11.5.2010

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 122/1

---

TARYBOS POZICIJA (ES) Nr. 4/2010 PIRMOJO SVARSTYMO METU,

siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto keleivių teisių, iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 2006/2004

Tarybos priimta 2010 m. kovo 11 d.

(Tekstas svarbus EEE)

2010/C 122 E/01

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 91 straipsnio 1 dalį,

atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (1),

pasikonsultavę su Regionų komitetu,

spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą (2),

kadangi:

(1)

Sąjungos veiksmais miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto srityje, be kita ko, turėtų būti siekiama užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį, panašų į kitose transporto rūšyse užtikrinamą keleivių apsaugos lygį, nesvarbu, kur jie keliautų. Be to, reikėtų visapusiškai atsižvelgti į bendrus vartotojų apsaugos reikalavimus.

(2)	Kadangi miesto ir tolimojo susisiekimo autobusais vykstantis keleivis yra silpnesnė vežimo sutarties šalis, visiems keleiviams turėtų būti užtikrinamas būtiniausias apsaugos lygis.

(3)	Nustatant Sąjungos priemones, kuriomis siekiama geriau užtikrinti keleivių teises miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų sektoriuje, turėtų būti atsižvelgta į specifines šio sektoriaus, kurį daugiausia sudaro mažosios ir vidutinės įmonės, ypatybes.

(4)

Atsižvelgiant į specifines specialių reguliarių paslaugų ir vežimo savo sąskaita veiklos ypatybes, šios vežimo rūšys neturėtų patekti į šio reglamento taikymo sritį. Specialioms reguliarioms paslaugoms turėtų būti priskiriamos neįgaliųjų ir riboto judumo asmenų vežimui skirtos paslaugos, darbuotojų vežimas iš namų į darbovietę ir atgal, moksleivių ir studentų vežimas į mokymo įstaigą ir atgal.

(5)

Atsižvelgiant į specifines reguliarių vežimo miesto, priemiestinio ir regioninio susisiekimo maršrutais paslaugų ypatybes, valstybėms narėms turėtų būti suteikta teisė šioms transporto rūšims netaikyti didelės šio reglamento dalies. Nustatydamos, kurias paslaugas priskirti reguliarioms vežimo miesto, priemiestinio ir regioninio susisiekimo maršrutais paslaugoms, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tokius kriterijus kaip antai atstumas, paslaugų teikimo dažnumas, pagal tvarkaraštį numatytų sustojimų skaičius, naudojamų miesto arba tolimojo susisiekimo autobusų tipas, bilietų pardavimo sistemos, skirtingas keleivių skaičius piko ir ne piko valandomis, vežimo autobusais taisyklės ir tvarkaraščiai.

(6)

Atsižvelgiant į 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (3), keleiviams ir bent asmenims, kuriuos keleivis turėjo arba būtų turėjęs teisinę pareigą išlaikyti, turėtų būti užtikrinta teisė į tinkamą apsaugą nelaimingo atsitikimo, įvykusio važiuojant miesto ar tolimojo susisiekimo autobusu, atveju.

(7)

Pasirenkant nacionalinės teisės aktus, taikomus kompensavimui mirties ar kūno sužalojimo, taip pat bagažo dingimo ar jo sugadinimo nelaimingų atsitikimų, įvykusių važiuojant miesto ar tolimojo susisiekimo autobusu, atveju, reikėtų atsižvelgti į 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma II) (4) ir 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) (5).

(8)

Vadovaujantis taikoma nacionaline teise keleiviai turėtų turėti teisę ne tik į kompensaciją mirties ar kūno sužalojimo arba bagažo dingimo ar jo sugadinimo dėl nelaimingų atsitikimų, įvykusių važiuojant miesto ar tolimojo susisiekimo autobusu, atveju, bet ir į pagalbą, kad būtų patenkinti skubūs jų praktiniai poreikiai po nelaimingo atsitikimo. Tokia pagalba galėtų apimti pirmąją pagalbą, apgyvendinimą, maitinimą, aprūpinimą drabužiais ir vežimą.

(9)

Miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleiviams teikiamos paslaugos turėtų būti naudingos visiems piliečiams. Todėl neįgalieji ir riboto judumo – dėl negalios, amžiaus arba bet kurios kitos priežasties – asmenys turėtų turėti tokias pačias galimybes naudotis vežimo miesto ir tolimojo susisiekimo autobusais paslaugomis, kaip ir kiti piliečiai. Neįgalieji ir riboto judumo asmenys turi tokias pačias teises į judėjimo laisvę, pasirinkimo laisvę ir nediskriminavimą, kaip ir kiti piliečiai.

(10)

Atsižvelgiant į Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 9 straipsnį ir siekiant suteikti neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims panašias galimybes keliauti miesto ir tolimojo susisiekimo autobusais, kaip ir kitiems piliečiams, turėtų būti nustatytos nediskriminavimo ir pagalbos keliaujant taisyklės. Todėl tie asmenys turėtų būti priimami vežti, ir jiems neturėtų būti neleista naudotis transporto priemonėmis dėl jų negalios ar riboto judumo, nebent tai būtų daroma dėl saugos sumetimų arba transporto priemonių konstrukcija ar infrastruktūra pagrįstų priežasčių. Vadovaujantis atitinkamais teisės aktais dėl darbuotojų, neįgaliųjų ir riboto judumo asmenų apsaugos, jie turėtų turėti teisę naudotis pagalba stotyse ir transporto priemonėse. Socialinės įtraukties sumetimais atitinkami asmenys pagalbą turėtų gauti nemokamai. Vežėjai turėtų nustatyti prieigos sąlygas, pageidautina remdamiesi Europos standartizacijos sistema.

(11)

Stotis valdančios įstaigos, priimdamos sprendimą dėl naujų stočių projektų arba iš esmės jas atnaujindamos, turėtų, kai įmanoma, atsižvelgti į neįgaliųjų ir riboto judumo asmenų poreikius. Bet kuriuo atveju stotis valdančios įstaigos turėtų nurodyti vietas, kuriose tokie asmenys galėtų pranešti apie savo atvykimą ir paprašyti pagalbos.

(12)

Siekiant, kad būtų patenkinti neįgaliųjų ir riboto judumo asmenų poreikiai, personalas turėtų būti tinkamai apmokytas. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas abipusiam vairuotojų nacionalinės kvalifikacijos pripažinimui, žinių apie neįgaliuosius gerinimas galėtų būti įtrauktas į pradinės kvalifikacijos ar periodinį mokymą, kaip nurodyta 2003 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/59/EB dėl tam tikrų kelių transporto priemonių kroviniams ir keleiviams vežti vairuotojų pradinės kvalifikacijos ir periodinio mokymo (6). Siekiant užtikrinti, kad nustatant mokymo reikalavimus būtų atsižvelgta į toje direktyvoje nustatytus terminus, turėtų būti numatyta galimybė ribotą laikotarpį leisti taikyti išimtį.

(13)	Kai įmanoma, organizuojant mokymą apie neįgaliuosius turėtų būti konsultuojamasi su neįgaliuosius ar riboto judumo asmenis atstovaujančiomis organizacijomis arba jos turėtų dalyvauti organizuojant tokį mokymą.

(14)

Be kitų teisių, miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleiviai turėtų turėti teisę gauti informaciją apie teikiamą paslaugą prieš kelionę ir jos metu. Be to, visa svarbiausia miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleiviams teikiama informacija turėtų būti teikiama alternatyviomis formomis, prieinamomis neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims.

(15)	Šiuo reglamentu neturėtų būti apribotos vežėjų teisės pagal taikomus nacionalinės teisės aktus reikalauti kompensacijos iš bet kurio asmens, įskaitant trečiąsias šalis.

(16)

Būtina mažinti keleivių nepatogumus, patiriamus, jeigu kelionė atšaukiama ar labai vėluojama ją pradėti. Todėl iš stočių išvykstančiais keleiviais turėtų būti tinkamai pasirūpinta ir jiems suteikta tinkama informacija. Be to, keleiviai turėtų turėti galimybę atsisakyti kelionės ir atgauti už bilietus sumokėtus pinigus arba priimtinomis sąlygomis tęsti kelionę ar vykti kitu maršrutu.

(17)

Vežėjai per savo profesines asociacijas turėtų bendradarbiauti, kad dalyvaujant suinteresuotiesiems subjektams, profesinėms asociacijoms ir vartotojų, keleivių bei neįgaliųjų asociacijoms būtų nustatytos priemonės nacionaliniu ar Europos lygiu, siekiant gerinti rūpinimąsi keleiviais, ypač atšaukus kelionę ir kai labai vėluojama ją pradėti.

(18)

Šiuo reglamentu neturėtų būti daroma įtaka keleivių teisėms, nustatytoms 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvoje 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (7). Šis reglamentas neturėtų būti taikomas tuo atveju, kai organizuota turistinė kelionė atšaukiama dėl kitų priežasčių nei keleivių vežimo miesto arba tolimojo susisiekimo autobusais paslaugos atšaukimas.

(19)	Keleiviams turėtų būti suteikiama visa informacija apie pagal šį reglamentą jiems suteiktas teises, kad jie galėtų jomis veiksmingai pasinaudoti.

(20)	Keleiviai turėtų galėti pasinaudoti savo teisėmis remdamiesi atitinkamomis vežėjų nustatytomis skundų procedūromis arba atitinkamu atveju teikdami skundus atitinkamos valstybės narės tuo tikslu paskirtai įstaigai ar įstaigoms.

(21)	Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų laikomasi šio reglamento ir paskirti kompetentingą įstaigą ar įstaigas priežiūros ir vykdymo užtikrinimo užduotims atlikti. Tuo neturėtų būti daroma įtaka keleivių teisėms nacionalinėje teisėje nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

(22)	Pageidautina, kad skundas dėl pagalbos būtų teikiamas, atsižvelgiant į valstybių narių nustatytas skundų teikimo procedūras, valstybės narės, kurioje yra įlaipinimo arba išlaipinimo vieta, paskirtai už šio reglamento vykdymo užtikrinimą atsakingai įstaigai ar įstaigoms.

(23)	Valstybės narės turėtų nustatyti sankcijas už šio reglamento pažeidimus ir užtikrinti, kad tos sankcijos būtų taikomos. Tos sankcijos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

(24)

Kadangi šio reglamento tikslų, t. y. užtikrinti vienodą keleivių apsaugos ir pagalbos jiems lygį vežant miesto ir tolimojo susisiekimo autobusais valstybėse narėse, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl veiksmo masto bei poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

(25)	Šiuo reglamentu neturėtų būti daroma poveikio 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (8).

(26)

Šio reglamento vykdymas turėtų būti grindžiamas 2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo (Reglamentas dėl bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje) (9). Todėl tas reglamentas turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas.

(27)

Šis reglamentas taikomas nepažeidžiant pagrindinių teisių ir laikantis principų, pripažintų visų pirma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, kaip nurodyta Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje, be kita ko, atsižvelgiant į 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvą 2000/43/EB, įgyvendinančią vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės (10), bei į 2004 m. gruodžio 13 d. Tarybos direktyvą 2004/113/EB, įgyvendinančią vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principą dėl galimybės naudotis prekėmis bei paslaugomis ir prekių tiekimo bei paslaugų teikimo (11),

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

I   SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis

Dalykas

Šiuo reglamentu nustatomos vežimo miesto ir tolimojo susisiekimo autobusais taisyklės dėl:

a)	keleivių nediskriminavimo vežėjams siūlant vežimo sąlygas;

b)	keleivių teisių mirties ar kūno sužalojimo arba bagažo dingimo ar jo sugadinimo nelaimingų atsitikimų, įvykusių važiuojant miesto ar tolimojo susisiekimo autobusu, atveju;

c)	nediskriminavimo ir privalomos pagalbos neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims;

d)	keleivių teisių atšaukus kelionę ar vėluojant ją pradėti;

e)	būtiniausios keleiviams teiktinos informacijos;

f)	skundų nagrinėjimo;

g)	bendrų vykdymo taisyklių.

2 straipsnis

Taikymo sritis

1.   Šis reglamentas taikomas keleiviams, kurie keliauja naudodamiesi reguliariomis vežimo paslaugomis:

a)	kai keleivio įlaipinimo vieta yra valstybės narės teritorijoje; arba

b)	kai keleivio įlaipinimo vieta nėra valstybės narės teritorijoje, o išlaipinimo vieta yra valstybės narės teritorijoje.

2.   Be to, šis reglamentas, išskyrus III–VI skyrius, taikomas vienkartinėmis paslaugomis besinaudojantiems keleiviams, kai pradinė keleivio įlaipinimo vieta arba galutinė keleivio išlaipinimo vieta yra valstybės narės teritorijoje.

3.   Šis reglamentas netaikomas specialioms reguliarioms paslaugoms ir vežimui savo sąskaita.

4.   Valstybės narės šio reglamento, išskyrus 4 straipsnio 2 dalį, 9 straipsnį ir 10 straipsnio 1 dalį, gali netaikyti reguliarioms vežimo miesto, priemiestinio ir regioninio susisiekimo maršrutais paslaugoms, įskaitant tokios rūšies tarpvalstybines paslaugas.

5.   Išskyrus 4 straipsnio 2 dalį, 9 straipsnį ir 10 straipsnio 1 dalį, valstybės narės gali skaidriu ir nediskriminaciniu pagrindu suteikti išimtį ir netaikyti šio reglamento reguliarioms vidaus paslaugoms. Tokia išimtis gali būti suteikta ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui ir ji gali būti atnaujinta du kartus.

6.   Valstybės narės gali ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui skaidriu ir nediskriminaciniu pagrindu suteikti išimtį ir netaikyti šio reglamento tam tikroms reguliarioms paslaugoms, motyvuodama tuo, kad didelė tų reguliarių paslaugų dalis, įskaitant bent vieną numatytą sustojimą, teikiama už Sąjungos ribų. Tokios išimtys gali būti atnaujinamos.

7.   Valstybės narės praneša Komisijai apie įvairių rūšių paslaugoms remiantis 4, 5 ir 6 dalimis suteiktas išimtis. Komisija imasi atitinkamų veiksmų, jei pripažįstama, kad tokia išimtis neatitinka šio straipsnio nuostatų. Komisija iki … (12) pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai pranešimą dėl pagal 4, 5 ir 6 dalis suteiktų išimčių.

8.   Šio reglamento nuostatos neturi būti suprantamos kaip techniniai reikalavimai, kuriais vežėjams ar stotis valdančioms įstaigoms nustatomos pareigos modifikuoti ar pakeisti miesto ar tolimojo susisiekimo autobusus arba infrastruktūrą ar įrangą autobusų stotelėse ir stotyse.

3 straipsnis

Sąvokų apibrėžtys

Šiame reglamente taikomos šios sąvokų apibrėžtys:

a)   „reguliarios paslaugos“– paslaugos, kai miesto arba tolimojo susisiekimo autobusais keleiviai vežami nustatytais laiko tarpais nustatytais maršrutais, juos įlaipinant ir išlaipinant iš anksto numatytose stotelėse;

b)   „specialios reguliarios paslaugos“– reguliarios paslaugos, nesvarbu kas jas organizuotų, kai miesto arba tolimojo susisiekimo autobusais vežami tam tikrų kategorijų keleiviai, nenumatant vežti kitų keleivių;

c)   „vežimo savo sąskaita veikla“– vežimo paslaugos, kurias fizinis ar juridinis asmuo nekomerciniais tikslais ir nesiekdamas pelno vykdo miesto arba tolimojo susisiekimo autobusais, kai:

vežimo veikla tam fiziniam ar juridiniam asmeniui tėra pagalbinė, ir

naudojamos transporto priemonės yra to fizinio ar juridinio asmens nuosavybė, arba tas asmuo jas įgijo išsimokėtinai ar pagal ilgalaikės išperkamosios nuomos sutartį, ir jas vairuoja fizinio ar juridinio asmens darbuotojas, arba pats fizinis asmuo, arba personalas, kurį įmonė pagal sutartinę prievolę yra įdarbinusi arba kuris įmonei yra suteiktas;

d)   „vienkartinės paslaugos“– paslaugos, kurioms netaikoma reguliarių paslaugų sąvokos apibrėžtis ir kurių pagrindinė ypatybė yra ta, kad jas teikiant miesto arba tolimojo susisiekimo autobusais vežamos vartotojo ar paties vežėjo iniciatyva sudarytos keleivių grupės;

e)   „vežimo sutartis“– sutartis dėl vežimo, kurią vežėjas ir keleivis sudarė vienai ar daugiau reguliarių arba vienkartinių paslaugų suteikti;

f)   „bilietas“– galiojantis dokumentas arba kitas vežimo sutarties sudarymą patvirtinantis dokumentas;

g)   „vežėjas“– fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra bilietų pardavėjas arba kelionių operatorius, teikiantis plačiajai visuomenei reguliarias ar vienkartines vežimo paslaugas;

h)   „vykdantysis vežėjas“– fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra vežėjas, faktiškai vykdantis visą vežimą arba jo dalį;

i)   „bilietų pardavėjas“– tarpininkas, vežėjo vardu sudarantis vežimo sutartis;

j)   „kelionių agentūra“– tarpininkas, keleivio vardu sudarantis vežimo sutartis;

k)   „kelionių operatorius“– kelionės organizatorius arba pardavėjas, kaip apibrėžta Direktyvos 90/314/EEB 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse, kuris nėra vežėjas;

l)   „neįgalusis“ ar „riboto judumo asmuo“– asmuo, kurio judumas naudojantis transporto priemone yra ribotas dėl bet kokios fizinės negalios (jutiminės arba judėjimo, nuolatinės arba laikinos), protinės negalios arba sutrikimo ar bet kurios kitos negalios arba amžiaus ir kuriam dėl jo būklės reikia atitinkamo dėmesio, o visiems keleiviams teikiamas paslaugas reikia pritaikyti prie jo specialių poreikių;

m)   „prieigos sąlygos“– atitinkami autobusų ir (arba) nurodytų stočių, įskaitant jų infrastruktūrą, prieinamumo neįgaliesiems ar riboto judumo asmenims standartai, gairės ir informacija apie jų prieinamumą neįgaliesiems ar riboto judumo asmenims;

n)   „rezervacija“– sėdimos vietos konkrečiu laiku išvykstančiame miesto arba tolimojo susisiekimo autobuse, teikiančiame reguliarią paslaugą, užsakymas;

o)   „stotis“– personalo aptarnaujama stotis, kurioje nustatytu maršrutu pagal tvarkaraštį teikiant reguliarią paslaugą sustojama įlaipinti ar išlaipinti keleivius ir kurioje įrengta tokia infrastruktūra kaip registracijos vieta, laukimo salė ar bilietų kasa;

p)   „autobuso stotelė“– vieta, išskyrus stotį, kurioje nustatytu maršrutu pagal tvarkaraštį teikiant reguliarią paslaugą sustojama įlaipinti ir išlaipinti keleivius;

q)   „stotį valdanti įstaiga“– valstybės narės organizacinis vienetas, atsakingas už nurodytos stoties valdymą;

r)   „atšaukimas“– iš anksto numatytos reguliarios paslaugos nesuteikimas;

s)   „vėlavimas“– laiko, kada pagal paskelbtą tvarkaraštį teikiant reguliarią paslaugą turėjo būti išvykta, ir laiko, kada iš tikrųjų buvo išvykta, skirtumas.

