20.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 168/1

A.

EESRK reikalauja didesnio sprendimus priimančių institucijų dėmesio vertės ir tiekimo grandinių vystymo koncepcijai arba, tiksliau sakant, tinklu sujungtų pramonės įmonių sąveikos sampratai bei interaktyvaus ES ir valstybių narių požiūrio šiuo klausimu.

B.

Šie dinamiški procesai reikalauja prisitaikymo ir prisitaikomumo išnaudojant visus įmonių aspektus, įskaitant produkto apibrėžimą ir dizainą, paslaugas, rinkodarą ir finansinių bei žmogiškųjų išteklių valdymą. Šios užduotys yra dažnai pavedamos atlikti kitiems. Sujungimas tinklu reiškia, kad įmonės tampa vis labiau tarpusavyje susijusios pasaulio mastu ir kad gamyba bei paslaugos tampa vis labiau integruotos.

C.

Šie dalykai įmones veikia labai skirtingai priklausomai nuo jų dydžio, padėties tiekimo grandinėse (tinkluose) ir sektorių, kuriuose jos vykdo veiklą. Stambios tarptautinės bendrovės paprastai užima gerą vietą visuose šių tinklų kūrimo proceso etapuose, o palyginti maži ir vidutiniai tiekėjai, kurie įsiterpia pradiniame arba tarpiniame etape (pirmas, antras, trečias … tiekėjas), dažnai susiduria su II dalyje aprašytomis kliūtimis. Šiame dokumente tokie tiekėjai vadinami PTĮ (pradinėmis ir tarpinėmis įmonėmis — šis terminas sukurtas specialiai šiai nuomonei) (1).

D.

Dauguma privataus sektoriaus darbų yra atliekami „mažesnėse“ įmonėse (žr. C punktą). Pažangiausios ir kūrybiškiausios iš šių įmonių turi lemiamos reikšmės tinklo ekonomikai. Šios plėtros apimtis yra tokia reikšminga, kad ji daro didelį poveikį ir makroekonominiam, ir makroekonominėms lygmeniui.

E.

EESRK laikosi nuomonės, kad būtina gerinti aplinką, kurioje PTĮ vykdo veiklą. Šioje nuomonėje (žr. II dalies 3 ir 4 punktus) nustatomi pagrindiniai uždaviniai ir pateikiama nemažai pasiūlymų politikos klausimais, pavyzdžiui:

F.

Kadangi trūksta visuotinai taikomo PTĮ apibrėžimo, sunku iki galo suvokti jų svarbą pramonės permainų ir globalizacijos procesuose. Turėtų būti daroma daug daugiau siekiant geriau informuoti apie jų atliekamą vaidmenį. Jeigu kurie nors (visi) pasiūlymai pagal E punktą bus įgyvendinti, daug būtinų sąlygų turi patenkinti pačios įmonės, kitas — politikos formuotojai, o dar daugiau — abi šios grupės kartu. Bet kokio pobūdžio sprendimai turi būti daromi glaudžiai bendradarbiaujant su visais atitinkamais suinteresuotais subjektais. Be to, Europos ir nacionaliniai komitetai turėtų sugebėti perduoti įtikinamą bendrą orientaciją politikos formuotojams.

1.1

Klaidinga manyti, kad tiekimo grandinių atsiradimas yra modernus reiškinys, nes jos viena ar kita forma egzistavo nuo organizuotos gamybos pradžios.

1.2

Tačiau reikia pažymėti, kad didelis susidomėjimas tiekimo grandinėmis, nuožmios aplinkos, kurios priežastis buvo technologinė pažanga ir globalizacija bei visi su tuo susiję rinkas veikiantys veiksniai, rezultatu, išsivystė per keletą pastarųjų dešimtmečių. Šia tema plačiai diskutuojama daugelyje publikacijų ir konferencijų visame pasaulyje. Tradicinės linijinės sekos pakeičiamos sudėtingais tinklais ir integruotais gamybos procesais, kurie dažnai veikia daugelyje įmonių bei šalių.

1.3

Pastaruoju metu vertės ir tiekimo grandinės vis labiau viena su kita susipina. Apskritai, šiuo metu daugelyje sričių yra susidaręs vienas pasaulinis jų tinklas. Tai pateisina termino „tinklai“, o ne „grandinės“ vartojimą, nes pirmasis, be abejonės, yra trumpalaikiškesnis.

1.4

Vertės kūrimo tinklai (arba tiesiog „vertės tinklai“) patys tampa globalesni ir platesni. Dalis šio proceso yra visos Europos vertės tinklas, kurį padidino pastaroji ES plėtra.

1.5

Dabar suprantama, kad siekiant patenkinti įmonių poreikius paties veiklos gerinimo jau nebepakanka. Įmonių viduje vykdomų programų nauda, nors yra svarbi ir pageidaujama, nesuteikia galimybės joms pasinaudoti tuo, ką suteikia viena pasaulinė verslo veiklos vykdymo sistema. Įmonės privalo ieškoti sprendimų išorėje, jeigu jos nori išlikti moderniame pasaulyje.

1.6

Todėl tinklo valdymas ir logistika šiuo metu užima svarbią vietą, įmonės skiria vis daugiau laiko ir pinigų optimaliam pelnui užtikrinti racionalizuodamos ir koordinuodamos vis sudėtingesnį veiklos ir paslaugų, kurios yra gyvybiškai svarbios modernios pramonės ir komercinėms operacijoms, tinklą.

1.7

Vadovų atsakomybės ir būtinų darbo jėgos įgūdžių prigimtis iš esmės pasikeitė visuose lygiuose, nes prireikė sprendimų, užtikrinančių optimalų pirkėjų, tiekėjų ir įmonių bendradarbiavimo lygį.

1.8

Šis šiuolaikinis išsivystymo lygis veikia visų kategorijų (dideles, vidutines ir mažas) įmones nepaisant sektorių skirtumų ir sąveikos. Tačiau atrodo, kad stambių tarptautinių bendrovių padėtis dabartiniame procese yra geresnė negu PTĮ (2).

1.9

Iš tiesų, du trečdaliai privataus sektoriaus darbuotojų Europoje dirba mažoms ir vidutinėms įmonėms. Daugelis iš jų yra PTĮ. Todėl šios rūšies įmonių gerovė turi ne tik mikroekonominę svarbą, bet ir makroekonominį poveikį.

1.10

Nors šios nuomonės tema yra vertės ir tiekimo grandinės plėtra, pirmiausia dėmesys sutelkiamas į pažangias (aukšto techninio ir kokybės lygio) PTĮ, turinčias potencialą augti ir vykdyti veiklą tarptautiniu mastu, arba tas, kurios jau dalyvauja pasaulinėje rinkoje (3).

1.11

Todėl turi būti sukurti ir pagerinti metodai bei priemonės, kad šios rūšies įmonėms būtų sukurta sveika ir subalansuota aplinka, leidžianti joms klestėti ir gauti didžiausią naudą iš jų pajėgumų.

1.12

Nors įvairiuose sektoriuose tiekimo grandinės (tinklai) skiriasi, buvo prieita prie išvados, kad reikia iliustruoti šiame dokumente atliktą tyrimą kurio nors vieno sektoriaus analize. Todėl šios nuomonės 2 priedas skirtas pristatyti problemos nagrinėjimo atvejį automobilių pramonėje, kuris gerai iliustruoja kai kuriuos ypač svarbius klausimus. Šis sektorius buvo pasirinktas todėl, kad jis išsiskiria tiekimo grandinių (tinklų) sudėtingumu, kaip nurodyta 1 priede.

1.13

Europos įmonės dažnai pasirenka galimybę perduoti kitoms vieną arba kelias tiekimo grandinės grandis. Vėliau jos importuoja kitų įmonių rezultatą ir, prieš paleisdamos jį į vertės tinklą, prideda prie jo savo vertę. Labai svarbu sukurti sąlygas, kurios visame procese leistų išlaikyti kuo aukštesnį pelno, užimtumo ir praktinės patirties lygį Europoje. Tai yra esminė sąlyga, nes praktinė patirtis vis dažniau tampa visateisiu gamybos veiksniu, kuris veikia per vertės kūrimo tinklus daugiausia naudojant neribojamą sienų, o ne paprastą tarpvalstybinį finansavimą (4).

1.14

Šiame dokumente aptariami būdai, kaip ES gali geriau prisidėti prie svarbių Europos tiekimo grandinės dalių (pridėtinės vertės) palaikymo (5).

2.1

Pramonės permainos glaudžiai susijusios su tinklo visuomenėje vykstančiu vertės kūrimu, kur svarbus vaidmuo skiriamas paslaugoms, pvz., konsultavimui, inžinerijai, logistikai ir rinkodarai. Kadangi vertikali integracija yra sulėtėjusi, proceso metu vykstantis vertės kūrimas dažnai pereina tiekėjui. Šis procesas tampa dar labiau daugialypis, kadangi daugelis šių tiekėjų taip pat yra globalių tinklų, kurie sukuria naują tarpusavio priklausomybę tarp tiekėjų, dalys.

2.2

Tačiau ką iš tikrųjų reiškia terminas „pasaulinis“? Be svarbaus JAV ir Japonijos vaidmens, pastaraisiais dešimtmečiais į sceną įsiveržė kiti pasaulio regionai, pvz., vadinamosios BRIC šalys (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija). Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad egzistuoja šios grupės dviejų pakopų narystė bei įtaka, ypač Indijos ir Kinijos, „dramatiškai krečianti visą tiekimo grandinę ir vertės kūrimo geografinį mastą“ (6).

2.3

Atsižvelgdama į tai, ES turi stiprinti savo gebėjimą konkuruoti kurdama pridėtinę vertę, kadangi kainos pagrindo konkurencija yra netikroviška ir neatitinka Sąjungos socialinių ir stabilumo vertybių.

2.4

Tiekimo grandinės ir tinklai plečiasi, nes pramoniniai procesai vis dažniau pasižymi produkcijos linijų suskaidymu ir produktų specializacija naudojant technologijų ir pritaikymo atskiram vartotojui skirtas priemones. Gamintojai gali standartizuoti pagrindines produktų dalis ir kartu palikti erdvę pritaikymui. Šis procesas vadinamas masinės gamybos pritaikymu.

2.5

Šiuos veiksmus skatina gamybos pramonės ir paslaugų sąveika (7), kuri lemia ribų tarp sektorių išnykimą. Informacijos ir ryšių technologijos (IRT) prie to prisideda plėsdamos sąveiką ir elektroniniu būdu teikiamas paslaugas.

2.6

Europos įmonės turėtų siekti kurti tiekimo tinklus, kurie apdorotų „išplėstinius produktus“ (produktų ir paslaugų sistemą), orientuotus į didelės pridėtinės vertės nišos rinkas. Net pačios gamyklos turi tapti dalyvaujančiais prekyboje sudėtingais produktais.

2.7

Nauji technologiniai ciklai dar labiau akcentuoja žmogiškųjų išteklių vadybos svarbą visuose lygmenyse ir pabrėžia tęstinio mokymosi, kaip pagrindinio konkurencingumo ir gebėjimo įsidarbinti elemento, būtinumą.

2.8

Produktų gyvavimo ciklas trumpėja ir keičiasi dėl didėjančios paslaugų bei gamybos sąveikos ir dėl to, kad konkurencija ir bendradarbiavimas (iki konkurencijos) daugelyje sričių įgauna pasaulinį mastą.

2.9

Šie pokyčiai stipriai veikia įmonių struktūrą ir dinaminius jų santykius. Joms dažnai reikalinga adaptacija ir reorganizacija. Gamybos procesų specializacija, gamybos pritaikymas ir su gamyba susijusių paslaugų plėtojimas vis dažniau lemia paslaugų pirkimą iš trečiųjų šalių. Kita vertus, užsakomosios paslaugos gali paskatinti tolesnę specializaciją ir decentralizaciją.

2.10

Kartu su šiais procesais vyksta koncentracija per susiliejimus ir įsigijimus; kuo toliau procesai vyksta nuo vartotojų, tuo didesnė koncentracija ir susivienijimas.

2.11

Pasaulio mastu vyksta užsakomųjų paslaugų atsiradimas ir įmonių perkėlimas  (8). Sparčiai auganti ekonomika naujose valstybėse narėse ir Azijoje labai prisideda prie šio proceso. Kiekviena iš šių valstybių siūlo savo kainų pranašumus ir rinkų galimybes. Azija tampa neginčijamu nebrangios produkcijos ir paslaugų teikimo centru. Kinijoje ir Indijoje plėtojama nepriklausoma technologija. Į tokius procesus gali būti įtraukiamas veiklos perkėlimas, susijęs su darbo vietų praradimu. Tai darbuotojams gali sukelti nesaugumo jausmą. Kita vertus, įmonių perkėlimas gali padidinti užimtumą Europos įmonėse (9).

2.12

Sudėtingi plėtros procesai, atsirandantys dėl sandorių, susiliejimų ir įsigijimų, vykstančių visame pasaulyje, rodo, kad perkėlimas, kaip pokyčių gamybos ir paslaugų linijoje rezultatas, nėra linijinis arba vienakryptis procesas. Gamybos išlaidos sudaro tik platesnio svarstomų klausimų spektro dalį. Svarbūs ir kiti veiksmai, kurių neaprėpia šios nuomonės tema. Jie apima sudėtinę logistiką, dideles gabenimo išlaidas, aplinkosaugos problemas, reglamentavimo sistemas, intelektinės nuosavybės apsaugą ir žaliavų prieinamumą, taip pat technologiją ir specialią ekspertizę. Įvertinus visus šiuos aspektus, kartais naudingiau gamybą ir paslaugas grąžinti į Europą.

2.13

Kita vertus, perkėlimas taip pat gali paveikti naujovių diegimo veiklą, kuri paskatintų Europos praktinės patirties praradimą. Iš tikrųjų perkėlimas ilgainiui gali suardyti Europos pramonės šakų naujovių diegimo pajėgumus, jeigu nebus sustiprinta ES žinių ir mokslinių tyrimų bazė. Šiuo požiūriu didėjantis inžinierių skaičius Indijoje ir Kinijoje (45 proc. visų pasaulio inžinierių) parodo esmę.

2.14

Be to, tai, kad jauni labai kvalifikuoti žmonės palieka Europą arba teikia pirmenybę darbui stambiose bendrovėse (10), gali lemti kvalifikuotų žmonių trūkumą PTĮ.

2.15

Dažnai stambių bendrovių padėtis yra geresnė negu PTĮ ir leidžia joms susidoroti su pirmiau minėtais uždaviniais. Apskritai jos turi palyginti geresnes galimybes pasinaudoti bankais ir kapitalo rinkomis, įvairiais būdais bendradarbiauja su kitomis įmonėmis, turi galimybę pasinaudoti didelėmis rinkomis ir vadovauja paslaugų pirkimo iš trečiųjų šalių procesui. Tačiau jos ne tokios lanksčios kaip mažesnės įmonės.

3.1

Visi rodikliai rodo, kad gamybos suskaidymo, pritaikymo individualiam vartotojui ir globalių tinklų kūrimosi procesas tęsis. Daugelyje sričių stambios tarptautinės įmonės veikia kaip strateginės lyderės, tačiau daug darbo atlieka vis augantis PTĮ skaičius.

3.2

Kartais PTĮ, nepaisant didelio potencialo, be pagrindo priima trumpalaikiškesnius sprendimus, turi dirbti labai sunkiai, kad pasiektų naujas rinkas, neretai priklauso nuo reguliarių didelių vartotojų užsakymų ir dažnai neturi tokių gerų galimybių pasinaudoti kapitalo rinkomis. Be to, joms dažnai gresia tiekimo grandinės sutrikimai, nes stambieji klientai nuolat reikalauja sumažinti kainas. Kituose punktuose atkreipiamas dėmesys į reikšmingiausius iššūkius, su kuriais jos susiduria.

3.3

Daugelis gerinimo priemonių sąlyginai mažų ir vidutinių įmonių sistemos sąlygomis paprasčiausiai priklauso nuo nuostatų visuomenėje ir pačiose įmonėse. Kai kurios valstybės narės ir regionai yra geriau nusiteikę šio tipo įmonių atžvilgiu negu kitos. Todėl turėtų būti skatinamas dalijimasis geriausia praktika.

3.4

PTĮ turi būti skatinamos bendradarbiauti ir rengti bendrus projektus. Toks bendradarbiavimas ir tokie projektai gali sustiprinti jų padėtį rinkoje bei palengvinti tiekėjų derybas su stambiais vartotojais. Jie taip pat galėtų padėti kompensuoti neigiamus prisirišimo prie tinklo (lock-in) ir atsiskyrimo nuo jo (lock-out) padarinius.

3.5

Turėtų būti remiamas atviro šaltinio programinės įrangos (11) naudojimas ir laisvas priėjimas prie inžinerijos technologijų bei standartų. Labai svarbi PTĮ sąveika su mokslinių tyrimų institutais.

3.6

Įmonių grupės ir tinklai aplink svarbiausias įmones bei pramonines zonas, esančias labai industrializuotose ir aukštųjų technologijų aplinkose, gali būti labai naudingi (12), nes jie skatins įmonių bendradarbiavimo programas. Kaimyninių universitetų ir technologijos institutų bei atitinkamų vietinių ir regioninių institucijų bendradarbiavimas vaidina lemiamą vaidmenį. „Pramoninės zonos“ aplink technologinius centrus, mokslo parkus ir universitetus gali būti labai naudingos mažesnėms įmonėms.

3.7

Bankai ir finansiniai tarpininkai plačiąja prasme turėtų būti skatinami prisiimti riziką. Statistikos duomenys rodo, kad JAV finansų pasaulis yra pozityviau vertina riziką, ir tai pasiteisina. Atviras priėjimas prie kapitalo rinkos Europoje yra būtinas, juo labiau, kad daugeliu atvejų finansinė našta, egzistuojanti gamybos procese, verčia pereiti nuo didelių įmonių prie mažesnių tiekėjų.

3.8

Pavyzdžiui, paslaugų pirkimas iš trečiųjų šalių automobilių pramonėje sukėlė finansinę problemą daugeliui įmonių, nes tiek kūrimo procesas, tiek atsipirkimo laikotarpis yra ilgi: kūrimo laikotarpis dažnai trunka 3-5 m., o atsipirkimo — 5-7 m. JAV ši problema yra iš dalies išspręsta suteikiant lengvesnį priėjimą prie privataus kapitalo, o daugelyje besivystančių šalių — naudojant labai palankias mokesčių taisykles ir valstybės pagalbą. Šioje srityje sąlygas Europoje ypač reikia gerinti, visų pirma tas, kurios susijusios su PTĮ ir jų poreikiais finansuoti mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą technologinėms naujovėms vystyti. Be vyriausybių taikomų priemonių, bankai, įskaitant Europos investicijų banką (EIB), glaudžiai bendradarbiaujantį su partneriais visoje Europoje, ir privatus nuosavas kapitalas taip pat gali suvaidinti svarbų vaidmenį.

3.9

EESRK su dideliu susidomėjimu susipažino su Komisijos komunikate „Bendrijos Lisabonos programos įgyvendinimas: MVĮ augimo finansavimas — Europos pridėtinės vertės suteikimas“ (13) pateiktomis gairėmis. Reikalingas patogesnis tiltas tarp finansinių institucijų bei privataus kapitalo fondų ir MVĮ.

3.10

Priklausomybė nuo stambių vartotojų yra pagrindas susirūpinti, ypač vienos pramonės regionuose, kai PTĮ yra priklausomos (arba nepriklausomos) nuo tiekimo grandinių. Bendradarbiaudamas su stambiomis įmonėmis tiekėjas dažnai turės laikytis reikalaujamos technologijos. Tiekimas vienam dideliam klientui gali įpareigoti tiekėją taikyti vieną konkrečią technologiją.

3.11

Panašiai gali atsitikti nepriklausomiems tiekėjams, nes jie neturi priemonių, reikalingų patekti į papildomas rinkas ir dalyvauti kitose tiekimo grandinėse arba tinkluose.

3.12

Tačiau stambios įmonės nenori būti visiškai priklausomos nuo vieno tiekėjo, nors taip kartais atsitinka. Buvo atvejų, kai stambieji automobilių gamintojai pageidauja turėti vieną tiekėją, kuris atliktų mokslinius tyrimus ir galutiniam produktui kurtų ir gamintų naujas sudedamąsias dalis ir sistemas. Tačiau tiekėjų konkurencija dažnai yra nuožmi.

3.13

Kai kuriais atvejais, daugiausiai automobilių pramonėje, buvo pastebėta, kad techninio vystymo išlaidos buvo perkeliamos tiekėjui, kuris taip pat buvo prašomas dalintis žiniomis su konkurentais. Tai gali būti problema ypač monopolijos neturintiems tiekėjams.

3.14

„Prisirišimo“ ir „atsiskyrimo“ poveikis yra linkęs plėstis, nes IRT programų skaičius didėja, nors minimas poveikis būdingas ne vien tik IT. Dažnai licencijas sunku įsigyti. Viena vertus, standartizacijos ir sąveikumo trūkumas ir, kita vertus, nepakankamas atviro šaltinio technologijos naudojimas kliudo investicijoms.

3.15

Šiuo atveju (žr. 3.6 punktą) bendradarbiavimas ir susigrupavimas taip pat gali padėti įveikti trūkumus, atsirandančius iš pirmiau minėtų procesų, ypač vienos pramonės regionuose.

3.16

Intelektinė nuosavybė yra itin svarbi (14). INT apsauga iškelia ypatingą uždavinį PTĮ, kurių daugelis yra mažos ir vidutinės įmonės. Problemos, su kuriomis susidūrė šios įmonės, finansuodamos mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą, apskritai jau buvo primintos ir reikalai neturėtų būti bloginami sukuriant padėtį, kai rezultatais pasinaudoja konkurentai.

3.17

Patentai vaidina gyvybiškai svarbų vaidmenį. Daugelyje nuomonių EESRK išreiškė didelį susirūpinimą dėl „pasikartojančių nesėkmingų bandymų įvesti Bendrijos patentą“, kurios sumažino ES mokslinių tyrimų politikos patikimumą ir neleido paskatinti „mokslinių tyrimų naujovių gerinti konkurencingumą“ (15). Nesėkmingas bandymas imtis šio svarbaus klausimo labai pabrangina naujovių apsaugą (ypač kai lyginama su JAV ir Japonija), iš tikrųjų padaro jas neįperkamas PTĮ.

3.18

Brangias INT apsaugos procedūras vis labiau apsunkina neveiksmingumas, dažnai atsirandantis dėl to, kad netaikomi teisės aktai. Kalbant apie prekybinius santykius su Kinija, klastojimas turi būti laikomas prioritetiniu klausimu. Dėl šios klastojimo problemos daug aukštosios technologijos įmonių nelinkę didinti savo investicijų Kinijoje arba net jų atsisako (16).

3.19

2 priede iliustruojamas INT piktnaudžiavimo ir klastojimo mastas automobilių atsarginių dalių srityje.

3.20

Specializuotos PTĮ turi savo privalumus. Atsiranda naujų galimybių pereiti nuo plataus masto operacijų prie decentralizacijos ir sukurtų pagal užsakymą nuostatų su sąlyga, kad taip pat yra formuojami atitinkami įgūdžiai.

3.21

Verčia susirūpinti tai, kad visoje Europoje dauguma baigusiųjų aukštąsias mokyklas teikia pirmenybę darbui stambiose bendrovėse. Egzistuoja akivaizdus poreikis skatinti žmones dirbti PTĮ gerinant karjeros perspektyvas. Problema dėl PTĮ yra ypač rimta, kadangi bendras baigusiųjų aukštąsias mokyklas skaičius yra nepakankamas, pvz., inžinerijos srityje.

3.22

Vadinamoji „dvejopo mokymo sistema“ — mokymasis ir darbas, — šiuo metų egzistuojanti kai kuriose valstybėse narėse, pvz., Vokietijoje, Austrijoje ir Liuksemburge („duale Ausbildung“), gali būti labai vertinga PTĮ.

3.23

Darbuotojų kvalifikacijos ir įgūdžių gerinimas yra būtinas; patys žmonės ir įmonės gali padėti kurti standartus (17). Šiuo požiūriu gali būti naudingas darbo vietos aplinkos gerinimas. Šiuolaikinis žmogiškųjų išteklių valdymas, įskaitant reguliarią švietimo bei mokymo programų peržiūrą, gali padėti kurti darbo vietas. Į šiuos klausimus turi būti atkreiptas dėmesys sektoriuose, įskaitant socialinių partnerių dialogą.

3.24

Nesukūrus tiesioginio ryšio tarp veiksmingų švietimo sistemų ir darbuotojų įgūdžių kokybės negali būti iš naujo įvertinta švietimo, naujovių ir mokslinių tyrimų trikampio svarba. Šiuo požiūriu nauja ES iniciatyva „Regionų ekonominiai pokyčiai“ gali daugiausiai padėti, nes joje pabrėžiamas regioninis aspektas ir mokslinių tyrimų, technologinių įgūdžių ir ekonominių grupių poveikis (18).

3.25

Siekiant pasinaudoti visais PTĮ siūlomais privalumais gerinant įgūdžius ir verslumą, negalima nepaisyti teritorinio aspekto svarbos. Globalizacija, kuri reiškia nuolat didėjantį internacionalizavimą, kartu iškelia reikalavimą stiprinti atitinkamą regioninį artumą. Tai paskatinti gali:

3.26

Svarbiausia yra verslumas. Jis neatsiejamas nuo kūrybiškumo ir lankstumo, t. y. gebėjimo greitai prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. Mažos ir vidutinės įmonės turi didesnį gebėjimą reaguoti į sunkumus negu didelės. Šie veiksmai gali nemažai pasitarnauti siekiant pasinaudoti tinklų susiskaidymu ir pritaikymu individualiems poreikiams (19).

4.1

Siekiant pagerinti papildomos vertės ir tiekimo grandinės veiksmingumą, būtina sukurti patikimą verslo aplinką PTĮ. EESRK laikosi nuomonės, kad egzistuoja dvi pagrindinės priemonės, kurios palaikys PTĮ dalyvavimą pasauliniuose tinkluose: naujo tipo pramonės politika (įskaitant požiūrį į sektorius) ir Septintoji pagrindų programa.

4.2

PTĮ turėtų būti sistemiškiau įtraukiamos į pramonės politikos sistemą. Komisija ir Taryba turėtų atlikti išankstinius bei tikslesnius būsimų teisės aktų poveikio aukštosios technologijos įmonėms vertinimus, pvz., techninio vystymosi ir standartų nustatymo srityje. „Pramonė“ pernelyg dažnai apsiriboja stambiomis bendrovėmis. Su PTĮ — dažnai nepastebimomis — turėtų būti tariamasi atskirai.

4.3

EESRK pabrėžia IRT svarbą PTĮ. Komitetas visiškai sutinka su Komisijos tikslais, kuriuos ji nustatė savo komunikate „Pasitikėjimo verslo verslui elektroninėmis prekyvietėmis didinimas“ (20).

4.4

Komisija taip pat sukūrė Europos elektroninio verslo rėmimo tinklą, skirtą MVĮ (eBSN). EESRK sutinka su pagrindiniais eBSN tikslais, kuriais siekiama sutelkti Europos elektroninio verslo ekspertus ir dalintis patirtimi bei gera praktika.

4.5

Gyvybiškai svarbus ES pramonės politikos aspektas yra atviras dialogas apie sektorių ateities kryptis ir technologijas, kaip numatyta Europos technologijos platformose. Nors ribos tarp sektorių nyksta, į sektorius orientuotas požiūris vis dar yra gana tinkamas ir siūlo sveikintinas galimybes PTĮ.

4.6

Naujovių svarba negali būti pervertinama. EESRK remia Komisijos pasiūlymą plėsti naujovėms pritariančias rinkas, pradedant naują svarbiausios rinkos iniciatyvą, nukreiptą į naujų pažangių produktų ir paslaugų perspektyviose srityse kūrimo bei rinkodaros palengvinimą (21).

4.7

Svarbu, kad PTĮ dalyvautų technologijos platformose. Tikimasi, kad bus rasti būdai ir priemonės, leidžiančios pašalinti kliūtis šioje srityje. Turi būti nustatyta strateginių mokslinių tyrimų darbotvarkė įtraukiant į ją PTĮ. Nepaisant to, tradicinės šių firmų silpnybės, pvz., tarpusavio pasitikėjimo, laiko, galimų atstovų ir dažnai strateginio susitelkimo trūkumas yra taip pat jaučiamas kasdieninėje tų platformų praktikoje.

4.8

Siekiant nustatyti strateginę mokslinių tyrimų darbotvarkę, ateities gamybos aukšto lygio grupė (22) atliko tyrimą, kuriame yra panašių idėjų dėl pokyčių, viena vertus, susijusių su naujais pridėtinės vertės produktais ir gamybos bei paslaugų junginiu, kita vertus, — su pažangiomis gamybos formomis (23).

4.9

Be to, „prisirišimo“ ir „atsiskyrimo“ poveikis, susijęs su tiekimo grandinėmis, dažnai slopina veiksmingą dalyvavimą platformose, kai PTĮ — net tos, kurios turi nemažą potencialą, — negali dalyvauti sąveikiose sistemose.

4.10

EESRK laikosi nuomonės, kad turėtų būti sukurta PTĮ skirta strateginė vizija, kuri galėtų padėti apeiti kliūtis, kurios atsiranda kaip bendradarbiavimo arba nebendradarbiavimo rezultatas. Sąveikumas turėtų būti tikslas, kurį galima pasiekti:

4.11

Pagal EESRK tą patį tikslą galima remti sukuriant ES forumą, skirtą PTĮ bendradarbiavimui, siekiant sujungti kūrybiškumą ir naujoves visoje Europoje.

