20.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 66/1

—

atsižvelgdamas į 2007 m. kovo 8–9 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimo pirmininkaujančios valstybės narės išvadas dėl Europos Vadovų Tarybos priimto Europos Vadovų Tarybos 2007–2009 m. veiksmų plano „Europos energetikos politika“ (7224/1/07),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą dėl Europos uostams skirtos politikos (COM(2007)0616),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Į krovinių vežimą orientuoto geležinkelių tinklo link“ (COM(2007)0608),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Krovininio transporto logistikos veiksmų planas“ (COM(2007)0607),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „ES krovininio transporto darbotvarkė: našesnis, geriau integruotas ir tvaresnis krovininis transportas Europoje“ (COM(2007)0606),

—

atsižvelgdamas į Komisijos žaliąją knygą „Nauja mobilumo mieste kultūra“ (COM(2007)0551),

—

atsižvelgdamas į Komisijos žaliąją knygą dėl rinkos priemonių, taikomų aplinkosaugos ir susijusiais politikos tikslais (COM(2007)0140),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Konkurencingos automobilių pramonės reglamentavimo sistema 21-ajame amžiuje. Komisijos pozicija dėl CARS 21 aukšto lygio grupės galutinės ataskaitos. Indėlis į ES ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategiją“ (COM(2007)0022),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Bendrijos strategijos dėl lengvųjų automobilių ir nedidelės galios prekybos transporto priemonių išmetamų CO2 dujų mažinimo persvarstymo rezultatai“ (COM(2007)0019),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Pasaulio klimato kaitos apribojimas iki 2 Celsijaus laipsnių. Gairės 2020 metams ir vėliau“ (COM(2007)0002),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Europos energetikos politika“ (COM(2007)0001),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Atsinaujinančiųjų energijos išteklių planas. Atsinaujinančių išteklių energija 21 amžiuje: tvaresnės ateities kūrimas“ (COM(2006)0848),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Biokuro pažangos ataskaita. Ataskaita apie biokuro ir kito atsinaujinančiojo kuro vartojimo Europos Sąjungos valstybėse narėse pažangą“ (COM(2006)0845),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Efektyvaus energijos vartojimo veiksmų planas: išnaudoti potencialą“ (COM(2006)0545),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Išlaikyti judėjimą Europoje. Tvarusis judumas mūsų kontinente. Europos Komisijos 2001 m. baltosios knygos dėl transporto politikos laikotarpio vidurio apžvalga“ (COM(2006)0314),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. spalio 24 d. rezoliuciją dėl Bendrijos strategijos dėl lengvųjų automobilių ir nedidelės galios prekybos transporto priemonių išmetamų CO2 dujų kiekio mažinimo (1),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl krovininio transporto logistikos Europoje – tvariojo mobilumo pagrindo (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. liepos 12 d. rezoliuciją dėl Europos Komisijos 2001 m. baltosios knygos dėl transporto politikos laikotarpio vidurio apžvalgos „Išlaikyti judėjimą Europoje. Tvarusis judumas mūsų kontinente“ (3),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. rugsėjo 5 d. per pirmąjį svarstymą priimtą savo poziciją dėl pasiūlymo dėl Tarybos direktyvos dėl lengviesiems automobiliams taikomų mokesčių (4),

—

atsižvelgdamas į Europos Parlamento ir Tarybos 1999 m. birželio 17 d. direktyvą 1999/62/EB dėl sunkiasvorių krovininių transporto priemonių apmokestinimo už naudojimąsi tam tikra infrastruktūra (Eurovinjetės direktyva) (5),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Transporto ir turizmo komiteto pranešimą ir į Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto bei Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomones (A6-0014/2008),

A.

kadangi visoms ES politikos sritims bendras tikslas – tvarioji plėtra skirta nuolat gerinti dabartinės kartos ir ateities kartų gyvenimo kokybę ir mūsų planetos gerovę,

B.

kadangi maždaug trečdalis visos energijos 25 ES valstybėse narėse sunaudojama transporto sektoriuje, išskyrus laivybą ir vamzdynus, ir kadangi kelių transportas, sudarantis 83 proc. viso transporto, yra daugiausiai energijos sunaudojanti transporto rūšis,

C.

kadangi transporto sektoriui 25 ES valstybėse narėse tenka 70 proc. viso naftos poreikio; kadangi 97 proc. transporto sektoriuje sunaudojamos energijos yra iškastinis kuras, o tik 2 proc. – elektros energija (kurios didelė dalis gaminama atominėse elektrinėse) ir vos 1 proc. – biokuras,

D.

kadangi įvairių rūšių transporto energijos naudojimo efektyvumas per pastaruosius metus buvo žymiai padidintas ir kadangi dėl šios priežasties atsirado galimybė žymiai sumažinti išmetimą CO2 kiekį vienam kilometrui; kadangi, vis dėlto, šią pažangą nusvėrė transporto sektoriuje vis augančių poreikių poveikis,

E.

kadangi dėl to transporto sektoriuje bendrai išmetamų teršalų kiekis ir toliau didėja: vien tik 2005 m. transporto sektoriui 27 ES valstybėse narėse teko 24,1 proc. visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (CO2, CH4, N2O) išmetamo kiekio ir pagal Komisijos prognozes nuo dabar iki 2030 m. transporto sektoriaus energijos poreikis išaugs mažiausiai 30 proc.,

F.

kadangi kelių transporto išmetamų kenksmingų teršalų kiekis sumažėjo naudojant technologines naujoves ir automobilių pramonei dedant dideles pastangas; kadangi šie rezultatai pasiekti ypač pradėjus naudoti katalizinius konverterius, smulkiųjų dalelių filtrus ir kitas technologijas, kurių pagalba per pastaruosius 15 metų pavyko sumažinti išmetamų NOx ir kietųjų dalelių kiekį 30–40 proc.; kadangi nepaisant šios pažangos CO2 išmetimo mažinimo tikslai, kuriems savanoriškai pritarė automobilių gamintojai, vis dėlto buvo pasiekti tik iš dalies,

G.

kadangi miesto transportui tenka 40 proc. išmetamo CO2 kiekio ir 70 proc. automobilių išmetamų kitų teršalų kiekio ir kadangi kelių perkrovimas, daugiausia būdingas didiesiems miestams, atsieina ES maždaug 1 proc. BVP,

H.

kadangi 70 proc. 2004 m. patvirtintų transeuropinių transporto projektų, kuriems teikiama pirmenybė, yra susiję su geležinkelių transportu ir laivyba, kurie pripažįstami mažiau teršiančiais transporto būdais,

I.

kadangi minėtose Europos Vadovų Tarybos susitikimo pirmininkaujančios valstybės narės išvadose ES įsipareigojo ryžtingai ir vienašališkai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą mažiausiai 20 proc., palyginti su 1990 m.,

1.

mano, kad judumas buvo vienas iš didžiausių 20-ojo amžiaus pasiekimų bei uždavinių ir kad naudojant tvarųjį transportą būtų pasiekta teisinga pusiausvyra ir tuo pat metu siekiama suderinti judumą, kuris yra viena iš pagrindinių piliečių teisių, transporto sektoriaus svarbą ekonominiu požiūriu, atsakomybę už vietos ir viso pasaulio aplinką ir piliečių teisę į saugumą, kokybišką gyvenimą ir sveikatą;

2.

pabrėžia, kad transporto sektoriuje taip pat turi būti siekiama ES tikslų mažiausiai 20 proc. palyginti su 1990 m. sumažinti degalų sunaudojimą ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą;

3.

atkreipia dėmesį į transporto sektoriaus svarbą užimtumui, augimui ir naujovėms ir mano, kad saugus ir prieinamas užtikrintas judumas yra būtina mūsų gyvenimo būdo sąlyga; todėl, atsižvelgdamas į pirmenybę, kuri tvariojo judumo reikalavimams turėtų būti teikiama aplinkos apsaugos požiūriu, mano, kad piliečiai yra linkę remti priemones, kurias įgyvendinant būtų užtikrinamas jų judumas ateityje (6);

4.

mano, kad norint pasiekti, jog Europos transportas būtų tvarus energetikos ir aplinkos apsaugos požiūriu, būtina derinti įvairias abipusės paramos ir koregavimo strategijas tokiu būdu užtikrinant vis platesnį transporto sektoriui, vyriausybei ir piliečiams atstovaujančių suinteresuotųjų šalių dalyvavimą; yra įsitikinęs, kad tik taikant teisingai suderintas priemones bus įmanoma sušvelninti atskirų veiksmų neigiamą poveikį ir įtikinti piliečius pritarti tiems veiksmams;

5.

mano, kad tokio pobūdžio strategijų derinys turėtų ypač apimti:

6.

tvirtina, kad ES ir valstybės narės turi skirti ypatingą dėmesį pagrindiniams sistemos elementams, būtent:

7.

pabrėžia Alpių konvencijos transporto protokolo, kurį 2006 m. gruodį pasirašė Taryba, svarbą; pabrėžia, kad, ratifikavus šį protokolą, Komisija nedelsdama turi imtis konkrečių įgyvendinimo priemonių, kuriomis pažeidžiamuose kalnų regionuose ir tankiai apgyvendintose vietovėse siekiama skatinti tvarų transportą;

8.

tvirtina, kad skatinant naudoti mažai kuro naudojančius ir mažai teršalų išmetančias transporto priemones taip pat turėtų būti taikomos rinkos priemonės, pvz., taikomos mokesčių lengvatos, atsižvelgiant į teršalų išmetimą ir kuro naudojimo efektyvumą pertvarkyta transporto priemonių akcizo mokesčių tvarka, skatinama atsisakyti smarkiai teršiančių automobilių ir pirkti naujus, mažai teršalų išmetančius automobilius; mano, kad šios priemonės yra svarbios ir kad jas taikant automobilių gamintojai galėtų susigrąžinti išlaidas, patirtas laikantis naujosios teisinės sistemos įpareigojimų;

9.

todėl ragina Tarybą ir valstybes nares vykdyti 2007 m. kovo 8–9 d. Europos Vadovų Tarybos susitikime prisiimtus įsipareigojimus:

10.

pritaria minėtojoje Žaliojoje knygoje dėl rinkos priemonių, taikomų aplinkosaugos ir susijusiais politikos tikslais, Komisijos iškeltam klausimui dėl galimybės taikyti koordinavimo procedūrą ir keistis patirtimi bei pažangiąja praktika siekiant skatinti ir tuo pat metu aktyviau tikrinti nacionalines transporto apmokestinimo sistemų ir aplinkos mokesčių reformas; ragina Komisiją imtis priemonių šiam tikslui pasiekti;

11.

ragina Tarybą ir valstybes nares daugiau investuoti į infrastruktūrą ir pažangiąsias transporto sistemas (angl. ITS), ypač siekiant:

12.

ragina Komisiją iki 2008 m. birželio mėn. pateikti aiškų, skaidrų, bendrai taikomą visų rūšių transporto išorinių sąnaudų įvertinimo modelį, kuriuo ateityje būtų grindžiamas mokesčių už naudojimąsi infrastruktūra apskaičiavimas; pastebi, kad pagal Eurovinjetės direktyvą kartu su šiuo modeliu turi būti pateikta visų rūšių transporto išorinių sąnaudų įtraukimo poveikio analizė ir visų rūšių transporto modelio palaipsnio įgyvendinimo strategija; kreipiasi į Komisiją prašydamas kartu su minėtąja iniciatyva parengti pasiūlymus dėl teisės aktų, pradedant Eurovinjetės direktyvos persvarstymu;

13.

yra įsitikinęs, kad miestų neveiksmingų miesto transporto sistemų, dėl kurių iš automobilių išmetama 40 proc. CO2 ir 70 proc. kitų teršalų, problemą reikia spręsti ryžtingiau, tačiau nepažeidžiant subsidiarumo principo: taikyti europinę bendradarbiavimo ir koordinavimo strategiją;

14.

ragina Komisiją ir valstybes nares ištirti, kokią įtaką transporto infrastruktūra ir jai taikomi tarifai daro miestų plėtrai ir būsimam transporto paslaugų poreikiui;

15.

mano, kad veiksminga miestų judumo politika turėtų būti grindžiama kiek galima labiau integruotu požiūriu sutelkiant geriausius kiekvienos atskiros problemos sprendimus; tvirtai įsitikinęs, kad miestų zonose yra didelių ekonominių galimybių, susijusių su tolesnio perėjimo prie kitų rūšių transporto, būtent viešojo transporto, vaikščiojimo pėsčiomis ir važiavimo dviračiu, priemonėmis; mano, kad šiuo atžvilgiu būtina ypatingą dėmesį skirti technologinėms naujovėms (plačiau naudoti pažangias transporto sistemas (angl. ITS)), geriau išnaudoti esamą infrastruktūrą, ypač taikant poreikio valdymo priemones (mokesčius už perkrovimą ir kelių mokesčių nustatymą) ir, galiausiai, naudoti naujus privačių automobilių naudojimo gerinimo būdus, pvz., vienas kito pavežimą automobiliu, dalijimąsi automobiliais ir darbo namuose organizavimą;

16.

pabrėžia lengvų priemonių svarbą siekiant tvaresnio transporto tikslų ir mano, kad svarbu, jog piliečiai galėtų kompetentingai rinktis transporto priemones ir vairavimo elgesį; ragina geriau informuoti vartotojus ir aktyviau rengti švietimo ir skatinimo kampanijas remiant tvaresnes transporto priemones arba transporto modelius;

17.

mano, kad geležinkelių transportas – mažiau CO2 išmetanti transporto rūšis turi didelių neišnaudotų galimybių ne tik krovininio transporto logistikos srityje, bet ir trumpųjų bei vidutinių atstumų keleivių vežimo srityje;

18.

ragina Komisiją, valstybes nares ir geležinkelių sektorių:

19.

mano, kad nors oro transporto įmonės per pastaruosius 10 metų sumažino kuro sunaudojimą 1–2 proc. vienam keleiviui ir vienam kilometrui ir labai sumažėjo jų keliamas triukšmas, bendras civilinės aviacijos poveikis aplinkai padidėjo dėl žymios oro eismo plėtros; todėl ragina:

20.

pažymi, kad oro transporto sąnaudų pagrįstumas ir skrydžio bilietų kainų skaidrumas yra labai svarbūs veiksniai siekiant naudos keleiviams ir sąžiningos konkurencijos transporto sektoriuje, ir todėl remia tolesnes Komisijos iniciatyvas šioje srityje;

21.

pažymi, kad laivybos išmetamų teršalų kiekis toliau didėja, ir ypač rekomenduoja:

22.

ragina Komisiją ir valstybes nares investuoti į ES jūrų ir vidaus vandenų uostų įrenginių modernizavimą, kad būtų galimybė greitai perkelti krovinius ir keleivius iš vienos transporto sistemos į kitą ir taip būtų sumažintas energijos sunaudojimas transporto srityje;

23.

mano, kad būtina pagerinti logistiką, krovininio transporto pakrovimo koeficientus ir įvairiarūšį transportą; todėl pritaria visiškam transporto vidaus rinkos įgyvendinimui ir ragina Komisiją kuo skubiau įgyvendinti minėtąjį Europos krovininio transporto logistikos veiksmų planą ypatingą dėmesį skiriant vadinamųjų žalųjų koridorių koncepcijos plėtotei;

24.

ragina Komisiją ir valstybes nares daugiau investuoti į tyrimus transporto srityje, skatinti kurti mažiau degalų sunaudojančias ir CO2 išmetimą mažinančias technologijas; ragina Komisiją 2009 m. persvarstant daugiametę finansinę programą žymiai padidinti bendrą finansavimą su aplinkos apsauga, energetika ir transportu susijusiems moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai;

25.

remia Komisijos iniciatyvas, kurias įgyvendinant veiksmingiau susiejamas tvarus transportas ir turizmas, pvz., naudojant aplinkai mažiau kenksmingas transporto priemones, pvz., viešąjį transportą ir dviračius;

26.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

20.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 66/6

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 116 straipsnį,

A.

kadangi yra svarbu turėti veiksmingą išankstinio piliečių perspėjimo apie neišvengiamus ar gresiančius pavojus sistemą, skirtą žmonių kančioms ir gyvybių netekčiai sumažinti,

B.

žinodamas, kad Europos Parlamentas jau ne kartą prašė įdiegti išankstinio perspėjimo ir pavojaus signalo sistemas, ir tai įtraukta į keletą galiojančių ir rengiamų teisės aktų,

C.

atsižvelgdamas į tai, kad išankstinio perspėjimo sistemos priklausomai nuo pavojaus (gamtos, technologinis, socialinis) apima institucijų įspėjimą apie pavojus per regioninius tinklus, o piliečiams pavojaus signalas būtų perduodamas ryšio tinklais (radijas, TV, sirenos, mobilieji telefonai ir kt.),

D.

kadangi ES neturi bendros, daugiakalbės, paprastos ir veiksmingos sistemos, kurią naudojant būtų perduodamas pavojaus signalas neišvengiamos ar besivystančios nepaprastosios padėties atvejais, ir kadangi tokios sistemos įdegimas susijęs su daugeliu ES politikos sričių (telekomunikacijų, aplinkosaugos, sveikatos, vidaus saugumo ir civilinės saugos) ir daro poveikį kitoms sritims (transporto, energijos ir turizmo),

E.

kadangi ES turi įdiegti tokią sistemą, kad teikiant tinkamą informaciją ir rengiant mokymo kampanijas piliečiams būtų ugdomi gelbėjimosi gebėjimai,

1.

ragina valstybes nares ir Komisiją imtis būtinų veiksmų ir skirti lėšų, kad būtų sukurta veiksminga išankstinio piliečių perspėjimo sistema, skirta naudoti neišvengiamos ar besivystančios nepaprastosios padėties atvejais visoje ES;

2.

ragina Komisiją pateikti atitinkamų šios srities teisės aktų pasiūlymų atsižvelgiant į visus pavojus ir su jais susijusias politikos sritis;

3.

paveda Pirmininkui perduoti šį pareiškimą kartu su pasirašiusiųjų pavardėmis Tarybai ir Komisijai.

20.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 66/9

—

atsižvelgdamas į 2007 m. lapkričio 20 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl pasiruošimo BŽŪP reformos patikrinimui (COM(2007)0722),

—

atsižvelgdamas į 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1782/2003 (1), nustatantį bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantį tam tikras paramos schemas ūkininkams,

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. gruodžio 11 d. poziciją dėl pasiūlymo dėl Tarybos reglamento, iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 1782/2003 ir Reglamentą (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (2),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. spalio 25 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl maisto produktų kainų augimo (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. rugsėjo 26 d. poziciją dėl pasiūlymo dėl Tarybos reglamento, nukrypstančio nuo Reglamento (EB) Nr. 1782/2003 dėl atidėtos žemės 2008 m. (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. vasario 14 d. poziciją dėl pasiūlymo dėl Tarybos reglamento, nustatančio tiesioginių išmokų savanoriško moduliavimo pagal Reglamentą (EB) Nr. 1782/2003 taisykles ir iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 1290/2005 (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2005 m. birželio 8 d. rezoliuciją dėl išsiplėtusios Europos Sąjungos 2007–2013 m. politinių iššūkių ir biudžeto lėšų (6),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo (7), ypač į šio susitarimo I ir III priedus bei 3 ir 9 deklaracijas,

—

atsižvelgdamas į Aktą dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovakijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sąlygų ir sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (8),

—

atsižvelgdamas į 2004 m. kovo 22 d. Tarybos sprendimą, pritaikantį Aktą dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovakijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sąlygų ir sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų pagal bendrą žemės ūkio reformą (9),

—

atsižvelgdamas į 1999 m. spalio 26 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose rengiantis Trečiajai PPO ministrų konferencijai Europos Komisijai suteiktą įgaliojimą vesti derybas žemės ūkio srityje,

—

atsižvelgdamas į EB steigimo sutarties 33 straipsnio 2 dalį, kuri nepakeista buvo įtraukta į Lisabonos sutartį,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pranešimą ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomonę (A6-0047/2008),

A.

kadangi žemės ūkis kartu su maisto pramone vis dar yra vienas didžiausių ES ekonomikos sektorių, turi lemiamą reikšmę ES maisto tiekimo saugumui ir vis labiau prisideda prie energetinio saugumo užtikrinimo,

B.

kadangi reikalinga tam tikra bendra ES žemės ūkio politika (BŽŪP), pagrįsta ekonominiu, ekologiniu ir socialiniu Europos žemės ūkio modeliu, užtikrinanti tvarų aprūpinimą maisto produktais ir maisto saugą, tačiau turėtų būti tęsiamas sėkmingas reformų procesas, įskaitant tolesnį kaimo plėtros stiprinimą,

C.

kadangi ateityje BŽŪP turės būti keliamas tikslas panaikinti kliūtis, su kuriomis šiuo metu susiduria jaunuoliai, norintys verstis žemės ūkio veikla, kartų kaitą padarant vienu iš prioritetų,

D.

kadangi skaidresnėmis, paprastesnėmis ir ne tokiomis griežtomis taisyklėmis sumažinus biurokratiją žemės ūkio sektoriuje, ne tik sumažės žemės ūkio įmonių ir gamintojų išlaidos, bet ir administracinės sąnaudos,

E.

kadangi BŽŪP privaloma atsižvelgti į labai didelius žemės ūkio ir regionų struktūros skirtumus ir kartu spręsti naujas problemas, pvz., klimato kaitos, dirvožemio ir vandens apsaugos, didesnio atvirumo pasaulinei rinkai arba biomasės ir žaliavų tiekimo; kadangi ji turi būti aprūpinta pakankamais ištekliais ir išlaikyti pradinius BŽŪP tikslus, neseniai įtvirtintus Lisabonos sutartyje, kuriais apibendrintai galima laikyti sveikų ir aukštos kokybės maisto produktų gamybą bei visų europiečių aprūpinimą jais už priimtiną kainą, ir kurie padėtų išlaikyti ūkininkų pajamų lygį,

F.

kadangi ateityje darant bet kokius BŽŪP pakeitimus reikėtų atsižvelgti į ypatingą padėtį besivystančiose šalyse, ypač mažiausiai išsivysčiusiose šalyse, ir užkirsti kelią šiose šalyse kylančiam pavojui žemės ūkio produktų gamybai ir prekybai jais,

G.

kadangi nuo 1992 m. tiesioginių išmokų sistema buvo reformuota tris kartus, o nuo 2004 m. visos kitos svarbios rinkos, išskyrus pieno sektorių, buvo iš esmės ir gana sėkmingai reformuotos,

H.

kadangi visos išsivysčiusios šalys turi žemės ūkio politiką ir nauja padėtis, kaip antai didėjantis pasaulio gyventojų skaičius, klimato kaita, augantis energijos poreikis, paramos dydžio mažinimas ir platesnio masto atvėrimas pasaulinei rinkai reiškiasi, viena vertus, tendencingu žemės ūkio produktų kainų didėjimu ES rinkoje ir, kita vertus, daug didesniais pelno svyravimais ir didesniu kainų nestabilumu, todėl bendra žemės ūkio politika reikalinga labiau negu bet kada anksčiau,

I.

kadangi tiekiamų maisto produktų saugumo (kiekybine ir kokybine prasme) klausimas ir toliau bus vienas iš pagrindinių BŽŪP tikslų, kaip ir ekosistemų išsaugojimas, be kurio neįsivaizduojama racionali ir tvari gamyba bei tinkamas žemės naudojimas visoje ES,

