1.4.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 87/1

A.

kadangi ES vidaus sienų kontrolės panaikinimas yra vienas didžiausių Europos integracijos laimėjimų,

B.

kadangi erdvė be vidaus sienų negali funkcionuoti nesant bendros atsakomybės ir solidarumo šios erdvės išorės sienų valdymo srityje,

C.

kadangi reikėtų skirti dėmesį bendradarbiavimui su trečiųjų šalių pasienio apsaugos tarnybomis atsižvelgiant į bendrą ES išorės politiką,

D.

kadangi ES išorės sieną kasmet kerta 160 milijonų ES piliečių, 60 milijonų trečiųjų šalių piliečių (TŠP), kuriems nereikia vizų, ir 80 milijonų trečiųjų šalių piliečių, kuriems reikia vizų,

E.

kadangi pasienio apsaugos stiprinimo priemonės turi būti įgyvendinamos kartu sudarant geresnes sąlygas keleivių srautams ir skatinant judumą vis labiau globalizuotame pasaulyje,

F.

kadangi ES integruoto sienų valdymo srityje kelios priemonės ir programos jau taikomos, dar tik rengiamos arba yra politikos plėtojimo etape,

G.

kadangi Europos Komisija pareiškė, kad 2009–2010 m. ketina būti pasirengusi pateikti pasiūlymų dėl teisės aktų dėl atvykimo ir išvykimo sistemos diegimo, registruotų keliautojų programos ir Elektroninio kelionės leidimo sistemos (EKLS),

H.

kadangi panašios sistemos veikia Australijoje ir šiuo metu yra įgyvendinamos JAV kaip US–VISIT programos dalis,

I.

kadangi trūksta išsamaus bendrojo plano, kuriame būtų išdėstyta bendra ES sienų strategijos struktūra, ir taip pat išsamaus egzistuojančių ir rengiamų sistemų vertinimo,

1.

supranta, kad vadinamieji užsibuvę asmenys, kuriems iš esmės skirta siūloma atvykimo ir išvykimo sistema, sudaro didžiausią nelegalių imigrantų kategoriją ES; tačiau prašo suteikti daugiau informacijos apie išorės rangovų surinktus duomenis, anot kurių „2006 m. ES-25 buvo iki 8 mln. nelegalių imigrantų“ (6), toliau primygtinai reikalauja, kad būtų aiškiai apibrėžta „leistino buvimo šalyje laiko viršijimo“ sąvoka, įskaitant tam tikromis sąlygomis galbūt taikytinas išimtis, ir kad būtų atlikta nuodugnesnė dėl jų Europos visuomenėje patiriamų grėsmių, pavojų ir išlaidų kokybinė ir kiekybinė analizė;

2.

pažymi, kad nors siūloma sistema ir įspėjimų informacija gali sulaikyti trečiųjų šalių piliečius nuo leistino buvimo šalyje laiko viršijimo ir suteikti duomenų apie judėjimo tendencijas, vis tiek reikalingi tolesni kontaktai su teisėsaugos agentūromis, kad šį laiką viršijęs asmuo būtų sulaikytas, todėl nemano, kad siūloma sistema apskritai panaikins leistino buvimo šalyje laiko viršijimo reiškinį;

3.

neturi pakankamai informacijos apie šios sistemos diegimą ir sąveiką su egzistuojančiomis sistemomis, apie galimus dabartinių sistemų pakeitimus, kurių gali prireikti ir apie tikras susijusias išlaidas; todėl laikosi nuomonės, kad absoliuti tokios sistemos įgyvendinimo būtinybė išlieka abejotina;

4.

primena, kad tinkamas atvykimo ir išvykimo sistemos veikimas materialiu ir funkciniu požiūriu priklausys nuo VIS ir SIS II įgyvendinimo sėkmės; pažymi, kad šios dvi priemonės dar nėra visiškai taikomos ir kad dėl šios priežasties dar negalima buvo jų tinkamai įvertinti; pabrėžia, kad abejojama dėl SIS II veikimo ir patikimumo;

5.

pažymi, kad, pasimokius iš patirties su JAV reikia pasakyti, kad neabejotinai sunkiau kontroliuoti imigrantų išvykimą negu atvykimą, ypač prie sausumos ir jūrų sienų; be to, atsižvelgus į tą pačią JAV įgytą patirtį, yra labai susirūpinęs dėl tokios sistemos rentabilumo; todėl ragina Komisiją suteikti papildomos informacijos apie tikras išlaidas, susijusias su šios sistemos diegimu;

6.

iš esmės pritaria TŠP skirtai RKP koncepcijai, nesvarbu, ar jiems vizos privalomos ar ne, nes tai padėtų pagreitinti keleivių srautus ir išspręsti grūsčių atvykimo ir išvykimo punktuose problemą, ir galimybei ES piliečiams naudotis automatizuotais vartais, kadangi dabartinėje Bendrijos teisėje neleidžiama paprastinti sienų kontrolės, išskyrus pasienio regionuose gyvenančių TŠP atveju;

7.

tačiau kritikuoja pirmiau minėtame komunikate „Pasirengimas kitiems Europos Sąjungos sienų valdymo etapams“ vartojamas sąvokas, pvz., „didelės grėsmės nekeliantys“ ir „bona fide“ keliautojai, nes jos netiesiogiai reiškia, kad daugybė keliautojų iš anksto laikomi „didelę grėsmę keliančiais“ arba „mala fide“ keliautojais, ir rekomenduoja vartoti terminą „dažnai keliaujantys asmenys“;

8.

atkreipia dėmesį, kad kelios valstybės narės jau įgyvendino arba rengia tokias trečiųjų šalių piliečiams skirtas RKP programas, pabrėžia, kad kyla pavojus, kad galiausiai bus taikoma daug įvairių skirtingais kriterijais (įskaitant duomenų apsaugos kriterijus ir mokesčius) grindžiamų sistemų; žino, kad Nyderlandai kartu su Vokietija, Jungtine Karalyste ir FRONTEX agentūra šiuo metu skatina Tarptautinę greitesnio keliavimo programą (angl. IETP), kad šiuo modeliu galėtų pasinaudoti kitos valstybės narės;

9.

propaguoja suderintą požiūrį ir todėl norėtų paraginti Komisiją paspartinti valstybių narių gerąja patirtimi grindžiamą procesą ir užtikrinti, kad valstybės narės nenustotų laikytis Bendrijos teisės aktų;

10.

pažymi, kad iš tikrųjų TŠP skirtos RKP skiriasi nuo ES piliečiams skirtų RKP; taigi pabrėžia, kad šios dvi programos būtų visada aiškiai skiriamos;

11.

pripažįsta, kad būtų neišmintinga saugumo priemones orientuoti tik į TŠP, į ES atvykstančius iš šalių, kurių piliečiams privalomos vizos; vis dėlto abejoja, ar siūloma sistema būtinai reikalinga ir norėtų gauti jos išsamų pagrindimą; yra įsitikinęs, kad teisingesnis būdas – ne bendras masinis duomenų rinkimas, o artimas žvalgybos tarnybų bendradarbiavimas;

12.

norėtų, kad Komisija informuotų Parlamentą apie tikslų jos planuojamo tyrimo tvarkaraštį ir kitą su juo susijusią informaciją;

13.

laiko nepriimtinu tai, kad prieš priimdama pirmiau minėtą komunikatą „Pasirengimas kitiems Europos Sąjungos sienų valdymo etapams“ Komisija nesikonsultavo nei su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu, kuris vis dėlto išsakė susirūpinimą dėl kai kurių dalykų, nei su pagal 29 straipsnį įsteigta duomenų apsaugos darbo grupe; taigi prašo, kad Komisija su jais konsultuotųsi dėl bet kurių šiame komunikate numatytų veiksmų, kadangi jie apims milžiniškos apimties asmens duomenų apdorojimą;

14.

žino, kad naudojant biometrinius duomenis teoriškai galima veiksmingai identifikuoti asmenį, nes tikrinamos asmens savybės, kaip manoma, yra būdingos tik jam; tačiau pabrėžia, kad biometriniai duomenys niekuomet nėra absoliutūs ir kad ne visais atvejais tikslūs; todėl pažymi, kad kiekvienu atveju turėtų būti numatytos atsarginės procedūros ir detaliau išdėstytas rizikos pobūdis;

15.

primygtinai reikalauja parengti standartinį biometrinių duomenų naudojimo protokolą ir sąsajos valdymo susitarimus, kuriais nustatoma, kaip protokolas bus naudojamas; todėl mano, kad biometrinių identifikatorių naudojimui turėtų būti taikomi kokybės standartai, siekiant užkirsti kelią valstybių narių sistemų priimtinumo skirtumams;

16.

mano, kad „privatumo integravimo į sistemas“ požiūris būtų esminis elementas visų rengiamų priemonių, dėl kurių gali kilti pavojus žmonių asmeninei informacijai ir gali žlugti visuomenės pasitikėjimas įstaigomis, kurios tvarko informaciją apie žmones;

17.

mano, kad integruoto sienų valdymo tikslas yra teisėtas ir sutinka, kad svarbu nuolat tobulinti ir plėsti ES bendrosios sienų valdymo politikos priemonės;

18.

tačiau pažymi ir tai, kad sienos ir imigracijos valdymo srityje stebėtinu greičiu kaupiasi pasiūlymai, galėsiantys sukelti rimtų padarinių; taigi prašo Komisiją apsvarstyti pasienio logistikos būtinybę ir jos sąnaudas;

19.

be to apgailestauja, kad ketinama įgyvendinant ES sienų valdymo politiką laikytis požiūrio, jog visi keliautojai yra potencialūs įtariamieji ir turi įrodyti esą geranoriški;

20.

kritikuoja, kad nėra nuoseklaus pagrindinio veiksmų plano, nustatančio bendrus tikslus ir bendrą ES sienos strategijos architektūrą ir tarpusavyje susijusių programų ir sistemų (esamų, rengiamų arba politikos plėtros lygmeniu) veiklos suderinimo detalių, ir kaip būtų galima optimizuoti programų tarpusavio sąveika; mano, jog svarstydama ES sienų valdymo strategijos struktūrą, Komisija visų pirma turėtų ištirti esamų valstybių narių sienų valdymo sistemų veiksmingumą, kad būtų galima užtikrinti optimaliausią šių sistemų sąveiką.

21.

visų pirma pabrėžia esamų ir rengiamų sistemų vertinimo poreikį, be to, norėtų pabrėžti, kad ES gebėjimas siekti strateginių tikslų didele dalimi priklausys nuo atitinkamų programų, kurios yra tarpusavyje susijusios, sąveikos valdymo, kadangi programų dubliavimas ir nenuoseklumas turės neigiamą poveikį organizacijos veiklai ir rezultatams; mano, kad nereikėtų pradėti įgyvendinti jokių naujų priemonių ir sistemų tol, kol esamos priemonės neveikia pilnais pajėgumais, saugiai ir patikimai;

22.

laikosi nuomonės, kad prieš investuojant itin svarbu aiškiai nustatyti veikimo sąlygas, kurios leistų suderinti įvairias priemones ir atsirandančias iniciatyvas; be to pažymi, kad turėtų būti visiškai aišku, kokie pokyčiai reikalingi siekiant užtikrinti darnų technologinių priemonių ir procesų veikimą, pabrėžia, kad visos investicijos ekonominiu požiūriu turėtų būti pagrįstos;

23.

išreiškia abejones dėl siūlomų priemonių būtinumo ir proporcingumo, nes jos yra brangios ir gali kelti pavojų duomenų apsaugai; todėl laikosi nuomonės, kad prieš teikiant formalų pasiūlymą reikėtų įvertinti šias priemones remiantis šiais kriterijais;

24.

pripažįsta, kad sudėtinga pasiekti pusiausvyros tarp laisvo tarptautinio vis didesnio žmonių skaičiaus judėjimo ir didesnio Europos piliečių saugumo ir neneigia to, kad duomenų naudojimas teikia aiškių privalumų; kartu pabrėžia, kad visuomenė pasitikės vyriausybės veiksmais tik jei bus numatytos pakankamos duomenų apsaugos priemonės, kontrolė ir užtikrinti pažeistų teisių gynimo būdai;

25.

paveda Primininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams, Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnui ir Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūrai (Frontex).

1.4.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 87/5

A.

kadangi įmonės turėtų turėti teisę naudoti įsisteigimo laisve vidaus rinkoje, kaip įtvirtinta EB sutartyje ir kaip aiškina Teisingumo Teismas,

B.

kadangi įmonių buveinių perkėlimas į kitą šalį yra vienas iš svarbiausių vidaus rinkos sukūrimo elementų,

C.

kadangi įmonės registruotosios buveinės perkėlimas į kitą šalį neturėtų sukelti jos likvidavimo arba bet kokio jos juridinio statuso galiojimo sustabdymo arba praradimo,

D.

kadangi įmonės registruotosios buveinės perkėlimas į kitą šalį turėtų būti atliekamas laikantis teisinių, socialinių bei fiskalinių sąlygų,

E.

kadangi reikėtų užtikrinti kitų suinteresuotųjų šalių, tokių kaip smulkieji akcininkai, darbuotojai, kreditoriai ir kt., susijusių su perkėlimu, teises,

F.

kadangi turėtų būti visiškai išsaugoti atitinkami Bendrijos teisės aktai, nustatantys tarpvalstybines darbuotojų informavimo, konsultavimosi ir dalyvavimo teises, taip pat užtikrinantys jau galiojančias darbuotojų dalyvavimo teises (Direktyva 94/45/EB (10) ir 2005/56/EB (11)), ir kadangi dėl to perkeliant registruotąją buveinę negali būti panaikintos šios galiojančios teisės,

G.

kadangi taisyklė, pagal kurią reikalaujama, kad įmonės pagrindinė buveinė ir registruotoji buveinė būtų toje pačioje valstybėje narėje, prieštarautų Teisingumo Teismo praktikai, susijusiai su įsisteigimo laisve, ir todėl pažeistų EB teisę,

1.

prašo Komisijos iki 2009 m. kovo 31 d. pateikti Parlamentui, remiantis EB sutarties 44 straipsniu, teisėkūros pasiūlymą dėl direktyvos, kurioje nustatomos valstybių narių nacionalinių teisės aktų koordinavimo priemonės, siekiant palengvinti registruotosios įmonės, įsteigtos laikantis valstybės narės teisės aktų, buveinės perkėlimą į kitą Bendrijos šalį (14-oji bendrovių teisės direktyva), ir prašo, kad šis pasiūlymas būtų parengtas atsižvelgiant į tarpinstitucinius svarstymus ir laikantis išsamių toliau pateiktų rekomendacijų;

2.

nurodo, kad šiuo metu įmonės savo buveines gali perkelti tik tuomet, kai nutraukiama įmonės veikla ir tikslo valstybėje narėje steigiamas naujas juridinis asmuo arba tikslo valstybėje narėje steigiamas naujas juridinis asmuo, su kuriuo vėliau įmonė susijungia; pabrėžia, kad šio proceso metu iškyla administracinių kliūčių, patiriama išlaidų ir atsiranda socialinių pasekmių bei neužtikrinamas teisinis aiškumas;

3.

atkreipia dėmesį į įsisteigimo laisvę, kuri bendrovėms yra garantuojama pagal EB sutarties 48 straipsnį, kaip buvo išaiškinta Teisingumo Teismo (12);

4.

atkreipia dėmesį į tai, kad įmonės buveinės perkėlimas reiškia priežiūros perkėlimą; atkreipia dėmesį į tai, kad rengiant 14-ąją bendrovių teisės direktyvą dėl bendrovės registruotosios buveinės perkėlimo į kitą valstybę reikia užtikrinti, jog būtų išsaugotos galiojančios akcininkų, kreditorių ir darbuotojų teisės, ir išsaugoti egzistuojančią įmonių valdymo pusiausvyrą („įmonių valdymas“);

5.

siūlo naujoje direktyvoje daryti nuorodas į Direktyvą 94/45/EB ir Direktyvą 2005/56/EB tam, kad taikant su bendrovių teise susijusias ES direktyvas būtų išlaikoma darbuotojų dalyvavimo priimant sprendimus procedūrų darna ir pagrindiniai aspektai;

6.

mano, kad prieš perkeliant bendrovės buveinę reikia parengti perkėlimo planą ir pranešimą, kuriame būtų paaiškinti bei pagrįsti perkėlimo teisiniai ir ekonominiai aspektai bei visos perkėlimo pasekmės akcininkams ir darbuotojams; pabrėžia, kad perkėlimo planas ir pranešimas tinkamu metu turi būti paskelbti visiems susijusiems asmenims;

7.

atsižvelgdamas į Lisabonos strategiją, pabrėžia teigiamą konkurencijos mokesčių srityje poveikį ekonomikos augimui;

8.

atkreipia dėmesį į tai, kad įmonės buveinės perkėlimas turėtų būti neutralus mokesčių aspektu;

9.

siūlo gerinti mokesčių administracijų keitimosi informacija ir administracinės tarpusavio pagalbos procesą;

10.

ragina užtikrinti skaidrumą taikant naująją direktyvą valstybėse narėse ir todėl siūlo nustatyti valstybių narių įpareigojimą teikti ataskaitas Komisijai, tuomet įmonės, kurios perkelia savo registruotąją buveinę remdamosi direktyvos nuostatomis, privalėtų būti įtrauktos į Europos įmonių registrą; atkreipia dėmesį į tai, kad perkeliant įpareigojimą teikti ataskaitas į nacionalinę teisę ir siekiant geresnio teisės aktų leidybos proceso būtina vengti informacijos pertekliaus, su sąlyga, kad užtikrinama pakankama informacija;

11.

patvirtina, kad rekomendacijos nepažeidžia subsidiarumo principo ir pagrindinių piliečių teisių;

12.

mano, kad pateiktas pasiūlymas nesukelia jokių finansinių padarinių;

13.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją ir pridedamas išsamias rekomendacijas Komisijai ir Tarybai bei valstybių narių parlamentams ir vyriausybėms.

1.4.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 87/10

A.

kadangi Europos bendros prieglobsčio sistemos (BEPS) diegimo pirmojo etapo teisinės priemonės padėjo įdiegti bendruosius minimalius standartus, bet ne vienodas apsaugos galimybes visoje Europos Sąjungos teritorijoje ir dėl to esama tokių reiškinių kaip antrinė migracija ir vienu metu teikiamos kelios paraiškos,

B.

kadangi dėl Dublino sistemos pirmosios atvykimo šalies kriterijaus kai kurioms valstybėms narėms, ypač toms, kurios yra ES pasienyje, tiesiog dėl jų geografinės padėties gali tekti neproporcinga našta, ir kadangi šis reiškinys daro neigiamą poveikį ir valstybėms narėms, ir prieglobsčio prašytojams,

C.

kadangi Komisijai atlikus vertinimą paaiškėjo, kad 2005 m. 13 pasienio valstybių dėl Dublino sistemos patyrė vis daugiau sunkumų,

D.

kadangi savo ataskaitoje dėl priėmimo direktyvos Komisija pabrėžia rimtas problemas, susijusias su direktyvos įgyvendinimu, ypač tranzito zonose ir uždaruosiuose centruose, kurias Parlamento delegacijos pastebėjo savo dažnų vizitų metu,

1.

pažymi, kad per pastaruosius metus pabėgėlių skaičius visame pasaulyje išaugo iki daugiau kaip 12 milijonų, o šalies viduje perkeltų asmenų skaičius – iki 26 milijonų; į tai atsižvelgdamas pritaria BEPS sukūrimui ir palankiai vertina Komisijos prieglobsčio politikos planą, kuris suteikia gaires baigiant kurti BEPS;

2.

apgailestauja, kad dėl teisinio pagrindo pakeitimo, kuris bus įvestas įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, ketinama iki 2012 m. pratęsti BEPS antrojo etapo, kuriuo turėtų būti panaikinti kenksmingi valstybių narių prieglobsčio sistemų skirtumai, įgyvendinimo terminą;

3.

atkreipia dėmesį į tai, kad trečiųjų narių piliečių prašymų suteikti pabėgėlio statusą pripažinimo lygis valstybėse narėse skiriasi apytikriai nuo 0 iki 90 proc.;

4.

pabrėžia, kad standartų derinimas siekiant sukurti bendrą prieglobsčio suteikimo procedūrą ir vienodą statusą turi padėti visoje ES pasiekti aukštesnį apsaugos lygį, o ne suvienodinti apsaugą pagal blogiausią pavyzdį, nes taip bendra prieglobsčio sistema netektų papildomos naudos;

5.

apgailestauja dėl to, kad prieglobsčio, kuris yra esminė demokratijos ir žmogaus teisių apsaugos dalis, sąvoka pastaraisiais metais tapo ne tokia svarbi; dar kartą pabrėžia, kad reikia visapusiškai gerbti prieglobsčio prašytojų teises ir poreikius ir laikytis negrąžinimo principo;

6.

primena, kad ES turi numatyti išorės sienų sistemas, kurios padėtų identifikuoti prieglobsčio prašytojus ir užtikrinti galimybę patekti į ES teritoriją asmenims, kurie turi teisę į tarptautinę apsaugą, taip pat ir vykdant išorės sienų kontrolę;

7.

palankiai vertina tai, kad Komisija nustatė pagrindinį BEPS tikslą – suteikti apsaugą visiems asmenims, kuriems ji reikalinga;

8.

ragina Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie ES valstybių išorės sienų valdymo agentūrą (FRONTEX) pateikti tikslius duomenis apie tai, kiek prieglobsčių prašytojų jos vykdomų operacijų metu identifikuojami kaip prieglobsčių prašytojai ir ypač apie tai, kokia žmonių, kurie jos operacijų metu sulaikomi ir grąžinami į tranzito ar kilmės šalį, padėtis; ragina Komisiją pateikti pasiūlymą dėl Frontex įgaliojimų persvarstymo siekiant aiškiai pareikšti, kad apsauga ir su žmogaus teisėmis susiję dalykai sudaro neatskiriamą ES išorės sienų valdymo dalį;

9.

džiaugiasi tuo, jog Komisija pripažįsta poreikį užtikrinti nuoseklumą su kitomis politikos sritimis, kurios turi įtakos tarptautinei apsaugai; todėl ragina Komisiją palaikyti ir siūlyti iniciatyvas persvarstyti ir pritaikyti sienų valdymo politiką ir metodus, kaip antai FRONTEX ir Europos sienų stebėjimo sistema (EUROSUR), kad pabėgėliams būtų galima užtikrinti galimybę gauti apsaugą ES ir kad prie ES išorės sienų būtų visapusiškai laikomasi negrąžinimo principo. Be to, pabrėžia, kad pareiga suteikti paramą, įtvirtinta JT Jūrų teisės konvencijoje (UNCLOS), yra teisiškai privaloma valstybėms narėms, ES ir FRONTEX;

10.

džiaugiasi, kad minėtuoju bylos C-133/06 sprendimu Europos Bendrijų Teisingumo Teismas panaikino vadinamosios Procedūros direktyvos 29 straipsnio 1 ir 2 dalį bei 36 straipsnio 3 dalį, susijusias su bendro minimalaus saugių kilmės šalių sąrašo ir saugių trečiųjų šalių sąrašo priėmimu ir keitimu;

11.

pritaria teigiamoms kai kuriose valstybėse narėse vykdytoms iniciatyvoms, kurių tikslas – nuo pat tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo priimti prieglobsčio prašytojus atvirose ir į vietos bendruomenes visiškai integruotose struktūrose;

12.

mano, kad prieglobsčio prašytojai – pažeidžiami asmenys, kuriems reikia sudaryti pritaikytas priėmimo sąlygas; primena, kad kalėjimo aplinka jokiu būdu negali jiems padėti pamiršti jų kilmės šalyje ar kelionės į Europą metu patirtų traumų;

13.

pritaria naujausiuose Komisijos pasiūlymuose nurodytoms nuostatoms, kad valstybės narės neturėtų kalinti asmens tik todėl, kad jis ar ji yra tarptautinės apsaugos prašytojas ar prašytoja; mano, kad iš viso prieglobsčio prašytojai neturėtų būti kalinami, nes jų padėtis itin pažeidžiama;

14.

apgailestauja dėl to, kad keliose valstybėse narėse prieglobsčio prašytojai vis dar laikomi nelaisvėje dėl neteisėto atvykimo į valstybės teritoriją ir pritaria procedūrinių garantijų sulaikytiesiems įtraukimui į Priėmimo direktyvą; atsižvelgdamas į tai, laikosi nuomonės, kad kalinti prieglobsčio prašytojus turėtų būti galima tik labai aiškiai apibrėžtomis išimtinėmis aplinkybėmis ir laikantis principo, kad toks kalinimas turi būti reikalingas ir proporcingas šio kalinimo būdo ir tikslo požiūriu; taip pat mano, kad tais atvejais, kai prieglobsčio prašytojas kalinamas, jam turėtų būti suteikiama teisė ginti savo teises nacionaliniame teisme;

15.

