16.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 192/1

1.1

Pritaria valstybės pagalbos, teikiamos visuotinės svarbos ekonominėms paslaugoms, specifiškumo pripažinimui ir viešųjų paslaugų sutarčių, suteikiančių aiškumo kiekvienos šalies teisėms ir įsipareigojimams, apibrėžimui.

1.2

Džiaugiasi reglamento, nustatančio socialinius ir teritorinius tikslus, kurių siekia kiekviena kompetentinga institucija, neutralumu.

1.3

Palankiai vertina sutartinę logiką, kai pripažįstamas VPĮ vaidmuo siekiant socialinės ir teritorinės sanglaudos tikslų. Viešųjų paslaugų sutartys leidžia skaidriai apibūdinti VPĮ ir jų kaštus.

2.1

Teigiamai vertina, kad, laikantis subsidiarumo principo, reglamento projekte vietos ir regionų valdžios institucijoms suteiktas reikiamas lankstumas siekiant geriau patenkinti specifinius ir sudėtingus viešųjų transporto paslaugų vietos poreikius, susijusius su socialinės ir teritorinės sanglaudos tikslais.

2.2

Primena, kad pritaria vietos valdžios institucijų laisvo administravimo principui, suteikdamas joms teisę savo nuožiūra pasirinkti kolektyvinio transporto paslaugų teikimo būdą atsižvelgiant į daugumos valstybių narių teisės aktus.

2.3

Džiaugiasi kompetentingų institucijų galimybe laisvai pasirinkti valdymo būdą atsižvelgiant į vietos poreikių įvairovę ir skirtingas gamybos sąlygas.

2.4

Iš esmės palankiai vertina geografinio apribojimo vidaus operatoriams taisyklę (5 straipsnio 2 dalis), kuri leis panaikinti daugumą įtarimų dėl „nesuderinamos“ pagalbos išsaugant teisę kreiptis į vidaus operatorių. Mano, kad geografinio apribojimo principas iš vietos ir regionų valdžios institucijų neatima galimybės teikti kai kurias transporto paslaugas už jų administruojamų teritorijų ribų.

2.5

Dar kartą patvirtina savo teigiamą požiūrį į vietos viešojo transporto sektoriaus rinkos atvėrimą laikantis tvarios „reguliuojamos konkurencijos“ principo aplinkos apsaugos srityje, taip dar kartą pabrėžiant būtinybę patenkinti pažeidžiamiausių visuomenės grupių (nepalankiausiuose rajonuose gyvenančių asmenų, ieškančių darbo) poreikius.

2.6

Džiaugiasi, kad kompetentingoms institucijoms pripažinta atsakomybė sudaryti paslaugų teikimo sutartis. Kompetentingos institucijos galės savo nuožiūra sudaryti vieną ar kelias transporto paslaugų teikimo sutartis ir paskirstyti riziką.

2.7

Džiaugiasi atitinkamu lankstumu skelbiant konkursą: dėl viešųjų paslaugų teikimo sutarties gali būti vykdomos derybos (5 straipsnio 3 dalis) arba, nustojus teikti paslaugas, tiekėjas gali būti paskirtas tiesiogiai (5 straipsnio 5 dalis).

2.8

Stebisi, kad miesto jūros ir vidaus vandenų transportui šis naujas reglamento pasiūlymas netaikomas. RK apgailestauja, kad reglamento projektas netaikomas ir viešojo vidaus vandenų transporto paslaugoms nuo tada, kai tos paslaugos buvo įtrauktos į vietos viešojo transporto tinklą.

3.1

Konstatuoja, kad reglamentas nevaržo privačios iniciatyvos dėl nereglamentuotų keleivių transporto rinkų nacionaliniu lygiu (be išimtinių teisių ir kompensacijų).

3.2

Mano, kad reglamentu siekiama išvengti naujų monopolių vietos viešojo transporto sektoriuje susidarymo ir neišstumti MVĮ iš rinkos.

3.3

Pritaria siūlomai pusiausvyrai, užtikrinančiai glaudžius kompetentingų institucijų ir didžiųjų transporto įmonių santykius. Norint užtikrinti kokybišką ir efektyvų vietos transportą, regionų įtaka viešojo transporto planavimo ir organizavimo procese turi būti didesnė. Kadangi transporto srautai didėja, būtina įvesti apribojimus nacionalinių ir regioninių viešojo transporto viešųjų paslaugų koordinavimo valdymo srityje.

3.4

Sutinka, kad regioniniam ir tolimajam susisiekimui geležinkeliais reglamento 5 straipsnio nuostatos turėtų būti netaikomos.

3.5

Kelia klausimą dėl teisingam VPĮ kompensavimo įvertinimui siūlomų taisyklių pritaikymo. Šio įvertinimo sudėtingumas (ar neįmanomumas) gali tapti teisinio netikrumo šaltiniu.

3.6

Pastebi, kad regioniniam ir tolimajam susisiekimui geležinkeliais jokios tiesioginių sutarčių sudarymo taisyklės nėra numatytos. Kai kurios įmonės galės sudaryti tiesiogines regioninio ir tolimojo susisiekimo sutartis ir dalyvauti konkursuose. Reikėtų atkreipti dėmesį į galimą konkurencijos iškraipymą.

4.1

Stebisi, kad Komisija nepagrindžia, kodėl pasirinko labiausiai privalomo pobūdžio Bendrijos integracijos priemonę.

4.2

Konstatuoja, kad dėl labai skirtingos situacijos valstybėse narėse reglamento projekte siūlomi apibrėžimai kartais netikslūs, tačiau įpareigoja valstybes nares juos patikslinti savo teritorijose. Kaip tik su tokiu atveju susiduriama apibrėžiant miesto teritoriją (2m straipsnis), kai teritorijos, kurioms reikia transporto, retai sutampa su institucijų kompetencijos ribomis.

—

prašo, kad atsižvelgiant į specifinės teisės normos principą (lex specialis) reglamento projekto nuostatoms būtų taikoma viršenybė lyginant su bendrųjų direktyvų dėl viešųjų pirkimų taisyklėmis;

—

pageidauja, kad šiame reglamente būtų išdėstytos tikslios koncesijų sutarčių nuostatos, paaiškinančios jų taikymą „viešųjų pirkimų“ direktyvų (93/37 ir 2004/18) atžvilgiu;

—

prašo, kad „BOT“ (Built Operate and Transfer) tipo sutartys būtų aiškiau apibrėžiamos negu 5 straipsnio 1 dalyje ir 8 straipsnio 1 dalyje. Reglamente būtinai turi būti paaiškintos teisėtos sąlygos tuo atveju, kai išimtinė teisė (ir (arba) kompensacija) susijusi su didelės infrastruktūros kūrimu.

4.8

16.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 192/8

1.1

konstatuoja, kad Komisijos komunikate dėl Sveikesnių, saugesnių ir labiau pasitikinčių piliečių: sveikatos ir vartotojų apsaugos strategija siekiama susieti sveikatos ir vartotojų apsaugos politiką ir taip sudaryti sąlygas žinių perteikimo, metodologijos ir veiksmingesnio administracinių išteklių panaudojimo sąveikai;

1.2

teigiamai vertina Komisijos pastangas kiekvienam pasiūlyti geresnes galimybes rinktis sveikatą tausojančias alternatyvas, ir perimti sveikesnius vartojimo įpročius. Komunikate itin pabrėžiama sveikatos svarba tiek piliečių gerovei, tiek Lisabonos strategijos įgyvendinimui, kadangi sveikesni gyventojai padeda užtikrinti Europos produktyvumą, darbo jėgos gebėjimą dalyvauti profesinėje veikloje ir tvarų augimą. Vartotojų poreikius ir reikalavimus tenkinanti prekių ir paslaugų vidaus rinka ir toliau didins ES konkurencingumą;

1.3

pabrėžia, kad ir kitose ES politikos srityse būtina atsižvelgti į sveikatos ir vartojimo klausimus. Geresnis politinių procesų koordinavimas kitose srityse, pavyzdžiui, užimtumo ir žemės ūkio politikoje, turėtų būti svarbus siekiant užsibrėžtų sveikatos ir vartotojų apsaugos tikslų. Kritikuotina tai, kad ES turėtų toliau subsidijuoti nesveikų maisto produktų, pavyzdžiui, riebių pieno produktų vartojimą, arba iš 2005 m. Bendrijos biudžeto tabako pramonei skirti 916 mln. eurų (ši suma gerokai viršija 14,4 mln. eurų, kuriuos ES išleidžia tabako vartojimo prevencijai). Todėl Komitetas džiaugiasi, kad iki 2010 m. pabaigos bus visiškai nutrauktos subsidijos tabako pramonei;

1.4

remia raginimą horizontaliu pagrindu sukurti būtiniausias teises, kurias vartotojai turės naudodamiesi visuotinės svarbos paslaugomis (pvz., dujų ir elektros energijos, pašto, telekomunikacijų, vandentiekio paslaugomis), nepaisant to, ar jos būtų nacionalinio ar tarptautinio lygio, paremtos universaliųjų paslaugų teikimo principu (t.y. universalia galimybe naudotis visuotinės svarbos paslaugomis, kurios yra labai svarbios siekiant dalyvauti šiuolaikinėje visuomenėje). Tai sritis, kurioje universaliųjų paslaugų principas turėtų išlikti svarbiausias ir tenkintų vartotojų lūkesčius, susijusius su prieinamumu, saugumu, patikimumu, kaina, kokybe ir pasirinkimu.

1.5

be to, pabrėžia būtinybę stebėti vidaus rinkos poveikį sveikatos apsaugai ir vartojimo įpročiams valstybėse narėse. Bendrijai teikiant iniciatyvas, turėtų būti vertinama Bendrijos nuostatų ir valstybių narių sveikatos ir vartotojų apsaugos politikos sąveika siekiant užtikrinti Sutartyje įtvirtintą aukštą sveikatos ir vartotojų apsaugos lygį;

1.6

prašo labiau atsižvelgti į vartotojų interesus ES konkurencijos politikoje pagal vartotojų apsaugos ir konkurencijos politikos santykį, nurodytą EB steigimo sutarties 81 ir 82 straipsniuose, kuriuose teigiama, kad įmonėms taikomomis konkurencijos taisyklėmis siekiama apsaugoti konkurenciją rinkoje vartotojų gerovei didinti.

1.7

mano, kad taip pat reikia įvertinti Bendrijos iniciatyvų poveikį sveikatos politikai. Tokiuose vertinimuose turėtų būti nagrinėjama ne tik tai, kaip įvairios priemonės veikia sveikatos apsaugos organizavimą ir struktūrą, bet ir kokį poveikį ES priemonės turi pamatinėms vertybėms, kuriomis pagrįsta atitinkamos valstybės narės sveikatos apsaugos sistema. Taip pat nederėtų pamiršti, kad ta pati Bendrijos iniciatyva skirtingose šalyse gali turėti nevienodą poveikį;

1.8

pasisako už demokratiškus, skaidrius ir atsakingus sprendimų priėmimo procesus vartotojų apsaugos srityje. Nepaprastai svarbu, kad maisto pramonė suvoktų aplinkos ir visuomenės sveikatos uždavinius ir visiems piliečiams, nepaisant jų finansinių galimybių, siūlytų šviežius ir maistingus maisto produktus;

1.9

siekia užkirsti kelią tam, kad susiejus sveikatos ir vartotojų apsaugos politiką įmonės nepradėtų reklamuoti savo gaminių kaip „gerinančių sveikatą“ arba „gydytojų rekomenduojamų“. Gamintojai neturėtų naudoti ligų baimės kaip pardavimą skatinančios priemonės ir skatinti vartotojus klaidingai manyti, kad tam tikras maisto produktas galėtų pakeisti sveiką ir suderintą mitybą. Svarbiausia, kad būtų skatinama sveikatos stiprinimo ir sveikesnių maisto produktų propagavimo tendencija, o Europos vartotojų apsaugos politikos nuostatos užkirstų kelią vartotojų klaidinimui;

1.10

pažymi, kad Bendrijos visuomenės sveikatos ir vartotojų apsaugos politikos teisinis pagrindas yra visiškai skirtingas. Pagal EB steigimo sutarties 152 straipsnį visuomenės sveikatos srityje „Bendrija (...) papildo valstybių narių politiką“. Tačiau vartotojų politika, kaip nurodyta EB steigimo sutarties 153 straipsnyje, priklauso nuo bendro požiūrio turint omenyje vartotojų teisių skatinimą ir jų interesų gynimą, ypač, kai tai yra susiję su vidaus rinkos sukūrimu. Taigi teigiant, kad šių dviejų politikos sričių teisinis pagrindas yra bendras, prieštaraujama subsidiarumo principui.

ES vartotojų įstatymas neturėtų būti konkrečių taisyklių ar sveikatos srities įstatymų rinkinys, trukdantis organizuoti ir orientuoti kiekvienos valstybės narės sveikatos paslaugas. Tačiau vartotojų apsaugos politikos suderinimas pagal griežtus papildomumo ir subsidiarumo kriterijus, kuriais remiasi visuomenės sveikatos politika, galėtų turėti neigiamą poveikį pačios ES vartotojų apsaugos galiai;

1.11

todėl mano, kad Komisija, užuot kalbėjusi apie „sveikatos ir vartotojų apsaugos“ strategiją, savo komunikate verčiau remtųsi tik „visuomenės sveikata ir vartotojų apsauga“, nes tai atitiktų 152 straipsnyje nustatytą ES kompetenciją.

1.12

pabrėžia, kad, susiejus sveikatos ir vartotojų apsaugos politiką, sveikatos apsaugos sistemos dalyviai neturėtų būti prilyginti rinkos dalyviams. Sveikatos paslaugų rinka daugeliu esminių aspektų skiriasi nuo bendrosios vartotojų rinkos. Šiai padėčiai būdingas neapibrėžtumas kokiu mastu bus naudojamasi sveikatos apsaugos paslaugomis ir kokios būtų patiriamos su tuo susijusios išlaidos. Kyla neaiškumų ir dėl išorės poveikio naudojantis sveikatos apsaugos paslaugomis, taip pat pasitaiko informacijos neatitikimo tarp paslaugų teikėjo ir vartotojo (paciento). Tuo pačiu metu siekiama, kad piliečiams, nepaisant jų socialinės ir ekonominės padėties, būtų sudarytos vienodos galimybės naudotis sveikatos apsaugos paslaugomis. Valstybėms narėms ir toliau turi būti suteikiama galimybė nustatyti pakankamai prioritetų ir imtis atsakomųjų priemonių ir veiksmų;

1.13

rekomenduoja ir toliau atsižvelgti į sveikatos ir vartotojų apsaugos ypatumus nepaisant to, kad šios sritys susiejamos į vieną bendrą programą. Tai galima padaryti skiriant biudžeto asignavimus sveikatos arba vartotojų apsaugos politikai. Komisijos programoje išsamiai išdėstomas lėšų paskirstymas 2007–2013 m. Tęsiant programą, jeigu galima, turėtų būti sudaryta galimybė iš naujo apibrėžti prioritetus, pavyzdžiui, atliekant numatytą vertinimą po trejų metų. Tai atitiktų programos tikslą dirbti pagal lanksčius veiksmų planus;

1.14

pripažįsta, kad tam tikrose sveikatos apsaugos srityse būtų pageidautinas glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas taikant atviro koordinavimo metodą. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie pacientų mobilumą ir darbuotojų profesinį rengimą bei įdarbinimą sveikatos apsaugos sektoriuje;

1.15

mano, kad geros piliečių sveikatos prielaidos kuriamos betarpiškoje jų aplinkoje. Sveikatos apsaugos organizacijos yra tik vienas iš dalyvių, atsakingų už piliečių sveikatą. Kai kurių valstybių narių regionų ir vietos valdžios institucijos yra atsakingos už sveikatos apsaugą ir savo bendruomenių visuomenės sveikatą. Taigi Regionų komitetui bei regionų ir vietos valdžios institucijų už šias sritis atsakingiems administraciniams vienetams turėtų būti užtikrinta galimybė daryti įtaką visuotinei Europos Sąjungos sveikatos strategijai. Visų pirma reikėtų atsižvelgti į RK nuomonę dėl sprendimų ir iniciatyvų, susijusių su vietos ir regionų valdžios institucijų sveikatos apsaugos užduotimis ir kompetencijos sritimis. Tikimasi, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turės teisę reikšti nuomonę ir bus įtrauktos nustatant sveikatos rodiklius ir atliekant lyginamąją analizę ir į visuomenės sveikatos strategijos, susijusios, pavyzdžiui, su dalyvavimu ir įtaka, psichine sveikata, dieta ir mityba bei alkoholiu, iniciatyvų įgyvendinimą;

1.16

pritaria pilietinės visuomenės skatinimui dalyvauti plėtojant šį sektorių ir įnešti savo indėlį. Įgyvendinant ES sveikatos ir vartotojų apsaugos politiką, būtina užtikrinti piliečiams galimybę dalyvauti šiame procese. Bendrijos lygiu svarbu remti svarbiausius sveikatos ir vartotojų apsaugos srities tinklus ir išklausyti jų atstovų nuomonę. Tai taikytina, pavyzdžiui, vartotojų organizacijoms, pacientų teisių gynimo asociacijoms ir kitiems specializuotiems tinklams.

