ISSN 1725-521X

Europos Sąjungos

oficialusis leidinys

C 185

European flag  

Leidimas lietuvių kalba

Informacija ir prane_imai

49 tomas
2006m. rugpjūčio 8d.


Prane_imo Nr.

Turinys

Puslapis

 

II   Parengiamieji aktai

 

Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas

 

426-ojoje plenarinė sesija, įvykusioje 2006 m. balandžio 20 — 21 d.

2006/C 185/1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui dėl Nanomokslų ir nanotechnologijų: 2005–2009 m. Europos veiksmų planas

1

2006/C 185/2

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl — Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl specialiosios programos, kurią vykdys Jungtinis tyrimų centras savo tiesiogine veikla pagal Europos bendrijos 7-ąją mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos pagrindų programą (2007–2013 m.) — Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl specialiosios programos Bendradarbiavimas, kuria įgyvendinama Europos Bendrijų Septintoji mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos pagrindų programa (2007–2013 m.) — Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl specialiosios programos Idėjos, kuria įgyvendinama Europos bendrijos 7-oji mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos pagrindų programa (2007–2013 m.) — Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl specialiosios programos Žmonės, kuria įgyvendinama Europos bendrijos 7-oji mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos pagrindų programa (2007–2013 m.) — Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl specialiosios programos Pajėgumai, kuria įgyvendinama Europos bendrijos 7-oji mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos pagrindų programa (2007–2013 m.) — Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl specialiosios programos, kurią tiesiogiai vykdys Jungtinis tyrimų centras, įgyvendindamas Europos atominės energijos bendrijos (Euratomas) 7-ąją branduolinių tyrimų ir mokymo veiklos pagrindų programą (2007–2011 m.) — Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl specialiosios programos, kuria įgyvendinama Europos atominės energijos bendrijos (Euratomas) septintoji branduolinių tyrimų ir mokymo veiklos pagrindų programa (2007-2011 m.) COM(2005) 439, 440, 441, 442, 443, 444, 445 final

10

2006/C 185/3

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, nustatančio civilinės aviacijos saugumo bendrąsias taisykles COM(2005) 429 final — 2005/0191 (COD)

17

2006/C 185/4

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, nustatančią Bendrijos veiksmų jūrų aplinkos politikos srityje pagrindus (Jūrų strategijos direktyva) COM(2005) 505 final — 2005/0211 (COD)

20

2006/C 185/5

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pramonės permainų pasienio regionuose valdymo po Europos Sąjungos plėtros

24

2006/C 185/6

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Bendrijos statistikos apie migraciją ir tarptautinę apsaugą COM(2005) 375 final — 2005/0156 (COD)

31

2006/C 185/7

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Tarybos reglamentą dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje COM(2005) 649 final — 2005/0259 (CNS)

35

2006/C 185/8

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl teisių į papildomą pensiją perkėlimo gerinimo COM(2005) 507 final — 2005/0214 (COD)

37

2006/C 185/9

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą dėl Europos kultūrų dialogo metų (2008 m.) COM(2005) 467 final — 2005/0203 (COD)

42

2006/C 185/0

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, Regionų komitetui Neįgalių asmenų padėtis išsiplėtusioje Europos Sąjungoje: 2006–2007 m. Europos veiksmų planas COM(2005) 604 final

46

2006/C 185/1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato dėl sanglaudos politikos ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui skatinti — Sanglaudos politikos strateginių gairių (2007–2013 m.) COM(2005) 299 final — SEC(2005) 904

52

2006/C 185/2

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Tarptautinių susitarimų dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos išmetimo poveikio Europoje vykstančioms pramonės permainoms

62

2006/C 185/3

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Vartotojų politikos teisinio pagrindo

71

2006/C 185/4

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato dėl Bendrijos Lisabonos programos įgyvendinimo. Politikos nuostatos ES gamybai stiprinti siekiant labiau integruoto požiūrio į pramonės politiką COM(2005) 474 final

80

2006/C 185/5

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui Dirbti kartu, dirbti geriau: naujoji Europos Sąjungos socialinės apsaugos ir integracijos politikos atvirojo koordinavimo sistema COM(2005) 706 final

87

2006/C 185/6

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl mokėtojo informacijos, pateikiamos pervedant lėšas COM(2005) 343 final — 2005/0138 (COD)

92

2006/C 185/7

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl Aviacijos poveikio klimato kaitai mažinimo COM(2005) 459 final

97

2006/C 185/8

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Europos vidaus vandenų transporto institucinės struktūros

101

2006/C 185/9

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, iš dalies keičiantį 2002 m. liepos 15 d. Reglamentą (EB) Nr. 1592/2002 dėl bendrųjų taisyklių civilinės aviacijos srityje ir įsteigiantį Europos aviacijos saugos agentūrą COM(2005) 579 final — 2005/0228 (COD)

106

LT

 


II Parengiamieji aktai

Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas

426-ojoje plenarinė sesija, įvykusioje 2006 m. balandžio 20 — 21 d.

8.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 185/1


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui dėl Nanomokslų ir nanotechnologijų: 2005–2009 m. Europos veiksmų planas

(2006/C 185/01)

Europos Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2005 m. birželio 7 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui dėl Nanomokslų ir nanotechnologijų: 2005–2009 m. Europos veiksmų planas

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. kovo 28 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Antonello Pezzini.

426-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. balandžio 20 d., Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 117 narių balsavus už ir 4 susilaikius.

1.   Įžanga

1.1

Savo ankstesnėje nuomonėje (1) dėl nanomokslų ir nanotechnologijų EESRK pripažino, kad būtų naudinga dokumente pateikti trumpas pagrindinių vartojamų sąvokų apibrėžtis, atkreipiant dėmesį į tai, kad nuomonėje nagrinėjama santykinai nauja sritis, kurios sąvokos buvo mažai žinomos arba mažai vartotos. Todėl būtų tikslinga minėtas apibrėžtis pateikti šios nuomonės pradžioje.

1.1.1

Atsižvelgiant į tai, kad vienu metu su Šeštąja bendrąja programa 2006 m. vis dar yra vykdoma dauguma 2000 m. pradėtų įgyvendinti Europos programų, svarbiausias, su nanomokslais ir nanotechnologijomis susijusias programas reikėtų nurodyti išnašose. Visų pirma reikėtų nurodyti programas, kurios svarbios naujosioms valstybėms narėms, kadangi jos iki 2004 m. neturėjo galimybės dalyvauti nei jas pradedant, nei svarstant jų tikslus.

1.2   Apibrėžtys  (2)

1.2.1

Nano“ — viena milijardoji dalis. Šiame dokumente sąvoka „nano“ vartojama vienai milijardajai metro daliai reikšti.

1.2.2

Mikro“ — viena milijonoji dalis. Šiame dokumente ji reiškia vieną milijonąją metro dalį.

1.2.3

Nanomokslai“ — tai naujas požiūris į tradicinius mokslus (chemiją, fiziką, elektroninę biologiją ir kt.), nagrinėjantis pagrindinę medžiagų struktūrą ir jų atomines ir molekulines ypatybes. Iš tiesų šie mokslai nagrinėja atomų potencialą įvairiose mokslo disciplinose (3).

1.2.4

Nanotechnologijos“. Šiomis technologijomis galima paveikti atomus ir molekules ir sukurti naujus paviršius ir daiktus, kurie, turėdami skirtingą atomų sandarą ir išsidėstymą, turi tokių ypatybių, kurias galima pritaikyti kasdieniniam gyvenimui (4). Tai technologijos, taikomos vienai milijardajai metro daliai.

1.2.5

Papildant pirmiau pateiktą apibrėžtį, verta pateikti išsamesnės mokslinės informacijos. Terminasnanotechnologija“ reiškia daugiadisciplinį požiūrį į medžiagų, mechanizmų ir sistemų kūrimą, naudojant nanometrinę skalę medžiagoms valdyti. Siekiant įgyti kvalifikaciją nanotechnologijų srityje reikia puikiai išmanyti elektronikos, fizikos ir chemijos sritis, turint omenyje minėtą daugiadiscipliniškumą.

1.2.6

Nanomechanika“. Nustatant daikto ypatybes, jo dydis tampa svarbus, kai jis lygus nuo vieno nanometro iki keleto dešimčių nanometrų (daiktai, kuriuos sudaro keletas dešimčių arba keletas tūkstančių atomų). Esant tokioms dydžių riboms, daiktas, kurį sudaro 100 geležies atomų, pagal savo fizines ir chemines savybes iš esmės skiriasi nuo daikto, kurį sudaro 200 atomų, nors juos sudarantys atomai yra tokie patys. Analogiškai, mechaninės ir elektromagnetinės kietojo kūno, sudaryto iš nanodalelių, ypatybės iš esmės skiriasi nuo įprastinių tokios pačios cheminės sudėties kietojo kūno ypatybių, kurias veikia atskirų sudedamųjų vienetų ypatybės.

1.2.7

Mikroelektronika“ — tai elektronikos šaka, nagrinėjanti labai mažų dydžių integrinių mikroschemų, pagamintų vieno puslaidininkio kristalo paviršiuje, kūrimą. Dabar mikroelektronika gali sukurti atskiras detales, kurių dydis — 0,1 mikrometro arba 100 nanometrų (5).

1.2.8

Nanoelektronika“ — tai mokslas, nagrinėjantis ir kuriantis mikroschemas, kurios gaminamos naudojant ne silicį, o kitas technologijas ir medžiagas, ir kurios veikia pagal iš esmės skirtingus principus (6).

1.2.9

Nanoelektronika turėtų tapti kertiniu nanotechnologijos akmeniu — panašiai, kaip elektronika, kuri šiuo metu naudojama visose mokslo srityse ir pramoniniuose procesuose (7).

1.2.10

Biomimetika (8) — tai mokslas, nagrinėjantis dėsnius, kurie valdo gamtoje egzistuojančias molekulines struktūras. Žinant šiuos dėsnius, būtų galima sukurti dirbtinius nanovariklius, kurie būtų pagrįsti tais pačiais principais, kokie egzistuoja gamtoje (9).

1.3   Išvados ir rekomendacijos

1.3.1

Komitetas pritaria Komisijos pateiktiems pasiūlymams dėl veiksmų plano, skirto nanomokslams ir nanotechnologijoms, įgyvendinimo iki 2009 m., visų pirma susijusiems su:

poreikiu taikyti tvaraus, konkurencingo, stabilaus ir ilgalaikio vystymo modelį;

pasaulio mastu pastebimai didėjančiomis investicijomis į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą (MT ir TP) nanomokslų ir nanotechnologijų srityje ir spartesniu pasiekimų taikymu;

poreikiu analizuoti riziką ir galimybes, susijusias su nanomokslų ir nanotechnologijų sritimi, ir būtinybe turėti bendrą viziją, kurią remtų ir politikai, ir sprendimus priimantys pareigūnai, ir socialiniai partneriai, ir plačioji visuomenė, ir žiniasklaida. To reikia siekiant užtikrinti, kad nanomokslai ir nanotechnologijos būtų sėkmingai vystomi ir duotų naudos visuomenės sveikatos, saugumo ir gyvenimo kokybės srityse;

aukščiausios kokybės įrangos ir infrastruktūros, integruotų Europos tinklų ir bendrų duomenų bazių poreikiu;

poreikiu parengti kvalifikuotus mokslo, technikos ir gamybos sričių darbuotojus, taip pat mokslo ir pramonės specialistus, kurie galėtų dirbti nanomokslų ir nanotechnologijų srityje;

rekomendacija įsteigti Europos lygio koordinavimo tarnybą (Focal Point), kuri būtų nuolatinė ir iniciatyvi pramonės ir mokslo tarpininkė tiek Sąjungos, tiek ir tarptautiniu mastu ir kuri turėtų savo sekretoriatą.

1.3.1.1

Koordinavimo tarnybos darbuotojai turi būti aukštos kvalifikacijos mokslo darbuotojai, turintys administravimo patirties, taip pat gerai išmanyti bendras nanomokslų ir nanotechnologijų vystymosi tendencijas.

1.3.1.2

Kalbant apie nanomokslus ir nanotechnologijas taip pat svarbu pabrėžti, kad „Europos bendrijos remiami moksliniai tyrimai ir plėtra iš esmės sukuria pridėtinę vertę. Jie atveria potencialą, kuris gerokai viršija atskirų valstybių narių galimybes, ir jau sudarė sąlygas plėtoti pasaulinės svarbos Europos projektus“ (10). Tai paaiškina Bendrijos koordinavimo tarnybos, kuri gali valdyti šį sektorių pagal aiškiai nustatytus įgaliojimus, svarbą.

1.3.2

Komitetas, atsižvelgdamas į nanomokslų ir nanotechnologijų srities revoliucinį vystymąsi, yra įsitikinęs, kad Europos galimybės pasaulio rinkoje užimti pirmaujančią poziciją, į kurią nuolatos itin aktyviai pretenduoja nauji „varžovai“, priklauso nuo jos sugebėjimo koordinuoti veiksmus ir sukurti tvirtą Europos pagrindą nanotechnologijoms.

1.3.3

Komiteto nuomone, itin svarbu, kad Europos Sąjunga tinkamai parengtų nanomokslams ir nanotechnologijoms skirtą veiksmų planą, kuris paskatintų kolektyvinį valdymą ir suvienytų veiksmus Bendrijos, nacionaliniu ir regionų lygiu, kartu laikantis subsidiarumo principo. Veiksmų plane visų pirma turėtų būti numatyta:

aiškus ir skaidrus dialogas su pilietine visuomene, kuris užtikrintų jos pritarimą, paremtą objektyviu nanomokslų ir nanotechnologijų rizikos ir galimybių įvertinimu;

nuolatinis dėmesys klausimams, susijusiems su etikos principų ir aplinkos apsauga, taip pat su darbuotojų ir vartotojų sveikata ir sauga;

bendra Bendrijos koordinavimo tarnyba, galinti užtikrinti glaudų įvairių politikos krypčių ir veiklos sričių koordinavimą;

bendra pozicija tarptautiniu mastu, skirta skatinti iniciatyvas, susijusias su bendrais pareiškimais ir elgesio kodeksais, kad būtų užtikrintas atsakingas nanomokslų ir nanotechnologijų naudojimas ir bendradarbiavimas pagrindinių mokslinių tyrimų srityje;

kartu su mažiau išsivysčiusiomis šalimis vykdomi veiksmai prieš „nano atskirtį“ (neįtraukimas į nanomokslų ir nanotechnologijų vystymą);

teisinis ir administracinis apibrėžtumas, susijęs su moksliniais tyrimais, jų rezultatų taikymu ir naujovių diegimu nanomokslų ir nanotechnologijų srityje;

tiek Bendrijos, tiek ir valstybių narių mastu planuojamų veiksmų darbotvarkė ir detalus grafikas, įskaitant įgyvendinimo kontrolės priemones ir aiškų atsakomybės sričių padalijimą.

1.3.4

Komitetas ragina, kad Bendrijos veiksmų planą papildytų nacionaliniai veiksmų planai, kurie užtikrintų koordinavimą ir nuolatinį sąsajų ir ryšių apibrėžimą infrastruktūros, švietimo ir mokymo, rizikos vertinimo, darbo saugos priežiūros mokymų, standartų ir patentų suderinimo ir, galiausiai, dialogo su pilietine visuomene, ypač vartotojais, srityse.

1.3.5

Komitetas mano, kad Europos pramonė turėtų plėsti ir aktyviau vykdyti nanomokslų ir nanotechnologijų mokslinius tyrimus ir jų rezultatų diegimą, t. y. padidinti investicijas bent jau iki toliau į priekį pažengusių konkurentų lygio. Tai galima būtų įgyvendinti šiomis priemonėmis: kuriant Europos technologijų platformas, skatinant nanomokslų ir nanotechnologijų apsaugą ir jų panaudojimą pramonėje, skatinant kryptingą smulkių verslininkų mokymąsi, kuriant Europos tinklus, skirtus nanomokslų ir nanotechnologijų naujovių diegimui ir panaudojimui, remiant tarpdisciplininį darbuotojų ir technikos specialistų mokymą, kuriant „verslo nanotechnologijas“ ir prototipų kūrimo ir sertifikavimo laboratorijas, parengiant bendrą koncepciją, susijusią su techninio standartizavimo, intelektinės ir pramoninės nuosavybės klausimais.

1.3.6

Komiteto nuomone, dukart per metus pateikiamą stebėsenos ataskaitą dėl Bendrijos veiksmų plano įgyvendinimo ir jo suderinamumo su kitomis ES politikos kryptimis turėtų papildyti kasmetinė rezultatų suvestinė, kurioje būtų pateikti išsamūs duomenys apie tai, kaip laikomasi grafiko. Be to, į ataskaitą turėtų būti įtrauktos valstybių narių nacionalinių veiksmų planų įgyvendinimo ataskaitos.

1.3.7

Ataskaita turėtų būti pateikiama Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, taip pat EP ir Tarybai.

2.   Priežastys

2.1

Nanomokslai ir nanotechnologijos — sparčiai besiplečianti ir itin perspektyvi sritis, kurioje pagrindiniai tyrimai gali tapti sėkmingo naujovių diegimo pagrindu. Šis sektorius ypač svarbus tiek siekiant didinti Europos pramonės konkurencingumą apskritai, tiek ir kuriant naujus produktus ir paslaugas, skirtas visuomenės ir atskirų piliečių gerovei ir gyvenimo kokybei gerinti.

2.2

Dauguma analitikų įsitikinę, kad iki 2015 m. nanomokslų ir nanotechnologijų pagrindu sukurtų medžiagų, produktų ir paslaugų paklausa pasaulio rinkoje sieks keletą šimtų milijardų eurų per metus (11), jeigu (i) mokslines žinias bus galima sėkmingai įdiegti kuriant perspektyvius produktus, technologinius procesus ir paslaugas ir (ii), kaip pabrėžė pati Komisija (12), bus išvengta „Europos“ paradokso, „susijusio su kitomis technologijomis, pasikartojimo“.

2.3

Šiam tikslui pasiekti, Komiteto nuomone, reikia:

aktyviau veikti ir gerinti koordinavimą MT ir TP srityje, skiriant jai daugiau investicijų,

sukurti pasaulinio lygio infrastruktūrą MT ir TP srityje,

užtikrinti kruopštų rizikos vertinimą viso mokslinio ir taikomojo ciklo metu,

visais atžvilgiais paisyti etikos principų,

skatinti naujovių diegimui palankias sąlygas ir aktyvią veiklą visose verslo struktūrose, visų pirma mažose ir vidutinėse įmonėse,

didinti kvalifikuotų darbuotojų skaičių,

suderinti norminių aktų ir patentų sistemas,

skatinti viešų ir privačių organizacijų partnerystes.

2.4

Komitetas šią temą (13) jau nagrinėjo ankstesnėje nuomonėje ir pateikė šias rekomendacijas:

sukurti bendras Europos ir nacionalinio lygio priemones, skirtas MT ir TP sričiai, taip pat moksliniam ir technologiniam mokymui, glaudžiai bendradarbiaujant su pramone ir akademine visuomene; skirti ypatingą dėmesį technologijų pritaikymui pramonėje ir įvairiuose sektoriuose; gerinti politikos krypčių, struktūrų ir suinteresuotų subjektų tinklų koordinavimą; laikytis etikos taisyklių; užtikrinti aplinkosaugos, sveikatos ir saugumo reikalavimų laikymąsi; užtikrinti tinkamą techninę standartizaciją;

tvirtai susieti nanomokslus ir nanotechnologijas su visuomenės raida, kad mokslinių tyrimų rezultatai sustiprintų Europos ekonomikos konkurencingumą, padėtų gerinti žmonių sveikatą, aplinkosaugą, saugumą ir gyvenimo kokybę;

skirti atitinkamas lėšas naujoje finansinėje perspektyvoje (2007–2013 m.), visų pirma Europos septintojoje bendrojoje mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programoje (BP7) ir stiprinti Europos technologijų platformas;

pradėti vykdyti aukščiausio lygio Bendrijos veiksmų planą, kuriame būtų numatytos konkrečios gairės ir jų įgyvendinimo tvarkaraštis ir kuris būtų susijęs su atitinkamais valstybių narių planais, ir taip užtikrinti visų pilietinės visuomenės dalyvių bendrą sutarimą dėl bendros vizijos;

sukurti aukščiausio lygio Europos mokslinių tyrimų ir technologijų diegimo infrastruktūrą, skirtą paklausių naujovėms ir rinkoms kurti;

optimizuoti intelektinę nuosavybę ginančias nuostatas ir įsteigti Europos lygio Nano intelektinės nuosavybės teisių (INT) pagalbos biurą, kuris tenkintų mokslininkų, bendrovių, mokslinių tyrimų centrų ir ypač pilietinės visuomenės poreikius;

spartinti tarptautinį bendradarbiavimą, susijusį su etikos, rizikos, saugos, standartų, patentų ir metrologijos aspektais;

imtis priemonių, skirtų su nanomokslais ir nanotechnologijomis susijusių gamybinių procesų kūrimui ir jų naudojimo propagavimui. Be to, įkurti Europos informacijos tarnybą (Clearing-house), kurti produktus rinkai, diegti technologijas ir dalytis geriausia praktika;

palaikyti nenutrūkstamą, mokslo žiniomis pagrįstą dialogą su žiniasklaida ir visuomene, siekiant užtikrinti visuomenę, kad galima rizika sveikatai ir aplinkai yra nuolat vertinama, ir išvengti klaidingos nuomonės apie nanotechnologijas susidarymo.

2.5   Nanomokslai ir nanotechnologijos naujosiose valstybėse narėse

2.5.1

Per pastaruosius penkerius metus Europos Komisija iš Bendrijos lėšų teikė paramą maždaug 30 kompetencijos centrų, susijusių su įvairiomis prioritetinėmis sritimis, numatytomis Bendrijos mokslinių tyrimų bendrojoje programoje. Daugelis šių centrų, dalyvaujančių nanomokslų ir nanotechnologijų plėtroje (14), priklauso naujųjų valstybių narių universitetams, mokslinių tyrimų įstaigoms ir įmonėms.

2.5.2

Komitetas mano, jog svarbu, kad Europos jungtinis mokslinių tyrimų centras toliau remtų ir skatintų naujųjų valstybių narių ir šalių kandidačių kompetencijos centrų, ypač susijusių su nanomokslų ir nanotechnologijų sritimi, veiklą. Šis aspektas turėtų būti įtrauktas į jų darbo programas atskiru punktu.

2.5.3

Komiteto nuomone, Komisija taip pat turėtų remti Europos nanomokslų ir nanotechnologijų naujovių diegimo, taikymo ir prototipų kūrimo tinklų vystymą, ypač kai šie tinklai skirti smulkiam verslui, sudarančiam Europos ekonomikos pagrindą.

2.5.4

Konkrečiau kalbant, turėtų būti parengti specialūs paslaugų rinkiniai, kurie padėtų verslininkams suvokti galimybes, kurias teikia nanomokslų ir nanotechnologijų panaudojimas, ir jų sąsajas, kad padidėtų sėkmingų iniciatyvų (pavyzdžiui, „Gate2Growth“ (15) ir „Minanet“ (16)) skaičius. Todėl turėtų būti nustatyti nauji rizikos kapitalo šaltiniai ir finansavimo būdai ir kartu diegiamos papildomos jau veikiančių sistemų apsaugos priemonės.

2.5.5

Komitetas taip pat mano, kad informacinės visuomenės technologijoms skirta Bendrijos iniciatyva „Phantoms“ — t. y. pagal IVT/ABT (informacijos visuomenės technologijų/ateities ir besiformuojančių technologijų) Bendrijos programą sudarytas nanotechnologijoms skirtas kompetencijos tinklas — turėtų būti toliau vystomas ir propaguojamas.

2.5.6

Be to, EESRK mano, kad, atsižvelgiant į tai, jog reikia žymiai labiau skatinti mokslinius tyrimus ir naujovių diegimą naujosiose valstybėse narėse ir šalyse kandidatėse, turėtų būti sukurta daugiau ryšių su iniciatyvomis „Eureka“ ir COST, kurios apima didžiąją dalį šiose šalyse vykdomos veiklos nanomokslų ir nanotechnologijų srityje.

2.6   Padėtis tarptautiniu mastu

2.6.1

Bendros vyriausybių, bendrovių ir finansų pasaulio išlaidos pasauliniu mastu nanomokslų ir nanotechnologijų srityje 2005 m. sausio mėn. duomenimis sudarė apie 7 milijardus eurų per metus (17) (daugiau nei pusė šių lėšų skiriamos iš valstybinių fondų). Jos pasiskirstė maždaug taip: Šiaurės Amerika — 35 proc., Azija — 35 proc., Europa — 28 proc. ir likusi pasaulio dalis — 2 proc.

2.6.1.1

Nors devintojo dešimtmečio pabaigoje valstybinių investicijų per capita skirtumas buvo labai nedidelis (apytiksliai 1 euras JAV ir Japonijoje ir pusė tiek — ES), tačiau 2005 m. šios išlaidos vienam gyventojui JAV siekė 5 eurus, Japonijoje — 6,5 euro, o ES — 3,5 euro. Prognozuojama, kad 2011 m. šių išlaidų lygis sieks 9 eurus JAV ir Japonijoje ir 6,5 euro — ES (18).

2.6.2

Pramonės išlaidos pasauliniu mastu siekia 7 milijardus eurų per metus. Jos pasiskirsto taip: 46 proc. tenka JAV bendrovėms, 36 proc. — Azijos bendrovėms, 17 proc. — Europos bendrovėms ir mažiau nei 1 proc. — likusios pasaulio dalies bendrovėms. Maždaug 1500 bendrovių pareiškė tvirtą norą vystyti veiklą su nanomokslais ir nanotechnologijomis susijusioje mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje. 80 proc. šių bendrovių yra naujai įkurtos įmonės, kurių pusė veikia Šiaurės Amerikoje. Straipsnių, nušviečiančių su nanotechnologijomis susijusius klausimus iniasklaidoje, skaičius išaugo nuo 7 000 per metus iki šiuo metu išspažusdinamų 12 000 straipsnių (19).

2.6.3

Per penkerius metus, nuo 2000 m. pabaigos iki dabar, Jungtinių Amerikos Valstijų federalinė vyriausybė į nanotechnologijas investavo daugiau nei 4 milijardus dolerių. Vien 2006 m. Džordžo Bušo administracija pareikalavo skirti 1 milijardą dolerių nanomokslų ir nanotechnologijų moksliniams tyrimams 11-kai federalinių mokslinių tyrimų agentūrų. Kaip nurodyta 2005 m. ataskaitoje „Nacionalinė nanotechnologijų iniciatyva po penkerių metų“ („The National Nanotechnology Initiative at Five Years“), Jungtinės Amerikos Valstijos yra pripažinta pasaulio lyderė su nanotechnologijomis susijusioje MT ir TP srityje; jos valstybinio ir privataus sektorių investicijos į šią sritį sudaro 3 milijardus dolerių per metus, t. y. maždaug trečdalį viso pasaulio išlaidų.

2.6.3.1

Jungtinės Amerikos Valstijos taip pat pirmauja pagal naujai įsteigtų įmonių, publikacijų ir patentų skaičių. Rašoma, kad federaliniu mastu naujam mokslui ir infrastruktūrai skirtos išlaidos yra ir tinkamos, ir pakankamos, kad ilgą laikotarpį duotų didelę ekonominę naudą.

2.6.4

Metinės Japonijos išlaidos 2003 m. siekė apie 630 milijonų eurų, iš kurių 73 proc. skyrė Švietimo ministerija, o 21 proc. — Ekonomikos, prekybos ir pramonės ministerija. Moksliniai tyrimai buvo daugiausiai skirti nanomedžiagoms. Korporacija „Mitsui“ nusprendė per ateinančius ketverius metus investuoti į nanotechnologijas maždaug 700 milijonų eurų rizikos kapitalo, o Svarbių technologijų fondas skirs nanomokslų ir nanotechnologijų moksliniams tyrimams (20) apie 30 milijonų eurų.

2.6.5

Be to, Azijoje Taivanas taip pat planuoja nuo dabar iki 2008 m. investuoti daugiau nei 600 milijonų eurų. Numatoma, kad 2006 m. gamyba padidės iki 7,5 milijardų eurų ir kad iki 2012 m. šiame sektoriuje dirbančių įmonių skaičius išaugs iki 1500, o naujų produktų vystymas (visų pirma įvairiuose nanoelektronikos sektoriuose) sieks 25 milijardus eurų.

2.6.5.1

Pagrindinė šios plėtros prielaida — problemų, susijusių su intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisėmis, sprendimas.

2.6.6

Pietų Korėja — viena pirmųjų valstybių, kurios įmonės sėkmingai pateikė į rinką nanomokslų ir nanotechnologijų pagrindu sukurtus produktus (21). Valstybė, turinti pajėgią vietinę nanotechnologijų rinką, kurios vertė — maždaug 2 milijardai eurų, pradėjo vykdyti nanomokslų ir nanotechnologijų programą (Next Generation Core Development Program) ir skyrė jai 168 milijonų eurų biudžetą. Jos prioritetai apima nanomedžiagas, sudėtines nanomedžiagas ir bionanotechnologijas.

2.6.7

Daugiau nei 30 nanomokslų ir nanotechnologijų įmonių per pastaruosius keletą metų įsisteigė Australijoje; jų skaičius kasmet išauga daugiau nei 50 proc. Valstybinio ir privataus sektorių investicijos į šią sritį siekia 60 milijonų eurų per metus. Daugiausiai dėmesio skiriama naujoms medžiagoms, bionanotechnologijai ir medicinos bei gydomosioms priemonėms.

2.6.8

Remiantis neseniai Pekine paskelbta ataskaita, kurioje nagrinėjama nanotechnologijų plėtra Kinijoje 2005–2010 m. laikotarpiu ir prognozės iki 2015 m. (22), ši šalis pirmauja pasaulyje pagal įregistruotų nanomokslų ir nanotechnologijų srities įmonių, publikacijų ir patentų skaičių. Jos nanomokslų ir nanotechnologijų produktų ir sistemų vidaus rinka siekia 4,5 milijardų eurų. Tikimasi, kad iki 2010 m. ji išaugs iki 27 milijardų eurų, o iki 2015 m. — iki 120 milijardų eurų (23).

2.6.9

EESRK nuomone, tarptautinė padėtis rodo, jog labai svarbu ES valstybėse užtikrinti palankią aplinką moksliniams tyrimams ir naujovių diegimui, kad būtų galima sėkmingai didinti investicijas į šio sektoriaus mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą.

3.   Pastabos

3.1

Komitetas visuomet pabrėžė, kad turi būti dedama daugiau pastangų siekiant padidinti Europos investicijas (tiek absoliučią, tiek ir santykinę jų vertę) MT ir TP ir kartu pasiekti Barselonoje užsibrėžtą 3 proc. ribą. Atsižvelgdamas į tarptautines tendencijas, jis yra įsitikinęs, kad šių priemonių reikia imtis visų pirma nanomokslų ir nanotechnologijų sektoriuje.

3.1.1

Komitetas mano, kad priemonės neduotų reikiamų rezultatų, jei nebūtų priskirtos stipriam Europos masto procesui, skirtam nacionalinių ir regioninių nanomokslų ir nanotechnologijų mokslinių tyrimų programų koordinavimui, iš dalies naudojant ERA-NET ir ERA-NET PLUS (24) programas. Be to, panaudojant COST (25), ESF (26) ir „Eureka“ (27) programas ir EIB paskolas, turėtų būti imtasi papildomų priemonių, skirtų mokslinių tyrimų centrams, įmonėms ir universitetams informuoti ir remti.

3.1.2

Komitetas mano, kad koordinavimo priemonės ir bendradarbiavimas Europos mastu turėtų apimti visus valstybių narių veiksmus kuriant tarpdisciplinines infrastruktūras ir nanomokslų ir nanotechnologijų kompetencijos centrus, kuriuos reikėtų susieti su paneuropiniu tinklu, siekiant sustiprinti tarpusavio ryšį ir išvengti bereikalingo veiksmų dubliavimo.

3.2   Bendrijos lygmuo

3.2.1

Komitetas įsitikinęs, kad siekiant, jog Bendrijos veiksmų planas būtų veiksmingas ir įtikimas, jame turėtų būti pateiktas kalendorinis planas ir smulkus grafikas, kurie padėtų geriau tikrinti pažangą, kurios siekiama šiose srityse:

didinant investicijas į mokslinius tyrimus, naujovių diegimą ir mokymą nanomokslų ir nanotechnologijų srityje Bendrijos, valstybių narių ir regionų lygiu, šį procesą Europos mastu nuolat griežtai koordinuojant Komisijai ir aktyviau dalyvaujant pramonei;

įgyvendinant BP7 įsteigti Europos koordinavimo centrą, kuris būtų nuolatinis ir iniciatyvus bendradarbiavimo ir dialogo, vykstančio tiek Bendrijoje, tiek ir tarptautiniu mastu, partneris; kartu su Europos „Nano-Janus“ (28) centru jis turėtų būti aprūpintas pakankamomis lėšomis;

rengiant plataus profilio kvalifikuotus darbuotojus mokslo, technikos ir ekonomikos srityse ir labiau įtraukiant mokslo ir pramonės specialistus, informuotus apie nanomokslų ir nanotechnologijų principus;

užtikrinant nanomokslų ir nanotechnologijų pripažinimą ir sėkmę palaikant nuolatinį ir skaidrų dialogą su pilietine visuomene, ne tik dėl jų indėlio didinant Europos konkurencingumą, bet ir dėl jų naudos piliečių sveikatai, saugumui ir gyvenimo kokybei;

įdiegiant toksikologinės ir ekotoksikologinės rizikos vertinimo mechanizmus ir atitinkamas mokymų programas, kad būtų apimti visi etapai nuo projektų rengimo iki jų įgyvendinimo;

pateikiant iš valstybės biudžeto finansuojamų mokslinių tyrimų pasiūlymus etikos stebėsenos sistemai, kaip jau numatyta bendrojoje programoje, siekiant nustatyti visus ginčytinus etikos klausimus, kurie gali kilti dėl nanomokslų ir nanotechnologijų;

išlaikant tinkamą pusiausvyrą tarp poreikių, viena vertus, susijusių su socialiniu vystymusi, mokslinės ir praktinės informacijos platinimu ir sveikatos apsauga, ir, antra vertus, su intelektinę ir pramoninę nuosavybę apibrėžiančiais reikalavimais.

3.2.2

Komitetas ryžtingai palaiko didelio masto investicijų į mokslinius tyrimus, naujoves ir mokymą nanomokslų ir nanotechnologijų srityje didinimą Bendrijos, valstybių narių ir regionų lygiu, tuo pačiu metu glaudžiai koordinuojant atitinkamą valstybių narių ir regionų veiklą.

3.2.2.1

Turėdamas tai omenyje, Komitetas pabrėžia, kad priešingai nei kituose mokslinių tyrimų sektoriuose Bendrijos lėšų, skiriamų nanomokslams ir nanotechnologijoms, apimtys atitinka tas, kurias skiria ir valstybės narės (tuo tarpu bendrai ES moksliniams tyrimams skiriamos lėšos sudaro 4–5 proc. visų moksliniams tyrimams Europoje skiriamų lėšų, o valstybės narės skiria 87 proc.).

3.2.3

Komitetas mano, kad ne mažiau kaip 10 proc. lėšų, numatytų specialiai programai „Bendradarbiavimas“, pagal BP7 2007–2013 m. turėtų būti skirtos nanomokslų ir nanotechnologijų teminiams prioritetams.

3.2.3.1

Programoje „Pajėgumai“ turėtų būti atitinkamai atsižvelgta į MVĮ poreikius, susijusius su moksliniais tyrimais ir naujovėmis nanomokslų ir nanotechnologijų srityje, visų pirma „nanotechnologinių grupių“, kompetencijos tinklų ir nanomokslų ir nanotechnologijų prognozavimo būdų požiūriu.

3.2.3.2

Specialiojoje programoje „Žmonės“ turėtų būti tinkamai skatinamas nanomokslų ir nanotechnologijų mokslininkų rengimas ir mobilumas; tas pats taikytina ir Jungtinio mokslinių tyrimų centro darbui, susijusiam su saugumu ir standartizavimu, taip pat perspektyviniam technologiniam mokymui.

3.2.4

Kalbant apie Konkurencingumo ir naujovių bendrąją programą, nuo 2007 m. turėtų būti įmanoma, panaudojant jos turimas lėšas — nors jos ir ribotos — priemonėms, skatinančioms verslininkystės kultūrą nanomokslų ir nanotechnologijų mokslinių tyrimų srityje, finansuoti.

3.2.5

Komitetas ryžtingai palaiko Europos technologijų platformų, kurios būtų kuriamos pagal jau veikiančių nanoelektronikos ir nanomedicinos platformų pavyzdį, steigimą; šios platformos yra itin tinkama priemonė mobilizuojant įvairių sektorių (mokslo, mokymo, technologijų, pramonės, finansų) visus viešuosius ir privačius dalyvius Bendrijos, nacionaliniams ir (arba) regionų arba bendriems projektams ar iniciatyvoms, kurie remtųsi bendra ir veiksnia perspektyvine vizija.

3.2.6

Komitetas mano, kad itin svarbios yra investicijos į pažangų švietimą ir mokymą. Naujos Bendrijos programos laikotarpiui po 2006 m. turėtų numatyti konkrečius veiksmus tarpdisciplininei paramai nanomokslų ir nanotechnologijų srityje teikti.

3.2.7

Siekdama palengvinti pramoninį nanomokslų ir nanotechnologijų panaudojimą, Komisija iki 2007 m. pagal BP7 nanomokslų ir nanotechnologijų darbo programą turėtų:

įdiegti ankstesnėje EESRK nuomonėje dėl nanomokslų ir nanotechnologijų pasiūlytą Nano-INT (intelektinės nuosavybės teisių) pagalbos biurą („Nano-IPR-Helpdesk“);

sukurti Europos informacijos tarnybą (Clearing-House) pasikeitimui geriausia praktika ir patentų bei naujo nanomokslų ir nanotechnologijų panaudojimo stebėsenai pasaulio rinkoje;

sukurti „skaitmeninę nanomokslų ir nanotechnologijų biblioteką“, kaip pasiūlyta komunikate, aptariamame šioje nuomonėje;

rengti CEN ir STAR (29) technologinių tyrimų projektų, skirtų teisės aktams ir bendriems standartams rengti, konkursus;

įgyvendinti bandomuosius projektus, skirtus demonstruoti pramoninį nanomokslų ir nanotechnologijų panaudojimą.

3.2.8

Komisija turėtų nedelsdama sustiprinti etikos stebėsenos sistemą, kad būtų nustatytos visos galinčios iškilti nanomokslų ir nanotechnologijų etikos problemos, ypač medicinos, žemės ūkio, maisto ir kosmetikos pramonės srityse.

3.3   Valstybių narių lygmuo

3.3.1

Komitetas nurodo, kad ypač svarbu, jog Bendrijos veiksmų planus atitiktų nacionaliniai veiksmų planai, kurie iki 2006 m. pirmojo pusmečio pabaigos turi būti pateikti Europos Parlamentui, Tarybai ir Komisijai. Siekiama užtikrinti darną ir sąveiką infrastruktūros, švietimo ir mokymo srityse bei suderinti standartus ir patentus, rizikos vertinimą ir galiausiai dialogą su pilietine visuomene, vartotojais ir žiniasklaida.

3.3.2

Komiteto nuomone, valstybės narės nanomokslams ir technologijoms turėtų skirti daugiau viešųjų ir privačių investicinių lėšų bei reguliariai teikti EP ir Tarybai pažangos, susijusios su investicijomis ir nacionalinių planų įgyvendinimu, ataskaitas.

3.3.3

Šios ataskaitos turėtų būti įtrauktos į kas dvejus metus rengiamą Bendrijos ataskaitą; jose turi būti konkrečiai nurodoma, kaip:

kuriama įstatyminė ir priežiūros aplinka, skatinanti naują pramoninį nanomokslų ir nanotechnologijų panaudojimo ciklą, naujus kvalifikacijų ir mokymo reikalavimus verslininkams, darbuotojams ir techniniam personalui, standartus, produktų sertifikavimą, etikos klausimus ir skaidrumą, ypač rengiant medicinos ir mokslo darbuotojus, prieinamumą ir lygias galimybes;

skatinamas pažangus nanomokslų ir nanotechnologijų panaudojimas vietos ir regionų lygiu, steigiant prototipų kūrimo, sertifikavimo ir rizikos vertinimo laboratorijų tinklus, prieinamus visoms įmonėms, oficialioms institucijoms, universitetams ir mokslinių tyrimų centrams. Šiuo tikslu turėtų būti įgyvendintos finansinio pobūdžio priemonės, skirtos įmonių steigimui ir rizikos kapitalui, ypač regionuose, gaunančiuose paramą iš Sanglaudos fondo, ir sukurti informacijos centrai, išaiškinantys visuomenei nanomokslų ir nanotechnologijų keliamą riziką ir suteikiamas galimybes;

diegiamos iniciatyvos, kuriomis siekiama išvengti „nano atskirties“, visų pirma rajonuose, gaunančiuose paramą iš struktūrinių ir Sanglaudos fondų, salose ir nutolusiuose regionuose. Kartu turi būti numatytos priemonės, neleidžiančios mažiau išsivysčiusioms trečiosioms šalims likti nuošaly nuo nanomokslų ir nanotechnologijų plėtros.

3.3.4

Komitetas mano, kad valstybės narės turėtų stengtis išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp dviejų būtinybių: viena vertus, poreikio bendradarbiauti ir skleisti informaciją mokslo ir praktiniais tikslais, visų pirma siekiant stiprinti sveikatos ir aplinkos apsaugą, ir, kita vertus, poreikio užtikrinti išradimų ir intelektinės bei pramoninės nuosavybės apsaugą.

3.3.5

Komiteto nuomone, tai, kad nėra Bendrijos patento ir vienodos Bendrijos patentų teisės, sukelia neigiamas pasekmes šioje srityje. Jos susijusios ne tik, pavyzdžiui, su klausimu, kokiose valstybėse narėse galima patentuoti bionanotechnologijos srities išradimus, bet ir su suinteresuotų subjektų galimybe lengvai gauti informacijos apie naujus išradimus ir patentus.

3.4   Tarptautinis lygmuo

3.4.1

Komitetas visiškai pritaria veiksmų plane numatytoms gairėms, skirtoms tarptautiniu mastu plėtoti struktūruotą bendradarbiavimą ir dialogą. Be to, jis norėtų pasiūlyti:

reguliariai rengti tarptautinius ES globojamus forumus, siekiančius skatinti dialogą, keitimąsi informacija ir bendradarbiavimą, kad būtų stiprinama tarptautinė mokslo, pramonės ir akademinė bendruomenė;

stiprinti ES vadovų įgūdžius, kad būtų remiamos bendrų deklaracijų ir „elgesio kodekso“ iniciatyvos, siekiant užtikrinti atsakingą nanomokslų ir nanotechnologijų panaudojimą ir plėtojimą;

iki 2008 m. sukurti ES elektroninį archyvą, kuriame būtų pateikiamos publikacijos iš viso pasaulio apie nanomokslus ir nanotechnologijas;

į Europos vystymosi bendradarbiavimo politikos kryptis įtraukti gebėjimus stiprinančias priemones, skirtas partneriams besivystančiose šalyse, ugdymo priemones, skirtas moksliniam personalui, ir priemones, stiprinančias vietos įgūdžius suvokti nanomokslus ir nanotechnologijas. Šių priemonių tikslas būtų sutrukdyti „nano atskirčiai“ (neįtraukimui į nanomokslų ir nanotechnologijų vystymą) atsirasti;

skatinti vartotojams palankų Europos iniciatyvų, pavyzdžiui, „Eureka“, ir tarptautinių iniciatyvų, pavyzdžiui, Human Frontiers, sinergiją nanomokslų ir nanotechnologijų srityje.

3.5   Įmonių, darbuotojų ir pilietinės visuomenės lygmuo

3.5.1

Komitetas mano, kad įmonės, ypač MVĮ, gali gauti milžiniškos naudos iš nanomokslų ir nanotechnologijų mokslinių tyrimų, jų rezultatų platinimo ir technologijų perkėlimo, visų pirma iš energijos taupymo ir aplinkosaugos technologijų, IT nanotechnologijų, technologiniams procesams, produktams ir paslaugoms skirtų naujų medžiagų, taip pat iš kombinuotų technologijų (nano bio info).

3.5.2

Komitetas mano, kad Europos pramonė turėtų plėsti ir aktyviau vykdyti nanomokslų ir nanotechnologijų mokslinius tyrimus ir jų rezultatų diegimą, t. y. padidinti investicijas bent jau iki daugiau į priekį pažengusių konkurentų lygio. Tvirtą pagrindą šioms priemonėms turėtų sudaryti sukurta palanki teisinė aplinka tiek Bendrijos, tiek ir nacionaliniu bei regionų lygiu.

3.5.3

Komitetas įsitikinęs, kad šis didesnį įmonių dalyvavimą remiantis pasiūlymas gyvybiškai svarbus nanomokslų ir nanotechnologijų mokslinių tyrimų, plėtros ir diegimo sričiai, tačiau turi būti parengtos Europos, nacionalinės ir regionų ir ypač bendros veiksmų programos, skirtos:

teikti skaidrią, nesudėtingą ir aiškią informaciją apie mokslinių tyrimų rezultatus („Nanotechnology Scouting“), kuriuos galėtų nuolat ir saugiai naudoti darbuotojai, technikos specialistai, vartotojai ir kurie taip pat tiktų aplinkos ir sveikatos sritims. Šiems rezultatams turi būti suteikta garantija, t. y. pažyma, kad jie visiškai priimtini tiek visuomenei, tiek ir rinkai;

įgyvendinti mokymo iniciatyvas, skirtas įmonių, ypač mažų, problemoms spręsti ir įsisavinti bei sąmoningai naudoti nanomokslus ir nanotechnologijas, laikantis naujiems gamybos procesams, naudojantiems nanomokslus ir nanotechnologijas, taikomų reikalavimų (30);

remti tarpdisciplininį mokymą ir kvalifikacijos kėlimo programas, skirtas techniniam ir mokslo personalui ir susijusias su nauja verslo ir darbo struktūros koncepcija diegiant naujus nanotechnologijomis pagrįstus gamybos procesus ir atitinkamas paslaugas, taip pat apimančias būtinas atsargumo priemones, kad būtų išvengta toksikologinės ir ekotoksikologinės rizikos;

apibrėžti aiškiu ir iš anksto numatytu būdu pramoninės ir intelektinės nuosavybės naudojimo galimybes ir ribas, siekiant užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp bendradarbiavimo ir konkurencijos, tarp gamybos konfidencialumo ir informacijos apie pažangą nanomokslų ir nanotechnologijų srityje skleidimo, taip pat tarp publikacijų bei laisvo naujų mokslo žinių judėjimo Europos ir tarptautinės mokslo bendrijos viduje ir intelektinės nuosavybės teisių apsaugos;

palengvinti įmonėms, visų pirma mažoms arba įsikūrusioms salose ir atokiuose regionuose, galimybę pasinaudoti JMTC (31) įstaigų, prototipų kūrimo, sertifikavimo, matavimo ir tyrimų laboratorijų paslaugomis ir infrastruktūra. Taip pat svarbi yra galimybė bendradarbiauti su nacionalinėmis ir Europos techninės standartizacijos įstaigomis, kurios turi teisę parengti tarptautiniu mastu pripažintus ir patvirtintus standartus;

naudoti EIB, EIF, KNPP (32) ir Bendrijos struktūrinius fondus, siekiant palengvinti galimybę įmonėms, ypač MVĮ, pasinaudoti finansinėmis paramos priemonėmis, pradiniu ir rizikos kapitalu ir siekiant išplėsti priemones, skirtas skatinti mokslinių tyrimų vystymą universitetuose. Kartu nanomokslų ir nanotechnologijų srityje turėtų būti skatinamas naujų įmonių ir darbo vietų steigimas, taip pat naujų tinklų, skirtų šios srities prekių įsigijimui, gamybai, platinimui ir paslaugų teikimui, kūrimas;

plėsti glaudesnius universitetų, mokslinių tyrimų centrų ir įmonių, ypač MVĮ, ryšius įsteigiant įvairiems sektoriams skirtus bendrus valdymo kompetencijos centrus, kuriuose būtų pasitelkti įmonėse dirbantys nanotechnikos ekspertai ir būtų organizuojami mokymų kursai pagal naują Marie Curie programą.

3.5.4

Komitetas pabrėžia, kad ypač nanomokslų ir nanotechnologijų srityje Europos socialiai atsakingų įmonių didžiausia vertybė yra ir turi būti darbuotojai, mokslinis ir techninis personalas.

3.5.4.1

Dėl šios priežasties Komitetas norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad svarbu imtis priemonių, kurios užtikrintų saugias gamybos sąlygas ir technologinius procesus, tinkamus tiesiogiai susijusio personalo mokymą, visų pirma medicininės diagnostikos ir terapijos sektoriuose, daugiausiai dėmesio skiriant profilaktikos, ex-ante rizikos prevencijos ir įvertinimo aspektams. Šiuo tikslu galima būtų parengti Europos lygiu sertifikuotas technines darbo instrukcijas.

3.5.4.2

Dubline įsikūręs Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas turi nuodugniai įvertinti ir ištirti pramoniniam nanomokslų ir nanotechnologijų taikymui reikalingos naujos darbo organizacijos, taip pat mokymų, sveikatos ir saugos reikalavimų poveikį darbuotojams.

3.5.5

Europos nanomokslų ir nanotechnologijų dialogas su visomis suinteresuotosiomis šalimis iki 2007 m. turėtų tapti oficialios formos, t. y. turėtų būti sukurtos konsultavimo įstaigos arba forumas, kuris būtų pakankamai viešas ir skaidrus, kad galėtų tapti kvalifikuotu ir pripažintu žiniasklaidos ir pilietinės visuomenės partneriu.

3.5.6

Iki 2007 m. turėtų būti sujungtos sėkmingos bandomosios informacinės programos. Jos turėtų iškart būti prieinamos „Europos“ tinklalapyje ir pateiktos Europos institucijoms, visų pirma EP ir Tarybai. Be to, nuo 2008 m. „Europos nanomokslų ir nanotechnologijų savaitės“ proga turi būti įteiktas kasmetinis „Tarpdisciplininis nanomokslų ir nanotechnologijų prizas“, siekiant tarptautinio atgarsio.

3.5.7

2006 m. Komisija turėtų įdiegti sertifikuotus metodus, skirtus nanomokslų ir nanotechnologijų taikymo ir (arba) naudojimo rizikai nustatyti. Pirmojoje 2008 m. pusėje ji turėtų pateikti pasiūlymą dėl Europos gairių šioje srityje.

2006 m. balandžio 20 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  OL C 157, 2005 6 28.

(2)  Ten pat.

(3)  Pokalbis su Komisijos nariu Philippe Busquin (santrauka pateikta 2004 m. birželio 29 d. IP/04/820).

(4)  Žr. 2 išnašą.

(5)  Mikro ir nanoelektronikos centras, Politecnico di Milano, prof. Alessandro Spinelli.

(6)  Ten pat.

(7)  Investicijos į nanoelektroniką šiuo metu siekia 6 milijardus eurų, kurie yra paskirstyti taip: 1/3 – nano ir mikro, 1/3 – diagnostikai, 1/3 –medžiagoms (Šaltinis. Europos Komisija, Mokslinių tyrimų GD).

(8)  Iš graikų kalbos „mimesis“ – imituoti gamtą.

(9)  Pavyzdžiui, savarankiškas spermatozoidų judėjimas.

(10)  OL C 65, 2006 3 17

(11)  Plg. „Nanotechnologijos ir nanomokslai, žiniomis pagrįstos daugiafunkcinės medžiagos, nauji gamybos metodai ir įrengimai“ (Nanotechnologies and nanosciences, knowledge-based multifunctional materials & new production processes and devices“), pateikta Euronanoforumui, Edinburgas, 2005 m. rugsėjo mėn.

(12)  COM(2005) 243 final ir COM(2005) 24 final.

(13)  (OL C 157, 2005 6 28).

(14)  Pirmauja šie kompetencijos centrai: „DESMOL Centre of Molecular Studies“, „High Pressure Research Centre“, „CELDIS centre of the Polish Academy of Science's Institute of Physics“, „KFKI-Condensed Matter Research Centre“, „Research Institute for Solid State Physics and Optics of the Hungarian Academy of Sciences“ ir „Centre for Advanced Material Research and Technology (CAMART) of the University of Latvia's Institute of Solid State Physics“.

(15)  Bendrijos iniciatyva „Gate2Growth“ suteikia galimybę pasinaudoti įvairiomis paslaugomis ir tinklais, siekiant, kad naujoves diegiančios įmonės galėtų greičiau ir pigiau pasinaudoti investicijomis, naudodamosi visos Europos investuotojų ir tarpininkų tinklų paslaugomis (pavyzdžiui, I-TecNet).

(16)  „Minanet“ – tai internetu prieinama Europos mokslinių tyrimų projektų (mikrosistemų ir nanotechnologijų srityje) duomenų bazė, apimanti nanomokslų ir nanotechnologijų projektus, vykdomus Čekijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Kipre ir Rumunijoje.

(17)  „Lux Research and Technology Review on Nanotechnology“, 2005 m.

(18)  Plg. http://cordis.europa.eu.int/nanotechnology, Europos Komisija, Mokslinių tyrimų GD, G4 tarnyba (2005 12 8).

(19)  „Lux Research and Technology Review on Nanotechnology“, 2005 m.

(20)  Privačiame sektoriuje maždaug 60 Japonijos įmonių investuoja į nanomokslų ir nanotechnologijų mokslinius tyrimus ir plėtrą maždaug 170 milijonų eurų per metus ir nuo 2003 m. kasmet didina investicijas 20 proc.

(21)  Jau 2002 m. „Samsung“ sukūrė „Flash Memory Chip“, kuriame buvo 90 nanometrinių detalių.

(22)  „2005 m. Pekino nanotechnologijų vystymo 2010–2015 m. ataskaita“ („Beijing Report 2005 on Nanotech Development to 2010-2015“).

(23)  Remiantis minėta ataskaita, Kinija užims 6 proc. pasaulinės rinkos 2010 m. ir 16 proc. – 2015 m. Galutinių produktų gamyba ypač priklausys nuo nanobiotechnologijų ir nanomokslų programų tarpusavio ryšio ir praktinių mokslinių tyrimų trijų pagrindinių nacionalinių mokslinių tyrimų centrų bei 20 nanomokslų ir nanotechnologijų srityje dirbančių institutų.

(24)  Europos mokslinių tyrimų erdvė: veiklos, susijusios su moksliniais tyrimais nacionaliniu arba regioniniu mastu, rėmimas ir koordinavimas. Pagal ERA-NET programą, kurios biudžetas siekia 148 milijonus eurų, iki 2005 m. galima kas šešis mėnesius teikti pasiūlymus projektų, kurių įgyvendinime dalyvautų juridiniai asmenys bent iš trijų valstybių narių. ERA-NET Plus – savo pirmtakės tęsinys.

(25)  COST – tai Europos bendradarbiavimas mokslo ir techninių tyrimų srityje.

(26)  ESF – tai Europos mokslo fondas.

(27)  „Eureka“ – tai Europos iniciatyva, skirta rinkos technologijų kūrimui.

(28)  Plg. Nacionalinė nanotechnologijų taryba, įsteigta 2003 m. JAV pagal Nanotechnologijų vystymo įstatymą.

(29)  CEN – tai Europos standartizacijos komitetas. STAR – tai sandartizacijos ir mokslinių tyrimų darbo grupė.

(30)  EESRK pritaria už naujoves atsakingo GD spausdinamoms ir CD formatu platinamoms informacinėms publikacijoms, kurios skirtos susidomėjusiems, tačiau neinformuotiems piliečiams.

(31)  JMTC – tai jungtinis mokslinių tyrimų centras.

(32)  KNPP – tai Konkurencingumo ir naujovių pagrindų programa (plg. EESRK nuomonė INT/270, pranešėjai P. Welschke ir L. Fusco.


8.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 185/10


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl

Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl specialiosios programos, kurią vykdys Jungtinis tyrimų centras savo tiesiogine veikla pagal Europos bendrijos 7-ąją mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos pagrindų programą (2007–2013 m.)

Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl specialiosios programos „Bendradarbiavimas“, kuria įgyvendinama Europos Bendrijų Septintoji mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos pagrindų programa (2007–2013 m.)

Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl specialiosios programos „Idėjos“, kuria įgyvendinama Europos bendrijos 7-oji mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos pagrindų programa (2007–2013 m.)

Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl specialiosios programos „Žmonės“, kuria įgyvendinama Europos bendrijos 7-oji mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos pagrindų programa (2007–2013 m.)

Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl specialiosios programos „Pajėgumai“, kuria įgyvendinama Europos bendrijos 7-oji mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos pagrindų programa (2007–2013 m.)

Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl specialiosios programos, kurią tiesiogiai vykdys Jungtinis tyrimų centras, įgyvendindamas Europos atominės energijos bendrijos (Euratomas) 7-ąją branduolinių tyrimų ir mokymo veiklos pagrindų programą (2007–2011 m.)

Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl specialiosios programos, kuria įgyvendinama Europos atominės energijos bendrijos (Euratomas) septintoji branduolinių tyrimų ir mokymo veiklos pagrindų programa (2007-2011 m.)

COM(2005) 439, 440, 441, 442, 443, 444, 445 final

(2006/C 185/02)

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 166 straipsniu, 2005 m. lapkričio 14 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl: Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl specialiosios programos, kurią vykdys Jungtinis tyrimų centras savo tiesiogine veikla pagal Europos bendrijos 7-ąją mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos pagrindų programą (2007–2013 m.) Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl specialiosios programos „Bendradarbiavimas“, kuria įgyvendinama Europos Bendrijų Septintoji mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos pagrindų programa (2007–2013 m.) Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl specialiosios programos „Idėjos“, kuria įgyvendinama Europos bendrijos 7-oji mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos pagrindų programa (2007–2013 m.) Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl specialiosios programos „Žmonės“, kuria įgyvendinama Europos bendrijos 7-oji mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos pagrindų programa (2007–2013 m.) Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl specialiosios programos „Pajėgumai“, kuria įgyvendinama Europos bendrijos Septintoji mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos pagrindų programa (2007–2013 m.) Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl specialiosios programos, kurią tiesiogiai vykdys Jungtinis tyrimų centras, įgyvendindamas Europos atominės energijos bendrijos (Euratomas) 7-ąją branduolinių tyrimų ir mokymo veiklos pagrindų programą (2007–2011 m.) Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl specialiosios programos, kuria įgyvendinama Europos atominės energijos bendrijos (Euratomas) septintoji branduolinių tyrimų ir mokymo veiklos pagrindų programa (2007-2011 m.) COM(2005) 439, 440, 441, 442, 443, 444, 445 final

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. kovo 28 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas G. Wolf, antrasis pranešėjas A. Pezzini.