4.12

Pagrindinis klausimas yra palengvinti sąlygas pasinaudoti finansinėmis rinkomis.

4.12.1

EESRK mano, kad bankai ir kiti finansiniai tarpininkai, pvz., rizikos kapitalo fondai, turėtų būti skatinami prisiimti didesnę riziką, pavyzdžiui, investuojant į aukštosios technologijos PTĮ.

4.12.2

Konkretus pavyzdys būtų bandymas palengvinti PTĮ sąlygas pasinaudoti kapitalo rinka ir privačiu kapitalu sutrumpinant ilgus kūrimo bei atsipirkimo laikotarpius. Šiame kontekste Europos investicijų bankas (EIB) ir Europos investicijų fondas (EIF) turėtų būti skatinami sudaryti geresnes sąlygas pasinaudoti rizikingo skolinimosi instrumentais, rizikos kapitalu ir garantijų programomis (26).

4.12.3

EESRK tiki, kad finansinės institucijos, tokios kaip EIB, gali vaidinti didesnį rėmimo vaidmenį, ypač konsorciume, kuris apima vietinius bankus, gerai žinančius savo regiono įmones.

4.12.4

Naujo tipo pramonės politikos ir pramoninių bei mokslinių tyrimų partnerysčių požiūriu EIB kartu su mokslinių tyrimų generaliniu direktoratu šiuo metu rengia naują jungtinę finansinę priemonę, vadinamą rizikos pasidalinimo finansine priemone (angl. RSFF). Jos tikslas — pagerinti sąlygas pasinaudoti skolos finansavimu, ypač privataus sektoriaus moksliniams tyrimams ir su tuo susijusiai veiklai esant aukštesniam negu vidutinis rizikos faktoriui, kurio neapima rinka.

4.13

Už mokesčių politiką yra atsakingos valstybės narės. Nepaisant to, ES lygiu reikėtų aptarti pageidaujamas mokesčių priemones, nukreiptas į Europos įmonių padėties stiprinimą pasauliniuose pridėtinės vertės ir tiekimo tinkluose.

4.14

ES privalo į savo prekybos politikos tikslus integruoti mažesnių ir vidutinių įmonių INT apsaugą atsižvelgdama į atsirandančių (didelių) rinkų neobjektyvias ir nepatikimas nuostatas Europos įmonių atžvilgiu.

4.15

Žmogiškieji ištekliai yra lemiantys. Labiau nei kada nors švietimo sistemos yra būtinas nenutrūkstamo ūkio augimo ramstis. Švietimas, profesinis mokymas ir visą gyvenimą trunkantis mokymas yra bendra asmenų, įmonių, socialinių partnerių ir visuomeninių institucijų atsakomybė (27).

4.16

Socialinių partnerių diskusijose sektoriuose turėtų būti svarstomas profesinių kvalifikacijų pažangai pritaikytų mokymo programų tobulinimas, įskaitant mokymų programų, skirtų reikalingai profesinei kvalifikacijai įgyti, vystymą. Jose taip pat turėtų būti atsižvelgiama į pramonės permainų regioninį aspektą ir ES iniciatyvą „Regionų ekonominiai pokyčiai“ (28).

4.17

Septintojoje pagrindų programoje, kuri susijusi su naujo tipo pramonės politikos tikslais, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas sąsajoms su mažomis ir vidutinėmis įmonėmis, įskaitant atitinkamą RSFF priemonės, sukurtos bendromis pastangomis su EIB, naudojimą (29). Pažangiuose IRT projektuose, finansiškai remiamuose pagal Septintąją pagrindų programą, PTĮ dalyvavimas yra svarbiausias siekiant suteikti joms galimybę prisijungti prie pažangių tinklų ir įsijungti į bendradarbiavimo procesą.

4.18

EESRK požiūriu, Septintoji pagrindų programa gali prisidėti prie nenutrūkstamos naujovių politikos kūrimo įtraukiant glaudžius žinių centrų (universitetų, technologijos institutų, profesinio mokymo mokyklų) ryšius su pramonės veikla. Pridėtinės vertės ir tiekimo grandinės arba tinklai yra būtini tokiai politikai, nes programa yra skirta padėti kurti naujus „išplėstinius produktus“ (kitaip vadinamus „produktais ir (arba) paslaugomis“ arba „produktais, apimančiais paslaugas“) ir naujus procesus. Viso to tikslas — sukurti vieną veikiantį tinklą Europoje, kuris būtų naudingas ir PTĮ.

4.19

EESRK pažymi, kad sunku sudominti mažas ir vidutines įmones MTTP programomis, nes biurokratinės procedūros užtrunka ne mažiau kaip vienerius metus ir yra pernelyg ilgos šioms įmonėms.

4.20

Būtų labai naudinga sukurti tinkamas sąlygas stiprioms tinklo įmonėms su skaidriomis jungiamosiomis struktūromis plėtoti. EESRK pritaria, kad Septintoji pagrindų programa turėtų padėti sistemingai vystyti optimalaus tinklo schemas ir operacijas, veikiančias dinamiškoje ir sudėtingoje pramoninėje aplinkoje.

4.21

Taip pat turėtų būti skatinamas logistikos ir tiekimo grandinės struktūrų kūrimas strateginiu ir veiklos vykdymo lygiu.

4.22

Atskirų technologijos pramonės sričių, kurios fiziškai yra priklausomos nuo Europos mokslinių tyrimų programos gali padėti didinti tvarų našumą ir veiksmingumą siekiant išlaikyti konkurencinį pranašumą.

4.23

Tarp daugelio kitų aspektų, į kuriuos turi atsižvelgti verslo įmonės, siekdamos pasinaudoti visais ES mokslinių tyrimų programų privalumais, yra atitinkamų tinklų sukūrimo svarba. Nors šiuo metu PTĮ apie tai nemąsto, įmonių bendradarbiavimas dar nepradėjus konkuruoti gali pasirodyti labai naudingas; tas pats pasakytina ir apie bendradarbiavimo santykių rėmimą.

4.24

Taigi, Septintąja pagrindų programa siekiama prisidėti prie į žinias orientuotos pramonės, besivadovaujančios Europos standartais, kurie yra svarbūs siekiant bendradarbiavimo, susijungimo ir sąveikumo.

4.25

EESRK mano, kad Septintojoje pagrindų programoje siūlomos didelės galimybės, leidžiančios pagerinti papildomos vertės ir tiekimo tinklų produktyvumą, ir ragina suinteresuotus subjektus užtikrinti jos visišką įgyvendinimą. Tai susiję ne tik su technologijomis, kurios pagerina tinklo sąveikumą (daugiausiai IRT), bet ir su kitomis suteikiančiomis galimybes technologijomis, pvz., nanotechnologijomis.

4.26

Kartu su plėtra pramonės politikos srityje, Septintojoje pagrindų programoje taip pat yra svarbios regionų ir vietos sąlygos bei veiksmai, ypač susiję su PTĮ bendradarbiavimu su didelėmis įmonėmis, gretimais universitetais, technologijos institutais ir profesinio mokymo centrais (30).

20.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 168/10

1.1

Per pastaruosius penkiasdešimt metų Europa smarkiai pasikeitė, o globalizacija paspartino šį procesą, padarydama esminę įtaką Europos traukos centrams, t. y. jos metropolinėms zonoms. (2) Pastarosios užima geresnę poziciją iššūkiams atremti ir geriausiai pasinaudoti pokyčių suteiktomis galimybėmis.

1.2

EESRK mano, kad Taryba ir Komisija turėtų apsvarstyti ir parengti bendras gaires, skirtas metropolinių zonų ir šios srities nacionalinių iniciatyvų vystymui. Tinkamai struktūruotos diskusijos Europos mastu padėtų suderinti tarpusavyje nacionalinius metodus, kurie taip pat galėtų motyvuoti suinteresuotuosius subjektus regionuose.

1.3

EESRK laikosi nuomonės, kad geriau struktūruotos diskusijos apie Europos metropolines zonas ir tarp jų turėtų paskatinti tas sritis pačioms sėkmingai įgyvendinti Lisabonos ir Geteburgo strategijas, ir tai galėtų būti atspindėta nacionalinėse reformų programose.

1.4

EESRK pažymi, kad pastaraisiais metais vyko aktyvios diskusijos. Ryšys tarp didelių metropolinių zonų ir Lisabonos strategijos labiau nei bet kada anksčiau pabrėžia šių didelių metropolinių zonų socialines ir ekonomines pasekmes. Tai yra žingsnis į priekį.

1.5

Daugelyje šalių ir regionų valstybinės institucijos, privatus sektorius ir pilietinė visuomenė bando sukurti metropolinių zonų darniam vystymuisi būtinas sąlygas ir užtikrinti šių zonų konkurencingumą Europoje ir pasaulyje. Ypač vertėtų atkreipti dėmesį į Vokietijoje vyraujančias tendencijas. Prie tokio pobūdžio diskusijų objektyvumo prisideda universitetų ir kiti tyrimai, atliekami federaliniu lygiu. Tarpžinybinėse konferencijose dėl metropolinių zonų dalyvavo nacionalinio ir regionų lygio valdžios institucijos.

1.6

Komisijos miestų politika ir Tarybos teritorinės darbotvarkės projektas rodo daromą pažangą. Tai sudaro pagrindą aukštų tikslų siekiančiai miestų politikai. Darbotvarkėje pabrėžiami tam tikri didelėms metropolinėms zonoms būdingi ypatumai. Vis dėlto EESRK pažymi, kad Teritorinės darbotvarkės projekte šiuo požiūriu vis dar trūksta ryžtingų veiksmų.

1.7

Nors skirtingų šalių struktūros ir požiūris skiriasi, didelių miestų zonų iššūkiai ir siekiai yra labai panašūs.

1.8

Metropolinėms zonoms subalansuotai vystytis trukdo savimonės stoka ir netinkamas valdymas. Veikiančios administracinės institucijos dažniausiai jau gyvuoja seniai. Jos užkerta kelią lanksčiam prisitaikymui.

1.9

Norint, kad metropolinių zonų vystymas būtų sėkmingas, būtina, kad procese dalyvautų keleto lygių — nacionalinio, regiono ir miesto — valdžios institucijos. Tai reiškia, kad privalo teisėtai veikti decentralizuotos valstybinės institucijos ir kad tokiu atveju būtų lengviau vykdyti privačiojo sektoriaus ir nevyriausybinių institucijų iniciatyvas.

1.10

EESRK dar kartą konstatuoja, kad nėra Europos lygiu surinktų lyginamųjų socialinių, ekonominių ir aplinkosauginių duomenų apie metropolines zonas. EESRK mano, kad, renkant duomenis Europos ir nacionaliniu lygiu, būtina kasmet atlikti Europos metropolinių regionų statistinę apžvalgą ekonominiu, socialiniu ir aplinkosauginiu požiūriu siekiant geriau suprasti kiekvieno tokio metropolinio regiono būklę ir padėti sutelkti atitinkamus miestų suinteresuotus subjektus.

2.1

EESRK ragina Komisiją parengti žaliąją knygą dėl metropolinių zonų, papildančią Teritorinę darbotvarkę ir Sanglaudos politikos strategines gaires, siekiant paskatinti Europos lygio objektyvia analize pagrįstas diskusijas.

2.2

EESRK mano, kad didelių metropolinių zonų iššūkius, siekius, valstybių narių sukauptą patirtį ir žinias reikia sutelkti bendriems europiniams tikslams ir skleisti pažangiausią praktiką.

2.3

EESRK yra įsitikinęs, kad Komisija turi priimti sprendimą, įpareigojantį Eurostatą kaupti patikimus ir palyginamus duomenis apie ES metropolines zonas kiekvienais metais, ir šiam tikslui Eurostatui skirti papildomą finansavimą.

2.4

Kad Eurostatas galėtų kuo greičiau atlikti šią užduotį, EESRK siūlo pavesti Europos teritorijų planavimo stebėjimo tinklui (angl. — ESPON) ar kitai kompetentingai organizacijai atlikti bandomąjį tyrimą siekiant išbandyti galimus skirtingus metropolinių zonų ribų nustatymo pagal bendrus kriterijus metodus ir pasiūlyti sudaryti duomenų, kuriuos būtų galima rinkti nedelsiant, siauram naudojimui skirtą sąrašą, taikomą metropolinėms zonoms, kurios 1995-2005 m. laikotarpiu turėjo daugiau nei vieną milijoną gyventojų, pasinaudojant išsamiais duomenimis, kurie buvo surinkti atliekant Europos tyrimus dėl darbo jėgos (3).

3.1

Savo 2004 m. nuomonėje EESRK atkreipė dėmesį į metropolinių zonų socialines ir ekonomines pasekmes (4), kuri, jo pastebėjimu, buvo nepakankamai įvertinta.

3.2

Šia nuomone buvo siekiama atkreipti ES institucijų dėmesį į vykstančią — kartais įspūdingą — gyventojų ir ekonominės veiklos koncentraciją Europos ir pasaulio metropolinėse zonose.

3.3

Savo 2004 m. nuomonėje EESRK pasiūlė metropolinių zonų vystymosi klausimą įtraukti į ES darbotvarkę. EESRK pirmasis pabrėžė tiesioginį ryšį tarp metropolinių zonų vaidmens ir Lisabonos strategijos įgyvendinimo. Metropolinės zonos yra pasaulinės ekonomikos laboratorijos. Jos yra ekonomikos svarbiausioji jėga ir kūrybingumo bei naujovių diegimo centrai.

3.4

Be to, pagrindiniai iššūkiai, kuriuos Europa turės priimti artimiausiais metais, bus susitelkę metropolinėse zonose. Jose susiduriama su skurdo, socialinės atskirties ir erdvinės segregacijos reiškiniais, kurie turi poveikio užimtumui ir (tarptautiniam) nusikalstamumui (5).

3.5

Metropolinių zonų įtaką didina jų įvairialypė tarpusavio sąveika Europos ir tarptautiniu lygiu. Metropolinių zonų sudaryti tinklai prisideda prie Europos integracijos stiprinimo.

3.6

Savo 2004 m. nuomonėje EESRK pažymėjo, kad trūksta lyginamųjų tyrimų, kuriuose būtų pateikti pakankami duomenys apie tokių zonų privalumus ir trūkumus, suvaržymus ir galimybes.

3.7

Būtent dėl to 2004 m. EESRK primygtinai ragino apibrėžti Europos metropolines zonas ir pateikti atitinkamus lyginamuosius duomenis, įskaitant Lisabonos strategijos pagrindinių rodiklių įvertinimą kiekvienoje tokioje zonoje.

3.8

Žiniomis paremta ekonomika ir glaudūs visuomenės tinklai didina miestų patrauklumą žmonėms ir ūkinei veiklai. Kai kuriose valstybėse narėse vyksta aktyvios nacionalinės ir regioninės diskusijos dėl politikos, taikytinos didelėms metropolinėms zonoms, ir dėl jų valdymo. Kartais tokias diskusijas lydi konkretūs veiksmai, kurie kyla tiek pagal principą „iš apačios į viršų“, tiek ir pagal principą „iš viršaus į apačią“.

4.1

2004 m. EESRK ragino Komisiją vykdyti integruotus mokslinius tyrimus, kuriuose dalyvautų atitinkami Komisijos nariai, ir teikti reguliarius pranešimus dėl metropolinių zonų socialinės ir ekonominės būklės ir dėl jų vietos Europos mastu. Tokiu būdu būtų galima geriau įvertinti didelių miestų privalumus ir trūkumus siekiant geriau suformuluoti geresnę politiką ir sudaryti palankesnes sąlygas pažangiosios praktikos skleidimui.

4.2

Atsakydama į EESRK rekomendacijas Komisija pranešė, kad ji sutinka su dviem EESRK teiginiais dėl svarbaus metropolinių zonų vaidmens siekiant Lisabonos strategijos tikslų ir dėl to, kad nėra patikimų lyginamųjų duomenų apie šiuos teritorinius vienetus Europos mastu (6).

4.3

Nepaisant šio bendro požiūrio, Komisija nepradėjo taikyti tikslingesnių ir labiau integruotų metodų metropolinių zonų klausimu. Miestų politika yra nuosekliai įgyvendinama, tačiau joje nedaromas skirtumas tarp „miestų“ ir „metropolinių zonų“. Statistikos įstaigų teikiami duomenys yra nepakankami ir rengiami pagal nacionalines nuostatas. Jų vis dar negalima palyginti Europos mastu.

5.1

Pastaruoju metu buvo imtasi keleto nacionalinių ir regioninių iniciatyvų, kuriose pabrėžiamas metropolinių zonų raida. Dažnai šios iniciatyvos apima įvairias priemones, kurias naudojant remiamas geriau suderintas infrastruktūros vystymas, erdvinis planavimas, ekonominiai ir socialiniai aspektai, taip pat transporto ir telekomunikacijų infrastruktūros tarp pačių metropolinių zonų, vystymas. Toliau pateikiama keletas konkrečiose valstybėse įgyvendinamų iniciatyvų pavyzdžių. Ši apžvalga, be abejonės, nėra baigtinė.

5.1.1

Nuo 1993 m. Vokietijoje vyksta išsami diskusija dėl metropolinių zonų. Siekiant tinkamai ir objektyviai parengti didelių metropolinių zonų atliekamų funkcijų sąrašą ir suskirstyti tokias zonas pagal šį sąrašą, buvo atliekami universitetiniai tyrimai ir rengiamos diskusijos.

5.1.1.1

Šie Vokietijoje atliekami moksliniai tyrimai sudarė prielaidas pakeisti tradicinį požiūrį, kai nacionaliniame žemėlapyje vaizduojami miestai, savivaldybės ir žemės (vok. — Länder), į alternatyvų požiūrį, pagal kurį pateikiamas naujai pavaizduotas Vokietijos žemėlapis (vok. — Leitbilder). Remiantis gairėmis ir veiksmų programomis, numatytomis teritorijų planavimo politikoje (1992 ir 1995 m.), kurioje pabrėžiama metropolinių zonų svarba ir paskirtis, 2006 m. birželio 30 d. buvo priimtas tarpžinybinės konferencijos, kuriai priklauso federacijos ir žemių teritorijų planavimo ministrai, sprendimas, pagal kurį Vokietijoje yra 11 metropolinių regionų. Pirmoji tarpžinybinė konferencija šiuo klausimu įvyko 2003 m.

5.1.1.2

Vokietijos metropolinių zonų žemėlapis atskleidžia esantį nesuderinamumą tarp dabartinio administracinio suskirstymo ir geografinių metropolinių zonų ribų. Pavyzdžiui, Niurnbergo metropolinis regionas apima Niurnbergo miestą ir visas aplinkines miesto tipo gyvenvietes ir kaimo bendruomenes. Kiti regionai, pavyzdžiui, Frankfurtas/Reinas/Mainas ir Hamburgas, iš dalies apima kelių žemių teritoriją. Dar kiti, pavyzdžiui, Miunchenas ir Rūro sritis, priklauso tai pačiai žemei. Daugeliu atveju į regionus skirstoma pagal temas, pavyzdžiui, kultūros, sporto, tvarumo ir kraštovaizdžio srityse. Visais atvejais teritorija apima didesnius ar mažesnius miestus ir kaimo vietoves. Taip galima aiškiai nustatyti aptariamų metropolinių zonų teritorijų ribas.

5.1.1.3

(Kol kas) nėra numatytų jokių specialių nacionalinių priemonių. Buvo paprašyta, kad metropolinių zonų atstovai apibūdintų ir pademonstruotų savo specifinius aspektus. Siekiama Vokietijos metropolines zonas vystyti kaip autonominius vienetus Europos ir tarptautinėje aplinkoje. Akivaizdu, kad nacionalinė politika, pavyzdžiui, geležinkelių ar aviacijos, galėtų būti naudojama šiems aukštiems zonų tikslams pasiekti.

5.1.1.4

Siekiant paremti šio naujo požiūrio teisėtumą, metropolinių zonų buvo paprašyta sukurti demokratinę atstovavimo sistemą, atsižvelgiant į kiekvienos jų ypatybes ir siekiamus tikslus. Jos gali laisvai apsispręsti dėl procedūrų tiesioginiu balsavimu kaip Štutgarte arba netiesioginiu atstovavimu kaip Niurnbergo regiono miestuose ir savivaldybėse.

5.1.1.5

Tokių metropolinių zonų — nors jų ypatumai ir skiriasi — atveju reikia aptarti šiuos politikos tikslus: konkurencingumui reikalingos kritinės masės užtikrinimas, veiksmingo valdymo sąlygų sukūrimas, atsakomybės sričių pasidalijimo išaiškinimas, policentrinės erdvinės organizacijos sukūrimas, tinkamos pusiausvyros tarp miestų plėtros ir kaimo vietovių apsaugos suradimas, transporto infrastruktūros vystymas ir mobilumo užtikrinimas, naujovių diegimo ir verslo centrų rėmimas, technologinių „pavojų“ ir stichinių grėsmių valdymas, būtinų viešųjų investicijų gavimas, tarptautinės prieigos gerinimas, regiono populiarinimo užtikrinimas.

5.1.2

Jungtinėje Karalystėje susidomėjimas aktyvesniu metropolinių zonų vystymu atsirado amžiaus pradžioje. 2004 m. buvo paskelbtas vyriausybės memorandumas dėl metropolinių zonų, išskyrus Londoną, konkurencingumo (7). Buvo siekiama sudaryti sąlygas „miestų-regionų“ autonomijai tarptautinėje aplinkoje stiprinti. Tačiau procesas nutrūko iš esmės dėl neigiamų referendumo rezultatų dėl Niukastlio regiono regioninės asamblėjos įsteigimo.

5.1.2.1

Šiuo metu JK daugiausiai diskutuojama dėl dviejų aspektų: atsakomybės sričių padalijimo tarp nacionalinio ir regioninio lygmens bei tankiausiai apgyvendintų miestų ir municipalitetų pripažinimo būsimomis metropolinėmis zonomis. Tačiau kol kas neatsisakoma minties kurti miestus-regionus. Nepaisant dviprasmiškumo vykstančiose diskusijose, šiuo klausimu netrukus bus išleista baltoji knyga ir rengiama nauja, pripažintais kriterijais pagrįsta, į Vokietijos modelį panaši erdvinės organizacijos forma.

5.1.2.2

Privalome atskirti decentralizavimo politiką ir paramą metropolinėms zonoms vystyti. Pastarajai sričiai būdingas lankstumas, ir yra sudaryti savivaldybių aljansai, siekiant kuo geriau išnaudoti galimybes ir priimti bendrus iššūkius. Šiaurės keliu vadinama iniciatyva, vystoma Šiaurės Anglijoje (Mančesteris, Liverpulis, Lidsas, Šefildas, Niukaslis ir Jorkas) pagal principą „iš apačios į viršų“, yra tinkamas tokio proceso pavyzdys. Vykstant tokiai plėtrai daugelis susitarimų sudaroma metropolinės zonos viduje.

5.1.2.3

Kaip atsakas į vietines ir regionines iniciatyvas būtinas ir principas „iš viršaus į apačią“, nes daugelis strateginių sprendimų gali būti priimami tik bendru sutarimu. Tokie sprendimai gali būti priimami parengiant tokias tris darbotvarkes: konkurencijos darbotvarkę geriausiems ir prasčiausiems regionams remti, socialinę darbotvarkę, skirtą mažiau palankias sąlygas turintiems gyventojams, ir aplinkosaugos darbotvarkę, kuri apimtų gyvenimo kokybės gerinimo ir gamtos išteklių išsaugojimo priemones. Šiose trijose srityse metropolinės zonos yra laikomos tinkamiausiu geografiniu lygmeniu minėtoms politikos sritims įgyvendinti.

5.1.3

Prancūzijoje tokio pobūdžio diskusijos vyksta nuo 1960 m. Iki dabartinio laikotarpio buvo imtasi labai nedaug konkrečių priemonių, kadangi buvo nepakankamai įvertintas diskusijų politinis aspektas. Kalbant bendriau, toks politinio aspekto stygius pastebimas visoje Europoje.

5.1.3.1

2004 m. DIACT (8) paskelbė metropolinių projektų, kuriuose būtų numatytas bendradarbiavimo tarp didelių miestų skatinimas ir metropolinių regionų ekonominio vystymosi rėmimas, konkursą. Iš atitinkamų ministerijų direktorių ir ekspertų sudaryta taryba atrinko penkiolika vietinės valdžios institucijų parengtų metropolinių projektų. Projektai buvo baigti 2006 m. 2007 m. metropolinių projektų sutartims bus paskirta finansinė valstybės parama, skirta struktūrinių priemonių įgyvendinimui. Šiais veiksmais DIACT pripažįsta svarbų metropolinių regionų vaidmenį regionų konkurencingumo srityje.

5.1.4

Italijoje ir Ispanijoje regionalizacijos srityje daroma pažanga. Ši raida, nors tiesiogiai ir nėra susijusi su metropolinėmis zonomis, sukuria naujas (teisines) metropolinių zonų valdymo galimybes.

5.1.4.1

1990 m. Italijoje išleistame įstatyme taikant metodą „iš viršaus į apačią“ buvo nustatyta 14 metropolinių zonų. Įstatymas nebuvo įgyvendintas. 1999 m. nauju įstatymu įteisintos „iš apačios į viršų“ iniciatyvos siekiant sukurti metropolines zonas. Bolonijos regione buvo sukurta viena asamblėja, kuri apima 20 savivaldybių ir turi bendrą biudžetą. Galiausiai, 2001 m. po konstitucinės reformos buvo įteisintas trijų metropolinių zonų aplink Romą, Neapolį ir Milaną sukūrimas. Šios reformos įgyvendinimas neseniai buvo atnaujintas.

5.1.4.2

Ispanijoje teritorines diskusijas lemia regioninė autonomija. Šioje srityje autonominės bendruomenės turi išskirtinius įgaliojimus. Dėl to šios bendruomenės yra atsakingos ir už metropolines zonas. Kartu su pagrindinių miestų stiprinimo procesu vyksta ir centrinės valdžios, autonominių bendruomenių ir metropolinių zonų, pavyzdžiui, Madrido, Barselonos ir Valensijos, jėgų išbandymas. Atskiras modelis yra Bilbao, kurio metropolizaciją vainikavo sėkmė, nes jam būdinga vieša ir privati partnerystė.

5.1.4.3

Metropolinės zonos nėra būdingos tik didelėms valstybėms ir jos neapsiriboja tik viena atskira valstybe. Geriausi to pavyzdžiai yra metropolinė zona susidariusi regione „Centrope“, kuriam priklauso Viena, Bratislava, Brno ir Gjör, t. y. keturių valstybių regionai (!), ir Kopenhagos ir Malmės metropolinė zona (Danija ir Švedija). Abi šios zonos plečiasi. Nyderlanduose šiuo metu vyksta išsamios diskusijos dėl tinkamiausio aglomeracijos Randstad valdymo, siekiant panaikinti administracinį susiskaidymą, kuris trukdo infrastruktūriniam, erdviniam, socialiniam ir ekonominiam vystymuisi.

5.1.5

Naujose valstybėse narėse vyksta panaši raida, kaip ir pirmiau minėtose šalyse. Lenkijos vyriausybė nustatė keletą metropolinių zonų ar miestų-regionų. Labai vaizdingas pavyzdys yra Katovicų regionas, kuriam neseniai buvo suteiktas specialus metropolinės zonos statusas. Tačiau dėl tinkamo regioninio valdymo stygiaus miestų ir didmiesčių vystymasis dažniausiai vyksta nekontroliuojamai, todėl padrikai. Dėl šios priežasties tam tikri didmiesčiai stengiasi pasinaudoti decentralizuotos politikos tradiciją puoselėjančių šalių praktika ir patirtimi.

5.1.6

Būdami gerai matomi ir aktyvūs vietos ir regionų lygio verslo atstovai, prekybos ir pramonės rūmai (PPR), ypač esantys sostinėse ir miestuose-regionuose, taip pat dalyvauja metropolizacijos procese. Prekybos rūmai prisideda prie savo regionų patrauklumo ir ekonominės bei kultūrinės įtakos didinimo, taip pat nepalikdami nuošalyje gyvenimo kokybės ir aplinkosaugos klausimų.

6.1

ES lygiu José Manuel Barroso pirmininkaujamos Komisijos prioritetinis tikslas yra Lisabonos strategijos įgyvendinimas. Šiuo procesu suinteresuoti visi Komisijos nariai. Regioninės politikos generalinis direktoratas Lisabonos strategiją laiko „naujos pakraipos“ regioninės politikos, kurios priešakyje yra miestų vystymasis, šerdimi.

6.1.1

Visiems ES programomis besinaudojantiems regionams prioritetais tapo „Lisabona“ ir miestų vystymasis. Šios programos nėra skirtos vien tik metropolinėms zonoms. Joms viena tinkamiausių programų yra programa URBACT. (9)

6.1.2

Be Regioninės politikos generalinio direktorato, specialias dažnai metropolinėms zonoms svarbias programas vykdo ir kiti generaliniai direktoratai, pavyzdžiui, Mokslinių tyrimų generalinis direktoratas ir Transporto generalinis direktoratas, kadangi jiems taip pat labiau nei anksčiau stiprią įtaką daro Lisabonos tikslai. Metropolinės zonos nėra tiesiogiai susijusios, tačiau visos miestų veiklos rezultatų gerinimo programos tinka ir metropolinėms zonoms.