1.17

pabrėžia, kad Komisija turi užtikrinti, jog vykdomosios žinybos darbuotojai turėtų būtiną kvalifikaciją įgyvendinti ir taikyti Komisijos programą, ne tik sveikatos ir vartotojų apsaugos srityse, bet ir tarpšakinėse srityse

1.18

mano, kad siekiant įveikti bendrus ir būsimus sveikatos ir vartotojų apsaugos sektoriaus iššūkius, ypatingą dėmesį reikėtų skirti naujosioms valstybėms narėms. Naująsias valstybes nares reikėtų tikslingai remti joms plėtojant savo sveikatos ir vartotojų apsaugos politiką, siekiant išspręsti sveikatos apsaugos skirtumų ir netolygumo problemą ES, kad palaipsniui būtų artėjama prie aukščiausio Sąjungos sveikatos apsaugos lygio. Pavyzdžiui, nepatenkinama vidutinė gyvenimo trukmė naujosiose valstybėse narėse, kuri, remiantis Eurostat duomenimis, yra gerokai trumpesnė palyginti su senosiomis valstybėmis narėmis;

1.19

džiaugiasi, kad, vykdant Komisijos pasiūlytą programą, visuomenės sveikatos gerinimui bus galima naudoti struktūrinių fondų lėšas (Europos regioninės plėtros fondas 2007–2013 m.). Komiteto nuomone, svarbu nurodyti, jog šios lėšos bus naudojamos tik pradiniu projekto įgyvendinimo laikotarpiu, o ne jį nuolat įgyvendinant;

1.20

mano, jog ES kaimyninėms valstybėms reikėtų rodyti ypatingą dėmesį, kad būtų galima įveikti bendrus ir būsimus sveikatos ir vartotojų apsaugos sektoriaus iššūkius. Reikėtų tikslingai remti šias šalis joms plėtojant savo sveikatos ir vartotojų apsaugos interesus, kad Europos Sąjungoje ir jos atokesniuose regionuose būtų sumažinti šio sektoriaus skirtumai ir netolygumai;

1.21

pabrėžia, kad, susiejant vartotojų ir sveikatos priežiūros interesus, taip pat galima padėti gerokai sumažinti skirtumus tarp valstybių narių, kadangi sveikatos ir vartotojų apsaugos skirtumai dažnai atsiranda dėl nevienodos socialinės ir ekonominės padėties. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti ne tik netolygumams valstybėse narėse, bet ir tarp jų. Būtina labiau atsižvelgti į nepalankioje padėtyje atsidūrusias visuomenės grupes, pavyzdžiui, mažas pajamas gaunančius, antsvorį turinčius asmenis ir tautines mažumas, kad būtų įgyvendintas bendras užsibrėžtas tikslas — visiems sudaryti lygias galimybes. Labai svarbu pabrėžti ir paties asmens atsakomybės už savo sveikatą svarbą. Sveikatos ir vartotojų politika skatinant žmones sveikai gyventi yra naudinga priemonė stengiantis likviduoti su gyvensenos būdu susijusias ligas. Moksliniai tyrimai rodo, kad nepalankioje padėtyje atsidūrusios žmonių grupės dažniau kenčia nuo sveikatos sutrikimų ir su gyvensenos būdu susijusių ligų. Padėjus tokioms grupėms rinktis sveiką gyvenseną, sumažėtų socialinė ir ekonominė nelygybė.

1.22

mano, kad informacija, kurią turi skleisti Komisija, turėtų būti naudinga jos adresatams. Būtina parengti metodus, skirtus tikslingai pasinaudoti informacinėmis kampanijomis, kad informacija pasiektų reikiamas tikslines grupes. Prioritetą numatyta teikti interaktyvioms žinių perteikimo ir informacinėms kampanijoms, o ne vienodos informacijos sklaidai. Skleidžiant informaciją apie sveikatą ir vartotojų apsaugą galėtų būti labai prasminga orientuotis visų pirma į vaikus ir jaunimą siekiant kuo anksčiau užkirsti kelią ydingam gyvenimo būdui, galinčiam turėti neigiamų ilgalaikių pasekmių sveikatai. Šioje srityje ikimokyklinio ugdymo įstaigų, mokyklų ir savanoriškų organizacijų vaidmuo yra svarbus;

1.23

ragina Komisiją, šiai skleidžiant informaciją, atsižvelgti į kiekvienos valstybės narės teisę nustatyti taisykles, reglamentuojančias teises ir pareigas sveikatos apsaugos išlaidų padengimo pagal atitinkamų valstybių narių socialinės apsaugos sistemą atvejais, ir sąlygas, taikomas įvairioms paslaugoms bei vartotojų teisėms;

1.24

rekomenduoja sudaryti sąlygas piliečiams gauti informaciją ten, kur jos teiraujamasi; greta to valstybėse narės taip pat turėtų būti teikiamos kompetentingos konsultacijos. Už nepalankioje padėtyje esančių visuomenės grupių švietimą atsakingos vietos ir regionų institucijos. Taip pat ir pažeidžiamoms pacientų grupėms turi būti sudaryta galimybė gauti informaciją sveikatos ir vartotojų apsaugos klausimais. Visiems piliečiams vienoda informacija dar labiau padidintų skirtumus tarp įvairių visuomenės grupių valstybėse narėse, nes, remiantis tyrimų duomenimis, informacinių kampanijų metu informacija geriau pasiekia geresnėje, o ne blogesnėje finansinėje padėtyje esančias visuomenės grupes. Kad šios informacinės kampanijos būtų sėkmingos, svarbu, kad jose dalyvautų vietos ir regionų lygmenys;

1.25

ragina Komisiją renkant duomenis ir planuojant informacines kampanijas taikyti pažangias technologijas ir komunikacijos priemones. Technologijos ir komunikacijos priemonės tobulėja labai sparčiai. Jei šios priemonės ir toliau turės poveikį visuomenei, ateityje taip pat reikės naudotis pažangiausiomis technologijomis;

1.26

atkreipia dėmesį į tai, kad didelė žemės ūkio produktų rinkos dalis priklauso nuo importo iš trečiųjų šalių, kur sanitarinės ir tikrumo garantijos gali neatitikti Europos saugos normų, vartotojams turi būti suteikiama išsami ir aiški informacija apie tų produktų kilmę, kad jie galėtų sąmoningai pasirinkti;

1.27

pritaria Komisijos sprendimui apsiriboti keliomis, tačiau didelėmis ir veiksmingomis visuomenės informavimo kampanijomis. Be to, tai leidžia dirbti racionaliai naudojant lėšas. Svarbu, kad jungtinis sekretoriatas būtų vertinamas ne tik atsižvelgiant į įgyvendintų projektų skaičių, bet ir į galutinį šių projektų poveikį;

1.28

ragina Komisiją remti keitimosi patirtimi ir geriausios praktikos sklaidos tinklo plėtojimą, kadangi šie veiksniai yra svarbiausia atvirojo koordinavimo metodo sudėtinė dalis. Į šį procesą reikėtų įtraukti Regionų komitetą ir užtikrinti, kad už sveikatos apsaugą atsakingos regionų ir vietos valdžios institucijos galėtų daryti įtaką visuotinei Bendrijos sveikatos strategijai;

1.29

pabrėžia, kad Komisija turėtų palaikyti glaudžius ryšius su mokslininkais siekdama užtikrinti jos informacinių ir prevencinių kampanijų patikimumą ir dalykiškumą. Struktūrinis ir koordinuotas bendradarbiavimas Europos lygiu siekiant keistis patirtimi, perduoti žinias ir ištirti sveikatos ir vartotojų apsaugos raidą, galėtų suteikti valstybėms narėms didelės papildomos naudos. Komitetas nagrinėjo šiuos klausimus ir nuomonėje dėl Europos bendrijos septintosios mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos pagrindų programos (CdR 155/2005 fin). Šis procesas turėtų būti suderintas su Europos mokslinių tyrimų programa;

1.30

mano, kad valstybėms narėms turėtų būti užtikrinta prieiga prie patikimų duomenų ir itin kokybiškos informacijos, jei jos skatintų gerą praktiką, lygintų standartus ir taip kurtų sąlygas, būtinas įgyvendinti daugybę pasiūlytų sveikatos ir vartotojų apsaugos iniciatyvų. Bendros duomenų bazės ir rodikliai turėtų būti rengiami bendradarbiaujant su kitais susijusiais dalyviais bei susitarus su Jungtinėmis Tautomis, EBPO, Europos Taryba ir PSO. Atsižvelgiant į surinktus palyginamus duomenis ir informaciją, atskiros valstybės narės turi imtis priemonių ir naujų iniciatyvų;

1.31

džiaugiasi, kad buvo gerokai padidintos lėšos palyginti su abiem jau įgyvendinamomis programomis. Tai aiškiai rodo sveikatos ir vartotojų apsaugos svarbą tiek kiekvieno ES piliečio gyvenimo kokybei, tiek visos Sąjungos konkurencingumui;

1.32

konstatuoja, kad dar nesibaigė derybos dėl finansavimo pagrindo. Galutinis asignavimų dydis priklausys nuo šiuo metu dar vykstančių derybų dėl 2007–2013 m. finansinės perspektyvos rezultatų. Regionų komitetas pritartų, kad būtų padidinti asignavimai šiai sričiai, kaip raginama programoje ir strategijoje.

16.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 192/12

1.1

atsižvelgdamas į šiandienos tendencijas, kurios rodo, kad energijos sunaudojimas ES per ateinančius 15 metų gali išaugti iki 10 proc., pritaria Europos Komisijos žaliajai knygai bei iniciatyvoms, bendrai skatinančioms efektyvaus energijos naudojimo didinimą;

1.2

pabrėžia nepaprastą energijos vartojimo efektyvumo svarbą, ypač atižvelgiant į dabartinę dujų rinkos krizę. Europai reikia įvairesnių energijos tiekimo šaltinių, kad būtų galima sumažinti priklausomumą, su kuriuo šiuo metu susiduria Ukraina ir Bulgarija. Remiantis Energijos vartojimo efektyvumo žaliąja knyga galima bendrai sumažinti priklausomumą nuo naftos ir gamtinių dujų ir sukurti Europos veiksmų planą;

1.3

džiaugiasi, jog į priemones atsižvelgiama visais galimais įgyvendinimo lygiais, (ES, nacionaliniu, regionų lygiu) ir reikalauja įgyvendinant priemones laikytis subsidiarumo principo;

1.4

suvokia, kad efektyvus energijos naudojimas yra labai svarbus siekiant visų trijų svarbių energetikos politikos tikslų: tiekimo saugumo, aplinkos ir klimato apsaugos ir konkurencingumo;

1.5

pabrėžia reikšmingą efektyvaus energijos naudojimo priemonių socialinį aspektą, kuris apima darbo vietų regionų ir vietos lygiu kūrimą ir išsaugojimą ir apsaugo vartotojus nuo pernelyg didelių energijos išlaidų;

1.6

atkreipia dėmesį, kad nereikia pernelyg skubėti nustatant tolimesnes efektyvaus energijos naudojimo taisykles valstybėms narėms. Kaip nurodoma pačioje žaliojoje knygoje, jau ir šiandien yra nemažai įsigaliojusių, ar dar kuriamų ES efektyvaus energijos naudojimo priemonių, tačiau dar praėjo per mažai laiko, kad būtų jaučiamas jų poveikis arba jas dar reikia įgyvendinti. Šiuo atveju reikėtų paminėti pastatų direktyvą, termofikacijos direktyvą, prekybos taršos leidimais direktyvą arba direktyvą dėl galutinio energijos vartojimo efektyvumo;

1.7

atkreipia dėmesį, kad daugelis valstybių narių ir regionų yra sukūrę strateginius planus ir priemonių programas, kuriomis siekiama labai panašių tikslų ar poveikio, kaip to reikalaujama žaliojoje knygoje. Kaip pavyzdžius būtų galima paminėti klimato apsaugos strategijas (po Kioto protokolo ratifikavimo), nacionalinius paskirstymo planus (susijusius su prekyba taršos leidimais) ir oro teršalų mažinimą (laikantis direktyvos dėl tam tikrų atmosferos teršalų išmetimo nacionalinių ribų). Todėl vidutinės trukmės laikotarpiu daugiausia dėmesio reikia skirti nuosekliam esamų planų įgyvendinimui, o ne naujiems efektyvaus naudojimo planams;

Kaip rodo šių planų įgyvendinimo patirtis, daugiau kalbama apie priemones, dėl kurių įgyvendinimo galima nuspręsti per trumpą laiką, tačiau jų poveikis bus jaučiamas tik vėliau;

1.8

nurodo daugybę vietos ir regionų lygmens iniciatyvų efektyvaus energijos naudojimo ir atsinaujinančios energijos srityse, su kurių rezultatais visuomenė gali susipažinti daugelyje tinklalapių. Pavyzdžiui, ManagEnergy ir Energie Cités tinklalapiuose pateikti visos Europos geros praktikos pavyzdžiai (6);

1.9

suvokia, kad efektyvaus energijos naudojimo didinimas lemia nedidelių žingsnių politiką. Šiuos nedidelius žingsnius paprastai žengia vietos ir regionų valdžia, kuri, būdama arčiausiai piliečių, atlieka sąmoningumo ugdymo funkciją;

1.10

išreikšdamas kritišką požiūrį atkreipia dėmesį į tai, kad labai sunku suderinti ES tikslus liberalizuoti energetikos rinkas (konkurencijos didinimas siekiant sumažinti kainas) su efektyviu energijos naudojimu. Mažėjančios kainos neskatina efektyvaus energijos naudojimo. Be to, dėl nepakankamų investavimo sąlygų vilkinamas jėgainių atnaujinimas;

1.11

mano, jog priemonės, skirtos liberalizuotoje energetikos rinkoje siekti į paklausą orientuotos politikos, yra tikslingos. Tai susiję ir su aplinkosaugos sąnaudų įtraukimu į vartotojo kainą bei vienodų galimybių prisijungti prie energijos tiekimo tinklo užtikrinimu. Svarbiausias vaidmuo tenka efektyvų energijos naudojimą skatinančioms strategijoms tais atvejais, kai turi būti sukurta atsvara dabartinei į pasiūlą nukreiptai politikai;

2.1

reikalauja, kad jei bus priimtas sprendimas pradėti taikyti efektyvaus energijos naudojimo planus, jie būtų sudaryti 5 m. ir numatyti ne daugiau kaip 2 įvertinimai. Kadangi kiekvienais metais rengiami plani ir kasmetiniai įvertinimai neduoda patenkinamų praktinių rezultatų, todėl nėra prasmės juos rengti (3 klausimas);

2.2

ypač atkreipia dėmesį į tai, kad nustatant priemones pirmiausia būtina atsižvelgti į ankstesnius įvairius valstybių narių pasiekimus ir potencialą bei parengti kiekvienos priemonės ekonominės naudos analizę;

2.3

nepritaria, jog būtų nustatomi absoliutūs efektyvaus energijos naudojimo didinimo tikslai. Reikėtų vengti, jog konkurencijos privalumų turėtų tos valstybės narės, kurios iki šiol ne itin ekonomiškai naudojo energiją. Valstybių narių, kurios jau įgyvendino taupymo priemones arba naudojo ypač veiksmingas technologijas, efektyvumo didinimo potencialas yra mažesnis, ir įgyvendinant absoliučius tikslus jos atsirastų aiškiai nepalankioje padėtyje;

2.4

tačiau pritaria lyginamosios analizės sistemai, kuri skirtingų klimato sąlygų bei ankstesnių pasiekimų šioje srityje analizių pagrindu kiekvienai valstybei narei nustato nacionalinius efektyvaus energijos naudojimo tikslus. Šie nacionaliniai tikslai ateityje galėtų būti įtraukti į Europos standartų apibrėžtis, ir tai leistų atsižvelgti į realias valstybių sąlygas bei įvertinti ankstesnius pasiekimus;

2.5

mano, jog prekybos taršos leidimų sistema turi būti parengta taip, kad pagal paskirstymo planą kiekviena jėgainė, pasibaigus tinkamam pereinamajam laikotarpiui gautų tiek leidimų, kiek jai priklauso pagal suplanuotą elektros ir šilumos gamybos kiekį dujų ir garo turbinų jėgainėje, gaminančioje kombinuotą šilumos ir elektros energiją. Tokiu būdu būtų duotas aiškus ženklas elektros energijos gamyboje siekti efektyvaus energijos naudojimo didinimo (13 klausimas);

