23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/1

455-OJI PLENARINĖ SESIJA, 2009 M. LIEPOS 15, 16 d.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl transporto ir žemės naudojimo politikos derinimo siekiant tausesnio miesto transporto

(tiriamoji nuomonė)

(2009/C 317/01)

Pranešėjas Frederik Adrian OSBORN

Europos Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2008 m. lapkričio 3 d. raštu paprašė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto parengti tiriamąją nuomonę dėl

Transporto ir žemės naudojimo politikos derinimo siekiant tausesnio miesto transporto.

Transporto, energetikos, infrastruktūros ir informacinės visuomenės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. birželio 26 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Frederic Adrian Osborn.

455-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (2009 m. liepos 16 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 114 narių balsavus už, 1 – prieš.

1. Nuomonės turinys

1.1. Transporto priemonės žmonėms yra būtinos važiuoti į darbą, parduotuves, mokyklas ir kitas šiuolaikinio gyvenimo vietas. Visų rūšių transporto sistemų vystymas ir išlaikymas yra vienas pagrindinių viešosios politikos tikslų. Tačiau yra ir neigiamų su transportu susijusių aspektų. Jis sukelia taršą, spūstis ir nelaimingus atsitikimus. Transporto jungtys (arba jų nebuvimas) gali bendruomenes skaldyti ir izoliuoti, bet gali joms ir pasitarnauti. Transportas taip pat daugiausia prisideda prie CO2 išmetimo ir vis didėjančios dėl klimato kaitos grėsmės.

1.2. Todėl vis labiau didėja būtinybė, kad visų lygių valstybės institucijos kurtų tausesnio transporto modelius, kurie leis žmonėms patenkinti keliavimo poreikius sukeliant kuo mažiau neigiamų pasekmių. Šios problemos ypač didelės miestuose, ir būtent šiose teritorijose pirmiausia reikėtų tausesnio transporto strategijų.

1.3. Transporto judėjimo modelis miesto teritorijose yra glaudžiai susijęs su žemės naudojimo modeliais. Todėl siekiant tausesnio transporto būtina patvirtinti suderintas žemės naudojimo bei transporto strategijos ir politikos kryptis.

1.4. Už strateginių krypčių vystymą ir įgyvendinimą visų pirma yra atsakingos vietos ir nacionalinio lygmens institucijos. Siekiant tvarumo šioje srityje nemaža pažanga jau yra padaryta kai kuriose Europos šalyse ir daugelyje miestų bei miestelių. Bet kol kas pažangos pasiekta tik kur ne kur. Yra galimybių ir netgi būtina Europos lygiu imtis iniciatyvos skatinti ir spartinti tausesnio žemės naudojimo ir transporto strategijos priėmimą ir įdiegimą miestuose ir miesteliuose visos Europos mastu.

1.5. Pagrindiniai tokios iniciatyvos punktai turėtų būti:

—	paskelbti naują mokslinių tyrimų iniciatyvą, siekiant kuo tiksliau nustatyti pagrindinius geros praktikos šioje srityje aspektus,

—	nustatyti patikimą pažangos rodiklių rinkinį, siekiant tausaus transporto,

—	atlikti nacionalinio ir vietos lygmens patirties ir teisinės bei finansinės paramos sistemų apžvalgą transporto ir anglies dioksido poveikio klausimais,

—	pateikti naujas Europos gaires siekiant tausaus miesto transporto ir žemės naudojimo,

—	atlikti kitų Europos politikos sričių ir programų santykio apžvalgą, kad Europos politikos poveikis siekiant tausesnio transporto būtų kuo didesnis,

—	kurti pažangiąsias transporto sistemas (PTS).

2. Bendro pobūdžio aspektai

2.1. Šių laikų visuomenė yra labai priklausoma nuo transporto. Į darbą, parduotuves, laisvalaikio centrus ir beveik visur kitur važiuojame transportu. Verslui taip pat reikia transporto savo prekėms ir paslaugoms kurti ir pristatyti visame pasaulyje.

2.2. Pastaruosius du šimtmečius vystantis transporto technologijoms nepaprastai išaugo atstumai, kuriuos buvo galima patogiai įveikti už prieinamą kainą, padidėjo žmonėms siūlomų prekių, paslaugų ir gyvenimo būdo įvairovės gausa. Taip pat pakito miestų formavimosi būdas. Nebereikia kurtis kuo arčiau nedidelių, tik pėsčiomis pasiekiamų centrų. Jie gali būti pasklidę mažesniu tankumu didesnėse teritorijose, kurias jungia kelių ir transporto sistemų tinklai.

2.3. Šie pokyčiai atnešė daug naudos. Tačiau dėl jų kilo ir didelių problemų. Vis didėjant transporto poreikiui, daugėja spūsčių ir vėlavimo atvejų. Prarandama vietos bendruomenių sanglauda, kadangi rinkdamiesi ne vietinę, o tolimesnę infrastruktūrą, žmonės mažiau bendrauja su kaimynais. Dauguma motorinių transporto priemonių kelia triukšmą ir didina taršą. Beveik visos išskiria CO2, o nuolat augantis transporto poreikis yra viena svarbiausių klimato kaitą lemiančių priežasčių.

2.4. Daugybę metų galimybių keliauti didinimą vyriausybės laikė visuomenine vertybe. Viešoji politika ir investicijos į transporto sritį vyko plečiant transporto tinklus ir siekiant kuo platesnio jų prieinamumo visiems žmonėms.

2.5. Buvo ir kitų viešosios politikos sričių ir programų, kurios skatino vis dažniau leistis į vis ilgesnes keliones ir išvykas. Daug naujų gyvenamųjų rajonų buvo pastatyti mažesniu tankumu, dėl to yra netinkami remti viešąjį transportą darant prielaidą, kad gyventojai naudosis asmeniniu transportu norimai vietai pasiekti. Reorganizuojant mokyklas, ligonines ir kitas viešąsias paslaugas buvo statomi didesni, tačiau toliau esantys pastatai. Prekybos centrų vystytojai taip pat pageidaudavo didelių tuščių plotų užmiestyje.

2.6. Bėgant laikui samprata keičiasi. Žmonės ima pripažinti ir gerąsias, ir blogąsias transporto puses. Viešoji politika taip pat prisitaiko. Vis tik transporto politika ir programos turi patenkinti pagrindinius transporto poreikius. Tačiau tuo pat metu sparčiai aiškėja, kad transporto, žemės naudojimo ir kitos sritys turi būti siejamos su priemonėmis, numatančiomis mažinti arba atitikti bendrą transporto poreikį, ir skatinti žmones naudotis tausesnio transporto modeliais, pavyzdžiui, važiuoti ne asmeniniu automobiliu, o viešuoju transportu, dviračiu arba eiti pėsčiomis.

2.7. Vis didėjanti klimato kaitos grėsmė ir netikrumas dėl naftos išteklių skatina kuo greičiau spręsti šias problemas ir imtis aktyvesnių veiksmų, kad sumažėtų transporto poreikis ir būtų pasirinktos tausesnės jo rūšys. Tai gali lemti esminius miesto žemės naudojimo ir judumo modelių pokyčius.

2.8. Galima išskirti keturis pagrindinius naujos politikos tausaus transporto ir žemės naudojimo srityje tikslus:

—	skatinti žmones gyventi arčiau darbo, mokymosi ir poilsio vietų, kurti darbo ir mokymosi vietas arčiau gyvenamųjų vietų, kad sumažėtų spūstys, tarša ir šiltnamio dujų kiekiai, atgaivinti vietos bendruomenių gyvybingumą,

—	raginti galinčius tai daryti gyventojus naudotis viešuoju transportu, jei įmanoma eiti pėsčiomis arba važiuoti dviračiu, užuot važiavus automobiliu,

—	skatinti verslininkus dažniau naudotis vietos pasiūlos ir darbo jėgos ištekliais, kad būtų išvengta transporto judėjimo ieškant kitų alternatyvų,

—	atgaivinti tradiciją atostogaujant rinktis artimesnes vietoves, taip mažinant arba apribojant nuolat augantį poreikį naudotis oro transportu ir žalą, kurią dėl to patiria aplinka.

2.9. Vis didėjantis poreikis naudotis transportu glaudžiai susijęs su socialiniais ir ekonominiais aspektais ir jų ne taip paprasta išvengti. Patirtis rodo, kad šią problemą įmanoma sėkmingai spręsti tik sukuriant tinkamai suderintą politiką, jungiančią transporto, žemės naudojimo ir kitas sritis siekiant jas sustiprinti, ir jas plėtojant atvirai, skaidriai ir demokratiškai užtikrinant joms pakankamą visų valdžios lygių politinę ir žmonių paramą. Plėtojant naują strategiją ir politiką ypatingas dėmesys turi būti skiriamas vyresnio amžiaus, neįgalių asmenų ir nedideles pajamas turinčių namų ūkių poreikiams.

3. Koordinuotos transporto ir žemės naudojimo bei tausaus transporto politikos elementai

3.1. Žemės naudojimo ir susijusios politikos priemonės, skirtos remti tausesnį miesto transportą:

—	skatinti užstatymo tankinimą,

—	skatinti kompaktiškas „trumpų atstumų“ miestų vystymo formas iki visų pagrindinių centrų,

—	skatinti statyti arba plėsti mažesnius ir vidutinio dydžio miestus, užuot vysčius jau ir taip pernelyg išaugusius miestus,

—	riboti miestų skverbimąsi į aplinkines žaliąsias teritorijas ir kurti žaliąsias zonas pačiuose miestuose, aplink juos ir pan.,

—	skatinti kurti mažesnę, daugiau į vietos poreikius orientuotą infrastruktūrą (parduotuves, mokyklas, bažnyčias, ligonines, administracijos įstaigas) nedidelėse teritorijose ir atsisakyti pernelyg didelių ar nutolusių, išsklidusių dideliuose plotuose objektų,

—	skatinti mišrų teritorijų užstatymą, užuot išskirsčius įvairių rūšių paslaugas po teritorijas, kurias būtų galima pasiekti tik automobiliu ar viešuoju transportu,

—	raginti žmones apsigyventi netoli darbo ar kitų reguliariai lankomų vietų,

—	skatinti žmones dirbti namuose kuo plačiau naudojantis internetu,

—	pagrindinių infrastruktūros pastatų (viešųjų ar privačių) vietą parinkti taip, kad juos būtų galima pasiekti viešuoju transportu ir riboti galimybę naudotis prie šių pastatų esančiomis automobilių stovėjimo aikštelėmis arba už tai imti didelius mokesčius,

—	skatinti verslininkus vykdyti darbus vietos darbuotojams, tiekėjams ir vartotojams patogiose ir viešuoju transportu pasiekiamose vietose,

—	raginti verslininkus naudotis vietos ištekliais ir darbo jėga ir rinktis vietines rinkas, vengti nuotolinės prekybos, švelninti globalizacijos sukeltus padarinius,

—	diegti techniškai pagristą išorės sąnaudų internalizaciją.

3.2. Transporto politiką, kuri galėtų paskatinti tausesnį miesto transportą, sudaro:

—	gero, švaraus, prieinamo ir energiją tausojančio viešojo transporto propagavimas,

—	investicijų perskirstymas: keliams numatyti ištekliai skiriami viešajam transportui,

—	skatinimas tiesti viešajam transportui skirtas linijas ar kelio juostas,

—	vietos ir laiko, skirtų asmeninių transporto priemonių stovėjimui miestų centruose, ribojimas,

—	skatinimas kurti pėsčiųjų zonas, tiesti šaligatvius, pėsčiųjų ir dviračių takus,

—	judumo valdymo sistemų skatinimas,

—	informuotumo skatinimas pasitelkiant informaciją apie eismą,

—	mokesčių už naudojimąsi keliais skatinimas,

—	transporto priemonių ir kuro apmokestinimas, į juos įtraukiant visus visuomenei tenkančius išorės aspektus, tarp jų išmetamus anglies dioksido kiekius ir kitokią taršą,

—	skatinimas valstybės institucijas kurti kompaktiškuose pastatų kvartaluose, valdininkų skatinimas vykti į darbą visuomeniniu transportu, o valstybinių įstaigų darbą pradėti skirtingu laiku.

3.3. Vis dėlto patirtis rodo, kad tokio pobūdžio priemonės negali būti įgyvendinamos chaotiškai. Jos yra veiksmingos ir politine prasme priimtinos tik būdamos išsamios strategijos dalimi, kuri apima žemės naudojimo ir transporto tikslus, kai kurias viešojo sektoriaus dalis ir daugybę privataus sektoriaus dalyvių.

3.4. Pavyzdžiui, apribojimai naudotis asmeniniu transportu miestuose, stovėjimo aikštelių plotų ribojimas, kelių mokesčiai arba stovėjimo aikštelių mokesčiai, yra priimtini ir veiksmingi tuo atveju, jei alternatyva rinktis viešąjį transportą yra pakankamai patraukli, t. y. jei jis yra švarus, saugus, važiuoja dažnai, yra patikimas ir įperkamas. Be to, turi būti ypač atsižvelgiama į vyresnio amžiaus, neįgalių ir nedideles pajamas turinčių namų ūkių poreikius.

3.5. Skatinimas važiuoti dviračiais irgi turi būti paremtas tam tikromis priemonėmis, tarp jų nuostata dėl tam skirtų dviračių takų, tinkamų ir saugių vietų jų laikymui viešosiose ir privačiose erdvėse įrengimo, paskata galinčius tai daryti piliečius rinktis ne automobilį, o dviratį, parama darbdaviui apmokant darbuotojų kelionės į darbą išlaidas bei važiavimo dviračiu kultūros vystymu.

3.6. Skatinant steigti vietos parduotuves ir kitas infrastruktūros įstaigas būtini tam tikri tokių zonų reikalavimai, kurie turėtų skatinti kurti mažą vietos infrastruktūrą ir atgrasyti nuo didelių užmiestyje esančių centrų, kuriuos įmanoma pasiekti tik automobiliu, reikia palankios vietos mokesčių politikos, miesto regeneracijos programų, kurios didintų nedidelių vietos infrastruktūrų ir kaimynystėje esančių vietos centrų, kaip sektino pavyzdžio, patrauklumą.

3.7. Nebus lengva nutraukti ir pakeisti per pastaruosius šimtą metų vyravusias miestų ir miesto transporto vystymosi tendencijas. Daugumos iki šiol vykdytų veiksmų buvo imtasi vietos lygiu, jie buvo paviršutiniški ir neryžtingi. Judėti pirmyn trukdė įvairių valdžios įstaigų ir įvairaus lygio institucijų nesutarimai. Turi būti įveikta daugybė viešojo ir privataus suinteresuotumo ambicijų.

3.8. Didėjanti klimato kaitos grėsmė ir tai, kad dėl transporto visoje Europoje didėja bendras šiltnamio dujų kiekis, dar kartą skatina neatidėliojant spręsti šiuos klausimus. Negalime leisti, kad toks neveiklumas ir toliau išliktų. Reikia daug skubiau imti naudoti tausesnio miesto transporto ir žemės naudojimo modelius.

4. Vietos ir regionų lygmens veikla

4.1. Pagrindinis vaidmuo vietos lygiu turi tekti vietos planavimo valdžios institucijoms, bendradarbiaujant su vietos transporto ir kelių institucijomis ir kitais viešosios valdžios organais. Planavimo institucijos turi sudaryti žemės naudojimo planus, pagal kuriuos bus kuriamas vystymo modelis ir transporto jungtys, kurie tuose planuose sudarytų visumą ir ilgainiui transporto modeliai taptų vis tausesni (plėtojant PTS). Transporto institucijos turi papildyti tokias planavimo priemones kitomis, užtikrinančiomis, kad viešojo transporto sistemos būtų pakankamai reguliarios, patikimos ir įperkamos ir būtų patraukli alternatyva asmeniniam transportui. Be to, jos turi sukurti suderintą tausaus transporto ir žemės naudojimo strategiją. Reikia įtraukti ir kitas viešąsias įstaigas ir pagrindinius vystymo dalyvius ir reikalauti visapusiškai atsižvelgti į transporto poveikį rengiant strateginius ateities planus.

4.2. Žinoma, tausesnio miesto transporto modelis nebus įdiegtas greitai. Integruotos strategijos tikslas – užtikrinti, kad kaskart modifikuojant transporto tinklus ar vykstant vystymo ar perstatymo darbams, kiekvienas paskesnis etapas vyktų tinkama kryptimi. Kai kurie Europos miestai šia linkme jau yra padarę pažangą ir įgyvendinę svarių šios politikos naujovių propaguojant tausesnį transportą. Tačiau apskritai dauguma miestų vis dar susiduria su kliūtimis dėl įgaliojimų ir finansinių lėšų stygiaus, dėl politinės valios nebuvimo ir piliečių supratimo bei paramos trūkumo. Jie taip pat jaučia tam tikrą spaudimą konkuruoti dėl naujų, tačiau netinkamos rūšies vystymo galimybių pritraukimo. Reikėtų kitokio bendradarbiavimo, kad ateities miestai būtų ne tik kompaktiški ir vientisi, bet būtų orientuoti į didesnį policentriškumą. Perėjimo prie kitokio miesto sampratos judėjimas turi būti remiamas ir skatinamas.

4.3. Nacionalinė (ir regionų) vyriausybė turi imtis svarbiausio vaidmens skatinant ir sudarant galimybes pasirinkti teisingą veiklos kryptį vietos lygiu. Nacionalinėms vyriausybėms gali prireikti restruktūrizuoti vietos organus ir institucijas arba iš naujo apibrėžti jų įgaliojimus, kad būtų lengviau sukurti iš tikrųjų suderintas strategijas. Jos gali pasiūlyti arba paskatinti įvairias vietos institucijas ir atitinkamas valdžios įstaigas dirbti kartu kaip partneriams kuriant integruotą strategiją. Taip pat gal reikės numatyti tam tikras skatinamąsias priemones, pasitelkti žinias ir patirtį bei užtikrinti politikos koordinavimą visais lygiais.

4.4. Nacionalinės valdžios institucijos paprastai yra atsakingos už pagrindinę teisinę sistemą, būtiną sudarant žemės naudojimo planus, už naujų statybų reguliavimą ir siūlo priemones, kurias taikant vietos valdžios institucijos gali reguliuoti šiuos darbus taip, kad būtų remiama suderinta strategija.

4.5. Nacionalinės vyriausybės paprastai yra atsakingos už pagrindinės finansinės sistemos, kuri būtina viešojo transporto įmonių veiklai užtikrinti, sukūrimą, ir joms dažnai tenka parūpinti finansavimo šaltinių didesnėms būtinoms investicijoms. Jos taip pat kontroliuoja fiskalines sistemas ir mokesčius, apmokestinimą ir subsidijas, kurie turi itin didelę reikšmę individualiems ir kolektyviniams sprendimams dėl žemės naudojimo, statybų ir transporto.

4.6. Galiausiai, vienas pagrindinių nacionalinių vyriausybių vaidmenų yra iš anksto informuoti visuomenę apie galimus klimato kaitos grėsmės ir išteklių išsekimo pavojus bei imtis daug skubesnių ir aktyvesnių veiksmų transporto ir keliavimo modeliams pakeisti. Matome, kad visoms vyriausybėms Europoje reikia vystyti išsamias strategijas arba sistemas, kurios apimtų žemės naudojimą ir transportą dideliuose ir mažuose miestuose.

5. Europos lygmens veikla

5.1. Iki šiol Europos politika ir veikla transporto srityje buvo sutelkta į pagrindinių transporto tinklų, jungiančių skirtingas Europos dalis, kūrimą ir plėtojimą. Regionų ir sanglaudos fondų lėšų buvo skiriama daugiausia šiems tinklams vystyti, ypač plečiant pagrindinius kelių tinklus. Tokiu būdu dėl Europos įtakos atsirado tendencija, skatinanti vis didesnį pagrindinių Europos miestų augimą ir išsisklaidymą ir stabdanti raidą tausesnio miesto transporto ir žemės naudojimo modelio link.

5.2. Pastaruoju metu Komisija ėmėsi užduoties skatinti tausesnio miesto transporto modelius. Buvo nustatyti pagrindiniai Miesto transporto žaliosios knygos ir tausaus miesto transporto planus pagrindžiančios techninės ataskaitos punktai. ES skyrė lėšų investicijoms per struktūrinius ir sanglaudos fondus, taip pat per Europos investicijų banką. ES skatino keistis geriausia praktika ir skyrė lėšų paremti nedidelius mokslo tiriamuosius, vystymo ir demonstravimo projektus, pavyzdžiui, pagal CIVITAS programą. Tai buvo naudinga veikla, kurią reikėtų ir toliau tęsti ir plėtoti. Bet šie projektai, be jokios abejonės, nepadarys perversmo.

5.3. Dėl naujų klimato kaitos nulemtų iššūkių ir būtinybės kuo skubiau imtis veiklos visose srityse CO2 taršai apriboti, reikia, kad Europa dar kartą sutelktų visas pastangas. Tik visos Europos iniciatyva gali suteikti reikiamą postūmį procesui, kuris ateityje padėtų geriau koordinuoti tausaus transporto ir žemės naudojimo modelius.

5.4. Savaime suprantama, ES apribojo savo kompetenciją šioje srityje dėl subsidiarumo principo, kurio taikymas reiškia, kad pirminė atsakomybė dėl vietos transporto ir žemės naudojimo planavimo visada teks vietos ir nacionalinio lygmens institucijoms. Vis dėlto Komitetas mano, kad dar ne viskas padaryta siekiant iš esmės sustiprinti Europos veiklą sutelkiant ir skatinant veikti vietos ir nacionaliniu lygmeniu, ypač turint omeny vadovaujantį Europos vaidmenį kovojant su klimato kaitos padariniais ir skatinant mažinti anglies dioksido taršą.

5.5. Komitetas pritaria Europos Parlamento ir Regionų komiteto paskutinėms rekomendacijoms dėl Europos vaidmens šioje srityje vystymo. Komitetas rekomenduoja, kad Komisija priimtų naują, penkias kryptis atspindintį veiklos planą:

5.6. A. Atlikti naujus pagrindinius mokslinius tyrimus miesto transportą susiejant su žemės naudojimu

Ilgai buvo laikomasi išskirtinės tradicijos vykdyti miesto transporto ir žemės naudojimo sąsajos mokslinių tyrimų projektus pagal Europos Sąjungos bendrąsias ketvirtąją ir penktąją mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programas (pavyzdžiui, žr. Marshall ir Banister (red.).: Land Use and Transport: European Research: Towards Integrated Policies. London/Amsterdam: Elseviers, 2007). Šios mokslinių tyrimų tradicijos nebuvo laikomasi vykdant bendrąsias šeštąją ir septintąją mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programas. Klimato kaita ir galimas ateityje energijos trūkumas yra papildomos problemos planuojant miestus, kurioms išspręsti reikia tam tikros strategijos mokslinių tyrimų, kad sprendimus priimantys asmenys turėtų patikimą informaciją apie galimą tokių integruotų strategijų poveikį sprendžiant su kylančiomis energijos kainomis susijusius klausimus ir įgyvendinti ES numatytus tikslus dėl šiltnamio dujų kiekių. Todėl labai svarbu peržiūrėti ankstesnių tyrimų rezultatus ir juos atnaujinti atsižvelgiant į galbūt iš esmės pasikeitusias sąlygas. Reikia skubiai išanalizuoti šiuos klausimus:

—	Prisitaikymas prie klimato kaitos padarinių: Kokie transporto ir žemės naudojimo politikos deriniai yra būtini ir įmanomi, kad sumažėtų galimų klimato kaitos padarinių pavojų, pavyzdžiui, potvynių, žemės nuošliaužų, štorminių potvynių, karščio bangų ir pan.?

—

Klimato kaitos padarinių švelninimas: Kaip reikėtų derinti transporto ir žemės naudojimo politiką, kad transporto sektorius prisidėtų siekiant ES ir valstybių narių numatytų tikslų dėl šiltnamio dujų kiekių sumažinimo iki 2020 ir 2050 metų, tikintis sąnaudų požiūriu kuo mažesnio poveikio ekonomikos, socialinio teisingumo ir gyvenimo kokybės sritims?

—

Pagrindinių paslaugų ir socialinio gyvenimo prieinamumas: Kaip reikėtų derinti transporto ir žemės naudojimo politiką, kad būtų pasiekti minimalūs standartai, leidžiantys viešuoju transportu pasiekti pagrindines paslaugas (sveikatos, mažmeninės prekybos, švietimo) ir socialinį gyvenimą (įskaitant visų pirma vyresnio amžiaus, neįgalių asmenų ir nedideles pajamas turinčių namų ūkių poreikius) užtikrinančias vietas, atsižvelgiant į senėjančią ir (arba) vis mažiau gyventojų turinčią visuomenę bei aukštas energijos kainas?

5.7. B. Parengti suderintus rodiklius, pagal kuriuos būtų galima spręsti apie miesto teritorijose padarytą pažangą siekiant tausaus transporto

Tai būtų rodikliai, pagal kuriuos, pavyzdžiui, būtų nustatomas visų tausaus pobūdžio (pėsčiomis, dviračiu ir viešuoju transportu) išvykų ir išvykų asmeniniu transportu santykis. Jie taip pat galėtų būti susiję su duomenimis apie visų paslaugų centrų (mokyklų, ligoninių, viešųjų įstaigų, prekybos centrų) užimamų teritorijų dydį, ir kaip ilgainiui tos teritorijos galėtų būti mažinamos skatinant steigti mažesnius vietos centrus išlaikant decentralizuotus viešųjų paslaugų punktus, kuriuos būtų galima pasiekti per trumpesnį laiką.

5.8. C. Imtis iniciatyvos, kad visoje Europoje būtų peržiūrėta šiuo metu taikoma miesto transporto ir žemės naudojimo praktika

Pagrindinis tikslas turėtų būti nustatyti, kurios institucinės, teisės ir finansinės sistemos yra tinkamiausios pereinant prie tausaus transporto ir žemės naudojimo. Galėtų būti peržiūrėtos kai kurios naujesnės ir labiau ginčytinos idėjos, pavyzdžiui:

—	kelių apmokestinimo, stovėjimo aikštelių apmokestinimo arba jų apribojimo miestų centruose sistemos,

—	finansavimo, skirto tinkamoms viešojo transporto sistemoms vystyti ir jų veiklai paremti,

—	sistemos, pagal kurias pagrindinių didelių visuomenės dažnai lankomų statinių statytojai privalėtų užtikrinti atitinkamas viešojo transporto sistemų jungtis ir kurios ribotų stovėjimo aikštelių, skirtų privačioms transporto priemonėms, dydį,

—

sistemos, pagal kurias viešieji ir privatūs vystytojai, rengdami savo planus, turėtų atsižvelgti į transporto poveikį, o didelių statinių statytojai ir veiklos vykdytojai galbūt būtų apmokestinami arba iš jų imami mokesčiai už tai, kad dėl jų sprendimų bendruomenėms kelionės tampa ilgesnės ir didėja anglies dioksido poveikis.

5.9. D. Parengti bendrąsias Europos tausaus miesto transporto ir žemės naudojimo gaires

Jos galėtų apimti:

—

gaires dėl valstybių narių nacionalinės strategijos skatinant tausų miesto transporto ir žemės naudojimą. Visų nacionalinių strategijų planuose turėtų būti numatyti įpareigojimai vietos planavimo, transporto ir kelių institucijoms (ir kitoms atitinkamoms valdžios institucijoms) bendradarbiauti rengiant atskirų miestų ir pagrindinių miesto gyvenviečių žemėnaudos ir tausaus transporto planus,

—

geros praktikos gaires ir vietos strategijų vystymo lyginamąją analizę, įskaitant priemones, numatančias sistemingas ir plataus masto konsultacijas su visuomene ir atsižvelgiančias į visus suinteresuotųjų šalių interesus, kad visuomenė būtų labai gerai informuota apie būtinas permainas ir dėl tolesnių veiksmų būtų kuo platesnis sutarimas.

—	rodiklius, pagal kuriuos būtų galima spręsti apie pažangą siekiant tvarumo ir įvertinti įvairių miestų ir regionų indėlį mažinant anglies dioksido taršą pagal tausesnius tikslus numatančius planus.

—	nuostatas, numatančias finansinę Europos arba nacionalinio lygmens paramą investicijoms, kurių reikia strategijoms per tam tikrą laiką įgyvendinti. Pagal CIVITAS programą buvo paremtos kai kurios puikios iniciatyvos ir Komitetas mano, kad šią programą reikėtų išplėsti.

5.10. E. Kitų Europos teisės aktų ir išlaidų programų, turinčių įtakos transporto ir žemės naudojimo sričiai, peržiūra

Europos transporto srities išlaidų didžioji dalis buvo skirta kelių, geležinkelių ir oro transporto infrastruktūroms vystyti atsižvelgiant į ekonomikos augimo interesus, bet ribotai vertinant jų poveikį tausumo ir taršos dėl anglies dioksido požiūriu. Todėl dabar būtų tikslinga iš naujo įvertinti šių programų santykį, vykdyti sistemingą anglies dioksido poveikio, esant tokioms investicijoms, vertinimą ir pakeisti programas taip, kad jose būtų numatyta didesnė parama viešajam transportui, geležinkelio tinklams ir tausiajam miesto transportui, o mažesnė – didelę anglies dioksido taršą keliančio tolimojo susisiekimo transporto tolesnio plėtojimo skatinimui.

2009 m. liepos 16 d., Briuselis.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/7

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Europos stiklo ir keramikos pramonės konkurencingumo atsižvelgiant į ES klimato kaitos ir energetikos priemonių paketą

(tiriamoji nuomonė ES pirmininkaujančios Čekijos prašymu)

(2009/C 317/02)

Pranešėjas Josef ZBOŘIL

Bendrapranešėjis Tomasz CHRUSZCZOW

Vadovaudamasis Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, Marek Mora, už Europos reikalus atsakingas Čekijos ministro pirmininko pavaduotojas, ES pirmininkaujančios Čekijos vardu 2008 m. gruodžio 10 d. raštu paprašė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto parengti tiriamąją nuomonę

Europos stiklo ir keramikos pramonės konkurencingumas atsižvelgiant į ES klimato kaitos ir energetikos priemonių paketą.

Pramonės permainų konsultacinė komisija, kuri buvo atsakinga už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. birželio 4 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Josef Zbořil, bendrapranešėjis Tomasz Chruszczow.

455-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (liepos 16 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę vieningai.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. ES stiklo ir keramikos pramonė yra neatsiejama Bendrijos ūkio struktūros dalis. Ši pramonės šaka, kurios istorija apima 4 000 metų, tikriausiai yra viena seniausių žemyne. Šiuo metu ji patiria tam tikrų konkurencingumo sunkumų. Daugelio jų priežastis – globalizacija, griežtesni aplinkos apsaugos reikalavimai ir kylančios energijos kainos.

1.2. Abu sektoriai yra imlūs energijai. Abiejų žaliavos yra vietinės kilmės, o produktai parduodami daugiausia Europos Sąjungoje (tačiau stiklo taros ir stalo reikmenų pasektoriai turi didelę eksporto rinką: stalo reikmenys eksportuojami į visas pasaulio šalis, o stiklo pakuotės naudojamos didžiajai daliai eksportuojamų ES aukščiausios klasės gaminių). Kartu šiuose dviejuose sektoriuose tiesiogiai sukurta beveik pusė milijono darbo vietų, o netiesiogiai – dar daugiau, tiek žaliavų tiekimo sektoriuje, tiek ir tuos produktus naudojančiuose sektoriuose (ypač statybų).

1.3. Šiame Bendrijos vystymosi etape minėti produktai yra nepaprastai svarbūs, o kol kas sukurta labai mažai konkurencingų pakaitinių medžiagų. Abu sektoriai yra priversti konkuruoti su besivystančiomis šalimis, kurioms buvo naudingos Europos Sąjungoje susidariusios sunkesnės verslo sąlygos.

1.4. Kalbant apie atsinaujinančios energijos gamybą ir energijos taupymą, stiklo produktų nauda, jei jie yra tinkamai perdirbami, nusveria gamybos metu sunaudotą energiją ir išmesto CO2 kiekį. Todėl labai svarbu, siekiant Europos aplinkosauginių tikslų būsto, transporto ir atsinaujinančios energijos srityse, šiuos produktus naudoti visą jų tarnavimo laiką, kuris gali siekti dvidešimt ir daugiau metų. Ne kartą perdirbtų produktų galutinio šalinimo metu niekada nėra išlakų.

1.5. EESRK nuomone, svarbu apsvarstyti pagrindinius aspektus, turinčius poveikio stiklo ir keramikos pramonės konkurencingumui, ir Europos Sąjungoje sukurti palankesnę verslo aplinką, kaip rekomenduojama abiejų sektorių tyrimuose (1). Reikėtų atsižvelgti į abiejų pramonės šakų ypatumus, būtent skirtingą produktų taikymo paskirtį ir naudojimo būdus bei platų gaminių asortimentą, gerus aplinkos apsaugos rodiklius, imlumo energijai lygį, sektoriuose esantį koncentracijos mastą, atsižvelgiant į jų regioninius aspektus, MVĮ skaičių abiejuose sektoriuose.

1.6. Pats vertingiausias ir nepakeičiamas stiklo ir keramikos pramonės turtas – patyrę ir savo profesijai pasišventę darbuotojai, kuriuos išugdyti padėjo senos šio verslo ir amatų tradicijos, aukštos kokybės švietimo ir profesinio mokymo sistema, taip pat atitinkamų vietovių ir bendruomenių kultūrinis ir visuomeninis paveldas. Į šį paprastą faktą reikėtų atsižvelgti visose politikos srityse. Deja, galimas tam tikros politikos poveikis šiai svarbiai kultūrinei ir istorinei vertybei dažnai nepakankamai įvertinamas arba jo iš viso nepaisoma.

1.7. Nepaisant dabartinio ekonomikos nuosmukio, reikia apsvarstyti esminius klausimus, kaip išsaugoti ir didinti abiejų sektorių konkurencingumą, nes jie sisteminiai ir su krize nesusiję.

1.8. Visų pirma, reikėtų remti šių sektorių pastangas diegti naujoves, nes jos padės ES stiklo ir keramikos pramonei sustiprinti savo poziciją rinkoje, pasiekti geresnių aplinkos apsaugos rodiklių ir, žinoma, atlikti didesnį vaidmenį stengiantis sušvelninti klimato kaitos padarinius visuomenei.

1.9. Todėl, atsižvelgiant į šių sektorių aplinkos apsaugos rodiklius ir laukiamą indėlį sprendžiant klimato kaitos problemą, reikėtų pagaliau užtikrinti, kad jie ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais (ATL) sistemoje dalyvautų vadovaujantis teisingumo principais, kurie grindžiami viso sektoriaus produktų būvio ciklo analize, pagal kurią pasiekiami privalumai yra daug kartų didesni negu su aplinkosauga susijusi našta. Trumpai tariant, visą perdirbimo pramonę reikėtų atleisti nuo dalyvavimo apyvartinių taršos leidimų aukcionuose per visą prekybos ATL laikotarpį iki 2020 m., nes taip būtų pašalintas didelis investicinis netikrumas ir kliūtys investuoti. Tai galėtų labai sustiprinti nagrinėjamų sektorių konkurencinę poziciją.

1.10. S klimato kaitos ir energetikos priemonių paketo poveikį energijos kainoms stiklo ir keramikos pramonėje – kurį taip pat jaučia ir žaliavų tiekimo grandinės – turėtų kiek įmanoma sušvelninti gerai veikiančios energetikos rinkos. Šiuo požiūriu itin svarbu skatinti konkurenciją energetikos rinkose ir vystyti visos ES elektros energijos tinklą, kuris užtikrins ilgalaikį elektros energijos tiekimo saugumą.

1.11. Reikėtų ryžtingai remti pastangas didinti atliekų surinkimo mastą ir surinkto stiklo naudojimą (tai gerintų aplinkos apsaugos rodiklius, nes padidėtų energijos vartojimo efektyvumas ir sumažėja išmetamo anglies dioksido kiekis).

1.12. Būtina sugriežtinti galiojančias reguliavimo priemones ir, jeigu reikia, priimti naujas priemones, kurios būtų skirtos šalinti nesąžiningos prekybos praktiką, pavyzdžiui, gerai žinomo dizaino gaminių ar prekės ženklų padirbinėjimą. Problemą išspręsti galėtų padėti ir „kilmės šalies“ nuoroda. EESRK taip pat teigiamai vertina vartotojų organizacijų veiklą ir mano, kad jos yra tikros didelę pridėtinę vertę kuriančios gamybos šakų sąjungininkės. Vartotojų organizacijų parama ir Europos Sąjungoje, ir ES nepriklausančiose šalyse atneša didžiausios naudos ne tik vartotojams, bet ir įmonėms, gaminančios aukštos kokybės prekes.

1.13. Papildoma politinė parama ir bendri ES veiksmai būtų naudingi siekiant:

—	šalinti kliūtis importuoti į ne ES rinkas,

—	gerinti MVĮ galimybes gauti tinkamos informacijos apie rinkas,

—	sudaryti geresnes galimybes dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose besiformuojančiose rinkose,

—	šalinti prekybos kliūtis įsigyti žaliavų iš Kinijos,

—	skatinti Europos Sąjungoje uždarojo ciklo stiklo pakuočių perdirbimą.

1.14. Reikėtų skleisti informaciją apie tai, kad daugelio stiklo ir keramikos gaminių (termoizoliacinių medžiagų, langų su stiklo paketais ir pan.) puikūs aplinkos apsaugos rodikliai yra ES statybų pramonės energijos taupymo etalonas. Be to, ši technologija turėtų būti dalis dideliu energijos taupymo potencialu pasižyminčių technologijų, kurias numatoma perduoti ES nepriklausančioms šalims. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į būsimus energetikos politikos pokyčius, daugiausia potencialo turi anksčiau sovietiniam blokui priklausiusios šalys. Bendri projektai (pavyzdžiui, švaraus vystymosi mechanizmai) taip pat galėtų padėti ES gamintojams kompensuoti jų įrenginių išmestą CO2 kiekį.

1.15. Valstybių narių vyriausybių paskatos, taikomos statybų pramonėje siekiant užtikrinti optimalų pastatų energinį naudingumą, yra geriausia priemonė stiklo pramonei remti, padedanti įgyvendinti klimato kaitos politiką.

1.16. EESRK rekomenduoja ES institucijoms atnaujinti geresnės teisėkūros koncepciją, kuri atsidūrė aklavietėje praktiškai nepasiekusi jokios konkrečios (ir labai reikalingos) pažangos. Be to, bet kokį naują teisės aktą reikėtų išnagrinėti daug nuodugniau, apsvarstyti su atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais ir atlikti daug griežtesnį jo poveikio vertinimą, kuris būtų paremtas realiais duomenimis, o ne nepagrįstomis prielaidomis. Verslo aplinką reikėtų plėsti. Bet kokie papildomi suvaržymai prieštarauja tvarumo principams.

2. Įžanga. Konkurencingumo veiksniai

2.1. Šioje nuomonėje, parengtoje ES pirmininkaujančios Čekijos prašymu, nagrinėjamas stiklo ir keramikos sektorių – kurie yra svarbūs energijai imlių pramonės šakų pavyzdžiai – konkurencingumas. Be to, šiame tyrime dėmesys sutelkiamas ne tik į ES klimato kaitos ir energetikos priemonių paketo poveikį, bet ir atsižvelgiama į kitus veiksnius, turinčius įtakos visų energijai imlių pramonės šakų konkurencingumui, konkrečiai nagrinėjant stiklo bei keramikos sektorius.

2.2. Tuo remdamasis, EESRK politikos kūrėjams pateikia keletą rekomendacijų, kaip valdyti stiklo ir keramikos pramonę, kad ji išsaugotų savo konkurencinę poziciją ir pasiektų visus įmanomus teigiamus rezultatus, kuriais galėtų prisidėti prie ES klimato kaitos politikos įgyvendinimo (žr. pirmesnį skyrių).

2.3. Keramika ir stiklas kaip pagrindinės medžiagos prilygsta plienui, aliuminiui ir kitiems spalvotiesiems metalams, cheminėms medžiagoms, cementui, kalkėms, celiuliozei ir popieriui, kurių gamyba ir perdirbimas yra imlūs energijai ir sudaro nepakeičiamą kitų pramoninių vertės grandinių pagrindą (2).

2.4. Galima išvardyti tokius energijai imlių pramonės šakų konkurencingumą skatinančius veiksnius:

2.4.1. Patyrę ir savo profesijai atsidavę darbuotojai, kuriuos išugdyti padėjo senos šio verslo ir amatų tradicijos, aukštos kokybės švietimo ir profesinio mokymo sistema, taip pat atitinkamų vietovių ir bendruomenių kultūrinis ir visuomeninis paveldas. Tokias vertybes dažnai labai sunku perkelti kitur.

2.4.2. Ilgalaikės technologinės inovacijos ir novatoriški produktai. Tai esminis veiksnys siekiant efektyvaus medžiagų ir energijos naudojimo, kokybės, patikimumo, ekonominės naudos, tvarumo, teigiamo poveikio aplinkai ir pan.

2.4.3. Galimybė gauti pagrindinių žaliavų, geriausia – ES teritorijoje. Tačiau labai paklausios ir žaliavos, importuojamos iš politiškai stabilių regionų, kai transportavimo sąnaudos priimtinos.

2.4.4. Energijos prieinamumas, įskaitant pirminius energijos šaltinius. Toks prieinamumas negali būti vertinamas remiantis vien tik funkcionaliu energijos tiekimo tinklu ir energijos kainomis – šiuo požiūriu esminės reikšmės turi ir energijos tiekimo patikimumas. Su energija susijęs poveikis turi būti vertinamas atsižvelgiant į visą vertės grandinę.

2.4.5. Konkurencingas gamybinės veiklos valdymas ir atsargaus investicijų finansavimas. Viena vertus, energijai imliose pramonės šakose žaliavos ir patikimai tiekiama energija yra pagrindiniai sąnaudų elementai, kurie sudaro gana didelę visų sąnaudų procentinę dalį. Kita vertus, tokių pramonės šakų gamybinės veiklos marža paprastai yra labai maža, todėl jos yra imlios kapitalui. Visa tai reikalauja itin konkurencingo gamybinės veiklos valdymo ir atsargaus investicijų finansavimo.

Aplinkos tvarumas ir susijusi teisinio reguliavimo bazė energetikos ir klimato kaitos srityje. Europos Sąjungoje pagrindinėms energijai imlioms pramonės šakoms taikomi labai griežti minėtos srities reikalavimai, nepaisant to, kad per pastaruosius du dešimtmečius energijai imlių pramonės šakų aplinkos apsaugos rodikliai itin pagerėjo ir galima tikėtis tolesnių laipsniškų patobulinimų įgyvendinus Integruotos taršos prevencijos ir kontrolės direktyvą.

2.4.6.1. Būtina skirti ypatingą dėmesį neseniai patvirtintam ES klimato kaitos ir energetikos priemonių paketui (3), kuris turės itin didelio poveikio energijai imlių pramonės šakų konkurencingumui, kaip visuose atitinkamuose savo dokumentuose sutartinai pripažįsta EESRK, Europos Komisija, Taryba ir Europos Parlamentas.

2.4.6.2. Iki ir po priemonių paketo patvirtinimo tiek valdžios institucijos, tiek ir suinteresuotosios pramonės šakos paskelbė daug naujų poveikio vertinimo tyrimų. Juose aiškiai parodoma, kad energijai imlioms pramonės šakoms yra opus su anglies dioksido tarša susijusio pramonės perkėlimo į kitas šalis klausimas ir kad priemonių paketo įgyvendinimui privalu nuosekliai pasirengti, atsižvelgiant į ekonomikos nuosmukį ir į 2009 m. gruodžio mėn. Kopenhagos penkioliktojoje klimato kaitos konvenciją pasirašiusių šalių konferencijoje (COP 15) įvyksiančių derybų rezultatus.

2.4.6.3. Pagrindinių medžiagų pramonės šakos, įskaitant stiklo ir keramikos sektorius, dažniausiai naudoja iškastinį kurą ir joms įvairiais būdais įtaką daro skirtingų energijos šaltinių kaina. Be iškastinio kuro, jos sunaudoja gana daug elektros energijos.

2.4.6.4. Klimato kaitos politikos priemonių poveikis kol kas yra vienpusis. Jį jaučia tik ES šalys ir jų ūkio subjektai, nes ES nepriklausančios valstybės netaiko privalomų priemonių, panašių į ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą. Net ir Bendrijos teritorijoje susijusi našta tenka tik elektros energijos gamybos objektams ir energijai imlioms pramonės šakoms.

2.4.6.5. Energijai imlios Europos pramonės šakos faktiškai pritarė klimato kaitos įveikimo politikai ir jų išmetamų šiltnamio dujų kiekis absoliučiu mastu sumažėjo 6 proc. palyginti su 1990 m. lygiu, nors gamybos apimtys padidėjo. Tai rodo, kad iš tikrųjų pavyko atsieti teršalų išmetimą nuo ekonomikos augimo. Kita vertus, tai nemažai kainavo ir nustatant tikslus bei teršalų mažinimo būdus reikėtų rimtai įvertinti šiuose sektoriuose naudojamų atskirų technologijų fizines ribas.

2.4.6.6. Elektros energijos gamybos sektorius gali tiesiogiai perkelti klimato kaitos mažinimo priemonių sąnaudas į energijos kainų nustatymo politiką, o energijai imlios pramonės šakos tokios galimybės neturi: privalėdami tarptautiniu lygiu atkakliai konkuruoti su ES nepriklausančiomis šalimis, šie sektoriai negali pasinaudoti nei sąnaudų perkėlimu, nei pagautės sąlygomis.

2.4.6.7. Taigi, energijai imlios pramonės šakos patiria dvejopą ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos poveikį: pirma, – netiesiogiai – privalėdamos spręsti kylančių elektros energijos kainų problemą, antra, turėdamos perimti tiesiogines ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos sąnaudas. Gali būti, kad neseniai Tarybos ir Europos Parlamento priimti sprendimai iš dalies palengvins numatomų sąnaudų naštą, susijusią su leidimų pardavimu aukcionuose, nors ir tokiu atveju minėta leidimų pardavimų aukcionuose našta bus tik dideliu mastu perkelta į laikotarpį po 2020 m.

2.4.6.8. Kad išliktų konkurencingos, per pastaruosius 20 metų energijai imlios pramonės šakos įgyvendino esminius technologinius pokyčius, kurie leido joms, kaip minėta pirmiau, absoliučiu mastu 6 proc. sumažinti išmetamų teršalų kiekį tokiu metu, kai šis kiekis didėjo net elektros energijos sektoriuje. Todėl nustačius tuos pačius bazinius metus (2005 m.) ir tuos pačius teršalų mažinimo tikslus ir elektros energijos gamybai, ir energijai imlioms pramonės šakoms dar labiau apsunkinama nepalanki pastarųjų padėtis. Tai reiškia, kad gamybinėje veikloje iki 2005 m. joms pavyko absoliučiu mastu išmetamų teršalų kiekį sumažinti net 50 proc. remiantis Kioto susitarimu, o naujoji prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema įpareigotų jas šį kiekį sumažinti dar 21 proc., palyginti su 2005 m. užregistruotu teršalų lygiu. Dėl tokio spaudimo gerų rezultatų pasiekusios įmonės patirs neteisybę ir bus priverstos arba apriboti savo ekonominį augimą, ar net sumažinti savo ūkinę veiklą, galiausiai – išsikelti iš ES ekonominės erdvės.

2.4.6.9. Nekyla abejonių, kad toks vienpusis poveikis gali lemti įmonių ir kartu anglies dioksido taršos perkėlimą į kitas šalis, kurio baiminamasi. Nei dabartinis ekonomikos nuosmukis, nei jo nulemtas dabartiniu prekybos laikotarpiu nepanaudotų ATL galimas sukaupimas, nei ATL pardavimo aukcionuose atidėjimas iki kito prekybos laikotarpio nepakeis šios pramonės pažeidžiamos padėties, jeigu 2009 m. tarptautiniu mastu nebus pasirašytas tinkamas Kioto protokolą pakeičiantis susitarimas.

3. ES stiklo ir keramikos pramonė. Pagrindiniai konkurencingumą skatinantys veiksniai

3.1. Stiklo gamybos sektorių (4) iš esmės sudaro lakštinio stiklo, stiklo taros, stalo reikmenų (namų apyvokos stiklo gaminių), stiklo pluošto ir dekoratyvinio stiklo gamyba. 2007 m. ES stiklo gamybos sektorius pagamino apie 37 milijonus tonų (mt) įvairių rūšių stiklo, kurio vertė siekė apie 39 milijardus EUR. Šis kiekis sudarė 32 proc. viso pasaulyje pagaminto stiklo. Nuo 2000 m. gamybos apimčių didėjimas Europos Sąjungoje buvo gana žemas. Pagal kiekį stiklo tara sudarė 58 proc. viso 2007 m. pagaminto stiklo, lakštinis stiklas – 27 proc., stalo reikmenys – 4 proc., termoizoliacinis ir armuotas stiklo pluoštas atitinkamai – 6 ir 2 proc., o dekoratyvinis stiklas – 3 proc. viso stiklo gamybos sektoriaus produkcijos kiekio tonomis.

3.2. Vertinant pagal geografinę padėtį, dauguma įmonių vis dar veikia ES 15 šalių, visų pirma Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje ir JK, kuriose 2007 m. veiklą vykdė 68 proc. visų įmonių. Naujose ES valstybėse narėse tokių įmonių buvo 15 proc., o likusiose ES 15 šalių – 17 proc. Pagal bendrą kiekį Vokietija yra didžiausia stiklo gamintoja, o ES 12 šalių gamyba yra susitelkusi Lenkijoje ir Čekijoje. Vokietijoje, Čekijoje ir Lenkijoje stiklo gamybos sektorius, atsižvelgiant į ilgą jo istoriją, vertinamas kaip šių šalių nacionalinis paveldas. Dekoratyvinis stiklas ir aukštos kokybės krištolas taip pat laikomi tradiciniais meno gaminiais.

3.3. Nuo 2000 m. ES stiklo gamybos sektoriuje apskritai vyravo mažėjančio užimtumo tendencijos, kurias dažniausiai kompleksiškai sukėlė produktyvumo reikalavimai, didesnis automatizavimas, sektoriaus konsolidacija ir žemomis sąnaudomis pagrįsta konkurencija. 2007 m. ES stiklo gamybos sektoriuje dirbo 234 000 žmonių. Tuo metu darbuotojų dalis ES 12 šalių sudarė beveik 40 proc., o tai galima paaiškinti skirtumais tarp ES 12 ir ES 15 imlumo kapitalui ir darbo jėgos sąnaudų požiūriu. Iš ES 12 šalių daugiausia darbo vietų buvo Lenkijoje ir Čekijoje, kuriose dirbo apie 71 proc. visų ES 12 darbuotojų. 2007 m. vienam darbuotojui tenkantis produktyvumas buvo 160,5 tonos.

3.4. Šiame sektoriuje gamybos koncentracija yra gana didelė pagrindiniuose pasektoriuose (lakštinio stiklo, stiklo taros), o kituose (namų apyvokos stiklo gaminių, krištolo) ji nėra labai aukšta. Todėl šie pasektoriai patiria didesnę riziką (rinkos, finansavimo ir pan. požiūriu), nes smulkesniems gamintojams trūksta išteklių, ypač pasunkėjus dabartinės verslo aplinkos sąlygoms.

3.5. Apskritai didžiausia sektoriaus produkcijos dalis parduodama Bendrijos teritorijoje: 2007 m. šis rodiklis buvo 90,7 proc. (kiekis tonomis). Eksportuota 3 496 milijonai tonų stiklo, t. y. apie 9,3 proc. viso pagaminto kiekio. Absoliučiai didžiausia eksportuoto stiklo dalis pagal kiekį tonomis tenka namų apyvokos stiklo gaminiams ir krištolui (25,4 proc.) ir dekoratyvinio stiklo gaminiams (38,6 proc.). 2007 m. eksporto apimtys išaugo 5,3 proc. Vis dėlto tuo pačiu laikotarpiu buvo užfiksuotas 35,8 proc. metinis importo apimčių padidėjimas, kuris viršijo eksporto apimtis pagal kiekį tonomis (3 601 milijonas tonų 2007 m.). Vidutinė eksportuoto stiklo kaina buvo 1 780,1 EUR už toną, kuri daug didesnė nei importuoto stiklo kaina, būtent 1 159,5 EUR už toną. Didžiausi importuotojai pagal kiekį – Kinija ir Taivanas. Vis daugiau stiklo taip pat importuoja Indija, Turkija ir Japonija. Nuo 2004 m. Kinijos lakštinio stiklo importo apimtys padidėjo dešimt kartų.

3.6. Sumažėjus paklausai ir dėl kreditavimo sąlygų sugriežtinimo sulėtėjus ūkinei veiklai, 2007–2009 m. ES stiklo gamybos sektorius išgyvena išbandymų laikotarpį. Statybų sektorius atrodo itin pažeistas, nes silpsta namų ūkių pasitikėjimas ir mažėja vartojimas, taip pat sąstingį patiria investicijų paklausa. Tokia padėtis, žinoma, turi didelio poveikio stiklo gamybos pramonei: maždaug 90 proc. stiklo gaminių yra skirti plataus vartojimo prekes gaminantiems pramonės sektoriams (automobilių ir kitų transporto priemonių pramonei, elektrotechnikos pramonei, chemijos pramonei, maisto pramonei ir pan.) ir statybų sektoriui. Stiklo gamybos pramonė dideliu mastu priklauso nuo pirmiau minėtų sektorių stabilumo ir raidos.

3.7. Tokias sudėtingas sąlygas dar labiau pablogins gamybinių pajėgumų didinimas ES kaimyninėse šalyse. 2004–2009 m. buvo numatyta įvairiose šalyse, įskaitant Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją, Katarą, Jungtinius Arabų Emyratus ir Egiptą, pastatyti naujų gamybos objektų, kurių bendras pajėgumas –7,3 milijono tonų. Dauguma šių naujų objektų gamins lakštinį stiklą ir stiklo tarą. Tikėtina, kad didesni gamybiniai pajėgumai sudarys sąlygas prekybai toliau augti, todėl didėja būtinybė, kad politikos kūrėjai užtikrintų ES stiklo gamintojams galimybę veiklą vykdyti vienodomis sąlygomis.

3.8. ES stiklo gamybos sektorius šiuo metu patiria tam tikrų sunkumų konkurencingumo srityje. Daugelio jų priežastis – globalizacija, griežtesni aplinkos apsaugos reikalavimai ir kylančios energijos kainos. Iš besiformuojančios ekonomikos šalių importuojamų nebrangių stiklo gaminių laipsniškas asortimento didėjimas – tai ženklas, kad mažėja ES stiklo gamybos sektoriaus konkurencinis pranašumas, ypač mažaverčių gaminių rinkose.

Stiklo gamybos sektoriui taikomi aplinkos apsaugą reglamentuojantys teisės aktai, susiję su sunaudojama energija, išmetamo CO2 kiekiu, taršos prevencija bei atliekomis, ir kitos aplinkos apsaugos taisyklės. ES nepriklausančių šalių gamintojai, ypač besivystančiose šalyse, neturi vadovautis tokiais griežtais teisės aktais, todėl jie patiria mažiau gamybinių suvaržymų ir išsaugo žemesnes gamybos sąnaudas. Be šių klausimų, ES stiklo gamybos sektorius turi spręsti šias su konkurencingumu susijusias problemas:

3.9.1. Klientų reikalavimai mažinti sąnaudas. Spaudimas mažinti sąnaudas, kurį sukelia suaktyvėjusi Europos pramonės šakų konkurencija pasaulio rinkose, pavyzdžiui, automobilių gamybos, plataus vartojimo elektroninės įrangos, oro transporto ir mažmeninės prekybos, stiklo gamybos sektoriui gali turėti neigiamą poveikį. Visi nurodyti pramonės sektoriai vienaip ar kitaip yra tiesioginiai ar netiesioginiai ES stiklo gamintojų klientai. Todėl globalizacija grandinine reakcija paveikia ES stiklo gamybos sektoriaus gaminių paklausą.

3.9.2. Pernelyg dideli bendri sektoriaus gamybiniai pajėgumai. Europos stiklo gamybos sektoriaus gamybiniai pajėgumai kelete pasektorių, įskaitant lakštinio stiklo gamybą, yra pernelyg dideli. Tai gali turėti neigiamą poveikį šiam sektoriui, nes jis mažina pelno maržas. Kita vertus, jis galės greičiau pakelti gamybos apimtis vartotojų reikalavimams patenkinti krizei pasibaigus.

3.9.3. Kylančios energijos (ir žaliavų) kainos. Pasaulio mastu padidėjusi energijos paklausa daro poveikį ES stiklo gamybos sektoriaus ilgalaikei pasiūlai ir sąnaudoms. Tai nagrinėjamai pramonės šakai kelia rimtą grėsmę, nes ji viena iš pačių imliausių energijai, o jos energijos sąnaudos sudaro didelę visų gamybos sąnaudų dalį. Svarbu atkreipti dėmesį į ES energetikos ir klimato kaitos priemonių paketo domino efektą: tikimasi, kad stiklo ir keramikos pramonė įsisavins prognozuojamą energijos kainų padidėjimą savo gamybos procese. Kainų padidėjimą kompleksiškai nulėmė keletas veiksnių, įskaitant prekybą apyvartiniais taršos leidimais, investicijas į elektros energijos gamybos pajėgumų didinimą bei perdavimo tinklus ir būtinybę bendroje energetikos struktūroje užtikrinti didesnę atsinaujinančių energijos šaltinių dalį gaminant elektros energiją. Be to, pagal energijos kainų tendencijas gali kilti ir pagrindinių žaliavų, pavyzdžiui, kalcinuotosios sodos ir smėlio, kainos.

3.9.4. Darbo sąlygas reglamentuojantys teisės aktai. Keletas teisės aktų reglamentuoja darbo sąlygas dirbant su žaliavomis ir jas sandėliuojant, pervežant bei naudojant gamybos procese. Daugelyje ES nepriklausančių šalių teisės aktai nėra tokie griežti, ir todėl jose gamybos sąnaudos yra mažesnės. Nepaisant to, ES stiklo pramonininkai pripažįsta savo atsakomybę už atsargumo principo laikymąsi šioje srityje.

3.9.5. Prekybos apribojimai ir padirbinėjimas – galimos eksporto kliūtys už ES ribų. Daugumoje eksporto rinkų prekėms iš ES taikomi specialūs tarifai. Dideliais muito mokesčiais apmokestinami, pavyzdžiui, JAV parduodami ES gaminiai. Daugelio ES stiklo gamintojų konkurencingumas nukentėjo dėl to, kad už ES ribų veikiančios įmonės padirbinėja Europos Sąjungoje sukurtą dizainą. Šiuo metu daugeliui gamintojų tai itin skaudi problema, kuri, kaip manoma, iškils ir ateityje, jeigu ji nebus tinkamai ir nuodugniai sprendžiama. Kita vertus, dizainą patentuojančios pramonės šakos gali pasinaudoti iniciatyvų forma teikiama parama, pavyzdžiui, Europos Komisijos įsteigta Kinijos intelektinės nuosavybės teisių MVĮ pagalbos tarnyba (angl. China IPR SME Helpdesk ), specializuota mokomąja medžiaga bei seminarais ir individualiems poreikiams pritaikytomis aukščiausios klasės konsultacijomis dėl problemų, susijusių su intelektinės nuosavybės teisėmis.

3.10. 2006 m. ES keramikos sektorius (5) pagamino ir pardavė įvairių keramikos gaminių už 39 milijardus EUR. Pastaraisiais metai gamybos apimtys augo labai mažai. Šios pramonės šakos du didžiausi pasektoriai – tai sienų bei grindų plytelių gamyba ir plytų bei stogo čerpių gamyba. Kartu su glazūruotos keramikos vamzdelių gamyba, šie pasektoriai sudaro iš molio gaminamų statybinių medžiagų grupę, kuri pagal gaminių vertę sudaro 60 proc. visos keramikos pramonės. Ugniai atsparių gaminių, stalo ir dekoratyvinių reikmenų, santechnikos įrangos ir techninės keramikos dalis pagal gaminių vertę atitinkamai yra 13 proc., 9 proc., 10 proc. ir 5 proc. Didžiausi gamybiniai regionai – Vokietija, JK, Ispanija ir Italija. Stambiausia gamintoja daugumoje šios pramonės pasektorių yra Vokietija, taip pat ir JK. Italija ir Ispanija yra didieji keraminių plytelių, plytų bei stogo čerpių ir (šiek tiek mažiau) santechnikos įrangos gamybos centrai. Iš naujų ES valstybių narių didžiausios gamybos apimtys užregistruotos Čekijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje, kurių keramikos sektorius stiprus ir kurios jau ilgą laiką eksportuoja savo gaminius į kitas ES šalis. Vis dėlto naujų valstybių narių dalis ES keramikos sektoriuje yra santykinai maža.

3.11. Svarbu paminėti, kad nepaisant to, jog dauguma veiksnių, apibūdinančių stiklo gamybos sektorių ir darančių jam poveikį, veikia ir keramikos sektoriuje, yra vienas svarbus skirtumas. Stiklo gamybos sektorius pasižymi gana didele koncentracija, o keramikos sektoriuje veiklą vykdo labai nedaug didelės koncentracijos ir integruotos gamybos objektų.

3.12. Nuo 2000 m. ES keramikos sektoriuje paprastai vyrauja mažėjančio užimtumo tendencijos. Krentantį užimtumo lygį dažniausiai kompleksiškai lemia produktyvumo reikalavimai, keliami žemomis sąnaudomis pagrįstos konkurencijos sąlygomis. 2006 m. ES keramikos sektoriuje dirbo 330 000 žmonių, t. y. šiek tiek mažiau nei 2005 m. (360 000 žmonių). Didžiausi darbdaviai – tai sienų bei grindų plytelių pasektoris ir plytų bei stogo čerpių pasektoris. Abiejuose jų 2006 m. dirbo 52 proc. visų keramikos sektoriaus darbuotojų, po to sekė stalo ir dekoratyvinių reikmenų pasektoris (22 proc.).

3.13. Paprastai, apie 20–25 proc. ES keramikos gaminių (o sienų ir grindų plytelių atveju – daugiau nei 30 proc.) eksportuojama už ES ribų. Importo skvarba svyruoja nuo 3–8 proc., pavyzdžiui, grindų bei sienų plytelių ir ugniai atsparių gaminių pasektoriuose, iki daugiau nei 60 proc. stalo ir dekoratyvinių reikmenų pasektoriuje. Pagrindinės keramikos sektoriaus eksporto rinkos – JAV, Šveicarija ir Rusija. Pastaruoju metu vyrauja prastėjančio prekybos balanso tendencijos, kurių priežastis – ES rinkose didėjanti žemomis sąnaudomis pagrįsta konkurencija su Kinijos ir Turkijos keramikos įmonėmis, tebetaikomi apribojimai patekti į ne ES rinkas ir nuo 2000 m. laipsniškai kylantis euro kursas daugelio valiutų atžvilgiu. Todėl prekybos – ypač ES eksportuotojams sudaromų prekybos sąlygų – klausimai keramikos sektoriui tapo patys svarbiausi.

3.14. ES keramikos sektorius šiuo metu patiria tam tikrų sunkumų konkurencingumo srityje. Daugelio jų priežastis – globalizacija ir griežtesni aplinkos apsaugos reikalavimai.

3.15. Tam tikruose pasektoriuose, ypač stalo reikmenų, ES konkurencinis pranašumas, kurio pagrindas – inovacijos ir dizainas, vis labiau mažėja dėl mažaverčių gaminių, kuriuos į ES ir kitas svarbias rinkas eksportuoja besiformuojančios ekonomikos šalys. Nepaisant to, daugelyje pasektorių, ypač sienų ir grindų plytelių gamyboje, ES vis dar yra stambi pasaulinio lygio veikėja.

3.16. Antrasis svarbus konkurencingumo veiksnys, turintis įtakos ES keramikos sektoriui, yra griežtesni aplinkos apsaugos reikalavimai ir apskritai kontrolė, ypač su ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema susijusi išlaidų našta. Nors keramikos pramonėje energijos sąnaudos vidutiniškai sudaro 30 proc. visų gamybos sąnaudų, išmetamas CO2 kiekis vienai tonai produkcijos yra mažas. ES prekybos ATL sistemoje 10 proc. visų gamybinių objektų yra keramikos gamyklos, tačiau jos išmeta mažiau nei 1 proc. visų pramoninių išmetamųjų CO2 teršalų, kuriems taikoma sistema. Priėmus iš dalies pakeistą Prekybos ATL sistemos direktyvą, 2013 m. joje turėtų dalyvauti apie 1 800 keramikos gamyklų. Šie gamybiniai objektai išmes mažiau nei 1,5 proc. visų pramoninių išmetamųjų CO2 teršalų, kuriems taikoma sistema. Svarbu pabrėžti, kad keramikos gamyklos dažniausiai yra maži gamybiniai objektai, kurių 40 proc. išmeta mažiau nei 25 000 t CO2 per metus, o 70 proc. – mažiau nei 50 000 t CO2 per metus.

3.17. Energijai imlios keramikos pramonės gamybos sąnaudų struktūrai nepalankaus poveikio turi kylančios žaliavų kainos. Tam tikriems ES keramikos pramonės pasektoriams būdinga tai, kad jie yra labai priklausomi nuo konkrečių pirminių žaliavų, kurių vis didesnė dalis importuojama iš ES nepriklausančių šalių. Apžvalgoje parodoma, kaip konkurencingumo stoka keramikos pramonės gamybos proceso sąnaudų srityje, ypač energetikos rinkose, kenkia ES keramikos gamintojų konkurencingumui.

3.18. Pagrindinė problema, kuri šiuo metu iškyla ES keramikos pramonės konkurencingumui, – tai staigiai išaugusios keramikos importo apimtys iš ES nepriklausančių šalių, kuriose aplinkos apsaugą reglamentuojantys teisės aktai yra mažiau griežti, o sveikatos apsaugos ir darbo saugos įstatymai ne tokie varžantys. Santykinai didelis ES teisinių nuostatų rinkinys lemia tai, kad ES keramikos gamintojai nebegali vienodomis sąlygomis konkuruoti pasaulinėje erdvėje. Dėl to iškilo keletas konkurencingumo požiūriu opių klausimų, tačiau kartu atsirado ir įvairių šios srities perspektyvų.

3.19. Šiomis aplinkybės, atsižvelgiant į keramikos pramonės sąnaudų struktūrą (didelės energijos ir darbo jėgos sąnaudos), santykinai mažą sektoriaus pelningumą ir didėjančią konkurenciją tiek ES viduje, tiek ir eksporto rinkose, keramikos gamintojams bus ypatingai sunku papildomas išlaidas, susijusias su apyvartiniais CO2 taršos leidimais, perleisti vartotojams. Be to, šios pramonės technologija ir gamybos metodai, naudojami keraminės produkcijos degimo krosnių energijos sunaudojimui mažinti iki minimumo, jau šiandien yra itin pažangūs, todėl artimiausioje ateityje negalime tikėtis didelių efektyvumo patobulinimų.

3.20. Technologijoms valdyti ir bendradarbiavimui tarp skirtingų departamentų užtikrinti, nepriklausomai nuo geografinės vietovės, keramikos sektoriui reikia aukštos kvalifikacijos darbuotojų, tinkamų darbo priemonių ir įgūdžių. Tai opus klausimas ir MVĮ, tiriančioms pasaulines galimybes, ir didelėms įmonėms, veiklą vykdančioms kelete šalių, kaip rodo plytų gamybos pasektorio pavyzdys. Įgūdžių bazę galima gerinti dėmesį sutelkiant į visą gyvenimą trunkantį mokymąsi, gerinant sektoriaus patrauklumą ir kuriant tikslines mokymų programas.

4. Kokiais būdais stiklo ir keramikos pramonė gali prisidėti prie ES tvarumo, įskaitant Kopenhagos konferencijos darbotvarkę?

4.1. Turint omenyje tvarumą plačiąja prasme, reikėtų įvertinti ir stiklo gamybos, ir keramikos pramonės privalumus ir trūkumus. Abiejų sektorių pagrindą sudaro vietinės kilmės, Bendrijos teritorijoje kasamos gamtinės mineralinės medžiagos, kurių klodai yra pakankamai gausūs, kad būtų galima užtikrinti jų ilgaamžiškumą ne tik ES ekonominėje erdvėje, bet taip pat ir pasaulio mastu. Šie sektoriai dideliu mastu valdo savo poveikį aplinkai ir nesukelia jokios ypatingos rizikos žmonių sveikatai – nei darbuotojų, nei plačiosios visuomenės.

4.2. Šiuo metu iš stiklo ir keramikos gamybos procesų pramonėje neturėtume negalime tikėtis jokių inovacinių perversmų. Stiklas lydomas, o keraminiai gaminiai deginami labai aukštoje temperatūroje, o tai reiškia, kad egzistuoja fizinės ribos, kiek galima sumažinti išmetamo anglies dioksido kiekį. Prie šių ribų nagrinėjamos pramonės šakos sparčiai artėja. Deja, į šias fizines ribas nebuvo atsižvelgta persvarstant ES prekybos ATL sistemą, nes jos nebuvo priskirtos prie kitų energijai imlių pramonės šakų, kurių gamybos technologijose neišvengiamai susidaro išmetamieji teršalai.

4.3. Šiuose sektoriuose naudojamos technologijos ir gamybos metodai taip pat yra pažangūs energijos sunaudojimo ir CO2 taršos intensyvumo srityse. Klimato kaitos požiūriu jie ne tik nekelia problemų, bet ir padeda tokias problemas spręsti. Pavyzdžiui, stiklo gamybos sektorius:

—	naudojant jo produktus kaip izoliacinę medžiagą, taupo energiją ir padeda mažinti išmetamą anglies dioksido kiekį,

—	prisideda prie anglies junginių neišskiriančios elektros energijos gamybos, atsinaujinančios energijos gamybos srityje,

—	savo technologiniame procese išmeta tokį CO2 kiekį, kuris yra daug mažesnis nei šios pramonės šakos produktus įdiegiant sutaupomas minėtų teršalų kiekis, ir

—	kitais įvairiais būdais yra naudingas visuomenei, pavyzdžiui, vaistų ir maisto produktų konservavimas, užtikrinant jų tvarumą.

4.4. Stiklas priklauso medžiagų grupei, kuriai būdingas labai didelis pakartotinio perdirbimo lygis. Paprastai jo gamybos procesas apima atliekų perdirbimo ciklus. Todėl tam tikru požiūriu tai atliekų neturinti technologija. Surinktas stiklas sudaro didelę naudojamų medžiagų dalį, ypač gaminant stiklo tarą. Stiklo gyvavimo ciklo požiūriu jo pakartotinis perdirbimas neturi jokių fizinių ribų. Visoje Europoje diegiamos perdirbimo sistemos, kurios 2007 m. pasiekė 62 proc. perdirbimo lygį. Bet kokie veiksmai, skirti padidinti atliekų surinkimo lygį ir perdirbto stiklo naudojimą, aplinkos apsaugos rodiklius gali pagerinti trim būdais: pirma, padidinamas energijos naudojimo efektyvumas (1 proc. padidintas stiklo surinkimo lygis energijos sunaudojimą sumažina 0,25 proc.), antra, sumažinamas išmetamo anglies dioksido kiekis (1 proc. padidintas stiklo surinkimo lygis išmetamą CO2 kiekį sumažina 0,47 proc.) ir, trečia, sutaupomos žaliavos (1 tona stiklo atliekų, panaudota naujam stiklui pagaminti, sutaupo 1,2 tonos pirminių žaliavų).

4.5. Praktiniu požiūriu stiklo gaminiai gali padėti sumažinti energijos sunaudojimą ir atitinkamai išmetamą CO2 kiekį, pavyzdžiui, pastatus apšiltinant termoizoliaciniu stiklo pluoštu arba juose sumontuojant šilumą sulaikančius stiklo paketus. Stogų ir sienų termoizoliacija leistų neišmesti 460 milijonų tonų CO2 per metus (t. y. daugiau nei ES iš viso įsipareigojo pagal Kioto susitarimą). Pavyzdžiui, jeigu visi viengubo ir dvigubo stiklo langai Europos Sąjungoje būtų pakeisti šilumą sulaikančiais dvigubais ir trigubais stiklo paketais, į atmosferą kasmet nebūtų išmetami 97 milijonai tonų CO2. Šis kiekis yra lygus 21 milijonui tonų žalios naftos ekvivalento arba pastatų, kuriuose gyvena 19 milijonų gyventojų, metiniam energijos sunaudojimui. Dar viena stiklo produktų taikymo paskirtis, kuria netiesiogiai sumažinamas išmetamo CO2 kiekis, – tai yra stiklo pluoštu armuojamas plastikas vėjo turbinose ir jo naudojimas automobilių pramonės medžiagose, pavyzdžiui, siekiant sumažinti energijos paklausą mažinant oro kondicionavimo poreikį.

4.6. Planuojama, kad per ateinantį dešimtmetį gerokai padaugės technologijų, naudojančių saulės energiją, nes jau dabar stiklas yra pagrindinė fotovoltinių technologijų ir saulės energiją kaupiančių sistemų skaidrioji medžiaga, pavyzdžiui, saulės kaminai, biodegalai, gaminami naudojant saulės energiją, saulės fotokatalizė, vandens gryninimas ir gėlinimas. Taikant tokias technologijas greitai kompensuojamas gamybos metu išmestas šiltnamio dujų kiekis ir pagerėja aplinkosaugos reikalavimų atitiktis tvarios energijos principams. Skirtingi už šiuos dalykus atsakingi pasektoriai privalo remti ir plėtoti šias technologijas, o akademiniu bei gamybos požiūriu labai svarbu, kad šių pasektorių įmonės savo veiklą nuolat vykdytų Europos Sąjungoje.

4.7. Visame stiklo gamybos sektoriuje šiltnamio dujų per metus išmetama 20 milijonų tonų, o keramikos pramonėje – 27 milijonų tonų. Abiejuose jų galimas teršalų mažinimo potencialas yra labai ribotas. Tai reiškia, kad stiklo ir keramikos pramonės įtraukimas į ES prekybos ATL sistemą fiziniu ir ekonominiu požiūriu praktiškai neturi prasmės. Be to, tai gali kelti pavojų šiltnamio dujų sutaupymo potencialui. Panašius apskaičiavimus galima pateikti beveik kiekvienai bazinei, energijai imliai pramonės šakai. Reikėtų vengti pernelyg didelių sąnaudų priimant sprendimus dėl anglies dioksido nutekėjimo į kitas šalis ir dėl ATL paskirstymo pagal tam tikrą atskaitos tašką trečiuoju prekybos laikotarpiu. Jeigu norime atsižvelgti į įvairių sektorių ir pasektorių įvairovę, reikia atskirų atskaitos taškų. Juos reikia nustatyti atsižvelgiant į skirtingas gamybos technologijas, energijos poreikius ir realias gamyklų galimybes sumažinti išmetamą teršalų kiekį.

4.8. Atsižvelgiant į mažą koncentracijos lygį, platų gaminių asortimentą ir prastą viešai prieinamos statistikos kokybę, keramikos pramonėje bus labai sudėtinga teisingai įgyvendinti ES prekybos ATL sistemą. Norint įvertinti anglies dioksido nutekėjimo į kitas šalis tikimybę keramikos pramonėje, duomenų prieinamumo ir nuoseklumo klausimą bus galima išspręsti tik atitinkamus duomenis pakėlus iki trijų skaičių lygio (NACE rev. 2-2008). Pasiekus tokį lygį, bus galima parodyti anglies dioksido nutekėjimo į kitas šalis tikimybę trijuose keramikos pramonės pasektoriuose, būtent „ugniai atsparių gaminių“ (NACE 23.2), „iš molio gaminamų statybinių medžiagų“ (NACE 23.3) ir „kitų porcelianinių ir keraminių gaminių“ (NACE 23.4).

4.9. Šiltnamio dujų sutaupymo požiūriu keramikos pramonė neturi tokio paties potencialo kaip stiklo gamybos sektorius, nors verta paminėti šiuolaikinių plytų, plytelių ir mineralinio pluošto termoizoliacines savybes. Nepaisant to, keramikos pramonė yra geras tvaraus vartojimo ir tvarios gamybos pavyzdys, nes neatsiejamos jos gaminių savybės – ilgaamžiškumas ir higieniškumas, taip pat estetinės vertybės. Juos pagaminus, dauguma keraminių dirbinių potencialiai gali labai ilgai tarnauti, o daugeliui jų vėliau nebereikia jokios priežiūros.

4.10. Vienas keramikos pramonės pasektoris yra labai svarbus – ugniai atsparių medžiagų gamyba. Tokios medžiagos yra kritiškai svarbios daugeliui pramonės šakų, kurių gamybos procesas vyksta aukštoje temperatūroje: geležies ir plieno, stiklo, kalkių ir cemento. Šių cheminių junginių nebūtų galima pagaminti be aukščiausio atsparumo ugniai savybėmis pasižyminčių medžiagų, kuriomis paremtas veiksmingiausių technologijų naudojimas nagrinėjamuose sektoriuose.

4.11. Siekiant apskritai didesnio konkurencingumo ir ypač pažangos efektyvaus energijos vartojimo bei aplinkos apsaugos srityje, svarbiausia daugelyje sričių imtis veiksmingų mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros. Tai taikytina visiems stiklo ir keramikos sektoriams, o ypač specialaus stiklo pasektoriui, kuris dėl sparčiai besikeičiančio gaminamo produkto pobūdžio daugiausia pajamų skiria inovacijoms. Nors šis pasektoris nei savo produkcijos apimtimis (tonomis), nei darbo vietų skaičiumi nėra tarp didžiausiųjų, jo vystymuisi būtų labai svarbu, kad jis išliktų Europos Sąjungoje.

4.12. Artimiausioje ateityje dėl griežtų aplinkos apsaugos ir energetikos teisės aktų, taip pat vienodų sąlygų nebuvimo tarptautiniu lygiu, ES MVĮ jaus didžiulį spaudimą, o privataus sektoriaus investicijos į inovacijas ir MTTP bus užgniaužtos. Tačiau aplinkos apsaugos teisės aktai kartu yra ir paskata investuoti į MTTP siekiant gerinti energijos naudojimo efektyvumą ir mažinti priklausomumą nuo tradicinių energijos šaltinių. Todėl energijos sąnaudos bendroje gamybos sąnaudų struktūroje gali sumažėti. Vis dėlto tai ilgalaikė perspektyva, kuriai pasiekti reikės ryžtingų verslininkų veiksmų ir nebijojimo rizikuoti.

4.13. Šiandieną naujausi teisiniai reikalavimai ir sugriežtinti standartai paskatino diegti daugiau inovacijų energijos naudojimo efektyvumo srityje ir optimizuoti gaminių ekologines, nekenksmingumo sveikatai ir saugaus naudojimo savybes. Kuriami ir nauji pakartotinio perdirbimo metodai. Nepaisant to, atsižvelgiant į produkcijos pobūdį, tolesnė pažanga keraminių dirbinių perdirbimo srityje yra gana ribota.

4.14. Jeigu bus toliau vykdomi moksliniai tyrimai, keraminiai gaminiai kaip švaresnė alternatyva gali tapti dar patrauklesni. Kaip šiuolaikinių gaminių pavyzdį galime pateikti molinius blokelius su geresnėmis termoizoliacinėmis savybėmis, kurių gamyba yra imli energijai, tačiau kurie, panaudoti statybose, taip pat gali padėti taupyti energiją. Kitas pavyzdys būtų keramikos naudojimas automobiliuose. Čia ji gali tarnauti kaip daug galimybių atverianti technologija, naudojama daugelyje svarbiausių ateities variklio konstrukcijos dalių, nes keramika unikaliai atspari karščiui, dilimui ir korozijai, mažai sveria, yra laidi elektros energijai ir izoliuoja šilumą. Ateities automobiliuose keramika bus neatsiejama variklio konstrukcijos dalis, taip pat ji bus naudojama degalų tiekimo sistemose atsparumo dilimui sumetimais ir vožtuvų valdymo mechanizmo, pavyzdžiui, vožtuvų ir jų lizdų, papildomose detalėse. Ateities automobiliuose gali būti naudojami keraminiai kuro elementai, kurie neišmes beveik jokių teršalų.

2009 m. liepos 16 d., Briuselis.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Žr. 4 ir 5 išnašas.

(2) EESRK nuomonė dėl energijos rinkų vystymosi poveikio Europos pramonės vertės, OL C 77, 2009 3 31, p. 88-95.

(3) Žr. Komisijos pranešimą spaudai Nr. IP/08/1998, paskelbtą tinklavietėje http://europa.eu/rapid/.

(4) FWC sektorių konkurencingumo tyrimai. „Stiklo gamybos sektoriaus konkurencingumas“, 2008 m. spalio mėn.

(5) FWC sektorių konkurencingumo tyrimai. „Keramikos sektoriaus konkurencingumas“, 2008 m. spalio mėn. Eurostatas 2006 m.

23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/15

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl ES ir Bosnijos ir Hercegovinos santykių: pilietinės visuomenės vaidmuo

(tiriamoji nuomonė)

(2009/C 317/03)

Pranešėjas Patrik ZOLTVÁNY

2008 m. rugsėjo 2 d. raštu Komisijos pirmininko pavaduotoja Margot Wallström ir už ES plėtrą atsakingas Komisijos narys Olli Rehn pagal Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) ir Europos Komisijos bendradarbiavimo protokolo 9 straipsnį paprašė EESRK parengti tiriamąją nuomonę dėl

ES ir Bosnijos ir Hercegovinos santykių: pilietinės visuomenės vaidmuo

Išorės santykių skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. birželio 23 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Patrik Zoltvány.

455-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (2009 m. liepos 16 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 147 nariams balsavus už ir 1 susilaikius.

1. Pagrindinės nuomonės rekomendacijos

1.1. Europos Sąjungos (ES) institucijoms ir organams rekomenduojama:

—	skatinti Bosnijos ir Hercegovinos vyriausybę parengti pilietinės visuomenės kūrimo strategiją (1),

—	didinti paramą, taip pat finansinę, Bosnijos ir Hercegovinos pilietinės visuomenės organizacijoms, kad jos išliktų nepriklausomos nuo vyriausybės ir būtų užtikrintas jų įgyvendinamų projektų tvarumas,

—

sukurti tinkamesnes ir veiksmingesnes finansinės paramos programas siekiant sutrumpinti ilgas paraiškų padavimo ir sprendimų priėmimo procedūras. Ši nuostata taikoma ir naujai Europos Komisijos sukurtai pilietinės visuomenės kūrimo ir dialogo skatinimo priemonei. Parama turėtų būti skiriama plačiam suinteresuotų organizacijų spektrui, tai turėtų būti daroma lanksčiai, atsižvelgiant į minėtų organizacijų poreikius,

—	paspartinti derybas dėl bevizio režimo ir padėti įvykdyti technines ir kitas sąlygas,

—	kuriant ir tvirtinant paramos strategijas nevyriausybines organizacijas (NVO) reikėtų atskirti nuo socialinių partnerių,

—	remti programas, kuriomis siekiama ugdyti socialinių partnerių gebėjimus, geriau juos parengiant veiksmingam socialiniam dialogui,

—	aktyviai remti socialinį ir pilietinį dialogą Bosnijoje ir Hercegovinoje,

—	aktyviai tarpininkauti kuriant naują konstituciją,

—	reikalauti įgyvendinti ratifikuotus tarptautinius dokumentus ir Bosnijos ir Hercegovinos konstitucijos nuostatas ir užtikrinti, kad profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijos galėtų registruotis įstatymų numatyta tvarka ir užsiregistravusios galėtų efektyviai dirbti,

—	sistemingai remti projektus, kuriuos vykdo pilietinės visuomenės organizacijos ir kurie skirti propaguoti Europos integracijos idėją visoje visuomenėje. Nuolatinėse diskusijose Europos integracijos klausimais turėtų dalyvauti visi visuomenės sluoksniai, įskaitant pilietinę visuomenę,

—

remti projektus, kuriais siekiama ES valstybių narių praktinę ir kitokią patirtį perduoti Bosnijai ir Hercegovinai. Naujųjų ES valstybių narių iš Vidurio ir Rytų Europos indėlis galėtų duoti tikros papildomos naudos. ES institucijos turėtų labiau pripažinti porinių projektų svarbą ir juos remti. Nauja priemonė pilietinei visuomenei kurti ir dialogui skatinti galėtų prisidėti prie tokios veiklos,

—	suteikti Bosnijos ir Hercegovinos profesinių sąjungų konfederacijos registracijos klausimą,

—	didinti paramą regioniniams Vakarų Balkanų pilietinės visuomenės organizacijų tinklams ir kurti regionines programas,

—	užtikrinti nuolatinį dialogą su kitais finansinės paramos teikėjais, kad visos Bosnijos ir Hercegovinos ir Vakarų Balkanų pilietinės visuomenės organizacijos sulauktų tikslinės, veiksmingos, efektyvios ir savalaikės pagalbos,

—	nuolat rengti susitikimus su pilietinės visuomenės organizacijų atstovais, kad būtų galima lanksčiau atsižvelgti į jų lūkesčius ir poreikius.

1.2. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) ketina:

—	įsteigti EESRK ir Bosnijos ir Hercegovinos pilietinės visuomenės organizacijų jungtinį konsultacinį komitetą (JKK) pilietiniam dialogui Bosnijoje ir Hercegovinoje skatinti ir remti,

—	aktyviai dalyvauti naujoje Piliečių dialogo programoje, už kurią atsakingas Europos Komisijos Plėtros generalinis direktoratas: EESRK galėtų parengti ir organizuoti Bosnijos ir Hercegovinos pilietinės visuomenės organizacijų atstovų pažintinius apsilankymus ES (pirmiausia Briuselyje),

—	sudaryti Bosnijos ir Hercegovinos pilietinės visuomenės organizacijų atstovams galimybę apsilankyti EESRK ir susipažinti su jo veikla.