426-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. balandžio 20–21 d. (balandžio 20 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 132 nariams balsavus už ir 2 balsavus prieš.

1.   Santrauka

1.1

Komisijos pasiūlymai susiję su Komitete jau aptartų, pasiūlymuose dėl Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programos (2007–2013 m.) ir Septintosios bendrosios Euratomo programos (2007-2011 m.) nagrinėjamų mokslinių tyrimų turiniu arba temomis. Ši Komiteto nuomonė papildo ankstesnes nuomones dėl abiejų bendrųjų programų.

1.2

Šiose nuomonėse Komitetas pasiūlė investicijoms į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą skirti visas Komisijos numatytas itin reikalingas lėšas, nepaverčiant jų nuolatinių derybų dėl bendrojo ES biudžeto objektu ar jų nemažinant.

1.3

Siekiant įgyvendinti Lisabonos strategijos tikslą — Europą paversti pirmaujančia ekonomine erdve — būtina labai padidinti investicijas į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą. Šioje srityje Europa tarptautiniu mastu konkuruoja ne tik su JAV, Japonija ir Korėja, bet ir su Kinija, Indija ir Brazilija. Būtent JAV ir Japonija nacionaliniu prioritetu paskelbė investicijas į mokslinius tyrimus ir plėtrą, kuriomis siekiama stiprinti konkurencingumą tarptautiniu mastu, ir skyrė tam reikalingas lėšas. Lisabonos strategijos įgyvendinimui skatinti skirtas Barselonos Europos Vadovų Tarybos priimtas ir dar nepasiektas tikslas 3 proc. bendrojo nacionalinio produkto skirti investicijoms į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, atsižvelgiant į vykstančią visuotinę raidą, yra „judantis taikinys“. Kas per vėlai jį pasieks, nebus pirmas.

1.4

Atsižvelgdamas į Tarybos patvirtintą bendrąjį ES biudžetą ir jo poveikį mokslinių tyrimų biudžetui, Komitetas dar kartą rekomenduoja moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai skirti gerokai daugiau t. y. maždaug 8 proc., lėšų nei iki šiol ir laiku, o ne po septynerių metų pradėti įgyvendinti Tarybos sprendimą dėl finansavimo didinimo.

1.5

Komisijos pasiūlymų branduolį sudaro specialioji programa „Bendradarbiavimas“. Komitetas pritaria tam, kad būtų skatinamos svarbios, joje numatytos mokslinių tyrimų temos, pvz., energetika, sveikata, informacijos technologijos, nanotechnologijos, aplinka, transportas, socialiniai, ekonomikos ir humanitariniai mokslai bei naujos temos — kosmosas ir saugumas. Jos išsamiai aptariamos 4 skyriuje, tačiau rekomenduojama detaliau išnagrinėti atskirus atvejus.

1.6

Apskritai, Komitetas siūlo nenumatyti labai konkrečių biudžeto asignavimų atskiroms temoms, o sudaryti kuo lankstesnes lėšų perskirstymo sąlygas. Tai suteiktų Komisijai galimybę nedelsiant ir nesiimant papildomų politinių priemonių reaguoti į programos įgyvendinimo metu ryškėjančią prioritetų kaitą, iškylančius naujus klausimus ar dėl daugelio programoms bendrų temų atsirandančią būtinybę imtis struktūrų pertvarkos.

1.7

Komitetas dar kartą pabrėžia savo paramą specialiajai programai „Idėjos“. Jo nuomone, pagrindiniai sunkumai (greta pakankamų finansinių išteklių užtikrinimo) pirmiausia susiję su finansavimo paraiškų atranka ir programos administravimu. Jis teigiamai vertina tai, kad šis svarbus uždavinys bus patikėtas nepriklausomai Europos mokslinių tyrimų tarybai (EMTT).

1.8

Komitetas ne kartą pabrėžė, kad mokslinių tyrimų ir plėtros sėkmę ir konkurencingumą lemia ne tik kokybiškos techninės priemonės, finansinė parama ir tinkamos bendrosios sąlygos, bet ir pakankamas aukštos kvalifikacijos, kūrybingų mokslininkų skaičius. Specialiojoje programoje „Žmonės“ numatytos priemonės, padėsiančios Komisijai priartėti prie šio tikslo. Komitetas labai pritaria šioms priemonėms. Be to, Komitetas atkreipia dėmesį į savo ankstesnes pastabas dėl Komisijos paskelbtos Europos mokslininkų chartijos.

1.9

Specialioji programa „Pajėgumai“ — tai ypatingai geras papildomų Bendrijos užduočių pavyzdys. Ji susijusi su tokia mokslinių tyrimų infrastruktūra (pagrindinė įranga, mokslinių tyrimų priemonės, kompiuteriai ir pan.), kurių sąnaudos ir naudingumas peržengia vienos valstybės narės galimybių ribas. Tačiau ir paprogramėje „MVĮ skirti moksliniai tyrimai“ atsižvelgiama į ankstesnes Komiteto rekomendacijas į naujovių diegimo procesą labiau įtraukti MVĮ.

1.10

Baigdamas Komitetas atkreipia dėmesį į savo ankstesniąją rekomendaciją gerokai sumažinti pareiškėjo administracines sąnaudas, supaprastinti procedūras ir kartu užtikrinti maksimalų paramos priemonių ir paramos skyrimo procedūrų nuoseklumą.

2.   Įžanga

2.1

Komisijos pateikti, septyniuose atskiruose dokumentuose išdėstyti pasiūlymai papildo Komisijos pasiūlymą (1) dėl Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstracinės veiklos programos (2007–2013 m.) ir Septintosios bendrosios Euratomo programos (2007–2011 m). Juose pateikiama išsami informacija apie numatytų skatinimo priemonių mokslinių tyrimų turinį ar temas.

2.1.1

Todėl šioje Komiteto nuomonėje papildoma ir trumpai pristatoma ankstesnė nuomonė  (2) dėl sprendimo priimti Septintąją bendrąją mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programą (2007–2013 m.) ir Septintąją bendrąją Euratomo programą (2007-2011 m) ir visos joje išdėstytos pastabos bei rekomendacijos.

2.1.2

Dėl to šioje nuomonėje pirmiausia analizuojamas mokslinių tyrimų turinys, o ne struktūros ir priemonės. Pavyzdžiui, šiame dokumente jau nenagrinėjami svarbūs veiksmingesnio naujovių trikampio, apimančio fundamentaliuosius mokslinius tyrimus, taikomuosius mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, pritaikymo klausimai. Taip pat mažai užsimenama apie rekomendaciją, kad ir ateityje programos įgyvendinimą turėtų prižiūrėti mokslinių tyrimų srities patirtį turintys ir gerai atitinkamą temą išmanantys Komisijos pareigūnai. Tam reikalingas tęstinumas personalo požiūriu. Šie aspektai buvo išsamiai analizuojami ankstesnėse nuomonėse (3).

2.1.3

Tačiau pirmiausia reikėtų panagrinėti svarbų biudžeto lėšų paskirstymo arba skyrimo atskiroms programų dalims aspektas. Komitetas jau anksčiau rekomendavo siekti maksimalaus lankstumo šioje srityje, kad Komisija nedelsdama ir nesiimdama papildomų politinių priemonių galėtų reaguoti į programos įgyvendinimo metu ryškėjančią prioritetų kaitą, iškylančius naujus klausimus ar dėl daugelio programoms bendrų temų atsirandančią būtinybę imtis struktūrų pertvarkos.

2.2

Komisija siūlo abiejų bendrųjų programų biudžetus padidinti iki 72,7 (4) mlrd. eurų. Ši suma vis dar nesiektų 8 proc. siūlomo 2007–2013 m. bendrojo ES biudžeto, kurį sudaro 1 025 mlrd. eurų. Pirmiau minėtoje nuomonėje dėl Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programos Komitetas rekomendavo investicijoms į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrai skirti visas Komisijos numatytas itin reikalingas lėšas, nepaverčiant jų nuolatinių derybų dėl bendrojo ES biudžeto objektu ar jų nemažinant.

2.2.1

Vis dėlto 2005 m. gruodžio 19 d. Europos Vadovų Taryba sutarė, kad bendrąjį ES biudžetą sudarys tik 862,4 (5) mlrd. eurų. Todėl ES mokslinių tyrimų biudžetas taip pat galėtų būti kur kas mažesnis (6) nei siūlė Komisija, tačiau „Europos Vadovų Tarybos nuomone (7), moksliniams tyrimams skirtas ES finansavimas turėtų būti padidintas tiek, kad iki 2013 m. turimi ištekliai būtų apie 75 proc. didesni nei 2006 m. realūs ištekliai“.Tuo tikslu Komisija parengs šį tikslą atitinkantį, pataisytą pasiūlymą. Taigi politinis sprendimų dėl abiejų bendrųjų programų priėmimo procesas dar nebaigtas.

2.2.2

Siekiant įgyvendinti Lisabonos strategijos tikslą –paversti Europą pirmaujančia ekonomine erdve — būtina labai padidinti investicijas į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą. Šioje srityje Europa tarptautiniu mastu konkuruoja ne tik su JAV, Japonija ir Korėja, bet ir su Kinija, Indija, Brazilija. Būtent JAV ir Japonija nacionaliniu prioritetu paskelbė investicijas į mokslinius tyrimus ir plėtrą, kuriomis siekiama stiprinti konkurencingumą tarptautiniu mastu, ir skyrė tam reikalingas lėšas. Lisabonos strategijos įgyvendinimui skatinti skirtas Barselonos Europos Vadovų Tarybos priimtas ir dar nepasiektas tikslas 3 proc. bendrojo nacionalinio produkto skirti investicijoms į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, atsižvelgiant į vykstančią visuotinę raidą, yra „judantis taikinys“. Kas per vėlai jį pasieks, nebus pirmas.

2.3

Atsižvelgdamas į dabartinę padėtį Komitetas mano, kad yra būtina dar kartą pacituoti pirmiau minėtą savo nuomonę ir dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad 1) „pakankamai remiami, veiksmingi ir pažangūs moksliniai tyrimai ir plėtra yra lemiamas pagrindas ir sąlyga siekti naujovių, konkurencingumo bei gerovės, taip pat kultūrinio vystymosi ir socialinių garantijų“, 2) Komisijos pasiūlymas yra minimalus indėlis, kuris „ateityje dar turi būti didinamas, stengiantis ne tik nesukelti pavojaus Europos, šiuolaikinio mokslo ir technikos lopšio, pozicijoms, bet ir išlaikyti ir stiprinti“ir 3) „neįvykdžius šios sąlygos, Lisabonos tikslai net per ilgesnį laikotarpį yra nepasiekiami“.

2.4

Be to, Komitetas dar kartą pastebi, kad Europos bendradarbiavimas mokslinių tyrimų ir plėtros srityje yra veiksmingas Europos integracijos ir sanglaudos katalizatorius. Tai šiuo metu, kai Europos Sąjunga siekia piliečių pritarimo jos konstitucijai, yra nepaprastai svarbus aspektas. Pakankama mokslinių tyrimų ir plėtros apimtis galiausiai ypač svarbi ne tik įgyvendinant Lisabonos tikslus, bet ir sprendžiant kylančius klausimus ir problemas, pvz., sveikatos, energijos tiekimo, aplinkos ir kt. srityse.

2.5

Taigi Komitetas dar kartą rekomenduoja patvirtintame ES bendrajame biudžete mokslinių tyrimų ir plėtros sričiai skirti žymiai didesnę dalį nei anksčiau t. y. apie 8 proc., ir laiku, o ne po septynerių metų pradėti įgyvendinti Tarybos sprendimą dėl finansavimo didinimo.

2.6

Komitetas susipažino su Komisijos pasiūlymu (8) įsteigti Europos technologijos institutą (ETI). Dar nevertinant šio pasiūlymo pagrindinių nuostatų, reikia tik pažymėti, kad steigimui reikalingos išlaidos jokiu būdu neturėtų būti finansuojamos iš biudžeto, skirto aptartoms specialiosioms programoms.

2.7

Komitetas taip pat remiasi savo ankstesne rekomendacija „žymiai sumažinti pareiškėjo administracines sąnaudas, supaprastinti procedūras ir kartu užtikrinti maksimalų paramos priemonių ir paramos skyrimo procedūrų nuoseklumą“. Šiuo klausimu Komitetas dar pareikš išsamią nuomonę, kai nagrinės Komisijos pasiūlymus dėl dalyvavimo taisyklių (9).

3.   Svarbiausios Komisijos pasiūlymo nuostatos  (10)

3.1

Komisijos pasiūlymai apima ir išvardija visas sritis, kurios turi būti tyrinėjamos ir plėtojamos pagal 7-ąją bendrąją programą bei Euratomo programą, t. y. visas mokslinių tyrimų temas, turinį, metodus ir pagalbines priemones. Tai pat yra siūloma apibrėžti Jungtinio tyrimų centro indėlį. Be to, nurodomos priemonės siekiant sutelkti ir stiprinti reikalingus žmogiškuosius išteklius. Iš viso aptariami septyni Komisijos dokumentai, kuriuose taip pat pateikiama išsami informacija apie atskiras paprogrames.

3.2

Apibendrinant, jas galima suskirstyti taip (pateikti procentiniai dydžiai nurodo atitinkamą bendrojo biudžeto dalį):

A — bendroji MTTP programa (bendrasis biudžetas — 72,726 mln. eurų) 2007 — 2013 m.

Bendradarbiavimas

61,1 proc.

Idėjos

16,3 proc.

Žmonės

9,8 proc.

Pajėgumai

10,3 proc.

Jungtinio tyrimų centro priemonės (nebranduolinė veikla)

2,5 proc.

B — bendroji Euratomo programa (bendrasis biudžetas — 3,092 mln. eurų) 2007 — 2011 m.

Branduolio sintezės tyrimai

69,8 proc.

Branduolio dalijimasis ir radiacinė sauga

12,8 proc.

Jungtinio tyrimų centro priemonės (branduolinė veikla)

17,4 proc.

3.3

Komisijos pasiūlymai išsamiai išdėstyti nuomonės dėl bendrosios 7-osios MTTP programos (CESE 1484/2005) 3 skyriuje.

4.   Komiteto pastabos

4.1

Pateiktos pastabos paremtos pirmiau minėtos nuomonės dėl bendrosios 7-osios MTTP programos 4 — 6 skyrių teiginiais ir todėl su jais nesusipažinus yra sunkiai suprantamos.

4.1.1

Komitetas pritaria Komisijos ketinimui atsižvelgti į tai, kad daugelis programos elementų yra bendri, ir skatinti daugiadiscipliniškumą taikant bendrus, kelias temas apimančius, metodus.

4.1.2

Be to, Komitetas taip pat nagrinėjo klausimą, ar tokioms bendroms temoms priklausančios dalinės sritys, kaip, pvz., IRT medicinoje, turėtų būti priskiriamos IRT ar vis dėlto įtrauktos į specialiąją Sveikatos paprogramę. Iš tiesų, IRT atveju jis rekomenduoja dalį jų veiklos veikiau priskirti specialiosioms paprogramėms, pvz., sveikatos, energetikos, transporto arba, prireikus, taip pat socialinių mokslų paprogramėms, kadangi taip yra pabrėžiamos specialiosios problemos.

4.1.3

Žinoma, į šį klausimą neįmanoma atsakyti vienareikšmiškai, kiekvienu atskiru atveju būtina įvertinti, viena vertus, kada galima tikėtis didžiausios metodų sąveikos, ir, kita vertus, kaip geriausiai užtikrinti sąsają su atitinkama konkrečia problema. Šiuo klausimu Komitetas pakartoja savo rekomendaciją, kad visada reikia „užtikrinti aukštesnio lygio koordinavimą ir būtinas tarpusavio sąsajas“.

4.1.4

Komitetas taip pat pritaria Komisijos ketinimui lanksčiai nagrinėti atsirandančius poreikius, naują informaciją ir pasiūlymus bei nenumatytus politikos poreikius. Komisijos vykdomas ikikonkurencinių mokslinių tyrimų ir plėtros skatinimas ir koordinavimas padės stiprinti ES konkurencingumą.

4.2   Bendradarbiavimas — programos branduolys

4.2.1

Sveikata. Komitetas pabrėžia būtinybę vadovautis plačiu požiūriu, pradedant pasirengimu arba apsisaugojimu nuo epidemijų ir pandemijų ir baigiant demografinės kaitos ir su ja susijusių ilgalaikių pasekmių visuomenei ir sveikatai įvertinimu, įskaitant su senėjimu ir neįgalumu susijusius tyrimus (pastariesiems taip pat būdingi atskiri, pvz., socialinio arba techninio pobūdžio klausimai, kurių neaprėpia sveikatos sritis). Komitetas palaiko Komisijos ketinimą taip pat skirti pakankamą dėmesį retų ligų tyrinėjimui. Programa turėtų apimti visas svarbiausias mokslo ir technikos sritis, įskaitant biotechnologiją, genomiką, kamieninių ląstelių tyrimus bei kitus daugiadisciplininius metodus, ir būtinų kokybės ir socialinių standartų klausimą. Ji susijusi tiek su biologiniais ir medicininiais tyrimais, atliekamais universitetuose, klinikose ir valstybės finansuojamose mokslinių tyrimų įstaigose, tiek su Europos farmacijos ir medicinos pramonės konkurencingumo stiprinimu. Todėl Komitetas rekomenduoja pritarti pasiūlytiems programos metmenims. Moksliniai tyrimai ir plėtra sveikatos apsaugos srityje yra ypatingai svarbūs ne tik Europos, bet ir pasaulio mastu.

4.2.2

Maisto produktai, žemės ūkis ir biotechnologija (biotechnologija taip pat yra svarbus sveikatos apsaugos srities metodas (4.2.1 punktas)). Šioje programoje Komitetas pastebi tinkamas pastangas kurti arba išsaugoti moksliniais tyrimais paremtą Europos bioekonomiką. Jos tikslas — taikyti biologijos mokslus ir technologijas, skirtas pasiūlyti ekologiškus ir konkurencingus žemės ūkio, žuvininkystės, akvakultūrų, maisto pramonės, sveikatos, miškininkystės bei kitų giminingų pramonės šakų produktus ir procesus. Atsižvelgiant į ypatingai didelę konkurenciją žemės ūkio sektoriuje su tokiomis šalimis kaip Brazilija, pastarasis sektorius taip pat yra labai svarbus. Nauja tobulinimo sritimi galėtų būti augalų, kurie sugerdami teršalus valo užterštą dirvožemį, arba augalų, kurie iš užteršto dirvožemio nepasisavina kenksmingų medžiagų ir todėl gali būti saugiai naudojami, auginimas.

4.2.3

Informacijos ir ryšių technologijos (IRT). IRT sektoriaus produktai ir paslaugos lėmė „revoliucines“ mokslo, technikos, administravimo ir netgi kasdieninio piliečių gyvenimo permainas ir praturtino šias sritis. Tiek skiriamo finansavimo, tiek užduočių įvairovės požiūriu, IRT yra kompleksiškiausia „Bendradarbiavimo“ programos sudedamoji dalis, kuri įsiterpia arba gali įsiterpti į visas kitas sritis. Programos tikslas — pasiūlyti naujoviškus, IRT grindžiamus mokslo, technikos, administravimo ir logistikos produktus ir paslaugas. IRT programa apima įvairias sritis — pradedant naujoviškos techninės kompiuterių įrangos (nors, pvz., lustų kūrimas turi daug bendrumų su nanotechnologijų programa), techninės kompiuterio įrangos sistemų bei tinklų ir baigiant naujų programavimo įrankių kūrimu, ir daug dėmesio turėtų skirti galimybei užtikrinti visoms gyventojų grupėms naudotis IRT paslaugomis. Komitetas taip pat atkreipia dėmesį į savo 4.1.2 punkte išdėstytas pastabas. Priklausomai nuo to, kiek ši programa įvykdys savo tikslus, t. y., kiek IRT programa ateityje taip pat padės vykdyti kitas programas, parodys, ar ji iš tikrųjų gali pagrįsti savo nepaprastai didelę apimtį.

4.2.4

Nanomokslai, nanotechnologijos, medžiagos ir naujos gamybos technologijos. Šiuo atveju taip pat kalbama apie naują, itin naujovišką sritį (11), kuri kilusi iš daugelio fizikos ir chemijos tyrimų ir technologijų ištakų ir šakų, esančių fundamentaliųjų mokslinių tyrimų ir jų praktinio taikymo sankirtoje. Ji turi potencialą daugelyje technikos sričių sukurti naujus arba patobulintus produktus ir procesus. Tačiau kartu ji tokia daugialypė ir išsišakojusi, kad būtina sugebėti gerai orientuotis, norint aptikti ir panaudoti šios plačios mokslo srities, siekiančios nuo branduolinės fizikos iki plazminės technologijos, nuo nanomechanikos iki tekstilės apdailos, bendrumus ir tarpusavio sąsajas. Kadangi nanotechnologijomis paremti procesai vyksta mikroskopinėje aplinkoje, kurią piliečiai gali sunkiai įsivaizduoti, nuo pat pradžių šiais klausimais reikia plėtoti konstruktyvų dialogą su vartotojais, kad būtų galima įžvelgti pavojų ir užkirsti jam kelią, o kartu ir išsklaidyti nepagrįstas abejones. Todėl Komitetas labai teigiamai vertina ir pritaria plačiam Komisijos požiūriui, kuris taip pat apima pastangas perteikti žinias.

4.2.5

Energetika. Komitetas dar kartą pabrėžia energetikos srities svarbą ir šia tema pasisakė daugelyje specialiųjų nuomonių, kuriose jis taip pat pabrėžė išsamių tyrimų poreikį (12). Vidutinės trukmės ir ilgalaikiu laikotarpiu iškils labai rimta energijos problema (13). Ji yra susijusi su prognozuojamu „tradicinių“ energijos išteklių — naftos ir gamtinių dujų — mažėjimu ir brangimu bei kritiška padėtimi aprūpinant Europą šiais energijos ištekliais ir (neretai pasaulinio masto) energijos vartojimo padariniais aplinkai, ypač klimatui. Energijos problemą gali išspręsti tik patobulintos arba naujos, tačiau kuo pigesnės technologijos. Šios problemos sprendimo būdas — moksliniai tyrimai energetikos srityje. Jie turi apimti visas temas (14), pradedant geresniu ekologiškų energijos išteklių įsisavinimu ir kaupimu!, ir baigiant energijos taupymo ir veiksmingesnio energijos naudojimo technologijomis, įskaitant dalinio arba visiško šiltnamio efektą sukeliančių dujų atskyrimo ir kaupimo būdus. Ypač svarbu pradėti plačiai naudoti labai veiksmingas elektros energiją gaminančias jėgaines. Komitetas mano, kad Komisijos pasiūlymai yra teisingi ir pasverti, tačiau yra labai susirūpinęs, kad atsižvelgiant į gyvybišką spręstinų užduočių svarbą jų finansavimui skirta per mažai biudžeto lėšų. Komitetas rekomenduoja santykinai padidinti finansavimą.

4.2.6

Aplinka (įskaitant klimato kaitą). Aplinkos apsauga yra nepaprastai svarbi užtikrinant dabarties ir ateities kartų gyvenimo kokybę ir gyvenimo sąlygas. Nustatyti ir išspręsti su tuo susijusias problemas — nesvarbu, ar jos atsiranda dėl žmogaus veiklos, ar natūraliai — yra ypač plataus užmojo ir tikriausiai gyvybiškai svarbus tikslas. Šis uždavinys yra glaudžiai susijęs su įvairiais mokslinių tyrimų ir politikos sričių klausimais, pvz., ekonomikos, energetikos, sveikatos apsaugos ir žemės ūkio politikos, įskaitant stebėsenos uždavinius, o, atsižvelgiant į pasaulinio masto aspektus, ir su tarptautiniais susitarimais. Aplinkos tyrimais labiau siekiama nustatyti arba sugebėti nustatyti įvairias problemas ir jų priežastis, tuo tarpu problemų sprendimų labiau ieškoma kitose srityse, visų pirma energetikos srityje. Į tai reikia atsižvelgti vykdant lanksčią biudžeto politiką.

4.2.7

Transportas (įskaitant aeronautiką). Europos transporto sistemos yra esminė ekonominės ir socialinės gerovės Europoje ir jos sanglaudos sudedamoji dalis. Transporto paprogramė padeda visoje Europoje plėtoti integruotas, ekologiškas, pažangias ir saugias transporto sistemas ir priemones. Todėl ji nustato konkrečius techninius ir logistinius transporto rūšių ir transporto sistemų plėtros tikslus. Energiją taupančių ir mažiau teršiančių transporto rūšių (lėktuvų, automobilių ir kt.) kūrimas arba tobulinimas yra su Energetikos ir Aplinkos paprogramėmis susijusi mokslinė ir techninė užduotis, į kurios vykdymą galėtų būti įtrauktos MVĮ. Svarbi jos vykdymo priemonė yra atitinkamos technologijų platformos (aeronautikos ir aviacijos srityje — ACARE, geležinkelių transporto srityje — ERRAC, kelių transporto srityje — ERTRAC, laivininkystės, vandenilio ir kuro elementų technologijų srityje — WATRERBORNE). Atsižvelgiant į sėkmingai veikiančios Europos transporto sistemos svarbą, taip pat ir naujosioms valstybėms narėms, ir vis dar didėjančius transporto srautus (aktuali ir svarbi užduotis — išvengti transporto grūsčių) bei jos svarbą Europos konkurencingumui (ir poveikį aplinkai!), šia paprograme siekiama itin reikšmingo tikslo ir todėl jai pritariama.

4.2.8   Socialiniai, ekonomikos ir humanitariniai mokslai

4.2.8.1

Komiteto nuomone, šia programa siekiama visapusiškai suvokti kompleksinius, tarpusavyje susijusius, socialinius ekonominius, teisinius ir kultūrinius Europos iššūkius, taip pat tokius klausimus kaip Europos istorijos šaknys, bendrumai, jos ribos ir kaimynai. Vienas itin svarbus Bendrijos dvasinio pagrindo ir identiteto formavimo uždavinys, susijęs ir su valstybių narių bei Europos piliečių tarpusavio bendravimu, — noru rasti bendrą, t. y. vienodą visų valstybių narių požiūrį į Europos istoriją ir jos vertinimą ir bendro sutarimo rezultatus įtvirtinti valstybių narių istorijos vadovėliuose arba sustiprinti esamas pastangas.

4.2.8.2

Ši sritis susijusi ir su tokiais aspektais kaip ekonomikos, finansų ir mokesčių politika, mokslo politika, ekonomikos augimas, užimtumas ir konkurencingumas, socialinė sanglauda ir tvarumas, gyvenimo kokybė, švietimas, kultūros ir teisės politikos klausimai bei globalizacijos saitai. Ji taip pat apima tokius specialius modernios visuomenės iššūkius kaip demografinė kaita (faktai, padariniai, priemonės), migracija, socialinė atskirtis, kultūrų įvairovė bei žinių visuomenės vystymas. Be to, siekdamas stiprinti šios paprogramės sąsajas ir suteikti jai tam tikrą profilį, Komitetas rekomenduoja iš į specialiąją programą,,Pajėgumai „įtrauktos programos,,Mokslas ir visuomenė“ išskirti atitinkamą dalį ir ją įtraukti į paprogramę,,Socialiniai, ekonomikos ir humanitariniai mokslai„, kuria siekiama ne perteikti mokslo žinias ir užtikrinti geresnį mokslo ir visuomenės tarpusavio supratimą (žr. taip pat 4.5.3 punktą), o ištirti mokslo ir visuomenės ryšius. Komiteto nuomone, paprogramė,,Socialiniai, ekonomikos ir humanitariniai mokslai“ yra labai svarbi, juo labiau, kad ji taip pat reikšminga politikų konsultavimui; programą reikėtų papildyti keliomis pirmiau minėtomis temomis ir todėl, prireikus, taip pat santykinai sustiprinti.

4.2.9   Saugumas ir kosmosas

Ir saugumas, ir kosmosas yra svarbios temos, kurias palaiko Komitetas.

4.2.9.1

Po praėjusiųjų metų teroristinių išpuolių Vakarų pasaulio piliečiai dar labiau suvokė pakankamo saugumo klausimo opumą ir todėl turi būti vertinamas visapusiškai atsižvelgiant į teisės, socialinius, kultūros ir mokslinius bei techninius aspektus. Tačiau saugumo ir saugumo tyrimų tema neapsiriboja bendra užsienio ir saugumo politika, o apima tokias sritis kaip transportas, sveikatos apsauga (pvz., ES sveikatos programa), civilinė sauga (pvz., sauga stichinių nelaimių ir pramoninių avarijų atveju), energetika ir aplinka.

4.2.9.2

Piliečiai iki šiol tik iš dalies įsisąmonino įspūdingą kosmoso tyrimų ir kosmoso technologijų srities pažangą. Ji turi tiek geostrateginės, tiek ir pasaulio aiškinamosios reikšmės. Juk dangaus stebėjimas ir taip sukauptos žinios, pvz., apie planetų judėjimą, yra pagrindinis modernių gamtos mokslų atspirties taškas. Be to, kosmoso tyrimai ir kosmoso technologijos yra viena pirmųjų sričių, kuriose pradėtos vystyti naujoviškos technologijos. Komiteto nuomone, kosmoso tyrimų srityje būtina užtikrinti darnų numatytos programos bendradarbiavimą su jau veikiančiomis Europos organizacijomis, pvz., Europos kosmoso agentūra ir Europos pietine observatorija.

4.3

Idėjos. Šia programa Komisija, skatindama mokslinius tyrimus, atveria daug žadančias naujas netirtas sritis. O tam Komitetas ne kartą pritarė (15). Remiant Europos konkurencinėje kovoje išsiskiriančius mokslinių tyrimų pasiūlymus — nekeliant iki šiol įprastos tarptautinio bendradarbiavimo sąlygos — kompetencija tampa įmanoma, matoma, o kartu ir garsių Europos ir pasaulio mokslininkų traukos centru. Taip sukuriama ypatingai derlinga dirva naujovėms. Šiame kontekste Komitetas dar kartą pabrėžia, kad siekiant įveikti vidutiniškumą iškyla ir nesėkmės rizika. Tad pagrindinė programos problema greta tinkamo programos aprūpinimo visų pirma yra šios programos atrankos procedūra ir administravimas. Todėl Komitetas mano esant teisingašį sudėtingą uždavinį patikėti nepriklausomai kolegijai — Europos mokslinių tyrimų tarybai (EMTT, angl. European Research Council, ERC) — į kurią ad personam skiriami daug pasiekę ir autoritetingi mokslininkai.

4.4

Žmonės. Komitetas ne kartą pabrėžė (16), kad sėkmingesnių ir konkurencingesnių Europos mokslinių tyrimų ir plėtros raktas — ne tik aprūpinimas kokybiška įranga ir finansinė parama, bet ir pakankamas aukštos kvalifikacijos, kūrybingų mokslininkų skaičius. Todėl reikėtų anksti paskatinti vaikus ir jaunuolius domėtis mokslu ir technika, kad pakankamai tokių gabumų turinčių jaunuolių pasirinktų atitinkamas, labai sunkias ir daug pastangų reikalaujančias studijas ir jas baigtų.

4.4.1

Į pagrindinę universitetų, kaip mokslinių tyrimų ir švietimo institucijų, funkciją ir į jų nepatenkinamą padėtį Europoje Komitetas atkreipė dėmesį jau savo nuomonėje dėl Septintosios bendrosios MTTP programos (17). Taip pat reikia siekti užtikrinti galimybę mokslininko karjerai svarbią disertaciją rengti tinkamomis profesinėmis ir individualiomis sąlygomis (18). Be to, baigus labai aukšto lygio mokslus, jiems reikia sudaryti sąlygas tarptautinei patirčiai įgyti, patraukliai tyrimų aplinkai bei pakankamai veiksmų laisvei, taip pat užtikrinti tarptautiniu mastu konkurencingas sutarčių sąlygas ir galimybę planuoti karjerą. (Komitetas jau yra išsakęs savo iš dalies teigiamą, iš dalies kritinę nuomonę apie šiai temai svarbią „Europos mokslininkų chartiją“ (19)).

4.4.2

Atsižvelgiant į mokslui ir moksliniams tyrimams svarbų tarptautinį mokslininkų judumą, pirmiausia tarp šioje srityje ypatingai stiprių valstybių, vis dėlto reikia siekti užkirsti kelią vienpusiam protų nutekėjimui. Taigi reikėtų pasiūlyti patrauklų atlygį, kad į Europą būtų galima pakviesti geriausius Amerikos mokslininkus, o tai šiuo metu beveik neįmanoma. Todėl Komitetas remia šį ne kartą pabrėžtą Komisijos tikslą — įgyvendinti būtinas priemones ir sudaryti pagrindines sąlygas bei siekti, kad valstybės narės taikytų programoje „Žmonės“ pasiūlytas ir iš dalies jau ir dabar veikiančias priemones. Be to, Europos tyrimų erdvei ypatingai svarbu sukurti patrauklias judumo sąlygas ir pašalinti kliūtis. Sveikintina, kad Komisija ryžtingai siekia šio tikslo.

4.5

Pajėgumai. Ši programa yra geras papildomų Bendrijos uždavinių pavyzdys.

4.5.1

Pirmiausia tai susiję su tikslu sukurti ir (arba) įdiegti, Bendrijos lygiu naudoti ir optimizuoti tą mokslinių tyrimų infrastruktūrą, pvz., pagrindinę įrangą, mokslinių tyrimų priemones, kompiuterius ir kt., kurių sąnaudos ir naudingumas peržengia vienos atskiros valstybės narės galimybių ribas. Komitetas teigiamai vertina tai, kad remiantis ankstesne jo rekomendacija, siūlant atitinkamus projektus, pirmenybė teikiama „nuo atskiro prie bendro“ metodui.

4.5.2

Ir kiti programoje,,Pajėgumai „dalyje numatyti uždaviniai, pvz.,,,MVĮ skirti moksliniai tyrimai“ ir „MVĮ asociacijoms skirti moksliniai tyrimai“, arba „Žinių regionai“, taip pat „Mokslinių tyrimų potencialo išlaisvinimas ir plėtojimas ES konvergencijos ir atokiausiuose regionuose“ yra labai svarbūs ir reikšmingi visų pirma naujosioms valstybėms narėms ir vidutinėms bei mažoms įmonėms.

4.5.3

Paprograme „Mokslas ir visuomenė“ skatinamas pastangų mokslino ir technologijų srityje, o kartu ir su tuo susijusios mokslinių tyrimų politikos integravimas į Europos socialinį modelį. Daugiau dėmesio skiriama gebėjimui kurti, naudoti ir skleisti žinias bei diegti naujoves. Taigi šios paprogramės tikslas — informuoti Europos piliečius apie mokslą, mokslininkus ir jų rezultatus. Komitetas pritaria šiems tikslams ir mano, kad visų pirma žinių sklaidai tenka svarbus kultūros ir naujovių skatinimo uždavinys. Taip pat reikia ištirti, kodėl dalis piliečių skeptiškai žvelgia į mokslą (ar kai kurias sritis), jo metodiką ir potencialų poveikį. Komiteto nuomone, pastarieji sociologiniai tyrimai turėtų būti įtraukti į specialiąją programą,,Bendradarbiavimas„, o joje — į paprogramės dalį,,Socialiniai, ekonomikos ir humanitariniai mokslai“ ir taip nagrinėjami joje aprašytame platesniame Europos bendradarbiavimo kontekste.

4.6   Euratomo programa

Pirmiausia Komitetas atkreipia dėmesį į išsamią analizę, išdėstytą nuomonėje dėl Septintosios bendrosios MTTP ir Euratomo bei į savo pastabas dėl specialiosios programos „Energetika“.

4.6.1

Branduolio sintezės tyrimų  (20) srityje reikia: i) parengti ir įgyvendinti ITER projektą, ii) atlikti visus parengiamuosius darbus, įskaitant mokslo personalo rengimą ir apmokymą, valstybių narių vadinamųjų asocijuotųjų laboratorijų tyrimų potencialo įtraukimą ir sutelkimą, taip pat tarptautinį darbo paskirstymą, kad būtų galima pradėti įgyvendinti ITER projektą, iii) paspartinti technologinę plėtrą (ypatingai medžiagų ir kuro ciklo) DEMO koncepcijos link, taip pat iv) ištirti ir optimizuoti įvairias (magnetines) izoliavimo koncepcijas. ITER ir tolesnis vystymas turi būti įtvirtintas valstybių narių mokslinių tyrimų institucijose ir jų lygiu remiamas. Komisijos pasiūlymai atitinka šiuos uždavinius ir prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus; jiems Komitetas visiškai pritaria.

4.6.2

Branduolio dalijimosi  (21) tyrimų srityje reikia: i) dar toliau tirti ir didinti esamų branduolinių jėgainių saugumą (daugiausiai šis uždavinys tenka pramonės gamintojams ir verslininkams) ir ii) parengti naujus reaktorių planus su dar geresnėmis saugumo, pakartotinio kuro panaudojimo ir pašalinimo savybėmis. Programoje taip pat numatyti panaudoto kuro transformacijos (transmutacija, pakartotinis panaudojimas) tyrimai. Be to, reikia iii) išspręsti radioaktyvių atliekų laikymo klausimą ir užsitikrinti politinį pritarimą, iv) remti siekį neplatinti branduolinio ginklo ir v) toliau tirti (nedidelės) spinduliuotės (22) biologinį poveikį ir sukurti atitinkamą matavimo techniką (ypač asmenų dozimetriją). Vienas iš svarbiausių uždavinių šiems tikslams pasiekti — parengti tinkamus specialistus, t. y. pakankamai jaunų specialistų. Komitetas yra susirūpinęs dėl jaunų specialistų trūkumo kai kuriose valstybėse narėse ir susilpnėjusių tyrimų, ir primena, kad, atsižvelgiant į numatomą ilgalaikį branduolinės energijos panaudojimą tarptautiniu mastu, šiems svarbiems klausimams būtų skiriama daugiau dėmesio.

4.7   Jungtinis tyrimų centras (JTC)

4.7.1

JTC pagrįstai dalyvauja Septintosios bendrosios MTTP programos (2007-2013 m.) ir Septintosios bendrosios Euratomo programos (2007-2011 m.) veikloje. Kadangi šioje srityje jis yra tiesiogiai pavaldus Komisijai, o tai suteikia jam privalumų — galimybę konsultuoti politikus ir lanksčiai veikti, turi būti užtikrinta, kad jis atitiks visoms valstybių narių mokslinių tyrimo įstaigoms keliamus aukštus ir skaidrius standartus tarptautinės išsamios apžvalgos, konkurencijos, įdarbinimo ir (arba) personalo politikos ir stebėjimo srityje ir, kad bus įtrauktas į tarptautinę mokslo bendruomenę. Komitetas mano, kad svarbi jo veikla socialinių, ekonomikos ir humanitarinių mokslo srityse.

4.7.2

JTC uždaviniams pagal Septintąją bendrąją mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programoje (2007-2013 m.) priskiriama Bendrijai svarbi bendra tema „Tvarus vystymasis“ (pvz. klimato apsauga, mityba, energetika, transportas, cheminės medžiagos, taršos mažinimas). Jo veikla apima mokslinių technologinių bazinių duomenų rengimą įvairioms aplinkosaugos ir maisto produktų priežiūros sritims, o tai yra svarbus įnašas rengiant Bendrijos teisės aktus. Kitas Bendrijos uždavinys — tarptautiniu mastu pripažinto referencinio pagrindo sukūrimas ir sklaida bei bendros Europos matavimo sistemos skatinimas. Tai galėtų apimti tarptautinių metrologijos ir standartizacijos institucijų darbo koordinavimą, o kartu ir jų dalyvavimą šiose programose. Atsižvelgiant į Europos vidaus rinką ir Europos integraciją būtų galima apsvarstyti, ar įtraukus atitinkamas nacionalines laboratorijas ir tokias institucijas kaip CEN ir CELENEC, bei atitinkamas pramonės šakas ir JTC, turėtų būti įsteigtas „Europos standartų biuras“.

4.7.3

Teisinga, kad JTC Septintosios bendrosios Euratom programos (2007-2011 m.) kontekste remia politinių sprendimų priėmimą branduolinėje srityje, įskaitant esamų strategijų įgyvendinimą ir stebėseną bei reakciją į naujus reikalavimus. Komiteto nuomone, logiška, kad „branduolinėje“ JTC programoje prioritetai skiriami atliekų tvarkymui, saugumui ir priežiūrai (ši veikla derinama ir koordinuojama su atitinkama valstybių narių veikla). Viena vertus, šiais kausimais piliečiai reiškia savo susirūpinimą, kita vertus, jie lemia būtinybę ieškoti patikimų sprendimų. Komiteto nuomone, labai svarbu (toliau) tobulinti tvarką, kuri užtikrintų dar geresnę medžiagų branduoliniams ginklams ar branduolinių ginklų technologijų neplatinimo kontrolę.

2006 m. kovo 28 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  COM(2005) 119 final/2 – 2005/0043 (COD) – 2005/0044 (CNS).

(2)  OL C 65, 2006 3 17.

(3)  „Europos sąjungos mokslinių tyrimų rėmimo gairės“ ir.

(4)  2005 m. kainų lygis, neatsižvelgiant į infliaciją. Atsižvelgiant į infliacijos indeksą, gali būti pateikti kitokie skaičiai

(5)  Remiantis 2005 m. kainomis.

(6)  Remiantis dabartiniais vertinimais jis siekia apie 49,5 mlrd. eurų (pvz., Frankfurter Allgemeine Zeitung 2006 m. Nr. 11, p. 14).

(7)  EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA 1591505, CADREFIN 268, 10 punktas, 2005 m. gruodžio 19 d.

(8)  2006 m. vasario 22 d. pranešimai spaudai IP/06/201.

(9)  COM(2005) 705 final.

(10)  Žr. taip pat 3 skyrių, OL C 65, 2006 3 17.

(11)  OL C 157, 2005 6 28.

(12)  OL C 241, 2002 10 7; OL C 28, 2006 2 3; OL C 65, 2006 3 17.

(13)  Žr. ankstesnę išnašą.

(14)  Dėl Euratomo programos žr. 4.6 skyrių.

(15)  OL C 110, 2004 4 30

(16)  OL C 110, 2004 4 30 – „Mokslininkai mokslinių tyrimų erdvėje: profesija ir įvairios karjeros galimybės“.

(17)  OL C 65, 2006 3 17, 4.12.2 punktas.

(18)  Žr. pirminio dokumento 11 išnašos 5.6 skyrių.

(19)  4.13.2 punktą, OL C 65, 2006 3 17, ir 5.1.5 punktą, OL 110, 2004 4 30.

(20)  OL C 302, 2004 12 7.

(21)  OL C 133, 2003 6 6; OL C 110, 2004 4 30.

(22)  Žr. 2006 m. sausio mėn. Europos Komisijos RTD info Nr. 47.


8.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 185/17


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, nustatančio civilinės aviacijos saugumo bendrąsias taisykles

COM(2005) 429 final — 2005/0191 (COD)

(2006/C 185/03)

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 80 straipsnio 2 dalimi, 2005 m. lapkričio 16 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, nustatančio civilinės aviacijos saugumo bendrąsias taisykles COM(2005) 429 final — 2005/0191 (COD).

Transporto, energetikos, infrastruktūros ir informacinės visuomenės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. kovo 24 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Thomas McDonogh.

426-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. balandžio 20–21 d. (balandžio 20 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 134 nariams balsavus už ir 2 prieš.

1.   Rekomendacijos

1.1

Valstybėms narėms reikia leisti, remiantis rizikos įvertinimu, taikyti griežtesnes priemones, nei nurodyta.

1.2

Kiekviena valstybė narė turėtų paskirti atskirą instituciją, atsakingą už saugumo standartų koordinavimą ir priežiūrą.

1.3

Kiekviena valstybė narė turėtų parengti nacionalinę civilinės aviacijos saugumo programą.

1.4

Kad būtų galima kontroliuoti, kaip valstybės narės taiko naująjį teisės aktą, taip pat nustatyti aviacijos saugumo silpnąsias vietas, Komisija turėtų atlikti patikrinimus, taip pat patikrinimus iš anksto neįspėjus.

1.5

Siekiant sudaryti galimybes atleisti nuo patikrinimo iš trečiosios šalies su persėdimu vykstančius keleivius ir netikrinti perkraunamo bagažo (tokia koncepcija žinoma „vienkartinio patikrinimo“ pavadinimu), taip pat leisti tokiu skrydžiu atvykusiems keleiviams būti kartu su patikrintais išvykstančiais keleiviais, reikia skatinti sudaryti Bendrijos ir trečiųjų šalių suderintus susitarimus, kuriais būtų pripažįstama, kad trečiojoje šalyje taikomi saugumo standartai yra lygiaverčiai Bendrijos standartams.

1.6

Komitetas pritaria Komisijos iniciatyvai ir visiškai remia pamatinius šio pasiūlymo principus.

1.7

Jis pritaria ir oro uostų saugumo bendrųjų taisyklių nustatymui, kadangi tvarka Europoje labai skiriasi; dėl to svarbu, kad ji būtų standartizuota.

1.8

Priedo 1 dalies 1.2 punkto 5 papunktyje ir 11 dalyje, atsižvelgiant į laisvą darbuotojų Bendrijoje ir darbuotojų iš trečiųjų šalių judėjimą, Komisija gali siūlyti nacionalinės valdžios institucijoms, oro uostams, oro linijoms, kt. padėti patvirtinti galimų darbuotojų asmens duomenis, kad būtų įvykdyti reikalavimai dėl asmens patikrinimo.

1.9

Pasiūlymo dėl reglamento 1 straipsnio 1 pastraipoje nurodytas tikslas turėtų būti iš dalies pakeistas, kad būtų paaiškinta, jog atitinkamos saugumo priemonės yra skirtos civilinei aviacijai nuo neteisėtų veiksmų, kurie kelia pavojų civilinės aviacijos saugumui, apsaugoti. Šios priemonės nėra skirtos kitų rūšių neteisėtiems veiksmams, pavyzdžiui, vagystėms ir kontrabandai, išvengti.

1.10

Europos Komisija turėtų parengti ir įgyvendinti visapusišką politiką dėl aviacijos saugumo priemonių, kurios yra valstybių narių nacionalinio saugumo pareigos saugoti savo piliečius nuo terorizmo grėsmės dalis, finansavimo.

1.11

Prie šio reglamento reikėtų pridėti sistemą, skirtą kiekvieno būsimo saugumo priemonės pasiūlymo poveikiui šiai pramonės šakai įvertinti. Tai užtikrins, kad kiekvienos konkrečios priemonės kaštai ir poveikis nebus neproporcingai dideli palyginti su jos veiksmingumu.

2.   Įžanga

2.1

Europos Komisijos siūlomu teisės akto projektu siekiama išaiškinti Europos Sąjungos teisinę sistemą (sukurtą taikomu Reglamentu 2320/2002), suteikti pagrindą bendram tarptautinių reikalavimų, kuriuos nustatė Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija, aiškinimui, nebeskelbti slaptos informacijos visuomeninėse vietose ir dar labiau akcentuoti civilinės aviacijos saugumo reikalavimų rengimą priimant įgyvendinimo reglamentą, t.y. taikant Sprendimą 1999/468/EEB dėl komitologijos procedūros, kuria sukuriamas įstatymų leidybos sprendimų procesas, kuriame dalyvauja ES valstybių narių ir Europos Komisijos atstovai.

2.2

Pasiūlymu siekiama pakeisti esamą reglamentą, kad būtų galima pateikti geresnius teisės aktus pagal keturis principus — supaprastinimo, suvienodinimo, išaiškinimo ir saugumo lygių padidinimo.

3.   Bendros pastabos

3.1

Pasiūlymu siekiama aiškiau apibrėžti, supaprastinti ir toliau suderinti teisinius reikalavimus siekiant sustiprinti bendrą civilinės aviacijos saugumą.

3.2

Ilgainiui patirtis parodė, kad reglamentas yra pernelyg detalus ir turi būti supaprastintas.

3.3

Pripažindama subsidiarumo principą, Komisija laikosi nuomonės, kad pageidautina labiau suderinti saugumo priemones ir procedūras.

3.4

Dėl to atsirado 25 nacionalinės sistemos, kurios vėliau gali lemti iškreiptą konkurenciją ir pramonės nesugebėjimą pasinaudoti bendrosios rinkos laisvėmis.

3.5

Geresnis suderinimas taip pat yra neatskiriama „vienkartinio patikrinimo“ dalis — tai sąvoka, kuria remiantis su persėdimu arba tranzitu vykstančių keleivių, skraidinamo bagažo ir krovinių nereikia tikrinti pakartotinai, kadangi yra pasitikima, jog pagrindinis saugumo lygmuo buvo pasiektas pradiniame išvykimo oro uoste. Antra vertus, ši koncepcija yra naudinga subjektams, veikiantiems ypač konkurencingoje rinkoje, taip pat ir keleiviams.

3.6

Gebėjimas greitai veikti iškilus pavojams, kurie nuolat didėja, Komisijos nuomone, yra ypač svarbus siekiant pagerinti bendrą saugumo lygį.

3.7

Komisijos nuomone, nepageidautina viešai iškabinti išsamią informaciją apie saugumo priemones ir procedūras. Šį klausimą galima išspręsti išsamią operatyvinę informaciją pateikiant įgyvendinimo teisės aktuose. Komitetas norėtų pabrėžti, kaip svarbu, kad šiose naujose bendrosiose taisyklėse būtų atsižvelgta į riboto judrumo asmenų ypatumus pagal rekomendacijas, kurios išdėstytos neseniai Komiteto nuomonėje tuo klausimu. Saugumo patikrinimai ir kitos su saugumu susijusios priemonės, nors ir teisėtos bei būtinos, gali sukurti papildomas kliūtis ir apriboti riboto judrumo asmenų teises, o tai prieštarautų Komisijos pastarojo meto pastangoms užtikrinti neįgaliems asmenims ir riboto judrumo asmenims lygias galimybes keliaujant oru, palyginti su kitais gyventojais.

3.8

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2320/2002 nustato civilinės aviacijos bendrąsias taisykles. Pasiūlymu siekiama pakeisti šį teisės aktą.

3.9

Taigi Reglamentą (EB) Nr. 2320/2002 pakeis paprastesnis ir aiškesnis reglamentas, nustatantis bendruosius principus.

3.10

Vienintelė papildoma kompetencija, kurios siekiama, yra susijusi su skrydžio saugumo priemonių taisyklėmis. Ši kompetencija apima tokius skirtingus klausimus kaip patekimas į lakūno kabiną, nepaklusnūs keleiviai ir skrydžio saugumo pareigūnai („oro maršalai“). Komitetas nerekomenduotų naudotis skrydžio saugumo pareigūnų paslaugomis, išskyrus ypatingais atvejais.

3.11

Reikalavimas vykdyti saugumo programas atspindi geriausią patirtį aviacijos sektoriuje ir nėra itin sunki našta nei pramonei, nei administracijoms. Bendrijos vežėjus turėtų patvirtinti nacionalinės vežėjų administracijos ir abipusiai pripažinti kitos valstybės narės ir įstatymų leidėjai.

3.12

13 straipsnyje kiekvienai valstybei narei nustatomas įpareigojimas atlikti reikalavimų laikymosi stebėseną įgyvendinant nacionalinę kokybės kontrolės programą.

3.13

14 straipsniu Komisijai leidžiama atlikti inter alia ir Bendrijos oro uostų patikrinimus.

3.14

17 straipsniu pakeičiamas galiojantis 10 straipsnis dėl skrydžių iš trečiųjų šalių oro uostų saugumo. Straipsnyje numatomi Bendrijos ir trečiųjų šalių susitarimai, suteikiantys galimybę pakartotinai netikrinti tranzitu per Bendrijos oro uostus vykstančių keleivių, vežamo bagažo bei krovinių ir (arba) neatlikti papildomos jų saugumo kontrolės.

3.15

Šio tikslo turėtų būti siekiama nustatant bendrąsias taisykles ir bendruosius standartus civilinės aviacijos srityje, taip pat jų laikymosi kontrolės mechanizmus.

3.16

Reglamento (EB) Nr. 2320/2002 turinį reikėtų persvarstyti atsižvelgiant į sukauptą patirtį, o patį reglamentą pakeisti nauju teisės aktu, siekiant supaprastinti, suderinti ir aiškiau suformuluoti esamas taisykles bei padidinti saugumo lygius.

3.17

Atsižvelgiant į didesnio lankstumo poreikį patvirtinant saugumo priemones ir procedūras, kad būtų galima tinkamai reaguoti į besikeičiančius rizikos vertinimus ir sudaryti galimybes taikyti naujas technologijas, naujajame teisės akte turėtų būti nustatyti pagrindiniai principai, ką reikia padaryti siekiant užkirsti kelią neteisėtiems veiksmams civilinės aviacijos srityje.

3.18

Naujajame teisės akte turėtų būti nurodytos saugumo priemonės, taikomos Bendrijos oro vežėjų orlaiviuose arba skrydžio metu.

4.   Konkrečios pastabos

Įgyvendinant teisės aktus reikėtų atsižvelgti į šias nuostatas

4.1

Svarbu, kad būtų nustatyti bendri standartai dėl draudžiamų daiktų, siekiant išvengti sumaišties ir ginčų, kai atliekamas saugumo patikrinimas.

4.2

Sąvoka „nuolat pasirinktinai tikrinami“ yra vartojama siūlomo reglamento priede, bet nėra apibrėžta. Nuolatinio pasirinktinio tikrinimo apibrėžimo įrašymas yra labai svarbus, kad būtų užtikrintas vienodas šio principo, kai jis taikomas saugumo patikrinimams, aiškinimas visoje Europoje.

4.3

Griežtesnės priemonės turėtų būti nustatytos reaguojant į konkrečią informaciją apie kylančią terorizmo grėsmę, kurią nurodė valstybės narės institucija įvertinusi riziką. Griežtesnių priemonių nustatymas prieštarauja aviacijos saugumo priemonių suvienodinimo visoje Europos Sąjungoje tikslams ir vienkartinio patikrinimo zonos sukūrimui. Bet kuri papildomą kliūtį sukurianti ar prevencinė saugumo priemonė, kurios nuo šiol reikalauja valstybė narė, turi būti nustatyta tik visapusiškai pasitarus su oro uosto valdytoju ir atitinkama valstybė narė turi mokėti už papildomas saugumo priemones, kurios yra vyriausybių nacionalinio saugumo pareigos saugoti savo piliečius nuo teroristinių išpuolių dalis.

4.4

Kai kuriose oro linijose neleidžiama naudoti plieninių stalo įrankių, pvz., peilių ir šakučių, o kitose jie leidžiami; turėtų būti skatinamas visų oro vežėjų tarpusavio standartizavimas.

4.5

Nors žirklutės, nagų dildės, kt. yra draudžiami daiktai, stiklo butelius leidžiama įsinešti. O jie yra mirtinas ginklas, ypač sudaužius. Siūloma, kad visi be muito ir visi į orlaivį įsinešami buteliai būtų plastikiniai. Kitokiu atveju, jie turėtų būti saugomi orlaivio bagažo skyriuje, kartu su kitu bagažu. Prieš įgyvendinant šią nuostatą, apie tai reikės susitarti tarptautiniu lygiu.

4.6

Svarbu, kad gelbėjimosi priemonės, pvz., gesintuvas ir plaktukas stiklui išdaužti, būtų saugomos orlaivio įgulos užrakinamoje spintelėje, kad keleiviai negalėtų jų lengvai pasiekti.

4.7

Oro linijose, jeigu galima, turėtų būti naudojami tvirtesni bagažo konteineriai, kad apsaugotų nuo tokių bombų sprogimo, kuris įvyko El Al oro linijose.

4.8

Saugumo sumetimais, nacionalinės valdžios institucijos turėtų atidžiai stebėti, koks yra gėrimų kiekio, kuris gali būti patiekiamas keleiviams, dėl kurio gali kilti su saugumu susijusių incidentų.

4.9

Nors įėjimas į orlaivio įgulos kabiną apsaugotas tvirtomis durimis, orlaivio užgrobėjas galėtų patekti į ją per ploną tualeto pertvarą, kuri dažnai skiria tualetą nuo įgulos kabinos. Šią pertvarą reikėtų sutvirtinti.

4.10

11 straipsnyje turėtų būti įrašytas oro linijų ir krovinių ekspeditorius, kuris dažnai užtikrina saugumą.

4.11

Atsižvelgiant į priedo 11 dalį, visi saugumo instruktoriai turėtų būti rengiami aprobuotuose mokymo centruose, pvz., Europos saugumo rengimo institute (ESRI), kad būtų standartizuotas ICAO saugumo mokymo modulių pristatymas. Turėtų būti reikalaujama, kad nacionalinės valdžios institucijos parengtų nacionalines mokymo programas su kvalifikuotais ESRI instruktoriais.

4.12

Priedo 4 dalies 4.3 punkte (didėjant deportuotų asmenų skaičiui, kt.) turėtų būti įrašytas reikalavimas, kad nacionalinės valdžios institucija turi nustatyti trumpiausią pranešimo laikotarpį, per kurį vežėjai (oro uostas, orlaivio įgulos) turi pasirengti siūlomam vežimui keleivių, kurie gali trikdyti dirbti, jeigu tai bus reguliarus komercinis skrydis.

2006 m. balandžio 20 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


8.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 185/20


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, nustatančią Bendrijos veiksmų jūrų aplinkos politikos srityje pagrindus (Jūrų strategijos direktyva)

COM(2005) 505 final — 2005/0211 (COD)

(2006/C 185/04)

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 175 straipsniu, 2005 m. lapkričio 29 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, nustatančią Bendrijos veiksmų jūrų aplinkos politikos srityje pagrindus (Jūrų strategijos direktyva). COM(2005) 505 final — 2005/0211 (COD).

Žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos skyrius, kuris buvo atsakingas už darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. kovo 21 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėja Sánchez Miguel.

