9.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 204/1

1.1

EESRK įsteigė Bendrosios rinkos observatorija stebėti bendrosios rinkos kūrimo pažangą ir per savo veiklos metus pateikė daug tiriamųjų nuomonių kitų institucijų, pavyzdžiui, Tarybos, Komisijos ir Parlamento, taip pat Europos Tarybai pirmininkaujančių valstybių (1) prašymu. Paskutinė nuomonė yra atsakas į Komisijos pranešimą dėl bendrosios rinkos (2) apžvalgos. Be to, per daugelį metų EESRK parengė daugybę nuomonių savo iniciatyva.

1.2

Ši nuomonė savo iniciatyva rengiama tinkamu laiku, kadangi Europos Vadovų Taryba 2007 m. spalio 18–19 d. vykusiame posėdyje nusprendė, kad ES turi tapti pasaulio lydere reguliavimo klausimais ir atveriant rinkas. ES gali formuoti globalizaciją, jei ji su šiuo procesu susies savo vystymosi modelį, apimantį tvarų augimą, socialinį teisingumą ir rūpinimąsi aplinka. Atsakas į globalizacijos iššūkius būtų ne grįžimas prie protekcionizmo politikos, o Lisabonos strategija, skatinanti ekonomikos augimą ir geresnių darbo vietų kūrimą.

1.3

Darbdaviai ir profesinės sąjungos sutinka, kad lankstumas ir užimtumo saugumas (3), dėl kurių vyko socialinių partnerių derybos, yra naudingas įmonėms ir jų darbuotojams. Tai tinkama sistema Europos darbo rinkoms modernizuoti, darbo teisei ir veiksmingoms visą gyvenimą trunkančio mokymo ir profesinio ugdymo sistemoms bei išsaugotai ir pagerintai socialinei apsaugai stiprinti. Be to, veiksmingas socialinis dialogas (pvz., vykdant kolektyvines derybas) padeda sklandžiai veikti darbo rinkoms.

1.4

EESRK susipažino su Komisijos komunikatu „Europos interesas — sėkmingai išspręsti globalizacijos uždavinius“ (4), kuris buvo pateiktas neoficialiam Lisabonos Europos Vadovų Tarybos susitikimui.

1.5

Bendrosios rinkos sėkmė daugelyje ES veiklos sričių daugeliui ES piliečių atrodo savaime suprantama. Bendrosios rinkos kūrimas nėra baigtas, ji, anot Komisijos nario C. McCreevy, yra „nuolat vykstantis darbas“ (5). Be poreikio užbaigti bendrosios rinkos kūrimą, ES turi spręsti globalizacijos iššūkius ir skatinti atviros rinkos principų, kuriais remiasi sąjunga, taikymą, kur nėra vietos protekcionizmui ir konkurencija neiškreipta.

1.6

Viena pagrindinių ES užduočių — nustatyti suderintus laisvo kapitalo, prekių, paslaugų ir žmonių judėjimo standartus. Tai reiškia, kad trečiosios šalys, norinčios plėtoti verslą ES, negali apeiti bendrosios rinkos taisyklių dėl vartotojų apsaugos, techninių standartų, darbo sąlygų ir aplinkos apsaugos.

1.7

Svarbus vaidmuo globalizacijos procese tenka Pasaulio prekybos organizacijai, TDO ir vis labiau viena nuo kitos priklausomoms pasaulio finansų rinkoms, kurių tarpusavio priklausomybę itin išryškino 2007 m. antrojo pusmečio finansų rinkų ir biržų krizė.

1.8

Vien Europos bendrosios rinkos nepakanka. ES turi plėtoti prekybinius ir kitokius santykius su kitomis pasaulio valstybėmis. Ji taip pat turi išlikti konkurencinga ir būti naudinga darbuotojams, darbdaviams ir visiems piliečiams. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus ir didinti ES konkurencingumą pasaulyje, buvo sukurta Lisabonos strategija. Pačiai ES reikia užtikrinti, kad likusios vidaus kliūtys yra panaikintos.

1.9

Šia nuomone savo iniciatyva siekiama skatinti ES spręsti globalizacijos klausimus ir pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis. Europos ekonominę sėkmę lemia ne protekcionizmas, bet keturios laisvės, kurių pagrindu buvo sukurta Europos ekonominė bendrija. (ES turėtų atšaukti kai kuriuos prekybos apribojimus.)

1.10

Ji, kaip ir Amerika, taip pat turėtų vengti subsidijuoti, pavyzdžiui, biodegalų gamybą. Šios subsidijos turėtų būti reguliuojamos PPO, kitaip jos neišvengiamai didins maisto kainas ir bado pavojų besivystančiose ir nepakankamai išsivysčiusiose pasaulio šalyse (6).

1.11

EESRK ragina Komisiją ir valstybes nares atkreipti dėmesį į socialinių partnerių rekomendacijas, teikiamas jų bendrai parengtoje apžvalgoje, ir svarbiausių ES sunkumų analizę (7).

1.12

EESRK palankiai vertina Komisijos komunikatą, pateiktą neoficialiam Lisabonos Europos Vadovų Tarybos (8) susitikimui. Jis ypač remia keturias strategines sritis, dėl kurių šiame susitikime susitarė Sąjunga ir valstybės narės: MTTP ir inovacijos, tinkama verslo aplinka, investicijos į žmones, energetika ir klimato kaita. Tačiau reformų darbotvarkė visose keturiose srityse turi būti išsamesnė, kad būtų iš tikrųjų panaudotas augimo ir darbo vietų kūrimo potencialas.

1.13

EESRK ragina Komisiją ir Tarybą užtikrinti, kad kuriant ir įgyvendinant lankstumo ir užimtumo saugumo politikos priemones nacionaliniu mastu šiame darbe aktyviai dalyvautų ir socialiniai partneriai.

1.14

ES įmonės ir darbuotojai neturėtų atsidurti nepalankesnėje padėtyje negu jų konkurentai iš trečiųjų šalių vien dėl to, kad ES norėtų pirmauti pasaulyje įgyvendinant pažangius aplinkos apsaugos patirties standartus.

1.15

Šiuos klausimus galima spręsti ES vienu balsu pasisakant tarptautinėse derybose klimato kaitos klausimais ir darant spaudimą įsipareigojimų nevykdančioms šalims.

2.1

Spalio mėn. buvo priimtas Komisijos komunikatas valstybių ir vyriausybių vadovams, susirinkusiems 2005 m. spalio mėn. neoficialiame susitikime Hampton Court, kur buvo svarstomi globalizacijos iššūkiai tokiose srityse kaip naujovės, energetika, migracija, švietimas ir demografija. 2007 m. buvo pasiektas susitarimas, kuriuo buvo siekiama užtikrinti Europos pirmavimą kovoje su klimato kaitos padariniais ir patvirtinti Europos saugios, tvarios ir konkurencingos energetikos politiką, kuri iš tikrųjų reiškia, kad Europa šiuo metu yra 3-iosios pramoninės revoliucijos išvakarėse.

2.2

Visuomenė dabar geriau informuota apie globalizaciją ir jos privalumus bei sunkumus. Šis procesas yra prieštaringai vertinamas, tačiau neabejotinai tai keičia kai kurias po karo įsigalėjusias išankstines nuostatas dėl pasaulio ekonomikos (pvz., JAV dominavimo) ir būdus, kaip vyriausybės gali padėti savo piliečiams priimti pokyčius. Globalizacija — tai ir galimybės, ir iššūkiai ES.

2.3

Penkiasdešimt Europos integracijos metų įrodė, kad valstybių narių ekonominės perspektyvos yra susijusios kaip niekada anksčiau ir užtikrina precedento neturinčią socialinę pažangą. Toliau reikėtų siekti sudaryti sąlygas ES pirmauti formuojant pasaulio ekonomikos tendencijas ir ES vertybėmis grindžiamus standartus.

2.4

Pinigų sąjungos ir euro sėkmė buvo ir toliau yra rinkos integraciją ir bendros rinkos raidą skatinantis veiksnys. Aplinka, kurią galima apibūdinti maža infliacija, žemomis palūkanų normomis, pigiomis ir skaidriomis tarptautinėmis operacijomis ir finansine integracija, yra palanki tarptautinei prekybai ir investicijoms ir padeda Europos įmonėms geriau konkuruoti pasaulyje. Euras suteikia išorinę apsaugą dabartinės finansų rinkos neramumų akivaizdoje, o jo stiprumas švelnina sparčiai didėjančių maisto ir energetikos kainų šuolius pasaulio rinkose, kur paklausą visų pirma lemia naujų milžiniškų rinkų atsiradimas. Tačiau euro stiprumas neturi prieštarauti pagrindiniams ekonomikos dėsniams. Greitas ir gana didelis euro stiprėjimas, kurį paskatino ECB nustatytos pernelyg aukštos palūkanų normos ir pinigų politika, kuri iš esmės yra panaši į kitose pasaulio vietose vykdomą konkurencinę devalvaciją, kelia grėsmę ES gerovei. Jis uždeda sunkią naštą Europos įmonėms, kurios gamina už eurus, o parduoda už dolerius, tokiu būdu sukeldamas įmonių perkėlimo riziką.

3.2

Be tiesioginių laisvosios prekybos susitarimų, EESRK mato kitus būdus sunkumams, kylantiems dėl dvišalių sąlygų, įveikti atsižvelgiant į diskusijas, vykstančias Transatlantinėje ekonominėje taryboje, kuri buvo įsteigta balandžio 30 d. po ES ir JAV aukščiausiojo lygio susitikimo. Pirmajame Tarybos posėdyje lapkričio 9 d. pasiekta pirmųjų rezultatų sprendžiant prekybos su didžiausiu ES ekonominiu partneriu ir investicijų sąlygų gerinimo klausimus. Šie klausimai nebūtinai domina kitus prekybos blokus, todėl šių dvišalių susitarimų svarba yra dar didesnė. (Teigiama, kad nuo balandžio mėn. abi šalys smarkiai pažengė šalindamos prekybos ir investicijų kliūtis ir mažindamos reguliavimo išlaidas).

Susitarime sprendžiami šie klausimai:

3.3

Be to, Europos Sąjunga turėtų gilinti ir stiprinti ekonominį bendradarbiavimą su kaimyninėmis šalimis, tokiomis kaip Ukraina ir Rusija. Rusijos įstojimas į TPO, ES ir Rusijos bendra ekonominė erdvė bei naujoji ES ir Rusijos pagrindų sutartis yra svarbūs žingsniai tikrai strateginio ekonominio bendradarbiavimo link. Šis sustiprintas bendradarbiavimas turėtų paruošti dirvą būsimoms deryboms dėl Bendrosios ekonominės erdvės, kuri skatintų laisvą prekių ir paslaugų, kapitalo ir asmenų, žinių ir technologijų judėjimą.

3.3.1

Kadangi įstojimas į TPO gali tik iš dalies išspręsti klausimus, susijusius su strategine ekonomine partneryste, ES ir Rusija savo būsimus ekonominius ryšius turėtų užmegzti remdamosi, kai įmanoma, TPO struktūromis, kad sukurtų bendrą ekonominę erdvę didesnei Europai. Tam ES ir Rusija turi būti pasiryžusios spręsti platesnį ir išsamesnį klausimų spektrą, palyginti su tradiciniais laisvos prekybos susitarimais.

3.3.2

ES ir Rusijos sutartis turėtų apimti, inter alia, bendras nuostatas dėl nacionalinių procedūrų, susijusių su investicijomis per sieną, muitų panaikinimu, neprekybinių kliūčių pašalinimo, reguliavimo priemonių suderinimo, abipusio standartų pripažinimo ir atitikties vertinimo, prekybos sąlygų palengvinimo ir muitinių, bendradarbiavimo konkurencijos srityje, paslaugų liberalizavimo, viešųjų pirkimų, sanitarinių ir fitosanitarinių taisyklių, intelektinės nuosavybės teisių apsaugos, ginčų sprendimo ir tarptautinių apskaitos standartų naudojimo. Tokio plataus susitarimo temų pavyzdžių galima surasti, pavyzdžiui, Europos ekonominės erdvės susitarimuose.

3.5

Globalizacija labai paspartino technologijų, idėjų, darbo ir gyvenimo būdo pokyčius. EESRK pritaria šiems tikslams ir tiki, kad jei Europai pavyktų išlaisvinti naujovių ir kūrybiškumo potencialą, ji galėtų siekti formuoti pokyčius pasaulyje, itin pabrėždama Europos vertybes ir kultūrų įvairovę.

1.

ES pati viena negali įveikti visuotinio klimato atšilimo, todėl ES priemonių įtaka bus nesvarbi, jei kitos šalys nesiims priemonių kontroliuoti energijos ir teršalų emisijos klausimų.

2.

ES neturėtų silpninti ES prekių gamintojų konkurencingumo, nes šie, turėtų būti priversti padidinti savo veiklos išlaidas mokėdami didesnius aplinkos mokesčius, ir todėl mažindami savo konkurencingumą pasaulyje. Be to, tai skatintų perkelti investicijas, kurios yra strategiškai svarbios bendrojoje ES rinkoje.

3.

EESRK neįtikina argumentas, kad įgyvendinant aukštesnius aplinkos standartus atsiras didesnis naujų mokslinių tyrimų poreikis kurti aplinkai nekenkiančius produktus. Tol, kol atliekami moksliniai tyrimai ir šie produktai pasiekia rinką, gali praeiti labai daug laiko. ES prekių gamintojai, kurie šiuo metu sunaudoja daug energijos, būtų priversti trauktis iš rinkos neišlaikydami konkurencijos, nes gamintojai kitose šalyse, kurios nevykdo entuziastingų veiksmų ribojant teršalų emisiją, gali dirbti be jokių kliūčių.

3.10.1

Šiuos klausimus galima spręsti ES vienu balsu pasisakant tarptautinėse derybose klimato kaitos klausimais ir darant spaudimą įsipareigojimų nevykdančioms šalims. Jei ES savo iniciatyva nuspręstų įgyvendinti aukštesnius aplinkos standartus, ji turėtų svarstyti klausimą, ar nereikėtų taikyti PPO numatytų kraštutinių priemonių produkcijai iš tų šalių, kurios labiausiai teršia aplinką, siekiant apsaugoti Europos gamintojus ir sudaryti jiems konkurenciniu požiūriu tinkamas veiklos sąlygas.

3.10.2

Atvira pasaulinė prekybos sistema atitinka ES interesus. Kadaise ES turėjo apsaugoti savo piliečius, jų interesus ir jų vertybes. Šiandien protekcionizmas nėra tinkamas šių klausimų sprendimas. Pirmaujančios pasaulyje prekybos partnerės ir investuotojos ekonomikos atvirumas leidžia mažinti pramonės sąnaudas, kainas vartotojams, suteikia konkurencingas paskatas verslui ir naujoms investicijoms. Kartu ES svarbu naudotis savo įtaka tarptautinėse derybose, kad pasiektų kitų šalių atvirumo: politinis atvirumo siekis gali būti tvarus tik tuomet, kai to siekiama abipusiu pagrindu.

3.10.3

Komisijai reikėtų užtikrinti, kad trečiosios šalys pasiūlytų proporcingą atvirumo lygį ES eksportuotojams ir investuotojams, ir vadovautis taisyklėmis, kurios nemažintų mūsų gebėjimo apsaugoti savo interesus ir išlaikyti aukštą sveikatos, saugos, socialinės, aplinkos ir vartotojų apsaugos lygį.

4.1

Globalizacija ir technologijos pokyčiai gali skatinti nelygybę didinant atotrūkį tarp kvalifikuotų ir nekvalifikuotų darbuotojų ir turtingų bei skurdžių tautų. Geriausias sprendimas — padėti kiekvienam asmeniui ir visuomenei prisitaikyti tobulinant visų amžiaus grupių asmenų švietimo ir mokymo galimybes.

4.2

EESRK ir socialiniai partneriai pateikė rekomendacijas, kaip turėtų būti formuojama lankstumo ir užimtumo saugumo politika siekiant padėti žmonėms geriau pasinaudoti užimtumo galimybėmis spartesnių ekonomikos pokyčių sąlygomis.

4.3

Gruodžio 5 d. Užimtumo ir socialinių reikalų tarybai (13) priėmus bendrus lankstumo ir užimtumo politikos principus, valstybėms narėms buvo sudarytos sąlygos įtraukti lankstumą ir užimtumo saugumą į savo nacionalines reformų programas ir įgyvendinti jį glaudžiai bendradarbiaujant su nacionaliniais socialiniais partneriais.

4.4

EESRK norėtų, kad daugiau dėmesio būtų skiriama aktyvioms politikos priemonėms sudarant vienodas galimybes grupėms, kurios susiduria su diskriminavimu darbo rinkoje: vyresniems negu 50-ies metų amžiaus asmenims, moterims, etninėms mažumoms ir nepakankamai kvalifikuotiems mokyklų absolventams.

5.1

ES šiuo metu patiria pasaulio finansų rinkų ir biržų krizės pasekmes. Pinigų sąjunga ir skubus ECB atsakas į kilusią sumaištį davė teigiamų rezultatų. Pirma, ECB padidinus pinigų rinkų likvidumą, buvo išvengta bankinio sektoriaus krizės ir kredito sąlygų sugriežtinimo įmonėms ir namų ūkiams. Antra, valiutų rizikos nebuvimas ir mažos išmokos už valstybės obligacijas įvairiose valstybėse narėse lėmė tai, kad finansų rinkų svyravimai iš dalies mažai paveikė labiau pažeidžiamų ES valstybių narių ekonomiką.

5.2

Sumaištis pasaulio finansų rinkose ir silpnėjantis JAV doleris turėjo poveikį Europai: dėl ECB nustatytos pernelyg aukštos palūkanų normos pinigų politikos, kuri iš esmės yra panaši į kitose pasaulio šalyse vykdomą konkurencinę devalvaciją, euro stiprėjimas turės svarbių pasekmių ES ekonomikai ir jos vidutinės trukmės perspektyvoms

5.3

Pastarojo meto įvykiai pasaulio finansinėse rinkose rodo, kad būtina stiprinti riziką ribojančias taisykles, gerinti stebinčių valdžios institucijų koordinavimą ir didinti skaidrumą.

9.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 204/9

1.1

2007 m. rugsėjo 5 d. komunikate „Rezultatų siekianti Europa — Bendrijos teisės taikymas“ (COM(2007) 502 galutinis) Komisija nurodo, kad iš daugiau nei 9 000 teisinių priemonių yra maždaug 2 000 direktyvų, kurių kiekvienai įgyvendinti reikia 40–300 perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių; atsižvelgiant į tai, kiek europiečių gali įgyvendinti savo teises remdamiesi Bendrijos teisės aktais, ir siekiant geresnio reglamentavimo tikslo, ypatingą dėmesį būtina skirti teisės taikymui bei priežasčių, dėl kurių kyla teisės taikymo ir teisės taikymo kontrolės sunkumų, nustatymui.

Todėl Komisija siūlo gerinti dabartinę problemų, susijusių su Bendrijos teisės taikymu ir jo kontrole, valdymo metodus.

1.2

Komisija taip pat nurodo keturis galimus teisės taikymui gerinimo būdus:

1.3

Komitetas pritaria Komisijos siekiui tobulinti priemones, kurios užtikrintų geresnį Bendrijos teisės taikymą valstybėse narėse.

Šiuo klausimu Komitetas teikia tokias pastabas:

2.1

Dauguma netinkamo Bendrijos teisės taikymo ir įgyvendinimo problemų kyla dėl to, kad direktyvos neperkeliamos į nacionalinę teisę. Perkėlimą galima apibūdinti kaip veiksmą, kai valstybė narė, kuriai skirta direktyva, imasi visų reikalingų priemonių, kad direktyva atitinkamais norminiais aktais būtų įtraukta į nacionalinės teisės sistemą.

2.2

Perkeldamos direktyvas, valstybės narės turi įvykdyti du įsipareigojimus:

2.3

Tokie pat reikalavimai taikomi ES sutarties 34 straipsnyje numatytam pamatinių sprendimų, kurie, kaip ir EB sutarties 249 straipsnyje minimos direktyvos, „valstybėms narėms yra privalomi rezultatų, kuriuos reikia pasiekti, atžvilgiu, perkėlimui, bet nacionalinėms valdžios institucijoms paliekama galimybė pasirinkti jų įgyvendinimo formą ir būdus“.

2.4

Pamatinių sprendimų perkėlimas taip pat gali kelti sunkumų. Tačiau, skirtingai nei EB sutarties 226 ir 228 straipsniuose numatyta procedūra dėl pareigos nevykdymo, ES sutartyje nenumatyta tokia Komisijos kontrolės priemonė, taikoma neperkėlimo arba neteisingo perkėlimo atveju. Tačiau valstybės narės vis vien privalo perkelti pamatinius sprendimus.

2.5

Reikia pažymėti, kad valstybėms narėms vis dar kyla sunkumų pritaikant perkėlimo nuostatų rengimo procedūras: nors ir neatrodo, tačiau jos sudaro didelių teisinių kliūčių, o kartais prieštarauja nacionalinės teisėkūros tradicijoms.

3.1

Tik valstybės narės yra kompetentingos nuspręsti, kokia forma direktyvas perkelti į nacionalinę teisę, ir tik jos, prižiūrimos nacionalinių teismų, Bendrijos teisės bendrosios teisenos teismų, gali nustatyti priemones, kuriomis perkelta direktyva darytų poveikį nacionalinei teisei. Reikėtų pabrėžti Komisijos, kuri yra Sutarčių saugotoja, pareigą užtikrinti tinkamą teisės taikymą ir gerą bendrosios rinkos veikimą, prireikus imantis laipsniškų veiksmų, kuriuos ji minėtu tikslu gali nukreipti prieš valstybes nares (pagrįsta nuomonė, ieškinys EBTT, bauda). Beje, kai vėluojama perkelti teisės aktus arba jie perkeliami klaidingai arba nevisiškai, nukentėję piliečiai turi teisę pateikti ieškinį, kad įrodytų direktyvos viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus remiantis ES teisės viršenybės principu.

3.2

Taigi, norint teisės aktus tinkamai perkelti į nacionalinę teisę, reikia priimti privalomojo pobūdžio nacionalinės teisės aktus, kurie būtų oficialiai skelbiami (1), kadangi Teisingumo Teismas kritiškai vertina tokį perkėlimą, kai daroma paprasta nuoroda į Bendrijos teisę (2).

3.3

Gali atsitikti, kad dėl bendrųjų konstitucinės ar administracinės teisės principų perkėlimas priimant konkrečias teisines arba reguliavimo priemones tampa nereikalingas, tačiau tai įmanoma tik tuomet, kai šiais bendraisiais principais užtikrinama, jog nacionalinė administracija be išlygų taikys direktyvą.

3.4

Taigi, direktyvos turi būti perkeliamos kuo tiksliau. Direktyvos, kuriomis derinami nacionalinės teisės aktai, turi būti perkeliamos beveik paraidžiui siekiant užtikrinti vienodą Bendrijos teisės aiškinimą ir taikymą (3).

3.5

Teoriškai tai atrodo paprasta, tačiau praktikoje pasitaiko, kad nacionalinės teisės terminijoje nėra aiškių ir tikslių Bendrijos teisės sąvokų (4) atitikmenų arba aiškinant tokios sąvokos reikšmę ir taikymo sritį negalima remtis valstybių narių teise (5).

3.6

Kartais kuriame nors direktyvos straipsnyje būna nurodyta, kad nacionalinėse direktyvos perkėlimo nuostatose turi būti daroma nuoroda į direktyvą arba tokia nuoroda turi būti daroma skelbiant direktyvos perkėlimo nuostatas. Teisingumo Teismas imasi sankcijų už šio vadinamojo „sąsajos straipsnio“ nežinojimą ir atsisako atsižvelgti į valstybių narių nurodytą išimtį, esą jų taikoma nacionalinė teisė jau atitinka direktyvą (6).

3.7

Kitas direktyvų perkėlimo sunkumas — skirtingas direktyvų norminis pobūdis. Direktyvų nuostatos būna dviejų pagrindinių tipų:

3.8

Kai nuostatos yra neprivalomos, vertinant jų perkėlimo išsamumą, tikslumą ar tikrumą reikia atsižvelgti ne į tai, kaip nacionalinės priemonės išdėstytos tekste, o į šių priemonių turinį, kuris turi padėti įgyvendinti direktyvos tikslus.

3.9

Vertindami privalomas (besąlygiškas) nuostatas, Komisija ir Teisingumo Teismas labiau atsižvelgia į tai, ar tekstas, kuriame išdėstytos nacionalinės priemonės, atitinka direktyvos nuostatų išdėstymą.

3.10

Tačiau kai kurioms valstybėms narėms labai sunku tinkamai išdėstyti privalomas (besąlygiškas) nuostatas perkeliančius teisės aktus. Šiuos sunkumus galima apibūdinti taip: išdėstant naujas nuostatas ir siekiant teisinio aiškumo reikia nuolat „valyti“ tekstus, kad juose neliktų pasikartojančių ar — dar blogiau — viena kitai prieštaraujančių nuostatų. Taigi, reikia rasti pusiausvyrą tarp aklo šių nuostatų kopijavimo ir perdėto jų tikrinimo, o būtent tai ir kelia tam tikrų sunkumų (7).

4.1

Perkėlimo priemonių pasirinkimas priklauso nuo to, ar tai yra neprivalomos ar privalomos (besąlygiškos) nuostatos.

4.2

Galiausiai, kai kalbama apie techninio pobūdžio nuostatas, pavyzdžiui, kai direktyvos prieduose pateikiami dalykų sąrašai ar formų pavyzdžiai arba kai direktyva dažnai iš dalies keičiama, valstybės narės taip pat gali perkelti nuostatas pateikdamos nuorodas.

4.3

Nyderlanduose, Slovakijoje, Austrijoje, Suomijoje ir Estijoje pagal komitologijos procedūrą dažnai iš dalies keičiamų direktyvų techniniai priedai perkeliami pateikiant nuorodas.

4.4

Akivaizdu, kad perkėlimas nėra toks paprastas, kaip atrodytų, kadangi skiriasi direktyvų įgyvendinimo būdai. Dėl šios įvairovės skiriasi nacionaliniai perkėlimo būdai.

4.5

Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje naudojama greitesnė perkeliančių įstatymų priėmimo procedūra, vadinama „priešingo prašymo nebuvimas“ (angl. „negative declaration“): vyriausybė pateikia parlamentui perkėlimo tekstą, dėl kurio buvo susitarta per ministerijų pasitarimus ir dėl kurio neskelbiami debatai, jeigu nepateikiamas priešingas prašymas.

4.6

Kai dėl besibaigiančio perkėlimo termino būtina greitai priimti perkeliantį įstatymą, Belgijoje bet kuris įstatymas gali būti priimtas skubos tvarka.

4.7

Tačiau kitose valstybėse narėse (pvz., Austrijoje, Suomijoje ir Vokietijoje) tokios greitos perkeliančių įstatymų teisėkūros procedūros nėra priimtos.

4.8

Prancūzijoje direktyvos perkeliamos arba paprastesne įstatymų priėmimo tvarka, arba teisės aktus priimant reglamentuose numatyta tvarka ir nepriklauso nuo to, kokios svarbos yra perkeliamos direktyvos.

—

Pagrindinis klausimas — nuspręsti, kaip Bendrijos lygiu rengti lengviau perkeliamus teisės aktus, ir užtikrinti nuoseklų sąvokų vartojimą ir tam tikrą stabilumą, reikalingą įmonių veiklai ir piliečiams,

—

iš anksto nustatyti perkėlimo norminę priemonę: pradėjus svarstyti direktyvos projektą, remiantis Jungtinės Karalystės pavyzdžiu, sudaryti tikslią ir nuolat atnaujinamą atitikmenų lentelę,

—

direktyvą paskelbus Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, greičiau atlikti perkėlimo procedūrą valstybėje narėje koordinavimui paskiriant asmenį ryšiams, kuris naudotųsi perkėlimui sukurta duomenų baze, kaip savo komunikate siūlo Komisija. Į šią duomenų bazę galėtų būti integruota išankstinio perspėjimo sistema, kuri įspėtų likus keletui mėnesių iki direktyvos perkėlimo termino. Belgija, Nyderlandai ir Vengrija jau taiko tokią sistemą,

—

kai tai susiję su tiksliomis ir privalomomis nuostatomis arba apibrėžtimis, rinktis perkėlimą perrašant,

—

pritarti perkėlimui darant konkrečią nuorodą į privalomas (besąlygiškas) direktyvos nuostatas, kai jos pateiktos kaip sąrašai, lentelės, kuriose išvardyti direktyvoje nurodyti gaminiai, medžiagos ir dalykai, priedai su formų arba pažymėjimų pavyzdžiais. Nuoroda privalo būti tiksli, nes, Teisingumo Teismo nuomone, nacionalinis teisės aktas, kuriame pateikta bendra nuoroda į direktyvą, negali būti laikomas galiojančiu perkeliančiu teisės aktu (9). Tokį direktyvų techninių priedų perkėlimo būdą taiko Nyderlandai, Slovakija, Austrija, Suomija ir Estija,

—

pritaikyti nacionalines perkėlimo procedūras atsižvelgiant į direktyvos taikymo sritį, taikyti greitesnes procedūras, tačiau nepamiršti privalomų vidaus konsultacijų, susijusių su norminių tekstų priėmimu.

6.1

Komisija ragina geriau taikyti Bendrijos teisės aktus; šio pagrįsto tikslo įgyvendinimas labiausiai priklauso nuo valstybių narių, kurioms, kaip matyti, kyla sudėtingesnių problemų nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

6.2

Direktyvos perkėlimas valstybėms narėms neturėtų tapti proga tikslinti su Bendrijos teisės aktais tiesiogiai nesusijusius nacionalinės teisės aktus (angl. gold plating) arba pakeisti kai kurias nacionalinės teisės nuostatas taip ribojant piliečių arba įmonių teises (angl. downgrading), o atsakomybę dėl tokių pakeitimų suversti „Briuseliui“.

6.3

Valstybės narės turėtų dažniau naudotis galimybe, kurią suteikia pirminė teisė (sutartys), perkelti direktyvas — ypač socialinės ar ekonominės srities — kolektyvinių derybų būdu. Atsižvelgiant į sritis, rengiantis perkėlimo procedūrai dėl nacionalinės teisės nuostatų pakeitimų ar naujų nuostatų įtraukimo (10)turėtų būti konsultuojamasi su pilietinės visuomenės organizacijomis. Šiomis derybų ir konsultacijų procedūromis skatinamas ir palengvinamas tolesnis Bendrijos teisės taikymas dalyvaujant pilietinei visuomenei. Iš tiesų konsultavimasis su pilietine visuomene prieš priimant nacionalines perkėlimo priemones leidžia nacionalinėms valdžios institucijoms, susipažinus su socialinių partnerių, ekspertų, sektoriaus specialistų nuomone, priimti kompetentingesnius sprendimus. Šios konsultacijos turi tam tikrą mokomąją vertę, kadangi leidžia šiems suinteresuotiems subjektams daugiau sužinoti apie būsimas reformas. Taip Jungtinė Karalystė, Danija, Suomija, Švedija konsultuojasi su savo socialiniais partneriais ir jų konsultacinėmis organizacijomis, pateikdamos jiems perkėlimo tekstą kartu su tiksliais klausimais jo pagrindu.

6.4

Reikėtų labiau atsižvelgti į kai kurių valstybių narių vidinę konstitucinę sąrangą (federacinės valstybės, regioninis decentralizavimas, kiti suverenių galių perdavimo teritoriniams vienetams būdai). Kartais Bendrijos nuostatų, susijusių būtent su teritoriniams vienetams perduodamais įgaliojimais (regioninė politika, atokiausi regionai arba salos ir kt.), perkėlimo terminai turėtų būti pratęsiami.

6.5

Nacionaliniai parlamentai arba regioniniai parlamentai bei asamblėjos (pvz., Škotijos, Belgijos arba Vokietijos žemių) aktyviai dalyvauja perkeliant Bendrijos teisės aktus ir yra atsakingi už tos srities, kurioje jie turi įgaliojimų arba kurioje turi pareikšti nuomonę, teisės aktų perkėlimą. Todėl parlamentų sudarytos komisijos arba komitetai turėtų išklausyti specialistų arba susijusių pilietinės visuomenės sektorių atstovų, jiems turi būti suteikti ypatingi įgaliojimai planuoti perkeliančio įstatymo projektų svarstymą, kad dėl skubių nacionalinės teisės klausimų nereikėtų vėlesniam nei nurodyta laikui atidėti nacionalinių perkėlimo nuostatų svarstymo. Taip pat būtų galima imtis neatidėliotinų priemonių (teisės aktų leidėjo įgaliojimų perdavimo vykdomajai valdžiai) siekiant priimti daugelį vėluojamų pasiūlymų, dėl kurių nekyla politinių partijų diskusijų, kad būtų kuo greičiau sumažintas laiku neperkeltų direktyvų skaičius.

6.6.

Kai kuriose valstybėse narėse jau veikia greitesnio perkėlimo priemonių priėmimo sistemos, kitos valstybės sukūrė perkėlimo kokybės gerinimo priemones. Tos, kurių pažanga nelabai matoma, turi pasistengti. Išimties atveju ministerijos ir parlamentai galėtų įsteigti perkėlimo tyrimų tarnybą, kuri vadovautų (orientuotų) perkėlimo veiklą. Į šią užduotį reikia žiūrėti kaip į puikią progą modernizuoti viešąją politiką, o ne kaip į Bendrijos institucijų, pirmiausia Komisijos, primetamus suvaržymus. Kitaip tariant, kuriant Europą kiekvienas turi atlikti savo vaidmenį ir prisiimti atsakomybę (11).

