stebėsenos ir vertinimo sistemą, kuri padėtų nustatyti visuotiniu ir vietos lygiu pasiektus rezultatus. Jos taip pat turi sukurti visiems priimtinus ekonomikos, socialinių reikalų ir aplinkos rodiklius, kurie sudarytų naudingą pagrindą sprendimų priėmimui visais lygmenimis. Šie rodikliai turi būti priimami visų šalių sutikimu ir atspindėti visus tris tvaraus vystymosi aspektus.

9.2

Vertinimas susideda iš diagnostinio tyrimo, analizės ir rekomendacijų. Jame turi būti pateikiama nuomonė apie politikos, programos ar veiklos vertę. Vis dėlto reikia pripažinti, kad aplinkos, žmogiškuosius ar socialinius aspektus dažnai būna sunku įvertinti. Tačiau reikia stengtis tai padaryti, kadangi BVP dominavimas (jis iki šiol yra pagrindinis gerovės ir gyvenimo kokybės rodiklis) gali paskatinti politikus priimti socialinei sanglaudai ir aplinkai nepalankius sprendimus ir nepaisyti būsimų kartų poreikių (1).

9.3

Vertinant tvarų vystymąsi reikia išanalizuoti tendencijas dviejose esminėse srityse: viena, įvertinti absorbcijos gebą ir, antra, įvertinti žmonių bendruomenių valdymo raidą.

9.4

Neseniai priimtoje nuomonėje (CESE 647/2010 „BVP ir kiti rodikliai pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“, pranešėjas Josef Zbořil) EESRK palankiai vertina Komisijos pastangas aplinkos apsaugos ir socialinius rodiklius įtraukti į nacionalines sąskaitas. 2010 m. pradžioje turi būti pristatyta aplinkos apsaugos apskaitos teisinė bazė. Šiuo metu išnaudojamos ne visos į nacionalines sąskaitas įtrauktų socialinių rodiklių galimybės. Galima tikėtis, kad būtinybė naudoti šiuos rodiklius bus vis labiau juntama rengiant kompleksinį ir integruotą pažangos kintančiame pasaulyje nustatymo ir vertinimo metodą.

10.   Vertinimo metodas

10.1

Dėl vietos, regionų ir nacionalinių valdžios institucijų įgyvendinamų programų ir veiklos, skirtų tvariam gyvenimo būdui ir elgsenai propaguoti, įvairovės būtina, kad vertinimas būtų daugiamatis, kadangi vertinimo priimtinumas priklauso nuo pasirinktų sričių, metodų ir kriterijų.

10.2

Be to, vertinimas valstybių narių lygmeniu turi būti pliuralistinis, įtraukiant visus suinteresuotuosius subjektus ir asmenis: už veiksmų planavimą ir įgyvendinimą atsakingas valdžios institucijas, reguliavimo institucijas, paslaugų teikėjus, vartotojų atstovus, profesines sąjungas, pilietinę visuomenę ir t. t. Nors viešosios nuomonės apklausų rezultatus kartais vertinti sunku, jie vis dėlto yra informavimo, sąmoningumo ugdymo ir verslo atstovų bei piliečių dalyvavimo politikos dalis, suteikianti galimybę kreiptis į vertinimą atliekančias institucijas ir joms išdėstyti turimus nusiskundimus.

10.3

Ne gana to, kad šiame vertinime turės dalyvauti įvairūs suinteresuotieji subjektai, jis turės būti nepriklausomas ir atspindėti įvairius požiūrius, kadangi skirtingų subjektų interesai ne visuomet sutampa, o kai kuriais atvejais būna net priešingi, nes skiriasi jų turima informacija ir nuomonė.

10.4

Todėl įvairios veiklos, skirtos tvariam vystymuisi propaguoti, veiksmingumo ir rezultatų aplinkos, ekonomikos ir socialiniu požiūriu vertinimas turi būti grindžiamas ne vieninteliu kriterijumi, o visa jų grupe.

10.5

Vertinimas turi prasmę tik tuomet, kai yra susietas su užsibrėžtais tikslais ir užduotimis, kurie numatyti trijuose Lisabonos strategijos ramsčiuose (ekonomikos augimas, socialinė sanglauda ir aplinkosauga). Taigi, reikia remtis daugeliu kriterijų.

10.6

Kaip EESRK jau siūlė dėl visuotinės svarbos paslaugų (2), vertinimo sistema turės būti pagrįsta periodinėmis ataskaitomis, kurias rengs valstybių narių įsteigtos nacionalinio ar vietos lygmens vertinimo institucijos remdamosi pirmiau išdėstytais principais.

10.7

ES lygmeniu turės būti nustatytos mainų, gretinimo, lyginimo ir koordinavimo sąlygos. Todėl Europos Sąjunga turės skatinti atlikti nepriklausomus vertinimus drauge su suinteresuotųjų subjektų atstovais parengdama Europos mastu suderintą vertinimo metodologiją, grindžiamą bendrais rodikliais. Taip pat reikės numatyti, kaip tai veiks.

10.8

Kad vertinimas būtų tinkamas ir naudingas, reikėtų įsteigti pliuralistinį valdymo komitetą, kurį sudarytų visų suinteresuotųjų subjektų atstovai. Šiam valdymo komitetui būtų pavesta užduotis, visiškai atitinkanti Europos aplinkos agentūros, bendradarbiaujančios su EESRK Tvaraus vystymosi observatorija, įgaliojimus.

10.9

Šis valdymo komitetas turėtų būti atsakingas už:

tinkamų kriterijų nustatymą,

vertinimo metodologiją,

reikalingų tyrimų techninių sąlygų parengimą,

šių tyrimų užsakymą, kad būtų galima vadovautis įvairių ekspertų išvadomis ir palyginti kitur gautus rezultatus,

kritišką ataskaitų analizę,

gerosios praktikos ir novatoriškų požiūrių ekstrapoliaciją,

rekomendacijas,

rezultatų sklaidą.

10.10

Viena diskusijų su visais suinteresuotaisiais subjektais dėl vertinimo ataskaitų formų galėtų tapti kartą per metus vykstanti konferencija, kurios metu būtų galima aptarti tvaraus vystymosi propagavimui skirtos veiklos rezultatus ir pristatyti gerosios praktikos pavyzdžius.

2010 m. gegužės 26 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI


(1)  OL C 100, 2009 4 30.

(2)  OL C 162, 2008 6 25, p. 42.


21.1.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 21/15


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl tarptautinės prekybos ir klimato kaitos

2011/C 21/03

Pranešėja Evelyne PICHENOT

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis savo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2009 m. vasario 26 d. nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Tarptautinės prekybos ir klimato kaitos.

Išorės santykių skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2010 m. gegužės 11 d. priėmė savo nuomonę.

463-iojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2010 m. gegužės 26–27 d. (gegužės 26 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 154 nariams balsavus už, 4 prieš ir 7 susilaikius.

1.   Rekomendacijos

1.1

Į strategiją „Europa 2020“ įtraukta naujoji prekybos politika turėtų padėti išvengti protekcionizmo sprendžiant aplinkos problemas. Ši politika turėtų būti naudinga novatoriškai ir aplinkai žalos nedarančiai rinkai ir skatinti kurti socialinę gerovę. Norą įgyvendinti šį plataus užmojo siekį ES gali parodyti savo pavyzdžiu, t. y. ekonomikos augimą orientuoti į mažai anglies dioksido į aplinką išskiriantį modelį ir taip išlaikyti pirmaujančią poziciją kovoje su klimato atšilimu. Dėl ekonomikos augimo, transporto ir technologijų plitimo tarptautinė prekyba tampa vienu svarbiausių klausimų, aptariamų diskusijose dėl klimato kaitos ir perėjimo prie ekologiškos ekonomikos.

1.2

EESRK labai norėtų, kad galutinai pasibaigus PPO Dohos derybų raundui iš esmės sumažėtų tarifinės ir netarifinės kliūtys ir taip būtų sudarytos palankesnės sąlygos ekologinių prekių ir paslaugų prekybai. Be to, Komitetas mano, kad ES turėtų išlikti pavyzdžiu, kaip sukurti palankias sąlygas perduoti ekologiškas technologijas sudarant dvišalius ir regioninius prekybos susitarimus.

1.3

Būsimos prekybos strategijos klausimu EESRK rekomenduoja plačiau ištirti su klimato kaita siejamus aplinkos ir socialinius aspektus, įskaitant vandens išteklių valdymą. Jis taip pat ragina Europos ir trečiųjų šalių pilietinę visuomenę dalyvauti poveikio vertinimuose, atliekamuose prieš prasidedant dvišalėms ir regioninėms prekybos deryboms, ypač svarstant tvaraus vystymosi klausimui skirtą skyrių.

1.4

EESRK pritaria transporto srityje priimtiems pasauliniams tikslams, nustatytiems Jungtinių Tautų bendrąja klimato kaitos konvencija: oro transporto išmetamų teršalų kiekį sumažinti 10 proc., o jūrų transporto – 20 proc. Sprendimas bendromis pastangomis mažinti išmetamų teršalų kiekį apims ir transporto sektorių, kadangi aviacijos sektorius nuo 2012 m. bus palaipsniui įtrauktas į ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą. Europos iniciatyva nustatyti plataus užmojo energijos vartojimo efektyvumo tikslus jūrų transporto srityje prisidėtų prie šio bendro siekio įgyvendinimo.

1.5

Kadangi dėl 2009 m. gruodžio mėn. Kopenhagoje priimto susitarimo dėl klimato kaitos ir tolesnių su juo susijusių veiksmų kyla daug abejonių, Klimato ir energetikos priemonių pakete numatyta taikant bendro sprendimo procedūrą su EP 2010 m. birželio mėn. priimti ataskaitą, kurioje būtų pateikta atitinkamų pasiūlymų dėl sektorių, kuriems kyla anglies dioksido „nutekėjimo“ rizika dėl patiriamos tarptautinės konkurencijos ir (arba) papildomų sąnaudų dėl ES nustatytos CO2 kainos. Nors CO2„nutekėjimo“ rizikos problema iki šiol nebuvo akivaizdi, nuo 2013 m. ją gali tekti spręsti. Ši rizika turėtų dar labiau didėti, kadangi ES palaipsniui didina aukcionuose parduodamų apyvartinių taršos leidimų apimtis, o daugiausia teršalų išmetančios ne ES šalys delsia sukurti prekybos apyvartiniais taršos leidimais prekybos rinką arba nustatyti vidaus mokestį.

1.6

Artimiausiu laiku CO2„nutekėjimo“ rizikos ribojimas turės tapti prioritetiniu aspektu nemokamai skiriant apyvartinius taršos leidimus, kurių kiekį lems daugiašalių klimato kaitos susitarimų pažanga ir rezultatai. Nemokamų apyvartinių taršos leidimų skyrimo sistema yra orientuota į pažeidžiamus sektorius, sukurta remiantis geriausiais pasiekimais ir atsižvelgiant į dvigubą – prekybos atvėrimo ir papildomų su išmetamu anglies dioksidu susijusių sąnaudų – kriterijų, tačiau tai turėtų būti pereinamojo laikotarpio priemonė, grindžiama patirtimi, atitinkanti tarptautinės prekybos taisykles ir deranti su mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios ekonomikos modeliu.

1.7

PPO nepritars pasienio koregavimo mechanizmui, kol ES teiks pirmenybę nemokamų apyvartinių taršos leidimų išdavimui; ES prekybos šiais leidimais sistema gali būti prilyginta mokesčiui (taigi ir būti koreguojamam pasienyje) tik tuo atveju, jei visi taršos leidimai bus parduodami aukcione. Tikslingiausia būtų šiuos koregavimo mechanizmus taikyti pereinamuoju laikotarpiu ribotam skaičiui tarifų eilučių, pasitvirtinus CO2„nutekėjimo“ rizikai, kai jau bus išnaudota galimybė gauti nemokamų apyvartinių taršos leidimų. PPO ginčų sprendimų taryba turėtų pritarti tik labai tikslingam ir pagrįstam koregavimui, kurio tikslas būtų neleisti vidutinei temperatūrai pakilti daugiau nei 2 °C. Šis tikslas, ko gero, yra pagrindinis Kopenhagos susitikimo pasiekimas.

1.8

Pasaulinės apyvartinių taršos leidimų prekybos rinka kuriama lėtai ir vangiai, taigi, ES valstybės narės dar keletą metų bus vienos iš nedaugelio šalių, nustatančių CO2 kainą. Kadangi ateityje kelete Europos sektorių, kurie dalyvauja prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemoje, iškils CO2„nutekėjimo“ rizika, EESRK taip pat rekomenduoja gerokai padidinti ilgalaikes investicijas, skirtas plėtoti mažai CO2 į aplinką išskiriančią ekonomiką, sukurti aiškų ir pastovų pagrindą, kuris skatintų inovacijas, mokslinius tyrimus ir ekologiškų technologijų, kurios vis dar nepatenka į rinką, vystymą.

1.9

Norėdama vystyti ekologišką ekonomiką ir toliau pirmauti šioje srityje, Europa savo interesų labui ir spręsdama klimato kaitos problemas turėtų atkakliai siekti plataus užmojo tikslo: laipsniškai mažinti išmetamų teršalų kiekį, kad iki 2050 m. pavyktų jį sumažinti 80 proc. nustačius tarpinį tikslą, pavyzdžiui, 2020–2030 m. išmetamų teršalų kiekį sumažinti nuo 25 proc. iki 40 proc. Komitetas siūlo rengiantis pereinamiems 2020 m. ir 2050 m. etapams atlikti poveikio aplinkai, užimtumui ir vystymuisi vertinimą.

1.10

Kovai su klimato kaita būtini ryžtingi bendri visuomenės veiksmai nacionaliniu ir Europos lygmeniu. Esant rinkos spaudimui (Prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema), valdžios institucijos turi nedelsiant taikyti konkrečias finansines ir mokestines paskatas ir didinti investicijas į mokslinius tyrimus ir technologijų ir ekologinių paslaugų plėtrą. Vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų prisidėti prie ekologiškų technologijų plėtros organizuodamos viešųjų pirkimų konkursus.

1.11

Vartotojai, kaip ir CO2 išmetantys gamintojai, taip pat turi atlikti tam tikrą vaidmenį mažinant išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, tiesiogiai susijusį su prekyba. Komitetas ragina sukurti darnią ir pastovią metodologiją su produktais susijusiam anglies dioksido kiekiui apskaičiuoti visais jų gamybos proceso etapais nuo sumanymo iki platinimo rinkoje. Šiuo tikslu Komitetas siūlo geriau ištirti gyvavimo ciklą ir aktyviau vykdyti tyrimus sudėtingais metodologiniais klausimais, visų pirma dėl anglies dioksido kiekio apskaičiavimo metodologijos. Nors anglies dioksido normų nustatymo ir jo kiekio nurodymo etiketėje klausimas ir toliau turi būti decentralizuotai sprendžiamas atskiruose ES sektoriuose, labai svarbu sukurti bendrą anglies dioksido kiekio apskaičiavimo ir nustatymo sistemą; už šios sistemos sukūrimą turi būti atsakinga Komisija arba atitinkama agentūra.

1.12

EESRK rekomenduoja iš anksto paaiškinti būsimą PPO ginčų sprendimų tarybos praktiką, t. y. kaip gamybos priemonės ir metodai gali tapti priežastimi riboti prekybą taikant išimtį aplinkosaugos sumetimais (1). Komitetas siūlo išplėsti PPO prekybos ir aplinkos komiteto įgaliojimus ir pavesti paaiškinti ginčo su JAV dėl krevečių importo teisines pasekmes.

2.   Globalizacija ir klimato kaita

2.1

Pastaraisiais dešimtmečiais neregėtai išaugo tarptautinė prekyba (2007 m. ji sudarė 21 proc. pasaulinio BVP, neskaičiuojant Europos vidaus prekybos), nepaisant 2009 m. dėl krizės patirto prekybos sumažėjimo 12 procentų. Dėl ekonomikos augimo, transporto ir technologijų plitimo tarptautinė prekyba tampa vienu svarbiausių klausimų, aptariamų diskusijose dėl klimato kaitos.

2.2

Šiuo metu nėra jokio išsamaus teorinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima nustatyti arba detaliai paaiškinti visas prekybos ir klimato kaitos sąsajas ir priežastinį ryšį (2). Prekybos poveikio klimatui ir apskritai aplinkai vertinimas moksliniuose tyrimuose atliekamas atsižvelgiant į tris tarpusavyje susijusius kintamuosius. Masto poveikis: prekyba prisideda prie ekonominės veiklos augimo, taigi, jei technologijos nekinta, didėja išmetamų teršalų kiekis. Pasiskirstymo poveikis: gamybos geografinis pasiskirstymas pagal lyginamuosius pranašumus gali lemti išmetamų teršalų kiekio mažėjimą arba didėjimą, tai susiję su gamybos, kurią globalizacijos sąlygomis vykdo šalys, taršumo lygiu. Techninis poveikis: pilietinės visuomenės, palaikomos įmonių ir valdžios institucijų, pastangomis diegiamos ekologiškesnės technologijos, kurios padeda mažinti išmetamų teršalų kiekį. Europos įmonės, dalyvaujančios prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemoje, prisidėjo ES įgyvendinant Kioto protokole numatytus tikslus mažinti išmetamų teršalų kiekį.

2.3

Bendras šių trijų prekybos aspektų poveikis yra neigiamas kalbant apie išmetamą CO2 kiekį, kadangi prekybos mastai yra gerokai didesni, palyginti su šiuo metu diegiamų ekologiškų technologijų mastu. Atstumas, kurį reikia įveikti produktus gabenant nuo jų gamybos vietos iki galutinio suvartojimo vietos nėra vienintelis ir lemiamas aspektas, į kurį reikėtų atsižvelgti apskaičiuojant išmetamą anglies dioksido kiekį.

2.4

Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį į tam tikras prekybos poveikio transportui (3), taigi ir išmetamam dujų kiekiui, sąsajas su klimatu. Šiuo metu pasaulio mastu 95 proc. visos transporto sunaudojamos energijos gaunama iš naftos, taigi, šiek tiek mažiau nei 15 proc. visų išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio išmeta nacionalinio ir tarptautinio transporto sektorius.

2.5

Didžioji dalis tarptautinės prekybos yra vykdoma jūrų transportu (pagal svorį 90 proc.). Pagal vienam kilometrui ir vienai tonai tenkantį išmetamų CO2 kiekį, ši transporto rūšis ir toliau išlieka viena mažiausiai aplinką teršiančių rūšių. Vis dėlto reikėtų atsižvelgti į augimo prognozes. Tarptautinės jūrų organizacijos skaičiavimais jūrų transporto išmetamas CO2 kiekis iki 2050 m. gali patrigubėti, visų pirma dėl išaugsiančios Pietų šalių tarpusavio prekybos.

2.6

Galiausiai, reikėtų paminėti dar vieną rimtą klimato atšilimo pasekmę – vandens krizės grėsmę. Jei nebus imtasi prevencinių veiksmų, iki 2020 m. pusei pasaulio gyventojų gali pritrūkti vandens. Jau dabar 1,5 milijardo pasaulio gyventojų neturi prieigos prie geriamojo vandens ir neturi vandens valymo įrangos. Be to, kai kuriose vietovėse vandens pritrūks ir žemės ūkio sektoriuje, tai lems strateginį prekybos vaidmenį siekiant patenkinti šalių interesus energijos, apsirūpinimo maistu saugumo ir klimato srityse. Padėdama užtikrinti veiksmingą ribotų išteklių paskirstymą, tarptautinė prekyba tuo pačiu padėtų apriboti bendrą vandens išteklių poreikį.

3.   Klimato poveikio švelninimo ir prisitaikymo prie jo technologijų sklaida. Galimas prekybos vaidmuo

3.1

Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija pateikė poveikio švelninimo ir prisitaikymo technologijų, galinčių padėti įveikti su klimato kaita susijusias problemas, sąrašą. Dalis šių technologijų jau minimos šiuo metu PPO vykstančiose derybose dėl ekologinių prekių ir paslaugų, pavyzdžiui, vėjo jėgainių ir hidroelektrinių turbinų, saulės energija šildomų vandens katilų, fotovoltinių elementų arba įrangos, reikalingos atsinaujinančių šaltinių energiją naudojančių įrenginių ir technologijų veikimui.

3.2

Dohos raundo derybos dėl ekologinių prekių ir paslaugų gali padėti sudaryti palankesnes prieigos prie aplinkai žalos nedarančių prekių ir technologijų sąlygas. Vis dėlto artimiausiu metu klimato kaitos srityje iš prekybos liberalizavimo galima tikėtis tik ribotos naudos. Didelei produktų grupei (pvz., energijai, gaunamai iš atsinaujinančių energijos šaltinių) sudaromos nedidelio arba vidutinio sunkumo tarifinės kliūtys (vidutiniškai 2 proc. išsivysčiusiose šalyse ir 6 proc. besivystančiose šalyse). Tačiau kliūtys investicijoms ir netarifinės kliūtys – techniniai ir pramonės standartai, administraciniai suvaržymai, reikalavimas paslaugų teikėjui oficialiai įregistruoti verslą importuojančioje šalyje, užsienio įmonių veiklos apribojimas – ir toliau labai stabdo ekologinių prekių ir paslaugų plitimą.

3.3

Kalbant apie būsimą prekybos strategiją, kurią Komisija planuoja 2020 metams, EESRK mano, kad šioje nuomonėje pateikiamos pastabos yra naudingos siekiant užsibrėžto tikslo nustatyti iniciatyvas, galinčias atverti prekybą tokiuose ateities sektoriuose kaip ekologiški produktai ir technologijos, pažangių technologijų prekės ir paslaugos, ir iniciatyvą dėl sričių, kuriose augimas yra didelis, tarptautinio standartizavimo. EESRK ypač rekomenduoja plačiau ištirti su klimato kaita (įskaitant vandens išteklių valdymą) siejamus aplinkos ir socialinius aspektus. Jis taip pat ragina Europos ir trečiųjų šalių pilietinę visuomenę dalyvauti poveikio vertinimuose, atliekamuose prieš prasidedant dvišalėms ir regioninėms prekybos deryboms, ypač svarstant tvaraus vystymosi klausimui skirtą skyrių.

3.4

Kalbant apie geriamąjį vandenį, tarptautinė prekyba gali būti naudinga technologijų perdavimo srityje (prekyba jūros vandens nudruskinimo įrenginiais, pakartotinio nuotekų naudojimo ir valymo technika ir kt.). EESRK rekomenduoja šį aspektą įtraukti į visas atskiras derybas dėl prekybos ekologinėmis prekėmis ir paslaugomis.

3.5

EESRK pritaria tam, kad transporto srityje priimti pasauliniai tikslai, nustatyti Jungtinių Tautų bendrojoje klimato kaitos konvencijoje: oro transporto išmetamų teršalų kiekį sumažinti 10 proc., o jūrų transporto – 20 proc. Sprendimas bendromis pastangomis mažinti išmetamų teršalų kiekį apims ir transporto sektorių, kadangi aviacijos sektorius nuo 2012 m. bus palaipsniui įtrauktas į ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą. Europos iniciatyva nustatyti plataus užmojo energijos vartojimo efektyvumo tikslus jūrų transporto srityje prisidėtų prie šio bendro siekio įgyvendinimo.

3.6

Viena dažniausių kliūčių ekologiškų technologijų ir su jomis susijusių paslaugų sklaidai – sustiprinta intelektinės nuosavybės teisių apsauga. Tyrimai parodė, kad nuo 1990 m. pabaigos labai padaugėjo intelektinės nuosavybės teisių, ypač patentų, turėtojų. Patentų turėtojai, žinoma, turi teisę riboti galimybę naudoti, taikyti ir vystyti technologijas, kurios gali būti naudingos sprendžiant klimato kaitos problemas, tačiau šie neseniai atlikti tyrimai rodo, kad kalbant apie ilgalaikes investicijas ir technologijų, kuriomis dar negalima naudotis, vystymą, vienas svarbiausių klausimų yra intelektinės nuosavybės teisės. Vis dėlto neatrodo, kad trumpuoju laikotarpiu intelektinės nuosavybės teisės gali tapti esmine kliūtimi ekologiškų technologijų sklaidai. Šių tinkamų parduoti technologijų patento dabartinė vidutinė kaina yra palyginti maža. Svarbesnis uždavinys – išspręsti problemas, susijusias su nepakankamu intelektinės nuosavybės teisių įgyvendinimu ir jų taikymu, kadangi tai yra vienas eksportą į kai kurias šalis stabdančių veiksnių.

3.7

Kovai su klimato kaita būtini ryžtingi bendri visuomenės veiksmai nacionaliniu ir Europos lygmeniu. Esant rinkos spaudimui (Prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema), valdžios institucijos turi nedelsiant taikyti konkrečias finansines ir mokestines paskatas ir didinti investicijas į mokslinius tyrimus ir technologijų ir ekologinių paslaugų, vis dar nepatenkančių į rinką, plėtrą. Vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų prisidėti prie ekologiškų technologijų plėtros organizuodamos viešųjų pirkimų konkursus.

3.8

Kadangi egzistuoja prekybos atvėrimo ir augimo priežastinis ryšys, iškyla klausimas dėl įmonių ir importuojančių šalių vartotojų atsakomybės dėl išmetamų teršalų. Į Europą ir JAV importuojama pusė visos Kinijos eksportuojamos produkcijos. Taigi, pagrįstai kyla anglies dioksido kiekio apskaičiavimo, kuris būtų susijęs ne tik su pirminiais teršalų išmetimo šaltiniais ir priminiais gamybos grandinės sektoriais, bet apimtų visus gamybos grandinės etapus nuo produkto sumanymo iki jo platinimo, klausimas.

3.9

Komitetas mano, kad dėl globalizuotų sektorių geografinio išsibarstymo ir didelių judumo galimybių yra sunku patikimai ir tiksliai nustatyti anglies dioksido kiekį kiekviename produkte. Ši problema, kuri ko gero neišvengiama, kai vienu metu vykdoma labai įvairi veikla ir užduotys, trukdo kurti prekybos politiką, kuria siekiama informuoti vartotojus ir ugdyti didesnį jų sąmoningumą, kaip, pavyzdžiui, privačios ženklinimo, ekologinio ženklo ar sertifikavimo iniciatyvos. Asmenų elgsenos ir pasirinkimo pasikeitimas krizės laikotarpiu, rodo, kad tai skatintinos priemonės, tačiau Komitetas mano, kad jos negali pakeisti valdžios institucijų reguliavimo iniciatyvų, įskaitant CO2 apmokestinimą pradedant pirminiais teršalų išmetimo šaltiniais. EESRK siūlo geriau ištirti gyvavimo ciklą ir aktyviau vykdyti tyrimus sudėtingais metodologiniais klausimais, visų pirma dėl anglies dioksido kiekio apskaičiavimo metodologijos, taip pat dėl finansinių aspektų, susijusių su atskiru šios apskaitos sistemos pritaikymu visiems subjektams, dalyvaujantiems atitinkamo sektoriaus gamybos grandinėje.

3.10

Veiksminga aplinkos politika turi užtikrinti galimybę atskirti produktus pagal jų gamybos procesus ir metodus. Perėjimas prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios ekonomikos bus įmanomas tik tuo atveju, jei bus galima atskirti produktus, gaminamus pagal metodus, kuriuos taikant išskiriama mažai šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Taigi, vienos technologijos yra labiau skatintinos nei kitos. Jei vartotojas galės pasirinkti ekologiškai arba ne pagamintą produktą pagal specialią etiketę, tai pakeis konkurencinius santykius ir leis suprasti, koks yra skirtumas tarp dviejų skirtingai pagamintų produktų.

3.11

CO2 kaina pasaulyje skiriasi, todėl produktų panašumo (viena svarbiausių PPO sąvokų) klausimas – vienas svarbiausių klausimų diskusijose dėl prekybos ir klimato kaitos. EESRK rekomenduoja iš anksto paaiškinti būsimą PPO ginčų sprendimų tarybos praktiką, t. y. kaip gamybos priemonės ir metodai gali tapti pagrindu riboti prekybą taikant išimtį aplinkosaugos sumetimais (4). Komitetas taip pat siūlo išplėsti PPO prekybos ir aplinkos komiteto įgaliojimus ir pavesti paaiškinti ginčo su JAV dėl krevečių importo teisines pasekmes.

4.   Konkurencingumo ir klimato kaitos sąsajos

4.1

Derybose prekybos ir klimato klausimais trukmės požiūriu siekiama skirtingų tikslų: pirmosiose apibrėžiama ilgalaikės trukmės politika ir priemonės, antrosiose – dėmesys sutelkiamas į greito poveikio veiksmus. Būtent šie skirtumai lemia prekybos ir klimato politikos sąsajų sudėtingumą. Prekyboje kovos su klimato kaita priemonių poveikis gali būti juntamas labai greitai, tuo tarpu prekybos priemonių poveikis klimatui išryškėja tik per ilgą laiką.

4.2

Idealiame pasaulyje turėtų būti nustatyta vienoda CO2 kaina, tai leistų pasaulio ekonomikai augti išmetant mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir skirtingose šalyse išvengti nevienodų konkurencijos sąlygų ir jos iškreipimo. Dabartinės diskusijos dėl klimato kaitos rodo, kad toks pasaulis nebus sukurtas rytoj. Dar ilgus metus nebus nustatyta vienoda pasaulinė CO2 kaina: šiuo metu Europoje kaina svyruoja nuo 20 iki 30 EUR už toną (atsižvelgiant į iš anksto apskaičiuojamą vidutinį lygį), nors didžiojoje dalyje kitų pasaulio šalių ir regionų už išmetamą CO2 nemokama nieko.

4.3

EESRK pripažįsta, kad tokiame netobulame pasaulyje su konkurencingumo praradimo ir anglies dioksido „nutekėjimo“ rizika visų pirma susidurs šalys, kurios pasiryžusios įvesti mokestį už išmetamą CO2 kiekį, t. y. Europa (šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetančios įmonės pasitraukia iš šalių ir regionų, kuriose mokestis už CO2 yra didžiausias). Jau daugiau kaip dešimt metų tęsiasi diskusija dėl tarptautinių sektorių susitarimų rengimo ir įgyvendinimo. Nepasiektas bendras sutarimas, todėl šis projektas negali būti užbaigtas, tačiau reikia rasti sprendimą dėl energijai imlių pramonės šakų. Pigi atsinaujinančiųjų išteklių energija ir pažangių tinklų kūrimas padėtų sumažinti konkurencingumo praradimo riziką.

4.4

Komitetas pritaria Komisijos pasiūlymui (5), atitinkančiam 2010 m. kovo mėn. pareiškimą, kad Europos įmonėms turi būti sudaryta galimybė vienodomis sąlygomis konkuruoti su užsienio įmonėmis. Artimiausiu metu, atsižvelgiant į daugiašales derybas dėl klimato kaitos, sektoriams, kurie susiduria su CO2„nutekėjimo“ rizika, reikėtų skirti papildomų nemokamų apyvartinių taršos leidimų, kurie nustojus galioti Kioto protokolui (2013–2014 m.) iš pradžių gali sudaryti net 100 proc. visų leidimų.

4.5

Ilgainiui, kai visi apyvartinės taršos leidimai bus parduodami aukcionuose, leidimų kaina galės būti prilyginta mokesčiui, o pasienio koregavimo mechanizmais bus galima spręsti konkurencingumo praradimo problemą, kuri iškils Europoje dėl jos dedamų gerokai didesnių, palyginti su kitais komerciniais partneriais, pastangų mažinti išmetamų teršalų kiekį. Ar tai būtų importo mokestis, ar prie ES sienų taikomas „anglies dioksido įtraukimo mechanizmas“ (angl. carbon inclusion mechanism), ar reikalavimas, kad Europos importuotojai pirktų taršos kreditus Bendrijos prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemoje, kitaip dar vadinamoje „Europos anglies dioksido rinkoje“, visi šie mechanizmai padėtų išspręsti su klimato kaita susijusių sąnaudų, kurios patiriamos vykdant ekonominę veiklą sektoriuose, dalyvaujančiuose prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemoje, internalizavimo klausimą.

4.6

Tyrimai parodė, kad pirmaisiais dviem prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos įgyvendinimo etapais pastebimas nedidelis konkurencingumo praradimas ir maža anglies dioksido „nutekėjimo“ rizika. 2005–2012 m. suteikta daug ir iš esmės nemokamų apyvartinių taršos leidimų (6). Kadangi nėra pasaulinės anglies dioksido rinkos (ją sukurti būtų geriausias sprendimas), Komitetas pritaria, kad Europos sistemos ar kitų veiksmingų sistemų pavyzdžiu būtų kuriamos įvairios didžiausio leidžiamo išmetamųjų teršalų kiekio nustatymo ir leidimų prekybos sistemos. EESRK rekomenduoja ištirti visus sunkumus ir galimybes suderinti šias sistemas pasitelkus regionų integraciją ir atsižvelgiant į valiutų kurso svyravimus.

4.7

Konkurencingumo praradimo ir anglies dioksido „nutekėjimo“ rizika iškils trečiuoju prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos įgyvendinimo laikotarpiu (2013–2020 m.), per kurį numatyta laipsniškai pereiti prie prekybos taršos leidimais aukcionuose ir kasmet mažinti apyvartinių taršos leidimų skaičių siekiant iki 2020 m. išmetamų teršalų kiekį sumažinti 20 proc. palyginti su 1990 metais. 2020 m. aukcionuose bus parduodama 70 proc. visų apyvartinių taršos leidimų, o 2025 m. – 100 procentų. Jei būtų nuspręsta išmetamų teršalų kiekį sumažinti 30 proc., reikėtų iš naujo įvertinti prekybos aukcionuose ribas ir jas pakeisti atsižvelgiant į šalių, prisiėmusių įsipareigojimus pagal Kopenhagos susitarimą, pasiektus rezultatus.

5.   Europos Sąjungos sprendimas: Klimato ir energetikos priemonių paketas ir jo poveikis prekybai

5.1

Atsižvelgdama į konkurencingumo praradimo ir anglies dioksido „nutekėjimo“ riziką, kuri yra susijusi su laipsniškai didinamu aukcionuose parduodamų apyvartinių taršos leidimų skaičiumi, taip pat į tai, kad 2020 m. bus nustatytas didžiausias leidžiamas išmetamųjų teršalų kiekis, Komisija savo Klimato ir energetikos priemonių pakete pasiūlė sprendimą, kuris įgyvendinamas dviem etapais. Pirmasis – nustatyti sektorius, kuriems būdinga didelė rizika pagal du kriterijus: prekybos intensyvumo (atvirumas prekybai su ES nepriklausančiomis šalimis) ir CO2 kainos poveikio. 2009 m. gruodžio mėn. sudarytas pirmas pažeidžiamų sektorių sąrašas. Jis bus peržiūrimas kas penkeri metai. Komisija nagrinėjo apie 200–300 sektorių (7). Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas mano, kad tik sektoriams, kurie atitiks abu, t. y. CO2 kainos ir prekybos intensyvumo, kriterijus, remiantis bendrais santykiniais taršos rodikliais nuo 2013 m. galėtų būti suteikta iki 100 proc. nemokamų taršos leidimų. Pirmojo tyrimo metu nustatyta labai nedaug sektorių. Atsižvelgdamas į šį reikalavimą, Komitetas pažymi, kad tik 11 sektorių (8) atitinka abu – CO2 kainos ir prekybos intensyvumo – kriterijus.

5.2

Neprivalomo pobūdžio ir aukštų tikslų nesiekiantis Kopenhagos susitarimas vis dar toli gražu netenkina EESRK 2009 m. lapkričio mėn. deklaracijoje išdėstytų lūkesčių. Be to, deklaratyvus ir neturintis sutarties teisinio statuso, šis susitarimas palieka neišspręstą Kioto protokolo ateities klausimą. Vis dėlto, susitarimas turi teigiamą aspektą: jis yra pirmasis pagrindas fiksuoti ir lyginti valstybių klimato kaitos švelninimo pastangas. Kopenhagos susitarimo priede nurodoma, kad Europa pakartoja savo sąlyginį pasiūlymą sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį 30 proc., „jei kitos išsivysčiusios šalys prisiims panašius išmetamo teršalų kiekio mažinimo įsipareigojimus“.

5.3

Atsižvelgdama į dabartinius kitų išsivysčiusių šalių įsipareigojimus, Europa gali apsiriboti teršalų sumažinimo 20 proc. tikslu. Toks pasirinkimas padėtų jai sumažinti konkurencingumo praradimo ir anglies dioksido „nutekėjimo“ problemas, iškilsiančias Europos Sąjungos sektoriams, kurie dalyvauja Bendrijos prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemoje. Tačiau toks pasirinkimas iki galo neišsprendžia anglies dioksido „nutekėjimo“ klausimo dėl dviejų priežasčių:

Pirmoji – Kopenhagos susitarimo priede tik nurodyti kitų šalių tikslai ir įsipareigojimai, tačiau aiškiai neapibrėžtas joks teisinis mechanizmas, kuris leistų palyginti šalių išmetamų teršalų kiekį.

Antroji – nors skelbiama, kad kelete pasaulio vietų bus sukurtos anglies dioksido rinkos (2010 m. Kanadoje, 2011 m. Australijoje, 2012 m. Jungtinėse Valstijose), jų sukūrimo datos vis keičiamos. Numatoma CO2 kaina šiose labai vangiai kuriamose rinkose vis dar yra žemesnė nei vidutinė ES kaina.

5.4

Įsipareigodama iki 2020 m. 30 proc. sumažinti išmetamus teršalus su sąlyga, kad ir kitos šalys taip pat dės pastangas ir prisiims įsipareigojimus, Europa, kad iš esmės pakeistų savo vystymosi kryptį pasirinkdama modelį, kurį taikant į aplinką išskiriama mažai anglies dioksido, ir taip iki 2050 m. pasiektų tikslo keturis kartus sumažinti išmetamus teršalus, tapo priklausoma nuo tariamo daugiašalio susitarimo. Nepaisydami jokių tokio pobūdžio sąlygų ir tikslų, amerikiečiai ir kinai laipsnišką vystant ekonomiką išmetamo anglies dioksido kiekio mažinimą grindžia vienakrypte „iš apačios į viršų“ (angl. „bottom up“) investavimo ir inovacijų logika. Kopenhagos susitarimas yra tam tikra prasme su technologijomis susijęs iššūkis. Iššūkis, kurį Europa turi įveikti.

5.5

Norėdama vystyti ekologišką ekonomiką ir toliau pirmauti šioje srityje, Europa savo interesų labui ir spręsdama klimato kaitos problemas turėtų atkakliai siekti plataus užmojo tikslo palaipsniui mažinti išmetamų teršalų kiekį, kad iki 2050 m. jį pavyktų sumažinti 80 proc., nustačius tarpinį tikslą, pavyzdžiui, 2020–2030 m. šių išmetamų teršalų kiekį sumažinti nuo 25 proc. iki 40 proc. Komitetas siūlo rengiantis pereinamiems 2020 m. ir 2050 m. etapams atlikti poveikio aplinkai, užimtumui ir vystymuisi vertinimą.

5.6

Tokiam tarpiniam tikslui pasiekti turėtų būti parengtos reglamentuojamosios ir mokestinės priemonės, kuriomis būtų skatinamos didesnės investicijos į mokslinius tyrimus ir ekologiškų technologijų plėtrą. Komisija komunikate „2020 m. Europa“ (9) pabrėžia, kad Europoje moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai skiriama mažiau nei 2 proc. investicijų, tuo tarpu JAV jos sudaro 2,6 proc., o Japonijoje – 3,4 proc. Visų pirma tai būtų galima paaiškinti pernelyg mažomis privačiojo sektoriaus investicijomis į šią sritį. Toks investicijų į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą lygis neatitinka Europos Sąjungos tikslo šiai sričiai skirti 3 proc. investicijų ir klimato kaitos problemų rimtumo. Komitetas siūlo imtis konkrečių veiksmų šioje srityje ir atlikti poveikio aplinkai, užimtumui ir vystymuisi vertinimą rengiantis perėjimui į kitą 2020 m. etapą ir į tolesnius 2030 m., 2040 m. ir 2050 m. etapus.

5.7

Abiem – ir atsargaus sprendimo, ir plataus užmojo sprendimo – atvejais ES valstybės narės rizikuoja dar keletą metų būti vienos iš nedaugelio šalių, nustatančių CO2 kainą (gana didelę) apyvartinių taršos leidimų prekybos rinkoje. Būtina toliau siekti plataus užmojo daugiašalių tikslų kitose šalių konferencijose Meksikoje (2010 m) ir Indijoje (2011 m), tačiau Europa neturėtų rizikuoti ir užmiršti tokias „iš apačios į viršų“ (bottom up) politikos sritis, kaip moksliniai tyrimai, inovacijos ir investicijos. Dėdama visas viltis į anglies dvideginio rinką, ES rizikuoja skirti nepakankamai dėmesio kitoms politikos sritims, kurios gali būti naudingos mokslinių tyrimų, inovacijų ir investicijų skatinimui. Palyginti su Azija ir Amerika, šis tikslas nebuvo įtrauktas į įvairius Europos atgaivinimo planus.