2.6

rekomenduoja pagalvoti apie panašiai apskaičiuojamus taršos leidimus pramonei. Kiekvienas pramonės įrenginys galėtų gauti tiek taršos leidimų, kiek jam priklauso pagal suplanuotus įrenginio, atitinkančio aukščiausius efektyvaus energijos naudojimo standartus, gamybos pajėgumus. Ši priemonė reikštų, jog išlaidos būtų perkeliamos pagal principą „teršėjas moka“ ir būtų galima sutaupyti daug energijos ir CO2 (2 klausimas);

2.7

reikalauja leisti valstybės pagalbą teikti priemonėms, skatinančioms naujoves aplinkos srityje ir produktyvumo gerinimą siekiant didinti efektyvų energijos naudojimą. Viena vertus, ši pagalba galėtų būti teikiama kaip investicinė pagalba naujoviškoms, efektyviai energiją naudojančioms technologijoms, kuriai netaikomas reikalavimas pranešti. Kita vertus, suteikiant aplinkosaugai skirtą pagalbą, į efektyvų energijos naudojimą turėtų būti atsižvelgiama kaip į bendrą kriterijų, visų pirma dėl to, kad ji naudojama vietos ir regionų lygiu, ypač pritaria bendrosioms išimtims, taikomoms pagalbai, skirtai didinti efektyvų energijos naudojimą, ar bent jau pakankamai aukštoms riboms, kad įgyvendinant tokius projektus būtų galima sumažinti administracines išlaidas ir išvengti vėlavimo (5 klausimas);

2.8

pritaria, jog viešųjų pirkimų srityje visais lygiais (ES, nacionaliniu, regionų, vietos) atsižvelgiama į efektyvaus energijos naudojimo kriterijus. Kadangi tai sudaro 16 proc. ES BVP, išaugusi energiją taupiai naudojančių prietaisų, automobilių, pastatų ir kt paklausa labai paskatintų pramonės įmones tobulinti ir atpiginti šiuos produktus. Kalbant apie ekologinius viešųjų pirkimų kriterijus reikia atkreipti dėmesį, kad tam tikros valstybės narės šioje srityje turi daug patirties;

2.9

tačiau nepritaria tam, kad valstybinėms perkančiosioms organizacijoms būtų numatomi įpareigojimai pagal viešųjų pirkimų teisę, kadangi daugelio regionų ir savivaldybių biudžetai yra itin menki. Vietoj to, būtina tinkamai informuoti ribotą biudžetą turinčias savivaldybes apie viešųjų pirkimų sutarčių, susijusių su efektyviu energijos naudojimu, sudarymo privalumus, kad jos pačios galėtų pasirinkti arba žemiausios, arba geriausios kainos siūlytojo principą (6 klausimas);

2.10

pritaria programoms, skirtoms efektyvaus energijos naudojimo projektams finansuoti. Regionų ir vietos lygiu tai reikštų, jog finansiniai ištekliai ir parama gali būti suteikti tik savo noru ir atsižvelgiant į esamą biudžetą (7 ir 22 klausimai);

2.11

ragina Komisiją visose ES kompetencijai priklausančiose politikos srityse atsižvelgti į efektyvaus energijos naudojimo kriterijus. Ypač struktūrinių ir sanglaudos fondų, kaimo plėtros ir mokslinių tyrimų rėmimo srityse Komisija galėtų nustatyti privalomą projektų atrankos kriterijų — efektyvų energijos naudojimą. Tai galima suprasti ir kaip netiesioginę paskatą vietos ir regionų lygiu (12 klausimas);

2.12

nepritaria ES pastatų direktyvos išplėtimui ar sugriežtinimui, kol nebus įvertintas dabartinės redakcijos direktyvos įgyvendinimo poveikis. Prieš išplečiant šią direktyvą, reikia numatyti pakankamai laiko esamai pastatų direktyvai įvertinti (8 klausimas);

2.13

pasisako už visuomenės informavimo kampanijas visais lygiais. Kampanijos turi būti aktualios nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu ir pirmiausiai rengiamos tose srityse, kuriose tikslinės grupės iš tikrųjų gali pasirinkti alternatyvias praktines galimybes veikti. Pageidautina, kad Europos Komisija ar jos atstovybės valstybėse narėse bendradarbiautų su regionų ir vietos valdžios institucijomis (12 klausimas);

2.14

pabrėžia, kad informacija turi būti teikiama ir mokymas organizuojamas ne tik energetikos sektoriaus specialistams, bet ir tiems asmenims, kurie nedirba energetikos srityje, pvz., architektams, statybos bendrovėms, statybos darbų užsakovams, planuotojams ir infrastruktūros valdytojams;

2.15

aiškiai pasisako už spartesnį kombinuotos šilumos ir energijos gamybos (KŠEG) įrenginių diegimą. Būtina ne tik atsakingai įgyvendinti termofikacijos direktyvą, bet ir greičiau nei iki šiol plėtoti jai priklausančią šilumos rinką (13 klausimas);

2.16

pritaria senesnių neefektyvių centralizuotos šilumos sistemų atnaujinimui, kaip labai svarbiam indėliui didinant efektyvų energijos naudojimą ir ragina valstybes nares šiam tikslui naudoti struktūrinių ir sanglaudos fondų lėšas;

2.17

pritaria Europos Parlamento raginimui Komisijai pasiūlyti teisės aktus, skirtus efektyviai šilumos ir vėsinimo rinkai. Vietos lygiu efektyvus energijos naudojimas yra taip pat svarbus kaip ir tinkami sprendimai vėsinimo srityje. Pastaraisiais metais dėl kondicionierių labai išaugo energijos suvartojimas šiltu metų laiku. Kadangi šilumos ir vėsinimo rinkai taikomos vietos valdžios kompetencijai priklausančios statybos taisyklės, todėl ir šioje srityje yra svarbi speciali informavimo politika bei konsultacijos. Turėtų būti daroma įtaka, kad sprendimais vietos lygiu būtų siekiama efektyviau naudoti energiją. Naujoviškų centralizuoto šilumos ir vėsinimo pavyzdžių galima rasti internete pirmiau minėtuose geros praktikos pavyzdžių rinkiniuose;

2.18

pritaria decentralizuotos gamybos spartinimui ir skatinimui, kaip nurodyta žaliojoje knygoje, tačiau atkreipia dėmesį, kad būtina atsižvelgti į jėgainės pajėgumų ir suvartojimo vietos lygiu santykį. Ir šiuo atveju KŠEG turi būti suprantama kaip ypač veiksminga gamybos forma. Itin efektyvų energijos naudojimą galima užtikrinti tik tuomet, jei pagaminta šiluma panaudojama vietoje;

2.19

pabrėžia, kad taip pat ir gaminant energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių būtina siekti, kad energija būtų naudojama efektyviai, o turimi ištekliai kuo labiau tausojami. Statant naujus įrenginius visose srityse pirmiausia turi būti optimizuotas vartojimas ir tik tuomet su optimizuotu vartojimu suderinama tiekimo sistema. Bet kokiu atveju būtina atsižvelgti į šiuos veiksnius ir, vadovaujantis nacionaline teise, kartu su atsakingomis vietos ir regiono institucijomis ištirti vietą, technologijų tipą, įrenginių dydį, pajėgumų panaudojimo laipsnį;

2.20

nepritaria baltųjų (efektyvaus energijos naudojimo) leidimų sistemai, pagal kurią tiekėjas privalo galutiniam vartotojui numatyti taupymo priemones ir jas įgyvendinti. Nuogąstaujama, ar ekonominiu požiūriu nebus brangiau sukurti ir taikyti dar vieną leidimų sistemą nei siekiama sutaupyti. Atrodo, jog tai ne tik lems dideles administracines išlaidas, bet ir bus dar sunkiau teisingai paskirstyti nei taršos leidimus (15 klausimas);

2.21

ragina ir toliau investuoti į viešojo keleivinio transporto ir geležinkelių infrastruktūros plėtojimą. Tik jei bus pasiūlytos priimtinos alternatyvos individualiam transportui (automobiliams), ilgam laikui bus galima sumažinti automobilių eismą; šiame kontekste pritaria, jog Europos Komisijos pasiūlyme priimti reglamentą dėl viešojo keleivių pervežimo geležinkeliu ir keliais paslaugų pripažįstama, kad vietos ir regionų valdžios institucijos gali pačios priimti sprendimus dėl šių visuotinės svarbos paslaugų; tokiu būdu pripažįstamas vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo teikiant viešojo keleivių pervežimo paslaugas;

2.22

ragina Komisiją paskatinti pramonės įmones taip pat prisiimti atsakomybę ir, taikant įvairias priemones, siekti sumažinti efektyviai energiją naudojančių prietaisų ir atsinaujinančios energijos technologijų mažmenines kainas; pritaria Europos Parlamento nuomonei, kad tam tikrų technologijų srityje pastaraisiais metais buvo stipriai sumažintos išlaidos, tačiau būtina papildomai mažinti išlaidas, kad efektyvaus energijos naudojimo didinimo priemonės taptų patrauklios visuomenei;

2.23

mano, kad tai yra ES pareiga, atsižvelgiant į esamus palyginti aukštus aplinkosaugos standartus Europoje, ES Pasaulio prekybos organizacijoje išsiderėti tarifinių arba netarifinių nuolaidų energiją taupiai naudojantiems produktams.

16.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 192/15

1.1

atkreipia dėmesį į komunikatą dėl su jaunimu susijusių Europos politikos krypčių, įgyvendinančių Europos jaunimo paktą, ir išreiškia pasitenkinimą tuo, kad dokumente aptariamas platus ir įvairus klausimų spektras, apimantis ne vieną ES politikos sritį;

1.2

džiaugiasi, kad šiuo komunikatu tęsiami darbai, pradėti Komisijos baltąja knyga dėl naujo postūmio Europos jaunimui, 2002 m. birželio 27 d. Tarybos rezoliucija ir 2005 m. balandžio 12 d. Komisijos integruotomis ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gairėmis;

1.3

supranta ir remia norą visose veiklos srityse stiprinti jaunimui skirtas politikos kryptis, kadangi investuoti į jaunimą būtina vardan Europos ateities;

1.4

pabrėžia, kad visais lygmenimis, kuriuose priimami sprendimai, tiek Europos Sąjungos mastu, tiek nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu būtina aktyviai ginti jaunimo teisę į visavertę pilietinę poziciją Europos visuomenės politiniame kontekste. Ypač svarbu įgyvendinti priemones, gerinančias jų profesinio, visuomeninio ir šeimyninio gyvenimo kokybę, siekiant sudaryti sąlygas aktyviai pilietinei pozicijai vystytis. Aktyvus jaunimo dalyvavimas yra pagrindinė sąlyga, kad ilgalaikėje perspektyvoje Europos Sąjungos institucijos integruotųsi ir įgytų Europos gyventojų pripažinimą.

1.5

pabrėžia, kad jaunimo dalyvavimas veikloje realiai bus užtikrintas tik tuomet, kai Europos Sąjungos iniciatyvose dalyvaus vietos ir regionų valdžios institucijos, jaunimo organizacijos ir visi socialiniai partneriai, kurie palaiko daugiau ar mažiau ryšių su jaunimu. Komisijos paskelbtų iniciatyvų sėkmė labai priklauso nuo to, ar konsultacijų procedūra bus realiai taikoma.

2.1

Pageidauja, kad, taikant atvirojo koordinavimo metodą, būtų tinkamai įvertintas vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo atsižvelgiant į jų kompetenciją.

2.2

Komitetas mano, kad, kalbant apie su jaunimu susijusias politikos kryptis, atvirojo koordinavimo metodu turėtų būti siekiama: a) įtraukti jaunimą į pilietinį gyvenimą, kad jaunimas geriau susipažintų su jam skirtomis politikos kryptimis; b) labiau atsižvelgti į konkrečius jaunimo poreikius, kai formuojamos Bendrijos ir nacionalinės politikos kryptys. Norint šiuos tikslus įgyvendinti, labai svarbu atsižvelgti į vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį, kompetencijos sritį ir žinias, visų pirma turint omenyje komunikate nurodytoje strategijoje įvardintas problemas.

2.3

Todėl Komitetas rekomenduoja valstybėms narėms užtikrinti, kad vietos ir regionų valdžios institucijos dalyvautų nacionaliniu lygiu rengiant, taikant ir prižiūrint su jaunimu susijusias politikos kryptis, o Tarybai rekomenduojama garantuoti šių institucijų dalyvavimą Europos lygiu.

3.1

Komitetas palankiai vertina Komisijos požiūrį į jaunimo užimtumo ir socialinės integracijos politikos kryptis, nes jaunimui kyla didelis nedarbo, nesaugumo ir mažo atlyginimo pavojus. Visų pirma, Komitetui atrodo, kad šioje srityje svarbu visiškai įgyvendinti Lisabonos strategiją, numatančią ne tik didinti darbo vietų skaičių, bet ir gerinti jų kokybę.

3.2

RK ragina Komisiją pasiūlyti kiekybinius tikslus, atsižvelgiant į kovą su jaunimo nedarbu (kuris dabar siekia 18proc. ES lygiu).

Nors šias politikos kryptis įgyvendinti turi valstybės narės, kiekvienos jų vietos ir regionų valdžios institucijos politiniu ir administraciniu lygiu turi vykdyti, plėtoti ir valdyti užimtumo, socialinės, integracijos, nediskriminavimo ir socialinės atskirties politikos krypčių sujungimo procesus.

3.3

Norint sukurti priemones, leidžiančias aktyviau keisti ir reformuoti socialinės apsaugos sistemas, kad jaunosioms kartoms būtų sudaryta daugiau galimybių dalyvauti darbo rinkoje ir apskritai visuomenėje, reikia iš esmės keisti požiūrį į integracijos ir atskirties problemas ir suformuoti požiūrį į jaunimo socialinę būklę apskritai. Užimtumo problemos negalima atsieti nuo bendrų „socialinės integracijos sąlygų“: sveikatos, pagrindinio ugdymo ir aplinkos, kuri skatina ir propaguoja iniciatyvumą.

3.4

Europos užimtumo strategijose ir konkurencingumui skatinti skirtose priemonėse nacionalinės ir europinės veiksmų programos bei struktūriniai fondai yra nukreipti į užimtumo didinimo, lygių galimybių ir socialinės sanglaudos tikslus. Didėjantis darbuotojų ir įmonių gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių ekonominių sąlygų ir didėjančios darbuotojų įsidarbinimo galimybės suteikia naujosioms kartoms progą išbandyti, ar taikomas integruotas politikas kryptis galima pirmiausia vietos lygiu — įgyvendinti ir papildyti.

3.5

Komitetas ragina Komisiją bendru sutarimu propaguoti veiklą, skirtą žinioms, įgūdžiams gilinti, ir visas esamas priemones, padedančias stiprinti ir tobulinti vietos ir regionų valdžios institucijų darbą visų pirma šiose srityse:

3.6

Veiksmų, skirtų tam, kad vietos ir regionų valdžios institucijų darbas būtų veiksmingesnis, reikėtų daugiausia imtis šiose srityse:

3.7

Socialinės integracijos strategija gali pagerinti jaunimo (ypač pažeidžiamiausių asmenų) padėtį, jeigu Bendrijos ir valstybių narių lygiu bus veiksmingai integruojamos įvairios politikos kryptys, kurias tiesiogiai įgyvendina vietos ir regionų valdžios institucijos. Todėl būtų naudinga, kad užimtumo srityje kuriant socialinės integracijos strategijas ir abipusio mokymosi programas, aktyviai ir tiesiogiai dalyvautų įvairios vietos ir regionų valdžios institucijos.

3.8

Tuomet, bendradarbiaujant įvairiais valdžios lygiais, dėmesį būtų galima sutelkti ties sunkumais, su kuriais jaunimas susiduria bandydamas patekti į darbo rinką ir kurie pasireiškia ne vien bedarbių skaičiumi, bet ir nieko neveikiančio jaunimo, kuris nesimoko, nedirba ir neieško darbo, rodikliais; šios problemos kelia ypač didelį susirūpinimą, kadangi nemažai jaunų žmonių meta privalomąjį mokslą nesulaukę 18 metų.

3.9

Komitetas ragina Komisiją skatinti į nacionalines reformų programas įtraukti priemones, galinčias jaunimo įmonių steigimo projektams garantuoti reikiamą finansinę ir organizacinę paramą.