mano, kad svarbiausia, jog naujosios Priėmimo direktyvos taikymo sritis būtų patikslinta taip, kad ji apimtų sulaikymo centrus, tranzito zonas, pasienio procedūras ir vadinamuosius Dublino perkeltuosius;

16.

pritaria tam, kad vadinamojoje Priėmimo direktyvoje būtų įtvirtinta griežta pažeidžiamų asmenų, ypač nelydimų nepilnamečių, senyvų priklausomų žmonių, neįgaliųjų, nėščių moterų, vienišų tėvų su vaikais ir traumų (kankinimai, prievartavimas, psichologinis, fizinis ir seksualinis smurtas) patyrusių asmenų skubaus identifikavimo sistema;

17.

mano, kad reikėtų parengti bendrą prieglobsčio prašymo procedūrą ir bendrus standartus, pagal kuriuos asmenys būtų priskiriami pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, ir kurie turėtų apimti visus vadinamosios tarptautinės apsaugos prašymus (pabėgėlio statusas, papildoma apsauga, laikina apsauga);

18.

džiaugiasi, kad Komisija ketina paaiškinti papildomos apsaugos suteikimo sąlygas ir ypač dėl to, kad ji siūlo persvarstyti asmenims, kuriems skirta ši apsauga, suteiktinas teises ir naudą; tai turėtų padėti labiau užtikrinti, kad būtų laikomasi vienodesnio požiūrio;

19.

palankiai vertina Komisijos ketinimus iš dalies pakeisti Prieglobsčio direktyvą ir pabrėžia, kad pagal bendrą prieglobsčio suteikimo procedūrą valdžios institucijoms turėtų būti suteikiami aiškūs, vienodi ir pakankami terminai sprendimams dėl prieglobsčio prašymų priimti, kad būtų galima išvengti ilgų ir nepagrįstų laukimo laikotarpių, kurie gali neigiamai veikti prieglobsčio prašytojų sveikatą ir gerovę; dar kartą pabrėžia, kad pabėgėlio ar kito papildomos apsaugos statuso suteikimas visada turi priklausyti nuo individualaus įvertinimo ir jokiu būdu ne vien nuo bendro pobūdžio įvertinimo (pvz., grindžiamo tautybe) ar kokių nors sąlygų (pvz., susijusių su žmogaus teisių padėtimi kilmės šalyje);

20.

mano, kad reikėtų dalytis įvairių valstybių narių turima informacija apie kilmės šalis ir ragina Komisiją dėti daugiau pastangų kuriant bendrą duomenų banką; pabrėžia, kad renkant ir pateikiant informaciją apie kilmės šalį bei tvarkant portalą turėtų būti užtikrinama, kad būtų įtraukiami įvairių pripažintų ekspertų pranešimai apie šalis, kad informacija būtų prieinama visuomenei ir laikoma atskirai nuo vadovų naudojamos informacijos (siekiant, kad ji liktų nešališka ir politiškai neveikiama) ir kad renkant informaciją apie kilmės šalį būtų vienodai atsižvelgiama į vyriausybinius, nevyriausybinius ir tarptautinius šaltinius;

21.

pritaria Dublino reglamento pertaisymui ir siūlomoms nuostatoms dėl Dublino perkėlimų nutraukimo, jei nerimaujama, kad dėl šių perkėlimų prašymų teikėjams gali būti neužtikrinti tinkami apsaugos standartai atsakingose valstybėse narėse, ypač priėmimo sąlygų ir galimybių naudotis prieglobsčio procedūromis požiūriu, taip pat tais atvejais, kai dėl šių perkėlimų būtų sudaroma papildoma našta valstybėms narėms, kurios susiduria su neproporcingu migracijos srautų spaudimu, ypač dėl jų geografinės ar demografinės padėties; vis dėlto pabrėžia, kad pagaliau šios nuostatos veikiau būtų politinis pareiškimas negu veiksminga rimtos paramos valstybėms narėms priemonė, jei nebūtų pradėta taikyti dvejopo įpareigojimo priemonės visoms valstybėms narėms, kuri padėtų užtikrinti šiuos dalykus:

22.

mano, kad pagal persvarstytą Dublino reglamentą prieglobsčio prašytojams turėtų būti suteikiama galimybė pateikti apeliaciją prieš sprendimą juos perkelti; gavę tokią apeliaciją teismai ar tribunolai privalėtų ex officio išnagrinėti, ar reikia laikinai nutraukti perkėlimo sprendimo įgyvendinimą;

23.

tvirtai pritaria Europos prieglobsčio pagalbos tarnybos, kuri turės glaudžiai bendradarbiauti su JTVPK biuru ir prieglobsčio srities nevyriausybinėmis organizacijomis, sukūrimui;

24.

mano, kad viena iš Europos prieglobsčio pagalbos tarnybos užduočių turėtų būti tiksli nacionalinių prieglobsčio sistemų esamų skirtumų analizė siekiant prisidėti prie jų gerinimo;

25.

mano, kad Europos prieglobsčio pagalbos tarnybos veikla turėtų apimti gairių rengimą siekiant palengvinti tikslų prieglobsčio prašymų vertinimą, skatinti keistis gerąja praktika, stebėti susijusių ES teisės aktų įgyvendinimą ir taikymą (remti Komisijos, kaip sutarčių sergėtojos, veiklą);

26.

mano, kad reikia praktiškai stebėti, kaip elgiamasi su asmenimis, grąžintais į savo kilmės ar išvykimo šalį dėl to, kad atmesti jų prašymai apsaugoti;

27.

energingai ragina Komisiją tęsti savo pastangas rengiant bendrą Europos mokymo prieglobsčio klausimais programą, turint omenyje, kad šioje srityje priimamų sprendimų kokybė tiesiogiai priklauso nuo nacionalinių vadovų mokymo ir informuotumo; mano, kad, siekiant veiksmingumo, rengiant mokymo programas reikėtų konsultuotis su šiais klausimais kompetentingomis pilietinės visuomenės organizacijomis;

28.

mano, kad visiems vadovams turėtų būti sudaromos vienodos galimybės gauti profesionaliai ir objektyviai ieškotos informacijos apie kilmės šalį, nes ši informacija – tai pagrindinė priemonė, galinti padėti už prieglobsčio politiką atsakingoms institucijoms ir apeliacinėms instancijoms, taip pat nuo jų priklausantiems prieglobsčio prašytojams patikrinti tarptautinės apsaugos prašymų pagrįstumą;

29.

pabrėžia, kad laukimo laikotarpių metu institucijos turėtų atsižvelgti į skirtingus prieglobsčio prašančių asmenų, kaip antai vaikai, neįgalieji ir moterys, poreikius ir užtikrinti jiems būtiną infrastruktūrą;

30.

pripažįsta, kad, atsižvelgiant į demokratijos, saugumo ir ekonomikos tikslus, svarbu integruoti asmenis, kuriems suteikta tarptautinė apsauga;

31.

apgailestauja, kad Dublino reglamento taisyklėse, kurios taikomos siekiant nustatyti valstybę, kuri turi nagrinėti prieglobsčio prašymą, neatsižvelgiama į prašytojų pageidavimus, ir mano, kad, nustatant prašymą nagrinėsiančią valstybę narę, siekiant skatinti prieglobsčio prašytojų integraciją reikia labiau atsižvelgti į kai kuriuos kriterijus, pvz., susijusius su šeima, kultūra ir kalba;

32.

ragina Tarybą pasiekti susitarimą dėl 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos Direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (10) taikymo srities išplėtimo siekiant ją taikyti ir pabėgėliams bei asmenims, kuriems suteikiama papildoma apsauga;

33.

pritaria Komisijos siūlymui, pateiktame Priėmimo direktyvoje, prašymų teikėjams suteikti paprastesnę prieigą prie darbo rinkos, turint omenyje, kad jų įsitraukimas į profesinį gyvenimą yra esminė jų integracijos sąlyga ir padeda vystyti gebėjimus, kurie gali praversti ir juos priimančioje šalyje, ir, grįžimo atveju, – jų kilmės šalyje;

34.

mano, kad nustatant atsakingą valstybę narę, taikant prieglobsčio sistemą turėtų būti lengvinama integracija, pagal šią sistemą atsižvelgiant, be kita ko, į prieglobsčio prašytojo socialines, kultūrines, kalbų žinias, išsilavinimo pasiekimų, profesinės kvalifikacijos ir gebėjimų, atitinkančių priimančios valstybės narės ekonominius poreikius, pripažinimą;

35.

rekomenduoja neskirti pabėgėliams ir papildomą apsaugą turintiems asmenims suteikiamų teisių; ypač pabrėžia, kad būtina pagerinti asmenų, kuriems suteikta papildoma apsauga, galimybes turėti socialinių ir ekonominių teisių, atsižvelgiant į tai, kad jos būtinos šių asmenų integracijai;

36.

mano, kad vienas iš BEPS tikslų turi būti veiksmingų solidarumo sistemų įdiegimas siekiant pagerinti padėtį šalių, kurioms tenka didesni prieglobsčio prašytojų srautai ir kurios susiduria su sunkumais siekdamos juos tinkamai priimti, laiku pagal nustatytas procedūras išnagrinėti jų prašymus ar integruoti prašytojus, kuriems suteiktas pabėgėlio statusas;

37.

mano, kad solidarumo negali būti siekiama tik suteikiant finansinių priemonių ir ragina veiksmingiau diegti vidinio persikėlimo ir perkėlimo pagal savanoriškumo principą sistemas, kaip numatyta Europos imigracijos ir prieglobsčio pakte; mano, kad tai padėtų asmenims, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, būti priimtiems kitoje valstybėje narėje negu ta, kuri jiems suteikė šią apsaugą;

38.

mano, kad reikėtų išnagrinėti galimybę išplėsti Direktyvos Nr. 2001/55/EB (11) taikymo sritį, ypač siekiant priimti konkrečių kategorijų asmenis, kuriems reikalinga laikina tarptautinė apsauga, net tais atvejais, kai nėra masinio antplūdžio;

39.

ragina prižiūrint būsimajai Europos prieglobsčio paramos tarnybai sukurti prieglobsčio ekspertų grupes, kurios galėtų padėti toms valstybėms narėms, kurioms tenka staigūs ir masiniai prieglobsčio prašytojų srautai, su kuriais jos negali susitvarkyti;

40.

prašo Komisijos išnagrinėti galimybę prižiūrint būsimajai Europos prieglobsčio paramos tarnybai įdiegti Europos tarptautinės apsaugos perkėlimo sistemą siekiant pabėgėlių prašymu suteikti jiems galimybę judėti Europoje ir palengvinti kai kurių valstybių narių naštą;

41.

džiaugiasi tuo, kad Komisija ketina pradėti tyrimą siekdama persvarstyti priemones, kuriomis galima būtų Europos Sąjungoje pagerinti finansinį solidarumą, ir susidomėjęs laukia šiuo klausimu parengtų pasiūlymų;

42.

palaiko nacionalinių valdžios institucijų, JTPVK ir ES nevyriausybinių organizacijų (NVO) sienų stebėsenos susitarimus ir šiam tikslui reikalingų lėšų skyrimui iš ES Europos išorės sienų fondo;

43.

pabrėžia, kad BEPS turėtų visapusiškai atitikti ES tikslus ir veiklą pabėgėlių apsaugos srityje, kurią ji vykdo pasitelkusi ES bendradarbiavimo su besivystančiomis šalimis priemones (pvz., Europos plėtros fondą, Vystomojo bendradarbiavimo priemonę (VBP), Europos kaimynystės ir partnerystės priemonę ir Europos priemonę demokratijai ir žmogaus teisėms remti) bei ES ir besivystančių šalių partnerystės ir kitus susitarimus (pvz., Kotonu susitarimą bei Afrikos ir ES strateginės partnerystės susitarimą);

44.

pritaria Komisijos požiūriui, kad prieglobsčio klausimai yra sudėtinė vystomojo bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis dalis, o ne krizių valdymo priemonė; be to, dar kartą pabrėžia, kad vystomasis bendradarbiavimas, ypač krizių prevencija, žmogaus teisių priežiūra, konfliktų sprendimas ir taikos kūrimas galėtų padėti užkirsti kelią gyventojų perkėlimams; todėl pažymi, kad BEPS turėtų būti glaudžiai susieta su Europos vystymosi ir humanitarine politika;

45.

laukia regioninės apsaugos programų įvertinimo, kuris turi būti atliktas 2009 m.; pabrėžia, kad tokios programos turėtų būti kuriamos stengiantis jas visapusiškai sieti su nacionaliniais ir regioniniais veiksmų planais, su migracijos ir prieglobsčio temine programa, vykdoma pagal vystomojo bendradarbiavimo priemonę, ir apskritai šiomis programomis neturi būti naudojamasi kaip priemone panaikinti valstybių narių ir ES įsipareigojimus; ragina Komisiją geriau koordinuoti įvairių tarnybų šioje srityje atliekamus veiksmus, siekiant gerinti jų sąveiką, ir pranešti Europos Parlamentui apie siekiant šio tikslo dedamas pastangas;

46.

pripažįsta, kad svarbu stiprinti pradinį prieglobstį suteikiančių šalių priėmimo pajėgumus, ir Europos lygmeniu, bendradarbiaujant su JTPVK, vykdyti persikėlimo programą, kurioje būtų nustatomi bendri kriterijai ir koordinavimo sistemos;

47.

taip pat prašo įvertinti turimų lėšų tinkamumą su trečiosiomis šalimis susijusioms priemonėms (pvz., apsauga regione), ypač atsižvelgiant į Parlamento deklaruojamą požiūrį, kad šias priemones reikia papildomai finansuoti, o ne perskirstyti plėtrai skiriamas lėšas;

48.

ragina Komisiją skatinti valstybes nares aktyviau dalyvauti su pabėgėlių persikėlimu susijusioje pasaulinio masto veikloje;

49.

labai susidomėjęs atkreipia dėmesį į sumanymą nustatyti saugaus atvykimo į šalį procedūras ir labai skatina Komisiją parengti konkrečius šios rūšies priemonių taikymo mechanizmus ir apsvarstyti jų praktinį poveikį;

50.

susidomėjęs laukia bendro prieglobsčio prašymų nagrinėjimo už Bendrijos ribų tyrimo, kurį Komisija ketina atlikti 2009 m., rezultatų ir įspėja nepasiduoti pagundai perkelti prieglobsčio prašytojų ir jų prašymų nagrinėjimo naštą ant trečiųjų šalių ar JTPVK pečių;

51.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms, FRONTEX ir Jungtinių Tautų Vyriausiajam pabėgėlių reikalų komisarui.

1.4.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 87/16

A.

kadangi pagal EB sutarties 274 straipsnį Komisija vykdo biudžetą savo pačios atsakomybe, atsižvelgdama į patikimo finansų valdymo principus ir bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis,

B.

kadangi, kaip Komisija siūlo veiksmų plane dėl integruotos vidaus kontrolės sistemos (veiksmų planas), vienas iš 2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento (4) (Finansinis reglamentas), iš dalies pakeisto 2006 m. gruodžio 13 d. Tarybos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 1995/2006 (5), principų yra veiksmingos vidaus kontrolės principas,

C.

kadangi veiksmingiausias būdas, kuriuo Komisija galėtų parodyti savo pasiryžimą laikytis skaidrumo ir patikimo finansų valdymo principų, būtų kiek įmanoma labiau remti priemones, kuriomis siekiama pagerinti finansų valdymo kokybę ir pelnyti teigiamą Europos Audito Rūmų (EAR) patikinimo pareiškimą (DAS) (6),

D.

kadangi Ekonomikos ir finansų (ECOFIN) taryba 2005 m. lapkričio 8 d. išvadų 5 dalyje teigia, kad labai svarbu pradėti taikyti integruotą vidaus kontrolės sistemą ir supaprastinti kontrolei taikomas teisės normas, ir prašo, kad Komisija įvertintų kontrolės priemonių sąnaudas pagal išlaidų sritis,

E.

kadangi siekdama strateginio tikslo – gauti teigiamą EAR DAS, Komisija 2006 m. sausio mėn. priėmė veiksmų planą, kurį rengiant atsižvelgta į EAR rekomendacijas (7), Parlamento 2005 m. balandžio 12 d. rezoliuciją dėl 2003 finansinių metų biudžeto įvykdymo patvirtinimo (8) ir 2005 m. lapkričio 8 d. ECOFIN tarybos išvadas,

F.

kadangi veiksmų planu siekta pašalinti tuometinių Komisijos kontrolės struktūrų spragas ir nustatyta 16 sričių, kuriose iki 2007 m. pabaigos reikėjo įgyvendinti priemones, atsižvelgiant į tai, kad finansinį Sąjungos valdymą būtina gerinti atidžiai stebint Komisijos ir valstybių narių vykdomą kontrolę,

G.

kadangi 2007 m. metinės ataskaitos 2 skyriaus 2.29 dalyje (dėl Komisijos vidaus kontrolės sistemos) EAR pažymi, kad 2007 m. Komisijos suvestinėje ataskaitoje gerai vertinama iki tos dienos padaryta pažanga įgyvendinant veiksmus, tačiau nurodoma, kad veiklos veiksmingumo mažinant operacijų klaidų lygį įrodymų dar negalima pateikti,

H.

kadangi, remiantis Komisijos atsakymu į EAR 2007 m. metinės ataskaitos 2.30 dalį, „veiksmų įgyvendinimas yra tęstinis procesas ir yra energingai vykdomas. Veiksmų poveikis yra tikrai vėlesnis už jų įgyvendinimą 2006 ir 2007 m., Pirmoji poveikio ataskaita bus pateikta 2009 m. pradžioje“,

1.

palankiai vertina bendrą pažangą, padarytą rengiant veiksmų planą, ir tai, kad dauguma priemonių įgyvendintos ir dauguma veiksmų plane įvardytų spragų pašalintos;

2.

pabrėžia, kad Komisijos veiksmų plane numatyta veiksminga integruota vidaus kontrolė sudarys Komisijai ir valstybėms narėms sąlygas, atsižvelgiant į politinius tikslus ir Parlamento prioritetus, geriau vykdyti ES biudžetą;

3.

apgailestauja dėl to, kad šiais klausimais nekalbama aiškiai, ir ragina Komisiją nurodyti, kokiame etape kurdama integruotos vidaus kontrolės sistemą ji dabar esanti ir kada ji tikisi, kad priemonės, kurių buvo imtasi, turės apčiuopiamą ir teigiamą poveikį operacijų teisėtumui ir tvarkingumui;

4.

atkreipia dėmesį į 2009 m. vasario 4 d. Komisijos priimtą poveikio ataskaitą (COM(2009)0043) ir atsižvelgs į tą ataskaitą rezoliucijoje dėl 2007 finansinių metų biudžeto įvykdymo patvirtinimo;

5.

atkreipia dėmesį į Komisijos pastangas, bet apgailestauja dėl to, kad iki šiol ji negalėjo pateikti išsamių ir patikimų duomenų apie susigrąžintas sumas ir finansinius pataisymus dėl problemų, susijusių su valstybių narių duomenų teikimu; ragina Komisiją išspręsti šias su duomenų teikimu susijusias problemas ir tikisi, kad ji pateiks išsamų naujosios duomenų teikimo sistemos kūrimo ir taikymo tvarkaraštį;

6.

pažymi, kad veiksmų plano pasisekimas bus vertinamas pagal priemonių poveikį, pastebimą iš mažėjančio klaidų skaičiaus ir geriau EAR vertinimų kontrolės sistemų;

7.

tikisi, kad ši pažanga iš tiesų atsispindės EAR 2008 m. metinėje ataskaitoje;

8.

ragina Komisiją skaidriau atlikti veiksmų plano poveikio vertinimą ir visapusiškai prižiūrėti jo įgyvendinimą;

9.

apgailestauja, kad, palyginti su nustatytu tvarkaraščiu, vėluojama įgyvendinti dvi šios kadencijos Parlamentui svarbiausias priemones;

10.

itin apgailestauja dėl to, kad dar neįgyvendinta veiksmų plano 4 priemonė, susijusi su tarpinstitucine iniciatyva dėl pagrindinių principų, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant toleruotiną operacijų riziką; pritaria EAR nuomonėje Nr. 4/2006 (9) pateikiamam teiginiui, kad nors toleruotinas rizikos lygis yra gyvybiškai svarbi integruotos kontrolės sistemos sąvoka, dar neišsiaiškinta, kaip jį nustatyti;

11.

pabrėžia, kad 2005 m. metinės ataskaitos (10) 2.9 ir 2.10 dalyse EAR jau pabrėžė, jog diegiant integruotos vidaus kontrolės sistemą „vienas svarbiausių Komisijos priimtų tikslų yra kontrolės priemonių proporcingumas ir išlaidų efektyvumas“;

12.

be to, primena, kad minėtosiose 2005 m. lapkričio 8 d. išvadose ECOFIN taryba teigė, kad Taryba, atsižvelgdama į Audito Rūmų nuomonę Nr. 2/2004, mano, kad ji turėtų susitarti su Europos Parlamentu dėl toleruotinos operacijų rizikos, atsižvelgdama į skirtingos politikos kontekste numatytos kontrolės kainą ir pranašumus bei atitinkamą išlaidų sumą;

13.

pažymi, kad 2007 m. metinės ataskaitos 2.42 dalies c punkte EAR rekomenduoja daryti pažangą svarstant toleruotinos rizikos sąvoką, o šios ataskaitos 1 skyriaus („Patikinimo pareiškimas ir patvirtinanti informacija“) 1.52 dalies c punkte teigiama, kad „pusiausvyra tarp sąnaudų ir atskirose išlaidų srityse išliekančios rizikos yra tokia svarbi, kad Europos Sąjungos piliečių vardu turėtų būti patvirtinta politiniu lygmeniu (t. y. tai turėtų padaryti biudžeto valdymo arba biudžeto įvykdymą tvirtinančios institucijos)“;

14.

ragina Komisiją skubiai priimti žadėtą komunikatą šiuo klausimu siekiant atnaujinti tarpinstitucines diskusijas dėl toleruotinos rizikos, kaip Parlamentas jau prašė savo 2007 m. balandžio 24 d. biudžeto įvykdymo patvirtinimo rezoliucijoje dėl 2005 finansinių metų (11) ir 2008 m. balandžio 22 d. biudžeto įvykdymo patvirtinimo rezoliucijoje dėl 2006 finansinių metų (12); ragina Komisiją visiškai atskleisti visuomenei, kokiais metodais nustatomas klaidų skaičius;

15.

todėl mano, kad Komisija, remdamasi kontrolės sistemų proporcingumo ir išlaidų efektyvumo principais (kainos ir kokybės santykiu), privalo įvertinti sąsają tarp išteklių, kuriuos ji gali panaudoti tam tikroje konkrečioje politikos srityje, ir tos išteklių dalies, kurią naudoja atitinkamų išlaidų sričių kontrolės sistemoms, kaip Parlamentas prašė rezoliucijoje dėl 2005 finansinių metų biudžeto įvykdymo patvirtinimo;

16.

primena Komisijai, kaip svarbu atlikti lyginamąjį tyrimą, kuris taptų vieninteliu pagrindu nustatyti toleruotiną rizikos lygį, ir perduoti jo rezultatus Parlamentui, Tarybai ir EAR;

17.

mano, kad kontrolės veikloje naudojamų išteklių ir šios kontrolės rezultato naudingumo santykis turi tapti pagrindiniu elementu, į kurį turėtų atsižvelgti EAR;

18.

pabrėžia labai svarbų EAR 2007 m. metinės ataskaitos 1.52 dalies d punkte pateiktą pastebėjimą, kad „jei schemos negalima tinkamai įgyvendinti nustačius priimtiną sąnaudų lygį esant toleruotinai rizikai, tokia schema turėtų būti iš naujo apsvarstyta“;

19.

ragina Komisiją pateikti patikimą su 10 ir 10N priemonėmis susijusią informaciją apie kontrolės sistemų sąnaudas ir galimas supaprastinimo priemones, siekiant sėkmingiau rasti pusiausvyrą tarp kontrolės poreikio ir tikslo sumažinti administracinę naštą tiems, kurie prašo ES lėšų ir kurie jas gauna;

20.

primena savo ir Audito Rūmų nuomonę, kad sudėtingos ar neaiškios taisyklės ir sudėtingi teisiniai reikalavimai neigiamai veikia ES išlaidų teisėtumą ir tvarkingumą; mano, kad supaprastinimo klausimas turi būti aptartas kaip svarbi kitos Finansinio reglamento reformos ir būsimo ES finansavimo programų teisinio pagrindo dalis;

21.

pabrėžia, kad įgyvendinant 1, 3, 3N, 5, 10, 10a, 11N, 13 ir 15 priemones Komisija priklauso ir nuo bendradarbiavimo su valstybėmis narėmis; pabrėžia, kad Parlamentas visiškai palaiko šias priemones, ir todėl ragina Komisiją išnaudoti visas turimas galimybes, kad jos būtų kuo greičiau visiškai įgyvendintos;

22.

primena minėtajame 2008 m. Komisijos komunikate (COM(2008)0110) pateikiamą teiginį, kad 1, 3, 3N, 5, 8 ir 13 priemonės baigtos;