5.8

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas apgalvotai rekomenduoja laikytis pragmatiško požiūrio sprendžiant anglies dvideginio „nutekėjimo“ klausimą. Jau dabar plačiai taikoma nemokamų apyvartinių taršos leidimų skyrimo praktika turėtų būti tęsiama atsižvelgiant į Europos Sąjungos strateginius prioritetus. PPO nepritars pasienio koregavimo mechanizmui, kol ES teiks pirmenybę nemokamų taršos leidimų išdavimui; apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema gali būti prilyginta mokesčiui (taigi, ir būti koreguojama pasienyje) tik tuo atveju, jei visi šie leidimai bus parduodami aukcione. Tikslingiausia būtų šiuos koregavimo mechanizmus, pasitvirtinus CO2„nutekėjimo“ rizikai, taikyti pereinamuoju laikotarpiu ribotam skaičiui tarifų eilučių, kai jau bus išnaudota galimybė gauti nemokamų taršos leidimų. PPO ginčų sprendimų taryba turėtų pritarti tik labai tikslingam ir pagrįstam koregavimui, kurio tikslas būtų neleisti vidutinei temperatūrai pakilti daugiau nei 2 °C. Šis tikslas, ko gero, yra pagrindinis Kopenhagos susitikimo pasiekimas.

5.9

Priėmus tokį sprendimą, būtina numatyti atitinkamą Europos klimato kaitos švelninimo politikos finansavimą vidutinės trukmės laikotarpiu. Pagal šią politiką pradėti įgyvendinti bandomieji anglies dvideginio surinkimo ir saugojimo projektai, taip pat sukurtas komitetas, kuriam pavesta stebėti investicijas ir intelektinės nuosavybės teisių pasidalijimą. Laikinos koregavimo priemonės patikimos tik tuo atveju, jei kartu vykdoma inovacijų politika, kuria siekiama rasti tvarų vystymąsi skatinančius sprendimus.

2010 m. gegužės 26 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI


(1)  Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) XX straipsnis. Šiame straipsnyje numatoma galimybė netaikyti laisvosios prekybos taisyklių, jei priemonės yra pagrįstos aplinkos apsaugos požiūriu.

(2)  Prekyba ir klimato kaita, PPO ir Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos programa, 2009 m. birželio mėn.

(3)  EESRK nuomonė 461/2010, dar nepaskelbta OL.

(4)  Žr. 16 išnašą.

(5)  Direktyva 2009/29/EB, OL L 140, 2009 6 5, p. 63.

(6)  Pirmasis prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos įgyvendinimo etapas (2005–2007 m.) buvo bandomasis mokymosi etapas. Jo metu buvo nustatyta anglies dioksido kaina, sudarytos sąlygos laisvai prekybai apyvartiniais taršos leidimais visoje ES ir sukurta būtina susijusių įmonių realiai išmetamų teršalų stebėsenos, deklaravimo ir kontrolės infrastruktūra. Antrasis etapas (2008–2012 m.) sutampa su pirmuoju Kioto protokolo įsipareigojimų vykdymo 5 metų laikotarpiu, per kurį ES ir jos valstybės narės turi įgyvendinti protokolu nustatytus išmetamų teršalų mažinimo tikslus. Pernelyg didelis pirmajame etape suteiktų apyvartinių taršos leidimų skaičius lėmė CO2 kainos kritimą antrojo etapo pradžioje. Kai kuriuose sektoriuose ir antrajame etape toliau išduodama pernelyg daug apyvartinių taršos leidimų.

(7)  Direktyvos 2003/87/EB 10a straipsnio 15 dalyje nurodoma: „Laikoma, kad sektoriuje ar jo pošakyje esama didelės anglies dioksido nuotėkio rizikos, jei: dėl šios direktyvos įgyvendinimo atsirandančių papildomų sąnaudų tiesiogiai ar netiesiogiai labai padidėtų gamybos sąnaudos, apskaičiuojamos kaip bendrosios pridėtinės vertės dalis, mažiausiai 5 %; jei prekybos su trečiosiomis šalimis intensyvumas apibrėžiamas kaip bendros eksporto į valstybes, kurios yra trečiosios šalys, vertės ir importo iš trečiųjų šalių, vertės santykis su Bendrijos bendra rinkos apimtimi (metinė apyvarta ir bendra importo iš trečiųjų šalių vertė) yra didesnis kaip 10 %“. Tokie sektoriai yra šie: krakmolo ir krakmolo produktų gamyba, cukraus gamyba, kitų nedistiliuotų fermentuotų gėrimų gamyba, etilo alkoholio gamyba iš fermentuotų medžiagų, popieriaus ir kartono gamyba, rafinuotų naftos produktų gamyba, lakštinio stiklo gamyba, tuščiavidurio stiklo gamyba, keraminių apdailos ir šaligatvio plytelių gamyba, ketaus vamzdžių gamyba, švino, cinko ir alavo gamyba. Prie šių dviejų kriterijų pridėjus 30 proc. papildomų sąnaudų arba daugiau nei 30 proc. prekybos atvėrimo kriterijų, šį sąrašą papildo dar 16 kitų sektorių, taigi, iš viso 27 sektoriai.

(8)  2009 m. gruodžio 24 d. Komisijos sprendimas, paskelbtas dokumente C(2009) 10251 (1), OL L 1, 2010 1 5, p. 10–18.

(9)  COM(2010) „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“.


21.1.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 21/21


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl ES ir ASEAN santykių

2011/C 21/04

Pranešėjas Claudio CAPPELLINI

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis savo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2009 m. vasario 26 d. nusprendė savo iniciatyva parengti nuomonę dėl

ES ir ASEAN santykių.

Išorės santykių skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto parengiamąjį darbą šiuo klausimu, 2010 m. gegužės 11 d. priėmė savo nuomonę.

463-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2010 m. gegužės 26–27 d. (gegužės 26 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 163 nariams balsavus už ir 5 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1   EESRK pabrėžia, jog svarbu ir būtina atnaujinti ir suintensyvinti ES institucijų ir ASEAN (Pietryčių Azijos valstybių asociacija) santykius. Todėl ši nuomonė yra ankstesnių šiuo klausimu priimtų EESRK nuomonių (1), kuriose jau prieš dešimt metų buvo pabrėžta, kad ES labai svarbu skirti daugiau dėmesio Pietryčių Azijai, tęsinys. Jose taip pat nurodytas galimas esminis ES įnašas į Azijos regioninę integraciją.

1.2   Vis dėlto, EESRK konstatuoja, kad ES ir ASEAN partnerystės pažangos, kurios tikėtasi, nepavyko pasiekti. Nepaisant finansinių ir kitokių pastangų skatinti struktūruotą ES ir ASEAN dialogą įvairiose srityse (politikos, bendradarbiavimo, prekybos ir kt.), konkrečių rezultatų buvo pasiekta mažai ir iki šiol nepakankamai išnaudotas dialogo su pilietine visuomene ir jos narių tarpusavio dialogo potencialas. Atrodo, kad praėjęs dešimtmetis buvo veikiau neišnaudotų galimybių negu partnerystės su šiuo regionu, kuris laikomas strategiškai svarbiu ES interesams pasaulio regionu (2), stiprinimo metas. Padėtį geriausiai iliustruoja prekybos derybos. Nors ES ir ASEAN susitarė sustabdyti derybas, ASEAN sudarė prekybos susitarimus su kitais pagrindiniais pasaulio ekonomikos dalyviais (Kinija, Indija ir Australija; šiuo metu vyksta derybos su JAV, Pietų Korėja ir Japonija).

1.3   Šioje EESRK nuomonėje siekiama pateikti keletą praktinių pasiūlymų dėl ES ir ASEAN santykių atnaujinimo šiuo metu iš esmės pasikeitusioje tarptautinėje aplinkoje, kurioje politinių ir ekonominių kliūčių daugiau nei prieš 10 metų, bet taip pat yra naujų integracijos ir dialogo galimybių.

1.4   Komitetas dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad žmogaus orumo nežeminančios darbo sąlygos ir aštuonių TDO konvencijų, kuriose įtvirtinti pagrindiniai darbo standartai, laikymasis tebėra būtinos prielaidos, norint sėkmingai plėtoti regioninę partnerystę. Kalbant apie Birmą, reikėtų pažymėti, kad žmogaus teisių apsauga yra neįveikiama kliūtis pradėti derybas su šia šalimi. 2008 m. sausio mėn. į šį aspektą atkreipė dėmesį ir Europos Parlamentas. Nepaisant to, EESRK džiaugiasi, kad ES ir ASEAN prekybos derybose nustatomi aukštesni tikslai nei kitose su ASEAN sudarytuose susitarimuose, visų pirma kalbant apie darbo ir aplinkosaugos standartus bei socialinį dialogą (3). Atsižvelgiant į tai, dvišalius santykius (žr. 4.2.2 punktą) reikėtų laikyti pirmu žingsniu į regioninių ar daugiašalių prekybos susitarimų sudarymą, o ne jų atsisakymą. 2008 m. balandį priimtoje savo Nuomonėje dėl derybų dėl naujų prekybos susitarimų: EESRK pozicija (CESE 773/2008) Komitetas aiškiai nurodė, kad šiose ir kitose komunikate „Globalioji Europa“ numatytose derybose, Komisija turėtų užtikrinti, kad „BLS plius“ sistemoje išvardytos 27 konvencijos taptų „būtina prielaida su Azijos šalimis pradėtose derybose aptariant nuostatas dėl tvaraus vystymosi“. Tai apima ir derybas su ASEAN. Vis dėlto nuomonėje pripažinta, kad reikėtų „šią sąlygą vertinti kiekvienu atveju atskirai“. Be to, nuomonėje taip pat aiškiai nurodyta, kad dvišaliai susitarimai (žr. 1.2 punktą) „tikrai dera su daugiašališkumu ir netgi jį stiprina“.

1.5   Remiantis įgyta patirtimi, bendradarbiavimas ir dialogas su tarptautiniais partneriais visame pasaulyje yra naudingas abiem šalims. Taip įmanoma geriau suprasti vieniems kitus ir sėkmingiau spręsti svarbius uždavinius bei problemas. Todėl EESRK pabrėžia, kad visose institucijose būtina skatinti aktyvesnį socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės dalyvavimą (ES lygmeniu ir trečiosiose šalyse) vertinant laisvosios prekybos sutarčių su ASEAN šalimis poveikį socialiniam ir ekonominiam tvarumui. Jų dalyvavimas taip pat reikalingas nustatant socialinių grupių, kurioms konkurencija daro didžiausią poveikį, pažeidžiamumą ir būtinybę stiprinti pilietinės visuomenės gebėjimus bei skatinti tvarų ES ir ASEAN struktūruoto dialogo plėtojimą. Reikia pažymėti, kad sėkmingesnius santykius su ES palaiko tos ASEAN šalys (Indonezija, Tailandas ir Filipinai), kuriose yra stiprios pilietinės visuomenės organizacijos. Dabartinė užduotis – rasti veiksmingų būdų bendradarbiauti su silpnesnėmis pilietinės visuomenės organizacijomis kitose šio regiono šalyse.

1.6   EESRK tikisi ir yra pasirengęs su kitomis ES institucijomis imtis darbo šioje srityje ir palengvinti bei paspartinti struktūruotą dialogą su ASEAN šalių pilietine visuomene ir šiuo tikslu panaudoti savo kompetenciją, visų pirma turint omenyje labiausiai pažeidžiamas grupes. Glaudžiai bendradarbiaujant ir derinant veiksmus su naująja ES išorės santykių diplomatine tarnyba, tai būtų galima pasiekti daug paprasčiau.

1.7   Komitetas pasisako už kompleksinės ir įtraukios ES ir ASEAN socialinių organizacijų platformos sukūrimą siekiant remti pagrindines šių regionų integracijos proceso sritis ir padėti vietos pilietinės visuomenės poreikiams atstovaujančioms organizacijoms ugdyti gebėjimus – ypač tose šalyse, kuriose šios organizacijos yra silpniausios. Ši nauja ES ir ASEAN pilietinės visuomenės atstovų bendradarbiavimo priemonė remtų kompleksinę gebėjimų ugdymo strategiją keičiantis patirtimi, įgyta atliekant konkrečių atvejų tyrimus, susijusius su įvairiais integracijos aspektais: socialinis ir kultūrinis dialogas, bendradarbiavimas mokslo ir gamybos, visuotinės svarbos paslaugų ir krizių valdymo srityse.

1.8   Todėl Komitetas rekomenduoja įvertinti galimybes steigti Europos fondą, galbūt įtraukiant ASEAN fondą (4) ir (arba) Azijos ir Europos fondą (ASEF) (5); naujasis fondas būtų skirtas specialiai ES ir ASEAN socialiniam, pilietiniam, profesiniam ir kultūriniam dialogui. Parengus realistišką metinę veiklos programą, būtų galima atlikti stebėseną, naudingą suinteresuotoms viešosioms Bendrijos institucijoms.

1.9   Trumpuoju laikotarpiu Komitetas taip pat siūlo pradėti rengti dalyvavimu grindžiamų modelių ir sistemų padėties ASEAN „metines ataskaitas“ siekiant vertinti daromą pažangą ir skiriant dėmesio konkrečioms sritims, pavyzdžiui, apsirūpinimui maistu, vandens ištekliams ir sveikatai. Teikiant šias ataskaitas, būtų galima reguliariai tikrinti bei stebėti vietoje vykdomą veiklą ir taip stiprinti socialinį bei kultūrinį matmenį. Jos taip pat gali padėti palyginti panašius modelius ir veiksmus, vykdomus svarbiausių tarptautinių organizacijų, ypač FAO, ir kitų tarptautinių veikėjų (pvz., JAV ir Japonijos).

1.10   Galiausiai, siekiant skatinti socialinių partnerių dialogą ir institucinį bendradarbiavimą, siūlome pradėti nuolatinį ASEAN pareigūnų ir atstovų EESRK dialogą, kuris suteiktų galimybių diskutuoti institucijų lygmeniu ir bendradarbiauti, taip pat pagrindiniuose organizacijos renginiuose ir svarbiausiuose ES ir ASEAN bei ASEM struktūruoto dialogo susitikimuose. Pavyzdžiui, Komisija turėtų skatinti nuolatinį visų lygių ASEAN atstovų ir organizuotos pilietinės visuomenės atstovų (ir suinteresuotų valstybių) dialogą pagal bendrą ir pagrįstą veiksmų programą (pvz., aptarti EESRK nuomones dėl ASEAN valstybių narių). Tokios veiklos rezultatai turėtų padėti rasti kokybinio ir kiekybinio vertinimo būdų, kurie būtų lengvai suprantami ir pateikiami visomis ES ir ASEAN šalių kalbomis. EESRK remiamas ES ir ASEAN forumas šioje srityje gali būti įdomus įvairioms institucijoms ir viešiesiems arba privatiems subjektams.

2.   ASEAN: ypatumai ir istorija

2.1   Įsteigta Pietryčių Azijos valstybių asociacija (ASEAN) vystėsi pamažu ir keliais etapais; laikui bėgant, jos sudėtis pasikeitė ir tapo sudėtingesnė. Nors ASEAN buvo įsteigta Šaltojo karo geopolitikos aplinkybėmis, siekiant padidinti regiono stabilumą, įteisinti naujas nepriklausomas valstybes ir skatinti daugiašališkumą, ASEAN regioninės integracijos procesas pamažu plėtėsi ir, iš pradžių buvęs vien ekonominis bei prekybinis, virto pažangesniu institucinės, politinės-ekonominės ir socialinės-kultūrinės integracijos procesu iš dalies dėl 1997 m. ekonominės krizės.

2.2   Nuo tada, kai buvo sudarytos Romos sutartys (taip pat vėliau įvedus bendrą valiutą ir prie ES prisijungus Rytų Europos valstybėms), ES tapo „realiu pavyzdžiu“ ASEAN, o ES ir ASEAN struktūruotas dialogas neabejotinai turėjo įtakos neseniems poslinkiams Pietryčių Azijos integracijos procese. 2008 m. gruodžio 15 d. įsigaliojus ASEAN chartijai (6), asociacija įgijo juridinio asmens statusą. 2009 m. įvykusiame 14-ajame ASEAN valstybių ir vyriausybių vadovų aukščiausiojo lygio susitikime parengtas ASEAN bendrosios rinkos sukūrimo iki 2015 m. planas. ASEAN bendrijos struktūrą sudaro trys ramsčiai: Ekonominė bendrija (angl. AEC), Politinė ir saugumo bendrija (angl. APSC) ir Socialinė ir kultūrinė bendrija (angl. ASCC) (7).

2.3   Ekonominė bendrija buvo sukurta liberalizavus prekybą pagal ASEAN laisvosios prekybos sutartį (angl. AFTA) ir investicijas ASEAN teritorijoje pagal ASEAN investicijų erdvės (angl. AIA) susitarimą, nustačius penkerių metų išimtį KLMV valstybėms (8). Politinė ir saugumo bendrija iš esmės tebėra tarpvyriausybinis dialogas. Socialinio ir kultūrinio bendradarbiavimo srityje daugiausia dėmesio skiriama bendradarbiavimui švietimo, žmogiškųjų išteklių plėtojimo, IKT, užimtumo viešajame sektoriuje, socialinės paramos, skurdo mažinimo, apsirūpinimo maistu saugumo, infekcinių ligų prevencijos ir stebėjimo, gaivalinių nelaimių valdymo, vaikų, moterų ir neįgaliųjų teisių apsaugos bei aplinkosaugos srityse.

2.4   Stiprinant ASEAN institucinį lygmenį, didėjo jos tarptautinis vaidmuo. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo laisvosios prekybos susitarimai su Australija ir Naująja Zelandija, Kinija ir Indija. Pagal ASEAN laisvosios prekybos sutartį su Australija ir Naująja Zelandija liberalizuojama (angl. AANZFTA, ASEAN, Australijos ir Naujosios Zelandijos laisvosios prekybos erdvė) prekyba prekėmis (99 proc. pagrindinių produktų iš Indonezijos, Malaizijos, Filipinų ir Vietnamo) bei paslaugomis ir investicijos.

2.5   Kinijos ir ASEAN laisvosios prekybos erdvėje (angl. CAFTA) panaikinti muitai 7000 produktų grupių (apie 90 proc. muitų pozicijų) ir sukurta bendra rinka, kurią sudaro apie 1,9 mlrd. gyventojų, o jos prekybos apimtis – apie 4,5 mlrd. dolerių. KLMV šalims buvo numatytas pereinamasis laikotarpis, kuris baigsis 2015 m.

2.6   ASEAN ir Indijos prekybos prekėmis susitarime (angl. TIG) numatyta laipsniškai panaikinti muitų tarifus daugiau kaip 90 proc. parduodamų prekių, įskaitant „specialius produktus“, pavyzdžiui, palmių aliejų, kavą, arbatą ir pipirus. Pagal šį susitarimą taip pat sukurta didžiulė bendra rinka, kurią sudaro daugiau kaip 1,8 mlrd. žmonių.

2.7   ASEAN taip pat sieja privilegijuoti politinio ir ekonominio bendradarbiavimo santykiai su Pietų Korėja, Japonija, Kinija (ASEAN+3) ir JAV, kuri, kaip mums žinoma, turi strateginių interesų Ramiojo vandenyno pietryčiuose ir jau sudarė laisvosios prekybos sutartį su Singapūru. Prezidento B. Obamos pasiūlymas (derybos prasidėjo kovo mėn.) išplėsti Partnerystę abipus Ramiojo vandenyno (angl. Trans-Pacific Partnership, TPP), kurioje dabar dalyvauja Brunėjus, Čilė, Naujoji Zelandija ir Singapūras, ir įtraukti JAV, Australiją, Peru ir Vietnamą yra ypatingos strateginės svarbos.

3.   ES ir ASEAN santykiai: dabartinė padėtis

3.1   Kad ES ir ASEAN santykiai yra svarbūs, įtikinamai rodo šių dviejų pasaulio ekonomikos dalyvių prekybos ir finansiniai santykiai. Europos Komisijos komunikate „Globalioji Europa: konkuravimas pasaulyje“ (2006) minima, kad ASEAN dėl jos didelio augimo potencialo yra prioritetinė rinka. 2004–2008 m. ES ir ASEAN prekių ir paslaugų prekyba išaugo daugiau nei 25 proc. ir 2008 m. pasiekė 175 mlrd. EUR (Prekybos GD duomenimis).

3.2   Dabar ASEAN yra trečia svarbiausia ES prekybos partnerė po JAV ir Kinijos; importas iš jos sudaro apie 7 proc. ES importo. ES ir ASEAN prekybos balansas aiškiai yra deficitinis – 2008 m. jis buvo apie 25 mlrd. EUR (Eurostato duomenimis). ES importuoja daugiausia mašinas (2008 m. – 29,2 mlrd. EUR) ir žemės ūkio produktus (2008 m. – 12,4 mlrd. EUR). Tačiau paslaugų sektoriuje yra prekybos perteklius (+2,6 mlrd. EUR 2007 m., Eurostato duomenimis).

3.3   Kalbant apie investicijas, ES-ASEAN kapitalo srautų vertė 2005–2007 m. padidėjo 200 proc. (bendra vertė pasiekė 105,4 mlrd. EUR, Eurostato duomenimis). Europos investuotojams tenka apie 27 proc. bendrų tiesioginių užsienio investicijų į ASEAN. Didžiausia šių investicijų dalis skiriama Singapūrui (65 proc.), Malaizijai tenka 9 proc., o Tailandui, Indonezijai, Brunėjui ir Vietnamui po 5–7 proc., ir tik 1 proc. tenka kitoms šalims. Tačiau per tą patį laikotarpį taip pat labai išaugo ASEAN-ES kapitalo srautai – nuo 29,7 iki 43,6 mlrd. EUR 2007 m. (Eurostato duomenimis). Vis dėlto 85 proc. kapitalo srautų iš ASEAN sudaro srautai iš dviejų valstybių – Singapūro ir Malaizijos (9).

3.4   Nepaisant prekybos ir finansinių santykių plėtros, ASEAN rinkose tebėra reikšmingų tarifinių ir netarifinių kliūčių. Tokių kliūčių panaikinimas ES ir ASEAN laisvosios prekybos sutartimi duotų akivaizdžios naudos ES, ypač jos paslaugų sektoriui. Tai būtų naudinga ir ASEAN, kurioje apskritai kuo didesnė integracija, tuo daugiau gaunama naudos, nors poveikis įvairioms šalims gali būti skirtingas (žr. Prekybos GD atliktą Prekybos tvarumo poveikio vertinimą) (10).

3.5   2007 m. liepos mėn. ES ir septynių ASEAN šalių, nepriskiriamų silpniausiai išsivysčiusioms šalims (11), pradėtos prekybos derybos abipusiu susitarimu buvo sustabdytos 2009 m. kovo mėn. Dėl itin didelės ASEAN šalių partnerių ekonominės įvairovės (skiriasi jų visuomenės raida, gyvenimo trukmė, skurdo lygis ir valstybės išlaidų prioritetai), prekybos strategijų ir esminių politikos skirtumų (pakanka paminėti karinę diktatūrą ir žmogaus teisių klausimus Birmoje (Mianmare)) prekybos derybose atsirado neįveikiamų kliūčių. Šiuo klausimu EESRK pozicija sutampa su Europos Parlamento pozicija, kuris 2008 m. sausio mėn. išsakė savo nuomonę, kad prekybos sutarties su Birma (Mianmaru) nereikėtų sudaryti dabartinio karinio režimo sąlygomis.

3.6   Išsekus pastangoms užmegzti glaudesnius ekonominius ir prekybos ryšius, neseniai pradėjo pamažu atsigauti ES ir ASEAN santykiai – tiesa, tik tarpvyriausybiniai – politikos ir institucijų srityje. Pavyzdžiais galėtų būti ASEAN ir ES regioninės integracijos paramos programa (I ir II etapai) (12), Tarpregioninė ES ir ASEAN prekybos iniciatyva (angl. TREATI) (13) ir Regioninė ES ir ASEAN dialogo priemonė (angl. READI) (14).

3.7   Kartu su šiais susitarimais abi organizacijos taip pat sudarė bendrą kovos su terorizmu deklaraciją (2003 m. 14-ajame ASEAN ir ES ministrų susitikime) (15), o 16-ajame ASEAN ir ES ministrų susitikime, įvykusiame 2007 m. kovo 15 d. Niurnberge, priimtas bendras partnerystės stiprinimo veiksmų planas (2007–2012 m. Niurnbergo veiksmų planas).

3.8   ES ir ASEAN palaiko politinį bendradarbiavimą per bendrus užsienio reikalų ministrų ir aukštesniųjų pareigūnų susitikimus. 17-asis ES ir ASEAN užsienio reikalų ministrų susitikimas, vykęs 2009 m. gegužės 27–28 d. Pnompenyje (Kambodža), buvo tinkama proga apžvelgti pirmus dvejus Niurnbergo veiksmų plano įgyvendinimo metus ir spręsti naujai kylančius klausimus (įskaitant pasaulio ekonomikos nuosmukį ir A/H1N1 pandemijos grėsmę). Susitikimo pabaigoje buvo parengta „Pnompenio darbotvarkė“, kurioje nustatyti 2009–2010 m. prioritetai ir uždaviniai.

3.9   Nors ASEM (Azijos ir Europos aukščiausiojo lygio susitikimas) nėra ES ir ASEAN dialogo dalis, tačiau reikėtų paminėti vertingą ASEM, kuris išlieka pagrindiniu daugiašalių Europos ir Azijos santykiu, kanalu, patirtį (16). ASEM ne tik kas dveji metai rengia tarpvyriausybinius aukščiausiojo lygio susitikimus (17), bet ir vadovauja Azijos ir Europos tautų forumui, Azijos ir Europos parlamentinei partnerystei, Azijos ir Europos verslo forumui. ASEM taip pat yra sukūręs internetinį mokslinio bendradarbiavimo švietimo ir mokslinių tyrimų srityje tinklą bei Transeurazijos informacinį tinklą (TEIN) (18).

4.   Pagrindinės ES ir ASEAN santykių temos

4.1   EESRK, nesistengdamas numatyti visų smulkmenų, mano, kad būtų naudinga daugiausia dėmesio skirti kelioms prioritetinėms sritims ir pagrindiniams klausimams, laikomais strateginiais būsimos ES ir ASEAN santykių raidos aspektais, siekiant parengti gairių ir pasiūlyti konkrečių veiksmų.

4.2   Kaip jau buvo minėta anksčiau, ES ir ASEAN derybos dėl prekybos šiuo metu yra sustabdytos. Siekdama išlaikyti ryšį su šiuo regionu, ES pradėjo derybas dėl dvišalių laisvosios prekybos sutarčių su kai kuriomis ASEAN valstybėmis narėmis (šiuo metu vyksta derybos su Singapūru ir Vietnamu).

4.2.1   Neabejotina, kad ASEAN šalių politinė ir institucinė sąranga tebėra labai skirtinga (ASEAN sudaro demokratinės, iš dalies demokratinės, iš dalies autoritarinės, autoritarinės ir visiškos karinės diktatūros valstybės, pvz., Birma (Mianmaras)), taip pat skiriasi jų ekonomika (pvz., ASEAN-6 valstybės ir keturios naujosios (KLMV) valstybės akivaizdžiai skiriasi visais socialinio ir ekonominio išsivystymo rodikliais). Be to, ASEAN institucijos (sekretoriatas ir pirmininkaujanti valstybė) neturi derybinių įgaliojimų. Taip pat baiminamasi dėl glaudžios KLMV valstybių ekonominės integracijos socialinės kainos (19).

4.2.2   Vis dėlto dvišalės derybos lieka tipišku „atsarginiu variantu“. Pačios ASEAN šalys yra pareiškusios griežtą kritiką dėl to, kad kai kurios šalys (Birma, Kambodža ir Laosas) negali dalyvauti derybose. Be to, būtina skatinti tikras regionų derybas, kad būtų sustiprintas Europos vaidmuo regione ir, atsižvelgiant į glaudžius ekonominius ryšius regione, būtų sudarytos palankesnės sąlygos artimesniam dialogui su Kinija. Dvišalių sutarčių sudarymą šiuo požiūriu reikėtų laikyti tik pirmu žingsniu į platesnę regioninę partnerystę iš dalies dėl Azijos, ir netiesiogiai ES ir Kinijos, santykių svarbos tarptautinei politinei ir ekonominei pusiausvyrai ir turint omenyje tai, kad Pietryčių Azijos šalys siekia iki 2015 m. sukurti bendrąją rinką, o ES techninėmis ir finansinėmis priemonėmis padeda joms siekti šio tikslo.

4.3   Šiuo metu ES derasi dėl konkrečių platesnio bendradarbiavimo susitarimų su ASEAN šalimis (partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimai) ir remia ASEAN integracijos iniciatyvą (angl. IAI) ir subregioninių augimo zonų iniciatyvas (20). Be to, sustiprintas bendradarbiavimas švietimo ir profesinio mokymo srityse siekiant pagrindinių tikslų: kelti mokymo lygį, skatinti kalbų mokymąsi ir naudojimąsi pažangiomis informacinėmis bei ryšių technologijomis (21).

4.3.1   Kadangi apsirūpinimas maistu yra opus klausimas, ES ketina stiprinti bendradarbiavimą šioje srityje taip pat su FAO. FAO anksčiau bendradarbiavo su ASEAN rengiant ASEAN kompleksinę apsirūpinimo maistu saugumo programą (angl. AIFS) ir atitinkamą Strateginį apsirūpinimo maistu saugumo veiksmų planą (angl. SPA-FS), o šiuo metu atlieka tyrimus dešimtyje šalių dėl krizės poveikio apsirūpinimui maistu. FAO šiuo metu taip pat rengia Susitarimo memorandumą su ASEAN, kad būtų oficialiai įtvirtinti abipusiai santykiai ir sudarytos palankesnės sąlygos teikti techninę pagalbą užtikrinant regiono apsirūpinimą maistu.

4.3.2   Atsižvelgiant į regiono socialinį ir ekonominį pažeidžiamumą dėl išorės sukrėtimų ir galimų papildomų padarinių, sudaryta laisvosios prekybos sutartis neabejotinai turės didelį poveikį kai kurių valstybių narių ir socialinių grupių konkurencingumo pažeidžiamumui, todėl reikėtų daugiau dėmesio skirti tam tikriems ekonominio bendradarbiavimo aspektams, įskaitant dalijimąsi žiniomis su kitomis tarptautinėmis institucijomis ir mokslinių tyrimų centrais.

4.4   ES ir ASEAN politinis bendradarbiavimas iš esmės tebevyksta vyriausybių lygmeniu ir yra plėtojamas per reguliarius (kas dveji metai vykstančius) užsienio reikalų ministrų bei aukštesniųjų pareigūnų susitikimus. Šie susitikimai ministrų lygmeniu taip pat padėjo šalims geriau suderinti poziciją užsienio politikos klausimais. Pavyzdžiui, ES paprašė suteikti galimybę prisijungti prie ASEAN draugystės ir bendradarbiavimo sutarties, o ASEAN savo ruožtu nutarė išplėsti sutartį ir įtraukti supranacionalinius juridinius asmenis.

4.4.1   Socialinį ir kultūrinį bendradarbiavimą 2009–2010 m. reglamentuoja Pnompenio darbotvarkė, kurioje nustatyti bendrieji tikslai sveikatos apsaugos, mokslo ir technologijų, profesinio mokymo ir meno bei kultūros paveldo apsaugos srityse. Paradoksalu tai, kad net ir socialinio bendradarbiavimo srityje pilietinės visuomenės vaidmuo tebėra labai menkas. Šiuo metu iš tiesų trūksta organizacijų, kurios išreikštų visus socialinių partnerių ir kitų piliečių poreikius ir lūkesčius dėl dabartinės padėties ir ES bei ASEAN bendradarbiavimo perspektyvų (22).

4.4.2   Galiausiai, kalbant apie žmogaus teisių apsaugą, reikia pasidžiaugti neseniai įsteigta (įsigaliojus ASEAN chartijai) ASEAN tarpvyriausybine žmogaus teisių komisija. Nors ši organizacija (bent šiuo metu) neturi pakankamai vykdomųjų ar baudžiamųjų galių, dėl to jos užduotis yra daugiau remti nei ginti žmogaus teises, neabejotina, kad jos įsteigimas yra pirmas žingsnis į visapusiškesnę žmogaus teisių apsaugą, kurią ši organizacija turės užtikrinti ateityje. Vis dėlto Komitetas norėtų pabrėžti, kad dėl esamos žmogaus teisių padėties Birmoje (Mianmare) neįmanoma pradėti derybų dabartinėmis karinės diktatūros šioje šalyje sąlygomis.

2010 m. gegužės 26 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI


(1)  EXT/132 – 1996 m.; EXT 153 – 1997 m.

(2)  Žr. Europos Komisijos komunikatą „Globalioji Europa: konkuravimas pasaulyje“ (2006).

(3)  Nors ir negalima lyginti abiejų atvejų, tačiau ES ir Pietų Korėjos laisvosios prekybos susitarimo 13 skyrius galėtų būti geru orientyru.

(4)  ASEAN fondas įsteigtas 1997 m. gruodžio 15 d. Kvala Lumpūre per Asociacijos 30-ąjį jubiliejinį aukščiausiojo lygio susitikimą. Jo tikslas – kelti Pietryčių Azijos žmonių gyvenimo lygį ir didinti gerovę, taip pat padėti geriau suvokti regioninės integracijos, grindžiamos žmonių tarpusavio ryšiais ir bendradarbiavimu su socialinėmis bei akademinėmis institucijomis, pranašumus.

(5)  Azijos ir Europos fondas (ASEF) 1997m. vasarį įsteigė ASEM šalys. Šis fondas remia Azijos ir Europos tautų dialogą ir bendradarbiavimą, kultūrinius ir intelektinius pilietinės visuomenės ir bendruomenės mainus bei tiesioginius jų ryšius.

(6)  Žr. ASEAN chartiją (2007 m. lapkričio 20 d., Singapūras). Šioje konstitucinėje sutartyje, sudarytoje iš preambulės, trylikos skyrių ir penkiasdešimt penkių straipsnių, nustatyta asociacijos hierarchinė struktūra.

(7)  Žr. ASEAN ekonominės bendrijos (angl. AEC) projektą, (2007 m. lapkričio 20 d., Singapūras), ASEAN politinės ir saugumo bendrijos projektą (2009 m. kovo 1 d., Chaamas) ir ASEAN socialinės ir kultūrinės bendrijos projektą (2009 m. kovo 1 d., Chaamas).

(8)  KLMV – naujausios organizacijos valstybės narės (Kambodža, Laosas, Mianmaras ir Vietnamas).

(9)  Iš 18 ASEAN tarptautinių įmonių, priskiriamų 100 didžiausių įmonių tarptautiniu lygmeniu, 11 yra įsikūrusios Singapūre ir 6 – Malaizijoje (UNCTAD duomenimis).

(10)  Prekybos GD, Trade Sustainability Impact Assessment (TSIA) of the FTA between the EU and ASEAN, 2009 m. birželio mėn., TRADE07/C1/C01 – 2 dalis.

(11)  Indonezija, Malaizija, Singapūras, Brunėjus, Tailandas, Filipinai ir Vietnamas.

(12)  ASEAN ir ES regioninės integracijos paramos programa (APRIS I), pasirašyta 2003 m. rugsėjo mėn. Džakartoje, pagal kurią 4,5 mln. EUR suma skirta Vientiano veiksmų programos tikslams pasiekti, ASEAN muitinės procedūrų suderinimui „vieno langelio“ principui įgyvendinti, techninėms prekybos kliūtims mažinti, regiono kokybės standartams suderinti ir techninei pagalbai ASEAN sekretoriatui teikti. Tačiau pagrindiniai APRIS II (žr. ASEAN ir ES regioninės integracijos paramos programos (APRIS) II etapą, 2006 m. lapkričio mėn., Džakarta) tikslai yra šie: prekybos srityje skatinti ASEAN standartų suderinimą su tarptautiniais standartais; investicijų srityje – raginti priimti veiksmų planą, kuris paskatintų greičiau panaikinti kliūtis kapitalui patekti į regioną ir laisvam jo judėjimui; institucijų srityje – skatinti ASEAN ginčų sprendimo mechanizmo stiprinimą ir teikti pagalbą ASEAN sekretoriatui siekiant užtikrinti veiksmingą jo darbą. APRIS II skirta 2006–2009 m. laikotarpiui; jos finansavimas užtikrintas pradiniu ES įnašu – 8,4 mln. EUR. 2007 m. APRIS II iniciatyvoms remti skirtas papildomas 7,2 mln. EUR įnašas, ypatingą dėmesį skiriant regiono šalių bendrų standartų nustatymui žemės ūkio maisto produktų, elektronikos, kosmetikos ir medienos produktų sektoriuose.

(13)  Programa, skirta techninei pagalbai, kurią ES yra įsipareigojusi teikti Pietryčių Azijos šalims, kad padėtų joms siekti ASEAN integracijos tikslų, susijusių su žemės ūkio maisto produktų bei pramonės produktų standartais ir techninėmis prekybos kliūtimis. Žr. Tarpregioninę ES ir ASEAN prekybos iniciatyvą, 2003 m. balandžio 4 d., Luangprabangas.

(14)  READI apima visas su prekyba nesusijusias bendradarbiavimo sritis; ja skatinamas politinis dialogas bendro intereso sektoriuose, įskaitant informacinę visuomenę, klimato kaitą, civilinės aviacijos saugą, užimtumą ir socialinius reikalus, energetiką, mokslą ir technologijas.

(15)  Žr. Joint Declaration on Cooperation to Combat Terrorism (Bendra bendradarbiavimo kovojant su terorizmu deklaracija), 2003 m. sausio 27–28 d., Briuselis.

(16)  ASEM priklausančios 45 šalims šiuo metu tenka pusė pasaulio BVP, apie 60 proc. pasaulio gyventojų ir 60 proc. pasaulinės prekybos (Europos Komisijos duomenimis).

(17)  Spalio mėn. Briuselyje įvyks Aštuntasis aukščiausiojo lygio susitikimas, kuriame daugiausia dėmesio bus skiriama „Gyvenimo kokybės gerinimui“.

(18)  Projektas TEIN3 (http://www.tein3.net/) yra portalas, skatinantis 8 000 mokslo centrų ir akademinių įstaigų Azijos ir Ramiojo vandenyno regione bendradarbiavimą ir jų dalyvavimą projektuose su Europos partneriais. Telematinis Europos ir Azijos tyrėjų bendradarbiavimas užtikrintas per jungtį prie GÉANT tinklo.

(19)  Laikydamasi PPO priimtų „ypatingos ir diferencijuotos tvarkos“ nuostatų, ES pasirengusi atsižvelgti į skirtingą šalių partnerių išsivystymo lygį. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad pagal iniciatyvą „Viskas, išskyrus ginklus“ eksportui iš Laoso ir Kambodžos jau yra sudarytos lengvatinės sąlygos patekti į ES rinką.

(20)  Šiuo metu įgyvendinami penki bendri projektai, kurių bendras biudžetas – 55,5 mln. eurų.

(21)  Pirmenybę numatyta teikti profesinio mokymo, transporto, energetikos ir tvaraus vystymosi projektams. Žr. Regioninę ES ir ASEAN dialogo priemonę, 2005 m., Kvala Lumpūras.

(22)  Vienintelė (dalinė) išimtis – Briuselyje įsikūręs ASEAN ir ES verslo tinklas, sukurtas 2001 m. siekiant skatinti dalyvaujančių šalių prekybos santykius.


21.1.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 21/26


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl 28-ojo režimo – alternatyvos, leidžiančios rengti mažiau teisės aktų Bendrijos lygmeniu (nuomonė savo iniciatyva)

2011/C 21/05

Pranešėjas Jorge PEGADO LIZ

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2009 m. liepos 16 d. nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

28-ojo režimo – alternatyvos, leidžiančios rengti mažiau teisės aktų Bendrijos lygmeniu.

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2010 m. kovo 30 d. priėmė savo nuomonę.

463-iojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2010 m. gegužės 26–27 d. (gegužės 27 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 124 nariams balsavus už, 8 – prieš ir 20 susilaikius.