1.3. Rekomendacijos Bosnijos ir Hercegovinos valdžios institucijoms:

—	sukurti teisinę aplinką, kuri būtų palanki pilietinei visuomenei, taigi ir darbdavių organizacijoms ir profesinėms sąjungoms,

—	parengti pilietinės visuomenės kūrimo strategiją: taip bus sukurtas pagrindas gyvybingai pilietinei visuomenei, kuri yra būtina brandžios demokratiškos visuomenės dalis. Strategija turėtų būti kuriama glaudžiai bendradarbiaujant su pilietinės visuomenės organizacijomis,

—	vystyti nuolatinį dialogą su pilietinės visuomenės organizacijų atstovais šioms organizacijoms aktualiais klausimais. Vyriausybė savo veikloje turėtų labiau atsižvelgti į pilietinės visuomenės nuomonę,

—

taikyti įvairias paskatas pilietinės visuomenės organizacijoms, įskaitant finansines priemones, skirtas šių organizacijų vystymuisi ir jų veiklos tvarumui remti. Parengti skaidrią subsidijų programą, kuri pilietinės visuomenės organizacijoms suteiktų galimybę prašyti iš valstybės biudžeto finansuojamų subsidijų,

—	plėsti dialogą ir bendradarbiavimą su valdžios institucijomis užtikrinant pilietinės visuomenės organizacijų pripažinimą,

—	spręsti Bosnijos ir Hercegovinos profesinių sąjungų konfederacijos registracijos klausimą,

—	aktyviai remti ekonomikos ir socialinių reikalų tarybų steigimą valstybės lygmeniu, kad šis procesas vyktų drauge su valstybės lygmens institucijų, kurios dalyvauja sprendžiant ekonominius ir socialinius klausimus, steigimo procesu,

—	paspartinti darbą, susijusį su bevizio režimo sąlygų įgyvendinimu,

—	pilietinės visuomenės veiklą papildyti pilietiškumo ugdymu.

1.4. Rekomendacijos Bosnijos ir Hercegovinos pilietinės visuomenės organizacijoms:

—	plačiau taikyti principą „iš apačios į viršų“ ir skatinti pilietinę visuomenę savanoriškai burtis, tuo stiprinant pilietinės visuomenės organizacijų pripažinimą visuomenėje,

—	stengtis, kad būtų daugiau žinoma apie pilietinės visuomenės vaidmenį politiniame procese,

—	skatinti tinklaveiką ir partnerysčių kūrimą, t. y. keistis informacija, praktine ir kitokia patirtimi,

—	stengtis, kad apie ES integraciją, ES politiką ir Europos institucijas būtų žinoma daugiau ir visa tai būtų labiau suprantama,

—	stiprinti mokymą ir lavinimą pilietinės visuomenės organizacijose,

—	skatinti įvairių etninių ir religinių grupių dialogą ir plėsti pilietinės visuomenės organizacijų bendradarbiavimą, tinklaveiką ir porinę veiklą.

2. Nuomonės aplinkybės

2.1. Europos Sąjungos tikslai Vakarų Balkanuose

Vakarų Balkanai – vienas pagrindinių regioninių Europos Sąjungos (ES) užsienio politikos prioritetų. Pagrindinis ES tikslas Vakarų Balkanuose – didinti regiono stabilumą ir klestėjimą. Ne mažiau svarbus tikslas – Vakarų Balkanų šalių pasirengimas narystei. Šiam tikslui pasiekti ES naudoja konkrečias pasirengimo narystei priemones.

Siekiant padėti regiono šalims rengtis narystei ES, buvo pradėtas Stabilizacijos ir asociacijos procesas. Šį procesą sudaro politinis dialogas, nemažos prekybos lengvatos ir finansinė parama. Šio proceso metu užmezgami visapusiški sutartiniai santykiai, kurie turėtų padėti regiono šalims pasirengti būsimam stojimui į ES. Pilietinės visuomenės kūrimas ir demokratizacija yra vieni iš Stabilizacijos ir asociacijos proceso tikslų ir tikimasi, kad šių tikslų įgyvendinimas padės užtikrinti politinį, ekonominį ir institucinį regiono stabilumą. Stabilizacijos ir asociacijos susitarimo pasirašymas laikomas svarbiu žingsniu narystės ES link.

2.2. EESRK ir Vakarų Balkanai

EESRK tenka svarbus vaidmuo padedant kurti pilietinę visuomenę Vakarų Balkanuose. 2004 m. Komitetas įsteigė Vakarų Balkanų ryšių grupę, kuri yra vienintelis nuolatinis ir specialus už šio konkretaus regiono reikalus atsakingas EESRK organas. Ryšių grupė yra vienas iš daugelio šioje srityje dirbančių ES organų ir pagrindinį dėmesį skiria papildomai naudai, kuria ji gali prisidėti prie bendros ES veiklos šioje srityje.

Pagrindinis EESRK tikslas – stebėti politinius, ekonominius ir socialinius pokyčius Vakarų Balkanų šalyse bei ES ir Vakarų Balkanų santykiuose, konkrečiai, stebėti, kaip įgyvendinama Salonikų darbotvarkė ir kaip vyksta Stabilizacijos ir asociacijos procesas, skatinti EESRK ir Vakarų Balkanų pilietinės visuomenės organizacijų bei nacionalinių ekonomikos ir socialinių reikalų tarybų arba panašių institucijų bendradarbiavimą ir raginti ES pilietinės visuomenės organizacijas ir analogiškas Vakarų Balkanų organizacijas keistis geriausia patirtimi ir kad tai būtų daroma kuo aktyviau.

3. Politinių įvykių raida Bosnijoje ir Hercegovinoje

3.1. Dabartinė politinė situacija

Bosnijos ir Hercegovinos politiniams procesams įtaką tebedaro karo padariniai ir Deitono sutartis, kuria buvo sukurta nepriklausoma Bosnijos ir Hercegovinos valstybė jos dabartine forma. Konkuruojančios politinės jėgos stengiasi pasinaudoti Deitono sutarties nustatyta konstitucine sąranga ir kartu įveikti su ja susijusius apribojimus. Tarptautinė bendruomenė ir pati Bosnija ir Hercegovina vis geriau supranta, kad reikia racionalesnio ir modernesnio šalies valdymo, tačiau Bosnijos ir Hercegovinos autonominių vienetų politinė valdžia šį daugiausia tarptautinėmis pastangomis į priekį stumiamą procesą remia nevienodai.

Didžiausias ateinančiais metais Bosnijos ir Hercegovinos laukiantis politinis iššūkis bus konstitucinė reforma, be kurios bus sunku toliau kurti demokratiškesnę ir veiksmingiau dirbančią valstybę, įgyvendinti išsamią reformų darbotvarkę ir suderinti savo įstatymus su ES teisės aktais. Deitono sutartimi numatytos konstitucinės sąrangos reforma negali būti primesta iš išorės, nors tarptautinė bendruomenė, o ypač ES, yra pasirengusi padėti. Tokia reforma turi būti plačiai piliečių remiamas su politiniu procesu susijusių Bosnijos ir Hercegovinos suinteresuotųjų subjektų sutarimo rezultatas. Šis procesas, kuris gali turėti įtakos visoms sritims, bus labai sudėtingas ir jam užbaigti gali prireikti nemažai laiko.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad politikų nuomonės dėl šalies ateities skiriasi, ir kad tarp skirtingoms etninėms grupėms priklausančių piliečių yra išlikęs tam tikras nepasitikėjimas. Apskritai, Bosnijoje ir Hercegovinoje iki šiol dominavo nacionalistinis požiūris, o vykdant konstitucinę reformą šalies politiniams lyderiams nepavyko padaryti pažangos kuriant veiksmingesnes ir ekonomiškesnes valstybės struktūras, kurios skatintų integraciją į Europą.

Atsižvelgiant į susirūpinimą dėl politinio stabilumo Bosnijoje ir Hercegovinoje ir visame regione, keletą kartų buvo atidėtas Vyriausiojo įgaliotinio biuro uždarymas. 2008 m. vasario mėn. Taikos įgyvendinimo taryba nusprendė, kad Vyriausiojo įgaliotinio biuro uždarymas priklausys nuo Bosnijos ir Hercegovinos pažangos siekiant penkių konkrečių tikslų ir dviejų sąlygų (Stabilizacijos ir asociacijos susitarimo pasirašymo ir stabilios politinės situacijos). Išskyrus Brčko galutinio perdavimo klausimą, pažanga siekiant penkių minėtų tikslų (2) buvo labai nedidelė.

3.2. Politiniai santykiai su ES ir kaimyninėmis šalimis

3.2.1. Santykiai su Europos Sąjunga

Derybos su Bosnija ir Hercegovina dėl Stabilizacijos ir asociacijos susitarimo prasidėjo 2005 m. lapkričio mėn. Šaliai padarius pažangą 2005 m. Europos Komisijos ir Tarybos nustatytose keturiose svarbiausiose srityse (3) Stabilizacijos ir asociacijos susitarimas buvo parafuotas 2007 m. gruodžio 4 d., o pasirašytas – 2008 m. birželio 16 d. Kol visos ES valstybės narės neratifikavo Stabilizacijos ir asociacijos susitarimo, nuo 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojusiu Laikinuoju susitarimu pradėtos įgyvendinti su prekyba susijusios Stabilizacijos ir asociacijos susitarimo priemonės. Stabilizacijos ir asociacijos susitarimas be kita ko įformino prekybos lengvatas, kurias nuo 2000 m. ES taikė Bosnijos produktams (autonominiu pagrindu). Be to, šis susitarimas paskatino Bosniją ir Hercegoviną laipsniškai atsisakyti prekybos apribojimų ir pamažu sumažinti importo muitus ES produktams. Iki šiol Laikinasis susitarimas buvo įgyvendinamas patenkinamai.

Kol vyko derybos dėl Stabilizacijos ir asociacijos susitarimo, buvo rengiama ir 2007 m. rugsėjo 17 d. pasirašyta Sutartis dėl vizų režimo supaprastinimo. 2008 m. sausio mėn. įsigaliojusi sutartis sumažino, o kai kurioms piliečių grupėms visai panaikino mokesčius už vizų tvarkymą. Sutartis taip pat supaprastino vizų išdavimo sąlygas daugeliui piliečių grupių, įskaitant studentus, verslininkus, žurnalistus ir kt. Diskusijas dėl bevizio režimo Bosnijos piliečiams įvedimo Europos Sąjunga pradėjo 2008 m. gegužės 26 d. Derybas būtų galima užbaigti, jeigu Bosnija ir Hercegovina padarytų pažangą įgyvendindama visus kriterijus.

Dėl finansinės pagalbos pasirengimui narystei – 2008 m. rugsėjo mėn. buvo priimtas 2008–2010 m. daugiametis orientacinis planavimo dokumentas Bosnijai ir Hercegovinai. Pagal 2008 m. Pasirengimo narystei pagalbos priemonės programą Europos Komisija Bosnijai ir Hercegovinai iš viso skyrė 74,8 milijono eurų. Pagrindinės intervencijos sritys yra: teisinės valstybės ir viešojo administravimo struktūrų stiprinimas, ekonominis ir socialinis vystymasis bei demokratinis stabilizavimas. 2007–2008 m. Pasirengimo narystei pagalbos priemonės nacionalinėse programose 6,5 milijono eurų buvo numatyta pilietinės visuomenės vystymui įgyvendinant Pilietinės visuomenės priemonę. Bosnijos ir Hercegovinos pilietinės visuomenės organizacijos taip pat naudojasi regioninės veiklos ir lankytojų programomis, finansuojamomis Daugiašalės programos lėšomis. Be to, 5,7 milijono eurų Bendrijos lėšų buvo skirta Vyriausiojo įgaliotinio biuro biudžetui iki 2009 m. birželio mėn.

Už Pasirengimo narystei pagalbos priemonę ir likusią Bendrijos pagalbos rekonstrukcijai, plėtrai ir stabilizavimui programą (CARDS) atsakinga Europos Komisijos delegacija Sarajeve. Decentralizuotas pagalbos valdymas Bosnijai ir Hercegovinai tebėra vidutinės trukmės tikslas. Pasiruošimai decentralizuotam įgyvendinimui šiek tiek pasistūmėjo į priekį. Nacionaliniame fonde ir Finansų ir iždo ministerijos Centriniame finansų ir sutarčių skyriuje jau dirba dalis numatytų darbuotojų, vyksta tolesnis įdarbinimo procesas. Dėl sudėtingos institucinės ir politinės aplinkos Bosnijoje ir Hercegovinoje smarkiai vėluojama ratifikuoti Pasirengimo narystei pagalbos priemonės bendrąjį susitarimą. Dar neužtikrintas ir tinkamas susitarimo įgyvendinimas. Todėl vėluoja ir 2007 m. Pasirengimo narystei pagalbos priemonės programos įgyvendinimas.

3.2.2. Santykiai su Kroatija

Nuo 2000 m. santykiai su Kroatija labai pasikeitė. Dvi valstybės sudarė naujus susitarimus dėl pabėgėlių grįžimo per Bosnijos ir Hercegovinos ir Kroatijos sieną ir pasirašė laisvosios prekybos susitarimą, kurį beveik iš karto įgyvendino. 2008 m. vasario mėn. Bosnijos ir Hercegovinos parlamentas pritarė dvigubos pilietinės susitarimui su Kroatija. Manoma, kad Kroatijos pilietybę turi apie 400 tūkst. Bosnijos ir Hercegovinos piliečių. Dar reikia išspręsti likusius Bosnijos ir Hercegovinos ir Kroatijos ginčus dėl sienos, yra kliūčių, susijusių su bylų perdavimu ir asmenų, įtariamų padarius baudžiamuosius nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, ekstradicija.

3.2.3. Santykiai su Serbija

Žlugus Slobodan Milosevic režimui santykiai su Serbija žymiai pagerėjo, o 2000 m. gruodžio 15 d. buvo užmegzti diplomatiniai santykiai. 2003–2004 m., kai Bosnija ir Hercegovina pirmininkavo Pietryčių Europos šalių bendradarbiavimo procesui (SEECP), buvusios Jugoslavijos buvusių respublikų užsienio reikalų ministrai susitiko su savo kolegomis iš Pietryčių Europos valstybių. Susitikime tikėtasi sustiprinti įsipareigojimus Pietryčių Europoje palaikyti gerus kaimynystės santykius, stabilumą, saugumą ir bendradarbiavimą.

2006 m. spalio mėn. Bosnijoje ir Hercegovinoje vykusi rinkimų kampanija parodė tvirtėjančius Serbijos Respublikos ir Serbijos santykius, o 2007 m. rugsėjo 26 d. Banja Lukoje buvo pasirašyta peržiūrėta Speciali paralelinių santykių sutartis, nors abi sutarties šalys pabrėžė, kad sutartis jokiu būdu nepaneigia Bosnijos ir Hercegovinos suverenumo, teritorinio vientisumo ar politinio savarankiškumo.

Tačiau Bosnijos ir Hercegovinos santykius su Serbija vis dar temdo galimi nesutarimai. Kosovui paskelbus nepriklausomybę Serbijos Respublikoje imta vis garsiau pasisakyti prieš Deitono sutarties sistemą, pasigirdo kalbų apie galimą atsiskyrimą. 2008 m. vasario 21 d. Serbijos Respublikos nacionalinė asamblėja priėmė rezoliuciją, kurioje palygino respublikos padėtį Bosnijoje ir Hercegovinoje su Kosovo padėtimi Serbijoje ir išdėstė aplinkybes, kurioms esant respublika turėtų teisę į secesiją.

3.2.4. Regioninis bendradarbiavimas

Santykiai su Juodkalnija yra geri ir toliau stiprinami. Pasirašyti bendradarbiavimo susitarimai gynybos, policijos bendradarbiavimo, civilinės saugos ir pasienio bendradarbiavimo srityse.

Santykiai su Buvusiąja Jugoslavijos Respublika Makedonija yra geri tiek dvišaliu, tiek viso regiono požiūriu. Sudaryti susitarimai dėl readmisijos, policijos bendradarbiavimo ir civilinės saugos.

Intensyviai vystomi santykiai su Albanija, Bosnija ir Hercegovina nusprendė atidaryti ambasadą Tiranoje.

Bosnija ir Hercegovina aktyviai dalyvauja regioninio bendradarbiavimo programose ir iniciatyvose, pavyzdžiui, Vidurio Europos laisvosios prekybos susitarime (CEFTA).

4. Bosnijos ir Hercegovinos ekonomikos raida

4.1. Dabartinė Bosnijos ir Hercegovinos ekonomikos padėtis

Nepaisant sudėtingos politinės situacijos Bosnijos ir Hercegovinos ekonominės veiklos rodikliai ketverius metus nekito, 2008 m. buvo prognozuojamas 5,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas. 2007 m. pirmąjį ketvirtį infliacija sudarė tik 1,5 proc., tačiau antrojoje 2007 m. pusėje ji ėmė augti, pirmiausia paskatinta didėjančių maisto produktų ir transporto kainų, ir nuo 4,9 proc. tų metų gruodžio mėn. šoktelėjo iki 9,5 proc. 2008 m. rugpjūčio mėn. 2005 m. 21,3 proc. BVP sudaręs einamosios sąskaitos deficitas 2006 m. sumažėjo iki 11,4 proc., tačiau 2007 m. vėl išaugo iki 12,7 proc. BVP. Prekybos deficitas sumažėjo nuo 49,6 proc. BVP 2005 m. iki maždaug 37 proc. BVP 2006 m. ir 2007 m. Šiuo metu mažai tikėtina, kad padėtis gerės, nes eksportas 2007 m. didėjo lėčiau, importas vėl išaugo, o dėl pasaulinės finansų krizės tiesioginės užsienio investicijos gali sumažėti. 2006 m. bendras fiskalinis perteklius sudarė 3 proc. BVP – daugiausia dėl biudžeto įplaukų, kurios padidėjo įvedus PVM. 2007 m. perteklius sumažėjo iki 1,3 proc. BVP, o 2008 m. dėl įvairių veiksnių, taip pat ir daugiau grąžinamo PVM, gali virsti deficitu.

Kaip ir kitų pereinamąjį laikotarpį išgyvenančių valstybių atveju Bosnijos ir Hercegovinos ekonomika auga, tačiau šalyje yra paplitęs skurdas ir socialiniai nepritekliai. Nedarbo rodikliai svyruoja nuo 16 proc. iki 44 proc. Bosnijai ir Hercegovinai patiria finansų ir ekonomikos krizės padarinius. Krizė kelia pavojų ekonomikai, socialinei ir etninei situacijai, taip pat santykiams ES viduje ir regione.

Šalies valdymo struktūra yra gremėzdiška, ji praryja daugiau kaip 50 proc. BVP. Padrikos struktūros, riboti ištekliai, patirties trūkumas ir specialūs sprendimai, skirti nacionaliniams pajėgumams remti, trukdo Bosnijos ir Hercegovinos vyriausybei parengti ir įgyvendinti savo politiką.

ES yra pagrindinė Bosnijos ir Hercegovinos prekybos partnerė (prekyba su ES sudaro 50 proc. visos Bosnijos ir Hercegovinos prekybos). Stabilizacijos ir asociacijos susitarimo pasirašymas ir Laikinojo susitarimo įsigaliojimas šį santykį dar labiau pagilins, prekybinė integracija į ES bus dar didesnė. Bosnija ir Hercegovina daugiausiai eksportuoja į Italiją, Vokietiją ir Slovėniją. Bosnija ir Hercegovina taip pat daug importuoja iš šių ES valstybių, ir kiek mažesniu mastu iš Austrijos. Bosnijos ir Hercegovinos eksporto pagrindas – metalai, mediena ir medienos gaminiai, naudingos iškasenos ir cheminės medžiagos. Daugiausia importuojama mašinų, iškasenų, maisto produktų ir cheminių medžiagų.

5. Dabartinė pilietinės visuomenės organizacijų padėtis ir vaidmuo

5.1. Socialinis dialogas

5.1.1. Teisinės sąlygos

Šiuo metu oficialus socialinis dialogas Bosnijos ir Hercegovinos lygiu nevyksta. Taip yra dėl dabartinės valstybės konstitucijos, kurioje nėra nuostatų, numatančių steigti valstybės lygmens valdymo institucijas, sprendžiančias socialinės politikos arba švietimo klausimus.

Bosnija ir Hercegovina ratifikavo visas aštuonias pagrindines Tarptautinės darbo organizacijos konvencijas. Laisvę burtis į asociacijas užtikrina Bosnijos ir Hercegovinos, taip pat Bosnijos ir Hercegovinos Federacijos ir Serbijos Respublikos konstitucijos. Minėti du Bosnijos ir Hercegovinos autonominiai vienetai, taip pat Brčko apygarda turi atskirus darbo įstatymus.

2001 m. gruodžio mėn. priimtame Bosnijos ir Hercegovinos įstatyme dėl asociacijų ir fondų nėra nuostatų dėl profesinių sąjungų federacijų registravimo valstybės lygmeniu.

Tačiau, kaip teigiama Europos Komisijos 2008 m. pažangos ataskaitoje, šioje srityje Bosnija ir Hercegovina pažangos nepadarė. Faktas, kad užimtumo ir socialinės politikos srityse nėra valstybės lygmens įgaliojimų, trukdo kurti visos šalies užimtumo strategiją. Dėl konstitucinių priežasčių Serbijos Respublika atkakliai nesutinka valstybės lygmeniui suteikti kokį nors vaidmenį vidaus darbo rinkos srityje. Du Bosnijos ir Hercegovinos autonominiai vienetai ir Brčko apygarda yra parengę užimtumo strategijų ir aktyvaus užimtumo priemonių projektų. Deja trūksta tarpusavio koordinavimo.

Panaši padėtis ir socialinio dialogo srityje. Profesinių sąjungų konfederacijai nepavyko užsiregistruoti valstybės lygmeniu. Profesinių sąjungų registracija ir jų pripažinimas ar reprezentatyvumas pagal dabartinius įstatymus yra traktuojami sinonimiškai. Be to, teisinis pagrindas ir procedūros socialiniams partneriams yra tokie patys kaip ir visoms kitoms pilietinės visuomenės organizacijoms, pavyzdžiui, vartotojų grupėms arba sporto asociacijoms, o tai šiek tiek stebina. Šalies sudėtinga politinė visuomeninė sąranga ir toliau daro įtaką socialinių partnerių dialogui ir nepanašu, kad artimiausioje ateityje būtų rasti sprendimai. Neaiškios yra profesinių sąjungų teisinės registracijos sąlygos, todėl negalima pereiti prie kolektyvinių derybų modelio. Turėtų būti parengtas naujas įstatymas, pakeisiantis pirmiau minėtą Įstatymą dėl asociacijų ir fondų, kad vyriausybė nebegalėtų savo nuožiūra priimti sprendimų dėl naujų organizacijų registracijos.

5.1.2. Socialiniai partneriai

5.1.2.1. Darbdavių grupė

Bosnijos ir Hercegovinos atveju sunku kalbėti apie valstybės lygmeniu veikiančias darbdavių organizacijas. Kadangi nėra valstybinės darbo ministerijos, o daugelį ekonominių klausimų sprendžia autonominių vienetų vyriausybės, darbdavių organizacijos oficialiai nekoordinuoja savo veiklos ir nebendradarbiauja valstybės lygmeniu.

Dvi pagrindinės šalies darbdavių organizacijos yra Bosnijos ir Hercegovinos Federacijos darbdavių asociacija ir Serbijos Respublikos darbdavių asociacija. Abi jos savo autonominių vienetų lygmeniu dalyvauja ekonomikos ir socialinių reikalų tarybų veikloje. Pagrindinė problema, su kuria vykdydamos vidaus ir išorės veiklą susiduria darbdavių organizacijos, yra reprezentatyvumo ir veiksmingo savo narių interesų atstovavimo santykiuose su valdžios institucijomis klausimas.

5.1.2.2. Profesinės sąjungos

Bosnijos ir Hercegovinos Federacijoje ir Serbijos Respublikoje profesinių sąjungų aktyvumo lygis oficialiajame sektoriuje yra gana aukštas. Nepriklausomų profesinių sąjungų konfederacija (Savez Samostalnih Sindikata Bosne i Hercegovine, SSSBiH) vienija Bosnijos ir Hercegovinos darbuotojus, tuo tarpu Serbijos Respublikoje šią funkciją atlieka Serbijos Respublikos profesinių sąjungų konfederacija (Savez Sindikata Republike Srpske, SSRS). Dviejų Bosnijos ir Hercegovinos autonominių vienetų Bosnijos ir Hercegovinos Federacijos ir Serbijos Respublikos profesinių sąjungų konfederacijos 2005 m. birželio 24 d. Sarajeve surengtoje steigiamojoje asamblėjoje įsteigė Bosnijos ir Hercegovinos profesinių sąjungų (KSBiH) bendrą skėtinę organizaciją. Ši organizacija pateikė prašymą dėl registracijos valstybės lygmeniu, tačiau registracijos klausimas iki šiol neišspręstas.

5.1.3. Veikiančių mechanizmų įvertinimas

Valstybės lygmeniu neįsteigta ekonomikos ir socialinių reikalų taryba. Taip pirmiausia yra todėl, kad socialinio dialogo klausimo į valstybinį lygmenį perkelti nenori Serbijos Respublika (4). Šalyje galioja du darbo kodeksai: po vieną kiekviename autonominiame vienete. Nėra nacionalinės darbo ministerijos. Pagrindinės socialiniams partneriams rūpinčios problemos – ekonominė politika, darbo teisė arba švietimas – priklauso autonominių vienetų arba vietos valdžios kompetencijai. Bosnijoje ir Hercegovinoje dar nesukurta tikra bendra rinka (įskaitant darbo rinką). Ekonomikos ir socialinių reikalų tarybos veikia tik autonominių vienetų lygmenimis, jų veiklą finansuoja vyriausybė. Likusi oficiali ekonomikos ir socialinių reikalų tarybos steigimo valstybės lygmeniu kliūtis yra skėtinės profesinių sąjungų organizacijos nepripažinimo problema. Taip pat reikėtų pastebėti, kad socialinių partnerių gebėjimai tebėra menki, jų vidaus darbas turėtų tapti profesionalesnis.

5.2. Pilietinis dialogas

5.2.1. Teisinės sąlygos

Bosnijos ir Hercegovinos pilietinės visuomenės formavimosi istorija yra trumpa. Prieš karą čia, daugiausia kultūros ir sporto srityse, veikė keletas visuomeninių organizacijų. Karo ir pokario metais daugelis nevyriausybinių organizacijų dažniausiai tik skirstydavo humanitarinę pagalbą ir prie joms labiau būdingos veiklos perėjo labai pamažu.

Nevyriausybinės organizacijos gali registruotis valstybės, autonominių vienetų, kantonų (Bosnijos ir Hercegovinos Federacijos atveju) arba savivaldybių lygmeniu. Nuo 2002 m. Įstatymas dėl asociacijų ir fondų leidžia nevyriausybinėms organizacijoms registruotis Bosnijos ir Hercegovinos Teisingumo ministerijoje ir veikti bet kurioje šalies vietoje. Tačiau valstybės lygmeniu užsiregistruoti dėl sudėtingų procedūrų, taip pat dėl to, kad Bosnijos autonominiai vienetai nepripažįsta valstybės lygmens registracijos, daugelis nevyriausybinių organizacijų linkusios registruotis autonominių vienetų (Serbijos Respublikos) lygmeniu. 2004 m. valstybės, jos autonominių vienetų vyriausybių ir Brčko apygardos pasirašytame susitarimo memorandume dėl Bendro asociacijų ir fondų registro Bosnijoje ir Hercegovinoje raginama „didinti asociacijų ir fondų judėjimo laisvę“. Susitarimo memorandumu sukuriama sistema, „užtikrinanti operatyvią prieigą prie informacijos apie visus fondus ir asociacijas“.

2008 m. buvo pakeistas pakeistas ir įsigaliojo Įstatymas dėl asociacijų ir fondų. Vis dar galiojantys, 2002 m. priimti Registracijos nuostatai dar labiau apsunkina registracijos procesą. Bosnijos ir Hercegovinos valdžia nori pakeisti šiuos nuostatus ir sumažinti registracijai reikalingų formų skaičių. Taip pat planuojama įvesti registraciją internetu.

Kaip teigiama Jungtinių Tautų Bosnijos ir Hercegovinos grupės parengtame tyrime (5), viena iš pagrindinių pilietinės visuomenės organizacijų problemų yra neseniai įvesta PVM sistema. 2006 m. sausio 1 d. Bosnijoje ir Hercegovinoje įsigaliojęs PVM įstatymas įvedė 17 proc. bendrą mokesčio normą, taigi padidino PVM.. Samdydamos darbuotojus pilietinės visuomenės organizacijos privalo mokėti įvairius papildomus mokesčius (socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros). Papildomi mokesčiai taikomi rėmėjų lėšoms. Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad pilietinės visuomenės sektoriaus atleidimas nuo mokesčių būtų pageidautinas ir palengvintų šio sektoriaus veiklą.

Kita rimta problema yra pilietinės visuomenės organizacijų valstybinis finansavimas. Daugeliu atveju pilietinės visuomenės organizacijos mano, kad valstybės lėšos skirstomos nepakankamai skaidriai. Įstatymai dėl savanoriškos veiklos nėra įgyvendinami. Labai svarbu išspręsti netinkamo teisės aktų įgyvendinimo ir būtinybės suderinti įstatymus problemas. Kai kurios pilietinės visuomenės organizacijos mano, kad teisėkūros procesas Bosnijoje ir Hercegovinoje yra neskaidrus ir uždaras.

Pilietinės visuomenės organizacijos susilaukia menkos politinės valdžios institucijų paramos, nes kai kurios jų pilietinės visuomenės sektorių laiko varžovu. Vietos valdžios institucijos apskritai klaidingai supranta partnerystės su pilietine visuomene vertybes ir privalumus.

5.2.2. Padėtis įvairių interesų grupėse

Iš viso Bosnijoje ir Hercegovinoje užsiregistravusių nevyriausybinių organizacijų skaičius jau siekia 8 tūkst (6)., tačiau aktyviai veikiančių yra daug mažiau. Trečiojo sektoriaus pajamos sudaro 4,5 proc. BVP, tuo tarpu veiklos išlaidos – 2,4 proc. Sektoriaus darbuotojai sudaro 1,45 proc. darbingo amžiaus gyventojų (7).

Daugiausia nevyriausybinės organizacijos veikia žmogaus teisių propagavimo srityje. Kitos svarbios šių organizacijų veiklos sritys yra švietimas, lyčių problemos, ekonominis vystymasis, humanitarinė pagalba, pilietinės visuomenės kūrimas, sveikata, jaunimas ir vaikai ir bendruomenių kūrimas.

5.2.3. Veikiančių mechanizmų įvertinimas

Buvo pastebėta nedidelė pažanga valstybės lygmeniu institucionalizuojant santykį tarp valdžios institucijų ir nevyriausybinio sektoriaus. Bosnijos ir Hercegovinos Ministrų Taryba drauge su pilietinės visuomenės atstovais 2007 m. gegužės 7 d. pasirašė susitarimą dėl Bosnijos ir Hercegovinos Ministrų Tarybos ir Bosnijos ir Hercegovinos nevyriausybinio sektoriaus bendradarbiavimo.

2 007 m. spalio mėn. pagal šį susitarimą buvo įsteigta pilietinės visuomenės valdyba. Nors valdyba ir neatstovauja visai pilietinei visuomenei, jos žinioje yra 31 subsektorius, todėl tai – įtakingiausias nevyriausybinių organizacijų forumas šalyje. Vis dėlto reikia daugiau valdžios institucijų pastangų, kad būtų sukurti reguliaraus ir sistemingo bendravimo su pilietine visuomene santykiai ir ji būtų skatinama dalyvauti politikos procesuose.

6. Pilietinės visuomenės organizacijų vaidmuo integruojantis į ES

6.1. Pilietinės visuomenės organizacijos ir Europos integracijos procesas

Europos idėja nėra ypatingai ryški pilietinės visuomenės organizacijų darbe. Bosnijos ir Hercegovinos integraciją į Europą piliečiai laiko tolimos ateities projektu. Daugelis pilietinės visuomenės organizacijų turi mažai darbo su analogiškomis ES šalių organizacijomis patirties. Bosnijoje ir Hercegovinoje dar tik prasidėjo diskusijos dėl ES. Pilietinės visuomenės organizacijos savo projektus skiria prioritetams, kuriuos nustato jas finansuojantys subjektai – tarptautinės organizacijos ir vyriausybės ir vietos rėmėjai. Nėra požymių, kad šalies sektoriuose vyktų agitacija už Bosnijos ir Hercegovinos integraciją į Europą, išskyrus tarptautinių nevyriausybinių organizacijų veiklą. Nepaisant to, 80 proc. piliečių pritartų Bosnijos ir Hercegovinos narystei ES, o tai – gera atspirtis pilietinės visuomenės organizacijų kampanijai dėl narystės ES kriterijų įgyvendinimo.

2009 m. liepos 16, Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Pagal Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto apibrėžimą „pilietinė visuomenė“ apima darbdavių, darbuotojų organizacijas ir kitas nevyriausybines organizacijas bei interesų grupes.

(2) 1 tikslas – priimtinas ir tvarus turto paskirstymo valstybei ir kitiems vyriausybės lygmenims klausimo sprendimas; 2 tikslas – priimtinas ir tvarus gynybos sistemos turto klausimo sprendimas; 3 tikslas – galutinio sprendimo dėl Brčko priėmimas; 4 tikslas – fiskalinis tvarumas (jis skatinamas susitarimu dėl nuolatinių Netiesioginio apmokestinimo administracijos (ITA) koeficientų metodikos ir Nacionalinės fiskalinės tarybos steigimo); 5 tikslas – teisinės valstybės įtvirtinimas (įrodytas priimant Nacionalinę karo nusikaltimų strategiją, Įstatymą dėl užsieniečių ir prieglobsčio bei Nacionalinę teisingumo sektoriaus strategiją).

(3) Pirmoji sritis – policijos reformos įgyvendinimas laikantis 2005 m. spalio mėn. susitarimo dėl policijos restruktūrizavimo; antroji – visiškas bendradarbiavimas su Tarptautiniu baudžiamuoju tribunolu buvusiajai Jugoslavijai; trečioji – visų būtinų visuomeninio transliavimo teisės aktų priėmimas ir įgyvendinimas; ketvirtoji – tinkamam Stabilizacijos ir asociacijos susitarimo įgyvendinimui reikalingos teisinės sistemos kūrimas ir administracinių gebėjimų ugdymas.

(4) 2007 m. rugpjūčio 22 d. Serbijos Respublikos Ministras Pirmininkas Milorad Dodik paskelbė, kad „Serbijos Respublikos vyriausybė nepritars socialinės tarybos kūrimo Bosnijos ir Hercegovinos lygmeniu [atsižvelgdama į tai], kad svarbiausi ekonominiai ir socialiniai klausimai sprendžiami autonominių vienetų lygmeniu ir tai, kad šios Tarybos kūrimas yra politinis klausimas“.

(5) Pagrindinės išvados apie JT agentūrų ir pilietinės visuomenės organizacijų bendradarbiavimo lygį Bosnijoje ir Hercegovinoje, 2007 m. sausio mėn., Jungtinių Tautų Bosnijos ir Hercegovinos grupės (UNCT) darbo dokumentas.

(6) 2005 m. vasario mėn. duomenys. Šie duomenys buvo paskelbti 2005 m. rugsėjo mėn. ES finansuojamo projekto „Bosnijos ir Hercegovinos nevalstybinių subjektų lyginamasis tyrimas“ (angl. „Mapping Study of Non-State Actors in Bosnia-Herzegovina“) ataskaitoje.

(7) „Užimtumas, socialinės paslaugos ir nevyriausybinių organizacijų sektorius. Padėtis ir perspektyvos Bosnijoje ir Hercegovinoje. Analizė ir įtaka politikai“ (angl. „Employment, social service provision and the non-governmental organisation (NGO) sector. Status and prospects for Bosnia and Herzegovina. Analysis and policy implications“), kokybinis tyrimas #3, 2005 m. balandžio 2 d. Jungtinės Karalystės Tarptautinio vystymosi departamento (DFID) darbo ir socialinės politikos projektas.

23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/22

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl kelių transporto priemonių išmetamų teršalų: konkrečios kovos su sąstingiu priemonės

(nuomonė savo iniciatyva)

(2009/C 317/04)

Pranešėjas Edgardo Maria IOZIA

2008 m. sausio 17 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Kelių transporto priemonių išmetamų teršalų: konkrečios kovos su sąstingiu priemonės

455-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (liepos 16 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 109 nariams balsavus už, 7 – prieš.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. Kovoje su oro ir akustine tarša dalyvauja daug institucijų. Šiuo požiūriu pagrindinį vaidmenį atlieka Europos Sąjungos institucijos, kurioms tenka pareiga rengti ir atnaujinti teisės aktus, valstybės narės, kurios privalo priimti jų įgyvendinimo nuostatas, ir teritoriniai administraciniai vienetai, kompetentingi vykdyti taršos ir triukšmo kontrolę. Taigi, atsakomybe dėl sąstingio siekiant pažangos šioje srityje tenka dalytis, ir įsipareigojimas šalinti arba maksimaliai sumažinti pavojų piliečių sveikatai ir gerovei turi būti stiprinamas visais kompetencijos lygmenimis.

1.2. Privačiojo, viešojo ir krovininio kelių transporto priemonių išmetami teršalai sukelia ligas ir blogina gyvenimo kokybę, ypač miestų zonose, kuriose gyvena daugiau kaip 75 proc. Europos gyventojų. Nepaisant Komisijos iniciatyvų pritaikyti Europos teisės aktus, pavyzdžiui, neseniai svarstytą Ekologiško transporto paketą, tenka konstatuoti, kad valstybėse narėse įsigalėjo tam tikras kovos su eismo keliama oro tarša ir triukšmu sąstingis.

1.3. Nors priimti teisės aktai (bent jau dėl aplinkos oro kokybės) metams bėgant buvo taikomi prie aplinkybių ir tobulinami, vis dėlto reikia pabrėžti, kad variklinių transporto priemonių ir motociklų išmetamų dujų ir dalelių kiekio ore kontrolė kiekybės ir kokybės požiūriu toli gražu neideali. Reikia pripažinti, kad Komisija ėmėsi svarių techninių ir mokslinių iniciatyvų: Tremove programos padėjo tirti politikos, vykdomos transporto sektoriaus atžvilgiu, poveikį ir buvo sukurta COPERT 4 sistema (angl. Computer Program for Estimating Emissions from Road Transport – kompiuterinė programa iš mobilių taršos šaltinių išmetamų teršalų kiekiui apskaičiuoti). Šią veiklą pradėjo Europos oro ir klimato kaitos teminis centras, o tęsė ir plėtojo Jungtinis tyrimų centras. Ši metodologija įtraukta į EMEP / Corinair išmetamų teršalų tyrimo vadovą, kurį parengė JT/EEK (Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos) duomenų vertinimo ir prognozavimo darbo grupė.

1.4. Ekologiško transporto pakete Komisija pasiūlė sumažinti geležinkelių transporto sukeliamą akustinę taršą, tuo pat metu buvo priimtas ir 2009 m. birželio 22 d. Reglamentas COM(2008) 316 dėl bendrosios transporto priemonių saugos, kuriame numatoma labai sumažinti padangų keliamą triukšmą.

1.5. EESRK rekomenduoja Komisijai, Aplinkos tarybai, Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų tarybai bei Europos Parlamentui nedelsiant imtis priemonių siekiant stiprinti kontrolės veiksmus ir taip apsaugoti piliečių sveikatą. Be išankstinio įspėjimo atlikus transporto priemonių patikras kelyje paaiškėtų, kad šiandieninės variklinės transporto priemonės triukšmingesnės nei tos, kuriomis buvo važinėjama prieš trisdešimt metų, ir jų keliama tarša kur kas didesnė, nei rodo planinių patikrų duomenys.

1.6. EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad trūksta vienodo požiūrio; JT/EEK reglamentuose nenumatytos veiksmingos kontrolės sistemos, kaip antai ES reglamentai ir patvirtinimo sertifikatų automobiliams modelis, o tikrinimo pareiga paliekama rinkos kontrolės mechanizmams. Paaiškėjo, kad to nepakanka.

1.7. EESRK nuomone, įvairios Europos Sąjungos, valstybių narių ir teritorinių administracinių vienetų valdžios institucijos galėtų imtis tam tikrų veiksmų, kurie padėtų mažinti oro taršos padarinius, būtent:

—	didinant skaidrumą ir pateikiant informaciją reklaminiuose stenduose bei interneto svetainėse, įtraukti gyventojus siekiant paskatinti juos tinkamai elgtis visuotinės gerovės labui,

—	skatinti švietimą ir mokymą aplinkos ir ekologijos klausimais,

—	skleisti gerąją patirtį, pavyzdžiui, judumo kortelių, kurių turėtojai turi teisę nemokamai naudotis viešuoju transportu, platinimą,

—	kaip viešąjį transportą naudoti elektrinius tramvajus ir troleibusus, įskaitant varomus baterijomis, kuriais būtų galima pasiekti vietoves, kur nenutiesti elektros laidai,

—	riboti asmeninių transporto priemonių eismą kartu tobulinant ir plėtojant viešojo transporto tinklą,

—	sukurti diferencijuotą, atsižvelgiant į piliečių mokumą ir į sukeliamą taršą, variklinių transporto priemonių bei degalų apmokestinimo sistemą ir įvesti įvažiavimo į miestų centrus mokestį,

—	į taršos kainą įtraukti išorės išlaidas, ypač susijusias su piliečių sveikata,

—	plėtoti kompleksinę transporto politiką, nustatyti atskirų projektų aplinkos tvarumo užtikrinimo lygį,

—	padėti keisti gyvenimo būdą siekiant daugiau nuosaikumo ir ekologiškumo,

—	skatinti nuolatinį judumą gerinant pėstiesiems ir dviratininkams skirtą infrastruktūrą, kad trumpi atstumai būtų įveikiami pėsčiomis ar dviračiu,

—	vengti bereikalingo važinėjimo,

—	pertvarkyti logistikos valdymą ir gamybos „pačiu laiku“ metodą,

—	kai yra galimybė, plėtoti nuotolinį darbą,

—	optimizuojant visų rūšių transporto naudojimą ir pirmenybę teikiant viešajam transportui mažinti transporto spūstis,

—

remti mokslinius tyrimus ir naujovių diegimą, kurti medžiagas ir ieškoti techninių sprendimų, kurie padėtų mažinti eismo ir kelių transporto keliamos taršos veiksnių skaičių, pavyzdžiui, vandenilinių transporto priemonių degalų baterijas, elektrines transporto priemones arba nelabai taršias transporto priemones, varomas angliavandenilių degalais, kaip antai sintetinėmis dujomis, metanu, suskystintomis naftos dujomis,

—	periodiškai atlikti griežtesnes patikras, ypač šalyse, kurių automobilių parkai pasenę ir taršūs (pvz., Lenkijoje 60 proc. variklinių transporto priemonių pagamintos daugiau kaip prieš 10 metų.).

1.8. Siekiant sušvelninti akustinės taršos padarinius, būtų galima:

—	apriboti privačių transporto priemonių naudojimą naktimis gyvenamosiose zonose,

—	ant kelių dangos įrengti greičio ribotuvus,

—	pagerinti asfalto kokybę,

—	labai intensyvaus eismo zonose įrengti garsą sugeriančių plokščių užtvaras,

—	įdiegti išties atgrasančių nuobaudų sistemą: numatyti net akustinės taršos ribines vertes viršijančių transporto priemonių (ypač motociklų) konfiskavimą,

—	triukšmo kontrolę vykdyti taip, kad jos duomenys tiksliau atspindėtų įprastas transporto priemonių naudojimo sąlygas,

—	asmenims, kurie yra mažiausiai apsaugoti nuo akustinės taršos pavojaus, rekomenduoti dažniau tikrintis sveikatą,

—	imtis veiksmingų spūsčių mažinimo priemonių, visų pirma padidinti viešajam transportui skirtų pirmenybinių eismo juostų ir kelių skaičių,

—	aprūpinti specialiomis priemonėmis ir įrengimais kelių darbininkus, kvėpuojančius užterštu oru ir (arba) dirbančius nuolatinio triukšmo sąlygomis.

1.9. Gyvavimo ciklo įvertinimo (angl. Life Cycle Assessment, LCA) metodai turėtų būti taikomi ir netiesioginiams su transportu susijusiems išmetamiesiems teršalams:

—	susidarantiems gaminant ir vežant degalus (išgaunant, vežant į perdirbimo įmonę, degalines; jei automobilis varomas baterija – susidarantiems gaminant elektrą),

—	susidarantiems gaminant transporto priemonę (susijusiems su pramone, įskaitant atliekų šalinimą),

—	susidarantiems keliuose ir automobilių stovėjimo aikštelėse (jeigu šie objektai statomi ir tiesiami parkų ir želdinių teritorijose, oro kokybė prastėja dėl fotosintezės poveikio mažėjimo).

1.10. Šioje nuomonėje Komitetas nagrinėja automobilių transporto išmetamų teršalų ir keliamo triukšmo problemas. Diskutuojant paaiškėjo, kad nagrinėjimo sritis būtinai turi apimti ir kitas transporto rūšis, laisvalaikiui skirtas transporto priemones bei žemės ūkio veiklos keliamą taršą. Traukiniai, lėktuvai, vidaus ir jūrų laivybos laivai, ne sausumos kelių transporto mašinos, pavyzdžiui, traktoriai ar žemės darbų įranga, naudojama įprastinėse statybose ir kasyklose, taip pat turėtų būti tikrinami (1).

2. Įžanga

2.1. Kad ir su tam tikromis kliūtimis, Europos Vadovų Taryba vis dėlto priėmė visą energetikos ir klimato teisės aktų paketą, todėl turės visas galimybes gruodžio mėn. Danijos sostinėje vyksiančioje konferencijoje pateikti savo argumentus ir dar kartą patvirtinti savo pasiryžimą vadovauti kovai su šiltnamio dujų išmetimu.

2.2. Tačiau to paties negalima pasakyti apie iniciatyvų, kuriomis siekiama kovoti su transporto priemonių išmetamais teršalais ir triukšmu, rezultatus.

2.3. Didžiausią poveikį visuomenės sveikatai eismas daro dėl dviejų priežasčių: teršalų išskyrimo į atmosferą ir keliamo triukšmo. Pagrindiniai dėl eismo susidarantys teršalai, turintys tiesioginį neigiamą poveikį sveikatai, yra azoto oksidas ir dioksidas (NO ir NO2), anglies oksidas (CO), sieros dioksidas (SO2), amoniakas (NH3), lakieji organiniai junginiai (LOJ) ir kietosios dalelės bei aerozoliai. Šios medžiagos vadinamos pirminėmis, nes jas tiesiogiai išmeta variklinės transporto priemonės, o kitos, antrinės medžiagos, yra atmosferoje vykstančių reakcijų produktai. Tokios medžiagos – tai amonio nitrato ozonas (NH4NO3), amonio sulfatas ([NH4]2[SO4]) ir antriniai organiniai aerozoliai.

2.4. Dvidešimt septyniose ES valstybėse narėse kelių transportas yra pagrindinis taršos NOx (39,4 %), CO (36,4 %), NMVOC (17,9 %) (lakiaisiais organiniais junginiais, išskyrus metaną) šaltinis ir antras pagal svarbą kietųjų dalelių PM10 (17,8 %) ir PM2,5 (15,9 %) šaltinis. (Europos aplinkos agentūra (EAA) – 2008 m. liepos 28 d. paskelbtas 2008–2007 m. padėties techninis tyrimas).

2.5. Pirminės gamtinės dalelės susidaro dėl ugnikalnių išsiveržimų, miškų gaisrų, uolų erozijos ir irimo, augalų (žiedadulkių ir liekanų), sporų, jūros druskų ir vabzdžių liekanų. Antrinės gamtinės dalelės susidaro iš smulkiųjų dalelių, susiformuojančių oksiduojantis įvairioms medžiagoms, pavyzdžiui, per gaisrus ir ugnikalnių išsiveržimus išsiskiriantiems sieros dioksidui ir sieros vandeniliui, iš žemės išsiskiriantiems azoto oksidams bei iš augalų išskiriamiems terpenams (angliavandeniliams).

2.6. Dėl žmogaus veiklos atsirandančios pirminės dalelės susidaro naudojant iškastinį kurą (namams šildyti, šiluminėse elektrinėse ir pan.), iš variklinių transporto priemonių išmetamų teršalų, dėvintis padangoms, stabdžiams ir kelio dangai bei vykdant įvairius pramonės procesus (liejyklose, kasyklose, cemento gamyklose ir t. t.). Taip pat reikia pažymėti, kad labai daug dulkių gali susidaryti vykdant įvairią žemės ūkio veiklą. Antrinės antropogeninės kilmės dalelės daugiausia susidaro oksiduojantis angliavandeniliams bei iš sieros ir azoto oksidų, išsiskiriančių žmonėms vykdant įvairią veiklą.

2.7. Dalelės klasifikuojamos pagal dydį: nuo nanodalelių ir smulkiųjų dalelių iki matomų dulkių. PM10 yra mažesnio kaip 10 µm skersmens dalelės, PM1 – dalelės, kurių skersmuo mažesnis kaip 1 μm; mažiausiosios dalelės yra pačios pavojingiausios, nes prasiskverbia giliai į plaučius.

2.8. Kitos variklinių transporto priemonių išmetamos medžiagos tiesiogiai sveikatai nekenkia, bet, EAA nuomone, labai teršia aplinką. Tai šiltnamio dujos, anglies dioksidas (CO2), metanas ir (CH4) azoto oksidas (N2O). Visuomenei šios medžiagos kelia tokį pat didelį rūpestį, todėl jų koncentracija ribojama variklinių transporto priemonių keliamą taršą reglamentuojančiomis taisyklėmis.

2.9. Esant vienodam eismo išlakų lygiui, teršalų koncentracija apatiniuose atmosferos sluoksniuose priklauso nuo oro sąlygų. Kai šių sluoksnių temperatūra žema, ypač vykstant temperatūros inversijai, konvekcinis oro masių judėjimas atmosferoje lėtėja ir susidaro palankios sąlygos teršalams kauptis pažemėje. Šis reiškinys ypač dažnas kalnuotųjų zonų slėniuose, kurie labai kenčia nuo atmosferos taršos.

2.10. Teršalų poveikį sveikatai rodo epidemiologinių tyrimų rezultatai: chroniškas bronchitas ir emfizema yra greičiausiai pasireiškiantys didelės dalelyčių koncentracijos poveikio padariniai, o teršalų ir alerginių susirgimų, pavyzdžiui, astmos, rinito ir dermatito, sąsaja dar nepakankamai patvirtinta.

2.11. Triukšmas daro poveikį klausai ir kitiems organams. Tai paskatino Europos Komisiją nustatyti darbuotojų ir gyventojų patiriamo triukšmo ribines vertes. Patiriamo triukšmo vertinimo taisyklės nurodomos standartuose ISO1996-1:2003, ISO1996-2:2006, ISO9613-1:1993, ISO9613-2:1996 ir Direktyvoje 2002/49/EB.

2.12. Siekiant atsižvelgti į skirtingą klausos sistemos jautrumą įvairiems garso spektro dažniams (nuo 20 iki 20 000 Hz), vertinant patiriamą triukšmingumą, spektrinis tankis pagal klausos aparato jautrumą nustatomas naudojantis pusiausvyros kreivėmis. Dažniausiai naudojama pusiausvyros kreivė A, pagal kurią nustatomas vidutinis dydis, išreikštas dB(A).

3. Europos teisės aktai

3.1. Oro kokybė

3.1.1. Oro kokybė – viena sričių, kuriose Europos Sąjunga pastaraisiais metais dėjo daugiausia pastangų siekdama sukurti bendrą strategiją ir nustatyti ilgalaikius tikslus. Siekiant kontroliuoti tam tikrų teršalų kiekį ir jų koncentraciją atmosferoje, buvo priimtos direktyvos.

3.1.2. 1996 m. Aplinkos ministrų taryba priėmė Pagrindų direktyvą 96/62/EB dėl aplinkos oro kokybės vertinimo ir valdymo. Šioje direktyvoje persvarstyti galiojantys teisės aktai, nustatyti nauji oro kokybės standartai atmosferos teršalams, kurie praeityje nebuvo reglamentuoti, ir sudarytas tam tikriems teršalams taikytinų papildomų direktyvų rengimo tvarkaraštis. Oro teršalų, kuriems taikoma ši direktyva, sąraše yra sieros dioksidas (SO2), azoto dioksidas (NOx), dalelės (PM), švinas (Pb) ir ozonas (teršalai, reglamentuojami pagal ankstesnius oro kokybės standartus), benzenas, anglies monoksidas, poliaromatiniai angliavandeniliai, kadmis, arsenas, nikelis ir gyvsidabris.

3.2. Papildomos direktyvos

3.2.1. Po pagrindų direktyvos priimtos papildomos direktyvos, kuriose nustatomi kiekybiniai apribojimai arba, ozonui, kiekvieno nustatyto teršalo norminės vertės. Be ribinių oro kokybės verčių ir pavojaus slenksčių nustatymo, papildomomis direktyvomis siekiama suderinti kontrolės strategijas, matavimo ir kalibravimo bei oro kokybės vertinimo metodus, kad visoje ES būtų sukurtos palyginamos priemonės, o plačiajai visuomenei būtų teikiama naudinga informacija.

3.2.2. Pirmoji papildoma direktyva (1999/30/EB) dėl sieros dioksido, azoto oksidų, švino ir kietųjų dalelių koncentracijos aplinkos ore ribinių verčių įsigaliojo 1999 m. liepos mėn. Siekdama sukurti darnią ir aiškiai struktūruotą ataskaitų sistemą, Komisija stengėsi apibrėžti detalias priemones, kurios sudarytų galimybes kiekvienai valstybei narei teikti informaciją apie savo planus ir programas. Šios priemonės išvardytos Komisijos sprendime 2004/224/EB.

3.2.3. Antroji papildoma direktyva (2000/69/EB) dėl benzeno ir anglies monoksido ribinių verčių aplinkos ore įsigaliojo 2000 m. gruodžio 13 d. Šioje direktyvoje numatytos metinės ataskaitos teikiamos Komisijos sprendimu 2004/461/EB nustatyta tvarka.

3.2.4. Trečiojoje papildomoje direktyvoje (2002/3/EB) dėl ozono aplinkos ore, priimtoje 2002 m. vasario 12 d., apibrėžiami ilgalaikiai tikslai, atitinkantys Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) nustatytas naująsias gaires ir ozono koncentracijos aplinkos ore normines vertes, kurias reikia pasiekti iki 2010 m. Šie tikslai atitinka Direktyvą 2001/81/EB dėl tam tikrų atmosferos teršalų išmetimo nacionalinių limitų.

3.2.5. Ketvirtosios 2004 m. gruodžio 15 d. priimtos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (2004/107/EB) tikslas – sumažinti arseno, kadmio, gyvsidabrio, nikelio ir policiklinių aromatinių angliavandenilių koncentraciją aplinkos ore.

3.2.6. Neseniai priimta Direktyva 2008/50/EB dėl aplinkos oro kokybės ir švaresnio oro Europoje. Joje į vieną tekstą sujungta pagrindų direktyva ir trys pirmosios papildomos direktyvos bei numatyta, kad ketvirtosios papildomos direktyvos nuostatos bus įtrauktos įgijus pakankamai patirties įgyvendinant šią direktyvą. Naujojoje direktyvoje nustatyta smulkiųjų dalelių PM2,5 matavimo technologija ir nurodyti valstybių šių dalelių kiekio mažinimo tikslai, vidutinis ekspozicijos rodiklis (VER) ir ribinė vertė, lygi 25 µg/m3, o nuo 2020 m. – 20 µg/m3. Ši direktyva priimta paskelbus Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) pranešimą „PSO oro kokybės gairės – pasaulinis atnaujinimas 2005 m.“, kuriame išaiškintas PM2,5 keliamas pavojus ir nustatytos NOx, SOx ir O3 koncentracijos pavojingos ribinės vertės.

3.2.7. Pagrindinis argumentas, kuriuo pateisinamas PM2,5 naudojimas – šios dalelės yra geriausia priemonė antropogeninei veiklai vertinti, ypač tiriant degimo šaltinius. (Pavojų sveikatai ir aplinkai mokslinio komiteto – angl. Scientific Committee on Health and Environmental Risk (SCHER) 2005 m. ataskaita).

3.3. Akustinė tarša

3.3.1. Direktyva 70/157/EB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių leistiną motorinių transporto priemonių garso lygį ir dujų išmetimo sistemas, suderinimo, priimta dar 1970 m.

3.3.2. Bet teko laukti iki 1986 m., kad būtų priimta Direktyva 46/188/EEB dėl darbuotojų apsaugos nuo pavojaus, susijusio su triukšmu darbe.

3.3.3. 2002 m. birželio 25 d. Europos Parlamento ir Komisijos direktyvoje 2002/49/EB dėl aplinkos triukšmo įvertinimo ir valdymo aplinkos triukšmas apibrėžiamas kaip nepageidaujami arba kenksmingi išorės garsai, kuriuos sukuria žmonių veikla, įskaitant transporto priemonių skleidžiamą triukšmą.

3.3.4. Vėliau priimta 2007 m. birželio 14 d. Komisijos direktyva 2007/34/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvos 70/157/EEB nuostatas dėl leistino motorinių transporto priemonių garso lygio ir dujų išmetimo sistemų, siekiant ją suderinti su technikos pažanga ir Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos (JT/EEK) taisykle Nr. 117 – Suvienodintos nuostatos dėl padangų tvirtinimo atsižvelgiant į riedėjimo triukšmą ir sukibimą su šlapia danga (OL L 231, 2008 8 29). Taip pat vertėtų paminėti neseniai priimtą 2009 m. birželio 22 d. Reglamentą COM(2008) 316 dėl bendrosios transporto priemonių saugos, kuriame numatoma labai sumažinti padangų keliamą triukšmą.

4. Dabartinė padėtis

4.1. EAA ataskaitos (Oro kokybės ribinių verčių viršijimas miestuose. Pagrindinių rodiklių įvertinimas – 2008 m. gruodžio mėn.), apimančios 1997–2006 m. laikotarpį, duomenimis miestų gyventojų, kuriuos potencialiai galėjo paveikti koncentracija, viršijanti ES nustatytas žmogaus sveikatai nekenksmingas ribines vertes, procentinė dalis tokia:

—	dalelės (PM10): 18–50 proc. (50 µg/m3 per dieną ne daugiau kaip 35 dienas per kalendorinius metus),

—	azoto dioksidas (NO2): 18–42 proc. (40 µg/m3 per kalendorinius metus); nustatyta, kad šios medžiagos kiekis šiek tiek sumažėjo,

—	ozonas (O3): 14–61 proc. (120 µg/m3 per dieną, vidutiniškai 8 valandas, ne daugiau kaip 25 kartus per kalendorinius metus). Didžiausias kiekis – 61 proc. – buvo pasiektas 2003 m., bet patikimos pokyčių tendencijos nustatyti neįmanoma,

—	sieros dioksidas (SO2): poveikį, neviršijantį nustatytos ribinės vertės, patyrė mažiau kaip 1 proc. gyventojų (125 µg/m3, neviršijant 3 dienų per kalendorinius metus).

5. Akustinės ir oro taršos daroma žala

5.1. Šiuo metu triukšmas yra viena pagrindinių gyvenimo kokybės miestuose blogėjimo priežasčių. Iš tiesų, nors per pastaruosius penkiolika metų viršutinės triukšmo ribinės vertės jautriausiose Europos Sąjungos zonose sumažėjo, kartu pastebima, kad padaugėjo taip vadinamų potencialiai jautrių zonų, todėl padaugėjo triukšmo veikiamų gyventojų ir nebeliko teigiamo pirmosios tendencijos poveikio.

5.2. Triukšmas paprastai apibūdinamas kaip „nepageidaujamas garsas“ arba kaip „nemalonus ir varginantis klausos pojūtis“.

5.3. Kovoti su triukšmu galima trimis skirtingais metodais:

—	veikiant triukšmo šaltinius (mažinant paties šaltinio skleidžiamo triukšmo lygį arba gerinant eismo sąlygas tam tikroje teritorijos dalyje),

—	veikiant triukšmo sklaidą (gyvenamąsias zonas kuo labiau atitolinant nuo zonų, kur triukšmingumas didžiausias),

—	įrengiant labiausiai triukšmo veikiamų pastatų pasyvios apsaugos sistemas (garsą sugeriančias užtvaras).

5.4. Dažniausios dėl triukšmo atsirandančios ligos būna susijusios su klausos organais ir nesusijusios su klausa. Tai klausos jautrumo sumažėjimas (hipoakuzija), tinitas (dūzgimas, kartais girdimas ausies viduje, kurį gali sukelti negrįžtamas sraigės nervų ląstelių pažeidimas), problemos, susijusios su kriauklės-klausos nervų takų kompleksu bei su ausies trimitu. Buvimas triukšmingoje aplinkoje smarkiai ir ilgam laikui veikia klausos sistemą. Eismo sukeliamo triukšmo lygis per žemas, kad sukeltų rimtų padarinių. Klausos sistema gali atsigauti po neigiamo ilgalaikio triukšmo poveikio jei žmogus gali pakankamai poilsėti. Todėl ilgalaikio poveikio ribinės vertės nustatomos pagal bendrą vidutinį A poveikį darbuotojams per 8 valandų darbo dieną. ES nustatyta asmeninė kasdienio poveikio žmogui ribinė vertė yra: Lex, 8h = 87 dB(A).

5.5. Galima susirgti ir ligomis, kurios tiesiogiai neveikia klausos sistemos. Tai širdies ir kraujagyslių ligos, virškinamojo trakto patologija dėl streso, smarkūs galvos skausmai ir medžiagų apykaitos problemos dėl pagrindinių organizmo parametrų pokyčių. Iš žinomų triukšmo sukeliamų (su klausa nesusijusių) padarinių reikėtų paminėti irzlumą, miego sutrikimus ir anksčiau turėtų protinių patologijų pasunkėjimą. Labai sudirgintos savijautos (subjektyvus parametras) sąsają su automobilių kelių eismo ir geležinkelio sukeliamu, ypač nakties metu, triukšmu įrodė daugelio tyrimų duomenys. Naktinio eismo triukšmo tiesiogiai sukeliami miego sutrikimai dažnai nulemia ir kitas širdies ir kraujagyslių bei endokrininės sistemos patologijas, kurios, priešingai nei nemigos problema, nemažėja, jei triukšmas patiriamas ir toliau.

5.6. Visai kitokia padėtis susiklosto dėl oro taršos. Aplinkos oro tarša pasaulyje trumpina vidutinę gyvenimo trukmę (vidaus oro užterštumas yra beveik 3 mln. žmonių mirties priežastis), ir dėl jos kasmet miršta 500 000 žmonių. Milano nacionalinio auglių tyrimo ir gydymo instituto epidemiologijos ir auglių registravimo skyriaus atlikto tyrimo duomenys parodė, kad jeigu dalelių PM10 kiekis būtų sumažintas nuo 60 iki 30 µg/m3, bendras 13 122 mirties atvejų skaičius sumažėtų iki 1 575. Šio miesto gyventojai turėtų būti tuo ypač suinteresuoti!

5.7. Šios ilgalaikės ekstrapoliacijos pavyzdys paimtas iš C. Arden Pope III atlikto tyrimo Plaučių vėžys, mirtingumas nuo širdies ir plaučių ligų ir ilgalaikis atmosferos taršos smulkiosiomis dalelėmis poveikis (angl. Lung Cancer, Cardiopulmonary Mortality and Long-term Exposure to fine Particulate Air Pollution), JAMA, 2002, t. 287, Nr. 9, kuriame per 1982–1998 m. stebėjimo laikotarpį dalyvavo 1 200 000Cancer Society priklausančių asmenų. PSO pripažino šio tyrimo nustatytus parametrus, pagal kuriuos vyresnių kaip 30 metų asmenų mirties rizika padidėja 6 proc.

5.8. Oro tarša yra daugelio ligų, kaip antai ūmaus ar chroniško bronchito, plaučių ir širdies bei kraujagyslių sistemos ligų, kvėpavimo sutrikimų (dyspnea), auglių skaičiaus padidėjimo, astmos priepuolių ir ūmių akių uždegimų priežastis.

6. Akustinę ir oro taršą patiriantys darbuotojai

6.1. Miestų aplinkoje daugelio kategorijų darbuotojai dirba pernelyg didelės taršos sąlygomis. Pirmiausia tai visi dirbantys viešuose keliuose ir erdvėse: priežiūros darbus atliekantys darbininkai, miestų policijos ir kelių policijos pareigūnai, degalinių darbuotojai, autobusų ir krovininių transporto priemonių vairuotojai. Europos ir nacionaliniai teisės aktai nuodugniai nagrinėja potencialius įvairių profesijų pavojus ir nurodo atitinkamas saugos priemones.

6.2. Oro taršą darbo vietoje reglamentuojančių teisės aktų ypač privalo laikytis pavojingas medžiagas naudojančios pramonės įmonės; kiekvienas triukšmą skleidžiantis įrenginių ar mašinų tipas, kad būtų patvirtintas, turi atitikti tam tikrus triukšmo apribojimus, išskyrus ypatingus atvejus (pneumatinius kūjus, gręžimo mašinas), kai viršutinės ribinės vertės viršijamos ir privaloma naudoti klausos apsaugos priemones.

6.3. Dirbantiems atviroje erdvėje asmenims, kvėpuojantiems užterštu oru ar nuolat patiriantiems triukšmą, nėra numatyta jokių specialių nuostatų. Autobusų vairuotojų darbo vietose būtina mažinti triukšmo ir vibracijos šaltinių kiekį ir gerinti kabinos garso izoliaciją. Per didelis triukšmas neigiamai veikia vairuotojo darbo kokybę, nes didėjant stresui ir raumenų įtampai judesiai tampa ne tokie tikslūs. Triukšmas veikia vegetacinę nervų sistemą ir blogina tam tikras vairuojant ypač svarbias funkcijas, pavyzdžiui, gebėjimą nustatyti greitį ir atstumą.

6.4. Atsakomybė už darbuotojų saugos ir sveikatos sąlygų gerinimą turi būti prisiimama visais politiniais ir administraciniais lygmenimis, turi būti stiprinama kontrolė ir griežtai baudžiama už bet kokius saugos taisyklių pažeidimus. Darbuotojai dažnai nukenčia per nelaimingus atsitikimus, kurių būtų galima išvengti, jeigu saugos taisyklės būtų tinkamai atnaujinamos remiantis naujausių tyrimų duomenimis ir technologijos pažanga. Dalis šių tyrimų yra epidemiologiniai taršos veiksnių, galinčių susilpninti dėmesį ir turėti neatitaisomų pasekmių, tyrimai.

7. Kokios iniciatyvos padėtų įveikti sąstingį ir siekti dar geresnių rezultatų?

7.1. Iš Europos agentūrų ataskaitų matyti, kad kovos su taršos veiksniais srityje beveik nieko nenuveikta. Reikia diegti atitinkamą kontrolės, nepriklausomos nuo vietos administracijos ir vyriausybės, sistemą ir taip stiprinti piliečių reikmių teisinę apsaugą.

7.2. Neseniai EAA atliktas tyrimas parodė, kad pagrindinė kenksmingų teršalų kiekio didėjimo priežastis yra auganti transporto paklausa, net jei atsižvelgsime į šioje srityje padarytą pažangą siekiant efektyvaus energijos vartojimo ir naudojant atitinkamus degalus. Paklausą dažniausiai kuria veiksniai, nepriklausantys transporto sektoriui (važiavimas apsipirkti, į darbą ir atostogauti). Sprendimai, priimti ne transporto sektoriuje daro įtaką transporto sektoriaus paliekamam anglies pėdsakui neatsižvelgiant į pasekmes. Todėl būtina atlikti išsamų ne transporto sektoriaus ūkinės veiklos tyrimą (EAA techninė ataskaita Nr. 12/2008 Platesnis požiūris į transporto politiką – tirti ir valdyti išorinius transporto paklausos veiksnius, (angl. Beyond transport policy – exploring and managing the external drivers of transport demand)).

7.3. Kai kuriuose miestuose, siekiant netrikdyti prekybininkų veiklos eismo ribojimu, mobilios duomenų rinkimo stotys iš labiausiai užterštų miesto vietų iškeltos į ramius priemiesčius arba šiose zonose paprasčiausiai atsisakyta rinkti duomenis.

7.4. Padangų gamintojų naudojamoje sertifikavimo sistemoje, kurioje numatytos patikros atsižvelgiant į asfalto specifiką (šiurkštumą, gebėjimą sugerti garsą), daugiau dėmesio skiriama kabinoje, o ne transporto priemonės išorėje girdimam, t. y. gyventojus veikiančiam, triukšmui mažinti.

7.5. Akustinę taršą galima apibrėžti kaip žmogaus poilsį ir veiklą varžančio ar trikdančio, keliančio pavojų sveikatai, ekosistemas, materialines gėrybes, paminklus ir aplinką neigiamai veikiančio triukšmo patekimą į namų ar išorės aplinką. Ją galima įveikti sumaniai įtraukiant gyventojus ir skatinant juos tinkamai elgtis visuotinės gerovės labui.

7.6. Kartu su tinkamo elgsenos skatinimu (ypač nuo pradinės mokyklos mokant jaunąją kartą) būtina imtis tikslinių priemonių, kurios padėtų tobulėti ir tapti visuomene, išmetančia minimalius CO2 ir teršalų kiekius.

7.7. Reikia numatyti skatinamąsias priemones tvaraus kolektyvinio naudojimosi miesto transportu vystymui. Bazelio miestas ėmėsi įdomios iniciatyvos: čia pagal susitarimą su viešbučiais nemokamai platinama judumo kortelė (jos kaina įskaičiuojama į apgyvendinimo kainą), kuria naudodamiesi viešbučio klientai gali viešnagės laikotarpiu nemokamai naudotis viešuoju transportu. Tai rimtas raginimas automobilį palikti garaže.

Tokių priemonių kaip eismo ribojimas teikiant pirmenybę vietos viešajam keleiviniam transportui (2), diferencijuotas variklinių transporto priemonių ir degalų apmokestinimas atsižvelgiant į išmetamų teršalų lygį (3), užtikrinantis išorės sąnaudų internalizaciją (4), mokamas įvažiavimas į miestų centrus įgyvendinimas pradžioje davė labai teigiamų rezultatų eismo intensyvumo mažinimo srityje, tačiau laikui bėgant, kaip rodo Londono, Stokholmo ar Milano patirtis, jos tampa neveiksmingos. SUV (angl. Sport utility vehicle) kategorijos transporto priemonės turėtų būti naudojamos atvirose erdvėse, o ne mažuose Europos miestuose, kurių gatvės buvo numatytos fiakrams ir arkliams (kurie irgi išskiria CH4!).

7.8.1. Transporto priemonių, labiau atitinkančių reikalavimus dėl aplinkos oro taršos, gamyba ir naudojimas yra pagrindinis veiksnys stengiantis pasiekti tikslus, kurie nustatyti šią sritį reglamentuojančiais teisės aktais.

7.9. Pažangių transporto sistemų (angl. ITS) (5) plėtojimas. Skirstant ITS pagal naudojamas technologijas, tai gali būti: pagrindinės valdymo sistemos, pavyzdžiui, palydoviniai navigatoriai, eismo valdymas šviesoforais, greičio matuokliai, uždaro tinklo stebėjimo televizijos kameros, arba pažangiausios programos, realiuoju laiku apibendrinančios duomenis, gaunamus iš skirtingų išorės šaltinių, pavyzdžiui, meteorologijos stočių, tiltų dangos atitirpdymo sistemų ir pan.

7.10. Gali būti naudojamos skaičiavimo technologijos, įmontuojamos į realiuoju laiku veikiančias operacines sistemas, naudojančias naujose transporto priemonėse jau įrengiamus mikroprocesorius; sistema FCD (angl. Floating Car Data – kintamieji transporto priemonių duomenys arba Floating Cellular Data – kintamieji judriojo ryšio duomenys), naudojanti vairuotojo turimo judriojo ryšio telefono signalus, technologijas su vidiniais ar išoriniais jutikliais, identifikaciniai indukciniai ciklai su asfalte įrengtais jutikliais, vaizdinės identifikavimo priemonės.

7.11. Elektronika padeda spręsti mokesčio už miesto ir užmiesčio kelius rinkimo problemas. ETC (angl. Electronic Toll Collection), nuotolinė mokėjimo už kelius sistema naudojama ne tik apmokėjimui, bet ir spūstims valdyti: suskaičiuojama, kiek automobilių pravažiuoja per tam tikrą laiką.

7.12. Reikia pradėti svarstyti laisvalaikio transporto priemonių (bagių, keturračių motociklų, visureigių motociklų, variklinių vandens transporto priemonių, sniego motociklų, labai lengvų orlaivių) klausimą. Šios mašinos dažnai būna labai triukšmingos ir išmeta šleikštulį keliančius teršalus. Dažniausiai jos neturi valstybinės registracijos numerių, tačiau jas galima teisėtai vežti ir laikyti stovėjimo vietose. Jų varikliai privalo atitikti bendruosius reikalavimus, bet kyla klausimas, ar juose pakankamai atsižvelgiama į tai, kad šios transporto priemonės naudojamos didelės gamtinės vertės zonose. Spartus šių mašinų gausėjimas ne tik kelia problemų aplinkos srityje, bet ir yra technologinis iššūkis.

7.13. Į taršos kainą įtraukti išorės sąnaudas, ypač susijusias su piliečių sveikata; vystyti integruotą transporto politiką, nustatyti, kokį aplinkos tvarumo lygį užtikrina kiekvienas numatomas projektas, jo sąnaudų ir pelno santykį, aplinkos būklės gerinimą, darbo vietų kūrimą ir poveikį transporto spūstims.

7.14. Skatinti keisti gyvenimo būdą. Reikia sudaryti sąlygas tvariam judumui, kai trumpi atstumai įveikiami pėsčiomis ar dviračiu, gerinti pėstiesiems ir dviratininkams skirtą infrastruktūrą.

7.15. Persvarstyti logistikos valdymą ir gamybos „pačiu laiku“ metodą, dėl kurio labai daug išteklių iššvaistoma gaminių vežimui. Standartizuoti dizainą, mažinti atsarginių dalių kiekį.

7.16. Esant galimybėms, reikėtų diegti nuotolinį darbą.

7.17. Remti mokslinius tyrimus ir medžiagų bei techninių sprendimų tobulinimą diegiant naujoves, kad sumažėtų eismo ir kelių transporto keliamų taršos veiksnių.

7.18. Kad sumažėtų akustinės taršos padarinių, būtų galima ant kelių dangos įrengti greičio ribotuvus, pagerinti asfalto kokybę, intensyviausio eismo zonose statyti garsą sugeriančias užtvaras. Triukšmo lygio apribojimus pažeidžiančioms transporto priemonėms turėtų būti taikomos išties atgrasančios sankcijos, įskaitant ir transporto priemonės konfiskavimą. Triukšmo kontrolė turi būti vykdoma taip, kad jos duomenys tiksliau atspindėtų įprastas transporto priemonių naudojimo sąlygas.

7.19. Dažnai pagrindinis nemalonaus ir kenksmingo triukšmo šaltinis yra motociklai. Reikia griežtinti jų keliamo triukšmo lygio kontrolę ir drausti jais važinėti, kol nebus pateiktas galiojančių teisės aktų reikalavimų atitikties sertifikatas.

2009 m. liepos 16 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) OL C 220, 2003 9 16., p. 16.

(2) OL C 168, 2007 7 20, p. 77-86.

(3) OL C 195, 2006 8 18, p. 26-28.

(4) Žr. šio Oficialiojo leidinio p. 80.

(5) Nuomonė CESE 872/2009 TEN/382 dėl pažangiųjų transporto sistemų diegimo. Pranešėjas Josef Zbořil. (OL dar neišspausdinta).

23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/29

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl automobilių pramonės tiekėjų ir pasrovinių rinkų

(nuomonė savo iniciatyva)

(2009/C 317/05)

Pranešėjas Gustav ZÖHRER

Bendrapranešėjis José Custódio LEIRIÃO

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Automobilių pramonės tiekėjų ir pasrovinių rinkų.

Pramonės permainų konsultacinė komisija, atsakinga už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. birželio 4 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Gustav Zöhrer, bendrapranešėjis José Custódio Leirião.

445-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (2009 m. liepos 16 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę. 104 nariams balsavus už, 4 – prieš ir 9 susilaikius.

1. Santrauka, išvados ir rekomendacijos

1.1. Europos automobilių gamyba yra viena svarbiausių ES pramonės šakų. Ji yra varomoji augimo, užimtumo, eksporto ir inovacijų jėga. Ne mažiau svarbūs yra tiekėjai ir paslaugų teikėjai, kurie priskirtini automobilių pramonės pasrovinėms (angl. downstream) rinkoms. Pasrovinės rinkos dalyviai – transporto priemonių gamintojai, jų tiekėjai ir nepriklausomi arba įgaliotieji rinkos operatoriai paslaugų teikimo, atsarginių dalių ir pagalbinių reikmenų tiekimo bei gamybos, platinimo ir mažmeninės prekybos srityse. Tai tinklas, apimantis 834 700 įmonių (daugiausia MVĮ), kurių bendra apyvarta siekia 1 107 mrld. eurų ir kuriose dirba apie 4,6 mln. darbuotojų.

1.2. Tiek automobilių gamintojai, tiek pardavėjai susiduria su stipria konkurencija, dėl kurios nuolat mažėja pelno marža. Todėl prekybos pasrovinė rinka tampa vis svarbesnė, o automobilių gamintojai nepriklausomų paslaugų teikėjų atžvilgiu užima dominuojančią padėtį.

1.3. Automobilių ir automobilių pramonės tiekimo sektorius yra vienas pirmųjų realiosios ekonomikos sektorių, 2008 m. antrąjį pusmetį ypač nukentėjusių dėl finansų krizės, dėl to drastiškai sumažėjo ir pardavimas. Su tuo susijęs gamybos sumažėjimas sukėlė itin sunkių padarinių ne tik įmonėms, bet ir jų darbuotojams. Pasrovinių rinkų įmonės taip pat nukentėjo. Visų pirma joms sunkiau gauti finansavimą. Tai rimta problema, kelianti grėsmę jų išlikimui. Todėl Komitetas ragina Komisiją ir valstybes nares, imantis bet kokių priemonių, vienodai atsižvelgti ir į pasrovinių rinkų dalyvius.

Nepriklausomai nuo susidariusios padėties automobilių sektoriuje esama trumpalaikių ir ilgalaikių tendencijų, kurios privers plačiai restruktūrizuoti ir pasrovinę rinką. Po keleto metų šio sektoriaus struktūros bus visiškai atnaujintos. Viena vertus, vis didesnė rinkos dalis tenka nepriklausomiems operatoriams, kita vertus, daugelis įmonių, visų pirma mažosios ir labai mažos, išliks tik tuo atveju, jei kurs naujas koncepcijas ir investuos.

1.4.1. EESRK nuomone, pasrovinės rinkos bus toliau restruktūrizuojamos ir atsiras įvairios naujos partnerystės (taip pat su kitais pilietinės visuomenės atstovais) ir naujos klientų santykių formos. Dėl glaudžių automobilių pramonės ir kitų sektorių sąsajų ir tiekimo sektoriaus bei automobilių prekybos suskirstymo bet kuri restruktūrizacijos forma, kuri turi neigiamų padarinių MVĮ, darys poveikį ir šimtams tūkstančių darbuotojų pavienėse valstybėse narėse. Todėl EESRK mano, kad Komisija privalo atidžiai stebėti restruktūrizavimo procesus pasrovinėse rinkose ir prireikus imtis veiksmų konkurencingumui užtikrinti.

1.4.2. Komitetas ragina, vadovaujantis Lisabonos strategija, suburti aukšto lygio grupę, kuri, remdamasi CARS 21 rezultatais, laikotarpiui po krizės apibrėžtų perspektyvas ir veiksmų sritis. Atsižvelgiant į visos automobilių pramonės raidą reikėtų išskirti šiuos esminius punktus:

—	tolesnis teisinės bazės plėtojimas, galimybės laisvai ir sąžiningai konkuruoti,

—	Lisabonos strategijos įgyvendinimas,

—	nustatyti kvalifikuotų darbuotojų poreikį,

—	inovacijos,

—	su vartotojais susiję klausimai,

—	prekybos politika,

—	socialiniai aspektai.

1.5. EESRK nuomone, ES teisės aktų peržiūra atsižvelgiant į dabartines ekonomines ir socialines sąlygas visuomet turėtų prisidėti prie laisvos ir sąžiningos konkurencijos išsaugojimo, todėl:

—	šios sunkios krizės laikotarpiu reikia vengti gilių permainų,

—	turi būti rasta nuostatų, skatinančių pernelyg didelę koncentraciją prekyboje, pusiausvyra,

—	reikia sukurti atitinkamas saugumo, aplinkosaugos ir nuostatų supaprastinimo sąlygas,

—	reikia nuspėti konkurencijai nepalankaus elgesio dėl naujos rinkos tvarkos tikslus,

—	turi būti remiamas Small Business Act įtvirtintas principas „visų pirma galvokime apie mažuosius“, siekiant skatinti MVĮ plėtrą, inovacijas ir darbo vietų apsaugą.

1.6. Kad būtų galima užtikrinti darbo vietų kiekybę ir kokybę, padidinti darbuotojų judumą ir apskritai sektoriaus patrauklumą, būtina, kad sektorius ir įmonės spręstų ir socialines problemas. Pirmiausia reikia svarstyti tokius klausimus kaip demografiniai pokyčiai, mokymosi ir kvalifikacijos kėlimo visą gyvenimą modeliai, nauji reikalavimai darbuotojų sveikatos ir saugos srityje. Todėl Komitetas ragina suinteresuotuosius subjektus ir Komisiją visose srityse (sektoriuje, nacionaliniu lygiu ir įmonėse) spartinti socialinį dialogą.

2. Pagrindas

2.1. Europos automobilių pramonė yra vienas svarbiausių ES sektorių. 2007 m. lapkričio mėn. CCMI parengė informacinį pranešimą apie esamą Europos automobilių pramonės padėtį ir jos perspektyvas. Vis dėlto pranešime nagrinėjamas tik pagrindinis šios pramonės segmentas – automobilių ir atsarginių dalių gamyba (pagal Europos bendrijos ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus 29 kodą). Kaip teigiama dokumente, vis dėlto, į klasifikatoriaus 29 kodą nepatenka kai kurios automobilių pramonės tiekimo rūšys ir labai daug susijusios ekonominės veiklos rūšių.

2.2. Automobilių pramonės tiekimas ir pasrovinės rinkos – tai didelė veiklos rūšių įvairovė. Kai kurios veiklos rūšys priklauso pramonei (variklių ir automobilių elektros įrangos gamyba, dažų gamyba, padangų gamyba, plastiko ir tekstilės gaminiai, oro kondicionavimo sistemos, automobilių akumuliatoriai ir matavimo prietaisai). Kitos – paslaugų sektoriui, pavyzdžiui, variklinių transporto priemonių priežiūra ir remontas.

Pasrovinės rinkos dalyviai Europoje – transporto priemonių gamintojai, jų tiekėjai ir nepriklausomi rinkos operatoriai paslaugų teikimo bei atsarginių dalių ir pagalbinių reikmenų tiekimo bei gamybos, platinimo ir mažmeninės prekybos srityse. Šios ekonominės veiklos rūšys yra labai svarbios Europos ekonomikai, nes apima daugelį sektorių (tiek dideles įmones, tiek MVĮ) ir sukuria daug darbo vietų.

2.3.1. Pasrovines rinkas iš esmės galima suskirstyti į tris pagrindines sritis:

I. Pardavimas, aptarnavimas, remontas ir priežiūra

Šiai kategorijai priklauso pačių gamintojų aptarnavimo struktūros (pardavimas ir aptarnavimas) ir tiesiogiai nuo gamintojų priklausomi įgaliotieji atstovai (pagrindiniai importuotojai, įgaliotosios remonto dirbtuvės ir kt.) bei nepriklausomos remonto dirbtuvės. Kalbama tiek apie bendro pobūdžio, tiek apie tam tikrose srityse besispecializuojančias remonto dirbtuves. Remonto dirbtuvės, kurios specializuojasi tam tikrų atsarginių dalių srityje, kai kuriais atvejais priskirtinos automobilių pramonės tiekėjams.

II. Atsarginės dalys

Atsargines dalis gamina ir tiekia visų pirma patys transporto priemonių gamintojai arba jų tiekimo įmonės bei automobilių pardavėjai. Vis daugiau parduodama ne originalių atsarginių dalių, o jų kopijų. Be to, kai kurios atsarginės dalys yra bendro naudojimo, jos nepriskiriamos konkrečiam automobilių gamintojui (padangos, ratlankiai, akumuliatoriai, uždegimo žvakės, filtrai, lempos ir kt.).

III. Pagalbiniai reikmenys ir automobilių pertvarkymas (angl. tuning)

Šiai kategorijai priklauso beveik visos dalys ar sudedamosios dalys, gerinančios individualų automobilio dizainą, patogumą ar saugumą. Ji apima daug skirtingų elementų, nuo sudėtingų elektroninių ar hidraulinių sudedamųjų dalių (pavyzdžiui, GPS navigacijos sistemos ar važiuoklės) iki paprastų plastiko detalių (pavyzdžiui, stiklinės laikikliai).

2.3.2. Šioje rinkoje vis svarbesnis vaidmuo tenka išmontavimui ir perdirbimui. Viena vertus, išmontuotų automobilių dalys perdirbamos ir parduodamos. Kita vertus, tai yra žaliavų, pavyzdžiui, plieno, aliuminio ir plastiko šaltinis.

2.3.3. Be to, paslaugų sektoriuje esama ir kitų rinkos dalyvių, pavyzdžiui, degalinės, skubios pagalbos kelyje ar techninės apžiūros tarnybos, kėbulų gamintojai.

Nėra pakankamai statistinių duomenų. Tik išskirtiniais atvejais esama konkrečių duomenų apie šias pramoninės gamybos ar paslaugų teikimo sritis. Apskritai kalbant, tai yra gamybos ir paslaugų sritys, kurios priskirtinos įvairioms pramonės šakoms ir paslaugų sektoriams.

2.4.1. Automobilių pramonės pasrovinę rinką sudaro apie 834 700 įmonių, daugiausia mažosios ir vidutinės įmonės (MVĮ). Vis dėlto pavienėse valstybėse narėse esančios struktūros skiriasi. Kai kuriose šalyse, visų pirma Pietų Europoje, dominuoja mažos ir labai mažos įmonės (daugiausia šeimos įmonės), kitose šalyse labiau vyrauja didesnės struktūros, pavyzdžiui, Vokietijoje ir Prancūzijoje. Šio sektoriaus apyvarta siekia 1 107 mlrd. eurų, Europos Sąjungoje šiame sektoriuje dirba apie 4,6 mln. asmenų (1).