J.

kadangi ES dėjo dideles pastangas siekdama sumažinti žemės ūkio išlaidų dalį bendrajame biudžete, kad iki dabartinės finansinės perspektyvos pabaigos šios išlaidos sumažėtų nuo aštuntajame dešimtmetyje buvusių 80 proc. iki 33 proc., nors, įstojus naujosioms valstybėms narėms, žemės ūkio paskirties plotai, palyginti su 2003 m. duomenimis, išaugo 37 proc.,

K.

kadangi Berlyne vykusiame aukščiausio lygio susitikime valstybių ir vyriausybių vadovai prisiėmė įsipareigojimus dėl bendrųjų išlaidų BŽŪP pirmajam ramsčiui iki 2013 m. užtikrinimo,

L.

kadangi 2004 m. Stojimo akte numatoma nuostatų, leidžiančių naujosioms valstybėms narėms nukrypti nuo tam tikrų BŽŪP taisyklių taikymo, siekiant kompensuoti žemesnio lygmens tiesiogines išmokas,

M.

kadangi tam tikruose regionuose nėra alternatyvos kai kurių tradicinių rūšių žemės ūkio gamybai, kuri dažnai tampa svarbiausia šių regionų žemės ūkio veikla ir dėl to būtinai turi būti išsaugota bei remiama dėl ypač svarbių aplinkos ir regionų politikos priežasčių bei siekiant išlaikyti ekonominę ir socialinę visuomenės struktūrą; ypač atsižvelgiant į tai, kad tam tikruose Europos regionuose, ypač vadinamuosiuose suartėjimo regionuose, kur žemės ūkis ir gyvulių auginimas yra tradiciškai labai svarbios ekonomikos vystymosi bei darbo vietų kūrimo priemonės, BŽŪP atlieka ypač didelį vaidmenį,

N.

kadangi Europos ūkininkai turi turėti stabilumo garantiją, kad nebūtų apvilti jų lūkesčiai ir nenukentėtų jų investicijos, ir kad tam tikrų sektorių reguliavimo sistemos turėtų padėti formuluoti vidutinės trukmės ir ilgalaikes prognozes,

O.

kadangi ES įstatymų leidėjas privalo užkirsti kelią ES ūkininkų diskriminavimui ES arba jų konkurentų iš trečiųjų valstybių atžvilgiu arba privalo sukurti tinkamus lygių galimybių mechanizmus ES ūkininkams (angl. level playing-field); kadangi reikėtų konkrečiau prižiūrėti, kad kokybės, sveikatos, aplinkosaugos, gyvūnų gerovės ir kitų ES ūkininkams privalomų standartų laikytųsi ir asmenys, eksportuojantys žemės ūkio produktus į ES,

P.

kadangi EB steigimo sutarties 33 straipsnyje nustatyti BŽŪP tikslai ir, jeigu Lisabonos sutarties ratifikavimo procesas bus visiškai baigtas, visiems svarbiems BŽŪP teisiniams ir biudžeto sprendimams turės pritarti Europos Parlamentas,

Q.

kadangi pirmenybė teikiama maisto tikeimo pakankamumo ES piliečiams užtikrinimui ir kadangi šį tikslą geriausiai galima pasiekti derinant paramą ES maisto produktų gamybai ir maisto produktų importą laikantis PPO taisyklių; maisto tikeimo pakankamumo užtikrinimas taip pat priklauso nuo to, kiek ES prisidės kaupiant pasaulines atsargas (kurios šiuo metu yra ypač mažos), kurios padės ES ne tik išvengti trūkumų, bet ir imtis atsakomybės už maisto tiekimo užtikrinimą visame pasaulyje,

R.

kadangi reikia atlikti nuodugnesnę vidaus rinkų raidos analizę, atsižvelgiant į kainų lygmenį tarptautinėse rinkose ir į žaliavų gamybą,

1.

pritaria požiūriui dėl tvaraus, konkurencingo ir daugiafunkcio žemės ūkio, kuris padėtų išlaikyti kiekvieno sektoriaus ir kiekvienos gamybos srities specifiką ir kurio pagrindinis tikslas – vartotojui priimtinomis kainomis aprūpinti gyventojus pakankamu kiekiu sveikų ir patikimų maisto produktų;

2.

mano, kad 2003 m. BŽŪP reforma daugeliu atžvilgių buvo labai sėkminga, nes ji gerokai padidino BŽŪP skaidrumą ir veiksmingumą bei ūkininkų atsakomybę ir orientavimąsi į rinką, ir mano, kad šis procesas turi būti tęsiamas su sąlyga, kad bus laikomasi 2002 m. gruodžio mėn. valstybių ir vyriausybių vadovų prisiimtų įsipareigojimų iki 2013 m. nenaudoti BŽŪP pirmojo ramsčio lėšų; atkreipia dėmesį į tai, kad BŽŪP valdymas ir daugelis ES direktyvų bei reglamentų, darančių poveikį ūkininkams, toliau turi būti labiau supaprastinami, kad sumažėtų našta ūkininkams, bet toks supaprastinimas negali virsti pakartotiniu BŽŪP nacionalizavimu ir dar drastiškesniu Europos ūkininkų gaunamos paramos sumažinimu;

3.

mano, kad bet kokio bendro rinkos organizavimo reguliavimo atsisakymas politiškai nepageidautinas, kadangi, kaip rodo dabartinė padėtis, Europos ir pasaulio ištekliai šiuo metu labai maži, o tai turi neigiamą poveikį vartotojų perkamajai galiai ir ūkininkų pajamoms ir kartu skatina spekuliaciją; be to, pabrėžia, kad reikia priemonių, kurias taikant galima būtų užkirsti kelią staigiems sąlygų pasikeitimams, grėsmei sveikatai arba dėl klimato pusiausvyros sutrikimų vis dažniau ištinkančioms gaivalinėms nelaimėms;

4.

todėl teigiamai vertina technines pritaikomąsias pataisas, kurių galima pateikti remiantis Komisijos komunikatu dėl bendrosios žemės ūkio politikos būklės patikrinimo ir kuriomis siekiama, kad 2003 m. reforma būtų veiksminga, ir prašo Komisiją užtikrinti BŽŪP stabilumo ekonominį pagrindą;

5.

prašo Komisiją, rengiantis būsimoms reformoms, atlikti BŽŪP išlaidų ir pelno vertinimą maisto saugumo, savarankiškumo ir kaimo gyventojų išlaikymo požiūriu; prašo Komisiją išanalizuoti, kiek vartotojui gali atsieiti maisto produktų kainų augimas dėl pasaulinės paklausos augimo, palyginti su dabartine žemės ūkio politikos kaina piliečiams;

6.

mano, kad PPO derybose Europos Sąjungai tenka bandyti susidoroti su būsimais suvaržymais, kad maksimaliai padidėtų jos gerovė; pabrėžia, kad Europos Sąjunga turi kuo geriau išnaudoti lankstumą, pavyzdžiui, „jautrių produktų“ atvejais; tačiau pabrėžia, kad bet koks PPO susitarimas gali būti pasirašytas su sąlyga, kad bus susitarta dėl geografinių kilmės nuorodų intelektinės nuosavybės ir su prekyba nesusijusių klausimų pripažinimo importo kriterijais;

7.

ragina Komisiją šiuo metu vykstančiose derybose su PPO atsižvelgti į žemės ūkio gamybos, kaip maisto produktų gamybos sektoriaus, specifiką, kadangi ši veikla formuoja teritorijų pusiausvyrą, apsaugo aplinką ir palaiko tinkamą maisto produktų saugą kiekybiniu ir kokybiniu lygmenimis;

8.

tačiau mano, kad Europos Sąjunga ir toliau privalo turėti pakankamai priemonių, kad galėtų iš anksto pasiruošti rinkos ir aprūpinimo krizėms žemės ūkio sektoriuje bei sveikatos apsaugos krizėms;

9.

pabrėžia, kad būtina veiksmingai ir tinkamomis – finansinėmis ir kitokiomis – priemonėmis pripažinti žemės ūkio atliekamas gamybines, aplinkosaugos ir kaimo plėtros funkcijas;

10.

iš esmės pritaria bendrųjų tikslų, ypač maisto tiekimo saugumo, teritorinės sanglaudos, vartotojų, aplinkos, klimato, gyvūnų, atsinaujinančios energijos šaltinių ir biologinės įvairovės apsaugos įtraukimui į BŽŪP; tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad tai turi vykti tvaraus vystymosi sąlygomis, kai tarpusavyje dera ekonominiai rezultatai, gamtos aplinkos ir išteklių apsauga, tinkamas teritorijų panaudojimas ir socialinis teisingumas; tačiau primena, kad valstybių ir vyriausybių vadovai patvirtino BŽŪP tikslus, perkeldami Romos sutarties 33 straipsnio turinį į 2007 m. gruodžio 13 d. pasirašytą Lisabonos sutartį;

11.

pabrėžia, kad bendruosius tikslus įtraukus į BŽŪP, negalima kvestionuoti žemės ūkio produktų gamybos ir gyvulininkystės Europos Sąjungos kalnuotose vietovėse, vargingiausiuose, atokiausiuose ir salų regionuose, kuriuose taikoma ekstensyvios gamybos sistema ir daug kas gaminama vietos rinkai, tačiau žemės ūkio bei gyvulininkystės produktai parduodami ir valstybių narių nacionalinėse rinkose;

12.

mano, kad jeigu Europos Sąjunga nustato savo ūkininkams ir gamintojams aukštus reikalavimus, ji turi ir prižiūrėti, kad šių reikalavimų laikytųsi ir asmenys, savo produkciją eksportuojantys į ES, ir kad dėl to ES turi siekti, kad į šiuos bendrus tikslus būtų atsižvelgiama PPO derybose;

13.

nepritaria pirmojo ramsčio bendrojo biudžeto sumažinimui laikotarpiu iki 2013 m. ir atkreipia dėmesį į tai, kad žemės ūkio ir gyvulininkystės rinkų sparčios pertvarkos etape ir įpusėjus vykdomoms reformoms ūkininkams nedelsiant būtinas stabilumas, saugumas, o ypač – kad būtų vykdomi 2003 m. priimti sprendimai;

14.

nepritaria bet kokiai diskriminacijai, kai tiesioginės išmokos skiriamos pagal ūkio dydį ir teisinę formą, tačiau taip pat pripažįsta, kad bet koks paramos pirmajame ramstyje perskirstymas turi būti grindžiamas bendru jo poveikio socialinei ir regioninei sanglaudai, užimtumui, aplinkai, konkurencingumui ir naujovėms įvertinimu;

15.

prašo paramą teikti tik ūkininkams, vykdantiems žemės ūkio veiklą;

16.

atkreipia dėmesį į tai, kad pirmiau nurodytame Komisijos komunikate mažai dėmesio skiriama 12 naujų ES valstybių narių žemės ūkio sektoriaus problemoms, poreikiams ir uždaviniams, ir ragina į juos atsižvelgti vykdant būsimas reformas ir taip pat atsižvelgti į papildomą tikslinį restruktūrizavimo ir modernizavimo finansavimą;

17.

mano, kad ir toliau tiesioginės išmokos būtinai reikalingos užtikrinant pajamas ne tik rinkos sutrikimų atveju, bet ir siekiant, kad ūkininkai teiktų viešąsias gėrybes, bei, ir kaip kompensacija už tarptautiniu mastu labai aukštus aplinkosaugos, maisto saugos ir saugumo, atsekamumo, gyvūnų gerovės ir socialinius standartus Europoje;

18.

vis dėlto konstatuoja, kad išmokų dydis ne visuomet proporcingas ūkininkų pastangoms atitikti standartus, kadangi skiriant išmokas plačiai atsižvelgiama į istorines išlaidas;

19.

todėl ragina Komisiją įvertinti ir pateikti ataskaitą, kokių papildomų išlaidų ūkininkai turi stengdamiesi prisitaikyti prie Bendrijos aplinkosaugos, gyvūnų gerovės ir maisto saugos standartų, palyginti su pagrindiniais konkurentais pasaulio rinkoje; mano, kad ataskaitoje reikėtų palyginti šias išlaidas su realia ūkininkų gaunamų tiesioginių išmokų suma, kad joje turėtų būti išsamiai apžvelgiamos įvairios ūkininkų grupės kiekvienoje valstybėje narėje ir kad ji turėtų būti paskelbta prieš pradedant sprendimų dėl bendros žemės ūkio politikos po 2013 m. priėmimo procedūras;

20.

teigiamai vertina Komisijos pasiūlymą leisti valstybėms narėms savo noru lanksčiau siekti tiesioginių išmokų atskyrimo nuo istorinių orientacinių verčių ir kurti vienodesnę sistemą ir ragina Komisiją kartu su teisėkūros pasiūlymu paaiškinti, ar atsižvelgiant į valstybių narių sukauptą teigiamą patirtį dar iki 2013 m. būtų įmanomas spartesnis savanoriškas valstybių narių perėjimas prie atsietos paramos vienodų regioninių arba nacionalinių išmokų pagal plotą; vis dėlto valstybės narės, kuriose įgyvendintas visiškas arba dalinis atsiejimas remiantis istoriniais mokėjimais, gali palikti šią sistemą iki 2013 m.; ragina Komisiją atlikti galimo išmokų pagal plotą poveikio, ypač atsižvelgiant į ūkius, turinčius didelį galvijų tankumą palyginti mažame ūkio plote, tyrimą;

21.

pabrėžia, kad, renkantis perėjimą prie regioninio modelio, turėtų būtų atsižvelgta į sunkumus, atsirandančius dėl ypatingo konkrečių gyvulininkystei taikomų teisių pobūdžio, t. y. dėl to, kad kai kurie gyvulių augintojai neturi žemės ūkio paskirties žemės arba jos turi mažai, ir dėl to, kad ekstensyvia gyvulininkyste daugelyje ES regionų užsiimama kolektyviai naudojant bendras ganyklas, priklausančias savivaldybėms, bendruomenėms arba valstybei;

22.

mano, kad turint mintyje tai, jog bendrųjų išmokų schemą taiko vis daugiau ūkio šakų, ir atsižvelgiant į taikymo patirtį, tam tikri sprendimai ir taikymo taisyklės yra per griežti ir per sudėtingi, todėl būtinai reikia iš naujo apibrėžti standartus, jų taikymo sąlygas ir administracinį valdymą, kuris palengvintų jų įgyvendinimą tose valstybėse narėse ir tuose sektoriuose, kurie to pageidauja;

23.

mano, kad atsiejus tiesiogines išmokas iš esmės sėkmingai pavyko ES žemės ūkį nukreipti rinkos ekonomikos linkme dėl didesnio poveikio pajamoms ir didesnės ūkininkų sprendimų laisvės bei su tuo susijusio BŽŪP supaprastinimo; ir ragina Komisiją sparčiau vykdyti atsiejimo politiką, bet žiūrėti, kad taikant šią priemonę kai kuriuose regionuose, ypač nepalankiausias sąlygas turinčiuose regionuose, neatsirastų didelių socialinių, ekonominių ir (arba) aplinkos apsaugos trūkumų; vis dėlto pažymi, kad reikėtų toliau atlikti poveikio įvertinimus siekiant visapusiškai nustatyti atsiejimo padarinius konkretiems regionams, gamybai ir žemės rinkai;

24.

mano, kad, apskritai tiesioginę paramą atsiejus nuo žemės ūkio gamybos, ateityje ES žemės ūkio neigiamas poveikis aplinkai sumažės, jei, be to, bus labiau remiami tvarūs kaimo plėtros būdai;

25.

pažymi, kad toliau atsieti išmokas galima tik kruopščiai išnagrinėjus galimą poveikį įvairių žemės ūkio sektorių pusiausvyrai, bet ne tik jai, taip pat padidėjusį monokultūrų pavojų ir grėsmę žemės ūkio sektoriams, kuriuose dirba daug žmonių;

26.

pripažįsta, kad atsižvelgiant į didelius rinkos iškraipymus, atsirandančius, pvz., dėl didėjančių pašarų kainų, kurios daro didelę įtaką kai kurioms Europos Sąjungoje taikomoms gyvulininkystės sistemoms, padėtis išmokų už gyvulius srityje yra nepalyginama;

27.

mano, kad visiškai atsiejant išmokas už gyvulius tam tikruose regionuose, pvz., kalnų regionuose ir kituose tam tikrų sunkumų turinčiuose regionuose (salose, sausose ir drėgnose vietovėse, nuošaliose vietovėse ir kt.), kuriuose nėra jokių alternatyvų palyginti daug darbo reikalaujančiai gyvulininkystei, reikės keisti gamybos sąnaudas, todėl gali atsirasti dideli socialiniai, ekonominiai ir aplinkos apsaugos trūkumai, kurie nesuderinami su Sutarties tikslais; ragina, jei išmokos (iš dalies) bus atsiejamos, teikiant išmokas remtis tiksliais ir naujausiais informaciniais duomenimis;

28.

pripažįsta, kad gyvulininkystei tenka svarbus vaidmuo Europos žemės ūkyje, ypač tam tikrose šalyse ir regionuose, kur gyvulininkystė yra labai išplėtota, ir todėl mano, kad būtų tikslinga kurį laiką iš dalies išlaikyti susietas išmokas už gyvulius; pripažįsta, kad šie labai sėkmingi gyvulininkystės ūkiai svarbūs regionų ekonomikai; primena, kad Reglamento (EB) 1782/2003 47–50 straipsniuose numatyti su dideliu gyvulių tankumu susiję sprendimai, kuriuos reikėtų toliau nagrinėti po 2013 m.;

29.

mano, kad to nepakaks; todėl džiaugiasi, kad žengtas pirmasis žingsnis teisinga linkme, – paskelbtas Reglamento (EB) Nr. 1782/2003 69 straipsnio pakeitimas (toliau 59 straipsnis); tačiau pažymi, kad nereikėtų naudoti šios priemonės siekiant nepastebimai įvesti savanorišką moduliavimą ir dvigubai sustiprinti antrąjį ramstį; be to, įgyvendinant šią priemonę neturėtų būti pakartotinai nacionalizuota BŽŪP ir turėtų būti sudarytos kuo vienodesnės sąlygos visoms valstybėms narėms;

30.

ragina 69 straipsnyje nurodytas lėšas pirmiausia skirti teritorinės darnos priemonėms ir atskiriems sektoriams stiprinti, ypač priemonėms, pagal kurias neleidžiama, kad žemės ūkio veikla būtų nutraukta ir būtų atsisakyta gyvulių auginimo srityse, kuriose dėl to būtų padaryta didelė žala gamtai, kraštovaizdžiui arba regiono raidai (ypač kalnų srityse, kitose ypač nepalankiose srityse, vietovėse, kuriose didelę dalį sudaro pievos), arba priemonėms, kurios skirtos restruktūrizuoti ir stiprinti svarbioms žemės ūkio sritims (pvz., pienininkystės, avių auginimo), taip pat priemonėms konkrečiose vietose vykdomai ekologiškai veiklai (pvz., biologinei žemdirbystei) remti, kurios iki šiol nebuvo įtrauktos į antrojo ramsčio taikymo sritį, ir rizikos valdymui;

31.

mano, kad 69 straipsnio, kuris turėtų būti iš naujo apibrėžiamas, biudžetas, priklausomai nuo poveikio vertinimo rezultatų ir savanoriškumo, galėtų sudaryti iki 12 proc. tiesioginių išmokų vienai valstybei narei;

32.

ragina Komisiją pateikti pasiūlymą, nustatantį bendras 69 straipsnio taikymo taisykles valstybėms narėms siekiant užkirsti kelią prekybos kliūtims ir konkurencijos iškraipymams, taip pat ragina prireikus įtraukti šį pasiūlymą į bendro rinkos organizavimo sistemą; taip pat ragina apie visas su 69 straipsnio taikymu susijusias priemones pranešti Komisijai; įpareigoja Komisiją atlikti poveikio tyrimą ir įtraukti jį į savo pasiūlymą dėl teisės aktų;

33.

mano, kad priemonės, skirtos atskiriems sektoriams stiprinti, ilgainiui turėtų būti finansuojamos iš pirmojo ramsčio lėšų; dėl šios priežasties mano, kad Komisija turėtų atidžiai vertinti peržiūrėto 69 straipsnio taikymo rezultatus ruošiantis reformai po 2013 m.;

34.

ragina Komisiją iki 2010 m. birželio 30 d. pateikti ataskaitą, kurioje būtų išsamiai paaiškinama, kaip, atsižvelgiant į daugiafunkciškumą ir regionų ypatumus (kalnų vietoves, nepalankios ir mažų salų sritys), gali būti užtikrinama ilgalaikė žemdirbystės produktų gamyba ir gyvulininkystės veikla Europoje; mano, kad ataskaitoje taip pat turi būti nagrinėjamas klausimas, kaip veiksmingiau ir tiksliau gali būti įgyvendinami BŽŪP tikslai, įskaitant jų sąsajas su tvarumo ir socialiniais aspektais, teikiant atsietą netiesioginę paramą, pvz., išmokas už ekstensyviai naudojamas pievas ir ganyklas, specialias išmokas už pieno ir mėsos gamybą, išmokas už laikantis bendrųjų gyvūnų gerovės ir aplinkos apsaugos standartų pastatytus ir įrengtus tvartus ar konkrečias krizių valdymo priemones; pabrėžia, kad ataskaitoje turi būti atsakyta į klausimą, ar reikės mokėti išmokas už gyvulius ir, jei taip, kiek išmokų reikės mokėti pagal Reglamento (EB) 1782/2003 47–50 straipsnius po 2013 m. atsižvelgiant į konkrečius intensyvios gyvulininkystės regionų poreikius;

35.

rekomenduoja, kad to pageidaujančios naujosios valstybės narės iki 2013 m. galėtų taikyti supaprastintą bendrųjų išmokų už plotą schemą (BIPS), ir ragina Komisiją patikrinti, ar BIPS taikymas gali būti dar labiau supaprastinamas pakeitus išmokos sąlygas atitinkančios žemės taisykles;

36.

mano, kad visi asignavimai iš biudžeto, skirti BŽŪP įgyvendinti, kurie buvo sutaupyti ar nepanaudoti, turėtų būti panaudoti šioje srityje;

37.

mano, kad tiesioginės išmokos bus reikalingos taip pat po 2013 m., tačiau jos turėtų būti skiriamos vadovaujantis naujais objektyviais kriterijais, visų pirma tiesioginiu darbo vietų kūrimo ūkiuose ar atlyginimu už tam tikras visuotinės svarbos paslaugas arba specialius standartus, įskaitant gyvūnų apsaugos standartus, tačiau tokiu atveju turėtų būti patikrintas labai skirtingų išmokų už plotus Europos regionuose ir skirtingų antrajame ramstyje numatytų lėšų tikslingumas; ragina Komisiją pasiūlyti tinkamas priemones, kad būtų galima užtikrinti, jog visos tiesioginės išmokos būtų skiriamos tik iš tikrųjų žemės ūkio veikla užsiimantiems asmenims ir ūkiams;

38.

