23.12.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/1

1.1

Darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyrą Komisija apibrėžė „kaip integruotą strategiją ir lankstumui, ir užimtumui didinti darbo rinkoje“. Šioje nuomonėje EESRK atkreipia dėmesį į kai kuriuos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros koncepcijos aspektus, kurie, jo nuomone, krizės metu yra ypač svarbūs, kad kuo daugiau žmonių išlaikytų darbo vietas, o darbo rinkoje nedalyvaujantiems asmenims būtų sudarytos kuo geresnės sąlygos greičiau rasti darbą.

1.2

Dabartiniu gilios krizės laikotarpiu ir staigaus nedarbo padidėjimo metu darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyra jokiu būdu neturėtų būti laikoma priemone, padedančia lengviau atleisti darbuotojus ar apskritai sumažinti socialinę apsaugą, visų pirma bedarbių socialinę apsaugą. EESRK mano, kad priemonės, stiprinančios lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros saugumo aspektą (plačiąja prasme), šiuo metu yra prioritetinės.

1.3

EESRK savo ankstesnėse nuomonėse pabrėžė vidaus lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros svarbą. Krizė išryškino vidaus lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyrą užtikrinančių priemonių svarbą, kurios suteikia įmonėms galimybę prisitaikyti prie staigaus užsakymų sumažėjimo ir neatleisti darbuotojų. Įmonės, taikančios darbo valandų kaupimo sąskaitų sistemą, suderintą su socialiniais partneriais, sugeba greičiau reaguoti į naują, dėl krizės susidariusią padėtį darbo rinkoje, nei šių priemonių netaikančios įmonės. Viena iš akivaizdžių krizės pamokų – socialiniai partneriai privalo skatinti darbo valandų kaupimo sąskaitas ir susitarimus dėl lankstaus darbo grafiko. EESRK mano, kad būtina didinti šių priemonių patrauklumą įmonėms ir darbuotojams.

1.4

Darbo vietų lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyra gali būti pasiekta tik tuo atveju, jei darbuotojai bus tinkamai parengti. Nauji įgūdžiai ir naujų darbo vietų kūrimas glaudžiai susiję. Įmonės savo pačių labui privalo investuoti į tęstinį savo darbuotojų mokymą. Nuolat mokytis yra darbuotojų pareiga. Reikia tikėtis, jog Lisabonos strategija po 2010 m. pateiks šių klausimų sprendimą.

1.5

Krizės laikotarpiu paaiškėjo, kad socialinis dialogas ypač svarbus. Pastarieji mėnesiai parodė, kad aktyviai drauge veikiantys socialiniai partneriai gali rasti opių problemų sprendimus. EESRK siūlo ES pirmininkaujančiai Švedijai ir ES Komisijai įsteigti interneto platformą, kuri sudarytų palankesnes sąlygas skleisti informaciją apie patirtį, įgytą įgyvendinant socialinių partnerių iniciatyvas, atsižvelgiant į skirtingą šalių, regionų ir vietų padėtį.

1.6

Europos lygmeniu socialiniai partneriai šiuo metu veda derybas dėl bendrojo įtraukiųjų darbo rinkų susitarimo. EESRK mano, kad būsimi susitarimai gali iš tiesų teikti papildomą naudą ir padėti labiausiai pažeidžiamiems, dėl krizės darbą praradusiems žmonėms vėl susirasti darbą. EESRK taip pat daug tikisi iš bendro lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros įgyvendinimo stebėsenos ir vertinimo, kuriuos Europos socialiniai partneriai įtraukė į savo 2009–2010 m. darbo programą.

1.7

Labai didelis tempas ir drastiškas ekonominės padėties pablogėjimas skatina daugelį darbdavių prisiminti klestėjimo laikotarpį, kai būdavo sunku rasti pakankamą tinkamos kvalifikacijos darbuotojų. Žvelgdami į ateitį ir tikėdamiesi ekonominės padėties pagerėjimo, kuris tikrai įvyks, jie neketina naikinti pernelyg daug darbo vietų – tai galėtų būti daroma tik siekiant sutaupyti trumpuoju laikotarpiu. Vis dėlto nė viena įmonė negali ignoruoti ekonomikos principų. Kiekviena firma visų pirma susirūpinusi savo išlikimu. Atleistiems darbuotojams svarbiausia kuo greičiau grįžti į darbo rinką. EESRK pabrėžia, kad jiems reikia skubiai suteikti aukštos kokybės paramą. Valstybės narės turėtų apsvarstyti, kaip padidinti įdarbinimo agentūrų skaičių ir pagerinti jų darbo kokybę, siekiant padėti žmonėms kuo greičiau susirasti darbą.

1.8

Komitetas mano, kad Europos Sąjunga, atsižvelgdama į nacionalinius ir regionų ypatumus ir pramonės sektorių skirtumus, turėtų ir toliau laikytis europinio požiūrio ir subsidiarumo principo. Tai padės sukurti europinį pagrindą, būtiną tvirtesniam Europos socialiniam modeliui užtikrinti, kuris šiuo metu iš teorinio modelio tampa neišvengiama realybe (1). Pasibaigus Lisabonos strategijos įgyvendinimo laikotarpiui, reikia numatyti tolesnius veiksmus (Lisabonos strategija po 2010 m.), skirtus įgyvendinti dar nepasiektus tikslus ir tuos, kurie iškils krizės laikotarpiu, kuris gali būti ilgas ir sudėtingas. Darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyra, be abejonės, galėtų atlikti svarbų vaidmenį. Komitetas mano, kad taikant darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijas reikėtų siekti jų pusiausvyros.

1.9

Komitetas pabrėžia, kad įgyvendinant darbo rinkos reformas valstybėse narėse reikėtų siekti, kad nedaugėtų neužtikrintų darbo vietų, kurioms būdingas pernelyg didelis lankstumas, bet mažos užimtumo garantijos. Per pastaruosius dešimt metų tokių darbo vietų skaičius nuolat didėjo. EESRK pritaria 2008 m. vasario 7 d. Regionų komiteto nuomonėje (2) išreikštam susirūpinimui, kad išorės lankstumo dominavimas gali sudaryti „galimybę panaikinti įprastų darbo sąlygų reglamentavimą sukuriant nesąžiningus darbo santykius.“

2.1

ES Tarybai pirmininkaujanti Švedija paragino EESRK pateikti nuomonę darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros klausimu, dėl kurio Komitetas jau yra išsakęs savo nuomonę (3), tačiau dabar šį klausimą reikia nagrinėti naujų aplinkybių požiūriu. Poreikis nedelsiant persvarstyti šį klausimą atsižvelgiant į finansų krizę patvirtintas 2009 m. liepos 7 d. Stokholme ES Tarybai pirmininkaujančios Švedijos surengtame klausyme.

2.2

Darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyra suprantama nevienodai. Europos Komisija savo komunikate (COM(2007) 359 galutinis) lankstumo ir užimtumo garantijas apibrėžė „kaip integruotą strategiją ir lankstumui, ir užimtumui didinti darbo rinkoje“ (4). Kadangi tokia apibrėžtis pateikiama 2009 m. gegužės 7 d. Prahoje vykusio neeilinio aukščiausiojo lygio susitikimo išvadose, šia bendra samprata remsimės ir šioje nuomonėje.

2.3

EESRK pabrėžia, kad vadovaujantis subsidiarumo principu už darbo rinkos politiką yra atsakingos valstybės narės. Mėginimas suderinti darbo teisės aktus prieštarautų minėtam principui ir būtų nenaudingas, kadangi tai turėtų neigiamos įtakos susiklosčiusioms tradicijoms ir geografinėms struktūroms, kurių nauda ir tvarumu jau įsitikinta. Be to, reikėtų atsižvelgti į tai, kad valstybių narių ekonomikos išsivystymo lygis yra skirtingas. Šie skirtumai atsispindi jų socialinėse sistemose. EESRK mano, kad ES turėtų įveikti šiuos iššūkius:

3.1.1

Didžiausios Bendrijos istorijoje ekonomikos krizės pasekmės yra gana akivaizdžios trumpuoju laikotarpiu: ES valstybių narių skolos auga kaip niekada sparčiai. Nors svarbiausi pasaulio bankai užtvindė rinkas grynaisiais pinigais, bankų sistema vis dar neveikia taip kaip anksčiau. Labai didelių sunkumų norėdami gauti naujus kreditus visų pirma patiria mažosios ir vidutinės įmonės (VMĮ) ir savarankiškai dirbantys asmenys. Netrukus bus pastebimos ir neigiamos nedarbo pasekmės visuomenei ir vidaus rinkai. Be to, mažai ir sunkiai kuriama naujų darbo vietų.

3.1.2

Nors paskutinioji EESRK nuomonė šiuo klausimu parengta neseniai – 2008 m. pavasarį, EESRK mano, kad trumpuoju laikotarpiu būtina pritaikyti lankstumo ir užimtumo garantijų modelį atsižvelgiant į sunkią dabartinę socialinę ir ekonominę padėtį. Komitetas džiaugiasi ES Tarybai pirmininkaujančios Švedijos pateiktu prašymu ištirti, kaip valstybės narės galėtų panaudoti darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyrą vykstant restruktūrizacijai pasaulinio vystymosi kontekste. Pasaulio vystymasis susijęs su finansų krize ir liūdnomis jos pasekmėmis realiajai ekonomikai ir užimtumui. Ši krizė yra pati sunkiausia ekonomikos krizė per pastaruosius 80 metų. Labai tikėtina, kad jos padariniai bus jaučiami visą XXI amžių. Jos sudėtingumą sustiprina ir tai, kad pasaulio lygiu vyksta kitos dvi didelius iššūkius keliančios – klimato ir demografinė – krizės.

3.1.3

Krizė keičia socialinę ir ekonominę aplinką, kurioje reikėtų numatyti darbo rinkos reformas. Tai yra akivaizdu nepaisant įvairaus tokių struktūrinių reformų įgyvendinimo galimybių, jų įgyvendinamumo, poreikio ar nesugebėjimo įgyvendinti krizės laikotarpiu vertinimo. Tačiau EESRK norėtų pabrėžti, kad bedarbių įtrauktis ir jų grąžinimas į darbo rinką turi būti neginčijami prioritetai.

3.1.4

Vis dėlto Komitetas norėtų apibendrinti šias išvadas ir pateikti konkrečius bei racionalius pasiūlymus dėl darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyrą užtikrinančių pagrindinių aspektų, t. y. lankstumo ir garantijų. Komitetas norėtų pabrėžti, kad subalansuotas lankstumo ir užimtumo garantijų valdymas yra būtinas norint išvengti socialinių konfliktų, kokių Europa jau yra patyrusi.

3.2.1

Vidaus lankstumas turėtų būti administracijos ir darbuotojų arba jų atstovų, socialinių partnerių socialinio dialogo, organizuojamo įmonės arba susijusio sektoriaus lygiu, rezultatas. Vidaus lankstumas padeda išvengti darbo vietų praradimo ir taip sunkiu laikotarpiu gali tapti svarbiu Europoje socialinę sanglaudą stabilizuojančiu veiksniu. Siekiant užtikrinti, kad įmonės laikysis socialinės atsakomybės srityje prisiimtų įsipareigojimų, ir norint išlaikyti dirbančiųjų užimtumą labai svarbu geri darbdavių ir darbuotojų santykiai. Remiant šias priemones labai svarbus vyriausybių vaidmuo, tačiau dėl šios paramos neturi sumažėti galimybės teikti svarbiausias socialines paslaugas, pavyzdžiui, užtikrinti saugą (ar kalbėsime apie maisto produktų, ar oro transporto saugą, visuotinės svarbos paslaugų universalumą, ar policijos teikiamas paslaugas) ir švietimą, kuris nuo šiol turi būti pagrįstas mokymosi visą gyvenimą principu.

3.2.2

Visos socialinės reformos turi būti vykdomos atsižvelgiant į socialines, ekonomines ir politines aplinkybes. Krizės laikotarpiu dėl darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros, be abejo, kyla rimtų abejonių, pavyzdžiui, ar dedamos pastangos užtikrins spėjamas įsidarbinimo galimybes. Taigi reikia gerai suvokti, kad lankstumo ir užimtumo garantijos naudinga priemone bus tik tuomet, kai jos taps priimtinos visiems socialiniams parneriams, o ne kai kuriems iš jų. Todėl labai svarbu nuodugniai išnagrinėti užimtumo garantijų, užimtumo ir lankstumo garantijų pusiausvyros klausimus. Komiteto manymu, Europos Komisija turėtų sutelkti dėmesį ir ištirti vidaus lankstumo, kuris galėtų būti veiksminga darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyrą užtikrinanti priemonė, padedanti spręsti nedarbo problemą, galimybes (5).

3.2.3

Komitetas mano, jog reikėtų subalansuoti darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros aspektus, kad taikant šį modelį nesumažėtų užimtumo garantijos. Tačiau kaip valstybės narės galėtų šią pusiausvyrą užtikrinti krizės laikotarpiu? Komitetas siūlo darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros modeliu grindžiamas reformas kruopščiai išnagrinėti atsižvelgiant į krizę, kad nekiltų nepageidaujamų socialinių ir politinių pasekmių. Tokia tik dar išsamesnė analizė turėtų būti atlikta dėl vadinamųjų išorės lankstumo ir užimtumo garantijų.

3.2.4

Remiantis pirmiau išdėstytais teiginiais, lankstumo ir užimtumo garantijos turėtų būti patikimos visais požiūriais, visų pirma biudžeto požiūriu. Gali prireikti perorientuoti valstybių narių biudžeto išlaidų prioritetus ir, veikiausiai, sustiprinti Bendrijos teikiamą pagalbą. Neįmanoma užtikrinti darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros nesuteikiant užimtumo garantijų.

3.2.5

Dabartinėje situacijoje būtų rizikinga aktyviai imtis darbo rinkos reformų siekiant skatinti išorės lankstumą, kas nepasakytina apie atsargų įvairių vidaus lankstumo formų taikymą. Europos Komisija iki šiol akcentavo lankstumo ir užimtumo garantijų išorės dimensiją. Daugelyje Europos kolektyvinių sutarčių numatytos įmonių lankstumo tvarkos nuostatos. Be to, lankstumas gali būti įvairių formų, pavyzdžiui, darbo laiko organizavimas derinamas su mokymui skirtu laiku.

3.3.1

EESRK ir toliau prašo socialinių partnerių būti pagrindiniais dalyviais forume, kuriame nuolat diskutuojama dėl reformų ir kuris suteikia galimybę abiem šalims – darbdaviams ir darbuotojams – stebėti, kad būtų nuolat užtikrinama lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyra. Šis požiūris labai svarbus ir naudingas būsimai Europos užimtumo politikai. Todėl pilietinė visuomenė turi taip pat dalyvauti minėtose diskusijose. Užimtumo politika ir darbo rinkos reformos turi didelės įtakos visuomenei. Taigi šios reformos turi būti siejamos su ekonominėmis, socialinėmis ir tvaraus vystymosi perspektyvomis.

3.3.2

Darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyra – viena svarbiausių priemonių dabartinės finansų krizės ir realiosios ekonomikos padariniams darbo rinkai ir užimtumui sumažinti. Tačiau reikėtų vengti tuo piktnaudžiauti ir sudaryti palankesnes sąlygas atleisti darbuotojus šalyse, kuriose darbo teisė užtikrina tam tikras garantijas, saugančias nuo vadinamosios priimti ir atleisti (angl. hire and fire) praktikos. Komitetas pritaria aiškiai Komisijos nuostatai, kad lankstumo ir užimtumo garantijos jokiu būdu negali virsti teise atleisti darbuotojus.

3.3.3

EESRK norėtų pabrėžti, kad bet kuri darbo teisės reforma turėtų būti vykdoma tariantis su socialiniais partneriais, nes kitu atveju ji bus nesėkminga. Socialinis dialogas – tai vienas principų, užtikrinančių dalyvaujamąją, šiuolaikišką ir socialinę demokratiją. Darbo teisės nuostatų pakeitimai turi būti atliekami diskutuojant su susijusiomis šalimis, darbuotojais ir jų atstovais. Be to, socialinis dialogas leidžia taikyti įvairias vidaus lankstumo schemas, kurios sudaro įmonėms sąlygas imtis lankstesnių veiksmų neatsižvelgiant į jų veiklos augimo ar mažėjimo tendencijas.

3.3.4

EESRK palankiai vertina bendras Europos socialinių partnerių pastangas siekti lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros. Komitetas teigiamai vertina Europos socialinių partnerių žingsnį į 2009–2010 m. darbo programą įtraukti lankstumo ir užimtumo garantijų įgyvendinimo stebėseną ir vertinimą. EESRK laukia šio vertinimo ataskaitos ir tikisi, kad bendromis pastangomis atliktas vertinimas turės didelės įtakos sudarant įvairias lankstumo ir užimtumo garantijų taikymo schemas valstybėse narėse.

3.4.1

Trumpuoju laikotarpiu, atsižvelgiant į socialinio dialogo visais lygmenimis rezultatus, finansinius įsipareigojimus ir vyriausybių vaidmenį, lankstumo ir užimtumo garantijų vertinimu ir jų taikymo galimybėmis turi būti siekiama išsaugoti kuo daugiau didžiausią pridėtinę vertę sukuriančių darbo vietų ir stiprinti visų darbuotojų socialinę apsaugą nepaisant jų padėties darbo rinkoje.

3.4.2

EESRK primena 2009 m. liepos 8–9 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas dėl darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros krizės laikotarpiu. Labai svarbu, kad bedarbiai kuo greičiau grįžtų į darbo rinką. Komitetas pabrėžia, kad reikia jiems nedelsiant suteikti pagalbą, paramą ir veiksmingas konsultacijas. Valstybės narės turi būti raginamos geriau pasinaudoti esamų Europos fondų ištekliais ir įsipareigoti stiprinti visas užimtumą skatinančias priemones, pavyzdžiui, remti kokybiškas darbo vietas siūlančias agentūras, kad jos galėtų plėsti savo veiklą ir didinti našumą.

3.4.3

EESRK pritaria Komisijos nuomonei, kad susitarimai dėl išmokų priverstinio nedarbo atveju gali būti veiksminga trumpalaikė priemonė darbo vietoms išsaugoti, išvengti nedarbo ir išlaikyti perkamąją galią. Šių priemonių rezultatas gali būti trejopas: įmonės nepraras darbuotojų patirties ir įgūdžių, darbuotojas nebus pašalintas iš darbo rinkos, o išvengus bedarbių srauto, bus užtikrintas šalies ekonominis stabilumas. Krizės aplinkybėmis išryškėjo poreikis skatinti darbo valandų kaupimo sąskaitų sistemą ir lankstų darbo laiko valdymą. Įmonės, taikančios darbo valandų kaupimo sąskaitų sistemą, gali daug greičiau reaguoti į naują rinkos padėtį ir prisitaikyti prie staiga sumažėjusios paklausos. EESRK prašo valstybių narių ir ES patraukliai informuoti apie šią priemonę darbuotojus ir įmones.

3.4.4

Komitetas ragina visų lygių, įskaitant ir makroekonomikos, socialinius partnerius šiuo gilios ekonomikos krizės laikotarpiu socialiniu dialogu ir jame dalyvaujančių partnerių susitarimais siekti darbo vietų išsaugojimo ir kūrimo nemažinant atlyginimų. Vyriausybės turėtų rasti priemonių katalizatoriaus vaidmeniui atlikti ir skatinti tokio pobūdžio susitarimus ar netgi numatyti tam tikrą atlygį. EESRK siūlo ES pirmininkaujančiai Švedijai ir Europos Komisijai sukurti interneto platformą, kurioje būtų skleidžiama informacija apie socialinių partnerių praktines iniciatyvas ir su tuo susijusią patirtį atsižvelgiant į skirtingą šalių, regionų ir vietų padėtį.

3.4.5

Komitetas mano, kad Europos Komisijos apibrėžti keturi lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros aspektai ir principai galėtų labai padėti sumažinti nedarbą Europoje. Vis dėlto svarbiausia užtikrinti, kad būtų kuriamos kokybiškos darbo vietos. Darbo vietų kokybei užtikrinti labai svarbų vaidmenį atlieka veiksminga socialinė apsauga. Ji yra pagrindinis ES socialinės sanglaudos veiksnys. Todėl Komitetas pabrėžia, kad įgyvendinant darbo rinkos reformas valstybėse narėse reikėtų siekti, kad nedaugėtų neužtikrintų darbo vietų, kurioms būdingas pernelyg didelis lankstumas, bet mažos užimtumo garantijos. Per pastaruosius dešimt metų tokių darbo vietų skaičius nuolat didėjo. Komisija turėtų reguliariai vertinti lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros principo taikymą su darbo rinka susijusiuose ir šią sritį reglamentuojančiuose teisės aktuose. Komitetas laikosi nuomonės, kad lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros principai turi būti dar labiau įtvirtinti darbotvarkėje pasibaigus Lisabonos strategijos įgyvendinimo laikotarpiui. Be to, EESRK siūlo suderinti socialinių partnerių veiklą su šia darbotvarke.

3.5.1

EESRK mano, kad ES pirmininkaujanti Švedija turėtų pradėti diskusiją dėl lankstumo ir užimtumo garantijų, kurios galėtų, kaip tai pastebima kai kuriose jas taikančiose valstybėse narėse, padėti ES išgyventi pasaulinę finansų ir ekonomikos krizę išsaugant kuo daugiau darbo vietų ir išvengiant grėsmės ES socialinei sanglaudai. ES labai svarbu, kad darbuotojai neprarastų kvalifikacijos, kurios prireiks pasibaigus krizei. Šio klausimo aktualumas dar labiau išryškėja kalbant apie demografinius pokyčius, dėl kurių labai sumažės kvalifikuotų darbuotojų daugelyje Europos šalių.

3.5.2

Kvalifikuotų darbuotojų atleidimas krizės laikotarpiu yra pavojingas žingsnis atsižvelgiant į būsimą ekonomikos atgaivinimą. Patyrusių darbuotojų trūkumas gali dar labiau padidėti. Negana to, daug Europos įmonių, atrodo, mažina besimokantiems amato ar jauniems specialistams skirtas darbo vietas. Tokiu būdu įmonės rizikuoja savo ateitimi. Lankstumo ir užimtumo garantijos gali pasiteisinti tik tada, jei darbuotojai turės gerą išsilavinimą. Nutrauktas mokymo procesas prieštarauja šiai reformos priemonei. Nauji įgūdžiai ir naujų darbo vietų kūrimas glaudžiai susiję. Lisabonos strategijoje po 2010 m. turėtų būti pateikti šių klausimų sprendimai. Įmonės privalo investuoti į tęstinį darbuotojų mokymą. Tačiau akivaizdu, kad nuolatinis tobulėjimas – tai taip pat ir kiekvieno darbuotojo pareiga.

3.5.3

Su lankstumo ir užimtumo garantijomis susietas mokymasis visą gyvenimą turi atitikti ES visuomenės tvaraus vystymosi principus ir tapti pavyzdžiu pasauliniu mastu. Darbuotojų mokymu turėtų būti siekiama Europos tikslų, t. y. sukurti dar daugiau kokybiškų darbo vietų ir dėti pastangas kurti tvarią ekonomiką.

3.5.4

Lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros pagrindinis principas – geresnės galimybės įsidarbinti. Savo ruožtu geriausias įsidarbinimo galimybes užtikrina švietimo sistemos ir veiksmingas tęstinis mokymas. Kol valstybės narės skelbs savo pritarimą visą gyvenimą trunkančio mokymo idėjai, tačiau nereformuos švietimo sistemų, neskirs tinkamo dėmesio ikimokykliniam ugdymui, neskirs daugiau išteklių švietimui ir nesieks mokestinėmis priemonėmis skatinti tęstinį profesinį mokymą darbo vietose ir sudaryti jam palankesnių sąlygų, tol lankstumo ir užimtumo garantijų pagrindinė sąlyga negalės būti įvykdyta. Komitetas ragina valstybių narių vyriausybes visus šiuos švietimo klausimus svarstyti prioritetine tvarka. EESRK pritaria bendriems valstybių narių veiksmams skatinti Europos švietimo ir mokymo sektorių.

3.6.1

Lisabonos sutartyje, kuriai Komitetas reiškia pritarimą ir tikisi, kad ją priims visos ES 27 valstybės narės, vidaus rinka įvardijama kaip socialinė ekonomika. Vienas iš Europos bendrijos steigimo sutarties 2 straipsnyje nurodomų Bendrijos tikslų – socialinė rinkos ekonomika. Tai didelė naujovė. Ši nauja kryptis, kuria suteikiamos daug platesnės galimybės Bendrijos teisės nuostatas aiškinti vadovaujantis socialiniu požiūriu, turės didelės reikšmės būsimiems Europos teisės aktams ir visų pirma Europos Teisingumo Teismo praktikai.