3. Ekonominė aplinka ir tarptautinės tendencijos

Automobilių ir automobilių pramonės tiekimo sektorius yra vienas pirmųjų realiosios ekonomikos sektorių, 2008 m. antrąjį pusmetį ypač nukentėjusių dėl finansų krizės. Finansų rinkos problemos šį sektorių paveikė dvejopai. Viena vertus, automobilis ir namo statyba visgi yra didžiausia namų ūkių investicija. Sunkiu ekonominiu laikotarpiu delsiama daryti tokias investicijas, todėl lengvųjų automobilių rinkoje labai stipriai sumažėjo pardavimas, to nebuvo galima numatyti iš anksto. Kita vertus, sunkiau gauti kreditą, todėl mažosios ir vidutinės įmonės susiduria su problemomis dėl savo veiklos finansavimo. Tai turi įtakos įmonių investicijoms, dėl to sumažėja ir komercinių transporto priemonių prekyba (2) (3).

3.1.1. 2008 m., palyginti su ankstesniais metais, naujų registruotų lengvųjų automobilių skaičius Europoje sumažėjo 7,8 proc. Vien tik paskutinį ketvirtį šis skirtumas siekė 19,3 proc. Lengvųjų komercinių transporto priemonių pardavimas sumažėjo daugiau nei 10 proc., krovininių – 4 proc. Ši tendencija išlieka ir 2009 m. pradžioje, nors kai kuriose valstybėse narėse įvairiomis priemonėmis (pvz., išmokos už aplinkosaugą, išmokos už seno automobilių atidavimą į metalo laužą ir naujo pirkimą) buvo galima šiek tiek pristabdyti lengvųjų automobilių pardavimo mažėjimą. Vis dėlto komercinių transporto priemonių srityje padėtis dramatiškai pablogės. Sunkiasvorių komercinių transporto priemonių sektoriaus padėtis 2009 m. dramatiška, pirmąjį ketvirtį įregistruotų naujų transporto priemonių sumažėjo 38,9 proc.

3.1.2. Gamybos sumažėjimas sukėlė itin sunkių padarinių ne tik įmonėms, bet ir darbuotojams. Visų pirma mažinamas darbuotojų skaičius (pirmiausiai atleidžiami laikini darbuotojai) ir imamasi trumpalaikio darbo ar panašių priemonių, visos jos reiškia mažesnes pajamas.

Nepriklausomai nuo dabartinės raidos, CCMI savo 2007 m. lapkričio mėn. parengtame pranešime pateikė išsamią svarbiausių automobilių pramonės tendencijų analizę (4). Dabartinė krizė dar labiau paspartins daugelį šių permainų ir pramonėje vyks didelio masto struktūriniai pokyčiai. Šios tendencijos daro tiesioginį poveikį pasrovinės rinkos raidai ir pokyčiams. Tolesniuose punktuose CCMI norėtų išvardyti tendencijas, kurios yra ypač svarbios automobilių pramonės tiekėjams ir pasrovinėms rinkoms.

3.2.1. Svarbiausi rezultatai:

—	Visi naujausi automobilių pramonės tendencijų tyrimai ir prognozės rodo, kad vidutinės trukmės laikotarpiu automobilių pramonė pasaulyje bus auganti pramonės šaka, tačiau ji ir toliau bus plačiai restruktūrizuojama.

—	Pridėtinė vertė ir užimtumas augs visų pirma tiekimo srityje; tai lemia nuolatinis paslaugų užsakymas.

—	Manoma, kad daugiau paslaugų bus užsakoma visų pirma (Jungtinių Amerikos Valstijų) didžiosiose masinės gamybos įmonėse, Europos (ypač Vokietijos) aukščiausios klasės produktų gamintojus šis reiškinys palies mažiau.

—	Automobilių gamyba (lengvųjų automobilių sektorius) tarptautiniu mastu visų pirma augs BRIC valstybėse (ypač Kinijoje ir Indijoje) ir Europoje.

—

Nepaisant bendrų augimo tendencijų, manoma, kad augimo centrai ne tik persikels į kitus regionus, bet ir:

—	pavienius galutinių produktų gamintojus gali ištikti krizė, kelianti pavojų jų išlikimui,

—	gali atsitikti, kad JAV vyks panašūs vidiniai procesai kaip JK dešimtajame dešimtmetyje (plataus masto restruktūrizavimas perkeliant centrus į kitus regionus),

—	dėl užsakomųjų paslaugų ir toliau keisis transporto priemonių gamintojų ir tiekėjų santykiai,

—	tikėtina, kad tiekimo sektoriuje dar labiau sustiprės koncentracija,

—	manoma, kad vystant technologijas (pvz., varomosios jėgos ir variklių technologijų srityje) bus plačiai restruktūrizuojama tiekimo sritis.

—

Kokiu mastu pavienės tiekimo įmonės susidurs su šiais restruktūrizavimo procesais, lems daug skirtingų veiksnių. Kalbama apie šiuos veiksnius:

—	įmonių produktų portfelis ir unikalus pardavimo pasiūlymas,

—	veikla MTTP srityje ir jos išlaidų pasiskirstymas,

—	atitinkamas gamintojo ir tiekėjo santykis,

—	gamybos organizavimo veiksmingumas,

—	dalyvavimas vertės kūrimo tinkluose ir santykiai tarp branduolių,

—	įmonių struktūra ir nuosavybės santykiai,

—	kapitalo ištekliai ir laisvų pinigų srauto apimtis,

—	atstovavimas regionuose.

—	Europos automobilių pramonės regioninei struktūrai ir toliau bus būdingas perkėlimas iš Vakarų į Rytus.

—	Galima teigti, kad ir toliau bus sparčiai gerinamas automobilių pramonės produktyvumas, kuris viršys numatomą gamybos padidėjimą. Tai darys nuolatinį spaudimą užimtumui ir darbo sąlygoms (visų pirma tiekimo sektoriuje).

—	Tiek pasaulio, tiek Europos automobilių pramonės lengvųjų automobilių gamybos sektoriuje esama perteklinių gamybinių pajėgumų. Pajėgumų pertekliaus keliamą spaudimą dar labiau sustiprins ryškėjantys toliau plečiami pajėgumai.

—	Rinką formuoja vis labiau išsiskiriantys ir įvairiapusiai vartotojų poreikiai. Demografinė raida bei pajamų ir pardavimo kainų pokyčiai taip pat atlieka labai svarbų vaidmenį.

—

Susiduriama su dideliais sunkumais, susijusiais su klimato problemomis, žaliavų trūkumu ir saugumu. Tai verčia kuo skubiau vystyti tokias sritis kaip varomosios jėgos technologijos (išmetamųjų dujų kiekio mažinimas, alternatyvus kuras) ir medžiagų technologijos bei atsižvelgiant į integruotas įvairiarūšio transporto sistemas. Šis aspektas artimiausioje ateityje turės ilgalaikio poveikio sektoriui, todėl reikės apibrėžti būsimą kelių transporto ir automobilio vaidmenį šioje sistemoje.

3.3. Tiek automobilių gamintojai, tiek pardavėjai susiduria su stipria konkurencija, dėl kurios nuolat mažėja pelno marža. Labiausiai tai juntama prekyboje, nes jos pelno marža yra apie 0,3 proc. Dėl šios raidos vis daugiau subjektų sutelkia dėmesį į prekybą pasrovinėje rinkoje (aptarnavimas, priežiūra, atsarginės dalys). Šioje srityje automobilių gamintojai nepriklausomų paslaugų teikėjų atžvilgiu užima dominuojančią padėtį.

4. ES teisės sistema

4.1. Kitaip nei pirminėje rinkoje pasrovinėse rinkose susiduriama su konkurencijos problemomis. Įgaliotieji atstovai užima didelę rinkos dalį (apie 50 proc.), o didelė atsarginių dalių rinkos dalis tenka automobilių gamintojams. Be to, originalias atsargines dalis galima įsigyti tik iš automobilių gamintojų. Europos Komisija turėjo imtis veiksmų, kad nepriklausomoms remonto dirbtuvėms būtų sudarytos galimybės laisvai naudotis informacija. Konkurencinė padėtis, palyginti su pirmine rinka, skiriasi dar ir tuo, kad automobilių gamintojų pelno maržos yra didesnės, o didžiąją įgaliotųjų atstovų pelno dalį sudaro pajamos iš remonto ir priežiūros, o ne naujų automobilių pardavimo.

4.2. Siekdama apsaugoti konkurenciją ir vartotojų galimybes rinktis bei vienodas sąlygas atsarginių dalių ir remonto sektoriuje, 2003 m. Europos Komisija paskelbė Reglamentą (EB) Nr. 1400/2002 dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo vertikalių susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims motorinių transporto priemonių sektoriuje, kuris galios iki 2010 m.

Bendrosios išimties reglamente apibrėžiami vertikalūs susitarimai, kuriems netaikomas ES sutarties 81 straipsnis, draudžiantis susitarimus, kuriais pažeidžiama konkurencija. Todėl rinkos dalyviams jie yra saugus pagrindas. Jei susitarimai atitinka bendrosios išimties reglamento sąlygas, galima tvirtai teigti, kad jie neprieštarauja ES konkurencijos nuostatoms.

4.3. Transporto priemonių sektoriui numatytas bendrosios išimties reglamentas yra daug išsamesnis už bendrąjį bendrosios išimties reglamentą, todėl rinkos dalyviai, visų pirma MVĮ, dėl reglamento sudėtingumo susiduria su aiškinimo problemomis. Komisijai, kuri gavo labai daug rinkos dalyvių skundų ir klausimų, nesusijusių su konkurencija, ši problematika yra gerai žinoma. Motorinių transporto priemonių sektoriui skirtas bendrosios išimties reglamentas pasrovinėse rinkose a priori yra naudingesnis, nes esant tam tikroms sąlygoms susitarimai apima iki 100 proc. rinkos (laikantis bendrojo bendrosios išimties reglamento tik iki 30 proc.), nors kartu šias „palankias“ taisykles iš dalies riboja specialios nuostatos.

Taigi, transporto priemonių sektoriui skirtas bendrosios išimties reglamentas ir toliau išlieka ginčytinas, nes dauguma įgaliotųjų atstovų suinteresuoti išsaugoti status quo, o automobilių gamintojai reikalauja paprastesnių ir ne tokių griežtų nuostatų, o nepriklausomas sektorius (nepriklausomos remonto dirbtuvės ir atsarginių dalių gamintojai) savo ruožtu ragina geriau suderinti galiojančius teisės aktus.

4.4. Geresnis dabartinės teisės sistemos derinimas apimtų:

—	bendrosios išimties reglamentą,

—	informacijos apie naujuose modeliuose naudojamas technologijas suteikimą ir galimybių sudarymą visiems operatoriams naudotis šia informacija ir naujais įrankiais,

—	Direktyvos 96/96/EB dėl transporto priemonių techninės apžiūros persvarstymą,

—	įmonių intelektinės nuosavybės teises (dizainas ir patentų apsauga),

—	garantines nuostatas,

—

mokymą.

4.5. Visiems rinkos dalyviams reikia teisinio tikrumo, jie norėtų žinoti, kas bus po 2010 metų. Dabartinis netikrumas dėl bendrosios išimties reglamento poveikio ateityje kelia nemažai rūpesčių būtent MVĮ, ir tai labai gerai suprantama atsižvelgiant į būtiną sutarčių galiojimo laiką ir investicijas, kad visi suinteresuotieji dalyviai pasiektų automobilių technologijų naujausią lygį ir būtų sudarytos galimybės gauti atsarginių dalių, informacinių technologijų, naujų įrankių, įrangos ir dalyvauti mokymuose.

4.6. Komisija teisines sąlygas sustiprino 2009 m. sausio mėn. įsigaliojusiu Reglamentu (EB) Nr. 715/2007 (Euro 5), kuriuo reglamentuojamos galimybės gauti visą techninę automobilių, gavusių naujo tipo patvirtinimą, informaciją.

4.7. EESRK mano, kad atsižvelgiant į dabartines ekonomines ir socialines sąlygas ES teisės aktų peržiūra visuomet turėtų padėti išlaikyti laisvą ir sąžiningą konkurenciją, tam būtina:

—	vengti gilių permainų šios sunkios krizės laikotarpiu,

—	tinkamai suderinti nuostatas, skatinančias prekyboje pernelyg didelę koncentraciją,

—	sukurti atitinkamas saugos, aplinkosaugos ir nuostatų supaprastinimo sąlygas,

—	numatyti konkurencijai priešiško elgesio dėl naujos rinkos tvarkos tikslus,

—	remti Small Business Act įtvirtintą principą „visų pirma galvokime apie mažuosius“, siekiant skatinti MVĮ plėtrą, inovacijas ir darbo vietų apsaugą.

5. Dabartinė padėtis Europos automobilių pramonės pasrovinėse rinkose

ES automobilių pramonės pasrovinė rinka išgyvena esminius struktūrinius pokyčius, sukeltus naujų ir aktyvesnių reguliavimo priemonių. Techninės permainos ir pakitę procesai taip pat padeda pertvarkyti sėkmingą pasrovinės rinkos verslo modelį, apimantį visus rinkos dalyvius gamybos, pardavimų ir platinimo grandinėje.

5.1. Transporto priemonių priežiūra ir remontas

Technikos inovacijos užtikrina geresnę išmetalų kontrolę ir didesnį saugumą bei komfortą, tačiau tai dar labiau apsunkina techninę priežiūrą ir remontą. Šią rinką labai veikia konkurencija; kiekybiniu požiūriu joje dominuoja MVĮ, tiekiančios konkurencingas dalis ir teikiančios aukštos kokybės paslaugas ir dėl to jų vaidmuo Europos ekonomikos užimtumui ir augimui yra labai svarbus.

5.1.1. Ypač keletui prekinių ženklų tinkamų prietaisų ir įrankių gamintojai (angl. multibrand-tools) priklauso nuo konkrečios informacijos (pvz., konkreti diagnostinė informacija, skirta keletui prekinių ženklų tinkamiems diagnostikos prietaisams, siekiant užtikrinti kuo platesnę veikimo apimtį). Nesant prietaisų ir įrankių, kurie tinkami keletui prekinių ženklų arba gali būti naudojami visoje rinkoje, mažos įmonės privalo pirkti konkretaus modelio remontuojamam automobiliui nuosavus įrankių komplektus. Šiam tikslui pasiekti būtini pirkimai, kurie gerokai viršytų MVĮ finansines galimybes. Norėdami išlaikyti atitinkamą lygį ir atsižvelgiant į tai, kad vis dažniau į automobilius montuojamos elektroninės sistemos, įrankių gamintojai turi gauti iš automobilių gamintojų patikimą informaciją ir duomenis. Nesant tokių duomenų, diagnostikos prietaisų gamintojai negali pateikti nepriklausomoms dirbtuvėms būtinos programinės įrangos.

5.2. Atsarginės dalys

Tam tikrų prekinių ženklų originalių atsarginių dalių gamyba ir pardavimas didžiąja dalimi vyksta visų pirma per OEM (angl. original equipment manufacturer – originalios įrangos gamintojus) arba su jais sutartį sudariusias tiekimo įmones. Labai daug atsarginių dalių (padangos, ratai, akumuliatoriai, uždegimo žvakės, įvairūs filtrai ir kt.) yra bendro naudojimo, jos nepriskiriamos konkrečiam automobilių gamintojui

Būtent padangų, akumuliatorių ir ratų gamintojai susiduria su vis didėjančia pasauline konkurencija ir praeityje turėjo įgyvendinti esmines struktūrines permainas. Rekomenduojama atlikti papildomus pasektorių tyrimus.

5.2.1. Neoriginalių atsarginių dalių gamyba ir kopijos

Alternatyvūs, nepriklausomi gamintojai įgyja vis daugiau svarbos atsarginių dalių rinkoje. Dažnai jie siūlo atsarginių dalių, kurios labiau atitinka klientų lūkesčius kainos ir kokybės santykio prasme (pvz., senesnių automobilių atveju ilgas dalių naudojimas ne toks svarbus kaip nedidelė kaina). Svarbiausia – ne kopijuoti originalą, bet užtikrinti funkcionalumą.

Tačiau vis dažniau siūlomos nelegalios kopijos ar abejotinos kokybės klastotės. Galiausiai tai yra klientų apgaudinėjimas, kuriam galima vis geriau užkirsti kelią patentų apsaugos, intelektinės nuosavybes apsaugos ir prekybos politikos priemonėmis.

5.2.2. Automobilių pertvarkymo sektorius

Automobilių pertvarkymo sektorius yra vienas iš sparčiai besivystančių automobilių pramonės sektorių.

Automobilių pertvarkymu siekiama automobilius pertvarkyti taip, kad padidėtų jų galia, išorinis patrauklumas ir saugumas. Automobilio pertvarkymas gali apimti visas jo dalis: ratus, padangas, amortizatorius, variklį, saloną, važiuoklę, išmetimo vamzdį ir pan.

Yra įmonių, kurios specializuojasi tik automobilių pertvarkymo srityje ir savo produkciją parduoda visame pasaulyje. Apskritai jos naudoja inovatyvias koncepcijas bei medžiagas ir kuria naujas technikos kryptis, kuriomis kartais pasinaudoja net automobilių gamintojai ir pritaiko jas masinėje gamyboje.

Europos Komisija turėtų parengti ir priimti susijusius teisės aktus, reglamentuojančius automobilių pertvarkymo sektorių.

5.3. Sauga ir tvari nauda aplinkai

Norint užtikrinti, kad ne tik nauji, nuo konvejerio nuriedėję automobiliai atitiktų išmetalų ir saugos standartus, bet ir visą savo eksploatacijos laikotarpį, būtina reguliariai atlikti techninę apžiūrą, remontą ir priežiūrą. Nepriklausomų ir įgaliotųjų remonto dirbtuvių vaidmuo svarbus tiek naujiems, tiek senesniems modeliams, nes jos užtikrina, kad šių automobilių techninė būklė būtų gera ir jie atitiktų galiojančius aplinkosaugos reikalavimus. Šį paslaugų lygį galima užtikrinti tik tada, jei automobilių gamintojai suteiks galimybes susipažinti su informacija, apimančia keleto automobilių modelių įrankius ir įrangą, atsargines dalis, ir dalyvauti mokyme.

6. Plataus masto restruktūrizavimas pasrovinėse rinkose

6.1. Visai automobilių pramonei, įskaitant automobilių prekybos ir paslaugų sritis, ypač stipriai smogė ekonomikos ir finansų krizė. Pagrindinės įmonių (visų pirma MVĮ) problemos susijusios su pablogėjusiomis sąlygomis gauti kreditus bei smarkus naujų automobilių paklausos sumažėjimas. Kita vertus, pasrovinėms automobilių pramonės rinkoms poveikį daro daugelis kitų veiksnių, tarp jų:

—	padidėjęs automobilių vidutinis amžius esant mažesniam kasmet nuvažiuotų kilometrų skaičiui,

—	remonto darbų apimties sumažėjimas dėl ilgesnės automobilių dalių eksploatacijos trukmės ir ilgesnių priežiūros intervalų,

—	santykinis remonto išlaidų padidėjimas, kadangi automobiliuose vis daugiau montuojama naujausia technologija,

—	spaudimas mažinti remonto išlaidas dėl mažesnių namų ūkio pajamų ir padidėjusio vartotojų informuotumo apie kainas,

—	nuolat didėjantis elektronikos kiekis šiuolaikiniuose automobiliuose, vis sudėtingesni prietaisai,

—	didėjantis atsarginių dalių skaičius, didžiulė modelių ir įrangos variantų įvairovė,

—	remontas ir priežiūra, automobilių dalių žymėjimas ir įrankių dizainas tampa vis sudėtingesni,

—	labai didelės investicijos į informacines technologijas, atsargines dalis ir mokymą,

—	automobilių gamintojų praktika klientus „pririšti“ aptarnavimo sutartimis.

6.2. Vėliau vyksta esminės permainos, lemiančios restruktūrizaciją įvairiuose lygmenyse:

—	ateityje išliks ir dėl krizės dar labiau sustiprės rinkos koncentracijos tendencija dėl įmonių susijungimų ir įsigijimų,

—	nepriklausomų remonto dirbtuvių ir atsarginių dalių didmenininkų skaičius mažėja,

—	mažosios ir vidutinės remonto įmonės ir atsarginėmis dalimis prekiaujantys didmenininkai vis labiau linksta prisijungti prie nepriklausomų koncernų ar jų tinklų, teikiančių daug paslaugų, kad atitiktų šioje srityje joms keliamus vis didesnius reikalavimus,

—	atsarginių dalių gamintojai ir prekiautojai patiria vis didesnį kainų spaudimą,

—	dėl nedidelio rentabilumo prekiaujant naujais automobiliais automobilių gamintojai plečia savo veiklą pasrovinėse rinkose.

6.3. Nors pasrovinėse rinkose esama galimybių parduoti daugiau atsarginių dalių, tačiau iš tiekėjų vis dažniau tikimasi, kad jie rinkai pateiks inovatyvius produktus, kurie galėtų pagerinti automobilio originalių detalių našumą ir saugumą bei paskatinti šioje rinkoje tokių produktų paklausą. Dėl to gamintojų įgaliotieji prekybos partneriai turi kautis dėl savo rinkos dalies, juo labiau kad svarbiausiame rinkos segmente – naujų ir naudotų (iki 4 metų) automobilių rinkoje – atsarginių dalių paklausa smarkiai mažėja.

6.4. EESRK nuomone, pasrovinių automobilių rinkų restruktūrizacija turi būti tęsiama, kad galėtų atsirasti įvairios naujos partnerystės ir naujos klientų santykių formos. Kadangi automobilių pramonė ir kitų sektoriai glaudžiai susiję, o tiekimo pramonė ir automobilių prekyba labai išplėtotos, bet kokia restruktūrizacijos forma turės neigiamų padarinių MVĮ ir kartu šimtams tūkstančių darbuotojų pavienėse ES valstybėse narėse. Todėl EESRK mano, kad Komisija privalo atidžiai stebėti restruktūrizavimo procesus pasrovinėse rinkose ir prireikus imtis veiksmų, kad būtų užtikrintas konkurencingumas.

7. Socialiniai aspektai

7.1. Švietimas ir mokymas

Apskritai švietimo ir mokymo sistemos šiame sektoriuje yra gan neblogai išvystytos. Pirma, tai susiję su transporto priemonių gamintojams keliamomis sąlygomis, antra, sparti technikos pažanga reikalauja nuolat kelti kvalifikaciją. Vargu ar yra kitas sektorius, kuriame kiekvienais metais tiek daug darbuotojų keltų savo kvalifikaciją. Tiesa, esama skirtumų ir čia, iš esmės jie priklauso nuo įmonės rūšies ir dydžio. Ypač labai mažoms įmonėms (daugiausia šeimos įmonėms) iškyla nemažų problemų norint išlaikyti reikiamą lygį. Dėl savo specifikos mokymas dažnai pernelyg orientuojamas į konkrečią darbo vietą arba tam tikrą automobilio modelį. Tai mažina darbuotojų judumą ir jiems būna sunkiau keisti darbo vietą. Todėl Komitetas remia pastangas sukurti vienodą Europos sertifikavimo sistemą.

7.2. Sveikata ir sauga

Dirbančiųjų automobilių pramonėje problemos skiriasi: gamybos vietose darbas yra automatizuotas, turima daug techninių priemonių, o remonto vietose dominuoja rankų darbas. Dėl šio darbo pobūdžio (besikartojančių veiksmų) darbuotojams ilgainiui gali atsirasti negalią sukeliančių skausmų, jie gali susirgti raumenų ir kaulų ligomis.

Darbingo amžiaus gyventojų, taip pat ir dirbančiųjų remonto dirbtuvėse, senėjimas pasaulio mastu verčia pagalvoti, kaip perorganizuoti darbą ir užkirsti kelią sveikatos problemų paaštrėjimui. Prisidedant prie gamintojų jau dedamų pastangų darbuotojų labui, į tai būtina atsižvelgti siekiant palaikyti garantinio aptarnavimo įmonių konkurencingumą.

Įgyvendinant profesinės rizikos prevencijos planus ir darbo vietų pritaikymo priemones, reikia atsižvelgti ne tik į teršalus ar įvairias toksines medžiagas, bet ir apsaugoti darbuotojus nuo problemų, susidarančių dėl jų darbo specifikos.

Šioms saugumo priemonėms įgyvendinti reikia didelių įmonės sąnaudų ir vadovų noro investuoti.

Atsiradus naujoms technologijoms rinkoje, atsiveria nauji pavojų šaltiniai: pavyzdžiui, netrukus teks spręsti stipriosios srovės įrenginių ir vandenilio peroksido sprogimų keliamo pavojaus problemas. Tam būtina pasirengti. Šiuo metu dar negalima numatyti, kaip pasikeis įprastinė darbo vieta. Tačiau įvairūs suinteresuotieji subjektai norėtų aiškių gairių, kad galėtų pradėti rengti tinkamas strategijas. Dirbančiųjų automobilių pramonėje problemas nuolat svarsto socialiniai partneriai. Reikėtų numatyti nuostatas, kurios skatintų taikyti prevencines priemones ir vykdyti darbuotojų stebėseną.

EESRK pritaria Europos Sąjungos ir valstybių narių nacionalinėms higienos, saugumo, sveikatos ar darbuotojų perkvalifikavimo iniciatyvoms.

7.3. Demografiniai pokyčiai

Gyventojų senėjimas taip pat paliks pėdsaką pasrovinėse automobilių pramonės rinkose. Vidutinis darbuotojų amžius ilgės, ir dėl to sveikatos klausimai darys vis didesnę įtaką darbo organizavimui, mokymo poreikiams ir darbo sąlygoms.

7.4. Darbo užmokestis

Darbo užmokestis nėra ES kompetencijos sritis. Tačiau ypatinga padėtis automobilių pramonės pasrovinėse rinkose leidžia tiksliau aptarti šias problemas. Beveik visose ES šalyse darbo užmokestis šiame sektoriuje patiria nepaprastą spaudimą. Šį spaudimą daugiausia daro automobilių gamintojai. Labai stiprūs tarpusavio priklausomybės ryšiai saisto automobilių pardavėjus ir remonto dirbtuvių bei automobilių gamintojus, kurie suteikia jiems koncesiją. Gamintojai priima sprendimus dėl investicijų ir mokymo standartų, pavyzdžiui, nustatydami laiko gaires, taip pat daro netiesioginę įtaką galutinėms vartotojų kainoms, tačiau finansinė našta ir visa ekonominė rizika tenka automobilių pardavėjams ir remonto dirbtuvėms. Socialiniams partneriams turi ribotos galimybės vykdyti kolektyvines derybas, ir tai lemia palyginti nedidelį darbo užmokestį šiame sektoriuje. Kartu su sunkiomis darbo sąlygomis ši aplinkybė mažina šio sektoriaus patrauklumą jaunų darbuotojų akyse. Ateityje tai gali tapti problema ieškant specialistų.

8. Galimybės ir iššūkiai

8.1. Automobilių pramonės pasrovinių sektorių laukia didžiulės permainos, kurios artimiausiais metais atneš tiek teigiamų, tiek neigiamų dalykų. Šių sektorių našumas didžiąja dalimi priklauso nuo automobilių pramonės rezultatų. Be to, dar yra svarbių sričių, kuriose konkurenciją veikia kiti veiksniai, pavyzdžiui: platinimo ir pardavimo taisyklės, poveikis aplinkai, su sauga susiję pavojai (papildomi produktai), grąžinamojo perdirbimo veikla, intelektinės nuosavybės teisės (produktų klastojimas) ir pan. Tokiose srityse svarbiausias vaidmuo tenka inovacijoms, taikomoms visų rūšių pasrovinėje veikloje.

8.2. Aiškumo dėlei paminėtina, jog yra keletas svarbių varomųjų veiksnių automobilių dalių tiekimo, automobilių prekybos ir aptarnavimo srityse, kurios didina konkurenciją: tai naujos naujų automobilių platinimo ir pardavimo taisyklės (bendrosios išimties reglamentas), naujasis ES reglamentas dėl automobilių atsarginių dalių platinimo, pardavimo ir aptarnavimo dirbtuvių, pavyzdžiui, naujoji remonto sąlyga, kuri turės būti įtraukta į Direktyvą 98/71/EB dėl teisinės dizaino apsaugos (Direktyva 98/71/EB).

8.3. Atsakydami į politikos, teisės ir technologinius iššūkius, daugelis keleto automobilių modelių pardavėjų ir automobilių organizacijų susivienijo, kad galėtų drauge apginti savo teisę atlikti automobilių remontą, taip pat apginti vartotojų teisę savo nuožiūra pasirinkti dirbtuvę, kurioje bus atliekama jų automobilio priežiūra ir remontas. Dabartinės taisyklės galios iki 2010 m., ir klausimas, ar bus jos pratęstos, yra prieštaringų diskusijų objektas (5).

8.4. MVĮ yra ekonomikos ir užimtumo Europos Sąjungoje pagrindas, jos sudaro didžiausią automobilių pramonės pasrovinių rinkų dalį. Aiškūs ir konkretūs teisės aktai yra svarbiausia prielaida, kad automobilių pasrovinėse rinkose būtų užtikrinta laisva ir sąžininga konkurencija (6).

8.5. Dabartinės krizės sąlygomis būtina imtis trumpalaikių veiksmingų priemonių, leidžiančių visam automobilių sektoriui ir jame dirbantiems asmenims išgyventi sunkmetį. Vidutinės ir ilgalaikės trukmės laikotarpiu visų pirma mažosios ir labai mažos įmonės gali atlaikyti konkurenciją tik tada, jei kurs naujas koncepcijas ir darys investicijas. Kadangi daugelis mažų įmonių negali vienos to padaryti, rasis vis daugiau susiliejimų ir bendros veiklos bei naujų partnerysčių su įvairiausiais pilietinės visuomenės atstovais, kursis nepriklausomų specializuotų įmonių ar naujų technologijų (elektra varomų ar hibridinių automobilių) specialistų tinklai.

2009 m. liepos 16 d., Briuselis.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Šaltinis: FIGIEFA / WOLK & PARTNER CAR CONSULT GmbH.

(2) Žr. 2009 m. gegužės 13 d. EESRK nuomonę CCMI/067.

(3) Europos automobilių gamintojų asociacija (ACEA) nustatė tris komercinių transporto priemonių kategorijas: lengvosios komercinės transporto priemonės iki 3,5 t („mikroautobusai“), komercinės transporto priemonės, kurių bendroji masė didesnė kaip 3,5 t, išskyrus miesto ir tolimojo susisiekimo autobusus, („krovininiai automobiliai“) ir sunkiasvorės komercinės transporto priemonės, kurių bendroji masė didesnė kaip 16 t, išskyrus miesto ir tolimojo susisiekimo autobusus, („sunkiasvoriai krovininiai automobiliai“).

(4) 2007 m. lapkričio 23 d. CCMI informacinis pranešimas „Europos automobilių pramonė: dabartinė padėtis ir perspektyvos“ (pranešėjas Gustav Zöhrer; bendrapranešėjis Manfred Glahe).

(5) Kampaniją Right to Repair (teisė į remontą) remia:

AIRC – Tarptautinė automobilių kėbulo remonto įmonių asociacija

CECRA – Europos automobilių prekybos ir paslaugų verslo asociacija

EGEA – Europos diagnostikos ir dirbtuvių įrangos gamintojų asociacija

FIA – Tarptautinė automobilių federacija

FIGIEFA – Tarptautinė automobilių detalių didmenininkų asociacija.

(6) EESRK nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių komitetui bei Regionų komitetui „Visų pirma galvokime apie mažuosius“ – Europos iniciatyva „Small Business Act“ COM(2008) 394 galutinis (OL C 182, 2009 8 4, p. 30).

23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/37

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl „jaunimo smurto miestuose“

(2009/C 317/06)

Pranešėjas José María ZUFIAUR NARVAIZA

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2008 m. liepos 10 d. nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Jaunimo smurto miestuose.

Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. birželio 25 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas José María Zufiaur Narvaiza.

454–oje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (2009 m. liepos 15 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 174 nariams balsavus už, 3 – prieš ir 7 susilaikius.

1. Santrauka ir rekomendacijos

1.1. Europos visuomenei šiuo metu susirūpinimą kelia nepilnamečių ir jaunuolių smurto protrūkis ir nusikalstamumas, tačiau visuomenės siekis – skatinti jaunus žmones visapusiškai tobulėti ir skatinti jų socialinę bei profesinę integraciją. Nacionalinėse žiniasklaidos priemonėse plačiai kalbama apie jaunimo smurtą, tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad paprastai statistiniai duomenys (1) rodo mažai išaugusį ar netgi nepakitusį Europos nepilnamečių nusikalstamumą. Šios nuomonės savo iniciatyva tikslas – ne kaltinti jaunus žmones ar sumenkinti nusikalstamumo mastą, o išsamiai apžvelgti jaunimo smurto reiškinį ir pateikti rekomendacijas.

1.2. Laikui bėgant, kiekvienos ES valstybės narės teisinė sistema paskatino kurti savo nepilnamečių ir jaunimo justicijos modelį, todėl skiriasi teisiniai standartai ir nepilnamečių ir jaunimo smurto problemų sprendimai. Iš tiesų, labai skiriasi ES valstybėse narėse galiojančių nepilnamečių ir jaunimo justicijos sistemų aspektai: socialinės apsaugos politika, prevencijos politika, amžius, kai asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, taikomos procedūros, priemonės ir sankcijos, ištekliai ir pan. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad šie skirtumai būdingi Europos integracijos siekiančioms visuomenėms, kurias ypač stipriai paveikė krizė, dar labiau sumažinusi ir taip nedidelius jų išteklius įgyvendinti jaunimo socialinės įtraukties politiką.

1.3. Šioje nuomonėje rekomendacijos pateikiamos laikantis dviejų pagrindinių nuostatų, pirmoji – skirti dėmesį smurto prevencijai. Smurtavimo ar visuomenės normas pažeidžiančio elgesio priežastis dažnai nulemia miestų struktūra ir išplanavimas, taip pat žmonių nuskurdimas ir atskirtis. Be to, nors minėtos sąlygos ir skatina jaunus žmones smurtauti, jie kartu yra juos supančios aplinkos aukos. Kolektyvinio nepilnamečių ir jaunimo smurtavimo ir jo prevencijos problemos negali būti sprendžiamos tik pažeidimų baudžiamosiomis priemonėmis ir sankcijomis. Antroji nuostata – Europos erdvėje, kurią sieja ekonomika, vertybės, socialinė elgsena ir komunikacija, smurto problemos negalima spręsti tik nacionaliniu lygiu.

1.4. Nepilnamečių smurtas ir nusikalstamumas – jau daugelį metų Europos šalyse egzistuojantys ir nuolat pasikartojantys reiškiniai. Apskritai, šie reiškiniai buvo vertinami kaip socialinė patologija. Šiuo metu, kaip teigiama Peyrefitte ataskaitoje (2), kurioje atskiriami nusikaltimas ir nusikaltimo baimė, minėti reiškiniai veikiau laikomi nesaugumo aspektais.

1.5. Europoje nepilnamečių smurtui skiriamas ypatingas dėmesys. 2006 m. kovo 15 d.Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė nuomonę „Nepilnamečių nusikalstamumo prevencija. Kovos su nepilnamečių nusikalstamumu būdai ir nepilnamečių justicijos sistemos vaidmuo Europos Sąjungoje“ (3). Į šią nuomonę, kurioje pabrėžiama prevencinio požiūrio svarba, atsižvelgė Europos institucijos (4), ja taip pat remtasi įvairiais Europos ir tarptautiniais lygmenimis sprendžiant su jaunimo nusikalstamumu siejamus teisinius, baudžiamosios teisenos ir socialinius klausimus.

1.6. Nuomonėje taip pat buvo raginama plačiau analizuoti jaunimo nusikalstamumo reiškinį. Nepilnamečių ir jaunimo (nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė taikoma 13–18 metų paaugliams ir 18–21 metų jaunuoliams, kai kuriose šalyse jaunuoliams iki 25 metų) nusikalstamumui Europos šalių visuomenė skiria vis daugiau dėmesio. Smurto reiškinio formos įvairios: visų pirma priekabiavimas tam tikrose miestų teritorijose, mokyklose, taip pat prievarta šeimose, gaujose, nusikalstamose grupuotėse, sporto renginiuose ar priekabiavimas naudojant naujas komunikacijos technologijas, pavyzdžiui, internetą ir kt. Žinoma, vertėtų išanalizuoti visas šias smurto apraiškas, tačiau Komiteto nuomonė savo iniciatyva tema – kolektyvinis jaunimo smurtas miestuose.

1.7. Jau beveik dvidešimt metų kolektyvinio smurto reiškiniui skiriamas ypatingas dėmesys, o socialiniu požiūriu nepalankius miesto rajonus stebi ir tiria mokslininkai (sociologai, etnologai, geografai, teisininkai, politologai ir kt.). Nors miestuose stebimo neramumo priežastys žinomos (nedarbas, neužtikrintas darbas, yrančios šeimos, nutrauktas mokymasis, nesėkmė mokykloje, diskriminacija ir pan.), pastaraisiais metais padėtis dar pablogėjo, o taikomi sprendimai sugriežtėjo. Krizės paaštrino ekonomines ir socialines problemas bei išryškino blogesnes jaunosios kartos galimybes palyginti su jų tėvais, turėjusiais geresnes sąlygas gerinti savo padėtį visuomenėje, pastebimas ir individualizmo suklestėjimas. Tai skatina neteisybės jausmą ir užsisklendimą savyje ir pasipriešinimas valdžios institucijoms tampa dažniausiai pastebima kolektyvinės išraiškos forma.

1.8. Nors ir nėra oficialiai ir teisiškai apibrėžta, kolektyvinio smurto sąvoka dažnai vartojama apibūdinti įvairiems smurtiniams įvykiams viešose vietose, kurių metu arba organizuojami su bendruomenių etnine ir rasine diskriminacija susiję išpuoliai, savo ruožtu sudarantys prielaidą besivaržančių gaujų konfliktams, arba išpuoliai, kuriais parodomas gyventojų požiūris į institucijas, kurį geriausiai atspindi jaunimo ir policijos santykiai.

1.9. Nors pastaraisiais metais šis reiškinys labai išplito Europoje (Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Nyderlanduose, Danijoje, Belgijoje, Graikijoje ir kt.), šalių vyriausybės ir Europos institucijos tokio pobūdžio smurto niekada nelaikė globalia problema, o veikiau tam tikrais ir pavieniais atvejais vykstančiu šalutiniu reiškiniu.

1.10. Dėl šios priežasties Komitetas siūlo koordinuoti veiksmus vietos, nacionaliniu ir Europos lygmenimis ir reikalauja sprendimų Bendrijos lygiu įgyvendinant šeimos, jaunimo, švietimo ir mokymo, užimtumo, nusikalstamumo prevencijos ir teisinio bendradarbiavimo politikos specialias programas. Konkrečiais sprendimais turėtų būti siekiama papildyti miestų atnaujinimo, viešųjų paslaugų pritaikymo, kovos su visų formų diskriminacija ir naujų valstybės – visų pirma policijos – ir piliečių santykių formavimo strategijas, ugdant pilietiškumą, etines ir visuomenines vertybes, mokant naudotis žiniasklaidos priemonėmis ir teikiant tėvams paramą vaikų mokymui užtikrinti.

2. Nepilnamečių kolektyvinio smurto miestuose požymiai ir priežastys

2.1. Apibrėžties pasiūlymas. Nėra bendros ir visiems priimtinos nepilnamečių ir jaunimo kolektyvinio smurto miestų teritorijose apibrėžties. Belgijos teisės aktuose pasirinkta „riaušių“ koncepcija, kitose šalyse šis reiškinys įvardijamas kaip nusižengimai, kuriuos vykdo policijai žinomi ir nustatyti pažeidėjai. Norėdami pateikti bendrą ir suprantamą apibrėžtį, toliau nuomonėje kolektyviniu smurtu laikysime agresyvaus elgesio, kuris taip pat yra tam tikrų gyventojų kategorijų išraiškos priemonė, apraiškas miestuose. Smurtauti skatina įvairūs veiksniai: socialinė diskriminacija, konfliktai su policija, rasinė neapykanta, religiniai konfliktai ir pan. Tai rodo, kad trūksta socialinių tarnybų ir jos yra nepajėgios, kadangi būtent jų vykdomo socialinės apsaugos darbo tikslas – sustabdyti tokio pobūdžio smurtą. Šioje nuomonėje pasirinkta apibrėžtis taikoma įvairiems kolektyvinio smurto atvejams viešosiose vietose, t. y. išpuoliai prieš gyventojus, priklausančius kuriai nors etninei grupei, ar prieš policijos pajėgas, taip pat per apiplėšimus padaryta žala, pavyzdžiui, pastatų ar mašinų padegimas ir t. t.

2.2. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad didėjančio smurto atvejų skaičiaus (naikinimo ir vandalizmo veiksmai, fizinės jėgos panaudojimas ir užpuolimai, smurtinis plėšikavimas, seksualinė prievartą ir pan.) negalima sieti tik su jaunimo nusikalstamumu – stiprėjantis smurtas apskritai būdingas mūsų laikmečio reiškinys. Vis dėlto miestuose smurtaujančių asmenų amžius yra vienas svarbiausių veiksnių, padedančių suprasti reiškinį ir ieškoti sprendimų; smurtaujančių nepilnamečių ir jaunuolių skaičius tikrai didelis. Prancūzijos policijos pateikti duomenys rodo, kad 2005 m. iš 640 per įvykius sulaikytų asmenų buvo 100 nepilnamečių. Laikantis prevencinio požiūrio, labai svarbu skirti ypatingą dėmesį ilgalaikiams sprendimams, orientuotiems į jaunąją kartą, varomąją pokyčių ir augimo jėgą.

2.3. Šiuo metu vykdomi tyrimai ir klasifikavimas. Kiekviena valstybė narė sukūrė savo metodologiją miestuose vykdomiems smurto atvejams registruoti ir klasifikuoti. Įvertinti reiškinio mastą padeda sudėtingos sistemos, tokios kaip Bui-Trong skalė (5), pagal kurią įvertinamas įvairų rūšių kolektyvinio smurto atvejų sudėtingumas atsižvelgiant į dalyvavusių asmenų skaičių, organizavimą, tikslus ir pan. Jau keletą metų Prancūzijoje, ypač po 2005 m. įvykių, plėtojami smurto miestuose rodikliai, nustatomi įvertinus smurto lygį probleminiuose miesto rajonuose remiantis kiekybiniais ir kokybiniais tyrimais ir tirtais atvejais. Šie rodikliai ir jų atitikmenys kitose Europos šalyse pradėti taikyti dar labai neseniai, todėl sunku pateikti tikslius smurto intensyvumo miestuose duomenis, be to, nuolat susiduriama su duomenų šaltinių ir kaupimo problemomis.

2.4. Nors reiškinio apibrėžtyje teigiama, kad kolektyvinis smurtas susijęs su tam tikros šalies specifinėmis aplinkybėmis, Europoje šis reiškinys turi bendrų požymių. Vertinant keleto pastarųjų metų įvykius daugelyje Europos šalių juos galima suklasifikuoti pagal įvykių eigą:

—

Socialiniai ir politiniai konfliktai. Tokio pobūdžio kolektyvinis smurtas kyla priešinantis diskriminacijai ir socialinei, ekonominei ir geografinei atskirčiai ir pasireiškia išpuoliais prieš policijos pajėgas ar socialinėmis problemomis kaltinamus šalies valdžios institucijų atstovus. Protestas prieš sistemą ir padėtį, vertinamą kaip neteisingą, išprovokuoja konfliktus su policijos pajėgomis, valstybei atstovaujančiomis institucijomis ir „išnaudojimu“ kaltinamais visuomenės sluoksniais. Ypač daug socialinių konfliktų kilo Prancūzijoje, kuri išgyveno taip vadinamą priemiesčių krizę, kuriuose socialinės įvairovės nebuvimas ir dešimtis metų vykdoma neveiksminga miesto politika tik dar labiau sustiprino šių miesto teritorijų blogą įvaizdį. Politinio pobūdžio nepasitenkinimo proveržis (6) vyksta trimis etapais: tragiškas ir neteisingas įvykis išprovokuoja maištą, vėliau maištautojus apima euforija ir grupės poveikis, galiausiai – išsekimas (7).

—

Nekontroliuojama padėtis. Tai masinės politinio, sportinio ar kultūrinio pobūdžio demonstracijos, kurios transformuojasi ir kontroliuoti padėties nebegali ne tik organizatoriai, bet ir viešąją tvarką prižiūrinčios pajėgos. Smurtas futbolo varžybose ar diskotekose (angl. rave party), nekontroliuojama padėtis viešuosiuose renginiuose – tai dar keli tokio reiškinio pavyzdžiai. Taip pat būtų galima paminėti vandalų grupes, kurių narių tikslas – padaryti kuo daugiau materialinės žalos. Sąjunga privalo atminti, kad spontaniški smurto protrūkiai gali tam tikrais atvejais tapti organizuotą, todėl daug pavojingesnį demokratijai smurtą propaguojančių organizacijų kūrimosi priežastis.

—

Gaujų konfliktai. Iš esmės gaujos – tai ne tik smurtaujančios grupuotės, jos buriasi ir tarsi atstoja šeimą jaunimui artimą aplinką, kurioje jis pasijunta grupės nariu ir tam tikra prasme padeda išsivaduoti iš paauglystės abejonių. Konkrečių smurtaujančių gaujų nusikaltimus vykdo prievartą ir bauginimą naudojančių paauglių ar jaunuolių grupės, kurios gana reguliariai organizuoja išpuolius arba vykdo nusikalstamus smurtinius veiksmus. Gaujos susiremia įvairiose miesto vietose, pavyzdžiui, gatvėse ar prekybos centruose taip siekdamos tam tikrų teritorijų ar nelegalios prekybos kontrolės, per savo atstovus daryti įtaką pareigūnams: policininkams, apsaugos darbuotojams ar prižiūrėtojams; tokia padėtis būdinga Paryžiaus šiauriniuose ar Londono pietiniuose rajonuose, kuriuose nuolat vyksta tarpusavyje besivaržančių grupuočių riaušės. Ispanijoje susibūrė Lotynų amerikiečių gaujos (jos vadinamos „Maras“, „Pandillas“, Latin kings ar „Ñetas“). Susiburti į gaują – tai vienas iš jaunimo būdų saugiai jaustis priešiškame pasaulyje ir priešintis kitoms gatvių ar kaimyninių miesto rajonų jaunuolių grupėms. Šiuo metu į tokias gaujas buriasi tam tikrų miesto rajonų labiausiai visuomenės nuskriausti jaunuoliai, jų smurto priežastys – nesėkmės, neužtikrintumas dėl darbo ir kt. Būtina rasti tinkamą būdą kovoti su šioms smurtaujančioms grupuotėms, kad jos nepatektų į organizuoto nusikalstamumo grupių įtaką.

—

Etniniai ir religiniai konfliktai. Tai visų pirma etniniu ar religiniu pagrindu vykstantys smurtiniai konfliktai. Pagrindiniai šių išpuolių organizatoriai arba aukos yra etninių, religinių ar panašių bendruomenių nariai. Konfliktiniai susidūrimai, kuriuos skatina imigracijos, religiniai ar kiti sudėtingi veiksniai, vyko daugelyje Europos šalių: Ispanijoje (2007 m. spalio mėn. Ispanijos ir Lotynų Amerikos jaunuolių Alcorcon riaušės), Italijoje, Nyderlanduose 2007 m. spalio mėn. Amsterdame), Danijoje (2008 m. vasario mėn.), Belgijoje (2008 m. gegužės mėn. Anderlechte) ir t.t.

2.5. Smurto protrūkių miestuose priežasčių labai daug ir jos vienaip ar kitaip susijusios su tam tikru reiškiniu:

—

Skurdas, neužtikrintumas, nedarbas. Kolektyvinio smurto reiškiniai, visų pirma užfiksuoti socialiniu požiūriu nepalankiuose miesto rajonuose, yra atstūmimo ir socialinės atskirties padarinys. Iširusios šeimos, jaunimo nedarbas, neužtikrintumas dėl darbo, išsilavinimo trūkumas, taigi ir sudėtinga socialinė bei profesinė įtrauktis sukuria šiuose miestų rajonuose ekonomikos pokyčiams, ypač dabartinei finansų krizei, jautrią aplinką,

—

Galimybė įsigyti ginklų ir nelegalių medžiagų. Stipriųjų narkotikų platinimas (tai paprastai suaugusiųjų, o ne nepilnamečių veikla) taip pat yra vienas veiksnių, skatinančių smurtą, siejamą su neteisėta šių medžiagų prekyba ir šaunamųjų ginklų platinimu. Nepilnamečiai, jiems nesuprantamo/nevaikiško pasaulio aukos, gali tapti narkotikų platintojų, kurie kartais naudojasi vaikais, taikiniu,

—

Miestų planavimas. Probleminiams Europos miestų rajonams būdingi bendri požymiai, jie dažnai laikomi priemiesčių „getais“ ir neatitinka socialinės įvairovės ir šiuolaikinio miestų planavimo kriterijų. Įsikūrę miesto centre (Jungtinėje Karalystėje, Belgijoje) arba priemiesčiuose (Prancūzijoje, Vokietijoje) šie rajonai ir jų pastatai buvo menkai prižiūrimi, todėl ilgainiui apgriuvo ir tapo kenksmingi ir pavojingi sveikatai,

—

Santykiai su policija. Daug kolektyvinio smurto atvejų lemia priešiškumas policijai, kuri, kaip manoma, „taikiniu“ pasirenka matomas mažumas ar pernelyg dažnai naudoja jėgą (8). Prancūzijos strateginių studijų centras teigia, kad gyventojų priešiškumas policijos pajėgoms jų rajonuose gali būti vertinamas kaip pasitikėjimo valstybe ir valdžios institucijomis trūkumas (9).

—

Žiniasklaida. Neigiamas vertinimas – dažna žiniasklaidos tendencija, pernelyg didelis dėmesys šiam reiškiniui tik dar labiau sustiprina neigiamą požiūrį į probleminių miesto rajonų gyventojus ir kursto smurtauti. 2005 m. Prancūzijos žiniasklaida kiekvieną dieną nušviesdavo įvykius, tuo tarpu Belgijos ir Vokietijos vyriausybės stengėsi riboti viešas ataskaitas ir taip išvengti, kad precedentai neįkvėptų kitų pažeidimų.

3. Tarptautinės problemos sprendimo būdai

3.1. Europos miestuose ir pavieniai, ir pasikartojantys smurto veiksmai ypač sudėtingi tiek politiniu požiūriu, kadangi sukelia abejonių dėl valstybės gebėjimo vykdyti socialinius įsipareigojimus ir apsaugoti piliečius, tiek socialiniu požiūriu, kadangi tokie veiksmai atspindi socialinį susiskaldymą ir integracijos problemas. Todėl valstybė turi priimti aiškius kolektyvinio smurto miestuose problemos sprendimus. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šalių sprendimai labai skiriasi: vienos jų taiko daugiau baudžiamojo pobūdžio priemones, kitos – prevencines. Taigi, reikėtų nuolat dėti pastangas, kad Europos lygiu būtų vertinama viešoji politika, kuria siekiama spręsti šią problemą, ir užtikrinti veiksmingesnius ir palyginamus statistinius duomenis (nusikalstamumo duomenys negali būti analizuojami vien remiantis pateiktų ieškinių skaičiumi, būtinas patenkintų ieškinių procentas). Taip pat reikėtų nustatyti bendrus rodiklius, kad šalys galėtų naudotis policijos ir teismų registrais, o ne remtis tik gana subjektyviomis aukų apklausomis.

3.2. Dažniausi valstybių priimami sprendimai:

—

Probleminiams miestų rajonams skirtos pozityviosios diskriminacijos iniciatyvos, pavyzdžiui, Prancūzijoje prioritetinės švietimo zonos ir rengimas pirmajam darbui Prancūzijoje, arba Berlyne policijos pareigūnų ir jaunų savanorių patruliuojančios grupės padeda išvengti smurto situacijų arba joms užkirsti kelią. Pardėjus patruliuoti šioms bendroms policijos ir jaunimo grupėms (joms sudaryti prireikė pastangų įkalbėti bendradarbiauti buvusius grupuočių lyderius), nusikalstamumas patruliuojamose teritorijose sumažėjo 20 proc (10).,

—

Probleminėms miesto teritorijoms (mokykloms, laisvalaikio praleidimo vietoms) stebėti skiriama daugiau policijos pareigūnų ir įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros, tačiau šiomis priemonėmis visiškai išspręsti problemą sudėtinga, kadangi tokie veiksmai gali dar labiau paaštrinti padėtį ir sudaryti jaunuoliams įspūdį, kad jie yra nuolat stebimi ir varžomi,

—	Šalyse vykdoma, nors ir skirtingo masto, miestų atnaujinimo politika, pavyzdžiui, Prancūzijoje ją vykdo Miestų atnaujinimo agentūra (11), Vokietijoje miestų renovacija vyko šalies jungimosi laikotarpiu.

3.3. Be to, padėti pašalinti tam tikroms miesto teritorijoms būdingus smurtauti jaunus žmones skatinančius veiksnius gali veiksminga teritorinės sanglaudos politika. Todėl dedamos pastangos miestų erdvėms modernizuoti ir sukurti gyventojams patrauklesnę miesto aplinką. Norint renovuoti miesto erdves, būtinos ilgalaikės visų suinteresuotųjų šalių, įskaitant ir jaunimą, diskusijos dėl atnaujinimo darbų, vykdomų įgyvendinat bendrą teritorijų planavimo strategiją. Tikslas – siekti, kad probleminiai rajonai vėl taptų miesto dalimi, stengtis juos atgaivinti, padėti formuotis vietos bendruomenėms ir skatinti šių viešųjų erdvių socialinį, ekonominį ir kultūrinį funkcionavimą. Kurti patrauklias sąlygas gyventi – tai specifinis miestų atnaujinimo metodas, kuriuo siekiama spręsti konkrečias gyvenamųjų rajonų problemas, t. y. dėti pastangas kurti miesto aplinką, kuri skatintų integraciją ir užkirstų kelią nusikalstamumui.; šis tikslas Tai labai svarbu ieškant būdų spręsti šiuolaikines miestų problemas, kaip antai, narkotikų platinimas, neteisėtas gyvenamų patalpų užėmimas, smurtas ir aplinkos niokojimas. Svarbiausia užduotis – išvengti atskirties nuo kitų gyventojų sluoksnių skiriant pagrindinį dėmesį transportui ir susieti šiuos rajonus su miestu, t. y. sudaryti galimybę geriau susipažinti su gyventojų įvairove ir padėti jiems integruotis. Kartu su miestų atnaujinimu turi būti įgyvendinamos veiksmingos švietimo, profesinio mokymo ir užimtumo strategijos, be kurių neįmanoma pasiekti ilgalaikių teigiamų rezultatų.

3.4. Jaunimo smurto ištakos – silpna socialinė sanglauda, sietina su miesto piliečio idėjos problema. Viešosiose erdvėse, kuriose siekiama visų pirma užtikrinti labai skirtingų piliečių sambūvį, būtina laikytis bendrų taisyklių ir užtikrinti asmens laisvių apsaugą. Didžiuosiuose miestuose gyvenančių bendruomenių saitai trapūs, jos vienos kitų nepažįsta, kadangi jų elgesio kodeksai ir kultūra labai įvairūs, todėl socialiniai ryšiai ir solidarumas gali būti labai silpni (12). Būtinas bendras tarpinstitucinis įvairius aspektus apimantis požiūris, kad įgyvendinamos prevencijos priemonės būtų veiksmingos ir naudingos visiems tiesiogiai ar netiesiogiai susijusiems subjektams: policijai, teismams, socialinių paslaugų teikėjams, būstu aprūpinančioms institucijoms, darbdaviams ir švietimo įstaigoms. Šiuo požiūriu vietos valdžios institucijoms tenka ypatingas vaidmuo, kadangi jos priima sprendimus dėl miesto erdvių paskirties ir piliečiams teikimų paslaugų.

3.5. Europoje nepilnamečiai mieste smurtauja įvairiomis aplinkybėmis ir smurto lygis nevienodas, tačiau reiškinio tyrimas ir sprendimų analizė atliekami atsižvelgiant į platesnį, t. y. Europos Sąjungos lygmens teisinį pagrindą. Šiuo metu jaunimo nusikalstamumo prevencijos tyrimams ir vertinimams atlikti būtinas įvairias sritis apimantis ir institucinis vyriausybinių agentūrų ir praktinį darbą atliekančių specialistų (socialinių, policijos, teismų darbuotojų, darbdavių ir pan.) bendradarbiavimas. Europos šalys, regionai ir miestai susidūrę su kolektyvinio smurto protrūkiais patiria sunkumų siekdami atkurti įprastą padėtį, socialinį sambūvį ir visų gyventojų pagarbą institucijoms. Be to, dėl smurtavimo mieste patiriamos labai didelės ne tik materialinės, bet ir socialinės bei politinės sąnaudos (13).

3.6. Europoje nepilnamečių nusikalstamumo lygis mažai keičiasi, tačiau smurto atvejai tampa vis sudėtingesni; įvairiose ES šalyse vietos lygmeniu įgyvendinamos programos patvirtina prevencijos ir miesto jaunimo socialinių integruotų strategijų svarbą (14). Pavyzdžiui, Birmingemo miesto rajonų saugumo programos (2004 m. programa apdovanota nusikalstamumo prevencijos prizu) pagrindiniai tikslai buvo sumažinti įvairaus pobūdžio smurtą ir nusikalstamumą, pagerinti miesto gyventojų gyvenimo kokybę ir skatinti bendruomenes aktyviai siekti jų socialinės integracijos (15).

3.7. ES organizuotos ir solidarios pilietinės visuomenės stiprinimas įgyvendinant Europos Sąjungos remiamus novatoriškus projektus, kuriais siekiama socialinių ir integracijos tikslų, užtikrina didesnį miestų saugumą ir jų tvarų vystymąsi. Kaip pavyzdį galima paminėti Europos regioninės plėtros fondo (FEDER) programą Urban, skirtą krizę išgyvenančių miestų ir jų rajonų tvariam vystymui. Ši programa labai padeda stiprinti jaunimo smurto ir apskritai nusikalstamumo prevenciją.

3.8. Be to, aktyvesnis piliečių dalyvavimas vietos sprendimų priėmimo procese, dalijimasis patirtimi ir gerąja praktika padeda plėtoti miesto valdymo idėją, t. y. vykdyti tyrimus, kaip reorganizuoti ir pagerinti viešasias paslaugas, kurti ir taikyti naujas miesto valdymo struktūras, įvesti patikimus vietos valdymo vertinimo rodiklius, organizuoti informavimo kampanijas, gerinti prieigą prie gyventojams skirtos informacijos, tačiau vengti smerkti ir niekinti.

3.9. Būtų galima paminėti ir kitas iniciatyvas, pavyzdžiui, Europos jaunimo paktą, kurio tikslas sudaryti jauniesiems europiečiams geresnes mokymo, judumo, profesinės integracijos ir socialinės įtraukties sąlygas, kurios leistų derinti šeiminį gyvenimą ir profesinę veiklą.

3.10. Apskritai, pilietiškas ir aktyvus jaunimo dalyvavimas – tai didelio asociacijų nuveikto darbo rezultatas, kadangi būtent jos vykdo kasdienę veiklą įgyvendindamos Europos, nacionalines ar vietos vystomąsias ir kovos su socialine atskirtimi strategijas.

4. Pasiūlymai dėl Europos politikos, skirtos kovai su jaunimo smurtavimu miestuose

4.1. Remiantis pirmiau šiame dokumente pateiktomis pastabomis, siūlomos šios veiklos gairės ar kryptys:

—

jaunimo kolektyvinio smurto, nusikalstamumo, asocialaus ir nepilietiško elgesio problemų sprendimai turi būti įvairūs. Siekiant vis geresnių sprendimų, juos reikia nuolat vertinti, skirti daugiau dėmesio švietimo ir mokymo aspektams ir skatinti nepilnamečių asmeniškai tobulėti ir patiems planuoti savo ateitį,

—	įvairios prevencinės ir alternatyvios strategijos turėtų būti skatinamos įgyvendinant aiškią ir tvarią Europos Sąjungos prioritetais pagrįstą Bendrijos politiką ir padėti spręsti jaunimo smurto miestuose problemą išvengiant, jei įmanoma, teisminių priemonių,

—

turi būti pripažintas Europos ir nacionalinių jaunimo socialinių reikalų institucijų ypatingas vaidmuo. Dauguma šių organizacijų – asociacijų ir valdžios institucijų – atlieka labai svarbų vaidmenį jaunimo gyvenime, kadangi jos siūlo veiklą, kad jaunuoliai būtų užimti ir nepasuktų nusikalstamu keliu. Todėl mokykloms ir asociacijoms būtinas ypatingas dėmesys ir, visų pirma, finansinė valstybės parama,

—

būtina suderinti kovos su nepilnamečių smurtu ir nusikalstamumu principus nustatant būtiniausius privalomus reikalavimus nacionaliniuose teisės aktuose ir remtis šiais principais nepilnamečių teisėms užtikrinti. vyriausybių įstaigos ir tarnybos, susijusios su Europos miestų erdvės valdymu, atlieka daug funkcijų, todėl reikėtų įgyvendinti iniciatyvas ir sukurti gerosios praktikos standartus, kuriuos galėtų vertinti, pavyzdžiui, Europos nepilnamečių justicijos observatorija ir taip užtikrinti patikimus ir palyginamus statistinius jaunimo smurto miestuose duomenis,

—

nacionaliniai teismai taikydami baudžiamąsias priemones turėtų visų pirma paisyti paauglio interesų atsižvelgdami į jo amžių, psichologinę brandą, fizinę sveikatą, išsivystymą ir gebėjimus (16). Baudžiamosios priemonės turi būti visada taikomos atsižvelgiant į kiekvieno atvejo aplinkybes (t. y. laikytis priemonių individualizavimo principo),

—	Europos institucijos turėtų skatinti miestų atnaujinimo strategijas ir tvarią socialinę politiką siekiant, kad ateityje miestų teritorijos būtų geriau paskirstomos ir planuojamos, būtų išvengta labiausiai pažeidžiamų miesto gyventojų atskirties ir sudaromos palankios sąlygos jiems integruotis,

—	valdžios institucijos turi skirti pakankamai išteklių institucijoms, kad jos galėtų užtikrinti nepilnamečių apsaugą ir įtrauktį bei aprūpinti jas pakankamomis priemonėmis ir žmogiškaisiais ištekliais, kad jų darbas būtų tikrai naudingas nepilnamečiams.

—

užtikrinti tinkamą socialinių, teismo ir policijos dalyvių atranką ir mokymą, jei įmanoma, laikantis Europos standartų; tokia praktika turi būti nuolat atnaujinama remiantis tarpinstituciniu ir tarpdisciplininiu bendradarbiavimu, kuris vykdomas įgyvendinant tarpvalstybinius mainus, visų pirma siekiant užmegzti policijos ir jaunimo dialogą bei plėtoti jų tarpusavio santykius,

—	2010 metais, kurie paskelbti Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais, Europos institucijos ir valstybės narės turėtų pasinaudoti galimybe ir paskelbti įstatymus pažeidusių jaunų žmonių teisių apsaugą ir smurto miestuose prevenciją kovos su socialine atskirtimi prioritetais,

—

Europos institucijos turėtų numatyti biudžete atskirą eilutę, kurios lėšos būtų skiriamos apsaugoti nuo socialinės atskirties socialiniu požiūriu nepalankių miesto rajonų nepilnamečius taip paremti novatoriškus projektus, kuriais stiprinama pilietinės visuomenės socialinė sanglauda ir kartu skatinti jaunimo iniciatyvumą ir verslumą,

—	taikyti bendrus kriterijus ir gerąją praktiką siekiant užkirsti kelią nepilnamečių nusikalstamumui, spręsti įstatymą pažeidusių nepilnamečių elgesio ir socialinės įtraukties problemas.

2009 m. liepos 15 d., Briuselis.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Pavyzdžiui, Ispanijos karališkosios prokuratūros pranešime nurodoma, kad nusikalstamumas 2007 m., palyginti su 2006 m., sumažėjo beveik 2 proc.

(2) Tyrimų komiteto smurto, nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų ataskaita. Kova su smurtu, Paryžius, Presse Pocket, 1977 m., p. 41.

(3) 2006 m. kovo 15 d. EESRK nuomonė Nepilnamečių nusikalstamumo prevencija. Kovos su nepilnamečių nusikalstamumu būdai ir nepilnamečių justicijos sistemos vaidmuo Europos Sąjungoje; pranešėjas José María Zufiaur Narvaiza (OL C 110, 2006 5 9).

(4) 2007 m. birželio 21 d. Europos Parlamento rezoliucija Nepilnamečių nusikalstamumas: moterų, šeimos ir visuomenės vaidmuo.

http://www.europarl.europa.eu/oeil/DownloadSP.do?id=13705&num_rep=6729&language=fr.

(5) Bui-Trong Lucienne, Smurto protrūkis Prancūzijoje, Futuribles, 1996 m. vasario mėn., p. 17–18.

(6) V. Le Goaziou, L. Mucchielli, Kai liepsnoja priemiesčiai. 2005 m. neramumai, 2006 m., Paryžius, La Decouverte.

(7) C. Bachmann, N. Le Guennec, Riaušių autopsija. Istorinis maištaujančio rajono pavyzdys, 1997 m., Paryžius, Albin Michel.

(8) The Politics of Protest. Extra-Parliamentary Politics in Britain since 1970, Peter Joyce, Palgrave Macmillan, 2002 m.

(9) Strateginių tyrimų centras. Smurtas miestuose. Ar Prancūzija išimtis? Tarptautinių atvejų palyginimo pamokos, informacinis leidinys Nr. 31, 2006 m. spalio 23 d. (http://www.strategie.gouv.fr/IMG/pdf/NoteExterneDeVeille31.pdf).

(10) Bendra jaunimo ir policijos iniciatyva Berlyne, http://www.oijj.org/news_ficha.php?cod=54117&home=SI&idioma=es.

(11) Pranc. ANRU.

(12) Socialinės atskirties raida, Sciences humaines Nr. 28, 1993 m. gegužės mėn.

(13) Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Clichy–sous–Bois atveju 2005 m. materialinės sąnaudos siekė 150 milijonų eurų.

(14) Miestų jaunimo nusikalstamumo prevencija. Tarptautinės praktikos pavyzdžiai. Tarptautinis nusikalstamumo prevencijos centras, 2005 m. (www.crime-prevention-intl.org/publications/pub_113_1.pdf).

(15) Programos rezultatai: jaunimo nusižengimų atvejų sumažėjo 29 proc., tuo tarpu kitose panašiose vietovėse – 12 proc.

(16) Žr. Tarptautinės nepilnamečių justicijos observatorijos bendrąją deklaraciją.

23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/43

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl „vaikų apsaugos nuo keliaujančių lytinius nusikaltimus padariusių asmenų“

(2009/C 317/07)

Pranešėja Madi SHARMA

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2008 m. liepos 10 d. nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Vaikų apsaugos nuo keliaujančių lytinius nusikaltimus padariusių asmenų

Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. birželio 25 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėja Madi Sharma.

455-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (2009 m. liepos 15 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 157 nariams balsavus už, 2 – prieš ir 4 susilaikius.

1. Rekomendacijos − „Neleiskime keliauti prievartai prieš vaikus“ (1)

1.1. Turi būti priimta, įgyvendinta ir pripažinta prioritetu Europos strategija dėl vaikų apsaugos nuo keliaujančių lytinius nusikaltimus padariusių asmenų.

Atsakomybė už lytinius nusikaltimus padariusius asmenis NETURI priklausyti užsienio šalių jurisdikcijai. Asmenims, nuteistiems už ES ribų, ne visuomet skiriama laisvės atėmimo bausmė. Pakartotinai nusižengę asmenys, vengdami būti išaiškinti, dažnai pasilieka toje pačioje šalyje arba keliauja kitur. Tai reiškia, kad Europos valdžios institucijos ir nacionalinės vyriausybės nežino, kada lytinį nusikaltimą padaręs asmuo atvyksta į Europą. Todėl Europos vaikams kyla didesnis pavojus.

Turi būti laikomasi tvirtesnio, įvairiapusiškesnio, į vaikus orientuoto požiūrio, apimančio:

—	piktnaudžiavimo prevenciją. Turi būti atliekami moksliniai tyrimai, susiję su keliaujančių lytinius nusikaltimus padariusių asmenų biografijos faktais (2),

—	„rizikos grupei“ priklausančių ir nukentėjusių asmenų apsaugą, įskaitant pažeidžiamų vaikų nustatymą (3), pagalbos telefono ir „karštųjų linijų“ sukūrimą,

—	vaikų tvirkintojų patraukimą baudžiamojon atsakomybėn įgyvendinant teisės sistemą,

—	partnerystes su nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO) ir tomis, kurios dar nedalyvauja šioje veikloje,

—	jaunimo ir pilietinės visuomenės dalyvavimą, kad būtų ugdomas sąmoningumas.

EESRK pritaria visoms EK komunikato dėl „ES vaiko teisių strategijos kūrimo“, EP (4) rekomendacijos ir ET konvencijos (5) siūlymams dėl vaikų apsaugos nuo išnaudojimo. Tačiau EESRK prašo likusias valstybes nares (6) nedelsiant pasirašyti ir ratifikuoti JT VTK protokolą (7) ir ET konvenciją, kad Europa galėtų veiksmingai atlikti darbo su užsienyje dirbančiais arba atvykusiais turizmo tikslais europiečiais, kurie tvirkina vaikus, apžvalgą.

1.2. Priemonės, būtinos veiksmingai iniciatyviai strategijai parengti, turi būti šios:

—	veiksmingos tarptautinės partnerystės ir aktyvesnis pasikeitimas informacija, įskaitant policijos tarnybų bendradarbiavimą ir jų informacinių technologijų, skirtų persekioti keliaujančius lytinius nusikaltimus padariusius asmenis, gerinimą;

—	tvirtesni dvišaliai bendradarbiavimo susitarimai su atitinkamomis šalimis,

—	bendros tyrimo grupės su kitomis teisėsaugos institucijomis,

—	susitarimai su užsienio vyriausybėmis deportuoti ir lydėti nuteistus pažeidėjus; apsvarstyti galimybę pavojingiems lytinius nusikaltimus padariusiems asmenims taikyti draudimą išvykti į užsienį, kad jie rečiau keliautų,

—	uždrausti lytinius nusikaltimus padariusiems asmenims dirbti užsienyje (8),

—	Europos, o jeigu galima, ir pasaulinės visuomenės kampanijos, skirtos informavimui apie lytinius nusikaltimus padariusius asmenis, įgyvendinimas. Visos šios priemonės turėtų būti įgyvendinamos įsteigus nemokamą tarptautinę telefono „karštąją liniją“ ir pranešimų realiuoju laiku sistemą (9),

—	pilietinės visuomenės atstovų ir socialinių partnerių dalyvavimas ugdant sąmoningumą,

—	teikti švietimo, konsultavimo ir psichoterapijos (sveikatos priežiūros) paslaugas nukentėjusiems asmenims ir rengti mokymus tiems, kurie specializuojasi šioje srityje.

1.3 Svarbiausias uždavinys – informuoti visuomenę apie šios problemos mastą. Tai galima pasiekti įgyvendinus Europos projektą „Europa prieš vaikų seksualinį išnaudojimą“ (10). ES institucijos galėtų imtis vadovaujančio vaidmens ir visose kelionės išlaidų apmokėjimo formose aiškiai nurodyti savo etikos ir kovos su seksualine prievarta prieš vaikus politikos nuostatas.

1.4 Šioje nuomonėje nebus nagrinėjami prekybos žmonėmis arba žmonių grobimo klausimai – šioms sritims reguliuoti reikalingi atskiri teisės aktai ir priemonės, ir tam reikėtų parengti atskirą dokumentą.

2. Pagrindimas

2.1. Ši nuomonė apima keliavimą bei seksualinę prievartą prieš vaikus Europoje ir už jos ribų.

2.2. Daugelis žmonių, kurie tvirkina vaikus ar juos išnaudoja, yra vietos gyventojai. Taip yra visame pasaulyje. Nepaisant to, šiandien seksualinė prievarta prieš vaikus keliaujant tapo įsigalėjusios pelningos pasaulinės sekso industrijos dalis.

2.3. Pigesnės kelionės, bevizės kelionės ir naujos technologijos leidžia nusikaltėliams rasti pasaulyje, įskaitant Europą, pažeidžiamiausius vaikus, pirmiausia tose šalyse, kuriose vyrauja skurdas, nepriteklius, emociniai suvaržymai, o socialinės sąlygos yra blogiausios. Tvirkinamieji veiksmai dažnai būna užfiksuoti skaitmeninėmis priemonėmis ir paskleidžiami po visą pasaulį. Daug NVO, ECPAT (11) – geriausiai žinoma organizacija, bendradarbiauja su policija, kelionių ir turizmo pramone, kad apsaugotų šiuos vaikus.

2.4. Pirmasis pasaulio kongresas Kova su vaikų seksualiniu išnaudojimu komerciniais tikslais įvyko 1996 m. Stokholme. 122 šalys pasiryžo sukurti „pasaulinę partnerystę, skirtą kovai su vaikų seksualiniu išnaudojimu komerciniais tikslais“. Šiandien vietos (12) ir tarptautinės konferencijos (13) mini ir nuolat primena tas pačias veiksmingos prevencijos kliūtis.

2.5. Europos Sąjungoje parengta daug papildomų pranešimų ir prisiimta įsipareigojimų (14). Tačiau, kaip nurodyta Europos Parlamento neseniai paskelbtame pranešime (15), daug valstybių narių dar nepasirašė arba neratifikavo šių konvencijų.

2.6. Gaila, tačiau Europa, sėkmingai nuveikusi tam tikrus darbus (16) ir įgyvendinusi daug praktinių priemonių ES lygiu (17), nesugebėjo apsaugoti pažeidžiamiausių vaikų ir užkirsti kelio Europos piliečių tvirkinimo veikai bei laikytis Stokholme prisiimtų įsipareigojimų. Tik praktiškai įgyvendinus priemones bus galima apsaugoti vaikus savo šalyje ir užsienyje.

2.7. Neįmanoma suskaičiuoti vaikų, nukentėjusių nuo keliaujančių asmenų, padariusių lytinius nusikaltimus. Paslėptas ir baudžiamasis lytinių nusikaltimų prieš vaikus pobūdis ir vaikų, pirmiausia skurdžiai gyvenančių, pažeidžiamumas apsunkina duomenų rinkimą. Seksualinė prievarta prieš vaikus yra vaikų seksualinio išnaudojimo komerciniais tikslais pasaulinio reiškinio dalis. Jis apima:

—	prekybą vaikais ir jų pardavimą prostitucijos tikslais;

—	su pedofilija susijusią seksualinę prievartą prieš vaikus;

—	vaizdų su prievarta prieš vaikus ir kitos pornografinės, su vaikais susijusios medžiagos gamybą.

2.8. Paprastai vaikų tvirkintojai keliauja ten, kur mano nebūsiantys sučiupti; tai dažniausiai būna vietovės, kur išsilavinimo lygis yra žemas, vyrauja skurdas, neišprusimas, korupcija, apatija, trūksta teisėsaugos arba valdžios politikos. Vaikus tvirkina žmonės, kurie sąmoningai steigia našlaičių prieglaudas (18), kuria vaikų projektus ir steigia mokyklas pažeidžiamose bendruomenėse vieninteliu tikslu – kad jie ir jų bendrininkai galėtų vaikus tvirkinti. Pakartotinai nusikaltę asmenys keliauja iš šalies į šalį, kad nepakliūtų į darbo su lytinius nusikaltimus padariusiais asmenimis sistemą. Būtini tolesni vaikų tvirkintojų mąstysenos moksliniai tyrimai. David Finkelhor nurodo keturis aspektus, atsižvelgiant į kuriuos nusikaltimai prieš vaikus gali būti padaryti arba ne (19):

—	motyvacija vykdyti seksualinę prievartą,

—	vidiniai susilaikymo veiksniai, susiję su asmens etika,

—	išorės susilaikymo veiksniai,

—	aukos pasipriešinimas.

2.9. Vaikų apsaugos specialistai ir plačioji visuomenė mažai žino apie užsienyje vykdomus nusikaltimus. Žiniasklaida nušviečia tik labiausiai sukrečiančius atvejus. Mažai kalbama apie Europos vaikams kylantį pavojų, kai nusikaltimus padarę asmenys galiausiai sugrįžta į savo šalį.

2.10. CEOP (20) vartoja taiklią sąvoką „keliaujantys lytinius nusikaltimus padarę asmenys“, kuria apibūdina asmenis, keliaujančius į užsienį ir tvirkinančius vaikus. Visuomenė dažnai mano, kad jeigu kuris nors asmuo padaro nusikaltimą užsienyje, jis tuoj pat įtraukiamas į lytinius nusikaltimus padariusių asmenų registrą. Tačiau tai pasitaiko retai, nes dėl daugelio sudėtingų klausimų registrų gali nebūti iš viso, informacija nepersiunčiama arba duomenų apsaugą reglamentuojantys teisės aktai neleidžia vykdyti kontrolės.

2.11. Sekso turizmas turi būti atsietas nuo turizmo„atostogų“prasme. Šiandien daug įmonių savo veiklą ar buveines perkelia bei derybas vykdo kitose pasaulio šalyse. Darbdaviai, darbuotojų sąjungos ir organizacijos turi aiškiai pareikšti, kad seksualinė prievarta prieš vaikus nebūtų toleruojama jokiomis sąlygomis.

3. Visuotinė atsakomybė

3.1. Pasaulio šalių vyriausybės yra įsipareigojusios savo piliečiams saugoti pažeidžiamus vaikus kur jie bebūtų. Kartu su pastaruosius penkiasdešimt metų vykusia turizmo plėtra neseniai ėmė daugėti keliaujančių vaikų tvirkintojų. Dažniausiai tokius nusikaltimus padaro asmenys, kurie pasinaudoja tuo, kad yra užsienio šalyje ir nepaiso visuomeninių tabu, kurie paprastai lemia jų elgesį. Pasauliniame turizmo elgesio kodekse (21) nurodytos gairės, kaip atsakingai ir tvariai vystyti pasaulio turizmą.

3.2. Europos atveju, Bendrijai turėtų būti gėda, kad tarp europiečių pasitaiko asmenų, kurie seksualiai išnaudoja vaikus ES ir visame pasaulyje. Už Europos piliečius atsako Europa, todėl visiškai nepriimtina, kad nusikaltimus padarę asmenys gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn savo šalyse, o vėliau jiems leidžiama nevaržomai keliauti į kitas šalis nevykdant jokios kontrolės. Europa turi išspręsti šią teisinę dviprasmybę, dėl kurios laisvai leidžiama judėti ne tik piliečiams, bet ir nusikaltimus padariusiems asmenims.

3.3. Tarptautinis teisingumo principas neleidžia asmens bausti du kartus už tą patį nusižengimą. Tais atvejais, kai nusikaltimą padaręs asmuo grįžta į savo šalį, tokia pati bausmė jam turi būti taikoma ir jo kilmės šalyje arba nustačius naujas aplinkybes, gali būti priimta nauja nutartis. Todėl labai svarbus tarptautinis bendradarbiavimas. Komitetas palankiai vertina naują Komisijos pamatinį sprendimą šiuo klausimu (22).

3.4. Būtina sukurti veiklos koordinavimo sistemą, skirtą stebėti ir vertinti statistinius duomenis bei laiku teikti praktines rekomendacijas. Tačiau, turint omenyje tai, kad šios srities sprendimais gali būti atimta laisvė ir taip suvaržytos pagrindinės žmogaus laisvės, Europos Sąjungoje tik valstybės narės yra įgaliotos priimti sprendimus laikydamosi įstatymų dėl policijos ir teismų praktikos. Europos ir tarptautinės NVO vaisingai dirba vaikų apsaugos srityje, tačiau jos negali atstoti policijos ar teisingumo sistemos.

Padidėjus skurdui vykdomas vystomasis bendradarbiavimas ir teikiama pagalba (23), švietimas, sveikatos priežiūra ir socialinė raida, turi daugiau remti vaikų apsaugą nuo seksualinės prievartos. Didesnis dėmesys ir parama turi būti suteikta NVO ir socialiniams partneriams mokymo ir emocinės (psichologinės) paramos srityje. Labai svarbu sustiprinti mokymo ir lavinimo kursus tiems asmenims, kurie dirba šioje srityje ir teikia paslaugas (t. y. žiniasklaidos, svetingumo pramonės, mokytojų, priežiūros specialistų ir policijos), kad būtų galima suprasti, kas trukdo teikti informaciją, ir tas kliūtis panaikinti. Kaip pabrėžta Danijos „Gelbėkit vaikus“ pranešime (24), vaikams, pirmiausia tiems, kuriems kyla didžiausias pavojus, turi būti teikiamos konsultacijos, kad jie žinotų apie padėtį ir kaip elgtis joje atsidūrus. Išsivysčiusiose šalyse būtina vaikus mokyti saugiai naudotis internetu ir juos įspėti apie nusikaltėlių, puikiai mokančių naudotis šia priemone aukų paieškai, įpročius.

3.5. Turi būti sudaryta galimybė tvirkintojams, be reabilitavimo paslaugų, dar teikti ir psichoterapijos bei psichologo paslaugas (25).

4. Pilietinės visuomenės atsakomybė

4.1. Europos pilietinė visuomenė privalo atvirai pasisakyti prieš nusikaltimus ir imtis veiksmų, kai gali kilti grėsmė kitiems asmenims, nepaisant to, kur jie būtų – savo šalyje ar užsienyje, pirmiausia prievartos prieš vaikus atvejais. Apskaičiuota, kad šiandien Europoje nuo 10 proc. iki 20 proc. vaikų vaikystėje būna seksualiai tvirkinami, didėjant šio reiškinio mastui ir jo geografijai. Kai kurie Europos piliečiai yra lytinius nusikaltimus padarę asmenys, keliaujantys po Europą ir už jos ribų.

4.2. Todėl būtina parengti bendras strategijas ir tolesnes priemones, skirtas šio amžiaus rykštės prevencijai ir bausmėms nustatyti. Europos darbdaviai, kovojantys su vaikų prostitucija ir vaikų pornografija, šiuo metu šį klausimą turėtų laikyti įmonių socialinės atsakomybės klausimu.

4.3. Iš 842 milijonų (2006 m.) 4,5 proc. keliautojų yra lytinius nusikaltimus padarę asmenys, o 10 proc. jų – pedofilai (26). Nuo 2003 m. kelionių bendrovės gali pasirašyti Kodeksą dėl seksualinio vaikų išnaudojimo kelionėse ir turizmo srityje (27). Šiandien daugiau kaip 600 bendrovių iš daugiau kaip 30 šalių pasirašė šį elgesio kodeksą. Tačiau už kovą su seksualine prievarta prieš vaikus kelionių metu atsako ne tik turizmo pramonė. Visi verslo sektoriai turi užkirsti kelią šiai veikai.

4.4. Tarptautinė profesinių sąjunga konfederacija (ITUC) ragina savo narius sukurti pareigūnų, komitetų ir darbo grupių struktūras strategijoms patvirtinti. Kad būtų galima pasiekti eilinius piliečius, ITUC laikosi sektorinio principo ir sukūrė svarbių partnerysčių tarptautinėms pagrindų sutartims įgyvendinti. Kadangi vaikų seksualinis išnaudojimas yra sunkus pagrindinių darbo ir žmogaus teisių pažeidimas, jis yra neatsiejamas nuo profesinių sąjungų kovos su blogiausiomis vaikų darbo apraiškomis (28). Todėl profesinės sąjungos toliau ragina ratifikuoti atitinkamas tarptautines normas ir stebėti, ar vyriausybės ir darbdaviai (29) veiksmingai įgyvendina politiką ir norminius aktus, didinti savo narių ir plačiosios visuomenės (30) sąmoningumą ir klausimą spręsti kolektyvinėse derybose (31).

4.5. 2007 m. liepos 12 d. Ministrų komiteto priimtoje konvencijoje Europos Taryba teigia, kad „kiekviena šalis skatina privatų sektorių ir pilietinę visuomenę dalyvauti rengiant ir įgyvendinant politiką, skirtą užkirsti kelią vaikų seksualiniam išnaudojimui ir seksualinei prievartai prieš juos bei įgyvendinti vidaus normas taikant savireguliavimo ir bendro reguliavimo principus“. Todėl bendras Europos projektas yra įmanomas.

5. Konkrečios priemonės

5.1. Vienintelis bet kurios veiklos tikslas – SUSTABDYTI prievartą prieš vaikus ir apsaugoti pažeidžiamus asmenis. Jeigu bus stabdyta prievarta prieš vaikus, nebus nukentėjusių asmenų. Tai turi tapti visų į vaikus orientuotų politikos sričių prioritetu ir pagrindiniu tikslu.

5.2. ES institucijos, remdamosi savo kelionių etikos politika, galėtų imtis vadovaujančio vaidmens ir į visas kelionės išlaidų apmokėjimo formas įtraukti įrašą, pasmerkiantį seksualinę prievartą prieš vaikus.

Priemonės ir toliau nurodyti pavyzdžiai išdėstyti tik apibendrintai; jie buvo parengti konsultuojantis su ECPAT (32) – viena svarbiausių pasaulinių vaikų teisių organizacijų, siekiančia apsaugoti vaikus nuo seksualinio išnaudojimo komerciniais tikslais. ECPAT veikia 70 šalių aukščiausiu valdžios lygiu, į darbą įtraukdama ir praktikus, ir tuos asmenis, kurie dirba tiesiogiai su vaikais, pasitelkiant mokslinius tyrimus, mokymą ir gebėjimų ugdymą.

5.3.1. Tinkamumo patikrinimas ir draudimas. Šiuo metu užsienio mokyklose nėra tvarkos, skirtos patikrinti pareiškėjų biografijos faktų ar jų tinkamumo dirbti su vaikais. Tai didelė pažeidžiamų vaikų apsaugos spraga. Turi būti nustatyta tvarka, leisianti registruotoms tarptautinėms organizacijoms ar policijai gauti šią informaciją.

5.3.2. Dvišaliai bendradarbiavimo susitarimai. Visame pasaulyje NVO vis dažniau keičiasi gyvybiškai svarbia informacija apie įtarimus dėl anksčiau nusikaltimus padariusių asmenų. Tai leidžia imtis skubių savalaikių veiksmų. Ironiška, tačiau vyriausybės, įklimpusios į biurokratiją ir duomenų apsaugos taisykles, negali imtis skubių veiksmų ir pasikliauna NVO darbu tais atvejais, kai tarptautinės teisėsaugos pastangos būna bevaisės. Vaikų apsaugai palyginti su duomenų apsaugos taisyklėmis visuomet turėtų būti teikiama pirmenybė. Pasitikėjimo ugdymas ir žinių kaupimas tarp šalių, pasirašiusių bendradarbiavimo susitarimus, leidžia aktyviai reaguoti kovojant su seksualine prievarta. Kad toks bendradarbiavimas būtų veiksmingas, jis neturėtų apsiriboti tik mokymu arba gebėjimų ugdymu.