6.1.3

2006 m. birželio mėn. Tarybos darbo grupė paskelbė pirmąjį Teritorinės darbotvarkės projektą (10). Dokumente pateikiamas geras Europos visuomenės urbanizacijos tendencijų aprašymas. Vis dėlto trūksta aiškaus miestų ir metropolinių zonų atskyrimo.

6.2

Kelete neoficialių teritorijų planavimo ministrų tarybos posėdžių buvo diskutuojama apie (didelių) miestų problemas (11). Pagal šiuo metu galiojančios Sutarties antraštinės dalies „Aplinka“ 175 straipsnio 2 dalį teritorijų planavimas priklauso Sąjungos kompetencijai (12).

6.3

Europos Parlamentas  (13) pabrėžia, kad miestuose ir miestų aglomeracijose arba rajonuose gyvena 78 proc. visų Europos Sąjungos gyventojų ir kad miestams būdingi didžiausi ir dažniausiai pasitaikantys sunkumai bei juose kuriama ateitis. Parlamentas mano, kad miestai yra svarbiausi regionų ir vietos lygio vystymosi bei Lisabonos ir Geteborgo tikslų siekimo veikėjai.

6.3.1

Europos Parlamentas ragina visus tiesiogiai ir netiesiogiai su miesto klausimais susijusius Komisijos generalinius direktoratus derinti savo veiklą, siekiant nustatyti konkrečias miestų problemas visose veiksmų srityse ir bendrai pristatyti teigiamą įgyvendinamų politikos krypčių poveikį. Parlamentas siūlo įsteigti tarpžinybinę darbo grupę ir paskelbti „teritorinį dialogą“.

6.4

Regionų komitetas vis primygtiniau stengiasi atkreipti Europos institucijų dėmesį į problemas, su kuriomis susiduria metropoliniai regionai. Komiteto išvados grindžiamos tais pačiais susirūpinimą keliančiais faktais ir principais, kaip ir Europos Parlamento bei EESRK išvados.

6.4.1

Regionų komitetas pabrėžia „funkcionalių regionų“ realijas ir partnerių bendradarbiavimą peržengiant administracines ribas — nacionalines, regionines ir vietines, — kuris, įgyvendinant ES politikos kryptis, turėtų būti remiamas specialiomis paskatomis, pavyzdžiui, remiant strateginio vystymo projektus, apimančius didelę teritoriją. Labai svarbu kurti naujus ir stiprinti esamus metropolinių zonų ir miestų teritorijų tinklus, ypač vykdant dabartiniu planavimo laikotarpiu Interreg III iniciatyva išvystytą bendradarbiavimą, kuris bus įgyvendintas 2007-2013 m. laikotarpiu siekiant teritorinio bendradarbiavimo tikslo (14).

6.5

2006 m. kovo ir rugsėjo mėn. deklaracijose METREX tinklas (15) pabrėžė, kad reikia apibrėžti metropolines zonas ir jas pripažinti svarbiausiais Europos Sąjungos Teritorinės darbotvarkės elementais. Jis ragina Europos lygiu surinkti lyginamuosius duomenis apie metropolines zonas. Be to, jis prašo Komisijos parengti žaliąją knygą, kuri apimtų tris pagrindinius aspektus: ekonominį konkurencingumą, socialinę sanglaudą ir aplinkos apsaugą. METREX tinklas mano, kad kai kurias svarbias problemas, su kuriomis susiduria Europa, pavyzdžiui, klimato kaita, gyventojų senėjimas ar imigracija, galima veiksmingai ir integruotai išspręsti tik metropoliniu lygmeniu. Be to, jis mano, kad metropolinės zonos gali suvaidinti svarbų vaidmenį įgyvendinant Lisabonos tikslus, ypač susisijusius su Europos konkurencingumo užtikrinimu pasauliniu mastu.

6.6

Per pastaruosius 15 metų smarkiai išaugo Briuselyje atstovaujamų regionų skaičius (16). Jų rengiamose konferencijose dažnai aktyviai diskutuojama apie metropolinių zonų vystymąsi ir rodiklius.

6.7

Buvo įkurta Briuselyje atstovaujamų regionų grupė „Lisabonos regionai“.

6.8

Pastaraisiais metais pagal ESPON programą buvo gauti išsamesni duomenys, informacija, rodikliai ir pranešimai apie Europos regionus. Nepaisant to ir atsižvelgiant į faktą, kad regioninės administracinės ribos labai skiriasi nuo metropolinių zonų ribų, tokio — nors ir kokybiško — darbo rezultatai už metropolinių zonų vystymą, planavimą ir valdymą atsakingiems asmenims nesuteikia informacijos ir tyrimų, kurie tokiems asmenis yra būtini, siekiant nustatyti tinkamiausias politikos sritis tokių zonų galimybėms didinti.

6.9

Regioninės politikos generalinis direktoratas ir Eurostatas, siekdami surinkti patikimus ir palyginamus rodiklius, pradėjo projektą „Miestų auditas“, vykdomą tam tikruose miestuose (17). EESRK teigiamai vertina pastangas surinkti duomenis apie metropolines zonas. Tačiau pateiktos informacijos pobūdis neleidžia jos naudoti plačiu mastu (18).

7.1

EESRK pažymi, kad pastaraisiais metais diskusijos dėl metropolinių zonų itin suaktyvėjo dėl dviejų priežasčių. Viena vertus, didmiesčių skaičiaus didėjimas visame pasaulyje parodė, kad labai sparčiai vystosi nauja metropolinė organizacija (19). Kita vertus, diskusijas skatina pripažįstamas ryšys tarp didelių metropolinių zonų ekonominio, socialinio ir aplinkos vystymosi bei Lisabonos strategijos.

7.2

Politinės ir socialinės diskusijos dėl tinkamiausių metodų vyksta visose valstybėse narėse, nepriklausomai nuo jų dydžio ir vystymosi lygio.

7.3

Visų pirma šios diskusijos vyko atsižvelgiant į nacionalinius aspektus. Tačiau daugeliu atvejų valdžios institucijos pripažįsta, kad tam tikrų metropolinių zonų tikroji teritorija nesutelpa į nacionalines ribas. Jau buvo pateikti Kopenhagos/Malmės ir Vienos/Bratislavos pavyzdžiai, tačiau reikėtų paminėti ir kitas Prancūzijos valdžios institucijų nustatytas metropolines zonas: Mecas/Liuksemburgas/Sarbriukenas ir Lilis/Courtrai. Visoje Sąjungos teritorijoje auga pasienio regionų, galinčių tapti metropolinėmis zonomis, skaičius.

7.4

Nors diskusijos pastaraisiais metais suaktyvėjo, EESRK pažymi, kad šios naujos struktūros dar yra ankstyvos stadijos.

7.5

Didžioji dauguma miestų ir metropolinių zonų, norinčių įtvirtinti savo svarbą Europos ir tarptautiniu lygiu, duomenis apie save pateikia naudodamiesi nacionaliniais ir regioniniais skaičiais ir ne visuomet žino savo pačių teritorijos tikrąjį dydį. Viena to priežasčių yra tarp metropolinių zonų ir administracinio (-ų) regiono (-ų) esantys skirtumai.

7.6

EESRK pažymi, kad, nepaisant skirtingų nacionalinių ir regioninių metodų, yra aiškus sutarimas dėl susijusių problemų. Dažniausiai diskutuojama dėl šių problemų:

7.7

Gyventojai ne visada jaučia, kad jie gyvena metropolinėje zonoje. Europos metropolinėms zonoms trūksta politinio teisėtumo. Anksčiau sukurtos administracinės struktūros nebetenkina reikalavimų (jos priklauso praėjusiems laikmečiams), tačiau nacionalinės vyriausybės yra linkusios taikstytis su suinteresuotų subjektų, ypač dabartinių politinių ir administracinių organų, priešinimusi naujoms struktūroms. Be to, metropolinės zonos susiduria su itin didelėmis problemomis. Kad būtų galima jas įveikti ir tinkamai valdyti šiuos pokyčius, beveik visur būtina sukurti naują valdymo sistemą siekiant bendros strategijos.

20.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 168/16

1.1

EESRK nori padėkoti Tarybai pirmininkaujančiai Vokietijai už parengiamąjį darbą ir pastangas konsultuotis dėl Teritorinės darbotvarkės ir užtikrinti jos skaidrumą.

1.2

EESRK mano, kad jau laikas nuo dabartinio neoficialaus koordinavimo Taryboje etapo pereiti prie naujo, pagrįsto glaudesniu politiniu bendradarbiavimu. Atsižvelgiant į atliktą darbą ir naujas ESPON planuojamas priemones, turėtų būti daromi tolesni žingsniai integracijos link suteikiant Komisijai aiškius įgaliojimus, kuriais remdamasi ji galėtų įgyvendinti savo iniciatyvos teisę.

1.3

EESRK mano, kad, pasibaigus Taryboje vykstantiems svarstymams dėl Teritorinės darbotvarkės, turėtų būti priimti konkretesni politiniai sprendimai, o norint to pasiekti, reikia, kad šiame procese aktyviau dalyvautų Europos Komisija, kadangi ji geriausiai gali užtikrinti skirtingų Europos Sąjungos teritorinės sanglaudos koncepcijų nuoseklumą ir suderinamumą.

1.4

Norint ES lygiu įgyvendinti teritorinės sanglaudos tikslą, būtina Komisijoje turėti atskirą stiprų skyrių, kuris analizuotų, vertintų ir teiktų politinius pasiūlymus, patvirtinančius europinės teritorinės sanglaudos koncepcijos papildomą naudą.

1.5

Komitetas siūlo užtikrinti šios veiklos tęstinumą pasibaigus Vokietijos pirmininkavimui. Komisija turėtų išnagrinėti, apibendrinti ir įgyvendinti Teritorinę darbotvarkę remdamasi veiksmų programa, kurioje būtų atsižvelgiama į valstybių narių ir regionų įgaliojimus teritorijų planavimo srityje.

1.6

Šiuo metu Europos Komisija rengia ketvirtąją ataskaitą, kurioje turėtų būti išnagrinėtas Bendrijos lėšų teritorinis poveikis ir nustatytos sanglaudos politikos ir Teritorinės darbotvarkės tikslų sąsajos. EESRK nuomone, priėmus Sutartį dėl Konstitucijos, reikėtų skatinti tarpvalstybinio bendradarbiavimo programas.

1.7

Teritorinės darbotvarkės valdymas turėtų būti tolygiai paskirstytas įvairiems vietos administracijos lygiams — vietos, regionų, nacionalinei ir Bendrijos valdžiai, į šią veiklą įtraukiant ir organizuotą pilietinę visuomenę, su kuria turi būti iš anksto konsultuojamasi.

1.8

EESRK siūlo, kad Ministrų Taryba Teritorinei darbotvarkei pirmiausia taikytų atvirąjį koordinavimo metodą, turintį konkrečias gaires, o vėliau, priėmus Sutartį dėl Konstitucijos, šie klausimai būtų nagrinėjami taikant Bendrijos metodą.

1.9

EESRK norėtų, kad ES artimiausiu laiku priimtų Sutartį dėl Konstitucijos, kurioje numatyti teritorinės sanglaudos tikslai, ir siūlo, remiantis bendru sutarimu dėl Teritorinės darbotvarkės, Leipcigo neoficialaus Tarybos posėdžio išvadose rekomenduoti palaipsniui ją įgyvendinti nenurodant, kad ji yra neprivaloma.

1.10

Taigi, EESRK prašo Europos Komisiją pasiūlyti Ministrų Tarybai tęsti Teritorinės darbotvarkės integravimą į dabartinę teisinę bazę.

2.1

Federalinė transporto, statybos ir miestų plėtros ministerija Tarybai pirmininkausiančios Vokietijos vardu 2006 m. lapkričio 7 d. paprašė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą parengti tiriamąją nuomonę dėl teritorinės darbotvarkės.

2.2

Neoficialiame ministrų susitikime dėl teritorinės sanglaudos ir miestų plėtros, kuris bus surengtas 2007 m. gegužės 24-25 d. Leipcige, Europos ministrai ketina priimti politinį dokumentą ES teritorinė darbotvarkė (ESTD)  (1), pagrįstą dokumentu Teritorijų būklė ir Europos Sąjungos perspektyvos  (2). Šiame pamatiniame dokumente analizuojami pagrindiniai ES iškilę erdvės planavimo iššūkiai ir remiamasi pavyzdžiais, kuriais aiškinami būdai, kaip geriau panaudoti Europos teritorinės įvairovės galimybes siekiant tvaraus ekonomikos augimo. ESTD apims rekomendacijas, kaip veiksmingiau panaudoti Europos teritorinę įvairovę, ir pasiūlymus dėl erdvės planavimo politikos veiksmų programos.

2.3

Nuo 1995 m. EESRK toliau išvardytuose dokumentuose rėmė glaudų bendradarbiavimą Europos teritorinio planavimo politikos srityje:

Kitose, naujesnėse nuomonėse taip pat pritariama didesniam įtraukimui į Europos integracijos teritorinę dimensiją ir didesniam dėmesiui jai:

3.1

Pirmasis neoficialus ministrų susitikimas dėl teritorijų planavimo ir apskritai teritorinės politikos buvo surengtas 1989 m. Nante.

3.2

Tokio pobūdžio susitikimai rengiami kas šeši mėnesiai besikeičiančių ES pirmininkaujančių valstybių iniciatyva. 1993 m. Lježe įvykusiame susitikime buvo nuspręsta parengti Europos erdvės plėtros perspektyvą (EEPP)  (3), kuri buvo priimta 1999 m. Potsdame ir kurioje numatyta bendra rekomenduojama už teritorijų planavimą ir teritorinę politiką atsakingų ministrų neoficialių susitikimų struktūra.

3.3

2004 m. lapkričio mėn. Roterdame surengtame neoficialiame ministrų susitikime dėl teritorinės sanglaudos ministrai susitarė į darbotvarkę įtraukti suvestinio dokumento Teritorijų būklė ir Europos Sąjungos perspektyvos rengimą.

3.4

Teritorinė darbotvarkė — tai strateginė programa, nustatanti ES teritorijų vystymo prioritetus. Ji prisideda prie ekonomikos augimo ir tvaraus vystymosi stiprindama teritorinę sanglaudą, kuri gali būti apibūdinta kaip sanglaudos politikos gebėjimas prisitaikyti prie poreikių ir ypatumų, susijusių su konkrečiais geografiniais sunkumais ir galimybėmis, ir užtikrina subalansuotą ir tvarų ES teritorijos vystymąsi.

3.5

Teritorinės sanglaudos tikslas buvo įtrauktas į 2003 m. birželio mėn. Sutarties dėl Konstitucijos Europai projekto III-116 straipsnį kaip trečiasis ekonominės ir socialinės sanglaudos politikos aspektas. Teritorinis Bendrijos politikos krypčių aspektas taip pat nagrinėjamas Trečiojoje sanglaudos ataskaitoje, kurią 2005 m. pateikė Komisija. Šis naujas teritorinis sanglaudos aspektas įtrauktas ir į 2006 m. priimtas Bendrijos sanglaudos politikos strategines gaires.

3.6

2005 m. gegužės mėn. Liuksemburge surengtame neoficialiame ministrų susitikime ministrai patvirtino šias Teritorinės darbotvarkės temas ir prioritetus:

3.7

Pagrindinė veikla turi apimti:

4.1

EEPP — tai rekomendacinė programa, bendra įvairioms teritorijų vystymo ir planavimo procese dalyvaujančioms suinteresuotoms šalims (ES, valstybių narių, regionų ir vietos organams), remianti policentrinės Europos teritorinį aspektą ir labai reikalingą ES sektorių politikos „teritorializavimą“. Tai neprivaloma tarpvyriausybinė iniciatyva, priimta 1999 m. Potsdame surengtame ministrų susitikime. Praktiškai EEPP buvo įgyvendinama tik kuriant Europos teritorinio planavimo tinklą (ESPON) (4) ir netiesiogiai pagal INTERREG programas.

4.2

EEPP tikslai:

4.3

Tarpusavyje sąveikauja ir didelį spaudimą teritorijų vystymui daro keturios pagrindinės sritys:

4.4

Remiantis anksčiau išdėstytais tikslais, EEPP nustatytos šios gairės:

4.5

Numatyta keletas konkrečių priemonių:

4.6.1

ESPON (Europos teritorinio planavimo tinklas) yra taikomoji mokslinių tyrimų programa teritorijų vystymo srityje, kurią finansuoja INTERREG ir valstybės narės. Programos tikslas — pateikti politikos Europos, nacionaliniu ir regioniniu lygmeniu formuotojams sistemingų ir naujų žinių apie teritorines tendencijas ir politikos krypčių, turinčių įtakos Europos regionams ir teritorijoms, poveikį, t.y. žinių, galinčių betarpiškai pagrįsti formuojamas ir įgyvendinamas politikos kryptis.

4.6.2

Visi pagal ESPON programą atlikti taikomieji tyrimai apima 29 Europos šalių teritoriją: 27 ES valstybių narių ir Norvegijos bei Šveicarijos.

4.6.3

Numatyta gerokai padidinti biudžetą: 2000-2006 m. laikotarpiui buvo skirta 7 milijonai eurų, o pagal naują 2013 m. ESPON programą (2007-2013 m. laikotarpiui) skiriama 34 milijonai eurų; ši suma, atsižvelgiant į nacionalinius įnašus, gali siekti 45 milijonus eurų.

5.1.1

Nagrinėjant bet kurį teritorinį aspektą, svarbiausia, kad bendras Europos metodas atneštų papildomos naudos. Paskutiniais dešimtmečiais įgyta patirtis ir poreikis atsižvelgti į teritorinį Europos integracijos aspektą rodo, kad politikos kryptys, darančios įtaką bendram Europos teritoriniam metodui, turėtų būti palaipsniui „sukolektyvintos“.

5.1.2

Europos Sąjunga įgyvendina nemažai Bendrijos politikos krypčių, turinčių poveikį teritoriniu lygmeniu. Paiminėtina konkurencijos politika, transeuropiniai transporto tinklai, telekomunikacijos ir energetika, aplinkos politika, žemės ūkio politika, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros politika, regioninė politika, EIB investicijos ir kt. Vis dėlto ES dar trūksta bendro metodo, pagal kurį būtų analizuojamas, vertinamas ir derinamas šių politikos krypčių poveikis Europos teritorijai.

5.1.3

Bendram Europos teritoriniam metodui reikia bendrų europinių tikslų ir gairių. Akivaizdu, kad šios Europos teritorinio planavimo gairės duotų papildomos naudos šiems tikslams: aplinkos apsauga, policentrinis ir tvarus miestų vystymas, transeuropiniai tinklai ir europiniai planai, skirti su gamtiniais, technologiniais ir klimato pokyčiais susijusių nelaimių prevencijai.

5.1.4

Pagal „Bendrijos metodą“ (5) Komisija savo iniciatyva arba kitų Bendrijos organų iniciatyva rengia konkrečius pasiūlymus, kuriuos priima Ministrų Taryba, o tam tikrais atvejais — pagal bendro sprendimo procedūrą Ministrų Taryba kartu su Europos Parlamentu.

5.1.5

Kai kurioms politikos kryptims Taryba taikė vadinamąjį „atvirąjį koordinavimo metodą“, numatantį ne tokią intensyvią ir konkrečią politinės veiklos formą kaip Bendrijos metodas. EESRK mano, kad, sprendžiant Teritorinės darbotvarkės klausimus, atvirasis koordinavimo metodas galėtų būti naudingas pirmasis žingsnis prieš pradedant taikyti Bendrijos metodą. Atvirasis koordinavimo metodas gali būti naudojamas tol, kol bus priimta Sutartis dėl Konstitucijos, numatanti galimybę pasinaudoti Bendrijos metodu.

5.1.6

Tačiau, kaip parodė Europos patirtis kitose politikos kryptyse, ši sistema gali duoti naudą tik tuomet, kai Komisijai skiriamas tikrai aktyvus vaidmuo ir yra nustatyti labai aiškūs tikslai bei gairės.

5.1.7

Koks bebūtų Sutarties dėl Konstitucijos Europai, į kurios III dalies pavadinimą įtraukta teritorinė sanglauda (kuriai EESRK pritaria), likimas, rengiant bendrą Europos teritorinį metodą, jei pripažįstama, kad ši sritis ir toliau priklauso Europos Sąjungos kompetencijai, teisiniu pagrindu turėtų būti laikomi šie dabar galiojančios Sutarties (EB sutarties) straipsniai:

5.2.1

Bendrijos regioninė politika yra viena svarbiausių ekonominės ir socialinės sanglaudos, ekonominės konvergencijos ir apskritai Europos integracijos priemonių.

5.2.2

EESRK visada rėmė šią politiką, kurios tikslas yra sumažinti Europos regionų skirtumus (tai sėkmingai įgyvendinama).

5.2.3

Regioninė politika — viena sėkmingiausių Bendrijos politikos krypčių — turi būti ir toliau vykdoma, nes po plėtros atsirado naujo pobūdžio skirtumų.

5.2.4

Ši regioninė politika nėra nesuderinama (netgi visiškai priešingai) su veiksminga teritorinės sanglaudos politika, siūloma Teritorinėje darbotvarkėje, kuri turi būti įgyvendinama naujuoju 2007-2013 m. laikotarpiu.

5.3.1

Du pastarieji plėtros etapai lėmė naujus iššūkius Europos teritorijai: valstybių narių skaičius nuo 2004 m. išaugo nuo 15 iki 27, gyventojų skaičius padidėjo 28 proc. (nuo 382 iki 490 milijonų), o plotas — 34 proc. (nuo 3,2 iki 4,3 mln. km2). Šie nauji mastai ir Europos teritorinių savybių įvairovė rodo, kad iškilo neatidėliotina būtinybė apžvelgti šią teritorinę ir geografinę padėtį ir galimus pokyčius.

5.3.2

Du pastarieji plėtros etapai yra didelis teritorinis iššūkis, kurį Europos Komisija privalo nuodugniai išnagrinėti.

5.3.3

Gerokai padaugėjo vidaus ir išorės sienomis atribotų regionų. Pasienio regionai — tai integracijos iššūkis, tačiau kartu ir neabejotina pertvarkos galimybė.

5.4.1

Europos teritorijai tenkantys iššūkiai ir kylantys pavojai turi būti sprendžiami pasitelkus europinį metodą. Neabejotinai naudinga turėti bendrą Europos teritorijos viziją, todėl šio pobūdžio bendra vizija turėtų būti pripažinta svarbia strategine būtinybe.

5.4.2

Verta pažymėti keletą būdingų šios teritorijos požymių:

Taigi dėl savo fizinės ir geografinės struktūros teritorija yra esminis strateginės reikšmės dalykas. Į Komisijos poveikio įvertinimus reikėtų įtraukti šį teritorinį metodą, dėl kurio reikės bendradarbiauti su ESPON.

5.5.1

ES turėtų turėti tinkamą valdymo sistemą, kuri užtikrintų įvairių lygmenų teritorinės valdžios veiklos pusiausvyrą, kadangi Europos teritorijoje svarbus vaidmuo tenka ir vietos bei regionų valdžios institucijoms, ir nacionalinėms bei ES lygmens valdžios institucijoms. Turi būti laikomasi subsidiarumo principo ir kartu užtikrintas vientisumas ir holistinis, bendras ir visuotinis metodas.

5.5.2

Pilietinė visuomenė, naudodamasi struktūrinėmis procedūromis, taip pat turėtų įvairiais lygiais dalyvauti socialiniame ir pilietiniame dialoge. Šiuo metu daugelyje valstybių narių ir Europos regionų įsteigtos ekonomikos ir socialinių reikalų tarybos (arba panašūs organai), kurios kartu su socialiniais partneriais ir kitomis pilietinės visuomenės organizacijomis turėtų atlikti svarbų vaidmenį konsultavimo ir valdymo sistemose sprendžiant teritorinio pobūdžio klausimus.

6.1

Teritorinė darbotvarkė pagrįsta dokumentu „Teritorijų būklė ir Europos Sąjungos perspektyvos“, kuriame tiksliau nei dokumentų suvestinėje kiekviena šešis mėnesius Tarybai pirmininkavusi valstybė narė pateikė savo pasiūlymus. Dokumente yra 197 punktai, kuriuose išvardyti visi su teritorija susiję iššūkiai, todėl tai ypač naudingas vadovas, kurio pagrindu Komisija turėtų pateikti pasiūlymą dėl veiksmų plano.

6.2

Siekiant įgyvendinti Europos kompleksiškumo idėją remiantis 8 straipsnyje išvardytomis ES teritorinės strategijos gairėmis, Teritorinė darbotvarkė turėtų apimti valstybių narių teritorines strategijas, joje turėtų būti atsižvelgiama į kitų Bendrijos politikos krypčių teritorinį aspektą siekiant papildomumo ir sinergijos.

6.3

Rengiant ES teritorinę darbotvarkę daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama ekonominio, socialinio ir aplinkos tvarumo principais pagrįstam požiūriui.

7.1.1

Teritorinės sanglaudos tikslas yra įdiegti Europos teritorinį metodą, kuris taptų pagrindu, kuriuo remiantis būtų suderinti valstybių narių ir regionų parengti ir įgyvendinami teritorijų strateginiai planai.

7.1.2

Visų pirma daugiausia dėmesio turėtų būti skirta teritorijų planavimui poveikį darantiems teritorinės sanglaudos klausimams; antra, klausimams, susijusiems su miestų ir regionų planavimu. Kaip 1994 m. nurodė CEMAT (6), teritorijų planavimas — tinkamiausia priemonė tvaraus vystymosi uždaviniams įgyvendinti teritorijų lygmeniu.

7.1.3

Taigi, reikėtų imtis priemonių teritorijų planavimo koncepcijai, metodikai ir terminijai išaiškinti. Teritorijų planavimas — daug sričių apimantis ypatingos svarbos metodas, darantis poveikį įvairioms sritims, visų pirma aplinkai, transportui ir ryšiams, būstui, gyvenamiesiems ir pramoniniams statiniams bei kt.

7.2.1

Atsižvelgdamas į Lisabonos strategijos nuostatas, EESRK siūlo užtikrinti geriau subalansuotą Europos teritorijos ekonominį vystimąsi, kad naudos gautų visi jos piliečiai ir regionai, tarp jų regionai, turintys nuolatinių gamtinių ir struktūrinių kliūčių (7).

7.2.2

Visose Europos politikos kryptyse turėtų būti keliamas socialinės sanglaudos uždavinys. EESRK siūlo į Teritorinės darbotvarkės tikslus įtraukti socialinės sanglaudos tikslus, kadangi Europos teritorija — tai vieta, kurioje gyvena žmonės ir kurioje jie įgyvendina savo galimybes bei susiduria su problemomis.

7.2.3

Miestų ir didmiesčių sričių policentrinis vystymas ir konstruktyvus su ja ir su periferinių bei kaimo vietovių vystymu susijusių klausimų sprendimas galėtų padėti pasiekti didesnę socialinę pusiausvyrą Europoje. Teritorinio metodo pagrindiniais tikslais taip pat turėtų tapti kova su skurdu ir socialine atskirtimi, imigrantų integravimas (8), būsto politikos skatinimas, lygių galimybių užtikrinimas ir aukštos kokybės viešųjų paslaugų sukūrimas.

7.3.1

Visuose naujausiuose pranešimuose dėl klimato kaitos atkreipiamas dėmesys į šios problemos rimtumą. Pasaulinis atšilimas — tikras faktas, o ne kieno nors nuomonė. Pastebima vis daugiau klimato kaitos sukeltų reiškinių. Teritorijų planavimo sektorius turėtų priimti šį naują iššūkį ir siekti susilpninti bei panaikinti kai kuriuos teritorijoje klimato kaitos sukeltus reiškinius.

7.3.2

Turėtų būti parengtas planas, kaip įveikti galimus pavojus ir gamtines katastrofas Europoje. Tai ne mokslinės fantastikos sritis. Naujausiame ekonomisto sero Nicholas Stern (9) pranešime, užsakytame Britanijos vyriausybės, akivaizdžiai parodyta, jog kovai su klimato kaita turėtų būti panaudotas 1 proc. pasaulio BVP, kad būtų išvengta su klimato kaita susijusių pasaulinių išlaidų ir rizikos, dėl kurios būtų prarasta 5 proc. pasaulio BVP. Šis skaičius gali pasiekti 20 proc., jei toliau sparčiai plėsis patys žalingiausi atšilimo reiškiniai.

7.3.3

Klimato kaita gali pakenkti sanglaudai ir konkurencingumo didinimui, gyvenimo kokybei ir tvariai plėtrai gerokai anksčiau nei šiuo metu numatyta, kaip patvirtinta naujausiame 2007 m. vasario 2 d. Paryžiuje pristatytame Jungtinių Tautų ekspertų grupės pranešime dėl klimato kaitos. EESRK siūlo į klimato kaitos poveikį atsižvelgti planuojant teritorijas.

7.3.4

Galimai rizikai reikėtų priskirti technologinių katastrofų (radiacinės, cheminės arba bakteriologinės krizės) riziką, sukeltą nelaimingų atsitikimų arba teroristų išpuolių, taip pat reikėtų numatyti galimo masinio gyventojų perkėlimo pavojų.

7.4.1

Transeuropinių transporto tinklų (TEN-T) idėja pirmą kartą buvo iškelta devintajame dešimtmetyje kartu su bendrosios rinkos idėja. Kalbėti apie bendrąją rinką ir judėjimo laisvę yra prasmės tik tuo atveju, jei skirtingi nacionaliniai ir regioniniai transporto tinklai bus susieti vienas su kitu šiuolaikiška ir veiksminga visą Europą apimančia infrastruktūros sistema.