23.

vis dėlto pažymi, kad iki šiol nežino, ar esama šį teiginį patvirtinančių dokumentų ar pareiškimų; todėl labai abejoja, ar šios priemonės baigtos, ar įgyvendintos ir ar turėjo poveikį veiksmų plano įgyvendinimo pažangai;

24.

ragina Audito Rūmus pateikti išsamesnių duomenų apie bendradarbiavimą su atitinkamomis nacionalinėmis institucijomis ir nurodyti, kada šis bendradarbiavimas turės akivaizdų teigiamą poveikį;

25.

palankiai vertina pirmą kartą 2008 m. vasario 15 d. valstybių narių pateiktus nacionaliniu lygiu atliktų auditų ir pateiktų deklaracijų metinius apibendrinimus, kurie yra didelis žingsnis siekiant gerinti ES lėšų valdymą; tačiau apgailestauja, kad trūksta skaidrumo šių metinių apibendrinimų, kurių Komisija neatsiuntė Parlamentui, klausimu;

26.

palankiai vertina nuo 2008 m. teikiamus metinius apibendrinimus ir struktūrinius fondus administruojančių generalinių direktoratų 2006 m. bei 2007 m. metinėse veiklos ataskaitose pateiktus vertinimus ir deklaracijas, bet anaiptol nemano, kad 5 ir 13 priemonės baigtos, nes Parlamentui pateikta nepakankamai informacijos;

27.

apgailestauja, kad Parlamentas iki šiol iš Komisijos negavo visos informacijos, susijusios su pirmųjų metinių apibendrinimų vertinimu ir lyginamąja analize;

28.

be to, pažymi, kad 2007 m. metinėje ataskaitoje EAR teigia, kad metiniai apibendrinimai pateikiami nevienoda forma, todėl kol kas jų negalima laikyti patikimu kontrolės sistemų veikimo ir veiksmingumo įvertinimu;

29.

apgailestauja, kad nepaisant nemažų Komisijos pastangų, anot EAR, Komisija negalėjo pateikti galutinių duomenų ar įrodyti, kad galiausiai pateikti duomenys aiškiai atitiks paskelbtas finansines ataskaitas;

30.

ragina Komisiją baigti įgyvendinti šią svarbią priemonę, kad būtų galima pagerinti atitiktį atskaitomybės reikalavimams ir valstybių narių pateikiamų duomenų tikslumą;

31.

pažymi, kad nepriklausomos aukščiausiosios audito institucijos, nors jos ir nėra vidaus kontrolės sistemos dalis, būdamos nacionalinių viešųjų išlaidų išorės auditorės, gali atlikti pagrindinį vaidmenį vykdant viešųjų lėšų auditą;

32.

visiškai palaiko Komisijos pradėtą bendradarbiavimą su kai kuriomis valstybių narių aukščiausiosiomis audito institucijomis ir ragina nuolat palaikyti su jomis ryšius siekiant nustatyti, kaip panaudoti jų darbą rengiant patikinimą dėl programų valstybėse narėse vykdymo;

33.

palankiai vertina Komisijos iniciatyvą sukurti struktūrišką metodą ryšiams su valstybių narių aukščiausiosiomis audito institucijomis palaikyti ir ragina Komisiją artimai bendradarbiaujant su EAR baigti įgyvendinti šią priemonę;

34.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

1.4.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 87/21

A.

kadangi Reglamentas (EB) Nr. 1206/2001 buvo taikomas ne taip veiksmingai, kaip tai galėjo būti daroma, ir todėl reikia imtis tolesnių priemonių, siekiant pagerinti valstybių narių teismų bendradarbiavimą įrodymų rinkimo srityje ir didinant reglamento veiksmingumą,

B.

kadangi Tarybos reglamento (EB) Nr. 1206/2001 tikslas – gerinti, supaprastinti ir paspartinti teismų bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose procesą,

C.

kadangi nors Komisija 2006 m. pabaigoje – 2007 m. pradžioje inicijavo iš viso 50 000 praktikos vadovo kopijų išplatinimą valstybėse narėse, tai įvyko pernelyg vėlai, todėl turi būti imtasi daugiau ir tolesnių priemonių, kad proceso dalyviai, ypač teismai ir teisininkai, būtų geriau informuoti apie reglamentą,

D.

kadangi nepaisant to Komisija išsiaiškino, jog „nustatyta daug atvejų“, kai viršijamas 90 dienų prašymų surinkti įrodymus įvykdymo laikotarpis, kuris nurodytas reglamento 10 straipsnio 1 dalyje, ir kad „tam tikrais atvejais prireikia daugiau kaip 6 mėn.“,

E.

kadangi tik nedaugelis valstybių narių šiuo metu turi vaizdo konferencijų įrangą, todėl ši technika naudojama nepakankamai; kadangi valstybės narės nepakankamai skatina modernių ryšio priemonių diegimą, o Komisija taip pat nepateikia konkrečių pasiūlymų, kaip pagerinti padėtį šioje srityje,

1.

neigiamai vertina pavėluotą minėtos Komisijos ataskaitos pateikimą, kuri pagal Reglamento (EB) Nr. 1206/2001 23 straipsnį turėjo būti pateikta iki 2007 m. sausio 1 d., o buvo pateikta tik 2007 m. gruodžio 5 d.;

2.

sutinka su Komisija, kad valstybės narės turi dėti daugiau pastangų atkreipti valstybių narių teisėjų ir teisininkų dėmesį į reglamentą, siekiant paskatinti tiesioginius ryšius tarp teismų, nes pasirodė, kad galimybė pasinaudoti reglamento 17 straipsnyje numatytu tiesioginiu įrodymų rinkimu padeda supaprastinti ir paspartinti įrodymų rinkimą be jokių ypatingų problemų;

3.

mano, kad svarbu turėti omenyje, kad reglamente numatytos centrinės įstaigos vis dar turi atlikti svarbų vaidmenį prižiūrėdamos teismų, kurie atsakingi už prašymų pagal šį reglamentą nagrinėjimą, darbą ir spręsdamos problemas, jei jų kyla; pabrėžia, kad Europos teisminis tinklas gali padėti spręsti problemas, kurių neišsprendė centrinės įstaigos, ir kad kreipimasis į šias įstaigas gali būti apribotas, jei prašantieji teismai būtų geriau informuoti apie reglamentą; mano, kad centrinių įstaigų pagalba gali būti labai reikšminga mažiems vietos teismams, kurie pirmą kartą susiduria su įrodymų rinkimo tarpvalstybiniu mastu problema;

4.

pritaria tam, kad dažnai būtų naudojamos informacinės technologijos ir rengiamos vaizdo konferencijos, derinamos su saugia elektroninių laiškų siuntimo ir gavimo sistema, ir tai atėjus laikui turėtų tapti įprastu prašymų surinkti įrodymus pateikimo būdu; pažymi, kad kai kurios valstybės narės, pateikdamos atsakymus į Hagos konferencijos parengtą klausimyną, mini problemas, susijusias su vaizdo konferencijų suderinamumu, ir mano, kad į tai turėtų būti atsižvelgiama Europos e. teisingumo strategijoje;

5.

mano, kad tai, jog daugelis valstybių narių vis dar neturi vaizdo konferencijoms rengti reikalingos įrangos, ir Komisijos išaiškinimas, kad vis dar retai naudojamasi moderniomis ryšio priemonėmis, patvirtina planų dėl neseniai Parlamento teisės reikalų komiteto rekomenduotos Europos e. teisingumo strategijos tikslingumą; ragina valstybes nares daugiau lėšų skirti modernių ryšio priemonių įrangai teismuose ir teisėjų mokymui jomis naudotis ir ragina Komisiją pateikti konkrečių pasiūlymų dėl šios padėties pagerinimo; mano, kad kuo greičiau tinkamu mastu turi būti suteikta Europos Sąjungos pagalba ir finansinė parama;

6.

mano, kad atsižvelgiant į e. teisingumo strategiją reikėtų dėti pastangas padėti teismams patenkinti vertimo raštu ir žodžiu poreikį, atsiradusį renkant įrodymus įvairiose padidėjusios Europos Sąjungos valstybėse;

7.

itin susirūpinęs atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija išsiaiškino, jog „nustatyta daug atvejų“, kai viršijamas 90 dienų prašymų surinkti įrodymus įvykdymo laikotarpis, kuris nurodytas reglamento 10 straipsnio 1 dalyje, ir kad „tam tikrais atvejais prireikia daugiau kaip 6 mėn.“; ragina Komisiją kuo greičiau pateikti konkrečių pasiūlymų dėl šios problemos sprendimo priemonių, taip pat apsvarstant skundų nagrinėjimo institucijos arba kontaktinio centro Europos teisminiame tinkle numatymo galimybę;

8.

kritiškai vertina tai, kad Komisijos ataskaitoje daroma išvada, jog taikant Reglamentą (EB) Nr. 1206/2001 įrodymų rinkimas buvo visapusiškai pagerintas, ir taip pateikiamas klaidingas padėties vertinimas, todėl ragina Komisiją teikti praktinę paramą, inter alia, atsižvelgiant į e. teisingumo strategiją, ir dėti daugiau pastangų, kad būtų išnaudotos pagal reglamentą sudaromos galimybės gerinti civilinio proceso veikimą piliečiams, verslininkams, teisininkams ir teisėjams;

9.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

1.4.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 87/23

A.

kadangi Europos Parlamentas kelis kartus pareiškė, jog ES teisės aktai tik tada turi prasmę, kai jie įgyvendinami valstybėse narėse; todėl turi būti griežčiau kontroliuojama, kaip valstybės narės perkelia į nacionalinę teisę ir vykdo ES teisės aktus; kadangi Parlamentas pasiūlė, jog pasibaigus perkėlimo terminui atsakingasis pranešėjas turi informuoti Parlamentą apie esamą padėtį,

B.

kadangi 2006 m. gegužės 17 d. Parlamentas ir Taryba patvirtino Direktyvą 2006/43/EB (toliau – direktyva), o perkėlimo į valstybių narių nacionalinę teisę laikotarpis baigėsi 2008 m. birželio 29 d., ir kadangi reikia ištirti, ar ji buvo teisingai perkelta,

C.

kadangi Komisijos paskelbtame informaciniame biuletenyje pranešama, kas ir kokius direktyvos straipsnius perkėlė, tačiau jame nepateikta informacijos nei apie tai, kaip jie buvo perkeliami, nei apie tai, ar nacionalinės teisės aktai atitinka būtiniausius direktyvos standartus,

D.

kadangi direktyvos tikslas dvejopas: pirma, būtina optimizuoti metinės finansinės atskaitomybės audito visoje ES kokybę ir šitaip pagerinti pasitikėjimą šia ataskaita kartu gerinant padėtį finansinėse rinkose, antra, reikia sukurti vienodas audito sektoriaus pradines sąlygas vidaus rinkoje,

E.

kadangi dėl šio dvejopo tikslo reikia patikrinti, kaip direktyva perkeliama į valstybių narių teisės aktus,

1.

pažymi, kad Direktyva priimta reaguojant į krizę, susidariusią žlugus bendrovei Enron; pabrėžia, kad dabartinė finansinė krizė pademonstravo aukštos kokybės finansinės atskaitomybės ir audito praktikos svarbą; apgailestauja, kad direktyvą visiškai perkėlė tik 12 valstybių; ragina Komisiją užtikrinti, kad direktyva būtų nedelsiant perkelta į nacionalinę teisę ir vykdoma;

2.

susirūpinęs patvirtina, kad valstybės narės svarbias sąvokas „visuomenės intereso įmonė“ (6) (VIĮ) ir „tinklas“ (7) aiškina skirtingai; todėl pabrėžia, kad direktyvoje įmonei, laikomai VIĮ, taip pat auditoriui, tikrinančiam šią įmonę, nustatyta įvairių svarbių įsipareigojimų; taip pat pažymi, kad direktyvoje taip pat nustatyti įvairūs papildomi įsipareigojimai audito įmonėms, patenkančioms į tinklo sąvokos taikymo sritį; pažymi, kad reikia nuodugniau apsvarstyti tinklo apibrėžties poveikį ir teisinio aiškumo, susijusio su įmonių atsakomybe dėl kitų tam pačiam tinklui priklausančių įmonių veiksmų, trūkumą; apskritai baiminasi, kad dėl sąvokų apibrėžimų skirtingumo atsiras teisinis netikrumas bei didelės su jų laikymusi susijusios išlaidos, ir galiausiai neigiamai paveiks direktyvos tikslo įgyvendinimą; todėl ragina Komisiją išsamiai persvarstyti apibrėžčių įgyvendinimą bei pastebimą jų nustatymo poveikį ir tariantis su valstybėmis narėmis siekti ilgalaikių ES politikos šioje srityje prioritetų ir būdo, kaip geriausia juos įgyvendinti, vienareikšmiškumo;

3.

pažymi, kad daug valstybių narių dar neįvykdė direktyvos 41 straipsnio, kuriuo remiantis valstybės narės turi įpareigoti VIĮ įsteigti audito komitetą arba panašų organą; mano, kad šis įpareigojimas – svarbi priemonė užtikrinti nepriklausomą VIĮ metinės finansinės atskaitomybės teisės aktų nustatytą auditą;

4.

pabrėžia, kad pastarojo meto patirtis parodė, jog būtina, kad audito komitetų nariai, nepriklausomi direktoriai, stebėtojų tarybos nariai ir auditoriai palaikytų dažnus ir aukštos kokybės tarpusavio santykius, o nevykdantieji valdybos nariai turėtų atidžiai apsvarstyti galimybę posėdžius rengti be vykdančiųjų valdybos narių;

5.

daro išvadą, kad direktyvoje nustatytą reikalavimą, jog auditoriai keistųsi rotacijos principu ne rečiau kaip kas septynerius metus, tam tikros valstybės narės įgyvendino taikydamos labai trumpą dvejų arba trejų metų keitimosi rotacijos principu laikotarpį; abejoja, kad tokie trumpi keitimosi rotacijos principu laikotarpiai gerina visuomenės intereso įmonių teisės aktų nustatyto audito kokybę ir tęstinumą, ir nurodo, kad jie trukdo auditoriams ir audito įmonėms gerai suprasti audituojamą įmonę;

6.

apgailestauja, kad ne visos valstybės narės įdiegė viešosios priežiūros sistemą, kaip reikalaujama šioje direktyvoje; taip pat patvirtina, kad tarp valstybių narių, kuriose įdiegta tam tikro pavidalo viešoji priežiūra, yra didelių skirtumų; pažymi, kad viešosios priežiūros funkcija remiantis direktyva turi būti įdiegta taip, jog būtų išvengta interesų konfliktų; atsižvelgdamas į šias priežastis klausia, ar priežiūros institucijos, tiesiogiai susijusios su nacionalinėmis vyriausybėmis, atitinka šį reikalavimą;

7.

mano, jog labai svarbu, kad iš tiesų vyktų viešosios priežiūros institucijų bendradarbiavimas, kaip reikalaujama direktyvoje, kadangi intensyvus priežiūros institucijų bendradarbiavimas skatina valstybių narių konvergenciją ir gali padėti išvengti papildomų administracinių išlaidų, kurios susidaro dėl skirtingų nacionalinių procedūrų ir reikalavimų;

8.

pabrėžia, kad registruotose pavaldžiosiose bendrovėse turi būti atliekamas teisės aktų nustatytas auditas; rekomenduoja valstybių narių įstatymuose nustatyti reikalavimą, kad pagal šią direktyvą patvirtinti auditoriai pagrindinėse įmonėse, kurioms priklauso šios pavaldžiosios bendrovės, atliktų teisės aktų nustatytą auditą;

9.

mano, kad labai trūksta aiškumo dėl direktyvos 47 straipsnio, susijusio su audito darbo dokumentais, įgyvendinimo; pažymi, kad valstybės narės gali leisti perduoti audito darbo dokumentus ar kitus jų patvirtintų teisės aktų nustatytą auditą atliekančių auditorių ar audito įmonių turimus dokumentus trečiosios šalies kompetentingoms institucijoms, tačiau siekiant užtikrinti, kad informacija, kurią ES auditoriai gauna iš savo įmonių klienčių liktų konfidenciali ir kad trečiosiose šalyse, kuriose šios įmonės yra registruotos arba kuriose įsteigta pagrindinė įmonė, ji nebūtų paskelbta viešai, reikia išspręsti tam tikrus teisinius ir su duomenų apsauga susijusius klausimus;

10.

prašo Komisiją visus nacionalinės teisės aktus, kuriais į nacionalinę teisę perkeliama direktyva, atidžiai įvertinti ir nedelsiant spręsti 1–9 dalyse išvardytas problemas ir per dvejus metus pateikti Parlamentui ataskaitą šiuo klausimu; abejoja, ar pasirinkta minimalaus suderinimo metodika tikrai yra teisingas kelias siekti šios ir kitų su vidaus rinka susijusių direktyvų tikslų, nes pagal direktyvą leidžiama daug nukrypimų, ir jie lems tolesnį audito rinkos skaidymą; ragina Komisiją derinant naudoti vienareikšmes sąvokas;

11.

nurodo, kad pernelyg ilgas delsimas patvirtinti tarptautinius audito standartus (TAS) gali turėti neigiamą poveikį reguliavimo aplinkai ir lemti dar didesnį nenuoseklumą, o tai prieštarauja bendram direktyvos tikslui; dėl to prašo, kad Komisija nedelstų priimdama TAS ir pradėtų plataus masto konsultacijas dėl jų patvirtinimo;

12.

mano, kad teisingai ir laiku įgyvendinamų ES teisės aktų atidi stebėsena ir tikrinimas yra esminės priemonės siekiant geriau taikyti ES teisę ir išvengti perteklinio reglamentavimo, kuris gali atsirasti, pvz., pagal direktyvos 40 straipsnį, kuriame nustatytas neišsamus skaidrumo ataskaitoms taikomų reikalavimų sąrašas;

13.

pritaria Komisijos gairėms ir glaudžiam bendradarbiavimui su valstybėmis narėmis siekiant užtikrinti teisingą ir laiku pasiektą įgyvendinimą, pvz., pasinaudojant perkėlimo į nacionalinę teisę seminarais-forumais, padedančiais rasti bendrą sutarimą dėl konkrečių Bendrijos teisės aktų nuostatų įgyvendinimo; pritaria koreliacijos lentelių, kaip priemonės pasiekti maksimalią konvergenciją, naudojimui įgyvendinimo proceso metu; nepaisant to, laikosi nuomonės, kad dar daug ką reikia nuveikti siekiant suteikti valstybėms narėms aiškias įgyvendinimo gaires, kad jos galėtų neabejodamos įgyvendinti Bendrijos teisės aktus;

14.

primygtinai pabrėžia, kad, atsižvelgiant į direktyvos taikymo sritį, visos norminamojo pobūdžio priemonės gali būti patvirtintos tik taikant reguliavimo procedūrą su tikrinimu;

15.

teigiamai vertina 2008 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendaciją 2008/362/EB dėl viešojo intereso įmonių teisės aktų nustatytą auditą atliekančių auditorių ir (arba) audito įmonių išorės kokybės užtikrinimo (8); sutinka su nusistovėjusia nuomone dėl nepriklausomų išorės kokybės užtikrinimo peržiūrų svarbos, atitinkančios direktyvos tikslą – gerinti audito kokybę ir paskelbtos finansinės informacijos patikimumą; be to, pritaria nusistovėjusiai nuomonei, kad didžiausią reikšmę turi visiškas tikrinimų ir tikrintojų nepriklausomumas ir nešališkumas;

16.

reikalauja, kad Komisija, glaudžiai bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, remtų nacionalines kokybės užtikrinimo institucijas, teikiančias nepriklausomą ir objektyvų audito įmonių kokybės užtikrinimą; pabrėžia, kad Europos teisėkūros institucija turi apsiriboti direktyvoje ir rekomendacijoje išdėstytomis bendrosiomis pagrindinėmis normomis ir kad šias taisykles praktiškai įgyvendinti turi sektoriaus dalyviai;

17.

atkreipia dėmesį į 2008 m. liepos 29 d. Komisijos sprendimą 2008/627/EB dėl pereinamojo kai kurių trečiųjų šalių auditorių ir audito subjektų audito veiklos laikotarpio (9); prašo Komisijos informuoti Parlamentą apie tolesnius veiksmus, susijusius su trečiosios šalies auditorių registracijos klausimu;

18.

pažymi, kad skirtinga įvairių valstybių narių teisinės atsakomybės tvarka gali skatinti palankesnių reglamentavimo sistemų paiešką ir pakenkti vidaus rinkai, tačiau žino, kad poveikis skirtingas, nelygu, koks audito įmonių ir jų audituojamų bendrovių dydis; pabrėžia, kad nuostolių atlyginimo ieškinius dažnai teikia trečiosios šalys, kuriose kelti bylas daugiausia skatina sėkmės atveju advokatų gaunami honorarai; nėra linkęs pritarti tokiai bylinėjimosi kultūrai Europos Sąjungoje ir prašo iš esmės spręsti šios honorarų skatinamos praktikos ydingo poveikio problemą;

19.

atkreipia dėmesį į 2008 m. birželio 5 d. Komisijos rekomendaciją 2008/473/EB dėl teisės aktų nustatytą auditą atliekančių auditorių ir audito įmonių civilinės atsakomybės ribojimo (10), kurioje valstybės narės raginamos, atsižvelgiant į savo teisės aktus ir aplinkybes, apriboti auditorių atsakomybę; be to, pažymi, kad šios rekomendacijos tikslas – skatinti vienodas sąlygas įmonėms ir audito bendrovėms didinant valstybių narių konvergenciją šioje srityje; pabrėžia, kad Komisijos rekomendacijoje siūlomas tikslas apriboti auditorių ir audito įmonių atsakomybę neturi pažeisti teisinių principų, kuriais kai kuriose valstybėse grindžiama civilinė atsakomybė, pvz., principo dėl žalos atlyginimo nukentėjusiesiems; pabrėžia, kad atsižvelgiant į dabartinę ekonomikos ir finansų krizę, rekomendacijoje neturėtų būti keliama klausimų dėl teisės aktų nustatyto audito kokybės ar pasitikėjimo teisės aktų nustatyto audito funkcija; prašo, kad Komisija ne vėliau kaip 2010 m. praneštų Parlamentui apie šios rekomendacijos poveikį ir tolesnius su ja susijusius veiksmus, nes šiuo atveju ypač svarbu, ar ir kokiu mastu, atsižvelgiant į Direktyvos tikslą, rekomendacija skatina valstybių narių konvergenciją; pabrėžia, kad, jei pasitvirtins, ar reikia imtis tolesnių priemonių, Komisija turi atlikti poveikio vertinimą, kuriame būtų įvertintas galima auditorių ir audito įmonių civilinės atsakomybės apribojimo poveikis audito kokybei, finansiniam saugumui ir audito rinkos koncentracijai;

20.

džiaugiasi Komisijos inicijuotomis konsultacijomis nuosavybės teisių audito įmonėse klausimu ir susidomėjęs laukia suinteresuotųjų subjektų atsakymų;

21.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

1.4.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 87/27

A.

kadangi scenos menų srityje labai juntama nuolatinė moterų ir vyrų nelygybė ir nelygios įsidarbinimo galimybės,

B.

kadangi reikia rimtai išnagrinėti sistemas, kuriose skatinama ši vyrų ir moterų nelygybė,

C.

kadangi vyrų ir moterų lygybės principas turi būti taikomas visiems scenos menų sektoriaus dalyviams visose srityse, visų tipų struktūrose (gamyba, sklaida ir lavinimas) bei vykdant visų rūšių veiklą (meninę, techninę, administracinę),

D.

kadangi įvairių scenos meno profesijų atstovų vyrų ir moterų skaičius nevienodas ir kadangi, be šios nelygybės, esama darbo ir įdarbinimo sąlygų bei pajamų nelygybės,

E.

kadangi įvairiose visų scenos meno sričių pakopose vyrams ir moterims taikomos nevienodos sąlygos eiti sprendimų priėmėjų pareigas, naudotis gamybos priemonėmis ir sklaidos tinklais,

F.

kadangi siekiant lygybės scenos meno profesijų srityje reikia nuolat stengtis šioje sferoje išlaikyti lyčių pusiausvyrą,

G.

kadangi vien tik talentu negalima paaiškinti meninės spektaklio kokybės ar sėkmingos profesinės karjeros ir kadangi geriau atsižvelgus į scenos meno srityje dirbančių vyrų ir moterų proporciją galima bus išjudinti visą šį sektorių,

H.

kadangi reikia pakeisti scenos meno srityje vis dar esamą diskriminuojamą padėtį ne tik darant šį sektorių modernesnį ir demokratiškesnį, bet ir nustatant realius su lygybe susijusius tikslus, kurie skatintų socialinį teisingumą,

I.

kadangi dėl esamos nelygybės lieka neišnaudota kompetencija ir talentai, taip pat daroma žala meno dinamikai, trukdoma šiam veiklos sektoriui klestėti ir plėstis ekonominiu požiūriu,