4 straipsnis

Bilietai ir nediskriminacinės sutarties sąlygos

1.   Vežėjai keleiviui išduoda bilietą, išskyrus atvejus, kai kiti dokumentai suteikia teisę būti vežamam. Gali būti išduotas elektroninis bilietas.

2.   Nedarydami poveikio socialiniams tarifams, vežėjai plačiajai visuomenei siūlo sutarties sąlygas ir tarifus tiesiogiai ar netiesiogiai nediskriminuodami galutinio vartotojo dėl jo pilietybės arba dėl vežėjų ar bilietų pardavėjų įsisteigimo Sąjungoje vietos.

5 straipsnis

Kitos vykdančiosios šalys

1.   Jei vykdyti pareigas pagal šį reglamentą pavedama vykdančiajam vežėjui, bilietų pardavėjui ar kitam asmeniui, bet kuriuo atveju vežėjas, kelionių agentas, kelionių operatorius ar stotį valdanti įstaiga, kuriam (-iai) pavesta vykdyti tokias pareigas, atsako už tos vykdančiosios šalies veiksmus ir neveikimą.

2.   Be to, šaliai, kuriai vežėjas, kelionių agentas, kelionių operatorius ar stotį valdanti įstaiga pavedė vykdyti pareigas, pavestų pareigų atžvilgiu taikomos šio reglamento nuostatos.

6 straipsnis

Atsisakymo draudimas

1.   Pagal šį reglamentą numatytos pareigos keleivių atžvilgiu negali būti apribotos arba jų atsisakyta, visų pirma į vežimo sutartį įtraukiant leidžiančią nukrypti arba ribojančią nuostatą.

2.   Vežėjai gali pasiūlyti keleiviui palankesnes, nei nustatytos šiame reglamente, sutarties sąlygas.

II   SKYRIUS

KOMPENSAVIMAS IR PAGALBA NELAIMINGŲ ATSITIKIMŲ ATVEJU

7 straipsnis

Keleivių mirtis ar kūno sužalojimas ir bagažo dingimas arba sugadinimas

1.   Pagal taikomą nacionalinę teisę keleiviai turi teisę į kompensaciją mirties ar kūno sužalojimo atveju, taip pat bagažo dingimo ar jo sugadinimo nelaimingų atsitikimų, įvykusių važiuojant miesto ar tolimojo susisiekimo autobusu, atveju. Keleivio mirties atveju ši teisė taikoma bent asmenims, kuriuos keleivis turėjo arba būtų turėjęs išlaikyti.

2.   Kompensacijos dydis apskaičiuojamas laikantis taikomos nacionalinės teisės. Nacionalinėje teisėje nustatyta didžiausia kompensacijos mirties ir kūno sužalojimo arba bagažo dingimo ar sugadinimo atveju riba kiekvienu atskiru atveju negali būti mažesnė nei:

a)	220 000 EUR vienam keleiviui;

b)

reguliarių ar vienkartinių vežimo miesto, priemiestinio ir regioninio susisiekimo maršrutais paslaugų atveju – 500 EUR vienam bagažo vienetui, o visų kitų reguliarių ar vienkartinių paslaugų atveju – 1 200 EUR vienam bagažo vienetui. Neįgaliųjų vežimėlių, kitos judėjimo įrangos ar pagalbinių įrenginių sugadinimo atveju išmokama kompensacijos suma visais atvejais turi atitikti dingusios ar sugadintos įrangos pakeitimo kainą ar su taisymu susijusias išlaidas.

8 straipsnis

Skubūs praktiniai keleivių poreikiai

Nelaimingo atsitikimo, įvykusio važiuojant miesto ar tolimojo susisiekimo autobusu, atveju vežėjas teikia tinkamą pagalbą, kad būtų patenkinti skubūs praktiniai keleivių poreikiai po nelaimingo atsitikimo. Pagalbos suteikimas nelaikomas atsakomybės pripažinimu.

III   SKYRIUS

NEĮGALIŲJŲ IR RIBOTO JUDUMO ASMENŲ TEISĖS

9 straipsnis

Teisė į vežimą

1.   Vežėjai, kelionių agentai ir kelionių operatoriai negali atsisakyti rezervuoti, išduoti ar kitaip perduoti bilietą arba įlaipinti asmenį dėl jo negalios ar riboto judumo.

2.   Bilietai neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims rezervuojami ir parduodami be papildomo mokesčio.

10 straipsnis

Išimtys ir specialiosios sąlygos

1.   Nepaisant 9 straipsnio 1 dalies, vežėjai, kelionių agentai ir kelionių operatoriai gali atsisakyti rezervuoti, išduoti ar kitaip perduoti bilietą arba įlaipinti asmenį dėl jo negalios ar riboto judumo:

a)	kad įvykdytų taikomus saugos reikalavimus, nustatytus tarptautinėje, Sąjungos ar nacionalinėje teisėje, arba kad įvykdytų sveikatos ir saugos reikalavimus, kuriuos nustatė kompetentingos institucijos;

b)	kai dėl transporto priemonės konstrukcijos arba infrastruktūros, įskaitant autobusų stoteles ir stotis, neįgaliojo arba riboto judumo asmens įlaipinimas, išlaipinimas ar vežimas fiziškai neįmanomas saugiomis ir eksploataciniu požiūriu tinkamomis priemonėmis.

2.   Jeigu dėl 1 dalyje nurodytų priežasčių atsisakoma rezervuoti arba išduoti ar kitaip perduoti bilietą, vežėjai, kelionių agentai ir kelionių operatoriai imasi pagrįstų pastangų, kad informuotų atitinkamą asmenį apie priimtiną alternatyvią vežėjo teikiamą paslaugą.

3.   Jei neįgalųjį arba riboto judumo asmenį, kuris turi rezervaciją ar bilietą ir atitinka 14 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytus reikalavimus, vis tiek atsisakoma įlaipinti dėl jo negalios ar riboto judumo, tam asmeniui ir lydinčiam asmeniui, kaip nurodyta šio straipsnio 4 dalyje, suteikiama galimybė pasirinkti tarp:

a)	teisės į sumokėtos sumos grąžinimą ir, prireikus, nemokamą grįžimo į pradinę išvykimo vietą, kaip nustatyta vežimo sutartyje, paslaugą esant anksčiausiai galimybei; ir

b)	išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma, galimybės tęsti kelionę arba vykti kitu maršrutu naudojantis priimtinomis alternatyviomis vežimo paslaugomis, kad asmuo galėtų pasiekti kelionės tikslą, nurodytą vežimo sutartyje.

Pranešimo pagal 14 straipsnio 1 dalies a punktą nepateikimas nedaro poveikio teisei į sumokėtų pinigų už bilietą grąžinimą.

4.   Tokiomis pačiomis, kaip nustatytos 1 dalies a punkte, sąlygomis vežėjas, kelionių agentas ar kelionių operatorius gali reikalauti, jei tai tikrai būtina, kad neįgaliuosius ar riboto judumo asmenis lydėtų kitas asmuo, galintis suteikti neįgaliajam ar riboto judumo asmeniui reikalingą pagalbą. Toks lydintis asmuo vežamas nemokamai ir, kai įmanoma, jis sodinamas šalia neįgaliojo ar riboto judumo asmens.

5.   Kai vežėjai, kelionių agentai ar kelionių operatoriai pasinaudoja 1 dalyje numatyta galimybe, jie nedelsdami informuoja neįgalųjį arba riboto judumo asmenį apie priežastis ir, jeigu pateiktas prašymas, informuoja atitinkamą asmenį raštu per penkias darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos.

11 straipsnis

Prieinamumas ir informacija

1.   Bendradarbiaudami su neįgaliesiems ar riboto judumo asmenims atstovaujančiomis organizacijomis, vežėjai ir stotis valdančios įstaigos, prireikus pasitelkdami savo organizacijas, įdiegia arba taiko nediskriminavimo principu grindžiamas prieigos sąlygas neįgaliųjų ar riboto judumo asmenų vežimui.

2.   Vežėjai ir stotis valdančios įstaigos viešai fizine forma ar internete skelbia 1 dalyje numatytas prieigos sąlygas tokiomis pačiomis kalbomis, kokiomis paprastai informacija teikiama visiems keleiviams.

3.   Kelionių operatoriai suteikia galimybę susipažinti su 1 dalyje numatytomis prieigos sąlygomis, kurios taikomos kelionėms, įtrauktoms į jų organizuojamų, parduodamų ar siūlomų pirkti kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketus.

4.   Keleivio prašymu 2 ir 3 dalyse nurodyta informacija apie prieigos sąlygas išplatinama fizine forma.

5.   Vežėjai, kelionių agentai ir kelionių operatoriai užtikrina, kad visa svarbi bendra informacija apie kelionę ir vežimo sąlygas būtų teikiama neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims tinkamais ir prieinamais būdais, įskaitant, kai taikoma, jos teikimą užsisakant bilietą ir ieškant informacijos internete. Keleivio prašymu ši informacija išplatinama fizine forma.

12 straipsnis

Stočių nurodymas

Valstybės narės paskiria miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų stotis, kuriose turi būti teikiama pagalba neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims. Šią informaciją valstybės narės praneša Komisijai. Komisija internete pateikia nurodytų miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų stočių sąrašą.

13 straipsnis

Teisė į pagalbą nurodytose stotyse ir miesto bei tolimojo susisiekimo autobusuose

1.   Laikydamiesi 11 straipsnio 1 dalyje numatytų prieigos sąlygų, vežėjai ir stotis valdančios įstaigos pagal savo kompetenciją valstybių narių nurodytose stotyse teikia neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims I priedo a dalyje nurodytą nemokamą pagalbą.

2.   Laikydamiesi 11 straipsnio 1 dalyje numatytų prieigos sąlygų, vežėjai miesto ir tolimojo susisiekimo autobusuose teikia neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims I priedo b dalyje nurodytą nemokamą pagalbą.

14 straipsnis

Pagalbos teikimo sąlygos

1.   Vežėjai ir stotis valdančios įstaigos bendradarbiauja, kad būtų teikiama pagalba neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims, su sąlyga, kad:

a)	vežėjams, stotis valdančioms įstaigoms, kelionių agentams ar kelionių operatoriams pranešama, kad asmeniui reikės tokios pagalbos, vėliausiai likus dviem darbo dienoms iki to laiko, kai reikės suteikti pagalbą; ir

b)	atitinkami asmenys atvyksta į nurodytą vietą: i) vežėjo iš anksto nurodytu laiku, tačiau negali būti reikalaujama atvykti anksčiau kaip likus 60 minučių iki paskelbto išvykimo laiko; arba ii) jei laikas nenurodytas, ne vėliau kaip likus 30 minučių iki paskelbto išvykimo laiko.

2.   Be 1 dalies nuostatų, neįgalieji arba riboto judumo asmenys rezervacijos metu arba iš anksto pirkdami bilietą praneša vežėjui, kelionių agentui arba kelionių operatoriui apie savo specialius poreikius, susijusius su sėdima vieta, jeigu tie poreikiai yra žinomi tuo metu.

3.   Vežėjai, stotis valdančios įstaigos, kelionių agentai ir kelionių operatoriai imasi visų būtinų priemonių sudaryti palankesnes sąlygas gauti neįgaliojo ar riboto judumo asmenų pranešimą apie pagalbos poreikį. Ši pareiga taikoma visoms nurodytoms stotims ir jų prekybos vietoms, įskaitant pardavimą telefonu ar internetu.

4.   Jei pranešimas pagal 1 dalies a punktą ir 2 dalį nepateiktas, vežėjai, stotis valdančios įstaigos, kelionių agentai ir kelionių operatoriai imasi visų pagrįstų pastangų užtikrinti, kad pagalba būtų suteikta taip, jog neįgalusis ar riboto judumo asmuo galėtų įlipti į išvykstančią transporto priemonę, persėsti į kitą atitinkamą transporto priemonę ar išlipti iš atvykusios transporto priemonės, į kurią jis nusipirko bilietą.

5.   Stotį valdanti įstaiga stoties pastato viduje ar išorėje paskiria vietą, kurioje neįgalieji ar riboto judumo asmenys gali pranešti apie savo atvykimą ir paprašyti pagalbos. Tokia vieta turi būti aiškiai pažymėta ženklu, ir joje prieinamais būdais turi būti teikiama pagrindinė informacija apie stotį ir teikiamą pagalbą.

15 straipsnis

Informacijos perdavimas trečiosioms šalims

Jeigu kelionių agentai ar kelionių operatoriai gauna 14 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytą pranešimą, jie kuo greičiau per savo įprastą darbo laiką perduoda tą informaciją vežėjui ar stotį valdančiai įstaigai.

16 straipsnis

Mokymas

1.   Vežėjai ir tam tikrais atvejais stotis valdančios įstaigos nustato mokymo apie neįgaliuosius procedūras, įskaitant instrukcijas, bei užtikrina, kad:

a)	jų personalas, išskyrus vairuotojus, įskaitant ir bet kurios kitos vykdančiosios šalies įdarbintus darbuotojus, tiesiogiai teikiantis pagalbą neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims, būtų mokomas apie neįgaliuosius arba gautų instrukcijas, kaip nurodyta II priedo a ir b dalyse; ir

b)	jų personalas, įskaitant vairuotojus, kuris tiesiogiai dirba su keleiviais arba sprendžia klausimus, susijusius su keleiviais, būtų mokomas apie neįgaliuosius arba gautų instrukcijas, kaip nurodyta II priedo a dalyje.

2.   Valstybė narė gali ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui nuo … (13) suteikti išimtį ir leisti netaikyti 1 dalies b punkto, susijusio su vairuotojų mokymu.

17 straipsnis

Kompensacija už neįgaliųjų vežimėlius ir kitą judėjimo įrangą

1.   Vežėjai ir stotis valdančios įstaigos atsako už žalą, patirtą dėl neįgaliųjų vežimėlių, kitos judėjimo įrangos ar pagalbinių įrenginių dingimo ar sugadinimo teikiant pagalbą. Dingimo ar sugadinimo atveju kompensaciją išmoka vežėjas ar stotį valdanti įstaiga, atsakinga(s) už tą dingimą ar sugadinimą.

2.   1 dalyje nurodyta kompensacija atitinka dingusios ar sugadintos įrangos ar įrenginių pakeitimo kainą arba su taisymu susijusias išlaidas.

3.   Prireikus, dedamos visos pastangos, kad būtų greitai suteikta laikina pakaitinė įranga ar įrenginiai. Neįgaliųjų vežimėlių, kitos judėjimo įrangos ar pagalbinių įrenginių, jei įmanoma, techninės ir funkcinės savybės turi būti panašios į dingusios ar sugadintos įrangos arba įrenginių savybes.

18 straipsnis

Išimtys

1.   Nedarant poveikio 2 straipsnio 4 dalies taikymui, valstybės narės gali netaikyti vidaus reguliarių paslaugų teikėjams reikalavimo taikyti visas ar kai kurias šio skyriaus nuostatas, jeigu jos užtikrina, kad neįgaliųjų ir riboto judumo asmenų apsaugos lygis pagal jų nacionalines taisykles būtų bent toks pat kaip šiame reglamente nustatytas lygis.

2.   Valstybės narės praneša Komisijai apie remiantis 1 dalimi suteiktas išimtis. Komisija imasi atitinkamų veiksmų, jei laikoma, kad tokia išimtis neatitinka šio straipsnio nuostatų. Komisija iki … (14) pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą dėl pagal 1 dalį suteiktų išimčių.

IV   SKYRIUS

KELEIVIŲ TEISĖS ATŠAUKUS KELIONĘ AR VĖLUOJANT JĄ PRADĖTI

19 straipsnis

Kelionės tęsimas, vykimas kitu maršrutu ir sumokėtos sumos grąžinimas

1.   Kai vežėjas pagrįstai numato, kad reguliari paslauga bus atšaukta arba iš stoties vėluojama išvykti daugiau kaip 120 minučių, keleiviui nedelsiant siūloma pasirinkti:

a)	tęsti kelionę arba vykti į galutinę atvykimo vietą kitu maršrutu, panašiomis kelionės sąlygomis, kaip nustatyta vežimo sutartyje, esant anksčiausiai galimybei; arba

b)	už bilietą sumokėtos sumos grąžinimą ir, atitinkamais atvejais, nemokamą grįžimo miesto arba tolimojo susisiekimo autobusu į pradinę išvykimo vietą paslaugą, kaip nustatyta vežimo sutartyje, esant anksčiausiai galimybei.

2.   Jei reguliari paslauga atšaukiama arba iš autobuso stotelės vėluojama išvykti daugiau kaip 120 minučių, keleiviai turi teisę į tokį kelionės tęsimą, arba vykimą kitu maršrutu, arba už bilietą sumokėtos sumos grąžinimą iš vežėjo.

3.   1 dalies b punkte ir 2 dalyje numatytas sumokėtos sumos grąžinimas atliekamas per 14 dienų po pasiūlymo pateikimo arba prašymo gavimo dienos. Mokėjimu padengiama visa bilieto kainos suma, už kurią jis buvo įsigytas, už neįvykusią kelionės dalį ar dalis ir už jau įvykusią kelionės dalį ar dalis, jei pagal keleivio pradinį kelionės planą kelionė nebetenka prasmės. Keleiviams, turintiems nuolatinius ar sezoninius bilietus mokėjimas apskaičiuojamas proporcingai visos nuolatinio ar sezoninio bilieto kainos sumos daliai. Sumokėta suma grąžinama pinigais, išskyrus atvejus, kai keleivis sutinka su kita sumokėtos sumos grąžinimo forma.

20 straipsnis

Informavimas

1.   Jeigu reguliari paslauga atšaukiama arba vėluojama išvykti, vežėjas arba tam tikrais atvejais stotį valdanti įstaiga kuo greičiau ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip praėjus 30 minučių po numatyto išvykimo laiko informuoja iš stočių išvykstančius keleivius apie padėtį ir numatomą išvykimo laiką, kai tik ši informacija tampa žinoma.

2.   Jeigu keleiviai dėl atšaukimo ar vėlavimo nespėja pasinaudoti pagal tvarkaraštį jungiamąja vežimo paslauga, vežėjas arba, atitinkamu atveju, stotį valdanti įstaiga kiek įmanoma stengiasi informuoti atitinkamus keleivius apie alternatyvias jungiamąsias vežimo paslaugas.

3.   Vežėjas arba, atitinkamu atveju, stotį valdanti įstaiga užtikrina, kad neįgalieji ir riboto judumo asmenys prieinamais būdais gautų pagal 1 ir 2 dalis privalomą pateikti informaciją.