3.6.2

Reikia pripažinti, kad kai kurių Europos šalių politikos tendencijos verčia nerimauti dėl sėkmingo galutinio Sutarties įsigaliojimo. Tačiau Komitetas laikosi optimistinio požiūrio, kadangi nemato kitos alternatyvos ar „B plano“. Krizės laikotarpiu ypač svarbu, kad 27 valstybių narių Europos Sąjungos institucijos galėtų dirbti veiksmingiau, nei vadovaujantis Nicos sutartimi. Todėl EESRK mano, kad institucijos turėtų parengti lankstumo ir užimtumo garantijų paketą atsižvelgdamos į galimą Lisabonos sutarties įsigaliojimą šiais metais (ar vėliausiai – 2010 m.) ir į krizės raidą. Lisabonos sutarties įsigaliojimas, be kita ko, paskatins Bendrijos teisėje laikytis naujo požiūrio į garantijas.

23.12.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/6

1.1

EESRK remia tikslus, įtvirtintus keturiuose Baltijos jūros regiono strategijos ramsčiuose, kad regionas taptų klestintis, saugus ir patikimas, ekologiškai tvarus ir patrauklus bei lengvai pasiekiamas.

1.2

EESRK pripažįsta išsamų konsultacijų procesą, kuris vyko prieš baigiant rengti strategiją, ir šiame procese dalyvavusių socialinių partnerių ir suinteresuotųjų subjektų vaidmenį. EESRK ne kartą yra pabrėžęs esminį organizuotos pilietinės visuomenės vaidmenį įgyvendinant Baltijos jūros regiono strategiją ir dar kartą patvirtina remiąs Baltijos jūros pilietinės visuomenės forumo, kuris padėtų įtraukti pilietinę visuomenę į strategijos rengimą, steigimą.

1.3

EESRK pritaria strategijos veiksmų planui, kurį sudaro 15 prioritetinių veiksmų ir už kiekvieno jų vykdymą bus atsakinga Baltijos regiono valstybė narė.

1.4

Baltijos jūros regiono strategija turi privalumų ir trūkumų. Jos pagrindiniai privalumai yra tai, kad jos numatyta aprėptis yra nuosekli ir ją nuolat peržiūrės Komisija ir Europos Vadovų Taryba. Trūkumai susiję su jos sudėtingumu ir įgyvendinimo valdymo klausimais. Strategija apima 21 generalinio direktorato kompetencijos sritis ir 8 valstybes nares ir Rusiją. Ją sudaro 4 ramsčiai, 15 prioritetinių veiksmų ir daug horizontaliųjų veiksmų; strategijos pagrindas – sudėtinga „kintamoji geometrija“, dėl kurios strategija galėtų tapti neįgyvendinama. EESRK mano, kad reikėtų dėti visas pastangas supaprastinti tvarką, skirtą strategijos įgyvendinimui valdyti.

1.5

EESRK turi tekti svarbus vaidmuo užtikrinti bendradarbiavimą rengiant ir įgyvendinant strategiją. Baltijos jūros regiono pilietinės visuomenės forumo sukūrimas yra teisingas žingsnis siekiant įtraukti organizuotą pilietinę visuomenę į tolesnę strategijos raidą.

1.6

Baltijos jūros regiono strategija yra svarbus iššūkis ES apskritai ir Komiteto nariams iš Baltijos jūros regiono konkrečiai. Ji įpareigoja narius imtis iniciatyvos atstovauti organizuotai pilietinei visuomenei Pilietinės visuomenės forume toliau vystant šią strategiją. Atsižvelgiant į tai, kad Baltijos jūros regiono strategijos bus laikomasi keletą metų, verta sudaryti EESRK nuolatinę grupę ir taip užtikrinti Komiteto dalyvavimą procese, kuris galėtų tapti makroregioninio bendradarbiavimo pavyzdžiu visoje Europos Sąjungoje.

2.1

Pastaraisiais metais makroregioninio bendradarbiavimo klausimas tapo dar svarbesnis. Dabar ES manoma, kad makroregionai turi potencialą svariai prisidėti prie sanglaudos politikos ir pasiekti panašų vystymosi lygį visose valstybėse narėse. Europoje jau esama makroregioninio bendradarbiavimo formų. Vyšegrado grupė, kurią sudaro Čekija, Vengrija, Lenkija ir Slovakija, yra pavyzdys, kaip Vidurio Europos šalys gali dirbti kartu kelete bendros svarbos sričių vadovaudamosi Europos integracijos principais (1). Dar visai neseniai, 2008 m. Paryžiuje vykusio aukščiausiojo lygio susitikime, skirtame Viduržemio jūros regiono klausimams, buvo atnaujinta Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių partnerystė, anksčiau vadinta Barselonos procesu. Partnerystė apima visas 27 Europos Sąjungos valstybes nares kartu su 16 valstybių partnerių iš pietinio Viduržemio jūros regiono ir Artimųjų Rytų; ja siekiama spręsti tokias bendras problemas kaip jūrų tarša, saugi laivyba, energetikos klausimai ir verslo vystymas (2).

2.2

2006 m. lapkričio mėn. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją parengti Baltijos jūros regiono strategiją. Šią Baltijos jūros makroregionui skirtą strategiją 2009 m. birželio 10 d. priėmė Komisija ir 2009 m. birželio 19 d. pateikė Europos Vadovų Tarybai. Pirmininkaujanti Švedija inicijuos tolesnes diskusijas dėl strategijos prieš ją priimant Tarybai 2009 m. spalio pabaigoje. Pirmininkaujanti Švedija paprašė parengti tiriamąją nuomonę, kadangi tai yra svarbi jos darbo programos dalis. Šios nuomonės tikslas – įvertinti pasiūlytą Baltijos jūros regiono strategiją, jos parengimą, struktūrą ir veiksmų planą žvelgiant iš organizuotos pilietinės visuomenės perspektyvos. Ši nuomonė remiasi tyrimu, pateiktu neseniai priimtoje EESRK nuomonėje „Baltijos jūros regionas: organizuotos pilietinės visuomenės vaidmuo gerinant regioninį bendradarbiavimą ir apibrėžiant regiono strategiją“ (3).

2.3

Parengti Baltijos jūros regiono strategiją raginama dėl to, kad būtinas glaudesnis ir veiksmingesnis Europos Komisijos, valstybių narių, regionų, vietos valdžios institucijų ir kitų suinteresuotųjų subjektų veiklos derinimas, kad būtų veiksmingiau pasinaudojama programomis ir politikos priemonėmis. Baltijos jūra yra vienas iš regionų, kur laivų judėjimas yra intensyviausias pasaulyje, kaip matyti šios nuomonės priede pateiktame kasdieninio laivų judėjimo žemėlapyje. Baltijos jūros regioną sudaro aštuonios valstybės narės, besiribojančios su Baltijos jūra (Suomija, Švedija, Danija, Vokietija, Lenkija, Estija, Latvija, Lietuva), kartu su Rusija. Europos Vadovų Taryba, paprašydama Komisijos parengti strategiją nusprendė, kad strategijos išorės santykių aspektai turėtų būti susieti su esama Šiaurės dimensijos sistema (4). EESRK pritaria makroregioninio vystymosi strategijos, apimančios visas Baltijos jūros valstybes, parengimui.

2.4

Procesas, kuris leido išvystyti strategiją, yra beprecedentis. Komisijos nuomone, jei Baltijos jūros regiono strategija galioja ir tinkama taikyti Baltijos jūros regionui, panašus metodas gali būti taikomas ir kitiems makroregionams, pavyzdžiui, Dunojaus (5), Alpių ir Viduržemio jūros regionams.

2.5

Kartu su strategija pateikiamas veiksmų planas, kuris apima 15 prioritetinių veiksmų pagal keturis ramsčius. Kiekvieną prioritetinę sritį turėtų koordinuoti viena Baltijos jūros regiono valstybė ir tikimasi, kad ją įgyvendindamos valstybės dirbs kartu su visais susijusiais suinteresuotaisiais subjektais (6).

2.6

Baltijos jūros regiono strategija ir joje siūlomi veiksmai bus finansuojami iš esamų šaltinių, t. y. ES struktūrinių fondų (55 mlrd. eurų 2007–2013 m. laikotarpiu), ir lėšomis, kurias skirs kiekviena Baltijos jūros regiono valstybė, nevyriausybinės organizacijos, privatūs šaltiniai ir tokios finansų institucijos kaip Europos investicijų bankas, Šiaurės investicijų bankas ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas.

2.7

Strategiją sudaro ne tik keturi ramsčiai, bet ir horizontalieji veiksmai, skirti teritorinei sanglaudai vystyti. Tai:

3.6.1

Tačiau kol kas įgyvendinant strategiją reikėtų išnaudoti galimybes, kurias suteikia jau vykdomos Europos iniciatyvos, pavyzdžiui, Bendras mokslinių tyrimų programavimas, kurį stipriai parėmė EESRK. Ši iniciatyva papildo Komisijos rekomendaciją, nurodytą Baltijos jūros strategijoje, išnaudoti visą Baltijos jūros regiono potencialą mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje, kad jis suklestėtų ekonomiškai.

4.1

EESRK jau pateikė pasiūlymą įsteigti Baltijos jūros regiono pilietinės visuomenės forumą ir pareiškė esąs pasirengęs atlikti parengiamąjį darbą tokiam forumui įsteigti (10). Šis forumas turėtų veikti kartu su strategija ir prisidėti prie strategijos peržiūros du kartus per metus. Konsultacinių konferencijų rengiant strategiją sėkmė dar kartą pabrėžia, kad būtinos nuolatinės viešos diskusijos ir informavimo kampanijos apie strategijos įgyvendinimą.

4.2

EESRK ir Baltijos jūros regiono valstybių narių ekonomikos ir socialinių reikalų komitetams tenka svarbus vaidmuo užtikrinant bendradarbiavimo sąlygas ir dirbant kartu visą strategijos įgyvendinimo laikotarpį. Siekiant sustiprinti institucijų kūrimą ir struktūras pilietinei visuomenei dalyvauti, visų pirma naujose valstybėse narėse ir kaimyninėse valstybėse, pavyzdžiui, Rusijoje, galbūt verta užmegzti tarpvalstybinius ryšius tarp giminingų organizacijų, pavyzdžiui, profesinių sąjungų, vartotojų organizacijų ir bendruomenių bei savanoriškos veiklos sektoriaus organizacijų ir pradėti joms tarpusavio bendradarbiavimą. Visų pirma EESRK nariai iš aštuonių Baltijos jūros regiono valstybių narių turėtų imtis pasiuntinių, diskusijų partnerių ir pranešėjų funkcijų, kad Komitetas būtų nuolat informuojamas apie strategijos pažangą, sėkmę ir problemas ir taip galėtų prisidėti siekiant jos tikslų.

4.3

EESRK pritaria Baltijos jūros regiono strategijoje dedamoms rimtoms pastangoms vystyti integruotą makroregioninio bendradarbiavimo metodą. Komitetas, kaip ir Europos Parlamentas jau kurį laiką pasisako už tokį metodą.

4.4

EESRK pritaria strategijoje siūlomam.plačiam požiūriui į įgyvendinimą, pagal kurį valstybės narės imasi koordinuoti 15 prioritetinių sričių ir susijusių pagrindinių projektų įgyvendinimui.

4.5

Galima teigti, kad Baltijos jūros regiono strategija yra svarbus išbandymas Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui. Nepaisant pirmiau nuomonėje minėtų sudėtingų valdymo klausimų, Komitetui tenka visapusiškai dalyvauti toliau vystant strategiją. Tai iššūkis ir EESRK nariams iš 8 Baltijos jūros regiono valstybių narių, kurias ši strategija apima. Ji įpareigoja narius imtis iniciatyvos atstovauti organizuotai pilietinei visuomenei Baltijos jūros regiono pilietinės visuomenės forume įgyvendinant šią strategiją. Kadangi tikėtina, kad strategija bus vykdoma daugelį metų, siūloma EESRK įsteigti ad hoc Baltijos jūros regiono observatoriją arba tyrimo grupę, kad visas Komitetas galėtų veiksmingai dalyvauti procese, kuris neabejotinai taps makroregioninio bendradarbiavimo modeliu Europos Sąjungoje.

23.12.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/10

1.1

Šioje tiriamojoje nuomonėje, kurią EESRK parengė pirmininkaujančios Švedijos prašymu, aiškinama, kokių veiksmų reikėtų imtis, kad ES alkoholio daromos žalos mažinimo strategija būtų tvari, ilgalaikė ir daugiasektorinė (1). Pirmininkaujanti Švedija pasisako už horizontalios ES alkoholio strategijos įgyvendinimą ir nori, kad prevencinis darbas ir ES ir nacionaliniu lygiu būtų ilgalaikis.

1.2

Ši nuomonė papildo ankstesnę EESRK nuomonę dėl alkoholio daromos žalos, kurioje buvo nagrinėjamos penkios prioritetinės temos: vaikų apsauga; su alkoholiu susijusių kelių eismo įvykių skaičiaus mažinimas; alkoholio žalos suaugusiesiems ir jo poveikio darbo vietoje prevencija; informavimas, švietimas ir sąmoningumo ugdymas bei bendra duomenų bazė (2).

1.3

Nuomonėje nurodomi keturi pirmininkaujančios šalies prioritetai:

Kad būtų įgyvendintas visa apimantis požiūris, visos abiejose nuomonėse nagrinėtos temos ir kiti susiję klausimai turėtų būti svarstomi kartu.

1.4

Alkoholio vartojimo įpročiai kiekvienoje šalyje skirtingi, tačiau dauguma vartotojų didžiąją laiko dalį geria alkoholį neprarasdami atsakomybės jausmo (žr. 3.2 punktą) (3). Vis dėlto EESRK susirūpinimą kelia statistikos duomenys – 15 proc. Europos Sąjungos suaugusių gyventojų alkoholį reguliariai vartoja nesaikingai, ir tai, kad alkoholio daromai žalai labiausiai neatsparūs yra vaikai. Turėtų būti parengtos politinės priemonės, kurios būtų taikomos alkoholiu piktnaudžiaujamiems asmenims.

1.5

Alkoholio rinkodara – vienas iš veiksnių, galinčių padidinti tikimybę, jog alkoholį pradės vartoti vaikai ir paaugliai, o jau pradėję ims jo vartoti daugiau. Todėl EESRK ragina mažinti alkoholio rinkodaros poveikį vaikams.

1.6

Tinkamai parengta alkoholio kainodaros politika gali tapti veiksmingu svertu mažinant alkoholio daromą žalą, ypač mažas pajamas gaunantiems žmonėms ir jaunimui. EESRK nuomone, galimybės gauti alkoholio, jo platinimas ir reklama turi būti reguliuojami – vien savireguliacijos šioje srityje nepakanka.

1.7

Kad visuomenė daugiau žinotų apie vaisiaus alkoholinio spektro sutrikimų (angl. FASD) pavojų, EESRK pritaria nacionalinio bei ES lygmens sąmoningumo didinimo kampanijoms.

1.8

EESRK manymu, ES lygiu per mažai informuojama apie piktnaudžiavimo alkoholiu padarinius sveikam ir oriam senėjimui.

1.9

EESRK pripažįsta, kad alkoholio politika turėtų būti išsami ir apimti daugelį priemonių, kurios, kaip įrodyta, mažina žalą.

2.1

Pagal Sutarties (4) 152 straipsnio 1 dalį, kurioje skelbiama, kad Bendrija savo veikla papildo valstybių narių politiką, Europos Sąjunga turi teisę ir privalo spręsti dėl žalingo ir pavojingo alkoholio vartojimo kylančias visuomenės sveikatos problemas.

2.2

2001 m. Taryba priėmė rekomendaciją dėl jaunimo alkoholio vartojimo (5), kuria paragino Komisiją sekti ir vertinti padėties raidą bei taikomas priemones ir informuoti apie būtinybę imtis tolesnių veiksmų.

2.3

2001 m. birželio mėn. ir 2004 m. birželio mėn. išvadose Taryba paprašė Komisijos pateikti pasiūlymus dėl išsamios Bendrijos strategijos, skirtos alkoholio daromai žalai sumažinti, kuri papildytų nacionalinę politiką (6).

2.4

2006 m. Komisija priėmė komunikatą „ES strategija remti valstybes nares mažinant alkoholio daromą žalą“ (7). Komunikate siekiama išdėstyti veiksmus, kuriuos Komisija ir valstybės narės jau įgyvendino, aiškinama, kaip Komisija gali toliau remti ir papildyti nacionalinę politiką. EESRK apgailestauja, kad Komisija anaiptol neparengė „išsamios strategijos“ (8) ir kad jai nepavyko išsamiai ir skaidriai išnagrinėti visų reikiamų ES politikos sričių ir sunkumų, kuriuos kai kurios valstybės narės patyrė pagal ES rinkos taisykles vykdydamos kokybišką visuomenės sveikatos politiką dėl alkoholio (9). Strategijoje nėra ir nuostatos apie tai, kad alkoholis yra psichiką veikiantis narkotikas, toksiškas, kai yra vartojamas be saiko, ir kai kuriems asmenims sukelia priklausomybę.

2.5

Europos Teisingumo Teismas jau ne kartą yra pareiškęs, kad alkoholio daromos žalos mažinimas – svarbus ir pagrįstas visuomenės sveikatos tikslas, kurio reikia siekti naudojant deramas priemones ir laikantis subsidiarumo principo (10).

2.6

EESRK pripažįsta visų susijusių suinteresuotųjų subjektų atliktą darbą Europos alkoholio ir sveikatos forume nuo jo įsteigimo 2007 m. EESRK pritaria panašiam vystymuisi vietos lygiu.

3.1

Vertinant pasauliniu mastu, Europos Sąjungoje suvartojama daugiausia alkoholio. Vienam gyventojui per metus tenka 11 litrų grynojo alkoholio (11). Apskritai vartojimas sumažėjo tarp aštuntojo ir dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio vidurio, nuo tada jis išliko gana stabilus, bet esama didelių vartojimo ir žalos, taip pat žalos rūšių skirtumų pavienėse šalyse (12), tačiau žalingi alkoholio vartojimo įpročiai verčia susirūpinti (13).

3.2

Dauguma vartotojų alkoholį paprastai geria neprarasdami atsakomybės jausmo. EESRK nerimą kelia 55 milijonai ES gyvenančių suaugusiųjų (15 proc. visų suaugusių gyventojų), kurie, skaičiavimų duomenimis, alkoholį reguliariai vartoja žalingais kiekiais (14). Apskaičiuota, kad ES žalingas alkoholio vartojimas kasmet nusineša apie 195 000 žmonių gyvybių dėl nelaimingų atsitikimų, kepenų ligų, vėžio ir pan. ES žalingas alkoholio vartojimas yra trečioji pagal dažnumą ankstyvos mirties ir ligų priežastis (15).

3.3

EESRK nuomone, alkoholio vartojimas žalingais kiekiais nėra atskira problema, alkoholį nesaikingai žmogus pradeda vartoti ne šiaip sau – ši problema paprastai atsiranda dėl daugelio priežasčių, tarp kurių galima paminėti skurdą, socialinę atskirtį, santykius šeimoje ir su darbu susijusią įtampą.

3.4

Nors esama skirtingų kultūrinių alkoholio vartojimo įpročių Europoje, taip pat galima pastebėti skirtingus kultūrinius įpročius, susijusius su žalingu ir pavojingu alkoholio vartojimu, įskaitant vaikus ir paauglius (16). EESRK ragina Komisiją ir valstybes nares rengiant politiką atsižvelgti į šiuos nacionalinius ir vietos modelius.

3.5

Vaikams alkoholis daro ypač didelę žalą. Apskaičiuota, kad ES neigiamą alkoholio poveikį šeimose patiria 5–9 mln. vaikų. Alkoholio vartojimu aiškintina 16 proc. šiurkštaus elgesio su vaikais ir nesirūpinimo jais atvejų. Dėl tos pačios priežasties kasmet gimsta apie 60 000 naujagimių, kurių svoris yra per mažas (17).

3.6

Žalingas alkoholio vartojimas gali pakenkti ne tik alkoholį vartojančiam asmeniui, bet ir tretiesiems asmenims. Alkoholio daromą žalą reikėtų taip pat išanalizuoti ir darbo vietoje taikant sveikatos ir saugos taisykles, o už tai pirmiausia atsako darbdavys. Taikant alkoholio draudimo darbo vietoje politiką būtų galima sumažinti su alkoholio vartojimu susijusių kelių eismo įvykių, pravaikštų skaičių ir padidinti darbingumą. EESRK ragina darbdavius, profesines sąjungas, vietos valdžios institucijas ir kitas susijusias organizacijas glaudžiai bendradarbiauti ir imtis bendrų veiksmų alkoholio daromai žalai darbo vietoje sumažinti.

3.7

Europoje alkoholis yra svarbi prekė, nes ji kuria darbo vietas, gaunamos pajamos iš mokesčių ir ji prisideda prie prekybos balanso. Tačiau žalingas alkoholio vartojimas taip pat daro įtaką ekonomikai – didėja sveikatos priežiūros ir socialines sąnaudas, prarandamas produktyvumas. Apskaičiuota, kad 2003 m. dėl alkoholio padarytos žalos ES ekonomika prarado 125 milijardus eurų, t. y. 1,3 proc. BVP (18).

4.1

EESRK ragina Komisiją pripažinti visų ES valstybių narių 1995 m. priimtą PSO Europos alkoholio chartiją (19), ypač etikos principą, kad „visi vaikai ir paaugliai turi teisę augti nuo neigiamų alkoholio vartojimo padarinių apsaugotoje aplinkoje ir būti kuo labiau apsaugoti nuo alkoholinių gėrimų reklamos“.

4.2

ES Tarybos rekomendacijoje valstybės narės raginamos sukurti veiksmingas priemones reklamos, rinkodaros ir mažmeninės prekybos srityse ir užtikrinti, kad alkoholio produktai nebūtų kuriami arba reklamuojami tikslingai vaikams ir paaugliams.

4.3

Vis didesnį susirūpinimą ES ir valstybėse narėse kelia besaikis jaunimo (15–24 m.) girtavimas: 2006 m. 24 proc. šios amžiaus grupės asmenų teigė be saiko girtavę mažiausiai kartą per savaitę (20). Tarp paauglių dažniausiai vartojami gėrimai yra alus (40 proc.), spiritiniai gėrimai (30 proc.) (21), toliau vynas (13 proc.), alkoholiniai kokteiliai (angl. alcopops) (11 proc. (22) ir sidras (6 proc.). Alkoholio pardavimo skatinimas, pavyzdžiui, „laiminga valanda“ ir „du už vieno kainą“, taip pat didina jaunimo alkoholio vartojimą ir besaikio girtavimo galimybes (23). Reikėtų žengti žingsnį pirmyn ir valdžios institucijos turėtų nustatyti griežtesnes nuostatas dėl amžiaus, nuo kurio leista vartoti alkoholį.

4.4

Alkoholio reklama ir rinkodara daro įtaką jaunų žmonių požiūrio į alkoholį ir alkoholio supratimo formavimuisi bei skatina teigiamus jaunimo lūkesčius, susijusius su alkoholio vartojimu (24). Apžvelgdama ilgalaikius tyrimus Europos alkoholio ir sveikatos forumo mokslo grupė pateikė „nuoseklius įrodymus, kad dėl alkoholio reklamos įtakos negeriantys jaunuoliai pradeda gerti, o geriantys bendraamžiai dėl to suvartoja daugiau alkoholio. Kadangi buvo ištirta tik nedidelė visos rinkodaros strategijos dalis, ši išvada dar labiau stulbina“ (25).

4.5

EESRK susirūpinęs, kad alkoholio rinkodara pritraukia nepilnamečius (26), ir atkreipia dėmesį į nuoseklius įrodymus, kad televizijos ir rėmimo iniciatyvų, kuriose rodomas alkoholis, poveikis paskatina jaunimą pradėti gerti ir gerti daugiau (27).

4.6

PSO ekspertų komitetas nustatė, kad „savanoriškos sistemos neapsaugo nuo rinkodaros, kuri turi poveikį jaunesniems žmonėms ir savireguliacijos sistemos veiksmingos tik tada, kai yra nuolatinis ir įtikinamas pavojus, kad vyriausybė imsis reguliavimo“ (28).

4.7

Alkoholinių gėrimų grandinės dalyviai pareiškė esą pasirengę aktyviau prisidėti vykdant reguliavimo ir savireguliacijos priemones (29). Jų uždavinys – dirbti kartu su valstybėmis narėmis, kad užtikrintų, kad jų produktai bus gaminami, platinami ir pardavinėjami atsakingai, mažinant alkoholio daromą žalą.

4.8

Garso ir vaizdo paslaugų direktyva padeda nustatyti būtiniausius alkoholio reklamos standartus. Joje pabrėžiama, kad „alkoholio reklama negali būti tikslingai skiriama nepilnamečiams, neturi sieti alkoholio vartojimo su didesne fizine energija, socialine ar seksualine sėkme ir neturėtų teigti, kad alkoholis stimuliuoja, ramina ar padeda išspręsti asmeninius konfliktus“ (30). EESRK mano, kad vien šios direktyvos nepakanka visiškai apsaugoti vaikus nuo alkoholio rinkodaros.

4.9

EESRK ragina nurodyti, kad alkoholio produktų, reklamos ir skatinimo poveikio apribojimas vaikams būtų konkretus Komisijos tikslas ir įvesti šioje srityje griežtesnį reguliavimą.