J.

kadangi dėl išankstinių nuostatų, kurių tebesilaikoma, labai dažnai diskriminuojamai elgiamasi su moterimis atliekant atranką, skiriant eiti pareigas, taip pat darbo santykių srityje ir kadangi moterys, nors turi aukštesnį išsilavinimą, labiau domisi tęstiniu mokymusi, yra užmezgusios tvirtesnius ryšius, dažnai gauna mažesnį darbo užmokestį negu vyrai,

K.

kadangi šiame sektoriuje moterų ir vyrų lygybei sudaromos itin didelės kliūtys ir norint jas įveikti reikalingi ypač atkaklūs veiksmai, kurie padėtų sumažinti esamą nelygybę, taip pat atsižvelgiant į atsveriamąjį poveikį, kurį tai galėtų daryti visai visuomenei,

L.

kadangi esama menininkų, tiek vyrų, tiek moterų, socialinės apsaugos didelių spragų ir dėl to jų, ypač moterų, padėtis pajamų požiūriu yra blogesnė,

1.

pabrėžia, kad scenos menų srityje moterų ir vyrų nelygybė didelė ir gaji ir kad nelygybe paremtas šio sektoriaus organizavimas, atsižvelgiant į ypatingą šio sektoriaus veiklos pobūdį, gali daryti poveikį visai visuomenei;

2.

pabrėžia, kad būtina skatinti moterų galimybes dirbti visus meno specialybių darbus, kuriuos dirbančių moterų dar yra mažiau negu vyrų;

3.

pabrėžia, kad meno profesijas pasirinkusių ir oficialias pareigas kultūros srityje einančių moterų dalis yra labai maža ir kad kultūros įstaigose ar akademijose ir universitetuose vadovaujamąsias pareigas eina per mažai moterų;

4.

pripažįsta, kad būtina imtis prie šio veiklos sektoriaus pritaikytų veiksmų, siekiant paaiškinti, kokios sistemos ir koks elgesys skatina šią nelygybę;

5.

primena, kad elgesį keisti pavyksta tik tada, kai išlaikoma lyčių pusiausvyra, atsižvelgiant į vienas kitą papildančius požiūrius, jautrumą problemoms, veikimo būdus ir interesus;

6.

pabrėžia, kad reikia padaryti moterims prieinamas visas profesijas ir visus scenos amatus, kurių atstovių moterų mažiau negu vyrų, ir skatina valstybes nares panaikinti visas kliūtis, dėl kurių moterys negali eiti vadovaujamųjų pareigų kultūros institucijose, akademijose ir universitetuose;

7.

pabrėžia, kad moterų diskriminacija trukdo kultūros sektoriui vystytis, nes iš jo atimami talentai ir mažėja gebėjimai, ir atkreipia dėmesį į tai, kad siekiant talentų pripažinimo jiems reikalingi susitikimai su publika;

8.

prašo parengti priemones, kuriomis būtų siekiama padidinti įstaigoms vadovaujančių moterų skaičių skatinant lygybę įmonėse ir kultūros įstaigose bei profesinėse organizacijose;

9.

ragina kultūros sektoriaus veikėjus rengiant programas, rinkinius, leidinius ar konsultacijas padidinti moterų kūrėjų ir jų kūrinių skaičių;

10.

atkreipia dėmesį į tai, kad siekiant moterų ir vyrų lygybės padaryta pažanga padės palaipsniui įtvirtinti lyčių pusiausvyrą sudarant darbo grupes, rengiant programas ir profesinius posėdžius, kur veikla dažnai vykdoma pagal lyčių atskyrimo sistemą, kuri gerai neatitinka mūsų visuomenės reikalavimų;

11.

pabrėžia, kad svarbu, kai tik tai įmanoma, užtikrinti paraiškų anonimiškumą, ir pabrėžia, kad įdarbinant orkestrų muzikantus būtina toliau rengti klausymus, kurių metu atlikėjo vertintojai nemato, nes jis groja už širmos, ir kuriems įvykus moterims jau pavyko įsidarbinti šiuose ansambliuose;

12.

ragina Komisiją ir valstybes nares jau dabar numatyti pirmąjį realų kovos su nelygybe scenos menų srityje etapą, kuris padėtų užtikrinti, kad visose sektoriaus šakose bent jau trečdalį darbuotojų sudarytų tos lyties, kurios yra mažiau, asmenys;

13.

skatina valstybes nares:

14.

primena kultūros institucijoms, kad būtina praktiškai įtvirtinti demokratinį principą, pagal kurį už tą patį vyro ir moters atliekamą darbą turi būti mokamas toks pat užmokestis ir kuris meno sektoriuje, kaip ir kituose sektoriuose, ne visada taikomas;

15.

skatina valstybes nares scenos meno sektoriuje parengti lyginamąsias esamos padėties įvairiose ES valstybėse narėse analizes siekiant skatinti bendros politikos kūrimą ir įgyvendinimą, rengti statistiką ir pasirūpinti, kad padarytą pažangą būtų galima palyginti ir įvertinti;

16.

skatina valstybes nares atsižvelgiant į įvairias užimtumo kategorijas gerinti socialinę padėtį menų ir kultūros sektoriuje ir užtikrinti geresnę socialinę apsaugą;

17.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai, taip pat valstybių narių parlamentams.

1.4.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 87/30

A.

kadangi šiuo metu interneto azartiniai lošimai, iš kurių gautos bendrosios pajamos 2004 m. buvo 2–3 mlrd. EUR, sudaro apie 5 proc. visos azartinių lošimų rinkos ES, kaip nurodyta pirmiau minėtame SICL tyrime, ir spartus augimas atrodo neišvengiamas,

B.

kadangi pajamos, gautos vykdant valstybės valdomą ir leidžiamą azartinių lošimų veiklą, yra svarbiausias sporto organizacijų pajamų šaltinis daugelyje valstybių narių,

C.

kadangi azartinių lošimų veikla, įskaitant interneto azartinius lošimus, visose valstybėse narėse paprastai griežtai reguliuojama remiantis subsidiarumo principu, siekiant apsaugoti vartotojus nuo priklausomybės, sukčiavimo, pinigų plovimo ir „surežisuotų“ lošimų; kadangi Europos Teisingumo Teismas pritaria įsisteigimo laivės ir laisvės teikti paslaugas apribojimams, jei šie apribojimai proporcingi ir nediskriminuojami, atsižvelgdamas į išvardytus bendro intereso tikslus,

D.

kadangi visos valstybės narės šiuos apribojimus suskirstė pagal atitinkamos azartinių lošimų paslaugos tipą, pvz., kazino lošimai, sporto lažybos, loterijos ar lažybos dėl žirgų lenktynių; kadangi dauguma valstybių narių draudžia interneto kazino lošimus (įskaitant vietinius operatorius) ir daugelis jų taip pat draudžia interneto sporto lažybas ir interneto loterijas,

E.

kadangi azartinių lošimų veikla nepateko į Direktyvų 2006/123/EB, 2007/65/EB ir 2000/31/EB taikymo sritis, ir Europos Parlamentas savo pirmiau minėtoje rezoliucijoje dėl Baltosios knygos dėl sporto išreiškė susirūpinimą dėl galimo azartinių lošimų liberalizavimo,

F.

kadangi valstybės narės sureguliavo savo tradicines azartinių lošimų rinkas, kad apsaugotų vartotojus nuo priklausomybės nuo azartinių lošimų, sukčiavimo, pinigų plovimo ir surežisuotų rungtynių; kadangi šių politikos tikslų sunkiau pasiekti interneto azartinių lošimų sektoriuje,

G.

kadangi Komisija pradėjo pažeidimo procedūras prieš dešimt valstybių narių, siekdama patikrinti, ar nacionalinės priemonės, ribojančios tarptautinį interneto azartinių lošimų paslaugų, ypač sporto lažybų, teikimą, atitinka Bendrijos teisę, kadangi, kaip pabrėžė Komisija, šios procedūros nesusijusios su monopolijų ar nacionalinių loterijų buvimu ir apskritai neturi įtakos azartinių lošimų rinkų liberalizavimui,

H.

kadangi Europos Teisingumo Teismui pateikiama vis daugiau preliminarių paklausimų dėl su azartiniais lošimais susijusių bylų ir tai rodo, jog trūksta aiškumo, kaip aiškinti ir taikyti Bendrijos teisę azartinių lošimų srityje,

I.

kadangi paslaugų vientisumas šioje rezoliucijoje reiškia operatorių įsipareigojimą neleisti įvykti sukčiavimui ir nusikaltimams, taip pat atsirasti potraukiui lošti azartinius lošimus ir lošti nepilnamečiams, užtikrinant vartotojų apsaugą ir laikantis baudžiamųjų įstatymų, ir apsaugoti sporto rungtynes nuo netinkamos įtakos, susijusios su sporto lažybomis,

J.

kadangi interneto azartiniai lošimai apima keletą rizikos veiksnių, susijusių su probleminiu lošimu, pvz., be kita ko, nesudėtingą prieigą prie lošimų, didelį įvairių lošimų pasirinkimą ir nedaug socialinių suvaržymų (7),

K.

kadangi interneto sporto lažybų veikla ir kiti interneto žaidimai vystėsi greitai ir nekontroliuojamai (ypač tarpvalstybiniu lygmeniu internete), ir dėl kilusios surežisuotų rungtynių ir lažybų dėl tam tikrų renginių sporto rungtynių metu reiškinio grėsmės sportas tapo sritimi, kurioje gali greitai atsirasti neteisėta lažybų veikla,

1.

pabrėžia, kad, vadovaujantis subsidiarumo principu ir Europos Teisingumo Teismo praktika, valstybės narės yra suinteresuotos ir turi teisę kontroliuoti ir reguliuoti savo azartinių lošimų rinkas, atsižvelgdamos į savo tradicijas ir kultūrą, kad apsaugotų vartotojus nuo priklausomybės, sukčiavimo, pinigų plovimo ir „surežisuotų“ sporto varžybų, ir kad apsaugotų kultūriniu pagrindu sukurtas finansavimo struktūras, kurios finansuoja sporto veiklą ir kitus socialinius reiškinius valstybėse narėse; pabrėžia, kad ir visos kitos suinteresuotosios šalys yra suinteresuotos, kad lošimų rinkos būtų gerai kontroliuojamos ir reguliuojamos; pabrėžia, kad interneto azartinių lošimų operatoriai privalo laikytis valstybių narių, kuriose jie teikia savo paslaugas ir kuriose gyvena vartotojai, teisės aktų;

2.

pabrėžia, kad azartinių lošimų paslaugos turi būti laikomos ypatingo pobūdžio ekonomine veikla dėl su ja susijusių socialinių, viešosios tvarkos ir sveikatos apsaugos aspektų, o esant konkurencijai ištekliai nebus geriau paskirstomi, todėl azartiniams lošimams reikia taikyti daugiapakopį požiūrį; pabrėžia, kad tikras vidaus rinkos požiūris netinka šiai itin jautriai sričiai, ir prašo Komisijos atkreipti ypatingą dėmesį į Europos Teisingumo Teismo nuomonę šiuo klausimu;

3.

pritaria darbui, kuris prasidėjo Taryboje pirmininkaujant Prancūzijai ir kurį atliekant sprendžiami interneto ir tradicinių azartinių lošimų bei lažybų klausimai; ragina Tarybą tęsti oficialią diskusiją dėl galimų politinių sprendimų, susijusių su tuo, kaip nustatyti ir spręsti problemas, atsirandančias dėl interneto lošimų, ir ragina Komisiją remti šį procesą ir atlikti tyrimus, taip pat pateikti pasiūlymų, kurių Taryba norėtų, apie tai, kaip pasiekti bendrų tikslų interneto azartinių lošimų srityje;

4.

ragina valstybes nares glaudžiai bendradarbiauti, siekiant išspręsti socialines ir viešosios tvarkos problemas, kylančias dėl tarptautinių interneto azartinių lošimų, pvz., priklausomybės nuo azartinių lošimų ir asmens duomenų ar kreditinių kortelių neteisėto panaudojimo; ragina ES institucijas glaudžiai bendradarbiauti su valstybėmis narėmis kovojant su neleistinu arba neteisėtu interneto azartinių lošimų paslaugų siūlymu ir apsaugoti vartotojus bei neleisti sukčiauti; pabrėžia, kad reikalinga bendra pozicija dėl būdų, kuriais galima būtų tai pasiekti;

5.

pabrėžia, kad reguliuotojai ir operatoriai turėtų glaudžiai bendradarbiauti su kitomis suinteresuotomis šalimis, veikiančiomis interneto azartinių lošimų srityje, pvz., azartinių lošimų operatoriais, reguliuotojais, vartotojų organizacijomis, sporto organizacijomis, pramonininkų asociacijomis ir žiniasklaida, prisiimtų bendrą atsakomybę dėl interneto azartinių lošimų paslaugų vientisumo ir vartotojų informavimo dėl galimų neigiamų interneto azartinių lošimų pasekmių;

6.

pažymi, kad baudžiamoji veikla, pvz., pinigų plovimas ir juodoji ekonomika, gali būti siejama su azartinių lošimų veikla ir poveikiu sporto renginių sąžiningumui; mano, kad grėsmė sporto ir sporto renginių sąžiningumui daro didelį poveikį eilinių žmonių dalyvavimui – pagrindiniam veiksniui, kuris daro įtaką visuomenės sveikatai ir socialinei integracijai; taip pat mano, kad dėl to gali būti prarastas visuomenės pasitikėjimas, jei sportas suvokiamas kaip manipuliavimo žaidėjais, pareigūnais ar trečiosiomis šalimis įrankis siekiant naudos, o ne kaip vertybė, taisyklės ir sirgalių malonumas;

7.

laikosi nuomonės, kad interneto azartinių lošimų rinkos augimas didina korupcinės veiklos, pvz., sukčiavimo, surežisuotų rungtynių, neteisėtų kartelinių susitarimų dėl lažybų ir pinigų plovimo galimybę, todėl, kad interneto azartiniai lošimai gali būti sukurti ir pašalinti labai greitai, ir kad prekybos operatorių iš užsienio skaičius nuolat didėja; ragina Komisiją, Europolą ir kitas nacionalines ir tarptautines institucijas atidžiai stebėti ir pranešti apie išvadas šioje srityje;

8.

mano, kad norint išsaugoti sporto renginių ir varžybų vientisumą reikia, kad sporto renginių teisių turėtojai, interneto lažybų operatoriai ir valdžios institucijos bendradarbiautų nacionaliniu, ES bei tarptautiniu lygmenimis;

9.

ragina valstybes nares užtikrinti, kad sporto rungtynių organizatoriai, lažybų operatoriai ir reguliuotojai bendradarbiautų rengdami ir įgyvendindami priemones pavojui, susijusiam su nelegalia lažybų veikla ir surežisuotomis rungtynėmis sporte, pašalinti, ir išnagrinėti galimybę sukurti veiksmingą, teisingą ir tvarią teisinę sistemą siekiant apsaugoti sporto vientisumą;

10.

atkreipia dėmesį į tai, kad sporto lažybos yra sporto rungtynių komercinio panaudojimo būdas, ir rekomenduoja, kad valstybės narės apsaugotų sporto rungtynes nuo bet kokio jų neleistino panaudojimo komerciniams tikslams, visų pirma, pripažindamos sporto rungtynių organizatorių teises, ir nustatytų tvarką, pagal kurią būtų užtikrinama sąžininga finansinė grąža visų lygių profesionalaus ir mėgėjų sporto naudai; ragina Komisiją ištirti, ar sporto rungtynių organizatoriams galima suteikti intelektinės nuosavybės teises (panašias į portreto teises (8)) į jų vykdomas rungtynes;

11.

mano, kad interneto azartiniai lošimai sudaro naują priklausomybės nuo jų galimybę dėl visada prieinamos galimybės, kurią suteikia internetas, lošti azartinius lošimus privačiai internete, greito rezultato ir galimybės lošti dėl didelių pinigų sumų; vis dėlto pabrėžia, kad dar nežinomas konkrečių lošimo paslaugų, siūlomu internete, visapusiškas poveikis vartotojams ir kad šį poveikį reikėtų ištirti išsamiau;

12.

atkreipia dėmesį į didėjantį susirūpinimą dėl jaunimo galimybės lošti interneto azartinius lošimus (ir legaliai, ir nelegaliai) ir pabrėžia poreikį veiksmingiau tikrinti amžių ir neleisti nepilnamečiams lošėjams išmėginti nemokamas parodomąsias lošimų versijas interneto svetainėse;

13.

nurodo, kad ypač jaunimui gali būti sunku atskirti šias sąvokas: sėkmė, likimas, galimybė ir tikimybė; ragina valstybes nares išnagrinėti pagrindinius rizikos veiksnius, kurie gali padidinti galimybę, kad (jaunas) asmuo susidurs su problemomis dėl azartinių lošimų, ir rasti priemonių šiems veiksniams pašalinti;

14.

nerimauja dėl to, kad didėja nuotolinės ar interneto azartinių lošimų pasiūlos interaktyviosios televizijos programose, mobiliuosiuose telefonuose ir interneto tinklapiuose; mano, kad dėl šios naujovės kils naujų reguliavimo ir socialinės apsaugos problemų;

15.

mano, kad interneto azartinių lošimai gali kelti pavojų vartotojams, todėl valstybės narės gali teisėtai apriboti laisvę teikti interneto azartinių lošimų paslaugas, siekdamos apsaugoti vartotojus;

16.

pabrėžia, kad tėvai yra atsakingi už tai, kad nepilnamečiams nebūtų leidžiama lošti azartinių lošimų ir kad apsaugotų juos nuo priklausomybės nuo azartinių lošimų;

17.

taip pat ragina valstybes nares skirti tinkamą finansavimą su interneto azartiniais lošimais susijusių problemų tyrimams, prevencijai ir sprendimui;

18.

mano, kad iš azartinių lošimų gaunamas pelnas turi būti naudojamas visuomenės labui, įskaitant dosnų švietimo, sveikatos, profesionalaus ir mėgėjų sporto bei kultūros finansavimą;

19.

remia bendrų interneto azartinių lošimų normų, kurios numato amžiaus apribojimus, pažeidžiamiems lošėjams skirtas kreditų ir premijų draudimo sistemas, ir apima informacijos apie galimas lošimo pasekmes bei pagalbą turintiems priklausomybę, galimą priklausomybę nuo tam tikrų azartinių lošimų, ir pan., rengimą;

20.

ragina visas suinteresuotas šalis spręsti socialinės izoliacijos, kuri kyla dėl priklausomybės nuo interneto azartinių lošimų, problemą;

21.

mano, kad savireguliavimas, susijęs su interneto azartinių lošimų reklama, viešinimu ir rėmimu, nėra pakankamai veiksmingas, todėl pabrėžia, kad šią sritį pramonės atstovams ir valdžios institucijoms reikia reguliuoti bendradarbiaujant;

22.

ragina valstybes nares ir pramonės atstovus bendradarbiauti ES lygiu, siekiant imtis priemonių prieš agresyvią reklamą arba prekybą, kurią vykdo bet kuris viešasis ar privatus interneto azartinių lošimų operatorius, įskaitant nemokamus parodomuosius žaidimus, visų pirma siekiant apsaugoti lošėjus ir pažeidžiamus vartotojus, pvz., vaikus ir jaunimą;

23.

siūlo išnagrinėti galimybę nustatyti didžiausią sumą, kurią per mėnesį asmuo galėtų naudoti lošdamas azartinius lošimus, arba įpareigoti interneto azartinių lošimų operatorius naudoti azartinių lošimų išankstinio apmokėjimo korteles, kurios būtų parduodamos parduotuvėse;

24.

pažymi, kad Elgesio kodeksas vis dar gali būti naudinga papildoma priemonė kai kuriems viešiesiems (ir privatiesiems) tikslams pasiekti ir atsižvelgti į technologijų pažangą, kintančius vartotojų poreikius ar rinkos struktūrų plėtrą;

25.

pabrėžia, kad Elgesio kodeksas vis dėlto bus orientuotas į pramonę ir savireguliavimą, todėl gali būti tik kaip teisės aktus papildanti, o ne pakeičianti priemonė;

26.

taip pat pabrėžia, kad Elgesio kodekso veiksmingumas labai priklausys nuo to, ar jį pripažins nacionaliniai reguliuotojai ir vartotojai, taip pat ir nuo jo vykdymo;

27.

ragina valstybes nares rinkti duomenis apie savo interneto azartinių lošimų rinkų augimo mastą ir spartą, taip pat iššūkius, kylančius dėl interneto azartinių lošimų;

28.

ragina Komisiją pradėti tyrimą dėl interneto azartinių lošimų ir priklausomybės nuo azartinių lošimų išsivystymo pavojaus, pvz., ištirti, kaip reklama veikia priklausomybę nuo azartinių lošimų, ar galima sukurti bendrą Europos lošimų klasifikacijos sistemą pagal priklausomybės pavojų ir galimas prevencines ir gydomąsias priemones;

29.

ragina Komisiją išnagrinėti, visų pirma, reklamos ir prekybos (įskaitant internetą, nemokamus parodomuosius interneto lošimus) vaidmenį tiesiogiai ar netiesiogiai skatinant nepilnamečius lošti azartinius lošimus;

30.

ragina Komisiją, Europolą ir nacionalines institucijas rinkti informaciją apie interneto azartinių lošimų sektoriuje sukčiavimo ir kitos baudžiamosios veiklos, mastą, pvz., subjektų, veikiančių tame sektoriuje, sukčiavimą, ir šia informacija dalytis;

31.

ragina Komisiją atlikti nacionalinio reguliavimo tarptautinių azartinių lošimų paslaugų teikimui poveikio vertinimą, susijusį su vientisumu, socialine atsakomybe, vartotojų apsauga ir mokestiniais klausimais;

32.

pabrėžia, kad svarbu, jog vartotojo gyvenamosios vietos valstybė narė galėtų veiksmingai kontroliuoti, riboti ir prižiūrėti azartinių lošimų paslaugas, kurios teikiamos jo teritorijoje;

33.

ragina Komisiją ir valstybes nares aiškiai nustatyti interneto azartinių lošimų veiklos apmokestinimo vietą;

34.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

1.4.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 87/35

A.

kadangi Europos Sąjungos maisto saugos ir kokybės standartai patys griežčiausi visame pasaulyje,

B.

kadangi šie standartai atitinka ES vartotojų pageidavimus ir yra priemonė, skirta gauti didelę pridėtinę vertę,

C.

kadangi vartotojams labai svarbi ne tik maisto sauga, bet ir maisto produktų kilmė bei gamybos metodai; kadangi Europos Sąjunga jau sureagavo į minėtąsias tendencijas ir pradėjo taikyti keturias maisto produktų kokybės ir kilmės ženklinimo žymenas, tokias kaip saugoma kilmės vietos nuoroda (SKVN), saugoma geografinė nuoroda (SGN), garantuotas tradicinis gaminys (GTG) ir ekologinė žemdirbystė,

D.

kadangi aukštos kokybės Europos produktai – tai „gyvasis“ Europos Sąjungos kultūros ir gastronomijos paveldas, o kartu svarbi daugelio ES regionų ekonominio ir socialinio gyvenimo dalis, nes jie suteikia galimybę užsiimti veikla, kuri ypač kaimo vietovėse turi tiesioginį ryšį su regionu,

E.

kadangi sertifikavimo sistemas vartotojai suvokia kaip sąsają su aukštos kokybės garantija,

F.

kadangi Europos Sąjungos kokybės užtikrinimo programos – tai esminis privalumas konkuruojant ES produktams,

G.

kadangi didieji prekybos centrai ėmė dominuoti ES maisto produktų rinkoje ir verčia mokėti įtraukimo į prekybos sąrašą mokesčius ir išlaidas, taip pat nepagrįstas rinkliavas reklamos išlaidoms padengti – tai daugybė priežasčių, dėl kurių sumažėja smulkiųjų gamintojų galimybės turėti daug klientų,

H.

kadangi norint nurodyti išsamią informaciją apie įvairių žemės ūkio ir maisto produktų kilmę ir savybes galima taikyti naująsias technologijas,

I.

kadangi tiek gamintojai, tiek galutiniai vartotojai dėl klastojimo patiria žalos,

1.

teigiamai vertina svarstymų procesą, kurį pradėjo Komisija žaliojoje knygoje, ir pritaria Komisijos ketinimui skatinti ES žemės ūkio produktų kokybę nenumatant nei papildomų išlaidų, nei papildomos atsakomybės gamintojams;

2.

pabrėžia, kad užtikrinti sąžiningą konkurenciją strateginių produktų, kaip antai žemės ūkio ir maisto produktai, rinkose – pirmaeilis tikslas, visuotinai svarbus ES; mano, kad svarbiausia užtikrinti korektišką importuotų produktų, kurie paprastai neatitinka standartų, panašių į Bendrijos standartus, konkurenciją; mano, kad ES priemonės dėl ES nepriklausančių šalių produktų, patenkančių į Europos vidaus rinką, kokybės turi būti sureguliuotos ir PPO;