21 straipsnis

Pagalba atšaukto arba pavėluoto išvykimo atveju

Jeigu kelionės, kurios numatyta trukmė viršija tris valandas, atveju išvykimas atšaukiamas arba iš stoties vėluojama išvykti daugiau kaip dvi valandas, vežėjas keleiviui nemokamai teikia:

a)	užkandžius, patiekalus arba gaiviuosius gėrimus atsižvelgiant į pagrįstą laukimo arba vėlavimo laiką, jei jų yra autobuse ar stotyje, arba jie pagrįstai gali būti pateikti;

b)	pagalbą surandant viešbučio kambarį ar kitą apgyvendinimo vietą bei pagalbą užtikrinant transportavimą tarp stoties ir apgyvendinimo vietos, kai tenka apsistoti vienai ar kelioms naktims.

Taikydamas šį straipsnį, vežėjas ypač daug dėmesio skiria neįgaliųjų ir riboto judumo keleivių bei juos lydinčių asmenų poreikiams.

22 straipsnis

Kiti ieškiniai

Nė viena šio skyriaus nuostata netrukdo keleiviams reikalauti atlyginti žalą, patirtą atšaukus reguliarias paslaugas ar pavėlavus jas suteikti, nacionaliniuose teismuose pagal nacionalinę teisę.

V   SKYRIUS

INFORMAVIMĄ IR SKUNDUS REGLAMENTUOJANČIOS BENDROSIOS TAISYKLĖS

23 straipsnis

Teisė gauti informaciją apie kelionę

Vežėjai ir stotis valdančios įstaigos savo atitinkamose kompetencijos srityse per visą kelionę teikia keleiviams tinkamą informaciją. Kai įmanoma, ši informacija prieinamais būdais teikiama jos paprašius.

24 straipsnis

Informacija apie keleivių teises

1.   Vežėjai ir stotis valdančios įstaigos savo atitinkamose kompetencijos srityse užtikrina, kad keleiviams ne vėliau kaip išvykimo metu būtų suteikta tinkama ir suprantama informacija apie jų teises pagal šį reglamentą. Informacija pateikiama stotyse ir, kai taikoma, internete. Neįgaliojo ar riboto judumo asmens prašymu informacija pateikiama prieinamais būdais. Į tą informaciją taip pat įtraukiami valstybės narės pagal 27 straipsnio 1 dalį paskirtos vykdymo užtikrinimo įstaigos ar įstaigų kontaktiniai duomenys.

2.   Siekdami įvykdyti 1 dalyje nurodytą informavimo reikalavimą, vežėjai ir stotis valdančios įstaigos gali naudoti Komisijos visomis oficialiomis Europos Sąjungos institucijų kalbomis parengtą ir jiems pateiktą šio reglamento nuostatų santrauką.

25 straipsnis

Skundai

Vežėjai nustato arba taiko skundų, susijusių su 4, 8 ir 9–24 straipsniuose nustatytomis teisėmis ir pareigomis, nagrinėjimo tvarką.

26 straipsnis

Skundų pateikimas

Jei keleivis, kuriam taikomas šis reglamentas, pageidauja vežėjui pateikti skundą, susijusį su 4, 8 ir 9–24 straipsniais, jis pateikia jį per tris mėnesius nuo tos dienos, kai reguliari paslauga buvo ar turėjo būti suteikta. Per vieną mėnesį nuo skundo gavimo dienos vežėjas keleiviui praneša, kad jo skundas yra patenkintas, atmestas ar kad tebevyksta jo nagrinėjimas. Terminas galutiniam atsakymui pateikti yra ne ilgesnis kaip trys mėnesiai nuo skundo gavimo dienos.

VI   SKYRIUS

VYKDYMO UŽTIKRINIMAS IR NACIONALINĖS VYKDYMO UŽTIKRINIMO ĮSTAIGOS

27 straipsnis

Nacionalinės vykdymo užtikrinimo įstaigos

1.   Kiekviena valstybė narė paskiria naują ar esamą įstaigą ar įstaigas, atsakingas už šio reglamento nuostatų, susijusių su reguliarioms paslaugomis, kai vežama iš jos teritorijoje esančių vietų, ir reguliariomis paslaugomis, kai vežama iš trečiosios valstybės į tas vietas, vykdymo užtikrinimą. Kiekviena įstaiga imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad būtų laikomasi šio reglamento.

Kiekviena įstaiga, organizuodama savo veiklą, priimdama sprendimus dėl finansavimo, nustatydama teisinę struktūrą ir priimdama sprendimus, yra nepriklausoma nuo vežėjų, kelionių operatorių ir stotis valdančių įstaigų.

2.   Valstybės narės praneša Komisijai apie įstaigą ar įstaigas, paskirtas remiantis šiuo straipsniu.

3.   Keleivis pagal 1 dalį paskirtai atitinkamai įstaigai arba bet kuriai kitai valstybės narės paskirtai atitinkamai įstaigai gali pagal nacionalinę teisę pateikti skundą dėl galimo šio reglamento pažeidimo.

Valstybė narė gali nuspręsti:

a)	kad skundą dėl 4, 8 ir 9–24 straipsnių taikymo keleivis pirmiausia pateikia vežėjui; ir (arba)

b)	kad nacionalinė vykdymo užtikrinimo įstaiga arba bet kuri kita valstybės narės paskirta atitinkama įstaiga veikia kaip apeliacinė įstaiga, kuri nagrinėja pagal 26 straipsnį neišspręstus skundus.

28 straipsnis

Vykdymo užtikrinimo ataskaita

Pagal 27 straipsnio 1 dalį paskirtos vykdymo užtikrinimo įstaigos iki … m. (15) birželio 1 d. ir po to kas dvejus metus paskelbia savo praėjusių dvejų kalendorinių metų veiklos ataskaitą, kurioje visų pirma aprašomi veiksmai, kurių buvo imtasi siekiant įgyvendinti šį reglamentą, ir pateikiami statistiniai duomenys apie skundus bei taikytas sankcijas.

29 straipsnis

Vykdymo užtikrinimo įstaigų bendradarbiavimas

27 straipsnio 1 dalyje nurodytos nacionalinės vykdymo užtikrinimo įstaigos prireikus keičiasi informacija apie savo darbą ir sprendimų priėmimo principus bei praktiką. Komisija joms padeda vykdyti šią užduotį.

30 straipsnis

Sankcijos

Valstybės narės nustato sankcijų už šio reglamento nuostatų pažeidimus taisykles ir imasi visų būtinų jų įgyvendinimo užtikrinimo priemonių. Numatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Valstybės narės iki … (16) praneša Komisijai apie tas taisykles ir priemones bei nedelsdamos praneša apie visus vėliau padarytus su jomis susijusius pakeitimus.

VII   SKYRIUS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

31 straipsnis

Ataskaita

Komisija iki … (17) pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai šio reglamento veikimo ir poveikio ataskaitą. Prireikus prie ataskaitos pridedami pasiūlymai dėl teisės aktų, kuriais dar išsamiau įgyvendinamos šio reglamento nuostatos arba kuriais šis reglamentas iš dalies keičiamas.

32 straipsnis

Reglamento (EB) Nr. 2006/2004 dalinis pakeitimas

Reglamento (EB) Nr. 2006/2004 priedas papildomas šiuo punktu:

„18.	… m. … … d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. …/2010 dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto keleivių teisių (18).

33 straipsnis

Įsigaliojimas

Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Jis taikomas nuo … (19).

34 straipsnis

Paskelbimas

Šis reglamentas skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

---

(1)  2009 m. liepos 16 d. nuomonė (OL C 317, 2009 12 23, p. 99).

(2)  2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento pozicija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje), 2010 m. kovo 11 d. Tarybos pozicija ir … m. … … d. Europos Parlamento pozicija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

(3)  OL L 263, 2009 10 7, p. 11.

(4)  OL L 199, 2007 7 31, p. 40.

(5)  OL L 177, 2008 7 4, p. 6.

(6)  OL L 226, 2003 9 10, p. 4.

(7)  OL L 158, 1990 6 23, p. 59.

(8)  OL L 281, 1995 11 23, p. 31.

(9)  OL L 364, 2004 12 9, p. 1.

(10)  OL L 180, 2000 7 19, p. 22.

(11)  OL L 373, 2004 12 21, p. 37.

(12)  Penkeri metai nuo šio reglamento taikymo pradžios dienos.

(13)  Prašome įrašyti šio reglamento taikymo pradžios datą.

(14)  Penkeri metai nuo šio reglamento taikymo pradžios dienos.

(15)  Dveji metai nuo šio reglamento taikymo pradžios dienos.

(16)  Prašome įrašyti šio reglamento taikymo pradžios datą.

(17)  Treji metai nuo šio reglamento taikymo pradžios dienos.

(18)  OL …“.

(19)  Dveji metai po paskelbimo.

---

---

---

---

11.5.2010

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 122/19

---

TARYBOS POZICIJA (ES) Nr. 5/2010 PIRMOJO SVARSTYMO METU,

siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl jūrų ir vidaus vandenų keliais vykstančių keleivių teisių, iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 2006/2004

Tarybos priimta 2010 m. kovo 11 d.

(Tekstas svarbus EEE)

2010/C 122 E/02

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 91 straipsnio 1 dalį ir 100 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (1),

pasikonsultavę su Regionų komitetu,

spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą (2),

kadangi:

(1)

Sąjungos veiksmais jūrų ir vidaus vandenų kelių transporto srityje, be kita ko, turėtų būti siekiama užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį, panašų į kitų rūšių transporto srityse užtikrinamą keleivių apsaugos lygį. Be to, reikėtų visapusiškai atsižvelgti į bendrus vartotojų apsaugos reikalavimus.

(2)	Kadangi jūrų ir vidaus vandenų keliais vykstantis keleivis yra silpnesnė vežimo sutarties šalis, visiems keleiviams turėtų būti užtikrinamas būtiniausias apsaugos lygis. Niekas neturėtų trukdyti vežėjams pasiūlyti keleiviui palankesnes, nei nustatyta šiame reglamente, sutarties sąlygas.

(3)

Keleivių apsauga turėtų būti taikoma ne tik keleivių vežimo tarp valstybių narių teritorijoje esančių uostų paslaugoms, bet ir keleivių vežimo tarp tokių uostų ir ne valstybių narių teritorijoje esančių uostų paslaugoms, atsižvelgiant į konkurencijos iškraipymo keleivių vežimo rinkoje riziką. Todėl terminas „Sąjungos vežėjas“ šiame reglamente turėtų būti aiškinamas kuo plačiau, tačiau nedaryti poveikio kitiems Sąjungos teisės aktams, pavyzdžiui, 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentui (EEB) Nr. 4056/86, nustatančiam išsamias Sutarties 85 ir 86 straipsnių taikymo jūrų transportui taisykles (3), ir 1992 m. gruodžio 7 d. Tarybos reglamentui (EEB) Nr. 3577/92, taikančiam laisvės teikti paslaugas principą jūrų transportui valstybėse narėse (jūrų kabotažas) (4).

(4)

Bendroji keleivių vežimo jūrų ir vidaus vandenų maršrutais paslaugų rinka turėtų būti naudinga visiems piliečiams. Todėl neįgalieji ir riboto judumo – dėl negalios, amžiaus arba kitų priežasčių – asmenys turėtų turėti panašias galimybes naudotis keleivių vežimo ir kruizų paslaugomis kaip ir kiti piliečiai. Neįgalieji ir riboto judumo asmenys turi tokias pačias teises į judėjimo laisvę, pasirinkimo laisvę ir nediskriminavimą kaip ir kiti piliečiai.

(5)

Atsižvelgiant į Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 9 straipsnį ir siekiant suteikti neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims panašias galimybes keliauti jūrų ir vidaus vandenų maršrutais kaip ir kitiems piliečiams, turėtų būti nustatytos nediskriminavimo ir pagalbos keliaujant taisyklės. Todėl tie asmenys turėtų būti priimami vežti ir jiems neturėtų būti neleista naudotis transporto priemonėmis dėl jų negalios arba riboto judumo, nebent tai būtų daroma dėl sveikatos bei saugos sumetimais pagrįstų ir kompetentingų institucijų nustatytų priežasčių. Jie turėtų turėti teisę naudotis pagalba uostuose ir keleiviniuose laivuose. Socialinės įtraukties sumetimais atitinkami asmenys šią pagalbą turėtų gauti nemokamai. Vežėjai turėtų nustatyti prieinamumo sąlygas, pageidautina remdamiesi Europos standartizacijos sistema.

(6)

Priimdamos sprendimus dėl naujų uostų ir terminalų projektų arba iš esmės juos atnaujindamos, už tą infrastruktūrą atsakingos įstaigos prireikus turėtų atsižvelgti į neįgaliųjų ir riboto judumo asmenų poreikius. Be to, vežėjai prireikus turėtų atsižvelgti į tokius poreikius priimdami sprendimus dėl naujų ir atnaujinamų keleivinių laivų projektų, vadovaudamiesi 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/45/EB dėl keleivinių laivų saugos taisyklių ir standartų (5) bei 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/87/EB, nustatančia techninius reikalavimus vidaus vandenų laivams (6).

(7)

Valstybės narės teritorijoje esančiuose uostuose teikiama pagalba turėtų, be kita ko, sudaryti galimybę neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims iš nustatytos atvykimo vietos uoste nuvykti į keleivinį laivą, o iš keleivinio laivo – į nustatytą išvykimo vietą uoste, įskaitant įsilaipinimą ir išsilaipinimą.

(8)

Organizuodami pagalbą neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims bei savo personalo mokymą vežėjai turėtų bendradarbiauti su organizacijomis, atstovaujančiomis neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims. Be to, vykdydami tą veiklą jie turėtų atsižvelgti į atitinkamas Tarptautinės jūrininkų rengimo, atestavimo ir budėjimo normatyvų konvencijos ir kodekso nuostatas, taip pat į Tarptautinės jūrų organizacijos (TJO) rekomendaciją dėl keleivinių laivų konstrukcijos ir naudojimo, atsižvelgiant į vyresnio amžiaus ir neįgaliųjų asmenų poreikius.

(9)	Keleiviai turėtų būti atitinkamai informuojami, jeigu kokia nors keleivių vežimo ar kruizo paslauga atšaukiama arba ją vėluojama suteikti. Ta informacija turėtų padėti keleiviams imtis būtinų veiksmų, taip pat prireikus gauti daugiau informacijos apie kitas susisiekimo galimybes.

(10)

Reikėtų mažinti keleivių nepatogumus, patiriamus, jeigu kelionė atšaukiama arba daug vėluojama. Tuo tikslu keleiviais turėtų būti tinkamai pasirūpinta, keleiviai turėtų galėti atsisakyti kelionės ir atgauti už bilietus sumokėtą sumą arba jiems turėtų būti suteikta galimybė pasirinkti kitą maršrutą priimtinomis sąlygomis.

(11)

Vežėjai turėtų numatyti tam tikru procentiniu bilieto kainos dydžiu pagrįstą kompensaciją, keleiviams išmokamą tuo atveju, jei keleivių vežimo paslauga atšaukiama arba vėluojama ją suteikti, išskyrus atvejus, kai paslauga atšaukiama arba vėluojama ją suteikti dėl oro sąlygų, keliančių grėsmę saugiam laivo eksploatavimui, ar ypatingų aplinkybių, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių.

(12)	Oro sąlygomis, keliančiomis grėsmę saugiam laivo eksploatavimui, turėtų būti laikomos šios sąlygos, tačiau jomis neapsiribojama: stiprūs vėjai, audringa jūra, stiprios srovės, sunkios sąlygos dėl ledo susidarymo ir labai aukštas arba labai žemas vandens lygis.

(13)

Ypatingomis aplinkybėmis turėtų būti laikomos šios aplinkybės, bet jomis neapsiribojama: teroristiniai išpuoliai, darbo konfliktai, sergančio, sužeisto asmens ar mirusiojo palaikų gabenimas į krantą, paieškos ir gelbėjimo operacijos jūrų ar vidaus vandenyse, aplinkos apsaugai būtinos priemonės, laivų eismo valdymo įstaigų ar uostų direkcijų priimti sprendimai arba kompetentingų institucijų sprendimai dėl viešosios tvarkos ir saugos, taip pat dėl neatidėliotinų transporto poreikių tenkinimo.

(14)

Dalyvaujant suinteresuotiesiems subjektams, profesinėms asociacijoms ir vartotojų, keleivių, neįgaliųjų ir riboto judumo asmenų asociacijoms, vežėjai turėtų bendradarbiauti, kad nustatytų priemones nacionaliniu ar Europos lygiu, siekdami gerinti keleiviams siūlomą priežiūrą ir pagalbą, jei kelionė pertraukiama, ypač daug vėluojant arba atšaukus kelionę.

(15)

Šiuo reglamentu neturėtų būti daroma įtaka keleivių teisėms, nustatytoms 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvoje 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (7). Šis reglamentas neturėtų būti taikomas tais atvejais, kai organizuota turistinė kelionė atšaukiama dėl kitų priežasčių nei keleivių vežimo arba kruizo paslaugos atšaukimas.

(16)

Keleiviams turėtų būti suteikta visa informacija apie šiuo reglamentu jiems suteikiamas teises, kad jie galėtų tomis teisėmis veiksmingai pasinaudoti. Keleiviai turėtų turėti teisę gauti informaciją apie teikiamą keleivių vežimo paslaugą arba kruizo paslaugą prieš kelionę ir jos metu. Be to, visa svarbiausia keleiviams teikiama informacija turėtų būti teikiama tokiais būdais, kad būtų prieinama neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims.

(17)

Keleiviai turėtų galėti pasinaudoti savo teisėmis, remdamiesi atitinkamomis vežėjų nustatytomis skundų procedūromis arba atitinkamu atveju teikdami skundus valstybės narės tuo tikslu paskirtai įstaigai ar įstaigoms. Vežėjai turėtų atsakyti į keleivių pateiktus skundus per tam tikrą laikotarpį, kadangi neatsakymas į skundą gali būti panaudotas prieš juos.

(18)

Atsižvelgiant į valstybės narės nustatytas skundų teikimo procedūras pageidautina, kad skundas dėl pagalbos uoste arba laive būtų pateiktas įstaigai ar įstaigoms, kurias šio reglamento vykdymui paskiria valstybė narė, kurioje yra įlaipinimo uostas, o keleivių vežimo iš trečiosios šalies paslaugų atveju valstybė narė, kurioje yra išlaipinimo uostas.

(19)

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų laikomasi šio reglamento, taip pat paskirti kompetentingą įstaigą ar įstaigas, kuri (-ios) atliktų priežiūros ir vykdymo užtikrinimo užduotis. Tai nedaro įtakos keleivių teisėms nacionalinėje teisėje nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

(20)	Valstybės narės turėtų nustatyti sankcijas už šio reglamento pažeidimus ir užtikrinti, kad tos sankcijos būtų taikomos. Sankcijos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

(21)

Kadangi šio reglamento tikslų, t. y. užtikrinti aukštą keleivių apsaugos ir pagalbos jiems lygį visose valstybėse narėse, taip pat užtikrinti, kad ūkio subjektai bendroje rinkoje veiktų suderintomis sąlygomis, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl veiksmo masto arba poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina tiems tikslams pasiekti.

(22)

Šio reglamento vykdymo užtikrinimas turėtų būti pagrįstas 2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo (Reglamentas dėl bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje) (8). Todėl tą reglamentą reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti.