4.1

Komitetas pabrėžia, kad Europos jaunimo paktu neturi būti siekiama suvienodinti švietimo ir mokymo programų turinį Bendrijos lygiu ar organizuoti švietimo ir mokymo sistemas, kadangi visa atsakomybė už šiuos sektorius iš tikrųjų tenka valstybėms narėms, o tam tikrais atvejais vietos ir regionų valdžios institucijoms, atsižvelgiant į Sutarties nuostatas, kurios apriboja Bendrijos kompetenciją plėtoti„europinę pakraipą švietimo srityje“ bei „keitimąsi informacija ir patirtimi bendrais valstybių narių švietimo klausimais“.

4.2

Komitetas norėtų sustiprinti ir pagerinti keitimąsi informacija apie geriausią praktiką (ir apie priemones bei procedūras), kurią išplėtojo atskiros valstybės narės, kad užtikrintų aktyvų ir veiksmingą regionų ir vietos valdžios institucijų dalyvavimą kvalifikacijų sistemų ir pagrindų programų pritaikymo procese.

4.3

Kalbant konkrečiai, visos iniciatyvos, skirtos Europos kvalifikacijų pagrindų programai sudaryti — pagrįstai kreditų perkėlimo ir kokybės užtikrinimo susitarimais, bendrais pritarimo Europos neformaliam ir neinstituciniam mokymuisi nustatymo ir jo patvirtinimo principais ir Europass mokymu (Europos bendra sistema diplomų, sertifikatų ir gebėjimų skaidrumui užtikrinti) — pareikalaus vietos ir regionų vietos valdžios institucijų indėlio be kitų sričių ir priežiūros bei iniciatyvų įvertinimo etapuose.

4.4

Logiška, kad šis reikalavimas taikytinas ir „Jaunimo paso“ (Komisijos Europass iniciatyvos dalis) bandomajam etapui, kurį planuojama pradėti 2006 m. Todėl reikės įgyvendinti atitinkamas ekonomines ir procedūrines priemones.

4.5

Tokia pati tvarka turėtų būti taikoma ir Komisijos pasiūlymui raginti valstybes nares užtikrinti didesnį skaidrumą ir teikti daugiau informacijos užimtumo ir mokymo galimybių srityje, taip siekiant palengvinti judumą, kuris yra užimtumo paslaugų modernizavimo dalis, ir sustiprinti valstybių narių strategijas dėl judumo kliūčių panaikinimo. Tokiomis įvertinimo ir įgyvendinimo iniciatyvomis, kaip Europos savanorių tarnyba (EST), informacijos portalai EURES (Europos darbo mobilumo portalas) ir PLOTEUS (Mokymosi galimybių Europoje portalas), bus labiau atsižvelgiama į jaunimo poreikius, jei į jas bus įtraukti vietos valdžios institucijų įvertinimai ir pasiūlymai.

4.6

Pagerinus informacijos ir geros praktikos mainus, bus galima koordinuoti nacionalines švietimo sistemas, siekiant padidinti laisvą piliečių judėjimą ir sukuriant vietines sistemas. Kalbant konkrečiai, ES remiamas tarpvalstybinis dialogas ir bendradarbiavimas gali padėti valstybėms narėms sukurti palyginamąją pripažinimo sistemą, skirtą neformaliam ir neoficialiam mokymui.

4.7

ES institucijos bei vietos ir regionų valdžios institucijos turi glaudžiai bendradarbiauti, taip padėdamos plėtoti universitetų, kaip jaunų europiečių žinių ir kultūrinių mainų centrų, vaidmenį. Šį tikslą bus lengviau pasiekti, jei universitetų ryšys su savo vietove bus stipresnis ir jei jie stropiau ir sistemingiau vadovausis partnerystės principais, metodais ir būdais.

5.1

Komitetas palankiai vertina tai, kad Komisijos dokumentas visiškai atitinka Bendrijos laisvo darbuotojų judėjimo politiką, studentų, mokytojų ir besimokančiųjų, visų pirma jaunimo, judumo politiką.

5.2

Todėl RK visiškai pritaria Komisijos nuostatoms dėl jaunimo judumo Europoje, kad judėjimas būtinas mokymosi ir profesiniais tikslais.

5.3

Siekdamas, kad žmonių žinios apie Europą ir jos veikimo mechanizmą būtų gilesnės, ir norėdamas jaunimą įtraukti į politinį gyvenimą, RK ragina ES institucijas pagal Jungtinių Tautų Organizacijos modelį sukurti jaunimo programą, kuri vidurinės mokyklos mokinius ir aukštųjų mokyklų studentus įtrauktų į tikro ES institucijų darbo imitaciją (Europos Parlamento plenarines sesijas, Tarybos posėdžius ir kt.).

5.4

Jaunimo judumas jau nebeapsiriboja vien Europos Sąjunga, nes palaipsniui tampa aktualus ir už jos ribų. Komitetas tikisi glaudesnio Komisijos, valstybių narių ir vietos ir regionų valdžios institucijų bendradarbiavimo stengiantis įtraukti jaunimą į savanoriškas organizacijas ir siekiant tarptautinio solidarumo. Būtina skirti reikiamą dėmesį judumui tarp valstybių. Šiuo metu Europos Sąjungoje yra gausių tautinių mažumų, kurių atstovai kilę iš besiribojančių su ES regionų, todėl turėtų būti skatinamas jų judumas ir išnaudojami ryšiai. Šiuo požiūriu skirtingų valstybių narių nevyriausybinių organizacijų tinklai, veikiantys toje pačioje srityje, bendradarbiaudami vieni su kitais, galėtų išbandyti, kaip teikiama vietos, nacionalinių ir ES valdžios institucijų parama.

5.5

Be to, norėdamas paskatinti jaunų darbuotojų judumą Europos Sąjungoje, RK ragina Komisiją ir valstybes nares, kad jos pasirūpintų į nacionalines programas įtraukti daugiau užsienio kalbų.

6.1

Regionų komitetas dar kartą pabrėžia valstybių narių autonomiją kuriant politikos kryptis ir metodus, skirtus profesinei veiklai lengviau suderinti su šeimyniniu gyvenimu.

6.2

Šiuo atveju Komisijos pastangos taip pat galėtų būti nukreiptos į tai, kad būtų stiprinamos ir didinamos informacijos, žinių ir patirties, kurias vietos ir regionų valdžios institucijos sukaupė Komisijos nurodytose srityse ir propaguojant lygias galimybes tarp kartų, mainų ir suvienodinimo galimybės.

7.1

RK mano, kad Komisija turėtų nuolat diskutuoti ir konsultuotis su jaunimu dėl savo rengiamų programų ir iniciatyvų jaunimui, jei nori, kad jos darbas atneštų kuo daugiau naudos, nes taip būtų galima išmėginti naujas procedūras.

7.2

Todėl vietos arba regionų, atsižvelgiant į konkrečios valstybės narės teritorinę struktūrą, valdžios institucijos, būdamos arčiausiai vietinių realijų ir kaip pirmoji instancija, į kurią jaunimas kreipiasi vykstant integracijai į politinį, pilietinį ir ekonominį gyvenimą, turi veiksmingai atlikti visas savo pareigas. Greta konsultacijų su vietos valdžios institucijomis turėtų būti imtasi priemonių, skirtų:

Tarpvalstybinis dialogas padeda stiprinti ir stabilizuoti patirtį, mažindamas pernelyg ankstyvo jos išnykimo pavojų.

7.3

Komitetas mano, kad valstybės narės turi inicijuoti informavimo kampanijas, siekdamos išmokyti jaunuolius aktyviau įsitraukti į veiklą ir mokyklinėmis bei kitomis mokymo programomis skatinti atsakomybės suvokimą, kad kiekvienas asmuo suprastų demokratiškoje visuomenėje ir ypač jo bendruomenėje jam tenkančias pareigas. Šiuo atveju mokyklos ir tolesnio mokymo įstaigos turi tapti demokratijos mokykla ir bendra erdve, svarbia įtraukiant jaunimą į demokratijos pažinimo procesą.

7.4

RK tikisi, kad bus propaguojami geros praktikos, susijusios su jaunimo dalyvavimu priimant sprendimus vietos lygiu, mainai ir judumo iniciatyvos, skirtos žinioms apie įvairias vietos valdymo formas plėsti, kad politinio gyvenimo dalyviai būtų geriau informuoti.

7.5

Komitetas ragina vietos ir regionų valdžios lygiu skatinti „Jaunimo tarybų“ pobūdžio projektus, ne tik kaip struktūras ar jaunimo dalyvavimo ir dialogo su jaunimu užmezgimo būdus, bet ir kaip ugdymo priemonę mokant aktyvaus pilietiškumo.

7.6

Vis dėlto, kad paremtų vietos lygmens dalyvavimą ir aktyvų pilietiškumą, Komisija turi paraginti, kad bendrai būtų parengti tikslūs tarpvalstybiniai kriterijai ir informacija apie konkretų dalyvavimo tikslą, t.y. informacija, kaip ši sistema veiks, jos taikymo sritis, dalyviai ir kt.

7.7

Norint visiškai arba iš dalies išvengti pavojaus, kad konsultuotų ir dalyvautų tik dideli nacionaliniai tinklai, reikėtų aktyviai įtraukti vietos lygiu veikiančius jaunimo organizacijų tinklus. Šiuo tikslu būtų naudinga betarpiškai įtraukti tas vietos ir regionų valdžios institucijas, kurios jau turi patirties kuriant ir administruojant jaunimo politikos programas pasitelkiant jaunimo konsultacijas.

7.8

RK tikisi, kad įgyvendinant planuojamas iniciatyvas (kampaniją Už įvairovę — prieš diskriminaciją, Europos iniciatyvą, skirtą vaikų ir jaunimo sveikatai, viešas konsultacijas sporto srityje, siekiant sustiprinti sporto sukuriamas vertybes jaunimui švietimo ir socialinėje srityje ir kt.) Komisija deramai įvertins svarbiausią vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį bendraujant, informuojant, didinant sąmoningumą, skatinant ir raginant grupes ir atskirus asmenis.

7.9

RK su malonumu pastebi, kad daug atsakomybės už su jaunimu susijusias politikos kryptis tenka Europos vietos valdžios institucijoms ir regionams. Todėl yra labai svarbu, kad vietos ir regionų valdžios institucijos prisiimtų dalį atsakomybės už jaunų žmonių švietimą, darbą ir laisvalaikį.

8.1

Komisija ir kitos ES institucijos gali atlikti svarbų vaidmenį sudarant reikiamas veiklos sąlygas ir teikiant priemones, kad valstybės narės galėtų tinkamai pasinaudoti savo teisėmis. Įvairialypis ir horizontalus jaunimo problemų pobūdis diktuoja poreikį įvairiais valdymo lygiais, atsižvelgiant į konkrečias pareigas ir kompetenciją, šiuolaikiškai suvokti aktualias problemas.

8.2

Todėl RK ragina imtis iniciatyvų, pasinaudojant įdirbiu kitose įvairialypėse, horizontaliose srityse, sukurti jaunimo problemų stebėsenos centrų koordinavimo sistemą, kuri:

8.3

RK tikisi, kad konkrečios programos ir priemonės, skirtos informacijai apie geriausią praktiką skleisti ir ja keistis, taip pat jaunimo politikos vietos dalyviams mokyti, padės skleisti Europos jaunimo politikos principus, taip kurdamos Europos erdvę, kurioje sprendimus priimančios institucijos gali palyginti patirtį įgyvendinant jaunimo politikos kryptis. RK ypač nori dirbti su Komisija rengiant naują kampaniją dėl Europos jaunimo pakto turinio paskelbimo.

8.4

Kad jaunimo politikos kryptys būtų veiksmingos, būtina apibrėžti poveikio ir rezultatų įvertinimo procedūras. Turint omenyje tai, kad jaunimo politikos srityje nėra pripažintų pavyzdžių, įvertinimas padėtų susikurti patirtį, padidintų gamybinę, prekybinę ir mokslinę patirtį ir sukurtų nuoseklių, atkartojamų pavyzdžių. Kalbant konkrečiau, į įvertinimo procedūras turi būti įtrauktos vietos ir regionų valdžios institucijos.

8.5

Rengiant, organizuojant ir įgyvendinant atskiras programas ir priemones, turi būti numatyta padidinti vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį, valdant jaunimo politikos kryptis, sujungiant vertikalaus ir horizontalaus (ypač svarbaus vietos lygiu) subsidiarumo principus. Todėl, įgyvendinant jaunimo programas ir priemones, turi būti ištirta ir skatinama veiksmingos, proporcingos ir atstovaujamosios partnerystės patirtis.

8.6

RK pabrėžia poreikį jaunimo aspektą įtraukti į ES politikos kryptis. Kalbant apie kultūrines iniciatyvas, kadangi praeityje į pridėtinę vertę, atsiradusią įtraukiant jaunimą, irgi buvo šiek tiek atsižvelgiama, turi būti deramai susirūpinta būtinybe lėšas tiesiogiai skirti iniciatyvoms, kurias įgyvendina jaunimas arba kurios yra jam skirtos, ir toms iniciatyvoms suteikti erdvės. Turime pabrėžti ir visų kartų socialinės lygybės ir lygių galimybių svarbą, iš dalies atsižvelgiant į jaunimui iškylantį socialinės atskirties pavojų.

8.7

RK ragina pripažinti, kokį svarbų vaidmenį vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka įgyvendinant ir vertinant Jaunimo ir Europos savanorių tarnybos programas. Ši rekomendacija taikytina ir 2007–2013 m. Jaunimo veiksmų programai. Tik taip galime užtikrinti, kad projektai būtų vykdomi vietoje, darytų norimą poveikį atitinkamose srityse ir būtų veiksmingai įtraukti į vietos politikos kryptis.

8.8

RK mano, kad jaunimo priemonės, be Europos jaunimo pakte numatytų klausimų turi apimti ir kitus (nebūtinai tiesiogiai), galinčius padėti įgyvendinti paties pakto tikslus. Kalbant konkrečiau, kaip ypač aktualią problemą išskirtume būsto klausimą (turint omenyje, kad jis yra susijęs su užimtumo politika, judumu ir profesinės veiklos suderinimu su šeimyniniu gyvenimu) ir kitas — šeimos gerovės ir paskolų teikimo politikos — sritis. Todėl valstybės narės turi būti raginamos dėti daugiau pastangų veiksmingoms reformoms šiose srityse parengti.

8.9

RK taip pat ragina Komisiją, atsižvelgiant į Lisabonos strategiją, skatinti į nacionalines reformų programas įtraukti priemones, skirtas:

9.1

RK pastebi, kad dėl sprendžiamų problemų sudėtingumo Komisijos dokumente nepakankamai aiškiai kalbama apie finansinius išteklius, reikalingus jaunimui skirtoms priemonėms įgyvendinti.

9.2

Todėl jis rekomenduoja, kad kituose Bendrijos direktyvų rengimo etapuose būtų sistemingai numatomas konkretus Europos biudžetas, turint omenyje tai, kad tokie aukštų tikslų siekiantys jaunimui skirti projektai neabejotinai reikalauja finansinių išteklių, kurių pačios valstybės narės nėra pajėgios skirti. Galiausiai, RK ragina Komisiją Europos jaunimo politikos kryptims numatyti didesnį finansavimą.

9.3

RK rekomenduoja tęsti ir paspartinti administracinių procedūrų supaprastinimo procesą, kad programos ir iniciatyvos taptų suprantamesnės ne tik vietos ir regionų valdžios institucijoms, bet daugiausia pačiam jaunimui ir jo atstovams. Tai padėtų sumažinti sąnaudas, supaprastintų procesus ir sutrumpintų įgyvendinimui skirtą laiką.

9.4

RK tikisi, kad bus sudarytos tinkamai finansuojamos programos, kad būtų galima tęsti Komisijos komunikate numatytas priemones. Be konkrečių programų (Jaunimo ir EST), tam tikras finansavimas galėtų būti skiriamas visoms ES programoms, numatančioms konkrečias, jaunimui skirtas priemones.

16.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 192/21

1.

informacijos ir ryšių technologijos (IRT) gali tiesiogiai ar netiesiogiai įnešti svarų indėlį į Lisabonos strategijos tikslų įgyvendinimą;

2.