5.3.3. Turi būti numatyta galimybė įrengti tarptautines„karštąsias linijas“ir pagalbos linijas, kad nebūtų nutylima apie įtartinus atvejus arba jie nebūtų ignoruojami. Tokia tvarka turi paremti „realiuoju laiku“ atliekamą veiklą. Turi būti sukurta kompleksinė vaikų apsaugos sistema, kurioje profesinės organizacijos ir paslaugų teikėjai galėtų dirbti su NVO, kad būtų apsaugoti ir nustatyti nukentėję vaikai arba tie, kuriems gresia toks pavojus.

5.3.4. Bendros tyrėjų grupės ir nacionalinės teisėsaugos institucijos. Europai reikalingos pasiaukojančiai dirbančios institucijos, kurios pirmenybę teiktų vaikų apsaugai ir užsienyje; institucijoms turėtų būti skirta pakankamai lėšų tikrinti jau žinomus asmenis, padariusius lytinius nusikaltimus, kurie keliauja į užsienį, arba rinkti įrodymus apie tuos, kurie vykdo veiką užsienyje.

5.3.5. Susitarimai deportuoti ir lydėti nuteistus pažeidėjus. Neprivaloma pranešti kitai šaliai apie patraukimo baudžiamojon atsakomybėn atvejus ar teistumą. Todėl lytinius nusikaltimus padarę asmenys gali būti nuteisti užsienyje, o jų kilmės šalyje apie tai niekas nežino. Ambasados arba atstovybės privalo informuoti kilmės šalį, jeigu jos gauna informaciją apie teistumą. Daug pažeidėjų po nuteisimo ir atlikę bausmę užsienyje, lieka toje pačioje šalyje arba persikelia kitur, tačiau negrįžta į savo kilmės šalį, vengdami būti įtraukti į lytinius nusikaltimus padariusių asmenų registrą. Kai nuteisti asmenys yra grąžinami į savo kilmės šalį, o tai gali būti susiję su ilgos trukmės skrydžiais su persėdimais, kyla pavojus, kad pažeidėjas gali pabėgti. Todėl būtina sudaryti dvišalius bendradarbiavimo susitarimus ir numatyti, kad tokius asmenis lydėtų teisėsaugos pareigūnai.

5.3.6. Tarpžinybinių visuomenės apsaugos priemonių (MAPPA) modelis. Tai modelis, kurį taiko Jungtinė Karalystė, kad galėtų įvertinti ir dirbti su lytinius nusikaltimus padariusiais asmenimis bendruomenėje. Jis apima įvairias žinybas (baudžiamosios teisenos, socialinės priežiūros, būsto, sveikatos priežiūros srities), kad sumažėtų rimtas pavojus visuomenei ir būtų galima padėti nustatyti pakartotinai nusikaltusius asmenis. Šį modelį sudaro keturios pagrindinės funkcijos, tačiau jis šiuo metu netaikomas Jungtinės Karalystės piliečiams, keliaujantiems į užsienį:

—	nusikaltimus padariusių asmenų nustatymas;

—	pasidalijimas atitinkama informacija, reikalinga rizikai nustatyti;

—	rizikos ir didelės žalos įvertinimas;

—	rizikos valdymas.

5.3.7. Draudimo išvykti į užsienį (FTO) taikymas ir tokios tvarkos veiksmingumas. Šią tvarką gali taikyti teismai, uždrausdami asmenims keliauti į nurodytą šalį arba bet kurią kitą pasaulio valstybę. Draudimas gali būti taikomas konkrečiam vaikui arba vaikams apskritai apsaugoti. Šis draudimas nustatomas konkrečiam laikotarpiui. 2005 m. Australijos vyriausybė iš dalies pakeitė Australijos paso įstatymą, kad policijai būtų leista reikalauti paskelbti pavojingų lytinius nusikaltimus padariusių asmenų pasus negaliojančiais.

5.4. Labai konkreti priemonė – Europos projektas „Europa prieš vaikų seksualinį išnaudojimą – SAKYK NE!“

Europos projektas gali būti kuriamas apibendrinant visą jau atliktą darbą ir jau parengtas chartijas; jis didina sąmoningumą, nes į kovą su vaikų seksualiniu išnaudojimu įtraukiamos organizacijos paprasčiausiai iškeliant pagrindinius faktus. Kodeksas arba chartija, jau priimti pasauliniu mastu, galėtų būti pridėti prie vertybių deklaracijos, kuri siūloma I priede. Jau priimti arba nauji teisės aktai, jeigu veiksmingai įgyvendinti, taip pat paremtų šią iniciatyvą.

2009 m. liepos 15 d., Briuselis.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Pasaulio turizmo organizacijos kampanijos šūkis.

(2) „Gelbėkit vaikus“, Danija. Pranešimas „Lytinius nusikaltimus padarę asmenys be sienų“, 2009 m. gegužės mėn.

(3) Rio de Žaneiro deklaracija ir raginimas imtis prevencinių veiksmų užkirsti kelią vaikų ir paauglių seksualiniam išnaudojimui ir jį sustabdyti, 2008 m. lapkričio mėn.

(4) Europos Parlamento 2009 m. vasario 3 d. rekomendacija Tarybai dėl kovos su seksualiniu vaikų išnaudojimu ir vaikų pornografija (2008/2144(INI)).

(5) 2007 m. spalio 25 d. Europos Tarybos konvencija dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos. http://conventions.coe.int/Treaty/EN/treaties/Html/201.htm.

(6) http://conventions.coe.int/Treaty/Commun/ChercheSig.asp?NT=201&CM=&DF=&CL=ENG Valstybės narės, kurios dar neratifikavo JT VTK fakultatyvinio protokolo: Vokietija, Vengrija, Airija, Liuksemburgas, Malta, JK. Valstybės narės, kurios dar nepasirašė ET konvencijos: Čekija, Vengrija, Latvija, Liuksemburgas, Malta, Slovakija. Ją ratifikavo tik Graikija.

(7) „Vaiko teisių konvencijos fakultatyvinis protokolas dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos“. Priimtas 2000 m. gegužės mėn. Įsigaliojo 2002 m. sausio mėn. http://www.unhchr.ch/html/menu2/6/crc/treaties/opsc.htm.

(8) Vaikų išnaudojimo pabaiga. Žr. Kovos su vaikų prostitucija, pornografija ir prekyba seksualiniais tikslais kodeksas (ECPAT) 2006 m. ataskaita.

(9) Žr. Child wise ECPAT Australia.

(10) Žr. 1 priedą.

(11) ECPAT – Kova su vaikų prostitucija, pornografija ir prekyba seksualiniais tikslais – suteiktas specialus konsultacinis statusas Jungtinių Tautų ekonomikos ir socialinių reikalų taryboje (ECOSOC).

(12) „Keliaudami nebūkite abejingi“. Stopchildprostitution.be, „Keliaujantys tvirkintojai Europoje“, 2007 m. gegužės mėn.

(13) III pasaulio kongresas, skirtas kovai su vaikų ir paauglių seksualiniu išnaudojimu, 2008 m. lapkričio mėn.

(14) Žr. 4 ir 5 išnašas. Taip pat žr.:

http://www.nspcc.org.uk/Inform/policyandpublicaffairs/Europe/Briefings/councilofeurope_wdf51232.pdf ir http://www.unhchr.ch/html/menu2/6/crc/treaties/opsc.htm.

(15) Žr. 4 išnašą.

(16) PE 410.671, 2009 m. sausio mėn.

(17) COM(1996) 547 galutinis, COM(1999) 262 galutinis, Tarybos pamatinis sprendimas 2000/375/TVR (OL L 138, 2000 6 9). Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR (OL L 13, 2004 1 20) ir COM(2009) 135 galutinis.

(18) Nusikaltėliai vartoja oficialią sąvoką „našlaičių prieglaudos“, kad paslėptų savo veiką. Tai vaikų namai, įsteigti vaikams tvirkinti.

(19) Pranešimas „Lytinius nusikaltimus padarę asmenys be sienų“, „Gelbėkit vaikus“, Danija, 2009 m. gegužės mėn.

(20) JK CEOP – vaikų išnaudojimo ir internetinės apsaugos centras.

(21) JT Pasaulio turizmo organizacijos (JT PTO) 13-ojoje generalinėje asamblėjoje, kuri įvyko 1999 m. rugsėjo 27 d. – spalio 1 d., buvo priimta Rezoliucija A/RES/406(XIII).

(22) COM(2009) 135 galutinis.

(23) Teminis politikos priemonių vaikų skurdo srityje tyrimas.

(24) Ten pat.

(25) Sarah Macgregor: „Darbo su lytinius nusikaltimus padariusiais asmenimis programos: kalėjimuose ir bendruomenėse vykdomų programų Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje veiksmingumas“. http://www.indigenousjustice.gov.au/briefs/brief003.pdf; Dario Dosio, Friedemann Pfaefflin, Reinhard Eher (Red.): „Seksualinio smurto prevencija veiksmingai dirbant su lytinius nusikaltimus padariusiais asmenimis ir viešoji politika“, Tarptautinės darbo su seksualiniais nusikaltėliais asociacijos (IATSO) 10-oji konferencija, tinklalapyje www.iatso.org.

(26) Šaltinis: ACPE – Kovos su vaikų prostitucija asociacija.

(27) Šį kodeksą 1998 m. inicijavo Švedijos ECPAT. Jį pripažino UNICEF ir PTO. Taip pat žr. www.thecode.org.

(28) TDO 182 konvencija.

(29) http://www.ituc-csi.org/IMG/pdf/FINAL_EU_CLS_2009_report__2_.pdf.

(30) http://www.itfglobal.org/campaigns/traffickingstate.cfm.

(31) http://www.iiicongressomundial.net/congresso/arquivos/thematic_paper_csr_eng.pdf.

(32) ECPAT – Kova su vaikų prostitucija, vaikų pornografija ir prekyba seksualiniais tikslais.

I priedas

Europa prieš vaikų seksualinį išnaudojimą

Seksualinis asmens iki 18 metų išnaudojimas laikomas NUSIKALTIMU visame pasaulyje

Europos institucijos ir socialiniai partneriai nesitaikstys!

Bet kurioje pasaulio šalyje vaikai turi teisę augti taikoje ir būti apsaugoti nuo bet kokio seksualinio išnaudojimo fiziškai arba internete.

„Įrašykite organizacijos pavadinimą“ vertybių deklaracija:

—	Prisidedame prie etiško ir atsakingo ekonomikos augimo raidos

—	Gerbiame ir giname vaikų teises

—	Smerkiame bet kokį vaikų seksualinį išnaudojimą fiziškai ar internete

—	Pasiliekame teisę pranešti apie asmenis, įtariamus užsiimant bet kokia veikla, žeminančia nepilnamečio asmens orumą, arba vykdančius seksualinę prievartą prieš nepilnamečius

„Įrašykite organizacijos pavadinimą“ darbuotojai įsipareigoja:

—	Laikytis pirmiau išvardytų bendrovės principų ir gerbti pagrindines vaikų apsaugos teises

—	Prisidėti prie etiško ir atsakingo verslo augimo

—	Gerbti ir ginti vaikų teises

—	Neteikti informacijos ar medžiagos, kuri galėtų paskatinti galimą vaikų seksualinį išnaudojimą

—	Informuoti valdžios institucijas, įskaitant policiją, apie įtartiną veiklą, kuri galėtų kelti pavojų vaikams arba paskatinti jų seksualinį išnaudojimą

„Įrašykite organizacijos pavadinimą“ klientų ir tiekėjų lūkesčiai:

Pripažįstame ir gerbiame visų pasaulio šalių teisės aktus, skirtus apsaugoti vaikus nuo seksualinio išnaudojimo. Įsipareigojame neužsiimti tokia veika fiziškai arba internete, namie, komandiruotėse arba atostogaujant.

23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/49

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl „ne miesto vietovių ateities žinių visuomenėje“

(nuomonė savo iniciatyva)

(2009/C 317/08)

Pranešėjas Sergio Ernesto SANTILLÁN CABEZA

2008 m. liepos 10 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis savo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Ne miesto vietovių ateities žinių visuomenėje.

Ekonominės ir pinigų sąjungos, ekonominės ir socialinės sanglaudos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. birželio 24 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Sergio Ernesto Santillán Cabeza.

455-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (liepos 16 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę vieningai.

1. Didelė Europos įvairovė

1.1. ES būdinga nepaprastai turtinga teritorinė įvairovė, o jos gyventojų pasiskirstymas yra unikalus. Šis ypatumas turi įtakos tiek miesto gyventojų, gyvenančių šalia kaimo vietovių, tiek kaimo gyventojų, kuriems nereikia toli vykti pasinaudoti paslaugomis, gyvenimo kokybei. Ši įvairovė taip pat duoda naudos, kadangi leidžia išvengti didelėms aglomeracijoms būdingų sunkumų ir nuo miestų plėtros neatsiejamų didelių energijos ir žemės plotų sąnaudų – problemų, kurios toliau kintant klimatui ir įgyvendinant prisitaikymo prie klimato kaitos arba kovos su ja priemones bus dar aktualesnės (1).

Siekiant kaimo vietoves atskirti nuo ne kaimo vietovių, EBPO išskiria vietos administracinius vienetus (LAU 1 ir 2 lygis) ir regionus (NUTS 3 lygis). Vietos teritorinis vienetas yra kaimo vietovė, jei jo gyventojų tankumas nesiekia 150 gyventojų kvadratiniam kilometrui. Regionai (NUTS 3) skirstomi pagal jų kaimiškumo lygį, t.y. pagal tai, kokia jų gyventojų dalis gyvena kaimo vietovėms priskiriamuose vietos teritoriniuose vienetuose.

1.2.1. EBPO taip pat išskiria tris regionų rūšis:

—	regionai, kuriuose vyrauja kaimo vietovės: kaimo vietovėse gyvena daugiau negu 50 proc. gyventojų,

—	regionai, kuriuose daug kaimo vietovių: kaimo vietovėse gyvena nuo 15 iki 50 proc. gyventojų,

—	regionai, kuriuose vyrauja miesto vietovės: kaimo vietovėse gyvena mažiau negu 15 proc. gyventojų.

Daugiau negu 50 proc. ES 25 teritorijos priskiriama kaimo vietovėms.

1.2.2. Eurostat urbanizacijos laipsnio apibrėžtyje išskiriamos trys vietovių rūšys:

—	tankiai apgyvendintos vietovės: grupė besiribojančių vietos vienetų, kuriuose gyventojų tankumas viršija 500 gyventojų kvadratiniam kilometrui, o bendras šios vietos vienetų grupės gyventojų skaičius siekia 50 000 gyventojų,

—

vidutiniškai apgyvendintos vietovės: grupė besiribojančių vietos vienetų, kurie nepriklauso tankiai apgyvendintai vietovei ir kuriuose gyventojų tankumas viršija 100 gyventojų kvadratiniam kilometrui, o bendras šios vietos vienetų grupės gyventojų skaičius siekia 50 000 gyventojų, arba greta tankiai apgyvendintos vietovės esanti vietos vienetų grupė,

—	retai apgyvendinta vietovė: grupė besiribojančių vietos vienetų, kurie nepriklauso nei tankiai apgyvendintai vietovei, nei retai apgyvendintai vietovei (2).

—	Daugumoje valstybių narių „vietos vienetas“ yra seniūnija arba savivaldybė. Retai apgyvendintos vietovės sudaro beveik 84 proc. visos ES 25 teritorijos (3).

2. Miesto vietovės ir kaimo vietovės: netolygus vystymasis

2.1. Pastaraisiais metais priimta manyti, kad didelės pastangos mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje padės ES įveikti globalizacijos problemas. Beje, Lisabonos strategijoje aiškiai apibrėžtas tikslas – investicijas minėtoje srityje padidinti iki 3 proc. BVP.

2.2. Reikia geriau išnagrinėti regionų, kurie skiriasi demografiniais (skirtingu ritmu vykstantis gyventojų senėjimo procesas) arba sociologiniais (žmogiškasis kapitalas) ypatumais, ekonominiais veiksniais (kapitalo ir kvalifikuotų darbuotojų judėjimas, taigi, ir tam tikros apmokestinimo bazės dalies judėjimas) ir gamybos struktūra (praeities paveldas, patrauklumas investicijoms), potencialu.

2.3. Nors „kaimo vietovės“ negali būti automatiškai siejamos su nuosmukiu, o „vidutiniškai apgyvendintos vietovės“ su plėtra (4), paprastai regionuose, kuriuose vyrauja kaimo vietovės, (juose gyvena 17,9 proc. ES gyventojų) ir vidutiniškai apgyvendintose vietovėse (pastarosiose gyvena 37,8 proc. ES gyventojų, o abiejuose – 55,7 proc.) padėtis yra nepalankesnė. Beje, valstybėse narėse, kurioms būdingos mažesnės pajamos, miesto vietovių ir ne miesto vietovių skirtumai didesni (5).

2.4. Pastaraisiais metais buvo sukurta arba išplėtota daug priemonių inovacijoms skatinti (mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros septintoji bendroji programa, Konkurencingumo ir inovacijų bendroji programa, JEREMIE, bendros technologijų iniciatyvos, „pirmaujančios rinkos“ ir pan.). Tokia pagirtina veikla yra priešinga nesidomėjimui regionais, kurie negali pasinaudoti šiomis galimybėmis ir tikėtis teigiamų rezultatų.

2.5. Ekonominė veikla dažniausiai plėtojama miestuose, todėl pusiausvyros reikia siekti vystant žinių visuomenę.

3. Pasiūlymai dėl ne miesto vietovėms palankios pusiausvyros sukūrimo

3.1. Kokybiškos bendrus interesus tenkinančios paslaugos socialinei ir teritorinei sanglaudai užtikrinti

3.1.1. Komunikate dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų (6) Europos Komisija įsipareigojo „pateikti Parlamentui išsamią naujausią „liberalizavimo poveikio“ analizę“, taip pat peržiūrėti „kokia pažanga padaryta taikant Protokolą, kai įsigalios naujoji Sutartis“ ir „kartą per dvejus metus“ parengti „socialinių paslaugų ataskaitą, kuria galima naudotis bendradarbiaujant su suinteresuotaisiais asmenimis“. Komiteto manymu, labai svarbu, kad Komisija išnagrinėtų galimus liberalizavimo padarinius teritorinei sanglaudai. Tyrimo duomenys turėtų būti pateikti atsižvelgiant į tai, ar teritoriniai subjektai yra miesto ar kaimo tipo, ir jų gyventojų vertinimą.

3.1.2. Ne miestų vietovėse gali būti ypač sudėtinga užtikrinti Pagrindinių teisių chartijoje (35 straipsnyje) įtvirtintą teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas, kadangi trūksta kvalifikuotų darbuotojų, tinkamos infrastruktūros ir biudžeto išteklių, todėl Komisija turėtų pradėti diskusijas su teritoriniais subjektais ir suinteresuotomis ES darbdavių ir profesinių sąjungų organizacijomis, kad nuspręstų, kokios priemonės (socialinių partnerių susitarimai, valstybės pagalba, Bendrijos iniciatyvos) padėtų suteikti postūmį šiam sektoriui.

3.2. Informacinė visuomenė ir žinių visuomenė

3.2.1. Nors šios dvi sampratos kartais sumaišomos, „žinių visuomenės“, kuri laikoma idealia arba vienu iš žmonijos raidos etapų, sampratą reikėtų skirti nuo „informacinės visuomenės“, kuriai būdingas visuotinis informacinių ir ryšių technologijų naudojimas, sampratos. Informacija yra tik būdas žinioms įgyti.

3.2.2. Švietimas yra pagrindinis veiksnys kuriant žinių visuomenę. Ne miesto vietovėse poveikio turi demografinė raida (emigracija, aukštas priklausomumo lygis, gyventojų senėjimas ir kt.). Mažiau dinamiškose vietovėse kasmet tenka uždaryti nedideles mokyklas, kuriose mokosi per mažai mokinių. Tokia padėtis gali sustiprinti gyventojų išvykimo tendenciją, kadangi tėvai linkę įsikurti dinamiškesnėse vietovėse, kuriose plėtojama veikla, kuriamos darbo vietos, veikia mokyklos ir yra priežiūros infrastruktūra (7).

3.2.3. Kalbant apie vidutinį arba aukštąjį išsilavinimą turinčių suaugusiųjų procentinę dalį, ES pastebima nuosekli atotrūkio tarp regionų, kuriose vyrauja kaimo vietovės, ir vidutiniškai apgyvendintų regionų ir regionų, kuriuose vyrauja miestai, mažėjimo tendencija. Šiaurės Europos šalių ir kai kurių naujųjų valstybių narių (FR, NL, FI, IE, BE, PL, CZ, HU) padėtis šioje srityje yra geresnė (skirtumas nesiekia 10 procentinių punktų). Tuo tarpu kai kuriose kitose šalyse (UK, DE, AT), išsilavinimo lygis kaimo vietovėse yra aukštesnis negu miesto vietovėse. Didžiausias atotrūkis (viršija 20 procentinių punktų) – Viduržemio jūros regiono valstybėse.

3.2.4. Suaugusieji, kurie mokosi ir siekia profesinio išsilavinimo (Mokymasis visą gyvenimą), sudaro santykinai mažą procentinę dalį (ES 25 – maždaug 12 proc.). Šioje srityje nepastebima ryškaus atotrūkio tarp kaimo vietovių ir miesto vietovių. Kai kurios šalys (DK, ES, NL, AT, SL, SK, SE, UK) teikia paramą suaugusiųjų mokymui, tuo tarpu kitos šį mokymą skatina mažiau. Pastebima tendencija, kad suaugusiųjų mokymo plėtra kaimo vietovėse vyksta šiek tiek aktyviau negu miesto vietovėse (8).

3.2.5. Nors dėl mažo atstumo padidėja arti esančių kaimo vietovių studentų skaičius, atrodytų, kad atstumas iki universitetinių centrų nėra kliūtis siekiantiems aukštojo išsilavinimo, tačiau gali kelti problemų pasirenkant studijų profilį.

3.2.6. Europos Komisija atkreipė dėmesį, kad kai kurios valstybės narės deda nepakankamai pastangų spręsdamos mokyklos nepabaigimo problemą arba skatindamos mokymąsi visą gyvenimą, kad būtų įgyvendinti Lisabonos darbotvarkėje numatyti tikslai (9).

3.3. E. mokymasis ir sparčiojo ryšio svarba (10)

3.3.1. Susirūpinimą kelia faktas, kad didelio masto išlaidos moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai yra sutelktos gana nedideliame skaičiuje ES regionų: 70 proc. mokslinių tyrimų ir plėtros vykdoma Vokietijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Apskaičiavus vienam regionui tenkančias išlaidas moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, paaiškėja, kad 35 regionuose mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros intensyvumas viršija Lisabonos tikslą (11).

3.3.2. Komitetas pabrėžia, kad ypač Bendrijos kaimo vietovėse ir mažuose miestuose informacinių ir ryšių technologijų naudojimas mokymuisi visą gyvenimą visų pirma yra susijęs su ES ir valstybių narių vyriausybių parama sparčiojo interneto ryšio (12), kuris leidžia naudotis e. mokymosi sistemomis, įsigijimui.

3.3.3. 2007 m. gruodžio mėn. ES 27 plačiajuosčiu (DSL) ryšiu galėjo naudotis vidutiniškai 98 proc. miesto vietovių gyventojų ir tik 70 proc. kaimo vietovių gyventojų (13).

3.3.4. Plačiajuosčio interneto prieiga yra dalis platesnės strategijos, kurios tikslas – suteikti prieigai prie elektroninių paslaugų visuotinės svarbos paslaugos statusą (14). Reikia pabrėžti, kad kai kuriose valstybėse narėse minėta paslauga kainuoja labai brangiai.

3.4. Užimtumas ir geografinė padėtis

3.4.1. Šiuo metu transporto spūstys būdingos 10 proc. Europos kelių tinklo, visų pirma stambių kelių, kuriais iš periferinių vietovių, atliekančių gyvenamųjų zonų funkciją, vykstama į miestų centrus, suteikiančius darbo vietas pirmiau minėtų gyvenamųjų zonų gyventojams. Spūstys kasmet kainuoja 0,5 proc. BVP. Šiai problemai išspręsti Komisija galėtų, pasikonsultavusi su socialiniais partneriais, imtis aktyvesnių nuotolinio darbo skatinimo veiksmų. Taigi, šis lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros elementas galėtų būti naudingas teritorinės sanglaudos požiūriu, kadangi padėtų skatinti vietinę prekybą ir leistų sumažinti poveikio aplinkai kainą (15).

3.4.2. Pastangų įsidarbinti rezultatyvumas gali sumažėti atsižvelgiant į atstumą iki darbo vietų (nustatytą pagal važiavimo trukmę ir atitinkamas išlaidas), kadangi asmenys turi mažiau informacijos apie įsidarbinimo toli nuo jų gyvenamosios vietos galimybes.

Būstas, vanduo, elektra, dujos ir kitas kuras, proc. visų išlaidų (2005)

	Darbininkai	Tarnautojai	Savarankiškai dirbantys asmenys	Bedarbiai	Pensininkai ir išmokas gaunantys asmenys	Kiti neaktyvūs asmenys	mažiausios ir didžiausios verčių skirtumas	Neaktyvių ir aktyvių asmenų vidurkio skirtumas
Belgija	26,3	22,5		36,3	29,9	23,7	13,8	5,6
Danija	27,8	25,6	28,7			33,1	7,5	5,7
Vokietija	29,9	27	27,6	35,8	32,5	35,5	8,8	6,4
Airija	20,3	21,1	22,3	25	30,4	28,3	10,1	6,7
Graikija	22,1	22,1	20,6	24,7	29	31,5	10,9	6,8
Ispanija	26,3	28,9	26,9	29,5	35	34,9	8,7	5,8
Prancūzija	25,8	23,2	22	30,9	31,1	33,4	11,4	8,1
Italija	25,8	27,2	26,6	28,1	34,2	35,3	9,5	6,0
Liuksemburgas	29,6	27,4	30,9	32,9	34,9	34,2	7,5	4,7
Nyderlandai	23,6	22,3	24,3	32	32,8	28,8	10,5	7,8
Austrija	22,2	20,7	21,5	27,1	24,3	23,4	6,4	3,5
Portugalija			26,3	27,1	30,6	31,7	5,4	3,5
Suomija	25	23	26,6	34,4	35,6	27,1	12,6	7,5
Švedija	28,4	27,5		32,9	35,5	30,8	8	5,1
Jungtinė Karalystė	27,9	25,4	25,4	39,5	39,7	34,8	14,3	11,8
Šaltinis: Eurostat paskaičiavimai

3.4.3. Tačiau periferinėms vietovėms jų santykinis atokumas gali būti naudingas būsto ir gyvenimo kokybės požiūriu. Dar yra daug neišnaudotų galimybių, ypač sanglaudos šalyse, kadangi pajamoms padidėjus 1 proc. namų ūkių naudojamas gyvenamasis plotas padidėja 0,7-0,8 proc., įvertinus kainos faktorių.

3.4.4. Reikia atkreipti dėmesį į vadinamąjį „padriko miestų vystymosi“ (angl. urban sprawl) reiškinį, kuris dažniausiai pastebimas tankiai apgyvendintose ir aktyviai ekonominę veiklą plėtojančiose arba struktūrinių fondų paramą gavusiose šalyse ir regionuose. Nuo 1990 iki 2000 m. miestų plotai padidėjo daugiau negu 8 000 km2. Šis plotas daugiau negu tris kartus didesnis nei Liuksemburgo teritorija (16). Tokia plėtra turi padarinių, ypač biologinei įvairovei.

3.5. Kultūrinis turizmas – vystymosi veiksnys

3.5.1. Turizmas sudaro nuo 3 iki 8 proc. valstybių narių BVP. ES šiame sektoriuje dirba devyni milijonai asmenų. „Be to, turizmas yra kitų ekonomikos sektorių, įskaitant pramonę (ypač su mada susijusius sektorius), transportą, žemės ūkio maisto produktų gamybą, prekybą ir kitas paslaugų rūšis, varomoji jėga“.

3.5.2. Populiarinant meno paveldą, renginius, muges ir parodas, gastronomiją ir vynininkystę, kaimo turizmą, kino turizmą ir teminius parkus jie gali tapti svarbiais investicijų ir užimtumo šaltiniais. Komitetas primena, kad neseniai pateikė rekomendacijų dėl šio sektoriaus skatinimo.

3.5.3. Šiuo atveju reikėtų atkreipti dėmesį į iniciatyvas, vykdomas įgyvendinant Natura 2000 (17).

4. Miestų tinklai padeda plėsti informacinių ir ryšių technologijų naudojimą

4.1. Lisabonos sutartyje numatytas naujas ekonominės ir socialinės sanglaudos aspektas – teritorinė sanglauda. Visuotinę ekonominio ir socialinio vystymosi viziją pavyks įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu teritorijų planavimas – svarbiausia teritorinės sanglaudos priemonė – bus vykdomas atsižvelgiant į informacinių ir ryšių technologijų poveikį.

4.2. Viešosios iniciatyvos turėtų aprėpti visas geografines vietoves. Jeigu norime pasiekti naująjį teritorinės sanglaudos tikslą, būtina kaimo vietoves glaudesniais ryšiais susieti su mažais ir vidutinio dydžio miestais. Tokių miestų tinklai gali ir privalo prisidėti prie teritorinės sanglaudos tapdami informacinių ir ryšių technologijų diegimo kaime tarpine grandimi.

5. Išvados ir rekomendacijos

5.1. Determinizmui ne: ne miesto vietovės turi ateitį. ES yra daug kaimo vietovių, kurioms būdinga aukšta gyvenimo kokybė. Kalbant apie nepalankioje padėtyje esančius regionus, atitinkamos infrastruktūros sukūrimas, pastangos pagerinti švietimą ir veiksmingas informacinių ir ryšių technologijų naudojimas kartu su kitais veiksniais gali tapti reikšmingu indėliu skatinant verslumą (18), sudarant sąlygas pažangai ir gerinant gyvenimo kokybę kaimo vietovėse ir vidutiniškai apgyvendintose vietovėse.

5.2. Būtina stiprinti kaimo ir miesto vietovių ryšius. Ištisus dešimtmečius miesto plėtra ir kaimo plėtra buvo laikomos dviem skirtingais dalykais. Tradiciškai kaimo plėtra buvo siejama vien tik su žemės ūkio gamybos sektoriumi. Tačiau padėtis keičiasi ir dėl padidėjusių kaimo ir miesto sąveikų ir aktyvesnio jų bendravimo įprasti jų skirtumai nebėra tokie akivaizdūs ir skiriamoji miesto ir kaimo riba tapo mažiau pastebima. Todėl būtina laikytis integruoto požiūrio į vystomąją politiką (19).

5.3. Informacinių ir ryšio technologijų potencialas kaimo vietovėse. Šiuo metu vykdoma konkreti informacinių ir ryšio technologijų populiarinimo kaimo vietovėse politika naudojant struktūrinius fondus ir EŽŪFKP, tačiau norint įveikti dabartinį atotrūkį būtina imtis aktyvesnių veiksmų, orientuotų į žemės ūkius, MVĮ ir mikroįmones, jaunimą, moteris (ypač siekiant skatinti kaimo verslą), vyresnio amžiaus asmenis ir nepalankiomis sąlygomis gyvenančias visuomenės grupes (20). Vidutinio dydžio ir mažų miestų tinklaveika sudaro sąlygas teritorinei sanglaudai ir technologinių naujovių diegimui kaimo vietovėse.

5.4. Struktūriniai fondai yra bendro pobūdžio priemonės. Išsami diskusija apie šių regionų ateitį, kurioje būtų apibrėžtos perspektyvos, padėtų geriau panaudoti struktūrinius fondus siekiant geriausio jų poveikio ir, prireikus, leistų rasti naujus sprendimus.

5.5. Pilietinės visuomenės vaidmuo. Dėl didelės ES 27 įvairovės kaimo vietovių plėtros politika gali būti ne tokia veiksminga, jei ji bus įgyvendinama centralizuotai. Todėl būtina, kad kaimo bendruomenių pilietinė visuomenė dalyvautų nustatant su jų ateitimi susijusią politiką (21).

5.6. Tinkami rodikliai. Kaip Komitetas jau yra pabrėžęs, turi būti parengtas „išsamesnis sanglaudos rodiklis, kuris apimtų ne tik BVP, bet ir užimtumo bei nedarbo lygį, socialinės apsaugos mastą, galimybę naudotis visuotinės svarbos paslaugomis ir kt“ (22).. Šie rodikliai taip pat turėtų būti papildyti pajamų skirtumo (Gini koeficiento arba kvantilių santykio) ir CO2 išlakų (tenkančių vienam gyventojui arba pokyčio nuo 1990 m.) rodikliais. Taigi, būtina konsoliduoti ES statistikos priemones, ypač susijusias su NUTS, ir stiprinti Eurostat ir nacionalinių statistikos įstaigų ryšius, kad kuo greičiau būtų gaunami išsamiausi ir tiksliausi duomenys (23) (24).

2009 m. liepos 16 d., Briuselis.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Europos Sąjungos teritorijoje yra 5 000 miestelių ir beveik 1 000 didmiesčių, kurie yra ekonominės, socialinės ir kultūrinės veiklos centrai. Šiam gana tankiam miestų tinklui priklauso mažai labai didelių aglomeracijų. Miestuose, kurių gyventojų skaičius viršija 5 mln., gyvena tik septyni procentai ES gyventojų, o JAV – 25 %. Iš 100 didžiausių pasaulio miestų tik 5 miestai yra ES. Žalioji knyga dėl teritorinės sanglaudos COM(2008) 616 galutinis.

(2) Į tankiai arba vidutiniškai apgyvendintą vietovę įsiterpusi vietos vienetų grupė, kurios bendras plotas neviršija 100 km2, o gyventojų tankumas neatitinka nustatytų reikalavimų, turi būti priskiriama ją supančiai vietovei. Jei tokia vienetų grupė yra įsiterpusi tarp tankiai apgyvendintos vietovės ir vidutiniškai apgyvendintos vietovės, ji priskiriama vidutiniškai apgyvendintai vietovei.

(3) Regionai: 2006 m. metraštis (2000-2004 m. duomenys – p. 162).

(4) 1995–2004 m. laikotarpiu 43 proc. regionų, kuriuose vyrauja kaimo vietovės, BVP augo sparčiau nei BVP vidutiniškai. Tą patį galima pasakyti tik apie 36 proc. miestų regionų ir 39 proc. vidutiniškai apgyvendintų regionų.

(5) Ketvirtoji ekonominės ir socialinės sanglaudos ataskaita COM(2007) 273 galutinis.

(6) „Bendrus interesus tenkinančios paslaugos, įskaitant bendrus interesus tenkinančias socialines paslaugas. Naujas Europos įsipareigojimas“, COM(2007) 724 galutinis.

(7) Komitetas pasiūlė įsteigti Demografinį fondą, kuris padėtų spręsti tokio pobūdžio problemas.

(8) „Delivering quality education to rural regions“ (Kokybiško ugdymo užtikrinimas kaimo vietovėse), autorė Elena Saracėno. Innovative Service Delivery: Meeting the Challenges of Rural Regions (Novatoriškas paslaugų teikimas: kaip įveikti kaimo vietovėms iškylančius iššūkius. 2008 m. balandžio 3–4 d., Kelnas

(9) Progress Towards the Lisbon Objectives in Education and Training, Europos Komisija, 2008.

(10) Žr. EESRK nuomonę dėl Komisijos komunikato „Moksliniais tyrimais ir inovacijomis grindžiamas Europos regionų konkurencingumas. Pasiūlymas: Augimo skatinimas ir naujų bei geresnių darbo vietų kūrimas“, OL C 211, 2008 8 19, p. 1.

(11) Minėtų 35 regionų išlaidos sudaro 46 proc. visų ES 27 išlaidų moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, o tai atitinka dvigubą jų BVP dalį. Braunšveige (DE) išlaidos moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai yra didžiausios ir sudaro 7 proc. BVP. Kituose 12 regionų jos viršija 4 proc. BVP. Ketvirtoji pažangos sanglaudos srityje ataskaita, COM(2006) 281 galutinis.

(12) Plačiajuosčio interneto prieiga – tai ypač didelės spartos ryšio kanalas, užtikrinantis greitą ir lengvą prieigą prie informacijos ir e. mokymosi sistemų (šaltinis: http://www.elearningeuropa.info/)

(13) Komisijos komunikatas „Geresnė šiuolaikinių IKT prieiga kaime“ COM(2009) 103 galutinis. Kaimo vietovių aprėptis vis dar menka Slovakijoje (39 proc.), Lenkijoje (43 proc.), Graikijoje (50 proc.), Lenkijoje (65 proc.), taip pat Bulgarijoje ir Rumunijoje.

(14) EESRK nuomonė savo iniciatyva „Informacinėmis technologijomis paremto mokymosi visą gyvenimą indėlis į konkurencingumą, pramonės permainas ir socialinio kapitalo vystymą Europoje“, OL C 318, 2006 12 23, p. 20.

(15) Daugiau negu 50 proc. degalų sunaudojama kelių spūstyse arba dėl netinkamų vairavimo įgūdžių. Bendra transporto sektoriaus poveikio aplinkai kaina (oro tarša, triukšmas, visuotinis atšilimas) siekia 1,1 proc. (žr. „Europos Komisijos 2001 m. baltosios knygos dėl transporto politikos laikotarpio vidurio apžvalgą“, COM(2006) 314 galutinis, 2006 m. birželio 22 d.).

(16) Europos aplinkos apsaugos agentūra „Urban Sprawl in Europe: the ignored challenge“ (Urbanizacija Europoje. Nespręstas klausimas), 2006 m.

(17) 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos Direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos.

(18) Pavyzdžiui, energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius, įskaitant vėją, kaimo vietovėse gali tapti rimtu pajamų šaltiniu.

(19) 2009 m. sausio mėn. Regioninės politikos generalinis direktoratas surengė seminarą šia tema. Jame buvo pateikti vaisingų miesto ir kaimo ryšių pavyzdžiai. Vienas jų – Švedijoje vykdoma veiklos programa Scanie-Blekinge. Žr. „Urban-Rural linkages fostering sustainable development in Europe“ („Miesto ir kaimo sąveika Europos tvaraus vystymosi labui“), Inforegio.

(20) Komisijos komunikatas „Geresnė šiuolaikinių IKT prieiga kaime“ COM(2009) 103 galutinis.

(21) Žr. EESRK nuomonę savo iniciatyva „Poreikis ES lygiu suderintais veiksmais stiprinti pilietinę visuomenę kaimo vietovėse, ypač naujosiose valstybėse narėse“. OL C 175, 2009 7 28, p. 37

(22) Žr. EESRK nuomonę savo iniciatyva „Viršyti BVP. Tvaraus vystymosi rodikliai“, OL C 100, 2009 m. balandžio 30 d., p. 53.

(23) 2005 m. kovo mėn. atnaujinant Lisabonos strategiją Europos Vadovų Taryba patikslino, kad Lisabonos strategija yra dalis daugiau apimančio tvaraus vystymosi proceso, todėl dabartiniai poreikiai turi būti tenkinami nepakenkiant ateities kartų galimybėms patenkinti savo poreikius. Europos Vadovų Taryba pakartoja, kad sieks tvaraus vystymosi, nes tai yra vienas iš pagrindinių visą Sąjungos politiką ir veiklą reglamentuojančių principų (2005 m. birželio mėn. Europos Vadovų Tarybos išvados).

(24) Žr. EESRK nuomonę „Ketvirtoji ekonominės ir socialinės sanglaudos ataskaita“, OL C 120, 2008 5 16, p. 73.

23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/54

455-OJI PLENARINĖ SESIJA, 2009 M. LIEPOS 15, 16 d.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl „pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl vartotojų teisių“

COM(2008) 614 – 2008/0196 (COD)

(2009/C 317/09)

Pranešėjas Bernardo Hernández BATALLER

Bendrapranešėjis Jarosław MULEWICZ

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 95 straipsniu, 2008 m. lapkričio 6 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl vartotojų teisių

COM(2008) 614 galutinis – 2008/0196 (COD).

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. birželio 22 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Bernardo Hernández Bataller, bendrapranešėjis Jarosław Mulewicz.

455–ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (2009 m. liepos 16 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 68 nariams balsavus už ir 1 susilaikius.

1. Išvados

1.1. EESRK rekomenduoja, kad Komisijos pasiūlymas dėl vartotojų teisių būtų performuluotas atsižvelgiant į šią nuomonę. Pasiūlymu neturėtų būti siekiama visiško suderinimo, veikiau turėtų būti aptariami tik horizontalaus prekybos ne prekybai skirtose patalpose ir nuotolinės prekybos suderinimo klausimai, kadangi jie yra aktualiausi tarptautinei prekybai.

Pasiūlyme priimti direktyvą derėtų panaikinti ir iš jo išbraukti punktus, susijusius su nesąžiningomis sąlygomis ir su turto pardavimu bei garantijomis, nes juose aptariamų aspektų, esant dabartinei Bendrijos teisės padėčiai, netikslinga visiškai suderinti.

1.2.1. Pasiūlyme nepateikiama naujovių dėl kai kurių svarbių aspektų, pavyzdžiui, dėl garantinio aptarnavimo ir atsarginių dalių ar dėl tiesioginės gamintojo ir platinimo tinklų atsakomybės.

EESRK požiūriu, „bendros“ apibrėžtys gali prekybinės veiklos vykdytojams ir vartotojams suteikti didesnį patikimumą ir teisinį apibrėžtumą. Todėl Komisija turėtų pašalinti dabartinius šios pasiūlymo dalies prieštaravimus.

1.3.1. Siekdamas teisinio apibrėžtumo, EESRK prašo Komisijos pasiūlyme patikslinti, ar apibrėžtys yra visiškai suderintos arba, jeigu reikia, nurodyti, ar valstybės narės turi veiksmų laisvę šias sąvokas papildyti.

1.3.2. Vartotojas neturėtų būti vertinamas tik vidaus rinkos požiūriu, jis neturėtų būti laikomas racionaliu, apdairiu ir informuotu rinkos dalyviu, kuris sprendimus priima pagal griežtą konkurencijos logiką ir kurio apsauga galėtų apsiriboti išsamesnės ir kokybiškesnės informacijos pateikimu.

1.4. EESRK pažymi, kad rimti trūkumai konfliktų sprendimo ir žalos atlyginimo srityje yra svarbus „ar net svarbiausias“ nesugebėjimo taip kaip norima vystyti tarptautinę prekybą veiksnys. Vis dėlto Komisijos pasiūlyme neatsižvelgiama į šią Eurobarometro patvirtintą problemą.

2. Įžanga

2.1. Svarstomas direktyvos pasiūlymas parengtas po plačios diskusijos Bendrijos mastu dėl galimybių suvienodinti sutarčių srityje galiojančias taisykles remiantis sutarčių „bendra principų sistema“. Šiuo klausimu Komisija priėmė komunikatą dėl ES sutarčių teisės (1). Diskusijose aptarta ir vartotojų apsaugos politika. Kalbėta apie Bendrijos acquis vartojimo srityje persvarstymą apimant horizontaliuosius (2) ir vertikaliuosius (3) aspektus bei galiojančias direktyvas dėl vartotojų apsaugos sutarčių srityje.

2.2. Nuomonėje dėl vartotojų acquis persvarstymo (4) EESRK tvirtina, kad „laiko vartotojų apsaugą ne tik neatsiejama nuo ES vidaus rinkos strategijos, bet ir pilietybei svarbiu bei ją patvirtinančiu veiksniu“. Komitetas taip pat teigia, kad derinant vartotojų teisės aktus Bendrijos mastu privaloma vadovautis geriausios ir aukščiausio lygio vartotojų apsaugos, kokios tik esama valstybėse narėse, pasirinkimo principu.

3. Pasiūlymo santrauka

3.1. Komisijos pateikto pasiūlymo tiesioginis pirmtakas – aštuonias vartotojų apsaugos direktyvas apimanti Žalioji knyga dėl vartotojų acquis persvarstymo (COM(2006) 744 galutinis) (5), Komisijos priimta 2007 m. vasario 8 d. Jos pagrindinis motyvas ir tikslas – supaprastinti ir papildyti esamą teisinę sistemą. Atsiliepimai apie Žaliąją knygą analizuojami Europos Komisijos užsakymu parengtoje išsamioje ataskaitoje. Reikia paminėti, kad pusė atsakymų (150) gauta iš sektoriaus specialistų, o kita pusė – iš vartotojų apsaugos organizacijų (53), teisininkų ir kitų asmenų (33), valstybinių institucijų (39) ir universitetų (32) (6).

3.2. Pasiūlymą sudaro 50 straipsnių, padalytų į septynis skyrius: I) Dalykas, sąvokų apibrėžtys ir taikymo sritis (1–4 straipsniai); II) Vartotojui teikiama informacija (5–7 straipsniai); III) Vartotojui teikiama informacija ir atsisakymo teisė sudarant nuotolinės prekybos sutartis ir sudarant sutartis ne prekybai skirtose patalpose (8–20 straipsniai); IV) Kitos pardavimo sutartyse numatytos vartotojų teisės (21–29 straipsniai); V) Vartotojų teisės, susijusios su sutarčių sąlygomis (30–39 straipsniai); VI) Bendrosios nuostatos (40–46 straipsniai); Baigiamosios nuostatos (47–50 straipsniai). Prie pasiūlymo pridedami penki priedai; du iš jų susiję su sutarčių sąlygomis.

3.3. Komisija norėtų visiškai panaikinti (žr. 47 str.) šias Bendrijos direktyvas: i) 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvą 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose, ii) Direktyvą 1993/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais, iii) 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 1997/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis, ir iv) Direktyvą 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų.

4. Bendrosios pastabos

Visiškas suderinimas: skirtingi organizuotos pilietinės visuomenės subjektai Komisijos pasiūlymą priėmė labai nevienodai:

4.1.1. Įmonių asociacijos pasiūlymą remia, nes, jų nuomone, jis galėtų padėti pagerinti vidaus rinkos veikimą ir padidinti jos konkurencingumą, sumažindamas nenorą sudaryti tarptautinius sandorius ir prekiautojų patiriamas administravimo bei atitikties užtikrinimo sąnaudas. Pastarasis aspektas gali būti ypač aktualus MVĮ.

4.1.2. Vartotojų organizacijos mano, kad pasiūlymas turi poveikio anksčiau įgytoms teisėms, kurios yra dalis Bendrijos acquis, todėl bet kokie vartotojų teisių suvaržymai laikomi nepriimtinais. Vyrauja bendra nuomonė, kad priėmus pasiūlymą vartotojų teisės sumažėtų, nes visiško suderinimo pasekmės būtų neproporcingos ir pernelyg didelės lyginant su jame užsibrėžtais tikslais, todėl iškiltų kliūčių tolesniam vystymui.

4.1.3. Kad būtų įveikti požiūrių skirtumai, Komitetas siūlo:

apriboti pasiūlymo taikymo sritį, į ją įtraukiant tik prekybą ne prekybai skirtose patalpose bei nuotolinę prekybą, nes pasiūlymu siekiama įveikti kliūtis tarptautiniams sandoriams būtent šiose srityse, todėl būtų nuosekliau jose ir vykdyti visišką suderinimą. Visiškas suderinimas nebūtų atliekamas nesąžiningų sąlygų ir prekybos garantijų srityse;

b)	į pasiūlymą įtraukti bendrąsias apibrėžtis ir pašalinti dabartinius prieštaravimus;

c)	įtraukti kitus pakeitimus atsižvelgiant į šioje nuomonėje pateiktus pasiūlymus.

4.2. Pasiūlymo vidinio nuoseklumo trūkumas

4.2.1. Atsižvelgiant į lūkesčius, kuriuos lėmė daugiau nei dvidešimt metų trukusios gausios diskusijos, darbai, tyrimai Europos sutarčių teisės klausimu, vykę gerokai prieš paskelbiant žaliąją knygą ar tuo pat metu, kai ji buvo paskelbta, arba susiję su paraleliniu bendros principų sistemos projektu (BPS) (7), EESRK mano, kad Komisijos pateiktas pasiūlymas nėra toks geras, kaip buvo tikėtasi ir norėta.

4.2.2. Viena vertus, keliant tikslą persvarstyti Bendrijos acquis, kalbėta apie aštuonias direktyvas, o Komisijos pateiktame pasiūlyme jį persvarstyti ir papildyti apsiribojama tik keturiomis iš jų. Antra vertus, kuriant bendrą principų sistemą siekta pašalinti nenuoseklumus ir įtvirtinti vadinamosios Europos sutarčių teisės taisykles, kad jos taptų papildoma priemone, įrankiu, kuriuo galėtų naudotis prekiautojai, vartotojai, teisės aktus priimantys ir įgyvendinantys asmenys.

4.2.3. Atsižvelgiant į tai, nors pasiūlymui būdingi tam tikri teigiami aspektai, šiuo metu siūlomas konkretus jo turinys – tik į vieną tekstą sujungtos keturių direktyvų taisyklės, kurių pradžioje pateikiamos bendros apibrėžtys, todėl jame mažai naujovių, jo struktūra nelabai aiški ir neatsižvelgiama į konsolidavimo, išaiškinimo ir tobulinimo reikalavimus, kurių turi būti laikomasi siekiant užtikrinti aukštą Europos Sąjungos vartotojų apsaugos lygį. Be to, reikėtų pridurti, kad nusprendus, jog esminiai iš dalies pakeistų direktyvų teisinės sistemos aspektai bus nustatyti valstybių narių teisės aktais ir nusprendus priimti ne reglamentą, o direktyvą, pasiūlymas nebeatitinka užsibrėžto visiško suderinimo tikslo. Ne tik tinkamai neįgyvendinamas šis tikslas, bet valstybėse narėse atsiranda papildomų su sistema susijusių neaiškumų ir skirtumų.

4.2.4. EESRK aktyviai plėtoja veiklą vartotojų apsaugos srityje ir dažnai rengia nuomones savo iniciatyva jose išdėstydamas savo poziciją. Remdamasis savo šiuo klausimu priimtais dokumentais, Komitetas nagrinėjo ir Komisijos pateiktą pasiūlymą.

4.2.5. EESRK remia tikslą sukurti bendrą rinką įmonėms ir vartotojams, nes pripažįsta, kad kiekvienai valstybei narei taikant savas vartotojų apsaugos taisykles atsiranda sąnaudos už sandorius ir tai gali tapti kliūtimi įvairesnei, vartotojams naudingai prekių ir produktų pasiūlai vidaus rinkoje. Vis dėlto, Eurobarometro duomenimis (8), praktika rodo, kad yra kitų dar rimtesnių kliūčių, pavyzdžiui, pasitikėjimo elektronine prekyba trūkumas.

4.3. Tarptautinės kliūtys

Atrodytų Komisija mano, kad pagrindinės kliūtys vidaus rinkos kūrimui, ypač tarptautinės prekybos srityje, kalbant apie pasiūlą yra sąnaudos ir prekiautojų neryžtingumas, o apie paklausą – vartotojų pasitikėjimo trūkumas. Jos požiūriu, nustatytas problemas lemia dėl minimalaus suderinimo nenuoseklios ir skirtingos teisės.

4.3.1.1. Nors minimalaus suderinimo direktyvos buvo Bendrijos vartotojų teisėje dažniausiai naudojama priemonė, Direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos pavyzdys rodo, kad visiškas suderinimas yra reguliavimo priemonė, iš tiesų pavojinga iki šiol užtikrintoms vartotojų teisėms, kurių ji nepaiso aiškiai pažeidžiant Sutarties 153 straipsnį (9).

4.4. Bendrijos lygmens kompetencija

4.4.1. EESRK primena, kad Bendrijos vartotojų apsaugos politikos ir konkurencijos apsaugos politikos ištakos labai skiriasi.

4.4.2. Nors Romos sutartimi Bendrijai suteikta išimtinė kompetencija konkurencijos politikos srityje, vartotojų apsauga nelaikyta atskiru politiniu tikslu. Iš tiesų, nors ir imtasi tam tikrų priemonių (10), šios Bendrijos politikos pagrindu tapo viena Tarybos rezoliucija, t. y. tik 1975 m. balandžio 14 d. priimta Europos ekonominės bendrijos vartotojų apsaugos ir informavimo politikos preliminarioji programa.

4.4.3. Taigi, Bendrijos vartotojų apsaugos politikos nustatymas yra aktyvios ir reguliarios vartotojų organizacijų veiklos reikalaujant, kad valstybės narės nustatytų šio pobūdžio apsaugos politiką, rezultatas, kadangi šią politiką galiausiai pripažino ir ES.

4.4.4. Dėl šios priežasties vartotojų apsaugos srityje Bendrijai tenka derinti pareigą užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir būtinybę laikytis valstybių narių pasidalijamosios kompetencijos ir papildomos jurisdikcijos (11).

4.4.5. Valstybės narės įgyvendino vartotojų apsaugos politiką, užtikrindamos aukštesnį apsaugos lygį ir toliau taikydamos priemones, visų pirma susijusias su intervencija ir socialinė santarve.

4.4.6. Todėl vartotojas neturėtų būti vertinamas tik vidaus rinkos požiūriu, jis neturėtų būti laikomas racionaliu, apdairiu ir informuotu rinkos dalyviu, kuris sprendimus priima pagal griežtą konkurencijos logiką ir kurio apsauga dėl šių priežasčių gali apsiriboti išsamesnės ir kokybiškesnės informacijos pateikimu.

4.4.7. Kaip EESRK pareiškė jau anksčiau, bet kokiame pasiūlyme dėl maksimalaus vartotojų apsaugos suderinimo pagrindinį dėmesį reikia skirti labai konkretiems aspektams ir numatyti ypatingas atsargumo priemones, kad būtų išsaugotas Sutartimi užtikrintas aukštas vartotojų apsaugos lygis ir laikomasi subsidiarumo principo, nes priešingu atveju vartotojų teisių plėtojimas atskirose valstybėse narėse gali sulėtėti ir susidurti su kliūtimis.

4.5. Teisinis pagrindas

4.5.1. EESRK taip pat svarsto, ar siūlomas tinkamas direktyvos teisinis pagrindas – 95, o ne 153 straipsnis.

4.5.2. EESRK ne kartą pasisakė už tai, kad teikiant su vartotojų apsauga susijusius teisės aktų pasiūlymus, užuot taikius Europos bendrijos steigimo sutarties 95 straipsnį, kuriame išdėstyta vidaus rinkai taikoma nuostata, teisiniu pagrindu būtų laikomas Sutarties 153 straipsnis. Tačiau visuose pastarojo meto pasiūlymuose Komisija remiasi EB steigimo sutarties 95 straipsniu, laikydama jį tinkamu dėl pasiūlymo priimti direktyvą, susijusią su vidaus rinka, pobūdžio.

5. Konkrečios pastabos

5.1. Apskritai tekstas atrodo sudėtingas, jame per daug nuorodų (žr., pvz., 3 straipsnio 2 ir 4 dalis, 6 straipsnį, 9 straipsnio a punktą, 10 straipsnį, 21 straipsnio 1 ir 3 dalis, 28 straipsnį, 32 straipsnio 2 dalį, 35 straipsnį), todėl jį suprasti ir skaityti sunku. Pasiūlyme dažnai vartojami migloti ir neapibrėžti posakiai, todėl jį perkeliant į nacionalinę teisę kils sunkumų. Be to, ne visai suprantama klasifikacija (žr., pvz., VI skyriaus (Bendrosios nuostatos) 45 straipsnį dėl neužsakytų prekių ar paslaugų pardavimo). Jeigu minėti neaiškumai išliks direktyvoje, direktyvoje ir nacionaliniuose teisės aktuose privalu numatyti nuostatą, kad dėl teksto dviprasmybių kilus ginčams, jos būtų aiškinamos vartotojo, t.y. silpnosios pusės, naudai.

5.2. Dokumente nenagrinėjamas procedūrinių ir nuobaudų taisyklių klausimas, kuris, siekiant maksimalaus suderinimo, logiškai ir toliau paliekamas valstybių narių kompetencijai (žr. 58 konstatuojamąją dalį ir 42 straipsnį). Vykdant suderinimą šis aspektas gali tapti rimtų neatitikimų priežastimi. Pavyzdžiu gali būti šie punktai: i) informacijos reikalavimai (5 straipsnis) – nuobaudų už šio reikalavimo nevykdymą sistemą pavedama nustatyti valstybėms narėms vartojant keistą pasakymą „sutarčių teisės aktuose“, nepatikslinant, ar administracinių arba baudžiamųjų sankcijų nustatymas laikomas direktyvos pažeidimu ar ne; ii) sutarties sąlygos priskyrimo nesąžiningoms sąlygoms pasekmės. Pasiūlyme tik paminėta, kad šios sąlygos vartotojui nėra privalomos, valstybėms narėms paliekant teisę vadovautis bet kokia nacionalinės sutarčių teisės sąvoka, kuri atitinka reikalavimą (žr. 54 konstatuojamąją dalį ir 37 straipsnį), atsisakymo teisės sistema.

5.3. Skirtingų šalių nacionalinėje teisėje atsisakymo teisės sistema skiriasi. Valstybėse narėse skiriasi šios teisės (į kurią, regis, neįeina prievolių teisės sąvoka pacta sunt servanda) teisinis pobūdis: vienose valstybėse galimas vienašališkas atsisakymas vykdyti sutartį, kitose galimas sutarties nutraukimas, trečiose – pripažinimas negaliojančia. Visų jų teisinė reikšmė yra nevienoda. Komisija turėtų apsvarstyti šį klausimą ir pasiūlyme numatyti nuoseklią šio sutarčių aspekto sistemą.

5.4. Sąvokų apibrėžtys ir taikymo sritis

EESRK mano, kad pasiūlyme Komisija turės patikslinti, ar jame pateiktas apibrėžtis valstybės narės galės papildomai išplėsti.

5.4.1. Vartotojas (2 straipsnio 1 dalis). Siūlomoje apibrėžtyje, kuri šiuo požiūriu atitinka daugumą Bendrijos dokumentų, neišreiškiama pozicija dėl galimo sąvokos išplėtimo, kai fizinis asmuo veikia mišriais tikslais (12) (ši galimybė pripažįstama daugelyje valstybių narių (13)) arba kai kurių juridinių asmenų atveju. Tokia griežta vartotojo apibrėžtis, aiškinama remiantis Europos Teisingumo Teismo praktika ir Direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos, taikant kartu su aptariamo pasiūlymo 4 straipsnyje numatyta taisykle, draudžiančia taikyti griežtesnes nuostatas siekiant užtikrinti kitokį vartotojų apsaugos lygį, neleidžia apsaugoti pažeidžiamų vartotojų kategorijai priskiriamų asmenų, kuriems gali turėti pasekmių sutartys, kurioms skirtas šis pasiūlymas. Reikia pažymėti, kad pačioje Direktyvoje 2005/29/EB pripažįstama (5 straipsnio 3 dalis), kad yra pažeidžiamų vartotojų, todėl labai svarbu, kad jiems išimtis būtų daroma ir šiuo atveju.

5.4.2. Prekiautojas (2 straipsnio 2 dalis). Pateiktame pasiūlyme neišaiškinta ne pelno organizacijų ir viešųjų įstaigų, veikiančių ne pagal joms suteiktus viešųjų institucijų įgaliojimus (jure imperii), padėtis.

5.4.3. Prekė ir produktas (2 straipsnio 4 ir 12 dalys). Dvi atskiros prekės ir produkto apibrėžtys (antroji sutampa su apibrėžtimi, pateikta Direktyvoje 2005/29/EB) gali sukelti painiavą; neaišku, kam jos reikalingos. Pavyzdžiui, elektra gali būti laikoma preke arba paslauga atsižvelgiant į tai, ar jos vartojimas susijęs su nesutartine, ar su sutartine atsakomybe. Tai, savaime aišku, nepadidina Bendrijos teisės nuoseklumo. Sprendimas elektros neįtraukti į direktyvą būtų prieštaringas, nes daugelyje valstybių narių direktyva taikoma elektros akumuliatoriams, pvz., baterijoms.

5.4.4. Nuotolinės prekybos sutartis (2 straipsnio 6 dalis). Ši apibrėžtis platesnė už pateikiamą dabartinėje nuotolinės prekybos direktyvoje, todėl kyla tam tikrų problemų. Pagal naująją apibrėžtį tokia sutartis gali būti sudaryta tik „naudojantis viena ar daugiau nuotolinio ryšio priemonių“. Todėl daug sutarčių, kurios anksčiau nebuvo laikomos nuotolinėmis, nuo šiol bus priskiriamos šiai kategorijai. Galima pateikti du pavyzdžius: pirmuoju atveju vartotojas X ateina į parduotuvę, pasikalba apie galimybę įsigyti pirkinį, grįžta į namus, paskambina į parduotuvę ir patvirtina įsigijimą. Kodėl reikėtų išplėsti apibrėžtį, įtraukiant tokį pavyzdį, neaišku. Antruoju atveju vartotojo Y namuose apsilanko pardavėjas ir vartotojas Y pateikia pardavėjui pirkimo pasiūlymą. Tai daroma žodžiu arba užpildant užsakymo blanką. Vėliau pardavėjas telefonu arba paštu praneša vartotojui, kad jo pasiūlymas priimtas. Antrame pavyzdyje sutartis gali būti laikoma ir nuotoline, ir sudaryta ne prekybai skirtose patalpose. Kaip yra iš tikrųjų? Ar teise atsisakyti sutarties galima pasinaudoti per keturiolika dienų nuo sutarties sudarymo (kai sutartis sudaroma ne prekybai skirtose patalpose) ar per keturiolika dienų nuo jos įvykdymo (jei sutartis nuotolinė)? „Nuotolinės prekybos sutarties“ ir „ne prekybai skirtose patalpose sudarytos sutarties“ apibrėžtys neturėtų iš dalies sutapti.

5.4.5. Prekybai skirtos patalpos (2 straipsnio 9 dalis). Tai dar viena apibrėžtis, kurios tikrąją apimtį nustatyti sunku. Aiškinant šią apibrėžtį pagal 15 konstatuojamąją dalį kyla abejonių: pardavimai lėktuve arba laive turi būti laikomi pardavimais prekybai skirtose patalpose ar pardavimais ne prekybai skirtose patalpose?

5.4.6. Garantija. Pasiūlyme naudojamas tas pats terminas „garantija“, kaip ir žaliojoje knygoje dėl garantijų ir paslaugų, teikiamų įsigijus produktą, (žr. 2 straipsnio 18 dalį), bet neišaiškinama, kuo ši garantija skiriasi nuo teisinės garantijos, kuri apibrėžta tik Direktyva 99/44/EB (žr. 1 straipsnio 2 dalies e punktą). Pakeitus terminus vartotojai gali nebesuprasti, kokia yra tikroji vienos ar kitos garantijos apimtis. Reikėtų patikslinti, kad bet kuriuo atveju garantija grindžiama specialisto valia, o teisinė garantija yra privalomo pobūdžio.

5.4.7. Tarpininkas. Nelabai suprantama tarpininko apibrėžtis (2 straipsnio 19 dalis) ir jam taikomi konkretūs informacijos reikalavimai (7 straipsnis). Iš tiesų arba vykdoma tam tikra profesinė veikla, kuri atitinkamai reguliuojama direktyva, arba ji nevykdoma ir nėra jokio reikalo reglamentuoti. EESRK siūlo aiškiau išdėstyti šį punktą.

5.4.8. Vartotojui teikiama informacija (5 straipsnis). Tekste, kuriame aprašomi bendri informacijos reikalavimai prieš sudarant sutartį, palikta akivaizdi galimybė neteikti informacijos (1 dalis). „Prieš sudarant pardavimo ar paslaugų sutartį, prekiautojas pateikia vartotojui toliau nurodytą informaciją, jeigu ji nėra ir be to akivaizdi“. EESRK nesutinka su tokia formuluote, nes, jo manymu, ji kelia daug abejonių ir lemia visišką nesaugumą.

5.4.9. Kalbant apie tarptautinę privatinę teisę, taip pat neaišku, ar reikia taikyti reglamentą „Roma I“ (kaip siūloma 5 straipsnio 3 dalyje) ar, jeigu nevykdomi informacijos reikalavimai, taikyti reglamento „Roma II“ 12 straipsnį (reglamento „Roma II“ 30 konstatuojamoji dalis).

5.4.10. Pasiūlymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta nuostata dėl informacijos neteikimo pasekmių nustatymo atsižvelgiant į taikomą nacionalinę teisę nėra racionali, ji gali lemti prieštaringus sprendimus, todėl turi būti suderinta.

5.4.11. Aukcionas. Reikėtų patikslinti, kad privalomi aukcionai, kuriuos organizuoja valstybės institucijos, bet kuriuo atveju nepateks į pasiūlymo taikymo sritį, nors jame ir nurodytos sąvokos „aukcionas“ ir „viešasis aukcionas“, bet turimi omenyje tik prekiautojo savanoriškai organizuojami aukcionai.

5.5. Sutartys, sudarytos ne prekybai skirtose patalpose, ir nuotolinės prekybos sutartys

Direktyvos 85/577/EEB, vienos pirmųjų Europos vartotojų apsaugos srities teisėkūros iniciatyvų atveju yra nedidelių iškraipymų perkeliant nuostatas į nacionalinę teisę, daugiausia susijusių su naudojimusi galimybėmis nuostatų netaikyti tam tikro pobūdžio sutartims (jeigu kaina nesiekia tam tikros sumos arba atsižvelgiant į prekės pobūdį) arba su vartotojų apsaugos išplėtimu įvedus minimalaus suderinimo sąlygą (žr. 8 straipsnį). Dėl to visuotinai numatytas maksimalus suderinimas nekelia problemų ir yra subalansuotas bei teigiamas dalykas. Direktyva 85/577/EEB taikoma tik tais atvejais, kai vartotojas nekvietė prekiautojo apsilankyti jo namuose arba darbo vietoje. Pasiūlymas išplėsti direktyvos taikymo sritį įtraukiant kviestų prekiautojų apsilankymus yra priimtinas su sąlyga, kad bus išplėstos ir 19 straipsnio 2 dalyje numatytos išimtys. Sutartims, kurioms negalioja atsisakymo teisė (kaip yra nuotolinių prekybos sutarčių atveju), turėtų būti priskiriamos:

a)	paslaugos, kurios, gavus aiškų išankstinį vartotojo pritarimą, pradėtos teikti prieš pasibaigiant atsisakymo terminui, ir

b)	pagal vartotojo nurodymus pagamintų, aiškiai individualiems poreikiams pritaikytų ar galinčių greitai sugesti arba pasenti prekių pristatymas.

5.5.1.1. Jeigu pirmoji išimtis nebus nurodyta 19 straipsnio 2 dalyje, paslaugų teikėjai galėtų prašyti vartotojų, norinčių, kad darbas (pvz., virtuvės remontas ar plaukų kirpimas namuose) būtų atliktas greitai, palaukti ne mažiau kaip keturiolika dienų. Jeigu nebus numatyta antroji išimtis, prekiautojas, gaminantis prekes pagal užsakymą (pvz., virtuvės baldus arba kostiumus), galėtų atsisakyti darbą pradėti, kol nepasibaigs minimalus keturiolikos dienų terminas. Priešingu atveju vartotojas galėtų sutarties atsisakyti ir palikti prekiautojui prekes, kurių neįmanoma parduoti.

5.5.2. Nors atlikus nuotolinių prekybos sutarčių lyginamąjį tyrimą (14) didelių Direktyvos 1997/7/EB perkėlimo skirtumų nenustatyta, tenka konstatuoti, kad valstybės narės pasinaudojo pasirinkimo galimybėmis ir minimaliąja sąlyga, kad įvestų vartotojams palankesnę tvarką. Būtų tikslinga numatyti vartotojų apsaugos galimybes nuotolinės prekybos su trečiosiomis šalimis atveju.

5.5.3. Bet kuriuo atveju galima nurodyti galimas kliūtis vidaus rinkoje, susijusias su įvairiais išimčių sąrašais arba su prekiautojams keliamais įvairiais informacijos reikalavimais.

5.5.4. EESRK mano, kad dar yra galimybių tobulinti taikymo išimčių spektrą, pvz., įtraukiant mažesnės vertės prekes (arba paslaugas) (15) arba prekes, kurioms išimtis galėtų būti numatyta sveikatos, higienos ar saugumo sumetimais. Tai ypač aktualu maisto saugos srityje (žr. 20 straipsnio 1 dalies d punktą), todėl atitinkamoje vietoje reikėtų pateikti konkrečią nuorodą į Reglamento (EB) Nr. 178/2002 (16) 2 straipsnį. Kalbant apie išimtį, taikomą mažesnės vertės prekėms (ir paslaugoms), galima gerokai padidinti Direktyvoje 85/577/EEB nustatytą 60 EUR sumą.

5.5.5. Kalbant apie tokių sutarčių atsisakymo teisę, pasiūlyme šiuo metu numatytas vienodas standartinis keturiolikos dienų terminas, EESRK mano, kad terminų skaičiavimo išaiškinimas yra teigiamas dalykas. Vis dėlto reikėtų, kaip minėta, suderinti šios teisės sąvoką ir poveikį.

5.5.6. EESRK taip pat kyla klausimas, ar tikslinga įvesti 17 straipsnio 2 dalyje numatytą vartotojo atsakomybės taisyklę („Vartotojas atsako tik už prekių vertę, sumažėjusią dėl veiksmų, nebūtinų tam, kad vartotojas įsitikintų prekės pobūdžiu ir veikimu“). Komiteto nuomone, ši taisyklė sukels abejonių, o vartotojams gali kilti problemų dėl įrodymų pateikimo.

5.5.7. Nors nėra abejonės, kad dabar siūlomas taisykles reikia tobulinti, EESRK (17) nuomone, būtų naudinga, kad siūlomas maksimalus suderinimas apsiribotų tik dviem minėtomis direktyvomis, reglamentuojant prekybos metodus, atveriančius plačias tarptautinės prekybos perspektyvas.

6. Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais

Šis klausimas, kurį šiuo metu reglamentuoja Direktyva 1993/13/EEB, nagrinėjamas V skyriuje ir II bei III prieduose, nors EESRK mano (tai teigiama ir Komisijos atliktuose tyrimuose), kad jis neturėtų būti nagrinėjamas šiame direktyvos pasiūlyme ir turėtų būti iš jo išbrauktas. Iš tiesų, turint omenyje dabartinę Bendrijos teisės padėtį, visiškas šios srities nuostatų suderinimas neabejotinai sukels įvairių valstybių narių nacionalinių teisinių sistemų veiklos sutrikimų.

Tačiau jeigu Komisija nepašalintų visų nuostatų, susijusių su nesąžiningomis sąlygomis sutartyse su vartotojais, EESRK norėtų pateikti šias pastabas.

6.1.1.1. Kaip žinoma, tai esminės sutarčių teisės nuostatos, o sutarčių teisė iki priimant direktyvą buvo iš dalies reglamentuojama valstybių narių.

6.1.1.2. Teisės aktų perkėlimo į nacionalinę teisę lyginamosios analizės rezultatai rodo, kad dauguma valstybių narių pasinaudojo minimalaus suderinimo sąlyga (8 straipsnis), todėl šiuo metu jose galioja taisyklės, kurios vartotojams palankesnės už direktyvoje nustatytas taisykles. Turint omenyje dabar šioje srityje pasiektą pažangą, joje vykdyti visišką suderinimą yra nepatartina (14).

6.1.1.3. Todėl reikia tikėtis, kad pateiktu pasiūlymu, kurio tikslas – atšaukti šiuo metu galiojančią direktyvą, bus bandoma ne tik užtikrinti aukščiausią perkėlimo lygį, bet ir bus išaiškintos įvairios doktriną ir teismų praktiką supriešinusios dviprasmybės.

6.1.1.4. Šis punktas, savaime aišku, yra susijęs su sąžiningumo principo ir suteiktų paslaugų neatitikimo kriterijaus santykiu, aiškiai išdėstytu dabartinės direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje ir praktiškai be jokių pakeitimų perkeltu į pasiūlymo 32 straipsnio 1 dalį, turint omenyje skaidrumo prievolės, kuriai šiuo metu skirtas 31 straipsnis, pažeidimo pasekmes.

6.1.1.5. Kalbant apie taikymo sritį, reikia pažymėti, kad atsirado vartotojams nenaudingas suvaržymas. Nors dabartinis pasiūlymas reguliuoja tik sąlygas, išdėstomas rašytinėse sutartyse (kaip nurodyta 30 straipsnio 1 dalyje, „parengtose iš anksto“) ir valstybės narės įpareigojamos nenustatyti „jokių griežtų reikalavimų, keliamų sutarties sąlygų išraiškos ar pateikimo vartotojui būdams“, dabartinė direktyva galioja ir žodinėms sutartims (žr. Direktyvos 93/13/EEB 5 straipsnį), kaip tai ir yra kai kuriose valstybėse narėse.

6.1.1.6. Iš tiesų EESRK mano, kad jeigu dabartinė sistema būtų išlaikyta ir būtų įsteigtas oficialus nacionalinių valdžios institucijų nesąžiningomis pripažintų sąlygų komitetas ir šių sąlygų registravimo sistema, būtų žengtas pakankamai didelis žingsnis informavimo apie nesąžiningas sąlygas srityje, ir tai būtų labai naudinga ne tik prekiautojams (sumažėtų su tuo susijusios atitikties sąnaudos), bet ir teisės įgyvendintojams bei vartotojams.

6.1.1.7. Nesąžiningų sutarčių sąlygų klausimas yra horizontaliai susijęs su visomis su vartotojais sudaromomis sutartimis, o daugeliu atvejų – ir sutartimis tarp prekiautojų. EESRK nuomone, šiuo požiūriu Komisijos pasiūlymas padarys labai didelį ir labai neigiamą poveikį sutarčių teisei apskritai ir vartotojų apsaugai konkrečiai visose valstybėse narėse.

7. Tam tikri vartojimo prekių prekybos ir suteikiamų garantijų aspektai

7.1. EESRK mano, kad šis klausimas į direktyvą įtrauktas nepagrįstai ir prašo jį iš pasiūlymo išbraukti, nes Bendrijos kišimasis į šią sritį nesuteikia jokios papildomos naudos ir neužtikrina aukšto vartotojų apsaugos lygio.

7.2. Direktyva 1999/44/EB leido valstybėms narėms priimti ar išsaugoti veiksmingesnes vartotojų apsaugos priemones, bet tai lėmė didelius nacionalinių teisės aktų skirtumus.

7.3. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad nėra jokių reikšmingesnių ES teisės aktus perkėlimo į nacionalinę teisę tendencijų (18), nes visos valstybės narės be išimties jau buvo sukūrusios taisykles, taikomas šia direktyva reglamentuojamiems vartojimo prekių pirkimo ir pardavimo sutarčių aspektams.

7.4. Kalbant apie rizikos perdavimą (23 straipsnis), pasiūlyme bandoma išspręsti su prekių pristatymo sąvoka susijusius neatitikimus, todėl nurodoma, kad prekiautojas atsakingas prieš vartotoją nuo vadinamojo rizikos perdavimo vartotojui momento (25 straipsnis). Tokia nuostata galėtų tapti naudingu patobulinimu ir pažanga siekiant aiškumo.

7.5. Komiteto nuomone, bendro prekių pristatymo termino nustatymas būtų nepriimtinas, išskyrus tam tikras pardavimų rūšis (prekyba ne prekybai skirtose patalpose arba nuotolinė prekyba), kadangi pasiūlymo 22 straipsnio nuostata, jog prekiautojas prekes pristato per 30 dienų nuo sutarties sudarymo, yra neproporcinga.

7.6. Tačiau panaikinant valstybių narių turėtą galimybę pagal dabartinės direktyvos nuostatas įvesti prekės atitikties prielaidos terminą ir nustatant vienodą 6 mėnesių terminą, šiuo pasiūlymu suvaržomos vartotojų teisės, nes jiems teks pareiga įrodyti vėliau išaiškėjusius defektus.

7.7. Panaši padėtis yra ir termino bei įrodinėjimo pareigos, kai prekės neatitinka sutarties, klausimu: privalomo skundų teikimo taisyklė praktikoje visose valstybėse narėse, nepasirinkusiose šio mechanizmo, sutrumpins garantijos laikotarpį prilygindama jį skundo pateikimo terminui, kaip paaiškėja iš 28 straipsnio 4 ir 5 dalių.

8. Procedūriniai trūkumai

8.1. Pasiūlymo tekste pateikiama nemažai procedūrinių nurodymų, kaip antai įrodinėjimo pareiga arba teisėtumo įrodymas, kurie, siekiant pateikti nuoseklias procedūrines taisykles, turėtų būti apibrėžti tiksliau. Nepakankamai reglamentuojama galimybė imtis atsargumo priemonių, numatant sustabdymo galimybę ir žalos atlyginimo arba teismo sprendimų publikavimo priemones.

8.2. Savo nuomonę dėl kolektyvinių ieškinių EESRK išdėstė neseniai šia tema paskelbtame dokumente (19).

2009 m. liepos 16 d., Briuselis.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) OL C 241, 2002 10 7.

(2) OL C 256, 2007 10 27.

(3) OL C 175, 2007 7 27 ir OL C 44, 2008 2 16.

(4) Op. cit., žr. 2 išnašą.

(5) Persvarstymo procesas aprašytas komunikate „Europos sutarčių teisė ir acquis peržiūra: tolesni veiksmai“, COM(2004) 651 galutinis, OL C 14, 2005 1 20.

(6) Parengiamasis darbas siekiant įvertinti Bendrijos vartotojų acquis persvarstymo poveikį/2007 m. lapkričio 6 d. analitinė ataskaita, parengta GHK/CIVIC Consulting/Bureau Van Dijk, skelbiama Europos Komisijos interneto svetainėje.

(7) Žr. 2007 m. liepos 25 d. COM(2007) 447 galutinis „Antroji bendros principų sistemos kūrimo pažangos ataskaita“ ir 2008 m. rugsėjo 3 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl bendros principų sistemos Europos sutarčių teisės srityje (2863-oji Teisingumo ir vidaus reikalų tarybos sesija, 2008 m. balandžio 18 d., pranešimas spaudai 8397/08, p. 18).

(8) Žr. Special Eurobaromètre Nr. 298 (dėl vartotojų apsaugos vidaus rinkoje, 2008 m.), Flash Eurobaromètre Nr. 224 (dėl įmonių požiūrio į tarptautinę prekybą ir vartotojų apsaugos, 2008 m.), Flash Eurobaromètre Nr. 250 (dėl pasitikėjimo informacine visuomene, 2009 m. gegužės mėn.) ir 2009 m. kovo 5 d. pranešimą dėl tarptautinės elektroninės prekybos ES (SEC (2009) 283).

(9) Žr. EBTT 2009 m. balandžio 23 d. sprendimą (sujungtos bylos C-261/07 ir C-299/07).

(10) Pavyzdžiui, įsteigta vartotojų apsaugos tarnyba, nuo kitų sričių atsiskyrusi tik 1989 m., ar Vartotojų konsultacinis komitetas.

(11) Pasidalijamoji kompetencija minima Konstitucijoje Europai ir Lisabonos sutarties 169 straipsnyje. Žr. OL C 115/51, 2008 5 9.

(12) „Vartotojas“ yra bet koks fizinis asmuo, kuris veikia visų pirma siekdamas tikslų, nesusijusių su jo darbu, verslu arba profesija, Bendros principų sistemos projektas (BPS), sutrumpintas leidimas, 2008 m. gruodžio mėn.

(13) Pavyzdžiui, Austrija, Belgija, Danija, Graikija, Suomija, Švedija, Ispanija ir Portugalija išplėtė „vartotojo“ sąvoką.

(14) Žr. EB vartotojų teisės vadovas – lyginamoji analizė, kurį 2008 m. vasario mėn. išleido Hans Schulte-Nolke, bendradarbiaudamas su Christian Twingg-Flesner ir Martin Ebers, ir kuris parengtas Europos Komisijos užsakymu pagal paslaugų teikimo sutartį Nr. 17.020100/04/389299: „Bendrijos vartotojų acquis lyginamoji analizė. Vadovas su komentarais“.

(15) Žr. Direktyvos 85/577/EB 3 straipsnio 1 dalimi numatytą galimybę, kuria naudojasi 18 valstybių narių.

(16) 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 178/2002, nustatantis maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiantis Europos maisto saugos tarnybą ir nustatantis su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (OL L 31, 2002 2 1, p. 1).

(17) OL C 175, 2007 7 27 ir OL C 162, 2008 6 25.

(18) Žr. EB vartotojų teisės vadovas — lyginamoji analizė, kurį 2008 m. vasario mėn. išleido Hans Schulte-Nolke, bendradarbiaudamas su Christian Twingg-Flesner ir Martin Ebers, ir kuris parengtas Europos Komisijos užsakymu pagal paslaugų teikimo sutartį Nr. 17.020100/04/389299: „Bendrijos vartotojų acquis lyginamoji analizė. Vadovas su komentarais“.

(19) OL C 162, 2008 6 25.

23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/62

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies keičiančią Direktyvos 2001/83/EB nuostatas dėl falsifikuotų ar tokių vaistų, kurių istorija ar šaltinis yra falsifikuoti, patekimo į legalų tiekimo tinklą prevencijos

COM(2008) 668 galutinis – 2008/0261 (COD)

(2009/C 317/10)

Pranešėjas Peter MORGAN

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 95 straipsniu, 2009 m. vasario 12 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies keičiančią Direktyvos 2001/83/EB nuostatas dėl falsifikuotų ar tokių vaistų, kurių istorija ar šaltinis yra falsifikuoti, patekimo į legalų tiekimo tinklą prevencijos

COM(2008) 668 galutinis – 2008/0261 (COD).

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. birželio 22 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Peter Morgan.

455-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (liepos 15 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 150 narių balsavus už, 2 – prieš.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. EESRK pritaria šiai iniciatyvai. Visuomenės sveikata – vienas svarbiausių klausimų visiems Komiteto nariams. Vis dėlto, mes gerai suvokiame, kad savaime direktyva nebus veiksminga. Joje nagrinėjamas tik vienas aspektas iš daugiadisciplinio darbo, kuriam priklauso baudžiamoji teisė, teisėsauga, intelektinės nuosavybės teisių apsauga, muitinės priežiūra ir tarptautinis bendradarbiavimas. EESRK primygtinai ragina valstybes nares sustiprinti teisės aktų vykdymo priemones.

1.2. EESRK siūlo dėti daugiau pastangų suderinti ES vartojamų vaistų pavadinimus ir prekės ženklus, taip pat pakavimą ir vaistų identifikavimo kodus visoje ES teritorijoje. Šiuo metu Europos Sąjungoje yra ne mažiau nei 10 kodavimo sistemų, kurios saugumo aspektams neskiria jokio specialaus dėmesio (turimas omenyje serijos numeris, pagaminimo ir galiojimo data). Reikėtų nustatyti suderintus Europos vaistų identifikavimo standartus, kurie visoje tiekimo grandinėje iki pat paciento padėtų užtikrinti atsekamumą. Atvėrus kelią laisvam ir saugiam vaistų judėjimui Europos Sąjungoje, vidaus rinkoje bus pasiektas didesnis suderinimas. Be to, bus lengviau patvirtinti vaistų autentiškumą tiesiogiai kreipiantis į gamintoją visur ir visada, iš pradžių bent jau ES vidaus rinkoje. Vėliau tai galėtų tapti pasauline iniciatyva.

1.3. Technologija gali paskatinti didžiulę pažangą vaistų kodų, identifikavimo ir autentiškumo nustatymo srityse. Autentiškumo nustatymas ir atsekamumas – svarbiausi tikslai. Šias strategijas reikėtų taikyti įgyvendinant tik tuos tikslus, kuriems jos yra skirtos, pirmenybę teikiant tiesioginiams (be tarpininkų) tikrinimams oficialiuose gamintojų, kurie vieninteliai gali patvirtinti savo gaminių autentiškumą, registruose. Šioje srityje yra įvairių sistemų: pavyzdžiui, radijo dažninis atpažinimas (angl. Radio Frequency Identification (RFID)) arba dviejų dimensijų brūkšniniai kodai (Data Matrix). Belgijoje individuali pakuočių ženklinimo sistema naudojant sekos numerį ir vienmatį brūkšninį kodą, kurią įvedė sveikatos draudimo sistema siekdama, kad draudimo įstaigoms nebūtų pateikiama keletas prašymų apmokėti tą pačią pakuotę mokėjimo sistemos, kai moka trečioji šalis, taikymo atveju. Vis dėlto Belgijos sistemoje nenaudojamas gamybos partijos numeris ir galiojimo data. Išvysčius belgišką vieningo brūkšninio kodo (Code Barres Unique - CBU) sistemą panaudojant DataMatrix ženklinimą būtų galima užpildyti esamas spragas atsekamumo ir autentiškumo srityse, kaip to reikalaujama Bendrijos kodekse, reglamentuojančiame žmonėms skirtus vaistus. Nors būtų galima greitai, sėkmingai ir už nedidelę kainą šias technologijas pritaikyti, Komisija paradoksaliai laikosi pozicijos, kad dar pernelyg anksti priimti sprendimą dėl identifikavimo kodo ir kad reikia daugiau bandymų. Kuo vėlesniam laikui bus atidedamas identifikavimo kodų įvedimas, tuo painesnė ir padrikesnė bus situacija. Todėl EESRK siūlo įsteigti specialios paskirties darbo grupę „identifikavimo kodai“ ir įvertinti esamų suderintų procedūrų įvedimą, iš pradžių bent jau ES vidaus rinkoje. Vėliau tai galėtų tapti pasauline iniciatyva.

1.4. Nepakanka sutelkti dėmesį į legalų tiekimo tinklą. Jeigu nebus išspręstas internetu parduodamų vaistų klausimas, visuomenės sveikatai kils vis didesnė grėsmė. Šis klausimas turi svarbių socialinių aspektų, nes internetu parduodami nelegalūs pigūs vaistai sukuria antraeilę sveikatos apsaugos sistemą. EESRK primygtinai ragina Komisiją imtis veiksmų.

1.5. EESRK pritaria, kad visus subjektus, kurie leidžia falsifikuotiems vaistams patekti į legalų vaistų tiekimo tinklą, būtina negailestingai persekioti. Sankcijos turėtų būti nepaprastai griežtos: nuo nuobaudų iki konfiskacijos atitinkamose įmonėse. EESRK primygtinai ragina Komisiją valstybėms narėms parengti sankcijų skyrimo gaires.