3.

mano, kad būtina stiprinti įvairių institucijų kontrolės ir koordinavimo priemones, siekiant užtikrinti, kad importuoti maisto produktai atitiktų aplinkos, maisto saugos ir gyvūnų gerovės ES normas; pabrėžia 2008 m. gruodžio 19 d. Žemės ūkio tarybos išvadas dėl importuotų žemės ūkio produktų saugos ir dėl Bendrijos normų laikymosi; vis dėlto šiose išvadose pasigenda tvirtos politinės valios siekiant sustiprinti Bendrijos kontrolę trečiosiose šalyse;

4.

teigia, kad kokybės politika negali būti atsieta nei nuo BŽŪP, nei nuo iššūkių, pvz., klimato kaita, biologinės įvairovės apsauga, energijos tiekimas ir vandens išteklių valdymas;

5.

mano, kad atsižvelgiant į tai, kad žaliavos apskritai yra brangios, priemonės, skirtos gamybos apimčiai padidinti, negali būti dingstis sušvelninti griežtus standartus;

6.

dar kartą teigia, kad tikslas nustatyti didžiausią maisto saugos, gyvūnų apsaugos ir aplinkosaugos lygį turi taip pat leisti pasiekti produktų kokybės lygį, kuris suteiktų didelį konkurencinį privalumą žemės ūkio gamintojams; konstatuoja, kad todėl ūkininkai turi turėti galimybę uždirbti pakankamai, kad susigrąžintų dėl ES maisto saugos, gyvūnų apsaugos ir aplinkosaugos reikalavimų patirtas išlaidas; mano, kad tuo atveju, kai ūkininkų konkurencinio pranašumo nepakanka susigrąžinti dėl ES reikalavimų patirtas išlaidas, BŽŪP fondams turėtų tekti svarbus vaidmuo šiuo klausimu ir Europos ūkininkai turėtų jais pasinaudoti, siekdami užtikrinti maisto saugą, gyvūnų apsaugą ir aplinkosaugą žemės ūkyje;

7.

mano, kad ES kokybės politika turėtų būti parengta siekiant po 2013 m. reformuoti BŽŪP; mano, kad įgyvendinant BŽŪP Europos Sąjunga turėtų atlikti rėmėjos, kartu ir finansų srityje, vaidmenį, kad būtų gaminami aukštos kokybės žemės ūkio ir maisto produktai Europoje; pabrėžia, kad reikia labiau remti gamintojų organizacijas, siekiant, kad ypač smulkieji gamintojai nebūtų diskriminuojami;

8.

atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjunga Tarptautinėje augalų genetinių išteklių maistui ir žemės ūkiui sutartyje įsipareigoja imtis genetinių išteklių išsaugojimo priemonių; todėl ragina Komisiją kurti specialias komercinės paskatos programas, skatinančias naudoti augalų rūšis, kurioms gresia genetinė erozija; pabrėžia, kad tokiu būdu reikia didinti patrauklumą ūkininkams ir sodininkams auginti augalų rūšis, kurios laikomos augalų genetiniais ištekliais, ir kad reikėtų sukurti atitinkamas komercinės paskatos programas gyvulių veislėms, kurioms gresia išnykimas;

9.

primena, kad po besitęsiančio pasaulio žemės ūkio rinkų liberalizavimo proceso ES gamintojai tiesiogiai susiduria su tarptautine konkurencija ir kad bet kuri papildoma priemonė, kuri jiems numatoma, gali būti konkurenciniu požiūriu nenaudinga, tačiau galėtų būti naudinga ES ūkininkams, jei jie galėtų veiksmingai pateikti savo produkciją rinkoje ir gauti už ją didesnę negu nominalią kainą; taip pat primena, kad ES ūkininkai galėtų pasinaudoti savo vartotojų poreikiais aprūpindami juos vietoje pagamintais produktais, ir be viso kito užtikrinti aukštesnius gyvūnų gerovės ir aplinkosaugos standartus;

10.

ypač pabrėžia, kad Komisija dėl su prekyba nesusijusių klausimų PPO turi derėtis taip, kad kuo daugiau įvežtų gaminių atitiktų tuos pačius reikalavimus, kurie privalomi ES ūkininkams, kad žemės ūkio gaminių kokybė, atitinkanti ES maisto saugos, gyvūnų apsaugos ir aplinkosaugos reikalavimus, ūkininkams suteiktų aiškų konkurencinį pranašumą;

11.

nerimauja dėl didelių prekybos tinklų įtakos bendrajai ES maisto produktų kokybei; nerimauja ir dėl to, kad rinkose, kurioms būdinga didelė prekybos centrų koncentracija, jaučiama žemės ūkio ir maisto produktų suvienodėjimo ir įvairovės mažinimo tendencija, todėl mažiau prekiaujama tradiciniais produktais, o daugiau pusfabrikačiais; siūlo Komisijai atsižvelgti į poreikį reguliuoti kai kurių didmeninių pirkėjų taikomos atgalinių aukcionų procedūros taisykles, nes to pasekmės aukštos kokybės gaminiams yra pražūtingos;

12.

yra susirūpinęs dėl ES pagrindinių standartų sistemos sudėtingumo ir dėl daugybės reikalavimų, kuriuos Europos Sąjungos ūkininkai privalo vykdyti; pritaria tam, kad būtų supaprastinta sistema ir ragina visas naujas taisykles vertinti atsižvelgiant į tinkamumo, būtinybės ir proporcingumo kriterijus;

13.

ragina dar labiau supaprastinti rinkodaros standartus paaiškinant pagrindinius kriterijus, kuriuos reikia taikyti; ragina parengti ES bendrų nustatytų terminų, kaip antai „mažai cukraus“, „išmesta mažai CO2“, „dietinis“ ir „natūralus“, vartojimo gaires siekiant išvengti klaidinamo vartojimo;

14.

nerimauja dėl to, kad dauguma ES vartotojų nėra pakankamai informuoti apie maisto grandinę, ypač apie produktų ir žaliavų kilmę; pritaria ketinimui numatyti, kad būtų privaloma nurodyti pirminių produktų pagaminimo vietą kilmės šalies ženklo pagrindu, kuris rodo vartotojo norą daugiau sužinoti apie produkto, kurį jis perka, kilmę; taip pat pritaria tam, kad ši sistema būtų taikoma ir perdirbtiems maisto produktams, ir mano, kad reikėtų suteikti informaciją apie pagrindinių ingredientų ir žaliavų kilmę, pateikiant jų kilmės vietą ir paskutinio produktų perdirbimo vietą;

15.

mano, kad Australijos taikomas modelis būtų puikus kilmės šalies ženklinimo pavyzdys atsižvelgiant į skirtingų Europos Sąjungos gamybos sektorių savitumą: pagal jį nurodomi įvairūs produktų gamybos etapai, pvz., iš vietinių ingredientų pagaminti arba vietoje pagaminti maisto produktai ženklinami „pagaminta…“, vietoje iš esmės perdirbti produktai ženklinami „pagaminta…“ arba „pagaminta X šalyje iš vietinių ar importuotų ingredientų“; primena, kad kitos svarbios Europos Sąjungos prekybos partnerės, tokios kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ir Naujoji Zelandija, taip pat taiko tokio pat tipo ženklinimo sistemas;

16.

mano, kad, jei laikomasi maisto saugos standartų, rinkodaros standartai neturėtų trukdyti produktams patekti į rinką dėl jų išvaizdos, formos ar dydžio;

17.

mano, kad bendrojo ES kokybės ženklo, kurio tekstas galėtų būti „pagaminta Europos Sąjungoje“, galutinis poveikis turi būti toks, kad ES gaminiai dėl griežtų standartų, pagal kuriuos jie pagaminti, teigiamai išsiskirtų rinkoje;

18.

mano, kad reikia labiau skatinti neprivalomus nustatytuosius terminus, o ne privalomuosius prekybos standartus; tačiau mano, kad tokių suvienodintų apibrėžčių, tenkinančių visas suinteresuotąsias šalis, įdiegimas dėl skirtingų mitybos papročių ir tradicijų gali būti susijęs su sunkumais, nes vartotojams reikėtų pateikti daugiau informacijos arba sukurti priežiūros sistemą, kad būtų galima tikrinti, kaip laikomasi tų terminų;

19.

palankiai vertina priemones, skirtas supaprastinti ES taisykles, jei tik tai nesutrikdys sistemos, ir sumažinti sričių, paliktų savireguliavimui, skaičiui; mano, kad bendrieji prekybos standartai būtini ir kad jie galėtų būti veiksmingiau nustatyti; tuo požiūriu laikosi nuomonės, kad reikėtų skatinti bendrą reguliavimą remiantis įprasta šios srities Bendrijos teisės aktų priėmimo procedūra; ragina į šį procesą įtraukti nacionalines valdžios institucijas, maisto pramonės sektoriaus atstovus ir ūkininkus;

20.

pabrėžia, kad taikant maisto kokybės sistemas vartotojams turėtų būti teikiama informacija ir užtikrintas vietinių sudėtinių dalių ir gamybos būdų autentiškumas; todėl mano, kad atitinkamos programos turi būti įgyvendinamos ir vykdomos taikant sustiprintos kontrolės ir atsekamumo sistemas;

21.

mano, kad būtina įdiegti skaidresnes ir plačiai vartotojų pripažįstamas ženklinimo sistemas ir kad, siekiant skaidraus ES ir iš trečiųjų šalių importuojamų gaminių kilmės ženklinimo, reikia nurodyti pagrindinių produktą sudarančių žemės ūkio ingredientų kilmę;

22.

mano, kad išimtinis originalių produktų su SKVN naudojimas žaliavai turi būti užtikrinamas tik tuo atveju, jei saugomas pavadinimas naudojamas etiketėje ir perdirbto produkto reklamai; pabrėžia, kad taip, viena vertus, bus išvengiama vartotojų klaidinimo, antra vertus, bus skatinama produktų su SKVN paklausa;

23.

laiko tikslinga nustatyti sąvokų „kalnuotas“ ir „salų“ vartojimo taisykles, nes žemės ūkio ir maisto produktams iš mažiau palankių ūkininkauti regionų tai suteiktų didelę pridėtinę vertę; mano, kad vartojant sąvokas „kalnuotas“ ir „salų“ turi būti privaloma nurodyti gaminio kilmės šalį;

24.

tvirtina, kad vidutiniam vartotojui skirtumai tarp SKVN ir SGN nėra aiškūs, todėl reikėtų imtis informacinės veiklos, kad vartotojai suvoktų tuos skirtumus;

25.

pasisako prieš griežtesnių vertinimo kriterijų, kaip antai su eksporto galimybėmis ir tvarumu susijusių kriterijų, nustatymą; atkreipia dėmesį, kad yra pavyzdžių, kai gaminiai, nors ir neeksportuojami, tačiau yra labai svarbūs vietinio ūkio vystymuisi ir socialinės sanglaudos išlaikymui;

26.

tvirtina, kad geografinės nuorodos – tai svarbus Europos paveldas, kurį būtina saugoti dėl jo didelio ekonominio dinamiškumo ir jo esminio socialinio ir ekonominio poveikio daugeliui ES regionų; mano, kad minėtosios nuorodos – tai kokybės garantija, kuri turi būti stiprinama visų pirma skatinant saugomas geografines nuorodas atstovaujančias grupes imtis geresnio šių nuorodų valdymo; mano, kad jos padeda vartotojams pasirenkant produktus;

27.

mano, kad būtina geriau paaiškinti skirtumą tarp prekės ženklų ir geografinių nuorodų bei imtis priemonių, padedančių konkrečiai pritaikyti esamas Bendrijos taisykles tam, kad rinkos dalyviai, neatstovaujantys SKVN ir (arba) SGN gamintojų organizacijų, negalėtų registruoti prekės ženklų, kuriuose ar kuriais daroma nuoroda į SKVN ir (arba) į SGN; mano, kad ypač svarbu surengti specialiai finansuojamas reklamos kampanijas, siekiant informuoti vartotojus apie šių viešų sertifikavimo sistemų pranašumus;

28.

mano, kad produktų su geografine nuoroda gamintojai turėtų turėti priemones, suteikiančias jiems galimybę tinkamai valdyti gaminamų prekių kiekį, kad būtų išlaikyta geografinių nuorodų kokybė ir geras vardas;

29.

laikosi nuomonės, kad jeigu produktas su SGN būtų panaudotas sudėtiniame pagamintame produkte, keičiant produkto su SGN savybes, saugos ar kitoms kompetentingoms institucijoms turi būti suteikta galimybė atlikti specialius patikrinimus siekiant sužinoti, ar produkto su SGN savybės nepakito per daug;

30.

ragina geriau apsaugoti įregistruotus pavadinimus, ypač tam tikruose šių gaminių pakavimo ir rinkodaros ne gamybos vietovėje etapuose, kuriuose kyla pavojus piktnaudžiauti šiais pavadinimais; ragina taikyti Bendrijos taisykles, pagal kurias nebūtų leidžiama registruoti prekės ženklų panašiu į jau įregistruoto SKVN ar SGN pavadinimu;

31.

pritaria tam, kad būtų parengtos bendros taisyklės produktų su geografinėmis nuorodomis gamintojams, siekiant nustatyti sąlygas dėl reikalavimų, susietų su tomis nuorodomis, bei dėl jų naudojimo perdirbtų produktų pavadinimuose;

32.

pritaria tam, kad būtų supaprastinta kilmės nuorodų registravimo tvarka ir sutrumpintas jų gavimo laikotarpis;

33.

atkreipia dėmesį į tai, kad įvairiose valstybėse narėse yra skirtingo lygio kilmės nuorodų apsauga; mano, jog reikėtų suderinti šios srities teisės aktus ir tvarką, ypač atsižvelgiant į standartus dėl apsaugos ex officio;

34.

mano, kad turėtų būti sustiprinta tarptautinė kilmės nuorodų apsauga; ragina Komisiją didinti pastangas, visų pirma politiniu lygiu, siekiant geriau apsaugoti SGN derybose su Pasaulio prekybos organizacija (tiek dėl Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, 23 straipsniu teikiamos apsaugos išplėtimo visiems produktams, tiek dėl daugiašalio SGN registro kūrimo), be to, derybose dėl naujų valstybių priėmimo į PPO ir šiuo metu vykstančiose derybose dėl dvišalių susitarimų;

35.

mano, kad ir eksportuojantiems, ir neeksportuojantiems gamintojams turėtų būti taikoma tarptautinė ES apsauga, kuri gali skirtis pagal faktinio produkto klastojimo pavojų taip, kad produktams, kurių atžvilgiu klastojimo rizika didelė ir kurie eksportuojami, taikoma tarptautinė PPO apsauga, o produktams, kurių atžvilgiu klastojimo rizika nedidelė, vietos lygmens rinkose, galėtų būti pasiūlyta supaprastinta tvarka, apie kurią, ją pripažinus valstybėms narėms, pranešama Komisijai (palyginama su dabartiniu laikinu apsaugos lygmeniu) ir kuriai taikoma Bendrijos teisinė apsauga;

36.

atkreipia dėmesį į tai, kad tam tikri pavadinimai trečiųjų šalių teritorijoje sistemingai naudojami neteisėtai, o dėl to klaidinami vartotojai ir kyla pavojus originalių gaminių geram vardui; pabrėžia, kad pavadinimo apsauga trečiojoje valstybėje yra labai ilgai trunkanti procedūra ir atskiros gamintojų organizacijos ją gali įgyvendinti labai sunkiai, nes kiekvienoje šalyje yra specialios apsaugos sistemos ir procedūros; ragina Komisiją atlikti patariamąjį vaidmenį ir teikti valstybėms narėms ir gamintojų organizacijoms praktinę patirtį ir teisinę paramą sudarant susitarimus su trečiosiomis šalimis;

37.

mano, kad būtini Bendrijos ir nacionaliniai patikrinimai, kaip naudojamos saugomos kilmės vietos nuorodos (SKVN) bei saugomos geografines nuorodos (SGN), ir ragina numatyti griežtas sankcijas, kuriomis būtų skatinama, kad šios priemonės nebūtų taikomos neteisėtai, jei saugomos nuorodos būtų klastojamos ar imituojamos, valstybės narės privalėtų iš karto imtis atitinkamų veiksmų; šiuo požiūriu siūlo specialią nuostatą 2006 m. kovo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 510/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (3) 13 straipsnyje; pritaria minčiai, kad būtų supaprastinta SKVN gavimo tvarka ir pradėta taikyti griežta kiekvienos valstybės narės valdžios institucijų vykdomi patikrinimai, kurios tikslas būtų patvirtinti, jog atitinkamame geografiniame regione buvo įvykdyti visi gamybos proceso etapai;

38.

mano, kad nors dėl rinkos stebėsenos, atsižvelgiant į visiems gaminiams su SKVN ir SGN taikomų taisyklių laikymąsi, valstybėms narėms atsiras administracinė našta, tačiau tai gerokai prisidės prie veiksmingos šių gaminių apsaugos; pritaria, kad būtų teikiama Bendrijos techninė pagalba valstybėms narėms vykdant kontrolę, kad būtų užtikrinama kuo vienodesnė gaminių su SKVN ir SGN apsauga ES teritorijoje;

39.

mano, kad tiek vidaus rinkoje, tiek trečiosiose šalyse reikia aktyviau informuoti apie minėtąsias programas ir aktyviau jas populiarinti panaudojant Bendrijos finansinę paramą; taip pat laikosi nuomonės, kad reikėtų padidinti Bendrijos bendro finansavimo dalį, skirtą ES informavimo ir reklamos apie kokybiškus ES produktus programoms; pageidauja, kad Komisija ir toliau reklamuotų SGN sąvoką trečiosiose šalyse, visų pirma kartu su SGN atitinkančius produktus gaminančiomis gamintojų grupėmis skatindama techninės pagalbos programas;

40.

siūlo įkurti Europos produktų kokybės agentūrą, kuri glaudžiai bendradarbiautų su Europos maisto saugos tarnyba ir Komisijos tarnybomis, atsakingomis už maisto produktų kokybės apsaugą; ši agentūra gautų vis daugiau prašymų dėl SKVN, SGN ir garantuotų specifinių tradicinių gaminių iš trečiųjų šalių;

41.

pabrėžia 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1829/2003 dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų (4) reikšmę laisvam vartotojų pasirinkimui; ragina Komisiją pateikti teisės akto pasiūlymą ir dėl gyvulinės kilmės gaminių, kaip antai pienas, mėsa ir kiaušiniai, kuriems pagaminti gyvuliai buvo šeriami genetiškai modifikuotais pašarais, ženklinimo pareigos;

42.

pritaria idėjai išlaikyti ir supaprastinti GTG sistemą, tačiau išreiškia nusivylimą dėl šios priemonės, pagal kurią iki šiol buvo įregistruota tik labai mažai GTG (užregistruota 20 gaminių ir svarstoma 30 prašymų), neveiksmingumo; pažymi, kad reikėtų panaikinti 2006 m. kovo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 509/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų kaip garantuotų tradicinių gaminių (5) 3 straipsnio 2 dalyje antroje vietoje paminėtą GTG sąrašą, sudarytą atsižvelgiant į tai, kad išimtinė teisė naudoti žemės ūkio ar maisto produkto pavadinimą gamintojams nėra suteikta, nes jis susilpnina GTG apsaugą; atkreipia dėmesį, kad GTG sistema, kaip ir anksčiau, yra svarbi tinklų apsaugos priemonė ir kad yra reikšminga vystymosi erdvė, jei tenkinamos tam tikros sąlygos;

43.

laiko, kad „tradicinio“ gaminio apibrėžtis, pateikta Reglamente (EB) Nr. 509/2006, yra nepakankama; mano, kad ryšys tarp tradicinių gaminių ir šalies, kurioje laikomasi atitinkamos tradicijos, arba gamintojų, kurie laikosi tradicijos taisyklių, išimtinis šių pavadinimų naudojimas padidintų GTG vertę;

44.

mano, kad ekologiški produktai – vienas iš stipriausių ES ūkininkų augimo potencialų ir kad jų rėmimo programomis turi būti sustiprintas pasitikėjimas ES logotipu; pažymi, kad nors šioje srityje priimtame Bendrijos reglamente numatyti bendrieji standartai, įvairiose valstybėse narėse skirtingai taikoma sertifikavimo tvarka, kai brangiai kainuojančios priežiūros užduotys pasirinktinai pavedamos priežiūros institucijoms arba valstybės pripažintoms priežiūros įstaigoms; pažymi, kad valstybėse narėse sertifikavimo procedūra yra skirtingai ir ji yra brangi; ragina suderinti teisės aktus dėl draudžiamų augalų apsaugos preparatų didžiausio leistino kiekio nustatymo ekologiškuose gaminiuose; apskritai pritaria pasiūlymui dėl ES ekologinio ženklo;

45.

laikosi nuomonės, kad būtina labiau suvienodinti ekologiškų produktų kontrolės ir sertifikavimo institucijų bei procedūrų tipologiją, kad nauju ES logotipu būtų galima vartotojams užtikrinti saugumą ir pasitikėjimą ekologiniu žemės ūkiu, kuris ES užtikrintų tuos pačius gamybos, kontrolės ir sertifikavimo kriterijus ir padėtų spręsti problemas bei dar labiau skatinti ekologiškų produktų vidaus rinką;

46.

mano, kad atsiradę neekologiški produktai, paženklinti taip, jog atrodytų, kad jie kilę iš ekologiškų ūkių, neturėtų stabdyti vienalytės ES ekologiškų produktų rinkos plėtros, todėl nerimauja dėl bandymų išplėsti ženklo Ecolabel taikymą maisto produktams, kurie pagaminti ne pagal ekologinės žemdirbystės principus;

47.

pasisako už tai, kad būtų privaloma nurodyti iš trečiųjų šalių įvežtų neperdirbtų ir perdirbtų ekologiškų produktų kilmės šalį, neatsižvelgiant į tai, ar jiems taikomas ES ekologiškos gamybos logotipas;

48.

mano, kad, siekiant geresnio ekologiškų produktų vidaus rinkos veikimo ES, reikia:

49.

teigiamai vertina tai, kad valstybėse narėse įsteigtos tradicinių ir ekologiškų produktų tarnybos; mano, kad būtina kiekvienai valstybei narei turėti ūkininkų ir vartotojų vieningai pripažintas viešąsias ar privačiąsias institucijas, kurios tikrintų, kaip valstybėje narėje gaminami ekologiški aukštos kokybės produktai, ir užtikrintų šių produktų populiarinimą;

50.

pripažįsta, kad vartotojų reikalavimai, susiję su maisto ir maisto produktų kokybe, vis didėja ne tik dėl siekiant saugos, bet ir dėl etinių aspektų, kaip antai aplinkos tvarumas, gyvūnų gerovės užtikrinimas ir genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) technologijos; ragina Komisiją nustatyti tokių su kokybe susijusių iniciatyvų kaip savanoriškos ženklinimo, kad nėra GMO, sistemos, kriterijus, kurie padės vartotojams nedvejojant pasirinkti;

51.

mano, kad būtina skatinti aplinką tausojančias gamybos priemones; todėl apgailestauja, kad nėra jokio Bendrijos reglamento dėl integruotos gamybos, kuris paskatintų atkreipti dėmesį į ES gamintojų pastangas vykdant atitinkamas reklamos ir rinkodaros kampanijas, skirtas šios gamybos pridėtinei vertei didinti;

52.

mano, kad ES nuostatos dėl standartų derinimo nereikalingos; mano, kad nėra poreikio kurti kitas sertifikavimo sistemas, kurios būtų naudojamos maisto produktams išskirti ES lygmeniu, nes taip būtų nuvertintos jau esamos sistemos ir klaidinami vartotojai;

53.

pabrėžia, kad dėl kokybės ženklų vystymo, įskaitant su tuo susijusią elgseną, negalima sugriežtinti administravimo reikalavimų gamintojams; todėl pageidauja, kad dėl šių ženklų naudojimo gamintojai turėtų iniciatyvos teisę, o Bendrijos institucijų kišimasis apsiribotų šių ženklų apsauga, siekiant užtikrinti, kad gamintojai už savo pastangas gautų tinkamą atlygį, o vartotojai būtų apsaugoti nuo klastočių arba kitokių apgavysčių;

54.

pabrėžia, kad esamos sertifikavimo sistemos, be teisinių nuostatų laikymosi dėl nuolatinės stebėsenos, taip pat turėtų užtikrinti ir kitus svarbius maisto produktų saugos elementus, pvz., atsekamumą; pabrėžia, kad sertifikavimo taisyklės turėtų atitikti visuomenės reikalavimus ir todėl reikalinga valstybės parama ūkininkams atsirandančioms išlaidoms padengti; pasisako už aktyvesnio gamintojų organizacijų dalyvavimo skatinimą, nes kai kurie ūkininkai negali pasipriešinti perdėtoms prekybos sertifikavimo taisyklėms;

55.