9.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 204/13

1.1

Šiuo Komisijos pasiūlymu priimti Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą siekiama iš dalies pakeisti Tarybos direktyvą 76/769/EEB, įtraukiant į ją penkių nesusijusių medžiagų pardavimo ir naudojimo apribojimus. Keturios iš šių medžiagų buvo įrašytos į pradinius 1994–2000 m. laikotarpio prioritetinius sąrašus. Siūlomos priemonės skirtos tik tam, kad būtų išvengta plačiajai visuomenei kylančio pavojaus. Paskutinė medžiaga — amonio nitratas — į šią kategoriją įrašyta siekiant padidinti amonio nitrato trąšų saugą, kai su jomis dirba ūkininkai ir platintojai, ir kovoti su terorizmu, pirmiausia apribojant galimybę gauti sprogmenų pirmtakų. Pastaruoju atveju veiksmai turės įtakos pardavimui mažmenininkams ir plačiajai visuomenei.

1.2

EESRK remia kai kuriuos, bet ne visus pateiktus pasiūlymus. 5–9.9 dalyse yra išdėstyti išsamūs argumentai dėl kiekvienos medžiagos ir preparatų, kurių sudėtyje jos yra.

1.3

EESRK pripažįsta, kad tai bus beveik paskutinis dalinis toks Tarybos direktyvos 76/769/EEB pakeitimas prieš 2009 m. birželio 1 d., kai ji bus pakeista Reglamentu (EB) 1907/2006 (REACH). Tačiau, kaip ir dėl ankstesnių pakeitimų, Komitetas apgailestauja, kad nesusijusios medžiagos ir preparatai buvo įtraukti į vieną kategoriją tokia tvarka, ir atkreipia dėmesį į tai, kad nuo tada, kai pirmą kartą jos buvo nurodytos kaip „prioritetinės“ medžiagos pagal Tarybos reglamentą (EEB) 793/93, buvo ilgai delsiama. Jeigu taip įvyko dėl ribotų išteklių ar kompetencijos trūkumo Komisijoje ar kitame atitinkamame organe, įskaitant ir naujai sukurtą Cheminių medžiagų agentūrą Helsinkyje, šiuos klausimus būtina kuo skubiau išspręsti ir, žinoma, tai reikia padaryti iki 2009 m. birželio 1 d. Gamintojai taip pat turi prisiimti įsipareigojimą vykstant rizikos vertinimui laiku teikti reikalingą informaciją. Jeigu nebus laikomasi tokios tvarkos, rezultatai greitai taps beverčiai.

1.4

Galiausiai, EESRK aiškiai remia Tarybos deklaraciją dėl kovos su terorizmu ir daug atskirų, su ja susijusių veiksmų. EESRK mano, kad jis turi vaidinti svarbų vaidmenį šiame procese, ir šiuo metu rengia keletą nuomonių šiuo klausimu. Kad būtų pasiektas ilgalaikis saugumas, gyvybiškai svarbu susitarti, kokie veiksmai yra proporcingi ir kokį teisėkūros būdą pasirinkti, kad visi suinteresuoti subjektai galėtų laiku ir veiksmingai reaguoti.

2.1

2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH) įsigalios 2009 m. birželio 1 d. Jis panaikins ir pakeis keletą taikomų Tarybos ir Komisijos reglamentų ir direktyvų, įskaitant 1976 m. liepos 27 d. Tarybos direktyvą 76/769/EEB dėl tam tikrų pavojingų medžiagų ir preparatų pardavimo ir naudojimo apribojimų. Ši direktyva, kuri šiuo pasiūlymu iš dalies keičiama, yra skirta vidaus rinkai apsaugoti ir kartu užtikrinti aukštą žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos lygį.

2.2

Tarybos direktyvos 76/769/EEB I priede yra nustatyti konkretūs tam tikrų pavojingų medžiagų ir preparatų pardavimo ir naudojimo apribojimai, dėl kurių buvo sutarta ir kurie buvo įgyvendinti per pastaruosius 30 metų. 2009 m. birželio 1 d. jie taps Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 (REACH) XVII priedo kertiniu akmeniu.

2.3

Ankstesni Tarybos direktyvos 76/769/EEB pakeitimai (t. y. įrašyti papildomas ribojamąsias priemones) buvo parengti direktyvų forma, kurias įgyvendinti turėjo valstybės narės. Šis Komisijos pasiūlymas yra susijęs su sprendimu, kurio nereikia perkelti į nacionalinę teisę. Kitu atveju jį reikėtų panaikinti 2009 m. birželio 1 d., kai įsigalios Reglamentas (EB) Nr. 1907/2006 (REACH).

2.4

Manoma, kad galutinis pasiūlymas pagal Tarybos direktyvą 76/769/EEB bus pateiktas per artimiausius mėnesius, taip pat ir dėl sprendimo apriboti dichlormetano pardavimą ir naudojimą. Visi tolesni pasiūlymai apriboti pavojingų medžiagų ir preparatų pardavimą ir naudojimą bus teikiami pagal Reglamentą (EB) Nr. 1907/2006 (REACH).

2.5

Medžiagų (ir visų preparatų, kurių sudėtyje jos yra), kurių prekybą ir naudojimą, manoma, reikia apriboti, sąrašas iš esmės buvo parengtas įvertinus tam tikras „prioritetines medžiagas“ pagal Tarybos reglamentą (EEB) 793/93. Vertinimui buvo parengti keturi prioritetiniai sąrašai (paskutinis parengtas 2000 m. spalio 30 d.), kuriuos turi įgyvendinti kompetentingos valstybių narių institucijos. Iš sąrašuose nurodytos 141 medžiagos dėl 83 medžiagų buvo pateiktos galutinės rizikos įvertinimo ataskaitos (RAR). 39 medžiagas įvertino atitinkami ES moksliniai komitetai, o rezultatai buvo paskelbti Oficialiajame leidinyje. Ribojančias priemones buvo sutarta taikyti 22 medžiagoms. Į šį pasiūlymą įtrauktos ribojančios priemonės dar keturioms medžiagoms (kurios 5–9.9 dalyse yra nurodytos ir aptariamos kaip DEGME, DEGBE, MDI ir cikloheksanas).

2.6

Menka pažanga, padaryta pagal šį reglamentą, buvo nurodyta kaip viena pagrindinių priežasčių, kodėl visoms Reglamente (EB) Nr. 1907/2006 (REACH) nurodytoms „esamoms“ medžiagoms reikia taikyti naują metodą. Todėl 2009 m. birželio 1 d. bus panaikintas ir Tarybos reglamentas (EEB) 793/93.

2.7

Valstybių narių prašymu atkreipus dėmesį į naujas problemas, kai kurios į pradinius keturis prioritetinius sąrašus neįrašytos medžiagos taip pat buvo įvertintos pagal jų poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai, ir (arba) buvo pasiūlyta apriboti jų pardavimą ir naudojimą. Į šią kategoriją įrašytas amonio nitratas.

2.8

Amonio nitrato atvejis yra atskiras ir ypatingas, nes jo savybės gerai žinomos, todėl nereikia vertinti šios medžiagos poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai. Jis visame pasaulyje daug metų ir dideliais kiekiais yra naudojamas kaip azoto trąšos ir nekelia jokio nelaukto poveikio darbo vietai, profesionaliems naudotojams ar vartotojams, šią medžiagą naudojantiems buityje. Deja, ši medžiaga yra ir veiksmingas, pigus ir plačiai naudojamas sprogmenų komponentas: ją teisėtai naudoja atliekant pramoninius ir karinius sprogdinimus, o neteisėtai — teroristai. Būtent dėl šių priežasčių siekiama apriboti jos pardavimą ir naudojimą pagal Tarybos direktyvą 76/769/EEB.

2.9

Galima buvo pasirinkti kitą įstatyminį pagrindą dėl terorizmo ir sprogmenų pirmtakų (prekursorių), tačiau pagal dabartinę ES sutartį tam prireiktų vieningo visų valstybių narių sprendimo. Kai visos valstybės narės ratifikuos Lisabonos sutartį, tvarka pasikeis, tačiau tai šiek tiek užtruks.

2.10

Manoma, kad kiti narkotikų ir sprogmenų pirmtakai (prekursoriai) greičiausiai bus įrašyti į Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 (REACH) XVII priedą, todėl toks veiksmas šiuo metu yra laikomas tinkamu.

2.11

Turimos omenyje „esamos“ medžiagos, t.y. 100 195 medžiagos, kurios, manoma, Europos bendrijos rinkoje buvo nuo 1971 m. sausio 1 d. iki 1981 m. rugsėjo 18 d. Jos yra įtrauktos į Europos esamų komercinių cheminių medžiagų sąrašą (EINECS), paskelbtą ES oficialiajame leidinyje 1990 m. Medžiagos, pateiktos į rinką po 1981 m. rugsėjo 18 d., apibūdinamos kaip „naujos“, ir kad jos patektų į rinką, reikalingas pranešimas siekiant apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką.

3.1

Komisijos pasiūlymu siekiama apsaugoti žmonių sveikatą, pirmiausia vartotojus, kartu išsaugant trijų medžiagų (DEGME, DEGBE ir cikloheksano) iš 1994 m. gegužės 25 d. pirmojo prioritetinio sąrašo ir vienos medžiagos (MDI) iš 1997 m. sausio 27 d. trečiojo prioritetinio sąrašo vidaus rinką pagal Tarybos reglamentą (EEB) 793/93.

3.2

Atsižvelgiant į 1999 m. spalio 12 d. Komisijos rekomendaciją 1999/721/EEB ir vėlesnes panašias rekomendacijas dėl rizikos įvertinimo rezultatų ir kai kurių medžiagų rizikos sumažinimo strategijų, siūloma daug konkrečių, labai išsamių apribojimų, kurie bus taikomi tik pardavimams plačiajai visuomenei ir neturės jokio poveikio sąlygoms darbo vietoje arba aplinkai. Manoma, kad sąnaudos pramonei ir plačiajai visuomenei bus minimalios, todėl tikimasi, kad siūlomos priemonės bus proporcingos nustatytai rizikai. Preparatų, savo sudėtyje turinčių MDI, atveju prašoma pateikti papildomus duomenis, susijusius su rizika sveikatai.

3.3

Penktoji medžiaga, amonio nitratas, plačiai naudojamas kaip trąša, yra įrašyta į sąrašą, nes gali veikti kaip oksidantas, o svarbiausia — gali sprogti sumaišius ją su kitomis medžiagomis. Siūlomais apribojimais ketinama užtikrinti, kad visos amonio nitrato trąšos atitiktų bendrą saugos standartą, ir kartu riboti plačiajai visuomenei parduodamo amonio nitrato koncentraciją, kad kuo mažiau šios medžiagos galėtų būti panaudota neteisėta paskirtimi. Taigi toks ribojimas yra naudingas plačiosios visuomenės sveikatai ir saugai. Profesionaliems naudotojams (ūkininkams ir teisėtiems sprogmenų gamintojams) toks apribojimas poveikio neturės. Nors sąnaudas (ir naudą) yra gana sunku nurodyti skaičiais, manoma, kad jos proporcingai atitinka nustatytą riziką (ir siūlomas priemones).

3.4

Sprendimas įsigaliotų trečią dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

3.5

Prie pasiūlymo pridedamas aiškinamasis memorandumas, Komisijos tarnybų darbo dokumentas (poveikio vertinimo ataskaita), o dėl keturių medžiagų, įvertintų pagal Tarybos reglamentą (EEB) 793/93, pateikiamos ilgos ir išsamios rizikos vertinimo ataskaitos, kurias paskelbė Europos cheminių medžiagų biuras, kartu su papildoma pagalbine, labai svarbia įvairių mokslinių komitetų ir kitų organų, padėjusių parengti ir įvertinti susijusius duomenis, medžiaga.

4.1

Kaip ir daugeliu ankstesnių Tarybos direktyvos 76/769/EEB pakeitimų atveju, šis pasiūlymas taikomas nesusijusioms medžiagoms, kurios aiškumo sumetimais bus aptartos atskirai.

5.1

DEGME yra labai degus glikolio eteris, maišus su vandeniu, paprastai naudojamas kaip tarpinis sintetinės chemijos produktas, skiediklis įvairiose buityje naudojamose priemonėse arba kaip priemonė reaktyviniams degalams nuo užšalimo apsaugoti. Pagal Olandijos vyriausybės parengtą rizikos vertinimo ataskaitą, kuri buvo baigta 1999 m. liepos mėn., dešimtojo dešimtmečio pradžioje bendra gamybos apimtis Europoje sudarė apie 20 000 tonų; šiek tiek daugiau nei pusė šio kiekio buvo eksportuojama.

5.2

Vartotojai šios medžiagos poveikį patirdavo naudodami dažus ir dažų nuėmiklius, tiekiamus neprofesionaliam naudojimui („pasidaryk pats“ paskirčiai). Kaip ir galima manyti pagal DEGME fizines savybes, jis prasiskverbia per odą ir, jeigu reguliariai nedėvima gerai apsaugančių drabužių, vartotojams kyla poveikio odai pavojus.

5.3

Pagal naujausius tyrimus DEGME šiuo metu pakeitė kiti tirpikliai, esantys visuose dažuose ir dažų nuėmikliuose, parduodamuose plačiajai visuomenei. Todėl būtina užtikrinti, kad tokia padėtis, susijusi su ES pagamintais arba į ją įvežtais produktais, išliks. Pasiūlymas užtikrina, kad praėjus 18 mėnesių po šio sprendimo įsigaliojimo, DEGME nebus pateikiamas į rinką kaip dažų ir dažų nuėmiklių sudėtinė dalis, jei jo koncentracija bus 0,1 proc. masės arba didesnė (t.y. virš ribos, kuri galima dėl užteršimo kitomis leistinomis sudėtinėmis dalimis arba dėl kitų leistinų sudėtinių dalių sąveikos). Pramonės šakos, kurioms pasiūlymo įgyvendinimas turės įtakos, šį pasiūlymą laiko pagrįstu. Todėl EESRK remia šį DEGME pardavimo ir naudojimo apribojimą.

6.1

DEGBE taip pat priklauso glikolio eterių šeimai; jo virimo temperatūra šiek tiek aukštesnė už DEGME, tačiau fizinės savybės panašios, įskaitant maišumą su vandeniu. Jis plačiai naudojamas kaip tirpiklis vandens pagrindo dažuose; padeda susidaryti plėvelei ir didina ilgaamžiškumą. Dėl to tenka rečiau dažyti ir sumažėja bendra rizika. Pagal rizikos vertinimo ataskaitą bendra gamybos apimtis Europoje 1994 m. siekė apie 46 000 tonų; iki 2000 m. šis kiekis išaugo iki 58 000 tonų, iš kurių 33 000 tonų buvo naudojamos dažuose.

6.2

Rizikos vertinimo ataskaitoje buvo nurodyta, kad tam tikras pavojus kyla vartotojams įkvėpus, kai dažai, kurių sudėtyje yra DEGBE, naudojami purškiant (išsivysto kvėpavimo takų alergija). Įkvėpus garus nuo teptuko ar voleliu dažytų paviršių toksikologinis pavojus nekyla.

6.3

Remiantis įrodymais, pateiktais baigus rengti rizikos vertinimo ataskaitą 1999 m., ir pripažinus, kad sunku rasti DEGBE, kuris yra gyvybiškai svarbus vandens pagrindo dažų komponentas, pakaitalą, buvo prieita išvados, kad saugi DEGBE koncentracijos riba purškiamuosiuose dažuose yra 3 proc. Ant dažų, kuriuose DEGBE koncentracija yra didesnė ir kurie gali būti pateikiami į rinką plačiajai visuomenei, turėtų būti aiškiai pažymėta „Nenaudoti įrenginiuose dažams purkšti“. Pardavimo tvarka profesionaliems naudotojams, kurie greičiausiai naudos atitinkamas asmeninės apsaugos priemones, nepasikeis. Platinimo būdai yra pernelyg skirtingi, kad būtų galima šią nuostatą įgyvendinti.

6.4

Šios priemonės įsigalios praėjus 18–24 mėnesiams po sprendimo įsigaliojimo, kad pakaktų laiko formulei ir reikalaujamam ženklinimui pakeisti. Pramonės šakos, kurioms turės įtakos pasiūlymo įgyvendinimas, šią tvarką vertima palankiai. Todėl EESRK remia tokį DEGBE pardavimo ir naudojimo apribojimą kaip būdą, tinkamą vartotojų sveikatai apsaugoti ir vidaus rinkai išsaugoti.

7.1

MDI pavadintas panašių produktų (izomerų) mišinys, kuris, jeigu būtų grynas, būtų kieto vaško pavidalo, tačiau dažniausiai pasitaiko kaip greitai reaguojantis klampus rudas skystis. Pagal rizikos vertinimo ataskaitą pasaulyje 1996 m. buvo pagaminta daugiau kaip 2 500 000 tonų, iš jų ne mažiau kaip 500 000 tonų pagaminta ES. Esant atitinkamai mažos masės polioliams ir glikoliams (arba netgi vandeniui) ir porodariui, MDI reaguoja itin greitai ir susidaro poliuretano putos. Jos gali būti kieto ar lankstaus pavidalo, plačiai naudojamos pastatuose ir kitose srityse kaip statybos komponentai, sandarinimo medžiagos, užpildai, liejiniai ir klijai.

7.2

Didžiausią poveikį vartotojų sveikatai daro vienakomponenčių montavimo putų naudojimas. Šios putos parduodamos purškiamųjų dažų balionėliuose („pasidaryk pats“ mėgėjams) tarpams gipso ir plytų mūriniuose arba ertmėms aplink naujai įstatytas duris ir langus užpildyti. Šiam sektoriui parduodama apie 10 000 tonų MDI per metus. Tokio kiekio pakanka pagaminti apie 36 mln. balionėlių per metus vartotojams ir dar 134 mln. balionėlių per metus profesionaliems naudotojams. Alternatyvūs produktai — pvz., stiklo pluoštas tarpams aplink langus sandarinti — yra ne tokie patogūs naudoti ir gali kelti kitokių problemų.

7.3

Nustatyti riziką, susijusią su poveikiu vartotojų odai, kvėpavimo takams ir alergijos sukėlimui, remiantis poveikio darbo vietai įrodymais, nėra taip paprasta. Sunku gauti grynus izomerų pavyzdžius. Labai greita MDI reakcija su vandeniu ir susidaranti inertinė netirpi kieta medžiaga trukdo atlikti tipinį pavojingumo nustatymo bandymą. Praktinis naudojimo būdas, kai vartotojas purškia per tiesioginį vamzdelį iš mažo rankoje laikomo balionėlio, riboja visą turimą kiekį. Tipinės talpos balionėlis išnaudojamas per 2–4 minutes. Greitas kietėjimas esant vandens garams ore pašalina MDI. Kietas galutinis produktas yra inertinis ir nepavojingas. Naudojimas paprastai būna vienkartinis (užpildoma konkreti ertmė, tarpai tarp durų ar langų), ir tai pasitaiko nedažnai (daugelio naudotojų atveju) ir, aišku, nėra kasdieninio poveikio, kaip pasitaiko cechuose. Žmonės, naudodami produktus neprofesionaliems tikslams, ne visada naudojasi asmeninės apsaugos priemonėmis.

7.4

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas nuostatas, nenuostabu, kad nors teorinė rizika ir yra, sunku įrodyti arba netgi neįmanoma nustatyti plačiajai visuomenei (arba darbo vietoje, kurioje gali būti naudojamasi atitinkamomis apsaugos priemonėmis) daromą tikrąjį poveikį odai ar sukeliamą kvėpavimo takų alergiją. Savo ruožtu tai reiškia, kad rasti proporcingas, išlaidų požiūriu veiksmingas ir praktines atsakomąsias priemones yra dar sunkiau.

7.5

Šiuo požiūriu poveikio vertinime pagrįstai nurodoma, kad lengvas, pigias ir gerai priglundančias polietileno pirštines galima ir reikėtų pridėti prie kiekvieno plačiajai visuomenei parduodamo balionėlio nereguliariam naudojimui, sunkių neopreno arba nitrilo pirštinių, kurių reikalaujama pramoninio naudojimo atveju, pridėti negalima. Jeigu prie kiekvieno balionėlio būtų pridedamos lengvos medvilninės priešdulkinės puskaukės, kilus realiam pavojui jos neapsaugotų žmogaus, o dujokaukė, galinti apsaugoti nuo bet kokių dujų poveikio, kainuotų dešimteriopai daugiau už balionėlį, tačiau nežinia, ar ja būtų pasinaudota prireikus.

7.6

Todėl Komisija siūlo prie visų plačiajai visuomenei parduodamų balionėlių pridėti polietilenines pirštines (pvz., suvyniotas į dangtelį), o patį balionėlį tinkamai paženklinti įspėjimu apie alergines (netipines) alergiškų žmonių reakcijas į MDI, arba į astmą panašias reakcijas (asmenų, kurie serga astma), arba odos reakciją į šią medžiagą (asmenų, kurie jau susidūrė su odos problemomis).

7.7

EESRK pritaria pirmajai iš šių priemonių, t.y. polietileninėms pirštinėms, kurios būtų mūvimos dažniausiai naudojant balionėlius „pasidaryk pats“ paskirčiai. Jeigu norima, kad ši svarbi ir proporcinga priemonė ir toliau būtų taikoma, reikėtų atsisakyti reikalavimų pirštinėms taikyti griežtesnį standartą, nes tokiu būdu būtų užkirsta galimybė jas platinti.

7.8

Tačiau EESRK abejoja dėl siūlomo papildomo ženklinimo išsamumo, net jeigu būtų skirta pakankamai laiko šiam ženklinimui įgyvendinti už proporcingą kainą. Pavyzdžiui, nėra aišku, kaip eilinis asmuo žinos, kad jis „jautrus kitiems nei MDI diizocianatams“ arba kodėl tai yra taip svarbu. Chroniška (lėtine) astma ar dermatitu sergantys asmenys žino, kad beveik kiekviena buityje naudojama priemonė arba „pasidaryk pats“ gaminiai gali sukelti ūmią (trumpalaikę) neigiamą reakciją. Tokiomis aplinkybėmis labai svarbu yra ne tik geras vėdinimas ir apsauginiai drabužiai (pirštinės), bet ir rekomendacija liautis naudoti produktą atsiradus tam tikriems požymiams. Toks patarimas tinka visiems naudotojams, nepaisant to, su kokiomis alerginėmis reakcijomis jie buvo susidūrę anksčiau, ir turi būti įrašytas etiketėje. Atsižvelgiant į tai, kad balionėliai ir, aišku, jų etiketės yra nedideli, visos rekomendacijos turi būti aiškios, tikslios ir įskaitomos įprasto naudojimo sąlygomis. Jeigu prireikia papildomų naudojimo ir saugumo nurodymų, jie turėtų būti pateikti pridedamame informaciniame lapelyje.

7.9

EESRK taip pat abejoja dėl 6 įtraukoje pateikto pasiūlymo, kad „fiziniai ar juridiniai asmenys, pirmą kartą į rinką teikiantys MDI turinčius preparatus, trejus metus (…) renka duomenis apie galimus žmonėms kilusios kvėpavimo takų alergijos atvejus (…) ir šiuos duomenis pateikia Komisijai (...). (...) besispecializuojantys centrai, remdamiesi (…) tyrimo protokolu (...) įrodys, kad reikia naujų ribojančių priemonių“. Atsižvelgiant į tai, kad MDI įprastais tikslais naudojamas nuo aštuntojo dešimtmečio ir, kaip jau buvo nurodyta anksčiau, šiuo metu per metus parduodama daugiau kaip 36 mln. balionėlių, kuriuos pagamina dabartiniai gamintojai, kuriems šis reikalavimas netaikomas, vargu, ar tai bus kliūtis, trukdanti patekti į rinką.

7.10

Komisijos poveikio vertinimo ataskaitoje aiškinama, kad tokia išvada peršasi dėl poveikio vertinimo ataskaitoje pareikšto susirūpinimo, jog toks pat kvėpavimo takų alergijos pavojus gali kilti ne tik darbuotojams, bet ir vartotojams. Toliau toje pačioje pastraipoje teigiama, kad iš apsinuodijimo centrų gauta informacija rodo, kad nepasitaikė kvėpavimo takų alergijos, kurią sukėlė produktai, kurių sudėtyje yra MDI, atvejų arba tokių atvejų pasitaikė vos keletas. Nepaisant to, kad šioje ataskaitoje minima vos keletas atvejų, nėra aišku, ar Komisijos pasiūlymas yra galutinis. Šis pasiūlymas atrodo neproporcingas pavojui, kuris, pripažįstama, yra tik hipotetinis, ir trūksta pagrindžiančių įrodymų, susijusių su realiu plačiu produkto naudojimu.

7.11

Todėl EESRK rekomenduoja šią pardavimo ir naudojimo apribojimo dalį panaikinti. Jeigu vis dar kyla abejonių dėl šių produktų, kurių artimiausiu metu pakeisti negalima, saugos, juos reikėtų kartu su gamintojais ištirti ir nustatyti tinkamą duomenų rinkimo ir jų vertinimo tvarką.

8.1

Cikloheksanas yra bespalvis skystis, gaminamas dideliais kiekiais benzeno hidrinimo būdu. Jis beveik visas (>95 proc.) naudojamas adipo rūgšties sintezei, o iš jos — nailonui. Gamybos pajėgumai pasaulyje šiuo metu viršija 5 000 000 tonų; iš jų apie 1 500 000 tonų pagaminama ES. Šie procesai vyksta uždarose sistemose ir poveikio lygis yra mažas. Cikloheksanas yra ir degimo produktuose, įskaitant tabako dūmus, žaliavinę naftą ir augalus bei benzino garus.

8.2

Cikloheksanas yra naudojamas kaip tirpiklis, be kita ko, neopreno pagrindu pagamintiems klijams, naudojamiems odos (avalynės), automobilių ir statybos pramonėje. Savo ruožtu jį naudoja specialistai, klodami didelio dydžio kiliminę dangą, o plačioji visuomenė — panašiais tikslais mažesniu mastu arba kitai „pasidaryk pats“ paskirčiai. Iš viso ES per metus sunaudojama mažiau kaip 10 000 tonų klijų.

8.3

Kaip ir visų angliavandenilių atveju, geras vėdinimas ir atitinkamų apsauginių drabužių bei respiratorių naudojimas yra labai svarbus. Tai galima deramai užtikrinti, kai medžiagos naudojamos profesionaliems tikslams, tačiau plačiosios visuomenės nariams — sudėtinga. Vis dėlto, kalbant apie preparatus, kurių sudėtyje yra MDI, parduodamų produktų fizinės savybės gerokai apriboja riziką. Greito poveikio klijai itin tinka nedideliems paviršiams, tačiau ne specialistui labai sunku juos naudoti didesniems darbams. Todėl normalu ir visuotinai priimtina, kad plačiajai visuomenei parduodamų produktų pakuotės būtų mažesnės.

8.4

Komisija siūlo neteikti į rinką cikloheksano kaip neopreno pagrindo klijų, parduodamų plačiajai visuomenei didesnėje nei 650 g pakuotėje, komponento. Ant visų parduodamų produktų pakuočių turėtų būti pažymėta „Nenaudoti kiliminei medžiagai kloti“ ir dar perspėjimas „Nenaudoti esant blogai ventiliacijai“.

8.5

Atlikus praktinius bandymus, kas įvyktų pačiu blogiausiu atveju, pvz., ant vidinės sienos tvirtinant kamštines plokštes, paaiškėjo, kad tokiu atveju poveikis vartotojui atitinkamai sumažėtų, kuris, kaip ir pirmiau aptartais atvejais, pasitaikytų retai ir būtų trumpalaikis. Duomenų apie realius incidentus, susijusius su neopreno pagrindo klijų naudojimu, lyg ir nėra, nepaisant to, kad jie naudojami plačiai ir jau senokai. Tačiau galima įgyvendinti priemones bereikalingai nesutrikdant nei gamintojų, nei vartotojų. Todėl EESRK pritaria cikloheksano ribotam pardavimui ir naudojimui, kuris būtų proporcingas aptartai rizikai.

9.1

Amonio nitratas yra balta, kieta, granulių pavidalu parduodama medžiaga, kuri pagaminta iš amoniako, gauto iš gamtinių dujų prieš daugiau kaip 100 metų. Šiuo metu pasaulyje pagaminama daugiau kaip 20 000 000 tonų. Jis svarbus kaip azoto trąšos ir žaliava sprogmenims gaminti. Teroristai susidomėjo pastarąja šios medžiagos, kuri yra nesunkiai gaunama ir mažai kainuoja, savybe. Reikalingi ir kiti komponentai, pavyzdžiui, dyzelinė alyva, tačiau juos labai lengva gauti. Daug metų IRA (Airijos respublikonų armija) sprogdinimams naudojo amonio nitratą, kuris buvo naudojamas ir plačiai nuskambėjusiuose Oklahomos, Pasaulio prekybos centro ir Balio sprogdinimuose. Ekstremistų grupuotės jį panaudojo ir išpuoliuose Londone bei kitose Europos sostinėse. Informaciją, kaip pasigaminti tokius įtaisus, galima nesunkiai rasti internete. 2 kg skardinės poveikis gali būti niokojantis. Daugiau kaip 500 kg kanistrą kai kurie piliečiai gali įsigyti visai nesunkiai, o jeigu reikia, gali įsigyti per keletą kartų pirkdami mažesniais kiekiais sodo reikmenų ar kitose mažmeninėse parduotuvėse. Akivaizdu, kad kontroliuoti šį procesą yra sunku.

9.2

Žemės ūkyje dirbančių profesionalų (ūkininkų) kontrolė atliekama nustatant minimalaus dydžio partijas, kurias galima įsigyti (kad vieną atskirą pakuotę nebūtų lengva pervežti ar neteisėtai pašalinti), ir reikalaujant, kad visais tiekimo grandinės etapais produktas būtų atidžiai stebimas. Apskritai, amonio nitratas yra medžiaga, kuri tiekiama nepatvariu pavidalu, gali suirti ir tapti nenaudinga. Todėl jis turi būti atsargiai saugomas ir kuo greičiau suberiamas į žemę. Tokios savybės riboja šios medžiagos panaudojimą kitoms paskirtims.

9.3

Amonio nitratą galima tiekti įvairios koncentracijos (proc. azoto) ir su kitais pagrindiniais elementais (paprastai fosforo ir kalio dariniais) arba be jų. Gryno pavidalo amonio nitrate yra apie 35 proc. azoto. Kad augalijai nebūtų pakenkta, jį būtina šiek tiek atskiesti. Įvairius kiekius galima pagaminti sumaišant aktyvius komponentus arba inertinius priedus, pvz., kreidą, arba cheminėmis reakcijomis gaunant norimą sudedamųjų dalių santykį. Ūkininkams parduodamuose produktuose gali būti 28 proc. arba daugiau azoto. Šioms „didelės azoto koncentracijos“ trąšoms yra taikomi kontrolės reikalavimai pagal Reglamentą (EB) Nr. 2003/2003, kad būtų užtikrinta, jog jose būtų reikalaujamas azoto kiekis ir būtų galima saugiai naudoti nesibaiminant sprogimo. Šiuos standartus atitinkančios trąšos galėtų būti ženklinamos „EB trąšos“ ir parduodamos už valstybinių sienų. Trąšos, neatitinkančios šių standartų, negali būti parduodamos kitoms šalims ir vadinamos „nacionalinėmis trąšomis“. Vartotojams parduodamuose produktuose paprastai būna 20–25 proc. azoto. Kuo mažesnė azoto koncentracija, tuo didesnės vežimo sąnaudos, tenkančios vienam trąšų vienetui, ir tuo daugiau trąšų turi būti panaudota tam tikrame plote. Nors amonio nitrato trąšos laikomos labai svarbiomis komerciniam ūkininkavimui, plačiajai visuomenei mažmeninėje prekyboje jos parduodamos kur kas mažesniais kiekiais ir nėra tokios svarbios ir šias trąšas galima pakeisti kitais produktais.

9.4

Norintiems pasigaminti neteisėtus sprogmenis labiau tinka kuo aukštesnės azoto koncentracijos amonio nitratas. Mechaniniu būdu sumaišytų mišinių koncentracija gali būti pakeičiama paprastu tirpalu ir kristalizacija. Cheminiu būdu sumaišytus mišinius yra sunkiau koncentruoti arba iš viso neįmanoma to padaryti. Danijos vyriausybės ekspertai atliko sprogdinimą panaudoję 16 proc. koncentraciją. Turint laiko ir išteklių viskas įmanoma, nors vis populiaresnės tampa alternatyvios formulės, kuriose naudojamos lygiai taip pat lengvai prieinamos žaliavos. Jos yra išdėstytos Teroristų vadove ir kituose plačiajai visuomenei prieinamuose tinklalapiuose.

9.5

Po 2004 m. kovo mėn. sprogdinimų Madride, Europos Vadovų Taryba susitarė dėl Deklaracijos dėl kovos su terorizmu. Pagal ją sudaroma Saugumo, susijusio su sprogmenimis, ekspertų grupė (ESETF), kuriai pavesta parengti veiksmų planą siekiant užkirsti kelią teroristams naudoti sprogstamuosius įtaisus. Ji buvo baigta sudaryti 2007 m. birželio mėnesį. Pagal vieną iš 47 konkrečių veiksmų buvo reikalaujama sudaryti Nuolatinį sprogmenų pirmtakų (prekursorių) ekspertų komitetą (SCEEP). Šioje veikloje dalyvauja nemažai privataus ir valstybinio sektoriaus specialistų, įgijusių patirties CEFIC ir FECC, atstovaujančių cheminių medžiagų gamintojams ir platintojams, bei EFMA, atstovaujančių trąšų gamintojams.