remia mažesnių, su gamyba susijusių išmokų (už pašarus, kanapes, linus, bulvių krakmolą) sistemų integraciją į bendrųjų išmokų už plotą sistemą praėjus tinkamam laipsniško išmokų panaikinimo laikotarpiui, nebent jei taikant šią priemonę kai kuriuose regionuose atsirastų didelių socialinių, ekonominių ar aplinkos apsaugos trūkumų; jeigu būtina dėl regionų politikos priežasčių, pagal 69 straipsnį turėtų būti numatytos papildomos priemonės; ragina Komisiją išnagrinėti, kokį poveikį ekonomikai ir regionams ji turi konkrečiais atvejais, iš ko bus matyti, kad tai tinkamas sprendimas, ir mano, kad būtina nustatyti, per kiek laiko integraciją reikėtų įgyvendinti; pabrėžia, kad atsiejimas neturėtų kelti grėsmės pačioms atitinkamos gamybos rūšims;

39.

pritaria, kad būtų nedelsiant panaikintas įpareigojimas sustabdyti veiklą, kuris kaip kiekio valdymo priemonė atsietų tiesioginių išmokų sistemoje prarado prasmę ir kuriam vykdyti reikia ypač didelių administravimo išlaidų, ir kad išmokas už veiklos sustabdymą pakeistų įprastinės išmokos;

40.

mano, kad didėjant žemės ūkio produktų paklausai ir todėl mažinant atidedamos žemės plotus aplinkosaugos politikos srityje bet kokios naudos, kuri gaunama nenaudojant žemės, pvz., kai augalus apdulkina bitės, būtų galima geriau ir tikslingiau pasiekti taikant antrojo ramsčio priemones arba keičiant geresnes sąlygas gyvūnijos ir jos buveinių įvairovės vystymuisi sudarančios geros žemės ūkio ir aplinkos būklės (angl. GAEC) išsaugojimo apibrėžtį;

41.

ragina išmokas už energetinius augalus panaikinti palaipsniui pereinamuoju laikotarpiu, nes išmokoms už energetinius augalus reikalingos didelės administracinės išlaidos, o jų nauda energijos politikai, kai dabar tokia rinkos padėtis, labai maža arba jos iš viso nėra;

42.

ragina lėšas, sutaupytas panaikinus išmokas už energetinius augalus, inter alia tikslingai panaudoti papildomoms priemonėms pieno rinkoje, ypač kalnų srityse ir kituose su ypatingais sunkumais susiduriančiuose regionuose;

43.

ragina Komisiją nepanaudotas žemės ūkio biudžeto lėšas, kurios buvo numatytos rinkos valdymo priemonėms, pvz., intervencijos priemonėms, eksporto subsidijoms ar sandėliavimui, pagal 69 straipsnį pirmiausia skirti kaimo vietovių ekonomikai, ypač žemės ūkio valdoms, stiprinti siekiant kaimo plėtros tikslų;

44.

mano, kad jau nepateisinamos tiesioginės išmokos, nesusietos su kompleksine parama; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad ES turi padėti naujosioms valstybėms narėms taikyti kompleksinės paramos taisykles pereinamuoju laikotarpiu;

45.

atsižvelgdamas į mažėjančias tiesiogines išmokas, nepritaria kompleksinės paramos susiejimo taikymo srities plėtimui, kol valstybės narės ir Komisija nepadarė akivaizdžios pažangos, t. y. kol nesupaprastino ir nesuderino kontrolės taisyklių, ir kol Komisija nepateikė ūkininkams tenkančių išlaidų, susijusių su kompleksinės paramos susiejimu, ataskaitos; ir šiuo požiūriu pateikia nuorodą į savo 2007 m. gruodžio 11 d. poziciją;

46.

mano, kad kompleksinės paramos susiejimas turėtų apsiriboti pagrindinių Europos gamybos modelio standartų ir tokių standartų, kurie prieinami sisteminei kontrolei ir suderinti visose valstybėse narėse, patikrinimais;

47.

ragina veiksmingiau taikyti kompleksinio paramos susiejimo sistemą siekiant užsibrėžtų tikslų ir darniau ją įgyvendinti valstybėse narėse; ragina Komisiją parengti aiškesnes gaires siekiant padėti valstybėms narėms ją įgyvendinti;

48.

ragina panaikinti neproporcingai didelę gyvulininkystės naštą, atsiradusią dėl kompleksinės paramos susiejimo; ir ypač reikalauja kritiškai patikrinti kai kuriuos higienos ir ženklinimo standartus (pvz., dėl įsagų į ausis);

49.

galėtų numatyti, kad atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkos ir gamybos sąlygas (klimato kaita, biomasė) reikalavimai būtų nuosaikiai priderinti prie geros žemės ūkio ir aplinkos būklės išsaugojimo, jeigu būtų užtikrinta, kad šie nauji reikalavimai būtų panašiai įgyvendinami visoje Europoje;

50.

mano, kad BIPS taikančios Europos Sąjungos valstybės narės turėtų turėti galimybę taikyti laiko išbandytą kompleksinės paramos principą, kad galėtų tinkamai parengti priežiūros sistemas ir įtikinti ūkininkus iš esmės laikytis nustatytų taisyklių;

51.

ragina Komisiją toliau spartinti BŽŪP supaprastinimą ir kartu nuolat tikrinti teisės aktų nuostatų būtinybę ir konkrečių nuostatų tikslingumą; taip pat mano, kad reikėtų pasiūlyti papildomas priemones, pvz., supaprastinti perkėlimo taisykles nepareikštoms teisėms į išmokas, sujungti teises į minimalias išmokas įvedant vienodas išmokas smulkiems paramos gavėjams, supaprastinti, sumažinti arba panaikinti taisykles, susijusias su nacionaliniu rezervu, atsižvelgiant į perėjimą prie vienodų regioninių arba nacionalinių vienkartinių išmokų už plotą, atsisakyti teisės į negautas išmokas galiojimo termino, panaikinti ranka pildomus galvijų ir kitų gyvūnų registrus;

52.

taip pat ragina valstybes nares užtikrinti, kad išmokos būtų mokamos laiku, o Komisiją – suteikti galimybę mokėti ūkininkams išankstines išmokas;

53.

ragina Komisiją įdiegti būtinus mechanizmus, kad importui iš trečiųjų šalių būtų taikomi tokie pat kompleksinio susiejimo, maisto saugos ir panašūs reikalavimai, kaip Bendrijos gaminiams;

54.

mano, kad atsižvelgiant į vis labiau tikėtinus aplinkos, klimato ir epidemijų keliamus pavojus bei didelius kainų svyravimus žemės ūkio rinkose būtinai reikalingas papildomas rizikos draudimas, veikiantis kaip saugumą užtikrinantis tinklas;

55.

atkreipia dėmesį į tai, kad į rinką orientuota gamyba, pritaikyta sėjomaina, įvairinimas, finansinės priemonės, tiekimo grandinės sutartys ir draudimas – tai svarbūs būdai ūkininkams apsisaugoti nuo rizikos, ir kad atsakomybė už tinkamą rizikos draudimą iš esmės tenka ūkininkams;

56.

mano, kad siekiant įveikti rinkos nesklandumus reikėtų išlaikyti intervencijos sistemą ir pertvarkyti ją taip, kad ypatingomis aplinkybėmis būtų galima užtikrinti visišką saugumą ir nustatyti pasaulio rinkos pokyčiais pagrįstas taisykles;

57.

todėl pritaria Komisijos pasiūlymui ribinę intervencijos reikšmę rinkos produktų srityje sumažinti iki 0 ir tik kviečiams, jei minėtosios intervencijos reikšmė tinkamai sumažinta;

58.

mano, kad atsižvelgiant į didėjantį rizikos atvejų skaičių turi būti nedelsiant sukurta privataus verslo arba mišri draudimo sistema, pvz., kelių rūšių rizikos draudimas; suvokia, kad be dalinio viešojo finansavimo to pasiekti neįmanoma; pabrėžia, kad diegiant šias sistemas jokiu būdu negalima panaikinti vienodų sąlygų valstybėms narėms; ragina Komisiją apsvarstyti galimybę ateityje Bendrijos mastu pradėti taikyti arba remti perdraudimo sistemą siekiant spręsti problemas, kurias sukelia su klimato kaita susijusios arba ekologinės nelaimės;

59.

primena, kad praktiškai visos pagrindinės trečiosios valstybės taiko tokią valstybės remiamą sistemą;

60.

mano, kad visų pirma būtina sukurti finansavimo galimybes, skirtas rizikos draudimo sistemoms remti valstybių narių ir regionų lygmenimis nuo 2009 m., kuriomis būtų atsižvelgiama į skirtingą rizikos potencialą Europoje; Komisija privalo patikrinti, kokiu mastu į sistemas galima įtraukti gamintojų organizacijas, šakinius ir tarpšakinius susivienijimus ir privačias draudimo įmones;

61

mano, kad dėl visiškai skirtingų sąlygų atskiruose sektoriuose pirmenybė galbūt turėtų būti teikiama pagal sektorius diferencijuotiems sprendimams (palyginti su sprendimu vaisių ir daržovių sektoriuje), o ne horizontaliosioms priemonėms;

62.

mano, kad šios priemonės turėtų būti iš dalies remiamos iš antrojo ramsčio skiriamomis lėšomis pagal 69 straipsnį, nes jos priskirtos rinkos politikai;

63.

ragina Komisiją apsvarstyti galimybę parengti rinkos ir klimato krizių valdymo priemones, skirtas gamintojų organizacijoms ir kooperatyvams, kad būtų galima padėti jiems padengti išlaidas, susijusias su mažesniu savo narių indėliu;

64.

mano, kad rizikos valdymo ir rizikos prevencijos priemonės negali lemti, kad vėl būtų pradėtos taikyti su gamyba susijusios paramos priemonės;

65.

mano, kad Komisija turi parengti bendrą sistemą, pagal kurias valstybės narės turėtų remti rizikos valdymo sistemas, netrukdant taikyti tas sistemas, kurias reikėtų ir toliau taikyti ir kurias anksčiau buvo numačiusi Komisija, siekiant kuo labiau išvengti konkurencijos ir prekybos iškraipymų poveikio, jei reikia, sukuriant Bendrijos taisykles, galiosiančias bendrai rinkos tvarkai;

66.

ragina Komisiją iki 2010 m. birželio 30 d. pateikti išsamią esamų rizikos valdymo sistemų ir jų tolesnės plėtros galimybių Bendrijos lygmeniu po 2013 m. analizę;

67.

atkreipia dėmesį į tai, kad įgyvendinant Komisijos pasiūlymus dėl laipsniško tiesioginių išmokų mažinimo, moduliavimo ir biudžeto drausmės, gali labai pakisti naudos pasiskirstymas kai kuriuose regionuose;

68.

mano, kad bet kokius su 2006 m. gegužės 17 d. tarpinstitucinio susitarimo III priede nustatytomis ribomis nesuderinamus pakeitimus dėl kaimo plėtrai skirtų lėšų turi patvirtinti trys pasirašančios šalys;

69.

atkreipia dėmesį į tai, kad dar nėra atliktas tolesnio moduliavimo, tiesioginių išmokų mažinimo ir žemiausios ribos poveikio darbo rinkai kaimo vietovėse ir regioninei sanglaudai poveikio įvertinimas; todėl mano, kad būtina įvertinti pirmąjį ramstį;

70.

pabrėžia, kad Komisijos pasiūlytos žemesnės ribos neabejotinai darytų poveikį kai kuriose valstybėse narėse ir gali daryti poveikį skirstant BŽŪP išmokas valstybėms narėms, nes dėl aukštesnės ribos galima iš pirmojo į antrąjį ramstį pervesti maždaug 500 mln. euro; primena, kad vis dar kyla didelių abejonių dėl antrojo ramsčio išlaidų veiksmingumo; todėl mano, kad galbūt taikant šią priemonę sutaupytas lėšas reikėtų palikti pirmajame ramstyje;

71.

nepritaria tokiam Komisijos pasiūlymui dėl tiesioginių išmokų mažinimo (mažinimas iki 45 proc.), koks jis pateiktas šiuo metu, nes jame nėra aiškios sąsajos tarp ūkio dydžio ir jo turto ir neatsižvelgiama į darbo jėgą, reikalingą didelei žemės ūkio valdai aptarnauti; diskriminuojamos tam tikrų formų įmonės arba teisinės formos, jis lemtų darbo jėgos mažėjimą ir išvystytų, konkurencingų struktūrų ardymą ir sukeltų įmonių skaidymą, susijusį su paramos politika; dėl to kai kuriose Europos vietovėse būtų pažeista struktūra; priėmus Komisijos pasiūlymą stambūs ūkiai arba bendrovės atsidurtų nepateisinamai nenaudingoje padėtyje, tai lemtų darbo jėgos mažėjimą ir išvystytų, konkurencingų struktūrų ardymą ir sukeltų ūkių suskaldymą, susijusį su paramos politika, dėl to kai kuriuose Europos regionuoe būtų pažeista struktūra;

72.

mano, kad tiesioginių išmokų mažinimas arba maksimalios ribos taikymas gali būti priimtinas tik remiantis išsamiu darbo rinkos ir regionų politikos poveikio įvertinimu ir tik tuo atveju, jeigu bus sukurtos galimybės mažinant tiesiogines išmokas atsižvelgti į privalomu socialiniu draudimu draudžiamų darbuotojų, dirbančių visą darbo dieną, skaičių arba atitinkamas ūkių struktūras (keleto šeimų ūkius, kooperatyvus ir kt.), arba bendras ūkio sąnaudas darbo jėgai; ragina Komisiją atsižvelgti į tai, kad neturėtų nukentėti smulkūs ūkiai, kurie, siekdami sukurti masto ekonomiją ir tapti konkurencingesni yra susijungę vieno juridinio asmens pagrindu;

73.

ragina, kad visos lėšos, gautos mažinant tiesiogines išmokas, liktų regionui arba valstybei narei ir būtų juose panaudojamos, pvz., priemonėms pagal 69 straipsnį (žr. pirmiau) arba pagal antrąjį ramstį; ragina užtikrinti, kad šios lėšos būtų skiriamos tiesiogiai ūkininkams;

74.

taip pat, atsižvelgdamas į 2006 m. Europos Audito Rūmų metinę ataskaitą, pritaria, kad, kaip siūloma, būtų didinama žemiausia riba, kuri galėtų būti 1 ha arba atitinkamai 250 euro, derinant tai su smulkiesiems paramos gavėjams mokama vienoda išmoka arba minimalaus dydžio suma; vis dėlto, atsižvelgiant į didelius žemės ūkio struktūros skirtumus, Europos valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė nustatyti žemiausią ribą;

75.

vis dėlto remia Komisijos pastangas tinkamai finansuoti į ateitį orientuotą kaimo vietovių politiką pagal BŽŪP antrąjį ramstį, tačiau mano, kad šio tikslo siekti negalima pirmojo ramsčio priemonių sąskaita;

76.

atkreipia dėmesį į tai, kad atsižvelgiant į gana radikalų individualų mažinimą negalima pritarti tolesniam tiesioginių išmokų mažinimui 8 proc. nepateikus poveikio įvertinimo;

77.

mano, kad atsižvelgiant į plačiai paplitusį reikalavimą mažinti dideles išmokas, remiantis iki šiol turima informacija ir poveikio įvertinimu atsižvelgiant į ūkio struktūrą (bendrovė ir kt.), ūkio darbo jėgą ir (arba) sąnaudas darbo jėgai ir konkrečias gamybos rūšis skirtingose tiesioginių išmokų sistemose (pvz., ūkiams ir regionams, turintiems didelį galvijų tankumą palyginti nedideliuose plotuose, būdingas problemas) galėtų būti numatytas progresinis moduliavimas.

Progresinio moduliavimo lėšos turi būti skirstomos laikantis visuotinių moduliavimo lėšas reglamentuojančių taisyklių ir likti tuose regionuose arba valstybėse narėse, kurioms jos atiteko;

Europos Parlamentas galėtų numatyti progresinį moduliavimą tokiu būdu:

78.

ragina savanorišką moduliavimą pakeisti privalomuoju moduliavimu;

79.

mano, kad moduliavimo lėšos turėtų būti skiriamos pirmiausia įgyvendinant priemonę Leader bei priemonėms, skirtoms kovai su biologinės įvairovės mažėjimu, rizikos draudimui, prisitaikymui prie klimato kaitos, tvaraus biomasės naudojimo priemonėms, papildomoms struktūrinių reformų priemonėms (pvz., pieno rinkos organizavimui), gamybos užtikrinimui kalnų arba mažų salų ir panašiose nepalankiose srityse, kokybės užtikrinimui, įskaitant priemones, kuriomis užtikrinama gyvūnų gerovė, ekologiniams ūkiams, realizavimo priemonėms ir techninės pažangos pritaikymui; ragina užtikrinti, kad žemdirbiai galėtų tiesiogiai gauti naudos iš visų šių priemonių;

80.

suvokia, kad dabartinė pieno kvotų sistema tokia, kokia ji yra dabar, turbūt daugiau nebus taikoma nuo 2015 m., ir ragina Komisiją išsamiai ištirti, kaip ateityje galėtų atrodyti pieno rinkos organizavimas; ragina Komisiją pasiūlyti laikotarpiui po 2015 m. pieno sektoriaus planą, kurį vykdant būtų užtikrinta tolesnė pieno gamyba Europoje, įskaitant kalnų, nuošalias ir kitas ypatingų sunkumų turinčias vietoves;

81.

atkreipia Komisijos dėmesį į Parlamento sprendimus (10) dėl rinkos priemonių ir pieno fondo, susijusius su mažuoju teisės aktų dėl pieno produktų rinkiniu;

82.

ragina visas susijusias šalis išnaudoti laikotarpį iki 2015 m., kad būtų įtvirtintos arba sustiprintos jų rinkos pozicijos, ir siekiant išvengti sukrėtimų Europos pieno sektoriuje rekomenduoja taikyti struktūrinį kvotų didinimą;

83.

ragina, kad nustatant pieno kvotas būtų atitinamai atsižvelgiama į pakitusią paklausą pasaulio rinkose; todėl mano, kad 2008–2009 pieno gamybos metais kvotos turėtų būti padidintos 2 proc. kiekvienai to norinčiai valstybei narei; ragina Komisiją šį prieaugį paskirti nacionaliniam rezervui; ragina kasmet peržiūrėti kvotą;

84.

toliau reikalauja smarkiai sumažinti mokestį už viršytą kvotą 2009–2010 pieno gamybos metais ir toliau jį papildomai mažinti kiekvienais ateinančiais metais siekiant kovoti su kvotų kainos didėjimu, ir visoje Europoje įvesti tarpusavio įskaitą ex-post, pagal kurią būtų galima geriau išnaudoti kvotas;

85.

ragina imtis papildomų priemonių siekiant užkirsti kelią pienininkystės žlugimui kalnų srityse ir kituose su ypatingais sunkumais susiduriančiuose regionuose, jeigu juose nėra alternatyvos tradicinei pienininkystei arba žlugus žemės ūkiui nyktų svarbi gamtinė aplinka;

86.

mano, kad pirmiausia pagal 69 straipsnį turi būti skiriama pakankamai lėšų pienininkystės išsaugojimui, ypač kalnų vietovėse, labiausiai nutolusiose teritorijose (pvz., Azorų salos) ir kitose su panašiais sunkumais susiduriančiose srityse, pvz., didinant išmokas už plotus (panašios priemonės taikomos cukraus sektoriuje), skiriant išmokas už pienines karves, pievų arba ganyklų atkūrimą, specialias išmokas už pieną arba įgyvendinant specialias regionines programas, skirtas sektoriui stiprinti arba restruktūrizuoti ir konkrečių aukštos kokybės produktų gamybai skatinti;

87.

mano, kad gamintojų sąjungų ir pramonės šakų bei šakinių organizacijų asociacijų stiprinimas galėtų būti papildoma persvarstyto 69 straipsnio sudėtinė dalis;

88.

ragina Komisiją ir valstybes nares ištirti, ar yra galimybė taikyti nelinijinį nacionalinių kvotų didinimą, kad būtų galima papildomai didinti kvotas valstybėms narėms, kuriose gamybos kvotos tradiciškai nepakankamos;

89.

mano, kad šioms priemonėms finansuoti turėtų būti įsteigtas specialus fondas (Pieno fondas), kuriam iš dalies finansuoti galėtų būti panaudotos lėšos, sutaupytos iš sektoriaus reformos;

90.

atkreipia dėmesį į tai, kad Europos žemės ūkio pajėgumas ir ateitis yra regioniniai, tradiciniai ir kitų kategorijų pripažinti aukštos kokybės gaminiai bei pridėtinę vertę turintys produktai;

91.

ragina Komisiją, vadovaujantis tokia nuostata, įsteigti „Europos prekės ženklą“, pagal kurį Europos rinkoje ir tarptautinėse rinkose bus galima nustatyti Europos žemės ūkio ir maisto pramonės gaminių kokybę ir nustatyti griežtus aplinkos apsaugos, gyvūnų gerovės ir maisto saugos standartus, kurių laikantis vyktų gamyba;

92.

todėl ragina Komisiją pateikti išsamią koncepciją, siekiant gerinti Europos kokybiškų produktų pardavimą vidaus ir užsienio rinkose, pvz., vykdant informacines ir reklamines kampanijas, remiant gamintojų asociacijas, kai jos kuria savo veiklos koncepciją ir ją vysto, ir kitas pramonės šakų organizacijų formas ir naudojant aiškesnį ir lengviau suprantamą vartotojui specialų produktų žymėjimą, kuriame būtų nurodyta naudotos žemės ūkio žaliavos kilmė;

93.

ragina Komisiją koreguojant biudžetą padidinti asignavimus, skirtus informacinėms ir reklaminėms kampanijoms vidaus ir užsienio rinkose;

94.

ragina Komisiją ištirti, ar reikėtų parengti realiai su BŽŪP susietą komunikacijos politiką, kuria būtų siekiama sumažinti atotrūkį tarp žemės ūkio sektoriaus ir visuomenės ir kuri nefunkcionuotų vien tik kaip skatinimo ir reklamos priemonė;

95.

mano, kad turi būti stiprinamos gamintojų asociacijos ir tarpšakinės organizacijos, ypač tose valstybėse narėse, kuriose jų nedaug, siekiant sukurti žemdirbiams geresnę padėtį rinkoje didmeninės ar mažmeninės prekybos atžvilgiu ir kartu remiamos kokybės užtikrinimo sistemos maisto produktų gamybos grandinėje, įskaitant šiuo metu taikomų gamybos būdų alternatyvas;

96.

ragina Komisiją ir valstybes nares imtis reikiamų priemonių, kad būtų užkirstas kelias spekuliacijai, maisto produktų rinkos užvaldymui ir maisto pramonės kartelių kūrimui pasinaudojant tuo, kad trūksta teisės aktų, nepakanka kontrolės, nėra gamintojų ir vartotojų organizacijų ir tinkamos infrastruktūros – priemonės, kuriomis tik siekiama didinti pelną, mažinti gamintojų kainas ir taikyti dideles kainas vartotojams;

97.

apgailestauja, kad Komisija nepasinaudojo galimybe plačiau spręsti problemas, susijusias su padidėjusiu ES standartų neatitinkančių maisto produktų ir pašarų importu, dėl kurio atsirado pavojus, jog bus pakenkta Europos Sąjungos pasiekimams viešojo sektoriaus paramai taikant aplinkos apsaugos, gyvūnų gerovės ir socialines sąlygas; ragina Komisiją pasiūlyti priemonių, kurias taikant būtų kuo skubiau išspręsta minėta problema ir būtų užtikrintas Bendrijos aplinkos ir sveikatos apsaugos teisės aktų laikymasis;

98.