1.6. Susidaro įspūdis, kad padirbinėjimo mastas ir padirbtų vaistų šaltiniai suvokiami netinkamai. Direktyvos projekte turėtų būti numatyti planai stebėsenos ir priežiūros sistemų trūkumams šalinti.

1.7. Vadovaujantis PSO praktika, EESRK pageidautų, kad direktyvoje atitinkami vaistai būtų vadinami „padirbtais“, o ne „falsifikuotais“.

1.8. Tokį sudėtingą tekstą, kuris anksčiau ir dabar daug kartų keistas, sunku suprasti. EESRK rekomenduoja išspausdinti nuostatų rinkinį, kuriame būtų pateiktas pradinis tekstas su pakeitimais, kad būtų galima perskaityti ir suprasti dokumento nuostatas, susijusias su padirbtais vaistais.

2. Įžanga

2.1. 2001 m. lapkričio mėn. ES priėmė direktyvą 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus. Tai enciklopedinis rinkinys, kuriame nagrinėjami absoliučiai visi šios srities aspektai. Vėliau direktyva buvo iš dalies pakeista priėmus vieną reglamentą ir penkias papildomas direktyvas. Dabar ši 130 straipsnių direktyva yra 70 puslapių ilgio. Dar 44 puslapius sudaro priedai.

2.2. Šioje nuomonėje nagrinėjama dar viena pagrindinę direktyvą iš dalies keičianti direktyva. Joje išreiškiamas susirūpinimas, kad legaliame tiekimo tinkle gausėja vaistų, kurie yra falsifikuoti arba kurių istorija ar šaltinis yra falsifikuoti. Ši iš dalies keičianti direktyva yra viena iš trijų tokių direktyvų, kurios pateiktos tuo pačiu metu siekiant spręsti su skirtingais Bendrijos kodekso aspektais susijusius klausimus. EESRK nuomone, būtų prasmingiau (bent jau šioje direktyvoje) parengti atitinkamų pagrindinės direktyvos nuostatų rinkinį kartu su nagrinėjamoje direktyvoje siūlomais pakeitimais taip, kad būtų sukurtas trumpas, integruotas, nuoseklus ir prasmingas tekstas, kuriuo galėtų naudotis suinteresuotieji subjektai. Dabartinis tekstas yra neaiškus ir sunkiai suprantamas.

2.3. Padirbti vaistai specialiai apgaulingai ženklinami, nurodant neteisingą vaisto tapatybę ar šaltinį. Jų kokybės negalima nuspėti, nes juos gali sudaryti neteisingas veikliųjų medžiagų kiekis, netinkamos sudedamosios dalys, taip pat juose gali nebūti veikliųjų medžiagų. Visais atvejais padirbti vaistai gaminami slaptose laboratorijose, kurių neįmanoma kontroliuoti.

2.4. Padirbti vaistai yra labai pavojingi visuomenės sveikatai. Taip daroma žala ES farmacijos teisės aktams ir ES farmacijos pramonei. Vis auga falsifikuotų pažangių ir gyvybiškai svarbių vaistų kiekis. Be to, šie vaistai, siekiant padidinti jų pardavimo apimtis, pacientams tiekiami per legalų tiekimo tinklą.

2.5. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nurodo tokį problemos mastą:

—	mažiau nei 1 proc. daugumoje išsivysčiusios pramonės šalių ir daugumoje ES valstybių narių,

—	daugiau nei 20 proc. daugumoje buvusios Tarybų Sąjungos šalių,

—	daugiau nei 30 proc. tam tikrose Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos dalyse,

—	daugiau nei 50 proc. iš nelegalių interneto tinklaviečių.

Interneto klausimu Komisija nurodė, kad norint spręsti nelegalių prekybos tinklų klausimą, reikia atskirai apibrėžti problemą, atskirai nurodant jos pagrindines priežastis, tikslus ir politikos alternatyvas. Šie dalykai nesvarstomi nagrinėjamoje direktyvoje.

2.6. Pasak Komisijos, galima rasti daug priežasčių, dėl kurių padirbti vaistai neatpažįstami legaliame tiekimo tinkle, tačiau visas jas galima apibendrinti keturiais esminiais dalykais:

—	padirbtus vaistus ne visada lengva atskirti nuo originalių vaistų dėl identifikavimo ir atsekamumo problemų,

—	platinimo tinklas tapo labai sudėtingas ir yra „stiprus tik tiek, kiek stipri jo silpniausia grandis“,

—	yra tam tikro teisinio neapibrėžtumo dėl produktams, kurie įvežami į ES teigiant, kad jie nebus tiekiami rinkai, taikomos tvarkos ir

—	gamybai naudojamos originalios vaistų veikliosios medžiagos (VVM) gali būti falsifikuotos.

3. Svarbiausios direktyvos projekto nuostatos

3.1. Pagrindine direktyva 2001/83/EB ir šiuo siūlomu pakeitimu siekiama sukurti gerai veikiančią vaistų vidaus rinką ES, kartu užtikrinant aukšto lygio visuomenės sveikatos apsaugą. Pagrindinės pakeitimo nuostatos išsamiai nurodytos tolesniuose punktuose. Straipsnių nuorodos pateikiamos pagal pagrindinę direktyvą iš dalies keičiančios direktyvos 1 straipsnį.

Identifikavimas ir atsekamumas

3.2. VVM gamintojų auditas. (4)

3.3. Teisinis pagrindas Komisijai įvesti specialias receptinių vaistų pakuočių saugumo priemones (pavyzdžiui, identifikavimo kodą, vienkartinį spaudą), kad būtų įmanoma identifikuoti vaistus, patvirtinti jų autentiškumą ir juos atsekti. (6), (8), (9)

3.4. Tarp gamintojo ir paskutinio platinimo tinklo dalyvio (paprastai – vaistinės) ar galutinio naudotojo (gydytojo ar paciento) veikiantiems rinkos dalyviams iš esmės draudžiama atlikti veiksmus su pakuotės saugumo priemonėmis (pavyzdžiui, jas nuimti, keisti, pridėti papildomą etiketę). Visi tiekimo tinklo dalyviai, pakuojantys vaistus, turi turėti gamybos leidimą. Jie atsako už bet kokią falsifikuotų vaistų padarytą žalą. (9), (10)

Tiekimo tinklas

3.5. Nustatomos tam tikros pareigos ne tik didmeniniams platintojams, bet ir kitiems platinimo tinklo dalyviams. Tipiniai dalyviai, pavyzdžiui, tarpininkai ir aukcionų rengėjai, gali dalyvauti tinkle neturėdami fizinio kontakto su vaistais. (1), (14)

3.6. Papildomos dabartinės geros praktikos taisyklės platintojams. (13)

3.7. Didmeniniams platintojams ir toliau reikės leidimo veiklai vykdyti. (12), (13), (14)

3.8. Privalomas didmeninių platintojų auditas, siekiant užtikrinti verslo partnerių patikimumą. (15)

Teisinis neapibrėžtumas

3.9. Teisinio neapibrėžtumo šalinimas importuojant vaistus grįžtamojo eksporto sumetimais. (2), (7)

Originalios VVM falsifikavimas

3.10. Gamintojų sertifikavimas, kad jų VVM tiekėjai atitinka reikalavimus. (3), (5), (7)

3.11. Griežtesnė VVM importo iš trečiųjų šalių kontrolė, kai neįmanoma nustatyti, kad atitinkamos trečiosios šalies reglamentavimo nuostatomis, susijusiomis su į ES eksportuojamais produktais, užtikrinamas aukštas žmonių sveikatos apsaugos lygis. (4), (16)

Bendrosios nuostatos

3.12. Griežtesnės tikrinimo taisyklės, įskaitant skaidresnius tikrinimo rezultatus, skelbiant juos EMEA valdomoje EudraGMP duomenų bazėje. (12), (15)

3.13. Priežiūrą vykdys ir prireikus sankcijas skirs įgaliotos valstybių narių tarnybos. Komisija paskelbs naujas gaires. (16), (17)

4. EESRK požiūris

4.1. EESRK pritaria šiai iniciatyvai. Visuomenės sveikatą Komitetas laiko vienu svarbiausių klausimų.

4.2. Komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) „falsifikuotus“ vaistus vadina „padirbtais“ vaistais. Rekomenduojame Komisijai vadovautis PSO praktika. Terminas „padirbtas“ geriau atspindi nusikalstamą veiklos pobūdį. PSO teigia, kad padirbti vaistai, įskaitant įvairią veiklą nuo tokių vaistų gamybos iki pateikimo pacientams, yra apgailėtinas ir rimtas nusikaltimas, kuriuo keliamas pavojus žmonių gyvybei ir daroma žala sveikatos apsaugos sistemų patikimumui (1).

4.3. Užtikrinti, kad padirbti vaistai nepatektų į legalų tiekimo tinklą, galima tik bendradarbiaujant patikimiems, nepriekaištingos reputacijos verslo partneriams. Siekiant geresnio bendradarbiavimo reikėtų privalomai sertifikuoti visus tiekimo tinklo dalyvius, o duomenis apie juos skelbti viešai prieinamoje duomenų bazėje.

Identifikavimas ir atsekamumas

4.4. EESRK mano, kad Komisija nepakankamai dėmesio skiria atsekamumo ir identifikavimo problemai. „Padirbtus vaistus visada sunku atskirti nuo originalių vaistų, kai nėra standartizuotų identifikavimo kodų, nes tai sudaro atsekamumo problemų“.

4.5. EESRK siūlo dėti daugiau pastangų suderinti ES vartojamų vaistų pavadinimus ir prekės ženklus, taip pat pakavimą ir vaistų identifikavimo kodus visoje ES teritorijoje. Šiuo metu Europos Sąjungoje yra ne mažiau nei 10 kodavimo sistemų, kurios saugumo aspektams neskiria jokio specialaus dėmesio (turimas omenyje serijos numeris, pagaminimo ir galiojimo data). Reikėtų nustatyti suderintus Europos vaistų identifikavimo standartus, kurie visoje tiekimo grandinėje iki pat paciento padėtų užtikrinti atsekamumą. Atvėrus kelią laisvam ir saugiam vaistų judėjimui Europos Sąjungoje, vidaus rinkoje bus pasiektas didesnis suderinimas. Be to, bus lengviau patvirtinti vaistų autentiškumą tiesiogiai kreipiantis į gamintoją visur ir visada, iš pradžių bent jau ES vidaus rinkoje. Vėliau tai galėtų tapti pasauline iniciatyva.

4.6. EESRK mano, kad sukčiavimo atvejų sumažėtų, jeigu autentišką pakuotę būtų galima be pastangų atpažinti. EESRK rekomenduoja Komisijai imtis iniciatyvos, kad būtų sukurta vaizdinė vaistų pakuočių duomenų bazė.

4.7. Atrodo, kad 3.4 punkto nuostatos neapima paralelinių vaistų platintojų. Būtų aiškiau uždrausti atlikti veiksmus su pakuočių saugumo priemonėmis visiems veikėjams, kurie neturi leidimo užsiimti gamyba. Paraleliniai platintojai turi vaistus perpakuoti. Jie negali keisti saugumo priemonių taip, kad būtų nutraukta atsekamumo grandinė.

4.8. Technologija gali paskatinti didžiulę pažangą vaistų kodų identifikavimo ir autentiškumo nustatymo srityse. Autentiškumo ir atsekamumo nustatymas – svarbiausi klausimai. Šias strategijas reikėtų taikyti įgyvendinant tik tuos tikslus, kuriems jos yra skirtos, pirmenybę teikiant tiesioginiams (be tarpininkų) tikrinimams oficialiuose gamintojų, kurie vieninteliai gali patvirtinti savo gaminių autentiškumą, registruose. Šioje srityje yra įvairių sistemų: pavyzdžiui, radijo dažninis atpažinimas (angl. Radio Frequency Identification (RFID)) arba dviejų dimensijų brūkšniniai kodai (Data Matrix). Belgijoje taikoma individuali pakuočių ženklinimo sistema naudojant sekos numerį ir vienmatį brūkšninį kodą, kurią įvedė sveikatos draudimo sistema siekdama, kad draudimo įstaigoms nebūtų pateikiama keletas prašymų apmokėti tą pačią pakuotę mokėjimo sistemos, kai moka trečioji šalis, taikymo atveju. Vis dėlto Belgijos sistemoje nenaudojamas gamybos partijos numeris ir galiojimo data. Išvysčius belgišką vieningo brūkšninio kodo (Code Barres Unique – CBU) sistemą panaudojant DataMatrix ženklinimą būtų galima užpildyti esamas spragas atsekamumo ir autentiškumo srityse, kaip to reikalaujama Bendrijos kodekse, reglamentuojančiame žmonėms skirtus vaistus. Nors būtų galima greitai, sėkmingai ir už nedidelę kainą šias technologijas pritaikyti, Komisija paradoksaliai laikosi pozicijos, kad dar pernelyg anksti priimti sprendimą dėl identifikavimo kodo ir kad reikia daugiau bandymų. Kuo vėlesniam laikui bus atidedamas identifikavimo kodų įvedimas, tuo painesnė ir padrikesnė bus situacija. Todėl EESRK siūlo įsteigti specialios paskirties darbo grupę „identifikavimo kodai“ ir įvertinti esamų suderintų procedūrų įvedimą, iš pradžių bent jau ES vidaus rinkoje. Tai galimybė užimti pasaulinio lyderio vietą.

Tiekimo tinklas

4.9. Vaistą supakavus, jo perpakavimas be tinkamų saugumo priemonių privalo būti laikomas nusikalstama veika. Padirbtos pakuotės – tai būdas padirbtiems vaistams patekti į legalų tiekimo tinklą. Vaistų, kuriuos siūlo legalios internetinės vaistinės, pakuotes reikėtų tikrinti.

4.10. EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad direktyvoje siūlomos griežtos sankcijos už nesugebėjimą užtikrinti, kad falsifikuoti vaistai nepatektų į tiekimo tinklą. EESRK rekomenduoja, kad sankcijos būtų labai griežtos. Prasižengusios įmonės turėtų būti uždaromos.

Teisinis neapibrėžtumas

4.11. EESRK palankiai vertina tai, kad direktyvos projekte nagrinėjamas teisinis neapibrėžtumas dėl importo, skirto eksportui.

Originalios VVM falsifikavimas

4.12. Kaip svarstyta kalbant apie tiekimo tinklą, įmonės, dalyvaujančios falsifikavime, turėtų būti uždaromos.

Nelegalus tiekimo tinklas

4.13. Direktyvoje nenagrinėjamas padirbtų vaistų platinimas nelegaliu tiekimo tinklu. Tačiau jo grėsmė visuomenės sveikatai yra labai rimta, ypač vaistus platinant internetu. 2.5 punkte buvo pateikti PSO statistiniai duomenys. Neseniai buvo pranešta, kad Jungtinėje Karalystėje vienas iš keturių gydytojų gydė pacientus, kurie skundėsi vaistų, įsigytų internetu, šalutiniais poveikiais. Dar 8 proc. gydytojų nurodė, kad galėjo turėti tokių pacientų, bet nebuvo tuo įsitikinę. Neseniai paskelbtame Komisijos komunikate (2) minima 2007 m. „Bendrijos muitinės veiklos kovojant su klastojimu ir piratavimu ataskaita“. 2005–2007 m. muitinė konfiskavo 628 % daugiau vaistų. Konfiskuoti ne tik sveikos gyvensenos produktai, bet ir vaistai nuo gyvybei pavojų keliančių ligų.

4.14. Pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas internetui. Internetinės vaistinės yra legalios tik tada, kai yra registruotos ir patvirtintos kiekvienoje valstybėje narėje, o tokia registracija turi būti lengvai visuomenei pasiekiama viešoje duomenų bazėje, kaip šiuo metu yra su tradicinėmis vaistinėmis. Nors šioje srityje akivaizdžiai būtinas europinis ir tarptautinis bendradarbiavimas, kiekviena šalis internetui taiko savas taisykles. Be to, šiuo metu ES nereguliuoja mažmeninės prekybos, todėl Bendrijos veiksmų mastas yra ribotas ir šioje srityje turėtų būti išplėstas, kaip tai jau padaryta didmenininkų ir didmeninių platintojų atveju.

4.15. Nesunku suprasti, dėl kokių priežasčių pacientai veikiau pasirenka internetą nei kreipiasi į gydytojus. Tam tikru vaistu gali būti neprekiaujama konkrečioje jurisdikcijoje, vaisto, ypač padirbto, kaina internete gali būti mažesnė ir, galiausiai, perkant tam tikrus vaistus tiesiogiai internetu patiriama mažiau psichologinio nepatogumo nei per potencialiai sudėtingą pokalbį su gydytoju. Be to, pacientas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už vaistų pirkimą internete.

4.16. Kiekvienoje narėje reikia švietėjiškų kampanijų, kad visuomenė kreiptųsi į registruotas internetines vaistines, o ne į nusikalstamus tinklus. Kampanijoje reikėtų pabrėžti, kad internetu iš neregistruotų šaltinių įsigyjami vaistai gali potencialiai kelti pavojų gyvybei. Tokie reklaminiai skelbimai turi kabėti kiekvienoje vaistinėje, kiekvieno gydytojo priėmimo kambaryje, kiekvieno ligoninėje ir kiekvienoje legalioje internetinėje vaistinėje.

4.17. Nustačius asmenis, užsiimančius vaistų padirbinėjimo veikla, visiems jiems turėtų būti taikomos griežtos finansinės ir baudžiamosios sankcijos. Panašiu būdu, kaip teisėsaugos organai seka su seksu susijusius veiksmus internete, galima būtų numatyti visuomeninių tarnybų (kaip nurodyta 4.3 punkte) bendradarbiavimą su įvairiais suinteresuotaisiais subjektais, pavyzdžiui, interneto paslaugų tiekėjais, paieškos programų valdytojais, krovinių gabenimo įmonėmis ir kredito kortelių bendrovėmis, siekiant tiksliau nustatyti nelegalius veikėjus, užsiimančius padirbtų vaistų prekyba. Kaip Komisija pabrėžia, jos direktyvos – tai tik vienas iš aspektų, priklausančių daug sričių apimančiam teisėsaugos darbui.

Bendrosios nuostatos

4.18. Susidaro įspūdis, kad padirbinėjimo mastas ir padirbtų vaistų šaltiniai suvokiami netinkamai. Direktyvos projekte turėtų būti numatyti planai stebėsenos ir priežiūros sistemų trūkumams šalinti.

2009 m. liepos 15 d., Briuselis.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Žr. PSO įsteigtos IMPACT (Tarptautinės kovos su vaistų padirbimu darbo grupės) ataskaitą, atnaujintą 2008 m. gegužės mėn.

(2) COM(2008) 666 galutinis.

23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/67

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvos 78/660/EEB dėl tam tikrų tipų bendrovių metinių atskaitomybių nuostatas dėl mikrosubjektų

COM(2009) 83 galutinis/2 – 2009/0035 (COD)

(2009/C 317/11)

Pranešėjas Antonello PEZZINI

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 44 straipsnio 1 dalimi, 2009 m. kovo 20 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvos 78/660/EEB dėl tam tikrų tipų bendrovių metinių atskaitomybių nuostatas dėl mikrosubjektų

COM(2009) 83 galutinis/2 – 2009/0035 (COD).

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. birželio 22 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Antonello Pezzini.

455-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (2009 m. liepos 15 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 144 nariams balsavus už, 10 – prieš ir 17 susilaikius.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. Komitetas pabrėžia, kad į Lisabonos strategiją integruoto proceso metu siekiant visiškai įgyvendinti Mažųjų įmonių chartiją (1), būtina atsižvelgti į mažųjų ir vidutinių įmonių bei amatų poreikius, kad šios įmonės galėtų įveikti struktūrinius iššūkius, su kuriais susiduria sudėtingoje visuomenėje.

1.2. EESRK susipažino su Komisijos iniciatyva, kuria siekiama netaikyti mikrosubjektams administracinių ir apskaitos prievolių, kadangi, atsižvelgiant į šių įmonių struktūrą, jos dažnai tampa našta ir yra neadekvačios, bei primena savo poziciją, išdėstytą anksčiau pateiktose nuomonėse CESE 1187/2009 (2) ir CESE 1506/2008 (3).

1.3. Komiteto nuomone, įgyvendinant šią iniciatyvą svarbu išsaugoti šiuos principus:

—	privalomas įpareigojimas – kiekviena valstybė turi nustatyti išimties taikymo kriterijus mikrosubjektams;

—	lankstumas – valstybėms narėms turi būti suteikta galimybė, laikantis vienodų apribojimų, išimties taikymo kriterijus pritaikyti prie ypatingų savo sąlygų;

—	paprastas taikymas – naują tvarką turi būti nesudėtinga taikyti;

—	skaidrumas – bendrojoje rinkoje bet kuriuo atveju turi būti užtikrintas deramas skaidrumas.

1.4. Nors Komitetas ir supranta, kad ši sritis nėra išimtinė Bendrijos atsakomybės sritis, vis dėlto, kalbant apie bendrosios rinkos integralumą ir ekonomikos dalyvių nediskriminavimą bendrojoje rinkoje, mano, jog tikslinga, kad būsimose priemonėse persvarstant Ketvirtąją ir Septintąją bendrovių teisės direktyvas numatytos lengvatos būtų automatiškai taikomos visoms labai mažoms įmonėms Europos Sąjungoje vadovaujantis kiekvienos valstybės narės aiškiai apibrėžtais kriterijais.

1.5. Šiuo požiūriu EESRK prašo laikytis pagrindinio principo „Visų pirma galvokime apie mažuosius“ (angl. think small first) sudarant tarpinstitucinį susitarimą tokiu pat teisiniu pagrindu, kokiu sudarytas susitarimas dėl geresnės teisėkūros (4), nustanat aiškius ir skaidrius įsipareigojimus Bendrijos ir pavienių valstybių lygiu šalinti arba mažinti administracinę naštą, kad būtų galima užtikrinti, jog šis principas sistemingai bus taikomas tiek teisėkūros, tiek įgyvendinimo procesuose, visų pirma susijusiuose su labai mažomis ir mažosiomis įmonėmis.

1.6. Be to, Komitetas mano, jog tikslinga, kad Komisija, praėjus trejiems metams po siūlomos direktyvos įsigaliojimo, Parlamentui, Tarybai ir EESRK pateiktų ataskaitą, kurioje būtų įvertintas mikrosubjektams skirtos išimties poveikis ir taikymas visose valstybėse narėse ir faktinės Europos mikrosubjektų sutaupytos lėšos.

2. Įžanga

2.1. Nuo to laiko kai buvo paskelbti „Europos mažųjų ir vidutinių įmonių ir amatų metai“ (5), kuriems pasibaigus buvo sukurtas XXIII generalinis direktoratas (6) ir surengta ne viena Europos konferencija (7), Europos Komisija labai stengėsi atsižvelgti į mažųjų ir vidutinių įmonių bei amatų poreikius ir padėti šioms įmonėms įveikti dažnai iškylančius ekonominius ir struktūrinius iššūkius. Apie tai jau buvo kalbėta daugelyje Komiteto nuomonių (8).

2.2. Mažosioms ir vidutinėms įmonėms dažnai galioja taisyklės, kurios taikomos didelėms įmonėms. Retai buvo nagrinėjami specifiniai MVĮ poreikiai apskaitos srityje, vis dėlto apskaitos prievolių taisyklės yra sunki finansinė našta, be to, kliudo veiksmingai naudoti kapitalą, kurį būtų tikslingiau skirti gamybai ir darbo vietoms.

2.3. Kalbant apie apskaitą ir auditą labai svarbus tikslas – gerinti akcinių bendrovių apskaitos kokybę ir didinti skaidrumą. Vis dėlto įmonėms nustatyti didesni reikalavimai dažnai tampa ypač sunki našta mažosioms ir labai mažoms įmonėms.

2.4. Atsižvelgdama į tai Komisija neseniai pateikė pasiūlymą dėl tam tikrų atskleidimo reikalavimų ir įpareigojimo rengti konsoliduotą atskaitomybę netaikymo vidutinėms įmonėms (9), kuriam Komitetas jau pritarė (10).

2.5. Didelės administracinės sąnaudos, patiriamos dėl Bendrijos taisyklių taikymo, apriboja Europos įmonių konkurencingumą. Be to, bendrovių teisės, apskaitos ir audito sričių taisyklės nebuvo atnaujinamos atsižvelgiant į besikeičiančią aplinką, kurioje įmonės vykdo veiklą. Iš tikrųjų direktyvos, kuriomis ES užtikrinama apskaitos ir audito kokybė, yra didelė administracinė našta, ypač mažosioms įmonėms.

2.6. Komisijos turimais vertinimais, kurie neatrodo struktūruoti moksliniu ir metodologiniu požiūriu, leidžianti nukrypti nuostata būtų naudinga 5,4 mln. mikrosubjektų, o bendros administracinės sąnaudos, reikalingos dėl direktyvoje numatytų administracinių ir apskaitos prievolių, siektų apie 6,3 mlrd. eurų per metus.

2.7. Komitetas nori atkreipti dėmesį į Komisijos įsipareigojimą įmonėms tenkančią administracinę naštą sumažinti 25 proc (11)., kuriam jis besąlygiškai pritarė (12).

2.8. Komiteto nuomone, turi būti „imtasi būtinų priemonių užtikrinti, kad visos valstybės narės laiku ir nepaprastai kokybiškai perkeltų visas reikiamas direktyvas ir įtikintų valstybių narių vyriausybes ir regioninę valdžią ir įstatymų leidėjus pradėti teisės aktų supaprastinimo projektą, ypač jei įgyvendinant europinius įstatymus pasitaikė perteklinio reglamentavimo atvejų (13)“.

3. Pagrindas

3.1. Ketvirtajame vidaus rinkos teisės aktų supaprastinamo (angl. Simplification of the Legislation on the Internal Market – SLIM) iniciatyvos etape buvo atnaujintos Pirmoji ir Antroji bendrovių teisės direktyvos.

3.2. 2007 m. kovo 8–9 d. įvykusiame susitikime Europos Vadovų Taryba pabrėžė, kad administracinės naštos mažinimas, visų pirma atsižvelgiant į daromą poveikį mažosioms įmonėms, yra svarbi priemonė Europos ekonomikai skatinti. Taryba nurodė, kad norint sumažinti administracinę naštą ES, būtinos didelės Europos Sąjungos ir valstybių narių bendros pastangos.

3.3. 2008 m. kovo 13–14 d. vykusiame susitikime Europos Vadovų Taryba paragino Komisiją teikti naujus pasiūlymus dėl teisės aktų, kad būtų galima skubiai priimti priemones, skirtas mažinti įmonių administracinę naštą (14); tokios sritys kaip bendrovių teisė, apskaita ir auditas buvo įvardytos prioritetinėmis.

3.4. 2008 m. birželio mėn. Komisijos pateiktame Europos smulkaus verslo akte (15), dėl kurio Komitetas jau yra pateikęs savo nuomonę (16), taip pat pabrėžiama būtinybė supaprastinti mažosioms įmonėms keliamus reikalavimus.

3.5. 2008 m. lapkričio pabaigoje paskelbtame Europos ekonomikos atkūrimo plane taip pat nurodoma, kaip svarbu sumažinti administracinę naštą mažosioms ir vidutinėms bei labai mažoms įmonėms, be kitų dalykų, pašalinant „reikalavimą labai mažoms įmonėms rengti metinę atskaitomybę“ (17).

3.6. 2008 m. gruodžio 8 d. priimtoje rezoliucijoje (18) Europos Parlamentas pasisakė už apskaitos reikalavimų panaikinimą mikrosubjektams, siekiant sustiprinti konkurencingumą ir geriau panaudoti jų augimo potencialą, ir ragino Komisiją pateikti pasiūlymą dėl teisės akto, kuriuo remdamosi valstybės narės galėtų šioms įmonėms netaikyti Ketvirtosios direktyvos 78/660/EEB.

3.7. Per pastaruosius 20–30 m. Direktyva 78/660/EEB buvo ne kartą keista (19).

4. Svarbiausios Komisijos pasiūlymo nuostatos

4.1. Komisija siūlo taikyti, kai kuriose valstybėse narėse jau nustatytą, mikrosubjekto apibrėžtį ir šioms įmonėms netaikyti Ketvirtosios direktyvos 78/660/EEB dėl metinės atskaitomybės. Kad šią išimtį būtų galima taikyti, mikrosubjektai turėtų atitikti du iš trijų kriterijų:

—	10 arba mažiau darbuotojų,

—	bendras balansas – mažiau nei 500 000 eurų ir

—	grynoji apyvarta – mažiau nei 1 000 000 eurų.

4.2. Metinės atskaitomybės rengimas iš šių mikrosubjektų reikalauja ypač daug sąnaudų. Be to, nėra labai didelio susidomėjimo šių įmonių finansine padėtimi, nes jos daugiausia veiklą vykdo vietos ir regionų lygiu.

4.3. Apskaitos direktyvose nustačius išimtį, valstybės narės galėtų pačios nuspręsti, kokių taisyklių turi laikytis mikrosubjektai.

4.4. Dėl šios priežasties Komisija nusprendė iš dalies pakeisti galiojančias Bendrijos taisykles. Mikrosubjektų atveju buvo pasiūlytos įvairios priemonės:

—	atleisti šias įmones nuo prievolės skelbti finansines ataskaitas,

—	numatyti galimybę mikrosubjektams savo noru rengti metines finansines ataskaitas, jas pateikti auditui ir perduoti nacionaliniam registrui,

—	suteikti valstybėms narėms galimybę mikrosubjektams netaikyti Ketvirtosios bendrovių teisės direktyvos.

5. Bendrosios pastabos

5.1. EESRK pritaria Komisijos iniciatyvai atleisti mikrosubjektus nuo administracinių ir apskaitos prievolių, kurios yra sunki našta ir visiškai neadekvačios, palyginti su mikrosubjektų ir pagrindinių informacijos naudotojų poreikiais.

5.2. Vykstant dabartinei ekonomikos krizei, kurios padarinius stipriai pajuto mažosios įmonės visoje Europoje, Komiteto nuomone, svarbiausia, kad priemonės, leidžiančios taikyti išimtį mikrosubjektams, būtų skubiai (paspartinta tvarka) (20) ir bendrai įgyvendinamos visoje Europos ekonominėje erdvėje; šios priemonės turi būti lanksčios ir pritaikytos prie atitinkamų nacionalinių sąlygų bei skaidriai taikomos Europos fiziniams ir juridiniams asmenims.

5.3. Be to, Komisijos pasiūlyta iniciatyva būtų stipri paskata kovoti su šešėline ekonomika. Komitetas ne kartą yra raginęs imtis tokių veiksmų. EESRK nurodė, kad neteisėto darbo padariniai viešajam biudžetui iš tikrųjų yra labai neigiami (21) dėl nuostolių, patiriamų renkant mokesčius ir socialinio draudimo įmokas, ir kad „garbės kaina neturėtų būti per aukšta, nes kitaip dar labiau iškils pavojus suvešėti nelegalaus darbo fenomenui“ (22).

5.4. EESRK palankia vertina Komisijos pasiūlymą dėl supaprastinimo, kuriuo norima užtikrinti, kad taisyklės, skirtos skatinti mažųjų ir labai mažų įmonių verslumą ir inovacijas, padėtų joms tapti konkurencingesnėmis ir kiek įmanoma labiau pasinaudoti bendrosios rinkos galimybėmis.

5.5. Nors Komitetas ir supranta, kad šioje srityje Bendrijos kompetencija nėra išimtinė ir kad būtina taikyti Sutarties 5 straipsnį, apibrėžiantį subsidiarumo principą, vis dėlto, kalbant apie bendrosios rinkos integralumą ir ekonomikos dalyvių nediskriminavimą bendrojoje rinkoje, mano, jog tikslinga, kad būsimose priemonėse persvarstant Ketvirtąją ir Septintąją bendrovių teisės direktyvas numatytos lengvatos būtų automatiškai taikomos visoms labai mažoms įmonėms Europos Sąjungoje vadovaujantis kiekvienos valstybės narės aiškiai nustatytais kriterijais.

5.6. Komitetas ragina Komisiją, Europos Parlamentą ir Tarybą išsamiai persvarstant Ketvirtąją ir Septintąją bendrovių teisės direktyvas remtis pagrindiniu principu „visų pirma galvokime apie mažuosius“ pagal tarpinstitucinį susitarimą, sudarytą tokiu pat teisiniu pagrindu kaip ir susitarimas dėl geresnės teisėkūros (23) ir išnagrinėti aiškius įpareigojimus dėl administracinės naštos pašalinimo arba sumažinimo.

5.7. Be to, Komitetas mano, jog tikslinga, kad Komisija praėjus trejiems metams po pasiūlytos direktyvos įsigaliojimo Parlamentui, Tarybai ir EESRK pateiktų ataskaitą, kurioje būtų įvertintas mikrosubjektams skirtos išimties poveikis ir taikymas visose valstybėse narėse bei Europos mikrosubjektų sutaupytos lėšos.

2009 m. liepos 15 d., Briuselis.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Žr. 2000 m. Lisabonos Europos Vadovų Taryba.

(2) OL C 27, 2009 2 3, p. 7.

(3) OL C 77, 2009 3 31, p. 37.

(4) Žr. EESRK nuomonę, OL C 182, 2009 8 4, p. 30, pirmas pasiūlymas, pranešėjas Henri Malosse, bendrapranešėjis Claudio Cappellini.

(5) 1983 m.

(6) Vadovaujant Edith Cresson pirmiausia buvo sukurta specialioji darbo grupė, kuri vėliau tapo nauju direktoratu (XXIII generalinis direktoratas).

(7) 1990 m. Avinjone, 1994 m. Berlyne ir 1997 m. Milane.

(8) Žr. OL C 161, 1993 6 14, p. 6; OL C 388, 1994 12 31, p. 14, OL C 295, 1996 10 7, p. 6, OL C 56, 1997 2 24, p. 7, OL C 89, 1997 3 19, p. 27, OL C 235, 1998 7 27, p. 13, OL C 221, 2001 8 7, p. 1, OL C 374, 1998 12 3, p. 4, OL C 116, 2001 4 20, p. 20.

(9) COM(2008) 195 galutinis, 2008 9 18.

(10) OL C 77, 2009 3 31, p. 37, pranešėjas Claudio Cappellini.

(11) COM(2006) 689 galutinis, 690 galutinis ir 691 galutinis, 2006 11 14.

(12) OL C 256, 2007 10 27, p. 8.

(13) Žr. OL C 256, 2007 10 27, p. 8, 4.3.6 punktas ir OL C 204, 2008 8 9, p. 9, 6.2 punktas.

(14) Žr. Pirmininkaujančios valstybės narės išvados, Briuselio Europos Vadovų Tarybos susitikimas 2008 m. kovo 13–14 d., 9 punktas.

(15) COM(2008) 394 galutinis, 2008 6 25.

(16) Žr. OL C 182, 2009 8 4, p. 30, pranešėjas Henri Malosse, bendrapranešėjis Claudio Cappellini.

(17) 2008 m. lapkričio 26 d. Komisijos komunikatas Europos Vadovų Tarybai „Europos ekonomikos atkūrimo planas“ – COM(2008) 800, 4 punktas.

(18) 2008 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl apskaitos reikalavimų, susijusių su mažosiomis ir vidutinėmis įmonėmis, ypač mikroįmonėmis.

(19) Daugiau nei 10 pakeitimų: Direktyva 83/349/EEB, Direktyva 84/569/EEB, Direktyva 89/666/EEB, Direktyva 90/604/EEB, Direktyva 90/605/EEB, Direktyva 94/8/EB, Direktyva 1999/60/EB, Direktyva 2001/65/EB, Direktyva 2003/38/EB, Direktyva 2003/51/EB, Direktyva 2006/43/EB, Direktyva 2006/46/EB.

(20) Paspartinta tvarka. Komisija pasiūlė tris skubias priemones greitai pasiekti pirmuosius rezultatus. Pirmoji skubi priemonė, skirta suderinti tam tikras taisykles dėl nepriklausomų ekspertų ataskaitų dėl bendrovių sujungimo ir skaidymo šalies viduje su direktyvos dėl ribotos atsakomybės bendrovių jungimųsi, peržengiančių vienos valstybės ribas, nuostatomis (Direktyva 2005/56/EB). Šiai priemonei Taryba ir Europos Parlamentas pritarė 2007 m. lapkritį (Direktyva 2007/63/EB). Be to, 2008 m. balandį Komisija pateikė du pasiūlymus iš dalies keisti Pirmąją ir Vienuoliktąją bendrovių teisės direktyvas ir apskaitos direktyvas.

(21) Žr. OL C 101, 1999 4 12, p. 30, pranešėjas Daniel Giron.

(22) Žr. OL C 255, 2005 10 14, p. 61.

(23) Žr. OL C 182, 2009 8 4, p. 30, 1 pasiūlymas, pranešėjas Henri Malosse, bendrapranešėjis Claudio Cappellini; 3.2 punktas: „dėl principo „visų pirma galvokime apie mažuosius“, EESRK dar kartą pakartoja savo ankstesnę poziciją (OL C 27, 2009 2 3, p. 27) ir prašo jį paversti privaloma taisykle jam suteikiant tam tikrą formą (pavyzdžiui, elgesio kodekso, institucijų susitarimo, Tarybos sprendimo ar pan.), kurią dar reikia nustatyti ir dėl kurios prisiimtų įsipareigojimus Europos Parlamentas, Europos Komisija ir Taryba. Tokiu pačiu teisiniu pagrindu kaip ir 2003 m. pasirašytas susitarimas dėl Geresnės teisėkūros grindžiamas institucijų susitarimas galėtų būti gera išeitis, kurią EESRK galėtų aptarti kartu su kitomis galimybėmis“.

PRIEDAS

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto Nuomonės

Toliau pateikiami pakeitimai, kuriems pritarė ne mažiau kaip ketvirtadalis balsavusiųjų ir kurie diskusijų metu buvo atmesti (DTT 54 straipsnio 3 dalis).

„2.6.

Komisijos turimais vertinimais, leidžianti nukrypti nuostata būtų naudinga 5,4 mln. mikrosubjektų, o bendros administracinės sąnaudos, reikalingos dėl direktyvoje numatytų administracinių ir apskaitos prievolių, siektų apie 6,3 mlrd. eurų per metus.“

Balsavimo rezultatai: 89 nariai balsavo už, 40 – prieš ir 30 susilaikė.

23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/72

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl kai kurių teisės aktų, kuriems taikoma Sutarties 251 straipsnyje nustatyta tvarka, nuostatų, susijusių su reguliavimo procedūra su tikrinimu, suderinimo su Tarybos sprendimu 1999/468/EB. Suderinimas su reguliavimo procedūra su tikrinimu. Penktoji dalis.

COM(2009) 142 – galutinis 2009/0048 (COD)

(2009/C 317/12)

Pagrindinis pranešėjas Daniel RETUREAU

2009 m. gegužės 14 d. Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 152 straipsniu, nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl kai kurių teisės aktų, kuriems taikoma Sutarties 251 straipsnyje nustatyta tvarka, nuostatų, susijusių su reguliavimo procedūra su tikrinimu, suderinimo su Tarybos sprendimu 1999/468/EB). Suderinimas su reguliavimo procedūra su tikrinimu – Penktoji dalis

COM(2009) 142 galutinis – 2009/0048 (COD).

2009 m. gegužės 12 d. Komiteto biuras pavedė Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyriui organizuoti Komiteto darbą šiuo klausimu.

Vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 20 straipsniu, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas savo 455-oje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (2009 m. liepos 16 d. posėdyje) pagrindiniu pranešėju paskyrė Daniel Retureau ir priėmė šią nuomonę 122 nariams balsavus už, 2 – prieš.

1. Išvados

1.1. EESRK pritaria Komisijos pasiūlymams dėl reguliavimo procedūros su tikrinimu, tačiau abejoja, ar reikia numatyti vieną konkrečią procedūrą, kai atliekant pakeitimus, nors ir nekeičiamas teisės akto objektas ir tikslai, peržengiama neesminio pakeitimo riba ir pakeitimai turi tam tikro masto socialinį, ekonominį poveikį arba poveikį sveikatai.

1.2. Vis dėlto Komitetas mano, kad dėl Parlamento darbo organizavimo tikrinimą vykdyti bus sudėtinga.

1.3. Piliečiams dar ne visai aišku, kokia bus naujosios procedūros nauda, kadangi pilietinės visuomenės organizacijoms, kurioms aktualus taikant komitologijos procedūrą vykdomas „papildomas“ reguliavimas, gali būti sudėtinga sekti vėlesnius pradinio teisės akto dalinius pakeitimus.

2. Suderinimo su reguliavimo procedūra su tikrinimu 2007 ir 2008 m. procedūrų apžvalga

2.1. Reguliavimo procedūra su Parlamento tikrinimu pastaruosius dvejus metus vyko sparčiau dėl bendrojo (vadinamo omnibus) anksčiau taikant įprastą komitologijos procedūrą priimtų teisinių priemonių priėmimo. Įprastos komitologijos procedūros laikomasi, kai netenkinamos sąlygos procedūrai su tikrinimu taikyti.

2.2. 2006 m. liepos 17 d. Tarybos sprendimu 2006/512/EB iš dalies pakeistas 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimas, nustatantis Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (1999/468/EB), visų pirma 5a straipsnyje numatant naują reguliavimo procedūrą su tikrinimu. Ši procedūra Parlamentui suteikia teisę tikrinti atitinkamiems teisės aktams taikant komitologijos procedūrą padarytus pakeitimus, jei minėti pakeitimai yra neesminiai arba jei atliekant pakeitimus įterpiamos arba išbraukiamos nuostatos arba elementai, kurie yra neesminiai.

2.3. Komitologijos procedūrose, kurias vykdant užtikrinama visų teisės aktų stebėsena, bus numatyta papildoma galimybė, leisianti sustiprinti Parlamento kontrolę tikrinant, kaip Komisija naudojasi teisės aktu jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais. Minėta nauja galimybe bus galima naudotis teisės aktų, kuriems taikyta bendro sprendimo procedūra ir Sutarties 251 straipsnis arba Lamfallussy procedūrą finansų srityje, atveju (1).

Bendrame pareiškime Komisija, Taryba ir Europos Parlamentas pateikė sąrašą teisės aktų, kurie skubos tvarka turėtų būti suderinti atsižvelgiant į pakeistą sprendimą, kad vietoj ankstesnės procedūros būtų taikoma naujoji reguliavimo procedūra su tikrinimu. Šiame bendrame pareiškime taip pat numatyta, kad vadovaujantis geros teisėkūros principais, neturėtų būti nustatomi Komisijai suteikiamų įgyvendinimo įgaliojimų terminai.

2.4.1. Komisija nusprendė senų teisės aktų, kuriems taikytina nauja procedūra, suderinimą atlikti teikiant pasiūlymus dėl bendrųjų (vadinamų omnibus) reglamentų, kurie susiję su keliais teisės aktais, o ne priimti atskirą reglamentą dėl kiekvieno iš atitinkamų teisės aktų.

2.4.2. Pirmieji trys tokio pobūdžio pasiūlymai priimti 2007 m. pabaigoje, o ketvirtasis – 2008 m. vasario 11 d. (2). Taigi, Komisija pasiūlė atgaline data iš dalies pakeisti visus teisės aktus, kuriems, jos manymu, taikytina naujoji komitologijos procedūra su tikrinimu siekiant juose numatyti tokią procedūrą ir, esant reikalui, panaikinti numatytus įgyvendinimo įgaliojimų terminus.

2.5. Parlamentas, savo ruožtu, 2008 m. rugsėjo 23 d. rezoliucijoje rekomendavo Komisijai peržiūrėti 14 teisės aktų, kuriems vietoj iš pradžių numatytos komitologijos procedūros be tikrinimo pasiūlė taikyti reguliavimo procedūrą su tikrinimu, sąrašą. Šioje nuomonėje aptariamas Komisijos atsakas į rezoliuciją ir jos siūlomi veiksmai.

2.6. Be to, Parlamentas laikosi nuomonės, kad Tarybos sprendimo 1999/468/EB taikymo taisyklės buvo visiškai netinkamos ir, išskyrus nuostatas dėl naujosios reguliavimo procedūros su tikrinimu, jos tokios ir išlieka, visų pirma dėl „komitologijos“ duomenų bazės veikimo ypatumų, ir pažymi, kad „dokumentai dažnai siunčiami dalimis, aiškiai nenurodžius jų statuso ir kartais pateikus klaidingas antraštes, pvz., įgyvendinimo priemonių projektai, dėl kurių nebuvo balsuota komitete, siunčiami su antrašte „tikrinimo teisė“, o iš tikrųjų tokie dokumentai turėjo būti išsiųsti antraštėje nurodžius „teisė gauti informaciją“, ir dėl to pasidaro neaišku, kokie taikytini galutiniai terminai“ (3).

3. Komisijos pasiūlymai

3.1. Pasiūlyme priimti nuomonės pavadinime nurodytą reglamentą Komisija siūlo su reguliavimo procedūra su tikrinimu suderinti du iš Parlamento pateiktų teisės aktų ir dėl kiekvieno iš atmestų teisės aktų pateikia teisinius argumentus, susijusius su šių aktų pobūdžiu, kuriais paaiškinama, kodėl šie aktai neatitinka reguliavimo procedūros su tikrinimu taikymo sąlygų.

Kalbama apie šiuos teisės aktus:

Teisės aktai, kurie jau suderinti arba pasiūlyti derinti

—	2000 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/25/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 74/150/EEB (4),

—	2001 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/43/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 92/23/EEB (5),

—	2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/3/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 70/156/EEB ir 80/1268/EEB, Pasak Komisijos, pastarosioms dviems direktyvoms buvo automatiškai taikyta reguliavimo procedūra su tikrinimu (6),

—	2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/64/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 70/156/EEB (7),

—	2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/40/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 70/156/EEB (8),

—	2005 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/33/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 1999/32/EB (9).

Ne bendro sprendimo procedūra priimtas teisės aktas

—	2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 (10).

Po 2006 m. reformos įsigaliojimo priimtas teisės aktas

—	2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1905/2006 priimtas po 2006 m. liepos 23 d., taigi po reformos, kuria įvesta reguliavimo procedūra su tikrinimu, todėl šis teisės aktas neturi būti derinamas (11).

Teisės aktai, kuriuose nėra jokių su reguliavimo procedūra su tikrinimu susijusių nuostatų

—	2001 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/46/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 95/53/EB ir Direktyvas 70/524/EEB, 96/25/EB ir 1999/29/EB (12).

—	2002 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/33/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 90/425/EEB ir 92/118/EEB (13).

—

2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2004/41/EB, panaikinanti tam tikras direktyvas dėl maisto higienos ir sveikatos reikalavimų, reglamentuojančių konkrečių žmonėms skirtų gyvūninės kilmės produktų gamybą ir pateikimą rinkai, ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 89/662/EEB ir 92/118/EEB ir Tarybos sprendimą 95/408/EB (14).

—	2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 676/2002/EB (15).

3.3. Galiausiai, Komisija sutinka, kad toliau nurodytuose pagrindiniuose teisės aktuose yra keletas nuostatų, kurios turi būti suderintos su reguliavimo procedūra su tikrinimu:

—	2000 m. balandžio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/15/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 64/432/EEB dėl gyvūnų sveikatos problemų, turinčių įtakos Bendrijos vidaus prekybai galvijais ir kiaulėmis (16), ir

—	2000 m. liepos 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1760/2000, nustatantis galvijų identifikavimo bei registravimo sistemą, reglamentuojantis jautienos bei jos produktų ženklinimą ir panaikinantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 820/97 (17).

3.4. Pasiūlymo tikslas – suderinti abu šiuos pagrindinius teisės aktus su reguliavimo procedūra su tikrinimu.

4. Bendros Komiteto pastabos

4.1. EESRK atidžiai stebėjo, kaip taikoma naujoji komitologijos procedūra – reguliavimo procedūra su tikrinimu.

4.2. EESRK pritaria Komisijos pasiūlymams, bet abejoja, ar reikia numatyti konkrečią procedūrą, kai atliekant pakeitimus, nors ir nekeičiamas teisės akto objektas ir tikslai, peržengiama neesminio pakeitimo riba ir pakeitimai turi tam tikro masto socialinį, ekonominį poveikį arba poveikį sveikatai, kaip, pavyzdžiui, reglamentas dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų.

4.3. Komitetas mano, kad komitologijos procedūra su tikrinimu yra demokratiškesnė, kadangi vykdant tam tikrų teisės aktų, kurie gali būti keičiami, valdymo stebėseną padės išvengti sudėtingų procedūrų, pavyzdžiui, persvarstymo, kuris būtų beprasmė našta institucijoms; tačiau dėl su Parlamento darbo organizavimu susijusių priežasčių Parlamentui bus sudėtinga vykdyti tikrinimą.

4.4. Piliečiams dar ne visai aišku, kokia bus naujosios procedūros nauda, kadangi pilietinės visuomenės organizacijoms, kurioms aktualus taikant komitologijos procedūrą vykdomas „papildomas“ reguliavimas, gali būti sudėtinga sekti vėlesnius pradinio teisės akto dalinius pakeitimus.

4.5. Padėtis tampa dar sudėtingesnė, jei teisės akto pakeitimai iš tikrųjų gerokai peržengia neesminio pakeitimo kriterijaus ribas. Neesminio pakeitimo samprata tam tikrais taikymo atvejais išlieka neaiški. Pavyzdys gali būti naujosios taisyklės dėl pavojingų medžiagų elektros ir elektroninės įrangos atliekose. Pavojingas medžiagos į sąrašą įrašyti arba iš jo išbraukti siūloma taikant procedūrą su tikrinimu, bet Komitetas savo nuomonėje (18) pageidavo, kad keičiant sąrašą būtų konsultuojamasi su atitinkamu pramonės sektoriumi ir jo darbuotojais bei vartotojų organizacijomis ir atliekamas poveikio tyrimas, kadangi tokio pobūdžio pakeitimai šių konkrečių taisyklių atveju yra esminiai.

4.6. Pateikdamas šią pastabą, kuri gali būti aktuali tam tikrais konkrečiais atvejais ir į kurią galima konkrečiai atsižvelgti nekeičiant dabartinių taisyklių, Komitetas pritaria Komisijos pasiūlymams.

2009 m. liepos 16 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirminikas

Mario SEPI

(1) Iš dalies pakeisto Sprendimo 1999/468/EB 5 a straipsniu nustatoma nauja reguliavimo procedūra su tikrinimu, taikytina priimant bendro pobūdžio priemones, kuriomis siekiama iš dalies pakeisti neesmines pagrindinio teisės akto, priimto laikantis Sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos, nuostatas, taip pat ir išbraukiant kai kurias tokias nuostatas arba jas papildant naujomis neesminėmis nuostatomis.

(2) COM(2008) 71 galutinis; COM(2007) 740 galutinis; COM(2007) 741 galutinis; COM(2007) 822 galutinis ir COM(2007) 824 galutinis; OL C 224, 2008 8 30.

(3) EP, Konstitucinių reikalų komitetas, pranešėja Monica Frassoni A6-0107/2008. Pasiūlymo priimti sprendimą B konstatuojamoji dalis.

(4) OL L 173, 2000 7 12

(5) OL L 211, 2001 8 4

(6) OL L 49, 2004 2 19

(7) OL L 310, 2005 11 25

(8) OL L 161, 2006 6 14

(9) OL L 191, 2005 7 22

(10) OL L 210, 2006 7 31

(11) OL L 378, 2006 12 27

(12) OL L 234, 2001 9 1

(13) OL L 315, 2002 11 19

(14) OL L 157, 2004 4 30

(15) OL L 108, 2002 4 24

(16) OL L 105, 2000 5 3

(17) OL L 204, 2000 8 11

(18) COM(2008) 809 galutinis ir EESRK 1032/2009, 2009 6 10.

23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/75

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl EB biologinės įvairovės veiksmų plano įgyvendinimo laikotarpio vidurio vertinimo

COM(2008) 864 galutinis

(2009/C 317/13)

Pranešėjas Lutz RIBBE

Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsnio 1 dalimi, 2008 m. gruodžio 16 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

EB biologinės įvairovės veiksmų plano įgyvendinimo laikotarpio vidurio vertinimo

COM(2008) 864 galutinis.

Žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. birželio 18 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Lutz Ribbe.

455-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (liepos 15 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 162 nariams balsavus už, 3 - prieš ir 7 susilaikius.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. EESRK labai apgailestauja, kad tikslas – „iki 2010 m. sustabdyti biologinės įvairovės mažėjimą“ nebus pasiektas.

1.2. Tačiau džiugu, kad priėmus Paukščių direktyvą ir Buveinių direktyvą keleto buveinių ir rūšių atveju buvo pasiekta teigiamų rezultatų. Tai rodo, kad Europos gamtos apsaugos teisės aktai, jei jie teisingai taikomi, yra veiksmingi.

1.3. Vis dėlto tai negali sustabdyti išliekančio stipraus rūšių mažėjimo, kurį lemia visiškai teisėtai vykdoma ekonominė veikla teritorijose, kurioms nenumatyta speciali apsauga. EESRK pritaria Komisijai, kad biologinės įvairovės klausimai vis dar nepakankamai integruojami į kitų sričių politiką.

1.4. Nepaisant to, EESRK mano, kad nereikalingi iš esmės nauji tikslai. Komisija ir valstybės narės veikiau turėtų pačios daugiau dėmesio skirti ir ateityje ryžtingiau siekti dabartinio teisingo tikslo – „sustabdyti biologinės įvairovės mažėjimą ir atkurti natūralias buveines“, kuris buvo suformuluotas dar 2001 m.

1.5. Gamtos apsauga iš ekonominės perspektyvos dažnai laikoma kliūtimi arba grėsme. Į argumentą, kad biologinė įvairovė turi ekonominę vertę, įgyvendinant politiką iki šiol dar neatsižvelgiama. Komisijos prašoma paaiškinti, kaip ji rengiasi spręsti šią problemą, pavyzdžiui, vykstant diskusijoms dėl intensyvesnio išorės sąnaudų internalizavimo.

1.6. Reikėtų plačiau informuoti apie teigiamus raidos pavyzdžius, kurie rodo glaudžias regionų ekonomikos vystymosi ir biologinės įvairovės sąsajas (pvz., turizmas).

1.7. Tarybos sprendimas NATURA 2000 finansuoti struktūrinių fondų ir BŽŪP antrojo ramsčio lėšomis pasirodė esantis neveiksmingas. Valstybės narės atitinkamose programos tiesiog nesuteikia pakankamai svarbos gamtos ir biologinės įvairovės apsaugai. EESRK siūlo 2014–2020 m. finansiniu laikotarpiu šiam tikslui numatyti atskirą biudžeto eilutę. Į agrarinės aplinkosaugos programas vėl turi būti įtrauktos paskatos.

1.8. Daugelyje regionų ir vietų, pavyzdžiui, pelkingose teritorijose, kalnų ir pakrančių regionuose, žalienų plotuose, upių slėniuose ir pan. natūralių buveinių atkūrimas ir apsauga kartu yra svarbus indėlis į klimato apsaugą. Klimato ir biologinės įvairovės politiką reikėtų dar glaudžiau susieti, nors, suprantama, kad biologinę įvairovę išsaugoti reikia ne „vien tik“ dėl klimato apsaugos, bet ir dėl daugelio kitų priežasčių.

1.9. Kad rūšys galėtų prisitaikyti prie pasikeitusių klimato sąlygų, jų buveinės turėtų būti geriau susietos. Reikėtų apsvarstyti galimybę sukurti „Transeuropinį tinklą Gamta“.

1.10. Vis daugiau plotų urbanizuojami, t.y. užstatomi arba asfaltuojami, tai didelė gamtos apsaugos problema. Europoje turi būti mažinamas plotų užstatymas.

1.11. Nors pilietinė visuomenė ir plačiai remia gamtos apsaugą, tačiau žinių apie ją vis dar labai trūksta. EESRK palankiai vertina, kad pagaliau plačiau skleidžiama reikalinga informacija apie rūšių mažėjimo priežastis ir būtinas priemones jam sustabdyti. Tai pasakytina apie geresnį vartotojų informavimą apie tam tikrų gamybos procesų padarinius ir tvarios gamybos modelių kūrimą.

2. Europos Komisijos komunikatas

2.1. Savo komunikate Komisija priėjo nuviliančios išvados, kad nepaisant 2006 m. pateikto veiksmų plano dėl biologinės įvairovės išsaugojimo, kuriame visgi numatyta 160 priemonių, „sunkiai tikėtina, kad bendras tikslas – sustabdyti biologinės įvairovės mažėjimą iki 2010 m. – bus pasiektas. Jei norime bent priartėti prie savo tikslo, Europos bendrijai ir ES valstybėms narėms per ateinančius dvejus metus reikės dėti daug papildomų pastangų.“ Už aplinką atsakingas EK narys Stavros Dimas taip pat pripažino, kad tikslas – iki 2010 m. sustabdyti biologinės įvairovės mažėjimą – nebus pasiektas.

2.2. Biologinės įvairovės mažėjimas visame pasaulyje įvardijamas „katastrofišku“. Ne tik gamtiniams procesams kyla grėsmė, bet ir patiriami sunkūs ekonominiai ir socialiniai padariniai. Komisijos teigimu, Europai taip pat tenka atsakomybė už neigiamą pasaulinių procesų raidą. Taigi, „iškilo naujų problemų, pvz., žemės ūkio sektoriaus plėtra, siekiant patenkinti augantį maisto poreikį, bei alternatyvių realizavimo rinkų, tokių kaip biokuras, atsiradimas“.

2.3. Nors beveik visišką ligšiolinės biologinės įvairovės politikos žlugimą lėmė įvairios priežastys, tačiau Komisija laikotarpio vidurio vertinime daro išvadą, kad „biologinės įvairovės klausimų integravimas į kitų sektorių politikos kryptis tebelieka problema“. Viena svarbiausių tokio nuviliančio laikotarpio vertinimo priežasčių yra tai, kad integruojant biologinės įvairovės klausimus į kitų sektorių politiką pastaraisiais metais nebuvo pasiekta realios pažangos.

2.4. Pirmojo išsamaus biologinės įvairovės veiksmų plano būklės patikrinimo rezultatai rodo, kad 50 % rūšių ir turbūt iki 80 % buveinių tipų, kurie saugomi remiantis Buveinių direktyva (1) ir kurių apsauga priskirta Europos interesams, „būklė yra nepatenkinama“.

2.5. Vis dėlto keleto rūšių atveju, kurios saugomos pagal Buveinių arba Paukščių direktyvą, jau pastebimos pirmosios teigiamos tendencijos. Buvo galima sustabdyti atskirų saugomų rūšių nykimą: „taikant direktyvą tikrai pagerėjo šių rūšių apsauga, ypač buvo naudingas specialios apsaugos teritorijų nustatymas“.

2.6. Komisija nurodo, kad tinklo Natura 2000 plotą šiuo metu sudaro daugiau nei 25 000 saugomų teritorijų, kurios užima maždaug 17 % visos Europos Sąjungos sausumos ploto. Visų pirma nesaugojamose teritorijose tendencija vis dar išlieka neigiama.

2.7. Komisija nagrinėja pirmuosius tyrimo dėl ekosistemų ir biologinės įvairovės ekonominės vertės nustatymo („Ekosistemų ir biologinės įvairovės ekonomika „angl. The economics of ecosystems and biodiversity, TEEB (2) – Sukhdev ataskaita) rezultatus. Šioje ataskaitoje daromos panašios išvados kaip ir klimato apsaugai skirtoje Stern ataskaitoje: biologinę įvairovę svarbu išsaugoti ne tik dėl etinių ir moralinių, bet ir dėl ekonominių priežasčių.“Biologinės įvairovės ir ekosistemų nykimas kelia grėsmę planetos funkcionavimui, mūsų ekonomikai ir visuomenei. Apskaičiuota, kad, nesiėmus jokių priemonių, 2050 m. metinės išlaidos, patirtos dėl ekosistemos procesų nykimo, sudarys maždaug 6 % pasaulinio BVP.“

3. Bendrosios pastabos

3.1. Pirmą kartą ES viešai pripažįsta, kad vienas svarbiausių piliečiams duotų aplinkos politikos pažadų, kurį prisėmė valstybių ir vyriausybių vadovai ir Komisija aplinkos politikos srityje, – iki 2010 m. sustabdyti biologinės įvairovės mažėjimą, nebus išpildytas.

3.2. Komiteto toks pripažinimas nestebina, nes savo nuomonėje dėl veiksmų plano jis pritarė Komisijos kritinei analizei ir pripažino, kad iš esmės visos 160 priemonių yra teisingos ir būtinos, tačiau kartu pareiškė labai abejojąs, ar visose administravimo srityse ir politikoje, kurios neturi tiesioginių sąsajų su biologinės įvairovės politika, bus imamasi būtinų pastangų ir šis klausimas bus rimtai sprendžiamas. Deja, šios abejonės pasitvirtino.

3.3. EESRK pozicija dėl biologinės įvairovės veiksmų plano, kuri buvo priimta plenarinėje sesijoje prieš gerus dvejus metus, deja, ir šiandien vis dar aktuali. Tuometiniai Komiteto teiginiai (3):

—

Tiek EESRK, tiek Komisija vienodai apibūdina susidariusią padėtį: būtina išsaugoti biologinę įvairovę, tai yra svarbiausias uždavinys, kuris nėra vien tik etinis ir moralinis įsipareigojimas. Yra pakankamai ekonominių priežasčių, dėl kurių būtina veikti greitai ir veiksmingai. Ekonominiai nuostoliai, kuriuos lėmė ekologinių sistemų sumažėjimas, šiuo metu skaičiuojami šimtais milijardų eurų. Tai yra išteklių eikvojimas, kurio mūsų ekonomika negali sau leisti.

—	Rūšių mažėjimą lėmė milijonai paskutiniaisiais dešimtmečiais priimtų atskirų sprendimų; absoliuti šių sprendimų dauguma buvo priimta laikantis galiojančių įstatymų. Neteisėtų priemonių, turėjusių poveikio biologinės įvairovės sumažėjimui Europoje, dalis yra nedidelė.

—

Biologinės įvairovės vystymosi tendencija – nepaisant politinių pažadų – deja, vis dar išlieka neigiama, tačiau to negalima pateisinti žinių, kaip kovoti su rūšių nykimu, trūkumu. Lig šiol trūko politinės valios iš tikrųjų įgyvendinti priemones, kurios seniai pripažįstamos būtinomis. Tai rodo patirtis, įgyta tinklo Natura 2000 veiklos metu.

—	Komisija savo komunikate teisingai įvardija priežastis, tai lėmė ir „prastos valdančiosios struktūros ir nuvertinantis tradicinės ekonomikos požiūris į natūralių turtų ir ekosistemų funkcijų ekonominę vertę“.

—

Pagaliau ateitis parodys, ar parengus šią veiksmų programą politikai iš tikrųjų galės „iš esmės“ pakeisti politiką, kadangi pripažįstama, kad tokie veiksmai yra būtini. O gal pasitvirtins daugelio gamtosaugininkų būkštavimai, kad politikai ir vėl diskutuos šia visuomenei labai aktualia tema, tačiau tai ir liks tik žodžiai.

—	EESRK atrodo ypač svarbu pirmiausiai imtis ketvirtos politikos srities, būtent „Žinių bazės gerinimo“, siekiant, kad ir piliečiai, ir politikai suprastų tikruosius savo veiksmų padarinius.

3.4. Dabartiniame komunikate Komisija patvirtina daugelį anuomet įvardytų veiksnių, dėl kurių ir toliau mažėja biologinė įvairovė. Todėl naujos išsamios EESRK nuomonės šiuo klausimu nereikia. Šioje nuomonėje veikiau reikia nagrinėti tuos aspektus, kurie palyginti su situacija prieš dvejus metus yra nauji ar pasikeitę.

4. Konkrečios pastabos

Teisinė sistema ir valdymas

4.1. Pastaraisiais metais tapo akivaizdu, kad Europos gamtos apsaugos direktyvos puikiai tinka skatinti teigiamą vystymąsi, jei jos teisingai taikomos ir teisingai sprendžiami su savininkų interesais susiję klausimai (4). Tačiau EESRK konstatuoja ir tai, kad N2000 teritorijose dar yra daug neišspręstų problemų. Ir „tik“ 17 % žemės yra saugoma minėtų ES direktyvų.

4.2. Dabar, kai po ilgų atidėliojimų jau beveik sukurtas tinklas NATURA 2000, prasideda naujas Europos gamtos apsaugos etapas. Reikia parengti atitinkamus nustatytų teritorijų valdymo planus. EESRK abejoja, ar valstybės narės turi pakankamai žmogiškųjų ir finansinių išteklių šiems planams parengti ir įgyvendinti. Svarbu, kad rengiant šiuos planus būtų glaudžiai bendradarbiaujama su visomis suinteresuotomis visuomenės grupėmis, nes tai vienintelis būdas užsitikrinti pritarimą.

4.3. Atsižvelgiant į Komisijos teisingai pastebėtą milžinišką neigiamą poveikį žemės plotams, neaišku, kaip bus įmanoma dideliu mastu atkurti sunaikintus biotopus. EESRK primena, kad Geteborgo aukščiausiojo lygio susitikime valstybių ir vyriausybių vadovai prisiėmė pažadą ne tik iki 2010 m. sustabdyti biologinės įvairovės mažėjimą, bet ir atkurti buveines ir natūralias sistemas. Apie tai laikotarpio vidurio vertinime nekalbama.

4.4. Tinklas Natura 2000 sukurtas visiškai neseniai, o jau vyksta diskusijos apie jo nuostatų netaikymą atskiroms teritorijoms arba jų dalims, dažniausiai skirtoms infrastruktūros projektams, kurie neretai yra bendrai finansuojami ES. Komisijos komunikate minimas ko gero geriausiai žinomas pavyzdys – Lenkijos šiaurės rytuose esantis Rospudos slėnis. Nors naujoji Lenkijos vyriausybė šiuo metu ieško alternatyvų Via Baltica trasai, tačiau akivaizdu, kad sprendžiant gamtos apsaugos ir ekonominio vystymosi konfliktą nė per plauką nepasistūmėta į priekį.

4.5. Todėl galima neabejoti, kad per ateinančius metus ES tarnybas užgrius ištisa lavina procedūrų, susijusių su tokiomis „nukrypti leidžiančiomis nuostatomis“. Šiuo metu, EESRK nuomone, Europos Komisija neturi pakankamai žmogiškųjų išteklių išnagrinėti šias procedūras ir surasti tinkamus sprendimus.

4.6. Nuomonėje dėl biologinės įvairovės veiksmų plano EESRK nurodė, kad tebesitęsiantis rūšių mažėjimas mūsų kultūriniuose kraštovaizdžiuose vyksta nepaisant „geros praktikos“ ir to, kas ES teisės aktuose apibūdinama kaip „gera agrarinė ir aplinkosaugos būklė“. Taigi, laikantis teisės aktų, o ne juos pažeidžiant. Tai absoliučiai nepriimtina.

4.7. Būtent todėl vyksta audringos diskusijos dėl vadinamųjų „kompleksinio paramos susiejimo kriterijų“. Šie kriterijai, kartu su gera agrarine ir aplinkosaugos būkle bei gera praktika, turėtų užtikrinti, kad bus atsižvelgiama į biologinės įvairovės aspektus. Tačiau žinant, kad daugiausia žalos biologinei įvairovei daroma nepažeidžiant dabartinių teisės aktų, akivaizdu, kad dėl šių kriterijų vyksta prieštaringos diskusijos. Europos Audito Rūmai savo specialioje ataskaitoje dėl kompleksinio paramos susiejimo taip pat pateikė atitinkamas pastabas. Valstybės narės ir Europos Komisija turi pagaliau į tai reaguoti.

4.8. Tai pasakytina apie nemažai teisės aktų pasiūlymų, kurie iš pirmo žvilgsnio neturi jokio tiesioginio ryšio su biologine įvairove. Kovojant su galvijų spongiformine encefalopatija ir užkrečiama spongiformine encefalopatija Reglamentu 1774/2002 buvo uždrausta palikti dvėseną gamtoje. Dėl to dvėsena mintantiems laukiniams gyvūnams, pvz., vilkams, meškoms ir maitvanagiams, ėmė labai stigti maisto. Taigi, šiuo metu maitvanagius staiga pastebėjus toli nuo nedaugelio jų paplitimo teritorijų, to jokiu būdu negalima laikyti geru ženklu – paprasčiausiai badas verčia šiuos paukščius skristi labai toli. Į šį Europos teisės aktų trūkumą dėmesį atkreipė aplinkosaugos grupės ir viena iš Ispanijai atstovaujančių EP narių, Europos Komisija sureagavo tik gerokai vėliau. Išankstinis poveikio biologinei įvairovei vertinimas greičiausiai nebuvo atliktas.

Politinės išvados ir finansavimas

4.9. Ypač nesaugojamose teritorijose konfliktas tarp žemės naudojimo ekonominiais tikslais ir gamtos ir rūšių įvairovės apsaugos išlieka neišspręstas. Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad atlikdama Bendros žemės ūkio politikos būklės įvertinimą ji pateikė įvairių su pasiūlymų šiuo klausimu, pvz., „skirti papildomai lėšų kaimo plėtrai, inter alia, biologinei įvairovei, pervedant daugiau lėšų iš pirmojo BŽŪP ramsčio į antrąjį (t. y. taikyti moduliavimą)“. Telieka apgailestauti, kad Taryba nusprendė patvirtinti ne visus šiuos pasiūlymus. Akivaizdu, kad valstybės narės nepakankamai įgyvendina priemones, kurias ES pripažįsta būtinomis.

4.10. Viena spręstinų problemų yra N2000 tinklo finansavimas, įskaitant kompensacijas už konkrečių sąlygų laikymąsi. EESRK didelį nerimą kelia tai, kad valstybėms narėms sudarius programas, Natura 2000 tinklo finansavimui liko per mažai lėšų, o tai sukels didelius nesutarimus. Todėl jis siūlo 2014–2020 m. finansiniu laikotarpiu tam numatyti atskirą biudžeto eilutę.

4.11. Komitetas apskritai tvirtai pasisako už geresnį ir tikslingesnį gamtos apsaugos finansavimą. Nuomonėje dėl biologinės įvairovės veiksmų plano Komitetas atkreipė dėmesį į tai, kad:

—	tiesioginės išmokos ūkininkams, kurios sudaro didžiąją žemės ūkio biudžeto dalį, dėl savo pobūdžio neskatina biologinės įvairovės, o yra skirtos padėti ūkininkams pasirengti pasaulio rinkų keliamiems iššūkiams;

—	kol pasaulio rinkos sąlygos yra nepalankios gamtą tausojančiam žemės ūkiui, politikai turi ypatingai stengtis, kad pagalba žemės ūkio priemonėms būtų tiek padidinta, kad visi ES ūkininkai būtų suinteresuoti naudoti aplinką tausojančius gamybos būdus. Ir šiuo aveju žodžiai prasilenkia su darbais.

4.12. Atsižvelgiant į būsimą BŽŪP reformą ir biudžetą, Komisija raginama galiausiai užtikrinti aiškumą šiuo klausimu. Agrarinės aplinkosaugos programos bus sėkmingos tik tuo atveju, jei jose bus ekonominių skatinimo priemonių ūkininkams. Sprendimas išbraukti paskatas buvo neteisingas, tai reikėtų dar kartą persvarstyti. Ūkininkams (ir visuomenei) reikėtų perduoti šį politinį raginimą: „Visuomenė brangina tai, kad ūkininkai biologinės įvairovės išsaugojimui deda daugiau pastangų, nei reikalauja įstatymai!“

4.13. Valstybėse narėse šiuo metu vyksta pirmosios diskusijos, kaip toliau vystyti žemės ūkio politiką. Šios diskusijos – atsižvelgiant ir į poreikį daugiau naudoti atsinaujinančios energijos šaltinius, įskaitant bioenergiją – yra tiesiogiai susijusios su biologine įvairove nacionaliniu, Europos ir pasaulio mastu. Europos Komisija konstatuoja, kad „vienas svarbiausių sunkumų bus užtikrinti, kad būtų laikomasi poveikio tvarumui įvertinimuose (PTĮ) pateiktų rekomendacijų, taip pat gauti daugiau žinių apie tai, kokią įtaką ES vartojamos maisto ir ne maisto prekės (pvz., mėsa, sojos pupelės, palmių aliejus, metalo rūdos) gali daryti biologinės įvairovės mažėjimui. Tai gali paskatinti apsvarstyti šiai įtakai mažinti skirtas politikos alternatyvas.“ EESRK ragina Komisiją intensyviai vykdyti atitinkamus tyrimus.

4.14. BŽEŪP reforma po 2013 m. parodys, ar pavyks į žemės ūkio politiką įnešti daugiau dėmesio biologinės įvairovės apsaugai ir tvarumui.

Pagrindiniai ir ekonominiai aspektai

4.15. EESRK konstatuoja, kad nuosekliomis gamtos apsaugos pastangomis galima pasiekti ir klimato politikos tikslų. Pvz., pelkių ir šlapžemių apsauga ir atkūrimas veiksmingai padeda kovoti su klimato kaita. Tas pat pasakytina ir apie bet kokio pobūdžio ganyklų tvarkymą Europoje (pvz., Dehesas Iberijos pusiasalyje). Tačiau pastaraisiais metais dauguma žemės ūkio veiklos, reikalingos išsaugant šiuos arealus, ūkininkams tapo ekonomiškai nebepatraukli. Biologinės įvairovės negalima išmatuoti rinkos kaina! Kainos neatspindi ekologinio produkto gamybos poveikio. Nė ES, nė valstybių narių narių politikoje dar nesurastas tinkamas šio klausimo sprendimo būdas.

4.16. Pvz., 2006 m. gegužės mėn., taigi būtent tada, kai Komisija paskelbė biologinės įvairovės veiksmų planą, 15 iš 16 Vokietijos federalinių žemių reikalavo iš dalies pakeisti, t. y. sumažinti ES gamtos apsaugos direktyvų reikalavimus. Ypač už tokius pakeitimus pasisako Heseno žemė, pateikdama (ekonominį) argumentą, kad nė viena išvystytos pramonės valstybių negali sau leisti laikytis tokių griežtų aplinkos apsaugos reikalavimų. Tai parodo, kad dauguma politikos formuotojų dar nesuvokia ekonominės biologinės įvairovės svarbos.

4.17. Labai keista yra tai, kad visuomenė ir politikos atstovai beveik visiškai nereaguoja į „Ekosistemų ir biologinės įvairovės ekonomikos“ (TEEB) ataskaitoje pateiktus skaičius. Ten teigiama, kad dėl biologinės įvairovės nykimo patirtos išlaidos sudarys maždaug 6 % pasaulinio BVP – tuo tarpu dėl dabartinės finansų ir ekonomikos krizės patirtų daug mažesnių BVP nuostolių rengiami skubūs aukščiausio lygio susitikimai ir kuriami milijardines sumas skaičiuojantys ekonomikos atkūrimo planai. Vienas svarbiausių Komisijos uždavinių bus supažindinti ne tik su etine ir moraline, bet ir su ekonomine biologinės įvairovės svarba bei paversti tai praktinėmis politikos priemonėmis.

4.18. Valstybėse narėse biologinė įvairovė tebepatiria didelį spaudimą: vis daugiau žemės plotų urbanizuojami, t. y. arba užstatomi, arba asfaltuojami, tai yra didelė gamtos apsaugos problema. Toks žemės naudojimas vis dar yra per didelis, o spaudimas kaimo vietovėms nuolat kyla. Kyla pavojus, kad gamtos apsaugos klausimai bus nustumti į paribį.

Sąmoningumas ir komunikacija

4.19. Komisijos komunikato E dalies 4 punkte („Visuomenės švietimas, informavimas ir dalyvavimo skatinimas“) pastebima, kad „tik mažuma ES piliečių manė, kad jie buvo gerai informuoti biologinės įvairovės mažėjimo klausimais“. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie politikus ir valstybės tarnautojus. Siekiant politinių tikslų tai yra pati nepalankiausia pradinė sąlyga. Jei Komisija ir valstybės narės dabar „svarsto prioritetinius veiksmus, kuriais būtų pradėta visuomenės informavimo kampanija, padėsianti paremti nacionalines ir kitas kampanijas“, jos gali tikėtis visapusiškos EESRK paramos.

4.20. Jau šiuo metu pastebima daugiau teigiamų visuomenės informavimo iniciatyvų, įskaitant miestus, kurių gyventojai dažnai turi nedaug tiesioginio sąlyčio su gamta. Šioms iniciatyvoms reikėtų skirti daugiau visuomenės paramos. Pvz., kiekvienais metais Berlyne organizuojama „Ilga miesto gamtos diena“– keletą šimtų tūkstančių žmonių pritraukiantis renginys.

4.21. EESRK mano, kad svarbu piliečius kuo konkrečiau ir kiek įmanoma tiesiogiai supažindinti su gamtos apsaugos klausimais. Todėl būtų naudinga, pvz., vietos lygiu aiškinti, kokios – ir kodėl – vietovės numatytos kaip NATURA 2000 teritorijos, kokios rūšys ten paplitę ir kaip jas galima apsaugoti bei kas tai gali padaryti. Žmonės tikrąja to žodžio prasme turi patirti ir suprasti, ką reiškia apsaugoti gamtą. Labai nedaug žmonių supranta, ką reiškia „biologinė įvairovė“ ir todėl daugumai šis terminas nieko nesako.

4.22. EESRK ragina vartotojams skirtos informacijos kūrėjams suteikti galimybę atitinkamai ženklinti gaminius, jeigu jiems gaminti buvo taikomi aplinką tausojantys gamybos būdai.

Labai svarbu, kad gamtos apsaugos ir biologinės įvairovės išsaugojimo procese aktyviai dalyvautų piliečiai. Vien Komisijos kampanijų, skatinančių tvaresnį gyvenimo būdą, nepakanka. Papildomai reikia parengti strategijas, suteikiančias vartotojams praktines priemones, kurių pagalba jie galėtų išmatuoti savo kasdienės veiklos poveikį, taip pakreipiant vartojimo įpročius norima linkme.

Tokių priemonių pavyzdžiai galėtų būti šie:

—	į mokyklų programas įtraukti pamokas, kuriose būtų mokoma praktinių dalykų apie aplinkos apsaugą ir biologinę įvairovę,

—	kurti priemones, kuriomis būtų galima įvertinti konkrečių maisto produktų vartojimo poveikį biologinei įvairovei (pagal atrinktų kasdienio vartojimo prekių ir galimų jų pakaitalų krepšelį) remiantis gyvavimo ciklo analizės metodu.

2009 m. liepos 15 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (Floros, faunos, buveinių direktyva).

(2) http://ec.europa.eu/environment/nature/biodiversity/economics/pdf/teeb_report.pdf

(3) OL C 97, 2007 4 28, p. 6.

(4) OL C 97, 2007 4 28, p. 6.

23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/80

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui „Išorės sąnaudų internalizavimo įgyvendinimo strategija“

COM(2008) 435 galutinis/2

(2009/C 317/14)

Pranešėjas Jan SIMONS

Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2008 m. liepos 8 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui „Išorės sąnaudų internalizavimo įgyvendinimo strategija“

COM(2008) 435 galutinis/2.

Transporto, energetikos, infrastruktūros ir informacinės visuomenės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. gegužės 20 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Jan Simons.

455-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2008 m. liepos 15–16 d. (liepos 15 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 133 nariams balsavus už, 6 – prieš ir 3 susilaikius.

1. Išvados

1.1. Komitetas pažymi, kad Komisija dėjo dideles pastangas rengdama visų transporto rūšių išorės sąnaudų internalizavimo tvarką. Komitetas šį darbą vertina teigiamai ir sutinka, kad tai buvo sunki užduotis, bet vis dėlto nurodo, kad tebėra daug kliūčių, kurias reikės įveikti; jos visų pirma susijusios su praktiniu modelio taikymu. Internalizuojant išorės sąnaudas pirmiausia reikėtų užsitikrinti kuo didesnę visuomenės paramą.

1.2. Išorės sąnaudų internalizavimas turi mažinti taršą ir kiekvienos šiuo metu egzistuojančios transporto rūšies kenksmingą poveikį.

1.3. Komitetas ragina Komisiją iš pat pradžių užtikrinti, kad trečiųjų šalių transporto įmonėms taip pat būtų taikomas išorės sąnaudų internalizavimas tam, kad joms nebūtų sudarytos palankesnės sąlygos.

1.4. Dabartinė padėtis, kai nereikalaujama išorės sąnaudas priskirti atitinkamoms transporto rūšims ir naudotojams, suteikia konkurencinį pranašumą su didelėmis išorės sąnaudomis susijusioms transporto rūšims. Sąnaudų internalizavimas galėtų padėti užtikrinti sveiką konkurenciją, o tai paskatintų perėjimą prie ekologiškesnių transporto priemonių. Komitetas mano, kad svarbu aktyviau skleisti informaciją apie šį principą, kadangi jo taikymas galėtų lemti transporto sektoriaus operatorių ir naudotojų struktūros pokyčius.

Komitetas pritaria Komisijos nuomonei, kad Bendrijos lygmeniu reikėtų sukurti sistemą. Be to, Komitetas mano, kad valstybėms narėms neturi būti palikta galimybė nedalyvauti sistemoje.

1.5.1. Komiteto nuomone, šioje sistemoje turėtų būti numatyta keletas bendrų sąlygų (pvz., mokesčių, kuriuos reikėtų nustatyti atsižvelgiant į gyvenimo lygį, dydį, kuris būtų diferencijuojamas laiko ir vietos požiūriu pagal geografinius, o ne politinius kriterijus). Mokesčiai už išorės sąnaudų internalizavimą, paliekant tam tikro nukrypimo galimybę, taip pat turėtų būti nustatyti pagal šias sąlygas.

1.5.2. Už mokesčius atsakingos valdžios institucijos, pavyzdžiui, valstybės narės ar vietos ir regionų valdžios institucijos, gerai žinodamos padėtį vietoje, vėliau turės patikslinti mokesčių tarifus naudodamosi pirmiau minėta nukrypimo galimybe.

1.6. Nors šiuo metu išgyvenama krizė, Komitetas mano, kad Komisija turi skubiai pateikti konkrečių pasiūlymų dėl europinės visų transporto rūšių sistemos, skirtos išorės sąnaudoms internalizuoti, bei numatyti galimybę sistemą plėtoti toliau ir, kartu su Europos Komisija, ją įgyvendinti valstybėse narėse. Savaime suprantama, šie pasiūlymai turi būti grindžiami visuomenės ir transporto sektoriaus parama, jie taip pat turi atitikti aplinkosaugos tikslus. Mokesčiai ar rinkliavos, kuriuos reikės mokėti, turės būti siejami su transporto priemonių naudojimu, o ne su jų nuosavybe.

1.7. Jeigu išorės sąnaudų internalizavimas bus įgyvendintas praktikoje, Komitetas mano, kad gaunamos pajamos, laikantis nacionalinių biudžeto taisyklių, turėtų būti skiriamos priemonėms, kurios padėtų mažinti transporto rūšių išorės poveikį, t. y. tiesiogiai susijusią žalą aplinkai ar sąnaudas būtinajai sveikatos priežiūrai.

2. Įžanga

2.1. Išorės sąnaudų internalizavimo tema nėra nauja. Britų ekonomistai A. C. Pigou (1924 m.) ir R. Coase (1960 m.) kūrė teorijas, kaip būtų galima rinkos mechanizme nustatant kainą kompensuoti dėl išorės poveikio susidarančias teigiamas ir neigiamas sąnaudas. A. C. Pigou siūlė subsidijas ir mokesčius, R. Coase patarė laikantis griežtų sąlygų naudoti perleistinas nuosavybės teises (sandorio sąnaudos turėtų būti nedidelės arba jų turėtų visai nebūti, žala turėtų būti apskaičiuojama, o suinteresuotųjų subjektų skaičius ribotas).

2.2. Eismas, t. y. reguliuojamas transporto priemonių, kurios naudojasi infrastruktūra, judėjimas, taip pat patiria išorės poveikį. Tais atvejais, kai yra daug dalyvių, pavyzdžiui, vidaus transporto, pirmenybę reikėtų teikti A. C. Pigou požiūriui, ypač todėl, kad jį taikant ribinėms išorės sąnaudoms galima veiksmingiau paskirstyti išteklius.

2.3. Europos Bendrijos mastu internalizavimo problema sprendžiama nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos. Turint omenyje to laikotarpio pažangą mokslo srityje, dar nebuvo galima rasti sprendimo, kuris būtų tinkamas apskaičiuoti ir įvertinti šį poveikį praktikoje. Tada buvo siekiama spręsti manomo transporto rūšių konkurencijos iškraipymo problemą.

2.4. Vis dėlto šis klausimas nebuvo pamirštas. Pavyzdžiu galima pateikti 1995 m. paskelbtą žaliąją knygą „Sąžiningų ir efektyvių kainų transporto sektoriuje link“, 1998 m. baltąją knygą „Sąžiningas mokėjimas už naudojimąsi infrastruktūra: laipsniškas perėjimas prie bendros ES transporto infrastruktūros apmokestinimo sistemos“, 2001 m. paskelbtą baltąją knygą „Europos transporto politika iki 2010 m.: laikas apsispręsti“ ir 2006 m. atliktą jos vidurio laikotarpio vertinimą.

2.5. 2006 m. Komisijos buvo paprašyta (1) ne vėliau kaip 2008 m. birželio 10 d., apsvarsčius visas galimybes, įskaitant su aplinkos apsauga, triukšmu, eismo spūstimis ir sveikatos apsauga susijusias sąnaudas, pateikti visuotinai pritaikomą, skaidrų ir aiškų visų išorės sąnaudų įvertinimo modelį, kuriuo remiantis ateityje būtų apskaičiuojami infrastruktūros mokesčiai. Prie šio modelio turėtų būti pridedama išorės sąnaudų internalizavimo poveikio analizė visoms transporto rūšims ir laipsniško šio modelio pritaikymo visoms transporto rūšims strategija.

2.6. Buvo siekiama internalizuoti visų transporto rūšių išorės sąnaudas ir tuo būdu nustatyti teisingas kainas, kad naudotojams netektų per didelės realios dėl tų sąnaudų susidarančios išlaidos. Žinodami šią informaciją, naudotojai būtų kur kas sąmoningesni, geriau suprastų, kokie yra jų veiksmų padariniai ir galėtų keisti savo elgesį taip, kad išorės sąnaudos mažėtų.

2.7. Daugelyje anksčiau priimtų nuomonių Komitetas jau svarstė išorės sąnaudų skaičiavimo klausimą. 1996 m. nuomonėje Komitetas teigė, kad „skirtingos infrastruktūros ir skirtingų transporto rūšių išorės sąnaudos gali paskatinti nesąžiningą konkurenciją, jeigu jos nebus tinkamai nustatytos ir priskirtos“. Nuomonėje dėl 2001 m. baltosios knygos Komitetas pažymėjo, kad pritaria tikslui, pagal kurį Bendrijos veikla turėtų būti siekiama pamažu transporto sistemai taikomus mokesčius pakeisti veiksmingesnėmis priemonėmis, kad būtų įtrauktos infrastruktūros ir išorės sąnaudos.