426-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. balandžio 20–21 d. (balandžio 20 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 137 nariams balsavus už ir 3 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1

EESRK palankiai vertina pasiūlymą priimti direktyvą, susijusią su temine jūrų aplinkos apsaugos ir išsaugojimo strategija, suprasdamas, kad ji padės integruoti ir suderinti kai kurias jau esančias teisines priemones, ypač kalbant apie panašią intervencijos į aplinką metodiką, kuri nustatyta Vandens pagrindų direktyvoje (VPD).

1.2

Vis dėlto, išlaikydamas kritišką poziciją, Komitetas mano, kad pasiūlymas dėl direktyvos yra reikalingas, tačiau jis nepakankamai išsamus. Mūsų jūrų ir vandenynų būklė tokia prasta, kad reikėtų imtis griežtesnių veiksmų siekiant įgyvendinti jau esamas priemones ir jas kontroliuoti. Be to, pasiūlymas turi tik dalinę įtaką jūrų aplinkos būklei. Todėl, Komiteto nuomone, labiau pasiteisintų pagrindų direktyva vėliau integruojant ir plačiau bei giliau vystant į šį pasiūlymą neįtrauktus aspektus.

1.3

Naudodamosi jau esamomis teisinėmis ir valdymo priemonėmis ir nepriimdamos naujų, valstybės narės išvengia papildomų finansavimo sąnaudų, ypač didesnės biurokratijos., Taip pat numatytos priemonės įtraukti į konsultavimo procesą ir į dalyvavimą visuomenę ir suinteresuotus subjektus, o tai labai svarbu siekiant labiau įtraukti piliečius į aplinkos apsaugos klausimų sprendimą.

1.4

EESRK norėtų pateikti keletą, jo nuomone, reikalingų rekomendacijų dėl siūlomos direktyvos turinio, kad Komisija galėtų įvertinti jo nuomonę kaip šiuo klausimu suinteresuotos pilietinės visuomenės indėlį.

1.4.1

Visų pirma, reikėtų išaiškinti ir sustiprinti Komisijos vaidmenį koordinuojant ir stebint regionų valdžios institucijas, kurios privalo įvertinti ir numatyti tikslus bei jų įgyvendinimo priemones joms pavaldžiai jūrų aplinkai siekiant suvienodinti ir suderinti visuose pakrančių regionuose vykdomus veiksmus. Nereikia pamiršti, kad jūros ir vandenynai gali driektis kelių valstybių teritorijoje, ir centralizuotas koordinavimas leistų daryti įtaką šalims, kurios nėra ES narės, kur Bendrijos veiksmai galimi, ypač toms šalims, su kuriomis ES sudariusi tarptautinius susitarimus.

1.4.2

Kalbant apie „geros ekologinės būklės“ apibrėžimą, paremtą bendrais kokybiniais deskriptoriais, Komiteto nuomone, reikėtų įtraukti ir kiekybinius deskriptorius, kaip buvo padaryta kontinentinių vandenų atveju Vandens pagrindų direktyvoje, nes gera jūrų vandenų būklė didžiąja dalimi priklauso nuo kiekybinių faktorių. Kaip nurodyta 5.5 dalyje, aplinkos apsaugos tikslai turėtų būti bent jau tie patys, kurie apibrėžti komunikate, nes pasiūlyme dėl direktyvos jie tokio bendro pobūdžio, kad dėl to gali nukentėti jų veiksmingumas.

1.4.3

Kalbant apie specialių teritorijų, kurios taip apibūdinamos todėl, kad jose neįmanoma įgyvendinti aplinkos apsaugos tikslų, atranką, dėl neaiškaus teksto formulavimo gali pasitaikyti piktnaudžiavimo atvejų. Todėl Komitetas siūlo aiškiai ir tiksliai apibrėžti šioms teritorijoms suteikiamo specialių teritorijų statuso priežastis, ir šio statuso patvirtinimo Komisijoje tvarką.

1.5

Galiausiai, Komitetas norėtų atkreipti dėmesį į du klausimus, kurie ypač svarbūs veiksmingam siūlomų tikslų įgyvendinimui. Pirmasis susijęs su tiesioginiu visų anksčiau priimtų priemonių, turinčių įtakos jūrų aplinkai, įgyvendinimu. Pavyzdžiui, įeinančių priemonių paketus ERIKA I, II ir III, ypač susijusių su prieglobsčio uostais, transeuropiniu jūrų laivų judėjimo stebėjimo tinklu, valstybinės laivų registravimo priežiūros sistemos sukūrimu, į jūrą išmetamų atliekų ištyrimu ir identifikavimu (įskaitant sprogmenis, radioaktyvių medžiagų konteinerius) ir kt.

1.5.1

Antras klausimas, į kurį reikėtų atsižvelgti, susijęs su jūrų aplinkos moksliniais tyrimais, kurie, gilinant ir tobulinant žinias, turėtų padėti išaiškinti tikslus ir sudaryti priemonių, reikalingų geros aplinkos būklės atstatymui, programas. Todėl reikėtų aktyviau dalyvauti Europos bendrosiose mokslinių tyrimų programose.

2.   Pagrindimas

2.1

2002 m. Komisija pristatė komunikatą (1), kuriuo paremtas pasiūlymas priimti čia nagrinėjamą direktyvą, nustatančią jūrų aplinkos apsaugos ir išsaugojimo strategiją, siekiant skatinti tausų jūrų naudojimą ir jūrų ekosistemų išsaugojimą. Šeštojoje Bendrijos aplinkos apsaugos veiksmų programoje jau buvo užsiminta apie būtinybę sukurti jūrų aplinkos apsaugos ir išsaugojimo priemones ir pastebėta, kad tausaus Europos jūrų ir vandenynų naudojimo tikslas negali būti pasiektas atskiros politikos priemonėmis. Nedelsiant teko imtis skubių veiksmų, nes daugelis Šeštojoje Bendrijos veiksmų programoje numatytų pavojų virto tikrove tokiu mastu, kuris smarkiai pranoko pesimistiškiausias prognozes (2).

2.2

Minėtame komunikate siūloma strategija paremta Europos jūrų aplinkos būkle, kuri smarkiai prastėja ir kurią veikia klimato kaita, jūrų tarša pavojingosiomis medžiagomis, pramoninė žūklė, jūrų eutrofikacija ir papildomas pavojus dėl introdukuotų nevietinių rūšių. Turint omenyje kitas institucinio pobūdžio kliūtis,būtent išimtinę valstybių narių kompetenciją jų teritoriniuose vandenyse, tarptautinius susitarimus, taikomus ir ne ES narėms, bei įvairius susitarimus viso pasaulio mastu (3), tai aiškiai suprastume, kad būtina įgyvendinti šią strategiją nepaisant visų sunkumų.

2.3

Tuo pat metu kaip ir pasiūlymas dėl nagrinėjamos direktyvos buvo pristatytas kitas komunikatas (4), dėl kurio EESRK nebuvo prašyta pateikti nuomonės ir kuriame teigiama, kad netrukus bus parengta Jūrų aplinkos strategijos žalioji knyga. Komitetas mano, kad Komisija turėtų atsižvelgti į jo nuomones ir jose pateiktas pastabas. Geriausia būtų dar kartą prašyti Komiteto nuomonės suteikiant jam galimybę apibendrinti žinias ir nuomones jūrų aplinkos (žuvininkystė, transportas, angliavandeniliai ir kt.) politikos klausimu. EESRK, kaip pilietinės visuomenės atstovui, svarbu išsakyti savo nuomonę.

3.   Pasiūlymų santrauka

3.1

Pasiūlyme dėl direktyvos, kuris bus nagrinėjamas, numatyta jūrų aplinkos apsaugos ir išsaugojimo strategijos įgyvendinimo priemonė. Be to, jame atsižvelgiama į tarptautines, ypač Komisijos ir valstybių narių pasirašytas konvencijas, remiamas Jungtinių Tautų (5), ir regioninius susitarimus (6), kuriais ši direktyva turi remtis, kad būtų vykdomi juose prisiimti įsipareigojimai.

3.2

Pasiūlymas dėl direktyvos suskirstytas į penkis skyrius. Pirmajame išdėstytos bendrosios nuostatos, kuriose apibrėžiamas dalykas (1 straipsnis), taikymo sritis (2 straipsnis), jūrų regionai ir subregionai (3 straipsnis), jūrų strategijos (4 straipsnis), valstybių narių koordinavimo ir bendradarbiavimo taisyklės (5 straipsnis) ir kompetentingos institucijos (6 straipsnis).

3.3

Pirmame skyriuje reikėtų išskirti 4 straipsnį dėl jūrų strategijos, kurią valstybės narės turėtų parengti kiekvienam jūrų regionui ir kurioje būtų numatyti šie veiksmai:

vandenų ekologinės būklės ir žmogaus veiklos poveikio aplinkai pradinis vertinimas;

vandenų geros ekologinės būklės nustatymas;

aplinkos apsaugos veiksmų nustatymas;

tikslų vertinimo ir atnaujinimo stebėsenos programos parengimas.

Be to, reikės priemonių programos, skirtos gerai ekologinei jūrų ir vandenynų būklei pasiekti, kuri turės būti parengta vėliausiai iki 2016 m.

3.4

Antrame ir trečiame skyriuose pristatomos jūrų strategijos: antrame apibrėžiamos strategijų rengimo taisyklės, o trečiame — priemonių programos.

3.4.1

Jūrų strategijos rengimo priemonės paremtos jūrų vandenų pradiniu vertinimu, kurį atlieka valstybės narės (7 straipsnis) ir kurį turėtų sudaryti įvairūs aspektai, pvz.,, ekonominė ir socialinė jų naudojimo ir būklės blogėjimo kainos analizė. Apibrėžiama gera ekologinė būklė (8 straipsnis ir II priedas) ir aplinkos apsaugos tikslai (9 straipsnis ir III priedas), galiausiai nustatomos stebėsenos programų kūrimo taisyklės (10 straipsnis ir II, IV priedai) ir patvirtinimo metodas (11 straipsnis).

3.4.2

Trečiame skyriuje nustatytos priemonių programos, kurias turi įgyvendinti valstybės narės visuose joms priklausančiuose jūrų regionuose (12 straipsnis ir V priedas) siekdamos geros ekologinės būklės ir atsižvelgdamos į pradinį vertinimą, apie kurias turi būti pranešta Komisijai (14 straipsnis) ir kurias ji vėliau patvirtina (15 straipsnis). Specialioms teritorijoms numatytos ad hoc priemonės (13 straipsnis).

3.5

Ketvirtame skyriuje nustatytos strategijų atnaujinimo kiekvienam jūrų regionui taisyklės (16 straipsnis) ir reikalavimas kas trejus metus rengti tarpines ataskaitas (17 straipsnis). Reikėtų atkreipti dėmesį į 18 straipsnį, kuriame pagal Direktyvą 2003/35/EB nustatomos viešų konsultacijų ir informavimo taisyklės. Šiame skyriuje taip pat apibrėžtas Komisijos uždavinys rengti vertinimo ataskaitas apie šios direktyvos įgyvendinimą (19 straipsnis) ir ją peržiūrėti praėjus ne daugiau kaip 15 metų nuo jos įsigaliojimo.

3.6

Paskutiniame penktame skyriuje numatytos techninės nuostatos atkreipiant dėmesį į pateiktus priedus (21 straipsnis) ir komitetą, kuris padės Komisijai atlikti šią užduotį.

4.   Pastabos dėl pasiūlymo

4.1

Šis pasiūlymas dėl direktyvos turėtų būti svarstomas kartu su pirmiau minėtu Komisijos komunikatu Tarybai ir Europos Parlamentui „Jūrų aplinkos apsaugos ir išsaugojimo strategijos link“ (dėl išsamesnės analizės žr. Komiteto nuomonę (CESE/578/2003) dėl šio komunikato). Svarbiausios komunikato nuostatos yra šios:

atskirų valstybių narių vykdomos politikos siekiant geresnės jūrų aplinkos būklės nepakanka; maža to, Bendrijos jūrų vandenų būklė vis blogėja;

valstybės neveiksmingai prižiūri jūrų vandenų būklę;

trūksta mokslinių žinių jūrų aplinkos srityje ir reikėtų daugiau dėmesio skirti moksliniams tyrimams;

aspektai ir tikslai, susiję su būtinybe sukurti jūrų aplinkos apsaugos ir išsaugojimo strategiją, apibrėžti pakankamai gerai ir jiems įgyvendinti siūlomi 23 galimi veiksmai.

4.2

EESRK nuomonėje buvo iškelti šie punktai:

a)

komunikatas yra pirmas žingsnis imantis jūrų aplinkos apsaugos ir išsaugojimo veiksmų;

b)

vis dėlto trūksta aiškios ir veiksmingos veiksmų metodikos, panašios į tą, kuri nustatyta Vandens pagrindų direktyvoje;

c)

tokioje ekosistemomis paremtoje metodikoje turėtų būti apibrėžta „gera vandenų būklė“, numatytas jūrų aplinkos zoninio tarifo nustatymas, apibrėžti valdžios institucijų vykdomo koordinavimo kriterijai, mechanizmai ir kt.

4.3

šiuo požiūriu į pasiūlymą dėl direktyvos įtraukti svarbūs EESRK nuomonės aspektai šiek tiek kitaip juos aiškinant, numatyta panaši veiksmų metodika kaip Vandens pagrindų direktyvoje, bet su aiškiais skirtumais, kai kalbama apie Komisijos ir valstybių narių vaidmenį bei įvairių metodikos elementų derinimą. Tų elementų pagrindas ir nauda nėra pakankamai išaiškinti ir yra didelių prieštaravimų. Pavyzdžiui:

a)

komunikate teigiama, kad atskiros politikos priemonės ir Bendrijos bendrosios nuostatos yra neveiksmingos, tačiau šis veiksmų modelis išlaikytas ir pasiūlyme dėl direktyvos;

b)

komunikate išsamiai apibrėžti aspektai, tikslai ir veiksmai tik iš dalies atitinka tuos, kurie išdėstyti pasiūlyme dėl direktyvos.

4.4

EESRK nuomone, šis pasiūlymas dėl direktyvos yra:

a)

reikalingas, bet nepakankamas siekiant apsaugoti ir išsaugoti Europos Sąjungai rūpimą jūrų aplinką, kuri neapsiriboja vien tik jos jurisdikcijai priklausančiais jūrų vandenimis;

b)

geras atskaitos taškas, kuris turėtų būti papildytas svarbiais aspektais;

c)

neišbaigtas, todėl a posteriori reikėtų išplėtoti naujus aspektus ir įtraukti juos į pasiūlymą, kad tai būtų tikrai reikiamos apimties ir išsamumo pagrindų direktyva.

4.5

Direktyvos taikymas tenka beveik vien tik valstybėms narėms. Komisija tik nustato įvairių veiksmų gaires, yra informuojama valstybių narių ir priima arba atmeta mutatis mutandis ekologinės būklės, aplinkos apsaugos tikslų ir rodiklių bei stebėsenos ir priemonių programų su specialiomis teritorijomis apibrėžimus.

4.6

Direktyvoje naujos teisinės ar valdymo priemonės nenustatomos, o taikomos tos, kurios jau sukurtos Bendrijos lygiu ir įtvirtintos Europos Sąjungos pasirašytuose tarptautiniuose susitarimuose.

4.7

Paaiškinama, kaip valstybių narių visuomenė ir suinteresuoti subjektai galės jose dalyvauti.

5.   Konkrečios pastabos

5.1

Patirtis, įgyta įgyvendinant didelio masto ir daug pastangų reikalaujančias Europos priemones (Vandens pagrindų direktyvą, Integruotos taršos prevencijos ir kontrolės direktyvą) valstybėse narėse, rodo, kad Komisija turi atlikti aktyvų vaidmenį ne tik stebint, bet ir koordinuojant bei centralizuojant paramos valstybėms veiksmus pagal subsidiarumo principą. Todėl Komisija turėtų surengti jūrų regionų ir subregionų kompetentingų institucijų forumą, kuriame dalyvautų suinteresuoti asmenys iš šioje srityje pripažintų mokslo institucijų ir už žuvininkystės ir radionuklidų politiką atsakingi valdžios atstovai, bei jam vadovauti.

5.2

Pasiūlyme dėl direktyvos turėtų būti ne tik apibrėžtos būtinos pasiūlyto pradinio vertinimo duomenų ir tvirtinimo sąlygos, gera ekologinė būklė, aplinkos apsaugos tikslai, stebėsenos programa ir priemonių programa (įskaitant ad hoc priemones specialioms teritorijoms), bet ir nustatyta veiksmų tvarka bei terminas galimiems prieštaravimams. Ši procedūra turėtų turėti skatinančių elementų ir į ją turėtų būti įtraukti suinteresuoti subjektai bei visa visuomenė.

5.3

Pradinio vertinimo turinys pateiktas II priede. Lentelėje „pavojai ir poveikis“, remiantis anksčiau už pasiūlymą dėl direktyvos paskelbtu komunikatu, reikėtų apibrėžti su žmogaus veikla susijusias priežastis, jų ryšį su pavojais ir poveikiu bei jūrų aplinkos apsaugos kriterijais ir uždaviniais siekiant susieti juos su strategijos įgyvendinimo tikslais ir politika.

5.4

„Gera ekologinė būklė“ ir „jūrų aplinkos ekologinė būklė“ apibrėžiamos pagal „bendrus kokybinius deskriptorius, kriterijus ir standartus“. Reikėtų įtraukti ir kiekybinius deskriptorius, nes kai kuriems su pradiniu vertinimu ir gera ekologine būkle susijusiems kintamiesiems toks apibūdinimas reikalingas. Be to, į stebėsenos programas įtrauktų kintamųjų stebėjimui reikalingi kiekybiniai atskaitos taškai (pvz., fitoplanktono tankumas).

5.5

Aplinkos apsaugos tikslai apibrėžti 9 straipsnyje ir III priede remiantis pernelyg bendrais kriterijais. Reikėtų nustatyti būtiniausius kriterijus ir tikslus, bent jau tuos, kurie išdėstyti 2002 m. komunikate:

biologinės įvairovės blogėjimas ir buveinių nykimas,

pavojingosios medžiagos,

eutrofikacija,

radionuklidai,

nuolatinė tarša naftos produktais,

šiukšlės ir atliekos,

jūrų transportas,

sveikata ir aplinka,

klimato kaita.

5.6

Priemonių programa (12 straipsnis, IV priedas) turėtų apimti bent jau pagal ES įstatymus privalomas priemones, ypač susijusias su pakrančių vandenimis, kuriems skirta veiksmų programa siekiama užkirsti kelią įvairių pirmiau išvardytų taršos šaltinių daromai žalai. Be to, turėtų būti įtrauktos privalomos priemonės, nustatytos tarptautiniuose susitarimuose ir konvencijose, bei ad hoc priemonės, skirtos sustabdyti jūrų aplinkos būklės blogėjimui specialiose teritorijose. Tokio apibrėžimo privalumas yra tas, kad įvairiose nuostatose ir norminiuose aktuose numatytos priemonės ir iniciatyvos sujungiamos į bendrą visumą tokiu būdu palengvinant jų įgyvendinimą.

5.6.1

Kita vertus, reikėtų užtikrinti, kad šios priemonių programos vien tik tuo neapsiribotų. Jeigu šių priemonių nepakako sustabdyti jūrų aplinkos būklės blogėjimui, tai juo labiau nepakaks pasiekti gerai jūrų aplinkos ekologinei būklei. Šiuo požiūriu pakrančių teritorijose būtų naudinga periodiškai skleisti informaciją apie gerą praktiką ekologinių technologijų srityje (ekologiniai tualetai, valymo priemonės be fosfatų, buferinės apsaugos zonos, pakrantėse taikomi apribojimai ir kt.).

5.7

Pasiūlyme dėl direktyvos valstybėms narėms leidžiama atrinkti specialias teritorijas, kuriose aplinkos apsaugos tikslai negalės būti įgyvendinti dėl šių priežasčių:

kitos valstybės narės arba ne ES narės veiksmai arba neveikimas;

gamtinės priežastys arba force majeure;

jūrų vandenų fizinių savybių pakeitimai arba pakitimai dėl veiksmų, kurių visų pirma imamasi visuomenės interesais.

5.7.1

Ši formuluotė tokia neapibrėžta, kad dėl to gali pasitaikyti neteisingo taikymo atvejų. Todėl reikėtų:

1.

šias priežastis labai aiškiai ir griežtai apibrėžti:

sudarant sąrašą kitos valstybės veiksmų ar neveikimo atvejų, kurie galėtų trukdyti aplinkos apsaugos tikslų įgyvendinimui;

apibrėžiant reiškinius, kurie laikomi gamtinėmis priežastimis, ir kriterijus, apibūdinančius force majeure;

apibrėžiant kriterijus, apibūdinančius „visuotinės svarbos“ sąvoką;

2.

nustatyti šių išimčių priėmimo Komisijoje tvarką dalyvaujant suinteresuotiems subjektams ir plačiajai visuomenei.

5.8

Kalbant apie koordinavimo ir bendradarbiavimo klausimus, reikėtų atsižvelgti į ne ES šalis, besiribojančias su ES jūromis ir vandenynais, ne tik tas, kurios pasirašiusios tarptautinius susitarimus, skatinti jų didesnį bendradarbiavimą siekiant gerų rezultatų aplinkos apsaugos srityje.

5.9

Galiausiai, pasiūlymu dėl direktyvos skatinamas suinteresuotų subjektų ir visuomenės dalyvavimas per jau esančias valstybių sistemas. Daugelyje valstybių tos sistemos kelia abejonių, kartais dėl nepakankamo skaidrumo, kartais dėl vėlavimo atsakyti į pateiktus klausimus ar dėl suinteresuotų subjektų organizacijų neaiškumo ir t.t. Todėl Komisija turėtų nustatyti lanksčią ir veiksmingą suinteresuotų subjektų ir visuomenės skundų priėmimo ir sprendimo tvarką, užtikrinti visuomenės teisę į informavimą, konsultavimą ir dalyvavimą. Todėl, kaip jau buvo minėta, mutatis mutandis kriterijus iš tvirtinimo sistemos turėtų būti pašalintas.

2006 m. balandžio 20 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  COM(2002) 539 final – Komisijos komunikatas Tarybai ir Europos Parlamentui „Jūrų aplinkos apsaugos ir išsaugojimo strategijos link“.

(2)  Dėl išsamesnės analizės žr. OL C 133, 2003 6 6. nuomonę dėl Komisijos komunikato Tarybai ir Europos Parlamentui „Jūrų aplinkos apsaugos ir išsaugojimo strategijos link“. Pranešėja Marķa Candelas Sįnchez Miguel.

(3)  2002 m. rugsėjo 4 d. Johanesburge įvykusio aukščiausio lygio susitikimo išvadų I-IV skyriai apima sutartis dėl vandenynų ir jūrų, žvejybos, jūrų taršos ir mokslinių tyrimų. Žr. OL C 133, 2003 6 6. nuomonę.

(4)  COM(2005) 505 final, 2005 10 14.

(5)  Jungtinių Tautų konvencija dėl jūrų teisės, 1998 m. kovo 23 d., Tarybos Sprendimas 98/392/EB.

(6)  Konvencija dėl Baltijos jūros zonos aplinkos apsaugos, Sprendimas 94/157/EB; Konvencija dėl Šiaurės-Rytų Atlanto zonos aplinkos apsaugos, Sprendimas 98/249/EB; Konvencija dėl Viduržemio jūros apsaugos nuo teršimo, Sprendimas 77/585/EEB, pakeistas 1995 m.


8.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 185/24


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pramonės permainų pasienio regionuose valdymo po Europos Sąjungos plėtros

(2006/C 185/05)

Austrija, rengdamasi perimti pirmininkavimą ES Tarybai, vadovaudamasi Europos bendrijos sutarties 262 straipsniu, 2005 m. liepos 20 d. nusprendė prašyti Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pateikti savo nuomonę dėl Pramonės permainų pasienio regionuose valdymo po Europos Sąjungos plėtros

Pramonės permainų konsultacinė komisija, kuri buvo atsakinga už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. kovo 22 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Marian Krzaklewski.

426-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. balandžio 20–21 d. (balandžio 21 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 69 nariams balsavus už, 2 - prieš ir 5 susilaikius.

1 dalis. EESRK išvadų ir rekomendacijų santrauka

Austrijos vyriausybė oficialiai paprašė Pramonės permainų konsultacinės komisijos (CCMI) parengti tiriamąją nuomonę tema „Pramonės permainos išsiplėtusioje Europos Sąjungoje: perspektyvos ir pasekmės pasienio regionuose“.

Komiteto nuomone, kitai valstybei perėmus pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai, turi būti tiksliai apibrėžta „regiono“ sąvoka tarpvalstybiniame ir pramoniniame kontekste. Turi būti išskiriami su ES nepriklausančiomis šalimis besiribojantys regionai, taip pat atsižvelgta į tai, ar kaimyninė valstybė yra kandidatė į ES nares, ar ne.

Taip pat reikia atsakyti į klausimą, kur yra riba, skirianti paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje šiuose regionuose įvykusių permainų pasekmes ir su stojimu į ES bei plėtra susijusių pokyčių pasekmes. Be to, būtina įvertinti šiuose regionuose panaudotų Bendrijos metodų veiksmingumą, šalims rengiantis stoti ir įstojus į ES, ir atsilikimą, lyginant su kitais regionais.

Komitetas mano, kad formuojant ir įgyvendinant pramonės politiką išsiplėtusios ES pasienio regionuose svarbus ir netgi lemiamas veiksnys buvo ir yra tai, kad šiose teritorijose galima panaudoti ES struktūrinių fondų lėšas. Šiuose regionuose būtina didinti skiriamų struktūrinių lėšų dalį. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas „Dėl Europos tarpvalstybinio bendradarbiavimo grupės (ETBG) sukūrimo“ numato naujas galimybes šioje srityje. Komitetas ypač pabrėžia būtinybę įtraukti į ETBG steigėjų gretas verslo ir visuomenės atstovus bei kitas suinteresuotas pilietinės visuomenės organizacijas, ypač iš švietimo įstaigų. Tokių juridinių subjektų steigimas galėtų prisidėti stiprinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą, aktyvinant šių regionų vaidmenį ir spartinant teisės aktų derinimą.

Komitetas pastebi, kad darbo rinkų vystymas tuose regionuose yra veiksnys, turintis poveikio pramonei, kurio negalima menkinti. Šiuo metu darbuotojai, persikeliantys iš vienos ES šalies į kitą, susiduria su laikinomis procedūrinėmis kliūtimis. Komitetas ragina valstybes nares rimtai apsvarstyti, ar nevertėtų sutrumpinti pereinamuosius laikotarpius. Šiems sprendimams priimti reikia pasitelkti socialinius partnerius ir su jais konsultuotis visais atitinkamais lygiais. Greta kitų pramonės politikai poveikio turinčių priemonių, Komitetas išskirtinai pabrėžia galimos bendros konsoliduotos pelno mokesčio bazės taikymo (Common Corporate Consolidated Tax Base - CCCTB) juridiniams asmenims reikšmę.

Pateikdamas savo nuomonę, Komitetas dar kartą pabrėžė, kad formuojant pramonės politiką ypač svarbus vaidmuo šiuose regionuose tenka socialiniam dialogui ir pilietinės visuomenės dalyvavimui, tiek įgyvendinant dinamiškas pramonės politikos priemones, tiek ir įveikiant tam tikras problemas, kurios kyla bendraujant ir yra susijusios su skirtingomis tautybėmis ir etninėmis grupėmis bei jų kultūra.

2 dalis. Nuomonės argumentai

1.   Įvadas

1.1

Prieš perimdama pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai, Austrijos vyriausybė formaliai paprašė Pramonės permainų konsultacinės komisijos (CCMI) parengti tiriamąją nuomonę dėl „Pramonės permainų išsiplėtusioje Europoje: perspektyvos ir pasekmės pasienio regionuose“. Tiriamoji nuomonė bus pateikta per definitionem, iki atitinkama ES institucija pateiks pasiūlymą arba priims politinį sprendimą.

1.2

Perėjimas prie rinkos ekonomikos ir vidaus rinką bei konkurenciją reglamentuojančių ES teisės aktų įgyvendinimas suteikė daugeliui Vidurio ir Rytų Europos regionų naują pagreitį. Naujų valstybių narių priėmimas į ES suartino pasienio regionus ir daugeliu atvejų pagyvino anksčiau užmegztus prekybos ir verslo ryšius. Bet nauja dinamika lėmė visų pirma darbo rinkos politines problemas ir išryškino tarpusavyje bendradarbiaujančių pasienio regionų infrastruktūros trūkumus.

1.3

Siekiant konkrečiau apžvelgti išsiplėtusios ES pasienio regionų pramonės politikos permainas ir surinkti informaciją, reikalingą šiai nuomonei parengti, Pramonės permainų konsultacinė komisija (CCMI) ir Europos permainų stebėsenos centras (EPSC) 2005 m. spalio 17–18 d. Bratislavoje, pasienio regione „CENTROPE“ surengė seminarą, kuriame dalyvavo CCMI nariai, socialinių partnerių atstovai iš Austrijos, Slovakijos ir Vengrijos bei ekspertai.

2.   Bendrosios pastabos apie padėtį išsiplėtusios Europos pasienio regionuose

2.1

Pasienio regionuose, kurie šiuo metu užima maždaug 40 proc. bendro Europos ploto, gyvena apie 33 proc. ES gyventojų (1).

2.2

Pasirašius Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) steigimo sutartį, ES sienos nuolatos kito ir ilgainiui jos dar keisis. Atsižvelgdama į su tuo susijusius procesus, ES privalo atnaujinti pasienio regionų politiką.

2.2.1

Šalių kandidačių pasienio regionai pradeda bendradarbiauti su kaimyniniais ES regionais ruošdamiesi stojimui į ES ir derindami teisės aktus.

2.2.2

Ypatingas valstybės sienų atvejis buvo „geležinė uždanga“. Didžioji šios sienos dalis šiandien jau tapo 25 ES valstybių vidaus siena. Kai 1989 m., praėjus devyneriems metams nuo 1980 m. Solidarumo revoliucijos, griuvo Berlyno siena, Bendrijos ir buvusių Rytų bloko šalių pasienio regionuose, ypač vadinamojoje „niekieno žemėje“, praktiškai nebuvo jokios infrastruktūros. Nepaisant didelės pažangos šalinant politinių sprendimų, lėmusių tokią padėtį, pasekmes, ši problema toli gražu dar neišspręsta.

2.2.3

Kitas ypatingas ES sienos atvejis yra Viduržemio jūra. Nors ES ir Viduržemio jūros regiono šalys jau daugelį metų vykdo bendradarbiavimo politiką, pastaruoju metu, atsižvelgiant į tarptautinės padėties raidą, Europa neteikė jai svarbios reikšmės.

2.3

Dar prieš įstojant į ES naujoms valstybėms, jų pasienio regionai pasirašė kaimynystės sutartis ir užmezgė glaudžius tarpvalstybinius ryšius (pvz., vadinamieji euroregionai), tapusius nauja tarpvalstybinio bendradarbiavimo forma. Euroregionų funkcionavimui nereikėjo jokių tarpvyriausybinių susitarimų. Jie rėmėsi laisvo vietos valdžios institucijų bei kitų suinteresuotųjų šalių apsisprendimo principu. Euroregionų bendradarbiavimo tikslas buvo bendras, nuo politinių valstybių sienų nepriklausantis problemų sprendimas ir ekonominis bendradarbiavimas transporto ir aplinkos srityse.

2.4

Nuo praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio iki šiol praktinis regionų bendradarbiavimas Europos Sąjungoje susijęs su įvairių INTERREG programų įgyvendinimu. EESRK analizavo kai kuriuos šio bendradarbiavimo aspektus ir parengė nuomones dėl regionų bendradarbiavimo, remdamasis Viduržemio jūros ir Baltijos jūros regionų patirtimi (2)  (3)  (4).

2.4.1

Remiantis šiomis EESRK nuomonėmis, buvo apibrėžti šie regioninų bendradarbiavimo Bendrijos skatinimo kriterijai:

a)

tikslinis regiono pobūdis: regionas, didmiestis, žemesnė nei regiono lygio vietos valdžios institucija;

b)

teritorinė kategorija: tarpusavyje besiribojančios ar nesiribojančios teritorijos (tarpvalstybinis ar tarptautinis bendradarbiavimas);

c)

geografinė padėtis: bendradarbiavimas ES teritorijoje, tarp ES regionų ir kaimyninių, Bendrijai nepriklausančių šalių regionų;

d)

bendradarbiavimo lygis, būtent:

bendros patirties kaupimas, gamybinės, prekybinės ir mokslinės patirties perdavimo tinklo sukūrimas,

teritorijų planavimas,

bendri investicijų pritraukimo į infrastruktūrą ir kitas sritis projektai.

2.4.2

Komitetas, rengdamas savo nuomones INTERREG tema, pastebėjo, kad 10-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje įvairių bendradarbiavimo lygių ryšiai buvo nepakankamai plėtojami. Pavyzdžiui, buvo bendradarbiaujama tik tam tikrais anksčiau išvardytais lygiais ir apsiribojama teritoriniu ir geografiniu principu.

2.4.3

Atsižvelgiant į Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos ir Liuksemburgo pasienio regionus, kuriuose vyko intensyvios struktūrinės permainos, ES labai pagelbėjo metodų, pristabdančių gyventojų emigraciją iš šių regionų ir „poindustrinių plynių“ susidarymą šioje teritorijoje, taikymas. Lemiamą įtaką restruktūrizavimo eigai turėjo ištekliai ir veiksmai laikantis EAPB steigimo sutarties nuostatų.

2.5

Šiuo metu Europoje yra maždaug 180 tarpvalstybinių partnerysčių. Dauguma jų padeda mažinti pasienio regionui būdingas problemas. Naujųjų valstybių narių teritorijoje yra 32 euroregionai. Tai rodo didelį naujųjų valstybių narių aktyvumą skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą.

2.6

Daugelyje šių 32 pasienio regionų, besiribojančių su ES senbuvėmis, iki šiol nebuvo imtasi pramonės politikai tiesioginę įtaką turinčių iniciatyvų, nors nemažai bendrų veiksmų netiesiogiai sietini su šia politika.

2.7

Naujos pramonės politikos iniciatyvos paprastai pasireiškia netoli metropolių regionų esančiuose pasienio regionuose (pvz., trikampyje: Viena — Budapeštas — Bratislava) arba ten, kur įsikūrę pramonės centrai ar yra daug prie metropolių regionų nepriskiriamų didmiesčių (Katovicų ir Ostravos regionai, besidriekiantys palei Čekijos ir Lenkijos sieną).

2.7.1

Įdomus naujas pramonės permainų pavyzdys yra Friulio-Venecijos-Džiulijos regionas, esantis prie Italijos ir Slovėnijos sienos, kuriame prieš pat ES plėtrą ir po jos sparčiai augo gamyba, ypač baldų pramonė.

3.   Specialiosios pastabos

3.1   Pagrindiniai pasienio regionų požymiai išsiplėtusioje ES

3.1.1

Šioje nuomonėje pasienio regionų, kuriems būdinga išplėtota pramonės politika, ypatumai analizuojami daugiausia remiantis regionu „CENTROPE“ (5).

3.1.1.1

Regionas apima trijų naujų ir vienos iš penkiolikos senųjų valstybių narių teritorijas (Austrijoje - Vienos, Žemutinės Austrijos ir Burgenlando federalines žemes, Čekijoje - Pietų Moraviją, Slovakijoje - Bratislavą ir Trnavą, Vengrijoje - Györ-Mozon-Sopron ir Vas apygardas. Visam regionui būdingos sritys, pasižyminčios pakraščiams įprastomis problemomis, ir kaimynystėje esantys urbanizuoti centriniai regionai, kuriuose ekonomika vystosi dinamiškai.

3.1.1.2

Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jame vyko intensyvios struktūrinės permainos, lėmusios investicijų srautus į kai kurias šio regiono dalis. Tai nulėmė poslinkius darbo rinkose, kur nemaža dalis darbuotojų, ypač vyresnio amžiaus, pasitraukė iš darbinės veiklos, o vėliau, daugėjant investicijų, atsirado darbo jėgos poreikis, tik nebūtinai toje pačioje vietoje.

3.1.1.3

ES plėtra keturių valstybių - Austrijos, Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos - sandūroje suartino įvairiapuses regionines darbo rinkas, kurių integracija tampa didžiuliu iššūkiu. Įmonių ir darbo jėgos perkėlimas miestų link, taip pat bloga (transporto) infrastruktūros būklė, kaip ir ankstesniais laikais, didžiulis darbo užmokesčio skirtumas Austrijoje ir kitose naujosiose ES valstybėse ir prognozuojamas kvalifikuotų specialistų trūkumas slegia darbo rinką.

3.1.1.4

Išryškėjo tarpvalstybinių gamybos tinklų formavimosi požymiai. Tą lėmė transporto infrastruktūros plėtra, kuriai buvo būtinos didelės investicijos. Tai paskatino užpildyti esamas spragas ir atkurti ankstesnius ryšius.

3.1.2

Pagrindiniai pramonės permainų impulsai šiuose regionuose anksčiau ir dabar sietini su užsienio ir vietinėmis investicijomis, tarp jų į mažas ir vidutines įmones. Daugiausia investicijų teko šalims, kuriose iki joms įstojant į ES buvo įkurtos vadinamosios „ypatingosios ekonominės zonos“ ar „pramoninės zonos“. Šios teritorijos retai sutapdavo su pasienio regionais (žr. EESRK nuomonę CCMI/025). Todėl tik nedaugeliui pasienio regionų būdinga nauja pramonės politika.

3.1.2.1

Svarbiausia varomoji jėga buvo investicijos į esamą infrastruktūrą („neplyno lauko investicijos“) ir į naujus statinius bei įmonių perkėlimą („plyno laiko investicijos“). Naujų rinkų įsisavinimas, įmonių apmokestinimo skirtumai, milžiniški darbo užmokesčio skirtumai ir valstybės subsidijos buvo šių investicijų varomoji jėga. Šie veiksniai lėmė struktūrines permainas ir prisidėjo prie ekonomikos augimo.

3.1.2.2

Jie padėjo pritraukti aukštos ir vidutinės kvalifikacijos specialistus ir mažinti darbo sąnaudas bei su personalu nesusijusias išlaidas. Ypač išaugo mašinas aptarnaujančio personalo, montuotojų, metalo apdirbimo specialistų, suvirintojų, mašinų gamybos inžinierių ir informatikos specialistų poreikis, beje, tai būdinga visoms ES gamybos sritims.

3.1.2.3

Šios priemonės lėmė geresnį valdymą ir tinkamesnę personalo politiką, padėjo gerinti darbdavių ir darbuotojų santykius. Jos taip pat padėjo rasti finansinių lėšų investicijoms ir atkurti ryšius su tiekimo rinkomis ir klientais.

3.1.2.4

Investicinėje veikloje dalyvavo ne tik didžiosios ES įmonės, bet ir mažos bei vidutinės įmonės, taip pat trečiųjų šalių firmos. Šios įmonės investicijas sutelkė vadinamosiose „verslo sankaupose“, išplėtojo multiplikacinį efektą ir užmezgė ryšius su vietinėmis verslo įmonėmis ir užsienio šalių dukterinėmis įmonėmis.

3.1.3

Struktūrinių pramonės permainų pasienio regionuose analizė rodo, kad ten dažniausiai taikomas vadinamasis „žingsnis po žingsnio“ metodas.

3.1.3.1

Pirmajame etape gamintojai pradeda daug darbo sąnaudų reikalaujančią gamybą, į darbą priimdami gan žemos kvalifikacijos darbuotojus. Kitame etape jie įdarbina labiau kvalifikuotus darbuotojus ir teikia kompleksiškesnes paslaugas. Pavykus pirmajam žingsniui, gamyba iš dalies perkeliama į kitas to regiono pakraštyje esančias įmones, siekiant sumažinti darbo išlaidas.

3.1.3.2

Esminę reikšmę struktūriniams klausimams, susijusiems su pramonės permainomis, turėjo struktūriniai junginiai dviem kryptim: aukštyn (užsienio bendrovės regione ir už jo ribų) ir žemyn (vietos lygiu). Jais siekiama padidinti tinklo ar regiono konkurencingumą.

3.1.3.3

Buvo įgyvendinamos ir su didesne rizika susijusios koncepcijos („sniego gniūžtės“ principas), kurios, kaip paaiškėjo, nulėmė glaudesnius ryšius. Šiame procese besiplečiančios firmos „atžalas“ galima lengvai perkelti į kitas naujas įmones.

3.1.3.4

Pastebima, kad pasienio regionuose, tarp jų ir naujose ES valstybėse, naujas dukterines įmones arba filialus steigia veiklūs investuotojai, kurie regione pereina prie antrojo raidos etapo. Taip pat pastebima, kad pramonės politiką šiuose regionuose remia įmonių, kurios dažnai būna tarptautinės, tinklai, pvz., sąveikaujančios tarpvalstybinės personalo vadybos srityje.

3.2   Su pramonės permainomis susiję augimo ir integracijos veiksniai pasienio regionuose

3.2.1

Pramonės politikoje naudojamos tiesioginio skatinimo ir asimetrijos taikymo tarp įmonių priemonės. Taikyti asimetriją yra sunkiau toms bendrovėms, kurios įtraukia į tinklą mažas ir vidutines įmones.

3.2.1.1

Kaip nurodė R.Pedersini savo pranešime (žr. 4 išnašą), netrukus gali pasirodyti efektyvu sutrumpinti įmonės veiklą iki vidutinės trukmės laikotarpio. Tai, be abejo, sukels socialinių pasekmių ir turėtų vykti taikant tinkamas, dialogo su socialiniais ir verslo partneriais metu aptartas priemones.

3.2.2

Labai didelis iššūkis visos ES raidai ir Bendrijos pramonės politikos ateičiai, ypač pasienio regionams, yra įmonių apmokestinimo skirtumai, susiję visų pirma su juridinių asmenų pelno mokesčiu (6).

3.2.2.1

Nepaprastai svarbu nuspręsti, ar reikia suderinti juridinių asmenų pelno mokestį ir kaip nustatyti bendrą apmokestinimo pagrindą: ar atsižvelgiant į šalyje, kurioje įregistruota pagrindinė įmonės buveinė, taikomus mokesčius (Home State Taxation - HST), ar bus sukurta bendra konsoliduota pelno mokesčio bazė (Common Corporate Consolidated Tax Base - CCCTB).

3.2.2.2

Apmokestinant remiantis HST principu, ES pasienio regionuose nebereikės taikyti skirtingų, bendrą konsoliduotą mokesčio bazę reglamentuojančių teisės aktų, tačiau tai susiję su didesne rizika (7).

3.2.2.3

Taikant CCCTB, visoms tarpvalstybinėms įmonėms, neatsižvelgiant į tai, kokioje šalyje įsikūrusi jų pagrindinė buveinė, taikomi vienodi pajamų apmokestinimo principai (8). Be to, taikant CCCTB, nereikia keisti galiojančių nacionalinių teisės aktų; tereikia susitarti dėl naujų, papildomų teisės aktų, taikomų keliose šalyse veikiančioms įmonėms, priėmimo.

3.2.2.4

Bendros konsoliduotos juridinių asmenų pelno mokesčio trūkumas yra susijęs su rizika, kad dvi toje pačioje šalyje įsikūrusios įmonės, turinčios panašius gamybinius pajėgumus bei užimančios panašią vidaus rinkos dalį, apskaičiuos apmokestinamas pajamas pagal skirtingus kriterijus.

3.2.3

Vienas svarbiausių pramonės politikos raidą šiuose regionuose lemiančių veiksnių yra regiono transporto infrastruktūros išsivystymo ir į jį vedančių koridorių lygis bei plėtros tempai. Dėl to reikia ne tik aktyviai investuoti į regionų transporto tinklo kūrimą ir modernizavimą, bet ir inicijuoti bendrus transporto projektus, kurie turi būti valdomi ir įgyvendinami šiuolaikiškai, diegiant naujoves ir mokslo pažangą.

4.   Išvados ir rekomendacijos

4.1

Pasienio regionų, taikančių naująją pramonės politiką, koncepcija tiek bendrąja prasme, tiek ir atsižvelgiant į konkrečius atvejus ir gamybos vietas, yra labai sudėtinga. Todėl Komitetas mano, kad, naujai valstybei perėmus pirmininkavimą Tarybai, reikia labai tiksliai apibrėžti „regiono“ sąvoką atsižvelgiant į tarpvalstybinius ir pramonės aspektus. Turi būti atskiriami su ES nepriklausančiomis šalimis besiribojantys regionai, taip pat atsižvelgiama į tai, ar kaimyninė valstybė yra ar nėra kandidatė į ES.

4.1.1

Šiuose ir naujųjų valstybių narių, ir su senosiomis ES valstybėmis besiribojančiuose regionuose turi būti atsakyta į klausimą, kur yra riba, skirianti 10-ajame dešimtmetyje šiuose regionuose įvykusių permainų pasekmes nuo permainų, sietinų su stojimu į ES ir plėtra, pasekmių. Be to, būtina įvertinti šiuose regionuose panaudotų Bendrijos metodų veiksmingumą, šalims rengiantis stoti ir įstojus į ES.

4.1.2

Naujai valstybei perėmus pirmininkavimą Tarybai ir bendradarbiaujant su EESRK, reikia atsakyti į šiuos klausimus:

Ar ne per vėlai, atsižvelgiant į šių regionų ir visos ES poreikius, buvo pradėtos taikyti tiesioginės ir netiesioginės Bendrijos priemonės pasienio regionuose?

Kaip būtų galima optimaliai išnaudoti gerus darbdavių ir profesinių sąjungų santykius, būdingus pasienio regionams, įgyvendinant daugelį ekonominių projektų ?

Kokių veiksmų reikėtų imtis užkertant kelią gresiančiam pavojui perkelti pasienio regionų įmones į Rytų Europos šalis ir į Aziją?

Ar nereikėtų, atsižvelgiant į priemones, skirtas įveikti pavėluotos politikos padarinius daugelyje pasienio regionų (atsiradusius istoriškai arba dėl Bendrijos politikos nesugebėjimo patenkinti šių regionų poreikius), šiuose regionuose iš anksto taikyti atitinkamų Bendrijos priemonių, kurios galėtų būti šios politikos matas ir turės būti įgyvendinamos kaip bandomieji projektai?.

4.2

Atsižvelgdamas į išsiplėtusios ES pasienio regionų ypatumus

pastangas mažinti darbo sąnaudas,

dinamišką įmonių gamybos vietos kaitą,

bandymus sutrumpinti planuojamą įmonės veiklą iki „vidutinės trukmės laikotarpio“,

dinamiškus užimtumo struktūros pokyčius taikant laipsniško perėjimo metodą

EESRK mano, kad pirmiausia būtina užtikrinti socialinę sanglaudą ir siekti išvengti visų pirma tokios konkurencijos, kuri nulemtų su darbo teise susijusių standartų ir socialinių normų mažinimą. Todėl yra būtina, kad šių procesų metu ES būtų pasitelkiamos darbdavių ir darbuotojų santykiams įtakos turinčios šiuolaikinės konsoliduotos priemonės, ypač socialinis arba suinteresuotų subjektų dialogas.

4.2.1

Atsižvelgdamas į pasienio regionams būdingas darbo rinkos problemas, kurias lėmė tradiciškai nepakankamas dėmesys šiems klausimams, struktūrinės permainos bei dinamiški, su specifinės pramonės politikos šiuose regionuose įgyvendinimu susiję pokyčiai, EESRK siūlo skatinti darbo vietų kūrimą bei kvalifikacijos kėlimą ir laikinai taikyti jau anksčiau ES dažnai naudotas rėmimo priemones, t.y. teikti paramą įmonėms, kuriančioms nuolatines darbo vietas.

4.2.2

Įgyvendinant šią koncepciją, būtina taikyti tinkamas apsaugos priemones, užkertančias kelią piktnaudžiavimui viešosiomis lėšomis ir užtikrinančiomis, kad bus kuriamos iš tiesų naujos ir nuolatinės darbo vietos. Techniniai tokių saugos priemonių aspektai analizuojami keičiant atitinkamas viešųjų pirkimų direktyvas.

4.2.3

Įmonė neturi teisės gauti valstybės paramos arba struktūrinių fondų dotacijų tuo atveju, jei gavusi ankstesnę paramą ji perkėlė darbo vietas arba perkėlusi gamybą sumažino darbo vietų skaičių savo pirminėje įmonėje, nepaisydama nacionalinių ir tarptautinių teisės normų.

4.3

Komiteto nuomone, vystant ir įgyvendinant pramonės politiką išsiplėtusios ES pasienio regionuose svarbus ir netgi lemiamas veiksnys buvo ir yra galimybė panaudoti šiuose regionuose ES struktūrinių fondų lėšas. Būtina didinti šių struktūrinių lėšų dalį minėtuose regionuose ir sušvelninti intensyvių pereinamųjų procesų eigą bei prisitaikyti prie įgyvendinamos politikos dinamikos.

4.3.1

Dėl to Komitetas, atsižvelgdamas į savo nuomonę (9) dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Europos tarpvalstybinio bendradarbiavimo grupės (ETBG) sukūrimo, ypač pabrėžia būtinybę išplėsti reglamento nuostatas dėl ETBG tikslų bei sudėties ir į tekstą įterpti: „suinteresuoti ekonominiai ir socialiniai subjektai bei kitos susijusios pilietinės visuomenės organizacijos…“

4.3.1.1

ETBG ir kitų struktūrinių fondų pagrindu įsteigtos bendrovės galėtų koordinuoti įvairius finansinius srautus ir šių fondų lėšomis parengti bei įgyvendinti projektus, skatinančius pramonės politikos rėmimą regione. Lėšos turėtų būti prieinamos visiems regiono suinteresuotų šalių atstovams. Tokių juridinio asmens teises turinčių bendrovių steigimas galėtų paskatinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą, padidinti regionų aktyvumą ir paspartinti teisės aktų derinimą.

4.3.2

Plėtodami ir vėliau įgyvendindami šių struktūrinių fondų lėšomis finansuojamus projektus, privatūs investuotojai turėtų pasinaudoti mišraus finansavimo galimybe ir naudoti viešąsias lėšas, kurių dalis negali būti laikoma neleistina parama. Reikia siekti, kad tai būtų naudinga ne pavieniui ūkio subjektui, bet visam regionui - kurti darbo vietas, plėtoti infrastruktūrą ir didinti ekonomikos našumą.

4.4

Komitetas laikosi nuomonės, kad darbo rinkų vystymasis tokiuose regionuose yra svarbus pramonės permainų veiksnys. Šiuo metu, kaip ir anksčiau, vis dar esama laikinų judumo kliūčių darbuotojams, kurie norėtų laisvai pasirinkti darbo vietą ES teritorijoje. Komitetas ragina valstybes nares rimtai apsvarstyti, ar nevertėtų anksčiau panaikinti pereinamuosius laikotarpius. Šiam tikslui reikia pasitelkti socialinius partnerius ir su jais konsultuotis visuose susijusiuose lygmenyse.

4.4.1

Gerinant darbuotojų judumą pasienio regionuose, negalima neatsižvelgti į galimą įtampą tarp skirtingų tautybių arba etninių bendrijų. Regionų, kuriuose nuo seno gyvena įvairių kultūrų ir etninių grupių atstovai, ypatumai ir patirtis turėtų padėti veiksmingiau nei bet kur kitur sušvelninti ir išspręsti šį sudėtingą klausimą. Socialiniam dialogui ir pilietinės visuomenės dalyvavimui tenka ypatingas vaidmuo, sprendžiant tarp įvairių tautybių ir etninių grupių bei jų kultūrų kylančias problemas (10).

4.5

Vis naujoms valstybėms perimant pirmininkavimą ES, ekspertai privalo reguliariai įvertinti ir moksliškai išanalizuoti su dinamiškomis struktūrinėmis permainomis pasienio regionuose susijusias priemones, nes spontaniškos iniciatyvos yra neveiksmingos ir netgi gali veikti destabilizuojančiai.

2006 m. balandžio 21 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  A. Zölner: Pasisakymas 216-ajame Lenkijos Respublikos Senato Užsienio reikalų komisijos posėdyje; 2004 10 26, Varšuva.

(2)  OL C 133, 1995 5 31.

(3)  OL C 39, 1996 2 12.

(4)  OL C 39, 1996 2 12.

(5)  Bendras CCMI/EMCC seminaras, Bratislava, 2005 m. spalio 17–18 d.; Roberto Pedersini ir Klára Fóti (ir kitų) pasisakymai.

(6)  COM(2005) 532

(7)  Rafał Lipniewicz: „Jeden system dla wszystkich przedsiębiorców“, Rzeczpospolita, 27.7.04, Nr 174.

(8)  Žr. aukščiau

(9)  OL C 234, 2005 9 22.

(10)  Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo pranešimas apie socialinį Europos regionų kapitalą, 2005 m.


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonės

PRIEDAS

Šie pakeitimai, už kuriuos balsavo daugiau nei ketvirtadalis balsavusių narių, buvo atmesti:

3.2.2.1 punktas

Iš dalies pakeisti taip:

Nepaprastai svarbu nuspręsti, ar reikia suderinti juridinių asmenų pelno mokestį ir kaip nustatyti bendrą apmokestinimo pagrindą: ar atsi žvelgiant į šalyje, kurioje įregistruota pagrindinė įmonės būstinė, taikomus mokesčius (Home State Taxation - HST), ar bus sukurta bendra konsoliduota pelno mokesčio bazė (Common Corporate Consolidated Tax Base - CCCTB)

3.2.2.2 punktas

Punktą išbraukti.

3.2.2.3 punktas

Punktą išbraukti.

3.2.2.4 punktas

Punktą išbraukti.

Paaiškinimas

Šiame dokumente nebūtina nagrinėti galimus mokesčių politikos sprendimus. Tai nėra nuomonės tikslas.

Balsavimo rezultatai

Už 20

Prieš 50

Susilaikė 3


8.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 185/31


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Bendrijos statistikos apie migraciją ir tarptautinę apsaugą

COM(2005) 375 final — 2005/0156 (COD)

(2006/C 185/06)

2005 m. lapkričio 15 d. Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Bendrijos statistikos apie migraciją ir tarptautinę apsaugą

Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. vasario 22 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėja Sylvia Sciberras.

426-oje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. balandžio 20–21 d. (balandžio 20 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 131 nariui balsavus už ir 3 prieš.

1.   Įžanga

1.1

Amsterdamo sutartis įsigaliojo 1999 metais. Vienas iš šios sutarties tikslų yra „puoselėti ir plėtoti Sąjungą kaip laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje laisvas asmenų judėjimas užtikrinamas kartu taikant atitinkamas išorės sienų kontrolės, prieglobsčio suteikimo, imigracijos ir nusikalstamumo prevencijos bei kovos su juo priemones.“ (1)

1.2

Tai revoliucinės reikšmės įvykis, nes migracijos politika nuo Europos Sąjungos trečiojo ramsčio, grindžiamo tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu, buvo perkelta į pirmąjį ramstį, pagal kurį politikos kryptis inicijuoja Europos Komisija. 2004 m. gegužės 1 d. prasidėjo naujas etapas 25 valstybių narių migracijos politikoje, nes laipsniškai vykstanti permaina nuo nacionalinės politikos pereinant prie kolektyvinės politikos dar labiau išsiplėtė.

1.3

2005 m. gruodžio 17 d., pirmininkaujant Didžiajai Britanijai, pavyko sėkmingai pasiekti susitarimą dėl 2007–2013 m. finansinės perspektyvos, t. y. Sąjungos finansų plano kitam laikotarpiui. (2)

1.4

Pagal antraštinę eilutę „Pilietybė, laisvė, saugumas ir teisingumas“ ES piliečių saugumą 25 valstybėse narėse siekiama užtikrinti pasinaudojant išlaidomis, numatytomis įvairioms iniciatyvoms tokiose srityse kaip sienų apsauga. Tikimasi, kad išlaidos pagal šią antraštinę eilutę per ateinančius aštuonerius metus žymiai padidės. Tačiau taip pat yra iniciatyvų socialinės politikos srityje, numatytų socialiniuose projektuose, pavyzdžiui, Europos pabėgėlių fondas ir Integracijos fondas, kuriais siekiama valstybėse narėse pagerinti paslaugų teikimą imigrantams.

1.5

2003 m. Europos Vadovų Taryba Salonikuose taip pat paragino ištirti „teisines priemones, leidžiančias trečiųjų šalių piliečiams migruoti į Sąjungą, atsižvelgiant į valstybių narių priėmimo pajėgumus“. (3)

1.6

Svarstant šį klausimą, ypač dėl atskirų valstybių narių priėmimo pajėgumų įvertinimo, privalu atsižvelgti ne tik į atskiros valstybės gyventojų skaičių, plotą ir ekonomikos dydį, bet ir į migruojančius gyventojus ir dabartinius migracijos srautus. Šių kriterijų negalima tinkamai įvertinti nesuderinus metaduomenų (duomenų rinkimo taisyklių) visose valstybėse narėse, siekiant užtikrinti vidinį statistikos duomenų nuoseklumą ES mastu.

1.7

Statistinių duomenų suderinimo trūksta iš dalies dėl skirtingų migracijos apibrėžimų, kurie gali būti susiję su teisės nuostatų skirtumais migracijos klausimais. Duomenų rinkimas kartais būna neveiksmingas ir su trūkumais, o tai trukdo sukurti ir plėtoti laipsniško suderinimo sistemą.

1.8

Be to, nelegali imigracija ir neoficialus darbas yra paplitę ir jų augimą iš dalies paskatino teisės aktuose numatyti legalios migracijos apribojimai. Tikėtina, kad dėl tokios neregistruojamos migracijos statistiniai vertinimai gali būti netikslūs. Tikėtina, kad, ypač šiuo atveju, statistinių apskaičiavimų apimtis ir metodai įvairiose nacionalinėse institucijose skirsis, todėl metaduomenų derinimas tarp valstybių narių darosi dar svarbesnis. Pavyzdžiui, JAV nepakankamo nelegalių migrantų skaičiaus įvertinimo problema sukėlė tam tikrą diskusiją apie tai, ar surašymo duomenis reikėtų suderinti pasinaudojant duomenimis apie neregistruotus gyventojus, surinktus atrankos būdu. Be atrankos būdų yra ir kitų metodų, kuriuos galima taikyti renkant statistinius duomenis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje renkant duomenis dalyvauja vietos valdžios institucijos.