ragina Komisiją skubiai sukurti bendrąją koncepciją, skirtą Europai svarbiems klausimams, nesusijusiems su prekyba, ypač klausimui dėl geografinių nuorodų pripažinimo ir apsaugos, spręsti pasaulio prekybos derybose, siekiant užkirsti kelią nesąžiningai konkurencijai Europos gamintojų atžvilgiu ir problemų, susijusių su gyvūnų gerove ir aplinkos apsauga, perkėlimui į trečiąsias šalis; ragina Komisiją derybose su PPO aktyviai ginti kvalifikuoto dalyvavimo rinkoje sąvoką, siekiant skatinti tvaraus valdymo standartus žemės ūkyje;

99.

atkreipia dėmesį į tai, kad Europos žemės ūkis ateityje taip pat neišsivers be tinkamos apsaugos nuo importuojamų produktų; todėl ragina, kad trečiųjų šalių kilmės produktams būtų taikomi tie patys kokybės ir saugos kriterijai, kurie taikomi ES produktams;

100.

mano, kad eksporto subsidijų panaikinimas turėtų būti derinamas su trečiosiose šalyse vykdoma skatinimo veikla;

101.

primena, kad dėl klimato kaitos žemės ūkiui kyla du pagrindiniai uždaviniai: sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų, dėl kurių vyksta klimato kaita, išmetimą ir prisitaikyti prie šios kaitos pasekmių; pabrėžia, kad žemės ūkiui tenka susidurti su dvejopu uždaviniu: sumažinti savo išmetamų dujų kiekį kartu taikantis prie numatomų visuotinio atšilimo pasekmių;

102.

pabrėžia, kad klimato kaita nėra vien aplinkosaugos, bet ir socialinė ekonominė problema, todėl rūpinantis ir imantis priemonių aplinkosaugai užtikrinti žemės ūkyje – sektoriuje, kuris yra vienas pažeidžiamiausių ir tiesiogiai priklausančių nuo klimato faktorių, reikia atsižvelgti į būtinybę užtikrinti ekonominį ir socialinį kaimo vietovių tvarumą;

103.

primena, kad žemės ūkio indėlį didinant šiltnamio efektą, kadangi šis sektorius yra dviejų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, metano ir azoto suboksido, šaltinis, Europos Sąjungoje pavyko sustabdyti ir jis pradėtas mažinti įgyvendinus į BŽŪP įtrauktas priemones: kompleksinį paramos susiejimą, žemės ūkio aplinkos apsaugos schemas ir kitas kaimo plėtrą skatinančias priemones;

104.

ragina Komisiją patikrinti, kiek dar galima pagerinti šiuos rezultatus, įtraukiant žemės ūkį į Kioto mechanizmus;

105.

mano, kad žemės ūkio kilmės atsinaujinanti energija neturėtų būti gaminama vien gyvulininkystės, Europos ir pasaulio gyventojų maisto pakankamumo, tvarumo ir biologinės įvairovės sąskaita; todėl ragina Komisiją ištirti, kokį poveikį maisto produktų tiekimo saugumui ir aplinkai darys atsinaujinančių energijos šaltinių propagavimas; ragina skirti tinkamą finansavimą moksliniams tyrimams ir šiuo metu naujausių ir veiksmingiausių energetikos technologijų (pvz., antrosios kartos biokuras) diegimui ir dar kartą primygtinai primena, kad artimiausiu metu biodujų gamybos įrenginiai, kuriais perdirbamos skerdienos atliekos, turi didžiausią ir tvariausią augimo potencialą papildomai energijai iš biomasės gauti;

106.

pabrėžia, kad žemės ūkio veikla ir vandens kokybė bei kiekis yra glaudžiai susiję dalykai, ir pabrėžia, kad žemės ūkio poveikis vandens ištekliams turi būti valdomas tvariai; mano, kad aplinkos apsaugos teisės aktai kartu su principu „teršėjas moka“ turėtų būti pagrindiniai principai veiksmingai siekiant tvaraus vandens išteklių valdymo ir aplinkos apsaugos tikslų;

107.

mano, kad taip pat po 2013 m. išmokų žemės ūkiui sistema turi būti toliau plėtojama, ir ragina Komisiją iki 2010 m. birželio 30 d. pateikti išsamią galimų naujų sprendimų analizę, ypač atsižvelgiant į tai, kad Europos žemdirbių veiklai reikalinga patikima ir ilgalaikė perspektyva, ir apibrėžiant strateginius tikslus, orientuojančius Europos žemės ūkio vystymąsi naujovių diegimo, teritorijų gerinimo, produkcijos kokybės kėlimo, žemdirbių pajamų augimo, aplinkos apsaugos ir maisto pakankamumo užtikrinimo linkme; ragina Komisiją ištirti galimybę iš esmės supaprastinti administracines procedūras, ypač susijusias su mažesnėmis kaip 20 000euro vienam paramos gavėjui metinėmis išmokomis;

108.

nurodo, kad žemės ūkis daro dvejopą poveikį biologinei įvairovei – ją didina ir kelia jai grėsmę; mano, kad siekiant išsaugoti biologinės įvairovės teikiamą ekosistemų naudą, būtent oro ir vandens valymą, javų apdulkinimą ir apsaugą nuo erozijos, reikalingos pastangos pasauliniu, vietos ir ES lygmenimis;

109.

nurodo, kad dabartiniu 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu kaimo plėtra (ir jos finansavimo priemonė EŽŪKPF), kaip antrasis BŽŪP ramstis, turi didelę reikšmę regionams; ragina Komisiją išnaudoti nuoseklesnio regioninės politikos programų (struktūrinių fondų) įgyvendinimo galimybes siekiant pradėti taikyti integruotą požiūrį tose srityse, kuriose galima sąveika;

110.

mano, kad kaimo plėtra neįmanoma be žemės ūkio veiklos ir kad turi būti siekiama kaimo vietovių ekonominio tvarumo skatinimo ir gyventojų gyvenimo kokybės gerinimo;

111.

ragina Komisiją pateikti susijusių pasiūlymų paketą siekiant išlaikyti ir plėtoti tvarią žemės ūkio veiklą, ypač nepalankiose vietovėse ir gamtinių kliūčių turinčiose vietovėse, kadangi tie pasiūlymai yra ypač svarbūs siekiant apsaugoti biologinę įvairovę ir išsaugoti ekosistemas;

112.

ragina Komisiją aktyviau įgyvendinti mokslinių tyrimų ir technologijų perdavimo priemones, ypač siekiant skatinti aplinkai ir ekosistemai mažiau žalos darančius gamybos būdus tvaraus žemės ūkio labui;

113.

atkreipia dėmesį į sėkmingus ES projektus, kai ūkininkams, aplinkos apsaugos grupėms ir valdžios institucijoms bendradarbiaujant vietos ir regionų lygmeniu sėkmingai pavyko sumažinti žemės ūkio daromą poveikį aplinkai;

114.

mano, kad ypač būsimoje sistemoje pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas socialinės, ekonominės ir teritorinės sanglaudos ir visapusiškos kaimo vietovių bei priemiesčių plėtros klausimams, pagrindinių žemės ūkio sektorių stiprinimui, išmokoms už rezultatus arba kompensacijoms už papildomą naštą ir rizikos valdymui; mano, kad tam visiškai iš naujo turi būti nustatytas pirmojo ir antrojo ramsčių santykis;

115.

mano, kad Europos žemės ūkis, laikydamasis aplinkosaugos reikalavimų, gali išspręsti svarbiausias mūsų urbanizuotos visuomenės problemas, taip pat ir susijusias su priemiesčiais, ir taip prisidėti įgyvendinant Lisabonos strategijos ir Geteborgo strategijos tikslus;

116.

atkreipia dėmesį į ypatingą vaidmenį, tenkantį priemiesčių žemdirbiams, kadangi priemiesčių žemdirbiai ir žemės valdytojai gali paskatinti sprendimus, leisiančius įgyvendinti tiek Lisabonos strategijos (žinios, moksliniai tyrimai, naujovės), tiek ir Geteborgo strategijos (tvarios plėtros) tikslus;

*

**

117.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

20.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 66/23

—

atsižvelgdamas į EB sutartį, ypač į jos 3 ir 13 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. vasario 20 d. Tarybos sprendimą 2006/144/EB dėl kaimo plėtros Bendrijos strateginių gairių (2007–2013 m. programavimo laikotarpis) (1),

—

atsižvelgdamas į 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (2),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1974/2006, nustatantį išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai taikymo taisykles (3),

—

atsižvelgdamas į 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (4),

—

atsižvelgdamas į 1986 m. gruodžio 11 d. Tarybos direktyvą 86/613/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris, kurie verčiasi savarankiška darbo veikla, įskaitant žemės ūkyje, principo taikymo ir dėl savarankiškai dirbančių moterų apsaugos nėštumo ir motinystės metu (5),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (6),

—

atsižvelgdamas į 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1260/1999, nustatantį bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų (7),

—

atsižvelgdamas 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos rezoliuciją dėl moterų ir vyrų lygių galimybių skatinimo Europos struktūrinių fondų veiksmais (8),

—

atsižvelgdamas į savo 2003 m. kovo 13 d. rezoliuciją dėl struktūrinių fondų lėšų naudojimo siekiant užtikrinti lygias moterų ir vyrų galimybes (9),

—

atsižvelgdamas į 2003 m. liepos 22 d. Tarybos išvadas „Užimtumas kaimo vietovėse pagal Europos užimtumo strategiją“ (10),

—

atsižvelgdamas į dokumentą „ES tvaraus vystymosi strategijos peržiūra – atnaujinta strategija“ (11),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą pavasario Europos Vadovų Tarybai pavadinimu „Dirbti kartu augimo ir darbo vietų labui. Nauja Lisabonos strategijos pradžia“ (COM(2005)0024),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Kovoti su moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumu“ (COM(2007)0424),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Užimtumas kaimo vietovėse: darbo vietų trūkumo šalinimas“ (COM(2006)0857) ir į prie jo pridėtą Komisijos tarnybų darbo dokumentą (SEC(2006)1772),

—

atsižvelgdamas į publikaciją „Moterų dalyvavimas kaimo plėtroje: Europos kaimo vietovių ateities užtikrinimas“ (12),

—

atsižvelgdamas į užimtumo kaimo vietovėse 2006 m. tyrimą (angl. SERA),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. pranešimą „Kaimo plėtra Europos Sąjungoje. Statistinė ir ekonominė informacija“,

—

atsižvelgdamas į 2000 m. kovo 23–24 d. Lisabonoje vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadas dėl Lisabonos strategijos ekonomikos augimui ir užimtumui skatinti,

—

atsižvelgdamas į 2003 m. lapkričio 12–14 d. Zalcburge vykusios antrosios Europos konferencijos kaimo plėtros tema išvadas „Sėti grūdus siekiant geresnės kaimo vietovių ateities. Kurti politiką, kurią vykdydami galėtume pasiekti savo tikslų“,

—

atsižvelgdamas į Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo (angl. Eurofound) pranešimus „Pirmasis Europos gyvenimo kokybės tyrimas: miesto ir kaimo skirtumai“, „Socialinis kapitalas ir darbo vietų kūrimas Europos kaimo vietovėse“ ir „Moterų verslininkystė kaimo vietovėse“,

—

atsižvelgdamas į 2005 m. liepos 12 d. Tarybos sprendimą 2005/600/EB dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių (13),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. Bendrą ataskaitą dėl socialinės apsaugos ir socialinės įtraukties (14),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. kovo 23 ir 24 d. Briuselyje vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu priimtą Europos lyčių lygybės paktą,

—

atsižvelgdamas į savo 1993 m. birželio 25 d. rezoliuciją dėl neapmokamo moterų darbo vertinimo (15),

—

atsižvelgdamas į savo 2003 m. liepos 3 d. rezoliuciją dėl Europos Sąjungos kaimo vietovių moterų, priimtą atsižvelgiant į bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) vidurio laikotarpio peržiūrą (16), ir į 2007 m. kovo 13 d. rezoliuciją dėl moterų ir vyrų lygybės gairių 2006–2010 m. (17),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pranešimą (A6-0031/2008),

A.

kadangi Europos Sąjungoje kaimo vietovių (18) klausimas įeina į bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP); kadangi ši rezoliucija susijusi su antruoju BŽŪP ramsčiu, t. y. kaimo plėtra, tačiau taip pat reikia atsižvelgti į socialinę ir ekonomikos politiką,

B.

kadangi vienas iš svarbiausių Europos Sąjungos kaimo plėtros politikos tikslų – gerinti gyvenimo kaimo vietovėse kokybę ir skatinti ekonominės veiklos įvairinimą,

C.

kadangi norint, kad kaimo vietovės taptų patrauklesnės, reikia skatinti tvarų ir integruotą augimą ir kurti naujas užimtumo galimybes, ypač moterims ir jaunimui, taip pat teikti kokybiškas sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas,

D.

kadangi kaimo vietovėse vykstančių ekonominių ir socialinių pokyčių poveikis įvairioms moterims skiriasi: vienoms pokyčiai suteikia galimybių, kitoms kelia labai didelių sunkumų ir problemų,

E.

kadangi Lisabonos tikslus, susijusius su augimu ir socialinės rinkos ekonomikos skatinimu, bus galima pasiekti tik visapusiškai išnaudojant didelį moterų potencialą ir kaimo, ir miesto vietovių darbo rinkoje,

F.

kadangi dažnai manoma, kad moterų darbu galima naudotis kaip neišsemiamu gamtos ištekliumi, ir darbo rinkoje vis labiau įsigali neteisinga segregacija,

G.

kadangi ir vyrų, ir moterų užimtumo lygis kaimo vietovėse yra žemesnis, be to, daug moterų niekada nepatenka į darbo rinką, todėl jos neužregistruojamos kaip bedarbės ir neįtraukiamos į nedarbo statistiką; kadangi kaimo vietovėse labai trūksta aukštos kokybės darbo vietų,

H.

kadangi Direktyva 86/613/ΕEB iki šiol nebuvo veiksmingai įgyvendinama ir nebuvo pasiekti pradiniai šios direktyvos tikslai, ypač tikslas gerinti sutuoktinio pagalbininko statusą,

I.

kadangi daug moterų kaimo vietovėse užsiima veikla, kurią galima palyginti su profesine veikla, bet kuri nėra pripažinta, apsaugota ar apmokama kaip profesinė veikla,

J.

kadangi tik nedaugelis moterų yra ūkių (dažniausiai tai nelabai pelninga smulki ekonominė veikla) savininkės ir dauguma moterų kaimuose dirba kartu su savo partneriais vyrais (tėvais, broliais ar sutuoktiniais), kurie turi išskirtines ūkių (žemdirbystės ar gyvulininkystės) nuosavybės teises,

K.

kadangi kaimo regionų padėtis labai skiriasi ne tik skirtingose valstybėse narėse, bet ir valstybių narių viduje, ir dėl skirtingo vystymosi potencialo kaimo regionams ir jų gyventojams turi būti skiriama atitinkama parama,

L.

kadangi kaimo vietovėse galima užtikrinti aukštą gyvenimo kokybę šeimoms su vaikais ir pagyvenusiems žmonėms, tačiau susiduriama su daugeliu problemų, pvz., su tuo, kad nėra švietimo ir mokymo infrastruktūros visais lygmenimis ar socialinių paslaugų teikimo tinklų, pvz., trūksta tinkamų vaikų priežiūros įstaigų, paramos tarnybų, neteikiamos pagyvenusių ar sergančių žmonių priežiūros paslaugos, be to, spaudimą daro tebevykstanti žemės ūkio restruktūrizacija ir aplinkos apsaugos priemonės,

M.

kadangi moterys daug prisideda prie vietovės ir bendruomenės vystymosi, tačiau to pakankamai neatspindi jų dalyvavimas sprendimų priėmimo procesuose,

N.

kadangi savanoriškus darbus šeimoje ir už jos ribų dažniausiai atlieka moterys, o šeima yra pagrindinis socialinis vienetas,

O.

kadangi kaimo vietovėms ypač būdingas gyventojų senėjimas, mažas gyventojų tankumas, o kai kurioms vietovėms – gyventojų skaičiaus mažėjimas,

P.

kadangi ekonomiškai aktyvaus amžiaus grupėms priklausančių moterų emigracija iš kaimo vietovių ir toliau lemia kaimo „vyriškėjimą“, o tai turi neigiamų padarinių bendruomenės gyvenimo kokybei ir demografinės raidos tendencijoms,

Q.

kadangi moterys kaimo vietovėse praleidžia ypač daug laiko vairuodamos, pvz., veždamos savo vaikus ir kitus šeimos narius pas gydytoją, į mokyklą ar sporto būrelius, ir dėl viešojo transporto paslaugų trūkumo susidaro nepalankios sąlygos jaunimui, taigi ir jų galimybėms rasti profesinį mokymą ar darbą,

R.

kadangi kaimo vietovėse mažiau galimybių naudotis informacijos ir ryšių technologijomis, ypač moterims,

S.

kadangi kaimo vietovės dėl savo augimo potencialo atveria puikių galimybių naujuose sektoriuose ir teikiant kaimo patogumų, amatininkystės bei turizmo paslaugas, o tai sritys, kuriose dažniausiai dirba moterys ir kurios yra svarbus ekonominis veiksnys menkai išsivysčiusiose, bet įdomiu kraštovaizdžiu pasižyminčiose vietovėse,

T.

kadangi, siekiant veiksmingai valdyti kaimo plėtros programas, reikia skirti daugiau dėmesio biudžeto sudarymui atsižvelgiant į lyčių aspektą ir skirstant lėšas labiau atsižvelgti į konkrečius moterų poreikius šiose vietovėse,

U.

kadangi Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 tikslai – panaikinti nelygybę ir skatinti lygias vyrų ir moterų galimybes,

1.

yra įsitikinęs, kad lyčių aspekto integravimas kaimo sektoriuje – tai esminė strategija ne tik siekiant skatinti moterų ir vyrų lygybę, bet ir norint, kad augtų ekonomika ir kaimo plėtra būtų tvari;

2.

ragina Komisiją gerinti statistikos duomenis ir informavimą šiuo klausimu, taip pat analizuoti migravimo iš ES kaimo vietovių tendencijas, pagrindines priežastis ir padarinius; ragina valstybes nares rengti strategijas, pagal kurias būtų siekiama sustabdyti moterų, ypač turinčių aukštą kvalifikaciją, emigraciją iš kaimo vietovių;

3.

ragina valstybes nares bendradarbiaujant su vietos ir regionų valdžios institucijomis ir įmonėmis imti taikyti skatinamąsias priemones, kad būtų gerinamas moterų mokymas ir lavinimas ir moterys būtų skatinamos dalyvauti darbo rinkoje, ypač naikinti bet kokią galimą jų diskriminaciją darbo rinkoje, siekiant išspręsti skurdo ir socialinės atskirties kaimo vietovėse problemą; pažymi, kad skurdas labai paplitęs kaimo bendruomenėse, ypač naujosiose valstybėse narėse;

4.

ragina valstybes nares patvirtinti tinkamas priemones savarankiškai dirbančių moterų motinystės ir nedarbingumo atostogų klausimu;

5.

ragina Komisiją pateikti skurdo ir socialinės atskirties statistikos duomenis, suskirstytus ne tik pagal lytį ir amžių, bet ir pagal gyvenamąją vietą (miestas/kaimas);

6.

ragina valstybes nares remti kaimo vietovių perėjimą nuo žemės ūkiu grindžiamos ekonomikos prie įvairesnės ekonomikos;

7.

ragina valstybes nares vykdyti politiką, kuria būtų siekiama gerinti bendras kaimo vietovėse gyvenančių moterų gyvenimo sąlygas, ypatingą dėmesį skirti neįgalioms, smurtą dėl lyties patyrusioms moterims, imigrantėms, etninių mažumų atstovėms ir su įvairia diskriminacija susiduriančioms moterims, ir garantuoti kaimo vietovių ateitį užtikrinant, kad jose būtų teikiamos prieinamos paslaugos, pvz., pašto ir plačiajuosčio ryšio paslaugos, ir taikomos naujos technologijos, kad jose būtų įsteigti kultūros ir sporto centrai, kad jos turėtų savo ugniagesių komandas ir kad jose būtų teikiamos bendros viešosios paslaugos;

8.

ragina Europos Sąjungos institucijas, valstybes nares ir regionų bei vietos valdžios institucijas gerinti prieigą prie informacijos ir ryšių technologijų kaimo vietovėse ir skatinti lygias galimybes šioje srityje vykdant į kaimo vietovėse gyvenančias moteris nukreiptą politiką ir veiklą;

9.

ragina valstybes nares skatinti moterų verslininkystę, remti moterų verslo tinklus, mokymo ir rengimo sistemas bei verslininkių susivienijimus ir kurti iniciatyvas, pagal kurias būtų siekiama gerinti kaimo vietovėse gyvenančių moterų verslumą, įgūdžius ir gebėjimus ir palengvinti jų integraciją į įmonių ir organizacijų valdymo organus;

10.

ragina Europos Sąjungos institucijas, valstybes nares ir regionų bei vietos valdžios institucijas remti projektus, kuriais skatinama steigti naujoviškas pirminės žemės ūkio produktų gamybos įmones ir teikiamos konsultacijos jų steigimo klausimais, siekiant kurti naujų darbo vietų, kurias daugiausia užimtų moterys tokiose pagrindinėse srityse: nereikalingų arba nepakankamai panaudojamų gaminių naudojimas, vertės suteikimas žemės ūkio produktams ir jų pardavimo rinkų paieška, naujų technologijų taikymas, atitinkamo regiono ekonomikos įvairovės skatinimas ir paslaugų, kurios padeda derinti profesinę veiklą ir šeiminį gyvenimą, teikimas;

11.

ragina Tarybą, Komisiją ir valstybes nares finansavimu skatinti imtis daugiau naujoviškų priemonių, skirtų moterims kaimo vietovėse; ragina Komisiją pagal programą „Leader“ rengti tinklų kūrimo projektus, kad būtų galima keistis patirtimi ir gerąja praktika;

12.

pabrėžia, kad reikia kuo labiau vertinti darbą moterų, įskaitant imigrančių, kurios nepriklauso ūkius turinčioms šeimoms ir kurios atlieka lauko darbus, nes visų pirma šios moterys patiria sunkumų, susijusių su jų, kaip žemės ūkyje dirbančių moterų, padėtimi;

13.

ragina valstybes nares ir Komisiją atsižvelgti į tai, kad labai daug žemės ūkyje padedančių asmenų – paprastai moterų – daugelyje valstybių narių kenčia, nes neturi teisinio statuso ir todėl susiduria su konkrečiomis finansinėmis ir teisinėmis problemomis, susijusiomis su teise gauti motinystės ar nedarbingumo atostogų ir pensiją, taip pat su galimybe naudotis socialine apsauga ir skyrybų atveju;

14.

ragina valstybes nares plėtoti bendrosios nuosavybės teisinę formą, kad būtų visiškai pripažintos moterų teisės žemės ūkio srityje, joms užtikrintos socialinės apsaugos garantijos ir pripažintas jų darbas;

15.

ragina valstybes nares teikti moralinę ir finansinę paramą už nemokamą ar savanorišką darbą; šiuo klausimu atkreipia dėmesį į tai, koks svarbus moterų organizacijų darbas socialinėje srityje; tačiau ragina keisti struktūrą, kad moterys turėtų daugiau galimybių užsiimti mokama profesine veikla;