Didelio masto didelės spartos ryšio tinklas, kurio pagrindas — lygios teisės ir nediskriminuojanti skaitmeninė prieiga ir kuris priklauso Bendrijos lygio informacinei infrastruktūrai, turi atlikti pagrindinę funkciją sujungiant visą Europą, ES valstybes nares ir visas būsimas šalis kandidates, miestus ir kaimo vietoves, įmones ir piliečius;

3.

investicijos į tyrimus ir naujoves yra būtinos ir nuo šiol jas reikia didinti, kad IRT sektorius ir toliau prisidėtų prie augimo ir užimtumo skatinimo;

4.

labai svarbu diegti veiksmingą ir šiuolaikišką informacijos infrastruktūrą tiek naujose, tiek jau veikiančiose įmonėse, kartu ir atnaujintose viešosiose tarnybose;

5.

lygios informacinės visuomenės galimybės ryšių ir paslaugų atžvilgiu turi būti priskiriamos Europos piliečių teisėms nepaisant vartotojo tipo, socialinės ir geografinės padėties;

6.

informacijos infrastruktūra turi būti kuriama ir valdoma taip pat, kaip vandens ir elektros energijos tiekimas;

1.1.

teigiamai vertina komunikate dėl i2010 — Europos informacinė visuomenė augimui ir užimtumui skatinti glaustai ir aiškiai Komisijos aprašytą tyrimą ir išvadas;

1.2.

dar kartą konstatuoja, kad žinios, moksliniai tyrimai ir naujovės yra tvariosios plėtros varikliai;

1.3.

entuziastingai pritaria minčiai, kad ne mažiau svarbu sukurti informacinę visuomenę be atskirties;

1.4.

patvirtina teiginį, pagal kurį IRT yra galingas svertas augimui ir užimtumui skatinti, ypač atsižvelgiant į statistinius duomenis, kurie rodo, kad šioms technologijoms galima priskirti 25 % Europos Sąjungos BVP augimo ir 40 % išaugusio produktyvumo;

1.5.

pripažįsta, kad paslaugų, tinklų, įrangos ir žiniasklaidos priemonių skaitmeninio suartėjimo srityje vyksta sparti pažanga, dėl kurios daugėja kanalų, atveriančių piliečiams prieigą prie gausios informacijos;

1.6.

atkreipia dėmesį, kad socialinis suartėjimas ir veiklos taisyklių nustatymas prisidės prie skaitmeninio suartėjimo sėkmės;

1.7.

teigiamai vertina informacinei visuomenei skirtą i2010 strategiją ir pritaria šios priemonės bendrosioms gairėms ir pagrindiniams prioritetams;

1.8.

sutinka, kad strategija i2010 yra vertinga siekiant atviros ir konkurencingos skaitmeninės ekonomikos, rūpinasi kokybe ir stengiasi užkirsti kelią socialinei atskirčiai;

1.9.

pabrėžia strategijoje i2010 nustatytų trijų prioritetų svarbą ir remia:

1.10.

yra įsitikinęs, kad iniciatyva i2010 prisidės prie piliečių ir, apskritai, visuomenės gyvenimo kokybės gerinimo.

1.11.

remia Europos Komisijos ateities politikos veiksmus, kadangi mano, jog Europos Sąjungos IRT sektorius turi didžiulį potencialą, kurį reikia išnaudoti. Europos bendroji rinka, kurios taisyklės visose valstybėse narėse yra vienodos, sudaro itin palankias sąlygas įmonėms;

1.12.

pabrėžia būtinybę pripažinti ir apibrėžti regionų ir vietos valdžios institucijų vaidmenį įgyvendinant i2010 strategiją;

1.13.

yra patenkintas atliktu darbu nustatant pagrindinius iššūkius ir atkreipia dėmesį į tai, kad gauti rezultatai bus įvertinti pagal siūlomas veiklos programas;

1.14.

pabrėžia, kad, siekiant užtikrinti silpnai išvystytos infrastruktūros ir nepalankioje padėtyje esančioms teritorijoms svarbių priemonių suteikimą iš struktūrinių fondų, didesnį sparčiojo internetinio ryšio greitį, skaitmeninių išteklių gausą, sistemų sąveikumą ir siunčiamos informacijos saugumą, būtina skirti didelį finansavimą iš mokslinių tyrimų bei technologijų plėtros programų;

1.15.

mano, kad prieiga prie aukštos kokybės sparčiojo internetinio ryšio už prieinamą kainą yra vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių piliečiams teikiamų paslaugų kokybę, visų pirma gerinant vietos valdžios institucijų teikiamų paslaugų kokybę, kartu padedančių mažoms ir vidutinėms įmonėms platinti savo produkciją. Konkrečiai galima tikėtis, kad nutolusiems, ir ypač atokiausiems, regionams ir bendrijoms geresnė ir greitesnė prieiga prie sparčiojo internetinio ryšio paslaugų bus labai naudinga;

1.16.

atkreipia dėmesį į tai, kad visuomenė yra itin jautri su vartotojų ir asmens duomenų apsauga susijusiems klausimams ir kad į tai reikės atkreipti dėmesį formuluojant šią strategiją ir IRT rinkos veikimo taisykles;

1.17.

todėl yra įsitikinęs, jog bet kokiomis aplinkybėmis būtina, kad naujos IRT paslaugos ir taikomosios programos nepažeistų duomenų apsaugos taisyklių ir kad tuo pačiu metu vartotojai visada galėtų patikrinti, kaip naudojami jų asmens duomenys. Papildomai šalia „supratimo apie savisaugą augimo“ (9), numatyto komunikato pasiūlymuose, turės būti imtasi griežtesnių apsaugos priemonių;

1.18.

itin primygtinai pasisako už siunčiamos informacijos apsaugą, kovą su nelegaliu ir kenksmingu interneto tinklalapių turiniu ir būtinybę ES užtikrinti aukštos kokybės ryšių ir paslaugų teikimą pagal finansiškai prieinamus tarifus, o tai savo ruožtu užtikrintų visos ES teritorinę sanglaudą ypatingą dėmesį skiriant nutolusiems ir atokiausiems regionams;

1.19.

mano, kad atsirandančios naujos skaitmeninės paslaugos ir žiniasklaidos priemonės neturėtų būti kuriamos remiantis vien tik ekonominiais veiksniais. Jos turėtų būti vystomos atsižvelgiant į socialinius ir kultūrinius poreikius;

1.20.

rekomenduoja kurti mokslinius parkus ir tinkamą bazę mažų ir vidutinių įmonių investicijoms.

1.21.

entuziastingai remia Europos Komisijos veiksmus, kuriais siekiama, kad Europoje būtų atliekama daugiau ir geresnės kokybės IRT mokslinių tyrimų. Vis dėlto, šioje srityje reikia užtikrinti gautų žinių perdavimą tokiu būdu, kad tyrimų rezultatai būtų tinkamai panaudoti visoje Europos pramonėje ir taip paskatintų Lisabonos tikslų įgyvendinimo procesą visuose Europos regionuose;

1.22.

mano, kad 2007–2013 m. laikotarpiu moksliniams tyrimams būtina skirti didelį biudžetą, „net jei kitos 2007–2013 metų biudžeto planų dalys pasikeistų“ (10);

1.23.

nori atkreipti dėmesį, kad reikėtų labai atidžiai atsižvelgti į IRT savitumus, nes ekonomikai ir technologijoms yra labai svarbu, kad mokslinių tyrimų rezultatai taptų produktais. Tai iš esmės svarbu dėl to, kad tokios naujos technologijos turi įtakos vietos ir regionų valdžios institucijų darbui (elektroninis valdymas) ir jų kompetencijos sričių organizavimui bei įgyvendinimui (teikiant paslaugas, bendrai administruojant istorinį ir aplinkos paveldą, vietų transporto tinklus ir infrastruktūrą, elektroninio mokymosi, e. sveikatos, nuotolinio darbo ir kt. atvejais).

1.24

primena, kad bet kuriuo atveju IRT yra pagrindinis veiksnys vietos, regionų, nacionalinių ir Europos valdžios institucijų bendradarbiavimui bei jų ir Europos piliečių ir privačių subjektų bendradarbiavimui įvairiose srityse gerinti. Be to, IRT suteikia svarbią galimybę pagerinti viešųjų paslaugų kokybę.

1.25

pabrėžia, kad reikia išlaikyti pusiausvyrą tarp IRT teigiamų ekonominių rezultatų ir galimų socialinių, teisinių ir kultūros pasekmių, kurias Europos piliečių gyvenime sukels IRT įdiegimas, ir todėl būtina derinti šios srities strategijas su teisingumo ir vidaus reikalų, jaunimo ir švietimo politika;

1.26

remia nuomonę, kad galima tikėtis, jog IKT pagerins gyvenimo kokybę, o svarbiausia jų platesnis naudojimas gali patobulinti IKT grindžiamas sveikatos priežiūros paslaugas ir lemti naujų paslaugų sukūrimą taip padedant apskritai pagerinti visuomenės sveikatą ir sustiprinti bei supaprastinti piliečių galimybę naudotis visuomenės sveikatos paslaugomis;

1.27

sutinka su teiginiu, kad naudojimasis IRT kaip nauja „kultūros priemone“, papildančia skaitymą ir rašymą, ilgainiui gali nuvertinti tradicinius informacijos šaltinius ir kanalus (laikraščius, susirašinėjimą). Jeigu norime išsaugoti šiuos esminius įgūdžius, būtina užtikrinti, kad mokymasis naudojantis IRT papildys, o ne pakeis šiuos tradicinius bendravimo būdus;

1.28

primygtinai teigia, kad būtina išsaugoti kultūros ir kalbos skirtumus. Vienos pagrindinės kalbos naudojimas IRT srityje jokiu būdu neturėtų daryti įtakos specializuotų paslaugų teikimui Europos piliečiams kitomis kalbomis ir pagarbai kultūrų ir kalbų įvairovei;

1.29

atkreipia dėmesį į tai, jog reikia skaitmeniniu būdu išsaugoti Europos rašytinį paveldą, kad juo galėtų naudotis būsimosios kartos, ir kad taip turi būti išsaugoti raštai visomis kalbomis ir visuose Europos regionuose ir valstybėse;

1.30

pabrėžia, kad naudojant IRT, turėtų gerokai išaugti produktyvumo ir konkurencingumo rodikliai, o tai suteiktų didelę naudą visuomenei.

1.31

pritaria trims svarbiausioms IKT paskirtims: senstančios visuomenės poreikiams, saugiam ir švariam transportui ir kultūrų bei kalbų įvairovei;

1.32

pabrėžia, kad svarbu naudotis IRT kaip naująja „socialine priemone“.Todėl būtina susieti IRT strategijas su Bendrijos socialine politika.

1.33

pasisako už tai, kad būtų kuriamos internetinės bibliotekos ir muziejai, kurių turinys būtų skaitmeninis, bylotų apie istorijos ir kultūros paveldą ir būtų visiems prieinamas;

1.34

prisijungia prie tų, kurie pritaria skaitmeninio dialogo (nuotolinių konsultacijų) vystymui, kad šalys, regionai ir, apskritai, pilietinė visuomenė galėtų keistis pasiūlymais, nuomonėmis, mintimis, pastabomis ir gera praktika;

2.1.

siūlo, kad, spręsdamos su strategija i2010 susijusius klausimus, Europos Komisija ir valstybės narės atkreiptų itin didelį dėmesį ir teiktų visišką pirmenybę savivaldybėms ir regionams skirtų

decentralizacijai ir valdymui siekiant sukurti paslaugas ir infrastruktūras, stiprinančias regionų vystymąsi ir pagerinančias jų piliečių gyvenimo kokybę;

2.2.

rekomenduoja Komisijai parengti ir naudoti rodiklius, kuriais remiantis būtų galima palyginti IRT paplitimą ir naudojimą skirtinguose regionuose ir padaryti naudingas išvadas, būtinas ekonominio, socialinio ir technologinio suartėjimo priemonėms įgyvendinti regionuose;

2.3.

pageidauja susipažinti su rezultatais ir išvadomis, pateiktais strategijos i2010 įvertinimo ataskaitoje, apie kurią tinkamu laiku turės būti paskelbtas komunikatas, o kartu pareikšti savo nuomonę apie šią ataskaitą;

2.4.

pataria Komisijai kuriant veiklos programas deramai atsižvelgti į faktą, kad IRT srities vystymuisi didelį poveikį daro žaidimų industrija ir kad dėl to reikia skirti labai didelį dėmesį šios pramonės vystymosi kokybei ir jos įtakai visuomenei ir ypač jaunajai kartai.

2.5.

prašo Komisijos įtraukti RK į dalyvauti iniciatyvose, kurių tikslas — priimtos ir įgyvendinamos strategijos peržiūrą ir taikymas;

2.6.

praneša Komisijai, kad yra pasirengęs pradėti papildomas procedūras, skirtas valstybėms narėms, kad jos veiksmingiau įgyvendintų iniciatyvą i2010 ir pertvarkytų savo nacionalines reformų programas, tarp kurių yra ir su IRT susijusios programos, siekiant pagrindinio tikslo — stiprinti regionus, ypač nutolusius ir atokiausius regionus ir kaimo vietoves, kuriems IRT vystymasis gali atnešti daugiausiai socialinės ir ekonominės naudos;

2.7.

siūlo, kad Komisija skirtų ypatingą dėmesį mažiau ekonomiškai išsivysčiusiems regionams, jog šie galėtų pasinaudoti IRT siūlomomis suartėjimo galimybėmis ir išvengtų atskirties grėsmės, kurią IRT sudaro tiems, kas negali jomis naudotis.

Apibendrindamas, Regionų komitetas primygtinai teigia, kad būtina plėtoti ir palaikyti sklandų nuolatinį dialogą dėl strategijos i2010 — Europos informacinė visuomenė augimui ir užimtumui skatinti. Ši būtinybė kyla dėl spartaus technologijų vystymosi ir nuolat dėl jo atsirandančių poreikių.

16.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 192/25

1)

KADANGI Europos laisvės, saugumo ir teisingumo politikos sėkmė ateinančiais metais įtikinamai lems Europos visuomenės nuomonę dėl Europos Sąjungos pridėtinės vertės;

2)

KADANGI daugumos valstybių narių vietos ir regionų valdžios institucijoms suteikta atsakomybė už viešąją tvarką ir visuomenės apsaugą ir jos dažnai taip pat būn atsakingos už socialinių ir bendruomenės problemų, kurios gali lemti nesaugumo jausmą, sprendimą;

3)

KADANGI Europos Sąjungos saugumo, laisvės ir teisingumo politikos veiksmingumą ir naudingumą daugeliu aspektų — pavyzdžiui, pilietybės, krizių valdymo, kovos su terorizmu, integracijos, informacijos mainų ir kovos su organizuotu nusikalstamumu klausimais — dažniausiai lemia būdas, kaip vietos ir regionų valdžios institucijos vykdo savo pareigas spręsdamos šiuos klausimus;

4)

KADANGI sprendžiant su teisingumo politika susijusius klausimus lemiamas vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo šiuo metu yra nepakankamai pripažįstamas ir tinkamai vertinamas;

5)

KADANGI vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmens pripažinimas Europos Sąjungos lygiu padėtų sudaryti sąlygas, paskatintų ir palengvintų jų dalyvavimą Regionų komiteto vidaus ir išorės veikloje, remiantis aiškia vizija apie veiksmingą ir suderintą užduočių pasidalijimą laisvės, saugumo ir teisingumo srityje tarp, viena vertus, Europos Vadovų Tarybos ir Komisijos, o, antra vertus, nacionalinių vyriausybių, atsižvelgiant į iniciatyvų pačių vietos ir regionų valdžios institucijų požiūrį;

1.1

teigiamai vertina Komisijos pasirinktą veikimo būdą sukonkretinti Hagos programą. Išsamus priemonių ir veiksmų sąrašas, pateikiamas Veiksmų plane COM (2005) 184 final ir susijusiose finansavimo pagrindų programose COM (2005) 124 final ir COM (2005) 122 final, rodo jos valią ir ryžtą skatinti laisvės, saugumo ir teisingumo Europoje interesus.

1.2

įsitikinęs, kad laisvė, saugumas ir teisingumas iš tikrųjų pagrįstai laikomi esminiais Europos Sąjungos prioritetais. Tai yra labai brangios visiems europiečiams vertybės. Diskusijos dėl Sutarties dėl Konstitucijos metu paaiškėjo, kad didelė Europos piliečių dalis nepatenkinta Europos Sąjungos laimėjimais. Iki šiol vykdyta politika, kuria buvo siekiama „atkurti Europos ir jos piliečių ryšį“, nepadarė laukto poveikio. Būdamos arčiausiai gyventojų, vietos ir regionų valdžios institucijos akivaizdžiai pastebi, kad jų piliečiai vis dažniau nusigręžia nuo Europos Sąjungos.

1.3

įsitikinęs, jog unikalią galimybę įtraukti naujas visuomenės pajėgas suteikia Europos laisvės, saugumo ir teisingumo politika, kuri turi būti atnaujinama ir modernizuojama. Paprastas žmogus turėtų pamatyti svarbų ir konkretų Europos Sąjungos indėlį stiprinant saugumą kaimyninėse šalyse ir saugant jos laisves ir teises.