pažymi, kad šiuo metu privačiomis sertifikavimo sistemomis neįgyvendinami jų tikslai – padėti gamintojams informuoti vartotojus apie savo produktų savybes, priešingai, jos tampa išskirtine patekimo į rinką priemone, dar labiau skatinančia biurokratiją žemdirbiams, virstančia daugybės maisto produktų platinimo įmonių verslu; mano, kad reikai susilaikyti nuo šių sistemų, varžančių dalies gamybos sektoriaus patekimą į rinką, augimo skatinimo;

56.

pažymi, kad daugėjant privačių sertifikavimo sistemų tam tikrai sektoriaus daliai sunku patekti į rinką, ir kad dėl šių sistemų informacijos apie produktus teikimas vartotojams negerėja; ragina Komisiją skatinti tirti privačias sertifikavimo sistemas, kad būtų apribotas minėtas augimas ir kokybiškų produktų šalinimas iš rinkos; mano, kad reikia nustatyti keletą ES gairių, kurių minėtos sistemos negalėtų reguliuoti, pvz., įvesti tokius terminus kaip „vertingi“, kurie būtų nustatomi atsižvelgiant į tikslą, apimtį ir aplinkybes;

57.

atkreipia dėmesį į tai, kad regioniniai produktai turi didelę reikšmę vietos ekonomikai ir bendruomenėms, todėl reikėtų pasipriešinti siūlymams kaip nors apriboti geografinių nuorodų, kurios gali būti įregistruotos, skaičių;

58.

mano, kad neturi būti kuriami nauji sprendimai paremti tradiciniams produktams, kurie galėtų paskatinti GTG sistemos nuvertėjimą;

59.

pageidauja, kad būtų glaudžiau bendradarbiaujama su Tarptautine standartizacijos organizacija ir plačiau įgyvendinamos kitos sistemos, tokios kaip Rizikos veiksnių analizės ir svarbiųjų valdymo taškų sistema;

60.

turėdamas omeny tarptautinį aspektą primena, kad su Europos Sąjungos pagrindiniais prekybos partneriais yra keletas problemų, susijusių su konkurencingumu; nerimauja dėl spaudimo, patiriamo dėl kylančios ekonomikos šalių produktų, kurie nėra tokie saugūs ir kokybiški ir dėl kurių kontrolės dažnai kyla abejonių; šiuo požiūriu dar kartą teigia, kad būtina įdiegti vadinamojo riboto patekimo į rinką koncepciją, kurią Parlamentas siūlė ne vienoje savo rezoliucijoje;

61.

ragina sudaryti daugiau dvišalių sutarčių su pagrindinėmis rinkomis ir kovos su klastojimu sutarčių; ragina Komisiją padėti išspręsti tarptautinės prekių ženklų, SGN, SKVN ir GTG apsaugos problemą;

62.

mano, kad būtina labiau viešinti Europos Sąjungos kokybės užtikrinimo ir maisto saugos politikos privalumus; apgailestauja, kad visuomenė negauna pakankamai išsamios informacijos apie Europos Sąjungos indėlį šioje srityje; taip pat rekomenduoja Komisijai ir valstybėms narėms stiprinti savo pastangas platinti informaciją apie kokybės ir maisto saugos standartus, taikomus ES produktams, ir informaciją šiems standartams remti;

63.

pabrėžia, kokį vaidmenį gali atlikti ES finansavimas šioje srityje; vadinamosiose konvergencijos valstybėse narėse skiriami 75 proc. Bendrijos lėšų kokybės gerinimo programoms; tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad dėl pasaulinės finansų krizės sugriežtintos paskolų teikimo smulkiesiems gamintojams sąlygos, o dėl to gerokai sumažės galimybių šiems gamintojams gauti bendrą finansavimą;

64.

mano, kad reikėtų skatinti ūkininkų turgų, kaip vietos ir atitinkamo sezono produktų prekybos vietos, kurias tiesiogiai valdo ūkininkai, veiklos patirtį nes ji užtikrina proporcingą kainą už kokybiškus produktus, stiprina produkto ryšį su vieta ir skatina vartotoją rinktis sąmoningai atsižvelgiant į kokybę; mano, kad valstybės narės turėtų skatinti prekybinių patalpų, kuriose gamintojai galėtų tiesiogiai prekiauti savo produktais, organizavimą;

65.

ragina kurti komercinės paskatos programas vietinėms rinkoms, siekiant remti vietines ir regionines perdirbimo ir rinkodaros iniciatyvas; mano, kad tai gali padaryti, pavyzdžiui, gamintojų kooperatyvai, kurie kelia pridėtinę vertę kaimo vietovėse ir, dėl to, kad išvengia ilgo vežimo, yra puikus kovos su klimato kaita pavyzdys;

66.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

1.4.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 87/43

1.

sveikina Komisiją, paskelbusią 2006 ir 2007 m. konkurencijos politikos ataskaitas;

2.

toliau remia idėją, kad Parlamentas turėtų aktyviau veikti konkurencijos politikos srityje pradėjus taikyti bendro sprendimo procedūrą;

3.

sveikina Komisiją ėmusis efektyvių veiksmų prieš neteisėtų didelę įtaką turinčių kartelių veiklą ir džiaugiasi, kad pažeidėjams skirtos rekordinio dydžio baudos;

4.

ragina Komisiją ir Tarybą, Komisijai atliekant Reglamento (EB) Nr. 1/2003 (19) veikimo peržiūrą, į šį reglamentą įtraukti baudų skyrimo principus, toliau juos tobulinti ir tikslinti siekiant užtikrinti, kad jie atitiktų pagrindinių teisės principų reikalavimus;

5.

pritaria persvarstyto pranešimo dėl atleidimo nuo baudų ir procedūros, pagal kurią skatinama teikti informaciją apie neteisėtų didelę įtaką turinčių kartelių veiklą, taikymui;

6.

palankiai vertina tai, kad paskelbta Baltoji knyga dėl ieškinių atlyginti žalą, patirtą dėl EB antimonopolinių taisyklių pažeidimo, bet ragina toliau vykdyti reformas taip, kad Europos Sąjungoje nepasikartotų neigiami JAV sistemos padariniai;

7.

reikalauja, kad Komisija būsimose ataskaitose pateiktų išsamesnę informaciją apie Komisijos ryšių su vartotojais palaikymo pareigūno vaidmenį su konkurencija susijusiose bylose;

8.

išreiškia susirūpinimą dėl didžiųjų korporacijų piktnaudžiavimo įtaka rinkoje ir ragina Komisiją imtis tirti nelygiaverčių santykių tarp tiekėjų, t. y. maisto produktų gamintojų ir mažmenininkų, poveikį konkurencijai galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi aspektu; laukia Komisijos darbo grupės rengiamos perkamosios galios ataskaitos;

9.

ragina Komisiją apsvarstyti galimybę peržiūrėti piktnaudžiavimo atvejų paslaugų sektoriuje procesus, kadangi tai gali būti kliūtis mažoms įmonėms dalyvauti darbo konkursuose; atkreipia dėmesį į problemą, kad kartais savarankiškai dirbantys ir laisvai samdomi asmenys neturi galimybės taikyti standartinių tarifų tais atvejais, kai jie beveik išimtinai ekonomiškai priklausomi nuo vieno arba kelių stambių jų išteklių naudotojų, ir ragina Komisiją išnagrinėti, kaip jie galėtų derėtis dėl konkurencijos teisės principus atitinkančių kolektyvinių susitarimų ir juos sudaryti;

10.

ragina Komisiją persvarstyti vidaus procedūras, kuriomis remdamasi ji pasirenka sektorių tyrimų temas;

11.

ragina Komisiją apsvarstyti galimybę atlikti sektoriaus apklausą dėl reklamos internete;

12.

ragina Komisiją atlikti nacionalinių viešųjų pirkimų taisyklių taikymo skirtumų analizę ir dėl jų galinčius atsirasti galimus konkurencijos iškraipymus;

13.

pažymi, kad Komisija pasiekė rekordinių rezultatų šiose trijose srityse: už kartelių antimonopolinius pažeidimus skirtos baudos, Komisijai pateiktas susijungimo bylų skaičius ir Komisijai pateikti pranešimai apie valstybės pagalbą skaičius; todėl ragina Komisiją skubiai papildyti žmogiškuosius išteklius, siekiant užtikrinti, kad Konkurencijos generaliniame direktorate dirbtų užtektinai darbuotojų, kurie sugebėtų susidoroti su didėjančiu darbo krūviu;

14.

pabrėžia, kad taikant konkurencijos taisykles įmonių susijungimo ir perėmimo atvejais, reikia atsižvelgti į visą vidaus rinką, o ne į jos dalis;

15.

džiaugiasi, kad Komisijos 2006 ir 2007 m. konkurencijos politikos ataskaitose esama įrodymų, jog Konkurencijos generalinio direktorato Įmonių susijungimo kontrolės skyriaus pertvarka pagal sektorius, numačius nuodugnesnę ekonominę analizę ir specialistų tarpusavio vertinimą, buvo veiksminga;

16.

džiaugiasi, kad paskelbta Susijungimų reglamento (20) peržiūros pradžia; dar kartą pabrėžia, kad dabartinių nuostatų nepakanka atsižvelgiant į tai, kad Europos rinkos tampa vis labiau integruotos ir sudėtinės, ir kad reikia atlikti peržiūrą siekiant laikytis nuoseklaus požiūrio vertinant palyginamus susijungimo sandorius;

17.

atkreipia dėmesį į rekordinį skaičių pranešimų apie valstybės pagalbą ir palankiai vertina Bendrojo bendrosios išimties reglamento, kuris taikomas MVĮ, MVĮ naudai atliekamiems moksliniams tyrimams ir taikomajai veiklai, pagalbai užimtumui, mokymo pagalbai ir regioninei pagalbai, paskelbimą;

18.

ypač palankiai vertina tai, kad leidžiama subsidijuoti darbdavius, jei jie patiria nuostolių dėl to, kad jų darbuotojai rūpinasi savo vaikais arba tėvais;

19.

yra susirūpinęs dėl padidėjusios rinkos koncentracijos ir interesų konfliktų bankininkystės sektoriuje; įspėja dėl galimos pasaulinės sisteminės rizikos, kuri galėtų kilti dėl interesų konfliktų ir koncentracijos;

20.

palankiai vertina valstybės pagalbos rezultatų suvestinės peržiūrą, bet ragina Komisiją imtis valstybės pagalbos efektyvumo analizės ir reikalauja užtikrinti, kad rezultatų suvestinės peržiūra padėtų nustatyti tas valstybes nares, kurios nesugebėjo išieškoti nelegaliai išmokėtų valstybės pagalbos sumų;

21.

džiaugiasi, kad paskelbtos peržiūrėtos Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai Bendrijos gairės, užtikrinančios, kad valstybės narės galėtų remti atsinaujinančios energijos gamybą ir bendrą šilumos ir elektros energijos gamybą, suteikdamos veiklai skirtą pagalbą, kuri padengtų visą skirtumą tarp gamybos sąnaudų ir rinkos kainos;

22.

dar kartą ragina siekti tolesnės pažangos aiškinant esamas konkurencijos taisykles ir jas praktiškai taikant bendros ekonominės svarbos paslaugų srityje, atsižvelgiant į tai, kad valstybėse narėse esama didelių politikos skirtumų;

23.

apgailestauja, kad energijos naudotojai Europos Sąjungoje ir toliau kenčia dėl neproporcingai didėjančių kainų ir iškreiptos energetikos rinkos, kuri, Komisijos atliktos sektoriaus apklausos duomenimis, buvo pripažinta kaip tinkamai neveikianti; dar kartą pabrėžia užbaigtos ir gerai veikiančios energetikos vidaus rinkos svarbą;

24.

remia Komisijos pastangas toliau plėtoti Europos dujų ir elektros energijos rinkas, kuriose itin svarbus aspektas yra perdavimo tinklų atskyrimas nuo gamybos ir tiekimo veiklos (angl. unbundling);

25.

išreiškia susirūpinimą dėl to, kad nustatant kuro kainas Europos rinkose trūksta skaidrumo; ragina Komisiją akylai stebėti, kad šioje rinkoje būtų užtikrinta konkurencija;

26.

ragina sukurti mechanizmus, kuriais vadovaujantis būtų užtikrinta, kad pradėjus taikyti išmetimo leidimų prekybos sistemą, nebūtų iškraipoma konkurencija rinkos viduje ir išorėje;

27.

pažymi, kad visai neseniai, t. y. 2007 m. spalio 9 d., Taryba prašė Komisijos apsvarstyti, kaip supaprastinti procedūras, sutelkiant dėmesį į tai, kaip skubiai reaguoti į prašymus suteikti valstybės pagalbą susiklosčius kritiškoms aplinkybėms;

28.

palankiai vertina tai, kad Komisija skubiai reagavo ir pateikė paaiškinimų dėl finansų ir ekonomikos krizės valdymo ir valstybės pagalbos naudojimo; atkreipia dėmesį į tai, kad didėja valstybės pagalbos apimtis, ir palankiai vertina išsamias gaires, kuriomis siekiama, kad valstybės pagalba būtų skiriama tikslingiau;

29.

pripažįsta Sutarties 87 straipsnio 3 dalies b punkto tinkamumą aplinkybėms, su kuriomis dabar dėl neramumų finansų rinkose susiduria valstybių narių ekonomika; mano, kad ji būtina, tačiau Komisija turi išlikti budri finansinių gelbėjimo priemonių atžvilgiu, siekdama užtikrinti, kad neatidėliotinos pagalbos veiksmai atitiktų sąžiningos konkurencijos principus;

30.

įspėja, kad nereikėtų iš esmės stabdyti konkurencijos taisyklių taikymo; pritaria, kad reikia išsamiai įvertinti pagalbos veiksmus ir užtikrinti, kad jie atitiktų Sutarties nuostatas; prašo Komisijos kitoje metinėje konkurencijos politikos ataskaitoje pateikti išsamią konkurencijos taisyklių taikymo kiekvienu atveju ex-post ataskaitą Europos Parlamentui ir valstybių narių parlamentams;

31.

išreiškia susirūpinimą dėl tebesitęsiančio ekonominės veiklos lėtėjimo Europos Sąjungoje, kuris numatomas ir 2009 m.; mano, kad kovojant su kreditų krizės poveikiu augimui ir užimtumui būtų tikslinga, laikantis konkurencijos taisyklių, taikyti atitinkamus atsakomuosius mechanizmus, kaip antai skirti pagalbą restruktūrizavimui arba sukurti prisitaikymo prie globalizacijos fondą;

32.

ragina Komisiją pripažinti poreikį sukurti mechanizmus, kurie padėtų mažinti konkurencijos iškraipymus ir galimą piktnaudžiavimą lengvatinėmis sąlygomis, kuriomis naudojasi tam tikri pagalbos gavėjai dėl valstybės suteiktų garantijų;

33.

ragina Komisiją taikyti atitinkamus suvaržymus valstybės pagalbą gaunančioms finansinėms institucijoms, kad šios, naudodamosi valstybės garantijomis, nesiimtų agresyvios plėtros, kuri pakenktų konkurentams;

34.

palankiai vertina visoje Europos Sąjungoje gerokai sumažėjusius naujų automobilių kainų skirtumus, kurie buvo pastebėti pradėjus taikyti Motorinių transporto priemonių išimties reglamentą, ir laukia, kada Komisija pateiks šio reglamento efektyvumo įvertinimą;

35.

palankiai vertina Komisijos veiksmus mažinant ryšių operatorių tarptinklinio ryšio mokesčius; tačiau pažymi, kad kainos išlieka tik šiek tiek žemesnės nei nustatyta viršutinė kainų riba; ragina imtis priemonių, kurios skatintų kainų konkurenciją, o ne reguliuoti mažmenines kainas;

36.

palankiai vertina Komisijos Konkurencijos generalinio direktorato indėlį į Baltąją knygą dėl sporto, kurioje, inter alia, atkreipiamas dėmesys į nusistovėjusią Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką ir į Komisijos sprendimų priėmimo praktiką, taikant EB Sutarties 81 ir 82 straipsnius sporto sektoriui;

37.

ragina Komisiją labiau atsižvelgti į savo politikos tarptautinį aspektą, kai ši susijusi su Europos Sąjungos konkurencingumu pasauliniu lygmeniu, ir reikalauti, kad derybose dėl prekybos būtų pripažįstamas ir taikomas abipusiškumo principas;

38.

mano, kad itin svarbu tinkamai taikyti konkurencijos politiką sudarant dvišales prekybos sutartis; ragina Konkurencijos generalinį direktoratą aktyviai dalyvauti šiose derybose, siekiant užtikrinti, kad abi šalys pripažintų konkurencinės praktikos aspektus, ypač valstybės pagalbos, viešųjų pirkimų, investicijų ir palankesnių sąlygų prekybai sudarymo srityse;

39.

primygtinai ragina Komisiją peržiūrėti savo dalyvavimo tarptautinio konkurencijos tinklo veikloje ir Europos konkurencijos dienos renginiuose tvarką, siekiant užtikrinti, kad visuomenė būtų plačiau ir geriau informuojama apie konkurencijos politikos, kuri yra ekonomikos augimo ir užimtumo pagrindas, svarbą;

40.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

1.4.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 87/48

A.

kadangi 23 mln. mažųjų ir vidutinio dydžio įmonių (MVĮ), kurios sudaro apytikriai 99 % visų ES įmonių ir sukuria daugiau kaip 100 mln. darbo vietų, atlieka esminį vaidmenį užtikrinant ekonomikos augimą, socialinę sanglaudą ir darbo vietų kūrimą, taip pat jos yra pagrindinis naujovių šaltinis ir yra gyvybiškai svarbios siekiant išlaikyti ir didinti užimtumą,

B.

kadangi vykdant visų sričių Bendrijos politiką MVĮ turi būti skiriama daugiausiai dėmesio: sudaromos sąlygos joms vystytis ir prisitaikyti prie globalizacijos keliamų reikalavimų, dalyvauti „žinių trikampyje“ ir išspręsti aplinkos apsaugos bei energetikos problemas,

C.

kadangi, nepaisant ankstesnių Europos Sąjungos iniciatyvų, nuo 2000 m. v MVĮ erslo aplinka pagerėjo nedaug arba nežymiai,

D.

kadangi didžioji dalis MVĮ yra labai mažos įmonės, amatų, šeimos verslas ir kooperatyvai, kuriuose natūraliai formuojasi verslumo kultūra, taigi jų vaidmuo labai svarbus skatinant socialinę įtrauktį ir savarankišką darbą,

E.

kadangi MVĮ neteikiama užtektinai pagalbos, kad jos galėtų apsisaugoti nuo nesąžiningos tarp valstybių vykdomos komercinės veiklos, pvz., klaidinančios įmonių žinynų leidėjų veiklos,

F.

kadangi nepaisant Europos MVĮ skirtumų, šios įmonės, stengdamosi maksimaliai išnaudoti savo galimybes, susiduria su daugeliu panašių problemų, susijusių, pavyzdžiui, su palyginti didesnėmis administravimo ir atitikties sąnaudomis nei didesnės įmonės, su galimybėmis gauti finansavimą ir patekti į rinkas, su naujovėmis ir aplinkos apsauga,

G.

kadangi kaip pagrindinis indėlis siekiant sukurti MVĮ palankią aplinką, turėtų būti pakitęs verslininkų atliekamo vaidmens ir prisiimamos rizikos suvokimas: politiniai vadovai ir žiniasklaida turėtų sveikinti verslumą ir su juo susijusį norą prisiimti riziką, o administravimo įstaigos turėtų tai remti,

H.

kadangi MVĮ, pradėdamos internacionalizacijos procesą, turi spręsti specifines problemas, kaip antai tarptautinės patirties trūkumas, patirties turinčių žmogiškųjų išteklių trūkumas, labai sudėtinga tarptautinio reguliavimo sistema bei poreikis keisti organizacijų ir verslo kultūrą,

I.

kadangi Parlamentas ne kartą apgailestaudamas pažymėjo, kad Europos mažųjų įmonių chartija nėra teisiškai privaloma, ir tai trukdo ją iki galo įgyvendinti, taip pat kad neatsižvelgiama į didžiąją dalį joje pateiktų dešimties rekomendacijų; kadangi Parlamentas pirmiau minėtoje 2006 m. sausio 19 d. rezoliucijoje prašė Tarybos atsižvelgti į šį klausimą,

1.

labai pritaria minėtajam 2008 m. birželio 25 d. Komisijos komunikatui, kurio tikslas – įgyvendinti ambicingus politikos tikslus, t. y. įgyvendinant dešimt pagrindinių principų skatinti MVĮ augimą ir visuose politikos formavimo lygmenyse taikyti principą „visų pirma galvokime apie mažuosius“;

2.

tačiau apgailestauja, kad Smulkiojo verslo aktas nėra teisiškai privaloma priemonė; mano, kad tikrai naujoviškas smulkaus verslo akto aspektas yra siekis principą „Visų pirma galvokime apie mažuosius“ padaryti esminiu Bendrijos politikos principu; ragina Tarybą ir Komisiją kartu su Parlamentu siekti, kad šis principas būtų pripažintas privaloma taisykle, kurios taikymo forma dar turi būti nustatyta, ir kad būtų užtikrintas tinkamas šio principo taikymas visuose būsimuose Bendrijos teisės aktuose;

3.

pabrėžia, kad absoliučiai būtina įgyvendinti dešimt pagrindinių principų Europos, nacionaliniu ir regionų lygmenimis; taigi ragina Tarybą ir Komisiją prisiimti tvirtą politinį įsipareigojimą užtikrinti deramą jų įgyvendinimą; ragina Komisiją ir valstybes nares, glaudžiai bendradarbiaujant su visomis suinteresuotomis šalimis, nustatyti prioritetus ir skubiai įgyvendinti, ypač nacionaliniu lygmeniu, Smulkiojo verslo akto veiksmų planą, kurį 2008 m. gruodžio 1 d. priėmė Konkurencingumo taryba, bei užtikrinti, kad visos susijusios šalys gerai įsisavintų šiuos pagrindinius principus;

4.

ragina Komisiją toliau skleisti informaciją ir ugdyti supratimą apie politikos veiksmus, susijusius su MVĮ, sutelkiant MVĮ skirtas esamas Bendrijos priemones ir lėšas atskiroje ES biudžeto eilutėje;

5.

yra tvirtai įsitikinęs, kad būtina taikyti tolesnės veiklos vykdymo mechanizmą siekiant stebėti, ar tinkamai ir greitai įgyvendinamos jau pradėtos vykdyti politikos iniciatyvos; taigi ragina Tarybą įtvirtinti veiksmus, kurių valstybės narės turėtų imtis Lisabonos proceso metu, ir kasmet pranešti Parlamentui, kokios pažangos pasiekta;

6.

ragina Komisiją sukurti patikros sistemą, skirtą stebėti, kokios pažangos buvo pasiekta Komisijai ir valstybės narėms įgyvendinus 10 pagrindinių principų; ragina Komisiją nustatyti standartinius pasiektos pažangos vertinimo kriterijus; ragina valstybes nares įtraukti pirmąsias pažangos ataskaitas į savo būsimas metines ataskaitas dėl nacionalinių reformų programų;

7.

pabrėžia būtinybę ypatingą dėmesį ES, nacionaliniu ir regionų mastu skirti amatų, šeimos, labai mažoms ir individualioms įmonėms ir ragina Komisiją bei valstybes nares imtis reguliavimo, administracinių, fiskalinių ir su mokymusi visą gyvenimą susijusių priemonių, specialiai skirtų šioms įmonėms; taip pat ragina pripažinti ypatingą liberaliųjų profesijų pobūdį ir poreikį šių profesijų atstovams taikyti tas pačias nuostatas, kaip kitoms MVĮ, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja galiojantiems šias profesijas reglamentuojantiems įstatymams; pabrėžia svarbų prekybos, amatų ir kitų sričių MVĮ asociacijų vaidmenį; ragina Komisiją ir valstybes nares kartu siekti pagerinti verslo aplinką šioms pramonės šakoms ir jų profesinių bei pramonės asociacijų teisinę bazę;

8.

mano, kad Komisijos pasiūlyme nėra aiškios savarankiškai dirbantiems asmenims skirtos strategijos, kurią įgyvendinant būtų galima pagerinti jų teisinį statusą ir geriau užtikrinti jų teises, ypač jei jų padėtis yra palyginama su samdomų darbuotojų padėtimi; ragina Komisiją užtikrinti savarankiškai dirbančių asmenų teisę susitarti dėl standartinių tarifų, burtis į organizacijas ir sudaryti kolektyvines sutartis, jei jų partneris – didelė dominuojančią poziciją užimanti įmonė, su sąlyga, kad dėl to nenukentės silpnesni potencialūs klientai ir nebus iškraipoma rinka;

9.

ragina Komisiją ir valstybes nares imtis tikslingų rėmimo priemonių ir teikti individualią pagalbą, pvz., teikti informaciją ir konsultacijas, taip pat suteikti galimybę gauti rizikos kapitalo steigiant MVĮ;