16.

pažymi, kad dėl tradicinių vaidmenų modelių ir to, jog daugelyje vietovių labai trūksta tinkamos infrastruktūros, pvz., vaikų priežiūros įstaigų, kaimo vietovėse su paslėpto nedarbo problema susiduria daugiau moterų nei vyrų;

17.

ragina valstybes nares bendradarbiaujant su vietos valdžios institucijomis skatinti steigti moterims, ypač darbo neturinčioms 25–60 m. amžiaus moterims, skirtus regioninius išteklių centrus ir skatinti jas pradėti savo verslą arba, pasikonsultavus su visuomene ir įvertinus poreikius, teikti paslaugas savo bendruomenėse;

18.

ragina valstybes nares gerinti švietimo ir mokymo infrastruktūrą ir skatinti kurti vaikų, pagyvenusių, sergančių ir neįgalių žmonių priežiūrai skirtus socialinių paslaugų tinklus, kurie kaimo vietovėse gyvenantiems vyrams ir moterims leistų suderinti profesinę veiklą, šeiminį ir asmeninį gyvenimą; be to, prašo gerinti sveikatos apsaugos paslaugas, ypač galimybes gauti pirminės sveikatos priežiūros paslaugas; ragina valstybes nares užtikrinti, kad kaimo vietovėse būtų teikiamos paramedicinos ir greitosios pagalbos gydytojų paslaugos;

19.

atkreipia dėmesį į tai, kad dažnai vengiama kalbėti apie kaimo vietovėse moterų ir mergaičių patiriamą lytinę prievartą ir (arba) smurtą šeimoje; ragina valstybes nares imtis tinkamų priemonių siekiant geriau apsaugoti ir remti šio smurto aukas arba galimas aukas;

20.

ragina valstybes nares spręsti geros transporto infrastruktūros nebuvimo kaimo vietovėse problemą ir vykdyti veiksmingą politiką, kad visiems būtų sudarytos geresnės sąlygos naudotis transportu, ypač neįgaliems asmenims, nes tai veiksnys, mažinantis socialinę atskirtį ir socialinę nelygybę, su kuria visų pirma susiduria moterys;

21.

ragina Komisiją, iš naujo svarstant kaimo plėtros programas, atidžiai stebėti, ar valstybių narių pateiktose kaimo plėtros programose atsižvelgiama į lyčių aspektą;

22.

atsižvelgdamas į tai, palankiai vertina Europos socialinio fondo projektus ir iniciatyvos „Equal“ projektus, kuriais siekiama atkreipti dėmesį į moterų padėtį žemės ūkyje bei kaimo vietovėse ir ją gerinti; taip pat ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti tokius projektus Europos Sąjungoje;

23.

ragina valstybes nares remti įmones, kurios investuoja į kaimo vietoves ir sukuria aukštos kokybės darbo vietų moterims;

24.

ragina ES institucijas, valstybes nares ir regionų bei vietos institucijas skatinti rengti forumus siekiant keistis žiniomis ar vykdyti panašią veiklą nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis, skiriant ypatingą dėmesį moterų padėčiai kaimo vietovėse;

25.

atkreipia dėmesį į tai, kad nedaug moterų oficialiai vadovauja kaimams ar regionams, nors joms tenka svarbus vaidmuo „neoficialioje“ bendruomenėje, kurioje moterų reikšmė bendruomenės socialiniam gyvenimui dažnai labai svarbi, nes dalyvaudamos neoficialių vietos tinklų veikloje (pvz., savo bendruomenėje dirbdamos savanoriškus darbus ar dalyvaudamos įvairių asociacijų veikloje) jos padeda kaupti socialinį kapitalą;

26.

ragina atitinkamas nacionalines, regionų ir vietos valdžios institucijas skatinti moteris dalyvauti vietos veiklos grupėse, skatinti pagal programą „Leader“ steigti vietos asociacijas ir užtikrinti proporcingą abiejų lyčių dalyvavimą valdybų veikloje;

27.

apgailestauja, kad Komisija neatsakė į pirmiau minėtą 2003 m. liepos 3 d. Europos Parlamento rezoliuciją, nesiimdama nuodugnaus Direktyvos 86/613/ΕEB persvarstymo, nors pati Komisija pripažįsta, kad iki šiol direktyva nebuvo veiksmingai įgyvendinama ir padaryta labai maža pažanga pripažįstant savarankiškai dirbančių arba žemės ūkio veikla užsiimančių asmenų sutuoktinių pagalbininkų darbą ir suteikiant jiems tinkamą apsaugą; dar kartą ragina Komisiją iki 2008 m. pabaigos pateikti pasiūlymą dėl persvarstomos direktyvos, kuriame būtų numatytos nepriklausomos žemės ūkiuose ir MVĮ dirbti padedančių moterų socialinės teisės ir jų teisės į pensiją;

28.

labai apgailestauja, kad Komisija vis dar nepateikė jokio praktinio atsako į ankstesnes Parlamento rezoliucijas dėl savarankiška veikla užsiimantiems asmenims padedančių sutuoktinių, kuriose raginama:

29.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui, taip pat už lygias galimybes vietos, regioniniu ir nacionaliniu mastu atsakingiems valstybių narių vykdomiesiems ir renkamiems organams.

—

regionas, kuriame vyrauja kaimo vietovės: jei daugiau nei 50 proc. regiono gyventojų gyvena kaimo bendruomenėse (kuriose viename kvadratiniame kilometre gyvena mažiau nei 150 žmonių),

—

tarpinis regionas: jei 15–50 proc. regiono gyventojų gyvena kaimo vietiniuose vienetuose,

—

regionas, kuriame vyrauja miesto vietovės: jei mažiau nei 15 proc. regiono gyventojų gyvena kaimo vietiniuose vienetuose.

20.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 66/29

—

atsižvelgdamas į 2005 m. gruodžio 7 d. Komisijos komunikatą „Biomasės naudojimo veiksmų planas“ (COM(2005)0628),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. sausio 10 d. Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui „Atsinaujinančiųjų energijos išteklių planas. Atsinaujinančių išteklių energija 21 amžiuje: tvaresnės ateities kūrimas“ (COM(2006)0848),

—

atsižvelgdamas į 1997 m. lapkričio 26 d. Komisijos komunikatą „Ateities energija – atsinaujinantys energijos ištekliai. Bendrijos strategijos ir veiksmų plano baltoji knyga“ (COM(1997)0599),

—

atsižvelgdamas į 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje (1),

—

atsižvelgdamas į 2004 m. gegužės 26 d. Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui „Atsinaujinančios energijos dalis ES – Komisijos pranešimas pagal Direktyvos 2001/77/EB 3 straipsnį, teisinių priemonių ir kitos Bendrijos politikos dėl atsinaujinančių energijos šaltinių dalies ES vystymo poveikio vertinimas ir pasiūlymai dėl konkrečių veiksmų“ (COM(2004)0366),

—

atsižvelgdamas į 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 1230/2003/EB, patvirtinantį daugiametę veiksmų programą energetikos srityje „Pažangi energetika Europai“ (2003–2006 m.) (2) ir į 2006 m. vasario 8 d. Komisijos komunikatą dėl ES biodegalų strategijos (COM(2006)0034),

—

atsižvelgdamas į 2003 m. gegužės 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/30/EB dėl skatinimo naudoti biokurą ir kitą atsinaujinantį kurą transporte (3),

—

atsižvelgdamas į 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1782/2003, nustatantį bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantį tam tikras paramos schemas ūkininkams (4) ir 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (5),

—

atsižvelgdamas į 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 280/2004/EB dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos Bendrijoje monitoringo mechanizmo ir Kioto protokolo įgyvendinimo (6),

—

atsižvelgdamas į 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvą 2003/96/EB, pakeičiančią Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2005 m. rugsėjo 29 d. rezoliuciją dėl atsinaujinančios energijos dalies ES ir konkrečių veiksmų pasiūlymų (8),

—

atsižvelgdamas į savo 2006 m. kovo 23 d. rezoliuciją dėl ne maistui skirtų augalinių kultūrų auginimo skatinimo (9),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pranešimą ir Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos bei Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetų nuomones (A6-0034/2008),

A.

kadangi pirmiau minėtame 1997 m. lapkričio 26 d. Komisijos komunikate nustatytas tikslas padidinti atsinaujinančių energijos išteklių dalį – nuo 6 proc. 1995 m. iki 12 proc. 2010 m.,

B.

kadangi Komisija savo pirmiau minėtame 2005 m. gruodžio 7 d. komunikate pažymėjo, kad, norint pasiekti šį tikslą, iš biomasės gaminamos energijos dalis turi būti daugiau nei du kartus didesnė,

C.

kadangi veiksmais ES žemės ūkio ir miškininkystės sektoriuose daug prisidėta prie klimato kaitos poveikio mažinimo (žemės ūkio sektoriuje išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis 1990–2004 m. 15 ES valstybių narių sumažėjo 10 proc., o 25 ES valstybėse narėse – 14 proc.); kadangi tikimasi, kad 2010 m. ES žemės ūkio sektoriuje išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis bus 16 proc. mažesnis nei 1990 m.,

D.

kadangi yra didelių galimybių gerokai padidinti biodujų gamybą, ypač įvertinant gyvulių produktų (gyvulių mėšlo), dumblo, atliekų ir netinkamų maisto bei pašarų gamybai augalų, kaip svarbiausių biodujų žaliavų, svarbą, tačiau reikia atsižvelgti į mėšlo naudojimo energetikos reikmėms poveikį dirvos struktūrai ir dirvos mikroorganizmams,

E.

kadangi iki šiol naudojant gyvulių mėšlą, energetinius augalus, dumblą ir organines atliekas kasmet pagaminama tik 50 petadžaulių (PJ) vertės biodujų, o vien iš mėšlo galima pagaminti 827 PJ vertės biodujų,

F.

kadangi biodujų gamyba ir biodujų gamybos įrenginiai ES paskirstyti nevienodai, ir tai taip pat rodo, kad neišnaudojamos visos galimybės,

G.

kadangi biodujos gali būti naudojamos įvairiai ir naudingai, pvz., elektros gamybai, šildymui, aušinimui, kaip automobilių degalai ir kt.,

H.

kadangi biomasės naudojimas elektros energijai gaminti gali padėti sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, ir biodujos laikomos vienu iš pigiausių šildymui skirtų energijos šaltinių,

I.

kadangi biodujų gamybos iš energetinių augalų įrenginių plėtra labai sulėtėjo dėl greitai kylančių javų kainų ir nuogąstavimų dėl maisto tiekimo bei aplinkos,

J.

kadangi nuogąstavimai dėl ryšio tarp bioenergijos (daugiausia bioetanolio ir biodyzelino) gamybos ir kylančių javų bei maisto kainų pasaulio rinkoje nėra aktualūs biodujų gamybos iš gyvulių mėšlo, dumblo, organinių atliekų ir augalinių šalutinių produktų (netinkamų maisto ir pašarų gamybai) atveju, o saugiai perdirbti šias medžiagas būtina bet kuriuo atveju,

K.

kadangi naujosiose valstybėse narėse gyvulių mėšle būna 20 proc. ar daugiau šiaudų ir nuo mėšlo gamybos ir mėšlo, kuris netinkamas jokiai fermentacijai, pašalinimo gali praeiti daug laiko,

1.

pripažįsta, kad biodujos yra gyvybiškai svarbus energijos išteklius, kurį naudojant prisidedama prie tvarios ekonomikos, žemės ūkio ir kaimo plėtros ir aplinkos apsaugos;

2.

pabrėžia naudą, kurią gali duoti biodujos mažinant ES energetinę priklausomybę;

3.

pabrėžia, kad biodujų gamyba iš gyvulių mėšlo, dumblo ir komunalinių, gyvūninių ir organinių atliekų prisideda prie energijos šaltinių įvairinimo ir taip ne tik vis labiau užtikrinamas Europos energijos tiekimo saugumas, konkurencingumas ir tvarumas, bet ir suteikiama naujų pajamų galimybių ūkininkams;

4.

mano, kad naudojant biodujas, ypač šilumai ir elektros energijai gaminti, galima veiksmingiau siekti privalomo tikslo iki 2020 m. 20 proc. visos ES energijos gauti iš atsinaujinančių energijos šaltinių;

5.

5 pabrėžia, kad naudojant tam tikrus atsinaujinančius energijos šaltinius, pvz., biodujas ir biokurą, kartu su saulės ir vėjo energija, taip pat toliau dedant didesnes pastangas mokslinių tyrimų srityje, ilgainiui būtų galima pasiekti didesnę nepriklausomybę nuo iškastinių energijos šaltinių;

6.

ragina ES ir valstybes nares išnaudoti dideles su biodujomis susijusias galimybes – sukurti palankią aplinką ir išlaikyti bei plėtoti pagalbos sistemas, skirtas skatinti investicijas į biodujų įrenginius ir į jų išlaikymą;

7.

pabrėžia, kad biodujų gamyba iš gyvulių mėšlo yra naudinga daugeliu aplinkos apsaugos aspektų, pvz., išmetama mažiau metano, CO2, kietųjų dalelių ir azoto suboksidų, ne toks bjaurus kvapas, valomos srutos ir užtikrinamas didesnis perdirbtame mėšle esančio azoto trąšumas (tai reiškia, kad norint pasiekti tokį patį trąšumą reikia mažiau azoto);

8.

pabrėžia, kad agrokuro gamyba iš atliekų neturėtų tapti savitikslė; pažymi, kad atliekų kiekio mažinimas turėtų ir toliau būti ES ir jos valstybių narių aplinkos politikos prioritetas;

9.

ragina labiau naudoti srutas kaip biodujų šaltinį, nes yra daug galimybių, kad jų naudojimas didės, ir taip pat skatina decentralizuoti energiją gaminančius biodujų įrenginius; pažymi, kad, šiuo tikslu naudojant daugiau srutų, galima labai sumažinti metano išsiskyrimą srutų saugyklose;

10.

pabrėžia, kad gyvulių mėšle, komunalinėse nuotekose ir žemės ūkio pramonės atliekose gali būti medžiagų (bakterijų, virusų, parazitų, sunkiųjų metalų, žalingų organinių medžiagų), galinčių kelti pavojų visuomenės sveikatai ar aplinkai; ragina Komisiją užtikrinti, kad būtų imtasi tinkamų atsargos priemonių siekiant išvengti taršos ir šių medžiagų pasklidimo ir bet kokių jų sukeliamų ligų plitimo;

11.

pabrėžia, kad naudojant dumblą ir gyvulių ar organines atliekas pagerėtų biodujų įmonių našumas; pabrėžia, kad su gyvulių atliekomis susijusios higienos problemos daugeliu atveju gali būti gana lengvai sprendžiamos;

12.

taip pat ragina biodujų įrenginiuose kaip biomasę naudoti pirminio perdirbimo produktus, pvz., bulvių lupenas ir vaisių minkštimą;

13.

pabrėžia, kad netrukus techninėje ir valdymo srityse gali įvykti pokyčių, dėl kurių dar labiau padidės biodujų įmonių, kuriuose naudojamas gyvulių mėšlas, dumblas ir organinės atliekos, nauda aplinkos ir sveikatos požiūriu;

14.

mano, kad biodujų įmonės, kaip ir gyvulių ūkiai, turi užtikrinti tvarumą ir jų dydis turi atitikti regiono poreikius, kad nauda aplinkos požiūriu taip pat paskatintų palankesnį gyvulių ūkių, kuriems kyla daug problemų dėl padidėjusio kaimynų ir visuomenės skundų skaičiaus, vertinimą;

15.

pažymi, kad dėl biodujų įmonių, kuriuose naudojamas mėšlas, dumblas ar organinės atliekos, į aplinką gali būti išleidžiama daugiau amoniako; tačiau pabrėžia, kad šio šalutinio poveikio gali būti gana lengvai išvengta, o į valstybių narių įstatymus, reglamentuojančius biodujų įrenginių veiklą ir pagalbos biodujų įmonėms nuostatas, turi būti įtrauktos prevencinės priemonės;

16.

ragina valstybes nares ir Komisiją užtikrinti, kad biodujų įmonės neišmestų metano, nes jo išmetimas gali sumažinti jų teigiamą poveikį, susijusį su visuotiniu atšilimu;

17.

pakartoja, kad bet kokia finansinė pagalba biodujų įmonėms turi būti pagrįsta efektyvumu, technine pažanga ir teigiama išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio pusiausvyra, naudos gyvulių ūkiams ir kaimo regionams užtikrinimu, taip pat kita biodujų įmonių teikiama nauda ekonomikos ir aplinkos požiūriu; mano, kad negalima kelti pavojaus gyventojų aprūpinimui maistu;

18.

su dideliu nerimu pažymi, kad daugelyje valstybių narių didėja konkurencija dėl kai kurių žemės ūkio produktų, pvz., kukurūzų, naudojimo energijai ir maistui gaminti; atkreipia dėmesį į tai, kad šios konkurencijos sąlygomis labai pakilo pašarų kainos;

19.

ragina Komisiją ir valstybes nares ateityje teikiant pasiūlymus dėl biodujų sektoriaus reglamentavimo nagrinėti ne tik su aplinka susijusius aspektus, bet ir poveikį kokybiškai ir tvariai maisto produktų gamybai;

20.

pabrėžia, kad biodujų gamybai iš gyvulių mėšlo, dumblo ir gyvulių ir organinių atliekų turi būti teikiama pirmenybė, nes šių būdų tvarumas ir nauda aplinkai neabejotini;

21.

pažymi, kad optimalus biodujų įmonės dydis priklauso nuo įvairių aplinkybių, kurios lemia masto ekonomiją ir turi būti nuodugniai ištirtos; mano, kad būtina įvertinti ne tik ekonominį aspektą ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio pusiausvyrą, bet visų pirma būtina nustatyti, kaip įmonės dydis paveiks aplinkinę vietovę, jei bus didinami tam tikrų monokultūrinių pasėlių plotai;

22.

pabrėžia, kad ir aplinkos, ir ekonominiu požiūriu būtų užtikrinta didžiausia nauda, jei biodujų įmonių operatoriai naudotų visas galimas organines medžiagas;

23.

mano, nors naujam ir naujoviškam biodujų sektoriui reikia pradinės paramos, tačiau pasiekus rinkos brandą tokios paramos sistemos nebeturėtų būti taikomos;

24.

pabrėžia, kad biodujų įrenginiai, kuriuose perdirbami tik augalai, turi būti ir toliau finansuojami ir atidžiai stebimi, daugiausia dėmesio skiriant pažangiausioms ir našiausioms įmonėms ar sistemoms, siekiant užtikrinti ekonominę ir techninę ES pažangą šioje srityje ir ištirti būsimas galimybes;

25.

ragina Komisiją pateikti ataskaitą, kaip energetiniams augalams būtų galima nustatyti efektyvumo ir tvarumo ekonominiu ir aplinkos požiūriu kriterijus, dėl kurių šis naujas gamybos būdas taptų ekologiškesnis ir būtų užtikrintas tinkamas maisto produktų gamybos ir tiekimo problemų sprendimas;

26.

ragina dėti daugiau pastangų tiriant ir skatinant naujas biodujų technologijas, ypač aplinkai naudingiausias technologijas, kurias taikant biomasė (antros kartos biodujos) naudojama biokurui gaminti ir didinamas biodujų įmonių pelningumas, kadangi tik taikant pažangias technologijas (pvz., dujų regeneravimo technologijas) galima labai padidinti biodujų įrenginių veiksmingumą;

27.

primena valstybėms narėms ir Komisijai, kad pažanga biodujų sektoriuje neįmanoma be papildomo finansavimo; primena, kad lėšos turi būti skiriamos moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, informavimui apie konkrečių projektų rezultatus, įrenginiams, taip pat užtikrinti didesnę paramą ekologiškai elektros energijai ir ekologiškoms dujoms;

28.

primena, kad tos valstybės narės, kurios taiko papildomas skatinamąsias priemones, susijusias su ekologiška energija (nustato tinkamas kainų subsidijas ar taiko kitas priemones), pasiekia geriausių rezultatų skatinant biologines dujas;

29.

mano, kad ekologiškų dujų gamyba turi būti subsidijuojama taip pat, kaip ir ekologiškos elektros energijos gamyba;

30.

ragina, kad Komisija ir valstybės narės užtikrintų, jog lėšos pagal ES ir nacionalines programas būtų skiriamos našiausiems ir tvariausiems įrenginiams, ypač įrenginiams, kuriuose gaminama elektros energija ir šiluma, arba infrastruktūrai ir tinklams, skirtiems biodujų sistemai tobulinti ir biodujoms tiekti į gamtinių dujų tinklą;

31.

atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad elektros energija, šiluma ir gamtinės dujos turi būti tiekiamos į tinklus nediskriminuojant, ir ragina taikyti biodujoms tas pačias sąlygas kaip ir gamtinėms dujoms, siekiant, kad, biodujoms patekus į gamtinių dujų tinklus, būtų galima pasinaudoti visomis biodujų teikiamomis galimybėmis;

32.

mano, kad supaprastinus prekybos taršos CO2 dujomis leidimais tvarką būtų labai prisidėta prie biodujų įmonių ekonominio perspektyvumo ir tvarumo;

33.

pabrėžia, kad biodujų įrenginiai gali būti naudingi ūkininkams, kurie dar neturi pakankamų gyvulių mėšlo laikymo pajėgumų, ir gali padėti spręsti šią problemą ekonomiškai perspektyviu būdu;

34.

ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad biodujų įmonių steigimui ir leidimų naudoti organines atliekas ir dumblą išdavimui netrukdytų pernelyg ilgai trunkančios administracinės procedūros ir taisyklės;

35.

atkreipia dėmesį į didelius procedūrų, susijusių su leidimų biodujų įmonėms suteikimu, trukmės ir turinio skirtumus atskirose valstybėse ir ragina valstybes nares užtikrinti, kad su teritorijos planavimu, leidimais ir patvirtinimu susiję reikalavimai netaptų nereikalinga kliūtimi;

36.

ragina biodujų įrenginių statybai pradėti taikyti supaprastintą statybos leidimų išdavimo tvarką;

37.

ragina Komisiją sudaryti bendrą produktų, kuriuos būtų leidžiama naudoti biodujų įmonėse, sąrašą, siekiant užtikrinti vienodas sąlygas įvairių valstybių narių ūkininkams;

38.

ragina ūkininkus bendradarbiauti steigiant ir eksploatuojant biodujų įmones;

39.

ragina Komisiją ir valstybes nares parengti nuoseklią biodujų politiką; ragina Komisiją pateikti specialią ataskaitą biodujų ir jų naudojimo skatinimo ES tema ir joje nurodyti, kokie Bendrijos ir valstybių narių teisės aktų pakeitimai būtini siekiant skatinti tolesnę biodujų sektoriaus plėtrą, taip pat nurodyti efektyviausius ES fondų ir programų naudojimo būdus bei pateikti gerosios patirties pavyzdžių; atsižvelgdamas į tai, taip pat ragina įvertinti įvairių rūšių biodujų gamybos poveikį klimatui, vietos aplinkai, kaimo regionų pajamoms ir aprūpinimui maistu pasauliniu mastu;

40.

siūlo, kad biodujų skatinimas būtų visapusiškai įtrauktas į siūlomą Direktyvą dėl skatinimo naudoti energiją iš atsinaujinančių šaltinių (COM(2008)0019), ypatingą dėmesį skiriant:

41.

ragina Komisiją kuo skubiau pateikti pasiūlymą dėl biologinių atliekų direktyvos, kurioje būtų numatyti kokybės standartai; ragina Komisiją ištirti galimybę pateikti pasiūlymą dėl bendros biodujų ir biologinių atliekų direktyvos;

42.

ragina Komisija pateikti pasiūlymų dėl teisės aktų dėl biodujų įmonių likučių naudojimo; ragina Komisiją užtikrinti, kad biodujų įmonėse būtų leidžiama naudoti tik tokias organines medžiagas, kurių likučius būtų galima naudoti nekeliant pavojaus aplinkai; ragina Komisiją apsvarstyti galimybę uždrausti naudoti gyvulių pašaruose esančias augimą skatinančias medžiagas, kuriose yra sunkiųjų metalų, jei bus įrodyta, kad tai ES masto problema, kuri kliudys vėliau naudoti biodujų įmonių likučius laukuose;

43.

ragina Komisiją užtikrinti, kad visose valstybėse narėse ir regionuose būtų veiksmingai įgyvendinama 2008 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/1/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (10), Nitratų direktyva (11), Nuotekų dumblo direktyva (12), Vandens pagrindų direktyva (13), Paukščių direktyva (14), Natūralių buveinių direktyva (15) ir teisės aktai dėl sunkiųjų metalų, ir taip užtikrinti didesnį biodujų įmonių, kuriose naudojamas mėšlas ir dumblas, patrauklumą;

44.

reikalauja, kad Komisija kuo greičiau paskelbtų strategiją, pagal kurią biodujų įrenginiai būtų įtraukti į Kioto mechanizmą, pvz., elektros energijos ir šilumos gamybos iš biodujų įrenginiams būtų taikomi ekologiniai sertifikatai, specialios išmokos, mokesčių lengvatos ar kitos priemonės; pažymi, kad tai padidintų biodujų įrenginių rentabilumą, taip pat užtikrintų didesnį žemės ūkio sektoriaus veiksmų, kuriais kovojama su klimato kaita, skaidrumą;

45.

prašo įvertinti, ar Nitratų direktyva netaps nereikalinga visiškai įgyvendinus Požeminio vandens direktyvą;

46.

dar kartą pabrėžia, kad ES teisės aktuose dirbtinių trąšų naudojimui neturėtų būti teikiama pirmenybė gyvulių mėšlo ir biodujų įmonių šalutinių produktų naudojimo atžvilgiu; atsižvelgdamas į tai, visų pirma ragina nedelsiant dar kartą apsvarstyti gyvulių mėšlo apibrėžimą pagal Nitratų direktyvą;

47.

ragina Komisiją rekomendacijos ar direktyvos būdu skatinti biodujų tiekimą į gamtinių dujų tinklus;

48.

ragina Komisiją kuo greičiau pateikti pasiūlymų dėl tolesnio gyvulių ir žemės ūkio pasėlių šalutinių produktų naudojimo biodujų gamybai skatinimo, kaip numatyta anksčiau minėtame 2005 m. gruodžio 7 d. Komisijos komunikate;

49.

reikalauja, kad valstybės narės, kurios esamose nacionalinėse plėtros programose nenumatė jokių priemonių arba numatė nepakankamai priemonių, įtrauktų biodujas į tarpinį esamų kaimo ir regionų plėtros programų vertinimą ir pasiūlytų tolesnius veiksmus;

50.

ragina Komisiją užtikrinti valstybių narių (taip pat tų valstybių narių, kuriose šiuo metu nėra biodujų įmonių arba veikia tik kelios biodujų įmonės), bendradarbiavimą ir jų veiksmų koordinavimą, kad perduodamos žinias ir technologijas jos galėtų dalytis savo geriausia patirtimi biodujų įrenginių eksploatavimo srityje;

51.

ragina Komisiją ne vėliau kaip iki 2008 m. gruodžio 15 d. pateikti Europos Parlamentui nuoseklią ES biodujų gamybos ir jos ateities perspektyvų, įskaitant poveikio įvertinimą, ataskaitą, kurioje būtų atsižvelgta į Europos Parlamento pasiūlymus ir padarytą pažangą;

52.

ragina šiuo metu Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančią valstybę narę ir pirmininkavimą perimsiančią valstybę narę skatinti tolesnes diskusijas tausios biodujų gamybos skatinimo klausimu; be to, siekiant skatinti tausią biodujų infrastruktūrą, turėtų būti taip pat atsižvelgiama į šilumos ir elektros energijos gamybą tuo pat metu;

*

**

53.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

20.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 66/35

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Viešojo ir privataus finansavimo skatinimas siekiant sudaryti galimybes visuotinai naudotis mažesnį poveikį klimatui darančiomis, nebrangiomis ir saugiomis energetikos paslaugomis: Pasaulinis energijos vartojimo efektyvumo ir atsinaujinančios energijos fondas“ (COM(2006)0583),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. kovo 8–9 d. Briuselyje vykusiam Europos Vadovų Tarybos susitikimui pirmininkavusios valstybės išvadas,

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. rugsėjo 25 d. rezoliuciją dėl atsinaujinančių Europos energijos išteklių plano (1),

—

atsižvelgdamas į savo 2006 m. birželio 1 d. rezoliuciją dėl energijos vartojimo efektyvumo, arba kaip mažesnėmis sąnaudomis sutaupyti daugiau energijos (Žalioji knyga) (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2006 m. gruodžio 14 d. rezoliuciją dėl biomasės ir biokuro strategijos (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2005 m. rugsėjo 29 d. rezoliuciją dėl atsinaujinančios energijos dalies ES ir konkrečių veiksmų pasiūlymų (4),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto pranešimą ir į Vystymosi komiteto ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomones (A6-0006/2008),

A.

kadangi, siekiant apriboti vidutinės temperatūros kilimą pasaulyje bent 2 laipsniais Celsijaus, būtina skatinti atsinaujinančios energijos naudojimą ir energijos naudojimo efektyvumą, kad vis didėjantis išmetimų kiekis pasaulyje, pasiekęs aukščiausią ribą, nuo 2015 m. pradėtų mažėti,

B.

kadangi 2006 m. spalio mėn. Sterno klimato kaitos poveikio ekonomikai apžvalgoje ir Tarpvyriausybinės klimato kaitos grupės pranešimuose nurodoma, kad skurdžiausios šalys ir gyventojai anksčiau ir labiausiai nukentės nuo klimato kaitos padarinių,

C.

kadangi siekiant sudaryti tvarias galimybes naudotis energetikos paslaugomis atsinaujinantys energijos šaltiniai ir energijos taupymas yra svarbiausi faktoriai, padedantys:

D.

kadangi pasaulio vadovai 2002 m. susitikime dėl darnaus vystymosi susitarė perpus sumažinti pagrindinių energetikos paslaugų negaunančių žmonių skaičių (šiuo metu 1,6 milijono); kadangi šis tikslas niekuomet nebus pasiektas, jei išliks dabartinės tendencijos,

E.

kadangi rasti besivystančioms šalims iškylančių energetinių problemų ilgalaikius sprendimus būtų galima tik didinant atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą ir gerinant energijos naudojimo efektyvumą ir energijos taupymą,

F.

kadangi skaidrumas ir atskaitomybė valstybinių bei privačių investuotojų atžvilgiu bus labai svarbūs vertinant ir galbūt didinant Pasaulinio efektyvaus energijos naudojimo ir atsinaujinančių energijos šaltinių fondo paramą ir kadangi kontrolė bus griežta, ypač pirmais šio fondo naudojimo metais,

1.

pritaria Komisijos pasiūlymui dėl Pasaulinio energijos vartojimo efektyvumo ir atsinaujinančios energijos fondo (angl. Geeref) steigimo;

2.

mano, kad tvari ateitis, ypač besivystančiose ir sparčiai augančios ekonomikos šalyse, kai bus išmetama mažai šiltnamio efektą sukeliančių dujų, bus švarus oras ir užtikrinamas tvarus energijos tiekimas, gali būti pasiekta tik užtikrinant, kad atsinaujinančios energijos technologijos bus taikomos naudojant vietos energijos išteklius, ir gerinant galimybes naudotis energija skatinant investicijas į nuotolinį ir decentralizuotą tiekimą;

3.

mano, kad fondas turėtų siekti šių pagrindinių tikslų: skatinti veiksmingai naudoti ir taupyti energiją bei naudoti atsinaujinančius energijos išteklius, mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą ir kitokią riziką, gerinti skurdžiausių šalių galimybes naudotis energetikos paslaugomis, taip pat skatinti energetinių šaltinių įvairovę besivystančiame pasaulyje;

4.

ypač palankiai vertina fondo pastangas skatinti privačias investicijas teikiant rizikos kapitalą, kadangi tai bus ypatingai svarbu siekiant užtikrinti sėkmingą ilgalaikių tausios energijos projektų rengimą besivystančiose šalyse;

5.

ragina Komisiją užtikrinti, kad bet kokia parama projektams ir pasirinktoms technologijoms būtų teikiama tik tada, jei jie atitinka išsamius tvarumo reikalavimus ir jei jais prisidedama prie tvaraus vystymosi bei atsižvelgiama į geografines sąlygas ir turimus regioninius išteklius;

6.

ragina Komisiją, kad ji, įgyvendindama fondą, atkreiptų dėmesį į nedidelės apimties projektus, kuriems sunkiausia pritraukti investicijas iš privataus sektoriaus; mano, kad Komisija turėtų nuolat svarstyti individualiems projektų investavimui nustatytą aukščiausią 10 mln. euro ribą, tuo pat metu mažiausiai vieną trečdalį turimų fondo lėšų, skirtų mažiems ir ne daugiau kaip 1 mln. euro kainuojantiems projektams;

7.

ragina Komisiją užtikrinti, kad parama visiems besivystančiose šalyse vykdomiems su biomase susijusiems projektams, įskaitant ir vandens bei kanalizacijos valymo projektus, būtų teikiama tik tada, jei jie atitinka griežtus tvarumo reikalavimus, siekiant užtikrinti, kad būtų remiamos tik pačios tvariausios technologijos, pagal kurias būtų atsižvelgiama į viso biomasės naudojimo ciklo poveikį šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijai, oro kokybei, kaimo vietovių valdymui, socialinėms ir ekonominėms sąlygoms bei biologinei įvairovei, įskaitant natūralių miškų išsaugojimą ir maisto tiekimo visiems užtikrinimą tobulinant pažangiausią vietos žemdirbystės praktiką;

8.

ragina Komisiją užtikrinti, kad Geeref remtų fotogalvaninių technologijų projektus, ir ragina ją paremti pažangiojo tinklo technologijų plėtrą; ypač atkreipia dėmesį į neturtingiems kaimo žmonėms tinkamas investicijas, pvz., į elektrifikaciją naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius (įskaitant vandens, saulės ir vėjo energiją bei biomasę), saulės kolektorius, saulės energiją naudojančius pasterizavimo įrenginius, saulės energiją naudojančias virykles, vėjo energiją naudojančius siurblius ir patobulintas virykles; taip pat atkreipti dėmesį į paramą mikrokreditų sistemoms siekiant paskatinti dalyvauti energetikos projektuose vietos lygmeniu;

9.

primygtinai tvirtina, kad Geeref neturėtų remti didelių projektų, kuriems reikia daugiau nei 1 mln. euro ir pagal kuriuos naudojami tradiciniai ištekliai ir numatyta naudoti akmens anglis kartu su biomase esančiose ar statomose naujose jėgainėse, taip pat neremti nedidelės apimties iškastinio kuro naudojimo (pvz., generatoriuose, naudojančiuose dyzelinį kurą) ar didelio masto agrokuro gamybos; ragina Komisiją užtikrinti, kad Geeref remiami pavaldūs fondai neinvestuotų į tokių rūšių technologijas; todėl ragina Komisiją užtikrinti, kad šios technologijos nebūtų įtrauktos į atitinkamas valdymo sutartis ir į projektų atrankos kriterijus;

10.

mano, kad, jei galima, paramą reikėtų skirti projektams, kuriuose atsinaujinančios energijos technologijos derinamos su didesniu energijos naudojimo veiksmingumu, pavyzdžiui, tokiems projektams, kuriais siekiama gerinti pastatų būklę bei apšvietimo ir šaldymo grandines;

11.

siekiant pagerinti bendradarbiavimą mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos bei lyginamosios analizės srityje ragina visapusiškai koordinuoti Geeref ir Komisijos siūlomo Tarptautinio bendradarbiavimo efektyvaus energijos naudojimo srityje forumo veiklą;

12.

ragina Komisiją užtikrinti, kad fondas remtų vietos rinkų vystymąsi, besivystančių šalių gamybą ir pajėgumus, pavyzdžiui, vietos MVĮ, kurios įsipareigotų tam tikrame regione prekiauti naujomis technologijomis;

13.

mano, kad fondas taip pat turėtų būti naudojamas siekiant visų pirma suteikti galimybę valstybių narių MVĮ panaudoti savo technines žinias kuriant ir diegiant tvarios energetikos technologijas besivystančiose šalyse;

14.

ragina Komisiją užtikrinti, kad fondo veikla derėtų su kitų valstybių narių ir ES vystymosi politika ir energetinėmis iniciatyvomis, skirtomis besivystančioms šalims, ir jas papildytų;

15.

ragina Komisiją užtikrinti, kad fondo veikla papildytų daugelio kitų fondų veiklą ir kad jis veiksmingai dirbtų kartu su jais įgyvendindamas kitas tarptautines iniciatyvas, kuriomis siekiama remti tausios energijos projektus besivystančiame pasaulyje, įskaitant Pasaulio banko ir regioninių plėtros bankų iniciatyvas bei 2002 m. pasaulio vadovų susitikime dėl darnaus vystymosi numatytas iniciatyvas;

16.

ragina Komisiją užtikrinti, kad fondas padėtų sumažinti kliūtis, trukdančias naudoti švarios plėtros mechanizmą (ŠPM) tam tikrose šalyse, ypač mažiausiai išsivysčiusiose, ir, be to, padėtų skatinti pagal ŠPM parengtus projektus, kurie iš tikrųjų turi pridėtinę vertę, daro teigiamą tvarų poveikį ir tenkina visus vadinamojo auksinio standarto reikalavimus;

17.

ragina Komisiją išnagrinėti būdus, kaip būtų galima padidinti fondo lėšas, atsižvelgiant į būsimą tvarką po 2012 m., nustatytą pagal Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvenciją, ir atsižvelgiant į tai, kad tvari energetika besivystančiose šalyse turės lemiamos reikšmės siekiant šios konvencijos tikslų;

18.

apgailestauja, kad pasiūlyta minimali finansavimui skirta suma – 100 mln. euro, iš kurių 2007 ir 2008 m. skiriama tik po 15 mln. euro, deja, nėra pakankama Geeref pagalba siekiant skatinti dalyvauti energijos naudojimo efektyvumo ir atsinaujinančios energijos projektuose ir gerokai prisidėti prie tvarios plėtros; taip pat apgailestauja, kad kol kas tik kelios šalys apsisprendė finansiškai dalyvauti fondo veikloje; ragina daugelį kitų valstybių narių pasiūlyti savo finansinę paramą; todėl ragina Komisiją padidinti savo paramą ir tuo pat metu paraginti valstybes nares ir daugiašales finansines institucijas veikti išvien siekiant gerokai padidinti fondą; ragina daugelį kitų valstybių narių pasiūlyti savo finansinę paramą;

19.

mano, kad pagrindinis Geeref, neterminuotos veiklos fondo, tikslas pirmaisiais veiklos metais turėtų būti rengti pavyzdinius projektus, kurie galėtų paskatinti tolesnius įnašus, padidinti investicijas į atsinaujinančios energijos ir veiksmingo energijos naudojimo plėtrą besivystančiose ir pereinamojo laikotarpio ekonomikos šalyse ir daug daugiau žmonių, nei numatyta (1–3 mln.), ištraukti iš energetinio skurdo;

20.

pabrėžia, kad Geeref turėtų teikti pirmenybę mažiausiai išsivysčiusių šalių specialiems poreikiams tenkinti ir intervencinėms priemonėms, kurios, kaip paaiškėjo, turi didelės įtakos skurdo mažinimui, finansuoti; (pabrėžia, kad Geeref tikslas – remti regioninius fondus, skirtus Afrikai į pietus nuo Sacharos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno salų valstybėms, kaimyninėms Europos valstybėms (įskaitant Šiaurės Afriką ir ES nepriklausančias Rytų Europos valstybes), Lotynų Amerikai ir Azijai; vis dėlto ragina atkreipti ypatingą dėmesį į AKR valstybių poreikių patenkinimą; ragina Komisiją užtikrinti, kad skirstant asignavimus finansavimas nebūtų skiriamas tik vienam ar keliems antriniams fondams; primygtinai rekomenduoja visų turimų lėšų neišleisti Kinijai ir Rusijai skirtiems regioniniams fondams, jei jie bus įtraukti į portfelį, ir ypač panaudoti jas įgyvendinant bandomuosius projektus;

21.

vis dėlto pripažįsta, kad, kaip dabar numatyta, Geeref gali būti sunku atitikti ESBO įkurto Pagalbos vystymuisi komiteto nustatytus oficialios pagalbos plėtrai kriterijus, nes investuojama bus ne siekiant patenkinti plėtros reikmes, o tikintis finansinės grąžos; pripažįsta, kad yra pavojus, jog ypatingu Geeref tikslu vadinamas skurdo mažinimas gali tapti antraeiliu šio fondo tikslu; todėl pabrėžia, kad nustatydama aiškius plėtros kriterijus, kuriuos taikant bus tikrinami Geeref finansavimui tinkami projektai, Komisija taip pat turi itin padidinti dotacijomis teikiamą pagalbą plėtrai siekiant užtikrinti tvarios energetikos paslaugų teikimą patiems neturtingiausiesiems;

22.

ragina Komisiją rengti reguliarias fondo įgyvendinimo ir remiamų projektų ataskaitas; ragina Komisiją būtent Europos Parlamentui pateikti metinę pažangos ataskaitą;

23.

ragina Komisiją siūlyti būdų, kaip būtų galima palengvinti aktyvų ryšių palaikymą ir keitimąsi įvairių projektų įgyvendinimo, jų rezultatų ir jų indėlio į tvarų vystymąsi patirtimi;

24.

paveda Pirmininkui šią rezoliuciją perduoti Tarybai ir Komisijai.

20.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 66/38

—

atsižvelgdamas į EB sutarties 177–181 straipsnius,

—

atsižvelgdama į 2000 m. birželio 23 d. Kotonu pasirašytą Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno grupės valstybių ir Europos bendrijos bei jos valstybių narių partnerystės susitarimą (1), pakeistą Liuksemburge 2005 m. birželio 25 d. pasirašytu susitarimu, iš dalies keičiančiu partnerystės susitarimą (2),

—

atsižvelgdamas į 2000 m. Jungtinių Tautų pasirašytą Tūkstantmečio deklaraciją, 2005 m. JT pranešimą „Investicijos į plėtrą“ ir Tūkstantmečio vystymosi tikslus (TVT),

—

atsižvelgdamas į 2005 m. kovo 2 d. priimtą Paryžiaus deklaraciją dėl pagalbos veiksmingumo,

—

atsižvelgdamas į 2002 m. Monterėjaus konsensusą dėl vystymosi finansavimo,

—

atsižvelgdamas į Tarybos, Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų, Europos Parlamento ir Komisijos bendrą pareiškimą dėl Europos Sąjungos vystymosi politikos: „Europos konsensusas“ (Europos konsensusas dėl vystymosi) (3),

—

atsižvelgdamas į Tarybos, Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų, Europos Parlamento ir Komisijos bendrą pareiškimą „Europos konsensusas dėl humanitarinės pagalbos“ (4),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. gegužės 15 d. Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų išvadas dėl ES papildomumo ir darbo pasidalijimo vystymosi politikos srityje elgesio kodekso,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Vystymosi politikos darna: spartinti pažangą siekiant Tūkstantmečio plėtros tikslų“ (COM(2005)0134),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Pažangos, siekiant Tūkstantmečio plėtros tikslų, paspartinimas – plėtros finansavimas ir pagalbos veiksmingumas“ (COM(2005)0133),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „ES pagalba: daugiau, geriau ir greičiau“ (COM(2006)0087) ir juo pagrįstas 2006 m. balandžio 11 d. Bendrųjų reikalų ir išorės santykių tarybos išvadas,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „2006 m. metinė ataskaita dėl Europos bendrijos vystymosi politikos ir išorės paramos įgyvendinimo“ (COM(2006)0326),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1905/2006, nustatantį vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (5) (VPB),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Valdymas Europos konsensuse dėl vystymosi politikos: suderinto požiūrio Europos Sąjungoje link“ (COM(2006)0421),

—

atsižvelgdamas į tarptautinę Čekijos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo politiką, apimančią 2007 m. dvišalio vystomojo bendradarbiavimo planą ir šalies strateginius dokumentus dėl Angolos ir Zambijos,

—

atsižvelgdamas į Vengrijos tarptautinio vystomojo bendradarbiavimo politiką,

—

atsižvelgdamas į 2006–2010 m. Latvijos vystomojo bendradarbiavimo politikos programą,

—

atsižvelgdamas į 2006–2010 m. Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikos programą,

—

atsižvelgdamas į 2006–2010 m. Estijos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos programą,

—

atsižvelgdamas į 2003 m. paskelbtą Lenkijos vystomojo bendradarbiavimo strategiją ir 2007 m. Lenkijos pagalbos programą,

—

atsižvelgdamas į nacionalinę Rumunijos tarptautinio vystomojo bendradarbiavimo strategiją,

—

atsižvelgdamas į 2003–2008 m. Slovakijos oficialios vystomosios pagalbos (OVP) vidutinio laikotarpio strategiją ir 2006 m. Slovakijos nacionalinę OVP programą,

—

atsižvelgdamas į 2002–2004 m. Slovėnijos vystomąjį bendradarbiavimą,

—

atsižvelgdamas į Europos nevyriausybinių organizacijų (NVO) pagalbos ir vystymosi konfederacijos (Concord) 2007 m. NVO Aid Watch pranešimą „Sulaikykite plojimus! ES vyriausybės rizikuoja netesėti pažadų dėl pagalbos“, kuriame pateikiamas kiekvienos valstybės narės OVP srityje pasiektų rezultatų NVO įvertinimas,

—

atsižvelgdamas į 2007–2013 m. ES strategiją Centrinei Azijai (naujosios partnerystės strategiją),

—

atsižvelgdamas į Europos konsensusą dėl vystymosi: švietimo vystomojo bendradarbiavimo klausimais bei sąmoningumo ugdymo indėlis – ES institucijų, valstybių narių, pilietinės visuomenės atstovų ir kitų dalyvių parengtą strateginį planą, pristatytą per Europos vystymosi dienas Lisabonoje 2007 m. lapkričio mėn.,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. lapkričio 7–9 d. surengtą Europos konsensusą dėl NVO komunikato,

—

atsižvelgdamas į 2001 m. lapkričio 8 d. ES vystymosi ministrų Tarybos rezoliuciją dėl švietimo vystomojo bendradarbiavimo klausimais,