7.4.2

Nuo 1992 m. Sutarties XV antraštinė dalis (154, 155 ir 156 straipsniai) buvo skirta transeuropiniams tinklams. Pastarųjų penkiolikos metų veiklos rezultatai nuvilia ar net kelia susirūpinimą. Šiuos neigiamus rezultatus iš dalies galima paaiškinti finansavimo sunkumais ir politinės valios stoka. EESRK apgailestauja, kad vyriausybės pasmerkė politinei užmarščiai 2003 m. Augimo iniciatyvą (10), kurioje buvo numatyta nutiesti svarbiausius transeuropinius tinklus. EESKR kyla klausimas, kaip Europos teritorijos ir jos infrastruktūros koncepcijos nebuvimas susijęs su nepatenkinamais transeuropinių transporto, telekomunikacijų ir energetikos tinklų rezultatais?

7.4.3

EESRK nori pabrėžti, kad vienas pagrindinių uždavinių — užtikrinti, kad visi asmenys ir regionai galėtų tinkamai naudotis transporto tinklais ir juos pasiekti, naudodamiesi subalansuotu paneuropiniu tinklu, užtikrinančiu gerą susisiekimą su mažais miesteliais, kaimo vietovėmis ir salų regionais.

7.4.4

Šiuo metu Europa neturi tinkamo energetikos (elektros, naftos ir dujų) tinklo. Jei šis tinklas nebus sukurtas, gali būti padaryta didelė žala ekonominei veiklai ir sudarytos nelygios galimybės kol kas šių tinklų neturintiems regionams ir teritorijoms.

7.4.5

Formuojant Europos energetikos politiką, turi būti atsižvelgta į teritorinį aspektą, kad būtų apsaugoti gamtiniai ištekliai ir užtikrinta socialinė ir teritorinė sanglauda.

7.4.6

Siekiant įgyvendinti Lisabonos strategiją, visos teritorijos ir piliečiai turėtų turėti galimybę naudotis informacinės visuomenės teikiama nauda ir jos tinklais, laisvo judėjimo mokslo ir mokymosi srityse galimybėmis. Šis principas turėtų tapti vienu svarbiausių ES teritorinės darbotvarkės tikslu.

7.5.1

Tikslas apsaugoti Europos fizinę ir gamtinę aplinką ir biologinę įvairovę gali būti įgyvendintas tik tuo atveju, jei bus patvirtintas visos teritorijos bendras politinis principas. Šiuo požiūriu papildomos naudos Europai klausimas yra itin svarbus.

7.5.2

Teritorinė darbotvarkė turėtų tapti naujos daug veiksmingesnės aplinkosaugos ir biologinės įvairovės išsaugojimo politikos pagrindu (11).

7.6.1

Europa turi milžiniškos reikšmės kultūros paveldą, kurį ES privalo apsaugoti. Europos regionams būdinga didelė kultūros įvairovė, kuri yra kertinis Europos istorijos ir tapatybės akmuo.

7.6.2

Teritorinė darbotvarkė turėtų sudaryti galimybę apsaugoti šį turtingą ir įvairų kultūros paveldą, kuris taip pat yra esminis ekonomikos vystymosi ir socialinės sanglaudos veiksnys.

8.1

ES teritorinės strategijos gairės, laikantis subsidiarumo ir proporcingumo principų, turėtų prisidėti prie maksimalaus ekonominio našumo, socialinės sanglaudos ir aplinkos tvarumo tikslų įgyvendinimo.

8.2

Nepažeidžiant valstybių narių ir regionų įgaliojimų teritorijų planavimo politikos srityje, Bendrijos teritorijai skirtos tvarios teritorinės strategijos gairės sudaro Europos teritorijos pavyzdinę sistemą ir turi apibrėžti teritorinės sanglaudos turinį ir prasmę.

8.3

Teritorinės strategijos gairės, skirtos ekonominei, socialinei ir teritorinei sanglaudai pasiekti, visų pirma turėtų apibrėžti:

20.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 168/22

1.1

Šioje nuomonėje nebuvo įmanoma aptarti visos Konkurencijos generalinio direktorato veiklos (1). Trumpai aptarta tik keletas pasirinktų bylų; teismų sprendimai dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi ir atitinkamų susitarimų, susijungimų (koncentracijos) ir valstybės pagalbos bylos visiškai nenagrinėtos, kadangi tokiai analizei reikia nuodugniai ištirti tikslų įmonių elgesį rinkoje ir kaip jį vertina valdžios institucijos. Tačiau iš ataskaitos aiškiai matyti, kad Konkurencijos generalinis direktoratas aktyviai svarsto bylas ir taiko procedūras, stengdamasis rasti tinkamus ir įgyvendinamus iškilusių problemų sprendimus. Kritikuotinais laikytume kai kuriuos sektoriaus svarbos klausimus, susijusius su Lisabonos strategijoje ir lydinčiuose dokumentuose apibūdintais tarptautinio konkurencingumo reikalavimais, kurie visiškai nepateisino Komisijos jiems skirto dėmesio. EESRK nuomone, šį teiginį iliustruoja 2005 m. ataskaitos tolesnio darbo dokumentas „Laisvosios profesijos — didesnių reformų galimybė“ ir Komisijos darbo dokumentas „Valstybių narių pažanga, persvarstant ir naikinant nepagrįstus konkurencijos apribojimus laisvųjų profesijų srityje“. EESRK mano, kad Lisabonos strategijos raginimą liberalizuoti paslaugas reikėtų taikyti visų pirma tarptautinės svarbos (infrastruktūros, ryšių, transporto, t.t.) paslaugoms, ir kur kas mažiau taip vadinamoms laisvosioms profesijoms (įskaitant architektus, advokatus, gydytojus, inžinierius, buhalterius ir vaistininkus), kadangi dauguma jų yra smulkūs vietos masto verslininkai ir, laikantis subsidiarumo principo, priklauso valstybių narių kompetencijai (žr. Teisingumo Teismo sprendimą sujungtose bylose C-94/04, C-202/04 Cipolla-Macrino (2)). Niekas negali paneigti, kad tam tikri apribojimai yra būtini, kad būtų patenkinti visuomenės lūkesčiai: aukšta kvalifikacija, didelė patirtis ir patikimumas. EESRK palankiai vertina tai, kad įvairios valstybių narių laisvųjų profesijų rinkos yra tiriamos siekiant įvertinti esamų apribojimų mastą ir griežtumą. Tačiau reikia pabrėžti, jog būtina ištirti ne vien ekonominį poveikį konkurencijos struktūrai, bet ir galimas liberalizavimo pasekmes socialinei struktūrai. Tačiau tai netrukdo nacionalinėms konkurencijos institucijų procedūroms, taikomoms už antimonopolinių taisyklių pažeidimą, kuriomis siekiama užkirsti kelią profesinių asociacijų bandymams nustatyti kainas.

1.2

EESRK buvo patarta labiau remtis Komitete atstovaujamų Konkurencijos generalinio direktorato veiklą stebinčių pilietinės visuomenės asociacijų ir organizacijų didele profesine patirtimi; Komitetui netgi buvo pasiūlyta kartais atlikti tyrimus, kaip vykdomos su bylomis dėl susijungimų, piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi ir valstybės pagalbos susijusios procedūros. Komisijos Konkurencijos generalinis direktoratas galėtų prisidėti prie šių tyrimų reguliariai suteikdamas EESRK informaciją apie savo politinius tikslus ir netgi, laikydamasis konfidencialumo reikalavimų keliamų apribojimų, apie savo bylų nagrinėjimo veiklą.

1.3

Reikėtų rengti reguliarius EESRK atstovų ir Konkurencijos generalinio direktorato pareigūno, atsakingo už ryšius su vartotojais, susitikimus. Informacijos mainai galėtų padėti užtikrinti nuolatinį dialogą su vartotojų apsaugos organizacijomis. Konkurencijos generaliniam direktoratui apibendrinus energetikos (dujų ir elektros) ir finansinių paslaugų (mažmeninės bankininkystės ir įmonių draudimo) sektorių tyrimus (3), apie jų rezultatus turėtų būti informuoti EESRK atstovai (geriausiai darbo grupėje), kad galėtų juos analizuoti ir komentuoti.

1.4

EESRK pripažįsta, kad būtina apibendrinti jo požiūrį į konkurencijos politikos poveikį ekonominėms ir socialinėms vertybėms, priskiriamoms Komiteto kompetencijai. Todėl artimiausiu metu bus pradėti darbai rengiant nuomonę, kurioje, remiantis Lisabonos darbotvarke, būtų apibrėžtos konkurencijos ir konkurencingumo sąvokos, paaiškinta, ką jos iš tikrųjų reiškia, ir įvertintas jų galimas poveikis valstybių narių visuomenei.

1.5

Konkurencijos generalinis direktoratas, pradėjęs diskusijas dėl EB sutarties 82 straipsnio (piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi) taikymo, paskelbė tyrimą dėl vienos dominuojančios bendrovės antikonkurencinio elgesio, kenkiančio jos konkurentėms ir konkurencijai apskritai. Šis dokumentas buvo plačiai aptariamas. Komisija pažadėjo tęsti tyrimą dėl išnaudotojiško piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, į kurį ypač jautriai reaguoja vartotojai ir rinkoje dominuojančių bendrovių tiekėjai (MVĮ). EESRK mano, kad Komisija turėtų jau dabar pradėti rengti diskusijų dokumentą dėl tokio elgesio, kurį pagal 82 straipsnį galima laikyti piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi; šis dokumentas būtų pagrindas diskusijoms. Vėliau, nustačius išsamius abiejų rūšių piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi — antikonkurencinio elgesio ir išnaudotojiško piktnaudžiavimo — požymius, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi reglamentuojančių taisyklių išvadas reikėtų sujungti į vieningas gaires.

2.1

Laisvoji rinka ne visada padeda pasiekti geriausių rezultatų. Konkurencijos iškreipimas daro žalą darbuotojams, vartotojams, įmonėms ir ekonomikai apskritai. Konkurencijos politika ir konkurencijos teisė yra priemonė, leidžianti vyriausybėms nustatyti teisingas rinkos sąlygas ir materialinėmis bei procedūrinėmis taisyklėmis užtikrinti administracinės teisės taikymą.

2.2

Pateikiant EESRK nuomonę dėl ataskaitos, įdomu paminėti, kad modernios demokratinės valstybės, kuriose veikia rinkos ekonomika, turi du pagrindinius poveikio ekonomikai priemonių komplektus:

2.1.1

Konkurencijos generalinis direktoratas turi galimybę įgyvendinti abi šias politikos kryptis: Europos bendrijos steigimo sutarties (EB sutartis) 81, 82 ir 86 straipsnių (4) taikymas atitinka įprastą konkurencijos institucijos veiklą.

2.3

Galima pateikti ir dar vieną svarbią pastabą: plačiai priimta, kad sąžininga, neiškreipta ir gyvybinga rinkos dalyvių konkurencija, ko gero, yra geriausia garantija vartotojams, kad prekių kokybė ir įvairovė pateisins jų lūkesčius. Vis dėlto negalima pamiršti, kad „vartotojų naudą“ lemia ir daugelis kitų aplinkybių: bendra visuomenės būklė, palankūs arba nepalankūs materialiniai, dvasiniai ar moraliniai veiksniai ir pan. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (toliau — EESRK arba Komitetas) Konkurencijos generalinio direktorato ataskaitą vertina pagal bendrą kontekstą ir ją aptars atsižvelgdamas į Komiteto kompetencijai priskiriamas vertybes.

3.1

Kai Europos Komisija, vadovaudamasi Romos sutarties 81 ir 82 straipsniais, susijusiais su piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi (konkurencijos apribojimais), vykdo savo teisės aktų taikymo įgaliojimus, jos veiksmai yra nukreipti į valstybėse narėse veikiančias įmones  (5) ir gali būti prilyginti beveik teismo jurisdikcijai, kadangi ji a posteriori vertina įmonių veiklą rinkoje pagal konkurencijos teisės nuostatas. Ši veikla, kurią nuo septinto dešimtmečio pradžios vykdo Europos Komisijos generalinis direktoratas (Konkurencijos GD), įprasminama Komisijos sprendimais, kurių pagrindu ir vadovaujantis Pirmosios instancijos teismo bei Europos Teisingumo Teismo (apeliacinio skundo atveju) sprendimais per 40 metų buvo sukurta patikima teismo precedentų sistema. Precedentų teisė, sukaupta priimant su įvairiomis rinkos sąlygomis susijusius sprendimus, yra vienas iš svarbiausių Bendrijos teisyno elementų.

3.2

Iš 2005 m. ataskaitos aiškiai matyti, kad Konkurencijos GD puikiai supranta visus svarbius ekonominės konkurencijos ES ir už jos ribų aspektus ir savo vaidmenį užtikrinant teisinį saugumą šioje srityje. Juo labiau, kad nacionalinės konkurencijos institucijos ir teismai taip pat gali taikyti ES pagrindinę precedentų teisę. Taigi, šios taisyklės nuolat formuoja Europos ir nacionalinę teisinę praktiką.

EESRK norėtų pateikti pastabas dėl šių 2005 m. iniciatyvų, pasiūlymų ir tyrimų:

3.2.1

Reglamentas dėl teisės susipažinti su Komisijos dokumentais antimonopolinėse ir susijungimų bylose. Tai visuomet opus procedūrinis klausimas ir Komisija nuolat tobulina detales. Europos Komisijos nuomone, svarbu užtikrinti su antimonopolinėmis ir susijungimų procedūromis susijusioms įmonėms galimybę susipažinti su jos rengiamais dokumentais, t. y. ir su spausdintais dokumentais, ir su jų elektronine versija. Naujuoju reglamentu pakeičiamas ankstesnis, 1997 m. priimtas dokumentas.

3.2.2

Raginimas galimiems pareiškėjams suteikti informaciją, kad konkurencijos taisyklės būtų veiksmingiau įgyvendinamos. Įdomu pažymėti, kad šis raginimas buvo paskelbtas šioje nuomonėje nagrinėjamoje ataskaitoje. Joje pabrėžiami sunkumai, su kuriais susiduria konkurencijos institucijos stebėdamos rinkas, o pilietinės visuomenės organizacijos ir profesinės asociacijos raginamos aktyviai dalyvauti inicijuojant ir vykdant tyrimus (pvz., rinkti informaciją), susijusius su rimtais konkurencijos teisės pažeidimais.

3.2.3

Diskusijų dokumentas dėl EB sutarties 82 straipsnio dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi taikymo. Konkurencijos GD ketino inicijuoti specialistų diskusijas dėl didelę įtaką rinkoje turinčių bendrovių antikonkurencinės veiklos, kuria daromas poveikis konkurentų elgesiui siekiant vienpusės naudos. Dėl šio diskusijų dokumento, kuris bus būsimų gairių pagrindas, buvo pateikta per 100 pastebėjimų. Daugumoje jų pabrėžiama būtinybė atlikti ekonominę rinkų ir suinteresuotų subjektų analizę. Tokio teiginio paneigti negalima, tačiau daugelis dalyvių pabrėžė, kad svarbu pripažinti principą, kuriuo remiantis nereikėtų trukdyti pažangioms įmonėms įgyvendinti savo rinkos strategijas. Taigi, vadovaujantis šia madinga teorija, užuot griežtai uždraudus piktnaudžiavimą rinkoje, skatinamas didesnis atlaidumas (sveikos nuovokos principas arba taisyklė) agresyvioms, tačiau pažangioms įmonių strategijoms. Vis dėlto, atsižvelgiant į Europos teismų praktiką (6), toks požiūris prieštarauja Europos lygiu vyraujančiam principui netoleruoti antikonkurencinių veiksmų rinkoje, kuriais siekiama išstumti nepageidaujamus konkurentus (7). Be jokios abejonės, pagrindinė konkurencijos politikos dilema — kokių ribų pagrindiniai rinkos dalyviai neturi teisės peržengti? Kadangi EESRK vaidmuo — ginti pilietinės visuomenės (MVĮ (8), darbuotojų, vartotojų, t.t.) interesus, jis nekantriai laukia šių diskusijų rezultatų, pabrėždamas savo skeptišką požiūrį į agresyvias verslo strategijas apskritai.

3.2.4

Poveikio analizės gairėse numatyta, kad visos Europos Komisijos metinės darbo programos teisėkūros ir politinės iniciatyvos bus nagrinėjamos atsižvelgiant į jų galimas teigiamas arba neigiamas pasekmes konkurencijai. Kalbama apie iniciatyvą, kuria siekiama „išvengti nereikalingų ar neproporcingų konkurencijos apribojimų“ ES teisės aktų rengimo etape. Pastangos nustatyti galimas pasekmes rinkoms (kurioms?) rodo, kaip glaudžiai „stiprios“ ar „tobulos“ (t. y. sąžiningos ir neiškreiptos) konkurencijos sąvoka susijusi su Komisijos pozicija. EESRK mano, kad „konkurenciją“ reikėtų suprasti daug platesne prasme ir kad ilgalaikiai interesai, ypač vartotojų, darbuotojų ir mažųjų bei vidutinių įmonių, gali labai skirtis nuo skubių „tobulos“ konkurencijos siekių (9).

3.2.5

Žalioji knyga dėl ieškinių dėl žalos, patirtos pažeidus EB antimonopolines taisykles. Savo 2006 m. spalio 26 d. nuomonėje EESRK išsakė teigiamą požiūrį šiuo klausimu. Komisijos žalioji knyga dėl ieškinių dėl žalos, patirtos pažeidus EB antimonopolines taisykles, buvo palankiai sutikta ir sukėlė plačias diskusijas dėl būtinybės atlyginti žalą nukentėjusiems nuo antikonkurencinės komercinės veiklos. Neseniai paskelbtoje nuomonėje INT/306 EESRK, be kita ko, tvirtina, kad siekiama apsaugoti visus susijusius vidaus rinkos dalyvius. Kadangi vyksta laisvas prekių judėjimas, būtina užtikrinti daugiau ar mažiau vienodą sutartyse numatytų teisių ir pareigų įgyvendinimą visose valstybėse narėse. Be to, reikėtų labiau suderinti įvairių šalių teisės sistemas pasienio prekybos srityje.

3.2.5.1

Antra, būtina atsižvelgti į Europos konkurencijos institucijas ir nacionalines konkurencijos institucijas (NKI), kurių uždavinys — apibrėžti draudžiamą komercinę veiklą ir už tokią veiklą teisės aktus pažeidžiančioms įmonėms taikyti sankcijas.

3.2.6

Pradėti neseniai liberalizuotų dujų ir elektros sektorių tyrimai. Jie tikrai padės išsiaiškinti dabartinę padėtį šiuose itin svarbiuose ir plataus masto sektoriuose, kuriems liberalizavimas ilgai buvo laikomas panacėja. Pats laikas atlikti nešališką vietos, nacionalinių ir platesnio masto rinkų tyrimą ir išsiaiškinti daugelį monopolijos atvejų, kurie turi neigiamų pasekmių vartotojams, darbuotojams ir įmonėms.

3.2.7

Elektroninis ryšys. Auga nepasitenkinimas Europos elektroninio ryšio rinkomis, kurios vis labiau integruojamos. Mobiliojo ryšio operatorių taikomi mokesčių už naudojimąsi mobiliojo ryšio telefonais užsienyje didmeniniai tarifai pernelyg aukšti. Todėl Konkurencijos GD pradėjo tyrimus pateikdamas operatoriams prieštaravimo pareiškimus. Negalutinėse tyrimo išvadose teigiama, kad dvi iš trijų pagrindinių Vokietijos įmonių piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi taikydamos „nesąžiningas ir per dideles“ kainas.

3.2.7.1

Šia proga EESRK norėtų atvirai pareikšti, kad teiginys „per didelės kainos“ ir jo pagrindinė mintis palaipsniui prasiskverbė į EB sutarties 82 straipsnio (10) interpretavimą, nors sutartyje tiesiog kalbama apie nesąžiningų kainų nustatymą, o tai reiškia — neteisėtų arba nepagrįstų. Iki šiol Komisija atsisakė atlikti tyrimą dėl dominuojančią padėtį rinkoje užimančių įmonių piktnaudžiavimo taikant pernelyg aukštas kainas ir imtis atitinkamų veiksmų todėl, kad nenorėjo nustatyti „gerų“ ir „blogų“ (11) kainų (visų pirma įvairiose šalyse teikiamoms paslaugoms). Vis dėlto mobiliojo ryšio operatoriai patenkina vis didėjančią tarptautinio ryšio paslaugų paklausą (tarptinklinis ryšys), o vartotojai darosi vis jautresni kainai, kurią turi mokėti. Jie visai pagrįstai mano, kad net menkai pakeltos kainos gali būti laikomos „nesąžiningomis“, net jei jos nėra „per didelės“. EESRK su susidomėjimu laukia Komisijos išvadų ir sprendimų, susijusių su šiuo ir kitais panašiais atvejais.

3.2.8

Sprendimas, kuriuo įmonei „AstraZeneca“ skiriama bauda už piktnaudžiavimą valstybinėmis procedūromis ir taisyklėmis. Paskyrusi 60 milijonų eurų baudą įmonėms „AstraZeneca AB“ ir „AstraZeneca Plc“ (AZ) už EB sutarties 82 straipsnio (ir Europos ekonominės erdvės sutarties 54 straipsnio) nuostatų pažeidimą, Komisija priėmė naują poziciją dėl EB sutarties 82 straipsnio aiškinimo. Piktnaudžiaujama buvo taip: tarpusavyje susijusios įmonės, siekdamos išlaikyti intelektinės nuosavybės teisių apsaugą, kadangi taip jos galėjo toliau siūlyti produktus didele kaina daugelyje rinkų, piktnaudžiavo procedūromis ir taisyklėmis taikydamos Tarybos reglamentą ir gavo papildomą apsaugos liudijimą savo produkto opoms gydyti „Losec“ patentui. Įmonės piktnaudžiavo teikdamos klaidinančią informaciją atitinkamoms sprendimus priimančioms valdžios institucijoms ir tarnyboms. Po tokių veiksmų buvo pratęsta patento apsauga ir todėl produkto „Losec“ patento galiojimo laikas negalėjo būti laikomas pasibaigusiu. Dėl šios priežasties „Losec“ nebuvo galima priskirti nepatentuotiems vaistams, o tai sutrukdė mažesnėms įmonėms, galinčioms prekiauti šiais opas gydančiais vaistais, jį gaminti už daug mažesnę kainą negu siūlė „AstraZeneca“ įmonės. Taigi, pratęsus patento galiojimo laiką, buvo netiesiogiai pakenkta vartotojams.

3.2.8.1

Ši procedūra, taikoma nustačius Bendrijos taisyklių dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi pažeidimą, nauja yra tuo, kad Komisija savo sprendimu nutarė, jog konkurentai turi galimybę pasinaudoti patento apsaugos pratęsimo procedūra, tačiau vis tiek turi būti taikomas EB sutarties 82 straipsnis. Įmonės „AstraZeneca“ buvo užėmusios dominuojančią padėtį atitinkamose Europos (ir kitose) rinkose ir piktnaudžiavo, taikydamos nesąžiningai pradėtas procedūras.

3.2.8.2

Pasinaudodamas proga EESRK norėtų pabrėžti, kad tokią rinkos praktiką būtų galima veikiau priskirti „nesąžiningos komercinės praktikos“ (12) kategorijai, kuri iki šiol nepriklauso Konkurencijos generalinio direktorato kompetencijai. Šiuo konkrečiu atveju buvo piktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi, tačiau daugeliu kitų atvejų įmonės elgiasi panašiai, nepaisant jų įtakos rinkoje, ir lieka nenubaustos. Kalbant apie integruotas Bendrijos rinkas, taip pat reikia pasistengti užtikrinti didesnę vartotojų ir konkurentų, kurie dažnai yra MVĮ, apsaugą. Komisijos sprendimas „AstraZeneca“ byloje žada pažangą šia kryptimi.

3.2.9

Sprendimas dėl stebėseną atliekančio patikėtinio buvusioje „Microsoft“ byloje. Ši garsi byla susilaukė didelio atgarsio ir Amerikos įmonės iš jos pasimokė. Jos suprato, kad Europos teisinė sistema atlieka „prižiūrėtojo“ vaidmenį ir stebi net galingiausius rinkos dalyvius, esančius už Europos Sąjungos ribų. Paskutinis sprendimas rodo, kaip lanksčiai Komisija stengiasi rasti ir rengia abipusiai priimtinus sprendimus, kad Europos taisykles pažeidusi įmonė galėtų vėl prisitaikyti prie normalių konkurencijos sąlygų. Buvo paskirtas patikėtinis (13) stebėti, kaip informacinių technologijų pramonės milžinė vykdo sprendimu paskirtas priemones; ši priemonė yra pasiskolinta iš susijungimų kontrolei naudotų procedūrų. Ji parodo Konkurencijos GD geranoriškumą sprendžiant konfliktus bendradarbiavimo keliu.

3.2.10

Pradėti finansinių paslaugų sektorių tyrimai. Komitetas pritaria pradėtiems tyrimams mokėjimo kortelių ir mažmeninės bankininkystės paslaugų sektoriuje (einamosios sąskaitos, mažųjų ir vidutinių įmonių finansavimo priemonės) bei konkretaus reiškinio — verslo draudimo (žr. 2.2.10.2 punktą) tyrimams.

3.2.10.1

Pirmiau minėtų bankininkystės paslaugų sektoriuje konkurenciją silpnina kliūtys patekti į rinką, realių pasirinkimo galimybių stygius ir, tikriausiai, naudojimasis dominuojančia padėtimi.

3.2.10.2

Verslo draudimo sektoriaus tyrimo metu „visų pirma bus nagrinėjamas draudikų ir draudimo sąjungų bendradarbiavimo mastas, nustatant standartines draudimo polisų sąlygas (14). Nors daugeliu atvejų toks bendradarbiavimas gali būti veiksmingas, galimai konkurenciją iškraipančios bendradarbiavimo formos gali apriboti klientų galimybes derėtis dėl draudimo sąlygų, be to, gali apriboti konkurenciją ir naujoves šioje rinkoje“.

3.2.11

Komisijos pasiūlymas dėl reikalavimų viešosioms paslaugoms ir sutartims dėl keleivių vežimo kelių, geležinkelių ir vidaus vandenų transportu. Persvarstytas pasiūlymas dėl reikalavimų viešosioms paslaugoms ir sutartims dėl keleivių vežimo gali paskatinti dalyvauti šioje srityje veikiančias MVĮ ir pagerinti jų padėtį vietos transporto rinkoje.

3.2.12

Įsteigtas naujas Kartelių direktoratas, atsakingas už kovą su karteliais. EESRK visiškai pritaria pažangai, pasiektai profesionaliai nagrinėjant kartelinius susitarimus.

3.2.13

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Reglamentais Nr. 1/2003 ir 773/2004 dėl Bendrijos taisyklių dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi pažeidimų įvesta nauja sistema, skirta nustatyti galimus antikonkurencinius ketinimus rinkos dalyviams sudarant susitarimus bei galimas tokių susitarimų pasekmes. Įmonės nebeturi galimybės informuoti Europos Komisiją ar už konkurenciją atsakingas valstybių narių institucijas apie planuojamos bendros įmonės, bendradarbiavimo (horizontalaus ir vertikalaus) susitarimų galimą antikonkurencinį pobūdį ir sužinoti preliminarią konkurencijos institucijos poziciją. Tai reiškia, kad įmonės nebegauna Konkurencijos GD atskirosios išimties „patvirtinimo“ ar „nedraudžiamumo patvirtinimo“ forma, kaip būdavo iki 2004 m. gegužės 1 d., o turi pačios kontroliuoti visus numatytos sutarties aspektus ir išsiaiškinti, ar atitinka visus ar dalį kriterijų, numatytų EB sutarties 81 straipsnio trečioje pastraipoje (15), kad nebūtų pakenkta atitinkamoms rinkoms. Šiose sąlygose taip pat patikslinama, kad, jeigu toks susitarimas (dažniausiai dėl bendros įmonės steigimo) sudaromas tam tikroje rinkoje ir teikia naudos jos dalyviams, ta nauda reikia dalytis su vartotojais.

3.2.13.1

EESRK norėtų pabrėžti, kad 2.2.13 dalies paskutiniajame sakinyje suformuluotos sąlygos nesilaikymas suteikia pagrindą manyti, kad praktika yra antikonkurencinė. Vertindama susitarimus, prieštaraujančius 81 straipsnio pirmosios pastraipos nuostatoms, Komisija sunkinančia aplinkybe turėtų laikyti visus įrodymus, kad įmonių praktika buvo siekiama pakenkti vartotojams.