(23)

Turėtų būti griežtai laikomasi 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (9) ir ji turėtų būti griežtai vykdoma siekiant užtikrinti fizinių ir juridinių asmenų privatumą, taip pat siekiant užtikrinti, kad informacija ir ataskaitos, kurias reikalaujama pateikti, būtų naudojamos tik šiame reglamente nustatytiems įsipareigojimams vykdyti, ir nebūtų naudojamos taip, kad pakenktų tokiems asmenims.

(24)	Šiame reglamente laikomasi pagrindinių teisių ir principų, visų pirma pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, kaip nurodyta Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje,

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

I   SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis

Dalykas

Šiuo reglamentu nustatomos taisyklės dėl:

a)	keleivių nediskriminavimo vežėjams siūlant vežimo sąlygas;

b)	nediskriminavimo ir pagalbos neįgaliesiems bei riboto judumo asmenims;

c)	keleivių teisių atšaukus kelionę ar vėluojant;

d)	būtiniausios keleiviams teiktinos informacijos;

e)	skundų nagrinėjimo;

f)	bendrųjų vykdymo taisyklių.

2 straipsnis

Taikymo sritis

1.   Šis reglamentas taikomas keleiviams, kurie keliauja:

a)	naudodamiesi keleivių vežimo paslaugomis, kai įlaipinimo uostas yra valstybės narės teritorijoje;

b)	naudodamiesi keleivių vežimo paslaugomis, kai įlaipinimo uostas nėra valstybės narės teritorijoje, o išlaipinimo uostas yra valstybės narės teritorijoje, jei paslaugą teikia Sąjungos vežėjas;

c)	naudodamiesi kruizu, kai įlaipinimo uostas yra valstybės narės teritorijoje. Tačiau tiems keleiviams netaikoma 16 straipsnio 2 dalis, 18, 19 straipsniai ir 20 straipsnio 1 ir 4 dalys.

2.   Šis reglamentas netaikomas keleiviams, kurie keliauja:

a)	laivais, kurių sertifikatuose nurodytas keleivių, kuriuos jie gali vežti, skaičius, yra ne didesnis kaip 36;

b)	laivais, kurių įgulą, atsakingą už laivo eksploatavimą, sudaro ne daugiau kaip trys asmenys arba kai bendras keleivių vežimo maršruto atstumas į vieną pusę yra mažesnis nei 500 metrų; arba

c)	naudodamiesi kitomis nei kruizai ekskursijų ir pažintinių turų paslaugomis.

3.   Dvejų metų laikotarpiu nuo … (10) valstybės narės gali netaikyti šio reglamento mažesniems nei 300 tonų bendrojo tonažo jūrų laivams, eksploatuojamiems vidaus transporte, jei nacionalinės teisės aktais atitinkamai užtikrinamos šiame reglamente nustatytos keleivių teisės.

4.   Valstybės narės gali šio reglamento netaikyti keleivių vežimo paslaugoms, susijusioms su viešųjų paslaugų įsipareigojimais, viešojo paslaugų pirkimo sutartimis ar integruotomis paslaugomis, jei nacionalinės teisės aktais atitinkamai užtikrinamos šiame reglamente nustatytos keleivių teisės.

5.   Šio reglamento nuostatos neturi būti suprantamos kaip techniniai reikalavimai, kuriais nustatomi įpareigojimai vežėjams, terminalų operatoriams ar kitiems subjektams modifikuoti ar pakeisti laivus, infrastruktūrą, uostų įrangą ir uostų terminalus.

3 straipsnis

Sąvokų apibrėžtys

Šiame reglamente taikomos šios sąvokų apibrėžtys:

a)   „neįgalusis“ ar „riboto judumo asmuo“– asmuo, kurio judumas naudojantis transportu yra ribotas dėl bet kokios fizinės negalios (jutiminės arba judėjimo, nuolatinės arba laikinos), intelekto negalios arba sutrikimo ar bet kurios kitos negalios arba amžiaus ir kuriam dėl jo būklės reikia atitinkamo dėmesio, o paslaugas, teikiamas visiems keleiviams, reikia pritaikyti prie jo specialių poreikių;

b)   „valstybės narės teritorija“– teritorija, kuriai taikoma Sutartis, kaip nurodyta jos 355 straipsnyje, jame išdėstytomis sąlygomis;

c)   „prieigos sąlygos“– uostų terminalų ir laivų, įskaitant jų infrastruktūrą, skirtą neįgaliesiems ar riboto judumo asmenims, atitinkami prieinamumo standartai, gairės ir informacija apie prieinamumą;

d)   „vežėjas“– fizinis ar juridinis asmuo, teikiantis keleivių vežimo arba kruizų paslaugas plačiajai visuomenei;

e)   „Sąjungos vežėjas“– valstybės narės teritorijoje įsisteigęs vežėjas arba vežėjas, teikiantis keleivių vežimo į valstybės narės teritoriją arba iš jos paslaugas;

f)   „keleivių vežimo paslauga“– komercinė keleivių vežimo jūrų ar vidaus vandenų keliais paslauga, teikiama pagal paskelbtą tvarkaraštį;

g)   „integruotos paslaugos“– tarpusavyje sujungtos vežimo paslaugos nustatytoje geografinėje teritorijoje, turinčios bendrą informavimo tarnybą, bilietų sistemą ir tvarkaraštį;

h)   „vykdantysis vežėjas“– asmuo, išskyrus vežėją, faktiškai vykdantis visą vežimą arba jo dalį;

i)   „vidaus vandenų kelias“– vežimui naudojamas natūralus ar dirbtinis laivybai tinkamas vandens telkinys arba tarpusavyje sujungtų vandens telkinių sistema, pavyzdžiui, ežerai, upės ar kanalai arba jų deriniai;

j)   „uostas“– vieta arba geografinė teritorija, tvarkomaisiais darbais ir įranga paruošta taip, kad galėtų priimti laivus, į kuriuos reguliariai įlaipinami arba iš kurių išlaipinami keleiviai;

k)   „uosto terminalas“– uosto terminalas, kuriame dirba vežėjas arba terminalo operatorius ir kuriame yra įrengta infrastruktūra, pavyzdžiui, registravimo, bilietų pardavimo vietos ar laukimo salės ir kuriame yra darbuotojai, skirti padėti keleivių, kurie keliauja naudodamiesi keleivių vežimo paslaugomis ar kruizu, įlaipinimui ar išlaipinimui;

l)   „laivas“– laivas, naudojamas laivybai jūrų ar vidaus vandenų keliais;

m)   „vežimo sutartis“– sutartis dėl vežimo, kurią sudarė vežėjas ir keleivis vienai ar daugiau keleivių vežimo ar kruizo paslaugų suteikti;

n)   „bilietas“– galiojantis dokumentas arba kitas vežimo sutarties įrodymas;

o)   „bilietų pardavėjas“– mažmeninio pardavimo agentas, kuris vežėjo vardu sudaro vežimo sutartis;

p)   „kelionių agentas“– mažmeninio pardavimo agentas, keleivio vardu sudarantis vežimo sutartis;

q)   „kelionių operatorius“– kelionės organizatorius, išskyrus vežėją, kaip apibrėžta Direktyvos 90/314/EEB 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse;

r)   „rezervacija“– konkrečios keleivių vežimo ar kruizo paslaugos užsakymas;

s)   „terminalo operatorius“– privatus ar viešasis subjektas, vykdantis veiklą valstybės narės teritorijoje, atsakingas už uosto terminalo administravimą ir valdymą;

t)   „kruizas“– keleivių vežimo jūrų ar vidaus vandenų keliais paslauga, teikiama tik pramogų ar laisvalaikio tikslais, papildomai teikiant nakvynės ir kitas paslaugas, trunkanti ilgiau nei dvi dienas (su nakvyne) laive;

u)   „laivybos incidentas“– laivo sudužimas, apsivertimas, susidūrimas ar užplaukimas ant seklumos, sprogimas ar gaisras laive arba gedimas laive.

4 straipsnis

Bilietai ir nediskriminacinės sutarties sąlygos

1.   Vežėjai keleiviui išduoda bilietą, išskyrus atvejus, kai pagal nacionalinės teisės aktus numatyti kiti dokumentai, suteikiantys teisę būti vežamam. Gali būti išduodamas elektroninis bilietas.

2.   Nedarydami poveikio socialiniams tarifams, vežėjai ar bilietų pardavėjai plačiajai visuomenei siūlo sutarties sąlygas ir tarifus tiesiogiai ar netiesiogiai nediskriminuodami galutinio vartotojo dėl jo nacionalinės priklausomybės arba dėl vežėjų ar bilietų pardavėjų įsisteigimo Sąjungoje vietos.

5 straipsnis

Kitos vykdančiosios šalys

1.   Jei vykdyti įsipareigojimus pagal šį reglamentą pavedama vykdančiajam vežėjui, bilietų pardavėjui ar kitam asmeniui, vežėjas, kelionių agentas, kelionių operatorius ar terminalo operatorius, kuris pavedė vykdyti tokius įsipareigojimus, bet kuriuo atveju atsako už veiksmus ir neveikimą, padarytus tos šalies einant savo tarnybos pareigas.

2.   Be 1 dalies nuostatų, šaliai, kuriai vežėjas, kelionių agentas, kelionių operatorius ar terminalo operatorius pavedė vykdyti įsipareigojimą, pavesto įsipareigojimo atžvilgiu taikomos šio reglamento nuostatos, įskaitant nuostatas dėl atsakomybės ir atsikirtimų.

6 straipsnis

Atsisakymo draudimas

Pagal šį reglamentą numatyti įsipareigojimai negali būti apriboti arba jų atsisakyta, visų pirma į vežimo sutartį įtraukiant leidžiančią nukrypti arba ribojamąją nuostatą.

II   SKYRIUS

NEĮGALIŲJŲ IR RIBOTO JUDUMO ASMENŲ TEISĖS

7 straipsnis

Teisė į vežimą

1.   Vežėjai, kelionių agentai ir kelionių operatoriai negali atsisakyti rezervuoti, išduoti ar kitaip parūpinti bilietą arba įlaipinti asmenis dėl negalios arba riboto judumo.

2.   Bilietai neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims siūlomi be papildomo mokesčio.

8 straipsnis

Išimtys ir specialiosios sąlygos

1.   Nepaisant 7 straipsnio 1 dalies, vežėjai, kelionių agentai ir kelionių operatoriai gali atsisakyti rezervuoti, išduoti ar kitaip parūpinti bilietą arba įlaipinti asmenį dėl jo negalios ar riboto judumo:

a)	kad patenkintų taikomus sveikatos ir saugos reikalavimus, nustatytus tarptautinėje, Sąjungos ar nacionalinėje teisėje, arba kad patenkintų sveikatos ir saugos reikalavimus, kuriuos nustatė kompetentingos institucijos;

b)	kai dėl keleivinio laivo konstrukcijos ar uosto infrastruktūros ir įrangos, įskaitant uosto terminalus, neįgaliojo arba riboto judumo asmens įlaipinimas, išlaipinimas ar vežimas yra neįmanomas saugiomis ar eksploataciniu požiūriu tinkamomis priemonėmis.

2.   Jeigu dėl 1 dalyje nurodytų priežasčių atsisakoma rezervuoti arba išduoti ar kitaip parūpinti bilietą, vežėjai, kelionių agentai ir kelionių operatoriai imasi pagrįstų pastangų, kad atitinkamam asmeniui būtų pasiūlytas priimtinas alternatyvus vežimas naudojantis vežėjo teikiamomis keleivių vežimo paslaugomis ar kruizu.

3.   Jei neįgalųjį arba riboto judumo asmenį, kuris turi rezervaciją ar bilietą ir atitinka 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, vis tiek atsisakoma įlaipinti dėl jo negalios ar riboto judumo, tam asmeniui ir lydinčiam asmeniui, kaip nurodyta šio straipsnio 4 dalyje, suteikiama galimybė pasinaudoti teise atgauti sumokėtą sumą arba vykti kitu maršrutu, kaip numatyta I priede. Teisė pasirinkti kelionę į pirmąją išvykimo vietą arba vykti kitu maršrutu suteikiama su sąlyga, kad bus įvykdyti visi sveikatos ir saugos reikalavimai.

4.   Pagal tas pačias 1 dalyje nustatytas sąlygas vežėjai, kelionių agentai ir kelionių operatoriai gali reikalauti, kad neįgalųjį ar riboto judumo asmenį lydėtų kitas asmuo, galintis suteikti neįgaliajam ar riboto judumo asmeniui reikalingą pagalbą. Keleivių vežimo paslaugos tokiam lydinčiajam asmeniui teikiamos nemokamai.

5.   Kai vežėjai, kelionių agentai ir kelionių operatoriai pasinaudoja 1 arba 4 dalimi, jie nedelsdami neįgalųjį arba riboto judumo asmenį informuoja apie konkrečias to priežastis. Neįgaliajam arba riboto judumo asmeniui apie tas priežastis pranešama ne vėliau kaip per penkias darbo dienas po to, kai tas asmuo buvo apie tai informuotas. Jei atsisakoma dėl 1 dalies a punkte nurodytų priežasčių, nurodomi taikomi sveikatos ir saugos reikalavimai.

9 straipsnis

Prieinamumas ir informacija

1.   Bendradarbiaudami su neįgaliesiems ar riboto judumo asmenims atstovaujančiomis organizacijomis, vežėjai ir terminalų operatoriai, prireikus pasitelkdami savo organizacijas, įdiegia arba taiko nediskriminavimo principu grindžiamas prieigos sąlygas, taikomas neįgaliųjų ir riboto judumo asmenų vežimui.

2.   Vežėjai ir terminalų operatoriai viešai fizine forma ar internete skelbia 1 dalyje numatytas prieigos sąlygas tokiomis pačiomis kalbomis, kokiomis informacija paprastai teikiama visiems keleiviams.

3.   Kelionių operatoriai suteikia galimybę susipažinti su 1 dalyje numatytomis prieigos sąlygomis, kurios taikomos kelionėms, įtrauktoms į jų organizuojamų, parduodamų ar siūlomų pirkti kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketus.

4.   Vežėjai, kelionių agentai ir kelionių operatoriai užtikrina, kad visa svarbi informacija, įskaitant bilieto rezervavimą internete ir informaciją apie vežimo sąlygas, kelionės informaciją ir informaciją apie prieigos sąlygas, būtų teikiama neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims tinkamais ir prieinamais būdais.

10 straipsnis

Teisė į pagalbą uostuose ir laivuose

Atsižvelgdami į 9 straipsnio 1 dalyje numatytas prieigos sąlygas, vežėjai ir terminalų operatoriai uostuose, įskaitant įlaipinimo bei išlaipinimo vietas, ir laivuose nemokamai teikia II ir III prieduose nurodytą pagalbą neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims.

11 straipsnis

Pagalbos teikimo sąlygos

1.   Vežėjai ir terminalų operatoriai pagal savo kompetenciją atitinkamose srityse teikia pagalbą neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims, kaip nustatyta 10 straipsnyje, laikydamiesi šių sąlygų:

a)	vežėjui ar terminalo operatoriui pranešama apie tai, kad asmeniui reikės tokios pagalbos, likus bent dviems darbo dienoms iki to laiko, kai reikės suteikti pagalbą, ir;

b)

neįgalusis ar riboto judumo asmuo atvyksta į uostą arba nustatytą vietą, kaip nurodyta 12 straipsnio 3 dalyje: i) vežėjo raštu nurodytu laiku, tačiau negali būti reikalaujama atvykti anksčiau kaip likus 60 minučių iki paskelbto įlaipinimo laiko; arba ii) jei įlaipinimo laikas nenurodytas, ne vėliau kaip likus 60 minučių iki paskelbto išvykimo laiko.

2.   Be 1 dalies nuostatų, neįgalieji arba riboto judumo asmenys rezervacijos metu arba iš anksto pirkdami bilietą praneša vežėjui apie savo konkrečius poreikius, susijusius su apgyvendinimu ar sėdima vieta, arba jų poreikį vežtis medicininę įrangą, jeigu tie poreikiai yra žinomi tuo metu.

3.   Pranešimas, pateikiamas pagal 1 dalies a punktą ir 2 dalį, visuomet gali būti pateiktas kelionių agentui ar kelionių operatoriui, iš kurio pirktas bilietas. Kai įsigijus bilietą galima keliauti keletą kartų, užtenka vieno pranešimo, jei pateikiama atitinkama informacija apie tai, kada bus keliaujama kitus kartus.

4.   Jei pranešimas pagal 1 dalies a punkto ir 2 dalies nuostatas nepateiktas, vežėjai ir terminalų operatoriai deda visas įmanomas pastangas užtikrinti, kad pagalba būtų suteikta tokiu būdu, kad neįgalusis ar riboto judumo asmuo galėtų įsilaipinti į laivą, juo keliauti ir iš jo išsilaipinti.

5.   Kai neįgalųjį arba riboto judumo asmenį lydi sertifikuotas šuo vedlys, tas šuo į laivą priimamas kartu su tuo asmeniu su sąlyga, kad vežėjui, kelionių agentui arba kelionių operatoriui apie tai pranešta vadovaujantis taikomomis nacionalinėmis taisyklėmis dėl sertifikuotų šunų vedlių vežimo keleiviniais laivais, jeigu tokios taisyklės yra.

12 straipsnis

Pranešimų priėmimas ir susitikimo vietų nustatymas

1.   Vežėjai, terminalų operatoriai, kelionių agentai ir kelionių operatoriai imasi visų būtinų priemonių, kad palengvintų pranešimų, daromų pagal 11 straipsnio 1 dalies a punktą ir 11 straipsnio 2 dalį, priėmimą. Ta pareiga taikoma visose jų prekybos vietose, įskaitant pardavimą telefonu ir internetu.

2.   Jei kelionių agentai ar kelionių operatoriai gauna 1 dalyje nurodytą pranešimą, jie savo įprastu darbo laiku nedelsdami perduoda tą informaciją vežėjui ar terminalo operatoriui.

3.   Vežėjai ir terminalų operatoriai uosto terminaluose, pastato viduje ar išorėje, nustato vietą, kurioje neįgalieji ar riboto judumo asmenys gali pranešti apie savo atvykimą ir paprašyti pagalbos. Ta vieta aiškiai pažymima ženklu ir joje prieinama forma teikiama pagrindinė informacija apie uosto terminalą ir teikiamą pagalbą.

13 straipsnis

Pagalbos kokybės standartai

1.   Terminalų operatoriai ir vežėjai, eksploatuojantys uosto terminalus arba teikiantys keleivių vežimo paslaugas, kurie per praėjusius kalendorinius metus iš viso atliko daugiau kaip 100 000 keleivių vežimų komerciniais pagrindais, savo atitinkamose kompetencijos srityse nustato kokybės standartus, taikomus II ir III prieduose apibrėžtai pagalbai, ir atitinkamais atvejais per savo organizacijas nustato išteklių poreikius, kad tie standartai būtų įgyvendinti, bendradarbiaudami su organizacijomis, atstovaujančiomis neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims.