1.   Pastabos ir rekomendacijos

1.1   Pastaruoju metu įvairiomis progomis ir įvairiuose renginiuose pilietinės visuomenės atstovai kėlė klausimą, ar vietoje įprasto teisės aktų derinimo konkrečiose srityse nebūtų galima priimti alternatyvaus pasirenkamojo režimo. Tokiu būdu būtų galima visiškai reglamentuoti tam tikras teisinių santykių, konkrečiai, civilinių sutarčių, rūšis.

1.2   Be to, įvairiuose Europos Komisijos ir Europos Parlamento dokumentuose vis dažniau kalbama apie vadinamojo 28-ojo režimo naudojimą – dažniausiai dokumentuose, skirtuose svarbioms sritims, kuriose siekis visiškai suderinti teisės aktus bus nelengva ir nepasiekiama užduotis.

1.3   Kelete savo nuomonių EESKR sutiko, kad reikėtų išsamiai išnagrinėti šį mechanizmą ir galimą jo taikymą konkrečiose srityse.

1.4   EESRK yra priėmęs nuomonę savo iniciatyva dėl Europos draudimo sutarties (1), o šią Komiteto iniciatyvą papildė naujausias Europos draudimo sutarčių teisės sąvado projekto grupės parengtas leidinys „Europos draudimo sutarčių teisės principai“ (PEICL), jis parengtas pagal Bendrąją principų sistemą. Tačiau be šių iniciatyvų Europos įstatymų leidėjas tik keletą kartų laikėsi panašaus požiūrio įmonių teisės, intelektinės nuosavybės teisės ir tarptautinės teisės srityse.

1.5   Iki šiol nebuvo išsamiai aptartas tokios priemonės pobūdis, objektas, teisinis pagrindas, taikymo sritys, privalumai ir problemos, nebuvo diskutuota, kaip ji padėtų užbaigti kurti bendrąją rinką.

1.6   Dėl šios priežasties ir remdamasis savo nuomone dėl iniciatyviosios teisės (2) EESRK nusprendė parengti šią nuomonę savo iniciatyva. Nuomonės rengimo procesą papildė viešas klausymas, kuriame dalyvavo ir savo nuomonę pareikšti galėjo įvairių valstybių narių suinteresuotųjų subjektų, akademinės bendruomenės, viešosios tarnybos ir Europos Komisijos atstovai.

1.7   Atsižvelgdamas į didžiąją per pastaruosius metus parengtos medžiagos dalį ir paskelbtas nuomones, visų pirma į klausyme išsakytas nuomones, EESRK pripažįsta, kad reikėtų apsvarstyti svarbiausius parametrus, kurių būtų laikomasi apibrėžiant ir rengiant pasirenkamąjį režimą, kuris suteiktų privalumų geresnės teisėkūros ir supaprastintos, suprantamos ir vartotojams pritaikytos reglamentavimo aplinkos požiūriu.

1.8   Todėl pasirenkamasis režimas:

a)

kiekvienoje valstybėje narėje turėtų būti traktuojamas kaip 2-asis režimas taip suteikiant sutartį sudarančioms šalims galimybę pasirinkti vieną iš dviejų vidaus sutarčių teisės sistemų;

b)

turėtų būti apibrėžtas ES lygmeniu ir įtvirtintas ES reglamentais;

c)

turėtų skatinti sutarties šalių sąveiką rengiant sutartį;

d)

turėtų apimti tam tikras didelę silpnesnės sutarties šalies apsaugą užtikrinančias privalomosios teisės nuostatas, kurios bent jau būtų panašios į tas, kurias suteikia ES arba nacionalinės privalomosios nuostatos. Tos nuostatos turėtų būti taikomos, kai tik prireikia;

e)

turėtų sumažinti sutarties šalių pasirinkimą iki galimybės rinktis tik teisinės priemonės visumą neleidžiant išsirinkti vien šalims palankias nuostatas.

1.9   EESRK siūlė keletą būsimos diskusijos dėl galimo šio teisėkūros mechanizmo įgyvendinimo teisinio pagrindo krypčių turėdamas galvoje, kad teisinio pagrindo pasirinkimas gali priklausyti nuo mechanizmo taikymo srities.

1.10   EESRK apsvarstė įvairius šios teisinės priemonės naudojimo privalumus:

a)

priemonė leistų sutarties šalims sudaryti sandorius visoje Europos Sąjungoje taikant vieną sutarčių teisės režimą. Tokios dėl nacionalinių teisės sistemų skirtumų atsirandančios bendrosios rinkos veikimo kliūtys kaip teisinė rizika ir išlaidos būtų įveiktos savaime;

b)

pačiai rinkai tektų priimti sprendimą, ar taikyti teisinę priemonę, todėl ji būtų pasirinkta tik tokiu atveju, kai tai atrodytų naudinga suinteresuotoms šalims;

c)

nebūtų pažeista valstybių narių teisės tradicija, todėl teisinė priemonė būtų priimtinesnė ir politiniu požiūriu;

d)

gerai parengtas ir ES reglamentais įgyvendintas režimas leistų šalims naudoti jį ir tokiose situacijose, kurios susiklosto tik šalies viduje;

e)

teismai negalėtų šios teisinės priemonės traktuoti, kaip pasirinktos „užsienio“ teisės. Todėl būtų taikomi tokie principai kaip iura novit curia, o galimybė kreiptis į nacionalinius aukščiausiuosius teismus ir Europos Teisingumo Teismą nebūtų varžoma. Dažnai taip nėra, kai taikoma užsienio teisė arba bendrieji principai. Be to, institucijos, kuriose ne teismo tvarka nagrinėjami skundai ir galima apginti savo teises, negalėtų atsisakyti nagrinėti bylos argumentuodamos tuo, kad jai taikoma užsienio teisė.

1.11   EESRK gerai žinomos tam tikros šios teisinės priemonės įgyvendinimo problemos:

a)

pasirenkamosios teisinės priemonės ir Europos privatinės tarptautinės teisės tarpusavio santykis, be kita ko, taisyklių, kuriomis nustatoma nacionalinė viešoji politika (ordre public (viešoji tvarka) – Reglamento 593/2008 „Roma I“ 21 straipsnis) požiūriu;

b)

net ir pasirenkamajai sektorinei teisinei priemonei reikalingi tam tikri bendrieji privatinės teisės principai;

c)

pasirenkamoji teisinė priemonė, kuri taikoma tik privatinės teisės klausimams, neapima mokesčių teisės problemų;

d)

vartotojai turi būti gerai informuojami apie pasirenkamosios teisinės priemonės pobūdį ir privalumus bei trūkumus;

e)

28-ojo režimo nederėtų taikyti Europos Sąjungos valstybių narių darbo teisei arba jose galiojančioms darbo sutartims.

1.12   Todėl EESRK yra įsitikinęs, kad šią diskusiją reikėtų gilinti skirtingais – moksliniu, suinteresuotųjų subjektų (specialistų, vartotojų ir pan.), mokslinių tyrimų institutų ir ES institucijų – lygmenimis, pirmiausia įgyvendinant geresnio reglamentavimo iniciatyvą. Diskusijoje reikėtų siekti prisidėti prie bendrosios rinkos kūrimo užbaigimo.

1.13   Todėl EESRK ragina Komisiją toliau nagrinėti šią temą tiek teoriniu, tiek praktiniu lygmenimis, kad būtų nustatytos šios teisinės priemonės įgyvendinimo galimybes ir šios priemonės naudingumas.

1.14   EESKR taip pat rekomenduoja, kad atlikdami ex ante poveikio vertinimus Komisija arba Europos Parlamentas apsvarstytų galimybę priimti 28-ąjį režimą kiekvienai naujai teisinei iniciatyvai. Tokį patį įvertinimą reikėtų atlikti jau rengiamiems pasiūlymams, pradedant šiuo metu keičiama Organizuotų kelionių direktyva. Atliekant tokį įvertinimą reikėtų kruopščiai išnagrinėti galimą pasirenkamosios teisinės priemonės poveikį šiuo metu galiojančioms privalomosioms nacionalinės teisės nuostatoms. Reikėtų įvertinti galimą riziką, kad pasirenkamoji teisinė priemonė bus naudojama privalomoms nacionalinės teisės taisyklėms apeiti taip pakenkiant silpnesnėms sutarties šalims.

2.   Įžanga. Nuomonės tikslas

2.1   Vienas bendrosios rinkos tikslų yra geresnė teisėkūra ir, kai tik įmanoma, mažiau reglamentavimo. Visomis Komisijos ir Europos Parlamento geresnio reglamentavimo iniciatyvomis, kurioms kelete savo nuomonių visiškai pritarė EESRK, buvo ieškoma geriausių būdų labiau pritaikyti teisinę aplinką verslui, darbuotojams ir vartotojams ir padaryti ją suprantamesnę.

2.2   Palyginti nauja mintis dėl geresnio ir nuoseklesnio kai kurių svarbių dalykų reglamentavimo ES lygmeniu pirmą kartą pateikta EESRK nuomonėje dėl Europos draudimo sutarties (3). Šioje nuomonėje buvo siūloma, kad teisės aktais dėl Europos draudimo sutarties būtų nustatyta pasirenkamoji sistema, kuri taptų alternatyva skirtingų nacionalinių teisės aktų derinimui.

2.3   Vadovaudamasi Bendrąja principų sistema, Draudimo sutarčių teisės normų sąvado projekto grupė iki šiol parengė ir Komisijai pateikė tik vieną struktūruotą pasiūlymą dėl ES lygmens pasirenkamosios teisinės priemonės modelio.

2.4   Pastaraisiais metais daugelyje renginių teisininkai, mokslininkai ir pilietinės visuomenės suinteresuotieji subjektai teigė, kad šis metodas galėtų tapti gera alternatyva įprastam derinimui konkrečiose, pavyzdžiui, pensijų sistemos arba finansinių paslaugų, srityse.

2.5   Komisija pamažu pradėjo kalbėti apie galimybę pritaikyti 28-ojo režimo principą įvairiose srityse, o EESRK kelete savo nuomonių pareiškė tam pritariąs (4).

2.6   Vis dėlto ši koncepcija, jos pobūdis ir taikymo sritys dar nėra tinkamai apibrėžtos. Labai svarbu parodyti, kad koncepcija yra ne tik įgyvendinama, tačiau ir turi daug privalumų geresnės teisėkūros požiūriu, taip pat todėl, kad ji padėtų sukurti paprastesnę, suprantamesnę ir vartotojui labiau pritaikyta reglamentavimo aplinką. To siekiama ir šia nuomone savo iniciatyva.

3.   28-ojo režimo koncepcija

3.1   Pobūdis ir savybės

3.1.1   Terminais „28-asis režimas“ ir „pasirenkamoji teisinė priemonė“, dažnai vartojamais sinonimiškai, bandoma išsamiai apibūdinti Europos sutarčių teisę arba privatinę teisę, kuri nebūtų viršesnė už nacionalinę teisę, o taptų sutarties šalių nuožiūra taikoma alternatyva.

3.1.2   Nors žodžių junginys „28-asis režimas“ dažnai vartojamas kelete ES institucijų dokumentų ir daugumoje šia tema paskelbtų straipsnių, jis vis dėlto gali kiek klaidinti, nes šis režimas gali būti palaikytas „užsienio“ teisės sistema, priešpastatoma 27 valstybių narių „nacionalinės“ sutarčių teisės sistemoms, kurios gali būti laikomos „vidaus“ teisės sistemomis.

3.1.3   Todėl atrodytų, jog tinkamiau būtų kalbėti apie 2-ąjį privatinės teisės režimą (5) visose valstybėse narėse. Iš šio termino aišku, kad Europos pasirenkamoji teisinė priemonė įsilietų į valstybių narių vidaus teisę kaip ir bet kuris kitas Europos teisės šaltinis. Trumpai tariant, 2-asis režimas suteiktų sutarties šalims galimybę pasirinkti vieną iš dviejų vidaus sutarčių teisės režimų, priimtą arba nacionalinio įstatymų leidėjo, arba Europos teisės aktų leidėjo.

3.1.4   Tokį 2-ąjį režimą versle galėtų naudoti sutartis sudarančios šalys visoje Europos Sąjungoje. Todėl sutarties šalims netektų susidurti su 27 valstybių narių nacionalinėmis teisės sistemomis, o savo sandorius jos galėtų grįsti bendru Europos privatinės teisės režimu. Tai būtų labai naudinga, nes nė vienai sutarties šaliai nereikėtų sutikti, kad būtų taikoma teisė, kurią ji laiko užsienio teise.

3.1.5   2-asis režimas būtų ypač naudingas tose srityse, kuriose tarptautinė privatinė teisė (Reglamentas „Roma I“) draudžia arba riboja šalių galimybę laisvai pasirinkti teisę, kaip yra vežimo (Reglamento „Roma I“ 5 straipsnis), vartojimo (Reglamento „Roma I“ 6 straipsnis), draudimo (Reglamento „Roma I“ 7 straipsnis) ir darbo (Reglamento „Roma I“ 8 straipsnis) sutarčių atveju. Pasirenkamoji teisinė priemonė netgi galėtų būti taikoma tarptautinėms privalomoms taisyklėms (Reglamento „Roma I“ 9 straipsnis), su sąlyga, kad šia priemone būtų pakankamai atsižvelgiama į minėtų taisyklių ginamą visuotinį interesą (6). Vis dėlto 2-ojo režimo nederėtų taikyti Europos Sąjungos valstybių narių darbo teisei arba jose galiojančioms darbo sutartims.

3.1.6   Todėl 2-asis režimas sudarytų galimybę verslą visoje Bendrijoje vykdyti taikant vieną sutarčių teisės režimą net ir tose srityse, kuriose remiantis tarptautine privatine teise privaloma taikyti silpnesnę sutarties šalį ginančias teisės nuostatas.

3.1.7   Tokia pasirenkamoji teisinė priemonė paminėta Reglamento „Roma I“ 14 konstatuojamojoje dalyje, kurioje numatyta: „Jei Bendrija tinkamu teisės aktu patvirtintų materialines sutarčių teisės normas, […], tai tokiame teisės akte gali būti numatyta, jog šalys gali pasirinkti taikyti tas taisykles.“

3.1.8   Kadangi pasirenkamoji teisinė priemonė kiekvienos valstybės narės teisėje būtų traktuojama kaip 2-asis sutarčių teisės režimas, galimybė taikyti šią priemonę turėtų būti suteikiama ir „grynai vidaus atvejais“. Todėl verslininkai galėtų sudaryti visus savo sandorius – ir vidaus, ir tarptautinius – taikydami 2-ąjį režimą, o tai padėtų dar labiau sumažinti teisines sandorių išlaidas.

3.1.9   Kitas 2-ojo režimo ypatumas būtų tas, kad teismai pasirenkamosios teisinės priemonės negalėtų laikyti pasirinkta „užsienio“ teise. Todėl būtų taikomi tokie principai kaip iura novit curia, o galimybė kreiptis į nacionalinius aukščiausiuosius teismus ir Europos Teisingumo Teismą nebūtų varžoma. Dažnai taip nėra, kai taikoma užsienio teisė arba bendrieji principai. Be to, institucijos, kuriose ne teismo tvarka nagrinėjami skundai ir galima apginti savo teises, negalėtų atsisakyti nagrinėti bylos argumentuodamos tuo, kad jai taikoma užsienio teisė. Pavyzdžiui, Vokietijos draudimo ombudsmenas gali atsisakyti nagrinėti skundą pagal savo kodeksą, jeigu akivaizdu, kad skundą reikia išnagrinėti pagal užsienio teisę (7). Tačiau europinė pasirenkamoji teisinė priemonė kiekvienoje valstybėje narėje būtų traktuojama kaip sutarčių teisės 2-asis režimas, todėl Vokietijos draudimo ombudsmenas negalėtų jos laikyti „užsienio“ teise.

3.1.10   Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas yra tas, kad Europos teisės aktų leidėjo priimtai pasirenkamajai teisinei priemonei būtų taikomos Europos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo procedūros, kuriomis būtų užtikrinama, kad nacionaliniai teismai Europos Sąjungoje vienodai taikytų pasirenkamąją teisinę priemonę (8).

3.2   Pasirenkamoji sutarčių teisė ir silpnesnės sutarties šalies apsauga

3.2.1   Pirmiau aprašytas 2-asis režimas suteiktų pasirinkimo galimybę, kurios nevaržytų privalomos nacionalinės teisės nuostatos, su sąlyga, kad šis režimas pakankamai atsižvelgtų į nacionalinės teisės nuostatų ginamą visuotinį interesą. Dėl šios priežasties būtina pasirūpinti, kad silpnesnės sutarties šalies (ypač vartotojų) apsauga nebūtų pernelyg susilpninta (9) ir kad režimas nebūtų naudojamas bandant apeiti privalomas nacionalinės teisės nuostatas.

3.2.2   Tai galima užtikrinti trimis priemonėmis:

a)

pirma, 2-ajame režime turėtų būti atsižvelgta į privalomas nuostatas ir užtikrintas aukštas silpnesnės sutarties šalies apsaugos lygis (10);

b)

antra, reikia uždrausti derinti nacionalinę teisę ir 2-ąjį režimą, kad būtų užkirstas kelias bandymams susitarus netaikyti tam tikrų 2-ojo režimo nuostatų pasirenkant laisviausias kiekvieno teisės šaltinio normas;

c)

galiausiai, vartotoją reikėtų informuoti apie pasirenkamąsias teisines priemones: vartotojų organizacijos galėtų teikti bendrą informaciją vartotojams, būtų galima įpareigoti verslininkus iki sutarties sudarymo informuoti vartotoją, kad siūlomai sutarčiai taikoma pasirenkamoji teisinė priemonė.

3.2.3   Todėl galimybė pasirinkti 2-ąjį režimą neskatintų stipresnės sutarties šalies siūlyti sutarties partneriui mažiau pastarąjį ginančią teisę. Atvirkščiai, galimybė taikyti sutarčių sąlygas visoje Bendrijoje nederinant jų su nacionaline teise, o grindžiant 2-uoju režimu skatintų rinktis šį 2-ąjį režimą, kuris savaime užtikrintų aukštesnį silpnesnės sutarties šalies apsaugos lygį nei įprasti valstybių narių teisės aktai.

3.2.4   Aukštą vartotojų apsaugos lygį garantuojanti pasirenkamoji teisinė priemonė būtų naudinga vartotojui, nes remiantis tokia priemone būtų lengviau palyginti į Europos rinką pateikiamus produktus. Todėl pasirenkamoji teisinė priemonė iš tiesų gali padidinti skaidrumą.

3.3   Pasirenkamosios teisinės priemonės teisinis pagrindas ir forma

3.3.1   ES kompetencija, susijusi su šios priemonės priėmimu, yra svarbus klausimas, kai diskutuojama dėl priemonės pobūdžio ir ypatumų. Kai kurie autoriai mano, kad teisiniu pagrindu galėtų tapti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 81 straipsnis (buvusio 61 straipsnio c dalis) ir Europos bendrijos steigimo sutarties 65 straipsnis, nes, jų nuomone, svarbiausia yra ne materialinė teisė, o teisės aktų kolizijos lygis. ES tereikia patikimo pagrindo, kad sutarties šalys galėtų pasirinkti priemonę, kuri taps jų taikoma teise, todėl būtina kalbėti apie privatinės tarptautinės teisės nacionalinių nuostatų suderinamumą. Tačiau Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 81 straipsniu paremta priemonė gali apimti tik „tarpvalstybinio pobūdžio civilines bylas“ ir nebūtų privaloma Jungtinei Karalystei, Airijai ir Danijai.

3.3.2   Kiti autoriai mano, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 352 straipsnis (buvęs Europos bendrijos steigimo sutarties 308 straipsnis) yra tinkamiausias teisinis pagrindas, įgaliojantis Europos bendriją siekiant vieno iš sutartyse nustatytų tikslų priimti tokią pasirenkamąją teisinę priemonę, remiantis tuo, kad jie neva „nesuteikė reikiamų galių“ (11).

3.3.3   Tačiau neturėtume atmesti galimybės vadovautis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 114 straipsniu (buvusiu Europos Bendrijos steigimo sutarties 95 straipsniu), nes nagrinėjame „teisės aktų derinimą“, kuris turi „tiesioginę įtaką bendrosios rinkos kūrimui ir veikimui“, ir šis derinimas yra skirtas „26 straipsnyje (buvusiame Europos bendrijos steigimo sutarties 14 straipsnyje) iškeltiems tikslams pasiekti“. Be to, kai tik Europos teisės aktų leidėjui bus suteiktas įgaliojimas derinti nacionalinę sutarčių teisę remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 114 straipsniu, jam turėtų būti suteikta galimybė priimti pasirenkamąją teisinę priemonę, kuria vis dėlto mažiau kišamasi į nacionalines sistemas ir kuri dėl subsidiarumo principo yra priimtinesnė.

3.3.4   Naujasis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 118 straipsnis numato specialų teisinį pagrindą. Tačiau jo taikymo sritis apsiriboja intelektinės nuosavybės teisėms.

3.3.5   Siekiant maksimalaus vienodumo tokią priemonę turėtų apibrėžti reglamentas (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 2 dalis). Tada priemonė taptų kiekvienos valstybės narės materialinės teisės dalimi ir būtų taikoma tik tokiu atveju, jeigu valstybės narės teisė būtų taikytina atitinkamai sutarčiai pagal Reglamento „Roma I“ nuostatas dėl kolizijos. Reikėtų išsamaus reglamento, o ne vien nustatyti minimalius standartus.

3.3.6   Visais atvejais reikėtų gerai įvertinti, ar kiekviena nauja pasirenkamoji teisinė priemonė neprieštarauja subsidiarumo principui.

3.4   Turinys

3.4.1   Būsimą pasirenkamąją teisinę priemonę turėtų sudaryti bendroji dalis, reglamentuojanti jos pasirinktinį taikymą, ir specialioji dalis, kurioje būtų išdėstytos materialinės nuostatos tų teisės sričių, kuriose ši priemonė būtų taikoma.

3.4.2   Pasirenkamosios teisinės priemonės struktūra galėtų būti tokia:

Pirmas skyrius.   Bendrosios nuostatos

Pirmame skyriuje, kurį sudarytų tik 4 ar 5 straipsniai (12), būtų apibrėžta pasirenkamosios teisinės priemonės taikymo sritis ir nustatytos šalių galimybės. Šioje dalyje taip pat būtų nurodyta, kurios taisyklės yra privalomos (ypač tos taisyklės, kurios gina silpnesnę sutarties šalį). Galiausiai šiame skyriuje būtų užkirstas kelias galimybei pasitelkti nacionalinę teisę, o vietoj to būtų užpildytos teisinės spragos numatant valstybių narių įstatymams bendrų principų taikymą (13).

Antras skyrius.   Specialios nuostatos

Antrame skyriuje būtų išdėstytos materialinės nuostatos tose teisės srityse, kurios patenka į pasirenkamosios teisinės priemonės taikymo sritį.

3.5   Privalumai ir problemos

3.5.1   Pasirenkamoji teisinė priemonė visų pirma sudarytų sąlygas sutarties šalims sudaryti sandorius visoje Europos Sąjungoje taikant vieną sutarčių teisės režimą. Būtų įveiktos tokios vidaus rinkos kliūtys kaip teisinė rizika ir išlaidos, kurias dėl nacionalinių teisės sistemų skirtumų patiria vartotojai arba įmonės (14).

3.5.2   Be to, pasirenkamoji teisinė priemonė turėtų ir pranašumų palyginti su nacionalinės teisės sistemų vienodinimu arba derinimu.

3.5.2.1   Pirma, būtų galima priimti sprendimą dėl pasirenkamosios teisinės priemonės taikymo rinkoje. Tokiu atveju užtikrinama, kad ši priemonė būtų taikoma tik tada, kai sutarties šalys tai laikytų privalumu. Tikėtina, kad pasirenkamosiomis teisinėmis priemonėmis naudosis tarptautiniai rinkos subjektai, o vietos lygmens subjektai sutaupys perkėlimo į nacionalinę teisę išlaidas, ypač jei perrašys savo sudarytų sutarčių sąlygas jas pritaikydami prie naujojo Europos režimo.

3.5.2.2   Antra, nebus pažeista valstybių narių teisės tradicija. Todėl pasirenkamoji teisinė priemonė būtų priimtinesnė ir politiniu požiūriu. Tas pats argumentas taikytinas ir kiekvienos valstybės narės teisininkams, kurie galbūt prieštaraus įprastų įstatymų pakeitimui Europos sutarčių teise. Tačiau jie neturės argumentų priešintis pasirenkamajai teisinei priemonei, kuri nepažeidžia nacionalinės teisės.

3.5.3   Be to, jau dabar egzistuoja 2-ieji režimai (žr. 3.6.3 punktą). Tai aiškiai parodo, kad nacionalinė konstitucinė teisė niekaip neprieštarauja pasirenkamosioms teisinėms priemonėms.

3.5.4   Vis dėlto, sukūrus pasirenkamąją teisinę priemonę, sutarčių teisės ir kitose privatinės teisės srityse gali kilti techninių sunkumų. Akivaizdu, kad nelengva sudaryti pasirinkimo galimybę ir reglamentuoti viena šalia kitos veikiančių dviejų sutarčių teisės sistemų santykį. Tačiau, kaip matyti iš galimos būsimos pasirenkamosios teisinės priemonės apmatų, techninius sunkumus įveikti įmanoma.

3.6   Panašios teisinės priemonės

3.6.1   Pasirenkamosios teisinės priemonės jau egzistuoja ir pasaulyje, ir Europoje.

3.6.2   Pasauliniai pavyzdžiai: Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių (1980) (15), taip pat UNDROIT konvencijos dėl tarptautinio faktoringo (16) ir dėl tarptautinės finansinės nuomos (17). Šiose konvencijose laikomasi netaikymo (angl. op-out) modelio (18).

3.6.3   Europoje taip pat egzistuoja keletas pasirenkamųjų teisinių priemonių:

reglamentai, kuriais steigiamos Europos bendrovės, pavyzdžiui, Reglamentas dėl societas europaea  (19), dėl Europos ekonominių interesų grupės (20) ir Europos kooperatinės bendrovės (21),

reglamentai, kuriais nustatomos Europos intelektinės nuosavybės teisės, pavyzdžiui, Bendrijos prekės ženklo (22) ir Bendrijos patento (23) reglamentai,

reglamentai, kuriuose nustatomos Europos civilinės teisės procedūros, pavyzdžiui, reglamentai dėl Europos mokėjimo įsakymo procedūros (24) ir ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo Europos procedūros (25).

Taip pat siūloma naujų pasirenkamųjų teisinių priemonių, pavyzdžiui, Europos paveldėjimo pažymėjimo reglamentas (26). Šie reglamentai ar pasiūlymai papildo nacionalinėje teisėje taikomas priemones europiniais teisės aktais.

4.   28-asis režimas ir geresnis reglamentavimas

4.1   Bendrosios rinkos kūrimo užbaigimas

4.1.1   Pasirenkamoji teisinė priemonė daug prisidėtų prie bendrosios rinkos veikimo, ji taip pat yra geriausias subsidiarumo principą atitinkantis savanoriško derinimo būdas.

4.1.2   Be to, pasirenkamoji teisinė priemonė sudarys geresnes sąlygas laisvam vartotojų judėjimui ir sustiprins tarpvalstybinį judumą bei įmonių konkurenciją.

4.1.3   Lisabonos sutarties įsigaliojimas nekeičia situacijos pasirenkamojo režimo kūrimo požiūriu.

4.2   Europos sutarčių teisė

4.2.1   Bendrųjų Europos sutarčių teisės principų tinklas (angl. CoPECL-Network) neseniai parengė Bendrosios principų sistemos projektą (27) ir pateikė jį Europos Komisijai. Akivaizdu, kad šiomis nuostatomis Europos teisės aktų leidėjui siūlomas modelis, kuriuo jis galėtų naudotis priimdamas pasirenkamąją teisinę priemonę, už kurią palaikė ir Europos Komisijos narė Viviane Reding (28). Dar reikėtų priimti nuostatą dėl pasirenkamojo Bendrosios principų sistemos (bendrųjų principų) taikymo pagal jau esamą pasiūlymą dėl Europos draudimo sutarčių teisės principų 1:102 straipsnio (29).

4.3   Būsimos taikymo sritys

4.3.1   Tose sutarčių teisės srityse, kuriose dominuoja privalomos nacionalinės teisės nuostatos, teisiškai trukdančios veikti bendrajai rinkai, pasirenkamoji teisinė priemonė reikalinga labiau. Komisija apie tai jau kalbėjo, turėdama omenyje finansines paslaugas, įskaitant draudimą. Todėl finansinės paslaugos (bankininkystė ir draudimo teisė: laikantis nuostatos, kad su pastarąja sritimi susijęs pasiūlymas bus baigtas rengti remiantis Bendrąją principų sistema) ateityje gali tapti svarbia sritimi, kurioje, visais atvejais deramai atsižvelgus į vartotojų apsaugos teisės aktus, būtų taikoma pasirenkamoji teisinė priemonė.

4.3.2   28-ąjį režimą taip pat būtų galima numatyti ir vartojimo prekių pardavimui (visų pirma internetinei prekybai). Tačiau vartojimo prekių pardavimo atveju reikėtų gerai išanalizuoti pasirenkamosios teisinės priemonės santykį su pasiūlymu dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl vartotojų teisių (30).

4.3.3   Pasirenkamąsias teisines priemones taip pat būtų galima priimti ir kitose nei sutarčių teisė privatinės teisės srityse: akivaizdu, kad prievolių įvykdymo užtikrinimu pagrįstos teisės į kilnojamą turtą ar nematerialiąsias vertybes gali būti įtrauktos į 28-ojo režimo taikymo sritį. Komisijos pasiūlymas dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo (31) rodo, kaip pasirenkamąsias teisines priemones būtų galima taikyti paveldėjimo teisėje. Santuokos metu įgytai nuosavybei ateityje taip pat būtų galima taikyti pasirenkamąją teisinę priemonę.

4.3.4   Ne taip skubu pasirenkamąją teisinę priemonę nustatyti bendrosios sutarčių teisės srityje. Bendrosios principų sistemos projektas, kuris taikomas bendrajai sutarčių teisei, iš tiesų nėra rengiamas kaip pasirenkamoji teisinė priemonė. Tačiau šio projekto rengėjai įžangoje pabrėžia, kad projektas gali būti naudojamas kaip vienos ar keleto pasirenkamųjų teisinių priemonių (32) pagrindas. Šį siūlomą projektą taip pat būtų galima įgyvendinti iš dalies: įtraukti Bendrosios principų sistemos projekto bendrąsias nuostatas į pasirenkamąją teisinę priemonę, kuri taikoma tik konkrečioms sutarčių teisės sritims. Tai padėtų išvengti reglamentavimo spragų, kurių neabejotinai atsirastų, jeigu būtų priimtos tik konkrečioms sutartims skirtos nuostatos.

5.   2010 m. sausio 6 d. Bendrosios rinkos observatorijos surengto viešo klausymo išvados

5.1   Europos įmonių teisėje, intelektinėje procesinėje teisėje ir paveldėjimo teisėje jau yra arba siūloma įvairių 28-ojo režimo variantų. Visomis šiomis nuostatomis peržengiami nacionaliniai apribojimai ir palyginti mažiau kišamasi į valstybių narių teisę, taigi rinkos subjektams suteikiama naujų galimybių vykdyti tarpvalstybinę prekybą. 28-asis režimas vis dėlto turi atitikti griežtas vartotojų apsaugos nuostatas, tačiau tuo pat metu tai turėtų būti griežtesnė priemonė nei teisės aktų derinimas. 28-ojo režimo problema – pensijos, nes 18 milijonų europiečių pensininkų gyvena ne savo valstybėje narėje. Galiausiai 28-asis režimas turėtų siekti geresnio informavimo ir pasitikėjimo stiprinimo (pavyzdžiui, sutartys) ir užtikrinti paprastesnes paslaugas ir produktus (visų pirma finansinių paslaugų sektoriuje). Mažmeninių finansinių paslaugų srityje pirmenybę reikėtų teikti geresniems vartotojų apsaugos teisės aktams: krizė parodė, jog būtina reglamentuoti visas vartotojams siūlomas finansines paslaugas, taip pat siūlyti visiems vartotojams (jeigu jie to pageidauja) supaprastintas finansines paslaugas. Vis dėlto dar nesame pasiekę politinio konsensuso dėl tokio 28-ojo režimo ir jo teisinio pagrindo. Komisijos poveikio įvertinime reikėtų sistemingai išanalizuoti galimybę rinktis „pasirenkamosios priemonės principą“, t. y. priimti 28-ąjį režimą, kuris leistų spręsti tik tam tikras problemas, o ne būtų taikomas kaip bendra sutarčių teisės alternatyva.

2010 m. gegužės 27 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI


(1)  OL C 157, 2005 6 28, p. 1.

(2)  OL C 175, 2009 7 28, p. 26.

(3)  OL C 157, 2005 6 28, p. 1.

(4)  OL C 157, 2005 6 28, p. 1, pranešėjas Pegado Liz; OL C 318, 2006 12 23, p. 200, pranešėjas Von Fürstenwerth; OL C 65, 2006 3 17, p. 134, pranešėjas Ravoet. OL C 309, 2006 12 16, p. 26, pranešėjas Iozia; OL C 65, 2006 3 17, p. 13, pranešėjas Burani; OL C 27, 2009 2 3, p. 18, pranešėjas Grasso; OL C 151, 2008 6 17, p. 1, pranešėjas Iozia OL C 175, 2009 7 28, p. 26, pranešėjas Pegado Liz.

(5)  Dėl pasirenkamosios teisinės priemonės kaip 2-ojo režimo žr. Heiss, H. Introduction, in: Basedow/Birds/Clarke/Cousy/Heiss (eds.), Principles of European Insurance Contract Law (2009) I 45.

(6)  Prancūzijos nacionalinė asamblėja neseniai priėmė informacinį pranešimą dėl vartotojų teisių (pranešėja M. Karamanli), kuriame pasiūlė išmėginti europinį 28-ąjį režimą Reglamento „Roma I“ sistemoje.

(7)  Žr. Heiss, Introduction, in: Basedow/Birds/Clarke/Cousy/Heiss (eds.), Principles of European Insurance Contract Law (2009) I 47.

(8)  Ten pat.

(9)  Amsterdamo profesoriaus M. Hesselink teigimu, socialinio teisingumo požiūriu „(…) 28-ąjį režimą galima rinktis spustelėjus mėlyną mygtuką (…). Jeigu Bendrųjų principų sistemos projektas taptų pasirenkama priemone B2C sutartyse, tai tikrai nesukeltų socialinio dempingo. (…) Jeigu Europos įstatymų leidėjas Bendrų principų sistemos projekto atveju leistų rinktis teisę, toks sprendimas B2C sutartyse būtų naudingas visiems“.

(10)  Žr. Heiss/Downes, Non-Optional Elements in an Optional European Contract Law: Reflections from a Private International Law Perspective, ERPL 13 (2005) 693 (699).

(11)  Hesselink/Rutgers/de Booys, The Legal Basis for an Optional Instrument on European Contract Law, Centre for the Study of European Contract Law Working Paper No. 2007/04.

(12)  Remiamasi Europos draudimo sutarčių teisės principų (EDSTP) modeliu ir paliekama tolesnėms diskusijoms.

(13)  Kad būtų išvengta painiavos, tikslinga apibrėžti tokius bendrus principus arba pasirinkti bendrąsias taisykles, taikytinas visų rūšių sutartims. Šios taisyklėse pateikiami „Europos privatinės teisės principai, apibrėžtis ir pavyzdinės taisyklės. Bendrųjų principų sistemos projektas“ (Principles, definitions and model rules of European Private Law – Draft Common Frame of Reference) (DCFR, Book I-III, outline edition 2009)}, jeigu šios taisyklės kada nors bus pripažintos arba taps ES teisės aktu.

(14)  Žr., pavyzdžiui, Basedow, Ein optionales Europäisches Vertragsgesetz: Opt-in, opt-out, wozu überhaupt?, ZEuP 2004, 1.

(15)  Su dokumentu galima susipažinti svetainėje www.uncitral.org.

(16)  Ten pat.

(17)  Ten pat.

(18)  Žr. Konvencijos dėl tarptautinio prekių-pirkimo pardavimo sutarčių 6 straipsnį; Tarptautinio faktoringo konvencijos 3 straipsnį; Tarptautinės finansinės nuomos konvencijos 5 straipsnį.

(19)  2001 m. spalio 8 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2157/2001 dėl Europos bendrovės (SE) statuto (OL L 294, 2001 11 10, p. 1).

(20)  1985 m. liepos 25 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2137/85 dėl Europos ekonominių interesų grupės (EEIG) (OL L 199, 1985 7 31, p. 1).

(21)  2003 m. liepos 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1435/2003 dėl Europos kooperatinės bendrovės statuto (OL L 207, 2003 8 18, p. 1).

(22)  2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, 2009 3 24, p. 1).

(23)  Reglamentas priimtas 2009 m. gruodžio 4 d., tačiau Oficialiajame leidinyje dar nepaskelbtas.

(24)  2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1896/2006, nustatantis Europos mokėjimo įsakymo procedūrą (OL L 399, 2006 12 30, p. 1).

(25)  2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 861/2007, nustatantis Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą (OL L 199, 2007 7 31, p. 1).

(26)  Žr. Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų ir autentiškų aktų, susijusių su paveldėjimu, pripažinimo bei vykdymo ir Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (COM(2009) 154 galutinis) VI skyrių.

(27)  Žr. von Bar/Clive/Schulte-Nölke et al. (eds.), Principles, Definitions and Model Rules of European Private Law – Draft Common Frame of Reference (DCFR) Outline Edition (2009). Žr. Heiss, Introduction, in: Basedow/Birds/Clarke/Cousy/Heiss (eds.), Principles of European Insurance Contract Law (2009) I 47.

(28)  Viviane Reding kandidatūros į Europos Komisijos nario, atsakingo už teisingumą, pagrindines teises ir pilietybę, postą svarstymas Europos Parlamente 2010 m. sausio 7 d.

(29)  Europos draudimo sutarčių teisės principų (PEICL) 1:102 straipsnyje, skirtame šių principų pasirenkamajam taikymui, be kita ko teigiama: „Europos draudimo sutarčių teisės principai taikomi, kai šalys, nepaisant riboto teisės pasirinkimo pagal privatinę tarptautinę teisę susitarė, kad jų sutarčiai bus taikomi šie principai“. (BASEDOW, The Optional Application of the Principles of European Insurance Contract Law, in Fuchs (ed.), European Contract Law, - ERA Forum Special Issue 2008 vol 9, 111).

(30)  COM(2008) 614 galutinis.

(31)  Žr. COM(2009) 154 galutinis, apie kurį pirmiau kalbama 3.6.3 punkte.

(32)  von Bar/Beale/Clive/Schulte-Nölke in von Bar/Clive/Schulte-Nölke et al. (eds.), Principles, Definitions and Model Rules of European Private Law – Draft Common Frame of Reference (DCFR) Outline Edition (2009) Intr. 79.


21.1.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 21/33


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl socialine atsakomybe grindžiamų finansinių produktų (nuomonė savo iniciatyva)

2011/C 21/06

Pranešėjas Carlos TRÍAS PINTO

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis savo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2009 m. spalio 1 d. nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Socialine atsakomybe grindžiamų finansinių produktų.

Ekonominės ir pinigų sąjungos, ekonominės ir socialinės sanglaudos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2010 m. gegužės 4 d. priėmė savo nuomonę.

463-iojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2010 m. gegužės 26–27 d. (gegužės 26 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 129 nariams balsavus už, 3 – prieš ir 2 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1   Terminą „socialine atsakomybe grindžiami finansiniai produktai“ būtų galima aiškinti taip, kad jis apimtų visus bankų, draudimo ir investicijų valdymo sektorių siūlomus produktus ir paslaugas. Tačiau šioje nuomonėje daugiausia dėmesio skiriama socialiai atsakingam investavimui, kurį siūlo ir instituciniams investuotojams, ir plačiajai visuomenei prieinami kolektyvinio investavimo fondai. Savaime aišku, kolektyvinio investavimo fondai investuoja. Kad fondas būtų laikomas socialiai atsakingu, jis privalo atidžiai pasirinkti investicijas remdamasis atitinkamais kriterijais. Dauguma fondų investuoja į bendrovių akcijas. Pagrindinė daugumos fondų problema – gebėjimas nustatyti bendroves, kurios atitinka etinius, socialinius ir valdymo kriterijus. Brandžioje socialiai atsakingo investavimo aplinkoje yra daug įvairių organizacijų, nustatančių, kokiu mastu kiekviena bendrovė atitinka etinių, socialinių ir valdymo kriterijų lygį.