4.1

Svarbi Komisijos funkcija yra išnagrinėti numatomas rinkos struktūras ir dominuojančią padėtį, susidarančią jungiantis įmonėms, norinčioms sutelkti vystymosi, gamybos ir prekybos pajėgumus, kad sustiprintų savo poziciją rinkoje ir užimtų geresnę padėtį. Koncentracija — tai ne tik įmonių susijungimai, bet ir bendrų įmonių steigimas, jeigu pagrindinės valdymo galios yra sukoncentruotos vienoje valdymo struktūroje, o įvairūs dalyviai tam tikroje rinkoje veikia kaip vienas dalyvis. Koncentracija siekiama visų pirma didinti veiksmingumą, sparčiau plėtoti gaminius, mažinti sąnaudas ir efektyviau valdyti. Tačiau konkurencijos požiūriu koncentracija gali turėti neigiamų pasekmių, kadangi įtakos rinkoje sutelkimas dažnai lemia dominuojančią padėtį, kuri dažnai kelia piktnaudžiavimo pavojų. Susijungimai kartais turi neigiamų pasekmių. Keletas tyrimų parodė, kad susijungimai ne visada skatina veiksmingumą ar augimą. Kartais jie gali padaryti ilgalaikį neigiamą poveikį įmonės pelnui ir vertei. Kartu gali tekti panaikinti daug darbo vietų. Todėl vertinant susijungimus labai svarbu atsižvelgti į užimtumo ir socialinės politikos (pavyzdžiui, darbo vietų) klausimus. Geriausias būdas įvertinti, ar dėl planuojamos koncentracijos gali būti iškraipyta konkurencija — patikrinti, ar įvairūs prijungimo aspektai atitinka EB sutarties 81 straipsnio 3 pastraipos nuostatas (žr. 12 išnašą). Jeigu besijungiančių įmonių rinkos struktūra ir įtaka rinkoje atitinka straipsnyje numatytus kriterijus, susijungimas laikomas priimtinu. Sąsaja tarp koncentracijos kontrolės (kuri daugiausia būdinga pramonės politikai) ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi taisyklių yra labai svarbi ir valdžios institucijos ja remiasi griežtai taikydamos konkurencijos politiką.

4.1.1

Jeigu įmonių metinė apyvarta viršija tam tikras Europos Sąjungos ir (arba) pasaulio ribas, jos privalo oficialiai pranešti Komisijai apie bendrą ketinimą didinti įtaką rinkoje, o Konkurencijos GD imasi I, o kartais ir II etapo procedūrų. Pareiga pranešti Komisijai nepriklauso nuo tvirtos rinkos. Komisija svarsto, ar tam tikra koncentracija galėtų gerokai sumažinti konkurenciją, ar ne, pvz., įgyjant arba stiprinant dominuojančią padėtį.

4.2

Vienas iš pagrindinių susijungimo kontrolės tikslų (arba numatomų rezultatų) yra Europos gamintojų ir platintojų konkurencingumo tarptautinėje rinkoje skatinimas (16). Būdinga ES praktikos problema yra ta, kad dėl susijungimų įmonės užima tokią tvirtą padėtį bendrojoje rinkoje, kad yra linkusios nebepaisyti konkurencijos taisyklių. Komisija stengiasi sumažinti tokią riziką iškeldama įvairių sąlygų leidimui gauti (tai taip vadinamos „konkurencijos gynimo priemonės“), pavyzdžiui, įmonės turi sutikti pradėti turto pardavimo, intelektinės nuosavybės teisių pardavimo, platinimo nutraukimo kai kuriose šalyse ir kt. procedūras. Kaip bebūtų, atliktas įspūdingos koncentracijos statistikos tyrimas, iš kurio neįmanoma nustatyti, ar:

4.3

2005 m. spalio mėn. Konkurencijos GD paskelbė konkurencijos gynimo priemonių susijungimų atvejais tyrimą. Tyrime aprašyti įpareigojimai, kuriuos Komisija paskyrė leidimą siekiančioms gauti įmonėms, ir kuriais norima sumažinti galimas antikonkurencines pasekmes. Tyrime pateikiamas ir išsamus šių įpareigojimų ex post įvertinimas. Daugiau nei 40 proc. patvirtintų atvejų nustatyta rimtų neišspręstų klausimų (neužbaigtas išparduodamo verslo perdavimas, netinkamas įmonių akcijų dalies pardavimas ir t.t.). Tai gali būti vertinama kaip priminimas, kaip svarbu išsiaiškinti, kokiu būdu suinteresuotos įmonės, gavusios leidimą susijungti ir įgijusios didesnę įtaką rinkoje, gali vykdyti antikonkurencinę veiklą, pažeisdamos EB sutarties 82 straipsnį.

5.1

Vienas pagrindinių Konkurencijos GD uždavinių yra stebėti valstybių narių veiklą ir analizuoti, kokioms įmonėms jos skiria finansinę paramą ir kuo remiantis. Kadangi Europos Sąjunga siekia užtikrinti „vienodas konkurencijos sąlygas“ visoms vidaus rinkoje veikiančioms įmonėms, valstybių pramonės politikoje buvo stengiamasi kruopščiai apibrėžti „valstybės pagalbos“ sąvoką ir nuosekliai jos laikytis. Tiriamas yra ne vien tiesioginis finansavimas: pasirinktinai teikiamos mokesčių lengvatos ir įvairiausios lengvatos įmonėms Europos Komisijos nuomone gali būti laikomos nepriimtinomis, jeigu taip yra iškraipoma konkurencija.

5.2

Vykdydamas savo veiklą, 2005 m. Konkurencijos GD stengėsi geriau išaiškinti valstybės pagalbos teikimo Europos Sąjungos valstybėse narėse tikslus ir taisykles. Tokios iniciatyvos tikslas buvo prisidėti prie sėkmingo Lisabonos strategijos įgyvendinimo, kad pagalba būtų naudojama visos Europos Sąjungos ekonomikos konkurencingumui didinti. Siekdamas pagerinti suinteresuotųjų subjektų (t. y. valstybių valdžios institucijų, įmonių ir jų organizacijų) veiklos koordinavimą ir nukreipti valstybinius fondus į tuos sektorius, kuriuose jie gali būti veiksmingai panaudoti, Konkurencijos GD inicijavo valstybės pagalbos veiksmų planą (17). Pagrindiniai šio plano principai yra ne nutraukti dabartinę praktiką, o padėti įgyvendinti pažangią patirtį, kurią valstybės narės galėtų perimti. Štai keletas pastabų:

5.2.1

Ataskaitoje pateikti „geri ir blogi“ pavyzdžiai rodo, kad yra labai daug įvairių argumentų, kuriuos nurodydamos įmonės gali gauti finansinę pagalbą. EESRK, suprantama, visiškai pritaria, kad „valstybės lėšos būtų naudojamos veiksmingai ir ES piliečių naudai: didintų ekonominį veiksmingumą, skatintų plėtrą ir kurtų tvarias darbo vietas, skatintų socialinę ir regionų sanglaudą, gerintų bendrojo ekonominio intereso paslaugas, skatintų tvarią plėtrą ir kultūrų įvairovę“ (18). Tačiau, atsižvelgdamas į sudėtingas sąlygas dėl neišvystytos infrastruktūros, mažosioms ir vidutinėms įmonėms nepalankių verslo sąlygų ir kitų aplinkybių, ypač naujosiose valstybėse narėse, EESRK negali pritarti tikslui sumažinti valstybės pagalbą.

5.2.2

Atrodo, kad kai kuriose valstybėse narėse ir toliau manoma, kad svarbu sudaryti palankias finansines sąlygas kritinėje padėtyje atsidūrusioms tradicinėms įmonėms ir, skyrus pagalbą, jas išgelbėti ar restruktūrizuoti. Užimtumo atžvilgiu EESRK negali kritikuoti tokio žingsnio. Tačiau galima paminėti keletą atvejų, kai Komisija pati išreiškė abejonę, ar tikslinga teikti pagalbą nuo bankroto išgelbėtoms įmonėms, kad jų ekonominė padėtis vėl taptų stabili.

5.2.3

Vadovaujantis teisinių priemonių paketu, priimtu liepos mėn. ir suderintu su valstybės pagalbos veiksmų planu, „įmonės, atlikdamos viešųjų paslaugų užduotis, nustatytas ir pavestas joms valstybės institucijų, galėtų gauti valstybės paramą visoms patirtoms išlaidoms, įskaitant pagrįstą pelną“. Kadangi tokios priemonės gali padėti spręsti (tikriausiai vietinės reikšmės MVĮ) finansinius sunkumus, jos laikytinos geru pavyzdžiu, kaip valstybės lėšos gali būti veiksmingai panaudotos ir naudingos ES įmonėms ir piliečiams.

6.1

2005 metais buvo pradėtos visiškai taikyti Tarybos reglamentu Nr. 1/2003 iš dalies pakeistos su susijungimais ir piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi susijusios procedūros. Tai reiškia, kad:

6.2

Iš šioje nuomonėje svarstomos ataskaitos matyti, kad nacionaliniai teismai beveik nedalyvauja taikant Europos konkurencijos teisę, ir tikėtina, kad ir artimiausiu metu šioje srityje bus susiduriama su sunkumais. Viena vertus, tai galima paaiškinti tuo, kad pirmosios instancijos institucijos, kurių kompetencija apima konkurencijos teisę, visose valstybėse narėse yra skirtingos. Kita vertus, iki šiol buvo galima taikyti vien nacionalinę konkurencijos teisę; nors teisės aktų derinimas padarė didelę įtaką valstybių narių teisės sistemoms, daugelio valstybių narių nacionalinė teisė tebesiskiria nuo ES teisės. Šiuo metu panašu, kad bylos šalys pačios atsisako kelti bylas nacionaliniuose teismuose (19).

6.3

Kita, ne visiems matoma priežastis yra ta, kad valstybės narės iš tikrųjų negali pasinaudoti Europos teismų praktika, kuri yra tikrasis konkurencijos teisės šaltinis. Procesinėje teisėje yra sukaupta glaustų įvairių procedūrinių aplinkybių santraukų ir nuorodų į atitinkamus precedentus, tačiau iki šiol nei Komisija, nei Europos Bendrijų Teisingumo Teismas nėra parengę panašių materialinės teisės vadovų (20). Jei norime, kad valstybių narių teismai plačiau taikytų ES straipsnius dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi ir atitinkamų susitarimų, visų pirma reikėtų į vieną vadovą sudėti svarbiausių (ir dažniausiai cituojamų) teismo bylų pavyzdžius, jį papildyti sąvokų ir apibrėžčių paaiškinimais ir Pirmosios instancijos teismo bei Europos Bendrijų Teisingumo Teismo nutarimų deklaracijomis ir išvadomis. Be abejonės, šį rinkinį reikės išversti į visas oficialias kalbas ir nuolat atnaujinti. Komitetas įsitikinęs, kad nesurinkus ir neišleidus teismo praktikos rinkinių visomis valstybėse narėse vartojamomis kalbomis ir nesurengus visiems suinteresuotiems nacionaliniams teisėjams, advokatams ir ekspertams skirtų konkurencijos teisės mokymų, ES konkurencijos teisės taisyklės valstybėse narėse nebus taikomos.

6.4

Kalbant apie ryšių su nacionalinėmis konkurencijos institucijomis užmezgimą ir bendradarbiavimą su jomis, Komisija (ir ypač, žinoma, Konkurencijos generalinis direktoratas) per gana trumpą laiką sugebėjo sukurti tvirtu pagrindu grindžiamą Europos konkurencijos tinklą (EKT). Ataskaitoje aprašyti forumai ir darbo grupės yra gerai veikiančios bendradarbiavimo sistemos grandys; šioje sistemoje nacionalinės konkurencijos institucijos labai dažnai pačios, be Briuselio tarpininkavimo užmezga ryšius su savo kolegomis iš analogiškų institucijų (netgi bylas nagrinėjančių pareigūnų lygmeniu). Galima pagrįstai teigti, jog tokio integracijos masto dar nėra pasiekusi nė viena ES oficialios struktūros grandis.

—

įmonių susitarimams arba tokių susitarimų rūšims;

—

įmonių asociacijų sprendimams arba tokių sprendimų rūšims; ir

—

suderintiems veiksmams arba tokių veiksmų rūšims, kurie padeda tobulinti prekių gamybą ir paskirstymą arba skatinti technikos ir ekonomikos pažangą, kartu sudarydami sąlygas vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda, ir kurie:

20.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 168/29

1.1

EESRK palankiai vertina Europos Sąjungos lygmeniu sukurtą dirvožemio apsaugos teminę strategiją ir iš esmės pritaria, kad būtų parengta pagrindų direktyva.

1.2

Strategijoje reikia sutelkti dėmesį į tas sritis, kuriose problemos opiausios ir kuriose ariamajai žemei kyla didžiausias pavojus, t.y. žemės naudojimo paskirties pakeitimas (kai dirbamos žemės plotuose statomi gyvenamieji namai, tiesiami keliai ir pan.), dirvožemio tarša pramonės rajonuose ir dirvožemio sandarinimas. ES strategijoje būtina atsižvelgti į subsidiarumo principą.

1.3

Išlaidas dėl dirvožemio degradacijos visų pirma turėtų atitinkamai padengti tie, kurie padarė žalą, o ne žemės naudotojai.

1.4

Jei pagrindų direktyvos tikslas — užtikrinti bendrą pagrindą, reikėtų suvienodinti įvairių valstybių narių siekius norint išvengti konkurencijos iškreipimo.

1.5

Žemės ir miško naudojimas taikant gerą ūkininkavimo praktiką padeda išsaugoti ir gerinti dirvožemio kokybę.

1.6

Žemės ūkio paskirties žemė, skirta maisto produktų gamybai, apibrėžiama kaip naudojimasis natūraliu žemės plotu, kuriam tam tikras poveikis neišvengiamas.

1.7

EESRK aštriai kritikuoja faktą, kad Komisija vis dar nepateikė naujo persvarstytos direktyvos pasiūlymo dėl nuotekų dumblo, ir reikalauja, kad Komisija kuo skubiau paskelbtų direktyvą, kuri yra vienas iš politikos, kurios tikslas — saugoti žemės ūkio paskirties žemę, kertinių akmenų, ir užkirstų kelią didėjančiai taršai pavojingomis medžiagomis.

1.8

Dirvožemio atkūrimas, numatytas 1 straipsnyje, kuriame apibrėžiamas direktyvos tikslas ir taikymo sritis, turėtų būti nagrinėjamas atsižvelgiant į realią padėtį, ir kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti priimamas atskiras sprendimas.

1.9

Pagal 3 straipsnio nuostatas formuojant nacionalinę sektorių politiką, reikia užtikrinti, kad nebūtų iškreipiama konkurencija tarp valstybių narių.

1.10

4 straipsnyje numatytos priemonės, kurių privalo imtis valstybės narės, turi būti pagrįstos.

1.11

12 straipsnis turėtų būti performuluotas kalbant apie tai, kad kai kuriais atvejais būsimasis pirkėjas galėtų įsipareigoti pateikti ataskaitą.

1.12

22 straipsnyje numatytos baudos taip pat turi būti pagrįstai proporcingos padarytai žalai. EESRK nepritaria, kad už vieną kartą padarytą žalą gali būti baudžiama keletą kartų.

1.13

Remiantis 23 straipsniu, žemės naudotojas pagrįstai naudoti žalos ištaisymo priemones gali tik tuo atveju, kai jis pats yra atsakingas už padarytą žalą.

1.14

Nepriklausomų ekspertų komitetas, sudarytas iš viešojo ir privataus sektoriaus ekspertų, turėtų padėti sėkmingiau įgyvendinti dirvožemio strategiją.

2.1

Dirvožemį galima laikyti neatsinaujinančiu gamtos ištekliumi, o dirvožemio kokybė daugelyje ES teritorijų sparčiai blogėja. Šį reiškinį lemia žmogaus veikla, visų pirma pramonė, turizmas, miestų plėtra arba transporto sistemos infrastruktūros ir tam tikra ūkininkavimo ar miškininkystės praktika.

2.2

Dirvožemis yra visai ES svarbus išteklius ir, jo netausojant Bendrijos lygiu, bus pakenkta darniam Europos vystymuisi ir ilgalaikiam konkurencingumui. Įvairios Bendrijos politikos kryptys padeda saugoti dirvožemį, tačiau trūksta vieningos politikos. Tik devyniose ES valstybėse narėse priimti dirvožemio apsaugai skirti teisės aktai, kuriuose dažnai numatyti tik konkrečios grėsmės, būtent taršos, atvejai. Be to, dirvožemio degradacija labai veikia ir kitas ES bendro intereso sritis — vandenį, žmonių sveikatą, klimato kaitą, gamtos ir biologinės įvairovės apsaugą, maisto saugą.

2.3

Todėl Europos Komisija siūlo Europos dirvožemio apsaugos strategiją, kurią išdėstė komunikate kartu pateikdama pasiūlymą priimti pagrindų direktyvą ir atlikti poveikio vertinimą. Pagrindų direktyvoje nustatyti bendri principai, veiksmai ir tikslai. Komisija ragina valstybes nares įvertinti dirvožemio degradaciją, nuolat spręsti šią problemą, įgyvendinti atsargumo priemones ir įtraukti dirvožemio apsaugos aspektą į kitas politinės veiklos sritis. Komisija laikosi gana lankstaus požiūrio leisdama valstybėms narėms apibrėžti konkrečius tikslus šioje srityje ir numatyti priemones jiems pasiekti atsižvelgdama į tai, kad dirvožemio degradacijos lygis įvairiose Europos vietose labai skirtingas: nustatyta 320 įvairių dirvožemio tipų.

2.4

Valstybės narės raginamos nustatyti vietoves, kurioms gresia erozija, organinių medžiagų mažėjimas, tankinimas, įdruskėjimas ir nuošliaužos. Jų bus reikalaujama nustatyti tikslus, kurie padėtų mažinti pavojų šiose vietovėse, ir parengti jų įgyvendinimo priemonių programas. Be to, jos privalės užkirsti kelią bet kokiai papildomai taršai, sudaryti jų teritorijoje esančių užterštų sklypų sąrašą ir parengti nacionalines valymo strategijas. Parduodant sklypą, kuriame yra arba buvo vykdoma galinti teršti veikla, pardavėjas arba būsimas pirkėjas privalės pateikti ataskaitą apie dirvožemio būklę administracijai ir kitai sandorio šaliai. Galiausiai, valstybės narės raginamos riboti arba sušvelninti dirvožemio sandarinimo poveikį, pavyzdžiui, reikalaujant atgaivinti apleistus pramoninius sklypus.

3.1

EESRK pritaria Komisijos komunikatui dėl Dirvožemio apsaugos teminės strategijos, kuris yra 2002 m. priimto komunikato (1) tąsa, ir pasiūlymui parengti direktyvą, nustatančią pagrindą dirvožemio apsaugai. Jau 2000 m. nuomonėje savo iniciatyva dėl nuotekų dumblo naudojimo žemės ūkyje (2) EESRK kreipėsi į Komisiją siūlydamas imtis iniciatyvos siekiant nustatyti minimalius dirvožemio apsaugos standartus Bendrijos lygiu.

3.2

Ketverius metus Komisija vykdė atvirą ir plataus masto procedūrą — rengė diskusijas ir daug įvairių konsultacijų siekdama parengti dirvožemio apsaugos strategiją. EESRK taip pat turėjo galimybę stebėti šią procedūrą. Šioje nuomonėje pateikiamos pastabos — tai visų pirma reakcija į pasiūlymą parengti pagrindų direktyvą, dėl kurios vykdomos konsultacijos su EESRK. Jos taip pat susijusios su Komisijos komunikatu.

3.3

Dirvožemis ir jo funkcijos yra neįkainojamas gamtos išteklius, lemiantis gyvybės ciklą ir netgi žmogaus išlikimą. Žmogaus veikla įvairiais būdais daro įtaką dirvožemio funkcijoms ir jų naudojimui. Europos lygio direktyvoje reikia sutelkti dėmesį į tas sritis, kuriose ariamajai žemei kyla didžiausias pavojus: pasikeitusi dirvožemio naudojimo paskirtis, dirvožemio tarša pramonės rajonuose, dirvožemio sandarinimas ir erozija.

3.4

Dirvožemis ir jo funkcijos bei tam tikros politikos sritys yra susijusios su dvejopo skirtingo pobūdžio Bendrijos ir nacionaliniais teisės aktais: vandens pagrindų direktyva, nitratų direktyva, teisės aktais, reglamentuojančiais chemines medžiagas, ir kt. Kai kurios valstybės yra parengusios konkrečius teisės aktus, reglamentuojančius dirvožemio stebėseną ir dirvožemio tipo bei užterštumo nustatymą. Todėl Komisijos pasiūlymu turi būti ne pabloginama padėtis, o šioms valstybėms užtikrinamas pakankamas lankstumas.

3.5

Komisija pabrėžia, kad išlaidas dėl dirvožemio degradacijos turi padengti ne žemės naudotojai, o visuomenė ar kiti subjektai. EESRK norėtų pabrėžti, kad atsakomybę už padarytą žalą turi prisiimti tas, kuris ją padarė, ir nebūtinai tai būna žemės naudotojas. Daugeliu atvejų žemės naudotojai patiria oro taršos ir kai kurių sektorių keliamos taršos (pramoninių teršalų, potvynių ir kitų išmetamųjų teršalų) padarinius ir susiduria su kenksmingu jų poveikiu, už kurį jie visiškai nėra atsakingi.

3.6

EESRK pastebi, jog visame savo dokumente Komisija pabrėžia, kad investicijas, būtinas užtikrinti dirvožemio apsaugą, turi atlikti žalą padaręs asmuo ir, žinoma, toks požiūris yra teisingas, kadangi jis padėtų užtikrinti vienodas atsakomybės sąlygas. Be to, tai apimtų ir kitas, ne tik su dirvožemio apsauga susijusias, teisėkūros sritis.

3.7

EESRK pritaria konkrečios dirvožemio apsaugos strategijos priėmimui ir, ja remiantis, pagrindų direktyvos kūrimui. Pagrindų direktyva padėtų sukurti vienodos apsaugos sąlygas, kurias reglamentuotų bendros taisyklės, sprendžiant problemas, kurios galėtų turėti tarpvalstybinį pobūdį. Jei iš tiesų siekiama sustiprinti dirvožemio apsaugą, ši politikos sritis turi būti įtraukta ir į kitus teisės aktus.

3.8

Komisija taip pat mano, kad išlaidų ir naudos santykis priklausys nuo siekiamų tikslų ir nuo to, kaip bus išnaudotos esamos galimybės, pavyzdžiui, bendrosios žemės ūkio politikos aplinkos srityje. EESRK nori atkreipti dėmesį į tai, kad dar neaišku, kaip valstybės narės, atsižvelgdamos į vienodą teisinį apibrėžtumą, supras ir taikys BŽŪP numatytą kompleksinį susiejimą. Jei pagrindų direktyvos tikslas — užtikrinti dirvožemio apsaugos bendrą pagrindą ir išvengti, kad susijusiems dalyviams tektų labai skirtingi ekonominiai įpareigojimai, tai direktyvoje taip pat turėtų būti siekiama panašių tikslų, kad būtų išvengta konkurencijos iškreipimo.

3.9

Kaip didžiausią neigiamą įtaką dirvožemio degradacijai darančią žmogaus veiklą Komisija paminėjo netinkamą ūkininkavimo ir miškininkystės praktiką. Ir priešingai, žemės ūkyje ir miškininkystėje taikant gerą ūkininkavimo praktiką, dirvožemio funkcijos išsaugomos ar netgi pagerinamos. Grėsmė ariamajai žemei taip pat susijusi su žemės naudojimo paskirties pasikeitimu, pramonės plėtra, transporto infrastruktūromis, oro tarša, troposferos ozonu ir kitokio pobūdžio tarša. Būtina atsižvelgti į šiuos aspektus, nors teritorijų planavimas (miestų planavimas) — ne ES, o valstybių narių kompetencijos sritis.

3.10

Rinkos jėgos ir šiuo metu vykdoma žemės ūkio politika padėjo skatinti struktūrinius pokyčius ir specializaciją bei gana aiškiai atskirti pasėlių auginimą ir gyvulininkystę, o tai gali lemti organinių medžiagų dirvožemyje mažėjimą. Nauja bendroji žemės ūkio politika ir ja nustatytos nuo gamybos apimčių nepriklausančios išmokos dar labiau sustiprina šią tendenciją.

3.11

Komisija mano, kad vykdomas ekologinis, ekstensyvus ūkininkavimas ir šioje srityje taikomas integruotas požiūris gali daryti teigiamą įtaką dirvožemiui. Tokia nuomonė yra šiek tiek paviršutiniška. Viskas priklauso nuo įgytų žinių ir ūkininkavimo būdų. Maisto produktų gamybai skirta žemė, pagal apibrėžimą, turi būti natūrali žemė, naudojama dirbimui. Vadinasi, tam tikras poveikis yra neišvengiamas ir su tuo reikia susitaikyti, jei norima gaminti maisto produktus. Poveikis žemės ūkio paskirties dirvožemiui priklauso nuo metų laiko ir klimato sąlygų, tačiau tai nereiškia, kad reikia taikstytis su trąšų naudojimu, erozija, humuso sluoksnio mažinimu ir pan. Tinkamai ūkininkaujanti žemės ūkio įmonė, kuri naudojasi iki šiol sukaupta patirtimi, gali prisidėti prie dirvožemio kokybės išsaugojimo ir gerinimo. Nedaugelis verslininkų turi tokią ilgalaikę perspektyvą tiek investicijų, tiek žemės naudojimo požiūriu, kokią turi ūkininkai ir miškininkai. Reikėtų remti ir skatinti tokį aukštą su dirvožemio apsauga susijusio ūkininkų sąmoningumo lygį, naudojant konsultavimo sistemas bei savanoriškas priemones ir paskatas.

3.12

Komisija taip pat mano, kad direktyva dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą (3) padeda stiprinti aplinkos apsaugą. Tai teigiamas ir teisingas žingsnis. Tačiau taip pat reikia priminti, kad tai nesuderinama su požiūriu, kurio šiuo metu yra laikomasi, kad, vienintelį kartą padarius žalą, galima sulaukti trejopos bausmės: nustojama mokėti išmokas, taikoma baudžiamoji atsakomybė ir patiriamos administracinės išlaidos.

3.13

EESRK pritaria minčiai, kad, siekiant tvaraus dirvožemio naudojimo, reikia sukurti bendrą Europos dirvožemio strategiją.

3.14

Kad ši strategija būtų sėkmingai įgyvendinta, dirvožemio apsaugos klausimams nagrinėti būtų galima sukurti nepriklausomų ekspertų grupę, kurią sudarytų viešojo ir privataus sektoriaus atstovai.

4.1

EESRK labai kritiškai vertina tai, kad Komisija vis dar nepristatė iš dalies pakeisto direktyvos pasiūlymo dėl nuotekų dumblo naudojimo žemės ūkyje ir leistino sunkiųjų metalų kiekio, kurį Komisija rengia jau keletą metų. Komunikate dėl dirvožemio apsaugos nurodoma, kad siekiamas tikslas — šį pasiūlymą pristatyti 2007 m. 2002 m. paskelbtame pirmajame komunikate dėl teminės dirvožemio apsaugos strategijos nurodoma, kad jo persvarstymas turėtų būti įtrauktas į dirvožemio strategiją. Taigi, gerokai vėluojama įgyvendinti vieną pagrindinių priemonių, skirtų stiprinti dirvožemio apsaugą ir užtikrinti maisto produktų saugą. Todėl reikėtų šią pakeistą direktyvą dėl nuotekų dumblo naudojimo būtinai paskelbti tuo pat metu kaip ir dirvožemio apsaugos strategiją.

4.1.1

Šiuo metu galiojančioje direktyvoje dėl nuotekų dumblo (4)yra leidžiamas pernelyg didelis nuotekose esantis sunkiųjų metalų kiekis, kuris gali būti patekęs į žemės ūkio paskirties žemę. EESRK nori priminti 2000 m. priimtą nuomonę savo iniciatyva dėl Tarybos direktyvos 86/278/EEB dėl nuotekų dumblo naudojimo žemės ūkyje persvarstymo, kurioje buvo reikalaujama nustatyti griežtus reikalavimus dėl leistino sunkiųjų metalų kiekio. Be to, trūksta informacijos apie taršą kitomis cheminėmis medžiagomis, jų tarpusavio sąveiką ir poveikį dirvožemiui bei maisto produktų saugai, kai šios medžiagos patenka į dirbamą žemę.

4.1.2

EESRK mano, kad tai yra labai rimta problema, ir primena 2006 m. lapkričio mėn. medicininiame leidinyje „The Lancet“ dviejų mokslininkų pristatytą tyrimą. Nors šis tyrimas yra vienintelis, jo rezultatai parodė, kad aplinkoje esančios gerai žinomos nuodingos medžiagos gali daryti iki šiol nepastebėtą poveikį embriono ir mažų vaikų smegenų vystymuisi. Mokslininkų manymu, šį reiškinį būtų galima susieti su rimtais pakitimais: autizmu, dėmesio sutrikimais, hiperaktyvumo sindromu ir vystymosi sutrikimais. Šių cheminių medžiagų taip pat galima aptikti buityje naudojamose priemonėse. Įvairiais būdais jos patenka į kanalizacijos sistemas. Mums dar labai trūksta žinių apie jų poveikį dirvožemiui, kai nuotekų dumblas naudojamas tręšimui.

4.1.3

EESRK nuomone, teigiama yra tai, kad Komisija, atrodo, atsisakė savo ankstesnio požiūrio, pagal kurį geriausias nuotekų dumblo naudojimo būdas aplinkos požiūriu — jo paskleidimas ant dirvos. Apie tai kalbama komunikate dėl teminės atliekų strategijos (5). Šiame dokumente Komisija dar kartą patvirtina, kad, priėmusi dirvožemio apsaugos strategiją, ji sieks pristatyti persvarstytą direktyvos pasiūlymą dėl nuotekų dumblo. Vis dėlto EESRK mano, kad to laukti nereikėjo. Priešingai, reikėjo gerokai anksčiau pasiūlyti iš esmės persvarstyti direktyvą dėl nuotekų dumble esančių leistinų sunkiųjų metalų ir kitų teršalų kiekio, ypač atsižvelgiant į tai, kad Komisija savo pasiūlyme priimti direktyvą nurodo, jog būtina riboti dirvožemiui pavojingų medžiagų naudojimą.