1.9

Sutarties dėl Konstitucijos projekte pripažįstama valstybių narių teisė „nustatyti į jų teritoriją iš trečiųjų šalių ieškoti samdomo arba savarankiško darbo atvykstančių trečiųjų šalių piliečių priėmimo apimtis.“ (4) EESRK išreiškė nuomonę, kad šis konstitucinis apribojimas nekliudo Sąjungai pasiekti aukšto lygio derinant teisės aktų nuostatas dėl migrantų priėmimo. EESRK pabrėžė aktyvios ES politikos poreikį ekonominės migracijos ir teisės nuostatų derinimo atžvilgiu. (5)

1.10

Tolesnis teisinės sistemos plėtojimas yra iš dalies pateisinamas demografinėmis realijomis ir Lisabonos strategijos vykdymu. EESRK pastebėjo, kad „atsižvelgiant į ES demografines tendencijas ir Lisabonos strategijos tikslus galima daryti išvadą, kad siekiant priimti ekonominius migrantus būtinos aktyvios priemonės. Nors kiekviena valstybė turi savo poreikius ir specifiką, kanalų atidarymas ekonominei migracijai yra būdingas visoms valstybėms narėms.“ (6) Europos Sąjungos valstybių narių aktuose turi būti numatyta skaidri ir legali darbo jėgos migracija. Komitetas pripažįsta, kad nors čia pabrėžiami ekonominiai migracijos aspektai, šis požiūris pats savaime yra ribojantis ir kartu yra pripažįstama, kad valstybėms narėms reikia imtis aktyvios politikos įsileidžiant neekonominius migrantus.

1.11

Dideli migracijos srautai migrantus priimančiose valstybėse sukelia ir prisitaikymo sunkumus, atsirandančius dėl spaudimo teikti viešąsias paslaugas bei galimų pasekmių darbo rinkos sąlygoms. Šios pasekmės skiriasi ir priklauso nuo priimančiosios valstybės sugerties gebos. Siekiant formuoti visuomenės nuomonę apie migracijos srautų sukeltas pasekmes, reikia tikslios statistinės informacijos, kuri būtų nuosekli visose valstybėse narėse. Statistinis tikslumas gali padėti kovoti su ksenofobinėms tendencijoms, kurios sudaro viešosios nuomonės dalį, pavyzdžiui: „imigrantai užima vietinių gyventojų darbo vietas“ ir „jie mus užplūsta“.

1.12

Patikima statistinė informacija gali paskatinti bendros teisinės sistemos sukūrimą, kuri prisidėtų ginant migrantų teises. Komitetas skatina Komisiją pabrėžti tikslaus duomenų palyginimo ir statistinės informacijos aiškinimo svarbą, siekiant išvengti neteisingos duomenų išaiškinimo.

1.13

Kadangi migruojantys darbuotojai yra tokia svarbi darbo jėgos dalis, siekiant darbo rinkos judumo visoje ES, reikia atsižvelgti į pasekmes, atsirandančias dėl judėjimo tarp valstybių narių apribojimų ir ne iš ES kilusių dirbančių migrantų perkėlimo. Be to, tokie srautai ES viduje palengvintų prisitaikymo sunkumus, su kuriais susiduria migrantus priimančios bendruomenės, turinčios mažesnę sugerties gebą.

1.14

Komitetas laikosi nuomonės, kad norint garantuoti pagarbą žmogaus teisėms bei kiekvieno individo žmogiškojo orumo apsaugą, kiekvienas asmens duomenų rinkimo/apdorojimo procesas dėl su statistika susijusių priežasčių ir (arba) bet koks kitas oficialus tokiu būdu surinktų asmens duomenų panaudojimas turėtų būti ypač saugomi nuo piktnaudžiavimo procedūra ar kitų pažeidimų.

2.   Statistinių duomenų reikšmė teisinėje sistemoje

2.1

Statistinė informacija, atspindinti politinę, socialinę ir ekonominę padėtį bei nacionalinį ES valstybių požiūrį į migracijos problemą, gali daryti įtaką ir prisidėti formuojant, analizuojant ir peržiūrint migracijos politiką tose šalyse.

2.2

Tikslūs statistiniai duomenys yra labai svarbūs nustatant migruojančių gyventojų tendenciją ES valstybėse, įskaitant jų skaičių ir kitas demografines ypatybes. Komitetas ragina Komisiją pabrėžti poreikį turėti šios srities tikslius statistinius duomenis, kad valstybės narės pripažintų šio klausimo svarbą ir tam skirtų daugiau išteklių.

3.   Migracijos duomenys

3.1

Turi būti atsižvelgiama į migracijos ypatumus. Pirma, ieškant geresnių gyvenimo sąlygų, dominuoja migracijos kryptis iš Rytų į Vakarus. Antra, į naujas ES valstybes atvyksta daugiau imigrantų iš valstybių, esančių už Europos Sąjungos ribų, kuriuos akivaizdžiai traukia galimi privalumai, atsirandantys dėl šių valstybių narystės ES, bei papildoma galimybė pasinaudoti šiomis valstybėmis kaip slenksčiu į Vakarus. Statistinė informacija apie migracijos modelius valstybėms narėms yra labai svarbi, siekiant ištirti buvusius ir esamus migracijos srautus bei numatyti juos ateityje. Taip pat siekiama ištirti migracijos poveikį ir potencialą demografiniais, socialiniais ir ekonominiais aspektais, kurie, savo ruožtu, darys įtaką politikos kryptims šiose srityse.

4.   Statistinių duomenų nauda

4.1

Daugelis ES valstybių narių sukaupė išsamius statistinius duomenis apie prieglobsčio prašančių asmenų kilmės šalis. Tačiau vis dar trūksta nuosekliais kriterijais paremtų, išsamesnių statistinių duomenų, kad būtų galima atlikti būsimus tarptautinius palyginimus tarp valstybių narių.

4.2

Siūlomas reglamentas dėl bendros statistinių duomenų rinkimo ir kaupimo sistemos ypač reikalingas šalims, neturinčioms centrinės duomenų bazės, kurioje būtų kaupiami duomenys, susiję su migracija ir prašymais suteikti prieglobstį, ir kuriose įvairios valdžios institucijos kaupia savo duomenų bazes.

4.3

Viena iš svarbiausių statistikos funkcijų yra jos poveikis politikos krypčių plėtotei ir peržiūrai. Pavyzdžiui, kai statistika atskleidė, kad tarp nelegalių imigrantų yra vaikų, nelydimų nepilnamečių, nėščių moterų ir neįgaliųjų, buvo pradėta formuoti nacionalinė politika dėl „pažeidžiamų grupių“ atstovų ir „nelydimų nepilnamečių“ paleidimo iš įkalinimo įstaigų. Galima daryti išvadą, kad tolesnė statistinių duomenų klasifikacija, skirta surinkti daugiau demografinės, socialinės ir ekonominės informacijos, įskaitant ir informaciją apie vartojamą kalbą, bei neapsiriboti tik naujais duomenimis apie imigrantų skaičių, daro įtaką politikai. Be to, tai gali turėti reikšmės migrantų integracijai į darbo rinką.

4.4

Tikslesnių ir išsamesnių statistinių duomenų kaupimas sudaro galimybes tiksliau prognozuoti ir suteikia atitinkamą pagrindą būsimajam išteklių planavimui. Statistika taip pat yra patikima išteklių paskirstymo priemonė. Pavyzdžiui, jei metinės statistikos duomenys rodo, kad į valstybę kartu su kitais nelegaliais imigrantais patenka pastovus nelydimų nepilnamečių skaičius, reikia planuoti ir padidinti išteklius, skirtus šiai grupei suteikti specialias apgyvendinimo sąlygas ir paramą.

4.5

Patikimi statistiniai duomenys padės užtikrinti, kad teikiamos paslaugos atitinka jų gavėjų poreikius ir kad išteklių paskirstymas tarp valstybių narių bus vykdomas teisingai ir proporcingai.

4.6

Be to, lyginamasis 25-ių ES valstybių imigracijos įstatymų tyrimas neabejotinai padėtų Europos Komisijai geriau koordinuoti imigracijos politiką ES lygiu. Nepaisant to, kad imigracija yra priskiriama Teisingumo ir vidaus reikalų ramsčiui, jaučiamas vis didėjantis Europos piliečių spaudimas, ypač tose šalyse, kurias paveikė šis žmogiškasis reiškinys, kad minėta problema būtų išsprendžiama ES lygiu. Šio tyrimo tikslas — dirbti siekiant statistinių duomenų suderinimo, kad ES imigracijos politika taptų nuoseklesnė.

4.7

Patikima statistinė informacija ir nelegaliems imigrantams būdingų ypatumų tyrimai padėtų ES valstybėms narėms išanalizuoti pagrindines neteisėtos imigracijos priežastis. Tokie duomenys galėtų apimti socialinę ir ekonominę šių imigrantų padėtį, pagrindinius jų įgūdžius, siekius ir emigravimo priežastis. Šie tyrimai leistų laipsniškai patobulinti apie imigrantus surenkamos informacijos standartus ir jų švietimo bei mokomųjų programų rengimui skirtų išteklių tvarkymą. Formuojant, imigrantų apsaugos politiką labai svarbu rinkti statistinius duomenis, pvz.,apie tai, kiek imigrantų yra informuoti apie galimybę prašyti tarptautinės apsaugos, kiek prašymų gauti vienokį ar kitokį pabėgėlio statusą (4 straipsnis) yra pateikta, patenkinta ar atmesta. Duomenų rinkimą ir jų apdorojimą turėtų kontroliuoti valstybių narių viešosios valdžios institucijos, turinčios naujas pajėgas — žmogiškuosius išteklius, įgūdžius ir priemones.. Jos privalėtų užtikrinti reikalaujamų asmens duomenų konfidencialumą ir rengti kasmetines ataskaitas, kurias pateiktų savo šalies parlamentui. Šios informacijos ir statistinių duomenų palyginimui atlikti reikia bendrų valstybių narių pastangų samdant profesionalius vertėjus žodžiu, kurie galėtų bendrauti su imigrantais, kad išsiaiškintų visą sėkmingam tyrimui reikalingą informaciją. Toks duomenų rinkimas taip pat padėtų valstybėms narėms įgyvendinti atitinkamos politikos kryptis. Pagal pirmiau minėtas programas būtų galima padėti imigrantams integruotis į valstybių narių visuomenes ir panaudoti lėšas, skirtas surinkti duomenims apie imigrantų socialinę padėtį ir kitus kriterijus. Šios statistinės priemonės tokiems subjektams kaip Europos observatorija taip pat padėtų ginti žmogaus teises.

4.8

Reikia taip pat surinkti statistinius duomenis apie sulaikymo ir atviruosius centrus, priimančius nelegalius imigrantus, kad Europos Komisija galėtų pasiūlyti bendrą politiką šiuo klausimu.

4.9

Valstybės narės turėtų bendradarbiauti ir lyginant duomenis apie (legalias ir nelegalias) darbo vietas ir imigrantų aprūpinimą būstu,. Šie duomenys 25-ioms ES valstybėms atskleis tendencijas, galinčias paskatinti vykdyti politiką, kuria būtų siekiama pagerinti imigravusių darbuotojų gyvenimo sąlygas. Tada valstybės narės privalėtų užtikrinti surinktų asmens duomenų konfidencialumą ir įsteigti tarnybas, kurių kompetencijai priklausytų rengti metines ataskaitas šalies parlamentui..

4.10

Statistika taip pat gali būti naudojama rengiant informavimo bei integracijos kampanijas. ES piliečiams imigrantus integruoti galėtų padėti statistiniai duomenys apie imigrantų padėtį ir jų išsilavinimą. Todėl Komitetas ragina Komisiją atkreipti ypatingą dėmesį į socialinių duomenų ir duomenų apie išsilavinimą svarbą.

4.11

Statistiniai duomenys apie priimančiųjų šalių patiriamas išlaidas kontroliuojant, sulaikant, grąžinant ir integruojant imigrantus yra labai svarbūs todėl, kad 25 ES valstybės galėtų padėti sukurti tam tikro pobūdžio fondus ir bendrąją solidarumu grindžiamą imigracijos politiką. Statistiniai duomenys gali padėti geriau įvertinti finansavimo poreikius.

4.12

Komitetas ragina Komisiją įdiegti naujus atvykimo kriterijus, apimančius imigrantų atvykimą oru, žeme ar jūra, siekiant surinkti išsamesnius statistinius duomenis apie nelegalaus atvykimo ir buvimo šalyje prevenciją (5 straipsnis), duomenų šaltinių bei jų kokybės standartų patobulinimą (9 straipsnis).

5.   Tarptautinės apsaugos imigrantams užtikrinimo būtinybė

5.1

Pastaraisiais metais Europa patyrė nelegalių imigrantų antplūdį iš Sacharos regiono ir kitų Afrikos valstybių. Nelegalūs imigrantai ir prieglobsčio prašantys asmenys dažnai yra žmonės, kurie iš savo kilmės šalies pabėgo, norėdami išvengti persekiojimų dėl religijos, rasės, politinių ir kitų priežasčių bei pilietinio karo, bado, skurdo, stichinių nelaimių ir ekonominiais sumetimais. Daugelis iš jų matė savo šeimos narius žudomus, kankinamus ar patiriančius kitus žiaurumus ir (arba) buvo nuo jų atskirti. Tai, ką jie patiria savo klajonių metudažnai juos paverčia traumuotais, pažeidžiamais žmonėmis, kuriems reikalinga apsauga. Kokybiška statistinė informacija apie emigracijos priežastis gali nustatyti imigracijos motyvus, padėti toliau įvertinti ir formuoti politiką dėl prekybos žmonėmis ir prieglobsčio suteikimo.

5.2

Nelegalius imigrantus priimančios šalys ir visi žmonės, kurie su jais dirbs, turi laikytis tarptautinių įsipareigojimų, susijusių su teisės aktais dėl žmogaus teisių, vidaus imigracijos ir pabėgėlių, kad galėtų jiems pasiūlyti apsaugą. Priimančių valstybių saugumo pajėgos (armija ir policija) iš pradžių privalo vykdyti gyvybės gelbėjimo ir pagalbos teikimo operacijas bei taikyti ES būtiniausius priėmimo standartus. Jiems dažnai pasiūloma medicinos pagalba bei pagal galimybes nustatoma nelegalaus imigranto kilmės šalis ir surenkami būtini demografiniai duomenys. Imigrantas turi teisę į informaciją apie tai, kaip pateikti paraišką prieglobsčiui gauti.

5.3

Priimančios šalys turi laikytis tarptautinių žmogaus teisių įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė pasirašydamos tarptautines ir (arba) regionines konvencijas/deklaracijas/sutartis. Europos Sąjunga reikalauja, kad valstybės narės būtų Pabėgėlių konvencijos (1951 m.), Europos konvencijos ir Protokolo dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos (1967 m.), kaip dalies pagrindinės privalomos acquis, šalimis. Svarbiausias dokumentas, padedantis pagrindą konvencijoms, buvo Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1984 m.), kuri apima teisę prašyti prieglobsčio. Pabėgėlių konvencija yra svarbiausia tarptautinių žmogaus teisių sistemos dalis. Vėliau priimtos ir kitos konvencijos: Konvencija prieš kankinimus (1984 m.) ir Vaiko teisių konvencija. (7) Valstybės narės taip pat turėtų laikytis ES direktyvų: EB/9/2003 dėl minimalių prieglobsčio prašytojų normų (8), EB/83/2004 dėl būtiniausio priskyrimo pabėgėliams ir jų statuso normų (9) ir EB/85/2005 dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo procedūrų valstybėse narėse (10).

5.4

Dėl šios priežasties yra labai svarbu, kad priimančiosios valstybės būtų susaistytos šių konvencijų, pirmiausiai siekdamos užtikrinti pagrindinę apsaugą asmenims, prašantiems prieglobsčio, kad jie nebūtų „atmesti“ dar neįvertinus jų paraiškų ir jiems dar nesuteikus humanitarinio, pabėgėlio ar kitokio statuso.

5.5

Su imigracija susijusių sąvokų apibrėžčiųtaikymo valstybėse narėse pagal 2 straipsnį ir 4 straipsnį (abu straipsniai yra iš pirmiau minėto šaltinio) lyginamieji tyrimai yra didelis indėlis užtikrinant tarptautinę imigrantų apsaugą.

2006 m. balandžio 20 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  1–B straipsnis.

(2)  EESRK 2006 1 19 nuomonė dėl Pagrindinių teisių ir teisingumo, pranešėja Brenda King (OL C 2006 3 21).

EESRK 2006 2 14 nuomonė dėl Migracijos srautų valdymo, pranešėja An Le Nouail-Marliere (OL C 88, 2006 4 11).

EESRK 2005 12 14 nuomonė dėl pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl 2007–2013 m. Terorizmo prevencijos, parengties ir padarinių valdymo specialios programos sudarymo pagal Saugumo ir laisvių apsaugos bendrąją programą, pranešėjas Miguel Įngel Cabra de Luna (OL C 65, 2006 3 17).

(3)  Pirmininkaujančios valstybės narės išvadų 30 punktas.

(4)  Straipsnis III-267-5.

(5)  2005 m. birželio 9 d. EESRK nuomonė dėl ES požiūrio į ekonominės migracijos valdymą žaliosios knygos, pranešėjas Luis Miguel Pariza Castańos (OL C 286, 2005 11 17).

(6)  Žr. 5 išnaša, 1.5 punktas.

(7)  Allan Mackey (Vyresnysis teisėjas imigracijos klausimais, JK). Dokumentas pavadintas „Politika tarnaujanti migracijos tikslams ir būtinybė užtikrinti apsaugą prieglobsčio prašantiems asmenims ir pabėgėliams“ buvo pristatytas 2005 m. gruodžio 15-16 d. Maltoje vykusiame TAIEX seminare.

(8)  2001 11 7 EESRK nuomonė dėl pasiūlymo dėl Tarybos direktyvos nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo valstybėse narėse, pranešėjai Dario Mengozzi ir Luis Miguel Pariza (OL C 48, 2002 2 21).

(9)  2002 5 13 EESRK nuomonė dėl pasiūlymo dėl Tarybos direktyvos dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų. Pranešėja An Le Nouail Marliere (OL C 22, 2002 9 17).

(10)  2001 4 6 EESRK nuomonė dėl pasiūlymo Tarybos direktyvos, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse. Pranešėjas Vitor Melicias (OL C 193, 2001 7 10).


8.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 185/35


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Tarybos reglamentą dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje

COM(2005) 649 final — 2005/0259 (CNS)

(2006/C 185/07)

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2006 m. vasario 13 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Pasiūlymo priimti Tarybos reglamentą dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje

Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. kovo 20 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas J. P. Retureau.

426-oje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. balandžio 20–21 d. (balandžio 20 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 133 nariams balsavus už, 3 — prieš ir 3 susilaikius.

1.   Komiteto nuomonės santrauka

1.1

Reglamento projektas yra susijęs su EB steigimo sutarties 65 straipsnyje nagrinėjama sritimi, kurios teisinis pagrindas apibrėžiamas šios sutarties 61 straipsnio c punkte; atsižvelgiant į išlaikymo prievolių ir tarptautinio jų išieškojimo pobūdį, šis reglamento projektas visiškai atitinka proporcingumo ir subsidiarumo principus vertinant jį tiek teisminių institucijų ir nacionalinių teisės sistemų, tiek ieškovų požiūriu.

1.2

Šiame pasiūlyme nagrinėjamas klausimas yra susijęs su šeimos teise ir išlaikymo skolų išieškojimu, o socialinėje plotmėje su masiniu žmonių nuskurdimu. Į šiuos aspektus taip pat reikėtų atsižvelgti.

1.3

Projektas taip pat atitinka suinteresuotų šalių, trečiųjų šalių ir susijusių administracinių struktūrų reikalavimą siekti aiškumo ir teisinio tikrumo; jame taip pat užtikrinama, kad asmeniniai duomenys bus naudojami tik reglamente numatytam ginčui spręsti arba skolininko išlaikymo prievolėms vykdyti.

1.4

Komitetas pritaria šiai Komisijos siūlomai teisės akto iniciatyvai ir palankiai vertina pastangas kurti gerus teisės aktus, iš anksto konsultuotis ir, prieš pateikiant galutinę teisės akto redakciją, atlikti preliminarų poveikio vertinimą; jis taip pat pritaria pasirinktai reglamento formai ir apibrėžtam teisiniam pagrindui ir mano, kad naudinga suvienodinti sritį, kuriai būdingas europinis aspektas, nepaisant tarp nacionalinių teisės sistemų išliksiančių skirtumų.

1.5

Tik nedaugelis valstybių narių ratifikavo Hagos konvenciją dėl išlaikymo pareigoms taikytinos teisės, tačiau dauguma (17 iš 25) ratifikavo konvenciją dėl sprendimų vykdymo šioje srityje. Tačiau turint omenyje abejones ir galimybę, kad vienos valstybės viešosios tvarkos nuostatos a priori gali prieštarauti kitos valstybės sprendimui, nepaisant to, kad jį priėmė kita konvenciją pasirašiusi valstybė, tokį sprendimą įgyvendinti gali būti neįmanoma. Tokia padėtis sukuria laisvo teismo sprendimų judėjimo Bendrijos erdvėje kliūtis, kurias reikėtų panaikinti.

1.6

Komitetas ragina Tarybą priimti siūlomą reglamentą, kuriuo bus užtikrintas teisinis tikrumas ir numatytos praktinės vykdymo priemonės išlaikymo kreditoriams, kurios galios tarptautiniu mastu ir atsižvelgiant į Europos žmonių interesus.

1.7

Galiausiai Komitetas ragina Jungtinės Karalystės ir Airijos vyriausybes apsvarstyti galimybę prisijungti prie šio reglamento (opt in) ir kviečia Danijos vyriausybę palengvinti sprendimų dėl išlaikymo išmokų vykdymą remiantis šios šalies jau ratifikuota Hagos konvencija dėl išlaikymo pareigų vykdymo ir šiam tikslui pasiekti numatyti ad hoc bendradarbiavimą su kitomis valstybėmis narėmis, jeigu bus pateiktas tokio pobūdžio prašymas.

2.   Komisijos pasiūlymas

2.1   Pasiūlymo pagrindimas, tarptautinis aspektas

2.1.1

2000 m. lapkričio 30 d. priimtoje sprendimų civilinėse bylose abipusio pripažinimo programoje reikalaujama panaikinti exequatur procedūrą išlaikymo išmokoms, kuri turi būti taikoma remiantis Briuselio I reglamentu (1) dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Šioje programoje taip pat numatoma būtinybė vienodinant procedūras nustatyti ir tam tikras bendras procedūrines taisykles ir siekti, kad valstybėje narėje, kurios prašoma pripažinti kitoje valstybėje narėje paskelbtą teismo sprendimą vykdymo procedūra, pavyzdžiui, nustatant skolininko turimą turtą, būtų kuo veiksmingesnė.

2.1.2

Abipusis pripažinimas turėtų vykti bendradarbiaujant valstybių narių teisminėms institucijoms ir suvienodinant kolizines teisės normas.

2.1.3

Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijoje buvo pasirengta galiojančių konvencijų atnaujinimui ir, Komisijos manymu, Bendrijos ir tarptautiniai veiksmai padeda to pasiekti; Hagos iniciatyva suteiks galimybę ateityje plėtoti bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis ir pasiektus rezultatus vėliau perkelti į Europos Sąjungos teisę.

2.2   Pasiūlymo priimti reglamentą tikslai

2.2.1

Pasiūlymu priimti reglamentą siekiama panaikinti visas kliūtis, kurios trukdo vienoje ES valstybėje narėje gyvenantiems išlaikymo kreditoriams išieškoti išlaikymo išmokas kitoje valstybėje narėje.

2.2.2

Kreditoriams turi būti suteikta galimybė nemokamai gauti Europos teisingumo erdvėje tiesiogiai vykdomą raštą, kuriuo remiantis būtų įmanoma reguliariai išieškoti mokėtinas sumas.

2.2.3

Toks išskirtinis ir aiškius tikslus nustatantis teisės aktas, apimantis visas su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose susijusias sritis, yra būtinas, kadangi iki šiol nėra vieningo šios srities reglamentavimo. Išlaikymo išmokų ir išlaikymo kreditorių sąvokos įvairiose šalyse yra skirtingai aiškinamos, todėl vykdant sprendimus gali atsirasti prieštaravimų, išplaukiančių iš 1973 m. Hagos konvencijos (26 straipsnis), kuri kol kas turi viršenybę prieš Bendrijos teisę, išlygų; siūloma panaikinti šią Briuselio I reglamento 71 straipsnyje numatytą išimtį ir parengti išlaikymo išmokų išieškojimo ad hoc priemonę.

2.3   Siūlomo reglamento turinys

2.3.1

Kolizinių teisės normų suvienodinimas; suvienodinus taikytiną teisę nustatančias taisykles būtų lengviau vykdyti sprendimą, kuris paskelbiamas atsižvelgiant į pakankamą ir neginčijamą kreditoriaus ir skolininko šeiminį ryšį.

2.3.2

Pripažinimas ir tiesiogiai vykdytino sprendimo pobūdis visoje Europos Sąjungos teritorijoje.

2.3.3

Valstybė, kurioje gyvena skolininkas, turi numatyti konkrečias sprendimo vykdymo priemones, tarp jų sudaryti sąlygas gauti informaciją apie skolininko finansinę padėtį ir įgyvendinti teisines priemones, sudarysiančias sąlygas tiesiogiai išskaičiuoti išmokas iš atlyginimo ir banko sąskaitų.

2.3.4

Ypatingas dėmesys skiriamas išlaikymo išmokų išieškojimui; stiprinamas teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose (reglamento priede pateikiami suvienodintų formų pavyzdžiai).

3.   Bendrosios pastabos

3.1

Komitetas pasiūlymą priimti reglamentą dėl tarptautinio išlaikymo skolų išieškojimo vertina kaip reikalingą ir tinkamą. Kaip lex specialis šis reglamentas turi viršenybę prieš teisinio bendradarbiavimo civilinėse bylose bendrąsias nuostatas, juo įtvirtinama Bendrijos teisės viršenybė srityje, kuri iki šiol, valstybių sprendimu, nebuvo reglamentuota, tačiau nepakeičia valstybių narių teisės.

3.2

Numatyta skolininko turto nustatymo ir išmokų išskaičiavimo tvarka užtikrina teisę į privatumą ir asmens duomenų konfidencialumą. Tačiau skolininkas privalo informuoti kreditorių ir kilmės šalies teismą pasikeitus jo darbdaviui arba banko sąskaitai.

3.3

Šiame reglamente numatomi išieškojimo būdai išlaikymo išmokų kreditoriams ir atsižvelgiama į skolininko teisę užginčyti skolos išieškojimą arba pateikti prašymą kilmės šalies teismui peržiūrėti sprendimą dėl išieškomos sumos dydžio; pateikus prašymą peržiūrėti sprendimą, vykdymo procedūra sustabdoma.

3.4

Sprendimo vykdymą reglamentuoja vykdymo valstybės įstatymai neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje sprendimas buvo priimtas.

3.5

Išankstinis žaliosios knygos (2) paskelbimas, konsultacijų rengimas ir ekspertų posėdžiai, taip pat padėties analizė kiekvienoje valstybėje narėje leido parengti nuoseklų, aiškų, taikymo požiūriu gerai parengtą pasiūlymą, kuriuo turėtų būti panaikinamos nuolatinės kliūtys, trukdančios išieškoti išlaikymo išmokų kitoje valstybėje.

4.   Specialiosios pastabos

4.1   3 straipsnis

Komitetas mano, kad pirmuoju teismo jurisdikcijos nustatymo kriterijumi turi būti skolininko nuolatinė gyvenamoji vieta, todėl siūlo vietomis sukeisti a ir b punktus.

4.2   15 straipsnis

Komiteto nuomone, kreditorius visada turi turėti galimybę pasinaudoti įstatymuose įtvirtinta savo teise ir todėl negalima taikyti kitų šiai teisei prieštaraujančių teisės aktų, išskyrus labai svarbiais šiame reglamente numatytais viešosios tvarkos klausimais.

4.3   35 straipsnis

Komitetas mano, kad banko sąskaitos įšaldymo vykdomasis raštas negali būti taikomas visoms sąskaitos lėšoms, o tik išlaikymo prievolės įvykdymui reikalingai sumai, kitaip sąskaitos turėtojui neribotą laiką būtų neleidžiama naudotis pragyvenimui reikalingomis lėšomis, kol bus priimtas sprendimas iš esmės (o tai kai kuriuose teismuose gali užtrukti keletą mėnesių ir akivaizdžiai prieštarautų siekiamam tikslui).

2006 m. balandžio 20 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  Reglamentas EB 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo.

(2)  COM(2004) 254 final


8.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 185/37


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl teisių į papildomą pensiją perkėlimo gerinimo

COM(2005) 507 final — 2005/0214 (COD)

(2006/C 185/08)

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2005 m. gruodžio 15 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl teisių į papildomą pensiją perkėlimo gerinimo

Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. kovo 20 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėja Ursula Engelen-Kefer.

426-oje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. balandžio 20–21 d. (balandžio 20 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 103 nariams balsavus už, 19 - prieš ir 11 susilaikius.

1.   Komiteto išvados ir rekomendacijos

1.1

EESRK teigiamai vertina Komisijos pasiūlytus tikslus ir remia juos, tačiau skirtingai vertina priemones šiems tikslams pasiekti.

1.2

Ypač abejojama, ar leidžiančios nukrypti nuostatos ir išimtys padės pasiekti užsibrėžtų tikslų. Tai yra susiję, pirma, su teisių perdavimo išimtimis, antra, su ilgu pereinamuoju laikotarpiu neatšaukiamų teisių įgijimo reikalavimams sumažinti.

1.3

Tačiau tikslas palengvinti judumą ir veiksmingai papildomai užtikrinti pajamas senatvėje galės būti pasiektas tik tada, kai bus suderintos skirtingos valstybių narių mokesčių sistemos.

1.4

Todėl tobulinant pasiūlymą dėl direktyvos turėtų būti atsižvelgta į toliau pateiktus aspektus.

Siekiant sumažinti darbuotojų judumo kliūtis, būtina turėti plačiai suderintą teisių į papildomą pensiją įgijimo ir perkėlimo sistemą. Tuo tikslu būtina tinkamai įvertinti jos poveikį skirtingoms valstybių narių papildomo pensinio draudimo sistemoms ir galimas didesnes su papildomo pensinio draudimo sistemomis susijusias išlaidas.

Reikalingas ir pageidautinas darbdavių finansinis indėlis kuriant papildomą pensinį aprūpinimą. Todėl, siekiant išvengti neigiamo poveikio, būtina numatyti pereinamojo laikotarpio nuostatas, kurios darbdaviams suteiktų galimybę laipsniškai prisitaikyti prie papildomo pensinio aprūpinimo sistemos.

Kad būtų atsižvelgta į pagrindinius direktyvos tikslus, reikia nustatyti kiek įmanoma trumpesnį įgyvendinimo laikotarpį ir įvertinti faktinius nacionalinius poreikius.

Taip pat turėtų būti apsvarstyta bendro tam tikrų įgyvendinimo būdų panaikinimo neribotam laikui galimybė.

Veikla, kuria siekiama sumažinti judumo kliūtis papildomo pensinio draudimo sistemų srityje, taip pat turi būti vystoma šių sistemų apmokestinimo sferoje.

2.   Įžanga

2005 m. spalio 20 d. ES Komisija pateikė pasiūlymą priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl teisių į papildomą pensiją perkėlimo gerinimo. Ji grindžia savo pasiūlymą teiginiu, kad dėl didėjančios papildomo pensinio draudimo sistemų svarbos senatvės pensijoms būtina pašalinti judumo kliūtis. Turėtų būti pašalintos kliūtys, trukdančios pakeisti darbo vietą tiek persikeliant iš vienos valstybės narės į kitą, tiek toje pačioje valstybėje narėje.

2.1

Toliau Komisija išvardija kliūtis, kurias būtina pašalinti:

teisių į pensiją įgijimo sąlygos,

nuostatos dėl neįsigaliojusių teisių į pensiją išsaugojimo,

teisių perkėlimo reglamentavimas.

Be to, Komisijos nuomone, judumas galėtų išaugti, jei darbuotojai būtų (geriau) informuojami, kokią įtaką darbovietės keitimas daro teisėms į papildomą pensiją.

2.2

Komisija mano, kad pasiūlymas yra ilgalaikio keitimosi informacija ir patirtimi Europos lygiu rezultatas. Derybos dėl susitarimo tarp socialinių partnerių nebuvo pradėtos dėl labai skirtingo požiūrio į Bendrijos veiksmų tikslą ir priemones.

2.3

Pagal EB sutarties 42 ir 94 straipsnius Komisija ketina šiuo pasiūlymu įtvirtinti bendruosius atitinkamų teisės aktų kūrimo valstybėse narėse principus. Juo taip pat turėtų būti užtikrinama, kad įmonių padaliniams kitoje valstybėje narėje nekils kliūčių įdarbinti kvalifikuotus darbuotojus, kadangi pagal papildomo pensinio draudimo sistemų taisykles šie darbuotojai yra įsipareigoję su kitomis įmonėmis.

2.4

Komisija savo sprendimą priimti direktyvą grindžia tuo, kad tik taip, atsižvelgiant į nacionalinius papildomo pensinio draudimo sistemos ypatumus, įmanoma užtikrinti būtinų darbuotojų laisvo judėjimo teisių ir būtino nacionalinių įstatymų leidėjų lankstumo perkeliant teisės aktą pusiausvyrą.

3.   Pagrindinės pasiūlymo nuostatos

3.1

Direktyvoje apibrėžiamos reglamentavimo srityje taikomos sąvokos pagal Direktyvoje 98/49/EB pateiktas apibrėžtis.

3.2

Pasiūlyme įtvirtintas principas, nustatantis, kad įmokos, kurias į papildomo pensinio draudimo sistemą darbuotojo vardu sumokėjo darbuotojas arba darbdavys, nutraukus darbo santykius negali būti prarandamos ir tuo atveju, jei šios įmokos dar nesuteikia teisės vėliau gauti pensiją. Todėl būtina užtikrinti, kad sumokėtos įmokos būtų išmokamos arba perkeliamos.

3.3

Komisijos nuomone, siekiant, kad darbovietę pakeitę jauni darbuotojai neprarastų teisių į pensiją, minimalus amžius, nuo kurio gali būti įgyjamos teisės į papildomą pensiją, valstybėse narėse neturi viršyti 21 metų.

Be to, laukimo laikas, t. y. laikotarpis, kuris turi praeiti nuo darbo santykių pradžios iki momento, kai darbuotojas galės tapti papildomo pensinio draudimo sistemos nariu, turėtų būti ne ilgesnis kaip vieneri metai.

Vadinamasis neatšaukiamų teisių į pensiją įgijimo laikotarpis, t. y. laikotarpis, kuris turi praeiti nuo įmokų mokėjimo pradžios iki momento, kai dėl sumokėtų įmokų yra įgyjamos teisės, turi būti ne ilgesnis kaip dveji metai.

3.4

Komisijos nuomone, būtina numatyti galimybę tinkamai pakoreguoti dar neįsigaliojusias teises į pensijų išmokas valstybėms narėms paliekant teisę spręsti, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis tai turėtų būti atliekama. Be to, darbuotojui keičiant darbovietę ir turint teisę į nedideles išmokų sumas, papildomo pensinio draudimo sistemoje turėtų būti numatyta galimybė ne tik pervesti, bet ir kompensuoti sumokėtas įmokas, jeigu jų dydis neviršija tam tikros (valstybių narių nustatytos) ribinės vertės.

3.5

Siekiant skatinti judumą ir sumažinti dėl darbovietės pakeitimo atsiradusias neigiamas pasekmes, turi būti palengvintas teisių, įgytų vienos darbovietės papildomo pensinio draudimo sistemoje, perkėlimas į naujosios darbovietės papildomo pensinio draudimo sistemą. Taip pat svarbu, kad perkeliant teises, pvz., dėl skirtingų skaičiavimo metodų arba per didelių taikomų mokesčių, darbuotojas nepatirtų finansinių nuostolių.

3.6

Darbuotojui turi būti suteikta teisė nuspręsti, ar jis nori pervesti sumokėtas įmokas, ar palikti jas ankstesnėje pensijų kaupimo bendrovėje.

3.7

Pasiūlyme taip pat numatoma, kad darbuotojams turi būti suteikta galimybė pateikus prašymą per nustatytą laiką gauti informaciją apie tai, kokį poveikį teisėms į papildomą pensiją turėtų darbovietės pakeitimas.

3.8   Įgyvendinimas

Direktyva turi būti įgyvendinta valstybėse narėse ne vėliau kaip iki 2008 m. liepos 1 d.

Valstybės narės, siekdamos iki dvejų metų sumažinti neatšaukiamų teisių į pensiją įgijimo laikotarpį, gali pasinaudoti papildomu 60 mėnesių laikotarpiu (skaičiuojant nuo 2008 m. liepos 1 d.). Papildomo laikotarpio reikalingumas turi būti aiškiai pagrįstas.

3.9

Be to, paramos fondams ir įmonėms, kaupiančioms lėšas pensijoms, ir einamosiomis įmokomis finansuojamoms pensinio draudimo sistemoms neribotą laiką netaikoma teisių perkėlimo galimybė. Komisijai būtina pranešti tikslias priežastis. Konkreti valstybė narė turi pranešti, kokių priemonių buvo imtasi arba kokios priemonės yra numatytos, kad būtų užtikrinta perkėlimo galimybė. Ne vėliau kaip iki 2008 m. turi būti patikrinta, ar būtinos tolesnės priemonės perkėlimui šiose sistemose gerinti.

4.   Bendrasis vertinimas

4.1

Kadangi socialinių partnerių požiūriai į Europos teisės akto taikymo sritį ir pagrindines nuostatas per daug skiriasi, nebuvo pasinaudota EB sutarties 139 straipsnyje numatyta susitarimo tarp socialinių partnerių galimybe.

4.2

Tačiau Europos profesinių sąjungų konfederacija (EPSK), Europos pramonininkų ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE) ir Įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis preambulėje pripažino, kad būtina diegti naujoves profesinėse socialinės apsaugos sistemose stengiantis jas pritaikyti prie esamų sąlygų ir ypač užtikrinti teisių į pensiją perkėlimą.

4.3

Jame išreiškiamas bendras ketinimas iš esmės įvertinti būtinybę suvienodinti teisių į papildomą pensiją įgijimo ir išsaugojimo teisinį pagrindą. Nors terminuotų darbo sutarčių ir laisvo darbuotojų judėjimo sąlygos skiriasi, tačiau susitariančios šalys pripažįsta, kad darbo sąlygos kinta, o tai lemia būtinybę pritaikyti profesines socialinės apsaugos sistemas.

4.4

Beje, tai taip pat patvirtina, koks svarbus vaidmuo tenka socialiniams partneriams daugelyje valstybių narių kuriant papildomo pensinio draudimo sistemas. Komisijos ketinimas parengti direktyvą yra tikslingas, kadangi socialinių partnerių priemonės taikomos (turi būti taikomos) nacionaliniu lygiu.

4.4.1

Išsamios papildomų pensijų sistemų nuostatos turėtų būti nustatomos valstybių narių lygiu taip pat sudarant kolektyvines socialinių partnerių sutartis. Europos lygiu priimamose teisių įgijimo sąlygų taisyklėse turėtų būti nustatyti principai ir nurodytos nacionalinių priemonių gairės paliekant socialiniams partneriams pakankamai laisvės vesti kolektyvines derybas.

4.4.2

Pakeisti direktyvos 4 straipsnį taip: „Jeigu yra teisių įgijimo sąlygų, pavyzdžiui, minimalus amžius, laukimo ir (arba) neatšaukiamų teisių įgijimo laikotarpis, šios sąlygos turi būti teisingos ir objektyviai pagrįstos (ir nediskriminuojančios)“.

4.5

Darbovietės pakeitimas gali turėti neigimą poveikį teisių į papildomą pensiją įgijimui ir išmokų dydžiui.

Nuo to ypač priklauso darbuotojų sprendimas keisti darbovietę ar jos nekeisti, net jeigu šį sprendimą lemia daug kitų veiksnių.

4.6

Visų pirma dėl demografinės kaitos gyvenimo kokybei užtikrinti ateityje nepakaks vien tik privalomojo pensinio draudimo išmokų netgi tose valstybėse narėse, kuriose privalomojo pensinio draudimo išmokos yra pagrindinis pajamų šaltinis senatvėje. Todėl nuolat didėja papildomo pensinio draudimo sistemų reikšmė, nepaisant to, kad demografinė kaita taip pat gali neigiamai veikti šias sistemas.

4.7

Pripažįstant pagrindinį Europos vidaus rinkos tikslą užtikrinti laisvą asmenų judėjimą ir atsižvelgiant į būtinybę gerinti papildomų pensijų sistemų bendrąsias sąlygas, teigiamai vertintinas Komisijos siekis mažinti kliūtis judumui papildomo pensinio draudimo sistemų srityje.

4.8

Be to, pagal EB sutarties 40 straipsnį Taryba „leidžia direktyvas arba priima reglamentus, nustatančius priemones, reikalingas … darbuotojų judėjimo laisvei įgyvendinti“. Šiuo požiūriu 40 straipsnis dar labiau sustiprina 42 straipsnyje nurodytą pagrindą pasiūlymui rengti.

4.9

Taip pat svarbu mažinti kliūtis, trukdančias judumui, siekiant pagrindinio Lisabonos strategijos tikslo — kuriant žinių visuomenę stiprinti Europos ekonominę erdvę. Žinių visuomenė yra visuomenės raidos prielaida ir kartu svarbiausias produktyvumo veiksnys. Ji remiasi naujovėmis ir piliečių idėjų gausa. Norint ją stiprinti, būtina nuolat keistis žiniomis ir patirtimi. Siekiant šių tikslų, darbuotojų judumas gali būti svarus įnašas. Be to, socialinės sanglaudos užtikrinimas taip pat yra Lisabonos strategijos dalis. Todėl ir šiuo atžvilgiu Komisijos pasiūlyto direktyvos projekto tikslai yra remtini.

4.10

Be to, reikia pažymėti, kad jau 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamente Nr. 1408/71/EEB dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, buvo sprendžiamas klausimas, kaip išvengti neigiamo poveikio (taip pat ir) pensinio aprūpinimo srityje. Viena pirmųjų socialinės politikos priemonių turėtų būti laisvo judėjimo kliūčių arba neigiamo jų poveikio mažinimas. Šiuo požiūriu Komisijos pasiūlymas yra nuosekli šios politikos tąsa visų pirma atsižvelgiant į tai, kad pensinio aprūpinimo sistema turi reglamentavimo spragų, kurios turi būti užpildytos dėl didėjančios šių sistemų svarbos gyvenimo kokybės užtikrinimui.

4.11

Europos Komisijos paskelbti Europos darbuotojų judumo metai (2006 m.) iš tiesų leis laiku imtis priemonių, kuriomis siekiama mažinti judumo kliūtis.

4.12

Valstybės narės turi skirtingas papildomo pensinio draudimo sistemas, todėl savaime suprantama, kad tik sukūrus bendrą Europos sistemą gali būti laipsniškai suderintos šios skirtingos sistemos siekiant palengvinti perėjimą iš vienos papildomo pensinio draudimo sistemos į kitą.

4.13

Tokią sistemą galima nustatyti Europos lygiu, o norint užtikrinti vienodas gyvenimo ir darbo sąlygas būtų nelabai tikslinga, viena vertus, siekti geresnio derinimo tuomet, kai pereinama iš vienos valstybės sistemos į kitos valstybės sistemą, o, kita vertus, neskirti dėmesio perėjimui toje pačioje valstybėje. Todėl, atrodo, yra tikslinga pritarti Komisijos požiūriui šalinti tiek tarpvalstybines kliūtis, tiek valstybės vidaus darbuotojų judumo kliūtis.

4.14

Vis dėlto direktyvos projekte nėra vienos svarbios reglamentavimo srities, būtent papildomo pensinio draudimo sistemų apmokestinimo suvienodinimo, o skirtingas apmokestinimas valstybėse narėse yra esminė judumo kliūtis, kadangi darbuotojai gali būti du kartus apmokestinti (apmokestinant įmokas ir išmokas). Taip yra dėl to, kad apmokestinimo įtraukimui turėtų vieningai pritarti Taryba, o tai kelia pavojų, kad tokia direktyva bus blokuojama. Todėl Komisija siekė apmokestinimo klausimą spręsti 2001 m. balandžio 19 d. Komunikate ir prieš kai kurias valstybes nares šiuo metu yra pradėjusi procedūrą dėl įsipareigojimų nevykdymo. Komitetas mano, kad šie Komisijos veiksmai yra būtini norint pasiekti tikslą — geresnį teisių į papildomą pensiją perkeliamumą.

5.   Dėl kai kurių normų

5.1

Aišku, kad ilgas laukimo laikas, ilgas neatšaukiamų teisių į pensiją įgijimo laikotarpis ir didelis minimalus pensinis amžius gali neigiamai veikti sprendimą pakeisti darbovietę.

Todėl Komisijos siūlymas mažinti ne tik laukimo laiką, bet ir minimalų pensinį amžių bei neatšaukiamų teisių į pensiją įgijimo laikotarpį yra nukreiptas tinkama linkme. Šiuo atžvilgiu pasirinktas priemones būtų galima laikyti pirmuoju žingsniu siekiant visiškai panaikinti šias su pensijomis susijusias kliūtis.

5.2

Tačiau būtina taip pat atkreipti dėmesį į poveikį, kurį pasiūlyti teisės aktai galėtų turėti visų pirma darbdavių finansuojamo, savanoriško papildomo pensinio draudimo sistemoms. Taigi būtina taip pat atsižvelgti į nuogąstavimus, kad šios priemonės galėtų lemti didesnes finansines išlaidas. Tai galėtų turėti neigiamos įtakos sprendimui toliau išsaugoti tokias sistemas.

5.3

Savanoriškas finansinis darbdavio įsipareigojimas yra svarbi personalo politikos priemonė. Laikantis požiūrio „konkurencija dėl geriausių protų“, net ir vykstant demografinei kaitai bei didėjant specialistų poreikiui, darbdaviams galėtų būti naudinga iš karto ar po neilgo darbo laikotarpio suteikti teises į pensiją. Be to, papildomas draudimas yra tik viena iš daugelio personalo politikos priemonių, o draudimo pobūdžiui visada skiriamas pagrindinis dėmesys. Antra vertus, ilgesnis laukimo ir neatšaukiamų teisių įgijimo laikotarpis atlygina už darbuotojų lojalumą įmonei, o tai lemia ilgesnį darbo įmonėje laikotarpį.

5.4

Apskritai, būtina atsižvelgti į tai, kad valstybėse narėse skiriasi santykis tarp papildomo pensinio draudimo sistemų, kai įmokas moka (tik) darbdavys, ir tokių, kai įmokas moka darbuotojas. Siekiant įvertinti šiuos skirtumus, būtų galima valstybėms narėms numatyti diferencijavimo galimybę.

5.5

Turi būti aiškiai pabrėžtas Komisijos siūlymas pašalinti konkurencijos kliūtis įmonėms, norinčioms kurti filialus kitose ES valstybėse narėse, nes ilgi laikotarpiai ir didelis minimalus pensinis amžius varžo darbuotojus ir todėl kliudo judumui.

5.6

Komisija tai pat atsižvelgia į poreikį laipsniškai pritaikyti teisės aktus suteikdama galimybę teisės akto dėl teisių į pensiją įgijimo laikotarpio įgyvendinimui taikyti ilgesnį įgyvendinimo terminą.

5.7

Kalbant apie dar neįsigaliojusių teisių į pensiją išsaugojimą, yra akivaizdu, kad dėl įpareigojimo pritaikyti normas galėtų didėti papildomo pensinio draudimo sistemų finansinės sąnaudos.

Antra vertus, tai visų pirma priklauso nuo prisiimto įsipareigojimo rūšies. Jei kalbama apie įsipareigojimą mokėti įmokas, dar neįsigaliojusių teisių koregavimas nėra tikslingas, kadangi sukaupto kapitalo vertė priklauso nuo kapitalo rinkų raidos ir pajamų. Tačiau vėliau tai, žinoma, galėtų turėti neigiamos įtakos tam tikroms išmokų programoms, nes nebebus mokamos įmokos.

5.8

Atrodo, kad būtina koreguoti papildomo pensinio draudimo paskirtį tinkamai papildyti teises į pensiją iš privalomojo pensinio draudimo sistemos. Žinoma, iki šiol pasiūlyme pateikta formuluotė nepakankamai įpareigoja valstybes nares įgyvendinti priemones, o 7 konstatuojamoje dalyje pateikti pavyzdžiai vertintini tik kaip paskatos. Be to, neaišku, ar ištikimybė įmonei, lemianti skirtingą koregavimą, arba įsipareigojimas koreguoti išmokas, o ne teises, atitinka Komisijos požiūrį į „teisingą“ koregavimą.

5.9

Galimybė ne perkelti, o kompensuoti teises, kurios neviršija tam tikros valstybės numatyta tvarka nustatytos ribinės vertės, atrodo, yra teisinga.

5.10

Žinoma, tik papildomo pensinio draudimo sistema turi nuspręsti, ar įmoka bus išmokama ar paliekama. Tačiau įmoka, pagal bendruosius teisės aktus įvertinta kaip maža, kai kuriems darbuotojams senatvėje taip pat gali būti svarbus papildomų pajamų šaltinis. Todėl kompensacija, išmokėta darbuotojui neprašant, gali jam trukdyti pakeisti darbovietę.

5.11

EESRK pritaria Komisijos pasiūlymo dėl teisių į papildomą pensiją perkėlimo tikslams. EESRK ypač palankiai vertina tai, kad Komisija neapsiriboja tik pasiūlymais, skirtais teisių į papildomą pensiją perkėlimui pagerinti, tačiau, vadovaudamasi visapusiu požiūriu, siekia panaikinti judumo kliūtis papildomo pensinio draudimo sistemose.

5.12

Ypač teigiamai vertintina Komisijos nuomonė, kad pagal pervedimą reglamentuojančias taisykles darbuotojas dėl atliekamo pervedimo negali patirti finansinių nuostolių. Tai padeda siekti direktyvoje nustatyto tikslo. Tik tuomet, jei pervedimą bus galima atlikti nesukeliant finansinių nuostolių darbuotojui, iškilus abejonėms, jis pasirinks pervedimą ir atitinkamai pakeis darbovietę.

5.13

Kalbant apie specialias nuostatas, sugriežtinančias reikalavimą teikti informaciją, taip pat pabrėžtina, kad konkretūs pasiūlymai gali padėti pasiekti šios direktyvos tikslą, nors ir būtina atsižvelgti į tai, kad, numatant šiuos įpareigojimus, reikia įvertinti konkrečias įmonių, visų pirma mažų įmonių, galimybes.

5.14

Vis dėlto kritikuotina tai, kad 6 straipsnio 1 dalis kartu su 3 straipsnio f punkte pateikta apibrėžtimi galėtų būti aiškinami taip, kad tik darbuotojai, savo pačių sprendimu keičiantys darbovietę, turi teisę į savo papildomos pensijos pervedimą. Iš darbo atleidžiamas darbuotojas tokiu atveju patektų į gerokai nepalankesnę padėtį. Todėl, atsižvelgiant į būtiną tikslą, atrodo, kad, siekiant apsaugoti nuo skurdo senatvėje, tikslinga į 3 straipsnio 1 dalies taikymo sritį įtraukti visus darbovietės keitimo būdus.

5.15

Be to, siekti pagrindinio direktyvos tikslo galėtų trukdyti tai, kad tam tikroms papildomo pensinio draudimo sistemoms iš esmės gali būti netaikoma teisių perkėlimo galimybė. Nors valstybės narės privalo informuoti Komisiją, kokių priemonių jos imasi tam, kad įtrauktų ir šias sistemas, tačiau, atsižvelgiant į jau ilgą laiką vykstančias diskusijas ir neatidėliotiną būtinybę sukurti stabilų antrąjį pensinio aprūpinimo sistemos ramstį, atrodo, vien to nepakanka. Kita vertus, tik nustačius atitinkamus pereinamuosius laikotarpius, reikalingus dėl valstybių narių sistemų skirtumų, galima tikėtis pritarimo Komisijos pasiūlymams. Todėl galėtų būti numatyti konkretūs terminai ir reikalavimai.

2006 m. balandžio 20 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonės

PRIEDAS

Šis pakeitimas, gavęs daugiau nei ketvirtadalį atiduotų balsų, diskusijų metu buvo atmestas:

4.10 punktas

Po 4.10 punkto įrašyti naują punktą.

4.10.1   Pasiūlymas direktyvą pagrįsti pensijos perkėlimo keičiant darbovietę principu ne visada pateisinamas. Geriau būtų užtikrinti galimybę pasinaudoti visomis įgytomis teisėmis į pensiją, kaip tai numatyta Reglamente Nr. 1408/71/EEB dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo.

Paaiškinimas

Kai reikia suderinti skirtingas pensijų ir papildomų pensijų sistemas, praktiškiau tai daryti taikant vienodus principus.

Balsavimo rezultatai

Už 49

Prieš 54

Susilaikė 19


8.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 185/42


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą dėl Europos kultūrų dialogo metų (2008 m.)

COM(2005) 467 final — 2005/0203 (COD)

(2006/C 185/09)

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2005 m. lapkričio 16 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą dėl Europos kultūrų dialogo metų (2008 m.)

Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m.kovo 20 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėja Ágnes Cser.

426-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. balandžio 20–21 d. (balandžio 20 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 79 nariams balsavus už, 39 - prieš ir 10 susilaikius.

1.   Svarbiausios Komisijos dokumento nuostatos

Komisijos pateikto pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą (COM(2005) 467 final) tikslas — 2008 m. paskelbti „Europos kultūrų dialogo metais“.

Šis pasiūlymas yra Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos pasiūlytos strategijos dalis, kuria, paskelbiant Europos metus, prisidedama prie Europos pilietiškumo kūrimo siekiant įgyvendinti pagrindinius bendrus strateginius tikslus, Bendrijos lygiu pripažįstant ir įtvirtinant žmogaus teises, skatinant nacionalinį, regioninį ir vietinį bendradarbiavimą.

Kultūrų dialogą reikėtų vertinti kaip priemonę, galinčią padėti įgyvendinti daugelį ES svarbių strateginių tikslų. Dialogas skatinamas ne vien tik bendradarbiaujant nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu visoje Europos Sąjungoje, bet taip pat vykdant Europos kaimynystės politiką, tarp skirtingų socialinių, ekonominių ir profesinių grupių, o taip pat tarp piliečių.

1.1   Bendrieji pasiūlymo tikslai

Šis pasiūlymas turi tokius bendruosius tikslus:

Skatinti kultūrų dialogą, kuris Europos Sąjungos piliečiams ir visiems joje nuolatos ar laikinai gyvenantiems asmenims suteiktų galimybę įgyti žinių, kvalifikacijų bei įgūdžių, kurie jiems leistų prisitaikyti prie atviresnės, tačiau kartu sudėtingesnės aplinkos bei įveikti kylančius sunkumus, kad ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje būtų galima pasinaudoti įvairialypės ir aktyvios visuomenės teikiamomis galimybėmis.

Taip pat būtina atkreipti Europos piliečių ir visų Europos Sąjungoje gyvenančių asmenų dėmesį į būtinybę kurti aktyvų ir atvirą pasauliui Europos pilietiškumą, grindžiamą kultūrų įvairove bei Europos Sąjungos bendromis vertybėmis — žmogaus orumu, laisve, lygybe, nediskriminavimu, solidarumu, demokratijos ir teisinės valstybės principais bei pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises.

1.2   Konkretūs pasiūlymo tikslai

Konkretūs pasiūlymo dėl Kultūrų dialogo metų tikslai yra šie:

padidinti kultūrinį dialogą skatinančių Bendrijos programų ir priemonių viešumą;

atskleisti skirtingo paveldo reikšmę mūsų gyvenimo būdui; Europos piliečius ir kitus Europos Sąjungos gyventojus, ypač jaunimą, informuoti apie būtinybę ieškoti būdų, kaip per kultūrų dialogą įtvirtinti aktyvų ir atvirą pasauliui Europos pilietiškumą, grindžiamą kultūrų įvairove Europos Sąjungos bendromis vertybėmis;

remti naujoves ir horizontalios bei tarpšakinės dimensijos taikymą iniciatyvoms, skatinančioms kultūrų dialogą, ypač tarp jaunų žmonių.

2.   Bendrosios pastabos

2.1

Komitetas palankiai vertina tai, kad sprendime priimti pasiūlymą sąvoka „aktyvus Europos pilietiškumas“ taikoma ne tik Europos Sąjungos piliečiams, kaip apibrėžta Europos bendrijos steigimo sutarties 17 straipsnyje, bet ir visiems Europos Sąjungoje nuolatos ar laikinai gyvenantiems asmenims.

2.2

Komitetas džiaugiasi, kad pasiūlyme priimti sprendimą siekiama per kultūrų dialogą stiprinti bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis.

2.3

Komitetas pritaria, kad kultūrų dialogas būtų vertinamas kaip bendradarbiavimo priemonė, galinti, kuriant partnerystės ryšius, įtvirtinti stabilumą ir demokratiją Europos Sąjungoje ir už jos ribų.

2.4

Komitetas teigiamai vertina, kad pasiūlyme priimti sprendimą skatinamas ir net stiprinamas veiksmų ir programų, skirtų įgyvendinti bendras Europos institucijų strategijas, suderinamumas ir koordinavimas. Iš tiesų, dėl kultūrinių skirtumų Bendrijos, nacionalinių, regionų ir vietos įvairių institucijų veikla ir bendradarbiavimas yra nevieningi, nesuderinti ir skirtingi, todėl negalima tikėtis efektyvumo ir teigiamų rezultatų. Jei iš tiesų vyktų nuolatinis kultūrų dialogas, leidžiantis pabrėžti jų savitumą, tai pagerėtų įvairių Bendrijos institucijų veikla, efektyvumas ir darbai nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu.

2.5

Komitetas džiaugiasi, kad, vystantis švietimui, naujovėms, užtikrinant lygias galimybes, skatinant kultūrų dialogą Bendrijos lygiu ir jį koordinuojant valstybėse narėse, Europos kultūrinis paveldas gali būti ne tik suvokiamas, bet taip pat naudingas ir suteikiantis patirties kiekvienam piliečiui.