2.   Vežėjai ir terminalų operatoriai fizine forma ar internete skelbia 1 dalyje numatytus kokybės standartus prieinamais būdais ir tokiomis pačiomis kalbomis, kokiomis informacija paprastai teikiama visiems keleiviams.

14 straipsnis

Mokymas ir instrukcijos

Nedarant poveikio Tarptautinei jūrininkų rengimo, atestavimo ir budėjimo normatyvų konvencijai bei kodeksui ir pagal patikslintą Konvenciją dėl laivybos Reinu bei Konvenciją dėl laivybos Dunojumi tvarkos priimtoms taisyklėms, vežėjai ir atitinkamais atvejais terminalų operatoriai nustato mokymo apie neįgaliuosius procedūras, įskaitant instrukcijas, bei užtikrina, kad:

a)	jų personalas, įskaitant ir bet kurios kitos vykdančiosios šalies įdarbintus darbuotojus, tiesiogiai teikiantis pagalbą neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims, būtų mokomas apie neįgaliuosius arba gautų instrukcijas, kaip nustatyta IV priedo A ir B dalyse; ir

b)	jų personalas, kuris paprastai yra atsakingas už bilietų rezervavimą ir pardavimą arba už keleivių įlaipinimą ir išlaipinimą, įskaitant bet kurios kitos vykdančiosios šalies įdarbintus darbuotojus, būtų mokomas apie neįgaliuosius arba gautų instrukcijas, kaip nustatyta IV priedo A dalyje.

15 straipsnis

Kompensacija už judėjimo įrangą ar kitą specialią įrangą

1.   Vežėjai ir terminalų operatoriai atsako už žalą, patirtą dėl judėjimo įrangos ar kitos specialios įrangos, kurią naudoja neįgalusis ar riboto judumo asmuo, pametimo ar sugadinimo, jei incidentas, dėl kurio padaryta žala, kilo dėl vežėjo ar terminalo operatoriaus kaltės ar aplaidumo. Daroma prezumpcija, kad nuostoliai dėl gabenimo metu kilusio incidento padaryti dėl vežėjo kaltės ar aplaidumo.

2.   1 dalyje nurodyta kompensacija atitinka atitinkamos įrangos pakeitimo kainą arba, atitinkamais atvejais, su taisymu susijusias išlaidas.

3.   1 ir 2 dalys netaikomos tais atvejais, jei taikomas 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 392/2009 dėl keleivių vežėjų jūra atsakomybės avarijų atveju (11) 4 straipsnis.

4.   Be to, dedamos visos pastangos, kad būtų greitai suteikta laikina pakaitinė įranga.

III   SKYRIUS

VEŽĖJŲ IR TERMINALO OPERATORIŲ PAREIGOS KELIONĖS SUTRUKDYMO ATVEJU

16 straipsnis

Informavimas atšaukto ar atidėto išvykimo atveju

1.   Jeigu keleivių vežimo paslauga ar kruizas atšaukiami arba išvykimas atidedamas, vežėjas arba atitinkamais atvejais terminalo operatorius kaip įmanoma greičiau ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip praėjus 30 minučių po numatyto išvykimo laiko informuoja iš uosto terminalų išvykstančius keleivius apie padėtį ir numatomą išvykimo laiką bei numatomą atvykimo laiką, kai tik ši informacija žinoma.

2.   Jeigu keleiviai dėl atšaukimo ar atidėjimo nespėja pasinaudoti jungiamąja vežimo paslauga, vežėjas ir atitinkamais atvejais terminalo operatorius imasi pagrįstų pastangų informuoti atitinkamus keleivius apie alternatyvias jungiamąsias vežimo paslaugas.

3.   Vežėjas arba atitinkamais atvejais terminalo operatorius užtikrina, kad neįgalieji ar riboto judumo asmenys prieinamais būdais gautų pagal 1 ir 2 dalis privalomą pateikti informaciją.

17 straipsnis

Pagalbos teikimas atšaukto ar atidėto išvykimo atveju

1.   Kai vežėjas pagrįstai numato, kad keleivių vežimo paslauga ar kruizas bus atšaukti arba išvykimas atidėtas daugiau kaip 120 minučių nuo planuoto išvykimo laiko, iš uosto terminalų išvykstantiems keleiviams, atsižvelgiant į laukimo laiką, nemokamai pasiūloma užkandžių, patiekalų ar gaiviųjų gėrimų, jei jų yra arba jei jų įmanoma pristatyti.

2.   Tuo atveju, kai išvykimas atšaukiamas arba atidedamas, ir dėl to keleiviui tampa būtina pasilikti vieną ar daugiau naktų arba ilgiau nei jis ketino, vežėjas, jei ir kai fiziškai įmanoma, iš uosto terminalų išvykstantiems keleiviams pasiūlo ne tik užkandžių, patiekalų ar gaiviųjų gėrimų, kaip numatyta 1 dalyje, bet ir nemokamą nakvynę laive ar sausumoje, taip pat transportą tarp uosto terminalo ir apsistojimo vietos. Vežėjas gali apriboti bendras nakvynės sausumoje išlaidas, neįskaitant transporto tarp uosto terminalo ir apsistojimo vietos, iki 120 EUR kiekvienam keleiviui.

3.   Taikydamas 1 ir 2 dalis, vežėjas ypatingą dėmesį skiria neįgaliųjų ir riboto judumo keleivių bei juos lydinčių asmenų poreikiams.

18 straipsnis

Maršruto pakeitimas ir sumokėtos sumos grąžinimas atšaukto ar atidėto išvykimo atvejais

1.   Kai vežėjas pagrįstai numato, kad keleivių vežimo paslauga bus atšaukta arba išvykimas iš uosto terminalo atidėtas daugiau kaip 120 minučių, keleiviui nedelsiant siūloma pasirinkti:

a)	vykti į galutinę atvykimo vietą kitu maršrutu, panašiomis kelionės sąlygomis, kaip nustatyta vežimo sutartyje, esant anksčiausiai galimybei; arba

b)	už bilietą sumokėtos sumos grąžinimą ir atitinkamais atvejais nemokamą grįžimo į pradinę išvykimo vietą paslaugą, kaip nustatyta vežimo sutartyje, esant anksčiausiai galimybei.

2.   Jei keleivių vežimo paslauga atšaukiama arba išvykimas iš uosto atidedamas daugiau kaip 120 minučių, keleiviai turi teisę į tokį maršruto pakeitimą arba už bilietą sumokėtos sumos sugražinimą iš vežėjo.

3.   Sumokėtos sumos grąžinimas, numatytas 1 dalies b punkte ir 2 dalyje, atliekamas per septynias dienas grynaisiais pinigais, elektroniniu banko pervedimu, banko pavedimu arba banko čekiais, sugrąžinant visą bilieto kainos sumą, už kurią jis buvo įsigytas, už neįvykusią kelionės dalį ar dalis ir už jau įvykusią kelionės dalį ar dalis, jei pagal keleivio pradinį kelionės planą kelionė nebetenka prasmės.

19 straipsnis

Bilieto kainos kompensavimas atidėto atvykimo atveju

1.   Neprarasdami teisės būti vežamais, keleiviai iš vežėjo gali reikalauti kompensacijos, jei į galutinę atvykimo vietą jie bus atvežami vėliau nei nustatyta vežimo sutartyje. Minimalus kompensavimo lygis yra 25 % bilieto kainos, jei vėluojama ne mažiau kaip:

a)	vieną valandą, kai planuota kelionė trunka ne ilgiau kaip keturias valandas;

b)	dvi valandas, kai planuota kelionė trunka ilgiau kaip keturias valandas, bet neviršija aštuonių valandų;

c)	tris valandas, kai planuota kelionė trunka ilgiau kaip aštuonias valandas, bet neviršija 24 valandų; arba

d)	šešias valandas, kai planuota kelionė trunka ilgiau kaip 24 valandas.

Jei vėlavimas dvigubai viršija a–d punktuose nustatytą laiką, kompensacija yra 50 % bilieto kainos.

2.   Keleiviai, kurie turi nuolatinį bilietą ar sezoninį bilietą, ir kurie per šių bilietų galiojimo laiką nuolat susidūrė su vėlavimu atvykti, gali reikalauti atitinkamos kompensacijos pagal vežėjo nustatytas kompensavimo taisykles. Šiose taisyklėse turi būti nurodyti vėlavimo atvykti nustatymo ir kompensacijos apskaičiavimo kriterijai.

3.   Kompensacija apskaičiuojama remiantis kaina, kurią keleivis faktiškai sumokėjo už keleivių vežimo paslaugą, kurią buvo vėluojama suteikti.

4.   Tais atvejais, kai keliaujama į abi puses, kompensacija už vėlavimą atvykti keliaujant pirmyn arba keliaujant atgal apskaičiuojama remiantis puse kainos, sumokėtos už vežimą naudojantis ta keleivių vežimo paslauga.

5.   Kompensacija išmokama per vieną mėnesį nuo prašymo dėl kompensacijos pateikimo. Kompensacija gali būti išmokėta čekiais ir (arba) suteikiant kitas paslaugas, jei sąlygos, visų pirma dėl galiojimo laiko ir paskirties vietos, yra lanksčios. Keleiviui paprašius, kompensacija išmokama pinigais.

6.   Iš kompensacijos už bilieto kainą neišskaičiuojamos finansinio sandorio tvarkymo išlaidos, pavyzdžiui, mokesčiai, išlaidos už pokalbius telefonu ar pašto ženklus. Vežėjai gali nustatyti žemiausią ribą, kurios neviršijus kompensacija nebus mokama. Ši žemiausia riba negali viršyti 10 EUR.

20 straipsnis

Išimtys

1.   17, 18 ir19 straipsniai netaikomi keleiviams, turintiems nenustatytos datos bilietus tol, kol nenustatoma išvykimo data, išskyrus keleivius, turinčius nuolatinį ar sezoninį bilietą.

2.   17 ir 19 straipsniai netaikomi, jei apie išvykimo atšaukimą ar atidėjimą keleiviui pranešama prieš jam nusiperkant bilietą arba jei išvykimas atšaukiamas ar atidedamas dėl keleivio kaltės.

3.   17 straipsnio 2 dalis netaikoma, kai atidėjimo ar atšaukimo priežastis yra oro sąlygos, keliančios grėsmę saugiam laivo eksploatavimui.

4.   19 straipsnis netaikomas, kai atšaukimo ar atidėjimo priežastis yra oro sąlygos, keliančios grėsmę saugiam laivo eksploatavimui, arba ypatingos aplinkybės, trukdančios teikti keleivių vežimo paslaugą, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių.

21 straipsnis

Kiti ieškiniai

Nė viena šio reglamento nuostata netrukdo keleiviams reikalauti atlyginti žalą, patirtą atšaukus ar atidėjus vežimo paslaugas, nacionaliniuose teismuose pagal nacionalinę teisę, taip pat pagal Direktyvą 90/314/EEB.

IV   SKYRIUS

INFORMAVIMĄ IR SKUNDUS REGLAMENTUOJANČIOS BENDROSIOS TAISYKLĖS

22 straipsnis

Teisė gauti informaciją apie kelionę

Vežėjai ir terminalų operatoriai savo atitinkamos kompetencijos srityse kelionės metu teikia keleiviams tinkamą informaciją prieinama forma ir tokiomis pačiomis kalbomis, kokiomis informacija paprastai teikiama visiems keleiviams. Ypatingas dėmesys skiriamas neįgaliųjų ir riboto judumo asmenų poreikiams.

23 straipsnis

Informacija apie keleivių teises

1.   Vežėjai ir terminalų operatoriai savo atitinkamos kompetencijos srityse užtikrina, kad informacija apie keleivių teises pagal šį reglamentą būtų viešai prieinama tiek laivuose, tiek uostų terminaluose. Informacija teikiama prieinamais būdais ir tokiomis pačiomis kalbomis, kokiomis informacija paprastai teikiama visiems keleiviams. Teikiant šią informaciją, ypatingas dėmesys skiriamas neįgaliųjų ir riboto judumo asmenų poreikiams.

2.   Siekdami įvykdyti 1 dalyje nurodytą informavimo reikalavimą, vežėjai ir terminalų operatoriai gali naudoti Komisijos visomis oficialiomis Europos Sąjungos institucijų kalbomis parengtą ir jiems prieinamą šio reglamento nuostatų santrauką.

3.   Vežėjai ir terminalų operatoriai laivuose ir uostų terminaluose tinkamu būdu informuoja keleivius apie valstybių narių pagal 25 straipsnio 1 dalies nuostatas paskirtos įstaigos kontaktinius duomenis.

24 straipsnis

Skundai

1.   Vežėjai įdiegia arba taiko skundų, susijusių su šiame reglamente numatytomis teisėmis ir pareigomis, nagrinėjimo tvarką.

2.   Jei keleivis, kuriam taikomas šis reglamentas, pageidauja vežėjui pateikti skundą, jis pateikia jį per du mėnesius nuo tos dienos, kai paslauga buvo ar turėjo būti suteikta. Per vieną mėnesį nuo skundo gavimo vežėjas praneša keleiviui, kad jo skundas yra patenkintas, atmestas ar kad tebevyksta jo nagrinėjimas. Terminas galutiniam atsakymui pateikti yra ne ilgesnis kaip trys mėnesiai nuo skundo gavimo.

V   SKYRIUS

VYKDYMO UŽTIKRINIMAS IR NACIONALINĖS VYKDYMO UŽTIKRINIMO ĮSTAIGOS

25 straipsnis

Nacionalinės vykdymo užtikrinimo įstaigos

1.   Kiekviena valstybė narė paskiria naują ar esamą įstaigą ar įstaigas, atsakingas už šio reglamento nuostatų, susijusių su keleivių vežimo paslaugomis ir kruizais, kai vežama iš jos teritorijoje esančių uostų, ir keleivių vežimo paslaugomis, kai vežama iš trečiosios šalies į tokius uostus, vykdymo užtikrinimą. Kiekviena įstaiga imasi reikiamų priemonių užtikrinti, kad būtų laikomasi šio reglamento.

Kiekviena įstaiga, organizuodama savo veiklą, priimdama sprendimus dėl finansavimo, nustatydama teisinę struktūrą ir priimdama sprendimus, yra nepriklausoma nuo vežėjų, kelionių operatorių ir terminalo operatorių.

2.   Valstybės narės praneša Komisijai apie įstaigą ar įstaigas, paskirtas remiantis šiuo straipsniu.

3.   Keleivis pagal 1 dalį paskirtai kompetentingai įstaigai arba bet kuriai kitai valstybės narės paskirtai kompetentingai įstaigai gali pagal nacionalinę teisę pateikti skundą dėl galimo šio reglamento pažeidimo.

Valstybė narė gali nuspręsti:

a)	kad skundą, kuriam taikomas šis reglamentas, keleivis pirmiausia pateikia vežėjui; ir (arba)

b)	kad nacionalinė vykdymo užtikrinimo įstaiga arba bet kuri kita valstybės narės paskirta kompetentinga įstaiga veikia kaip apeliacinė įstaiga, kuri nagrinėja pagal 24 straipsnį neišspręstus skundus.

4.   Valstybės narės, nusprendusios tam tikroms paslaugoms taikyti išimtį pagal 2 straipsnio 4 dalį, užtikrina, kad veiktų panašus keleivių teisių užtikrinimo mechanizmas.

26 straipsnis

Vykdymo užtikrinimo ataskaita

… m. (12) birželio 1 d. ir vėliau kas dvejus metus pagal 25 straipsnį paskirtos vykdymo užtikrinimo įstaigos paskelbia savo praėjusių dvejų kalendorinių metų veiklos ataskaitą, kurioje visų pirma aprašomi veiksmai, kurių buvo imtasi siekiant įgyvendinti šio reglamento nuostatas, pateikiama išsami informacija apie tai, kokios sankcijos taikytos, ir statistiniai duomenys apie skundus bei taikytas sankcijas.

27 straipsnis

Vykdymo užtikrinimo įstaigų bendradarbiavimas

25 straipsnio 1 dalyje nurodytos nacionalinės vykdymo užtikrinimo įstaigos prireikus keičiasi informacija apie savo darbą ir sprendimų priėmimo principus bei praktiką. Komisija joms padeda vykdyti šią užduotį.

28 straipsnis

Sankcijos

Valstybės narės nustato taisykles, reglamentuojančias sankcijas, taikomas už šio reglamento nuostatų pažeidimus, ir imasi visų būtinų priemonių, kuriomis užtikrinamas jų įgyvendinimas. Numatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Ne vėliau kaip … (13) valstybės narės praneša Komisijai apie tas taisykles ir priemones bei nedelsdamos praneša apie visus vėliau padarytus su jomis susijusius pakeitimus.

VI   SKYRIUS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

29 straipsnis

Ataskaita

Ne vėliau kaip … (14) Komisija pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai šio reglamento veikimo ir poveikio ataskaitą. Prireikus prie ataskaitos pridedami pasiūlymai dėl teisės aktų, kuriais papildomos šio reglamento nuostatos arba kuriais šis reglamentas iš dalies keičiamas.

30 straipsnis

Reglamento (EB) Nr. 2006/2004 pakeitimas

Reglamento (EB) Nr. 2006/2004 priedas papildomas šiuo punktu:

„19.	… m. … … d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. …/2009 dėl jūrų ir vidaus vandenų keliais vykstančių keleivių teisių (15).

31 straipsnis

Įsigaliojimas

Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną nuo jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Jis taikomas nuo … (16).

---

(1)  2009 m. liepos 16 d. nuomonė (OL C 317, 2009 12 23, p. 89).

(2)  2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento pozicija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje) ir … m. … … d. Tarybos sprendimas.

(3)  OL L 378, 1986 12 31, p. 4.

(4)  OL L 364, 1992 12 12, p. 7.

(5)  OL L 163, 2009 6 25, p. 1.

(6)  OL L 389, 2006 12 30, p. 1.

(7)  OL L 158, 1990 6 23, p. 59.

(8)  OL L 364, 2004 12 9, p. 1.

(9)  OL L 281, 1995 11 23, p. 31.

(10)  Šio reglamento taikymo pradžios diena.

(11)  OL L 131, 2009 5 28, p. 24.

(12)  Prašome įrašyti datą, esančią dveji metai nuo šio reglamento taikymo pradžios dienos.

(13)  Šio reglamento taikymo pradžios diena.

(14)  Treji metai nuo šio reglamento taikymo pradžios dienos.

(15)  OL …“

(16)  36 mėnesiai nuo šio reglamento paskelbimo dienos.

---

---

---

---

---

---

11.5.2010

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 122/38

---

TARYBOS POZICIJA (ES) Nr. 6/2010 PIRMUOJU SVARSTYMU METU,

siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl naujų maisto produktų, iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 1331/2008 ir panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 258/97 bei Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1852/2001

Tarybos priimta 2010 m. kovo 15 d.

(Tekstas svarbus EEE)

2010/C 122 E/03

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 114 straipsnį,

atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (1),

laikydamiesi įprastos teisėkūros procedūros (2),

kadangi:

(1)

Laisvas saugių ir visaverčių maisto produktų judėjimas yra esminis vidaus rinkos aspektas, turintis didelės reikšmės piliečių sveikatai ir gerovei bei jų socialiniams ir ekonominiams interesams. Nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su naujų maisto produktų saugos vertinimu ir leidimų suteikimu, skirtumai gali trukdyti jų laisvam judėjimui, sukurdami nesąžiningos konkurencijos sąlygas.