5.1

Visoje Europoje didėja susidomėjimas, kokiomis priemonėmis kovoti su alkoholio daroma žala. Europoje alkoholis yra svarbi prekė, kurianti darbo vietas, už ją mokami mokesčiai neša pelną, o prekyba alkoholiu prisideda prie Europos ekonomikos. Tačiau apskaičiuota, kad 15 proc. vartojamo alkoholio daro žalą asmenims ir visuomenei. 2003 m. piktnaudžiavimo alkoholiu padariniai Europos Sąjungos ekonomikai įvertinti 125 milijardais eurų, tai sudaro 1,3 proc. BVP (31).

5.2

Remiantis RANDY tyrimu, ES kyla tendencija vartoti nepilstomą alkoholį, kuris dažniausiai būna pigesnis nei alkoholis, kuris pilstomas licenciją turinčių prekiautojų (32). Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tyrimo dėmesys buvo nukreiptas tik į alkoholio kainas ne pardavimo vietose ir jos nebuvo palygintos su kainomis pardavimo vietose.

5.3

Tyrimai rodo, kad ES alkoholis tapo labiau prieinamas kainos požiūriu tarp 1996 m. ir 2004 m., kai kuriose šalyse jis atpigo daugiau nei 50 procentų (33). Nustatyta, kad esama tiesioginės sąsajos tarp alkoholio prieinamumo ir alkoholio vartojimo ES (34).

5.4

Jaunimas reaguoja į alkoholio kainų kilimą, dėl to jauni žmonės ne taip dažnai geria, o jei geria, tai mažesniais kiekiais vienu kartu (35). Tačiau kitų tyrimų duomenimis, mažas pajamas gaunantys asmenys, tarp jų ir jaunimas, pakilus kainoms gali pradėti labiau piktnaudžiauti alkoholiu – pavyzdžiui, gali, prieš išeidami pasilinksminti, namuose išgerti pigesnio alkoholio (36). Ši išvada ypač reikšminga alkoholio politikai ES, visų pirma atsižvelgiant į padidėjusį jaunimo alkoholio žalingo vartojimo mastą.

5.5

Alkoholis yra apytikriai 3,8 proc. visų mirčių priežastis ir 4,6 proc. būsimojo gyvenimo trukmės, įvertinus neįgalumą, rodiklis. Taip pat tiesiogiai susiję alkoholio vartojimas ir sužalojimai bei mirtys keliuose (37). Alkoholis yra vienintelė kai kurių ligų, tokių kaip alkoholinė kepenų liga, alkoholio sukeltas pankreatitas, priežastis ir viena kitų ligų ir sužalojimų priežasčių (pavyzdžiui, tam tikros vėžio rūšys, širdies ligos, insultai ir kepenų cirozė) (38). Žalingas alkoholio vartojimas yra viena iš nusikaltimų, smurto ir šeimos netekimo, rizikingo seksualinio elgesio ir lytiniu keliu plintančių ligų priežasčių (39).

5.6

Apskaičiuota, kad ES teritorijoje 2 000 nužudymų, 17 000 mirtinų eismo įvykių (arba viena iš trijų mirčių keliuose), 27 000 atsitiktinių mirčių ir 10 000 savižudybių yra didelių epizodinių išgertuvių padariniai (40).

5.7

Alkoholio kainodaros politika gali tapti veiksmingu svertu mažinant alkoholio daromą žalą (41). Vis dėlto EESRK mano, kad kainodaros politiką reikėtų svarstyti rengiant ilgalaikes, tvarias ir daugiasektorines strategijas, kurios skirtos kovoti su alkoholio daroma žala.

5.8

Alkoholio politika turėtų būti visapusiška ir apimti įvairias priemones, kurios, kaip įrodyta, turi poveikį mažinti žalą, pavyzdžiui, vairavimo išgėrus prevencija ir pirminės sveikatos priežiūros akcijos. EESRK pripažįsta, kad nėra vienos priemonės, kuri galėtų išspręsti alkoholio daromos žalos problemą.

5.9

EESRK nuomone, būtinas veiksmingas galimybės gauti alkoholį, jo platinimo ir reklamos reglamentavimas. Savireguliacija šioje srityje yra sprendimo dalis, tačiau vien jos nepakanka. Pardavimo mažesne už savikainą kaina ir pardavimo skatinimo ribojimas turėtų būti įmanomas nevaržant prekybos ar nepažeidžiant ES teisės.

6.1

Europos likimas priklauso nuo sveikų ir produktyvių gyventojų. Duomenys, kad vis daugiau jaunimo turi žalingo ir pavojingo alkoholio vartojimo sukeltų sveikatos sutrikimų, kelia vis didesnį EESRK susirūpinimą (42).

6.2

Komisija pripažįsta, kad vaikai turi teisę į veiksmingą apsaugą nuo ekonominio išnaudojimo ir visų formų netinkamo elgesio su jais (43). EESRK visiškai palaiko šią poziciją.

6.3

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad žalingas ir pavojingas alkoholio vartojimas daro neigiamą poveikį ne tik geriančiajam, bet ir kitiems žmonėms – šis poveikis susijęs su eismo įvykiais, sužalojimais ir smurtu. Šeimoje, EESRK nuomone, pažeidžiamiausia rizikos grupė yra vaikai.

6.4

Apskaičiuota, kad 5–9 mln. vaikų patiria šeimose neigiamą alkoholio poveikį. Alkoholis yra viena iš priežasčių 16 proc. šiurkštaus elgesio su vaikais ir nesirūpinimo jais atvejų. Taip pat viena iš priežasčių, dėl kurios kasmet gimsta apie 60 000 naujagimių, kurių svoris yra per mažas (44). Kiti neigiamo poveikio vaikams pavyzdžiai – skurdas ir socialinė atskirtis, o tai gali turėti įtakos jų sveikatai, išsilavinimui ir gerovei tiek dabar, tiek ateityje.

6.5

Šeiminis smurtas – rimta problema daugelyje šalių (45) ir yra glaudžiai susijęs su smurtautojų girtavimu (46). Šeiminio smurto atvejų gali pasitaikyti ir nevartojant alkoholio, tačiau esant tam tikroms aplinkybėms girtavimas gali paskatinti kai kuriuos asmenis smurtauti. Girtavimo mažinimas naudingas ne tik aukoms ir smurtautojams, bet ir tokiose šeimose augantiems vaikams.

6.6

Alkoholis gali daryti poveikį dar negimusiems vaikams. Vaisiaus alkoholinio spektro sutrikimai (angl. FASD) apima seką nuolatinių apsigimimų (fizinių, elgesio ir protinių), atsiradusių todėl, kad motina vartojo alkoholį nėštumo metu.

6.7

Apie šiuos sutrikimus ir jų poveikį mažai žinoma. Labai svarbu platinti moksliškai pagrįstus prevencinių programų, skirtų mažinti alkoholio daromą žalą nėštumo metu, pavyzdžius. Kad visuomenė daugiau žinotų apie vaisiaus alkoholinio spektro sutrikimus, EESRK pritaria, kad būtų rengiamos tikslinės nacionalinės bei ES lygmens informavimo kampanijos.

7.1

Vyresni žmonės yra jautresni alkoholio poveikiui. Konkrečios problemos apima pusiausvyrą, griuvimo pavojų, paminėtinos ir sveikatos problemos, dėl kurių vyresni žmonės labiau linkę vartoti alkoholį. Maždaug trečdalis vyresnių žmonių pirmą kartą susiduria su girtavimo problema vėlesniame gyvenimo etape, dažnai dėl artimųjų netekties, prastos fizinės sveikatos, sunkumų judėti ir socialinės izoliacijos (47).

7.2

Žalingas alkoholio vartojimo poveikis vyresnių žmonių psichinei sveikatai gali pasireikšti šiomis formomis: baime, depresija ir orientacijos praradimu.

7.3

Su alkoholio vartojimu siejamų sutrikimų paprastai turi vyresni žmonės, visų pirma vyrai, kurie socialiai izoliuoti ir gyvena vieni (48). Problemiškas alkoholio vartojimas siejamas su paplitusiais fizinės, psichinės, socialinės ir protinės sveikatos sutrikimais. Apytikriai 3 proc. visų vyresnių nei 65 metų žmonių yra kamuojami šių sutrikimų (49), nors dauguma atvejų gali likti nenustatyti, nes diagnozavimo kriterijai ir patikra skirti jaunesniems suaugusiems. Tačiau gydyti vyresnius žmones nuo alkoholizmo dažnai būna lengviau nei jaunesnio amžiaus suaugusiuosius.

7.4

Alkoholis gali vienų vaistų poveikį sustiprinti, o kitų – susilpninti. Svarbu didinti priežiūros specialistų, neformalios priežiūros atstovų ir vyresnio amžiaus piliečių informuotumą apie vaistų ir alkoholio sąveiką.

7.5

EESRK mano, kad reikia nuveikti daugiau siekiant senėjančios visuomenės gerovės ES, įskaitant informavimą ES lygiu apie piktnaudžiavimo alkoholiu padarinius sveikam ir oriam senėjimui.

23.12.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/15

1.1

ES pirmininkaujančios Švedijos iškeltas klausimas dėl lyčių lygybės, ekonomikos augimo ir užimtumo lygio sąsajų – tai galimybė nešališkai įvertinti padėtį. Lyčių lygybės tema parengta daug pranešimų, studijų, direktyvų, įstatymų, rekomendacijų ir sudaryta susitarimų. Tačiau tikroji padėtis rodo, kad nelygybė tebėra aktualus reiškinys. Tačiau realus gyvenimas tam atkakliai priešinosi ir nelygybė išliko - su šiuo praėjusių amžių palikimu bandoma kovoti tik pastaruosius 50 metų. Nors lyčių lygybė dabar gali būti įteisinta teisės aktais, vis dar būtina keisti tiek individų, tiek visos visuomenės mąstyseną ir įpročius. Šia nuomone siekiama keisti požiūrį į šiuos tris aspektus: laiko organizavimą, kvalifikacijų pripažinimą paslaugų asmenims sektoriuje bei lyčių pusiausvyrą įvairiose profesijose ir vadovaujamose pareigose.

1.2

Komiteto rekomendacijos taigi skiriamos valstybėms narėms, Komisijai, socialiniams partneriams ir bendrai visiems aktyviems visuomenės dalyviams.

Valstybėms narėms

1.3

Ekonomikos augimas vertinamas pagal BVP augimą. Tačiau šis rodiklis nepakankamai atspindi moterų indėlį į ekonomiką. Todėl norint nustatyti lyčių lygybės ir ekonomikos augimo sąsajas būtų naudinga dar kartą pažiūrėti, kaip tas augimas yra apskaičiuojamas.

1.4

Lyčių lygybės siekis turėtų būti laikomas priemone:

Komisijai

1.5

prašo Komisijos stebėti ir vertinti valstybių narių pastangas įgyvendinti „Moterų ir vyrų lygybės gaires“ ir tapti tarpininke keičiantis gerosios praktikos pavyzdžiais bei patirtimi.

Socialiniams partneriams

1.6

sukurti bendras veiksmų nuostatas lyčių lygybės srityje skiriant pagrindinį dėmesį lyčių vaidmeniui, moterų dalyvavimui sprendimų priėmimų procese, darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrai bei moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumo mažinimui,

1.7

gilinti žinias ir tobulinti priemones kovai su darbo rinkos segregacija pagal lytį ir skatinti lyčių pusiausvyrą,

1.8

paslaugų asmenims sektoriuje siekti didesnio profesionalumo skiriant dėmesį būtinų joms teikti įgūdžių pripažinimui.

Visiems pilietinės visuomenės dalyviams ir politiniams vadovams:

2.1

Būtinybė imtis priemonių didinti moterų dalyvavimą darbo rinkoje yra viena iš Lisabonos strategijos sudedamųjų dalių, kurios tikslas padėti Europai tapti konkurencingesne, žiniomis pagrįsta visuomene.

2.2

2008 m. Komisijos moterų ir vyrų lygybės ataskaitoje (1) teigiama, kad Europoje „pastaraisiais metais moterų užimtumas buvo pagrindinis ilgalaikio užimtumo didėjimo veiksnys ES. Nuo 2000 iki 2006 m. ES-27 valstybėse dirbančių asmenų padaugėjo beveik 12 milijonų, 7,5 milijono iš jų – moterys. […] Išlaikomų vaikų turinčių moterų užimtumo rodiklis yra 62,4 proc., o vyrų – 91,4 proc., t. y. susidaro 29 punktų skirtumas. Daugiau nei trys ketvirtadaliai darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną, yra moterys (76,5 proc.), t. y. viena iš trijų moterų ir mažiau nei vienas iš dešimties vyrų“.

2.3

2009 m. Moterų ir vyrų lygybės ataskaitoje (2) pateikiami šie skaičiai: moterų užimtumo lygis siekia 58,3 proc., vyrų – 72,5 proc., ne visą darbo dieną dirbančių moterų yra 31,2 proc. vyrų – 7,7 proc., moterų daugiau dirba ir mažiau mokamo darbo sektoriuose; be to, pabrėžiamas atsakingas pareigas politikoje ir versle einančių vyrų ir moterų nevienodas pasiskirstymas.

2.4

Nors visiškos lyčių lygybės dar nėra pasiekta, dirbančių moterų padėtis Europos Sąjungoje yra viena geriausių pasaulyje. Reikėtų pasidžiaugti, kad ES nuo pat pradžių ėmėsi spręsti šį klausimą, sukūrė statistikos priemones, atliko studijas, tyrimus ir parengė teisės aktus.

2.5

Nepaisant pažangos ir teigiamų rezultatų, moterų ekonominis potencialas dar nepakankamai išnaudotas. Be to, precedentų neturinčios tarptautinės ekonomikos ir finansų krizės pasekmės moterims, ko gero, bus kitokios nei vyrams, kadangi jų padėtis skiriasi ekonominiu, socialiniu ir šeiminiu požiūriu.

2.6

Kadangi lyčių lygybės klausimu atlikta daug studijų, pateikta rekomendacijų, priimta Europos institucijų ir socialinių partnerių sprendimų, o Komitetas per penkerius metus priėmė 14 su šia tema susijusių nuomonių (3), šiame dokumente lyčių lygybės tema bus nagrinėjama ne kompleksiškai, o ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo požiūriu ir siejant su Lisabonos strategijoje nustatytu tikslu – didinti moterų dalyvavimą darbo rinkoje (4).

3.1.1

Nuo septintojo dešimtmečio moterų užimtumas nuolat augo. Didelis žingsnis lyčių lygybės link žengtas aštuntajame dešimtmetyje, kai labai daug moterų pradėjo dirbti. Atsiradus galimybei priimti sprendimą dėl motinystės ir studijuoti aukštosiose mokyklose, moterys, kaip ir vyrai, panoro savo žiniomis pasinaudoti ne tik šeimos, bet ir visuomeniniame gyvenime ir įgyti ekonominę nepriklausomybę. Mokamas darbas – tai asmeninės pajamos, tvirtesnės socialinės apsaugos ir pensijų garantijos, galimybė išvengti skurdo išsiskyrimo ir skyrybų atveju ar likus našlėmis.

3.1.2

Moterims pradėjus dirbti, atsirado naujų poreikių, kuriuos rinka turėjo patenkinti. Moterų darbas namuose nebuvo įskaičiuojamas į bendrąjį vidaus produktą (BVP). Joms peržengus namų ūkio ribas, buvo sukurtos darbo vietos tiems darbams, kurie paprastai būdavo dirbami namuose. Tai visų pirma – vaikų priežiūros bei namų ruošos darbai ir kita.

3.1.3

Moterų darbas paskatino naujus poreikius, kurie prisidėjo prie ekonomikos vystymosi. Moterims pradėjus dirbti, šeimos ūkiai įsigijo buitinių aparatų ir prietaisų, antrąjį automobilį, pradėjo pirkti maisto pusgaminius, vaikai ir tėvai valgydavo ne namuose. Šeimoms iškilo naujų paslaugų ir struktūrų poreikis: ligonių, neįgaliųjų ir vyresnio amžiaus žmonių priežiūros paslaugų ir apgyvendinimo centrų, vaikų laisvalaikio centrų, užimančių vaikus po pamokų, ir pan.; visa tai apima darbus, kuriuos anksčiau atlikdavo namų šeimininkės. Du užmokesčiai šeimoms suteikė galimybę įsigyti būstą, pasinaudoti kultūros paslaugomis ir pan. Taip buvo sukurta darbo vietų įvairiuose sektoriuose: pramonės (buitinių aparatų ir prietaisų, automobilių ir maisto), viešojo maitinimo, sveikatos ir socialinės rūpybos, užmokyklinės veiklos, ikimokyklinio ugdymo ir švietimo, statybos, turizmo, laisvalaikio, kultūros, keleivių vežimo paslaugų ir kituose sektoriuose.

3.1.4

Toks namų ruošos darbų virtimas darbo vietomis jau keturiasdešimt metų yra vienas iš augimo veiksnių. Kyla klausimas, ar taip yra dėl realaus augimo, ar tik dėl jo skaičiavimo būdo. Ekonomikoje neatsispindi namų ruošos ir šeiminiai darbai, nors jie labai svarbūs visuomenės funkcionavimui. Taigi, kyla pagrįstos abejonės dėl augimo skaičiavimo būdo.

3.2.1

Pagal ES tyrimo ataskaitą (5), lyčių lygybės indėlis į ekonomiką neturėtų būti skaičiuojamas tik pagal geresnį įmonės rentabilumo rodiklį. Tai produktyvi investicija, prisidedanti prie bendros ekonomikos pažangos, augimo ir darbo vietų kūrimo. Lyčių lygybė trejopai prisideda prie vystymosi: moterys aktyviau dalyvauja darbo rinkoje, taigi, tinkamiau pasinaudojama jų išsilavinimo ir mokymosi rezultatais; jos įgyja didesnį ekonominį savarankiškumą; sumokėdamos daugiau mokesčių, moterys dalyvauja kuriant visuotinę gerovę.

3.2.2

Nors ekonominio indėlio sąvoka yra platesnė, nei vien tik pelno gavimas ar įvairovės valdymas įmonės lygiu, yra įrodymų, jog teigiami ekonominiai rezultatai siejasi su pelno siekimu. Bendrovės, kurių valdymo struktūrose yra daugiau moterų, yra rentabilesnės.

3.2.3

Lyčių lygybės politika gali būti efektyvi investicijų į žmogiškuosius išteklius priemonė, net ir tais atvejais, jei ekonominės plėtros tikslais tampa tik ekonomikos augimas. Žvelgiant iš investicijų perspektyvos, lyčių lygybės politika turi teigiamą poveikį individams, bendrovei, regionams ir valstybėms. Moterų, turinčių kuo aukštesnį išsilavinimo lygį, darbas taip pat yra naudingas ekonomine prasme.

3.2.4

Didesnis ekonominis moterų savarankiškumas yra naudingas dėl jų indėlio į ekonomiką: jos yra prekių ir paslaugų vartotojos ir perkamoji namų ūkio galia. Ekonominis moterų indėlis į ekonomikos politiką turėtų būti labiau pripažintas nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu.

3.3.1

Ekonomikos ir ekologinės krizės sąlygomis, svarstoma, koks vystymosi būdas būtų priimtinas, siūloma taip pat persvarstyti, ar BVP yra vienintelis augimo rodiklis. Būtų galima pagalvoti ir apie kitus rodiklius (6).

3.3.2

Tačiau kad ir kokiais rodikliais būtų remiamasi, moterų ir vyrų padėtis vis dar išlieka nevienoda, o tai visuomenei kainuoja. Valstybės narės vienodai investuoja į vaikinų ir merginų švietimą, tačiau 60 proc. universitetų diplomantų sudaro merginos, todėl sunku paaiškinti tai, kad vėliau moterys nesulaukia didesnės paramos darbo rinkoje. Vienodos valstybės išlaidos abiejų lyčių švietimui turėtų taip pat užtikrinti moterims tokias pačias galimybes kaip ir vyrams eiti atsakingas pareigas ir gauti vienodą darbo užmokestį. Moterys turėtų pasinaudoti šiuo metu vykstančiomis permainomis įgyti naujų įgūdžių, būtinų naujoms darbo vietoms. Tačiau moterų įnašas, jų aukštas išsilavinimo lygis ir jų galimybės dalyvauti tenkinant būsimus rinkos poreikius iki šiol neįvertinami ir nepripažįstami.

3.3.3

Kova dėl lyčių lygybės yra ne tik etikos klausimas, tai galimybė geriau valdyti žmogiškuosius išteklius. Daugiau dirbančių moterų sukurs daugiau turto, jos vartos daugiau prekių ir paslaugų, taip pat mokės daugiau mokesčių. Mišrūs darbuotojų kolektyvai taip pat didina inovacijų potencialą. Suteikta galimybė poroms susilaukti vaikų neprarandant darbo vietų – tai vienas iš būdų spręsti demografinio deficito problemą. Europa, norėdama investuoti į žmogiškąjį kapitalą, turėtų visų pirma spręsti moterų problemas (7).

3.3.4

Išnaudoti moterų potencialą trukdo visų pirma šie veiksniai:

3.3.5

Pastangos sudaryti sąlygas moterims dalyvauti ir išsilaikyti darbo rinkoje, vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo mažinimas – tai veiksniai, užtikrinantys didesnį augimą ir geresnes darbo vietas, skurdo prevenciją ir mažesnes sąnaudas socialiniam susiskaldymui įveikti. Europoje labiausiai skursta vienišos motinos (9).

3.3.6

Anksčiau darbus pasiskirstydavo taip, kad vyro darbo užmokesčiu būdavo apmokami ir sutuoktinės atliekami šeiminiai, socialiniai ir namų ūkio darbai. Kai abu partneriai gauna darbo užmokestį, vieno jų nebeskiria namų ūkio darbų (kuriuos atlikdavo moteris namų šeimininkė) paslaugoms apmokėti ir veikiau jį išleidžia plataus vartojimo prekėms.

3.3.7

Nemokamas namų šeimininkės darbas buvo neįkainojamas, tačiau kai jis tapo mokamas, ir įgijo kainą, vartotojai jos nenori ar negali mokėti. Vaikų priežiūra, pagalba šeimai ir namų ūkiuose – tai labai mažai mokami darbai, dirbami ne visą darbo dieną ir daugeliui darbdavių vienu metu (t. y. privatiems asmenims, samdantiems žmogų keletui valandų per savaitę) ir dažniausiai ši veikla yra neoficialios ekonomikos dalis. Namų ūkiuose atliekamas darbas sudaro didžiąją dalį nelegalaus darbo Europoje.

3.3.8

Tėvai patiki vaikus – didžiausią savo turtą – asmenims, kuriems mokamas gerokai mažesnis nei vidutinis darbo užmokestis, tačiau kartu pageidaujama, kad jų kompetencija būtų aukšto lygio. Panaši padėtis ir pagalbos namų ūkiuose atveju, kai būsto raktas patikimas asmeniui, kuriam nemokamas šį pasitikėjimą atspindintis užmokestis. Be to, sunku pasiekti, kad būtų pripažinta, jog šio pobūdžio darbams būtina kvalifikacija, kadangi dažnai namų ūkio darbas, kurį ir patys samdantieji gali atlikti, yra laikomas nesunkiu. Jei rūpinimasis savo vaikais nelaikoma tikra profesija, tai svetimų vaikų priežiūra yra „tikras“ darbas (reikia psichologijos, mitybos, higienos žinių, gebėjimo susitelkti, atidumo, dėmesio, budrumo ir pan.). Dažnai manoma, kad šiam darbui būtini įgūdžiai moterims yra „natūraliai įgimti“, todėl jie nevertinami profesinėje srityje, dažnai įgyjami šeimoje, o ne mokykloje.

—

gali išaugti dirbančiųjų moterų skaičius, o tai paskatins naujus paslaugų poreikius,

—

peržiūrėjus moterų darbo užmokestį, padidės perkamoji galia, atsiras papildomų vartojimo galimybių ir bus surinkta daugiau mokesčių,

—

daugiau moterų galės eiti pareigas, susijusias su politika ir sprendimų priėmimu, o tai savaime naudinga įmonėms ir institucijoms,

—

daugiau moterų verslininkių diegdamos naujoves ir kurdamos darbo vietas sukurs papildomą vertę ir didins finansinį indėlį į ekonomiką.

4.2.1.1

Šiuo metu pagrindinė kliūtis lyčių lygybei užtikrinti – tai darbų skirstymas pagal lytį. Profesijos skirstomos į „moteriškas“ ir „vyriškas“. Moteriškų profesijų srityje darbo užmokestis dažnai yra žemesnis ir labiau paplitęs nesavanoriškas darbas ne visą darbo dieną.

4.2.1.2

Kol profesinė veikla bus siejama su lytimi, neišvengiamai vyraus stereotipai. Jau yra įrodyta, kad vyrai ir moterys gali atlikti visokio pobūdžio darbą. Pastebima, kad ilgą laiką vyriškomis laikytose profesijose – mokytojo, teisėjo, bendros praktikos gydytojo – šiandien dominuoja moterys. Kyla klausimas, kodėl taip sudėtinga pasiekti lyčių pusiausvyrą užimtumo srityje. Būtina gilesnė analizė, norit spręsti darbo rinkos segregaciją ir skatinti lyčių pusiausvyrą. Be to, tai padėtų išspręsti kai kurių sektorių darbo jėgos trūkumo problemą.

