ISSN 1725-521X

Europos Sąjungos

oficialusis leidinys

C 318

European flag  

Leidimas lietuvių kalba

Informacija ir prane_imai

49 tomas
2006m. gruodžio 23d.


Prane_imo Nr.

Turinys

Puslapis

 

II   Parengiamieji aktai

 

Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas

 

429-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. rugsėjo 13–14 d.

2006/C 318/1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Darnaus vystymosi — pramonės permainų varomosios jėgos

1

2006/C 318/2

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pramonės permainų teritorinio valdymo: socialinių partnerių vaidmuo ir Konkurencingumo ir naujovių pagrindų programos indėlis

12

2006/C 318/3

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Informacinėmis technologijomis paremto mokymosi visą gyvenimąindėlio į konkurencingumą, pramonės permainas ir socialinio kapitalo vystymą Europoje

20

2006/C 318/4

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Paslaugų ir Europos gamybos pramonės: sąveikos ir poveikis užimtumui, konkurencingumui ir našumui

26

2006/C 318/5

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, įsteigiančio Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą COM(2006) 91 final — 2006/0033 (COD)

38

2006/C 318/6

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl bendrovių, kurių registruotoji buveinė yra valstybėje narėje ir kurių akcijomis leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje, akcininkų balsavimo teisių panaudojimo, iš dalies keičiančią Direktyvą 2004/109/EB COM(2005) 685 final — 2005/0265 (COD)

42

2006/C 318/7

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl bendrųjų pagrindinės informacijos perkamosios galios paritetams teikimo ir jų apskaičiavimo bei sklaidos taisyklių nustatymo COM(2006) 135 final — 2006/0042 (COD)

45

2006/C 318/8

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo dėl kompiuterizuotos muitinės ir prekybos aplinkos COM(2005) 609 final — 2005/0247 (COD)

47

2006/C 318/9

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl dokumento Įgyvendinant Bendrijos Lisabonos programą: pasiūlymas priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančią Direktyvas 97/7/EB, 2000/12/EB ir 2002/65/EB COM(2005) 603 final — 2005/0245 (COD)

51

2006/C 318/0

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) COM(2005) 650 final. — 2005/0260 (COD)

56

2006/C 318/1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl variklinių transporto priemonių tipo patvirtinimo atsižvelgiant į išmetamųjų teršalų kiekį ir dėl transporto priemonių remonto informacijos prieigos, iš dalies pakeičiantį Direktyvą 72/306/EEB ir Direktyvą …/…/EB COM(2005) 683 final — 2005/0282 (COD)

62

2006/C 318/2

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Socialinio turizmo Europoje

67

2006/C 318/3

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl verslo struktūros statistikos COM(2006) 66 final — 2006/0020 (COD)

78

2006/C 318/4

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 91/477/EEB dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės COM(2006) 93 final — 2006/0031 (COD)

83

2006/C 318/5

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai ir Europos Parlamentui dėlTeminės miesto aplinkos strategijos COM(2005) 718 final — {SEC(2006) 16}

86

2006/C 318/6

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Žemės ūkio ateities perspektyvų vietovėse, kurioms būdingos tam tikros gamtinės kliūtys (kalnų, salų ir atokiausiuose regionuose)

93

2006/C 318/7

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė savo iniciatyva Kaip įveikti klimato kaitos problemas — pilietinės visuomenės vaidmuo

102

2006/C 318/8

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Kritusių gyvūnų šalinimo ir gyvūninės kilmės šalutinių produktų naudojimo

109

2006/C 318/9

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Tarybos reglamentą, nustatantį specialias šilkaverpių auginimą skatinančias priemones (kodifikuota versija) COM(2006) 4 final — 2006/0003 CNS

114

2006/C 318/0

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 76/769/EEB, susijusią su prekybos tam tikrais gyvsidabrio turinčiais matavimo įtaisais apribojimu COM(2006) 69 final — 2006/0018 (COD)

115

2006/C 318/1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai ir Europos Parlamentui dėl žvejybos pramonės ekonominės padėties pagerinimo COM(2006) 103 final

117

2006/C 318/2

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Tarybos reglamentą dėl gliukozės ir laktozės (Kodifikuota redakcija) COM(2006) 116 final — 2006/0038 CNS

122

2006/C 318/3

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pilietinės visuomenės Baltarusijoje

123

2006/C 318/4

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Imigracijos į ES ir integracijos politikos: regionų ir vietos valdžios institucijų bei pilietinės visuomenės organizacijų bendradarbiavimas

128

2006/C 318/5

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Europos darbų tarybos: naujas vaidmuo skatinant Europos integraciją

137

2006/C 318/6

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pilietinės visuomenės dalyvavimo kovoje su organizuotu nusikalstamumu ir terorizmu

147

2006/C 318/7

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Darbinės veiklos kokybės, našumo ir užimtumo globalizacijos ir demografinių problemų fone

157

2006/C 318/8

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Europos pilietybės ir priemonių ją padaryti matomą ir veiksmingą

163

2006/C 318/9

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl Moterų ir vyrų lygybės gairių 2006–2010 m. COM(2006) 92 final

173

2006/C 318/0

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Visos Europos transporto koridorių 2004–2006 m.

180

2006/C 318/1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Energijos tiekimo Europos Sąjungoje: optimalaus energijos rūšių derinimo strategija

185

2006/C 318/2

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl — Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl vėliavos valstybės reikalavimų laikymosi — COM(2005) 586 final — 2005/0236 (COD), — Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl laivų patikrinimo ir apžiūros organizacijų ir atitinkamos jūrų administracijų veiklos bendrųjų taisyklių ir standartų — COM(2005) 587 final — 2005/0237 (COD), — Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl uosto valstybės atliekamos kontrolės — COM(2005) 588 final — 2005/0238 (COD), — Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies keičiančią Direktyvą 2002/59/EB, įdiegiančią Bendrijos laivų eismo stebėsenos ir informacijos sistemą — COM(2005) 589 final — 2005/0239 (COD), — Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, nustatančią pagrindinius principus, taikomus nelaimingų atsitikimų jūrų transporto sektoriuje tyrimui, ir iš dalies keičiančią direktyvas 1999/35/EB ir 2002/59/EB — COM(2005) 590 final — 2005/0240 (COD), — Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl keleivių vežėjų jūra ir vidaus vandenimis atsakomybės nelaimingų atsitikimų atveju — COM(2005) 592 final — 2005/0241 (COD), — Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl laivų savininkų civilinės atsakomybės ir finansinių garantijų — COM(2005) 593 final — 2005/0242 (COD).

195

2006/C 318/3

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo COM(2005) 646 final — 2005/0260 (COD)

202

2006/C 318/4

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl GALILEO programos — sėkmingas Europos priežiūros institucijos įsteigimas

210

2006/C 318/5

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato dėl vidaus vandens kelių transporto skatinimo įgyvendinant NAIADES — Europos integruotą veiksmų programą, skirtą vidaus vandens kelių transportui COM(2006) 6 final

218

2006/C 318/6

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėlKomisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl atotrūkio įdiegiant plačiajuostį ryšį mažinimo COM(2006) 129 final

222

2006/C 318/7

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 417/2002 dėl dvigubo korpuso arba lygiaverčių dizaino reikalavimų greitesnio įvedimo viengubo korpuso naftos tanklaiviams ir dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 2978/94 panaikinimo COM(2006) 111 final — 2006/0046 (COD)

229

LT

 


II Parengiamieji aktai

Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas

429-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. rugsėjo 13–14 d.

23.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/1


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Darnaus vystymosi — pramonės permainų varomosios jėgos

(2006/C 318/01)

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2005 m. liepos 14 d. nusprendė parengti nuomonę savo dėl Darnaus vystymosi — pramonės permainų varomosios jėgos.

Pramonės permainų konsultacinė komisija, kuri buvo atsakinga už Komiteto darbo šiuo klausimu parengimą, 2006 m. rugpjūčio 31 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Martin Siecker, bendrapranešėjis — Pavel Činčera.

429-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. rugsėjo 13–14 d. (rugsėjo 14 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 98 nariams balsavus už, 11 — prieš ir 11 susilaikius.

1 dalis: EESRK išvadų ir rekomendacijų santrauka

A.

2003 m. sausio mėn. EESRK priėmė nuomonę savo iniciatyva Pramonės permainos: dabartinė padėtis ir perspektyvosBendras požiūris. Ta nuomone buvo siekiama ne tik apžvelgti aktualiausius pramonės permainų klausimus ir tendencijas, bet ir pabrėžti CCMI vaidmenį bei jos darbą ateityje. Tarp CCMI priskirtų atsakomybės sričių buvo įrašytos ir šios:

pramonės permainų analizė ir jų ekonominės, socialinės, teritorinės ir aplinkosauginės priežastys, o taip pat pramonės permainų poveikio sektoriams, firmoms, darbo jėgai, teritorijoms ir aplinkai įvertinimas.

bendrų požiūrių darniam vystymuisi skatinti paieška […].

Pirmiau nurodytoje nuomonėje pabrėžiama ir būtinybė konkurencingumą derinti su darniu vystymusi, socialine ir teritorine sanglauda, laikantis Lisabonos strategijos. Be to, joje pasiūlyta pramonės permainų darbo koncepcija, apimanti ir raidą, turinčią įtakos bendrovėms, ir jų sąveiką su aplinka.

Iki šiol CCMI dažniausiai dėmesį skirdavo pramonės permainų poveikio sektoriams, darbuotojams, teritorijoms ir aplinkai vertinimui. Šios nuomonės savo iniciatyva tikslas — apsvarstyti, kaip darnus vystymasis gali paskatinti pramonės permainas.

B.

Toje pačioje nuomonėje reziumuojama, kad Europos pramonės sektoriaus permainos dažnai būdavo nagrinėjamos restruktūrizavimo aspektu, tačiau tai kur kas dinamiškesnė sąvoka. Verslo pasaulis yra glaudžiai susijęs su Europos politine ir socialine aplinka, kurioje jis vystosi ir kuri, savo ruožtu, daro poveikį pramonės permainoms. Pagrindinės pramonės permainos vyksta dviem būdais: įgyvendinant radikalius veiksmus ir palaipsniui prisitaikant. Tiksliau, šia nuomone savo iniciatyva siekiama apsvarstyti, kaip darnus vystymasis, kurį Brundtland apibrėžė kaip vystymąsi, kuris tenkina dabartinius visuomenės poreikius, nemažinant ateinančių kartų galimybių tenkinti savus poreikius, gali skatinti palaipsnes ir aktyvias pramonės permainas.

C.

Dažniausiai nuomonėje pateikiami pavyzdžiai, susiję su energetikos ir susijusiais sektoriais, tačiau tie patys procesai, kurie aprašyti šioje nuomonėje, gali būti taikomi ir kitiems. Priežasčių, dėl kurių buvo pasirinkti šie sektoriai, yra keletas:

Brundtland pateiktas darnaus vystymosi apibrėžimas reiškia būtinybę pereiti prie atsinaujinančių gamtos išteklių;

energijos klausimas priklauso ne vienam sektoriui;

patirtis, įgyta įgyvendinus naujas technologijas šioje srityje, gali būti pritaikyta kitiems sektoriams;

25 valstybės narės šiuo metu importuoja apie 50 proc. joms reikalingos naftos ir dujų; iki 2030 m. ši santykinė dalis galėtų padidėti iki 70 proc., nes Komisija numato, kad tuo metu dauguma tiekėjų bus iš „geopolitiškai neapibrėžtų zonų“.

D:

Momentas, kada konkreti technologija gali būti prieinama, lemia moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra. Tačiau momentą, kada ji iš tikrųjų pradedama taikyti, lemia rinka. Politikos sritys gali daryti poveikį atotrūkiui tarp šių dviejų sričių. Dėl suderintų politikos priemonių — subsidijų, skatinimo, mokesčių — verslas Švedijoje ir Japonijoje jau seniai pradėjo vystytis prasidėjus šiluminių siurblių ir saulės kolektorių technologinei plėtrai. Iš dalies dėl to šioms šalims pavyko išsikovoti rinkos lyderių pozicijas.

E.

EESRK dar kartą patvirtina, kad trys Lisabonos strategijos ramsčiai yra vienodai svarbūs. Tačiau dažnai pabrėžiama, kad aplinkosaugos ir socialiniai motyvai gali būti svarstomi tik esant klestinčiai, augančiai ekonomikai. Tai pernelyg supaprastintas strategijos aiškinimas, nes ir atvirkštinis teiginys yra teisingas. Žinoma, apie klestinčią, augančią ekonomiką negalima kalbėti, kai aplinka užteršta, o visuomenę skaldo socialiniai nesutarimai. Komitetas pritaria veiksmams, kurių buvo imtasi šioje srityje ir kurie aprašomi Komisijos komunikato Tvaraus vystymosi strategijos peržiūraVeiksmų programa 2 priede (1).

F.

Tvarumas yra ne tik vienas šio sąrašo elementų; tai vienintelis galimas veiksmų scenarijus siekiant užtikrinti perspektyvią ateitį. Tvarumo koncepcija yra svarbiausia ir todėl ji taikoma ne tik aplinkai, bet apima ir ekonominio bei socialinio tvarumo klausimus. Tam tikros įmonės tęstinumas yra ekonominio tvarumo forma, kurią geriausiai galima pasiekti išlaikant pelningumą. Europa gali prie to prisidėti stiprindama konkurencingumą naujovėmis ir skatindama mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą aktyviomis politikos priemonėmis ir įvairiomis tikslinėmis priemonėmis (pvz., žr. Švediją ir Japoniją).

G.

Socialinis tvarumas reiškia, kad žmonės gali gyventi sveikai, o tiems, kurie to negali, uždirbti pajamas, garantuojant pakankamą socialinės apsaugos lygį. EESRK laikosi nuomonės, kad Europa gali prisidėti prie šios srities vystymo siekdama suformuoti visuomenę, kurioje žmonės išlaikytų savo profesinius gebėjimus, suteikdama jiems padorų darbą saugioje ir sveikoje darbo aplinkoje bei esant tokioms sąlygoms, kai paisoma ir darbuotojų teisių, ir vaisingo socialinio dialogo.

H.

Ekologinė pramonė teikia daug ekonomikos augimo galimybių. Europa užima tvirtas pozicijas daugelyje šios pramonės sektorių. EESRK mano, kad, siekdama išlaikyti ir vystyti savo stipriąsias puses ir pasiekti panašių pozicijų kituose sektoriuose, Europa turi parodyti daugiau ambicijų.

I.

Į darnų vystymąsi orientuota pramonės politika gali prisidėti prie visos Europos konkurencingumo — ne tik naujai atsirandančių, bet ir tradicinių pramonės sektorių. EESRK nori, kad Europos Komisija remtų tokią politiką. Šioje nuomonėje aprašyti pavyzdžiai rodo, kad gerai apgalvotos ir įgyvendintos paramos schemos (mokesčių, supirkimo tarifų, skatinimo ir reguliavimo derinys), įvedant naujas aplinkosaugos technologijas, gali padėti sukurti šių technologijų rinką, kurią būtų galima toliau vystyti be paramos. Bet kuris paramos mechanizmas turi būti akivaizdžiai mažėjančio pobūdžio, nes valstybės pagalbos kaina neturėtų riboti kitų pramonės šakų tarptautinio konkurencingumo.

J.

EESRK pažymi, kad subsidijos ir kitos paskatos ne visuomet būna veiksmingos ir, jeigu bus naudojamos netinkamai, gali sukelti didelių finansinių sąnaudų, turinčių mažą ekonominį poveikį. Subsidijos ir norminiai aktai turėtų padėti kurti rinką ir kurį laiką vystytis, kol technologija taps brandi ir galės išsilaikyti be paramos. Pagrindiniai sėkmingos paramos veiksniai yra šie:

tinkama trukmė;

tinkama specifikacija;

laikui bėgant, mažėjanti;

paskelbta gerokai iš anksto;

valdžios ir privataus sektorių tarpusavio bendradarbiavimas.

K.

Darnus vystymasis neturi apsiriboti Europa, kadangi jis yra pasaulinio masto. Europos tvarumo politikai turi būti būdingos priemonės, užkertančios kelią darbo jėgą perkelti į kitus regionus. Kad būtų užtikrintos vienodos sąlygos, būtinas dvejopas požiūris: viena vertus, vidaus požiūris į ES ir antra vertus, išorinis požiūris į ES. Kalbant apie pirmąjį požiūrį, turėtų būti įgyvendintos atitinkamos priemonės, kad būtų užtikrinta, jog socialinės ir aplinkosauginės sąnaudos, susijusios su netvarios gamybos būdais Europos Sąjungoje, būtų įtrauktos į prekių kainą, skatinant pagrindines Pasaulio komisijos dėl globalizacijos socialinio aspekto parengto pranešimo nuostatas dėl darnios politikos tarp TDO, PPO, TVF ir Pasaulio banko (žr. CESE 252/2005). Kalbant apie antrąjį požiūrį, ES turėtų dėti visas pastangas atitinkamuose tarptautiniuose forumuose (pirmiausia PPO), kad būtų įtraukti ne tik su prekyba susiję klausimai, kaip, pvz., pagrindiniai socialiniai ir aplinkosaugos standartai į tarptautinius prekybos susitarimus, siekiant palengvinti Europos konkurentų tvarumo politikos krypčių tobulinimą. Tokios šalys kaip Jungtinės Valstijos, Indija ir Kinija turi nesąžiningą ekonominį pranašumą, palyginti su Europa, nes joms nereikia laikytis Kioto protokolo CO2 mažinimo tikslų. Šie susitarimai turėtų būti įgyvendinti tarptautiniu mastu, nes prekyba gali būti iš tikrųjų laisva, jeigu ji yra sąžininga.

2 dalis: Nuomonę pagrindžiantys argumentai

1.   Apžvalga

1.1

Mūsų ekonomika šiuo metu yra grindžiama pigia energija ir žaliavomis. Bet atsargos yra ribotos ir iš dalies dėl to jos vis labiau brangsta. Galimos struktūrinės ir technologinės permainos yra būtinos ir Europa turi prisidėti prie jų įgyvendinimo, kad tokios permainos padėtų Europai įveikti tą iššūkį. Energijai ir žaliavoms imlūs sektoriai ateityje turėtų pereiti prie tvaresnės gamybos, kad sumažintų gamtinių išteklių eikvojimą. Bet šių sektorių ateityje vis tiek reikės, nes pradinių medžiagų ir pusgaminių gamyba yra pramoninės vertės pagrindas.

1.2

Europos energijai imlios pramonės įmonių, taikančių tvarios gamybos metodus ir konkuruojančių tarptautiniu mastu, neturėtų išstumti iš rinkos už ES ribų esantys konkurentai, kurie taiko mažiau tvarios gamybos būdus. Kad būtų užkirstas tam kelias, visiems šiems sektoriams turi būti sudarytos vienodos sąlygos, bendradarbiaujant su pilietine visuomene ir valdžia.

1.3

Didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduriame, yra darnios visuomenės kūrimas — visuomenės, kuri galėtų išlaikyti dabartinį klestėjimo lygį ir kartu neutralizuoti neigiamus šalutinius dabartinių vartojimo modelių poveikius. To siekiant, viena pagrindinių sąlygų yra išmokti kitaip patenkinti energijos poreikius ir pereiti prie kitokios pramoninės gamybos formos.

1.4

Poreikis palaipsniui pereiti prie tvaresnio visuomenės modelio neginčijamas. Yra keletas tokio reikalavimo priežasčių. Specialistai nesutaria dėl laiko, kada iškastinis kuras bus prieinamas už protingą kainą, tačiau visi sutinka, kad toks kuras taps vis retesnis ir brangesnis. Be to ir todėl, kad dėl savo vartojimo įpročių patiriame vieną didžiausių mūsų šimtmečio grėsmių — klimato kaitą.

1.5

Idealiu atveju geriausias būdas sustabdyti šiuos procesus būtų nustoti deginti iškastinį kurą jau dabar. Tačiau artimiausiu metu tai neįmanoma nei politiniu, nei ekonominiu požiūriu. Turime imtis kitokių metodų, nes kas nors juk turi pasikeisti — jeigu ir ne taip greitai, kaip norime, tai bent jau kuo greičiau.

1.6

Taikant trias energetica  (2), modelį, kuriuo efektyvesnis energijos naudojimas gali būti skatinamas trimis etapais, artimiausiu metu gali padėti pereiti prie tvaresnio vartojimo ir gamybos. Štai šie etapai:

energijos paklausos mažinimas didinant vartojimo efektyvumą;

maksimalus tvarių, atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas;

veiksmingų technologijų, sudarančių galimybes naudoti iškastinį kurą švaresniu būdu, taikymas.

1.7

Siekiant įgyvendinti šiuos tris tikslus ir skatinti perėjimą prie tvaresnės pramoninės gamybos, reikia viso priemonių derinio. Šios priemonės turi būti grindžiamos ekonominiais ir strateginiais skaičiavimais. Atliekant šiuos skaičiavimus, neišvengiamai ateina laikas, kai iškilus interesų prieštaravimui reikia rinktis. Šių interesų prieštaravimų neturime vengti. Esama vadinamųjų „situacijų, kai laimi visi“, ir politikos priemonės visuomet turi būti orientuotos jas sukurti, bet praktiškai tai pasiekti gali būti labai sunku. Tuomet reikia rinktis arba darnių permainų galimybes, arba esamų interesų apsaugą, atsižvelgiant į natūralų vieno sektoriaus stiprėjimą ir kito nykimą. Tokie esami prieštaraujantys interesai turėtų tapti skaidrūs ir turėtų būti svarstomi.

1.8

Atsižvelgiant į tvarumo koncepciją galima teigti, kad Europos visuomenės vystymo ekonominiai, aplinkosauginiai ir socialiniai aspektai yra vienodai svarbūs. Šioje nuomonėje:

dėmesys bus pirmiausia skirtas atsinaujinantiems energijos šaltiniams, energijos ir žaliavų efektyvumo siekiui (2 ir 3 skyrius);

atrinktų sektorių darnaus vystymosi galimybėms (4 skyrius);

nagrinėjama keletas socialinių aspektų (5 skyrius).

2.   Atsinaujinantys energijos šaltiniai

2.1   Įžanga

2.1.1

Kiekvienais metais Žemė sugeria 3 milijonus eksadžiaulių (EJ) saulės energijos. Bendri iškastinio kuro ištekliai sudaro 300 000 EJ, 10 proc. bendro metinio insoliacijos kiekio. Bendras metinis energijos sunaudojimas yra 400 EJ. 3 milijonai EJ sugeriamos energijos yra prieinama 90 EJ hidroelektros energijos, 630 EJ vėjo energijos ir 1 250 EJ biomasės forma. Visa kita energija prieinama saulės energijos forma (3). Tad iš tikrųjų yra pakankamai tvarios energijos mūsų poreikiams patenkinti. Problema yra tai, kaip ją pasiekti.

2.1.2

Kadangi, žinant sąnaudų aspektą ir tinkamos technologijos trūkumą, artimiausiu metu atsinaujinantys energijos šaltiniai negalės patenkinti didėjančios energijos paklausos, reikės kitų energijos šaltinių. Yra galimybių iškastinį kurą naudoti švariai, pvz., pašalinant CO2 ir vėliau saugant jį, kad būtų išvengta jo išmetimo į atmosferą. Technologijos, kaip sugauti ir saugoti CO2, kūrimas yra pačiame įkarštyje: daugybė eksperimentinių įrenginių jau parengti eksploatacijai arba statomi Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Kinijoje. Galima tikėtis, kad ši technologija bus pradėta taikyti jau 2015/2020 m.

2.1.3

Itin svarbi yra paramos atsinaujinančiai energijai schemų trukmė, kadangi per ankstyvas paramos nutraukimas gali sužlugdyti naująją pramonę, tačiau ir per ilgai teikiama parama nėra veiksminga. Apskritai paramą galima nutraukti laipsniškai, kadangi moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra bei masto ekonomija mažina technologijos kainą. Taip pat labai svarbios tinkamos paramos schemos sąlygos. Galiausiai svarbu, kad paramos schemos būtų skelbiamos iš anksto, kad įmonės turėtų laiko pasirengti naujoms rinkos sąlygoms.

2.1.4

Kaip galima spręsti iš žaliosios knygos „Europos Sąjungos tausios, konkurencingos ir saugios energijos strategija“ (4) bei 2006 m. Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadų šia tema, diskusijos apie branduolinę energiją tampa vis svarbesnės. Kai kuriose šalyse dauguma žmonių pasisako už branduolinę energiją, kitose dauguma — prieš ją, daugiausia dėl atliekų problemos (5). Nepaisant to, branduolinė energija tam tikrą netrumpą laiką liks nepakeičiama siekiant patenkinti smarkiai augančią energijos paklausą, kadangi tai yra emisijų neturintis energijos šaltinis, o atliekų kiekis, palyginti su pagaminta energija, yra gana menkas. Laikui bėgant branduolinė sintezė gali padėti išspręsti branduolio dalijimosi trūkumus.

2.1.5

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad vandens energijos šaltiniai nėra aptariami konkrečioje pastraipoje, nes ši technologija (išskyrus potvynių energiją) yra laikoma visapusiškai išvystyta ir panaudojama. Tokia nuostata neturėtų jokiu būdu menkinti jos svarbos tvarumo kontekste.

2.2   Biomasė

2.2.1

Biomasė yra organinė medžiaga iš augalų ir medžių, specialiai auginamų energetiniais tikslais. Mediena ir greitai augantys pasėliai naudojami iš hektaro gaunant didelį derlių. Žemės ūkio šalutiniai produktai, daugiausia maisto, taip pat naudojami kaip biomasė. Pavyzdžiai yra šiaudai ir cukrinių runkelių lapai. Biomasės srautus taip pat galima gauti iš atliekų, pvz., augalų sodinimo bei priežiūros, namų ūkių, įmonių ir pramonės atliekų. Pavyzdžiai yra vaisiai, daržovės, sodo, medienos atliekos, mėšlas, srutos, pjuvenos ir kakavos lukštai.

2.2.2

Biomasė gali būti (iš dalies) naudojama iškastiniam kurui pakeisti. Kasmet sunaudojama 400 EJ iškastinio kuro. Biomasės energijos per metus sunaudojama 1 250 EJ. Bet tai nereiškia, kad įmanomas skubus perėjimas. Remiantis esama technologija, dabar iš biomasės įmanoma pagaminti 120 EJ energijos. Dabartinis pasaulinis biomasės energijos sunaudojimas yra 50 EJ (6). Artimiausiu metu gali padidėti biomasės panaudojimas kurui, bet norint išnaudoti potencialą reikės technologijos perversmų.

2.2.3

Keleto iniciatyvų dėka buvo pasiekta daug vilčių teikiančių rezultatų. Austrijoje šešis kartus padidėjo biomasės naudojimas centralizuotam šildymui, o Švedijoje per pastaruosius dešimt metų buvo pasiektas aštuoneriopas padidėjimas. JAV daugiau nei 8 000 MW instaliuotų energijos gamybos pajėgumų grindžiami biomasės naudojimu. Prancūzijoje 5 proc. šildymui naudojamos energijos gaminama iš biomasės. Suomijoje bioenergija jau sudaro 18 proc. visos energijos gamybos, o iki 2025 m. siekiama jos dalį padidinti iki 28 proc. Brazilijoje etanolis gaminamas dideliu mastu kaip kuras automobiliams ir šiuo metu jis sudaro apie 40 proc. Brazilijos ne dyzelinių degalų (7).

2.2.4

Biomasės vystymas svarbus keletu aspektų:

a.

Aplinkosaugos politikos: biomasės kaip atsinaujinančios medžiagos gyvavimo ciklas neutraliai veikia CO2 ir SO2 emisijas. Be to, naudojant biomasę dideliu mastu galima uždaryti mineralinį ir azoto ciklus.

b.

Žemės ūkio politikos: Europoje žemės ūkio paskirties žemė nebenaudojama gamybai. Manoma, kad 200 milijonų hektarų žemės ūkio paskirties žemės ir 10–20 milijonų hektarų beveik neproduktyvios žemės galėtų būti panaudojama biomasės kaip žaliavų ir energijos šaltinio gamybai. Ekstensyvesnės žemės ūkio gamybos būtinybė turi būti vertinama atsižvelgiant į būtinybę išsaugoti turtingą Europos kraštovaizdį, pasiekti ES tikslą sustabdyti bioįvairovės praradimą ir užtikrinti, kad pakankama teritorija būtų skirta gamtos apsaugai. Visose šiose srityse būtina tinkamai įvertinti pusiausvyrą.

c.

Socialinės politikos: pasaulio mastu kiekvienam instaliuoto gamybos pajėgumo megavatui sukuriama 11 naujų darbo vietų. Jeigu biomasės kaip energijos šaltinio naudojimas Europoje padidėtų nuo 4 proc. energijos poreikių 2003 m. iki maždaug 10 proc. 2010 m. (8), tai reikštų 160 000 naujų darbo vietų.

d.

Regioninės politikos: biomasė gali būti naudojama kaip decentralizuotas energijos šaltinis, kai energijos transformacija vyksta netoli jos gamybos vietos naudojant mažas jėgaines. Tai gali paskatinti socialinį stabilumą regiono lygmeniu, ypač ekonomiškai atsilikusiose vietovėse.

e.

Reikalavimas gaminti „žaliąją“ elektros energiją: Europos direktyva reikalauja, kad Europos elektros gamintojai tam tikrą elektros energijos kiekį gamintų iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Šis procentas kiekvienoje šalyje skiriasi, bet jis nuolat didėja. Yra numatyta nuobaudų galimybė (arba subsidijų atšaukimas), jeigu nesilaikoma nustatyto procento. Akivaizdu, kad elektros energijos gamyba iš pačios biomasės arba ją deginant su anglimi svariai prisidės prie to, kad bus pasiektas „žaliosios“ energijos tikslas.

2.3   Vėjo energija

2.3.1

Pasaulyje vėjo energijos teorinis potencialas yra daugiau kaip du kartus didesnis negu prognozuojamas 2020 m. elektros energijos poreikis. Dėl šio potencialo ir nuolat gerėjančios jo konkurencinės padėties, kurią lemia technologijų pažanga, vėjo energija tampa itin svarbiu iškastinio kuro pakaitalu. Vėjo energija niekada negalės patenkinti visų poreikių, nes jos tiekimas yra kintantis.

2.3.2

Vėjo energiją gaminančių instaliuotų pajėgumų per pastaruosius keletą dešimtmečių įspūdingai padaugėjo. Komercinių turbinų pajėgumai išaugo nuo 10 KW (rotoriaus diametras 5 m) iki daugiau nei 4 500 KW (rotoriaus diametras daugiau nei 120 m) (9). Per pastaruosius aštuonerius metus instaliuoti gamybos pajėgumai, naudojantys vėjo energiją, per metus augo daugiau nei 30 proc (10). Remiantis Europos vėjo energijos asociacijos (EWEA) prognozėmis, bendrų vėjo energijos pajėgumų 2020 m. pakaks patenkinti 12 proc. elektros energijos poreikio. Tai rodo, kad vėjo energijos pajėgumai padidės nuo 31 GW 2002 m. pabaigoje iki 1 260 GW 2020 m., augdami po 23 proc. per metus. Rinkos lyderiai ir didžiausi eksportuotojai yra Jungtinė Karalystė, Danija ir Vokietija, o pagrindinės eksporto rinkos yra Kinija, Indija ir Brazilija. Kinijoje, kurioje sparčiai auga vėjo energijos transformavimo mašinų pramonė, padėtis pasikeis. Palyginti su 2004 m., 2005 m. gamintojų skaičius Kinijoje padidėjo 60 proc. Šie skaičiai rodo, kad Europos vėjo energijos transformavimo mašinų pramonė gali atsidurti tokioje pačioje padėtyje kaip saulės plokščių pramonė ir dėl Kinijos konkurentų gali prarasti labai didelę rinkos dalį.

2.3.3

Vėjo energijos sektorius vis dar iš dalies priklauso nuo įvairių paramos priemonių. Iš jų svarbiausia yra kaina, kurią gamintojai gauna už į tinklą parduodamą energiją, bei tikrumas dėl garantuoto kainų lygio kitiems 10–20 metų. Dėl šių priemonių kai kurių valstybių narių vėjo energijos sektorius sparčiai auga. Trūkumas yra tas, kad šios priemonės skatina didelius, centralizuotus vėjo energijos parkus, gaunančius didelį pelną, o ne tankų mažų, decentralizuotų vėjo jėgainių tinklą. Visuomenė vis priešiškiau žiūri į tokius didelius statinius. Žinoma, galiausiai vėjo energija turės sugebėti išsilaikyti be subsidijų ir supirkimo tarifų.

2.3.4

Norint toliau gerinti konkurencinę vėjo energijos sektoriaus padėtį, reikės daugiau mokslinių tyrimų ir didesnio masto technologinės plėtros. Nuolatinį dėmesį taip pat reikia skirti teisinėms gairėms ir politiniams tikslams. Kiti dideli iššūkiai yra naujų vietų vėjo parkams pritaikymas jūroje ir netikrumo dėl vėjo energijos diegimo išsklaidymas.

2.3.5

Vėjo energijos vystymas yra svarbus keletu aspektų.

a)

Aplinkosaugos politikos: vėjo energija yra švari energijos forma be CO2 ar kitų teršalų emisijų. Jos prieinamumas svyruoja, bet yra milžiniškas.

b)

Socialinės politikos: 2002 m. vėjo energija padėjo sukurti 20 darbo vietų, tenkančių vienam instaliuotų pajėgumų megavatui. Tačiau dėl mokymosi efekto projektuojant, gaminant ir instaliuojant turbinas, užimtumas auga neproporcingai; manoma, kad poveikis užimtumui 2020 m. sumažės iki 9,8 darbo vietų, tenkančių instaliuotų pajėgumų megavatui. Tai reiškia, kad užimtumas vėjo energijos pramonėje padidės nuo 114 000 darbo vietų 2001 m. iki maždaug 1,47 milijono darbo vietų 2020 m (11).

c)

Regioninės politikos: dėl paramos schemų vėjo energija vystosi ir kuriami dideli, centralizuoti vėjo energijos parkai. Dėl savo pelno jie yra labai patrauklūs investuotojams. Viešoji nuomonė pasisako prieš tokią raidą, nes ji yra labiau už smulkius nedidelių, decentralizuotų vėjo jėgainių tinklus.

2.4   Saulės energija

2.4.1

Yra du būdai naudoti saulės energiją: tiekti šildymą bei karštą vandenį ir gaminti elektrą (12). Saulės šildymo sistemos yra gana paprastos ir pigios, jos naudojamos daugelyje šalių.

2.4.2

Pagrindinė priežastis siekti plačiu mastu naudoti saulės energiją yra ta, kad ji yra neišsenkanti. Ji turi didelį pasaulinį potencialą ir jeigu pajėgumai gerai suprojektuojami ir pastatomi, aplinkai nekenkia.

2.4.3

Saulės energiją galima„pažaboti“ beveik bet kurioje pasaulio vietoje įvairiais būdais: pradedant labai mažomis sistemomis atokiose vietovėse, saulės kolektoriais ant namų stogų ir baigiant saulės jėgainėmis.

2.4.4

Šildymo naudojant saulės energiją sistemos yra plačiai paplitusios. Didžiausia rinka šioms sistemoms yra Kinija, daugiausia dėl to, kad kaimo vietovėse trūksta dujų ir elektros paskirstymo infrastruktūros. Tokiais atvejais saulės energija yra pats efektyviausias sprendimas. Kita didelė rinka yra Turkija. 2001–2004 m. pasaulinis saulės kolektorių pardavimas augo nuo 10 iki 15 proc. per metus. Kinijai teko 78 proc. pasaulio gamybos, o Turkijai — 5,5 proc.

2.4.5

Europoje pagrindinės šildymo naudojant saulės energiją sistemų rinkos yra Vokietija, Austrija, Ispanija ir Graikija. Vokietijos ir Austrijos vyriausybės teikia finansines paskatas rengti tokias sistemas. Kai kuriuose Ispanijos regionuose tokių sistemų įrengimas naujuose pastatuose privalomas. Dėl šių paramos priemonių Vokietija ir Austrija yra didžiausios Europoje, toli pralenkiančios kitas šalis, šildymo naudojant saulės energiją sistemų gamintojos, jose gaminama 75 proc. Europos produkcijos. Tačiau tai visiškai nublanksta, palyginus su šių sistemų gamyba Kinijoje. Europa pagamino 0,8 milijono m2, o Kinija — 12 milijonų m2. Pagrindinė priežastis yra ta, kad Kinijos vyriausybė gana anksti suprato šildymo naudojant saulės energiją svarbą ir skatino šių sistemų gamybą įvairiomis priemonėmis, nustatytomis penkmečio planuose.

2.4.6

Nepaisant neišsenkamumo, saulės gaminama elektros energija šiuo metu sudaro tik mažą mūsų poreikių dalį. Taip yra dėl to, kad gamyba naudojant saulės energiją vis dar daug brangesnė negu dujas ar anglį naudojančiose elektrinėse. Siekiant pralaužti užburtą mažo naudojimo ir didelių kainų ratą, saulės energija turi būti kuo plačiau naudojama, nes tai sukurs didelę gamybos ir įrengimo masto ekonomiją. Tik tuomet technologija gali būti toliau atnaujinama ir tobulinama.

2.4.7

Be to, elektros energijos gamyba naudojant gana mažus kintamos išeigos (priklausomai nuo saulėtumo) įrenginius reikalauja kitokio požiūrio į energiją negu iki šiol. Perėjimas prie saulės energijos galimas vidutiniu laikotarpiu, bet labai svarbu smarkiai skatinti šio sektoriaus plėtrą.

2.4.8

Nors fotovoltinių įrenginių (PV) rinka greitai auga, tačiau iš tikrųjų yra tik trys didelės rinkos — Japonija, Vokietija ir Kalifornija. Šiuose trijuose regionuose pagaminama 80 proc. pasaulio saulės energijos sistemų. Tai skatinama didelėmis subsidijomis ir mokant namų ūkiams gerą kainą už šiuo būdu pagamintą elektros energiją. Pasaulinė saulės baterijų elementų gamyba 2004 m. atitiko 1 150 MW gamybos pajėgumus. Vadinasi, kartu su maždaug 3 000 MW jau 2003 m. pabaigoje įrengtų gamybos pajėgumų, 2005 m. bendri pajėgumai išaugo iki maždaug 4 500 MW.

2.4.9

Japonijos rinkai buvo sukurta 1994 m. paskatų programa, kurioje buvo numatytas 50 proc. dydžio subsidijavimas. Subsidija kiekvienais metais buvo mažinama 5 proc., 2004 m. buvo paskutinieji programos metai, kuriais buvo teikiama 5 proc. subsidija. Kadangi šia programa buvo sukurta didelė paklausa, Japonijos pramonė pasinaudojo masto ekonomija. Kasmet kainos sumažėdavo 5 proc., todėl vartotojams kainos neišaugo. Nors subsidijų nebeteikiama, rinka ir toliau auga kasmet padidėdama 20 proc. Ši stabili paklausa suteikė Japonijos įmonėms galimybę investuoti į mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą bei į naujas gamybos technologijas. Todėl dabar Japonija sudaro maždaug 53 proc. pasaulio rinkos.

2.4.10

Vokietija patyrė panašų procesą, bet tik prieš maždaug penkerius metus, pradedant 1999 m. Paskolų su mažomis palūkanomis, subsidijų ir stabilių kainų už elektros energijos pardavimą į tinklą derinys lėmė greitą PV rinkos augimą. Jau 2001 m. Vokietija pralenkė JAV pagal įrengtus pajėgumus. Veiklą pradėjo vietos gamintojai ir pusė Europos gamybos (13 proc. pasaulio gamybos) dabar priklauso Vokietijai. 2004 m. pradėta taikyti nauja paramos programa, numatanti stabilias elektros energijos supirkimo kainas, garantuojamas tolesniems 20 metų, ir suteikė šiam procesui naują impulsą. Dabar Vokietijos rinka yra greičiausiai auganti pasaulyje, 2004 m. ir 2005 m. padidėjusi apie 40 proc. Ši vidaus paklausa suteikia Vokietijos gamintojams galimybę plėtoti gamybą ir, kai tik vidaus rinka bus prisotinta, perkelti gamybą į eksporto rinkas.

2.4.11

Saulės energijos panaudojimo vystymas svarbus keletu aspektų.

a.

Aplinkosaugos politikos: saulės energija yra švari energijos forma be CO2 ar kitų teršalų emisijų. Joje slypi milžiniškas potencialas — kiekvienais metais Žemė sugeria 3 milijonus eksadžaulių (EJ) saulės energijos. Priminsime, kad bendri iškastinio kuro ištekliai sudaro 300 000 EJ.

b.

Socialinės politikos: saulės energijos vystymas sukurs naujas darbo vietas projektuojant, tobulinant, gaminant ir įrengiant saulės energijos sistemas. Kita vertus, užimtumas sumažės, nes reikės mažiau didelių centralizuotų energijos gamybos įmonių.

c.

Regioninės politikos: saulės šiluminė energija gali būti naudojama nutolusiuose nederlinguose regionuose, kur nėra energijos paskirstymo infrastruktūros. Tai yra pigus apšildymo ir karšto vandens tiekimo sprendimo būdas.

2.5   Geoterminė energija

2.5.1

Ją galima naudoti šilumos siurbliais pastatams šildyti ir vėsinti. Šie siurbliai naudoja tik dalį dujų arba elektros energijos kiekio, kurį naudoja tradicinės šildymo ir (arba) vėsinimo sistemos. Energija, naudojama šildymui (arba vėsinimui), imama iš aplinkos (oro, vandens arba žemės) (13).

2.5.2

Didžiausios šilumos siurblių rinkos yra JAV, Japonija, Švedija, kurios kartu sudaro 76 proc. bendrų įrengtų pajėgumų. Po jų eina Kinija, Prancūzija, Vokietija, Šveicarija ir Austrija. Europos rinka išaugo nuo 40 000 įrenginių 1997 m. iki 123 000 įrenginių 2004 m. Bendra rinka 2004 m. išaugo 18 proc. Šilumos siurblių gamyba ir įrengimas sutelktas tose šalyse, kuriose vyriausybės teikia dideles finansines ir kitokias paskatas.

2.5.3

Švedija yra geras tokio požiūrio pavyzdys. Švedijos vyriausybė nuo 10-ojo dešimtmečio skatino šilumos siurblių naudojimą įvairiomis priemonėmis, pavyzdžiui, tiesioginėmis finansinėmis subsidijomis, mokesčių lengvatomis, reklamine veikla. Bet ir naujieji teisės aktai, taikomi statybų sektoriuje, kuriais nustatomi išsamūs reikalavimai dėl šildymo sistemų temperatūros, taip pat prisidėjo prie vis didesnio šilumos siurblių naudojimo.

2.5.4

Taip Švedijoje buvo sukurta šilumos siurblių gamybos rinka. Dabar ši šalis turi išsivysčiusią šilumos siurblių pramonę, tris didžiausius pasaulio rinkos subjektus ir 50 proc. Europos paklausos. Švedijos šilumos siurblių rinka dabar išsilaiko pati. Naudojamų šilumos siurblių skaičius nuolat auga net ir be vyriausybės paramos priemonių. Daugiau nei 90-tyje proc. naujų pastatų Švedijoje dabar įrengti šilumos siurbliai.

2.5.5

Panaši tendencija susiformavo Austrijoje, kur regioninė valdžia subsidijavo 30 proc. šilumos siurblių įsigijimo ir įrengimo išlaidų. Austrijoje dabar yra septyni šilumos siurblių gamintojai. Abiejose šalyse būtent tiesioginės finansinės paramos, statybos teisės aktų ir reklamos kampanijų derinys užtikrino, kad šilumos siurblių pramonė galėtų vystytis, o šiuo metu ji gali veikti ir be paramos.

2.5.6

Geoterminės energijos panaudojimo vystymas svarbus keletu aspektų.

a.

Aplinkosaugos politikos: geoterminė energija yra neišsenkantis, švarus ir energiją taupyti padedantis energijos šaltinis. Ji turi milžinišką potencialą energijos, kuri sutelkta išoriniame 6 km sluoksnyje nuo Žemės paviršiaus ir prilygsta 50 000 visų pasaulyje turimų naftos ir dujų atsargų (14).

b.

Socialinės politikos: saulės energijos vystymas sukurs naujas darbo vietas projektuojant, tobulinant, gaminant ir įrengiant saulės energijos sistemas. Kita vertus, užimtumas sumažės, nes reikės mažiau didelių centralizuotų energijos gamybos įmonių.

c.

Regioninės politikos: geoterminė šiluminė energija gali būti naudojama nutolusiuose regionuose, kur nėra energijos paskirstymo infrastruktūros, kaip pigus apšildymo ir karšto vandens tiekimo sprendimo būdas. Geoterminės energijos gavybai būtina naudoti elektrą, tačiau jos reikia daug mažiau nei tiesioginiam būsto apšildymui ar karšto vandens tiekimui.

3.   Žaliavų naudojimo efektyvumas

3.1

Ribota yra ne tik iškastinio kuro energija, bet ir metalo, mineralinių ir biologinių žaliavų, skirtų gamybai, ištekliai (15). Išvystytos pramonės šalyse naudojama itin daug žaliavų: 20 proc. pasaulio gyventojų sunaudoja daugiau nei 80 proc. žaliavų.

3.2

Ši vartojimo dinamika neatitinka mūsų turimų gamtinių išteklių tvaraus naudojimo. Remdamasi prielaida, kad žaliavų ištekliai yra mūsų bendras paveldas ir kad jų prieinamumas yra visuotinė ir neatimama teisė, Europa iki 2050 m. turės keturis kartus sumažinti savo žaliavų naudojimą, o iki 2080 m. — dešimt kartų (16). EESRK džiaugiasi šios srities iniciatyvomis, pvz., dematerializavimu ir Aplinkosaugos technologijų veiksmų planu (ATVP).

3.3

Galutinė analizė rodo, kad kiekvienas produktas daro žalą aplinkai arba gamybos, arba naudojimo, arba pašalinimo gyvavimo ciklo pabaigoje metu. Ciklas turi daug etapų: žaliavų išgavimas, projektavimas, gamyba, surinkimas, rinkodara, paskirstymas, pardavimas, naudojimas ir šalinimas. Kiekviename etape dalyvauja skirtingi subjektai: gamintojai, prekiautojai, vartotojai ir kt. Siekiant padidinti produkto ekologiškumą per visą jo gyvavimo ciklą, integruota gamybos politika bandoma pagerinti šių etapų koordinavimą (pvz., jau projektavimo stadijoje atsižvelgiant į optimalų perdirbimą).

3.4

Kai esama tiek daug produktų ir dalyvių, neįmanoma parengti vienos bendros priemonės, kurią pasitelkus būtų išspręstos visos problemos. Reikia daugybės politikos priemonių — ir savanoriškų, ir privalomų. Šios priemonės turi būti įgyvendinamos glaudžiai bendradarbiaujant su valstybiniu ir privačiu sektoriumi bei pilietine visuomene.

3.5

Vartotojų organizacijų vaidmuo irgi turėtų būti kitoks — labiau skatinantis ir remiantis. Iki šiol šios organizacijos daugiausia buvo sutelkusios dėmesį į tai, kaip gauti kuo geresnį produktą už kuo mažesnę kainą. Praktiškai tai reiškia, kad produktas nėra gaminamas pačiu tvariausiu būdu.

3.6   Bendra šilumos ir elektros energijos gamyba (CHP)

3.6.1

Šilumos, pagaminamos elektros energijos gamybos proceso metu, panaudojimas yra didelis energijos naudojimo efektyvumo pagerinimas, nors ir yra techninių apribojimų, atsirandančių dėl atstumo tarp vietos, kurioje šiluma pagaminama (pramoninė aplinka), ir vietos, kurioje ji sunaudojama (namai), ir dėl šio atstumo prarandama daug energijos. Galima visų pirma naudoti nedideles CHP jėgaines pastatams apšildyti elektra, gaunama kaip šalutinis produktas. Elektros poreikius galėtų patenkinti alternatyvūs produktai, visų pirma šiluma kaip šalutinis produktas. Šiais laikais daugiausia parduodamos nedidelės šiluminės CHP, nors apskritai manoma, kad elektros poreikius geriausiai patenkina kuro elementai.

3.6.2

Taikant CHP technologiją, galima šiuos apribojimus įveikti. Ši technologija yra ekonominis iššūkis Europos pramonei. CHP daugiausia naudojama šildyti gyvenamuosius namus ir parduotuves, elektros energija ja gaminama kaip šalutinis produktas. Iki 2004 m. buvo įrengta apie 24 000 jėgainių. CHP gali būti taikoma įvairiems energijos šaltiniams. Daugiausia žadanti yra vandenilio (kuro elementų) technologija, bet šią technologiją pirmiausia reikia toliau vystyti.

3.6.3

Dėl subsidijų CHP jėgainių galutiniams naudotojams Japonija padarė didžiausią pažangą vystydama šią technologiją iš dalies dėl to, kad kuro elementų technologiją ten labai skatina automobilių pramonė. Japonijos vyriausybė nori, kad Japonijos pramonė taptų kuro elementų technologijos lydere, kaip jau buvo padaryta saulės energijos srityje. Šiuo tikslu Japonija skatina ir finansuoja mokslinius tyrimus bei taikomąją veiklą ir ankstyvoje rinkos vystymosi stadijoje teikia pirkimo subsidijas galutiniams vartotojams.

3.6.4

CHP panaudojimo vystymas svarbus keletu aspektų.

a.

Aplinkosaugos politikos: tai pigus ir tausojantis energijos šaltinis. Be to, tai yra švari technologija, karštą vandenį ir energiją gaminant naudojantis CPH, CO2 emisija sumažėja 20 proc.

b.

Socialinės politikos: CHP vystymas sukurs naujas darbo vietas projektuojant, tobulinant, gaminant ir įrengiant CHP sistemas. Kita vertus, užimtumas sumažės, nes reikės mažiau didelių centralizuotų energijos gamybos įmonių.

4.   Tvarumo padariniai keletui sektorių

Sektorių, dalyvaujančių atsinaujinančios energijos technologijų moksliniuose tyrimuose ir taikomojoje veikloje, augimas rodo, kad darnaus vystymosi srityje yra nemažų ekonominių galimybių. Šių galimybių turi ne tik tie sektoriai, kuriuose tvarumo technologijos tiesiogiai plėtojamos, bet ir tie, kuriuose naujosios technologijos turi būti įgyvendinamos.

4.1   Transportas

4.1.1

Transporto sektorius yra vienas didžiausių iškastinio kuro naudotojų. Šiame sektoriuje yra daug žadančių galimybių tvariai naudoti energiją, tai rodo ir daugybė rekomendacijų, pateikiamų galutiniame CARS 21pranešime (17). Geresnis miestų plėtros ir infrastruktūros planavimas ir intensyvesnis IRT naudojimas atveria galimybę gabenti tą patį kiekį trumpesniais atstumais. Kartu tobulinant vidaus degimo variklio technologiją, tai padės sutaupyti daug energijos. Netrukus taip pat turėtų atsirasti daug žadančių galimybių iš dalies pereiti prie kito kuro, pvz., gamtinių dujų arba biomasės kuro (BTL). Po ilgesnio laiko patrauklias galimybes galėtų pasiūlyti vandenilis. Dabar kuriama hibridinė technologija yra patrauklus laikinas sprendimas.

4.1.2

Maksimali galima biomasės kuro rinkos dalis vertinama 15 proc. ES užsibrėžė iki 2010 m. pasiekti 6 proc. rinkos dalį. Pradinis bandomasis projektas dideliu mastu gaminti kurą iš biomasės jau pradėtas ir vykdomas.

4.1.3

Gamtinės dujos išmeta mažesnes CO2 emisijas nei benzinas (16 proc. mažiau) ar dyzelinas (13 proc. mažiau) ir, jei būtų palankus mokesčių režimas, galėtų užimti didesnę rinkos dalį. Taip galėtų išsivystyti stabili rinka ir gamintojams, ir vartotojams. Atitinkama technologija jau sukurta. Galimybės ypač didelės viešojo miesto transporto sektoriuje, nes tai padėtų optimaliai išnaudoti dujų degalines. Iki 2020 m. būtų galima pasiekti 10 proc. rinkos dalį (18).

4.1.4

Kitų šalių pavyzdžiai (ypač Brazilijos) rodo, kad tokios rinkos dalies negalima pasiekti vien tik užtikrinant, kad biokuras būtų prieinamas. Siekiant paskatinti vartotoją rinktis būtent jį, reikia aktyvių politikos priemonių, pvz., mokestinių paskatų, tikslinių teisės ir administracinių aktų bei reklamos.

4.1.5

Tačiau yra ir kita medalio pusė: daugiau naudojant biokuro, išgaunamo naudojantis aplinkosaugos požiūriu jautriomis teritorijomis (pvz., palmių aliejų pietryčių Azijoje), gali būti išnaikintos atogrąžų girios, o jų vietoje atsirastų aliejinių palmių plantacijos. Iš 23 pasaulyje žinomų ekosistemų, Jungtinių Tautų tyrimo duomenimis 15 jau yra beveik išnykę arba pažeistos dėl didelės taršos.

4.2   Statyba

4.2.1

Statyboje, pvz., gyvenamųjų namų, yra didžiulis potencialas tvaresniems metodams. Jau įmanoma mažomis papildomomis sąnaudomis pastatyti energijos neprarandančius namus, ypač žinant, kad bet kokias papildomas sąnaudas greitai kompensuoja sutaupyta energija. Tokia statyba kainuoja vidutiniškai 8 proc. daugiau negu statant tradiciniais metodais. Masto ekonomija šį skirtumą per dešimt metų galėtų sumažinti iki 4 proc. Normanas Fosteris, vienas žymiausių pasaulio architektų, yra pareiškęs, kad vertinant bendras pastato sąnaudas 25 metų laikotarpiu, tikrosios statybos sąnaudos sudaro tik 5,5 proc. Gyvenamojo pastato išlaidos (energija, ilgalaikė ir trumpalaikė priežiūra, nuomos ar išperkamosios nuomos palūkanos) tuo pačiu laikotarpiu sudaro iki 86 proc. Tad nors tvari statyba gali būti šiek tiek brangesnė trumpu laikotarpiu, ji daug pigesnė vidutiniu ir ilgu laikotarpiu.