(2)	Įgyvendinant Sąjungos politiką, turėtų būti užtikrinta aukšto lygio žmonių sveikatos apsauga. Tam tikrais atvejais deramas dėmesys turėtų būti skiriamas aplinkos ir gyvūnų gerovės apsaugai.

(3)

Sąjungos taisyklės dėl naujų maisto produktų nustatytos 1997 m. sausio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 258/97 dėl naujų maisto produktų ir naujų maisto komponentų (3) ir 2001 m. rugsėjo 20 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 1852/2001, nustatančiame išsamias taisykles, kaip paviešinti tam tikrą informaciją ir apsaugoti pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 258/97 pateiktą informaciją (4). Siekiant aiškumo reikėtų panaikinti Reglamentą (EB) Nr. 258/97 ir Reglamentą (EB) Nr. 1852/2001, o Reglamentas (EB) Nr. 258/97 turėtų būti pakeistas šiuo reglamentu. Todėl 1997 m. liepos 29 d. Komisijos rekomendacija 97/618/EB dėl mokslinių aspektų ir informacijos pateikimo, kurie būtini paraiškoms dėl naujų maisto produktų ir naujų maisto ingredientų tiekimo rinkai, ir rengti pradinėms vertinimo ataskaitoms pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 258/97 (5) turėtų tapti nebeaktuali naujų maisto produktų srityje.

(4)

Siekiant užtikrinti Reglamento (EB) Nr. 258/97 tęstinumą, turėtų būti išlaikytas tas pats kriterijus, kuriuo remiantis maisto produktas laikomas nauju, t. y. maisto produktas neturi būti plačiai naudotas žmonių maistui Sąjungoje iki Reglamento (EB) Nr. 258/97 taikymo datos, t. y. 1997 m. gegužės 15 d. Naudojimas Sąjungoje reiškia naudojimą valstybėse narėse, neatsižvelgiant į jų įstojimo į Europos Sąjungą datą.

(5)

Taikomas 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 178/2002, nustatantis maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiantis Europos maisto saugos tarnybą ir nustatantis su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (6). Šiuo metu taikoma naujų maisto produktų sąvoka turėtų būti patikslinta ir atnaujinta, dabartines kategorijas pakeičiant nuoroda į bendrą maisto sąvoką, pateiktą tame reglamente.

(6)

Taip pat turėtų būti patikslinta, kad maisto produktas turi būti laikomas nauju, jei tam maisto produktui taikoma gamybos technologija, kuri anksčiau nebuvo naudojama maisto gamybai Sąjungoje. Visų pirma šis reglamentas turėtų būti taikomas naujoms gyvulių auginimo ir maisto gamybos procesų technologijoms, kurios turi įtakos maistui ir taip gali daryti poveikį maisto saugai. Todėl prie naujų maisto produktų turėtų būti priskiriami maisto produktai, pagaminti iš naudojant netradicines auginimo technologijas užaugintų gyvūnų ir jų palikuonių bei augalų, maisto produktai, pagaminti naudojant naujus gamybos procesus, galinčius daryti įtaką maistui, ir maisto produktai, savo sudėtyje turintys dirbtinai sukurtų nanomedžiagų ar sudaryti iš jų. Maisto produktai, pagaminti iš naujų veislių augalų arba iš naujų veislių gyvūnų, užaugintų naudojant tradicines auginimo technologijas, neturėtų būti laikomi naujais maisto produktais. Be to, turėtų būti patikslinta, kad trečiųjų šalių maisto produktai, kurie yra nauji Sąjungoje, gali būti laikomi tradiciniais tik tuo atveju, jei jie pagaminti pirminės gamybos metu, kaip apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 178/2002, neatsižvelgiant į tai, ar jie perdirbti ar neperdirbti (pavyzdžiui, vaisiai, džemas, vaisių sultys). Tačiau prie tokiu būdu pagamintų maisto produktų neturėtų būti priskiriami nei maisto produktai, pagaminti iš naudojant netradicines auginimo technologijas užaugintų gyvūnų ar augalų, ar maisto produktai, pagaminti iš tokių gyvūnų palikuonių, nei maisto produktai, pagaminti naudojant naują gamybos procesą.

(7)

Tačiau atsižvelgiant į 2008 m. sausio 16 d. pateiktą Europos etikos klausimų mokslo ir naujų technologijų srityje grupės, įsteigtos 1997 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimu, nuomonę ir 2008 m. liepos 15 d. priimtą Europos maisto saugos tarnybos nuomonę, gyvūnų klonavimo technologijos, pavyzdžiui, somatinių ląstelių branduolių perkėlimo technologija, yra tokios savitos, kad šiuo reglamentu nebūtų galima apimti visų klonavimo klausimų. Todėl dėl maisto produktų, pagamintų iš taikant klonavimo technologiją klonuotų gyvūnų ir jų palikuonių, Europos Parlamentui ir Tarybai turėtų būti teikiama Komisijos ataskaita, prireikus, vėliau pateikiant pasiūlymą dėl teisės akto. Priėmus konkretų teisės aktą, šio reglamento taikymo sritis turėtų būti atitinkamai patikslinta.

(8)

Turėtų būti patvirtintos įgyvendinimo priemonės, kuriose būtų apibrėžti kriterijai, kuriais remiantis būtų lengviau įvertinti, ar maisto produktas Sąjungoje plačiai naudotas žmonių maistui iki 1997 m. gegužės 15 d. Jeigu iki tos datos maisto produktas buvo naudojamas tik kaip maisto papildas arba sudėtinė maisto papildo dalis, kaip apibrėžta Direktyvoje 2002/46/EB (7), turėtų būti leidžiama ir toliau po tos datos jį tiekti rinkai Sąjungoje tokia pat naudojimo paskirtimi, nelaikant jo nauju maisto produktu. Tačiau į maisto produkto kaip papildo ar papildo sudėtinės dalies naudojimą neturėtų būti atsižvelgiama vertinant, ar maisto produktas Sąjungoje plačiai naudotas žmonių maistui iki 1997 m. gegužės 15 d. Todėl atitinkamą maisto produktą norint naudoti kitokiai nei maisto papildo ar papildo sudėtinės dalies paskirčiai, reikėtų gauti leidimą pagal šį reglamentą.

(9)

Toliau plėtojant technologijas, dirbtinai sukurtų nanomedžiagų naudojimas maisto produktų gamyboje galėtų išaugti. Siekiant užtikrinti aukštą žmonių sveikatos apsaugos, laisvo prekių judėjimo ir teisinio tikrumo gamintojams lygį, būtina parengti bendrą dirbtinai sukurtų nanomedžiagų sąvokos apibrėžtį tarptautiniu lygiu. Sąjunga turėtų dėti pastangas, kad susitarimas dėl sąvokos apibrėžties būtų pasiektas atitinkamuose tarptautiniuose forumuose. Pasiekus tokį susitarimą, dirbtinai sukurtų nanomedžiagų sąvokos apibrėžtis šiame reglamente turėtų būti atitinkamai patikslinta.

(10)

Maisto produktai, pagaminti iš maisto sudedamųjų dalių, kurioms netaikomas šis reglamentas, visų pirma pakeičiant maisto sudedamąsias dalis, jų sudėtį arba kiekį, neturėtų būti laikomi naujais maisto produktais. Tačiau dėl modifikuotų maisto sudedamųjų dalių, pvz., selektyviųjų ekstraktų arba kitų augalo dalių naudojimo, kurios iki šiol nebuvo plačiai naudojamos žmonių maistui Sąjungoje, maisto produktui vis tiek turėtų būti taikomas šis reglamentas.

(11)

2001 m. lapkričio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/83/EB dėl Sąjungos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus (8), nuostatos turėtų būti taikomos tais atvejais, kai produktui, atsižvelgiant į visas jo charakteristikas, gali būti taikoma ir „vaisto“ sąvoka, ir kituose Sąjungos teisės aktuose nurodyta produkto sąvoka. Šiuo atžvilgiu valstybė narė, jei ji pagal Direktyvą 2001/83/EB nustato, kad produktas yra vaistas, turėtų turėti galimybę apriboti tokio produkto tiekimą rinkai pagal Sąjungos teisę. Be to, vaistų neapima maisto sąvoka, nurodyta Reglamente (EB) Nr. 178/2002, ir jiems neturėtų būti taikomas šis reglamentas.

(12)	Nauji maisto produktai, kuriems leidimai suteikti pagal Reglamentą (EB) Nr. 258/97, ir toliau turėtų būti laikomi naujais maisto produktais, tačiau norint tokius maisto produktus naudoti kitai naujai paskirčiai, turi būti gaunamas leidimas.

(13)

Šis reglamentas neturėtų būti taikomas technologinės paskirties arba genetiškai modifikuotiems maisto produktams. Todėl šis reglamentas neturėtų būti taikomas genetiškai modifikuotiems maisto produktams, kuriuos apima Reglamentas (EB) Nr. 1829/2003 (9), maisto produktams, kurie naudojami tik kaip maisto priedai, kuriuos apima Reglamentas (EB) Nr. 1333/2008 (10), maisto kvapiosioms medžiagoms, kurias apima Reglamentas (EB) Nr. 1334/2008 (11), fermentams, kuriuos apima Reglamentas (EB) Nr. 1332/2008 (12), ir ekstrahentams, kuriuos apima Direktyva 2009/32/EB (13).

(14)

Vitaminų ir mineralų naudojimą reglamentuoja specialūs maisto sektorių teisės aktai. Todėl šis reglamentas neturėtų būti taikomas vitaminams ir mineralams, kuriems taikoma Direktyva 2002/46/EB, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1925/2006 dėl maisto produktų papildymo vitaminais ir mineralais bei tam tikromis kitomis medžiagomis (14) ir 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/39/EB dėl specialios mitybinės paskirties maisto produktų (nauja redakcija) (15). Tačiau šiuose specialiuose teisės aktuose neaptariami atvejai, kai vitaminai ir mineralinės medžiagos, kuriems suteiktas leidimas, gaminami naudojant gamybos metodus arba gaunami iš naujų šaltinių, į kuriuos nebuvo atsižvelgta, kai jiems buvo suteiktas leidimas. Todėl kol bus atliktas tų specialių teisės aktų pakeitimas, tokiems vitaminams ir mineralinėms medžiagoms turėtų būti taikomas šis reglamentas, jei dėl gamybos metodų ar naujų šaltinių atsiranda esminiai maisto produktų sudėties ar vitaminų ar mineralų struktūros pokyčiai, turintys įtakos jų maistinei vertei, įsisavinimui ar nepageidaujamų medžiagų kiekiui.

(15)

Specialios maistinės paskirties, maistą papildantys ar kaip maisto papildai vartojami nauji maisto produktai, išskyrus vitaminus ir mineralus, turėtų būti vertinami laikantis šio reglamento. Jiems taip pat turėtų būti taikomos taisyklės, nustatytos Direktyvoje 2002/46/EB, Reglamente (EB) Nr. 1925/2006, Direktyvoje 2009/39/EB ir pastarojoje direktyvoje bei jos I priede nurodytose specialiosiose direktyvose.

(16)

Tai, ar maisto produktas buvo plačiai Sąjungoje naudotas žmonių maistui iki 1997 m. gegužės 15 d., turėtų būti nustatoma remiantis maisto verslo subjektų pateikta ir prireikus kita informacija pagrįsta valstybių narių turima informacija. Tais atvejais, kai neturima informacijos apie maisto produkto naudojimą žmonių maistui iki 1997 m. gegužės 15 d. arba jos yra nepakankamai, turėtų būti nustatyta paprasta ir skaidri tokios informacijos rinkimo tvarka, įtraukiant Komisiją, valstybes nares ir atitinkamas šalis.

(17)	Nauji maisto produktai turėtų būti tiekiami rinkai Sąjungoje tik jei jie yra saugūs ir neklaidina vartotojų. Be to, kai naujo maisto produkto paskirtis yra pakeisti kitą maisto produktą, jis neturėtų skirtis nuo to maisto produkto tiek, kad maistingumo atžvilgiu jis būtų nenaudingas vartotojui.

(18)

Būtina taikyti veiksmingą, ribotos trukmės ir skaidrią centralizuotą suderintą saugos vertinimo ir leidimų suteikimo procedūrą. Siekiant tolesnio įvairių leidimų suteikimo procedūrų maisto produktams derinimo, naujų maisto produktų saugos vertinimas ir jų įtraukimas į Sąjungos sąrašą turėtų būti atliekamas pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1331/2008, nustatančiame bendrą maisto priedų, maisto fermentų ir maisto kvapiųjų medžiagų leidimų suteikimo procedūrą (16), nustatytą procedūrą, kuri turėtų būti taikomas visada, išskyrus atvejus, kai šiame reglamente nurodytos konkrečios leidžiančios nukrypti nuostatos. Gavusi paraišką dėl naujo maisto produkto leidimo suteikimo, Komisija turėtų įvertinti paraiškos galiojimą ir pagrįstumą. Suteikiant leidimus naujiems maisto produktams taip pat turėtų būti atsižvelgiama į kitus veiksnius, kurie svarbūs nagrinėjamam klausimui, įskaitant su etika, aplinkosauga ir gyvūnų gerove susijusius veiksnius bei atsargumo principą.

(19)	Taip pat turėtų būti nustatyti dėl naujų maisto produktų potencialiai kylančios rizikos vertinimo kriterijai. Siekiant užtikrinti suderintą mokslinį naujų maisto produktų vertinimą, jį turėtų atlikti Europos maisto saugos tarnyba (toliau – Tarnyba).

(20)

Šiuo metu nėra pakankamai informacijos apie riziką, susijusią su dirbtinai sukurtomis nanomedžiagomis. Siekdama geriau įvertinti jų saugą, Komisija, bendradarbiaudama su Tarnyba, turėtų parengti testavimo metodus, kuriais būtų atsižvelgta į specifines dirbtinai sukurtų nanomedžiagų charakteristikas.

(21)

Siekiant supaprastinti procedūras, pareiškėjams turėtų būti leidžiama dėl maisto produkto, reglamentuojamo skirtingais maisto sektorių teisės aktais, pateikti tik vieną paraišką. Todėl atitinkamai turėtų būti pakeistas Reglamentas (EB) Nr. 1331/2008. 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos Sąjunga pakeitė Europos bendriją ir perėmė Europos bendrijos teises bei pareigas, todėl žodis „Bendrija“ turėtų būti pakeistas žodžiu „Sąjunga“ visame tame reglamente.

(22)

Jei trečiųjų šalių tradiciniai maisto produktai yra įtraukti į trečiųjų šalių tradicinių maisto produktų sąrašą, juos turėtų būti leidžiama tiekti rinkai Sąjungoje taikant sąlygas, atitinkančias sąlygas, kuriomis įrodyta, kad produktas buvo naudotas saugiai. Vertinant trečiųjų šalių tradicinių maisto produktų saugą ir valdymą, turėtų būti atsižvelgiama į saugaus maisto produktų naudojimo jų šalyje istoriją. Į saugaus maisto produkto naudojimo istoriją neturėtų būti įtraukiamas produkto naudojimas kitokiai nei maisto paskirčiai arba naudojimas, kurio negalima priskirti normaliam maisto racionui.

(23)	Tam tikrais atvejais remiantis saugos vertinimo išvadomis reikėtų nustatyti reikalavimus dėl žmonėms vartoti skirtų naujų maisto produktų naudojimo stebėsenos po jų pateikimo rinkai.

(24)

Naujo maisto produkto įtraukimas į Sąjungos naujų maisto produktų sąrašą arba į trečiųjų šalių tradicinių maisto produktų sąrašą neturėtų riboti galimybės vertinti bendro medžiagos, kuri dedama į šį maisto produktą arba naudojama gaminant šį produktą, arba panašaus produkto vartojimo poveikį pagal Reglamentą (EB) Nr. 1925/2006.

(25)

Specifinėmis aplinkybėmis siekiant remti žemės ūkio ir maisto pramonės mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, tarp jų – ir inovacijas, naujausi moksliniai įrodymai ir nuosavybės teise saugomi duomenys, pateikti pagrindžiant paraišką įtraukti naują maisto produktą į Sąjungos sąrašą, turėtų būti apsaugoti. Tie duomenys ir informacija neturėtų būti naudojami kitų pareiškėjų naudai terminuotu laikotarpiu be pirmesnio pareiškėjo sutikimo. Vieno pareiškėjo pateiktų mokslinių duomenų apsauga neturėtų užkirsti kelio kitiems pareiškėjams siekti, kad į Sąjungos naujų maisto produktų sąrašą produktas būtų įtrauktas remiantis jų turimais moksliniais duomenimis.

(26)

Naujiems maisto produktams taikomi bendri ženklinimo reikalavimai, nustatyti Direktyvoje 2000/13/EB (17), ir, prireikus, maistingumo ženklinimo reikalavimai, nustatyti Direktyvoje 90/496/EEB (18). Tam tikrais atvejais gali prireikti pateikti papildomą ženklinimo informaciją, visų pirma susijusią su maisto produkto aprašu, jo šaltiniu arba vartojimo sąlygomis. Todėl įtraukiant naują maisto produktą į Sąjungos sąrašą arba į trečiųjų šalių tradicinių maisto produktų sąrašą gali būti nustatomos specialios vartojimo sąlygos arba ženklinimo įpareigojimai, kurie, inter alia, gali būti susiję su specifine charakteristika ar maisto savybe, pavyzdžiui, sudėtimi, maistine verte ar maistiniu poveikiu bei maisto produkto numatyta paskirtimi, arba su etiniais aspektais ar poveikiu tam tikrų gyventojų grupių sveikatai.

(27)	Reglamente (EB) Nr. 1924/2006 (19) suderintos valstybių narių teisės aktų nuostatos dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą. Todėl teiginiai apie naujus maisto produktus turėtų atitikti pirmiau minėtą reglamentą.

(28)	Tam tikrais atvejais gali būti konsultuojamasi su Europos etikos klausimų mokslo ir naujų technologijų srityje grupe, siekiant gauti patarimų dėl naujų maisto produktų tiekimo rinkai Sąjungos etinių aspektų.

(29)

Nauji maisto produktai, tiekiami rinkai Sąjungoje pagal Reglamentą (EB) Nr. 258/97, turėtų būti ir toliau tiekiami rinkai. Nauji maisto produktai, kuriems leidimai suteikti pagal Reglamentą (EB) Nr. 258/97, turėtų būti įtraukti į šiame reglamente sudarytą Sąjungos naujų maisto produktų sąrašą. Be to, paraiškos, pateiktos pagal Reglamentą (EB) Nr. 258/97 prieš pradedant taikyti šį reglamentą, turėtų būti laikomos paraiškomis pagal šį reglamentą tais atvejais, kai Komisijai dar nepateikta Reglamente (EB) Nr. 258/97 numatyta pirminio vertinimo ataskaita, ir visais atvejais, kai pagal tą reglamentą reikalaujama pateikti papildomą vertinimo ataskaitą. Kiti neišnagrinėti prašymai, pateikti pagal Reglamento (EB) Nr. 258/97 4 straipsnį, prieš pradedant taikyti šį reglamentą, turėtų būti nagrinėjami remiantis Reglamento (EB) Nr. 258/97 nuostatomis.