9.6

Šiuo pasiūlymu siekiama, kad visoms ūkininkams (arba platintojams) parduodamoms amonio nitrato trąšoms būtų taikomi vienodi standartai pagal Reglamentą (EB) Nr. 2003/2003 ir būtų apribotas plačiajai visuomenei parduodamuose produktuose esantis azoto kiekis. Jeigu toks pasiūlymas būtų priimtas, praėjus 18 mėnesių nuo šio sprendimo įsigaliojimo amonio nitratas nebebūtų tiekiamas į rinką parduoti plačiajai visuomenei „kaip medžiaga arba preparatuose, kuriuose su amonio nitratu susijusio azoto koncentracija yra 20 proc. masės arba daugiau“.

9.7

EESRK visiškai pritaria šio pasiūlymo pirmajai daliai, kad visos ūkininkams tiekiamos didelės azoto koncentracijos trąšos, nepaisant to, ar jos parduodamos už valstybės ribų ar ne, turėtų atitikti Reglamento (EB) Nr. 2003/2003 reikalavimus.

9.8

Kalbant apie antrąjį apribojimą, susijusį su pardavimu plačiajai visuomenei, EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad minėti kiekiai gali būti didesni nei manyta anksčiau, t.y. didesni kaip 50 000 tonų, ir kad EFMA, atstovaudama trąšų gamintojams, sutiko su 20 proc. riba mišrių trąšų (kurių koncentraciją būtų galima nesunkiai pakeisti) atveju, tačiau pasiūlė 24,5 proc. ribą cheminiu būdu sumaišytiems produktams (kurių koncentraciją pakeisti yra kur kas sunkiau). Atsižvelgiant į tai, kad diskusijos SCEEP dar vyksta, prieš priimant galutinį sprendimą būtina visapusiškai ištirti šią ir visas kitas susijusias galimybes. Nepaisant kitos informacijos apie kovą su terorizmu, akivaizdu, kad visiškas įvairių suinteresuotų subjektų, šiuo atveju ir gamintojų, platintojų, mažmeninės prekybos atstovų ir plačiosios visuomenės, tarpusavio sutarimas ir įsipareigojimas bus labai svarbūs siekiant realios pažangos apriboti galimybę pasinaudoti sprogmenų pirmtakais.

9.9

EESRK nevisiškai sutinka, kad Tarybos direktyva 76/769/EEB artimiausiu metu yra vienintelis Komisijos teisėkūros pagrindas ir todėl turi būti pasiūlytos ir tokia tvarka aptartos priemonės. Reikia tikėtis, kad, visoms valstybėms narėms ratifikavus Lisabonos sutartį, gali būti sukurta geresnė sistema.

10.1

EESRK apgailestauja, kaip ir nuomonėse dėl Tarybos direktyvos 76/769/EEB ankstesnių pakeitimų, kad juose į vieną sąrašą patenka visi nesusiję produktai, dėl kurių turi būti priimami visiškai atskiri sprendimai. Tai nėra gera praktika ir neprasminga. Tai tikrai nėra gero valdymo pavyzdys. Galima tik tikėtis, kad nuo 2009 m. birželio 1 d. pagal Reglamentą (EB) Nr. 1907/2006 (REACH) įsigalios geresnė tvarka.

10.2

EESRK taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad prireikė daug laiko šiems rezultatams pasiekti. Pirmasis prioritetinis sąrašas buvo paskelbtas 1994 m. gegužės mėn. Net ir tuo atveju, jei šis pasiūlymas lems geresnius rezultatus, poveikis rinkai iki 2010 m. pabaigos bus menkas (ir netgi vėliau, sunku numatyti, ar bus užfiksuotas koks nors žmonių sveikatos būklės pagerėjimas). Be to, sunku delsimu kaltinti tik gamintojus, kurie turėjo pateikti duomenis, pagal kuriuos buvo rengiamos poveikio vertinimo ataskaitos, nes duomenys jau kurį laiką buvo žinomi. Jeigu toks delsimas įvyko dėl išteklių trūkumo Komisijoje, moksliniuose komitetuose ar kituose organuose ir agentūrose, atsakingose už plačiosios visuomenės saugą, tokią problemą reikia išspręsti iki 2009 m. birželio 1 d., nes vėliau darbo (daugiausia neprioritetinio) krūvis dar labiau padidės.

10.3

EESRK aiškiai remia Tarybos 2004 m. Deklaraciją dėl kovos su terorizmu ir su ja susijusius įvairius veiksmus ir mano, kad šioje srityje labai svarbus vaidmuo tenka pilietinei visuomenei. Todėl Komitetas tikisi tapti teisėtu ir naudingu pašnekovu šiame procese ir suinteresuotu subjektu bei atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo klausimu dabar rengiama keletas susijusių nuomonių. Kad būtų pasiekta ilgalaikė taika ir saugumas Europos Sąjungoje ir kaimyninėse valstybėse, gyvybiškai svarbu susitarti, kokie veiksmai būtų reikalingi ir kokių teisėkūros būdų reikėtų imtis, kad visi suinteresuoti subjektai galėtų laiku ir veiksmingai reaguoti.

9.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 204/19

1.1

Komitetas palankiai vertina sprendimą įsteigti Kuro elementų ir vandenilio bendrąją įmonę. Jo nuomone, atnaujinant investicijas į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą bus galima suteikti Europos verslui stabilumo, įveikti dabartinį Bendrijos finansavimo susiskaldymą, koordinuoti dažnai per plačiai pasklidusius mokslinius tyrimus ir siekti jų veiksmingumo.

1.2

Komitetas džiaugiasi, kad pasirinktas šis sektorius, kadangi jis susijęs su Lisabonos strategija, Barselonos tikslais dėl moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai skirtų lėšų, taip pat su kitomis Bendrijos politikos sritimis, visų pirma aplinkos ir tvaraus vystymosi.

1.3

Palankiai vertindamas nagrinėjamą sprendimą, EESRK visų pirma norėtų pabrėžti, kad Europos Sąjungai labai reikalinga siūloma investavimo į mokslinius tyrimus ir jų koordinavimo strategija. Jis taip pat mano, kad ši strategija labai svarbi kuriant Europos mokslinių tyrimų erdvę.

1.4

Tačiau atsižvelgiant į finansavimo šaltinių gausą, suinteresuotų šalių skaičių ir į tai, kad naudojama nemažai Bendrijos išteklių, reikėtų geriau apibrėžti galutinių produktų naudojimą ir paskirtį, visų pirma intelektinės nuosavybės teisių ir patentų srityje. Į šį trūkumą Komitetas jau atkreipė dėmesį savo nuomonėse dėl bendros technologijų iniciatyvos „Naujoviški vaistai“ rengimo ir bendrosios įmonės „Švarus dangus“ steigimo. Aptariamos Bendros technologijų iniciatyvos (BTI) atveju šis trūkumas gali būti dar akivaizdesnis, jei galutiniu produktu susidomės rinkoje konkuruojančios įmonės, visų pirma automobilių gamintojai.

1.5

Taigi Komitetas mano, kad būtina:

2.1

Pasiūlyto Tarybos reglamento tikslas — užmegzti vieną pirmųjų Europos viešojo ir privataus sektorių partnerysčių mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje. Tai viena iš šešių bendrų technologijų iniciatyvų (RTI). Partnerystė „Kuro elementų ir vandenilio bendroji įmonė“ skirta strategiškai svarbiam energijos šaltinių įvairinimo ir būsimo aprūpinimo energija sektoriui.

2.2

Svarbiausias šios bendros įmonės tikslas — pramonei, valstybėms narėms ir Komisijai suteikti galimybę sutelkti išteklius konkrečioms mokslinių tyrimų programoms įgyvendinti.

2.3

Viešosios lėšos paprastai skiriamos konkretiems projektams finansuoti, tačiau, kitaip nei įprasta, bendros technologijų iniciatyvos apima plataus masto mokslinių tyrimų programas, turinčias bendrus strateginius mokslinių tyrimų tikslus. Šiuo nauju požiūriu siekiama sukurti Europos mokslinių tyrimų ir inovacijų kritinę masę, suvienyti svarbiausių strateginių sektorių mokslininkus ir derinti projektų finansavimą, kad būtų galima kuo greičiau pasinaudoti mokslinių turimų rezultatais. Bendros technologijų iniciatyvos taikomos labai svarbiuose sektoriuose, kuriuose dabartinės priemonės nėra nei pakankamai svarios, nei veiksmingos, kad Europa galėtų išlaikyti ar užimti pirmaujančią padėtį pasaulinės konkurencijos sąlygomis. Turima omenyje sektoriai, kuriuose nacionalinis, Europos ir privatus finansavimas gali suteikti papildomos naudos, ypač skatinant didinti moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai skirtas privataus sektoriaus lėšas.

2.4

Kuro elementai yra itin veiksmingi energijos keitikliai, kuriuos naudojant galima labai sumažinti bendrą šiltnamio dujų ir kitų teršalų kiekį. Be to, esamam energijos rūšių deriniui jie suteiktų lankstumo, nes gali būti varomi vandeniliu ir kitų rūšių kuru, pavyzdžiui, gamtinėmis dujomis, etanoliu ar metanoliu, todėl būtų galima veiksmingai prisidėti prie aplinkos apsaugos ir kovos su tarša.

2.5

Kuro elementų ir vandenilio sektoriuje Kuro elementų ir vandenilio bendrosios įmonės tikslas yra padėti vystyti sektoriui svarbius gebėjimus ir taip stiprinti Europos konkurencingumą. Nagrinėjamame pasiūlyme nustatytas teisinis pagrindas, kurio reikia tokiai bendrajai įmonei įsteigti.

2.6

Įsteigus kuro elementų ir vandenilio bendrąją įmonę būtų galima geriau įgyvendinti Aplinkosaugos technologijų veiksmų planą (ATVP), kaip numatyta Komunikate COM(2004) 38 galutinis, kuriame ši technologijų platforma minima kaip vienas iš prioritetinių ATVP veiksmų.

3.1

Kadangi trūksta energijos ir neužtikrintas nuolatinis energijos tiekimo patikimumas, blogėja žmonių gyvenimo kokybė ir Europos įmonėms sunku išlikti konkurencingoms. Dėl to ateityje gali kilti didelių sunkumų, įsigalėti nuolatinis nestabilumas ir padidėti energijos išteklių kaina.

3.2

Todėl ateityje būtų labai naudinga naudoti vandeniliu varomus kuro elementus, kadangi jie leidžia ne tik didinti turimų energijos šaltinių įvairovę, bet ir yra švarūs energijos keitikliai, nes vienintelis jų išmetamas produktas yra garai. Kitų rūšių gamtinėmis dujomis ir kitų rūšių iškastiniu kuru varomi kuro elementai taip pat mažina išmetamų teršalų kiekį dėl labai didelio jų veiksmingo.

3.3

Pradėjus naudoti vandenilį kaip universalų energijos nešiklį (angl. energy carrier), įmanoma sustiprinti energijos tiekimo patikimumą ir stabilizuoti energijos kainas, nes vandenilį galima išgauti iš bet kokio pirminio energijos šaltinio ir taip paįvairinti transporto sistemą, kurios 98 proc. šiuo metu yra priklausomi nuo naftos.

3.4

2005 m. pasaulyje kuro elementų sektoriaus apyvarta sudarė maždaug 300 mln. eurų, Europoje ši apyvarta sudarė tik 12 proc.; tuo tarpu į mokslinius tyrimus investuota apie 700 mln. eurų, iš jų 78 proc. investuota Šiaurės Amerikoje ir tik 10 proc. Europoje.

3.5

Todėl dabartinė Kuro elementų ir vandenilio sektoriaus struktūra Europoje yra nepatenkinama, nors iki šiol jai skirta nemažai Europos Sąjungos viešojo sektoriaus investicijų, ypač į Septintąją bendrąją mokslinių tyrimų programą įtrauktoms sritims. Kitų pasaulio regionų veikla mokslinių tyrimų srityje gerokai pranoksta Europos veiklą šioje srityje; Europos Komisijos duomenimis (Energetikos ir transporto GD projektas „HyLights“), kuro elementais varomų transporto priemonių požiūriu ES penkeriais metais atsilieka nuo Japonijos ir Šiaurės Amerikos.

3.6

Jei mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros srityje nebus imamasi naujų konkrečių veiksmų, tokios svarbios, kaip kuro elementų ir vandenilio sektorius, pramonės plėtra dar labiau atsiliks nuo pasaulio konkurentų ir tai turės neigiamo poveikio šio sektoriaus pramonės plėtrai ir užimtumui.

3.7

Iš Komisijos tyrimų ir konsultacijų rezultatų matyti, kad didžiausių problemų kyla dėl to, kad šiame sektoriuje reikia atlikti sudėtingus mokslinius tyrimus ir trūksta konkretaus Bendrijos susitarimo dėl ilgalaikio investavimo plano.

3.8

Esant tokioms aplinkybėms, kadangi inovacijų srityje reikia daug nuveikti ir tam reikia daug išteklių, akivaizdu, kad nė viena įmonė ar institucija neįstengtų viena atlikti būtinų mokslinių tyrimų.

3.9

Šiuo metu turimi, nors ir nepakankami, ištekliai nėra tinkamai panaudojami: programose yra spragų ir (arba) nenaudingo dubliavimosi; šių išteklių nepakanka finansuoti plataus masto programas Europos lygiu.

3.10

Be to, valstybės narės nepakankamai derina savo veiklą Europos kuro elementų sektoriuje, trūksta koordinavimo ir kai kuriose veiklos srityse (akademinių bendruomenių, naujų pramonės įmonių, aukštųjų technologijų mažųjų ir vidutinių įmonių ir pan.), o tai trukdo telkti žinias ir patirtį bei dalytis jomis, taip pat būtina didelė technikos pažanga tobulinant medžiagų savybes ir mažinant išlaidas, kad būtų galima patenkinti galimų naujų klientų lūkesčius.

3.11

Kuro elementų ir vandenilio moksliniams tyrimams būtina suteikti europinį aspektą; iš tiesų tai galbūt yra vienintelė galimybė spręsti sudėtingus sektoriaus uždavinius.

3.12

Įsteigus bendrąją viešojo ir privataus sektorių įmonę būtų žengta veiksmingų Bendrijos mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros šiame sektoriuje link, kadangi šiuo metu sektorius susiduria su sunkumais reikiamos „kritinės masės“ požiūriu. Tai labai svarbu siekiant įveikti pastarąjį mokslinių tyrimų programų pasklidimą pavienėse valstybėse narėse, nes dėl išteklių būtinoms programoms finansuoti trūkumo jos neįstengia pasiekti reikiamos „kritinės masės“.

4.1

Tyrimų programų pagrindas — Septintoji bendroji mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programa (FP 7). Siekiant kompetentingos ir dinamiškos ekonomikos svarbu atnaujinti investicijas į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą.

4.2

Atrodo, kad siūlomas reglamentas dera su Bendrijos mokslinių tyrimų politika, taip pat su Lisabonos strategija (konkurencingumo požiūriu) ir Barselonos tikslais (moksliniams tyrimams numatytų išlaidų požiūriu), pagal kuriuos Europa iki 2010 m. 3 proc. savo BVP turėtų skirti moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai.

4.3

Taip pat atrodo, kad reglamentas dera su Komisijos komunikatu dėl 2007 m. sausio mėn. pradėtos Europos energetikos politikos iniciatyvos ir Europos strateginiu energetikos technologijų planu, dėl kurio Komitetas šiuo metu rengia nuomonę (1) ir kuriuo turi būti pasinaudota nustatant artimiausio dešimtmečio energetikos technologijų naujovių diegimo kryptį. Jis taip pat dera su kita Bendrijos veikla, pavyzdžiui, aplinkos apsaugos ir tvaraus vystymosi srityse.

5.1

Pasiūlytas Kuro elementų ir vandenilio bendrąją įmonę įsteigiantis Tarybos reglamentas (COM(2007) 571 galutinis) pagrįstas Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų programos nuostatomis, pateiktomis Sprendime Nr. 1982/2006/EB, kuriame numatytas Bendrijos įnašas steigiant ilgalaikes viešojo ir privataus sektorių partnerystes.

5.2

Šios partnerystės steigiamos kaip Bendros technologijų iniciatyvos (BTI) ir kuriamos pagal ankstesnes Europos technologijų platformas (ETP).

5.3

Tarybos sprendime Nr. 971/2006/EB dėl specialiosios programos „Bendradarbiavimas“ pabrėžiama, kad reikėtų steigti viešojo ir privataus sektorių partnerystes ir numatytos šešios sritys, kuriose būtų galima kurti bendras technologijų iniciatyvas siekiant pradėti naujus Europos mokslinius tyrimus:

5.4

Laikantis tokios bendros strategijos, pasiūlytame reglamente (COM (2007) 571 galutinis) numatoma įgyvendinti Bendrą technologijų iniciatyvą dėl kuro elementų ir vandenilio įsteigiant Kuro elementų ir vandenilio bendrąją įmonę.

5.5

Bendroji įmonė laikoma tarptautine institucija, turinčia juridinio asmens statusą pagal 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/17/EB 22 straipsnį ir direktyvos 2004/18/EB 15 straipsnį. Jos būstinė Briuselyje ir veikla nutraukiama 2017 m. gruodžio 31 d., nebent būtų pratęsta Tarybos sprendimu, iš dalies pakeičiančiu svarstomą reglamentą.

5.6

Svarbiausi Komisijos tikslai, dėl kurių steigiama ši bendroji įmonė, išsamiai išdėstyti pasiūlyto reglamento priede pateiktų bendrosios įmonės įstatų 1.2 straipsnyje:

6.1

Pasiūlymą sudaro Tarybos reglamentas ir priede pateikti bendrosios įmonės įstatai. Jis pagrįstas Sutarties 171 straipsniu. Bendroji įmonė — tai Bendrijos institucija, jos finansinė atskaitomybė tvirtinama pagal Tarybos reglamento 1605/2002 (EB, Euratomas) 185 straipsnį. Todėl reikės atsižvelgti į tai, kad dėl ypatingo iniciatyvos pobūdžio į ją įtraukiamos viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės ir kad pastarojo įnašas turėtų bent jau prilygti viešojo sektoriaus įnašų dydžiui.

7.1

Bendrosios įmonės narės steigėjos:

7.2

Įsteigus bendrąją įmonę, nare galėtų tapti ir mokslinių tyrimų grupė, atstovaujanti pelno nesiekiančioms mokslinių tyrimų organizacijoms, jeigu įsteigiamas mokslo bendruomenei atstovaujantis subjektas.

8.1

Reglamento 5 straipsnyje išsamiai išvardytas bendrosios įmonės einamąsias išlaidas lygiomis dalimis dengia narės steigėjos.

8.2

Mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos išlaidas turėtų bendrai finansuoti Bendrija savo lėšomis ir veikloje dalyvaujantys privatūs juridiniai asmenys natūriniais įnašais. Privačių juridinių asmenų įnašo dydis turėtų bent jau prilygti Bendrijos įnašų dydžiui.

8.3

Didžiausias Bendrijos įnašas į KEV bendrosios įmonės einamąsias ir veiklos išlaidas yra 470 mln. eurų. Komitetas mano, kad, atsižvelgiant į pagal šią bendrą technologijų iniciatyvą vykdomų mokslinių tyrimų svarbą, ši suma galėtų būti didesnė. Be to, manoma, kad einamosios išlaidos neviršys 20 mln. eurų. Įnašai teikiami pagal specialiąją programą „Bendradarbiavimas“, kuria įgyvendinama Septintoji bendroji mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programa (FP 7) pagal Reglamento (EB, Euratomas) 54 straipsnio 2 dalies b punkto nuostatas (1605/2002).

8.4

Jeigu bus sukurta Mokslinių tyrimų grupė (žr. 7.2 punktą), ji dengs vieną dvyliktąją einamųjų išlaidų, tuomet Komisijos įnašas bus atitinkamai sumažintas.

8.5

Jeigu nesuteikiama finansavimo po 2013 m. (pasibaigus Septintajai bendrajai programai), 2014–2017 m. tęsiami tik tie projektai, kurių dotacijos susitarimas pasirašytas ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio 31 d.

9.1

EESRK palankiai vertina sprendimą įsteigti Kuro elementų ir vandenilio bendrąją įmonę ir pritaria su tuo susijusiam pasiūlymui priimti reglamentą COM(2007) 572 galutinis. EESRK ypač atkreipia dėmesį į tai, kad pasiūlyta investavimo į mokslinius tyrimus ir jų koordinavimo strategija yra svarbi Europos Sąjungai ir kad ji, atsižvelgiant į šią bendrą technologijų iniciatyvą, padės paįvairinti energijos rūšių derinimo būdus, visų pirma transporto sektoriuje (6).

9.2

Kaip ir nuomonėse dėl kitų reglamentų, pagrįstų su specialiąja programa „Bendradarbiavimas“ susijusiu Tarybos sprendimu 971/2006/EB, Komitetas mano, kad papildomos investicijos į MTTP yra tinkama priemonė siekiant Europos įmonėms nubrėžti aiškias gaires, kurios padėtų įveikti dabartinį Bendrijos finansavimo susiskaldymą ir išvengti pernelyg padrikų programų.

9.3

Nuo pat pradžių, kaip matyti iš daugelio nuomonių, Komitetas labai palankiai vertino vis didesnį Europos Sąjungos įnašą į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą. Neįmanoma nurodyti visų dokumentų, tačiau verta paminėti dvi naujausias su bendrosiomis įmonėmis „Švarus dangus“ ir ENIAC susijusias nuomones, kurios buvo pavirtintos didžiąja balsų dauguma spalio 24–25 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto plenarinėje sesijoje.

9.4

Plačiąją prasme; nuomonėje dėl Žaliosios knygos „Europos mokslinių tyrimų erdvė. Naujos perspektyvos“ (7) EESRK teigia remiantis „tikslą sukurti su mokslu ir technologijomis susijusią pasaulinio lygio mokslinių tyrimų infrastruktūrą, kurią vėliau taip pat būtina nuolatos ir patikimai remti“, ir pažymi, kad „šios infrastruktūros tikslas bus pasiektas ir ji duos gerų rezultatų, jei valstybėse narėse įsikūrusios šios srities institutų ir universitetų grupės bendradarbiaus ir pramonės įmonės aktyviai dalyvaus su technologijomis susijusiuose projektuose.“

9.5

Konkrečiai: nuomonėje (8) dėl Komisijos komunikato Tarybai ir Europos Parlamentui „Biokuro pažangos ataskaita. Ataskaita apie biokuro ir kito atsinaujinančiojo kuro vartojimo Europos Sąjungos valstybėse narėse pažangą“ EESRK labai palankiai vertina su pastarajame reglamente aptariamais klausimais susijusių mokslinių tyrimų programų vystymą.

9.5.1

Šioje nuomonėje EESRK teigia, „kad ypač daug dėmesio reikėtų skirti biokuro, ypač antrosios kartos kuro, sektoriaus moksliniams tyrimams neaukojant kitų galimybių, pavyzdžiui, galimybės gaminti vandenilį naudojant saulės energiją arba apdoroti biomasę.“

9.5.2

Toliau EESRK pabrėžia, kad „nepaisant naujausių vandenilio gamybos iš biomasės, kartais naudojant biotechnologijas arba atsinaujinančius šaltinius, mokslinių tyrimų, galimam vandeniliu varomų automobilių paplitimui ir pateikimui į rinką įtaką taip pat daro didelė kuro sudedamųjų dalių kaina“, ir daro išvadą, kad tam, kad „vandenilis taptų ekonomiškai įmanomu alternatyviu energijos šaltiniu, turi būti mažinamos gamybos išlaidos“. Toliau komitetas teigia, „kad reikia remti biokuro sudedamųjų dalių technologijų mokslinius tyrimus, t. y. tokių biokuro sudedamųjų dalių, kurios paversdamos cheminę energiją elektros energija naudoja biokatalizatorius.“

10.1

Kadangi įdiegta daugialypė ir sudėtinga finansavimo sistema ir panaudota daug Bendrijos išteklių, EESRK mano, kad reikėtų aiškiau apibrėžti aptariamų tyrimų galutinių produktų naudojimą ir paskirstymą. Šiuo tikslu patentų ir intelektinės nuosavybės klausimai (pasiūlyto reglamento 17 straipsnyje ir prie jo pridėto Bendrosios įmonės įstatų 1.24 straipsnyje jie apibrėžti taip, kad sunku nustatyti principus) turėtų būti apibrėžti tiksliau ir aiškiau, kad nesusidarytų kliūčių įgyvendinti ir vykdyti Kuro elementų ir vandenilio bendrą technologijų iniciatyvą. Į šį stygių EESRK jau atkreipė dėmesį savo nuomonėse dėl bendros technologijų iniciatyvos „Naujoviški vaistai“ įgyvendinimo ir bendrosios įmonės „Švarus dangus“ steigimo. Aptariamos bendros technologijų iniciatyvos atžvilgiu šis stygius bus jaučiamas dar labiau, nes galutinis mokslinių tyrimų produktas domins konkuruojančias rinkos įmones, ypač automobilių gamintojus, iš kurių dauguma priklausys bendrajai įmonei. Taigi, kadangi naudojama daug Bendrijos lėšų, reikėtų apsvarstyti, kokius mechanizmus būtų galima taikyti siekiant skatinti Europos investicijų grąžą, ar bent šį klausimą įtraukti į svarstomą dokumentą.

10.2

5.2 punkte teigiama, kad Bendros technologijų iniciatyvos kuriamos pagal ankstesnes Europos technologijų platformas. Tačiau įgyvendinant šias platformas kartais nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo — iš naujo pradėti mokslinius tyrimus Europoje. Bendros technologijų iniciatyvos sukurtos atsižvelgiant į visus sunkumus, su kuriais jau susidurta diegiant Europos technologijų platformas, kurių svarbiausias uždavinys buvo iš esmės pagerinti pramonės konkurencingumą.

10.2.1

Todėl EESRK apgailestauja, kad Komisijos pasiūlyme išsamiau neanalizuojama ankstesnė Europos technologijų platformų (ETP) veikla; jų veikla neįvertinta, neįvardijami jos rezultatai, nėra ir jokių bibliografinių nuorodų. Atlikus tinkamą vertinimą ir nustačius sunkumų, patirtų įgyvendinant Europos technologijų platformas, priežastis, būtų galima išvengti problemų imantis naujosios iniciatyvos.

10.3

Siekiant Kuro elementų ir vandenilio bendros technologijų iniciatyvos tikslų ir kuo geresnių rezultatų taikant šią priemonę EESRK mano, kad būtina:

9.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 204/24

9.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 204/24

9.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 204/25

9.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 204/25

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) tvirtina, kad integruotas požiūris į transeuropinius tinklus (TEN) yra vienas iš būdų siekti Europos Sąjungos tvaraus vystymosi tikslo.

1.2

Komitetas įsitikinęs, kad integruoto požiūrio į transeuropinius tinklus taikymas padeda sparčiau kurti šioje srityje numatytas infrastruktūras ir mažinti statybos išlaidas, palyginti su išlaidomis, kurios susidarytų laikantis požiūrio, kuriame nebūtų atsižvelgiama į galimą įvairių tinklų sinergiją.

1.2.1

Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas pastabas, Komitetas kreipiasi į Europos Komisiją (EK), ragindamas ją prieš artimiausią vidurio laikotarpio vertinimą pateikti pasiūlymų dėl finansinės paramos išplėtimo integruotam požiūriui į transeuropinius tinklus (plačiąja prasme, įskaitant visas tinklo atšakas) „integruoto požiūrio fondo“ forma.

1.3

Prieš nagrinėdamas sąlygas, kuriomis galima iš tiesų sėkmingai kurti integruotą požiūrį į transeuropinius tinklus (jų visumą), Komitetas mano, kad veiksmingai jo pasiekti galima tik vykstant sektorių suartėjimo procesui (1). Kita būtina prielaida, Komiteto nuomone, siekiant veiksmingesnio integruoto požiūrio, kuo greičiau sukurti atitinkamą bazinę šių tinklų struktūrą.

1.4

Kalbėdamas apie Komisijos komunikatą, EESRK siūlo išplėsti jo turinį ir aptarti, kokios įtakos vėlesnis 12 naujų valstybių narių įstojimas į ES galėtų turėti integruoto požiūrio galimybėms tose šalyse ir jo taikymo sričiai.

1.5

Komitetas nurodo, kad integruotas požiūris į transeuropinius tinklus ypač svarbus sprendžiant šiuos klausimus, kadangi:

1.6

Komiteto nuomone, tokiose nacionalinio lygmens europinėse iniciatyvose moksliniai tyrimai ypač svarbūs siekiant, kad integruotas požiūris į transeuropinius tinklus turėtų kuo didesnį poveikį. Šiuo požiūriu jis pažymi, kad šiuo metu tokiems tyrimams būdingas suskirstymas pagal temas ir sektorius. Todėl Komitetas ragina Komisiją ir Tarybą programuoti ir visoje teritorijoje įgyvendinti Europos mokslinių tyrimų ir taikymo programas, susijusias su įvairių tinklų, sudarančių bendrąją transeuropinių tinklų struktūrą, visų rūšių sinergija.

1.7

Kadangi kai kurios ES šalys turi atraminius optinių skaidulų tinklus, sukurtus siekiant patenkinti kitų nacionalinės infrastruktūros sričių (elektros energijos ir geležinkelio tinklų) technologinius poreikius, Komitetas yra įsitikinęs, kad norint taikyti integruotą požiūrį, reikia optinių skaidulų tinklus geriau panaudoti komerciniams (telekomunikacijos, duomenų perdavimo ir pan.) tikslams.

1.7.1

Be to, Komitetas laikosi nuomonės, kad atsižvelgiant į intensyvų vietos (savivaldybių) infrastruktūros vystymąsi daugelyje ES valstybių, kalbant apie integruotą požiūrį reikia pasinaudoti šių naujų įrenginių kūrimu siekiant sustiprinti optinių skaidulų prieigos tinklų skverbimąsi ir kurti pažangią savivaldybių infrastruktūrą (2), kurios dalimi turėtų būti geografinės informacijos sistemos integruotosios kortelės (3). Šitaip per informacinę sistemą taikomas integruotas požiūris į savivaldybės tinklų infrastruktūrą (Pažangi infrastruktūros valdymo sistema — PIVS).

1.8

Komitetas siūlo, kad kurdama projektus, susijusius su integruotu požiūriu į transeuropinius tinklus, Komisija atsižvelgtų į integruotas dujų technologijas ir į atsinaujinančius energijos šaltinius bei aplinką tausojančius energijos gamybos būdus. Taikant šią techniką, elektros energijos generavimą priartinančią prie galutinio vartotojo, galima sumažinti išmetamo CO2 kiekį.

1.8.1

Vykdant šiuos veiksmus, reikia kelti sinergijos, koordinavimo ir taupymo tikslus, kurių galima pasiekti vystant biotechnologijas ir dujų energijos technologijas.

1.9

Nagrinėdamas transeuropinių energetikos tinklų sinergijos, kuri galima, jeigu bus suvokta naujosiomis ES narėmis tapusių Baltijos šalių padėtis, klausimą, EESRK mano, kad atsižvelgiant į integruotą požiūrį reikia imtis vienos iš iniciatyvų, galinčių padėti greitai įveikti etapus ir imtis veiksmų, kad Baltijos šalių sistemos energijos tiltu būtų sujungtos su kitų ES šalių sistemomis. Tačiau įgyvendinant šį projektą negalima sutikti, kad ilgesnį laikotarpį (iki 2020 m.) perdavimo tinklų srityje būtų taikoma per didelių sąnaudų (4)praktika.

2.1

Europos energetikos, transporto ir telekomunikacijų infrastruktūros vystymas, sąveika ir geresnė integracija — aukšti tikslai, kurie keliami Europos bendrijos steigimo sutartyje (5) ir iš Lisabonos strategijos kylančiose Integruotose ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gairėse (6).

2.2

Į Sutarties 154, 155 ir 156 straipsnius bei Integruotas ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gaires įtraukti tikslai, susiję su Europos energetikos, transporto ir telekomunikacijų infrastruktūros vystymu, jų sąveika ir jų integravimo bei koordinavimo gerinimu.

2.3

Remiantis Sutartyje ir minėtose gairėse išdėstytomis nuostatomis, kilo idėja sukurti transeuropinius transporto, energetikos ir telekomunikacijų tinklus, kurie taptų tarsi Bendrijos ekonomikos kraujotakos sistema.

2.4

Europos Komisija, siekdama, kad transeuropinių tinklų veiklos rezultatai būtų kiek įmanoma geresni, visų pirma Europos Sąjungos konkurencingumo stiprinimo požiūriu, 2005 m. liepos mėn. įsteigė iniciatyvinę grupę, skirdama jai uždavinį ir įgaliojimą apibrėžti bendrąjį požiūrį, kuriuo remiantis būtų geriau koordinuojami įvairūs Bendrijos veiksmai siekiant paremti transeuropinių transporto, energetikos ir telekomunikacijų tinklų kūrimą.

2.4.1

Kalbant konkrečiau, iniciatyvinė grupė nagrinėjo tokius klausimus:

2.5

Toliau dėstomos EESRK nuomonės objektas — Komisijos komunikatas (COM(2007) 135 galutinis) „Transeuropiniai tinklai: integruoto požiūrio link“, parengtas remiantis iniciatyvinės grupės darbu.