4.2.2

Vokietijoje ir Austrijoje energetiniu požiūriu efektyvi statyba plinta greičiau negu likusioje Europos dalyje. Vokietijos Passiv Haus institutas užsakė būstų projektus, kuriuose numatytas labai mažas energijos sunaudojimas, nes naudojama ir saulės energija, ir efektyvi hermetiška izoliacija. Dabar pastatyta daugiau nei 4 000 tokio tipo namų Vokietijoje ir daugiau nei 1 000 — Austrijoje. Šio principo vis dažniau laikomasi ir statant komercinius pastatus.

4.2.3

Freiburgo savivaldybė nustatė naujas energetiniu požiūriu efektyvios statybos taisykles. Šios taisyklės yra sudėtinė kiekvienos nuomos ar pirkimo sutarties, kurią vietos institucija sudaro su statytojais ir nekilnojamojo turto plėtotojais, dalis. Taip vietos institucija geriausiai panaudoja savo teisines galias siekdama stambiu mastu skatinti energijos valdymą. Sutartyse numatoma, kad bet kokia statyba žemėje, įsigytoje ar nuomojamoje iš vietos institucijos, turi būti atliekama pagal energetinio efektyvumo gaires, pastatai turi būti projektuojami siekiant kuo labiau panaudoti saulės energiją, stogai turi būti tinkami įrengti saulės kolektorius. Vietovėse, kuriose pastatai taip statomi, sutaupoma 40 proc. karšto vandens.

4.3   Pramonė

4.3.1

Komitetas pritaria Komisijos požiūriui į pramonės politiką, kuriuo atsižvelgiama į tvarumo problemą, kaip patvirtinta Komisijos komunikate „Bendrijos Lisabonos programos įgyvendinimas. Politikos nuostatos ES gamybai stiprinti siekiant labiau integruoto požiūrio į pramonės politiką“ (19). Norint pasiekti Lisabonos tikslus, Europos pramonė turi būti konkurencinga. Ypač EESRK džiaugiasi dėl Konkurencingumo, energetikos ir aplinkos aukšto lygio grupės įkūrimo, vienos iš septynių didžiųjų tarpšakinės politikos iniciatyvų, skirtų įtvirtinti skirtingų politikos sričių sinergiją atsižvelgiant į konkurencingumo aspektus. Komitetas taip pat pritaria pačių Europos pramonės įmonių dedamoms pastangoms šioje srityje.

4.3.2

Šiuo metu pramonė vis dar didele dalimi priklauso nuo iškastinio kuro. Tačiau daugeliu atvejų elektros procesų pasirinkimas leidžia naudoti visus pirminius energijos šaltinius, dauguma atvejų sutaupant energijos (20). Taip pat esama galimybių sutaupyti energijos ir pramonės kompleksams, kitiems sektoriams arba gyvenamiesiems kompleksams keistis likutine energija. Tokiu būdu „Europoort“ pramonės komplekso pramoninė šiluma naudojama šildyti didžiausią Šiaurės Vakarų Europos šiltnamių kompleksą, esantį už 20 km, Vestlande.

4.3.3

Žaliavinė nafta yra chemijos pramonės pagrindas, bet ateityje jos bus vis mažiau. Alternatyva yra biosintezė, pagrindinių cheminių medžiagų gamyba iš biomasės naudojant bakterijas — labai sudėtinga, bet daug žadanti sritis. Pastaraisiais metais padaryta daug pažangos plėtojant mūsų žinias apie genetinę mikroorganizmų, pvz., bakterijų, sandarą. Naujos technologijos suteikia galimybę genetiškai modifikuoti šiuos organizmus, kad jie paverstų pradinę medžiagą į konkrečias medžiagas. Bakterijos tampa tam tikri programuojami maži reaktoriai.

4.3.4

Šiuo metu maisto ir farmacijos pramonės šakos naudoja šią mikroorganizmų technologiją, pvz., gaminti sūrį, alų ir peniciliną. Šiuose sektoriuose biologinės konversijos galimybės yra nemažos, bet chemijos pramonė dabar irgi ima domėtis šia technologija. Siekiant išgauti iš žaliavinės naftos medžiagas ir jas išvalyti, reikia keleto reakcijų etapų. Technologiją reikia dar daug vystyti, bet teoriškai įmanoma pereiti prie tiesioginės biomasės konversijos į pagrindines chemines medžiagas ir kitus produktus. Tai sumažins žaliavinės naftos poreikį ir bus gauta daug su tuo susijusios ekonominės ir aplinkosauginės naudos — sumažintos emisijos, uždarytas medžiagų apykaitos ciklas ir valdoma medžiagų grandinė.

4.3.5

Daug energijos naudojantys sektoriai gali patirti konkrečių sunkumų siekiant palaipsniui pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Tvarios gamybos lygis tiesiogiai priklauso nuo naudojamos technologijos lygio, o ši sritis artimiausiu metu nenumatoma tobulinti. Nepaisant to, Europos plieno ir aliuminio sektoriui šioje srityje sekasi gerai. Plieno pramonė daug investuoja į naujas technologijas siekdama tvaresnės gamybos, ypač vykdant ULCOS projektą (Ultra Low CO2 Steelmaking, iki šiol pats didžiausias Europos plieno pramonės projektas) ir tikisi iki maždaug 2040 m. perpus sumažinti CO2 emisijas. Pirminio aliuminio gamybai būdingas itin aukštas atsinaujinančios energijos panaudojimo lygis (44,7 %). Kadangi antrinio aliuminio gamybai iš aliuminio laužo sunaudojama energija sudaro vos 10 proc. energijos, būtinos pirminiam aliuminiui pagaminti, šiame sektoriuje yra didelis energijos taupymo potencialas. Tačiau aliuminio laužą Europos rinkose masiškai perka Kinija, nors vyriausybės paskatos yra skiriamos energijai taupyti.

4.3.6

Europos plieno pramonei gerai sekasi ir žaliavų naudojimo efektyvumo bei perdirbimo srityje. Pusė pasaulio plieno gaminama naudojant metalo laužą. Perdirbtos atliekos taip pat optimaliai panaudojamos. „Corus“ gamykloje IJmuidene 99 proc. atliekų antrą kartą panaudojamos arba ten pat, arba kitur.

4.3.7

Nors iškastinio kuro energijos šaltiniai, kaip pramonės produkcijos žaliava, ir toliau artimiausioje ateityje vis dar bus didele dalimi naudojami, naujųjų medžiagų panaudojimas padės taupyti energiją pritaikymo srityje, pvz., mažinant svorį transporto priemonių gamyboje. Skatinant minėtą naujovę, Europos pramonė turi išlikti konkurencinga tarptautiniu mastu — pradedant gavybos pramonės šakomis, kur prasideda vertę kuriančioji grandinė.

5.   Socialiniai aspektai

5.1

Poreikis pereiti prie tvarios gamybos yra neišvengiamas ir neginčijamas. Pramonės nykimas, gamybos perkėlimas į kitus regionus ir vis didesnė konkurencija iš besivystančios ekonomikos šalių sukėlė netikrumą ir baimę. Susiklosčius tokioms aplinkybėms buvo manoma, kad perėjimas prie tvaresnės gamybos neigiamai paveiks Europos konkurencingumą, stabdys pramonės augimą bei panaikins darbo vietas ir kad tai yra blogai ekonomikos ir užimtumo požiūriu.

5.2

Tai turėjo neigiamų pasekmių Europos užimtumui. Vokietijoje atlikti tyrimai, kuriuose pranašaujama, kad dėl prekybos išmetamųjų teršalų leidimais sistemos (PTS) iki 2010 m. bus prarasta 27 600 darbo vietų, o 2020 m. šis skaičius padidės iki 34 300 (21). Dar 6 100 darbo vietų Vokietijoje iki 2010 neliks įgyvendinus atsinaujinančios energijos įstatymą (22). Galiausiai, dėl susitarimų pagal Kioto protokolą įgyvendinimo iki 2010 m. Vokietijoje bus sunaikinta dar 318 000 darbo vietų (23). Skaičiai, kurie turi būti lyginami su sukuriamomis naujomis darbo vietomis, rodo, kad klimato apsaugos tikslų siekianti politika iš tikrųjų sukuria sąlygas „pramonės permainoms“, pvz., 2005 m. Vokietijoje 16,4 mlrd. eurų buvo išleista atsinaujinantiems energijos šaltiniams ir šioje srityje buvo sukurta 170 000 darbo vietų (24). Su aplinkos ir klimato apsauga susijusi veikla, kurios gamybos apimtis — 55 mrld. eurų (2004 m.), Vokietijoje šiuo metu užtikrina 1,5 mln. darbo vietų ir kaip Vokietijos Federacinės Respublikos eksporto dalis (31 mrld. eurų 2003 m.) padeda išsaugoti daug kitų darbo vietų (25).

5.3

Vis dėlto, pasekmės nebus vien tik neigiamos. Išsamus darbo praradimo Europoje tyrimas parodė, kad mažiau nei 5 proc. prarastų darbo vietų buvo panaikintos dėl gamybos iškėlimo į kitus regionus (26). Nepaisant metodologinių trūkumų, atsiradusių dėl duomenų rinkimo technologijų, minėtas tyrimas yra naudingas informacijos šaltinis, ypač jei į jį atsižvelgiama remiantis ir kitais atitinkamais rodikliais. Reikėtų pasakyti, kad tik nedidelė dalis darbo vietų prarandama dėl aplinkosaugos teisės aktų.

5.4

Yra sukuriama ir naujų darbo vietų. Ekologinė pramonė, dalyvaujanti tvarių technologijų moksliniuose tyrimuose ir taikomojoje veikloje, yra dinamiškas sektorius, kasmet didinantis užimtumą 5 proc. Šis sektorius, kuriame yra daugiau nei du milijonai tiesioginių, visą darbo dieną trunkančio darbo vietų, šiuo metu Europoje teikia tiek pat darbo vietų, kiek ir farmacijos bei oro erdvės pramonės šakos (27).

5.5

EBPO tyrimas (28) parodė, kad tvari gamyba pati savaime nesukelia didesnių sąnaudų. Per ilgesnį laiką jos dėka sąnaudos iš dalies gali net sumažėti. Be to, tvari išeiga gali kompensuoti šias sąnaudas. Aiškūs komerciniai privalumai, aplinkosaugos teisės ir administraciniai aktai lemia investicijas į tvarias naujoves, skatina efektyviau naudoti žaliavas, stiprina prekių ženklus, gerina įmonių įvaizdį ir galiausiai lemia didesnį pelningumą ir užimtumą. Šis procesas bus sėkmingas tik tuo atveju, jei verslininkai, darbuotojai ir vyriausybė laikysis bendro požiūrio dėl atsakomybės dalijimosi.

5.6

Visais būdais reikėtų vengti, kad Europos pramonės konkurencingumas palyginti su jai nepriklausančiais regionais nenukentėtų dėl didesnių sąnaudų, kurias lemia aplinkosaugos ir socialinės srities teisės aktai ir taisyklės. Europa nustato tvarios gamybos normas savo pačios įmonėms, todėl nėra priimtina ir protinga tuo pat metu leisti kitų šalių gamintojams į jos rinką teikti produktus, kurie gaminami nesilaikant tokių normų. Kad būtų užtikrintos vienodos sąlygos, būtinas dvejopas požiūris: viena vertus, vidaus požiūris į ES ir, antra vertus, išorinis požiūris į ES.

5.6.1

Kalbant apie pirmąjį požiūrį, turėtų būti įgyvendintos atitinkamos priemonės, kad būtų užtikrinta, jog socialinės ir aplinkosauginės sąnaudos, susijusios su netvariais gamybos būdais Europos Sąjungoje, būtų įtrauktos į prekių kainą, skatinant pagrindines Pasaulio komisijos dėl globalizacijos socialinio aspekto parengto pranešimo nuostatas dėl darnios politikos tarp TDO, PPO, TVF ir Pasaulio banko, kaip nurodyta EESRK nuomonėje „Socialinis globalizacijos aspektas“.

5.6.2

Kalbant apie antrąjį požiūrį, ES turėtų dėti visas pastangas atitinkamuose tarptautiniuose forumuose (pirmiausia PPO), kad būtų įtraukti ne tik su prekyba susiję klausimai, kaip, pvz., pagrindiniai socialiniai ir aplinkosaugos standartai į tarptautinius prekybos susitarimus, kad būtų lengviau patobulinti Europos konkurentų tvarumo politikos kryptis. Tokios šalys kaip Jungtinės Valstijos, Indija ir Kinija turi nesąžiningą ekonominį pranašumą, palyginti su Europa, nes joms nereikia laikytis Kioto protokolo CO2 mažinimo tikslų. Šie susitarimai turėtų būti įgyvendinti tarptautiniu mastu, nes prekyba gali būti iš tikrųjų laisva ti tuo atveju, jeigu ji yra sąžininga.

5.7

Europos ekologinė pramonė šiuo metu turi maždaug trečdalį pasaulio rinkos ir sukuria daugiau nei 600 milijonų eurų prekybos perteklių. 2004 m. eksportas išaugo 8 proc. ir tai yra auganti rinka, kadangi ateityje visos šalys, net ir Kinija bei Indija, vis labiau pereis prie tvarių produktų ir gamybos procesų.

5.8

Siekiant darnios novatoriškos visuomenės, kurią ir turėtume kurti, reikia išsamių informacinių kampanijų, orientuotų į piliečius bei vartotojus ir skirtų didinti jų sąmoningumą ir suteikti platų socialinį pagrindą. Siekiant šios visuomenės, taip pat reikia gerai parengtų darbuotojų. Visai neseniai į tai Europoje buvo kreipiamas per mažas dėmesys. Angliškame šios srities (tvarumo, naujovių) Europos direktyvų tekste buvo ieškoma žodžių „mokymas“, „mokymasis“, „įgūdžių suteikimas“ bei „švietimas“ ir tik pirmasis jų vieną kartą pavartotas vienoje direktyvoje.

5.9

Daugelyje Komisijos komunikatų, kurie buvo išleisti anksčiau už šias direktyvas, mokymo poreikis buvo aptariamas išsamiai. Tačiau tokio susidomėjimo direktyvose neaptikta. Komunikatai yra tik žodžiai, o direktyvos yra darbai. Politika yra ne tai, kas sakoma, o tai, kas daroma. EESRK pritaria dėmesiui, kurį naujoji Europos pramonės politika skiria švietimui, ir skatina Komisiją laikytis tokio pat požiūrio.

5.10

Lisabonos strategijoje Europa užsibrėžė tikslą iki 2010 m. tapti pačia konkurencingiausia žiniomis grindžiama pasaulio ekonomika, suteiksiančia daugiau ir geresnių darbo vietų bei didesnę socialinę sanglaudą. Siekiant sukurti ir išlaikyti tokią visuomenę, reikia gerai parengtos darbo jėgos. Jeigu pakankamai neinvestuosime į savo darbuotojų mokymą, mes ne tik nepasieksime Lisabonos tikslų iki 2010 m. Mes jų niekada nepasieksime.

2006 m. rugsėjo 14 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  COM(2005) 658 final, 2005 m. gruodžio 13 d.

(2)  Energijos triada — energijos tvarumo modelis, kurį sukūrė Delfto technologijos universitetas.

(3)  Šaltinis: Energie Centrum Nederland, www.ecn.nl.

(4)  COM(2006) 105 final, 2006 3 8.

(5)  Eurobarometro ataskaitos Nr. 227 (apie branduolinę energiją ir atliekas, 2005 m. birželio mėn.) ir Nr. 247 (Požiūriai į energiją, 2006 m. sausio mėn.).

(6)  Šaltinis: Energie Centrum Nederland, www.ecn.nl.

(7)  www.worldwatch.org.

(8)  Biomasės naudojimo veiksmų planas, Komisijos komunikatas (SEC(2005) 1573).

(9)  Šaltinis: Energie Centrum Nederland, www.ecn.nl.

(10)  Šaltinis: www.ewea.org and www.wind-energie.de.

(11)  Šaltinis: Energie Centrum Nederland, www.ecn.nl.

(12)  Žr. I priedą.

(13)  Žr. II priedą.

(14)  Šaltinis: Informatiecentrum Duurzame Energie.

(15)  Žr. EESRK nuomonę dėl rizikos ir problemų, susijusių su žaliavų tiekimu Europos pramonei.

(16)  Europos tvaraus vystymosi strategijos persvarstymas.

(17)  Aukšto lygio grupė CARS 21: Competitive Automotive Regulatory System for the 21st century.

(18)  COM (2001) 547, Direktyva 2003/30/EB dėl skatinimo naudoti biokurą ir kitą atsinaujinantį kurą transporte, 2003 m. gruodžio mėn. alternatyvaus kuro kontaktinės grupės pranešimas dėl alternatyvaus kuro.

(19)  COM(2005) 474 final, 4.1 punktas.

(20)  Žr. Electricity for more efficiency —Electric technologies and their energy savings potential (2004 m. liepos mėn.):

http://www.uie.org/library/REPORT_FINAL_July_2004.pdf.

(21)  „Zertifikatehandel für CO2-Emissionen auf dem Prüfstand“, 2002, Arbeitsgemeinschaft für Energie- und Systemplanung (AGEP)/Rheinisch-Westfälisches Institut für Wirtschaftsforschung (RWI).

(22)  „Gesamtwirtschaftliche, sektorale und ökologische Auswirkungen des Erneuerbare-Energien-Gesetzes (EEG)“, 2004, Energiewirtschaftliches Institut an der Universität zu Köln (EWI, Köln), Institut für Energetik und Umwelt (IE, Leipzig), Rheinisch-Westfälisches Institut für Wirtschaftsforschung (RWI, Essen).

(23)  „Das Kyoto-Protokoll und die Folgen für Deutschland 2005“, Institut für politische Analysen und Strategie (ipas) in cooperation with the International Council for Capital Formation (ICCF).

(24)  Federalinės aplinkos ministerijos spaudos pranešimas 179/06, 2006 07 10.

(25)  Federalinės aplinkos ministerijos spaudos pranešimas 81/06, 2006 04 20.

(26)  www.emcc.eurofound.eu.int/erm/.

(27)  Bendrųjų aplinkybių dokumentas „Umweltschutz und Beschäftigung“, Federalinė aplinkos tarnyba, 2004 m. balandžio mėn.

(28)  www.oecd.org/dataoecd/34/39/35042829.


23.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/12


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pramonės permainų teritorinio valdymo: socialinių partnerių vaidmuo ir Konkurencingumo ir naujovių pagrindų programos indėlis

(2006/C 318/02)

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2006 m. sausio 19 d. plenarinėje sesijoje nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl Teritorinio pramonės permainų valdymo: socialinių partnerių vaidmuo ir Konkurencingumo ir naujovių pagrindų programos indėlis

Pramonės permainų konsultacinė komisija, kuri buvo atsakinga už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. rugpjūčio 31 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Antonello Pezzini, bendrapranešėjis — Enrico Gibellieri.

429 -ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. rugsėjo 13–14 d. (2006 m. rugsėjo 13 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 181 nariui balsavus už, 2 — prieš ir 8 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1

2006 m. kovo mėn. Europos Vadovų Taryba siekiant atnaujinant Lisabonos strategiją ir pasitinkant naujus globalizacijos iššūkius nusprendė daugiausia dėmesio skirti ekonomikos augimui ir užimtumui bei integruotam požiūriui į valdymą.

1.2

ES turi siekti visiems savo gyventojams užtikrinti naujovišką, konkurencingą ir tvarų vystymąsi, kad visoje jos teritorijoje būtų didesnė ekonominė ir socialinė sanglauda, tam skatindama kurti ir vystyti naujas įmones, naujas profesijas ir daugiau geresnių darbo vietų, kartu išsaugant Europos socialinį modelį, kuriuo turi būti sutelkiamas dėmesys į žiniomis pagrįstą ekonomiką.

1.2.1

Komitetas yra tvirtai įsitikinęs, kad nesant „partneryste, savarankiškumu pagrįsto naujo valdymo ciklo“ (1), perniek nueis visos Europos pastangos didinti konkurencingumą ir užimtumą, todėl reikia priimti naujus valdymo modelius ir įgyvendinti juos skubiai ir plačiu mastu.

1.2.2

Komitetas mano, kad Septintoji bendroji mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstracinės veiklos programa ir naujoji Konkurencingumo ir naujovių pagrindų programa (KNPP) vis dar pernelyg orientuotos iš „viršaus į apačią“, todėl neleidžia tinkamai įtraukti viešuosius ir privačius subjektus, atsakingus už vystymą vietos ir regionų lygiu; kartu reikėtų optimaliai padidinti esminį socialinių partnerių vaidmenį siekiant skatinti tvarų ir ilgalaikį augimą.

1.3

Europos Sąjunga, taikydama dvi pirmiau minėtas priemones, turėtų skatinti tokią partnerystę vietos lygiu su valdžios institucijomis ir ekonominiais dalyviais, ypač su socialiniais partneriais, ir remti naujos kartos teritorinius paktus, skirtus vystymui globalizacijos sąlygomis (2).

1.4

EESRK įsitikinęs, kad nėra vienos, visiems tinkamos valdymo formos. Kiekvienas regionas ar vietovė turi ieškoti savo koncepcijos, geriausiai atitinkančios vietos ar regionų valdymo reikalavimus, tačiau ji turėtų būti suderintą su nacionalinėmis, Europos ir tarptautinėmis aplinkybėmis.

1.5

Vis dėlto, Komiteto nuomone, yra tam tikrų bendrų tokios koncepcijos kriterijų:

struktūruotas pilietinis ir socialinis dialogas;

reguliarus viešas įgyvendintų veiksmų kokybės ir poveikio vertinimas;

už vystymą ir integraciją atsakingų subjektų rengimas;

mokslininkus, pramonę ir valdžią jungiančių struktūrų kūrimas;

aukšto lygio švietimo ir mokymo struktūros;

ryšiai su technologijų ir mokslo kompetencijos centrų tinklais;

naujoviškų struktūrų (pramonės parkų, technologijų parkų, gamybos ir finansinių konglomeratų, kt.) kūrimas ir (arba) stiprinimas;

tinkamą įrangą turintis, tvarus, patrauklus, palankus IT regionas;

veiksmingos patvirtintos struktūros, skirtos konsensusui pasiekti ir sprendimams priimti, pagrįstos visuomenės dalyvavimu.

1.5.1

Galiausiai būtina, kad šioje integruotoje regioninėje politikoje būtų numatytas struktūruotas socialinis dialogas, padidinant esamų vietovės ar regiono ekonominių ir socialinių tarybų vaidmenį, įtraukiant socialinius partnerius ir organizuotos pilietinės visuomenės atstovus, taip pat sukuriant veiksmingas ekonominės ir socialinės partnerystės formas (3).

1.5.2

Šiuo požiūriu reikėtų laikytis EESRK nurodytos krypties ir įtraukti ESRT ir panašias Europos šalių organizacijas į struktūruotą, su EESRK vykstantį dialogą.

1.6

Šios naujos valdymo formos sėkmė vis labiau priklausys nuo gebėjimo nustatyti artimumo piliečiams lygmenį, leidžiantį veiksmingiausiai spręsti problemas ir rasti sprendimus laikantis subsidiarumo principo, kartu išsaugant darnią kitų veiklos lygių struktūrą bei bendrą koncepciją (4).

1.7

Komitetas įsitikinęs, kad praktika, susijusi su galimų krypčių, vidutinės trukmės ir ilgalaikių veiksmų ir priemonių paieška, kartu su prognozavimo veikla gali iš tikrųjų konstruktyviai prisidėti prie visuomenės kultūros augimo ir išplėsti politikų ir vadovaujančių asmenų galimybes priimti sprendimus. Svarbiausia, kad tokia praktika gali vietos lygiu paskatinti ir sustiprinti technologinių, ekonominių, socialinių, politinių ir kultūrinių sektorių sąveiką, kuri būtina tvariam ir konkurencingam vystymui užtikrinti.

1.8

Pirmiausia socialiniai partneriai ir organizuotos pilietinės visuomenės atstovai turi dalyvauti, norint aiškiai įvardyti pranašumus ir trūkumus, siekiant nustatyti naujas vidaus ir tarptautinės rinkos galimybes.

1.9

Nors globalizacija daro konkurencinį spaudimą ir skatina modernizuoti, atnaujinti ir tobulinti vertės grandinę bei sudaro galimybę prekes ir paslaugas gaminti ir pardavinėti veiksmingiau ir pigiau, kyla pavojus, kad nesuspėjus visko padaryti laiku, ekonominėse ir socialinėse struktūrose atsiras naujų segmentų ir spragų, ypač vietos ir regionų lygiu.

1.9.1

Todėl, Komiteto nuomone, būtina kuo greičiau kurti naujas kompetencijos sritis, kad visuomenė būtų orientuojama į permainas. Regionų, įmonių vadovams, finansų ir kreditų sistemų valdytojams turėtų būti organizuojami bendri apmokymai, rengiami bendradarbiaujant su politikais, valstybinio sektoriaus bei vietos ir regionų valdžios institucijų vadovais.

1.10

Tik integruotas ir bendras teritorinis požiūris, Komiteto nuomone, užtikrins, kad žinios, sukauptos investavus į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą, naujoves ir švietimą, gali lemti naujovių potencialą, o tai reiškia — Europos pramonės konkurencingumą ir galimybę regione pritraukti žmogiškuosius ir finansinius išteklius.

1.10.1

Atsižvelgiant į šias sąlygas itin svarbu išanalizuoti naujus būdus, kaip į regioną pritraukti žmogiškuosius išteklius pagerinant darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą ir taikant paskatas, ypač tarnautojams ir kvalifikuotiems darbuotojams, pvz., vadovams, mokslo darbuotojams ir pramonės specialistams, kurios profesinio gyvenimo metu jiems suteiktų pakankamai patrauklių lengvatų.

1.11

Komiteto nuomone, naujosios KNPP (2007–2013 m.) negalima analizuoti atskirai nuo kitų Bendrijos regioninės politikos priemonių ir programų, nes EESRK ja siekia nagrinėti klausimus taikant tris veiklos gaires: Verslininkystės ir naujovių programą, IRT politikos paramos programą ir programą „Pažangi energetika Europai“.

1.12

Šiame kontekste Komitetas pasisako už tai, KNPP būtų glaudžiai koordinuojama su regionine ir sanglaudos politika, su tarpvalstybinio, tarptautinio ir tarpregioninio bendradarbiavimo priemonėmis, taip pat ir su Septintąja bendrąja mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstracinės veiklos programa (BP7), kurios „Gebėjimų“ programos nemaža dalis taip pat skirta MVĮ moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, Žinių regionams, paramai naujovėms ir naujoviškoms įmonių paslaugoms bei būtiniems profesinio mokymo ir įmonių ryšiams.

1.13

Komitetas mano, kad labai svarbu šias iniciatyvas kruopščiai koordinuoti, siekiant užtikrinti sąveiką ir vengti pasikartojimų ar prieštaravimų. Jos turėtų būti adaptuotos ir kiekvienas regionas turėtų jas įsisavinti ir teikti pirmenybę partnerystei siekiant kartu dalyvauti vystyme.

1.14

Pagaliau Komitetas norėtų pakartoti savo poziciją, išreikštą neseniai parengtoje nuomonėje dėl šiuolaikinės pramonės politikos, kad „trūksta aiškios sąsajos tarp Europos lygmens pastangų ir būtino vyriausybių, pramonės įmonių ir suinteresuotų subjektų dalyvavimo, kuris yra būtinas nacionaliniu ir regionų lygiu“.

2.   Sąvokų apibrėžtys

Nuomonėje vartojama nemažai sąvokų, kurių apibrėžtys pateikiamos toliau.

2.1

Valdymas: antropologinėje literatūroje skiriamos trys valdymo rūšys (5). Valdymas „iš apačios“, apimantis visų dalyvių koordinavimą vietos lygiu ir apibūdinamas aiškia orientacija į veiklą, susijusią su visų rūšių technologijomis. Tinklų valdymas, parodantis aukšto lygio susijusių dalyvių, pirmiausia įmonių, mokslinių tyrimų organizacijų ir finansų organizacijų, koordinavimą. Valdymas „iš viršaus“ pagrįstas aukšto lygio koordinavimu ir svarbiausių klausimų, pvz., finansavimo ir mokslinių tyrimų kompetencijos, centralizuotu valdymu.

2.2   Socialiai atsakinga teritorija  (6)

Teritorija gali būti laikoma socialiai atsakinga, jei ji savo vystymą nukreipia tvarumo link, susiedama ekonomines, socialines ir aplinkosaugos dimensijas. Teritorija gali vadintis socialiai atsakinga, jeigu jai pavyksta:

įtraukti socialines ir aplinkosaugines dimensijas į ekonominius sprendimus;

taikyti bendrą vertybių modelį ir dalyvaujamuosius metodus priimant sprendimus;

skatinti gerą praktiką ir nuolatinį suinteresuotų subjektų dialogą, kad daugėtų naujovių ir didėtų konkurencingumas.

Kad būtų galima planuoti socialiai atsakingą teritoriją, būtina:

apibūdinti ten gyvenančią bendruomenę;

apibūdinti vertybes, kuriomis ji vadovaujasi.

2.3   Socialinis teritorijos kapitalas

Socialinis kapitalas gali būti įvairių formų: bendradarbiavimo kultūra arba konkurencija; asociacijų konsensusas arba poliarizuotų interesų grupės bei skirtingi mokymosi būdai. Kultūros tradicijos ir veiklos pobūdis gali turėti nemenką poveikį kliūtims, galinčioms trukdyti kurti socialiai atsakingą teritoriją. Nuodugnesnis teritorijos socialinių išteklių (socialinio kapitalo) tyrimas reikalauja išskirti šias kapitalo rūšis: institucinį, kultūrinį, simbolinį, psichosocialinį ir pažintinį.

Institucinis kapitalas: formalių tam tikros teritorijos institucijų gebėjimas sutelkti dėmesį į problemų sprendimą, gebėjimas veikti, sprendimų priėmimo tempas, organizacijoms pateikiamos informacijos kokybė, šių institucijų lankstumas ir galiausiai organizacijų tarpusavio santykiai.

Kultūrinis kapitalas: teritorijos tradicijų paveldas, vyraujančios vertybės ir įsitikinimai, kalbos turtingumas ir galiausiai socialiniai santykiai ir elgsenos modeliai (7).

Simbolinis kapitalas: regiono gebėjimas sutelkti energiją, būtiną jo vystymui užtikrinti, ir jo potencialas sukurti regiono įvaizdį, kuriuo galėtų naudotis vietos įmonės.

Psichosocialinis kapitalas: jis dažniausiai būna pagrįstas pasitikėjimu, įsitikinimu, kad yra bendruomenė ir ji turi vystymosi potencialą, ir galiausiai žinojimu, kad yra bendradarbiavimo su grupėmis ir asociacijomis galimybė.

Pažintinis kapitalas — tai kolektyvinės žinios ir patirtis (know-how) ir jo nereikėtų painioti su individualiu žmogiškuoju kapitalu. Pažintinis kapitalas kaupiamas žinių infrastruktūrose, pavyzdžiui, aukštojo mokslo įstaigose, mokslinių tyrimų centruose, kultūros ir profesinėse organizacijose, už socialinį dialogą atsakinguose organuose (8).

2.4   Prognozavimas (9): ateitis kaip socialinė struktūra

Ateitį reikia sukurti. Žmonės ją kuria savo veiksmais, o kartais netikėtomis jų pasekmėmis. Taigi neužtenka tik nuspėti ateitį, reikia socialinio įdirbio. Prie šio proceso gali prisidėti sistemingas tikėtinų ar galimų įvykių apmąstymas. Nuolatinė ateities analizė yra mokslinių tyrimų sritis, kuria siekiama formuoti ateitį, labiau atitinkančią mūsų lūkesčius. Todėl prognozavimu siekiama ne tik nuspėti, bet ir įsivaizduoti ateitį, kuri skiriasi nuo dabarties, kurią nulėmė tokie veiksniai kaip technologijų, gyvenimo ir darbo sąlygų, teisės aktų, pasaulio geopolitikos ir kt. permainos.

2.4.1

Siekdama paremti Lisabonos Europos Vadovų Tarybos parengtas gaires, Komisija sudarė sąlygas sukurti Europos mokslinių tyrimų erdvę (EMTE) (10), kurios finansavimas buvo numatytas Šeštojoje pagrindų programoje, itin daug dėmesio skiriant teritoriniam prognozavimui (11). Vėliau, 2001 m., Komisija įsteigė padalinį „Mokslo ir technologijų perspektyvos, ryšiai su Perspektyvių technologijų studijų institutu“ (12), kuris propaguoja prognozavimą kaip naujovių modelį.

2.5   Liaudies demokratija

2.5.1

Pastaruoju metu liaudies demokratijos sąvoka tapo svarbi kaip ir subsidiarumo sąvoka. Liaudies demokratijos kultūra leidžia visuomenės nariams parodyti, kad jie nori dalyvauti priimant socialinės srities sprendimus. Taikant naujas technologijas, žinios sklinda tokiu tempu ir mastu, kurio anksčiau nebuvo įmanoma net įsivaizduoti.

3.   Priežastys

3.1

Prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui, ES susiduria su itin didelėmis struktūrinėmis permainomis, kurios per keletą metų pasaulyje labai pakeitė sąlygas, kuriomis veikia ir konkuruoja Europos ekonomika. Permainos yra šios:

atviroje rinkoje esančios darbo jėgos skaičius padvigubėjo, daugiau nei dviem milijardams žmonių įsiliejus į PPO reguliuojamą rinkos ekonomikos erdvę;

globalizacijos nulemta ekonominė revoliucija pakeitė tradicinius ekonominius modelius, taip pat pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą;

nauji ekonominiai konkurentai, kai kurie iš jų susibūrę į grupes, atsirado greta tradicinių rinkos dalyvių;

įmonės vis dažniau laikomos neatsiejama integruotus žinių tinklus sudarančios sistemos dalimi;

sėkminga įmonių veikla vis dažniau priklauso nuo naujo viešojo teritorinio valdymo, kuris turi vykti pagal bendrą strateginę viziją;

naujos vietos ir regionų lygio viešojo ir privataus valdymo formos egzistuoja drauge pasauliniame kontekste, kuriam būdingi dideli demografiniai ir ekonominiai skirtumai;

naujoje, liberalizuotoje pasaulinėje rinkoje vyrauja ekonominės ir komercinės skvarbos kryptys, dažniausiai nukreiptos į užsienio rinkų silpnąsias vietas siekiant konkurencinio pranašumo.

3.2

Esko Aho (13) pranešime pabrėžiama naujų valdymo modelių būtinybė, kad Europa taptų konkurencinga ir žinotų, kokie sunkumai iškilo sistemai dėl struktūrinių permainų.

3.2.1

Kad būtų priimtas šis naujas valdymo modelis, reikia:

aiškių permainų bendrai Europos rinkai įgyvendinti, remti naujoves, pateikti į rinką naujus produktus ir paslaugas, įveikti susiskaldymą, kuris yra pagrindinė kliūtis investicijoms, verslui ir užimtumui;

peržiūrėti ES darbuotojų judumo programas: jos turėtų numatyti mainų ir judumo tarp įvairių šalių mokslo įstaigų, pramonės sektorių ir valdžios institucijų būdus, naujas dialogo priemones, kad būtų vystomas žiniomis pagrįstas Europos socialinis modelis ir padėtas pagrindas naujoms žiniomis pagrįstų regionų kartoms, naujiems technologijų ir pramonės parkams, kompetencijos centrams, technologijų platformoms ir susivienijimams;

naujos bendros strateginės vizijos taikant aktyvaus prognozavimo priemones, siekiant įveikti vidaus socialinius iššūkius ir išorės ekonomikos sunkumus bei sumažinti atotrūkį tarp politinių idėjų ir praktinės būtinybės įtraukti visus regionus, norinčius tapti žiniomis pagrįstos ekonomikos dalimi;

regionuose išvystyti itin profesionalių „vystymo katalizatorių“ (14) funkciją;

pritarti Europos technologijų instituto (15) įsteigimui, siekiant užkirsti kelią protų nutekėjimui ir pritraukti specialistus iš kitų pasaulio šalių, kad ES suintensyvėtų moksliniai tyrimai ir naujovės;

suintensyvinti Europos priemones, kad būtų remiamas profesinis perkvalifikavimas ir parengti naudingi plataus pobūdžio profiliai.

3.3

Moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra, projektavimas, gamybos priemonės, logistikos sistemos (16), rinkodara ir paslaugos klientams yra vis labiau integruojamos, tad kartu sudaro visumą, susiejančią klientus su naujų produktų kūrėjais.

3.4

Šiuolaikinė įmonės struktūra menkai priklauso nuo materialinės infrastruktūros ir labai susijusi su nematerialaus turto nuosavybe. Jai reikalingi infrastruktūrą turintys regionai, kuriems priklauso teritorinio valdymo struktūros, galinčios išsaugoti gebėjimą gaminti prekes bei teikti paslaugas ir jas parduoti, taip pat galinčios užtikrinti kuo geresnes garantinio aptarnavimo paslaugas.

3.5

Pasirodo, kad būtina vystyti aiškią regiono tapatybę, išsiskiriančią socialiniu kapitalu, siekiant ne tik užkirsti kelią įmonių perkėlimui, bet dar ir todėl, kad iš naujų įmonių reikalaujama specialių savybių ir aukštos kokybės vietos paslaugų standartų. Šių standartų gali būti laikomasi tik turint tinkamai parengtų ir informuotų darbuotojų.

3.6

Jeigu visuomenė, politinius sprendimus priimantys asmenys ir socialiniai partneriai suvokia regiono (vietovės) tapatumą, atsiranda galimybė taikyti integruotą aplinkos ir socialinio tvarumo požiūrį, kuris padeda pritraukti naujas investicijas.

3.7

Regiono arba vietovės tapatumo vertė — priklausomybė bendrų vertybių sistemai, tų vertybių pripažinimas ir emocinis gebėjimas susitapatinti su jomis bendros ateities vizijos kontekste. Regiono (vietovės) tapatybės skatinimas apima:

skaidrius dalyvaujamuosius valdymo modelius, kurie įgyvendinami įvairiems dalyviams, viešiems ir privatiems sprendimus priimantiems centrams pasiskirsčius kompetencijos sritis, vykdant gebėjimų ugdymo veiklą, kad būtų užtikrinta optimali organizacinė, valdymo ir veiklos struktūra, bei tausiai naudojami vietos ištekliai, įskaitant transportą, sveikatos apsaugos paslaugas, materialius išteklius, infrastruktūrą ir IRT paslaugas;

patrauklaus regiono įvaizdžio sukūrimą;

SWOT analizes (17);

aktyvų prognozavimą, skatinant bendros vizijos ir krypties suvokimą;

ryšių užmezgimą ir keitimąsi geriausia patirtimi tarp regionų;

palyginamąją analizę, kad būtų užtikrinti lyginamieji teritorijų pranašumai.

4.   Integruotas teritorinis požiūris (ITP) ir prognozavimo sistemos, skirtos vietos ir regionų moksliniams tyrimams ir naujovėms

4.1   ITP ir vietos žmogiškieji ištekliai

4.1.1

Regione yra įvairių prioritetinių veiklos sričių norint optimaliau panaudoti vietos žmogiškuosius išteklius:

vidutinės trukmės ir ilgalaikė bendra strateginė vizija (prognozavimas), skirta vietos ir regionų technologijų plėtrai ir naujovių vystymui;

vietos ir regionų lygio struktūruotas socialinis dialogas; šiuo požiūriu labai svarbu visapusiškai laikytis esamų teisinių reikalavimų informavimo ir konsultavimo srityse (18);

kokybiškų struktūrų teikiamas mokymas, skirtas nuolat gerinti kvalifikaciją darbuotojams tose profesinės kompetencijos srityse, kurios būtinos būsimai regiono plėtrai pasaulinės konkurencijos sąlygomis;

daugelio socialinių priemonių taikymas, kad pagalbą gautų darbuotojai, kuriems neigiamą poveikį padarė arba netikėtos rinkos permainos, atėmusios iš jų tobulinimosi galimybes, arba regiono nuosmukis krizės apimtose teritorijose;

politika, orientuota į socialinę integraciją ir pagarbą etninėms mažumoms;

protingas ir atsakingas lankstumo valdymas, kad profesinėje srityje atsirastų daugiau galimybių (lankstumas ir užimtumo saugumas, angl. flexicurity  (19));

visapusiškas piliečių dalyvavimas.

4.2   ITP ir naujos, tvirtesnės verslininkystės formos vystymas

4.2.1

Integruotas teritorinis požiūris gali paskatinti kurti ir vystyti įmones, ypač MVĮ, sudarant palankias sąlygas:

mažinant biurokratiją ir šalinant biurokratines kliūtis steigiant ir vystant įmones (priklausimai ir nuo jų dydžio);

profesiniam mokymuisi, gamybinei praktikai ir visą gyvenimą trunkančiam mokymuisi struktūrose, kurioms vadovautų socialiniai partneriai pasitelkdami dvišalius organus, įgyvendinant ateities projektus;

steigti universitetų, įmonių ir mokslinių tyrimų centrų integruotus tinklus rengiant standartines darbo programas, metodikas ir struktūras, skirtas technologijų perkėlimui;

naujų, žiniomis pagrįstų pramonės ir technologinių rajonų, integruotų pramonės platformų steigimui ir atnaujinimui; šiose struktūrose technologijų sektoriaus dalyviai plėstų savo akiratį, kad sužinotų kaip dirba nauji mokymosi ir taikomųjų mokslinių tyrimų centrai, siektų už savo teritorijos ribų kurti gamybos ir paskirstymo sistemas, skirtas besimokančių bendruomenių bendroms vertybėms ir strategijos kryptims;

pramonės ir technologijų parkų tinklo kūrimui (pvz., regioninės plėtros agentūroms padedant), kad būtų vystomi tinkamą infrastruktūrą turintys rajonai, galintys pasiūlyti paslaugas, padedančias vystytis naujoms įmonėms;

geresnėms galimybėms pasinaudoti finansavimo ir kreditavimo šaltiniais taip pat ir įgyvendinant priemones, numatytas JEREMIE (Jungtiniai Europos ištekliai mikro ir vidutinėms įmonėms) iniciatyvoje visoje ES;

rengti ir skleisti informaciją apie įmonių socialinės atsakomybės mechanizmus;

skatinti ir stiprinti socialinių partnerių, vietos ekonominių ir socialinių dalyvių bendradarbiavimo sistemą, gerinant jų institucinius gebėjimus ir socialinio dialogo galimybes;

modernizuoti vietinio skaitmeninio ryšio sistemą, apimančią visus tos teritorijos politinius, ekonominius ir socialinius dalyvius, atitinkamas viešas ir privačias įstaigas bei institucijas. Dėmesys turėtų būti skirtas tokioms priemonėms, kaip e. vyriausybė, e. verslas, e. komercija, nuotoliniam darbui ir didelio galingumo plačiajuosčio ryšio tinklams, pvz., GEANT (20) tinklui duomenims perduoti ir GRID sistemoms (21).

stiprinti vertybes, kurios numatytos JESSICA programoje, skirtoje miesto periferiniams regionams integruoti;

fizinei, ekonominei ir socialinei piliečių, įmonių ir darbo aplinkos saugai;

vietos ir regionų pramonės politikai taikomo integruoto teritorinio požiūrio tvarumui, sudarant optimalias aplinkos apsaugos sąlygas ekonominių ir pramonės permainų laikotarpiu.

4.3   ITP, KNPP, Septintoji bendroji programa — derėjimas su kitomis Bendrijos politikos sritimis

2005 m. valstybių ir vyriausybių vadovai suteikė papildomą politinį impulsą atnaujintai Lisabonos strategijai, pirmiausia pabrėždami būdą, kuriuo Europos vertybės gali padėti modernizuoti ekonomiką ir visuomenę globalizuotame pasaulyje.

4.3.1

2006 m. kovo mėn. Europos Vadovų Taryba nustatė prioritetus, kurių reikia siekti drauge norint padidinti ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą:

daugiau investicijų į žinias ir naujoves,

atskleisti didesnį įmonių, ypač MVĮ, potencialą;

padidinti naujas ir tvarias įsidarbinimo galimybes prioritetinių kategorijų darbuotojams, pirmiausia jaunimui (22), moterims, vyresnio amžiaus darbuotojams, neįgaliems asmenims, legaliems imigrantams ir mažumoms.

4.4

KNPP verslininkystės ir naujovių programa darniai susieja daug veiklos sričių, skirtų spręsti pagrindines problemas, trukdančias konkurencingumui ir naujovėms Europos Sąjungos ekonominėje ir socialinėje struktūroje, nukreipia vystymą naujoviškų ir produktyvių priemonių link, apsaugant aplinką ir sudarant veiksmingas ir socialiai priimtinas sąlygas ištekliams naudoti.

4.5

Septintosios BP pirmiau minėta speciali programa „Gebėjimai“ yra skirta didinti mokslinių tyrimų ir naujovių gebėjimus, pirmiausia:

patenkinant MVĮ, kurioms reikia įsigyti išorės paslaugas, susijusias su mokslinių tyrimų veikla, poreikius;

skatinant kurti Žinių regionų nacionalinius tinklus, padedant kurti įmonių susivienijimus, metarajonus, technologinius ir pramonės parkus, jungiančius aukštojo mokslo įstaigas, mokslinių tyrimų centrus, įmones ir regionų valdžios institucijas;

panaudojant konvergencijos regionų ir atokiausių ES regionų mokslinių tyrimų ir naujovių potencialą, kartu su struktūrinių ir Sanglaudos fondų veikla.

4.5.1

Siekiant, kad MVĮ optimaliau dalyvautų mokslinių tyrimų ir naujovių veikloje, bus pasitelktos ir kitos specialios Septintosios BP programos (t.y. „Bendradarbiavimas“, „Idėjos“ ir „Žmonės“).

4.5.2

Būtinybė visapusiškai naudotis mokslinių tyrimų rezultatais yra esminis ir bendras visų programų ypatumas; veiksmingiausiai tai įgyvendinama teritoriniu lygiu. Todėl reikia itin aukšto lygio koordinavimo, nuoseklumo ir sinergijos su Bendrijos regioninės ir sanglaudos politikos priemonėmis bei kitomis Bendrijos paramos priemonėmis, skirtomis regioniniam bendradarbiavimui, švietimui ir mokymui.

4.5.3

Be to, pirmiau nurodyti veiksmai turi būti koordinuojami su regioninės politikos kryptimis, kurias reguliuoja Europos struktūriniai fondai.

4.6

Kad šios iniciatyvos būtų tinkamai įgyvendintos, reikia itin glaudaus koordinavimo. Siekiant užtikrinti sinergiją ir išvengti pasikartojimų ar prieštaravimų, pirmenybė taip pat turi būti teikiama:

sąlygoms, leidžiančioms atsirasti atitinkamų regioninių ir vietos programų sinergijai, kad būtų galima kurti tarptautinius mokslinių tyrimų partnerių tinklus, atitinkančius Europos projektų tarptautinius kriterijus, siekiant mokslinių tyrimų rezultatus panaudoti iš tikrųjų konkurencingos ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui, nukreipiant dabartines pramonės permainas į nuolatinius teritorinius tinklus, skatinančius aukštojo mokslo įstaigų, pramonės ir mokslinių tyrimų centrų sąveiką;

pažangesnėms mokymo ir lavinimo struktūroms, orientuotoms patenkinti žiniomis paremto ekonominio ir pramonės vystymo reikalavimus: šios struktūros turėtų remtis mokymo programomis, nukreiptomis į naujus technologijų ir gamybos, prekybos ir vartojimo modelius bei visą gyvenimą trunkančio mokymosi sistemas, kurios padėtų reaguoti į pramonės ir rinkos permainas;

institucijų, asociacijų ir socialinio dialogo dalyvių gebėjimų ugdymui siekiant veiksmingai valdyti projektus ir optimaliai vykdyti mokslinių tyrimų ir technologijų perkėlimo veiklą: visi šie veiksmai turi padėti bendram ekonominių ir socialinių dalyvių darbui visų pirma jų regione ir užtikrinti žmonėms naujas verslo ir mokymosi galimybes, aukštesnę profesinę kvalifikaciją ir naujų profilių profesijas;

integruotai regioninei politikai, kuri leistų kuo geriau panaudoti vietovės vystymo potencialą, padidinti gebėjimus prisitaikyti ir numatyti naujoves, siekiant kuo naudingiau pasinaudoti globalizacijos nulemtais naujais prekių ir paslaugų srautais, žmogiškaisiais ištekliais ir kapitalu;

konsoliduotam regionų ir vietos lygio socialiniam dialogui, kuris yra svarbiausia priemonė siekiant dar labiau padidinti pramonės ir rinkos permainų bei žmogiškųjų išteklių mokymo ir lavinimo tendencijų teikiamą naudą; šis dialogas turi užtikrinti naują profesinės karjeros saugą ir lanksčiau organizuoti gamybą, prekybą ir paslaugas.

4.6.1

Komitetas mano, kad ir Septintoji bendroji mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstracinės veiklos programa, ir naujoji KNPP, dėl kurių jis jau yra paskelbęs nuomones, vis dar yra pernelyg orientuotos iš viršaus į apačią, todėl neleidžia tinkamai įtraukti viešus ir privačius subjektus, atsakingus už vystymą vietos ir regionų lygiu, o tai būtų pageidautina. Tokia padėtis nesuteikia galimybės vietos dalyviams prisiimti vaidmens, kurį jie galėtų atlikti, nes jiems tenka bendra atsakomybė už Europos valdymą.

4.6.2

Europos Sąjunga, be kitų, taikydama dvi pirmiau minėtas priemones, turėtų skatinti tokią partnerystę vietos lygiu su valdžios institucijomis ir ekonominiais dalyviais, ypač su socialiniais partneriais, ir remti naujos kartos teritorinius paktus, skirtus vystymui globalizacijos sąlygomis (23). Visi ekonomikos ir užimtumo vystymu suinteresuotieji subjektai turėtų dalyvauti rengiant tokius paktus siekiant veiksmingai reaguoti į rinkos ir konkurencingumo iššūkius, žvelgti toliau nei vietos lygiu, nes tai vis dažniau pavojingai varžo veiklą glaudžiai tarpusavyje susipynusių realijų pasaulyje.

4.7   ITP, dalyvaujamasis valdymas, socialiniai partneriai ir pilietinė visuomenė

4.7.1

Nemaža tvaraus konkurencingumo priemonių dalis priklauso vietos ir regionų valdžios institucijų kompetencijai, dėl to valdymo sistemos ir bendradarbiavimas tarp įvairių vietos ir regionų valdžios institucijų, įvairių įstaigų ir institucijų, socialinių partnerių, įmonių ir pilietinės visuomenės dalyvių turi didžiulę reikšmę.

4.7.2

Kalbant apie valdymo sąvoką, reikėtų daryti nuorodą į ankstesnes Komiteto pastabas šiuo klausimu: „veiksmų ir atsakomybės turėtų imtis privatūs suinteresuoti asmenys, kurie prisidėtų konkrečiu indėliu ir veiksmais. […] Socialinis ir pilietinis dialogas yra reikšmingos […] priemonės“ (24).

4.7.3

Kalbant apie socialinio dialogo stiprinimą, „Komitetas pritaria […], kad socialiniai partneriai, atsižvelgiant į jų kompetenciją sektorių srityje, gali atlikti svarbią funkciją informuojant ir perspėjant valdžios institucijas“.

4.7.4

Komitetas mano, kad reikia įgyvendinti supaprastintas, aktyvias ir veiksmingas jungtines socialinio planavimo ir sprendimų priėmimo sistemas, kurioms būtų būdinga aukšto lygio politinė, ekonominė ir socialinė demokratija, nestabdant ir nelėtinant priemonių ir iniciatyvų kūrimo.

4.7.5

Šiuo atveju labai svarbu sukurti vidutinės trukmės ir ilgalaikę bendrą viziją; svarbu ir nustatyti bei paskirstyti kompetenciją įgyvendinant sutartus vidutinės trukmės tikslus bei naudojantis pažangiomis ir patikrintomis priemonėmis regionų lygiu, pvz., prognozavimu.

4.8

ITP yra valdymo strategija socialiai atsakingiems regionams vystyti.

4.8.1

Mūsų atviros tarptautinės konkurencijos sąlygomis bet kuri valdymo strategija, skirta socialiai atsakingoms vietovėms ir regionams vystyti, turi užtikrinti tvarią vystymo ir aukštų socialinių standartų tendenciją. Tokia strategija pirmiausia turėtų apimti:

nuolatinį vietos ir regionų gamybos sistemos kokybės, pažinimo ir naujovių kūrimo gebėjimų gerinimą, sistemingai atliekant analizes ir kartu prognozuojant socialinę, ekonominę bei technologinę raidą;

viešojo ir privataus sektoriaus tarptautinių nuorodų tinklų kūrimą, užtikrinant nuolatinę ir aiškią abipusišką sąveiką su pasauline rinka;

didelį aplinkosauginį ir socialinį tvarumą vystant gamybą ir vartojimą;

veiksmingus ir konsoliduotus procesus formuojant ir skleidžiant žinias, informaciją ir nuolatinį mokymą, skirtą technologijas taikantiems subjektams, naudotojams ir galutiniams vartotojams;

„vietos ir regionų socialinio balanso“ parengimą, pagal kurį būtų galima numatyti, stebėti ir vertinti tendencijas, padedančias siekti kokybinių ir kiekybinių tikslų, remiantis bendrais Europos standartais ir metodais.

2006 m. rugsėjo 13 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  Žr. 2006 m. kovo 23-24 d. Europos Vadovų Tarybos pirmininkaujančios šalies išvadų 4 pastraipą.

(2)  Žr. Pacte Industrial de la Regio Metropolitana de Barcelona ( http://www.pacteind.org/eng/activities/), kuriame teigiama, kad teritorijos konkurencingumas priklauso nuo įmonių ir jų darbuotojų kokybės.