4.1.4

Nuotekų dumblo naudojimas žemės ūkyje ir teršalų koncentracija yra vienas svarbiausių klausimų dirvožemio apsaugos ir maisto produktų saugos srityje. Todėl labai svarbu išsiaiškinti, kas — žemės naudotojas ar nuotekų dumblo gamintojas, t. y. miestai ir savivaldybės — turi prisiimti atsakomybę už galimą žalą dirvožemiui. Persvarstytoje direktyvoje dėl nuotekų dumblo reikėtų tiksliai nustatyti atsakomybės ir žalos atlyginimo sąlygas.

4.1.5

Be to, dirvožemio apsaugos sričiai labai svarbu, kad būtų parengti aiškiau apibrėžti nauji teisės aktai, reglamentuojantys saugesnį cheminių medžiagų naudojimą, ypač būdus, kuriais visuomenė šalina nuotekų dumblą jį paskleisdžiant ant dirvos. Siekiant apsaugoti dirvožemį, būtina pavojingas chemines medžiagas pakeisti mažiau kenksmingomis.

4.1.6

EESRK ragina Komisiją kuo skubiau parengti persvarstytą direktyvos pasiūlymą ir atlikti rizikos analizę, apimančią daugiau klausimų negu nagrinėjamoje direktyvoje. Tai turėtų būti vienas svarbiausių dirvožemio apsaugos uždavinių ariamosios žemės srityje siekiant užkirsti kelią taršai ir užtikrinti didesnę maisto produktų saugą.

4.2

Direktyvos dėl dirvožemio apsaugos 1 straipsnyje nurodoma, kad „tokios priemonės — tai minėtų procesų švelninimo ir degradavusių dirvožemių atkūrimo bei išvalymo bent tiek, kad jie atitiktų esamus ir numatomus naudojimo poreikius, priemonės“. EESRK pritaria šiam principui, tačiau abejoja, ar pagrindų direktyvoje reikėtų vartoti pasakymą „bent tiek“. Šį klausimą reikėtų nagrinėti atsižvelgiant į realią padėtį ir atskirai svarstant kiekvieną konkretų atvejį.

4.3

EESRK mano, kad pagal dabartinę 3 straipsnio redakciją valstybėms narėms galėtų būti sudarytos sąlygos rengti konkurenciją iškreipiančią nacionalinę sektorių politiką. Svarbu, kad straipsnyje būtų numatytas įvertinimas, tačiau bet kurios priemonės turi atitikti reikalavimus, būtinus tinkamam vidaus rinkos veikimui, t. y. bendras taisykles ir vienodas konkurencijos sąlygas.

4.4

Komitetas taip pat mano, kad, remiantis 4 straipsnio nuostatomis, užtikrinama praktiškai begalinė intervencijos galimybė. Pirmiau minėtose pastabose dėl žemės ūkio paskirties žemės EESRK aiškiai nurodė, kad dirbamajai žemei neišvengiamai daromas poveikis, kuris priklauso nuo veiksnių, nesusijusių su žemės naudotojų daromu poveikiu: metų laiko, klimato ir pan. Į tai atsižvelgiant, valstybėms narėms keliami reikalavimai turi būti tinkamai pagrįsti. Be to, turėtų būti tam tikra sąsaja tarp įvairių valstybių narių veiksmų. Tai dera ir su 9 straipsnyje numatytomis nuostatomis dėl proporcingų priemonių, skirtų dirvožemio funkcijoms išsaugoti.

4.5

12 straipsnyje nurodoma, kad sklypo savininkas arba būsimasis pirkėjas turi parengti dirvožemio būklės ataskaitą. EESRK nuomone, prašyti būsimo pirkėjo pateikti tokią ataskaitą būtų klaidinga. Kadangi valstybių narių teisės aktai skiriasi, būtinas tam tikras lankstumas. Todėl šio straipsnio formuluotę reikėtų keisti.

4.6

17 straipsnyje kalbama apie savanorišką keitimąsi informacija, kurį Komisija numačiusi įgyvendinti. Komisija turėtų stengtis užtikrinti, kad iš tiesų būtų keičiamasi panašia patirtimi ir siekiama suderinto požiūrio, užtikrinančio vienodas konkurencijos sąlygas. Savanoriškai keičiantis informacija, būtinas ir aktyvus Komisijos dalyvavimas.

4.7

22 straipsnyje nurodoma, kad valstybės narės nustato su baudomis susijusias taisykles. EESRK manymu, teisinio apibrėžtumo požiūriu svarbu, kad šios baudos būtų pagrįstai proporcingos padarytai žalai. Negalima sutikti su nuostata, kad už vieną kartą padarytą žalą galima nubausti keletą kartų įvairiomis bausmėmis.

4.8

23 straipsnyje siūloma iš dalies pakeisti Direktyvą 2004/35/EB ir numatyta, kad viešoji valdžios institucija įpareigoja žalą padariusį subjektą imtis susidariusiai padėčiai ištaisyti reikalingų priemonių. EESRK mano, kad šios nuostatos galima laikytis tik tuo atveju, jei pats žemės naudotojas padarė žalą, o tai dokumente nėra aiškiai apibrėžta.

20.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 168/34

—

Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, nustatančio maisto priedų, fermentų ir kvapiųjų medžiagų leidimų suteikimo procedūrą

—

Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl maisto fermentų ir iš dalies keičiančio Tarybos direktyvą 83/417/EEB, Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1493/1999, Direktyvą 2000/13/EB ir Tarybos direktyvą 2001/112/EB

—

Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl kvapiųjų medžiagų ir tam tikrų kitų aromatinių savybių turinčių maisto ingredientų naudojimo maisto produktuose ir ant jų ir iš dalies keičiančio Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1576/89, Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1601/91, Reglamentą (EB) Nr. 2232/96 ir Direktyvą 2000/13/EB

—

Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl maisto priedų

1.1

Komitetas teigiamai vertina pasiūlymų paketą dėl priedų, fermentų ir kvapiųjų medžiagų ir dėl bendros leidimų suteikimo procedūros, nes juo prisidedama prie veiksmingos ir konkurencingos vidaus rinkos, užtikrinančios aukšto lygio žmonių gyvybės ir sveikatos apsaugą.

1.2

Komitetas mano, kad aiškios, suderintos saugos vertinimo taisyklės, kuriomis nustatomi konkretūs laikotarpiai ir priimtini įkainiai, yra naudingos ir vartotojams, ir gamintojams, ypač mažiesiems gamintojams.

1.3

Komitetas teigiamai vertina Komisijos planą supaprastinti ir suderinti priedų, fermentų ir kvapiųjų medžiagų sektorius bei skatinti jų darną patvirtinant vieną bendrą leidimų jas naudoti suteikimo procedūrą.

1.4

Komiteto nuomone, bendra visos ES leidimų suteikimo procedūra vidutiniu ir ilgu laikotarpiu būtų labai naudinga bendrajai rinkai, tačiau reikia atsižvelgti į naujųjų normų poveikį importuojamiems produktams.

1.4.1

Europa ir eksporto, ir importo srityje nuolat konkuruoja pasaulio rinkoje, o siūlomos taisyklės daugeliu atvejų yra sunkiau įgyvendinamos nei Codex Alimentarius nustatytos taisyklės, todėl yra iškreipiama konkurencija Europos įmonių, ypač mažųjų, nenaudai.

1.5

Komitetas teigiamai vertina pasirinktą procedūrą, t. y., kai Bendrijos sąrašo pakeitimams taikoma komitologijos procedūra su sąlyga, kad bus užtikrintas aukštas skaidrumo lygis, nuolatinis dialogas su gamintojais ir vartotojais bei greiti naujovių diegimo ir produktų kūrimo mechanizmai.

1.6

Komitetas pritaria, kad reikia remti EMST (Europos maisto saugos tarnybos) darbą, siekiant skaidraus rizikos vertinimo, grindžiamo moksliniais duomenimis ir objektyviais motyvais ir taip apsaugoti vartotojus.

1.7

Komitetas rekomenduoja sukonkretinti procedūras ir stiprinti žmogiškuosius ir finansinius EMST išteklius ir, laikantis konfidencialumo, užtikrinti aukštesnę kokybę, skaidrius ir nepriklausomus vertinimus.

1.8

Komitetas taip pat mano, kad valstybės narės veiksmingomis metodikomis, apimančiomis atitinkamos pramonės šakos teikiamus duomenis, turėtų atkakliau stebėti priedų, fermentų ir kvapiųjų medžiagų vartojimą.

1.9

Komitetas mano, kad leistinų priedų, fermentų ir kvapiųjų medžiagų sąrašus reikėtų persvarstyti nuolat, su sąlyga, kad persvarstymas bus grindžiamas nuolatiniu struktūrizuotu dialogu su vartotojais ir gamintojais bei nepareikalaus papildomų laiko ir lėšų sąnaudų.

2.1

Mokslo ir technologijų pažanga teikia galimybes gaminti geresnės kokybės produktus, kadangi, be kita ko, juose naudojamas mažas fermentų, kvapiųjų medžiagų ir priedų kiekis. Ši pažanga taip pat teikia galimybių išvengti netinkamo šių medžiagų naudojimo.

2.2

Siekdama toliau tobulinti Bendrijos teisės aktus remiantis principu „nuo ūkio iki stalo“, Komisija Maisto produktų saugos baltojoje knygoje, dėl kurios Komitetas pateikė nuomonę (1), paskelbė ketinimą atnaujinti ir sukonkretinti galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius maisto priedus ir kvapiąsias medžiagas ir parengti specialiąsias nuostatas dėl fermentų (Baltosios knygos 11 ir 13 veiksmai).

2.3

Komitetas visuomet rėmė tikslą užtikrinti sklandų vidaus rinkos veikimą, kartu užtikrinant aukšto lygio žmonių gyvybės ir sveikatos apsaugą, ir nuolat pritarė, kad reikia laikytis visuotinio ir integruoto požiūrio į ES maisto saugą.

2.4

Komiteto nuomone, visa Europos maisto grandinė „nuo ūkio iki stalo“ turi būti grindžiama teisės aktais. Kiekviena maisto grandinės grandis turi būti vienodai stipri, o Komisija turi užtikrinti patikimą Bendrijos teisės aktų įgyvendinimą (2).

2.5

Bendros fermentų, kvapiųjų medžiagų ir maisto priedų leidimų procedūros priėmimas yra viena pagrindinių Komisijos pasiūlymų paketo naujovių, taigi, Komitetas teigiamai vertina Komisijos supaprastinimo planą, kuriuos siekiama suderinti šiuos sektorius. Taip bus atsisakyta daugelio atskirų valstybių narių leidimų suteikimo procedūrų, panaikintos dvigubos leidimų sistemos ir gerokai sumažinta administracinė ir biurokratinė našta.

2.6

Maisto priedus reglamentuojantys teisės aktai Europos lygmeniu jau suderinti. Šiuo metu teisės aktais leidžiama naudoti apie 330 maisto priedų ir vis dar gausu prašymų leisti naudoti naujus priedus arba taikyti naujus priedų naudojimo būdus.

2.6.1

Vertinant šiuos prašymus, ypač siekiant priimti su rizikos valdymus susijusius sprendimus, reikia gana išsamios informacijos apie atitinkamų medžiagų naudojimą ir savybes.

2.7

Suderinus kvapiųjų medžiagų ir fermentų procedūras, bus lengviau taikyti leidimų suteikimo procedūras, sumažinti techninių duomenų lapų atnaujinimo ir pakuočių ženklinimo pakeitimo išlaidas.

2.8

Šiuo metu dėl skirtingų maisto fermentus reglamentuojančių valstybių narių teisės aktų vyraujantis teisinis neapibrėžtumas gali iškraipyti maisto fermentų rinką ir įvairiose valstybėse narėse padidinti administravimo ir finansinę naštą. Be to, nesant derinimo iniciatyvos, ir toliau bus taikoma skirtingo lygio apsauga dėl valstybių narių nevienodo rizikos suvokimo, saugos vertinimo ir skirtingų maisto fermentus reglamentuojančių teisės aktų.

2.8.1

Reikia pažymėti, kad nesant suderintų ES taisyklių, gali iškilti kliūčių laisvam prekių judėjimui ir prekybai, tačiau saugos vertinimų ir leidimų naudoti maisto fermentus suteikimo derinimui gali prireikti didelių investicijų, visų pirma padengti leidimų suteikimo išlaidoms, kurios, manoma, sieks maždaug 150-250 000 eurų (3) vienam fermentui.

2.8.2

Maisto fermentų pramonė nuolat kuria technologijas ir procesus, skirtus maisto gamybos naujovėms plėtoti ir gamybai gerinti. Vis dėlto reikėtų pakankamai įvertinti galimą cheminę alergijos, toksiškumo ir liekamojo mikrobiologinio aktyvumo riziką. Dėl šios galimos rizikos būtina nuolat atlikti vartotojų saugos vertinimus, ypač iš genetiškai modifikuotų organizmų pagamintų fermentų.

2.9

Kalbant apie teisės aktus, reglamentuojančius kvapiąsias medžiagas ir tam tikrus kitus aromatinių savybių turinčius maisto ingredientus, naudojamus maisto produktų gamyboje, administruojant „leistinų medžiagų sąrašą“, kuriame įregistruota maždaug 2 600 kvapiųjų medžiagų, būtina taikyti efektyvesnę leidimų suteikimo procedūrą.

2.9.1

Kvapiąsias medžiagas reglamentuojančių teisės aktų derinimas neabejotinai sutvirtins Europos Sąjungos poziciją derybose su trečiosiomis šalimis dėl kvapiųjų medžiagų įtraukimo į Codex Alimentarius sistemą ir neleis kad nukentėtų Europos įmonės, ypač MVĮ.

2.9.2

Sukūrus bendrą integruotą ES kvapiųjų medžiagų rinką, Europos kvapiųjų medžiagų gamybos ir kūrimo pramonė galės išlaikyti pirmaujančią padėtį.

2.9.3

Vis dėlto, reikėtų įvertinti ir papildomą darbą, kurį reikės atlikti siekiant įgyvendinti naujus kvapiųjų medžiagų ženklinimo standartus.

2.10

Komitetas mano, kad Europos maisto saugos tarnybai reikėtų skirti daugiau išteklių ir priemonių bei sukurti naujas procedūras, kuriomis būtų užtikrinamas nepriklausomas, skaidrus ir aukštos kokybės maisto priedų, fermentų ir kvapiųjų medžiagų saugos vertinimas.

2.11

Perėjus nuo sprendimų priėmimo, grindžiamo bendro sprendimo su Europos Parlamentu procedūra, prie komitologijos procedūros ir į leidimų suteikimą įtraukus komitetus, reikės taikyti aiškius ir skaidrius kriterijus, pagal kuriuos būtų galima įvertinti, ar saugios savybės, kurios, kaip teigiama, vartotojams teikia naudos.

2.12

Kaip Komitetas pabrėžė ankstesnėse nuomonėse (4), norint sugebėti įvertinti maisto saugos srityje padarytą pažangą ir nuspręsti, ar naujoji sistema atitinka lūkesčius, būtini šie vertinimo kriterijai: padidėjęs ar sumažėjęs vartotojų pasitikėjimas, maisto krizių atsiradimas ir jų sprendimo būdai, glaudesnis suinteresuotų subjektų bendradarbiavimas ir kt.

3.1

Komisijos pateiktu pasiūlymų paketu siekiama aiškiau išdėstyti esamus teisės aktus, reglamentuojančius maisto priedus ir kvapiąsias medžiagas, ir nustatyti naujas taisykles dėl fermentų. Kitu pasiūlymu, remiantis Europos maisto saugos tarnybos (EMST) pateiktomis mokslinėmis nuomonėmis, siekiama nustatyti bendras leidimų suteikimo procedūras visuose trijuose sektoriuose.

3.2

Maisto priedai. Naujosios taisyklės skirtos supaprastinti ir patobulinti leidimų naudoti maisto priedus suteikimo sistemą, kurią dabar reglamentuoja Direktyva 89/107/EEB. Remiantis Reglamentu 178/2002/EB, leidimai įtraukti priedus į naująjį leistinų medžiagų sąrašą būtų grindžiami EMST atliktu maisto saugos rizikos vertinimu. Viename iš pasiūlymų siekiama peržiūrėti techninius dabartinės leidimų suteikimo sistemos aspektus ir numatomos naujos Bendrijos nuostatos dėl kituose prieduose naudojamų priedų.

3.3

Fermentai. Siūloma nauja teisinė maisto fermentų vertinimo, tvirtinimo ir stebėjimo sistema, pagal kurią, remiantis palankia EMST moksline nuomone, būtų kuriamas visų leistinų fermentų, kurie galutiniame maisto produkte atlieka technologinę funkciją, sąrašas. Taip pat išdėstytos maisto fermentų ženklinimo nuostatos, tačiau numatyta netaikyti ženklinimo reikalavimų maisto fermentams, kurie naudojami kaip pagalbinės perdirbimo medžiagos.

3.4

Kvapiosios medžiagos. Numatyta peržiūrėti Direktyva 88/388/EEB nustatytas bendrąsias taisykles ir suderinti jas su technologijų ir mokslo pažanga. Direktyva bus keičiama nauju reglamentu, kuriuo, bus nustatytos aiškesnės taisyklės dėl:

3.5

Bendra leidimų suteikimo procedūra. Pasiūlyme rekomenduojama nustatyti bendrą maisto priedų, fermentų ir kvapiųjų medžiagų leidimų suteikimo procedūrą, grindžiamą Europos maisto saugos tarnybos pateiktais rizikos vertinimais ir rizikos valdymo sistema. Vadovaujantis reguliavimo komiteto procedūra, į įvairius leidimų suteikimo etapus įtraukiamos valstybės narės ir Komisija. Pasiūlyme Komisijai patikimas uždavinys, remiantis EMST moksliniais vertinimais, rengti ir atnaujinti įvairius kiekvienos atitinkamų medžiagų kategorijos „leistinų medžiagų sąrašus“. Medžiagos įtraukimas į vieną iš šių sąrašų reiškia, kad bendru lygmeniu leista ją naudoti visiems Bendrijos rinkoje veikiantiems ūkio subjektams.

4.1

Komitetas iš esmės teigiamai vertina Komisijos pasiūlymus tuo atveju, jei bus apsaugoti vidaus rinkos veiksmingumas ir konkurencingumas ir užtikrinta aukšto lygio žmonių gyvybės ir sveikatos apsauga.

4.2

EESRK mano, kad siūloma priemonė — reglamentas — suteiks geresnes garantijas nei direktyva, kuri leistų skirtingai aiškinti taisyklių įgyvendinimą.

4.3

Komiteto požiūriu, galimybė gauti bendrą leidimą, galiojantį visoje Europos Sąjungoje, vidutiniu ir ilgu laikotarpiu gali būti labai naudinga vidaus rinkai.

4.3.1

Vis dėlto reikia atsižvelgti į naujųjų normų poveikį importuojamiems produktams ir į tai, kad Europa yra didelis pasaulio rinkoje konkuruojantis importuotojas, o Bendrijos taisyklės yra sunkiau įgyvendinamos už Codex Alimentarius šiuo metu nustatytas taisykles. Todėl pastarąjį reikėtų iš dalies pakeisti, kad nenukentėtų Europos įmonės.

4.4

Komisijos sprendimas Bendrijos sąrašo pakeitimams taikyti komitologijos procedūrą gali būti teigiamas žingsnis ir pramonei, ir pilietinei visuomenei tuo atveju, jei bus užtikrinamas didelis skaidrumas ir bus įmanoma plėtoti naujoves, kurti naujus, geresnius produktus, visų pirma kovos su alergijomis požiūriu.

4.5

Komitetas teigiamai vertina, kad EMST atliekamą rizikos vertinimą planuojama grįsti skaidriomis procedūromis, moksliniais duomenimis ir objektyviais motyvais.

4.6

Naujos EMST pavestos funkcijos turi būti vykdomos vadovaujantis konstruktyvesnėmis procedūromis, skiriant pakankamai žmogiškųjų ir finansinių išteklių ir tuo, laikantis konfidencialumo, užtikrinti aukštą kokybę, skaidrius ir nepriklausomus vertinimus.

5.1.1

Komitetas mano, kad įgyvendinimo priemonės, įskaitant paraiškos turinį, jos parengimą ir pateikimą, paraiškų galiojimo patikros priemones ir 9 straipsnyje numatytą informaciją, turėtų būti įtrauktos į EMST nuomonę.

5.1.2

Kalbant apie Bendrijos sąrašo atnaujinimą, leidimų suteikimo sistemos galutiniai terminai turėtų būti trumpesni — reikėtų nuo devynių iki trijų mėnesių sumažinti laiką, skirtą Komisijai reglamento projektui parengti, kad visas nagrinėjimo ir patvirtinimo ciklas būtų užbaigtas per 12 mėnesių.

5.1.3

Analogiškai reikėtų nustatyti galutinį terminą, iki kurio EMST arba Komisija tam tikrais atvejais galėtų pratęsti vertinimo laikotarpį. Ilgiausias leistinas laikotarpis turėtų būti nurodytas reglamente.

5.1.4

Komitetas mano, kad bendroje leidimų suteikimo procedūroje turėtų būti numatyta periodiškai persvarstyti ir atnaujinti sąrašus, ribojant sąnaudas bei pastangas ir remiantis nuolatiniu struktūruotu dialogu su gamintojais ir vartotojais.

5.1.5

Bendrijos leidimų suteikimo sistema jokiomis aplinkybėmis neturi būti naudojama techninėms prekybos kliūtims pateisinti. Todėl neturi būti leidžiami brangiai kainuojantys bandymai ir importo bei eksporto sertifikavimo procedūros.

5.2.1

Reikia aiškiau išdėstyti „pagrįsto technologinio poreikio“ ir „privalumų ir naudos vartotojui“ kriterijus (5 straipsnis).

5.2.2

20 straipsnyje nurodyta ant pakuotės teikiama informacija turi būti aiški ir atpažįstama plačiajai visuomenei ir vienoda visoje Bendrijoje.

5.3.1

Komitetas teigiamai vertina tai, kad visi maisto fermentai, atliekantys technologinę funkciją, įtraukti į reglamentą ir kad prieš įtraukimą į Bendrijos leistinų fermentų sąrašą turės būti patvirtinti.

5.3.2

Komitetas mano, kad vienas iš fermentų vertinimo kriterijų, kaip ir priedų atveju, turėtų būti „privalumai ir nauda vartotojui“.

5.3.3

Komitetas nori pabrėžti, kad reikėtų vengti sudėtingumo, todėl ženklinimas Bendrijos lygmeniu turi būti aiškus ir vienodas, naudingas ir gamintojams, ir vartotojams.

5.3.4

Komitetas mano, kad reikia vengti vertikaliuose teisės aktuose naudoti leistinų medžiagų sąrašus, kadangi tai sukurtų dvigubą leidimų suteikimo tiems patiems fermentams sistemą. Turi būti kuo greičiau pakeistos ankstesni direktyvos ir reglamentai, juose pateikiant vienodas nuorodas į naująjį reglamentą.

5.4.1

Komitetas mano, kad vertinimo kriterijai turėtų būti panašūs į priedų vertinimo kriterijus, įskaitant „privalumus ir naudą vartotojui“.

5.4.2

Komitetas pabrėžia, kad, kaip numatyta 14 straipsnyje dėl maisto kvapiųjų medžiagų pobūdžio ir kilmės, vartotojams reikia pateikti aiškesnę informaciją.

20.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 168/38

1.1

Nors ilgainiui ES žuvininkystės valdymo politika taikant naująjį didžiausio ilgalaikio sugaunamo kiekio principą duos naudos, EESRK nuomone, ji gali turėti ekonominio ir socialinio pobūdžio padarinių, kurie gali būti pernelyg skaudūs Europos žvejybos sektoriui. Todėl Komitetas siūlo visus šio principo įgyvendinimo už ir prieš apsvarstyti itin atidžiai atsižvelgiant į ekonominius, socialinius ir aplinkos aspektus.

1.2

Kadangi tiksliai įvertinti didžiausią skirtingų žuvų išteklių ilgalaikį sugaunamą kiekį yra nelengva, EESRK rekomenduoja, kad Komisijos daugiamečiuose planuose būtų numatytas atitinkamas kasmetinis koregavimas, laikantis laipsniškumo ir lankstumo principo, kuriam turėtų pritarti visi suinteresuoti sektoriai. Atsižvelgiant į tai turėtų būti kuo skubiau pasikonsultuota su regioninėmis patariamosiomis tarybomis, ES žuvininkystės ir akvakultūros patariamuoju komitetu ir Socialinio dialogo jūrų žuvininkystės klausimais komitetu užtikrinant, kad jų nariams pakaks laiko pateikto pasiūlymo terminams aptarti.

1.3

Todėl EESRK rekomenduoja, kad Komisija imtųsi visų atsargos priemonių nustatydama kasmetines atitinkamos išžvejojamų žuvų populiacijos normas, leisiančias ilgainiui užtikrinti didžiausią ilgalaikį sugaunamą kiekį mišrioje žvejyboje.

1.4

Europos Komisijos argumentui, kad ši žvejybos valdymo politika padės pasiekti prekybos pusiausvyrą, Komitetas nepritaria, kadangi tuščią tiekimo rinkos dalį, kurią užpildydavo Bendrijos įmonė, nedelsiant užpildys importas iš trečiųjų šalių. Todėl EESRK primygtinai ragina Komisiją neprarasti budrumo stebint ir kontroliuojant šį į Bendrijos rinką patenkantį importą.

1.5

Komitetas yra tos nuomonės, kad Komisija ir valstybės narės turėtų atsižvelgti į šioje nuomonėje minimus „kitus aplinkos veiksnius“, kurie taip pat daro poveikį jūrų ekosistemų pokyčiams. Komitetas taip pat rekomenduoja, kad būtų nustatyti apribojimai, lygiaverčiai tiems, kuriuos Komisija ir valstybės narės siekia nustatyti ekonominiams žuvininkystės sektoriaus dalyviams.

1.6

Kalbant apie koregavimą, kurio pageidaujama siekiant įgyvendinti didžiausio ilgalaikio sugaunamo kiekio principą, Komitetas mano, jog du Komisijos pasiūlytieji būdai papildo vienas kitą, kadangi valstybėms narėms teks įgyvendinti priemones, kurios yra labiausiai tinkamos atsižvelgiant į ekonominius ir socialinius padarinius atitinkamiems žvejybos sektoriams. EESRK išreiškia susirūpinimą dėl Europos žvejybos fondo, kuris neturi pakankamų priemonių spręsti dėl poveikio, kuris bus patirtas įgyvendinant naująją valdymo sistemą, kylančia problemas.

2.1

Komisijos komunikate dėl ES tausiosios žuvininkystės įgyvendinimo taikant didžiausio ilgalaikio sugaunamo kiekio principą  (1), apie kurį kalbama šioje nuomonėje, pateikiama Komisijos pozicija dėl žuvininkystės sektoriaus ekonominės veiklos gerinimo vadovaujantis bendra žuvininkystės politika.

2.2

Komisija numačiusi šią ekonominę veiklą gerinti siūlydama palaipsniui atsisakyti pernelyg intensyvios žvejybos, kadangi, jos nuomone, tai būtų ekonomiškai naudinga žvejybos pramonei, nes sumažėtų sąnaudos, būtų sugaunama daugiau žuvų, išaugtų žvejybos pelningumas ir sumažėtų išmetamų žuvų kiekis.

2.3

Komisija mano, kad, norint pasiekti šiuos tikslus, būtina kitaip valdyti Europos žvejybą: aktyviai siekti rezultatų, o ne vien tik stengtis išvengti nesėkmių.

2.4

Komisija nubrėžė naujas ES žvejybos valdymo politikos gaires, kurių pagrindą sudaro didžiausio ilgalaikio sugaunamo žuvų išteklių kiekio užtikrinimas kiekvienais metais.

2.5

Šių naujų politikos gairių pagrindą sudaro Europos Bendrijų ir valstybių narių tarptautinis politinis įsipareigojimas, priimtas Pasauliniame aukščiausiojo lygio susitikime tvaraus vystymosi klausimais, surengtame 2002 m. rugsėjo mėn. Johanesburge, „išlaikyti arba atkurti išnaudotus išteklius taip, kad būtų garantuotas didžiausias ilgalaikis sugaunamas kiekis, šiuos uždavinius įgyvendinant kiek įmanoma greičiau ir, jei galima, ne vėliau, kaip iki 2015 metų“.

2.6

Todėl reikia siekti pereiti prie ilgalaikės valdymo sistemos, kuri leistų geriausiai panaudoti Europos gyvųjų jūrų išteklių našumo galimybes. Tai visiškai atitinka platesnį bendrosos žvejybos politikos tikslą: užtikrinti tvarias ekonomines, aplinkosaugos ir socialines sąlygas.

2.7

Komunikate nurodoma, kad teigiamų ekonominių rezultatų galima pasiekti tik tada, jeigu pereinamuoju laikotarpiu bus žvejojama saikingiau. Visos suinteresuotos šalys turi dalyvauti permainų tempo pasirinkimo procese. Finansinė parama, tokia, kaip numatyta pagal pasiūlymą dėl Europos žvejybos fondo, turi padėti sušvelninti socialinius ir ekonominius padarinius pereinamuoju laikotarpiu.

3.1

Komisija, priimdama sprendimą diegti Bendrijoje didžiausiu ilgalaikiu sugaunamu kiekiu pagrįstą žvejybos valdymo sistemą, vadovavosi principu, kad paprasčiausiai buvo pernelyg daug žvejojama neatsižvelgiant į žuvų išteklius.