2.6

Komitetas sutinka, kad Kultūrų dialogo metais valstybių narių bendradarbiavimas padės įgyvendinti Bendrijos tikslus, ir todėl pritaria, kad 2008 m. būtų paskelbti „Europos kultūrų dialogo metais“.

2.7

EESRK siūlo, kad Europos kultūrų dialogo metais skirtumams, nelygybei, prieštaravimams ir konfliktams, kurie, atrodo, kyla daugiau dėl ekonominių, socialinių, aplinkos bei politinių problemų, nebūtų suteikiamas etninis ar kultūrinis atspalvis, bet, priešingai, kad susipažinimas su kultūriniais skirtumais bei jų pripažinimas ir kultūrų dialogas taptų priemonėmis, galinčiomis padėti išsiaiškinti tokių konfliktų priežastis ir jų išvengti.

2.8

Todėl vadovaudamasis savo nuomonėmis ir papildomomis nuomonėmis dėl socialinio kultūros aspekto, „ESSRK pasisako […], kad Europos Sąjunga virstų forumu, kuris mąstytų ir diskutuotų apie kultūros politiką kiekvienoje valstybėje narėje, kad ES būtų palanki erdvė naujiems kultūriniams pamąstymams apie kultūrą. Rengimasis kultūrų dialogo metams (2008 m.) turėtų būti proga Komisijai pateikti labai išsamią ataskaitą apie tikrą šio dialogo mastą, besitęsiančias ar sutinkamas naujas kliūtis, naujas prielaidas, kurios galėtų būti suformuluotos siekiant realiai vystyti dialogą. EESRK pasirengęs padėti rengti tokią ataskaitą, ypač socialinio kultūros aspekto klausimais […]“. (1)

3.   Išsamios pastabos

3.1

EESRK, būdama Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos patariamoji institucija, užmezgė ypatingus ryšius tarp Europos kultūrų. Komiteto nariai yra tikri europiečiai, kadangi gerbia įvairių socialinių partnerių vertybes ir kultūras ir į jas tinkamai atsižvelgia rengdami nuomones, priimdami Europos piliečiams palankius suderintus sprendimus. (2)

3.2

Aktyviai bendradarbiaudami ir imdamiesi veiksmų Bendrijos, o taip pat nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu, EESRK nariai atstovauja kultūrų dialogui pilietinėje visuomenėje, jį skatina ir kuria.

3.3

EESRK atkreipia Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dėmesį, kad Bendrijos dokumente nėra aiškiai paminėta pagarba trečiųjų šalių kultūrai ir kultūriniams skirtumams, kadangi Komisijos pasiūlyme apibrėžiant tikslus remiamasi Sutarties 151 straipsniu (valstybių narių abipusės pagarbos įsipareigojimas). Nors Europos Sąjunga neturėtų kištis priimdama teisės aktus, Europos Komisija ir kitos institucijos turėtų raginti valstybes nares skatinti pagarbą skirtingoms kultūroms ir padėti vystyti taikų tokių kultūrų dialogą.

3.4

Deja, mūsų laikmečiu vis didėja įtampa, kylanti dėl skirtingų kultūrų ir religijų konfliktų, todėl reikia į Sutartį įtraukti nuostatas dėl abipusės pagarbos skirtingoms kultūroms. Tokie konfliktai ir įtampa skatina Europos Sąjungą užsibrėžti tikslą siekti abipusės skirtingų kultūrų pagarbos. Šiuo „europinio sąmoningumo krizės“ ir kultūrų konflikto laikotarpiu Europos kultūrinių vertybių skleidimas gali būti vertinamas kaip optimizmo ir tikėjimo Europos Sąjungos ateitimi ženklas. Todėl Europos Sąjunga privalo įsipareigoti vystyti kultūrų ir religijų dialogą su kitomis tautomis, visų pirma skleisdama informaciją apie kultūrinį turizmą (3).

3.5

Kultūrų dialogas visų pirma turi remtis pagarbos kitoms kultūroms, Europos Sąjungoje gyvenančių piliečių papročiams ir tradicijoms skatinimu.

3.6

Augantis ES piliečių mobilumas ir vis didėjantis migruojančių darbuotojų, su kuriais kartu dažnai vyksta jų šeimos ir giminės, skaičius verčia susimąstyti apie tikslingus veiksmus, kuriais būtų siekiama skatinti pagarbą besiskiriančioms nuo Europos kultūroms ir tradicijoms: šią užduoti, atlikdamos savo koordinavimo funkcijas, turėtų įvykdyti Europos institucijos ir valstybės narės.

3.7

Remdamasis minėtais UNESCO dokumentais, EESRK siūlo sustiprinti Europos rasizmo ir ksenofobijos stebėsenos centro galias, kad jis taptų koordinuojančia organizacija Bendrijos lygmeniu, kuri, siekiant abipusio skirtingų kultūrų pažinimo ir pagarbos, padėtų integruotis dešimtims milijonų imigruojančių piliečių.

3.8

EESRK apgailestauja, kad tarp priemonių užsibrėžtiems tikslams įgyvendinti pasiūlyme nenumatyta Bendrijos lygiu sukurti žiniasklaidos priemonę — radijo stotį ar televizijos kanalą — kuri transliuotų laidas Europos piliečių kalbomis. Tačiau, priėmusi veiksmų planą dėl komunikacijos ir „D planą (demokratija, dialogas, diskusija)“, Komisija paskelbė baltąją knygą dėl Europos komunikacijos politikos. Šiuose dokumentuose pabrėžiama dialogo su Europos piliečiais svarba. Privačių (spausdintų ar elektroninių) žiniasklaidos priemonių nepakanka visiems Bendrijos tikslams įgyvendinti.

3.9

Daugelyje savo nuomonių EESRK jau išreiškė susirūpinimą dėl projektų finansavimo, labai naudingos Europos metų iniciatyvos tikslų įgyvendinimo ir suderinto jų tęstinumo (4).

Reikėtų atlikti paties šio Europos metų projekto vertinimą, kuris padėtų nuspręsti, kaip paskatinti ir užtikrinti visuomenės susidomėjimą, taip pat pasiekti ir užtikrinti, kad būtų suderinti tvarumui keliami reikalavimai. Iš tiesų, neįmanoma užtikrinti tokių metinių programų įgyvendinimo stebėsenos, kadangi neaišku ar bus finansuojamos kitais metais, todėl pastebimi prieštaravimai įgyvendinant tikslus. Taigi, kyla klausimas, kaip šis sprendimas, apbrėžiantis vienerių metų tikslus, gali užtikrinti visiems piliečiams ir jiems atstovaujančioms institucijoms abipusį kultūrų pažinimą ir pripažinimą.

3.10

Neabejojama, kad Lygių galimybių metų ir Kultūrų dialogo metų tikslai, o taip pat Europos Komisijos komunikacijos strategijoje apibrėžtas aktyvus pilietiškumas ir dalyvaujamoji demokratija negali būti įgyvendinti, jei programos bus sudaromos kiekvieniems metams atskirai. Todėl, siekiant įgyvendinti tikslus, kurie turės įtakos ilgesnį laiką, o galbūt ir visą laiką, reikėtų suderinti programas ir lėšų naudojimą.

3.11

EESRK abejoja, ar siūlomas biudžetas leis įgyvendinti prioritetinius tikslus. Didžioji biudžeto dalis skirta veiksmams Bendrijos lygiu remti, todėl pagrįstai kyla abejonės, ar numatytų aštuonių renginių tikrai reikia užsibrėžtiems tikslams pasiekti. Todėl neaišku, ar bus remiamos vietos piliečių iniciatyvos.

3.12

Atsižvelgiant į įvairias kultūrų dialogo formas, EESRK siūlo Komisijai parengti ne tik kiekybinius, bet ir kokybinius rodiklius Europos metų tikslų įgyvendinimui įvertinti. EESRK įsipareigoja bendradarbiauti ir atstovauti pilietinei visuomenei.

3.13

EESRK siūlo, remiantis Kultūrų dialogo metų (2008 m.) renginiais ir veikla, parengti Europos kultūros enciklopediją, kuri būtų vadovėlio apie Europos kultūras pagrindas, o vadovėlis padėtų vystyti Europos pilietiškumą. Geriausios patirties apžvalga ir vadovėlis būtų labai reikalingi padedant integruotis migruojantiems darbuotojams ir jų šeimos nariams.

4.   Skirtingų papročių, tradicijų, kultūrų skleidimas

4.1

EESRK pritaria UNESCO visuotinei kultūrinės įvairovės deklaracijai („Pasaulio kultūros turtas — dialogų įvairovė“ ) (5) ir Konvencijos dėl kultūrinės raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo (6) tikslams, ypač tikslui „skatinti kultūrų mainus siekiant jų sąveikos, kuri paskatins tiesti tiltus tarp tautų“.

4.2

Vienas pagrindinių Kultūrų dialogo metų tikslų — parodyti, kad įvairiomis meninės raiškos priemonėmis išreikšti žmogaus jausmai yra viena didžiausių Europos kultūrinio paveldo vertybių. Kultūrinių skirtumų supratimas ir pripažinimas yra neatsiejamas nuo kito žmogaus jausmų ir vertybių pažinimo, suvokimo ir priėmimo. Kadangi ši iniciatyva pirmiausia skirta jaunimui, labai svarbu atkreipti dėmesį į sveiką emocinį vystymąsi, todėl privalome remti veiksmus, kurie prisideda prie daugiakultūrio sąmoningumo kūrimo.

4.3

EESRK pritaria pasiūlymui paskelbti kultūrų dialogo dieną, kurios data galėtų sutapti su UNESCO paskelbta Pasauline kultūrų įvairovės diena, t. y. gegužės 21 d. Šios dienos proga Bendrijos institucijos galėtų įsteigti simbolinį apdovanojimą, skirtą švietimo įstaigoms, pilietinės visuomenės organizacijoms už aktyvią veiklą kuriant ir įgyvendinant kultūrų dialogą. Kultūrų dialogo diena galėtų būti skirta iškilmingiems renginiams.

4.4

Skatinant kultūrų dialogą pilietinės visuomenės organizacijų, švietimo įstaigų ir Europos piliečių dalyvavimas yra lemiamas. Todėl EESRK palankiai vertintų apdovanojimo, nors ir simbolinio (laureatai galėtų naudoti Kultūrų dialogo dienos emblemą) įsteigimą. Toks apdovanojimas būtų atlygis Europos piliečiams, pilietinės visuomenės organizacijoms ir švietimo įstaigoms, kurie aktyviai dalyvauja skatinant kultūrų dialogą, ypač rengdami iniciatyvas, kurių tikslas padėti suprasti jaunimui, kad visuomenės narių pagarba įvairioms tradicijoms ir kultūros vertybėms yra labai svarbi ne tik vietos, regionų ir nacionaliniu, bet ir Bendrijos lygiu.

4.5

EESRK pritaria Komisijos ir Europos Parlamento nuomonei, kad kultūrų dialogo skatinimo iniciatyva visų pirma skirta jaunimui. Vis dėlto EESRK norėtų Europos institucijoms priminti, kad reikėtų atsižvelgti ir į vyresnes kartas.

5.   Koordinavimas su kitomis programomis

5.1

Siekiant kuo efektyviau įgyvendinti pasiūlyme priimti sprendimą užsibrėžtus tikslus, EESRK atkreipia dėmesį į būtinybę suderinti ir suvienodinti Lygių galimybių metų (2007 m.) ir D plano (demokratija, dialogas, diskusija) tikslus ir priemones.

5.2

Įvairių valstybių narių pradėtos iniciatyvos, skirtos skatinanti dialogą tarp kultūrų, yra skirtingos, todėl EESRK mano, kad Europos Sąjungos institucijos turėtų sukurti koordinuojančią įstaigą, kuri būtų atsakinga už kultūrų dialogą skatinančių ir propaguojančių iniciatyvų suderinimą.

5.3

Tarp sėkmingų iniciatyvų reikėtų taip pat paminėti Leonardo programą, kuri skatina profesinį tobulinimąsi Europos mastu ir šioje srityje remia naujas iniciatyvas bei įgyvendinamus tarptautinės partnerystės projektus (7), Anna Lindh fondą (8) ir l'EuromedCafé projektą (9), kurio tikslas skatinti kultūrinį dialogą tarp Viduržemio jūros regiono šalių.

5.4

Atsižvelgiant į ekonomikos globalizaciją, pasiūlymu priimti sprendimą taip pat siekiama skatinti koordinuoti ir suteikti daugiau darnos kultūrų įvairovei ir taip sukurti pridėtinę vertę bei surasti jėgų, būtinų atnaujintos Lisabonos strategijos tikslams pasiekti.

5.5

EESRK norėtų kartu su NVO dalyvauti toliau nurodytoje veikloje:

siekti, kad kultūrų dialogas nenutrūktų

bendradarbiauti 2006 m. lapkričio mėn. švenčiant Jungtinių Tautų deklaracijos 25-ąsias metines (joje pasisakoma prieš netoleranciją ir diskriminaciją dėl tikėjimo ir religinių įsitikinimų)

įvertinti 2008 metų veiklą.

Tuo remdamasis EESRK teikia atitinkamą papildomą pasiūlymą.

2006 m. balandžio 20 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  EESRK nuomonė Socialinis kultūros aspektas,2006 3 15, pranešėjas Le Scornet (SOC/191).

(2)  Dr Anne-Marie Sigmund, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkės, darbo programa 2004/2006 m. kadencijai ir Metinė Dr Anne-Marie Sigmund, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkės, darbo programos 2004/2006 m. kadencijai apžvalga.

(3)  2006 m. kovo 15 d. EESRK jau patvirtinta pozicija nuomonėje savo iniciatyva dėl „Turizmo ir kultūros – dviejų ekonomikos augimo veiksnių“ (pranešėjas P.Pesci)

(4)  2006 m. vasario 14 d. EESRK nuomonė dėl Europos žmonių su negalia metų įvertinimo, pranešėja Gunta Anča (OL C 88, 2006 4 11).

(5)  Visuotinė UNESCO deklaracija dėl kultūrinės įvairovės, priimta 31-oje Generalinėje konferencijoje (2001 m. lapkričio 2 d., Paryžius).

(6)  Priimta UNESCO Generalinėje konferencijoje 2005 m. spalio mėn.

(7)  Tarp šiuo metu vykdomų iniciatyvų trečiosiose šalyse galima paminėti: Tshwane University of Technology (Pietų Afrikoje), „West Virginia“ (Jungtinėse Amerikos Valstijose), „GE4 Student Exchange in Engineering“ (Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lotynų Amerikoje ir Azijoje) ir kitas.

(8)  Anna Lindh vardo fondas buvo įsteigtas skatinti Europos ir Viduržiemio jūros regiono tautų tarpusavio pažinimą ir pagarbą ir yra Barselonos proceso veiksmų plano dalis.

(9)  EuromedCafé yra tinklalapis, sukurtas Fondazione Laboratorio Mediterraneo siekiant atnaujinti ir pagyvinti Europos ir Viduržiemio jūros regiono tautų dialogą ir mainus.


8.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 185/46


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, Regionų komitetui Neįgalių asmenų padėtis išsiplėtusioje Europos Sąjungoje: 2006–2007 m. Europos veiksmų planas

COM(2005) 604 final

(2006/C 185/10)

Europos Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2005 m. lapkričio 28 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, Regionų komitetui Neįgalių asmenų padėtis išsiplėtusioje Europos Sąjungoje: 2006–2007 m. Europos veiksmų planas

Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. kovo 20 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėja Tatjana Greif.

426-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. balandžio 20–21 d. (balandžio 20 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 55 nariams balsavus už ir 1 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1

EESRK remia Europos Komisijos 2006–2007 m. VPN (Veiksmų planas dėl negalios) siūlomus veiksmus.

1.2

EESRK mano, kad kitame VPN etape prioritetu turėtų likti direktyvos, nustatančios vienodo požiūrio principą užimtumo ir profesinėje srityje, stebėsena.

1.3

EESRK ragina Komisiją pateikti pasiūlymą dėl specialios direktyvos dėl negalios, atlikus su nediskriminavimu susijusių Europos teisės aktų parengimo ekonominio pagrįstumo analizę.

1.4

Akivaizdus konkrečių veiksmų Europos užimtumo strategijoje trūkumas yra pagrindinis nepakankamų ES ir valstybių narių įsipareigojimų VPN požymis. Visos jos neišlaikė šio bandymo. Peržiūrėti Europos užimtumo strategijos tikslai turėtų sustiprinti su negalia susijusių klausimų įtraukimą į užimtumo gaires ir nacionalines reformų programas.

1.5

ES privalo laikytis integravimo principo iniciatyvose, pavyzdžiui:

struktūriniuose fonduose, užtikrindama, kad dabartiniuose reglamentuose, strateginėse gairėse ir veiklos programose būtų atsižvelgta į nediskriminavimo ir prieinamumo neįgaliems asmenims principus.

Septintojoje bendrojoje programoje, užtikrinančioje, kad būtų rengiami projektai tokiose srityse, kaip visiems prieinamos prekės bei paslaugos, IRT sistemos, perėjimas į savarankišką gyvenimą ir kt.

transporte, skatinančiame labiau prieinamą geležinkelių transportą, tolimojo susisiekimo autobusus ir jūrų transportą.

1.6

EESRK apgailestauja, kad ES valstybės narės nėra suinteresuotos ir nesistengia, formuodamos nacionalinę politiką, įtraukti su negalia susijusių klausimų. VPN veiksmingumas priklauso nuo nacionalinių valstybių suinteresuotumo laikytis veiksmų plane įtvirtintų principų.

1.7

EESRK taip pat skatina Europos institucijas atsižvelgti ir laikytis VPN tikslų Europos lygiu. Vidaus bendravimo ir sąmoningumo ugdymas leistų geriau matyti su negalia susijusius klausimus Europos politikos formavimo procese.

1.8

Europos organizacijos, pavyzdžiui, Europos neįgaliųjų forumas ir kitos atstovaujamosios NVO turėtų tęsti savo darbą ir gauti paramą pagal naują Progress programą.

1.9

Būsimoje darbotvarkėje EESRK ragina Komisiją skirti dėmesį šiems konkretiems klausimams:

savarankiško gyvenimo koncepcijos svarba ir neįgalių asmenų teisė nebūti izoliuotiems įstaigose arba atskirtiems nuo visuomenės; galimybė gauti informaciją, judamumas, aprūpinimas būstu, galimybė naudotis statinių infrastruktūra, o visų pirma — asmeninė pagalba yra pagrindiniai neįgalių asmenų savarankiško gyvenimo elementai. Šiuo požiūriu vienas iš prioritetų — socialinės apsaugos sistemos modernizavimas; (1)

neįgalių asmenų aktyvaus politinio dalyvavimo visuomenėje svarba; neįgaliems asmenims turėtų būti suteikiamos lygios galimybės įgyvendinti teisę aktyviai dalyvauti sprendimų priėmimo procese, formuojant politiką, atliekant stebėseną ir vertinimą per jiems atstovaujančias NVO ir tinklus. Atitinkamų NVO vaidmuo turėtų būti stiprinamas tiek nacionaliniu, tiek ir ES lygiu, o mažesnėms ir silpnesnėms NVO turėtų būti skirta vieta greta didesnių asociacijų;

ateityje dėmesys turi būti skiriamas ir su užimtumu nesusijusioms sritims, pavyzdžiui, švietimui, kultūrai, laisvalaikiui ir kt.;

tinkamas dėmesys turi būti skiriamas įvairaus pobūdžio diskriminacijos, kultūrinių skirtumų, skurdo ir kt. poveikiui. Skiriant pakankamai dėmesio šiems klausimams, galėtų išryškėti naujos kategorijos tarp neįgalių asmenų, kurios dabar yra „nematomos“;

pritaikytos darbo vietos (įskaitant pagalbines technologijas, mokymą darbe) ir už lygias teises atsakingų pareigūnų skyrimas įmonėse skatintų lygias galimybes užimtumo srityje;

turėtų būti skiriamas tinkamas dėmesys darbuotojų saugai, siekiant išvengti negalios.

2.   Įžanga

2.1

EESRK su dideliu susidomėjimu išnagrinėjo šį Komunikatą (2).

2.2

Europos veiksmų plane (VPN) (3), kuris buvo priimtas 2003 m. kaip daugiametis veiksmų planas 2004–2010 m., siekiama įtraukti su neįgaliaisiais susijusius klausimus į visas atitinkamas Europos Sąjungos politikos sritis, taip pat plėtoti konkrečius veiksmus, skirtus stiprinti neįgalių asmenų integravimą į Europos visuomenę.

2.2.1

Pirmasis VPN etapas skirtas neįgalių asmenų galimybei patekti į darbo rinką, naudotis IRT ir visuomeniniais pastatais.

2.2.2

Antrojo VPN etapo prioritetiniai veiksmai skirti aktyviam neįgalių asmenų dalyvavimui visuomenės gyvenime, galimybei gauti kokybiškas pagalbos, priežiūros ir sveikatos apsaugos paslaugas, neįgaliesiems skirtų prekių ir paslaugų vystymui, bei analizavimo gebėjimui gilinti.

2.3

VPN numatyta kas dveji metai pateikti pranešimą apie neįgalių asmenų padėtį, kad būtų peržiūrėti tikslai bei išnagrinėta neįgalių asmenų padėtis aptariamuoju laikotarpiu.

2.4

EESRK apgailestauja, kad kas dveji metai pateikiamas pranešimas tapo trumpu komunikatu; pirmąją Komunikato dalį sudaro kas dveji metai pateikiamas pranešimas, apimantis 2004–2006 m. laikotarpį, o antrąją — antrojo etapo 2006–2007 m. veiksmų planas.

2.4.1

Komunikato prieduose pateikta informacija vertinimui itin įdomi. Tačiau EESRK apgailestauja, kad pateikta informacija ribota, nes analizė neapima visų ES įgyvendinamų iniciatyvų. Valstybės turėjo pateikti išsamesnę informaciją pagal pranešimui parengtą Europos Komisijos klausimyną.

2.4.2

EESRK apgailestauja, kad prieduose pateikta informacija anglų kalba iki šiol nėra išversta į visas oficialias Europos Sąjungos kalbas.

2.5

Neįgalūs asmenys sudaro 10 proc. gyventojų, ir šis procentas, visuomenei senėjant, auga. Tai reiškia, kad išsiplėtusioje Europos Sąjungoje yra daugiau kaip 50 mln. neįgalių asmenų (4).

2.6

Neįgalūs asmenys — vyrai ir moterys, berniukai ir mergaitės — sudaro įvairialypę žmonių grupę. Į šią įvairovę turi būti atsižvelgta visais politikos formavimo lygiais.

2.7

EESRK nuolat pasisako už visišką neįgalių asmenų integraciją ir ragino priimti specialią direktyvą dėl negalios. (5)

2.8

Nuomonėje dėl 2004–2006 m. veiksmų plano (6) jis pateikė specialias rekomendacijas. EESRK pripažįsta, kad į kai kurias rekomendacijas buvo atsižvelgta, tačiau į daugelį kitų — deja ne. Ypač neatsižvelgta į raginimą parengti specialią direktyvą dėl negalios ir įtraukti su negalia susijusius klausimus į Europos užimtumo strategiją.

2.9

EESRK nagrinėja šį veiksmų planą, atsižvelgdamas į dabar vykstančias derybas dėl JTO konvencijos dėl neįgalių asmenų teisių (7).

3.   Dabartinė padėtis

Apžvalga

3.1

EESRK sutinka, kad antrajam VPN etapui nustatyti tikslai yra svarbūs.

3.2

EESRK mano, kad, spręsdama negalios klausimą įvairiuose dokumentuose, Europos Komisija turėtų laikytis socialinio požiūrio į negalią, kuris skatintų vartoti neutralesnę ir daugeliui suprantamą kalbą platesniame negalios kontekste. Kai kuriuose Komisijos pateiktų dokumentų vertimuose iš anglų kalbos vartojama kalba nevisiškai atitinka socialinį požiūrį į negalią.

3.3

EESRK kartu su Komisija reiškia susirūpinimą dėl atitinkamų statistinių duomenų apie neįgalius asmenis, kurie yra būtini būsimam šios srities politikos vystymui, trūkumo. Dabartiniai tyrimai apima tik aktyvius ir (arba) dirbančius neįgalius asmenis, tačiau neapima daugumos neįgalių piliečių (globos namuose gyvenančių asmenų, vaikų).

3.4

EESRK yra susirūpinęs, kad egzistuoja atotrūkis tarp sveikų ir neįgalių žmonių užimtumo lygio. 2003 m. Eurostat patvirtino, kad neįgalių asmenų užimtumas yra daug žemesnis: 78 proc. sunkią negalią turinčių 16–64 m. asmenų nedirba, ilgalaikių sveikatos problemų arba negalios neturinčių (angl. LSHPD) tokių žmonių yra 27 proc. Net ir galinčių užimti tam tikras darbo vietas neįgalių asmenų nedarbo lygis yra du kartus didesnis už sveikų žmonių. Tik 16 proc. asmenų, kurių galimybė dirbti dėl negalios yra ribota, suteikiama tam tikra pagalba įsidarbinti (8).

3.5

Kai kuriais atžvilgiais EESRK nėra linkęs visiškai sutikti su Komisijos pranešime pateiktomis priežastimis, paaiškinančiomis dvigubai didesnį neįgalių asmenų neveiklumą, palyginti su likusia gyventojų dalimi. „Naudos spąstų“ (9) argumentas nėra pakankama priežastis, leidžianti visą atsakomybę užkrauti neįgaliems asmenims.

3.5.1

Be neigiamos statistikos, esama ir sudėtingesnių kliūčių, susijusių, pavyzdžiui, su darbdavių nenoru, nepritaikytomis darbo vietomis, nevienodomis galimybėmis patekti į darbo rinką, paramos (asmeninės arba pasitelkiant pagalbines priemones) savarankiškai gyventi stoka, diskriminacija transporte, švietimo sistemoje, suvaržytas prekių ir paslaugų prieinamumas, IRT ir kt. Nors 43,7 proc. neįgalių respondentų mano, kad, suteikus atitinkamą pagalbą, jie galėtų dirbti, realiai tik 15,9 proc. neįgalių žmonių sulaukia tokios pagalbos (10).

3.5.2

Todėl EESRK mano, kad, peržiūrint socialinės apsaugos ir užimtumo sistemas, turėtų būti atsižvelgta į sudėtingas priežastis, dėl kurių neįgalūs asmenys negali patekti į darbo rinką ir išlikti joje (11).

3.6   Užimtumo skatinimas

3.6.1

EESRK pritaria Europos Komisijos veiksmams prižiūrėti Užimtumo direktyvos (12) perkėlimą į nacionalinius teisės aktus ir jų įgyvendinimą. Stebėsena turėtų būti atliekama bendradarbiaujant su socialiniais partneriais ir atstovaujamomis NVO. EESRK yra įsitikinęs, kad Užimtumo direktyva, draudžianti diskriminaciją darbe dėl įvairių priežasčių, yra įstatymais nustatyta pareiga, o ne tik teisė į „iššūkį“, ir kad Komisijos pagrindinis vaidmuo yra užtikrinti veiksmingą direktyvos įgyvendinimą.

3.6.2

EESRK nesutinka su Europos Komisijos pareiškimu dėl negalios matomumo Europos užimtumo strategijoje (EUS)  (13). Su negalia susijusių klausimų į EUS įtraukiama mažiau, nes šis aspektas buvo užmirštas nacionalinėse reformų programose.

3.6.3

Komitetas jau pritarė Komisijos Reglamentui dėl EB Sutarties 87 ir 88 straipsnių nuostatų taikymo valstybės pagalbai užimtumo srityje  (14) ir išimtims valstybės pagalbai, skirtai neįgaliems asmenims įtraukti į pagrindinę darbo rinką.

3.6.4

EESRK ragina socialinius partnerius imtis tolesnių veiksmų dėl neįgalių asmenų užimtumo. 2004 m. socialiniai partneriai pateikė pranešimus apie savo iniciatyvas šioje srityje (15).

3.6.5

EESRK taip pat remia Europos socialinio fondo iniciatyvas integruoti neįgalius asmenis į darbo rinką. EQUAL iniciatyva buvo ypač naudinga skatinant neįgalių asmenų lygybę. Naujojoje Europos socialinio fondo koncepcijoje turėtų būti atsižvelgta į kai kuriuos principus, kurie yra užmiršti dabartiniuose teisės aktuose, pavyzdžiui, į ESF fondo finansuojamų projektų prieinamumo visiems principą.

3.6.6

EESRK džiaugiasi, kad Europos Komisija pateikė Bendrijos kovos su diskriminacija veiksmų planą  (16).

3.6.7

EESRK mano, kad kitas iniciatyvas, pavyzdžiui, aukščiausio lygio susitikimą dėl lygybės ir Europos lygių galimybių visiems metus (2007 m.) turėtų lydėti svarbūs politiniai sprendimai arba politiniai ir teisės aktai.

3.6.8

EESRK apgailestauja, kad nacionalinės neįgalių asmenų organizacijos nebuvo įtrauktos į nacionalinių reformų programų rengimą. Siekiant geresnio strategijos tikslų įgyvendinimo, peržiūrėta Lisabonos strategija turėtų sustiprinti pilietinės visuomenės dalyvavimą.

3.6.9

EESRK mano, kad dialogas su pilietine visuomene — socialiniais partneriais ir atitinkamomis NVO — yra svarbus ir Europos, ir nacionaliniu lygiu, užtikrinant užimtumo strategijų veiksmingumą. Ypač svarbus atstovų iš su negalia susijusių NVO dalyvavimas.

3.7   Neįgalių asmenų integravimas į visuomenę

3.7.1

Neseniai EESRK pareiškė nuomonę dėl ENM ir pakvietė Europos Komisiją kitame kas dveji metai pateikiamame pranešime dėl neįgaliųjų padėties įvertinti pažangą įgyvendinant Europos neįgaliųjų metais paskelbtus politinius įsipareigojimus, ypač pažangą įgyvendinant Tarybos rezoliucijas dėl užimtumo, švietimo, e. prieinamumo ir kultūros, taip pat pateikti rekomendacijas dėl su negalia susijusių klausimų integravimo į Lisabonos strategijos atvirą koordinavimo metodą (17).

3.7.2

EESRK pritaria oro keleivių reglamente numatytai geriausiai praktikai, kur integravimo proceso nauda yra akivaizdi.

3.7.3

Komitetas sveikina pasiekus pažangą (18) IRT prieinamumo neįgaliems asmenims srityje ir kitas jos iniciatyvas (19). Kitose srityse, pavyzdžiui, telekomunikacijų reguliavimo sistemos ir televizijos programų transliacijos, dar galėtų būti siekiama pažangos.

3.7.4

EESRK mano, kad Europos struktūriniai fondai yra priemonė Europos Sąjungai propaguoti savo principus, todėl į fondų teisės aktus ir programavimą turi būti įtraukti nediskriminavimo ir prieinamumo principai. Negalios aspektas turėtų būti numatytas visuose fondų aprėpiamuose klausimuose.

3.7.5

EESRK yra susirūpinęs, kad neįgalių asmenų teisių apsaugos lygis ES skiriasi. Atskirų asmenų apsauga ir teisės priklauso nuo jų gyvenamosios vietos.

3.7.6

Komitetas taip pat yra susirūpinęs, kad pranešime dėl pirmojo etapo VPN kai kurie neįgalių asmenų diskriminacijos aspektai yra ignoruojami arba į juos atkreipiamas nepakankamas dėmesys: pavyzdžiui, diskriminacijos poveikis neįgaliems asmenims, kuris turėtų būti nagrinėjamas įvairiais pagrindais — lyties, rasiniu, etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, amžiaus ar seksualinės orientacijos  (20) ;taip pat neįgaliųjų teisė į savarankišką gyvenimą.

EESRK mano, kad negalia nėra neįgalių asmenų išskirtinis lemiamas veiksnys, o jų gyvenimo kokybę gali lemti ir kitos aplinkybės.

4.   ES veiksmų planas dėl negalios (VPN) 2006–2007 m.

4.1

Europos Komisija patvirtino naujus antrojo etapo tikslus. EESRK džiaugiasi, kad šiais tikslais ir toliau skiriamas dėmesys pagrindinėms problemoms, su kuriomis susiduria neįgalūs asmenys.

4.2

EESRK nesutinka su teiginiu, kad su negalia susijusių aspektų įtraukimas į kai kurias sritis, visų pirma užimtumo, IRT ir švietimo sritis, buvo sėkmingas. Jis prieštarauja kai kuriems Bendrų integracijos ataskaitų teiginiams, kuriais pripažįstama, jog „...atsižvelgiant į ekonominės veiklos rezultatus, kurie geriausiu atveju yra skirtingi, iš esmės padėtis nepagerėjo. Jie akivaizdžiai įrodo Lisabonos persvarstymo išvadą, kad egzistuoja įgyvendinimo atotrūkis tarp valstybių narių įsipareigojimų bendruose tiksluose ir politikos pastangų tuos tikslus įgyvendinti“ (21).

4.3

EESRK mano, kad ES aukšto lygio grupė dėl negalios yra labai svarbi įgyvendinant VPN ir turėt būti sustiprinta; grupė turėtų duoti konkrečių rezultatų ir pateikti rekomendacijas, kurias turėtų patvirtinti Europos Sąjungos Taryba.

4.3.1

EESRK tvirtai remia Europos negalios forumo ir kitų specialių Europos neįgaliųjų organizacijų įtraukimą į Aukšto lygio grupės diskusijas, siekiant užtikrinti neįgaliųjų judėjimų dalyvavimą formuojant politikas, skirtas neįgaliems Europos piliečiams.

4.4

EESRK džiaugiasi, kad Europos Komisija imasi veiksmų pradėti teisės aktų pažeidimo procesą prieš tas šalis, kurios neperkėlė 2000/78 direktyvos, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, į nacionalinę teisę arba tinkamai jos neįgyvendino (22).

4.5   Antrojo etapo prioritetinės sritys

4.5.1

Antrajame VPN etape dėmesys skiriamas aktyviam neįgalių asmenų integravimui, ir remiasi piliečių supratimu apie negalią (23). Tai reiškia, kad neįgalūs asmenys savo kasdieniniame gyvenime turi tokius pačius asmeninius pasirinkimus ir lygiai taip pat juos kontroliuoja kaip ir sveikieji.

4.6   Veiklumo skatinimas

4.6.1

Savo ankstesnėje nuomonėje EESRK pažymėjo, kad neįgalūs asmenys nėra minimi atnaujintoje Lisabonos strategijoje  (24).

4.6.2

EESRK įspėja, kad neįgalių asmenų užimtumo ir veiklumo didinti neįmanoma nepagerinus darbo sąlygų ir nekovojant su diskriminacija tokiose srityse kaip švietimas, IRT, prekių ir paslaugų prieinamumas ir kt.

4.6.3

EESRK mano, kad, peržiūrint Europos užimtumo strategijos tikslus, turi būti atsižvelgta į su negalia susijusių klausimų įtraukimą. Jei tai nebus padaryta, neįgalių asmenų apsauga ir toliau bus daug žemesnio lygio.

4.6.4

Europos struktūriniai fondai labai prisidės prie neįgalių asmenų integravimo, jei bus atsižvelgta į nediskriminavimo ir prieinamumo neįgaliesiems principą. Naujuoju struktūrinių fondų programavimo laikotarpiu turi būti išvengta naujų pastatų aplinkos kliūčių, taip pat turi būti skatinamas fondų panaudojimas integracijai.

4.6.5

Naujas Europos Komisijos reglamentas dėl pagalbos užimtumui ir mokymui bendrųjų išimčių turi sukurti teisingą sistemą, kuri skatintų neįgalių asmenų dalyvavimą darbo rinkoje. Naujoji pataisyta redakcija turėtų supaprastinti procedūras, kad palengvintų darbdavių galimybes paremti neįgalius darbuotojus.

4.6.6

Socialinės ekonomikos įmonės galėtų svariai prisidėti prie neįgalių asmenų integravimo į darbo rinką.

4.7   Galimybių gauti kokybiškas pagalbos ir priežiūros paslaugas skatinimas

4.7.1

EESRK sutinka su Europos Komisija dėl šio klausimo svarbos.

4.7.2

EESRK mano, kad visi veiksmai, skirti neįgaliųjų gyvenimui Europos visuomenėse pagerinti, turėtų remtis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, pavyzdžiui:

teise į laisvą judėjimą ir teisę laisvai rinktis gyvenamąją vietą,

teise į pagarbą privačiam ir šeimos gyvenimui,

niekam neturi būti savavališkai atimta laisvė,

niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį arba būti taip baudžiamas,

teise į mokslą,

teise į sveikatos priežiūrą, įskaitant informacijos ir sveikatos bei reprodukcinės sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą,

niekam neturi būti atimta nuosavybė.

4.7.3

Todėl EESRK pritaria Komisijos patikinimui remti savarankišką gyvenimą, didelėse nuolatinės globos įstaigose gyvenančių asmenų deinstitucionalizavimą ir desegregaciją.

4.7.3.1

EESRK ragina Komisiją užtikrinti, kad visi nepriklausomu gyvenimu suinteresuoti subjektai, pavyzdžiui, nacionalinio lygio valstybinės institucijos, neįgaliesiems atstovaujančios organizacijos ir ES, aktyviai dalyvautų procese.

4.7.3.2

Savarankiškas gyvenimas nėra tik faktinis gyvenimas visuomenėje, jis taip pat reiškia ir buvimą lygiaverte visuomenės dalimi. Savarankiškas gyvenimas reiškia visavertį dalyvavimą visais visuomenės aspektais.

4.7.3.3

EESRK mano, kad bet kokia priežiūros paslaugų peržiūra turėtų skatinti savarankišką neįgalių asmenų gyvenimą. Specialus deinstitucionalizavimo ir visuomene paremtų alternatyvų rengimo tikslas turėtų būti sudėtinė naujos strategijos dėl ilgalaikės priežiūros ir naujos socialinės apsaugos strategijos dalis. Į alternatyvas turėtų būti įtrauktos tokios iniciatyvos kaip asmeniniai padėjėjai, pagalbinės priemonės, paramos tarnybos, informacija, ugdymas, neįgalių asmenų įtraukimas į jų pačių priežiūrą ir t. t.

4.7.4

EESRK ragina gerinti neįgaliems asmenims teikiamų paslaugų kokybės standartus. Šie standartai turėtų būti parengti bendradarbiaujant su neįgaliųjų organizacijomis. Bet koks paramos ir priežiūros paslaugų modelis turi būti pagrįstas kokybe, tęstinumu, prieinamumu ir finansiniu tvarumu.

4.7.5

Atviru koordinavimo metodu sveikatos priežiūros srityje taip pat turėtų būti atsižvelgta į neįgalių asmenų poreikius ir į jų pagrindines teises naudotis paslaugomis.

4.8   Prekių ir paslaugų prieinamumo skatinimas

4.8.1

EESRK pritaria reglamento dėl riboto judamumo oro keleivių priėmimui ir kitoms transporto (geležinkelių, autobusų ir jūrų transporto) bei turizmo iniciatyvoms, kurios suteikia galimybę neįgaliems asmenims laisvai judėti.

4.8.2

Naujųjų technologijų prieinamumas yra būtinas, siekiant pašalinti atotrūkį tarp Europos visuomenių. ES turi užtikrinti, kad Septintosios bendrosios programos projektuose pagerėtų tyrimai naujų technologijų, pagalbinių priemonių ir visiems prieinamų prekių bei paslaugų srityse.

4.8.3

EESRK mano, kad dabar vykstančiose derybose dėl Vidaus rinkos paslaugų direktyvos, kalbant apie prekių ir paslaugų prieinamumą ES, turėtų būti atsižvelgta į neįgalių asmenų poreikius.

4.8.4

EESRK siūlo, kad Europos Komisija būsimame Komunikate dėl visuotinės svarbos socialinių paslaugų atsižvelgtų į tęstinumo, prieinamumo principus ir europinius kokybės bei finansinio tvarumo standartus.

4.9   ES analitinių gebėjimų stiprinimas

4.9.1

Europos Sąjunga privalo būti pajėgi įvertinti neįgalių asmenų padėtį.

4.9.2

EESRK mano, kad turi būti parengti patikimesni ir palyginami duomenys neįgalių asmenų padėčiai suprasti. Į dabartinę ES statistiką įtraukiama lytimi ir amžiumi paremta analizė. Analizuojant neįgalių asmenų padėtį ir būsimą politiką, ypač svarbu pateikti išsamią statistiką ES mastu.

4.9.3

Reikalingi tolesni akademiniai moksliniai tyrimai, ypatingą dėmesį skiriant neįgalių asmenų poreikiams, taip pat geresnė įvairaus pobūdžio diskriminacijos analizė.

Europos lygių galimybių visiems metai (2007 m.) yra unikali galimybė Komisijai imtis atsakomybės subalansuoti ir (arba) suderinti teisinę neįgalių asmenų apsaugą nuo diskriminacijos Europos Sąjungoje bei imtis priemonių pažeidimų atveju.

EESRK laukia kito kas dveji metai pateikiamo pranešimo dėl VPN 2008 m.

2006 m. balandžio 20 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  Kai kurios atstovaujamosios NVO teigia, kad dėl to asmeninė pagalba turėtų tapti neįgalių asmenų teise, kuri būtų įgyvendinama ją tiesiogiai finansuojant. Tai yra struktūrinių pokyčių, užtikrinant pagrindines žmogaus teises, sąlyga.

(2)  COM(2003) 650 final.

(3)  Veiksmų planas dėl negalios.

(4)  Eurostat 2002 m. leidinyje neįgalių asmenų užimtumo klausimu sakoma, kad iš 16–64 m. amžiaus žmonių 44,6 mln., t.y. vienas iš šešių (15,7 proc.), teigė turintys ilgalaikių sveikatos problemų arba negalią (angl. LSHPD).

(5)  2006 m. vasario 14 d. EESK nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl Europos neįgaliųjų metų (2003 m.) įgyvendinimo, rezultatų ir įvertinimo. Pranešėja G. Anca (OL C 88, 2006 4 11).

2004 m. vasario 25 d. EESK nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui Lygios galimybės neįgaliems asmenims: Europos veiksmų planas. Pranešėjas Cabra de Luna (OL C 110, 2004 4.30).

2003 m. kovo 26 d. EESK nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai ir Europos Parlamentui Siekiant teisiškai įpareigojančios Jungtinių Tautų priemonės neįgalių asmenų teisėms ir orumui ginti bei skatinti. Pranešėjas Cabra de Luna (OL C 133, 2003 6 6).

2002 m. liepos 17 d. EESK nuomonė savo iniciatyva dėl neįgalių asmenų integravimo į visuomenę. Pranešėjas Cabra de Luna (OL C 241, 2002 10 7).

2001 m. spalio 17 d. EESK nuomonė dėl Pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo dėl Europos neįgaliųjų metų (2003 m.). Pranešėjas Cabra de Luna (OL C 36, 2002 2 8).

(6)  2004 m. vasario 25 d. EESK nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui Lygios galimybės neįgaliems asmenims: Europos veiksmų planas. Pranešėjas Cabra de Luna (OL C 110, 2004 4 30).

(7)  Tarptautinė konvencija dėl neįgalių asmenų teisių. JTO, Niujorkas, 2006 (darbinis tekstas).

(8)  Statistikos santrauka, 3 tema: Employment of Disabled people in Europe 2002 Eurostat 26/2003.

(9)  Tikėtinai didesnė socialinė nauda, palyginus su atlyginimais, ir rizika netekti naudos pradėjus dirbti.

(10)  Statistikos santrauka, 3 tema: Employment of Disabled people in Europe 2002 Eurostat 26/2003.

(11)  57 proc. neįgalių žmonių neįgaliais tapo darbinės veiklos metu.

(12)  DIR 2000/78, 2000 m. lapkričio 27 d.

(13)  2005 m. liepos 12 d. Tarybos sprendimas dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių: su negalia susijusių klausimų įtraukimas į Europos užimtumo strategiją. http://europa/comm/dgs/emloyment_social/index_en.htm.

(14)  Komisijos reglamentas (EB) 2204/2002.

(15)  2004 m. CEEP, UNICE/UEAPME ir ETUC ataskaita dėl socialinių partnerių veiksmų, siekiant įgyvendinti užimtumo gaires.

(16)  2000/750/EB: 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos sprendimas, nustatantis Bendrijos kovos su diskriminacija veiksmų programą (2001–2006).

(17)  Žr. 5 išnašą.

(18)  2005 m. rugsėjo 13 d. Komunikatas dėl e. prieinamumo (COM(2005) 425 final).

(19)  Iniciatyvos, skirtos suderinti prieinamumo reikalavimus IRT srityje; interneto prieinamumo gairės; Europos programa dėl visiems prieinamų prekių ir paslaugų kūrimo.

(20)  EB sutarties 13 straipsnis dėl diskriminacijos pagrindų.

(21)  2006 m. bendra socialinės apsaugos ir socialinės integracijos ataskaita (COM(2006) 62 final).

(22)  Austrija, Suomija, Vokietija ir Liuksemburgas.

(23)  Tai atsispindi ES pagrindinių teisių chartijos 26 straipsnyje (Sąjunga pripažįsta ir gerbia neįgaliųjų teisę naudotis priemonėmis, užtikrinančiomis jų savarankiškumą, socialinį bei profesinį integravimą ir dalyvavimą bendruomenės gyvenime).

(24)  2006 m. vasario 14 d. EESRK nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl Europos neįgaliųjų metų (2003 m.) įgyvendinimo, rezultatų ir įvertinimo. Pranešėja G. Anca (OL C 88, 2006 4 11).


8.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 185/52


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato dėl sanglaudos politikos ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui skatinti — Sanglaudos politikos strateginių gairių (2007–2013 m.)

COM(2005) 299 final — SEC(2005) 904

(2006/C 185/11)

Europos Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2005 m. liepos 5 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Komisijos komunikato dėl sanglaudos politikos ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui skatinti — Sanglaudos politikos strateginių gairių (2007–2013 m.)

Ekonominės ir pinigų sąjungos, ekonominės ir socialinės sanglaudos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. kovo 23 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Bruno Vever.

426-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. balandžio 20–21 d. (2006 m. balandžio 21 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 47 nariams balsavus už, nė vienam nebalsavus prieš ir 1 susilaikius.

1.   Santrauka

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas apgailestauja, kad sanglaudos politikos strateginės gairės 2007–2013 m. buvo pateiktos metais vėliau nei biudžeto programavimo pasiūlymai ir struktūrinių fondų reglamentai šiam laikotarpiui, o turėjo būti pateiktos tuo pat metu arba anksčiau. Todėl šios gairės labiau primena papildomąsias nuostatas, nei tikras gaires kaip iš tiesų turėtų būti.

1.2

Dėl tokio vėlavimo dar apmaudu ir todėl, kad šių gairių reikia skubiai, kadangi sanglaudos iššūkių 2007–2013 m. yra daug ir jie sudėtingi: veiksmai po plėtros, euro stiprinimas, vėlavimo įgyvendinti Lisabonos strategiją pasivijimas spartėjant globalizacijai. Susidūrus su sunkumais dėl nepakankamo ekonomikos augimo, didelių skirtumų tarp valstybių narių ir pernelyg riboto Bendrijos biudžeto, Sąjungos pranašumų dar yra, bet jie labiau potencialūs, nei užtikrinti (išsiplėtusios bendros rinkos stiprinimas, ateities infrastruktūros, prisitaikymui būtinos reformos).

1.3

EESRK mano, kad sąsaja tarp strateginių gairių prioritetų ir struktūrinių fondų tikslų nėra išaiškinti ir kad turėtų būti patikslintos jų įgyvendinimo sąlygos. Todėl pirmasis prioritetas, kuriuo siekiama geriau pritraukti investicijas, iškelia pagrindinį būtino pasitikėjimo pačios Sąjungos raida stiprinimu klausimą. Antrasis prioritetas remti naujoves ir verslumą išryškina nuolatinio Bendrijos išteklių neadekvatumo problemą (Bendrijos patento blokavimas, spragos Europos įmonių juridiniame statuse, pernelyg didelis fondų teikiamos pagalbos apsiribojimas subsidijomis). Trečiu prioritetu siekiama sukurti daugiau darbo vietų ir tai iškelia vėlavimo įgyvendinti Lisabonos strategiją pasivijimo ir dar tolimo ekonominio bei socialinio bendrosios rinkos funkcionavimo optimizavimo globalizacijos sąlygomis klausimą.

1.4

EESRK, kaip ir Europos Parlamentas, nerimauja dėl silpno Bendrijos biudžeto, kurį sudarė programų pagrindu 2005 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Taryba 2007–2013 m. laikotarpiui: dėl jame nustatytos 1,045 % bendrųjų nacionalinių pajamų viršutinės ribos (tik 0,36 % sanglaudos biudžetui) biudžetas yra mažesnis nei prieš plėtrą (nuo 15 iki 25 valstybių narių), tuo metu, kai labai padidėjo atotrūkis tarp valstybių ir išaugo tarptautinė konkurencija. Todėl iškyla klausimas, į kurį turi atsakyti sanglaudos politikos strateginės gairės 2007–2013 m.: kaip mažesnėmis sąnaudomis padaryti daugiau? Kad būtų galima atsakyti į šį klausimą, EESRK rekomenduoja paįvairinti sanglaudos politikos priemones, labiau sutelkti pagalbos priemones ir modernizuoti valdymo būdus.

1.5

EESRK rekomenduoja įvairinti sanglaudos politikos išteklius pasitelkiant Europos Sąjungos finansinės pagalbos novatoriškus mechanizmus.

1.5.1

Struktūriniai fondai turėtų taikyti ne tik subsidijas, bet ir kitas priemones ir, tiesiogiai bendradarbiaujant su EIB ir EIF, teikti daugiau paskolų, atleisti nuo palūkanų mokėjimo, teikti paskolų garantijas, paramą investiciniam kapitalui ir rizikos kapitalui.

1.5.2

Toks fondų pagalbos pertvarkymo daug platesniu mastu, negu tik programa Jeremie, poveikis būtų įvairiapusis, labiau papildytų viešojo ir privataus kapitalo investicijas taip kompensuojant ribotus biudžeto išteklius.

1.5.3.

Todėl EESRK pasisako už esminį ES paskolų pajėgumų ir paskolų garantijų didinimą, už sustiprintą partnerystę su bankų ir finansų sektoriumi bei už atitinkamus pakeitimus naujuose struktūrinių fondų reglamentuose. Šioms trims būtinoms sąlygoms reikėtų skubių Europos Komisijos pasiūlymų..

1.6

EESRK rekomenduoja labiau sutelkti struktūrinių fondų paramą, atsižvelgiant į Europos prioritetinius interesus.

1.6.1

Be tiesioginės paramos valstybėms ir regionams, labiausiai stokojantiems pagalbos, kuri turi būti teikiama toliau ir didinama, reikia, padedant valstybiniams ir privatiems partneriams, geriau finansuoti infrastruktūrų transeuropinius tinklus ir padėti pasienio regionams.

1.6.2

Todėl EESRK prašo rimtai peržiūrėti transeuropinių tinklų biudžetą, kuris, nepaisant Lisabonos strategijos tikslų, buvo „pamirštas“ 2005 gruodžio mėn. skirstant 2006 m. biudžetą.

1.6.3

Tai taip pat reiškia, kad Bendrijos pagalba yra labiau naudojama siekiant valstybėms narėms padėti geriau įgyvendinti gaires, sprendimus ir Bendrijos įsipareigojimus, ar tai būtų direktyvų perkėlimas į nacionalinę teisę, ar Lisabonos strategijos įgyvendinimas. Ypač reikėtų peržiūrėti pagalbos mokymui biudžetą, kuris 2005 m. gruodžio mėn. taip pat buvo sumažintas.

1.7

EESRK taip pat rekomenduoja modernizuoti sanglaudos politikos valdymo būdus, kad būtų daugiau skaidrumo ir sąveikumo.

1.7.1

Tai reiškia, kad Bendrijos pagalba, kaip valstybės pagalba, turi būti visiškai suderinta su Europos konkurencijos politika.

1.7.2

Tam taip pat reikia, kad organizuotos pilietinės visuomenės veikėjai, ypač socialiniai partneriai, labiau padėtų rengti, vykdyti ir užtikrinti Europos sanglaudos politikos stebėseną.

1.7.3

Šiuo tikslu EESRK prašo, kad socialinių ir profesinių veikėjų dalyvavimas būtų numatytas aiškiose į strategines gaires įtrauktose nuostatose. Jų įgyvendinimo nuostatos kiekvienoje valstybėje narėje turėtų būti patikslintos programavimo ir peržiūros dokumentų prieduose.

2.   Įžanga

2.1

2005 m. liepos 5 d. priimtas Komisijos komunikatas dėl Sanglaudos politikos strateginių gairių 2007–2013 m. yra iki šiol pateiktų pasiūlymų padarinys.

2.1.1

2004 m. vasario 17 d. pateiktos Bendrijos biudžeto gairės 2007–2013 m. buvo sudarytos pagal bendrųjų nacionalinių pajamų 1,14 % (BNP) rodiklį.

2.1.2

Dėl reglamentų projektų, iš dalies pakeičiančių struktūrinių fondų (ERPF, EFS, Sanglaudos fondo) nuostatas 2007–2013 m., pateiktas 2004 m. liepos 14 d. (1) Komisija pasiūlė fondams priskirti tris tikslus:

2.1.2.1

konvergencijos tikslą, pakeičiantį dabartinį 1-ąjį tikslą, mažiau išsivysčiusių Sąjungos regionų, ypač tų, kurių BVP yra mažesnis už vidutinį ES (75 %), naudai: tam bus skirta 78,54 % fondų išteklių;

2.1.2.2

regionų konkurencingumo ir užimtumo tikslą, pakeičiantį dabartinį 2-ąjį tikslą, kitų ES regionų naudai, ypač padedant jiems įgyvendinti Lisabonos strategiją ir pagerinti užimtumą: jam bus skirta 17,22 % fondų išteklių;

2.1.2.3

Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslą, pakeičiantį dabartinę Interreg programą: jam bus skirta 3,94 % fondų išteklių.

2.1.3

2004 m. liepos 14 d. Komisija taip pat pateikė Europos pasienio regionų bendradarbiavimo, kurio tikslas palengvinti Bendrijos vidaus iniciatyvų įgyvendinimą (2), grupių sudarymo,įstatų projektą.

2.2

2005 m. liepos 5 d. pateikdama Sanglaudos politikos strategines gaires 2007–2013 m., Komisija iškėlė tris prioritetus, kurie skiriasi nuo pirmiau minėtų struktūrinių fondų pagalbos tikslų, bet siejasi su jais:

2.2.1

pirmuoju strateginių gairių prioritetu siekiama geriau pritraukti investicijas;

2.2.2

antrasis strateginių gairių prioritetas yra skatinti naujoves ir verslumą;

2.2.3

trečiuoju strateginių gairių prioritetu siekiama skatinti darbo vietų kūrimą.

2.3

Šios strateginės gairės turėtų būti įgyvendinamos nacionalinėmis strateginėmis priemonėmis, kurias vėliau nustatys Komisija, valstybės narės ir regionai.

2.4

Strateginių gairių pristatymas buvo paskutinė dalis, kurios trūko diskutuojant apie visą sanglaudos politiką 2007–2013 m. Apskritai būtų buvę logiškiau Komisijai pradėti diskusijas dėl sanglaudos politikos pristatant strategines gaires, skirtas nustatyti bendrą politinį pagrindą, o ne nuo fondų reglamentų projektų, kurie turėtų būti gairių taikymo taisyklės. Jei nebus geresnio strateginių gairių ir fondų reglamentų koordinavimo, užtikrinančio, kad strateginės gairės būtų aiškus pagrindinis dokumentas, o ne fondų reglamentų papildymas, iškils grėsmė, kad sumažės Europos sanglaudos politikos pridėtinė vertė ir bus skatinama iš naujo „nacionalizuoti“ vystymo strategijas, o tai labai pakenktų suderinamumui, konkurencingumui ir Sąjungos ekonominiam bei socialiniam veiksmingumui.

2.5

Diskusijos dėl biudžeto gairių 2007–2013 m. ir fondų reglamentų šiam laikotarpiui vyko sunkiomis aplinkybėmis, 25 valstybės narės gana skirtingai vertino, kokio dydžio turėtų būti sumoss ir kaip jos turėtų būti paskirstytos.. Po pirmos nesėkmės 2005 m. birželio mėn. Europos Vadovų Taryba 2005 m. gruodžio 17 d. pasiekė susitarimą dėl mažesnio biudžeto: buvo nustatyta 1,045 % bendrų nacionalinių pajamų riba, skiriant 252 milijardus eurų, arba 82 % konvergencijos tikslui, 48,5 milijardo, arba 15,5 % konkurencingumo ir užimtumo tikslui ir 7,5 milijardo, arba mažiau negu 2,5 % Europos teritoriniam bendradarbiavimui.

2.6

2006 m. sausio 18 d. Europos Parlamentas atmetė šį biudžeto projektą, kuris labai nutolęs nuo tikslų. Todėl Tarybos ir Europos Parlamento diskusijos, po kurių 2006 m. balandžio 4 d. buvo pasiektas kompromisas papildomai skirti šiems tikslams 4milijardus eurų (iš kurių 2 į rezervo eilutę). Šį kompromisą dar turi ratifikuoti abi pusės..

3.   Pastabos apie sanglaudos politikos iššūkius 2007–2013 m.

3.1

2007–2013 m. laikotarpiui, kurį apima sanglaudos politikos strateginės gairės, bus būdingi svarbūs iššūkiai:

3.1.1

Pirmiausia reikės tęsti ir stiprinti plėtrą. 2004 m. išaugus nuo 15 iki 25 narių, 2007 m. Europos Sąjunga turės priimti dar dvi valstybes. Kitos galės prisijungti vėliau, po 2013 m., arba anksčiau, nes šalių kandidačių į ES sąrašas šiuo metu dar negalutinis. Bet kuriuo atveju, net jei plėtra didina bendrosios rinkos svorį ir jos augimo, užimtumo, prekybos, gamybos, vartojimo ir konkurencingumo galimybes vykstant globalizacijai, vis didėjantis ekonominių ir socialinių skirtumų mastas pareikalaus tikro kokybinio šuolio Europos ir nacionalinių politikų koordinavime, bendrosios rinkos valdyme ir stiprinime, bendrame Sąjungos teritorijos planavime.