(3)  Žr. Europos Komisijos sanglaudos politikos strategines gaires: aktyvi horizontalioji partnerystė (socialiniai partneriai, organizuota pilietinė visuomenė, administratoriai). Veiksminga vertikali partnerystė (Europos Komisija, nacionalinės vyriausybės, vietos ir regioninė valdžia). Žr. 1999 m. birželio 21 d. Reglamentą EC/1260/1999 ir 2002 m. lapkričio 7 d. dokumentą COM(2002) 598.

(4)  žr. Liaudies demokratija.

(5)  P. Cooke ir kt., 1998 m., Regional Innovation Systems — The role of governance in a globalised world.

(6)  Šia koncepcija yra paremta naujoji JESSICA programa, kurią inicijavo Regioninės politikos generalinis direktoratas, finansavo — EIB ir kuri yra konkrečiai skirta itin atsilikusioms miestų teritorijoms.

(7)  Antropologiniu požiūriu kultūrą sudaro elgsenos modeliai, išugdyti ir perduoti per simbolius, veiksmus, ženklus ir intelekto vaisius (Alberoni, Consumi e societą).

(8)  F.Alburquerque ir kt., Learning to innovate, EBPO seminaras, kuris įvyko 1999 m. rugsėjo 30 d. — spalio 1 d. Malagoje, Ispanija.

(9)  Prognozavimo apibrėžtis: tai sistemingas, dalyvaujamasis procesas, apimantis informacijos kaupimą ir ateities vidutinės trukmės ir ilgalaikių vizijų kūrimą, kad sprendimų priėmimas būtų nukreiptas į bendrą veiklą ir tam sutelktos priemonės.

(10)  COM(2002) 565 final, 2002 10 16.

(11)  http://www.cordis.lu/rtd2002/foresight/main.htm.

http://www.cordis.lu/rtd2002/foresight/main.htm.

http://www.regional-foresight.de/.

http://prospectiva2002.jrc.es/.

(12)  Perspektyvių technologijų studijų institutas. Tai vienas iš septynių institutų, priklausančių Jungtiniam mokslinių tyrimų centrui (JMTC).

(13)  Nepriklausomų ekspertų grupės dėl mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir naujovių parengtas pranešimas „Novatoriškos Europos kūrimas“, pirmininkas Esko Aho, 2006 m. sausio mėn.

(14)  Socialinę ir technologinę patirtį turintys asmenys, kurie, technologijų centrų padedami, gali pagelbėti mikro ir mažoms įmonėms naujovių srityje.

(15)  Žr. 2006 m. birželio 15-16 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas.

(16)  Žr. „Europos logistikos politika“.

(17)  SWOT: Strengths and Weaknesses, Opportunities and Threats Analysis (Pranašumų, silpnųjų pusių, galimybių ir grėsmių analizė).

(18)  Žr. Europos profesinių sąjungų konfederacijos dokumentą „Restruktūrizavimas ir užimtumas — skatinti užimtumą numatant restruktūrizavimo pasekmes ir reaguojant į jas: Europos Sąjungos vaidmuo“ (ETUC vykdomasis komitetas, 2005 m. birželio 14-15 d., Briuselis).

(19)  „Lankstumas ir užimtumo saugumas: Danijos atvejis“, ECO/167, pranešėja Anita Vium.

(20)  GEANT projektas gimė bendradarbiaujant 26 nacionaliniams mokslinių tyrimų centrams ir švietimo tinklams, atstovaujantiems 30 Europos šalių, Europos Komisijai ir DANTE (Pažangių tinklų technologija Europai). Jo pagrindinis tikslas — sukurti GEANT tinklą, t. y. didelio gigabaitų kiekio visos Europos duomenų perdavimo tinklą, skirtą konkretiems mokslinių tyrimų ir švietimo tikslams.

(21)  GRID yra sistema, integruojanti ir koordinuojanti išteklius ir vartotojus, esančius skirtingose kontrolės domenuose, pvz., vartotojo darbalaukį ir centrinę kompiuterinę sistemą, įvairius tos pačios įmonės administracinius skyrius arba įvairias įmones. Sistema sprendžia saugumo, apmokėjimo, prisijungimo sąlygų ir kt. klausimus, iškylančius tokiomis aplinkybėmis.

(22)  Žr., pvz., jaunimo paktą, kurį parengė Prancūzijos vyriausybė.

(23)  Žr. Pacte Industrial de la Regio Metropolitana de Barcelona ( http://www.pacteind.org/eng/activities/), kuriame teigiama, kad teritorijos konkurencingumas priklauso nuo įmonių ir jų darbuotojų kokybės.

(24)  Žr. „Europos žinių visuomenės kūrimas — organizuotos pilietinės visuomenės indėlis į Lisabonos strategiją“ (Tiriamoji nuomonė), pranešėjas Jan Olsson, kiti pranešėjai — Eva Belabed ir Joost van Iersel.


23.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/20


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Informacinėmis technologijomis paremto mokymosi visą gyvenimąindėlio į konkurencingumą, pramonės permainas ir socialinio kapitalo vystymą Europoje

(2006/C 318/03)

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis savo Darbo tvarkos taisyklių 29 str. 2 dalimi, 2006 m. sausio 19 d. nutarė parengti nuomonę savo dėl Informacinėmis technologijomis paremto mokymosi visą gyvenimą indėlio į konkurencingumą, pramonės permainas ir socialinio kapitalo vystymą Europoje

Pramonės permainų konsultacinė komisija, kuri buvo atsakinga už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. rugpjūčio 31 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Marian Krzaklewski. Bendrapranešėjis András Szücs.

429-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. rugsėjo 13–14 d. (rugsėjo 13 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 181 nariui balsavus už, 6 - prieš ir 11 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas įsitikinęs, kad elektroninių priemonių naudojimas švietime ir profesiniame rengime (e-learning) (1) turi padėti Europos Sąjungai įgyvendinti veiksmus, susijusius su mokymo efektyvumo ir kokybės gerinimu, pvz., sudarant galimybes mokymosi ir kvalifikacijos kėlimo priemones teikti darbo vietoje. Tai padės, be kita ko, mažinti darbuotojų mokymo išlaidas ir labai pagerinti įmonių, visų pirma, mažų ir vidutinių, konkurencingumą.

1.2

Komiteto nuomone, IRT technologijomis paremtas švietimas ir mokymas (Informacijos ir ryšių technologijos, angl. Information and Communication Technologies — ICT) ES dar nėra suderintas. Taip yra dėl kalbų ir kultūrų įvairovės ir nepakankamo atitinkamų rinkų išsivystymo.

1.2.1

Norint pakeisti šią padėtį, reikia visas švietimo institucijas padaryti atviresnes, taip pat ir mokymosi visą gyvenimą sritį (LL — lifelong learning) (2), kad būtų galima iš tikrųjų įgyvendinti naujas mokymosi formas ir jas taikyti vis plačiau, ir taip paremti žinių ir praktikos sąsają siekiant planuojamo technologinio ir ekonominio vystymosi sinergijos.

1.2.2

Komiteto nuomone, Komisija gali geriausiai nubrėžti šiame kontekste naują kryptį. Komunikacijos ir koordinavimo klausimas turi didžiulės reikšmės Komisijos tarnyboms, ypač švietimo ir informacinės visuomenės srityse.

1.2.3

Atėjo laikas pripažinti šioje srityje bendrą tendenciją plėtoti e.mokymąsi ir gilinti profesines žinias; tai užtikrina vienodus požiūrius ir padeda kurti papildomą naudą.

1.3

Komitetas yra įsitikinęs, kad ES reikia daugiau žinių apie IRT, ypač apie šių technologijų teikiamas galimybes remti mokymąsi pramonės srityje ir mokymąsi visą gyvenimą. Tam reikia:

kuo daugiau mokymo priemonių darbo vietoje, skirtų spręsti tam tikrame konkrečiame kontekste iškylančias problemas,

metodų ir požiūrių, kurių laikantis pripažįstami ankstesni mokymosi rezultatai, taip pat įvertinančių darbą bei praktinę veiklą, bei skatinančių aktyviai dalyvauti tiek individualiose, tiek kolektyvinėse mokymosi programose.

1.4

EESRK ragina ES ir valstybių narių institucijas, kad jos įgyvendindamos vystymosi programas, padedančias kurti informacinę visuomenę, atkreiptų dėmesį į tai, jog šie procesai nesukeltų kokių nors atskirties formų ir kad nebūtų sudaroma jokių socialinių, ekonominių ir geografinių apribojimų naudotis elektronine infrastruktūra kaip mokymo priemone.

1.4.1

Komitetas pabrėžia, kad norint visą gyvenimą trunkančio mokymosi srityje taikyti IRT, ypač Bendrijos kaimo vietovėse ir mažuose miesteliuose, svarbiausia sąlyga yra ES ir valstybių narių vyriausybių parama plačiajuosčio interneto (3) prieigai, leidžiančiai elektroniniu būdu naudotis mokymosistemomis. Naujųjų valstybių narių kaimo vietovėse padėtis yra itin bloga. Tai dar labiau patvirtina teiginį, kad plačiajuosčio interneto prieigai neturi būti jokių kliūčių.

1.4.2

Atsižvelgdamas į tai, EESRK kreipiasi į EK prašydamas, kad plačiajuosčio interneto prieiga būtų pripažinta platesnės strategijos dalimi, leidžiančia suteikti interneto prieigai visuotinės svarbos paslaugų statusą.

1.5

Komiteto nuomone, nuotolinio kompiuterizuoto švietimo ir mokymo srityse reikia atkreipti ypatingą dėmesį į atotrūkio tarp kartų pavojų, kadangi suaugusiųjų mokymosi visą gyvenimą srityje vis daugiau priemonių įgyvendinama taikant IRT.

1.6

EESRK taip pat norėtų atkreipti dėmesį, kad e.mokymasis turi būti kuriamas taip, kad jis taip pat būtų prieinamas regos negalią turintiems asmenims. Yra žinomi techniniai šios srities projektai, taigi autoriai, rengiantys vadovėlius, susijusius su e. mokymusi, privalo laikytis taisyklių, parengtų organizacijose, kurios atstovauja neregių bendruomenėms.

1.7

EESRK įsitikinęs, kad nuotolinis mokymas, paremtas IRT (e. mokymas) galėtų būti veiksminga priemonė, padedanti gerinti įmonių konkurencingumą, didinti jų ekonominį potencialą, ypač mažų ir vidutinių įmonių, kurioms tenka svarbiausias vaidmuo skatinant ekonomikos augimą ir kuriant darbo vietas.

1.8

Komitetas mano, kad IRT paremto nuotolinio mokymosi visą gyvenimą populiarinimas Europos Sąjungoje turės didžiausią įtaką ne tik didinant įmonių konkurencingumą, bet ir gerinant jose dirbančių žmonių socialinį kapitalą, tai savo ruožtu padės kelti Europos įmonių kapitalo vertę.

1.9

EESRK patvirtina, kad reikia skubiai apibrėžti naują pilietinės visuomenės ir socialinių partnerių dialogo vaidmenį remiant ir įgyvendinant ES darbo rinkų srityje e.mokymu paremtą mokymąsi visą gyvenimą. Visų ES šalių visuomenės parengimas dalyvauti visą gyvenimą trunkančio, IRT paremto mokymosi programose padės kuriant Europos žinių erdvę ir žiniomis grindžiamą visuomenę (4).

1.10

Komitetas pastebi, kad IRT buvo taikomos mokymosisi ir kvalifikacijos kėlimo programose ne taip plačiai kaip tikėtasi. Todėl ES ir nacionalinės atsakingosios institucijos raginamos imtis priemonių, kurios padėtų gerokai padidinti e.mokymo taikymą praktikoje. Tokia raida labai prisidėtų prie pramonės konkurencingumo ir našumo didinimo.

1.11

EESRK ragina ES institucijas atkreipti ypatingą dėmesį į MVĮ, jų tinklus bei joms atstovaujančias organizacijas ir užtikrinti, kad, jos rengdamos savo mokymus, iš tiesų naudotųsi IRT.

1.12

Komitetas pastebi, kad naudojant kompleksines programas ir paskatas reikia nuolat ir sistemingai remti mokytojus, kurie tampa šiuolaikinių technologijų ir metodikų instruktoriais (informatikos pedagogika).

1.13

EESRK norėtų pabrėžti, kad Europos Komisija turėtų ypatingą dėmesį skirti intelektinės nuosavybės teisių, susijusių su IRT paremtu švietimu, klausimui.

1.14

Savo išvadose, pateiktose skyriuje Išvados ir rekomendacijos, Komitetas siūlo remiantis ES jau naudojamais pavadinimais, pvz., e. Europa, e. mokymasis, e. įgūdžiai ir pan., įteisinti visą gyvenimą trunkančio, IRT paremto mokymosi apibrėžtį — e-LL (e- Lifelong Learning) — ir kartu akcentuoti poreikį plėtoti ir skleisti tokio mokymosi formą vykdant e. Europa veiksmų planą ir paskesnę i2010 iniciatyvą.

2.   Įžanga ir temos pagrindimas

2.1

Nuomonės objektas yra IRT paremto mokymosi visą gyvenimą indėlis į konkurencingumą, pramonės permainas ir socialinio kapitalo vystymą Europos Sąjungoje.

2.2

Įgyvendinant Lisabonos strategiją, mokymasis visą gyvenimą tampa viena iš svarbiausių sąvokų ugdymo politikoje ir naujose 2007-2013 m. ES švietimo programose (5). Lankstūs ir atviri švietimo ir profesinio rengimo metodai bei informacinės ir ryšių technologijos iš tiesų atlieka svarbiausią vaidmenį vystant žiniomis grindžiamą ekonomiką.

2.3

Tęsiant novatorišką programą e. Europa ir e. mokymąsi diegiančias priemones, kurios davė daug žadančių rezultatų, vertėtų pagalvoti, kaip reikėtų tuos laimėjimus pritaikyti siekiant pramonės permainų, kaip plėtoti tokių laimėjimų teikiamas galimybes ir apibrėžti ateities perspektyvas.

3.   Bendrosios pastabos

3.1

Europos Parlamentas ir Europos Vadovų Taryba (6) įvertino informacinių technologijų svarbą vystant žmogiškuosius išteklius ir priėmė daugiametę programą (2004-2006), padėsiančią veiksmingiau diegti IRT Europos švietimo ir mokymo sistemose. Svarbiausias programos tikslas - naudoti IRT siekiant aukštesnės švietimo ir mokymo kokybės mokymosi visą gyvenimą srityje.

3.2

Atviros, lanksčios nuotolinio mokymo formos, kurios greta e. mokymosi vyravo pastarąjį dešimtmetį, šiuo metu iš naujo svarstomos, tačiau jau platesniame kontekste. IRT paremtas mokymasis arba e. mokymasis daro mūsų gyvenimą, mokymąsi ir darbą lankstesnius, jis laikomas viena iš svarbiausių priemonių siekiant įgyvendinti Lisabonos strategijos tikslus. Vis didesnę svarbą įgauna neformalus (7) mokymasis ir neinstitucinis (8) mokymasis, taip pat mokymasis darbo vietoje.

3.3

2004 m. EESRK nuomonėje dėl Lisabonos strategijos įgyvendinimo gerinimo (9) atkreipiamas dėmesys į poreikį ištirti naujas, žiniomis grindžiamos ekonomikos galimybes ir spartesnės informacinių technologijų bei inovacinių procesų sklaidos svarbą.

3.3.1

Taip pat atkreiptas dėmesys į švietimo sistemų spragas ir būtinybę labiau įtraukti socialinį aspektą į švietimo sistemas.

3.4

Pastarąjį dešimtmetį Bendrijos iškeltos iniciatyvos dėl IRT paremto mokymo, iš dalies davė labai gerų rezultatų, tačiau dalis jų pasirodė esantys nesuderinti, todėl neturėjo laukiamo kiekybinio ir kokybinio poveikio.

3.4.1

Iš pradžių taikyti mokymosi modeliai naudojantis elektroninio ryšio priemonėmis (e. mokymas), kurie buvo orientuoti į pavienius asmenis, perteikiant tik iš anksto numatytą medžiagą, beveik nesinaudojant didaktine parama ir vertintojų pagalba, iš dalies nuvylė tuos, kurie siekė greitai prisiderinti prie tokios mokymo formos.

3.4.2

Sparti technologijų pažanga, didėjantis konkurencijos spaudimas, taip pat nevienodi keleto pastarųjų metų vyriausybių politinių veiksmų tempai, kuriais buvo siekiama įtraukti IRT į švietimą ir profesinį rengimą, neleido tinkamai skatinti konsoliduoto profesinės kvalifikacijos kėlimo.

3.5

Planuojama, kad iki 2010 m. 12,5 % suaugusiųjų ES gyventojų nuo 25 iki 64 metų dalyvaus įvairių formų visą gyvenimą trunkančio mokymosi programose, šiuo metu vidutiniškai dalyvauja 10 % (10). Tik diegiant daugiau priemonių, kurios taikomos skleidžiant IRT paremtą švietimą ir profesinį rengimą, galima pasiekti užsibrėžtus tikslus.

3.5.1

Atsižvelgiant į tai, kad per artimiausius penkerius metus tik 15 % naujų darbo vietų bus skirtos žemą kvalifikaciją turintiems asmenims, o 50 % naujų darbo vietų pareikalaus aukštos darbuotojų kvalifikacijos (11), dar didesnių sunkumų iškyla Komisijos ir valstybių narių švietimo ir profesinio rengimo programoms.

3.6

Naujoji ES iniciatyva, kuri buvo pradėta vadovaujantis Komisijos komunikatu „i2010“ (12) yra elektroninės integracijos iniciatyva, kuri apima tiek IRT integraciją, tiek ir IRT siekiant integracijos (13). Elektroninės integracijos politikos tikslas - pašalinti kliūtis taikant IRT ir remti IRT naudojimą norint užkirsti kelią atskirčiai, taip pat siekiant pagerinti ekonomikos našumą ir užimtumo galimybes.

3.6.1

Svarbus elektroninės integracijos aspektas — IRT paremtas nuotolinis mokymas, siekiant sumažinti visuomeninę atskirtį arba išvengti tų profesinių grupių atstovų atskirties, kuriems sunkiau naudotis tradicinėmis kvalifikacijos kėlimo formomis dėl geografinės padėties sąlygojamų ypatumų, socialinių priežasčių arba dėl jų specialių mokymosi poreikių.

3.6.2

Nuotolinio mokymo formų privalumai yra šie: nepriklausomumas nuo mokymosi vietos, galimybė derinti mokymosi tempą prie individualių besimokančiųjų poreikių, šiuolaikinių informacinių technologijų taikymas, galimybė sudaryti sąlygas kelti kvalifikaciją nepalankioje padėtyje esančių visuomenės grupių atstovams.

3.6.3

Savo neseniai pateiktoje nuomonėje (14) EESRK paragino vyriausybių ir pramonės šakų atstovus parengti ir paremti švietimo ir profesinio rengimo priemones IRT srityje, skirtas visuomenės grupėms, kurioms gresia e. atskirtis (15).

3.6.4

Elektroninės integracijos programos įgyvendinimas taip pat susijęs su parama skaitmeniniam raštingumui (16), kuris tapo šiuolaikinės, žiniomis grindžiamos visuomenės sinonimu. Artimiausiu metu pripažinti skaitmeninį raštingumą vienu iš svarbiausių visą gyvenimą trunkančio mokymosi gebėjimų, beje, neseniai priimtos EESRK nuomonės (17) kontekste, atrodo ne tik būtina, bet tiesiog savaime suprantama.

3.7

Svarbią reikšmę įvairiems pramonės permainų aspektams turi e. įgūdžių  (18) skatinimas. Sąvoka e. įgūdžiai apima IRT specialistus, naudotojus ir gebėjimus e. komercijos srityje. Neseniai Komisija, populiarindama plačią darbotvarkę e. įgūdžiai, pasiūlė įvairių priemonių, kurių dauguma susijusios su pramone ir skaitmeninio raštingumo sklaida darbo rinkoje, taip pat naujų skaitmeninio raštingumo gebėjimų vystymu ir sklaida (19).

3.7.1

Priemonėse, kurios susijusios tiek su e. įgūdžiais, tiek su IRT paremto mokymosi visą gyvenimą klausimais, svarbiausias vaidmuo tenka suinteresuotųjų subjektų atstovų partnerystei, t.y.:

profesinių sąjungų,

įmonių (IRT naudotojų), kurioms yra svarbi kvalifikuota darbo jėga, atstovų,

įvairių pramonės šakų, kurios atsakingos už naujų technologijų diegimą ir geriau išmano, kokios reikia kvalifikacijos, atstovų,

IRT pramonės atstovų,

įmonių, atliekančių mokslinius tyrimus IRT srityje, ir kuriančių naujus IRT produktus,

mokslininkų, atliekančių kiekybinius ir kokybinius e. įgūdžių aspektų tyrimus,

asmenų, kuriančių švietimo, mokslinių tyrimų, įmonių, naujovių, informacinės visuomenės politiką,

prognozuotojų, kurie įvairiais aspektais vertina visuomenėje vykstančius pokyčius ir visuomenės bei technologijų tarpusavio poveikį.

3.8

Įgyvendinant tikslus, numatytus i.2010 strategijoje, taip pat projektus, susijusius su elektronine integracija, svarbiausia reikšmė tenka plačiajuosčio interneto prieigos sklaidai; ji neturi apsiriboti vien tik didžiaisiais miestais, bet privalo veiksmingai pasiekti ir silpniau išsivysčiusių regionų gyventojus (20).

3.8.1

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad 15 ES valstybių miestų aglomeracijose apie 90 proc. įmonių ir namų ūkių turi plačiajuosčio interneto prieigą, tačiau kaimo vietovėse ir atokiose gyvenvietėse - tik 60 proc., o naujosiose ES valstybėse narėse tie skirtumai dar didesni.

3.8.2

Plačiajuostis interneto ryšys turi svarbiausią reikšmę ne tik įmonių konkurencingumo stiprinimui ir regionų ekonominiam vystymui, bet taip pat labai svarbus švietimui ir mokymui, ypač naudojant e.mokymą tęstinio mokymosi programose.

3.9

Būtų labai naudinga šiuo metu surengti politines diskusijas, norint patobulinti IRT paremto mokymosi visą gyvenimą praktiką ir padidinti tokios mokymo formos veiksmingumą. ES gali geriausiai apibrėžti šiame kontekste naują politikos kryptį.

3.9.1

Šiuo metu politikoje svarbiausias prioritetas skiriamas IRT diegimui formalaus švietimo įstaigose, ypač mokyklose ir universitetuose. IRT paremtam mokymuisi visą gyvenimą, neformaliam mokymui ir neinstituciniam suaugusiųjų mokymui skiriama daug mažiau dėmesio, taip pat skiriama daug mažiau išteklių skatinant pasinaudoti tokiomis galimybėmis.

4.   Specialiosios pastabos

IT paremto mokymosi visą gyvenimą indėlis į Europos konkurencingumą ir našumą

4.1

Atsižvelgiant į 2002 m. Komisijos komunikato (21) bei EESRK nuomonės dėl mokymo ir produktyvumo nuostatas galima teigti, kad našumas yra raktas į Europos įmonių bei ūkio konkurencingumo didinimą ir ekonomikos augimą. Našumo padidėjimas nemaža dalimi priklauso nuo IRT taikymo įmonėse pažangos ir nuo darbuotojų gebėjimo prisitaikyti prie šiuolaikinės pramonės keliamų reikalavimų.

4.1.1

Nepaisant to, kad taip plačiai išreklamuotos e. technologijos pirmaisiais vystymosi etapais nepateisino lūkesčių, vis dėlto visuomenės ir ekonomikos sektoriai, sutelkę joms visą dėmesį, iš tiesų vystosi kaip niekada sparčiai ir jiems būdingas didžiulis ateities potencialas.

4.1.2

Šiame kontekste Europos Komisija visiškai pagrįstai pastebi ir vertina šiuolaikinių IRT svarbą skatinant konkurencingumą, naujoves bei žiniomis grindžiamą ekonomiką, ypač turint galvoje MVĮ.

4.2

Europos ekonomikos konkurencingumo gerinimo pagrindą sudaro profesinis mokymas, užtikrinamas įgyvendinant IRT paremtas programas ir mokymus. Sukūrus darnias, mobilias ir lanksčias mokymo ir kvalifikacijos kėlimo sistemas, skirtas darbo ieškantiems žmonėms, besirengiantiems pradėti dirbti asmenims, taip pat darbuotojams, dirbantiems pramonėje, bus galima greičiau pagilinti jų žinias ir įgyvendinti tikras technologines permainas bei naujoves gamybos įmonėse, o tai savo ruožtu padės didinti pastarųjų konkurencingumą.

4.2.1

Šiame kontekste visą gyvenimą trunkančio mokymosi, paremto IRT, diegimas įmonėse ir jų aplinkoje privalo pagerinti jų konkurencingumą ir padėti didinti jose dirbančių darbuotojų socialinį kapitalą, taip pat daryti teigiamą įtaką didinant Europos įmonių kapitalo vertę.

4.3

Apie 1994 m. įvyko kiekybinis lūžis laipsniškai diegiant ir naudojant e.mokymą, kai pramonė, ypač stambiosios įmonės, pradėjo taikyti šį metodą ekstensyviai savo vidaus mokymuose ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimo kursuose. Tai parodė, kad e.mokymas yra pakankamai brandus ir gali pasiūlyti konsoliduotų ir tvarių sprendimų ir kad ankstesnis paprastų reklamos ir rinkodaros priemonių etapas baigėsi. Mažosios ir vidutinės įmonės dėl įvairių priežasčių yra tarp nepalankioje padėtyje esančių e.mokymosi grupių; šis mokymosi metodas, kaip neretai būna su informacijų ir ryšių technologijomis, dažnai naudojamas nepakankamai, ir daugeliui mažųjų ir vidutinių įmonių darbuotojų gresia pavojus negauti galimybių mokytis visą gyvenimą. Didėjanti e.mokymosi sklaida galėtų gerokai prisidėti prie mažų ir vidutinių įmonių konkurencingumo ir našumo didinimo. Atsakingosios institucijos, tiek ES, tiek ir nacionaliniu lygiu turėtų labiau atkreipti dėmesį į šią aplinkybę ir įgyvendinti priemones, remiančias IRT taikymą mažų ir vidutinių įmonių mokymuose.

IRT paremto mokymosi visą gyvenimą indėlis į socialinio kapitalo vystymą

4.4

Socialinis kapitalas — tai pavienio individo gebėjimų, informacijos, kultūros, žinių ir kūrybiškumo visuma, taip pat žmonių ir organizacijų santykiai. Šių pagrindų reikšmę ekonomikos vystymuisi ir jį lydinčioms pramonės permainoms reikia išnagrinėti atsižvelgiant į tai, koks yra santykis tarp jų susidarymo, sklaidos ir naudojimo bei jais paremtos papildomos naudos kūrimo.

4.4.1

Aukštas socialinio kapitalo lygis tiesiogiai lemia gebėjimą parengti žinių visuomenę: kūrybingą, atvirą naujovėms ir pokyčiams, gebančią užmegzti tvirtus socialinius ir ekonominius ryšius. Investicijos į mokslą, švietimą ir mokymą yra vienas iš būdų kurti tokią visuomenę.

4.4.2

Socialinis kapitalas didėja esant gebėjimui bendradarbiauti, kuris pasireiškia suinteresuotųjų dalyvių plėtojama partneryste (žr. 3.7.1 punktą) visose programose ir priemonėse, susijusiose su švietimu ir mokymu, paremtu IRT, ypač visą gyvenimą trunkančio mokymo srityje.

IT paremto mokymosi visą gyvenimą indėlis į pramonės permainas, ypač susijusias su investicijomis į darbuotojų gebėjimų lavinimą, žmogiškųjų išteklių vystymą ir kovą su nedarbu

4.5

IRT paremtas nuotolinis švietimas ir mokymas leidžia sistemiškiau, greičiau ir mažesnėmis sąnaudomis perduoti žinias, o tai ypač svarbu pramonėje, kur žinios yra svarbi žmogiškojo kapitalo dalis; be to, toks mokymas padeda perduoti pramonei mokslinių tyrimų įstaigų žinias.

4.5.1

Gerai parengtas personalas, nuolat keliantis savo kvalifikaciją, yra svarbus veiksnys, lemiantis firmos arba įmonės vertę. Turint tokį personalą, galima keisti gamybos technologijas, gamybos profilį arba prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų.

4.6

Europos Komisija pabrėžia (22), kad spartus technologijų vystymasis ir besikeičiančios ekonominės sąlygos reikalauja nuolatinių investicijų į žmogiškųjų išteklių vystymą dalyvaujant privatiems asmenims, įmonėms, socialiniams partneriams ir valdžios institucijoms. Deja, ES valstybėse nepastebima tendencija gerokai didinti švietimui skiriamas valstybės išlaidas, kurios vidutiniškai sudaro apie 5 proc. BVP, be to, skirtumai tarp pavienių valstybių yra didžiuliai, o kartais net milžiniški.

4.7

Investicijos į žmogiškųjų išteklių vystymą turi tiesioginės įtakos našumo augimui, be to, tai patraukli investicijų forma mikroekonomikos bei socialiniu lygiu. Tyrimai (23) rodo, kad kiekvieni mokslo metai tiesiogiai prisideda prie ekonomikos augimo apie 5 proc. trumpalaikės trukmės laikotarpiu ir apie 2,5 proc. - ilgalaikės trukmės laikotarpiu. Šiuos faktus patvirtina savo išvadose Europos Vadovų Taryba (24), kuri pabrėžia, kad investicijos į mokymą ir kvalifikacijos kėlimą duoda didžiulę naudą, kuri gerokai viršija išlaidas.

4.8

Dėl sparčios technologijų pažangos atsiranda naujų, kompiuterine technika paremtų gamybos įrenginių, kurių aptarnavimui reikia IRT išmanančių darbuotojų. Ne visada pavyksta iškart jų surasti, tačiau jei mokymo ir kvalifikacijos kėlimo kursuose bus plačiai naudojamos IRT, ir ypač mokymosi visą gyvenimą srityje, darbo rinkoje iš tiesų bus lengviau rasti tokių darbuotojų.

4.9

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių ir atsižvelgiant į šiuo metu vykstančias pramonės permainas verta imtis intensyvių priemonių, skirtų sparčiam IRT diegimui visą gyvenimą trunkančio mokymosi srityje. Tokios priemonės turi padėti Europos gamybos įmonių darbuotojams ir besimokantiems bedarbiams greičiau įgyti naujų žinių ir gebėjimų. Visų pirma bedarbiams reikia užtikrinti galimybę dalyvauti IRT mokymuose, kurie finansuojami valstybės lėšomis (25).

4.9.1

Bedarbiai nėra labai suinteresuoti savarankiškai siekti žinių, kadangi jų galimybės pritaikyti įgytas žinias yra pernelyg menkos. Geriausia motyvacija yra konkreti naujo darbo galimybė, kurią teikia tam tikras mokymas ar perkvalifikavimas; būtų tiesiog idealu, jei tokį mokymą surengtų firma, kuri siūlo darbo vietą.

4.9.2

Tai galėtų sudaryti palankias sąlygas įgyvendinti visą gyvenimą trunkantį mokymąsi naudojant IRT; tačiau tose srityse, kur to ypač reikėtų (žemės ūkio regionai, kuriuose gamybos įmonės merdi, tai itin būdinga naujosioms valstybėms narėms), nėra tinkamos infrastruktūros.

4.9.3

Tų sričių infrastruktūrai reikalinga valstybės ir ES pagalba, kadangi IRT įmonės neskuba padengti išlaidų, susijusių su interneto prieigos diegimu neturtinguose regionuose (mažuose miesteliuose ir kaimuose).

2006 m. rugsėjo 13 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  e-Learning (e. mokymas) — tai naujų įvairialypės terpės technologijų bei interneto naudojimas siekiant pagerinti mokymosi kokybę, palengvinus informacijos ir paslaugų prieinamumą, taip pat siekti pagerinti nuotolinį komunikavimą ir bendradarbiavimą.

(2)  LL (angl. Lifelong Learning) mokymasis visą gyvenimą: šis terminas reiškia, kad naujų žinių įgijimas laikomas nuolatiniu procesu, kuris tęsiasi ir baigus mokyklą ar įgijus aukštojo mokslo diplomą, ir trunka visą žmogaus profesinės karjeros laiką, netgi sulaukus pensinio amžiaus. Jis apima visus žmogaus gyvenimo etapus ir visuomenės grupes, ypač dėl galimybių, kurias teikia mokymasis naudojant elektronines ryšių priemones (šaltinis: www.elearningeuropa.info).

(3)  Plačiajuosčio interneto prieiga - tai ypač didelės spartos ryšio kanalas, užtikrinantis greitą ir lengvą prieigą prie informacijos ir e. mokymosi sistemų (šaltinis: www.elearningeuropa.info).

(4)  Žiniomis grindžiama visuomenė — tai visuomenė, kurios organizuota veikla paremta žinių kūrimu, sklaida ir taikymu, siekiant nuolat gerinti gebėjimus ir daugiau dėmesio skirti šeimai, visuomeninei ir profesinei veiklai, COM(2001), 678 final.

(5)  „Integruota veiksmų programa visą gyvenimą trunkančio mokymosi srityje“. COM(2004) 474 final, 2004 07 14.

(6)  2003 m. gruodžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos Sprendimas Nr. 2318/2003/EB, patvirtinantis daugiametę (2004–2006 m.) veiksmingos informacijos ir komunikacijos technologijų (IKT) integracijos į Europos švietimo ir mokymo sistemas programą (e-mokymosi programa).

(7)  Neformalus mokymasis vyksta šalia mokymo, kurį užtikrina visuotinės bendrojo ir profesinio lavinimo sistemos, tačiau jį baigus nebūtinai išduodami diplomai ar kvalifikacijos pripažinimo pažymėjimai. Neformalus mokymasis gali būti surengtas darbo vietoje arba jį gali surengti pilietinės visuomenės grupės arba organizacijos (tarp jų jaunimo organizacijos, profesinės sąjungos ir politinės partijos). Neformalaus mokymosi paslaugas gali siūlyti organizacijos ar tarnybos, įsteigtos siekiant papildyti formalaus mokymosi sistemas. EU Commission, SEC(2000) 1832.

(8)  Neinstitucinis mokymasis — tai mokymasis iš kasdieninių situacijų, iškylančių darbo aplinkoje, šeimoje, laisvalaikiu. Neinstitucinis mokymas nėra organizuojamas ar institucionalizuojamas (apibrėžiant tikslus, trukmę ir žinių lygį). Dalyvis neinstitucinį mokymasis supranta kaip neplanuotą (be išankstinio ketinimo) mokymąsi. Paprastai baigimo pažymėjimai nei duodami.

EU Commission, SEC(2000) 1832.

(9)  Lisabonos strategijos įgyvendinimo gerinimo.

(10)  „Švietimo ir profesinio rengimo modernizavimas — gyvybiškai svarbus gerovės ir socialinės sanglaudos Europoje veiksnys“. COM (2005) 549 final, 2005 11 30.

(11)  2005 2 21 Tarybos išvados dėl švietimo, jaunimo ir kultūros.

(12)  COM(2005) 229 final.

(13)  Ministrų konferencija ICT for an inclusive society, Ryga, 2006 6 11.

(14)  Dėl e. prieinamumo.

(15)  E. atskirtis (angl. eexclusion) — skaitmeninė atskirtis elektroninių ryšių srityje.

(16)  Skaitmeninis raštingumas — vienas iš bendrųjų gebėjimų, būtinų norint aktyviai dalyvauti informacinės visuomenės arba naujosios informacinės terpės kultūroje. Jo esmę sudaro įgūdžiai ir gebėjimai, susijusę su naujomis technologijomis, kurių vis labiau reikia kasdieniniame gyvenime, „E. mokymosi programa“2003 m. gruodžio 5 d.

(17)  Nuomonė„Dėl bendrųjų visą gyvenimą trunkančio mokymosi gebėjimų“, 2006 m. gegužė.

(18)  Raport RAND Europe „The Supply and Demand of E-skills in Europe“, 2005 m. rugsėjis.

(19)  e. įgūdžiai - tai asmens gebėjimas naudotis IRT paremtomis žiniomis, taip pat gebėjimai ir nuostatos, susijusios su IRT taikymu, leidžiantys atlikti reikiamo lygio profesines užduotis.

(20)  Europos Komisijos komunikatas dėl atotrūkio įdiegiant plačiajuostį ryšį mažinimo, 2006 3 21.

(21)  COM(2002) 262 final.

(22)  Komisijos komunikatas dėl efektyvaus investavimo į mokymą ir profesinį rengimą: Europai keliami reikalavimai, COM(2002) 779, 2003 1 10 (dok. 5269/03).

(23)  De la Fuente ir Ciccone: „Žmogiškasis kapitalas globalioje, žiniomis grindžiamoje ekonomikoje“. Baigiamasis pranešimas Užimtumo ir socialinių reikalų generaliniam direktoratui, Europos Komisija, 2002 m.

(24)  Pirmininkavimo ES išvados, Europos Vadovų Taryba, 2006 m. kovo 23-24 d. (dok. 7775/06).

(25)  Nuomonė i2010 Europos informacinė visuomenė augimui ir užimtumui skatinti.


23.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/26


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Paslaugų ir Europos gamybos pramonės: sąveikos ir poveikis užimtumui, konkurencingumui ir našumui

(2006/C 318/04)

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis savo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2006 m. vasario 19 d. nusprendė parengti nuomonę savo dėl Paslaugų ir Europos gamybos pramonės: sąveikos ir poveikis užimtumui, konkurencingumui ir našumui.

Pramonės permainų konsultacinė komisija, kuri buvo atsakinga už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. rugpjūčio 31 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Edwin Calleja. Antrasis pranešėjas Gerhard Rohde.

429-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. rugsėjo 13–14 d. (2006 m. rugsėjo 13 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 183 nariams balsavus už, 3 — prieš ir 4 susilaikius.

Išvados ir rekomendacijos

Nuomonės tema:

Įžanginis apibendrinimas

Būtina pripažinti, kad verslo paslaugos yra svarbios Europos gamybos ir paslaugų pramonės augimui, konkurencingumui ir užimtumui. Konkurencingas verslo paslaugas reikėtų skatinti Europos lygio nuosekliomis politikos priemonėmis. 2005 m. veiksmų plano projektas dėl ES su verslu susijusių paslaugų forumo yra tinkamas forumas tolesnėms diskusijoms tęsti.

Politikos tikslai ir tolesnė eiga

Turėtų būti remiamas teigiamas verslo paslaugų poveikis valstybiniam ir privačiam gamybos ir paslaugų pramonės sektoriams vystyti. Tai galima pasiekti įvairiomis priemonėmis. EESRK ES lygiu primygtinai rekomenduoja imtis šių veiksmų:

tiesioginiais ir papildomais veiksmais kurti verslo paslaugų vidaus rinką, pirmiausia pašalinant kliūtis, trukdančias sektoriui sklandžiai funkcionuoti (kliūtis, trukdančias rinkos integracijai, darbo jėgos judumui ir ekonomikos augimui);

nedelsiant pripažįstant verslo paslaugas sudėtine bet kokios pramonės politikos dalimi; Europos Komisija turėtų tai pabrėžti ir imtis veiksmų plėsti Europos pramonės politikos taikymo sritį, įtraukdama verslo paslaugas;

sukuriant Europos verslo paslaugų observatoriją, kuri rinktų informaciją, skatintų diskusijas, teiktų siūlymus ir stebėtų politikos rekomendacijų įgyvendinimą;

stiprinant socialinį dialogą, susijusį su darbo sąlygų ir galimybių įsidarbinti pokyčių, kuriuos lėmė naujų verslo paslaugų ekonomikos struktūrinės permainos, stebėjimu ir vertinimu.

Konkrečiau kalbant, kitų priemonių būtina imtis rinkos lygiu, kurias skatintų viešojo administravimo institucijos, pvz.:

skatinant verslo paslaugas kaip priemonę verslo ir pramonės sektorių veiklos rezultatams gerinti ir konkurenciniam pranašumui prieš šalis, kurių gamybos sąnaudos mažos, ir kitas pasaulio rinkoje konkuruojančias šalis siekti;

skatinant, kad MVĮ daugiau ir veiksmingiau naudotųsi verslo paslaugomis;

didinant užimtumą ir gerinant darbo sąlygas verslo paslaugų sektoriuje kaip priemonę našumui didinti, paslaugų kokybei ir gyvenimo lygiui gerinti;

vykdant tikslines mokymo ir perkvalifikavimo programas, kad didėtų darbuotojų, kuriems turėjo įtakos struktūrinės permainos, gebėjimas prisitaikyti ir įsidarbinti.

Moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra (MTTP), naujovės ir skaitmeninis paslaugų teikimas

Valstybės lėšomis finansuojamos nacionalinės ir ES lygio MTTP programos ypatingą dėmesį turėtų skirti veiksmams ir projektams, skirtiems gamybai didinti ir naujoviškoms verslo paslaugoms taikyti.

Dėmesys turėtų būti skirtas konkretiems gamybos pramonės žinioms imlių paslaugų projektams, kurie skatintų naujoves, didelį našumą ir augimo perspektyvas (pvz., IRT ir MTTP paslaugos).

Verslo paslaugos skatina žinių ekonomikos naujoves. Turėtų būti skatinami „paslaugų mokslo“ moksliniai tyrimai, pirmiausia verslo procesams taikytina metodologinė mokslinė patirtis.

Intelektinės nuosavybės teisės (INT) ir kiti apsaugos mechanizmai turėtų būti sustiprinti įsigaliojus šiuo metu svarstomiems patentų srities teisės aktams, kurie skatintų įmones daugiau investuoti į MTTP ir naujoves.

Turi būti pripažintas IRT vaidmuo paslaugų naujovių srityje ir siekiama, kad visoje Europoje būtų užtikrinta galimybė teikti paslaugas (ypač MVĮ) sparčiu plačiajuosčiu internetu, kartu stengiantis spręsti skaitmeninių elektroninio verslo tinklų saugumo ir privatumo klausimus. Šiame kontekste yra svarbi Europos Komisijos „i2010“ iniciatyva.

Paslaugų inžinerija ir standartai

Paslaugų inžinerija yra nauja sritis, skirta verslo paslaugų teikimo kokybei pagerinti, taikant tobulesnį sisteminį planavimą. Šis naujoviškas metodas turi tapti mokslinių tyrimų ir studijų disciplina universitetuose, verslo mokyklose ir kitose mokymo įstaigose.

Standartai gali būti naudingi siekiant aukštesnės kokybės paslaugų ir labiau integruotų ES rinkų. Šiuo tikslu turi būti skatinamas savanoriškas paslaugų standartizavimas apskritai ir ypač verslo paslaugų standartizavimas.

Žinių ir užimtumo Europos verslo paslaugų sektoriuje gerinimas

Reikia rasti sprendimus, kaip stiprinti ES žmogiškąjį kapitalą ir sustabdyti stiprėjantį protų nutekėjimą iš ES mokslinių tyrimų sektoriaus.

Privačiame sektoriuje turi būti naujos paskatos, kad padidėtų privataus sektoriaus MTTP veiklos dalis pagal Lisabonos strategiją.

Turi būti geriau perduodama pramonės įmonių teikiama informacija ir duomenys apie verslo ir kitokias paslaugas.

Verslo paslaugų teikėjų rinkos turi tapti skaidresnės.

Turi būti skiriama daugiau išteklių geresniam lavinimui, mokymui, e. mokymuisi ir kalbų įgūdžiams, siekiant plėtoti pasienio regionų verslo paslaugų teikimą.

Pagrindimas

1.   Įžanga

1.1

Šioje nuomonėje nagrinėjamas verslo paslaugų poveikis užimtumui Europos gamybos pramonėje, jos konkurencingumui ir našumui ir kaip šis sektorius galėtų būti vystomas toliau pagal Lisabonos programą. Dėmesys skiriamas naujos disciplinos — paslaugų inžinerijos — raidai ir verslo paslaugų pirkimo iš trečiosios šalies poveikiui.

1.2

Nerimaujama dėl Europos ekonomikos perspektyvų ir jos galimybių konkuruoti su šalimis, kuriose gamybos sąnaudos yra mažos. Europos pramonės ir paslaugų sektoriai prarado daug darbo vietų dėl kitų šalių konkurencinio pranašumo sąnaudų ir įgūdžių požiūriu (pvz., dėl Kinijos pranašumo gamybos srityje ir Indijos pranašumo verslo paslaugų srityje). Nepaisant šios įvykių raidos, gamybos sektorius išlieka svarbiausiu Europos ekonomikoje. Remiantis naujausiais turimais 2004 m. statistiniais duomenimis, ES yra didžiausia prekių eksportuotoja, eksportavusi prekių daugiau kaip už 1 200 mlrd. JAV dolerių (1).

1.3

Gamybos pramonė toliau laikoma pagrindiniu technologinių permainų ir naujovių šaltiniu ES, tačiau pastebėta, kad per pastaruosius dešimt metų nepavyko suaktyvinti veiklos aukšto lygio technologijų ir didesnės pridėtinės vertės srityse. Su verslo paslaugomis, ypač su žinioms imliomis paslaugomis, susijęs augimas yra dar vienas būdas vystyti naujas technologijas, naujas užimtumo galimybes ir įgyti konkurencinį pranašumą. Verslo paslaugos taip pat skatina su technologijomis nesusijusių naujovių kūrimą (pvz., susijusių su organizavimu), kurios pagerina nematerialųjį įmonių turtą ir darbuotojų gamybinę ir mokslinę patirtį.

1.4

Dėmesio vertas išsivysčiusių šalių perėjimas nuo vartojimo prie paslaugų nerodo jokios deindustrializacijos tendencijos, kaip kartais teigiama. Šią raidą galima vertinti kaip didėjančio darbo pasidalijimo išsivysčiusios ekonomikos šalyse ir anksčiau integruotų vertikalių vertės grandinių išskaidymo atspindį statistikoje. Specializuotų paslaugų teikėjai šiuo metu teikia paslaugas, kurias anksčiau gamybos įmonės teikdavo pačios. Susikūrė naujos paslaugų įmonės, kurios šiuo metu padeda Europos pramonei didinti efektyvumą, įsisavinti naujas technologijas, kurios leis sukurti naujus didesnės pridėtinės vertės produktus.

1.5

Neseniai atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad formuojasi tokia ekonomika, kurioje paslaugų ir gamybos sektoriai yra integruoti ir vienas kitą papildo. Paslaugų paklausa egzistuoja visur, kur yra stipri pramoninė ekonomika; ji yra tokios ekonomikos rezultatas. Tai nėra išskirtinė alternatyva (2).

1.6

Šioje nuomonėje neremiamas išskirtinis paslaugų skatinimas gamybos pramonės šakų sąskaita, bet pabrėžiama gamybos ir paslaugų sektorių tarpusavio priklausomybė (3). Joje pabrėžiamos didelės verslo paslaugų tobulinimo ir augimo galimybės. EESRK pabrėžia teigiamą verslo paslaugų įnašą į padidėjusį Europos gamybos sektoriaus našumą ir konkurencingumą. Kartu naujovės leidžia (įskaitant naujų technologijų įsisavinimą), taip pat pritraukiant labiau kvalifikuotus darbuotojus ir gerinant darbo sąlygas, didinti verslo paslaugų sektoriaus našumą (4).

1.7

Paslaugų užsakymas ir (arba) pirkimas iš specialių paslaugų teikėjų, kurie gali pasinaudoti masto ekonomija, ir nuolatinis atnaujinimo procesas daro teigiamą poveikį sąnaudoms ir našumui. Tačiau MVĮ žinias ir naujas verslo paslaugas įsisavina nepakankamai. Taip pat atitinkamomis perkvalifikavimo programomis reikia gerinti darbuotojų gebėjimus nuo gamybos pereiti prie verslo paslaugų.

1.8

Šiuo metu daugumą verslo paslaugų teikia vietiniai paslaugų teikėjai. Tačiau nėra jokios garantijos, kad taip bus ir ateityje. Nemažai verslo paslaugų gali būti užsakomos iš užsienio visoje Europoje, įskaitant naująsias valstybes nares ir šalis kandidates, ar net pasaulyje, atsižvelgiant į sąnaudas ir galimybes (paslaugų užsakymas iš netoli ar toliau esančių valstybių). Naujausi duomenys rodo, kad 2004 m. ES-25 turėjo teigiamą prekybos paslaugomis balansą ir jis sudarė 42,8 mlrd. eurų (5,8 mlrd. eurų didesnis nei 2003 m.) (5)

1.9

Siekiant nustatyti, kokias funkcijas galima pirkti iš specialių verslo paslaugų teikėjų ar įmonių tinklų (bendrų paslaugų sistema), kurie gali vykdyti tas funkcijas efektyviau (dėl didelių veiklos apimčių ir dalijimosi kompetencija), reikia nuolat ir nuodugniai analizuoti įmonių struktūras ir procesus. Nors tai galėtų neigiamai veikti užimtumą gamybos sektoriuje, tai taip pat gali padėti kompensuoti galimą neigiamą paslaugų užsakymo užsienyje poveikį, išsaugoti gamybos pramonės šakas Europoje ir didinti užimtumo verslo paslaugų sektoriuje paklausą. Darbo vietų kvalifikuotiems darbuotojams kūrimas verslo paslaugų sektoriuje suteikia naujų konkurencinių pranašumų.

2.   Iššūkiai Europos pramonei: iššūkis verslo paslaugoms

2.1

Visi Europos ekonomikos sektoriai jaučia globalizacijos poveikį ir būtinybę keistis, siekiant prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Šiuo požiūriu teigiamos įtakos gali turėti pramonės politika. Savo komunikate Struktūrinės kaitos skatinimas: išsiplėtusios Europos pramonės politika  (6) Europos Komisija pažymėjo, kad ji ketina vystyti pramonės permainas atitinkančią pramonės politiką:

Europos pramonė turi įveikti struktūrines permainas, kurios naudingos visiems ir kurias turi skatinti žinių vystymo ir taikymo politika;

ekonomikos internacionalizavimas yra naudingas Europos pramonei tol, kol pramonės politika remia būtiną raidą, aktyvią darbo rinką ir socialinę politiką, skirtą užkirsti kelią neigiamam poveikiui darbuotojams;

dėl ES plėtros ne tik išsiplėtė vidaus rinka, bet ir atsirado galimybė visame žemyne perorganizuoti vertės grandines, kad būtų kuo geriau pasinaudota naujųjų valstybių narių konkurenciniais pranašumais;

labai svarbus bus perėjimas į žinių ekonomiką — tam prireiks įžvalgaus reglamentavimo, kuris padėtų išvengti sunkumų, susijusių su naujųjų valstybių narių pramonės konkurencingumu.

EESRK pasisako už spartesnę pažangą siekiant konkretesnių ES pramonės politikos laimėjimų ir verslo paslaugų įtraukimą į politiką.

2.2

Neseniai Europos Komisija paskelbė komunikatą Bendrijos Lisabonos programos įgyvendinimasPolitikos nuostatos ES gamybai stiprinti siekiant labiau integruoto požiūrio į pramonės politiką  (7). Šioje pramonės politikos programoje Komisija nustatė septynias pagrindines daugiau nei vieną sektorių apimančias politikos iniciatyvas dėl:

intelektinės nuosavybės teisių ir kovos su padirbinėjimu;

aukšto lygio konkurencingumo, energetikos ir aplinkos ekspertų grupės;

išorinių konkurencingumo aspektų ir priėjimo prie rinkos;

naujos teisės aktų supaprastinimo programos;

kompetencijos atskiruose sektoriuose gerinimo nustatant santykinius kompetencijos poreikius ir trūkumus;

gamybos sektoriaus struktūrinių permainų valdymo;

integruoto Europos požiūrio į pramonės mokslinius tyrimus ir naujoves.

Rimtas šio komunikato trūkumas yra paslaugų apskritai ir pirmiausia verslo paslaugų ignoravimas. EESRK ragina verslo paslaugas pripažinti sudėtine bet kokios pramonės politikos dalimi ir ragina Europos Komisiją išplėsti Europos pramonės politikos sritį įtraukiant ir verslo paslaugas. Jei norima vykdyti veiksmingą pramonės politiką, taip pat reikės atsižvelgti į pramonės permainų socialinius ir užimtumo aspektus. Tai reiškia, kad daugiau dėmesio turi būti skiriama mokymuisi visą gyvenimą ir paramai darbuotojų judumui palengvinti.

2.3

Europoje reikia plačiau ir nuodugniau skatinti informacijos ir ryšių technologijas (IRT). Svarbu spartinti IRT taikymą ir jų integravimą tiek į pramonę, tiek į verslo paslaugas. Kalbant apie informacijos technologijų (IT) įsisavinimą, ES atsilieka nuo savo pagrindinių konkurentų. 2004 m. Vakarų Europoje išlaidos IT buvo 732 eurai vienam gyventojui, JAV — 1 161 euras, Japonijoje — 1 012 eurų. Išlaidos IT nuo BVP Vakarų Europoje sudarė 3,08 proc. JAV — 4,55 proc., Japonijoje — 3,59 proc. (8) Šiame kontekste yra svarbi Europos Komisijos grupė dėl IRT konkurencingumo.

2.4

Europos gamintojai našumu dažnai atsilieka dėl menko technologijų įsisavinimo ir nepakankamo IRT galimybių panaudojimo; tai ypač pasakytina apie MVĮ. Techninės įrangos kaina nėra problema. Tačiau MVĮ trūksta IRT srities žinių ir kompetencijos. Dėl to joms sunku spėti su sparčia IRT kaita ir didėjančiu jų sudėtingumu. Mažų ir vidutinių įmonių skaitmeninė atskirtis tikrai yra ir tai rodo, kad iki šiol nėra išnaudotos visos IRT ir e. verslo modelio teikiamos galimybės (9). Verslo paslaugos yra svarbios, kad IRT sektorius taptų veiksmingas ir būtų užtikrintas tvarus našumo augimas.