—

atsižvelgdamas į 2002 m. lapkričio 15–17 d. vykusio Europos Tarybos valstybių narių parlamentarams, vietos ir regioninėms institucijoms, pilietinės visuomenės organizacijoms atstovaujančio Europos pasaulinio švietimo kongreso Mastrichto deklaraciją dėl Europos strateginės sistemos pasauliniam švietimui Europoje iki 2015 m. tobulinti ir stiprinti,

—

atsižvelgdamas į 2003 m. Palermo procesą, pradėtą siekiant sukurti neformalų forumą, kuriame veikėjai galėtų diskutuoti apie pagrindines Europos vystomosios pagalbos tendencijas ir aptarti tos srities klausimus, siekiant neformaliai papildyti oficialias Komisijos konsultacijų procedūras,

—

atsižvelgdamas į 2005 m. gegužės 19–20 d. Briuselyje surengtą Europos sąmoningumo ugdymo ir švietimo vystomojo bendradarbiavimo klausimais konferenciją Šiaurės ir Pietų solidarumui užtikrinti,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 3 ir 4 d. vykusią Helsinkio konferenciją dėl švietimo vystomojo bendradarbiavimo klausimais Europoje,

—

atsižvelgdamas į ES pirmininkavusių (-aujančių) valstybių Vokietijos, Portugalijos ir Slovėnijos 18 mėnesių vystymosi politikos programą,

—

atsižvelgdamas į ES sutarties 49 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Platesnė Europa – kaimynystė: nauja santykių su mūsų rytiniais ir pietiniais kaimynais struktūra“ (COM(2003)0104) ir 2003 m. lapkričio 20 d. Parlamento rezoliuciją „Platesnė Europa – kaimynystė: nauja santykių su mūsų rytiniais ir pietiniais kaimynais struktūra“ (6),

—

atsižvelgdamas į Europos Vadovų Tarybos 2003 m. gruodžio 12 d. Briuselyje patvirtintą Europos saugumo strategiją „Saugi Europa geresniame pasaulyje“,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Europos kaimynystės politikos strateginis dokumentas“ (COM(2004)0373),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Dėl Komisijos pasiūlymų dėl veiksmų planų pagal Europos kaimynystės politiką (EKP)“ (COM(2004)0795),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Europos kaimynystės politika: rekomendacijos Armėnijai, Azerbaidžanui, Gruzijai, Egiptui ir Libanui“ (COM(2005)0072),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui „Dėl Europos kaimynystės politikos stiprinimo“ (COM(2006)0726),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. lapkričio 14 d. Komisijos patvirtintą veiksmų planą dėl Pietų Kaukazo (Armėnijos, Azerbaidžano, Gruzijos),

—

atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų darbo dokumentą, pridėtą prie minėtojo Komisijos komunikato „Dėl Europos kaimynystės politikos stiprinimo“ (SEC(2006)1504),

—

atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų darbo dokumentą (SEC(2007)0840), pridėtą prie Komisijos komunikato „2007 m. metinė Europos bendrijos vystymosi politikos ir išorės pagalbos įgyvendinimo 2006 m. ataskaita“ (COM(2007)0349),

—

atsižvelgdamas į EKP pažangos Ukrainoje (SEC(2006)1505) ir Moldovoje (SEC(2006)1506) ataskaitas,

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2005 m. lapkričio 24 d. leidinį „Europos kaimynystės politika: pažangos metai“ (IP/05/1467),

—

atsižvelgdamas į Komisijos narės B. Ferrero-Waldner komunikatą Komisijos nariams „Įgyvendinant ir skatinant Europos kaimynystės politiką“ (SEC(2005)1521),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1638/2006, išdėstantį bendrąsias nuostatas, kurios nustato Europos kaimynystės ir partnerystės priemonę (7) (EKPP),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. sausio 23 d. Tarybos sprendimą 2006/62/EB, sudarantį sąlygas šalims, kurioms taikoma Europos kaimynystės politika, taip pat Rusijai, naudotis Techninės pagalbos ir informacijos mainų (TAIEX) programa (8),

—

atsižvelgdamas į 2004 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimą 2005/47/EB, iš dalies keičiantį Sprendimą 2000/24/EB, siekiant atsižvelgti į Europos Sąjungos plėtrą ir Europos kaimynystės politiką (9),

—

atsižvelgdamas į pranešimą „Europos kaimynystės ir partnerystės priemonė“ Baltarusijai, Moldovai, Ukrainai, Armėnijai, Azerbaidžanui, Gruzijai (atskirai): 2007–2013 m. šalies strateginis dokumentas ir 2007–2010 m. nacionalinė orientacinė programa,

—

atsižvelgdamas į Komisijos patvirtintą 2007–2013 m. EB EKPP Rytų regiono strateginį dokumentą (RSD), papildantį šalies strateginius dokumentus,

—

atsižvelgdamas į 2007–2010 m. EKPP Rytų regiono orientacinę programą, kurioje išsamiau apibrėžta intervencinių veiksmų sritis pagal naujosios EKPP Rytų regiono finansinį paketą,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Juodosios jūros sinergija – nauja regioninio bendradarbiavimo iniciatyva“ (COM(2007)0160),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Dėl bendro nusistatymo sudaryti galimybes EKP šalims partnerėms dalyvauti Bendrijos agentūrų veikloje ir Bendrijos programose“ (COM(2006)0724),

—

atsižvelgdamas į Ekonomikos ir finansų reikalų generalinio direktorato serijoje „Occasional Papers“ 2006 m. birželio mėn. išleistą dokumentą „Europos kaimynystės politika: EKP šalių ekonomikos apžvalga“,

—

atsižvelgdamas į 2007 m. liepos mėn. Komisijos pradėtą įgyvendinti II gebėjimų ugdymo sistemą, pagal kurią siekiama remti naująsias valstybes nares ir šalis kandidates vystomojo bendradarbiavimo srityje,

—

atsižvelgdamas į savo 2006 m. sausio 19 d. rezoliuciją dėl Europos kaimynystės politikos (10),

—

atsižvelgdamas į partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimus,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto (A6-0036/2008) pranešimą,

A.

kadangi 2006 m. ES suteikė 47 524 mln. euro OVP – tai atitinka 57 proc. viso pasaulio OVP; manoma, kad iki 2010 m. šis skaičius padidės iki 78 626 mln. euro,

B.

kadangi naujosios valstybės narės įsipareigojo pasiekti, kad iki 2010 m. OVP sudarytų 0,17 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP), o iki 2015 m. OVP padidinti iki 0,33 proc. BNP; būsimais įnašais bus stiprinamas ES vaidmuo tarptautinio vystomojo bendradarbiavimo srityje,

C.

kadangi naujųjų valstybių narių vystomoji pagalba susijusi ir su Europos vystomojo bendradarbiavimo politika, ir su Europos kaimynystės politika,

D.

kadangi šalys, kurioms naujosios valstybės narės teikia pirmenybę vystymojo bendradarbiavimo srityje, yra Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalys, Vakarų Balkanų šalys ir kai kurios šalys, kurios yra Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno regiono valstybių (AKR) grupės narės,

E.

kadangi institucinis pagrindas tebėra vienas didžiausių veiksmingo vystomojo bendradarbiavimo iššūkių naujosioms valstybėms narėms,

F.

kadangi vienas iš pagrindinių uždavinių, su kuriais susiduria naujosios valstybės narės, yra siekti, kad įvairios partijos ir visuomenė palaikytų vystomąjį bendradarbiavimą ir remtų mažiausiai išsivysčiusias pasaulio šalis,

G.

kadangi daugumoje valstybių narių reikia toliau ugdyti sąmoningumą vystomojo bendradarbiavimo klausimais,

H.

kadangi valstybių narių teisė vykdyti vystymosi strategijas, suformuotas pagal jų nacionalinius prioritetus, yra visiškai teisėta jų suverenumo išraiška ir visada turėtų būti pripažįstama ir gerbiama,

I.

kadangi didžioji dalis Estijos ir Latvijos teikiamos dvišalės OVP skiriama NVS šalims, ypač Gruzijai, Moldovai, Ukrainai, taip pat Afganistanui; kadangi Estijos OVP išlaidos 2005 m. sudarė 0,08 proc., o Latvijos – 0,07 proc.,

J.

kadangi didžioji dalis Lietuvos teikiamos dvišalės OVP skiriama Baltarusijai, Ukrainai, Moldovai, Pietų Kaukazo šalims, Afganistanui (Goro provincijai), Irakui ir tik vienai AKR šaliai – Mauritanijai, o 2005 m. Lietuva OVP skyrė 0,06 proc.,

K.

kadangi didžioji dalis Lenkijos teikiamos dvišalės OVP skiriama Baltarusijai, Ukrainai, Moldovai ir Gruzijai, o Lenkijos OVP 2005 m. sudarė 0,07 proc.,

L.

kadangi didžioji dalis Vengrijos teikiamos dvišalės OVP skiriama Vakarų Balkanų šalims (Juodkalnijai, Serbijai, Bosnijai ir Hercegovinai), o 2005 m. Vengrijos OVP išlaidos sudarė 0,11 proc.,

M.

kadangi didžioji dalis Rumunijos teikiamos dvišalės OVP skiriama Moldovai, Serbijai ir Gruzijai, o Rumunijos OVP 2006 m. sudarė 0,04 proc.,

N.

kadangi didžioji dalis Slovėnijos teikiamos dvišalės OVP skiriama Vakarų Balkanų šalims (Bosnijai ir Hercegovinai, Juodkalnijai, Serbijai, Buvusiai Jugoslavijos Respublikai Makedonijai (BJRM), Albanijai) ir Moldovai, o 2005 m. Slovėnija OVP skyrė 0,11 proc.,

O.

kadangi didžioji dalis Slovakijos teikiamos dvišalės OVP skirta Serbijai, Juodkalnijai, Kirgizijai, Kazachstanui, Ukrainai ir Baltarusijai, o Slovakijos OVP išlaidos 2005 m. sudarė 0,12 proc.,

P.

kadangi didžioji dalis Čekijos Respublikos teikiamos dvišalės OVP skiriama Bosnijai ir Hercegovinai, Moldovai, Mongolijai, Serbijai ir Juodkalnijai bei Vietnamui, o 2005 m. Čekijos Respublika OVP skyrė 0,11 proc.,

Q.

kadangi Bulgarija nacionalinę vystomojo bendradarbiavimo strategiją priėmė tik 2007 m. pabaigoje ir prioritetus teikia Albanijai, BJRM, Bosnijai ir Hercegovinai, Ukrainai ir Moldovai, o 2005 m. jos išlaidos OVP buvo maždaug 0,04 proc. – tai atitinka Bulgarijos įnašą daugiašalėms institucijoms,

R.

kadangi Estija, Latvija ir Rumunija Europos vystomojo bendradarbiavimo politikos pagrindu neteikia pagalbos AKR šalims, nors Estija neatmetė galimybės ateityje pradėti dvišalį bendradarbiavimą su viena iš mažiausiai išsivysčiusių į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių,

S.

kadangi Bulgarija ketina skirti pagalbą Afrikos šalims, su kuriomis ji buvo sudariusi dvišalius susitarimus iki 1989 m., pvz., Ganai,

T.

kadangi Čekijos Respublika teikia pagalbą Angolai ir Zambijai: Angola gauna 8 proc. (2007 m. – 956 000euro), o Zambija 4 proc. (2007 m. – 775 000euro) skirtų lėšų; kadangi Angoloje ji taip pat finansuoja žemės ūkio, kaimo plėtros, švietimo ir keletą sričių apimančias programas, pvz., minų šalinimo, valstybinio sektoriaus pajėgumų, pilietinės visuomenės ir lyčių lygybės skatinimo bei aplinkos programas; kadangi Zambijoje ji finansuoja Vakarų provincijai, kurios natūrali aplinka ypač nepalanki, skirtas sveikatos apsaugos srities programas, kuriomis siekiama Tūkstantmečio vystymosi tikslų – pvz., sumažinti vaikų mirtingumą, gerinti motinų sveikatą, kovoti su ŽIV/AIDS ir kitomis ligomis,

U.

kadangi Vengrija teikia pagalbą Etiopijai, o Lenkija – daugiausia Angolai ir Tanzanijai,

V.

kadangi Slovakija teikia pagalbą Kenijai, Sudanui ir Mozambikui, Kenijos verslo ir sveikatos apsaugos sektoriams bei remia atsinaujinančių išteklių naudojimą; kadangi jos vystomasis bendradarbiavimas su Sudanu apima skolų mažinimą ir yra orientuotas į techninę infrastruktūrą, pvz., vandens valdymą, o socialiniame sektoriuje ypač remiamas pradinis mokymas ir pagrindinė sveikatos priežiūra,

W.

kadangi Slovėnija, pasitelkdama šalies vidaus vystymosi srityje dirbančias nevyriausybines organizacijas, ketina teikti pagalbą Madagaskarui, Nigeriui, Maliui, Burkina Fasui, Ugandai, Malaviui ir padėti vietos bendruomenėms infrastruktūros, švietimo, vandens, sanitarinių sąlygų ir tvaraus energijos tiekimo srityse,

X.

kadangi 2006 m. Lietuva pradėjo savo pirmąjį dvišalį projektą Mauritanijoje (parama plėtojant gamtos išteklius),

Y.

kadangi visose naujose valstybėse narėse didelė vystomosios pagalbos dalis perduodama tarptautiniais kanalais, įskaitant ES, ir kadangi jos taip netiesiogiai prisideda prie AKR šalių vystymosi,

Z.

kadangi EKP – vienas pagrindinių ES išorės santykių prioritetų, siekiant skatinti gerą valdymą ir ekonominį vystymąsi kaimyninėse šalyse ir tuo pačiu mažinti valstybių narių ir jų kaimynių politinius, ekonominius ir socialinius skirtumus,

AA.

kadangi 2006 m. lapkričio 14 d. buvo paskelbti EKP veiksmų planai, susiję su trimis Pietų Kaukazo valstybėmis (Gruzija, Armėnija ir Azerbaidžanu), nors iš pradžių mintis įtraukti į EKP Pietų Kaukazo šalis buvo atmesta minėtojo 2003 m. Komisijos komunikato dėl platesnės Europos išnašoje,

AB.

kadangi veiksmų planai turėtų būti pritaikyti kiekvienai šaliai,

AC.

kadangi ES plėtodama išorės santykius tradiciškai laikosi regioninio požiūrio,

AD.

kadangi Gruzijos vyriausybė viliasi, kad Gruzija bus priskirta Juodosios jūros regionui, kaip Ukraina ir Moldova, o ne Pietų Kaukazo regionui; tai buvo patvirtinta veiksmų plane,

AE.

kadangi ES ir Gruzijos veiksmų planas rodo, kad ES Gruzijai pasirengusi teikti didesnę politinę paramą konfliktų sprendimo srityje, kurią teikti ji iki šiol atsisakė,

AF.

kadangi naujosios valstybės narės prieš įstodamos į ES dalyvavo plėtojant EKP,

AG.

kadangi naujosios valstybės narės neturėjo jokios įtakos rengiant veiksmų planus ir prieš narystę nedalyvavo nei priimant sprendimus, nei pačioje procedūroje,

AH.

kadangi siekdamos dalyvauti EKP kaimyninės šalys turi būti susietos galiojančais sutartiniais santykiais, pvz., partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimu arba asociacijos susitarimu; taigi Baltarusija, Libija ir Sirija nedalyvauja EKP, nes jos neturi jokių galiojančių sutartinių santykių,

AI.

kadangi ES siekia Centrinės Azijos atžvilgiu vykdomų dvišalių ir regioninių veiksmų pusiausvyros,

AJ.

kadangi Kazachstano, Kirgizijos, Rusijos Federacijos, Tadžikistano, Turkmėnistano, Uzbekistano ir ES santykiai pagrįsti partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimais ir bendradarbiavimo sistemomis, pvz., Baku iniciatyva, bei įvairiomis bendros užsienio ir saugumo politikos priemonėmis,

AK.

kadangi visos ES kaimynės, nepriklausomai nuo to, ar jos gali tapti valstybėmis narėmis, turi lygias galimybes, atsižvelgdamos į savo siekius, sukurti privilegijuotus santykius su ES, grindžiamus bendrais interesais ir bendromis vertybėmis,

AL.

kadangi pagrindinis veiksmų planų privalumas – padėti atitinkamoms šalims nustatyti prioritetus ir į jų pastangas nukreipti ES paramą,

AM.

kadangi Bulgarija ir Rumunija jau bendradarbiauja tarpvalstybiniu mastu su atitinkamomis EKP partnerėmis,

AN.

kadangi bus pasinaudota naujųjų valstybių narių vaidmeniu dalijantis pereinamojo laikotarpio patirtimi, o ši patirtis, perduodama vykdant Techninės pagalbos ir informacijos mainų programą (TAIEX) ir porines (angl. twinning) programas, padės didinti senųjų valstybių narių kompetenciją,

AO.

kadangi dabar daugumos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių skiriamos lėšos visuomenės sąmoningumo vystymosi klausimais ugdymui iš viso sudaro maždaug 190 mln. euro arba 0,25 proc. bendros OVP sumos,

AP.

kadangi visos naujosios valstybės narės, išskyrus Lenkiją ir Maltą, švietimą vystomojo bendradarbiavimo klausimais laiko prioritetiniu savo nacionalinių vystymosi srityje dirbančių nevyriausybinių organizacijų sistemų uždaviniu,

AQ.

kadangi nė viena iš naujųjų valstybių narių dar neturi nacionalinės švietimo vystomojo bendradarbiavimo klausimais strategijos,

AR.

kadangi tik 12 proc. EBPO šalių piliečių yra girdėję apie TVT; 62 proc. tų, kurie yra apie juos girdėję, nežino, ką TVT reiškia; 17 proc. Europos gyventojų nežino, ar pagalba turi reikšmės, nes vyrauja korupcija ir suvokimas, kad neturtingieji iš jos naudos negauna (šis rodiklis Portugalijoje siekia 34 proc., Italijoje – 24 proc., Airijoje – 23 proc., Ispanijoje – 22 proc.),

AS.

kadangi tik 29 proc. Europos piliečių mano, kad iki 2015 m. bus sumažintas itin didelis skurdas ir badas; dauguma nurodomų kliūčių – pinigų ar išteklių trūkumas (18 proc.), nepakankamas noras (18 proc.) ir numatomo darbo mastas (14 proc.),

AT.

kadangi Jungtinių Tautų vystymosi programos ataskaitoje Komisijai ir valstybėms narėms siūloma mažiausiai 3 proc. (ar daugiau) OVP lėšų skirti sąmoningumo ugdymui ir švietimui vystomojo bendradarbiavimo klausimais,

1.

pabrėžia, kad visa vystymosi politika yra acquis communautaire dalis ir primena tarptautinius naujųjų valstybių narių įsipareigojimus šioje srityje; pabrėžia, kad ES turi paremti naująsias valstybes nares ir padėti joms perkelti acquis communautaire į savo nacionalinę teisę;

2.

pažymi, kad dešimt naujujų valstybių narių pasirašė Europos konsensusą dėl vystymosi per vienerius metus nuo jų įstojimo, sutikdamos rodyti plataus užmojo vystymosios pagalbos pavyzdį ir stengtis pasiekti TVT per nustatytą laiką;

3.

reiškia susirūpinimą, kad daugelyje naujųjų valstybių narių nematyti požymių, kad jos pasieks užsibrėžtą tikslą iki 2010 m. OVP skirti 0,17 proc. BNP, o kai kuriose OVP skiriama suma netgi sumažės, nes siekiant sumažinti valstybės skolą bus taikomi bendri biudžeto apribojimai;

4.

pabrėžia naujųjų valstybių narių patirtį, ypač pereinamuoju laikotarpiu, ir mano, kad ES geram valdymui ir demokratijos skatinimui vystomojo bendradarbiavimo srityje turėtų būti teikiama pirmenybė; ragina ES institucijas praturtinti savo vystymosi politiką pasinaudojant naujųjų valstybių narių šioje srityje sukaupta patirtimi;

5.

mano, kad vykdydamos aktyvią bendradarbiavimo politiką naujosios valstybės narės padės skatinti pagarbą pagrindinėms teisėms ir solidarumą su naujosiomis kartomis trečiosiose šalyse, kurioms taikoma EKP,

6.

pabrėžia, kad naujosios valstybės narės, dalyvaudamos vystomojo bendradarbiavimo politikoje, ypač ekonominio vystymosi ir prekybos srityse, turi konkrečią naudą;

7.

pritaria naujam Komisijos požiūriui, pagal kurį peržengiamos tradicinės vystymosi politikos ribos ir kuriami nauji partnerystės ryšiai su besivystančiomis šalimis;

8.

teigiamai vertina tai, kad tarptautinė bendruomenė pasirengusi kilus humanitarinei krizei pripažinti bendros atsakomybės principą;

9.

siūlo, kad naujosios ir senosios valstybės narės aktyviau dirbtų ES viduje siekdamos užtikrinti, kad padėtis tam tikrose šalyse, kurioms taikoma EKP, būtų atidžiai stebima ir kad ES galėtų savo politika lanksčiau reaguoti į įvykius šiose šalyse;

10.

pabrėžia vystymosi ir migracijos ryšį – migracija yra didelė daugelio naujųjų valstybių narių, turinčių išorines ES sienas, problema;

11.

pripažįsta, kad naujosios valstybės narės padarė pažangą – iš pagalbos gaunančių šalių tapo pagalbą teikiančiomis šalimis, ir pažymi, kad jų laukia iššūkiai;

12.

pažymi, kad po pereinamojo laikotarpio naujųjų valstybių narių prioritetus lemia istoriniai santykiai ir kad šie prioritetai yra kaimyninės šalys – didelė naujųjų valstybių narių vystomojo bendradarbiavimo biudžeto dalis skiriama artimiausioms kaimyninėms šalims ir NVS šalims; ragina ES pasinaudoti naujų valstybių narių įstojimu ir sustiprinti savo strateginę poziciją Rytų Europoje, Centrinėje Azijoje ir Kaukaze, t. y., tuose pasaulio regionuose, kuriems iki šiol Europos Sąjunga skirdavo mažiau pagalbos ir kurie vis dėlto susiduria su daugeliu vystymosi iššūkių;

13.

pabrėžia, kad efektyvūs veiksmai demokratijos ir teisinės valstybės principų skatinimo srityje, t. y. naujų valstybių narių prioritetinėje veiklos srityje, yra dar viena priemonė laiku mažinti skurdą, o tai yra ES vystymosi politikos prioritetinis tikslas, apibrėžtas VBP;

14.

primena ES išorės santykių „Rytų dimensiją“ ir mano, kad nauja ES ir kaimyninių šalių asamblėja (panaši į AKR ir ES jungtinę parlamentinę asamblėją, Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių parlamentinę asamblėją (Euromed) ir ES ir Lotynų Amerikos parlamentinę asamblėją (Eurolat)) galėtų būti grindžiama istorine patirtimi, padidinti naujųjų valstybių narių indėlį į ES politiką ir padėti formuoti EKP bei pasiekti, kad kaimyninės šalys daugiau žinotų apie naujas politikos sritis;

15.

pripažįsta, kad dauguma valstybių narių savo Užsienio reikalų ministerijose turi specialius vystomojo bendradarbiavimo klausimams spręsti skirtus skyrius, tačiau rekomenduoja joms sustiprinti sprendimų priėmimo koordinavimą ministerijų viduje, tarp skirtingų ministerijų ir su kitomis valstybėmis narėmis tiek, kiek leidžia nacionaliniai parlamentai ir vietos valdžios institucijos;