3.1.2

Taip pat reikės sėkmingos euro zonos plėtros, užtikrinant euro stiprinimą, patrauklumą ir geresnį veiksmingumą ekonomikos augimo ir užimtumo srityse. Euras šiuo metu yra įvestas tik 12 iš 25 valstybių narių. Iki 2013 m. eurą įsives didelė dalis likusių valstybių, kai jos atitiks visus keliamus reikalavimus. Kaip ir plečiantis Europos Sąjungai, taip ir euro zonai reikės daugiau konvergencijos konkurencingumo sąlygomis, iš pradžių ekonomikos srityje, o vėliau ir daugelyje susijusių sričių, pvz., mokesčių, ypač suderinant mokesčių bazes, socialinėje politikoje ir kt.

3.1.3

Šiuo laikotarpiu toliau greitės šie struktūriniai pokyčiai:

3.1.3.1

Globalizacija ir ekonomikos srityje kylančios naujos galingos valstybės sustiprins konkurencinį spaudimą ir suintensyvins įmonių perkėlimus;

3.1.3.2

Technologiniai pokyčiai dar labiau pagreitės, ypač juos pagyvins globalizuotos informacinės visuomenės naujovės;

3.1.3.3

Dar labiau išryškės Europos gyventojų senėjimo padariniai, kai į pensiją išeis pokario „baby boom“ (kūdikių bumo) karta. Tai turės įtakos gyvenimo ir darbo sąlygoms, bei valstybių narių socialinių išmokų sistemų pusiausvyrai;

3.1.3.4

Turėtų didėti migracija iš mažiau išsivysčiusių trečiųjų šalių. Būtina ją geriau reglamentuoti, iš dalies atsižvelgiant į Sąjungos poreikius ir didinat integracijos gebėjimus bei iš dalies stipriai didinant pagalbos veiksmingumą emigrantų kilmės šalių vystymui, siekiant jose sukurti daugiau darbo vietų ir paspartinti ekonominę ir socialinę pažangą. Taip pat reikės įvairiais lygiais geriau integruoti su imigracija susijusius poreikius į mokyklines ir mokymo programas..

3.1.3.5

Kova su bedarbių ir „neturtingų dirbančiųjų“ socialine atskirtimi ir skurdu ir toliau bus svarbus iššūkis Europos sanglaudos politikai. Jei neišspręsime šių problemų greta užimtumo ir kitų panašių klausimų, bus sunku praktiškai užtikrinti sanglaudą ne tik socialiniu, bet ir ekonominiu aspektu.

3.1.4

2000 m. Europos Vadovų Tarybos nustatytas Lisabonos strategijos įgyvendinimo terminas 2010 m. bus šio didelių permainų laikotarpio viduryje. Tačiau Lisabonos strategijos įgyvendinimas vėluoja. Siekiant išsaugoti konkurencingumą Europai reikia skubiau įveikti atsilikimą, tačiau tai padaryti bebus lengva.

3.2

Susidūrusi su šiais dideliais ateinančių metų iššūkiais, Europos sanglaudos politika galės remtis keliais svarbiais pranašumais, būtent:

3.2.1

Europos vidaus rinkos, vienijančios daugiau nei pusę milijardo europiečių, mastas ir jos dar nepakankamai išnaudotas ekonominis, prekybos ir žmogiškasis potencialas tiek ekonominės pasiūlos bei paklausos, tiek darbo rinkos požiūriu;

3.2.2

Europos socialinis modelis ir Europos socialinis dialogas, kuriais ypač pabrėžiama žmogiškųjų išteklių panaudojimo globalizacijos sąlygomis svarba priimant užimtumo, vystymo, sveikatos ir gyvenimo kokybės iššūkius;

3.2.3

naujų valstybių narių ekonomikos augimo dinamiškumas, dažnai du kartus viršijantis Bendrijos vidurkį. Jis turėtų padėti mažinti didelį vystymosi atotrūkį ir palaikyti Sąjungos ekonominį bei prekybos augimą;

3.2.4

naujos planavimo ir investavimo galimybės, atsiradusios suvienijus visą Europos žemyną, leidžiančios peržiūrėti pačią Europos vidaus ekonominę sąrangą ir įgyvendinti naujų infrastruktūrų bei teritorijų planavimo schemas;

3.2.5

Lisabonos strategijos ekonominės ir socialinės reformos taip pat turės būti esminis sėkmingos Europos Sąjungos sanglaudos politikos pagrindas, kai pavyks jas išvystyti ir sulaukti abipusio poveikio aktyviai padedant socialiniams partneriams.

3.2.6

Apskritai, pagalba, skiriama pagal Europos sanglaudos politiką, pirmiausia turėtų skatinti sukurti ekonomikos augimo ir užimtumo grįžtamosios sėkmės ratą (virtuous circle) vystant teigiamą šių skirtingų veiksnių tarpusavio sąveiką (vidaus rinkos gilinimas ir plėtra, investicijos ir regionų vystymas, reformos valstybėse narėse).

3.3

Europos sanglaudos politika taip pat susiduria su didelėmis problemomis, dėl kurių bus sunkiau pasiekti jos tikslus..

3.3.1

Pirmiausia galima paminėti pagrindinį sunkumą atgaivinti dinamišką ir stiprią Europos ekonomiką. Toli gražu nepasivydama konkurentų, Europos Sąjunga ir toliau nuo jų tolsta. Bendras jos augimas yra menkas, daugelyje valstybių narių tiek jaunimo, tiek vyresnio amžiaus žmonių nedarbas yra aukštas, kuriamų darbo vietų dažniausiai nepakanka, nuolat jaučiamas mokslinių tyrimų stygius, daugėja įmonių perkėlimų. Dabartinė Europos vieta pasaulyje net neatspindi prieš penkerius metus užsibrėžtų ambicijų. Dar nematyti ryškaus šios padėties pagerėjimo.

3.3.2

Kitas didelis sanglaudos politikos iššūkis — mažinti ekonominius ir socialinius skirtumus po plėtros. Jiems sumažinti reikės daug laiko. Reikės atnaujinti sanglaudos politikoje taikomus metodus ir strategijas, nes ankstesniais metais valstybių narių vystymosi skirtumai nebuvo tokie ryškūs.

3.3.3

Pagrindinė sanglaudos politikos silpnoji pusė — nepakankamas ekonomikos, taip pat ir mokesčių bei politikos krypčių koordinavimas, nes jis yra pernelyg silpnas, net tarp įsivedusių eurą šalių. Didėjant valstybių narių skaičiui, būtina kuo greičiau gerinti padėtį, nors tai padaryti darosi vis sunkiau. Greta stipresnio ekonominio koordinavimo reikėtų labiau derinti socialines pozicijas.

3.3.4

Kaip taisytiną problemą paminėsime nepakankamą pilietinės visuomenės įtraukimą į procesus, kuriuose valdžios institucijos vaidina pagrindinį vaidmenį, o sanglaudos politikai daugiausia vadovauja Komisija ir valstybės narės (3).

3.3.5

Dar labiau išaugus poreikiams, Europos fondų galimybės kol kas yra sąlyginai kuklios. 2005 m. gruodžio 17 d. susitarimas, sumažinantis Europos biudžetą iki 1,045 % bendrųjų nacionalinių pajamų, sanglaudos politikos biudžetą apriboja iki 0,36 % bendrųjų nacionalinių pajamų. Taip Europos biudžeto priemonių pasidaro mažiau negu buvo prieš ES plėtrą nuo 15 iki 25 valstybių ir tai EESRK, kaip ir Europos Parlamentui, kelia susirūpinimą. Toks biudžetas, kuris, žinoma, neturi nieko bendra su federalinės valstybės biudžetu (JAV biudžetą sudaro daugiau negu 20 % BVP), atrodo nepaprastai mažas turint omeny ES sanglaudos iššūkius.

3.3.6

Tada iškyla toks pagrindinis klausimas, į kurį turi atsakyti sanglaudos politikos strateginės gairės 2007–2013 m.: kaip su mažesnėmis sąnaudomis padaryti daugiau? Tad reikės labiau nei bet kada stengtis kaip galima geriau panaudoti šias labai ribotas lėšas, užtikrinant ne ilgalaikę paramą, o nepriklausomo ir tvaraus vystymosi sąlygas. Tam reikės ieškoti maksimalių panašumų ir papildomumo su nacionaliniais biudžetais ir patrauklumo bei rinkos jėgų paramos, kurios kartu su viešuoju finansavimu gali mobilizuoti išteklius pagal bendro Europos vystymosi poreikius.

3.3.7

Kad būtų galima išspręsti šiuos iššūkius, reikėtų paįvairinti sanglaudos politikos priemones, labiau sutelkti pagalbą ir modernizuoti valdymo būdus. Apie įvairias galimybes kalbama kituose straipsniuose.

4.   Pastabos apie sanglaudos politikos prioritetus 2007–2013 m.

4.1

Sanglaudos politikos gairės 2007–2013 m. yra vienas „ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo“ prioritetų. Jis konkrečiai remiasi partneryste, kurią 2005 m. šiuo pavadinimu pasiūlė Europos Vadovų Taryba, ir integruotomis gairėmis, kurias taip pat šiuo pavadinimu 2005 m. birželio mėn. pasiūlė Komisija.

4.2

Norėdama prisidėti prie šio bendro „ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo“ prioriteto, Komisija komunikatu išskiria tris ypatingus prioritetus: skatinti Europos patrauklumą investicijoms, vystyti naujoves ir verslumą, stiprinti mokymą ir užimtumą. Šiuos tris prioritetus papildo horizontalus susirūpinimas geriau planuoti Sąjungos teritoriją tiek kaimuose, tiek miestuose, bei pasienio zonų, šalių ir regionų tarpusavio ryšius.

4.3

Regis, pirmasis prioritetas — geriau pritraukti investicijas — yra pagrindinis. Svarbiausia jį įgyvendinti mažiau išsivysčiusiuose išsiplėtusios Europos Sąjungos regionuose, kuriems pirmiausia turėtų būti teikiama parama, nepamirštant pereinamųjų priemonių, skiriamų regionams, kurie anksčiau buvo prioritetiniai. Kadangi Europos paramos fondų galimybės ribotos, turėtų būti reikalaujama skatinti kapitalo, ypač iš privataus sektoriaus, investicijas į Europos ekonomikos vystymo prioritetus.

4.3.1

Tačiau nepaisant pažangos, pasiektos baigiant kurti vieningą rinką, įgyvendinant ekonominę ir pinigų sąjungą bei kai kurias Lisabonos strategijos reformas Europos Sąjungai dar nepavyko užtikrinti nepriklausomo ir tvirto augimo mechanizmo, išryškinančio nacionalinių ekonomikų sąveikos ir papildomumo vertę. Taigi bus sudėtinga vykdyti veiksmingą sanglaudos politiką, jei nebus susigrąžintas didesnis visų susijusių veikėjų (verslininkų, darbuotojų, investuotojų) pasitikėjimas pačiu Europos Sąjungos ekonominės ir socialinės plėtros progresu ir, žinoma, taip pat jos politine ir institucine ateitimi..

4.3.2

Tai reiškia, kad artimiausiais metais reikėtų sumažinti netikrumo veiksnius, kurie šiuo metu apsunkina šių svarbių klausimų sprendimą: bendrosios rinkos kūrimo užbaigimo, konkurencingos, euro zonos suvienytos ekonomikos stiprinimo, ekonomikos augimo ir užimtumo didinimo, gyvenimo sąlygų gerinimo, Lisabonos strategijos sėkmės, veiksmingo Europos Sąjungos institucijų valdymo, optimalaus ir darnaus išsiplėtusios Europos planavimo siekiant ekonominės, socialinės ir aplinkos sričių pažangos suderinimo.

4.3.3

Komisijos komunikatas akcentuoja būtinybę investuoti į infrastruktūrų, ypač transporto, tinklus. Tačiau reikia užsitęsusio atsilikimo šioje srityje priežasčių analizės. Kad būtų įveiktas atotrūkis, pirmumo tvarka reikėtų finansuoti transeuropines transporto, energetikos ir telekomunikacijų infrastruktūras, nuo kurių priklauso sanglauda Sąjungoje. Belieka tik apgailestauti dėl drastiško šių tinklų finansavimo sumažinimo, numatyto 2005 m. gruodžio 17 d. susitarimu: Europos Sąjungos Vadovų Taryba paaukojo šį svarbų prioritetą, o tai tiesiogiai prieštarauja Lisabonos įsipareigojimams, kuriuos įgyvendinti reikėtų 2007–2013 m. laikotarpio viduryje. Todėl EESRK prašo, palaikydamas Europos Parlamento išreikštą poziciją, kad transeuropiniams tinklams finansuoti skirtas biudžetas būtų atidžiai peržiūrėtas.

4.3.4

Komisijos komunikate pabrėžiamos kitos dvi sanglaudos politikai svarbios sritys, kurioms taip pat reikėtų investicijų: aplinkosauga ir Europos autonomija energetikos srityje.

4.3.4.1

Reikėtų pabrėžti, kad bus svarbu užtikrinti tiesioginį šių prioritetų ryšį su pirmiau minėta parama Europos infrastruktūrų tinklams.

4.3.4.2

Europos Sąjungos paramos gavėjai taip pat turėtų užtikrinti, kad laikysis aplinkosaugos sąlygų.

4.4

Antrasis sanglaudos politikai iškeltas prioritetas yra skatinti naujoves ir verslumą. Tokiu būdu Komisija tiesiogiai perima Lisabonos strategijos prioritetus dėl žinių Europos propagavimo.

4.4.1

Šiuo prioritetu pirmiausia siekiama padidinti investicijas į mokslinius tyrimus.

4.4.1.1

Tenka konstatuoti, kad Europa atsilieka palyginus su pagrindinių partnerių pasiekimais technologijų srityje. Valstybių narių asignavimai moksliniams tyrimams, dažnai trečdaliu mažesni už Lisabonos strategijoje numatytus 3 % BVP, pastaraisiais metais dažnai buvo ne tik nedidinami, bet net mažinami. Mokslinių tyrimų ir plėtros pagrindų programos biudžetas yra nedidelis, palyginus su valstybių narių biudžetais moksliniams tyrimams, ir nepakankamai koordinuoja nacionalines programas. Beje, sprendimų priėmimas Bendrijos institucijose ir toliau stringa (taip pat ir aukščiausiame lygyje) ir tai yra labai blogas ženklas. Jau 30 metų besitęsianti nesėkminga Bendrijos patento istorija liudija susirūpinimą keliantį Sąjungos nepajėgumą rasti priemones įgyvendinti savo ambicijas.

4.4.1.2

Tad reikėtų imtis tikros, patikimos Europos mokslinių tyrimų politikos. Tai reikštų, kad, peržiūrint Bendrijos biudžetą, būtina žymiai padidinti Europos asignavimus moksliniams tyrimams užtikrinant griežtesnį nacionalinių programų koordinavimą. Tai taip pat galėtų pagaliau iš mirties taško pajudinti Bendrijos patento klausimą. Patentas iš pradžių galėtų būti taikomas ne visose valstybėse narėse, nesant vieningo susitarimo. Kaip būtų su euru, Šengeno sutartimi ar Europos socialine politika, jei panašiai būtume laukę vieningo susitarimo?

4.4.2

Kita Komisijos komunikate nustatyta būtinybė yra skatinti įmonių steigimą ir vystymą, ypač naujose technologijų nišose, ir skatinti jų jungimąsi į tinklus Europos mastu.

4.4.2.1

Tenka apgailestauti, kad mažoms įmonėms vis dar trūksta galimybės pasirinkti supaprastintą Europos juridinį statusą, kuris palengvintų tarptautinę šių įmonių veiklą.

4.4.2.2

Tad EESRK atnaujina savo prašymą, pateiktą nuomonėje savo iniciatyva dėl Europos MVĮ teisinio statuso  (4), kad Komisija nebedelsdama pristatytų tokį Europos teisės statusą mažoms ir vidutinėms įmonėms ir greitai priimtų.

4.4.2.3

Be to, EESRK apgailestauja, kad Komisija 2005 m. rudenį atsiėmė pasiūlymus dėl Europos statuso savidraudos įmonėms ir asociacijoms, kurio dabar reikia labiau nei bet kada.

4.4.3

Komisijos komunikate pabrėžiama įmonių finansavimo svarba ir būtinybė palengvinti jo gavimą, ypač novatoriškoms įmonėms.

4.4.3.1

Pabrėžiama, kad struktūrinių fondų galimybės palengvinti įmonėms prieinamumą prie finansavimo dabartinėmis sąlygomis ir toliau yra ribotos ir, be abejo, nežymios šioje srityje, tačiau, suprantama, ir ribota pagalba bei bendras bandomųjų projektų finansavimas yra naudingi pakankamai tikslingose ir pavyzdingose srityse. EESRK palankiai vertina bendrai su Komisija, Europos investicijų banku, Europos investicijų fondu ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku pradėtas vykdyti JASPERS ir JEREMIE iniciatyvas. JASPERS iniciatyva siekiama padėti konvergencijos tikslo reikalavimus atitinkančių valstybių nacionalinėms ir regionų valdžios institucijoms rengti didžiuosius projektus infrastruktūrų srityje. JEREMIE programos tikslas — pagerinti mažųjų įmonių galimybes gauti finansavimą. EESRK tikisi, kad šios iniciatyvos bus iš tikrųjų veiksmingos, kad jų poveikis bus pastebimas vietos lygmeniu ir kad ši veikla suteiks didelį postūmį ekonomikos vystymui ir naujų darbo vietų kūrimui regionuose.

4.4.3.2

Kad fondų pagalba padarytų didesnį tiesioginį poveikį įmonių finansavimui, reikėtų toms įmonėms suteikti daugiau galimybių turėti lengvatų gauti banko paskolas, disponuoti rizikos kapitalu ir mažoms įmonėms teikti mikrokreditus ir garantijas. Todėl reikėtų peržiūrėti fondų galimybes ir ypač jų finansų inžineriją, kuri šiuo metu iš esmės apsiriboja subsidijų skyrimu. Reikėtų, JEREMIE programos pavyzdžiu, tačiau daug didesniu mastu, paversti šias subsidijas finansiniais produktais: vienas euras,atidėtas rizikos kapitalo paskolai garantuoti, leistų finansuoti nuo penkių iki dešimties eurų MVĮ investicijų, taip užtikrindamas didesnį Europos fondų naudojamų priemonių veiksmingumą. Komiteto rekomendacijos šiuo esminiu klausimu plačiau pateikiamos šios nuomonės 5 skyriuje.

4.4.3.3

Taip pat priminsime, kad greitas ir veiksmingas Europos bendrosios finansų rinkos užbaigimas, neatsiejamas nuo veiksmingos konkurencijos politikos ir ekonomikos bei pinigų sąjungos stiprinimo, leis labai pagerinti įvairios apimties įmonių prieinamumą prie finansavimo. Tačiau šis punktas net nepabrėžiamas Komisijos komunikate, nors viena iš pagrindinių Komisijos pareigų kaip tik yra sėkmingai užbaigti šį etapą per artimiausius metus.

4.5

Trečias Komisijos komunikate sanglaudos politikai priskiriamas prioritetas yra kurti daugiau darbo vietų ir gerinti jų kokybę.

4.5.1

Pirma prielaida siekiant sukurti daugiau darbo vietų yra stiprinti ekonomikos augimą ir taip palengvinti darbo vietų kūrimą. Šiam tikslui pasiekti būtina tiek pasiūlos, tiek paklausos požiūriu dinamiškesnė ekonomika, kurioje būtų palankesnės administracinės, mokesčių ir socialinės sąlygos darbo vietoms kurti, ypač atitinkančios mažųjų įmonių, savarankiškai dirbančių asmenų ir amatininkų, padėtį. Tam reikia sukurti darbo užmokesčio tendencijų ir profesinių įgūdžių skatinimo „virtuous circle“. Kaip jau minėta, struktūriniai fondai gali turėti tik ribotos tiesioginės įtakos šiose srityse ir yra naudingiausi galėdami remti tikslines iniciatyvas ir bandomuosius projektus, siekiant skatinti geriausios praktikos sklaidą.

4.5.2

Kaip pabrėžia Komisija, prisitaikymas prie darbo rinkos yra esminis reikalavimas. Struktūriniai fondai turėtų sutelkti dėmesį į bendros rinkos funkcionavimo gerinimą šioje srityje. Tam reikia padidinti darbuotojų judumą, sudarant galimybes laisvai perkelti pensijų sistemas, ir panaikinti kliūtis patekti į Europos darbo rinką, ypač į paslaugų sektorių (5), kur yra sukuriama daugiau nei du trečdaliai naujų darbo vietų laikantis socialinių reikalavimų, nustatytų kolektyvinėse sutartyse ir teisės aktuose..

4.5.3

Komisija akcentuoja būtinybę gerinti darbuotojų mokymą. Tačiau EESRK labai susirūpinęs tuo, kad 2005 m. gruodžio mėn. numatyta dvigubai sumažinti Komisijos pasiūlytą visą gyvenimą trunkančio mokymosi biudžetą. EESRK ragina jį padidinti iki tokio lygio, kuris atitiktų Lisabonos strategijos įsipareigojimus. Šioje srityje bus reikalingi nauji įgūdžiai, didesnė atsakomybė ir poreikis aktyviau imtis iniciatyvų. Turint tai omenyje, būsimosiose programose turės būti atsižvelgiama į regionų prioritetus. Labai svarbu, kad finansavimas iš Europos socialinio fondo būtų skiriamas kuo labiau atsižvelgiant į regionų poreikius, o ne apsiribojant bendru nacionalinės politikos finansavimu..

4.5.3.1

Apskritai, EESRK pabrėžia, kad reikia sutelkti visas pastangas, kad priemonės galėtų viena kitą papildyti ir būtų veiksmingos, o valstybiniai ir privatūs ūkio subjektai susitelktų partnerystėje, siekdami įgyvendinti regionuose šiuos prioritetinius tikslus: naujovių diegimo galimybės ir visą gyvenimą trunkantis mokymas turi būti prieinami visiems; žmogiškųjų išteklių valdymo lygis ir jų vystymas turi būti pagerinti visose įmonėse; turi būti padidintas moterų dalyvavimas; asmenų, dirbančių iki pat pensinio amžiaus ribos, skaičius turi būti didesnis; ekonomikos poreikiai ir profesinis orientavimas bei mokymas turi būti geriau suderinti; profesinis mokymas ir tobulinimas turi būti skatinami visais lygmenimis, o ypač tose profesijose, kur susiduriama su sunkumais rasti naujų darbuotojų; skatinti tokias mokymo kryptis, kurios užtikrina asmenų, esančių už visuomenės ribų (atsižvelgus į tai, kad jų skaičius didėja), grąžinimą į ją įdarbinimo keliu.

4.5.3.2

Struktūriniai fondai taip pat turėtų prioritetine tvarka bendrai finansuoti mokymo programas Europos mastu, panašiai kaip tai jau sėkmingai vyksta įgyvendinant Erasmus ir Leonardo programas. Šios programos taip pat turėtų suaktyvinti savo veiklą ir pasistengti, kad jų paramą gautų du — tris kartus daugiau jaunųjų europiečių.

4.5.4

Ypač reikėtų paminėti gyventojų senėjimą, dėl kurio būtina ypatingai derinti įvairius pirmiau minėtus aspektus, susijusius su darbo vietų ir socialinės pagalbos sistemų kūrimu (žr. administracines, mokesčių ir socialines sąlygas, vaikų priežiūros paslaugas už prieinamą kainą, darbo rinką, mokymą ir žmogiškuosius išteklius).

4.6

Šiuos tris strateginių gairių tikslus papildo horizontalus poreikis atsižvelgti į sanglaudos politikos teritorinę dimensiją.

4.6.1

Komunikate daroma nuoroda į miestų indėlį į ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą (geresnis miestų ekonominis, socialinis ir aplinkos valdymas), skatinant ūkinės veiklos įvairinimą kaimo vietovėse (visuotinės svarbos paslaugų išsaugojimas, tinklų vystymas, kaimo vietovių vystymosi centrų skatinimas). Šių reikalavimų ir trijų strateginių gairių tikslų tarpusavio sąveiką reikėtų išaiškinti nuodugniau.

4.6.2

Komunikate taip pat pabrėžiami teritorijų bendradarbiavimo poreikiai trimis lygiais:

4.6.2.1

pasienio bendradarbiavimas, ypač siekiant plėtoti tarpusavio mainus ir skatinti ekonominę bei socialinę integraciją;

4.6.2.2

tarptautinis bendradarbiavimas, ypač siekiant sustiprinti bendrus strateginės reikšmės veiksmus tarp valstybių (transportas, moksliniai tyrimai, socialinė integracija);

4.6.2.3

tarpregioninis bendradarbiavimas, ypač siekiant paskatinti geriausios ekonominės, socialinės ir aplinkosaugos praktikos sklaidą.

4.6.3

EESRK išreiškia apgailestavimą, kad ši nuoroda į Europos teritorijų bendradarbiavimo poreikį pateikta tik kaip papildomas, o gal net ir šalutinis, strateginių gairių elementas, tuo tarpu ji galėtų būti pateikta kaip vienas iš jų.

4.7

Strateginių gairių trijų prioritetų, papildytų teritoriniu aspektu, nagrinėjimas užduoda daug svarbių klausimų:

4.7.1

Pirma, strateginių gairių prioritetams trūksta tikslumo, kad būtų galima sudaryti tikrą „strateginį“ sanglaudos politikos įgyvendinimo ir valdymo pagrindą. Jie yra greičiau geros praktikos, kurią reikėtų skatinti taikyti skirtingose politikos srityse, priminimas.

4.7.2

Svarbiausia, nėra patikslinta strateginių gairių prioritetų ir trijų fondų tikslų sąsajas. Tai yra didelis trūkumas: strateginės gairės turėtų sudaryti Fondų naudojimo pagrindą Šia prasme strateginės gairės labiau primena papildančiąsias ar įgyvendinimo nuostatas, nei gaires, kaip iš tiesų turėtų būti.

4.7.3

Kad strateginės gairės pateisintų savo pavadinimą ir veiksmingai atliktų savo vaidmenį, reikėtų, kad jose būtų tiksliau išdėstyta, kaip pasiekti prioritetinius tikslus šiose srityse:

4.7.3.1

„pridėtinė vertė“, kurią sukuria Europos sanglaudos politika, be nacionalinės ir vietos politikos sukuriamos pridėtinės vertės.

4.7.3.2

„teritorinė santalka“ į Europos vystymo centrus ir kryptis, leidžiančius užtikrinti bendrą pakilimo poveikį;

4.7.3.3

sudarytų Europos fondams veiklos planavimo pagrindą „, užtikrinantį, kad strateginės gairės sudarytų veiksmingą ir nuoseklią sistemą“ o ne apsiribotų tik įgyvendinimo instrukcijų vaidmeniu.

5.   Pastabos apie sanglaudos politikos išteklius 2007–2013 m.

5.1

Siekdama palaikyti sanglaudos politiką, Komisija ypač pabrėžia struktūrinių (Regioninės plėtros fondo ir Socialinio fondo) ir Sanglaudos fondų vaidmenį. Ji patikslina, kad jų parama pagal pirmiau minėtus strateginius tikslus turi padėti skatinti augimą, geriau išnaudoti bendrosios rinkos galimybes, skatinti didesnę valstybių narių konvergenciją, didinti regionų konkurencingumą, vystyti geresnę Sąjungos teritorijos integraciją ekonomikos, socialiniais ir kultūriniais aspektais.

5.2

Pirmiausia konstatuojama, kad vis didės Europos Sąjungos atotrūkis tarp fondų biudžeto ir poreikių masto (valstybių narių vystymosi skirtumai, atsilikimas rekonstruojant infrastruktūras, atsilikimas bendrojoje rinkoje, konkurencijoje ir įgyvendinant Lisabonos strategiją). Būtinai reikia peržiūrėti Bendrijos biudžeto prioritetus, iš dalies tęsiant pradėtą Bendros žemės ūkio politikos reformą. Tačiau struktūrinių fondų lėšos padidės nežymiai, nes visas Bendrijos biudžetas toliau bus labai ribotas. Bet kuriuo atveju, EESRK atrodo, kad nustačius 1,045 % BVP įnašą į Bendrijos biudžetą, nepakanka 0,36 % (308 milijardai eurų iš bendrojo 862 milijardų eurų biudžeto, nebent po 2006 m. balandžio 4 d. pasiekto kompromiso, kurį dar turi ratifikuoti Parlamentas ir Taryba, bus papildomai skirta 4 milijardai eurų), turintys atitekti sanglaudos politikai, kad Sąjunga galėtų įgyvendinti sanglaudos tikslus 2007–2013 m.

5.3

Tad didžiausią dėmesį reikės skirti:

5.3.1

fondų paramos sąlygoms, nes tie fondai turės daryti didesnį svertų poveikį investicijoms, o tam šioje srityje reikės įgyvendinti daugiau naujovių, nei ankstesniais metais;

5.3.2

realiai fondų paramos santalkai, kuri turės daryti didesnį restruktūrizavimo poveikį, ypač tarptautiniu ir tarpvalstybiniu mastu.

5.4

Kalbant apie fondų paramos sąlygas, reikia pabrėžti keletą aspektų:

5.4.1

Pirmiausia, struktūrinių fondų parama gali tik papildyti Sąjungos sanglaudos politiką. Ji negali būti išskirtinė ar dominuojanti priemonė. Iš esmės bendrų tikslų labui ji turi skatinti rinkose turimo kapitalo mobilizavimą bei racionalesnį valstybių ir regionų biudžetų naudojimą. Todėl daugiausia kalbama apie sverto poveikio užtikrinimą. Todėl Sąjungos struktūriniai instrumentai turi sudaryti pagrindinę Europos teritorijų planavimo priemonę ir kartu lydėti Bendrijos politikos kryptis ir vykstančius ekonominius ir socialinius pokyčius.

5.4.2

Šiuo tikslu Europos fondų ir Europos investicijų banko lėšos turėtų būti naudojamos pagal sudarytą lankstesnę ir novatoriškesnę finansų inžinerijos koncepciją. Kaip teisingai pripažįsta Komisija, fondai neturėtų apsiriboti subsidijų skyrimu, o turėtų remti ir kitas priemones, t. y. teikti paskolas, paskolų garantijas, konvertuojamas priemones, investicinį kapitalą ir rizikos kapitalą. EESRK ne tik tam pritaria, bet ir prašo padaryti atitinkamas išvadas ir pradėti tikrą Sąjungos finansinės pagalbos sąlygų reformą.

5.4.2.1

EESRK nuomone, tokių alternatyvių sąlygų išplėtimas gauti paramai iš struktūrinių fondų, glaudžiai bendradarbiaujant su Europos investicijų fondu ir Europos investicijų banku, leistų žymiai padidinti Bendrijos paramos poveikį ir padėtų ją suderinti su valstybinio ir privataus kapitalo investicijomis. Jos ypač prisidėtų prie viešojo ir (arba) privataus sektoriaus investicijų finansavimo pasidalijimo, ypač MVĮ, kurias tradiciniai finansiniai partneriai laiko rizikingomis ir kurių paskolų gavimo sąlygos gali dar ateityje pasunkėti dėl Bazelio II susitarimų. Jos labai veiksmingai padidintų ribotas Europos biudžeto galimybes. Iš tikrųjų, vienas subsidijos euras dažnai galėtų būti panaudojamas daug geriau, jei jis būtų skiriamas garantuoti penkis — dešimt paskolos eurų. Tai leistų ypač padidinti paramos gavėjų skaičių, nes jiems suteiktų daugiau atsakomybės, nei negrąžinamos subsidijos.

5.4.2.2

Šios paramos priemonės turėtų būti įgyvendinamos kaip įmanoma arčiau paramos gavėjų, kad būtų užtikrintas didžiausias sverto poveikis ekonominiam ir socialiniam vystymuisi. Kiti ištekliai taip pat galėtų būti sutelkti geriau koordinuojant struktūrinių fondų ir kitų finansinių institucijų, jau aktyvių Europos vystymesi, tokių kaip Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, paramą. Pirmiausia reikėtų daug plačiau ir aktyviau skatinti viešojo ir privataus sektoriaus partnerystę Europos lygiu, vykdomą skaidrios ir atviros konkurencijos sąlygomis, ypač siekiant finansuoti didžiuosius infrastruktūrų projektus, būtinus tiek visai sanglaudai, tiek bendram Europos konkurencingumui. Kaip minėta pirmiau (6), transeuropinių tinklų finansavimas iš biudžeto turėtų būti iš esmės padidintas, nes viešojo ir (arba) privataus sektoriaus partnerystė Europos infrastruktūrų srityje negali būti sėkminga be tvirto Bendrijos valstybinių fondų paramos pagrindo.

5.4.2.3

Tokia Bendrijos fondų paramos sąlygų reforma pareikalautų padidinti Europos Sąjungos skolinimosi ir skolinimo gebėjimus. Jai, greta intensyvesnio koordinavimo su EIB ir kitomis finansinėmis institucijomis, taip pat prireiktų pradėti tikrą partnerystę su Europos bankų ir finansų sektoriumi, toliau stiprinant pagalbos sąlygiškumą tiek valstybėms narėms, tiek tiesioginiams paramos gavėjams. Galiausiai būtų pageidautina šiuo požiūriu papildyti Europos fondų reglamentų 2007–2013 m. reformą, kad visiškai veiktų naujos finansų inžinerijos sistemos. Todėl EESRK ragina Europos Komisiją pateikti naujų pasiūlymų šiose trijose srityse.

5.4.3

Tačiau galima tik apgailestauti, kad struktūrinių fondų valdymas pastaraisiais metais buvo pernelyg neskaidrus ir jame vyravo dvišaliai ryšiai tarp Bendrijos administracijos ir nacionalinių administracijų be aiškaus ir veiksmingo visumos koordinavimo ir be pakankamos kontrolės bei priežiūros, ar tinkamai tie fondai naudojami. Europos Sąjungos Audito Rūmai ne kartą pasmerkė tokią padėtį, tačiau pavieniai bandymai ją ištaisyti nebuvo pakankamai veiksmingi. Bendro didesnio skaidrumo principas kuriant, priimant ir įgyvendinant Bendrijos politines kryptis dar nėra pakankamai išplėstas, kaip turėtų būti, fondų funkcionavimo ir valdymo srityse. Sanglaudos politikos strateginės gairės nuo šiol turėtų būti aiškių radikalių pokyčių šioje srityje pagrindas.

5.4.4

Kaip būtinas naujoves siekiant užtikrinti geresnį Europos pagalbos valdymą paminėsime reikalavimą dažniau tikrinti Bendrijos pagalbos atitikimą konkurencijos taisyklėms. Tam tikra blogai kontroliuota fondų pagalba praeityje, prisidengiant regionų skirtumų mažinimu sukėlė rimtų ir žalingų sąžiningos konkurencijos principų iškraipymų, kai tuo tarpu galima padėti mažinti regionų skirtumus nepakenkiant sąžiningai konkurencijai. Sąjungos pagalba yra viešoji pagalba, panaši į valstybės pagalbą, tad ji taip pat turi būti kontroliuojama. Todėl pagal šį principą būtinai reikia geresnio Europos pagalbos ir nacionalinės bei regionų pagalbos tarpusavio koordinavimo. Komisijos metinėje ataskaitoje apie konkurenciją nuo šiol turėtų būti skyrius apie Bendrijos pagalbos kontrolės sąlygas remiantis Sąjungos konkurencijos politika. EESRK anksčiau jau pateikė tokią rekomendaciją, tačiau iki šiol dar nesulaukė jokių rezultatų.

5.5

Kalbant apie paramos santalką, Komisija turėtų stengtis užtikrinti geresnį Europos fondų paramos nukreipimą priklausomai nuo europiškesnio Sąjungos teritorijos planavimo aspekto, o šiuo metu toli gražu taip dar nėra, išskyrus kelis pavienius sėkmingus Bendrijos paramos planų įgyvendinimo bandymus.

5.5.1

Struktūriniai fondai iki šiol iš tiesų nelabai stengėsi prioritetine tvarka skirti pagalbą remiantis tarpvalstybiniu aspektu, nepaisant norminio ir ekonominio didžiosios Europos, šiandien išplėstos iki 25 valstybių narių, vidaus rinkos įvedimo. Struktūrinius fondus daugiausia valdė Komisija, remdamasi valstybių narių pateiktais nacionaliniais prioritetais, be tiesioginės nuorodos į naujus bendradarbiavimo poreikius, išplaukiančius iš fizinių, techninių, mokesčių kliūčių prekybai panaikinimo, kai ekonominiai ir socialiniai skirtumai didėjo, reikalaudami stiprinti tarpvalstybinius ryšius ir tinklus.

5.5.2

Reikėtų taisyti šią padėtį vystant aiškesnius paramos prioritetus siekiant sustiprinti valstybių narių „jungties taškus“ tarptautiniu, tarpregioniniu ir tarpvalstybiniu aspektais. Komisijos pateikti svarbūs pastebėjimai šiais klausimais turėtų būti peržiūrėti, išvystyti ir integruoti į fondų paramos prioritetus, o ne būti šių prioritetų priedais.

6.   Pastabos apie įtraukimą į nacionalines ir regionų politikos kryptis

6.1

Sanglaudos politikos įtraukimas į nacionalines ir regionų politikos kryptis yra pagrindinis Komisijos iškeltas ir pabrėžtas uždavinys. Būtina labiau sutelkti pastangas dviejose srityse:

6.2

pirmiausia, reikėtų užtikrinti, kad Bendrijos pagalba yra tikrai naudojama remti optimalų Bendrijos gairių, sprendimų ir įsipareigojimų įgyvendinimą įvairiose valstybėse narėse. Ypač atkreipiame dėmesį į:

6.2.1

teisingą Europos direktyvų perkėlimą, vykdomą laikantis numatytų terminų;

6.2.2

administracinio bendradarbiavimo stiprinimą Europos mastu, ypač siekiant užtikrinti gerą bendrosios rinkos funkcionavimą;

6.2.3

tai, kaip būtų galima geriau taikyti abi Stabilumo ir augimo pakto dalis, neapsiribojant vien deficito mažinimu, o atveriant kelią bendram ekonomikos valdymui.

6.3

Antra, reikėtų užtikrinti, kad Bendrijos pagalba padeda stiprinti Europos ir nacionalinių politikos krypčių darnumą, ypatingai siekiant veiksmingiau įgyvendinti Lisabonos strategiją. Ypač atkreipiame dėmesį į:

6.3.1

pagalbą struktūrinėms ekonomikos, socialinėms ir administracinėms reformoms;

6.3.2

reglamentuojančių teisės aktų supaprastinimą ir europietiškojo socialinio bei profesinio savireguliavimo modelio vystymą, kurį reikėtų remti (7);

6.3.3

Europos finansų erdvės kūrimo užbaigimo pagreitinimą, optimizuojant euro teikiamus privalumus;

6.3.4

mokesčių sistemų suartinimą, sudarant palankias sąlygas investicijoms ir naujovių diegimui, o tai leistų geriau reglamentuoti įvairių valstybių narių sistemų konkurenciją .

6.4

Reikėtų kaip galima labiau vengti pridėti papildomų nacionalinių ar regioninių kriterijų ES nustatytam pagrindui, kad būtų išlaikytas būtinas lankstumas nustatant būsimų programų turinį. Tuo pačiu reikėtų vengti diegti procedūras, kurios galėtų iš anksto sustabdyti paskolų skyrimą septynerių metų laikotarpiui ar užkirsti kelią galimybei lengvai derinti įgyvendinamas programas.

6.5

EESRK tikisi, kad Bendrijos pagalba padės skatinti Europos pramonės modelį, kuriame skirtingais (Europos, nacionaliniu, regionų) lygmenimis bus suderinta viešosios valdžios institucijų ir organizuotos pilietinės visuomenės dalyvių veikla (8).

6.6

EESRK išreiškė pritarimą 2005 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Tarybos priimtam principiniam sutikimui steigti Globalizacijos pasekmių kompensavimo fondą, skirtą padidinti pastangas padėti dirbantiesiems, netekusiems savo darbo vietos dėl didelio masto struktūrinių pokyčių, įtakojančių pasaulinę prekybą, ir sudaryti jiems sąlygas įgyti papildomą specialybę ir įsidarbinti. Valstybių ir vyriausybių vadovai paragino Tarybą nustatyti kriterijus, kuriais remiantis būtų priimami sprendimai dėl pagalbos iš šio fondo teikimo. EESRK mano, kad nustatant šiuos kriterijus turėtų dalyvauti Europos socialiniai partneriai, atstovaujantys skirtingoms profesijoms ar net pramonės sektoriams.

7.   Pastabos apie socialinių ir profesinių veikėjų dalyvavimą

7.1

Socialinių ir ekonominių veikėjų dalyvavimas sanglaudos politikoje yra būtinas reikalavimas. Savo 2003 m. nuomonėje dėl Struktūrinių fondų įgyvendinimo partnerystės (9) EESRK prašė sustiprinti tų veikėjų dalyvavimą. Komisija pripažįsta šią būtinybę, pabrėždama, kad veikėjų dalyvavimas nulemia geresnį šios politikos įgyvendinimą vietoje. Tačiau ji nepateikia pasiūlymų, kaip suorganizuoti to įgyvendinimo nuostatas ir jas įtraukti į strategines sanglaudos gaires.

7.2

EESRK siūlo papildyti strategines sanglaudos politikos gaires 2007–2013 m., tiksliai apibūdinant socialinių ir profesinių veikėjų įtraukimo sąlygas. Kotonu sutarties, sudarytos siekiant konsultuotis ir įtraukti į Europos pagalbos valdymą nevyriausybines Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno šalių organizacijas, pavyzdžiu, šios sąlygos būtų įtrauktos į strategines gaires ir jų laikytis privalėtų visos valstybės narės.

7.3

Šiose sąlygose turėtų būti numatyti tokie tikslai:

7.3.1

pakviesti socialinius ir profesinius sluoksnius bei socialinius partnerius dalyvauti nustatant pagrindines Europos gaires (ypač bendrą strateginį dokumentą) ir decentralizuotai jas įgyvendinant nacionaliniu lygmeniu (ypač valstybių narių nustatytą nacionalinę strateginę struktūrą) bei vietos ir regionų mastu;

7.3.2

pagilinti šį dialogą tiek ekonomikos, tiek ir socialiniais bei aplinkosaugos klausimais, siekiant veiksmingo, dalyvaujamojo ir tvaraus vystymo;

7.3.3

tiesiogiai įtraukti socialinius ir profesinius veikėjus į užimtumo gerinimą, ypač vadovaujantis sutarčių sudarymo politika tarp socialinių partnerių, ypač siekiant modernizuoti profesinio mokymo sistemas ir palengvinti geresnį darbo rinkos pritaikymą;

7.3.4

skatinti pilietinės visuomenės veikėjus kuo daugiau naudotis bendrąja Europos rinka intensyvinant transeuropinius gamybos, prekybos ir infrastruktūrų tinklus ir sudarant socialinio ir profesinio savireguliavimo ir bendr reguliavimo susitarimus, kurie padeda užbaigti įgyvendinti bendrąją rinką;

7.3.5

su socialiniais ir profesiniais veikėjais nustatyti veiksmingus viešojo ir (arba) privataus sektoriaus partnerystės modelius su pritaikytais nuolaidų, skatinimo, garantijų ir subrangos būdais;

7.3.6

šiais pagrindais vietos lygmeniu vystyti daugiau viešojo ir (arba) privataus sektoriaus partnerystės, ypač infrastruktūrų ir MVĮ finansavimo vietos lygiu, programų;

7.3.7

skatinti socialinius ir profesinius veikėjus intensyvinti Europos bendradarbiavimo iniciatyvas dėl mokslinių tyrimų ir technologinių naujovių;

7.3.8

remti socialinių ir profesinių veikėjų, kurie prisideda prie tvaraus vystymo perspektyvų, novatoriškas pozicijas.

7.4

Kad toks dialogas būtų veiksmingas, jis turi būti geriau organizuojamas ir geriau struktūruotas tiek Briuselyje, tiek įvairiose valstybėse narėse ir regionuose. Todėl įtraukimo sąlygose turėtų būti numatytos šios nuostatos:

7.4.1

remti šį dialogą veiksminga, valstybių narių viešosios valdžios institucijų gerai perduodama informacija dėl strateginių gairių ir jų įgyvendinimo nuostatų;

7.4.2

pakankamai anksti pradėti konsultacijas, leidžiančias pakviesti socialinius ir profesinius veikėjus dalyvauti analizuojant poveikį;

7.4.3

informuoti socialinius ir profesinius veikėjus apie tolesnius žingsnius po konsultacijų ir pasiūlymų;

7.4.4

prie oficialių programavimo ar peržiūros dokumentų pridėti ataskaitą apie konsultacijų su socialiniais ir profesiniais veikėjais sąlygas;

7.4.5

tarpvalstybinėse ar tarpregioninėse programose skatinti bendras konsultacijas, taip pat ir tarpvalstybinę ar tarpregioninę socialinę bei profesinę partnerystę;

7.4.6

skatinti socialinio dialogo iniciatyvas tarpvalstybiniu ir tarpregioniniu lygiu, konkrečiai pateikiant alternatyvų pagrindą, kuriuo remiantis būtų galima vykdyti kolektyvines derybas, kaip tai numatyta socialinėje darbotvarkėje 2005–2010 m.

7.5

EESRK dar kartą išreiškia pritarimą Komisijos pasiūlymui skirti 2 % Europos socialinio fondo išteklių socialinių partnerių bendrai vykdomam gebėjimų ir veiklos vystymui.

7.6

Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, tvirtai remiamas 2005 m. kovo mėn. Europos Vadovų Tarybos, nutarė vystyti Europos pilietinės visuomenės veikėjų, dalyvaujančių Lisabonos strategijos įgyvendinime, iniciatyvų informacijos ir rėmimo tinklą. Į šį tinklą bus įtrauktos visos iniciatyvos, kurių tie veikėjai imsis siekdami stiprinti Europos sanglaudos politikos veiksmingumą per numatytą 2007–2013 m. laikotarpį.

2006 m. balandžio 20 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  EESRK nuomonė dėl Fondų (Bendrosios nuostatos), Sanglaudos fondo ir regioninės plėtros fondo, OL C 255, 2005 10 14, psl. 79, 88 ir 91.

(2)  EESRK nuomonė: OL C 255, 2005 10 14, p. 76

(3)  EESRK nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai ir Europos Parlamentui dėl mūsų Bendros ateities kūrimo: išsiplėtusios Europos Sąjungos politikos sunkumai ir biudžeto priemonės 2007–2013 m., OL C 74, 2005 1 23, p. 32.

(4)  OL C 125, 2002 5 27, p.100.

(5)  EESRK nuomonė dėl Europos Parlamento ir Tarybos pasiūlymo priimti direktyvą dėl paslaugų vidaus rinkoje, OL C 221 2005 9 8, 113 p.

(6)  Žr. 4.3.3 punktą.

(7)  Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyriaus informacinis pranešimas dėl Dabartinės bendro reguliavimo ir savireguliavimo būklės bendrojoje rinkoje,

(8)  Žr. EESRK nuomonę dėl Šiuolaikinės pramonės politikos, OL C 110, 2006 5 9.

(9)  OL C 10, 2004 1 14, 21 p.


8.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 185/62


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Tarptautinių susitarimų dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos išmetimo poveikio Europoje vykstančioms pramonės permainoms

(2006/C 185/12)

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2005 m. vasario 10 d. nusprendė parengti nuomonę dėl: Tarptautinių susitarimų dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo sumažinimo poveikio Europoje vykstančioms pramonės permainoms.

Pramonės permainų konsultacinė komisija, kuri buvo atsakinga už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. sausio 30 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Josef Zbořil, antrasis pranešėjas — Pavel Činčera.

426-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. balandžio 20–21 d. (balandžio 20 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 79 nariams balsavus už, 11 — prieš ir 9 susilaikius.

1.   Įžanga: ES tikslai, susiję su šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimu

1.1

Šiandien pasaulio klimato kaita yra vienas svarbiausių ne tik mokslinių ir politinių diskusijų bei veiksmų objektų, bet ir kasdieniniame gyvenime gvildenamų temų. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje tarptautiniu lygmeniu pradėjus vykdyti veiksmus, pirmiausia 1989 m. buvo sudaryta Tarpvyriausybinė klimato kaitos ekspertų grupė (TKKG), vėliau — 1990 m. pradėtos derybos JTO lygmeniu ir galiausiai 1992 m. priimta Jungtinių Tautų Bendroji klimato kaitos konvencija (JTBKKK), įsigaliojusi 1994 m. kovo 21 d.

1.2

Klimato pokyčiai vyko jau nuo seniausių laikų, bet dėl praėjusių laikotarpių kokybiškų meteorologinių duomenų trūkumo mūsų žinios apie ankstesnį planetos klimatą remiasi tik paleoklimatiniais matavimais ir stebėjimais arba geologiniais reiškiniais ir archeologiniais atradimais, t. y. netiesioginiais duomenimis. Nauja Šiaurės pusrutulio netiesioginių duomenų analizė rodo, kad per pastarąjį tūkstantmetį dar nebuvo tokio didelio bendro temperatūros žemės paviršiuje padidėjimo, koks užregistruotas XX a.

1.3

Didžiajai klimato pokyčiams jautresnių valstybių ir regionų daliai paprastai dar tenka susidurti ir su kitomis problemomis: greitu gyventojų skaičiaus augimu, gamtinių išteklių išeikvojimu ir skurdu. Kartu su besivystančiomis šalimis vystoma ir jų poreikius atitinkanti politika bei iš jos kylančios priemonės kartu gali skatinti darnų vystymąsi ir lygias galimybes ir sustiprinti įgyvendinamų priemonių poveikį. Tai sumažintų įtampą naudojant išteklius, pagerintų aplinkosaugos rizikų valdymą ir pagerintų labiausiai skurstančių visuomenės narių gyvenimo sąlygas. Šios iniciatyvos taip pat gali padėti sumažinti pažeidžiamumą, susijusį su klimato kaita. Todėl, teikiant pasiūlymus tarptautinių ir nacionalinių iniciatyvų vystymo ir jų įgyvendinimo srityje, reikėtų atsižvelgti į klimato kaitos keliamą riziką.

1.4

Tarpvyriausybinės klimato kaitos ekspertų grupės (TKKG) 2001 m. parengta trečioji vertinimo ataskaita (TRE) rodo, kad vidutinė planetos paviršiaus temperatūra ėmė kilti nuo 1861 metų. Pasaulinės meteorologijos organizacijos duomenimis, devyneri karščiausi metai per visą planetos istoriją buvo užregistruoti per pastarąjį dešimtmetį: 1998 metai buvo rekordiniai, po jų seka 2002, 2003, 2004 ir 2001 metai. XX a. vidutinė temperatūra didėjo nuo ±0,6 iki ±0,2 °C, ir prognozuojant tokią pat tendenciją ateityje galima numatyti, kad, nesiėmus reikiamų priemonių, temperatūra kils ir iki XXI a. pabaigos sudarys nuo 1,4 iki 5,8 °C.

1.5

Remiantis prielaida, kurią ypač Europoje tvirtai remia mokslo bendruomenė ir kuriai išskirtinę svarbą teikia politikai, klimato kaitos priežastys iš esmės yra siejamos su į žemės atmosferą išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio didėjimu, kurį sukelia žmogaus veikla ir ypač iškastinio kuro naudojimas. Ši prielaida remiasi nustatyta tarpusavio priklausomybe tarp ilgalaikio šiltnamio efektą sukeliančių dujų, visų pirma anglies dvideginio, koncentracijos atmosferoje didėjimo, per XX a. pasauliniu mastu užregistruotų ilgalaikių temperatūros pokyčių ir klimato modelių, kuriais siekiama įvertinti klimato pokyčių mastą ir poveikį ateityje, remiantis scenarijais, susijusiais su šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo ir jų koncentravimosi atmosferoje pokyčiais, išvadomis.

1.6

Taigi visiškai akivaizdu, kad žmogus daro poveikį pasaulio klimato kaitai, nepaisant tam tikrų abejonių, susijusių su aerozolių ir gamtinės kilmės veiksnių, pavyzdžiui, ugnikalnių ir spinduliavimo, poveikiu. Tačiau planetos klimatą taip pat veikia saulės aktyvumo ciklai ir geofiziniai veiksniai, todėl šiuo metu neįmanoma ir greičiausiai dar ilgą laiką nebus įmanoma nustatyti, kokį vaidmenį natūralaus pobūdžio klimato kaitoje vaidina žmogus. Abejonių taip pat kelia turimų duomenų reprezentatyvumas ir klimato modelių išvados, kuriose ne visuomet tiksliai aprašomos visos sąveikos, ir tai neleidžia labai tiksliai atkartoti klimato sistemą sudarančių elementų visumą.

1.7

Klimato modeliai, panaudoti šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir aerozolių koncentracijos atmosferoje prognozėms ir tolesnėms klimato kaitos ateityje prognozėms parengti, paremti TKKG specialioje ataskaitoje dėl emisijos scenarijų išdėstytais emisijos scenarijais. Emisijos scenarijai apima daugybę hipotezių, susijusių su socialiniu ir ekonominiu, energetiniu ir demografiniu planetos vystymusi iki XXI a. pabaigos.

1.8

Mirtys, nuostoliai ir gyvenimo sąlygų blogėjimas dėl sausrų, potvynių, karščio bangų, sniego griūčių ir audrų parodė, kad socialinė ir ekologinė sistemos yra labai pažeidžiamos esant ekstremalioms klimato sąlygoms. Remiantis kaitos ateityje prognozėmis galima teigti, kad XXI a. dauguma ekstremalių klimato reiškinių kartosis vis dažniau, o jų neigiamų padarinių apimtys ir intensyvumas — dar labiau padidės.

1.9

Kad būtų galima geriau sekti klimato kaitą, sugebėti ją susieti ir gerai suprasti, reikia atlikti papildomus mokslinius tyrimus, kurie sumažintų abejones, susijusias su ateities klimato pokyčių prognozėmis. Pirmiausia yra būtini papildomi sistemingi ir nuolatiniai stebėjimai, modeliavimas ir klimato kaitos studijos.

1.10

Pasaulio klimato kaitos dėl žmonių veiklos hipoteze, pagal kurią klimato pokyčius sukelia didėjantis šiltnamio dujų kiekis atmosferoje, buvo paremti atitinkamų valstybių ir Europos Sąjungos politiniai sprendimai. Būtent šios hipotezės pagrindu laikomasi atsargumo principo ir formuojamos politikos bei strategijos, kuriomis siekiama apriboti klimato kaitą, mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų, ypač naudojant iškastinį kurą išsiskiriančių anglies dvideginio dujų, išmetimą.

1.11

Prie šių politinių sprendimų praktinio įgyvendinimo pereita 1997 m. gruodžio mėn. priėmus Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos (JTBKKK) Kioto protokolą, kuris įsigaliojo 2005 m. vasario 16 d.

1.12

Kioto protokolą pasirašiusios susitariančios šalys įsipareigoja 2008–2012 m. laikotarpiu sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją, palyginti su 1990 m. protokolo B priede nurodytais kiekiais. ES 15 senųjų valstybių narių turi sumažinti bendrą dujų išmetimą 8 proc. (išreiškus absoliučiaisiais skaičiais, tai sudarytų 336 milijonus tonų CO2 per metus). B priede nurodyti dujų išmetimo sumažinimo tikslai ir naujosioms valstybėms narėms. Dauguma jų taip pat įsipareigojo sumažinti dujų išmetimą 8 proc.; Vengrijai ir Lenkijai nustatyti 6 proc. Be to, B priede Vengrijai, Lenkijai ir Slovėnijai numatyti skirtingi ataskaitiniai metai. Protokole taip pat numatyta galimybė įgyvendinti lanksčias priemones (prekybą apyvartiniais taršos leidimais, kartu įgyvendinamus projektus išsivysčiusiose šalyse ir švarios plėtros mechanizmų projektus besivystančiose šalyse), kuriomis siekiama skatinti išsivysčiusias šalis įgyvendinti Kioto protokolu prisiimtus įsipareigojimus palankesnėmis ekonominėmis sąlygomis ir kartu padėti besivystančioms šalims pradėti diegti naujas technologijas.

1.13

Penkiolikai ES senųjų valstybių narių apytiksliai tenka 85 proc. visos dvidešimt penkių valstybių narių Sąjungos emisijos; naujosios valstybės narės išmeta likusius 15 proc. dujų. Neseniai atlikta emisijų inventorizacija rodo, kad iki 2003 m. penkiolikos valstybių narių ES, Kioto protokolą pasirašiusių šalių, pavyko sumažinti bendrą šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą tik 1,7 proc. Tai verčia rimtai suabejoti, ar pavyks iki 2008–2012 m. veiksmingai įgyvendinti Kioto protokolo tikslus. Nors nuo 1995 m. dujų išmetimas ES penkiolikoje senųjų valstybių narių išaugo 3,6 proc. ir net 4,3 proc. per pastaruosius penkerius metus, taikant papildomas, išmetamų teršalų kiekį mažinančias priemones ir Kioto mechanizmus, naujausiomis prognozėmis iki 2010 m. tikimasi 8,8 proc. sumažinti išmetamų teršalų kiekį. Toks sumažėjimas būtų didesnis už Kioto protokole penkiolikos valstybių narių Europos Sąjungai nustatytus tikslus. 1990–2003 m. laikotarpiu Europos Sąjungos naujosiose valstybėse narėse užfiksuotas bendras 22 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo sumažėjimas, nors iš esmės šis sumažėjimas, ypač dešimtojo dešimtmečio pirmojoje pusėje, buvo susijęs su pereinamojo laikotarpio procesais. Po 1995 m. išmetimo lygis sumažėjo 6 proc., o per pastaruosius penkerius metus iš viso nekito.