10.

pabrėžia, kad reikia sukurti socialinį ir ekonominį modelį, kuris užtikrintų kūrybiniame sektoriuje dirbančių mažų ir vidutinio dydžio verslininkų saugumą, nes šiame sektoriuje dažnai esama nestabilių darbo sąlygų;

11.

apgailestaudamas pažymi, kad kurdamos ir plėtodamos verslą moterys susiduria su sunkumais, kuriuos lemia tokie veiksniai kaip nepakankama informacija, kontaktai ir prieiga prie tinklų, lyčių diskriminacija ir stereotipai, neišvystytos ir nelanksčios vaikų priežiūros paslaugos, sunkumai derinant verslą ir šeimos pareigas bei skirtingas vyrų ir moterų požiūris į verslumą;

12.

pritaria pasiūlymui įsteigti verslininkių–ambasadorių tinklą, parengti kuravimo programas moterims, norinčioms įsteigti savo verslą, ir skatinti absolventes imtis verslo; tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad daugelyje įmonių pasitaiko lyčių segregavimo, o tai yra ir dar ilgai bus labai rimta problema, nes kol moterys bus diskriminuojamos darbo rinkoje, tol Europos Sąjunga nuolat praras gabius darbuotojus ir verslininkus, taip pat ir pajamas; taigi mano, kad reikėtų dar daugiau investuoti į projektus, remiančius moteris verslininkes;

13.

pabrėžia, kad moterų verslas padeda įtraukti moteris į darbo rinką bei pagerinti jų ekonominį ir socialinį statusą; tačiau apgailestauja, kad nepaisant didelio moterims rodomo dėmesio vyrų ir moterų padėtis šioje srityje tebėra nevienoda, visų pirma skiriasi jų atlyginimai, verslininkių dalis Europos Sąjungoje vis dar yra maža – tai iš dalies susiję su tuo, kad moterų indėlio nepripažįstama (pvz., joms nemokama), nors jis ir labai svarbus vykdant kasdienę šeimos MVĮ veiklą;

14.

ragina Komisiją ir valstybes nares atsižvelgti į tai, kad kūrybinis ir kultūros sektorius yra ekonominės ir socialinės raidos Europos Sąjungoje variklis: sektoriuje sukuriama 2,6 proc. BVP ir jame dirba 2,5 proc. ES darbo jėgos; pabrėžia MVĮ svarbą skatinant informacijos ir ryšių technologijų (IRT) sektoriaus ir kūrybinio sektoriaus veiklą;

15.

pabrėžia, kad kūrybiniame sektoriuje dominuoja MVĮ ir šis sektorius itin svarbus užtikrinant tvarų užimtumą regionuose;

16.

palankiai vertina tai, kad Komisija ketina parengti direktyvą dėl sumažintų PVM tarifų darbui imlioms ir vietoje teikiamoms paslaugoms, kurias pirmiausia teikia MVĮ; tačiau pabrėžia, kad dėl to neturi būti iškraipoma konkurencija ir neturi būti neaiškumų dėl to, kokioms paslaugoms ji taikoma;

17.

pažymi poreikį užtikrinti, kad MVĮ galėtų mažais kiekiais pirkti ekologiškas vietoje pagamintas prekes ir labiau tausotų klimatą bei efektyviau veiktų;

18.

palankiai vertina tai, kad buvo skubiai priimtos priemonės dėl bendrųjų bendrosios išimties nuostatų, susijusių su valstybės pagalba, priemonėmis dėl Europos privačiosios bendrovės statuto ir sumažintų PVM tarifų;

19.

pritaria Komisijos pasiūlymui sumažinti PVM tarifus vietoje teikiamoms paslaugoms; ragina Komisiją imtis tolesnių veiksmų paprastinant valstybės pagalbos taisykles, siekiant skatinti teikti daugiau viešųjų pirkimų galimybių vietos įmonėms, ypač vietos MVĮ;

20.

pritaria minčiai iki 2012 m. pratęsti dabartinės išimties, pagal kurią su valstybės pagalba susijusios EB konkurencijos taisyklės netaikomos filmų kūrimui, taikymo laikotarpį, ir mano, kad taip bus labai remiamos kūrybinę veiklą vykdančios MVĮ;

21.

pritaria 2008 m. rugpjūčio 6 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 800/2008, skelbiančiame tam tikrų rūšių pagalbą, suderinamą su bendrąja rinka taikant Sutarties 87 ir 88 straipsnius (Bendrasis bendrosios išimties reglamentas) (3), nustatytoms naujoms valstybės pagalbos taisyklėms, pagal kurias MVĮ tam tikromis sąlygomis atleidžiamos nuo reikalavimo pranešti;

22.

pažymi, kad, nepaisant aiškaus įsipareigojimo, kuris prisiimtas Europos mažų įmonių chartijoje, socialinio dialogo metu nepakankamai atsižvelgiama į MVĮ poziciją; ragina teikti atitinkamus pasiūlymus remiantis Smulkiojo verslo akto nuostatomis ir oficialiai ištaisyti šį trūkumą;

23.

mano, kad įgyvendinant Smulkiojo verslo aktą būtina skirti daugiau dėmesio darbo teisės sričiai, ypač atsižvelgiant į lankstumo ir užimtumo garantijų koncepciją, kuri visų pirma MVĮ suteikia galimybę greičiau reaguoti į pokyčius rinkoje ir taip užtikrinti didesnį užimtumo lygį bei įmonių konkurencingumą, taip pat ir tarptautiniu mastu, kartu atsižvelgiant į būtiną socialinę apsaugą; todėl remiasi savo 2007 m. lapkričio 29 d. rezoliucija dėl bendrųjų lankstumo ir užimtumo garantijų principų (4);

24.

be to, pabrėžia darbo teisės svarbą, ypač atsižvelgiant į galimybę optimaliau taikyti darbo teisės nuostatas MVĮ, pvz., teikiant išsamesnes konsultacijas ar supaprastinant administracines procedūras, ir ragina valstybes nares ypatingą dėmesį skirti MVĮ priimant specialias strategijas lankstumo ir užimtumo garantijų klausimu, įskaitant aktyvią darbo rinkos politiką, kadangi MVĮ turi didesnio vidinio ir išorinio lankstumo galimybių dėl jų mažo darbuotojų skaičiaus, bet joms pačioms ir jų darbuotojams reikia didesnio saugumo; mano, kad labai svarbu, jog darbo teisė, kaip vienas iš lankstumo ir užimtumo garantijų ramsčių, suteiktų patikimą teisinę pagrindą MVĮ, kadangi šios įmonės dažnai negali sau leisti turėti teisės ar žmogiškųjų išteklių valdymo skyrių; pažymi, kad, Eurostato duomenimis, 2003 m. 91,5 proc. Europos įmonių turėjo mažiau kaip 10 darbuotojų;

25.

mano, kad būtina pradėti taikyti kovos su nedeklaruojamu darbu priemones, kadangi nedeklaruojamas darbas yra neginčytinas darbui itin imlių MVĮ nesąžiningos konkurencijos šaltinis;

26.

ragina valstybes nares labiau įtraukti menkai atstovaujamų etninių mažumų atstovų valdomas MVĮ į bendrąją ekonomiką kuriant tiekėjų įvairovės programas, kurias vykdant būtų siekiama sudaryti lygias galimybes menkai atstovaujamoms įmonėms, kurios dėl sutarčių konkuruoja su stambesnėmis įmonėmis;

27.

pabrėžia Europos privačiosios bendrovės, kaip kitokio, naujo teisinio statuso bendrovės, statuto svarbą, jei jame dėmesys bus sutelktas į MVĮ, kurios ketina vykdyti tarpvalstybinę veiklą, o didesnės įmonės juo negalės piktnaudžiauti pažeisdamos ir apeidamos valstybių narių teisės aktų nuostatas, kurias taikant remiama bendrovių valdymo sistema, atitinkanti visų suinteresuotų subjektų interesus;

28.

ragina valstybines institucijas vadovaujantis principu, kad prieiga prie informacijos yra būtina sąlyga norint gauti pačią informaciją, ir turėdamas mintyje internetą kaip svarbią priemonę jai gauti, kuo labiau supaprastinti institucijų interneto svetaines, kad vartotojai galėtų lengvai rasti ir geriau nustatyti siūlomos paramos mechanizmą;

29.

pabrėžia naujovių svarbą MVĮ ir tai, kad susiduriama su sunkumais naudojantis mokslinių tyrimų teikiamomis galimybėmis; mano, kad nacionalinės mokslo akademijos ir mokslinių tyrimų institutai galėtų atlikti svarbų vaidmenį skatinant naujoves ir mažinant MVĮ naudojimosi moksliniais tyrimais kliūtis; mano, kad dėmesys turėtų būti skiriamas ne tik pažangiausių technologijų naujovėms, bet ir žemo bei vidutinio lygio technologijų ir neoficialioms naujovėms; mano, kad Europos naujovių ir technologijos institutas galėtų atlikti didelį vaidmenį didinant mokslinių tyrimų ir plėtros veiklą bei naujoves MVĮ; ragina valstybes nares rengti daugiau iniciatyvų, kurios padėtų šalinti kliūtis MVĮ naudotis moksliniai tyrimais; yra įsitikinęs, kad visos Bendrijos mokslinių tyrimų ir technologijų programos turėtų būti kuriamos taip, kad palengvintų tarpvalstybinę MVĮ veiklą;

30.

remia Komisijos iniciatyvą gerinti prieigą prie Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programos (2007–2013) (5);

31.

ragina Komisiją ir valstybes nares nustatyti geresnes pamatines sąlygas, kurios padėtų kurti naujovėms palankią aplinką MVĮ, ypač nustatyti intelektinės nuosavybės teisių apsaugos stiprinimo ir veiksmingesnius kovos su klastojimu visoje Europos Sąjungoje būdus; mano, kad gerai suderintos intelektinės nuosavybės teisių apsaugos taisyklės gali pasiūlyti apsaugą ir kartu užtikrinti keitimąsi informacija ir idėjomis; pabrėžia, kad MVĮ reikia paramos, kuri padėtų gauti intelektinės nuosavybės teisių apsaugą, šias teises išlaikyti pasitelkiant atitinkamas intelektinės nuosavybės teisių įstaigas ir naudotis šiomis teisėmis siekiant pritraukti lėšų;

32.

ragina Komisiją ir valstybes nares reikalauti, kad jų verslo partneriai griežčiau laikytųsi PPO Susitarimo dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, ir dėti visas būtinas pastangas siekiant priimti dvišalius, regioninius ar daugiašalius susitarimus dėl kovos su klastojimu ir piratavimu, tokius kaip Kovos su klastojimu prekyboje susitarimas;

33.

mano, kad dar nepasinaudota visomis galimybėmis, kurias MVĮ suteikia e. prekyba, ir vis dar reikia daug padaryti, norint sukurti bendrą Europos elektronikos produktų ir paslaugų rinką, kurioje MVĮ galėtų atlikti lyderių vaidmenį, kad būtų toliau integruojamos ES rinkos;

34.

mano, kad turi būti skatinamas MVĮ dalyvavimas verslo grupėse siekiant skatinti naujoves ir didinti ES ekonomikos konkurencingumą; taigi ragina Komisiją pritarti verslo grupių valdymo gerinimui, ypač keičiantis pažangiąją patirtimi ir taikant mokymo programas, kurti ir platinti priemones, kurias taikant būtų vertinama verslo grupių veikla, skatinti verslo grupių bendradarbiavimą ir supaprastinti verslo grupių dalyvavimo ES programose administravimo procedūras;

35.

ragina Smulkiojo verslo akte atsižvelgti į MVĮ kooperatinius susitarimus (pirkimų ir rinkodaros grupės), kadangi įrodyta, kad šių grupių nemokumo rizika mažesnė nei pavienių įmonių;

36.

yra tvirtai įsitikinęs, kad patentams tenka vis svarbesnis su naujovėmis ir ekonominiais rezultatais susijęs vaidmuo, kadangi jie suteikia inovatoriams galimybę gauti pelno iš investicijų į naujoves ir užtikrina būtiną investicijų, akcinio kapitalo ir paskolų saugumą; todėl laikosi nuomonės, kad reikėtų skubiai pasiekti susitarimą dėl Bendrijos patento, kuriuo remiantis būtų užtikrinta nebrangi, veiksminga, lanksti ir aukštos kokybės teisinė apsauga, pritaikyta prie MVĮ poreikių, ir dėl suderintos Europos patentų ginčų nagrinėjimo sistemos;

37.

pabrėžia, kad reikia skatinti naujoviškus ikikomercinius viešuosius pirkimus, kadangi tai duoda naudos perkančiosioms organizacijoms, piliečiams ir dalyvaujančioms įmonėms; ragina valstybes nares didinti naujoviškų viešųjų pirkimų dalį ir skatinti MVĮ dalyvavimą naujoviškose viešųjų pirkimų procedūrose; ragina Komisiją sudaryti palankesnes sąlygas dalintis pažangiausia patirtimi šioje srityje, pavyzdžiui, susijusią su konkursų kriterijais ir dalijimosi rizika bei žiniomis tvarka ir susitarimais;

38.

mano, kad tarptautinio viešojo pirkimo atveju, kuomet remiantis naujomis technologijomis sudaromos sąlygos vykdyti tarpvalstybinę e. prekybą, taikyti naujus būdus (pvz., rengti MVĮ konsorciumams skirtus aukcionus, kuriuose galima iškart pateikti pasiūlymus dėl kelių objektų, taip pat skelbti kvietimus dalyvauti konkurse ir reklamą internete), o tai leidžia labai padidinti viešojo pirkimo apimtį ne tik Europos Sąjungoje, bet ir visame pasaulyje ir taip skatina tarpvalstybinę e. prekybą;

39.

atkreipia dėmesį į tai, kad stinga techninio ir kvalifikuoto personalo; todėl mano, kad reikia daugiau investuoti į švietimą ir stiprinti švietimo institucijų ir MVĮ ryšius, kad savarankiško darbo, verslumo kultūros ir verslo sąmoningumo skatinimas būtų įtrauktas į nacionalines švietimo programas; ragina toliau plėsti tokias individualias judumo programas, kaip „Erasmus programa jauniesiems verslininkams“ ir „Erasmus programa amato besimokantiems asmenims“, ir ypač skatinti moterų dalyvavimą jose; pritaria numatytam programos „Leonardo da Vinci“ taikymo srities išplėtimui ir Europos kreditų sistemos profesinio švietimo ir mokymo srityje sukūrimui; ragina valstybes nares, bendradarbiaujant su socialiniais partneriais ir mokymų organizatoriais, parengti darbe organizuojamų profesinės kvalifikacijos kėlimo ir keitimo kursų ir mokymosi visą gyvenimą programas, specialiai pritaikytas MVĮ poreikiams, kurios būtų finansuojamos kartu su Europos socialiniu fondu; ragina Komisiją palengvinti keitimąsi pažangiausia patirtimi naujoviškų mokymų ir darbo bei šeimos gyvenimo derinimo priemonių srityje ir skatinti lyčių lygybę;

40.

pabrėžia, kad svarbu remti jaunų verslininkų ir moterų verslą, be kita ko, pradedant vykdyti mokymo ir kuravimo programas; atkreipia dėmesį į tai, kad MVĮ dirba vis daugiau moterų ir jaunų verslininkų, nors tai vis dar pirmiausia pasakytina apie mažiausias įmones (labai mažas įmones), tačiau jie vis dar gali patirti neigiamus stereotipų ir prietarų padarinius verslo perkėlimo ir paveldėjimo, ypač jeigu tai šeimos verslas, atvejais; todėl ragina valstybes nares atsižvelgiant į senėjančios visuomenės poveikį įgyvendinti atitinkamą politiką ir taikyti būtinas priemones, ypač pradedant taikyti diagnostikos, informavimo, patariamąsias ir paramos priemones verslo perkėlimo atvejais;

41.

pažymi, kad į Septintąją bendrąją programą įtrauktas finansinės rizikos pasidalijimo mechanizmas, kuriuo remiantis lengviau gauti paskolas iš Europos investicijų banko (EIB) didelės apimties projektams; ragina Komisiją įvertinti, kokiu mastu MVĮ naudojasi tuo mechanizmu, ir prireikus parengti būtinus pasiūlymus;

42.

palankiai vertina bendro Europos tinklo, į kurio veiklą įeina paslaugos, kurias šiuo metu teikia Europos informacijos centrai (EIC) ir naujovių perdavimo centrai (NPC), sukūrimą siekiant remti visas MVĮ pastangas taikyti naujoves ir didinti konkurencingumą teikiant įvairias paslaugas;

43.

ragina Komisiją įvertinti, kokiu mastu MVĮ dalyvauja Konkurencingumo ir inovacijų bendrojoje programoje (6) ir prireikus parengti būtinus pasiūlymus;

44.

pažymi, kad pagrindinis MVĮ finansavimo Europoje šaltinis – jų pačių veikla ir finansinių institucijų kreditai bei paskolos; pažymi, kad MVĮ yra siejamos su didesne rizika ir tai joms trukdo gauti finansavimą; ragina finansines institucijas, Komisiją ir valstybes nares kartu siekti užtikrinti MVĮ galimybes gauti finansavimą ir sudaryti joms sąlygas konsoliduoti savo kapitalą reinvestuojant pelną į savo įmones; mano, kad neturėtų būti reikalaujama, kad MVĮ sumokėtų rinkliavas prieš pradėdamos veiklą, siekiant joms suteikti galimybę sukaupti savų lėšų ir išteklių; atkreipia dėmesį į tai, kad esant dabartinei finansinei padėčiai reikia veikti skubiai, ir į būtinybę nedelsiant imtis spręsti šį klausimą;

45.

ragina Komisiją ir valstybes nares aktyviau skleisti ir teikti informaciją apie esamus Europos fondus ir valstybės pagalbą MVĮ ir užtikrinti, kad šios dvi priemonės būtų ne tik lengviau prieinamos, bet ir geriau suprantamos;

46.

ragina valstybes nares suteikti geresnes sąlygas, kuriomis MVĮ galėtų investuoti į gebėjimų ugdymą, visų pirma taikyti tiesiogines mokesčių lengvatas ir kompensavimo susitarimus tarp mokesčių institucijų ir Europos Sąjungos;

47.

pripažįsta, kad valstybių narių apmokestinimo sistemos gali trukdyti perduoti verslą, ypač šeimos verslą, ir didinti įmonės likvidavimo ar veiklos nutraukimo riziką; todėl ragina valstybes nares nuodugniai peržiūrėti savo teisinę ir fiskalinę sistemą, ir pagerinti verslo perdavimo sąlygas, ypač savininko išėjimo į pensiją arba ligos atvejais; yra įsitikinęs, kad šie patobulinimai padės lengviau tęsti verslo įmonių, ypač šeimos įmonių, veiklą, išlaikyti darbo vietas ir reinvestuoti pelną;

48.

teigiamai vertina tai, kad sanglaudos politika neseniai suderinta su Lisabonos strategija; mano, kad skiriant daugiau regioninių fondų lėšų verslumui, moksliniams tyrimams ir naujovėms vietos lygmeniu būtų galima gauti daugiau lėšų verslo potencialui skatinti;

49.

pažymi, kad MVĮ finansavimui labai svarbios dinamiškos finansų rinkos, ir pabrėžia būtinybę atverti Europos rizikos kapitalo rinkas, padidinant rizikos kapitalo, sutvirtinamųjų finansų bei mikrokreditų apimtis ir galimybes juos gauti; dėl to mano, kad įprastinėmis aplinkybėmis MVĮ turėtų turėti galimybę gauti paskolas iš kapitalo rinkos subjektų, kurie pajėgūs įvertinti jų perspektyvas ir veiksmingiau patenkinti jų poreikius;

50.

pritaria Tarybos ir Europos investicijų banko (EIB) sprendimui patvirtinti keletą reformų, kuriomis siekiama pasiūlyti daugiau MVĮ skirtų EIB grupės finansinių produktų, taip pat dideliu mastu kiekybiškai ir kokybiškai išplėsti bankų partneriams teikiamas bendras paskolas;

51.

pabrėžia, kad tai, jog MVĮ turi ribotas galimybes gauti finansavimą, yra pagrindinė kliūtis joms kurtis ir augti; šiuo atžvilgiu palankiai vertina EIB sprendimą 30 000 EUR padidinti finansavimą, skirtą MVĮ garantijoms ir kitoms finansinėms priemonėms; ragina EIB kurti naujų formų finansines priemones ir rasti naujų konkrečių būdų, kaip pašalinti kredito gavimo kliūtis, kurias lemia reikalavimas įkeisti turtą; taip pat ragina valstybes nares, atsižvelgiant į dabartinę ekonomikos krizę, paskatinti bankus užtikrinti MVĮ galimybes gauti kreditą priimtinomis sąlygomis;

52.

pritaria neseniai priimtai Bendrų veiksmų mikrofinansų institucijoms Europoje remti (angl. JASMINE) iniciatyvai, kuri bus naudinga naujai besikuriančioms įmonėms ir ypač skatins jaunimo ir moterų verslumą; ragina valstybes nares, bendradarbiaujant su MVĮ organizacijomis ir kreditavimo institucijomis, imtis aktyviai skleisti informaciją apie galimybes gauti mikrokreditus ir alternatyvių formų finansavimą ir apie paraiškų jiems gauti teikimą;

53.

pabrėžia svarbų EIB ir Europos investicijų fondo (EIF) vaidmenį gerinant MVĮ prieinamą finansavimą, ypač atsižvelgiant į dabartinę sumaištį finansų rinkose ir jos padarinius kreditų rinkai; kviečia Komisiją ir valstybes nares toliau nagrinėti, kaip tobulinti galiojančias bankininkystės taisykles ir kitas finansines nuostatas, įskaitant kredito reitingų skaidrumą, siekiant suteikti MVĮ daugiau galimybių gauti finansavimą; ragina Komisiją, bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis ir EIB, nustatyti tinkamas pamatines Europos rizikos kapitalo rinkos kūrimo sąlygas;

54.

pabrėžia, kad vienu atveju iš keturių MVĮ bankrutuoja dėl pavėluotų atsiskaitymų, daugeliu atvejų dėl viešojo administravimo įstaigų kaltės; pabrėžia, kad dabartinė kreditų krizė gali daryti neproporcingai didelį poveikį MVĮ, kadangi stambesni klientai spaudžia smulkesnius tiekėjus pratęsti mokėjimo sąlygas; atsižvelgdamas į tai, palankiai vertina Komisijos pasiūlymą peržiūrėti 2000 m. birželio 29 d. Direktyvą 2000/35/EB dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose (7) ir ragina valstybes nares ugdyti mokėjimų kultūrą viešojo administravimo įstaigose; ragina Bendrijos lygmeniu nustatyti suderintą mokėjimų terminą, galbūt trumpesnį mokėjimams MVĮ, ir nuobaudas už šio termino nesilaikymą;

55.

palankiai vertina Smulkiojo verslo akte išdėstytas priemones, skirtas pagerinti MVĮ aprūpinimą kapitalu; ypač ragina dabartinės finansų krizės sąlygomis taikyti išbandytas ir pasitvirtinusias valstybės paramos MVĮ programas, jas plėtoti ir (arba) tęsti, taip pat pradėti jas taikyti finansiniams tarpininkams;

56.

pabrėžia didžiulį ES konkurencingumo ir inovacijų pagrindų programos potencialą siekiant pašalinti MVĮ finansavimo rinkos trūkumus, skatinti naujoves ekologijos srityje ir remti verslumo kultūrą;

57.

pažymi, kad standartizacija gali skatinti naujoves ir konkurencingumą, nes taip lengvinamas patekimas į rinkas ir užtikrinama tarpusavio sąveika; ragina Komisiją gerinti MVĮ galimybes gauti informacijos apie standartus ir skatinti MVĮ dalyvavimą standartizacijos procese; ragina Komisiją toliau tarptautiniu lygmeniu skatinti Bendrijos standartus;

58.

pabrėžia būtinybę kiek įmanoma į šią veiklą įtraukti Europos įmonių tinklą, nacionalines projektų valdymo tarnybas, prekybos ir pramonės rūmus, valdžios institucijas, siekiant vietos lygmeniu skatinti galimybes pasinaudoti ES mokslinių tyrimų, plėtros ir inovacijų programa, ES struktūriniais fondais, taip pat Bendrijos iniciatyva „Jungtiniai Europos ištekliai labai mažoms, mažosioms ir vidutinio dydžio įmonėms“ (angl. JEREMIE);

59.

pažymi, kad viešieji pirkimai sudaro apytikriai 17 % ES BVP; ragina Komisiją ir valstybes nares gerinti MVĮ galimybes dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, pasinaudojant pirmiau minėtame Europos gerosios patirties kodekse sudarant MVĮ palankesnes sąlygas dalyvauti viešųjų pirkimų sutartyse nurodytomis galimybėmis, inter alia, tokiomis priemonėmis:

60.