2.8. Savo nuomonėje dėl 2001 m. baltosios knygos dėl transporto politikos vidurio laikotarpio peržiūros Komitetas pritarė pasikeitusiam Komisijos požiūriui: atsisakyti priverstinio transporto rūšių paskirstymo politikos ir pereiti prie vadinamojo „įvairiarūšio vežimo“ (2) (įvairių transporto rūšių derinimo) – optimizuoti kiekvieną transporto rūšį, kad ji taptų konkurencingesnė, tausesnė, ekonomiškesnė, naudingesnė socialiniu ir aplinkos požiūriu ir saugesnė. Visa tai leistų tobulinti transporto rūšių derinius ir jų sukurti daugiau.

2.9. Laikydamasis nuoseklumo Komitetas mano, jog kiekviena transporto rūšis (3) pati turėtų padengti visas savo išlaidas.

2.10. Komitetas taip pat paskelbė keletą nuomonių dėl tvaraus miesto transporto, visų pirma nuomonę dėl žaliosios knygos „Nauja mobilumo mieste kultūra“ (4) ir tiriamąją nuomonę „Energijos rūšių derinimas transporto srityje“ (5). Komiteto požiūryje į šį klausimą atsirado naujas papildomas aspektas: principas „naudotojas moka“ tapo principu „teršėjas (arba kai tinka“ naudotojas„) moka“.

2.11. Siūlomos strategijos pagrindas yra tai, kad internalizuojant išorės sąnaudas turėtų būti vadovaujamasi ribinių socialinių sąnaudų kainos principu.

2.12. Tai reiškia, kad transporto kaina turėtų būti lygi papildomoms sąnaudoms, kurias sukuria vienas papildomas atitinkamos infrastruktūros naudotojas. Šios papildomos sąnaudos turėtų apimti su naudotoju susijusias išlaidas ir išorės sąnaudas, paskatinti veiksmingai naudoti infrastruktūrą ir tiesiogiai susieti bendrų išteklių naudojimą ir transporto paslaugas. Remiantis ribinėmis socialinėmis sąnaudomis nustatytas mokesčio tarifas lemia veiksmingą esamos infrastruktūros naudojimą (6).

2.13. Komiteto nuomone, išorės socialinių sąnaudų internalizavimas gali turėti pasekmių. Todėl būtina socialinius partnerius pakviesti dalyvauti diskusijoje kuo ankstyvesniame etape, kad būtų susitarta, kaip vyks sąnaudų internalizavimas įvairiuose sektoriuose.

3. Komisijos komunikato ir Tarybos išvadų sintezė

3.1. Pasiūliusi Ekologiško transporto teisės aktų paketą, prie kurio priskiriami bendrasis komunikatas, pasiūlymas iš dalies pakeisti Eurovinjetės direktyvą, komunikatas dėl geležinkelių triukšmo (susijusio su esamu traukinių parku) mažinimo priemonių ir strateginis komunikatas, Komisija ketina išorės sąnaudas (dėl CO2, atmosferos teršimo, triukšmo ir spūsčių) įtraukti į transporto kainą, kad transporto naudotojai mokėtų už sąnaudas, kurios susidaro dėl jų pačių.

3.2. Be to, ir toliau reikia kitų priemonių, pavyzdžiui, problemas iš esmės sprendžiančios politikos, iniciatyvų dėl vidaus rinkos ar technologinių naujovių propagavimo. Gaunamas pelnas turėtų būti investuojamas į išorės sąnaudų mažinimą, pavyzdžiui, investuojama į mokslinius tyrimus ir inovacijas, aplinką tausojančią infrastruktūrą ar viešojo transporto vystymą. 2013 m. numatyta atlikti peržiūrą.

3.3. 2008 m. gruodžio 8–9 d. posėdžiavusi Taryba išaiškino, kad visoms transporto rūšims reikia taikyti laipsniškumo, lygiavertiškumo, veiksmingumo ir pusiausvyros principus, taip pat neutralumo technologijų požiūriu principą. Taryba taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Komisija pasiūlė 2013 m. atlikti strategijos įgyvendinimo vertinimą. Taryba paskelbė, kad „šių principų laikymasis – būtina sąlyga, kad išorės sąnaudų internalizavimui pritartų visuomenė“.

4. Bendrosios pastabos

4.1. Komitetas pažymi, kad Komisija šį klausimą sprendžia nuo 2006 metų. Surengusi viešas konsultacijas ir įvairių seminarų su suinteresuotaisiais subjektais, ji pateikė pasiūlymą dėl bendros sistemos įvedimo išorės sąnaudoms internalizuoti, atliko poveikio tyrimą ir parengė kiekvienos transporto rūšies išorės sąnaudų laipsniško internalizavimo strategiją.

4.2. Žodžiu, per palyginti trumpą laikotarpį gana subtiliu išorės sąnaudų internalizavimo klausimu Komisija atliko didelį darbą. Komitetas laikosi nuomonės, kad Komisijos darbo dokumentai SEC(2008) 2209, SEC(2008) 2208 ir SEC(2008) 2207, neatsižvelgiant į pateiktas išvadas, yra labai racionalūs. Vis dėlto gaila, kad oficialaus Komisijos komunikato turiniui šie dokumentai, visų pirma skyrius „geriausi sprendimai“, kuriuos atskleidė atlikta analizė, nepadarė didesnio poveikio. Komitetas rekomenduotų išnagrinėti, ar dokumente Handbook on estimation of external costs in the transport sector (Išorės sąnaudų transporto sektoriuje apskaičiavimo vadovas) pateikti baziniai duomenys gali būti dar labiau plėtojami.

4.3. Komisija ir Taryba mano, kad dabar svarbiausia – išlaikyti šiuo metu visuomenėje nusistovėjusį pritarimą, visų pirma transporto rūšių klausimu, siekiant objektyvios sistemos, kurią būtų galima taikyti universaliai, skaidriai ir suprantamai.

4.4. Be to, Komitetas mano, kad reikėtų atsižvelgti į keletą svarbių aspektų, pavyzdžiui, į technologijų raidą, sistemos įvedimo pasekmes visuomenei, poveikį Europos Sąjungos saloms, neturinčioms prieigos prie jūros, periferiniams regionams, investicijų į sektorių svarbą ir indėlį įgyvendinant tvarios transporto politikos tikslus.

4.5. Kaip ir Komisija, Komitetas mano, kad svarbiausia iš transporto rūšių išorės sąnaudų internalizavimo gaunamas pajamas pirmiausia naudoti priemonėms, kurios duotų geriausių rezultatų kovojant su užterštumu, triukšmu ir spūstimis, kurias sukelia tos transporto rūšys, ir siekiant skatinti tvarų funkcionavimą kartu laikantis įvairių transporto rūšių derinimo ir optimizavimo.

4.6. Gaunamas pelnas turėtų būti skiriamas prevencijai ar kovai su nepageidaujamu išorės poveikiu, pavyzdžiui, priemonėms vietose arba priemonėms mažinti sveikatos priežiūros sąnaudas, kurios yra tiesiogiai susijusios su atitinkama transporto rūšimi, arba anglies kaupykloms.

4.7. Komitetas mano, kad labai svarbu pasiekti, jog įvairios kiekvienos transporto rūšies išorės sąnaudų sudedamosios dalys būtų gerai žinomos ir pripažintos.

4.8. Pavyzdžiui, kelių eismo srityje dėl spūsčių susidarančios sąnaudos turėtų būti proporcingai ir sąžiningai priskiriamos krovininiam kelių transportui ir keleiviniam transportui.

4.9. Siekdamas tvaraus įvairių transporto rūšių vystymo. Komitetas norėtų, kad vykstant diskusijoms dėl išorės sąnaudų internalizavimo daugiau dėmesio būtų skiriama socialiniams aspektams.

4.10. Be to, Komitetas norėtų pabrėžti, kad išorės sąnaudų internalizavimas jokiu būdu negali paveikti darbuotojų pajamų; šias sąnaudas turi padengti įvairių transporto rūšių naudotojai.

4.11. Todėl Komitetas iš esmės pritaria Komisijos koncepcijai dėl visų išorės sąnaudų internalizavimo (7). Tačiau taip laukiamą poveikį bus įmanoma pasiekti tik tuo atveju, jeigu ši koncepcija bus taikoma vienodu mastu visose srityse, kur susidaro išorės sąnaudos.

4.12. Dabartinė padėtis, kai nereikalaujama išorės sąnaudas priskirti atitinkamoms transporto rūšims ir naudotojams, suteikia konkurencinį pranašumą su didelėmis išorės sąnaudomis susijusioms transporto rūšims. Sąnaudų internalizavimas galėtų padėti užtikrinti sveiką konkurenciją, o tai paskatintų perėjimą prie ekologiškesnių transporto priemonių. Komitetas mano, kad svarbu aktyviau skleisti informaciją apie šį principą, kadangi jo taikymas galėtų lemti transporto sektoriaus operatorių ir naudotojų struktūros pokyčius.

Komitetas pritaria Komisijos nuomonei, kad Bendrijos lygmeniu reikėtų sukurti sistemą.

4.13.1. Tačiau Komitetas mano, kad šioje sistemoje turėtų būti numatyta keletas bendrų sąlygų, pagal kurias, paliekant tam tikro nukrypimo galimybę, reikėtų nustatyti mokesčius už išorės sąnaudų internalizavimą. Visų pirma reikėtų numatyti išorės sąnaudų rūšis, pavyzdžiui, kokio dydžio turėtų būti mokesčiai, kuriuos reikėtų nustatyti atsižvelgiant į gyvenimo lygį, kuris būtų diferencijuojamas laiko ir vietos požiūriu pagal geografinius, o ne politinius kriterijus.

4.13.2. Už mokesčius atsakingos valdžios institucijos, pavyzdžiui, valstybės narės ar vietos ir regionų valdžios institucijos, gerai žinodamos padėtį vietoje, vėliau turės patikslinti mokesčių tarifus naudodamosi pirmiau minėta nukrypimo galimybe. Tai padės atsižvelgti į gyvenimo lygio skirtumus regionuose.

Internalizuojant išorės sąnaudas jūrų ir oro transporto srityje reikės atsižvelgti į realią konkurenciją pasaulyje, su kuria susiduria šios transporto rūšys.

4.13.3.1. Kita vertus, konkurencijos sumetimais trims pagrindinėms tradicinėms Europos vidaus transporto šakoms, t. y. keliams, geležinkeliams ir vidaus vandenims, turi būti vienu metu taikoma viena strategija ir metodologija, kuri galėtų duoti skirtingų rezultatų pagal kiekvieno sektoriaus ypatybes.

4.13.3.2. Toks internalizavimas atitinka įvairių transporto rūšių derinimo politiką ir konkurencijos politiką bei priartina mus prie 1992 m., t. y. visiško vidaus rinkos be sienų užbaigimo.

5. Konkrečios pastabos

5.1. Primindama Manheimo konvenciją dėl vidaus vandenų laivybos, Komisija pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad ši konvencija sudaro dėmesio vertą reglamentavimo pagrindą. Konvencija taikoma Reino upei (įskaitant ir jos šveicariškąją dalį) ir jos intakams. Kadangi Konvencija (ją pasirašė ir EB nepriklausanti šalis) sudaryta anksčiau, nei Europos Sąjungos sutartys, jai teikiama pirmenybė (8). Konvencija draudžia apmokestinti vidaus vandenų laivybą.

5.2. Komitetas, suprasdamas, kad dėl gilios pasaulinės krizės susiklostė rimta padėtis, vis dėlto pritaria ekologiškai išorės sąnaudų internalizavimo idėjai ir ragina nenuleisti rankų.

5.3. Priešingai, Komitetas tikisi naujų teigiamų žingsnių ir kviečia toliau vystyti bei tobulinti išorės sąnaudų internalizavimo sistemą, kaip nurodoma 4.13.1 ir kituose punktuose. Komiteto nuomone, tai viena pagrindinių užduočių, kurias reikia atlikti glaudžiai bendradarbiaujant su Europos institucijomis, valstybėmis narėmis ir įmonėmis.

2009 m. liepos 15 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Direktyvos 2006/38/EB 11 straipsnis.

(2) Vidurio laikotarpio peržiūros 1.2 punkto paskutinė pastraipa ir 9 punkto ketvirta pastraipa.

(3) Kiekviena transporto rūšis, kurią reguliuoja Europos teisės aktai, išskyrus, pvz., karines ir pan. transporto priemones.

(4) OL C 224, 2009 8 30, p. 39.

(5) OL C 162, 2008 6 25, p. 52.

(6) Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui dėl Išorės sąnaudų internalizavimo įgyvendinimo strategijos – COM(2008) 435 galutinis.

(7) Komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad iš šių nuostatų reikėtų pašalinti „važiuojantį, plaukiantį ar skrendantį paveldą“, t.y. istorines transporto priemones.

(8) EB sutarties 307 straipsnis.

23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/84

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Nuotolinės medicinos nauda pacientams, sveikatos priežiūros sistemoms ir visuomenei“

COM(2008) 689 galutinis

(2009/C 317/15)

Pranešėjas Lucien BOUIS

Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2008 m. lapkričio 4 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl nuotolinės medicinos naudos pacientams, sveikatos priežiūros sistemoms ir visuomenei

COM(2008) 689 galutinis.

Transporto, energetikos, infrastruktūros ir informacinės visuomenės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbų šiuo klausimu parengimą, 2009 m. birželio 26 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Lucien Bouis.

455-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (2009 m. liepos 15 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 160 narių balsavus už ir 3 susilaikius.

1. Pastabos ir rekomendacijos

1.1. EESRK palankiai vertina Komisijos komunikatą, remiantį ir skatinantį valstybes nares integruoti nuotolinę mediciną į savo nacionalinę sveikatos politiką.

1.2. EESRK remia Komisijos siekį laikantis subsidiarumo principo kelti pasitikėjimą nuotoline medicina, ragina ją pripažinti, užtikrinti šioje srityje didesnį teisinį aiškumą, spręsti technines problemas ir sudaryti sąlygas šių paslaugų rinkai vystytis. Valstybės narės išliks atsakingos už savo nacionalinę visuomenės sveikatos priežiūros politiką ir nuotolinės medicinos vystymą pagal investavimo galimybes.

1.3. EESRK mano, kad reikia aktyviau informuoti sveikatos priežiūros institucijas, specialistus ir pacientus ir jiems nuolat teikti patikimą informaciją apie ekonominį efektyvumą.

1.4. EESRK įdėmiai stebės, kad mokslinių tyrimų ir taikomąja veikla būtų užtikrintas naudojimo saugumas, paprasta ergonomika ir mažiausios įsigijimo ir eksploatavimo sąnaudos. Jis atkreipia dėmesį į Komisijos pasiryžimą remti didelio masto nuotolinio stebėjimo bandomąjį projektą.

1.5. EESRK atkreipia dėmesį į sunkumus plėtojant nuotolinę mediciną, nors tam tikromis aiškiai apibrėžtomis sąlygomis ji gali būti sveikatos sistemos, naudingos pacientams, specialistams ir socialinės apsaugos institucijoms, gerinimo veiksnys. Jo nuomone, būtina apibrėžti jos taikymo sritis ir suteikti jai tvirtą teisinį pagrindą.

1.6. EESRK mano, kad tikslinga nuotolinės medicinos srityje laikytis supaprastintų medicininių veiksmų apibrėžimų, kurie padėtų užtikrinti konfidencialumą ir aukščiausią paciento apsaugos lygį.

1.7. EESRK pritaria siekiui 2009 m. parengti Europos lygmens priemonę, padėsiančią valstybėms narėms keistis informacija apie nacionalines teisės aktų sistemas.

1.8. EESRK nuomone, medicininis veiksmas, kurio metu kaip papildoma priemonė taikoma nuotolinė medicina, turi būti atliekamas laikantis visų su įprastiniu medicininiu veiksmu susijusių teisių ir reikalavimų, bet taip pat atsižvelgiant į su jo specifika susijusius įsipareigojimus, kaip, pavyzdžiui, informavimą apie technines duomenų perdavimo priemones ir jų saugumą.

1.9. EESRK įsitikinęs, kad prieigos prie visose šalyse vienodo dažnio plačiajuosčio ryšio (1) ir tarpvalstybinių jungčių užtikrinimas yra pagrindinės nuotolinės medicinos plėtojimo sąlygos. Kad visiems piliečiams būtų užtikrintos vienodos galimybės naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, būtina visas, ypač kaimo ir atokiausias, vietoves geriau aprūpinti skaitmenine įranga.

1.10. EESRK remia Komisijos siekį remiantis esamais ar naujai rengiamais standartais paskelbti politikos strateginį dokumentą, kuris padėtų užtikrinti sistemų suderinamumą, jų kokybę ir saugumą.

1.11. EESRK mano, kad, be techninių ir organizacinių aspektų, būtina plėtoti keitimąsi gerąja klinikinio darbo praktika nuotolinės medicinos srityje.

1.12. EESRK pritaria pasiūlymui nustatyti tris veiksmų lygius keleriems ateinantiems metams.

1.13. Valstybių narių lygmeniu būtina ypač daug dėmesio skirti medicininių veiksmų apibrėžimui, su jais susijusioms sąnaudoms ir jų kompensavimo normoms.

1.14. Valstybėse narėse, kurioms bus teikiama ES parama, reikėtų įsteigti techninių aspektų valdymo ir nuotolinės medicinos veiksmingumo vertinimo organus.

1.15. Dėl veiksmų, kurių imsis Komisija, EESRK mano kad, siekiant išsklaidyti medicinos paslaugų vartotojų abejones ir įgyti didesnį jų pasitikėjimą, ji turėtų remti informavimo ir mokymo programas, supažindinančias su naudojimusi naujosiomis technologijomis, skirtomis tiek sveikatos specialistams, tiek ir plačiajai visuomenei.

1.16. EESRK apgailestauja, kad neskiriama reikiamo dėmesio su praktikuojančių gydytojų mokymu susijusiems aspektams. Būtina parengti struktūruotą universitetinių studijų ir kvalifikacijos kėlimo programos projektą. Tačiau tokio mokymo uždavinys – ne rengti „nuotolinės medicinos gydytojus“, o visų sričių gydytojus mokyti nuotolinės medicinos.

1.17. EESRK ragina Komisiją ir valstybes nares griežtai laikytis šiame komunikate pateiktų rekomendacijų ir pasiūlyto veiksmų tvarkaraščio.

1.18. EESRK mano, kad apibrėžiant šių naujųjų technologijų vystymo nuostatas turėtų dalyvauti pacientams, vartotojams ir sveikatos specialistams atstovaujančios organizacijos. Komitetas taip pat mano, kad jam svarbu dalyvauti aptariant priimtų įsipareigojimų įgyvendinimą.

1.19. EESRK įsitikinęs, kad nuotolinės medicinos plėtojimas siekiant naudos pacientams, sveikatos priežiūros sistemoms ir visuomenei turi būti suvokiamas kaip bendros sveikatos sistemų ir politikos pažangos dalis.

2. Pagrindinių komunikato nuostatų santrauka

2.1. Bendrosios aplinkybės

2.1.1. „Nuotolinė medicina (2)“, t. y., sveikatos priežiūros paslaugų teikimas nuotoliniu būdu, gali padėti pagerinti pacientų ir sveikatos specialistų gyvenimo kokybę ir išspręsti problemas, su kuriomis susiduria sveikatos priežiūros sistemos (gyventojų senėjimas, dažnesni lėtinių ligų atvejai, priežiūra namuose, vieniši ar riboto judumo ligoniai, medicininė demografija, netolygus teritorinis sveikatos priežiūros paslaugų pasiskirstymas ir kt.).

2.1.2. Nuotolinė medicina gali ne tik pagerinti paslaugas ir padidinti sveikatos priežiūros sistemų veiksmingumą, bet ir paskatinti ES ekonomikos vystymąsi, kadangi šiam sektoriui, ypač jo MVĮ, būdingi dinamiški vystymosi tempai. Tačiau nuotolinės medicinos paslaugomis naudojamasi vis dar mažai, o rinka išlieka susiskaidžiusi.

2.2. Komunikato nuostata

2.2.1. Komunikatas remia ir skatina valstybes nares integruoti nuotolinę mediciną į jų nacionalinę sveikatos politiką nustatant ją taikyti trukdančias kliūtis ir imantis veiksmų, kuriais siekiama sudominti medikų bendruomenę ir pacientus šių paslaugų nauda.

2.2.2. Kadangi už sveikatos priežiūros paslaugų organizavimą, finansavimą ir teikimą pirmiausia atsakingos valstybės narės ir, laikantis subsidiarumo principo, tik jos gali realiai įgyvendinti nuotolinę mediciną, Komisija nurodė, kuriuos veiksmus turėtų įgyvendinti valstybės narės, kuriuos – ji pati ir kuriuos – suinteresuotieji subjektai.

Bendrosios pastabos

3.1. EESRK sutinka su Komisijos komunikate pateikta apibrėžties sritimi, bet norėtų priminti, kad būtina vystyti elektroninių sveikatos įrašų sistemą, nes tai glaudžiai siejasi su nuotolinės medicinos plėtojimu.

EESRK pritaria nuotolinės medicinos plėtojimui siekiant svarbiausio tikslo – visiems užtikrinti lygias galimybes naudotis kokybiškomis sveikatos paslaugomis. Jis pabrėžia tikėtiną jos poveikį sveikatos priežiūros sistemai ir specialistų darbui ir mano, kad būtina ypač budriai stebėti, kad tai netaptų komercine preke..

3.2.1. Pripažįstant, kad nuotolinės medicinos plėtojimas yra priemonė praktikuojančių gydytojų visuotinei kolegialiai veiklai vystyti ir paslaugų kokybę bei prieinamumą gerinantis veiksnys, derėtų vis dėlto iš anksto numatyti pokyčius apsvarstant veiklos organizavimą, hierarchinę struktūrą, užduočių pasidalijimą ir praktinių veiksmų dokumentavimo tvarką.

EESRK palankiai vertina siūlomus tris veiksmų lygius ir dėl kiekvieno pateikia keletą pastabų.

3.3.1. Ugdyti pasitikėjimą nuotolinės medicinos paslaugomis ir palankų požiūrį į jas

3.3.1.1. EESRK nuomone, derėtų aktyviau informuoti viešąsias sveikatos priežiūros institucijas, specialistus ir pacientus bei jiems atstovaujančias organizacijas, organizuojant viešas diskusijas. Reikalavimas informuoti turėtų būti grindžiamas vertinimo duomenų, patvirtinančių nuotolinės medicinos veiksmingumą, pateikimu. Todėl reikia teikti išsamią ir patikimą informaciją apie ekonominį veiksmingumą. Šiuo požiūriu reikia pabrėžti, kad nuotolinės medicinos taikymo plėtojimas ir tęstinumas priklauso nuo šių paslaugų kainų kompensavimo normų ir nuo pacientų mokamų sumų dydžio.

3.3.1.2. EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad šio sektoriaus MVĮ neturi pakankamai finansinių pajėgumų moksliniams tyrimams ir plėtrai. Todėl nuotolinio stebėjimo sistemų diegimą plačiu mastu gali užtikrinti viešojo sektoriaus, taip pat ir viešojo ir privataus sektorių partnerystės teikiama pagalba. Kalbant apie įrangą, EESRK atidžiai stebės, kad ją kuriant būtų užtikrintas naudojimo saugumas, kuo paprastesnė ergonomika ir mažiausios įsigijimo ir eksploatavimo sąnaudos. Bet koks technikos tobulinimas negali būti siejamas tik su gamintojais.

3.3.1.3. EESRK pabrėžia, kad dėl nuotolinės medicinos, ypač nuotolinės priežiūros, plėtojimo yla naujų etikos problemų, kadangi keičiasi paciento ir gydytojo santykiai. Kad šios techninės priemonės, kurios negalės atstoti žmonių bendravimo, būtų pripažintos, Komiteto nuomone, būtina nustatyti gydytojo ir gydomojo santykių gaires pacientams, kurie ieško nuoširdžių žmogiškų santykių ir suprantamų, tikslių bei padrąsinančių aiškinimų.

3.3.1.4. EESRK mano, kad būtina demokratizuoti naudojimąsi techninėmis priemonėmis, kad pacientai galėtų kontroliuoti savo gyvenimą ir turėtų pasirinkimo laisvę.

3.3.1.5. Be to, medicininiam personalui, bendraujančiam su pacientais telefonu ar ekrane, bus privalomas psichologinis mokymas, padėsiantis humanizuoti nuotolinį bendravimą ir kompensuoti asmeninio bendravimo, kuriuo ligi šiol remiasi gydytojo ir paciento pokalbis, trūkumą.

3.3.1.6. EESRK palankiai vertina Komisijos pasiryžimą įgyvendinant savo „Konkurencingumo ir naujovių“ programą remti plataus masto nuotolinio stebėjimo bandomąjį projektą įtraukiant į jį sveikatos priežiūros paslaugų mokėtojų organizacijas. Jis pabrėžia, kad valstybės narės iki 2009 m. pabaigos privalo įvertinti savo poreikius ir prioritetus nuotolinės medicinos srityje.

3.3.1.7. EESRK taip pat pritaria tokių programų kaip „Kasdienį gyvenimą palengvinančios aplinkos programa“ (KGPA) (3), įgyvendinamos pagal EB steigimo sutarties 169 straipsnį, finansavimui ir skatina valstybes nares jose dalyvauti.

3.3.2. Užtikrinti didesnį teisinį aiškumą

3.3.2.1. EESRK pažymi, kad plėtojant nuotolinę mediciną susiduriama su sunkumais, nors ji (tam tikromis aiškiai apibrėžtomis sąlygomis) gali būti sveikatos sistemos gerinimo veiksnys, naudingas pacientams, specialistams ir socialinės apsaugos institucijoms. Ji yra veiksmingas būdas gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę skubiai perduodant duomenis ir leidžia padidinti „gydymo laiko“ veiksmingumą. EESRK mano, kad būtina apibrėžti jos veiklos sritis ir suteikti jai tvirtą teisinį pagrindą.

3.3.2.2. EESRK mano, kad nuotolinės medicinos srityje tikslinga laikytis supaprastintų medicininių veiksmų apibrėžimų, būtent:

—	nuotolinė konsultacija – medicininis veiksmas, kurio metu nuotoliniu ryšiu vyksta paciento ir gydytojo dialogas. Nustačius diagnozę gali būti išsiųstas receptas vaistams arba siuntimas gydyti;

—	nuotolinė ekspertizė – diagnozės nustatymas ir (arba) gydymas nedalyvaujant pačiam ligoniui. Keletas sveikatos specialistų konsultuojasi tarpusavyje ir nustato diagnozę remdamiesi medicininių įrašų duomenimis;

—	nuotolinė pagalba – veiksmas, kurio metu gydytojas teikia pagalbą kitam specialistui, atliekančiam medicininį ar chirurginį veiksmą. Šis terminas taip pat vartojamas skubios pagalbos teikimo atveju, kai reikia padėti gelbėtojui.

Visų šių veiksmų atveju būtina pagerinti teisinį aiškumą, patobulinti duomenų apsaugos sistemas ir užtikrinti aukščiausią paciento apsaugos lygį tiek duomenų rinkimo etape, tiek ir jų kaupimo bei naudojimo metu.

3.3.2.3. EESRK, pažymėdamas, kad valstybėse narėse taikomi medicininių veiksmų apibrėžimai ir šių veiksmų teisinės ir teisminės pasekmės bei išlaidų atlyginimo tvarka skiriasi, primena, kad sveikatos priežiūros paslaugų gavėjai gali nevaržomai konsultuotis ir gydytis kitoje valstybėje narėje neatsižvelgiant į šios paslaugos teikimo pobūdį (4), taip pat ir naudotis nuotoline medicina.

3.3.2.4. EESRK primena savo raginimą nustatyti ieškinių pateikimo žalos padarymo atvejais sistemą ir aiškią ginčų sprendimo tvarką, įskaitant tarpvalstybiniu lygmeniu, kadangi tai gali padėti visoje ES taikyti visiems sveikatos priežiūros specialistams privalomą draudimo sistemą.

3.3.2.5. EESRK pritaria Komisijos ketinimui 2009 m. parengti Europos lygmens priemonę, kuri padės valstybėms narėms keistis informacija apie nacionalines teisės aktų sistemas ir apie galimus jų pakeitimus, susijusius su nuotoline medicina.

3.3.2.6. EESRK nuomone, nuotolinė medicina negali ir neturėtų atstoti medicininio veiksmo. Ji yra papildomojo pobūdžio ir jos trūkumas tas, kad neatliekami klinikiniai tyrimai. Teisės ir pareigos, reglamentuojančios įprastinius medicininius veiksmus, turi būti taikomos ir nuotolinei medicinai. Be to, reikia ypatingai stebėti, kad:

—	būtų aiškiai nurodyta specialisto kvalifikacija,

—	pacientui būtų užtikrinta galimybė naudotis pažangiausiais medicinos pasiekimais neatsižvelgiant į jo amžių, finansinės galimybės ir patologijos pobūdį,

—	pacientas būtų informuojamas apie medicininio veiksmo pagrįstumą, jo apimtį ir taikomas priemones,

—	pacientas galėtų laisva valia duoti sutikimą,

—	būtų užtikrintas duomenų apie sveikatos būklę konfidencialumas,

—	būtų pripažįstami tokiu būdu išrašyti receptai,

—	sveikatos specialisto klausimai bei atsakymai būtų pacientui suprantami,

—	būtų užtikrinta su gydymu susijusių dokumentų saugumas ir jie būtų įrašomi į ligos istoriją,

—	būtų užtikrintas sveikatos paslaugų tęstinumas,

—	medicininio veiksmo kokybė būtų ne žemesnio, nei įprastinio gydymo, lygio;

—	klinikinių tyrimų trūkumas nebūtų kompensuojamas dažnesniais radiologiniais ar biologiniais tyrimais;

—	duomenų persiuntimo techninis procesas ir medicinos specialistų bei paramedikų darbas su jais vyktų griežtai laikantis konfidencialumo.

Specialiose nuostatose turi būti numatyta, kad vykdant nuotolinės medicinos veiksmus būtina nurodyti informaciją apie techninę įrangą, naudojamą duomenims persiųsti.

3.3.3. Spręsti technines problemas ir skatinti rinkos plėtojimą

EESRK nuomone, prieiga prie sparčiojo interneto ryšio (1), užtikrinančio aukščiausią saugos lygį, ir nepriekaištingos tarpvalstybinės jungtys yra pagrindinės sąlygos nuotolinei medicinai plėtoti. Šioje srityje sveikatos specialistų ir pacientų pasitikėjimą lemia tai, kad techninės priemonės yra saugios ir jomis lengva naudotis.

3.3.3.1.1. Visos, ypač kaimo ir atokiausios vietovės turi būti geriau aprūpinamos skaitmenine įranga, nes nuotolinei medicinai reikalinga veiksminga ryšio grandinė, o šių vietovių gyventojams tokios paslaugos ypač svarbios.

3.3.3.1.2. Nesant plačiajuosčio ryšio, sveikatos specialistams teks labai ilgai laukti atsakymo ir kils sunkumų persiunčiant didelės apimties duomenis. Dėl Siunčiamos informacijos kokybės pablogėjimas gali turėti rimtų medicininių pasekmių.

3.3.3.2. EESRK pritaria Komisijos ketinimui bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis paskelbti politikos strateginį dokumentą, kuris padėtų užtikrinti nuotolinio stebėjimo sistemų suderinamumą, kokybę ir saugumą, remiantis esamais ar Europos lygmeniu rengiamais standartais. EESRK mano, kad dėl nuolatinės šioje srityje naudojamos technologijos pažangos tik reguliariai atliekamas įrangos patikimumo tyrimas gali užtikrinti naudotojų pasitikėjimą.

3.4. EESRK mano, kad nors šių technologijų vystymas gali turėti teigiamos įtakos visai ekonomikai, jų poveikis silpnam sveikatos sistemų finansavimui dar turėtų būti ištirtas ir derėtų teikti daugiau Bendrijos paramos moksliniams tyrimams ir plėtrai. Komitetas mano, kad įgyvendinant programą „IRT senyviems žmonėms“ (5) ateityje į ją bus įtraukta ir nuotolinės medicinos metodika.

4. Konkrečios pastabos

Kadangi nuotolinė medicina neturėtų būti laikoma priklausančia vien elektroninės prekybos vystymo sričiai, kadangi tai yra specifinis medicininis veiksmas, EESRK pritaria pasiūlymui apibrėžti tris veiksmų lygius keleriems ateinantiems metams.

EESRK pabrėžia, kad valstybių narių lygmeniu ypatingą dėmesį reikėtų skirti veiksmų klasifikavimui ir išlaidų kompensavimo klausimams. Dar ne visos draudimo sistemos į savo veiklos sritį įtraukė nuotolinės medicinos paslaugas kaip medicininį veiksmą ir atsargiai vertina susijusias rekomendacijas.

4.1.1.1. Kadangi investicijos didelės, akivaizdu, kad už sveikatos politiką atsakingos visuomenės sveikatos institucijos ir (arba) kompetentingi organai privalo, naudodamiesi suinteresuotųjų subjektų keitimosi informacija priemone, ieškoti finansavimo galimybių ir jo šaltinių. Vis dėlto EESRK nuogąstauja, kad šios naujosios nuostatos taps pretekstu padidinti ligonių sveikatos draudimo įmokas.

ES lygmeniu remtinų valstybių narių veiksmų klausimu EESRK mano, kad atsižvelgus į šalyse taikomų reglamentuojančių teisės aktų ir šioje srityje priimtos praktikos bei metodų įvairovę, jau 2009 m. reikėtų paskelbti tyrimą dėl Bendrijos teisinės sistemos, kurią būtų galima taikyti nuotolinės medicinos paslaugoms.

4.1.2.1. EESRK mano kad, be šio tyrimo, remiant ES reikėtų sukurti valdymo ir vertinimo priemones. Taip pat reikėtų numatyti darnius strateginius tikslus, kurie padėtų užtikrinti matomumą, kuris reikalingas priimantiems politinius sprendimus. Šis matomumas pasiekiamas atliekant medicininį ir ekonominį vertinimą, atitinkantį demografines prognozes ir pacientams naudingų sveikatos sistemų vystymą.

Veiksmų, kurių imsis Komisija, požiūriu EESRK mano, kad reaguojant į naudotojų nuogąstavimus ir sprendžiant jų pasitikėjimo problemą Komisija turėtų remti šviečiamąsias programas, supažindinančias pacientus su naujais metodais ir priemonėmis, juolab kad šie pacientai dažnai yra vyresnio amžiaus asmenys.

EESRK apgailestauja, kad Komisija neskiria reikiamo dėmesio praktikuojančių sveikatos specialistų mokymo aspektams siekiant juos supažindinti su naujomis jų veiklos vykdymo sąlygomis. Sveikatos priežiūros paslaugų tęstinumui ir koordinavimui užtikrinti būtina sugebėti naudoti naujas dialogo su pacientu priemones.

4.1.3.1.1. EESRK pritaria, kad nuotolinės medicinos srityje – kaip ir daugelyje kitų sričių – mokymas, pritaikytas kiekvienai sveikatos sektoriaus specialistų kategorijai turi būti laikomas pagrindine pažangos priemone. Būtina parengti struktūruotą universitetinių studijų ir kvalifikacijos kėlimo mokymo projektą, padedantį veiksmingiau naudotis nuotoline medicina siekiant gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę. Taip pat būtina nuolat informuoti plačiąją visuomenę.

4.1.3.1.2. EESRK taip pat pažymi, kad naujosios technologijos naudojimas pats savaime yra mokomoji priemonė, skatinanti savarankišką mokymąsi dirbant partnerystėje, kadangi jai būdingas interaktyvumas ir specialistų bendravimas profesiniais klausimais. Ją reikėtų toliau plėtoti.

4.1.4. EESRK nuomone, nuotolinę mediciną būtina laikyti visaverte medicinos praktika, o ne mada ar pakaitalu, kadangi ji labai svarbi moksliniams tyrimams technologijos srityje, įrengimų ir kompiuterinių programų vystymui, taip pat ekonominiu įrangos tiekimo ir išlaidų kompensavimo aspektu. Toks požiūris užtikrins ir visuomenės pasitikėjimą bei palankų požiūrį į nuotolinę mediciną. Reikėtų numatyti suderinimą ir patvirtinimą siekiant palengvinti sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų bendravimą ir pacientų įtraukimą sukuriant geranorišką bendravimo atmosferą.

5. Išvados

5.1. Nuotolinė medicina – naujas reiškinys, todėl būtina užtikrinti tinkamą komunikacinę veiklą. Jai vystantis gali atsirasti naujų pagalbinių profesijų.

5.2. EESRK nuomone, nuotolinė medicina turi būti plėtojama kaip bendros sveikatos sistemos ir politikos pažangos dalis.

5.3. Sveikatos sistemos naudotojai raginami labiau rūpintis savo sveikata. Jiems atstovaujančios organizacijos ir sveikatos priežiūros sektoriaus specialistų susivienijimai privalės dalyvauti nustatant naujų technologijų vystymo ir finansavimo nuostatas.

5.4. EESRK mano, kad analizuojant atskirus priimtų įsipareigojimų įgyvendinimo etapus būtinas jo dalyvavimas, kadangi svarbus ne tik nuotolinės medicinos veikimo ir jai skirtų priemonių, bet ir piliečių lygių galimybių naudotis šiomis paslaugomis klausimas.

2009 m. liepos 15 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) OL C 175, 2009 7 28, p. 8.

(2) Nuotolinė medicina apima įvairias paslaugų sritis: tai nuotolinė radiologija, nuotolinė patologija, nuotolinė dermatologija, nuotolinės konsultacijos, nuotolinė priežiūra, nuotolinė oftalmologija, išskyrus nuotolinę chirurgiją. Tačiau komunikate nelaikomi nuotolinės medicinos paslaugomis sveikatos informacijos portalai, elektroninės sveikatos įrašų sistemos ir elektroninių receptų ar siuntimų pas specialistus perdavimas.

(3) OL C 224, 2008 8 20, p. 8-11.

(4) OL C 175, 2009 7 28, p. 116.

(5) Įeinanti į Septintąją bendrąją mokslinių tyrimų programą.

23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/89

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl jūrų ir vidaus vandenų maršrutais vykstančių keleivių teisių, iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo

COM(2008) 816 galutinis – 2008/0246 (COD)

(2009/C 317/16)

Pranešėjas Bernardo Hernández BATALLER

Bendrapranešėjis Jörg RUSCHE

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos sutarties 71 straipsniu, 2009 m. vasario 12 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl jūrų ir vidaus vandenų maršrutais vykstančių keleivių teisių, iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo

COM(2008) 816 galutinis – 2008/0246 COD.

455-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (2009 m. liepos 16 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 65 nariams balsavus už, 2 –susilaikius.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. EESRK pritaria nagrinėjamam Komisijos pasiūlymui, kadangi taikant šį reglamentą apskritai bus sutvirtinta vidaus rinka ir pagerintos keleivių, ypač neįgaliųjų, teisės.

1.2. Tačiau Komitetas apgailestauja, kad pasiūlyme konkrečiai ir išsamiai neaptariama neįgaliųjų padėtis bei aukštesni vartotojų pagrindinių teisių ir ekonominių teisių apsaugos standartai.

1.3. Kalbant apie neįgaliuosius, reikėtų nustatyti sistemą, kuri bet kokiomis aplinkybėmis užtikrintų neįgaliųjų prieigą EESRK šioje nuomonėje siūlomomis sąlygomis.

1.4. Saugumo srityje visada reikėtų laikytis griežčiausių standartų remiantis reguliavimo sistema, kuri taikoma arba kurią ketinama taikyti Europos Sąjungos valstybėse saugumui užtikrinti.

1.5. Kalbant apie pagrindines žmogaus teises, pavyzdžiui, su duomenų bazėmis susijusią privatumo apsaugą, taip pat reikia numatyti konkrečias taisykles, kurios užtikrintų didesnes garantijas.

1.6. Sprendžiant vartotojų ekonominių teisių klausimą reikėtų iš esmės patobulinti skirtingus šios srities teisės aktų aspektus, pavyzdžiui, nukreipimo kitu maršrutu ir išlaidų atlyginimo, bilieto kainos kompensavimo, keleivių informavimo arba skundų nagrinėjimo tvarkos.

2. Bendrosios aplinkybės

2.1. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (1) 38 straipsnyje teigiama, kad Sąjungos politika užtikrina aukšto lygio vartotojų apsauga. Europos Sąjungos Sutarties 3 straipsnyje nurodyta, kad viena iš Bendrijos veiklos sričių yra įnašas stiprinant vartotojų apsaugą, o šios sutarties 153 straipsnyje numatyti įgaliojimai siekiant remti vartotojų interesus ir užtikrinti vartotojų aukšto lygio apsaugą.

2.2. Baltojoje knygoje „Europos transporto politika 2010 m.: laikas apsispręsti“ (2) Komisija buvo numačiusi visų transporto rūšių keleivių teises nustatyti apibrėžiant bendrus visoms transporto rūšims principus (3) ir pabrėžė, kad būtina sustiprinti tam tikras teises, pavyzdžiui, susijusias su specialiomis riboto judumo asmenims skirtomis priemonėmis, pertraukus kelionę (ilgo vėlavimo, atšaukimo arba atsisakymo vežti atveju) automatiškai ir neatidėliojant taikytinomis priemonėmis, pareiga informuoti keleivius ir skundų nagrinėjimo bei žalos atlyginimo būdais.

2.3. 2006 m. Komisija surengė viešas konsultacijas dėl jūrų transporto keleivių teisių, kuriose be kita ko dėmesio skirta riboto judumo asmenų teisių apsaugai kelionių jūrų ar vidaus vandenų maršrutais metu. Tuomet dauguma pasisakė už būtiniausią keleivių teisių apsaugos lygį visoje ES neatsižvelgiant nei į transporto rūšį, nei į tai, ar keliaujama tik vienos valstybės narės teritorijoje, ar kertama vidaus arba išorės siena.

2.4. Kita vertus, nepriklausomo tyrimo (4) išvados rodo, kad ES keleivių apsauga nėra visiškai pakankama, kadangi keleivių teisių apsaugos apimtis ir lygis nepakankamai suvienodinti, nėra sistemos, pagal kurią kelionės atšaukimo ir vėlavimo atvejais būtų neatidėliojant imamasi iš anksto nustatytų priemonių, ir keleiviai nepakankamai informuojami apie jų teises susidarius kritinei padėčiai.

2.5. Poveikio vertinime daugiausia dėmesio skirta kompensavimo ir pagalbos principams kelionės atšaukimo ir vėlavimo atvejais, prieinamumo taisyklėms, nediskriminavimui ir pagalbai neįgaliesiems bei riboto judumo asmenims, kokybės standartams ir pareigai informuoti bei skundų nagrinėjimo ir taisyklių laikymosi kontrolės nuostatoms.

3. Komisijos pasiūlymas

3.1. Nagrinėjamu pasiūlymu siekiama, priimant reglamentą, nustatyti bendras būtiniausias taisykles dėl keleivių nediskriminavimo vežėjams siūlant transporto sąlygas, neįgalių asmenų bei riboto judumo asmenų nediskriminavimo ir privalomos pagalbos šiems asmenims teikimo, vežėjų įsipareigojimų atšaukus kelionę ar vėluojant ją pradėti, būtiniausios keleiviams teiktinos informacijos, skundų nagrinėjimo ir tinkamo keleivių teisių įgyvendinimo.

3.2. Pasiūlymas bus taikomas komercinėms keleivių vežimo jūrų ir vidaus vandenų maršrutais paslaugoms (įskaitant kruizus): vežimui tarp uostų, uostuose arba iš bet kurios įlaipinimo ir (arba) išlaipinimo vietos į kitą, esančią valstybės narės, kuriai taikoma Sutartis, teritorijoje.

3.3. Beje, pasiūlyme taip pat aptariami vežėjų įsipareigojimai pertraukus kelionę, susiję su informacijos teikimu, teise į pagalbą, nukreipimu kitu maršrutu ir išlaidų atlyginimu, bilieto kainos kompensavimu ir kitomis keleiviams naudingomis priemonėmis.

3.4. Numatyta, kad kiekviena valstybė narė paskirs vieną arba kelias nepriklausomas reglamento vykdymo kontrolės įstaigas, kurios galės priimti keleivių teisėms, tai pat ir atitikimui prieinamumo taisyklėms, užtikrinti reikalingas priemones.

4. Bendrosios pastabos

EESK palankiai vertina pasiūlyme priimti reglamentą pateiktas bendras būtiniausias taisykles ir tikisi, kad ateityje vartotojų apsaugos lygis bus geresnis ir aukštesnis, kaip kad numatyta Europos bendrijos steigimo sutartyje nustatytuose įgaliojimuose. Komisija turėtų aiškiai nurodyti, kad nagrinėjamas pasiūlymas netaikomas trumpiau negu vieną dieną trunkančioms turistinėms kelionėms.

4.1.1. Pasiūlymas, dėl kurio parengta ši nuomonė, yra drąsus ir, vadovaujantis Europos Komisijos pastaruoju metu pasirinkta strategija, jame vartotojas yra vidaus rinkos veikimo šerdis, jis laikomas galutiniu nacionalinių rinkų atvėrimo naudos gavėju.

4.1.2. Iš tiesų reglamentu ne tik nustatomos taisyklės ir principai, užtikrinantys jūrų ir vidaus vandenų transporto (nacionalinio ir tarptautinio) naudotojų ekonomines teises, bet ir sukuriama piliečio ir žmogaus teisių pripažinimo ir apsaugos sistema.

4.1.3. Beje, pasiūlymu papildomi daugelio ES valstybių narių teisės aktai, kuriuose šis klausimas nesprendžiamas arba sprendžiamas nepakankamai aiškiai, praktiškai neužtikrinant neįgaliųjų arba vyresnio amžiaus žmonių teisių. Minėti trūkumai šiuo metu yra susiję su prieinamumo, informavimo ir pagalbos laivuose sistemomis, taip pat su išankstine informacija, kurios teikimo tvarką daugeliu atveju reikėtų gerokai patobulinti.

4.1.4. Tačiau EESRK nepritaria, kad valstybėms narėms būtų suteikta galimybė pasiūlymo netaikyti paslaugoms, teikiamoms pagal viešųjų paslaugų teikimo sutartis, kadangi piliečiai dažniausiai naudojasi būtent šiomis paslaugomis ir būtent jų gali labiausiai reikėti neįgaliesiems. Po 19 a) ir b) punktų Komisija galėtų įrašyti pastraipą, kurioje atsakingų institucijų paprašytų šiems atvejams numatyti automatinio kompensavimo sistemą.

Nepaisant galiojančių teisės aktų jūrų saugumo klausimu (direktyvos 1999/35/EB, 98/18/EB ir 98/41/EB), EESRK laikosi nuomonės, kad reglamente reikėtų konkrečiai nurodyti keleivių teisę į saugumą, kaip atskirą specifinę teisę.

Komiteto manymu, saugumo samprata apima ir prieinamumą, vadinasi, prieinamumas turėtų būti užtikrinamas ne tik keleivius įlaipinant į laivus ir iš jų išlaipinant, bet ir visos kelionės metu.

Todėl kiekvieno įlaipinimo ir kiekvienos kelionės, kuriems taikomas šis reglamentas, metu reikės konkrečiai užtikrinti galimybę šunims vedliams (jie labai svarbūs neįgaliesiems, kuriems talkina) patekti į laivą, kad neįgalieji galėtų pasinaudoti savo teise į laisvą judėjimą ir judumą.

4.1.5. EESRK Komisijai primena, kad ji privalo nustatyti ir Bendrijos lygiu pasiūlyti priemones, kurios būtinos, kad neįgalieji ir riboto judumo asmenys turėtų tokią pačią, kaip ir kiti piliečiai, teisę į judėjimo laisvę, pasirinkimo laisvę ir nediskriminavimą. Todėl reikia taikyti „socialinį neįgalumo modelį“, įskaitant antsvorį, kad visi asmenys galėtų naudotis transporto priemonėmis.

4.1.6. Kalbant apie teisinį pagrindą, kurį sudaro Sutarties 70 ir 81 straipsniai, Komitetas mano, kad reikėtų paminėti ir 153 straipsnį, kuriame nurodoma, kad vartotojų aukšto lygio apsauga yra viena iš Bendrijos veiklos sričių.

4.1.7. EESRK laikosi nuomonės, kad pasirinkta tinkama priemonė – reglamentas, kadangi šiame pasiūlyme nustatytos taisyklės turi būti vienodai ir veiksmingai taikomos visoje Europos Sąjungoje, kad būtų užtikrintas tinkamas jūrų transporto keleivių apsaugos lygis ir vienodos sąlygos vežėjams.

4.1.8. EESRK pritaria Europos teisės aktų leidėjų nuostatai, kad bendras reguliavimas ir savireguliavimas „nebus naudojamas pagrindinių teisių ar svarbių politinių pasirinkimų atvejais, arba tais atvejais, kai taisyklės turės būti taikomos vienodai visose valstybėse narėse“ (5) ir todėl mano, kad siūlomas reglamentas atitinka subsidiarumo ir proporcingumo principus.

4.1.9. Tačiau kalbant apie III skyrių, tik iš dalies pasiekiamas tikslas ūkio subjektams vidaus rinkoje užtikrinti vienodas sąlygas, kadangi reglamentas valstybėms narėms palieka didelę veikimo laisvę teisių, susijusių su kelionės atšaukimu ar vėlavimu ją pradėti, klausimu. Ataskaitoje, kurią Komisija privalo pateikti per trejus metus nuo šio reglamento įsigaliojimo (30 straipsnis), reikėtų konkrečiai išnagrinėti, ar šios srities teisės aktų skirtumai, jei tokių yra, kenkia ar nekenkia konkurencijai arba sklandžiam vidaus rinkos veikimui.

4.1.10. EESRK pripažįsta, kad transporto operacijos, kurios iš esmės vykdomos turizmo tikslais – visų pirma ekskursijos ir turistinės kelionės – nepatenka į šio reglamento taikymo sritį. Tačiau reikėtų atsižvelgti į keleivių, kuriems kelionės metu susidaro su persėdimais susijusių sunkumų dėl problemų vienoje kelionės grandyje, atvejus.

EESRK manymu svarbu, kad bilietas būtų transporto sutarties sudarymo patvirtinimas ir reglamente nurodytos pareigos būtų laikomos privaloma ir neatimama keleivių teise, nepažeidžiant šiuo metu galiojančio apsaugos acquis, ypač susijusio su nesąžiningomis sąlygomis (6) ir nesąžininga komercine veikla (7).

Reikės rasti konkretų sprendimą, kad nebūtų keliamas arba, jei reikės, būtų iš dalies, neįgaliesiems kuo palankesniu būdu pakeistas jiems šiuo metu beveik visuotinai keliamas reikalavimas ne mažiau kaip prieš 48 valandas pranešti vežėjams apie savo ketinimą vykti tam tikru maršrutu. Akivaizdu, kad šis neįgaliesiems nustatytas privalomas terminas gali varžyti jų laisvę naudotis tam tikromis su laisvu asmenų judėjimu susijusiomis teisėmis, pavyzdžiui, teise į laisvalaikį arba teise ieškoti išeities iš kokios nors kritinės padėties, kurioje jie atsidūrė.

EESRK pageidauja, kad pranešimo apie pagalbos laive poreikį sistema taptų šiek tiek lankstesnė. Laivais keliaujantiems asmenims nekeliamas reikalavimas bilietus užsisakyti iš anksto, todėl reikalaujant, kad neįgalieji iš anksto praneštų, kad jiems reikės pagalbos, būtų pažeidžiama teisė į vienodas sąlygas. Taip pat reikėtų atsižvelgti į tai, ar vykstama į trumpo ar tolimo nuotolio kelionę ir į vežimui naudojamo laivo pobūdį. Europos Komisija turėtų vežėjus įpareigoti keleiviams pateikti jų pranešimo gavimo patvirtinimą, kad informacijos perdavimo sistemos gedimo atveju keleivis galėtų įrodyti, kad jis iš tikrųjų pranešė, kad jam reikės pagalbos.

4.2.1. Laikantis Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos principų, pagalba neįgaliesiems turi būti teikiama uostuose, įlaipinimo ir išlaipinimo vietose ir keleiviniuose laivuose. Komitetas visiškai pritaria, kad siekiant socialinės įtraukties tikslų, pagalba turi būti teikiama nemokamai, vadovaujantis Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 26 straipsnio nuostata dėl neįgaliųjų teisės į integravimą.

4.2.2. Dėl šios priežasties EESRK laikosi nuomonės, kad išimtys, kai atsisakoma įlaipinti neįgaliuosius arba riboto judumo asmenis, turi būti grindžiamos objektyviais, nediskriminuojančiais, skaidriais ir patikrinamais kriterijais.

4.3. EESRK palankiai vertina siūlomo reglamento 8 straipsnio nuostatas dėl organizuotos pilietinės visuomenės organizacijų ir valdžios institucijų dialogo ir konsultacijų, kuriais remdamiesi vežėjai nustatys prieinamumo taisykles dalyvaujant neįgaliųjų organizacijoms ir nacionalinėms vykdymo kontrolės įstaigoms. Kalbant apie kokybės standartų nustatymą, juos apibrėžiant taip pat derėtų bendradarbiauti su vartotojų asociacijomis, vadovaujantis pasiūlymo 22 straipsniu ir atsižvelgiant į Tarptautinės jūrų organizacijos ir kitų tarptautinių šiuo klausimų kompetentingų organizacijų rekomendacijas.

4.4. Specialaus mokesčio nustatymas pasiūlymo 9 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis sąlygomis siekiant įtraukties tikslų yra visiškai nesuderinamas su nemokamumo principu, ypač dėl vienašališko šios nuostatos pobūdžio. Tačiau sąskaitų atskyrimas yra natūrali būtiniausių skaidrumo reikalavimų išdava, net jei audito patikrintą metinę apžvalgą būtų privaloma pateikti neįgaliųjų organizacijoms ir vartotojų asociacijoms. Vis dėlto EERSK rekomenduoja apsvarstyti, ar tokios ataskaitos parengimo naštą reikėtų uždėti mažoms ir vidutinėms įmonėms.

4.5. Kompensacija už neįgaliųjų vežimėlius ir judumo įrangą, kaip ir nurodymas suinteresuotiems asmenims suteikti pakaitinę įrangą, atitinka reglamento tikslą užtikrinti apsaugą. Kompensuojama turi būti visiškai ir už bet kokią patirtą žalą ir nuostolius.

Su kelionės pertraukimu susijusios pareigos, jei jas laikysime vienodais būtiniausiais standartais ir atsižvelgsime į dabartinę padėtį, kai visai nereglamentuojama, atrodo racionalios. ESRK supranta, kad būtų naudinga pradiniu etapu Europos lygiu suderinti aviacijos sektoriaus keleivių teises, tačiau jis norėtų, kad būtų rekomenduojama kuo greičiau pasiekti aukščiausią apsaugos lygį.

4.6.1. Automatiškas bilieto kainos kompensavimas gali būti tinkama sistema, jei vyks lanksčiai ir veiksmingai. Ateityje ši sistema turėtų būti keičiama nustatant didesnę kompensacijos procentinę dalį vėlavimo atveju.

4.6.2. Būtina patikslinti pasiūlymo 20 straipsnio 4 dalies nuostatą, kurioje numatyta, kad šis straipsnis netaikomas, jei vėlavimo priežastis yra „ypatingos aplinkybės“. Šią nuostatą reikia patikslinti vadovautis Teisingumo Teismo praktika (8), t.y., kad nuostata nebūtų taikoma techniniam laivo gedimui, dėl kurio teko atšaukti kelionę, nebent ši problema atsirado dėl įvykio, kuris dėl savo pobūdžio ar atsiradimo priežasčių nėra būdingas normaliai vežėjo veiklai. Be to, faktas, kad vežėjas laikėsi būtiniausių laivo priežiūros reikalavimų, pats savaime nėra pakankamas įrodymas, kad jis ėmėsi visų būtinų arba „pagrįstų priemonių“, ir neatleidžia vežėjo nuo pareigos išmokėti kompensaciją. Beje, šiuo atveju reikėtų atsižvelgti ir į atitinkamos vežimo paslaugos navigacinius ypatumus.

4.6.3. Bet kuriuo atveju pasiūlymo 21 straipsnio nuostata, kad keleiviams netrukdoma siekti žalos, atsiradusios atšaukus transporto paslaugas ar pavėlavus jas suteikti, atlyginimo nacionaliniuose teismuose, visiškai atitinka pagrindinę teisę į veiksmingą teisinę gynybą, nurodytą Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje.

4.7. Informacija yra keleiviams svarbus aspektas. Ji turi būti laisvai prieinama ir atitikti technologijų pažangą. Šiuo požiūriu pasiūlymas yra aktualus.

4.8. Kalbant apie skundus, kurių objektas – civilinė ir (arba) komercinė žala, jie turėtų būti teikiami institucijoms, atsakingoms už vartotojų ginčų sprendimą ne teismo tvarka, kurios buvo įsteigtos remiantis 1998 m. kovo 30 d. Komisijos rekomendacija 1998/257/EB, arba bent jau institucijoms, kurios vadovaujasi nepriklausomumo, skaidrumo, rungimosi, veiksmingumo, teisėtumo, laisvės ir atstovavimo galimybės principais.

4.9. Už įgyvendinimą atsakingoms nacionalinėms institucijoms turi būti suteikti įgaliojimai griežtai taikyti veiksmingą, atgrasančią ir proporcingą nuobaudų tvarką, bet kuriuo atveju numatančią galimybę priimti sprendimą keleiviams atlyginti žalą, patirtą teikiant skundą.

Reglamente reikėtų numatyti pareigą suteikti prieinamą, tinkamą ir dalykišką informaciją apie nuobaudas ir skundus, kuriuos gali teikti keleiviai.

4.10. Kalbant apie asmens duomenų apsaugą ir laisvą tokių duomenų judėjimą (9), EESRK pritaria Komisijai, kad būtina griežtai laikytis galiojančių teisės aktų ir, remiantis Direktyva 95/46/EB bei Teisingumo Teismo praktika, užtikrinti keleivių privatumą, ypač tais atvejais, kai asmens duomenys gali būti perduoti trečiosioms šalims teikiant vežimo paslaugas. Bet kuriuo atveju, asmenys, kurių duomenys įtraukiami į kokią nors bylą, turi būti informuojami apie tai ir apie galimybes susipažinti su atitinkama byla bei pateikti prašymą dėl jų duomenų pataisymo arba išbraukimo.

4.11. EESRK Komisijai primena, kad būtina persvarstyti Direktyvą 90/314/EB siekiant ją suderinti su šiuo pasiūlymu ir kitais Bendrijos antrinės teisės aktais, konkrečiai:

—	atnaujinti apibrėžtis ir patikslinti tokias sąvokas kaip „įskaityta kaina“, „organizuota kelionė“ arba „paslaugų rinkinys“,

—	aiškiau apibrėžti konkrečią kelionių organizatorių ir pardavėjų atsakomybę, jei jie nesilaikytų arba netinkamai laikytųsi sutarties, neatsižvelgiant į tai, ar organizatorius atitinkamą paslaugą suteikė tiesiogiai ar ne,

—	nustatyti aiškiau apibrėžtą ir daugiau apimančią kompensaciją vartotojams, išmokamą organizatoriui nutraukus sutartį.

4.12. EESRK taip pat primena Komisijai, kad reglamente būtina atskirai paminėti su jūrų ir vidaus vandenų transportu susijusias direktyvas, kurių tikslas – užtikrinti aukštą apsaugos lygį, ypač riboto judumo asmenų, ir, prireikus, pakeisti jų geografinę taikymo sritį.

2009 m. liepos 16 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) OL C 303, 2007 12 14, p. 1.

(2) COM(2001) 370, 2001 m. rugsėjo 12 d.

(3) Jie panašūs į principus, numatytus 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 261/2004, nustatančiame bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju. OL L 46, 2004 2 17.

(4) Energetikos ir transporto generalinio direktorato 2005–2006 m. užsakytas nepriklausomas tyrimas „Keleivių teisių apsaugos lygio ES jūrų transporto sektoriuje analizė ir vertinimas“.

(5) Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros (2003/C 321/01) 17 punktas.

(6) 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais. OL L 95, 1993 4 21, p. 29.

(7) 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje. OL L 149, 2005 6 11, p. 22.

(8) 2008 m. gruodžio 22 d. byla C-549/07 (Friederike Wallentin-Hermann ir Alitalia – Linee Aree Italiane SpA).

(9) Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.

23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/94

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl konkurencingo krovinių vežimo Europos geležinkeliais tinklo

COM(2008) 852 galutinis – 2008/0247 (COD)

(2009/C 317/17)

Pranešėjas Dumitru FORNEA

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 95 straipsniu, 2009 m. sausio 19 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl konkurencingo krovinių vežimo Europos geležinkeliais tinklo

COM(2008) 852 galutinis - 2008/0247 (COD).

455–ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (2009 m. liepos 15 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 164 nariams balsavus už, 2 – prieš ir 1 susilaikius.

1. Išvados

1.1. EESRK palankiai vertina Komisijos pasiūlymą priimti reglamentą ir mano, kad jis padės kurti krovinių vežimui skirtus tarptautinius geležinkelių koridorius ir vystyti šią transporto rūšį Europoje.

1.2. Krovinių vežimui skirtiems geležinkelių koridoriams sukurti nepakaks vien teisės aktų – reikės įdėti nemažai darbo ir imtis konkrečių politinių veiksmų konkrečių koridorių lygiu. Vien tik reguliavimo neužteks ir krovinių vežimui geležinkelių koridoriais paskatinti. Pirmiausia derėtų pasirūpinti viešosiomis ir privačiomis investicijomis bendrai infrastruktūros kokybei, veiksmingumui ir pajėgumui pagerinti, be to, visoje ES reikėtų visiškai įgyvendinti pirmąjį ir antrąjį geležinkelio paketus.

1.3. Kad pavyktų pagerinti geležinkelių infrastruktūrą, kiekvieno koridoriaus atveju būtinas kuo veiksmingesnis koordinavimas, todėl be galo svarbu bendram darbui suburti visų tam tikro koridoriaus šalių transporto ministrus. Pasibaigus vyriausybių atstovų diskusijoms, valstybėms narėms reikėtų nustatyti sąlygas ir pareigas. Įgyvendinant koordinuotus ES lygmens politinius veiksmus ministrus į konkrečių koridorių reikalus aktyviau turėtų įtraukti ir už transportą atsakingas Europos Komisijos narys.

1.4. EESRK sutinka, kad nereikėtų reikalauti iš anksto numatyti rezervinius pajėgumus ir kad juos, prireikus, galėtų nustatyti infrastruktūros valdytojai. Jei infrastruktūros valdytojai bus verčiami iš anksto numatyti rezervinius pajėgumus, šie pajėgumai nebūtinai bus racionaliau panaudojami – jie gali būti tiesiog iššvaistyti. Vis dėlto infrastruktūros valdytojams reikėtų palikti galimybę rezervuoti pajėgumus.

EESRK nuomone, infrastruktūros valdytojams reikėtų sudaryti sąlygas būti lankstiems ir pragmatiškai taikyti prioritetų taisykles. Šiuo atveju derėtų pasirūpinti, kad tinkle būtų kuo mažiau trikdžių, o ne galvoti apie tai, kokiai eismo rūšiai suteikti pirmenybę. Kokios taisyklės bebūtų taikomos, operatoriams turi būti aišku, kokias taisykles vėluojantiems traukiniams taiko infrastruktūros valdytojai.

1.5. Valdant krovinių vežimui skirtus geležinkelių koridorius privaloma tvarka turi būti konsultuojamasi su visomis suinteresuotosiomis šalimis (infrastruktūros valdytojais, geležinkelio įmonėmis, valstybių narių atstovais, profesinėmis sąjungomis ir aplinkosaugos organizacijomis) arba jų atstovai turėtų dalyvauti valdymo institucijos darbe. Koridorių valdymo organuose turi būti visapusiškai atstovaujama geležinkelių operatoriams, nes jie yra arčiau rinkos ir jiems gali tekti įgyvendinti sprendimus dėl sąlygų pagerinimo arba šie sprendimai gali turėti jiems įtakos.

1.6. Kad įvairūs infrastruktūros subjektai galėtų tarpusavyje konkuruoti, „vieno langelio“ principas neturėtų būti privalomas geležinkelio įmonėms. Kaip atsarginę priemonę, jei nepasiteisintų „vieno langelio“ principas, būtų gerai išsaugoti iki šiol naudotą būdą prašyti kiekvienos valstybės nacionalinio infrastruktūros valdytojo arba vieno vadovaujančio infrastruktūros valdytojo suteikti traukinių liniją.

1.7. Jei nors viena koridoriaus šalis neįsileidžia patvirtinto pareiškėjo, jam neleidžiama naudotis visu koridoriumi. Komisijai patvirtintų pareiškėjų klausimą reikėtų nuodugniai išnagrinėti ir išaiškinti visuomenei visas galimas ekonomines ir socialines šios nuostatos pasekmes. EESRK tarsi ir neprieštarauja tam, kad infrastruktūra būtų naudojamasi be diskriminacinio pobūdžio suvaržymų, tačiau galvoja, kad šiuo konkrečiu atveju dar reikėtų atlikti tyrimų ir konsultuotis su valstybių narių vyriausybėmis, Europos ir nacionaliniais socialiniais partneriais, geležinkelio transporto paslaugų gavėjais ir kitomis suinteresuotomis pilietinės visuomenės organizacijomis.

1.8. Parenkant krovinių vežimo koridorių, jo priklausymas Transeuropiniam transporto tinklui (TEN-T) neturėtų būti laikomas pagrindiniu kriterijumi. Koridorių maršrutų nereikėtų nustatyti vien remiantis išoriniais kriterijais (politiniais ir geografiniais): koridorius parinkti reikėtų lanksčiai, vadovaujantis rinkos dėsniais. Parenkant koridorius reikėtų atsižvelgti į rinkos tikslus, susijusius su dideliais dabartiniais ir galimais krovinių srautais. Svarbiausi kriterijai turėtų būti rinka ir ekonominė nauda.

1.9. Į reglamentą reikėtų įtraukti nuostatą, numatančią galimybę parenkant koridorių neapsiriboti TEN-T tinklu. Pavyzdžiui, jei norima užtikrinti efektyvų krovinių vežimą geležinkeliu ir tam reikalinga TEN-T tinklui nepriklausanti atkarpa, turėtų būti sudarytos sąlygos šią atkarpą iš pat pradžių įtraukti į koridorių, o vėliau ir į TEN-T tinklą.

1.10. Strateginių terminalų idėja prieštarauja konkurencijos principams. Ją įgyvendinus gali būti sustiprinta ir taip stiprios vadinamųjų strateginių terminalų pozicijos ir gali nukentėti tie, kurie nelaikomi strateginiais. Nuorodas į strateginius terminalus iš siūlomo reglamento reikėtų išbraukti, kad dabartiniai nestrateginiai terminalai galėtų plėstis ir galbūt ateityje tapti strateginiais.

1.11. Krovinių vežimui skirtų geležinkelių koridorių darbuotojai neturėtų atsidurti tokioje padėtyje, kai netrikdomo krovinių judėjimo užtikrinimas kliudytų jiems naudotis savo pagrindinėmis teisėmis.

2. Komisijos pasiūlymas

2.1. Europos Komisija pasiryžusi paspartinti konkurencingo krovinių vežimo Europos geležinkeliais tinklo, sudaryto iš tarptautinių krovinių vežimui skirtų geležinkelių koridorių, kūrimo ir organizavimo procesą. Siekdama šio tikslo, po ilgų viešų konsultacijų Komisija, atlikusi įvairių galimybių poveikio vertinimą, nusprendė pateikti šį pasiūlymą dėl reglamento. Poveikio vertinimas parodė, kad geriausių ekonominių rezultatų bus galima pasiekti priėmus teisės aktą, o ne savanoriškai (tokiu atveju pavojus, kad siūlomų tikslų nebus pasiekta, būtų didesnis).

2.2. Reglamento nuostatos daugiausia skirtos atitinkamiems ūkio subjektams, infrastruktūros valdytojams ir geležinkelio įmonėms ir konkrečiai yra susijusios su:

—	krovinių vežimui skirto koridoriaus parinkimo tvarka,

—	visų koridorių valdymu,

—	privalomomis krovinių vežimui skirtų geležinkelių koridorių specifikacijomis.

2.3. Reglamentas netaikomas:

—	autonominiams vietiniams ir regioniniams tinklams, kai teikiamos keleivių vežimo geležinkelių infrastruktūra paslaugos,

—	tinklams, skirtiems vien tik miesto ar priemiestinėms keleivių vežimo paslaugoms teikti,

—	regioniniams tinklams, kuriais naudojasi tik geležinkelio įmonė, kuriai netaikoma Direktyva 91/440/EEB, regioninėms krovinių vežimo paslaugoms teikti tol, kol tinklo pajėgumų nepaprašo kitas pareiškėjas,

—	vien tik infrastruktūros savininko krovinių vežimo reikmėms skirtai privačiai geležinkelių infrastruktūrai (1).

3. Bendrosios pastabos

3.1. Europos transporto politikos tikslai yra išdėstyti komunikate „Europos Komisijos 2001 m. baltosios knygos dėl transporto politikos laikotarpio vidurio apžvalga“ COM (2006) 314: visos transporto rūšys valstybėse narėse turi būti optimaliai vystomos atsižvelgiant į aplinkos apsaugos, saugos, konkurencingumo ir energijos vartojimo efektyvumo reikalavimus.

3.2. Europos Sąjunga yra rimtai užsibrėžusi tikslą iki 2020 m. 20 proc. sumažinti išmetamų šiltnamio dujų kiekį. Šį tikslą bus galima pasiekti tik tuo atveju, jei pastebimai sumažės tarša transporto sektoriuje. Taigi pirmenybę būtina teikti efektyviausiai energiją vartojančioms ir „žaliosioms“ transporto rūšims. Visi sutinka, kad geležinkelių transporte energija naudojama efektyviai ir tarša yra nedidelė, todėl ši transporto rūšis yra tinkama aplinkai (2).

3.3. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas jau yra išsakęs savo poziciją dėl to, kad geležinkelių tinkluose pirmenybę reikėtų teikti krovinių pervežimui (3). Esminės ankstesnėse nuomonėse išsakytos pastabos tinka ir šiam siūlomam reglamentui dėl konkurencingo krovinių vežimo Europos geležinkeliais tinklo, todėl jų nekartosime.

3.4. Europos Sąjungoje susiklosčius dabartinei krovininio transporto padėčiai, reikia veiksmingų Europos ir nacionalinių teisės aktų ir politinių iniciatyvų, kad investicijoms į geležinkelių infrastruktūrą būtų numatytos reikiamos lėšos. Taigi, EESRK teigiamai vertina Komisijos pasiūlymą priimti reglamentą ir mano, kad jis padės kurti krovinių vežimui skirtus tarptautinius geležinkelių koridorius ir populiarinti šią transporto rūšį Europoje (4).

3.5. Sukūrus šiuos koridorius tikimasi:

—	paskatinti naudotis viena iš aplinką tausojančių transporto rūšių ir sumažinti bendrą Europoje vykdomos transporto veiklos poveikį aplinkai,

—	sumažinti transporto sektoriuje pasitaikančių nelaimingų atsitikimų skaičių,

—	šia iniciatyva prisidėti prie Lisabonos darbotvarkėje numatytų ekonomikos augimo tikslų,

—	pastebimai sumažinti kelių transporto spūstis,

—	paskatinti derinti įvairias transporto rūšis (geležinkelių, jūros, vidaus vandenų ir kelių),

—	padėti aprūpinti ES pramonę žaliavomis naudojantis ekologiškiausiomis transporto rūšimis dideliems nepakuotų žaliavų kiekiams pervežti,

—	paremti su geležinkeliais sujungtų logistikos centrų statybą. (Logistikos terminalai galėtų būti dažniau naudojami kaip paskirstymo sandėliai, kurie kol kas dažniausiai priklauso gamykloms),

—	sustiprinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą Europos Sąjungoje.

3.6. Krovinių vežimui skirtiems geležinkelių koridoriams keliami aplinkosauginiai uždaviniai:

—	aplinką tausojanti infrastruktūra ir krovininių vežimui geležinkeliais skirtos transporto priemonės,

—	mažas tam tikrų išmetamų teršalų kiekis,

—	žemas triukšmo lygis pervežant krovinius (dėl garsą izoliuojančių užtvarų ir tyliųjų technologijų, skirtų riedmenims ir geležinkelio infrastruktūrai),

—	krovinių vežimui skirtuose geležinkelių koridoriuose naudojama išimtinai (100 proc.) tik elektros energija,

—	didesnė atsinaujinančiosios energijos dalis traukos srovės derinyje.

4. Konkrečios pastabos dėl siūlomo reglamento

4.1. Investicijos į krovinių vežimui skirtų geležinkelių koridorių infrastruktūrą, terminalus ir jų įrangą

4.1.1. Per pastarąjį dešimtmetį Europos politika paskatino pažangą atveriant rinką, tačiau sąžiningos transporto rūšių konkurencijos srityje valstybių narių pasiekti rezultatai nėra džiuginantys. Investicijos į modernią sąveikią infrastruktūrą taip pat nepakankamai veiksmingos.

4.1.2. Valstybės narės lyg ir neturi finansinių pajėgumų drąsiems Komisijos tikslams įgyvendinti. Todėl Europos institucijoms teks svarbus vaidmuo padedant paskirstyti ES pagalbos priemones Europos geležinkelių tinklui, skirtam konkurencingam krovinių vežimui, plėtoti. Jos turės prisidėti prie kroviniams vežti skirtų geležinkelių koridorių finansavimo iš Transeuropinių transporto tinklų (TEN-T) biudžeto, Europos regioninės plėtros fondo ir Sanglaudos fondo bei paskolomis iš EIB.

4.1.3. EESRK nuomone, reglamente reikėtų aiškiau apibrėžti investicinius poreikius (ir jų finansavimo būdus) (5). 1970–2004 m. ES-15 greitkelių tinklo ilgis išaugo 350 proc., tuo tarpu geležinkelių tinklo ilgis sutrumpėjo 14 proc. Kai keliuose susidaro spūstys, labai greitai įgyvendinami sprendimai atnaujinti arba statyti naują kelių infrastruktūrą. EESRK nuomone, geležinkeliai negalės aptarnauti didesnių srautų, jeigu jiems nebus pradėta taikyti tokia investicijų politika, kokia pastaruosius keturis dešimtmečius buvo taikoma keliams.

4.1.4. Negalima palikti neišspręsto klausimo dėl pramoninėse zonose esančių geležinkelio bėgių prijungimo prie pagrindinio geležinkelių tinklo finansavimo. Pramoninėse zonose esančių kelių jungtys su pagrindinių kelių tinklu paprastai finansuojamos iš viešojo biudžeto. Tačiau daugelyje ES šalių pramoninėje zonoje esančių geležinkelio bėgių sujungimo su pagrindiniu geležinkelių tinklu klausimas dažnai vertinamas kitaip nei kelių atveju. Paprastai tokius darbus apmoka pramoninę zoną valdanti įmonė ir krovinius geležinkeliu vežantis operatorius, su kuriuo sudaryta sutartis. Norint geležinkelių krovininiam transportui sudaryti palankesnes sąlygas, reikės ir Europos, ir valstybių narių investicijų (pavyzdžiui, galima investuoti iš viešųjų finansavimo programų, kaip tai jau daroma Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje).

4.1.5. Vienas iš Komisijos tikslų yra priversti vykdyti visus techninius nurodymus ir teisės aktus, kuriais reglamentuojamas patikimas žaliavų tiekimas Europos pramonei. Geležinkelių koridoriai labai prisidės prie šio strateginio tikslo. Didelės reikšmės turės ir krovinių eismas tarp Europos Sąjungos ir Rytų partnerių. Todėl Europos Sąjungai labai svarbu investuoti į Vakarų–Rytų geležinkelio infrastruktūros modernizavimą ir atitinkamai į krovinių perkrovimo infrastruktūrą. Be to, šio tikslo būtų lengviau siekti, kai bus peržiūrėta TEN-T politika.

4.1.6. Nemažai dėmesio reikėtų skirti ir muitinei: derėtų supaprastinti procedūras Europos Sąjungoje (6), kad krovinių vežimas geležinkeliais per sieną vyktų sparčiau. Europos finansinės paramos reikia ir būsimai elektroniniais duomenų mainais (7) pagrįstai muitinės reikalavimų sistemai ir norint užtikrinti investicijas į geležinkelius, kurie kol kas neturi automatinės sistemos muitinės reikalavimams.

4.1.7. EESRK nuomone, būtina turėti aiškias valstybės pagalbos gaires, kurios padėtų lengviau susivokti, kokią viešąją finansinę paramą geležinkelių sektoriui teigiamai vertintų Komisijos tarnybų darbuotojai. Be to, Komitetas pabrėžia, kad Europos geležinkelių tinklo finansavimo tęstinumą būtų galima užtikrinti daugiametėmis sutartimis.

4.1.8. Komiteto pozicija dėl siūlomo reglamento 9 straipsnyje įvedamos „strateginių terminalų“ sąvokos yra tokia: ją įvedus gali būti sustiprinta ir taip stipri taip vadinamų strateginių terminalų pozicija ir gali nukentėti tie, kurie nelaikomi strateginiais.

4.1.9. Krovinių vežimui skirtų geležinkelių koridorių darbuotojai neturėtų atsidurti tokioje padėtyje, kai netrikdomo krovinių judėjimo užtikrinimas kliudytų jiems naudotis savo pagrindinėmis teisėmis

4.2. Krovinių vežimui skirtų geležinkelių koridorių parinkimas ir tinklo valdymas

4.2.1. Peržiūrėjus TEN-T politiką geležinkelių sektoriui bus sudaryta galimybė toliau kurti lanksčius, tolimojo atstumo geležinkelių koridorius kroviniams vežti. Šie koridoriai taptų viena iš ES transporto tinklo atramų.

4.2.2. EESRK manytų, kad koridoriai nebūtinai turi priklausyti TEN-T (kaip nurodyta pasiūlymo II skyriaus 3 straipsnio 1 dalies a punkte) arba šiandieniniams Europos geležinkelių eismo valdymo sistemos (ERTMS) koridoriams, nes laikantis tokios pozicijos gali būti ignoruojamos jau šiandien krovinių pervežimui reikšmingos ar ateityje galinčios tapti reikšmingomis, tačiau TEN-T arba ERTMS koridoriams nepriklausančios linijos. Priešingai, sukūrus naujus krovinių vežimui skirtus geležinkelių koridorius, reikėtų atitinkamai pritaikyti TEN-T tinklus.

4.2.3. Privaloma tvarka turėtų būti konsultuojamasi su visomis suinteresuotomis šalimis (tarp jų su profesinėmis sąjungomis ir aplinkosaugos organizacijomis) arba jų atstovai turėtų dalyvauti valdymo institucijos darbe. Geležinkelio įmonės valdymo institucijoje turi užimti tokią pat poziciją kaip ir infrastruktūros valdytojai, nes jos naudojasi koridoriais, bendrauja su klientais ir yra arčiausiai rinkos. Valdymo institucijos sprendimai turės joms įtakos, o kai kuriuos iš šių sprendimų joms teks įgyvendinti. Todėl būtų teisinga, jei ir joms būtų atstovaujama valdymo institucijoje.

4.2.4. Užtikrinti tinkamą atstovavimą koridorių naudojančioms geležinkelio įmonėms galima ir neapsunkinus valdymo struktūros: pavyzdžiui, galėtų dalyvauti pavienės įmonės, „įmonių grupės“ ar vienos ir kitos kartu. Tačiau norint pagerinti konkretų koridorių, turi būti atstovaujama įmonėms, kuriuos juo iš tikrųjų naudojasi.

4.3. Veiklos priemonės

4.3.1. EESRK nuomone, svarstyti visiems krovinių vežimo koridoriams (IV skyriaus 11, 12, 14 straipsniai) bendras prioritetų taisykles (dėl traukinių linijų skyrimo, pajėgumų rezervavimo, pirmenybės suteikimo trikdžių atveju) būtų nelengva ir subtili užduotis. Šias taisykles būtų geriau svarstyti pragmatiškai ir atskirai kiekvieno koridoriaus atveju, o infrastruktūros valdytojai traukinių linijas turėtų skirti kuo sąžiningiau ir skaidriau.

4.3.2. Nereikėtų reikalauti iš anksto rezervuoti rezervinius pajėgumus. Prireikus, juos galėtų nustatyti infrastruktūros valdytojai. Jei infrastruktūros valdytojai bus verčiami iš anksto numatyti rezervinius pajėgumus, šie pajėgumai nebūtinai bus racionaliau panaudojami – jie gali būti tiesiog iššvaistyti, ypač tais atvejais, kai prieš keletą mėnesių dar nėra aišku, ar traukiniai tikrai važiuos.

4.3.3. Nebūtinai reikia keisti ir prioritetų taisykles, nes tai nepadidins pajėgumų. Pakeitus prioritetų taisykles, įtampa nuo vienos kategorijos naudotojų bus perkelta kitiems. Bet kokiu atveju reikėtų vadovautis vienu pagrindiniu principu – stengtis iki minimumo sumažinti trikdžius tinkle ir kuo greičiau pašalinti spūstis.

4.3.4. Dėl IV skyriaus 10 straipsnio nuostatų dėl „vieno langelio“ principo taikymo EESRK mano, kad koridorių dariniams turėtų būti palikta laisvė patiems apsispręsti, ar jie naudosis „vieno langelio principu“, atsižvelgiant į rinkos arba koridoriuose veikiančių geležinkelio įmonių reikalavimus.

4.3.5. Geležinkelio įmonėms turėtų būti palikta laisvė užsisakyti geležinkelio linijas taip, kaip jos nori (laikantis „vieno langelio“ principo arba įprastu būdu). Jei geležinkelių įmonėms bus leista pačioms nuspręsti rinktis „vieno langelio“ principą ar ne, jos galės sudaryti sąlygas įvairiems infrastruktūros subjektams (pavyzdžiui, valdytojams, dirbantiems pagal „vieno langelio“ principą, arba atskiriems koridoriaus infrastruktūros valdytojams) konkuruoti, skatindamos juos gerinti paslaugas.

4.3.6. Privertus visus privaloma tvarka taikyti „vieno langelio“ principą, gali atsirasti didelė koridoriaus infrastruktūros monopolija. „Vieno langelio“ principas nesuteikia jokių garantijų, kad paslaugos bus teikiamos geriau nei jas teikia atskiri infrastruktūros valdytojai. Be to, tradicinė „vieno langelio“ sistema veikia prastai.

4.3.7. Jei patvirtintiems pareiškėjams (pavyzdžiui, ekspeditoriams, įvairiarūšio transporto operatoriams) bus leista pirkti kelius, tai gali sulaikyti geležinkelio bendroves nuo investicijų į mašinistus ir lokomotyvus, nes atsirastų didelis netikrumas, ar bus galima pasinaudoti keliais. Tai gali iškraipyti konkurenciją vidaus rinkose, taigi turėti žalingų padarinių geležinkelio įmonėms ir šių įmonių siūlomų darbo vietų kokybei. Gali išaugti kainos, pritrūkti pajėgumų ir kilti spekuliavimas.

4.3.8. Tačiau šiandieninėje Europos Sąjungoje geležinkeliais vis dažniau nori naudotis ne geležinkelio įmonės (pavyzdžiui, logistikos paslaugų, prekybos įmonės ir gamintojai) (8). Kai kurios Europos geležinkelio įmonės yra įsigijusios logistinių paslaugų įmonių, kad kroviniai, kurie iki šiol buvo vežami keliais, būtų vežami geležinkeliais. Įvertinus visas aplinkybes, galima tikėtis, kad artimiausiu laiku (jei bus laikomasi socialiniu požiūriu atsakingo ir į naujoves orientuoto požiūrio) patvirtinti pareiškėjai atliks svarbų vaidmenį vystant krovinių vežimui skirtus geležinkelių koridorius.

2009 m. liepos 15 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) COM(2008) 852 galutinis, 1 straipsnio 2 dalis.

(2) Maždaug 80 proc. Europos geležinkelių eismo vyksta naudojantis elektros linijomis.

(3) OL C 27, 2009 2 3, p. 41–44.

(4) Apie veiksmingų teisės aktų, politinių iniciatyvų ir investicijų reikalingumą kalbėta ir klausyme „Konkurencingo krovinių vežimo Europos geležinkeliais tinklas“, kurį EESRK 2009 m. balandžio 28 d. surengė Brno (Čekija), Čekijai pirmininkaujant Europos Sąjungai.

(5) Europos geležinkelių bendrijos tyrime, atliktame krovinių vežimui skirtų geležinkelių koridorių tema (tyrimą atliko konsultacinė įmonė „Mc Kinsey“), teigiama, kad iki 2020 m. investavus 145 milijardų eurų geležinkelių transporto pajėgumus būtų galima padidinti 72 proc. šešiuose ERTMS geležinkelių krovinių koridoriuose, kuriais pervežama 34 proc. Europos krovinių.

(6) Šiuo atveju būtinai reikėtų ES lygiu užtikrinti veiksmingą Komisijos reglamento (EB) Nr. 1875/2006, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimą.

(7) EDM.

(8) CLECAT pozicijos dokumentas, 2009.1.19, Briuselis.

23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/99

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto keleivių teisių ir iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo

COM(2008) 817 galutinis – 2008/0237 (COD)

(2009/C 317/18)

Pranešėja Anna Maria DARMANIN

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 71 straipsniu, 2009 m. sausio 19 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto keleivių teisių ir iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo

COM(2008) 817 galutinis − 2008/0237 (COD).

455-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (liepos 16 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 75 nariams balsavus už, 3 – prieš.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. EESRK pritaria Komisijos pasiūlymui dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto keleivių teisių nurodydamas, kad ši transporto rūšis yra plačiai paplitusi ir yra pigesnė alternatyva keliauti.

1.2. Pasiūlyme nurodytos įvairios Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje pripažintos pagrindinės teisės, pavyzdžiui, laisvas asmenų judėjimas, principas nediskriminuoti dėl negalios ir vartotojų teisių apsauga. Todėl EESRK iš esmės pritaria Komisijos pasiūlymui priimti reglamentą, tačiau dar norėtų pasiūlyti, kaip jį būtų galima patobulinti.