1.14

Analizuojant Kioto protokolo įsipareigojimų įgyvendinimo penkiolikoje Europos Sąjungos senųjų valstybių narių perspektyvą pastebima, kad gali kilti problemų įgyvendinant iki 2012 m. užsibrėžtą dujų išmetimo sumažinimą. Tačiau pagal Tarybos (2005 m. kovo mėn.) parengtame dokumente pateikiamus duomenis, susijusius su vidutinio laikotarpio ir ilgalaikiais tikslais, keliamais ekonomiškai išsivysčiusioms valstybėms dujų išmetimo mažinimo srityje, palyginti su 1990 m. išmetimo lygiu, išmetamų dujų kiekis iki 2020 m. turėtų sumažėti 15–30 proc., o iki 2050 m. — 60–80 proc. Apibūdindama tokių priemonių padarinius, Tarpvyriausybinė klimato kaitos ekspertų grupė įvertino, kad 1990–2100 m. BVP augimas sulėtės 0,003–0,06 proc. per metus (1). Europos Komisijos vertinimu (norint pasiekti 550 ppm CO2 koncentracijos atmosferoje lygį), jei nuo 2012 m. pavyktų sumažinti CO2 koncentracijos lygį po 1,5 proc. per metus, 2025 m. dvidešimt penkių valstybių narių Europos Sąjungos BVP turėtų sumažėti 0,5 proc. Tokio sumažinimo galima tikėtis tik tuo atveju, jei visos šalys dalyvaus kovojant su klimato kaita ir apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje. Jei ES vienašališkai imsis šių veiksmų, pasekmės BVP gali būti du ar tris kartus didesnės, o aplinkosaugos srityje taip ir nebus pasiekta apčiuopiamų rezultatų (2).

1.15

Pagrindinė Kioto protokolo problema yra ta, kad Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios, be jokios abejonės, išmeta daugiausia šiltnamio efektą sukeliančių dujų (beveik 25 proc. visų pasaulyje išmetamų dujų), neprisijungė prie Kioto protokolo ir valstybėms, kuriose numatomas pats didžiausias šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos padidėjimas (Indija, Kinija ir kitos valstybės, kur nuo 1990 m. dujų išmetimas padidėjo daugiau kaip 20 proc.), minimu 2008–2012 m. laikotarpiu nenustatyti jokie emisijos sumažinimo tikslai. Nors 1990 m., pradėjus derybas, besivystančiose šalyse išmetamos dujos tesudarė apie 35 proc. visų pasaulyje išmetamų dujų, nuo 2000 m. ši dalis padidėjo iki 40 proc. ir, remiantis prognozėmis, iki 2010 m. ji sudarys 50 proc., o 2025 m. gali siekti net 75 proc. Tai kelia rimtą grėsmę šios iniciatyvos tikslų įgyvendinimui. Jei politinių derybų keliu vis dėlto nepavyks pasiekti bendro susitarimo dėl požiūrio į klimato kaitos problemų sprendimą, izoliuotos Europos valstybių (ES) pastangos neduos pageidaujamų teigiamų rezultatų. Priešingai — jos gali rimtai sutrikdyti ekonominės raidos pusiausvyrą.

1.16

Nepaisant visų galimų išlygų, susijusių su dabartiniu žinių apie vykstančios klimato kaitos priežastis lygiu ir su tuo, kaip yra formuojama, plėtojama ir įgyvendinama su klimato kaita susijusi politika, reikia konstatuoti, kad įvairios priemonės, kuriomis siekiama apriboti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, gali duoti apčiuopiamų teigiamų rezultatų, t. y. sumažinti energijos naudojimo intensyvumą ir įmonėse, ir namų ūkiuose. Norint pasiekti tokius rezultatus, būtina ieškoti atitinkamų skatinamųjų priemonių, visų pirma investuojant į mokslo, mokslinių tyrimų, naujų technologijų ir esminių naujovių vystymą.

2.   Priemonės, kuriomis siekiama ES tikslų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimo srityje

2.1

Siekdama įvykdyti savo įsipareigojimus, prisiimtus Kioto protokolu, t. y. iki 2008–2012 m. sumažinti bendrą šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją 8 proc., ir apskritai siekdama veiksmingai apriboti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, Europos Sąjunga priėmė Europos klimato kaitos programą. Vėliau pagal šią programą buvo patvirtinta daug konkrečių įvairios svarbos reglamentuojančių priemonių, iš kurių svarbiausios yra šios:

2.1.1

Direktyva 2003/87/EB, nustatanti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą (3), kuri turėtų būti pagrindinė priemonė, siekiant įvykdyti įsipareigojimus, susijusius su šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos sumažinimu. 2004 m. šios direktyvos nuostatos buvo perkeltos į valstybių narių įstatymus tada, kai buvo pristatomi ir daugeliu atveju tvirtinami nacionaliniai planai, nustatant kiekvienam šaltiniui ir jo naudotojui šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos kvotas. Direktyva įsigaliojo 2005 m. sausio 1 d. ir ji turi sudaryti galimybę šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltinių naudotojams perkant ir (arba) parduodant kvotas sumažinti savo emisijas mažiausiomis sąnaudomis.

2.1.2

Jungiamoji direktyva, siejanti Kioto protokolo lanksčius mechanizmus ir prekybą šiltnamio dujų apyvartiniais taršos leidimais, turi sudaryti galimybę susieti lanksčius „bendro įgyvendinimo“ ir „švarios plėtros“ mechanizmus su Bendrijos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų prekybos sistema. Tai leis pasiekti individualius valstybių narių ir įmonių tikslus, bendradarbiaujant su kitomis Kioto protokolą ratifikavusiomis valstybėmis.

2.1.3

Direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, skatinimo (4) yra pagrindinė priemonė, kuria siekiama skatinti atsinaujinančių energijos šaltinių (vandens, vėjo, saulės, biomasės, geoterminės energijos) įgyvendinimą ir panaudojimą, siekiant kompensuoti pradiniame etape atsirandančias sąnaudas pradėjus praktiškai naudoti atsinaujinančiuosius energijos šaltinius.

2.1.4

Direktyva 2003/30/EB dėl skatinimo naudoti biokurą ir kitą atsinaujinantį kurą transporte (5) sudaro palankias sąlygas apriboti skystą iškastinį kurą, didinant sunaudojamo iš atsinaujinančių išteklių pagaminto kuro dalį.

2.1.5

Direktyva 2004/8/EB dėl termofikacijos skatinimo, remiantis naudingosios šilumos paklausa vidaus energetikos rinkoje (6), siekiama skatinti geresnį iškastinio kuro energijos panaudojimą, taikant termofikaciją.

2.1.6

Direktyva 2003/96/EB, pakeičiančia energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (7) ES teritorijoje įvedamas vadinamasis anglies mokestis arba, kitais žodžiais tariant, kuriamas ekologinių mokesčių reformos ir visų išlaidų padengimo, įvertinus išorinės gamybos sąnaudas, pagrindas.

2.1.7

Europos Parlamento ir Tarybos pasiūlymas dėl reglamento (COM (2003) 492 final) dėl tam tikrų fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (HFC, PFC ir SF6) (8) turėtų būti patvirtintas šiais metais.

2.1.8

Priemonėmis nustatomas pastatų šiluminių parametrų įvertinimas ir gerinimas bei kiti techninio reguliavimo būdai.

2.2

Nors reguliavimo sistema, kurią sukūrė direktyvos dėl atsinaujinančių energijos šaltinių, termofikacijos, energetikos produktų apmokestinimo ir biologinio kuro naudojimo skatinimo sudaro palankias rinkos sąlygas lengviau ir efektyviau mažinti iškastinio kuro naudojimą šiose srityse visiems verslininkams vienodomis sąlygomis šiose srityse, direktyvos dėl prekybos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartiniais taršos leidimais sistemos įgyvendinimas sukėlė daug prieštaringų reakcijų, ypač dėl nacionalinių paskirstymo planų įvairiems šaltiniams rengimo ir šių planų tvirtinimo. Iš tiesų, ši sistema negali sudaryti visiškai vienodų sąlygų prekybos sistemos dalyviams — nei kai kuriems apdirbamosios pramonės sektoriams nacionaliniu lygmeniu, nei valstybėms narėms tarptautiniu mastu.

2.3

Apžvelgiant direktyvos dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, skatinimo įgyvendinimą, nurodoma, kad šios priemonės poveikis rinkai yra gerokai akivaizdesnis. Ji iš anksto nustato aiškias taisykles, kokiomis sąlygomis nacionaliniu lygiu bus perkama paskirstymo tinklams skirta energija. Peršasi prielaida, kad šios sąlygos skirtingose valstybėse narėse skirsis, todėl ir vėl gali atrodyti, kad bus sunku užtikrinti vienodas ekonominės konkurencijos sąlygas. Tačiau kiekviena valstybė narė turi teisę nustatyti savo prioritetus ir galimybes, todėl ji gali įsigyti elektros energijos, pagamintos iš bet kurio iš atsinaujinančių energijos šaltinių, palankiomis kainomis.

2.4

Greta reglamentavimo priemonių galima rasti ir paramos priemonių, visų pirma mokslinių tyrimų darbams pagal Šeštąją bendrąją programą (9), pagal kurią 2003–2006 m. su klimato kaita susijusiai mokslinei veiklai bus skirta 2 120 milijonų eurų. Šis finansinis paketas yra paskirstytas šioms sritims: „tvarios energetikos sistemos“, „patikimas sausumos transportas“ ir „pasaulio ir ekosistemų kaita“. Tarp pasiūlyme dėl Septintosios bendrosios programos (2007–2013 m.) (10) įvardijamų prioritetų „Energetikos“ skyriuje minimi šie klausimai: vandenilis ir kuro elementai, energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos šaltinių ir skystas biokuras, taip pat anglies ir CO2 surinkimo ir saugojimo švarios technologijos, efektyvus energijos panaudojimas ir taupymas. Moksliniams tyrimams šiose srityse skiriama 2 931 milijonas eurų. Skyriuje „Aplinka (įskaitant klimato kaitą)“ minimos šios temos: klimato kaitos moksliniai tyrimai ir galimybės sumažinti pažeidžiamumą ir riziką. Iniciatyvoms šiose srityse skiriama 2 535 milijonų eurų.

2.5

Platesnis biomasės panaudojimas, geresnė miškų priežiūra ir jų atsodinimas bei nedirbamų žemės ūkio plotų atitinkamose zonose apželdinimas — tai tik kelios veiklos sritys, kurias plėtojant galima būtų nuosekliau mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją. Šią emisiją taip pat galima sumažinti skatinant veiklą, kuri sudaro palankias sąlygas branduolinės energijos geologinei sekvestracijai ir saugojimui bei saugiam eksploatavimui.

2.6

Tuo metu, kai kurios šalys nusprendė nebegaminti branduolinės energijos arba jau nuo pat pradžių to atsisakė, kitų šalių energijos gamyboje branduolinė energija vis dar užima labai svarbią vietą. Šiuo metu vykdomi moksliniai tyrimai branduolių sintezės srityje, bet apskaičiuota, kad ekonominio jų rezultatų panaudojimo dar teks palaukti ne mažiau kaip 50 metų. Atsižvelgiant į tokią padėtį, tokie klausimai kaip branduolio saugesnio dalijimosi skatinimas, panaudoto branduolinio kuro perdirbimas ir galutinio saugojimo problemų sprendimas, lieka neišspręsti. Daug šalių mano, kad branduolinės energijos skatinimas ir tolesnis naudojimas gali sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų taršos kiekį. Kitos šalys šiek tiek atsargiau vertina tokį požiūrį dėl pavojaus, susijusio su branduoline energija.

2.7

Visos Europos ir atskirų valstybių narių pažeidžiamumo galimos klimato kaitos atveju mažinimo problemoms santykinai skiriama mažai dėmesio. Akivaizdu, kad šiai svarbiai sričiai turėtų būti skiriama daugiau dėmesio siekiant efektyvesnio jai skiriamų lėšų panaudojimo.

3.   Kioto protokolo ir su klimato kaitos apribojimo politika susijusių priemonių taikymo poveikis pramonės permainoms

3.1

Kioto protokolo ir su juo susijusios politikos ir priemonių įgyvendinimo poveikis yra dvejopas: i) viena vertus, gamybos sektoriuose yra skatinami struktūriniai pokyčiai (įskaitant galimą kai kurių gamintojų ar net sektorių perkėlimą į kitą vietą) ir ii) kita vertus, didėja energijos panaudojimo efektyvumas, todėl vyksta vidiniai pokyčiai skirtingose pramonės šakose, ypač tose, kuriose energija naudojama labai intensyviai. Siekiant sėkmingo įgyvendinimo išvengiant bereikalingų energijos nuostolių, reikia pasirinkti priemones, kurios subalansuotų rinkos reguliavimą ir skatintų teigiamas iniciatyvas. Priešingu atveju kovos su klimato kaita politikos įgyvendinimas gali būti nesėkmingas.

3.2

Struktūrinius pokyčius gali sukelti tam tikrų priemonių taikymas, dėl kurio padidėja pirminių (iškastinių) energijos išteklių ir elektros energijos sąnaudos. Kainų augimas yra susijęs su kol kas tik daliniu energijos rinkos liberalizavimu, o nuo šiol — ir su didžiųjų energetikos grupių monopolistinio elgesio rizika. Šios grupės gali įtraukti į siūlomą energijos rinkos kainą patirtas papildomas sąnaudas, susijusias su kovos su klimato kaita priemonėmis (apyvartiniai taršos leidimai, iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintos energijos pirkimo kaina). Be to, šiam kainų augimui lemiamos įtakos turi ir išorinis nustatytų kainų kėlimas, vykdomas dėl fiskalinių priežasčių. Galima teigti, kad šioje iš dalies liberalizuotoje rinkoje, tuose valstybių narių ūkiuose, kuriuose visiškai pasibaigė liberalizacijos procesas, ryški energijos kainų augimo tendencija, kurią bandoma pateisinti kova su klimato kaita, reaguojant, pavyzdžiui, į anglies kainos pasikeitimus. Iškyla grėsmė, kad labai padidės elektros energijos kainos ir keisis pramonės struktūros dėl toliau išdėstytų priemonių:

3.2.1

Iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintos elektros energijos naudojimo skatinimas lemia daugybę padarinių ir skirtingus poveikius, atsižvelgiant į atskirą atsinaujinančios energijos rūšį. Vandens energija (tais atvejais, kai būtina gerai apsvarsčius ekonomiškai modifikuoti vandens srautus ir didelės vandens užtvankos gali kelti nemažai problemų), atrodo, kelia mažiausiai problemų. Daug sudėtingiau gali būti išspręsti su vėjo energija susijusias problemas, kylančias organizuojant ir valdant šios rūšies energijos gamybą. Norint naudoti biomasę, prireiks daugybės administracinių apribojimų ir nuostatų, siekiant, kad šios rūšies energijos panaudojimo pranašumai kompensuotų šio ypač įvairaus atsinaujinančiojo šaltinio eksploatavimo sąnaudas. Visų pirma, reikėtų paminėti pavojų, kurį gali kelti galingos jėgainės, masiškai supirkdamos biomasę, kurią jos naudoja kaip šiluminėms elektrinėms skirto kuro priedą. Dėl tokio supirkimo biomasės kaina išauga iki tokio lygio, kad jos nebeįstengia įsigyti vietinės katilinės ir su jomis susijusios perdirbimo įmonės. Tikrai švarūs energijos šaltiniai, pavyzdžiui, fotoelektrinės baterijos ir geoterminė energija, šiuo metu tebėra kuriami ir jų panaudojimas plačiu mastu dar nėra įtrauktas į darbotvarkę. Vienas iš padarinių — iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių pagamintos energijos nepagrįstai nustatytos pirkimo kainos augimas, didinantis elektros energijos kainą vartotojams. Apskritai reikėtų remti atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą ir galvoti apie geresnį būdą juos rentabiliai eksploatuoti;

3.2.2

Atsižvelgiant į tai, kad pirminės energijos apmokestinimo sistema skiriasi valstybėse narėse kaip ir konkrečios nacionalinės sąlygos, ši priemonė gali sutrikdyti pusiausvyrą ir apsunkinti investicijas į pajėgumų vystymą ir naujas technologijas, diegiamas sektoriuose, kuriuose itin intensyviai naudojama energija, kartu stabdydama ekonomines permainas. Todėl ši priemonė turėtų būti naudojama tik kraštutiniu atveju; prireikus ji turi būti naudojama labai atsargiai, visų pirma žinant, kad pirminės energijos apmokestinimas Europos Sąjungoje sumažina šias mokestines priemones taikančių valstybių konkurencingumą;

3.2.3

Europos prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos įvedimas yra siejamas su energijos kainų augimu (priklausomai nuo šaltinio ir vietovės — 8–40 proc.) ir su konkurencingumo sumažėjimu, kurį rodo 0,35–0,82 proc. sumažėjęs BVP. Iškyla rimta grėsmė, kad gali pablogėti eksporto iš Europos padėtis ir padidėti konkurencija su valstybėmis, kuriose energijos kaina yra mažesnė, nes jos nepriėmė nuostatų dėl klimato kaitos apribojimo. Šios sistemos įvedimas sukelia nemažai problemų ir apskritai apsunkina investicinę aplinką, sudarydamas gana palankias sąlygas tiek naudojamų priemonių, tiek valdymo sistemų požiūriu neefektyviai dirbantiems subjektams;

3.2.4

Be energijos kainų pakilimo, įvedus prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą, tam tikrų pramonės sektorių (juodųjų ir spalvotųjų metalų bei statybos medžiagų gamybos, chemijos ir popieriaus pramonės ir kt.) reakcijos struktūros požiūriu sustiprėjo. Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios šiuose sektoriuose buvo daug investuojama siekiant juos modernizuoti ir sumažinti juose energijos naudojimo intensyvumą. Kai kuriems jų tai leido gerokai padidinti gamybos apimtis. Įvedus ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą, iš esmės buvo sukurtas leidimų paskirstymo mechanizmas, pagal kurį modernizuotos įmonės turės nusipirkti šiuos leidimus, o įmonės, kurios nedėjo jokių pastangų ir nesiėmė jokių priemonių, gaus „įnašą“ į savo plėtrą, kurį galės parduoti apyvartinių taršos leidimų forma. 2008–2012 m., t.y. pagrindiniu prekybos leidimais laikotarpiu, šios įmonės rizikuoja atsidurti painioje ekonominėje padėtyje, nes dažnai technika ir technologijomis jų teršalų emisija buvo sumažinta iki minimumo ir pasiektas didžiausias energijos panaudojimo efektyvumo lygis, ir bet koks didesnis sumažinimas yra visiškai nebeįmanomas.

3.2.5

Kai kuriose pramonės šakose (ypač plieno) šiltnamio efektą sukeliančios dujos išsiskiria fizikinių ir cheminių procesų metu. Techniniu požiūriu daugeliu atveju dujų išmetimo lygis jau yra žemiausias. Fizikinių ir cheminių procesų metu vykstanti emisija, kurios neįmanoma daugiau sumažinti, neturėtų būti įraukta į prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą, nors tokia priemonė atitinkamoms pramonės šakoms leistų nepaisyti savo įsipareigojimų, susijusių su emisijos mažinimu kituose sektoriuose (energijos gamybos). Kitas ribojantis veiksnys yra maksimali išmetimo kvotų bendra apimtis, nustatyta kiekvienai valstybei ir kiekvienam energijos šaltinių naudotojui. Kadangi sistema dar tik pradeda veikti, šiuo metu sukaupta dar nedaug praktinės patirties, susijusios su jos funkcionalumu ir konkrečiais padariniais. Požiūris į sistemos veiksmingumą varijuoja nuo visiškai skeptiško iki perdėtai optimistinio. Tačiau ir patys sistemos koncepcijos kūrėjai pranašumų suvestinėse, kuriose pateikiamos numatomos šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimo priemonės, nenurodo jokios tikslios vertės, kuri parodytų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos sumažėjimo lygį, įvedus prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą. Vis dėlto ekonomikos subjektai teikia pranašumą veikiančiai ir nešališkai prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemai, o ne energijos apmokestinimui.

3.3

Kitų priemonių sukeltus pokyčius galima laikyti gerokai svarbesniais. Nors žiniasklaida joms neskiria tiek dėmesio, kiek Europos Sąjungos prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemai, jos taip pat suteikia galimybę palaipsniui apčiuopiamai mažinti bendrą energijos sunaudojimą arba sumažinti iškastinio kuro panaudojimą energijos gamybai. Tokia yra itin pageidautina raida, kuri iš esmės remtųsi šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimo galimybių įgyvendinimu, net jei visiškai akivaizdu, kad tai yra susiję su tam tikra rizika.

3.3.1

Visų direktyvos dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, skatinimo nuostatų taikymas taip, kaip numatyta, turėtų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą ES penkiolikoje senųjų valstybių narių 100–125 mln. tonų CO2 ekvivalento. Toks sumažinimas būtų pats didžiausias įnašas mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Be tiesioginio poveikio mažinant teršalų išmetimą, ši direktyva turėtų prisidėti prie technologijų ir įrenginių kūrimo, naudojant ir fizikinius energijos gamybos procesus (vandens, vėjo, saulės energija), ir terminius procesus, kurių energijos šaltinis būtų biomasė. Naudojant biomasę gali sumažėti tam tikrų atsinaujinančių žaliavų (ypač medienos), naudojamų perdirbimo sektoriuje. Todėl reikėtų numatyti atitinkamą paramą užkertant kelią žaliavų šaltinių sumažėjimui. Vėjo energija yra nepastovus energijos šaltinis. Ją naudojant dideliu mastu gali būti sunku elektros tinklus patikimai aprūpinti elektra, todėl būtina turėti atsargų iš pastovių energijos šaltinių.

3.3.2

Įgyvendinus visas direktyvos, kuria skatinama naudoti biokurą, nuostatas, penkiolikoje ES senųjų valstybių narių šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas turėtų sumažėti 35–40 mln. tonų CO2 ekvivalento. Tuo pat metu šios direktyvos nuostatų taikymas turės ir kitą teigiamą aspektą — žemės ūkiui ir perdirbimo pramonei atsivers naujos perspektyvos, susijusios su žaliavų tiekimu ir variklinėms transporto priemonėms skirto biokuro gamyba.

3.3.3

Direktyva dėl šilumos ir elektros energijos bendros gamybos skatinimo yra esminė šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą ribojančios sistemos dalis, nes ji sudarytų galimybę sumažinti penkiolikoje ES senųjų valstybių narių CO2 emisiją 15–65 milijonais tonų per metus. Be to, ja siekiama padidinti šilumos gamybos energetinį efektyvumą ten, kur ši sistema dar iki šiol nebuvo naudojama (ypač derinant su pagrindiniais šilumos šaltiniais, skirtais privačių asmenų būstų šildymui ir kt.). Daugelyje pramonės įmonių ši sistema naudojama jau seniai. Taikant šilumos ir elektros energijos bendros gamybos būdą, dažniausiai susiduriama su sunkumais dėl santykinai aukštų kuro kainų, palyginti su papildomai gaunama energija ir dėl to menka investicijų grąža, didelių investicijų būtinybe, nes įvedant sistemą būtina pertvarkyti pagrindinius įrenginius ir galiausiai problemų sukelia tai, kad šie šaltiniai paprastai nenaudojami nuolat ir dėl to sunkiau juos įtraukti į tinklą. Galimybės sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą yra bendrai įvertintos 250–285 mln. tonų CO2 ekvivalento energijos tiekimo srityje.

3.3.4

Mokestines priemones derėtų įvesti ypač atsargiai. Jos pirmiausiai turėtų būti skatinamojo poveikio, mažinant bendrą mokesčių naštą atitinkamiems subjektams, šiems sumažinus šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Šiuo požiūriu reikėtų kalbėti apie oro transporte naudojamo kuro apmokestinimą. Priešingai nei kitoms transporto priemonėms, oro transportui šiuo metu taikomos mokesčių lengvatos; iš tiesų šiai transporto priemonių rūšiai tenka tik 2 proc. visos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos. Galimą aviacinio kuro apmokestinimą reikėtų derinti prie visos sistemos. Reikia pasiūlyti ir įgyvendinti priemones, atsižvelgiant į stiprią konkurenciją oro transporto srityje, be to, Europos Sąjunga negali nustatyti šių priemonių vienašališkai.

3.3.5

Manoma, kad vartojant energiją būtų galima sumažinti 215–260 mln. tonų CO2 ekvivalento. Iš jų 35–45 milijonų tonų sumažinimas yra susijęs su geresnėmis pastatų šiluminėmis savybėmis. Transporto srityje galimybė sumažinti išmetimą įvertinta 150–180 mln. tonų CO2 ekvivalento.

3.3.6

Reglamentas dėl tam tikrų fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (HFCs, PFCs ir SF6) kaip politinė priemonė susijęs tik su nedaugeliu šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Šiuo metu jame minimos dujos sudaro apie 2 proc. visos ES šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos; prognozuojama, kad po 2012 m. ši dalis turėtų padidėti iki 3 proc. Galimybės sumažinti šių dujų emisiją didžiąja dalimi yra susijusios su šių medžiagų panaudojimo apribojimu komerciniuose šaldymo įrenginiuose, HCF-23 gamyboje arba stacionariuose ir kilnojamuose oro kondicionavimo įrenginiuose. Naujausiais Tarpvyriausybinės klimato kaitos ekspertų grupės (TKKG) vertinimais, sąnaudos vienai tonai CO2 ekvivalento sumažinti gali siekti nuo 10 iki 300 JAV dolerių (dėl sektorių ir regioninių skirtumų). Emisijos sumažinimo galimybė yra įvertinta 18–21 mln. tonų CO2 ekvivalento.

3.3.7

Anglies sekvestracija augaluose gali gerokai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Jei būtų sukurta reikiama sistema, šių dujų sumažėtų 60–100 milijonų tonų CO2 ekvivalento.

3.4

Norint surinkti CO2 dujas ir jas saugoti atitinkamuose geologiniuose sluoksniuose arba po dirvožemio sluoksniu esančiose naudojamose erdvėse (geologinė sekvestracija), reikia jas atskirti nuo antropogeninių šaltinių, nugabenti į saugojimo vietą ir ilgam laikui izoliuoti nuo atmosferos. Šio emisijos sumažinimo būdo veiksmingumas priklausys nuo surinkto CO2 kiekio, bendro elektrinių ir pramoninių kompleksų efektyvumo sumažinimo, atsižvelgiant į energijos naudojimo intensyvumą rinkimo, gabenimo ir saugojimo procesų metu ir galiausiai — nuo saugomo CO2 proporcijos. Naudojant šiuolaikines technologijas, galima išlaikyti apie 90 proc. saugomo CO2 kiekio. Šių priemonių įgyvendinimas pareikalaus 15–30 proc. papildomos energijos (daugiausiai rinkimui), t.y. bendras emisijos mažinimo efektyvumas sudarytų apie 85 proc.

4.   Išvados ir rekomendacijos

4.1

Klimato kaita yra tokia unikali problema, su kuria žmonijai dar neteko susidurti per visą šių laikų istoriją. Tai visuotinė ilgalaikė (ne vieno šimtmečio) problema, kuriai būdingas visas kompleksas sąveikų, susijusių su klimato, aplinkos, ekonominiais, politiniais, instituciniais socialiniais ir technologiniais procesais. Sprendžiant šią problemą ir turint omenyje išaugusius visuomenės tikslus (lygybę ir darnų vystymą), svarbu, kad į tai įsitrauktų visos valstybės ir visos kartos. Rengiantis reaguoti į klimato kaitą, tenka nuolat priimti labai neužtikrintus sprendimus ir taip rizikuojama sukelti nelinijinius, net negrįžtamus, pokyčius.

4.2

Neigiami pasaulio klimato kaitos aspektai yra susiję su didėjančiu skaičiumi ekstremalių meteorologinių reiškinių, pavyzdžiui, upių išsiliejimais, potvyniais, nuošliaužomis, sausromis, uraganais ir kt., kurių aukų skaičius ir materialiniai padariniai be paliovos didėja. Veiksmų, kuriais siekiama sušvelninti šių reiškinių padarinius, sąnaudų ir naudingumo skaičiavimas skiriasi priklausomai nuo gerovės matavimo būdo, zonos dydžio, analizės metodikos ir analizei naudojamų pradinių hipotezių. Todėl sąnaudų ir naudingumo įvertinimas negali atspindėti veiksmų, kuriais siekiama sušvelninti klimato kaitą, tikrųjų sąnaudų ir naudingumo.

4.3

Kadangi rengiant naujas politikos kryptis, kuriomis siekiama sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją, nėra galimybės atsižvelgti į ekonominių parametrų visumą, Kioto protokolą ratifikavusioms šalims gali tekti dalį gamybos perkelti į išsivysčiusias šalis, kurios dar abejoja, ar pasirašyti protokolą, ar ne, arba į besivystančias šalis, kurios nėra saistomos jokių kiekybinių įsipareigojimų, susijusių su minėto protokolo nuostatomis. Tokia padėtis gali lemti ekonominius nuostolius ir konkurencingumo sumažėjimą, taip ir nepasiekus pageidaujamo emisijos sumažėjimo pasauliniu mastu.

4.4

Siekiant sėkmingai įgyvendinti klimato kaitos sušvelninimo priemones, reikės įveikti daugybę techninių, ekonominių, politinių, kultūrinių, socialinių, institucinių ir su žmonių elgesiu susijusių kliūčių, kurios trukdo panaudoti visas klimato kaitos sušvelninimo veiksmų technines, ekonomines ir socialines galimybes. Sušvelninimo galimybių potencialas ir kliūčių tipai skiriasi, priklausomai nuo regionų, sektorių ir laiko.

4.5

Priemonių, kuriomis siekiama sušvelninti klimato kaitą, įgyvendinimo veiksmingumas gali padidėti, jei su klimato kaita susijusios politikos kryptys apims ir kitus su klimatu nesusijusius nacionalinių ir sektorių politinius tikslus, jei jie taps plataus masto pereinamojo laikotarpio strategijomis, nukreiptomis į ilgalaikius socialinius ir technologinius pokyčius, kurie būtini įgyvendinant ir darnaus vystymosi, ir klimato kaitos sušvelninimo koncepcijas.

4.6

Koordinuoti valstybių ir sektorių veiksmai gali prisidėti prie klimato kaitos sušvelninimo sąnaudų sumažinimo, su konkurencingumu susijusių klausimų sprendimo, konfliktų, galinčių kilti esant neatitikimams su tarptautinėmis prekybos taisyklėmis sprendimo ir kovos su anglies emisija. Kuri nors grupė valstybių, norinčių bendrai apriboti savo šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, turėtų susitarti tarpusavyje, siekiant įgyvendinti gerai apgalvotas ir veiksmingas tarptautines priemones.

4.7

Klimato kaita yra globalus reiškinys, todėl į jį derėtų žvelgti globaliai. Siekiant suvienyti visų, išmetančių daugiausiai šiltnamio dujų, pastangas sumažinti bendrą šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentraciją atmosferoje, būtina pasinaudoti visomis įmanomomis priemonėmis ir politinėmis derybomis. Norint nustatyti šiuos didžiuosius teršėjus, reikėtų atsižvelgti į šiltnamio efektą sukeliančių dujų bendrų emisijų į atmosferą po 2012 m. lygio prognozes. Realią pažangą bus galima pasiekti tik taikant atitinkamas politines ir ekonomines priemones.

4.8

Be to, atsižvelgiant į Lisabonos strategiją ir dabartinius rezultatus, gautus įgyvendinant priimtas priemones, reikėtų realiai įvertinti ES valstybių narių norą siekti gerokai platesnio užmojo po 2012 m. nustatyto emisijos apribojimo tikslų. Šiuo požiūriu pritariame pasiūlymui, išdėstytam Komisijos komunikate Kaip užkirsti kelią pasaulio klimato kaitai ir su juo susijusiuose dokumentuose.

4.9

Artimiausioje ateityje ES turėtų parengti konkrečius argumentus tarptautinėms deryboms dėl klimato kaitos. Šių derybų metu turės būti priimtas sprendimas, kuris leistų vykdyti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimo po 2012 m. procesą. Jame, be pagrindinių šių dujų gamintojų kylančiose ir apskritai besivystančiose šalyse, dalyvautų visos ekonominiu požiūriu išsivysčiusios valstybės. Jei toks sprendimas nebus priimtas, reikės rimtai apsvarstyti faktą, kad Kioto protokolas, toks, koks jis yra dabar, apims tik ketvirtadalį 2012 m. bendros pasaulinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, todėl, jeigu nebus pakeistas, ateityje negalės tapti veiksminga su pasaulio klimato kaita susijusių problemų sprendimo priemonė. Taigi bus būtina atrasti tinkamus sprendimus, kurie užtikrintų proceso tęstinumą. Šios priemonės galėtų apimti ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimo priemonių, įskaitant ir Bendrijos prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą, pakartotinį įvertinimą: koks jų bendras poveikis visai šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos apimčiai, koks sąnaudų ir veiksmingumo santykis ir administravimo našta. Norint laiku priimti atitinkamus sprendimus, reikėtų kuo skubiau pradėti skirtingų valstybių grupių pasiūlymų ir projektų, susijusių su ilgalaikiu šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimu, lyginamąją analizę.

4.10

Pasitelkus politines priemones būtina suvienyti tarptautinės bendruomenės pastangas, sprendžiant šias pasaulinio lygio problemas. Tačiau reikia atvirai pripažinti, kad tarptautinė bendruomenė nebūtinai atitinka visų didžiųjų teršėjų interesus ir dėl jų padėties bei geografinio dydžio jiems naudingesnis vienašališkas požiūris (Jungtinės Valstijos, Kinija). Politinės nesėkmės atveju, išlaikant vadovaujantį ES vaidmenį klimato kaitos srityje, gali susilpnėti gebėjimas prisitaikyti ir klimato kaitai nebus daromas pastebimas poveikis.

4.11

Siekiant išspręsti šias problemas, būtina gerokai pagilinti žinias, susijusias su šiais reiškiniais ir su galimybėmis apriboti atitinkamą žmonių daromą įtaką. Neturint tinkamų mokslinių priemonių ir neatliekant atitinkamų mokslinių tyrimų bei sistemingai nevykdant kontrolės ir stebėjimo, neįmanoma užtikrinti būtinos spartesnės mokslinių žinių apie realias klimato kaitos priežastis raidos.

4.12

Nėra jokios abejonės, kad daugeliu požiūriu gamybos, ir ypač energijos panaudojimo racionalizavimas yra pagrindinis veiksnys, lemiantis ne tik ekonominius pasiekimus, bet ir laipsnišką šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimą. Komiteto manymu, energijos gamybos iš atsinaujinančių šaltinių, parinktų atsižvelgiant į kiekvienos valstybės narės ypatumus, didinimas, įskaitant ir biokuro transporte naudojimą, racionalus termofikacijos galimybių panaudojimas arba elektros ir šiluminės energijos gamybos bendro efektyvumo didinimas gali būti tinkamos ir efektyvios priemonės, taikomos gamyboje. Vis dėlto nereikia pamiršti, kad šių priemonių veikimo mastas yra ribotas. Kalbant apie santykinai veiksmingas priemones, leidžiančias sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją, reikia paminėti ir šiluminės saulės energijos panaudojimą šildymui ir karšto negeriamo vandens gamybai bei šiluminius siurblius, kurie jau tampa visiškai rentabilūs, panaudojant juos nedideliu galingumu, pavyzdžiui, gyvenamuose namuose.

4.13

Komiteto manymu, kitas veiksmingas būdas yra elektros ir šiluminės energijos gamybos dekarbonizacija, visų pirma remiant branduolinės energijos gamybą, fotovoltinę elektros energiją ir vandenilio technologijas, ypač atliekant mokslinius tyrimus ir siekiant padidinti gamybos ir naudojimo sistemų saugą. Energijos išsaugojimo požiūriu reikėtų pasirūpinti, kad greta klasikinio energijos sunaudojimo mažinimo pramonėje, būtų kokybiškai gerinamos šiluminės pastatų savybės ir apčiuopiamai daugėtų efektyvaus viešojo transporto. Jei ES iš tiesų nori užimti lyderio poziciją kovojant su klimato kaita, įgyvendinant šias priemones taip pat teks skirti nemažai lėšų mokslui ir moksliniams tyrimams bei įdėti daug pastangų.

4.14

Prieš patvirtinant visas šias priemones, būtina atlikti išsamią visapusišką analizę, kad netinkamos priemonės nesukeltų grėsmės konkurencingumui ir apskritai Europos Sąjungos ir kiekvienos atskiros ES valstybės narės gebėjimo veikti. Pavyzdžiui, teikiant paramą energijos gamybai iš biomasės, tam tikriems sektoriams neturi kilti grėsmė prarasti potencialių žaliavų šaltinių. Energijos kainų augimas dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos ribojimo taip pat neturėtų šių kainų padaryti neprieinamų ir sukelti rimtų socialinių padarinių.

4.15

Siekiant apsaugoti gyventojus, būtina parengti planus, kaip apriboti pažeidžiamumą, susijusį su klimato kaita, visapusiškai atsižvelgiant į regionų ypatumus ir skatinti perspėjimo ir stebėjimo sistemų vystymą, derinant su sistemingais sekimo ir stebėjimo veiksmais. Kad būtų galima imtis veiksmingų priemonių šioje srityje Europos Sąjungos, valstybių narių ir regionų lygmeniu, būtina atlikti išsamią strateginę ir ekonominę analizę, parengti konkrečius projektus ir skirti pakankamai finansinių išteklių.

2006 m. balandžio 20 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  Žr. Tarpvyriausybinės klimato kaitos grupės (TKKG) trečiąją ataskaitą „2001 m. klimato pokyčiai: sušvelninimo priemonės“, techninė santrauka, p. 61

(2)  Žr. dokumentą „Kaip užkirsti kelią pasaulio klimato kaitai“ COM(2005)35, 2005 m. vasario 9 d. p. 15.

(3)  OL L 275, 2003 m. spalio 25 d., p. 32.

(4)  OL L 283, 2001 m. spalio 27 d., p. 33.

(5)  OL L 123, 2003 m. gegužės 17 d., p. 42.

(6)  OL L 52, 2004 m. vasario 21 d., p. 50.

(7)  OL L 283, 2003 m. spalio 31 d., p. 51.

(8)  COM (2003) 492 final.

(9)  2002 m. rugsėjo 30 d. Tarybos sprendimas 2002/835/EB

(10)  COM(2005) 119, 2005 m. balandžio 6 d.


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonės

PRIEDĖLIS

Toliau pateiktas pakeitimas, kuriam buvo pritarta ne mažiau kaip ketvirtadaliu balsų, diskusijų metu buvo atmestas:

4.13 punktas

Iš dalies pakeisti taip:

Komiteto manymu, kitas veiksmingas būdas yra elektros ir šiluminės energijos gamybos dekarbonizacija, vykstanti naudojant visus kitus degalų ir pirminių žaliavų šaltinius, ypač visų pirma remiant branduolinės energijos gamybą, fotovoltinę elektros energiją ir vandenilio technologijas atliekant mokslinius tyrimus ir siekiant padidinti gamybos ir naudojimo saugumo sistemas...

Paaiškinimas

Branduolinės energijos argumento panaikinimas išplaukia iš 2.6 punkto pakeitimo.

Balsavimo rezultatai

Už 25

Prieš 54

Susilaikė 12


8.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 185/71


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Vartotojų politikos teisinio pagrindo

(2006/C 185/13)

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis savo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2005 m. vasario 10 d. nusprendė parengti nuomonę dėl Vartotojų politikos teisinio pagrindo

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šia tema organizavimą, 2006 m. kovo 28 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Jorge Pegado Liz.

426-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. balandžio 20–21 d. (balandžio 20 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 45 nariams balsavus už, 26-prieš ir 2 susilaikius.

1.   Santrauka

1.1

Kiekvienoje teisinėje bendrijoje politika, kurią ši bendrija siekia vykdyti, turi remtis teisiniu pagrindu, nustatančiu šios bendrijos galias ir jos kompetencijos sritis. Europos Sąjunga yra teisinė bendrija, privalanti laikytis šio reikalavimo.

1.2

Kad teisinis pagrindas būtų adekvatus, veikiantis ir veiksmingas, jis privalo būti aiškus, tikslus ir savarankiškas. Jame turi būti išdėstyti politikos, kurią siekia vykdyti ši teisinė bendrija, tikslai, pagrindiniai principai ir įgyvendinimo kriterijai. Jis turi apimti visas politikos, kuriai jis buvo skirtas, sritis.

1.3

Priėmus Mastrichto sutartį, Europos Sąjungoje naujuoju vartotojų teisių gynimo politikos teisiniu pagrindu tapo jos 129-A straipsnis. Netrukus prieita prie nuomonės, kad jis nepakankamai išsamus šios srities politikai vystyti.

1.4

Metams bėgant pasitvirtino, kad šis teisinis pagrindas netaikomas praktikoje dėl gausių spragų ir kad jis nėra nei tinkamas, nei veiksmingas siekiant skatinti tikros vartotojų apsaugos politikos plėtojimą Bendrijos lygiu.

1.5

Naujuoju Amsterdamo sutarties 153-uoju straipsniu padaryti pakeitimai nepajėgė pašalinti nurodytų spragų, o su Konstitucijos Europai priėmimu susiję siūlomi teisės aktai taip pat nesprendė šių klausimų.

1.6

Akivaizdu, kad vartotojų politika yra viena artimiausių Europos piliečiams politikos krypčių. Ji gali turėti lemiamos įtakos skatinant juos siekti tokio europietiškojo idealo, kuris geriausiai atitinka jų poreikius ir lūkesčius, tačiau iki šiol ne visuomet tai pavykdavo pasiekti (1).

1.7

Komisijos gairėse dėl vartotojų apsaugos politikos (2) patvirtinama, kad kelia nerimą blogėjanti vartotojų apsauga ir jų interesų rėmimas. Dėl šių trūkumų būtina skubiai persvarstyti teisinį pagrindą, kurį sudaro Sutartis.

1.8

Būtent tokie klausimai nagrinėjami šioje nuomonėje. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas konstatuoja, kad būtina ne vien tik tvirta politinė valia vystyti vartotojų interesų apsaugos politiką ir remti juos, aktyviai joje dalyvaujant, ginti savo interesus visose Bendrijos politikos srityse, reikia dar ir nuodugniai ištirti, kaip pakeisti teisinį pagrindą, kad juo galėtų būti grindžiama vartotojų interesų apsaugos politika.

1.9

Daugelio Europos teisininkų, visuotinai pripažintų savo srities ekspertų, padedamas, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas gali pasiūlyti naują vartotojų politikos teisinį pagrindą. Jis turėtų iš esmės prisidėti tobulinant teisės aktus, juos supaprastinant ar net sumažinant jų skaičių, o Komisijai, Tarybai ir valstybėms narėms rekomenduojama atsižvelgti į šį pasiūlymą ateityje peržiūrint Sutarties tekstą.

2.   Įžanga. Nuomonės savo iniciatyva tikslas

2.1

EESRK priėmė šią nuomonę savo iniciatyva siekdamas Europos lygiu skatinti išsamų vartotojų politikos teisinio pagrindo persvarstymą, atsižvelgiant į Sutarties 153 straipsnį ir jį susiejant su valstybėms narėms pateiktos tvirtinti Konstitucijos Europai tekstu ir su antrinės teisės aktais. Jis taip pat pasirūpino, kad svarstyme dalyvautų šiuo klausimu suinteresuoti atstovai ir Bendrijos vartotojų teisės srities specialistai.

2.1.1

Gerai suvokdami, kad dabartinė 153 straipsnio redakcija turi trūkumų, daugelis dalyvaujančiųjų svarstyme vieningai pritarė nuomonei, kad būtent dėl šių trūkumų šis straipsnis nebuvo taikomas praktikoje kaip teisinis antrinės teisės pagrindas vartotojų teisių ir interesų gynimo politikai Europos Sąjungoje plėtoti. Būtų labai naudinga vartotojų politiką grįsti tinkamu, veiksmingu ir efektyviu teisiniu pagrindu.

2.2

Patobulinus Sutartyje nustatytą vartotojų politikos teisinį pagrindą, teigiamą poveikį pirmiausia pajustų visos Europos institucijos, o ypač pilietinės visuomenės organizacijos, vartotojų organizacijos ir socialinių interesų gynėjai.

2.2.1

Buvo nuspręsta, kad EESRK, kaip organizuotai pilietinei visuomenei atstovaujanti institucija, gali geriausiai įgyvendinti šį tikslą, plėtodama dialogą su socialinių interesų gynėjais ir užsitikrindama šios srities ekspertų iš universitetų paramą.

2.2.2

EESRK mano, kad vartotojų politika tikrai yra viena artimiausių Europos piliečiams politikų. Ji gali ir privalo daryti lemiamą įtaką skatindama juos siekti tokio europietiškojo idealo, kuris geriausiai atitinka jų poreikius ir lūkesčius.

2.2.3

2005 m. spalio 14 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete buvo išklausyti gausaus atstovų būrio atsakymai į šiam tikslui parengtos anketos klausimus. Jų nuomonės ir pasiūlymai leido geriau pagrįsti šią nuomonę. EESRK labai dėkoja visiems padėjusiems rengti šį dokumentą. (3)

3.   Svarstomas klausimas — vartotojų politikos teisinis pagrindas

3.1

Dabartinis vartotojų apsaugos politikos teisinis pagrindas yra Sutarties XIV antraštinės dalies, pavadintos Vartotojų apsauga, 153 straipsnis. Šiame straipsnyje nurodoma:

1.

„Siekdama remti vartotojų interesus ir užtikrinti vartotojų aukšto lygio apsaugą, Bendrija padeda užtikrinti vartotojų sveikatą, saugą ir ekonominius interesus, taip pat skatinti jų teisę į informaciją, šviečiamąją veiklą ir burtis į organizacijas savo interesams ginti.

2.

Į vartotojų apsaugos reikalavimus atsižvelgiama nustatant bei įgyvendinant kitas Bendrijos politikos ir veiklos kryptis.

3.

Bendrija šio straipsnio I dalyje nurodytų tikslų padeda siekti:

a)

priemonėmis, kurios pagal 95 straipsnį priimamos vidaus rinkos sukūrimui užbaigti;

b)

priemonėmis, kuriomis remiama, papildoma ir stebima valstybių narių vykdoma politika.

4.

Taryba, spręsdama 251 straipsnyje nustatyta tvarka ir pasikonsultavusi su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu, imasi šio straipsnio 3 dalies b punkte nurodytų priemonių.

5.

Priemonės, kurių buvo imtasi pagal 4 dalį, jokiai valstybei narei nekliudo ir toliau laikytis apsaugos priemonių arba imtis griežtesnių apsaugos priemonių. Tokios priemonės turi atitikti šią Sutartį. Apie jas pranešama Komisijai.“ (4)

3.2

Kad vartotojų apsauga būtų priskirta Europos Sąjungos kompetencijai, jai, vadovaujantis tos pačios Sutarties 5 straipsniu, būtinai turi būti taikoma speciali Sutarties nuostata, kuri konsoliduotoje versijoje suformuluota taip:

„Europos Parlamentas, Taryba, Komisija, Teisingumo Teismas ir Audito Rūmai savo įgaliojimus vykdo laikydamiesi sąlygų ir siekdami tikslų, numatytų, viena, Europos Bendrijų steigimo sutarčių ir paskesnių jas iš dalies keičiančių bei papildančių sutarčių ir aktų nuostatose ir, antra, kitose šios Sutarties nuostatose.“

3.3

Reikėtų pabrėžti šios taisyklės, pagal kurią valstybės pačios gali nustatyti savo kompetencijos sritį, reikšmę, kadangi dokumente esančios spragos, teksto netikslumai ar prieštaringas jo teiginių pobūdis gali būti paskesnių taisyklių, kurias, laikydamosi šios Sutarties, priims Europos institucijos, paskelbimo negaliojančiomis priežastimi.

3.4

Reikėtų pabrėžti, kad Teisingumo Teismas savo 2005 m. spalio 5 d. sprendimu atkreipė dėmesį į tai, kad akto, priimto vadovaujantis 100A straipsniu (dabar 95 str.) tikrasis tikslas yra nustatyti geresnes vidaus rinkos kūrimo ir veikimo sąlygas. Teismas priminė, kad jei 100 A straipsnis teisiniu pagrindu galėjo būti pasirinktas vien tik konstatavus, kad nacionalinių teisės aktų nuostatose yra skirtumų, ir ėmus baimintis dėl abstraktaus pavojaus, kad gali būti pažeistos pagrindinės laisvės ar konkurencijos taisyklės, tai teisminė teisinio pagrindo pasirinkimo priežiūra tikrai nebūtų veiksminga. (5)

3.5

Todėl reikalavimą priimti aiškų teisinį pagrindą, kurį galima kontroliuoti tarptautiniu lygiu, būtina įtraukti į politikos planus kaip konstitucinį signalą, kad vartotojų apsaugos politika tikrai yra reikalinga. Čia reikėtų priminti, kaip, priėmus 1986 m. vasario 17 ir 28 d. Suvestinį Europos aktą, buvo iš dalies užpildyta Romos sutarties spraga, papildžius šią sutartį tik aplinkos sričiai skirta antraštine dalimi, kurią sudaro 130 R — 130 T straipsniai (dabar 174 — 176 straipsniai). 175 straipsnyje nustatyti tikslai ir kriterijai, skirti Bendrijos veiklai aplinkos srityje apibrėžti, neabejotinai paskatino veiksmingų šią sritį reguliuojančių normų rinkinio sukūrimą.

3.5.1

Todėl lyginant dabartinės Sutarties redakcijos 175 ir 153 straipsnius aiškiai matyti, kad teisinio pagrindo kokybė yra lemiamas tolesnės veiklos sėkmės faktorius. Aplinkos srityje tikslai yra aiškiai ir tiksliai apibrėžti.

Be to, 175 straipsnyje apibrėžiami Bendrijos dalyvavimo šioje srityje pagrindiniai principai.

Galiausiai, 175 straipsnio 3 dalyje apibrėžti techniniai parametrai užtikrina racionalų ir naudingą aplinkos politikos įgyvendinimą.

3.5.2

Akivaizdu, kad jei Bendrijos teisėkūros institucija yra įgaliota vertinti numatomų priemonių tinkamumą, tai tik gera teisinio pagrindo kokybė leis sumažinti vertinimo klaidų, piktnaudžiavimo valdžia arba akivaizdaus vertinimo įgaliojimų viršijimo tikimybę. (6)

4.   Ar 153 straipsnį galima laikyti priimtinu Europos vartotojų politikos teisiniu pagrindu?

4.1

Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus teiginius, reikia pripažinti, kad dabartinės redakcijos Sutarties 153 straipsnio jau negalima laikyti tinkamu teisinio pagrindu, užtikrinančiu visus vartotojų apsaugos tikslus.

4.2

Reikėtų priminti, kad Europos lygiu vartotojų apsaugos teisė iš esmės buvo plėtojama remiantis Sutarties 95 straipsniu ir jos plėtojimui didelės reikšmės turėjo vidaus rinkos kūrimas. Kadangi vartotojų apsaugos politika siejasi su daugeliu sričių, tai ir kitose Sutarties nuostatose galima rasti aiškių nuorodų į būtinybę atsižvelgti į vartotojų apsaugą. Vis dėlto vyrauja nuomonė, kad dabartinė 153 straipsnio redakcija yra nepakankamai išsami.

4.3

Taip pat buvo pažymėta, kad vartotojų apsaugos ir interesų gynimo priemonės priimtos vadovaujantis tik 153 straipsniu (anksčiau — 129-A straipsniu).

4.4

Prie kritikos, kad vartotojų apsaugos politika yra tik pagalbinė vidaus rinkos kūrimo priemonė, be to, toliau minimas 2000 m. spalio 5 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimo (7) pasekmes. Dėl su šio teismo sprendimu susijusio netikrumo, ypač nagrinėjant prejudicinius klausimus, gali kilti abejonių dėl tam tikrų vartotojų apsaugos srityje priimtų direktyvų (dėl garantijų, dėl prekių pardavimo pristatant į namus) teisinio pagrindo.

4.5

Be to, dabartinėje teksto redakcijoje pateikta aukšto vartotojų apsaugos lygio kriterijaus apibrėžtis. Toks aukštas vartotojų apsaugos lygis, kuris apibrėžiamas 153 straipsnyje, nereiškia, kad tarp valstybių narių teisinių sistemų bus ieškoma daugiausiai garantijų suteikiančios sistemos. 153 straipsnio 5 dalis nustato, kad tokiais atvejais valstybės narės galitaikyti griežtesnes apsaugos priemones, jei jos neprieštarauja Sutarties nuostatoms.

4.5.1

Be to, nelengva apibrėžti, ką reiškia aukštas apsaugos lygis. Parametrai, į kuriuos būtina atsižvelgti, 153 straipsnyje neminimi, todėl gali kilti su apibrėžtimi susijusių sunkumų.

4.6

Todėl atrodo, kad teisinį pagrindą reikėtų persvarstyti, atsižvelgiant į toliau pateikiamus teiginius.

4.6.1

Vartotojų apsaugos politika turi būti priskirta Bendrijos kompetencijai, o ne papildyti valstybių narių vykdomą politiką. Iš tikrųjų, paradoksalu, kad vartotojų apsauga, kuri laikoma vidaus rinkos tobulinimo veiksniu, galėtų būti priskirta valstybių narių kompetencijai.

4.6.2

Sveikata, sauga ir ekonominiai vartotojų interesai laikomi sritimis, kuriomis turi rūpintis ir Europos Sąjunga. Iš tikrųjų, į šiuos interesus reikėtų žiūrėti kaip į platesnio pobūdžio tikslus. Pavyzdžiui, ar pakanka atsižvelgti vien tik į ekonominius vartotojų interesus? Tarp šių interesų rėmimo ir priemonių, kurių imamasi jų apsaugai, yra akivaizdus nesuderinamumas.

4.6.3

Vartotojų teisė į informaciją, į šviečiamąją veiklą ir teisė burtis į organizacijas siekiant apsaugoti savo interesus yra principai, kuriuos reikėtų pripažinti pagrindiniais Europos Sąjungos politikos kriterijais.

4.6.4

Kriterijai, pagal kuriuos turėtų būti nustatomas aukštas apsaugos lygis, nėra nustatyti, todėl juos reikia apibrėžti pačioje Sutartyje.

4.6.5

Svarstant apie savarankišką vartotojų apsaugos politikos teisinį pagrindą pirmenybę reikia teikti tiek Bendrijos politikos turiniui, tiek jos formai Žinoma, dvigubo subsidiarumo principas yra kliūtis, stabdanti vartotojų apsaugos politikos tobulinimą tiek Europos, tiek nacionaliniu lygiu. Todėl akivaizdu, kad šiomis aplinkybėmis reikia atsisakyti 153 straipsnyje esančio dvigubo subsidiarumo principo.

4.6.6

Remiantis Sutartimi nustatytu teisiniu pagrindu turi būti siekiama ne tik apginti ar apsaugoti vartotoją,, bet ir jam pačiam sudaryti galimybę aktyviai dalyvauti ginant savo interesus. Vartotojas yra pilietis, kuriam greta kitų visuomenės teikiamų galimybių turi būti suteikta tvirta teisė pareikšti savo nuomonę ir būti išklausytam.

4.6.7

Reikia pasvarstyti, ar atitinkamos Sutarties nuostatos neturėtų numatyti vartotojų asociacijų, kurios atstovauja jų interesams ir yra suinteresuotos Europos Sąjungos veikla, teisės tiesiogiai kreiptis į Teisingumo Teismą.

4.6.8

Be to, vartotojų apsaugos koncepcija, kuria grindžiama dabartinė teksto redakcija, praktiškai apsiriboja tik informavimo naudingumu.

5.   Tikslai, principai ir kriterijai, kuriais remiantis nustatomas vartotojų apsaugos politikos teisinis pagrindas

5.1

Kokie bendrieji kriterijai turi lemti sutartimi nustatomo teisinio pagrindo kokybę?

Atsižvelgiant į pirmiau išsakytas mintis, teisinis pagrindas privalo:

būti aiškus ir tikslus,

nurodyti tikslus, kurių siekiama vykdant konkrečiai apibrėžtą politiką, pagrindinius šios politikos principus ir jos įgyvendinimo kriterijus,

būti savarankiškas.

Visi šie veiksniai vaidina svarbiausią vaidmenį siekiant išspręsti pirmiau minėtas problemas.

5.2

Be to, siekiant toliau tobulinti teisinį pagrindą, galima įtraukti ir kitus susijusius klausimus. Todėl, pvz., reikia pagalvoti, koks turėtų būti teisės aktų suderinimo lygis. Komisija pasisako kiek įmanoma didesnį arba visišką suderinimą. Tačiau reikia, kad pasirinktas apsaugos lygis iš tikrųjų būtų aukštas, priešingu atveju kyla pavojus, kad kiek įmanoma didesnis arba visiškas suderinimas pakenks vartotojų interesams.

5.3

Siūlomu tekstu siekiama iš dalies pakeisti Sutarties 3 straipsnio 1 dalies t punktą, aiškiai nurodant, kad vartotojų interesų rėmimo ir gynimo politika būtų vienas iš institucijų užsibrėžtų tikslų.

5.4

Siūlomas 153 straipsnis suskirstomas į tris dalis:

5.4.1

Jame išvardijami įprastiniai Europos Sąjungos vartojimo srityje vykdomos politikos tikslai. Vis dėlto, reikia pabrėžti kai kuriuos jų ypatumus:

naujovė yra tai, kad, remiama vartotojų teisė į informaciją, šviečiamąją veiklą, dalyvavimą ir burtis į organizacijas savo interesams ginti ir jiems atstovauti, svarbiausia pripažįstant jų asmenines ir kolektyvines teises šioje srityje. Tai ne tik aiškiai parodo, kad turi būti sukurtas mechanizmas, palengvinantis kolektyvinius veiksmus, bet taip pat, kad turi būti imamasi priemonių kolektyviai įtraukti vartotojus į su jų teisėmis susijusių taisyklių kūrimą.

vartotojų sveikata ir jų sauga yra tradiciškai aktualūs klausimai ir todėl turi būti įtraukti į Sutarties tikslus.

kita naujovė yra ir vartotojų teisinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių interesų rėmimas. Tuo pripažįstama, kad vartotojas nėra tik paprastas gaminių ir paslaugų naudotojas, jam tenka ir aktyvaus visuomenės dalyvio vaidmuo. Šių interesų rėmimo pripažinimas sudarys galimybę plėtoti kitas politikos kryptis, ypač tvaraus vystymosi politiką. Tas pats pasakytina ir apie politiką, kurioje bus glaudžiai susietas vartotojų interesų rėmimas ir reikiama pagarba aplinkai.