Be to, ragina valstybes nares imtis šių priemonių:

61.

pažymi, kad reikia įsteigti konsultacinę tarnybą, kuri teiktų išsamią informaciją MVĮ kasdieniais su jų veikla susijusiais klausimais visuose raidos ciklo etapuose, siekiant optimizuoti jų investicijas;

62.

mano, kad sudėtingos e.verslo taikomosios programos, skirtos sąveikiesiems elektroniniams parašams ir tapatumui nustatyti, yra itin svarbus MVĮ konkurencingumo veiksnys, todėl Komisija ir valstybės narės turėtų skatinti juos naudoti;

63.

pabrėžia vidaus rinkos svarbą MVĮ ir pažymi, kad reikėtų teikti pirmenybę MVĮ prieigos prie vidaus rinkos skatinimui;

64.

pripažįsta, kad pasinaudoti visomis vidaus rinkos teikiamomis galimybėmis MVĮ dar vis trukdo tam tikri apribojimai; taigi pažymi, kad, siekiant sudaryti geresnes sąlygas MVĮ tarpvalstybinei veiklai, reikėtų pagerinti teisinį ir politinį vidaus rinkos pagrindą; taip pat pažymi, kad aiški reguliavimo aplinka labiau paskatintų MVĮ prekiauti vidaus rinkoje; mano, kad valstybės narės turėtų steigti bendrus informacijos punktus ir kurti interneto portalus;

65.

pabrėžia, kad geresnis informavimas apie galimybes patekti į rinką ir eksporto galimybes bendrojoje rinkoje yra labai svarbus ir nacionaliniu, ir ES lygmenimis; taigi ragina Komisiją ir valstybes nares gerinti informavimo ir konsultavimo paslaugas, ypač problemų sprendimo tinklą SOLVIT;

66.

pritaria raginimams, kad valstybės narės, siekdamos padėti MVĮ apsisaugoti nuo nesąžiningos komercinės veiklos, pvz., klaidinančios įmonių žinynų leidėjų veiklos, teiktų konsultacines paslaugas, o tai stiprintų MVĮ tikėjimą galimybėmis vykdyti veiklą ir kitose valstybėse; pabrėžia Komisijos vaidmens svarbą sudarant sąlygas koordinuoti šių konsultacinių paslaugų teikimą ir bendradarbiauti su jų teikėjais siekiant užtikrinti tinkamą ir veiksmingą tarpvalstybinių skundų nagrinėjimą; vis dėlto tvirtina, kad, jei šios švelnios priemonės neduos rezultatų, Komisija turėtų būti pasirengusi inicijuoti atitinkamus teisės aktų pakeitimus, kuriais MVĮ būtų užtikrinama tokia pat apsauga kaip ir vartotojams, kai jos yra silpnesnė tokių sandorių šalis;

67.

pažymi, kad vos 8 % visų MVĮ vykdo tarpvalstybinę veiklą, o tai mažina augimo galimybes; mano, kad tai yra itin svarbu siekiant stiprinti vidaus rinką; mano, kad valstybės narės turėtų bendradarbiauti derindamos administracinius reikalavimus, kurie turi įtakos veiklai Bendrijos viduje; ragina valstybes nares kuo skubiau perkelti Paslaugų direktyvą (8) į nacionalinę teisę ir ją įgyvendinti, atkreipiant ypatingą dėmesį į MVĮ interesus, o taip pat ragina kuo greičiau priimti Europos privačios bendrovės statutą;

68.

mano, kad turėtų būti bendra konsoliduota bendrovių apmokestinimo bazė; ragina PVM taikyti „vieno langelio“ principą, kad verslininkams būtų sudarytos galimybės įvykdyti savo įsipareigojimus verslo kilmės šalyje;

69.

ragina Komisiją palaipsniui tobulinti bendruosius MVĮ patekimo į užsienio rinkas reikalavimus ir remti informacijos teikimą; ragina, glaudžiai bendradarbiaujant su Kinijoje ir Indijoje bei kitose atsirandančiose rinkose jau veikiančiais nacionaliniais verslo paramos centrais, įsteigti šiose šalyse Europos verslo paramos centrus; kadangi tai, kad mažai MVĮ dalyvauja tarpvalstybinėje veikloje, taip pat gali būti paaiškinta tuo, jog nepakanka kalbų įgūdžių ir kompetencijos daugiakultūrėje aplinkoje, reikia imtis veiksmingesnių priemonių siekiant išspręsti šią problemą; tačiau primena, kad reikia pagerinti MVĮ galimybes gauti daugiau informacijos ir kvalifikuotų konsultacijų savo šalyje;

70.

pabrėžia, kad svarbi pažanga derybose prekybos klausimais, kurias vykdant būtų galima toliau mažinti reglamentavimo kliūtis prekybai, kurios turi neproporcingą poveikį MVĮ;

71.

ragina Komisiją į savo darbo programą įtraukti klausimą dėl vienodų sąlygų taikymo MVĮ įtraukimo į PPO taisykles dėl galimybių naudotis viešųjų pirkimų sutartimis; ragina Komisiją atkreipti ypatingą dėmesį į problemas, su kuriomis susiduria MVĮ dėl muitinių formalumų, ypač lengvinant jų kompiuterinių sistemų pritaikymą prie šalių muitinėse naudojamų sistemų kiek įmanoma mažesnėmis sąnaudomis ir paprastinant reikalavimus siekiant įgyti ekonominių operacijų vykdytojo statusą;

72.

mano, kad būtina, kur tik įmanoma, sumažinti biurokratizmą bent 25 % ir pradėti taikyti modernią administravimo sistemą, pritaikytą prie MVĮ poreikių; todėl ragina skleisti žinias apie IRT tarp MVĮ, ypač tarp jaunų verslininkų ir moterų verslininkių, ir skatinti geriau išnaudoti skaitmenines technologijas siekiant sutaupyti laiko ir pinigų bei skirti atsilaisvinusius išteklius įmonių plėtrai; ragina Komisiją ir valstybes nares imtis iniciatyvos siekiant skatinti pažangiausią patirtį ir keitimąsi ja, nustatyti gaires ir tobulinti bei skatinti MVĮ palankias administracinės veiklos gaires ir standartus; yra įsitikinęs, kad artimiausiu metu taip pat būtina įgyvendinti Nepriklausomų suinteresuotųjų šalių aukšto lygio grupės administracinės naštos klausimams nagrinėti pasiūlymus siekiant įgyvendinti mažinimo tikslus, neatimant galimybės MVĮ gauti finansavimą;

73.

mano, kad siekiant palengvinti MVĮ verslo pradžią ir skatinti naujoves bei investicijas visą jų veikimo laiką, šias įmones, ypač labai mažas įmones, reikėtų apmokestinti taip, kad administracinė našta būtų kuo mažesnė;

74.

pabrėžia, kad labai svarbu įvertinti būsimų teisėkūros iniciatyvų poveikį MVĮ; todėl ragina atlikti privalomą, nuoseklų ir tikslingą poveikio MVĮ vertinimą, dar vadinamą MVĮ testu, kurio rezultatus turėtų patikrinti nepriklausomi ekspertai ir pateikti juos ES teisėkūros institucijoms; mano, kad reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį į poveikį mažosioms ir labai mažoms įmonėms, įskaitant ir joms tenkančią administracinę naštą; ragina Komisiją MVĮ testą taikyti visiems naujiems pasiūlymams dėl ES teisės aktų, susijusių su verslu, taip pat ir esamų teisėms aktų supaprastinimui bei atsiimtiems dar nepriimtiems pasiūlymams; ragina valstybes nares panašius MVĮ testus taikyti ir nacionaliniu lygmeniu;

75.

mano, kad bet kokie nauji teisės aktai, pvz., siekiant išvengti pavėluotų mokėjimų, autorių teisių, bendrovių ar konkurencijos teisės srityse (kaip antai taisyklės, skirtos palengvinti duomenų gavimą bylose, kylančiose dėl konkurenciją pažeidžiančių veiksmų ar pagal Bendrąjį bendrosios išimties valstybės pagalbos srityje reglamentą), turėtų būti suformuluoti taip, kad jie ne diskriminuotų MVĮ, o remtų jas ir jų paslaugų teikimą vidaus rinkoje;

76.

pabrėžia poreikį tinkamai ir laiku įtraukti MVĮ į politikos formavimo procesą; todėl mano, kad Komisijos konsultacijų laikotarpis turėtų būti pratęstas mažiausiai iki 12 savaičių nuo tos datos, kai konsultuotis galima visomis Bendrijos kalbomis; pripažįsta svarbų ir naudingą įmonėms atstovaujančių organizacijų vaidmenį, todėl ragina Komisiją, kai reikia, taip pat tiesiogiai įtraukti MVĮ ir joms atstovaujančias organizacijas į patariamuosius ekspertų komitetus ir aukšto lygio ekspertų grupes;

77.

ragina Komisiją skatinti bendrovių teisės, ypač vidaus rinkoje taikomų apskaitos taisyklių, supaprastinimą ir derinimą, siekiant, kad mažėtų administravimo našta MVĮ ir didėtų veiklos skaidrumas visiems suinteresuotiems subjektams; ragina Komisiją aktyviai skatinti naudoti naujas technologijas, pvz., išplėstos verslo ataskaitų kalbos (XBRL) technologiją, ir parengti gaires dėl XBRL naudojimo Europos Sąjungoje, siekiant ją per priimtiną laikotarpį padaryti privaloma, taip pat skatinti bei remti šio atviro standarto naudojimą;

78.

ragina labai mažas įmones atleisti nuo reikalavimo teikti statistinius duomenis, pagal kurį joms būtų suteikta teisė laikinai neatlikti privalomų statistikos tyrimų, taip pat plačiai taikyti vienkartinio informacijos pateikimo principą, kalbant apie įmonių teikiamą informaciją valdžios institucijoms, ir toliau tobulinti e. valdžios paslaugas;

79.

pabrėžia, kad reikia nustatyti vienodas naujų Bendrijos teisės aktų, susijusių su MVĮ, įsigaliojimo datas; ragina valstybes nares ir MVĮ asociacijas glaustai ir suprantamai informuoti MVĮ, kai keičiami su jomis susiję teisės aktai;

80.

ragina valstybes nares, bendradarbiaujant su MVĮ organizacijomis ir naudojantis esamų struktūrų, pvz., Europos įmonių tinklo ir informacijos centro „Europe Direct“ patirtimi, įsteigti nacionalinius realius arba elektroninius informacijos teikimo centrus ir paramos MVĮ agentūras pagal „vieno langelio“ principą, t. y. jie suteiktų prieigą prie įvairių informacijos šaltinių ir paramos paslaugų, susistemintų pagal įmonės veiklos ciklą;

81.

pripažįsta, jog dėl valstybėse narėse naudojamų skirtingų sistemų sunku įsteigti įmonę; taigi mano, kad reikia sukurti vienodą įmonių steigimo sistemą, kurią taikant procesas vyktų palaipsniui ir būtų galima įsteigti įmonę per 48 valandas;

82.

pakartoja, kad finansinės taisyklės, reglamentuojančios Bendrijos programas, dažnai lemia nereikalingas biurokratines, ilgas ir brangias procedūras, ypač MVĮ; ragina Komisiją atkurti Europos MVĮ observatoriją, skelbti duomenis apie jų dalyvavimą kiekvienoje Bendrijos programoje, prie kurios būtų pridėta naudos analizė, ir pateikti pasiūlymus dėl aktyvesnio jų dalyvavimo; ragina Komisiją didinti atitinkamų MVĮ atstovų vaidmenį ir pastebimumą įvairiose politikos srityse; be to, skatina visas iniciatyvas, kurios padeda puoselėti „MVĮ dvasią“ formuojant politiką valdžios institucijose, pvz., Komisijos „Patirties įmonėje programa“, kuri padeda Europos tarnautojams susipažinti su MVĮ;

83.

apgailestauja dėl valstybių narių vykdomo „perteklinio reglamentavimo“, kuris itin žalingas MVĮ, ir ragina Komisiją apsvarstyti, kokių dar priemonių galima būtų imtis, kad to būtų išvengta; ragina atlikti papildomus poveikio įvertinimus išnagrinėjant, kokie sprendimai iš tiesų įgyvendinami valstybėse narėse ir vietos lygmeniu;

84.

ragina kurti specialią ES interneto svetainę, skirtą MVĮ, kurioje būtų teikiama informacija ir prašymo formos dalyvauti ES projektuose, nacionaliniai telefonų numeriai, nuorodos apie partnerius, prekybos informacija, informacija apie mokslinių tyrimų projektus, taip pat būtų teikiamos internetinės konsultacijos, naujų reglamentų santraukos ir informacija apie juos;

85.

ragina Komisiją kartu su valstybėmis narėmis imtis paraiškos formų, kurias turi užpildyti įmonės prašymų ir paraiškų teikimo procesų metu, derinimo darbo;

86.

pritaria apdovanojimo už geriausią idėją mažinti biurokratines kliūtis teikimui valdžios institucijoms, kurios taikė naujoviškas biurokratinių kliūčių mažinimo priemones vietos, regiono ar nacionaliniu lygmeniu;

87.

ragina nustatyti 30 dienų lėšų išmokėjimo iš ES sanglaudos fondų jau patvirtintiems projektams laikotarpį, siekiant užtikrinti šių projektų tęsimą, išlikimą ir jų poveikį;

88.

pripažįsta, kad pastangos didinti tvarumą galėtų tapti svarbiu pagrindu (ekologinėms) inovacijoms ir reikšmingu pramonės konkurencingumo aspektu; atkreipia dėmesį į tai, kad MVĮ dažnai nėra pakankamai informuojamos apie naujus energiją tausojančius ir aplinkosaugai palankius sprendimus arba neturi jiems įgyti reikalingų finansinių išteklių; todėl ragina Komisiją išsiaiškinti, kaip Bendrija galėtų padėti MVĮ veiksmingiau naudoti išteklius ir energiją;

89.

pakartoja, kad labai svarbi nedidelių įmonių bendroji socialinė atsakomybė, todėl būtina megzti horizontalius ryšius, kurti tinklus ir paslaugas; mano, kad neveiksminga orientuotis į Europos aplinkosaugos vadybos ir audito sistemos sertifikatų suteikimo sistemą, kadangi taip būtų sumenkinta šiuo metu teikiamų sertifikatų svarba ir tai susiję tik su aplinkosaugos uždaviniais;

90.

pritaria naujausioms iniciatyvoms padėti MVĮ taikyti aplinkosaugos teisės aktus, inter alia, nustatant mažesnius agentūrų mokesčius, užtikrinant galimybę gauti informacijos apie aplinkosaugos standartus ar suteikiant teisę netaikyti tam tikrų Bendrijos teisės aktų;

91.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

1.4.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 87/60

A.

kadangi po pastarosios Europos Sąjungos plėtros atsiradus socialinės integracijos poreikiui kilo naujų sunkumų, kuriuos reikia įveikti atsižvelgiant į naujas demografines ir ekonomines aplinkybes, ir kadangi dėl to, kad nors visose valstybėse narėse turi būti sprendžiama, kaip įveikti šiuos sunkumus, centrinės ir rytų Europos valstybės narės dėl jų struktūrinių, ekonominių ir socialinių pokyčių per pastaruosius dvidešimt metų yra labiau nukentėjusios ir paveiktos; taigi pažymi, kad pažeidžiamos socialinės grupės, kaip antai romai, atsidūrė pavojingiausioje padėtyje,

B.

kadangi valstybėse narėse, kuriose pramonės sektoriai žlugo, regionų plėtros perspektyvos sumažėjo ir dėl to pradėjo sparčiai plisti skurdas, visų pirma romai išstumiami į visuomenės paribius; kadangi Parlamentas pažymi ir primena, kad šiame procese sumažėjo romų nacionalinės pilietybės ir ES pilietybės vertė ir kad romai negalėjo tinkamai pasinaudoti plėtros teikiamais privalumais, ir todėl įvairiais būdais vis didėja jų marginalizacija ir daugeriopos diskriminacijos jų atžvilgiu rizika,

C.

kadangi strateginė politinė kampanija, kuria siekiama skatinti lygias romų galimybes, susiduria su itin sudėtinga socialine padėtimi, nes romai, didžiausia Europos etninė mažuma, patiria taip pat kitoms grupėms būdingas nepalankias sąlygas, ir kadangi įveikti šiuos sunkumus būtų galima veiksmingiausiai padėti numatant išsamią romų strategiją ir parengiant suderintą rinkinį priemonių, apimančių įvairias sektorinės politikos kryptis, bei skiriant finansinę pagalbą joms įgyvendinti,

D.

kadangi klajokliai sudaro atskirą etninį reiškinį, apie kurį pagrįstai būtų galima diskutuoti kaip apie atskirą klausimą dėl žmogaus teisių ir socialinės ir (arba) darbo rinkos aspektų,

E.

kadangi romų integravimo į visuomenę procesas yra ne vienašalis, bet daugiašalis, ir romus reikia įtraukti į sprendimų svarstant socialinės įtraukties politikos klausimus priėmimo procesą,

F.

kadangi romų bendruomenės gyvenimo sąlygos, sveikatos būklė ir mokymosi lygis lemia jų socialinę padėtį ir padėtį darbo rinkoje ir dažnai tampa išstūmimo iš pagrindinių bendruomenių bei rasizmo dingstimi ir kadangi dėl viso to negali gerėti romų gyvenimo kokybė ir todėl trukdoma naudotis pačiomis pagrindinėmis žmogaus ir pilietinėmis teisėmis,

G.

kadangi dėl prastos transporto infrastruktūros, dėl viešųjų administracinių įstaigų ir paslaugų, ypač kokybiškų švietimo institucijų ir sveikatos priežiūros paslaugų, stokos ir verslo perkėlimo į kitą vietą jaunimas dėl ekonominių priežasčių verčiamas persikelti gyventi toli nuo namų ir dėl to didėja regioniniai skirtumai ir atsiranda getai,

H.

kadangi prieš pat antrojo Lisabonos proceso laikotarpio pabaigą labai svarbu įvertinti romų socialinę padėtį ir užimtumo perspektyvas ir nuspręsti, ką reikėtų daryti,

I.

pripažįsta Struktūrinių ir Sanglaudos fondų svarbą skatinant integraciją ir pažymi, kad dėl romams kylančių socialinių problemų sudėtingumo neįmanoma jas išspręsti vien tik taikant Struktūriniams ir Sanglaudos fondams būdingą projektų sistemą,

J.

kadangi neabejotinai svarbu pripažinti ankstesnę gerą patirtį, bet kadangi tokia patirtis vertinga ribotą laiką ir ribotoje teritorijoje,

K.

kadangi šiuo metu daugelis romų bendruomenių linkusios gyventi sėsliai ir nesikelia į regionus, kuriuose galėtų būti daugiau darbo galimybių,

1.

mano, kad reikalingas koordinuotas požiūris, kuris padėtų pagerinti romų darbo ir gyvenimo sąlygas ir kuris padėtų siekti šių trijų tikslų:

2.

pažymi, kad politika, skirta romų klausimams spręsti, daugeliu atveju nepagerino jų padėties; ragina, kad visoje ES ir valstybių narių veikloje, kuri ypač susijusi su romais, priimant sprendimus dalyvautų romų bendruomenės atstovai siekiant jiems suteikti daugiau galimybių ir atsakomybės tvarkyti savo gyvenimą;

3.

pažymi, kad dėl nelygios prieigos prie paslaugų ir socialinių ekonominių sąlygų, kuriomis gyvena romų tautybės vaikai, jiems praktiškai tampa nepasiekiama ankstyvoji raida ir kokybiškas išsilavinimas; pažymi, kad šie trūkumai neigiamai veikia jų emocinį, socialinį, fizinį ir asmenybės vystymąsi, taip pat vėliau jų galimybes darbo rinkoje ir galimybę integruotis į visuomenę;

4.

pažymi, kad švietimo sistemos yra atrankinės ir kad, nepaisant valstybių narių pastangų įveikti segregaciją, daug įvairių sistemų, sukurtų neva segregacijai įveikti, iš tiesų dažnai dar labiau išryškina socialinių grupių skirtumus ir labai menkas neturtingųjų, ypač romų, kurie atsiduria žemiausiuose visuomenės sluoksniuose, galimybes; taigi pabrėžia būtinybę numatyti tikslinę švietimo politiką, kuri būtų skirta romų šeimoms ir skatintų aktyvų dalyvavimą;

5.

pabrėžia, kad nors kai kuriose valstybėse narėse jaunų romų tautybės žmonių skaičius viduriniojo ir aukštojo mokslo įstaigose padidėjo, jų kvalifikacijų lygis vis dar žemesnis už Europos vidurkį; pabrėžia, kad, viena vertus, trūksta darbo jėgos, ir, kita vertus, didelis nedarbo lygis, susijęs su žema romų kvalifikacija; taigi reikalauja, kad valstybės narės ir ES remtų romus siekiant, kad jie visų pirma pagerintų savo kvalifikaciją; atkreipia dėmesį, kad dėl to, kad romai neturi oficialiai pripažįstamos kvalifikacijos, jų padėtį darbo rinkoje būtų galima pagerinti pakeičiant sistemą ir pripažįstant praktinius įgūdžius;

6.

ragina valstybes nares užtikrinti, kad romų tautybės moterys ir mergaitės vienodomis sąlygomis turėtų prieigą prie aukštos kokybės švietimo ir kad būtų numatytos paskatos (pvz., suteikiamos profesinio lavinimo galimybės), kuriomis būtų siekiama pritraukti aukštos kvalifikacijos mokytojus į socialiai ir ekonomiškai skurdžius regionus, ypač kaimo vietovių bendruomenes, kur gyvena daug romų tautybės žmonių;

7.

ragina valstybes nares gerinti romų tautybės moterų galimybes gauti profesinį mokymą ir priderinti profesinį mokymą prie vietos darbo rinkos poreikių siekiant, kad romų tautybės moterys įgytų rinkoje paklausių įgūdžių;

8.

pažymi, kad dauguma universitetus baigusių ir diplomus gavusių romų negrįžta į savo bendruomenes, kai kurie jų neigia savo šaknis arba bendruomenė jų nebepriima, jei jie bando sugrįžti;

9.

rekomenduoja, kad būtų numatytas išsamus programų paketas, kuris padėtų skatinti ir motyvuoti universitetus baigusius romus grįžti į savo bendruomenes, dirbti bendruomenėse ir jų labui;

10.

mano, kad romų tautybės piliečiai kai kuriose valstybėse narėse tam tikru būdu daro įtaką gyventojų sudėčiai; pažymi, kad romų tautybės vaikų dalis tarp gyventojų yra didelė, nors jų vidutinė būsima gyvenimo trukmė net 10 metų trumpesnė nei daugumai priklausančių tautybių atstovų;

11.

mano, kad nors valstybės narės išnaudojo didelius ES ir valstybių narių išteklius, skirtus padėti ilgą laiką darbo neturintiems romams rasti darbą, ES lygmeniu dar nerasta bendros išeities; valstybės narės labai įvairiais būdais ir skirtingu mastu taiso šią padėtį, bet jos nesuteikė galimybių ilgam grįžti į darbo rinką, o jų priemonės, pvz., viešosios užimtumo programos, tik dar labiau prisidėjo prie romų niekinimo; taigi prašo, kad ES ir valstybės narės savo politiką pakeistų į integruotą strategiją, pagal kurią būtų sprendžiami visi jų nepritekliaus aspektai;

12.

ragina valstybes nares profesinio mokymo programas pritaikyti prie vietos darbo rinkos poreikių ir darbdaviams, kurie nekvalifikuotiems darbuotojams (įskaitant romus) suteikia darbą ir galimybes mokytis bei tiesiogiai darbo vietoje įgyti patirties, teikti paskatas;

13.

ragina valstybes nares ir nacionalines bei vietos valdžios institucijas parengti pagal lytį suskirstytas metines ataskaitas apie tai, kiek ilgalaikių bedarbių (įskaitant romus), dalyvavusių darbo rinkos mokymuose, grįžo į darbą ir, remiantis įgyta patirtimi, parengti naują metodiką ir pradėti įgyventini mokymo programas, pritaikytas vietos gebėjimams ir ekonominėms reikmėms;

14.

ragina valstybes nares naudotis ES fondais siekiant išsaugoti ir apsaugoti tradicinę romų veiklą;

15.

patvirtina Komisijos požiūrį, kad didžiausia problema reintegruojant suaugusius romus į darbo rinką yra ta, kad dėl įvairių kliūčių darbo rinkoje ir mokymosi visą gyvenimą srityje romų tautybės suaugusiųjų yra pernelyg mažai, o tarp ilgą laiką darbo neturinčių ir neprestižinius darbus dirbančių asmenų jų yra pernelyg daug; todėl ragina veiksmingai įgyvendinti Direktyvą 2000/78/EB, kuria draudžiama diskriminacija užimtumo ir profesinėje srityje dėl religijos, tikėjimo, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos;

16.

mano, kad svarbu vykdyti specialius Bendrijos veiksmus siekiant skatinti romų tautybės suaugusiųjų dalyvavimą profesinio mokymo programose;