3.2

Pripažindamas, kad per pastaruosius 30 metų, visų pirma dėl pernelyg intensyvios žvejybos, Europos vandenyse gerokai sumažėjo kai kurių žuvų ištekliai, Komitetas pritaria požiūriui, kad reikėtų pereiti prie tausesnės žvejybos.

3.3

Komisija mano, kad žuvų išteklių valdymo sistemų, paremtų didžiausio ilgalaikio sugaunamo kiekio principu, įgyvendinimas apsaugotų išteklius nuo sunaikinimo ir tuo pačiu leistų didinti žuvų išteklius.

3.4

EESRK mano, kad šis principas teisingas, kadangi žuvų populiacijos didžiausias ilgalaikis sugaunamas kiekis — tai biomasės kiekis (žuvų kiekis), kurį galima taip eksploatuoti, kad ištekliai nebūtų paveikti. Todėl Komitetas visiškai pritaria šiais principais grindžiamai žuvininkystės valdymo politikai.

3.5

Tačiau Komitetas norėtų atkreipti Komisijos dėmesį į tai, kad bet kuris valdymo sistemos pakeitimas susijęs su rizika, ir todėl reikėtų ypač kruopščiai pasverti privalumus ir trūkumus.

3.6

Komunikate itin išsamiai aptariami žuvų išteklių valdymo sistemos, pagrįstos didžiausio ilgalaikio sugaunamo kiekio principu, privalumai, visų pirma privalumai aplinkos apsaugos atžvilgiu, tačiau jame išsamiau nenagrinėjami sistemos socialiniai ir ekonominiai privalumai žuvininkystės sektoriaus atžvilgiu, o trūkumai visai neminimi.

3.7

Vienas iš Komisijos nurodytų privalumų, su kuriuo nesutinka EESRK, tas, kad ši žvejybos valdymo politika pagerins prekybos balansą; taip yra todėl, kad tuštumą, atsirandančią Bendrijos įmonėms pasitraukus iš verslo dėl reikalavimo tenkinti didžiausio ilgalaikio sugaunamo kiekio rodiklius, nedelsiant užpildys ne Europos Sąjungos operatoriai, kadangi žuvininkystės produktų rinkos variklis — poreikis užtikrinti nuolatinį tiekimą.

3.8

Bendras principas, kurio laikosi Komisija naujos valdymo sistemos atžvilgiu — sumažinti išžvejojamos žuvų populiacijos dalį. Siekiant, kad žuvų užaugtų daugiau ir kad žvejojant būtų užtikrinta didesnė jų vertė bei žuvų sugaunama daugiau, reikia sumažinti jūroje sugaunamų žuvų dalį.

3.9

Nepaisant to, komunikate pripažįstama, kad sunku nustatyti žuvų populiacijų dydį, ir nors žvejyba (išžvejojama žuvų populiacijos dalis) turi didelę įtaką žuvų išteklių sveikatai, svarbūs ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, aplinkos pokyčiai ir jaunų žuvų antplūdis.

3.10

Todėl komunikate pateikiama ilgalaikė žuvų išteklių atkūrimo strategija siekiant žvejybos veiklos ir žuvų išteklių našumo pusiausvyros, ir siūloma tai daryti palaipsniui, mažinant žvejybos laivų skaičių arba tų laivų žvejybos pastangas.

3.11

Norint šią strategiją įgyvendinti taip, kad žvejai naudodami žuvų išteklius pasiektų didžiausią ilgalaikį sugaunamą kiekį, remiantis turimomis mokslininkų rekomendacijomis pirmiausia būtina nustatyti kiekvienai žuvų rūšiai tinkamas tikslines žvejybos normas ir metinį išžvejojamos žuvų populiacijos dalies lygį, išreikštus metrinėmis tonomis. Taip pat turime nustatyti koeficientą, pagal kurį kiekvienais metais būtų atliekamas kasmetinis koregavimas siekiant užsibrėžto rodiklio. Kaip numatyta bendroje žuvininkystės politikoje, šie sprendimai turėtų būti įgyvendinami per daugiamečius planus.

3.12

Bendrijos žvejybos valdymas šiuo metu įgyvendinamas vadovaujantis saugos ir atsargumo principais žuvų išteklių atžvilgiu. Metiniai bendri leistini sugauti žuvų kiekiai ir sugavimo kvotos nustatomos remiantis lyginamaisiais moksliniais pranešimais, o bendroje žuvininkystės politikoje numatyti išteklių atkūrimo planai įgyvendinami siekiant grąžinti mažėjančius žuvų išteklius į tvarų biologinį lygmenį.

3.13

EESRK mano, kad valdymo sistemos pakeitimas yra svarbus žingsnis, nes šiuo atveju nustatomas biologinio pobūdžio tikslas, pranokstantis dabartinės valdymo sistemos tikslus. Šis pakeitimas savo ruožtu taip pat reiškia, kad kasmet atliekant koregavimą bus gerokai sumažinama išžvejojamos žuvų populiacijos dalis, dėl to be abejonės reikės sumažinti žvejybos laivynus ir žvejybinę veiklą, ir Bendrijos žvejybos įmonės patirs nuostolių. EESRK išreiškia susirūpinimą, kad Europos žvejybos fondas neturi pakankamai priemonių šiems nemažiems nuostoliams kompensuoti. Tačiau, jei bus pasiekti numatyti tikslai, padėtis galėtų būti itin palanki toms žvejybos įmonėms, kurios tęs savo veiklą.

3.14

Vadovaudamasis šiuo požiūriu EESRK nori atkreipti Komisijos dėmesį į tai, kad didžiausio ilgalaikio sugaunamo kiekio įvertinimas įvairių žuvų rūšių atžvilgiu labai neapibrėžtas. Turėdamas omeny šį neapibrėžtumą Komitetas rekomenduoja, kad Komisija siektų, jog jos atliekamas kasmetinis daugiamečių planų koregavimas būtų pagrįstas.

3.15

Todėl sudėtingiausia yra rasti būdus, padėsiančius žvejų bendruomenėms ir įmonėms išgyventi tinkamai tvarkomą prisitaikymo etapą. Komiteto nuomone, tam reikės daug daugiau ir įvairesnių paramos priemonių nei tos, kurias iki šiol siūlė Komisija. Šios priemonės yra visiškai pagrįstos, nes užtikrina, kad po ankstyvojo perėjimo laikotarpio ateityje bus įgyvendintas tausesnės žvejybos modelis.

3.16

Tačiau Komitetas bet kuriuo atveju mano, kad, kaip nurodyta komunikate, reikia, jog visi asmenys, kuriems tai aktualu, dalyvautų priimant sprendimus dėl daugiamečių planų, jų įgyvendinimo vietos ir poveikio; todėl reikėtų nuolat konsultuotis su regioninėmis patariamosiomis tarybomis. Be to, EESRK mano, kad į šiuos pasitarimus reikėtų įtraukti ES žuvininkystės ir akvakultūros patariamąjį komitetą bei Socialinio dialogo jūrų žuvininkystės klausimais komitetą.

4.1

Norint įgyvendinti didžiausio ilgalaikio sugaunamo kiekio principu pagrįstą žvejybos valdymo sistemą, būtina išanalizuoti (kaip tai padaryta komunikate) grupę kitų klausimų, turinčių tiesioginį poveikį šioms sritims ir jų valdymui:

4.2

Poveikis aplinkai ir jo įtaka pokyčiams jūrų ekosistemose

4.2.1

Komunikate pripažįstama, kad labai neaišku, kokią įtaką jūrų ekosistemų raidai turės klimato ir orų pokyčiai ir kad šie bei kiti aplinkos veiksniai, be abejo, gali paveikti žuvų išteklius.

4.2.2

Nors Komisija negali nustatyti visų galimų padarinių aplinkai, ji mano, kad daugeliu atveju didžiausią poveikį turi pati žvejyba, ir kad jeigu žuvų ištekliai bus eksploatuojami stengiantis žvejoti mažiau, žuvų populiacijos taps atsparesnės ekologiniams pokyčiams.

4.2.3

Todėl komunikate laikomasi požiūrio, kad reikia tolygiai ir tausiai mažinti žvejybą siekiant užtikrinti, kad, mažinant išžvejojamos žuvų populiacijos dalį ir atkuriant išteklius, būtų įgyta daugiau žinių apie ekosistemas ir jų našumo galimybes, kurios padėtų pakoreguoti ilgalaikio valdymo tikslus.

4.2.4

EESRK sutinka su šiuo principu tik tuo atveju, jei tikrai bus tolygiai ir tausiai mažinama išžvejojamos žuvų populiacijos dalis tų žuvų rūšių, kurioms tai reikalinga. Komisija pripažįsta, kad dėl bandymų reguliuoti žuvų biomasę norint pasiekti pageidaujamą jos lygį, šioje pramonės šakoje greitai gali susidaryti nepriimtina, nestabili padėtis.

4.2.5

Vis dėlto Komitetas mano, kad „kiti aplinkos veiksniai“, kurie komunikate nėra net paminėti, pavyzdžiui, kenkėjų elgsena, tarša, naftos ir dujų telkinių žvalgymas bei jų eksploatacija, vėjo turbinos jūroje, jūros smėlio ir visų kitų išteklių gavyba ir t. t., taip pat daro įtaką pokyčiams jūrų ekosistemose.

4.2.6

EESRK ragina Komisiją užtikrinti, kad Žuvininkystės ir jūrininkystės reikalų direktoratas, kuris yra atsakingas už ES jūrininkystės politiką, nustatytų apribojimus, lygiaverčius tiems, kuriuos jis siekia nustatyti ekonominiams dalyviams žuvininkystės sektoriuje, kurių veikla taip pat daro įtaką žuvų išteklių dydžiui ir pokyčiams jūrų ekosistemose.

4.3.1

Mišri žvejyba yra sritis, kuriai sunkiausia taikyti didžiausio ilgalaikio sugaunamo kiekio principu pagrįstą žvejybos valdymo sistemą.

4.3.2

Komunikate pripažįstama, kad tai yra sunku, ir mišrios žvejybos valdymo sistema nėra išsamiau nagrinėjama. EESRK mano, kad reikėtų stiprinti Komisijos ryšius su regioninėmis patariamosiomis tarybomis bei Žuvininkystės ir akvakultūros patariamuoju komitetu šios žvejybos klausimais.

4.3.3

Komunikate nurodoma, jog svarbu išlaikyti jūrų ekosistemų pusiausvyrą, ir EESRK visiškai su tuo sutinka. Būtų labai pavojinga vienos rūšies sužvejoti mažiau, kad padidėtų kitos rūšies sugaunami kiekiai.

4.3.4

Sistemos sudėtingumą lemia tai, kad, kaip nurodyta komunikate, visų ekosistemos rūšių žvejyba paprastai turėtų būti vykdoma kaip žvejyba (pagal tikslinę žuvų sugavimo normą), leidžianti ilgainiui užtikrinti didžiausią ilgalaikį sugaunamą kiekį. Tai reiškia, kad kalbant apie didžiausio ilgalaikio sugaunamo kiekio normas, nustatytas skirtingų žuvų ištekliams mišrios žvejybos ekosistemoje, daugiamečiuose planuose bus nustatyti didžiausi sugaunamų žuvų kiekiai pagal tas žuvų rūšis, kurioms nustatytos žemiausios ilgalaikės normos, kad būtų pasiektas didžiausias ilgalaikis sugaunamas kiekis.

4.3.5

Komunikate taip pat nurodoma, kad siekiant išvengti atsitiktinio žuvų išteklių pereikvojimo atsiradus žuvų priegaudai, gali prireikti kai kuriuose daugiamečiuose planuose numatyti papildomų priemonių, pavyzdžiui, pakeisti žvejybos įrangą, numatyti uždaras zonas bei sezonus.

4.3.6

EESRK nuomone, nors toks valdymo sistemos principas atitinka platesnio pobūdžio bendros žuvininkystės politikos tikslą, Komisija vis dėlto turėtų atlikti labai išsamų įvairių normų didžiausiam ilgalaikiam sugaunamam kiekiui pasiekti įvertinimą ir pasikonsultuoti su visomis mišrioje žvejyboje dalyvaujančiomis šalimis dėl daugiamečių planų ekonominių ir socialinių padarinių.

4.4.1.1

Komunikate nurodoma, kad šiuos planus rengs Komisija pasikonsultavusi su atitinkamais sektoriais, remdamasi nešališkomis mokslinėmis rekomendacijomis ir visiškai atsižvelgdama į siūlomų priemonių ekonominį, socialinį ir aplinkosauginį poveikį.

4.4.1.2

Juose bus nustatoma tikslinė žvejybos norma ir priemonės šiam rodikliui palaipsniui pasiekti siekiant sumažinti bet kokį žalingą žvejybos poveikį ekosistemai. Mišrios žvejybos planuose reikėtų numatyti technines priemones, užtikrinančias, kad visų žuvų išteklių žvejyba atitiktų jiems nustatytus atitinkamus rodiklius ir galimybes eksploatuoti kai kuriuos žuvų išteklius mažiau, nei laikantis didžiausio ilgalaikio sugaunamo kiekio principo, taip siekiant kitų žuvų rūšių našumo padidėjimo.

4.4.1.3

Tais atvejais, kai mokslinė rekomendacija nepadeda įvertinti, kokie veiksmai reikalingi, kad būtų pasiektos didžiausio ilgalaikio sugaunamo kiekio sąlygos, daugiamečiuose planuose bus numatytas atsargumo principas.

4.4.1.4

Be to, planai ir juose nustatytos normos turi būti reguliariai persvarstomi.

4.4.1.5

EESRK mano, kad šios naujos žuvininkystės valdymo politikos gairės, kurios galėtų turėti aiškių privalumų tuo atveju, jei būtų pasiektas didžiausias ilgalaikis sugaunamas kiekis visų žuvų išteklių atžvilgiu, gali sukelti drastiškų padarinių žuvininkystės sektoriui: sugaunamų žuvų kiekiai gali netrukus sumažėti, o dėl to sumažėtų laivynas, darbo vietų skaičius ir taip susilpnėtų žvejų bendruomenių ekonominė struktūra.

4.4.1.6

Todėl Komitetas ragina Komisiją užtikrinti, kad konsultacijos, kurias ji ketina surengti su žuvininkystės sektoriaus atstovais, būtų gana lanksčios nustatant daugiamečių planų įgyvendinimo tempus ir sudarant galimybes žvejams laipsniškai prisitaikyti prie šios naujos valdymo sistemos.

4.4.1.7

Mišrios žuvininkystės klausimu EESRK laikosi nuomonės, kad daugiausia lankstumo reikėtų parodyti tuo atveju, kai žuvų išteklius galima nevaržomai eksploatuoti, kadangi jų būklė yra gera.

4.4.2.1

Parengus ir priėmus daugiamečius planus, nustatančius tam tikrus tikslus žuvų išteklių atžvilgiu, valstybės narės, siekdamos įgyvendinti šiuos tikslus, turės nuspręsti dėl pokyčių tempo ir dėl perėjimo proceso valdymo.

4.4.2.2

Komunikate pateikiami du šių permainų įgyvendinimo būdai:

4.4.2.3

Kiekviena valstybė narė gali pasirinkti ekonominį principą arba strategiją, o Bendrija turi pateikti valdymo sistemą, kurios paskirtis — palaipsniui atsisakyti pernelyg intensyvios žvejybos naudojant Europos žvejybos fondo finansinę priemonę.

4.4.2.4

Komunikate matyti, kad Komisija akivaizdžiai palaiko pirmąjį principą, kurio pagrindą sudaro nacionalinio žvejybos laivyno pajėgumų mažinimas, kadangi šiuo atveju būtų lengviau vykdyti stebėseną ir kadangi patirtis rodo, jog laivyno pajėgumų mažinimas yra lengviau priimamas visuomenės ir jį paprasčiau įgyvendinti nei kitus sprendimus.

4.4.2.5

EESRK pripažįsta, kad laivyno pajėgumų mažinimas — pats veiksmingiausias būdas palaipsniui atsisakyti pernelyg intensyvios žvejybos. Tačiau Komitetas mano, kad kiekviena valstybė narė, išanalizavusi ekonominius ir socialinius padarinius ir atsižvelgusi į tai, kad abiem variantais galima naudotis vienu metu kol bus pasiekti didžiausio ilgalaikio sugaunamo kiekio žuvų išteklių rodikliai, turėtų pasirinkti tokį principą, kuris jai labiausiai tinka.

4.4.2.6

EESRK sutinka su pasiūlymu, kad ekonominiai ir socialiniai pokyčių padariniai būtų analizuojami ne Europos, o regioniniu lygiu, kadangi atskirų valstybių narių žvejybos laivynų ypatumai gali labai skirtis.

4.4.2.7

Daugiamečiai planai bus grindžiami žvejyba sutelkiant dėmesį į kartu gaudomų žuvų išteklių grupes, ir šiuose planuose turi būti tokie veiksniai kaip kasmetinio žvejybos galimybių kitimo apribojimai taip užtikrinant stabilų ir sklandų perėjimą prie naujos tvarkos.

4.4.2.8

Pagaliau komunikate teigiama, kad visų daugiamečių planų, kurių tikslas yra didžiausias ilgalaikis sugaunamas kiekis, parengimui reikia nemažai laiko. Todėl Bendrija nuo 2007 m. turėtų priimti valdymo sprendimus, užtikrinančius, kad nebūtų didinamos nė vienų žuvų išteklių, kurie jau dabar pereikvojami, žvejybos normos. EESRK nuomone, Europos Komisija, prieš priimdama bet kokį sprendimą dėl 2007 m., turėtų konsultuotis su regioninėmis patariamosiomis tarybomis, ES žuvininkystės ir akvakultūros patariamuoju komitetu ir Socialinio dialogo jūrų žvejybos klausimais komitetu.

20.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 168/42

1.1

Komitetas pritaria šio dokumento (reglamento) teisiniam pagrindui (EB steigimo sutarties 95 straipsnis) ir formai.

1.2

Remiantis EB steigimo sutartimi, Europos Komisijai nesuteikti įgaliojimai imtis veiksmų prieš žiaurų elgesį su gyvūnais (be to, vykdomą ne ES teritorijoje), todėl tokio pobūdžio problemą ji gali spręsti tik įgyvendindama prekybos irvidaus rinkos kailių srityje jai suteiktus įgaliojimus ir atsižvelgdama į būtinybę suderinti skirtingus nacionalinius teisės aktus.

1.3

Komitetas pritaria Europos Komisijos nuomonei, kad tik visiškas uždraudimas gali užkirsti kelią drabužių ir žaislų importuotojams dideliais kiekiais į Europos Sąjungos teritoriją įvežti kačių ir šunų kailius bei dirbinius, kurių sudėtyje yra tokių kailių, ir sukurti kliūtis plataus masto draudžiamų kailių neteisėtai prekybai.

1.4

Komitetas pageidautų, kad sąvoka „kailis“ būtų tiksliai apibrėžta teisiniu požiūriu, aiškiai atskiriant kailio ir atskirų jo dalių (plauko, odos) sąvokas tam, kad uždraudimas galėtų būti taikomas visiems įmanomiems kačių ir šunų kailių panaudojimo būdams.

1.5

Komitetas pabrėžia, kad būtina pasirinkti veiksmingus kontrolės būdus ir taikyti komitologijos procedūrą priimtinausiai kontrolės tvarkai nustatyti.

2.1

Pasiūlyme priimti reglamentą, kuris grindžiamas EB steigimo sutarties 95 straipsniu (vidaus rinka), Europos Komisija siūlo uždrausti Europos Sąjungoje gaminti, importuoti, eksportuoti kačių ir šunų kailius bei jais prekiauti.

2.2

Reglamento pasiūlyme nagrinėjami pilietinei visuomenei, Europos Parlamentui rūpimi klausimai ir ES pirmininkaujanti Vokietija šį reglamentą laiko prioritetiniu.

2.3

Atrodo, kad būtent Azijoje katės ir šunys auginami ir skerdžiami baisiomis sąlygomis, o vėliau jų kailis naudojamas gaminant drabužius, aksesuarus arba žaislus. Tokių kailių aptikta ir Europos vidaus rinkoje.

2.4

Paprastai kailiai yra chemiškai apdorojami, nudažomi ir vėliau parduodami nuslepiant dirbinio kilmę. Pagal išvaizdą, tekstūrą arba atliekant DNR tyrimą moksliškai sunku nustatyti, kokio gyvūno kailis yra tokiu būdu apdorotas, kadangi perdirbimo proceso metu sunaikinama DNR struktūra. Atrodo, kad, taikant lyginamąjį metodą, tik masės spektrometrija gali padėti nustatyti tikslią kailio kilmę. Kadangi gali būti labai sudėtinga atlikti muitinės patikrinimus, reglamento pasiūlymo 4 straipsnyje numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos.

2.4.1

4 straipsnyje yra numatyta, kad nebus baudžiama už drabužių arba dirbinių, kurių sudėtyje yra uždraustų kailių, turėjimą asmeniniam naudojimui. Komiteto nuomone, siekiant išvengti biurokratinių problemų, reikėtų aiškiai nurodyti, kad reglamentas netaikomas, kai turima, naudojama asmeniniais tikslais arba disponuojama mažais kiekiais tokių asmeninių daiktų.

2.4.2

Komitologijos procedūra gali būti taikoma dėl ne ūkiuose pagamintos odos, skirtos kailiams gaminti ir atitinkamai ženklinamos, naudojimo.

2.5

Remiantis proporcingumo principu ir atsižvelgiant į tai, kad importuojama nelegaliai ir slaptai, kad prekės etiketėje nurodoma klaidinga informacija ir kad drabužių ar daiktų sudėtyje gali būti šunų ir kačių kailio, vienintelė įmanoma priemonė yra visiškas gaminimo, importo ir prekybos uždraudimas.

2.6

Daugelis valstybių narių ir kai kurios ES nepriklausančios šalys jau priėmė įvairaus pobūdžio ir svarbos draudžiančius teisės aktus. Bendrijos veiksmai grindžiami poreikiu suderinti vidaus rinką.

2.7

Sukurta draudžiamų kailių nustatymo ir nustatymo metodų informacijos ir stebėsenos sistema. Komitologijos procedūra suteiks galimybę sudaryti priimtinų kontrolės priemonių sąrašą.

2.8

Valstybės narės turės nustatyti proporcingas ir atgrasančias sankcijas.

3.1

Komitetas pritaria reglamento teisiniam pagrindui ir formai. Iš tiesų, gyvūnų gerovės nuostatos, taikomos naminiams gyvuliams, negali būti taikomos šunims ir katėms.

3.2

Visuomenės raidoje taip susiklostė, kad šie gyvūnai Europoje tapo naminiais gyvūnėliais, kurie neauginami mėsai, kailiui ar darbams atlikti, išskyrus atvejus, kuomet kai kurių veislių šunys naudojami lydėti ir vedžioti žmones su negalia, ieškoti dingusių, nuošliaužų ar sniego užgriūtų asmenų arba kartu su žmonėmis vykdomai kitai naudingai veiklai, dėl kurios jie tampa tik dar patrauklesni visuomenei.

3.3

Remiantis EB steigimo sutartimi, Europos Komisijai nesuteikti įgaliojimai imtis veiksmų prieš žiaurų elgesį su gyvūnais (be to, vykdomą ne ES teritorijoje), todėl tokio pobūdžio problemą ji gali spręsti tik atsižvelgdama į kailių prekybos ir vidaus rinkos suderinimo srityje jai suteiktus įgaliojimus ir pašalindama kliūtis kailių prekybai, atsiradusias dėl skirtingų nacionalinių teisės aktų, kuriuos reikia suderinti, kad būtų išvengta rinkos susiskaldymo.

3.4

Pasiūlymas, kuriame būtų apsiribojama ženklinimo reikalavimais, praktikoje būtų neveiksmingas, kadangi iškyla didelių techninių sunkumų atpažinti perdirbtą katės ir šuns kailį. Komitetas pritaria Europos Komisijos nuomonei, kad tik visiškas uždraudimas gali užkirsti kelią drabužių ir žaislų importuotojams dideliais kiekiais į Europos Sąjungos teritoriją įvežti kačių ir šunų kailius bei dirbinius, kurių sudėtyje yra tokių kailių, ir sukurti kliūtis plataus masto draudžiamų kailių neteisėtai prekybai.

3.5

Priėmus šį reglamentą, PPO turėtų būti apie jį informuota, kadangi tai yra netarifines kliūtis nustatantis tesisės aktas. Jis neprieštarauja tarptautinės prekybos taisyklėms.

4.1

Komitetas pageidautų, kad sąvoka „kailis“ būtų tiksliai apibrėžta teisiniu požiūriu, aiškiai atskiriant kailio ir atskirų jo dalių (plauko, odos) sąvokas, kad uždraudimas galėtų būti taikomas visiems įmanomiems kačių ir šunų kailių panaudojimo būdams.

4.2

Komitetas mano, kad būtina nurodyti, jog muitinėje reikia vengti tikrinti fizinius asmenis, kurie kerta vidines sienas arba atvyksta iš ES nepriklausančių šalių su labai nedideliu kiekiu griežtai asmeninio naudojimo daiktų; rūbo iškeitimas, pardavimas ar atidavimas labdaros organizacijai taip pat neturėtų būti tapatinami su prekyba, priskiriama reglamento taikymo sričiai.

20.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 168/44

1.1

Komitetas pritaria aktyviam Europos Sąjungos dalyvavimui remiant tarptautines pastangas visame pasaulyje apriboti gyvsidabrio gamybą ir naudojimą ir garantuoti saugius jo saugojimo ir šalinimo būdus. Šiuo tikslu svarbu siekti, kad Europos veiksmai savo teritorijoje būtų tinkamas pavyzdys, kaip reikėtų spręsti gyvsidabrio klausimą, ir remti geresnių kontrolės priemonių skatinimą visame pasaulyje.

1.2

Todėl Komitetas pritaria šiame reglamento projekte išdėstyto konkretaus Komisijos pasiūlymo pagrindiniam tikslui, t. y. uždrausti gyvsidabrio eksportą iš Europos ir reikalauti, kad visoje Europoje gyvsidabrio perteklius būtų saugiai laikomas saugyklose. EESRK nuomone, metalinio gyvsidabrio eksporto iš Europos uždraudimas ir reikalavimas jį saugiai laikyti prieš šalinant yra ypač svarbūs ir pateikiami pačiu laiku, atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu palaipsniui atsisakoma gyvsidabrį naudojančio chloro ir šarmų gamybos proceso.

1.3

Žvelgdamas į ateitį, Komitetas primygtinai ragina Komisiją kuo greičiau įgyvendinti kitus gyvsidabrio strategijos punktus ir kurti priemones gyvsidabrio naudojimui gamybos procesuose ir produktų sudėtyje mažinti Europoje ir užtikrinti saugų atliekų srautuose aptinkamo gyvsidabrio šalinimą.

1.4

Komiteto nuomone, šis teisinis uždraudimas turėtų įsigalioti kuo greičiau, o iki to laiko Komisija ir atitinkamos įmonės turėtų būti skatinamos imtis visų įmanomų priemonių, kad eksportas būtų sumažintas iki minimumo.

1.5

Komitetas pritaria, kad gyvsidabrio laikymo priemonės, kurias Komisija siūlo šiame reglamente, yra šiuo metu pačios pažangiausios. Kompetentingos institucijos turi atlikti visų gyvsidabrio saugyklų saugumo įvertinimus, kuriuose turėtų būti numatyta reguliariai stebėti vietas, kuriose tokios saugyklos yra eksploatuojamos. Komitetas ragina Komisiją reikalauti, kad valstybės narės teiktų pažangos ataskaitas sprendžiant šį klausimą, ir būti pasirengusiai pasiūlyti kitas priemones, paaiškėjus, kad gyvsidabrio laikymo priemonės yra nepakankamos.

2.1

Gyvsidabris yra viena sudėtinių Žemės plutos dalių, kurios aptinkama apie 0,05 mg/kg, nelygu vietai. Gyvsidabrio taip pat yra žemiausiuose biosferos sluoksniuose. Gyvsidabris kaupiasi augaluose, dėl to jo gali būti ir iškastiniame kure — anglyje, naftoje ir dujose.

2.2

Aplinkoje gyvsidabrio labai padaugėjo prasidėjus pramonės amžiui. Deginant iškastinį kurą, išsiskiria dideli gyvsidabrio kiekiai. Be to, gyvsidabris išgaunamas iš mineralų (daugiausia iš cinoberio) ir yra įvairiais būdais naudojamas pramonėje. Gyvsidabris, kurį išskiria pramoniniai procesai ir išmesti produktai, taip pat patenka į aplinką. Iš anksčiau gyvsidabrio yra likę sąvartynuose, kasyklų atliekose, užterštose pramoninėse aikštelėse, dirvožemyje ir nuosėdose. Net ir tie regionai, kuriuose gyvsidabrio taršos nėra, pavyzdžiui, Arktis, patiria poveikį dėl transkontinentinio ir pasaulinio gyvsidabrio transporto.

2.3

Gyvsidabris, patekęs į aplinką, joje išlieka, cirkuliuodamas tarp oro, vandens, nuosėdų, dirvožemio ir įvairių floros ir faunos rūšių. Jis gali virsti (pirmiausia dėl mikrobinės medžiagų apykaitos) metilgyvsidabriu, kuris kaupiasi organizmuose (bioakumuliacija) ir koncentruojasi maisto grandinėje (biologinis koncentravimasis), ypač vandens gyvūnų (žuvų ir jūrų žinduolių) maisto grandinėje. Todėl metilgyvsidabriui yra skiriamas didžiausias dėmesys. Beveik visas žuvyje esantis gyvsidabris yra metilgyvsidabris.