2.5

Vidaus paslaugų rinka apskritai ir verslo paslaugų rinka konkrečiai dar nėra baigta kurti ir yra daug kliūčių, trukdančių naujų užimtumo galimybių veiksmingumui, konkurencingumui ir kūrimui. Daug kliūčių buvo nurodyta pranešime dėl „Vidaus paslaugų rinkos būklės“ (10), bet įgyvendinant Lisabonos strategiją buvo pasiekta šiokia tokia pažanga. Siekiant užtikrinti reikiamą ES konkurencingumą pasaulio rinkoje ir socialinę bei ekonominę pažangą, reikalingos verslo paslaugų rinkų reglamentavimą papildančios politikos kryptys, pvz., tokios, kokios nurodytos šiame dokumente.

3.   Verslo paslaugų svarba ir jų sąveika su pramone

3.1   Verslo paslaugų apibrėžimas

Verslo paslaugos yra tradiciškai apibrėžiamos kaip su verslu susijusių paslaugų (t.y. verslo paslaugos plius transporto paslaugos, ryšiai, paskirstomoji prekyba ir finansinės paslaugos) (11) pogrupis (NACE 70–74). Abiejų sąvokų apibrėžimo kriterijus yra klientai, kuriems paslaugos yra skirtos. Šios paslaugos skirtos ne galutiniams vartotojams, bet įmonėms. Tai reali veikla, kuri pirmiausia turi įtakos įmonių konkurencingumui (ji nėra nesuderinama su paslaugų vartotojams teikimu), prisidėdama prie vertės grandinės kūrimo ir prie kokybės ir naujovių kūrimo, kurie yra paslaugos teikėjo, kliento ir paslaugos tarpusavio sąveikos rezultatas. Verslo paslaugos pasižymi tuo, kad dauguma jų gali būti atliekamos pačių įmonių arba užsakomos išorės specializuotoje įmonėje.

3.2

Verslo paslaugos yra įvairių veiklos rūšių grupė, kuri apima profesionalias paslaugas (t.y. inžineriją, sąskaitybą, teisines paslaugas), didelės pridėtinės vertės paslaugas (t.y. IRT paslaugas, vadybą, konsultavimą), personalo paslaugas (t.y. personalo atranką, atleistų iš darbo asmenų įdarbinimą, laikiną įdarbinimą) ir verslo paramos paslaugas, tarp jų mažos pridėtinės vertės (t.y. valymą, apsaugą, maitinimą), ir tas, kurių pridėtinė vertė didėja (energijos valdymo, vandens ir kitų skysčių tiekimo ir valymo, oro ir atliekų apdorojimo). Šių veiklos rūšių grupėse dėmesį reikia skirti darbo ir socialinėms sąlygoms.

1 lentelė.   Pagrindinės paslaugos, reikalingos įmonėms funkcionuoti (funkcinis skirstymas) (12)

FUNKCIJOS ĮMONĖSE

PAGRINDINĖS SU VERSLU SUSIJUSIOS PASLAUGOS

 

FUNKCIJOS ĮMONĖSE

PAGRINDINĖS SU VERSLU SUSIJUSIOS PASLAUGOS

Administravimas

Vadybos konsultacijos

Teisinės paslaugos

Auditas ir apskaita

 

Informacijos valdymas

Kompiuteriai ir IT paslaugos

Telekomunikacijos

Žmogiškieji ištekliai

Laikinasis darbas

Personalo atranka

Profesinis mokymas

 

Rinkodara ir pardavimai

Reklama

Paskirstomoji rekyba

Viešieji ryšiai

Mugės ir parodos

Garantinis aptarnavimas

Finansinis tarpininkavimas

Bankininkystė

Draudimas

Nuoma ir lizingas

 

Transportas ir logistika

Logistika

Transporto paslaugos

Pasiuntinių paslaugos

Gamyba ir techninės funkcijos

Inžinerija ir techninės paslaugos

Bandymai ir kokybės kontrolė

MTTP paslaugos

Pramoninis dizainas

Įrangos priežiūra ir taisymas

 

Infrastruktūros valdymas

Saugos paslaugos

Valymo paslaugos

Maitinimas

Aplinkosaugos paslaugos/

atliekų išvežimas

Energija ir vandentiekio paslaugos

Nekilnojamasis turtas (sandėliai)

3.3   Verslo paslaugų vieta ekonomikoje

Verslo paslaugos yra svarbus Europos rinkos ekonomikos elementas. Tačiau svarbiausias verslo paslaugų bruožas yra tai, kad jos yra integruotos į kiekvieną vertės grandinės etapą. Verslo paslaugų augimo priežastimi paprastai laikoma darbo vietų perkėlimas iš gamybos pramonės į paslaugų sektorių dėl paslaugų funkcijų pirkimo iš trečiosios šalies. Bet augimo priežasčių yra daugiau. Kiti svarbūs veiksniai yra gamybos sistemų permainos, didesnis lankstumas, didesnė konkurencija tarptautinėse rinkose, didėjanti IRT ir žinių svarba ir naujų paslaugų rūšių atsiradimas. Remiantis struktūrine verslo statistika, su verslu susijusių paslaugų sektoriuje (išskyrus finansines paslaugas) 2001 m. dirbo 53 proc. visų ES rinkos ekonomikoje dirbančių darbuotojų, gamyboje — 29 proc. (apie 29 mln. darbuotojų). Su verslu susijusios paslaugos 2001 m. iš viso sukūrė 54 proc. pridėtinės vertės, gamybos sektorius — 34 proc. (13).

3.4

Šiuo metu vis daugiau gamybos įmonių pačios pradeda teikti paslaugas. Jos siūlo ne tik garantinį aptarnavimą, bet vis dažniau pridėtinę vertę atranda parduodami savo inžinerijos, projektavimo arba proceso naujovių patirtį kitoms įmonėms. Formuojasi naujas mišrios įmonės modelis, kuris apima tiek gamybą, tiek paslaugų teikimą. Klientai vis dažniau ieško sprendimų, ne vien produktų, taigi gamybos įmonei galimybė teikti papildomas paslaugas suteikia konkurencinį pranašumą.

3.5

Konkrečių statistinių duomenų apie verslo paslaugas stoka  (14). Trūksta statistinės informacijos apie paslaugų paklausą. Trūksta dokumentų, kuriuose būtų nurodyta įvairių sektorių sąveika. Informacijos apie paslaugų veiklą ir jų įnašą į ES valstybių narių ekonomiką teikimas turėtų pagerėti pataisius NACE klasifikatorių 2007 m. Pataisytas klasifikatorius leis geriau įvertinti paslaugų sektoriaus struktūrą ir plėtrą (15). Taip pat trūksta informacijos apie pramonės įmonių teikiamų paslaugų mastą.

3.6

Su verslo paslaugomis susijusios informacijos ir analizės fragmentiškumas ir stoka. EESRK mano, kad būtina įsteigti Europos verslo paslaugų observatoriją, kuri rinktų informaciją, skatintų mokslinius tyrimus, diskusijas, teiktų pasiūlymus ir stebėtų politinių rekomendacijų įgyvendinimą. Observatorija arba panaši iniciatyva leistų geriau suprasti naują sparčią sektoriaus raidą ir taptų politikos formuotojų ir suinteresuotų subjektų susitikimų vieta.

3.7

Paslaugų standartizavimas. Norint spartinti savanorišką paslaugų standartizavimą, pagrįstą rinkos poreikiais ir patikimais įrodymais, reikia gerinti bazinį saugumą, kokybę ir veiklą ir skatinti konkurenciją bei naujoves paslaugų teikimo srityje. Šiuos uždavinius turi spręsti Europos standartizacijos komitetas (CEN), Tarptautinė standartizacijos organizacija (ISO) ir nacionalinės standartizacijos institucijos. Paslaugų sektoriaus savanoriškų standartų rengimas neabejotinai paskatins tarptautinę prekybą paslaugomis ir padės vystyti paslaugų vidaus rinką.

4.   Kaip verslo paslaugos didina pramonės konkurencingumą (16)

4.1

Verslo paslaugos yra itin svarbios padedant MVĮ sektoriui prisidėti prie naujovių ir augimo. Yra duomenų, kad pačios dinamiškiausios MVĮ plačiai naudojasi verslo paslaugomis. Esant internacionalizaciniam spaudimui, reikia skatinti, kad kuo daugiau MVĮ naudotųsi šiomis paslaugomis.

4.2

Valstybių gebėjimas kurti naujoves.

Tautos gebėjimą kurti naujas idėjas ir laikui bėgant komercializuoti naujų technologijų srautą lemia šie veiksniai (17):

bendra naujovių infrastruktūra;

esminės pamatinės sąlygos/papildomos politikos priemonės;

visos naujovių sistemos tarpusavio sąsaja;

pagrindinės švietimo sistemos.

4.3

85 proc. ES mokslinių tyrimų yra susiję su gamyba (JAV — 66 proc.), bet nėra jokių patikimų duomenų apie MTTP paslaugų sektoriuje. Iš visos su gamyba susijusios MTTP 87,5 proc. yra vykdoma aštuoniose konkrečiose srityse (chemijos pramonėje, mechaninės inžinerijos, biuro įrenginių gamybos, elektros įrenginių gamybos, puslaidininkių, komunikacijų, prietaisų gamybos, motorinių variklių gamybos ir orlaivių bei kosminių laivų gamybos sektoriuose).

4.4

Pagal absoliučias išlaidas MTTP požiūriu ES nepavyko pavyti JAV; skirtumas per paskutinįjį dešimtmetį netgi padidėjo.

4.5

Didesnis dėmesys MTTP finansavimui į aukšto lygio technologijų ir žinioms imlias (didelio pelningumo) paslaugas yra vienas svarbiausių Europos pramonės konkurencingumo veiksnių. „3 proc. tikslą“ (18) būtų lengviau pasiekti, jei vyriausybės padidintų savo finansinius įsipareigojimus ir jei privatus sektorius, įskaitant verslo paslaugas, būtų skatinamas ir jam šiuo tikslu būtų padedama skirti daugiau lėšų.

4.6

Europos Komisijos neseniai paskelbtame komunikate (19) siūlomas įkurti Europos technologijų institutas yra naudingas, bet technologijų plėtrą turi būti vykdoma pagal veiksmingą verslo ir organizavimo strategiją.

4.7

Verslo paslaugų naujoviškų funkcijų poveikis yra nurodytas toliau pateikiamoje lentelėje:

2 lentelė.   Inovacinės verslo paslaugų funkcijos (20)

Naujoviškos funkcijos

Svarbiausi naujovių elementai

Verslo paslaugos (keli reprezentatyvūs sektoriai)

Technologijų naujovės

Didesnis technologijų integravimas

Esamų technologijų taikymas

Technologijų pritaikymas verslo poreikiams

Aukšto lygio informacijos ir komunikacinių procesų efektyvumas

Rutininių procedūrų automatizavimas

Gamybos struktūrų lankstumo didinimas

Kokybės gerinimas

IT paslaugos

Inžinerijos paslaugos

Projektavimo paslaugos

Telekomunikacijų paslaugos

Elektroninių komunikacijų paslaugos internetu

Kokybės kontrolės paslaugos

Organizacinės naujovės

Vidaus organizacijų efektyvumas

Kontrolės ir koordinavimo procesų įvardijimas

Personalo atrankos, mokymo ir darbo gerinimas

Skirtingų funkcinių specialybių tobulinimas

Vadybos konsultacijos ir vadyba

Auditas ir teisinės paslaugos

Personalo paslaugos (atranka, mokymas ir laikinas įdarbinimas)

Strateginės naujovės

Dinamiškai aplinkai pritaikytas lankstumas

Sudėtingų rinkų pozicionavimas

Strateginė informacija dėl aljansų sudarymo

Informacija apie produkto adaptavimą

Informacija apie vietas ir rinkas

Apsauga esant prieštaringai teisinei aplinkai

Vadybos paslaugos

Interneto paslaugos

Audito paslaugos

Teisinės paslaugos

Su mugėmis ir parodomis susijusios paslaugos

Rinkodaros paslaugos

Komercinės naujovės

Produkto konkurencingumo planavimas

Naujovių komercializavimas

Pasinaudojimas galimybėmis

Klientų paieška ir ryšiai su klientais

Naujoviška rinkodara

Įvaizdžio klausimai

Dizaino paslaugos

Mugės ir parodos

Viešumas

Tiesioginė rinkodara

Viešieji ryšiai

Garantinis aptarnavimas

Su veikla susijusios naujovės

Funkcinis darbo pasiskirstymas

Dėmesio skyrimas pagrindinėms užduotims

Veiklos pajėgumų klausimai

Įvaizdžio klausimai

Lingvistinės paslaugos

Pasiuntinių paslaugos

Saugos paslaugos

Su veikla susijusios paslaugos

Šaltinis: Rubalcaba (1999) Business services in European Industry; Europos Komisija, Briuselis.

4.8

Kai kurios daugiausiai naujovių taikančios Europos įmonės yra verslo paslaugų įmonės, bet bendras MTTP lygis paslaugų sektoriuje yra pernelyg žemas ir per mažai struktūruotas. Naujos paslaugos ir verslo modeliai dažnai atsiranda įdėjus daug pastangų ir sugaišus nemažai laiko ir atsižvelgus į atskirų įmonių nesėkmes. Būtina, kad ES remtų mokslinius tyrimus konkrečiose srityse, siekiant atnaujinti bendrovių įgūdžius naujausių technologijų srityje.

4.9

Svarbu rasti būdus, kaip mokslinių tyrimų rezultatais galėtų pasinaudoti MVĮ, ir remti jas produkto trumpalaikio kūrimo proceso metu.

4.10

Kai bendrovės siekia daugiau investuoti į naujoves ir MTTP, Europos Komisija turi užtikrinti tinkamą intelektinių nuosavybės teisių apsaugą ir turi būti imtasi veiksmų įgyvendinti šiuo metu svarstomą pasiūlymą dėl kompiuteriu sukurtų išradimų patentavimo.

4.11

Reikalingi geresni teisės aktai ir reglamentavimas.

5.   ES žinių kūrimo sistema

5.1

Reikalinga radikaliai pertvarkyti ES žinių kūrimo sistemą. Tai apima:

MTTP veiklos sričių perorientavimą į modernias IRT technologijas gaminančias įmones;

protų nutekėjimo iš ES į JAV sustabdymą (du kartus daugiau ES mokslininkų persikelia dirbti į JAV, nei atvirkščiai; 40 proc. JAV MTTP įgyvendina ES išsilavinę mokslininkai);

bendrų išlaidų moksliniams tyrimams padidinimą, siekiant pasiekti Lisabonos tikslą — 3 proc. BVP;

IRT žinios, skaitmeninis raštingumas ir e. verslo žinios turi tapti svarbiausiomis kompetencijos sritimis; mokymo programose turi būti numatytas IRT žinių dėstymas nuo ankstyvo amžiaus;

modernus fiksuotasis ir judrusis plačiajuostis ryšys yra šio amžiaus žinių ekonomikos infrastruktūra. Šiame kontekste yra svarbi Informacinės visuomenės GD iniciatyva „i2010“.

6.   Paslaugų inžinerijos vaidmuo

6.1

Naujovės paslaugų srityje intensyviai svarstomos ir tiriamos daugiausiai Vokietijoje nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio vidurio. Paslaugų inžinerija pakankamai sustiprėjo, kad šioje srityje būtų galima vykdyti tiek akademinę, tiek praktinę veiklą. Ji išsivystė į techninę discipliną, kurioje dėmesys skiriamas paslaugų produktų sisteminei plėtrai ir projektavimui, naudojant atitinkamus modelius, metodus ir įrankius. Nors paslaugų inžinerijos dalis taip pat yra ir kai kurie paslaugų valdymo aspektai, didžiausias dėmesys skiriamas naujų paslaugų produktų kūrimui. Kartu paslaugų inžinerijoje dėmesys skiriamas ir kūrimo sistemų projektavimui, kitaip sakant — su paslaugomis susijusiems bendro MTTP ir naujovių valdymo klausimams.

6.2

Fundamentalieji moksliniai naujų verslo modelių, metodų ir priemonių tyrimai paslaugų inžinerijai suteiks naudingą postūmį. Integruoto fizinių prekių, programinės įrangos ir paslaugų kūrimo metodas taps įprasta funkcija. Galų gale didėjantis paslaugų standartų suderinimas paskatins veiksmingą naujų paslaugų plėtrą ir specializaciją (21).

6.3

Paslaugų inžinerija yra viena iš kelių paslaugų sektoriaus sričių, kuri iš esmės buvo sukurta Europos moksliniais tyrimais. Siekiant šioje srityje pirmauti ir ateityje, reikalinga didesnė integracija į tarptautinius tinklus ir sisteminis nepriklausomos paslaugų inžinerijos bendruomenės vystymas (22).

7.   Skaitmeninio paslaugų teikimo svarba

7.1

Paslaugų teikimo internetu intensyvėjimas. Didėja dėmesys tarptautinio informacijos technologijų paslaugų ir verslo proceso paslaugų teikimo, naudojant IRT, vystymuisi ir poveikiui. Verslo paslaugos vis dažniau naudoja IRT ir teikia paslaugas internetu. Pabrėžiama skaitmeninio paslaugų teikimo svarba programinės įrangos paslaugų, MTTP ir techninių bandymų paslaugų, konsultavimo paslaugų, žmogiškųjų išteklių tobulinimo ir įdarbinimo paslaugų srityse Šia paslaugas labiausiai skatina rinka. To priežastys:

nauji vartotojų poreikiai ir lūkesčiai;

būtinybė pasiekti kuo daugiau rinkų ir plėsti rinkas;

geresnė kokybė ir santykių su vartotoju intensyvumas;

gamybos našumo ir didelių verslo apimčių nauda;

sąnaudų sumažinimas, gerinant ir plečiant mažai sąnaudų reikalaujančią gamybą ir paslaugų teikimą.

7.2

Galimos naudos, susijusios su ES ekonomikos perkėlimu į kitas valstybes, įvertinimas. Intensyvėjant paslaugų teikimui iš bet kurios pasaulio vietos, kyla naujų globalių uždavinių. Todėl Europa turėtų būti pasirengusi teikti ir eksportuoti aukštos kokybės paslaugas į kitas pasaulio šalis. Plėsis skaitmeninis paslaugų teikimas ir su tuo susijusi parama e. verslui. Tarptautinis su verslu susijusių paslaugų perkėlimas į kitas valstybes šiuo metu apsiriboja biuro paslaugomis (t.y. IT paslaugos, finansinės ir apskaitos paslaugos, skambučių centro funkcijos). Didesnės pridėtinės vertės paslaugų, pvz., IT inžinerijos, mokslinių tyrimų ir analizės paslaugų teikimo, ES neperkelia kitur. Tačiau technologijų plėtra, turimi įgūdžiai ir panašios sąnaudos pasaulinėje rinkoje turės paveikti Europos bendrovių sprendimus ateityje. Tai yra iššūkis Europos darbo rinkai — turės būti sukurta daugiau aukštos kvalifikacijos darbo vietų ir išvengta nedarbo (23).

7.3

Skaitmeninio paslaugų teikimo kliūtys. Egzistuoja skaitmeninio paslaugų teikimo plėtros kliūtys, kurias būtina nuodugniai ištirti ir rasti priemones joms pašalinti, kad Europos verslo paslaugų įmonės taptų agresyvesnės ir galėtų plėsti savo veiklą už ES ribų. Šios kliūtys: standartų, tarpusavio ryšių veiksmingumo, pasitikėjimo ir saugumo stoka e. prekyboje, investicijų į fiksuotojo ir mobiliojo plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą stoka ir vis dar per mažas MVĮ susidomėjimas IRT.

8.   Užimtumo galimybės verslo paslaugų sektoriuje

8.1

Užimtumas verslo paslaugų sektoriuje per paskutinius dešimtmečius įspūdingai padidėjo. Metinis augimas nuo 1979 iki 2002 m. buvo maždaug 4,5 proc., ir tai gerokai viršija bet kokio kito ekonomikos sektoriaus augimo dydžius. Užimtumo verslo paslaugų sektoriuje dalis viso užimtumo atžvilgiu 2003 m. ES-15 buvo 9 proc., o ES-25 — 8,6 proc. Paslaugų sektorius ir ypač verslo paslaugos bus ypač svarbios kuriant naujas darbo vietas ateityje ir kompensuojant mažėjantį užimtumą gamybos pramonės šakose.

8.2.

Toliau pateikta 3 lentelė parodo, kaip užimtumas verslo paslaugų srityje didėjo iki 2002 m., palyginti su bendru ekonomikos augimu.

3 lentelė.   Metinis užimtumo verslo paslaugų sektoriuje augimas 1979–2002 m. (24)

Valstybė

Bendras ekonomikos augimas

Verslo paslaugos

Nekiln. turtas

Nuoma

Profesinės paslaugos

MTTP pagal sutartį

IK paslaugos

Su veikla susijusios paslaugos

LU

2,6

7,6

5,2

4,4

7,5

6,5

12,4

7,4

PT

0,4

6,9

6,5

5,5

6,7

7,7

8,1

7,0

IE

2,0

6,4

5,3

4,6

6,0

0,8

10,5

6,5

IT

0,5

6,4

4,4

8,0

6,1

4,1

6,5

6,7

DE

0,6

5,3

4,2

3,4

4,5

2,9

6,5

5,8

FI

0,1

5,4

1,0

1,6

4,3

3,3

8,5

6,0

ES

1,1

5,4

3,7

6,0

4,9

3,2

7,4

5,8

NL

1,6

4,7

3,7

5,3

4,1

3,4

8,1

4,7

AT

0,3

4,8

1,4

2,6

4,3

4,0

9,6

4,8

SE

0,2

4,7

1,2

2,7

4,3

4,2

6,1

4,7

EL

0,8

4,6

5,9

3,4

4,2

4,0

8,1

4,8

UK

0,4

3,3

4,8

2,2

2,8

-0,4

6,9

3,5

FR

0,5

3,2

1,3

4,1

2,5

1,7

4,7

3,8

DK

0,3

3,1

1,5

2,8

1,8

-0,8

5,8

4,3

BE

0,3

3,6

3,9

0,9

3,2

-1,7

5,0

4,0

ES15

0,6

4,4

3,3

3,3

3,9

1,7

6,4

4,7

JAV

1,4

4,7

1,6

3,5

3,5

2,9

8,8

5,3

8.3

Dinamiškas užimtumo augimas paslaugų sektoriuje, ypač žinioms imlių paslaugų sektoriuje, yra būdingas modernioms ekonomikoms. Nors užimtumo verslo paslaugų sektoriuje dydžiai ir augimo dydžiai Europos šalyse yra skirtingi, galima teigti, kad Europoje nėra neturtingų šalių, kuriose būtų daug verslo paslaugų, ir nėra turtingų šalių, kuriose būtų nedaug verslo paslaugų (25).

8.4

Galima tikėtis, kad užimtumo augimas paslaugų sektoriuje, ypač žinioms imlių paslaugų sektoriuje, tęsis, nors bus šiek tiek mažesnis. Nepaisant to, remiantis 4 lentele, augimas bus didesnis, nei prognozuojama kitose ekonomikos srityse. Tikimasi, kad augimo dydžiai bus daug didesni naujosiose valstybėse narėse, kuriose paslaugų vystymasis prasideda nuo daug žemesnio lygio.

4 lentelė.   Užimtumo tendencijos Vakarų Europos ekonomikos sektoriuose

Image

Pastaba: Vakarų Europa čia — ES15 + Norvegija + Šveicarija.

Šaltinis: What has happened to the Lisbon agenda? Cambridge Econometrics Press Release, 2005 m. lapkritis.

8.5

Ypatingas užimtumo verslo paslaugų sektoriuje bruožas yra aukštas išsilavinimo lygis. ES darbo jėgos tyrimai parodė, kad 2003 m. didelės kompetencijos reikalaujantys darbai sudarė 41 proc. viso užimtumo (1998 m. — 38 proc.). Nedidelės kvalifikacijos reikalaujančių darbų dalis nuo 25 proc. 1998 m. sumažėjo iki 17 proc. 2003 m. Norint dirbti daugumą darbų verslo paslaugų sektoriuje, reikia aukšto ir vidutinio lygio žinių — tai kelia uždavinius Europos švietimo sistemoms (ypač mokymosi visą gyvenimą sektoriuje), nes Europos pramonėje vykstant struktūriniams pakeitimams reikės, kad daugiau žmonių ateitų į verslo paslaugas iš kitų užimtumo sričių. Siekiant šių tikslų, ypač svarbu griežtai laikytis Lisabonos švietimo darbotvarkės iki 2010 m. 5 lentelėje pateikiami išsilavinimo lygiai keliuose sektoriuose.

5 lentelė.   Išsilavinimo lygiai svarbiausiuose ekonomikos sektoriuose ir verslo paslaugų sektoriuje, ES15, 2003 m. (26)

Image

2006 m. rugsėjo 13 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkas

Anne-Marie SIGMUND


(1)  PPO prekybos statistika, 2004 m.

(2)  Verslo paslaugos Europos pramonėje, Luis Rubalcaba-Bermejo — ES Komisija, 1999 m.

(3)  Galutinio pranešimo „Konkurencingų gamybos pramonės šakų svarba verslo paslaugų vystymuisi“ apžvalga, Kalmbach ir kt., Brėmeno universitetas, 2003 m. gruodis.

(4)  Žr. EESRK nuomonę „Europos verslo konkurencingumas“, kurioje pabrėžiama atitinkamų socialinių sąlygų užtikrinimo svarba siekiant didinti našumą ir konkurencingumą. Ypač svarbios dalys: nuo §§ 2.5 iki 2.5.3; pvz., § 2.5.2, EESRK pažymi, kad „Europai ypač svarbu nedelsiant tapti konkurencingesne, užtikrinant ekonominį ir socialinį vystymąsi, sanglaudą ir darbo vietas, darbo aplinkos apsaugą“.

(5)  Eurostato informacinis biuletenis 17/2006, 2006 m. vasario 13 d.

(6)  COM(2004) 274 final. EESRK nuomonė priimta 2004 12 15 (pranešėjas Joost van Iersel, antrasis pranešėjas Legelius Bo), OL C 157, 2005 06 28, nuo 75 p. Toliau.

(7)  COM(2005) 474 final. EESRK nuomonė priimta 2006 04 20 (pranešėjas Ernst Erik Ehnmark), OL C 185, 2006 08 08, nuo 80 p. Toliau. Taip pat žiūrėti CCMI papildomą nuomonę (pranešėjas Antonello Pezzini).

(8)  EITO 2005, p. 263.

(9)  Pranešimas dėl e. verslo, 2005 m.

(10)  COM(2002) 441 final, 2002 m. liepos 30 d.

(11)  Žr. Europos Komisijos komunikatą Su verslu susijusių paslaugų konkurencingumas ir jų įnašas į Europos įmonių veiklą (COM(2003) 747 final, 2003 m. gruodžio 4 d.), kurį galima perskaityti

http://europa.eu.int/eur-lex/en/com/cnc/2003/com2003_0747en01.pdf (ypač žr. § I.2 ir 1 lentelę).

(12)  Šaltinis: Su verslu susijusių paslaugų konkurencingumas ir jų įnašas į Europos įmonių veiklą (COM (2003) 747 final, 2003 m. gruodžio 4 d.), I priedas (Paslaugų klasifikacija ir papildomi duomenys), kurį galima rasti

http://europa.eu.int/eur-lex/en/com/cnc/2003/com2003_0747en01.pdf.

(13)  COM(2003) 747 final, § II.2, p. 11.

(14)  Žr. „Įmonių perkėlimo tyrimas pagal sektorius: faktai“ (pirmiausia p. 107 ir 177-179), kurį pavedė atlikti CCMI ir buvo panaudotas kaip pagrindas jos informaciniam pranešimui Įmonių perkėlimo tyrimas pagal sektorius (pranešėjas Joost van Iersel, antrasis pranešėjas Enrique Calvet Chambon).

(15)  Pranešimas ES su verslu susijusių paslaugų forume, 2005 m. birželis.

(16)  Žr. COM(1998) 534 final ir COM(2003) 747 final.

(17)  Stern, Furman, Porter, 2002 m.

(18)  Žr. EESRK nuomonę PP7: Pagal Lisabonos strategiją „Barselonos Europos Vadovų Taryba (2002 m. pavasaris) kiekybiniu požiūriu nustatė mokslinių tyrimų rėmimo tikslus: iki 2010 m. bendrosios ES išlaidos turi būti padidintos iki 3 proc. BVP, iš kurių 2/3 tenka privačiam sektoriui (3 proc. tikslas). Tačiau Komitetas atkreipia dėmesį, kad, atsižvelgiant į pasaulines lenktynes, investicijų srityje šis tikslas yra „judantis taikinys“; kas per vėlai jį pasiekia, tas ir toliau atsilieka“. (§ 2.5).

(19)  COM(2006), 77 final.

(20)  Ištrauka iš „Palgrave-Macmillan“ rengiamos Luis Rubalcaba ir Henk Kox publikacijos The Contribution of Business Services to European Employment, Innovation and Productivity.

(21)  Service engineeringmethodical development of new service products, Hans-Jorg Bullinger, Klaus-Peter Fahnrich, Thomas Meiren.

(22)  Thomas Meiren, Fraunhoferio pramoninės inžinerijos institutas, Štutgartas, Vokietija.

(23)  Europos forumas dėl su verslu susijusių paslaugų, 2005 m. pranešimas.

(24)  „The Contribution of Business Services to European Employment, Innovation and Productivity“, Luis Rubalcaba ir Henk Kox (2006 m. išleis „Palgrave-Macmillan“).

(25)  Rubalcaba, Kox, 2006 m., p. 42.

(26)  Šaltinis: Rubalcaba ir Kox (2006 m.), remiamasi Eurostato duomenimis iš Labour force Survey, 2004.


23.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/38


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, įsteigiančio Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą

COM(2006) 91 final — 2006/0033 (COD)

(2006/C 318/05)

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 159 straipsnio 3 dalimi, 2006 m. kovo 27 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, įsteigiančio Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą.

Pramonės permainų konsultacinė komisija, kuri buvo atsakinga už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. rugpjūčio 31 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Josst van Iersel ir antrasis pranešėjas Enrico Gibellieri.

429-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. rugsėjo 13–14 d. (rugsėjo 13 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 170 narių balsavus už, 10 — prieš ir 15 susilaikius.

1.   Santrauka

1.1

EESRK pritaria Europos Komisijos pasiūlymui įsteigti Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą (toliau EGF). EESRK pritaria tikslui teikti paramą pasinaudojant EGF tais atvejais, kai dėl rimtų ir nenumatytų ekonominių priežasčių darbuotojai susiduria su neatidėliotinais didelio masto socialiniais sunkumais.

1.2

EESRK pritaria nuostatai, kad šiuos klausimus pirmiausia turi spręsti pačios valstybės narės, o EGF turėtų teikti paramą tik kuriai nors valstybei narei paprašius ir biudžeto valdymo institucijai priėmus atitinkamą sprendimą. Turi būti vadovaujamasi aiškiomis taisyklėmis.

1.3

Didelio ekonomikos sutrikdymo metu yra itin svarbios išankstinės politikos priemonės, dinamiškas verslininkystės vystymas, regioninė atsakomybė ir laiku vykdomi veiksmai bei verslo, socialinių partnerių, vyriausybės, regionų valdžios institucijų ir kitų atitinkamų suinteresuotų subjektų bendradarbiavimas. EGF yra viena iš ES solidarumo priemonių, todėl ji tik papildo kitas finansavimo priemones. Siekiant didesnio patikimumo, su ja nereikėtų sieti pernelyg didelių lūkesčių.

1.4

Konkretūs EGF finansuojami veiksmai turi atitikti visų suinteresuotų subjektų veiksmų planus. EGF neturėtų kištis į tas sritis, kur valstybės narės turi išskirtinę kompetenciją. Būtina aiškiai nurodyti, kad Fondas yra skirtas asmenų, kuriems, susiklosčius tam tikroms skubioms ekonominėmis aplinkybėms, reikalinga parama konkrečioms užimtumo galimybėms didinti.

1.5

EESRK ragina Komisiją užtikrinti aktyvų socialinių partnerių dalyvavimą procesuose kuriant naujas darbo vietas darbo netekusiems darbuotojams. Tikslas „greičiau grąžinti“ darbo netekusius darbuotojus į darbo rinką yra sudėtingas uždavinys. Patirtis rodo, kad šie procesai trunka ilgą laiką.

1.6

Didinant veiksmingumą ir darną, turėtų būti garantuotas griežtas įvairių priemonių, pirmiausia EGF ir struktūrinių fondų, koordinavimas.

2.   Komisijos pasiūlymas

2.1

2006 m. kovo mėn. Komisija pateikė pasiūlymą steigti Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą (1). Juo siekiama suteikti konkrečią vienkartinę paramą padedant grąžinti darbuotojus į darbą tose ekonomikos srityse arba sektoriuose, kurie patiria rimtus ekonomikos sutrikdymo padarinius.

2.2

Rimtas ekonominis sutrikdymas gali reikšti ekonominės veiklos perkėlimą į trečiąsias šalis, didelį importo sumažėjimą arba laipsniškai mažėjančią rinkos dalį konkrečiame sektoriuje. Pagrindinis EGF kriterijus yra tai, kad įmonė arba jų grupė atleidžia mažiausiai 1000 darbuotojų regionuose, kur nedarbo lygis didesnis už vidurkį.

2.3

Remtini veiksmai pagal EGF turėtų sudaryti sąlygas praradusius darbą žmones integruoti į darbo rinką. Ši pagalba papildo valstybių narių priemones ir yra skirta regioninėms programoms. Šios priemonės apima perkvalifikavimą, pagalbą persikeliant, pagalbą verslą pradedančioms įmonėms ir papildomas išmokas.

2.4

EGF teiks paramą tik valstybei narei to prašant. ES finansuojama suma neviršija 50 % visų paramos priemonių, kurias numatė valstybė narė, išlaidų.

2.5

Finansinėje perspektyvoje lėšų šiam fondui nėra numatyta. Fondas bus finansuojamas iš nepanaudotų ir laisvų lėšų. Kiekvieną tokį lėšų skyrimo klausimą svarstys biudžeto valdymo institucija, o tai reiškia, kad visą atsakomybę prisiima Taryba ir EP.

2.6

Numatyta išsami lėšų skyrimo tvarka. Valstybės narės prisiima atsakomybę už EGF remiamos veiklos valdymą. Komisijai tenka priežiūros vaidmuo. Tais atvejais, kai išlaidos yra mažesnės negu skirtoji suma, susidaręs lėšų skirtumas grąžinamas.

2.7

Komisija nuolat atlieka reglamento įgyvendinimo rezultatų, kriterijų ir veiksmingumo bei ex-post vertinimą. Nuo 2008 m. Komisija teiks metinį pranešimą dėl fondo įgyvendinimo ir pateiks savo vertinimus.

3.   Papildoma informacija apie EGF

3.1

Pasiūlymas, kuriuo demonstruojamas ES solidarumas su darbo dėl didelių globalios prekybos pokyčių netekusiais darbuotojais yra grindžiamas 2005 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Tarybos išvadomis. Jis taip pat yra susitarimo dėl Finansinių perspektyvų dalis. Buvo atliktas poveikio vertinimas (2) pateikiant atitinkamą informaciją apie EGF ir jo taikymo sritį.

3.2

EGF skiriasi nuo struktūrinių fondų ir yra viena iš ES priemonių Europos ekonomikos prisitaikymo galimybėms ir konkurencingumui didinti (3).

3.3

Struktūrinių fondų lėšomis finansuojami ilgalaikiai veiksmai daugiamečiu pagrindu, o EGF nesiekia restruktūrizavimo tikslų. Jo tikslas — padėti asmenims tuose regionuose, kuriuos labiausiai paveikė pasaulio prekybos pokyčių sąlygotas sutrikdymas. Tokia nedažnai pasitaikanti kritinė padėtis reikalauja vienkartinės, ribotos trukmės individualizuotos paramos. Kai kurie EGF tikslai nesutampa su struktūrinių fondų tikslais.

3.4

Tam tikra prasme pavyzdžiu galėtų būti 1962 m. JAV Pagalbos prekybos reguliavimui (Trade Adjustment Assistance —TAA) programa. TAA siekiama ištaisyti susidariusius neatitikimus dėl prekybos rinkų atvėrimo ir tarptautinio prekybos liberalizavimo, atsižvelgiant į konkrečius atvejus ar regionus ir bendrai gaunamą naudą. Tačiau TAA lyginti su EGF sudėtinga dėl įvairių kriterijų ir kultūrinių JAV ir ES skirtumų.

3.5

EGF turėtų vadovautis EBPO nurodyta geriausia praktika, kurioje numatyta, kad būtina aiškiai nustatyti darbo netekusių darbuotojų grupes ir tam tikrą laiką teikiamą pagalbą, vadovaujantis sąnaudų efektyvumo, skaidrumo ir atskaitomybės principais.

3.6

EGF siekia padėti kurti lankstumo ir užimtumo garantijų (angl. flexicurity) sąlygas Sąjungoje ir jų pusiausvyrą tarp lankstumo ir užimtumo garantijų bei papildys daugiamečius struktūrinių fondų strateginius prioritetus ir politikos priemones.

4.   Bendrosios pastabos

4.1

Reglamente pirmiausia nurodoma bendra teigiama globalizacijos įtaka ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui ES. Kartu EESRK pažymi, kad galimi ir akivaizdūs neigiami poveikiai sektorių ir regionų lygiu. EGF bus konkreti priemonė darbuotojų, kuriems turėjo įtakos rimtas ekonominis sutrikdymas, reintegracijai į darbo rinką didinti. Gaila, kad vertinant poveikį (4) nebuvo tiriami konkretūs atvejai.

4.2

Atsižvelgiant į reglamento ketvirtąją konstatuojamąją dalį, kurioje teigiama, kad EGF veiksmai yra „nuoseklūs, suderinami su kitomis Bendrijos politikos kryptimis ir atitinkantys jos acquis“, siekiant atsakingo valstybės subsidijų skirstymo, pasiūlymus turėtų atidžiai analizuoti sprendimus dėl politikos priemonių priimantys atsakingi Komisijos, pirmiausia Konkurencijos generalinio direktorato, pareigūnai.

4.3

EGF yra viena konkrečių Europos Sąjungos priemonių kovoje su neigiamomis pasekmėmis, kurias sukelia išorės prekybos ir pasaulinės rinkos pokyčiai. Ateityje reikėtų apsvarstyti panašios priemonės galimybę, kad sumažėtų vidaus prekybos ir ES bendrosios rinkos (pvz., veiklos perkėlimo ES, mokesčių politikos) padariniai.

4.4   Intervencijos kriterijai

4.4.1

Būtina laikytis griežtų intervencijos kriterijų. Tačiau 1 straipsnyje minimi kriterijai „remti dėl esminių struktūrinių pasaulio prekybos pokyčių mažinant darbo vietas atleistus darbuotojus, kai dėl jų atleidimo regiono ar vietos ekonomika patiria didelį neigiamą poveikį“ yra gana migloti. Pagrindinė atsakomybė teikiant paraiškas Fondo išmokoms gauti tenka valstybėms narėms. Komisija turėtų užtikrinti vienodą kriterijų taikymą visais atvejais ir visoms valstybėms narėms.

4.4.2

Įrodinėjimo pareiga teikiant paraiškas tenka valstybėms narėms. Komisija paraiškas nagrinės ir atidžiai stebės vadovaudamasi gairėmis, o finansinę paramą teiks biudžeto valdymo institucija, įvertindama kiekvieną atskirą atvejį. Tiek Komisijai, valstybėms narėms, tiek biudžeto valdymo institucijai tai reiškia mokymąsi proceso eigoje ir vadovavimąsi praktine patirtimi. Turi būti vengiama dvigubų standartų: visoje Sąjungoje privalo galioti vienodos taisyklės.

4.4.3

Kalbant apie mažiausią atleistų darbuotojų skaičių atskiruose regionuose, 2 straipsnyje aiškiai apibrėžiami intervencijos kriterijai. „1 000 darbuotojų“ nebūtinai reiškia vienos įmonės darbuotojus, bet ir tiekėjus ar tolesnės gamybos grandies įmonės darbuotojus.

4.4.4

Paprastai darbuotojų atleidimą lemia keletas veiksnių, pvz., gamybos modernizavimas, racionalizavimas, pasikeitę gamybos būdai ir, žinoma, tarptautinės prekybos tendencijos. Labai retai susidariusią padėtį lemia vienas konkretus veiksnys.

4.4.5

Buvo vadovaujamasi Amerikos TAA programos pavyzdžiu. Tačiau vėlgi — Komisijai apibūdinant TAA poveikį, sąsaja tarp besikeičiančio prekybos pobūdžio ir vyriausybės veiksmų mažinant jo poveikį iš darbo atleidžiamiems darbuotojams išlieka miglota. Be to, TAA kriterijai ir taikymo pobūdis labai skiriasi nuo to, kas iš tikrųjų aktualu ES.

4.4.6

EGF numato finansavimą ekonomikos sutrikdymų ir nenumatytų aplinkybių atvejais. Tačiau pokyčių tendencijos paprastai pastebimos anksčiau, kol dar nėra akivaizdi realaus poveikio įtaka. Tinkamas verslo valdymas numato veiksmus, kurie vykdomi iš anksto ir laiku.

4.4.7

Tai reiškia, kad visos planuojamos nacionalinės ir ES paramos priemonės turėtų įvertinti, kaip pačios bendrovės ir socialiniai partneriai numatė galimus pokyčius. Pavyzdžiui, kiek yra svarbios paramos priemonės, jei verslas ir socialiniai partneriai laiku nenustatė, kas gali kelti pavojų rinkoms ir (arba) užimtumui?

4.5   Remtinų veiksmų apibrėžimas

4.5.1

Egzistuoja trys skirtumai tarp struktūrinių fondų ir EGF: a) masto skirtumas: 44 milijardai eurų ir 500 milijonų eurų per metus būsimam 2007-2013 m. programavimo laikotarpiui; b) metodo skirtumas: ilgalaikis ir pagrįstas planavimu, apimantis daugelį modernizavimo klausimų, ir trumpalaikis, skirtas skubiam darbuotojų grąžinimui į darbo rinką; ir c) biurokratinis požiūris, kuris taikomas struktūriniams fondams, atsižvelgiant į jų dydį ir taikymo sritį, ir netaikomas EGF atveju.

4.5.2

Reikia griežtai skirti struktūrinius fondus nuo EGF. EGF iš esmės yra trumpalaikė priemonė, taikoma konkrečiais atvejais. Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, papildomi struktūrinių fondų įsipareigojimai numatyti atsižvelgiant į platesnį regioninį kontekstą. Tais atvejais, kai veiksmai papildo vienas kitą, turi būti atsižvelgiama į skirtingą abiejų fondų filosofiją ir struktūrą.

4.5.3

Nėra paprasta sukurti sąlygas „greičiau“ integruoti darbo netekusius darbuotojus į darbo rinką, jei tam nėra nei palankių sąlygų, nei aplinkybių, pvz., kai regionuose vyrauja viena pramonės veiklos rūšis arba trūksta švietimo ir perkvalifikavimo įstaigų ir kt. Konkretus dėmesys turėtų būti skirtas vidurinės ir vyresniosios grandies vadovams, kad būtų išvengta protų nutekėjimo. Šiais konkrečiais atvejais gali tekti EGF derinti su struktūriniais fondais, o taip pat kuo geriau panaudoti EURES tinklą judumui po visą Europą skatinti. Sunkumų gali sudaryti veiksmingo koordinavimo trūkumas. Šiuo požiūriu itin reikia atsižvelgti į 5 straipsnio 3 dalies nuostatas.

4.5.4

3 straipsnyje numatyti remtini veiksmai, ypač atsižvelgiant į regioninių, nacionalinių ir ES veiksmų tarpusavio ryšius ir sąveiką, turi būti taikomi kartu su 5 ir 6 straipsnių nuostatomis. Kadangi ES priemonės papildo regioninius ir nacionalinius veiksmus, praverstų praeityje panašių į ES veiksmų kaip RESIDER, RECHAR ir RETEX bei kitur sukaupta patirtis, atsižvelgiant į tai, kad EGF nebuvo patikėtas joks restruktūrizavimo vaidmuo.

4.5.5

Atliekant analizę ir pasirenkant įgyvendinimo priemones, konkrečiais atvejais vertėtų taikyti šiuolaikinėje pramonės politikoje paplitusį sektorių metodą.

4.5.6

Ypač svarbus ir susirūpinimą keliantis klausimas daugeliui valstybių narių yra tai, kad su pajamomis susiję ir darbo rinkos politikos priemonių klausimai yra susiję su valstybių narių atsakomybe ir Komisijai draudžiama kištis į valstybių narių kompetencijos klausimus. Todėl turint išsamų valstybės narės parengtų priemonių rinkinį kovai su ištikusia krize, ES indėlis turėtų būti išskirtinai sutelktas į pagalbą atskiriems asmenims ir į darbo netekusių darbuotojų grąžinimą į darbo rinką. Šiuo požiūriu EESRK nurodo į buvusios Anglių ir plieno bendrijos sutarties socialinio skyriaus kriterijus, kurie padėtų išvengti pasikartojančių institucijų ir konfliktų.

4.6

Lemiamas vaidmuo tenka biudžeto valdymo institucijai. Mes pritariame tam, kad reglamente būtų numatyta išsami lėšų skyrimo tvarka.

4.7

Reglamentas skirtas ypatingiems nenumatytiems atvejams, kurie paprastai reikalauja skubių ir efektyvių veiksmų. Tai reiškia, kad taisyklių taikymo tvarka turi būti kiek galima paprastesnė, laikantis atitinkamų atsargumo priemonių. Ja numatoma suteikti veiksmingą paramą per kuo trumpesnį laiko tarpą.

4.8

Dar visai neseniai, net ir labai sudėtingais atvejais, būta labai sėkmingų restruktūrizavimo atvejų. Nors konkretūs atvejai visuomet unikalūs, platus restruktūrizavimo spektras rodo, kad sėkmę lemia sutelktos visų regiono suinteresuotų subjektų pastangos, dažniausiai remiant vyriausybėms ir sudarant palankias sąlygas kurti, atnaujinti arba perkelti gamybos arba paslaugų verslą.

4.9

Ekonominiai ir socialiniai planai dažnai būna kuriami bendradarbiaujant valstybių narių vyriausybėms, regionų valdžios institucijoms ir socialiniams partneriams, kurie organizuoja apskrituosius stalus ir visų suinteresuotų regiono subjektų veiklą.

4.10

Kalbant apie naująjį EGF, kad Fondas sėkmingai veiktų, turi būti numatyta ir įgyvendinta panaši tvarka. Todėl šiuose susibūrimuose ir susitikimuose regioniniu ir vietos lygiu tiesiogiai dalyvauja Komisijos atstovai.

5.   Konkrečios pastabos

5.1

Nors EGF skirti biudžetiniai asignavimai, kurių dydis 500 mln. eurų, Komisijos buvo nustatyti statistinių modeliavimų būdu remiantis konkrečiais atvejais, jų sumą reikėtų įvertinti ir gal būt kasmet pakoreguoti atsižvelgiant į susiklosčiusią padėtį ir gavus realią informaciją apie paraiškas dėl lėšų.

5.2

2 straipsnyje apibrėžiamas didelis ekonomikos sutrikdymas, kuris lemia EGF intervenciją. EESRK prašo Tarybos, prieš įsigaliojant šiam reglamentui, įžanginėje šio straipsnio dalyje pateikti šio reiškinio apibrėžimą. Pernelyg platus apibrėžimas biudžeto valdymo institucijai trukdytų priimti veiksmingus sprendimus. Panašų poveikį gali turėti nepakankamai išsamus apibrėžimas. Diskusija Taryboje galėtų padėti pasiekti reikalingą pusiausvyrą. Ši diskusija galėtų turėti reikšmingą indėlį rengiant Komisijos gaires.

5.3

Tokios intervencijos priežastys turi būti nurodytos aiškiai. Būtina įvertinti planuojamus verslo ir socialinių partnerių bei kitų suinteresuotų dalyvių veiksmus. Tai turėtų būti numatyta ir Komisijos gairėse.

5.4

Vykdant metinius vertinimus ir atsižvelgiant į galimus pakeitimus pagal 20 straipsnio reikalavimus, turėtų būti numatytas 2 straipsnyje nurodytų intervencijos kriterijų (atleistų darbuotojų skaičius, teritorinė dimensija ir užimtumo rodikliai) vertinimas, užtikrinant intervencijos kriterijų lankstumą, atsižvelgiant į konkrečių regionų įvairovę, ypač mažose valstybėse, kur dauguma įmonių yra mažos arba vidutinės.

5.5

3 straipsnio a ir b punktuose numatomi remtini EGF finansinės intervencijos veiksmai. EESRK pažymi, kad su pajamomis susijusios sritys, pvz., teisė į pensiją ir socialinės išmokos, priklauso išskirtinei valstybių narių kompetencijai. EGF turėtų apsiriboti įvairių rūšių švietimo ir mokymo priemonių bei ir pamatinių sąlygų finansavimu. Konkrečiomis aplinkybėmis tai gali būti parama mokant atlyginimą asmenims, kurie turi darbą arba jo ieško.

5.6

10 straipsnio 1 dalyje nustatoma maksimali EGF finansinė parama, kuri negali viršyti 50 % numatytų priemonių finansuojamos sumos. EESRK nenorėtų svarstyti, kokio procentinio dydžio šis finansavimas turėtų būti. Tačiau EESRK nurodo ryšį tarp EGF finansavimo lėšų dydžio ir finansuojamų projektų skaičiaus.

5.7

12 straipsnyje EESRK siūlo šitaip pakeisti 1 dalies b punktą: „įrodymai, kad tenkinami 2 straipsnyje nustatyti kriterijai ir 6 straipsnyje numatyti reikalavimai“.

5.8

EESRK mano, kad socialiniai partneriai ir kiti suinteresuoti subjektai regionuose privalo dalyvauti visuose EGF finansinės paramos skyrimo etapuose. Komisija turi informuoti ir EESRK, ir Regionų komitetą.

5.9

Nuo 2008 m. Komisija savo metinėse ataskaitose pateiks EGF veiklos vertinimą. Ex-post vertinimas gali būti svarstomas Taryboje. 20 straipsnyje numatyta iki 2013 m. gruodžio mėn. oficialiai persvarstyti šį reglamentą. EESRK rekomenduoja Komisijai iki preliminarios diskusijos dėl ES biudžeto 2009 m. į Baltąją knygą įtraukti EGF vertinimą.

2006 m. rugsėjo 13 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkas

Anne-Marie SIGMUND


(1)  Pasiūlymas dėl Reglamento, įsteigiančio Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą, 2006 m. kovo mėn., COM(2006) 91 final, 2006/0033 (COD).

(2)  Minėto reglamento poveikio vertinimas, SEC (2006) 274/2.

(3)  ES konkurencingumas ir pramonės pasiskirstymas, Europos politikos patarėjų biuras BEPA (2005), 2005 m. spalio 26 d.

(4)  SEC (2006) 274.


23.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/42


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl bendrovių, kurių registruotoji buveinė yra valstybėje narėje ir kurių akcijomis leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje, akcininkų balsavimo teisių panaudojimo, iš dalies keičiančią Direktyvą 2004/109/EB

COM(2005) 685 final — 2005/0265 (COD)

(2006/C 318/06)

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 95 straipsniu, 2006 m. sausio 31 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl bendrovių, kurių registruotoji buveinė yra valstybėje narėje ir kurių akcijomis leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje, akcininkų balsavimo teisių panaudojimo, iš dalies keičiančią Direktyvą 2004/109/EB.

Ekonominės ir pinigų sąjungos, ekonominės ir socialinės sanglaudos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. liepos 20 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Bryan Cassidy.

429-oje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. rugsėjo 13–14 d. (2006 m rugsėjo 13 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 83 nariams balsavus už, 9 — prieš ir 18 susilaikius.

1.   EESRK pasiūlymai ir rekomendacijos

1.1

EESRK teigiamai vertina Komisijos pasiūlymą, kadangi tarptautinio balsavimo kliūtys lemia bendrosios rinkos iškreipimą.

1.2

Akcijų sustabdymas — reikalavimas deponuoti arba sustabdyti akcijas likus keletui dienų iki visuotinio akcininkų susirinkimo, kad jo metu būtų suteikta balsavimo teisė — vis dar taikomas daugelyje ES valstybių narių. Kai kuriose iš jų ši procedūra netgi privaloma. Tai — daug kainuojanti praktika, kuri trukdo akcininkams prekiauti akcijomis prieš visuotinį akcininkų susirinkimą. Dauguma institucinių investuotojų šią praktiką taip pat laiko viena pagrindinių balsavimo kliūčių. Pasiūlymo priimti direktyvą 7 straipsnyje numatytas draudimas siūlyti sustabdyti akcijas reikalaujant jas deponuoti iki visuotinio akcininkų susirinkimo. EESRK ypač palankiai vertina tokią nuostatą, nors supranta, kad tokiai praktikai pritariama tik kai kuriose valstybėse.

1.3

EESRK mano, kad direktyvoje turi būti atsižvelgiama į pastangas siekti geresnės teisėkūros ir ypač atkreipia dėmesį į tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros 34 punktą, kuriame valstybės narės, atsižvelgdamos į savo ir Bendrijos interesus, skatinamos parengti lenteles, kurios kuo geriau iliustruotų šios direktyvos ir perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių tarpusavio santykį, ir viešai jas paskelbti.

1.4

EESRK norėtų, kad siekiant didinti skaidrumą ir skatinti akcininkų dalyvavimą būtų dažniau naudojamas elektroninis balsavimo būdas, tačiau mano, kad šis klausimas turėtų būti paliekamas spręsti suinteresuotoms bendrovėms; visgi jis pageidautų, kad valstybės narės vengtų taikyti privalomas priemones, galinčias trukdyti dažniau naudoti elektroninį dalyvavimo visuotiniuose akcininkų susirinkimuose būdą.