1.4

pabrėžia, kad laisvės, saugumo ir teisingumo politikos atnaujinimui ir modernizavimui vis dėlto yra būtina pripažinti lemiamą vietos valdžios institucijų vaidmenį; pabrėžia, kad šiuo požiūriu jis įžvelgia labai svarbų šiuolaikinės politikos trūkumą, kai neakcentuojamas nacionalinių vyriausybių vaidmuo. Nacionalinės vyriausybės negali išspręsti daugelio problemų be vietos ir regionų valdžios institucijų pastangų. Vietos ir regionų valdžios institucijos yra pirmosiose gretose prireikus, pavyzdžiui, imtis pradinių administracinių ir operatyvinių atsakomųjų priemonių įvykus rimtiems terorizmo išpuoliams, pandemijai, stichinei nelaimei ar gaisrui pramonės įmonių teritorijose, sutrikus energijos tiekimui, įvykus nelaimėms viešųjų renginių metu, kt. Vietos ir regionų valdžios institucijos taip pat yra pirmosiose gretose, pavyzdžiui, reaguodamos į antivisuomeninius poelgius, nusikalstamumą ir smurtą gatvėse, propaguodamos veiksmingą naujųjų Europos piliečių integraciją ir patvirtindamos priemones, kuriomis siekiama užkirsti kelią radikalizmui visose srityse.

1.5

laikosi nuomonės, kad Europos Sąjunga — visos valstybės narės drauge — ir vietos bei regionų valdžios institucijos viena be kitos negali suteikti daugiau laisvės, saugumo ir teisingumo, matomų ir jaučiamų paprastam žmogui. Tačiau dabartinė Europos politika į tai kreipia nepakankamai dėmesio. Todėl jau dabar reikia konstatuoti, kad tęsiant dabartinę politiką ji nebus pakankamai veiksminga. Pirmosioms gretoms skiriama parama ir pateikiama strategija yra nepakankamos. Taip pat nepakankamai žinoma, kad sprendžiant laisvės, saugumo ir teisingumo klausimus, mūšiui laimėti gali pakakti vien tik tinkamų ir veiksmingų pirmųjų gretų pastangų.

1.6

mano, kad atnaujinimas ir modernizavimas taip pat gali būti vykdomi turint labiau susistemintą, struktūruotą Europos laisvės, saugumo ir teisingumo politikos viziją. Ilgas ir, iš pirmo žvilgsnio, padrikas skirtingų priemonių ir veiksmų sąrašas, kuris pateikiamas Veiksmų plano priede, nepadeda suvokti, pripažinti ir įžvelgti šios politikos praktiškumo. Akivaizdu, kad Veiksmų planas apima ne visus Hagos programos klausimus, kad kai kurios sritys Veiksmų plane papildytos naujais, palyginti su Hagos programa, klausimais ir kad iki šiol paskelbtos finansinės pagrindų programos neapima viso Veiksmų plano.

1.7

ragina bendromis jėgomis spręsti rimtas laisvės, saugumo ir teisingumo Europoje problemas. Visuomenė, verslininkai, organizacijos, institucijos, administracijos pareigūnai ir visų valdymo lygių (demokratiškai išrinkti) atstovai suvokia, jog tai reikia daryti skubiai. Vien keitimosi neįpareigojančiomis nuomonėmis jau nebepakanka. Reikia suformuoti tvirtą, nuo biurokratinių kliūčių nepriklausantį, požiūrį, dėl kurio Komitetas toliau pateikia keletą konkrečių pasiūlymų, kurie gali būti pradžios taškas.

2.1

mano, kad Veiksmų plane pateikiamas turinys dėl Hagos programos įgyvendinimo turėtų būti derinamas atsižvelgiant į jo nuomones. Dėl Veiksmų plano ir pati Komisija jau yra padariusi išvadą, kad — atsižvelgiant į politinį laisvės, saugumo ir teisingumo politikos pobūdį — Veiksmų planą prireikus būtų galima derinti. Veiksmų plano vidurio laikotarpio įvertinimą numatyta atlikti 2006 m. pabaigoje. Vidurio laikotarpio įvertinimui pateikiamuose dokumentuose turėtų būti aiškiai nurodoma, kaip sustiprėjo vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo vykdant atitinkamą politiką.

2.2

pritaria minčiai, kad pagrindų programos turi būti priimamos laikantis šių principų:

2.3

siūlo apibrėžti dabartines pagrindų programas paaiškinamuosiuose tekstuose, pateikiant kur kas labiau supaprastintą biudžeto ir finansų sandaros sistemą. Žvelgiant iš Briuselio pozicijų, tai yra teisinga; tačiau vietos ir regionų valdžios institucijoms ši tokia forma pateikiama sistema yra pernelyg sudėtinga ir netinkama praktiniams įgyvendinimo poreikiams patenkinti.

2.4

siūlo, kad atliekant Veiksmų plano vidurio laikotarpio įvertinimą kiekvienai valstybei narei būtų pateikti pranešimo apie Hagos programos ir Veiksmų plano reikšmę valstybių narių vietos ir regionų valdžios institucijoms metmenys. Bet kuriuo atveju turėtų būti atsakyta į tokius klausimus:

2.5

prašo, kad valstybių narių vietos ir regionų valdžios institucijoms būtų suteikta galimybė dalyvauti rengiant šiuos pranešimus. Europai tinkantis etalonas turėtų būti nustatytas remiantis šiais pranešimais. Apskritojo stalo konferencija turėtų būti suorganizuota 2006 arba 2007 metais; joje Komisija, valstybių narių atstovai ir nariai, kartu įtraukiant, jei įmanoma, ekspertus ir atitinkamo tinklo organizacijas, svarstys, koks turėtų būti šis etalonas ir šiuo klausimu pateiks savo išvadas ir rekomendacijas.

2.6

sutinka ir ragina, kad 2006–2007 metais būtų parengtas — kartu su Komisija — Laisvės, saugumo ir teisingumo veiksmų planas, kuriame bus pateikti vietos ir regionų valdžios institucijų, įpareigotų šį planą vykdyti, konkretūs uždaviniai. Šie tikslai galėtų padėti dar sėkmingiau vykdyti Europos laisvės, saugumo ir teisingumo politiką, kadangi toks veiksmų planas, be kita ko, daro poveikį kitoms vietos ir regionų valdžios institucijoms. Tokie uždaviniai bet kuriuo atveju turi būti susiję su:

2.7

pabrėžia būtinybę siekti (bendros) vietos ir regionų valdžios institucijų atsakomybės už savo iniciatyvas, kurių imasi siekdamos sustiprinti savo pozicijas vykdant Europos laisvės, saugumo ir teisingumo politiką ir padidinti bendrą šios politikos veiksmingumą.

2.8

siūlo imtis priemonių ir užtikrinti, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų pakankamai informacijos apie Europos laisvės, saugumo ir teisingumo politiką. Informacijos šiais klausimais netrūksta, tačiau ją rasti arba prieiti prie jos nėra paprasta. Tie vietos ir regionų valdžios institucijų pareigūnai, kurie mažai žino arba išvis nežino apie Europos Sąjungos vykdomos veiklos laisvės, saugumo ir teisingumo srityje reikšmę — šiuo metu tokių asmenų dar yra palyginti nemažai — paprastai nesužino ir tos informacijos. Reikėtų apsvarstyti šias toliau nurodytas galimybes:

2.9

mano, kad Europos laisvės, saugumo ir teisingumo politikos vystymo, įgyvendinimo, palaikymo ir įvertinimo procesas turėtų vykti taip, kad į jį įtrauktos vietos ir regionų valdžios institucijos — ypač tose politikos srityse, už kurias tokios institucijos yra tiesiogiai atsakingos — dalyvautų visose proceso grandyse. Tokių institucijų dalyvavimo vaidmuo jau ir šiuo metu yra gana ryškus, tačiau rezultatai yra nepakankamai akivaizdūs. Ši nuomonė turėtų būtų apsvarstyta ir apskritojo stalo konferencijoje, minimoje 2.5 punkte.

2.10

mano, kad mums reikėtų vengti abstrakčių išsireiškimų, pavyzdžiui, „labai svarbus aktyvus vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimas“, ir imtis konkretesnių veiksmų, pavyzdžiui, pasinaudoti Tarybos, Komisijos ir Europos Parlamento darbo metodais. Todėl laisvės, saugumo ir teisingumo srityje į aiškinamuosius komunikatus, pasiūlymus ir sprendimus galėtume įtraukti tipinį skyrių Vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo. Pridėtinė tokio skyriaus vertė nėra susijusi vien su jo turiniu, nes ypač svarbi yra pati paskata rengti dokumentus.

2.11

atkreipia dėmesį į tai, kad reikėtų — remiantis 2.6 punktu — panaudoti vietos ir regionų valdžios institucijas kaip „pagrindines įstaigas“, kuriose gimsta konkrečios darbo idėjos, susijusios su laisvės, saugumo ir teisingumo politikos klausimais. Visos Europos vietos ir regionų valdžios institucijos, kaip „pirmosios gretos“, yra sukaupusios didelę praktinę patirtį, įžvalgą ir kompetenciją, tačiau dažniausiai panaudojama tik mažesnė jų dalis ir tik nacionalinės vyriausybės lygmeniu. Turimas intelektualusis elitas turėtų būti mobilizuojamas ir, rengiant šią politiką, jam turėtų būti skirtas svarbus vaidmuo.

2.12

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijų specialistų grupės turėtų būti raginamos prisijungti prie siūlomo Hagos programos ir Veiksmų plano (metinės pažangos rodiklių) monitoringo tais politikos klausimais, dėl kurių sprendimo vietos ir regionų institucijoms tenka tiesioginė atsakomybė. Taip galėsime iš pirmų lūpų sužinoti, kaip politika taikoma praktiškai.

2.13

siūlo formuoti labiau susistemintą, stuktūruotą viziją, jeigu pageidaujama tęsti Europos laisvės, saugumo (ir teisingumo) politikoje nustatytą dabartinį programos požiūrį. Reikia laikytis pagrindinės prielaidos, kad priemonės bus sėkmingos tik tuo atveju, jei bus įgyvendinamos logiška tarpusavyje suderintų veiksmų seka.

2.14

pabrėžia, kad netikslinga suteikti vyriausybėms daugiau galių gauti informaciją apie asmenų (pavyzdžiui, licencijų ar dotacijų pareiškėjų) sąžiningumą, kol valdžios institucijos nėra nustačiusios jokios politikos šioje srityje, neturi priemonių sąžiningumo testams atlikti ir nepriverčia laikytis šią sritį reglamentuojančių teisės aktų. Lygiai toks pat betikslis bus siekis padidinti atskirų sričių kontrolę, jei nebus investuojama į materialiąją arba socialinę infrastruktūrą.

2.15

siūlo atkreipti dėmesį į susijusių veiksmų sąsajas ir, laikantis subsidiarumo principo, nustatyti sritis, kurioms Europos Sąjunga turėtų skirti daugiausia dėmesio. Reikėtų kruopščiai pasirinkti keletą prioritetinių klausimų, kitus klausimus paliekant spręsti nacionalinėms vyriausybėms. Turi būti nustatyta kiek galima daugiau konkrečių tikslų. Ekonominis įvertinimas ir apibendrinimas savaime lemia skaidrumą ir stabilumą.

2.16

mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms turėtų būti suteikta galimybė svarstyti ne tik atskiras konkrečias Europos laisvės, saugumo ir teisingumo politikos dalis, bet ir pamatines strategines koncepcijas. Turėtų būti nustatyta konkrečios politikos srities reali taikymo sritis, taip pat galimybės stiprinti saugumo vaidmenį kitose politikos srityse (išorės integracija). Daugiau dėmesio skiriant saugumui turėtų išsiplėsti teisės aktų dėl prieigos prie bendrovių dokumentų, susijusių su aplinkosauga, taikymo sritis, nereikalaujant paviešinti konfidencialių duomenų.

2.17

pabrėžia, kad reikėtų apsvarstyti, kokiu mastu Europos lygmeniu būtų galima naudingai pritaikyti įprastas vietos ir regionų valdžios institucijų sistemas ir organizacinius principus (pavyzdžiui, priemonių taikymas atsižvelgiant į tam tikros tikslinės grupės arba vienos kurios srities politiką, į tam tikram klausimui skirtą politiką ir teritoriniu pagrindu formuojamą politiką).

2.18

pabrėžia, kad kuriant (atnaujintą) Europos laisvės, saugumo ir teisingumo politikos susistemintą ir struktūruotą viziją, turėtų būti (per)svarstoma ir atitinkama teisinė bazė. Sutartis dėl Konstitucijos Europai yra gairės siekiant Hagos programoje numatytų tikslų. Reikėtų apsvarstyti, kokios galėtų būti šiuo metu susidariusios padėties dėl minėtos sutarties pasekmės laisvės, saugumo ir teisingumo politikai ir kaip reikėtų tinkamai į ją reaguoti. Antra vertus, visa tai turėtų būti aišku, kadangi pagal išankstinę (atnaujintos) vizijos sąlygą (Europos) teisės aktų turėtų būti laikomasi. Laisvės, saugumo ir teisingumo politika turi turėti patikimus, demokratiniais ir konstituciniais principais paremtus įstatymus. Be to, turi būti tinkamai apibrėžtas vietos ir regionų valdžios institucijų indėlis, kuris yra ypač svarbus.

2.19

rekomenduoja, kad komunikacijos strategija, susijusi su Europos laisvės, saugumo ir teisingumo politika, būtų aiškiai nustatyta ir naudinga visuomenei ir verslininkams. Vietos ir regionų valdžios institucijos paprastai yra pirmosios (oficialiosios) įstaigos, į kurias visuomenė ir verslo subjektai kreipiasi informacijos. Tokiais atvejais būtent vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų aktyviai dalyvauti ir visuomenei bei verslininkams įrodyti akivaizdžią Europos paramą užtikrinant visuomenės saugumą.

2.20

primena, kad teroristų išpuoliai Londone ir Madride, potvyniai, apėmę dideles Europos teritorijas 2005 m., infekcinių ligų, turėjusių įtakos žmonėms ir gyvūnams, protrūkis, užsitęsusio energijos tiekimo sutrikimo poveikis, pastarojo meto neramumai Prancūzijos priemiesčiuose — tai pavyzdžiai, kai vietos ir regionų valdžios institucijos būna pirmiausia atsakingos už veiksmingą krizių valdymo politiką.

2.21

pastebi, kad turi būti siekiama didesnio profesionalumo krizių valdymo srityje, ne tik kovojant su terorizmu, bet ir platesne prasme. Neseniai sukurtas Europos krizių valdymo tinklas, Europos Tarybos Europos vietos ir regionų nelaimių valdymo forumas, atspindi bendrai suvoktą būtinybę didinti profesionalumo lygį.

2.22

mano, kad Europos laisvės, saugumo ir teisingumo politika turėtų dvejopai remti veiksmingą krizių valdymo metodą:

2.23

rekomenduoja krizių valdymą įvardyti prioritetu ir šiuo atveju pabrėžia, jog didžiausia atsakomybė už veiksmingą krizių valdymo organizacinę struktūrą atitenka nacionalinės valdžios institucijoms.

2.24

yra įsitikinęs, kad Europos Sąjungos koordinavimo, papildomoji ir skatinamoji funkcijos turi būti nustatytos parengiant konkrečias priemones, kurios galėtų būti įrašytos į 2007 –2013 m. darbotvarkę atliekant Veiksmų plano vidurio laikotarpio įvertinimą. Dideliu prioritetu turėtų būti laikomas Veiksmų plano priedo 3.5 punkte išvardytų priemonių įgyvendinimas. Reikėtų skirti lėšų, kad krizių valdymas taptų profesionalesnis platesne prasme (ne tik, kai kalbama apie kovą su terorizmu), be kita ko:

2.25

prašo išplėsti Pasiūlymo dėl specialiosios programos Terorizmo prevencija, parengtis ir padarinių valdymas taikymo sritį 2007–2013 m. laikotarpiu, padedant pagrindą geresniam su terorizmu nesusijusių krizių valdymui finansuoti.

2.26

pastebi, kad žmonės, gyvenantys baimėje laukdami teroristinių išpuolių, prarado savo pagrindines laisves. Europos Sąjungos ateitis neturėtų būti tokia. Remiantis Komiteto nuomone dėl kovos su terorizmu (CdR 465/2004), buvo pritarta prevencijos, parengties ir reagavimo priemonėms. Komitetas primygtinai reikalauja suprasti, kad siekiant veiksmingos prevencinės taktikos, būtina išnagrinėti gilesnes terorizmo, kurio šaknys glūdi ekstremizme, priežastis. Būtina pripažinti sąsają su integracijos politika ir būtinybę užtikrinti realų ir visavertį integruotų imigrantų dalyvavimą Europos visuomenėje.