(30)

Reglamente (EB) Nr. 882/2004 (20) nustatytos bendrosios taisyklės, kuriomis remiantis atliekama oficiali kontrolė, siekiant nustatyti, ar laikomasi maistą reglamentuojančių teisės aktų. Todėl, siekiant užtikrinti šio reglamento laikymąsi, iš valstybių narių turėtų būti reikalaujama vykdyti oficialią kontrolę pagal Reglamentą (EB) Nr. 882/2004.

(31)	Taikomi maisto produktų higienos reikalavimai, nustatyti Reglamente (EB) Nr. 852/2004 (21).

(32)

Kadangi šio reglamento tikslo, t. y. – nustatyti suderintas naujų maisto produktų tiekimo rinkai Sąjungoje taisykles, – valstybės narės negali tinkamai pasiekti, ir jį būtų galima geriau pasiekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti.

(33)	Valstybės narės turėtų nustatyti taisykles, reglamentuojančias sankcijas, taikytinas pažeidus šio reglamento nuostatas, ir turėtų imtis visų būtinų priemonių, užtikrinančių jų įgyvendinimą. Numatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

(34)	Šiam reglamentui įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti nustatytos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo 1999/468/EB, nustatančio Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (22) 5 ir 7 straipsnius.

(35)

Visų pirma Komisijai reikėtų suteikti įgaliojimus patikslinti tam tikras sąvokų apibrėžtis, įskaitant dirbtinai sukurtos nanomedžiagos sąvokos apibrėžtį, atsižvelgiant į technikos ir mokslo raidą, bei netradicinę gyvūnų auginimo technologiją, apimančią technologiją, kuri naudota genetiškai identiškų gyvūnų, nenaudojamų maisto gamybai, reprodukcijai nelytiniu būdu Sąjungoje iki 1997 m. gegužės 15 d., siekiant užtikrinti suderintą šių nuostatų įgyvendinimą valstybėse narėse remiantis atitinkamais kriterijais.

(36)

Be to, Komisijai reikėtų suteikti įgaliojimus priimti deleguotus aktus pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį dėl kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, ar maisto produktas buvo plačiai naudotas žmonių maistui Sąjungoje iki 1997 m. gegužės 15 d. Ypač svarbu, kad Komisija parengiamosios stadijos metu pasikonsultuotų su ekspertais pagal įsipareigojimus, Komisijos prisiimtus 2009 m. gruodžio 9 d. komunikatu dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnio įgyvendinimo,

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

I   SKYRIUS

ĮVADINĖS NUOSTATOS

1 straipsnis

Dalykas

Šiuo reglamentu nustatomos suderintos naujų maisto produktų tiekimo rinkai Sąjungoje taisyklės, siekiant užtikrinti aukšto lygio žmonių sveikatos ir vartotojų interesų apsaugą, kartu užtikrinant veiksmingą vidaus rinkos veikimą, reikiamais atvejais atsižvelgiant į aplinkos ir gyvūnų gerovės apsaugą.

2 straipsnis

Taikymo sritis

1.   Šis reglamentas taikomas tiekiant rinkai Sąjungoje naujus maisto produktus.

2.   Šis reglamentas netaikomas:

a)

maisto produktams, jeigu jie naudojami kaip: i) maisto priedai, kuriems taikomas Reglamentas (EB) Nr. 1333/2008; ii) maisto kvapiosios medžiagos, kurioms taikomas Reglamentas (EB) Nr. 1334/2008; iii) ekstrahentai, kurie naudojami gaminant maisto produktus ir kuriems taikoma Direktyva 2009/32/EB; iv) maisto fermentai, kuriems taikomas Reglamentas (EB) Nr. 1332/2008; v) vitaminai ir mineralai, kuriems atitinkamai taikoma Direktyva 2002/46/EB, Reglamentas (EB) Nr. 1925/2006 arba Direktyva 2009/39/EB, išskyrus vitaminus ir mineralines medžiagas, kuriems jau gautas leidimas ir kurie gaminami naudojant gamybos metodus arba gaunami iš naujų šaltinių, į kuriuos nebuvo atsižvelgta, kai jiems buvo suteiktas leidimas pagal konkrečius teisės aktus, jei dėl tų gamybos metodų ar naujų šaltinių atsiranda esminiai pokyčiai, nurodyti šio Reglamento 3 straipsnio 2 dalies a punkto iii papunktyje;

b)	maisto produktams, kuriems taikomas Reglamentas (EB) Nr. 1829/2003.

3 straipsnis

Sąvokų apibrėžtys

1.   Šio reglamento tikslais taikomos Reglamente (EB) Nr. 178/2002 nustatytos sąvokų apibrėžtys.

2.   Taip pat taikomos šios sąvokų apibrėžtys:

a)

„naujas maisto produktas“ – maisto produktas, plačiai nenaudotas žmonių maistui Sąjungoje iki 1997 m. gegužės 15 d., įskaitant: i) gyvūninės kilmės maisto produktus, jeigu gyvūnai auginami taikant netradicines, iki 1997 m. gegužės 15 d. maisto gamybai Sąjungoje nenaudotas auginimo technologijas, ir maisto produktus, pagamintus iš šių gyvūnų palikuonių; ii) augalinės kilmės maisto produktus, jeigu augalai auginami taikant netradicines, iki 1997 m. gegužės 15 d. maisto gamybai Sąjungoje nenaudotas auginimo technologijas, kai dėl tų taikytų netradicinių auginimo technologijų atsiranda esminiai maisto produktų sudėties ar struktūros pokyčiai, turintys įtakos jų maistinei vertei, įsisavinimui ar nepageidaujamų medžiagų kiekiui; iii) maisto produktus, pagamintus naudojant naują, iki 1997 m. gegužės 15 d. Sąjungoje maisto gamybai nenaudotą gamybos procesą, sukeliantį maisto produktų sudėties ar struktūros esminius pokyčius, turinčius įtakos jų maistinei vertei, įsisavinimui ar nepageidaujamų medžiagų kiekiui; iv) maisto produktus, savo sudėtyje turinčius dirbtinai sukurtų nanomedžiagų ar sudarytus iš jų; v) trečiųjų šalių tradicinius maisto produktus; ir vi) maisto sudedamąsias dalis, kurios naudotos tik kaip sudėtinė maisto papildų dalis Sąjungoje iki 1997 m. gegužės 15 d., kai jas planuojama naudoti ne maisto papilduose, o kituose maisto produktuose. Tačiau jeigu maisto produktas iki pirmiau nurodytos datos buvo naudojamas tik kaip maisto papildas arba kaip sudėtinė maisto papildo dalis, jis ir toliau po tos datos gali būti tiekiamas rinkai Sąjungoje tokiai pat naudojimo paskirčiai, nelaikant jo nauju maisto produktu.

b)	„palikuonis“ – gyvūnas, išaugintas taikant tradicines auginimo technologijas, kai bent vienas iš jo tėvų yra gyvūnas, išaugintas taikant netradicines auginimo technologijas.

c)

„dirbtinai sukurta nanomedžiaga“ – sąmoningai gaminama medžiaga, kurios vienas ar daugiau matmenų lygus ar mažesnis nei 100 nm arba kuri sudaryta iš atskirų vidaus ar išorės funkcinių dalių ir daugelio šių dalių vienas ar daugiau matmenų lygus ar mažesnis nei 100 nm, įskaitant struktūras, aglomeratus arba junginius, kurių dydis gali viršyti 100 nm, tačiau kurie išlaiko savybes, būdingas nanodydžio medžiagoms. Savybės, kurios būdingos nanodydžio medžiagoms, apima: i) su didele dalimi specifinio atitinkamos medžiagos paviršiaus susijusias savybes; ir (arba) ii) specifines fizikines chemines savybes, kurios skiriasi nuo ne nanoformos tos pačios medžiagos savybių;

d)

„trečiosios šalies tradicinis maisto produktas“ – naujas maisto produktas, kuris nėra naujas maisto produktas pagal a punkto i–iv papunkčius, pagamintas pirminės gamybos metu ir turintis saugaus naudojimo trečiojoje šalyje istoriją, o tai reiškia, kad atitinkamas maisto produktas bent 25 metus buvo ir yra šalies didelės gyventojų dalies įprastinio maisto raciono dalis;

e)	„maisto produkto saugaus naudojimo trečiojoje šalyje istorija“ reiškia, kad atitinkamo maisto produkto sauga patvirtinta sudėtiniais duomenimis, naudojimo patirtimi ir nuolatiniu šalies didelės gyventojų dalies naudojimu įprastiniame maisto racione bent 25 metus.

3.   Komisija gali nustatyti kitus kriterijus, kuriais siekiama patikslinti šio straipsnio 2 dalies a punkto i–iv papunkčiuose bei c, d ir e punktuose pateiktas sąvokų apibrėžtis, laikydamasi 19 straipsnio 2 dalyje nurodytos reguliavimo procedūros.

4 straipsnis

Naujo maisto produkto statuso nustatymo procedūra

1.   Atsižvelgdami į šio reglamento taikymo sritį maisto verslo subjektai patikrina maisto produktų, kuriuos jie ketina tiekti rinkai Sąjungoje, statusą.

2.   Esant abejonėms, maisto verslo subjektai konsultuojasi su už naujus maisto produktus atsakinga kompetentinga institucija, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 1331/2008 15 straipsnyje, dėl atitinkamo maisto produkto statuso. Atitinkamos kompetentingos institucijos prašymu maisto verslo subjektai pateikia informaciją apie tai, kaip plačiai tas maisto produktas naudotas žmonių maistui Sąjungoje iki 1997 m. gegužės 15 d.

3.   Prireikus kompetentinga institucija gali konsultuotis su kitomis kompetentingomis institucijomis ir Komisija dėl to, kaip plačiai maisto produktas naudotas žmonių maistui Sąjungoje iki 1997 m. gegužės 15 d. Atsakymai į prašymą suteikti tokią konsultaciją taip pat perduodami Komisijai. Komisija apibendrina gautus atsakymus ir praneša konsultavimosi rezultatus visoms kompetentingoms institucijoms.

4.   Komisija gali patvirtinti priemones, skirtas įgyvendinti šio straipsnio 3 dalį, pagal 19 straipsnio 2 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą.

5 straipsnis

Sprendimai dėl aiškinimo

Prireikus, pagal 19 straipsnio 2 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą gali būti nuspręsta, ar šis reglamentas taikomas konkrečios rūšies maisto produktams.

II   SKYRIUS

NAUJŲ MAISTO PRODUKTŲ TIEKIMO RINKAI SĄJUNGOJE REIKALAVIMAI

6 straipsnis

Reikalavimų neatitinkančių naujų maisto produktų draudimas

Negalima tiekti rinkai Sąjungoje naujo maisto produkto, jeigu jo naudojimas neatitinka šio reglamento reikalavimų.

7 straipsnis

Naujų maisto produktų sąrašai

1.   Komisija tvarko Sąjungos leistinų naujų maisto produktų, išskyrus trečiųjų šalių tradicinius maisto produktus, sąrašą (toliau – Sąjungos sąrašas), kuris skelbiamas remiantis Reglamento (EB) Nr. 1331/2008 2 straipsnio 1 dalimi.

2.   Komisija sudaro ir tvarko trečiųjų šalių tradicinių maisto produktų, kuriems suteiktas leidimas pagal šio reglamento 11 straipsnio 5 dalį, sąrašą, kuris skelbiamas Europos Sąjungos oficialiojo leidinio C serijoje.

3.   Rinkai Sąjungoje galima tiekti tik tuos naujus maistus produktus, kurie yra įtraukti į Sąjungos sąrašą arba į trečiųjų šalių tradicinių maisto produktų sąrašą.

8 straipsnis

Naujų maisto produktų įtraukimo į sąrašus bendrosios sąlygos

Naujas maisto produktas gali būti įtrauktas į atitinkamą sąrašą tik tuomet, jei jis atitinka šias sąlygas:

a)	jei, remiantis turimais moksliniais įrodymais, jis nekelia pavojaus vartotojų sveikatos saugai;

b)	jis neklaidina vartotojo;

c)	jei jo paskirtis – pakeisti kitą maisto produktą, jis nesiskiria nuo to maisto produkto taip, kad jo įprastas vartojimas maistingumo atžvilgiu būtų nenaudingas vartotojui.

9 straipsnis

Sąjungos sąrašo turinys

1.   Sąjungos sąrašas atnaujinamas laikantis Reglamento (EB) Nr. 1331/2008 nustatytos tvarkos ir, kai taikoma, šio reglamento 16 straipsnio nuostatų.

2.   Įtraukiant naują maisto produktą į Sąjungos sąrašą turi būti įtraukiama maisto produkto specifikacija ir tam tikrais atvejais nurodomos konkrečios naudojimo sąlygos bei papildomi specialūs ženklinimo reikalavimai, skirti informuoti galutinį vartotoją, ir (arba) stebėsenos po pateikimo rinkai reikalavimas bei, kai taikoma, 16 straipsnio 4 dalyje nurodyta informacija.

10 straipsnis

Trečiųjų šalių tradicinių maisto produktų sąrašo turinys

1.   Trečiųjų šalių tradicinių maisto produktų sąrašas atnaujinamas 11 straipsnyje nustatyta tvarka.

2.   Įtraukiant tradicinį maisto produktą į trečiųjų šalių tradicinių maisto produktų sąrašą turi būti įtraukiama maisto produkto specifikacija ir tam tikrais atvejais nurodomos konkrečios naudojimo sąlygos ir (arba) papildomi specialūs ženklinimo reikalavimai, skirti informuoti galutinį vartotoją.

11 straipsnis

Trečiųjų šalių tradicinių maisto produktų įtraukimo į sąrašą tvarka

1.   Nukrypstant nuo šio reglamento 9 straipsnio 1 dalyje nustatytos procedūros, suinteresuotoji šalis, kaip nurodyta Reglamento (EB) Nr. 1331/2008 3 straipsnio 1 dalyje, kuri ketina tiekti trečiosios šalies tradicinį maisto produktą rinkai Sąjungoje, pateikia paraišką Komisijai.

Paraiškoje nurodoma:

a)	maisto produkto pavadinimas ir aprašymas,

b)	jo sudėtis,

c)	kilmės šalis,

d)	dokumentais pagrįsti duomenys, pagrindžiantys saugaus maisto produkto naudojimo istoriją bet kurioje trečiojoje šalyje,

e)	kai taikoma, naudojimo sąlygos ir specialūs ženklinimo reikalavimai,

f)	paraiškos turinio santrauka.

Paraiška pateikiama remiantis šio straipsnio 7 dalyje nurodytomis įgyvendinimo taisyklėmis.

2.   Komisija nedelsdama persiunčia galiojančią paraišką, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybėms narėms ir Tarnybai.

3.   Tarnyba pateikia nuomonę per šešis mėnesius nuo galiojančios paraiškos gavimo dienos. Jei Tarnyba siekia gauti papildomos informacijos iš suinteresuotosios šalies, ji, pasikonsultavusi su suinteresuotąja šalimi, nustato terminą, per kurį ta informacija pateikiama. Šešių mėnesių terminas automatiškai pratęsiamas šiam papildomam laikotarpiui. Su papildoma informacija Tarnyba supažindina valstybes nares ir Komisiją.

4.   Rengdama savo nuomonę Tarnyba patikrina:

a)	ar saugaus maisto produkto naudojimo istorija trečiojoje šalyje yra pagrįsta kokybiškais duomenimis, pateiktais suinteresuotosios šalies; ir

b)	ar maisto produkto sudėtis ir, kai taikoma, naudojimo sąlygos nekelia pavojaus Sąjungos vartotojų sveikatai.

Tarnyba išsiunčia savo nuomonę Komisijai, valstybėms narėms ir suinteresuotajai šaliai.

5.   Per tris mėnesius nuo Tarnybos nuomonės pateikimo, Komisija pagal 19 straipsnio 2 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą atnaujina trečiųjų šalių tradicinių maisto produktų sąrašą, atsižvelgdama į Tarnybos nuomonę, atitinkamas Sąjungos teisės aktų nuostatas ir kitus su svarstomu klausimu susijusius teisėtus veiksnius. Komisija atitinkamai informuoja suinteresuotąją šalį. Jei Komisija nusprendžia neatnaujinti trečiųjų šalių tradicinių maisto produktų sąrašo, ji apie tai informuoja suinteresuotąją šalį ir valstybes nares, nurodydama priežastis, dėl kurių, jos nuomone, sąrašo atnaujinimas nėra pagrįstas.

6.   Bet kuriame procedūros etape suinteresuotoji šalis gali atsiimti savo paraišką.

7.   Komisija iki … (23) pagal 19 straipsnio 2 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą patvirtina išsamias šio straipsnio įgyvendinimo taisykles.

12 straipsnis

Techninės gairės

Nedarant poveikio įgyvendinimo priemonėms, patvirtintoms pagal Reglamento (EB) Nr. 1331/2008 9 straipsnio 1 dalies a punktą, Komisija, atitinkamais atvejais glaudžiai bendradarbiaudama su Tarnyba ir pasikonsultavusi su suinteresuotomis šalimis, iki … (23) pateikia technines gaires ir priemones, skirtas padėti suinteresuotosioms šalims, visų pirma maisto verslo subjektams ir ypač mažosioms ir vidutinėms įmonėms ar kitoms suinteresuotosioms šalims, rengti ir teikti paraiškas pagal šį reglamentą.

13 straipsnis

Tarnybos nuomonė

Vertindama naujų maisto produktų saugą, atitinkamais atvejais Tarnyba visų pirma:

a)	svarsto, ar maisto produktas yra toks pat saugus, kaip rinkai Sąjungoje jau pateiktas panašios kategorijos maisto produktas arba maisto produktas, kurį ketinama pakeisti šiuo nauju maisto produktu;

b)	atsižvelgia į maisto produkto saugaus naudojimo istoriją.

14 straipsnis

Maisto verslo subjektų specialūs įsipareigojimai

1.   Komisija, gavusi Tarnybos nuomonę, maisto saugos sumetimais gali nustatyti stebėsenos po pateikimo rinkai reikalavimą. Maisto verslo subjektai, tiekiantys maisto produktą rinkai Sąjungoje, atsako už po pateikimo rinkai taikomų reikalavimų, nurodytų Sąjungos naujų maisto produktų sąrašo atitinkamam maisto produktui skirtoje skiltyje, įgyvendinimą.

2.   Gamintojas nedelsdamas informuoja Komisiją apie:

a)	naują mokslinę ar techninę informaciją, kuri gali turėti įtakos naujo maisto produkto naudojimo saugos vertinimui;

b)	draudimus arba ribojimus, kuriuos nustatė trečiosios šalies, kurioje naujas maisto produktas tiekiamas rinkai, kompetentinga institucija.

15 straipsnis

Europos etikos klausimų mokslo ir naujų technologijų srityje grupė

Komisija savo iniciatyva arba valstybės narės prašymu gali konsultuotis su Europos etikos klausimų mokslo ir naujų technologijų srityje grupe, svarbiais didelės etinės svarbos klausimais, susijusiais su mokslu ir naujomis technologijomis.