1.5

Remdamasis pirmiau minėtuose punktuose pateiktais teiginiais, EESRK tikisi, kad bus plačiau naudojamas saugus balsavimas internetu, galbūt ir balsavimas SMS žinutėmis. Tokia praktika turėtų būti skatinama, tačiau nebūtinai įtvirtinta priimant EB direktyvą.

1.6

EESRK ypač teigiamai vertina pasiūlymus dėl balsavimo pagal įgaliojimą, pateikiamus 10 straipsnyje. Jis ypač pritaria balsavimo pagal įgaliojimą apribojimų, pagal kuriuos kai kuriose valstybėse narėse įgaliojimai gali būti suteikti tik akcininkų šeimos nariams, panaikinimui.

1.7

EESRK remia pasiūlymą valstybėms narėms suteikti galimybę nustatyti vienodą datą, nurodant tam tikrą dienų skaičių iki visuotinio akcininkų susirinkimo, ir numatyti, kad bendrovė neprivalo atsakyti į klausimus, pateiktus jai po šios datos.

1.8

EESRK norėtų, kad labiau būtų akcentuojamos 5 straipsnio nuostatos dėl informacijos pateikimo akcininkams iki visuotinio akcininkų susirinkimo pradžios.

2.   Komisijos pasiūlymas

Komisijos pasiūlymu siekiama pašalinti kliūtis, susijusias su tarptautiniu akcininkų balsavimu.

2.1

Atsižvelgiant į pastaruoju metu vienas po kito kilusius skandalus ES ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, susijusius su bendrovių valdymu, būtina skatinti akcininkus aktyviau dalyvauti balsuojant visuotiniuose akcininkų susirinkimuose. Nagrinėjamo pasiūlymo tikslas — apginti jų teises ne tik ES teritorijoje, bet ir už jos ribų.

2.2

Komisijos pasiūlymu siekiama gerinti įmonių valdymą listinguojamose ES bendrovėse užtikrinant teises, kuriomis gali naudotis akcininkai visuotiniuose akcininkų susirinkimuose.Todėl Komisija siūlo užtikrinti, kad akcininkai, turintys akcijų bendrovėse, kurių registruota buveinė yra kitoje ES valstybėje narėje ir yra joje listinguojama, galėtų be kliūčių balsuoti visuotiniame akcininkų susirinkime.

2.3

Pasiūlyme priimti direktyvą nagrinėjami keturi svarbūs klausimai:

a)

akcijų sustabdymo panaikinimas,

b)

išankstinis pranešimas apie akcininkų visuotinio susirinkimo sušaukimą (įskaitant reikalavimą atsiųsti kvietimą dalyvauti visuotiniame akcininkų susirinkime ne vėliau kaip 30 dienų iki jo pradžios);

c)

elektroninio dalyvavimo visuotiniame akcininkų susirinkime teisinių kliūčių panaikinimas;

d)

akcininkų galimybės balsuoti nedalyvaujant visuotiniame akcininkų susirinkime užtikrinimas.

2.4

Šis pasiūlymas yra viena iš artimiausiu metu numatomų įgyvendinti priemonių, kurios buvo pateiktos 2003 m. gegužės 21 d. Komisijos komunikate (1)Tarybai ir Europos Parlamentui „Bendrovių teisės modernizavimas ir įmonių valdymo pagerinimas — planas ateičiai“.

2.5

Komisija pastebi, kad procedūros, reguliuojančios balsavimą bendrovių visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, valstybėse narėse labai skiriasi ir dažnai yra labai sudėtingos. Procedūros dar sudėtingesnės, jei akcijos laikomos kitoje valstybėje.

2.6

Komisija mano, kad ES lygiu jau galiojančiuose teisės aktuose nepakankamai aptariama tarptautinio balsavimo problema. Šiuo metu vadinamos Skaidrumo direktyvos (2004/109/EB) 17 straipsnyje nurodoma, kad bendrovės privalo akcininkams pateikti tam tikros informacijos, susijusios su visuotiniais akcininkų susirinkimais. Tačiau šiame dokumente nenagrinėjama akcininkų balsavimo procedūra.

2.7

Balsavimas gali būti sudėtingas procesas. Dažnai akcijas investuotojų vardu turi tarpininkai. Tokiu atveju, į balsavimą gali būti įtraukta ištisa grandinė, apimanti bendroves, registro tvarkymo įstaigas, depozito bankus, investicijų valdytojus, centrinius depozitoriumus ir balsavimo pagal įgaliojimą organus.

3.   Teisinės priemonės pasirinkimas

3.1

Negalima būti tikriems, kad rinka pakankamai greitai sureaguos ir bus imtasi priemonių akcininkų teisėms užtikrinti, kad visos valstybės narės pakeis savo teisės aktus siekdamos spręsti sudėtingų balsavimo procedūrų problemą.

3.2

Teisiniu požiūriu Komisijos rekomendacija ne įpareigoja, o valstybėms narėms suteikia tam tikro lankstumo ją įgyvendinant nacionalinėje teisėje remiantis Komisijos nurodytomis gairėmis.

Vis dėlto rekomendacija negalėtų užtikrinti būtiniausių standartų nustatymo pagrindinėse srityse, kuriose kyla tarptautinio balsavimo problemų ir su kurioms susijusios išlaidos didėja, pavyzdžiui, akcijų sustabdymo atveju toks reikalavimas nacionaliniu lygiu gali atgrasinti investuotojus.

3.3

Reglamentu būtų galima nustatyti vienodą tvarką nepažeidžiant valstybių narių teisės normų. Be to, jis užtikrintų griežtą bendrą pagrindą, reglamentuojantį su tarptautiniu balsavimu susijusius klausimus. Kitas reglamento privalumas — būtų išvengta perteklinio reglamentavimo, būdingo perkeliant direktyvą į nacionalinius teisės aktus.

Komisija mano, kad reglamentas gali sukelti ir nemažų išlaidų, kadangi jis neleistų pakankamai lanksčiai atsižvelgti į skirtumus, būdingus ES valstybių narių teisės tradicijoms.

3.4

Direktyva leistų išsaugoti tam tikrus valstybėse narėse taikomų procedūrų skirtumus nepažeidžiant įvairių klasių akcijų ir akcininkų pusiausvyros bei skatinant būtiniausių normų laikymąsi.

4.   Privalumai ir trūkumai

4.1   Privalumai

4.1.1

Artimiausiu laikotarpiu šis pasiūlymas bus naudingiausias instituciniams investuotojams, šiuo metu savo portfelyje turintiems užsienio įmonių akcijų. Tarptautinio balsavimo kliūtys susijusios su išlaidomis, kurios trukdo investuotojams aktyviau dalyvauti bendrovės valdyme.

4.1.2

Ilgainiui toks pasiūlymas galėtų paskatinti smulkesnius investuotojus, kurie šiuo metu dėl didelių išlaidų, susijusių su balsavimu, atsisako įsigyti tokių akcijų, padidinti savo tarptautinių akcijų kapitalą. Jie galėtų paįvairinti turimus portfelius ir tokiu būdu netgi sumažinti riziką. Ilgalaikės trukmės laikotarpiu šis pasiūlymas leistų Europos kapitalo rinkose užtikrinti aukštesnį likvidumo lygį.

4.1.3

Šiuo metu iškyla nemažai tarptautinio balsavimo kliūčių. Kai kuriose šalyse dar neišspręsta akcijų sustabdymo problema ir, daugelio investuotojų manymu, tai labai apsunkina balsavimą. Todėl akcijų sustabdymas yra gero tarptautinių kapitalo rinkų funkcionavimo kliūtis. Be to, investuotojai ne visada aiškiai supranta nuostatas, reglamentuojančias akcijų sustabdymą įvairiose ES valstybėse narėse. Investuotojų požiūriu, pasiūlymu priimti direktyvą būtų galima labai sumažinti investuotojų patiriamas išlaidas.

4.1.4

Vyrauja neteisingas ir nevienodas požiūris į vietinius ir užsienio akcininkus kalbant apie informacijos, susijusios su visuotiniu akcininkų susirinkimu, pateikimą. Komisijos pasiūlyme užtikrinama, kad būtina informacija bus pateikta visoms rinkoms laiku ir tai leis sumažinti šią problemą.

4.1.5

Europos Teisingumo Teismas (ETT) pabrėžė, kad valstybės narės turi užkirsti kelią vienos akcininkų klasės dominavimui kitos atžvilgiu.

4.1.6

Balsavimas pagal įgaliojimą ir pakartotinio registravimo reikalavimai dažnai susiję su didelėmis išlaidomis, kurios, remiantis Komisijos atlikta poveikio analize, regis, atgraso mažus fondus dalyvauti balsavime. Komisijos pasiūlymu būtų galima supaprastinti įgaliojimo turėtojų skyrimo procedūras, aiškiau apibrėžti, kokiems asmenims ji gali būti taikoma, ir kai kuriose šalyse labiau atsižvelgti į jų teises.

4.1.7

Jei akcininkai yra suteikę įgaliojimų visuotinio susirinkimo pirmininkui, balsuodamas jis privalo griežtai laikytis jų nurodymų.

4.2   Trūkumai

4.2.1

Siūlomas vienodo kvietimo į akcininkų susirinkimą termino nustatymas apribotų tam tikrą valstybių narių, kurios apie neeilinį visuotinį akcininkų susirinkimą praneša likus 14 dienų iki jo, lankstumą.

4.2.2

Reikalavimas raštu atsakyti į akcininkų raštu pateiktus klausimus yra labai svarbus.

4.2.3

Direktyvos projekto 5 ir 7 straipsniuose, siekiant suteikti akcininkams galimybę pasinaudoti balsavimo teise, tarp akcininkų įrašų datos ir visuotinio susirinkimo numatytas trisdešimties dienų laikotarpis.

5.   Specialios pastabos

5.1

EESRK pritaria Komisijos pasiūlymui, kadangi tarptautinio balsavimo kliūtys sukelia iškreipimus bendrosios rinkos iškreipimus.

5.2

Turint omenyje, kad finansų sektorius daro didelę įtaką ekonomikai ir užimtumo augimui, nereikėtų taikyti priemonių, užkertančių kelią akcininkų dalyvavimui. To Komisija siekia savo pasiūlyme.

5.3

Šiuo metu naudojimasis balsavimo teise à priori daugiau kainuoja akcininkams negyvenantiems šalyje (nerezidentams), kurioje listinguojama atitinkama bendrovė, nei rezidentams. Tokia padėtis yra vienas iš rinkos iškreipimo pavyzdžių.

5.4

Komitetas mano, kad šiuo metu kai kuriose valstybėse narėse balsavimo pagal įgaliojimą procedūrai yra taikoma pernelyg daug apribojimų ir tai ją be galo apsunkina.

5.5

Akcijų sustabdymas — reikalavimas deponuoti arba sustabdyti akcijas likus keletui dienų iki visuotinio susirinkimo, kad jo metu būtų suteikta balsavimo teisė — dar yra taikomas daugelyje ES valstybių. Kai kuriose iš jų ši procedūra netgi privaloma. Tai yra brangiai kainuojanti praktika, kuri trukdo akcininkams prekiauti akcijomis likus kelioms savaitėms iki visuotinio susirinkimo. Dauguma institucinių investuotojų tai laiko viena iš pagrindinių balsavimo kliūčių.

5.6

EESRK pritaria Komisijos nuomonei, kad vėlyvas svarbios informacijos apie visuotinio akcininkų susirinkimo rengimą pateikimas, neišsamus tokios informacijos pobūdis, rezoliucijų pateikimas glausta forma ir trumpas pranešimo apie visuotinį akcininkų susirinkimą terminas yra pagrindinės kliūtys, trukdančios nerezidentams pasinaudoti jų, kaip akcininkų, teisėmis. Rašytine ar elektronine forma reikėtų pateikti svarbiausius dokumentus: auditorių ataskaitas, atsakymus į akcininkų klausimus, pranešimus apie visuotinius akcininkų susirinkimus ir teiktinus pasiūlymus.

5.7

8 straipsnyje aptariamas dalyvavimas visuotiniame akcininkų susirinkime elektroniniu būdu. Atsižvelgiant į sparčią technologijų raidą, Komisija siūlo valstybėms narėms nedrausti „akcininkams dalyvauti visuotiniame akcininkų susirinkime elektroniniu būdu“.

5.8

Komisijos dokumente konkrečiai nenagrinėjama pareikštinių akcijų problema, apie kurias daugeliu atvejų pranešama laikraščių skelbimuose. EESRK mano, kad šiuolaikiškesnis, greitesnis ir, ko gero, pigesnis yra elektroninis informavimo būdas.

5.9

10 straipsnyje pateikiami išsamesni paaiškinimai dėl balsavimo pagal įgaliojimą ir panaikinamos nuostatos, pagal kurias bendrovės taikė apribojimus asmenims, kurie gali būti paskirti įgaliotiniais.

5.10

Nieko nedaryti arba, kitais žodžiais tariant, nekeisti dabartinės padėties, EESRK manymu, ne išeitis. Dėl egzistuojančių kliūčių tarptautinis balsavimas susijęs su nepakeliamomis smulkiųjų akcininkų išlaidomis ir didelėmis institucinių investuotojų išlaidomis.

2006 m. rugsėjo 13 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  COM(2003) 284 „Bendrovių teisės modernizavimas ir įmonių valdymo gerinimas — planas ateičiai“.


23.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/45


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl bendrųjų pagrindinės informacijos perkamosios galios paritetams teikimo ir jų apskaičiavimo bei sklaidos taisyklių nustatymo

COM(2006) 135 final — 2006/0042 (COD)

(2006/C 318/07)

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2006 m. liepos 20 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl bendrųjų pagrindinės informacijos perkamosios galios paritetams teikimo ir jų apskaičiavimo bei sklaidos taisyklių nustatymo

Ekonominės ir pinigų sąjungos, ekonominės ir socialinės sanglaudos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. liepos 20 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Santillán Cabeza.

429-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. rugsėjo 13–14 d. (rugsėjo 13 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 182 nariams balsavus už, 3 — prieš ir 12 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1.

EESRK pritaria pasiūlymui priimti reglamentą, kuriuo nustatomas teisinis perkamosios galios paritetų (PGP) pagrindas. Šis reglamentas turėtų sudaryti galimybę pagerinti skaidrumą, reguliarumą ir viso perkamosios galios paritetų rengimo proceso kokybę tiek Bendrijos, tiek valstybių lygiu.

1.2

Kadangi šiame pasiūlyme priimti reglamentą svarstomas klausimas yra labai svarbus ir būtina nustatyti privalomas taisykles, kurios apibrėžtų Komisijos ir valstybių narių įgaliojimus bei nustatytų vienodą skaičiavimo ir duomenų perdavimo pagrindą PGP srityje, Komitetas rekomenduoja kuo greičiau patvirtinti reglamento projektą.

1.3

Tačiau EESRK pažymi, kad dėl didelių sąnaudų Komisija (Eurostatas) skaičiuoja PGP pagal šalis, o ne pagal regionus (1). Vis dėlto šie skaičiavimai be kita ko naudojami regionų ekonominiams laimėjimams įvertinti. Dabartiniai duomenys akivaizdžiai parodo, kad valstybėse narėse yra prekių ir paslaugų kainų regioninių skirtumų, kartais net labai didelių. Net jeigu bazinę informaciją renkantys statistikos institutai ir taiko erdvinio koregavimo koeficientus, svarbiausia, kad tie koeficientai būtų priderinti ir kad būtų išvengta iškraipymų skaičiuojant PGP. Todėl rekomenduojama, kad valstybės narės padarytų viską, ką gali ekonominiu ir techniniu požiūriu, kad erdvinio koregavimo koeficientai kaip galima tiksliau atspindėtų geografinius skirtumus kainų srityje.

1.4.

Dėl pirmiau išvardytų priežasčių manoma, kad minimalus šešerių metų terminas erdvinio koregavimo koeficientams peržiūrėti yra pernelyg ilgas, todėl patariama jį sumažinti. Be to, atsižvelgiant į tai, kad reglamento projekte numatytas minimalus pagrindinės informacijos teikimo dažnumas (2), jei įmanoma, reikėtų nustatyti, kad informacija apie kainas būtų teikiama kas dveji metai (3) (projekte nustatytas minimalus dažnumas — kas treji metai).

1.5

Apskritai reikėtų pabrėžti, kad būtina sutelkti pastangas ES statistikos sistemos veiksmingumui padidinti kalbant tiek apie jos aprūpinimą technine įranga ir žmogiškaisiais ištekliais, tiek apie Eurostato ir nacionalinių statistikos institucijų, turinčių didelės įtakos apskaičiuojant PGP, veiksmų derinimą.

2.   Perkamosios galios paritetai (PGP)

2.1

Devintojo dešimtmečio pradžioje buvo sudaryta Eurostato ir EBPO PGP programa, kad, remiantis pastovia ir reguliaria sistema, būtų galima palyginti Europos Sąjungos valstybių narių ir EBPO (4) bendrąjį vidaus produktą. Taigi PGP yra valiutų perskaičiavimo kursai, kuriais nacionalinėmis valiutomis išreikšti ekonominiai rodikliai perskaičiuojami bendra dirbtine valiuta, vadinama perkamosios galios standartu (PGS), kuri išlygina skirtingų nacionalinių valiutų perkamąją galią.

2.2

Suvestiniai ekonominiai apimties rodikliai, išreikšti PGS, gaunami jų pradinę vertę nacionalinės valiutos vienetais padalinus iš atitinkamų PGP. Tokiu būdu, šalių BVP, išreikšti PGS, kaip perskaičiavimo koeficientus naudojant PGP, atspindi gryną apimties palyginimą, kadangi kainų lygio komponentas yra pašalinamas.

2.3

Kitaip tariant, PGP yra tiek kainų defliatoriai, tiek valiutų konverteriai. Euro zonos valstybėse narėse įvedus eurą, pirmą kartą kainas galima lyginti tiesiogiai šalyse, kurių perkamoji galia skiriasi, priklausomai nuo nacionalinių kainų lygių. Kitaip tariant, ne euro zonos šalims PGP yra valiutų konverteriai ir pašalina skirtingų kainų lygių poveikį, tuo tarpu euro zonos šalims jie atlieka tik pastarąją, kainų defliatoriaus, funkciją.

2.4

PGP yra apskaičiuojami remiantis Individualaus vartojimo išlaidų pagal paskirtį klasifikatoriumi (COICOP (5)) pasirinktų palyginamų prekių ir paslaugų krepšelio kainų santykiu ir produktų klasifikatoriumi pagal veiklos rūšį (CPA). Darbai lauko sąlygomis atliekami viename ar daugelyje ekonominės teritorijos miestų (paprastai tik valstybių narių sostinėse). Dauguma valstybių narių taiko erdvinio koregavimo koeficientus, kad būtų atsižvelgta į regionų skirtumus. Tačiau kai kurios valstybės narės naudoja duomenis tik apie sostinę, manydamos, kad dėl nedidelio geografinio ploto nėra regionų skirtumų.

3.   PGP ir bendrasis vidaus produktas (BVP)

3.1

BVP parodo visos ūkio subjektų veiklos tam tikroje ekonominėje teritorijoje ir per tam tikrą laikotarpį, paprastai vienerius metus, rezultatus. BVP apskaičiuojamas pagal nacionalinių sąskaitų sistemą, kuri ES yra 1995 m. Europos integruotų ekonominių sąskaitų sistema (ESS 95). Jis gali būti matuojamas gamybos, išlaidų ir pajamų atžvilgiu. PGP apskaičiavimui ypač svarbus yra išlaidų matas, kadangi jis parodo, kokiu mastu šalies ekonomikos pagamintos (arba importuotos) prekės ir paslaugos naudojamos privačiam vartojimui, viešam vartojimui, kapitalo formavimui arba eksportui.

3.2

Todėl siekiant realiai palyginti apimtis, labai svarbu naudoti perskaičiavimo koeficientus (erdvinius defliatorius), kurie atspindi kainų lygio skirtumus tarp šalių. Tam negalima naudoti valiutų kursų, kadangi paprastai jie atspindi kitus elementus, o ne vien tik kainų skirtumus.

3.3

PGP įvairių šalių valiutoms buvo specialiai parengti, kad būtų galima juos naudoti kaip erdvinio perskaičiavimo koeficientus.

4.   Kam reikalingas PGP?

4.1

Iš pradžių pagrindiniai PGP naudotojai buvo šios tarptautinės organizacijos: Eurostatas, TVF, EBPO, Pasaulio bankas ir Jungtinės Tautos. Tačiau laikui bėgant PGP statistikos duomenų naudojimas smarkiai išaugo. Šiuo metu yra daug naudotojų: vyriausybinės agentūros, universitetai, mokslinių tyrimų institutai, valstybinės ir privačios įmonės. Bankai naudojasi PGP duomenimis ekonominėms analizėms atlikti ir valiutų keitimo kursams sekti, o privatūs asmenys ir jų darbdaviai — atlyginimui vykstant iš vienos šalies į kitą apskaičiuoti.

PGP duomenys gali būti naudojami ir nacionalinėse kolektyvinėse derybose dėl darbo užmokesčio.

4.2

PGP yra pagrindiniai ekonominiai ir politiniai rodikliai ES tiek ekonominiu, tiek politiniu požiūriu. Viena vertus, taisyklės nustato, kad jie turi būti naudojami struktūriniams fondams (6). Kita vertus, tai privalomas orientyras Sanglaudos fondui (7). Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad pirmuoju atveju (struktūrinių fondų) skaičiavimai atliekami remiantis bendruoju vidaus produktu (BVP) vienam gyventojui, o antruoju atveju (Sanglaudos fondo) remiamasi bendruoju nacionaliniu produktu (BNP) vienam gyventojui. Reglamento projekte, apie kurį kalbama šioje nuomonėje, atsižvelgiama tik į BVP (8).

4.3

Be to, PGP taip pat naudojami apskaičiuojant koregavimo koeficientus, taikytinus Europos Bendrijų pareigūnų ir kitų tarnautojų atlyginimui ir pensijoms (9).

5.   Pasiūlymas priimti reglamentą

5.1

Pasiūlymu priimti šį reglamentą siekiama užpildyti teisės spragą, nustatant teisinę PGP apskaičiavimo sistemą. Taigi taip norima sustiprinti skaidrumą ir valstybių narių teikiamų duomenų, nustatant Bendrijos taisykles dėl informacijos teikimo, kokybę (1 str.). Todėl būtų siekiama teigiamo poveikio Eurostatui, kaip rezultatų koordinatoriui, taip pat kiekvienos valstybės statistikos institutams.

5.2

Atsakomybės ir kompetencijos apibrėžimas. Per Eurostatą Komisija bus atsakinga už pagrindinės informacijos teikimo koordinavimą, PGP apskaičiavimą ir paskelbimą bei metodikos parengimą konsultuojantis su valstybėmis narėmis (4 str. 1 dalis). Valstybės narės bus atsakingos už pagrindinės informacijos teikimą, raštišką tyrimų rezultatų patvirtinimą ir duomenų patikimumo patikrinimą (4 str. 2 dalis).

5.3

Valstybių narių statistikos institutai perduos Eurostatui pagrindinę informaciją, parengtą pagal bendrus parametrus ir laikantis vienodo techninio formato (5 str. ir I priedas).

5.4

Statistiniai vienetai yra tie vienetai, kurie nustatyti Reglamente (EEB) Nr. 696/1993, arba kiti vienetai, kuriuos reikėtų nustatyti ateityje (6 str.). Komisija (Eurostatas) ir valstybės narės nustatys kokybės kontrolės sistemą (7 str.).

5.5

Kartą per metus Eurostatas apskaičiuos PGP (8 str.) ir bus atsakingas už jų paskelbimą kiekvienai valstybei narei tinkamu lygiu (9 str.).

5.6

Reglamento projekte nereikalaujama iš valstybių narių atlikti tyrimus išimtinai siekiant nustatyti koregavimo koeficientus, taikytinus Bendrijos ir kitų tarnautojų atlyginimui ir pensijoms (10 str.).

5.7.

Laikini koregavimo koeficientai ir erdvinio koregavimo koeficientai. PGP apskaičiuojamas remiantis nacionalinėmis vidutinėmis metinėmis prekių kainomis (2 str. 2 dalis). Kadangi „duomenys gali būti renkami vienoje ar keliose ekonominės teritorijos vietų“ ir „konkrečiu laikotarpiu“, valstybės narės turi taikyti laikiną koregavimo koeficientą (kurio trukmė negali viršyti vienerių metų) ir erdvinio koregavimo koeficientą (kurio trukmė negali viršyti šešerių metų) (I priedas. Metodika, 2–4 dalys).

2006 m. rugsėjo 13 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  Yra 254 NUTS 2 regionai. Reglamentas (EB) Nr. 1.059/2003, I priedas.

(2)  I priedas, Metodologija, 2.1.

(3)  Kalbama apie „vartojimo prekių ir paslaugų kainas ir susijusius reprezentatyvumo rodiklius“, „įrenginių kainas“ ir „statybos projektų kainas“.

(4)  Tačiau BVP kainos ir mastas pradėti lyginti šeštajame dešimtmetyje, kai Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija (EEBO) pradėjo daryti eksperimentinius palyginimus.

(5)  Tarptautinių organizacijų (Jungtinių Tautų, TVF ir t. t.) naudojama sistema.

(6)  Pagal Tarybos reglamentą 1260/99 struktūriniai fondai naudojami regionams, kurių BVP, tenkantis vienam gyventojui, apskaičiuotas perkamosios galios paritetais, yra mažesnis negu 75 proc. Bendrijos vidurkio. Tai taip pat galioja valstybėms, kurios į ES įstojo vėliau (2003 m. Stojimo akto II priedas).

(7)  1994 m. gegužės 25 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1164/94 2 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad Fondas finansiškai prisideda prie projektų „valstybėse narėse, kurių bendrasis nacionalinis produktas (BNP), tenkantis vienam gyventojui ir nurodytas perkamosios galios paritetais, yra mažesnis nei 90 % Bendrijos vidurkio“.

(8)  3 straipsnyje pateikiama tokia apibrėžtis: „a) „perkamosios galios paritetai“ arba „PGP“ — erdviniai defliatoriai ir valiutų konverteriai, pašalinantys kainų lygių skirtumų tarp šalių poveikį ir leidžiantys palyginti BVP komponentų apimtį bei kainų lygius“.

(9)  Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų XI priedo 1 str. („Ekonominiai paritetai skaičiuojami taip, kad kiekvieną pagrindinę poziciją būtų galima patikrinti atliekant tiesioginį tyrimą mažiausiai kartą per penkerius metus.“).


23.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/47


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo dėl kompiuterizuotos muitinės ir prekybos aplinkos

COM(2005) 609 final — 2005/0247 (COD)

(2006/C 318/08)

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 95 straipsniu, 2006 m. sausio 17 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo dėl kompiuterizuotos muitinės ir prekybos aplinkos

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. liepos 12 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Umberto Burani.

429-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. rugsėjo 13 d., Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 190 narių balsavus už ir 3 susilaikius.

1.   Įžanga

1.1

Komisijos pasiūlymas susijęs su nauju elektroninių muitinių projektu, kuris pagaliau Europos muitinių sistemą padarytų visiškai automatizuotą, sąveikią, saugią, prieinamą ir veiksmingą, veikiančią tik elektroniniu ir kompiuterizuotu pagrindu. Tai yra būtina papildoma priemonė siekiant įgyvendinti naują Bendrijos muitinės kodeksą, kurį pasiūlė Komisija (1) ir dėl kurio EESRK pateikė savo pastabas atskiroje nuomonėje.

1.2

Norint įdiegti pasiūlytą kompiuterizuotą sistemą, reikalingos jungtinės ir suderintos visų valstybių narių pastangos, turint omenyje ne tik muitines, bet ir kitas pasienio tarnybas, kurios turės užduotį įgyvendinti vieno langelio ir vienos stotelės koncepcijas. Pasiekus šiuos du tikslus, muitinės procedūros operatoriams taptų paprastesnės, greitesnės ir pigesnės, o muitinei būtų lengviau kontroliuoti rizikos valdymą.

1.3

Valstybės narės jau daug investavo, kad būtų įdiegta kompiuterizuota muitinių sistema, bet tarp jų yra dideli skirtumai tiek sudėtingumo požiūriu, tiek taisyklių rinkinių ir duomenų, kuriuos jos naudoja, požiūriu. Todėl dabartinė derinimo padėtis yra nepatenkinama, ir atsirado netgi dar didesnė iki šiol neišspręsta sistemų sąveikumo trūkumo problema.

1.4

Sąveikumas leis įvairių šalių muitinėms keistis informacija. Pasiūlymas, kuris parodo, kad rūpinamasi piliečiais, taip pat suteikia sąsajos su prekybininkais galimybę, ne tik tam, kad būtų galima įgyvendinti „vieno langelio“ principą, bet taip pat, kad būtų užtikrintas keitimasis informacija. Kai jis visiškai įsigalios, nauja kompiuterizuota sistema bus ryžtingas žingsnis kuriant bendrąją vidaus rinką, turinčią tik išorės sienas, tačiau tik kalbant apie muitinę. Taip pat svarbu nepamiršti, kad būtina atsižvelgti į tai, jog rinkų visuotinis pobūdis reiškia santykius su trečiosiomis šalimis, tai yra į veiksnį, kuris Komisijos dokumente neminimas.

2.   Bendrosios pastabos

2.1

Komisija pabrėžia, kad sąveikių sistemų kompiuterizavimo tikslai gali būti pasiekti sukūrus centralizuotą muitinės sistemą. Tačiau ji sako, kad toks sprendimas dėl įvairių priežasčių, įskaitant valstybių narių atsakomybės perkėlimo Komisijai problemą, nes tai prieštarautų subsidiarumo ir proporcingumo principams, yra negalimas. Tačiau tikroji priežastis tikriausiai yra ta, kad valstybės narės nenori perleisti savo išimtinių teisių žinodamos, kad dalis muitinės pajamų patenka tiesiogiai į Bendrijos biudžetą. Komitetas mano, kad Bendrijos muitinių valdymas turėtų būti vienas iš ilgalaikių Sąjungos tikslų, nes jis yra pranašesnis paprastumo, patikimumo ir sąnaudų požiūriu, taip pat suteikia galimybę tarpusavyje sujungti kitas ES ir trečiųjų šalių sistemas. Turint omenyje galimą vėlavimą įgyvendinant kiekvienos iš 25 valstybių narių sukurtas pagrindų sistemas, reikia įvertinti, ar ą Europos prieigos tašką sujungtas automatinę importo sistemą ir automatinę eksporto sistemą.

2.2

Komisijos iniciatyva pirmiausia reikalinga todėl, kad diegiant naująjį Muitinės kodeksą reikia, jog procedūros neprieštarautų naujoms taisyklėms. Tai taip pat yra viena iš daugelio įvairiuose sektoriuose priimtų priemonių e. Europos ir e. valdžios (2) kontekste, konkrečiau tai yra įsipareigojimų, prisiimtų 2003 m. Komisijos komunikate Tarybai dėl paprastos ir kompiuterizuotos muitinės ir prekybos aplinkos (3) vykdymas. Tačiau tokie įsipareigojimai jau buvo prisiimti — bent jau kompiuterizuotos aplinkos sukūrimas — programoje „Muitinė 2007“ (4) ir patvirtinti 2004 m. padarytuose Muitinės kodekso reglamento (5) pakeitimuose.

2.3

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pritaria pagrindinėms naujovėms, pristatytoms su Komisijos pasiūlyta sistema: nacionalinių sistemų tinklo sukūrimas, sąveikos tarp operatorių, pagrįstos vieno langelio principu, sukūrimas, galimybė prašymus atlikti muitinės procedūras pateikti elektroniniu būdu ir integruotas rizikos valdymas yra neabejotinai didžiausia pažanga, jeigu tik tokios sąnaudos yra priimtinos mokesčių mokėtojams ir operatoriams. Todėl taip pat būtų tikslinga išnagrinėti šių radikalių pokyčių įtaką muitinės pareigūnams (ištekliai, mokymas, karjera, prisitaikymas).

2.4

Tačiau EESRK nori pateikti keletą pastabų dėl kompiuterinių sistemų sujungimo ir jų papildomumo. Komisija siekia visiško muitinės sistemų sąveikumo: tai reiškia, kad muitinėms turi būti suteiktos galimybės vienoms su kitomis bei su „kitomis institucijomis, susijusiomis su tarptautiniu prekių judėjimu“, keistis informacija. Aiškiai matyti, kad šis apibrėžimas neapima institucijų, atsakingų už PVM surinkimą; tačiau būtų naudinga, kad būtų ryšys tarp muitinės ir PVM surinkėjų bent jau tam tikrais atvejais ir dėl tam tikrų prekių tam, kad būtų kontroliuojamas kilmės ženklo klastojimas. Žinoma, tai nenaujas reiškinys, bet jis vis plinta, nes iš trečiųjų šalių importuojamos prekės dažnai cirkuliuoja (mokant PVM) Bendrijoje su Europos kilmės etiketėmis arba su suklastotomis „europietiškomis“ etiketėmis.

2.5

EESRK taip pat atkreipė dėmesį į antrąją pasiūlymo dėl sprendimo konstatuojamąją dalį: „Tam, kad paneuropinės e. valdžios paslaugos galėtų būti teikiamos, reikia imtis priemonių, siekiant veiksmingiau (…) kovoti su sukčiavimu, organizuotu nusikalstamumu ir terorizmu (…)“. Ketinimai yra aiškūs, bet nelabai aišku, kaip šie tikslai bus pasiekti Pasiūlyme pateiktomis priemonėmis. Muitinės duomenys negali būti renkami jokiais kitais tikslais, išskyrus tam, kad būtų sukurta sistema, skirta komunikuoti su kitomis sistemomis.

2.5.1

2004 m. gruodžio mėn. Taryba priėmė Hagos programą, pagrįstą Komisijos vertinimu (6) ir 2004 m. spalio 14 d. Europos Parlamento rekomendacijomis. Ši programa nustato priemones ir veiksmus ES saugumui stiprinti, ja siekiama „tvirtos politikos, teisingumo ir teisminio bendradarbiavimo“. Paskesniame dokumente (2005 m. birželio 10 d.) pristatytas Hagos programos įgyvendinimo veiksmų planas, kuriame buvo remiamasi Teisingumo ir vidaus reikalų ministrų tarybos 2004 m. kovo 30 d. rezoliucija dėl muitinių bendradarbiavimo ir Komunikatu dėl kovos su apribotų arba draudžiamų prekių tarptautine prekyba. Kitame dokumente (7) muitinių bendradarbiavimas vėl buvo minimas kaip prioritetinis klausimas. Visi projektai, numatyti pirmiau minėtuose dokumentuose, yra susiję su informacijos prieinamumu teisėsaugos tikslais. Tai klausimas, kuris buvo paliestas ir Hagos programoje. Atsižvelgiant į bendrą kontekstą ir vykdomų projektų pobūdį, Komitetui atrodo akivaizdu, kad kuriant ilgalaikę kompiuterizuotą muitinės sistemą yra svarbu užtikrinti, kad, kai sistema pradės veikti arba vėliau, muitinės duomenų bazė sąveikautų su kitomis sistemomis, ypač su vidaus, Europos ir trečiųjų šalių saugumo sistemomis. Tačiau visada pirmoje vietoje turi būti užtikrintas privatumas, profesinių paslapčių išsaugojimas ir duomenų apsauga.

2.5.2

Šis klausimas Komisijos dokumente visiškai nekeliamas, išskyrus citatą, pateiktą pirmiau esančiame 2.5 punkte. Kita vertus, Komisijos aiškinamajame memorandume niekur neminima ir Hagos programa; dalyje „Derėjimas su kitomis Sąjungos politikos sritimis ir tikslais“ minimos tik Lisabonos strategija ir e. Europos bei e. valdžios iniciatyvos. Nepaisant 3 straipsnio d punkto, kuris bus aptariamas vėliau, tokia didžiulė spraga negali būti atsitiktinė, ir Komisija turi aiškiai paaiškinti to priežastis. Bet kuriuo atveju išlieka faktas, kad nepriimtina tiesiog atidėti iniciatyvą, kuri turi būti priimta nedelsiant.

2.5.3

Rengdama šį dokumentą Komisija per dvejus metus surengė šešis seminarus; ji konsultavosi su naudotojais; šiuo klausimu ji diskutavo su Muitinės kodekso komitetu, elektroninių muitinių grupe „Muitinė 2007“ ir Prekybos ryšių grupe. Bet nėra minimi jokie kontaktai su Europolu, Europos kovos su sukčiavimu biuru ir Komisijos generaliniais direktoratais. Sistema negali būti kuriama tik pagal jos tiesioginių naudotojų reikalavimus; jeigu ji turi būti sukurta taip, kad turėtų ryšį su kitomis sistemomis, reikia išsiaiškinti jų savybes ir poreikius. EESRK mano, kad abejonės, kurias jis išreiškė savo nuomonėje dėl Bendrijos muitinės kodekso dabar pasitvirtina ir tai rodo nepakankamas įvairaus viešojo valdymo institucijų tarpusavio priklausomybės kovojant su nusikalstamumu suvokimas.

2.5.4

Visiškai pakeisti požiūrį vadovaujantis pirmesniame punkte išdėstytomis pastabomis turbūt būtų sunku dėl programos įgyvendinimui nustatytų trumpų terminų. Tačiau dabar tikrai būtų įmanoma numatyti „jautrių prekių“ (pvz., ginklų, sprogmenų, branduolinių medžiagų; cheminės, branduolinės ir gynybos pramonės prietaisų ir įrengimų, narkotinių medžiagų, alkoholio ir tabako) saugumo priemones. Tokios priemonė galėtų sudaryti tyrimų ataskaitų, kurios būtų automatiškai arba pagal pareikalavimą perduodamos atitinkamoms institucijoms, pagrindą.

2.6

Remiantis subsidiarumo principu, finansinę naštą Bendrijos biudžetui sudaro lėšos, būtinos užtikrinti sistemos sąveikumui, vienai bendrai sąsajai ir muitinių portalams. Šios išlaidos įvertintos 180 mln. eurų, jos padalytos į didėjančius metinius asignavimus, pradedant 4 mln. eurų 2006 m. ir didinant iki 111 mln. eurų nuo 2011 m. EESRK tam pritaria, bet nesuprantamas yra sprendimas padengti nacionalinių muitinių portalų išlaidas iš Bendrijos biudžeto. Net jeigu portalai iš esmės yra prieinami visiems operatoriams — tiek nacionaliniams, tiek iš kitų ES šalių — tikėtina, kad jais iš esmės naudosis nacionaliniai operatoriai. Todėl būtų protingiau, kad portalų išlaidas padengtų kiekviena valstybė narė atskirai, o ne Bendrija. Žinoma, sąlygos būtų kitokios, jeigu Komisija būtų kalbėjusi apie europinius portalus, tačiau apie juos Komisija aiškiai nekalba.

2.7

Kalbant apie įgyvendinimo terminus, Komisija sudarė etapų sąrašą, kuris yra privalomas visoms valstybėms narėms. Terminai priklauso nuo Sprendimo paskelbimo Oficialiajame leidinyje dienos: treji metai numatyti sąveikiai automatizuotai sistemai muitinių formalumams atlikti, sąveikiai ekonominių operacijų vykdytojų registracijos sistemai ir bendriems muitinių informacijos portalams sukurti; penkeri metai bendrų prieigos taškų sistemai ir Bendrijos standartus atitinkančiai integruoto tarifo aplinkai sukurti; ir šešeri metai„vieno langelio“ paslaugų sistemai sukurti. EESRK mano, kad šie terminai, ypač pirmasis, yra per daug optimistiški: treji metai nėra ilgas laiko tarpas turint omenyje, kad keletą mėnesių užtruks programos išbandymas ir dalijimasis informacija su kitomis suinteresuotomis šalimis. Be to, ne visose valstybėse narėse vienodas kompiuterizacijos arba finansinių bei žmogiškųjų išteklių lygis. Jeigu viena ar daugiau valstybių narių nesuspės visko atlikti iki nurodyto termino ir tai privers Komisiją pratęsti terminą, tai sukels pavojų sistemos veiksmingumui, o svarbiausia — jos patikimumui. Todėl dabartinį daugiametį strateginį planą reikia persvarstyti, atsižvelgiant į:

būtinybę visoms valstybėms narėms visiškai įgyvendinti sistemą prieš pradedant ja naudotis;

būtinybę suteikti įmonėms ne trumpesnį kaip 12 mėnesių laikotarpį sistemoms parengti gavus visus savo valstybės narės muitinės reikalavimus. Pramonei ir prekybai neturėtų būti privaloma pateikti bendrųjų importo ir eksporto deklaracijų iki visiško suderintų sistemų įgyvendinimo.

3.   Konkrečios pastabos

3.1

2 straipsnis. Tikslai. Vienas iš tikslų yra siekti suderinti pavojingų ir nelegalių prekių kontrolę. Patartina performuluoti šį tikslą atsižvelgiant į EESRK pasiūlymą, išdėstytą 2.5.4 punkte.

3.2

3 straipsnis. Keitimasis duomenimis. Pagal 3 straipsnio d punktą muitinės sistemos turi leisti, kad informacija būtų keičiamasi su „kitomis su tarptautiniu prekių judėjimu susijusiomis administracijomis ar tarnybomis“. EESRK jau išdėstė savo požiūrį dėl šio apibrėžimo netinkamumo (žr. 2.5 punktą). Jeigu būtų atsižvelgta į Komiteto pasiūlymą, kad Hagos programa būtų įtraukta į dalį „Derėjimas su kitomis Sąjungos politikos sritimis ir tikslais“, šio apibrėžimo tekstas irgi turėtų būti atitinkamai pakoreguotas. Kad ir kaip būtų, tekstas turėtų būti suformuluotas aiškiau, kad neliktų vietos įvairiems aiškinimams. Dabar neaišku, ar tai susiję su „administracijomis, (...) susijusiomis su tarptautiniu prekių judėjimu“, kaip su alternatyva „tarnyboms“, ar tai susiję bendrai su „administracijomis“; pastaruoju atveju, turi būti aiškiai nurodyta, kad vartodama šį terminą Komisija nori parodyti naują požiūrį, kuris atitinka Hagos programą. Dabartinė gana miglota formuluotė ir jos aiškinimas yra per daug neapibrėžti.

3.3

4 straipsnis. Sistemos, paslaugos ir tvarkaraštis. Kaip jau minėta pirmesniame 2.7 punkte, sistemos įgyvendinimo terminai, atrodo, per daug optimistiški: Komisija turi dar kartą techniniu požiūriu dėl jų diskutuoti su valstybėmis narėmis ir su jų tiesiogiai su tuo susijusiomis tarnybomis, kad būtų įsitikinta, jog visos šios suinteresuotos šalys aiškiai užtikrina, kad jos yra pajėgios atlikti užduotį per reikalaujamą laikotarpį.

3.4

9 straipsnis. Ištekliai. Straipsnis atsakomybę už reikalingus žmogiškuosius, biudžeto ir techninius išteklius padalija Komisijai ir valstybėms narėms: Komisija yra atsakinga už Bendrijos komponentus, o valstybės narės — už nacionalinius komponentus. Straipsnis suformuluotas teisingai, tik jį reikėtų skaityti kartu su 10 straipsniu, kuriame pateikiamos „Bendrijos komponentų“ ir „nacionalinių komponentų“ reikšmės ir esmė.

3.5

10 straipsnis. Finansinės nuostatos. Šis straipsnis irgi tinkamai suformuluotas, tik gali kilti sunkumų jį aiškinant. Trečioje pastraipoje teigiama, kad valstybės narės „padengia išlaidas, susijusias su sistemos nacionalinių komponentų, įskaitant sąsajas su kitomis vyriausybinėmis įstaigomis ir ekonominių operacijų vykdytojais, diegimu ir veikimu“. Reikia prisiminti, kad portalai — kurie paprastai veikia valstybės narės kalba ir sukurti pagal tos šalies ekonominių operatorių poreikius — yra laikomi nacionaliniais komponentais. Tačiau aiškinamajame memorandume teigiama (žr. 2.6 punktą), kad portalai laikomi Bendrijos komponentais, o tai nebūtų aišku asmeniui, perskaičiusiam tik straipsnio tekstą. EESRK mano, kad šis punktas turi būti keičiamas iš esmės, jeigu būtų atsižvelgta į EESRK pastabas, o jei ne, tai bent jau dėl aiškumo reikėtų pakeisti jo formuluotę.

3.6

12 straipsnis. Ataskaitos. Valstybės narės kasmet iki gruodžio 31 d. pateikia Komisijai metinę pažangos ir pasiektų rezultatų ataskaitą. Komisija savo ruožtu iki kitų metų kovo 31 d. pateikia bendrą ataskaitą, į kurią įtraukiami apsilankymų stebėsenos tikslais bei kitų patikrinimų rezultatai. Čia nėra nieko, kas keltų prieštaravimus, bet Komitetas nori žinoti, kokios yra apsilankymų stebėsenos tikslais išvados ir ar jų rezultatai bus skelbiami viešai.

3.7

13 straipsnis. Konsultacijos su ekonominių operacijų vykdytojais. Šiame straipsnyje teigiama, kad Komisija ir valstybės narės „reguliariai“ konsultuojasi su ekonominių operacijų vykdytojais visais sistemų parengimo, raidos ir diegimo bei paslaugų teikimo etapais. Konsultacijos vyksta naudojant konsultacijų mechanizmus, kurie leidžia reguliariai susitikti ekonominių operacijų vykdytojų atstovams. EESRK mano, kad toks mechanizmas dera su įprasta Bendrijos praktika ir su konsultacijų ir aiškumo principais, tačiau patirtis rodo, kad konsultacijos neturi nukreipti dėmesio į įvairius iš esmės skirtingus poreikius ir prieštaravimus, kad nesudarytų kliūčių, kurioms įveikti prireiktų labai daug laiko ir šalių kompromisų. Todėl konsultacijų etapas turi padėti pasiekti greitą sprendimą.

3.8

14 straipsnis. Stojančios šalys ir šalys kandidatės. Šiame straipsnyje teigiama, kad Komisija informuoja stojančias šalis ir šalis kandidates apie priimtas iniciatyvas bei įvairiais etapais pasiektą pažangą ir sudaro joms galimybes dalyvauti toje veikloje. Teksto formuluotė yra paini: neaišku, ar suinteresuotos šalys gali dalyvauti aktyviai, ar tik kaip stebėtojos; ar joms leidžiama įdiegti analogiškas muitinės sistemas atsižvelgiant į jų stojimo galimybę; ir tokiais atvejais, ar joms bus suteiktas finansavimas iš Bendrijos biudžeto. EESRK prašo patikslinti šių nuostatų formuluotę.

2006 m. rugsėjo 13 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  COM(2005) 608 final.

(2)  Komisijos komunikatas Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui 2003 9 26, COM(2003).

(3)  COM(2003) 452,.2003 07 24, cituota EESRK nuomonės projekte dėl muitinės kodekso.

(4)  COM(2002) 26, 2002 03 21, EESRK nuomonės tema, paskelbta OL C 241, 2002 10 7.

(5)  COM(2003) 452, 2003 08 04, EESRK nuomonės tema, paskelbta OL C 110, 2004 4 30.

(6)  COM(2004) 401 final.

(7)  COM(2005) 184 final.


23.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/51


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl dokumento Įgyvendinant Bendrijos Lisabonos programą: pasiūlymas priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančią Direktyvas 97/7/EB, 2000/12/EB ir 2002/65/EB

COM(2005) 603 final — 2005/0245 (COD)

(2006/C 318/09)

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 47 straipsnio 2 dalimi ir 95 straipsniu, 2006 m. sausio 18 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl dokumento Įgyvendinant Bendrijos Lisabonos programą: pasiūlymas priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančią direktyvas 97/7/EB, 2000/12/EB ir 2002/65/EB

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. liepos 12 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Jörg Frank von Fürstenwerth.

429-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. rugsėjo 13–14 d. (rugsėjo 13 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 191 nariams balsavus už, 1 - prieš ir 3 susilaikius.

1.   Santrauka

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) pritaria Europos Komisijos nuomonei, kad vidaus rinkos sukūrimui būtina, kad Bendrijoje būtų panaikintos visos vidaus sienos siekiant sudaryti sąlygas laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui. Todėl būtina, kad vidaus mokėjimo paslaugų rinka veiktų nepriekaištingai, tačiau to dar nėra. EESRK pritaria, kad sėkmingai įvedus eurą dar turi būti sukurta ir bendroji mokėjimo eurais zona (angl. Single Euro Payments Area — SEPA).

1.2

EESRK remia Europos Komisijos siekius sukurti teisines sąlygas bendrajai mokėjimo eurais zonai ir mano, kad direktyvos projektas yra žingsnis teisinga kryptimi.

1.3

Komitetas pritaria Europos Komisijos ir Europos kredito įstaigų sektoriaus jau pradėtoms iniciatyvoms sukurti bendrąją mokėjimo eurais zoną, kurios tikrai aukštas tikslas — užtikrinti galimybę Europos vidaus rinkoje tarptautinius mokėjimus eurais vykdyti paprastai, patogiai, saugiai ir nebrangiai.

1.4

Tačiau Komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Komisija pasiūlyme dėl direktyvos pasirinko reguliavimo būdą, kuris yra labai išsamus ir viršija tarptautinio mokėjimo paslaugoms būtinų teisinių pagrindų ribas. Todėl EESRK susirūpinęs, kad tikslas, taip pat atsižvelgiant į valstybėms narėms, teikėjams ir vartotojams būtinus įgyvendinimo terminus, 2008 m. sukurti bendrąją mokėjimo eurais zoną gali būti nepasiektas, nes teisiniai pagrindai yra perkrauti ir viršija tai, kas būtina. Komitetas ragina labiau atsižvelgti į savireguliavimo ir bendro reguliavimo priemones.

1.5

Tam, kad būtų pasiektas Europos Komisijos tikslas 2008 m. sukurti bendrąją mokėjimo eurais zoną, reikėtų tik sukurti teisinį pagrindą tarptautinėms tiesioginio debeto operacijoms ir peržiūrėti bei pataisyti pasiūlymo priimti direktyvą II antraštinėje dalyje (Mokėjimo paslaugų teikėjai) ir IV antraštinėje dalyje (Teisės ir pareigos, susijusios su mokėjimo paslaugų teikimu ir naudojimu) numatytą būtiną teisinį reglamentavimą (pvz., susijusį su tiesioginio debeto operacijų autorizavimu, atšaukiamumu ir grąžinimu IV antraštinėje dalyje). Taip galėtų būti įvykdytas 2008 m. numatytas bendrosios mokėjimo eurais zonos įvedimo terminas.

1.6

EESRK mano, kad taip pat atsižvelgiant į lig šiol jau priimtus teisės aktus, dėmesio sutelkimas į tikrai būtinas reglamentuoti sritis atitinka „geresnės teisėkūros“ požiūrį. Todėl pasiūlymu priimti direktyvą turėtų būti siekiama vartotojų ir mokėjimo paslaugų teikėjų naudai skatinti ir palengvinti mokėjimų vykdymą ir neapsunkinti jo biurokratinėmis priemonėmis, dėl kurių didėja mokėjimo sistemos sąnaudos ir taip mažėja vartotojų pritarimas.

1.7

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad kyla daugiau klausimų, susijusių su mokėjimo paslaugų vidaus rinkos kūrimu, kurie šiuo metu dar negali būti išspręsti. Visų pirma tai elektroniniu būdu vykdomų mokėjimų saugumo klausimai ir su tuo susiję aspektai. Be to, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad prieiga prie einamosios sąskaitos, kurios neturint šiuo metu jau beveik neįmanoma dalyvauti ekonominiame gyvenime, tampa vis svarbesne tema valstybėse narėse.

1.8

EESRK pateikia išsamias rekomendacijas dėl daugelio pasiūlymo priimti direktyvą pakeitimų.

2.   Svarbiausios pasiūlymo priimti direktyvą nuostatos

2.1

Pasiūlymas priimti direktyvą turi sukurti SEPA zonai vienodą teisinę sistemą, kuri ypač turėtų palengvinti tarptautinius mokėjimus. Pasiūlymu priimti direktyvą siekiama suderinti skirtingus valstybių narių teisės aktus, kad būtų

padidinta nacionalinių rinkų konkurencija užtikrinant vienodas sąlygas,

padidintas rinkos skaidrumas vartotojams ir mokėjimo paslaugų teikėjams,

suvienodintos vartotojų ir mokėjimo paslaugų teikėjų teisės ir pareigos.

Pasiūlymą priimti direktyvą sudaro šios pagrindinės nuostatos:

2.2   Teisė teikti visuomenei mokėjimo paslaugas (II antraštinė dalis)

2.2.1

Derinant mokėjimo paslaugų teikėjų (ne kredito įstaigų) patekimo į rinką reikalavimus, siekiama sukurti vienodą konkurencinę aplinką, paskatinti konkurencingumą nacionalinėse rinkose, atsižvelgti į pastarųjų metų rinkos raidą ir sudaryti galimybes į rinką patekti naujai paslaugų teikėjų, mokėjimo įstaigų, kartai.

2.3   Skaidrumo ir informacijos reikalavimai (III antraštinė dalis)

2.3.1

Užtikrindamos vartotojams didesnes pasirinkimo galimybes ir geresnę apsaugą, konkurenciją turi stiprinti aiškios ir nuoseklios taisyklės, susijusios su mokėjimo paslaugų skaidrumu. Europos Komisija siūlo nacionalines taisykles pakeisti mokėjimo paslaugoms taikomais informacijos reikalavimais.

2.4   Mokėjimo paslaugų vartotojų ir teikėjų teisės ir pareigos (IV antraštinė dalis)

2.4.1

Pasiūlyme priimti direktyvą apibrėžiamos svarbiausios mokėjimo paslaugų vartotojų ir teikėjų teisės bei pareigos. Taisyklės turi sustiprinti vartotojų pasitikėjimą elektroniniu būdu vykdomų mokėjimų sistema ir taip užtikrinti šių sistemų veiksmingumą ir pripažinimą.