1.3. EESRK susirūpinęs dėl keleto dviprasmybių, dėl kurių dokumentas gali būti klaidingai išaiškintas. Reikėtų paaiškinti šias nuostatas:

—

kai kalbama apie įsipareigojimus teikti paslaugas neįgaliesiems, teksto formuluotė turėtų būti aiškesnė nurodant, kad pagrindinis Komisijos tikslas yra mažinti diskriminaciją, susijusią su informacijos keleiviams teikimu informaciją apie neįgaliesiems prieinamas paslaugas (arba tokios informacijos trūkumu).

—	Turėtų būti aiškiai nurodyta paslaugas teikiančios įmonės atsakomybė už prarastą bagažą ir būtina sukurti tam tikrą bagažo registravimo sistemą.

—	Labai sunku suteikti informaciją miesto ar tolimojo susisiekimo autobusų sustojimuose (stotelėse) kelionei prasidėjus ir todėl turėtų būti numatytos praktinės priemonės, kaip tokią informaciją gauti ir suteikti.

—	Miesto autobusų ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto atveju sąvoka „stotis“ yra netinkama, nes labai dažnai tokių stočių nebūna, o būna tik autobusų stotelės, o jeigu stotys ir būna įrengtos, jos nepriklauso transporto paslaugas teikiančios įmonės kompetencijai.

1.4. EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad keleivių teisių nuostatas pradėjus taikyti ir miesto bei priemiesčių transportui pagerėtų paslaugų kokybė ir šio sektoriaus įvaizdis. Tačiau EESRK mato nemažai skirtumų tarp miesto autobusų ir tarptautinio susisiekimo autobusų paslaugų ir todėl pripažįsta, kad šių dviejų skirtingų transporto rūšių keleivių teises vertėtų atskirti ir apibrėžti atskiras visų miesto ir priemiestinio susisiekimo autobusų keleivių teises. Todėl EESRK mano, kad siūlomo reglamento nuostatos nebūtinai turėtų būti taikomos miesto ir priemiestinio susisiekimo transportui.

1.5. Darbuotojų mokymas yra labai svarbus teikiant paslaugas neįgaliesiems. Todėl EESRK tvirtai pritaria 18 straipsnio nuostatoms dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų vairuotojų mokymo.

2. Komisijos pasiūlymas

2.1. Komisija konsultacijas dėl tarptautinio tolimojo susisiekimo autobusų transporto keleivių teisių nustatymo pradėjo 2005 m. Specialistų organizacijos, pilietinė visuomenė, nacionalinės agentūros ir valstybės narės aktyviai siuntė savo nuomones.

2.2. Be to, Komisija atliko politikos galimybių poveikio vertinimą, kuris apėmė:

—	status quo išlaikymą,

—	mažiausios apsaugos suteikimą,

—	didžiausios apsaugos suteikimą,

—	savanorišką įsipareigojimą ir savireguliavimą.

Remiantis šiuo vertinimu buvo pasinaudota įvairiomis galimybėmis skirtingiems apsaugos aspektams nustatyti.

2.3. Iš esmės pasiūlymu siekiama nustatyti miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teises, kad miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų sektorius taptų patrauklesniu, keltų daugiau pasitikėjimo ir būtų sudarytos vienodos sąlygos įvairių valstybių narių vežėjams ir įvairioms transporto rūšims.

2.4. Pasiūlyme iš esmės išdėstytos nuostatos dėl:

—	atsakomybės už keleivių mirtį arba sužalojimą, dingus jų bagažui arba jį sugadinus,

—	keleivių nediskriminavimo dėl pilietybės arba gyvenamosios vietos, miesto arba tolimojo susisiekimo autobusų įmonėms siūlant transporto sąlygas,

—	pagalbos neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims,

—	miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų įmonių įsipareigojimų atšaukus kelionę arba vėluojant,

—	įsipareigojimų pranešti,

—	skundų nagrinėjimo tvarkos,

—	bendrų vykdymo taisyklių.

3. Bendros pastabos

3.1. EESRK pritaria Komisijos pasiūlymui dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto keleivių teisių, kurios šiuo metu kiekvienoje valstybėje narėje yra skirtingos. EESRK mano, kad būtinos aiškios gairės, skirtos apsaugoti šia transporto rūšimi keliaujančius keleivius, pirmiausia todėl, kad daugelio šalių miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transportas yra mažiausiai reglamentuojama transporto rūšis.

3.2. EESRK teigiamai vertinai tai, kad pasiūlymas sustiprina nediskriminavimo principą ir remia neįgaliuosius ir riboto judumo žmones. Tačiau EESRK ragina aiškiai suformuluoti tam tikras Komisijos dokumento nuostatas, kad sumažėtų neaiškumų ir būtų išvengta klaidingo aiškinimo.

3.3. Kadangi kai kurie įsipareigojimai paimti iš JT konvencijos dėl žmonių su negalia, valstybės narės transporto įmonėms turėtų sukurti nuobaudų sistemą, taikomą šių teisių pažeidimų atvejais.

3.4. Komitetas yra tvirtai įsitikinęs, kad neįgaliųjų keleivių teisės yra ta sritis, kurioje principas suteikti didžiausią apsaugą yra teisingas. Toks principas užtikrina, kad iš tikrųjų bus gerbiamas asmens orumas ir teisės. Vis dėlto Komitetui nerimą kelia tokių taisyklių tinkamas įgyvendinimas, todėl tokie reguliavimo standartai turi būti įgyvendinti kuo greičiau ir atidžiai stebimi.

3.5. Į pasiūlymą įtrauktos nuostatos dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto paslaugų yra tinkamos. Pasiūlymo priimti reglamentą 2.2 straipsnyje užtikrinamas panašus teisių lygis visoje Sąjungoje, o tai atitinka subsidiarumo principą ir kartu atsižvelgiama į valstybių narių skirtingą padėtį.

3.6. Kalbant apie miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto įmonių atsakomybę už keleivius ir jų bagažą, nuostata turėtų būti aiški, kad pasiūlyme nurodytas kompensacijos dydis neturėtų užkirsti kelio nukentėjusiems keleiviams siekti teisinės apsaugos, jeigu reikia. Turėtų būti sukurta kompensacijų sistema, panaši į tas, kurios taikomos kitoms transporto rūšims.

3.7. EESRK nurodo, kad labai dažnai šią transporto rūšį tarpvalstybinėms kelionėms pasirenka pažeidžiamiausios gyventojų grupės, todėl Komitetas palankiai vertina naujas apsaugos priemones, kurias Komisija norėtų įgyvendinti.

3.8. EESRK mano, kad turėtų būti parengti veiksmų planai, kurie užtikrintų, kad riboto judumo žmonėms prireikus bus suteikta pagalba autobusų stotyse, stotelėse ir pačioje transporto priemonėje, o neįgaliųjų atstovai bei miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto įmonių atstovai turėtų svariai prisidėti prie šio proceso.

3.9. Kadangi Komitetas mano, jog pirmiausia reikia siekti, kad keleiviai patirtų kuo mažiau nepatogumų, nuostatos dėl kompensacijų ir pinigų grąžinimo turėtų apimti šiuos aspektus:

—	sužalojimus ar mirties atvejus dėl naudojimosi tokia transporto rūšimi,

—	kelionių atšaukimą, vėlavimą ar nukrypimus nuo maršruto,

—	bagažą, kurį prarado susisiekimo įmonė, ir

—	informacijos stoką.

3.10. Tačiau visais pirmiau minėtais atvejais privaloma įrodyti susisiekimo įmonės atsakomybę, o kompensacijų dydis neturėtų būti toks, kad taptų bankroto priežastimi. Todėl kompensacijos turėtų būti realaus dydžio ir išmokėtos savalaikiai ne tik vartotojų, bet transporto paslaugas teikiančios įmonės požiūriu.

3.11. Turėtų būti sudarytos galimybės nesunkiai pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis, o teisės aktuose, nurodančiuose vietą, kurioje galima teikti skundus, turėtų būti nustatyta, kad tai yra bet kuri valstybė narė, į kurią keleivis keliavo, įskaitant ir šalį, kurioje jis gyvena.

3.12. Galimybė pasinaudoti informacija yra labai svarbi ir todėl EESRK palankiai vertina šioje srityje taikomą didžiausios apsaugos principą, pirmiausia todėl, kad informacija yra pagrindinė priemonė keleivių nepatogumams kelionėse mažinti.

4. Konkrečios pastabos

4.1. Miesto transportas

4.1.1. EESRK pritaria Komisijos pasiūlymui, kadangi iš esmės reglamento taikymas užtikrins tvirtesnę vidaus rinką ir pagerins keleivių teises, pirmiausia neįgaliųjų.

Komitetas palankiai vertina tai, kad valstybės narės gali į šio reglamento taikymo sritį neįtraukti 2007 m. spalio 23 d. Reglamento Nr. 1370/2007 taikymo sričiai priklausančių miesto, priemiestinių ir regioninio transporto paslaugų.

Vis dėlto EESRK mano, kad vartotojų teisių apsauga, kuri numatyta pasiūlyme priimti reglamentą, apims ir nemažai viešųjų paslaugų sutarčių, suderintų pagal Reglamentą 1370/2007, kurias tektų iš dalies pakeisti. Be to, negalima palyginti sąlygų, infrastruktūros ir įrangos, skirtos kelių transporto paslaugoms teikti (Reglamento Nr. 1370/2007 taikymo sritis) su sąlygomis, infrastruktūra ir įranga, reikalinga tarptautinio keleivių vežimo autobusais paslaugoms, nes jos pernelyg skirtingos.

EESRK verčiau būtų už tai, kad į šio pasiūlymo taikymo sritį miesto, priemiestinio ir regioninio transporto paslaugos nebūtų įtrauktos visai, o šio viešojo transporto keleivių teisės būtų atskiro reglamento dalykas.

4.2. Galimybės keliauti

4.2.1. EESRK apgailestauja, kad pasiūlyme nėra konkrečiai ir šiek tiek išsamiau kalbama apie neįgaliųjų padėtį ir nenustatyti aukštesni neįgaliųjų ir riboto judumo asmenų teisių apsaugos standartai. Labai svarbu, kad šioms grupėms būtų užtikrinta galimybė naudotis transporto paslaugomis.

Toks praktinis neįgaliųjų teisių įgyvendinimas neuždėtų įmonėms naujos naštos, nes daugelis reglamente numatytų įsipareigojimų yra kituose Bendrijos teisės aktuose, pavyzdžiui, Direktyvos 2001/85/EB (1) 11 konstatuojamojoje dalyje, kurioje teigiama, kad „… būtina numatyti technines sąlygas, kad sunkiai judantys žmonės galėtų įlipti į transporto priemones, kurioms taikoma ši direktyva, atsižvelgiant į Bendrijos transporto ir socialinę politiką. Būtina padaryti viską, kad į tokias transporto priemones būtų lengviau įlipti“.

4.2.2. Todėl Komitetas mano, kad nauji transporto paslaugas teikiančių įmonių įsipareigojimai turėtų būti laikomi su viešąja paslauga susijusiais įsipareigojimais ir turėtų būti skiriama finansinė kompensacija pagal Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų.

4.2.3. Taip siekiama riboto judumo asmenims, įskaitant antsvorio turinčius asmenis, suteikti panašią galimybę keliauti miesto ir tolimojo susisiekimo autobusais, kokia naudojasi kiti visuomenės nariai. Todėl EESRK pritaria nuostatai parengti taisykles, skirtas užkirsti kelią diskriminacijai, kurios numatytų, kad šių grupių keleiviams būtų teikiama pagalba kelionių metu, kaip numatyta reglamento projekte, nors ir nepakankamai. Šiuo tikslu EESRK mano, kad vežėjų asociacijoms būtina susitikti su neįgaliųjų asociacijomis, kad jos nustatytų, kokios yra galimybės pasinaudoti transporto paslauga.

4.2.4. Atsisakyti suteikti galimybę pasinaudoti transporto paslauga galima dėl pateisinamų priežasčių, pavyzdžiui, nepakankamo kelių eismo saugumo, tačiau tik ekonominės priežastys neturėtų būti vienintelis veiksnys, sulaikantis nuo tokių paslaugų teikimo. Atsisakyti suteikti galimybę pasinaudoti transporto paslaugomis turėtų būti galima tik dėl objektyvių, nediskriminacinių, tikslui proporcingų priežasčių, apie kurias paskelbiama iš anksto ir kurios tiksliai išaiškinamos, kadangi tai trukdo laisvam asmenų judėjimui. Juk tai prigimtinės žmogaus teisės, kaip yra aiškiai išdėstyta pasiūlymo 5 straipsnyje.

4.2.5. EESRK ragina Komisiją pradėti procesą, reikalingą vėžimėlių neįgaliesiems gamybai ir jų pritvirtinimo sistemoms standartizuoti, kad jie būtų saugiai naudojami tolimojo susisiekimo ir miesto autobusuose.

4.2.6. EESRK pritaria iniciatyvoms, pavyzdžiui, pervežimui pagal užsakymą, nes tai dažnai gali būti puiki alternatyva neįgaliesiems pervežti. Šiam tikslui Komitetas paragintų tokią paslaugą įtraukti skelbiant konkursus transporto paslaugoms teikti.

4.2.7. Pasiūlymo III skyriuje draudžiama atsisakyti sudaryti galimybę keliauti. Jame yra nuostatos dėl teisės gauti pagalbą stotyse ir transporto priemonėse, pagalbos teikimo sąlygų, informacijos perdavimo ir kompensacijų už neįgaliųjų vežimėlius ir judumo įrangą. Šios nuostatos yra tinkamos, tačiau dar esama galimybių jas tobulinti. EESRK rekomenduotų įsteigti apdovanojimą toms transporto paslaugas teikiančioms įmonėms, kurių paslaugos viršija reikalavimus ir kurios sudaro neįgaliesiems išties palankias pervežimo sąlygas.

4.3. Darbuotojų mokymas

4.3.1. EESRK mano, kad mokymas yra labai svarbus teikiant paslaugas neįgaliesiems. Todėl Komitetas visiškai pritaria 18 straipsnio nuostatoms. Be to, jis mano, kad tai būtų puiki galimybė toliau vystyti vežėjų asociacijų ir neįgaliųjų asociacijų, kurios galėtų organizuoti tokį mokymą, tarpusavio bendradarbiavimą.

4.4. Žalos atlyginimas mirties atveju

4.4.1. EESRK pripažįsta, kad šiuo metu išankstinė kompensacijos išmoka išlaikytiniams, kurie prarado artimą žmogų eismo įvykio metu, kartais gali būti išmokėta tik po labai ilgo laiko. Tačiau, antra vertus, Komitetas mano, kad penkiolika dienų yra pakankamas laikotarpis išankstiniam mokėjimui, skirtam neatidėliotiniems ekonominiams poreikiams patenkinti, atlikti gyvybę nusinešusio eismo įvykio asmens šeimai, atsižvelgiant į jų patirtą žalą, arba patiems nukentėjusiems asmenims, kurie eismo įvykio metu patyrė fizines ar psichines traumas.

4.4.2. Šiuo požiūriu EESRK rekomenduoja paaiškinti 8 straipsnio nuostatą, kad būtų konkrečiai apibrėžta išlaikytinių sąvoka, t. y. nepilnamečiai, praradę vieną iš tėvų (arba globėją, jeigu tėvų neturi) ir likę be pragyvenimo šaltinio.

4.5. Bagažo praradimas

4.5.1. EESRK pripažįsta, kad keleivių teisės turėtų būti ginamos bagažo vagystės arba praradimo atveju ir todėl keleivis turi teisę gauti kompensaciją. Miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto įmonės turėtų atsakyti už joms patikėto bagažo praradimą. Todėl Komisija turėtų paaiškinti pasiūlymo 9 straipsnio nuostatas siekdama teisinio aiškumo, nes dabartinis tekstas yra netikslus ir gali būti skirtingai aiškinimas esant įvairioms aplinkybėms.

4.5.2. Atsižvelgdamas į tai, EESRK pažymi, kad transporto įmonė neprivalo teikti bagažo registravimo paslaugų vartotojui.

4.5.3. EESRK taip pat mano, kad turėtų būti parengtos konkrečios nuostatos, jeigu prarandama ar sugadinama neįgaliųjų naudojama įranga.

4.6. Informacija apie nutrauktas paslaugas

4.6.1. EESRK mano, kad turėtų būti dedamos visos pastangos užtikrinti, kad keleiviai būtų laiku informuoti apie vėluojamą suteikti arba nutrauktą paslaugą. Vis dėlto Komitetas supranta, kad tokią informaciją kartais būna labai sunku suteikti. Todėl 21 straipsnio nuostatų laikytis praktiškai neįmanoma ir jas labai sunku įgyvendinti dėl autobusų stotelių pobūdžio, nes jose paprastai nebūna aptarnaujančio personalo.

4.6.2. EESRK siūlytų Komisijos moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai skirtas lėšas investuoti IRT priemonėms, skirtoms keleivių informavimo sistemoms, kurti ir įgyvendinti. Šios sistemos turėtų būti patikimos, veikiančios tikruoju laiku ir saugiai įrengtos autobusų stotelėse, taip pat reikėtų plėtoti lengvas, integruojamas informacines sistemas, kurios padėtų racionalizuoti kelionės valdymą (PTS).

4.7. Miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų stotys

4.7.1. Pasiūlyme keletą kartų užsimenama apie stotis, esančias miesto ar tolimojo susisiekimo autobusų maršrutų trasoje. Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tokių stočių paprastai nebūna, o ten, kur jos yra, dažniausiai priklauso geležinkelio stoties ar oro uosto atsakomybei. Daugumoje kitų atvejų tai bus ne stotys, o paprasčiausios stotelės be aptarnaujančio personalo.

2009 m. liepos 16 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) OL L 42, 2002 2 13, p. 1–102.

23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/105

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Žaliosios knygos dėl Europos sveikatos priežiūros darbuotojų

COM(2008) 725 galutinis

(2009/C 317/20)

Pranešėjas Arno METZLER

2008 m. gruodžio 10 d. Europos Komisija pateikė komunikatą Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl:

Žaliosios knygos dėl Europos sveikatos priežiūros darbuotojų

COM(2008) 725 galutinis

Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2008 m. birželio 25 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Arno Metzler.

455-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (liepos 15 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 104 nariams balsavus už, 29 prieš ir 29 susilaikius.

1. Komiteto išvados ir rekomendacijos

1.1. EESRK palankiai vertina Europos Komisijos parengtą Žaliąją knygą dėl Europos sveikatos priežiūros darbuotojų. Žaliojoje knygoje nagrinėjami demografiniai pokyčiai ir jų poveikis sveikatos priežiūros darbuotojams ir jų darbo krūviui.

1.2. EESRK nuomone, reikia imtis priemonių didinti sveikatos priežiūros profesijų patrauklumą jaunimui, kad jis dažniau rinktųsi šias profesijas.

1.3. EESRK rekomenduoja užtikrinti pakankamą sveikatos priežiūros darbuotojų skaičių, kad būtų galima patenkinti gydymo paslaugų paklausą, stiprinti patikrą, sveikatos gerinimą ir ligų prevenciją.

1.4. Komiteto nuomone, sveikatos priežiūros darbuotojų išvykimą į kitas šalis galima stabdyti įvairiais būdais: didinti jiems atlyginimus, siūlyti geresnes darbo sąlygas ir, atsižvelgiant į aplinkybes, atverti naujos atsakomybės perspektyvą. Naujoms atsakomybės sritims būtina atitinkama kvalifikacija. Tai apskritai padidintų sektoriaus patrauklumą.

1.5. Būtina gerokai padidinti statistikos duomenų apie ES sveikatos priežiūros darbuotojus, ypač susijusių su migracija ir judumu, apimtį, jei norima šiuo pagrindu priimti sprendimų.

1.6. Reikia skatinti naujų technologijų taikymą sveikatos priežiūros srityje, nes tai sumažina sveikatos priežiūros darbuotojų darbo krūvį, gerina sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kokybę ir naudinga pacientams. EESRK gerai supranta, kad dėl naujovių gali tekti persvarstyti sveikatos priežiūros personalo užduočių paskirstymą praktiškai.

1.7. EESRK pabrėžia svarbų socialinių standartų vaidmenį užtikrinant aukštos kokybės pacientų priežiūrą ir pacientų saugumą ir aiškiai pasisako prieš visus bandymus nustatyti žemesnius standartus (nederėtų lenktyniauti dėl žemesnių standartų).

1.8. EESRK šalia pagrindinių sveikatos priežiūros centrų – ligoninių ir viešų sveikatos priežiūros punktų – pabrėžia laisvųjų profesijų svarbą sveikatos priežiūros srityje, nes būtent dėl jų teikiamų paslaugų galima užtikrinti kompetentingą ir saugų žmonių gydymą ir priežiūrą. Darbuotojai yra įgiję labai aukštą kvalifikaciją, kadangi valstybių narių pilietinė visuomenė deda dideles pastangas, kad būtų užtikrintas nemokamas valstybinis mokymas. EESRK nariai, atstovaujantys šiai pilietinei visuomenei, atsargiai svarsto Komisijos norą skatinti sveikatos priežiūros darbuotojus dirbti savarankiškai. Kartu EESRK atsargiai vertina ryškėjančią fiktyvia savarankiškos veiklos tendenciją tose srityse, kuriose tokia veikla gali būti problemiška (pvz., ligonių slauga ir senelių priežiūra).

1.9. EESRK su nerimu stebi diskusiją dėl naujo užduočių paskirstymo sveikatos priežiūros srityje, kurio tikslas yra kvalifikuotų specialistų teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas pakeisti pigesnėmis alternatyviomis paslaugomis. EESRK mano, kad svarstant sveikatos priežiūros profesijų užduočių paskirstymo struktūrą reikėtų orientuotis į tai, kas medicininiu požiūriu būtina, taip pat į kvalifikacijos lygį ir pacientų poreikius.

1.10. EESRK yra tvirtai įsitikinęs, kad sveikatos priežiūros įstaigos ir jų darbuotojai teikia visuotinės svarbos paslaugas, todėl pastarųjų mokymui reikėtų aktyviau naudoti struktūrinius fondus. EESRK primygtinai ragina užtikrinti šiems darbuotojams sąlygas, kad jie galėtų nuolat lavintis ir kelti kvalifikaciją plačiąja prasme ir pagal konkrečius poreikius. Taip būtų sprendžiama ir sveikatos priežiūros specialistų trūkumo silpniau išsivysčiusiuose regionuose problema.

1.11. EESRK pabrėžia didžiulę socialinių partnerių ir socialinio dialogo svarbą nustatant sveikatos priežiūros darbuotojų darbo ir darbo užmokesčio sąlygas bei kvalifikaciją.

1.12. EESRK nuomone, socialinėms profesijoms tenka svarbus vaidmuo pacientų slaugos ir priežiūros srityje, taigi ir jos vaidina nemenką vaidmenį sveikatos priežiūros srityje.

2. Komisijos dokumento santrauka

2.1. Ši Žalioji knyga bus tinkamas pagrindas išsamioms ES institucijų, valstybių narių ir pagrindinių Europos ir valstybių narių lygmens socialinių ir ekonominių subjektų diskusijoms Europos ir nacionaliniu lygmeniu. Joje numatoma sistema, kurioje galima atsižvelgti į ilgalaikius reikalavimus.

2.2. Žaliojoje knygoje daugiausia dėmesio skiriama devynioms pagrindinėms sritims:

—	demografiniai pokyčiai,

—	visuomenės sveikatos pajėgumai,

—	švietimas, mokymas ir kvalifikacijos kėlimas,

—	sveikatos priežiūros darbuotojų judumo ES valdymas,

—	visuotinė sveikatos priežiūros darbuotojų migracija,

—	sprendimų priėmimą pagrindžiantys duomenys,

—	naujų technologijų įdiegimas ir sklaida: sveikatos priežiūros veiksmingumo ir kokybės gerinimas,

—	savarankiško darbo statuso stiprinimas,

—	sanglaudos politika.

2.3. Pagrindinės aplinkybės

2.3.1. ES sveikatos priežiūros sistemos turi patenkinti nuolat didėjančią sveikatos paslaugų paklausą, reaguoti į kintančius sveikatos priežiūros poreikius ir būti pasirengusios didelėms krizėms visuomenės sveikatos srityje. Be to, su sveikatos paslaugų kokybe susiję lūkesčiai yra labai dideli. Reikia pripažinti, kad tai labai imlus darbui ekonomikos sektorius, kuriame dirba dešimtadalis ES darbuotojų, o apie 70 % sveikatos priežiūros biudžeto skiriama sveikatos priežiūros darbuotojų atlyginimams ir kitoms tiesiogiai su jų darbu susijusioms išlaidoms.

2.3.2. EB sutarties 152 straipsnyje teigiama, kad „Bendrija savo veikloje visuomenės sveikatos srityje visiškai pripažįsta valstybių narių atsakomybę už sveikatos paslaugų ir sveikatos priežiūros organizavimą bei teikimą“ ir tuo pačiu metu turi skatinti bendradarbiavimą tarp valstybių narių, kad būtų gerinamas strategijų ir programų koordinavimas bei keitimasis informacija apie pavykusias programas atskirose valstybėse narėse.

2.3.3. Norėdama pradėti diskusiją, Europos Komisija Žaliojoje knygoje pateikia pagrindinius klausimus apie sveikatos priežiūros problemas ir jos laukiančius iššūkius. Šie klausimai apima:

—	senėjančią visuomenę,

—	naujas technologijas,

—	būtinybę gerinti galimybes naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis,

—	paslaugų kokybę ir su tuo susijusį gydymo brangimą,

—	ligų protrūkius ir epideminių ligų potencialą bei

—	sveikatos priežiūros paslaugų netoli gyvenamosios vietos užtikrinimą.

Darbuotojų apibrėžtis: sveikatos priežiūros sistemos darbuotojais laikomi visi dirbantys sveikatos priežiūros srityje, teikiantys ligonių slaugos ir lankomosios priežiūros paslaugas bei socialinės rūpybos ir priežiūros paslaugas, taip pat specializuotų profesijų atstovai.

2.3.4. Šiuo metu visose valstybėse narėse vyksta diskusija apie darbuotojų skaičių ir galimybes juos įdarbinti per artimiausius dešimt metų ir vėliau. Kai kuriose valstybėse narėse jau dabar jaučiamas didelis jaunų darbuotojų ir specialistų trūkumas, ypač ten, kur daugiausia dirba vyresnio amžiaus paslaugų teikėjai.

2.3.5. Problemą, susijusią su darbuotojų trūkumu dėl senėjimo, didina darbuotojų išvykimas iš ES į kitas šalis, pavyzdžiui, JAV arba Šveicariją, ypač tai pasakytina apie aukštos kvalifikacijos reikalaujančius sveikatos priežiūros sektorius.

Didelė migracija ir didelis judumas pastebimi ir tarp ES šalių. Dideli migracijos srautai juda iš vienos šalies į kitą.

Sveikatos priežiūros srities darbuotojų judėjimas yra gyvybiškai svarbus klausimas. To priežastis yra darbo užmokesčio ir darbo sąlygų skirtumai. Sistemų struktūrų skirtumai turi didelį poveikį teikiamų paslaugų ir kvalifikacijos struktūroms.

2.3.6. Žaliąja knyga Komisija sudaro galimybę, vykstant viešoms konsultacijoms apie Europos sveikatos priežiūros darbuotojų ateitį, labiau pabrėžti sveikatos priežiūros profesijų problemas ir aiškiai numatyti laukiančius iššūkius. Joje atsižvelgiama į tai, kad sveikatos priežiūra yra svarbiausias ir esminis visų ES piliečių poreikis. Joje taip pat nepamirštama, kad atitinkamos sveikatos priežiūros stoka gali labai greitai apriboti pagrindines laisves Europos bendrijos teritorijoje.

2.3.7. Prevencinė ir gydomoji sveikatos priežiūra yra neatsiejamos nuo ekonominio aspekto. Sveikatos priežiūros sektoriui reikia pripažintą kvalifikaciją turinčių išsilavinusių ir patyrusių darbuotojų, jie yra svarbi žinių visuomenės dalis.

3. EESRK pastabos dėl Žaliojoje knygoje pateikiamų problemų sprendimo

3.1. EK siūlomi problemų sprendimo būdai

Kadangi sveikatos priežiūra yra ribota Bendrijos kompetencijos sritis, Komisijos pozicija teikiant problemų sprendimo būdus yra santūri. Ji konstatuoja, kad pastaraisiais metais padidėjo sveikatos priežiūros sektoriuje dirbančių moterų skaičius ir todėl siūlo imtis priemonių geriau suderinti profesinį, šeiminį ir asmeninį gyvenimą, kad būtų galima užtikrinti pakankamą sveikatos priežiūros darbuotojų ir kvalifikuotų darbuotojų skaičių. Be to, ji ragina imtis tinkamos planavimo strategijos ir siūlo didinti investicijas į mokymo priemonių visuose Europos miestuose išplėtimą, kad būtų išvengta tokios situacijos, kai sveikatos priežiūros specialistai rengiami tik kelete valstybių, o kitos šalys juos įdarbina. Geresnės kvalifikacijos kėlimo galimybės, ypač mokymo srityje, ir darbdaviams suteiktų daugiau su įdarbinimu ir lavinimu susijusių paskatų.

3.2. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) palankiai vertina Žaliąją knygą, kaip išsamų diskusijų dokumentą, skirtą didelėms sveikatos priežiūros sistemų, sveikatos priežiūros srities ir Europos darbuotojų problemoms. Šis dokumentas inicijuoja viešą diskusiją, atsižvelgiant į Lisabonos strategiją, ir skatina žiniomis grindžiamas paslaugas, kurių neatsiejama dalis yra sveikatos priežiūra.

3.3. EESRK nuomone, sveikatos priežiūros paslaugų rinką reikėtų vertinti kaip rinką, veikiančią pagal ypatingas taisykles, nes ji daro tiesioginį poveikį gyventojų sveikatai. Todėl EESRK siūlo pradėti diskusiją apie problemas, kylančias dėl suskaidyto sveikatos priežiūros sistemų pobūdžio kai kuriose šalyse, ypač tose, kur šios sistemos nėra tiesiogiai kontroliuojamos valstybės, o tai labai apsunkina pastangas užtikrinti vienodus kvalifikacijos kėlimo bei tęstinio mokymosi standartus.

3.4. Demografija ir pakankamo sveikatos priežiūros darbuotojų skaičiaus užtikrinimas

3.4.1. EESRK pabrėžia, kad jau dabar sveikatos priežiūros paslaugų sektoriuje dirba daug moterų ir kad jų skaičius tikriausiai toliau didės. Tai galima pasakyti apie visas veiklos rūšis. Būtina užtikrinti lyčių lygybę norint pagal direktyvas dėl vienodo požiūrio sukurti vienodas sąlygas abiem lytims ir pritraukti daugiau vyrų dirbti įvairiose sveikatos priežiūros sektoriaus srityse. Tai apimtų priemones, kurios padeda suderinti darbą ir šeiminį gyvenimą, pripažinti įgytą kvalifikaciją ir darbo sunkumą taip pat padeda moterims tęsti savo darbinę veiklą ir po ilgesnio laiko, praleisto rūpinantis šeima, sugrįžti į darbo rinką.

3.4.2. Mažai ką stebina, kad geros darbo sąlygos, sveikata ir sauga darbe daro poveikį sveikatos priežiūros srities darbuotojams. Darbuotojai, kurie yra patenkinti savo darbu ir jaučiasi saugūs, labiau rūpinasi pacientais. Siekiant užtikrinti aukštą kokybės lygį, pacientų saugumą ir atitinkamą slaugos užtikrintumą, labai svarbus vaidmuo tenka darbo vietos patrauklumui, rūpinimuisi darbuotojų gerove ir pastangoms įveikti specifinius su darbo vieta sveikatos priežiūros sektoriuje susijusius sunkumus. Apie tai Žaliojoje knygoje beveik neužsimenama.

3.4.3. EESRK atkreipia dėmesį į socialinių partnerių atliekamus mokslinius tyrimus dėl grįžimo į darbą programų. EESRK mano, kad tokioms programoms gali tekti labai svarbus vaidmuo skatinant sveikatos priežiūros darbuotojus, ypač moteris, grįžti į darbo rinką ir joje likti, kad sprendžiant kvalifikuotų darbuotojų trūkumo problemą, tokios programos taps vis svarbesnės.

3.4.4. EESRK nuomone, kai kuriose valstybėse narėse reikia imtis priemonių didinti sveikatos priežiūros profesijų patrauklumą jaunimui, kad jie dažniau rinktųsi šias profesijas arba ieškotų darbo sveikatos priežiūros sektoriuje. Norint paskatinti daugiau jaunimo ir daugiau vyrų rinktis profesijas sveikatos priežiūros, slaugos ir socialinės rūpybos srityje, reikia šią veiklą padaryti patrauklesne, užtikrinti geresnes darbo sąlygas ir geresnį atlyginimą per visą profesinės veiklos laikotarpį.

3.5. Sveikatos priežiūros sektoriaus galimybės

3.5.1. Sėkminga ligų prevencija ir sveikatos gerinimas bei geresnis sveikatos priežiūros valdymas galima sumažinti gydymo ir slaugos paslaugų poreikį. EESRK rekomenduoja užtikrinti pakankamą sveikatos priežiūros darbuotojų skaičių, kad būtų galima stiprinti patikrą, sveikatos gerinimą ir ligų prevenciją. Tačiau būtina užtikrinti galimybę naudotis moksliškai pagrįstomis priemonėmis, kurios būtų plačiu mastu nuolat finansuojamos. EESRK nuomone, Bendrija turėtų dėti pastangas gerinti sveikatos priežiūros profesijų atstovų sveikatą, kad jie išliktų sveiki ir darbingi (perdegimo sindromas (angl. burn out syndrom)). Ypatingą dėmesį reikėtų skirti darbinę veiklą baigiančių darbuotojų darbingumui, kad jie galėtų kuo ilgiau dirbti ir neturėtų sveikatos sutrikimų, ir atsižvelgti į sunkias jų darbo sąlygas nustatant jiems priklausančios pensijos dydį baigus darbinę veiklą.

3.6. Švietimas, mokymas ir kvalifikacijos kėlimas

3.6.1. EESRK kviečia pradėti diskusiją apie problemas, kylančias dėl suskaidyto sveikatos priežiūros sistemų pobūdžio kai kuriose šalyse, ypač tose, kur šios sistemos nėra tiesiogiai kontroliuojamos valstybės, o tai labai apsunkina pastangas užtikrinti vienodus aukštus kvalifikacijos bei mokymo standartus. Komitetas mano, kad būtų naudinga išsiaiškinti, kokiu mastu būtų galima teikti geresnę paramą šioms suskaidytoms sveikatos priežiūros paslaugų struktūroms norint kurti naujas darbo vietas. EESRK iškelia klausimą, susijusį su privalomu mokymu ir kvalifikacijos kėlimu, aukštų standartų taikymu bei didesnio jų skaidrumo užtikrinimu sertifikuojant ir nustatant vienodus standartus Europos mastu. Be to, Komitetas norėtų pasidomėti, kiek šalims buvo suteikta paskatų siekti pažangos šioje srityje.

3.6.2. EESRK kyla klausimas dėl diplomų pripažinimo direktyvos ir galimos direktyvos, susijusios su sveikatos priežiūros srities kvalifikacijomis, suderinimo. Kaip tai siejasi su kai kurioms profesijoms taikomomis specialiomis direktyvomis? Komitetas norėtų sužinoti, kokį poveikį šios direktyvos turėjo derinant kvalifikacijos ir kvalifikacijos kėlimo standartus bei mokymą Europoje ir kiek jos lėmė standartizuojant darbo sąlygas kasdieniame gyvenime?

3.6.3. EESRK norėtų apsvarstyti išlaidas ir naudą, susijusią su atitinkamų reikalavimų, kurie keliami Europos sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų kvalifikacijos tobulinimui, struktūra.

3.7. Sveikatos priežiūros darbuotojų judumo ES valdymas ir poveikis kvalifikuotų specialistų išvykimui iš ES

3.7.1. EESRK norėtų sužinoti apie siūlomų paslaugų poveikį ir paramos programų rezultatus bei prašo pateikti mokslinę analizę, kokį poveikį valstybių sienos ir kalbų kliūtys ar netgi kultūriniai Europos skirtumai daro darbuotojų, dirbančių šiame ypač daug empatijos ir žinių reikalaujančiame sektoriuje, migracijai.

3.8. Visuotinė sveikatos priežiūros darbuotojų migracija

3.8.1. Žaliojoje knygoje reikalaujama įdarbinant sveikatos priežiūros darbuotojus laikytis įdarbinimo etikos nuostatų, pavyzdžiui, reikėtų ne tik sudaryti galimybę įdarbinti specialistus iš kitų šalių, bet ir pakankamai skatinti jaunus darbuotojus savo šalyje. Nepakankamos paramos jaunų specialistų ugdymui savo šalyje negalima kompensuoti verbuojant specialistus iš kitų šalių. Atsižvelgdamas į daugelį jau priimtų savanoriškų įsipareigojimų ir ES bendradarbiavimą rengiant PSO elgesio kodeksą, EESRK prašo apsvarstyti, kokią papildomą naudą duotų ES „Elgesio kodeksas“ šalia PSO parengto kodekso.

3.8.2. Taip pat būtina užkirsti kelią protų nutekėjimui iš besivystančių šalių. Kiek įmanoma, sveikatos priežiūros darbuotojus reikia įdarbinti oficialiai, darbuotojų judumą pagrįsti dvišalėmis arba daugiašalėmis bendradarbiavimo programomis. Tai galima padaryti investuojant į sveikatos priežiūros mokymo infrastruktūrą ir gerinant darbo sąlygas. Nepašalinus migracijos priežasčių, būtent didelių atlyginimų ir darbo sąlygų skirtumų, migracija toliau vyks ir susidarys dar didesnis sveikatos priežiūros darbuotojų trūkumas besivystančiose šalyse.

3.9. Sprendimų priėmimą pagrindžiantys duomenys

3.9.1. EESRK reikalauja užtikrinti visoje Europoje palygintinus nacionalinius statistinius duomenis. Tačiau tam kliudo skirtingas kai kurių sveikatos priežiūros profesijų klasifikavimas valstybėse narėse. Siekiant bendrų rodiklių, negalima nuslėpti su įgūdžiais ir sveikatos priežiūros profesijų pavadinimais susijusių nacionalinių ypatumų. EESRK ragina surinkti atitinkamus statistinius duomenis apie Europos sveikatos priežiūros profesijas bei migraciją tarp šalių. Kalbant apie Žaliojoje knygoje pateikiamą mintį įsteigti sveikatos priežiūros darbuotojų stebėsenos centrą, skirtą stebėti tendencijas, susijusias su sveikatos priežiūros darbo jėga, kyla klausimas, ar tokio centro tikrai reikia ir ar šio darbo negalėtų atlikti esamos įstaigos, pavyzdžiui, Eurostatas arba Dublino fondas (Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas).

3.9.2. Apskritai, reikėtų sukurti duomenų registrą, tai pagerintų duomenų rinkimą. EESRK ragina sveikatos priežiūros profesijų stebėseną, apie kurią užsimenama Žaliojoje knygoje, susieti su kitais ES projektais, pavyzdžiui, pastangomis skatinti sveikatos priežiūros informacines sistemas bei gerinti visų profesijų nacionalinių registrų – kur tokie jau sukurti – ryšius.

3.9.3. Kadangi daugumoje valstybių narių sveikatos priežiūrą organizuoja arba reguliuoja valstybė, EESRK palankiai vertina Europos Komisijos paramą, kuri padės užtikrinti geresnį planavimą. Todėl Komitetas ragina Europos Sąjungą skirti lėšų parengti sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tyrimą. Šis sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tyrimas turėtų tapti pagrindu organizuojant plataus masto medicininių ir slaugos paslaugų teikimą gyventojams netoli gyvenamosios vietos.

3.10. Naujų technologijų įdiegimas ir sklaida gerinant sveikatos priežiūros veiksmingumą ir kokybę

3.10.1. EESRK ragina patikrinti, ar naujos technologijos, siūlančios naujas gydymo galimybes, susijusias su elektroninių ryšių tinklais, kurias plačiu mastu galima teikti ir atokiose vietovėse, įskaitant galimybę pačiam nustatyti diagnozę arba padedant pacientui, gali būti naudojamos darbuotojų interesams. Šiuo klausimu reikėtų atsižvelgti į kitų šalių turimą patirtį. Tačiau prieš diegiant naujas technologijas, reikėtų užsitikrinti sveikatos priežiūros darbuotojų pritarimą. Siekiant pritarimo, sveikatos priežiūros darbuotojai turėtų būti įtraukiami į e. sveikata technologijų kūrimą, kad elektroninių prietaisų naudojimas kasdienėje praktikoje būtų nesudėtingas ir saugus. Norint užtikrinti sėkmingą diegimo procesą, būtina organizuoti tinkamą pakankamos apimties sveikatos priežiūros darbuotojų mokymą, kaip naudotis naujomis technologijomis. EESRK nurodo, kad nepaisant visų naujų technologijų teikiamų pranašumų, būtina atsižvelgti ir į jų keliamą riziką, pavyzdžiui, susijusią su duomenų apsauga. Naujų technologijų diegimas turi būti pritaikytas prie skirtingų racionalių sveikatos priežiūros sistemų. Dėl naujovių gali prireikti keisti atskirose valstybėse narėse galiojančius medicinos personalo atsakomybės sritis reglamentuojančius teisės aktus. Komitetas norėtų sužinoti, kokiu mastu įvairios Europos Komisijos remiamos priemonės ir bandomieji projektai kliudo ar netgi niveliuoja nacionalinių IT infrastruktūrų kūrimą.

3.11. Sveikatos priežiūros specialistų verslininkų funkcija

3.11.1. Kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse narėse savarankiškai dirbantys medicinos specialistai, praktikoje įgyvendinantys verslumo principą, atlieka svarbų vaidmenį sveikatos priežiūros paslaugų srityje. Žaliojoje knygoje pripažįstama, kad savarankiškai dirbantys sveikatos srities specialistai, kaip ir viešojo sektoriaus darbuotojai, atlieka labai svarbų vaidmenį. Dažnai būtent dėl jų teikiamų paslaugų galima užtikrinti kompetentingą ir saugų žmonių gydymą. Vis dėlto Komitetas pabrėžia, kad Europos Sąjungoje savarankiškai dirbantys sveikatos priežiūros darbuotojai dažniausiai kvalifikaciją įgyja per ilgą laikotarpį, kadangi visuomenė deda dideles pastangas, kad būtų užtikrintas nemokamas valstybinis mokymas. Todėl pilietinė visuomenė turie teisę tikėtis grįžtamojo ryšio (kainų ir sąnaudų požiūriu), o jos atstovai turėtų atsargiai vertinti 6 punkte išdėstytą Komisijos norą, kuriuo, regis, ketinama skatinti įvairias privačias šios sveikatos sistemų grandies formas. Kartu EESRK atsargiai vertina ryškėjančią savarankiškai dirbančių asmenų veiklos tendenciją ten, kur tokia veikla gali būti problemiška (pvz., ligonių slauga ir senelių priežiūra).

3.12. Sanglaudos politika

3.12.1. EESRK pritaria intensyvesniam struktūrinių fondų naudojimui organizuojant sveikatos priežiūros specialistų švietimą ir mokymą. Sveikatos priežiūros specialistų trūkumo problemą silpniau išsivysčiusiuose regionuose būtų galima spręsti, pavyzdžiui, organizuojant bei remiant sveikatos priežiūros specialistų švietimą ir mokymą tuose regionuose, kuriuose kvalifikuotų specialistų trūksta labiausiai. Šis raginimas remiasi pastebėjimu, kad sveikatos priežiūros specialistai dažniausiai lieka dirbti ten, kur įgijo kvalifikaciją. Sanglaudos politika taip pat galėtų sudaryti sąlygas remti modelinius projektus, kuriuose būtų nagrinėjami iškelti klausimai. Be to, Komitetas ragina, suteikti galimybę panaudoti struktūrinių fondų lėšas sveikatos priežiūros infrastruktūrai plėtoti ir, kur reikia, gerinti bendravimo įgūdžius arba naujus gydymo standartus (angl. evidence based medicine).

3.12.2. EESRK su nerimu stebi iš esmės ekonomiškai argumentuotą diskusiją, labiausiai inicijuojamą valdymo srities atstovų ir suinteresuotųjų profesinių grupių, dėl naujo užduočių paskirstymo sveikatos priežiūros srityje, kurio tikslas yra kvalifikuotų specialistų teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas pakeisti pigesnėmis alternatyviomis paslaugomis. Tinkamesnis sprendimas šiuo atveju būtų geresnis koordinavimas, procesų optimizavimas ir tinklų kūrimas, kartu taikant lankstesnį užduočių paskirstymą. Todėl, EESRK nuomone, yra labai svarbu užtikrinti atitinkamą kvalifikacijos kėlimą norint išvengti gydymo kokybės pablogėjimo.

3.12.3. EESRK nuomone, įgūdžių arba profesijų priskyrimas užduotims, turėtų būti orientuotas į:

1.	medicininę būtinybę;

2.	išsilavinimą, užduočių paskirstymą ir atsakomybę bei

3.	pacientų poreikius.

3.12.4. EESRK mano, kad net ir finansų krizės metu reikia išsaugoti valstybių narių pasirengimą pakankamai finansuoti valstybių narių sveikatos priežiūros sistemas, ypač siekiant užtikrinti pakankamą skaičių darbuotojų, galinčių teikti aukštos kokybės paslaugas, o norint tai pasiekti, reikia gerinti šio sektoriaus darbuotojų darbo sąlygas.

3.13. Socialinė partnerystė

3.13.1. EESRK pabrėžia svarbų socialinių partnerių vaidmenį bei jų atsakomybę modeliuojant sveikatos priežiūros darbuotojų darbo sąlygas ir kuriant plačią sveikatos priežiūros profesijų įvairovę bei atkreipia dėmesį į šioje srityje jau nuveiktą socialinių partnerių darbą.

3.13.2. Demografiniai pokyčiai, dėl kurių mažėja naujų darbuotojų skaičius, neturėtų lemti mažėjančios kvalifikacijos ir atlyginimų lygio (lenktynių į dugną). EESRK nuomone, valstybės narės privalo prisiimti už tai atsakomybę.

3.13.3. EESRK palankiai vertina socialinio dialogo su Europos ligoninių sektoriumi užmezgimą ir pažymi, kad Darbo programa, dėl kurios socialiniai partneriai susitarė, apima visus Žaliojoje knygoje svarstomus klausimus. Todėl EESRK apgailestauja, kad Žaliojoje knygoje apie tai neužsimenama.

3.13.4. EESRK pabrėžia, kad labai svarbu laikytis principo, kad už tą patį darbą, nepriklausomai nuo lyties, turi būti mokamas toks pat darbo užmokestis.

3.13.5. Atsižvelgiant į ypatingas 24/7 darbo sąlygas, reikalingi ypatingi kompensavimo mechanizmai (viršvalandžių ir naktinio darbo apmokėjimas, papildomo poilsio suteikimas) norint kompensuoti didelį šios srities darbuotojų darbo krūvį. Šiuo požiūriu EESRK labai kritiškai vertina tai, kad daugelyje valstybių narių atsiranda vis daugiau paskatų remti fiktyvią savarankišką veiklą, taigi ir su tuo susijusį socialinės ir darbuotojų teisių apsaugos praradimą.

2009 m. liepos 15 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/110

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, kuria nustatomos minimalios normos dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (nauja redakcija)

COM(2008) 815 galutinis – 2008/0244 (COD)

(2009/C 317/21)

Pranešėja An LE NOUAIL-MARLIÈRE

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2009 m. balandžio 1 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, kuria nustatomos minimalios normos dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (Nauja redakcija)

COM(2008) 815 galutinis – 2008/0244 (COD).

455-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (2009 m. liepos 16 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 154 nariams balsavus už, 2 – prieš ir 4 susilaikius.

1. Išvados

1.1. Suvokdamas, kad pernelyg griežta ar nepalanki prieglobsčio suteikimo sistema – tai netiesioginė parama nuožmiausiems ir mažiausiai demokratijos bruožų turintiems autoritariniams režimams, Komitetas pritaria naujai „priėmimo normų“ direktyvos redakcijai ir pažymi, kad šis dokumentas yra geresnis. Vis dėlto Komitetas norėtų priminti keletą rekomendacijų, kurias buvo pateikęs savo ankstesnėse nuomonėse, visų pirma savo pastabose apie žaliąją knygą dėl būsimosios bendros Europos prieglobsčio sistemos (1) ir apie prieglobsčio politikos planą (2).

Prieglobsčio prašytojų priėmimo klausimu pasiūlyme priimti naujos redakcijos direktyvą turėtų būti propaguojamos „bendros“, o ne „minimalios“ normos. Jame taip pat turėtų būti numatytos apsaugos sąlygos, užtikrinančios valstybėse narėse, kurios labiausiai laikosi tarptautinės apsaugos, pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos prašytojų pagrindinių teisių, taikomų normų išsaugojimą, visų pirma:

—	patekimo į šalį garantiją,

—	pasirinkimo laisvę, kurioje vietoje teikiamas prieglaudos ir apsaugos prašymas,

—	pirmiausia Konvencijoje numatyto pabėgėlio statuso svarstymą ir tik po to papildomos apsaugos galimybes, bet tada ir tik tada, jei netenkinamos pirmajam statusui reikalingos sąlygos,

—	negrąžinimo principą, jeigu prašytojo gyvybei gresia pavojus jo kilmės šalyje ar paskutinėje tranzito šalyje,

—	išsiuntimo priemonių naudojimo sustabdymą, kol kompetentingas teismas nepateiks sprendimo, kad būtų užtikrinta nevaržoma galimybė pasinaudoti teise teikti apeliacinius skundus, vadovaujantis Europos žmogaus teisių teismo praktika (žr. 4.8.1 punktą),

—	ypatinga nepilnamečiams ar manomiems nepilnamečiams reikalingą apsaugą,

—	asmenų, visų pirma moterų, individualių teisių teikti atskirą prašymą dėl apsaugos užtikrinimą.

1.2. Komitetas norėtų, kad, nagrinėjant su nepilnamečiais susijusius klausimus, būtų nuolat pažymima, jog „svarbiausia – vaiko interesai“, ir nurodoma Tarptautinės Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis (pasiūlymo 22 straipsnio 1 dalis).

1.3. Sulaikymo turėtų būti imamasi tik kraštutiniu atveju, išnaudojus visas alternatyvas, ir visada tik sulaukus kompetentingo teismo sprendimo, nepažeidžiant teisių į gynybą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.

1.4. Kompetentingos ir aktyviai žmogaus teisių srityje dirbančios NVO visada privalo turėti galimybę susitikti su apsaugos prašytojais, o prašytojams bet kuriuo metu turi būti suteikiama teisinė ir humanitarinė pagalba, tiek skiriama valstybių, tiek ir NVO.

1.5. Komitetas ragina valstybes nares spartinti derybas, kad pagal bendro sprendimo procedūrą su Europos Parlamentu būtų priimta ši naujos redakcijos direktyva, kuri Europos Sąjungai sudarys geresnes sąlygas tinkamai svarstyti jai teikiamus prieglobsčio prašytojų apsaugos prašymus.

1.6. Komitetas pritaria pasiūlymui įsteigti Pagalbos tarnybą, kuri padėtų valstybėms narėms spręsti prieglobsčio ir tarptautinės apsaugos klausimus, su sąlyga, kad ši tarnyba padės paspartinti priėmimo ir apsaugos suteikimo pareigų pasidalijimą tarp ES valstybių narių, užtikrins skaidrumą prieglobsčio ir tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo srityje, naudosis asociacijų ir organizacijų, teikiančių pagalbą prieglobsčio ir tarptautinės apsaugos prašytojams, patirtimi ir pagerins atskirų prašymų svarstymo procesą.

2. Įžanga ir Komisijos pasiūlymo santrauka

2.1. Bendra Europos prieglobsčio sistema (BESP) rengiama dviem atskirais etapais. Pirmasis etapas prasidėjo Tamperės Europos Vadovų Tarybos metu (1999 m.), priėmus Amsterdamo sutartį, kuri Bendrijai suteikė galių spręsti imigracijos ir prieglobsčio politikos klausimus. Šis pirmasis etapas pasibaigė 2005 m.

2.2. Pirmasis etapas padėjo pasiekti pažangos rengiant direktyvas dėl prieglobsčio, pasistūmėti sprendžiant su prieglobsčio išorės aspektais susijusius klausimus ir pagerinti valstybių narių bendradarbiavimą šioje srityje.

2.3. Antrasis BESP rengimo etapas prasidėjo kartu su Hagos programos įgyvendinimo pradžia (programa priimta 2004 m. lapkričio mėn.). Joje numatyta, kad iki 2010 m. reikės įgyvendinti pagrindinius BESP tikslus priimant teisės aktus ir priemones, skirtus labiau suderinti ir pagerinti apsaugos normas numatant sukurti bendrą Europos prieglobsčio sistemą.

2.4. Prieš imdamasi naujų iniciatyvų, 2007 m. Komisija parengė žaliąją knygą (3), norėdama pradėti įvairių institucijų, valstybių narių ir pilietinės visuomenės diskusijas (4), kurių pagrindu Komisija vėliau priėmė Prieglobsčio politikos planą. Jame pateiktos artimiausių metų gairės ir išvardijamos priemonės, kurias Komisija ketino priimti antrajam BEPS etapui įgyvendinti.

2.5. Šiomis aplinkybėmis buvo parengta direktyva, kurią Komisija dabar siūlo išdėstyti nauja redakcija. Ją Taryba priėmė 2003 m. sausio 27 d., o EESRK dėl jos parengė nuomonę (5).

2.6. Pagrindinis šio pasiūlymo tikslas – prieglobsčio prašytojams užtikrinti aukštesnes normas, susijusias su priėmimo sąlygomis. Pagal tarptautinę teisę jos turėtų užtikrinti orų gyvenimo lygį. Taip pat reikėtų labiau suderinti nacionalines nuostatas dėl priėmimo sąlygų, kad būtų galima riboti prieglobsčio prašytojų antrinio judėjimo valstybėse narėse reiškinį, kadangi šį judėjimą lemia priėmimo politikos valstybėse narėse skirtumai.

2.7. Pasiūlyme išplečiama direktyvos taikymo sritis įtraukiant papildomos apsaugos prašytojus ir numatoma direktyvą taikyti visų rūšių prieglobsčio procedūroms, visoms geografinėms teritorijoms ir vietoms, kuriose priimami prieglobsčio prašytojai.

Pasiūlymu taip pat siekiama sudaryti palankesnes patekimo į darbo rinką sąlygas. Dokumente numatoma, kad prieglobsčio prašytojai turės galimybę patekti į darbo rinką praėjus daugiausia šešiems mėnesiams nuo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo. Jame taip pat patikslinama, kad nacionalinės patekimo į darbo rinką sąlygos negali pernelyg apriboti prieglobsčio prašytojų patekimo į darbo rinką galimybių.

2.8. Siekiant užtikrinti, kad būtų nustatytos materialinės priėmimo sąlygos, kurios garantuotų „prieglobsčio prašytojų sveikatos būklę atitinkantį gyvenimo lygį bei užtikrintų jų pragyvenimą“, pasiūlyme numatoma, kad, skirdamos finansinę paramą prieglobsčio prašytojams, valstybės narės būtų įpareigotos atsižvelgti į savo piliečiams teikiamos socialinės paramos lygį.

2.9. Pasiūlyme užtikrinama, kad sulaikymas galėtų būti leidžiamas tik direktyvoje nurodytu išimtiniu pagrindu.

2.10. Pasiūlyme taip pat užtikrinama, kad su sulaikytais prieglobsčio prašytojais bus elgiamasi žmoniškai ir teisingai, gerbiant jų pagrindines teises ir laikantis tarptautinės ir nacionalinės teisės nuostatų.

2.11. Pasiūlymu rūpinamasi, kad siekiant kuo greičiau nustatyti specialius poreikius būtų taikomos nacionalinės priemonės.

Be to, pasiūlyme pateikta įvairių garantijų, kad priėmimo sąlygos būtų tinkamai pritaikytos specialiems prieglobsčio prašytojų poreikiams tenkinti.

2.12. Kalbant apie nacionalinių sistemų įgyvendinimą ir tobulinimą, pasiūlyme numatyta priemonių, skirtų užtikrinti stebėsenos tęstinumą ir stiprinti Komisijos – ES teisės aktų sergėtojos – vaidmenį.

3. Bendrosios pastabos

3.1. Komitetas palankiai vertina patobulintus Komisijos pasiūlymus, kuriais siekiama gerinti tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo sąlygas, ir siekį suderinti nacionalines nuostatas bei išplėsti taikymo sritį įtraukiant ir papildomą apsaugą. Vis dėlto Komitetas primena, kad visada būtina nagrinėti kiekvieno prašytojo atvejį atskirai, taip pat ir nustatant, kuri valstybė narė atsakinga už išsamų prašymo nagrinėjimą, ir svarstyti papildomos apsaugos galimybes, bet tada ir tik tada, jei netenkinamos pirmajam Konvencijoje nustatytam (pabėgėlio) statusui gauti reikalingos sąlygos.

3.2. Komitetas pritaria tikslui apsaugos prašytojams užtikrinti orumo nežeminantį gyvenimo lygį ir sudaryti sąlygas jiems integruotis į priimančiosios šalies visuomenę (6) ir joje įsitvirtinti, sudarant galimybes jiems patekti į darbo rinką praėjus daugiausia šešiems mėnesiams ir neleidžiant atitinkamoms nacionalinėms nuostatoms „pernelyg“ riboti šių galimybių (15.2 straipsnis). Tai atliekant būtina visapusiškai užtikrinti prieglobsčio ir tarptautinės apsaugos prašytojų pagrindines teises, kaip numatoma Europos Sąjungos teisės aktuose, reglamentuojančiuose Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, ypač jos 23 straipsnio 1 dalies nuostatų (7), įgyvendinimą, Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte (2, 9, 10, 11 ir 12 straipsniai), TDO konvencijoje Nr. 118 dėl vienodų sąlygų sudarymo piliečiams ir nepaliečiams naudotis socialinės apsaugos sistema, Europos socialinėje chartijoje, Pagrindinių teisių chartijoje ir Ženevos konvencijoje dėl pabėgėlių statuso (8). Panašios nuomonės Komitetas laikosi ir suteikiamos socialinės paramos dydžio, apgyvendinimo sąlygų diferencijavimo pagal specialius asmenų poreikius, prašytojo šeimos ryšių sąvokos išplėtimo ir būtinybės tinkamai į tai atsižvelgti svarstant jo prašymą, klausimais.

3.3. Kalbant apie bendruosius principus ir tarptautines gaires dėl sunkioje padėtyje atsidūrusių žmonių pagrindinių teisių pripažinimo ir gynimo bei dėl tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymo taikant Ženevos konvenciją, konkrečiai jos 26 straipsnį dėl judėjimo laisvės ir 31 straipsnį dėl nelegaliai priimančiojoje šalyje esančių pabėgėlių (9), kaip primena Komisija aiškinamajame memorandume (16 dalis), nė vienas žmogus negali būti sulaikytas vien dėl to, kad prašo apsaugos. Todėl sulaikymas turėtų būti galimas tik esant absoliučiai, tinkamai pagrįstai būtinybei, o ne laikomas priimtina praktika tais atvejais, kai prašytojas neturi sukčiavimo ar delsimo tikslų.

3.4. Nepilnamečių klausimu Komitetas pritaria direktyvoje rekomenduojamoms priemonėms, kad būtų galima patenkinti specialius jų poreikius. Vis dėlto Komitetas pažymi, kad nuoroda į 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją būtų tikslesnė, jeigu, kartu su jos 37 straipsniu (10), būtų nuolat primenama jos 3 straipsnio 1 dalis (11), o ne tik sąvoka „svarbiausia – vaiko interesai“, kuri, kaip žinoma, gali būti aiškinama skirtingai.

3.5. Galiausiai Komitetas labai atidžiai stebi nuolat nustatomas galimybes prieglobsčio prašytojams ar pabėgėliams teikti apeliacinius skundus dėl su jais susijusių teismo ar administracinių sprendimų. Vis dėlto Komitetas pažymi, jog tam, kad šie apeliaciniai skundai būtų iš tiesų veiksmingi, jie visada turi būti laikomi sustabdančiais atitinkamo sprendimo vykdymą.

4. Konkrečios pastabos

4.1. Informacija (II skyrius 5 straipsnis)

4.1.1. Komitetas rekomenduoja įterpti šį sakinį: „Valstybės narės informuoja prieglobsčio prašytojo šeimos narius apie jų teisę teikti atskirą prašymą“.

4.2. Sulaikymo ir įkalinimo sąlygos (II skyrius 8–11 straipsniai)

Komiteto nuomone, paprastai apsaugos prašytojų reikalus reikėtų spręsti vadovaujantis direktyvos projekto 7 straipsniu, kuriame įtvirtinamas asmenų judėjimo laisvės principas ir raginama teikti pirmenybę sulaikymui alternatyviems sprendimams.

4.2.1.1. Tai reiškia, kad prašytojas gali būti sulaikomas (8 straipsnis) tik išimtinais atvejais, t. y.:

—	kai prieglobsčio prašymas teikiamas po to, kai prašytojui jau pranešta, kad jam bus taikoma išsiuntimo priemonė,

—	tuo atveju, kai asmuo jau yra sulaikytas arba laikomas laukimo zonoje tam, kad jo prašymas suteikti prieglobstį būtų svarstomas pagal procedūrą, skirtą nustatyti jo teisę patekti į šalį.

4.2.1.2. Komiteto manymu, išskyrus šiuos du atvejus, prieglobsčio prašytojų negalima sulaikyti, o sulaikymo sprendimas negali būti pateisinamas būtinybe „nustatyti, patvirtinti arba patikrinti jo tapatybę ar pilietybę“, nei juo labiau „siekiant nustatyti elementus, kuriais grindžiamas jo prieglobsčio prašymas, ir kurie kitomis aplinkybėmis galėtų būti prarasti“.

4.2.1.3. EESRK siūlo performuluoti naujos redakcijos direktyvos 9 straipsnio 5 dalį: „teismo institucija atitinkamo prieglobsčio prašytojo prašymu arba ex-officio pagrįstais laiko tarpais peržiūri sulaikymo trukmę kai tik leidžia aplinkybės ar yra gaunama naujos informacijos, susijusios su sulaikymo teisėtumu.“

4.2.2. EESRK nuomone, sulaikymo sąlygos turi užtikrinti žmonišką elgesį nepažeminant kiekvieno žmogaus orumo. Kalbant apie sulaikymo sąlygas (10 straipsnis) kituose nei įkalinimo įstaigų specializuotuose centruose, būtų teisinga prieglobsčio prašytoją laikyti atskirai nuo prieglobsčio neprašiusių trečiųjų šalių piliečių negavus raštiško suinteresuoto asmens sutikimo (10 straipsnio 1 dalis).

Beje, atsižvelgiant į sulaikymo būdų įvairovę Europos Sąjungos šalyse, reikėtų patikslinti, kad Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiasis komisaras (JTPVK) ir kitos organizacijos gali bendrauti su prašytojais ir susitikti su jais visose sulaikymo vietose (10 straipsnio 2 dalis). Tą pačią terminologiją reikėtų naudoti 10 straipsnio 3 dalyje.

4.2.3.1. Be to, Komitetas dar kartą rekomenduoja, kad tarptautinės apsaugos prašytojas savo kalba arba ta kalba, kurią jis teigia suprantąs, prireikus – tarpininkaujant prisiekusiam vertėjui žodžiu ar paprašius teisinio vertimo raštu, praneštų visą informaciją, nurodytą 10 straipsnio 3 dalyje, kaip tai daroma dėl pasiūlymo priimti naujos redakcijos Dublino 2 reglamentą, „kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai“ (12).

4.2.4. Siekiant teksto nuoseklumo, terminas „tarptautinės apsaugos prašytojai“ turi būti pakeistas „prieglobsčio prašytojais“ (11 straipsnio 4 dalis).

4.2.5. EESRK palankiai vertina draudimą sulaikyti nelydimus nepilnamečius (naujos redakcijos direktyvos 11 straipsnio 1 dalis) ir pritaria tvirtinimui, kad specialių poreikių turintys asmenys neturėtų būti sulaikomi (naujos redakcijos 11 straipsnio 5 dalis).

4.3. Nepilnamečių mokymas, užimtumas ir profesinis mokymas (II skyriaus 14–16 straipsniai)

Direktyvos projektu siekiama sudaryti palankesnes sąlygas prieglobsčio prašytojų integracijai į priimančios šalies visuomenę ir ją paspartinti. Nepilnamečių mokymas, užimtumas ir profesinis mokymas padės tai pasiekti.

4.3.1.1. Todėl Komitetas mano, kad reikėtų neatidėlioti nepilnamečių integracijos į švietimo sistemą ir kad „trijų mėnesių“ terminas be reikalo yra toks ilgas, būtų galima jį sutrumpinti iki dviejų mėnesių (14 straipsnio 2 dalis).

Komitetas pritaria Komisijos iniciatyvai sudaryti sąlygas prieglobsčio prašytojams patekti į darbo rinką daugiausia praėjus šešiems mėnesiams ir mano, kad būtina apriboti veiksmų laisvę, leidžiančią įvairiai aiškinti 15 straipsnio 1 dalį patikslinant, kad „valstybės narės užtikrina pareiškėjams galimybę sėkmingai kuo greičiau patekti į darbo rinką“, o tai reiškia, kad ir galimybę naudotis socialinėmis paslaugomis, skirtomis darbo ieškantiems asmenims.

4.3.2.1. Komitetas pripažįsta, kad priėmimo sąlygos gali būti naudingos tiek valstybei, tiek prieglobsčio prašytojui, kadangi pastarajam jos suteikia galimybę labiau pasikliauti savo jėgomis.

4.3.3. Primindamas savo nuomonę (13) dėl pirmosios priėmimo direktyvos, Komitetas pabrėžia, kad trečiųjų šalių piliečiai, patikėti priimančios valstybės narės globai, turi gauti kiek galima platesnį mokymą dėl dviejų priežasčių: pirma, šiems asmenims suteiktas mokymas darys teigiamą poveikį jų kilmės šalies vystymuisi tuo atveju, jeigu asmuo grįš. (…). Antra, tuo atveju, jeigu šie asmenys liks kurioje nors valstybėje narėje, jiems suteiktas mokymas sudarys palankesnes sąlygas patekti į darbo rinką. Todėl, Komiteto nuomone, būtina riboti valstybių narių laisvę aiškinant 16 straipsnį ir priimti išsamesnę ir aiškesnę formuluotę: „Valstybės narės prieglobsčio prašytojams leidžia mokytis profesijos ir tam sudaro galimybes, neatsižvelgiant į tai, ar jie gali patekti į darbo rinką, ar ne“.

4.4. Bendrosios taisyklės, susijusios su materialinėmis priėmimo sąlygomis ir sveikatos priežiūra (17 straipsnis)

4.4.1. Komitetas rekomenduoja patikslinti, kad taisyklės galios ir per sprendimų apskundimo procedūras.

4.4.2. EESRK pritaria naujos redakcijos direktyvos 17 straipsnio 5 daliai, kuri turėtų padėti pagerinti materialinių priėmimo sąlygų normas tose valstybėse narėse, kuriose jos buvo nepakankamos.

4.5. Materialinių ar priėmimo sąlygų apribojimas arba panaikinimas (III skyriaus 20 straipsnis)

4.5.1. Komitetui ši priemonė kelia nerimą tais atvejais, kai prieglobsčio prašytojas „jau yra pateikęs prašymą dėl prieglobsčio toje pačioje valstybėje narėje“. Iš tiesų patirtis rodo, kad po pirmojo prašymo gali sekti pagrįstas prašymas peržiūrėti bylą, nes buvo pateikta papildomos informacijos apie prieglobsčio prašytojo padėtį arba papildomų dokumentų. Tokiu atveju prašytojui būtų labai nepalankus sprendimas nebetaikyti jam materialinių priėmimo sąlygų. Todėl Komitetas prašo išbraukti šį sakinį (20 straipsnio 1 dalis c punktas).

Be to, tai gali prieštarauti pačiai idėjai parengti naujos redakcijos reglamentą, „kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai“ (14) ir jame numatytiems pakeitimams.

4.5.2. EESRK palankiai vertina naujos redakcijos direktyvos 20 straipsnio 2 dalyje išdėstytus pasiūlymus apriboti galimybes nebetaikyti priėmimo sąlygų ir pasiūlymą sugriežtinti nuostatą dėl minimalių materialinių priėmimo sąlygų užtikrinimo visiems prieglobsčio prašytojams naujos redakcijos direktyvos 20 straipsnio 4 dalyje.

4.6. Nuostatos, susijusios su asmenimis, turinčiais specialių poreikių (IV skyriaus 21–24 straipsniai)

Komitetas norėtų, kad, nagrinėjant su nepilnamečiais susijusius klausimus, būtų nuolat pažymima, kad „svarbiausia – vaiko interesai“, ir nurodoma Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis (22 straipsnio 1 dalis).

4.7. Kankinimų ir smurto aukos (24 straipsnis)

4.7.1. Komitetas rekomenduoja kankinimų ar smurto aukas ir asmenis, turinčius fizinių ar psichinių sveikatos sutrikimų, stebėti atitinkamose gydymo įstaigose.

4.7.2. Prireikus jiems turi būti suteikta galimybė patekti į specializuotus centrus. Bendrosios praktikos medicinos darbuotojams ir gydytojams specialistams turi būti sudarytos galimybės patekti į priėmimo ar sulaikymo centrus, o tarptautinės apsaugos prašytojams turi būti suteikta galimybė paprašyti atlikti diagnozę ir gauti specialią priėmimo šalies bendrojoje sveikatos apsaugos sistemoje kvalifikuotais ir kompetentingais pripažįstamų sveikatos priežiūros specialistų pagalbą.

4.7.3. Nors Europos Komisija dar nepateikė pakeitimų dėl 13 straipsnio, kuris leidžia valstybėms narėms reikalauti atlikti prašytojų medicininę apžiūrą visuomenės sveikatos tikslais, Komitetas norėtų priminti, kad privalomi ŽIV tyrimai pažeidžia tam tikras žmogaus teises, visų pirma teisę į privatumą (15). Šie tyrimai neturėtų būti patekimo į šalį ar tarptautinės apsaugos prašytojų prieglobsčio procedūrų vykdymo sąlyga. Apskritai medicininė apžiūra turėtų vykti suteikiant prašytojui reikalingos informacijos jam suprantama kalba (žr. 4.2.3.1 punktą) ir turėtų suteikti garantijų dėl sutikimo davimo, konsultacijų bei konfidencialumo ir užtikrinti tinkamą medicininį gydymą bei priežiūrą.

4.8. Sprendimų apeliacija (V skyriaus 25 straipsnis)

4.8.1. Komitetas pritaria, kad valstybės narės privalo teikti teisinę pagalbą prieglobsčio prašytojams (25 straipsnio 2 dalis), bet, jo nuomone, būtina patikslinti, kad apeliaciniai skundai turi sustabdyti atitinkamo sprendimo vykdymą (25 straipsnio 1 dalis), priešingu atveju jie gali netekti prasmės (16).

2009 m. liepos 16 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Žr. 2008 m. kovo 12 d. EESRK nuomonę dėl žaliosios knygos dėl būsimosios bendros Europos prieglobsčio sistemos, pranešėja An Le Nouail Marlière (OL C 204, 2008 8 9).

(2) Žr. 2009 m. vasario 25 d. EESRK nuomonę dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Prieglobsčio politikos planas. Kompleksinis požiūris į apsaugą Europos Sąjungoje“, pranešėjas Luis Miguel Pariza Castaños, bendrapranešėja Ana Bontea (OL C 218, 2009 9 11).

(3) COM(2007) 301 galutinis, paskelbtas 2007 m. birželio 6 d.

(4) Šiuo klausimu EESRK savo poziciją išdėstė 2008 m. kovo 12 d. nuomonėje dėl žaliosios knygos dėl būsimosios bendros Europos prieglobsčio sistemos, pranešėja An Le Nouail Marlière (OL C 204, 2008 8 9).

(5) Žr. EESRK 2001 m. lapkričio 28 d. nuomonę dėl pasiūlymo priimti Tarybos direktyvą, nustatančią minimalius standartus priimant valstybėse narėse prieglobsčio prašančius asmenis, pranešėjas D. Mengozzi, bendrapranešėjis L. M. Pariza Castaños (OL C 48, 2002 2 21).

(6) Žr. EESRK 2001 m. lapkričio 28 d. nuomonę dėl pasiūlymo priimti Tarybos direktyvą, nustatančią minimalius standartus priimant valstybėse narėse prieglobsčio prašančius asmenis, pranešėjas D. Mengozzi, bendrapranešėjis L. M. Pariza Castaños (OL C 48, 2002 2 21).

(7) „Kiekvienas žmogus turi teisę į darbą, į laisvą darbo pasirinkimą, į teisingas ir tinkamas darbo sąlygas ir į apsaugą nuo nedarbo.“

(8) 1951 m.

(9) Ženevos konvencija, 31 straipsnis: Susitariančiosios šalys netaiko baudžiamųjų sankcijų pabėgėliams už tai, kad jie į jų teritoriją pateko ar joje nelegaliai gyvena atvykę tiesiai iš regiono, kuriame jų gyvybei ar laisvei grėsė pavojus pagal pirmajame straipsnyje numatytas nuostatas, kad atvyksta į jų teritoriją ar joje gyvena be leidimo, bet pabėgėliai turi nedelsdami atvykti į vietos valdžios institucijas ir joms pateikti tinkamas atvykimo ar nelegalaus gyvenimo priežastis.

(10) 37 straipsnyje visų pirma kalbama apie įkalinimą.

(11) Tarptautinė Vaiko teisių konvencija, 3 straipsnio 1 dalis: „Imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai“.

(12) Žr. šio Oficialiojo leidinio p. 115.

(13) Žr. EESRK 2001 m. lapkričio 28 d. nuomonę dėl pasiūlymo priimti Tarybos direktyvą, nustatančią minimalius standartus priimant valstybėse narėse prieglobsčio prašančius asmenis, pranešėjas D. Mengozzi, bendrapranešėjis L. M. Pariza Castaños (OL C 48, 2002 2 21), Direktyva 2003/9/EB.

(14) COM(2008) 820 galutinis, 2009 m. 2009 m. liepos 16 d. EESRK parengė nuomonę dėl pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (Nauja redakcija), pranešėja An Le Nouail Marlière (CESE 443/2009 – SOC/333. Žr. tame pačiame leidinyje).

(15) Kaip, be kita ko, numatyta Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnyje.

(16) Gebremedhin sprendimas c) Prancūzija; Europos Žmogaus teisių teismas, 2007 m. balandžio 26 d.: Europos Tarybos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1950 m., 3 ir 13 straipsniai: dėl neatšaukiamo žalos, kurią galėjo sukelti kankinimai ar smurtas, pobūdžio apeliacijas galima teisėtai sustabdyti. 66 ir 67 punktai http://cmiskp.echr.coe.int/tkp197/view.asp?action=html&documentId=816069&portal=hbkm&source=externalbydocnumber&table=F69A27FD8FB86142BF01C1166DEA398649.

23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/115

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai

COM(2008) 820 galutinis – 2008/0243 (COD)

(2009/C 317/22)

Pranešėja An LE NOUAIL-MARLIÈRE

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2009 m. balandžio 1d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai

COM(2008) 820 galutinis – 2008/0243 COD.

1. Išvados

1.1. Komitetas palankiai vertina su II Dublino reglamentu susijusius Komisijos siūlomus veiksmus, kuriais siekiama didinti sistemos veiksmingumą ir užtikrinti, kad taikant procedūrą būtų gerbiamos bet kurio asmens, kuriam reikalinga tarptautinė apsauga, teisės ir rasti išeitį iš kai kuriose valstybėse narėse susidariusių situacijų, kai dėl priėmimo pajėgumų jos negali užtikrinti reikiamo apsaugos lygio.

1.2. Komitetas pritaria ketinimui užtikrinti veiksmingą galimybę pradėti prieglobsčio prašymo procedūrą ir visoms atsakingoms valstybėms narėms numatytam reikalavimui išsamiai įvertinti jai perduotų prieglobsčio prašytojų apsaugos poreikius.

1.3. EESRK susipažino su Komisijos pasiūlyme numatytomis naujovėmis, kuriomis siekiama užtikrinti aukštesnius apsaugos standartus, visų pirma geriau informuojant prieglobsčio prašytojus apie jų prašymo nagrinėjimo proceso pažangą. Vis dėlto reiškia abejonių dėl kalbinių aspektų ir kalbos, kuria pateikiama informacija apie prašymo arba perdavimo statusą. Atsižvelgiant į tai, kad ši informacija yra laikoma pranešimu, kuriuo suteikiama teisė pateikti skundą ir nurodomi terminai, ji tarptautinės apsaugos prašytojui turėtų būti visada pateikiama jo gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis pripažįsta suprantantis, įskaitant atvejus, kai tarpininkauja prisaikdintas vertėjas arba atliekamas oficialus vertimas ir dalyvauja teismų paskirtas arba prašytojo pasirinktas atsakovas.

1.4. Tarptautinės apsaugos prašytojams turėtų būti suteikta teisė į teisminę gynybą ir nemokamą teisinę pagalbą.

1.5. Komitetas vertina tai, kad humanitarinės išlygos išplėstos jas papildant diskrecinėmis išlygomis, tačiau norėtų, jog būtų patikslinta taikymo tvarka, kad diskrecinės ir suvereniteto išlygos netaptų nepalankios prieglobsčio prašytojų interesams.

1.6. Pabrėžia, kad svarbu, jog kiekvieno prašytojo atvejis būtų nagrinėjamas atskirai, įskaitant etapą, kurio metu nustatoma valstybės narės atsakomybė išsamiai išnagrinėti prašymą ir priimti sprendimą dėl papildomos apsaugos tik tuo atveju, jei prašytojas neatitinka pirmojoje Konvencijoje numatytų būtinų pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų.

1.7. Pakartoja savo rekomendaciją valstybėms narėms ir Europos Sąjungai nesinaudoti taip vadinamų patikimų trečiųjų šalių sąrašais, kol nesudarytas visoms valstybėms narėms skirtas bendras sąrašas, pateikiamas žmogaus teisių apsaugos srityje veikiančioms NVO, Europos Parlamentui ir nacionaliniams parlamentams, visų pirma už prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymo etape.

1.8. Apgailestauja, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas, kai sulaikyti nenurodo teismo institucija ir kol ji nėra nedavusi tokio leidimo, nevertinamas kaip netoleruotina praktika.

1.9. Norėtų, kad vadovaujantis Europos žmogaus teisių teismo praktika apeliacinio skundo pateikimas visada būtų vertinamas kaip priverstinio arba tariamo savanoriško grąžinimo sustabdymas.

1.10. Siūlo pasinaudoti žmogaus teisių srityje veikiančių NVO patirtimi ir sudarant joms galimybę užmegzti ryšį su tarptautinės apsaugos prašytojais ir suteikiant galimybę prieglobsčio prašytojams pasinaudoti jų pagalba. Be to, rekomenduoja valstybėms narėms pasinaudoti NVO kompetencija ir esant galimybei dalyvauti už prašymų suteikti apsaugą nagrinėjimą, įskaitant svarbų atsakingos valstybės nustatymo etapą, atsakingų pareigūnų mokymo programose ir atsižvelgti į vietos aspektą užtikrinant galimybę vietos ir regionų valdžios institucijoms kreiptis pagalbos ir paramos į kompetentingas NVO.

1.11. Siūlo valstybėms narėms aktyviau kovoti su prekyba žmonėmis užsiimančiais nusikaltėliais ir ratifikuoti tarptautines kovos su nusikalstamumu priemones, įskaitant du prie Jungtinių Tautų konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą pridedamus protokolus, ir iš savo patikimų trečiųjų valstybių sąrašo išbraukti šių priemonių, taip pat ir Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso, neratifikavusias šalis bei užtikrinti prekybos žmonėmis aukų apsaugą bei atleisti jas nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, o joms prašant prieglobsčio ir apsaugos labiau atsižvelgti į jų tarptautinės apsaugos teises nuo to momento, kai apie tai informuojamos viešosios valdžios institucijos, ir užtikrinti atitinkamą pareigūnų mokymą.

1.12. Asmens duomenų slaptumas ir tvarkymas

—

EESRK palankiai vertina pasiūlymus, kuriais siekiama užtikrinti didesnį Eurodac sistemos duomenų saugumą (COM 2008/825-3), įskaitant valstybėms narėms įvestą reikalavimą sukurti saugumo planą konkrečiai skirtą užtikrinti duomenų apsaugą, neleisti leidimo neturintiems asmenims jais naudotis ir uždrausti neturint leidimo naudoti, skaityti, kopijuoti ir įrašyti duomenis (1). Duomenų paviešinimas gali lemti ypatingą prieglobsčio prašytojų pažeidžiamumą, todėl reikia nustatyti griežtus slaptumo ir saugumo standartus.

—

Komitetas pritaria ir kitoms nuostatoms, kuriomis siekiama užtikrinti veiksmingesnį duomenų panaikinimo valdymą, kadangi šiomis nuostatomis bus užtikrinama, kad svarbi informacija duomenų bazėje nebus saugoma ilgiau nei būtina, visų pirma po to, kai išduotas leidimas gyventi arba suinteresuotasis asmuo išvyko iš valstybės narės teritorijos.

1.13. Pabėgėlių apsauga ES kaimynėse trečiosiose šalyse

Komitetas ragina ES neperduoti prieglobsčio prašymų ir individualių atvejų nagrinėjimo tarptautinės Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (2) arba pridedamo jos protokolo (3) neratifikavusiai šaliai.

2. Įžanga ir Komisijos pasiūlymo santrauka

2.1. Bendra Europos prieglobsčio sistema buvo plėtojama dviem skirtingais etapais. Pirmasis prasidėjo Tamperės Europos Vadovų Tarybos susitikime (1999 m.) priėmus Amsterdamo sutartį, kuria imigracijos ir prieglobsčio politikai suteikta Europos Sąjungos dimensija. Šis pirmasis etapas baigėsi 2005 m.

2.2. Pirmuoju etapu buvo parengtos prieglobsčio direktyvos ir pradėtas valstybių narių bendradarbiavimas.

2.3. Antrasis bendros Europos prieglobsčio sistemos kūrimo etapas prasidėjo 2004 m. lapkričio mėn. priėmus Hagos programą, kurioje nurodoma, kad iki 2010 m. turi būti pasiekta pagrindinių bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslų numatant instrumentus ir priemones, kuriomis siekiama didesnio apsaugos standartų, reikalingų bendrai Europos prieglobsčio sistemai (BEPS) sukurti, suderinimo ir jų tobulinimo.

2.4. Prieš imdamasi naujų iniciatyvų, 2007 m. Komisija parengė žaliąją knygą (4) ir pateikė ją Europos Sąjungos institucijoms, valstybėms narėms ir pilietinei visuomenei (5). Ja remdamasi Komisija parengė prieglobsčio politikos planą. Šiame plane nurodomos priemonės, kurias Komisija ketina įgyvendinti per antrąjį bendros Europos prieglobsčio sistemos (BEPS) kūrimo etapą.

2.5. 2003 m. vasario 18 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 343/2003, nustatantis valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (toliau – Dublino reglamentas) (6), kurio naują redakciją siūlo Komisija, buvo nagrinėjamas EESRK nuomonėje (7).

2.6. Pagrindinis šios naujos redakcijos tikslas – padidinti sistemos veiksmingumą ir užtikrinti aukštesnius asmenų, kuriems taikoma Dublino procedūra, apsaugos standartus. Remiantis minėta Dublino procedūra iš esmės siekiama nustatyti valstybę narę, atsakingą už atskirų prieglobsčio prašymų nagrinėjimą arba papildomos apsaugos suteikimą bei tarptautinę apsaugą pagal 1965 m. Ženevos konvenciją, 1967 m. Niujorko protokolą ir 2003 m. sausio 27 d. Tarybos „priėmimo“ Direktyvą 2003/9/EB bei 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos „priskyrimo“ Direktyvą 2004/83/EB, kurių nauja redakcija taip pat šiuo metu yra rengiama. Be to, pasiūlymu siekiama veiksmingiau spręsti dideles valstybių narių priėmimo pajėgumo problemas.

2.7. Pasiūlyme išlaikyti pagrindiniai šiuo metu galiojančio Dublino reglamento principai, kuriais remiantis už prašymo nagrinėjimą atsakinga visų pirma ta valstybė narė, kurios vaidmuo prašytojui atvykstant į valstybių narių teritoriją ir joje apsigyvenant buvo didžiausias, išskyrus tam tikras šeimos vientisumą saugančias išlygas.

2.8. Be to, pasiūlyme iš esmės nekeičiamos valstybių narių tarpusavio pareigos ir nuostatos, reglamentuojančios valstybių narių pareigas pagal Dublino procedūrą prieglobsčio prašančių asmenų atžvilgiu, kadangi šios nuostatos turi įtakos tarp valstybių narių vykdomoms procedūroms arba yra būtinos nuoseklumui su kitomis prieglobsčio priemonėmis užtikrinti. Naujomis nuostatomis, kuriomis padidinamos galiojančios procedūrinės garantijos, kad būtų užtikrinta didesnė apsauga, siekiama geriau patenkinti asmenų, kuriems taikoma procedūra, specialiuosius poreikius ir išvengti spragų užtikrinant jų apsaugą.

Šiuo naujos redakcijos pasiūlymu išplečiama reglamento taikymo sritis – įtraukiami papildomos apsaugos prašytojai (ir gavėjai) – siekiant užtikrinti derėjimą su Priskyrimo direktyva 2004/83/EB, kadangi pradinis Reglamentas (EB) 343/2003 buvo taikomas tik prieglobsčio prašytojams, ir patobulinamos kai kurios nuostatos, kuriomis siekiama užtikrinti procedūros ir atsakingos valstybės narės nustatymo sistemos sklandų veikimą sustiprinant tarptautinės apsaugos prašytojų teisines garantijas ir suteikti jiems galimybę geriau apginti savo teises.

Pasiūlyme ypatingas dėmesys skiriamas šeimos vientisumo išsaugojimo, nelydimų nepilnamečių ir kitų pažeidžiamų grupių apsaugos priemonėms.

Galiausiai, siekiant išvengti, kad iškilus ypatingiems sunkumams perdavimas pagal Dublino reglamentą nesukurtų papildomos naštos toms valstybėms narėms, kurių priėmimo ir įsisavinimo pajėgumai riboti, reglamente numatyta nauja procedūra, pagal kurią galima sustabdyti perdavimą pagal Dublino procedūrą.