1.2   Yra įvairių techniniais socialiai atsakingo investavimo klausimais konsultuojančių organizacijų. Tarptautiniai akcijų indeksai, pavyzdžiui, Dow Jones tvarios plėtros indeksas (angl. Dow Jones Sustanability DJSI Index) arba FTSE4Good suteikia svarbią informaciją, reikalingą socialiai atsakingų investicinių fondų įkūrimui arba jų veiklai apskritai ar konkrečiose srityse. Pavyzdžiui, kai kurie fondai daugiausia dėmesio skiria tvirtą poziciją užimančioms bendrovėms, besilaikančioms aukštų etinių ir gero valdymo standartų. Kiti orientuojasi į tvarumo arba ekologinius aspektus. Visi šie variantai yra įmanomi.

1.3   Pasibaigus krizei, investicijas reikia nukreipti į socialines ir etines vertybes propaguojančias bendroves, kad būtų susigrąžintas piliečių pasitikėjimas finansų rinkomis. Iš tikrųjų galima teigti, kad po šios krizės įprastinio verslo (angl. business as usual) nebebus.

1.4   Analizuodami praeitį galime pastebėti, kad daugelio finansų įstaigų veikla pastaraisiais metais visiškai neatitiko nei socialinių, nei valdymo standartų, kurių tokios stambios bendrovės turėtų laikytis. Todėl EESRK reikalauja finansų įstaigų socialinės atsakomybės programų, kad būtų patenkinti XXI a. Europos socialiniai ir gero valdymo poreikiai.

1.5   Socialiai atsakingo investavimo rezultatai rodo teigiamą socialiai atsakingus investicinius fondus siūlančių įstaigų finansinių ir socialinių reitingų ryšį. Be to, socialiai atsakingas investavimas nėra nei mažiau pelningas, nei rizikingesnis už tradicinį investavimą.

1.6   Kolektyvinio investavimo subjektai ir už profesinių pensijų skyrimą atsakingos įstaigos yra svarbios priemonės, leidžiančios santaupas paversti pelningomis investicijomis. Vis dėlto daugiau dėmesio reikės skirti konsultacijoms investicijų klausimais, valdymo metodų tobulinimui, taip pat su komunikacija susijusiems žmogiškųjų santykių ir socialinės atsakomybės aspektams.

1.7   Finansų įstaigose dirbančių specialistų indėlis į socialiai atsakingą investavimą turėtų būti paremtas šiais aspektais: ilgalaike vizija, bendro intereso paisymu, vertinimų patikimumu ir tikslumu.

1.8   EESRK ragina Europos Komisiją ir valstybes nares skatinti socialiai atsakingo investavimo plėtojimą, kad būtų sudarytos palankios sąlygos „standartizuoti“ ir sustiprinti dabartines šių produktų valdymo sistemas skatinant informacijos skaidrumą, investuotojų analizės palyginamumą, techninį mokymą ir keitimąsi gerąja praktika. Kai kurie faktai rodo, kad finansų rinkos teigiamai reaguoja į standartizavimo sistemų taikymą ir atsakingų institucijų išduodamus sertifikatus, tačiau nepalankiai vertina dėl perdėtos biurokratijos padidėjusias sąnaudas.

1.9   Socialiai atsakingo investavimo metu vykdomos atrankos, kurią atlieka reguliavimo institucijos ar profesionalūs patarėjai, teigiamas aspektas yra tas, kad kai kuriuos vertybinius popierius galima pašalinti iš investicijų portfelio, o tai skatins įmones geriau pasirodyti aplinkosaugos, socialinių klausimų ir valdymo srityse.

1.10   EESRK finansų srityje siūlo imtis konkrečių reklamos ir švietimo iniciatyvų: rengti leidinius, organizuoti mokymus, kurti specializuotus interneto puslapius, mokyklose mokyti ekonomikos ir finansų.

1.11   Vienas iš finansinio švietimo programų tikslų – formuoti šeimų atsakingo, atsargaus ir ilgalaikio investavimo įgūdžius, atsižvelgiant į jų rizikos profilį, finansinę padėtį ir jų asmeninius tikslus.

1.12   Socialiniai ir demografiniai pokyčiai verčia numatyti kultūrines ir veiklos permainas, kad būtų vykdomos ilgalaikės investicijos. EESRK nuomone, valstybinės įstaigos, taikydamos atitinkamas finansines ir mokesčių taisykles ir netgi vykdydamos viešuosius pirkimus, turėtų duoti postūmį investicijoms į socialiai atsakingus fondus.

1.13   Galiausiai, viešojo administravimo institucijoms tenka svarbus vaidmuo skatinant tiek atsakingo investavimo paklausą (individualūs arba instituciniai investuotojai), tiek pasiūlą (valdymo ir prekybos įmonės). Pačios viešojo administravimo institucijos gali stimuliuoti rinką tvarkydamos suverenių turto arba rezervų fondų investicijas. Jų pačių veikla ne tik rodo pavyzdį, bet ir yra pagrindinis katalizatorius, turintis didelę varomąją jėgą.

1.14   Emitentai ir įmonės savo ruožtu gali suburti investuotojų bendruomenę parodydamos, kad jų tvaraus vystymosi politika yra jų valdymo kokybės rodiklis skaidrumo ir šių kriterijų įtraukimo į savo investavimo strategiją atžvilgiu.

2.   Finansų įstaigų socialinė atsakomybė

2.1   Įmonė, kuri valdymo požiūriu vadinama socialiai atsakinga, suteikia galimybių finansų įstaigoms, galinčioms patenkinti visuomenės lūkesčius.

2.2   Paskelbus Europos Komisijos žaliąją knygą „Europos teisinė bazė įmonių socialinės atsakomybės srityje“ (1) ir vėliau OECD dokumentą Corporate Social Responsibility  (2), įtvirtintas įmonės, prisiimančios atsakomybę suinteresuotųjų subjektų atžvilgiu, socialinis ir ekonominis modelis (3).

2.3   Finansų įstaigų srityje pagrindiniai taupomųjų bankų principai (4) patvirtina, kad šios institucijos, kaip ir kredito unijos bei socialinės savidraudos bendrijos, yra dabartinės įmonių socialinės atsakomybės pirmtakės. Socialinis aspektas neatsiejamas nuo jų tapatybės (5), tad jos siekia specifinių tikslų, glaudžiai susijusių su socialinės ekonomikos filosofija, visame pasaulyje stiprėjančia ekonomine ir socialine jėga (6); šį įsipareigojimą, be kita ko, rodo neįgaliųjų socialinė ir profesinė integracija.

2.4   Dabartinė finansų krizė prasidėjo bankininkystės sektoriuje, kuriame pernelyg didelės rizikos ėmėsi bankininkai, o padėtį pablogino bankų priežiūros spragos. Krizės šerdimi tapo finansiniai produktai (hipotekiniai kreditai būstui pirkti, vartojimo kreditai, išvestiniai ir struktūruoti produktai) ir moralinė rizika (angl. moral hazard) vykdant prekybą. Taigi, kredito reitingo agentūros, kurioms būdingi aiškūs interesų konfliktai, ir jau žinomi reguliavimo trūkumai atliko lemiamą vaidmenį dar labiau pagilinant krizę.

2.5   Pagrindinis finansų įstaigų uždavinys šiuo metu – savo veiklą vykdyti atsargiai ir tiksliai, kartu skirti lėšų realiosios ekonomikos ir namų ūkių vartojimo projektams finansuoti.

2.6   Dabartinėmis finansų krizės sąlygomis bankai neturėtų nutraukti savo įsipareigojimų visuomenei. Be to, pati krizė parodė tam tikrą įmonių neatsakingumą ir patvirtino būtinybę išplėsti ir sustiprinti įmonių socialinę atsakomybę. Įmonių socialinė atsakomybė – tai įmonių tapatumo, įsipareigojimo ir strategijos klausimas.

2.7   Dėl visų šių priežasčių EESRK pritaria strateginių veiklos gairių finansų sektoriuje nustatymui, kad būtų skatinamas platesnio masto socialiai atsakingas investavimas, taikomos atitinkamos mokesčių priemonės, sukurtos produktų standartizavimo sistemos, gerinama investuotojų apsauga, diegiama gera bankų praktika ir stiprinama Europos rinka užtikrinant atsakingas ir tinkamas finansines paslaugas.

3.   Socialine atsakomybe grindžiami finansiniai produktai

3.1   Nuomonės apibrėžtis ir aprėptis

3.1.1   Tai taupymo produktai (einamosios sąskaitos, itin pelningos sąskaitos, taupomieji indėliai, struktūruoti indėliai), investiciniai produktai (kolektyvinio investavimo subjektai – investiciniai fondai ir investicinės bendrovės; pensijos ir draudimai – pensijų planai ir fondai, senatvės pensijų sistema, kaupiamasis ir investicinis (angl. unit linked) gyvybės draudimas, teminiai fondai), kredito finansavimo priemonės ir finansinės pagalbos mechanizmai (mikrokreditai, atnaujinamieji fondai, abipusių garantijų fondai ir rizikos kapitalas), kurie yra susieti su aplinkos, socialiniais ir gero valdymo kriterijais, jokiu būdu nepamirštant būtinų su rizika ir finansiniu pelningumu susijusių tikslų.

3.1.2   Šioje nuomonėje daugiausia dėmesio skiriama investiciniams produktams tiek mažmeninėje, tiek institucinėje rinkoje. Apskritai kalbant, tai reiškia investavimą į organizacijas, kurios taiko geriausią praktiką ir skatina tvarų vystymąsi. Taigi siekiama, kad šie produktai taptų veiksminga priemone, kuria būtų prisidedama prie bendro visuomenės vystymosi skatinant atitinkamą įmonių veiklą, kad būtų patenkinti investuotojų lūkesčiai.

3.1.3   Tačiau socialiai atsakingų investicinių fondų nereikėtų painioti su savitarpio investiciniais fondais. Pastarieji tam tikrą procentinę savo pelno dalį tiesiog perleidžia socialinėms įstaigoms ir neprivalo laikytis socialinės atsakomybės kriterijų rinkdamiesi savo investicijas. Vis dėlto tas pats fondas gali vykdyti ir savitarpio investavimą, ir socialiai atsakingą investavimą.

3.2   Kilmė ir raida

3.2.1   Socialiai atsakingo investavimo kilmė susijusi su moraliniais principais. Šis reiškinys ėmė stiprėti nuo 1980 m. skatinamas globalizacijos proceso, vis didesnės ekologinės ir socialinės savimonės, besivystančių naujų informacinių ir ryšių technologijų.

3.2.2   Socialiai atsakingas investavimas visų pirma atsirado anglosaksų šalyse (7). Europoje (8) yra rinkų, kurioms būdingas spartus ekonomikos augimas, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė, Nyderlandai, Norvegija, Prancūzija, Švedija, Belgija ir kiek mažiau Italija, Ispanija ar Vokietija.

3.3   Sąvokų paaiškinimai

3.3.1   Socialiai atsakingo investavimo fondai investuoja į įmones. Seniau etiškas investavimas buvo grindžiamas moraliniais, ideologiniais ar socialiniais motyvais, tačiau dabar į šią sąvoką norima įtraukti įmonės rezultatų ekonominius, aplinkos, socialinius ir valdymo aspektus numatant ilgalaikes perspektyvas.

3.3.2   Priimant sprendimus dėl investavimo, taikomi socialinės atsakomybės kriterijai (filtras), kuriais remiantis atsisakoma tam tikrų investicijų ir pasirenkamos tos, kurios labiausiai atitinka reikalavimus. Taigi socialiai atsakingo investavimo uždavinys – daryti įtaką būsimai įmonių strategijai ir suderinti investuotojo ir investicijos objekto vertybes.

3.3.3   Vertintojai vadovaujasi net šešiasdešimčia kriterijų. Kai kurie dažniausiai naudojami kriterijai pateikiami šioje lentelėje (9):

Neigiami kriterijai

Teigiami kriterijai

Ginklai

Lygios galimybės

Bandymai su gyvūnais

Perdirbimas

Trečiojo pasaulio šalių išnaudojimas

Energijos ir gamtos išteklių tausojimas

Tarša

Informacijos skaidrumas

Genetinės manipuliacijos

Solidarumo su visuomene įsipareigojimas

Pornografija, tabako gaminiai ir alkoholis

Parama mokymui ir švietimui

Aplinkos niokojimas

Produktų standartizavimas

3.3.3.1   Šiuo sąrašu nenorima pasakyti, kad neigiamus kriterijus atitinkančios įmonės yra iš tikrųjų valdomos neatsakingai. Priešingai, savo veikloje jos gali taikyti pačius aukščiausius etikos standartus, nors kai kuriems investuotojams konkretūs sektoriai, pavyzdžiui, ginkluotės, gali būti nepriimtini dėl moralinių priežasčių.

3.3.4   Socialiai atsakingo investavimo tvarumo kriterijus derėtų suprasti kaip dinaminius kriterijus, kurie suteikia galimybę į socialiai atsakingo investavimo sistemą įtraukti naujų ir svarbių aspektų. Pavyzdžiui, lygių galimybių srityje reikėtų įtraukti vertybėmis pagrįstų kriterijų, susijusių su neįgaliaisiais, pavyzdžiui, integracijos į darbo rinką arba darbo vietos, komercinės paskirties patalpų, produktų ir paslaugų prieinamumo rodiklius.

3.3.5   Rengiant socialiai atsakingo investavimo raidos pasaulio mastu palyginamuosius duomenis, pagal rinkų susiskaidymo strategiją tenka atskirti institucinę rinką (kuri iš esmės tapatinama su už profesinių pensijų skyrimą atsakingomis įstaigomis) ir mažmeninę rinką (kuri apima tik investicinius fondus).

3.4   Naujos įstaigos

3.4.1   Finansų rinkoje veikiančios įstaigos sukūrė mechanizmus, leidžiančius vadybai suteikti tvarumo aspektą. Dialogas su suinteresuotaisiais subjektais būdingas ir vadinamajam tradiciniam, ir etiniam bankui (10); jis gali vykti posėdžių metu arba bendraujant elektroninėse platformose.

3.4.2   Plėtojant socialiai atsakingą investavimą buvo sukurtos naujos įstaigos arba pritaikytos tradicinės įstaigos, kurios dalyvauja sudarant ir skelbiant tarptautinius rinkos indeksus (pavyzdžiui, Dow Jones Sustainability DJSI Index ar FTSE4Good), sudarytos ir platinamos duomenų bazės, įsteigtos tvarumą vertinančios ir socialiai atsakingo investavimo klausimais konsultuojančios agentūros ir pan.

3.4.3   Norint paskatinti JTO socialiai atsakingo investavimo principų sklaidą, reikia atsižvelgti į aktyvų Europos Komisijos vaidmenį; Jungtinių Amerikos Valstijų socialinių investicijų forumas (angl. SIF) ar Europos socialinių investicijų forumas (Eurosif) padeda plėtoti dialogą su suinteresuotaisiais subjektais (11).

3.5   Portfelio valdymas

3.5.1   Vykdant socialinį ir ekonominį modeliavimą, socialinės naudos priemonės susiejamos su tradiciniais finansiniais modeliais ir tai yra pažangiau už pelningumo ir rizikos santykį. Taigi, socialiai atsakingo investavimo atveju tikslai, kurių siekiama pasirenkant investicijas, grindžiami ne tik išimtinai finansiniais, bet ir socialiniais, aplinkos apsaugos ir gero valdymo kriterijais.

3.5.2   Pastaraisiais metais buvo pripažinta, kad reikia sukurti finansų sektoriaus socialinės atsakomybės pagrindus, taip atsirado vadinamieji tvarūs finansai ar socialiai atsakingi finansai (angl. Sustainable Finance). Ši kryptis atitinka elgesio finansų (angl. Behavioral Finance) teorijos vystymo raidą ir išplečia subjektų ekonominio ir psichologinio elgesio analizę įtraukiant socialinį elgesį ir požiūrį į gamtą (12).

3.5.3   Tvarumo vertinimo agentūros (13), naudojančios įvairius vertinimo būdus, yra organizacijos, ištobulinusios įmonių vertinimo ir klasifikavimo pagal jų socialiai atsakingą elgesį, metodus. Kalbant konkrečiai, šiuo klausimu atliktų įvairių tyrimų rezultatai rodo, kad socialiai atsakingas investavimas nereiškia, kad jį pasirinkę asmenys atsisako ekonominio pelno, jei turėsime omenyje vidutinės ar ilgalaikės trukmės grąžos perspektyvą.

3.6   Produktų standartizavimas

3.6.1   Norint sukurti ir paskleisti socialine atsakomybe grindžiamus finansinius produktus (investavimo, taupymo arba finansavimo), reikia iš anksto ir labai aiškiai apibrėžti, kokie jiems keliami reikalavimai. Šie reikalavimai turėtų užtikrinti, kad bus laikomasi socialinės atsakomybės principų, vykdoma stebėsena, nuolat vertinama ir garantuojamas skaidrumas.

3.6.2   Kalbant konkrečiai, Ispanijos standartizavimo ir sertifikavimo asociacija (AENOR) (14) šiuo metu tikslina socialine atsakomybe grindžiamų finansinių produktų standartą (UNE 165001: 2002 EX, Etinės finansinės priemonės) tam, kad apibrėžtų bendro pobūdžio reikalavimus, kurie būtų gairės įstaigoms, norinčioms kurti arba platinti tokio pobūdžio produktus, ir kurie užtikrintų vartotojams kuo išsamesnę informaciją apie minėtus kriterijus ir kuo didesnį jų skaidrumą.

3.6.3   Pastaraisiais metais skirtingose Europos Sąjungos šalyse, daugeliu atvejų valstybinių reguliavimo institucijų prašymu, taip pat buvo apibrėžti sektoriaus savireguliacijos kriterijai (15), kad būtų galima sudaryti socialiai atsakingų investicinių fondų, kurių skaičius labai sparčiai auga, registrą. Auditoriai ir profesionalūs konsultantai užtikrina papildomą kontrolę.

3.6.4   Taip pat verta paminėti iniciatyvą, kuria siekiama skatinti skaidrų šių Europos socialinių investicijų forumo (Eurosif) ir valstybių narių įvairių socialinių investicijų forumų propaguojamų kriterijų naudojimą. Tai leistų vartotoją informuoti apie naudojamus kriterijus ir jų taikymą nesiimant vertinti produktų naudingumo arba atsakingumo.

3.6.5   Įgyvendinant iniciatyvą, kuria skatinamas finansų įstaigų rengiamų socialiai atsakingo investavimo ataskaitų palyginamumas, siekiama sukurti tam tikrą standartizuoto dokumento formą, kuri atitiktų investuotojų iš įvairių ES šalių informacijos poreikius.

4.   Vartotojų apsaugos sistemos

4.1   Dėl finansų krizės sumažėjo vartotojų pasitikėjimas finansines paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Kadangi abejojama sektoriaus moralumu, finansų įstaigos turi galimybę sustiprinti socialine atsakomybe grindžiamų finansinių produktų kūrimo ir įtvirtinimo pastangas.

4.2   Geresnis kliento informavimas

4.2.1   Viena iš finansų krizės pasekmių – reguliavimo institucijos vis labiau rūpinasi indėlininkais ir investuotojais. Kad toks požiūris plinta, liudija arbitražo komisijos, informaciniai bukletai ir informaciniai vadovai, visų finansinių produktų reklamos (ji turi būti aiški, nešališka ir neklaidinanti) priežiūra (16), taip pat kuriamos „skundų tarnybos“ arba „klientų gynėjo“ (ombudsmeno) etatai.

4.2.2   Tačiau bankų praktikoje dar pasitaiko atvejų, kai klientai nėra tinkamai informuojami pagal jų poreikius. Neseniai Europos Komisijos atliktas tyrimas (17) daugelyje Europos šalių bankų atskleidė veiklos pažeidimus, visų pirma susijusius su sąskaitų tvarkymo įkainių neskaidrumu ir dydžiu, taip pat sunkumus, iškylančius vartotojui, norinčiam palyginti skirtingų bankų pasiūlymus ir pasirinkti naudingiausią.

4.2.3   Skaidrumas klientų atžvilgiu neatsiejamas nuo aiškios, tikslios, suprantamos ir palyginamos informacijos. Taigi, apie socialine atsakomybe grindžiamus finansinius produktus turėtų būti teikiama bent jau ši informacija: vykdomo socialiai atsakingo investavimo apibrėžtis, taikomi praktiniai kriterijai (socialiai atsakingo investavimo filtras), socialiai atsakingo investavimo komisijos sudėtis (18), valdymo mokestis, depozitas ir kt. Taip pat turėtų būti rengiamos periodinės nepriklausomų ekspertų ataskaitos, kurios patvirtintų, kad produktas atitinka socialinės atsakomybės koncepciją.

4.2.4   Pagalbos klientams tarnybos surinkta informacija padeda nuolat gerinti (tai esminis paslaugų kokybės veiksnys) ir atsakingai teikti aptarnavimo po pardavimo paslaugas, kurios užtikrinamos visą produkto gyvavimo ciklą arba kol klientas neatsisako produkto.

4.3   Aktyvesnis finansinis švietimas

4.3.1   Ir viešasis, ir privatus sektoriai finansinį švietimą turėtų laikyti viena iš savo pareigų ir bendradarbiauti, kad išspręstų vis sudėtingesnės finansinės aplinkos problemą. Tačiau finansines žinias reikia skleisti nesiekiant su konkrečiais finansiniais produktais susijusių ekonominių interesų.

4.3.2   Kad visuomenė geriau išmanytų finansų klausimus, priežiūros institucijos ir finansų įstaigos vykdo įvairias iniciatyvas, vadinamuosius finansinio švietimo planus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti šeimų įsiskolinimo ir padėti joms pasirinkti jų rizikos profilį ir finansinę padėtį atitinkančius produktus.

4.3.3   Finansinio švietimo srityje vykdoma politika padeda ugdyti pasitikėjimą finansų sistema. Šios politikos svarbą Europos Sąjunga pripažino Komisijos komunikate finansinio švietimo tema (19) ir 2008 m. gegužės 14 d. ECOFIN tarybos galutinėse išvadose (20).

4.3.4   Paskatos vykdyti socialiai atsakingo investavimo mokslinius tyrimus ir rinkos dalyvių švietimas finansų įstaigoms suteikia galimybę įgyvendinant tvarumo politiką pasirinkti „geriausią praktiką“. Šviečiamoji medžiaga ir elgesio kodeksai yra geros mokymo tobulinimo priemonės.

4.4   Finansų įstaigų teikiamos konsultacijos

4.4.1   Europos Sąjungos MiFid (finansinių priemonių rinkų) direktyvoje (21) reikalaujama, kad finansų subjektai sustiprintų investuotojų apsaugą ir siūlytų klientams jų skirtingus profilius atitinkančius produktus. Be to, direktyvoje prašoma nubrėžti „aiškią ribą“ tarp patarimų teikimo ir pardavimų, o finansiniai tarpininkai raginami išsamiai susipažinti su platinamais produktais. Šiuo požiūriu atliekant tinkamumo įvertinimą, kliento reikėtų pasiteirauti, ar jis pritaria socialiai atsakingo investavimo politikai, kai jam siūlomi arba priskiriami (valdant portfelį) tinkamiausi socialinės atsakomybės principu grindžiami investiciniai produktai.

4.4.2   Konkrečiai, socialine atsakomybe grindžiamiems finansiniams produktams turės būti taikomos vidinės kontrolės procedūros, leidžiančios nustatyti investicijų riziką ir patikrinti, ar nėra interesų konflikto, jei reikia, pateikiant ataskaitą socialiai atsakingo investavimo komisijai (kad būtų užtikrintas komisijos narių pastabų objektyvumas, joje daugumą turi sudaryti kviestieji ekspertai).

5.   Socialine atsakomybe grindžiamų investicijų perspektyvos

5.1   Jei investuotojai yra pajėgūs ilgalaikės įmonių socialinės atsakomybės tikslo siekiančias įstaigas atskirti nuo tų, kurioms ši atsakomybė yra tik viena iš rinkodaros priemonių, dabartinės aplinkybės gali būti palankios atsakingo investavimo plėtrai.

5.2   Už profesinių pensijų skyrimą atsakingos įstaigos suteikia geriausias atsakingo investavimo plėtros perspektyvas. Ramón Jáuregui (22) teigia, kad Ispanijoje vadovaujantis tvarumo kriterijais rinkai pateikus 10 proc. Socialinės apsaugos rezervinio fondo (23) būtų suteiktas postūmis socialinės atsakomybės kultūros vystymuisi.

5.3   Tinkamu gerosios praktikos pavyzdžiu, kai sutelkiamos verslo atstovų ir valdžios institucijų pastangos, galėtų būti vienos didžiausių Lenkijos verslininkų organizacijų Business Centre Club iniciatyva „Socialinio solidarumo medalis“ (angl. Medal of Social Solidarity). Įgyvendinant šią iniciatyvą, teikiamas specialus prizas asmenims, taip pat ir įmonių vadovams, kurie gina įmonių socialinės atsakomybės idėją. Teikiant minėtus medalius, dalyvauja šimtai įmonių vadovų, ministrai, diplomatai, Lenkijos Ministras Pirmininkas ar netgi Prezidentas, Europos Komisijos pirmininkas ar EESRK pirmininkas.

5.4   Kad būtų užtikrinta socialiai atsakingo investavimo branda, EESRK ragina valdžios institucijas dėti pastangas palengvinti atitinkamos teisinės bazės sukūrimą, skatinti tvarumo principais grindžiamą investavimą, dalyvauti skleidžiant gerąją praktiką ir remti investicijas į tokio pobūdžio finansinius produktus, pavyzdžiui, vykdant atitinkamą mokesčių politiką (24). Labai veiksmingas būdas rinkai paskatinti – taikyti minėtus kriterijus savo pačių investicijoms, duodančioms pastovias ar kintamas pajamas, pasirinkus nepriklausomus fondus arba socialinės apsaugos rezervinius fondus, kaip yra Prancūzijoje. Kalbant apie reguliavimą ir siekiant skaidrumo, svarbu pabrėžti, kad poveikį darytų taisyklės, skatinančios investicinių lėšų valdymo bendroves arba už profesinių pensijų skyrimą atsakingas įstaigas nurodyti, ar pasirinkdamos investicijas jos vadovaujasi socialiniais ir aplinkos apsaugos kriterijais, kaip yra Jungtinėje Karalystėje.

5.5   EESRK pabrėžia, kad labai svarbus įmonių indėlis ir finansų rinkos tarpininkų aktyvus valdymas. Už profesinių pensijų skyrimą atsakingų įstaigų valdytojai, socialiai atsakingo investavimo produktų komisijos, kontrolės komisijos ir profesinės sąjungos yra socialine atsakomybe grindžiamų investicijų rinkos varomoji jėga.

2010 m. gegužės 26 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI


(1)  COM(2001) 366 galutinis. Taip pat žr. Komisijos komunikatą „Augimo ir užimtumo partnerystės įgyvendinimas. Paversti Europą įmonių socialinės atsakomybės pavyzdžiu“, COM(2006) 136 galutinis.

(2)  Corporate Social Responsibility: Partners for Progress, OECD, 2001 m., Paryžius.

(3)  Žr. EESRK nuomonę dėl Europos finansinių institucijų etinio ir socialinio aspektų, OL C 100, 2009 4 30, p. 84.

(4)  Išdėstyti Europos taupomųjų bankų grupės dokumente Nr. 143/90 (1990 m.).

(5)  E. Castelló, El liderazgo social de las Cajas de Ahorros (Taupomųjų bankų socialinis lyderiavimas), Funcas Ediciones, 2005 m.

(6)  J. L. García, Las cuentas de la economía social: magnitudes y financiación del tercer sector en España (Socialinės ekonomikos įmonių sąskaitos. Trečiojo sektoriaus padėtis ir finansavimas Ispanijoje, 2005 m.), Civitas Ediciones, 2009 m.

Žr. 2009 m. vasario 19 d. Europos Parlamento rezoliuciją „Socialinė ekonomika“ (pranešėja Patricia Toia).

(7)  Eurosif (2008 m). 2007 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose aktyvų dydis siekė 1 917 mlrd. eurų.

(8)  Eurosif (2008 m). 2007 m. Europoje socialiai atsakingo investavimo aktyvai sudarė 2 665 mlrd. Eurų.

(9)  Muñoz ir kt., The social responsibility performance of ethical and solidarity funds: An approach to the case of Spain. Business Ethics. A European Review. 13 tomas, Nr. 2/3, 2004 m. balandžio ir liepos mėn.

(10)  Visuotinai priimta vartoti terminą „etinis“, bet gali būti naudojami ir kiti apibūdinantys terminai, pavyzdžiui, „pilietiškas“, „alternatyvus“ arba „socialinis“. Žr. INVERCO (Ispanijos investicinių fondų asociacija), Etikos komisija, 1999.

(11)  Žr. EESRK nuomonę „Privataus kapitalo fondų, rizikos draudimo fondų ir nepriklausomų fondų poveikis Europos pramonės permainoms“, OL C 128, 2010 5 18, p. 56.

(12)  Ypač svarbūs šios srities pradininko Amartya Sen veikalai, pavyzdžiui, „Kolektyvinis pasirinkimas ir socialinė gerovė“ (angl. Collective choice and social welfare), Holden-Day, 1970 m.

(13)  Jos siūlo konsultacijas investuotojams ir vykdo kontrolę.

(14)  AENOR „Etika. Įmonių socialinės atsakomybės valdymo sistema“ (isp. Ética. Sistema de gestión de la responsabilidad social de las empresas), 2008 m.

(15)  Už profesinių pensijų skyrimą atsakingų įstaigų kontrolės komisijos paaiškina, ar priimdamos sprendimus dėl investavimo jos vadovaujasi socialinės atsakomybės kriterijais, ar ne.

(16)  Žr. EESRK nuomonę dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, iš dalies keičiančios Direktyvą 2003/71/EB dėl prospekto, kuris turi būti skelbiamas, kai vertybiniai popieriai siūlomi visuomenei ar įtraukiami į prekybos sąrašą, ir Direktyvos 2004/109/EB dėl informacijos apie emitentus, kurių vertybiniais popieriais leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje, skaidrumo reikalavimų suderinimo, COM(2009) 491 galutinis, CESE 257/2010.

(17)  „Duomenų apie vartotojams siūlomus einamųjų sąskaitų įkainius rinkimas“ (angl. Data collection for prices of current accounts provided to consumers), Europos Komisija, 2009 m., http://ec.europa.eu/consumers/strategy/docs/prices_current_accounts_report_en.pdf

(18)  Ekspertų kolegija, kuri dalyvauja su produktu susijusio finansų subjekto, jį valdančios arba prižiūrinčios įstaigos veikloje, kad užtikrintų tinkamą etinio filtro taikymą ir patikrintų numatomą teikti informaciją. Nors taip yra ne visada, dėl kiekvieno finansinio produkto turėtų būti sukurta atskira komisija.

(19)  COM(2007) 808 galutinis.

(20)  Tarybos pranešimas spaudai Nr. 8850/08 (Presse 113), p. 14.

(21)  2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų.

(22)  Ramon Jáuregui yra Europos Parlamento narys ir dalyvauja judėjimo „Atsakinga alternatyva“ veikloje.

(23)  Įvairios Europos Sąjungos šalys turi tokį fondą.

(24)  Ekonomistai be sienų (isp. Economistas sin Fronteras) „Kaip Ispanijoje paskatinti socialiai atsakingą investavimą“ (isp. Cómo fomentar la inversión socialmente responsable en España), UNED, 2007 m.


21.1.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 21/39


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl darbo namų ūkyje profesionalizacijos (papildomoji nuomonė)

2011/C 21/07

Pranešėja Béatrice OUIN

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių įgyvendinimo nuostatų 29 straipsnio a dalimi, 2010 m. vasario 16 d. nusprendė parengti papildomąją nuomonę dėl

Darbo namų ūkyje profesionalizacijos.

Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2010 m. gegužės 5 d. priėmė savo nuomonę.

463-iojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2010 m. gegužės 26–27 d. (gegužės 26 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 133 nariams balsavus už, 7 – prieš ir 11 susilaikius.

1.   Rekomendacijos

TDO administracinė taryba savo 301-ojoje sesijoje, kuri įvyko 2008 m. kovo mėn., į Tarptautinės darbo konferencijos 99-osios sesijos, numatomos 2010 m. birželio mėn., darbotvarkę nusprendė įtraukti „namų ūkyje dirbančių asmenų orumo nežeminantį darbą“, kad būtų surengta dviguba diskusija šiuo klausimu. Siekiama nustatyti geriausią būdą užtikrinti šiai kategorijai priklausančių dirbančių asmenų teises ir jiems tinkamas darbo sąlygas. TDO jau inicijavo valstybių ir socialinių partnerių diskusiją dėl tinkamiausios priemonės. EESRK taip pat norėtų, kad būtų priimta tokio darbo ypatumus atitinkanti veiksminga priemonė. Be to, visus Europos suinteresuotuosius subjektus, valstybes nares ir socialinius partnerius Komitetas ragina:

1.1

toliau vykdyti mokslinius tyrimus siekiant gauti duomenų apie galiojančias nuostatas, susijusias su reglamentavimu, namų ūkyje dirbančių asmenų darbo ir įsidarbinimo sąlygomis bei socialine apsauga, ir apie tokių nuostatų taikymą ES valstybėse narėse. Šiuo metu vykdomi tyrimai nėra visapusiški ir neleidžia palyginti duomenų Europos šalyse, nors padėtis jose labai skiriasi;

1.2

valstybėse narėse įgyvendinti teisinius sprendimus, kurie apimtų mokesčių, socialinės apsaugos, taip pat darbo ir civilinės teisės nuostatas ir kurie labiau skatintų namų ūkius oficialiai įdarbinti namų ūkio darbuotojus, o potencialius namų ūkio darbuotojus – pasirinkti darbą pagal teisėtas darbo sutartis;

1.3

parengti ir plačiai skleisti patarimus ir rekomendacijas privatiems asmenims, kurie yra darbdaviai, ir jų namų ūkyje įdarbintiems darbuotojams, plačiau informuoti ir (arba) skatinti mokymus apie darbdavių ir darbuotojų teises ir pareigas, visų pirma tuo atveju, kai darbdaviams taikomos subsidijavimo ar mokesčių atskaitos priemonės;

1.4

toliau pildyti jau sukurtus informacinius vadovus, kuriuose aprašomos užduotys, atsakomybė, gebėjimai ir įgūdžiai, reikalingi kokybiškam darbui namų ūkyje ir šeimoje atlikti, ir palyginti įvairiose valstybėse narėse susiklosčiusią padėtį; skatinti Europos sektorių dialogą apie šią veiklą;

1.5

palyginti įvairius organizacijų tipus (viešosios įstaigos, bendrovės, asociacijos, kooperatyvai, tiesioginiai darbo santykiai) darbuotojų teisių ir teikiamų paslaugų kokybės požiūriu;

1.6

stengtis užtikrinti tokį darbo organizavimą, kuris leistų darbdavių arba klientų namuose vienus darbuotojus pakeisti kitais (nesant tokios galimybės nebus galima užtikrinti teisės į atostogas, nedarbingumą dėl ligos, motinystės išmokos ir mokymą) ir numatytų užmokestį už laiką, praleistą keliaujant iš vieno darbdavio namų į kito. Be to, būtina suteikti darbuotojams (vyrams ir moterims) galimybę organizuotai ginti savo teises, įveikti izoliaciją ir derėtis su darbdaviais dėl tokių pat teisių, kurias turi įmonių ir valdžios institucijų darbuotojai;

1.7

numatyti įgytos patirties patvirtinimą ir mokymosi visą gyvenimą galimybes, kad būtų pripažinta šio darbo vertė, o darbdaviams arba klientams būtų garantuojama darbuotojų (vyrų ir moterų) profesinė kvalifikacija;

1.8

skatinant eksperimentuoti novatoriškomis idėjomis ir plėtojant naujas darbo organizavimo bei partnerysčių formas sudaryti sąlygas diegti naujoves šio sektoriaus organizacinėje struktūroje, kad būtų galima veiksmingiau ir sėkmingiau siekti tikslų;

1.9

nustatyti ir sumažinti darbui namų ūkyje būdingą profesinę riziką bei užkirsti jai kelią, garantuoti ne mažiau palankias sąlygas nei kitiems darbuotojams saugos ir sveikatos bei socialinio draudimo išmokų požiūriu, įskaitant motinystės atostogas ir senatvės pensijas;

1.10

kovoti su nelegaliu darbu, kurio lygis šiame sektoriuje aukštas, ir apsaugoti nelegaliai ES gyvenančias ir dirbančias imigrantes, kurios tampa neteisingo elgesio aukomis: panaikinti taikomą dvigubą sankciją moterims, kurios kreipiasi į policiją dėl patirto smurto ar net seksualinio išnaudojimo arba nesumokėto darbo užmokesčio ir yra išsiunčiamos į savo kilmės šalį. Joms apsaugoti turi būti taikomos tarptautinės konvencijos (1).

2.   Bendrosios pastabos

2.1   Teiginiai

2.1.1   Valymas, vaikų priežiūra, ligonių slaugymas, pagalba namų ūkyje ir pan. – tai darbai, kuriuos atlieka tik moterys ir kurie vis dar nelaikomi tikra profesija, iš dalies dėl to, kad juos nemokamai dirba namų šeimininkės. Tarptautinei darbo organizacijai nagrinėjant „namų ūkio darbuotojų orumo nežeminančio darbo“ klausimą, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas norėtų toliau gvildenti 2009 m. spalio mėn. priimtoje nuomonėje iškeltus klausimus dėl lyčių lygybės, ekonomikos augimo ir užimtumo lygio sąsajų (2). Šioje nuomonėje pabrėžiama, kad vyrų ir moterų lygybės ir ekonomikos augimo požiūriu labai svarbu profesionalizuoti paslaugų asmenims sektoriuje atliekamus darbus.

2.1.2   Europos valstybės narės paslaugas asmenims laiko užimtumo šaltiniu, kurio neįmanoma perkelti į kitą vietą. Daugelis jų siūlo atleisti nuo mokesčių arba skirti subsidijas, kuriomis siekiama legalizuoti neteisėtą darbą, paskatinti kurti naujas darbo vietas ir padėti paslaugų gavėjams geriau suderinti profesinę veiklą ir šeiminį gyvenimą.

2.1.3   Kaip nurodoma 2010 m. birželio mėn. vyksiančiai konferencijai (3) TDO parengtame pranešime, pramoninėse valstybėse darbas namų ūkyje sudaro 5–9 proc. visų darbo vietų. Įžanginėje pranešimo dalyje nurodoma, kad „apmokamas darbas namų ūkyje daugelyje šalių vis dar yra vos pastebima užimtumo forma. Jis atliekamas ne gamykloje ar biure, o privataus asmens namuose. Įdarbinami ne šeimą išlaikantys vyrai, o absoliučia dauguma atvejų – moterys. Jos dirba ne su kitais asmenimis, bet vienos tarp keturių sienų. Jų darbo tikslas – ne sukurti pridėtinę vertę, bet milijonams namų ūkių teikti paslaugas ir priežiūrą. Darbas namų ūkyje – tai dažniausiai tos neapmokamos kasdienės užduotys, kurias tradiciškai savo namuose atlieka moterys. Dėl šios priežasties šis darbas nepakankamai finansiškai įvertinamas ir dažnai atliekamas neoficialiai ir nesilaikant teisinių reikalavimų. Šios darbo vietos nelaikomos tikru užimtumu, kuriam taikomos darbo teisės nuostatos, o jų ištakos – „šeimininko ir tarno“ santykiai. Dėl šių priežasčių daugelyje teisinių nuostatų neatsižvelgiama į namų ūkio darbo santykių ypatumus, todėl šios srities darbuotojai patiria diskriminaciją, neteisingumą ir dažnai yra išnaudojimi“  (4).

2.1.4   Dokumente taip pat nurodoma, kad „žiniasklaidoje dažnai pasirodo pranešimų apie netinkamą elgesį ir piktnaudžiavimą, įskaitant seksualinę prievartą ir net vergiją, kurią visų dažniausiai patiria darbdavio namuose gyvenančios ir jų namų ūkyje dirbančios darbuotojos imigrantės“. Nors šiame sektoriuje dirbančių asmenų daugėja, darbas namų ūkyje vis dar yra nepastoviausia, mažiausiai apmokama ir menkiausiai apsaugota darbo forma, kuri, be to, yra ir viena iš pavojingiausių. Kadangi šio ypatingo pobūdžio darbui netaikomi tarptautiniai teisiniai reikalavimai, TDO nuo 1948 m. stengiasi šiuos reikalavimus atitinkamai pataisyti.