4.2.1.3

Užimtumo srityje lyčių ir pareigų pasiskirstymo pusiausvyrą trukdančios pasiekti kliūtys yra netyčinės ir susijusios su suvokimu. Ištakų reikėtų ieškoti švietimo sistemoje, kai vaikinai ir merginos renkasi skirtingas profesijas. Tėvai ir mokytojai turėtų būti labiau informuojami apie jaunų žmonių profesijos pasirinkimo pasekmes. Darbdavių ir profesinių sąjungų atstovai, kurie derina darbuotojų darbo užmokesčio lenteles ir tardamiesi dėl užmokesčio nustato būtinus įgūdžius, turi atlikti pagrindinį vaidmenį, t. y. taip pat tinkamai įvertinti ir įgūdžius, įgytus namų ūkiuose ir šeiminėje aplinkoje. Lyčių pusiausvyros nėra ir vadovaujamose pareigose. Todėl reikėtų imtis priemonių skatinti lyčių pusiausvyrą stambiose įmonėse ir aukštesniuose valstybės tarnybos postuose.

4.2.2.1

Paslaugų asmenims sektoriuje atliekami darbai turėtų tapti tikromis profesijomis, kurioms būtini tam tikri įgūdžiai, mokymas, diplomai ir būtų galimas karjeros siekimas. Siekiant atsisakyti asmeninių darbo santykių pobūdžio tarp privataus asmens ir namų ūkiuose dirbančio asmens, būtina kurti paslaugų asmenims įmones ir viešąsias paslaugas. Šeimos būtų ne darbdaviai, o klientai ir vartotojai, perkantys ar gaunantys keletą valandų namų ruošos, vyresnio amžiaus žmonių ar vaikų priežiūros, mokymo pagalbos paslaugų. Reikėtų plačiau taikyti kai kuriose Europos valstybėse jau sukurtą sistemą, kai darbuotojus samdanti įmonė ar viešoji tarnyba atsako už nuosavybės ir žmonių saugumą ir tikrina namų ūkiuose dirbančiųjų įgūdžius. Tokiu būdu minėti darbuotojai turi vieną darbdavį, jiems atlyginama už kelionei iki darbo vietos sugaištą laiką, suteikiama galimybė mokytis ir užtikrinamos kolektyvinėmis sutartimis nustatytos garantijos. Reikėtų parengti Europos paslaugų namų ūkiams nuostatas, kurios apimtų su tuo susijusios veiklos psichologinius aspektus (pasitikėjimas, empatija, dėmesys, gebėjimas išklausyti, budrumas ir pan.), būtinas žinias (mitybos, vartojamų produktų poveikis žmogaus sveikatai ir aplinkai ir pan.), o ne tik materialiuosius ir techninius namų ūkiuose atliekamų darbų aspektus.

4.2.2.2

Kvalifikacijų pripažinimas padidina ir paslaugų kainą, kuri jau dabar kai kuriems namų ūkiams yra per didelė, todėl valstybės ir įmonės – sudarę verslo lygmens sutartis – galėtų taip pat skirti lėšų, kad šios paslaugos taptų visiems prieinamos.

4.2.2.3

Kvalifikuoti darbuotojai paslaugų asmenims sektoriuje ir geresnis darbo užmokestis padės užtikrinti didesnę lyčių pusiausvyrą. Kai vyrai sutiks dirbti namų ruošos darbus, prižiūrėti vaikus, teikti pagalbą namų ūkiams, bus žengtas didelis žingsnis lyčių lygybės link.

4.2.3.1

Tėvai šeiminiams ir namų ūkio darbams skiria mažiau laiko nei motinos. Todėl stiprinant vyrų suvokimą apie jų vaidmens svarbą vaikų auklėjimui, skatinimas dalytis pareigomis prižiūrint vyresnio amžiaus tėvus, sergančius šeimos narius yra viena iš lyčių lygybės prielaidų.

4.2.4.1

Ikimokyklinės vaikų priežiūros paslaugų plėtojimas neturi būti laikomas sąnaudomis, o veikiau investicija. Pasak Gösta Esping-Andersen (10), ilgainiui dirbančios motinos grąžina tokio pobūdžio subsidijas dirbdamos ir gaudamos atlygį visą gyvenimą ir mokėdamos mokesčius. Toks jų indėlis kompensuoja pradinę valstybės pagalbą, o vaikams suteikiama veiksminga priežiūra. Šio pobūdžio investicijos taip pat padės spręsti Europos gyventojų mažėjimo problemą.

4.2.5.1

Šių paslaugų plėtojimą turėtų bendrai finansuoti valstybė, įmonės, klientai ir kt. (11) Kai kuriuose neseniai priimtuose įmonių susitarimuose kaip alternatyva darbo užmokesčio didinimui siūlomos paslaugos asmenims. Siūlyti naudotis paslaugomis, leidžiančiomis geriau derinti asmeninį ir profesinį gyvenimą, yra socialinė įmonių atsakomybė.

4.2.6.1

Paslaugų pasiūlos gali nepakakti darniam profesiniam ir šeiminiam gyvenimui užtikrinti. Vaikams prižiūrėti ir auklėti reikia skirti dalį savo gyvenimo. Už šeimą atsakingas asmuo savo noru pasirinkęs dirbti ne visą darbo gali turėti galimybę paprasčiau derinti profesinį, šeiminį ir asmeninį gyvenimą, tačiau toks pasirinkimas neturėtų apsunkinti moters padėties darbe ir asmeniniame gyvenime, ypač tai atvejais, kai jos išlaiko šeimą, ar skatinti partnerius mažiau skirti laiko šeiminiams įsipareigojimams. Tačiau abu tėvai privalo turėti galimybę rūpintis savo vaikais.

4.2.6.2

Laiko reikia skirti ir kitiems šeimos nariams: senstantiems, ligoniams, vyresnio amžiaus tėvams. Šiuo metu, kai visos pensijų sistemos reformuojamos, būtina keisti požiūrį, kad gyvenimą sudaro trys etapai: studijos, darbas ir pensija. Kiekvienam turėtų būti sudaryta galimybė mokytis visą gyvenimą ir turėti pakankamą „laiko kreditą“ šeiminei, socialinei, visuomeninei, politinei ir pilietinei veiklai. Todėl reikėtų sudaryti sąlygas asmeniui pavėlinti išėjimo į pensiją amžių, jei jis nori nedirbti kurį laiką (tačiau už šį laiko tarpą mokama tokia pačia tvarka kaip ir pensija) dalyvavimo darbo rinkoje laikotarpiu.

4.2.7.1

Vadovaujamą darbą dirbančių, politikių ir dirbančių stambių įmonių ir viešojo administravimo vadovybės struktūrose moterų yra mažiau nei vyrų, nors įmonės, kurių vadovybės struktūrose yra daugiau moterų, pasiekia didesnių finansinių laimėjimų. Moterys taip pat rečiau steigia įmones ir rečiau vadovauja įmonėms. Vyrai mažiau dalyvauja šeiminiame gyvenime, rečiau išeina tėvystės atostogų.

4.2.7.2

Moterys, kurioms pavyko įsitvirtinti vyrų dominuojamoje aplinkoje, galėtų padėti (globoti) karjeros siekiančioms kolegėms. Tam gali prireikti privalomojo pobūdžio priemonių, pavyzdžiui, didelės viešojo sektoriaus institucijos ar privačios įmonės turėtų imtis priemonių ir užtikrinti, kad tarp valdybos narių būtų pakankamai daug moterų.

—

2009 m. kovo 24 d. dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl vienodo požiūrio į savarankiškai dirbančius vyrus ir moteris principo taikymo ir Direktyvos 86/613/EEB panaikinimo, pranešėja Madi Sharma, OL 228, 2009 9 22,

—

2009 m. gegužės 13 d. dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo, pranešėja Mária Herczog, CESE 882/2009 OL C 277, 2009 11 17,

—

2008 m. balandžio 22 d. dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Kovoti su moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumu“, pranešėja Ingrid Kössler (OL C 211, 2009 m. rugpjūčio 19 d.),

—

2007 m. liepos 11 d. dėl Įsidarbinimo galimybės ir verslumo: pilietinės visuomenės, socialinių partnerių ir vietos bei regionų valdžios institucijų vaidmuo siekiant lyčių lygybės, pranešėjas Luis Miguel Pariza Castaños (OL C 256, 2007 m. spalio 27 d.),

—

2007 m. liepos 11 d. dėl Socialinių partnerių vaidmens derinant profesinę veiklą, šeiminį ir asmeninį gyvenimą, pranešėjas Peter Clever (OL C 256, 2007 m. spalio 27 d.),

—

2007 m. liepos 12 d. dėl Prioritetinių gyventojų grupių užimtumo (Lisabonos strategija), pranešėjas Wolfgang Greif (OL C 256, 2007 m. spalio 27 d.),

—

2006 m. rugsėjo 13 d. dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Moterų ir vyrų lygybės gairių 2006–2010 m.“, pranešėja Grace Attard (OL C 318, 2006 m. gruodžio 23 d.),

—

2006 m. vasario 14 d. dėl Atstovavimo moterims Europos Sąjungos ekonominių ir socialinių interesų grupių sprendžiamuosiuose organuose, pranešėjas Thomas Etty (OL C 88, 2006 m. balandžio 11 d.),

—

2005 m. gruodžio 14 d. dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą dėl Europos lygių galimybių metų (2007 m.) – Teisingos visuomenės linkme, pranešėja Mária Herczog (OL C 65, 2006 m. kovo 17 d.),

—

2005 m. rugsėjo 29 d. dėl Moterų skurdo Europoje, pranešėja Brenda King (OL C 24, 2006 m. sausio 31 d.),

—

2005 m. rugsėjo 28 d. dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, įsteigiantį Europos lyčių lygybės institutą, pranešėja Dana Štechová (OL C 24, 2006 m. sausio 31 d.),

—

2004 m. gruodžio 15 d. dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl lygių galimybių ir vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo įgyvendinimo užimtumo ir darbo klausimuose, pranešėja Madi Sharma (OL C 157, 2005 m. birželio 28 d.),

—

2004 m. birželio 3 d. dėl Pasiūlymo priimti Tarybos direktyvą, įgyvendinančią vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principą dėl galimybės naudotis prekėmis bei paslaugomis ir prekių tiekimo bei paslaugų teikimo, pranešėja C. Caroll (OL C 241, 2004 m. rugsėjo 28 d.),

—

2001 m. sausio 25 d. dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu, pranešėja Britta Christina Wahrolin (OL C 123, 2001 m. balandžio 25 d.).

23.12.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/22

1.10.1

Todėl EESRK prašo Komisijos ir valstybių narių pasirūpinti, kad būtų kuriami minėtų įmonių rūšių statistikos registrai. Visų pirma turi būti pasirūpinta papildomomis sąskaitomis, kurios turi būti rengiamos laikantis suderintų 1995 m. Europos sąskaitų sistemos (EAS) kriterijų, išdėstytų leidinyje Socialinė ekonomika. Įmonių papildomų sąskaitų rengimo vadovas. Kooperatyvai ir susivienijimai  (1) ir EESRK pranešime Europos Sąjungos socialinė ekonomika  (2).

2.4.1

Kai kuriose didelėse įmonėse gali nebūti akcininkų, o finansinis pelnas gali būti skiriamas reinvestavimui arba visuomenei naudą teikiantiems socialiniams tikslams, kaip daroma kai kurių Europos šalių taupomuosiuose bankuose (7).

2.4.2

Be to, kai kurių vietinės reikšmės ir labai mažų įmonių, mažųjų ir vidutinių įmonių vertė yra kuriama ne tik siekiant finansinį pelną teikiančių tikslų, bet ir kreipiant dėmesį į socialinius tikslus, pavyzdžiui, į darbo sąlygas arba savivaldą ir pan.

2.9.1

Paprastai MVĮ reikėtų remti ir tai reikėtų daryti ne vien pasitelkiant iniciatyvą „Small Business Act“ (11). MVĮ dažnai padeda išsaugoti darbo vietas, kadangi tokias įmones įsteigusias ir kontroliuojančias interesų grupes sudaro kūrybingi asmenys, turintys stiprų ryšį su aplinka, kurioje vykdo savo veiklą, ir gebantys užtikrinti užimtumą. MVĮ yra tarsi „inkubatoriai, kuriuose natūraliai bręsta įmonių kultūra“ – tai yra ilgalaikė įmonių direktorių ir vadovų ugdymo vieta.

3.2.1

Ir didelės, ir mažos įmonės yra įsisteigusios teritorijose ir (arba) yra susijusios su socialine sritimi, patiriančia sunkumų ir problemų, kurios kelia grėsmę vidaus rinkai ir socialinei sanglaudai, – tos įmonės internalizuoja socialines sąnaudas ir turi teigiamą išorės poveikį.

3.2.2

Kadangi šios įmonės yra suaugusios su vietos bendruomene ir jų pagrindinis prioritetas yra tenkinti žmonių poreikius, jos nesikelia į kitą vietą, veiksmingai sprendžia su kaimo vietovių tuštėjimu susijusius klausimus ir prisideda prie nepalankesnėje padėtyje esančių regionų ir savivaldybių vystymo (23).

3.6.1

Kai kurie pirmiau paminėti sektoriai jau yra dalyvavę sektorių atstovų diskusijose, pavyzdžiui, Europos kooperatyvų ir savitarpio draudimo įmonių asociacija (AMICE) iš draudimo sektoriaus ir kai kurie Europos kooperatyvų organizacijos (26) nariai, ES žemės ūkio kooperatyvų konfederacija (COPA-COGECA) iš žemės ūkio sektoriaus ir Europos kooperatinių bankų asociacija (EACB) ir Europos taupomųjų bankų grupė (ESBG) iš bankininkystės sektoriaus (27).

4.1.1

Vidaus rinkos kūrimo ir vystymo negalima vykdyti taip, kad tikslas pateisintų priemones, taigi turėtų būti įvesta teisinė ir reguliavimo sistema, kuri atspindėtų įvairių rinkos ekonominės veiklos vykdytojų ypatumus ir visų skirtingų rūšių įmonėms sukurtų vienodas galimybes atsižvelgdama į kiekvienos rūšies ypatumus. Šiuo metu tokia sistema yra skirta iš esmės didžiosioms, į biržos sąrašus įtrauktoms įmonėms, o jos taikymas visų rūšių įmonėms sukuria mažesnėms įmonėms įvairių kliūčių. Ši sistema turėtų būti veiksminga ir skatinti ekonominės veiklos vykdytojus imtis veiksmingos veiklos, kuri savo ruožtu sukurs geresnes sąlygas sistemai tapti mažiau šališka. Tokia sistema bus taikoma laikantis bendrovių teisės, finansinės apskaitos, konkurencijos ir mokesčių teisės ir bendrovių politikos.

4.2.1

Europos akcinės ribotosios atsakomybės bendrovės ir Europos kooperatyvai turi savo statutus, tačiau kitų rūšių įmonės patiria vidaus rinkoje įvairių kliūčių dėl to, kad nėra Europos statutų. Turi būti sukurta lanksti Europos teisės aktų sistema, skirta Europos MVĮ, kad šios įmonės turėtų geresnes sąlygas vykdyti veiklą už savo valstybės ribų. Kooperatyvams taip pat reikia, kad būtų supaprastintas Europos kooperacinės bendrovės reglamentas, nes jo sudėtingumas stabdo pažangą šioje srityje.

4.2.2

Dėl to, kad nėra atitinkamų teisės aktų, Europos lygmens fondai negali vykdyti savo veiklos naudodamiesi tomis galimybėmis, kurias turi kitokį juridinį statusą turinčios įmonės. Todėl EESRK palankiai vertina tai, kad buvo paskelbti Europos fondų statuto galimybių tyrimo rezultatai ir ragina Komisiją iki 2010 pradžios užbaigti poveikio vertinimą ir pateikti pasiūlymą dėl reglamento, kuris Europos fondams sudarytų vienodas galimybes vykdyti savo veiklą vidaus rinkoje (28).

4.2.3

Dėl panašių priežasčių EESRK taip pat prašo Komisijos pradėti darbus, susijusius su Europos statutų, skirtų Europos asociacijoms ir Europos savidraudos draugijoms, patvirtinimu.

4.3.1

Finansinės apskaitos standartai turėtų būti pritaikyti įmonėms atsižvelgiant į skirtingas jų rūšis. Kliūtys įvedant naują Tarptautinę apskaitos sistemą (angl. International Accounting System (IAS)), kurias turi įveikti biržos sąrašuose esančios įmonės, yra dar vienas finansinės apskaitos teisės ribotumo pavyzdys. Europos sąskaitų negalima suderinti neatsižvelgiant į įvairiarūšių įmonių, kurios veikia Europos Sąjungoje, pagrindines ypatybes.

4.3.2

Kooperatyvų atveju, pavyzdžiui, gana sudėtinga apibrėžti sąvoką akcininkų kapitalas, kurią būtų galima taikyti iš esmės ir nediskriminuojant – taip, kad verslo įvairovė nepatirtų neigiamų ir destruktyvių padarinių. EESRK ragina Komisiją atsižvelgti į kooperatyvų savitumą sprendžiant finansinės apskaitos klausimus, o jų narių akcinį kapitalą – tol, kol jie neišstoja iš kooperatyvo ir netampa kreditoriais – laikyti kooperatyvo akcininkų kapitalu, bet ne skola (29).

4.3.3

Komitetas palankiai vertina Larosiere grupės (30) rekomendaciją pritarti tokiems apskaitos standartams, kurie nebūtų šališki verslo modelių atžvilgiu, neskatintų cikliškumo ir neturėtų atgrasyti nuo ilgalaikių investicijų ir įmonių stabilumo.

4.4.1

Bet kokį juridinį statusą turinčios įmonės turėtų turėti galimybę vykdyti savo veiklą neprarasdamos savos modus operandi. Vadinasi, konkurencijos teisėje negali būti remiamasi vieninteliu ir visiems vienodu verslumo modeliu, turi būti vengiama diskriminavimo principo ir vertinama nacionalinio lygmens gera praktika. Tą reikėtų suprasti ne kaip kokių nors privilegijų įteisinimą, o kaip siekį kurti sąžiningos ir teisingos konkurencijos teisę. Todėl EESRK, pritardamas ankstesnių nuomonių (31) nuostatoms, mano, kad konkurencijos ir mokesčių taisyklėse turėtų būti numatyta, jog skirtingos įmonių išlaidos, susijusios ne su gamybos procesų neefektyvumu, o su socialinių išlaidų internalizavimu, turi būti kompensuojamos pagal tam tikrus reguliavimo principus.

4.4.2

Kai kurios konkurencijos politikos priemonės vis tik nėra neutralios skirtingų rūšių įmonių atžvilgiu – EESRK tai jau yra nurodęs savo dokumentuose: „socialinės ekonomikos sektoriui reikia specialiai parengtų sprendimų dėl apmokestinimo, viešųjų pirkimų ir konkurencijos taisyklių“ (32). Pavyzdžiui, valstybės parama privatiems investuotojams, investuojantiems į mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą siekiant padidinti gamybos sistemos konkurencingumą, dažniausiai yra skirta didelėms įmonėms, nes būtent jos dažniausiai ir imasi minėtos veiklos. Be to, kadangi didelės įmonės turi didesnę pasirinkimo laisvę rinkdamosi gamybos padalinių vietą, jos gali pasinaudoti geresnėmis valstybės investicijų į gamybos sektoriaus infrastruktūrą galimybėmis. Tačiau tai kartais turi neigiamų konkurencinių pasekmių mažoms įmonėms, turinčioms mažai realių galimybių rinktis, kurioje vietoje steigti savo verslo įmonę.

4.4.3

Konkurencijos taisyklėse taip pat turėtų būti atsižvelgta į išskirtinį socialinių įmonių ypatumą – jos vienintelės gamina ne rinkai skirtas prekes ir teikia paslaugas žmonėms, kurie patiria arba gali patirti atskirtį, o išteklius savo gamybos procesams skiria altruistiniais tikslais.

4.5.1

Kai kuriose valstybėse narėse įmonės dažnai patiria konkurencinę nelygybę dėl priežasčių, kurios nėra susijusios su pačiais gamybos procesais, bet atsiradusios dėl nesėkmingo išteklių paskirstymo rinkoje (33), t. y. dėl to, kad pati rinka yra neefektyvi ir išteklius paskirsto ne geriausiu būdu. EESRK pritaria direktyvai dėl vietinėms paslaugoms taikomų lengvatinių PVM tarifų, kurie iš esmės skirti ir MVĮ, ir dar kartą pabrėžia, kad pritaria Komisijos suformuluotam principui, pagal kurį mokesčių lengvatos tam tikros rūšies įmonėms turi būti proporcingos įstatymo numatytiems apribojimams arba įrodytai viešai naudai, kurie neatsiejami nuo įmonės rūšies pobūdžio (34). Todėl EESRK prašo Komisijos paraginti valstybes nares ištirti, kokios yra galimybės taikyti įmonėms kompensuojamąsias priemones atsižvelgiant į jų visuomeninę naudą arba į jų indėlį vystant regionus (35). Pirmiausia reikėtų pamėginti spręsti problemą, su kuria susiduria nepelno organizacijos, negalinčios susigrąžinti PVM, sumokėto įsigyjant prekes ir paslaugas, kurių joms reikia teikiant visuotinės svarbos paslaugas tose šalyse, kur ši situacija kelia problemų. Taip pat paminėtina nevyriausybinėms organizacijoms, vykdančioms su nauda visuomenei nesusijusią ekonominę veiklą, taikoma mokesčių tvarka.

4.5.2

Šiuo metu MVĮ turi menkas galimybes investuoti į mokslinius tyrimus, technologinę plėtrą ir inovacijas, kurie yra svarbūs siekiant gamybos veiksmingumo ir verslo konkurencingumo. Dėl to atsiranda nepalanki konkurencinė padėtis, kurią reikėtų ištaisyti taikant mokesčių lengvatas į šią sritį investuojančioms MVĮ. Rekomenduojama taikyti plataus spektro kompensuojamąsias priemones, kurios skirtingose valstybėse būtų skirtingos. Iš šių priemonių paminėtinos: specialios mokestinės lengvatos, taikomos už įvairias investicijas į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, mokesčių grąžinimas tais atvejais, kai negaunamas pelnas ir mažesnės socialinio draudimo įmokos. Atsižvelgdamas į strategiškai svarbų MVĮ vaidmenį Bendrijos ūkyje EESRK rekomenduoja, kad kiekviena valstybė narė pasirinktų ir taikytų geriausią galimą kompensuojamųjų priemonių derinį ir tuo prisidėtų prie MVĮ išlikimo ir augimo savo ekonomikoje. Iki šiol didžiausias šių programų poveikis matyti iš jų paramos, kuri teikiama specializuotų mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą vykdančių MVĮ augimui šių įmonių veiklos pradžioje.

4.6.1

Duomenų apie įvairias įmonių rūšis kaupimas valstybėse narėse ir visoje ES yra atliekamas laikantis Europos nacionalinių ir regionų sąskaitų sistemos (EAS 95) kriterijų. Vis tik ekonominiai statistiniai duomenys apie kooperatyvus, susivienijimus, fondus ir panašias įmones yra labai riboti ir surinkti laikantis nevienareikšmių kriterijų, todėl nelengva atlikti jų analizę ir nustatyti jų indėlį siekiant pagrindinių makroekonominių tikslų. Todėl Komisija įgaliojo parengti Vadovą  (36), kuris padėtų parengti tokių įmonių nacionalinius statistinius duomenis remiantis vienodais nacionalinių sąskaitų kriterijais. EESRK ragina naudotis šiomis naujomis analitinėmis priemonėmis rengiant suderintus pirmiau minimų įmonių rūšių statistinius duomenis visose Europos Sąjungos šalyse ir siekiant įgyvendinti veiksmingesnę šios srities politiką.

Taip pat būtų gerai laikytis tam tikros metodologijos, kuri paskatintų steigti Europos labai mažų įmonių observatoriją.

23.12.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/29

—

pradėti ekonominio vystymosi procesą (formuoti gamybos grandines, organizuoti veiklos rūšis ir pan.),

—

vykdyti socialinio vystymosi procesą (sukurti sveikatos, švietimo ir kitas struktūras),

—

imtis aplinkosaugos vadybos priemonių (saugoti biologinę įvairovę, kontroliuoti išmetamą CO2 kiekį ir pan.).

1.4.1

Atliekant tokį sertifikavimą siekiama atsižvelgti į daugialypį sąžiningos prekybos pobūdį:

1.4.2

Nepaisant savireguliacijos pažangos, EESRK norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad toks modelis būtų taikomas laikantis Europos sertifikavimo sistemos, kuri be kitų, dar paremta tuo, kad techninių sąlygų laikymasis turi būti patikrintas, ir tai turi būti išorinė kontrolė, kurią atlieka nepriklausoma ir licencijuota įstaiga. Be jokios abejonės, bendrųjų privalomų reikalavimų laikymasis neturi riboti maisto produktų pateikimo į rinką.

2.1

Ši nuomonė konkrečiai skirta sąžiningai prekybai – alternatyviems gamintojų ir vartotojų prekybos santykiams, kuriuos pastaraisiais dešimtmečiais formavo sąžiningos prekybos judėjimas. Yra ir kitų programų, kurių tikslas įsitikinti prekybos tvarumu, tačiau apie jas šioje nuomonėje nebus kalbama, kadangi šios programos neatitinka visų sąžiningos prekybos kriterijų, nurodytų 1.4.1 punkte.