2.27

pabrėžia, kad reikėtų paskatinti, pirmiausia kai kuriuos Europos regionus, kuriuose radikalizmas kelia realų pavojų, dėmesį skirti radikalizmo tendencijoms ir nustatyti, kokios grupės yra labiau linkusios į radikalizmą ir ekstremizmą. Pavojų kelia ne tik nedidelės žmonių grupės, kurios pereina nuo radikalios veiklos prie realios teroristinės veiklos, ne mažiau grėsmingas yra ir poliarizacijos procesas. Atsižvelgiant į saugumą, gyvenimo kokybę ir pakantumą, gali atsirasti nepageidautinų pasekmių, kurios gali kelti grėsmę visuomenės sanglaudai. Šie procesai kelia didelį pavojų keletui Europos šalių. Šiems radikalizmo ir poliarizacijos procesams nustatyti gali būti sukurti išankstinio perspėjimo rodikliai. Taikant tokius rodiklius, ne tik vyriausybės, bet ir statybos asociacijos, socialinės, jaunimo, švietimo ir visuomenės sveikatos organizacijos gali nustatyti ir anksti reaguoti į asmenis, galinčius skleisti radikalias idėjas; tokie rodikliai sudaro dar vieną galimybę kovoti su vietos teroristų atsiradimu. Tuo pačiu metu būtina užtikrinti, kad taikomos priemonės nekenks imigrantų integracijai ir užimtumui. Labai svarbu, kad didelių „vidutinės klasės“ žmonių grupių, kurios (dar) nesijaučia Europos visuomenės narėmis arba jaučiausi nevisateisėmis jos narėmis, raida nevyktų radikalizmo link.

2.28

pabrėžia, kad toks gebėjimas reaguoti turėtų būti formuojamas vietos valdžios institucijų lygiu, o vietos valdžios institucijoms turėtų būti teikiama parama, kad jos patobulintų savo informavimo funkciją, pvz., įsteigdamos keitimosi informacija apie išankstinius perspėjimus dėl radikalizmo apraiškų skyrių. Toks skyrius galėtų konsultuoti vietos valdžios institucijas, kaip interpretuoti ženklus ir informaciją apie galimus išpuolius.

2.29

mano, kad reikėtų paskatinti rengti ir įgyvendinti vietos valdžios darbuotojams skirtas mokymo programas, kaip atpažinti ir pranešti apie atitinkamas radikalizmo apraiškas.

2.30

rekomenduoja apsvarstyti būdus, kaip užkirsti kelią ekstremistinėms organizacijoms verbuoti naujus narius, ir parengti metodą, leidžiantį veiksmingai reaguoti į ekstremizmo propagandą ir internete skleidžiamą praktinę informaciją, kaip rengti teroro aktus.

2.31

siūlo priimti sprendimą, kaip sparčiau ir išsamiau keistis informacija apie finansinius sandorius, nes tai padėtų institucijoms ir organizacijoms skaidriau veikti ir būtų naudinga vietos valdžios institucijoms. Manoma, kad pinigų srautai dažnai eina per vietos valdžios institucijų remiamas institucijas ir organizacijas (pvz., vykdant integracinę veiklą). Informacija gali padėti sustabdyti šiuos pinigų srautus. 2006 m. turėtų būti pateikti planuojami pasiūlymai šiais klausimais.

2.32

nurodo kad kovos su terorizmu priemonių paieška būtų veiksminga, būtinas intensyvesnis tiek Europos valstybių narių, tiek jų visų lygių valdžios institucijų bendradarbiavimas ir pasikeitimas informacija. Veiksmų plane siūloma kiekvienoje šalyje įsteigti informacinį punktą, kuris turėtų galimybę gauti visą informaciją, susijusią su realia arba galima teroristine veikla. Informacinio punkto veikla bus veiksminga tik tuo atveju, jeigu bus tinkamas informacinis tinklas, apimantis vietos ir regionų valdžios institucijas, remiantis būtinybės žinoti ir būtinybės pasidalyti informacija principu. Valstybės narės turėtų pademonstruoti, kaip padaryti šiuos informacijos tikslus saugius, o prireikus — parengti planus, kad būtų sukurtas tobulas informacijos tinklas.

2.33

nori užtikrinti, jog būtų keičiamasi patirtimi kovos su terorizmu srityje struktūriškai, pvz., tam tikslui įkuriant kompetencijos centrą. Pasikeitimas einamąja operatyvine informacija yra labai svarbus, tačiau ne mažiau svarbu kuo skubiau dalytis patirtimi dėl strateginio požiūrio į kovą su terorizmu. Pirmiausia šioje veikloje turėtų dalyvauti vietos ir regionų valdžios institucijų tinklai.

2.34

rekomenduoja dėmesį skirti ne vien pažeidžiamiems infrastruktūros objektams išvardyti, kaip siūloma veiksmų plane, bet ir žmonių susibūrimo vietoms — stotims, stadionams, parkams, renginių vietoms, turistų lankomoms vietoms ir kt. ir primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijos dažnai vaidina svarbų vaidmenį užtikrinant tokių vietų saugumą ir apsaugant jas.

2.35

prašo vietos ir regionų valdžios institucijoms suteikti pagalbą rengiant profesinės rizikos analizę ir skatinant apsaugos ir saugumo srities geriausios praktikos pavyzdžių rengimą, pabrėžia, kad vietos valdžios institucijoms būtų suteiktas tinkamas teisinis pagrindas, leisiantis joms pažeidžiamų objektų savininkus ir valdytojus priversti laikytis apsaugos ir saugumo norminių aktų ir skatina įvesti priemones, padėsiančias savininkams ir valdytojams veiksmingai vykdyti norminius aktus.

2.36

ragina pataisyti, pvz., informacijos apie aplinką prieinamumo srities teisės aktų pagrindinius principus, reglamentuojančius visuomenės turimą informaciją apie aplinkoje slypinčius pavojus ir kokiu mastu gali būti atskleista operatyvinė informacija apie pažeidžiamų infrastruktūros objektų ypatumus ir saugumą.

2.37

primena, kad (privačių) saugumo organizacijų kokybė yra labai svarbi užtikrinant pažeidžiamų objektų saugumą ir dėl to reikėtų atlikti tyrimą, ar reikalingos papildomos priemonės jų kokybei pagerinti ir jeigu jų reikia, ar jos yra įgyvendintinos.

2.38

apgailestauja, kad Veiksmų plane nėra nuorodos, kaip padidinti visuomenės, kuri tikisi, kad vietos valdžios institucijos nuolat tinkamai ją informuos apie potencialią teroro išpuolių grėsmę jų gyvenamoje teritorijoje, informuotumą, ir skatina parengti aiškią komunikacijos strategiją.

2.39.

primena, kad diskusijose dėl pagrindinių teisių dažnai akcentuojama, kad reikia vengti pagrindinių teisių erozijos ir apgailestauja, kad nepakankamai dėmesio skiriama valdžios institucijų pastangoms skatinti gyventojų saugumą.

2.40

atkreipia dėmesį, kad diskusijos dėl pagrindinių teisių gali būti veiksmingos tik tuo atveju, jeigu vyksta diskusijos apie pareigas (pvz., susijusias su integracija) ir ragina, kad aktyvios vietinės diskusijos šia tema (pvz., organizuojant neapsisprendusiųjų diskusijas) padėtų piliečiams geriau susipažinti su Europos politika šioje srityje. Tokio pobūdžio diskusijos yra labai svarbios nustatant priemones, kurios būtų veiksmingai taikomos teisių ir pareigų pusiausvyrai išlaikyti.

2.41

remia Hagos programoje numatytos pagrindinių teisių agentūros, galinčios išvardyti, apibūdinti ir skleisti geriausią praktiką, įsteigimą, kai kalbama apie didėjantį nerimą dėl galimų išpuolių ar neramumų.

2.42

apgailestauja, kad atsiradus neaiškumui dėl Sutarties dėl Konstitucijos, kyla pavojus, kad nebus įgyvendinti Europos Teisingumo Teismo pasiūlyti teisinės apsaugos patobulinimai, pirmiausia tie, kurie susiję su fizinio ar juridinio asmens teise inicijuoti bylas dėl Sąjungos norminių aktų, turinčių jiems tiesioginį poveikį, ir dėl to prašo kuo greičiau užpildyti teisinės apsaugos spragą, turint omenyje, kad Bendrijos laisvės, saugumo ir teisingumo politikos nuostatos artimiausiais metais bus sustiprintos.

2.43

nurodo, kad naujų atvykėlių, ir imigrantų, ir prieglobsčio prašytojų, kuriems buvo suteiktas pabėgėlio statusas ar kita atitinkama humanitarinė apsauga, poveikis mūsų visuomenei, kurį kartais junta keletas kartų, itin pastebimas vietos lygiu ir dėl to mano, kad labai svarbu užtikrinti veiksmingą struktūrinę, socialinę, ekonominę ir kultūrinę integraciją miestuose, kuriuose būtų praktiškai garantuota, kad integruoti nauji atvykėliai galėtų visapusiškai dalyvauti Europos visuomenėje ir tai yra būtina išankstinė sąlyga. Pastarojo meto neramumai Prancūzijos priemiesčiuose pademonstravo tokio požiūrio svarbą.

2.44

pabrėžia, kad dėmesys integracijos politikos srityse turi būti skirtas asmens ryšiui su visuomene, kuriai jis (ji) priklauso ir (arba) yra jos dalis, t.y. integracijai, kuri nėra „neįsipareigota“ ir rekomenduoja Europos Sąjungai užtikrinti aiškią sėkmingos integracijos struktūrą ir išankstines sąlygas, tačiau turi pripažinti, kad iš esmės integracija yra nacionalinis klausimas. Reikėtų padėti vietos valdžios institucijoms valdyti integracijos procesą, suteikiant joms informacijos, lėšų ir leidžiant rengti geriausią praktiką. Tinkamas pagrindas šiai veiklai vykdyti buvo padėtas 2004 m. lapkričio mėn. Groningene (Nyderlandai) vykusioje už integraciją atsakingų Europos ministrų konferencijoje.

2.45

siūlo remti miestų diskusijas, dialogus, kalbų mokymą natūralizacijos kursus, užimtumo programas, lygių galimybių kursus ir kovos su diskriminacija programas, kt. Vietos lygiu reikia užtikrinti sistemingą pasikeitimą patirtimi, naujovėmis, sėkmingos ir nesėkmingos patirties pavyzdžiais ir visų šių procesų stebėseną.

2.46

mano, kad turėtų būti užkirstas kelias gyventojų grupių socialiniam nusivylimui ir imtasi priemonių, prisidėsiančių prie tinkamos pusiausvyros (miestuose) didelių miestų rajonuose, pvz., priemonių būstų statybos politikos srityje, pajamų politikoje ir mokyme.

2.47

pritaria rengiamam naujam Europos integracijos vadovui. Atrodo, kad pirmasis vadovo leidimas nesusilaukė pakankamo dėmesio. Į naująjį leidimą dėmesį pirmiausia turėtų atkreipti vietos ir regionų valdžios institucijos.

2.48

tvirtai remia idėją suorganizuoti Europos integracijos forumą ir, atsižvelgdamas į tai, siūlo pasitelkti vietos ir regionų valdžios institucijų patirtį ir kompetenciją.

2.49

nurodo, kad antroje praėjusio amžiaus pusėje privataus gyvenimo apsauga buvo itin orientuota į piliečių apsaugą nuo valdžios institucijų, paremta su policine valstybe susijusia baime. Labai svarbu siekti naujos pusiausvyros, daugiau dėmesio skiriant piliečių apsaugai nuo piktavališkų įstatymų pažeidėjų.

2.50

atsižvelgiant į tokias nuostatas ir įgyvendinant šį Veiksmų planą, remia siekį konkretų dėmesį skirti asmens duomenų apsaugai. Be to, reikia suprasti, kad viena vertus, vis dažniau turi būti renkamasi tarp asmeninių interesų apsaugos, kai kalbama apie privatų gyvenimą, ir, antra vertus, kolektyvinių interesų apsaugos, kai kalbama apie apsaugą. Informacija yra labai svarbi kovojant su terorizmu.

2.51

ragina Komisiją, įgyvendinant politiką, atsižvelgti į tai, — kiek leidžia nacionaliniai teisės aktai — kad daug vietos ir regionų valdžios institucijų sukūrė tinklus informacijai keistis, kuriuose, pvz., adresai, duomenys apie būstą, mokesčius, socialinius reikalus, sveikatą, kt., yra susiję su policijos ir teismų turimais duomenimis ir mano, kad tokia tvarka gali duoti naudos kovojant, pvz., su terorizmu, sunkiais nusikaltimais arba netgi miestuose pasitaikančių nuolatinių pažeidėjų asocialiu elgesiu.

2.52

siekiant apsaugoti asmens duomenis, siūlo užtikrinti skaidresnį teisinį pagrindą, kuris būtų tinkamas ir pakankamai lankstus, kad prireikus pirmenybė būtų suteikta būtinai saugiai visuomenei. Reikėtų paskatinti viešąją diskusiją šiuo klausimu, pakviečiant dalyvauti vietos ir regionų valdžios institucijas.

2.53

mano, kad norint palaikyti viešąją tvarką, saugumą, kovoti su tarpvalstybiniais nusikaltimais, valstybėms narėms būtina intensyviai keistis informacija. Kadangi lemiamas vaidmuo įgyvendinant ir palaikant saugumo politiką tenka vietos ir regionų valdžios institucijoms, valstybės narės turi aiškiai nurodyti, kaip dalijimasis informacija su vietos ir regionų valdžios institucijomis turėtų būti įtrauktas į veiksmingą politiką.

2.54

atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimų dėl subsidijų, sutarčių, licencijų, kt. priėmimo procese vietos ir regionų valdžios institucijos gali svariai prisidėti kovojant su organizuotu nusikalstamumu. Reikėtų paskatinti, kad į sprendimų priėmimo procesą būtų įtraukti (ankstesni) įstatymų pažeidimai, kad, pvz., būtų atsisakyta išduoti leidimą, jeigu yra pagrindo manyti, kad pareiškėjas dar kartą „susidurs su sunkumais“.

2.55

siūlo, kad baudžiamąsias bylas peržiūrėtų policija ir teismai dėl informacijos, kuri galėtų būti perduota vietos ir regionų valdžios institucijoms, kad jos, išduodamos leidimą arba suteikdamos subsidiją, galėtų į ją atsižvelgti. Pavyzdžiui, jeigu maitinimo įstaigos darbdavys yra nuteisiamas už kontrabandą arba prekybą žmonėmis, nėra neįtikėtina, kad tas pats darbdavys samdo nelegalius migrantus dirbti savo įmonėje. Kadangi vietos valdžios institucijos atsako už maitinimo įstaigų licencijų kontrolę, esant tokiai padėčiai itin veiksminga keistis informacija ir svarstyti, ar yra pagrindo panaikinti atitinkamos įmonės licenciją.

2.56

siūlo, kad vietos ir regionų valdžios institucijų patirtis šiuo klausimu būtų nurodyta, apibūdinta ir prieinama Europos mastu. Europiniame įstatyme, įskaitant Europos viešųjų pirkimų įstatymą, jeigu galima, turėtų būti remiami vietos ir regionų valdžios institucijų požiūriai.

2.57

remia geriausios praktikos informacijos keitimosi srityje kūrimą ir duomenų bazių sąsają, viena vertus, su vietos ir regionų valdžios tarnybomis (mokesčių, būsto, socialinių ir užimtumo klausimų, leidimų išdavimo ir duomenų apie piliečius administravimo srityje) ir, antra vertus, su policija ir teismai, kai sprendžiami problematiškų patalpų klausimai. Esant tokiai tvarkai, lengviau susekti organizuoto nusikalstamumo tinklus ir suimti nusikalstamų grupių narius., nepažeidžiant nacionalinių teisės aktų nuostatų.

2.58

pabrėžia būtinybę atleisti policijos pajėgas nuo biurokratinių užduočių, susijusių su legalia migracija, vykdymo, pvz., nuo leidimų gyventi atnaujinimo, kad šios galėtų skirti daugiausiai savo pajėgų ir pastangų kovai su organizuotu nusikalstamumu, kuris naudojasi nelegalia migracija. RK mano, kad šias administracines užduotis gali vykdyti atitinkamai valstybių narių remiamos ir finansuojamos vietos valdžios institucijos pagal kiekvienoje valstybėje narėje egzistuojančią sistemą.

2.59

skatina vietos ir regionų valdžios institucijas parengti aktyvią vientisą politiką, paremtą jų išsamiu pareigybių apibūdinimu.

2.60

pritaria nuostatai, kad Veiksmų plane ypatingas dėmesys būtų skirtas vaiko teisių apsaugai ir kovai su smurtu prieš vaikus ir moteris. Išplečiama pagalbos smurto aukoms veiklos sritis.

2.61

pritaria Pagrindinių teisių ir teisingumo pagrindų programoje numatytos politikos smurto prevencijos ir mažinimo srities bendrajai finansinei sistemai. Tai tinkama Daphne programos tąsa ir atsiranda vis daugiau galimybių vykdyti narkotikų naudojimo prevencijos politiką. Skatinamos dalyvauti ir NVO.