3. Bendrosios pastabos

3.1. Šis pasiūlymas, kuris yra viena iš Prieglobsčio politikos plano priemonių, numatytų prieglobsčio srityje siekiant sukurti bendrą Europos prieglobsčio sistemą (BEPS) (8), atitinka Komiteto labai remiamą suderinimo siekį ir jame atsižvelgta į trūkumus, išryškėjusius per konsultacijas dėl žaliosios knygos dėl būsimosios bendros Europos prieglobsčio sistemos. Tačiau tenka konstatuoti, kad pasiūlyme nekvestionuojamas principas, pagal kurį už prašymo nagrinėjimą atsakinga ta valstybė narė, kurios vaidmuo prieglobsčio prašytojui atvykstant į valstybių narių teritoriją ir joje apsigyvenant buvo didžiausias, išskyrus tam tikras išimtis. Pati Komisija siūlo atlikti didesnius pakeitimus ir nenurodyti laikotarpio (poveikio vertinimo santrauka SEC(2008) 2962/2963-2 „Stebėsena ir vertinimas“, trečia pastraipa) bei numatyti, kad atsakomybės priskyrimas būtų nustatomas pagal tai, kur pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas (COM(2008) 820, Aiškinamojo memorandumo II dalis „Konsultacijos su suinteresuotosiomis šalimis“).

3.2. Komitetas pažymi, kad tokiai Komisijos pozicijai, atrodo, pritaria dauguma valstybių narių, tačiau primena, kad nuo 2001 m. Komitetas tvirtai pasisakė už tai, kad prieglobsčio prašytojams būtų suteikta teisė pasirinkti šalį, kuriai jis pateikia savo prašymą vadovaudamasis kultūriniais ir socialiniais motyvais, turinčiais didžiausios reikšmės greitai integracijai (9), o dėl BEPS ateities (10) pažymi, kad EESRK nuomonei taip pat pritarė daugelis pilietinės visuomenės organizacijų ir Jungtinių Tautų žmogaus teisių vyriausiojo komisaro (JTPVK) biuras.

3.3. Nors Komitetas išsakė abejonę dėl principo, pritaria numatytai naujai procedūrai, kuria siekiama sustabdyti asmenų perdavimą pagal Dublino procedūrą tam tikrai atsakingai valstybei narei, kuri gali susidurti su papildomais sunkumais.

3.4. EESRK pažymi, kad šios priemonės atitinka ketinimus siekti geresnių teisinių ir procedūrinių garantijų pagrindinėms prieglobsčio prašytojų teisėms užtikrinti.

3.5. Komitetas apgailestauja, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas nelaikomas netoleruotina praktika – neskaitant teismo nustatytų sukčiavimo ir proceso vilkinimo atvejų – kuri numatoma tik išskirtiniais atvejais, tačiau remiantis kriterijais, suteikiančiais susijusioms valstybėms narėms pernelyg plačias teises savo nuožiūra priimti sprendimus ir verčia prieglobsčio prašytojų gynėjus imtis daugybės ir ilgai trunkančių procedūrų.

3.6. EESRK remia sistemingą teisės apskųsti bet kurį sprendimą taikymą, visų pirma sprendimus, kuriais remiantis gali būti vykdomas perdavimas, ir mano, kad tokius skundus reikėtų vertinti kaip turinčius sustabdantį poveikį siekiant užtikrinti visišką teisių laikymąsi vadovaujantis Europos žmogaus teisių teismo praktika.

4. Konkrečios pastabos

4.1. Dėl konstatuojamųjų dalių

4.1.1. Šeimos vientisumas (12): bendrai nagrinėjant visų vienos šeimos narių prieglobsčio prašymus neturėtų būti siekiama tik „kad vienos šeimos nariai nebūtų išskiriami“. Tokio nagrinėjimo tikslas turėtų būti – užtikrinti tarptautinės apsaugos siekiančios šeimos susijungimą atsižvelgiant į kiekvieno prašytojo, visų pirma moterų, individualias teises.

4.1.2. EESRK aktyviai remia pasiūlymą, pagal kurį bet kuri valstybė narė galėtų nesilaikyti atsakomybės kriterijų, visų pirma dėl humanitarinių priežasčių (14).

4.1.3. Teisė apskųsti sprendimą dėl perdavimo atsakingai valstybei narei (16, 17) turėtų būti vertinama kaip turinti sustabdantį poveikį, priešingu atveju ji nebus veiksminga (11).

4.1.4. Remiantis Ženevos konvencija prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas (18) tik išimtinėmis aplinkybėmis. Tačiau siūlomo dokumento konstatuojamosiose dalyse šios išimtinės aplinkybės aiškiai neapibrėžtos. Komitetas mano, kad sulaikyti prieglobsčio prašytoją turėtų būti numatyta tik tuo atveju, jei jis pateikė savo prašymą, nors apie išsiuntimo priemonę buvo iš anksto informuotas.

4.2. Dėl dalyko ir apibrėžčių (I skyrius, 1 ir 2 straipsnis)

4.2.1. Komitetas abejoja, ar tikslinga įvesti „pasislėpimo rizikos“ (2 straipsnio 1 dalis) apibrėžtis, kadangi ši sąvoka reglamento naujojoje redakcijoje vartojama toliau apibrėžiant „sulaikymą“. Bet kuriuo atveju, būtina apriboti teisės aktuose apibrėžtais objektyviais kriterijais pagrįstą manymą, kuriuo remiantis galima numatyti, kad asmuo, dėl kurio priimamas sprendimas dėl perdavimo, gali pasislėpti, nurodant, kad šiuos motyvus, atsižvelgiant į teisę į gynybą, turi būti įvertinęs kompetentingas teismas kaip nurodyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.

4.3. Dėl bendrųjų principų ir garantijų (II skyrius, 3 ir 6 straipsniai)

Teisė į informaciją

4.3.1. Prieglobsčio prašytojas turi teisę būti informuotas apie „galimybę apskųsti sprendimą dėl perdavimo“ ir šios teisės įgyvendinimo priemones, o ne tik apie galimybę ja pasinaudoti (4 straipsnio 1 dalis).

4.3.2. Komitetas mano, kad apsiribojant informuoti prieglobsčio prašytoją ta kalba, kurią, „kaip pagrįstai galima manyti, jis supranta“ valdžios institucijų atstovams suteikiama teisė vertinti, nors negalima užtikrinti, kad jie yra pakankamai kompetentingi kalbos žinioms įvertinti (4 straipsnio 2 dalis). Komitetas norėtų, kad būtų patikslinta, jog informacija prieglobsčio prašytojui turi būti pateikiama ta kalba, kurią jis pripažįsta suprantantis.

Nepilnamečių garantijos

4.3.3. Jei taikant bet kokią procedūrą reikia pirmiausia vadovautis vaiko interesais (6 straipsnio 1dalis), reikėtų aiškiai nurodyti, jog tai daroma remiantis Tarptautinės vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalimi, kad teismuose šią nuostatą būtų galima teisiškai pagrįsti.

Priklausomi giminaičiai (11 straipsnis 1 dalis)

4.3.4. Siekiant teksto vientisumo, sąvoką „tarptautinės apsaugos prašytojas“ reikėtų pakeisti sąvoka „prieglobsčio prašytojas“.

4.3.5. Reikalavimas prašytojui pateikti prašymą raštu gali apriboti jo išraiškos galimybes ir tai prieštarauja bendrai dokumento nuostatai. Tiksliau būtų nurodyti, kad šis prašymas gali būti pateiktas bet kokia forma, leidžiančia institucijoms jį užregistruoti (raštu, žodžiu, atsakant į klausimyną).

Dėl diskrecinių išlygų (IV skyrius, 17 straipsnis)

4.3.6. Komitetas pritaria, kad sprendime atsisakyti (kurį dėl perėmimo savo žinion pateikė prašoma valstybė) patenkinti prašymą turi būti nurodomos jį pagrindžiančios priežastys (17 straipsnio 2 dalies 3 pastraipa). EESRK mano, kad taip pat reikėtų pabrėžti, kad jei per du mėnesius prašoma valstybė nepateikė atsakymo, ji privalo prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą.

Dėl perėmimo savo žinion ir atsiėmimo procedūros (VI skyrius, 20–31 straipsniai)

4.3.7. Komitetas skatina valstybes nares kuo skubiau pateikti prašymą atsiimti atitinkamą asmenį (23 straipsnio 2 dalis), tačiau bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per Komisijos nurodytą laikotarpį (per du mėnesius, jei prašymas, grindžiamas remiantis Eurodac sistemos gautais duomenimis, kitais atvejais – per tris mėnesius).

4.3.8. Nepakanka apsiriboti pareiškėjui pateikti kuo išsamesnę informaciją, kurią jis suprastų, pranešant „raštu ta kalba, kurią, kaip galima pagrįstai manyti, asmuo supranta“ (25 straipsnio 1 dalis). Kaip ir 4.2 punkte Komitetas norėtų pridurti, kad pranešimas turėtų būti patektas ta kalba, kurią prieglobsčio prašytojas pripažįsta suprantantis.

Patikslinti, kad skundo pateikimas turi sustabdantį poveikį (25 straipsnio 2 dalis ir 26 straipsnio 1 dalis), kaip nurodyta 16 ir 17 konstatuojamojoje dalyje.

4.3.9. Komitetas mano, kad nelogiška užtikrinti prašytojui, dėl kurio priimamas sprendimas dėl perdavimo, teisę pateikti skundą (tai turi sustabdantį poveikį) ir kartu neleisti suinteresuotajam asmeniui tos valstybės narės teritorijoje laukti skundo nagrinėjimo rezultatų (26 straipsnio 3 dalis ir 26 straipsnio 4 dalis).

4.3.10. Remdamasis Ženevos Konvencijos principu, pagal kurį valstybės narės negali sulaikyti asmens vien dėl to, kad jis pateikė tarptautinės apsaugos prašymą (27 straipsnio 1 dalis), Komitetas siūlo 27 straipsnio 3 dalį įterpti prieš 27 straipsnio 2 dalį siekiant atkreipti dėmesį į alternatyvius sulaikymui sprendimus.

4.3.11. Komitetas pritaria, jog turi būti aiškiai nurodyta, kad sulaikomi gali būti tik lydimi nepilnamečiai (27 straipsnio 10 dalis).

2009 m. liepos 16 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Žr. 19 straipsnį (COM-2008/825-3).

(2) 1951 m. Ženeva.

(3) 1967 m. Niujorkas.

(4) COM(2007) 301 galutinis, 2007 6 6.

(5) Savo nuomonę dėl šios žaliosios knygos EESRK išsakė 2008 m. kovo 12 d. nuomonėje dėl būsimosios bendros Europos prieglobsčio sistemos, pranešėja Le Nouail Marlière (OL C 204, 2008 8 9).

(6) Žr. 2003 m. vasario 18 d. Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 343/2003, nustatantį valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus, OL L 50, 2003 2 25, p. 1.

(7) Žr. 2002 m. kovo 20 d. EESRK nuomonę dėl pasiūlymo priimti Tarybos reglamentą dėl valstybės narės, atsakingos už vienoje iš valstybių narių pateikto piliečio iš trečiosios šalies prieglobsčio prašymo išnagrinėjimą, nustatymo kriterijų ir mechanizmų, pranešėjas Sharma (OL C 125, 2002 5 27).

(8) Su EESRK nebuvo konsultuojamasi dėl Eurodac pakeitimo (COM(2008) 825). Šis 2000 m. gruodžio 11 d. Tarybos reglamentas (EB) 2725/2000 tiesiogiai papildo Dublino reglamentą.

(9) Žr.

—

2002 m. kovo 20 d. EESRK nuomonę dėl pasiūlymo priimti Tarybos reglamentą dėl valstybės narės, atsakingos už vienoje iš valstybių narių pateikto piliečio iš trečiosios šalies prieglobsčio prašymo išnagrinėjimą, nustatymo kriterijų ir mechanizmų, (Dublinas II), (COM(2001) 447 galutinis), pranešėjas Sukhdev Sharma (OL C 125, 2002 5 27, p. 28–31).

—	2008 m. kovo 12 d. EESRK nuomonė dėl žaliosios knygos dėl būsimosios bendros Europos prieglobsčio sistemos, COM(2007) 301 galutinis), pranešėja An Le Nouail Marlière (OL C 204, 2008 8 9, p. 77–84).

(10) Žalioji knyga dėl būsimosios bendros Europos prieglobsčio sistemos, COM(2007) 301.

(11) Sprendimas dėl Gebremedhin c) Prancūzija, 2007 m. balandžio 26 d. Europos žmogaus teisių teismas: 1950 m. Europos Tarybos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 3 ir 13 straipsniai, nepataisoma žala, kuri galėjo kilti dėl kankinimo arba nederamo elgesio, savaime yra sustabdančio poveikio. http://cmiskp.echr.coe.int/tkp197/view.asp?action=html&documentId=816069&portal=hbkm&source=externalbydocnumber&table=F69A27FD8FB86142BF01C1166DEA398649

23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/120

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Tarybos direktyvą dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis

COM(2009) 28 galutinis – 2009/0007 (CNS)

Pasiūlymo priimti Tarybos direktyvą dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje

COM(2009) 29 galutinis – 2009/0004 (CNS)

(2009/C 317/23)

Pranešėjas Sergio Santillán CABEZA

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 93 straipsniu, 2009 m. vasario 13 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Pasiūlymo priimti Tarybos direktyvą dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis

COM(2009) 28 galutinis – 2009/0007 (CNS)

Pasiūlymo priimti Tarybos direktyvą dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje COM(2009) 29 galutinis – 2009/0004 (CNS).

455–ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (2009 m. liepos 16 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 114 narių balsavus už, 3 prieš ir 1 susilaikius.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pritaria abiem pasiūlymams priimti direktyvą dėl savitarpio pagalbos vykdant su mokesčiais susijusius reikalavimus ir direktyvą dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje, nes jų reikia kuo greičiau. Nuostatos, kurios dabar turi būti pakeistos, buvo priimtos prieš 30 metų, jos jau neatitinka dabartinių reikalavimų. Tai, kad šiandien patenkinama tik 5 proc. visų su mokesčiais susijusių reikalavimų, verčia nedelsiant rasti sprendimą.

1.2. Komisijos pasiūlymuose atsižvelgta į tyrimus, iniciatyvas ir rekomendacijas, kurios buvo pateiktos ES ir jos valstybių narių bei tarptautiniuose forumuose ir institucijose, pavyzdžiui, G-20 ir OECD. EESRK įvairiose savo nuomonėse taip pat besąlygiškai pritarė pasiūlymams dėl veiksmingesnio valstybių narių bendradarbiavimo mokesčių klausimais (žr. šios nuomonės 4.8 punktą).

1.3. Šiandien reformos reikia dar labiau, kadangi visuomenė turi įveikti katastrofinio masto socialines ir ekonomines ekonomikos krizės pasekmes, kurias sukėlė 2007 m. pabaigoje atskleistos spekuliacinės ir sukčiavimo praktikos finansų srityje. Kadangi tai taps didžiule našta mokesčių mokėtojams daugeliui metų, pasigirdo balsų, reikalaujančių imtis veiksmingesnių priemonių prieš mokesčių vengiančius subjektus, kurie savo sandorius vykdo mokesčių rojaus prieglobstyje ar pasinaudodami įstatymų spragomis, kad išsisuktų nuo prievolės mokėti mokesčius.

1.4. Globalizacija dar labiau didina valstybių narių būtinybę bendradarbiauti mokesčių srityje. Europos Sąjungoje pagrindinės laisvės, sudarančios jos veikimo pagrindą, neturi tapti dingstimi vengti atlikti viešąją prievolę mokėti mokesčius.

1.5. Todėl šiomis aplinkybėmis Komisija pagrįstai nusprendė parengti naują teisės aktą, užuot pakeitusi tik kai kurias galiojančių nuostatų dalis.

1.6. EESRK pritaria svarbiausiam abiejų pasiūlymų tikslui – sukurti Bendrijos administracinę kultūrą ir aprūpinti administracines institucijas reikiamomis priemonėmis, leidžiančiomis naudotis šiuolaikinėmis technologijomis (pvz., elektroniniu būdu pildomi formuliarai) ir tuo supaprastinti bei pagreitinti administracines procedūras. Pažymėtinos ir kalbų vartojimo nuostatos, iki šiol tai buvo viena iš didžiųjų kliūčių, iškilusių mokesčių srityje bendradarbiaujančioms valstybėms narėms (žr. 5.1 punktą).

1.7. Prievolė teikti informaciją ir jai nustatytos ribos (žr. 5.2 punktą) atitinka OECD reikalavimus; tai turėtų padėti – EESRK nuomone, visiškai pagrįstai – užkirsti kelią piktnaudžiauti pasinaudojant banko paslaptimi ir kitomis, iš pirmo žvilgsnio atrodytų teisėtomis priemonėmis nemokėti mokesčių.

1.8. Prašančiosios valstybės pareigūno dalyvavimas tyrimuose, kurie atliekami valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, jau numatytas konkrečiuose galiojančiuose teisės aktuose (žr.5.3 punktą). Šiuo požiūriu, kaip ir kitais aspektais, abu pasiūlymai išsaugo valstybių suverenumą (žr. 5.5 punktą).

1.9. Mokesčių mokėtojo apsauga valstybės iždo atžvilgiu išlieka bendradarbiaujant valstybėms narėms, nes suinteresuotas subjektas gali apskųsti tyrimų teisėtumą ir institucijų inicijuotus veiksmus (žr. 5.4 punktą).

1.10. EESRK siūlo, kad ateityje Komisija apsvarstytų mokesčių teisės aktų konsolidavimą (žr. 5.6 punktą).

2. Pasiūlymas priimti Tarybos direktyvą dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (COM(2009) 28 galutinis)

2.1. Komisijos pasiūlymo pagrindas

2.1.1. Teisės aktai, reglamentuojantys tarpusavio pagalbą (1), nėra nei vienodi, nei suderinti, o atitinkamos procedūros neaiškios ir sudėtingos.

2.1.2. Mokesčių administracijos neturi teisės išieškoti mokesčių už savo valstybės teritorijos ribų, kadangi susijusios teisės nuostatos yra nacionalinės. Kad galėtų tai daryti, jos privalo prašyti vienos arba keleto valstybių narių savitarpio pagalbos, tačiau paaiškėjo, kad tam numatytos procedūros pasirodė esančios neveiksmingos. Dėl tokio kompetencijos apribojimo daugėja problemų, kadangi didėja kapitalo ir asmenų judumas. Dėl to laisvas asmenų judėjimas – svarbiausia Europos Sąjungos laisvė – šiuo požiūriu turi neigiamų padarinių: ji skatina sukčiavimą. Akivaizdu, kad reikia naujų priemonių.

2.1.3. Pagrįsti šį poreikį pakanka paminėti tai, kad 2007 m. valstybės narės gavo iš kitų valstybių narių 11 794 prašymų suteikti pagalbą mokesčių skoloms išieškoti. Tačiau iš tikrųjų išieškotos sumos tesudaro apytikriai 5 proc. sumų, dėl kurių prašoma pagalbos reikalavimams vykdyti.

2.1.4. Ypač didelį mastą įgavo PVM sukčiavimas, dėl kurio atsiranda dvejopo pobūdžio neigiamų padarinių, kurių ateityje reikėtų vengti: labai iškraipomos konkurencijos vidaus rinkoje sąlygos ir mažėja valstybių narių ir Bendrijos biudžetas (2).

2.2. Siūlomos priemonės su mokesčiais susijusiems reikalavimams vykdyti

2.2.1. Išplėsti galiojančių teisės aktų dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus taikymo sritį. Kitaip nei direktyvoje 2008/55/EB, kurioje numatyta patenkinti pretenzijas, susijusias tik su tam tikromis ribotomis reikalavimų kategorijomis, šis pasiūlymas priimti direktyvą taikomas „visiems mokesčiams ir muitams, kuriuos taiko valstybių narių teritoriniai arba administraciniai padaliniai, įskaitant savivaldos institucijas, arba kurie taikomi šių padalinių vardu“, privalomojo socialinio draudimo įmokoms, „grąžinamosios išmokos, intervencijoms ir kitoms priemonėms“, sudarančioms EŽŪGF (3) ir EŽŪFKP (4), „rinkliavomis ir kitomis įmokomis, numatytomis atsižvelgiant į bendro cukraus sektoriaus rinkos organizavimo principus“ (1 ir 2 str.).

2.2.2. Gerinti keitimąsi informacija. Šalia savanoriško keitimosi informacija (5 str.) pasiūlyme numatyta itin svarbi galimybė kitos valstybės narės įgaliotiems pareigūnams aktyviai dalyvauti administraciniuose tyrimuose, kuriuos atlieka kitos valstybės narės (6 str.).

2.2.3. Supaprastinta pranešimo apie tam tikrus su reikalavimais susijusius dokumentus tvarka (7 ir 8 str.).

2.2.4. Veiksmingesnės reikalavimo vykdymo arba atsargumo priemonės (IV skyrius). Šios nuostatos, sudarančios svarbią pasiūlymo priimti direktyvą dalį, apima šiuos aspektus:

—	prašymo vykdyti reikalavimą vykdymas valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi (9 ir 12 str.),

—

taikyti vienodą požiūrį reikalavimui: „Kiekvienas reikalavimas, dėl kurio pateiktas prašymas jį vykdyti, laikomas valstybės narės, į kurią kreipiamasi, reikalavimu, kad jį būtų įmanoma vykdyti toje valstybėje narėje, nebent šioje direktyvoje būtų nustatyta kitaip“ (12 str.1 dalis) (5), valstybė narė, į kurią kreipiamasi, įvykdo reikalavimą savo valiuta,

—	kiti reikalavimo vykdymo procedūros aspektai: valstybės narės, į kurią kreipiamasi, informavimas, surinktų sumų pervedimas, delspinigiai, skolos grąžinimas dalimis (12 str. 2 – 5 dalys),

—	prašymas imtis atsargumo priemonių užtikrinant reikalavimų vykdymą (15 ir 16 str.),

—	institucijos, į kurią kreipiamasi, prievolių ribojimas (17 str.),

—	klausimai dėl senaties (18 str.),

—	su reikalavimo vykdymu susijusios išlaidos (19 str.).

2.2.5. Bendrųjų visų rūšių prašymus suteikti pagalbą reglamentuojančių taisyklių suvienodinimas ir supaprastinamas (standartiniai blankai ir informavimo priemonės, kalbų vartojimas) – 20 ir 23 str.

3. Pasiūlymas priimti Tarybos direktyvą dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje (COM(2009) 29 galutinis

3.1. Komisijos pasiūlymo pagrindas

3.1.1. Tiek Tarybos kovos su sukčiavimu aukšto lygio darbo grupė (6), tiek Komisija (7) ir valstybės narės priėjo prie išvados, kad teisės aktai dėl valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalbos tiesioginio apmokestinimo ir draudimo įmokų apmokestinimo srityje nėra tinkama priemonė (8). Komisijos nuomone, dėl didelių Direktyvos 77/799 spragų darosi vis sunkiau teisingai įvertinti mokesčius, kenkiama apmokestinimo sistemų veikimui ir kyla dvigubo apmokestinimo problemų, o tai skatina sukčiauti mokesčių srityje ir vengti mokesčių, tuo tarpu kontrolės įgaliojimai tebetaikomi nacionaliniu lygmeniu (9).

3.1.2. Tad siūloma taikyti visiškai naują koncepciją, kuria būtų siekiama daugiau nei padaryti galiojančios direktyvos pakeitimus. Siūloma teisinė priemonė yra nauja, integruota teisinė sistema, apimanti visus administracinio bendradarbiavimo aspektus apmokestinimo srityje, gerokai pagerinanti mokesčių įstaigų galimybes kovoti su mokestiniu sukčiavimu ir vengimu mokėti mokesčius.

3.1.3. Kadangi siekiama įdiegti veiksmingus Bendrijos ir valstybių narių institucijų bei nacionalinių institucijų tarpusavio bendradarbiavimo mechanizmus, svarbiausias abiejų pasiūlymų tikslas parengti bendras taisykles, kurios visiškai gerbtų valstybių narių suverenumą mokesčių srityje.

3.2. Siūlomos priemonės, skirtos pagerinti administracinį valstybių bendradarbiavimą

3.2.1. Teisės akto taikymo srities išplėtimas toks pat kaip ir ankstesniame pasiūlyme (skolų išieškojimas).

3.2.2. Keitimasis informacija. Pateikiami trys keitimosi informacija būdai:

—	gavus prašančiosios institucijos prašymą (5–7 str.). Gavus prašymą pateikti informaciją imamasi priemonių, kad būtų atlikti „visi administraciniai tyrimai“, kurie būtini nurodytai informacijai gauti,

—

privalomas keitimasis informacija (8 str.)., Tai sistemingas iš anksto nustatytos informacijos perdavimas kitai valstybei narei be išankstinio prašymo iš anksto nustatytais reguliariais intervalais arba gavus tą informaciją (3 str. 4 dalis). Tačiau išsamios šio keitimosi informacija detalės bus nustatytos per dvejus metus komitologijos procedūra pagal 24 str.,

—	savanoriškas keitimasis informacija, jei valstybės narės atsakingoji institucija tai laiko tikslingu (9 str.).

3.2.3. Kitos bendradarbiavimo formos

—	prašančiosios institucijos įgaliotų pareigūnų buvimas kitų valstybių narių administracinėse patalpose ir jų dalyvavimas atliekant administracinės institucijos, į kurią kreipiamasi, procedūras (10 str.),

—	vienalaikė vieno ar daugiau asmenų kontrolė, atliekama skirtingų valstybių teritorijose (11 str.),

—	pranešimas adresatui apie visus dokumentus ir sprendimus, priimtus kitoje valstybėje narėje (12 str.).

3.2.4. Bendrieji administracinio bendradarbiavimo klausimai

—	atsiliepimai (13 str.). Be kitų dalykų, svarbiausia – kaip galima greičiau pateikti atsiliepimus,

—	dalijimasis geriausiąja praktika ir patirtimi (14 str.),

—

įvairios bendradarbiavimo formos. Prašančioji institucija arba institucija, į kurią kreipiamasi, gali šiuo būdu gautą informaciją ir dokumentus atskleisti kitoms institucijoms ir naudoti jas kitiems nei iš pradžių numatyta tikslams (15 str.). Kiti klausimai: valstybių narių prievolės keistis informacija sąlygos (16 str.); prievolės bendradarbiauti ribojimai (17 str.); platesnio bendradarbiavimo principo taikymas (18 str.); standartinės formos ir kompiuteriniai formatai (19 str.), taip pat bendrojo ryšių tinklo (CCN-tinklas, 20 str.) naudojimas.

4. Bendrosios pastabos

4.1. EESRK pritaria Komisijos požiūriui, kad „globalizacijos epochoje valstybių narių savitarpio pagalbos apmokestinimo ir ypač tiesioginio apmokestinimo srityje poreikis sparčiai didėja. Mokesčių mokėtojų judumas, tarpvalstybinių sandorių skaičius ir finansinių priemonių internacionalizavimas itin sparčiai didėja, todėl valstybėms narėms vis sunkiau tinkamai apskaičiuoti mokėtinus mokesčius, nes mokesčių lygio atžvilgiu jos laikosi nacionalinio suverenumo“ (10).

4.2. Abiejų pasiūlymų išeities taškas yra pastebėjimas, kad daugiau nei prieš tris dešimtmečius (kai ES priklausė tik devynios šalys) parengtos nuostatos šiandien yra nepakankamos dėl pokyčių, atsiradusių vidaus rinkoje. Antrojoje aštuntojo dešimtmečio pusėje dar nebuvo laisvo asmenų judėjimo ir integracija dar nebuvo tokia gili.

4.3. Jau daugelį metų platūs mokestinio sukčiavimo ir mokesčių vengimo mastai ES yra nerimą keliantis klausimas. 2004 m. Europos Komisija ėmėsi šio klausimo kilus skandalams dėl keleto įmonių piktnaudžiavimo praktikos (11) ir inicijavo nemažai priemonių, siekiant „padidinti mokesčių sistemų skaidrumą“. Be to, ji pateikė „konkrečius pasiūlymus kovai su mokesčių sukčiavimu ir mokesčių vengimu naudojant sudėtingas ir neskaidrias struktūras“. Remdamasi konkrečiais atvejais (12), Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad šie skandalai „sukėlė neramumus kapitalo rinkose, dėl to buvo padaryta žala visai ekonomikai“.

4.4. Šiandien, praėjus penkeriems metams, galima teigti, kad 2004 m. komunikate išdėstyti įvykiai atrodo nežymūs, palyginti su pastarojo meto įvykiais, ir jų padaryti nuostoliai ekonomikai taip pat gerokai didesni.

4.5. Ši problema dabartiniu metu yra pasaulinio masto kaip ekonomikos ir finansų krizės pasekmė, sukelta sukčiavimo machinacijų, kurios pradėjo ryškėti 2007 m. pabaigoje. Vienas iš G-20 tikslų – pasiūlyti parengti tarptautines taisykles, kurios padarytų prekybines operacijas skaidrias ir patikimas, tai padėtų kovoti su mokestiniu sukčiavimu ir mokesčių vengimu (13).

4.6. Skandalai, kilę kelete ES valstybių narių dėl „mokesčių rojuje“ esančių mokesčių vengimo mechanizmų (pvz., mokesčių vengimo atvejis Lichtenšteine, kai buvo padaryta žala Vokietijos valstybės iždui) sukėlė visuotinį gyventojų pasipiktinimą ir visuomenė pareikalavo imtis veiksmingesnių priemonių kovoti su mokesčių vengimu ir ekonominiais nusikaltimais.

4.7. Keitimasis informacija ir lengvesnė prieiga prie duomenų kovojant su mokestiniu sukčiavimu, taip pat yra vienas iš OECD (14) tikslų.

4.8. Jau daugelį metų EESRK ypač remia priemones, skirtas intensyvinti bendradarbiavimą ir ragina taikyti geresnes kontrolės priemones bei procedūras (15).

4.9. Atsižvelgiant į tai, EESRK pritaria pasiūlymams priimti abi direktyvas kaip svarbų žingsnį Europos integracijos link. Mokestinės pareigos vykdymas yra svarbi prielaida socialinės valstybės veikimui užtikrinti.

5. Konkrečios pastabos

5.1. Bendrijos administracinės kultūros kūrimas

5.1.1. EESRK nuomone, svarbiausias abiejų pasiūlymų aspektas, ypač kalbant apie pasiūlymą dėl administracinio bendradarbiavimo, yra ketinimas sukurti Bendrijos administracinę kultūrą, tai esminė prielaida kovojant su mokestiniu sukčiavimu, kaip pabrėžiama 2006 m. komunikate (16).

5.1.2. Šis sprendimas, kuris priimtas remiantis per ilgesnį laiką sukaupta mokesčių administravimo įstaigų patirtimi, taikytinas įvairiems aspektams: prievolei paskirti kiekvienoje valstybėje narėje vieną mokesčių srities ryšių tarnybą, taip pat galimybei paskirti mokesčių srities ryšių skyrius, kurie tiesiogiai keisis informacija; galima paskirti kompetentingus pareigūnus, kurie būtų įgalioti tiesiogiai dalyvauti atliekant administracinius veiksmus; nustatyti terminus (kol kas jie dar nenustatyti) informacijos perdavimui; prievolė teikti atsiliepimus ir pan.

5.1.3. EESRK pritaria standartinių formų ir kompiuterinių formatų nustatymui, kurie galėtų gerokai paspartinti procedūras.

5.1.4. Pažymėtinas ir kalbų vartojimo nuostatų supaprastinimas – iki šiol tai buvo didžiausia bendradarbiavimo kliūtis ir procedūras branginantis veiksnys – naujų technologijų taikymas šioje srityje leidžia versti formas mašininiu būdu.

5.2. Administracinio bendradarbiavimo ribos, banko paslaptis, agentų veikla ir nuosavybės teisės

5.2.1. Numatytos administracinio bendradarbiavimo ribos. Valstybė narė, į kurią kreipiamasi, teikia reikiamą informaciją, jei tai „neužkrauna įmonėms ir mokesčių administratoriams neproporcingos administracinės naštos“, o prašančioji valstybė narė „išnaudojo įprastinius informacijos šaltinius“. Valstybė narė, į kurią kreipiamasi, tam tikrais atvejais gali atsisakyti patenkinti prašymą: a) jeigu šios valstybės narės teisės aktai neleidžia atlikti tokių tyrimų arba rinkti tokią informaciją; b) jei prašančioji valstybė narė, paprašyta pateikti tam tikro pobūdžio informaciją, negalėtų pateikti tokios informacijos dėl teisinių priežasčių; c) jei prašymas suteikti informaciją, kuri atskleistų komercinę, pramoninę arba profesinę paslaptį ar komercinį procesą arba kurios atskleidimas prieštarautų viešajai tvarkai (17). EESRK nuomone, tokie ribojimai yra pagrįsti.

5.2.2. Tačiau valstybės narės neturėtų atsisakyti perduoti tokią informaciją vien todėl, kad „informaciją turi bankas, kita finansų įstaiga, paskirtasis asmuo, įgaliotasis agentas arba patikėtinis, arba todėl, kad ji susijusi su asmens nuosavybės interesais (18)“. Kadangi yra nemažai mokestinio sukčiavimo atvejų, EESRK pritaria šiam paaiškinimui, nes nesant tokio išaiškinimo, kyla klausimas, ar galima pasiekti abiejuose pasiūlymuose keliamus tikslus dėl mokestinės prievolės vykdymo (19).

5.2.3. Dar reikia paminėti tai, kad panašios formos įpareigojimas teikti informaciją ir ribojimai taip pat numatyti OECD pavyzdinėje konvencijoje (20).

5.3. Kitos valstybės narės pareigūnų dalyvavimas

5.3.1. Tiek direktyvos pasiūlyme dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje, tiek direktyvos pasiūlyme dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis numatyta, kad prašančiosios valstybės narės pareigūnai gali dalyvauti atliekant administracines procedūras valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi. EESRK nuomone, toks bendradarbiavimas yra tinkamas, nes jis vykdomas laikantis dviejų sąlygų: turi būti sudarytas prašančiosios institucijos ir institucijos, į kurią kreipiamasi, susitarimas, o pareigūnai privalo „vadovautis valstybės narės, į kurią kreipiamasi, įstatymais arba kitais teisės aktais“ (21).

5.3.2. Kitos valstybės narės pareigūnų buvimas kitoje valstybėje narėje jau numatytas akcizų (22) ir pridėtinės vertės srityse (23), tačiau šiuo atveju jie privalo turėti daugiau įgaliojimų, nes pareigūnai turi įgaliojimus atlikti kontrolę.

5.4. Dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimus, teisėtumas

5.4.1. Ypatingą dėmesį reikia skirti tyrimo procedūrų, kurias gali atlikti mokesčių įstaigos, teisėtumui. EESRK nuomone, šis klausimas direktyvos pasiūlyme dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, yra sprendžiamas tinkamai. Visų pirma reikia turėti galvoje, kad numatytos taisyklės, tiek abiejuose šioje nuomonėje aptariamuose direktyvų pasiūlymuose, tiek akcizų bei pridėtinės vertės srityse nustato tik pačias valstybių narių bendradarbiavimo procedūras, tačiau valstybės narės, kaip ir anksčiau, gali visiškai nepriklausomai spręsti dėl jų teritorijoje atliekamų tyrimų teisėtumo.

5.4.2. Vadovaudamiesi bendraisiais teisės principais, pareigūnai privalo veikti pagal galiojančius teisės aktus (24), o dėl administracinių veiksmų galioja prielaida, kad jie teisėti. Todėl juos būtina vykdyti, tačiau susijusiam subjektui tai neatima teisės užginčyti juos teisme. Iškilus ginčams dėl su mokesčiais susijusių reikalavimų išieškojimo, pretenziją iškėlusios valstybės narės (t.y. prašančiosios valstybės) kompetencijai priklauso spręsti dėl reikalavimo teisėtumo, pirminio dokumento, suvienodinto dokumento ir dėl prašančiosios valstybės narės kompetentingos įstaigos pateikto pranešimo būdo galiojimo (25).

5.4.3. Tačiau užginčijus teisme reikalavimo vykdymo procedūrą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, arba dėl valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingos institucijos pateikto pranešimo būdo galiojimo sprendžia tos valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingos įstaigos (26). Abiem atvejais užtikrinama mokesčių mokėtojo teisinė apsauga, nes, išskyrus tą atvejį, kai kitame punkte svarstoma galimybė yra numatyta įstatymo, vykdymo procedūra sustabdoma dėl ginčytinos reikalavimo dalies. Numatyta valstybių narių prievolė teikti informaciją apie užginčijimą, nors, tiesą sakant, tai gali padaryti patys suinteresuotieji subjektai.

5.4.4. Jei reikalavimai užginčijami teisme, galima imtis atsargumo priemonių, jei tai leidžia valstybės, į kurią kreipiamasi, teisės aktai. Be to, prašančioji valstybė, jei tai numatyta jos teisės aktuose, gali teikti pagrįstą prašymą vykdyti reikalavimą teisminiu keliu (27).

5.4.5. Kalbant apie baudžiamosios teisės priemones, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad jos priklauso išimtinei valstybių narių kompetencijai (28).

5.5. Valstybių narių suverenumas

5.5.1. EESRK pabrėžia, kad šie pasiūlymai jokiu būdu nepažeidžia valstybių narių, kurios galiausiai gali pagal šias direktyvas remtis savo teisės aktais ir savo institucijomis tose srityse, kurios tenka jų kompetencijai, suverenumo. Akivaizdūs to pavyzdžiai, be kitų, yra taisyklės, kurios susijusios su šios nuomonės 5.3 ir 5.4 dalimis.

5.5.2. Tai pasakytina ir apie informacijos ir dokumentų, kuriuos institucija gavo pagal šią direktyvą, atskleidimą, laikantis šių sąlygų:

—

informacija ir dokumentai, kuriuos prašančioji institucija arba institucija, į kurią kreipiamasi, gauna pagal šią direktyvą, gali būti atskleista kitoms tos pačios valstybės narės valdžios institucijoms, jeigu tai leidžiama pagal tos valstybės narės teisės aktus. Ta informacija taip pat gali būti naudojama kitais nei su mokesčiais susijusiais tikslais,

—	valstybės narės kompetentinga institucija gali informaciją, kurią gavo iš kitos valstybės narės kompetentingos institucijos, perduoti trečiosios valstybės narės kompetentingai institucijai, „jeigu tokia informacija perduodama laikantis šioje direktyvoje nustatytų taisyklių ir tvarkos“,

—	be to, visa informacija ir dokumentais kuriuos gavo prašančioji institucija, į kurią kreipiamasi, gali naudotis kaip įrodymais tokiu pat pagrindu, kaip ir kita institucijos toje šalyje pateikta panašia informacija ir bet kokiais kitais dokumentais (29).

5.5.3. Kitaip nei numatyta atitinkamose OECD sutarties dėl keitimosi informacija mokesčių bylose (30) nuostatose, tam nebūtina gauti valstybės, į kurią kreipiamasi, leidimą.

5.6. Nuostatų suvienodinimo tikslingumas

5.6.1. Abiejuose direktyvų pasiūlymuose esama vienodo ar panašaus turinio nuostatų. Kaip pavyzdį galima pateikti nuostatas dėl pranešimo apie susijusius dokumentus formos, būtų galima pateikti ir kitų pavyzdžių (31). Kaip jau minėta pirmiau, kitos valstybės narės pareigūnų buvimas aptariamas dviejose direktyvose ir dvejuose reglamentuose, be to, juose numatyta kitokia tyrėjų įgaliojimų apimtis.

5.6.2. EESRK nuomone, siekiant geresnės teisėkūros reikėtų ateityje dėti visas pastangas kiek galima daugiau suvienodinti su mokesčiais susijusius teisės aktus.

5.7. Praktinis naujos sistemos įgyvendinimas

5.7.1. Naujos sudėtingos sistemos, kurią dar reikia sukurti, įgyvendinimas pareikalaus nemažai Bendrijos ir valstybių narių institucijų pastangų. Pirmiausia dėl terminų: abiejų direktyvų (kurios susijusios su skirtingomis teisės sritimis) įgyvendinimo orientacinė data numatyta 2009 m. gruodžio 31 d. – terminas, kurio vargu ar būtų galima laikytis. Administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje komitetas privalės intensyviai dirbti, kad per dvejus metus būtų parengti standartai automatizuotam keitimuisi informacija.

5.7.2. Antra, administracinis aparatas turi būti pritaikytas naujiems reikalavimams, o tai reiškia, kad mokesčių administravimo institucijoms reikia skirti reikiamų materialinių ir personalo išteklių. Ypač svarbu pabrėžti, kad šiomis aplinkybėmis bus leidžiama pareigūnams kelti savo kvalifikaciją ir daugeliu atvejų bus skiriama papildomų biudžeto lėšų.

5.7.3. Vis dėlto EESRK norėtų pabrėžti, kad abiejų pasiūlymų tikslai tik tada virs apčiuopiamais rezultatais kovojant su mokestiniu sukčiavimu ir mokesčių vengimu, jei politikai parodys ryžtą skirti tam reikiamų lėšų.

2009 m. birželio 24 d., Briuselis

Ekonominės ir pinigų sąjungos, ekonominės ir socialinės sanglaudos skyriaus pirmininkas

Mario SEPI

(1) 1976 m. gegužės 15 d. Tarybos direktyva 76/308/EEB su paskutiniais pakeitimais, kodifikuota 2008 m. gegužės 26 d. Tarybos direktyva 2008/55/EB.

(2) Komisijos dokumente COM(2009) 28 galutinis teigiama, kad „įsigaliojus Direktyvai 2000/65/EB, pagal kurią buvo panaikinta galimybė reikalauti paskirti PVM atstovus, ir plečiantis PVM sukčiavimo, ypač vadinamojo karuselinio sukčiavimo, mastui, susidarė tokia situacija, kad su PVM reikalavimais yra susiję 57,50 % visų prašymų suteikti pagalbą reikalavimams vykdyti (2007 m. padėtis)“. Žr. taip pat Komisijos komunikatą dėl suderintos Europos Sąjungos strategijos, kuria siekiama geriau kovoti su sukčiavimu PVM, COM(2008) 807 galutinis.

(3) Europos žemės ūkio garantijų fondas

(4) Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai.

(5) Galiojančioje direktyvoje 2008/55/EB yra panaši nuostata: (žr. 6 str. 2). 2 dalį: Remiantis šia nuostata, šis reikalavimas nėra tos valstybės narės, į kurią kreipiamasi pagalbos, reikalavimas, tačiau jis prilyginamas tokiam reikalavimui, t.y. valstybė narė jį tvarko taip, kaip ji tvarko savo pačios reikalavimus.

(6) 2000 m. gegužės mėn. ataskaita (Tarybos dokumentas 8668/00 „Kova su mokestiniu sukčiavimu“).

(7) Plg. komunikatus 2004 m. (COM (2004) 611 galutinis) ir 2006 m. (COM(2006) 254 galutinis) komunikatus.

(8) 1977 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva 77/799/EEB.

(9) COM(2009) 29 galutinis, p. 2.

(10) Aiškinamasis memorandumas, COM(2009) 29 galutinis.

(11) Komisijos komunikatas dėl bendrovių neteisėtos veiklos ir finansinių pažeidimų prevencijos (COM(2004) 611 galutinis).

(12) Pavyzdžiui, Parmalat ir Enron, kurių akcininkai patyrė 67 mlrd. JAV dolerių nuostolių.

(13) G-20 Vašingtono deklaracija (2008 m. lapkričio 15 d.): „Mokesčių inspekcijos, remdamosi atitinkamų organizacijų, pvz., Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD), darbu, turėtų toliau stengtis propaguoti keitimąsi informacija apie mokesčius. Reikėtų ryžtingai spręsti skaidrumo stygiaus ir nesugebėjimo keistis informacija apie mokesčius problemas.“

(14) Pasaulinis mokesčių forumas, kuriame taip pat dalyvavo OECD nepriklausančios šalys. Žr. Tax co-operation: towards a level playing field – 2008 Assessment by the Global Forum on Taxation. OECD, 2008 m. rugpjūčio mėn.

(15) Žr. EESRK nuomonę dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui dėl būtinybės kurti suderintą kovos su mokestiniu sukčiavimu gerinimo strategiją. (OL C 161, 2007 7 13, p. 8). Šioje nuomonėje pateiktas platus susijusių Bendrijos teisės aktų sąrašas. Taip pat paminėtinos šios Komiteto nuomonės dėl šių pasiūlymų:

—

Pasiūlymas priimti Tarybos reglamentą (EB) dėl administracinio bendradarbiavimo pridėtinės vertės srityje ir Pasiūlymas priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies keičiančią direktyvą 77/799/EEB dėl valstybių narių atsakingų institucijų savitarpio pagalbos tiesioginių ir netiesioginių mokesčių srityje (OL C 80, 2002 4 3, p. 76).

—

Pasiūlymas priimti Europos Parlamento ir Tarybos directiva, dėl administracinio bendradarbiavimo akcizų srityje ir Pasiūlymas priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą iš dalies keičiančią Direktyvas 77/799/EEB dėl valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalbos tiesioginio apmokestinimo, tam tikrų akcizo mokesčių ir draudimo įmokų apmokestinimo srityje ir 92/12/EEB dėl bendrųjų procedūrų, susijusių su akcizais apmokestinamais produktais, ir dėl tokių produktų laikymo, judėjimo ir kontrolės, OL C 112, 2004 4 30, p. 64.

—	Pasiūlymas priimti Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą, nustatantį Bendrijos programą mokesčių sistemų veikimui vidaus rinkoje gerinti („Fiscalis 2013“ programa), (OL C 93, 2007 4 27, p. 1).

(16) Jame pateikiami Tarybos ad hoc grupės svarstymai dėl mokestinio sukčiavimo (žr. dokumentą COM(2006) 254, 3.1 punktas).

(17) COM(2009) 29 galutinis, 16 str.

(18) COM(2009)29 galutinis, 17 str. 2 dalis.

(19) Apytikriais skaičiavimais, apie trečdalis visame pasaulyje nedeklaruoto asmeninio turto, sudarančio apie 11 milijardų JAV dolerių, yra Šveicarijoje. „Swiss banks ban top executive travel. Concern that employees will be detained“ (Financial Times 2009 3 27).

(20) Pavyzdinė pajamų ir kapitalo apmokestinimo konvencija, 26 ir 16 str., 2008 7 17, OECD.

(21) COM(2009) 28 galutinis., 6 str. 2 dalis ir COM(2009) 29 galutinis, 10 str. 2 dalis.

(22) 2004 m. lapkričio 16 d. Reglamentas (EB) Nr. 2073/2004 dėl administracinio bendradarbiavimo akcizų srityje, 11 str.

(23) 2003 m. spalio 7 d. Reglamentas (EB) Nr. 1798/2003 dėl administracinio bendradarbiavimo pridėtinės vertės mokesčio srityje, panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 218/92, 11 str.

(24) Europos tinkamo administravimo praktikos kodekse numatyta, kad „pareigūnas privalo pasirūpinti, kad sprendimai, kurie pažeidžia piliečių teises ar interesus, turėtų teisinį pagrindą ir jų turinys atitiktų galiojančius teisės aktus“ (4 straipsnis).

(25) COM(2009)28 galutinis, 13 str. 1 dalis.

(26) COM(2009)28 galutinis, 13 str. 2 dalis.

(27) Jeigu užginčijimo rezultatas vėliau yra palankus skolininkui, prašančioji institucija privalo atlyginti visas išreikalautas sumas ir sumokėti visą mokėtiną kompensaciją pagal valstybėje narėje, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, galiojančius įstatymus. COM(2009)28 galutinis, 13 str. 3 dalis, paskutinė pastraipa.

(28) „… nepriklauso prižiūrėti, ar valstybės narės policijos ar kitų teisėsaugos tarnybų atliktos operacijos yra teisėtos arba adekvačios ir ar valstybės narės vykdo joms priklausančias pareigas palaikyti viešąją tvarką bei užtikrinti vidaus saugumą“, Europos Sąjungos sutartis, 33 str.

(29) COM(2009)29 galutinis, 15 str. 1, 2 ir 3 dalys.

(30) Negalima atskleisti informacijos negavus rašytinio sutarties šalies, į kurią kreipiamasi, kompetentingos institucijos sutikimo kitiems asmenims, įstaigoms, institucijoms, ar kitai pavaldžiai jurisdikcijai (8 str.)

(31) COM(2009)28 galutinis, 7 ir 8 str; COM(2009) 29 galutinis, 12 str.

23.12.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/126

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Regioninė integracija siekiant AKR šalių vystimosi“

COM(2008) 604 galutinis

(2009/C 317/24)

Pranešėjas Gérard DANTIN

Bendrapranešėjis Luca JAHIER

Europos Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos sutarties 262 straipsniu, 2008 m. spalio 1 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui dėl Regioninės integracijos siekiant AKR šalių vystymosi

COM(2008) 604 galutinis.

Išorės santykių skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. gegužės 27 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Gérard Dantin, bendrapranešėjis Luca Jahier.

455-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d (2009 m. liepos 16 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 132 nariams balsavus už ir 2 susilaikius.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. Komitetas, patvirtindamas tai, ką sakė ankstesnėse savo nuomonėse, mano, kad viena iš pagrindinių sąlygų siekiant užtikrinti AKR šalių vystymąsi yra jų regioninė integracija. Vystymasis, savo ruožtu, skatins tolesnę integracijos plėtrą, tapsiančią postūmiu pažangos link.

1.2. Todėl jis palankiai vertina nagrinėjamame komunikate pateiktus vertinimus bei nurodytas kryptis ir norėtų, kad regioninė integracija atliktų dar reikšmingesnį vaidmenį – būtų vienu iš struktūruojančių veiksnių 2010 m. persvarstant Kotonu susitarimą.

1.3. Tačiau EESRK apgailestauja, kad komunikate nepateikta sunkumų, su kuriais ligi šiol buvo susidurta, analizė ir kad aiškiau nenustatyti įgyvendintini prioritetai.

1.4. Komitetas pabrėžia, kad yra tam tikras skaičius veiksnių, neišvengiamai darančių įtaką regioninės integracijos plėtros raidai. ES gali ir privalo atlikti reikšmingą vaidmenį sprendžiant su kiekvienu jų susijusius klausimus.

1.5. Regioninė integracija negali būti plėtojama, jei valstybėse nebus užtikrintas didesnis stabilumas. Taikos ir saugumo užtikrinimas turi būti ES prioritetinis tikslas.

1.6. AKR valstybių vystymasis yra viena iš jų regioninės integracijos sąlygų, kuri savo ruožtu skatins jų tolesnį vystymąsi.

1.7. Plėtojant vystymąsi visų pirma reikia:

—	perorientuoti ekonomikos augimą taip, kad būtų vystomos kuo įvairesnės ekonomikos sritys, gamybos struktūros ir paslaugų teikimo sistemos,

—	skatinti tvarų kaimo vietovių vystymąsi užtikrinant maisto tiekimo saugumą,

—	plėtoti privataus sektoriaus veiklą, ypač mažas ir vidutines įmones,

—

skatinti gerą valdymą, kuris būtų neatsiejamas nuo pagarbos žmogaus ir darbuotojų teisėms, teisinės valstybės principų, demokratijos ir kovos su korupcija. Beje, Komitetas stebisi, kodėl komunikate nė karto neužsiminta apie korupciją; jis norėtų, kad 1,5 mlrd. EUR iš 10-ojo EVF, skirti integracijos plėtrai skatinti, būtų suteikiami su sąlyga, kad bus užtikrintas jų panaudojimo atsekamumas.

—	užtikrinti konkretų nevalstybinių subjektų dalyvavimą, kaip tai numatyta ES ir CARIFORUM valstybių ekonominio bendradarbiavimo susitarime (EBS). Šiuo tikslu bus būtina politiškai ir finansiškai skatinti visuomeninių ir profesinių tinklų kūrimą regionų lygmeniu.

1.8. Komitetas ragina tęsti jau vykstančias arba organizuoti naujas diskusijas šiais klausimais:

—	ar naudinga ir ar yra galimybių plėtoti regioninį bendradarbiavimą tarp atokiausių ES regionų ir integruotų AKR regionų, kurie yra jų geografiniai kaimynai,

—	ar vienos valstybės interesais sudaromi tarpiniai EBS gali tapti kliūtimi regioninių EBS sudarymui ir kaip šią problemą išspręsti,

—	ar grupių, kurios skiriasi nuo seniau sudarytų grupių, iniciatyva vykstančios derybos dėl EBS sudarymo gali tapti kliūtimi regioninei integracijai,

—	kokį poveikį regioninei integracijai, ypač Afrikoje, galėtų daryti tai, kad pastaraisiais metais pasikeitė ekonomiškai stiprių valstybių pobūdis ir padidėjo jų įvairovė,

—	kokie dabartinės finansų ir ekonomikos krizės padariniai.

2. Įžanga

2.1. Galima pagrįstai teigti, kad naujajam tūkstantmečiui būdinga konkurencija viso pasaulio mastu. Vienas iš sprendimų, kurį globalizacijos galimybių ir iššūkių akivaizdoje renkasi visos šalys visuose pasaulio žemynuose, yra regioninė jų ekonomikos integracija su kaimyninių šalių ekonomika ir vis galingesnių ir konkurencingesnių regioninių ekonominių sąjungų (NAFTA, ASEAN, APEC, MERCOSUR, CARIFORUM ir pan.) kūrimas siekiant tarptautinėje prekyboje dalyvauti ne tik kaip atskira valstybė, bet ir kaip svari regioninė jėga.

2.2. Tokie susivienijimai kaip niekur kitur reikalingi AKR šalyse, (ypač Afrikoje (1)), kurios dėl daugelio priežasčių (palyginti menkai išvystyta ekonomika, didelis skurdas, prekybos sąlygos, valstybinės sienos, atitekusios šalims kaip kolonijinis palikimas, bloga vadyba, endeminio pobūdžio konfliktai, korupcija ir pan.) vis dar nėra reikšmingos tarptautinės prekybos dalyvės, nors jų rinkų dydis ir jose slypinčios galimybės yra įspūdingos.

2.3. Todėl parama regioninei integracijai buvo vienas AKR šalių atžvilgiu vykdomos Europos Sąjungos bendradarbiavimo politikos kertinių akmenų. Europos bendrijos pritarimas ekonominės integracijos politikai pirmą kartą pareikštas 1969 m. Jaundės konvencijoje, kurioje apibrėžta ši bendradarbiavimo, susieto su partnerystę skatinančia pagalba, koncepcija. Nuo to laiko ES, sudarydama įvairias konvencijas (Lomės, Kotonu), nuolat tęsė savo politinį, techninį ir finansinį bendradarbiavimą (2). Ši iniciatyva buvo vystoma ir plėtojama, ją taikant ne tik AKR, bet ir visoms kitoms besivystančioms šalims (3). Be to, priminsime, kad 2007 m. gruodžio 8–9 d. Lisabonoje vykusiame ES ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikime vienas iš pasirinktų aštuonių veiksmų planų susijęs su „regionine integracija ir infrastruktūromis“ (4).

2.4. Nagrinėjamojo komunikato tikslas – iš naujo aptarti regioninės integracijos gaires ir aplinkybės, apžvelgti padarytą pažangą bei spręstinas problemas. Jame taip pat apibrėžti siektini tikslai ir pasiūlyta paramos teikimo taktika, kuri leistų juos pasiekti.

2.5. Apžvelgę ir apsvarstę esmines komunikato nuostatas, šioje nuomonėje išdėstysime savo samprotavimus, taip pat pateiksime bendrų, konkrečių ir ypatingų pastabų. Tai darysime remdamiesi visais Komiteto šiuo klausimu atliktais tyrimais, pristatytais ankstesnėse nuomonėse, regioninių seminarų, rengtų kartu su įvairių AKR regionų organizuota pilietine visuomene, dokumentuose arba Briuselyje vykusių konferencijų, kuriose dalyvavo visų AKR šalių nevalstybinės struktūros, medžiagoje.

3. Svarbiausios komunikato nuostatos

3.1. Komunikate, glaustai apibūdinus „besikeičiančią padėtį“, priminus nuolatinius ir jau seniai vykdomus Europos Sąjungos veiksmus bei keletą naujausių politinių iniciatyvų, kuriomis skatinama AKR šalių regioninė integracija (10-ojo Europos plėtros fondo regioninis programavimas, intensyvios derybos dėl ekonominės partnerystės susitarimų (EPS) ir kt.), bandoma įvertinti, kas nuveikta, persvarstyti Europos Sąjungos veiksmų darną ir nustatyti tolesnio ES priemonių naudojimo gaires.

3.2. Nuveikti darbai ir ateities perspektyvos apžvelgtos keturiuose pagrindiniuose skirsniuose:

—	pagrindiniai regioninės integracijos tikslai,

—	AKR šalių regioninės integracijos rezultatai ir uždaviniai,

—

ES paramos strategijos vystymas penkiose prioritetinėse srityse:

—	regioninių institucijų stiprinimas,

—	regioninių integruotų rinkų kūrimas,

—	parama verslo plėtrai,

—	regioninių infrastruktūros tinklų sujungimas,

—	tvarų vystymąsi skatinančios regioninės politikos kūrimas;

—	geriausias ES priemonių išnaudojimas stiprinant politinį dialogą pasaulio, regionų ir nacionaliniu mastu ir teikiant nuolatinę paramą regioninių pilietinės visuomenės forumų kūrimui ar jų veiklos vystymui. Aktyvesnė Bendrijos parama padės įvertinti 10-ojo EPF naudą.

4. Bendrosios pastabos

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas savo dokumentuose ne kartą nagrinėjo AKR šalių regioninės ekonominės integracijos klausimą.

4.1.1. Komiteto organizuotų trijų regioninių seminarų (2003 m. gegužės mėn. Jaundėje, 2004 m spalio mėn. Fidži salose ir 2006 m. vasario mėn. Bamako) pagrindinė tema buvo regioninė integracija, kuriai EESRK skyrė dvi savo nuomones.

4.1.2. Diskusijos šia tema buvo apibendrintos AKR šalių nevalstybinių subjektų konferencijoje, kuri buvo surengta 2005 m. birželio mėn. Briuselyje. Jos protokoluose teigiama: Kad AKR šalys prisitaikytų prie laisvos prekybos, būtina stiprinti jų regioninę integraciją. Reikia paspartinti realių bendrųjų rinkų Afrikoje, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno regionuose kūrimą. Šiuo pagrindu geriau organizavusios savo ūkį, šalys galės geriau apginti savo ekonominius ir socialinius interesus globalizacijos sąlygomis.

4.1.3. Naujesnėje, EK nario Louis Michel prašymu parengtoje tiriamojoje nuomonėje dėl ES ir Afrikos strategijos (5) Komitetas aiškiai nurodė: „ Afrikos ekonominis vystymasis bus užtikrintas pirmiausia plėtojant jos vidaus rinką, gebančią vystytis savaime, kuri padės stabilizuoti padėtį žemyne ir užimti tinkamą vietą pasaulio ekonomikoje. Regioninė integracija ir vidaus rinkos vystymas yra atramos taškai, tramplinai, padėsiantys Afrikai atsiverti pasaulinei prekybai . Todėl Komitetas apgailestauja, kad kol kas regionams nesiseka tartis dėl ekonominės partnerystės susitarimų, kurių vienas iš tikslų yra ekonominė integracija.“

4.2. Vadovaudamasis savo apmąstymais ir anksčiau pasirinkta pozicija, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas palankiai vertina nagrinėjamąjį komunikatą ir visas jame nurodytas gaires. Jis įsitikinęs, kad, atsižvelgiant į regioninės integracijos svarbą, ji turi būti vienu iš struktūruojančių veiksnių 2010 m. persvarstant Kotonu susitarimą, tiek bendrai vertinant visus partnerystės dalyvius, tiek stiprinant ir prioritetine tvarka atnaujinant priemonių įgyvendinimą artimiausiais metais.

4.3. Tačiau jis apgailestauja, kad nagrinėjamame Komunikate nepateikta jei ne išsami, tai bent nuodugnesnė apžvalga ir kritinė analizė sunkumų, su kuriais ligi šiol susidurta ir kurie stabdė regioninę integraciją. Tokia analizė supažindintų su kliūtimis, kurių reikia vengti, ir padėtų racionaliai apibrėžti siūlytinas bendradarbiavimo kryptis. Komitetas taip pat mano, kad komunikatą būtų lengviau skaityti ir suprasti, jei prioritetai būtų aiškiai suskirstyti pagal jų svarbą, net jei įgyvendinimo etape juos būtinai reikės keisti dėl skirtingo valstybių išsivystymo lygio.

4.4. Toliau pateiktose bendrose ir konkrečiose pastabose Komitetas norėtų atkreipti dėmesį į keletą problemų. Kai kurios jų komunikate glaustai aptartos, kai kurios – ne, bet Komitetas mano, kad šios problemos daro lemiamą poveikį regioninės integracijos plėtojimui, todėl reikia pabrėžti, kad jų sprendimas yra šio proceso kertinis akmuo, svarbus ir neišvengiamas jo etapas.

5. Bendros ir konkrečios pastabos

5.1. Gerai žinoma, kad sėkmingai įgyvendinti regioninę integraciją padeda keletas veiksnių. Tai politinė valia, taika, saugumas, teisinė valstybė, demokratija, geras visuomeninių reikalų valdymas ir makroekonomikos stabilumas. Be to, veiksmingam rinkų veikimui reikalinga palanki ekonominė aplinka, nevaržomi ryšiai su trečiosiomis šalimis, pakankamai stiprios ir tiksliai apibrėžtus įgaliojimus turinčios institucijos, atitinkami ištekliai, politinė parama ir aktyvus privataus sektoriaus bei pilietinės visuomenės dalyvavimas.

5.2. Tačiau siekiant regioninės integracijos įgyvendinimo pažangos, ypač jei tikslais bus pasirinktos koncepcijos, pateiktos išsamioje Kotonu susitarimo pasiūlytoje apibrėžtyje (6), pirmiausia būtina atsižvelgti į toliau išdėstytus veiksnius, skatinančius AKR šalių vystymąsi, nes jei integracija yra vystymosi variklis, tai vystymasis savo ruožtu skatina integraciją. ES privalo dėti visas pastangas, kad būtų užtikrintas kiekvienas iš šių veiksnių:

5.3. Taika ir saugumas. Vystymosi, kartu ir regioninės integracijos, ypač Afrikoje, neįmanoma plėtoti neužtikrinus valstybių politinio stabilumo. Šiuo metu daugelis šalių vis dar įsitraukusios į nesibaigiančius konfliktus. Pastarąjį dešimtmetį Gvinėjoje, Liberijoje ir Siera Leonėje – šalyse, turinčiose tokių gamtos išteklių kaip deimantai ir mediena – vykstantys konfliktai regioną įstūmė į sunkią krizę, sukėlusią didelį pabėgėlių srautą. Dar paminėsime Sudane, Darfūro provincijoje vykstantį ginkluotą konfliktą, „pamirštą karą“ Ugandos šiaurėje, Kivu žudynes, sukeltas koltano, ir etninį karą, primenantį genocidą Ruandoje, nuolatinius neramumus Centrinės Afrikos Respublikos rytuose ir šiaurėje, Kongo, Mauritanijos, Fidži nestabilumą, neseniai Kenijai ar Zimbabvei iškilusius „sunkumus“ … Visa tai neįveikiama kliūtis regioninei integracijai. Vienas iš Europos Sąjungos prioritetų turi būti padėti užtikrinti atskirų valstybių stabilumą ir taiką jose. Taip bus skatinamas jų vystymasis, kuris savo ruožtu galės paskatinti intensyvesnę integraciją.

5.4. Pirmiausia – valstybės. Regioninė integracija, kuri yra AKR regiono šalių vystymosi variklis, visų pirma priklauso nuo atskirų valstybių vystymosi (7), jų ekonomikos tarpusavio papildomumo lygio ir nuo jų vykdomos politikos pobūdžio. Iš tikrųjų, neįmanoma integruoti neegzistuojančių struktūrų. Integruoti transportą regiono lygiu, sujungti jo infrastruktūras galima tik tuomet, kai šios struktūros valstybėse egzistuoja ir yra vystomos. Šiuo požiūriu svarbiausia – užtikrinti kokybišką nacionalinių, o vėliau regioninių orientacinių planų turinio rengimą (bendradarbiaujant su nevalstybiniais subjektais) ir jų įgyvendinimą. ES tenka atsakomybė prižiūrėti, kaip „naudojami“ EVF suteikti ištekliai. Be to, Komitetas ragina ypač įdėmiai stebėti, kaip bus sprendžiama sanglaudos priemonių finansavimo problema tais atvejais, kai parama bus suteikta regioninei ekonominei integracijai tarp valstybių, kurių ekonominės struktūros ir išsivystymo lygis labai skiriasi. Jei nebus priežiūros, „gydymas“ gali duoti daugiau žalos nei pati „liga“.

5.5. Korupcija. Šis reiškinys pastebimas (ypač Afrikoje) praktiškai visuose visuomenės sluoksniuose ir yra kliūtis ekonomikai vystytis (8). Todėl ji trukdo ir regioninei integracijai (9). Komitetas stebisi, kad nė viename komunikato punkte neužsiminta apie korupciją, nors jos panaikinimas yra vienas iš Afrikos sąjungos tikslų, o Kotonu susitarime yra konkreti nuostata šiuo klausimu (žr. 30 straipsnio f pastraipą). Tiesa, politinės ir ekonominės sąsajos, ypač su Afrikos valstybėmis, labai glaudžios, todėl svarbus vaidmuo teks diplomatijai, tačiau vien jos tikrai nepakaks. ES, nors ir yra paramos teikėja, negali savo partneriams nurodyti, kokių konkrečių veiksmų jie turi imtis, tačiau ji privalo užtikrinti, kad Bendradarbiavimo fondo lėšos būtų naudojamos tinkamai ir pagal paskirtį, nes juk tai Europos piliečių – mokesčių mokėtojų – pinigai. Todėl Komitetas norėtų, kad 1,75 mlrd. EUR iš 10-ojo EVF, skirti integracijos plėtrai skatinti, būtų suteikti su sąlyga, kad bus užtikrintas jų panaudojimo atsekamumas.

5.6. Įvairinant ekonomiką, gamybos struktūras ir paslaugų sistemas perorientuoti ekonomikos augimo kryptis. Regioninę ekonominę integraciją labai paspartins įvairi ir sparčiai besivystanti rinka. Tačiau to nepavyks pasiekti vien eksploatuojant turimus gamtos išteklius ar auginant tradicinius plataus vartojimo žemės ūkio produktus (cukranendres, medvilnę, bananus, arachisų riešutus, kakavą ir t. t.). Integraciją užtikrins perdirbimo pramonės, gaminančios atitinkamą pridėtinę vertę turinčius produktus, vystymas. Tai geriausias būdas, kuriuo per tam tikrą laiką bus išvengta prekybos sąlygų blogėjimo ir bus galima dalyvauti regioninės ekonomikos vystyme (8).

5.7. Užtikrinti maisto tiekimo saugumą, kaimo plėtrą ir tvarų vystymąsi. Regioninė ekonominė integracija nevyks, kol visose joje dalyvaujančiose valstybėse nebus užtikrintas maisto tiekimo saugumas (8). Todėl strateginiu prioritetu turi būti laikomas žemės ūkis – pagrindinis tvaraus vystymosi elementas. Būtina atsižvelgti į 2007 m. maisto produktų krizės, taip pat į dabartinės maisto krizės, kurią sukėlė 2008 m. smarkiai padidėjusios energijos ir žemės ūkio produktų kainos, pamokas. Laipsniškas žemės ūkio vystymas, sudarantis sąlygas sukurti ir (arba) vystyti žemės ūkio ir maisto pramonę ir iš esmės įkūnijantis naują kaimo vystymui teikiamą prioritetą, įmanomas tik valstybių ir regionų lygiu įgyvendinant griežtą žemės ūkio, maisto tiekimo saugumo ir kaimo plėtros politiką, kuri turi būti struktūruota ir suplanuota trumpalaikiam, vidutinės trukmės ir ilgalaikiam laikotarpiams. Ši politika turi tapti biudžetiniu ir finansiniu prioritetu plačiausia šios sąvokos prasme, o ją rengiant būtina atsižvelgti į kiekvienai šaliai būdingus sunkumus ir regioninius aspektus. 10-ajame EVF reikėtų paskatinti prioritetinę žemės ūkio vystymo programą, skirtą visoms regioninėje integracijoje dalyvaujančioms AKR šalims. Būtina atsisakyti 9-ojo EVF naudojimo praktikos, kai iš 78 AKR šalių tik keturiose žemės ūkis laikytas prioritetiniu sektoriumi ir tik penkiolika jų savo tikslu pasirinko kaimo plėtrą. Tokiu būdu tik 7 proc. 9-ojo EVF buvo panaudota tvariam vystymuisi ir tik 1,1 proc. atiteko su žemės ūkiu tiesiogiai susijusiai veiklai. Todėl pagrindinis elementas, lemiantis tvarų bet kokios vystymosi politikos įgyvendinimą, yra aktyvesnis, nuolatinis ir struktūruotas nevalstybinių subjektų, ūkininkų ir ypač kaimo organizacijų ir vietos valdžios institucijų dalyvavimas.

5.8. Privataus sektoriaus vystymas. Užtikrinant tvarų vystymąsi, kuriant tinkamas darbo vietas ir mažinant skurdą lemiamą reikšmę turi privatus sektorius, jo stiprinimas ir įvairinimas. Norint sėkmingai įgyvendinti integracijos procesą būtina vystyti privatųjį sektorių, ypač mažas ir vidutines pramonės įmones (8), joms suteikiant daugiau galimybių plėtoti prekybos ryšius. Kad šis vystymas vyktų nuosekliai, būtina regionų lygmeniu stiprinti MVĮ organizavimą, taip pat skirti dėmesio tinkamam žmogiškųjų išteklių valdymui (10), t. y. piliečių švietimui, mokymui ir jų sveikatos apsaugai: kovoti su ŽIV/AIDS (11), užtikrinti geriamo vandens tiekimą, palankias sąlygas gauti sveikatos priežiūros paslaugas (socialinę apsaugą), saugą ir sveikatą darbe ir t. t. Taigi, Komitetas palankiai vertina tai, kad paramą verslo, ypač MVĮ, plėtrai Komisija laiko viena iš savo regioninės integracijos rėmimo veiklos krypčių. Proceso veiksmingumą užtikrina tokie veiksniai kaip socialinis dialogas, kolektyvinės derybos ir reprezentatyvių socialinių partnerių atliekamas vaidmuo. Todėl tai reikia skatinti regionų lygmeniu. PDO, vykdydama savo mokymo programą „PRODIAF“ (12), skatino socialinio dialogo plėtojimą Vakarų Afrikoje. Komitetas, kaip jis jau ne kartą nurodė jo rengtų seminarų ir konferencijų baigiamosiose deklaracijose, pageidauja, kad šiuo pavyzdžiu pasektų anglakalbės Afrikos ir Ramiojo vandenyno regiono šalys, plėtodamos, kaip tai darė prancūzakalbės Afrikos šalys, regioninės kolektyvinės sutarties koncepciją.

5.9. Geras valdymas. Blogas atskirų šalių, sudarančių konkretų regioną, valdymas stabdys regiono integraciją ir tiesiogines užsienio investicijas. Geras valdymas turi būti suvokiamas kaip tam tikrų principų: pagarbos žmogaus, vaikų ir darbuotojų teisėms, teisinės valstybės, demokratijos ir kovos su korupcija (13) visuma. Kad geras valdymas būtų veiksmingas, jam būtina stiprių ir nuo politinės valdžios nepriklausomų asociacijų bei reprezentatyvių darbininkų ir darbdavių profsąjungų parama.

5.10. Nevalstybinių subjektų dalyvavimas (8). EESRK pritaria Komisijos pasiūlymui „sistemingai remti regioninių pilietinės visuomenės forumų“, prižiūrinčių regioninę integraciją, kūrimą arba stiprinimą. Šiuo požiūriu gera galimybė – derybos dėl ekonominės partnerystės susitarimų. Ja ypač gerai pasinaudota sudarant EB ir CARIFORUM šalių EPS, kuriame oficialiai įtvirtintas nevalstybinių subjektų dalyvavimas prižiūrint šio susitarimo įgyvenimą. Kadangi EESRK įsitikinęs, kad šis principas sutelkiant patirtį padeda gilinti regioninę integraciją, ir pelnyti jai piliečių pritarimą, tokiu būdu sustiprinant AKR ir ES partnerystę, Komitetas prašo Komisiją ir visas šiuo metu derybas vedančias AKR šalis užtikrinti, kad šis principas būtų įtrauktas į visus būsimus regioninius EPS. Tačiau kad pareikšta valia įgytų pavidalą ir būtų iš tikrųjų įgyvendinta, kad pilietinė visuomenė aktyviai ir veiksmingai dalyvautų regioninės integracijos procese, būtina politiškai ir finansiškai remti regionų lygmens socialinių ir profesinių tinklų kūrimą ir (arba) stiprinimą. Patirtis rodo, kad tai būtinas etapas siekiant plėtoti darnų ir veiksmingą nevalstybinių subjektų dialogą regionų lygmeniu.

Kad išvengtume nesėkmės įgyvendinant šias iniciatyvas, būtina atsižvelgti į sunkumus, su kuriais šioje srityje buvo susidurta įgyvendinant Kotonu susitarimą, ypač į poreikį stiprinti nevalstybinių subjektų pajėgumą. Jo reikia atsižvelgiant į poreikius bei į dažnai pastebimą nacionalinio ir regioninio lygio valstybinių institucijų silpnumą.

6. Konkrečios pastabos

6.1. Tęsti svarstymą. EESRK ragina Komisiją įvertinti, kokį poveikį regioninės integracijos veiklai daro kultūriniai ir etniniai aspektai bei valstybių sienos ir kokių veiksmų būtų galima imtis šiam poveikiui susilpninti.

6.2. Plėtoti bendradarbiavimą. Komitetas ragina Komisiją skatinti ir (arba) remti regioninį bendradarbiavimą tarp atokiausių ES regionų ir jų geografinių kaimynų – integravimą įgyvendinusių AKR regionų arba valstybių – siekiant plėtoti atskirų partnerių vystymosi poreikiais pagrįstą bendradarbiavimą, kai atsižvelgiama į kiekvieno jų interesus.

6.3. EPS ir regioninė integracija. 4.1.3 punkte primenama, kad 2008 m. rugsėjo mėn. nuomonėje dėl „ES ir Afrikos strategijos“ Komitetas pabrėžė apgailestaująs, kad ligi šiol nesudaryti regioniniai ekonominės partnerystės susitarimai (išskyrus CARIFORUM ir ES), kurių vienas iš tikslų būtų regioninė integracija. Šiuo metu tam tikros šalys vietoje regioninių EPS sudarinėja jų interesus tenkinančius pakaitinius ekonominio bendradarbiavimo susitarimus. Komiteto nuomone, tokia taktika gali tapti kliūtimi regioninių EPS sudarymui, taip pat ir pačiam regioninės integracijos procesui, kadangi šiuo atveju atsižvelgiama tik į atskiros valstybės specifinius ypatumus, atsisakant visuotinio požiūrio, leidžiančio apibrėžti viso regiono identiteto ypatumus. Todėl būtina nuodugniai apsvarstyti susidariusią padėtį, dėl kurios nacionalinius EPS bus nelengva pakeisti regioniniais EPS.

Be to, Komiteto nuomone, būtina įvertinti, kokios gali būti regioninių grupių (kurios skiriasi nuo seniau sudarytųjų) vykdomų derybų dėl EPS pasekmės regioninės integracijos procesui (14).

6.4. Naujų jėgų įtaka. Daugelyje AKR (ypač Afrikos) šalių pastebima įvairių ekonomiškai sustiprėjusių valstybių veikla. Siekiant užtikrinti būsimos ES politikos veiksmingumą, būtų labai naudinga komunikato analizę papildyti tyrimu, kokį poveikį regioninei integracijai gali daryti visose šalyse veiklą plėtojanti Kinija, pastebimai suaktyvėjusios JAV, pradėjusi skverbtis Indija, taip pat Japonija ir Korėja. Būtų tikslinga regioninės integracijos požiūriu palyginti nagrinėjamąjį komunikatą ir komunikatą „ES, Afrika ir Kinija: siekiant trišalio dialogo ir bendradarbiavimo“ (15).

6.5. Komunikatas buvo parengtas pasaulinei ekonomikos krizei dar nepasiekus jos dabartinio masto, todėl tyrime jos poveikis neįvertintas. Komiteto nuomone, ši krizė dar akivaizdžiau patvirtino, kad regioninė integracija būtina. Tačiau stebint JAV ir Europoje vykstančius procesus galima pagrįstai būgštauti, kad gali atsitikti priešingai, kad gali būti sugrįžta prie vienos valstybės interesais pagrįsto autokratiško valdymo ir nacionalizmo … nors, savaime aišku, Europos Sąjunga negali AKR šalims nurodinėti, ką jos turi daryti. Vis dėlto ES tenka labai svarbus vaidmuo užtikrinti, vykdant Kotonu susitarimą ir sudarant regioninius EPS, nuolat prižiūrint, kad netektų persvarstyti ir sumažinti valstybių narių pažadėtos paramos apimčių, stebint, kad būtų tinkamai vykdomi G20 priimti sprendimai dėl besivystančių šalių, kad AKR šalys išvengtų ekonominiam vystymuisi nepalankios raidos. Nesėkmės atveju gali padidėti migrantų srautai, nes išseks emigrantų iš Europos į AKR šalis (ypač į Afriką) (16) siunčiamų pinigų srautas.

Be to, regioninės integracijos stiprinimas AKR ir Afrikos šalims yra viena iš nedaugelio konkrečių galimybių aktyviai pasipriešinti dabartinei ekonomikos ir finansų krizei ir tokiu būdu atlikti aktyvų vaidmenį lemiant būsimą globalizacijos raidą ir užsitikrinti vystymosi perspektyvą.

2009 m. liepos 16 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Afrikos žemynas yra didžiausias lyginant su kitomis AKR grupėmis ir jam tenka 95 proc. visos pagalbos.

(2) Galima paminėti labai konkrečias Kotonu susitarime numatytas priemones tikslams pasiekti (1 str.), taip pat regioninio bendradarbiavimo ir integracijos strategijai įgyvendinti (28, 29 ir 30 str., taip pat žr. 1 priedą). Šios priemonės nepaseno, jas reikia iš naujo pasiūlyti ir vėl imtis įgyvendinti.

(3) Komisijos komunikatas dėl Europos bendrijos paramos besivystančių šalių regioninės ekonominės integracijos pastangoms, COM (1995) 219 galutinis, 1995 m. birželio 16 d.

(4) Jo tikslas – „remti Afrikos integracijos programą, stiprinti Afrikos pajėgumą reguliavimo, standartų taikymo ir kokybės kontrolės srityse, įgyvendinti ES ir Afrikos partnerystę infrastruktūrų kūrimo srityje“. Daugiau informacijos šiuo klausimu galima rasti nuomonėje ES ir Afrikos strategija, OL C 77, 2009 3 31, p. 148-156.

(5) REX/247 - OL C 77, 2009 3 31, p. 148-156. Pranešėjas Gérard Dantin.

(6) „… regioninė integracija – tai bendru sutarimu politinių, fizinių, ekonominių ir socialinių kliūčių, skiriančių šalis nuo kaimyninių šalių, panaikinimo ir bendradarbiavimo valdant bendrus išteklius bei regionines gėrybes procesas …“.

(7) Nuomonėje ES ir Afrikos strategija – OL C 77, 2009 3 31, p. 148–156 galima susipažinti su Komiteto atliktais tyrimais ir pasiūlymais šiuo klausimu.

(8) Žr. 7 išnašą.

(9) Pavyzdžiui, 2008 m. gegužės mėn. paskelbtoje Pasaulio banko ataskaitoje apie padėtį Dramblio Kaulo Kranto Respublikoje nurodyta, kad šios respublikos saugumo pajėgų atstovų reketas ir priekabiavimai prie užtvarų šalies keliuose yra kliūtis laisvam prekių ir asmenų judėjimui. Šis reketas neigiamai veikia ir ūkinę veiklą, nes vežėjams jis kasmet kainuoja nuo 230 iki 363 milijonų dolerių neteisėtai „surinktų“„mokesčių“. Tyrime pastebima, kad ši suma sudaro nuo 35 iki 50 proc. 2007 m. šalies biudžete numatytų išlaidų investicijoms.

(10) Žr. 7 išnašą: ten pat, 7.5 punktas ir V priedas.

(11) Žr. 7 išnašą. Šiuo klausimu naudingos informacijos galima rasti 2006 m. gegužės mėn. Adrien Bedossa parengtoje nuomonėje Pirmenybė Afrikai: Europos pilietinės visuomenės požiūris OL C 195, 2006 8 18, p. 104–109

(12) „Socialinio dialogo skatinimas prancūzakalbėse Afrikos šalyse“.

(13) Žr. 7 išnašą, taip pat Kotonu susitarimo 30 str.

(14) Pavyzdžiui, Pietų Afrikos vystymosi draugijai (SADC) priklauso 15 valstybių narių. Tuo tarpu septynios jų veda bendras derybas kaip Pietų Afrikos šalys, šešios kaip Pietryčių Afrikos sandrauga (ESA, angl. Eastern Southern African communauty), viena kaip Rytų Afrikos šalis (EAC) ir viena kaip Centrinės Afrikos šalis.

(15) COM(2008) 654 galutinis.

(16) Žr. OL C 120, 2008 5 16, p. 82–88 Migracija ir vystymasis: galimybės ir iššūkiai. Pranešėjas Sukhdev Sharma.

		ISSN 1725-521X doi:10.3000/1725521X.C_2009.317.lit
Europos Sąjungos oficialusis leidinys		C 317

Leidimas lietuvių kalba	Informacija ir prane_imai	52 tomas 2009m. gruodžio 23d.

Prane_imo Nr.	Turinys	Puslapis
	I Rezoliucijos, rekomendacijos ir nuomonės
	NUOMONĖS
	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas
	455-oji plenarinė sesija, 2009 m. liepos 15, 16 d.
2009/C 317/01	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl transporto ir žemės naudojimo politikos derinimo siekiant tausesnio miesto transporto	1

2009/C 317/02	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Europos stiklo ir keramikos pramonės konkurencingumo atsižvelgiant į ES klimato kaitos ir energetikos priemonių paketą (tiriamoji nuomonė ES pirmininkaujančios Čekijos prašymu)	7

2009/C 317/03	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl ES ir Bosnijos ir Hercegovinos santykių: pilietinės visuomenės vaidmuo (tiriamoji nuomonė)	15

2009/C 317/04	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl kelių transporto priemonių išmetamų teršalų: konkrečios kovos su sąstingiu priemonės (nuomonė savo iniciatyva)	22

2009/C 317/05	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl automobilių pramonės tiekėjų ir pasrovinių rinkų (nuomonė savo iniciatyva)	29

2009/C 317/06	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl jaunimo smurto miestuose	37

2009/C 317/07	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl vaikų apsaugos nuo keliaujančių lytinius nusikaltimus padariusių asmenų	43

2009/C 317/08	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl ne miesto vietovių ateities žinių visuomenėje (nuomonė savo iniciatyva)	49

	III Parengiamieji aktai
	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas
	455-oji plenarinė sesija, 2009 m. liepos 15, 16 d.
2009/C 317/09	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl vartotojų teisių COM(2008) 614 – 2008/0196 (COD)	54

2009/C 317/10	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies keičiančią Direktyvos 2001/83/EB nuostatas dėl falsifikuotų ar tokių vaistų, kurių istorija ar šaltinis yra falsifikuoti, patekimo į legalų tiekimo tinklą prevencijos COM(2008) 668 galutinis – 2008/0261 (COD)	62

2009/C 317/11	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvos 78/660/EEB dėl tam tikrų tipų bendrovių metinių atskaitomybių nuostatas dėl mikrosubjektų COM(2009) 83 galutinis/2 – 2009/0035 (COD)	67

2009/C 317/12	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl kai kurių teisės aktų, kuriems taikoma Sutarties 251 straipsnyje nustatyta tvarka, nuostatų, susijusių su reguliavimo procedūra su tikrinimu, suderinimo su Tarybos sprendimu 1999/468/EB. Suderinimas su reguliavimo procedūra su tikrinimu. Penktoji dalis. COM(2009) 142 – galutinis 2009/0048 (COD)	72

2009/C 317/13	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl EB biologinės įvairovės veiksmų plano įgyvendinimo laikotarpio vidurio vertinimo COM(2008) 864 galutinis	75

2009/C 317/14	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui Išorės sąnaudų internalizavimo įgyvendinimo strategijaCOM(2008) 435 galutinis/2	80

2009/C 317/15	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui Nuotolinės medicinos nauda pacientams, sveikatos priežiūros sistemoms ir visuomeneiCOM(2008) 689 galutinis	84

2009/C 317/16	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl jūrų ir vidaus vandenų maršrutais vykstančių keleivių teisių, iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo COM(2008) 816 galutinis – 2008/0246 (COD)	89

2009/C 317/17	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl konkurencingo krovinių vežimo Europos geležinkeliais tinklo COM(2008) 852 galutinis – 2008/0247 (COD)	94

2009/C 317/18	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto keleivių teisių ir iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo COM(2008) 817 galutinis – 2008/0237 (COD)	99

2009/C 317/19	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, iš dalies keičiantį Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1321/2004 dėl Europos palydovinės radijo navigacijos programų valdymo struktūrų sukūrimo COM(2009) 139 galutinis – 2009/0047 (COD)	103

2009/C 317/20	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Žaliosios knygos dėl Europos sveikatos priežiūros darbuotojų COM(2008) 725 galutinis	105

2009/C 317/21	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, kuria nustatomos minimalios normos dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (nauja redakcija) COM(2008) 815 galutinis – 2008/0244 (COD)	110

2009/C 317/22	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai COM(2008) 820 galutinis – 2008/0243 (COD)	115

2009/C 317/23	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Tarybos direktyvą dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis COM(2009) 28 galutinis – 2009/0007 (CNS) ir Pasiūlymo priimti Tarybos direktyvą dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje COM(2009) 29 galutinis – 2009/0004 (CNS)	120

2009/C 317/24	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui Regioninė integracija siekiant AKR šalių vystimosiCOM(2008) 604 galutinis	126

2009/C 317/25	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pakeisto Pasiūlymo priimti Tarybos direktyvą dėl grynaveislių veislinių galvijų (kodifikuota redakcija) COM(2009) 235 galutinis – 2006/0250 (CNS)	132