3.   Bendrosios pastabos

3.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas remia pasiūlymą priimti direktyvą, kuriuo siekiama sukurti bendrąją mokėjimo eurais zoną, ypač tarptautinio mokėjimo paslaugoms. Mokėjimo paslaugų vidaus rinka jau seniai turėjo būti sukurta. Kaip numatyta, ji turėtų būti įgyvendinta 2008 m.

3.2

Europos Komisijos pasirinktos taisyklės yra labai išsamios. Numatytos taisyklės iš dalies viršija tarptautinio mokėjimo paslaugoms būtinas teisines sąlygas, nes priėmus tarptautinių kreditinių pervedimų direktyvą (97/5/EB), direktyvą dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis (2002/65/EB) ir elektroninių pinigų direktyvą (2000/46/EB) kredito pervedimams jau galioja suderinti teisės aktai.

3.3

Gerų, nebrangių ir veiksmingų procedūrų išsaugojimas nekliudo bendrajai mokėjimo eurais zonai. Ja remiantis gali būti įgyvendinami standartizuoti metodai, kurie užtikrina pasiektą saugumo ir veiksmingumo lygį, o sumanus sąsajų valdymas leidžia įgyvendinti aukšto lygio bendrąją mokėjimo eurais zoną. EESRK, vadovaudamasis „geresnės teisėkūros“ principu, pasisako už tai, kad numatomose taisyklėse būtų apsiribojama būtiniausiais dalykais, reikalingais mokėjimams Europos vidaus rinkoje tobulinti, ir ragina labiau atsižvelgti į savireguliavimo ir bendro reguliavimo priemones.

3.4

EESRK mano, kad bendroji mokėjimo eurais zona yra svarbi sąlyga skaidriam produktų vystymui Europos mastu, vykstančiam vartotojams naudingos laisvos konkurencijos tarp mokėjimo paslaugų teikėjų sąlygomis. Be to, EESRK mano, kad svarbu, jog vartotojas ir ateityje turėtų galimybę rinktis mokėjimo priemones, taip atsižvelgiant į vartotojo pasirinkimą.

3.5

Problemų kelia banko veiklos licencijos neturinčių mokėjimų įstaigų prieiga prie mokėjimo sistemų. Būtini vienodi riziką ribojančios priežiūros reikalavimai, kurie yra sąžiningos konkurencijos sąlyga. Priešingu atveju gali būti iškreipta konkurencija ir kilti pavojus mokėjimų veiksmingumui bei mokėjimų ir mokėjimo paslaugų teikėjų saugumui (pvz., bankroto grėsmė).

3.6

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas rekomenduoja apsiriboti tiesioginio debeto operacijoms Europoje vykdyti būtinomis taisyklėmis (pvz., susijusiomis su tiesioginio debeto operacijų autorizavimu, atšaukiamumu ir grąžinimu), įtvirtintoms pasiūlymo priimti direktyvą II antraštinėje dalyje (Mokėjimo paslaugų teikėjai) ir IV antraštinėje dalyje (Teisės ir pareigos, susijusios su mokėjimo paslaugų teikimu ir naudojimu). Dar turėtų pavykti per numatytą laiką tiek priimti direktyvą, tiek ją perkelti į nacionalinę teisę, kad 2008 m. pradėtų veikti bendroji mokėjimo eurais zona, kurioje galiotų vienodos bendrosios sąlygos mokėjimo paslaugų teikėjams ir būtų taikoma Europos tiesioginio debeto operacijų sistema (SEPA Direct Debit).

3.7

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ypač palankiai vertina, kad pasiūlyme priimti direktyvą (79 straipsnis) yra numatyta, kad praėjus ne daugiau kaip dvejiems metams po direktyvos priėmimo Europos Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai bei Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui pateiks ataskaitą dėl direktyvos įgyvendinimo.

4.   Konkrečios pastabos

4.1

Komitetas norėtų pateikti šias pastabas dėl pasiūlymo priimti direktyvą:

4.2   2 straipsnio 1 dalis: netaikyti trečiosioms šalims

4.2.1

2 straipsnio 1 dalyje numatyta įtraukti į teritorinę direktyvos taikymo sritį mokėjimus, vykdomus su šalimis, nepriklausančiomis Europos Sąjungai ir Europos ekonominei erdvei (trečiosiomis šalimis), ir tai žymiai viršija tikslą sukurti vienodą teisines sąlygas Europos vidaus rinkoje. Reglamentavimas taip pat negalėtų priklausyti Europos teisės aktų leidėjo kompetencijai ir gali sukelti problemų, nes Europos teisės aktų leidėjas negali užtikrinti, kad trečiosios šalys priims atitinkamas taisykles. Todėl, pvz., būtų visiškai netinkama numatyti (67 straipsnis) griežtą mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybę už neįvykdytą mokėjimo operaciją trečiojoje šalyje nesant toje šalyje atitinkamo reglamentavimo.

4.2.2

EESRK rekomenduoja nustatant Direktyvos taikymo sritį apsiriboti mokėjimo paslaugomis Europos vidaus rinkoje.

4.3   5 ir tolesni straipsniai: bendri riziką ribojančios priežiūros reikalavimai, kurie yra sąžiningos konkurencijos sąlyga

4.3.1

Riziką ribojančios priežiūros reikalavimai, taikomi banko veiklos licencijos neturinčioms mokėjimo įstaigoms, siekiančioms patekti į rinką (5 ir tolesni straipsniai), turėtų skirtis nuo bankams taikomų riziką ribojančios priežiūros reikalavimų tik tais aspektais, kuriais mokėjimo įstaigos negalima sulyginti su kredito įstaiga, turinčia neribotos banko veiklos licenciją. Priešingu atveju galima tikėtis kredito įstaigoms nenaudingų konkurencijos iškreipimų ir didelės grėsmės mokėjimų veiksmingumui. Banko veiklos licencijos neturinčių mokėjimo įstaigų primygtinai reikalaujama prieiga prie mokėjimo sistemų gali pažeisti šiuo metu rengiamos Europos tiesioginio debeto sistemos vientisumą ir veiksmingumą, jei šios įstaigos netenkins tokių pačių reikalavimų, kokie yra keliami kredito įstaigoms: reikalavimų, susijusių su nuosavu rizikos kapitalu, vadovų profesiniu tinkamumu ir patikimumu, verslo planu ir įmonės veiklos organizavimu bei vykdoma įmonės veiklos priežiūra, įskaitant galimybę taikyti būtinas sankcijas. Visų pirma būtų ilgam pakirstas vartotojų patikėjimas SEPA, jei nebūtų užtikrinamas tinkamas priežiūros lygis. Tai taip pat susiję su apsauga bankroto atveju ir būtinomis priemonėmis, skirtomis atskirti klientų pinigus.

4.3.2

Todėl EESRK mano, kad yra būtina, jog visoms mokėjimų įstaigoms būtų keliami vienodi bankams taikomi riziką ribojančios priežiūros reikalavimai, jeigu tai yra susiję su mokėjimų rizika ir pavojais ir jeigu atitinkamoms priežiūrą vykdančioms valdžios institucijoms bus suteikti būtini įgaliojimai.

4.4   30 ir tolesni straipsniai: nereikia perdėtai formalizuoti pareigos teikti informaciją

4.4.1

EESRK pritaria Komisijos nuomonei, kad aiškūs, darnūs skaidrumo reikalavimai yra svarbūs tiek vartotojui, tiek ir SEPA pripažinimui. Informacija turi būti aiški, suprantama ir lengvai skaitoma. Per didelė informacijos įvairovė ir kaupimas gali sukelti priešingą poveikį; tai gali lemti daugiau neskaidrumo nei skaidrumo. Be to, privačiam SEPA vartotojui reikalinga kitokia informacija nei SEPA besinaudojančiam verslininkui. Taip pat veikiau klaidinančiai veikia ir išauga sąnaudos, kai Komisija panašiems dalykams numato skirtingus skaidrumo reikalavimus. Komitetas ypač norėtų atkreipti dėmesį į nuotolinės prekybos direktyvos skaidrumo reikalavimus.

4.4.2

Vertinant vartotojo požiūriu reikia atkreipti dėmesį į tai, kad atsižvelgiant į vartotojų apsaugą pasirinktas suderinimo būdas gali kelti visiško suderinimo ir tarpusavio pripažinimo problemų. Taigi negalima atmesti, kad pasiektas vartotojų apsaugos lygis atskirose valstybėse narėse gali likti nepasiektas.

4.4.3

30 straipsnyje numatytos taisyklės dėl informacijos teikimo būdų turėtų būti supaprastintos. Ypač pranešant vartotojui apie sutarties sąlygų pasikeitimą (33 straipsnis), atliktas mokėjimų operacijas (36 straipsnis) ir mokėjimo gavimą (37 straipsnis) turėtų išlikti šiuo metu taikomi vartotojui nebrangiai kainuojantys būdai ir sudaromos galimybės susipažinti su informacija sąskaitos išraše arba internetinės bankininkystės priemonėmis, jei tai įprasta ir dėl to buvo susitarta. Taip pat turėtų būti leista vykdyti pareigą teikti informaciją skelbiant kainininkus arba pateikiant informaciją internete. Turėtų būti aiškiau pabrėžiama (31 ir 37 straipsniai), kad skirtingų paslaugų elementų kaina bendrajame mokestyje turėtų būti atskirai pateikiama tik tuo atveju, jei atskiriems paslaugų elementams yra sudaryti atskiri arba kitokie produktų deriniai.

4.4.4

Vertinant vartotojo požiūriu yra svarbu, kad atliekamų mokėjimų ir gautų mokėjimų atveju greta aiškios informacijos apie mokėtoją ir mokėjimo gavėją, taip pat būtų pateikti išsamūs duomenys apie mokėjimo paskirtį. Tik tokiu būdu galima visiškai automatiškai priskirti dar neatliktus mokėjimų pavedimus arba pareikalavimus.

4.5   41 straipsnio antrasis sakinys: leisti naudoti visus autorizavimo būdus

4.5.1

EESRK pritaria Komisijos siūlymui, kad mokėjimo operacija būtų laikoma autorizuota tik tuo atveju, jei mokėtojas davė sutikimą mokėjimo paslaugų teikėjui. 41 straipsnio antrajame sakinyje mokėtojo sutikimas priklauso nuo suteikto „aiškaus“ leidimo „atlikti mokėjimo operaciją arba operacijų eilę“. Ši formuluotė yra neaiški. Esant sutartiniais santykiams, kiekvienos atskiros tiesioginio debeto operacijos vykdymo metu reikalaujant aiškaus leidimo, būtų labai apribojamas tiesioginio debeto operacijų veiksmingumas ir padidėtų jų kaina.

4.5.2

Vartotojui ir toliau užtikrinant galimybę naudoti gerus ir nebrangius autorizavimo būdus, pvz., vykdyti tiesioginio debeto operacijas, šia direktyva turėtų būti siekiama užtikrinti minimalų koordinavimą, o ne visišką suderinimą netaikant išlygų.

4.6   48 straipsnio 2 ir 3 dalys: įrodinėjimo pareiga abejotinų mokėjimo operacijų atveju paskirstyta netolygiai

4.6.1

Vartotojai nepripažins SEPA, jei susidurs su neįveikiamais sunkumais įrodinėdami abejotino mokėjimo operacijos autorizavimo atvejį. EESRK pritaria Komisijos požiūriui, kad būtina vartotojui palengvinti įrodymų pateikimą.

4.6.2

Žinoma, dėl tokio požiūrio esant rimtiems piktnaudžiavimo atvejams mokėjimo paslaugų teikėjui negali būti užkertamas kelias pateikti savo kontrargumentų. Tačiau būtent 48 straipsnio 2 dalies nuostatos riboja mokėjimo paslaugų teikėjo galimybę įrodyti, jog vartotojas veikė labai neapdairiai arba netgi sąmoningai. Tačiau jei labai neapdairiai arba netgi sąmoningai veikusio vartotojo veika negali būti įrodyta, tai skatina visiškai neskirti dėmesio rūpestingumui, įprastam atliekant mokėjimo operacijas, arba tiesiog piktnaudžiauti. Toks reglamentavimas taip pat labai riboja tam tikrų elektroniniu būdu atliekamų mokėjimo operacijų pasiūlą.

4.6.3

EESRK pasisako už sąžiningą įrodinėjimo pareigos paskirstymą. Mokėjimo paslaugų teikėjas turėtų įrodyti, kad elektroninio mokėjimo tikrinimo priemonės savininkas pats davė nurodymą atlikti mokėjimo operaciją. Jei mokėjimo operacija buvo atlikta naudojantis specialiais ir pripažintais nuo piktnaudžiavimo apsaugančias saugumo požymiais, turėtų galioti prima facie įrodymas, kad mokėjimo paslaugų vartotojas pats davė leidimą atlikti mokėjimą arba bent jau elgėsi labai neapdairiai. Be to, neturėtų būti pernelyg ribojama nacionalinių teismų tiesioginio įrodymų įvertinimo kompetencija, kadangi valstybių narių civilinio proceso teisė nėra suderinta.

4.7   49 straipsnis: teisinio tikrumo užtikrinimas neautorizuotų mokėjimo operacijų atveju taikant vienodą naikinamąjį grąžinimo terminą

4.7.1

Europos Komisija pasiūlymo priimti direktyvą aiškinamajame memorandume atkreipia dėmesį į tai, kad Bendrijoje teikiant mokėjimo paslaugas kasmet atliekama apie 231 milijardas operacijų. Jau vien tai rodo, kad užtikrinant teisinį tikrumą tam tikru momentu turi būti keliamas klausimas, ar mokėjimo operacija buvo autorizuota. Siekiant sukurti pakankamą teisinį tikrumą, mokėjimo paslaugų vartotojo teisė į grąžinimą neautorizuotų mokėjimų atveju turėtų būti ribojama laiko požiūriu. Šis terminas turi būti nustatomas sąžiningai. EESRK mano, kad vienerių metų trukmės terminas yra pakankamas.

4.7.2

Pagal 45 straipsnio nuostatas mokėjimo paslaugų vartotojas privalo nuolat kontroliuoti iš jo sąskaitos vykdytas mokėjimo operacijas ir nedelsdamas užginčyti neautorizuotas mokėjimo operacijas. Todėl yra nuoseklu ir subalansuota iki vienerių metų apriboti mokėjimo paslaugų vartotojo teisę į grąžinimą neautorizuotų mokėjimų atveju. Tokiu būdu tiek mokėjimo paslaugų teikėjams, tiek ir mokėjimo paslaugų vartotojams suteikiamas būtinas teisinis tikrumas, kad ir praėjus šiam terminui mokėjimo operacija laikoma baigta. Be to, šis vienų metų laikotarpis atitiktų 44 straipsnyje nustatytą duomenų kaupimo laikotarpį.

4.8   49 ir 50 straipsniai: iš naujo apsvarstyti atsakomybės padalijimą

4.8.1

EESRK mano, kad reikalingas tinkamas atsakomybės tarp mokėjimo paslaugų teikėjų ir mokėjimo paslaugų vartotojų padalijimas. Tik tada vartotojas naudosis šia mokėjimo paslauga ir tik tada mokėjimo paslaugų teikėjai galės siūlyti šią paslaugą už prieinamą kainą.

4.8.2

EESRK mano, kad 49 straipsnyje siūloma griežta mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybė už nuostolius, susijusius su neautorizuotomis mokėjimo operacijomis, yra tikslinga, jei vartotojas apdairiai ir kaip numatyta sutartyje naudojasi elektroninio mokėjimo tikrinimo priemone.

4.8.3

EESRK mano, kad 50 straipsnyje numatyta maksimali 150 eurų dydžio vartotojo atsakomybės suma yra tinkama, jei jis apdairiai elgdamasis nepastebėjo, kad prarado elektroninio mokėjimo tikrinimo priemonę, tačiau nedelsdamas apie tai pranešė. Tačiau jei vartotojas nedelsdamas nepranešė apie praradimą, nors pagal 46 straipsnio nuostatas jis yra įpareigotas tai padaryti, ir todėl mokėjimo paslaugų teikėjas neturėjo galimybių užkirsti kelią nuostoliams arba juos apriboti, tai nustatant vartotojo atsakomybę jam neturėtų būti teikiamos privilegijos apdairiai besielgiančių vartotojų sąskaita.

4.9   53 straipsnis: aiškiai nustatyti grąžinimo terminą

4.9.1

Teisės į grąžinimą vykdant Europos tiesioginio debeto operacijas užtikrinimas yra esminis šios mokėjimo procedūros požymis. Svarbu, kad visiems, dalyvaujantiems šioje mokėjimo operacijoje, būtų galima nustatyti terminą, iki kurio galima pareikšti reikalavimą dėl grąžinimo už autorizuotas mokėjimo operacijas. 53 straipsnio 1 dalies pirmajame sakinyje numatytas sąryšis tarp termino pradžios ir pranešimo mokėtojui to neužtikrina, nes nei mokėjimo gavėjas, nei jo mokėjimo paslaugų teikėjas nežino, kuriuo metu mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas iš tikrųjų informavo mokėtoją apie iš jo sąskaitos atliktą mokėjimo operaciją.

4.9.2

Priežastis yra ta, kad praktikoje informacija sąskaitos išrašui parengiama skirtingu periodiškumu. Kartais informacija sąskaitos išrašui pateikiama kartą per metų ketvirtį, o kartais po savaitės arba netgi kasdien. Šį periodiškumą lemia vartotojo pasirinkimas ir sąnaudos. Atsižvelgiant į informacijos periodiškumą grąžinimo terminas pateiktuose pavyzdžiuose gali būti „3 mėnesiai + 4 savaitės“, „1 savaitė + 4 savaitės“ arba netgi „1 diena + 4 savaitės“. Tokiu būdu yra sunku nustatyti mokėjimo operacijos pabaigą ir tai gali sukelti beveik neišsprendžiamą problemą rengiamai Europos tiesioginio debeto operacijų sistemai ir sukliudyti šios sistemos įgyvendinimui.

4.9.3

Todėl EESRK siūlo, kad remiantis 53 straipsnio 1 dalies nuostatomis 4 savaičių terminas prasidėtų nuo kliento informavimo dienos, tačiau bet kuriuo atveju pasibaigtų praėjus 8 savaitėms nuo dienos, kai suma buvo išskaičiuota iš mokėtojo sąskaitos.

4.10   60, 61 ir 67 straipsniai: aiškiai atskirti mokėjimo operacijų vykdant dalyvaujančių mokėjimo paslaugų teikėjų pareigas

4.10.1

60, 61 ir 67 straipsniuose sėkmingas mokėjimo operacijos įvykdymas yra susietas su atitinkamos sumos įrašymu į mokėjimo gavėjo sąskaitą. Tai, be aiškios priežasties, pažeidžia Europos kredito pervedimų srityje lig šiol galiojančią teisę. Taip supainiojamos sutartyje nustatytos mokėtojo arba mokėjimo gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo pareigos. Mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui šiuo atveju nustatomos pareigos, kurios įeina tik mokėjimo gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo pareigas ir kurių mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas negali kontroliuoti.

4.10.2

Todėl EESRK siūlo, remiantis Europos kreditinių pervedimų direktyva, palikti galioti visose ES valstybėse narėse bendrai galiojantį mokėjimo operacijų taisyklių principą. Pagal jį mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas yra atsakingas už operacijos dalį iki mokėjimo gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo. Už operacijos dalį iki įrašymo į mokėjimo gavėjo sąskaitą atsako mokėjimo gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas.

4.11   60, 61 ir 67 straipsniai: nustatyti realius mokėjimų vykdymo terminus

4.11.1

EESRK mano, kad yra svarbu, jog mokėjimų vykdymo terminai būtų nustatyti taip, kad, viena vertus, jie būtų žymiai trumpesni lyginant su dabartine padėtimi, tačiau, kita vertus, jų techninis įgyvendinimas nereikalautų neproporcingai didelių sąnaudų, dėl kurių kiltų mokėjimo operacijų kainos.

4.11.2

60 ir 61 straipsniuose numatyti vienos banko darbo dienos trukmės vykdymo terminai (pavedimo priėmimo diena + 1 banko darbo diena) esant dabartinėms sąlygoms gali būti pernelyg optimistiniai. Šiuo metu pagal Europos kreditinių pervedimų direktyvą tarptautinėms mokėjimo operacijoms galioja nustatytas šešių banko darbo dienų vykdymo terminas (pavedimo priėmimo diena + 5 banko darbo dienos + 1 diena sąskaitos kreditavimui = 5 dienų terminas mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui kredituoti mokėjimo gavėjo mokėjimo paslaugų teikėją + 1 diena mokėjimo gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjui kredituoti mokėjimo gavėjo sąskaitą), nuo kurio vis dėlto galima nukrypti. Labai daug regioninės svarbos ir mažųjų mokėjimo paslaugų teikėjų teigia, kad negali išpildyti šio reikalavimo. Numatytas (maksimalus) vykdymo terminas (1 diena mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui kredituoti mokėjimo gavėjo sąskaitą) sudarytų šeštadalį šiuo metu leistino termino. Remiantis mokėjimo paslaugų teikėjų pateikta informacija, techninis įgyvendinimas sukeltų neproporcingai dideles sąnaudas ir neišvengiamai padidintų mokėjimų operacijų kainas. Europos kredito įstaigų sektorius pats prisiėmė įsipareigojimus (Credeuro konvencija) dėl mokėjimų eurais, kurie numato maksimalų trijų banko darbo dienų trukmės vykdymo terminą, o dėl mokėjimų kitomis Europos valiutomis — nustatytą trijų banko darbo dienų trukmės vykdymo terminą.

4.11.3

Jeigu tai turi neigiamos įtakos regioninės svarbos ir mažųjų mokėjimo paslaugų teikėjų konkurencingumui, EESRK rekomenduoja numatyti tinkamą pereinamąjį laikotarpį 3 dienų trukmės mokėjimo vykdymo terminui. Tačiau jis neturi pažeisti įgaliojimų numatyti trumpesnį vykdymo terminą, kai operacijos vykdomos tik šalies viduje (64 straipsnis).

2006 m. rugsėjo 13 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


23.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/56


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I)

COM(2005) 650 final. — 2005/0260 (COD)

(2006/C 318/10)

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2006 m. vasario 24 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I).

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. liepos 26 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Frank von Fürstenwerth.

429-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. rugsėjo 13–14 d. (rugsėjo 13 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 191 nariui balsavus už, 1 prieš ir 5 susilaikius.

1.   EESRK išvadų ir rekomendacijų santrauka

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pritaria Komisijos ketinimui Europos reglamentu reguliuoti kolizines teisės normas sutartinių prievolių srityje. Reglamentu bus toliau nuosekliai plėtojamos kolizinės teisės normos ir užpildyta spraga dabartinėje Bendrijos teisės sistemoje. Reglamentas yra naudingas ir reikalingas kuriant bendrą Europos teisingumo erdvę, nes 1980 m. Romos konvencija (1), dabar reglamentuojanti šią sritį, turi būti modernizuota. Bus nelengva to pasiekti, kadangi tai turi būti daugiašalis susitarimas, o jei ir pavyktų, tai nebent tik vedant daug laiko atimančias derybas.

1.2

Komitetas remia Komisiją ir ragina ją, atsižvelgiant į toliau pateiktus pasiūlymus, kuo greičiau baigti šį darbą, kad reglamentas galėtų įsigalioti.

1.3

Komitetas sveikina Komisijos pastangas visiškai suderinti normas, kad būtų užpildyta įstatyminė spraga, egzistuojanti dėl to, kad nėra valstybėms narėms galiojančio Europos teisės akto dėl kolizinių teisės normų sutartinių prievolių srityje. Tai būtų didelis supaprastinimas teisę taikantiems subjektams. Reglamentui tiesiogiai galiojant visose valstybėse narėse, jie savo veikloje galėtų remtis vienodomis teisės normomis. Reglamentas yra būtinas pasiūlyto reglamento „Roma II“ (2), kurio teisėkūros procesas jau gerokai pažengęs, papildymas. Šis ir reglamentas „Roma II“ kartu užtikrintų, kad ES pirmą kartą turėtų (daugiau ar mažiau) užbaigtą sistemą, skirtą kolizinėms teisės normoms sutartinių prievolių srityje.

1.4

Komitetas siūlo Bendrijos įstatymų leidžiamiesiems organams įtraukti šiuos pakeitimus:

pakeisti 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą aiškinamąja teisės norma,

papildyti 3 straipsnio 3 dalį taip, kad vartojimo sutarčių atveju taikytinos teisės pasirinkimas, padarytas vėliau, nei buvo sudaryta sutartis, būtų galimas tik iškilus ginčui,

reikėtų apsvarstyti, ar nevertėtų ypatingoms išimtims taikyti ne tokias griežtas taisykles nei numatyta 4 str. 1 dalyje,

remiantis 5 straipsniu patikrinti, ar gali būti leidžiama pasirinkti taikytiną teisę ir kokiomis sąlygomis, jei verslininkas vykdo savo veiklą šalyje, kurioje gyvena vartotojas, arba jo veikla yra susijusi su ta šalimi,

išbraukti 22 straipsnio c punktą.

Reikėtų kuo greičiau baigti rengti reglamentą, kad jis galėtų įsigalioti.

1.5

Komitetas su pasitenkinimu atkreipia dėmesį į tai, kad Airija savanoriškai taikys reglamentą. Tačiau jis apgailestauja, kad reglamentas negalios Jungtinėje Karalystėje ir Danijoje, nes dėl to derinimo poveikis bus mažesnis, nei būtų įmanoma. Komitetas prašo Komisijos padaryti viską, kad reglamentas galiotų arba būtų taikomas ir šiose dviejose šalyse.

2.   Bendrosios pastabos

2.1   Iniciatyvos pagrindas

2.1.1

Šiuo reglamentu Komisija sukuria Europos Sąjungoje suvienodintų kolizinių teisės normų sutartinių prievolių srityje sistemą. Žinoma, tokia sistema tam tikru mastu jau egzistuoja nuo 1980 m., kai dauguma Vakarų Europos valstybių nusprendė sudaryti Romos konvenciją. Kitos valstybės prie Konvencijos prisijungė vėliau. Buvo pasirinktas daugiašalis susitarimas, nes tuo metu EB sutartis nenumatė teisinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų buvę galima priimti atitinkamą Bendrijos teisės aktą. Daugiau nei 25 metus taikius Konvenciją, buvo prieita išvados, kad jos priėmimas buvo pažangus žingsnis, o joje numatyti sprendimai iš esmės išlieka tinkami ir šiandien. Tačiau siekiant ištaisyti tam tikras pastebėtas silpnas vietas būtina Konvenciją pataisyti ir atnaujinti. Atsižvelgiant į tai, kad Romos konvencija — daugiašalis susitarimas, ji galėtų būti atnaujinta tik pradėjus naujas, ilgai truksiančias derybas, kurių rezultatų neįmanoma numatyti. Tačiau tai nebūtina, nes dabar EB sutartis numato teisinį pagrindą, kuriuo remiantis galima priimti Bendrijos teisės aktą šioje srityje (EB sutarties 61 str.c punktas ir 65 straipsnio b punktas). Kad būtų lengviau taikyti teisę, visose ES valstybėse narėse turėtų būti vienodos teisės normos. Tai reiškia, kad vienintelė tinkama teisinė priemonė yra reglamentas.

2.1.2

2004 m. Komisija dėl 2003 m. žaliosios knygos (3) surengė viešus svarstymus. Dauguma pritarė, kad būtų priimtas reglamentas. EESRK (4) ir EP (5) taip pat pritarė Konvencijos pavertimui Europos reglamentu ir jos atnaujinimui.

2.2   Teisinė padėtis

2.2.1

Reglamentą reikia vertinti kaip vieną iš daugelio Komisijos veiklos priemonių civilinės teisės ir civilinio proceso teisės srityse; ši veikla padeda kurti bendrą Europos teisingumo erdvę ir sudaryti piliečiams sąlygas lengviau pasinaudoti teise. Komitetas ne kartą pateikė savo nuomonę (6) dėl įvairių Komisijos pasiūlymų.

2.2.2

Iniciatyva „Roma I“ ypač glaudžiai susijusi su Komisijos veikla, susijusia su kolizinėmis materialinės teisės normomis, t. y. jos pasiūlymu dėl reglamento „Roma II“. „Roma II“ papildo „Roma I“ ir yra visiškai tarpusavyje suderinti.

2.3   Teisinis pagrindas/subsidiarumas/proporcingumas/teisinis statusas

2.3.1

Reglamentu siekiama suderinti kolizines teisės normas, susijusias su sutartinėmis prievolėmis. Kolizinės teisės normos derinamos remiantis EB sutarties 61 str. c punktu susiejant jį su 65 straipsnio b punktu. Tai reiškia, kad derinimas priskiriamas Komisijos kompetencijai, jei jis būtinas tam, kad vidaus rinka veiktų sklandžiai. Komiteto nuomone, taip ir yra, nes derinant minėtas kolizines normas užtikrinamas Bendrijos ūkio subjektų tarpvalstybinių ryšių lygiateisiškumas, didinamas teisinis apibrėžtumas, supaprastinamas teisės taikymas, kartu remiami tarptautiniai verslo sandoriai bei skatinamas abipusis valstybių narių teisės aktų pripažinimas, nes kitų valstybių narių piliečiai gali suprasti, ar jų turinys teisingas.

2.3.2

Šių tikslų negalima tinkamai įgyvendinti pavienių valstybių narių lygmeniu; tam reikia ES priemonių. ES priemonės šioje srityje atitinka subsidiarumo ir proporcingumo principus (Europos bendrijos steigimo sutarties 5 straipsnis).

2.4

Komisija pagrįstai pasirinko reglamento formą, nes valstybėms narėms nepaliekama veikimo laisvės perkelti šias normas į nacionalinę teisę, kaip būtų priėmus direktyvą. Priėmus direktyvą, vėl įsigaliotų teisinis netikrumas, kurio kaip tik siekiama išvengti.

3.   Konkrečios pastabos

3.1   Dalykinė taikymo sritis, trečiosios šalies teisės taikymas (1, 2 straipsniai)

3.1.1

Šis reglamentas su jurisdikcijos kolizija susijusiais atvejais taikomas sutartinėms prievolėms civilinėse ir komercinėse bylose (1 straipsnio 1 dalis). Taigi Komisija gali remtis Tarybos reglamente (EB) Nr. 44/2001 (1 straipsnis) vartojamomis sąvokomis (jos taip pat vartojamos ir pasiūlytame reglamente „Roma II“), nes jų turinys jau yra aiškiai apibrėžtas. Dėl to logiška, kad klausimai, susiję su pajamomis ir muitais, bei administraciniai klausimai neįtraukiami. Nors to paminėti nebūtina, bet žalos taip pat nedaro.

3.1.2

Šiuo reglamentu nesiekiama sureguliuoti visas civilinės teisės sistemos kolizijas, net ir tada, kai jį galima būtų taikyti pavieniais atvejais, pavyzdžiui, įvertinant prievolinės teisės bylą. Komisija neturėtų užsibrėžti pernelyg aukštų tikslų, kad neiškiltų pavojaus projekto įgyvendinimui. Taigi pagrįstai buvo neįtraukti klausimai, susiję su fizinių asmenų statusu ir veiksnumu (1 straipsnio 2 dalies a punktas), nes kolizijos atvejais dėl jų visuomeninės reikšmės paprastai jie sprendžiami taikant atskiras teisines priemones (iki šiol beveik visada daugiašalius susitarimus (7)). Prievolių, kylančių iš šeimyninių santykių, išlaikymo prievolių, taip pat prievolių, kylančių iš nuosavybės sistemų, santuokinių ryšių, testamentų ir paveldėjimo, neįtraukimas (1 straipsnio 2 dalies b ir c punktai) grindžiamas tokiomis pat priežastimis arba jos turi būti reglamentuojamos atskirame teisės akte.

3.1.3

Prievolės, kylančios iš vekselių arba čekių (1 straipsnio 2 dalies d punktas), išskiriamos, nes jos tinkamai reglamentuojamos specialiose konvencijose (8), kurių taikymo sritis peržengia Bendrijos ribas ir kurių galiojimui neturėtų būti keliamas pavojus.

3.1.4

Arbitražiniai susitarimai ir susitarimai dėl ginčo nagrinėjimo vietos (1 straipsnio 2 dalies e punktas) neįtraukiami, nes jiems taikoma tarptautinė civilinio proceso teisė, kadangi šiame kontekste jie gali būti tinkamiau reglamentuojami; taip pat iš dalies jie reglamentuojami konvencijose, kurių taikymo sritis peržengia Bendrijos ribas. Tas pats taikytina įrodymų ir teismo proceso klausimams (1 straipsnio 2 dalies h punktas).

3.1.5

Klausimai, kuriuos reglamentuoja įmonių ir asociacijų bei juridinių asmenų teisė (1 straipsnio 2 dalies f punktas) taip pat neišvengiamai neįtraukiami, nes jie taip glaudžiai susiję su įmonių įstatais, kad reguliavimas turi vykti atsižvelgiant būtent į juos. Trestai yra anglosaksų teisės reglamentuojama struktūra. Jie nepateko į Romos konvencijos taikymo sritį (1 straipsnio 2 dalies g punktas). To paties atitinkamai laikomasi ir reglamente (1 straipsnio 2 dalies g punktas).

3.1.6

Prievolės, kylančios iš ikisutartinių teisinių santykių (1 straipsnio 2 dalies i punktas) neįtraukiamos, nes ikisutartinės prievolės traktuojamos kaip deliktinės ir reglamentuojamos būsimojoje teisinėje priemonėje „Roma II“. Taigi šioms prievolėms reglamentas nebus taikomas pagrįstai.

3.1.7

Komitetui malonu pažymėti, kad Airija savanoriškai taikys reglamentą. Tačiau jis apgailestauja, kad Jungtinė Karalystė neapsisprendė žengti tokio žingsnio. Danijoje reglamentas negalios (1str. 3 dalis), iki bus pasirašyta atitinkama Danijos ir Bendrijos sutartis, kurioje bus susitarta dėl reglamento galiojimo, arba Danija savanoriškai perkels reglamento nuostatas į savo nacionalinę teisę. Komitetas prašo Komisijos padaryti viską, kad reglamentas galiotų ir šiose dviejose šalyse arba būtų perkeltas į jų nacionalinę teisę. Neprisijungiant pavienėms valstybėms narėms, būtų padaryta didelė žala reglamento tikslui Europos mastu suderinti su sutartinėmis prievolėmis susijusias kolizines teisės normas. Būtų apgailėtina, jeigu šių valstybių atžvilgiu tektų ir toliau taikyti Romos konvenciją, nes Romos konvencijos ir šio reglamento turinys skirsis. Tai reikštų, kad priklausomai nuo to, kuriame teisme būtų nagrinėjama byla (o tai, nepaisant galiojančių Briuselio ir Lugano konvencijų bei Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo („Briuselis I“) tam tikru mastu gali būti atsitiktinumas), ta pati byla galėtų būti sprendžiama skirtingai. Su tokia padėtimi Bendrijai būtų sunku susitaikyti.

3.1.8

Reglamente remiamasi taikytina teise neatsižvelgiant į tai, ar tai valstybės narės, ar trečiosios valstybės teisė (2 straipsnis). Tokiu būdu jame laikomasi visuotinai pripažinto kolizijos reguliavimo standarto, pagal kurį kolizijos atveju draudžiama kitų teisinių sistemų diskriminacija. Komitetas pritaria šiam požiūriui. Jei tam tikroje teisinėje sistemoje rasti sąsajų elementai kokiu nors atveju padeda rasti sprendimą, negali būti jokio skirtumo, ar tai Bendrijos teisinė sistema, ar ne.

3.2   Bendrosios taikytinos teisės nuostatos (3, 4 straipsniai)

3.2.1

3 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas principas, jog taikoma šalių pasirinkta teisė. Komitetas pritaria šiai nuostatai, atspindinčiai sutartinių santykių laisvės principą, kuris yra pagrindinis sutarčių teisės principas ir atitinka pripažintus tarptautinės privatinės teisės standartus. Jis plačiai suderintas su Romos konvencijos 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurios apskritai laikomos tinkamomis. Komitetas pritaria šiam požiūriui. Vis dėlto, jo manymu, egzistuoja rizika, kad, taikant šią nuostatą praktikoje, teismai gali bandyti ieškoti hipotetinio šalių pasirinkimo, neturėdami tam pakankamo pagrindo. Tokia rizika turėtų būti pašalinta. Be to, šis klausimas turėtų būti tinkamai išaiškintas konstatuojamosiose dalyse (Nr. 7). 3 straipsnio 3 dalyje pabrėžiama, kad šalys bet kuriuo metu gali pasirinkti kitą taikytiną teisę. Nors Komitetas iš esmės pritaria šiam principui, tačiau mano, kad gali kilti pavojus vartotojų apsaugai, t.y. vartotojai nesugebės numatyti visų šio žingsnio pasekmių. Komitetas siūlo, kad, remiantis susitarimų dėl taikytinos teisės pasirinkimo (reglamento „Briuselis I“ 17 straipsnio 1 dalis) nuostatomis, vartojimo sutarčių atveju taikytinos teisės pasirinkimas, padarytas vėliau, nei buvo sudaryta sutartis, būtų galimas tik iškilus ginčui, nes vartotojas tuo metu bus budresnis ir elgsis apdairiau.

3.2.2

3 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje daroma prielaida, kad jeigu šalys susitarė dėl teismų pasirinkimo, jos taip pat susitarė dėl atitinkamos valstybės narės, kurioje šis teismas veikia, teisės pasirinkimo (nebent jos aiškiai pasirinko kitą teisę). Ši nuostata atspindi pastangas suderinti forumą ir teisę. Šis suderinimas dažniausiai padeda greičiau priimti teismo sprendimą. Vis dėlto Komitetas abejoja, ar tokia griežta nuostatos formuluotė neprieštaraus šalių ketinimams. Geriau reikėtų sušvelninti ir suredaguoti nuostatą taip, kad ji taptų antrojo sakinio paaiškinimu, pavyzdžiui:

„Visų pirma turėtų būti atsižvelgta į šalių pasirinktą teismą.“

3.2.3

Komitetas pageidautų giliau išnagrinėti vieną aspektą, nes jis turi ypatingos svarbos būsimai Europos teisingumo erdvei, t. y. galimybę Europos Bendrijoje sukurti „neprivalomą teisinę priemonę“ arba 26-tą režimą. Tai reikštų, jog šalys galėtų pasirinkti Bendrijos civilinę teisę, dėl kurios rengimo šiuo metu vyksta diskusijos. Pradėta kurti Bendra pagrindų sistema (BPS), kuri turėtų tapti pirmu žingsniu šia linkme. 3 straipsnio 2 dalyje apibrėžta išlyga, kuri suteikia šalims galimybę pasirinkti tokią viršnacionalinę teisę. Šiuo metu tokia galimybė dar nėra savaime suprantama tarptautinėje privatinėje teisėje (TPT), todėl Komitetas ypač pritaria šiam projektui. Ši galimybė pirmą kartą leistų šalims pasinaudoti Europos standartine sutartimi, kuri būtų suderinta daugeliu aspektų ir sudarytų svarią prielaidą sukurti vidaus rinką (9).

3.2.4

4 straipsnio 1 dalyje apibrėžti reikalavimai taikytinai teisei įvairių sutarčių atveju. Atsižvelgiant į bendrą turinį, šios nuostatos turėtų sustiprinti reglamento 4 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios perimtos iš Romos konvencijos. Remiantis Romos konvencija, šias nuostatas būtų buvę galima taikyti tik išaiškinus 4 straipsnio 2 dalį. Nors Komisijos pasiūlytas nuostatas galima būtų laikyti didesnio teisinio apibrėžtumo garantu, vis dėlto jos yra griežtos ir nelanksčios, nenumato jokių išimčių, net jei pavieniais atvejais jos būtų priimtinos. Komitetas susirūpinęs, kad tai reikštų atsitraukimą nuo Romos konvencijos, kuris galėtų turėti neigiamų pasekmių, kadangi galima įsivaizduoti tokius atvejus, kai nelanksti sąsaja, numatyta projekte, išimties tvarka nepadeda rasti tinkamo sprendimo. Galima įsivaizduoti, kad tokiais išimtiniais atvejais galimybė taikyti dalykinei sričiai artimesnę teisę teisėjui gali padėti rasti tinkamesnį sprendimą. Žinoma, tokia taisyklės išimtis jokiu būdu nereiškia, kad įteikiant apeliaciją galima rinktis bet kokią taikytiną teisę ir todėl reikės ypač kruopščiai išnagrinėti tokios išimties galimybę ir sprendime pagrįsti ją svariais argumentais, kad taikytinos teisės atveju būtų galima įgyvendinti didesnio teisinio apibrėžtumo ir numatomumo principus. Komitetas siūlo ištirti, ar atsižvelgiant į šiuos svarstymus būtų tinkama pakeisti teisės aktą.

3.2.5

Komitetas supranta, kokių tikslų siekia Komisija 4 straipsnio 1 dalies (f) punktu. Tačiau jis norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad daugelis pramoninės nuosavybės teisių, atsižvelgiant į jų pobūdį, yra perleidžiamos remiantis kitokiomis nuostatomis nei nuostata dėl nuosavybės teisių turėtojo nuolatinės gyvenamosios vietos. Kadangi 4 str. 1 dalies nuostatose nėra apsispręsta taikyti nuolatinės gyvenamosios vietos teisę pagrindžiant teisinius santykius, tai įstatų pakeitimas nuosavybės teisių turėtojui pakeitus nuolatinę gyvenamąją vietą sukeltų sunkumų, susijusių su nuosavybės teisių teisine baze. Komitetas rekomenduoja, kad Komisija išnagrinėtų šią problemą ir pasiūlytų tinkamą jos sprendimo būdą.

3.3   Specifinės taikytinos teisės nuostatos (5–17 straipsniai)

3.3.1

5 straipsnyje pateikta iš esmės nauja vartojimo sutartis apibrėžiančios Romos konvencijos nuostatų redakcija, kurios dažnai buvo laikomos sunkiai suprantamomis ir todėl taisytinomis. Komitetas mano, kad Komisija ėmėsi veiklos reikiama linkme, nes ateityje bus išvengta Romos konvencijos 5 straipsnyje numatyto sudėtingo dviejų teisės sistemų taikymo toje pačioje byloje. Be abejo, sutartis su verslininku pasirašančiam vartotojui reikalinga apsauga ir kolizinių teisės normų srityje. Daugeliu atvejų tai užtikrinama taikant valstybės narės, kurioje vartotojas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, teisę (5 straipsnio 1 dalis), kadangi su šia teise vartotojai yra (geriausiai) susipažinę, ji surašyta kalba, kurią jie moka, taip pat jiems nesunku gauti kvalifikuotą konsultaciją. Be to, pasiūlymo tekste iškelta papildoma sąlyga, jog veikla turi būti susieta su valstybe, kurioje vartotojas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, arba būti vykdoma šioje valstybėje. Verslininkai linkę rinktis gimtosios šalies teisę, kadangi jiems tai daug patogiau. Komisijos pasiūlymas gina jų interesus, kadangi remiantis Romos konvencija leidžiama tai daryti ir kitais atvejais. Vis dėlto Komitetas klausia, ar iš tikrųjų būtina vartojimo sutarčių atveju iš šalių atimti 2 dalyje nurodytą taikytinos teisės pasirinkimo galimybę. Komiteto nuomone, daug labiau tikėtina, jog vartotojai turėtų naudos ir iš taikytinos teisės pasirinkimo galimybės, bent jau su sąlyga, jei būtų apibrėžtos tam tikros apsaugos priemonės, kurių neginčijamai reikėtų jiems, kaip mažiau patyrusiai ir silpnesnei sutarties šaliai. Dėl to Komitetas rekomenduoja, kad Komisija, atsižvelgdama į pateiktas pastabas, dar kartą apsvarstytų šias nuostatas.

3.3.2

Darbo sutarčių (6 straipsnis) reglamentavimas parodo, kad darbuotojams ypač reikalinga apsauga. Šios nuostatos perimtos iš Romos konvencijos 6 straipsnio ir papildytos taisyklėmis, atsižvelgiančiomis į pokyčius samdomo darbo srityje. Papildomi žodžiai „arba iš kurios“ — pakeitimas, susijęs su Europos Teisingumo Teismo precedentine teise, savo ruožtu susijusia su Briuselio konvencijos 18 straipsniu. Vis dėlto, atsižvelgdamas į tai, kad reglamente nepateiktas tikslus apibrėžimas, o konstatuojamosiose dalyse nėra paaiškinimų, Komitetas klausia, ką turėtų reikšti „laikina“ darbo veikla kitoje šalyje (6 straipsnio 2 dalies a punktas). Šią spragą būtina užpildyti, kadangi nuostata dėl darbo „laikinumo“ — svarbiausias taikytinos teisės pasirinkimo kriterijus. Ši spraga nebūtų užpildyta taikant Direktyvos dėl darbuotojų komandiruočių (10) 2 straipsnį, kadangi jame taip pat nėra tikslaus apibrėžimo. Be to, Komitetui sunkiai suvokiama, kam reikalinga nuostata dėl „teritorijos, kuri nėra pavaldi nė vienos valstybės suverenitetui“ (6 straipsnio 2 dalies b punktas). Galbūt ji susijusi su tarptautiniuose vandenyse veikiančiomis naftos gavybos platformomis. Tai turėtų būti išaiškinta bent jau aiškinamojoje dalyje.

3.3.3

7 straipsnyje kalbama apie atstovavimo teisinius santykius, kuriuos reglamentuojančios nuostatos iš dalies, išskyrus teisinius santykius tarp tarpininko ir trečiosios šalies, jau buvo apibrėžtos Romos konvencijoje. Mūsų manymu, pats laikas užpildyti šią spragą (7 straipsnio 2 dalis). Sunku atsakyti į klausimą, kokią teisę šiuo atveju reikėtų taikyti, kadangi tai susiję tiek su tarpininko, tiek ir su trečiosios šalies interesais. Įgaliojimų viršijimo arba veiklos neturint įgaliojimų atveju daugiau apsaugos reikia trečiosioms šalims. Pasiūlytame tekste stengiamasi užtikrinti abiejų šalių interesus, todėl Komitetas jam pritaria.

3.3.4

Privalomųjų nuostatų sritis yra ypač sudėtinga; jei įmanoma, šalių taikytinos teisės pasirinkimui neturėtų būti sudaryti didesni nei neabejotinai reikalingi apribojimai, be to, taikytinos teisės panaudojimui neturėtų kliudyti atitinkamai teisės sistemai nepriklausančios teisės normos. 8 straipsnis didžiąja dalimi atitinka Romos konvencijos 7 straipsnio 2 dalį. Reglamente, remiantis atitinkamomis Europos Teisingumo Teismo precedentinės teisės nuostatomis (11), privalomosios nuostatos apibrėžtos taip, kad jas būtų galima taikyti. Teisės subjektams šiais atvejais gali kilti sunkumų, kadangi atsisakyta vienodo bylų nagrinėjimo pagrindo ir gali būti bandoma taikyti nesuderintas ar net vienas kitoms prieštaraujančias teisės nuostatas ir jas suderinti, kad būtų galima priimti sprendimą. Ši procedūra reikalauja daug laiko, susijusi su techninio pobūdžio sunkumais ir didina teisinį netikrumą. Vis dėlto Komitetas, atsižvelgdamas į nacionalinių teisės sistemų suderinimo eigą, nemato jokių galimybių to išvengti, kadangi net teisės mokslas iš esmės pritaria, kad kolizinės teisės bylose šios nuostatos būtų taikomos.

3.3.5

Kiti (10–17 straipsniai), Komiteto nuomone, ypatingų problemų nekelia, nebūtina jų išsamiai nagrinėti, ypač jei juose tik perimtos Romos konvencijos nuostatos.

3.3.6

Atsižvelgiant į tai, kad daugėja nuotoliniu būdu sudarytų sutarčių, 10 straipsnyje numatomos (sutarčių galiojimas formos atžvilgiu) supaprastintos nuostatos, apibrėžiančios sutarčių ar vienašalių aktų galiojimą formos atžvilgiu, t.y. apibrėžtos papildomos sąlygos taikytinai teisei.

3.3.7

Skolinių reikalavimų perleidimas ir kai kuriose teisės sistemose žinoma tarp kreditoriaus ir skolą grąžinančios trečiosios šalies sutartyje numatyta subrogacija ekonominiu atžvilgiu atlieka panašias funkcijas (12). Teisinga šiuos abu aspektus nagrinėti 13 straipsnyje. 13 straipsnio 3 dalyje apibrėžta nauja kolizinės teisės nuostata, reglamentuojanti, kokia teisė taikytina atvejais, kai reikia įvertinti, ar galima būtų prieštarauti trečiosios šalies įsiskolinimų perleidimui. Ši nuostata tinkamai remiasi sprendimu, priimtu 2001 m. gruodžio 12 d. JT konvencijoje dėl debitinių įsiskolinimų perleidimo tarptautinėje prekyboje.

3.3.8

14 straipsnyje numatytos su įstatymine subrogacija susijusios kolizinės teisės normos. Tai daugumos teisinių sistemų dalis. Todėl kolizinė teisės norma yra būtina. 15 straipsnis papildo 14 straipsnį kolizine teisės norma, susijusia su kelių skolininkų bendrąja atsakomybe įstatyminės subrogacijos atveju. Nors gal ir tikslingiau įtraukti šią normą į 14 straipsnį, tačiau tai nėra būtina.

3.4   Kitos nuostatos ir (arba) galutinės nuostatos (18–24 straipsniai)

3.4.1

III ir IV skyriuose daugiausia svarstomos techninio pobūdžio, su bendromis kolizinėmis teisės normomis suderintos nuostatos, kurių išsamiai nagrinėti nereikia. Tai visų pirma taikytina 19 straipsniui (Nukreipimo į trečiosios šalies teisę galimybės nebuvimas), kuris atitinka Romos konvencijos 15 straipsnį, 21 straipsniui (Nesuvienodintos sistemos), kuris atitinka Romos konvencijos 19 straipsnį, 20 straipsniui (Viešoji tvarka), kuris atitinka Romos konvencijos 16 straipsnį, ir 23 straipsniui (Ryšys su esamomis tarptautinėmis konvencijomis), kuris atitinka Romos konvencijos 21 straipsnį.

3.4.2

Asmens įprastinė gyvenamoji vieta (18 straipsnis) vaidina pagrindinį vaidmenį tarptautinėje privatinėje teisėje, kai reikia nustatyti taikytiną teisę. Nesunku nustatyti fizinių asmenų įprastinę gyvenamąją vietą, tačiau juridinių asmenų atveju gali kilti sunkumų. Reglamentas tinkamai pašalina šiuos sunkumus, nes jame apibrėžta, jog svarbiausias kriterijus — centrinės administracijos buveinė. Rengiant šią nuostatą būtų buvę klaidinga remtis Tarybos reglamento Nr. 44/2001 60 straipsnio reikalavimais, nes juose daugiausia naudojamas kriterijus — nuolatinė, o ne įprastinė gyvenamoji vieta. Be to, tame reglamente pateiktas trejopas sprendimas padidintų teisinį netikrumą.

3.4.3

22 straipsnio c papunktis sunkiai suprantamas. Atrodo, jame siekiama apibrėžti, jog prireikus Bendrijos vėliau priimtuose teisės aktuose gali būti numatytos savos kolizinės normos, kurios būtų viršesnės už šio reglamento nuostatas. Vis dėlto ir ateityje reikėtų išlaikyti šiuo metu pasiektą suderinimo su tarptautine privatine teise lygį. Reikėtų vengti remtis skirtingais teisės šaltiniais, kurių nuostatos skiriasi iš esmės. Jei ateityje iškiltų specialių nuostatų būtinybė, jos turėtų būti įtrauktos į šį reglamentą.

Komitetas siūlo išbraukti c papunktį.

3.5   I priedas

3.5.1

Trečioje ir ketvirtoje priedo įtraukose nurodytos „Antroji tiesioginio draudimo direktyva“ ir „Antroji gyvybės draudimo direktyva“. Net nepaisant to, kad pastaroji direktyva buvo panaikinta ir jos vietoje turėtų būti nurodyta patvirtinta Gyvybės draudimo direktyva (13), abejonių kelia abi įtraukos. Komitetas nereikalauja jų išbraukti, tačiau norėtų primygtinai atkreipti Komisijos dėmesį į didžiules problemas, kurios kiltų patvirtinus pasiūlymą. Tai sužlugdytų puikią progą supaprastinti bei suvienodinti kolizines teisės normas ir išspręsti atitinkamos srities problemas. Kartu su 22 straipsnio a punkto nuostatomis trečioji ir ketvirtoji priedo įtraukos reikštų, kad šis reglamentas netaikomas kolizinėms teisės normoms, susijusioms su tiesioginio draudimo sutartimis (14), pagal kurias draudžiamos ES teritorijoje esančios rizikos rūšys, nes tai reglamentuoja minėtų direktyvų nuostatos.

3.5.2

Tačiau į reglamento taikymo sritį tikrai patenka kolizinės teisės normos, susijusios su draudimo sutartimis, pagal kurias draudžiamos už ES ribų esančios rizikos, taip pat su sutartimis, kuriomis draudžiamos ES teritorijoje esančios rizikos rūšys (bet tik tuo atveju, jei sutartis sudaroma ne su ES draudimo bendrove), ir perdraudimo sutartimis. Tai ilgam įtvirtintų tokią padėtį, kuri lig šiol irgi lėmė sumaištį taikant teisę (15). Nuo draudimo direktyvų priėmimo kolizinės teisės normos, susijusios su draudimo sutartimis, skiriasi nuo bendrų kolizinių teisės normų sutartinių prievolinių santykių srityje (Romos konvencijos 1 straipsnio 3 dalis), nors draudimo sutartys taip pat yra prievolinės sutartys. Taip išskirti nebuvo pagrindo, išskyrus tai, kad priimant Romos konvenciją dar nebuvo pradėtos rengti antrosios kartos draudimo direktyvos, ir prieš apibrėžiant teisės normų kolizijas buvo nuspręsta palaukti, kol bus nustatyti (draudimo įmonių) priežiūros ir kontrolės teisiniai pagrindai (16). Tai jau atgyvenęs dalykas.