3.1.1

Nuo paskutinio 2007 m. Europos Sąjungos plėtros etapo TEN-T srityje iki 2020 m. numatoma įgyvendinti 30 pirmenybinių projektų. Be to, Komisija neseniai pabrėžė, kad būtina juos išplėsti į kaimynines šalis (7).

3.1.2

Įgyvendinant šiuos didžiuosius projektus atsiliekama nuo pradinio kalendoriaus. Nors kai kurie projektai buvo baigti arba yra baigiami šiuo metu (8), trisdešimties pirmenybiniais laikomų projektų įgyvendinimo tempas vis dar per lėtas. Tokios padėties priežastys išsamiai aprašomos EESRK nuomonėje savo iniciatyva (9).

3.1.3

Iš trisdešimties pirmenybinių projektų aštuoniolika susiję su geležinkeliais, kiti du — su vidaus vandenų ar jūrų laivyba. Taigi labiausiai aplinką tausojančioms transporto rūšims buvo suteiktas didelis prioritetas. Europos Komisijai pateikti ECORYS (10) parengto tyrimo žemėlapiai rodo, kokia pažanga iki šios dienos pasiekta įgyvendinant trisdešimt pirmenybinių projektų ir kokios tikimasi baigiantis daugiametės finansinės programos laikotarpiui, 2013 m. Šiuose grafikuose aiškiai matyti, koks neužbaigtas tebėra šis tinklas.

3.1.4

Komisijos komunikate, kuris yra šios nuomonės objektas, nurodomi asignavimai, skirti TEN-T kurti 2000–2006 m. finansinės programos laikotarpiu, ir pristatomos finansavimo priemonės, nurodomos 2007–2013 m. finansinėje programoje. Šį finansų laikotarpį tiesiai iš ES biudžeto transeuropinių transporto tinklų plėtrai skiriama 8,013 milijardo eurų.

3.1.5

2007–2013 m. finansinės programos laikotarpiu ERPF ir Sanglaudos fondai ir toliau bus pagrindiniai ES šaltiniai finansuojant transeuropinio transporto tinklo projektus. Apskritai Bendrijos įnašas į jų įgyvendinimą turėtų būti telkiamas tarpvalstybinėse atkarpose ir skiriamas pralaidumo trukdžiams šalinti.

3.1.6

Europos investicijų bankas ir toliau finansuos transporto infrastruktūras, teikdamas paskolas ir naudodamasis specialiu garantijų instrumentu, kurio biudžetą sudaro 500 milijonų eurų nuosavųjų EIB lėšų ir 500 mln. EUR transeuropiniam transporto tinklui skirto biudžeto lėšų (t. y. 6,25 proc. visos skirtos sumos).

3.2.1

2007 m. sausio mėn. priimtoje Prioritetinėje tinklų sujungimo programoje Komisija nurodo, kiek pažengta įgyvendinant Europai svarbius projektus. Kalbant apie elektros energiją, pagal programą įgyvendinta nedaug projektų (12 iš 32), o iš tikrųjų užbaigti tiktai penki (11).

3.2.2

Dujų tinklų padėtis geresnė: septyni iš dešimties projektų turėtų būti pradėti įgyvendinti 2010–2013 m. laikotarpį. Žvelgiant iš kitos perspektyvos, vis dėlto bus atskleista, kad 29 suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) (12) terminalų ir dujų talpyklų įrengimas vilkinamas, kadangi atsisakyta statyti naujus įrenginius, o penkių kitų įrengimo darbai sustabdyti.

3.2.2.1

Kaip pagrindinę šio vėlavimo ir trūkumų priežastį Komisija įvardijo planavimo ir leidimų išdavimo procedūrų sudėtingumą. Iš kitų motyvų paminėsime viešosios nuomonės pasipriešinimą, nepakankamus finansavimo šaltinius ir vertikalią energetikos sektoriaus įmonių integracijos struktūrą.

3.2.3

Norėdama iki galo įgyvendinti išvardytus prioritetus, nuo šiandien iki 2013 m. ES į infrastruktūrą turės investuoti mažiausiai 30 milijardų eurų (6 milijardus į elektros energijos tinklus, 19 milijardų — į dujotiekį ir 5 milijardus — į SGD terminalus). Investicijos būtinos ne tik tarpvalstybinių ryšių srityje, bet ir energijos gamybos sektoriuje.

3.2.4

Finansinė parama investicijoms, susijusioms su transeuropiniu energetikos tinklu, skiriama iš Bendrijos biudžeto tik specifiniais ir griežtai motyvuotais atvejais. Tai biudžeto eilutė, skirta išimtinai transeuropiniams tinklams finansuoti, arba ištekliai, paimti iš Sanglaudos ir struktūrinių fondų, sudarantys daugiau kaip trečdalį Bendrijos išlaidų ir skiriami regionų plėtrai finansuoti būtent energetikos tinklų srityje.

3.2.5

Kitos finansinės priemonės (fondai, paskolos) padeda finansuoti investicijų įgyvendinimo etapą. Europos investicijų bankas yra pagrindinis transeuropinių tinklų finansavimo šaltinis. Sudėjus visų paskolos sutarčių sumas, nuo 1993 m. iki 2005 m. pabaigos skirtas visiems transeuropiniams tinklams finansuoti, susidaro 69,3 milijardo eurų, iš kurių 9,1 milijardo rezervuota energetikos tinklams.

3.3.1

Iš visų TEN sudarančių tinklų didžiausia pažanga pasiekta įgyvendinant transeuropinius telekomunikacijų tinklus (e-TEN). Laipsniškas telekomunikacijų paslaugų rinkos atvėrimas konkurencijai nuo 1988 m. iš esmės ją pakeitė. Konkurencingesnė aplinka paskatino investicijas, naujovių diegimą ir naujų paslaugų atsiradimą, todėl gerokai sumažėjo vartotojams nustatomos kainos.

3.3.2

Šiuo metu daugiausia investuojama į esamų tinklų modernizavimą, kad jie atitiktų naujos kartos tinklams keliamus reikalavimus, trečiosios kartos judriojo telefono ryšio ir kitokio belaidžio ryšio infrastruktūros plėtojimą bei plačiajuosčio ryšio užtikrinimą ES kaimo vietovėse.

3.3.2.1

Investuojamos lėšos gali būti skiriamos optinių skaidulų tinklams tiesti, jeigu inžineriniai darbai ir kabelio tiesimas patalpose sudaro 70 proc. tinklo tiesimo sąnaudų. Vietovėse, kuriose telekomunikacijų tinklas prasčiau išplėtotas, tiesiant geležinkelio linijas, kelius arba elektros energijos perdavimo linijas galėtų būti sudaromos sąlygos jį vystyti.

3.3.3

Viena didžiausių transeuropinių tinklų problemų — panaikinti prieigos prie plačiajuosčio ryšio galimybių kaimo ir miesto vietovėse skirtumus. Šioje srityje valstybėms narėms pavesta imtis konkrečių priemonių ir nustatyti tikslus, padėsiančius panaikinti šią nelygybę iki 2010 metų.

3.3.4

Norint parengti nuoseklų planą ir išplėsti plačiajuosčio ryšio diegimo zoną, reikia koordinuoti ir integruoti įvairius finansavimo šaltinius (struktūrinius fondus, Kaimo plėtros fondą, TEN fondą ir nacionalinius fondus).

3.4.1

Geriausias TEN sinergijos pavyzdys — geležinkelio ir greitkelių tinklų jungimas (13). Jų pranašumai išdėstyti Komisijos komunikate tema „Pagrindinių transeuropinių transporto magistralių pratęsimas į kaimynines šalis — Europos ir kaimyninių regionų transporto gairės“ (14). Svarbiausieji yra šie: sutaupyta erdvė, bendri inžineriniai statiniai, švelnesnis regimasis poveikis ir mažesnis kraštovaizdžio suskaidymas bei priemonės, kurios galėtų sumažinti bendros infrastruktūros poveikį (apsauga nuo triukšmo, pralaidos stambiems ir smulkiems gyvūnams). Be to, dėl kombinuotosios infrastruktūros gerokai sumažėja sąnaudos ir neigiamas poveikis aplinkai.

3.4.2

Buvo atliktas tyrimas (15) dėl kitų derinių kūrimo galimybių, pvz., tiesti aukštos įtampos liniją geležinkelio tunelyje arba kloti telekomunikacijų kabelius, ypač optinių skaidulų kabelius, išilgai geležinkelio linijos. Problema buvo išnagrinėta techninių įgyvendinimo galimybių, finansinio poveikio projektams ir procedūrų sudėtingumo požiūriu. Atlikus šią analizę, pavyko padaryti toliau išdėstytas išvadas.

3.4.2.1

Išskyrus dujotiekio ir kitų infrastruktūrų jungimą, kurį sudėtinga įgyvendinti techniškai dėl reikalingų apsaugos plotų dydžio, kitų TEN sujungimas teikia apčiuopiamą naudą.

3.4.2.2

Daugiausia žadanti yra telekomunikacijos ir transporto tinklų sinergija. Kiekvienas transporto tinklas gali būti optimizuotas — derinamas su jam valdyti naudojamu komunikacijų tinklu. Dažniausiai geležinkelio ir greitkelių tinklai jau būna sujungti su tokiais komunikacijų tinklais. Tam tikrais atvejais papildomi tokių tinklų pajėgumai naudojami kitiems tikslams, pavyzdžiui, duomenims perduoti.

3.4.2.3

Tačiau dar retai metodiškai ieškoma infrastruktūros valdymo sistemos ir telekomunikacijų tinklo sinergijos.

3.4.2.4

Galėtų būti naudinga patikrinti technines galimybes sukurti elektros energijos tinklų ir transporto bei telekomunikacijų infrastruktūrų sąsajas, pavyzdžiui, tiesiant aukštos įtampos kabelius kanalų ir upių šlaituose ir pakrantėse, įrengiant žemos įtampos (2 x 25 kV) jungtis naudojant greitaeigio geležinkelio linijas arba sistemingesnes požeminių aukštos įtampos linijų (300–700 kV) jungtis išilgai transporto tinklų arterijų. Tokiais planų pasiūlymais nekeičiamas skubus poreikis tarpusavyje sujungti nacionalinius aukštos įtampos tinklus, bet ilgesniam laikui nubrėžiamos detalesnės nacionalinių elektros energijos tinklų sujungimo tobulinimo gairės, derinamos su didžiųjų infrastruktūros projektų įgyvendinimo trukme.

3.5.1

Lisabonos strategijoje ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui raginama transeuropinius tinklus kurti atsižvelgiant į tvarią plėtrą.

3.5.2

Daugumoje pirmenybinių transeuropinio transporto tinklo (TEN-T) projektų pirmenybė teikiama mažiau aplinkai kenksmingoms ir mažiau energijos sunaudojančioms transporto rūšims — geležinkelių ar vandens kelių transportui. Transeuropinio transporto tinklo pabaigimas padės saugoti aplinką. Jei transporto išmetamas CO2 kiekis ir toliau taip pat didės, 2020 m. CO2 išmetimo lygis bus daugiau kaip 38 proc. didesnis už dabartinį. Komisijos nuomone, užbaigus trisdešimt pirmenybinių projektų, toks augimas sumažės maždaug 4 proc., arba 6,3 mln. tonų išmetamo CO2 per metus.

3.5.3

Sujungus nacionalinius energetikos tinklus ir prie jų prijungus atsinaujinančius energijos šaltinius, bus galima optimaliai naudoti kiekvienos valstybės narės pajėgumus ir taip sumažinti neigiamą poveikį aplinkai.

3.5.4

Aplinkos apsaugą reglamentuojančiuose Bendrijos teisės aktuose pateikiama aiški didžiųjų projektų vykdymo sistema. Ja pagrįstos transeuropinio transporto tinklo plėtros Bendrijos gairės (16). Kiekviena nauja su transeuropiniais tinklais susijusi programa turi būti analizuojama remiantis strateginiu aplinkos vertinimu (17), o kiekvienas projektas turi būti įvertintas atskirai (18). Tokie vertinimai taip pat galėtų būti galimos sinergijos paieškų pagrindas.

3.5.5

Kiekvieno individualaus projekto atveju privalu laikytis Bendrijos teisės aktų dėl triukšmo, vandens ir floros bei faunos apsaugos (19).

3.5.6

Jei visuomenės intereso projektui nerandama jokios tinkamiausios su Bendrijos teise suderinamos alternatyvos, gali būti imamasi kompensacinių priemonių, dėl kurių įmanoma įgyvendinti projektą kartu kompensuojant jo galimą neigiamą poveikį.

3.6.1

Fondų derinimo klausimas siekiant sukurti transeuropinius tinklus kelia rimtų problemų ar net konfliktų. Komisija nuolatos stebi, ar nemėginama tam pačiam projektui finansinių išteklių sukaupti iš skirtingų Bendrijos fondų. Audito Rūmai iškėlė šį klausimą savo ataskaitose apie Komisijos vykdomą transeuropinių tinklų įgyvendinimą.

3.6.2

Komunikate, kuris yra šios Komiteto nuomonės objektas, iniciatyvinė grupė daro išvadą, kad neturi būti galimybės gauti subsidijas iš kelių Bendrijos fondų. Siekiant užtikrinti biudžeto skaidrumą ir tinkamą finansinį administravimą, finansiniame reglamente ir (arba) priimtuose ar priimamuose pagrindiniuose sektorių teisės aktuose tam pačiam projektui įgyvendinti neturi būti numatytas kelių Bendrijos finansinių priemonių panaudojimas.

3.6.3

Komunikate pateikiama esminė informacija, turinti didžiausią įtaką su transeuropiniais tinklais susijusioms investicijoms, t. y. kad projekto, kuris yra finansinę paramą iš struktūrinių fondų ir (arba) Sanglaudos fondo gaunančios veiklos programos dalis, išlaidos negali būti padengiamos iš kitų Bendrijos finansavimo šaltinių.

3.6.3.1

Vadinasi, jeigu, pavyzdžiui, apmokant išlaidas ERTMS įrangai įsigyti arba geležinkelio linijai elektrifikuoti, finansinės pagalbos negaunama iš struktūrinių fondų ir (arba) Sanglaudos fondo, apmokant minėtas išlaidas finansinės pagalbos galima gauti iš transeuropiniams tinklams skiriamo finansavimo. Geležinkelio linijos tiesimas galėtų būti finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo arba Sanglaudos fondo. Be to, projektus taip pat būtų galima suskirstyti į geografines zonas ir bendrai finansuoti arba iš ERPF ir (arba) Sanglaudos fondo, arba iš transeuropiniams tinklams skirtų lėšų.

4.1.1

Dėl su gamyba susijusių dujų naudojimo technologijų (mišrių (20) technologijų, bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracija) (21)) vystymosi didėja investavimo į elektros energijos tinklus rizika, kadangi jos tiekimas keičiamas gamtinių dujų tiekimu ir bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (mažos galios jėgainės, mikrojėgainės) plėtra vietoje.

4.1.2

Naujų dujų tiekimo technologijų suklestėjimas padidina investicijų į dujų tinklų sektorių riziką: užuot tiekus per tinklą, gamtinės dujos gabenamos jūra ar vežamos keliais; prieš tai naudojamos gamtinių dujų suspaudimo (22) ir suskystinimo technologijos.

4.1.3

Elektros energijos ir dujų sektorių (šių sektorių įmonių) suartėjimas, t. y. jų nuosavybės, valdymo ir struktūros suvienodinimas, yra privaloma išankstinė sąlyga siekiant imtis integruotų veiksmų gamtinių dujų eksploatavimo, elektros energijos ir šilumos gamybos srityje. Kaip tik dėl šios priežasties būtina atsisakyti susiskirstymo į sektorius požiūrio (atsisakyti elektros ir dujų pramonės atsiskyrimo). Ypač svarbu paspartinti elektros energijos ir dujų sektorių suartėjimą naujosiose valstybėse narėse iš Centrinės ir Rytų Europos. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į su tuo susijusias neišvengiamas socialines pasekmes „naujosiose“ ir „senosios“ valstybėse narėse.

4.2.1

Dalyje ES šalių, įskaitant kai kurias naująsias valstybes nares (pvz., Lenkiją), sukurti labai dideli optinių skaidulų tinklai, skirti technologiniam pritaikymui, šiuo atveju elektros energijai (23) arba geležinkeliui (24). Nors sėkmingai žengiama į priekį eksploatuojant šiuos tinklus komerciniais tikslais (25), juose slypintis didelis integracijos potencialas ne visuomet išnaudojamas. Tokių nepanaudotų šaltinių randama ir kitur, įskaitant dujų sektorių. Tačiau potencialių galimybių visų pirma teikia įvairioms infrastruktūroms (elektros, geležinkelio) skirtų optinių skaidulų technologinių tinklų integravimas į telekomunikacijų tinklą sukuriant veiksmingą prieigos tinklą.

4.2.2

Daug ES valstybių, o ypač naujųjų narių, išgyvena intensyvaus savivaldybių infrastruktūrų (vandentiekio ir kitų tinklų), kurioms skiriamas Bendrijos bendrasis finansavimas, ypač iš Europos regioninės plėtros fondo ir Sanglaudos fondo, vystymosi etapą. Tokia padėtis suteikia unikalią progą į šias infrastruktūras įtraukti optinių skaidulų prieigos tinklus. Europos kaimo vietovėse ir mažuose miestuose ji tampa civilizacijos šuolio pagrindu. Norint veiksmingai paskatinti konkretų mūsų minėtos integracijos įgyvendinimą, būtų galima imtis priemonių, kurios padėtų sukurti palankias sąlygas skirti Bendrijos lėšas savivaldybių infrastruktūroms vystyti, pavyzdžiui, remti integruotų infrastruktūrų kūrimą.

4.2.3

Optinių skaidulų prieigos tinklas gali tapti pagrindu įgyvendinti pažangią savivaldybės infrastruktūrą, apimančią įvairių šių infrastruktūrų (vandentiekio, kanalizacijos, transporto, šilumos tinklų, viešosios saugos) sudedamųjų dalių (pažangių) administravimą (techninę priežiūrą) ir valdymą (paslaugų rinkoje). Geografinės informacijos sistemos integruotoji kortelė (valdoma savivaldybės arba rajono ir prieinama įmonėms, susijusioms su jų teritorijoje veikiančia infrastruktūra) turėtų tapti tokių pažangių savivaldybės infrastruktūrų dalimi. Šios kortelės šiuo metu turi didžiausią savivaldybės infrastruktūrų tinklo struktūrų integracijos potencialą.

4.3.1

Integruotos dujų ir atsinaujinančių energijos šaltinių technologijos (nedidelių pramonės technologijos, bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (26) technologijos, dideliuose ūkiuose iš žemės ūkio kultūrų gaunamos biomasės vertimu dujomis pagrįstos technologijos) suteikia galimybę riboti elektros energijos tinklų plėtrą ir dėl jos patiriamus nuostolius bei geriau išnaudoti pirminę energiją drauge sumažinant aplinkos taršą anglies dvideginiu.

4.3.2

Labai svarbi integruotų technologijų kategorija — aplinką tausojančios energetikos technologijos (bendros šilumos ir elektros energijos gamybos ir ekologiškos technologijos), orientuotos į energijos (elektros energijos ir šilumos) gamybą bei į atliekų panaudojimą pakartotinai utilizuojant savivaldybių surinktas arba žemės ūkyje bei žemės ūkio ir maisto pramonės procesų metu gautas atliekas).

4.4.1

Integruoto infrastruktūrų finansavimo tikslas — panaudoti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės patirtį siekiant efektyvesnio infrastruktūrų plėtrai skirtų Bendrijos finansinių išteklių naudojimo, ypač naujosiose valstybėse narėse.

4.4.2

Senosiose Sąjungos (buvusios ES-15) valstybėse narėse plačiai paplitusių viešojo ir privačiojo sektorių partnerysčių patirtis susijusi su didelių investicijų į infrastruktūras finansavimu. Naujosiose valstybėse narėse (Centrinės ir Rytų Europos šalyse) viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė turi būti išnaudojama investicijoms į nedideles savivaldybių infrastruktūras finansuoti, todėl šiandien vis svarbiau, kad ši viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės patirtis būtų perkelta iš 15 ES valstybių narių į naująsias nares vis dėlto turint omenyje, kad neįmanoma jos perkelti tiesiogiai ir kad neįmanoma tiesiogiai palyginti unikalių didelių infrastruktūrų projektų finansavimo ir didelio skaičiaus mažų projektų finansavimo.

4.4.3

Atsiradus galimybei gauti didelių finansinių išteklių iš ES biudžeto, kai kurių valstybių narių (įskaitant Centrinės bei Rytų Europos šalis) savivaldybės per daug kapitalo investuoja į sektorių infrastruktūras, ypač vandentiekį ir kitas komunikacijas, ir neišnaudoja šių infrastruktūrų integracijos potencialo investavimo etapu. Tai labai pavojingas reiškinys, nes taip panaikinamos galimybės sumažinti investavimui į infrastruktūrą skiriamas išlaidas (smunka ES biudžeto lėšų naudojimo efektyvumas) ir dėl nepagrįstų dėl perteklinio investavimo sukurtų įrenginių eksploatacijos sąnaudų didėja savivaldybių išlaidos, kadangi pastoviosios infrastruktūrų eksploatavimo išlaidos, kurias apmoka atitinkamos savivaldybės gyventojai, didėja. Privačiojo kapitalo dalyvavimas finansuojant infrastruktūras yra veiksminga priemonė siekiant išnaudoti integracijos potencialą ir sumažinti per didelių kapitalo investicijų riziką.

9.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 204/31

1.1

EESRK su susidomėjimu išnagrinėjo Pasiūlymą priimti reglamentą dėl bendrųjų patekimo į tarptautinio krovinių vežimo kelių transportu rinką taisyklių. Šiame pasiūlyme Komisijos pasirinktas sprendimas suderinti reglamento įgyvendinimą, leisiantį parengti aiškią ir lengvai taikomą kabotažo paslaugų apibrėžtį ir gerokai patobulinsiantį reikalavimų laikymosi ir įgyvendinimo taisykles, tenkina daugumos šio sektoriaus profesionalių subjektų lūkesčius.

1.2

Tačiau EESRK laikosi nuomonės, kad daugiau dėmesio vertėtų skirti socialiniam patekimo į tarptautinio krovinių vežimo kelių transportu rinką aspektui. Kabotažas (kaip ir vežimas į trečiąsias šalis ir iš jų (1)) šiame sektoriuje gali sudaryti sąlygas nesąžiningai konkurencijai ir socialiniam dempingui, kurių priežastis — vairuotojams mokamų atlyginimų skirtumai naujosiose ir senosiose valstybėse narėse.

1.3

EESRK laikosi nuomonės, kad reikalavimas atlikti kabotažo operacijas per septynių dienų laikotarpį gali užtikrinti lengvesnę jų kontrolę. Tokios kabotažo paslaugos gali būti leidžiamos tik po tarptautinio reiso.

1.4

Kabotažo paslaugų kontrolė turi būti įtraukta į teisės aktų, susijusių su kelių transportu, taikymo stebėsenos nacionalinę strategiją ir koordinuojama Komisijos lygiu. EESRK nepritaria tam, kad Europos lygiu veiktų daugybė komitetų, todėl prašo įsteigti vieną komitetą, kurį sudarytų valstybių narių atstovai ir socialiniai partneriai stebėtojų teisėmis.

1.5

Ilgalaikėje perspektyvoje Komitetas ragina Komisiją atlikti papildomą analizę, kad būtų galima lengviau pasiekti vidaus rinkos susiejimo su tolesniu kokybės standartų derinimu, darbuotojų apsauga, mokesčių ir socialine sistema, įskaitant užmokesčio skirtumų mažinimą.

2.1

Svarstomas Pasiūlymas priimti reglamentą dėl patekimo į tarptautinio krovinių vežimo kelių transportu rinką apima aspektus, kurie reglamentuojami pagrindiniuose teisės aktuose dėl vežimo kelių transportu vidaus rinkos (vidaus rinkos ramsčiuose).

2.2

Tiksliau kalbant, šie pagrindiniai teisės aktai sudaro teisinę bazę, nustatančią Europos Sąjungos taisykles, vadinamąsias bendrąsias privalomas taisykles, taikomas tarptautiniam krovinių ir keleivių vežimui Europos Sąjungos teritorijoje (kai išvykimo ar paskirties vieta yra valstybės narės teritorijoje arba kai reisas kerta vienos ar keleto valstybių narių teritoriją).

2.3

Ši teisinė bazė:

2.4

Kadangi nustatant šią teisinę bazę buvo siekiama sklandaus transporto vidaus rinkos veikimo, joje ne visada atsižvelgiama į jos socialinį poveikį, t. y. poveikį profesionalių autobusų ir sunkvežimių vairuotojų užimtumo ir darbo sąlygoms. Tuo laikotarpiu (pirmoji direktyva buvo priimta 1962 m.) socialinis vežimo kelių transportu vidaus rinkos aspektas ir tausus transportas nebuvo politiniu požiūriu aktualūs.

3.1

Komisijos pasiūlyme apibrėžtos penkios politikos pasirinktys, apimančios pasirinktis nuo „niekas nekeičiama“ iki „liberalizavimas“, kurios iš esmės kokybiniu požiūriu neapribos kabotažo. Komitetas mano, kad šiuo metu Europoje standartai pernelyg skiriasi, kad būtų galimas visiškas liberalizavimas nepažeidžiant standartų ir paslaugų kokybės bei seniai nusistovėjusių sveikatos apsaugos, saugumo ir darbo sąlygų šiame pramonės sektoriuje. Todėl Komitetas siūlo labiau apribotą pasirinktį „derinimas“, nustatant aiškią ir įgyvendinamą sąlygų apibrėžtį, kada turėtų būti leidžiamas kabotažas, taip pat pagerinant procedūras, skirtas užtikrinti susijusio administracinio darbo atitiktį, įgyvendinimą, norminimą ir supaprastinimą.

3.2

Svarstomas pasiūlymas priklauso teisės aktų paketui, kurį sudaro trijų reglamentų pasiūlymai (kuriais siekiama modernizuoti, supaprastinti ir sutrumpinti taisykles dėl leidimų išdavimo verstis krovinių ir keleivių vežėjo kelių transportu verslu ir dėl patekimo į šią rinką) ir ataskaita dėl direktyvos dėl darbo laiko organizavimo taikymo savarankiškai dirbantiems vairuotojams. Todėl reikia aiškiai nurodyti, kokią vietą nagrinėjamas pasiūlymas užima šiame teisės aktų pakete.

3.3

Komisija teigia, jog šio reglamento pasiūlymo reikia, kad dabartinės taisyklės būtų aiškesnės, lengviau suprantamos ir paprasčiau įgyvendinamos. Tam tikros šios teisinės bazės priemonės taikomos ir įgyvendinamos nevienodai, nes teisinės nuostatos suformuluotos neaiškiai arba neišsamiai.

3.4

Konkrečiau kalbant, problemų kyla dėl toliau išvardytų aspektų taikymo ir (arba) jų taikymo priežiūros:

3.5

Pasiūlymu siekiama persvarstyti ir konsoliduoti reglamentų (EEB) Nr. 881/92 ir (EEB) Nr. 3118/93 ir Direktyvos 2006/94/EB tekstus. Tačiau tai nėra paprasčiausias teksto išdėstymas nauja redakcija, kadangi pasiūlyme yra naujų nuostatų, pvz., dėl kabotažo. Jis remiasi Sutarties 71 straipsniu, kuriame kalbama apie bendrąsias taisykles, taikomas tarptautiniam transportui, taip pat apie sąlygas, kuriomis vežėjai nerezidentai gali teikti krovinių vežimo nacionaliniais keliais paslaugas valstybėje narėje (2).

3.6

Komisija laikosi nuomonės, kad jos pasiūlymas atspindi siekį užtikrinti gerą vidaus rinkos veikimą, padeda siekti Lisabonos strategijos tikslų, didinti kelių eismo saugumą, priklauso „geresnės teisėkūros“ iniciatyvai ir gerina socialinės apsaugos taisyklių taikymą.

3.7

Siūlomas teisės aktas yra susijęs su EEE (Europos ekonomine erdve), todėl turėtų būti jai taikomas.

4.1

EESRK su susidomėjimu išnagrinėjo Pasiūlymą priimti reglamentą dėl bendrųjų patekimo į tarptautinio krovinių vežimo kelių transportu rinką taisyklių. Iš principo EESRK mano, kad ateityje reikėtų siekti labiau liberalizuotos ES krovinių vežimo kelių transportu rinkos, tinkamai taikant bendrus europinius sveikatos, saugos ir darbuotojų apsaugos standartus ir toliau derinant mokesčių ir socialinę sritis, taip pat ir mažinant užmokesčio atotrūkį. Tiksliau, reikėtų stengtis įgyvendinti Komisijos pasiūlytą 5 pasirinktį. Šia pasirinktimi atsižvelgiama į galiojantį Reglamentą Nr. 3118/9 ir vidaus rinkos politiką. Tokiu būdu ši pramonės šaka taptų konkurencingesnė, o tai būtų naudinga visoms Europos įmonėms — vežimo paslaugų vartotojoms, taip pat ir aplinkai, nes sumažėtų dėl dabartinių kabotažo apribojimų vykdomų vežimų be krovinio arba su daliniu kroviniu skaičius.

4.2

Tačiau Komitetas sutinka su Komisija, kad visiškas krovinių vežimo rinkos liberalizavimas visoje Europoje šiuo metu būtų pernelyg drastiškas ir sukeltų didelį pavojų, kad kris socialiniai ir kokybės standartai ir kad jų bus mažiau laikomasi. Komitetas mano, kad Komisiją reikėtų paraginti atlikti išsamesnę analizę, kuri, kaip jie nurodė, ateityje turės būti orientuota tolesnės liberalizacijos linkme. Vis dėlto Komitetas sutinka su Komisija, kad„suderinimas“ yra tinkamiausia pasirinktis artimiausioje ateityje.

4.3

Konkrečiai, EESRK mano, kad:

aiškiau apibrėžia ir leidžia geriau taikyti priemones.

4.4

EESRK primena, kad remiantis Komisijos surengtomis konsultacijomis rengiant teisės aktų paketą ir konkrečiai šį pasiūlymą dauguma šia veikla užsiimančių subjektų laikosi nuomonės, kad būtina nustatyti aiškias, paprastas, įgyvendinamas, visose valstybėse narėse vienodas ir lengvai kontroliuojamas taisykles. Šiame pasiūlyme Komisijos pasirinktas suderinimas, leisiantis parengti aiškią ir įgyvendinamą kabotažo paslaugų apibrėžtį ir gerokai patobulinti reikalavimų laikymosi ir įgyvendinimo taisykles, tenkina daugumos šio sektoriaus subjektų lūkesčius.

4.5

Faktiškai, nors Reglamento Nr. 881/92 preambulėje nurodoma, kad panaikinami „(...) visi paslaugų teikėjui dėl jo nacionalinės priklausomybės ar jo įsisteigimo kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje paslaugos bus teikiamos, taikomi apribojimai“, išsaugota — nors ir laikina — leidžianti nukrypti nuostata, atitinkanti Sutarties 71 straipsnio 2 dalį, yra visiškai pagrįsta: visiškas rinkos liberalizavimas „gali turėti didelės įtakos gyvenimo ir užimtumo lygiui tam tikruose regionuose bei transporto įrangos eksploatavimui (...)“.

4.6

Tačiau EESRK laikosi nuomonės, kad daugiau dėmesio vertėtų skirti socialiniam patekimo į tarptautinio krovinių vežimo kelių transportu rinką aspektui. Žinoma, konstatuojamojoje dalyje (tiksliau, konstatuojamosios dalies 12 punkte) nurodoma, kad Direktyvos dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (96/71/EB) nuostatos turi būti taikomos tais atvejais, kai kabotažo operacijoms atlikti vežėjai darbuotojus, kurie su tais vežėjais yra susiję darbo santykiais, komandiruoja iš tos valstybės narės, kurioje tie darbuotojai paprastai dirba. Šis konstatuojamosios dalies punktas nenagrinėjamas nei straipsniuose, nei aiškinamajame memorandume.

4.6

Šis aspektas yra labai svarbus dar ir todėl, kad kelių transporto sektoriuje Bendrijos teisinės nuostatos, ypač susijusios su socialiniais aspektais, nė vienoje valstybėje narėje iš tikrųjų nėra veiksmingai įgyvendinamos.

5.1.1

EESRK apgailestauja, kad šis reglamentas netaikomas tarptautinių reisų transporto priemonėms, kurių bendroji masė mažesnė nei 3,5 tonos. Įvertinant siuntų gabenimo ir pristatymo į namus paslaugų sektoriaus augimą (taip pat pasienio regionuose) ir siekiant išvengti nesąžiningos konkurencijos, būtų protinga į reglamentą įtraukti šiame sektoriuje naudojamas mažesnės nei 3,5 tonos bendrosios masės transporto priemones.

5.1.2

EESRK nuogąstauja dėl to, kad nuostatos netaikomos tarptautiniams reisams iš valstybės narės į trečiąją šalį arba atvirkščiai, jeigu Bendrija ir atitinkama šalis nėra pasirašiusios sutarties. Todėl EESRK prašo Komisijos dėti visas pastangas, kad tokios sutartys būtų pasirašytos, ypač su šalimis, su kuriomis Europos Sąjunga turi bendrą sieną.

5.2.1

EESRK teigiamai vertina aiškiau išdėstytas naujas priimančiosios valstybės narės, vežėjo nerezidento ir kabotažinio vežimo apibrėžtis.