2.1.5   Šioje nuomonėje nagrinėjamas mokamas darbas namų ūkyje, atliekamas privačiuose būstuose, įskaitant namų ruošą, vaikų priežiūrą ir kitas asmenims teikiamas paslaugas. Joje nagrinėjami ne socialinių paslaugų ar privačių įmonių klausimai, o privačių asmenų įdarbintų namų ūkio darbuotojų profesinė padėtis. Kadangi su tokiais darbo santykiais susiję vis daugiau asmenų – tie, kurie darbą atlieka, ir tie, kurių naudai darbas atliekamas, – ir kadangi šio darbo pobūdis ypatingas, būtina nustatyti teisinį pagrindą, kad būtų atsižvelgta į šiuos jo ypatumus.

2.1.6   Europoje dauguma dirbančiųjų (vyrų ir moterų) namų ūkyje turi ne vieną darbdavį. Tik nedidelė moterų dalis, paprastai imigrantės, gyvena darbdavio namuose. Labai dažnai darbas yra neoficialus. Namų ūkyje dažnai dirba moterys, kurios yra lengvai pažeidžiamos, menkai žino savo teises, yra kilusios iš kaimo, žemos kvalifikacijos, arba imigrantės, prastai kalbančios priimančiosios šalies kalba.

2.1.7   Nepaisant skirtingų šalių reglamentavimo, darbo teisė kurta įmonėms ir dažniausiai praktiškai netaikoma namuose atliekamam darbui, kurį sunku arba neįmanoma kontroliuoti. Beje, taip pat netaikomos atlyginamą, pelno duodančią veiklą reglamentuojančios taisyklės. Šį darbą Adam Smith (5) netgi laiko neproduktyviu. Jo vertė nepripažįstama, nors jis būtinas, kad visuomenė galėtų funkcionuoti.

2.1.8   „Kadangi daugeliu atvejų darbo teisės aktai aiškiai neapibrėžia namų ūkyje dirbančiųjų statuso, jiems dažniausiai nei teoriškai, nei faktiškai netaikomos galiojančios taisyklės“ (6). Nepaisant to, kad namų ūkiuose dirbantiems asmenims nenumatytos ES valstybėse narėse galiojančių bendrųjų darbo teisės nuostatų išimtys, iš tikrųjų šios normos jiems taikomos labai retai. Privatūs darbdaviai menkai išmano savo pareigas ir įsipareigojimus. Namų ūkio darbuotojai dirba atskirti vienas nuo kito, todėl jiems sunku burtis į organizacijas.

2.2   Profesionalizacijos apibrėžtis

2.2.1   Atlikti užduotis, kurias apima sąvoka „darbas namų ūkyje ir šeimoje“, išmokstama savimokos būdu. Skirtingos kartos mokosi skirtingų dalykų. Europoje vilnos verpimą ir gyvulių šėrimą pakeitė skalbyklių ciklai ir maisto produktų, kurių galiojimo laikas nepasibaigęs, paieškos prekybos centrų šviežio maisto lentynose. Tokią savimoką būtina pripažinti ir apibrėžti išmoktų dalykų ir būtinų įgūdžių turinį. Taip pat būtina įvesti mokymąsi visą gyvenimą. Kaip ir kituose, šiame sektoriuje turi būti taikomos technologinės naujovės ir atsižvelgiama į naujas mokslo žinias mitybos srityje ir naujus aplinkos apsaugos reikalavimus.

2.2.2   Norint sukurti geresnes tokio darbo sąlygas, reikia išsamiai apibrėžti atliktinas užduotis, prisiimtus įsipareigojimus ir reikiamą kvalifikaciją, kartu savišvietos būdu įgyti žinių, būtinų teisingai atlikti bet kurio kliento užduotis arba patvirtinti įgytą patirtį. Mokymasis ir įgyta patirtis turėtų būti patvirtini gebėjimus patvirtinančia pažyma. Galimybė įdarbinti asmenis, kurių įgūdžiai patvirtinti pažyma, tenkina būtent darbdavių ir klientų interesus.

2.2.3   Profesionalizuoti reiškia užtikrinti darbuotojams tokias pačias teises ir apsaugą, kokias turi biuruose ar gamyklose dirbantys asmenys: deramą atlyginimą, į kurį būtų įskaitytas kelionės laikas nuo vieno iki kito darbdavio namų, nustatytas savaitės darbo valandas, teisę į mokamas atostogas, sveikatos ir saugos taisyklių paisymą, deramą pensiją, motinystės apsaugą (7), mokamas atostogas dėl ligos, kompensaciją negalios atveju, atleidimą iš darbo ar darbo sutarties nutraukimą reglamentuojančias taisykles, galimybę pateikti skundą piktnaudžiavimo atveju, realią galimybę gauti profesinį mokymą ir siekti karjeros, kaip ir kitose profesijose. Darbo sutarties visuotinis taikymas leistų apsaugoti ir darbuotojus, ir darbdavius.

2.2.4   Profesionalizuoti – tai šį darbą įvaldyti kaip profesiją ir kovoti su stereotipais, kurie šiandien tokias užduotis priskiria moterims. Darbo namų ūkyje profesionalizacijos pažanga galėtų būti įvertinta pagal šio sektoriaus lyčių pusiausvyros pažangą.

2.3   Darbo namų ūkyje apibrėžtis

2.3.1   Svarbiausia darbo namų ūkyje ypatybė – jo nematomumas. Namų ūkyje dirbančių vyrų ir moterų užduotys ir visų pirma jų pareigos retai kada įvardijamos ar išvardijamos. Darbdaviai patiki savo namus ir vaikus asmenims, kurių kompetencijos patikrinti jie negali (8). Straipsniuose (9), kuriuose nagrinėjama namų ūkyje atlikto darbo, palengvinančio kasdienį šeimų gyvenimą (biudžeto ir laiko požiūriu), vertė, pabrėžiama, kad be jo visuomenė negali funkcionuoti. Šią vertę būtina pripažinti.

2.3.2   Darbus namų ūkyje ir šeimoje gali atlikti viešųjų socialinių tarnybų įdarbinti asmenys, valdžios institucijų remiamos asociacijos, privačios įmonės arba namų ūkyje dirbantys darbuotojai pagal privačius susitarimus (oficialius arba neoficialius), jei darbdavys yra privatus asmuo. Nors visais šiais atvejais darbus namų ūkyje beveik visada atlieka tik moterys, darbo ir įsidarbinimo sąlygos paprastai yra geresnės viešosiose socialinėse tarnybose ir įmonėse, kuriose darbuotojai gali burtis į organizacijas, socialiniai partneriai derasi dėl kolektyvinių sutarčių ir atliekamos oficialios patikros.

2.3.3   TDO pranešime nurodoma (10), kad „remiantis Tarptautinio darbo biuro tarptautiniu standartiniu profesijų klasifikatoriumi (TSPK), darbas namų ūkyje klasifikuojamas dviejose pagrindinėse grupėse (penktoje ir devintoje), kurioms priskiriamos tam tikros užduotys ir atitinkamas kvalifikacijos lygis. Penktai pagrindinei grupei priklauso prekybos įmonės, įstaigos ir privatūs namų ūkiai. Joje nurodytos dvi didelės kategorijos: ūkvedžiai ir maitinimo įmonių darbuotojai (512 pogrupis), kuriam priklauso namų bendrosios priežiūros personalas, kitur nepriskirti panašaus pobūdžio darbuotojai ir virėjai, slaugos ir kitur nepriskirti panašaus pobūdžio darbuotojai, įskaitant už vaikų priežiūrą atsakingus asmenis ir gyvenamojoje vietoje paslaugas asmenims teikiantys darbuotojai (513 pogrupis). Į 5121 pogrupį įtrauktus darbus visų pirma atlieka paslaugas namų ūkyje teikiantis personalas. Nurodoma, kad į 5131 pogrupį įtraukti vaikų priežiūros darbuotojai – tai asmenys, kurie „prižiūri darbdavio vaikus ir stebi jų kasdienę veiklą“, ir kad jie privalo atlikti šias užduotis:

padėti vaikams susitvarkyti (nusiprausti), apsirengti ir pavalgyti,

nuvesti vaikus į mokyklą ir parvesti juos namo, būti kartu laisvalaikio išvykų metu,

žaisti su vaikais ir juos užimti, skaityti jiems ar sekti pasakas,

tvarkyti vaikų miegamuosius ir žaidimų vietą,

rūpintis vaikais mokykloje pietų pertraukos metu ar kitu metu, kai nevyksta pamokos,

rūpintis vaikais mokykloje jiems vykstant į ekskursijas, muziejus ar kitas panašias išvykas,

atlikti kitas susijusias funkcijas,

prižiūrėti kitus darbuotojus.

Panašiai asmens priežiūros namuose darbuotojai (5133 grupė) „tenkina tam tikrus asmeninius poreikius ir, apskritai, namų aplinkoje slaugo asmenis, kuriems slauga būtina, nes jie serga fizine ar psichine liga, yra neįgalūs arba kenčia nuo senstančiam žmogui būdingų sveikatos sutrikimų“. Nurodomos tokios šios kategorijos darbuotojų, įskaitant „slaugytojus namuose“, užduotys:

padėti asmenims atsigulti ir atsikelti, taip pat persirengti,

pakeisti lovos skalbinius ir padėti asmenims išsimaudyti ir susitvarkyti,

pateikti valgį – pagamintą paties ar kitų asmenų – ir pamaitinti asmenis, kuriems reikia pagalbos,

sugirdyti (leisti) gydytojo paskirtus vaistus arba užtikrinti, kad asmuo juos išgertų,

stebėti bet kokius sveikatos būklės pablogėjimus ir pranešti apie juos gydytojui ar atsakingoms socialinėms tarnyboms,

atlikti kitas susijusias pareigas,

prižiūrėti kitus darbuotojus.

913 pogrupiui priskiriami namų tvarkytojai ir kiti pagalbininkai, valytojai ir skalbėjai. Jis skirtas darbams, atliekamiems privačių asmenų gyvenamojoje vietoje, viešbučiuose, biuruose, ligoninėse ir kitose įstaigose, taip pat visų rūšių transporto priemonėse, siekiant užtikrinti patalpų vidaus ir baldų švarą. Šis pogrupis apima namų valytojus ir pagalbininkus, skalbėjus ir lygintojus (rankomis). Pagalbininkai ir namų valytojai, įtraukti į 9131 pogrupį, „šluoja, siurbia dulkių siurbliu, plauna ir vaškuoja grindis, rūpinasi skalbiniais, aprūpina maisto produktais ir kitais namų ūkiui būtinais reikmenimis, gamina valgį, patiekia valgį ir atlieka daugelį kitų namų ūkio darbų“.

2.3.4   Nors darbas namų ūkyje neapima medicininės priežiūros, namų pagalbininkė ar vaiko prižiūrėtoja turi gebėti užtikrinti, kad jos prižiūrimi asmenys vartotų savo vaistus, ir suteikti pagalbą, jei jos prižiūrimiems asmenims iškiltų skubi pavojų gyvybei kelianti problema. Ji turi būti atitinkamai apmokyta.

2.3.5   Šias užduotis atliekantys asmenys, nesant darbdavio, arba kai darbdaviui reikalinga globa, turi būti savarankiški ir gebėti organizuoti savo laiką, kelti pasitikėjimą, nes jiems patikimi namų raktai, kūdikiai, seni tėvai, trumpai tariant – tai, kas žmonėms brangiausia. Jie taip pat turi būti atsakingi, gebėti imtis iniciatyvos, būti diskretiški, o jei prisiima atsakomybę už vaikus ar globos reikalaujančius asmenis, jie turi gebėti atlikti keletą užduočių vienu metu, būti budrūs, atidūs, mokėti įtikinti, būti kantrūs, ramūs, gebėti sutelkti dėmesį, išklausyti, gebėti būti autoritetu ir žinoti, kaip elgtis nelaimingo atsitikimo atveju. Jie turi būti jautrūs kitiems ir turėti bent kiek psichologijos, mitybos ir higienos žinių.

2.4   Darbo namų ūkyje ypatumai

Darbas namų ūkyje yra nepastovus, mažai apmokamas – kadangi yra nevertinamas – nes šį darbą nemokamai atlieka namų šeimininkės, nes darbdaviai yra privatūs asmenys, kurie negali arba nenori mokėti daugiau, nes jį atliekančios moterys dirba vienos, dažniausiai pas keletą darbdavių, nes jos negali burtis į organizacijas, streikuoti, nutraukti gamybos, kol nebus patenkinti jų reikalavimai, kaip daro įmonių darbuotojai, nes su šiomis profesijomis ir moters bei motinos įvaizdžiu susiję stereotipai užgožia tikrąją darbuotojų kvalifikaciją, nes darbo vieta yra privatūs namai, kuriuose neįmanoma vykdyti kontrolės, nes šį darbą dažnai atlieka nelegaliai ES gyvenančios imigrantės, neturinčios teisių.

2.4.1   Pagal savo pobūdį šis darbas yra nepastovus ir priklauso nuo namų ūkio poreikių: vaikai auga ir tampa savarankiški, globos reikalaujantys pagyvenę asmenys miršta, o sumažėjus namų ūkio pajamoms, pavyzdžiui, netekus darbo, atleidžiamas namuose dirbantis asmuo.

3.   Konkrečios pastabos

3.1   Darbo namų ūkyje profesionalizacijos tikslai

3.1.1   Galimybė geriau suderinti profesinę veiklą ir šeiminį gyvenimą

3.1.1.1   Moterims pradėjus dirbti mokamą darbą, kuris yra būtina lyčių lygybės sąlyga, reikėjo sukurti paslaugas, kuriomis būtų galima pakeisti paprastai namų šeimininkių atliekamą darbą. Šeimoms atsirado galimybė gauti daugiau pajamų, tai leido kai kurioms iš jų naudotis šiomis paslaugomis ir taip sukurti darbo vietų.

3.1.1.2   Šios paslaugos labai išpopuliarėjo, kadangi be jų neįmanoma tinkamai suderinti šeiminio gyvenimo ir profesinės veiklos. Moterys ir vyrai privalo turėti galimybę pasišvęsti savo profesijai nedarydami žalos savo šeiminiam ir asmeniniam gyvenimui, todėl jie turi patikėti kai kurias namų ūkio ir šeimines užduotis kitiems asmenims.

3.1.1.3   Kad būtų užtikrinta lyčių pusiausvyra darbo rinkoje ir atsižvelgta į dėl senėjančios visuomenės atsirandančius naujus poreikius, šios paslaugos ateityje turės būti toliau plečiamos ir todėl jas teiks dar daugiau darbuotojų.

3.1.2   Kokybiškos darbo vietos ir paslaugos

3.1.2.1   Kad šios paslaugos plėstųsi, reikės garantuoti jų kokybę, visuotinai taikyti jau rengiamus mokymus, užtikrinti mokymąsi visą gyvenimą naujovėms įdiegti, didinti kvalifikacijos patikrinimo galimybes. Tokių darbų profesionalizacija – tai geresnė darbo kokybę klientams, naudos gavėjams ir patiems darbuotojams. Tai pats geriausias būdas ateityje rasti kandidatų, norinčių dirbti šioje srityje.

3.1.3   Kova su skurdu

3.1.3.1   Gerai žinoma, kad Europoje moterys patiria skurdą dažniau nei vyrai. Maži atlyginimai, nepastovios darbo vietos ir nelegalus darbas, būdingi namų ūkyje atliekamam darbui, yra socialinės atskirties veiksniai. Europoje namų ūkio sektoriuje nelegalaus darbo lygis yra pats didžiausias ir lenkia statybų ir maitinimo sektorių (11).

3.1.4   Kova su nedeklaruotu darbu ir nelegalia imigracija

3.1.4.1   Europoje buvo atskleista vergijos atvejų, kai nelegaliai ES gyvenančioms ir namų ūkyje dirbančioms darbuotojoms darbdaviai nemokėjo atlyginimų žadėdami sutvarkyti jų teisinius dokumentus. Tokios darbuotojos yra pačios pažeidžiamiausios: jos nedrįsta skųstis, kad su jomis netinkamai elgiamasi, kad jos patiria smurtą ir seksualinę prievartą, nes bijo būti išsiųstos iš šalies. Darbas namų ūkyje turėtų būti valdomos imigracijos, kuri šiuo metu taikoma labai kvalifikuotiems darbuotojams, objektas. Atsižvelgiant į Europos demografinę padėtį, būtina pasinaudoti imigracijos proceso galimybėms siekiant patenkinti pagyvenusių asmenų, kuriems reikalinga globa, poreikius.

3.1.4.2   Nelegaliai dirbdami darbuotojai netenka socialinės apsaugos, o visa visuomenė – mokesčių ir socialinio draudimo įmokų. Tai blogina darbo namų ūkyje įvaizdį ir jo suvokimą, šis darbas laikomas antrarūšiu, o tai skatina stereotipų formavimąsi ir visos profesijos prastą vertinimą. Taip didėja skurdo grėsmė.

3.1.4.3   Kad mažėtų nelegalus namų ūkiuose atliekamas darbas, reikia keleto priemonių, kurios derėtų su skirtingų valstybių narių teisės sistemomis ir apimtų mokesčių, socialinės apsaugos, taip pat darbo teisės ir civilinės teisės normas. Darbuotojams siūloma nelegaliai dirbti arba jie imasi tokio darbo dažniausiai dėl ekonominių priežasčių, kadangi tokia darbo rūšis abiem pusėms yra naudingesnė nei deklaruotas darbas. Valstybės narės turėtų dėti pastangas sumažinti tokius privalumus, o priemonės turėtų būti pritaikytos prie vietos socialinių ir kultūrinių sąlygų (žiniasklaidos kampanijos, visuomenėje žinomų asmenų pavyzdys, informavimas apie nelegalaus darbo pavojus).

3.2   Darbo sąlygos

3.2.1   Organizacijoms priklausantys darbdaviai ir į profesines sąjungas susibūrę darbuotojai yra suderėję kolektyvines sutartis. Šiais pasiekimais reikia pasinaudoti siekiant gerinti namų ūkyje dirbančių darbuotojų padėtį. Reikia ištirti šiuo metu darbą namų ūkyje Europoje reguliuojančias kolektyvines sutartis, pasinaudoti geriausia praktika ir plačiau paskleisti jos taikymą. Be to, reikia palyginti skirtingus organizacijų tipus (bendrovės, asociacijos, kooperatyvai, tiesioginiai darbo santykiai) darbuotojų teisių ir teikiamų paslaugų kokybės požiūriu.

3.2.2   Tiek daugelio Europos šalių darbdaviai, kurie yra privatūs asmenys, tiek ir namų ūkyje dirbančios darbuotojos menkai išmano savo teises ir pareigas. Darbdaviai valytojų ar auklių nelaiko teisių turinčiais darbuotojais. Vadovaudamiesi stereotipais, jie jas laiko pagalbininkėmis, kurioms daro paslaugą, joms pasiūlydami keletą darbo valandų. Dažnai abi šalys nepasirašo jokios darbo sutarties, o tai reiškia, kad darbo, apmokėjimo, atostogų sąlygos, darbo valandos, pareigybės aprašymas, darbo sutarties nutraukimo ir išmokos atleidimo iš darbo atveju sąlygos nėra aiškiai apibrėžtos. Reikia aiškiau nustatyti kiekvienos šalies teises ir pareigas, tai taip pat apsaugotų darbdavį, kuris turi geriau suvokti riziką, kuri jam kyla įdarbinant asmenį dirbti savo namuose (vagystės, nelaimingi atsitikimai), ir savo atsakomybę.

3.2.3   Higiena ir sauga. Darbas namų ūkyje neteisingai laikomas nepavojingu. Nudegimai, įsipjovimai, apsinuodijimas namų ūkio produktais, kritimas, elektros smūgis naudojant namų ūkio prietaisus yra įprasti nelaimingi atsitikimai, ypač jei darbdavys nežino, kad jis turi paisyti saugos taisyklių, ir jei darbuotojai neįspėjami apie pavojų ir neišmokomi, kaip jo išvengti.

3.2.4   Sveikata, motinystės apsauga, pensija. Nėštumo ir gimdymo atostogos paprastai reiškia atleidimą iš darbo, nes darbdavys, kuriam reikalingas namų ūkio darbuotojas, pasisamdys kitą darbuotoją ir nesijaus įsipareigojęs vėl įdarbinti iš minėtų atostogų grįžusią darbuotoją. Nesant laikiną pavadavimą užtikrinančios darbo organizavimo tvarkos, negalima taikyti teisių, kurios lieka teorinės. Socialinės apsaugos ir pensijų sistemos dažnai nepritaikytos keletui darbo valandų pas skirtingus darbdavius apskaičiuoti.

3.2.5   Kvalifikacija ir mokymas. Būtini įgūdžiai ilgą laiką buvo įgyjami savimokos būdu. Turime konstatuoti, kad pastaraisiais metais iš šeimos į šeimą perduodama vis mažiau žinių. Jaunos moterys nepasirengusios pirmojo vaiko gimimui, o abu jauni tėvai nebežino, kaip gaminti suderintą maistą, renkasi pusfabrikačius, o tai yra viena iš vaikų nutukimo priežasčių. Išvardijus reikiamas užduotis bei įgūdžius ir jų išmokius, taip pat būtų galima padėti užtikrinti geresnę jų sklaidą ir abiejų lyčių išmanymą.

2010 m. gegužės 26 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI


(1)  Žr. Europos konvenciją dėl migruojančių darbuotojų teisinio statuso ir Europos Tarybos konvenciją dėl kovos su prekyba žmonėmis.

(2)  OL C 318, 2009 12 23, p. 15.

(3)  Žr. TDO dokumentą „Orumo nežeminantis namų ūkio darbuotojų darbas“, Tarptautinės darbo konferencijos IV pranešimas, 99-oji sesija, 2010 m., http://www.ilo.org/wcmsp5/groups/public/@ed_norm/@relconf/documents/meetingdocument/wcms_104701.pdf

(4)  Ten pat, p. 1.

(5)  Ten pat, p. 11.

(6)  Ten pat.

(7)  Iš dalies pakeista direktyva dėl nėštumo ir gimdymo atostogų (1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/85/EEB) suteikia teisę į šias atostogas namų ūkio darbus dirbančioms moterims.

(8)  OL C 277/102, 2009 11 17, p. 102.

(9)  „Namų ruošos darbai: neįkainuojami ar beverčiai?“(Housework: priceless or valueless?), Marianne A. Ferber ir Bonnie G. Birnbaum (1977 m.), http://www.roiw.org/1980/387.pdf;

„Vaikų priežiūros ir namų ruošos laiko sąnaudos ir bendros vaikų auginimo išlaidos“ (Time Use in Child Care and Housework and the Total Cost of Children), Björn Gustafsson ir Urban Kjulin © 1994 m., Springer http://www.jstor.org/pss/20007438

(10)  TDO pranešimas „Darbas namų ūkyje TSPK“, p. 31–32.

(11)  Žr. „Nelegalus darbas Europos Sąjungoje“, Special Eurobarometer 284, wave 67, 2007 m. spalio 3 d., p. 21.


III Parengiamieji aktai

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas

463-ioji plenarinė sesija, 2010 m. gegužės 26 ir 27 d.

21.1.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 21/44


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos ataskaitos Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui. Su gyvūnų gerove susijusio ženklinimo galimybės ir Europos informacijos apie gyvūnų apsaugą ir gerovę centrų tinklo steigimas

COM(2009) 584 galutinis

2011/C 21/08

Pranešėjas Leif E. NIELSEN

Europos Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2009 m. spalio 28 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Komisijos ataskaitos Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui. Su gyvūnų gerove susijusio ženklinimo galimybės ir Europos informacijos apie gyvūnų apsaugą ir gerovę centrų tinklo steigimas

COM(2009) 584 galutinis.

Žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2010 m. gegužės 6 d. priėmė savo nuomonę.

463-iojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2010 m. gegužės 26–27 d. (gegužės 26 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 106 nariams balsavus už, 2 – prieš ir 1 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1   Reikalinga ženklinimo sistema, pagal kurią vartotojai gautų objektyvią informaciją ir galėtų pasirinkti gyvūnų produktus, kuriems taikomi griežtesni nei būtinieji ES gyvūnų gerovės reikalavimai. Ženklinimas turėtų būti atpažįstama garantija, paremta patikima informacija, kurią vartotojai galėtų lengvai suprasti.

1.2   Sistemos paskirtis – remiantis moksliniais duomenimis įvertinti ir palyginti normas. Sistema turėtų būti savanoriška, suderinta ir reguliuojama rinkos; ji turėtų būti grindžiama sertifikavimu ir būti tokia, kad ją būtų galima naudoti kartu su privačiu ženklinimu ir kitokiu kokybės ženklinimu, jei tik yra įvykdomi atitinkami kriterijai. Be to, sistema turėtų atitikti tarptautinius įsipareigojimus ir būti taikoma vienodomis sąlygomis importuojamiems į ES produktams.

1.3   Komitetas palankiai vertina Komisijos inicijuotus išsamius tyrimus, skirtus įvertinti įvairių esamų ženklinimo sistemos ir Europos informacijos centrų tinklo galimybių poveikį. Šie tyrimai aiškiai rodo, kad realiausia galimybė yra pirmiau aprašyta ženklinimo sistema; tai taip pat atitinka ankstesnes EESRK rekomendacijas šia tema (1).

1.4   Kita vertus, Komisija netiria, kokius reikalavimus reikia kelti tokio pobūdžio „garantijų sistemai“; be to, neišdėsto galimybių prioritetine tvarka ir palieka klausimą atvirą, nepaisant to, kad dauguma pasiūlymų neatitinka tikrovės. Komisijai būtų buvę logiškiau ir naudingiau pateikti konkretų pasiūlymą kaip tolesnių diskusijų pagrindą. Juo labiau, kad prieš dvejus metus Taryba konkrečiai paprašė Komisijos tolesnius savo svarstymus grįsti EESRK rekomendacijomis.

1.5   Svarbu išvengti nereikalingų ir pernelyg ilgų diskusijų. Visų pirma to reikia todėl, kad būtina kuo greičiau praktiškai įgyvendinti projekto Welfare Quality (WQ) (2) rezultatus, išlaikyti esamą suinteresuotųjų institucijų tinklą ir visapusiškai pasinaudoti juo bei tyrėjų įdirbiu, nešvaistant per daug laiko tolesnėms diskusijoms apie teorines galimybes be jokių konkrečių pasiūlymų.

1.6   Taip projektu WQ padėtas tvirtas pagrindas parengti mokslinius rodiklius, visų pirma grindžiamus gyvūnų gerove ir elgesiu su jais, o netiesiogiai – taikomomis gamybos sistemomis ir metodais, kuriuos vėliau galima panaudoti klasifikavimo, taip pat skaidrios ir patikimos informacijos teikimo vartotojams tikslais.

1.7   Todėl EESRK remia Europos tinklo sukūrimą siekiant tęsti projekto WQ darbą. Pakartodamas savo ankstesnes rekomendacijas, Komitetas mano, kad ženklinimo sistemos ir centriniu lygmeniu koordinuojamo tinklo derinys yra tinkamiausia iš visų alternatyvų. Kartu suinteresuotosios šalys turėtų iš esmės prisidėti sprendžiant, kaip sistema turi veikti, ir nustatant atitinkamas normas.

1.8   Siūloma sistema planuojama papildyti esamas ES kokybės sistemas, kuriose pagal nustatytąsias sąlygas apibūdinami ekologiški produktai ir kiaušinių gamybos sistemos, ir geografinių nuorodų bei garantuotų tradicinių gaminių taisykles, pagal kurias pagrindinis atspirties taškas yra gamybos metodai ir kilmė, o ne gyvūnų gerovė.

2.   Padėties apžvalga

2.1   Rodikliai, kuriuos galima įvertinti, griežtesnės gyvūnų gerovės normos, ženklinimas ir Europos tinklo sukūrimas yra svarbiausi Komisijos gyvūnų gerovės veiksmų plano elementai (3). Siekiama suteikti vartotojams geresnių galimybių pasirinkti gyvūnų produktus, gaminamus užtikrinant gyvūnų gerovę ir taikant griežtesnius reikalavimus nei būtinieji ES reikalavimai. Tai galima padaryti gerinant informavimą ir didinant informuotumą apie gyvūnų gerovę, kuriant normas, plėtojant ir taikant geriausią praktiką per Europos gyvūnų apsaugos ir gerovės tinklą. EESRK atstovauja pilietinei visuomenei ir jo sudėtis labai įvairialypė, todėl pagal savo kompetenciją jis neabejotinai gali padėti įgyvendinti lanksčią ir veiksmingą sistemą.

2.2   Ataskaita – tai atsakas į Tarybos 2007 m. gegužės mėn. prašymą įvertinti su gyvūnų gerove susijusio ženklinimo galimybes. Tai buvo grindžiama EESRK tiriamąja nuomone ir po to įvykusia konferencija (4). Taryba paprašė Komisijos įvertinti esamas su gyvūnų gerove susijusio ženklinimo galimybes, tinkamai atsižvelgiant į EESRK rekomendacijas, kuriose buvo svarstomos praktinės galimybės sukurti ženklinimo sistemą, grindžiamą gerovės rodikliais pagal projekto WQ išvadas. Kaip ir EESRK, Taryba rekomendavo ES lygmeniu surengti informavimo apie gyvūnų gerovę ir ženklinimo sistemas kampaniją.

2.3   Ataskaitos prieduose nurodyti įvairūs esamų gyvūnų ženklinimo ir informacijos teikimo galimybių, taip pat tam tikrų su Europos tinklo kūrimu susijusių aspektų nepriklausomi tyrimai. Vadovaujantis Tarybos prašymu, dėl ataskaitos ir įvairių tyrimų, kaip tolesnių Komisijos svarstymų pagrindo, ketinama pradėti tarpinstitucines diskusijas.

2.4   Komisijos tarnybų pateiktoje ataskaitoje ir prie jos pridėtoje tyrimų santraukoje išdėstomos esamos galimybės, įskaitant įvairias privalomas arba savanoriškas ženklinimo sistemas, tačiau nė vienai iš jų neteikiama pirmenybė. Tačiau aišku, kad pagal bet kokią būsimą sistemą vartotojams turi būti teikiama suprantama informacija. Ši sistema turi būti grindžiama moksliniais kriterijais ir nepriklausomomis sertifikavimo įstaigomis. Ja turi būti vengiama iškreipti konkurenciją ir turi būti laikomasi tarptautinių įsipareigojimų.

2.5   Komisija mano, kad, naudojant Europos informacijos centrų tinklą, bus galima suderinti gyvūnų gerovės standartus ir rodiklius, koordinuoti esamus išteklius, padėti keistis geriausia praktika, teikti nepriklausomą informaciją ir vengti dubliavimo. Esamos galimybės: palikti dabartinę padėtį, netaikant papildomų priemonių; centralizuotas metodas; decentralizuotas metodas; į konkrečius uždavinius orientuota strategija su centralizuotais ir decentralizuotais elementais.

2.6   Taip Komisija apsvarstys tokius aspektus, kaip administracinė našta, sąnaudos ir ženklinimo sistemų bei produktų kokybės santykis, pvz., ekologinio ūkininkavimo atveju. Ji remsis projekto WQ išvadomis ir apsvarstys bet kokį galimą socialinį, ekonominį poveikį ir poveikį aplinkai. Be to, Komisija ketina atlikti papildomus mokslinius tyrimus, kad nustatytų, ar pasikeitė ankstesniuose tyrimuose nurodyta vartotojų nuomonė, ir, jei taip, tai kodėl.

3.   Tam tikros pastabos

3.1   Komitetas ir toliau remia Komisijos veiksmų planą dėl gyvūnų gerovės (5) ir džiaugiasi, kad protokolui dėl gyvūnų apsaugos ir gerovės Lisabonos sutartyje suteikta didesnė reikšmė, ir taip parodytas didėjantis susidomėjimas šiais klausimais (6).

3.2   Atlikti tyrimai rodo, kad reikalingas nuoseklesnis ir koordinuotesnis požiūris į gyvūnų apsaugą ir gerovę ES. Daug valstybėse narėse veikiančių savanoriškų ženklinimo ir kokybės sistemų gali būti klaidinančios ir dėl jų gali būti nepagrįstai ir neteisingai atskiriami produktai, o suinteresuotiesiems gamintojams ir platintojams sudaromos nevienodos sąlygos.

3.3   Vartotojai gali teikti pirmenybę gyvūnų gerovei, remdamiesi etiniais, su kokybe susijusiais ar kitokiais motyvais, tačiau dėl patvirtinamųjų dokumentų trūkumo jie nepasitiki rinkodaros teiginių pagrįstumu ir patikimumu. Todėl objektyvūs ir moksliškai pagrįsti dokumentai yra itin svarbūs siekiant skatinti gyvūnų produktų, kuriems taikomi griežtesni nei būtinieji ES reikalavimai, pardavimą. Akivaizdu, kad ženklinimas gali duoti norimą poveikį, jei teikiama informacija yra lengvai suprantama ir jei vartotojai yra pakankamai įspėti apie tai, ką ji reiškia, ir yra suinteresuoti ją gauti.

3.4   Todėl reikalinga garantija, kurią būtų galima identifikuoti ir kuri būtų grindžiama patikima informacija, ir, remdamasis savo 2007 m. nuomone, EESRK visiškai remia veiksmus šia kryptimi. EESRK yra dėkingas už nuo to laiko atliktą išsamų darbą ir suvokia, kad tam prireikė daug laiko.

3.5   Atsižvelgiant į tai, būtų buvę naudingiau, jei Komisija būtų išvardijusi esamas galimybes prioritetine tvarka ir būtų susikoncentravusi ties vienu ar daugiau pasiūlymų kaip tebevykstančio politinio proceso atspirties tašku, įskaitant EESRK rekomendacijomis grindžiamą pasiūlymą. Daugybė atliktų tyrimų aiškiai patvirtina EESRK rekomendacijas, t. y. kad bet kuri ženklinimo sistema, vertinant realiai, turi būti savanoriška, suderinta ir grindžiama rinka, jei ja norima sukurti praktišką ir veikiančią gyvūnų produktų, kuriems taikomi griežtesni nei būtinieji gyvūnų gerovės reikalavimai, tiekimo rinkai sistemą.

3.6   Be to, Komisija turėtų atsižvelgti į išsamų Europos lygmeniu atliktą darbą šioje srityje, žiniomis grindžiamas sistemas, kuriomis informuojamas ir prekių tiekėjas, ir gamintojas, ir paslaugų teikėjas, skatinami į rinką orientuoti veiksmai ir atitinkamas vartotojų reakcija. Tarp tokių pavyzdžių yra Fairtrade ženklas, Miškų valdymo taryba, Jūrų valdymo taryba ir Rainforest Alliance. Tarp svarbiausių dalykų turi būti sistemos valdymas, aprėptis, tikslai ir normų nustatymas; turi būti numatyta nepriklausoma kontrolė, poveikio vertinimas ir sąnaudų bei naudos analizė; taip pat turi būti stebimi visuomenės reikalavimai ir reklama (7).

3.7   Koordinuojant mokslinius tyrimus būtų galima užtikrinti veiksmingesnį išteklių naudojimą, ir EESRK mano, kad šiuo atžvilgiu svarbu suaktyvinti tarpinstitucines diskusijas. Visų pirma to reikia todėl, kad būtina kuo greičiau praktiškai įgyvendinti projekto WQ išvadas, paskatinti tyrėjus ir raginti imtis tolesnių veiksmų remiantis iki šiol padarytomis išvadomis, nešvaistant per daug laiko diskusijoms apie teorines galimybes be jokių konkrečių pasiūlymų. Ryšiu užmezgimas su tyrėjais svarbiose ne ES šalyse taip pat yra itin svarbus dalykas norint toliau skleisti mokslinių tyrimų rezultatus ir padėti geriau suvokti ES politiką. Tai yra svarbu būsimiems prekybiniams santykiams.

Ženklinimo sistema

3.8   Nors tyrime nepadaryta jokios aiškios išvados dėl ženklinimo sistemos, jame, nors ir netiesiogiai, nurodyta, kad realiausia galimybė yra paprasta ir lanksti sistema, kuri svarbiausiais aspektas atitinka EESRK rekomendacijas ir pasiūlymus, t. y. sistema, pagrįsta moksliniais duomenimis, reguliuojama rinkos, savanoriška ir galinti būti taikoma kartu su esamu privačiu ženklinimu ir kokybės ženklais.

3.9   Todėl EESRK vis dar mano, kad sistema iš esmės turėtų būti grindžiama šiais elementais:

siūlomas (-i) informacijos centras (-ai) turėtų nustatyti reikiamus objektyvius kriterijus ir įvertinti visą gyvūnų gyvenimo ciklą; šie kriterijai turėtų būti paversti praktinėmis ir realiomis gamybos sąlygomis, kad tarp mokslinių tyrimų, plėtros ir naujųjų technologijų taikymo būtų užtikrinta pati geriausia sąveika (8),

pagal minėtus kriterijus turi būti parengtos normos (9), kurios būtų taikomos ženklinimo sistemai, visų pirma siekiant užtikrinti tinkamą vertinimą ir patikrą, kurią atliks nepriklausoma įstaiga, padedant atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams,

tuomet gamintojai ir vartotojai galėtų savanoriškai žymėti gyvūnų produktus logotipu, kuris būtų pripažįstamas ES ir kuris užtikrintų, kad šie produktai atitinka griežtesnes normas nei ES būtinieji reikalavimai,

normos galėtų, pvz., atspindėti tris skirtingus lygmenis, kai taikomi griežtesni nei būtinieji reikalavimai, atsižvelgiant į tai, kiek tai svarbu konkrečiai rūšiai ar produktui (10),

konkrečių reikalavimų laikymuisi ir ženklo naudojimo kontrolei turėtų būti taikoma savikontrolė ir nepriklausoma kontrolė (11).

3.10   Pagal tokią sistemą atitinkamas logotipas būtų dedamas, tikrinamas ir naudojamas rinkos sąlygomis, nepriklausomai nuo valdžios institucijų. Savanoriškai papildomai dedant šį logotipą ant esamų ženklų (kartu su žvaigždučių, spalvų ar taškų sistema), pasiūlymu taip pat būtų išspręsta per didelio ženklų skaičiaus problema, kai apie konkretų produktą pateikiama gausybė informacijos. Informacija pasiektų suinteresuotus ir motyvuotus vartotojus, o pasitikėjimą sistema stiprintų patikimas mokslinis pagrindas ir nepriklausomas sertifikavimas.

3.11   Laikas, kurio reikės sistemai įdiegti, turi atspindėti rinkos poreikius, tačiau gamintojų organizacijos, įmonės ir mažmenininkai galėtų taikyti sistemą savo produktų asortimentui, jei šie produktai atitinka griežtesnius reikalavimus, ir tokius juos parduoti. Pavyzdžiui, svarbu, kad sistema atitiktų didėjančią prekių suskirstymo pagal prekių ženklus tendenciją, kai mažmeninės prekybos sektoriuje taikomi kitokie metodai nei produkto ženklinimas, siekiant reklamuoti jo ypatumus, susijusius su gyvūnų gerove.

3.12   Sistema panašiomis sąlygomis taip pat galėtų būti taikoma importuojamiems produktams, taip išvengiant sunkumų, susijusių su PPO taisyklėmis, nes PPO savanoriško ženklinimo sistemos yra leidžiamos, jei tik jos yra tinkamos ir prieinamos trečiųjų šalių gamintojams vienodomis sąlygomis.

3.13   Laikantis tokio rinka grindžiamo požiūrio, be kita ko, galima manyti, kad sistema yra pakankamai patraukli vartotojams ir mažmenininkams, ir kad gamintojų sąnaudas atsveria geresnės galimybės patekti į rinką ir didesnės kainos.

Europos tinklas ir informacijos centrai

3.14   Norint, kad gyvūnų gerovės nuostatų raida būtų sklandi ir turėtų objektyvų pagrindą, šiame procese turėtų dalyvauti esamos ES mokslinių tyrimų įstaigos. Todėl EESRK pritaria, kad šioje srityje būtų sukurtas Europos tinklas, kurį koordinuotų vienas arba daugiau informacijos centrų (angl. ENRC), sudarytų panašiai kaip ir dabar veikiantys gyvūnų sveikatos informacijos centrai (12).

3.15   Europos maisto saugos tarnyba, Jungtinis tyrimų centras ir nacionalinės etaloninės laboratorijos kažkiek sprendžia gyvūnų gerovės klausimus, tačiau jie nėra kvalifikuoti koordinuoti šią sritį visoje ES. Tinklas turi papildyti, o ne dubliuoti šių ES įstaigų darbą. Iš esmės jis turėtų apimti visus komercinio gyvūnų naudojimo aspektus ir turi būti nepriklausomas nuo išorės interesų.