2.4

Šiuo metu visame pasaulyje aptinkamo gyvsidabrio kiekiai įvairiausiose aplinkos terpėse ir maiste (ypač žuvyje) kenkia žmonėms, augalijai ir gyvūnijai. Kai kuriuose pasaulio kraštuose, įskaitant tam tikrus Europos regionus, nemaža gyventojų dalis patiria sąlytį su gyvsidabriu, kurio kiekiai gerokai viršija saugias normas. Pasaulio mastu visuotinai sutariama, kad reikėtų mažinti arba, jei įmanoma, palaipsniui nutraukti gyvsidabrio išmetimą į aplinką kiek įmanoma greičiau.

2.5

Nors pasaulyje gyvsidabrio suvartojimas sumažėjo (šiuo metu jo paklausa pasaulio mastu yra dvigubai mažesnė nei 1980 m.) ir nepaisant žemų kainų, gyvsidabrio gavyba kasybos pramonėje kai kuriose pasaulio šalyse dar nėra nutrūkusi. Pirminė gyvsidabrio gamyba Europoje jau yra nutraukta, bet jis iki šiol išskiriamas kaip šalutinis produktas kitų gavybos procesų metu.

2.6

Dideli gyvsidabrio kiekiai į pasaulinę rinką taip pat patenka dėl to, kad Europoje buvo pertvarkytos arba uždarytos gyvsidabrį naudojusios chloro ir šarmų pramonės įmonės. Šis liekamasis gyvsidabris paprastai pigiai parduodamas Ispanijos įmonei Miñas de Almadén, kuri savo ruožtu jį parduoda kitoms pasaulio šalims.

2.7

Kad ir kaip stengtųsi, nei Euro Chlor, nei Almadén negali užtikrinti, kad pagal šią sutartį iš ES eksportuojamas gyvsidabris nepadidins pasaulinės taršos, kadangi išvežus jį už Almadén įmonės ribų prarandama jo kontrolės. Todėl kitose šalyse gali padidėti gyvsidabrio naudojimas nereglamentuojamuose procesuose ir produktuose ir išaugti gyvsidabriu užterštų atliekų arba išmetamųjų teršalų kiekis. Atsižvelgiant į tai, reikėtų siekti, kad šie nemaži perteklinio gyvsidabrio kiekiai, atsiradę atsisakius gyvsidabrį naudojančių chloro ir šarmų pramonės procesų, nepatektų į pasaulio rinką.

3.1

2005 m. sausio 28 d. Komisija priėmė Komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui dėl Bendrijos strategijos dėl gyvsidabrio (COM(2005) 20 galutinis). Strategijoje siūloma dvidešimt veiksmų visiems gyvsidabrio būvio ciklo aspektams išnagrinėti. Du iš strategijoje pasiūlytų veiksmų susiję su gyvsidabrio eksportu ir laikymu.

3.2

Šie du veiksmai įtraukti į Komisijos pasiūlymą priimti reglamentą dėl metalinio gyvsidabrio eksporto uždraudimo ir saugaus laikymo. Pasiūlymu siekiama uždrausti metalinio gyvsidabrio eksportą iš Bendrijos bei užtikrinti, kad šis gyvsidabris vėl nepatektų į rinką ir būtų saugiai laikomas. Tai atitinka Bendrijos strategijoje dėl gyvsidabrio nustatytus 5 ir 9 veiksmus. Svarbiausias tikslas — apriboti tolesnį jau išleisto gyvsidabrio „pasaulinio telkinio“ augimą.

3.3

Pagal siūlomą reglamentą gyvsidabrio eksportas iš ES būtų draudžiamas nuo 2011 m. liepos 1 d. Nuo tos pačios datos chloro ir šarmų pramonėje nebenaudojamas gyvsidabris, valant gamtines dujas gautas gyvsidabris ir spalvotųjų metalų gamyboje susidaręs gyvsidabris turės būti saugiai laikomas saugyklose.

3.4

Komisija dėl šio pasiūlymo daug konsultavosi, o Minas de Almadén y Arrayanes, S.A. (MAYASA), Ispanijos vyriausybė bei Europos chloro ir šarmų pramonės įmonės — pagrindiniai tiesioginį poveikį patiriantys suinteresuoti subjektai — susitarė paisyti šio draudimo nuo pasiūlytos datos. Komisija pabrėžė, kad CEFIC (Europos chemijos pramonės įmonių organizacija) pati pasisiūlė užtikrinti saugų gyvsidabrio iš chloro ir šarmų pramonės įmonių laikymą saugyklose nuo 2011 m. liepos 1 d.

4.1

Komitetas visiškai pritaria tikslui, pagal kurį Europa turi tapti pasaulinio masto lydere skatinant sumažinti gyvsidabrio išleidimą ir emisijas į aplinką, uždraudžiant gyvsidabrio gamybą ir naudojimą ir raginant jį pakeisti kitomis medžiagomis, procesais ir produktais, kurie būtų saugesni. Komitetas yra įsitikinęs, kad REACH reglamentas galėtų palengvinti šias pastangas.

4.2

Komitetas su pasitenkinimu pareiškia, kad kasyba ir gyvsidabrio gavyba iš rūdų, kurių sudėtyje yra gyvsidabrio, visoje Europos Sąjungoje jau yra nutraukta. Komitetas mano, kad Komisija turėtų ir toliau stebėti šį klausimą ir būti pasirengusi įvesti uždraudimą paaiškėjus, jog Europoje ketinama atnaujinti tokią gyvsidabrio gavybą komerciniais tikslais. EESRK taip pat rekomenduoja Komisijai apsvarstyti tolesnes priemones, kurios neskatintų gyvsidabrio, kaip šalutinio kitų mineralų kasybos produkto, gamybos, ir užtikrinti saugų perteklinio gyvsidabrio laikymą saugyklose ir šalinimą.

4.3

Atsižvelgdamas į kitas pasaulio šalis, Komitetas pritaria aktyviam Europos Sąjungos dalyvavimui remiant tarptautines pastangas visame pasaulyje apriboti gyvsidabrio gamybą ir naudojimą ir garantuoti saugius jo laikymo ir šalinimo būdus. Šiuo tikslu svarbu siekti, kad Europos veiksmai savo teritorijoje būtų tinkamas pavyzdys, kaip reikėtų spręsti gyvsidabrio klausimą, ir remti geresnių kontrolės priemonių skatinimą visame pasaulyje.

4.4

Atsižvelgiant į tai, metalinio gyvsidabrio eksporto iš Europos uždraudimas ir reikalavimas jį saugiai laikyti saugyklose prieš šalinant yra naudingas žingsnis. Tai ypač svarbu ir padaryta pačiu laiku, nes antraip į pasaulio rinką, Europoje atsisakius gyvsidabrį naudojančių chloro ir šarmų pramonės procesų, patektų dideli perteklinio gyvsidabrio kiekiai. Todėl Komitetas pritaria šiame reglamento projekte išdėstyto konkretaus Komisijos pasiūlymo pagrindiniam tikslui, t. y. uždrausti gyvsidabrio eksportą iš Europos ir reikalauti, kad visoje Europoje gyvsidabrio perteklius būtų saugiai laikomas saugyklose.

4.5

Tačiau to nepakanka. Komitetas tikisi, jog Komisija ir toliau ieškos priemonių gyvsidabrio naudojimui gamybos procesuose ir produktų sudėtyje mažinti Europoje ir užtikrinti saugų atliekų srautuose aptinkamo gyvsidabrio šalinimą. Be to, EESRK ragina, kad Komisija apsvarstytų tolesnius veiksmus, kurių reikėtų imtis tarptautiniu mastu, kad būtų skatinamas geresnis gyvsidabrio valdymas visame pasaulyje, įskaitant derybas dėl atitinkamų bendradarbiavimo priemonių remiant gyvsidabrį pakeičiančių technologijų perdavimą, sprendimų dėl gyvsidabrio surinkimo ir laikymo taikymą ir, galbūt, tarptautinio susitarimo dėl gyvsidabrio valdymo ir kontrolės sudarymą.

5.1

Komitetas nurodo, kad šis pasiūlymas taikomas tik metalinio gyvsidabrio eksportui (1 straipsnis). EESRK mano, kad reikėtų kuo skubiau toliau svarstyti galimybę pritaikyti šį draudimą taip pat ir gyvsidabrio junginiams bei produktams, kurių sudėtyje yra gyvsidabrio, kaip nurodoma 5 straipsnyje. Reikėtų nustatyti šio svarstymo grafiką. Taip pat reikėtų toliau nagrinėti priemones, kurios leistų reikalauti visoje Sąjungoje pakeisti gyvsidabrį kitomis mažiau toksinėmis ar teršiančiomis medžiagomis, esančiomis produktų sudėtyje ir naudojamomis gamybos procesuose.

5.2

Iš pradžių Komisija pasiūlė draudimą pradėti taikyti nuo 2011 m. Parlamentas rekomendavo ankstesnę datą, t. y. 2010 m. NVO primygtinai reikalauja, kad draudimas įsigaliotų dar anksčiau. Komiteto nuomone, šis teisinis draudimas turėtų įsigalioti kuo greičiau, o iki to laiko Komisija ir atitinkamos įmonės turėtų būti skatinamos imtis visų įmanomų priemonių, kad eksportas būtų sumažintas iki minimumo.

5.3

Komisija siūlo (2 straipsnis), kad gyvsidabris, kuris jau nebenaudojamas chloro ir šarmų pramonėje, valant gamtines dujas gautas gyvsidabris ir spalvotųjų metalų kasybos bei lydymo operacijų metu susidaręs gyvsidabris būtų saugiai laikomas saugyklose. 3 straipsnyje nurodomas požeminis laikymas šiam tikslui pritaikytose druskos kasyklose arba laikinas laikymas įrenginiuose, specialiai skirtuose metaliniam gyvsidabriui. Šie įrenginiai turi atitikti jiems numatytus saugumo ir praktinio valdymo reikalavimus. Šiuos įrenginius valstybės narės įsirengia pačios arba kartu su kitomis valstybėmis narėmis, kurių sąlygos jiems įrengti yra palankesnės. Kaip ir eksporto uždraudimas, šios nuostatos yra skirtos užtikrinti, kad gyvsidabrio, naudoto pagrindiniuose pramonės procesuose, pertekliniai kiekiai būtų šalinami iš rinkos ir saugiomis sąlygomis laikomi saugyklose.

5.4

Komitetas pritaria šioms gyvsidabrio laikymo priemonėms, nes jos šiuo metu yra pačios pažangiausios. Komiteto nuomone, svarbu, kad visų siūlomų gyvsidabrio saugyklų poveikio aplinkai ir saugumo vertinimai, kuriuos turi atlikti kompetentingos institucijos, būtų atlikti išsamiai ir griežtai, taip pat juose turėtų būti numatyta reguliari tokių vietų stebėsena pradėjus saugyklas eksploatuoti. Komitetas ragina Komisiją reikalauti, kad valstybės narės teiktų pažangos ataskaitas sprendžiant šį klausimą, ir būti pasirengusiai pasiūlyti kitas priemones, paaiškėjus, kad šios gyvsidabrio laikymo priemonės yra nepakankamos.

5.5

Svarbu, kad gyvsidabrį naudoję operatoriai turėtų padengti ir saugaus jo laikymo sąnaudas. Komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad perteklinio gyvsidabrio, atsiradusio nutraukus chloro ir šarmų gamybos procesus, laikymo priemonės turi būti įgyvendinamos pasikonsultavus ir susitarus su atitinkamomis pramonės įmonėmis ir kad Eurochlor papildomai prie reglamento rengia savanorišką susitarimą, kuris savo narius įpareigoja naudoti saugią gyvsidabrio laikymo įrangą. Komitetas pritaria šiai atsakingų pramonės įmonių grupės iniciatyvai. Jeigu šioms gyvsidabrio laikymo priemonėms pritars visos atitinkamos įmonės ir jeigu jų saugumas galės būti užtikrintas skaidriu būdu, kurį galima stebėti, Komitetas pritaria, jog tai būtų pats geriausias būdas veiksmingam įgyvendinimui garantuoti. Komitetas rekomenduoja Komisijai ištirti galimybę pasirašyti panašius susitarimus su kitais svarbiausiais metalinio gyvsidabrio gamintojais, pavyzdžiui, su elektros energijos gamybos bei spalvotųjų metalų kasybos ir lydymo pramonės įmonėmis.

5.6

Komitetas pabrėžia, kad naujųjų gyvsidabrio laikymo priemonių stebėsena ir įgyvendinimo užtikrinimas yra ypač svarbus dalykas. Įgyvendinus saugaus laikymo ir šalinimo reikalavimą, gyvsidabris nustos būti tik turtu, kurį galima parduoti, ir taps įsipareigojimu, kurio vykdymas pareikalaus iš jo laikytojų tam tikrų sąnaudų. Esant tokioms aplinkybėms gali atsitikti taip, kad nesąžiningi operatoriai vengs įpareigojimo šalinti gyvsidabrį laikantis tinkamų reikalavimų ir jį teiks nelegaliems sąvartynams. Tokių padarinių išvengti padės griežta registracija ir priežiūra.

5.7

Komitetas ragina Komisiją apsvarstyti tolesnius veiksmus, skirtus kuo skubiau įgyvendinti kitus gyvsidabrio strategijos punktus. EESRK požiūriu, itin svarbu skatinti kuo skubiau palaipsniui atsisakyti naudoti gyvsidabrį apšvietimo prietaisuose, juvelyriniuose dirbiniuose, dantų gydymui ir kosmetikos produktuose ir paspartinti priemones, skirtas sumažinti arba pasiekti, kad apskritai nebūtų gyvsidabrio emisijų iš didelių kurą deginančių įrenginių, krematoriumų ir kitų objektų, kurie yra žinomi oro taršos gyvsidabriu šaltiniai. Tikriausiai reikės ir kitų priemonių užtikrinti, jog nemaži atliekų srautuose aptinkami gyvsidabrio kiekiai, užuot išsisklaidę ir teršę platesnes aplinkos teritorijas, patektų į saugyklas arba būtų šalinami. Žinoma, visas šias papildomas priemones reikia išsamiai įvertinti, apskaičiuojant papildomą šios veiklos mastą sprendžiant gyvsidabrio klausimą pasauliniu mastu ir siūlomų sprendimų sąnaudas bei padarinius.

20.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 168/47

1.1

Atsižvelgiant į Sutarties 128 straipsnio 2 dalį, dabartinių užimtumo gairių galiojimas 2007 m. turi būti patvirtintas Tarybos sprendimu, priimtu pasikonsultavus su Europos Parlamentu, Regionų komitetu ir EESRK.

1.2

EESRK pritaria pasiūlymui 2005-2007 m. užimtumo gaires toliau taikyti 2007 m., atsižvelgiant į nurodytas susirūpinimą keliančias sritis ir rekomendacijas.

1.3

EESRK primygtinai rekomenduoja darbo grafiką ir tvarką, kuriuos reikia patvirtinti, laiku išplatinti įvairiems suinteresuotiems subjektams siekiant, kad šio proceso teikiama nauda būtų kuo didesnė, tikintis geranoriško požiūrio ir maksimalaus suinteresuotų subjektų dalyvavimo bei paliekant pakankamai laiko veiksmams ES ir nacionaliniu lygiu dokumento rengimo etape.

1.4

EESRK rekomenduoja daugiau dėmesio skirti specialių poreikių turinčių asmenų įtraukčiai į naująsias užimtumo gaires, nustatant konkrečius tikslus ir labiau atsižvelgiant į socialinės politikos reikalavimus. EESRK pabrėžia, jog socialiniai partneriai ir pilietinė visuomenė turėtų būti kuo anksčiau įtraukti į Komisijos gairių rengimą ir su jais turėtų būti konsultuojamasi priimant galutinę dokumento redakciją.

1.5

EESRK rekomenduoja Komisijai nedelsiant imtis priemonių, kurios leistų kartu su EESRK parengti užimtumo gaires, šiuo tikslu užmezgant oficialius ir neoficialius ryšius siekiant, kad ateinančiais trejais metais užimtumo gairės būtų rengiamos taikant iniciatyvų metodą.

1.6

EESRK ragina nustatyti daug toliau siekiančius ir įvertinamus tikslus, kuriuos būtų galima palyginti naujose gairėse Europos Sąjungos ir valstybių narių lygmeniu, ir suteikti Komisijai daugiau vykdymo užtikrinimo įgaliojimų.

1.7

EESRK rekomenduoja siekti, kad atitinkamos IRT sistemos būtų įdiegtos visose valstybėse narėse ir užtikrintų galimybę tobulinti duomenų rinkimą, palengvintų stebėseną ir įvertinimą, kuriuos atlieka ir valstybės narės, ir Komisija.

1.8

EESRK ir toliau rekomenduoja į nacionalines reformų programas įtraukta daugiau konkrečių pavyzdžių dėl apibrėžtų tikslų, įgyvendinimo grafikų, išlaidų ir biudžeto lėšų.

2.1

2007 m. pradžioje, vykstant konsultacijų procesui, Komisija pateikė EESRK pasiūlymą, prašydama įvertinti 2007 m. „Valstybių narių užimtumo politikos gaires“, kurios turi būti tvirtinamos Tarybos sprendimu.

2.2

Komisija siūlo, kad užimtumo gairės (1), nustatytos 2005-2008 m. laikotarpiui remiantis Sutarties 128 str., būtų toliau taikomos 2007 m. ir kad valstybės narės į jas atsižvelgtų įgyvendindamos savo užimtumo politiką (2).

2.3

Siūlydama priimti šį sprendimą, Komisija rėmėsi 2005 m. atnaujinta Lisabonos strategija, grindžiama nauju valdymo etapu ir integruotu gairių paketu, kuris galios iki 2008 m. Jose numatyti ekonominiai, socialiniai ir aplinkos apsaugos apsektai.

2.4

Valstybės narės turėjo parengti nacionalines reformų programas, kurias įvertino Komisija. Metinėje ataskaitoje įvertinama pažanga, pasiekta laikantis gairių, ir pateikiamos išvados, kuriomis buvo remtasi teikiant pasiūlymą vadovautis tomis pačiomis gairėmis.

—

Dėl labai intensyvaus gairių rengimo ir priėmimo tvarkaraščio nebuvo galimybės surengti tikrų debatų ir šį svarbų klausimą apsvarstyti su suinteresuotais subjektais ES ir nacionaliniu lygmeniu, todėl tai turėjo poveikio demokratiniams procesams rengiant nacionalines programas.

—

Kadangi galiojančiose gairėse pabrėžiama, kad valstybės narės turi numatyti savus tikslus, nuolat nerimaujama dėl to, kad užimtumo politikos priemonių nebegalima vertinti remiantis aiškiais ir apskaičiuojamais tikslais, kaip ankstesnėse programose, todėl buvo parengtos nacionalinės reformų programos, nekeliančios pernelyg didelių užimtumo politikos, darbuotojų teisių ir įsipareigojimų tikslų.

—

Didesnį dėmesį reikėtų skirti jaunimo integravimui į darbo rinką, visų pirma garantuoti jiems pirmąjį darbą, suteikiantį ateities perspektyvų.

—

Nuolatinį dėmesį reikia skirti kovai su diskriminacija dėl amžiaus, negalios arba etninės kilmės.

—

Pereinant prie žiniomis paremtos ekonomikos reikia griežčiau ir tikslingiau įgyvendinti profesinio mokymosi ir visą gyvenimą trunkančio mokymosi programas, siekiant prisitaikyti prie naujų technologijų, pertvarkant pramoninę bazę ir suteikiant galimybę įgyti kitur pritaikomą kvalifikaciją.

—

Turėtų būti siekiama didesnio nuoseklumo investuojant į mokslinius tyrimus, technologijų plėtrą ir naujoves, kad būtų paspartintas ekonomikos vystymasis ir atsirastų naujų darbo vietų.

—

Nepakankamai dėmesio buvo skirta lyčių lygybei ir būtinybei derinti profesinį ir šeiminį gyvenimą.

—

Reikia skirti daugiau dėmesio klausimams, susijusiems su demografinių pokyčių poveikiu ir sunkumais, atsirandančiais dėl darbingų gyventojų senėjimo.

—

Būtina stiprinti ir stebėti imigracijos politikos įgyvendinimą ir jos įtaką nacionaliniam darbo jėgos planavimui.

—

Užimtumo politikos priemonėms sėkmingai įgyvendinti nacionaliniu ir Europos lygiu svarbu gauti tinkamą finansavimą.

4.1

Ankstesnėse EESRK nuomonėse pritariama integruotų 2005-2008 m. gairių priėmimui ir nuolat pabrėžiama, jog jų sėkmingas įgyvendinimas priklausys nuo to, ar valstybės narės tinkamai vykdys savo įsipareigojimus ir ar nacionaliniu lygmeniu įgyvendins prioritetus, dėl kurių buvo susitarta. Ypač didelį dėmesį reikia skirti realiam socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės dalyvavimui visais dokumento rengimo ir įgyvendinimo etapais.

4.2

EESRK pripažįsta pažangą, kuri buvo pasiekta ekonomikos augimo srityje ES-25 šalyse, taikant konkrečias užimtumo priemones (4), tačiau nerimauja dėl vis dar pasitaikančių skirtumų įgyvendinant skirtingas priemones visoje Sąjungoje bei tam tikrose valstybėse narėse ir laikosi nuomonės, jog nesiimant skubių veiksmų ir nenustačius prioritetų nebus ir poveikio, kuris lemtų ryškesnius pokyčius.

4.3

EESRK norėtų, kad Komisija imtųsi ryžtingesnio vaidmens rengiant nacionalinius ir visos Europos tikslus ir stebint bei vertinant pažangą, nes tai galėtų sustiprinti metines nacionalinių reformų programų ataskaitas kiekvienoje valstybėje narėje ir suteikti joms papildomą naudą.

4.4

EESRK pritaria Komisijos pasiūlymams finansiškai remti užimtumo gairių įgyvendinimą iš struktūrinių, socialinio ir globalizacijos fondų. EESRK ir toliau pabrėžia atitinkamo finansavimo Europos ir nacionaliniu lygmeniu svarbą nustatant užimtumo iniciatyvų prioritetus.

4.5

EESRK dar kartą pabrėžia savo susirūpinimą dėl pažangos stokos ir norėtų, jog 2008-2010 m. užimtumo gairėse būtų numatytos priemonės ir pakeitimai, atspindintys poreikį jas tobulinti.

—

Per šį laikotarpį vargu ar pavyks pasiekti bendrą 70 proc. visuotinio užimtumo tikslą. Nors moterų užimtumas jau beveik pasiekė siūlomą 60 proc. lygį, jį sudaro darbas ne visą darbo dieną, lankstaus darbo laiko ir laikino darbo vietos.

—

Pagyvenusių (pagal Komisijos apibrėžimą 45-65 m. amžiaus) darbuotojų užimtumas taip pat nepasieks numatyto 50 proc. tikslo, nors šioje srityje pažanga yra padaryta.

—

Negalią arba specialių poreikių turinčių žmonių integracija į darbo rinką ir jiems skirtų strategijų rengimas vis tebevyksta vangiai.

—

Nuolatinį nerimą kelia vis didėjantis jaunimo nedarbo lygis, todėl reikia imtis tinkamų priemonių padėčiai gerinti.

—

Švietimo bazė, atsižvelgiant į šiuolaikišką darbo rinką, taip pat yra itin opus klausimas, kadangi trūksta darbuotojų, įgijusių bazinę ir tarpinę kvalifikaciją, o turimi įgūdžiai ir kvalifikacija neatitinka darbo rinkos poreikių.

—

Taip pat labai svarbu, kad profesinio mokymo ir visą gyvenimą trunkančio mokymosi priemonės būtų įgyvendinamos veiksmingai ir būtų laikomasi realaus įsipareigojimo dėl finansinės paramos tiek viešojo, tiek privataus sektoriaus lėšomis.

—

Visų amžiaus grupių darbuotojai, o ypač pagyvenę darbuotojai, vis dar yra nepakankamai raginami naudotis visą gyvenimą trunkančio mokymosi priemonėmis. Tai itin opus klausimas, susijęs su darbo jėgos sugebėjimu prisitaikyti.

—

Daugelyje valstybių narių susirūpinimą kelia darbuotojų migrantų, kurie kompensuoja pagrindinių profesijų trūkumą darbo rinkoje, integracija.

—

Nors EESRK remia darbuotojų judumą Europos Sąjungos teritorijoje, jam susirūpinimą kelia poveikis, kurį dėl kvalifikuotų darbuotojų perkėlimo ir atitinkamą kompetenciją turinčių asmenų išvykimo iš vienos ES šalies į kitą patiria kilmės šalis. Šis poveikis turi būti stebimas ir imamasi priemonių garantuoti patyrusios ir kvalifikuotos darbo jėgos pusiausvyrą, kuri užtikrintų tvarumą.

—

Reikėtų ištirti poveikį galimybėms įsidarbinti vietos lygiu atsakant į klausimą, kodėl bedarbiai nesiekia užimti šių laisvų darbo vietų.

—

Vis dar trūksta suvokimo, kad žinių ekonomika remiasi moksliniais tyrimais ir naujovėmis.

—

Valstybės narės skiria per mažai dėmesio integruotam požiūriui į „viso gyvenimo ciklą“. EESRK ragina valstybes nares dėti daugiau pastangų, kad būtų galima geriau suderinti šeimyninį gyvenimą ir profesinę veiklą. Tai visos visuomenės uždavinys. Konkrečiai kalbant, sukūrus daugiau vaikų priežiūros įstaigų bus galima suderinti šeimyninius ir profesinius įsipareigojimus ir sudaryti moterims sąlygas tęsti apmokamą darbą ar po pertraukos greitai sugrįžti į darbo rinką (5).

—

Valstybės narės turėtų sparčiau rengti strategijas, kaip pagerinti darbuotojų ir įmonių prisitaikymą ir, svarbiausia, lankstumo ir užimtumo saugumo sistemos (flexicurity) teikiamų galimybių potencialą (6).

—

Taip pat reikėtų spręsti „nedeklaruoto darbo“ poveikio ir jo padarinių valstybei narei ir atskiram asmeniui klausimą.

—

„Padoraus darbo“ (7) darbotvarkė ir Darbo kokybės (8) principai priimti ir įgyvendinami dar ne visose valstybėse narėse.

—

Lyginant su JAV, vidutinis darbo našumo lygis Europoje vis dar menkas. Pagal jį galima spręsti apie investicijų į žmogiškąjį kapitalą ir idėjas rodiklį ir lygį.

—

Nors ES viešojo sektoriaus investicijų lygis yra beveik toks pat kaip JAV, investicijos iš privataus sektoriaus yra gerokai mažesnės.

6.1

Gavusi ir apsvarsčiusi valstybių narių parengtas metines ataskaitas, Komisija priėmė komunikatą dėl atnaujintos Lisabonos strategijos ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui įgyvendinimo „Rezultatų pateikimo metai“, kuriame apžvelgiama pasiekta pažanga. Šiais metais komunikate pridedamas išsamus priedas, rekomenduojantis konkrečius veiksmus, kurių galėtų imtis kiekviena valstybė narė. Tai yra svarbus indėlis, papildantis bendrą gairių poveikio įvertinimą, tačiau ir jame pabrėžiami EESRK susirūpinimą keliantys klausimai dėl skirtumų įgyvendinant gaires ir delsimo tai daryti. Komisija turėtų veikti ryžtingiau nustatant įvertinamus tikslus, koordinuojant veiklą ir skatinant pažangą.

6.2

EESRK pritaria pasiūlytam „poveikio įvertinimui“, kurį Komisija kartu su kitomis tarnybomis atliks įvertindama trejų metų programą, kad būtų galima spręsti apie jos veiksmingumą ir padaryti įtaką naujų 2008-2010 m. laikotarpio užimtumo gairių rengimui.

6.3

EESRK pritaria pasiūlymui rengti konsultacijas dėl naujų užimtumo gairių, kurios turėtų prasidėti po to, kai 2007 m. gruodžio mėn. bus paskelbtas Komisijos parengtas projektas, o galutinė pasiūlymo redakcija Taryboje turėtų būti priimta 2008 m. birželio mėn. EESRK pabrėžia, kad svarbu ES ir nacionaliniu lygiu konsultuotis ir į šį procesą kuo anksčiau įtraukti valstybes nares bei visus suinteresuotus subjektus.

6.4

EESRK akcentuoja, jog svarbu 2007 m. kuo anksčiau apsvarstyti šį „poveikio įvertinimą“, kad būtų galima įsigilinti į jo turinį, gauti informacijos ir aktyviai reaguoti, norint paveikti gairių ir nacionalinių programų rengimą.

20.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 168/50

1.1

Žaliojoje knygoje išdėstytas naujas požiūris į jūrą Europos Sąjungoje, kuriam reikėtų pritarti. Pirmą kartą sausumos sąvoka besiremiantis ES politikos mentalitetas yra visiškai pakeičiamas. Simbolinė žaliosios knygos pagrindinė mintis — Europa, kuri visuomet buvo jūrinė valstybė ir liks ja, atverčia naują puslapį ES jūrų srityje.

1.2

Žalioji knyga skatina holistinį, visus sektorius apimantį, strateginį požiūrį į vandenynus. Siekį fragmentišką požiūrį pakeisti plačia vizija vertėtų svariai paremti.

1.3