5.3.1

Komisijos pasiūlyme numatoma, kad vežėjams, užbaigusiems tarptautinį vežimą, leidžiama atlikti ne daugiau nei tris kabotažo operacijas, jeigu ankstesnio tarptautinio vežimo kroviniai buvo nuvežti į paskirties vietą. Paskutinė kabotažo operacija turėtų būti atlikta ne vėliau nei per septynias dienas.

5.3.2

Tokios paslaugų teikimo apibrėžties privalumas — vežėjams nerezidentams aiškiai uždraudžiama įvažiuoti į valstybę narę su nepakrauta transporto priemone. Kabotažo paslaugos leidžiamos tik prieš pakrautos transporto priemonės tarptautinį reisą arba po jo.

5.3.3

Apibrėžties trūkumas — teorinė galimybė vežėjui kartoti operaciją pasibaigus septynių dienų laikotarpiui, kai transportą užsako ta pati įmonė toms pačioms prekėms pervežti tais pačiais maršrutais. Kaip tokiu atveju užtikrinti laikiną kabotažo paslaugų pobūdį?

5.3.4

Dėl šios priežasties EESRK prašo naujojoje dokumento redakcijoje nurodyti ir pabrėžti, kad „laikinas pobūdis“ yra viena pagrindinių kabotažo paslaugų ypatybių (3).

5.3.5

Nors kabotažo paslaugos sudaro tik 3 proc. tarptautinio krovinių gabenimo apimčių (4), jos yra svarbios mažesnėms valstybėms narėms, kurių vežėjai dėl ribotų nacionalinių transporto rinkų yra priversti ieškoti pervežimo galimybių užsienyje. Statistiniai duomenys gali nebūti 100 proc. patikimi, nes kabotažo paslaugas deklaruoja šalis, kurioje vežėjas yra registruotas, tačiau tie duomenys vis tiek rodo, kad šis reiškinys plinta (5).

5.3.6

Nors dėl statistinių duomenų galima ginčytis jie akivaizdžiai rodo, kad kabotažas sudaro didelę tarptautinio transporto dalį, ypač mažesnėse senosiose valstybėse narėse. Aktyviausi kabotažo paslaugų rinkos dalyviai — Nyderlandų vežėjai, po jų seka Liuksemburgas ir Vokietija. 2005 m. vien šioms trims šalims teko pusė visų ES 25 vežėjų suteiktų kabotažo paslaugų. Nors kabotažo paslaugų skvarbos lygis pagal šalį (šis lygis — tai kabotažo procentinė dalis šalies vidaus rinkoje, t. y. nacionalinis transportas plius kabotažas) augo lėtai, bet stabiliai, jis tebėra nežymus. Nuo 1999 m. didžiausias skvarbos lygis nustatytas Belgijoje, Liuksemburge ir Prancūzijoje, tiesa, skvarba buvo tikrai nedidelė: kaip teigiama išnašoje nurodytame šaltinyje, Belgijoje šis lygis sudarė 2,87 proc., Prancūzijoje — 2,5 proc., o Liuksemburge — 1,99 proc. (6) Naujosiose valstybėse narėse kabotažo skvarbos lygis dažniausiai buvo mažesnis kaip 0,3 proc., išskyrus Latviją (0,8 proc.).

5.3.7

Vis dėlto, EESRK kelia nerimą neigiamos kabotažo operacijų pasekmės sektoriaus mažosioms ir vidutinėms įmonės. Šios pasekmės bus sunkios, kai kabotažo paslaugas senosiose valstybėse narėse teiks iš naujųjų valstybių narių kilę operatoriai, siųsiantys į šias šalis vairuotojus ir mokėsiantys daug mažesnį atlyginimą už tą, kuris mokamas priimančiojoje valstybėje (7).

5.3.8

Savaime suprantama, EESRK neprieštarauja, kad į rinką patektų vežėjai iš naujųjų valstybių narių, tačiau kyla kabotažo operacijų apribojimo ir kontrolės klausimas siekiant išvengti nesąžiningos konkurencijos ir socialinio dempingo. Dėl šios priežasties EESRK pritaria Komisijos pasirinktam sprendimui sukurti teisinę bazę, kuri sudarytų sąlygas reguliuojamajai konkurencijai, o ne visiškam kabotažo operacijų liberalizavimui.

5.3.9

Komisijos siūlomų priemonių poveikio įvertinime taip pat pabrėžiamas trečiųjų šalių transporto apimčių augimas (kartais kalbama apie „didįjį kabotažą“) (8). Be to, vis daugiau transporto ir logistikos įmonių steigia antrines įmones naujosiose valstybėse narėse ir iš šių šalių siunčia vairuotojus į tarptautinius reisus tarp senųjų valstybių narių už bet kokią konkurenciją pažabojančias kainas, kadangi naudojamasi dideliu vairuotojų atlyginimų skirtumu senosiose ir naujosiose valstybėse narėse. Reglamento pasiūlyme apie šį nesąžiningos konkurencijos ir socialinio dempingo aspektą neužsimenama.

5.3.10

Todėl EESRK apgailestauja, kad teisės aktų pakete ir ypač šiame pasiūlyme neminimi socialiniai aspektai. Neatsižvelgiama nei į didelį atlyginimų šiame sektoriuje skirtumą naujosiose ir senosiose valstybėse narėse, nei į neigiamas pasekmes mažosioms ir vidutinėms įmonėms, užimtumui ir vairuotojų atlyginimams.

5.3.11

Kalbant apie kabotažo paslaugų kontrolę (8 straipsnis), pasak Komisijos, vykdymą užtikrinančioms institucijoms bus lengviau nustatyti, ar vykdomos kabotažo operacijos yra teisėtos ar ne: šioms institucijoms reikės tik patikrinti pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR) privalomus turėti vežimo važtaraščius, kuriuose nurodomos pakrovimo ir iškrovimo datos vykdant tarptautinį vežimą. Be to, atliekant kiekvieną kabotažo operaciją būtina nurodyti duomenis apie siuntėją, vežėją, gavėją, krovinio pakrovimo vietą ir datą bei krovinio paskirties vietą, krovinio pobūdžio ir taikyto pakavimo metodo aprašymą įprastais žodžiais, o jei tai pavojingas krovinys — visuotinai pripažintą jo aprašymą, pakuotės vienetų skaičių, specialius pakuočių žymenis ir numerius, krovinio masę su įpakavimu arba kitais mato vienetais nurodytą krovinio kiekį, transporto priemonės ir priekabos valstybinius numerius. Šie duomenys iš tiesų leidžia geriau kontroliuoti kabotažo operacijas, numatytas atlikti per septynių dienų laikotarpį.

Vis dėlto, EESRK laikosi nuomonės, kad reikalavimas atlikti kabotažo operacijas per septynių dienų laikotarpį gali užtikrinti lengvesnę jų kontrolę.

6.1

Direktyvos dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (96/71/EB) nuostatos taikomos tais atvejais, kai kabotažo operacijoms atlikti vežėjai darbuotojus, kurie su tais vežėjais yra susiję darbo santykiais, komandiruoja iš tos valstybės narės, kurioje tie darbuotojai paprastai dirba.

6.2

Problemų kelia šios direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę... Šiuo konkrečiu atveju direktyva skirtingai taikoma joje numatytuose sektoriuose ir skiriasi paslaugų teikimo trukmė. Pavyzdžiui, kai kurios šalys direktyvą taiko tik statybos sektoriui, kitos reikalauja direktyvą taikyti nuo pirmosios paslaugų teikimo dienos (9). Be to, direktyva leidžia valstybėms narėms kolektyvinėmis sutartimis numatyti galimybę netaikyti tam tikrų direktyvos nuostatų, jeigu komandiruotės trukmė neviršija vieno mėnesio (10).

6.3

Atsižvelgiant į tai, kad šiandien direktyva valstybėse narėse taikoma skirtingai (net jeigu ji įgyvendinama tinkamai), kabotažo srityje ji neišspręs nesąžiningos konkurencijos ir socialinio dempingo problemų.

6.4

Be to, nevykdoma direktyvos dėl komandiravimo taikymo kontrolė (11). Tai neįtikėtinas trūkumas, kadangi direktyvoje (12) numatyta, kad kiekviena valstybė narė privalo užtikrinti atsakingų valstybinių institucijų bendradarbiavimą pagal socialinės apsaugos teisės aktus.

6.5

Dėl šios priežasties EESRK stebės Europos kelių transporto sektoriaus socialinio dialogo rezultatus šiuo klausimu.

7.1

EESRK prašo, kad iš trečiosios šalies kilusio vairuotojo liudijime būtų pažymima ir tai, kad jis priklauso socialinės apsaugos sistemai.

8.1

Reglamento pasiūlyme valstybėms narėms yra nustatytas reikalavimas pagal naująjį reglamentą dėl vežimo verslo licencijavimo įsteigti nacionalines kontaktines institucijas informacijai keistis. Turimos omenyje administracinės įstaigos ar valdžios institucijos, atsakingos už informacijos mainus su panašiomis kitų valstybių narių įstaigomis ar institucijomis.

8.2

Be to, nustatyta, kad valstybės narės į nacionalinį kelių transporto bendrovių registrą taip pat turi įtraukti visus jų vežėjų padarytus sunkius ir smulkius pakartotinius pažeidimus, dėl kurių vežėjams buvo taikytos sankcijos.

8.3

Reglamento pasiūlyme yra nustatyta nauja tvarka, kurios turi laikytis valstybė narė, nustačiusi vežėjo nerezidento padarytą pažeidimą. Pastaroji valstybė narė per mėnesį turi perduoti informaciją pagal privalomą standartinę formą. Ji gali prašyti, kad įsisteigimo valstybė narė paskirtų administracines sankcijas. Atitinkamo vežėjo įsisteigimo valstybė narė per tris mėnesius kitai valstybei narei turi pranešti apie veiksmus, kurių buvo imtasi.

8.4

EESRK nuomone, šios naujos nuostatos yra pažangios. Vis dėlto, EESRK apgailestauja, kad Europos teisės aktų, taikomų kelių transportui, kontrolės ir taikymo principai bei procedūros yra fragmentiški ir išsklaidyti. EESRK mano, kad eksteritorialumo principas, taikomas pagal teisės aktus, reglamentuojančius vairavimo trukmę ir poilsio laikotarpius (Reglamentas Nr. 561/2006), taip pat turėtų būti taikomas, kai pažeidžiami teisės aktai dėl kabotažo. Tai būtų stipresnė paskata laikytis teisės aktų.

8.5

Direktyvoje 2006/22 reikalaujama taikyti nuoseklią nacionalinę vykdymo strategiją ir prašoma valstybių narių paskirti atskirą įstaigą teisės aktų, reglamentuojančių vairavimo trukmę ir poilsio laikotarpius, įgyvendinimui koordinuoti. EESRK mano, kad kabotažo paslaugų kontrolė turi būti įtraukta į šią strategiją.

8.6

Tas pats pasakytina apie komitetą, kuris turėtų talkinti Komisijai. EESRK nepritaria, kad veiktų daugybė komitetų, ir prašo įsteigti vieną komitetą, kurį sudarytų valstybių narių atstovai ir socialiniai partneriai stebėtojų teisėmis ir kuriam būtų pavesta talkinti Komisijai kelių transportą reglamentuojančių teisės aktų taikymo ir kontrolės srityje.

9.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 204/39

—

Skatinti oro uostus patvirtinti išmetamo anglies dvideginio kiekio mažinimo valdymo strategiją įvedant oro kokybės modelį, pagal kurį būtų nustatomi visi NOx šaltiniai ir išmetamo CO2 kiekio mažinimo tikslai. Šio modelio tikslumas turėtų būti tikrinamas pagal oro uoste įsteigtų oro kokybės monitoringo punktų duomenis. Šis modelis turėtų būti taikomas pirmiausia šiose zonose: aerodrome, oro uosto statiniuose (terminalai ir susijusi aptarnavimo infrastruktūra), automobilių stovėjimo aikštelėse ir oro uosto prieigose.

—

Siekiant kuo labiau sumažinti anglies dvideginio kiekius, reikėtų skatinti pripažintų statinių standartų ir su oro uosto infrastruktūros statyba bei naudojimu susijusių geriausių veiklos pavyzdžių taikymą. Tai galėtų būti izoliacija, geresnis dienos šviesos ir saulės spindulių panaudojimas, lietaus vandens surinkimas, bendros šilumos ir energijos gamybos sistemos (CCPH), intelektualiųjų pastatų valdymo sistemos ir šilumokaičiai.

—

Skatinti oro uostus naudoti energijos šaltinius iš atsinaujinančių išteklių.

—

Skatinti naudoti aplinkai nekenksmingų oro uosto paslaugų transporto priemones tais atvejais, kai orlaivių apsisukimo vietose yra ypač intensyvus paslaugų transporto priemonių judėjimas. Oro uostai taip pat galėtų skatinti keleivius naudoti aplinkai nekenksmingas transporto priemones, nustatant skirtingus stovėjimo aikštelių mokesčius ir įrengiant lengvatines stovėjimo aikštelių zonas.

—

Skatinti oro uostus kuo labiau mažinti atliekų kiekius oro uostuose, aprūpinant oro uostus geresnėmis atliekų perdirbimo priemonėmis. Būtų labai naudinga nustatyti vienam keleiviui tenkantį atliekų kiekį, kuris galėtų tapti svarbiu aplinkosaugos rodikliu.

—

Keleiviams ir oro uostų darbuotojams naudojantis aplinką tausojančio transporto galimybėmis, pvz., važiuojant traukiniu, autobusu, skatinant iniciatyvas naudotis bendru automobiliu ar važiuoti į darbą dviračiu, kuo labiau sumažinti su kelionėmis automobiliu į oro uostą susijusį poveikį.

—

Skatinti oro uostus, kai įmanoma gerinti oro eismo valdymo procedūras oro uoste ir šalia jo, stengiantis sumažinti lėktuvų sudeginamų degalų kiekį.

—

Jei galima, nederėtų lėktuvui esant ant žemės laikyti užvestų papildomų variklių. Turėtų būti sudarytos galimybės teikti pastovią antžeminę energiją ir kondicionuotą orą iš terminalo pastato.

—

Varžyti orlaivių su senesniais neefektyviai degalus naudojančiais varikliais eksploatavimą arba jį uždrausti, didinant tokiems orlaiviams taikomus skirtingus nusileidimo ir pakilimo mokesčius.

—

Varžyti triukšmingesnių orlaivių naudojimą patvirtinant orlaivių triukšmingumo klasifikavimo schemas ir susijusias triukšmo kvotų schemas oro uostuose.

—

Mažinant teršalų išmetimą pagal sisteminį metodą ir teikiant pirmenybę saugumui, būtina atsižvelgti ir į kitus veiksnius, įskaitant lėktuvo korpuso ir variklio konstrukciją bei veikimą, kompromisus, pakaitinius degalus, antžemines paslaugas, oro uostų pajėgumus ir oro eismo valdymą.

—

Mažiau degalų sunaudojama taikant stabilaus leidimosi metodą (angl. CDA), kai orlaivis pradeda leistis iš didesnio aukščio pamažu artėdamas prie žemės, nei taikant laipsniško nusileidimo metodą, kai orlaivis ilgiau turi skristi vienodame aukštyje ir norint išlaikyti stabilų greitį reikia daugiau varomosios jėgos. Toks stabilus leidimasis reiškia, kad orlaivis leidžiasi efektyvesniu greičiu, todėl sunaudoja mažiau degalų. Manytina, kad tokio metodo taikymas daro poveikį oro kokybei maždaug 15–20 mylių spinduliu nuo aerodromo.

—

Reikėtų visiems trumpesniems nei 500 km skrydžiams bei visiems maršrutams, kuriais keliauja mažiau nei 70 keleivių ir atstumas yra tam tinkamas, naudoti turbosraigtinius lėktuvus.

—

Suvartojamų degalų kiekį sumažinti galima išjungiant 1 ir 2 variklius riedant link pakilimo tako arba iš jo sugrįžtant.

2.1

Aviacija nemažai prisideda prie aplinkos taršos šiltnamio dujomis. Šiuo metu šis sektorius išmeta apie 3 proc. (1) viso ES išmetamų šiltnamio dujų kiekio — 87 proc. daugiau nei 1990 m. Taigi aviacijos sektoriaus išmetamų teršalų sparčiai daugėja, nors daugelyje kitų ūkio sektorių sėkmingai mažinamas išmetamų šiltnamio dujų kiekis. ES 15 Kioto protokole įsipareigojo išmetamų šiltnamio dujų kiekį sumažinti 8 proc., tačiau jeigu nieko nebus daroma iki 2012 m. dėl ES oro uostuose lėktuvų išmetamų teršalų kiekio šis rodiklis sumažės ketvirtadaliu. Tikėtina, kad nuo dabar iki 2020 m. aviacijos sektoriuje teršalų išmetimas padidės daugiau kaip dvigubai.

2.2

Aviacija skatina ekonomiką, prekybą ir turizmą bei sudaro sąlygas vystyti verslą, suteikia daugiau galimybių gerinti gyvenimo kokybę tiek išsivysčiusiuose, tiek besivystančiuose regionuose.

2.3

Oro transportu pervežama 2 mlrd. keleivių ir 40 proc. eksportuojamų prekių (skaičiuojant pagal vertę). 40 proc. į kitas šalis vykstančių turistų keliauja lėktuvais. Aviacijos srityje visame pasaulyje dirba 29 mln. žmonių. Jos pasaulinis ekonominis poveikis vertinamas 2 960 mlrd. JAV dolerių, t. y. 8 proc. viso pasaulio BVP.

2.4

Oro uostas turėtų būti vietos infrastruktūros sudėtinė dalis, jam turėtų tekti svarbiausias vaidmuo saugant aplinką regione.

2.5

Oro uostų infrastruktūros veiksmingumas ir maksimalus panaudojimas labai priklauso nuo oro eismo kontrolės. Jeigu oro uoste, o taip pat ir šalia jo, būtų naudojamos veiksmingos oro eismo kontrolės procedūros ir joms skiriamas pakankamas dėmesys, sumažėtų lėktuvams kylant ir riedant oro uoste išeikvojamų degalų kiekis.

2.6

Daugeliui oro uostų, pvz., Getviko (Gatwick), Paryžiaus Orly, Milano Linate ir kt., jau šiandien labai trūksta pajėgumų. Iki 2010 m. dar apie 15 Europos oro uostų atsidurs tokioje padėtyje. Britanijos civilinės aviacijos tarnyba mano, kad laiko tarpsniai vietos oro transporto bendrovėms turėtų būti parduodami aukcione, o vėliau užtikrinant skaidrumą parduodami antrinėje rinkoje — taip būtų skatinamas geresnis nepakankamų išteklių naudojimas.

2.7

Pasirinkus didesnius orlaivius, kur tai įmanoma, būtų galima veiksmingiau panaudoti oro uostų infrastruktūrą ir su ja susijusią antžeminę įrangą. Nors dauguma reisų būna užpildyti, vienam keletu oro uostų besinaudojančiam orlaiviui vidutiniškai tenka tik 68 keleiviai. Orlaiviai per maži, tačiau oro transporto bendrovės nėra labai suinteresuotos naudoti didesnius ir modernesnius orlaivius, nes oro uostai negali keisti įkainių ir skatinti tokios rūšies efektyvumą. Norint pagerinti šią padėtį, reikėtų patvirtinti ir kartu taikyti rinkos priemonių ir efektyvumo taisykles, pvz., nustatančias, kad vežėjai privalo (priklausomai nuo naudojamo orlaivio tipo) bent kartą per valandą pasinaudoti savo išskridimo vartais arba leisti jais naudotis kitam vežėjui.

2.8

Komisijos pasiūlymu sukurti bendrą Europos oro erdvę (SESAR), sujungiant šiuo metu egzistuojančias atskiras nacionalines oro transporto valdymo sistemas, suteikiamas potencialas smarkiai padidinti oro erdvės naudojimo efektyvumą orlaiviams artėjant prie oro uostų ir juose kylant: taip sumažės skraidymo aplink oro uostą ir lūkuriavimo žemėje laikas, t.y. reikės trumpiau laukti nusileidimo ir pakilimo laiko tarpsnių. Tarptautinė oro transporto asociacija (angl. IATA) mano, kad naudojant veiksmingesnes oro transporto kontrolės sistemas, pasaulinį išmetamo CO2 kiekį galima sumažinti 12 proc. Komitetas ragina visus suinteresuotus subjektus daryti sparčią pažangą derybose šiai naujai tvarkai įvesti, neleidžiant sektorių intereso taktikai uždelsti jos įvedimą.

3.1

Manoma, kad aviacijos poveikis aplinkai — apie 2 proc. pasaulyje išmetamų šiltnamio dujų kiekio ir šis rodiklis iki 2050 m. gali išaugti dvigubai.

3.2

Aviacijos pramonė pastaraisiais metais pralenkė daugumą kitų pramonės sektorių mažindama triukšmą ir išmetamųjų teršalų kiekį, tenkantį vienam gamybos vienetui per metus. Šiuo metu degalų vartojimo efektyvumas gerėja maždaug 1–2 proc. per metus, o išmetamų šiltnamio dujų kiekis sudaro 2 proc. bendro kiekio. Aviacijos sektoriui tenka po 5 proc. per metus šio kiekio, čia efektyviai vartojant energiją sutaupoma apie 1,5 proc. Tačiau manoma, kad aviacijos sektoriaus rodikliai didės daug greičiau, todėl vien tik technologinių patobulinimų nepakaks šiai problemai išspręsti.

4.1

Aviacijos pramonė yra įsipareigojusi įgyvendinti subalansuotą Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos (angl. ICAO) triukšmo valdymo metodą, kuriuo siekiama sušvelninti triukšmo poveikį bendruomenei kuo mažesnėmis sąnaudomis.

4.2

Šiam metodui labai svarbu mažinti triukšmą pačiame triukšmo šaltinyje, o tai galima pasiekti pasinaudojant technologijų pažanga. Per pastaruosius dešimtmečius šioje srityje buvo įdiegtos įspūdingos naujovės, o per ateinančius 15 metų ketinama toliau siekti pažangos. Europos Komisija paskelbė direktyvą (2), kurioje nustatyti orlaivių triukšmo valdymo principai ir veiklos apribojimai, įskaitant nuostatą dėl pačių garsiausių — 3 skyriaus — orlaivių pašalinimo iš EB oro uostų. Šiuo metu reikėtų iš naujo apsvarstyti šios direktyvos įgyvendinimo rezultatus.

4.3

Oro uostai ir oro navigacijos paslaugų teikėjai yra įsipareigoję įgyvendinti stabilaus leidimosi metodą ir kitas įmanomas mažesnio triukšmo kėlimo skrydžio metu procedūras bei išsaugoti kilimo ir leidimosi tako pajėgumą. Tai svarbi sritis, kurioje reikalingi patobulinimai, skirti sumažinti išmetamo CO2 kiekį oro uostuose ir greta jų.

4.4

Vyriausybės privalo užtikrinti apsaugines žemės naudojimo planavimo ir valdymo priemones greta oro uostų.

4.5

Didėjant susirūpinimui dėl vietinio oro kokybės reikia imtis kompleksinių veiksmų, kuriais būtų siekiama sumažinti visus išmetamųjų teršalų šaltinius ore ir žemėje, tarp jų ir tuos, kurie tiesiogiai nesusiję su oro transportu, tačiau atsiranda aptarnaujant oro uostą, pvz., pramonė ir kelių transportas. Reikėtų skatinti oro uostų prijungimą prie geležinkelio tinklų ir taip sudaryti aplinką tausojančias galimybes nuvykti į oro uostą. Dėl to labai svarbu gerinti autobusų ir geležinkelio susisiekimo tinklus. Oro uostai turėtų skatinti aplinkai nekenksmingų automobilių naudojimą, nustatydami skirtingą apmokestinimą už automobilių statymą ir lengvatines automobilių statymo zonas. Oro uosto paslaugų transporto priemonės turėtų bent jau naudoti švaresnius energijos šaltinius, pvz., dujas ir elektrą. Šiuo metu nemažai šių transporto priemonių naudoja baterijų energiją ir šią praktiką reikėtų plačiau taikyti ten, kur leidžia darbo sąlygos. Intensyvus eismas prie oro uostų gali susidaryti ir dėl to, kad oro uosto darbuotojai automobiliais vyksta į darbą. Tokioms kelionėms reikėtų ieškoti kitų galimybių, pvz., skirti autobusus darbuotojams pavėžėti, bendrai naudotis automobiliais, išskirstyti pamainas, siekiant išvengti piko meto ir, jei įmanoma, oro uosto darbuotojams važiuoti į darbą dviračiu.

4.6

Technologijų pažanga praktiškai leido panaikinti matomus dūmus ir angliavandenilius, o azoto oksidų išlakos iš orlaivių variklių per pastaruosius 15 metų laipsniškai buvo sumažintos 50 proc. Taikant naujas variklių technologijas, iki 2020 m. siekiama azoto išlakas sumažinti dar 80 proc.

4.7

Kuriami kuro elementai, kurie galėtų pakeisti orlaivyje naudojamas papildomas jėgaines (angl. APU), o tai leistų 75 proc. sumažinti kiekvienos jėgainės išmetamą teršalų kiekį.

4.8

Oro uostai ir oro transporto bendrovės yra įsipareigojusios naudoti švaresnę ir efektyvesnę antžeminių paslaugų įrangą ir transporto priemones bei raginti vyriausybės ir vietos valdžios institucijas, kad šios sudarytų sąlygas vykti į oro uostus aplinkos neteršiančiu transportu, pvz., traukiniais ar metro.

4.9

Orlaiviui esant ant žemės, kai jam reikalinga energija, paprastai užvedamas vienas iš orlaivio variklių.

5.1

Aviacijai tenka apie 2–4 proc. pasaulinio naudojant iškastinį kurą išmetamo CO2 kiekio. Pagal Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (TKKK) prognozę, iki 2050 m. šis skaičius išaugs maždaug iki 5 proc. arba daugiau. Taip pat pažymima, jog aviacijos išmetamų teršalų kiekio didėjimas iki 2012 m. daugiau kaip ketvirtadaliu sumažintų teršalų mažinimo, kurį ES įsipareigojo pasiekti pagal Kioto protokolą, naudą aplinkai. Pasiekti tarptautinį susitarimą dėl reikiamų veiksmų nėra paprasta, tačiau siūloma direktyva siekiama pateikti pasaulinio lygmens veiksmų modelį, ir tai yra vienintelė tokią galimybę siūlanti iniciatyva.

5.2

80 proc. orlaivių išmetamų šiltnamio dujų susijusios su ilgesniais nei 1 500 km (900 mylių) keleiviniais reisais, kurių praktiškai nėra kuo pakeisti.

5.3

Aviacijos bendrovės yra įsipareigojusios aktyviai tirti galimybę laipsniškai įvesti alternatyvius degalus, pvz., skystus biodegalus (angl. BTL), ir taip toliau mažinti išmetamo CO2 kiekį.

5.4

Technologijų pažanga, infrastruktūros pagerinimas ir gerosios patirties pavyzdžiai šiuo metu oro uostuose yra veiksmingiausios ir pigiausios priemonės, galinčios padėti spręsti su klimato kaita susijusias problemas, taip pat taikant ir tinkamas rinkos mechanizmais paremtas priemones.

5.5

Oro uostams reikia tarptautinių standartų ir pasaulinės politikos, o ne nesuderintų ir trumparegiškų sprendimų.

5.6

Mažinant teršalų išmetimą, teigiamą vaidmenį galėtų atlikti oro uosto išplanavimas, ypač riedėjimo trasos iki pakilimo takų ir pylimo pertvarkymas, kad sumažėtų kamšatis aerodrome. Terminalo pastato konstrukcija turėtų sudaryti sąlygas kuo labiau sumažinti šildymo ir oro kondicionavimo poreikį, taip pat, kur įmanoma, reikėtų apsvarstyti saulės baterijų naudojimą, kuo geresnį natūralios šviesos ir saulės energijos, bendros šilumos ir energijos gamybos sistemų (CCHP) ir šilumos perdavimo sistemų naudojimą, lietaus vandens surinkimo įdiegimą projektuojant pastatus, kad vandenį būtų galima panaudoti tualetuose, lėktuvams plauti ir t. t. Temperatūra terminalo pastatuose turėtų būti efektyviai reguliuojama, siekiant sumažinti energijos nuostolius, atsirandančius dėl peršildymo ir (arba) peršaldymo.

5.7

Oro uosto veiklos tvarkymas turėtų būti nukreiptas ir į atliekų kiekio, tenkančio vienam keleiviui, sumažinimą. Šiam tikslui reikėtų naudoti geresnes perdirbimo priemones, kurios gali būti pačių oro uostų kontroliuojamos arba įgyvendinamos pagal paslaugų lygmens sutartis su oro transporto bendrovėmis ir kitais pagrindiniais paslaugų partneriais.

5.8

Direktyva, įtraukianti aviaciją į Bendrijos prekybos išmetamųjų teršalų leidimais sistemą, (3) gali gerokai padidinti visuomenės sąmoningumą šioje srityje, numatyti nemažus išteklius anglies dvideginiui sumažinti ir priemonę internalizuoti šias išorės aplinkosaugos sąnaudas, kurias aviacijos pramonė iki šiol ignoravo. Tačiau atsižvelgiant į anglies kainų lygį ir nepastovumą, mažai tikėtina, kad tai turės didesnį poveikį nuolatiniam oro eismo ir išmetamo teršalų kiekio augimui.

6.1

Norint aktyviai, laiku ir mažomis sąnaudomis spręsti oro uostų poveikio aplinkai problemas, būtinas visapusiškas suinteresuotųjų tarptautinių organizacijų, vyriausybių ir pramonės atstovų bendradarbiavimas ir sutarimas.

6.2

Mažinant teršalų išmetimą pagal sisteminį metodą ir teikiant pirmenybę saugumui, būtina atsižvelgti ir į kitus veiksnius, įskaitant lėktuvo korpuso ir variklio konstrukciją bei veikimą, kompromisus, alternatyvius degalus, antžemines paslaugas, oro uostų pajėgumus ir oro eismo valdymą.

6.3

Pirmenybę būtina teikti ilgalaikių oro uostų aplinkosaugos tikslų nustatymui, kurie būtų pagrįsti patikimais ir patikrinamais duomenimis bei reikalavimais. Šiuose tiksluose turi atsispindėti visi oro uosto procesų aspektai (oro eismas, statiniai, privažiavimas prie oro uosto ir pan.).

6.4

Visų būsimų oro uostų projektų vienas svarbiausių parametrų turėtų būti naujos oro uosto infrastruktūros, kuri leistų sumažinti prieš pakilimą ir po nusileidimo sudeginamų degalų kiekį, sukūrimas. Reikėtų toliau tirti, o kai tikslinga ir panaudoti naujas iniciatyvas, pvz., didesniuose oro uostuose naudojamas vietas, į kurias prieš pakilimą komerciniai orlaiviai nutempiami išjungtais varikliais ir varikliai užvedami tik apie 10 min. prieš pakilimą.

6.5

Taikant stabilaus leidimosi metodą, kai orlaivis pradeda leistis iš didesnio aukščio pamažu artėdamas prie žemės, sunaudojama mažiau degalų nei taikant laipsniško nusileidimo metodą. Toks stabilus leidimasis reiškia, kad orlaivis leidžiasi efektyvesniu greičiu ir todėl sunaudoja mažiau degalų.

9.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 204/43

1.1

EESRK mano, kad gairių projekto struktūrai ir dabartinei jo redakcijai iš esmės galima pritarti. Vis dėlto jis atkreipia dėmesį į tai, kad skiriasi skyrių dėl linijinės laivybos ir trampinės laivybos (susivienijimų) informacijos išsamumas. Linijinės laivybos skyriaus skirsnis apie keitimąsi informacija gana išsamus ir tikriausiai bus gana naudingas, nes jame aprašoma ir aiškinama atitinkama precedentų teisė ir sprendimų priėmimo šia tema praktika. Apskritai linijinių paslaugų gairių projektas atrodo aiškus, grindžiamas esama precedentų teise ir ilgomis, išsamiomis diskusijomis su pramonės atstovais. Vis dėlto skirsniai dėl trampinės laivybos apskritai ir dėl trampinės laivybos susivienijimų ne tokie išsamūs. EESRK daro prielaidą, kad jie nepakankamai išsamūs todėl, kad nėra precedentų teisės, o atitinkamos (konkurencijos priežiūros) institucijos, įskaitant Europos Komisiją, neturi patirties trampinės laivybos ir jos susivienijimų srityje, nors iki šiol oficialių frachtuotojų skundų negauta.

1.2

EESRK primena ankstesnėse nuomonėse (2004 m., 2006 m., 2007 m.) išdėstytus raginimus Europos Sąjungai pradėti prasmingai konsultuotis su kitais subjektais siekiant nuspręsti dėl dabartinių linijinių maršrutų paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų tarpusavio suderinamumo. Be to, EESRK primena tose pačiose nuomonėse išdėstytas rekomendacijas Europos Komisijai, kad ji, svarstydama jūrų transportui taikytinas konkurencijos taisykles, be išimtinai su konkurencingumu susijusių veiksnių atsižvelgtų ir į žmogiškųjų išteklių aspektą (pavyzdžiui, poveikį Europos jūrininkų užimtumui).

1.3

EESRK siūlo akivaizdžiais pavyzdžiais sukonkretinti linijinės laivybos gairių (projekto) turinį, ypač kalbant apie „istorinius duomenis“.