16.

pripažįsta, kad atitinkamoms institucijoms sukurti ir politikai įgyvendinti reikia daug laiko;

17.

pripažįsta, kad didžiausi naujųjų valstybių narių iššūkiai ateinančius kelerius metus bus biudžetų didinimas ir sąmoningumo ugdymo;

18.

pritaria minėtai strategijos sistemai „Europos konsensas dėl vystymosi: švietimo vystomojo bendradarbiavimo klausimais bei sąmoningumo ugdymo indėlis“ ir pabrėžia Europos Parlamento vaidmens akcentuojant švietimo vystomojo bendradarbiavimo klausimais bei sąmoningumo ugdymo dabartinį ir potencialų vaidmenį naujųjų valstybių narių formaliojo ir neformaliojo švietimo srityse svarbą;

19.

mano, kad pasaulio skurdo mažinimo procese naudingiausi yra ilgalaikiai projektai, skirti partneriams ir sektoriams, kurių požiūriu naujosios valstybės narės turi santykinį pranašumą ir gali perduoti patirtį;

20.

ragina, kad darbas būtų padalintas tarp valstybių narių atsižvelgiant į kiekvieno veikėjo indėlio pridėtinę vertę ir siekiant tikslo veiksmingai dirbti drauge;

21.

mano, kad dauguma naujųjų valstybių narių galėtų teikti daugiau svarbos savo vystymosi politikai ir užtikrinti nacionaliniu lygmeniu labiau koordinuotą požiūrį į strateginį planavimą (išskyrus Lietuvą, kurios Užsienio reikalų ministerija atsakinga už OVP planavimą ir valdymą);

22.

teigia, kad ES tikslas naujųjų valstybių narių atžvilgiu – ne tik naudotis jų patirtimi, bet ir padėti joms stiprinti savo, kaip naujų pagalbos teikėjų, vaidmenį; todėl ragina senąsias ir naująsias valstybes nares kartu susitarti dėl realaus tvarkaraščio, kuriame būtų numatyta palaipsniui suderinti naujųjų valstybių narių vystomosios pagalbos tikslus su ES tikslais šioje srityje, atsižvelgiant į senųjų ir naujųjų valstybių narių partnerystės potencialą ir ribas;

23.

pabrėžia, kad naujosios valstybės narės turi būti visapusiškai įtrauktos dalijantis patirtimi ir rengiant specialius mokymus, kaip sudaryti vystomojo bendradarbiavimo politikos programas, jas įgyvendinti ir vertinti; primena, kad pasisemta įvairios patirties taikant gebėjimų ugdymo sistemas (GUS), ir ragina jas tobulinti, pvz., atsisakyti pareigūnų kaitos;

24.

primena, kad svarbu nuolatinis dialogas su pareigūnais, atsakingais už naująsias valstybes nares, stojančias šalis ir šalis kandidates; pabrėžia, kokia svarbi Europos humanitarinės pagalbos biuro (EuropeAid) teikiama techninė parama rengiant mokymo kursus, seminarus, konferencijas ar speciali techninė pagalba šių šalių išdėstytiems poreikiams patenkinti; šioje srityje pabrėžia Komisijos Vystymosi generalinio direktorato finansuojamos veiklos svarbą;

25.

apgailestauja dėl to, kad speciali naujų valstybių narių gebėjimų ugdymo darbo grupė 2007 m. nebesusitiko, nors poreikis didinti naujų valstybių narių gebėjimus vystomojo bendradarbiavimo srityje itin didelis, o ES plėtros procesas dar vyksta;

26.

ragina atgaivinti šios darbo grupės veiklą ir užtikrinti, kad jos veikloje taip pat dalyvautų Parlamento Vystymosi komiteto arba jo sekretoriato ir projekto Trialog, kurį įgyvendinant glaudžiai bendradarbiaujama su vystymosi srityje dirbančiomis Europos NVO, atstovai, ir tuo, kad darbo grupės kompetencijos sritis būtų išplėsta, įtraukiant į ją specifines naujųjų valstybių narių problemas vystomojo bendradarbiavimo srityje;

27.

pažymi porinių (angl. twinning) ir supaprastintų porinių (angl. light twinning) projektų svarbą teikiant mokymus naujųjų valstybių narių darbuotojams pasitelkus kokybišką techninę pagalbą, ir pabrėžia, kad lėšų jiems yra paprašiusios tik Vengrija ir Slovakija;

28.

ragina kas dvejus metus rengti tarpparlamentinius Parlamento ir naujųjų valstybių narių parlamentų posėdžius vystymosi ir bendradarbiavimo klausimais ir tam sukurti specialius tinklus;

29.

mano, kad naujųjų valstybių narių dalyvavimas Europos plėtros fondo komitete diskusijoms suteiktų papildomų aspektų ir kad tai dar labiau padėtų ugdyti jų techninius gebėjimus;

30.

pažymi, kad kai kuriose naujosiose valstybėse narėse vystomojo bendradarbiavimo prioritetai nėra pripažinti visuomenės, ir ragina parengti bendrą komunikacijos ir švietimo strategiją, skirtą šiam trūkumui pašalinti; pabrėžia sąmoningumą vystymosi klausimais ugdančių mokymo programų svarbą ir žiniasklaidos vaidmenį skatinant gyventojų atidumą bei ugdant savanoriškos tarptautinės pagalbos tradicijas;

31.

pabrėžia švietimo vystomojo bendradarbiavimo klausimais bei sąmoningumo ugdymo ir jų vaidmens įgyvendinant „Europos konsensusą dėl vystymosi“ ataskaitos svarbą; šioje ataskaitoje pabrėžiamas dabartinis ir potencialus švietimo vystomojo bendradarbiavimo klausimais bei sąmoningumo ugdymo vaidmuo Europos, ypač naujųjų valstybių narių, formaliojo ir neformaliojo švietimo srityse;

32.

mano, kad naujųjų valstybių narių gyventojai jau susipažinę su humanitarinės pagalbos klausimais – tai įrodė didelis jų aktyvumas po cunamio katastrofos 2004 m.; pažymi, kad tuo būtų galima pasinaudoti siekiant, kad jų gyventojai suvoktų, jog norint, kad vystymosi politika būtų veiksminga, reikia prisiimti konkrečių ilgalaikių įsipareigojimų;

33.

ragina Komisiją pradėti specialią sąmoningumo ugdymo kampaniją, kurioje daugiausia dėmesio būtų skiriama naujųjų valstybių narių santykiniams pranašumams ir jų kuriamai papildomai vertei bendradarbiavimo ir vystymosi srityje;

34.

ragina labiau koordinuoti atitinkamus valstybių narių suinteresuotus subjektus ir į nacionalinės politikos formavimo procesus deramai įtraukti NVO ir vietos valdžios institucijas;

35.

ragina Komisiją aktyviai įtraukti naująsias valstybes nares rengiant veiksmų planus, derantis dėl jų ir stebint, kaip jie įgyvendinami;

36.

pažymi, kad visiškai atsiedamos vystomąją pagalbą, naujosios valstybės narės galėtų būti teigiamas pavyzdys visoms valstybėms narėms;

37.

pažymi, kad visos valstybės narės turėtų nustatyti vystomosios pagalbos atsiejimo terminus, nes susieta vystomoji pagalba ilgainiui tampa nenaudinga geram valdymui ir nepadeda veiksmingai paskirstyti išteklių bei siekti vystomojo bendradarbiavimo tikslų;

38.

pažymi, kad privataus sektoriaus ir vystomojo bendradarbiavimo sąsaja atveria naujas galimybes naujosioms valstybėms narėms ir kad šių valstybių narių privačių įmonių aktyvesnis dalyvavimas ES masto viešuosiuose pirkimuose, susijusiuose su vystomojo bendradarbiavimo projektais, galėtų ugdyti sąmoningumą vystomojo bendradarbiavimo klausimais;

*

**

39.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

20.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 66/48

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 4 dalį,

A.

kadangi 2008 m. minimos 10-osios Europos Sąjungos ginklų eksporto elgesio kodekso (Kodekso) metinės,

B.

kadangi daugiau kaip prieš dvejus metus, 2005 m. birželio 30 d., Nuolatinių atstovų komitete (COREPER) susitarta dėl techninių bendrosios pozicijos teksto aspektų ir tai buvo kruopštaus Kodekso persvarstymo proceso rezultatas, siekiant, kad šis kodeksas taptų veiksminga ES įmonių vykdomo ginklų eksporto iš ES teritorijos kontrolės priemone,

C.

kadangi patvirtinus šią bendrąją poziciją Kodeksas taptų visoms ES valstybėms narėms privalomu teisės aktu, skirtu ginklų eksportui kontroliuoti,

D.

kadangi Europos Parlamentas ne kartą, inter alia, 2007 m. sausio 18 d. savo rezoliucijoje dėl Tarybos septintosios ir aštuntosios metinių ataskaitų, parengtų pagal Europos Sąjungos elgesio kodekso dėl ginklų eksporto (1) 8 strateginę nuostatą, pareiškė, kad labai pritaria šiai bendrajai pozicijai,

E.

kadangi, nežiūrint į tai, Taryba nuo 2005 m. nesugeba patvirtinti šios bendrosios pozicijos politiniu lygmeniu,

F.

kadangi priežastys, dėl kurių nepatvirtinama bendroji pozicija, niekada nebuvo paaiškintos oficialiai, tačiau akivaizdu, kad jos susijusios su kai kurių valstybių narių siekiu atšaukti ginklų eksporto embargą, kurį ES šiuo metu taiko Kinijos Liaudies Respublikai,

G.

kadangi minėtasis klausimas vėl tapo svarbus dėl šių pokyčių:

H.

kadangi teigiamai vertinamoms Tarybos darbo grupės ginklų eksporto klausimais (COARM) pastangoms toliau tobulinti Kodeksą ir geriau jį taikyti trukdo ginklų eksportas iš valstybių narių į konfliktuose dalyvaujančias, nestabilias ir žmogaus teisių negerbiančias šalis, kurios pagal Kodeksą laikomos neatsakingomis,

I.

kadangi politinės valios stoka patvirtinant bendrąją poziciją dėl Kodekso nedera su lyderio vaidmeniu, kurį Europos Sąjunga ir jos valstybės narės atlieka skatindamos taikyti teisines bet kokio tarptautinio ginklų perdavimo, už kurį atsakingos valstybės ir privatus sektorius, kontrolės priemones, t. y. Prekybos ginklais sutartį,

1.

apgailestauja, kad dabar, kai minimos dešimtosios Kodekso metinės, bendrosios pozicijos tvirtinimas atsidūrė politinėje aklavietėje;

2.

ragina ES pirmininkaujančią Slovėniją klausimą dėl bendrosios pozicijos tvirtinimo nuolat įtraukti į kiekvieno Bendrųjų reikalų ir išorės santykių tarybos posėdžio darbotvarkę, kol šis klausimas bus galutinai išspręstas;

3.

ragina ES valstybes nares, kurios nepritaria privalomam Kodeksui, dar kartą apsvarstyti savo poziciją;

4.

yra įsitikinęs, kad ES pastangos užtikrinti, jog būtų laikomasi tarptautiniu mastu privalomos Prekybos ginklais sutarties, bus vertinamos rimčiau, kai pačioje ES taikoma ginklų kontrolės tvarka taps privaloma;

5.

taip pat yra įsitikinęs, kad be bendrosios pozicijos tvirtinimo, inter alia, turėtų būti imamasi šių priemonių:

6.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

20.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 66/49

—

atsižvelgdamas į ES sutarties 6 ir 7 straipsnius bei į Europos Sąjungos naujosios pagrindinių teisių chartijos, pasirašytos 2007 m. gruodžio 12 d. (1), 4 straipsnį, susijusius su žmogaus teisių apsauga,

—

atsižvelgdamas į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (ypač į jos 5 straipsnį), Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą (ypač į jo 7 straipsnį), 1987 m. Europos konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (pranc. CPT) ir jos neprivalomą protokolą dėl kalinimo vietų, kurias įrengė nepriklausomos tarptautinės ir nacionalinės institucijos, reguliaraus lankymo sistemos sukūrimo,

—

atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, jos protokolus ir Europos žmogaus teisių teismo praktiką,

—

atsižvelgdamas į anksčiau minėtąją 1987 m. Europos konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų ir nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (pranc. CPT), pagal kurią buvo įkurtas Europos Tarybos Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų ir nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, taip pat į šio komiteto pranešimus,

—

atsižvelgdamas į 1957 m. Jungtinių Tautų minimaliųjų kalinių priežiūros taisyklių visumą ir į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos šia tema priimtas deklaracijas ir principus,

—

atsižvelgdamas į 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją,

—

atsižvelgdamas į Europos Tarybos Ministrų komiteto priimtas rezoliucijas ir rekomendacijas, visų pirma į Rezoliuciją Nr. (73)5 dėl minimalių elgesio su kaliniais taisyklių, Rekomendaciją Nr. R(87)3 dėl Europos kalinimo įstaigų taisyklių ir į Rekomendaciją Nr. R(2006)2 dėl Europos kalinimo įstaigų taisyklių,

—

atsižvelgdamas į Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos priimtas rekomendacijas, ypač į Rekomendaciją Nr. R(2006)1747 dėl Europos kalinimo įstaigų chartijos sukūrimo ir į Rekomendaciją Nr. R(2000)1469 dėl motinų ir kūdikių kalėjimuose,

—

atsižvelgdamas į savo 1989 m. gegužės 26 d. Rezoliuciją dėl motinų ir vaikų kalėjimuose (2), savo 1996 m. sausio 18 d. Rezoliuciją dėl blogų sąlygų Europos Sąjungos kalinimo įstaigose (3), savo 1998 m. gruodžio 17 d. Rezoliuciją dėl sąlygų Europos Sąjungos kalinimo įstaigose: dėl pagerinimų ir alternatyvių sankcijų (4) bei savo 2004 m. kovo 9 d. Rekomendaciją Tarybai dėl kalinių teisių Europos Sąjungoje (5),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto (A6-0033/2008) pranešimą,

A.

kadangi pagal tarptautines ir Europos konvencijas (6) su visais įkalintais asmenimis turi būti elgiamasi atsižvelgiant į žmogaus teises ir kadangi kalinimo sąlygos turi atitikti žmogiškojo orumo, nediskriminavimo ir pagarbos asmeniniam bei šeiminiam gyvenimui principus, taip pat kalinimo sąlygas turi reguliariai vertinti nepriklausomos institucijos,

B.

kadangi valstybių narių teismo sprendimuose ir baudžiamosios teisės aktuose, taip pat kalinimo įstaigose reikia atsižvelgti į ypatingą įkalintų moterų padėtį ir jų specifinius poreikius,

C.

kadangi reikia imtis konkrečių ir prie specifinių moterų poreikių pritaikytų priemonių, ypač taikyti alternatyvias bausmes,

D.

kadangi kalinamoms nėščioms moterims turi būti suteikiama parama, informacija ir kiti svarbūs dalykai, būtini sklandžiai nėštumo ir motinystės eigai, ypač užtikrinama tinkama mityba, sanitarinės sąlygos, grynas oras, mankšta ir prieš gimdymą bei po jo teikiama priežiūra,

E.

mano, kad visiems kaliniams – tiek vyrams, tiek moterims, turi būti suteikiamos vienodos galimybės naudotis sveikatos paslaugomis, tačiau vykdant kalinimo politiką reikia ypatingą dėmesį skirti specifinių moterų sveikatos problemų prevencijai, stebėjimui ir gydymui tiek fiziniu, tiek psichiniu požiūriu,

F.

kadangi motinos psichinė ir fizinė sveikata susijusi vaiko sveikata,

G.

kadangi daug įkalintų moterų kenčia ar kentėjo dėl priklausomybės nuo svaigalų ar kitokių medžiagų, dėl kurios jos gali turėti psichinių ar elgesio sutrikimų, kuriems pašalinti reikalingas ir medicininis gydymas, ir tinkama socialinė bei psichologinė parama atsižvelgiant į bendrą baudžiamąją politiką sveikatos požiūriu,

H.

kadangi šiandien žinoma, jog didelė moterų kalinių dalis yra smurto, seksualinės prievartos ar blogo elgesio jų šeimoje ar poroje aukos ir kad daugelis jų yra ekonominiu ir psichologiniu požiūriu priklausomos; kadangi visi šie dalykai tiesiogiai susiję su jų nusikalstama praeitimi ir su fizinėmis bei psichologinėmis pasekmėmis, pvz., potrauminiu stresu,

I.

kadangi kalinimo įstaigų darbuotojai turi būti pakankamai parengti ir žinoti, kad reikia atsižvelgti į moterų ir vyrų lygybės aspektą ir į ypatingą įkalintų moterų padėtį, ir jų specifinius poreikius; kadangi ypatingą dėmesį reikia skirti labiausiai pažeidžiamoms kalinėms, t. y. nepilnametėms ir neįgaliosioms,

J.

kadangi šeiminių santykių palaikymas yra pagrindinė recidyvo prevencijos ir socialinės reintegracijos priemonė, taip pat visų kalinių, jų vaikų ir kitų šeimos narių teisė, taip pat kadangi moterims dažnai ypač sunku pasinaudoti šia teise dėl galimo reto ir geografiniu požiūriu tolimo moterų kalinimo centrų išdėstymo,

K.

kadangi, priimant sprendimus dėl vaiko atskyrimo nuo įkalinto tėvo ar motinos arba dėl vaiko palikimo su jais, visada reikia atsižvelgti į pagrindinius vaiko interesus, atsižvelgiant į tai, kad visais atvejais reikia užtikrinti, kad kitas vaiko tėvas galėtų vykdyti tėvų valią, ir sukurti tinkamas procedūras, pagal kurias būtų išsaugomi emociniai santykiai su pradine šeimine aplinka (broliais ir seserimis, seneliais ir kitais šeimos nariais),

L.

kadangi pasirašydamos minėtąją Vaiko teisių konvenciją (taip pat kitus tarptautinius dokumentus)valstybės, kurios yra šios konvencijos šalys, įsipareigojo, niekaip nediskriminuodamos ir neatsižvelgdamos į vaikų tėvų teisinį statusą, visiems vaikams užtikrinti galimybes naudotis visomis šioje konvencijoje numatytomis teisėmis, ypač teise gauti tinkamą sveikatos priežiūrą, teise į laisvalaikį, teise mokytis; šis įsipareigojimas taip pat taikomas vaikų, kurie gyvena su savo įkalintu tėvu ar motina, atžvilgiu,

M.

kadangi kalinimo įstaigų tikslas turėtų būti ne tik bausti už neteisėtus veiksmus, bet ir skatinti socialinę ir profesinę reintegraciją, atsižvelgiant į tai, kad daugelio kalinių, ir vyrų, ir moterų, praeičiai dažnai būdinga socialinė atskirtis ir skurdas,

N.

kadangi daug kalinių moterų jų įkalinimo metu dalyvauja neužbaigtose teisinėse procedūrose (nepilnamečių globos atsisakymo, laikinos globos ar įvaikinimo, skyrybų, dalinės ištuokos ar iškeldinimo iš namų procedūros ir t. t.), dėl to jų padėtis darosi pažeidžiama, nuolat išgyvena nežinią ir patiria stresą,

O.

kadangi kalinami asmenys dažnai nežino apie esamus socialinės pagalbos šaltinius ir kadangi daugeliu atveju dėl to, kad jie neturi administracinių su jų padėtimi susijusių dokumentų (tapatybės kortelės, socialinio draudimo pažymėjimo, šeimos knygos ir t. t.), todėl, kad tie asmenys juos pametė ar kadangi tų dokumentų galiojimo laikas pasibaigęs, jie praktiškai negali pasinaudoti savo teisėmis, kurios suteikiamos kiekvienos valstybės narės piliečiams,

P.

kadangi siekiant įkalintųjų asmenų psichologinės pusiausvyros ir jų integracijos į visuomenę bei į darbo rinką kalinimo laikotarpiu labai svarbu užtikrinti visų kalinių – ir vyrų, ir moterų, lygias galimybes dirbti, gauti profesinį mokymą ir turėti laisvalaikį,

Q.

kadangi nepakanka tik suteikti kaliniams, tiek vyrams, tiek moterims, galimybę gauti pasiūlymų, kad ir kokie įvairūs jie būtų, dėl švietimo, mokymo, darbo, laisvalaikio ir asmeninių konsultacijų ir kadangi būtina atnaujinti paramos programas, kurios padėtų palengvinti pasiruošimą jų integracijos procesui ir jo eigą,

R.

kadangi įkalintoms moterims turi būti suteikiama galimybė niekaip nediskriminuojamoms gauti darbą ir dalyvauti savanoriškoje veikloje bei naudotis įvairiomis, padėsiančioms joms geriau integruotis atlikus bausmę ir prie darbo rinkos reikalavimų pritaikytomis profesinio ir pilietinio mokymo priemonėmis,

S.

kadangi kalinių, tiek vyrų, tiek moterų, socialinės integracijos ir recidyvo prevencijos sėkmė priklauso nuo kalinimo įstaigos sąlygų, ypač nuo partnerystės su įmonėmis ir su socialinės paramos institucijomis, taip pat nuo socialinės ir profesinės paramos ir stebėsenos atlikus bausmę,

T.

kadangi esama aiškaus duomenų ir surūšiuotos bendros, aiškios ir atnaujintos statistikos poreikio,

1.

skatina valstybes nares investuoti pakankamai lėšų siekiant modernizuoti ir pritaikyti savo įkalinimo įstaigas, taip pat, siekiant užtikrinti tokias kalinimo sąlygas, kurios užtikrintų pagalrbą žmogiškąjam orumui ir pagrindinėms žmogaus teisėms, ypač susijusioms su apgyvendinimu, sveikata, higiena, mityba, vėdinimu ir šviesa, įgyvendinti minėtąją Europos Tarybos Rekomendaciją Nr. R(2006)2;

2.

pakartoja savo prašymą Komisijai ir Tarybai remiantis ES sutarties 6 straipsniu priimti pamatinį sprendimą dėl įkalintųjų asmenų teisių apsaugos minimaliųjų standartų (kaip tai taip pat rekomenduoja Europos Taryba savo minėtoje Rekomendacijoje Nr. R(2006)2) ir ragina Tarybą skleisti Europos Tarybos kalinimo įstaigų taisykles ir skatinti jų laikytis siekiant labiau suderinti kalinimo sąlygas Europoje, ypač atsižvelgiant į moterims būdingus poreikius, ir aiškiai apibrėžti kalinių, tiek vyrų, tiek moterų, teises ir pareigas;

3.

skatina Komisiją į savo metinę žmogaus teisių ataskaitą įtraukti pagarbos pagrindinėms kalinių, tiek vyrų, tiek moterų, teisėms vertinimą ir specialias moterims taikomas kalinimo sąlygas;

4.

ragina valstybes nares ir šalis kandidates ratifikuoti neprivalomą Europos konvencijos dėl kankinimų uždraudimo protokolą, pagal kurį būtų sukuriama nepriklausoma kalinimo įstaigų kontrolės sistema, ir ragina Tarybą ir Komisiją vykdant Europos Sąjungos išorės politiką skatinti pasirašyti šią konvenciją ir jos protokolą;

5.

primena, kad kompetentingos valdžios institucijos reguliariai atlikdamos patikrinimus turėtų užtikrinti, kad įkalinimo įstaigos atitiktų nacionalinės ir tarptautinės teisės normas;