3.5.3

Tarptautinės privatinės teisės (TPT) nuostatos yra direktyvų, skirtų kontroliuoti draudimo įmones, svetimkūnis. Specialių žinių neturintis asmuo nesitikėtų jų ten rasti. Padalijimas į įvairius horizontalius ir sektoriams skirtus teisės šaltinius daro tarptautinę privatinę teisę (TPT) draudimo srityje labai sudėtingą. Siekiant susisteminti šią teisę, labai sveikintinas būtų jos suderinimas atsisakant specialiųjų taisyklių.

3.5.4

Netikslinga perkelti tarptautinės privatinės teisės direktyvas į „Roma I“ nepadarius esminių pakeitimų. Nesant pakankamo pagrindo rizikos draudimo sutartims toliau bus taikomos skirtingos teisės normos ES ir už jos ribų. Negalima to pateisinti nuostata dėl draudimo kontrolės teisės. Draudimo įmonių priežiūra vykdoma remiantis įsisteigimo šalies principu ir, bet kokiu atveju, jei įmonės atlieka tarptautinius sandorius, iškyla neatitikimų dėl kontrolės ir rizikos vietos. Sudarant draudimo sutartis, pagal kurias draudžiamos tiek ES, tiek už jos ribų esančios rizikos rūšys, yra ta pati padėtis. Dėl to tikslinga draudimo sutartims, pagal kurias draudžiamos ES teritorijoje esančios rizikos rūšys, taikyti bendrąsias reglamento taisykles dėl taikytinos teisės. Atsižvelgiant į tai, kad reglamentas numato nuostatas, leidžiančias pasirinkti taikytiną teisę, ateityje tiek draudikai, tiek jų klientai (kurie nėra vartotojai) gaus naudos dėl padidėjusių teisės pasirinkimo galimybių. Protingai pasirenkant taikytiną teisę, sutartinės teisės požiūriu visoje Europoje bus įmanoma tokių pačių produktų pasiūla ir išvengta būtinybės kurti skirtingus produktus. Praeityje tokia būtinybė reiškė, kad draudimo įmonės menkai naudojosi paslaugų teikimo laisve, išskyrus pagrindinių rizikos rūšių draudimą. Pasirenkant taikytiną teisę, taip pat ir draudimo srityje, derama apsauga iš esmės reikalinga tik vartotojams. Lyginant su jais, įmonės ir verslininkai apsaugoti mažiau, tačiau, kita vertus, jie neturi visiškos laisvės pasirinkti teisę, taigi jiems speciali apsauga nereikalinga. Be to, jie turi pakankamai verslo patirties, kad suprastų, kokią riziką prisiima veikdami kitoje šalyje, turinčioje kitą teisės sistemą, ir suvoktų, kada jiems reikalinga teisinė pagalba.

2006 m. rugsėjo 13 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, 1980 m. birželio 19 d. Naujausia redakcija: OL C 27, 1998 1 26, p. 36.

(2)  COM(2006) 83 final 2003/0168 (COD).

(3)  COM(2002) 654 final.

(4)  Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl žaliosios knygos ir Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės pakeitimo Bendrijos instrumentu ir jos modernizavimo. INT/176, 2004 1 29.

(5)  Europos Parlamento rezoliucija dėl galimybės suderinti civilinio proceso teisę Europos Sąjungoje (COM(2002) 654 — COM(2002) 746 — C5-0201/2003 — 2003/2087(INI)), A5-0041/2004, A5-0041/2004.

(6)  Tarp jų paminėtina:

 

1968 m. Briuselio konvencijos, priimtos reglamento forma, 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, OL L 12, 2001 1 16, p. 1. Žr. EESRK nuomonę šia tema, OL C 117, 2000 4 26, p. 6 (pranešėjas Henri Malosse).

 

2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 805/2004, sukuriantis neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą, OL L 143, 2004 4 30, p. 15. Žr. EESRK nuomonę šia tema, OL C 85, 2003 4 8, p. 1 (pranešėjas Guido Ravoet);

 

Reglamentas dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse, 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse, OL L 160, 2000 6 30, p. 37. Žr. EESRK nuomonę šia tema, OL C 368, 1999 12 20, p. 47 (pranešėjas Bernardo Hernandez Bataller).

 

Reglamentas dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose, 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose, OL L 174, 2001 6 27, p. 1. Žr. EESRK nuomonę šia tema, OL C 139, 2001 5 11, p. 10 (pranešėjas Bernardo Hernandez Bataller).

 

2002 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas dėl bankroto bylų, Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1346/2002 dėl bankroto bylų, OL L 160, 2000 6 30, p. 1. Žr. EESRK nuomonę šia tema, OL C 75, 2000 3 15, p. 1 (pranešėjas Guido Ravoet).

 

Vartojimo kreditų direktyva, (COM(2002) 443 final, 2002 09 11). Žr. EESRK nuomonę šia tema, OL C 234, 2003 09 30, p. 1 (pranešėjas Jorge Pegado Liz).

 

Tarybos direktyvos dėl nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų, OL L 95, 1993 4 21, p. 29. Žr. EESRK nuomonę šia tema, OL C 159, 1991 6 17., p. 35 (pranešėjas p. Hilkens).

 

Žalioji knyga dėl Europos mokėjimo įpareigojimo procedūros ir dėl priemonių, skirtų supaprastinti ir pagreitinti smulkių ieškinių nagrinėjimą, (COM (2002) 746 final.). Žr. EESRK nuomonę šia tema, OL C 220, 2003 09 16, p. 5 (pranešėjas Frank von Fürstenwerth).

 

Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Europos mokėjimo įpareigojimo procedūros įvedimo. Žr. EESRK nuomonę šia tema, OL C 221, 2006 09 8, p. 1 (pranešėjas Jorge Pegado Liz).

(7)  Be to, žr. įvairias Hagos konvencijas, pavyzdžiui, 1902 m birželio 12 d. konvenciją dėl kolizinių įstatymų, susijusių su santuoka; 1956 m. spalio 24 d. konvenciją dėl įsipareigojimų vaikams atveju taikytinos teisės, 1973 m. spalio 2 d. konvenciją dėl išlaikymo pareigoms taikytinos teisės.

(8)  1930 m. birželio 7 d. Ženevos konvencija, sukurianti bendrą įstatymą vekseliams ir skoliniams įsipareigojimams ir 1931 m. kovo 19 d. Ženevos konvencija, sukurianti bendrą įstatymą čekiams.

(9)  Jei kada nors būtų įgyvendintas neprivalomas 26-as režimas, tai jį būtų galima laikyti geriausia galima civilinės teisės sistema. Jei būtų susitarta dėl jo galiojimo, užuot pasirinkus nacionalinę teisę, būtų logiška, kad nebereikėtų remiantis privalomomis nuostatomis įsikišti arba derinti valstybių narių privalomąsias nuostatas (arba su viešąja tvarka susijusias teisės nuostatas — 20 str.). Priešingai, neprivalomos teisinės priemonės pasirinkimas turi visiškai užtikrinti neribotą šio taisyklių komplekso taikymą, kadangi jis atspindi visuotinai pripažintą Europos Sąjungos standartą. Kadangi 3 str. 2 dalyje jau yra principinė tokios teisinės priemonės pasirinkimo galimybė, tai logiška, kad ir šiuo atveju sukuriamos prielaidos, leidžiančios taikyti neprivalomos teisinės priemonės pranašumus. Reikėtų aiškiai numatyti, kad susitarus taikyti viršnacionalinę teisę, 8 str. netenka prasmės (taip pat taikytina viešajai tvarkai — 20 str.).

(10)  1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (OL L 18, 1997 1 21 d., p. 1).

(11)  Bylos C-369/96 ir C-374/96, 1999 11 23.

(12)  Pastaba: Tai atsispindi tik prancūzų kalba pateikto pasiūlymo tekste; nesuprantama, kodėl vokiškame tekste tai neišversta, nes vokiečių teisėje tokios teisinės priemonės nėra. Tačiau siekiant užbaigtumo, reikia tai bent jau trumpai paminėti.

(13)  2002 m. lapkričio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2002/83/EB dėl gyvybės draudimo, OL L 345, 2002 12 19, p. 1.

(14)  Skirtingai nei perdraudimo sutartims.

(15)  Šiuo metu, remiantis Romos konvencijos 1 straipsnio 3 dalimi, Konvencija netaikoma tiesioginio draudimo sutartims, tačiau tik tada, kai draudžiamos ES teritorijoje esančios rizikos rūšys. Šiuos klausimus nagrinėja ne Romos konvencija, o draudimo direktyvos. Vis dėlto Romos konvencija taikoma perdraudimo sutarčių atveju ir draudžiant ne ES teritorijoje esančias rizikos rūšis.

(16)  Giuliano/Lagarde, Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, OL C 282, 1980 10 31, p. 13.


23.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/62


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl variklinių transporto priemonių tipo patvirtinimo atsižvelgiant į išmetamųjų teršalų kiekį ir dėl transporto priemonių remonto informacijos prieigos, iš dalies pakeičiantį Direktyvą 72/306/EEB ir Direktyvą …/…/EB

COM(2005) 683 final — 2005/0282 (COD)

(2006/C 318/11)

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 95 straipsniu, 2006 m. sausio 31 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl variklinių transporto priemonių tipo patvirtinimo atsižvelgiant į išmetamųjų teršalų kiekį ir dėl transporto priemonių remonto informacijos prieigos, iš dalies pakeičiantį Direktyvą 72/306/EEB ir Direktyvą …/…/EB.

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. liepos 12 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Virgilio Ranocchiari.

429-oje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. rugsėjo 13 d., Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 180 narių balsavus už, 3 — prieš ir 11 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1

EESRK sutinka, kad, norint sumažinti nuolatinį automobilių išmetamųjų teršalų kiekį, reikalingi teisės aktai, laipsniškai keliantys vis aukštesnius tikslus. Todėl Komitetas pritaria Komisijos pasiūlymui ir vertina jį kaip dar vieną žingsnį šia kryptimi.

1.2

EESRK taip pat pritaria Komisijos sprendimui priimti reglamentą, o ne direktyvą, ir jos pasirinktai teisinei bendro sprendimo procedūrai, kurią dėl techninių priežasčių papildo komitologijos procedūra, pasitelkiant reguliavimo komitetą.

1.3

Vis dėlto Komitetas nurodo, kad dabartinis reglamento projektas kelia nemažų problemų pramonei ir valstybių narių žinyboms, atsakingoms už transporto priemonių tipo patvirtinimą ir registravimą.

1.3.1

EESRK visų pirma rekomenduoja naujųjų taisyklių, numatytų siūlomame reglamente, įsigaliojimo datas perkelti į 2010 m. sausio 1 d. (naujų automobilių tipų patvirtinimui) ir 2011 m. sausio 1 d. (naujoms registracijoms) arba nustatyti, kad jos įsigalios po 36 mėnesių ir 48 mėnesių nuo naujojo reglamento paskelbimo ES oficialiajame leidinyje. EESRK taip pat rekomenduoja šį laikotarpį pratęsti dar vieneriems metams N1 II ir III klasės transporto priemonėms (1).

1.3.2

EESRK sutinka su ribomis, kurios siūlomos transporto priemonėms su dyzeliniais varikliais, tačiau abejoja, ar reikia toliau griežtinti ribas transporto priemonėms, kurių varikliai varomi benzinu arba dujomis.

1.3.3

EESRK mano, kad derėtų išsaugoti išimtį, leidžiančią pagal lengvosioms komercinėms transporto priemonėms (N1) nustatytas ribas patvirtinti tam tikras M1 klasės keleivines transporto priemones (2), atliekančias specialias funkcijas arba naudojamas darbui (pvz., mikroautobusus). Todėl jis prašo Komisijos pateikti tikslesnį nei dabartinėje direktyvoje ir griežtesnį tokių transporto priemonių apibrėžimą.

1.3.4

EESRK rekomenduoja į siūlomą reglamentą neįtraukti taisyklių, kurios geriau reglamentuojamos kitais, jau galiojančiais, reglamentais arba direktyvomis.

1.3.5

Galiausiai EESRK prašo Komisijos pakeisti administracinį neapibrėžtumą galinčius sukelti siūlomo teksto punktus, šiam darbui pasitelkiant nacionalinius ekspertus, kasdien sprendžiančius variklinių transporto priemonių tipo patvirtinimo ir registracijos problemas.

2.   Priežastys ir teisinė aplinka

2.1

Iki šiol lengvųjų automobilių (M1 klasės transporto priemonių) ir lengvųjų komercinių transporto priemonių (N1 klasės transporto priemonių) išmetamieji teršalai buvo reglamentuojami Direktyva 70/220/EEB su tolesniais pakeitimais. Naujausi pakeitimai, vadinamieji „Euro 4“ (3), įsigaliojo 2005 m. sausio 1 d. (naujiems transporto priemonių tipams) ir atitinkamai 2006 m. sausio 1 d. (naujoms registracijoms).

2.2

Dabartiniu pasiūlymu numatoma sugriežtinti taisykles dėl variklinių transporto priemonių išmetamųjų teršalų ir priimti reglamentą, kuris pakeis dabartinę direktyvą. Ši teisės akto rūšis pasirinkta todėl, kad reglamentas, o kartu ir jo tikslai bus tiesiogiai taikomi valstybėse narėse ir jų nereikės perkelti į nacionalinę teisę, kaip būtų direktyvos atveju. Dabartinės direktyvos panaikinamos.

2.3

Komisija siūlo priimti du teisės aktus:

a)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, apibrėžiantį bendruosius principus, kuris bus priimtas pagal bendro sprendimo procedūrą (pasiūlymas dėl bendro sprendimo);

b)

Reglamentą, apibrėžiantį technines specifikacijas, kurį Komisija priims pasitelkusi Derinimo su technikos pažanga komitetu (pasiūlymas dėl komitologijos procedūros).

2.4

Be to, buvo paskelbtas siūlomo reglamento ekonominio poveikio vertinimas, kuriame pateikiamos priemonių, kurių reikia imtis, kad transporto priemonės atitiktų planuojamus sumažintus išmetamųjų teršalų kiekius, išlaidų sąmatos.

3.   Pasiūlymo turinys

3.1

Reglamento projektas, Bendrijos žargonu vadinamas „Euro 5“, taikomas lengviesiems automobiliams ir lengvosioms komercinėms transporto priemonėms, varomiems benzinu, gamtinėmis dujomis, suskystintomis naftos dujomis (SND) ir dyzelinu. Šiuo reglamentu nustatomos teršalų, kuriuos Bendrija visuomet laikė prioritetu, išmetimo ribinės vertės, pvz., kietųjų dalelių, azoto oksidų (NOx), anglies monoksido (CO) ir angliavandenilių (HC).

3.2

Kalbant konkrečiau, per benzinu ir dujomis varomų priverstinio uždegimo variklių ir dyzelinių transporto priemonių išmetamąjį vamzdį išmetamoms medžiagoms pasiūlyme nustatomi šie apribojimai:

siūloma benzinu ir dujomis varomuose varikliuose 25 proc. sumažinti NOx ir HC;

siūloma dyzelinu varomuose varikliuose 80 proc. sumažinti išmetamas kietąsias daleles, o tam reikėtų įtaisyti dyzelinio variklio kietųjų dalelių filtrus (DPF); taip pat numatoma 20 proc. sumažinti išmetamų NOx kiekį.

Į pasiūlymus dėl per išmetamąjį vamzdį išmetamoms medžiagoms nustatytų apribojimų Komisija įtraukia ilgalaikių taršos kontrolės sistemų, eksploatacinio tinkamumo patikrinimo, variklinių transporto priemonių diagnostikos, degalų garavimo išlakų, išmetimo tuščiąja eiga, išmetimo iš karterio, dūmų neskaidrumo ir degalų suvartojimo matavimo taisykles.

3.3

Galiausiai Komisija numato priemones dėl galimybės operatoriams, nepriklausantiems įgaliotų platintojų tinklui, gauti informaciją apie transporto priemonių remontą. Siūloma sudaryti geresnes sąlygas šią informaciją gauti tinklalapiuose, parengtuose pagal tarptautinio techninio komiteto standartinį formatą (OASIS standartas (4)).

3.4

Komisija siūlo, kad reglamentas įsigaliotų:

praėjus 18 mėnesių ir 36 mėnesiams nuo paskelbimo ES oficialiajame leidinyje atitinkamai naujiems modeliams ir visoms naujai įregistruotoms transporto priemonėms (I klasės lengviesiems keleiviniams automobiliams ir lengvosioms komercinės paskirties transporto priemonėms),

praėjus 30 mėnesių ir 48 mėnesiams atitinkamai naujiems modeliams ir visoms naujai įregistruotoms transporto priemonėms (II ir III klasių lengvosioms komercinėms transporto priemonėms).

Tai reikštų, kad siūlomi naujieji standartai keleivinėms transporto priemonėms tikriausiai įsigaliotų pirmąjį 2008 m. pusmetį.

4.   Bendrosios pastabos

4.1

EESRK pritaria Komisijos sprendimui pasirinkti reglamentą, o ne direktyvą. Kadangi reglamento nereikia perkelti į nacionalinę teisę, jį vienu metu ir iš karto pradės taikyti visos valstybės narės.

4.2

EESRK pritaria naujajai dviejų krypčių teisėkūros procedūrai, pabrėždamas, kad reikia dviejų reglamentų — vienas turi būti priimtas, taikant bendro sprendimo procedūrą, kitas — komitologijos procedūrą; jie abu turi būti paskelbti Oficialiajame leidinyje tuo pačiu metu. Siekiant užbaigti techninių įrenginių gamybą, kad jie atitiktų naujuosius standartus, pramonei reikia abiejų teisės aktų.

4.3

EESRK pritaria planui įvesti griežtesnes ribas išmetamiesiems dyzelino teršalams.

4.4

EESRK pripažįsta, kad jau prieinama transporto priemonių su dyzeliniais varikliais išmetamų kietųjų dalelių mažinimo technologija ir kad siekiant siūlomų ribinių verčių reikės ją visuotinai naudoti.

4.5

Tačiau Komitetas yra labai susirūpinęs dėl siūlomo reglamento ekonominio poveikio vertinimo:

visų pirma, visai kitaip nei vadovaujantis CAFE programos darbo metodais (5) (Švarus oras Europai), CARS 21 siūlomu būdu nebuvo leista pasinaudoti nė vienu iš rezultatų, gautų vadovaujantis modeliais, naudojamais įvertinti priemonių, kurių reikia imtis įvairiuose oro taršą sukeliančiuose sektoriuose, sąnaudų ir naudos santykį (6);

ekonominio poveikio įvertinime nurodytos tik papildomos išlaidos, kurių atsiras įsigaliojus naujiesiems automobilių išmetamųjų teršalų apribojimams, ir atitinkamas per metus išmetamų teršalų (tonomis) sumažėjimas. Jame nenumatyta jokia lyginamoji priemonių, kurias būtų galima įgyvendinti kituose sektoriuose, sąnaudų ir naudos analizė naudojantis CAFE modeliais;

reglamentu siūlomam „Euro 5“ scenarijui numatyti skaičiai, kuriuos apskaičiavo grupė nepriklausomų ekspertų, šiam tikslui parinktų Įmonių GD (7), buvo sumažinti 33 proc., atsižvelgiant į masto ekonomiją, atsiradusią dėl padidėjusio gamybos kiekio, nepaaiškinant, kodėl buvo pasirinktas toks procentinis dydis (8);

konkrečiau kalbant, į nepriklausomų ekspertų grupės apskaičiuotas išlaidų sąmatas, taikomas priemonėms, kurių reikia imtis transporto priemonių atžvilgiu siekiant, kad jos atitiktų įvairius išmetamųjų teršalų mažinimo scenarijus, jau įtrauktas 30 proc. brangiųjų metalų kainos sumažėjimas. Brangieji metalai yra vieni pagrindinių išmetamųjų dujų apdorojimo elementų, ir jų rinkos kaina daro didelę įtaką tokių sistemų kainai. Pirmiau nurodytos hipotezės neįmanoma pagrįsti, nes per pastaruosius penkerius metus platinos kaina nuolat augo.

4.6

EESRK taip pat yra susirūpinęs dėl reglamento įgyvendinimo datų:

18 mėnesių laikotarpis po naujojo reglamento įsigaliojimo nėra pakankamas, kadangi žinomą technologiją, kuri dar nebuvo taikyta konkretiems modeliams, į gamybą perduoti užtrunka bent trejus metus,

reglamento projektu turėtų būti arba patvirtinama 2010 m. sausio 1 d., kaip naujų reikalavimų, taikomų naujiems transporto priemonių tipams, įsigaliojimo data, arba nustatomas 36 mėnesių laikotarpis nuo reglamento paskelbimo datos, o ribinės vertės ir bandymų protokolai turi būti patikslinti,

pramonės įmonės, susitarusios su tiekėjais, planavo pradėti taikyti Euro 5 standartus nuo 2010/2011 m., kaip buvo aiškiai nurodyta 2005 m. sausio mėn. Komisijos komunikate dėl fiskalinių paskatų (9). Įvairių modelių ir su jais susijusių gamybos procesų pakeitimai jau suplanuoti, galutinis Euro 5 įvedimo terminas jau pakankamai griežtas, ir todėl tvarkaraščio nebegalima dar labiau suspausti.

4.7

Galiausiai 5 straipsnio 4 dalyje Komisija nustato konkrečius tipo patvirtinimo reikalavimus, nepateikdama daugiau gairių ar nurodymų. EESRK yra susirūpinęs, kad nesant tokių nurodymų, taps neįmanoma įvertinti tikrąjį pasiūlymo poveikį transporto priemonių gamybai ir aplinkai.

5.   Konkrečios pastabos

5.1

Reglamento projekto 1 priedo 1 lentelėje Euro 5 ribinės vertės pateiktos iš priverstinio uždegimo benzininių variklių išmetamiesiems HC ir NOx teršalams. Kalbant apie HC iki 75mg/km ir NOx iki 60mg/km, pastebimas 25 proc. sumažėjimas. Tačiau tokio Euro 4 ribinių verčių sumažėjimo Auto Oil II oro kokybės programos rezultatai nerodo, ir nei CAFE analizėje, nei Teminėje oro taršos strategijoje (10) nenumatytas NOx ar HC kiekio mažinimo šiose transporto priemonėse veiksmų planas.

5.2

Kalbant apie CAFE rezultatus, EESRK daro išvadą, kad oro kokybės pagerėjimo požiūriu aiškiai nepagrįstos yra šios reglamento projekte išdėstytos priemonės:

NOx ribinės vertės: siūlomas mažinimas būtų papildoma kliūtis sumažinti degalų suvartojimą, taigi ir CO2 išmetimą iš benzininių automobilių, o tai yra didžiausia šiuo metu šios pramonės šakos problema. Nauda aplinkai šiuo atveju būtų visiškai nežymi, nes, CAFE duomenimis, benziną naudojančios transporto priemonės sudaro tik 4 proc. visų NOx, išmetamų iš transporto priemonių (11);

HC ribinės vertės: naujoji siūloma riba būtų nepasiekiama gamtines dujas naudojančioms transporto priemonėms, kurios yra aplinkosaugos požiūriu priimtinos. 90 proc. šių transporto priemonių HC emisijų sudaro metanas, dujos, kurios, kaip visiems žinoma, yra stabilios ir neteršiančios aplinkos bei neturinčios aromatinių angliavandenilių; šių transporto priemonių išmetamas CO2 kiekis yra 20–25 proc. mažesnis nei benzininių transporto priemonių. Jeigu būtų patvirtinta reglamente numatyta nuostata, kad HC kuras turi būti sumažintas 25 proc., daugiau nebūtų įmanoma gaminti ir pateikti į rinką gamtines dujas naudojančių transporto priemonių, o tai turėtų neigiamos įtakos išmetamam CO2 kiekiui. Be to, tai prieštarautų Komisijos komunikate dėl alternatyvių degalų nustatytiems pakeitimo tikslams (12).

5.3

Komisijos pasiūlyme panaikinama išimtis, leidžianti patvirtinti keleivines M1 transporto priemones, kurių masė didesnė nei 2,5 tonos (bet mažesnė nei 3,5 tonos), vadovaujantis lengvosioms komercinėms transporto priemonėms (N1) nustatytomis ribomis.

5.3.1

EESRK mano, kad reikėtų atskirti sunkiąsias transporto priemones, skirtas atlikti specialias funkcijas, ir tas, kurios dažnai perkamos dėl mados ar statomos ant šaligatvių dideliuose miestuose. Keletas ankstesnio sakinio pradžioje nurodytų transporto priemonių pavyzdžių:

transporto priemonės, skirtos vežti septynis ar daugiau keleivių: šios transporto priemonės atlieka specialias vietinio transporto funkcijas (pvz., mikroautobusai, maršrutiniai autobusai, turistiniai furgonai ir specialiosios paskirties transporto priemonės, pvz., greitosios pagalbos tarnybų transportas). Galimybė gabenti didelį keleivių skaičių ir didesnė keliamoji galia reiškia, kad transporto priemonė bus sunkesnė, aukštesnė ir platesnė, turės specialią pavarų dėžę ir todėl išmes šiek tiek daugiau teršalų;

ne keliais skirtos važinėti transporto priemonės, kurių didžiausia masė didesnė nei 2,5 tonos. Šios transporto priemonės yra būtini darbo įrankiai kaimo bendruomenėse ir skubios pagalbos tarnyboms bei komunalines paslaugas teikiančioms organizacijoms, atlieka daug kitų svarbių funkcijų, tarp jų ir karines. Dėl šios priežasties įvairiose teisėkūros sistemose atsižvelgiama į jų specialius poreikius, ir joms turėtų būti toliau taikomos specialios sąlygos;

šių dviejų rinkos segmentų gamybos kiekiai yra itin maži, ir jų emisijos sudaro tik nežymią bendro variklinių transporto priemonių išmetamųjų teršalų kiekio dalį. Todėl, jeigu taikomos lengvosioms komercinėms transporto priemonėms nustatytos taisyklės, jų poveikis oro kokybei yra nežymus.

5.3.2

EESRK nesutinka su Komisija, kad nėra priežasčių, pateisinančių M1 transporto priemonių, kurių masė didesnė nei 2,5 tonos, tipo patvirtinimą laikantis lengvosioms komercinėms transporto priemonėms nustatytų ribų. Tačiau Komitetas pritaria, jog reikia aiškiau apibrėžti, kokioms transporto priemonėms ta išimtis gali būti taikoma.

5.3.3

Visuotinis išimties taikymo visoms sunkiosioms M1 transporto priemonėms nutraukimas skatintų pereiti prie benzininių variklių, o tai atitinkamai padidintų degalų suvartojimą ir išmetamą CO2 kiekį.

5.4

EESRK pritaria Komisijai, kad būtina užtikrinti prieigą prie informacijos apie transporto priemonių remontą ir veiksmingą konkurenciją transporto priemonių remonto ir informacijos paslaugų rinkoje siekiant palengvinti laisvą transporto priemonių apyvartą vidaus rinkoje. Tai buvo patvirtinta, pavyzdžiui, Reglamente 1400/2002/EB, taikant Sutarties 81 straipsnio 3 dalies nuostatas tam tikroms vertikalaus pobūdžio susitarimų kategorijoms ir suderintoms praktikoms variklinių transporto priemonių sektoriuje, taip pat Direktyvose 98/69/EB ir 2002/80/EB.

5.4.1

Vis dėlto EESRK norėtų pabrėžti, kad būtina užtikrinti neribotą ir standartizuotą prieigą prie informacijos apie techninę transporto priemonių remontą, kadangi faktiškai šią informaciją transporto priemonių gamintojai siekia paskleisti per įvairias žiniasklaidos priemones ir naudodami skirtingus duomenų formatus. Nepriklausomi įvairių modelių transporto priemonių priežiūros po pardavimo vykdytojai susiduria su nemažomis kliūtimis, visų pirma mažosios įmonės, kurios vyrauja nepriklausomoje remonto rinkoje ES. Todėl EESRK pritaria Komisijos pasiūlymui įtraukti į reglamentą nuostatą, reikalaujančią, kad informacija apie transporto priemonių remontą standartizuotu formatu būtų pateikiama internete.

6.   Pastabos ir konkrečios rekomendacijos

6.1

Reglamento projekte ne kartą daroma nuoroda į būsimą Direktyvą XXXX/XX/EB. Kadangi šia direktyva bus iš dalies keičiama pagrindų direktyva dėl tipo patvirtinimo, reikėtų aiškios nuostatos, kad nuoroda daroma į „Pagrindų direktyvą dėl tipo patvirtinimo 70/156/EEB su paskutiniais pakeitimais, padarytais direktyva XXXX/XX/EB“.

6.2

Pasiūlymo 13 konstatuojamojoje dalyje pateikiamas reikalavimas, kad turi būti taikomas standartinis transporto priemonių degalų suvartojimo matavimo metodas ir kad vartotojai ir naudotojai turi teisę gauti objektyvią ir tikslią informaciją. Tačiau šie reikalavimai jau yra privalomi pagal Direktyvą 1999/94/EB, todėl dar kartą juos minėti nebūtina.

6.3

EESRK nurodo, kad reglamento projekto 2 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio tekstas yra neaiškus. Pavyzdžiui:

6.3.1

2 straipsnio 1 dalyje išvardijamos variklinės transporto priemonės, kurioms reglamentas yra taikomas. Toliau 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnyje reikalaujama, kad visi transporto priemonių modeliai, kuriems taikomas reglamentas (t. y. išvardyti 2 straipsnyje), turi atitikti šį ilgą reikalavimų sąrašą: per išmetamąjį vamzdį išmetamos medžiagos; išmetimas žemoje aplinkos temperatūroje; degalų garavimo išlakos; variklinių transporto priemonių diagnostika; patvarumas ir taršos kontrolės įtaisai; išmetimas tuščiąja eiga; išmetimas iš karterio; išmetamas CO2 kiekis ir degalų suvartojimas; dūmų neskaidrumas.

6.3.2

Tačiau dėl šių reikalavimų nepagrįstai padaugėtų bandymų, kuriuos reikėtų atlikti tipo patvirtinimo stadijoje. Pvz., tuščiąja eiga išmetamų teršalų kiekio arba degalų garavimo išlakų matavimas dyzelinėms transporto priemonėms visiškai nereikalingas. Daug paprasčiau ir tikslingiau būtų naudotis Direktyvoje 70/220/EEB (13) I priedo 1.5.2 punkto lentele.

6.4

Galiausiai EESRK pažymi, kad reglamento taikymo srityje neaiškiai įvardijamos M kategorijos transporto priemonės (keleivinės) su priverstinio uždegimo varikliais, išskyrus naudojančias GD (gamtines dujas) ir SND (suskystintas naftos dujas). Atrodo, kad reglamento 4–5 straipsniais išplečiama daugelio reikalavimų taikymo sritis, ir dabar jie taikomi ir M2 bei M3 kategorijų transporto priemonėms, nors anksčiau M transporto priemonės, sveriančios daugiau nei 3,5 tonos (Europoje tokios itin retos) turėjo atitikti tik reikalavimus dėl išmetimo tuščiąja eiga ir išmetimo iš karterio.

6.5

4 straipsnio 3 dalyje pabrėžiama gamintojo pareiga suteikti pirkėjui techninę informaciją apie transporto priemonės išmetamuosius teršalus ir degalų suvartojimą. Kadangi ši pareiga jau nustatyta Direktyvoje 1999/94/EB, iš dalies pakeistoje Direktyva 2003/77/EB, ši nuostata nereikalinga.

6.6

10 straipsnyje kalbama apie neoriginalių pakaitinių sudedamųjų dalių tipo patvirtinimą. Juo uždraudžiama parduoti ar įtaisyti keičiamuosius katalizinius konverterius, išskyrus atvejus, kai jų tipas patvirtintas pagal šį reglamentą. Neaišku, ar Komisija ketina apriboti tokių konverterių naudojimą ir leisti juos naudoti tik anksčiau nei 1992 m. užregistruotoms (ir, žinoma, variklinių transporto priemonių diagnostikos neturinčioms) transporto priemonėms, o naujesnėms neleisti. Be to, reikalavimas patvirtinti tipą turėtų būti pradėtas taikyti ir kitoms neoriginalioms taršos kontrolės sistemų sudedamosioms dalims, pvz., kietųjų dalelių filtrams.

6.7

11 straipsnio 2 dalimi valstybėms narėms leidžiama pradėti taikyti finansines lengvatas į eksploatuojamas transporto priemones įdiegti modifikavimo sistemas, (14) padedančias sumažinti per išmetamąjį vamzdį išmetamas medžiagas, kad jos atitiktų šiuo reglamentu nustatytas ribines vertes. Tačiau Komisija nenurodo, kokios procedūros turi būti naudojamos siekiant įrodyti, kad šios sistemos atitinka reikalavimus; ji taip pat nenurodo, ar tokios procedūros jau prieinamos.

6.8

17 straipsnyje pateikiamas direktyvų, (15) kurios bus panaikintos praėjus 18 mėnesių nuo Reglamento įsigaliojimo datos, sąrašas. Tai verčia pateikti šias pastabas:

jei Komisija ketino įtraukti visas direktyvas, kuriomis iš dalies keičiama Direktyva 70/220/EEB dėl transporto priemonių išmetamųjų teršalų ir Direktyva 80/1268/EEB dėl degalų suvartojimo, sąrašas yra nebaigtas (pvz., Direktyva 70/220/EEB buvo keista 18 kartų, bet paminėti tik šeši iš jų). Paprasčiau būtų naudoti formuluotę: „Direktyva 70/220/EEB su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2003/76/EB, ir Direktyva 80/1268/EEB su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2004/3/EB, panaikinamos nuo…“.

6.8.1

Siūlomas pirmiau minėtų direktyvų dėl transporto priemonių išmetamųjų teršalų ir degalų suvartojimo panaikinimas praėjus 18 mėnesių nuo reglamento įsigaliojimo datos kelia didelių problemų.

6.8.2

Ši data faktiškai sutaptų su tipo patvirtinimo standartų įsigaliojimo data, tegul ir vien tik naujoms M1 kategorijos transporto priemonėms, kurias pateikia gamintojas. M1 modeliai, kurių tipas jau patvirtintas iki tos datos, dar gali būti registruojami 18 mėnesių nereikalaujant papildomai patvirtinti jų tipo. Panašios sąlygos taikomos II ir III klasės N1 transporto priemonėms: naujų modelių tipo patvirtinimui suteikiama 12 mėnesių, o tiems, kurių tipas jau patvirtintas, bet jie dar tik bus registruojami, suteikiamas papildomas 30 mėnesių laikotarpis.

6.8.3

Sunku suprasti, kaip registruojant reikalaujamas atitikties sertifikatas gali būti išduotas, jei jį reglamentuoja panaikinta direktyva.

2006 m. rugsėjo 13 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  N kategoriją sudaro krovininės transporto priemonės, turinčios bent keturis ratus. Jos skirstomos į tris klases — N1, N2 ir N3 pagal didžiausią masę: N1< 3 500 kg; N2< 12 000 kg; N3>12 000 kg. N1 klasė pagal masę suskirstyta į 3 poklasius: NI, NII ir NIII.

(2)  M kategoriją sudaro keleivinės transporto priemonės, turinčios bent keturis ratus. Jos skirstomos į tris klases (M1, M2, M3) pagal vietų skaičių ir didžiausią masę: M1< 9 vietos; M2> 9 vietos ir < 5 000 kg; M2 > 9 vietos ir < 5 000 kg;

(3)  OL L 350, 1998 12 28, Direktyva 1998/69/EB.

(4)  OASIS — Struktūrizuotų informacijos standartų skatinimo organizacija.

(5)  CAFE — Švarus oras Europai. Ši programa buvo įsteigta komunikatu COM(2001)245. Ji sukurta siekiant suformuoti analitinę strategiją, skirtą įvertinti oro kokybės direktyvas, valstybėse narėse veikiančių programų veiksmingumą, nuolatinį oro kokybės stebėjimą ir informacijos sklaidą visuomenei, išmetamųjų teršalų ribų peržiūrą ir atnaujinimą bei naujų kontrolės ir modeliavimo sistemų kūrimą.

(6)  CARS 21 — Konkurencinga automobilių reglamentavimo sistema XXI amžiui. Tai yra ekspertų grupė, sudaryta iš Komisijos, Europos Parlamento, valstybių narių, pramonės įmonių, profesinių sąjungų, NVO ir vartotojų atstovų. Jos funkcija yra teikti rekomendacijas, kaip gerinti Europos automobilių pramonės konkurencingumą, ir kartu atsižvelgti į atitinkamus socialinius aplinkos aspektus.

(7)  Variklinių transporto priemonių išmetamųjų teršalų grupės susitikime (2005 m. gruodžio mėn.) Įmonių GD išplatino nepriklausomų ekspertų grupės parengtą dokumentą, kuriame buvo išdėstyti į Euro 5 patenkančioms transporto priemonėms apskaičiuoto technologijos/sąnaudų santykio analizės rezultatai.

(8)  SEK(2005) 1745, Dabartinio reglamento projekto poveikio įvertinimas, §6.2. Reglamentavimo metodo scenarijai, 1 lentelė — Scenarijus G, p. 13.

(9)  SEK(2005) 43, Komisijos tarnybų darbo dokumentas „Fiskalinės paskatos variklinėms transporto priemonėms prieš įsigaliojant Euro 5“.

(10)  COM(2005) 446 final.

(11)  Informacija pateikta IISA, Tarptautinio taikomųjų sistemų analizės instituto, tinklalapyje.

(12)  COM(2001) 547 final, kuriame buvo nustatytas tikslas pakeisti 5 proc. tradicinių degalų gamtinėmis dujomis iki 2015 m. ir 10 proc. — iki 2020 m.

(13)  Šioje lentelėje pagal transporto priemonės tipą įvardijami bandymai, kuriuos reikia atlikti.

(14)  Terminas „modifikavimas“ reiškia, kad, siekiant toliau mažinti teršalų išmetimą, eksploatuojamoje transporto priemonėje įtaisomas mechanizmas.

(15)  Direktyva 70/220/EEB, Direktyva 80/1268/EEB, Direktyva 89/458/EEB, Direktyva 91/441/EEB, Direktyva 93/59/EEB, Direktyva 94/12/EB, Direktyva 96/69/EB ir Direktyva 2004/3/EB.


23.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/67


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Socialinio turizmo Europoje

(2006/C 318/12)

2006 m. sausio 19 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis savo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, nusprendė pateikti nuomonę dėl Socialinio turizmo Europoje.

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. liepos 26 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Juan Mendoza Castro.

429-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. rugsėjo 13-14 d. (2006 m. rugsėjo 14 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 138 nariams balsavus už, 2 — prieš ir 4 susilaikius.

A.   PIRMOJI DALIS: DABARTINĖS PADĖTIES ANALIZĖ

1.   Įžanga

1.1

Be kitų nuomonių, kurias EESRK rengia siekdamas prisidėti prie Europos turizmo politikos formavimo, jis nusprendė parengti nuomonę dėl vadinamojo socialinio turizmo, kurioje būtų analizuojama jo kilmė, raida, esama padėtis Europoje, įvairių valstybių narių patirtis ir tokio turizmo vertybės. Visų pirma nuomonėje bus pateiktos rekomendacijos įvairioms viešosioms ir privačioms įstaigoms siekiant stiprinti socialinį turizmą Europoje ir padaryti jį visiems prieinamu. Šia nuomone taip pat siekiama prisidėti prie šiuo metu vykstančių diskusijų dėl Europos turizmo politikos nagrinėjant socialinį turizmą kaip neatskiriamą Europos turizmo modelio dalį.

1.2

Turizmas Europoje: dabartis ir ateities iššūkiai. Buvo atlikta įvairių tyrimų, parengta pranešimų ir nuomonių, kuriuose dabartinė turizmo padėtis aptariama atsižvelgiant į įvairius aspektus: ekonominį, socialinį ir aplinkos; į didelę turizmo svarbą visos Europos ir atskirų šalių ekonomikai; į jo indėlį į gerovę ir užimtumą Europoje. Šių veiksnių visuma lemia didelį šio sektoriaus potencialą, stabilumą ir augimą. Tačiau taip pat pabrėžiama, kad turizmas yra susijęs su įvairiomis vidaus ir išorės trumpalaikėmis, vidutinės trukmės ir ilgalaikėmis problemomis bei rizika: sezoniškumu, perdėtu gamtinių išteklių naudojimu, menku kultūrinio paveldo ir vietos aplinkos vertinimu, ir siejasi su terorizmu, keliančiu grėsmę vietos gyventojų ir turistų saugumui. Šie veiksniai rodo, kad, norint toliau eiti darnaus vystymosi keliu, teks įveikti daug su turizmu susijusių iššūkių, tarp kurių galima paminėti turizmo prieinamumą visiems, jo realų indėlį į daugelio menkai išsivysčiusių šalių visame pasaulyje vystymąsi, aplinkos tvarumą, Turizmo etikos kodekso laikymąsi, darbo vietų stabilumą ir kokybę bei indėlį į taikos pasaulyje išsaugojimą. Tokiai strateginei turizmo Europoje pramonei įveikti šiuos ir daug kitų iššūkių yra būtina siekiant geresnės gyvenimo kokybės visiems.

1.3

Turizmo politika Europos Sąjungoje.2005 m. balandžio 6 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė nuomonę dėl Turizmo politikos išsiplėtusioje Europos Sąjungoje, kurioje nuodugniai išnagrinėjo turizmo politiką atsižvelgiant į Sutartį dėl Konstitucijos Europai ir pastaruosius bei būsimus ES plėtros etapus. Nuomonėje teigiamai vertinamas turizmo vaidmuo remiant, koordinuojant ir papildant kitas Europos politikos sritis. Pavyzdžiui, turizmas yra glaudžiai susijęs su užimtumu ir socialine politika, kokybės gerinimu, technologiniais tyrimais ir vystymusi, vartotojų apsauga, aplinkosauga ir įvairiomis kitomis politikos sritimis. Visų pirma reikėtų pabrėžti, kad šioje nuomonėje siekiama nustatyti ir išanalizuoti socialinio turizmo reikšmę užimtumo ir socialinei politikai. Įvairiose nuomonėse dėl turizmo EESRK skatina Europos politikos sritis, kuriose siekiama apibrėžti Europos turizmo modelį, grindžiamą ne teisės aktais, bet vertybėmis. Socialinis turizmas ir su juo susijusios vertybės galėtų būti pagrindinė tokio modelio dalis ir galėtų padėti jį įtvirtinti ir skleisti.

1.4

Lisabonos darbotvarkės tikslas ir socialinis turizmas. Reikėtų atkreipti dėmesį į Lisabonos strategijoje turizmui skiriamą užduotį, o ypač socialiniam turizmui. Kadangi darbotvarkės strateginis tikslas yra padaryti Europą konkurencingiausia ir dinamiškiausia žiniomis pagrįsta ekonomine erdve pasaulyje, galinčia užtikrinti tvarų ekonomikos augimą, daugiau ir geresnių darbo vietų ir didesnę socialinę sanglaudą, reikės ištirti, ar socialinis turizmas veiksmingai ir teigiamai prisideda prie šio tikslo įgyvendinimo, kaip jo yra siekiama ir kaip būtų galima jo indėlį padidinti. EESRK tiki, kad toks indėlis yra realus ir gali būti dar didesnis. Todėl pasiūlysime priemones įvairiems socialinio turizmo subjektams.

1.5

Nuomonės prielaidos. Yra daug medžiagos, kuria remiantis ši nuomonė gali būti pagrįsta tiek teoriniu (tyrimai, pranešimai, leidiniai), tiek praktiniu (dabartiniai socialinio turizmo Europoje iniciatyvų pavyzdžiai) požiūriu. Ją rengė viešosios ir privačios institucijos; vertėtų paminėti 2003 m. spalio 29 d. EESRK nuomonę dėl Socialiai tvaraus turizmo visiems, kuri apima apie 100 socialinio turizmo iniciatyvų (5.5.2 punktas); taip pat derėtų paminėti 2005 m. balandžio 6 d. nuomonę dėl Turizmo politikos išsiplėtusioje ES , į kurią Europos socialinio turizmo projektas yra įtrauktas kaip galimas Europos institucijų bendradarbiavimo bandomasis projektas.

2.   Socialinio turizmo sąvoka

2.1

Teisė į turizmąsocialinio turizmo pagrindas. Visi turi teisę į poilsį kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę ir kiekvienais metais bei teisę į poilsiui skirtą laiką, per kurį būtų galima ugdyti įvairiapusę asmenybę ir didinti socialinę integraciją. Žinoma, kiekvienas turi teisę į asmenybės ugdymą. Teisė į turizmą yra konkreti šios bendros teisės išraiška, o socialinis turizmas yra paremtas siekiu užtikrinti, kad ji būtų visuotinai prieinama praktikoje. Todėl socialinis turizmas nėra atskirtas ar svetimas turizmui, kuris bendrąja prasme yra galingiausia pramonės šaka pasaulyje, visoje Europoje ir daugelyje ES valstybių narių; kita vertus, tai yra būdas praktiškai įgyvendinti visuotinę teisę į turizmą, keliones, kitų regionų ir šalių pažinimą, o tai ir yra turizmo pagrindas. Reikėtų ypač pabrėžti tai, kad ši teisė buvo apibrėžta 1999 m. spalio 1 d. Čilės Santjago priimtame Pasaulio turizmo organizacijos Pasaulio turizmo etikos kodekse, kurį 2001 m. gruodžio 21 d. priėmė Jungtinės Tautos.

2.2

Socialinio turizmo apibrėžimas. Yra daug nuomonių apie tai, kas iš tiesų yra socialinis turizmas, todėl sunku tiksliai apibrėžti jo sąvoką. Įvairios institucijos, naudodamos labai skirtingus metodus (pvz., turinio nustatymas, rezultatai, kurių buvo tikėtasi, tikslai, idėjos ir viltys), visada remiasi vienu principu — kad visi, įskaitant esančius nepalankiausiose sąlygose, turi poreikį ir teisę į poilsį ir laisvą laiką po darbo kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę ir kiekvienais metais. Anot Tarptautinio socialinio turizmo biuro (TSTB), socialinis turizmas yra visos sąvokos ir reiškiniai, atsirandantys turizme dalyvaujant mažas pajamas gaunantiems visuomenės sektoriams, kai jų dalyvavimas yra galimas dėl gerai apibrėžtų socialinių priemonių. TSTB šiuo metu persvarsto šį apibrėžimą siekdamas išplėsti turizmo veiklą taip, kad jis prisidėtų prie vystymosi ir solidarumo plėtojimo.

2.2.1

Pasak Europos Komisijos (1), socialinį turizmą kai kuriose šalyse organizuoja asociacijos, kooperatyvai ir prekybos sąjungos, o jo tikslaspadaryti keliavimą prieinamą kuo platesniam žmonių ratui,ypač labiausiai remtiniems gyventojų sluoksniams. Pastaraisiais metais šis jau pasenęs apibrėžimas buvo persvarstomas techniniuose posėdžiuose. EESRK nuomone, nė vienas apibrėžimas nėra pakankamai tikslus; vis dėlto, kaip tai būdinga socialiniams mokslams, tikslas apibrėžimas yra mažiau svarbus negu būdingų bruožų nustatymas.

2.2.2

Todėl, nesistengsime tiksliai apibrėžti socialinio turizmo sąvokos, o laikydamiesi principo, kad turizmas yra bendra ir visiems prieinama teisė, galime teigti, kad socialiniu turizmu galime vadinti veiklą, atitinkančią šias tris sąlygas:

tikrovė yra tokia, kad neįmanoma visiškai arba iš dalies įgyvendinti teisės į turizmą; tai gali būti susiję su ekonomine padėtimi, fizine arba psichine negalia, asmenine arba šeimine izoliacija, sumažėjusiu mobilumu, geografiniais sunkumais arba įvairiomis kitomis priežastimis, sukuriančiomis realias kliūtis;

reikia, kad valstybinės arba privačios institucijos, bendrovės, profesinės sąjungos arba tiesiog organizuota grupė žmonių nuspręstų imtis (ir imtųsi) veiksmų siekdami įveikti arba sumažinti kliūtis, trukdančias žmonėms įgyvendinti teisę į turizmą;

tokie veiksmai turi būti veiksmingi ir užtikrinti, kad grupė žmonių dalyvaus turizmo veikloje laikantis tvarumo, prieinamumo ir solidarumo principų.

2.2.3

Galiausiai, kadangi turizmas yra integruota veikla, apimanti įvairius sektorius, veiklos šakas ir vystymosi sferas, socialiniam turizmui priskiriamos visos iniciatyvos, dėl kurių turizmas tampa prieinamas ypatingų poreikių žmonėms ir kurios socialiniu ir ekonominiu požiūriu naudingos įvairiems sektoriams, veiklos sritims ir grupėms.

2.3

Socialinio turizmo istorija

Nors socialinio turizmo veiklos, kaip mes ją šiandien suprantame, atsiradimas nėra aiškus, ji galėtų būti susijusi su organizacijomis, kurios specializavosi fizine veikla kalnuose paremtų atostogų organizavimu ir atsirado 20-ojo amžiaus pradžioje, arba Šveicarijoje ir Prancūzijoje organizuojamomis atostogų stovyklomis vaikams iš remtinų šeimų.

Valdžios institucijos ankstyvojoje socialinio turizmo veikloje pradėjo dalyvauti po Antrojo Pasaulinio karo. Jų dalyvavimas buvo susijęs su darbininkų judėjimais; kai kurios Europos šalys (Prancūzija, Italija, Portugalija ir Ispanija) organizavo socialinio turizmo veiklą, o kitos (Jungtinė Karalystė, Nyderlandai) tiesiog laikėsi nesikišimo principo.

6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiuose iš tiesų buvo dedamos didelės pastangos skatinant socialinį turizmą ir atsirado daug organizacijų, asociacijų ir koordinavimo tarnybų, tarp kurių yra ir Briuselyje įsteigtas Socialinio turizmo biuras, iki šiol aktyviai vykdantis skatinamąjį ir atstovaujamąjį darbą.

2.4

Socialinio turizmo pagrindai. Pagal TSTB, socialinis turizmas yra paremtas penkiais vertybių kriterijais:

2.4.1

Daugumos teisė naudotis turizmu. Tikriausiai įvairias socialinio turizmo iniciatyvas labiausiai pateisina ir sustiprina noras, kad ši teisė taptų reali. Žmonių, kurie šiandien gali džiaugtis atostogomis, skaičius žymiai išaugo dėl turizmo populiarumo visuomenėje, tačiau vis dar yra žmonių grupių, kurioms dėl įvairių priežasčių atostogos yra neprieinamos. Lėšų stoka yra dažniausia priežastis, dėl kurios ši teisė netampa visuotine. Šiuo požiūriu galima kelti klausimą, ar yra poreikis ir ar valdžios institucijos galėtų panaudoti visuomenines lėšas siekdamos užtikrinti teisę į turizmą arba atostogas. Šis klausimas įvairiose šalyse sprendžiamas skirtingai: kai kurios skiria daugiau dėmesio socialiniams kriterijams, kitos yra mažiau aktyvios sprendžiant susidariusią situaciją, dėl kurios atostogos nėra visiems prieinamos. Svarbu pabrėžti, kad socialinis turizmas jokiu būdu negali arba neprivalo būti prilygintas jokiai kitai žemesnės kokybės ar tipo turizmo rūšiai; priešingai — socialinio turizmo veikla turi pasižymėti aukščiausia tiek įrangos ir patalpų, tiek paslaugų kokybe.

2.4.2

Socialinio turizmo indėlis į socialinę integraciją. Turizmas yra labai paveiki socialinės integracijos priemonė, leidžianti užmegzti ryšius su kitomis kultūromis, pažinti vietas, papročius ir svarbiausia — susipažinti žmonėms; kelionės, atostogos ir turizmas suveda žmones, padeda jiems susipažinti ir bendrauti kaip lygiems su lygiais, nors jie ir priklauso skirtingoms kultūroms. Kultūriniai mainai ir galimybė turėti laisvalaikį yra svarbios asmenybės vystymosi priemonės tiek turistams, tiek juos priimantiems vietos gyventojams. Turizmo paskatinti kultūriniai mainai ypač svarbūs jaunimui, kadangi jie turi įtakos jo intelektualiniam vystymuisi ir praturtina pasaulio suvokimą. ES socialinis turizmas gali padėti veiksmingai kurti piliečių Europą. Svarbu pabrėžti, kad socialinio turizmo maršrutai neturėtų skirtis nuo turistinių bendrąja prasme, tačiau turėtų prisidėti prie socialinės integracijos. Įvairūs socialinio turizmo dalyviai turi užtikrinti kuo geresnes turistinių kelionių sąlygas, kad jomis būtų galima kuo geriau pasinaudoti, o ne priešingai. Aišku, todėl svarbios ne tik materialinės sąlygos, bet ir paslaugų lygis, taigi šio sektoriaus darbuotojai turi būti specialiai rengiami šiam darbui.

2.4.3

Tvaraus turizmo struktūrų kūrimas. Iš tikrųjų, turistinių vietų infrastruktūras ne visada galima pavadinti tvariomis. Susidaro įspūdis, kad turizmas neretai buvo plėtojamas siekiant trumpalaikio pelno, pernelyg intensyviai naudojant gamtinius išteklius ir įsisavinant geriausias teritorijas — pakrantes ir kalnuotas vietoves. Socialinis turizmas, kuris yra labiau paremtas socialinėmis, o ne ekonominėmis sąlygomis, gali padėti kurti arba išsaugoti turistines vietas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius ir aplinkos tvarumo kriterijus. Įvairių socialinio turizmo rūšių valdymas yra pagrindinis turistinių vietų tvarumo veiksnys. Tvarumas iš esmės yra įvairių žmogaus veiklos aspektų pusiausvyra, tačiau daugelyje dar mažai išsivysčiusių šalių, kuriose turizmas suprantamas kaip ekonominė veikla, galinti padėti jiems įveikti skurdą, socialinis turizmas yra tiesiog vystymosi priemonė.