1.4

Kadangi dėl pirmiau minėtų numanomų priežasčių skirsniai dėl trampinės laivybos ir jos susivienijimų ne tokie išsamūs, EESRK abejoja, ar jų pakaks norint suteikti trampinės laivybos (susivienijimų) operatoriams reikiamą informaciją, kaip patiems įvertinti bendradarbiavimo susitarimus, kuriuose jie dalyvauja. Gali reikėti šiek tiek didesnio aiškumo dėl tam tikrų gairių projekto skirsnių, kuriuose aptariama trampinė laivyba (susivienijimai). Taip pat verta apsvarstyti, ar nereikėtų išplėsti reglamento, kuriuo reguliuojama konsorciumų veikla ir kuris šiuo metu taikomas tik konteinerių maršrutams, ir jį taikyti kitiems atitinkamiems pasaulio laivybos rinkos segmentams.

1.5

EESRK pabrėžia, kad laivybos susivienijimai nesudaro didžiosios dalies trampinės laivybos rinkų. Iš tikrųjų didžiąją daugumą trampinių laivų teikiamų paslaugų administruoja daug tarpusavyje dėl krovinių konkuruojančių mažų ar vidutinių įmonių. Todėl EESRK teigia, kad šį punktą gairėse reikia paaiškinti konkrečiai. Be to, Europos Komisija turėtų pateikti daugiau informacijos apie de minimis taisyklės taikymą susivienijimams, kurie yra per maži, kad turėtų apčiuopiamą poveikį savo rinkoms.

1.6

Apmaudu, kad gairėse dėl trampinės laivybos susivienijimų ne iki galo atsakoma į klausimus, kurie trampinių susivienijimų operatoriams kelia neaiškumų ir net susirūpinimą. EESRK sutinka su nuostata, kad, kaip galima numanyti iš gairių projekto, trampinės laivybos susivienijimai per se neprieštarauja EB konkurencijos teisės aktams, tačiau ragina Europos Komisiją galutinėje gairių redakcijoje konkrečiau išdėstyti, kaip 81 straipsnio 3 dalį taikyti trampinės laivybos susivienijimams, kad jiems būtų suteiktos priemonės, būtinos patiems save įvertinti.

1.7

Pažymėtina, kad gairių projekte neapibrėžiama, kas laikoma „trampine laivyba“, todėl neaišku, ar gairės taip pat taikomos keleiviniam jūrų transportui ir (arba) specializuotai laivybai. Verta apsvarstyti, ar ir šio aspekto nereikėtų išdėstyti aiškiau.

1.8

Be to, trampinės laivybos skyriuje EESRK siūlo paaiškinti, kad laivų brokerių veikla nustatant kainas iš esmės nesiskiria nuo susivienijimo vadovo veiklos. Trampinės laivybos rinkos, taip pat ir tos, kuriose veikia trampinės laivybos susivienijimai, yra derybinės, t. y. kainas nustato abi dėl jų besiderančios šalys, jos grindžiamos pasiūla ir paklausa. Todėl vien tai, kad susivienijimo vadovas su frachtuotoju susitaria dėl susivienijimui priklausančio laivo naudojimo kainos, nėra tas „susitarimas dėl kainos“, kuris laikomas esminiu apribojimu.

2.1

2007 m. rugsėjo 13 d. Europos Komisija paskelbė ilgai lauktą EB konkurencijos taisyklių taikymo jūrų transporto paslaugoms gairių projektą. Gairės taikomos bendradarbiavimo susitarimams jūrų transporto paslaugų sektoriuose, kuriems tiesioginį poveikį daro pokyčiai, įvykę priėmus Reglamentą 1419/2006, taikomą kabotažui, linijinės ir trampinės laivybos paslaugoms. Jomis siekiama suteikti informacijos, kuri padėtų laivybos įmonėms pačioms įvertinti bendradarbiavimo susitarimus, kuriuose jos dalyvauja, t. y. jomis remdamosi atitinkamos įmonės turėtų galimybę nustatyti, ar jų bendradarbiavimo susitarimai suderinami su EB sutarties 81 straipsnio nuostatomis, ar ne. Gairės iš pradžių galios penkerius metus.

2.2

Gairių projektu ypač siekiama aiškiau išdėstyti sąlygas, kuriomis linijinių paslaugų operatoriai gali teisėtai keistis informacija apie krovinius ir sudaryti įvairius susitarimus dėl susivienijimų. Šiuo tikslu sudaryta sudėtinga kriterijų sistema. Vis dėlto tikroji gairių (projekto) papildoma nauda iš esmės turės būti įvertinta ateityje, pavyzdžiui, ar gairėse (projekte) operatoriams pateikta reikiama informacija jų planuojamo elgesio rinkoje teisėtumui nustatyti.

3.1

Gairių projekte, kalbant apie linijinę laivybą, yra ne tik patvirtinta jau žinoma informacija, t. y. kad lainerių konferencijos dėl maršrutų į ES arba iš jos nuo 2008 m. spalio 18 d. bus panaikintos, bet ir nurodomos leistinos priemonės, kuriomis linijinių paslaugų operatoriai gali keistis informacija apie rinką. Nors tam tikrus aspektus ir gali reikėti sukonkretinti, dabartinėje gairių redakcijoje linijinių paslaugų pramonės atstovams leidžiama keistis ta informacija, kuri jiems ir reikalinga, kad galėtų tinkamai veikti.

3.2

Nuo 2008 m. spalio 18 d. linijiniai vežėjai, teikiantys gabenimo į ES uostą ir (arba) iš jo paslaugas, turi nutraukti bet kokią konkurencijai trukdančią lainerių konferencijų veiklą, nesvarbu, ar kitose pasaulio jurisdikcijose ši veikla leidžiama, ar ne. EESRK teigia, kad pasaulio mastu veikiantiems vežėjams bus sunku užtikrinti, kad Europos Sąjungoje neteisėta lainerių konferencijų veikla nedarytų pastebimos įtakos ES rinkai.

3.3

Daugiausia dėmesio tenka keitimosi informacija sistemoms, kiek tai susiję su linijine laivyba. Linijinės laivybos įmonėms suteikta šiek tiek laisvės keistis informacija. Svarbūs aspektai — rinkos struktūra, informacijos, kuria keičiamasi, rūšis, senumas ir keitimosi duomenimis dažnumas. Teisinga, kad daugiausia dėmesio skiriama keitimuisi ateityje aktualiais duomenimis — pajėgumų prognozėmis ir kainų indeksais. Greičiausiai pajėgumų prognozės prima facie visada bus neteisėtos. EESRK pripažįsta, kad keitimosi informacija poveikis turi būti nagrinėjamas kiekvienu konkrečiu atveju.

3.4

Kainų indeksų atžvilgiu, atskleidus bendrą kainos indeksą teisės aktai tikriausiai nebus pažeisti, nebent įmonės iš tos informacijos galėtų tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti konkurentų strategiją. Turėtų būti įvertinta, kiek informacija apibendrinta, ar duomenys „pasenę“, ar „aktualūs“, kaip dažnai jie skelbiami, bet gairių projekte konkrečiai nenurodyta, kiek svarbos turėtų būti skiriama šiems veiksniams.

3.5

Kalbant apie linijines paslaugas gairėse nėra kokių nors tikrai naujų elementų, bet panašu, kad jose pakartojami Europos Komisijos ir Europos teismų jau nustatyti bendrieji kriterijai.

3.6

EESRK primena ankstesnėse nuomonėse (1) išdėstytus raginimus Europos Sąjungai pradėti prasmingai konsultuotis su kitais subjektais siekiant nuspręsti dėl dabartinių linijinių paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų tarpusavio suderinamumo. Be to, EESRK primena tose pačiose nuomonėse išdėstytas rekomendacijas Europos Komisijai, kad ji, svarstydama jūrų transportui taikytinas konkurencijos taisykles, be išimtinai su konkurencingumu susijusių veiksnių, atsižvelgtų ir į žmogiškųjų išteklių aspektą (pavyzdžiui, poveikį Europos jūrininkų užimtumui).

3.7

Trampinės laivybos paslaugos yra pasaulinės, labai konkurencingos ir tenkina daug tobulo konkurencijos modelio kriterijų. Ši paslauga — visur vienoda ir patekimo į rinką sąnaudos dažniausiai labai mažos. Šiame versle konkuruoja daug įmonių, įvairaus dydžio ir tipo laivai gali pakeisti vienas kitą atsižvelgiant į rinkos aplinkybes. Informacijos srautai rinką irgi daro labai skaidrią. Verslas dažniausiai vykdomas pagal kelionės ar keleto iš eilės einančių kelionių plano sutartis, frachtavimo sutartis arba tvarkaraščio sutartis. Važtos tarifai, kuriuos galima pasiekti šiose rinkose, atsižvelgiant į rinkos aplinkybes labai kinta. Galiausiai trampinės laivybos rinkos gali greitai reaguoti į rinkos tendencijas ir ekspeditorių poreikius (2).

3.8

Laivybos susivienijimai veikia kiekviename trampinės laivybos verslo sektoriuje. „Susivienijimas“ buria tam tikrus panašius laivus, priklausančius skirtingiems asmenims ir valdomus vienos administracijos. Susivienijimo vadovas laivus administruoja kaip vieną bendrą laivyną, renka jų pajamas ir jas skirsto pagal iš anksto nustatytą skirstymo sistemą, o kiekvienas savininkas lieka atsakingas tik už navigacinį ir techninį laivo eksploatavimą. Susivienijimai paprastai kuriami dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia siekiama, kad dalyviai galėtų teikti paslaugas tokiu pajėgumu, kokio vis dažniau reikalauja stambieji klientai. Antra, siekiama pagerinti gabenimo efektyvumą specialiomis investicijomis ir intensyviau naudojant laivus. Susivienijimai veikia atsižvelgdami į pasiūlą ir paklausą. Sutartys sudaromos pasiūlymų pagrindu, tarifai dažniausiai formuojami neatidėliotinų atsiskaitymų rinkoje, pirkėjai — stambūs ir profesionalūs, o brokeriai bet kuriuo metu suteikia galimybę skaidriai sužinoti gabenamą kiekį tonomis ir kitas sąlygas.

3.9

EESRK pabrėžia, kad laivybos susivienijimai neužima didžiosios dalies trampinės laivybos rinkų. Iš tikrųjų didžiąją dalį trampinių laivų teikiamų paslaugų administruoja daug tarpusavyje dėl krovinių konkuruojančių mažų ar vidutinių įmonių. Todėl EESRK teigia, kad šį punktą gairėse reikia paaiškinti konkrečiau.

3.10

EESRK pažymi, kad trampinės laivybos paslaugoms ir susivienijimams EB konkurencijos teisė buvo taikoma visada, t. y. dar gerokai prieš priimant Reglamentą 1419/2006, kuriuo Europos Komisijai suteikiami šias paslaugas reglamentuojančių teisės aktų vykdymo priežiūros įgaliojimai. Vis dėlto šiuo laikotarpiu oficialių frachtuotojų skundų dėl šio sektoriaus negauta. Nėra ir precedentų teisės. EESRK daro prielaidą, kad gairių projekto skirsniai, kuriuose kalbama apie trampinę laivybą (susivienijimus), ne tokie išsamūs kaip skirsniai apie linijinę laivybą todėl, kad nėra precedentų teisės, o atitinkamos (konkurencijos priežiūros) institucijos, įskaitant Europos Komisiją, neturi patirties. Taip pat pažymėtina, kad gairių projekte neapibrėžiama, kas laikoma „trampine laivyba“, todėl neaišku, ar jos taip pat taikomos keleiviniam jūrų transportui ir (arba) specializuotai laivybai. Verta apsvarstyti, ar šio aspekto nereikėtų išdėstyti aiškiau.

3.11

Gairių projekte nepakankamai atsižvelgiama į trampinės laivybos sektoriaus specifiką. Susidaro įspūdis, kad jose vadovaujamasi į konkrečius sektorius neorientuotomis Horizontalaus bendradarbiavimo gairėmis. Laivybos susivienijimai turės laikytis tų pačių gairių, kurios taikomos kitiems pramonės sektoriams siekiant užtikrinti, kad jie nemažintų laisvos konkurencijos ir nesielgtų kaip kartelis.

3.12

Gairių projekto pobūdis gana bendras ir nesuteikia tikslaus teisinio apibrėžtumo. Jose konkrečiai neteigiama, kad laivybos susivienijimai nesuderinami su ES konkurencijos teise, tačiau nesuteikiama informacijos, kokiais atvejais jie iš tikrųjų nesuderinami.

3.13

Svarbiausias tas gairių projekto skirsnis, kuriame kalbama apie laivybos susivienijimų vertinimą ir klasifikavimą. Pradinis aspektas yra pastaba, kad susivienijimai paprastai vykdo bendrą rinkodarą ir turi įvairių bendros gamybos bruožų.

3.14

EESRK teigia, kad gairėse turėtų būti labiau atsižvelgiama į tai, kad konkrečioje trampinės laivybos rinkoje didelis tiek paklausos, tiek pasiūlos pakeičiamumas (pavyzdžiui, laivo tipo, dydžio, gabenimo sutarčių ir geografinės rinkos požiūriu). Be to, jeigu susivienijimas turi pats save įvertinti, rinkos dalių negalima nustatyti kiekvienai sutarčiai. Jos turi būti nustatomos tam tikram laikotarpiui.

3.15

EESRK mano, kad reikėtų aiškiau išdėstyti laivybos susivienijimų turimos rinkos dydžio ir maršrutų bei laivų tipų pakeičiamumo svarbą ir šias sąvokas geriau apibrėžti. Jis pastebi, kad nepateikta praktinės informacijos dėl atitinkamos rinkos apibrėžties. Vis dėlto rinkos dalys, atsižvelgiant į tai, kokia metodika taikoma, gali labai skirtis.

3.16

Trampinės laivybos susitarimus dėl susivienijimų vertinant pagal 81 straipsnį, reikėtų pabrėžti, kad susivienijimo vadovas administruoja į susivienijimą sujungtą laivyną ir eksploataciniu, ir komerciniu požiūriu ir per bendrą susivienijimo subjektą teikia bendrą paslaugą. Laivų siūlymas rinkai — de facto šalutinė susivienijimo vadovo funkcija. Pagrindinė — administruoti teikiamą paslaugą. Kiekvienas savininkas lieka atsakingas tik už navigacinį ir techninį laivo eksploatavimą. Susivienijimai teikia bendrai „sudarytą“ paslaugą, kuri yra glaudžios suinteresuotų šalių veiklos integracijos rezultatas (3), tad susivienijimų susitarimai turėtų būti vertinami taip pat, kaip ir kitų formų bendra gamyba arba susitarimai dėl specializacijos.

3.17

EESRK teigia, kad bet kokia nuoroda į „susitarimą dėl kainos“ kaip susivienijimo veikimo bruožą (ir kartu didelį konkurencijos apribojimą) gairėse būtų nepateisinama, nes susivienijimo vadovo ir kliento susitarimas dėl kainos yra neatskiriama siūlomos paslaugos dalis ir pasiūlymų teikimo procese vykstančių derybų dėl susivienijimui priklausančio laivo naudojimo kainos rezultatas.

3.18

EESRK įsitikinęs, kad žinant susitarimų dėl susivienijimų tikslą ir pagrindinius jų bruožus, EB sutarties 81 straipsnio 3 dalyje nurodytos keturios sąlygos dažniausiai yra įvykdytos ir susivienijimams galima daryti išimtį. Šis požiūris grindžiamas ir tuo, kad susivienijimai buvo sukurti reaguoti į frachtuotojų poreikius bei reikalavimus ir dešimtmečius veikė be jokių skundų.

3.19

EESRK tikisi, kad Europos Komisija, remdamasi patirtimi, nelaukdama, kol pasibaigs penkerių metų laikotarpis, gaires nuolat svarstys iš naujo ir prireikus į jas įtrauks papildomą arba aiškinamąją informaciją, kai tik jos turės.

3.20

Pasitaikius pirmai galimybei, Komisija turėtų pradėti tikrinti linijinių konsorciumų grupinę išimtį ir ištirti, ar reikia ją taikyti ir kitiems atitinkamiems pasaulio laivybos rinkos segmentams, ypač nuolatiniu pagrindu ir nuolatiniais maršrutais teikiamoms trampinėms paslaugoms — tai kelių specializuotų paslaugų teikėjų (pavyzdžiui, įprastų laivų refrižeratorių, miškovežių, specializuotų automobilius gabenančių vežėjų ir ro-ro laivų) bruožai.

9.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 204/47

9.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 204/47

1.1

JT, veikdamos savo šalių narių vardu, pasiūlė „cheminių medžiagų klasifikavimo bei ženklinimo“ kriterijų ir procesų nustatymo modelį — pasaulinę suderintą sistemą (PSS). Ja ketinama remti pasaulio prekybą ir padėti mažiau išsivysčiusios ekonomikos šalims užtikrinti darbuotojų ir vartotojų saugą ir sveikatą.

1.2

EESRK tvirtai remia šį visuotinio suderinimo tikslą, Komisijos dokumente siūlomą įgyvendinimo teisės aktų formą, teisinį pagrindą ir tai, kad siūlomas gamintojams ir tiekėjams taikytinas įgyvendinimo grafikas sutaptų su pirmuoju iš pagrindinių „medžiagų“ registravimo pagal Reglamentą (EB) 1907/2006 (REACH) galutinių terminų.

1.3

EESRK taip pat sutinka su Komisijos vertinimu, kad nepaisant to, jog per pastaruosius 40 metų ES išplėtotos sistemos pokyčiai neišvengiami ir plačiai remiami, trumpalaikė nauda ES viduje tikriausiai bus nepastebima, o sąnaudos gali būti didelės. Todėl EESRK mano, kad pradiniame poveikio vertinime reikėjo daugiau dėmesio skirti šioms gana neįprastoms aplinkybėms. Nesant jokios pastebimos bendros naudos, bet kokį taikomų teisės aktų papildymą ar keitimą, kuris nėra būtinas JT pasiūlymui įgyvendinti, turėtų lydėti atskiras sveikatos, saugos ar ekonominis pagrindimas. Svarbiausia, reikia kuo labiau stengtis užtikrinti, kad taikant neišvengiamai ilgus pereinamuosius laikotarpius tarp šių abiejų iš esmės analogiškų sistemų nekiltų pavojus šiuo metu taikomiems standartams. Pagrindinis reikalavimas — vartotojų švietimas įsigijimo metu.

1.4

EESRK mano, jog žinant, kad grafikas labai griežtas ir kad kartu reikia mažinti pradines sąnaudas, požiūris į pasiūlymo turinį ir jo greitą taikymą galėtų būti lankstus. Reikėjo daug metų dabartinei sistemai taip išvystyti, kad ji tinkamai apsaugotų visos ES darbuotojų ir vartotojų sveikatą ir užtikrintų jų saugą. Panašu, kad taip bus ir įsigaliojus naujajai pasaulinei suderintai sistemai. Vis dėlto svarbiausia skirti pakankamai ilgalaikių išteklių ir JT, ir Komisijoje, kad derinimo procesas vyktų toliau ir galiausiai taptų ne vien kriterijais, kuriais grindžiamas ženklinimas, o tikruoju prekių, kuriomis plačiai prekiaujama, klasifikavimu ir ženklinimu.

1.5

EESRK susirūpinęs pažymi, kad pasiūlymas labai ilgas — ir pats pasiūlymas, ir pastaruoju metu pateikti kiti pasiūlymai, pvz., REACH, kiti ES teisės aktai, su kuriais bus susiję šie abu būsimi teisės aktai, ir vis daugiau gairių, dabar laikomų reikalingomis. Jeigu nenorime padaryti nepataisomos žalos Europos pramonei (jau nekalbant apie teisės aktų vykdymo priežiūros ar dalinio keitimo procesus), būtina nauja koncepcija. Tiesiog neprotinga daryti prielaidą, kad visi nuo mažiausios MVĮ savininko iki paprastai didesnių nacionalinėje kompetentingoje institucijoje dirbančių atsakingų pareigūnų grupių turėtų nuolat ieškoti informacijos daugiau nei dvidešimtyje tūkstančių puslapių susijusios dokumentacijos vien šiomis temomis. Reikia rasti geresnį būdą.

1.6

EESRK taip pat apgailestauja, kad neapibrėžtos pagrindinės sąvokos ir ypač kad nuo konkrečią toksikologinę reikšmę turinčio žodžio „preparatai“ pereita prie šios prasmės neturinčių „mišinių“. Vis dar nėra jokios ES „cheminės medžiagos“ ar žodžio „cheminis“ apibrėžties, todėl darbuotojams, vartotojams, vadovams ir teisės aktų leidėjams toliau kyla painiava. Šis pasiūlymas, kurį ketinta parengti taip, kad jis būtų nešališkas ir neginčytino turinio, suteikia puikią galimybę ištaisyti su išsamumu susijusias klaidas. Tai daroma techniniuose prieduose ir pateikiant tipines apibrėžtis, taikomas visuose susijusiuose teisės aktuose. Šį klausimą reikėtų spręsti nedelsiant ir visomis kalbomis parengti reikšminių žodžių žodynėlį, nurodant tuos, kurie turi tą pačią reikšmę (greičiausiai tai būtų „chemikalas“, „cheminė medžiaga“ ir „medžiaga“) ir tuos, kurie turi skirtingą reikšmę arba yra nesusiję (pvz., „gaminys“ ir „produktas“.) Kai kuriose kalbose reikėtų nustatyti, kokia pasitaiko kultūrinė painiava ir asociacijos, ir jų vengti, pvz., dėl žodžių „medžiagos“ (kai kuriose kalbose reiškia „narkotikus, alkoholį ar tabaką“) ir „chemikalai“ (kaip sąsają su teroristine veikla ar kita nelegalia veika).

1.7

EESRK taip pat atkreipia dėmesį į dvejopą pavojų pernelyg detaliai suklasifikuoti ir pernelyg smulkiai etiketėse nurodyti medžiagas, nes tokiu atveju sumažėja perspėjimų, kurie yra esminiai, ir pasikliovimo etiketėmis, kurios yra vienintelis informacijos šaltinis ir darbuotojams, ir vartotojams, poveikis. Aišku, kad pagrindinė informacija turi būti nurodyta. Svarbu pateikti ir nuorodas į lengvai prieinamus šaltinius. Vis dažniau pasitaikantis pirkimas internetu ir paieška internetu apie konkrečių produktų naudą ir pavojų rodo, kad šioje srityje būtina papildomai dirbti. Ilgi sudėtingų mišinių sudedamųjų dalių standartizuotų ir nepažįstamų pavadinimų sąrašai anaiptol neatitinka gelbėjimo tarnybų ir apsinuodijimo centrų poreikių. Geriausia visų susijusių subjektų apsauga — bendros nuorodos apie pavojingumą, saugų elgesį ir kontaktiniai duomenys, kur atitinkamu atveju galima kreiptis ištisą parą. Konkrečiomis aplinkybėmis, kai taikoma patentuota gamybos technologija, šia koncepcija, kaip ir dabartiniuose teisės aktuose, apsaugomas ir gamintojas.

1.8

EESRK pažymi, kad nesiūloma ženklinti dažnai labai mažų iš vienos laboratorijos į kitą perduodamų kiekių, naudojamų akademinių ar verslo mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos tikslu. Šią kategoriją galima nesunkiai priskirti įvairioms JT siūlomoms etiketėms ir geriau taikyti pastarąjį variantą negu itin ribotą, neproporcingą ir brangią dabar siūlomą išimtį.

1.9

Galiausiai EESRK pažymi, kad vis dažniau reikės tikrinti įvairiose pasaulio jurisdikcijose naudojamų duomenų kokybę ir priimtus sprendimus. Neabejotinai didės poreikis susitarti ne tik dėl klasifikavimo kriterijų ir procesų, bet ir jų rezultatų. Nesunku suvokti visuotinį šių susitarimų poreikį ir naudą.

2.1

Šiuo pasiūlymu siekiama esamus ES teisės aktus suderinti su JT modeliu, dėl kurio buvo susitarta pastaruoju metu — pasauline suderinta sistema, kuria remiantis klasifikuojamos, ženklinamos ir pakuojamos žaliavos, tarpiniai ir galutiniai produktai, apibrėžiami kaip „pavojingi“ ir įvairiai apibūdinami kaip „cheminės medžiagos“, „medžiagos“, „mišiniai“ arba „preparatai“. Bus pakeisti nuo 1967 m. priimti Europos teisės aktai. Teks iš dalies keisti daug kitų direktyvų ir reglamentų, įskaitant Reglamentą (EB) 1907/2006 (REACH). Ilgalaikis poveikis ES viduje turėtų būti teigiamas, jeigu bus įmanoma apriboti sąnaudas ir gauti tam tikros nedidelės naudos. Apskritai pasiūlymu turėtų būti sudarytos geresnės pasaulinės prekybos sąlygos ir išsaugotos aukštos žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos normos.

2.2

Reikia pakeisti 40 metų galiojančią Pavojingų medžiagų direktyvą 67/548/EEB. Ji laikoma pirmuoju visos Europos „cheminių medžiagų“ teisės aktu, pirmiausia skirtu darbuotojų saugai didinti. Šia direktyva, daugeliu kitų direktyvų, kuriomis ji iš dalies keičiama, ir suderinimais su technine pažanga gamintojams, medžiagas į rinką teikiantiems subjektams, darbuotojams, platintojams ir vartotojams sukurta suderinta pavojingų medžiagų klasifikavimo sistema, kurioje naudojami konkretūs suderintų baigiamųjų rezultatų ir pavojingumo nustatymo kriterijai; deramo šių medžiagų ženklinimo sistema, kurioje naudojamas tam tikras skaičius piktogramų ir standartizuotų frazių galimai rizikai ir rekomenduotinoms saugaus tvarkymo procedūroms nustatyti; ir jų pakavimo sistema, kuria apsaugomi nuolatiniai naudotojai ir pažeidžiamos grupės, ypač maži vaikai.

2.3

Praėjus dvidešimt vieneriems metams nuo Direktyvos 67/548/EEB priėmimo, Pavojingų preparatų direktyvoje 88/379/EEB procesas buvo išplėstas nuo „medžiagų“ (gana baigtinio elementų ir jų junginių sąrašo) iki teoriškai neriboto „preparatų“ (dviejų ar daugiau medžiagų mišinių) sąrašo. Pripažinus, kad bandymai su gyvūnais tokiu mastu nepageidautini arba neįmanomi, šia direktyva Europos teisėje pirmą kartą buvo išvesta teorinė sudedamųjų medžiagų keliamo žinomo arba įmanomo nustatyti pavojaus ir labiausiai tikėtino galutinio mišinio pavojingumo tarpusavio priklausomybė. Ši priklausomybė buvo panaudota preparatams klasifikuoti, ženklinti ir pakuoti be papildomų bandymų.

2.4

Kadangi didžioji dauguma vartotojams parduodamų produktų yra „preparatai“ (arba netgi „gaminiai“), tai buvo svarbus žingsnis užtikrinant, kad specialiomis ir griežtesnėmis direktyvomis, pvz., taikomomis pesticidų, valymo priemonių ar kosmetikos gaminių pardavimui, nereglamentuojami produktai būtų saugūs vartotojams. 1988 m. direktyva buvo iš esmės pakeista 1999 m. priėmus Direktyvą 1999/45/EB.

2.5

Minėtos direktyvos kartu su vėliau irgi pakeista pagalbine Saugos duomenų lapo direktyva 91/155/EEB daugelį metų buvo visos ES darbuotojų ir vartotojų apsaugos pagrindas. Jos susijusios su beveik visais kitais žmonių sveikatai ir aplinkai apsaugoti bei saugai užtikrinti skirtais ES teisės aktais ir juos papildo. Kad atsispindėtų taikymo srities, gamybos technologijų ir bandymų metodų, produktų prieinamumo ir vėlesnio naudojimo, taip pat naujausio mokslinio šių aspektų padarinių suvokimo ir žinomų nepageidaujamo poveikio mažinimo būdų pokyčiai, direktyvas reikia nuolat atnaujinti.

2.6

Ne mažiau svarbu, kad šiomis direktyvomis siekiama vidaus rinkos tikslų — ES sukurti bendrąją įvairių atitinkamų produktų rinką. Produktus, ar jie būtų žaliavos, gamtiniai ar sintetiniai produktai, tarpinės cheminės medžiagos ar atliekų srautai, galutiniai produktai ar gaminiai, galima saugiai importuoti į valstybes nares ir jais prekiauti vienoje ar keliose valstybėse narėse tik tuo atveju, jeigu jie atitinka šiuos ir kitus taikytinus ES teisės aktus.

2.7

2001 m. Europos Komisija paskelbė Baltąją knygą „Būsimos cheminių medžiagų politikos strategija“. Galutinis etapas buvo praėjusiais metais priimtas Reglamentas (EB) 1907/2006, žinomas kaip REACH, dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų. Tuo pačiu metu buvo susitarta dėl lydimosios Direktyvos 2006/121/EB ir ji buvo paskelbta. Šioje direktyvoje numatyta papildomų Direktyvos 67/548/EEB pakeitimų siekiant jas abi suderinti. Šis procesas tikriausiai vyks toliau, kai tik bus gauta daugiau duomenų arba pakis teisės aktų leidybos poreikiai.

2.8

Visi minėtieji teisės aktai susiję su nurodytų produktų gamyba, platinimu, pardavimu Europos Sąjungoje ir prekyba jais tarp ES ir jos importo bei eksporto partnerių. Neišvengiamai tuo pačiu laikotarpiu daugelis kitų pasaulio šalių, su kuriomis ES nuolat prekiauja per įvairias ES viduje ir už jos ribų įsikūrusias dideles, vidutinio dydžio ir mažas įmones, sukūrė panašias, bet neidentiškas sistemas.

2.9

Kai kurios kitos šalys, paprastai turinčios daug mažiau išvystytą ekonomiką ir (arba) teisės aktų leidybos struktūras, pripažino, kad tokios „pavojingų medžiagų“ klasifikavimo, ženklinimo ir pakavimo sistemos reikia, bet jos laukia, kol bus susitarta dėl pasaulio mastu pripažįstamo modelio, kad galėtų jį įgyvendinti vietos lygmeniu.

2.10

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje pripažinusios, kad šios vietos lygmeniu sukurtos nacionalinės ar regioninės sistemos, nors ir būtinos žmonių sveikatai ir aplinkai apsaugoti bei saugai užtikrinti, gali taip pat kelti kliūčių pasaulio prekybai, Jungtinės Tautos siekė įgaliojimų parengti pasiūlymą dėl pasaulinės suderintos sistemos (PSS) cheminėms medžiagoms klasifikuoti, pakuoti, ženklinti ir saugos duomenų lapams teikti. Šio derinimo pavyzdžių jau buvo galima rasti transporto sektoriuje, ypač fizinio pavojaus ir ūmaus toksiškumo srityse.

2.11

Sutikimas kurti šią platesnę koncepciją buvo duotas 1992 m. vykusios Jungtinių Tautų Aplinkos ir plėtros konferencijos (UNCED) 21 darbotvarkės 19 skyriuje. Techninį įnašą turėjo pristatyti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), Tarptautinė darbo organizacija (TDO) ir Jungtinių Tautų ekspertų pakomitetis pavojingų krovinių vežimo srityje (UNSCETDG).

2.12

2002 m. gruodžio mėn., po beveik dešimtmetį trukusio darbo, maždaug 160 dalyvaujančių JT šalių narių atstovai pasiekė susitarimą dėl techninio naujosios PSS turinio. Tų pačių metų rugsėjo mėn. vykusiame Pasaulio aukščiausio lygio susitikime tvaraus vystymosi klausimais susitarimą pasirašiusios valstybės buvo paragintos „kiek galima greičiau įgyvendinti PSS, kad sistema būtų visapusiškai taikoma jau 2008 m.“ JT PSS ir numatytą jos įgyvendinimo datą — 2008 m. — JT ekonomikos ir socialinių reikalų taryba patvirtino 2003 m. liepos mėn. Šiuos susitarimus pasirašė visų 27 dabartinės išsiplėtusios ES valstybių narių atstovai.

2.13

2004 m. buvo patvirtinta keletas pradinio JT pasiūlymo pakeitimų. Jie buvo įtraukti į 2005 m. JT paskelbtas pasaulinės suderintos cheminių medžiagų klasifikavimo ir ženklinimo sistemos (PSS) rekomendacijas. Šis 540 puslapių dokumentas ir vėlesnės pakeistos jo redakcijos tapo plačiai žinomos kaip „Purpurinė knyga“, pavadinta pagal spausdintų viršelių spalvą. Išsami informacija apie pažangą artėjant prie 65 šalims, įskaitant 27 ES nares, taikomos 2008 m. tikslinės datos pateikta atitinkamame JT tinklalapyje.

2.14

Dėl kitų techninių pakeitimų Jungtinėse Tautose buvo susitarta 2006 m. Jie įtraukti į naują 2007 m. paskelbtą Purpurinės knygos redakciją. Pasiūlymai apima senų ir naujų bandymų kriterijų ir baigiamųjų rezultatų, piktogramų, patvirtintų sąvokų ir etikečių dizaino derinį — tokiame plačiame ir sudėtingame pasaulinio esamų sistemų derinimo procese tai neišvengiama. Siekiant įvairių požiūrių darnos ir kad dalyvaujančios šalys sugebėtų pasiekti susitarimą, buvo patvirtintas „konstruktyvaus įnašo“ (angl. „building block“) požiūris (tačiau jeigu jis bus naudojamas per dažnai, išnyks daugelis planuotų pranašumų).