3.16   Tinklo tarpusavyje susijusios užduotys turėtų būti tokios:

nustatyti ir atnaujinti rodiklius bei kitus elementus, siekiant įvertinti gyvūnų gerovę pagal mokslinius duomenis, padedant įvairiems suinteresuotiesiems subjektams,

įvertinti gyvūnų gerovės priemonių ir pagerinimų poveikį,

pasistūmėti į priekį su moksliniais tyrimais ir toliau plėtoti mokslinę bazę, naudojamą normoms atnaujinti,

teikti informaciją, vesti dialogą dėl normų taikymo ir padėti užtikrinti labiau į gyvūnų apsaugą orientuotą gyvūnų gerovės politiką pasaulyje.

3.17   Geriausiai šį projektą būtų galima įgyvendinti kuo greičiau pasinaudojant esamu WQ tinklu kartu su didesniu tinklu svarbiose ne ES šalyse. Projektas WQ suteikė pagrindą plėtoti ženklinimo sistemą parengiant gyvūnų gerove grindžiamus rodiklius, kurie vėliau gali būti panaudoti klasifikavimo procese, siekiant, kad vartotojams būtų teikiama skaidri ir patikima informacija.

3.18   Tinklo siūlomas normas turėtų patvirtinti nepriklausoma įstaiga. Kadangi, norint, jog sistema veiktų tinkamai, turi aktyviai dalyvauti suinteresuotieji subjektai, jie turi kuo aktyviau dalyvauti sprendimų priėmimo procese, visų pirma rengiant strategiją ir darbo programą.

Kiti klausimai

3.19   EESRK pasiūlymas dėl su gyvūnų gerove susijusio ženklinimo yra grindžiamas šiuo metu prieinamais geriausiais moksliniais duomenimis ir vertinimais. Dėl suderintų reikalavimų vartotojai įgyja galimybę priimti sprendimus, ką pirkti, būdami gerai informuoti, o tokiu būdu sukuriamos paskatos ir gamintojams. Tačiau norint tai įgyvendinti, būtina didinti informuotumą apie gyvūnų gerovę, normas ir ženklinimą rengiant informavimo kampanijas ir švietėjiškas programas. Nepaisant to, kad akivaizdžiai būtinas europinis koordinavimas, tai turėtų būti organizuojama ir įgyvendinama regionų ir nacionaliniu lygmeniu, nes patirtis parodė, kad centralizuotos ES informavimo kampanijos nepasiekia savo tikslo valstybėse narėse.

3.20   Pirmiau minėti pasiūlymai neprieštarautų esamai ES ekologinio ūkininkavimo sistemai, kuri taip pat apima daug gyvūnų gerovės aspektų. Galima drąsiai daryti prielaidą, kad laipsniškai taikant normas, kai tik jos bus parengtos, ekologiškiems produktams, deramas dėmesys bus skiriamas ir gyvūnų gerovei, kuri taps šių produktų kontrolės veiksniu, nepatiriant papildomų administracinių sąnaudų. Vartotojai ekologinį ūkininkavimą sieja su griežtesnėmis gyvūnų gerovės normomis, todėl galima tikėtis, kad jie atpažins ES logotipu pažymėtus ekologiškus produktus.

3.21   Siūloma sistema iš esmės siekiama papildyti esamas ES kokybės sistemas, kuriose kiaušinių gamybos sistemoms taikomos nustatytosios sąlygos, ir geografinių nuorodų bei garantuotų tradicinių gaminių taisykles. Pagal šias sistemas pagrindinis atspirties taškas taip pat yra gamybos metodai ir kilmė, o ne gyvūnų gerovė, nors šie aspektai iš dalies tapatinami su gyvūnų gerove. Vis dėlto, vartotojai yra susipažinę su šiomis sistemomis ir jos turėtų išlikti. Kita vertus, reikėtų vengti papildomų privalomųjų ar neprivalomųjų reikalavimų taikyti gamybos sistemomis grindžiamas nustatytąsias sąlygas, nes specifinės gamybos sąlygos nėra tinkamos reguliuoti pagal sudėtingas ES teisėkūros procedūras, pavyzdžiui, tai yra akivaizdu nustatant būtinąsias ES normas.

3.22   Komisijos komunikate dėl žemės ūkio produktų kokybės politikos yra pasiūlymas parengti privačias ir nacionalines maisto kokybės sertifikavimo sistemas (13). Siūlomos gairės taip pat padės apsaugoti vartotojus nuo klaidinančios informacijos, o kartu rinka galės reaguoti į vartotojų susirūpinimą gyvūnų gerove ir sertifikavimas bus pagrindinis ES maisto politikos elementas.

3.23   Siūloma sistema neturi įtakos jokiems specifiniams religiniams klausimams, nes ženklinimas – tai tik atitikties gyvūnų gerovės reikalavimams, kurie yra griežtesni nei būtinieji ES reikalavimai, garantija.

3.24   ENRC turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį skatinant visų komerciniais tikslais laikomų stuburinių gerovę, įskaitant, pvz., žuvis ir kailinius gyvūnus, kuriems turėtų būti taikomi tokie patys kriterijai, kaip ir galvijams. Tai taikoma ir laboratoriniams gyvūnams, o Europos alternatyvių tyrimų metodų patvirtinimo centras (ECVAM) vertina gyvūnų naudojimo moksliniais tikslais alternatyvas.

2010 m. gegužės 26 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI


(1)  2007 m. kovo 15 d. EESRK tiriamoji nuomonė dėl Su gyvūnų gerove susijusio ženklinimo buvo parengta Tarybai pirmininkavusios Vokietijos prašymu (OL C 161, 2007 7 13, p. 54).

(2)  Welfare Quality® buvo ES finansuota mokslinių tyrimų programa, įgyvendinta 2004–2009 m. Joje dalyvavo apie 250 tyrėjų, 39 institutai ir universitetai iš trylikos Europos šalių ir svarbiausių trečiųjų šalių. Projektui buvo naudoti moksliniai duomenys, siekiant parengti gyvūnų gerovės standartus ir gyvūnų gerovės įtraukimo į visą grandinę – nuo ūkininkavimo ir vartotojų rinkai skirtos gamybos ir platinimo sektorių iki rinkodaros ir atitinkamos vartotojams skirtos informacijos.

(3)  COM(2006) 13, 2006 1 23.

(4)  Konferenciją Animal WelfareImproving by Labelling?2007 m. kovo 28 d. surengė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, Europos Komisija ir ES pirmininkaujanti Vokietija. Tarybos išvadose aiškiai nurodyta, kad „reikėtų atsižvelgti į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto tiriamojoje nuomonėje pateiktas rekomendacijas“ (išvados, 2797-asis Žemės ūkio ir žuvininkystės tarybos posėdis, 2007 m. gegužės 7 d., Briuselis).

(5)  Žr. EESRK nuomonę dėl Bendrijos veiksmų plano dėl gyvūnų apsaugos ir gerovės 2006–2010 m., OL C 324, 2006 12 30, p. 18.

(6)  13 straipsnyje nurodyta: „Sąjunga ir valstybės narės turi visokeriopai atsižvelgti į gyvūnų, kaip juslių gyvių, gerovės reikalavimus, taip pat gerbti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, papročius, ypač susijusius su religinėmis apeigomis, kultūros tradicijomis ir vietos paveldu.“ Šia privaloma nuostata pakeičiamas ankstesnis „džentelmeniškas susitarimas“ (t. y. protokolas) ir, pvz., Europos Teisingumo Teismui suteikiami įgaliojimai spręsti ginčus.

(7)  Tokia sistema taip pat galėtų turėti ISO65 akreditaciją – bendrieji reikalavimai produktų sertifikavimo sistemas siūlančioms institucijoms.

(8)  Pagal projektą WQ vertinimas visų pirma turi būti pagrįstas gyvūnų elgsena („gerovės rezultatai“), o ne tiesiogiai gamybos sistemomis („sąnaudos ir ištekliai“). Todėl praktiškai gamybos sistemos yra vertinamos dėl jų poveikio gyvūnų elgsenai. Tarp rodiklių turėtų būti visi esminiai duomenys apie atitinkamas gyvūnų rūšis, t. y. apie veisimą, erdvę ir laikymą, prigimtinio elgesio galimybes, kasdienę priežiūrą, sveikatos ir ligų aspektus, atjunkymą, chirurgines operacijas, pervežimą į skerdyklas, svaiginimą ir skerdimą. Sistema taip pat skatinamas savanoriškas naujovių ir pagerinimų diegimas savarankiškai.

(9)  „Normų“ sąvoka siūloma siekiant išvengti painiojimo su „standartais“, kuriuos pagal specialias procedūras rengia Europos standartizacijos įstaigos.

(10)  Tai atspindi projekto WQ trijų lygmenų klasifikavimą: aukščiausio lygio, padidinti (tinkama gerovė) ir griežtesni nei būtinieji reikalavimai.

(11)  Institucija, organizacija arba speciali sertifikavimo įstaiga, veikianti pagal atitinkamus Europos ir tarptautinius ISO standartus EN – ISO – 17000, arba akredituota kaip sertifikavimo įstaiga pagal EN – ISO – 45011.

(12)  Komisija vartoja „Europos informacijos centrų tinklo“ (angl. ENCR) sąvoką, tačiau čia kalbama apie mokslinių tyrimų centrų tinklą, kuriame šiuos centrus, kaip ir gyvūnų sveikatos sektoriuje, koordinuoja vienas ar daugiau informacijos centrų (galbūt skirtų kiekvienai rūšiai), kurie, remdamiesi rodikliais, siūlo nepriklausomai įstaigai patvirtinti gyvūnų gerovės normas. Nuomonėje išsamiai nepaaiškinama, kaip šios įstaigos turėtų organizuoti savo darbą, išskyrus pasiūlymą dalyvauti atitinkamiems suinteresuotiesiems jubjektams.

(13)  COM(2009) 234, 2009 5 28.


21.1.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 21/49


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Investavimas į mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų kūrimą“

COM(2009) 519 galutinis

2011/C 21/09

Pagrindinis pranešėjas Gerd WOLF

Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2009 m. spalio 7 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Investavimas į mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų kūrimą“

COM(2009) 519 galutinis

2009 m. lapkričio 3 d. Komiteto biuras pavedė Transporto, energetikos, infrastruktūros ir informacinės visuomenės skyriui organizuoti Komiteto darbą šiuo klausimu.

Kadangi darbas skubus (Darbo tvarkos taisyklių 59 str.), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas savo 463-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2010 m. gegužės 26–27 d. (gegužės 27 d. posėdis), pagrindiniu pranešėju paskyrė Gerd Wolf ir priėmė šią nuomonę 168 nariams balsavus už ir 3 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1   Komisijos pateiktame strateginiame energetikos technologijų (SET) plane nagrinėjamos šiuo metu svarbiausios priemonės, kuriomis norima pasiekti gyvybiškai būtinus tarpusavyje susijusius klimato apsaugos ir saugaus energijos tiekimo tikslus bei išlaikyti tarptautinį Europos konkurencingumą. Komitetas pritaria visoms pasiūlytoms investicijoms ir priemonėms.

1.2   Tik nepaprastai didelėmis ir bendromis pastangomis pavyks pertvarkyti visą mūsų energetikos sistemą – tiekimą, energijos rūšių keitimą ir vartojimą – suderinti su šiais tikslais ir pertvarkyti.

1.3   Tam turi būti išvystytos mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios energijos gavybos ir vartojimo technologijos ir metodai, kurie kartu su iki šiol taikytomis technologijomis galėtų konkuruoti tarptautiniu mastu.

1.4   Tačiau Komitetui ypač nerimą kelia tai, kad labai nuvertinamos tam būtinos išlaidos, kurias patirs Komisija, valstybės narės ir privatus sektorius. Todėl Komitetas primygtinai rekomenduoja parengti tinkamą finansavimo planą, kuriam pritartų Komisija, valstybės narės ir energetikos pramonė ir kuris būtų tvirtai paremtas būsimu ES biudžetu. Iki tol turėtų būti sutelkti kiti finansavimo šaltiniai. Pirmiausia visos valstybių narių įplaukos iš prekybos apyvartiniais CO2 taršos leidimais turėtų būti skiriamas vien tik šiam tikslui. Tas pats pasakytina apie įplaukas iš galimų būsimų СО2 mokesčių.

1.5   Komiteto nuomone, atsižvelgiant į gyvybišką energijos ir klimato problemos svarbą ir į nuo to priklausančią ekonomikos padėtį, būtų netikslinga klimato apsaugai numatytas mokestines pajamas, gautas iš energetikos ūkio, panaudoti kitiems tikslams.

1.6   Investavimas į mažai СО2 į aplinką išskiriančių energijos technologijų vystymą suteikia galimybes diegti inovacijas, plėtoti ekonomiką, užtikrinti tvarų augimą ir darbo vietų kūrimą. Visų pirma dėl to, kad vartojama energija yra mūsų ekonomikos gyvybiškai svarbus šaltinis ir gyvenimo būdas; Energijos vartojimo efektyvumas yra lemiamas tarptautinio Europos konkurencingumo veiksnys. Todėl būtina tvari energijos gavyba ir vartojimas.

1.7   Šiuo požiūriu Komitetas pabrėžia ypatingą elektros energijos reikšmę. Vis dėlto Komitetas rekomenduoja daugiau dėmesio skirti energijos naudojimui ne elektros sektoriuje ir ieškoti novatoriškų mokslinių tyrimų būdų, kadangi būtent šiame sektoriuje sunaudojama didžiausia iškastinių energijos išteklių dalis.

1.8   Kad Komisija galėtų deramai koordinuoti, sutarus su visais susijusiais subjektais turėtų būti sukurtos atitinkamos MTTP programų struktūros. Komisijai savo ruožtu reikia patyrusių, tarptautinį pripažinimą turinčių ir šioje srityje dirbančių specialistų, kurie prisiimtų atsakomybę už jų koordinuojamų programų sėkmę.

2.   Komisijos komunikatas (supaprastintas ir sutrumpintas turinys)

2.1   SET planas turėtų sukurti technologinę bazę ES energetikos ir kovos su klimato kaita politikai.

2.2   Pagrindinis SET plano dalis – ES gairės 2010–2020 m. laikotarpiui, pagal kurias turėtų būti vystomos mažai anglies dioksido į atmosferą išskiriančios technologijos (mažai anglies išskiriančios technologijos). Gairės pateikiamos Komisijos tarnybų darbo dokumente kartu su finansavimo planu ir užduočių pasidalijimu tarp pramonės ir vyriausybės (1).

2.3   Komisijos komunikatas, be kita ko, apima:

2.3.1

Europos pramonės iniciatyvas:

vėjo energijos,

saulės energijos,

elektros energijos perdavimo ir paskirstymo sistemos,

darnios bioenergijos,

СО2 surinkimo, gabenimo ir saugojimo,

darniosios branduolių dalijimosi energijos,

kuro elementų ir vandenilio.

2.3.2

Efektyvų energijos vartojimą – pažangių miestų iniciatyvą („Smart Cities“).

2.3.3

Europos energijos gamybos mokslinių tyrimų sąjungą (angl. EERA). Tai susiję su bendromis mokslinių tyrimų institutų ir aukštųjų mokyklų programomis.

2.3.4

Papildoma veikla ir iniciatyvos:

kitos technologijos, pavyzdžiui, kiti atsinaujinančiosios jūrų energijos šaltiniai, išskyrus vėjo energiją, energijos kaupimas, atominių elektrinių eksploatavimo pratęsimas ir branduolinių atliekų šalinimas,

branduolių sintezė, visų pirma ITER projektas,

fundamentiniai tyrimai, pavyzdžiui, tiesiogiai iš saulės šviesos gaunamas transporto priemonių kuras, kietojo kūno (skaitmeniniai) šviesos šaltiniai ir labai didelio elektros energijos kaupimo tankio baterijos ir kt.,

mokslo ir mokslinių tyrimų centrų skatinimas. Tam gali būti naudojamos sanglaudos politikos lėšos,

tarptautinis bendradarbiavimas.

2.3.5

SET plano įgyvendinimui paspartinti būtinos ES investicijos turėtų padidėti nuo šiuo metu skiriamų 3 mlrd. EUR kasmet iki maždaug 8 mlrd. EUR kasmet.

2.3.6

Mažiausiai 50 proc. pajamų iš aukcionų, rengiamų pagal naują Europos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą, nacionaliniu lygiu turėtų būti reinvestuojamos į klimato apsaugos priemones, dalis jų turi būti skiriama ekologiškų technologijų vystymui.

2.3.7

Viešojo finansavimo paskatos ir sverto poveikis turėtų būti maksimaliai padidintas naudojant keletą finansavimo instrumentų.

2.4   Todėl Komisija ragina Tarybą ir Europos Parlamentą:

remti 2010–2020 m. technologijų planus,

leisti SET plano iniciatyvas finansuoti kitų esamų Bendrijos programų lėšomis,

raginti valstybes nares padidinti savo pastangas remiant mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų finansavimą,

remti siūlomą finansavimo priemonių išplėtimą kaip indėlį į SET plano finansavimą,

pritarti susijusiems Komisijos ir EIB planams,

pritarti vykdomų ir naujų tarptautinių technologijoms skirtų iniciatyvų plėtojimui.

3.   Bendrosios Komiteto pastabos

3.1   Kopenhagos klimato konferencija. Komitetas pripažįsta ES ir jos valstybių narių pastangas siekiant sėkmingos Kopenhagos klimato konferencijos baigties. Komiteto nuomone, susitarimas, kad temperatūra neturėtų kilti daugiau kaip du laipsnius pagal Celsijų yra pirmas žingsnis link „rimtos“ klimato apsaugos. Tačiau EESRK dėl to dar labiau apgailestauja, kad nepasiekta jokių susitarimų ar privalomų įsipareigojimų, o tik išsakyti ketinimai.

3.1.1   Nepakankamai įvertintas problemos rimtumas. Nepaisant vis augančio pasaulio gyventojų skaičiaus ir jų energijos alkio (2) ir didžiulių poreikių įveikti atsilikimą, baigtinių iškastinių pirminių energijos išteklių (3) bei vis didesnės Europos priklausomybės nuo importo, atrodo, kad daugelis politikų ir kitų veikėjų akivaizdžiai vis dar neįvertina energijos ir klimato problemų rimtumo ir tam reikalingų investicijų, galbūt dėl to, kad jų pasekmės bus matomos tik po ilgesnio laikotarpio, dėl klimato kaitos modeliams būdingo netikrumo, ekonominių interesų, baimės prarasti gyvenimo kokybę, būtinų investicijų vengimo ar dėl to, kad galimi klimato pasikeitimai susijusiuose regionuose nelaikomi tokia rimta problema.

3.1.2   Išteklių tausojimas. Be to, konkurencingų mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių energijos technologijų vystymas (4) padės sulėtinti baigtinių iškastinių pirminių energijos išteklių visišką išeikvojimą, turės įtakos jų kainodarai ir tokiu būdu skatins tvarumą. Nes tik taip pavyks prailginti iškastinių energijos išteklių vartojimo laiką ir veiksmingiau pasirengti laikotarpiui, kai nebeturėsim iškastinės energijos. Kas nesiima veiksmų dabar, tas vėliau patirs dar skaudesnius padarinius.

3.1.3   Išvada – mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios technologijos. Todėl svarbu kuo skubiau didinti pastangas vystyti naujas ar tobulinti esamas mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančias energijos gavybos ir naudojimo technologija ir metodus, kurie išlaikytų tarptautinį konkurencingumą esamų technologijų atžvilgiu. Pasaulio mastu pastebima, kad mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios technologijos plačiai taikomos, kai tai susijusiems suinteresuotiems subjektams patrauklu finansiškai.

3.1.4   Galimybė įgyvendinti 30 proc. sumažinimo tikslą. Reikėtų dar skubesnių veiksmų, jei būtų nuspręsta įgyvendinti Komiteto remiamą 30 proc. anglies dioksido sumažinimo tikslą (5) (t. y. jei būtų įvykdytos atitinkamos tarptautinės sąlygos).

3.1.5   Galimas tolesnis vartojimo augimas. Pagal Tarptautinės energetikos agentūros (IEA) pateiktą scenarijų (6) artimiausiais dešimtmečiais tikimasi nuolat didėjančio iškastinių energijos išteklių, visų pirma anglies, vartojimo. Turint tai omenyje, tik didelėmis pastangomis (7) gali pavykti pasiekti, kad iškastinių energijos išteklių vartojimas jau 2020 m. pasiektų aukščiausią ribą ir po to palaipsniui vėl mažėtų ir pamažu būtų keičiamas mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančiomis energijos technologijomis.

3.2   Moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra – SET planas. Moksliniai tyrimai ir plėtra todėl turi lemiamą svarbą. Komisijos pateiktas SET planas šiuo požiūriu vaidina esminį vaidmenį. Jis apima taip pat ir Bendrijos biudžete numatytą finansavimo dalį.

3.2.1   Moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra – tarptautinės pastangos ir konkurencija. Kopenhagos klimato konferencijoje dar kartą paaiškėjo, kad tos šalys, kurios pasisakė prieš privalomus susitarimus, pavyzdžiui, JAV ir Kinija, savo ruožtu vis tik skiria daug lėšų moksliniams tyrimams ir plėtrai, susijusiai su 3.1.2 punkte paminėtais tikslais. Taigi tai rodo, kad Europa galės išlaikyti pirmaujančią poziciją tik tuo atveju, jei ji iš esmės skirs kur kas daugiau išteklių moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai.

3.2.2   Investicijų programa inovacijoms, dinamiškam ekonomikos vystymuisi ir darbo vietų kūrimui. Be kita ko, investicios į atitinkamus mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą suteikia puikias galimybes inovacijoms, dinamiškam ekonomikos plėtojimui, tvariam vystymuisi ir darbo vietų kūrimui. Visų pirma dėl to, kad vartojama energija yra mūsų ekonomikos gyvybiškai svarbus šaltinis ir gyvenimo būdas. Be pakankamo energijos tiekimo ekonominėmis sąlygomis gresia mūsų ekonomikos, socialinės sistemos ir apskritai mūsų visos visuomenės žlugimas. Todėl būtini tvarūs energijos tiekimo būdai.

3.3   Pritarimas. Todėl Komitetas pritaria Komisijos iniciatyvai ir komunikate siūlomoms priemonėms. EESRK ragina Tarybą, Parlamentą, Komisiją, valstybes nares, taip pat pramonę ir socialinius partnerius daryti viską, kas įmanoma, kad būtų vystomos ir taikomos mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios technologijos ir skiriama lėšų būtinoms investicijoms į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą (MTTP).

3.3.1   Abejotinas mastas ir prioritetai. Komitetas nelaiko savo užduotimi šioje nuomonėje išnagrinėti, ar Komisijos darbo dokumente (8) pateikta sąmata ir paskirstymas atitinka nurodytus tikslus. Todėl Komitetas rekomenduoja dar kartą peržiūrėti, ar teisingai sudėlioti paramos projektų prioritetai ir ar bendras finansavimas atitinka užduočių svarbą. Be to, reikėtų užtikrinti tinkamą pereinamąjį laikotarpį, kad paaiškėtų priemonių poveikis, o finansinis planas prireikus galėtų būti atitinkamai peržiūrėtas ir išplėstas.

3.3.2   Finansavimo problema. Komitetas pabrėžia, kad tik nepaprastai didelėmis pastangomis pavyks per artimiausius dešimtmečius pertvarkyti visą mūsų energetikos sistemą – tiekimą, energijos rūšių keitimą ir vartojimą – ir suderinti su susijusiais klimato apsaugos, saugaus energijos tiekimo ir tvarumo tikslais, o tam būtinos mokslinių tyrimų ir vystymo pastangos nepakankamai įvertinamos. Turėdamas omenyje, kiek tam skiria lėšų JAV, Komitetas abejoja, ar numatytų investicijų ir pastangų tikrai pakaks sėkmingam šių plataus užmojo uždavinių įgyvendinimui ar net pirmaujančios pozicijos rinkoje užtikrinimui.

3.3.3   Išsamus finansavimo planas. Todėl Komitetas rekomenduoja skubiai parengti tinkamą, būsimu ES biudžetu grindžiamą finansavimo planą, kuriam pritartų Komisija, valstybės narės ir pramonė.

3.3.4   Papildomų finansavimo šaltinių panaudojimas. Energijos vartojimo sąnaudos kaip orientacinis rodiklis. Kol bus parengtas šis planas, reikėtų surasti papildomų finansavimo šaltinių ne tik Bendrijos lygiu, bet visų pirma valstybių narių lygiu. Komitetas džiaugiasi, kad EIB taip pat išreiškė pageidavimą dalyvauti finansavime. Būtinos investicijos turi būti grindžiamos dabartinio energijos naudojimo sąnaudomis, o didelė investicijų dalis turi būti numatyta ateičiai užsitikrinti. Šiuo požiūriu Komitetas nurodo savo nuomonę dėl efektyvaus energijos vartojimo veiksmų plano (9).

3.3.4.1   Įplaukos iš prekybos apyvartiniais taršos leidimais ir galimų anglies dioksido mokesčių. Be to, valstybės narės visas įplaukas (10) iš prekybos apyvartiniais taršos leidimais turėtų skirti (11) tik mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų vystymui. Atsižvelgdamas į klimato ir energijos problemų mastą, Komitetas mano, kad būtų neteisinga dalį šių pajamų skirti kitiems tikslams. Tas pats pasakytina apie įplaukas iš galimų būsimų СО2 mokesčių. Todėl Komitetas ragina valstybes nares neatmesti šios rekomendacijos.

3.3.4.2   Finansinių išteklių nukreipimas kitoms reikmėms. Komiteto nuomone, atsižvelgiant į energijos ir klimato problemų mastą ir į nuo jų priklausančią konkurencinę padėtį, netikslinga klimato apsaugai skirtas papildomas mokesčių pajamas panaudoti kitiems nei energetikos sektoriaus tikslams.

3.3.4.3   Sertifikatų rezervas. Komitetas palankiai vertina Komisijos ketinimą Iš naujiems rinkos dalyviams skirto Šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo leidimų prekybos sistemos rezervo atidėti 300 mln. EUR anglies surinkimui ir saugojimui, taip pat naujoviškiems atsinaujinančios energijos ištekliams remti. Šios lėšos bus skiriamos demonstraciniams projektams, atrinktiems pagal Bendrijos lygiu nustatytus kriterijus (12), valstybėse narėse finansuoti.

3.3.5   Sukurti paskatas inovacijoms. Komitetas taip pat norėtų nurodyti savo nuomonę dėl Bendrijos inovacijų politikos (13), kurios rekomendacijos skirtos pirmiausia tvarių energijos technologijų vystymui.

3.3.6   Vystymo ir taikymo išskyrimas. Be to, Komitetas rekomenduoja nubrėžti aiškesnę ribą tarp būtino esamų ir naujų, nebrangių, mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų vystymo ir šių technologijų plataus taikymo ir skverbimosi į rinką.

3.4   Ribotos prognozavimo galimybės. Iki šiol buvo sunku numatyti būsimus, pavyzdžiui, energetikos ir klimato politikos, pokyčius ir jų poveikį ilgesniuoju laikotarpiu. Todėl šiandien dar neįmanoma nuspėti, kokių reikės technologijų 2050 m. Veikiau reikia nagrinėti visas perspektyvias galimybes, kad būtų galima kuo veiksmingiau pasiekti 2050 m. ir vėlesnius tikslus, atsižvelgiant į juose glūdinčius tiekimo saugumo, konkurencingumo ir klimato apsaugos prieštaravimus. Jau 2020-ieji metai parodys, ar įmanoma pasiekti bent jau dabartinį tikslą.

3.4.1   Platus vystymo sričių ratas. Komitetas palankiai vertina tai, kad Komisija pasiūlė platų sričių ratą, pradedant visais technologijų kūrimo etapais ir baigiant jų taikymu, siekdama užtikrinti lankstų tokių technologijų taikymą, grindžiamą patirtimi, ir išvengti per ankstyvo apsisprendimo.

3.4.2   Fundamentiniai tyrimai. Komitetas palankiai vertina tai, kad Komisija visų pirma pabrėžia pakankamų fundamentinių tyrimų svarbą ir būtinybę. Tik taip gali būti sukurtas pagrindas iš esmės naujiems atradimams ir jų pritaikymui.

3.4.3   Europos energijos gamybos mokslinių tyrimų sąjunga. Komitetas taip pat palankiai vertina pasiūlymą sukurti Europos energijos gamybos mokslinių tyrimų sąjungą. Komisija turėtų taikyti atvirą koordinavimo metodą ir visų pirma bendrą finansuotojų valstybėse narėse ir pramonės finansavimą pagal dalyvavimo taisykles.

3.4.4   SET plano sverto poveikis. Todėl peržiūrint numatytą finansavimo sistemą turėtų būti atkreiptas dėmesys į tai, kad pagal SET planą skiriamų Bendrijos lėšų pakaktų pasiekti pageidaujamą sverto poveikį būtinam valstybių narių ir pramonės dalyvavimui.

3.5   Taikymo prioritetų nustatymas. Taikant sukurtas technologijas ir sistemas daug daugiau dėmesio reikėtų skirti ne klimato apsaugos tikslui, bet tokiems tikslams kaip tiekimo saugumas ir ekonomiškumas (pavyzdžiui, СО2 prevencijos sąnaudos), įskaitant regioninius ir pasaulinius aspektus (prieinama saulės, vandens ar vėjo energija, atstumai, žaliavų tiekėjų interesai ir kt.). Atitinkamai pirminės rinkos rėmimo priemonėse neturėtų būti nurodytos konkrečios technologijos ar teikiama joms pirmenybė specialiomis paramos priemonėmis.

3.6   Elektros energijos sektoriaus svarba. Didžioji pasiūlytų technologijų ir priemonių dalis yra susijusi su elektros energijos gamyba ir naudojimu. Nors elektros energijos sektorius šiuo metu sudaro tik apie 19 proc. Europos energijos rinkos (14), Komitetas mano, kad tam tikras siūlomų MTTP priemonių sutelkimas į elektros energiją pateisinamas, kadangi elektros energija vaidina neatsiejamą pagrindinį vaidmenį visose kasdieninio gyvenimo srityse, technikoje ir ekonomikoje. Elektros energijos svarba dar labiau išaugs turint omenyje siekį visą sausumos transportą kiek galima labiau „elektrifikuoti“ (elektros energija varomi automobiliai, krovinių vežimas geležinkeliais), o pastatų šildymui (be kombinuotosios šilumos ir elektros energijos) plačiau taikyti elektros energija grindžiamas technologijas (siurbliai, kompresoriai), naudojančias šilumos siurblius ir geoterminę energiją.

3.6.1   Lemiamas atsinaujinančiųjų energijos išteklių vaidmuo. Komitetas dar kartą patvirtina, kad mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančiose technologijose, kurios dar turi būti sukurtos, lemiamas vaidmuo teks atsinaujinantiesiems energijos ištekliams. Komitetas su džiaugsmu pažymi, kad elektros energijos gamybai pastaraisiais metais daugiau nei tikėtasi naudojami atsinaujinantieji energijos ištekliai, ypač intensyviai plėtojamas vėjo energijos panaudojimas.

3.6.2   Europos elektros energijos tinklai. Todėl Komitetas remia atitinkamų elektros tinklų plėtojimą Europoje ir tam reikalingų technologijų vystymą (pvz., „pažangūs tinklai“), siekiant geriau subalansuoti vis didėjančius tiekimo svyravimus Europoje ir, galbūt, net perduoti Afrikos saulės energijos jėgainių pagamintą elektros energiją į Europą.

3.6.3   Saugojimo technologijos, bazinės apkrovos pajėgumai ir buferinės elektrinės. Jei nepavyktų tolesnis atsinaujinančiųjų išteklių energijos, kuriai būdingi nuo oro sąlygų, paros laiko ir metų laiko priklausomi svyravimai, plėtojimas, nebus užtikrintas saugus ir poreikius atitinkantis elektros energijos tiekimas. Todėl reikėtų toliau vykdyti stacionarių saugojimo technologijų (pvz., oro slėgis, vandenilis) mokslinius tyrimus. Vienodai svarbu išvystyti labai veiksmingus ir kartu nedaug sąnaudų reikalaujančius didžiausios apkrovos pajėgumus. Jei didžiausios apkrovos pajėgumų prieš keletą metų reikėjo tik bazinės apkrovos pajėgumui papildyti, kad būtų išlyginti poreikio svyravimai ypač „piko“ metu, šiuo metu jie naudojami (ši tendencija ir toliau didės) daugumos atsinaujinančiųjų energijos išteklių tiekimo svyravimams kompensuoti naudojant buferines elektrines. Todėl tokių pajėgumų prieinamumas ir vystymas yra ypač svarbus.

3.6.4   Su sistemomis susiję sprendimai. Dėl pirmiau minėto įvairių energijos technologijų sistemų sujungimo į tinklus, problemų ir su tuo susijęs tiekimo saugumas bei galimas šių problemų sprendimas turėtų būti nagrinėjami pirmumo tvarka.

3.6.5   Papildomos sąnaudos. Apskaičiuojant bendras ekonomines sąnaudas reikia atsižvelgti į būtinas tinklo, reguliavimo, saugojimo ir buferinių sistemų, reikalingų dėl svyruojančių energijos išteklių, sąnaudas, kaip kad Komitetas ragino daryti dėl išorės sąnaudų internalizavimo, pavyzdžiui, susijusio su branduolinės energijos ir įvairių iškastinių energijos išteklių naudojimo būdais (15).

3.6.6   Energijos saugojimas mobiliam panaudojimui. Šiuo požiūriu labai svarbūs papildomi fundamentiniai tyrimai norint – kaip tikimasi – išvystyti visiškai naujus metodus daug didesniems kaupimo tankiams, gyvavimo ciklų skaičiui bei pajėgumams padidinti. Tam tikromis aplinkybėmis elektros energija varomų automobilių akumuliatoriai galbūt iš dalies galėtų būti naudojami svyruojančių energijos išteklių saugojimui.

3.6.7   Bazinės apkrovos tiekėjai. Lemiamas vaidmuo tenka bazinės apkrovos tiekėjams – elektros energijos gamybos pramonės „darbiniams arkliams“. Todėl būtina:

Anglies išteklius naudoti labiau atsižvelgiant į klimatą, visų pirma siekti didesnio efektyvumo ir (arba) anglies dioksido surinkimo ir saugojimo),

toliau tobulinti branduolinės energijos (branduolio skilimo) naudojimą toliau vystant visus sektorius (saugumas, galutinis saugojimas, platinimas, išteklių naudojimas, buferiniai pajėgumai),

vystyti labai efektyvias dujomis kūrenamas elektrines,

ilgalaikėje perspektyvoje skatinti tolesnį daug žadančios branduolių sintezės technologijų vystymą,

siekti didžiausio galimo bazinės apkrovos tiekėjų reguliavimo, kad būtų galima juos įtraukti į tinklus sujungtas reguliavimo sistemas.

3.7   Didžiausias dėmesys energijos vartojimui už sektoriaus ribų. Vis dėlto didžiausias dėmesys šiuo metu tenka galutinių vartotojų energijos vartojimui ne elektros energijos sektoriuje. Tai pasakytina apie didžiąją dalį vartojimo pramonėje (pvz., chemijos arba plieno pramonėje), beveik visą transportą ir beveik visą pastatų šildymą. Todėl Komitetas rekomenduoja skirti daugiau dėmesio šiam problemos aspektui. Šiuo atveju ypač svarbu vystyti naujus mokslinių tyrimų metodus, kurie neapsiribotų sąvokomis „energijos vartojimo efektyvumas“, „energijos taupymas“, „elektrifikavimas“. Tik jei šioje srityje bus rasti tinkami sprendimai, pavyks iš tiesų pasiekti klimato tikslus.

3.7.1   Jūrų ir oro transportas. Komitetas mano, jog net ir ilgalaikėje perspektyvoje vargu ar yra galimybių jūrų ir oro transporto sektoriuje atsisakyti iškastinių arba cheminių energijos išteklių naudojimo (16). Šiuo atveju visų pirma reikia pagerinti efektyvumą, išmetamas dujas išvalyti nuo kitų nuodingų dujų, gauti cheminius energijos išteklius pasitelkiant elektros energiją arba saulės energiją ir galbūt net išvystyti (laivų transporte (17)) CCS naudojimą.

3.7.2   Pramonės procesai, cheminės medžiagos ir plienas. Lygiai taip pat sunku turėtų būti visiškai pakeisti iškastinius energijos išteklius kitais ištekliais pramonės procesuose, visų pirma chemijos ir plieno pramonėje (18). Todėl Komitetas rekomenduoja padidinti mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą šioje srityje ir ieškoti novatoriškų sprendimų.

3.7.3   Biotechnologija ir biomasė. Komitetas nurodo reikšmingą biotechnologijos novatoriškos raidos potencialą ir jos svarbą energetikai ir šioje nuomonėje aptariamiems tikslams. Tačiau ilgainiui nedideli biomasės ištekliai, dėl kurių taip pat konkuruoja maisto produktų ir žaliavų tiekimo pramonė (be to, reikia atsižvelgti į susijusias šiltnamio efektą sukeliančias dujas (19), pvz., azoto oksidas) turėtų būti naudojama tik tada, kai nėra kitų alternatyvų.

3.7.4   Pastatų šiluminė izoliacija. Esminiai energijos taupymo aspektai yra susiję su pastatais. Čia slypi didelis vystymo (ir taikymo) potencialas, kad būtų mažiau prarandama šilumos pastatuose. Į jį turėtų būti labiau atsižvelgiama nustatant anglies dioksido prevencijos priemonių prioritetus.

4.   Konkrečios Komiteto pastabos

4.1   Bendrijos užduotys ir subsidiarumas. SET planas pirmiausia yra susijęs su Bendrijos užduotimis, kurios būtinos arba padeda vystyti minėtas technologijas. Todėl jos turėtų būti viršvalstybinės arba jų sprendimui svarbus viršvalstybinis bendradarbiavimas, kuris sukuria europinę pridėtinę vertę.

4.2   Finansavimo planas ir prioritetų nustatymas. Taip pat reikėtų peržiūrėti finansavimo planą ir jame numatytus prioritetus, ar jie atitinka pirmiau minėtus kriterijus.

4.3   Dar kartą vystymas ir taikymas. Reikėtų peržiūrėti finansavimo planą, ar jis tarnauja iš tiesų naujų technologijų ir sistemų vystymui. SET planu jokiu būdu neturėtų būti subsidijuojamas platus energijos technologijų taikymas.

4.4   Susiejimas su kitomis esamomis programomis. Be to, Komitetas rekomenduoja SET plane siūlomus klimatui skirtus mokslinius tyrimus ir plėtrą susieti su jau esamomis 7-osios Bendrosios mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros pagrindų programos programomis ir projektais, pavyzdžiui, su Būsimos ir besiformuojančios technologijos (angl. FET) programos pavyzdiniais projektais Tai pasakytina visų pirma apie tas SET plano sritis, kuriose vidutinės trukmės laikotarpiu, per ateinančius dešimt metų, negalima tikėtis rezultatų.

4.5   Tarptautinis bendradarbiavimas. Kad skirtos lėšos būtų kuo optimaliau panaudotos, Komitetas rekomenduoja (20), ypač būtinų didelių projektų (pvz., ITER) atveju, siekti tarptautinio bendradarbiavimo su strateginiais partneriais, kad taip ne tik būtų pasiskirstytos išlaidos ir personalas, bet ir būtų prieinama platesnė žinių bazė ir didesnis inovacijų potencialas.

4.6   Komisijos vaidmuo. Kad Komisija galėtų deramai koordinuoti, sutarus su visais susijusiais subjektais turėtų būti sukurtos atitinkamos MTTP programų struktūros Komisijai savo ruožtu reikia patyrusių, tarptautinį pripažinimą turinčių ir šioje srityje dirbančių specialistų, kurie prisiimtų atsakomybę už jų koordinuojamų programų sėkmę.

4.7   Visuomenės supratingumas, dalyvavimas ir priimtinumas. Informacija ir skaidrumas. Norint, kad visos pirmiau minėtos priemonės būtų sėkmingai įgyvendintos, būtina visapusiškai ir atvirai informuoti piliečius, visų pirma tuos piliečius, kuriems tokios priemonės gali turėti poveikio, ir sudaryti tinkamas galimybes jiems, taip pat, politikos, pramonės ir kitiems subjektams dalyvauti sprendimų priėmimo procese. Svarbiausio priemonės siekiant piliečių supratingumo ir pritarimo yra visapusiškas informavimas, dalyvavimo galimybės ir skaidrumas.