2.4.4

Indėlis į užimtumą ir ekonomikos augimą. Turizmas, ko gero, jau yra ir toliau bus galingiausia pasaulio pramonės šaka ir jo indėlis į turistų lankomų vietų gyventojų užimtumą, vystymąsi, gerovę ir gyvenimo kokybę bus vienas didžiausių. Socialinis turizmas prisideda prie ekonomikos stiprinimo, tačiau dar nepakankamai vertinama jo reikšmė, ekonominė svarba ir jo įtaka įgyvendinant tvarumo reikalavimus pasirenkant paskirties vietas. Socialinį turizmą valdančios bendrovės ir įstaigos, plėtodamos savo veiklą, turi remtis ne vien ekonominiais kriterijais. Vienas iš kriterijų, į kurį reikėtų atsižvelgti, — tai stabilių, aukštos kokybės darbo vietų kūrimo kriterijus, kuris yra pagrindinis tvaraus turistinių vietų plėtojimo veiksnys. Socialinio turizmo indėlis (nesvarbu, ar didelis, ar mažas) sprendžiant su sezoniškumu susijusias problemas yra esminis kriterijus siekiant užimtumo kokybės ir stabilumo, todėl jis turėtų būti neatsiejama Europos turizmo modelio dalis. Viešoji ir privati partnerystė valdant socialinį turizmą gali būti tinkama priemonė ir rodiklis, kad šio kriterijau laikomasi.

2.4.5

Socialinio turizmo indėlis į pasaulio vystymąsi. Jau buvo minėta, kad turizmas, o ypač socialinis turizmas, daugeliui bendruomenių gali suteikti galimybę įveikti atsilikimą arba pramonės krizę ir susidoroti su kasybos, pramonės ar žemėsūkio veiklos žlugimu. Vienodi kriterijai turėtų būti taikomi sąlygoms, būtinoms socialiniam turizmui plėtoti, ir sąlygoms, kurios reikalingos, kad tam tikra vietovė ir jos gyventojai suvoktų, jog turizmas yra jų vystymosi variklis. Kai bendruomenės galės gyventi iš turizmo, sustiprės vietos ekonomika ir atsiras socialinis stabilumas. Kaip siūlo daugelis tarptautinių institucijų, turizmas yra geras priešnuodis įvairaus pobūdžio karams ir nelaimėms. Turizmas asocijuojasi su svetingumu, mainais, vietos kolorito vertinimu, žmonių draugyste ir bendravimu; tai priešingybė karui, agresijai, invazijai ir gamtos niokojimui. Mylėti galime tik tai, ką pažįstame, taigi turizmas yra žmonių suartėjimo ir tautų pažinimo priemonė, o tai skatina taiką, santarvę ir vystymąsi. Socialinį turizmą galima ir reikia stiprinti; jis turėtų padėti visame pasaulyje užtikrinti lygybę, teisingumą, demokratiją ir gerovę, sudarančią sąlygas solidariam visų pasaulio žmonių vystymuisi.

2.5

Socialinio turizmo ir valdymo principai ir sąlygos. Siekiant atskirti socialinio ir nesocialinius pobūdžio aspektus, svarbu išanalizuoti socialinį turizmą apibūdinančius veiksnius ir kriterijus bei jo valdymo būdus. Pritardami TSTB, galime nurodyti kai kuriuos kriterijus, apibūdinančius bendrą turizmo sąvoką:

pagrindinis tikslas turėtų būti turizmo prieinamumo didinimas visoms grupėms, kurioms sunku naudotis jos teikiamomis paslaugomis, arba vienai atskirai grupei;

jis turėtų būti prieinamas įvairioms vartotojų grupėms ir sektoriams; jis taip pat turėtų būti atviras įvairioms valdymo formoms ir įvairioms grupėms, besinaudojančiom socialinio turizmo paslaugomis;

reikia tiksliai apibrėžti grupes, kurioms skirta veikla: socialinės kategorijos, amžiaus grupės, žmonės su negalia, vadovaujantis nediskriminavimo dėl rasės, kultūros ir socialinės padėties principais;

reikėtų įtraukti humanistines, švietėjiškas, kultūrines ir su asmenybės vystymusi susijusias iniciatyvas bei tikslus;

ekonominė veikla turėtų būti skaidri, o pelnas sumažintas iki lygmens, būtino siekiant įgyvendinti socialinius tikslus;

turizmo produktas neturėtų būti siejamas tik su piniginę verte;

turėtų būti siekiama tvariai integruoti turizmo veiklą į vietos, į kurią vykstama, aplinką;

žmogiškieji ištekliai turėtų būti valdomi skatinant integraciją, paremtą socialinio turizmo organizacijų darbuotojų darbo kokybe.

Tokie ir panašūs kriterijai gali būti laikomi socialinio turizmo valdymo ir veiklos nustatymo gairėmis.

2.6

Bendrovės pelningumas ir socialinis turizmas. Socialinis turizmas yra beveik visiškai (tačiau neišskirtinai) ekonominė veikla ir turėtų būti paremtas pagrindiniais principais: investicijų rentabilumo ir pelno, reikalingo pagrindiniams tikslams įgyvendinti. Tik bendrąja prasme konkurencingas ir pelningas verslas gali būti plėtojamas veiksmingai, saugiai ir suteikti garantijų vartotojui. Kintanti šiandieninė socialinio turizmo padėtis rodo, kad šia veikla užsiimančios įmonės ir organizacijos yra pelningos, kadangi turi tvirtą struktūrą, atitinkamą rinką ir suderintas rinkos kainas. Verta pažymėti, kad socialinio turizmo asociacijos kuria darbo vietas ir ištisus metus, ir mažo užimtumo laikotarpiais, o tai padeda užtikrinti turistinių vietovių darbuotojų užimtumą.

2.7

Turizmo socialinis pelningumas. Nors socialinis turizmas yra ekonominė veikla, jis yra ir socialinė veikla, duodanti naudą šioje srityje. Lankytojai džiaugiasi atostogomis, turizmo darbuotojai — savo darbu, ir naudos turi visa visuomenė. ES socialinis turizmas yra neatsiejama pilietinės visuomenės kūrimo dalis ir jo įtaka šiuo požiūriu tik didės. Vis didesniam piliečių srautui keliaujant po Europą, bus kaupiamos žinios, daugės supratimo ir tolerancijos.

2.8

Socialinio turizmo Europoje sąvokos ir požiūriai. Šiuo metu socialinis turizmas įvairiose ES valstybėse narėse, vykdančiose socialinio turizmo programas, suprantamas skirtingai, tačiau yra trys bendri bruožai:

reali galimybė turėti laisvo laiko atostogoms;

finansinės galimybės keliauti;

tinklo, struktūros arba priemonės, dėl kurių šios teisės tampa realiai prieinamos, egzistavimas.

2.8.1

Todėl socialiniu turizmu turėtų būti laikomos šios turizmo formos: keliones ir veikla, kurią organizuoja profesinės sąjungos, šeimos kelionės, kelionės religiniais tikslais, įmonių savo darbuotojams rengiamos kelionės, visuomeninių institucijų organizuojamos kelionės, kelionės žmonėms su negalia, jaunimui ar senyvo amžiaus žmonėms, turintiems mažas pajamas, ir esantiems įvairiose kitose situacijose.

2.9

Socialinio turizmo institucijos. Yra įvairių institucijų, dirbančių socialinio turizmo srityje Europoje ir ją tvarkančių. Galima paminėti:

nacionalines federacijas ir konsorciumus;

viešąsias įstaigas, kurių pagrindinė arba viena iš veiklos sričių yra turizmas;

socialinį turizmą, sportą arba kultūrines asociacijas;

bendradarbiavimo įstaigas;

profesines sąjungas;

jungtines įmones.

3.   Socialinio turizmo dalyviai ir jų vaidmuo

3.1

Europos institucijos. Europos institucijos skiria daugiau dėmesio socialiniam turizmui, kaip tai pabrėžiama įvairiuose Parlamento, Europos Komisijos ir EESRK atliekamuose, remiamuose arba koordinuojamuose tyrimuose, nuomonėse, pranešimuose ir konferencijose. Jų veiklos pagrindas pirmiausia yra rinkti, apdoroti ir skleisti įvairią Europos šalių sukauptą patirtį. Skatinant naujas kiekvienos valstybės iniciatyvas ir suvedant atsakingus nacionalinius veikėjus, norinčius dalyvauti įgyvendinant tarptautines iniciatyvas, ypatingas vaidmuo tenka Komisijai. Šiuo metu Komisija, atrodo, neatlieka pagrindinio socialinio turizmo iniciatyvų koordinatoriaus ES lygmeniu vaidmens. Verta atkreipti dėmesį į neseniai Įmonių generalinio direktorato turizmo skyriaus atliktą apklausą dėl ES piliečių dalyvavimo turistinėje veikloje siekiant išsiaiškinti, kodėl 40 proc. jų tokio pobūdžio veikloje nedalyvauja. Komisija ateityje galėtų imtis pagrindinio Europos socialinio turizmo sektoriaus koordinatoriaus ir tarpininko vaidmens. Toks vaidmuo nebūtinai reiškia, kad Europos institucijos privalės finansiškai remti šios bendros tarptautinės platformos plėtojimą.

3.2

ES Valstybių narių vyriausybės. Kaip jau minėjome, ES valstybių narių vyriausybių dalyvavimas socialinio turizmo veikloje smarkiai skiriasi dėl istorinių, ideologinių ir socialinių priežasčių. Kai kuriose šalyse nacionalinės, regionų ar vietos valdžios institucijos jai teikia nemažą finansinę paramą. Tokios lėšos skiriamos įvairioms grupėms: jaunimui, pagyvenusio amžiaus žmonėms, žmonėms su negalia, remtiniems asmenims ir kt. Šiuo metu, siekdamos peržengti nacionalinių socialinio turizmo programų ribas, vyriausybės dalyvauja tarptautiniuose mainuose.

3.3

Darbdaviai. Svarbu pažymėti, kad yra tam tikrų iniciatyvų, pvz., „atostogų čekiai“, kuriomis darbdaviai finansiškai paremia savo darbuotojus organizuojant atostogas. Be to, kaip jau minėjome, reikėtų atsižvelgti į tai, kad socialinis turizmas yra didžiausia ekonominė veikla, turinti didžiulį potencialą, todėl ja domisi turizmo sektoriaus įmonių vadovai, kurie joje įžvelgia galimybių plėsti paslaugų tiekimo arba tarpininkavimo veiklą. Verta paminėti ispanų bendrovę Mundo Senior („Pagyvenusių žmonių pasaulis“), apimančią daug didelių turizmo bendrovių ir įkurtą Darbo ir socialinių reikalų ministerijos socialinio turizmo programai įgyvendinti. Ši bendrovė išplėtė savo tikslus ir veiklą socialinėje srityje, kad galėtų pasiūlyti specialius turizmo produktus vyresnio amžiaus piliečiams. Aišku, kad konkurencingumas ir šios veiklos socialinis pobūdis vienas kitam neprieštarauja. Ateityje, norint kurti pelningas socialinio turizmo programas ES valstybėse narėse ir įvairiose šalyse, būtų galima ir reikėtų plėtoti viešųjų ir privačiųjų partnerysčių praktiką.

3.4

Darbuotojai. Kai atsirado socialinis turizmas, profesinės sąjungos — darbuotojų teises ginančios organizacijos — siekdamos naudos savo nariams, aktyviai dalyvavo turizmo veikloje. Jų dalyvavimą rodo parama materialinei infrastruktūrai, poilsio kompleksams, svečių namams ir pan., taip pat specializuotoms paslaugoms. Įvairių šalių patirtis skirtinga, tačiau beveik visose šalyse su profesinėmis sąjungomis susijusi socialinio turizmo veikla egzistuoja. Reikėtų ypač paminėti naujųjų ES valstybių narių profesinių sąjungų organizacijas, kurios ieško tinkamo socialinio turizmo modelio ir ieško ryšių, norėdamos pasidalinti patirtimi. Taip pat reikėtų paminėti įdomų tyrimą, kurį 2005 m. gegužės mėn. atliko TSTB. Tai buvo tyrimas, susijęs su įvairia profesinių sąjungų turistine veikla darbuotojams, kuriame viena po kitos išdėstyta šiuo metu 25 ES valstybėse narėse vykdoma veikla. Tai naudingas informacijos ir esamos padėties analizės šaltinis.

3.5

Specializuotos asociacijos. Į šias asociacijas įeina vartotojų kooperatyvai, kurie kai kuriose šalyse (Italijoje ir Jungtinėje Karalystėje) turi plačius agentūrų tinklus, kurie kartu su jaunimo ir aplinkos organizacijomis bei pačioms socialinio turizmo institucijoms (pvz., TSTB) priklausančiomis asociacijomis, teikiančiomis svarbią pagalbą, koordinavimą ir skatinančiomis darbą, verčiasi turizmo veikla.

3.6

Tiesiogiai ir netiesiogiai su socialiniu turizmu susijusios grupės. Akivaizdu, kad patys turizmo paslaugų gavėjai yra pagrindiniai įvairių socialinio turizmo programų ir veiklos dalyviai. Jie pirmieji pasinaudoja ekonominiais privalumais, užtikrinančiais galimybę leisti laisvalaikį ir atostogas dalyvaujant pasirinktoje sporto arba kultūrinėje veikloje. Be to, jie gali lankyti dideliais vietos ištekliais, paveldu ir gamta pasižyminčias vietas, pabendrauti su vietos gyventojais. Tai padeda pasiekti savitarpio pažinimo, užtikrina poilsį ir asmenybės pusiausvyrą. Vietovių, kuriose plėtojamas socialinis turizmas, bendruomenės taip pat iš to turi naudos (užimtumas, ekonominės ir vystymosi veikla).

4.   Šiandieninė socialinio turizmo padėtis Europoje

4.1

Teorija, teisėkūra ir programos. Šiuo metu Europoje nėra labai gerai išnagrinėtas socialinio turizmo teorinis, teisėkūros ir programų pagrindas; vis dėlto atliekama nemažai lyginamųjų tyrimų, rengiami pranešimai, kuriuose siekiama išanalizuoti ir susisteminti įvairias socialinio turizmo apraiškas Europoje. Kai kurie jų minimi šios nuomonės D dalyje kaip techninės ir dokumentų nuorodos.

4.2

Įvairi praktinė patirtis Europoje. Kaip jau buvo minėta, 2006 m. gegužės 4–5 d. Barselonoje vykusiame klausyme, dirbant tyrimo grupei ir remiantis TSTB bei Komisijos surengtoje konferencijoje „Turizmas visiems“ išdėstyta patirtimi, buvo pristatyta daug praktinės patirties Europoje, kuri daugeliu atvejų buvo sėkminga, pavyzdžių. Išsamiai tokią patirtį nagrinėti nėra šios nuomonės tikslas, tačiau manome, kad reikėtų išskirti kai kuriuos svarbiausius atvejus, kurie, be jokios abejonės, padės gerinti socialinį turizmą ir galės būti panaudoti kaip vadovas kitiems, dirbantiems socialinio turizmo sektoriuje arba tokių programų neturinčioms šalims ar teritorijoms.

4.2.1

Prancūzijos agentūros Agence Nationale pour les Chèques-Vacances (ANCV) (Nacionalinės atostogų čekių agentūros) 2005 m. metinė apyvarta buvo apie vieną milijardą eurų. Ši agentūra buvo įsteigta 1982 m. kaip „pramoninio ir komercinio pobūdžio visuomeninė organizacija“ ir daugiau nei po 23 veiklos metų išlieka turizmui naudinga socialinės politikos priemonė.

4.2.1.1

Jos tikslai yra trejopi:

padėti kuo didesniam skaičiui žmonių, ypač turinčių mažiausias pajamas, išvykti atostogauti;

suteikti galimybę per platų tinklą nemokamai naudotis turizmo specialistų, galinčių veiksmingai atsižvelgti į visų poreikius, paslaugomis;

bendradarbiauti plėtojant turizmą siekiant, kad turizmo veikla tolygiai pasiskirstytų visuose regionuose.

4.2.1.2

Reikėtų pažymėti, kad atostogų čekius kiekvienais metais gauna apie 2,5 mln. žmonių, o jais naudojasi apie 7 mln. keliautojų. Nacionalinei atostogų čekių agentūrai priklauso daugiau kaip 21 000 organizacijų, gaunančių jos finansavimą, o paslaugas teikia per 135 000 turizmo ir laisvalaikio specialistų.

4.2.1.3

Be to, ši programa leidžia suteikti atostogas ypač remtinoms grupėms, žmonėms su negalia, jaunimui ir t. t. suteikiant 4,5 milijonų eurų atostogų išmokas. Agentūra taip pat investuoja dideles sumas į socialinio turizmo patogumų modernizavimą.

4.2.1.4

Apskritai, atrodo, kad pavyko užtikrinti šios programos tęstinumą ir pelningumą; ekonominiai tyrimai, be abejo, parodo, kad agentūros ekonominė veikla leidžia susigrąžinti finansines sąnaudas.

4.2.1.5

Agentūros tikslai keleriems ateinantiems metams — ir toliau plėsti ir skleisti savo paslaugas tarp vartotojų ir turizmo specialistų. Gali būti, kad, sudarant susitarimus su kitomis ES valstybėmis, tokie tikslai įgaus tarptautinį pobūdį; nauda neabejotinai būtų abipusė. Tai būtų didelės ekonominės ir socialinės svarbos pavyzdys.

4.2.2

Ispanijoje vykdomos socialinio turizmo programos IMSERSO tikslai yra panašūs, tačiau naudojami skirtingi būdai ir priemonės. Ši programa kasmet padeda daugiau nei milijonui žmonių, ypač pagyvenusių, ne sezono metu vykti į organizuotas grupines keliones. Ispanijos vyriausybė kasmet į šią programą investuoja apie 75 mln. eurų, tačiau įvairūs mokesčių mechanizmai (PVM, komercinės ir profesinės veiklos, bendro pelno ir fizinių asmenų pajamų mokestis), padidėjusios pajamos iš socialinės apsaugos įmokų ir santaupos iš bedarbių išmokų programai grąžina apie 125 mln. eurų, todėl tai yra ekonomiškai pelninga.

4.2.2.1

Akivaizdu, kad socialiniu ir ekonominiu požiūriu programa yra pelninga, kadangi ji leido daugybei vyresnio amžiaus gyventojų pirmą kartą pakeliauti, pažinti kitus miestus ir vietas, užmegzti ryšius su tokiais pat kaip jie žmonėmis, pagerinti fizinę būklę. Todėl suprantama, kad vartotojai yra patenkinti. Be to, už kiekvieną į programą investuotą eurą yra susigrąžinama 1,7 euro.

4.2.2.2

Reikėtų paminėti šios programos poveikį užimtumui. Vykdant šią programa viešbučiuose ir kitose įstaigose buvo įdarbinta 10 000 žmonių, kurie ne sezono metu būtų bedarbiais, jeigu nedirbtų viešbučiai ir kitos įstaigos bei prekybos centrai..

4.2.2.3

Programa nuolat plėtojama, ieškoma naujų socialinio turizmo formų, turinčių didesnę vertę kultūros, sveikatos ir socialiniu požiūriu, pvz., neabejotinai sėkmingi apsilankymai mineralinių vandenų kurortuose arba kultūrinės kelionės ir renginiai.

4.2.2.4

Prancūzijos atveju yra daug galimybių išplėtoti programą ne tik pačioje šalyje, bet ir už jos ribų. Šiuo metu Ispanijos Imserso programa jau pasirašė susitarimą su kolegomis iš Portugalijos dėl turistų mainų ir planuojama tą patį padaryti su Prancūzija. Tai gali būti vertingas modelis kitoms Europos šalims.

4.2.3

Kita patirtis. Be šių didžiųjų socialinio turizmo programų Europoje yra ir kitų gerų pavyzdžių, nors ir ne tokio didelio masto ir skirtų konkrečiam vartotojų ratui, tačiau dėl to ne mažiau vertingų. Toks yra Barselonos klausyme nagrinėtas atvejis. Tai Plataforma Representativa Estal de Discapacitado Físicos (PREDIF) (Žmonių su fizine negalia atstovaujamasis valstybinis sektorius), skirtas tikslinei grupei, tačiau labai sėkmingai vykdo šiai grupei numatytą atostogų programą.

4.2.3.1

Verta paminėti visiškai kitokio pobūdžio, tačiau taip pat labai įdomią trijų organizacijų iš Jungtinės Karalystės (Family Holiday Association), Belgijos (Toerisme Vlaanderen) ir Prancūzijos (Vacances Ouvertes) iniciatyvą, kurios bendradarbiauja organizuodamos „turizmą visiems“ visose trijose šalyse.

4.2.3.2

Socialinio turizmo veikla vykdoma ir kitose Europos šalyse: Portugalijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje, kuriose profesinės sąjungos vaidina svarbų vaidmenį, bei Italijoje, kur programą remia vartotojų kooperatyvai. Apibendrinant galima teigti, kad Europoje didėja iniciatyvų, auga vartotojų skaičius ir jų įvairovė.

4.2.3.3

Reikia pažymėti, kad kai kurie regionai ir savivaldybės įvairiai įgyvendina socialinio turizmo iniciatyvas, pvz., Autonominė Balearų salų bendruomenė ir jos Planas OCI 60.

4.2.3.4

Regionų lygmeniu Andalūzijos (Ispanija) vyriausybė plėtoja Residencias de Tiempo Libre (Laisvalaikio svečių namų) programą kartu su Conoce tu Costa (Pažink savo pakrantę) programa, kuri, skatindama vyresnio amžiaus žmonių turizmą Autonominėje teritorijoje, bendradarbiauja su regiono administracija ir vietos tarybomis.

4.2.3.5

Taip pat reikėtų paminėti, kad veikia Europos Sąjungos socialinio turizmo interneto svetainė www.visiteurope.com, kuri turėtų tapti turizmo veiklos, įskaitant ir socialinį turizmą, konsultaciniu tinklalapiu.

4.3

Bendras socialinio turizmo vertinimas. Socialinis turizmas yra labai vertingas Europos visuomenei. Galima paminėti:

jo gavėjų pasitenkinimą ne tik dėl tiesioginės atostogų veiklos, bet ir dėl ypatingo šios poilsio veiklos pobūdžio;

veiklos žmogiškąjį aspektą ir vertybes;

turizmo paslaugų naudotojų bei priimančios bendruomenės gerovės skatinimą ir asmenybės vystymąsi;

pelningumą ir ekonominę naudą turizmo pramonei, visų pirma dėl to, kad pailginamas sezonas;

naudą ištisus metus kuriant pastovias ir aukštos kokybės darbo vietas;

aplinkos tvarumo palaikymą priimančiose vietovėse;

vietos aplinkos ir jos gamtinio, socialinio bei kultūrinio paveldo stiprinimą;

žinių ir mainų ES šalyse skatinimą.

4.3.1

Minėtos vertybės, sėkmingi socialinio turizmo veiklos rezultatai, šios veiklos plėtojimo, mokslinių tyrimų ir naujų produktų pateikimo galimybės lemia tai, kad socialinis turizmas Europoje visais aspektais yra labai teigiamai vertinamas.

4.3.2

Toks visapusiškai teigiamas įvertinimas reiškia, kad socialinį turizmą galime pavadinti stebuklu, iš kurio visi juo besiverčiantys ir besinaudojantys asmenys gauna įvairiausios naudos: ekonominės, socialinės, užimtumo srityse, naudos sveikatai, ugdant Europos pilietiškumą ir t. t. ir ši veikla niekam nekenkia. Galiausiai būtų sunku surasti tokią ekonominę žmonių veiklą, kuri būtų taip visuotinai pripažįstama ir palaikoma.

4.3.3

Todėl nesunku šioje nuomonėje teikti pasiūlymus ir veiklos būdus, kurie sustiprintų ir pagerintų esamas programas bei padėtų pasiekti, kad jų teikiama didele nauda galėtų naudotis platesni gyventojų sluoksniai.

B.   ANTROJI DALIS. PASIŪLYMAI

5.   Europos socialinio turizmo platformos link

5.1

Išankstinės sąlygos. Ankstesniuose punktuose jau teigėme, kad, nepriklausomai nuo socialinio turizmo apibrėžimo, finansavimo ar valdymo, turizmas yra galingas, pelningas ir stabilus ekonominis ir socialinis veiksnys. Socialinio turizmo tikslai įgyvendinami patenkinant gavėjus, padedant spręsti užimtumo problemas ir mažinant turizmo sezoniškumą. Iš tiesų, pasaulyje ir ypač Europoje turizmas yra labai vertinamas. Todėl siekiama išsiaiškinti, kaip asmenims, bendrovėms ir visai visuomenei socialinio turizmo teikiamą naudą būtų galima labiau išplėsti.

5.1.1

Europos mastu nėra lengva viską pavadinti vienu socialinio turizmo terminu. Galima kalbėti apie platformą, projektą, iniciatyvą, nors visi šie terminai nebūtinai reiškia tą patį, jais apibūdinama aiškius tikslus turinti Europos viršvalstybinio lygio organizuota veikla. Kadangi šioje nuomonėje yra pateikiamas bendras pasiūlymas, šie terminai įvairuoja, tikintis, kad ateityje šiai būsimai platformai bus pasiūlytas pavadinimas.

5.1.2

Vis dėlto yra aišku, kad turizmas Europoje turi įvairių trūkumų ir vidutinės trukmės laikotarpiu gali iškilti kliūčių, pvz.:

rimtas, ir vis labiau plintantis turizmo pramonės sezoniškumo reiškinys tiek Šiaurės, tiek Centrinėje Europoje bei Viduržemio jūros pakrantėje, kur ne sezono metu yra tuščia ir trūksta atitinkamos ištisus metus veikiančios infrastruktūros;

netinkamas žmogiškųjų išteklių naudojimas ne sezono metu ir pereinamuoju sezonu;

dėl emigracijos labai išaugęs dirbančiųjų skaičius, todėl būtina plėsti ekonominę veiklą siekiant išlaikyti tokį patį gyvenimo lygį;

sunkumai, su kuriais susiduria turizmo pramonė norėdama išsaugoti atitinkamo dydžio kainas ir užimtumo lygį ištisus metus, siekiant užtikrinti vidutinės trukmės pelningumą;

objektyvus ribotas vietų, kurios gali būti naudojamos šiam tikslui, skaičius;

kad turizmo pramonės vystymasis būtų tvarus, būtina didinti kiekvienos lankytinos vietos pridėtinę vertę ištisus metus keliant kokybę ir, atitinkamai, kainą arba vidutinę metinę ekspluataciją tuo metu, kai turistinė įstaiga veikia;

visame pasaulyje atsirado daugybė turistų lankytinų vietų, siūlančių konkurencingas ir naujoviškas prekes bei paslaugas. Ši nauja konkurencija turėtų visų pirma skatinti gerinti kokybę ir didinti konkurencingumą.

5.1.3

Taip pat yra veiksnių, kurie realiai užtikrintų galimos Europos socialinio turizmo platformos arba projekto tvarumą:

laipsniškas, grynas ir reliatyvus nedirbančių, bet gaunančių pensijas ir turinčių pakankamą Europos gyvenimo lygį piliečių skaičiaus augimas;

laipsniškas europiečių vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimas;

vidutinės laisvalaikio trukmės per žmogaus gyvenimą, ypač vyresniame amžiuje, ilgėjimas;

pigių oro linijų atsiradimas lėmė transporto išlaidų sumažėjimą, o tai skatina mobilumą ir turizmą;

kultūros lygio augimas, skatinantis atsakingą, tvarų turizmą;

sėkmingas socialinio turizmo programų Europoje įgyvendinimas;

naujų šalių įstojimas į ES praplečia rinką ir galimybes keliauti.

5.2

Europos socialinio turizmo platforma gali turėti įvairių tikslų:

kol kiekviena šalis turės savo programą, apibendrinti ir išplėsti esamas programas ir padidinti socialinio turizmo vartotojų skaičių Europoje;

esamoms programos suteikti tarptautinį pobūdį pasirašant dvišales ir daugiašales bendradarbiavimo susitarimus;

kurti sąlygas Europos socialinio turizmo platformai parengti ir įgyvendinti, kuriomis remiantis potencialūs gavėjai būtų visi Europos piliečiai ir jiems būtų suteikta galimybė už prieinamą kainą ir nuolat lankyti kitas Europos šalis. Būtų įdomu sužinoti, kiek europiečių nė karto nėra buvę kitoje Europos šalyje. Tokių piliečių tikriausiai yra nemažai ir ši grupė sudarys programos pagrindą;

Europos mastu skatinti nuoseklią socialinio turizmo veiklą, kurioje dalyvautų kuo daugiau valstybių.

5.3

Į Europos socialinio turizmo platformą įtraukti dalyviai ir grupės. Gali būti įtrauktos tokios grupės ir dalyviai:

organizacijos, kurios šiuo metu įvairiose šalyse vykdo socialinio turizmo programas;

profesinių sąjungų organizacijos ir kooperatyvai, suinteresuoti tokios programos plėtojimu;

turizmo sektoriaus įmonių vadovai (plačiąja prasme), suinteresuoti didinti ilgalaikį savo įmonių pelningumą;

nacionalinės, regionų ir vietos vyriausybės, suinteresuotos imtis veiksmų turizmo srityje, ją gerinant ir siekiant asmeninio ir socialinio savo piliečių tobulėjimo;

ES ir jos institucijos, siekiančios užtikrinti ir skatinti užimtumą, ekonominę veiklą ir Europos partnerystę; be to, atsižvelgiant į platformos viršvalstybinį aspektą, ES institucijos turėtų koordinuoti ir užtikrinti programos įgyvendinimo sąlygų stebėseną, įskaitant vadovavimą jos sudarymui;

socialinio turizmo organizacijos, ypač TSTB.

5.4

Pagrindiniai Europos socialinio turizmo projekto aspektai. Kad Europos socialinio turizmo programa būtų socialiai ir ekonomiškai tvari, ji turi atitikti šiuos kriterijus:

skirta ekonominiu, teritoriniu ir socialiniu požiūriu labiausiai remtinoms grupėms. Ypač grupėms su fizine ar psichine negalia, arba tiems, kam sunku keliauti dėl priežasčių, kurias lemia geografinė padėtis, pvz., gyvenantiems Europos salose. Todėl kelionės išlaidos bus iš dalies, teisingai ir visiems vienodai padengimos nepriklausomai nuo kelionės ir viešnagės trukmės siekiant padėti visiems nepalankioje padėtyje esantiems žmonėms;

būti ekonomiškai ir socialiai pelninga trumpu, vidutinės trukmės ir ilgu laikotarpiu tiek viešuoju, tiek privačiu lygmeniu;

padėti kurti stabilias, aukštos kokybės darbo vietas ištisus metus. Siekiant įgyvendinti užimtumo tikslą būtinas centralizuotas valdymas ir pastangos maksimaliai pratęsti buvimą turizmo įstaigose;

įgyvendinama ne sezono metu;

tvari ir užtikrinti tiek besinaudojančių turizmo paslaugomis, tiek ir priimančių bendruomenių asmeninį ir socialinį tobulėjimą;

išlaikyti aukštos kokybės paslaugas, atitinkančias keliamus tikslus;

vykdoma bendradarbiaujant viešajam ir privačiam sektoriui.

Įvykdžius šias sąlygas, socialinis turizmas, be jokios abejonės, taps viena pagrindinių Europos turizmo modelio sudedamųjų dalių.

5.5

Viešasis ir privatus bendradarbiavimas įgyvendinant projektą. Programos įgyvendinimas gali priklausyti, o taip pat ir turėti naudos iš veiksmingo viešojo ir privataus bendradarbiavimo planuojant, rengiant projektus ir juos valdant. Atrodytų, kad įmanoma, tačiau nelengva Europoje rasti organizacijų ar verslo įmonių, norinčių imtis vystyti Europos socialinio turizmo platformą.

6.   Europos socialinio turizmo poveikis ir rezultatai

6.1

Ekonomikos augimas ir užimtumas. Įgyvendinus įvairius šios platformos etapus, poveikis ekonomikos augimui ir užimtumui bus didžiulis ir tikrai padės įgyvendinti Lisabonos Europos Vadovų Tarybos tikslus. Pavyzdžiui, Ispanijoje įgyvendinta Imserso programa šiuo požiūriu aiškiai parodo teigiamą socialinio turizmo poveikį darbo vietų išsaugojimui ir kūrimui ne sezono metu.

6.2

Veiksmingas naudojimasis teise į turizmą. Nors šiuo metu, remiantis turima statistika, apie 40 proc. gyventojų nevyksta atostogauti, įgyvendinant Europos socialinio turizmo platformą bus siekiama (ir neabejotinai pavyks) iš esmės šį skaičių sumažinti ir realiai visiems užtikrinti teisę į turizmą bei padėti Europos žmonėms geriau vieniems kitus pažinti.

6.3

Europos turizmo modelis. Įvairiose nuomonėse dėl turizmo EESRK išreiškė viltį, kad bus įmanoma sukurti Europos turizmo modelį, paremtą ne teisės aktais, o visuotinai priimtinomis ir taikomomis vertybėmis. Viena iš vertybių, kuri gali būti įtraukta į šį modelį, neabejotinai yra visuotinė teisė į turizmą t. y. turizmas visiems. Europos socialinio turizmo platforma gali labai padėti kurti Europos turizmo modelį.

7.   Turizmo, ypač socialinio, indėlis kuriant Europos savimonę ir Europos dimensiją

7.1

Pastaraisiais metais paaiškėjo, kad Europos projekto įgyvendinimas nėra trumpalaikė ar lengva užduotis; vis dar lieka daug neaiškumų ir sunkumų. Socialinis turizmas gali būti galinga informacijos, žmonių tarpusavio supratimo ir tautų solidarumo skatinimo priemonė. Ji gali padėti sukurti pilietinę Europą ne ką nors aukojant ir vargstant, o smagiai leidžiant laisvalaikį, keliaujant, atostogaujant. Jaunimas yra grupė, ypatingai linkusi keliauti sezono metu, kai studentų bendrabučiai yra laisvi ir galėtų būti laikinai naudojami į Erasmus programą panašiai turizmo veiklai.

7.2

Atrodo, kad turizmas gali būti gera priemonė kuriant piliečių Europą. Įvairios dalyvaujančios grupės, turizmo ekonomikos sektoriaus ir vietos bendruomenės galėtų suderinti savo interesus, kad šis procesas būtų malonus ir visiems prieinamas.

C.   TREČIOJI DALIS: IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS

8.   Išvados

8.1

Pirmoji bendra šios nuomonės išvada apie šiandieninę socialinio turizmo padėtį Europoje yra ta, kad aplinkos, ekonominiu ir socialiniu požiūriu socialinis turizmas yra tvari veikla, kuriai šiose trijose srityse turėtų būti skiriama pirmenybė.

8.2

Nauda, kurią gauna visi programose dalyvaujantys vartotojai ir specialistai, ekonominiu, socialiniu, sveikatos ir integracijos požiūriu yra visuotinai pripažinta ir turi didelės reikšmės.

8.3

Įvairioms socialinio turizmo paslaugomis besinaudojančioms grupėms, ypač žmonėms su negalia ir (arba) riboto judumo asmenims, šios programos turi didelės reikšmės jų, kaip asmenybės, visiškai integracijai.

8.4

Socialinį turizmą Europoje plėtoja įvairūs specialistai, yra plėtojimo formos, tikslinės grupės, finansinės priemonės ir pan. Visa tai jį praturtina, lemia įvairovę, padeda jį kurti ir plėtoti.

8.5

Galime padaryti išvadą, kad socialinio turizmo socialinė nauda prilygsta ekonominei ir netgi yra tarpusavį susiję.

8.6

Ekonomiškai naudinga ir socialiai pageidautina, kad visos Europos šalys kurtų nacionalines socialinio turizmo programas ieškodamos įvairių būdų ir valdymo formų.

8.7

Ekonomiškai naudinga ir socialiai pageidautina sukurti tarptautinę Europos socialinio turizmo platformą.

8.8

Remiantis Lisabonos strategija, vykdant bet kokią socialinio turizmo veiklą reikėtų atsižvelgti į tvarumą ir darbo vietų kūrimą.

8.9

Socialinis turizmas gali būti labai vertinga priemonė kuriant piliečių Europą ir ypatingą vaidmenį šiame procese skiriant jaunimui.

8.10

Socialinio turizmo veikla turi keletą vertybių, kuriomis būtų galima papildyti Europos turizmo modelį.

8.11

Socialinio turizmo veikla galėtų pasinaudoti visos Europos vietos bendruomenės, kadangi ji padeda saugoti kultūros ir vietovių paveldą.

8.12

Galiausiai, šiuo metu socialinis turizmas yra visavertė veikla, plėtojama daugelyje Europos valstybių, turinti geras valdymo ir organizacines struktūras. Taigi, jį galima plėtoti visose šalyse ir teikti paslaugas ir kitose valstybėse, vadinasi, pasirengta kokybiniam ir kiekybiniam šuoliui.

9.   Rekomendacijos

9.1

Pagrindinė rekomendacija galimiems socialinio turizmo programų dalyviams, žinoma, yra skatinti juos dalyvauti turizme, veikloje, į kurią jie turi teisę, tačiau dėl daugybės priežasčių jie neturėjo galimybės ja pasinaudoti. Socialinis turizmas skatina integraciją, žinias ir asmenybės vystymąsi, todėl dalyvavimas socialinio turizmo veikloje yra pageidautinas.

9.2

Kalbant apie įvairius specialistus, dalyvaujančius vykdant įvairias socialinio turizmo programas, visų pirma turėtume pripažinti jų darbo naudą, atsidavimą jų organizacijų vykdomai misijai ir jų pastangas teikiant prieinamas ir aukštos kokybės paslaugas vartotojams. Tačiau taip pat turėtume juos skatinti toliau tobulinti jų produktus ir paslaugas investuojant į infrastruktūrų gerinimą, kuriant naujus, ypač tarptautinio pobūdžio, produktus. Programų koordinavimas ir atsakingų organizacijų asociacijų kūrimas yra geras būdas kaupti patirtį ir ja keistis.

9.3

Kalbant apie turizmo sektoriaus įmones, rekomenduojame joms ryžtingai imtis socialinio turizmo veiklos. Socialinis turizmas turi būti siejamas su trumpalaikės ir ypač vidutinės trukmės bei ilgalaikiu gero verslo valdymu, konkurencingumu ir nauda; jis gali padėti užtikrinti daugelio darbuotojų užimtumą ištisus metus.

9.4

Kalbant apie nacionalines, regionų ir vietos valdžios institucijas, patartume joms, siekiant socialinės bei ekonominės naudos, sudaryti socialinio turizmo programas. Papildomos pajamos iš mokesčių ir įmokų, iš bedarbių pašalpų sutaupytos lėšos leidžia skirti subsidijas ekonomiškai, socialiai ar fiziškai remtinoms grupėms žinant, kad šios investicijos tikrai atsipirks.

9.5

Rekomenduojame Europos institucijoms socialinį turizmą laikyti svarbia veikla, kurios tikslai susiję su turizmo ir socialinės politikos tikslais. Tai veikla, kuri verta pripažinimo, būti plėtojama, specialios techninės pagalbos, paramos ir iniciatyvų (nebūtinai ekonominio pobūdžio). Skatinti, vykdyti techninį koordinavimą, skleisti patirtį ir organizuoti susirinkimus siekiant sudaryti tarptautinius susitarimus yra uždaviniai, kuriuos Europos Komisija, ypač pasitelkdama turizmo skyrių, gali vykdyti savo pačios priemonėmis siekdama sukurti veiksmingą Europos socialinio turizmo platformą. Komisijos vadovavimas šiose srityse skatinant socialinį turizmą neabejotinai būtų vertinga priemonė siekiant nustatytų tikslų ir veiksmų tęstinumo.

9.6

Visos institucijos turėtų numatyti stiprinti savo politikos kryptis siekdamos panaikinti visas kliūtis kuriant ryšių, apgyvendinimo ir turizmo paslaugų infrastruktūrą. Europos salų atvejis aiškiai parodo, kad geografinė padėtis gali turėti didelės įtakos piliečių mobilumui ir galimybei keliauti.

9.7

Atsižvelgdamas į politinį, socialinį ir ekonominį Europos socialinio turizmo pobūdį, Europos Parlamentas turėtų imtis iniciatyvos pradėti diskusijas dėl socialinio turizmo Europoje ir pateikti jį remiančias rezoliucijas.

9.8

EESRK sutinka, kad ši nuomonė būtų skleidžiama, skelbiama ir platinama kaip Barselonos deklaracija dėl socialinio turizmo Europoje ir naudojama kaip jo indėlis į 2006 m. Europos turizmo forumą ir 2006 m. Pasaulinę turizmo dieną.

D.   KETVIRTOJI DALIS: PAGRINDAS IR PRIEDAI

Įvairios socialinio turizmo sąvokos: paslaugų pasiūlos ir paklausos raida, Europos Komisijos generalinis direktoratas XXIII, Turizmo skyrius, 1993 m.;

Monrealio deklaracija: Humaniškos, socialinės turizmo vizijos link, TSTB, 1996 m. rugsėjo mėn.

Pasaulio turizmo etikos kodeksas, Pasaulio turizmo organizacija, Čilės Santjagas, 1999 m. spalio 1 d.

Pranešimas apie seminarą dėl Europos Sąjungoje teikiamos pagalbos atostogoms, Europos Parlamentas, Strasbūras, 2000 m. kovo mėn.

Turizmo visiems sąvoka ir socialinis turizmas Europos Sąjungoje, TSTB, Briugės seminaras, 2001 m. birželio mėn.

Pranešimas „Turizmas visiems“ apžvalga, 2001 m. birželio mėn.

EESRK Nuomonė dėl socialiai tvaraus turizmo visiems, 2003 m. spalio mėn.

Atostogų pagyvenusiems žmonėms programos tyrimas, Ispanijos migracijos ir socialinių paslaugų institutas (IMSERSO), Ispanija, 2004 m. gegužės mėn.

Europos socialinio turizmo forumas, TSTB, Budapeštas, 2005 m. balandžio mėn.

Pranešimas apie turizmą ir vystymąsi, Europos Parlamentas A6-0173/2005, 2005 m. gegužės mėn.

Pranešimas apie naujus tvaraus Europos turizmo projektus ir iššūkius, Europos Parlamentas A6-0235/2005, 2005 m. liepos mėn.

Turizmas visiems. Ispanijos žmonėms su negalia atstovaujančio komiteto veiksmai, 2005 m. gruodžio mėn.

Konsultacijos apie turizmo veiklą ir darbuotojų atostogas, TSTB, Briuselis, 2005 m. gegužės mėn.

Europos konferencija dėl socialinio turizmo, ekonomikos augimo ir užimtumo, Balearų salų vyriausybė, Palma de Maljorka, 2005 m. lapkričio mėn.

Konferencija dėl turizmo visiems: esama padėtis ir ES praktika, Europos Komisija, Įmonių generalinis direktoratas, Turizmo skyrius, 2006 m. sausio mėn.

Pasaulinis socialinio turizmo kongresas „Vystymąsi ir solidarumą skatinančio turizmo link“. Aubagne (Prancūzija), 2006 m. gegužės mėn.

2006 m. rugsėjo 14 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  Įvairios socialinio turizmo reikšmės: paklausos ir pasiūlos raida. XXIII generalinis direktoratas. Turizmo skyrius, 1993 m.


23.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/78


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl verslo struktūros statistikos

COM(2006) 66 final — 2006/0020 (COD)

(2006/C 318/13)

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 285 straipsnio 1 dalimi, 2006 m. kovo 27 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl verslo struktūros statistikos

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. liepos 26 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėja Susanna Florio.

429-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. rugsėjo 13—14 d. (2006 m. rugsėjo 14 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 130 nariams balsavus už, ir 7 susilaikius.

1.   Įžanga

1.1

2000 m. gruodžio 20 d. Europos Vadovų Taryba nusprendė priimti Daugiametę įmonių ir verslininkystės, ypač mažų ir vidutinių įmonių, programą (1). Europos Sąjunga šį naują pagrindų standartą sukūrė siekdama pagerinti įmonių konkurencingumą žinių visuomenėje, supaprastinti ir palengvinti jų teisinę, administravimo ir finansinę aplinką, o labiausiai — skatinti mokslinius tyrimus ir naujoves, taip pat sudaryti sąlygas įmonėms lengviau naudotis paslaugomis ir Bendrijos programomis bei skatinti verslininkystę.

1.2

2003 m. pradžioje Europos Komisija pristatė žaliąją knygą „Verslininkystė Europoje“ (2), kurioje pabrėžė tikslinės pagalbos poreikį ir paragino kurti strateginę politiką, kuri skatintų pramonės ir gamybos sektorius, nes jie, palyginti su kitais pasaulio regionais, Europoje jau ilgą laiką patiria pavojingą nuosmukį.

1.2.1

Pasiūlyti šie svarbiausi verslininkystės plėtros ir paramos jai Europoje veiksmai:

pašalinti kliūtis verslo plėtrai ir augimui,

suderinti verslininkystės riziką ir naudą,

skatinti palankesnį bendrą visuomenės požiūrį į naujų įmonių kūrimą.

1.3

2004 m. po konsultacijų su suinteresuotais subjektais dėl šios žaliosios knygos Komisija pateikė Verslumo veiksmų planą (3), kuriame atsižvelgiama į naujas pastabas dėl Daugiametės įmonių ir verslininkystės programos.

1.4

Svarbiausi klausimai tiek nacionaliniu, tiek Europos lygiu — pramonės politika, parama paslaugų sektoriui ir užimtumas, kaip ekonomikos augimo variklis, — glaudžiai susiję su užimtumo ir socialinės srities prioritetais, kurie yra svarbūs Europos Sąjungos politikos tikslai. Šioje srityje pastaraisiais metais Europos institucijos taip pat pateikė nemažai iniciatyvų, pvz., valstybių narių metinių planų sudarymą.

1.5

1997 m. Liuksemburgo Europos Vadovų Taryba priėmė Europos užimtumo strategiją (EUS), kuri vėliau tapo svarbiausiu Lisabonos strategijos elementu. Būtent Lisabonos strategijoje nurodytas tikslas atnaujinti Europos ekonomiką mažinant nedarbą ir sukuriant aukštos kvalifikacijos darbo vietas. Šie tikslai gali būti pasiekti, jei bus skiriamas dėmesys socialinei politikai ir lygių galimybių suteikimo visoms gyventojų kategorijoms politikai. Tai iš tikrųjų didesnės augimo ir klestinčios ekonomikos sine qua non sąlyga ir turi vykti prieš iš esmės restruktūrizuojant ekonomiką.

1.6

Kiti būsimi šio aukštus tikslus keliančio projekto elementai — Europos mokslinių tyrimų erdvė, visiška rinkų integracija ir MVĮ palankios aplinkos sukūrimas. Savo pasiūlyme dėl Konkurencingumo ir naujovių pagrindų programos (2007—2013 m.) (4) Komisija pati teigia, kad technologijų ir mokslinių tyrimų skatinimas tiesiogiai susijęs su naujų produktų, paslaugų ir verslo praktikų galimybių rinkoje panaudojimu. Taip pat turi būti skatinama iniciatyva rizikuoti ir patikrinti naujas idėjas rinkoje. Naujovių trūkumas — viena iš svarbiausių nepakankamo Europos ekonominio vystymosi priežasčių.

1.7

Socialinės sanglaudos klausimu buvo raginama nedelsiant imtis veiksmų švietimo/mokymo ir socialinės apsaugos srityse. Siekiant valstybių narių veiksmų derinimo kuriant savo politiką, buvo diskutuojama apie atvirą koordinavimo metodą, kuriuo būtų keičiamasi ir skelbiama informacija apie pažangiausią patirtį.

1.8

Atliekant vidurio laikotarpio Lisabonos strategijos persvarstymą 2005 m. Europos Komisija galėjo pristatyti savo komunikatą dėl augimo ir užimtumo (5), kuriame daugiausia dėmesio skiriama dviem klausimams: patikimam ir tvariam ekonomikos augimui skatinti ir daugiau ir geresnių darbo vietų sukurti. Šiuos tikslus ketinama pasiekti bendromis pastangomis veikiant Bendrijos ir nacionaliniu lygiu.

2.   Bendrosios pastabos

2.1

Pokyčių ekonomikos ir gamybos srityse procesas nuolatinis ir spartus: įvairūs pramonės sektoriai ir jose dirbančios įmonės, siekdami neatsilikti nuo rinkos evoliucijos, išlikti konkurencingi ir sukurti dar daugiau galimybių augimui ir pelnui gauti, prisitaiko ir diegia naujoves.

2.1.1

Tokiose rinkose kaip Europos, kur įmonės vystosi pavojingai greitai ir tradiciniai sektoriai (gamybos, prekybos, platinimo ir pan.) braunasi į vienas kito erdvę, darosi sunku nustatyti skiriamąją ribą tarp įvairių veiklos rūšių. Be to, kai reikia įvertinti ir klasifikuoti verslo rūšis, vis sunkiau nuspręsti, kuri veiklos rūšis yra pagrindinė (prekyba, žemės ūkis, namudinė gamyba, paslaugos ir pan.).

2.1.2

Statistiniais duomenimis sunku spėti atspindėti nuolat kintančią ir naują padėtį, nes didelę ir didėjančią Europos rinkos dalį sudaro socialinės ekonomikos augimas. Eurostato darbuotojai teigia, kad jiems sunku identifikuoti šią veiklos sritį, nes socialinės ekonomikos veiklos rūšys ne visada registruojamos kaip verslo rūšys. Tačiau Komitetas mano, kad reikia dėti visas pastangas norint įvertinti didėjančią šio sektoriaus svarbą, nes jis yra nepaprastai reikšmingas siekiant Lisabonos strategijos tikslų. Nesant tokių duomenų sunku tinkamai suprasti verslo ir rinkos raidą. Todėl Komitetas ragina Reglamente taip pat skirti dėmesio socialinėms, sveikatos apsaugos ir bendrosioms paslaugoms, kadangi didėja jų svarba verslui ir ekonomikai, kaip aiškiai buvo pripažinta neseniai paskelbtame Komunikate dėl visuotinės svarbos socialinių paslaugų.

2.1.3

Buvo įvertinta struktūrinės statistikos apie Europos Sąjungos verslo įmones, kuri būtų atnaujinama ir pirmiausia susijusi su įmonių veiklos rūšimis, konkurencingumu ir produkcija, svarba. Pabrėžiant statistinės pagalbos svarbą, reikia atsiminti, kad norint rinkti ir toliau apdoroti duomenis reikia nemažų finansinių investicijų ir investicijų į žmogiškuosius išteklius, ypač smulkiam verslui.

2.1.4

Europos Vadovų Taryba ir kitos Europos institucijos daug kartų pabrėžė, kad ekonomikos augimas — absoliutus visų Europos Sąjungos šalių prioritetas. Vystantis ekonomikai, būtina sukurti daugiau ir geresnių darbų vietų. Visuose sektoriuose, o ypač gamybos ir paslaugų sektoriuose, tai turi būti daroma taip, kad būtų skatinamas augimas ir būtų naudinga Europos piliečiams.

2.2

Europos vystymosi modelis skiriasi nuo kitų tuo, kad reikšmingas vaidmuo skiriamas socialiniam komponentui ir pačiai tvaraus ekonomikos augimo sampratai. Kai Europos institucijos ketina, kiek leidžia jų kompetencija, inicijuoti teisės aktus, jos į tai turi atsižvelgti.

2.3

Tai reiškia, kad, norint sukurti naudingą ir nuoseklią teisės aktų bazę, reikia tiksliai žinoti, kokia yra Europos pramonės būklė. Politinis pasirinkimas turi būti pagrįstas realios padėties ir problemų analize, jis turi siūlyti sprendimus, kurie apimtų kuo daugiau elementų, jis turi visapusiškai numatyti sprendimų poveikį (politiniu, ekonominiu, teisiniu, socialiniu, nacionaliniu ir subnacionaliniu požiūriu).

2.4

Statistiniai duomenys — neabejotinai svarbiausia išsamios ir veiksmingos realybės analizės priemonė. Eurostato darbas nuo pat jo įkūrimo yra vertinga ir nepakeičiama pagalba Europos Sąjungos sprendimų priėmimo ir politinių procesų metu.

2.4.1

Statistiniai duomenys ypač svarbūs, nes juos naudojant galima įvertinti, tirti ir aprašyti daug skirtingų realybės aspektų. Statistinės informacijos turėjimas yra esminė politikos kūrimo ir įvertinimo, viešųjų paslaugų ir funkcijų valdymo, geresnės teisės aktų bazės, nuolatinės politikos sėkmės ir pažangos stebėsenos sąlyga.

2.5

Tai galima pasakyti apie visas Europos Sąjungos kompetencijos sritis; siekti šio tikslo padeda Eurostatas, kurį remia valstybių narių statistikos įstaigos ir kuris atsakingas už patikimų ir aktualių duomenų rinkimą ir pateikimą. Pastaraisiais metais buvo ypač svarbūs ekonomikos ir finansų, žemės ūkio, demografinės politikos, socialinio saugumo, verslo, mokslinių tyrimų, aplinkos, transporto statistiniai duomenys, taip pat pasaulio pramonės duomenys ir su ja susiję rinkos rodikliai.

2.5.1

Europos verslo pasaulio ir jo plėtros svarbą parodo pastarųjų metų Komisijos ir Tarybos iniciatyvos.

3.   Pasiūlymas priimti reglamentą dėl verslo struktūros statistikos

3.1

1996 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 58/97 per pastarąjį dešimtmetį buvo pakeistas ne mažiau nei keturis kartus, ir tai naujausias siūlomas pakeitimas, skirtas pagerinti Europos pramonės ir gamybos sektorių analizės ir politikos taikymo darnumą.

3.1.1

Siekdama atsižvelgti į padidėjusį statistikos poreikį, Komisija siūlo daug pakeitimų ir skiria ypač daug dėmesio paslaugoms, apie kurias pastaraisiais mėnesiais labai daug diskutuojama, nes jos svarbios ekonominiu požiūriu ir jų potencialas ES lygiu nėra visiškai panaudojamas. Komisija taip pat pateikia priedą apie įmonių ir paslaugų demografiją.

3.2

Komisija patvirtino, kad apie daugelį ekonominių veiklų, daugiausia susijusių su versl