2.15

Vis dėlto JT siūlomas modelis neturi reikiamos teisinės galios. Šalims, norinčioms vadovautis jame pateiktomis rekomendacijomis, reikia priimti įgyvendinimo teisės aktus. ES valstybėms narėms reikia, kad pasiūlymą pateiktų Komisija.

2.16

2004 m. Komisija pradėjo rengti įgyvendinimo pasiūlymą ir pirmąjį PSS atitinkančios ES sistemos projektą paskelbė 2006 m. Tuo pačiu laikotarpiu buvo atlikti ir paskelbti poveikio vertinimai. 2006 m. trečiąjį ketvirtį internetu surengtos konsultacijos su suinteresuotaisiais subjektais ir Komisijos teisės tarnybų išdėstytos problemos lėmė, kad pradinis pasiūlymas buvo iš esmės pakeistas. Šiam pakeistam variantui buvo pritarta, Komisija jį paskelbė 2007 m. birželio mėn. Atitinkama Tarybos darbo grupė jau pradėjo technines peržiūras. Kaip visada dabar laukiama Europos Parlamento, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) ir Regionų komiteto nuomonių.

2.17

Visuotinai pageidaujama, kad dėl dabartinių peržiūrų pasiūlymai dėl derinimo nebūtų vilkinami ar iš esmės keičiami. Visuotinai manoma, kad nauda bus įvairialypė, daugiausia susijusi su pasaulio prekyba ir mažės, jeigu suderinimas nebus įgyvendintas. Jeigu įgyvendinimo grafikas bus kitoks nei numatytas pagal REACH, ES vidaus (arba su ES prekiaujančių subjektų) sąnaudos labai padidės. Nauda sveikatai, saugai ar aplinkai daugiausia bus jaučiama už ES ribų, šalyse, dar neturinčiose veiksmingų nuosavų sistemų.

2.18

PSS įgyvendinimas turės poveikį ES transporto teisės aktams ir daugybei „paskesnių“ ES teisės aktų, susijusių su vartotojams skirtais produktais, tam tikriems naudojimo būdams skirtų cheminių medžiagų tvarkymu, pavojingų medžiagų kontrole, profesine sveikata ir sauga, atliekomis ir gyvavimo ciklą baigusiais produktais. Reikiamais atvejais keletą ateinančių metų bus teikiami nauji pasiūlymai, apimantys šiuos teisės aktus. Išsamų poveikį patirsiančių teisės aktų sąrašą Komisijos tarnybos paskelbė 2006 m. rugpjūčio mėn. Reglamento (EB) 1907/2006 (REACH) daliniai pakeitimai įtraukti į šį pasiūlymą.

3.1

Pasiūlymas išdėstytas 3 tomuose ir 7 prieduose. Variante anglų kalba jie sudaro šiek tiek daugiau nei 2100 puslapių. Nors pagrindiniai pasiūlymo elementai išdėstyti gana trumpame 64 puslapių I tome, visame dokumente yra naujos medžiagos, o sena medžiaga aiškinama naujai arba kitaip. Todėl visą pasiūlymą būtina laikyti svarbiausiu pirminės ES ir valstybių narių teisės aktu, darančiu poveikį reguliavimo institucijoms, gamintojams, tiekėjams, platintojams, prekiautojams, darbuotojams ir vartotojams Europos Sąjungoje ir už jos ribų.

3.2

II tome, apimančiame I priedą, išdėstyti išsamūs pavojingų medžiagų ir mišinių klasifikavimo ir ženklinimo reikalavimai (154 puslapiai).

3.3

III tome, apimančiame II-VII priedus, išdėstytos specialios tam tikroms medžiagoms ir mišiniams taikomos taisyklės; naujų teiginių apie pavojų ir įspėjamųjų teiginių sąrašai; naujos pavojaus piktogramos; išsami suderinta tam tikrų pavojingų medžiagų klasifikacija ir ženklinimas; ir perkėlimo lentelė, kuria siekiama, kad naudotojams būtų lengviau pastebėti Direktyvoje 67/548/EEB numatyto klasifikavimo ir ženklinimo pokyčius, įtvirtintus siūlomame reglamente išdėstytuose naujuose reikalavimuose ir teiginiuose apie pavojų (430 puslapių). Viso pasiūlymo „Finansinė teisės akto pasiūlymo pažyma“, reikalaujama tinkamam pasiūlymo įvertinimui užtikrinti, bet vėliau kaip pirminis teisės aktas nevertinga ir neįdomi, pateikta arba, geriau tiktų sakyti, paslėpta šio tomo pabaigoje.

3.4

IIIa ir IIIb tomai apima 3.1 ir 3.2 lenteles — VI priedo sudedamąsias dalis, kaip nurodyta minėtame III priede. Šiose abiejose lentelėse į naująją sistemą perkeliami esamos Direktyvos 67/548/EEB 1 priedo duomenys — beveik 1500 puslapių, kuriuose registruojami per 40 produktų vertinimo praktikos metų susikaupę sprendimai dėl konkrečių pavojingų medžiagų klasifikavimo ir ženklinimo.

3.5

Komisijos poveikio vertinimas, kurį reikėtų aiškinti kartu su minėtais aspektais, grindžiamas konsultantų RPA ir London Economics parengtais pranešimais ir yra gana trumpas (34 puslapiai).

3.6

Pasiūlymas pateiktas kaip pagal EB sutarties 95 straipsnį parengtas reglamentas, kurio tikslas — „užtikrinti visiems medžiagų bei mišinių tiekėjams vienodas sąlygas vidaus rinkoje ir aukštą sveikatos, saugos, aplinkos ir vartotojų apsaugos lygį“.

3.7

Pasiūlyme pripažįstama, kad esamų ES teisės aktų ir JT pasiūlymo dėl PSS taikymo sritys nėra identiškos. Jos išsamiai skiriasi nuo jau beveik suderintų transporto sektoriaus klasifikavimo ir ženklinimo teisės aktų. Buvo stengiamasi, kad šiame pasiūlyme, jei tik įmanoma, pakeitimų būtų kuo mažiau. Tam tikrais atvejais reikės papildomų pasiūlymų, ypač REACH įgyvendinimo etapuose.

3.8

Pasiūlyme įtvirtinta keletas iš JT PSS perimtų naujų terminų ir sąvokų, iš kurių labiausiai pastebima tai, kad vietoje „preparato“ vartojama „mišinys“.

3.9

Pasiūlyme pripažįstama, kad bet kuri nauja klasifikavimo sistema gali lemti, kad bus plačiai naudojami laboratorijų gyvūnai. Visais įmanomais atvejais turėtų būti taikomi alternatyvūs metodai. Susidaro įspūdis, kad nors eksperimentai su žmonėmis ir kitais primatais šio klasifikavimo tikslais JT PSS modelyje leidžiami, Komisijos pasiūlyme jie aiškiai uždrausti (tačiau tai priklauso nuo neišspręstų teisinių ir lingvistinių skirtumų, kylančių į ES oficialias kalbas verčiant posakius „should not“ ir „shall not“).

3.10

Pripažįstamos mišinių klasifikavimo problemos. Nustatyti „jungiamieji principai“ (angl. bridging principles), kuriais siekiama, kad būtų lengviau ieškoti informacijos apie produktus, tikriausiai turinčius panašų poveikį.

3.11

Pasiūlyme numatyta galimybė nustatyti trumpesnius bendruosius pavadinimus tik medžiagoms arba mišinių sudedamosioms dalims tais atvejais, kai oficialūs Tarptautinės teorinės ir taikomosios chemijos sąjungos (IUPAC) pavadinimai ilgesni nei 100 ženklų. Toliau bus naudojami ir Amerikos chemijos draugijos Cheminių medžiagų santrumpų tarnybos (CAS) suteikti produkto identifikatoriai (numeriai ir pavadinimai). Kontroliuojamas nepatentuotų pavadinimų naudojimas, kai tinkamai įvardijamas tikėtinas pavojus ir nesudaroma prielaidų pažeisti su tikslia mišinio sudėtimi susijusios intelektinės nuosavybės teisių, perimtas iš esamų teisės aktų.

3.12

Išsamiai aptariamas reikiamas perėjimo iš vienos sistemos į kitą laikotarpis. Aiškiai pripažįstama, kad naujieji kriterijai turi būti pirmiausia taikomi „medžiagoms“, o vėliau — „mišiniams“. Kad įmonėms nebūtų užkrauta nereikalingos naštos, jos neprivalės iš naujo deklaruoti ar ženklinti produktų („medžiagų“ arba „mišinių“), kurie atitinkamų teisės aktų įsigaliojimo metu jau yra tiekimo grandinėje.

3.13

Valstybės narės bus įpareigojamos paskirti institucijas, turinčias taikyti šį reglamentą, užtikrinti jo vykdymą ir nustatyti deramas sankcijas už jo nesilaikymą. Pažymima, kad „labai svarbu užtikrinti tinkamą bendradarbiavimą tarp visų kompetentingų institucijų“.

3.14

Reglamentas iš esmės bus taikomas visoms medžiagoms ir mišiniams išskyrus atvejus, kai kitais Bendrijos teisės aktais nustatomos išsamesnės taisyklės. Kosmetikos gaminiams, kvapiosioms medžiagoms, maisto priedams, pašarams ir veterinariniams vaistams, tam tikriems medicinos įtaisams, civilinės aviacijos, kelių ar geležinkelių transporto taisyklėmis reglamentuojamiems produktams ir amunicijai šis Reglamentas netaikomas (tačiau dekoratyviniam efektui išgauti skirtiems sprogmenims, pvz., fejerverkams — taikomas).

3.15

Remiantis šiuo pasiūlymu, atliekos, kaip apibrėžta Direktyvoje 2006/12/EB, negali būti klasifikuojamos kaip medžiagos, mišiniai ar gaminiai, todėl Reglamentas joms netaikomas.

3.16

Remiantis Reglamento (EB) 1907/2006 (REACH) 3 straipsnio 41 punktu, lydiniai laikomi mišiniais ir todėl šis reglamentas jiems taikomas. Reglamentas taip pat taikomas tikriesiems gamtoje randamų medžiagų, pvz., metalo rūdų, mineralų ir augalų ekstraktų „mišiniams“ (bet jokiu būdu ne „preparatams“).

3.17

Palyginti su esama ES sistema, keičiasi ir ženklinimo reikalavimų išdėstymas, ir turinys. Pakeičiamos kai kurios dabartinės piktogramos; kitos įtraukiamos pirmą kartą. Dabartinės leidžiamos naudoti standartizuotos sąvokos „rizika“ ir „sauga“ pakeičiamos naujais „signaliniais žodžiais“, „teiginiais apie pavojų“ ir „įspėjamaisiais teiginiais“.

3.18

Visi minėtieji patvirtinti žodžiai ir teiginiai apibrėžiami visomis oficialiomis ES kalbomis ir privalo būti naudojami kiekvienoje etiketėje atsižvelgiant į šalį, kurioje produktas galiausiai parduodamas. Galima naudoti keletą kalbų, tačiau vietos etiketėse vis mažėja. (Tam tikrais atvejais gali prireikti papildomo etikečių ir papildomos dokumentacijos vertimo į teisiškai privalomas, tačiau „neoficialias“ kalbas, pvz., velsiečių, arba į kitas reikiamas kalbas, pvz., rusų, turkų, arabų ir hindi, siekiant atsižvelgti į konkrečių vietinių gyventojų arba imigrantų grupių poreikius).

3.19

Pasiūlyme pripažįstama, kad klasifikavimo ir atitinkamai ženklinimo bei pakavimo procesas yra nuolatinis ES masto informacijos atnaujinimas, kai tik tampa žinoma nauja informacija, pakinta bandymo metodai ar teisės aktų reikalavimai. Tekste išdėstyti pokyčiai, dėl kurių reikia imtis veiksmų, ir procedūros, kurių tais atvejais reikia laikytis.

3.20

Numatyta, kad reglamentas įsigalios praėjus 20 dienų nuo jo planuojamo paskelbimo Oficialiajame leidinyje. Iki 2010 m. gruodžio 1 d. medžiagos klasifikuojamos, ženklinamos etiketėmis ir pakuojamos pagal esamus teisės aktus (data sutampa su REACH numatytais galutiniais registravimo terminais). Mišiniai klasifikuojami, ženklinami etiketėmis ir pakuojami pagal esamus teisės aktus iki 2015 m. birželio 1 d. Nuo tos dienos taikomas tik naujasis teisės aktas.

4.1

JT, veikdamos savo šalių narių vardu, pasiūlė cheminių medžiagų klasifikavimo, pakavimo ir ženklinimo kriterijų ir procesų nustatymo modelį — pasaulinę suderintą sistemą (PSS). ES valstybės narės pritarė, kad modelis turėtų būti įgyvendintas, geriausiai iki 2008 m. Komisija pateikė pasiūlymą dėl įgyvendinimo reglamento, dėl kurio dabar diskutuojama.

4.2

EESRK tvirtai remia šį visuotinio suderinimo tikslą, siūlomą įgyvendinimo teisės aktų formą, teisinį pagrindą ir tai, kad siūlomas įgyvendinimo grafikas sutaptų su pirmuoju iš pagrindinių medžiagų registravimo pagal Reglamentą (EB) 1907/2006 (REACH) galutinių terminų.

4.3

EESRK taip pat pažymi, kad turi būti lanksčių galimybių vienu metu taikyti abi sistemas, ypač „mišiniams“, kurie daugeliu atvejų patys yra „mišinių“„mišiniai“, kiekvienas turi apibrėžiamą ir kartais ilgą galiojimo laiką, matuojamą mėnesiais ar netgi metais. Perėjimas tikriausiai neįvyks per siūlomą laikotarpį, tačiau, laimei, tai nereiškia, kad procesas bus neveiksmingas. Nesant šių lanksčių galimybių išaugs pradinės sąnaudos ir gali nebūti planuotos ilgalaikės naudos.

4.4

EESRK taip pat pažymi ir remia Komisijos poveikio vertinime pateiktas įvadines pastabas, kad ilgu laikotarpiu įgyvendinti PSS turėtų būti naudinga, nes sutaupytos sąnaudos galiausiai kompensuos vienkartines įgyvendinimo išlaidas, tačiau siekiant grynosios naudos prognozuojamoje ateityje ir norint užtikrinti, kad MVĮ nepatirtų nereikalingų sąnaudų ir administracinės naštos, įgyvendinimo sąnaudas reikia kontroliuoti.

4.5

EESRK taip pat pažymi Finansinėje teisės akto pasiūlymo pažymoje Komisijos išdėstytą požiūrį, kad šis pasiūlymas dėl įstatymo galią turinčio teisės akto susijęs su tarptautinio susitarimo įgyvendinimu. Net neigiamas ex-ante įvertinimas nepriverstų Komisijos nepateikti tokio teisės akto pasiūlymo, nes kitų politikos galimybių nėra. Neigiamas ex-post įvertinimas nepriverstų Komisijos atšaukti savo apsisprendimo įgyvendinti tarptautiniu mastu priimtą klasifikavimo ir ženklinimo sistemą.

4.6

Paprastai tariant Komisija mano, kad ji neturėjo kito pasirinkimo kaip tik pateikti šį pasiūlymą, nesvarbu, koks būtų apskaičiuotas ar tikrasis sąnaudų balansas ir galutinė nauda. EESRK mano, kad esamomis aplinkybėmis tai realu, tačiau apgailestauja, kad poveikio vertinime, nors jis ir nėra svarbiausias elementas sprendimui priimti, išsamiau neišnagrinėtos tikėtinos įgyvendinimo sąnaudos siekiant jas sumažinti jau rengiant projektą. Tai, kad tie patys konsultantai (RPA) parengė išsamią (ir prieštaringą) analizę tik vienam su teisės aktu susijusiam sektoriui (tam tikriems vartotojams skirtiems produktams), rodo, kad tai buvo galima atlikti plačiau ir tikrai daug produktyviau, jeigu būtų atitinkama valia ir būtų skirta pinigų ir laiko. Kaip ir vykstant visiems derinimo procesams, akivaizdus pavojus, kad sąnaudos išaugs, o naudos nebus.

4.7

Pvz., sudėtinga suvokti, kodėl pasiūlymas — perėjimas nuo vienos seniai sukurtos ir gerai veikiančios sistemos į kitą nemažiau veiksmingą, tačiau nežinomą sistemą — apskritai turėtų būti naudingas sveikatai, saugai ir aplinkai ES viduje. Trumpuoju laikotarpiu vartotojų apsauga netgi nukentės, nes vienu metu veiks dvi sistemos su skirtingais žodžiais, frazėmis ir piktogramomis. Šiek tiek sumažinti šią riziką būtų galima vykdant koordinuotą mažmeninio sektoriaus švietimo ir mokymo programą.

4.8

Taip pat sunku suvokti koncepciją, kaip nauda pasaulio prekybai bus jaučiama šalyse, įgyvendinančiose JT pasiūlymą skirtingais laikotarpiais ir skirtingai aiškinančiose pagrindinius reikalavimus. Ankstyvas įgyvendinimas Japonijoje ir Naujojoje Zelandijoje Europai jau kelia rūpestį. Įgyvendinimas Jungtinėse Valstijose, kuriose veikia 4 ar 5 lygiagrečios sistemos, anaiptol neužbaigtas. Prekėms, kuriomis prekiaujama pasaulio mastu, žinoma, ir toliau reikės etikečių keletu kalbų, tačiau reikiamos etiketės ir saugos duomenų lapai jau suderinti.

4.9

Todėl geriausia, ką galima pasakyti — prasideda visuotinio derinimo procesas, atspindintis tai, kas ES valstybėse narėse jau vyko. Jam reikės skirti tiek pat išteklių, pagalbinių sistemų ir procesų, tik pasaulio mastu. Tai — Komisijai nepažįstama funkcija. Svarbu, kad ji skirtų pakankamai išteklių ir neišvengiamas dabartinio pasiūlymo keitimas, atnaujinimas ir suderinimas su technine pažanga būtų atliekamas laiku ir veiksmingai. Neaišku, ar šiuo atveju tinka finansinė pažyma ir pasiūlymai dėl komitologijos ir vėlesnio tikrinimo.

4.10

Panašias pastabas reikėtų adresuoti ir Jungtinėmis Tautoms siekiant užtikrinti, kad kuo greičiau būtų visiškai suderinti ne tik pasaulio mastu dideliu kiekiu parduodamų „pagrindinių cheminių medžiagų“ (ir galiausiai daugumos pasaulio mastu dideliu kiekiu parduodamų vartotojams skirtų produktų) klasifikavimo kriterijai, bet ir pati klasifikacija, nustatoma ir naudojama kaip vėlesnio ženklinimo ir pakavimo pagrindas. Abiem atvejais būtinas glaudus ir nuolatinis produktų gamintojų ir atitinkamų reguliavimo institucijų bendradarbiavimas.

4.11

Europos Sąjungoje Komisija dar turi išspręsti dvi tarpusavyje susijusias problemas — nuspręsti, ką daryti dėl neišsamiai apibrėžtos pasiūlymo sąveikos su jos pačios parengtais „paskesniais“ teisės aktais ir pripažinti konkrečių sektorių, ypač susijusių su vartotojams skirtais produktais, poreikius bei į juos atsižvelgti. Kadangi abi sistemos laikomos vienodai veiksmingomis, turėtų būti įmanoma taikyti šiek tiek lankstumo, kad būtų galima kuo greičiau susitarti dėl plačios pasiūlymo koncepcijos.

4.12

Kalbant ta pačia tema, visiems „darbuotojams“ (darbo vietoje) ir „vartotojams“ (parduotuvėje, perkant internetu arba vėliau namuose), žinoma, turėtų būti ir toliau užtikrinama kuo didesnė jų sveikatos apsauga ir sauga. Vis dėlto abi šios aplinkos ir atitinkamų asmenų informaciniai poreikiai bei pagalbos tarnybos skiriasi. Šiame pasiūlyme tai pripažįstama tik iš dalies. Nebūtina visiems taikyti vienodus metodus. Reikėtų pripažinti pastarojo laikotarpio vartotojų pirkimo elgsenos raidą, pirmiausia pirkimą internetu. Turėtų būti atsižvelgta ir į profesinius gelbėjimo tarnybų, pirmąją pagalbą teikiančių sveikatos priežiūros tarnybų ir apsinuodijimo centrų poreikius, kai kalbama apie tai, koks turi būti etikečių turinys ir kokia ten nurodytos informacijos svarba.

4.13

Taip pat reikėtų pripažinti ir kitų informacijos šaltinių prieinamumą ir vertę, ypač vartotojams, kurie pagrįstus sprendimus gali priimti pasikonsultavę su vartotojų organizacijomis arba perskaitę daugumos gamintojų ar tiekėjų tinklalapius. Todėl sausas Komisijos teiginys, kad „etiketė yra vienintelė vartotojų informavimo priemonė“ yra per primityvus. Tiems, kurie remiasi vien etikete, galbūt praėjus daug laiko nuo produkto įsigijimo, būtina gauti konkrečią, suprantamą ir tinkamą informaciją. Kiti papildomos informacijos gali nesunkiai gauti vadovaudamiesi esamais ES teisės aktais arba gera komercine praktika, kuriais remiantis ši informacija prieinama visiems, norintiems išsiaiškinti daugiau. Daugelis individualių pirkimo sprendimų, priimtų remiantis vien ištikimybe prekiniam ženklui, turi abipusį poveikį — galima laikyti, kad produktas saugus, nes jį pagamino įmonė X, o atitinkamo vartotojo lojalumo įmonei X vertė užtikrina, kad šios įmonės produktai iš tikrųjų laikomi saugiai arba, jeigu taip nėra, paruošiami, pagaminami iš naujo arba pašalinami iš apyvartos. (Šį aspektą gana aiškiai atspindi tai, kad neseniai iš rinkos buvo savanoriškai atšaukti žaislai ir kitos vartotojams skirtos prekės, nes nebuvo laikytasi visų kokybės kontrolės taisyklių, o juk šis atšaukimas neabejotinai brangiai kainavo.)

4.14

Darbuotojų ir visų į darbo vietą patenkančių asmenų atveju etiketės gali būti išsamesnės, nes poveikis ten dažniausiai didesnis ir (arba) ilgiau trunkantis, poreikis išlaikyti aukščiausias sveikatos ir saugos normas yra kasdienis visų suinteresuotų asmenų prioritetas, o paketai ir laikomas kiekis dažniausiai būna didesni. Todėl ir šiuo atveju netrūksta papildomos informacijos, kurios didžiąją dalį remiantis ES ar kitais teisės aktais privaloma pateikti prieš pristatant žaliavas arba tarpinį produktą tolesniam perdirbimui arba per šį pristatymą. JAV tinklalapyje, kuriame, kaip teigiama ankstesniame (2005 m. vasario mėn.) EESRK informaciniame pranešime dėl REACH, buvo įregistruota 1,4 mln. medžiagų saugos duomenų lapų, dabar jų yra daugiau nei 3,5 mln. — tinklalapyje teigiama, kad per dieną įtraukiama apie 10 000. ES skirtos formos medžiagų ir preparatų saugos duomenų lapus reikiamomis nacionalinėmis kalbomis galima gauti iš daugumos gamintojų ir tiekėjų ir iš keleto centralizuotų šaltinių — Europoje prieš pradedant bet kokį produkto tiekimą jie turi būti pateikti klientams. Kadangi visi gamintojai ir tiekėjai turi pateikti visų savo produktų saugos duomenų lapus visomis atitinkamomis kalbomis, reikalaujama labai daug individualių duomenų saugos lapų ir jie turi būti atnaujinami nuolat arba tada, kai reikalaujama naujuose teisės aktuose — tokiuose, kaip šis.

4.15

Be to, neseniai (2007 m. birželio mėn.) veiklą pradėjusiame EBPO portale eChemPortal suteikiama nesudėtinga prieiga prie daugelio jos šalių narių vyriausybių ir agentūrų duomenų bazių, įskaitant Europos cheminių medžiagų biuro duomenų bazę. Šiose duomenų bazėse pateikiami duomenys apie dešimtis tūkstančių ES pagamintų ir pateiktų į rinką atskirų medžiagų ir vartojama daugybė akronimų — ESIS (ES), CHRIP (Japonija), OECD HPV (EBPO), SIDS HVPC (UNEP), HPVIS (JAV EPA), INCHEM (IPCS), taip pat geriau žinomi ir nuolat naudojami ES ištekliai — IUCLID, ORATS, HPVCS, LPVCS, ELINCS, EINECS, ir konkretiems sektoriams skirti tinklalapiai, pvz., SEED, EUROPHYT, PHYSAN ir CAT. Visuotinai koordinuojamomis pagalbinėmis programomis, pvz., pharmacovigilence ir cosmetovigilance, užtikrinama, kad bet koks neigiamas konkrečių produktų poveikis būtų greitai ir centralizuotai užregistruotas. Turėtų būti skatinama šias bendras pramonės ir reguliavimo institucijų ankstyvo įspėjimo programas taikyti ir kitiems plačiai vartotojų naudojamiems produktams.

4.16

Akivaizdžiai gera naujiena, kad esama šių duomenų šaltinių ir kad jie lengvai prieinami. Dar geriau būtų, jeigu kiekvieną minėtą įrašą tikrai būtų galima atnaujinti — kiekvieną saugos duomenų lapą, kiekvieną įrašą apie produktą, kad atsispindėtų išsamūs įvairiuose valstybių narių ir regioniniuose PSS įgyvendinimo teisės aktuose reikalaujami pakeitimai ir visi suinteresuotieji subjektai nepatirtų nepriimtinų sąnaudų, tačiau vėlgi neaišku, ar į tai išsamiai atsižvelgta poveikio vertinime.

4.17

Vis dėlto ši internete esančios informacijos gausa ir įgyvendinimo teisės aktų apimtis jau tampa našta, teisiniu ir intelektiniu iššūkiu tiek reguliavimo institucijoms, tiek naudotojams. Reglamento (EB) 1907/2006 (REACH) galutinio anglų kalba paskelbto varianto ilgis — 850 puslapių. Teigiama, kad dar neužbaigtų REACH įgyvendinimo projektų (RĮP) ir gairių apimtis viršys 10 000 puslapių. Jų galutinė forma ir teisinis statusas dar nežinomi. Dabar aptariamas pasiūlymas dėl PSS — ilgesnis nei 2 000 puslapių. Vėl reikės šio reglamento ir maždaug 20 paskesnių teisės aktų, įskaitant Direktyvą 1996/82/EB (Seveso II direktyvą), kuriems šis reglamentas darys poveikį, pagrindinių tekstų įgyvendinimo gairių. Taigi netrukus atsakingos ES institucijos ir įstaigos vien šioje srityje bus parengusios arba persvarsčiusios beveik 20 000 puslapių teisės aktų ir pagalbinės medžiagos. Sunku tai laikyti geresnio reglamentavimo pavyzdžiu arba idealiu būdu remti Lisabonos tikslus bei propaguoti idėją, kad centralizuotai administruojama ES išklauso savo piliečius ir juos remia.

4.18

Vis dėlto jeigu šias esmines komunikacijos problemas bus galima išspręsti laiku (tikriausiai suskaidant teisės aktus į aiškiai nustatytus ir suderintus būtinus apibrėžčių elementus, bandymo metodus, baigiamuosius rezultatus, kitus rezultatus, reikiamus procesus, procedūras ir kt., juos paskelbiant ir atnaujinant atskirai, tinkamu, bet skirtingu grafiku, ir nereikalaujant juos visus paskelbti vienu metu kaip pirminius teisės aktus), tada iš tikrųjų bus daug naudos. Duomenimis grindžiama ir visuotinai taikoma PSS turėtų daryti poveikį ir būti orientyras visiems, pasisakantiems apie geriausius būdus saugoti žmonių sveikatą, aplinką ir užtikrinti saugą. Tada nauda gali būti daug didesnė negu gana mažas atitinkamas pasaulio prekybos arba vietos užimtumo padidėjimas, dabar naudojamas kaip ekonominis pasiūlymo pagrindimas.

5.1

EESRK pažymi, kad šio siūlomo reglamento priėmimo tvarkaraštis labai griežtas, kad siekiant apriboti vienkartines pradines išlaidas įgyvendinimas vyktų tais pačiais terminais, kurie apibrėžti REACH. EESRK taip pat pažymi, kad tai — tik visuotinio proceso pradžia. Šiame procese reikės nuolatinių pokyčių, kuriuos įgyvendins reguliavimo institucijos, įmonės ir kiti tiesiogiai su jais susiję subjektai. Todėl akivaizdžiai reikia suvokti ir išspręsti kuo daugiau pastebėtų problemų ir pagrindinius pasiūlymo elementus įgyvendinti kuo lanksčiau. Kadangi viena gera ir išbandyta sistema keičiama kita, tikėkimės, irgi tokia pat gera sistema, su konkrečiomis nukrypti leidžiančiomis nuostatomis (reikalingomis, kad būtų pakankamai laiko problemoms išspręsti) susijusi rizika maža.

5.2

Kaip pavyzdį galima pateikti Komisijos personalo ir valstybių narių ekspertų parengtą ir į naujojo reglamento VI priedą perkeltą esamos direktyvos 1 priedą „konvertavimo lentelę“. Nors VI priedas kaip gairės ir naudingas pereinant nuo senų reikalavimų prie naujų, bet buvo apeiti visi reikiami peržiūros ir pritarimo procesai, kuriais iš pradžių buvo grindžiama daugiau nei 1000 puslapių sprendimų. Jeigu šis pasiūlymas taps teisės aktu ir įsigalios nedelsiant, tuomet reikia skirti išteklių nuodugniam patikrinimui, kuris vyktų tuo laiku, kai dauguma įmonių sutelkusios jėgas įgyvendina REACH registracijos reikalavimus. Kadangi dažnai būna taip, kad ES teisės aktai priimami, kai tam tikri arba visi priedai dar tušti, šiuo atveju irgi galima laikytis panašios krypties, kad nebūtų pažeistas bendras grafikas. Tada išnyks ir atsakomybės už neteisingą reikalavimų „vertimą“ arba „konvertavimą“, kuri šiuo metu, deja, tektų atsakingoms Komisijos tarnyboms, problemos. Faktas, kad kalbama, jog šis procesas išryškins daug dabartiniuose teisės aktuose padarytų klaidų, pirmiausia atsiradus daugiau naujų kalbų, kuriose „vertimas“, įprasta lingvistine prasme, yra labai svarbus, menkai paguodžia. Atsižvelgiant į duomenų mastą, reikia daryti prielaidą, kad naujos klaidos pasirodys tuo pačiu metu ir to produkto gamintojas ar tiekėjas jas nustatys laiku.

5.3

Panašios pastabos taikytinos visiems pavyzdžiams, kai naująja PSS deramai neapsvarsčius bus sugriežtinta dabartinė klasifikacija ir atitinkamai ženklinimas bei pakavimas ir sustiprintas kitoks su šiuo pasiūlymu susijusių transportą reglamentuojančių arba paskesnių teisės aktų poveikis. Tai gali įvykti tam tikrų plačiai naudojamų vartotojams skirtų produktų, pvz., namų ūkyje naudojamų valymo priemonių, ir kitų produktų atveju, kai naujojoje PSS reikalaujamas ženklinimas perteklinis ir gana absurdiškas. Dažnai cituojamas pavyzdys „išpylęs įprastai naudojamą valymo priemonę, naudotojas turėtų nusirengti visus drabužius ir išplauti juos toje pačioje valymo priemonėje“ tik sugadins sistemos ir ją taikančių asmenų reputaciją. Tai tikrai neužtikrins aukštų žmonių sveikatos, saugos ir aplinkos apsaugos normų. Todėl būtina 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nukrypti leidžiančią nuostatą „akivaizdžiai nereikalingi ... teiginiai etiketėje nepateikiami“ taikyti atsargiai.

5.4

Taip pat susirūpinimą kelia per dideli klasifikavimo reikalavimai — tam tikrose jurisdikcijose šia praktika siekiama apriboti gamintojų atsakomybę, bet tai tikrai nepadeda deramai apsaugoti darbuotojų ar vartotojų. Konkrečiai kalbant, šiame pasiūlyme tinkamai neatskiriami dirginti galintys (t. y. tam tikrais atvejais galintys sukelti laikiną, vėliau išnykstantį odos paraudimą ar patinimą) produktai ir ėsdinantys produktai (t. y. galintys visam laikui ir galbūt nepataisomai nuėsti odą, pvz., esant stiprios rūgšties, šarmų arba deguonies poveikiui). Vien jau „kenksmingumo akims“ tikimybė kur kas dažnesnė ir tam tikrais atvejais gali būti pavojingesnė, nes kyla apakimo rizika. Kai ši tikimybė yra, ji turėtų būti nurodyta tinkamu ir lengvai atpažįstamu ženklu. Visą šią padėtį blogina privalomi arba savanoriški gyvūnų naudojimo produktų bandymams apribojimai — produktų, kurių baigiamieji rezultatai netrukus bus nauji, o pardavimui vartotojams numatytas jų ženklinimas ir pakavimas priklauso nuo patvirtintos klasifikacijos. Kadangi šie produktai greičiau bus ne taisyklė, o išimtis, trumpalaikės nukrypti leidžiančios nuostatos užtikrintų, kad pasiūlymas įsigaliotų nedelsiant.