2.2

Sąžininga prekyba buvo plėtojama siekiant užmegzti ekonominius santykius su tarptautinėje prekyboje nedalyvaujančių besivystančių šalių gamintojais. Sąžininga prekyba, kuria prisidedama prie tvaraus vystymosi, labai svarbi Pietų valstybių visuomenei. Ja siekiama mažinti skurdą visų pirma remiant gamintojų organizacijas. Šiaurės šalyse sąžininga prekyba stengiamasi skatinti tvaresnį vartojimo modelį.

2.3

Šis dar naujas ir besivystantis sektorius sparčiai plečiasi vis labiau patraukdamas Europos vartotojų dėmesį.

2.4

Vis dėlto reikėtų stiprinti vartotojų pasitikėjimą – nors vartotojai ir pritaria sąžiningos prekybos principui, daugelis jų teigia, kad trūksta informacijos, ir gali baimintis, kad šioje srityje galimas didelių bendrovių arba mažmeninės prekybos įmonių piktnaudžiavimas.

2.5

Daugiausia sąžiningos prekybos produkcijos vis dar realizuojama specializuotose prekybos grandinėse. Tokių struktūrų yra daug, jos yra nedidelės bei vertinamos vartotojų.

3.1

1948 m. paskelbtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 23 straipsnyje teigiama: „Kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę gauti teisingą ir tinkamą atlyginimą, užtikrinantį jam ir jo šeimai žmogaus orumo vertą gyvenimą“.

3.2

Sąžininga prekyba atsirado šeštajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose, po to Jungtinėje Karalystėje, o vėliau ir kitose Europos šalyse. Šios prekybos atsiradimą paskatino suvokimas apie industrinių šalių importo sektoriaus daromą socialinę ir ekologinę žalą.

3.3

1964 m. Jungtinių Tautų prekybos ir vystymosi konferencija pasmerkė nevienodas prekybos sąlygas ir perspėjo tarptautinę bendruomenę dėl žmogiškumo ir socialiniu požiūriu nepriimtinų tarptautinę prekybą reguliuojančių taisyklių. Pietų šalys pasisakė už teisingą prekybą (šūkis – „Prekyba, o ne pagalba“).

3.4

Keletas su sąžininga prekyba susijusių datų:

3.5

Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisyklėse neatsižvelgiama žmogiškąjį, socialinį ir ekologinį aspektus. Poreikis priešintis tokiai padėčiai žmones skatina dalyvauti humaniškuose prekybos mainuose. Tokiems žmonėms sąžininga prekyba – tai įrodymas, kad galima kurti ir kitokį pasaulį. Sąžininga prekyba skatina skaidrumą, gerą valdymą bei atsakomybę ir taip prisideda prie tvaraus vystymosi.

4.1

Sąžiningos prekybos ir apskritai etiško, atsakingo ir pilietiško vartojimo uždavinys – nustatyti priemones, kurios padėtų įtvirtinti visuomenėje pelnytą pripažinimą:

4.2

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad rengiant sąžiningos prekybos standartus buvo atsižvelgta į pagrindines darbuotojų teises (TDO), aplinkosaugos standartus, biologinę įvairovę ir geresnį atlygį gamintojams tarptautinės prekybos santykiuose.

4.3

Dviejų sąvokų junginys – „sąžininga prekyba“ – kai kam gali pasirodyti prieštaringas, kadangi rinkos dėsniai negrindžiami žmogiškosiomis vertybėmis. Vis dėlto tikslas susieti prekybą ir socialinį dialogą siekiant kuo didesnės lygybės pasaulio prekyboje bus svarbiausias 21-ojo amžiaus uždavinys, prie kurio sprendimo EESRK norėtų prisidėti. Sudarydama geresnes prekybos sąlygas ir užtikrindama Dohos derybų raundo užribyje atsidūrusių gamintojų ir darbuotojų teises ši prekybos forma gali padėti užtikrinti tvarų vystymąsi.

4.4

Naujos etiketės ir elgesio kodeksai, kuriuos pradėjo naudoti nauji sąžiningą prekybą deklaruojantys subjektai, kartu kelia sumaištį vartotojų sąmonėje. Pati koncepcija, ją apibrėžiantys principai ir svarbiausi kriterijai gali tapti migloti dėl standartų ir garantijų sistemų gausos, o tai leidžia sudaryti oportunistinio pobūdžio prekybos susitarimus, paremtus garantijų sistemomis, kurios mažiau kainuoja gamybos grandinės pabaigoje esančiam vartotojui, tačiau kartu mažiau padeda stiprinti besivystančias šalis. Komitetas norėtų, kad sąžiningos prekybos organizacijos sukurtų tarptautinę sertifikavimo sistemą (žr. pirmiau pateiktus pasiūlymus terminijos klausimais), visuomet būtina reikalauti nepriklausomos ir licencijuotos kontrolės įstaigos ir, žinoma, laikytis galiojančių maisto produktų taisyklių).

4.5

EESRK prašo visiems sąžiningos prekybos produktams visose Europos Sąjungos valstybėse taikyti vienodus kriterijus. Šiuo metu Europoje nėra oficialios sąžiningos prekybos apibrėžties, kuri turėtų teisinę galią. EESRK pritartų FINE (tinklas, kuriam priklauso FLO, IFAT, NEWS ir Europos sąžiningos prekybos asociacija) patvirtintai ir naujame Europos Komisijos komunikate dėl sąžiningos prekybos vartojamai (1) bendrai apibrėžčiai:

„Sąžininga prekyba yra dialogu, skaidrumu ir pagarba grindžiama prekybos partnerystė, kuria siekiama didesnio teisingumo tarptautinėje prekyboje. Ja remiamas tvarus vystymasis į šalį nustumtiems gamintojams ir darbuotojams, ypač pietų šalyse, suteikiant geresnes prekybos sąlygas ir ginant jų teises.

Remiamos vartotojų sąžiningos prekybos organizacijos įsipareigoja aktyviai remti gamintojus, didinti visuomenės informuotumą ir rengti kampanijas siekiant pakeisti įprastas tarptautinės prekybos taisykles ir praktiką.“

5.1

Sąžininga prekyba siekiama kuo geriau atlyginti gamintojams remiantis stabiliu pagrindu ir užtikrinant pakankamas, deramą gyvenimą garantuojančias pajamas, kurių dydį nustatytų susijusių regionų ir šalių gamintojų organizacijos ir profesinės sąjungos.

5.2

Kaina turi būti nustatoma remiantis gamybos sąnaudų vidurkiu atsižvelgiant į:

5.3

Vykdant sąžiningą prekybą turi būti keliami tam tikri reikalavimai, pavyzdžiui, atsisakyti išnaudojimo darbe, visų pirma vaikų, bei taikyti Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) nustatytus standartus netgi tuo atveju, kai to nereikalauja socialinę sritį reglamentuojantys šalies įstatymai.

5.4

Sąžininga prekyba sudaro galimybę atlikti dalinį išankstinį mokėjimą už maisto produktus, kad gamintojai galėtų atsiskaityti už žaliavas.

5.5

Maisto produktų gamybos procese privaloma tausoti aplinką ir saugoti gamtos išteklius ir atitikti Europos Sąjungoje galiojančius teisės aktus.

5.6

Sąžininga prekyba leidžia sukurti socialiniu požiūriu naudingų darbo vietų tiek grandinės pradžioje, tiek pabaigoje (ir sudaryti sąlygas labiausiai pažeidžiamiems visuomenės nariams atgauti orumą dirbant).

5.7

Sąžininga prekyba realiai užtikrinamas veiklos atsekamumas ir visiškas, nuolatinis ir viešas skaidrumas visuose proceso grandinės etapuose (sąlygos, kaina, marža ir pan.).

5.8

Siekiant darnaus vystymosi tikslo, sąžininga prekyba turėtų padėti kurti solidarumu grindžiamą ekonomiką.

5.9

Turėtų būti vertinami tik konkretūs sąžiningos prekybos veiksmai ir įsipareigojimai, o ne skelbiami geri ketinimai.

5.10

Sąžininga prekyba yra tinkamas būdas pradėti įgyvendinti naują, pagarba žmogui grindžiamą pasaulinę maisto produktų politiką.

6.1

Didžioji sąžiningos prekybos apyvartos dalis tenka prekybai maisto produktais. Pagrindinis produktas – kava, toliau seka arbata, šokoladas, džiovinti vaisiai, prieskoniai, ryžiai, grūdai, cukrus, medus, džemas. Neseniai pradėta prekiauti šviežiais produktais, tačiau dėl mažos apyvartos jie sudaro labai mažą sąžiningos prekybos dalį. Vis dėlto pastebima, kad, pradėjus sąžiningos prekybos produktais prekiauti vartotojų kooperatyvuose ir kitose privačiose mažmeninės prekybos įmonėse, jų parduodama gerokai daugiau.

6.2

Sąžininga prekyba, kuria siekiama pagerinti besivystančių šalių smulkių gamintojų padėtį, turėtų sudaryti sąlygas organizuoti paruoštų maisto produktų gamybos grandines ir sukurti socialiniu požiūriu tvarių darbo vietų.

6.3

Vykdant sąžiningą prekybą turėtų būti galima daryti įtaką didelėms grandinėms ir taip padidinti šio proceso politinę reikšmę nepažeidžiant gamintojo interesų.

7.1

Visos šalys, susijusios su sąžiningos prekybos žemės ūkio produktų gamyba, yra Pietų šalys. Sąžininga prekyba savo prekybos proceso skaidrumu atskleidė, kokia maža vartotojų mokamos pirkimo kainos dalis atitenka gamintojui (iš kiekvieno 100 eurų tik 20 eurų grįžta į vietos ekonomiką) ir kiek mažai pridėtinės vertės (pavyzdžiui, sukuriamos perdirbant ir mažmeninėje prekyboje) lieka besivystančiame pasaulyje. Iškyla esminis klausimas, ar sąžininga prekyba gali ilgam laikui pakeisti tarptautines prekybos taisykles.

8.1

Komitetas mano, kad sertifikavimas – patikimiausia garantija vartotojams. Sertifikavimas – tai patikrinimo procedūra, kurią vykdo nepriklausoma akredituota (užbaigusi akreditacijos procesą) ir nešališka įstaiga, kuri patvirtina, kad paslauga, produktas ar procesas atitinka reikalavimus, nustatytus specifikacijoje, kuri gali būti privaloma arba ne. Taigi, sertifikavimas ir akreditacija yra dvi patikrinimo procedūros, tačiau akreditacija tikrinama kompetencija, o sertifikavimu – ar laikomasi specifikacijoje nustatytų reikalavimų. Sąžiningos prekybos ir apskritai etiško, atsakingo ir pilietiško vartojimo uždavinys – nustatyti priemones, kurios padėtų įtvirtinti pasiektus rezultatus ir:

8.2

Sąžininga prekyba paskatino sukurti garantijų sistemas, tačiau jų teisėtumas pagrįstas derybomis ir įvairių šalių dalyvavimu.

8.3

FLO ir WFTO siekia, kad jų garantijų sistemos papildytų viena kitą. Taigi reikia nustatyti abiejų organizacijų metodų bendrus sąlyčio taškus. Šiuo metu apsiribojama padėties analize.

8.4

Šios patikrinimo sistemos būtinos. Svarbu patikimai užtikrinti, kad Šiaurės šalyse pačių vartotojų interesais nebūtų leidžiama pernelyg daug skirtingų teisės aktų. Sąžiningos prekybos organizacijos jau yra parengusios tarptautinį specifikacijų paketą ir susitarusios dėl Sąžiningos prekybos chartijos principų. Jos ir toliau turi bendradarbiauti kurdamos bendrą gamintojų sertifikavimo sistemą.

9.1

Sąžininga prekyba padeda mažinti skurdą ir apsaugo tvaraus vystymosi pagrindą.

9.2

Europos Sąjungos užsienio politika skatinamas besivystančių šalių žemės ūkio augimas. Smulkių žemės ūkio gamintojų skatinimas imtis sąžiningos prekybos, galėtų tapti kriterijum gauti subsidijas, skirtas tvariam šių valstybių vystymuisi.

10.1

Sąžininga prekyba neabejotinai priklauso nuo vietos ir tarptautinių suinteresuotųjų subjektų veiklos efektyvumo prekybos, socialinėje, švietimo ir politinėje plotmėje.

10.2

Sąžininga prekyba tai socialinė ir ekonominė naujovė, įkvėpta pilietinės visuomenės, kurios tikslas – keisti žmogaus interesus geriau atitinkančią tarptautinę prekybos praktiką. Sąžininga prekyba turėtų:

11.1

Visi sąžiningos prekybos žemės ūkio produktai gaminami besivystančiose šalyse. Tačiau, tam tikrus produktus, pavyzdžiui, cukrų, vyną ir bananus prekybai tiekia ir Europos šalys, kurios laikosi gerokai aukštesnių socialinių standartų, todėl jų produkcija gali būti brangesnė nei sertifikuoti sąžiningos prekybos produktai.

11.2

Norint išvengti tokios sudėtingos padėties, reikėtų steigti tarptautinę gamintojų organizaciją ir ieškoti visas šalis tenkinančio kompromiso.

12.1

Daug žmogaus teisių organizacijų kalba apie tarptautinės prekybos problemas (PPO).

12.2

Pasaulyje sąžiningos prekybos vykdytojai ir suinteresuotieji subjektai skiriasi tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu požiūriu. Jų gebėjimas dalyvauti įvairiuose sąžiningos prekybos sektoriuose suteikia prasmę šiai veiklai ir galimybę daryti didelę įtaką.

23.12.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/35

1.1

Svarbiausi Bendrosios žemės ūkio politikos tikslai, be kita ko, apsirūpinimo maistu užtikrinimas, neprarado savo aktualumo iki šiol, jei visoje Europos Sąjungos teritorijoje, taip pat ir šiauriniuose regionuose, norima išsaugoti žemės ūkį.

1.2

Daugiausia dėmesio šioje nuomonėje skiriama ES šiaurinių regionų gamtos, klimato ir geografiniams ypatumams; tenykštis vėsus klimatas kelia žemės ūkiui tam tikrų sunkumų, todėl jiems įveikti reikia didesnių sąnaudų, kurių nereikia ūkininkams, dirbantiems žemės ūkiui palankiose zonose.

1.3

Šiauriniuose regionuose žemės ūkio gamyba reikalauja didesnių sąnaudų ir jos produktyvumas yra gerokai mažesnis nei tuose regionuose, kurie gamybos požiūriu yra palankesnėje padėtyje. Nuolat mažėjantis pelningumas ir kartu mažėjanti ūkininkų motyvacija kelia abejonių dėl tolesnio žemės ūkio paskirties plotų naudojimo šiauriniuose Europos regionuose. Šio pavojaus galima išvengti taikant tinkamas žemės ūkio politikos priemones.

1.4

Norint išsaugoti tradicinį kraštovaizdį ir didelę gamtinę vertę turinčias teritorijas tuose regionuose, kuriuose yra gamtinių kliūčių, reikia ir toliau dirbti žemę. Taikant išmokas mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse (MPŪV) galima pasiekti šį tikslą, tačiau tik tokiu atveju, jei parama bus labiau nei iki šiol nukreipta į tuos regionus, kuriuose yra didžiausias pavojus atsisakyti naudoti žemės plotus žemės ūkio reikmėms.

1.5

Siekiant konkrečių teigiamų rezultatų, reikia ne tik papildomai nustatyti naujus kriterijus gamtinių kliūčių turinčioms teritorijoms apibrėžti, bet ir išnagrinėti šios iniciatyvos finansavimo koncepcijas. Vertėtų išnagrinėti galimybę įtraukti kompensacijas mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse (MPŪV) į BŽŪP 1 ramsčio išmokas. Iki šiol buvo taikoma sistema, pagal kurią tiesioginių išmokų dydis grindžiamas tradiciniu ankstesnio laikotarpio derlingumu, dėl to palankesnėse gamtinėse sąlygose ūkininkaujantys ūkininkai įgauna pranašumą. Kompensacinės išmokos nepadeda tinkamai atlyginti už mažiau palankiomis ūkininkauti sąlygomis pagamintą produkciją gamtinių kliūčių turinčiuose regionuose.

1.6

Apskaičiuojant paramos išmokas mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse reikėtų ateityje atsižvelgti į bendras sąnaudas, kurios būtinos tam, kad kiekvienas regionas įveiktų su gamtinėmis kliūtimis ir nepalankiomis gamybos sąlygomis susijusius sunkumus: kuo blogesnės gamtinės sąlygos, tuo didesnės turėtų būti paramos išmokos. Vis dėlto reikėtų nustatyti apatines ir viršutines išmokų ribas.

1.7

Nustatant gamtines kliūtis reikėtų atkreipti dėmesį ne tik į teigiamų temperatūrų sumą vegetacijos laikotarpiu tame regione, bet ir į neigiamų temperatūrų sumą žiemos laikotarpiu.

1.8

Šiaurinės sritys yra toli nuo didžiųjų Europos rinkų, kaimo vietovės ten yra ypač retai gyvenamos, ariamosios žemės plotai išsimėtę, ir dėl to labai padidėja žemės ūkio įmonių gamybos sąnaudos. Siekiant užkirsti kelią šių vietovių tuštėjimui ir išsaugoti jose žemės ūkio gamybą, būtina mokėti išmokas iš lėšų, skirtų mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms. Todėl EESRK rekomenduoja, kad nustatant kriterijus, apribojančius mažiau palankias ūkininkauti vietoves, būtų atkreiptas dėmesys į gyventojų tankumą, taip pat nustatyti papildomus kriterijus, pagal kuriuos būtų remiama žemės ūkio gamyba miškingose vietovėse.

1.9

EESRK rekomenduoja rengiant ir nustatant kriterijus, skirtus mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms (sritims, turinčioms gamtinių kliūčių) iš naujo apibrėžti, atsižvelgti į nuomonėje minėtus šiaurinių sričių gamtinius, klimato ir socialinės ekonomikos ypatumus. Būtų galima numatyti galimybę šias sritis apibrėžti kaip ypatingas sritis, taip kaip apibrėžiamos kalnuotos vietovės.

2.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ankstesnėse nuomonėse savo iniciatyva jau aptarė mažiau palankių ūkininkauti vietovių klausimą (1).

2.2

Europos Komisija savo 2009 m. balandžio 21 d. komunikate (COM(2009) 161 galutinis) siūlo pakeisti mažiau palankių ūkininkauti vietovių ribų nustatymo principus ir apibrėžti šiam reikalui naujus kriterijus. Be kitų dalykų, Komisija siūlo naują mažiau palankių ūkininkauti vietovių pavadinimą ir rekomenduoja jas vadinti „sritimis su gamtinėmis kliūtimis.“ EESRK pritaria šiam naujam požiūriui.

2.3

ES vidaus rinka, garantuojanti laisvą prekių ir paslaugų judėjimą, negali ilgalaikės trukmės laikotarpiu išsaugoti šiauriniuose ES regionuose žemės ūkio gamybos be ypatingos paramos, nes ten yra aukštesnė gamybos savikaina. Tai neigiamai veikia socialinį ir aplinkos tvarumą bei šių sričių biologinę įvairovę.

2.4

Neįmanoma tarpusavyje lyginti įvairiose valstybėse narėse taikomų taisyklių mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms ir jų padarinių. Kadangi taikoma daug skirtingų kriterijų, šiuo metu galiojančiose paramos taisyklėse dėl gamtinių ir klimato sąlygų mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse nepakankamai atsižvelgiama į konkrečias žemės ūkio gamybos sąlygas, todėl kompensuojama nepakankamai ir neproporcingai.

2.5

Siekiant užtikrinti ilgalaikį Europos ir viso pasaulio apsirūpinimo maisto produktais saugumą reikia ir toliau vystyti žemės ūkį Europos Sąjungos šiauriniuose regionuose; prognozės rodo, kad juose per artimiausius 50–100 metų dėl globalinio klimato atšilimo gali pagerėti žemės ūkiui reikalingos klimato sąlygos, dėl to pietiniuose regionuose kils sausra ir todėl žemės ūkio gamyba Europoje galėtų būti perkelta į šiaurę.

3.1

Palyginti su Vidurio ir Pietų Europa, šiauriniams ES regionams būdingas daug trumpesnis vegetacijos laikotarpis, o žemės ūkio gamyba vyksta esant gerokai mažesnei efektyvių temperatūrų, būtinų augalų augimui, sumai ir didesnę metų dalį būna drėgmės perteklius. Kritulių per metus iškrinta labai netolygiai: pavasarį ir vasarą, kai augalai dygsta ir pradeda augti, kritulių būna per mažai, o rudenį dažni lietūs apsunkina derliaus nuėmimą laiku ir blogina jo kokybę.

3.2

Didelę įtaką žemės ūkiui šiauriniuose regionuose daro ilga žiema ir su ja susijęs įšalas. Temperatūra gali nukristi net iki –40 °C. Įšalo gyliui turi įtakos tiek neigiamų temperatūrų suma, tiek sniego danga, kurios storis Latvijoje ir Estijoje gali siekti iki vieno metro, o Suomijos ir Švedijos šiaurėje – iki dviejų metrų. Sniego tirpimas ir dirvos įšilimas yra ilgalaikiai procesai, dėl to vėluoja pavasarinė sėja ir vegetacijos pradžia. Priklausomai nuo geografinės platumos ir atstumo iki jūros, pavasarinė sėja šiauriniuose regionuose tęsiasi nuo balandžio pabaigos iki birželio vidurio. Todėl rengiant kriterijus mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms apibrėžti, reikia atsižvelgti į tam regionui būdingų neigiamų temperatūrų sumą.

3.3

Pastatų statyba taip pat susijusi su aukštesnėmis sąnaudomis, kadangi pamatai turi būti šalčiui atsparūs, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžiai turi būti klojami žemiau įšalo ribos, o pastato išorinės sienos turi būti apšiltintos. Nemažos išlaidos susidaro žiemą apšildant pastatus ir valant sniegą.

3.4

Dėl trumpo dirvos susidarymo laikotarpio pasibaigus ledynmečiui šiaurinių sričių dirvožemis yra plonesnis, jam būdinga nevienoda žemės struktūra ir kokybė. Tokia dirva paprastai yra drėgna, vietomis akmenuota, pernelyg molinga, smėlėta arba durpinga. Norint pagerinti tokią dirvą, būtinos daug lėšų reikalaujančios investicijos, visų pirma drenažo sistemoms įrengti ir jų priežiūrai, taip pat laukams kalkinti.

3.5

Šiauriniams regionams būdinga ledynmečio laikotarpiu susiformavusi kalnuota ir išraižyta paviršiaus struktūra, joje vyrauja nedideli miškai, pelkės ir kitos natūralios aplinkos formacijos. Todėl ariamos žemės plotai yra nedideli ir išsimėtę. Pasitaiko tokių sričių, kuriose vidutinis ūkio laukų dydis nesiekia nė 1 hektaro, be to, laukai gerokai nutolę nuo ūkio ir apsupti miškų. Dėl to neįmanoma naudoti didesnių ir našesnių mašinų, kartu padidėja ūkio gamybos ir transporto (ūkio viduje) išlaidos. Tokio pobūdžio gamtos nulemtų trūkumų negalima kompensuoti imantis auginti alternatyvius pasėlius arba kitaip racionalizuojant žemės ūkio gamybą. Todėl turi būti taikomi papildomi kriterijai, skirti atsižvelgti į miškingų vietovių trūkumus, nulemtus pačios gamtos. Vienas iš kriterijų galėtų būti vienam hektarui ploto tenkantis pasėlių kiekis. Kita priemonė, skirta mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms – kompensuoti ūkiams tenkančias papildomas transporto išlaidas.

3.6

Kaimo vietovės šiauriniuose regionuose yra labai retai gyvenamos. Gyventojų tankumas, išskyrus didmiesčius, nesiekia nė 10 gyventojų vienam kvadratiniam kilometrui, atokioms vietovėms tenka net mažiau kaip 3 gyventojai, dėl to susidaro didelės transporto išlaidos ne tik pervežant žemės ūkio produkciją, bet ir užtikrinant galimybę pasiekti viešąsias ir privačias įstaigas. XX amžiuje Šiaurės Europoje išaugo darbo našumas dėl mechanizacijos, o kaime sumažėjo darbo vietų. Todėl nedidelis gyventojų tankumas ir ribotos galimybės gauti paslaugas tapo veiksniu, lemiančiu kaimo vietovių tuštėjimą – daug ūkininkų atsisako ūkininkavimo, nes jų vaikai nebenori perimti ūkio. Nepaisant to, šiauriniuose regionuose žemės ūkis ir miškininkystė bei kaimo turizmas ir toliau yra ekonominis kaimiškojo gyvenimo pagrindas. Kaimo bendruomenės yra gerokai mažesnės, todėl ir išlaidos vienam gyventojui už viešąsias paslaugas, pavyzdžiui, švietimą ir neformalų mokymą, yra gerokai didesnės. Retai gyvenamose vietovėse pragyvenimui išleidžiama daugiau pinigų, kadangi nedidelis gyventojų, kuriems reikia prekių ir paslaugų, skaičius sukuria menką paklausą. Šiaurinių regionų sritys yra pernelyg toli nuo didžiųjų centrų, kad žmonės vyktų ten kasdien dirbti ar gauti tam tikrų paslaugų. Viena iš priemonių, kurias būtų galima taikyti mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms, yra papildomų transporto ir pervežimo iš centrų (rinkos) į atokius ūkius išlaidų kompensavimas.