2.62

taip pat visapusiškai palaiko bendras iniciatyvas kovoti su prekyba žmonėmis, ypač vaikais ir moterimis, siekdamas, kad atitinkamos valstybės institucijos glaudžiau bendradarbiautų ir keistųsi informacija. Prekyba žmonėmis paprastai būna susijusi su organizuotu nusikalstamumu.

2.63

nurodo, kad daugelis vietos valdžios institucijų sukaupė smurto šeimoje atvejų nustatymo ir kovos su juo patirtį. Iš tikrųjų, moterys ir vaikai dažnai tampa smurto savo šeimose aukomis. Labai svarbu, kad sprendžiant šios rūšies smurto klausimus vietos lygiu būtų informuojamos tikslinės grupės ir kad socialiniu ir teisminiu požiūriu nebūtų absoliučiai toleruojamas smurtas prieš moteris ir vaikus.

2.64

dėl to siūlo, įgyvendinant Veiksmų planą, suvienyti vietos ir regionų valdžios institucijų patirtį, kad būtų rengiama ir šios srities geriausia praktika bei būtų skatinama steigti vietos smurto krizių centrus.

2.65

nurodo, kad vietos valdžios institucijos turi tiesiogiai spręsti prieglobsčio prašytojų problemas ir atkreipia dėmesį į tai, kad prieglobsčio prašytojai, kurių prašymai buvo atmesti, bet jie neišvyksta iš šalies arba negali to padaryti, dažnai siekia įsikurti miestuose, kad būtų užtikrintas jų anonimiškumas. Tai gali būti socialinių ir teisėsaugos problemų šaltinis miestuose.

2.66

todėl mano, kad labai svarbu sukurti bendrą prieglobsčio erdvę ir prieglobsčio procedūrą, kartu nustatant vienodą asmenų, kuriems gali būti suteiktas prieglobstis, statusą.

2.67

rekomenduoja Europos institucijoms taip pat stengtis palengvinti prieglobsčio prašytojų grąžinimą į jų kilmės šalis. Laisvanoriškas grįžimas turi būti skatinamas priemonėmis, padedančiomis prieglobsčio prašytojams tapti ekonomiškai nepriklausomais. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad kelete valstybių narių jau esama vietos ir regioninių projektų, kurie veikia tokiu principu. Reikėtų remti tokias programas ir skatinti keistis informacija apie taktiką ir pasiektus rezultatus.

2.68

tvirtai rekomenduoja suderinus skirtingas nacionalines politikas parengti bendrą migracijos politiką, kuri būtų susieta su nuoseklia integracijos politika. Šioje srityje vietos valdžios institucijoms tenka svarbi užduotis — išsaugoti ir skatinti socialinę sanglaudą.

2.69

todėl prašo vietos valdžios institucijų remti vykdant šią užduotį, ypač skatinant naujoviškas vietos iniciatyvas, padedančias išvengti radikalizmo ir ekstremizmo.

2.70

mano, kad reikėtų atkreipti dėmesį į šiuo metu vis dar neaiškų trečiųjų šalių piliečių teisinį statusą ir teises; nurodo, kad šie žmonės kelia susirūpinimą vietos valdžios institucijoms, pirmiausia integracijos politikos srityje ir atkreipia dėmesį į tai, kad ES nepriklausančių valstybių piliečiai iš Europos Sąjungos neįgyja jokių teisių darbo rinkoje, nors tai svarbi išankstinė sąlyga, lemianti sėkmingą integracijos politiką. Dėl to, Komitetas prašo, kad vis dėlto labai svarbu neatstumti kvalifikuotų imigrantų iš ES nepriklausančių šalių.

16.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 192/34

1.

mano, kad 2005 m. gruodžio 15-16 d. Europos Vadovų Tarybos metu pasiektas susitarimas dėl 2007-2013 m. finansinių perspektyvų skaičiais išreiškia valstybių narių vyriausybių europinių ambicijų bendrą mažiausią vardiklį. Bet Europos Sąjungai reikalingas toks biudžetas ir tokios Bendrijos programos, kurie leistų iš tikrųjų deramai perteikti Europos idėją bei jos potencialą vietos ir regionų valdžios institucijoms ir taip priartinti ES prie jos piliečių.

2.

laikosi nuomonės, kad apmąstymų laikotarpiu turėtų būti išryškinta pažanga, kurią žada Sutarties dėl konstitucijos Europai nuostatos Europos valdymo, paprastumo ir skaidrumo Europos Sąjungoje požiūriu bei vietos ir regionų lygmens stiprinimo požiūriu, ypač kalbant apie subsidiarumo ir proporcingumo principų įgyvendinimą. Šiuo laikotarpiu taip pat turėtų atsirasti galimybė sutelkti dėmesį į:

3.

pažymi, kad bet kokia iniciatyva, susijusi su Europos Sąjungos sutartimis turėtų būti įteisinta susitarimu, kurį pasirašytų ir RK, tokiu būdu stiprindamas demokratinį Europos projekto teisėtumą.

4.

toliau skatins kultūrų ir kalbų įvairovę kaip vieną iš pagrindinių Europos integracijos procesą stiprinančių principų.

5.

primena, kad 2005 m. liepos mėn. Europos Vadovų Tarybai inicijavus apmąstymų dėl Europos Sąjungos ateities laikotarpį, jis paragino pradėti decentralizuotus ir struktūruotus debatus, kurie turėtų tapti aktyvaus ir dinamiško bendravimo su piliečiais etapu.

6.

pritaria, kad RK turėtų aktyviau dalyvauti Bendrijos sprendimų priėmimo proceso tiek pradiniuose, tiek ir vėlesniuose etapuose bei vertinant svarbiausių Bendrijos politikos krypčių įgyvendinimo poveikį regionams, ypač:

7. 1

yra įsitikinęs, kad piliečių pritarimas naujų šalių stojimui į Europos Sąjungą yra tiesiogiai proporcingas ES ateities projekto suvokimui.

7.2

todėl ragina Europos Komisiją, Europos Parlamentą ir ES pirmininkaujančias šalis, glaudžiai bendradarbiaujant su vietos ir regionų valdžios institucijomis bei pilietine visuomene, skatinti ir teikti paramą informacinėms kampanijoms apie Europos Sąjungos plėtrą, vykdomoms vietos ir regionų lygiu tiek valstybėse narėse, tiek ir šalyse kandidatėse.

7.3

pritaria nuomonei, kad, siekiant aktyvesnių RK atstovaujamų vietos ir regionų bendruomenių veiksmų aiškinant naujose šalyse kandidatėse stojimo procesą, lemiamas vaidmuo tenka vietos ir regionų valdžios institucijoms. Šis vaidmuo yra ypač svarbus, turint omenyje, kad daugumoje šių šalių pradėti decentralizacijos procesai vykdomi skirtingais būdais. Be to, RK, ypač per jungtinius konsultacinius komitetus arba kitais bendradarbiavimo būdais, turėtų ir toliau teikti paramą, siekiant padėti šalių kandidačių vietos ir regionų valdžios institucijoms prisitaikyti prie acquis communautaire ir dalyvaujant atvirame derybų dėl stojimo procese.

8.

pažymi, kad Europos Vadovų Tarybos pasiektas kompromisas dėl 2007-2013 m. finansinių perspektyvų sudaro galimybę 0,37 % ES bendrų pajamų skirti struktūrinei ir sanglaudos politikai. Kadangi ši suma daug mažesnė nei reikalinga užtikrinti Europos regionų konvergenciją 27 valstybių narių ES (1), RK ragina biudžeto valdymo instituciją pakoreguoti šią sumą. Nepaisant to, RK yra įsitikinęs, jog būtina skubiai sudaryti tarp institucinį susitarimą dėl pirmojo 2006 m. pusmečio finansinių perspektyvų, kuris leistų vietos ir regionų valdžios institucijoms pradėti bendrai su Europos Sąjunga finansuojamus projektų planavimo darbus.

9.

laikosi nuomonės, kad plėtros ir naujosios sanglaudos politikos 2007-2013 m. sąlygomis Bendrijų teisinio pagrindo, stiprinančio Europos Sąjungos tarpvalstybinį bendradarbiavimą, sukūrimas turi pirmaeilę reikšmę vietos ir regionų valdžios institucijoms, nes jis didins pridėtinę vertę, padėdamas įveikti praktinius sunkumus, su kuriais šiuo metu susiduria ES vykstantys bandymai bendradarbiauti;

pabrėžia, kad svarbu priimti reglamentą dėl Europos tarpvalstybinio bendradarbiavimo grupės (ETBG) ir pritaria Europos Komisijos pasiūlymui ir Europos Parlamento pozicijai artėjant paskutiniam derybų dėl reglamentų, susijusių su struktūriniais fondais, etapui;

ragina Ministrų Tarybą priimti susitarimus dėl ETBG ir dėl likusių su struktūriniais fondais susijusių reglamentų.

10.

dar kartą patvirtina, kad pritaria Lisabonos strategijai kaip prioritetinei Europos Sąjungos politikos strategijai laikotarpiui iki 2010 m.

11.

pabrėžia vaidmenį, kuris tenka Europos vietos ir regionų bendruomenėms derinant struktūrinių fondų politikos finansuojamus ir Lisabonos strategijos projektus, (2) ir primena, kad, laikantis Lisabonos Europos Vadovų Tarybos išvadų (3), šiuo atveju būtinas labiau decentralizuotas Lisabonos strategijos įgyvendinimas; reikalauja, kad vietos ir regionų valdžios institucijos nuolat dalyvautų integruotų ekonomikos augimo ir naujų darbo vietų kūrimo gairių persvarstymo ir valstybių narių nacionalinių reformų programų įgyvendinimo procesuose ir įsipareigoja remti šią veiklą, organizuodamas regionų dialogą , įvyksiantį iki Europos Vadovų Tarybos pavasario susitikimų, skirtų ES ekonominėms ir socialinėms reformoms.

12.

laikosi nuomonės, kad vienodas dėmesys turi būti skiriamas visiems trims Lisabonos strategijos ramsčiams — ekonominiam, socialiniam ir aplinkos.

13.

pabrėžia esminį Lisabonos strategijos indėlį į Europos projektą, pasireiškiantį:

14.

mano, kad vidaus rinkos sukūrimas turi įtakos užimtumo augimui ir konkurencingumui bei spartesniam naujovių diegimui Europos Sąjungoje.

15.

ragina Europos Komisiją toliau šalinti kliūtis piliečiams laisvai judėti, tuo labiau, kad 2006 metai paskelbti Europos darbuotojų mobilumo metais.

16.

primena, kad būtinai reikalingas horizontali bei daugelį sektorių apimanti Bendrijos kompetencija, siekiant nustatyti visuotinės svarbos paslaugų apimtį ir valdymo sąlygas;vietos valdžios institucijos privalo turėti galimybę nustatyti, kaip šios paslaugos bus teikiamos, laikantis subsidiarumo ir vietos savivaldos principų.

17.

paslaugų direktyvos analizės taikant teisėkūros procedūrą kontekste, dar kartą ragina išskirti iš direktyvos taikymo srities visas socialines visuotinės svarbos paslaugas (sveikatos priežiūros, kovos su socialine atskirtimi ir integravimo į visuomenę, aprūpinimo socialinio būstu), kurios dažniausiai priklauso vietos ir regionų valdžios institucijų kompetencijai, jei šios paslaugos nėra komercinio pobūdžio ir neįtakoja prekybos Bendrijoje.

18.

mano, kad transeuropiniai tinklai transporto, telekomunikacijų ir energetikos sektoriuose yra labai svarbūs tiekimo saugumui užtikrinti, taip pat siekiant išvystyti visą Europos ekonomikos pajėgumą, sujungti išsiplėtusią Europą ir pagerinti teritorinę sanglaudą.

19.

reikalauja užtikrinti visų piliečių apsaugą ir saugumą ir dar kartą patvirtina visų vietos ir regionų valdžios institucijų pasiryžimą pašalinti saugumo stokos ir smurto priežastis visuose Europos miestuose ir regionuose. Šiame kontekste Komitetas ragina:

20.

įsipareigoja tęsti RK reformų vykdymą, siekiant stiprinti ypatingą RK — politinės ES vietos ir regionų asamblėjos — vaidmenį.

21.

įsipareigoja bendradarbiauti su šiomis institucijomis:

21.1

Europos Parlamentu: inicijuoti daugiau demokratinių diskusijų Europos Parlamente, stiprinant giminingų struktūrų ryšius ir bendradarbiavimą rengiant RK nuomones bei jas vykdant;

21.2

Komisija: įgyvendinti 2005 m. lapkričio mėn. pasirašytą bendradarbiavimo protokolą (4), ypač jo nuostatas dėl aktyvesnio Komiteto vaidmens ankstyvajame Bendrijos veiklos etape ir dėl sinergijos komunikacijos srityje stiprinimo, siekiant glaudesnio Europos ir jos piliečių ryšio; Komisijai priėmus Komunikacijos baltąją knygą, šiuo klausimu bus parengtas sutarties papildymas; Be to, plenarinių sesijų metu RK, siekdamas skatinti aktyvesnį abiejų institucijų dialogą pagrindiniais Europai rūpimais klausimais bei didesnės vietos ir regionų valdžios institucijų įtakos priimant sprendimus Europos lygiu, rengs „klausimų Europos Komisijai valandą“;

21.3

Taryba: užtikrinti gerą RK narių, kurie turi posėdžiauti ir Taryboje, pakaitos funkcionavimą, stiprindamas sąveiką su pirmininkaujančiomis šalimis ir nustatydamas gaires pastovesniam bendradarbiavimui; šiame kontekste ragina šalis, pirmininkausiančias 2006-2008 m. pasirengti laikotarpiui iki 2009 m., pristatant strateginę daugiametę programą, analogišką tai, kurią 2004-2006 m. buvo pristačiusios tais metais pirmininkavusios šalys.

21.4

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu: plėtoti politinį bendradarbiavimą tose ES politikos krypčių teminėse srityse, kuriose socialiniai dalyviai ir vietos ir regionų valdžios institucijos veikia papildydami vieni kitus ir siekdamas geriau išnaudoti sinergiją, atsirandančią dėl veiklos pasidalijimo jungtinėse administracinėse bei vietos tarnybose.

22.1

ragina savo narius kuo veiksmingiau išnaudoti galimybes, kurias jiems suteikia naujai skirtas biudžeto punktas, pagal kurį finansuojama jų politinė ir informacinė veikla, siekiant būti tikrais „Europos Sąjungos ambasadoriais“ savo bendrapiliečių atžvilgiu bei savo bendruomenių ambasadoriais Europos Sąjungoje.

22.2

įsipareigoja, kad, stengdamasis pasirinkti sritis, kuriose jis geriausiai pasiteisina ir kuriose jo veikla suteikia Bendrijos sprendimų ir teisės aktų priėmimo procesui tikrąją pridėtinę vertę, jis sieks, kad jo nuomonės būtų taikomojo pobūdžio, o taip pat įskaitomesnės ir prieinamesnės Europos piliečiams, lakoniškiau pateikiant Komiteto nuomonėse esminius politinius raginimus bei konkrečius RK pasiūlymus dėl pakeitimų Komisijos teisės aktų projektuose.

22.3

įsipareigoja nuosekliau stebėti tolesnę nuomonių eigą, užtikrindamas RK įtaką visuose Bendrijos sprendimų priėmimo proceso etapuose ir ypač stengdamasis pabrėžti konkrečių lemiamų punktų įtaką tada, kai pasiūlymai pateikti svarstyti bendram sprendimui priimti.

23.

paveda savo pirmininkui pateikti šią rezoliuciją Europos Komisijai, Europos Parlamentui, Tarybai ir šalims, pirmininkausiančioms Europos Sąjungai 2006-2008 m., tai yra, Austrijai, Suomijai, Vokietijai, Portugalijai, Slovėnijai ir Prancūzijai.

16.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 192/38

—

aiškiai pabrėžti Komisijos pareiškime protokolui, kad įkūrus ETBG pagal reglamento nuostatas trečiųjų valstybių vietos ir regionų valdžios institucijos, kurios reglamentą perkels į savo nacionalinę teisę, galės dalyvauti tokios ETBG veikloje;

—

aiškiai pabrėžti, kad partneriai galės veikti ETBG už savo valstybės ribų visose srityse, kuriose jie galėtų bendradarbiauti valstybės narės teritorijoje, tad šis instrumentas remia nediskriminavimo principą;

—

aiškiai pabrėžti, kad valstybės narės negali riboti ETBG partnerių materialiosios kompetencijos, siekiant įgyvendinti ETBG reglamentą;

—

aiškiai pabrėžti, kad partneriai gali įkurti ETBG be išankstinio aukštesniųjų instancijų leidimo, o valstybės narės arba šalių atsakingosios institucijos atlieka ETBG teisinę priežiūrą.