5.5

Perteklinis ženklinimas taip pat turi nepageidaujamą poveikį pakavimui, nes, pvz., apsaugą nuo vaikų turinčius dangtelius taip pat sunku atidaryti ir vyresniems arba silpniems naudotojams. Patarimai apie atsargų produktų tvarkymą ir laikymą kasdieniniame gyvenime dažniausiai vertingesni negu įtaisai, kuriais jie padaromi vartotojui neprieinamais arba kurie galiausiai verčia palikti talpas atidarytas arba supilti turinį į ne tokias saugias alternatyvias talpas. Vartotojai, pasiremdami naudingomis etiketėmis, sveiku protu ir kasdieniniu stebėjimu, suvokia, kad su tokiais produktais kaip orkaitės ir kanalizacijos valikliai turi būti elgiamasi labai atsargiai; jie taip pat dažniausiai neblogai sugeba nesusižeisdami elgtis su skalbimo milteliais arba kietomis indaplovių tabletėmis. Ženklinant visas jas kaip „ėsdinančias“ signaliniu žodžiu „pavojus“ nepasiekiama jokio tikslo ir tai kenkia visam procesui.

5.6

Minėtieji pavyzdžiai taip pat kelia abejonių, ar buvo patikrinta, kaip įvairias naujas (ir senas) piktogramas, signalinius žodžius ir frazes suvokia įvairi pasaulio visuomenė. Nors jau per vėlu keisti esamus JT pasiūlymus dėl PSS, galėtų būti naudingi tam tikri papildomi žodžiai arba pateikiami aiškumą didinantys pakeitimai. Ypač apgailestaujama, kad buvo atsisakyta plačiai pripažinto oranžiniame fone pavaizduoto juodo „Šv. Andriaus kryžiaus“ ženklo. Praeis daug laiko, kol naujieji ženklai bus tinkamai atpažįstami ir, kol plačiai nepaplito naujieji ženklai, rizika vartotojams bus didesnė. Todėl turėtų būti kuo greičiau pradėtos (ir centralizuotai finansuojamos) informavimo parduotuvėse programos, skirtos padėti visiems nuolat perkantiems mažmenines prekes. Reikia papildomai išnagrinėti ir vartotojams skirtus produktus internetu perkančių asmenų poreikius, nes tada etiketė pirkimo metu matoma retai.

5.7

Kalbant apie preparato ar mišinio sudedamųjų dalių nustatymą, šioms dalims nustatyti pasiūlyme pagrįstai reikalaujama naudoti CAS registracijos numerius (kurie dabar apima daugiau nei 32 mln. organinių ir neorganinių medžiagų, turinčių iš dalies arba visiškai apibrėžtą struktūrą, iš kurių maždaug 13 mln. klasifikuojamos kaip galimos įsigyti komerciniu būdu, dažnai labai mažu kiekiu), taip pat IUPAC, CAS ir kitus pavadinimus. Tačiau būtų teisinga pažymėti, kad šie pavadinimai skirti ne pavojui ar rizikai, o struktūroms apibrėžti. Jie retai būna naudingi pagalbos tarnyboms ar apsinuodijimo centrams, nes jiems retai būna specialių priešnuodžių. Tačiau teikiant nukentėjusiajam pirmąją pagalbą kritinę reikšmę gali turėti sprendimas, ar sukelti vėmimą, ar neutralizuoti medžiagą skrandyje. Taip pat kritinė gali būti galimybė bet kuriuo dienos ar nakties metu, bet kurią savaitės dieną susisiekti su gamintoju konkretesnės konsultacijos. Būtent ši informacija, o ne vieno arba keleto sudėtingo mišinio sudedamųjų dalių oficialus cheminis pavadinimas ir molekulinė struktūra, turėtų būti įtraukta į etiketę ir panaudota nelaimės atveju.

5.8

Galima daryti išvadą, kad tais atvejais, kai konkrečios sudedamosios dalies įvardijimas siekiant apibrėžti jos absoliučiąją cheminę sudėtį yra vertingas tik konkurentui ir dėl to tikrasis gamintojas praranda intelektinės nuosavybės teises, turėtų būti išsaugotos dabartinėje bendrųjų preparatų direktyvoje įtvirtintos apsauginės nuostatos. Apskritai ši problema aktuali tik „didelio efektyvumo skysčiams“, pvz., tepalinėms alyvoms ir kitiems aukštų technologijų preparatams, kurių sąlytis su vartotojais paprastai ribotas, o bendrieji pavojai akivaizdūs nepaisant to, ar preparatuose yra konkrečių sudedamųjų dalių, ar ne.

5.9

Dėl minėtų dalykų kyla siūlomo žodžio „mišiniai“ vartojimo problema. Šiuo žodžiu turėtų būti vadinama tik medžiagų, kurias galima atskirti fizikinėmis priemonėmis, sistema, kad ji nebūtų painiojama su „junginiu“ arba „medžiaga“ (kurių šiomis priemonėmis atskirti negalima). Į šią apibrėžtį suplakamos gana skirtingos medžiagų sistemos (natūraliai gamtoje randamos rūdos, mineralai, koncentratai ir augalų ekstraktai) ir „preparatai“, kurių pagrindinis tikslas — specialiai sukurtas mišinys, kurio sudedamosios dalys žinomos ir iš jų galima pagrįstai nustatyti galutinio produkto keliamą pavojų. Lydiniai (ir stiklas), žinoma, nepriklauso nė vienai šių kategorijų ir tiek šiame pasiūlyme, tiek REACH turėtų būti reguliuojami atskirai ir tinkamiau. Taip pat neaišku, kodėl atliekų srautai kaip kategorija apskritai neįtraukiama. Tam tikrais atvejais ji turėtų būti kaip „medžiagos“ įtraukiama į EINECS sąrašo kategorijas „šlamai“ ir „dumblo atliekos“. Kyla įspūdis, kad sumaišyta natūralios būsenos rūda turi būti klasifikuojama (tam nėra akivaizdaus tikslo, nes nėra tikėtinas sąlytis su vartotojais ir neįmanoma rasti jos pakaitalo), o geležies laužui arba mišrioms popieriaus atliekoms, kurios nenutrūkstamomis apdorojimo ir perdirbimo į antrines žaliavas operacijomis turi būti apdorojamos „esamos būsenos“, pasiūlymas netaikomas. Visos pirmiau nurodytos medžiagos turi būti saugiai tvarkomos darbo vietoje, bet tai nėra pagrindinė klasifikavimo priemonė ir iš tikrųjų šie produktai retai būna ženklinami arba pakuojami. Konkretūs sektoriui arba darbo vietai taikomi teisės aktai paprastai numato geresnę apsaugą.

5.10

Kad ir kokios būtų apibrėžtys, jos turėtų būti ne vien paimtos iš PSS arba verčiančios informacijos ieškoti kituose dokumentuose, o įtrauktos į šį pasiūlymą visos. Tai būtų gera galimybė pirmą kartą apibrėžti sąvoką „cheminė medžiaga“ ir „cheminis“. Jeigu ši sąvoka tapati „medžiagos“ sąvokai, tą reikia aiškiai nurodyti. Tuomet taptų aiškesnė ir šio pasiūlymo bei kitų daug daugiau nei vien siaurai apibrėžtos „cheminių medžiagų“ pramonės produktus reglamentuojančių direktyvų taikymo sritis. Taptų aišku, kad žodžio „chemikalas“ pakeitimas žodžiu „cheminė medžiaga“ vieno bendro žodžio neturinčiomis kalbomis nereiškia, kad esama alternatyvios (ir tikriausiai netoksiškos) „necheminės medžiagos“. Tikimasi, kad tuomet sumažėtų ir geranoriškų, tačiau beprasmių teiginių, pvz., „daugumoje gaminių yra cheminių medžiagų“ (1) (kas yra kituose?) arba „cheminės medžiagos naudojamos beveik visose darbo vietose“ (2) (kas naudojama kitose darbo vietose?). Žinoma, EESRK suvokia, kad visos sąvokos turi būti nuosekliai vartojamos visuose teisės aktuose. Vis dėlto EESRK nesutinka, kad koks nors vienas teisės aktas yra „fundamentalesnis“ negu kiti (arba jeigu taip ir būna, tuomet šiam pasiūlymui tai tikrai taikytina), ir visiškai nesutinka, kad visi suinteresuotieji asmenys turėtų perskaityti visus susijusius teisės aktus nuo pradžios iki galo vien tam, kad išsiaiškintų, ką reiškia vienas ar kitas žodis. Tai tampa svarbu, nes dėl vertimo į skirtingas kalbas atsiranda skirtumų, kurių nėra originale, o skirtumai, kurie yra gyvybiškai svarbūs, išnyksta. Pavyzdžiui, žodis „produktas“ yra vartojamas neutralia prasme bet kurioms prekėms nurodyti, kurios gali būti perkamos arba naudojamos darbo vietoje, arba jas naudoja vartotojas. Visiškai neketinama jo padaryti sinonimu žodžiui „gaminys“, kuris ES ir kitų šalių teisės aktuose turi specialią reikšmę. Tokios problemos nekyla anglų kalboje, bet kitose kalbose jų gali pasitaikyti. Nepaisant to, kokia būtų padėtis, skirtumas turi išlikti. Kita kalbinė ir kultūrinė painiava taip pat turėtų būti nustatyta ir jos išvengta. Pavyzdžiui, žodžiai „aplinka be medžiagos“ Europoje, greičiausiai, būtų vartojami kalbant apie visatą. JAV šie žodžiai reiškia mokyklą, kurioje draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus ir rūkyti. Daugelio šalių kultūrų populiarioje spaudoje, bet kuris asmuo, ant kurio rankų ar darbužių rasta „chemikalų“, laikomas teroristu.

5.11

Kiekvienu atveju visiems, įskaitant plačiąją visuomenę, turi būti aišku, kokią reikšmę ketinta perduoti įvairiais vartojamais žodžiais. Ekspertai galėtų susidomėti, kodėl žodį „pavojus“ uždrausta vartoti kartu su žodžiu „įspėjimas“, nors abu šie žodžiai dažnai vartojami kartu kituose rizikai sumažinti skirtuose pranešimuose. Jeigu žodžio „dangerous“ (liet. pavojingas) prasmė bent kiek skiriasi nuo žodžio „hazardous“ (liet. irgi pavojingas) prasmės, tai turi būti aiškiai nurodyta. Bent jau anglų kalba jų prasmę atskirti sunku. Reikėtų vengti „m-factor“ (liet. daugiklis) ir panašių santrumpų, kurios prasmingos tik tais atvejais, kai į vietos kalbą išverstas žodis „daugiklis“ irgi prasideda raide „m“. (Dabartiniuose teisės aktuose nuolat nurodomos „R“ ir „S“ frazės, atitinkamai reiškiančios riziką ir saugą, reiškia tik tai, kad teisės aktai buvo rengiami anglų kalba mažai atsižvelgiant į kitomis kalbomis kalbančių asmenų poreikius.)

5.12

Atsižvelgiant į bendrą šio pasiūlymo taikymo sritį ir siekiant, kad procesas nepaskęstų duomenyse apie daugelį milijonų medžiagų, perduotų mažu ar itin mažu kiekiu, būtų naudingas per metus parduodamu kiekiu, pakuotės dydžiu ar svoriu arba žinomu toksiškumu grindžiamas ribinis dydis. Į šiuo metu taikytinų etikečių spektrą būtų naudinga įtraukti ir mažo kiekio — moksliniams tyrimams ir taikomajai veiklai skirtų pavyzdžių perdavimui iš vienos laboratorijos į kitą tinkamą etiketę, kurioje būtų nurodoma, kad „produktas neišbandytas ir neklasifikuotas“ ir „skirtas naudoti tik specialistams“. (Alternatyvus naujasis pasiūlymas netaikyti reglamento „moksliniams tyrimams bei taikomajai veiklai skirtoms medžiagoms ir mišiniams“, tačiau tik jeigu jie naudojami tokiomis sąlygomis, tarsi jie būtų priskiriami prie „kancerogeniškų, gemalo ląstelių mutageniškų arba toksiškų reprodukcijai medžiagų“, yra netinkamas ir turėtų būti išbrauktas. Nėra įrodymų, kad laboratoriniams pavojams būtinas prioritetinis statusas arba kad, priešingai, nei visi mano, laboratorijoje dirbantiems asmenims trūksta žinių ir todėl jie priklauso rizikos grupei. Vis dėlto jeigu tai būtų įrodyta, geresnis būdas būtų iš dalies keisti ES teisės aktus, kuriais reglamentuojama gera laboratorinė praktika.)

5.13

Taip pat reikėtų užtikrinti, kad siūlomas klasifikavimo ir ženklinimo procesas, kaip ir dabar, visiškai atspindėtų į rinką pateikiamų atskirų medžiagų ir preparatų arba mišinių savybes, kurios yra savaime pavojingos. Bet koks gamintojų atliekamų neoficialių arba nereguliuojamų minimalių rizikos vertinimų, apimančių galimus arba ateityje tikėtinus naudojimo būdus, taikymas turėtų būti išbrauktas, nes jis neatitinka nei esamų ES teisės aktų, nei JT pasiūlymo dėl PSS.

5.14

Kalbant apie vykdymo užtikrinimą, ataskaitų teikimą ir baudas už nesilaikymą, pasiūlyme atsakomybė gana pagrįstai perkeliama valstybėms narėms ir reikalaujama, kad atitinkamos nuostatos būtų „veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios“ ir kad apie jas valstybės narės praneštų Komisijai ne vėliau kaip per aštuoniolika mėnesių nuo reglamento įsigaliojimo datos. Vis dėlto EESRK pažymi, kad šiuo pasiūlymu, kaip ir esamais teisės aktais, siekiama suderinti ne klasifikavimo rezultatus, o klasifikavimui taikomus kriterijus ir procesus. Todėl baudos greičiausiai bus mažos, darys mažą poveikį ir jų taikymą bus sunku užtikrinti, palyginti su gamintojų noru visapusiškai ir tinkamai apsaugoti darbuotojus ir vartotojus, nuo kurių priklauso jų verslas. Esant tokiai padėčiai viso pasiūlymo tinkamumas, sprendžiant apie jį atsižvelgus į kitus teisės aktus, pvz., REACH, lieka neaiškus.

5.15

Galiausiai reikės įvertinti įvairiose jurisdikcijose gautų duomenų kokybę siekiant užtikrinti, kad juos būtų galima tarpusavyje palyginti ir kad jie tiktų būdingiems naujų ir sudėtingų medžiagų, įskaitant nežinomos ar kintamos sudėties medžiagas, pavojams nustatyti. Šioje srityje irgi skirstoma į kategorijas, tai, pvz., atlieka Cheminio pavojaus pranešimų draugija. Specialistų patikrinti duomenys taip pat prieinami Cheminių medžiagų toksiško poveikio registre. Nematyti, kad šioje srityje būtų apibrėžtas tinkamas procesas, skirta išteklių ar biudžetas, nors daroma prielaida, kad tai turėtų būti padaryta JT lygmeniu.

9.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 204/57

1.1

EESRK mano, kad būtų strategiškai naudinga atnaujinti išsamias diskusijas dėl ES kokybės politikos bendrąja prasme, užtikrinant sinergiją tarp teisinių reikalavimų maisto produktų saugos, aplinkos ir socialinių reikalų srityje (taip pat siekiant sukurti potencialų ES kokybės ženklą) ir teisinių nuostatų, keliančių įvairių ES regionų tradicinių maisto produktų ir gaminių, atitinkančių aukštesnius standartus, statusą.

1.1.1

Siekiant geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų (GN) sistemos veiksmingumo, EESRK mano, kad reikia:

EESRK mano, kad atliekant persvarstymą, po kurio buvo priimtas Reglamentas (EB) Nr. 510/2006, į šiuos trūkumus buvo tik iš dalies atsižvelgta ir kad juos būtina šalinti, nes pradėjus taikyti šią sistemą ES nepriklausančioms valstybėms minėti trūkumai gali kelti dar didesnių problemų.

1.1.2

Veiksmingumo klausimu EESRK siūlo nustatyti priemones, užtikrinančias produktų reputaciją rinkoje bei stiprinančias GN valdymo tarnybas, ir sukurti aiškias ir realias specifikacijas, kurias garantuotų tikrai nepriklausomi, veiksmingi ir efektyvūs tikrinimai.

1.1.3

Todėl EESRK rekomenduoja užtikrinti reikalingą konsensusą dėl specifikacijų turinio, kai teikiamos paraiškos registruoti gaminį, taikant prašančiosios asociacijos reprezentatyvumo kriterijus taip, kad būtų galima garantuoti pakankamą konsensuso lygį net ir dėl sudėtingų, kontraversiškų aspektų.

1.1.4

Tuo pačiu veiksmingumo klausimu EESRK pabrėžia, kad GN vis dažniau turi būti traktuojamos kaip viena iš valstybių narių esminių kaimo plėtros priemonių, naudojama kartu su antrojo ramsčio priemonėmis visais įmanomais atvejais, ypač neseniai į ES įstojusiose šalyse ir nepalankioje padėtyje esančiose vietovėse apskritai.

1.1.5

Galiausiai, EESRK mano, kad GN sistema — traktuojama kaip gera galimybė kaimo plėtrai — turi būti suderinta su nuolat augančiais vartotojų etikos, socialiniais, aplinkos apsaugos ir kitokio pobūdžio lūkesčiais. Toks požiūris, jeigu jis taptų partnerystės su kitais pasaulio kraštais strategija, ypač sudarant tinkamai reguliuojamą ir kontroliuojamą galimybę importuoti GN produktus iš besivystančių šalių, galėtų užtikrinti stipresnį konsensusą dėl kilmės vietos nuorodų ir paskatinti daugiašales derybas.

1.1.6

Kalbant apie GN produktų statuso stiprinimą, EESRK mano, kad būtina labiau remti iniciatyvas, populiarinančias Bendrijos prekių ženklus, kad suinteresuotiems subjektams būtų suteikta daugiau informacijos ir kad vartotojams būtų lengviau atpažinti GN produktus, ypač tose šalyse, kur jie yra mažiau žinomi, siekiant didesnio GN produktų asortimento, vienodesnio jų pasiskirstymo Europos Sąjungoje ir didesnės paklausos rinkoje.

1.1.7

Mokslinių tyrimų ir informacijos apie sistemos poveikį ES regionams ir rinkoms skleidimo klausimu EESRK rekomenduoja tinkamai ir vienodai skleisti įvairių Komisijos tarnybų atliktų sėkmingų tyrimų rezultatus visose valstybėse narėse ir visiems suinteresuotiesiems subjektams.

1.1.8

EESRK rekomenduoja tarptautines prekybos derybas dėl geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų įtraukti į didesnio masto tarptautinio bendradarbiavimo politiką. Šioje srityje reikia energingiau ir ryžtingiau atnaujinti daugiašalių derybų paketą (Susitarimo dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS), 23 straipsnio taikymo srities išplėtimas visiems GN produktams, tarptautinis registras, techninė pagalba besivystančioms šalims), tuo pačiu metu veiksmingai vedant papildomas dvišales derybas.

1.2

Toliau Komitetas konkrečiai aptaria šešias temas, kurias Komisija nurodė būsimos politikos peržiūros srityje (žr. ES Tarybos 2720-as posėdis, 2006 m. kovo 20 d.):

1.2.1

Pirmoji tema „Saugomų geografinių nuorodų ir saugomų kilmės vietos nuorodų pripažinimas komponentais (ingredientais)“. EESRK mano, kad visiems suinteresuotiems subjektams, priklausantiems prašančiosioms asociacijoms (apsaugos konsorciumams ir kt.), reikia susitarti dėl kriterijų ir parametrų, nustatytų į GN produkto sudėtį įeinantiems ingredientams, kurie yra būtini norint galutinį produktą pažymėti SGN ir SKVN etiketėmis.

1.2.2

Antroji tema „Alternatyvių priemonių, pavyzdžiui, prekės ženklų, naudojimas geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugai“. EESRK mano, kad prekės ženklų naudojimas siekiant apsaugoti GN, be abejonės, yra priimtinas sumanymas. Vis dėlto, jis neišspręs tarptautinės kilmės vietos nuorodų apsaugos problemos, nes tai būtų sudėtinga (atsižvelgiant į potencialiai suinteresuotų šalių skaičių) ir brangu (t. y. įmanoma tik didelėms komercinėms organizacijoms, turinčioms pakankamai finansinių lėšų) ir neužtikrintų visiškos apsaugos.

1.2.3

Trečioji tema „Produktų, kuriems taikomas reglamentas, apimtis, ypatingą dėmesį skiriant druskai, augalų (žolelių) mišiniams, gaminiams iš vytelių ir pagardams“. EESRK palankiai vertina Bendrijos sistemos atvėrimą paraiškoms, prašančioms patvirtinti kilmės vietą produktams, kurie griežtąja prasme nėra žemės ūkio produktai (druska, augalų (žolelių) mišiniai, gaminiai iš vytelių, pagardai ir kt.) siekiant populiarinti vietovės kaimo kultūrą. EESRK taip pat rekomenduoja išplėsti minėtą taikymo apimtį visiems dar nesvarstytiems žemės ūkio produktams.

1.2.4

Ketvirtoji tema „Žaliavų kilmės nustatymas“. Atsižvelgdamas į tai, kad visi suinteresuotieji subjektai sudaro savanoriškas profesines sutartis, kaip numatyta dabartinėje paraiškų dėl kilmės vietos nuorodos patvirtinimo teikimo tvarkoje, EESRK rekomenduoja kad suteikiant SKVN būtų atidžiau įvertinamos naudojamos žaliavos, ypač turint omenyje reikalavimą, kad visos žaliavos turi būti kilusios iš nurodytos vietovės.

1.2.5

Penktoji tema „Kriterijai, naudojami įvertinant, ar pavadinimas yra bendrinis“. Atsižvelgdamas, be kita ko, į iki šiol kilusius ginčus, EESRK rekomenduoja sukurti išsamiau apibrėžtas priemones, kurios leistų lengviau įvertinti, ar pavadinimas yra istorinis ir (arba) ar jo reputacija ilgalaikė, pvz., įsteigti instituciją (arba arbitražo įstaigą), kuri atliktų „amortizatoriaus“ funkciją ir (arba) vykdytų potencialių SKVN priežiūrą ES valstybėse narėse, arba kurti kitas panašias neteisminio ginčų sprendimo instancijas.

1.2.6

Šeštoji tema: „Bendrijos simbolių, nustatančių geografines nuorodas ir saugomas kilmės vietos nuorodas, dizainas“. EESRK mano, kad SKVN ir SGN simbolių sujungimas gali kelti pavojų, kad atsiras nelygybė tarp šių dviejų lygiaverčių koncepcijų, įdiegtų ir prigijusių įvairiose geografinėse srityse. Kadangi reikia užtikrinti, kad vartotojams būtų lengviau atpažinti produktus, reikėtų aiškesnių grafinių skirtumų tarp SKVN ir SGN simbolių (pvz., skirtingų spalvų). Tačiau kiti Europos ženklai (GTG, ekologinė produkcija) turėtų dar labiau skirtis (galbūt taikyti kitokius simbolius).

1.3

Todėl EESRK tikisi, kad apie 2013 m. atnaujinus diskusijas dėl Bendrosios žemės ūkio politikos ateities Europos Sąjungos bendrojoje strategijoje bus visapusiškai ir sistemingai sprendžiamos visos problemos, su kuriomis susiduria Europos žemės ūkio ir maisto produktų sektorius: rinkos politika ir toliau turi būti bendra ir orientuota į kovą su vis didėjančia grėsme prarasti pajamas, kurios priežastis — vis atviresnių ir labiau globalizuotų žemės ūkio rinkų nepastovumas, kaimo plėtros politika turi būti stipresnė ir veiksmingesnė, kokybės politika turi būti suvokiama kaip pagrindinis visos Europos žemės ūkio politikos ateities ramstis, o gamtinių ir energetinių išteklių politika turi būti suderinta ir tvari.

1.4

Galiausiai EESRK ragina valstybes nares plėtoti savo iniciatyvas, kuriomis siekiama kuo didesnio Europos SKVN ir SGN sistemos prestižo, kad būtų lengviau propaguoti tiek savo vietovės žemės ūkio produktus, tiek ir Europos žemės ūkio modelį.

2.1

Europos pilietinėje visuomenėje pastebima, kad pastaruoju metu vartotojai vis labiau domisi žemės ūkio maisto produktų savybėmis, o tai lėmė saugių maisto produktų paklausos augimą. Į šią paklausą ES reagavo sukurdama politiką, kuri reglamentuoja kokybiškus žemės ūkio produktus ir kelia jų statusą, įskaitant tiek maisto saugos klausimus („higienos paketas“, atsekamumas ir t. t.), tiek su tam tikrų produktų išskirtinėmis savybėmis susijusius klausimus (kokybės ženklai: ekologiška produkcija, GN). Būtent ši prasmė suteikiama sąvokai „kokybė“ šioje nuomonėje.

2.2

Todėl Europos Sąjungoje buvo parengtos specialios teisinės nuostatos, kuriomis pripažįstami tradiciniai vietiniai produktai, susieti su jų kilmės vieta, t. y. vietiniai produktai, kurių kokybė arba reputacija susijusi su tam tikra ypatinga gamybos sritimi ar regionu arba su žaliavomis ar gamybos metodais, naudojamais tam tikroje apibrėžtoje geografinėje vietovėje.

2.3

Viduržemio jūros baseino Europos valstybėse kilmės vietos nuorodų — kaip produkto tapatybės nustatymo priemonės — apsauga buvo pradėta taikyti XX amžiaus pradžioje. Ji pirmą kartą pradėta naudoti vyno sektoriuje, vėliau imta taikyti ir kitiems žemės ūkio maisto produktams.

2.4

1992 m. Komisija pirmą kartą priėmė bendrą teisinę sistemą dėl žemės ūkio maisto produktų nuorodų, kurios buvo taikomos visoms ES valstybėms narėms. Naujuose teisės aktuose sąvokų apibrėžtys, reikalavimai ir procedūros buvo pasiskolinti iš anksčiau priimtų nacionalinių teisės aktų. Tai įrodo glaudus ryšys tarp europinio termino „saugoma kilmės vietos nuoroda“ (angl. Protected Designation of Origin), prancūzų vartojamo termino Appellation d'Origine Controlée, ispanų — Denominación de Origen ir italų — Denominazione di Origine Controllata.

2.5

Teisinę sistemą sudarė Reglamentas (EEB) Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos ir Reglamentas (EEB) Nr. 2082/92 dėl žemės ūkio ir maisto produktų specifinių savybių sertifikatų. Abu šie reglamentai neseniai buvo atnaujinti atitinkamai 2006 m. kovo mėn. reglamentais (EB) Nr. 510/2006 ir (EB) Nr. 509/2006.

2.6

Reglamentas (EB) Nr. 510/2006 yra susijęs su produktų, kurių specifines savybes lemia jų geografinė kilmė, nuorodų apsauga, t. y. su saugomomis kilmės vietos nuorodomis (SKVN) ir saugomomis geografinėmis nuorodomis (SGN).

2.6.1

Produktai su SKVN etikete išsiskiria savybėmis, susijusiomis tik su jų kilmės regiono gamtine aplinka ir gamintojų įgūdžiais. Todėl, kai kalbama apie SKVN, visi gamybos proceso etapai — žaliavų rinkimas, perdirbimas ir ruošimas — turi būti vykdomi toje konkrečioje vietovėje ir būtinas labai glaudus ryšys tarp produkto savybių ir jo geografinės kilmės. SKVN pavyzdžiai — alyvuogių aliejus Huile d'olive de Nyons, sūris Parmigiano Reggiano ir aviena Shetland Lamb.

2.6.2

Produktai su SGN etikete taip pat išsiskiria specifinėmis savybėmis, siejančiomis juos su tam tikrais konkrečiais regionais, tačiau tik vienas gamybos proceso etapas turi būti vykdomas toje vietovėje, o naudojamos žaliavos gali būti atvežamos, pvz., iš kito regiono. SGN pavyzdžiai — lašiša Clare Island Salmon, apelsinai Arancia Rossa di Sicilia ir alus Dortmunder Bier.

2.7

Reglamentas (EB) Nr. 509/2006 yra susijęs su žemės ūkio ir maisto produktais, pripažįstamais kaip garantuoti tradiciniai gaminiai (GTG). Ši etiketė naudojama produktams, išsiskiriantiems specifinėmis savybėmis, susijusiomis ne tiek su jų geografine kilme, kiek su tradiciniais ingredientais arba gamybos metodais. GTG pavyzdžiai — vytintas kumpis Jamón Serrano, alus Kriek ir duona Kalakukko.

2.8

Reglamentus (EB) Nr. 509/2006 ir Nr. 510/2006 ES Taryba priėmė 2006 m. kovo 20 d. Tame pačiame posėdyje Komisija padarė pareiškimą, kad ji atliks būsimos politikos peržiūrą, susijusią su Reglamento (EB) Nr. 510/2006 veikimu ir jo tolesniu plėtojimu (3).

2.9

Nauji teisės aktai dėl kokybės nuorodų gerokai supaprastino sistemą. Pvz., anksčiau pretendentai pateikdavo prašymą dėl registracijos atitinkamoms savo šalies valdžios institucijoms, šios jį įvertindavo ir visą medžiagą nusiųsdavo Komisijai, kuri ją dar kartą nuodugniai įvertindavo. Tačiau dabar valstybės narės yra atsakingos už prašymo įvertinimą pagal Europos bendrijos reglamentus ir gaires. Komisijos vaidmuo — paprasčiausiai įvertinti pagrindines sudedamąsias dalis, sujungtas į bendrą dokumentą, kuris tada paskelbiamas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje. Dar vienas pažangus pakeitimas yra tai, kad trečiųjų šalių gamintojai gali siųsti registracijos prašymus tiesiai Komisijai. Anksčiau prašymai turėjo būti teikiami per nacionalines valdžios institucijas, kurios ne visada turėdavo noro arba galimybių juos įvertinti.

2.10

2007 m. vasario 5 d. Komisija surengė konferenciją dėl maisto kokybės sertifikavimo, gerokai išplėsdama svarstomų klausimų spektrą (sertifikavimo sistemos, kokybės žymėjimo sistemos) ir įtraukdama pagrindinį sveiko maisto klausimą, t. y. kokybę, kuri suprantama kaip ES maisto saugos sistema. Neatsitiktinai pirmojoje šios konferencijos išvadoje sakoma: „Visi (Europoje vartojami) maisto produktai, nepriklausomai nuo to, ar jie gaminamas ES ar importuojami, turi atitikti aukštus produktų saugos ir higienos standartus“ (4).

2.10.1

Tačiau reikėtų pažymėti, kad Nuolatinis maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos komitetas, į kurį įeina Europos Komisijos ir valstybių narių atstovai, 2004 m. gruodžio 20 d. pateikė išvadą, kad atsekamumas — tai reikalavimas, „netaikomas“ maisto produktų importui. EESRK nesutinka su šiuo teiginiu.

2.11

Atsižvelgdama į 2007 m. vasario mėn. įvykusios konferencijos rezultatus, Komisija nusprendė parengti žaliąją knygą dėl žemės ūkio produktų kokybės, kurioje daug dėmesio bus skiriama GN. Ši žalioji knyga, kurią numatyta paskelbti 2008 m. spalio mėn., bus pagrindas teikti teisės aktų pasiūlymus.

2.12

Kartu Komisija (konkrečiai Žemės ūkio ir kaimo plėtros GD) rengia dabartinės geografinių nuorodų apsaugos sistemos vidinį įvertinimą, kurio rezultatus numatyta pateikti 2008 m. liepos mėn.

2.13

Ši EESRK nuomonė savo iniciatyva dera su minėtais bendraisiais planais. Vis dėlto, joje siekiama ne aptarti daugybę įvairių anksčiau įvardytų kokybės politikos aspektų ir sunkumų, o sutelkti pagrindinį dėmesį į Europos geografinių nuorodų ir kilmės nuorodų sistemos veiksmingumą ir efektyvumą ir į susijusių daugiašalių ir dvišalių prekybos derybų klausimą.

2.14

Iki šiol atlikti darbai ir EESRK požiūris šiuo klausimu atsispindi nuomonėje savo iniciatyva dėl Vietinių žemės ūkio produktų, kaip naujosios BŽŪP plėtros priemonės, skatinimo (pranešėja P. Santiago) (5). Be to, nuomonėje dėl BŽŪP ateities (pranešėjas L. Ribbe) (6) EESRK pabrėžė būtinybę orientuoti Europos žemės ūkį į saugių, aukštos kokybės produktų gamybą.

3.1.1

Reglamentu (EEB) Nr. 2081/92 įvesta sistema apskritai pasirodė esanti veiksminga. Tačiau jos veikimo klausimu EESRK norėtų atkreipti Komisijos dėmesį į tris vėliau iškilusias problemas, visų pirma šiose srityse:

3.1.2

Apskritai sistema pasirodė esanti veiksminga. Nagrinėjami produktai priklauso praktiškai visoms prekių kategorijoms — tai šviežia ir perdirbta gyvulinės ir augalinės kilmės produkcija, gėrimai, žuvininkystės produktai, prieskoniai ir kt., kaip nurodoma I priede, kuriame surinkti 2007 m. gruodžio mėn. duomenys. Remiantis toliau pateikta lentele, SKVN ir SGN ženklais buvo pažymėti 772 produktai. Jeigu, pvz., konkrečiai nagrinėsime 2000–2006 m. užregistruotus produktus, pastebėsime, kad SKVN produktų skaičius išaugo 22 proc., o SGN produktų — 40 proc., t. y. vos per penkerius metus bendras vidutinis augimo rodiklis siekia 29 proc.

I priedas.: Iki 2007 m. gruodžio 15 d. AGRI GD užregistruotos geografinės nuorodos ir kilmės vietos nuorodos (http://ec.europa.eu/agriculture/qual/fr/1bbaa_fr.htm)