3.7

Kuo mažiau žmonių gyvena šiaurinių Europos regionų kaimo vietovėse, tuo brangesnis tampa pragyvenimas, nes reikia įveikti didesnius atstumus, norint turėti galimybę gauti prekes, paslaugas, naudotis sveikatos apsaugos ir švietimo paslaugomis. Todėl retai gyvenamose šiaurinių regionų vietovėse ypač svarbu išsaugoti ir kurti darbo vietas ne tik žemės ūkyje, bet ir kitose srityse. To reikėtų siekti įgyvendinant BŽŪP ir regionų politiką. Nuo sėkmingo šios politikos įgyvendinimo priklausys, ar pavyks išlaikyti kaimo vietovių gyventojų migracijos į miestą pusiausvyrą, sustabdyti masinio žmonių išvykimo į miestus bei ekonominio ir socialinio atokių sričių tuštėjimo procesą. Be kita ko, ir saugumo politikos sumetimais visai Europos Sąjungai svarbu, kad būtų išvengta šių ES pasienio sričių tuštėjimo.

3.8

Šiaurinių regionų miškų ir pelkynų sritys kartu su ekstensyvia žemdirbyste ir pusiau natūraliomis ekosistemomis yra biologinės ir rūšių įvairovės pagrindas. Pavyzdžiui, šiaurinės teritorijos yra daugybės migruojančių paukščių perėjimo vieta, kur jie randa maisto laukuose ir natūraliose pievose.

3.9

Dėl gamtinių kliūčių ir transporto išlaidų, kurias nulemia žemės ūkio susiskaldymas bei nedidelis gyventojų tankumas, šiauriniuose regionuose esančių ūkių rentabilumas yra mažesnis, taip pat mažesnės yra ir iš žemės ūkio gaunamos pajamos. O tai savo ruožtu ki šiol turėjo lemiamos svarbos skiriant mažas tiesiogines išmokas pagal BŽŪP (1-asis ramstis). Šiauriniuose regionuose, kuriuose yra gamtinių kliūčių, žemės ūkio naudmenų dirbimas, tvari maisto gamyba ir rūpinimasis kraštovaizdžiu gali būti užtikrintas tik tada, jei žemės ūkio produkcijos gamintojams garantuojamos pajamos, kurias galima palyginti su geresnėje padėtyje esančių ūkių gaunamomis pajamomis. Priešingu atveju žmonės išvyks iš kaimų ir nebedirbs žemės, jos dirvonuos ir praras derlingumą. Kaip vieną iš galimybių EESRK rekomenduoja Europos Komisijai išsamiau išnagrinėti šiaurinių regionų ypatumus ir, atsižvelgiant į galimybes, suteikti regionams ypatingą statusą, analogišką kalnuotų vietovių turimam statusui.

3.10

Gamtinių kliūčių pobūdis ir paplitimas įvairiuose regionuose gali būti labai skirtingas. Todėl apskaičiuojant paramos išmokas šioms mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms reikėtų ateityje atsižvelgti į bendras sąnaudas, kurios būtinos tam, kad kiekvienas regionas įveiktų su gamtinėmis sąlygomis ir nepalankiomis gamybos sąlygomis susijusius sunkumus: kuo blogesnės gamtinės sąlygos, tuo didesnės turėtų būti paramos išmokos. Vis dėlto reikėtų nustatyti apatines ir viršutines išmokų ribas.

4.1

Šaltos žiemos, trumpas vegetacijos laikotarpis, žema efektyvių temperatūrų suma ir galiausiai įmirkusi dirva, reikalaujanti didelių investicijų į drenažo sistemas – visa tai daro įtaką žemdirbystei šiauriniuose regionuose. Atsižvelgiant į naudojamas medžiagas, drenažo sistemos gali būti naudojamos nuo 30 iki 50 metų, po to jas būtina atnaujinti. Be to, kasmet papildomų išlaidų reikalauja drenažo sistemų priežiūra ir remontas. Įmirkusių dirvų negalima kultivuoti neturint įrengtų ir prižiūrimų drenažo sistemų.

4.2

Šiaurinėse srityse dirvos dėl kristalinės uolienos ar smiltainio pagrindo daugiausia yra rūgščios. Norint jas dirbti, laukus būtina kas šešerius ar aštuonerius metus kalkinti, o tam reikia papildomų išlaidų, kurios nebūtinos sritims, kur žemės ph yra neutralus. Kalkinant dirvas, jų derlingumas nepadidėja, tačiau tai būtina pagrindinė sąlyga siekiant kultivuoti rūgščias dirvas ir kompensuoti gamtinius trūkumus. EESRK mano, kad reikia didesnio nei iki šiol dėmesio rūgščioms dirvoms, nustatant mažiau palankių ūkininkauti vietovių ribas ir naujus kriterijus.

4.3

Šiauriniuose regionuose reikia visus javus džiovinti specialiose grūdų džiovyklose, kadangi nuėmus derlių javų drėgnumas gali būti net 30 proc. O juk sandėliavimui skirti javai gali turėti ne daugiau kaip 12–14 proc. drėgnumo. Grūdų džiovyklų statyba reikalauja didelių investicijų, be to, energija, kuri būtina grūdams džiovinti, dar gerokai padidina papildomas išlaidas. Išlaidos javų džiovyklai ir džiovinimo įrangai įsigyti gali siekti iki 300 000 eurų, o tokios įrangos naudojimo trukmė, priklausomai nuo naudojimo intensyvumo, gali būti nuo 10 iki 15 metų. Žemės ūkio įmonių duomenimis, vienos tonos javų džiovinimo išlaidos vidutiniškai yra 20–25 eurų, nors javų drėgmės kiekis ir energija, kuri būtina džiovinimui, gali keistis kiekvienais metais. Šiauriniuose regionuose esant vidutiniam trijų–keturių tonų derlingumui, vieno hektaro išlaidos siekia nuo 60 iki 100 eurų.

4.4

Pasėlių veislės turi būti atsparios šalčiui ir net birželio mėnesį pasitaikančioms šalnoms. Todėl derlius būna mažesnis. Dėl trumpo vegetacijos laikotarpio negalima auginti tokių augalų, kurių vegetacijos laikotarpis ilgesnis, pavyzdžiui, pašarinių kukurūzų, kurie geriau auga esant aukštesnei vidutinei dienos ir nakties temperatūrai, o juk jie galėtų padėti gerokai sumažinti gyvulininkystės išlaidas. Taigi gyvuliai čia daugiausia šeriami žolės silosu, kurio savikaina yra didesnė nei pašarinių kukurūzų.

4.5

Dėl naktinių šalnų visų pirma nukenčia vaismedžiai, uogakrūmiai ir daržovės. Ne rečiau nei kartą per dešimt metų žydėjimo laikotarpiu pasitaiko tokių stiprių šalnų, kad sunaikinamas visas derlius. Nors ir yra įvairių galimybių išvengti naktinių šalnų, pavyzdžiui, augalų laistymas prieš šalnas, dūmų uždangos, padengimas agroplėvele, tačiau šie metodai susiję su papildomais finansiniais ir darbo jėgos ištekliais.

4.6

Dėl trumpo vegetacijos laikotarpio visus lauko darbus reikia atlikti labai greitai. Tam reikia turėti didesnį mašinų parką, o tai didina papildomas investicijas skaičiuojant vienam hektarui pasėlių.

5.1

Šiauriniuose regionuose gyvulių ganiavos laikas yra trumpesnis (nuo gegužės vidurio iki rugsėjo pabaigos), todėl žiemai reikia pagaminti daugiau pašarų, o tai savo ruožtu didina gamintojų išlaidas. Be to, žiemai paruoštiems pašarams laikyti reikia statyti specialius sandėlius. Dažnai dėl oro sąlygų žolė pradedama pjauti ne pačiu tinkamiausiu metu, tai blogina maistinę pašarų vertę. Dažni krituliai šieno ar žolės siloso ruošimo laikotarpiu gali pabloginti pašarų kokybę.

5.2

Išlaidos gyvulininkystės reikmėms skirtiems pastatams ir įrangai yra didesnės nei šiltesnio klimato vietovėse, kadangi pamatai turi būti atsparūs šalčiui, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžiai turi būti klojami žemiau įšalo ribos (pvz., Estijoje ne mažiau kaip 1,2 m gylyje).

5.3

Ūkių kiemų ir kelių sniego valymui ir apsaugai nuo apledėjimo žiemos metu reikia papildomų išlaidų. Dėl šalčio atsiranda kelio dangos pažeidimų, todėl ją būtina atnaujinti kas penkerius ar kas dešimt metų. Dėl nedidelio gyventojų tankumo šiauriniuose regionuose yra nemažai lauko kelių ir žvyrkelių. Jų tvarkymui ir remontui reikia papildomų lėšų, visų pirma šalinant atsiradusius dangos pažeidimus pavasarį, kad vasarą būtų galima išvengti kylančių dulkių.

5.4

Išlaidos pagaminti vieną kilogramo pieno retai gyvenamose vietovėse yra didesnės nei tankiai gyvenamose intensyvaus ūkininkavimo vietovėse, nes surenkant pieną tenka įveikti didesnį atstumą. Daugelyje salų, esančių jūroje ir vidaus vandenyse, buvo atsisakyta pieno gamybos, nes ji dėl transporto išlaidų nepelninga. Taip pat brangiau yra tiekti ir kitas žemės ūkio gamybai būtinas priemones.

—

garantuoti, kad šių sričių gyventojai turėtų pakankamai vietinių maisto produktų, ir užtikrinti apsirūpinimą maistu visoje Europoje, atsižvelgiant į pasaulinį klimato atšilimą,

—

išsaugoti darbo vietas ir užkirsti kelią kaimo vietovių tuštėjimui,

—

išsaugoti biologinę įvairovę ir daugeliu atvejų ją dar padidinti,

—

išsaugoti atviras kraštovaizdžio erdves ir jo patrauklumą turizmo ir laisvalaikio reikmėms,

—

užtikrinti ES pasienio teritorijų saugumą.

23.12.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/39

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) dalyvavo paskutinėse konsultacijose, skirtose įvairiems Europos energijos vartojimo efektyvumo politikos klausimams ir visiems jų aspektams (išorės dimensijai, artimiausio ir ilgalaikės trukmės laikotarpio uždaviniams, energijos tiekimo ir saugumo politikos), surengtose siekiant įgyvendinti ekonomiškai gyvybingą ir tvarią energetikos politiką. Komitetas pabrėžia, kad labai svarbu informuoti apie efektyvaus energijos vartojimo dienų, organizuotų EESRK kartu su suinteresuotaisiais subjektais, galutiniais vartotojais ir valstybėmis narėmis, rezultatus ir skatinti jais pasinaudoti. Todėl, Komitetas ragina Europos Komisiją ir naujos sudėties Europos Parlamentą rimtai atsižvelgti į ankstesnėse nuomonėse pateiktas rekomendacijas (1).

1.2

Be to, EESRK mano, kad įgyvendinant energetikos politiką, kuria siekiama skatinti energijos vartojimo efektyvumą ir naująsias „švarias“ technologijas, būtų galima ne tik išspręsti aplinkos problemas, bet ir sumažinti priklausomumą nuo energijos tiekimo, taip pat dideles žaliavų kainas ir to pasekmes galutiniam vartotojui.

EESRK rekomenduoja dėti daugiau pastangų ir siekti didesnio galutinių vartotojų (visų pirma vartotojų ir mažų įmonių) dalyvavimo įgyvendinant naujus 2007 m. kovo mėn. Europos Vadovų Tarybos nustatytus reikalavimus ir mažinant dabartinės ekonomikos krizės padarinius.

1.3

Komitetas mano, kad Europos ir valstybių narių socialinė partnerystė gali padėti labiau įtraukti galutinius energijos vartotojus, visų pirma mažąsias įmones, jų organizacijas, vietos lygiu veikiančias privačiųjų ir viešų įmonių asociacijas, kooperatyvus ir įnešti svaresnį indėlį įgyvendinant Europos efektyvaus energijos vartojimo ir ekologiškos ekonomikos tikslus. Šio įsipareigojimo vykdymas, jį labiau derinant su Europos socialinio dialogo (įskaitant ir sektorių lygiu) darbotvarke, gali labai prisidėti prie darbo vietų ir naujų profesijų, reikalaujančių aukštos kvalifikacijos ir susijusių su energijos sektoriumi, kūrimo ir naujų paslaugų atsiradimo.

1.4

EESRK mano, kad siekis stiprinti energetikos politikos europinę dimensiją – tiek vidaus, tiek tarptautinėse rinkose – turėtų taip pat padėti stiprinti tvaraus vystymosi strategiją ir plėsti mokslinį ir technologinį bendradarbiavimą, galintį atgaivinti viešojo ir privataus sektoriaus investicijas, įskaitant ES valstybių narių tvirtesnį bendradarbiavimą.

1.5

Komitetas reiškia apgailestavimą ir susirūpinimą dėl informacijos ir vienodų bei išsamių duomenų apie energijos galutinio vartojimo efektyvumą trūkumo, dėl šios priežasties sunku parengti statistiniu požiūriu patikimus ir suderintus energijos vartojimo efektyvumo rodiklius; šią padėtį iš dalies lėmė galutiniams vartotojams prieinamų atsitiktinių sekų (laiko eilučių– angl. time series) statistinės analizės Europos lygiu trūkumas.

EESRK dar kartą reiškią apgailestavimą, kad valstybės narės laiku neparengė nacionalinių efektyvaus energijos vartojimo veiksmų planų (NEEVVP), kaip numatyta nagrinėjamoje direktyvoje.

1.6

Komitetas mano, kad siekiant visiško, suderinto ir ryžtingo Europos energijos vartojimo efektyvumo politikos įgyvendinimo nacionaliniu lygiu, būtina nedelsiant – bendradarbiaujant su Europos Komisija ir valstybėmis narėmis ir sistemingai konsultuojantis su galutiniams vartotojams atstovaujančiomis organizacijomis – nustatyti bendrą Europos kontrolės sistemą, kuri būtų teisinga, skaidri ir leistų palyginti suvartotos energijos sąskaitas.

1.7

EESRK taip pat mano, kad, siekiant sėkmingiau įgyvendinti ES energijos vartojimo efektyvumo politiką, būtina skirti daugiau dėmesio sektorių aspektui ir sudaryti sąlygas šios politikos platesnei stebėsenai ir išsamesniam poveikio vertinimui. Energetikos politikos poveikis kiekvienai ekonominei veiklai nevienodas: energiją naudojančioms įmonėms (kurių problemos skiriasi atsižvelgiant į suvartojimo lygį, procesų tipologiją ir pan.) arba įvairiuose energetikos sektoriuose veikiančioms įmonėms, pavyzdžiui, įrenginių gamintojams ir montuotojams, energetinių paslaugų teikėjams arba statybų sektoriaus įmonėms, kurios turi labai didelį energijos taupymo potencialą.

1.8

Komitetas yra įsitikinęs, kad Europos programas, pavyzdžiui, Inovacijų ir konkurencingumo pagrindų programą (IKP), Pažangios energetikos Europai (PEE) programą ir daugelį kitų, reikėtų nedelsiant supaprastinti ir dar labiau į jas įtraukti galutinius vartotojus, taip pat nustatyti bendrą nuoseklesnį veiksmų planą, kaip tai buvo padaryta Aplinkosaugos atitikties pagalbos programos (angl. ECAP) atveju. Todėl siūloma pradėti naują kompleksinę programą, kuri padėtų užtikrinti geresnį su galutiniais vartotojais susijusios veiklos koordinavimą.

EESRK ragina ES, valstybes nares ir įmones skirti pakankamai išteklių taikomiesiems moksliniams tyrimams bei jų pritaikymui galutiniam vartotojui, naujomis informacinių ir ryšių technologijomis pagrįstam energijos taupymui, techninėms ir su pažangiomis technologijomis susijusioms profesijoms, technologijų vystymui ir inovacijoms energetikos srityje bei rekomenduoja labiau išplėsti tarptautinį bendradarbiavimą šioje srityje.

1.9

Komitetas mano, kad ES turi skubiai parengti mokesčių ir kreditų politiką ir priemones, skirtas labiau paremti energijos taupymo iniciatyvas, t. y. sudaryti palankesnes sąlygas visiems galutiniams vartotojams, visų pirma MVĮ ir viešojo ir privataus sektorių partnerystėms, kurie individuliai ar bendrai taiko veiksmingesnius ir tvaresnius gamybos modelius.

EESRK suvokia lemiamą švietimo ir mokymo vaidmenį Europos lygiu ugdant energijos vartojimo efektyvumo kultūrą, todėl siūlo Europoje ir valstybėse narėse pradėti vykdyti konsultacijas su socialiniais partneriais ir visais suinteresuotaisiais subjektais ir siekti šia kryptimi nukreipti esamus Europos finansinius išteklius skiriant didesnį dėmesį su efektyviu energijos vartojimu susijusiems profesiniams įgūdžiams bei mokymo programoms ir skatinti informuoti ir supažindinti visuomenę.

2.1

ES direktyva 2006/32/EB siekiama:

Laikantis šio požiūrio direktyvoje iškeliami bendri tikslai:

—

priemonės buvo neveiksmingos ir lengvai apeinamos direktyvą perkeliant į nacionalinius teisės aktus,

—

nacionaliniai veiksmų planai ir perkėlimo į valstybių narių teisę priemonės buvo nenuoseklios ir nepakankamai griežtos, palyginti su direktyvos reikalavimais,

—

papildomos programos ir priemonės buvo nenuoseklios ir nepakankamai koordinuojamos,

—

iniciatyva pasirodė visiškai netinkama ir neužtikrinanti sąlygų, kurios padėtų ES nuosekliai ir tvariai plėtoti energijos vartojimo efektyvumą, kadangi nebuvo vienodų duomenų ir informacijos, būtinų norint užtikrinti minėtos direktyvos įgyvendinimo stebėseną ir atlikti poveikio galutiniams vartotojams vertinimą.

—

pasinaudoti Europos ekspertų grupės ir nepriklausomų institucijų tinklo veikla, susijusia su energijos vartojimo efektyvumu ir orientuota į galutinį vartotoją, visų pirma į įmones, būtent į MVĮ ir amatų įmones,

—

reguliariai rengti ES politikos ir jos poveikio galutiniams vartotojams, visų pirma MVĮ, vertinimo ataskaitas,

—

sukurti daugiakalbę informacinę platformą, paprastą pasinaudoti ir lengvai prieinamą, ir sustiprinti bei pagerinti Europos ir nacionalinių atstovaujamųjų organizacijų ir svarbiausių suinteresuotųjų subjektų santykius.

4.1.1

Susiduriama su didelėmis problemomis ir trūkumais perkeliant direktyvos nuostatas dėl galutinių vartotojų, pavyzdžiui:

Be to, reikėtų, kad valstybių narių ir Europos Sąjungos kompetentingos institucijos sustiprintų priežiūrą, kontrolę ir sankcijų taikymą ir vykdytų aktyvesnę ir griežtesnę energetikos sektoriaus ūkio subjektų stebėseną (direktyvos 11 ir 13 straipsniai).

4.1.2

Reikėtų techniškai ir politiškai stiprinti ir išplėsti galimybę veiksmingai naudotis finansinėmis priemonėmis energijai taupyti bei atitinkamų mechanizmų veikimą atsižvelgiant į galutinių vartotojų interesus ypatingą dėmesį skiriant energijos apmokestinimui. Šios priemonės ir jomis pasiekti rezultatai turėtų būti labai atidžiai stebimi glaudžiai bendradarbiaujant su Europos ir nacionalinėmis galutinių vartotojų asociacijomis ir ypatingą dėmesį skiriant būdams sušvelninti „rikošeto efektą“. Apie „rikošeto efektą“ buvo kalbėta 2009 m. liepos 9 d. EESRK Italijos nacionalinėje ekonomikos ir darbo taryboje (Consiglio Nazionale dell'Economia e del Lavoro, CNEL) surengtame klausyme „Energijos vartojimo efektyvumo politikos ir programų skatinimas galutinių vartotojų lygiu“. Šia sąvoka apibūdinama padėtis, kai priemonės, skirtos padidinti energijos vartojimo efektyvumą, dažnai sukelia priešingą efektą, t. y. ne sumažina, o padidina energijos vartojimą.

4.1.3

Energijos vartojimo auditų ir baltųjų sertifikatų sistemos (12 straipsnis) taip pat labai svarbios energetikos paslaugų vystymo priemonės, todėl valstybės narės jas turėtų dar labiau stiprinti.

Šiuo požiūriu Europos socialinis dialogas, įskaitant ir sektorių lygiu, galėtų būti naudingas siekiant įgyvendinti energijos vartojimo efektyvumo politiką, kurti naujas darbo vietas ir didinti gamybos sistemos konkurencingumą.

4.1.4

Nustatyti sutaupytos energijos skaičiavimo metodai. Kol kas šie metodai yra nelabai išplėtoti ir suderinti. Todėl reikėtų geriau apibrėžti ir patikslinti skaičiavimo metodologiją, kuriai pritartų galutiniai vartotojai ir kuri būtų vienodai taikoma valstybėse narėse.

Galiausiai, reikia pabrėžti, kad Europos Komisija pradėjo nemažai pažeidimų procedūrų dėl direktyvos visų ar dalies nuostatų neperkėlimo: dėl to susidariusios sąnaudos ir biurokratinė našta bus perkelta galutiniam vartotojui.

23.12.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/43

—

bendradarbiavimo tarp bendrovių ir darbuotojų stiprinimą,

—

geriau koordinuotas bendras politikos priemones,

—

spartesnius sprendimų priėmimo procesus,

—

paprastesnius ir skaidresnius teisės aktus.

1.5.1

EESRK yra informuotas, kad kai kuriose šalyse – Europos bendrijos steigėjose – ypač šiuo krizės laikotarpiu demonstruojamas didelis nepakantumas vidaus rinkos taisyklėms, pavyzdžiui, susijusioms su konkurencija ir valstybės pagalba. Tai yra klaida (1).

1.5.2

Dabartinėmis aplinkybėmis Taryba, padedama Europos Parlamento ir Europos Komisijos, turėtų parengti „strateginį paktą“, apimantį:

—

ištvėrimo ir išgyvenimo strategiją, kuri suteiktų galimybę vystyti veiklą brandžiose rinkose, pasitelkiant geresnę specializaciją toje pačioje rinkoje, išlaidų sumažinimą, didelės apimties diversifikaciją į gretimas rinkas arba naujus sprendimo būdus,

—

procesų, produktų ir paslaugų inovacijų strategiją, be kita ko, atveriančią naujas rinkas ir leidžiančią diegti naujas technologijas bei naudoti naujas medžiagas ir sudarančią sąlygas naujų produktų sukūrimui,

—

naujas iniciatyvas, apimančias naujų įmonių formų kūrimą, naujus sektorius arba naujas iniciatyvas. Labai svarbu atlikti išankstinį vertinimą, norint numatyti naujus, perspektyvius produktus (pavyzdžiui, pirmaujančiose rinkose), kuriems reikia skirti naujas investicijas,

—

vietos rinkodarą, per bendradarbiavimą su mokslinių tyrimų centrais užtikrinant kompetenciją, kad būtų skatinama naujų technologijų sklaida,

—

finansinę paramą, pasitelkiant plėtros finansavimą, įskaitant ir EIB garantijas (4),

—

kredito unijų rizikos kapitalo kapitalizaciją, pasitelkiant valdybos ir bankų sistemos susitarimą, suteikiant mokėjimo atidėjimą mikroįmonėms ir mažosioms įmonėms, visų pirma tam, kad būtų išlaikytos darbo vietos,

—

trumpalaikių skolų konsolidavimą, kad mikroįmonės ir mažosios įmonės galėtų sutelkti dėmesį gamybai, rinkodarai ir vėlesniam garantiniam klientų aptarnavimui,

—

novatoriškų paslaugų sektoriaus (ekologinės ekonomikos) skatinimą, naudojantis pažangiais mokymosi metodais, kuriuos remia Europos socialinis fondas,

—

aukštos kokybės konkrečiam asmeniui pritaikytų paslaugų kūrimą, gerinant ir stiprinant socialines ir sveikatos priežiūros sistemas (5),

—

infrastruktūros priemonių taikymą, didinant novatoriškas mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomikos galimybes ir kuriant atitinkamas sąlygas, kad gyvenimas regione taptų patrauklesniu,

—

energijos vartojimo efektyvumo ir ekologiškumo kriterijų griežtinimą viešuosiuose pirkimuose,

—

finansinę paramą naujiems ir veiksmingesniems produktams, kurie pakeistų senus produktus,

—

geresnę prieigą prie informacijos,

—

paprastesnį žaliavų panaudojimą.