4.8   Ankstesnės Komiteto nuomonės. Komitetas nurodo, kad jis daugeliu paminėtų temų jau yra pateikęs nuomonių, kuriose plačiau nagrinėjami šioje nuomonėje glaustai išdėstyti teiginiai. Visų pirma nurodomos šios nuomonės:

INT/146 „Mokslinių tyrimų poreikis, siekiant saugaus ir ilgalaikio energijos tiekimo“ (21),

TEN/299 „Energijos naudojimo efektyvumas pastatuose: galutinių vartotojų vaidmuo“ (22),

TEN/311 „Teigiamas ir neigiamas išaugusių su aplinkos ir energijos politika susijusių reikalavimų poveikis konkurencingumui“ (23),

TEN/332 „Europos strateginis energetikos technologijų planas“ (24),

TEN/398 „Ekologiniu požiūriu veiksminga ekonomika. Nauja energetikos era“ (25),

TEN/340 „Tausi elektros energijos gamyba iš iškastinio kuro“ (26),

TEN/404 „ES energetikos politikos įtaka ir poveikis MVĮ“ (27),

NAT/391 „Tarptautinės klimato kaitos derybos“ (28),

Kelio atgal nėra Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto rezoliucija dėl klimato kaitos, 2009 m. gruodžio 7–18 d., Kopenhaga.

2010 m. gegužės 27 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI


(1)  SEC(2009) 1296, 2009 10 7.

(2)  Tarptautinės energetikos agentūros (IEA) duomenimis iki 2050 m. energijos suvartojimas pasaulyje padidės 50 proc.

(3)  Remiantis konservatyviais duomenimis, 2050 m. bus sunaudota pusė iškastinių išteklių.

(4)  Išimtis – anglies dioksido surinkimas, gabenimas ir saugojimas (CCS).

(5)  COM(2010) 2020 „Europa 2020“.

(6)  Tarptautinė energetikos agentūra (IEA): 2009 m. pasaulio energetikos apžvalga, orientacinis scenarijus.

(7)  IEA, 2009 m. pasaulio energetikos apžvalga, 450-asis scenarijus.

(8)  SEC(2009) 1296, 2009 10 7.

(9)  OL C 10, 2008 1 15, p. 22.

(10)  Pvz., įplaukas iš aukcionų 2013–2020 m. prekybos laikotarpiu.

(11)  Komisija savo komunikate siūlo panaudoti tik 50 proc. pajamų ir ne vien tik MTTP (žr. 2.3.6 punktą).

(12)  Tai apima taip pat geoterminę energiją.

(13)  INT/509, dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje.

(14)  2009 m. EUROSTAT ataskaita.

(15)  OL C 175, 2009 7 28, p. 1; OL C 120, 2008 5 16, p. 15.

(16)  Išskyrus specialų naudojimą kariniame sektoriuje.

(17)  Jei nenorima leisti branduolinės pavaros.

(18)  Jei dar naudojami iškastiniai energijos ištekliai, būtų galima naudoti CCS, kad būtų mažiau teršiama atmosfera.

(19)  Atmos. Chem. Phys. Discuss. 7, 11191-11205, 2007.

(20)  Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl „Strateginio Europos tarptautinio mokslinio ir technologinio bendradarbiavimo plano“, OL C 306, 2009 12 16, p. 13.

(21)  OL C 241, 2002 10 7, p. 13.

(22)  OL C 162, 2008 6 25, p. 62.

(23)  OL C 162, 2008 6 25, p. 72.

(24)  OL C 27, 2009 2 3, p. 53.

(25)  Dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje.

(26)  OL C 77, 2009 3 31, p. 49.

(27)  Dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje.

(28)  OL C 77, 2009 3 31, p. 73.


21.1.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 21/56


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Judumo mieste veiksmų planas“

COM(2009) 490 galutinis

2011/C 21/10

Pranešėjas Raymond HENCKS

Europos Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2009 m. rugsėjo 30 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Judumo mieste veiksmų planas“

COM(2009) 490 galutinis.

2009 m. lapkričio 9 d. Komiteto biuras pavedė Transporto, energetikos, infrastruktūros ir informacinės visuomenės skyriui organizuoti Komiteto darbą šiuo klausimu.

Kadangi darbas skubus (DTT 59 straipsnio 1 dalis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas savo 463-iojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2010 m. gegužės 26–27 d. (gegužės 27 d. posėdis), pagrindiniu pranešėju paskyrė R. Hencks ir priėmė šią nuomonę 175 nariams balsavus už, 1 – prieš ir 1 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1   Miestuose gyvena daugiau kaip 60 proc. Europos gyventojų. Beveik visi miestai susiduria su tokiomis pačiomis kelių eismo problemomis: spūstys, žala aplinkai, oro tarša, triukšmas, kelių eismo nelaimės, sveikatos sutrikimai, kliūtys krovinių vežimo grandinėje ir kt.

1.2   EESRK visiškai pritaria Europos Komisijos sprendimui judumo mieste veiksmų plane pasiūlyti vietos, regionų ir nacionalinėms valdžios institucijoms sprendimų, kaip miestuose kurti kiek galima geresnės kokybės ir tvaresnes gyvenimo sąlygas.

1.3   EESRK įsitikinęs, kad kai kuriose judumo mieste srityse Bendrijos lygiu suderinti veiksmai gali sukurti didesnę pridėtinę vertę, todėl ragina aiškiau apibrėžti Europos Sąjungos kompetencijos ir atsakomybės sritis atsižvelgiant į subsidiarumo ir proporcingumo principus.

1.4   Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad veiksmų plane Komisijos pateiktuose pasiūlymuose labai mažai atsižvelgta į EESRK rekomendacijas, pateiktas ankstesnėse nuomonėse judumo mieste tema.

1.5   Dauguma Komisijos rekomenduojamų priemonių yra nors ir girtini, bet tik geranoriški patarimai, kurie jokiu būdu nėra privalomi ar galintys sukelti perversmą.

1.6   Be to, komunikate kartojasi temos ir pasiūlymai, kurie jau buvo suformuluoti 1998 m. komunikate dėl piliečių tinklų plėtojimo, taigi galima daryti išvadą, kad padėtis tikrai nepagerėjo. Todėl EESRK apgailestauja, kad nepateiktas minėtame komunikate numatytų iniciatyvų įvertinimas.

1.7   EESRK pageidautų, kad svarstomam veiksmų planui bent jau būtų parengti konkrečiais rodikliais pagrįsti įvertinami kiekybiniai tikslai, kurių turėtų siekti miestai ir priemiesčiai įgyvendindami pačių pasirinktus darnaus judumo planus.

1.8   EESRK mano, kad šioje nuomonėje aptariamą veiksmų planą būtina papildyti kitu planu, kuriame būtų skiriamas didesnis dėmesys nusikalstamumui viešajame transporte, nemotorizuotiems judumo būdams ir dviratėms motorinėms transporto priemonėms.

1.9   EESRK pritaria pirmininkaujančios Ispanijos ketinimui sukurti visos Europos programą, kuria Europos miestuose ir miesteliuose būtų gerinamos prieigos sąlygos, ypač riboto judumo asmenims, ir yra suinteresuotas aktyviai dalyvauti tokioje iniciatyvoje, turint omenyje jos aktualumą pilietinei visuomenei.

1.10   Komitetas galiausiai rekomenduoja veiksmingiau skirstyti Europos Sąjungos struktūrinių ir sanglaudos fondų lėšas, visų pirma sukurti konkrečią finansinę priemonę judumui mieste skatinti. EESRK siūlo fondų lėšas skirti atsižvelgiant į tai, ar įgyvendinami judumo mieste planai ir ar yra laikomasi riboto judumo asmenims skirtos prieigos užtikrinimo reikalavimo.

2.   Bendra informacija apie veiksmų planą

2.1   2009 m. rugsėjo 30 d. Europos Komisija priėmė Judumo mieste veiksmų planą. Judumas, nors tai nėra aiškiai nurodyta pavadinime, turėtų būti darnus.

2.2   Komisija šį veiksmų planą skelbia atsiliepdama į kelių suinteresuotųjų subjektų prašymus, visų pirma Europos Parlamento, tačiau taip pat ir EESRK, kuris ragino imtis tokio pobūdžio iniciatyvos savo tiriamojoje nuomonėje Transportas miestų ir didmiesčių aglomeracijose  (1) ir kitose nuomonėse (2). EESRK mano, kad tokio pobūdžio plane turėtų būti nustatyti kiekybiniai gyvenimo kokybės gerinimo, aplinkosaugos ir energijos vartojimo efektyvumo miestuose tikslai.

2.3   2007 m. rugsėjo 25 d. Komisija, paskelbdama žaliąją knygą Nauja mobilumo mieste kultūra, pradėjo viešąsias konsultacijas. Šių konsultacijų rezultatai patvirtino, kad Europos Sąjunga turi atlikti pagrindinį vaidmenį skatinant darnų judumą miestuose.

2.4   Taigi apie veiksmų plano skelbimą (numatytą Europos Komisijos 2008 m. teisėkūros darbo programoje) buvo pranešta, o vėliau jis buvo kelis kartus atidėtas dėl prieštaravimų, kuriuos pareiškė kai kurie dalyviai, teigę, kad bet kuri Komisijos iniciatyva šioje srityje pažeistų subsidiarumo principą bei vietos ir regionų valdžios institucijų administracinės laisvės principą.

2.5   Kadangi dėl pirmiau nurodytų priežasčių Komisija negalėjo, kaip buvo planuota, savo veiksmų plano paskelbti iki 2008 m. pabaigos, Europos Parlamentas, baimindamasis, jog bus apskritai atsisakyta šios iniciatyvos, ėmėsi šio klausimo ir, norėdamas paremti Komisiją, priėmė rezoliuciją dėl Judumo miestuose veiksmų plano  (3). Komisija buvo paprašyta pagal savo žaliąją knygą parengti gaires vietos ir regionų valdžios institucijoms.

3.   Judumas mieste ir ES vaidmuo

3.1   Nors yra pareikšta pakankamai daug politinių ketinimų užtikrinti darnų miestų transportą, būtina juos suderinti su konkrečias sprendimais ir numatyti institucijas, galinčias geriausiai juos įgyvendinti.

3.2   Miesto transporto sistemos yra sudėtinės Europos transporto sistemos dalys, grindžiamos bendrąja transporto politika. 2010 m. vasario 16 d. vykusiame neoficialiame posėdyje ES transporto ministrai pripažino, kad siekiant skatinti veiksmingesnį transporto infrastruktūros ir paslaugų integravimą į regionines, miesto ir kaimo vietovių strategijas, būtina judumo mieste planus susieti su teisės aktais, kurie būtų koordinuojami tarp vietos, regionų, nacionalinių ir Europos Sąjungos valdžios institucijų.

3.3   Nemažai Bendrijos veiksmus nustatančių direktyvų, reglamentų, komunikatų ir programų jau padarė nemažą poveikį miesto transportui klimato kaitos, sveikatos ir aplinkos apsaugos, tvarios energijos, saugos keliuose ir net investicijų į viešąjį transportą ir jo valdymą požiūriu.

3.4   Siekdama griežtai laikytis subsidiarumo principo, Komisija savo komentaruose apsiriboja miestų valdžios skatinimu įgyvendinti kovos su klimato kaita priemones ir kurti veiksmingas, darnias transporto sistemas, paremtas visiškai savanoriškais įsipareigojimais.

3.5   EESRK norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nors miestai ir priemiesčiai labai skiriasi, juose susiduriama su bendromis tvaraus vystymosi problemomis, kurios nesibaigia ties miestų ribomis ir kurias galima išspręsti tik Europos lygmeniu suderintais veiksmais, kaip yra padaryta apibrėžiant Bendrijos nuostatas dėl aplinkos oro kokybės ir aplinkos triukšmo valdymo (4).

3.6   Komisija komunikate Darnusis ateities transportas. Siekis sukurti integruotą, technologiškai pažangią ir vartotojams patogią transporto sistemą  (5) teigiama, kad transporto politikos srityje „siekti ES TVS tikslų buvo sunkiau: 2007 m. pažangos ataskaitoje nurodyta, kad kelios Europos transporto sistemos sritys vis dar neatitinka darnaus vystymosi tikslų.“

3.7   Neseniai parengtoje tiriamojoje nuomonėje dėl transporto politikos po 2010 m. (6) atspirties taškų EESRK nurodė, kad, nepaisant transporto suteikiamos galimybės naudotis daugeliu laisvių (laisve dirbti ir gyventi įvairiose pasaulio vietose, naudotis įvairiomis prekėms ir paslaugomis, prekiauti ir užmegzti asmeninius ryšius), vienas svarbiausių politikų uždavinių – sukurti aiškų minėtųjų „laisvių“ pagrindą arba nustatyti ribas tais atvejais, kai daromas poveikis ar netgi kyla pavojus kitoms laisvėms, pavyzdžiui, tada, kai tai susiję su žmonių sveikata, mūsų aplinka ir (arba) klimatu bei ateities kartų poreikiais.

3.8   Nors kai kuriuose miestuose įgyvendinama transporto politika, kuria teikiama pirmenybė tvarioms transporto priemonėms, patvirtina, kad atsakingi sprendimus priimantys asmenys gali, jei to nori, užkirsti kelią žalingoms tendencijoms, bendras poreikis pasauliniu mastu apriboti išmetamą CO2 kiekį rodo, jog būtinas kolektyvinis įsipareigojimas europiniu mastu.

3.9   Miesto transportas, ypač motorinės transporto priemonės, išmeta 40 proc. viso CO2 išmetamo kiekio ir 70 proc. kitų kelių transporto priemonių išmetamų teršalų. Savo klimato kaitos tikslus ES galės pasiekti tik pakeitusi miesto transporto politiką. Neįmanoma nuosekliai išspręsti problemų pavienėmis ad hoc priemonėmis, taikomomis tik vietos ar regioniniu lygmeniu, kad ir kokios girtinos ar svarbios jos būtų.

3.10   Todėl vietos ir regionų priemonėms paremti būtina pasitelkti visus ES išteklius ir užtikrinti, kad būtų pasiekti Europos Sąjungos kovos su klimato kaita bendrosios strategijos tikslai: energijos vartojimo efektyvumo gerinimas, atsinaujinančių energijos šaltinių vystymas ir socialinės sanglaudos stiprinimas.

4.   Veiksmų planas

4.1   Komisijos siūlomas veiksmų planas apima miestų ir priemiesčių keleivinį bei krovininį transportą ir yra grindžiamas viešųjų konsultacijų, pradėtų 2007 m. rugsėjo 25 d., rezultatais.

4.2   Šio plano tikslas – padėti vietos, regionų ir nacionalinėms valdžios institucijoms skatinti darnaus judumo mieste kultūrą, visų pirma mažinant miestuose eismo intensyvumą, transporto spūstis ir, atitinkamai, nelaimingų atsitikimų kelyje skaičių, oro taršos ir energijos vartojimo lygį, tačiau neprimesti šioms institucijoms iš anksto parengtų sprendimų.

4.3   Komisija savo veiksmų planu jokiu būdu nesiekia pasiūlyti savo sprendimų vietoj vietos, regionų ir nacionalinių valdžios institucijų pasirenkamų judumo mieste problemų sprendimų. Šis planas parengtas kaip paskata, juo siūloma kaupti, pagrįsti dokumentais ir dalytis patirtimi skleidžiant gerąją patirtį, padėti pasinaudoti ES finansavimo ar bendrojo finansavimo galimybėmis, remti mokslinių tyrimų projektus ir rengti rekomendacinius dokumentus, visų pirma krovininiam transportui ir pažangiosioms transporto sistemoms.

4.4   Bendrajame veiksmų plane nustatyta dvidešimt į šešias pagrindines temas sugrupuotų praktinių priemonių (apžvelgiamų toliau), kurios turi būti įgyvendintos pagal grafiką, parengtą iki 2012 m.

4.4.1   Integruotos politikos skatinimas

Tikslas – sukurti integruotą metodą atsižvelgiant į transporto rūšių tarpusavio ryšį, erdvės miestuose apribojimus ir miesto sistemų vaidmenį ir taip skatinti visų transporto rūšių sąveiką, visų pirma įgyvendinant judumo mieste planus.

4.4.2   Dėmesys piliečiams

Reikėtų atkreipti dėmesį į:

svertus (pvz., kainas, kokybę, prieigą riboto judumo asmenims, kelionės informaciją, keleivių teises, žaliąsias zonas ir t. t.), kurie skatintų žmones reguliariai naudotis viešuoju transportu arba nemotorinėmis transporto priemonėmis,

švietimo, informavimo ir sąmoningumo ugdymo kampanijas, kuriomis būtų formuojami darnaus judumo įpročiai,

energijos taupymą vairuojant vairuotojams mėgėjams ir profesionalams.

4.4.3   Miesto transporto ekologiškumo didinimas

Veiksmų planu siekiama remti mokslinius tyrimus ir mažiau teršalų išmetančių ar visai jų neišmetančių transporto priemonių kūrimą ir ekologiškas transporto rūšis. Komisija atnaujins savo internetinį ekologiškų transporto priemonių vadovą ir sudarys geresnes sąlygas keistis informacija apie miestuose taikomas kainodaros sistemas. Komisija taip pat planuoja ištirti kelių mokesčių ir išorinių sąnaudų internalizavimo veiksmingumą.

4.4.4   Finansavimo gerinimas

Komisija nori siekti geresnio turimų europinio finansavimo išteklių panaudojimo ir ištirti būsimus poreikius. Ji paskelbs rekomendacinį dokumentą dėl darnaus judumo miestuose ir socialinės sanglaudos politikos ir išnagrinės įvairias miesto transportui taikomas kainodaros sistemas. Komisijos tikslas – suteikti daugiau informacijos apie esamas ES finansavimo galimybes ir geriau panaudoti turimą finansavimą užtikrinant, kad tokios priemonės kaip struktūriniai fondai ir mokslinių tyrimų fondai geriau sąveikautų tarpusavyje idant būtų ištirtos naujoviškos viešojo ir privataus sektorių partnerystės galimybės ir išnagrinėti darnaus judumo mieste finansavimo poreikiai.

4.4.5   Patirties ir žinių mainai

Suinteresuotiesiems subjektams turi būti suteikta galimybė pasinaudoti kitų sukaupta patirtimi. Todėl Komisija sukurs duomenų bazę, kurioje teiks informaciją apie įvairius išbandytus ir jau taikomus sprendimus. Šioje duomenų bazėje – konkrečiai bus sukurta judumo mieste observatorija, t. y. virtuali platforma – bus pateikta visų Europos teisės aktų ir naudingų finansavimo priemonių apžvalga.

4.4.6   Judumo mieste gerinimas

Siekdama palengvinti perėjimą prie ekologiškesnių transporto rūšių naudojimo ir veiksmingo krovinių vežimo, Komisija siūlo paspartinti darnaus judumo mieste planų kūrimą miestuose ir regionuose. Šiam tikslui ji parengs rekomendacinius dokumentus dėl pagrindinių šių planų aspektų, t. y. prekių išvežiojimą miestuose ir pažangias transporto sistemas.

4.5   2012 m. Komisija atliks šio globalaus plano įgyvendinimo apžvalgą ir įvertins tolesnių veiksmų poreikį.

5.   Bendrosios pastabos

5.1   Viešasis transportas visuotinės svarbos paslauga, todėl turi atitikti universalumo, prieinamumo, tęstinumo ir įperkamumo kriterijus. Atsižvelgdamas į tai, EESRK pritaria visoms šioje nuomonėje svarstomame komunikate nurodytoms priemonėms, kurių kiekviena yra žingsnis reikiama linkme.

5.2   Tačiau, nors Komitetas džiaugiasi, kad tarp Komisijos komunikate pateikiamų nuorodų yra paminėta EESRK nuomonė dėl žaliosios knygos dėl mobilumo mieste, jis turi aiškiai pareikšti, kad Komisijos pasiūlyme labai mažai atsižvelgta į šioje ir kitose tuo pačiu klausimu parengtose EESRK nuomonėse pateiktas rekomendacijas (7).

5.3   EESRK neabejoja solidarumo principu ir ribotomis ES galiomis šioje srityje, tačiau apgailestauja, kad nebuvo deramai atsižvelgta į jo tiriamojoje nuomonėje Transporto ir žemės naudojimo politikos derinimas siekiant tausesnio miesto transporto  (8) pateiktas rekomendacijas sustiprinti ES vaidmenį.

5.4   Komisija, stengdamasi nepažeisti subsidiarumo principo, imasi veikiau skatintojos ar padėjėjos, o ne reguliuotojos ar paslaugų teikėjos vaidmens. Dauguma Komisijos pateiktų priemonių yra tik geranoriški ir tikrai girtini patarimai, kurie jokiu būdu nėra privalomi ar sukeliantys perversmą.

5.5   Be to, skaitant nagrinėjamą komunikatą galima daryti išvadą, kad šis dokumentas iš tiesų yra komunikato „Piliečių tinklų plėtojimas“ (COM (1998) 431 galutinis) kopija, jei ne pažodinė, tai bent jau turinio atžvilgiu.

5.6   Praėjus vienuolikai metų nuo 1998 m. paskelbto komunikato, žinomo savo šūkiu „stumk ir trauk“ (angl. push and pull) „stumti“ žmones palikti nuosavus automobilius ir „traukti“ juos į viešąjį transportą), keliame tuos pačius klausimus: informacijos mainų skatinimas ir pasiektų rezultatų lyginimas, tinkamos politinės aplinkos kūrimas ir veiksmingas Europos Sąjungos finansinių priemonėmis naudojimas.

5.7   EESRK yra nusivylęs, kad nebuvo atliktas 1998 m. komunikate planuotų iniciatyvų – Europos vietos transporto informacijos tarnybos (ELTIS), su Europos miestų ir regionų tinklu sudaryto susitarimo (POLIS), nacionalinių dviračių maršrutų tinklų sujungimo, veiklos kokybės savarankiško vertinimo sistemos kūrimo, vietos keleivinio transporto sistemų veiklos bandomojo kriterijų nustatymo projekto, judumo valdymo vadovo ir kliūčių tyrimo, elektroninių bilietų sistemos, profesionalių vairuotojų mokymo, 2000 m. planuoto komunikato dėl judumo valdymo ir daugelio paskelbtų mokslinių tyrimų projektų – vertinimas.

5.8   EESRK pageidautų, kad prie svarstomo veiksmų plano bent jau būtų parengti konkrečiais rodikliais pagrįsti įvertinami kiekybiniai tikslai (žr. EESRK nuomonę 1196/2009), kurių turėtų siekti miestai ir priemiesčiai įgyvendindami pačių pasirinktus darnaus judumo planus.

5.9   Tenka pripažinti dar didesnę nesėkmę, kadangi savo komunikate Darnusis ateities transportas. Europos transporto politika po 2010 m. Komisija išreiškė apgailestavimą, jog iškelti darniojo transporto tikslai toli gražu nėra pasiekti ir kad būtina iš esmės keisti kryptį.

5.10   Socialiniai aspektai, vartotojiškos visuomenės poveikis aplinkai, judumas nemotorinėmis transporto priemonėmis ir dviratėmis motorinėmis transporto priemonėmis, priemonės, skatinančios vengti kelionių motorinėmis transporto priemonėmis, yra veikiau ignoruojami klausimai. Tai pasakytina ir apie tarpvalstybinį bendradarbiavimą, žemės naudojimo planavimo problemas, miestų planavimą ir miestų plėtrą, t. y. sritis, kurios didina transporto infrastruktūros poreikius.

5.11   EESRK mano, kad šioje nuomonėje aptariamą veiksmų planą būtina papildyti kitu planu, kuriame, be kita ko, būtų skiriamas didesnis dėmesys nemotorizuotiems judumo būdams ir dviratėms motorinėms transporto priemonėms.

5.12   Pagrindinis veiksmų plano uždavinys – geriau išnaudoti ir valdyti asmenų judumą motorinėmis transporto priemonėmis, o ne užkirsti jam kelią. Automobilio naudojimo ribojimas tiek taikant pozityvius metodus, pavyzdžiui, skatinant bendrą automobilių naudojimą, tiek ir atgrasomąsias priemones (pvz., atgrasančios parkavimo sistemos, kelių mokesčiai ir baudos) apsiribojo tuo, kad buvo paskelbtas tyrimas dėl taisyklių, reglamentuojančių prieigą prie įvairių rūšių žaliųjų zonų.

5.13   Veiksmų plane numatyti tyrimai – visuomenės pritarimo miesto kelių mokesčiams, energijos taupymo vairuojant įvedimo, išorinių sąnaudų internalizavimo ir technologijų bei priemonių, kompensuojančių šias sąnaudas, prieinamumo tyrimai – neabejotinai suteiks pridėtinės vertės, tačiau reikia stengtis, kad pirmenybę būtų suteikta būtinoms praktinėms priemonėms, o ne diskusijoms dėl subsidiarumo principo.

5.14   Galiausiai veiksmų plane nesvarstoma, kaip į darnaus judumo skatinimą būtų galima aktyviau įtraukti pilietinę visuomenę, turint omenyje, kad pilietinė visuomenė gali suburti suinteresuotuosius subjektus bei politikus ir ugdyti visų visuomenės narių sąmoningumą skatinant juos apgalvoti ir pakeisti keliavimo įpročius.

6.   Konkrečios pastabos

Papildydamas pirmiau pateiktas bendrąsias pastabas, EESRK norėtų pakomentuoti keletą konkrečių plano veiksmų (iš viso pasiūlyta 20 veiksmų).

1 veiksmas.   Greitesnis darnaus judumo mieste planų įgyvendinimas

6 veiksmas.   Geresnis kelionės informacijos teikimas

6.1   EESRK pritaria Komisijos pasiūlymui vietos valdžios institucijoms teikti logistinę paramą įgyvendinant darnaus judumo mieste planus, apimančius krovininį ir keleivinį transportą.

6.2   Veiksmų plane nustatyta, kad vėliau Komisija gali imtis tolesnių žingsnių, pavyzdžiui, teikti paskatas ir rekomendacijas.

6.3   EESRK norėtų pakartoti savo pasiūlymą, kad iš Bendrijos fondų vietos valdžios institucijoms skiriama finansinė pagalba priklausytų nuo parengtų judumo planų ir kad būtų aišku, jog miestai tuos planus gali savo nuožiūra pritaikyti prie konkrečių vietos sąlygų.

6.4   Tačiau šiuose planuose turi būti nurodytas privalomas tikslas pereiti prie aplinką tausojančių transporto priemonių, atitinkančių ES būtiniausius reikalavimus, siekiant:

užtikrinti, kad visi vietos gyventojai, svečiai ir specialistai, galėtų naudotis tvariomis transporto priemonėmis, ir panaikinti su judumu susijusius socialinius skirtumus,

sumažinti išmetamą CO2 kiekį, aplinkos taršą, triukšmą ir energijos suvartojimą,

pagerinti keleivinių ir krovininių transporto priemonių veiksmingumą atsižvelgiant į išorines sąnaudas.

6.5   Komisijos siūlomas specialus „judumo mieste“ apdovanojimas, kurį EESRK ragina pradėti skirti kuo skubiau, turėtų būti skiriamas tik tuomet, jei laikomasi pirmiau minėtų reikalavimų.

4 veiksmas.   Keleivių teisių programa

6.6   EESRK apgailestauja, kad Komisija nesutiko su jo pasiūlymu viešojo transporto keleivių teises sujungti į vieną „teisių chartiją“.

6.7   Visgi Komitetas džiaugiasi Komisijos ketinimu papildyti reguliavimo metodą bendrais kokybės rodikliais, siekiant apsaugoti keleivių ir riboto judumo asmenų teises, taip pat bendrai suderinta skundų teikimo tvarka ir ataskaitų teikimo procedūromis.

6.8   EESRK apgailestauja, kad šiame komunikate neatsižvelgiama į vieną iš pagrindinių naudojimosi viešuoju transportu kliūčių, tai yra į saugumo trūkumą, ypač mažiau naudojamuose maršrutuose ir keliaujant vakare arba nakties metu, turint omenyje, kad gerai parengti transporto darbuotojai, pakankamas jų skaičius ir stebėjimas vaizdo kameromis yra veiksmingos nusikalstamumo viešajame transporte prevencinės priemonės.

6.9   Dėl daugybės suinteresuotųjų subjektų atsiranda nemažų priimtų priemonių formos ir turinio skirtumų, todėl labai svarbu, kad jos būtų reguliariai vertinamos siekiant nustatyti, ar priemonės arba politika atitinka naudotojo poreikius, ir, prireikus, jas pritaikyti, pakeisti arba panaikinti. Deja, Komisijos veiksmų plane apie tai nekalbama.

5 veiksmas.   Riboto judumo asmenų prieigos gerinimas

6.10   EESRK mano, kad Europoje riboto judumo piliečių (vyresnio amžiaus asmenys, neįgalieji, taip pat nėščios moterys ar motinos su vaikų vežimėliais ir kt.) yra daugiau nei 100 milijonų.

6.11   Kai kurie miestai įgyvendino puikias priemonės riboto judumo asmenims, tačiau tai tik pavienės iniciatyvos. Labai dažnai tokie asmenys patiria neįveikiamas kliūtis keliaudami viešuoju transportu (dėl prieigos problemų, transporto priemonės konstrukcijos ir t. t.) arba savo jėgomis (dėl sudėtingų gatvių sankryžų, siaurų šaligatvių, kavinių ir restoranų terasų ant šaligatvių ir t. t.). Dar viena problema – kitų žmonių pilietinės atsakomybės stygius (kai kurie automobilius stato ten, kur nori, užima asmenims su negalia rezervuotas automobilių stovėjimo vietas ir t. t.). EESRK pritaria pirmininkaujančios Ispanijos ketinimui sukurti visos Europos planą arba programą, kuria Europos miestuose ir miesteliuose būtų gerinama prieiga, ir yra suinteresuotas aktyviai dalyvauti tokioje iniciatyvoje, kadangi tai labai aktualu pilietinei visuomenei.

6.12   Dėl riboto rinkos dydžio nėra pakankamai išvystyta techninė parama, kad atitiktų tikruosius žmonių poreikius, o tai stabdo investicijas ir inovacijas.

6.13   Todėl EESRK visiškai pritaria, kad riboto judumo asmenų prieigos klausimas turėtų būti įtrauktas į 2010–2020 m. ES strategiją dėl neįgalumo ir kad būtų nustatyti atitinkami kokybės rodikliai ir ataskaitų teikimo procedūros.

6.14   Be šių priemonių, turi būti užtikrintas atitinkamas finansavimas nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis, tačiau visų pirma Europos lygmeniu iš ES fondų.

8 veiksmas.   Darnaus judumo įpročių skatinimo kampanija

6.15   Komisija ketina apsvarstyti galimybę teikti specialų apdovanojimą, kuriuo būtų skatinamas darnaus judumo mieste planų kūrimas.

6.16   EESRK gali tik pasidžiaugti tokio pobūdžio apdovanojimo įsteigimu ir atkreipia dėmesį į savo nuomonę (CES 324/99) dėl žaliosios knygos dėl piliečių tinklo, kurioje jau buvo iškėlęs mintį, kad apdovanojimų ir (arba) premijų už kokybę teikimas būtų gera konkurencijos kokybės srityje paskata.

12 veiksmas.   Išorinių sąnaudų internalizavimą miestuose tyrimas

13 veiksmas.   Keitimasis informacija apie miestuose taikomas kainodaros sistemas

6.17   Nebrangus viešasis transportas neabejotinai atsiperka socialiniu požiūriu, tačiau akivaizdu, kad finansiniu požiūriu tai nuostolinga. Iš naudotojų gaunamos pajamos negali padengti visų eksploatavimo sąnaudų ir juo labiau investicijų, o tai reiškia, kad būtinos valstybės subsidijos.

6.18   Šiuo požiūriu EESRK sutinka, kad išorinių sąnaudų internalizavimo miestuose tyrimas, kurį paskelbė Komisija, leis skaidriau apskaičiuoti sąnaudas šiame sektoriuje. Komitetas primena, kad išorės sąnaudų klausimas jau buvo svarstytas jos 1998 m. komunikate, taip pat ir galimybė pakartotinai investuoti kelių mokesčių vietos lygmeniu įplaukas, ypač į viešąjį transportą ir į pėsčiųjų bei dviratininkų poreikius atitinkančią infrastruktūrą. Šiais dviem klausimais dar nesiimta jokių veiksmų.

15 veiksmas.   Finansavimo ateityje poreikių tyrimas

6.19   Tik 9 proc. struktūrinių fondų asignavimų transportui yra skiriama miesto transportui, tuo tarpu beveik visiems miestams ir regionams stinga (įvairiu lygiu) lėšų investicijoms į judumą mieste.

6.20   Nors Komisija savo gairėse planuoja ištirti finansavimo poreikius po 2010 m. ir toliau teikti finansinę paramą CIVITAS (9) programai, EESRK labiau pritartų oficialesniam įsipareigojimui skirti papildomą finansavimą, kartu įvertinti galimybę skirti bent jau dalį lėšų judumui mieste finansuoti iš surinktų miesto transporto ir stovėjimo aikštelių mokesčių. Tenka apgailestauti, kad komunikate nesiūloma sukurti konkrečią finansinę priemonę judumui mieste skatinti.

6.21   Savo 1998 m. komunikate „Piliečių tinklų plėtojimas“ Komisija teikė prioritetą darnių vietos ir regionų transporto sistemų rėmimui ir būdų, kurie leistų stebėti, ar tas sistemas diegiantys subjektai atsižvelgia į prieigos reikalavimus, ištyrimui. EESRK labai norėtų susipažinti su šio tyrimo rezultatais.

6.22   EESRK mano, kad būsimame reglamente dėl Bendrijos lėšų paskirstymo (jį numatyta persvarstyti 2013 m.) reikėtų ne nustatyti prioritetus, o veikiau lėšų skyrimą viešajam miesto transportui susieti su judumo mieste planų įgyvendinimu ir su reikalavimu griežtai laikytis riboto judumo asmenų prieigos reikalavimo.

17 veiksmas.   Judumo mieste observatorijos įsteigimas

6.23   EESRK palankiai vertina iniciatyvą įsteigti judumo mieste observatoriją, t. y. virtualią platformą, siekiant, kad vyktų gerosios praktikos mainai, apimantys visas judumo mieste sritis, įskaitant asmenų su judėjimo negalia prieigą.

2010 m. gegužės 27 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI


(1)  OL C 168, 2007 7 20, p. 77.

(2)  OL C 224, 2008 8 30, p. 39; OL C 317, 2009 12 23, p. 1.

(3)  (2008/2217 (INI)), pranešėjas Gilles Savary.

(4)  Direktyva 2008/50/EB dėl aplinkos oro kokybės ir švaresnio oro Europoje; Direktyva 2002/49/EB dėl aplinkos triukšmo įvertinimo ir valdymo.

(5)  COM(2009) 279 galutinis.

(6)  OL C 255, 2010 9 27, p. 110.

(7)  OL C 255, 2010 9 27, p. 110; OL C 224, 2008 8 30, p. 39; OL C 168, 2007 7 20, p. 77.

(8)  OL C 317, 2009 12 23, p. 1.

(9)  CIVITAS (Miestas, gyvybingumas, darnumas, angl. City VITAlity Sustainability) – Bendrijos mokslinių tyrimų ir inovacijų miesto transporto srityje programa.


21.1.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 21/62


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl civilinės aviacijos avarijų ir incidentų tyrimo ir prevencijos

COM(2009) 611 galutinis – 2009/0170 (COD)

2011/C 21/11

Pagrindinis pranešėjas Jacek KRAWCZYK

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 80 straipsnio 2 dalimi, 2009 m. lapkričio 20 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl civilinės aviacijos avarijų ir incidentų tyrimo ir prevencijos

COM(2009) 611 galutinis – 2009/0170 (COD).

2009 m. gruodžio mėn. 15 d. Komiteto biuras pavedė Transporto, energetikos, infrastruktūros ir informacinės visuomenės skyriui organizuoti Komiteto darbą šiuo klausimu.

Kadangi darbas skubus (DTT 59 str.) Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pagrindiniu pranešėju paskyrė Jacek Krawczyk savo 463-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2010 m. gegužės 26–27 d. (gegužės 27 d. posėdis), priėmė šią nuomonę 157 nariams balsavus už ir 2 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1   Dabartinė Bendrijos civilinės aviacijos avarijų tyrimo ir pranešimo apie įvykius sistema yra nepakankamai veiksminga. Joje neatsižvelgiama į pastebimą pažangą, pasiektą kuriant bendrąją aviacijos rinką, o ypač į sukurtą Europos aviacijos saugos agentūrą.

1.2   EESRK palankiai vertina Europos Komisijos pasiūlymą kaip žingsnį teisinga kryptimi, kad būtų pašalinti trūkumai, susiję su dabartiniu nevienalyčiu avarijų tyrimu ES.

1.3   Komisijos pasiūlymu skatinamas savanoriškas bendradarbiavimas per Europos civilinės aviacijos saugos tyrimų institucijų tinklą. EESRK sutinka su Komisijos vertinimu, kad šiuo metu steigti Europos civilinės aviacijos avarijų tyrimo agentūrą būtų per anksti.

1.4   EESRK norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad vienintelis avarijų ir incidentų tyrimų tikslas turėtų būti – ateityje išvengti avarijų ir incidentų, o ne nustatyti, kas kaltas ar atsakingas. Todėl EESRK nuomone, būtina patobulinti 15 straipsnio formuluotę, kad ji visiškai atitiktų Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos (ICAO) konvencijos 13 priedo nuostatas.

1.5   EESRK pabrėžia, jog užtikrinant aviacijos saugą ypač svarbu, kad avarijos tyrimą atliktų iš tikrųjų nepriklausomi tyrėjai ir kad į tyrimo procesą nesikištų suinteresuotosios šalys ar viešasis sektorius, politikai, žiniasklaida ar teisminės institucijos.

1.6   EESRK norėtų pabrėžti „saugos kultūros“ svarbą ir paraginti visas ES valstybes nares „sąžiningumo principą“ įtvirtinti savo nacionalinėse baudžiamosios teisės sistemose. ES lygiu reikia imtis daugiau priemonių, kad visos valstybės narės iš dalies pakeistų nacionalines baudžiamosios teisės sistemas ir užtikrintų sąžiningumo principo laikymąsi.

1.7   EESRK visų pirma norėtų pabrėžti, jog svarbu kartu su kitais suinteresuotaisiais subjektais parengti ES chartiją dėl sąžiningumo principo.

1.8   EESRK mano, jog reikia užtikrinti, kad avarijos tyrėjai būtų visiškai nepriklausomi ir šiame procese nedalyvautų suinteresuotosios šalys, įskaitant Europos aviacijos saugos agentūrą. Todėl svarbu teisės aktais numatyti daugiau apsaugos priemonių, kad tyrimui galėtų vadovauti avarijų tyrimo tarnybos.

1.9   EESRK nuomone, labai svarbu, kad aukos šeimos nariai galėtų laiku susipažinti su keleivių sąrašu. Be to, EESRK mano, kad ne mažiau svarbu užtikrinti, kad sąrašas būtų teisingas.

2.   Įžanga

2.1   Oro transportas – viena saugiausių transporto rūšių. Nepaisant labai išaugusio oro eismo nuo tada, kai 1992 m. buvo sukurta bendroji aviacijos rinka, statistika rodo, kad Europos Sąjungai pavyko padidinti aviacijos saugos lygį, todėl ES oro transporto bendrovės yra vienos saugiausių visame pasaulyje.

2.2   Vis dėlto sauga nėra savaime suprantamas dalykas, todėl reikia nuolat stengtis gerinti aviacijos saugą. Nesvarbu, koks bebūtų ES aviacijos sektoriaus saugos lygis, neįmanoma visiškai išvengti avarijų ar rimtų incidentų. Todėl labai svarbu atlikti nepriklausomus šių avarijų ar incidentų tyrimus. Išnagrinėjus avarijų aplinkybes pateikiamos rekomendacijos, kaip išvengti tokių avarijų ateityje.

2.3   Įpareigojimas tirti civilinės aviacijos avarijas įtvirtintas Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijoje, kurios šalys yra visos valstybės narės. Išsamūs šios srities standartai ir rekomenduojama tvarka pateikiami ICAO Čikagos konvencijos 13 priede.

2.4   Pripažindama avarijų tyrimo svarbą, Europos bendrija dar 1980 m. priėmė Direktyvą 80/1266/EB dėl valstybių narių bendradarbiavimo ir abipusės pagalbos tiriant orlaivių avarijas (1). 1980 m. direktyva vėliau pakeista Direktyva 94/56/EB (2). Be to, 2003 m. priimta Direktyva 2003/42/EB (3) dėl civilinės aviacijos įvykių pranešimų.

2.5   Dabartinė Bendrijos civilinės aviacijos avarijų tyrimo ir pranešimo apie įvykius sistema yra nepakankamai veiksminga. Tai lėmė jos suskaidymas. Joje nepakankamai atsižvelgiama į pažangą, pasiektą kuriant bendrąją aviacijos rinką, kuri, o ypač sukurta Europos aviacijos saugos agentūra, sustiprino ES galią aviacijos saugos srityje. Todėl 2009 m. spalio 29 d. Komisija priėmė Pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl civilinės aviacijos avarijų ir incidentų tyrimo ir prevencijos, kuriuo būtų panaikinti esami šių sričių teisės aktai.