Komisija šią nuomonę skelbia viešai.

16 straipsnis

Leidimų suteikimo procedūra tais atvejais, kai būtina apsaugoti duomenis

1.   Pareiškėjui paprašius ir pateikus tinkamą ir patikrinamą informaciją, įtrauktą į paraiškos bylą, naujausi moksliniai įrodymai ir (arba) moksliniai duomenys paraiškai pagrįsti negali būti naudojami be pareiškėjo sutikimo kitai paraiškai pagrįsti penkerius metus nuo naujo maisto produkto įtraukimo į Sąjungos sąrašą datos. Tokia apsauga suteikiama, jei:

a)	pirmą kartą teikdamas paraišką pareiškėjas pareiškė nuosavybės teisę į naujausius mokslinius įrodymus ir (arba) mokslinius duomenis (mokslinių duomenų nuosavybė); ir

b)	pirmą kartą teikdamas paraišką pirmesnis pareiškėjas turėjo išimtinę teisę panaudoti nuosavybės teise saugomus mokslinius duomenis; ir

c)	naujam maisto produktui negalėjo būti suteiktas leidimas, jei pirmesnis pareiškėjas nebūtų pateikęs nuosavybės teise saugomų mokslinių duomenų.

Tačiau pirmesnis pareiškėjas gali susitarti su paskesniu pareiškėju, kad tokius duomenis ir tokią informaciją galima naudoti.

2.   Pasikonsultavusi su pareiškėju, Komisija nustato, kokiai informacijai turėtų būti suteikta 1 dalyje nurodyta apsauga, ir apie savo sprendimą praneša pareiškėjui, Tarnybai ir valstybėms narėms.

3.   Nukrypstant nuo Reglamento (EB) Nr. 1331/2008 7 straipsnio 5 dalies, sprendimas atnaujinti Sąjungos sąrašą įtraukiant naują maisto produktą, išskyrus trečiųjų šalių tradicinius maisto produktus, priimamas laikantis šio reglamento 19 straipsnio 2 dalyje nurodytos reguliavimo procedūros tais atvejais, kai mokslinių duomenų nuosavybė saugoma pagal šį straipsnį. Tokiu atveju leidimas suteikiamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytam laikotarpiui.

4.   Šio straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais įtraukiant naują maisto produktą į Sąjungos sąrašą nurodoma ne tik šio reglamento 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija, bet ir:

a)	naujo maisto produkto įtraukimo į Sąjungos sąrašą data;

b)	tai, kad įtraukimas pagrįstas nuosavybės teise saugomais naujausiais moksliniais įrodymais ir (arba) nuosavybės teise saugomais moksliniais duomenimis, kurių apsauga užtikrinta pagal šį straipsnį;

c)	pareiškėjo vardas, pavardė ir adresas;

d)	tai, kad naują maisto produktą tiekti rinkai Sąjungos leidžiama tik c punkte nurodytam pareiškėjui, išskyrus atvejus, kai paskesnis pareiškėjas gauna leidimą maisto produktui nedarant nuorodos į mokslinių duomenų nuosavybę, nurodytą pirmesnio pareiškėjo.

5.   Prieš pasibaigiant šio straipsnio 1 dalyje nurodytam laikotarpiui, Komisija atnaujina Sąjungos sąrašą pagal 19 straipsnio 2 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą, kad jame nebūtų pateikta šio straipsnio 4 dalyje nurodyta speciali informacija, jei maisto produktas, kuriam suteiktas leidimas, vis dar atitinka šiame reglamente nustatytas sąlygas.

17 straipsnis

Visuomenės informavimas

Komisija viešai skelbia:

a)	7 straipsnio 1 dalyje nurodytą Sąjungos sąrašą ir 7 straipsnio 2 dalyje nurodytą trečiųjų šalių tradicinių maisto produktų sąrašą viename bendrame šiam tikslui skirtame Komisijos tinklavietės puslapyje;

b)	pagal šį reglamentą pateiktų paraiškų santraukas;

c)	4 straipsnio 3 dalyje nurodyto konsultavimosi rezultatus.

Komisija gali patvirtinti šio straipsnio įgyvendinimo priemones, įskaitant priemones dėl šio straipsnio pirmos pastraipos c punkte nurodytų konsultavimosi rezultatų paskelbimo, laikydamasi 19 straipsnio 2 dalyje nurodytos reguliavimo procedūros.

III   SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

18 straipsnis

Sankcijos

Valstybės narės nustato taisykles dėl sankcijų, taikomų už šio reglamento nuostatų pažeidimus, ir imasi visų būtinų priemonių jų įgyvendinimui užtikrinti. Numatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Ne vėliau kaip … (24) valstybės narės praneša šias nuostatas Komisijai ir nedelsdamos jai praneša apie visus vėlesnius joms įtaką turinčius pakeitimus.

19 straipsnis

Komiteto procedūra

1.   Komisijai padeda Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinis komitetas, įsteigtas pagal Reglamento (EB) Nr. 178/2002 58 straipsnį.

2.   Jei yra nuoroda į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 5 ir 7 straipsniai, atsižvelgiant į jo 8 straipsnį.

Sprendimo 1999/468/EB 5 straipsnio 6 dalyje nustatytas terminas yra trys mėnesiai.

20 straipsnis

Deleguoti aktai

Norint pasiekti šio reglamento tikslus, nustatytus 1 straipsnyje, Komisija ne vėliau kaip … (24) deleguotais aktais pagal 21 straipsnį ir laikantis 22 bei 23 straipsnių sąlygų patvirtina kitus vertinimo kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, ar maistas buvo plačiai naudojamas žmonių maistui Sąjungoje iki 1997 m. gegužės 15 d., kaip nurodyta 3 straipsnio 2 dalies a punkte.

21 straipsnis

Delegavimas

1.   Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti 20 straipsnyje nurodytus deleguotus aktus penkerių metų laikotarpiui nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos. Komisija pateikia ataskaitą dėl deleguotų įgaliojimų ne vėliau kaip likus šešiems mėnesiams iki penkerių metų laikotarpio pabaigos. Įgaliojimų delegavimas automatiškai pratęsiamas tokios pačios trukmės laikotarpiams, išskyrus atvejus, kai Europos Parlamentas ar Taryba jį atšaukia pagal 22 straipsnį.

2.   Kai tik Komisija priima deleguotą aktą, apie tai ji tuo pačiu metu praneša Europos Parlamentui ir Tarybai.

3.   Įgaliojimai priimti deleguotus aktus Komisijai suteikiami laikantis 22 ir 23 straipsniuose nustatytų sąlygų.

22 straipsnis

Delegavimo atšaukimas

1.   Europos Parlamentas arba Taryba gali bet kuriuo metu atšaukti 20 straipsnyje nurodytą įgaliojimų delegavimą.

2.   Institucija, pradėjusi vidaus procedūrą, kad nuspręstų, ar atšaukti įgaliojimų delegavimą, informuoja kitą instituciją ir Komisiją ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki galutinio sprendimo priėmimo dienos, nurodydama deleguotus įgaliojimus, kurie galėtų būti atšaukti, ir atšaukimo priežastis.

3.   Sprendimu dėl įgaliojimų atšaukimo nutraukiamas tame sprendime nurodytų įgaliojimų delegavimas. Jis įsigalioja nedelsiant arba vėlesnę jame nurodytą datą. Sprendimas neturi poveikio jau galiojančių deleguotų aktų galiojimui. Jis skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

23 straipsnis

Prieštaravimai dėl deleguotų aktų

1.   Europos Parlamentas arba Taryba gali pareikšti prieštaravimus dėl deleguoto akto per tris mėnesius nuo pranešimo dienos.

2.   Jeigu praėjus tam laikotarpiui nei Europos Parlamentas, nei Taryba nepareiškė prieštaravimų dėl deleguoto akto arba jeigu iki tos dienos tiek Europos Parlamentas, tiek Taryba informavo Komisiją, kad jie nusprendė nepareikšti prieštaravimų, deleguotas aktas įsigalioja jame nurodytą dieną.

3.   Jeigu Europos Parlamentas arba Taryba pareiškia prieštaravimus dėl deleguoto akto, šis aktas neįsigalioja. Prieštaravimus pareiškusi institucija nurodo prieštaravimų dėl deleguoto akto priežastis.

24 straipsnis

Peržiūra

1.   Komisija, atsižvelgdama į įgytą patirtį, iki … (25) pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai šio reglamento, ypač jo 3, 11 ir 16 straipsnių, įgyvendinimo ataskaitą ir, prireikus, teisėkūros pasiūlymus.

2.   Komisija iki … (26) pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą apie maisto produktų, pagamintų iš taikant klonavimo technologiją klonuotų gyvūnų ir jų palikuonių, visus aspektus ir, prireikus, teisėkūros pasiūlymus.

3.   Ataskaitos ir pasiūlymai skelbiami viešai.

IV   SKYRIUS

PEREINAMOJO LAIKOTARPIO IR BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

25 straipsnis

Panaikinimas

Reglamentas (EB) Nr. 258/97 ir Reglamentas (EB) Nr. 1852/2001 panaikinami nuo … (27), išskyrus tai, kas susiję su neišnagrinėtais prašymais pagal šio reglamento 27 straipsnį.

26 straipsnis

Sąjungos sąrašo sudarymas

Ne vėliau kaip … (27) Komisija parengia Sąjungos sąrašą, įtraukdama į jį naujus maisto produktus, kuriems leidimai suteikti ir (arba) apie kuriuos pranešta pagal Reglamento (EB) Nr. 258/97 4, 5 ir 7 straipsnius, taip pat atitinkamais atvejais įtraukdama visas su esamais leidimais susijusias sąlygas.

27 straipsnis

Pereinamojo laikotarpio priemonės

1.   Prašymas leisti naują maisto produktą tiekti rinkai Sąjungoje, pateiktas valstybei narei pagal Reglamento (EB) Nr. 258/97 4 straipsnį prieš … (27), laikomas prašymu pagal šį reglamentą tais atvejais, kai Komisijai dar nepateikta Reglamento (EB) Nr. 258/97 6 straipsnio 3 dalyje numatyta pirminio vertinimo ataskaita, ir tais atvejais, kai pagal Reglamento (EB) Nr. 258/97 6 straipsnio 3 arba 4 dalį reikalaujama pateikti papildomą vertinimo ataskaitą.

Kiti neišnagrinėti prašymai, pateikti pagal Reglamento (EB) Nr. 258/97 4 straipsnį prieš … (27) nagrinėjami remiantis to reglamento nuostatomis.

2.   Komisija pagal 19 straipsnio 2 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą gali patvirtinti tinkamas pereinamojo laikotarpio priemones šio straipsnio 1 daliai taikyti.

28 straipsnis

Reglamento (EB) Nr. 1331/2008 pakeitimai

Reglamentas (EB) Nr. 1331/2008 iš dalies keičiamas taip:

1)	Pavadinimas pakeičiamas taip:

2)

1 straipsnio 1 ir 2 dalys pakeičiamos taip: „1.   Šiame reglamente nustatoma maisto priedų, maisto fermentų, maisto kvapiųjų medžiagų ir medžiagų, iš kurių gaminamos kvapiosios medžiagos, bei medžiagų, iš kurių gaminami maisto ingredientai, turintys aromatinių savybių, naudojamų arba skirtų naudoti maisto produktuose arba ant jų, ir naujų maisto produktų (toliau – medžiagos arba produktai), bendra įvertinimo ir leidimų suteikimo procedūra (toliau – bendra procedūra), kuria prisidedama prie laisvo maisto produktų judėjimo Sąjungoje ir aukšto lygio žmonių sveikatos apsaugos bei aukšto lygio vartotojų apsaugos, įskaitant vartotojų interesų apsaugą. Šis reglamentas netaikomas kvapiosioms rūkymo medžiagoms, kurioms taikomas 2003 m. lapkričio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2065/2003 dėl kvapiųjų rūkymo medžiagų, naudojamų arba skirtų naudoti maisto produktuose arba jų paviršiuje (28). 2.   Bendra procedūra nustatomos procedūrinės priemonės, taikomos medžiagų ir produktų, kuriuos leidžiama tiekti rinkai Sąjungoje pagal Reglamentą (EB) Nr. 1333/2008, Reglamentą (EB) Nr. 1332/2008, Reglamentą (EB) Nr. 1334/2008 ir … m. … … d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. …/2010 dėl naujų maisto produktų (29) (toliau – maisto sektorių teisės aktai), sąrašų atnaujinimui.

3)	1 straipsnio 3 dalyje, 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 9 straipsnio 2 dalyje, 12 straipsnio 1 dalyje ir 13 straipsnyje žodžiai „medžiaga“ ir „medžiagos“ atitinkamai pakeičiami žodžiais „medžiaga arba produktas“ arba „medžiagos arba produktai“.

4)	2 straipsnio pavadinimas pakeičiamas taip: „Sąjungos medžiagų arba produktų sąrašas“.

5)	4 straipsnis papildomas šia dalimi: „3.   Galima pateikti vieną paraišką dėl medžiagos arba produkto siekiant atnaujinti skirtingus Sąjungos sąrašus, reglamentuojamus skirtingais maisto sektorių teisės aktais, jeigu paraiška atitinka visų maisto sektorių teisės aktų reikalavimus.“.

6)	6 straipsnio 1 dalies pradžioje įterpiamas šis sakinys: „Esant moksliškai pagrįstoms abejonėms dėl saugos, pareiškėjo prašoma pateikti papildomos nustatytos informacijos, susijusios su rizikos vertinimu.“.

7)

7 straipsnio 4, 5 ir 6 dalys pakeičiamos taip: „4.   Priemonės, skirtos iš dalies pakeisti kiekvieno maisto produktų, išskyrus naujų maisto produktų, sektoriaus teisės aktų neesminius elementus, susijusios su medžiagos pašalinimu iš Sąjungos sąrašo, tvirtinamos pagal reguliavimo procedūrą su tikrinimu, nurodytą 14 straipsnio 3 dalyje. 5.   Siekiant užtikrinti veiksmingumą, priemonės, skirtos iš dalies pakeisti kiekvieno maisto produktų, išskyrus naujų maisto produktų, sektoriaus teisės aktų neesminius elementus, inter alia, papildant juos, susijusios su medžiagos įtraukimu į Sąjungos sąrašą, taip pat sąlygų, specifikacijų ar apribojimų, susijusių su medžiagos buvimu Sąjungos sąraše, nustatymu, panaikinimu ar pakeitimu, tvirtinamos pagal reguliavimo procedūrą su tikrinimu, nurodytą 14 straipsnio 4 dalyje. 6.   Išskyrus naujus maisto produktus ir privalomos skubos tvarką, Komisija gali pasinaudoti 14 straipsnio 5 dalyje nurodyta skubos procedūra dėl medžiagos pašalinimo iš Sąjungos sąrašo ir sąlygų, specifikacijų ar apribojimų, susijusių su medžiagos buvimu Sąjungos sąraše, nustatymo, panaikinimo ar pakeitimo. 7.   Priemonės, susijusios su produkto, kuriam taikomas Reglamentas dėl naujų maisto produktų, pašalinimu iš Sąjungos sąrašo ar įtraukimu į jį, ir (arba) sąlygų, specifikacijų ar apribojimų, susijusių su tokio produkto buvimu Sąjungos sąraše, nustatymu, panaikinimu ar pakeitimu, tvirtinamos pagal 14 straipsnio 2 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą.“.

8)	Sąvoka „Bendrija“ pakeičiama sąvoka „Sąjunga“.

29 straipsnis

Įsigaliojimas

Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną nuo jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Jis taikomas nuo … (30).

Tačiau 26, 27 ir 28 straipsniai taikomi nuo … (31). Be to, nukrypstant nuo šio straipsnio antros pastraipos ir Reglamento (EB) Nr. 1331/2008 16 straipsnio antros pastraipos, paraiškos pagal šį reglamentą gali būti teikiamos nuo … (31) dėl leidimo suteikimo maisto produktui, kuriam taikomas šio reglamento 3 straipsnio 2 dalies a punkto iv papunktis, jei toks maisto produktas jau yra rinkoje Sąjungoje tuo metu.

---

(1)  OL C 224, 2008 8 30, p. 81.

(2)  2009 m. kovo 25 d. Europos Parlamento pozicija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje), … m. … … d. Tarybos pozicija pirmuoju svarstymu (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje), … m. … … d. Europos Parlamento pozicija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

(3)  OL L 43, 1997 2 14, p. 1.

(4)  OL L 253, 2001 9 21, p. 17.

(5)  OL L 253, 1997 9 16, p. 1.

(6)  OL L 31, 2002 2 1, p. 1.

(7)  2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/46/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimo (OL L 183, 2002 7 12, p. 51).

(8)  OL L 311, 2001 11 28, p. 67.

(9)  2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1829/2003 dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų (OL L 268, 2003 10 18, p. 1).

(10)  2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1333/2008 dėl maisto priedų (OL L 354, 2008 12 31, p. 16).

(11)  2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1334/2008 dėl kvapiųjų medžiagų ir aromatinių savybių turinčių tam tikrų maisto ingredientų naudojimo maisto produktuose (OL L 354, 2008 12 31, p. 34).

(12)  2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1332/2008 dėl maisto fermentų (OL L 354, 2008 12 31, p. 7).

(13)  2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/32/EB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ir maisto ingredientų gamyboje naudojamus ekstrahentus, suderinimo (nauja redakcija) (OL L 141, 2009 6 6, p. 3).

(14)  OL L 404, 2006 12 30, p. 26.

(15)  OL L 124, 2009 5 20, p. 21.

(16)  OL L 354, 2008 12 31, p. 1.

(17)  2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą, derinimo (OL L 109, 2000 5 6, p. 29).

(18)  1990 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyva 90/496/EEB dėl maisto produktų maistingumo ženklinimo (OL L 276, 1990 10 6, p. 40).

(19)  2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą (OL L 404, 2006 12 30, p. 9).

(20)  2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 882/2004 dėl oficialios kontrolės, kuri atliekama siekiant užtikrinti, kad būtų įvertinama, ar laikomasi pašarus ir maistą reglamentuojančių teisės aktų, gyvūnų sveikatos ir gerovės taisyklių (OL L 165, 2004 4 30, p. 1).

(21)  2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 852/2004 dėl maisto produktų higienos (OL L 139, 2004 4 30, p. 1).

(22)  OL L 184, 1999 7 17, p. 23.

(23)  OL: prašome įrašyti datą – dveji metai nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos.

(24)  OL: prašome įrašyti datą – 24 mėnesiai nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos.

(25)  OL: prašome įrašyti datą – 5 metai nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos.

(26)  OL: prašome įrašyti datą – 1 metai nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos.

(27)  OL: prašome įrašyti datą – 24 mėnesiai nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos.

(28)  OL L 309, 2003 11 26, p. 1.

(29)  OL L … “.

(30)  OL: prašome įrašyti datą – 24 mėnesiai nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos.

(31)  OL: prašome įrašyti šio reglamento įsigaliojimo data.

---

---