—

tokia pagalba nestiprins protekcionizmo ir nekliudys laisvai konkurencijai,

—

lėšas gaunančios įmonės pirmiausia įsipareigos išlaikyti užimtumo lygį,

—

bus laikomasi kolektyvinių sutarčių ir išsaugota darbuotojų perkamoji galia,

—

sumažėjusios gamybos apimties periodus darbuotojai galės panaudoti naujiems gebėjimams įgyti, ir jiems reikėtų padėti šioje srityje,

—

valstybės finansinė parama netaps akcininkų pajamų šaltiniu (dividendų pavidalu arba atpirkus akcijas),

—

esant galimybei pagalba skatins naujų aplinką tausojančių produktų ir paslaugų kūrimą,

—

pagalba neiškraipys konkurencijos, bus laikina ir proporcingai mažėjanti,

—

norint apsaugoti mokesčių mokėtojus, bus užtikrinti tinkami kontrolės mechanizmai.

2.1

Gamybos ir paslaugų sektoriai yra Europos ekonomikos pagrindas. Sukūrus bendrąją rinką šie sektoriai ėmė sparčiai vystytis pagal bendrus standartus ir taisykles.

2.2

Gamybos ir paslaugų sektoriai susiduria su milžiniškais sunkumais:

2.3

Esama pavojaus, kad dėl dabartinės pasaulio ekonomikos krizės šiems sektoriams teks dėti dar daugiau pastangų, kad jie galėtų:

2.4

Dabartinės krizės įmones skatina ne tik kovoti už išlikimą, bet ir siūlo dideles vysytmosi bei naujovių diegimo galimybes. Tačiau įmonių negalima vienų palikti likimo valiai. Reikėtų kuo greičiau įgyvendinti reformas verslo aplinkai gerinti. Jos paskatintų verslumą ir kurti darbo vietas, taip pat sumažintų nereikalingą administracinę naštą, išsaugotų ir patobulintų vidaus rinką, paskatintų rizikos kapitalą, duotų impulsą naujovėms diegti ir darbo rinkos lankstumo ir užimtumo saugumo priemonėms, padėtų rengti mažiau, bet geresnių teisės aktų ir daugiau dėmesio skirti akademinio, mokslo ir verslo pasaulio ryšiams, žmogiškųjų išteklių švietimui ir mokymui, ypač technikos ir gamtos mokslų srityse ir eksperimentinių rinkų kūrimui.

2.5

EESRK pabrėžia, kad esamą svarbiausių Europos gamybos ir paslaugų sektorių, ypač turizmo, padėtį ir galimas perspektyvas būtina išanalizuoti atsižvelgiant į kai kuriuos svarbius ir, glaudžiai tarpusavyje susijusius aspektus:

3.1

Ketvirtąjį 2008 m. ketvirtį JAV BVP sumažėjo 1 %, o ketvirtį prieš tai – tik 0,1 %. Paskutinįjį 2008 m. ketvirtį Japonijoje buvo užfiksuotas 3,3 % BVP sumažėjimas, o trečiąjį ketvirtį – 0,6 %. Euro zonoje BVP sumažėjo 1,5 %, o ankstesnį ketvirtį – 0,2 % (15).

3.2

Nedarbas staigiai didėja, ir pagal OECD prognozes 2010 m. pabaigoje turėtų siekti 12 %. Tuo pačiu metu, atlyginimai didėja lėčiau arba išlieka nepakitę.

3.3

Europos Komisija pabrėžia (16): „Kol galimybės skolintis bus menkos, tol pastangos padidinti paklausą ir vartotojų pasitikėjimą neduos rezultatų. (...) Tai visuotinė krizė, o ekonomika iki galo nebus atkurta, kol pagrindiniai pasaulio ekonomikos dalyviai vėl negrįš į augimo ir tarpusavio prekybos kelią.“

3.4

Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC) yra tos pačios nuomonės: „Ekonomika greičiausiai ir toliau silpnės ir atsigaus tik tada, kai mes iš esmės pakeisime savo mąstyseną: atsisakysime guodžiančio, tačiau neįvykdomo plano sugrįžti prie „įprastinio verslo scenarijaus“ ir atsigręšime į naują ekonominę realybę ir investuosime į žmones, naujoves bei tvarų vystymąsi. Be to, būtina sustiprinti vyriausybės vaidmenį:

3.5

Prieš 2009 m. kovo 18 d. G 20 aukščiausiojo lygio susitikimą Londone Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga BUSSINESSEUROPE pabrėžė, kad „Finansų krizės poveikis įmonėms yra triuškinantis, nes apribojus prieigą prie finansavimo, nukenčia svarbiausios ekonominio augimo varomosios jėgos (...). Norint išvengti pasaulinės ekonomikos žlugimo reikalingos ekonominės paskatos (18).“

4.1

Pastaruoju metu pastebimas platesnis susitarimas ir stiprinamas bendradarbiavimas, kad, peržengiant galiojančias taisykles, būtų galima imtis išskirtinių priemonių ir politiniu lygiu reaguoti į avarines situacijas, norint bet kokia kaina išsaugoti įmones, apdirbamosios gamybos sektorius, gamybą ir paslaugų teikimą, darbo vietas bei pajamas ir namų ūkių vartojimo išlaidas.

4.2

Politinės priemonės, kuriomis bandoma apriboti krizės ekonomines, užimtumo bei socialines pasekmes, viduje tvyrančią įtampą nukreipiant į kaimynines šalis, yra ne tik klaidingas sprendimas, bet ir kelia ekonominio nacionalizmo ir protekcionizmo riziką, kuris suardytų pastaraisiais metais Europoje ir visame pasaulyje nelengvai sukurtą tarptautinio bendradarbiavimo ir regioninės integracijos sistemą.

4.3

EESRK nuomone, neatsiejami ir privalomi visų krizei įveikti skirtų priemonių elementai yra šie:

4.4

EESRK yra tvirtai įsitikinęs, kad dėl dabartinės krizės būtinas staigus institucinis perėjimas prie geresnės ekonominės integracijos, kurios tikslas yra į kokybę orientuota ekonomikos raida bei daugiau ir geresnių darbo vietų kūrimas.

4.5

Tačiau, Komiteto nuomone, dar svarbesnis yra kokybinis šuolis prie stipresnės politinės vienybės Europoje. Ši vienybė yra vienintelė galimybė sukurti pusiausvyrą tarp būtinybės atsisakyti nacionalinio egoizmo ir prioritetų siekiant bendros ateities.

4.6

EESRK yra įsitikinęs, kad tik atnaujinus Europos projektą Jean Monnet dvasia, kuria buvo pasirašoma ir įgyvendinama Paryžiaus sutartis, davusi pradžią Europos anglių ir plieno bendrijai, būtų įmanoma padėti pagrindą Europos ekonomikos atgaivinimui.

4.7

Būtina kuo greičiau užbaigti Lisabonos sutarties ratifikavimo procesą, norint užtikrinti Europos Sąjungos institucinę struktūrą, kuri galės reaguoti pasitelkdama geriau koordinuotas priemones.

5.1

Pastaraisiais mėnesiais labai išaugo restruktūrizuojamų įmonių skaičius. Daug įmonių pradėjo mažinti darbo vietas, o tai turi dideles socialines pasekmes, taip pat ir jaunimo ateičiai (20). Kitos įmonės paskelbė bankrotą.

5.2

EESRK yra tvirtai įsitikinęs, kad žmogiškieji ištekliai bus pagrindinis elementas atkuriant ES konkurencingumą, tiek kalbant apie darbuotojų įgūdžius ir kvalifikaciją, tiek apie naują valdančios vyriausybės modelį.

5.3

EESRK nuomone, skatinant Europos pramonės konkurencingumą labai svarbus vaidmuo tenka investicijoms į darbuotojus ir į darbo vietų išsaugojimą – tiek darbuotojų kvalifikacijų ir naujų įgūdžių atžvilgiu, tiek skatinant naujo įmonių socialinės atsakomybės modelio kūrimą (21).

5.4

Atsižvelgiant į krizės apimtį, nuo ekonomikos nuosmukio nukentėjusiems darbuotojams reikėtų greitai parengti profesinio mokymo ir užimtumo programas, rengiančias darbuotojus dirbti augančiuose ekonomikos sektoriuose, pavyzdžiui, atsinaujinančiųjų energijos išteklių sektoriuje.

5.5

Galimybę teikti paramą namų ūkiams reikėtų apsvarstyti ir dėl to, kad reikia skatinti paklausą (22).

6.1

Deindustrializacija. Pastaraisiais metais, o ypač keičiantis tūkstantmečiui, Europos Komisija ir valstybės narės, greičiausiai mažiau dėmesio skyrė pramonės politikai ir pirmenybę teikė gerovei, grindžiamai sudėtingomis besivystančiomis finansų sistemomis, orientuotomis į Šiaurės Amerikos modelius.

6.2

2005 m. ES priėmė kompleksinę Europos pramonės politikos koncepciją, pagrįstą konkrečiam sektoriui skirtų priemonių ir horizontalių priemonių deriniu. 2007 m., kaip ES augimo ir darbo vietų kūrimo strategijos dalis, buvo atlikta pramonės politikos vidurio laikotarpio peržiūra (23). 2008 m. ES patvirtino tvarios pramonės politikos veiksmų planą (24), dėl kurio EESRK jau išsakė savo nuomonę (25).

6.3

Rengiant apdirbamosios pramonės ir paslaugų sektoriaus ekonomikai atgaivinti skirtas priemones atspirties tašku turi tapti įsitikinimas, kad pagrindinis vaidmuo tenka konkurencingoms ir socialinę atsakomybę nešančioms įmonėms, socialinės ekonomikos įmonėms bei kvalifikuotesnei ir dalyvaujančiajai darbo jėgai.

6.4

Būtina išsaugoti pasitikėjimą Lisabonos strategija. Valstybės narės ir Bendrijos institucijos, nustatydamos aiškius prioritetus bei naujus etapo po Lisabonos darbotvarkės metodus, kurie bus patvirtinti ateinančiais mėnesiais, turi įrodyti esančios pajėgios pritaikyti priemones naujoms aplinkybėms. Būtina spartinti reformų procesus, nustatyti aiškius bei geriau apibrėžtus prioritetus ir numatyti įgyvendinamus ir pagrįstus terminus.

6.5

EESRK nuomone, Europos gamybos ir paslaugų sektorių plėtra turėtų vykti tobulinant procesų ir produktų kokybę. EESRK ragina ES imtis atitinkamų veiksmų.

6.6

Komiteto nuomone, tokia pramonės strategija turėtų apimti:

6.7

Būtina spręsti konkrečias MVĮ problemas, ypač susijusias su sunkumais gaunant kreditus ir paskolas. Kol kas, MVĮ skirti fondai savo užduoties neatlieka.

6.8

„Small Business Act“ iniciatyva, dėl kurios EESRK jau pareiškė savo nuomonę (29), „nėra tokia, kokios reikėtų, ypač šiuo ekonominių ir finansinių sunkumų laikotarpiu“, nes ji nėra aprūpinta pakankamais finansiniais ištekliais. Tačiau svarbu užtikrinti visišką, savalaikį ir sistemingą šios iniciatyvos įgyvendinimą valstybėse narėse.

6.9

Greta galimybės gauti kreditą – ką jau ne kartą pabrėžė Komitetas – dabartinėmis aplinkybėmis labai svarbu:

6.10

Konkrečių sektorių klausimu, Europos Komisija, po plačių viešųjų konsultacijų, jau įvardijo tam tikrus gamybos sektorius, kuriuose reikėtų sutelkti skatinimo ir atgaivinimo priemones. Buvo nustatytos šešios rinkos, kurioms skirtas pirmasis pirmaujančios rinkos iniciatyvos etapas (31):

6.11

Europos Komisijos metodas turėtų būti taikomas ir kitose srityse. Tai reiškia, kad reikia nustatyti sritis, kuriose suderinti veiksmai, vykdomi pasitelkiant pagrindines politines priemones ir sąlygas, bei stiprinant pagrindinių suinteresuotų subjektų bendradarbiavimą, gali paspartinti rinkos vystymąsi netrukdant konkurencijos jėgoms (32). Tai taikoma ir Europos gynybos pramonės plėtrai, kuriai, įkūrus Europos gynybos agentūrą pasiekus pažangos bendros saugumo politikos srityje (33), turėtų būti taikomos labiau koordinuotos Europos politikos priemonės.

6.12

Užtikrinant veiksmingą Europos pramonės politiką, reikia atsižvelgti į konkrečias atskirų sektorių sąlygas, įskaitant automobilių pramonę (lengvųjų automobilių, sunkvežimių, motociklų (34), chemijos pramonės sektorių, laivų statybos, anglies ir plieno, statybos, stiklo ir keramikos, cemento, tekstilės ir aprangos, maisto pramonės, metalo apdirbimo, elektromechanikos, oro erdvės, informatikos ir telekomunikacijų, energetikos, sveikatos priežiūros paslaugų sektorius ir kt.

6.13

EESRK nuomone, remiant inovacijų diegimą, labai svarbu toliau plėtoti naujai sukurtus pramonės politikos instrumentus, pavyzdžiui, Bendras technologijų iniciatyvas, novatorišką požiūrį vykdant viešuosius pirkimus ir tvaraus vartojimo bei gamybos veiksmų planą.

6.14

EESRK mano, kad ir paslaugų sektoriuje reikia spartinti liberalizacijos procesą, ypač laisvųjų profesijų paslaugų atveju bei vis dar išliekančių mokesčių ir sertifikavimo apribojimų srityje.

6.15

EESRK primygtinai ragina pradėti naują Bendrijos iniciatyvą remti verslo paslaugų sektoriui, siekiant sukurti novatoriškas paslaugas ir turinį, kuriais galėtų naudotis piliečiai, vartotojai, darbuotojai ir įmonės, spartinti perėjimą prie skaitmeninių paslaugų teikimo ir plačiajuosčio ryšio paslaugų sklaidą, taip šalinant elektroninės valdžios paslaugų ir sistemų sąveikos kliūtis.

6.16

EESRK nuomone, ES santykius su kitomis pasaulio šalimis turėtų sąlygoti geresnė ir griežtesnėje bendroji užsienio politika.

7.1

EESRK rėmė ir rems (35) iniciatyvas, skirtas parengti tvarios gavybos, gamybos ir vartojimo politiką, visiškai integruotą į kitas Bendrijos politikos sritis, siekiant galimus sunkumus paversti konkurencinėmis galimybėmis.

7.2

EESRK nuomone, ES ir toliau privalo siekti didelio užmojo tikslų, tačiau jie turi būti paremti tokiomis teisinėmis ir finansinėmis priemonėmis, kurios užkraudamos naštą įmonėms ir piliečiams nekenktų Europos konkurencingumui, o skatintų konstruktyvius veiksmus, naujovių kūrimo procesus bei technologinį gamybos procesų tobulinimą.

7.3

EESRK pabrėžia, kad norint tarptautiniu mastu užimti lyderio poziciją energijos vartojimo efektyvumo, energijos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių gamybos apimčių didinimo bei CO2 surinkimo technologijų kūrimo srityse, labai svarbu laiku pradėti įgyvendinti atitinkamas iniciatyvas.

23.12.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/52

1.1

Europos projekto pagrindiniu tikslu paskelbti kokybiškų darbo vietų visiems kūrimą.

1.2

Skurstančių dirbančiųjų klausimą reguliariai svarstyti Europos socialinio dialogo diskusijose.

1.3

Kuo skubiau baigti derinti tyrimo priemones, kurios leistų kaip galima atidžiau įvertinti esamą padėtį, atskleidžiant skirtumus ir panašumus Europoje.

1.4

Tirti ir kurti naujus būdus derinti socialinę apsaugą ir užimtumą siekiant užtikrinti tinkamas pajamas visiems dirbantiesiems ir taip sudaryti sąlygas patenkinti svarbiausius (būsto, sveikatos priežiūros, švietimo dirbančiajam ir jo vaikams ir pan.) poreikius.

1.5

Užtikrinti veiksmingą pradinį ir tęstinį profesinį mokymą, būtiną kokybiškoms darbo vietoms užimti. Įgyvendinti įvairių lygių (nacionalinio, regioninio) priemones, kad būtų sukurta aplinka, kurioje siekiama išvengti, kad jaunimas iš mokymosi proceso nepasitrauktų per anksti.

1.6

Toliau siekti darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros užtikrinimo ir tęsti diskusijas šiuo klausimu, kad būtų rasta nauja lankstumo (būtino įmonėms) ir tikrų didesnį saugumą (būtiną darbuotojų apsaugai) užtikrinančių priemonių pusiausvyra, kuri neleistų plisti dirbančiųjų skurdui ir padėtų jį panaikinti.

1.7

2010 m., Europos Komisijos paskelbtais Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais, Europos Sąjungos ir valstybių narių lygiu numatyti teikti informaciją šiais klausimais ir sutelkti jėgas šiai problemai spręsti.

2.1

Europos Sąjungos lygiu skurstančių dirbančiųjų klausimu vykdyti moksliniai tyrimai, pateikti pasiūlymai ir naujovės rodo, kad darbas ne visuomet apsaugo nuo skurdo, ypač esant dabartinei socialinei ir ekonominei padėčiai.

2.2

„2009 m. bendrosios socialinės apsaugos ir socialinės įtraukties ataskaitos pasiūlyme“ (1), kuriame remiamasi naujosiomis nacionalinių strategijų ataskaitomis, Komisija pabrėžė skurstančių darbuotojų ir kokybiškų darbo vietų klausimų svarbą. Šis klausimas ir konkrečios su juo susijusios problemos visiškai atitinka Bendrijos aktyvios įtraukties srityje vykdomus veiksmus. Šioje srityje svarbūs du siekiai: kova su skurdu ir skatinimas kurti kokybiškas darbo vietas visiems.

2.3

Šis klausimas tampa dar aktualesnis dabartinės krizės aplinkybėmis: labai išaugo nedarbas ir stiprėja spaudimas viešiesiems finansams. Vis dėlto svarbu atsiriboti nuo susidariusios padėties ir spręsti šią problemą ne tik atsižvelgiant į šiuo metu susiklosčiusias ypatingas aplinkybes, tačiau kartu ją nagrinėti kaip struktūrinį klausimą, svarbų siekiant pozityvių socialinės apsaugos ir užimtumo politikos permainų tiek vidutinės trukmės, tiek ilgalaikiu laikotarpiu.

2.4

Komisija, šiuo metu rengianti dokumentą dėl darbo ir skurdo, 2010 m. paskelbė Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Skurdas tiesiogiai yra palietęs per 80 milijonų, t.y. 16 proc., ES piliečių. Didelę jų dalį sudaro „skurstantys dirbantieji“. 8 proc. dirbančiųjų gyvena žemiau skurdo ribos (2).

2.5

Savo nuomonėje dėl Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metų (2010 m.) (3) Komitetas pabrėžė, kad, siekiant visapusiškai įvertinti skurdo reiškinį, be įprastinio santykinio pinigais išreikšto skurdo rodiklio, būtina atsižvelgti ir į kitus nuolatinį skurdą ir akivaizdų nepriteklių rodančius rodiklius. Ne tik techninės detalės, bet ir palyginimai, kurie tapo įmanomi Europos lygiu sutarus dėl reiškinio apibrėžties, atskleidžia aiškias dabartines tendencijas.

3.1

Prieš vartojant sąvoką „skurstantis dirbantysis“ visų pirma būtina aiškiau apibrėžti šiuos du terminus: „dirbantysis“ ir „skurstantis“. Dirbančiojo skurdo lygis priklauso, pirma, nuo asmeninių pajamų, kurias jis gavo per savo darbo sutarties galiojimo laikotarpį (darbo užmokesčio) ir, antra, nuo jo šeimos bendrųjų materialinių išteklių. Darbas – tai individuali profesinė veikla. Skurdas – tai padėtis, kai namų ūkio išteklių nepakanka poreikiams patenkinti. Taigi kai kuriais atvejais neskurstantys (arba manantys, kad neskursta) žmonės gali labai greitai tapti skurstančiais.

3.2

Skurdas nustatomas namų ūkio lygiu, tuo tarpu darbas siejamas su atskiru asmeniu. Taigi sumaišomi du analizės lygiai. Dirbančiųjų skurdas visų pirma priklauso nuo asmens užimtumo ir nuo jo darbo sąlygų bei nuo to asmens namų ūkio gyvenimo lygio. Šių dviejų aspektų požiūriu vertinti sunku. Darbo užmokestis gali būti labai mažas, tačiau galima nepatirti skurdo (kadangi yra kitų, didesnių šeimos išteklių). Ir priešingai, galima gauti vidutiniam tam tikros šalies mėnesiniam atlyginimui artimą darbo užmokestį, laikomą pakankamu visuomenėje, kurios nariu yra dirbantysis, tačiau gyventi skurdžiai. Galima būti bedarbiu ir gauti skurdo ribą gerokai viršijančias išmokas. Ir priešingai, galima intensyviai dirbti, tačiau gauti mažą darbo užmokestį, išlaikyti keletą asmenų ir dėl to gyventi žemiau skurdo ribos.

3.3

Taigi galima teigti, kad skurstančių dirbančiųjų klausimo svarstymas politiniu lygiu sietinas ir su užimtumo, ir su socialinės paramos ir apsaugos bei šeimos politika.

3.4

Pagal Europos užimtumo strategiją, kuri yra Lisabonos strategijos dalis, skurstančių dirbančiųjų skaičiaus mažinimas tapo ES prioritetu. Todėl nuo 2003 m. iškilo būtinybė nustatyti vertinimo ir palyginimo rodiklį. 2003 m. liepos mėn. Europos Sąjungos socialinės apsaugos komitetas, įgyvendindamas su Bendrijos socialinės įtraukties procesu susijusius veiksmus, patvirtino bendrą rodiklį, skirtą skurstančių dirbančiųjų santykinei daliai Europos Sąjungoje įvertinti, ir apibrėžė kai kuriuos svarbiausius socialinius ir demografinius tokių dirbančiųjų skiriamąsias ypatybes.

3.5

Remiantis Socialinės apsaugos komiteto apibrėžtimi, „skurstantis dirbantysis“ – tai asmuo, kuris nurodytais metais „iš esmės dirbo“ (kaip samdomas arba savarankiškai dirbantis darbuotojas) ir kurio namų ūkio pajamos yra mažesnės nei 60 proc. nacionalinių pajamų vidurkis. Jis turi būti dirbęs daugiau kaip pusę metų. Patikslinsime, kad remiantis dirbančių asmenų skurdo rizikos rodiklio apibrėžtimi dirbančiuoju laikomas bet kuris asmuo, kuris per nurodytų metų dvylikos mėnesių laikotarpį dirbo ne trumpiau nei septynis mėnesius (4).

4.1

2008 m. pabaigoje Komisija paskelbė metinę ataskaitą apie socialines tendencijas valstybėse narėse įgyvendinant Europos Sąjungos socialinės apsaugos ir integracijos strategijos bendrus tikslus (žr. priedą) (5). Šios ataskaitos duomenimis, 2006 m. pabaigoje 16 proc. ES piliečių grėsė skurdas. 8 proc. ES gyventojų gyveno žemiau skurdo ribos. Skaičiai svyruoja nuo 4 proc. arba mažiau (Čekijos Respublika, Belgija, Danija, Nyderlandai ir Suomija) iki 13 ar 14 proc. (atitinkamai Lenkija ir Graikija) (6). Dirbančiųjų skurdą lemia žemas darbo užmokestis (mažesnis nei 60 proc. vidutinio darbo užmokesčio), žemas kvalifikacijos lygis, nepastovus darbas, mažas kai kurių savarankiškai dirbančių asmenų darbo užmokestis ir darbas ne visą darbo dieną dažnai ne savo noru. Tokio pobūdžio skurdui įtakos turi ir kitų namų ūkio narių ekonominė padėtis. Komisija teigia, kad vaikų turinčių šeimų atveju šeimos modelio, kai pajamas gauna tik vienas asmuo, nebepakanka apsaugoti šeimas nuo skurdo.

4.2

Santykinio pinigais išreikšto skurdo rodiklis dažnai kritikuojamas, kadangi jis tinkamai neatspindi skurdo situacijų įvairovės. Su pajamomis susijęs skurdas, žinoma, yra tik vienas šio reiškinio aspektų. Europos Sąjungoje rengiami ir kiti rodikliai, padedantys nustatyti kitokius ir papildomus skurdo reiškinio aspektus.

4.3

Be finansinio skurdo aspekto vertinimo priemonių kuriamos ir kitos, t. y. gyvenimo sąlygų skurdo vertinimo priemonės. Europos mastu tokiu būdu yra matuojamas materialinis nepriteklius (žr. priedą). Taikant šį rodiklį atsižvelgiama į proporciją, kurią sudaro asmenys, gyvenantys namų ūkiuose, negalinčiuose patenkinti mažiausiai trijų iš šių devynių kriterijų: 1) gebėti padengti nenumatytas išlaidas, 2) atostogauti vieną savaitę per metus, 3) gebėti grąžinti kreditus, 4) bent jau kas antrą dieną pirkti mėsą, vištieną arba žuvį, turėti: 5) tinkamai šildomą būstą, 6) skalbimo mašiną, 7) spalvotą televizorių, 8) telefoną, 9) nuosavą automobilį. Žinoma, visi šie materialinių sąlygų komponentai yra diskutuotini rodikliai. Būtent jų visuma leidžia susidaryti įdomų vaizdą. Nepritekliaus lygis labai skiriasi: 3 proc. Liuksemburge ir 50 proc. Latvijoje. Šie skirtumai yra kur kas didesni nei pinigais išreikšto skurdo skirtumai (nuo 10 proc. iki 21 proc.).