3.   Komisijos pasiūlymas

3.1   Komisijos pasiūlymu skatinamas savanoriškas bendradarbiavimas, pavyzdžiui, pagal siūlomą reglamentą dabartinis neoficialus bendradarbiavimas bus pakeistas į Europos civilinės aviacijos saugos tyrimų institucijų tinklą (toliau – tinklas). Tinklas neturės juridinio asmens statuso, o jo įgaliojimai apsiribos patariamosiomis ir koordinavimo užduotimis.

3.2   Be to, siūlomu reglamentu savanoriškas bendradarbiavimas papildomas keletu teisinių įpareigojimų, kad būtų:

pagal Čikagos konvencijos 13 priedą į Bendrijos teisę įtraukti tarptautiniai standartai ir rekomenduojama tvarka, susiję su įrodymų ir neskelbtinos saugos informacijos apsauga,

nustatyti bendri nacionalinių saugos tyrimų institucijų organizaciniai reikalavimai ir užtikrintas didesnis saugos tyrimų nepriklausomumas,

geriau koordinuojami įvairūs avarijų ir incidentų priežasčių tyrimai,

aiškiai nustatytos abipusės Europos aviacijos saugos agentūros (EASA) ir nacionalinių saugos tyrimų institucijų teisės ir pareigos, užtikrinant, kad saugos tyrimai ir toliau būtų atliekami nepriklausomai,

nustatyti kriterijai, pagal kuriuos saugos tyrimų institucijos skirtų įgaliotuosius „projekto valstybės“ atstovus,

nustačius nebaudžiamojo pobūdžio pranešimų teikimo sistemą užtikrintas sąžiningumo principo laikymasis,

Bendrijos oro transporto bendrovėms nustatyti bendri reikalavimai dėl keleivių sąrašų ir juose pateikiamų duomenų apsaugos (pvz., siūlomo reglamento 23 str.),

geriau užtikrintos orlaivių avarijų aukų ir jų šeimų narių teisės,

užtikrinama geresnė į avariją patekusių asmenų anonimiškumo apsauga,

sukurta bendra saugos rekomendacijų ir informacijos apie veiksmus gavus rekomendacijas duomenų bazė.

4.   Konkrečios pastabos

4.1   EESRK palankiai vertina Europos Komisijos pasiūlymą kaip žingsnį teisinga kryptimi, kad būtų pašalinti trūkumai, susiję su dabartiniu nevienalyčiu avarijų tyrimu ES. Vis dėlto EESRK pabrėžia, jog svarbu stebėti pasiūlymo įgyvendinimo veiksmingumą ir atsižvelgti į tai, kad kai kurioms mažesnėms valstybėms narėms trūksta kompetencijos ir (arba) išteklių avarijoms tirti. Todėl EESRK ragina Komisiją apibrėžti būtiniausius avarijų tyrimo tarnybų ir tyrėjų techninės kompetencijos reikalavimus ir skatinti valstybes nares jų laikytis.

4.2   EESRK ypač palankiai vertina pragmatišką Komisijos požiūrį, grindžiamą subsidiarumu ir proporcingumu. Komitetas sutinka su Komisijos vertinimu, kad šiuo metu steigti Europos civilinės aviacijos avarijų tyrimo agentūrą būtų per anksti, nors galimybės ilgainiui ją įkurti atmesti nevertėtų. EESRK taip pat pabrėžia, jog svarbu užtikrinti, kad tinklas turėtų būti atviras su ES besiribojančioms ES nepriklausančioms šalims ir šalims, kurios glaudžiai bendradarbiauja su ES, visų pirma valstybėms, kurios yra Europos civilinės aviacijos konferencijos (ECAC) narės.

4.3   EESRK pabrėžia, jog užtikrinant aviacijos saugą ypač svarbu, kad avarijos tyrimą atliktų iš tikrųjų nepriklausomi tyrėjai ir kad į tyrimo procesą nesikištų suinteresuotosios šalys ar viešasis sektorius, politikai, žiniasklaida ar teisminės institucijos.

4.4   EESRK norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad atliekant saugos tyrimus turėtų būti siekiama vienintelio tikslo – ateityje išvengti avarijų ir incidentų, o ne nustatyti, kas kaltas ar atsakingas. Todėl EESRK nuomone, svarbu patobulinti 15 straipsnio formuluotę, kad ji visiškai atitiktų ICAO konvencijos 13 priedo nuostatas. Siūlymas suteikti daugiau teisių teisminėms institucijoms ir viešajam interesui kitiems tikslams nei avarijos tyrimas, duos priešingų rezultatų ir kliudys savanoriškam pranešimui apie įvykius ar incidentus. EESRK nuomone, labai svarbu, kad avarijų tyrimo procesas būtų griežtai atskirtas nuo teisminių procedūrų, nes tai gali daryti neigiamą poveikį saugos informacijos rinkimui ir dėl šios priežasties gali pablogėti aviacijos sauga ES. EESRK pabrėžia, kad tai nepažeis aukų teisių gauti kompensaciją nepriklausomų procedūrų keliu, kurios vykdomos atskirai nuo avarijos tyrimo proceso. EESRK pabrėžia, jog svarbu užtikrinti neskelbtinų saugos duomenų ir darbuotojų, pranešančių apie įvykius, apsaugą.

4.4.1   EESRK pripažįsta oro transporto organizacijų Deklaracijos dėl ES aviacijos avarijų tyrimo reglamento svarbą nuo 2010 m. balandžio 26 d., kurioje reiškiamas susirūpinimas dėl Komisijos pasiūlyme (kuriam pritarė 2010 m. kovo 11 d. Transporto taryba) numatytos teisminio tyrimo viršenybės saugumo tyrimo atžvilgiu. Deklaraciją pasirašiusiųjų organizacijų nuomone tai labai apribotų avarijos tyrėjų galimybę konfidencialiai gauti informaciją, būtiną avarijos veiksniams nustatyti, ir todėl jie negalėtų pateikti informacija pagrįstų saugumo rekomendacijų, kurios padidintų aviacijos saugą ir padėtų išvengti avarijų ateityje, o tai prieštarautų lėktuvais keliaujančių žmonių interesams.

4.5   EESRK norėtų akcentuoti „saugos kultūros“ svarbą ir paraginti visas ES valstybes nares užtikrinti sąžiningumo principo įtvirtinimą savo nacionalinėse baudžiamosios teisės sistemose. Aviacijos saugos labui svarbu, kad avarijų tyrimų rezultatai būtų naudojami siekiant ateityje išvengti avarijų, o ne nubausti už netyčines klaidas, nes tai trukdytų deramai ištirti avariją. EESRK nuomone, reglamente turėtų būti numatyta sistema, kurioje visos su avarijomis susijusios šalys galėtų dalytis informacija ir laisvai bei konfidencialiai pareikšti savo nuomonę. Teisinis tikrumas, pavyzdžiui, patikimos teisinės taisyklės, kurios nedviprasmiškai nustatytų, kada saugos informaciją galima naudoti ne avarijos tyrimui, būtinos norint užtikrinti atvirą konfidencialų bendravimą. To neužtikrinus, susiję asmenys bijos prisidėti prie tyrimo. EESRK pabrėžia, kad ES lygiu reikia imtis daugiau priemonių, kad valstybės narės iš dalies pakeistų nacionalines baudžiamosios teisės sistemas ir užtikrintų sąžiningumo principo laikymąsi. EESRK visų pirma norėtų pabrėžti, jog svarbu parengti ES chartiją dėl sąžiningumo principo. EESRK palankiai vertina „Chartiją dėl sąžiningumo principo“, kurią Europos civilinės aviacijos socialiniai partneriai priėmė 2009 m. kovo 31 d.

4.6   EESRK nuomone, labai svarbu, kad aukos šeimos nariai galėtų laiku susipažinti su keleivių sąrašu. Be to, EESRK mano, kad ne mažiau svarbu užtikrinti, kad pateiktas sąrašas būtų teisingas. Todėl EESRK manymu, turėtų būti išsaugotas keleivių sąrašo pateikimo per vieną valandą terminas, išskyrus tam tikrais atvejais taikomas išimtis, kai tai neįmanoma padaryti dėl techninių priežasčių, visų pirma kalbant apie tolimuosius skrydžius, kurie vykdomi iš trečiųjų šalių. Oro transporto bendrovei nebūtų sudėtinga pateikti nepatvirtintą sąrašą per vieną valandą, tačiau svarbu, kad sąrašas būtų patvirtintas, ypač vykdant tolimuosius skrydžius iš šalių, kurios nepriklauso ES. Be to, EESRK norėtų pabrėžti privatumo ir duomenų apsaugos svarbą, ir mano, kad keleivių sąrašas, kurį oro transporto bendrovė gali pateikti remdamasi registracijos ir rezervacijos sistemomis, turėtų šiam tikslui pakakti.

4.7   EESRK mano, jog reikia jog reikia užtikrinti, kad avarijos tyrėjai būtų visiškai nepriklausomi ir šiame procese nedalyvautų suinteresuotosios šalys, įskaitant Europos aviacijos saugos agentūrą. Todėl svarbu teisės aktais numatyti daugiau apsaugos priemonių, kad tyrimui galėtų vadovauti avarijų tyrimo tarnybos. EASA (kaip patarėja) galėtų dalyvauti tyrime kartu su kitomis susijusiomis šalimis (oro transporto bendrovė, gamintojas ir pan.), tačiau joms neturi būti leista daryti įtakos tyrimo procesui ar išvadoms. EESRK visų pirma norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad EASA neturėtų būti leista veikti kaip įgaliotajam avarijų tyrėjui, nes tai prieštarautų EASA, kaip saugos reguliavimo institucijos, vaidmeniui ir neatitiktų ICAO konvencijos 13 priedo. Vis dėlto EESRK nuomone, svarbu tam tikrais atvejais EASA siųsti rekomendacijas dėl tyrimo, kad ši agentūra galėtų imtis skubių veiksmų saugai užtikrinti.

4.8   EESRK palankiai vertina pasiūlymą sukurti centrinę avarijų tyrimo rekomendacijų duomenų bazę, kurioje būtų kaupiama ir su tolesniais veiksmais gavus rekomendaciją susijusi informacija. Komiteto nuomone, remiantis Jungtinių Amerikos Valstijų Federacinės aviacijos administracijos sistemos, kuri peržiūri JAV Nacionalinės transporto saugos tarybos (angl. National Transport Safety Board) pateiktas rekomendacijas, pavyzdžiu svarbu, kad Europos aviacijos saugos agentūra (EASA) prieš nustatydama bet kokias taisykles, kruopščiai įvertintų kiekvienos saugos rekomendacijos teikiamą papildomą naudą ir poveikį teisiniu požiūriu.

4.8.1   EESRK ragina ES imtis papildomų veiksmų, kad būtų atlikta derama nuodugni pranešimų apie incidentus analizė ir geriau telkiami ištekliai Europos lygiu.

4.9   EESRK pabrėžia, jog saugos labui svarbu, kad visos ES (ir ne ES) valstybės aiškiai suprastų avarijų tyrimo ataskaitos turinį (19 str.). Dažnai atsitinka, kad nacionalinės avarijų tyrimo institucijos ataskaitas rengia gimtąja kalba, nors su įvykiu yra susijusios ir užsienio šalys. EESRK rekomenduoja, kad kiekviena avarijos tyrimo ataskaita būtų išversta bent į anglų kalbą.

4.10   EESRK pažymi, kad saugai visada bus teikiamas prioritetas kitų reikalavimų, pavyzdžiui, intelektinės nuosavybės, atžvilgiu. Kita vertus, svarbu numatyti priemones intelektinės nuosavybės apsaugai užtikrinti (15 straipsnis). Komerciniu požiūriu neskelbtina informacija turėtų būti keičiamasi tik su institucijomis, tačiau šios informacijos neleidžiama teikti konkurentams. Originalios įrangos gamintojams (angl. Original Equipment Manufacturers, OEM) neturėtų būti suteikta visa informacija apie papildomus tipo sertifikatus (angl. Supplemental Type Certificates, STC) ir kitus pakeitimus, remonto darbus bei atvirkščiai (nes tai gali būti komerciniu požiūriu svarbi su projektavimo organizacijos patvirtinimu (DOA), kuris neturi nieko bendro su tam tikra avarija ar incidentu, susijusi intelektinė nuosavybė).

2010 m. gegužės 27 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI


(1)  OL L 375, 1980 12 31, p. 32.

(2)  OL L 319, 1994 12 12, p. 14.

(3)  OL L 167, 2003 4 7, p. 23.


21.1.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 21/66


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių. 2020 m. Europos strategijos integruotų gairių II dalis

COM(2010) 193 galutinis

2011/C 21/12

Pagrindinis pranešėjas Wolfgang GREIF

Taryba, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 304 straipsniu, 2010 m. gegužės 5 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių. 2020 m. Europos strategijos integruotų gairių II dalis

COM(2010) 193 galutinis.

2010 m. balandžio 27 d. Komiteto biuras pavedė Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyriui organizuoti Komiteto darbą šiuo klausimu.

Kadangi darbas skubus, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas savo 463-iojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2010 m. gegužės 26–27 d. (gegužės 27 d. posėdis), pagrindiniu pranešėju paskyrė Wolfgang Greif ir priėmė šią nuomonę 134 nariams balsavus už, 9 – prieš ir 12 susilaikius.

1.   Išvados

EESRK:

apgailestauja, kad Taryba ir Komisija nustatė labai griežtą gairių priėmimo tvarkaraštį, kuris praktiškai neleidžia surengti rimtų diskusijų su organizuota pilietine visuomene ir parlamentais,

mano, kad gairėse nepakankamai atspindima tai, kad, atsižvelgiant į krizę, kova su nedarbu turėtų būti vienas svarbiausių ES ir valstybių narių politikos uždavinių,

palankiai vertina tai, kad orientuojamasi į mažesnį gairių skaičių, tačiau mano, kad jos yra pernelyg bendro pobūdžio ir per daug santūrios, kad galėtų efektyviai skatinti imtis veiklos, o tai silpnina Europos veiksmus,

mano, kad darbo rinkai skirtose politinėse rekomendacijose per daug akcentuojama pasiūla (reikšminis žodis: įsidarbinimo galimybių didinimas), ir ragina daugiau dėmesio skirti sumaniai paklausos politikai, skatinančiai būsimą ekonomikos augimą ir inovacijas bei padedančiai kurti papildomas darbo vietas,

yra sunerimęs, kad į naująsias gaires neįtrauktas visiško užimtumo tikslas (pagrindinis ankstesnių gairių tikslas),

stebisi, kad gairėse nepateikiama konkrečių paaiškinimų dėl darbo kokybės, ir ragina sujungti 8 ir 9 gaires ir įtraukti atskirą gairę, skirtą darbo kokybei propaguoti,

palankiai vertina tai, kad daugiausia dėmesio skiriama žinių trikampiui ir įgūdžių tobulinimui, tačiau tikėjosi, kad kovos su jaunimo nedarbu ir neįgalių žmonių ugdymo ir profesinio mokymo skatinimo srityse bus nustatyti toliau siekiantys tikslai,

kritiškai vertina tai, kad apskritai per mažai dėmesio skirta lyčių lygybės politikai (pavyzdžiui, moterų skatinimui),

itin palankiai vertina tai, kad socialinės įtraukties skatinimui ir kovai su skurdu numatyta atskira gairė, tačiau mano, kad reikėtų daugiau dėmesio skirti vaikams ir jaunimui gresiančio skurdo rizikos mažinimui,

mano, kad skurdo pavojaus mažinimui reikia keleto stabilių ir patikimų kriterijų, skirtų stebėti ir nustatyti padarytą pažangą, taip pat, pavyzdžiui, nustatyti pajamų ir perkamosios galios santykį bei pajamų koncentraciją (Gini koeficientą),

pageidautų tikslesnių nuostatų dėl grupių, kurioms gresia neproporcingai didelis skurdas (pavyzdžiui, vienišų motinų, migrantų, mažas pensijas gaunančių vyresnio amžiaus žmonių, neįgaliųjų), integravimo.

2.   Griežto Komisijos ir Tarybos nustatyto tvarkaraščio kritika

2.1   2010 m. balandžio 27 d. Europos Komisija pasiūlė naujas valstybių narių užimtumo politikos gaires. Kartu su bendromis ekonominės politikos gairėmis jos sudaro integruotas gaires, skirtas 2020 m. Europos pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategijos įgyvendinimui. 2010 m. kovo 25–26 d. Europos Vadovų Taryba susitarė dėl naujosios strategijos, kuri birželio mėnesį bus oficialiai priimta.

2.2   EESRK ne kartą pritarė tam, kad ES strategija būtų kompleksinė ir daugiametė, ir ne kartą atkreipė dėmesį, kad visapusiškas parlamentų, socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės dalyvavimas Europos ir nacionaliniu lygmeniu yra viena iš būtiniausių sėkmingo politikos koordinavimo sąlygų ir kad jį reikia užtikrinti visuose etapuose (1).

2.3   Todėl savo nuomonėje dėl Lisabonos strategijos po 2010 m. EESRK ragino, ateityje tikslinant strategiją, pašalinti veiksmingo nacionalinių parlamentų dalyvavimo ir tikro dialogo su socialiniais partneriais bei pilietinės visuomenės organizacijomis struktūrines kliūtis (2). Viena iš tokį raginimą pateikti paskatinusių priežasčių buvo ta, kad metai iš metų gairių rengimui ir atnaujinimui skirtų konsultacijų kokybė buvo nepatenkinama.

2.3.1   Savo apgailestavimą šiuo klausimu EESRK išreiškė gairėms skirtose nuomonėse ir primygtinai ragino Komisiją ir Tarybą keisti gairių rengimo darbotvarkę, ypač tais metais, kai koordinavimo proceso metu nustatomi strateginiai tikslai. Siekiant politinio sutarimo, būtina užtikrinti veiksmingą visų susijusių socialinių ir politinių dalyvių nacionaliniu ir ES lygmeniu dalyvavimą.

2.4   Todėl EESRK labai apgailestauja, kad ir šiais metais, kai vadovaujantis strategija „Europa 2020“ turi būti nustatyti nauji dešimčiai metų skirti ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo darbotvarkės prioritetai, Taryba ir Komisija nustatė tokį griežtą gairių priėmimo grafiką. Laikantis šio grafiko, praktiškai nėra galimybės rimtoms diskusijoms su organizuota pilietine visuomene ir parlamentais.

2.5   Atsižvelgdamas į tai, Komitetas yra įsitikinęs, kad dėl itin trumpo laikotarpio tarp pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo paskelbimo ir sprendimo priėmimo termino nėra galimybės įprastu būdu pasikonsultuoti su Komitete atstovaujamų interesų grupių atstovais. EESRK jaučiasi priverstas suformuoti savo poziciją skubos tvarka.

2.6   Todėl EESRK supranta visus pasisakančius už tai, kad sprendimas dėl integruotų gairių būtų atidėtas. Tai ypač svarbu padaryti dabar, kai ES rengia naują visa apimančią vystymosi strategiją ateinantiems dešimčiai metų.

2.6.1   Jei sprendimas būtų atidėtas keletui mėnesių (Komitetas tai itin palankiai įvertintų) Komitetas pasiliktų teisę, nepaisydamas šioje nuomonėje pateiktų pastabų ir rekomendacijų, išsamioje nuomonėje savo iniciatyva, parengtoje plačiai pasikonsultavus, suformuoti savo poziciją siūlomų gairių klausimu.

3.   Bendros pastabos dėl siūlomų gairių

3.1   Dėl ekonomikos ir finansų rinkos krizės padėtis Europos darbo rinkoje ateinančiais metais bus labai įtempta. Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad gali prireikti viso dešimtmečio atkurti daugiau kaip dešimt milijonų darbo vietų, kurių netekome per šiuos keletą krizės metų (3). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kova su nedarbu turi būti vienas svarbiausių ES ir valstybių narių politinių uždavinių. EESRK nuomone, gairėse tai turėtų būti geriau atspindėta.

3.1.1   Siūlomų gairių skaičius iš viso buvo sumažintas nuo aštuonių iki keturių ir, remiantis Komisijos planais, turėtų išlikti nepakitęs iki 2014 m. EESRK iš esmės pritaria tokiai orientacijai ir daugiamečiam ciklui, tačiau pabrėžia, kad daugelyje vietų tekstas yra netikslus ir per daug bendro pobūdžio. Komitetas nuogąstauja, kad gairių įtaka valstybių narių veiksmams bus ribota. Bet kuriuo atveju EESRK įsitikinęs, kad numačius mažiau gairių, tikrai reikės aiškių ir patikimų rodiklių, kad būtų galima įvertinti ir stebėti padarytą pažangą. Tai taikytina ne tik priemonėms, kurios yra skirtos tikslinėms grupėms, bet ir visų pirma kovai su skurdu.

3.2   Be to, pateiktose užimtumo gairėse beveik nėra kiekybinių tikslų, išskyrus nuorodas į šiuos tris pagrindinius ES tikslus, kuriais remdamosi valstybės narės turėtų nustatyti savo nacionalinius tikslus:

padidinti 20–64 metų amžiaus moterų ir vyrų užimtumą iki 75 %,

sumažinti mokyklos nebaigusiųjų skaičių iki 10 % ir bent iki 40 % padidinti 30–34 m. amžiaus asmenų, įgijusių aukštąjį arba jam prilygstantį išsilavinimą, dalį,

25 % sumažinti europiečių, gyvenančių žemiau nacionalinės skurdo ribos, skaičių – taip 20 mln. žmonių būtų išvaduoti iš skurdo.

3.2.1   EESRK vertina tai kaip ryškų europinės įtakos silpninimą ir abejoja, ar, konkrečių užimtumo tikslų formulavimą tokiu būdu beveik išimtinai perkėlus valstybėms narėms, bendri tikslai tikrai bus uoliau įgyvendinami.

3.3   EESRK sunku suprasti, kodėl nenorima apibrėžti europinių tikslų, kadangi vykstant diskusijoms dėl strategijos po 2010 m. Komitetas ragino neatsisakyti bendrų dabartinės strategijos tikslų ir net, įvertinus atskirų valstybių narių padėtį, suformuluoti ir kitus, dar aukštesnius tikslus (4).

3.3.1   Todėl EESRK daugelyje nuomonių pateikė pasiūlymų užimtumo gaires papildyti kiekybiškai išmatuojamais tikslais, kurie apimtų lyčių lygybę, jaunimo užimtumą, menką socialinę apsaugą suteikiančių darbo vietų problemos sprendimą, kovą su skurdu (taip pat dirbančių asmenų), neįgalių asmenų užimtumą ir kt. (5).

3.4   Aiškūs tikslai, (pavyzdžiui, sugrąžinti ilgalaikius bedarbius į darbo rinką, per trumpą laiką jaunimui pasiūlyti darbo arba mokymo vietą, sukurti tinkamas vaikų priežiūros įstaigas, kad būtų galima suderinti darbą ir šeiminį gyvenimą, mažinti moterų ir vyrų pajamų nelygybę ir kt.) iki šiol buvo tarp pagrindinių Europos užimtumo strategijos prioritetų ir, EESRK nuomone, turėtų būti išlaikyti, o, kur reikia, ir sustiprinti.

3.5   EESRK apgailestauja, kad siūlomose užimtumo gairėse apskritai per mažai dėmesio skiriama lyčių lygybės politikai ir moterų skatinimui. Norint Europoje iš tikrųjų sumažinti skurdo pavojų, būtina nustatyti privalomus tikslus, kad būtų galima pašalinti lyčių stereotipus, esamą diskriminaciją darbo rinkoje ir struktūrines priežastis, dėl kurių vyrų ir moterų pajamos yra nevienodos, taip pat panaikinti kliūtis, trukdančias moterims vykdyti tam tikrą profesinę veiklą ir ribojančias moterų galimybes imtis verslo (6). Pateiktose gairėse apie tai beveik neužsimenama.

4.   Konkrečios pastabos ir pasiūlymai papildyti keturias užimtumo gaires

4.1   7 gairė. Dalyvavimo darbo rinkoje didinimas ir struktūrinio nedarbo mažinimas

4.1.1   EESRK iš esmės pritaria ES tikslui iki 2020 m. 20–64 metų amžiaus moterų ir vyrų užimtumo lygį padidinti iki 75 %. Tai labai toli siekiantis tikslas, nes, viena vertus, didinamas užimtumo lygis ir kartu pašalinta 15–19 metų amžiaus grupė (kuri buvo įtraukta į ankstesnį tikslą). EESRK neaišku, kodėl skaičiuojant bendrą užimtumo lygį, nebeatsižvelgiama į jaunus darbuotojus.

4.1.2   EESRK taip pat pažymi, kad dabartinio rekordinio masto nedarbo sąlygomis (beveik 24 milijonai bedarbių) darbo rinkai darbo jėgos apskritai netrūksta, bet pavienėse valstybėse narėse jai trūksta kvalifikuotų darbuotojų ir pastebimas itin didelis darbo vietų stygius. Todėl norint suaktyvinti darbo rinką ir kurti darbo vietas, reikėtų pagalvoti ir apie sumanias priemones bei užimtumo modelius, kurie padėtų geriau paskirstyti darbą.

4.1.3   Kadangi nedarbo lygis ES yra neregėtai didelis, planuojant politines priemones negalima apsiriboti vien darbuotojų „įsidarbinimo galimybių“ gerinimu. Būtų geriau ateityje daugiau dėmesio skirti į ateitį orientuotoms investicijoms mokslinių tyrimų ir plėtros, švietimo, infrastruktūros, sveikatos ir socialinių paslaugų srityje, kad būtų sukurtos naujos darbo vietos bei būtų galima veiksmingai išnaudoti užimtumo potencialą.

4.1.4   EESRK yra sunerimęs, kad į naująsias gaires nebeįtrauktas visiško užimtumo tikslas (vienas iš pagrindinių ankstesnių gairių tikslų). Kalbama tik apie struktūrinio nedarbo panaikinimą ir „neveiklumo“ mažinimą. EESRK nuomone, šią gairę reikėtų bet kokiu atveju performuluoti, vėl orientuojantis į visiško užimtumo tikslą.

4.1.5   Siekiant, kiek įmanoma, išvengti tolesnio darbo ieškančių asmenų skaičiaus didėjimo, visų pirma krizės metu, ir neleisti, kad nedarbas netaptų struktūrinis, visose naujose integruotose gairėse būtina užtikrinti harmoningą makroekonominių metodų derinį, į pasiūlą orientuotą ekonomikos politiką susiejantį su į paklausą orientuota ekonomikos politika.

4.1.5.1   EESRK nuomone, nė vienoje iš parengtų gairių, įskaitant ir šią, tai neužtikrinama. Darbo rinkai skirtose politinėse rekomendacijose per daug akcentuojama pasiūla (įsidarbinimo galimybių didinimas). Šią disproporciją būtina išlyginti daugiau dėmesio skiriant sumaniai paklausos politikai, skatinančiai būsimą ekonomikos augimą ir inovacijas ir padedančiai kurti papildomas darbo vietas.

4.1.6   Nenurodoma ir tai, kad norint kuo greičiau atkurti augimą, kad būtų stabilizuota darbo rinka, reikia pirmiausia didinti vidaus paklausą (privačias ir viešąsias investicijas). Be to, nenurodoma, kad norint užkirsti kelią tolesniam nedarbo didėjimui, ekonomikos rėmimo priemonės ir investicijos į užimtumo užtikrinimą neturėtų būti per greitai nutraukiamos. EESRK mano, kad tokiomis aplinkybėmis pasitraukimo strategija arba konsolidavimo planai – kaip nurodyta ekonominės politikos gairėse – gali būti patvirtinti tik atsižvelgiant į ekonomines arba užimtumo sąlygas.

4.1.7   Kalbant apie rekomendaciją valstybėms narėms įtraukti Tarybos patvirtintus lankstumo ir užimtumo garantijų principus į savo darbo rinkos politiką, reikia pažymėti, kad septintoje gairėje visiškai nekalbama apie tai, kad darbo vietos kokybei turėtų būti skiriama tiek pat dėmesio, kiek ir lankstumo ir užimtumo garantijų principams, ko EESRK jau ne kartą yra reikalavęs (7).

4.1.8   EESRK taip pat ragina nurodyti, kad paskatinti žmones aktyviai ieškotis darbo pirmiausia įmanoma užtikrinus veiksmingas darbo biržų paslaugas, o ne vadinamosiomis paskatomis (bedarbių pašalpomis). Todėl Komitetas siūlo paskutiniajame pirmos pastraipos sakinyje išbraukti šią sakinio dalį: „ kad užtikrintų, kad keičiant darbo vietą būtų aiškios teisės bei atsakomybė ir nedirbantys žmonės galėtų aktyviai ieškotis darbo“ ir vietoj jos įrašyti „užtikrinančias darbo vietos keitimą“. EESRK nuomone, ypač krizės metu nereikėtų griežtinti nedarbo draudimo sąlygų.

4.2   8 gairė. Kvalifikuotos darbo jėgos formavimas, atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius, darbo kokybės ir mokymosi visą gyvenimą skatinimas

4.2.1   Nors Komitetas labai palankiai vertina tai, kad darbo kokybė nurodyta bent jau gairės pavadinime, tačiau jį labai stebina tai, kad nepateikiama konkrečių paaiškinimų (pavyzdžiui, dėl sveikatinimo darbo vietoje, atlyginimo, už kurį galima pragyventi, darbo laiko organizavimo ir apsaugos nuo pernelyg ilgų darbo valandų, darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros). EESRK tikėjosi, kad, atsižvelgiant į darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros strategiją, darbo kokybės skatinimui bus suteikta didesnė pirmenybė. Taip būtų pabrėžta tiek vidinių, tiek ir išorinių lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros svarba, nes krizės metu būtent lanksčios vidinės darbo rinkos geriausiai išsilaikė.

4.2.2   Kadangi turinio požiūriu ši gairė iš esmės sutampa su devinta gaire, norint išvengti veiklos dubliavimo, vertėtų rimtai pasvarstyti apie šių gairių sujungimą. Kita vertus, reikėtų parengti atskirą gairę, skirtą darbo kokybei propaguoti.

4.2.2.1   EESRK ne kartą nurodė, kad ypač tada, kai nustatomas kiekybinis užimtumo lygio didinimo tikslas, ypatingas dėmesys tenka kokybiniam naujų darbo vietų aspektui, nes bet kokia kaina kuriamos darbo vietos (nepatikimos darbo sąlygos, dirbantys neturtingieji ir pan.) problemos neišspręs.

4.2.3   Komitetas norėtų dar kartą paraginti vėl įtraukti kokybinius tikslus, kurie pradėjus koreguoti Lisabonos strategiją pastaraisiais metais buvo beveik užmiršti (pavyzdžiui, vadinamieji Lakeno rodikliai, skirti darbo vietų kokybei vertinti) (8).

4.2.4   Todėl EESRK siūlo sistemingai stebėti naujai sukurtų darbo vietų kokybę ir rekomenduoja įtraukti nuorodą apie Europos socialinių partnerių bendrai įvardytus pagrindinius iššūkius, su kuriais susiduria Europos darbo rinka (9). Tai apima, pavyzdžiui, nuostatą, kad darbo teisė turi skatinti nuolatines darbo sutartis ir visi darbuotojai, nepriklausomai nuo jų pasirašytų sutarčių, turėtų teisę į apsaugą ir darbo vietos užtikrinimą.

4.3   9 gairė. Visų lygių švietimo ir mokymo sistemų veikimo tobulinimas ir aukštąjį išsilavinimą turinčiųjų skaičiaus didinimas

4.3.1   EESRK nuomone, „gerų darbo vietų“ kūrimo politika, kuriai taip pat priklauso aukšti ugdymo ir profesinio rengimo bei mokymosi visą gyvenimą tikslai, labai skatina augimą ir didina našumą. Todėl EESRK palankiai vertina tai, kad šiai politikai teikiama pirmenybė.

4.3.2   Kaip ir ankstesnėje gairėje, čia taip pat kalbama apie būtinybę nustatyti rodiklį jauniems žmonėms, kuriems gresia atskirtis nuo darbo rinkos. Siekdamos sumažinti nedirbančių ir ugdymo įstaigose nesimokančių ar profesinio išsilavinimo nesiekiančių jaunų žmonių skaičių, valstybės narės turi imtis visų reikiamų žingsnių, kad būtų užkirstas kelias nebaigti mokyklos. EESRK nuomone, šis svarbus klausimas turėtų būti aiškiau pabrėžiamas, pavyzdžiui, kalbant apie šių toli siekiančių tikslų išlaikymą:

sumažinti jaunimo nedarbą mažiausiai 50 proc.,

nustatyti ne ilgesnį kaip keturių mėnesių laikotarpį, kurio vidutiniškai reikia jaunam asmeniui susirasti darbą arba mokymosi vietą.

4.3.3   EESRK primena, kad, siekiant ES 2020 tikslo padidinti užimtumo lygį iki 75 proc., būtina įgyvendinti ir atitinkamas užimtumo politikos priemones, skirtas neįgaliesiems, kurie sudaro 16 proc. darbingo amžiaus asmenų. Komitetas palankiai vertina tai, kad ši gyventojų grupė yra įtraukta į 7 ir 10 gaires. Be to, jis pageidautų, kad į 9 gairę būtų įtrauktas ir žmonių su negalia ugdymas ir profesinis mokymas.

4.4   10 gairė. Socialinės įtraukties skatinimas ir kova su skurdu

4.4.1   EESRK itin palankiai vertina tai, kad socialinės įtraukties skatinimui ir kovai su skurdu numatyta atskira gairė. Tai pateisina Komiteto daugelį kartų pareikštą raginimą, kad didėjant socialinei nelygybei Europoje reikalingos bendros priemonės kovai su skurdu ir socialine atskirtimi. Šioje srityje reikalingas visas tikslinėms grupėms skirtų priemonių paketas. EESRK nuomone, dešimtoje gairėje reikia daugiau dėmesio skirti vaikams ir jaunimui gresiančio skurdo rizikos mažinimui ir numatyti konkrečius tikslus.

4.4.2   Be to, skurdo pavojaus mažinimui taip pat reikia keleto stabilių ir patikimų rodiklių, kad būtų galima stebėti ir matuoti padarytą pažangą. EESRK nuomone, būtų prasminga parengti papildomus rodiklius, kurie, pavyzdžiui, padėtų nustatyti pajamų ir perkamosios galios santykį bei pajamų koncentraciją (Gini koeficientą). Tačiau tai jokiais būdais negali susilpninti pagrindinio tikslo.

4.4.3   EESRK palankiai vertina raginimą valstybėms narėms, siekiant mažinti skurdą, stengtis skatinti visišką dalyvavimą visuomeniniame ir ekonominiame gyvenime ir suteikti užimtumo galimybių.

4.4.3.1   EESRK pritaria naujausio Komisijos tyrimo išvadoms, pagal kurias kovojant su skurdu ir socialine atskirtimi pirmenybę reikia teikti ir priemonėms, skirtoms padėti dirbantiems neturtingiesiems (10). Komitetas siūlo garantuoti pragyvenimą užtikrinančias pajamas ir taip užkirsti kelią mažų atlyginimų sektoriaus didėjimui. Tai apima:

nepatikimų darbo sąlygų pažabojimą, pakeičiant jas nuolatiniais, socialiniu požiūriu užtikrintais darbo santykiais,

socialinės apsaugos suteikimą pereinamuoju laikotarpiu tarp mokymo ir darbo,

veiksmingas aktyvios darbo politikos koncepcijas, skirtas mokymui ir darbo vietų kūrimui skatinti, ypač tiems asmenims, kurie dėl išsilavinimo trūkumo yra išstumti iš darbo rinkos,

pirmenybės teikimą kovai su jaunimo nedarbu ir iš darbo rinkos išstumtų asmenų integravimui.

4.4.3.2   Visus šiuos aspektus reikia įtraukti į dešimtą gairę arba labiau pabrėžti. EESRK dar kartą kartoja savo neseniai pateiktą pasiūlymą, kad reikia nustatyti minimalių pajamų ir kitų pajamų sistemų tikslus.

4.4.4   Kovojant su skurdu visų pirma reikia imtis ir užimtumo bei švietimo politikos priemonių, skirtų grupėms, kurioms gresia neproporcingai didelis skurdas (pavyzdžiui, vienišų motinų, migrantų, mažas pensijas gaunančių vyresnio amžiaus žmonių, neįgaliųjų). Komitetas pageidautų tikslesnių pareiškimų ir tikslų, susijusių su šių asmenų integravimu į visuomenę ir darbo rinką.

4.4.5   EESRK nuomone, pažangu tai, kad nurodomas vertingas socialinės ekonomikos vaidmuo kuriant ir užtikrinant užimtumą bei kovojant su skurdu, o valstybės narės aiškiai raginamos aktyviai šią veiklą skatinti. Tai atitinka EESRK raginimą išnaudoti visas socialinės ekonomikos teikiamas galimybes, ypač kuriant darbo vietas socialinių paslaugų srityje.

2010 m. gegužės 27 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI


(1)  2005 m. gegužės 31 d. EESRK nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių (taikant ES sutarties 128 straipsnį), COM(2005) 141 galutinis – 2005/0057 (CNS), pranešėjas Henri Malosse (OL C 286, 2005 11 17), ir 2008 m. vasario 13 d. EESRK nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių (pagal ES sutarties 128 straipsnį) COM(2007) 803 galutinis / 2 (V dalis) – 2007/0300 (CNS), pranešėjas Wolfgang Greif (OL C 162/92, 2008 6 25).

(2)  OL C 128, 2010 5 18, p. 3.

(3)  Gebėjimų pasiūla ir paklausa Europoje: Vidutinės trukmės prognozės iki 2020 m. (Cedefop, 2010), p. 35 ir toliau.

(4)  OL C 128, 2010 5 18, p. 3.

(5)  EESRK nuomonės:

 

2009 m. rugsėjo 30 d. nuomonė dėl darbo ir skurdo. Globalus požiūris, pranešėja Prud’homme (OL C 318/52, 2009 12 23);

 

2009 m. spalio 1 d. nuomonė dėl lyčių lygybės, ekonomikos augimo ir užimtumo lygio sąsajų, pranešėja Béatrice Ouin (OL C 318/15, 2009 12 23);

 

2009 m. spalio 1 d. nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „ES jaunimo strategija. Investicijos ir galimybių suteikimas. Atnaujintas atvirasis koordinavimo metodas, taikomas sprendžiant jaunimo problemas ir suteikiant jiems daugiau galimybių“, COM(200) galutinis, pranešėjas Ionut Sibian (OL C 318/113, 2009 12 23).

(6)  2005 m. rugsėjo 29 d. EESRK nuomonė dėl moterų skurdo Europoje, pranešėja Brenda King (OL C 24, 2006 1 31) ir 2007 m. liepos 12 d. nuomonė dėl prioritetinių gyventojų grupių užimtumo (Lisabonos strategija), pranešėjas Wolfgang Greif (OL C 256, 2007 10 27), taip pat žr. Komisijos ataskaitą dėl lygybės COM(2009) 694.

(7)  2008 m. balandžio 22 d. EESRK nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui: „Siekiant bendrų lankstumo ir užimtumo garantijų principų: derinant lankstumo ir užimtumo garantijas kurti daugiau ir geresnių darbo vietų“, COM(2007) 359 galutinis, pranešėjas Thomas Janson, bendrapranešėjis Christian Ardhe (OL C 211, 2008 8 19); 2009 m. lapkričio 4 d. EESRK nuomonė dėl Lisabonos strategijos po 2010 m., pagrindinis pranešėjas Wolfgang Greif, CESE 1722/2009, 3.4.3 punktas.

(8)  OL C 128, 2010 5 18, p. 3.

(9)  Pagrindiniai iššūkiai, su kuriais susiduria Europos darbo rinkos. Bendra Europos socialinių partnerių analizė (2007 m.), p. 61 ir toliau.

(10)  Working poor in Europe, Eurofound-Study 2010.


PRIEDAS

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonės

Toliau pateikiamas diskusijų metu atmestas pakeitimas, už kurį buvo atiduota ne mažiau kaip 1/4 balsų:

4.2.2 punktas

Iš dalies pakeisti taip:

Kadangi turinio požiūriu ši gairė iš esmės sutampa su devinta gaire, norint išvengti veiklos dubliavimo, vertėtų rimtai pasvarstyti apie šių gairių sujungimą. Kita vertus, reikėtų parengti atskirą gairę skirt darbo kokybei .

Paaiškinimas

Savaime aišku.

Balsavimo rezultatai

Taip

:

58

Ne

:

73

Susilaikė

:

2