4.4

Vertinant skurdą materialinio nepritekliaus požiūriu, iš esmės pasikeičia valstybių narių išsidėstymas. Tačiau šiuo atveju kalbama apskritai apie skurdą, o ne apie skurstančius dirbančiuosius. Netrukus reikės pateikti duomenis apie skurstančių dirbančiųjų padėtį materialinio nepritekliaus požiūriu kiekvienoje šalyje. Kadangi iš esmės dirbančiųjų skurdas yra ne tik su mažomis pajamomis, bet ir su profesinio, šeiminio ir socialinio gyvenimo kokybe susijusi problema.

5.1

Vienas iš pagrindinių dirbančiųjų skurdo veiksnių yra neužtikrinta darbuotojų padėtis. Daugeliui subjektų, įskaitant Europos profesinių sąjungų konfederaciją ir Europos profesines sąjungas, nerimą kelia vis didėjantis neužtikrintumas dėl darbo. Šiuo metu daugiau nei 19,1 milijonų asmenų dirba pagal terminuotas darbo sutartis (7) ir apie 29 milijonai žmonių yra vadinamieji fiktyviai savarankiškai dirbantys asmenys (daugiausia statybų ir viešųjų darbų sektoriuje), t. y. beveik 48,1 milijonų dirbančiųjų padėtis yra nestabili. Suprantama, šie žmonės vienos šalies ir juo labiau šalių mastu sudaro labai nevienalytę grupę, tačiau su šia problema susiduria dešimtys milijonų dirbančiųjų, patiriančių vienokios ar kitokios formos neužtikrintumą, kuris gali tapti dirbančiųjų skurdo priežastimi.

5.2

Darbdaviai pabrėžia, kad dirbančiųjų skurdas sudėtinga problema, ir pirmiausia atkreipia dėmesį į skurdo rizikos ir išsilavinimo lygio sąsają. Švietimo ir lavinimo sistemos turėtų būti veiksmingesnės ir suteikiančios visiems vienodas galimybes. Be to, labai svarbu siekti, kad „dirbti apsimokėtų“ (8), t. y. užtikrinti veiksmingą mokesčių ir socialinės apsaugos sistemų pusiausvyrą.

5.3

Dirbančiųjų skurdą lemia menkas darbo užmokestis (kuris dažnai neatitinka atliekamų užduočių) ir šeimos modelio pokyčiai. Šeimos sandaros pokyčiai skirtingose ES valstybėse įvairūs, tačiau visoms šalims būdingas šeimų nestabilumas, daugiau sutuoktinių gyvena atskirai, daugėja nepilnų šeimų, taigi ir namų ūkių, kuriuose dirba tik vienas asmuo ir kurie susiduria su didesne skurdo grėsme. Komisijos 2007 m. Bendroje ataskaitoje dėl socialinės apsaugos ir socialinės įtraukties (9) nurodoma, kad, nors užimtumas yra geriausia kovos su skurdu priemonė, ji nėra vienintelė. Todėl būtina imtis solidarumu grindžiamų pagalbos šeimoms, moterims, jaunimui, studentams ir neįgaliesiems, vyresnio amžiaus žmonėms, migrantams ir labiausiai pažeidžiamoms grupėms veiksmų arba juos vykdyti aktyviau. Be to, reikėtų įvertinti, kokia dirbančiųjų ir vaikų skurdo sąsaja.

5.4

Didėjančios transporto, būsto, sveikatos priežiūros paslaugų kainos taip pat pablogina dirbančiųjų padėtį. Dėl to visų pirma nukenčia dirbantieji, kurie gauna minimaliam atlyginimui artimą darbo užmokestį, ir žemesnei nei vidutinė klasei priklausantys asmenys, kadangi šios kategorijos dažniausiai gyvena užimtumo regionų periferijoje.

5.5

Dirbančiųjų skurdo priežastimi gali būti žemas asmens kompetencijos arba išsilavinimo lygis, gebėjimų, reikalingų geriau apmokamam darbui gauti, stoka arba netinkamos darbo sąlygos. Pažeidžiamoms grupėms dažniausiai priskiriami vyresnio amžiaus dirbantieji, jaunimas, moterys, gausios šeimos, neįgalieji, vidurinės mokyklos nebaigę darbuotojai ir imigrantai. Todėl labai svarbu užtikrinti visiems neįgaliesiems pritaikytas darbo sąlygas darbo vietoje, o visiems vaikams – tvirtą gyvenimo pagrindą sudarant sąlygas ikimokykliniam ugdymui ir sprendžiant mokyklos nebaigiančių asmenų (šiuo metu Europoje tokių asmenų skaičius vis dar pernelyg didelis, t. y. 15 proc.) problemą.

5.6

Panagrinėjus giliau labai dažnai dirbančiųjų skurdas yra per mažo užimtumo padarinys. Dirbančių asmenų skurdas tiek samdomų darbuotojų, tiek savarankiškai dirbančių asmenų atveju yra sudėtinga, daugelį tarpusavyje susijusių veiksnių apimanti problema, todėl ją reikia spręsti laikantis visa apimančio požiūrio, nes tik taip sukursime veiksmingus mechanizmus, padėsiančius įveikti sunkumus. Nesant bendros augimo ir prisitaikymo prie globalizacijos politikos ir atgaivinimo politikos krizei įveikti, neįmanoma įgyvendinti veiksmingų kovos su skurdu programų.

6.1

Siekiant spręsti dirbančiųjų skurdo problemą, šį klausimą visų pirma reikia nagrinėti makroekonomikos požiūriu. Vienkartinės priemonės krizės sąlygomis nepadės veiksmingai stabdyti šio reiškinio plitimą. Užimtumas ir savarankiškas darbas, o tiksliau kokybiškos darbo vietos, turėtų būti visų Europos Sąjungos institucijų prioritetas.

6.2

Patikimi rodikliai. Sprendžiant skurstančių dirbančiųjų klausimą ypač svarbu nustatyti bendrus ir patikimus rodiklius. Europos investicijos ir taikomas atvirojo koordinavimo metodas leido pasiekti didelės pažangos. Dabar svarbu žengti toliau ir, remiantis išsamesniais duomenimis, įgyti daugiau žinių ir kartu atsižvelgti į skurstančių dirbančiųjų skaičių, šio skurdo lygį, netolygų pajamų paskirstymą tarp skurstančių (vienoje valstybėje ir tarp valstybių).

6.3

Techniniu požiūriu svarbu turėti ne tik valstybių narių statistinius duomenis, grindžiamus nacionaliniu lygiu nustatytomis ribomis, bet ir europinius duomenis, kurie pateikiami taikant Europos lygiu nustatytas ribas. Tai sudarytų galimybę kitaip klasifikuoti ir susidaryti kitokį vaizdą nei tas, kuris pateikiamas šiandien remiantis vieninteliu nustatytu rodikliu.

6.4

Teisingas ir tinkamas darbo užmokestis – sustiprinto socialinio dialogo rezultatas. Sprendžiant skurstančių dirbančiųjų problemą taip pat reikia įgyvendinti ryžtingą darbo užmokesčio politiką. Reikėtų įgyvendinti daugiau iniciatyvų ir remti visas iniciatyvas, kuriomis siekiama tokios darbo užmokesčio formulės: infliacija + atitinkamas dalyvavimas didinant našumą. Todėl derybos dėl darbo užmokesčio – svarbiausias socialinio dialogo klausimas – turi atlikti svarbų vaidmenį kovojant su dirbančiųjų skurdu. Kai derybos vyksta sklandžiai, pramonės šakos, nacionaliniu ar Europos lygiais įmonės nepatiria realaus finansinio spaudimo ir dėl to nėra paskatų vykdyti tikrą socialinį dialogą. Užtikrinti deramą darbą padeda socialinis dialogas, socialinių partnerių indėlis, įmonių atsakomybė, valdžios institucijų įgyvendinamos paskatos ir korekcinės priemonės, o šiuo metu ir bankų vaidmuo MVĮ atžvilgiu. Kova su nelegaliu darbu yra viena iš svarbiausių priemonių dirbančiųjų skurdui įveikti. Visų pirma todėl, kad tokį darbą dažniausia atlieka pažeidžiamiausios gyventojų grupės (migrantai, pastovaus darbo neturintys asmenys), o, antra, tokio pobūdžio darbas gali lemti kone vergišką dirbančiųjų padėtį, kas prieštarautų Pagrindinių teisių chartijai.

6.5

Verslumą ir savarankišką darbą skatinantys mechanizmai: daug verslininkų ir savarankiškai dirbančių asmenų kenčia nuo dirbančiųjų skurdo, ypač pradiniu verslo kūrimo etapu. Reikia numatyti paramos mechanizmus, nes daugelis šių MVĮ vėliau tampa darbo vietų kūrėjomis. Nors 80 proc. ekonomikos augimo užtikrina MVĮ sektorius, daugelis verslininkų kurdami verslą sau skiria labai mažą atlyginimą arba visai jokio, taigi jų šeimoms iškyla skurdo grėsmė.

6.6

Pritaikytos profesinio mokymo sistemos. Mokymasis visą gyvenimą, ypač žemesnės kvalifikacijos darbuotojų, yra esminė sąlyga jų kompetencijai gerinti ir sudaryti šiems darbuotojams galimybę gauti deramą darbo užmokestį garantuojantį darbą.

6.7

Tinkama socialinė apsauga. Kova su dirbančiųjų skurdu turi būti vykdoma tobulinant įgyvendinamas priemones. Socialinės paslaugos turi būti veiksmingiau derinamos su naujomis vaikų priežiūros paslaugomis ir judumą skatinančiomis priemonėmis (judumas kaip ir darbas turi apsimokėti), kurios suteikia skurstantiems dirbantiesiems galimybę susirasti geriau apmokamą veiklą.

6.8

Būsto klausimu paaiškėjo, kad kai kuriose šalyse nemažai benamių turi darbą, todėl svarbu sutelkti visus socialinio būsto išteklius suteikiant pirmenybę jį gauti tiems, kurie turi darbą, tačiau rizikuoja jo netekti, ir kurių stabilumui gresia pavojus dėl prastos būsto kokybės arba jo neturėjimo.

6.9

Skirti dėmesį darbo aplinkai ir darbui: konkrečiau kalbant, kadangi dirbančiųjų skurdas didžiąja dalimi susijęs su profesinės veiklos sąlygomis, svarbu naudoti su darbo aplinka susijusius svertus, tokius kaip parama darbuotojų pasirinktam judumui, galimybė maitintis pakoreguotomis finansinėmis sąlygomis, būsto sąlygos, vaikų priežiūros paslaugos. Be to, įmonė, įdarbindama darbuotoją, turėtų nuspręsti, kokiomis priemonėmis sutartyje užtikrinti kuo didesnes užimtumo garantijas ir kokiais būdais darbuotojas galėtų siekti profesinio tobulėjimo ir kelti kvalifikaciją.

6.10

Informuoti ir telkti pastangas. Galiausiai Europos kovos su skurdu metais svarbu sutelkti viešąją nuomonę ir žiniasklaidą. Skurstančių darbuotojų reiškinio analizė, diskusijos apie su tuo susijusią prastėjančią žmonių padėtį ir Europos piliečių sutelkimas galėtų padėti įveikti skurdą, su kuriuo susiduria kai kurie dirbantieji, ir padėti jiems susigrąžinti prarastą orumą. Reikia ne užjausti, o veikiau aktyviai kviesti telkti jėgas kurti kokybiškas darbo vietas visiems ir skatinti etiniu požiūriu geresnį Europos socialinį modelį.

23.12.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/57

1.3.1

De Larosière grupė siūlo esant gerai ekonomikos padėčiai nustatyti bankams didesnį nuosavo kapitalo reikalavimą, o pablogėjus padėčiai – mažesnį. Šis pasiūlymas gali būti rizikingas, nes esant ekonomikos ciklo svyravimams, ekonomines prognozes daryti sudėtinga. Kartu, Ispanijos pavyzdys rodo, kad kintamų kapitalo reikalavimų taikymas gali būti veiksmingas. EESRK nuomone, prieš pradedant šią priemonę taikyti, būtina išanalizuoti, ypač taikymo laiko pasirinkimo požiūriu.

1.3.2

EESRK mano, kad kelti didesnius kapitalo reikalavimus ir užtikrinti didesnį nebalansinių operacijų skaidrumą, absoliučiai būtina. Griežčiausi reikalavimai nebalansiniams straipsniams buvo taikomi Ispanijoje ir šios šalies bankai mažiausiai nukentėjo nuo krizės.

1.3.3

Kartais būdavo piktnaudžiaujama „nebalansiniais straipsniais“ ir „specialiosios paskirties subjektais“. Rizikingas turtas būdavo neįtraukiamas į banko balansą, siekiant nesilaikyti reikalavimų dėl būtinų kapitalo atsargų, o kartais ir išvengti mokesčių mokėjimo. Atsižvelgdamas į tai, EESRK mano, kad griežtesnės taisyklės yra būtinos.

1.3.4

EESRK nuomone, pagrindinis tolesnio su ataskaita susijusio darbo reikalavimas – įpareigoti bankus aiškiau nurodyti bankų turto riziką. EESRK, kaip ir ataskaitą rengusi grupė, mano, kad bankai ir finansų institucijos, norėdamos perparduoti rizikingus vertybinius popierius, dalį rizikos turi pasilikti sau. Su finansiniais produktais susijusi rizika turi būti lengvai atpažįstama. Norint atkurti pasitikėjimą finansų rinka, būtina užtikrinti finansinių produktų skaidrumą. Čia EESRK norėtų dar kartą atkreipti dėmesį į Ispaniją. Jokie nauji finansiniai instrumentai neturėtų būti naudojami rinkoje, kol jų nepatikrino finansų priežiūros institucija. Būtina apsvarstyti tokios kontrolės įdiegimo galimybę. Šiuo atveju reikia nuspręsti, ar pakanka nacionalinės kontrolės, ar reikia sukurti bendrą visoje ES taikomą kontrolės sistemą. Atsižvelgiant į tarpvalstybinį finansinės veiklos pobūdį, prasminga būtų diegti bendrą sistemą.

1.3.5

Paralelią bankų sistemą sudaro įvairios nereguliuojamos skolinimo formos. Šios naujos finansavimo formos buvo kuriamos visiškai nereguliuojant, joms nebuvo taikomi net privalomųjų atsargų reikalavimai. EESRK pritaria, kad ir šioje srityje reguliavimas būtinas. Ataskaitoje taip pat reikalaujama nustatyti bendras taisykles investiciniams fondams, apibrėžti įvairius produktus bei taikyti griežtesnę kontrolę. EESRK visiškai pritaria šioms rekomendacijoms.

1.3.6

Būtina taikyti griežtesnius su bankų vadovybe ir auditavimu susijusius reikalavimus. EESRK nuomone, de Larosière grupės pateiktuose sprendimuose nepakankamai pabrėžiamas auditorių vaidmuo. Jei būtų buvusi veiksminga kontrolė, būtų buvę galima iš tiesų sumažinti rizikingų instrumentų plitimą. Finansų įmonės valdyba vertindama turtą turi turėti galimybę pasikliauti auditu. Persvarstant Bazelio II susitarimo reikalavimus, būtina atsižvelgti į auditorių vaidmenį ir finansinės atskaitomybės metodus.

1.3.7

Ataskaitoje pateikiama gerų rekomendacijų dėl premijavimo sistemų. Jos turėtų apimti kelerių metų laikotarpį, atspindėti faktinius veiklos rezultatus ir neturėtų būti garantuojamos iš anksto. EESRK nuomone, trumpalaikį mąstymą turi pakeisti ilgalaikis, o premijos neturi būti paremtos spekuliacine veikla. Atsižvelgdamas į tai EESRK pritaria minčiai, kad reikėtų įvesti finansinių operacijų mokestį, kurio pajamos galėtų būti skirtos pagalbai vystymuisi. Be to, būtina reikalauti, kad premijos būtų grindžiamos ne bendromis tendencijomis, o tuo, kad bankas pasiekė geresnių rezultatų, palyginti su bendra tendencija. Taip pat pageidautina nustatyti šių premijų aukščiausias ribas siekiant išvengti pernelyg didelių sumų ir neapdairaus rizikavimo. Taip vadinamoje „išėjimo iš finansų krizės“ strategijoje turi būti pabrėžta, kad finansų institucijos iš valstybės biudžeto gautas dideles sumas turi grąžinti, o ne siekti naujo didelio pelno ir premijų.

1.4.1

De Larosière grupės manymu, būtina įsteigti Europos makrolygio rizikos ribojimo priežiūros organą, kuris įspėtų apie gresiančią finansinę riziką. Siūloma tai pavesti ECB (ECBS), o šią užduotį turėtų vykdyti speciali taryba. Iš principo būtų prasminga naujai steigiamą tarybą administraciniu požiūriu sujungti su ECB, kadangi ECBS privalo būti oficialiai atsakinga už priežiūros vykdymą. Priežiūra turi būtinai apimti visų valstybių narių finansų sistemas, o šios naujos tarybos (ar valdybos) vadovybę taip pat turi skirti ECBS.

1.4.2

Ataskaitoje siūloma naująją makrolygio rizikos ribojimo priežiūros sistemą sukurti dviem etapais, paskiriant atskiras institucijas kontroliuoti bankus, investicinius fondus ir vertybinių popierių rinką. Antrojo etapo metu turėtų būti rengiamos bendros pagrindinės priežiūros taisyklės ir šalinami įgyvendinimo valstybėse narėse skirtumai. Šiuo etapu turėtų būti suderintos ir sankcijų galimybės. EESRK nuomone, nėra jokios priežasties atidėlioti šį procesą ir palankiai vertina tai, kad Komisija savo komunikate ragina nedelsiant imtis veiksmų sukurti mikrolygio priežiūros sistemą.

1.4.3

EESRK nuomone, iš nacionalinių priežiūros institucijų sudarytas kolegijas gali būti sunku valdyti, jei tuo pačiu metu nebus atliekamas reikalingas taikomų priemonių suderinimas. Kitu atveju dėl nacionalinių priežiūros institucijų taisyklių skirtumų, trims naujai įsteigtiems organams praktiškai prireiktų iš dalies perimti priežiūros funkcijas.

1.4.4

Į šių organų valdybos sudėtį turėtų įeiti ne tik bankininkai. Jose turėtų atsirasti vietos ir profesinėms sąjungoms, bankų paslaugų naudotojams bei EESRK, atstovaujančiam pilietinei visuomenei.

1.5.1

Kalbant apie finansų rinką šiuo metu vartojama sąvoka „testavimas nepalankiausiomis sąlygomis“ (angl. stress test). Tai reiškia modeliavimą situacijos, kaip konkrečios šalies bankų sistema susidorotų su finansine krize. Turint omenyje dabartinę krizę tampa aiški tokių testavimų svarba. Tokiu atveju svarbiausia nuspręsti, ar jų rezultatus reikia skelbti viešai. Krizę galėtų sukelti jau vien tai, jei TVF atliktų tokį testavimą ir nustatytų nepakankamą kurios nors šalies bankų sistemos gebėjimą įveikti krizę bei tai paskelbtų.

2.1

Finansų ir ekonomikos krizė pasiekė taikos periodu dar neregėtą mastą. 1930-ųjų m. depresijos laikotarpiu pasaulio ekonomika nebuvo taip persipynusi glaudžiais ryšiais kaip dabar. Tuo metu nuo krizės labiausiai nukentėjo JAV ir Europa. Tačiau dabartinė krizė palietė visą pasaulį.

2.2

Iš pradžių smogusi tik finansų sektoriui, ji išsivystė į ekonomikos krizę, lėmusią nuosmukį daugelyje pasaulio dalių. Tikėtina tokių įvykių pasekmė yra socialinė krizė ir didelis nedarbas. Tikroji krizės apimtis priklausys nuo politinių priemonių, kurių bus imtasi susidorojant su krize. Tuo pačiu metu įvyko ir politinė krizė, kurios pasekmė buvo nuverstos vyriausybės.

2.3

Tačiau šioje nuomonėje nagrinėjama tik finansų krizė bei priemonės, kurios leistų ateityje išvengti panašios krizės pasikartojimo. Atsižvelgiant į bendrą krizę, šios nuomonės tema yra ribota. Joje nekalbama nei apie ekonomikos krizę, nei apie priemones, skirtas susidoroti su dabartine finansų krize, pvz., viešųjų lėšų skyrimą finansų sektoriui. Šioje nuomonėje kalbama tik apie ateitį, ypač apie finansų sektoriaus priežiūrą.

2.4

Būtent tokią užduotį buvo gavusi de Larosière grupė, kurios parengtą ataskaitą EESRK šioje nuomonėje nagrinėja. De Larosière grupė laikė tikslinga savo užduotį išplėsti. To prireikė siekiant išsamaus vaizdo, leidžiančio pateikti konstruktyvius pasiūlymus.

2.5

Dabartinės krizės ištakos glūdi finansų sektoriuje. Dar prieš paskelbiant de Larosière grupės ataskaitą krizė pasiekė tokį nerimą keliantį mastą, kad Europos Komisija jau buvo pateikusi keletą pasiūlymų iš dalies pakeisti teisės aktus. Turbūt svarbiausias jų yra pasiūlymas dėl kredito reitingų agentūrų. Buvo pateiktas pasiūlymas dėl direktyvos dėl tam tikrų finansinės veiklos formų. 2009 m. gegužės 27 d. Komunikate nagrinėjama finansų sektoriaus priežiūrai skirta de Larosière ataskaitos dalis. Kaip nurodoma prie komunikato pridedamo Komisijos tarnybų darbo dokumento 1 priede, tarp komunikato ir de Larosière ataskaitos yra tik penki skirtumai, kuriuos EESRK nagrinėja šios nuomonės 6.2.4, 6.3.1 ir 6.3.5 punktuose. Dėl būsimų konkrečių pasiūlymų priimti teisės aktus EESRK parengs atskirą nuomonę. Nepaisant to, kad Komisija savo komunikate nenagrinėja kitų de Larosière ataskaitos dalių, EESRK mano, kad finansų sektoriaus ateičiai jos yra labai svarbios.

2.6

De Larosière ataskaitą parengė bankininkai ir ji buvo skirta bankininkams, ir tie, kuriems skirti joje pateikiami pasiūlymai, iš esmės yra Komisijoje dirbantys bankų sektoriaus ekspertai ir valstybių narių finansų ministrai. EESRK palankiai vertina ataskaitoje pateiktą 31 rekomendaciją, tačiau mano, kad reikėtų žvelgti plačiau. Tie, kurie iš esmės lėmė finansų krizę, vieni prisiimti atsakomybės už dabartinių problemų sprendimą nebegali. Finansų rinkos paslaugų vartotojai yra privatūs asmenys ir įmonės, kurios investuoja savo pajamas ir ima kreditus investicijoms. Finansų rinkos užduotis yra jiems, t. y. pilietinei visuomenei, teikti kuo geresnes paslaugas. Iš esmės pritardamas ataskaitai, EESRK norėtų pateikti savo pastabas ir papildymus.

3.1

Per didelis likvidumas finansų sektoriuje nepaskatino centrinių bankų imtis veiksmų. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas kainų raidai, tačiau tai nebuvo akstinas didinti palūkanų normas. Pigios likvidžios lėšos lėmė kylančias vertybinių popierių kainas. Neabejotina tai, kad prasidėjus krizei likvidumas buvo labai didelis, kaip ir tai, kad krizei besitęsiant jo lygis pernelyg smarkiai sumažėjo. Kita vertus, sunku pasakyti, koks turėtų būti pakankamas likvidumo ir pinigų kiekio lygis normaliomis sąlygomis. EESRK taip pat atkreipia dėmesį ir į dilemą, kylančią dėl to, kad kaip pinigų politikos rodikliai tuo pačiu metu pasitelkiama infliacija ir tam tikra pinigų kiekio norma. Esant per dideliam pinigų kiekiui centrinis bankas turėtų padidinti palūkanų normą. Jei tuo metu infliacija yra nedidelė, tai, priešingai, turėtų būti mažinama palūkanų norma. Todėl, EESRK nuomone, orientuojantis į pinigų kiekį, net ir esant tokiai sudėtingai situacijai, reikėtų apsvarstyti galimą poveikį realiajai ekonomikai.

3.2

Politinis sprendimas, nepaisant pirkėjų kreditingumo, skatinti žmones tapti būsto savininkais, žemos kreditų kainos ir finansų institucijų siūlomi naujai sukurti vertybinių popierių deriniai lėmė paslėptos rizikos kreditus (antrines būsto paskolas). Šie vertybiniai popieriai pasklido pasaulinėse finansų rinkose, nes 2005–2006 m. privatus taupymas JAV buvo neigiamas. 2008 m. liepos mėnesį (1) EESRK pateikė savo pastabas šiuo klausimu: „Pastarojo meto JAV antrinės būsto paskolų (angl. sub-prime) rinkos krizė parodė, kaip nekilnojamojo turto kainų svyravimas ir nepakankamas su klientais susijusios rizikos, kai nemokamos įmokos, kurios neproporcingos užstatyto turto vertei, įvertinimas gali sukelti finansų krizes, destabilizuojančias visą sistemą. Todėl Europos Sąjungoje imantis iniciatyvų reikėtų atsižvelgti į šią patirtį […].“

3.3