5.4.2

Formuluojant 153 straipsnį gali būti išreikšti šie principai:

prevencinės veiklos principas;

veiksmingo žalos atlyginimo principas;

tausaus vartojimo skatinimo principas;

principas „rizikos sukėlėjas moka“;

dalyvavimo principas.

Šie penki principai būtini siekiant sėkmingai įgyvendinti pirmiau išdėstytą politiką.

5.4.3

Siūlomame tekste įprastiniu būdu primenama, kad į šio savarankiško teisinio pagrindo reikalavimus būtinai reikės atsižvelgti vystant kitas Europos Sąjungos politikos kryptis.

5.4.4

Į kai kuriuos parametrus reikia atsižvelgti jau kuriant šias priemones. Aukšto apsaugos lygio sąvoka be kitų dalykų atspindės turimus socialinius ir ekonominius duomenis, kuries leis tiksliai nustatyti vartotojo elgseną įsigyjant rinkoje siūlomas prekes ir paslaugas bei jomis naudojantis. Taip pat turi būti aiškiai įtvirtintas kolektyvinių veiksmų pripažinimas.

5.4.5

Siūlomoje 153 straipsnio a punkto redakcijoje nustatyta politika, kurią turi vykdyti Taryba.

Vienas klausimų, dėl kurių vyksta diskusijos, yra tiesioginis direktyvų poveikis. Tekste siūloma teikti pirmenybę reglamentams kaip techninei derinimo priemonei. Jei jam bus pritarta, neteks prasmės dabar vykstantys debatai dėl tikslaus direktyvų poveikio. Yra numatyta lankstus metodas, pagal kurį valstybės narės galės išsakyti savo poziciją, kai nuspręs išsaugoti arba priimti savas apsaugos priemones.

Šiuo pasiūlymu remiamas maksimalus teisės aktų suderinimas, tačiau su sąlyga, kad bus svarstomas kiekvienas atvejis atskirai.

5.4.6

Galiausiai, 153 straipsnio redakcijos naujumas pasireiškia tuo, kad jis suteikia vartotojų asociacijoms aukštesnį statusą, nei Sutarties 230 straipsnio nuostatos. Kitaip tariant, asociacijos galės tiesiogiai kreiptis į Teisingumo Teismą dėl Bendrijos teisės aktų, pažeidžiančių šios Sutarties nuostatas.

6.   Išvada: pasiūlymas priimti naują teisinį pagrindą

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, siūloma 153 straipsnį išdėstyti taip:

153 straipsnis

1.   Bendrija savo politika vartojimo srityje siekia užtikrinti šiuos tikslus:

pripažįstant vartotojų individualias ir kolektyvines teises šioje srityje, skatinti jų teisę į informaciją, šviečiamąją veiklą, dalyvavimą ir burtis į organizacijas savo interesams ginti ir tinkamai atstovauti;

užtikrinti vartotojų sveikatą ir saugą;

skatinti vartotojų teisinius, ekonominius, socialinius ir kultūrinius interesus.

2.   Vartotojų teisių apsaugos srityje Bendrijos politika siekia užtikrinti aukščiausią apsaugos lygį. Ji grindžiama šiais principais:

prevencinės veiklos principu;

veiksmingo žalos atlyginimo, pažeidus individualias ir kolektyvines vartotojų teises ir interesus, principu;

principu „rizikos sukėlėjas moka“;

tausaus vartojimo ir apsaugos politikos plėtojimo principu;

vartotojų dalyvavimo kuriant ir taikant taisykles per jų interesams atstovaujančias organizacijas principu.

3.   Nustatant ir įgyvendinant kitas Bendrijos politikos kryptis atsižvelgiama į vartotojų apsaugos reikalavimus.

4.   Rengdama savo veiklos programą vartotojų apsaugos srityje, Bendrija atsižvelgia į:

į aukštą vartotojų apsaugos lygį valstybėse narėse;

sukauptus socialinius ir ekonominius duomenis apie rinkoje siūlomų produktų ir paslaugų pirkimą ir naudojimą;

veiksmingą žalos atlyginimą vartotojų teisių ar interesų pažeidimo atvejais, įskaitant per kolektyvinių veiksmų pripažinimą.

153-A straipsnis

1.   Taryba, spręsdama 251 straipsnyje nustatyta tvarka ir pasikonsultavusi su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu, imasi priemonių, būtinų 153 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams įgyvendinti; šios priemonės reguliariai persvarstomos, siekiant nuolat užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį.

2.   Pagal 1 dalį taikomos derinimo priemonės negali drausti valstybei narei ir toliau taikyti arba numatyti griežtesnes apsaugos priemones. Tokios priemonės turi atitikti šią Sutartį ir apie jas pranešama Komisijai.

3.   Komisija, nutarusi, kad tokia priemonė kliudo tinkamai funkcionuoti vidaus rinkai, per šešis mėnesius nuo 3 dalyje numatyto pranešimo gavimo priima sprendimą dėl jos atmetimo. Nepriėmus sprendimo per šį terminą, priemonė laikoma priimta, išskyrus atvejus, kai klausimas sudėtingas ir terminą reikia pratęsti, ilgiausiai iki vienerių metų; apie tai valstybei narei pranešama per pirmuosius šešis mėnesius.

4.   Komisija, glaudžiai bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, užtikrina veiksmingą priemonių, kurių imtasi siekiant remti vartotojų teises ir interesus, taikymą. Ypač svarbu, kad valstybės narės imtųsi reikiamų veiksmų, siekdamos:

a)

nustatyti ir taikyti veiksmingo pobūdžio, proporcingas ir atgrasančios sankcijas už priemonių, kurios nustato privalomus reikalavimus ar draudimus vartotojų apsaugos srityje, pažeidimus;

b)

imtis priemonių, kad tokie pažeidimai nesikartotų;

c)

numatyti supaprastintą teisminę ir neteisminę tvarką, kurios laikantis būtų įgyvendinama vartotojų teisių ir interesų pažeidimų prevencija ir jų atstatymas bei teisingas patirtos žalos atlyginimas.

5.   Priemonės, kurių imamasi pagal šį straipsnį ir pagal 153 straipsnį, atsižvelgiant į Sutarties 230 straipsnio nuostatas, yra skirtos vartotojų asociacijoms, kurias pripažįsta valstybių narių vidaus teisė arba Europos Komisija.

2006 m. balandžio 20 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  Kaip EESRK yra pabrėžęs savo nuomonėje dėl Vartotojų politikos po ES plėtros, OL C 221, 2005 9 8, o Europos Parlamentas yra pripažinęs savo pranešime dėl vartotojų teisių naujosiose ES valstybėse narėse rėmimo ir apsaugos. (Pranešėjas Henrik Dam Kristensen, PE 259. 904/02-00). Šį siekį dar labiau paskatintų kartu plėtojami pagalbiniai savireguliavimo ir bendro reglamentavimo metodai bei alternatyvūs ginčų sprendimo būdai.

(2)  Aiškiai išdėstyta naujojoje 2005 m. gegužės 11 d. direktyvoje 2005/29/EB (OL L 149, 2005 6 11) dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos, Bendrijos veiksmų programoje sveikatos ir vartotojų apsaugos srityje 2007–2013 m. ir sprendime atšaukti pasiūlymą dėl reglamento dėl prekybos skatinimo vidaus rinkoje [COM(2005) 462 final, 2005 9 27].

(3)  2005 m. spalio 14 d. apklausoje dalyvavo: Carlos Almaraz, (UNICE), profesorius Thierry Bourgoignie, (Kvebeko universitetas, Monrealis), Nuria Rodrķguez, (Europos vartotojų sąjungos biuras), Denis Labatut ir Kalliopi Spyridaki, (UGAL – Europos nepriklausomų mažmeninės prekybos organizacijų sąjunga), Jon-Andreas Lange, (Forbrukerradet – Norvegijos vartotojų taryba), William Vidonja, (CEA), Patrick von Braunmühl, (Verbraucherzentrale Bundesverband – vzbv) ir Hubert J. J. van Breemen, (VNO NVW).

Be to, išsiuntus anketą keliasdešimčiai Europos teisininkų ir akademinio pasaulio atstovų, buvo gauti šių asmenų atsakymai raštu: profesoriaus Thierry Bourgoignie, (Kvebeko universitetas, Monrealis), profesoriaus Jean Calais-Auloy, (Montpellier teisės ir ekonomikos mokslų fakultetas), Stephen Crampton, (Which), profesoriaus Mįrio Frota, (APDC – Portugalijos vartotojų asociacija), Cornelia Kutterer, (Europos vartotojų sąjungos biuras), Jon-Andreas Lange, (Forbrukerradet – Norvegijos vartotojų taryba), René-Claude Mäder, (CLCV – Vartojimas, būstas, gyvenamoji aplinka), profesoriaus Stephen Weatherill (ECLG), profesoriaus Hans Micklitz, (Institut für Europäisches Wirtschafts-und Verbraucherrecht e.V.Universität Bamberg), Gaėlle Patetta, (UFC–Que Choisir), profesoriaus Norbert Reich, (Universität Bremen Fachbereich Rechtswissenschaften), taip pat UNICE ir Euro Commerce.

(4)  Be pirmiau minėto straipsnio, vartotojų politikos pagrindas apibrėžiamas ir kai kuriose kitose ES Sutarties nuostatose, tarp kurių pirmąja galima paminėti preambulėje esantį raginimą valstybėms narėms užtikrinti „ekonominės ir socialinės savo šalių pažangos skatinimą, laikantis tvarios plėtros principo ir siekiant galutinai suformuoti vidaus rinką“, ir nustatant „vieną bendrą visų jų šalių piliečių pilietybę“, ir kitos minėtos sutarties 2 ir 6 straipsnių nuostatos, o taip pat ES Sutarties Nicos sutarties redakcijos 2 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies t punkto, 17 straipsnio 2 dalies, 33 straipsnio 1 dalies e punkto, 34 straipsnio 2 dalies II punkto, 75 straipsnio 3 dalies II punkto, 81 straipsnio 3 dalies ir 87 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatos.

(5)  EBTT, 2000 m. spalio 5 d., Vokietijos Federacinė Respublika prieš Parlamentą ir Tarybą, byla Nr. C-376/98, Rec., I-8149; žr. 76 – 89 motyvus

(6)  Šiuo klausimu žr. EBTT, 1977 m. spalio 20 d., S.A. ROQUETTE FRERES, byla Nr. 29/77, Rec. 1835 p.

(7)  C-376/98, Rec., 1/8498, Vokietija prieš Europos Parlamentą ir Tarybą.


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonės

PRIEDAS

Šie pakeitimai, už kuriuos balsavo daugiau nei ketvirtadalis balsavusių narių, buvo atmesti:

1.3 punktas

Išbraukti punktą.

Paaiškinimas

1.3 punkte griežtai teigiama, kad „Netrukus prieita prie nuomonės, kad jis (Mastrichto sutarties 129-A straipsnis) nepakankamai išsamus šios srities politikai vystyti.“ Šis kritiškas teiginys neparemtas jokiais įrodymais.

Balsavimo rezultatai

Už 23

Prieš 39

Susilaikė 5

1.4 punktas

Išbraukti visą punktą.

Paaiškinimas

1.4 punkte yra griežtas teiginys, kad tai, kad šis teisinis pagrindas nebuvo taikomas daugelį metų, rodo, jog jis yra netinkamas ir neveiksmingas tikrai vartotojų apsaugos politikai skatinti Bendrijos lygiu. Tokia rimta kritika neparemta jokiu įrodymu.

Balsavimo rezultatai

Už 23

Prieš 39

Susilaikė 5

1.5 punktas

Išbraukti punktą.

Paaiškinimas

1.5 punkte griežtai teigiama, kad „Naujuoju Amsterdamo sutarties 153-uoju straipsniu padaryti pakeitimai nepajėgė pašalinti nurodytų spragų, o su Konstitucijos Europai priėmimu susiję siūlomi teisės aktai taip pat nesprendė šių klausimų“. Šis kritiškas teiginys neparemtas jokiais įrodymais.

Balsavimo rezultatai

Už 23

Prieš 39

Susilaikė 5

4.6.1 punktas

Išbraukti visą punktą.

Paaiškinimas

Dėl tokio punkto redakcijos, pagal kurią vartotojų politika priklauso ES kompetencijai, nebus įmanoma parengti geresnių taisyklių vartotojams valstybėje narėje.

Balsavimo rezultatai

Už 26

Prieš 35

Susilaikė 8

4.6.7 punktas

Išbraukti punktą.

Paaiškinimas

Nereikėtų, kad vartotojų asociacijos galėtų tiesiogiai kreiptis į Teisingumo Teismą. Tuomet visos interesus ginančios asociacijos galėtų to reikalauti savo narių vardu. Tokia teisė galėtų sukelti nepriimtinų situacijų (Jungtinėse Amerikos Valstijose — class actions pavyzdys).

Balsavimo rezultatai

Už 30

Prieš 38

Susilaikė 4

5.4.1 punktas

Iš dalie spakeisti taip:

naujovė yra tai, kad, remiama vartotojų teisė į informaciją, šviečiamąją veiklą, dalyvavimą ir burtis į organizacijas savo interesams ginti ir jiems atstovauti, svarbiausia pripažįstant jų asmenines ir kolektyvines teises šioje srityje. Tai ne tik aiškiai parodo, kad turi būti sukurtas mechanizmas, palengvinantis kolektyvinius veiksmus, bet taip pat, kad turi būti imamasi priemonių kolektyviai įtraukti vartotojus į su jų teisėmis susijusių taisyklių kūrimą.

Paaiškinimas

Nereikėtų, kad vartotojų asociacijos galėtų tiesiogiai kreiptis į Teisingumo Teismą. Tuomet visos interesus ginančios asociacijos galėtų to reikalauti savo narių vardu. Tokia teisė galėtų sukelti nepriimtinų situacijų (Jungtinėse Amerikos Valstijose — class actions pavyzdys).

Balsavimo rezultatai

Už 30

Prieš 40

Susilaikė 3

5.4.4 punktas

Išbraukti paskutinį sakinį:

5.4.4

Į kai kuriuos parametrus reikia atsižvelgti jau kuriant šias priemones. Aukšto apsaugos lygio sąvoka be kitų dalykų atspindės turimus socialinius ir ekonominius duomenis, kuries leis tiksliai nustatyti vartotojo elgseną įsigyjant rinkoje siūlomas prekes ir paslaugas bei jomis naudojantis. Taip pat turi būti aiškiai įtvirtintas kolektyvinių veiksmų pripažinimas.

Paaiškinimas

Nereikėtų, kad vartotojų asociacijos galėtų tiesiogiai kreiptis į Teisingumo Teismą. Tuomet visos interesus ginančios asociacijos galėtų to reikalauti savo narių vardu. Tokia teisė galėtų sukelti nepriimtinų situacijų (Jungtinėse Amerikos Valstijose — class actions pavyzdys).

Balsavimo rezultatai

Už 27

Prieš 42

Susilaikė 4

5.4.6 punktas

Išbraukti punktą.

Paaiškinimas

Nereikėtų, kad vartotojų asociacijos galėtų tiesiogiai kreiptis į Teisingumo Teismą. Tuomet visos interesus ginančios asociacijos galėtų to reikalauti savo narių vardu. Tokia teisė galėtų sukelti nepriimtinų situacijų (Jungtinėse Amerikos Valstijose — class actions pavyzdys).

Balsavimo rezultatai

Už 26

Prieš 44

Susilaikė 2

6 punktas

Išbraukti visą punktą.

Paaiškinimas

6 punkte pateikiamas plataus užmojo pasiūlymas dėl vartotojų apsaugos politikos teisinio pagrindo. Kaip jau tapo aišku ankstesnių 1.3, 1.4, 1.5 punktų atveju, nuomonės tekste trūksta nemažai įrodymų, kad tokie pakeitimai yra reikalingi ar būtini. Vietoj to, kad būtų inicijuotas išsamus pakeitimas dėl dabartinio vartotojų apsaugos politikos teisinio pagrindo, nuomonėje dėmesys turėtų būti sutelktas į faktinius argumentus, kodėl naujasis teisinis pagrindas turėtų būti laikomas prioritetu, kai vėl bus peržiūrimas Sutarties tekstas.

Balsavimo rezultatai

Už 23

Prieš 39

Susilaikė 5

153 straipsnis

Išbraukti 4 punkto paskutinę pastraipą.

veiksmingą žalos atlyginimą vartotojų teisių ar interesų pažeidimo atvejais, įskaitant per kolektyvinių veiksmų pripažinimą.

Paaiškinimas

Nereikėtų, kad vartotojų asociacijos galėtų tiesiogiai kreiptis į Teisingumo Teismą. Tuomet visos interesus ginančios asociacijos galėtų to reikalauti savo narių vardu. Tokia teisė galėtų sukelti nepriimtinų situacijų (Jungtinėse Amerikos Valstijose — class actions pavyzdys).

Balsavimo rezultatai

Už 27

Prieš 44

Susilaikė 2

153A straipsnis

Išbraukti 4 punktą.

Paaiškinimas

Palikus tokį punktą, vartotojų politika priklausys nuo vidaus rinkos taisyklių. Tokia tvarka neatitinka likusių nuomonės nuostatų.

Balsavimo rezultatai

Už 27

Prieš 34

Susilaikė 14


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonės

II PRIEDAS

Šis skyriaus nuomonės tekstas buvo atmestas kito pakeitimo naudai, tačiau už jį balsavo daugiau nei ketvirtadalis balsavusių Komiteto narių.

6 punktas, 153 A straipsnis

2.

Suderinimo priemonės pateikiamos išskirtinai reglamento forma.

Balsavimo rezultatai

Už šio punkto išbraukimą 31

Prieš 24

Susilaikė 14


8.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 185/80


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato dėl Bendrijos Lisabonos programos įgyvendinimo. Politikos nuostatos ES gamybai stiprinti siekiant labiau integruoto požiūrio į pramonės politiką

COM(2005) 474 final

(2006/C 185/14)

Europos Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2005 m. spalio 5 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Komisijos komunikato Bendrijos Lisabonos programos įgyvendinimas. Politikos nuostatos ES gamybai stiprinti siekiant labiau integruoto požiūrio į pramonės politiką

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. kovo 28 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Ernst Erik Ehnmark.

426-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. balandžio 20–21 d. (balandžio 20 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 38 nariams balsavus už, 1 — prieš ir 5 susilaikius.

1.   Nuomonės santrauka

1.1

Lisabonos strategijoje pateikta daug įvairių horizontaliųjų priemonių, padėsiančių sukurti sistemą, leisiančią Europai tapti konkurencingesne. Tačiau iki šiol trūksta sektorinio požiūrio. Europos Komisijai paskelbus naująjį komunikatą, ES žengia dar vieną žingsnį bendros Europos pramonės politikos link. Bendra politika ir bendri prioritetai turėtų padidinti Europos konkurencingumą pasaulyje. Todėl reikėtų pasidžiaugti Komisijos komunikatu dėl integruotos pramonės politikos programos.

1.2

EESRK pritaria Komunikate nurodytam rėmimo priemonių tyrimui, kuriame išsamiai analizuojami gamybos pramonės 27 sektoriai. EESRK taip pat pritaria 14-os sektorių ir tarpšakinių sektorių darbo grupių sudarymui, kurių tikslas — pateikti Europos pramonės konkurencingumą didinančių konkrečių priemonių metmenis.

1.3

Vis dėlto komunikatas neapima esminių Europos pramonės politikos formavimo ir įgyvendinimo aspektų. Atsakomybė už įgyvendinimą tenka kitiems Komisijos padaliniams, nacionalinės ir regioninės valdžios institucijoms ir pačioms pramonės įmonėms. Klausimai „kas už ką atsakingas“ tebėra atviri.

1.4

Visų pirma, komunikate nenurodoma, kad būtina paskirstyti ES ir nacionalinio lygmens darbus. 14 naujųjų sektorių darbo grupių savo veiklą dažniausiai vykdys ES lygiu. EESRK pabrėžia, kad labai svarbu ją koordinuoti su nacionalinio lygmens subjektais. Tai padės taupyti laiką — laiko praradimas pramonėje yra itin nepageidaujamas dalykas.

1.5

Vyriausybės vaidmuo naujovių diegimo ir konkurencingumo srityse bei skiriamoji gamybos pramonės ir paslaugų sektoriaus riba — dvi sritys, apie kurias komunikate nedaug kalbama.

1.6

EESRK pabrėžia, jog ateityje šioje veikloje būtinai turėtų dalyvauti suinteresuoti subjektai ir ypač socialiniai partneriai. EESRK mano, jog svarbu, kad socialiniai partneriai gali sudaryti susitarimus dėl pramonės permainų ir naujovių, remdamiesi kai kurių ES šalių pavyzdžiu.

1.7

Šis komunikatas yra ES atsakymas į klausimą, kokia yra Europos gamybos pramonės ateitis. EESRK savo ruožtu yra pasirengęs įtraukti Europos pramonės politikos vystymo klausimus į Lisabonos strategijai skirtą tinklą.

2.   Įžanga

2.1

Lisabonos strategijos vidurio laikotarpio įvertinimas, 2005 m. kovo mėn. pristatytas Europos Vadovų Tarybai, pateikė gana įvairiapusį pirmųjų penkerių metų pasiekimų vaizdą.

2.2

Lisabonos strategijos nepavyko įgyvendinti srityse, siekiančiose skatinti ekonomikos ir pramonės augimą bei kurti daugiau ir geresnių darbo vietų. Pasaulinės konkurencijos sąlygomis Europa susiduria su sunkumais. Pagal kai kuriuos augimo ir konkurencingumo rodiklius Jungtinės Valstijos pirmauja, kaip ir Šiaurės Europos šalys. Didžiųjų Europos valstybių ekonomika nuo jų gerokai atsilieka. Neseniai paskelbto pasaulio ekonomikos forumo tyrimo duomenimis, JK yra 13-oje, Vokietija — 15-oje, o Prancūzija — 30-oje vietoje, po jos seka Ispanija. Kita vertus, reikėtų atkreipti dėmesį, kad kai kurių naujųjų ES valstybių narių ekonominio augimo rezultatai yra geri (2005 m. BVP augimo koeficientas Slovakijoje ir Lenkijoje sudarė atitinkamai 5,5 proc.ir 5,4 proc.).

2.3

Remiantis naujausio pasaulinės verslo organizacijos The Conference Board atlikto tyrimo apie darbo našumo augimą duomenimis, geriausius ekonominius rodiklius turinčios Europos šalys per dešimtmetį gerokai atsiliko nuo JAV. 2005 m. darbo našumas 15-oje senųjų ES valstybių narių padidėjo 0,5 proc., JAV ir Japonijoje — atitinkamai 1,8 proc. ir 1,9 proc.

2.4

Po to, kai buvo paskelbti 2005 m. kovo mėn. Europos Vadovų Tarybos sprendimai, Europos Komisija per vienerius metus pateikė nemažai pasiūlymų ir komunikatų pramonės pertvarkymo, darbo našumo ir konkurencingumo, taip pat verslumo bei mažųjų ir vidutinių įmonių rėmimo klausimais.

2.5

Vis dėlto naujieji Komisijos pasiūlymai nenagrinėja pavienių pramonės sektorių, visų pirma gamybos pramonės, klausimų ir nenurodo jokių teisės aktų, skirtų paramos pagal sektorius arba vertikalųjį suskirstymą priemonėms. Suprasdama, kad šie klausimai yra svarbūs, Komisija parengė naują komunikatą „Siekiant labiau integruoto požiūrio į pramonės politiką“.

3.   Pamatinio pasiūlymo dėl naujos politikos metmenys

3.1

Šį komunikatą galima laikyti naujo proceso, paremto 27 gamybos pramonės sektorių konkurencingumo tyrimu, pradžia .

3.2

Šiame tyrime svarbiausias dėmesys skiriamas dalykams, kurie, pačių įmonių manymu, sukuria naujovių, konkurencingumo ir augimo kliūčių. Didžiausias dėmesys skiriamas mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), ir tai akivaizdu, nes ES gamybos pramonės sektoriuje yra daugybė MVĮ, kuriose dirba 58 proc. visų gamybos pramonės darbuotojų. Taip pat buvo konsultuojamasi su kai kuriais suinteresuotais subjektais.

3.3

Komunikate analizuojami gamybos sektoriai apima keturias pagrindines sritis: maisto ir gyvosios gamtos mokslų pramonę, mašinų ir sistemų pramonę, mados ir dizaino pramonę bei pagrindinių ir tarpinių produktų pramonę. Buvo tiriamos šios pramonės sritys: biotechnologija ir vaistų gamyba, mašinų gamyba ir elektrotechnika, taip pat gynybos ir kosminės aviacijos pramonės šakos, tekstilės ir baldų gamyba, keramikos, plieno, cheminių medžiagų, celiuliozės ir popieriaus pramonė.

3.4

27 sektorių konkurencingumas buvo vertinamas taikant šiuos kriterijus:

atviros ir konkurencingos bendrosios rinkos užtikrinimas;

žinios, tokios kaip moksliniai tyrimai, naujovės ir kvalifikacija;

geresnis reglamentavimas;

konkurencingumo, energetikos ir aplinkos politikos krypčių sąveikos užtikrinimas;

visapusiško ir visateisio dalyvavimo pasaulio rinkose užtikrinimas;

socialinės ir ekonominės sanglaudos palengvinimas.

3.5

Sektoriaus išvadose nurodoma, kad kartais, pasak komunikato, „nors ir visos politikos kryptys yra svarbios, tam tikriems sektoriams kai kurios politikos kryptys yra svarbesnės nei kitos“. Tačiau net ir esant šiai nuorodai, išvados nėra labai skaidrios. Pavyzdžiui, biotechnologijų uždaviniams spręsti pageidaujama daugiau mokslinių tyrimų, o ne įgūdžių gerinimo. Tekstilės pramonė nurodė mokslinių tyrimų ir įgūdžių, taip pat patekimo į rinkas poreikį, tačiau neminimas būtinumas užkirsti kelią prekybos iškreipimams.

3.6

Siekiant spręsti bendrus uždavinius ir stiprinti sąveiką, Komisija siūlo septynias pagrindines tarpšakinių sektorių politikos iniciatyvas. 7 tarpšakinės iniciatyvos yra šios:

Iniciatyva dėl intelektinės nuosavybės teisių ir padirbinėjimo

Konkurencingumo, energetikos ir aplinkos aukšto lygio grupė

Išoriniai konkurencingumo ir patekimo į rinką aspektai

Naujoji teisės aktų supaprastinimo programa

Sektorių kvalifikacijos gerinimas

Gamybos pramonės struktūrinių pokyčių valdymas

Integruotas Europos požiūris į pramonės mokslinius tyrimus ir naujoves.

3.7

Greta tarpšakinių sektorių iniciatyvų, Komisija nurodo nemažai naujų konkrečių sektorių iniciatyvų: su vaistų gamyba susijęs forumas, gyvosios gamtos mokslų ir biotechnologijos strategijos vidurio laikotarpio peržiūra, naujosios cheminių medžiagų pramonės ir gynybos pramonės aukšto lygio grupės, iniciatyva, susijusi su Europos kosmoso pramone, IRT konkurencingumo darbo grupė ir su mašinų gamyba susijusio politinio dialogo pradėjimas.

4.   Bendros pastabos

4.1

Šiame komunikate pirmą kartą bandoma ryžtingiau padėti gamybos pramonės sektoriuje rengti iniciatyvas, susijusias su konkurencingumu ir naujovėmis. Tai yra remtina iniciatyva. Horizontalių programų ir iniciatyvų nepakanka. Komunikato struktūra sudaro tinkamą pagrindą priimti sprendimus dėl konkrečių priemonių. Įgyvendinant šią iniciatyvą numatoma išsamiai ištirti kai kurių pramonės sektorių augimo ir konkurencingumo klausimus.

4.2

Šį pasiūlymą Komisija pateikia kaip prioritetų nustatymo sistemą. Didžiausias dėmesys skiriamas priemonėms, kurios padėtų spręsti dėl globalizacijos atsirandančius sunkumus.

4.3

Tačiau trūksta aiškios sąsajos tarp Europos lygmens pastangų ir būtino vyriausybių, pramonės įmonių ir suinteresuotų subjektų dalyvavimo, kuris yra būtinas nacionaliniu ir regionų lygiu. Visa tai tikimasi įgyvendinti būsimo proceso metu, visų pirma naujose sektorių ir tarpšakinių sektorių darbo grupėse. Vis dėlto čia slypi akivaizdus pernelyg didelio planavimo ir riboto įgyvendinimo pavojus.

4.4

Kad to būtų išvengta, EESRK rekomenduoja imtis ypatingų priemonių, skirtų užtikrinti būtiną koordinavimą. Tai taip pat suteiktų daugiau galimybių aktyviai dalyvauti įvairiems suinteresuotiems subjektams.

4.5

Naujasis komunikatas, kartu su įvairiais kitais pasiūlymais ir komunikatais yra dar vienas žingsnis pirmyn kuriant Europos pramonės politiką. Ar tai realus kelias? Turint omeny būsimus iššūkius, kurie laukia Europos pramonės, EESRK mano, jog tai tikriausiai tinkamiausias būdas skatinti konkurencingumą ir pasinaudoti ypatingais Sąjungos privalumais, pavyzdžiui, jos aukšto lygio mokslo baze ir nepaprastai plačia vidaus rinka.

4.6

Komisija norėtų pabrėžti, kad naujasis komunikatas siekia laikytis Lisabonos strategijos krypties ir prisidėti prie visų kitų šią strategiją įgyvendinančių pastangų. Atsakomybė už realų įgyvendinimą, pavyzdžiui, už mokslinių tyrimų, švietimo ir reglamentavimo pagerinimą teks kitiems Komisijos skyriams ir nacionaliniams bei regioniniams organams. Planavimas ir įgyvendinimas turi būti koordinuojami.

4.7

Komisijos požiūris nėra visiškai vienareikšmiškas. Toliau turėtų būti svarstoma pusiausvyros tarp horizontaliųjų programų ir sektorių naujų priemonių galimybės.

4.8

Į komunikatą neįtrauktos lėšos, skirtos įvairioms priemonėms. Kalbama tik apie būtinus išteklius ES lygiu, kurie būtų skiriami iš CIT programos, bendrosios mokslinių tyrimų programos, struktūrinių fondų, taip pat švietimo programų lėšų, paminint tik pačias svarbiausias. Politikos krypčių, tarp jų susijusių su ištekliais, koordinavimas bus sunkus ir keblus uždavinys, kadangi turimi Europos finansiniai ištekliai yra gana riboti palyginti su reikmėmis ir poreikiais.

4.9

Tam kad būtų diegiami šiuolaikiniai nauji gamybos metodai ir mechanizmai, visų pirma mažose ir vidutinėse įmonėse, reikės palankiomis sąlygomis teikiamų paskolų. Į sektorių ir tarpšakinių sektorių planavimo grupių veiklą turėtų būti įtraukti EIB ir EIF.

4.10

Naujajame Komisijos pasiūlyme visas dėmesys sutelktas į ES lygmenį. Apie regioninį aspektą užsimenama nedaug. Visiškai neanalizuojama miestams priklausančių teritorijų, turinčių milžinišką potencialą pramonės naujovėms ir konkurencingumui skatinti, reikšmė. Šie, taip pat ir su regionine pramonės politika susiję klausimai, turės būti apsvarstyti iš anksto.

4.10.1

Komitetas atkreipia dėmesį, kad Komisija neteikia jokių konkrečių pasiūlymų dėl pramonės sektorių, kuriems būdinga ypač didelė koncentracija regionuose.

4.11

Pramonės įmonės ir suinteresuoti subjektai savo atsakymuose dėl priemonių, susijusių su konkurencingumu, daugiausia pageidauja trijų dalykų: daugiau mokslinių tyrimų ir sąsajų su moksliniais tyrimais, daugiau švietimo ir mokymo priemonių, ypač įgūdžių tobulinimo, ir palankesnių sąlygų, leidžiančių pasinaudoti finansine parama, visų pirma verslo įmonėms ir mikroįmonėms.

4.12

Komunikate pateikiamas gamybos pramonės sektorių tyrimas, daugumai nurodžius, kad įgūdžių tobulinimas yra „politikos uždavinys, laikomas kiekvieno sektoriaus didžiausiu prioritetu“ (kaip nurodoma komunikate). Įgūdžių ir jų tobulinimo klausimai yra itin svarbūs. Belieka tikėtis, kad įgyvendinant šią tarpšakinių sektorių iniciatyvą, susijusią su įgūdžių tobulinimu, atsiras naujų pasiūlymų.

4.13

Nuostabą kelia tai, kad Komunikate mažai dėmesio skiriama valdžios sektoriaus reikšmei sudarant vienodas sąlygas pramonės, ypač gamybos pramonės, įmonėms. Dėl šio tyrimo bus pateikta nemažai pastabų, pavyzdžiui, kaip valdžios sektorius galėtų padėti pramonės įmonėms sprendžiant, pavyzdžiui, švietimo, transporto sistemų, energetikos ir IRT tinklų ir kt. klausimus.

4.14

Komunikate taip pat nekalbama apie tai, kad vis labiau nyksta skiriamoji riba tarp gamybos pramonės ir paslaugų. Kaip visa tai susiję su žmogiškaisiais ištekliais, požiūriu į rinką ir patekimu į rinką, reglamentavimu ir galimybėmis gauti finansavimą?

4.15

Kalbant apie MVĮ galimybes gauti finansavimą, pastebima, kad atlikus išsamų 27 sektorių tyrimą paaiškėjo, jog konkrečius poreikius nurodė tik penki sektoriai, t.y., vaistų gamybos, biotechnologijos, medicinos prietaisų, mašinų gamybos ir elektrotechnikos. Iš tikrųjų, stebina, kad tokio poreikio nenurodo, pavyzdžiui, pagrindinių ir tarpinių produktų pramonės įmonės.

5.   Kuriant Europos pramonės politiką

5.1

Naujasis Europos Komisijos komunikatas yra dar vienas ES žingsnis kuriant bendrą Europos pramonės politikos sistemą. Tai sveikintinas dalykas. Bendros politikos ir bendrų prioritetų nustatymas turėtų padidinti Europos konkurencingumą pasaulyje. Tačiau Europos pramonės politikos klausimą būtina svarstyti atsižvelgiant į struktūras, kurios skirtos pramonei remti (paminėsime tik dvi — švietimą ir tyrimus) ir konsultacijas su darbuotojais (tai tik keletas aspektų). Ilgalaikis Europos konkurencingumas neįmanomas be visapusio visuomenės ir piliečių dalyvavimo.

5.2

Dažnai teigiama, kad pramonės įmonėms reikia vienodų sąlygų ir aiškios (nebiurokratinės) nurodymų sistemos. Daugelis įmonių pritaria požiūriui, kad būtų kuo mažiau biurokratijos ir kuo daugiau paramos bendrąja prasme. Konkurencingumo taryba neseniai pranešė apie ministrų perspėjimą, kad dėl teisės aktų ir reglamentavimo naštos neturėtų nukentėti konkurencingumas. Kartu galima teigti, kad ES administraciniai įsipareigojimai neturėtų būti siejami vien tik su išlaidų veiksniu, kadangi jie dažnai pakeičia 25 skirtingus nacionalinės teisės aktus, taigi, sumažina veiklos išlaidas. Naujajame Komisijos komunikate teigiama, kad reguliavimo išlaidos, kurių dalį sudaro administraciniai įsipareigojimai, turi būti vertinamos plačiąja prasme, įtraukiant reguliavimo išlaidas ir naudą ekonominiu, socialiniu ir aplinkos apsaugos požiūriu.

5.3

ES ir kitos šalių grupės susiduria su milžiniška konkurencija pasauliniu mastu. Pasiektais rezultatais džiaugtis dar per anksti. Kita vertus, ES ekonomikos augimas ir konkurencingumas niekada nebuvo savitiksliai uždaviniai. Lisabonos strategijoje bendrai pripažįstama Europos socialinė vizija trumpai apibūdinama taip: aukšto lygio žiniomis pagrįstas konkurencingumas, aukšto lygio socialinės sanglaudos siekiai ir atsakinga aplinkosaugos klausimų politika. Europos pramonės politika yra ir Lisabonos strategijos dalis, ir ilgametis siekis, truksiantis ilgiau nei ši strategija. Tačiau nepaisant laiko ribų, pramonės politika visada bus vienas iš svarbiausių Lisabonos strategijoje suformuluotų prioritetų.

5.3.1

Pataisytą tvaraus vystymosi strategiją Komisija pateikė svarstyti Tarybai, kuri dar šiais metais turi pateikti sprendimą. Pramonės politikos sistema neprieštarauja tvaraus vystymosi strategijos prioritetams.

5.4

Žvelgiant iš šios perspektyvos, turėtų būti šie trys pagrindiniai Europos pramonės politikos tikslai: nustatyti prioritetinius sektorius siekiant tvaraus konkurencingumo, siekiant šio tikslo taikyti prioritetines priemones ir paspartinti vidaus rinkos suvienijimą kaip vieną pagrindinių priemonių skatinant vienodų sąlygų formavimą. ES lygiu tai reiškia, kad bus kreipiamas didelis dėmesys į tai, ką realiai būtų galima pasiekti įgyvendinant ES lygio iniciatyvas. Spręsdama tokius uždavinius, Europos pramonės politika galėtų būti iš tiesų naudinga pramonei, nacionalinio ir regionų lygmens vyriausybėms, taip pat socialiniams partneriams ir organizuotai pilietinei visuomenei.

5.5

Komitetas palankiai vertina Komisijos pranešimą, kad bus sukurtos darbo grupės, apimančios įvairius aspektus ir svarstymus. Vis dėlto, jo nuomone, norint atskleisti kai kuriuos dviprasmiškumus, pakenkusius didelių Europos pramonės projektų vystymui, būtina išaiškinti pramonės politikos ryšį su kitomis dviem sritimis.

5.5.1

Visų pirma, reikėtų išaiškinti konkurencijos politikos ir pramonės politikos ryšius.

5.5.2

Antra, Komisija pristatė veiksmų planą siekdama atnaujinti bendrovių įstatymą, kurio vienas iš aspektų — akcininkų teisių išplėtimas. Svarbu, kad šis žingsnis nepakenktų investavimui į pramonės įmones.

5.5.3

Būtų naudinga, jei Komisijos nariai, atsakingi už ekonomikos reikalus, vidaus rinką, konkurencijos politiką ir Lisabonos strategiją, derintų savo veiksmus siekdami išvengti neatitikimų, galinčių pakenkti pramonės politikos atnaujinimo patikimumui ir veiksmingumui.

5.6

Europos pramonės politika turi atsižvelgti į svarbų viešojo sektoriaus vaidmenį užtikrinant atitinkamas žinias ir infrastruktūrą, ir ne tik į šiuos du dalykus. Kai kuriose šalyse pramonės įmonės ir viešasis sektorius glaudžiai bendradarbiauja. Tačiau taip yra ne visur. Viešojo sektoriaus svarbą diegiant naujoves rodo tai, kad viešosios išlaidos naujovėms JAV yra dvigubai didesnės nei Europoje. Nepaisant to, kad didžioji išlaidų dalis tenka kariniams tikslams, jų sumos rodo viešojo sektoriaus svarbą. Žvelgiant į Europos perspektyvą, tinkamu pavyzdžiu galėtų būti kai kurių šalių viešosios išlaidos, kurios buvo (iš dalies ir yra) skiriamos naujiems vaistų pramonės produktams kurti. Viešojo sektoriaus svarbą taip pat rodo jo vaidmuo plėtojant IRT priemones, visų pirma plačiosios dažnių juostos tinklus.

5.7

Lisabonos strategijos vidurio laikotarpio persvarstymas paskatino ir socialinius partnerius rengti planus siekiant užtikrinti Europos gamybos pramonės ateitį. Europos darbdavių organizacija UNICE pateikė išsamias pastabas ir pasiūlymus, susijusius su iki šiol pasiektais Lisabonos strategijos rezultatais. ORGALIME federacija, atstovaujanti 23 Europos šalių mašinų gamybos, elektronikos ir metalo apdirbimo pramonės šakoms, pateikė visaapimantį Europos gamybos pramonės vystymo planą, kuriame pateikiama dalis pastabų dėl Komisijos komunikato. 2005 m. rudenį Europos metalo darbuotojų federacija (EMF) pateikė darbuotojų vardu planą, skirtą Europos gamybos pramonei skatinti; jame apibendrinami kai kurie kituose planuose pateikti pasiūlymai.

5.8

EMF plane išvardyta 15 pagrindinių priemonių, kurios suskirstytos į dvi dalis. Pirmoje dalyje „Moksliniai tyrimai ir vystymo priemonės“ pabrėžiama, jog daugiau lėšų turi būti skiriama tyrimams ir didesnis dėmesys kreipiamas į socialines naujoves. Antroje dalyje „Socialinė naujovių programa“ nurodytos papildomos konkrečios priemonės, skirtos skatinti MVĮ, verslą ir visą gyvenimą trunkantį mokymąsi, taip pat restruktūrizuoti Europos darbo rinkas atsižvelgiant į socialinę apsaugą.

5.9

Šiame veiksmų plane, kaip ir kituose socialinių partnerių planuose, iš tiesų atsispindi tam tikras sutarimas nagrinėjant Europos pramonės laukiančius iššūkius. Plačiąja prasme sutariama dėl kelio, kuriuo turės eiti Europa. Panašus pagrindinių iššūkių ir priemonių įvardijimas teikia vilties, kad gali būti susitarta ir dėl socialinio dialogo platformos bei socialinių partnerių susitarimų dėl naujovių ir konkurencingumo (plg. 6 punktą).

5.10

Lisabonos strategija buvo sėkminga propaguojant žiniomis paremtos socialinės visuomenės idėją ir vadovaujantį Europos vaidmenį įgūdžių, kompetencijos bei tyrimų ir vystymosi požiūriu. Barselonos Europos Vadovų Tarybos sprendimas skirti 3 proc. BVP moksliniams tyrimams sulaukė entuziastingo pritarimo ir paramos, bent jau teoriškai.

5.11

Reikia pažymėti, kad vykstant dialogams ir diskusijoms su pramonės įmonių atstovais Komisija neišgirdo kokių nors naujų minčių ir sprendimų, kaip perduoti universitetuose sukauptas žinias pramonės įmonėms. Komisija ketina grįžti prie šių klausimų kitame komunikate. Tačiau ir pačios įmonės turėtų imtis atsakomybės užmegzti ryšius, susijusius su mokslo tyrimais. Atsižvelgiant į nedidelę pažangą, pasiektą įgyvendinant tikslą skirti 3 proc. Europos BVP moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, tokia žinių perdavimo idėjų stoka kelia nerimą. Susirūpinimą taip pat kelia tiksliuosius ir inžinerinius mokslus pasirenkančių studentų skaičius ES, kuris vis mažėja, palyginti su šalimis, kurios yra pagrindinės Sąjungos konkurentės. MVĮ yra labai svarbu kelti savo žmogiškojo kapitalo lygį ir į gamybą bei naujovių diegimą įtraukti akademinių įstaigų darbuotojus. Septintoji bendroji programa turėtų padėti MVĮ susipažinti su pažangiais mokslinių tyrimų ir gamybos technologijų metodais.

5.12

Šiuo atveju reikėtų priminti, kad net ir skirdama 3 proc. savo BVP moksliniams tyrimams, Europa vis tiek gerokai atsiliks ir nuo JAV, ir nuo Japonijos. Šis 3 proc. tikslas yra tarpinis tikslas, ir tai jau pripažįsta ne viena ES valstybė narė. Dėl pasaulinės konkurencijos per ateinančius 15–20 metų teks siekti didesnių užmojų tikslų.

5.13

Tas pats pasakytina dėl būtinybės tobulinti įgūdžius ir skatinti visą gyvenimą trunkantį mokymąsi. Pramonės įmonės nuolat praneša apie poreikius tobulinti įgūdžius, tačiau tai nėra problemos, kurios gali būti sprendžiamos ES lygiu. ES lygiu galima tik nustatyti ir analizuoti tokių poreikių pobūdį, bet įgyvendinti juos reikia nacionaliniu ir regioniniu lygiu. Be abejo, Europos profesinio mokymo plėtros centras (CEDEFOP) galėtų išplatinti informaciją apie sukauptą naudingą patirtį.

5.14

Vertėtų priminti, kad kiek platesnė švietimo politikos diskusija apie visą gyvenimą trunkantį mokymąsi prasidėjo XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje, EBPO atlikus išsamius tyrimus. Tačiau nuo to laiko buvo išbandyta labai nedaug naujų metodų, sujungiant pramonės, viešojo sektoriaus ir pavienių asmenų galimybes ir metodus; juk pastarieji kaip tik gali reikalauti daugiau galimybių tobulinti įgūdžius, skatinančius darbo rinkos judumą.

5.15

Pramonės įmonių perkėlimas į užsienio šalį arba kitą vietą skatina atkreipti dėmesį į poreikį garantuoti pagrindines darbuotojų teises pasauliniu mastu. 1998 m. TDO susitarimas dėl deklaracijos dėl pagrindinių principų ir teisių darbe yra įsidarbinimą reglamentuojančių aktų pagrindas ir standartas, kuris turėtų būti taikomas visoje tarptautinėje valdymo sistemoje. EBPO gairės yra politiniai vyriausybių įsipareigojimai. Jei manoma, kad pakeitimą daryti reikia, jis turi būti rezultatyvus, o firmų, pramonės įmonių, regionų ir vietos rinkų pakeitimai turi būti tinkamai administruojami socialiniu požiūriu.

5.15.1

Šiuo atveju turėtų būti pripažįstama Europos įmonių tarybų reikšmė. Šios tarybos buvo įsteigtos atsiradus poreikiui sukurti universalią struktūrą, teikiančią tarpvalstybinėms įmonėms informaciją ir konsultacijas. Nepaisant to, kad tokioms struktūroms sukurti reikia laiko ir kad direktyva dėl įmonių tarybų nėra pakankamai aiški, šios tarybos yra nepakeičiama įvairiapusių pastangų plėtoti Europos pramonės politiką dalis.

5.16

Europos pramonės politika gali iš esmės prisidėti prie Europos konkurencingumo didinimo. Šis Komisijos komunikatas taip pat yra tokio indėlio dalis. EESRK išvardijo kai kurias kitas priemones. EESRK pritartų, jei Komisija imtųsi iniciatyvos pratęsti diskusijas ir dialogus, susijusius su socialiniu dialogu ir kitais atitinkamais forumais.

6.   Pastabos dėl sektorių pasiūlymų

6.1

EESRK pritaria parametrų, skirtų ištirti 27 gamybos pramonės sektorius, pasirinkimui. Nepaisant taikomo sudėtingo metodo, trūksta atskirų tyrimo rezultatų nuoseklumo. EESRK remia tokias pastangas ir pritaria tyrimo išvadoms. EESRK taip pat pritaria temoms, kurias pradiniam tyrimui pasirinko sektorių ir tarpšakinių sektorių darbo grupės.

6.2

EESRK požiūriu ypač svarbu, kad bus sudaryta Konkurencingumo, energetikos ir aplinkos aukšto lygio grupė. Aplinką ir energiją tausojančios technologijos gali tapti dideliu Sąjungos privalumu pasaulio kontekste. Naujas pasaulio supratimas apie klimato kaitos pavojus, kuris kyla dėl pernelyg didelės priklausomybės nuo iškastinio kuro, galėtų padėti keisti gamybos būdus ir vartojimą. Aukšto lygio grupės užduotis yra sudėtinga. Ji nėra lengva net ir žinant, kad kitos šalys — pakanka paminėti tik JAV– taip pat skiria daug lėšų aplinką tausojančioms technologijoms.

6.3

Dizainas tampa pagrindiniu produkto raidos ir produkto pardavimo veiksniu. Dizainui reikėtų skirti ypač didelį dėmesį; šį klausimą kaip vieną iš horizontaliųjų klausimų turi spręsti ne viena, bet keletas darbo grupių. Kai kuriose ES šalyse pramoninis dizainas turi ilgą ir sėkmingą istoriją. Tuo reikėtų remtis.

6.4

Komisijos komunikate nėra išsamiai aptariami komunikacijos ir kontaktų su pačiomis pramonės įmonėmis ir įvairiomis suinteresuotų subjektų grupėmis klausimai. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad įgyvendinimas daugiausia vyks informavimo ir komunikacijos būdu, šiems klausimams reikės skirti daug dėmesio. Kaip gi kitaip MVĮ, kurių yra tikrai daug, gaus būtiną informaciją apie jungtines partnerystes ir įvairias paramos priemones?

6.5

Kitas lemiamas įgyvendinimo aspektas susijęs su laiko veiksniu. Produkto raida gamybos pramonėje anaiptol nėra lėtas procesas, tai susiję su pasauline konkurencija. Įvairios Europos lygio darbo grupės turės rinktis labai glaustus terminus, kad tie, kurie priima sprendimus dėl pramonės investicijų ir raidos, galėtų įgyti papildomų pranašumų.

6.6

Kaip ir Komisija, EESRK yra susirūpinęs, kad ES darbo vietų perkėlimas į šalis, kurių darbo sąnaudos yra mažos, turės skausmingų pasekmių vietos ir sektorių požiūriu, ypač žemos kvalifikacijos darbuotojams — jiems reikėtų padėti įveikti dėl pramonės restruktūrizavimo atsiradusius padarinius. EESRK yra ne kartą pareiškęs, kad struktūriniai fondai turėtų būti gausiau ir veiksmingiau naudojami tinkamoms (ir iniciatyvioms) priemonėms, skirtoms įveikti globalizacijos padarinius. EESRK ir toliau svarstys naująjį pasiūlymą dėl globalizacijos fondo.

7.   Reikia platesnio socialinio dialogo

7.1

Kai kuriose šalyse socialiniai partneriai jau yra sudarę didelių užmojų susitarimų dėl pramonės naujovių ir taip išreiškę abipusius interesus ir prioritetus siekiant tolesnio gamybos pramonės vystymo.

7.2

Pavyzdžiui, galima paminėti, kad 1997 m. Švedijoje pasirašytas pramonės susitarimas tarp socialinių partnerių. Po to jį pasirašiusieji yra pateikę ne vieną pasiūlymą, kaip siekti didesnio pramonės konkurencingumo. Susitarimą pasirašiusios šalys visų pirma kėlė tokius klausimus, kaip antai pramoninės konkurencijos tyrimo institutų steigimas, mainų tarp pramonės ir mokslo įstaigų bei institutų didinimas, pagalba naujoms ir augančioms bendrovėms diegiant naujoves bei parama pramonės vystymo centrams. Vyriausybė kai kuriuos pasiūlymus priėmė.

7.3

EESRK pabrėžia, jog labai svarbu, kad suinteresuoti subjektai ir, svarbiausia, socialiniai partneriai, kuo aktyviau įsitrauktų į naujovių diegimo, konkurencingumo ir restruktūrizacijos procesą. Permainų tempai tikrai nemažės. Iniciatyvumą skatinantis požiūris į permainas, paremtas abipusiu pasitikėjimu, yra tiesiog būtinas. Kad pramonės pokyčiai būtų sėkmingai administruojami, būtinas socialinis dialogas, pagrįstas tvirta, patikima partneryste ir dialogo kultūra, esant veiksmingam atstovavimui ir tvirtoms struktūroms. Veiksmingam atstovavimui taip pat reikia gerai išmanyti teminius klausimus ir pasirinkimus.

7.3.1

Reikėtų nurodyti pastangas, kurių imasi daugelis Europos įmonių tarybų (plg. 5.13.1), siekdamos didinti tarybos darbe dalyvaujančių asmenų kompetentingumą. Tai labai svarbu abiem dialoge dalyvaujančioms šalims. Neturėdamos gilių žinių ir kompetencijos, tarybos neatliks savo vaidmens, kuris yra nepakeičiama būtinų konsultacijų ir dialogo dalis.

7.4

EESRK išreiškia viltį, kad Komisijos komunikatas dėl integruotos pramonės politikos, kartu su kitomis iniciatyvomis, paskatins suinteresuotus subjektus ir ypač socialinius partnerius aktyviau įsitraukti į permainų procesą. EESRK pozicijos dėl socialinio dialogo ir pramonės pokyčių metmenys pateikti 2005 m. rugsėjo mėn. priimtoje nuomonėje (1).

7.5

Atsakydamas į 2005 m. Europos Vadovų Tarybos pateiktas išvadas, EESRK inicijavo sąveikaujantį tinklą, apimantį šalių patirtį įgyvendinant Lisabonos strategiją. EESRK dės visas pastangas, kad šis tinklas būtų plečiamas ir į jį būtų įtraukti klausimai, susiję su suinteresuotų subjektų ir ypač socialinių partnerių dalyvavimu formuojant Europos pramonės politiką.

8.

2005 m. lapkričio mėn. Pramonės permainų konsultacinė komisija (CCMI) priėmė papildomą nuomonę dėl komunikato dėl labiau integruoto požiūrio į pramonės politiką. Pranešėjas — Antonello Pezzini.

8.1

CCMI labai susidomėjo Europos Komisijos siekiu spręsti šį pramonės politikai priskiriamą sektorių strategijos klausimą. CCMI pareiškė esanti įsitikinusi, kad ši sektorių politika galėtų turėti realų poveikį tik tuo atveju, jei ji būtų sprendžiama struktūruotu būdu ir atsižvelgiant į socialinį dialogą, vykdomą vietos, nacionaliniu ir ES lygiu.

8.2

Tačiau CCMI pabrėžė, kad Komisijos komunikate nepateikiama konkrečių iniciatyvų, veiksmų planų ir, pagaliau, pakankamų finansinių išteklių, būtinų tokios politikos sritims remti. Šiuo požiūriu ypač svarbu įtraukti į įmonių projektus EIB ir EIF.

8.3

CCMI taip pat pabrėžė, jog Komisija turėtų pripažinti viešojo sektoriaus, kuris tampa vis labiau šiuolaikinis, svarbą.

8.4

Be to, CCMI pabrėžė regioninės pramonės politikos svarbą, kurios metmenims sudaryti buvo parodyta tinkama iniciatyva. CCMI taip pat pabrėžė ir didelę prekybos politikos reikšmę siekiant sėkmingos pramonės politikos. Galiausiai, CCMI pabrėžė pagrindinių darbo teisių, numatytų TDO konvencijose, svarbą.

2006 m. balandžio 20 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  OL C 24, 2006 1 24.


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto NUOMONĖS

PRIEDAS

Šis pakeitimas, gavęs daugiau nei ketvirtį balsų, diskusijų metu buvo atmestas:

7.5 punktas

Išbraukti antrąjį šio punkto sakinį.

Atsakydamas į 2005 m. Europos Vadovų Tarybos pateiktas išvadas, EESRK inicijavo sąveikaujantį tinklą, apimantį šalių patirtį įgyvendinant Lisabonos strategiją. EESRK dės visas pastangas, kad šis tinklas būtų plečiamas ir į jį būtų įtraukti klausimai, susiję su suinteresuotų subjektų ir ypač socialinių partnerių dalyvavimu formuojant Europos pramonės politiką.

Paaiškinimas

Pabrėžiant ypatingą socialinių partnerių dalyvavimą formuojant Europos pramonės politiką, sumenkinama mažų ir vidutinių įmonių, specialistų profesinių organizacijų, sektorių asociacijų ir mokslo visuomenės vaidmens įgyvendinant Lisabonos strategiją reikšmė.

Balsavimo rezultatai:

Už 11

Prieš 27

Susilaikė 1


8.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 185/87


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui Dirbti kartu, dirbti geriau: naujoji Europos Sąjungos socialinės apsaugos ir integracijos politikos atvirojo koordinavimo sistema

COM(2005) 706 final

(2006/C 185/15)

Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2005 m. gruodžio 22 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui Dirbti kartu, dirbti geriau: naujoji Europos Sąjungos socialinės apsaugos ir integracijos politikos atvirojo koordinavimo sistema

Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. kovo 20 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Jan Olsson.

426-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. balandžio 20–21 d. (balandžio 20 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 31 nariui balsavus už ir 1 susilaikius.

1.   Trumpas EESRK pozicijos išdėstymas

1.1

EESRK pritaria pagrindinėms komunikato nuostatoms. Šis komunikatas sustiprins Lisabonos strategijos socialinę dimensiją, jeigu valstybės narės, taikydamos naująją sistemą, didesnę politinę svarbą teiks socialinės apsaugos modernizavimo ir tobulinimo tikslui. Socialinė dimensija labai svarbi siekiant įveikti dėl globalizacijos ir gyventojų senėjimo kylančias problemas. Įvairūs Lisabonos strategijos tikslai — konkrečiau, tvarus ekonominis augimas, daugiau ir geresnių darbo vietų kūrimas ir didesnė socialinė sanglauda — turi būti vienodai svarbūs ir išsaugoti.

1.2

Komisijai būtina inicijuoti dialogą su valstybėmis narėmis, kad būtų daugiau sužinota apie tinkamos socialinės politikos kryptis.

1.3

Nors EESRK pritaria iniciatyvai, jis norėtų nurodyti, kad būtina atsižvelgti į konkrečius trijų atskirų darbo sričių ypatumus, skirtingus jų pažangos etapus bei valstybių narių tarpusavio skirtumus.

1.4

Vienas iš trijų pamatinių tikslų — „tobulinti valdymą, skatinti skaidrumą ir suinteresuotųjų šalių dalyvavimą planuojant, įgyvendinant politiką ir vykdant jos stebėseną“. Socialiniai partneriai ir kiti pagrindiniai organizuotos pilietinės visuomenės dalyviai turi aktyviau dalyvauti visose pagrindinėse šio proceso srityse.

1.5

Naujoji sistema ir jos tikslai suteikia valstybėms narėms puikią galimybę savo NRP pabrėžti socialinę dimensiją, nustatant ir įgyvendinant konkrečius nacionalinius prioritetus.

1.6

EESRK, nuolat dirbdamas šia kryptimi, turėtų stebėti, kaip naujoji sistema taikoma atvirajam koordinavimui ir pateikti ataskaitą apie padarytą pažangą iki 2007 m. pavasario Europos Vadovų Tarybos susitikimo.

2.   Svarbiausios Komisijos dokumento nuostatos

2.1

Komisija siūlo supaprastintą socialinės apsaugos ir socialinės integracijos atvirojo koordinavimo metodą (AKM), atitinkantį jos pirmuosius 2003 m. planus. Bendri pamatiniai tikslai išdėstyti ir papildyti konkrečiais kiekvienos iš trijų darbo sričių tikslais:

1)

skurdo ir socialinės atskirties panaikinimas;

2)

tinkamos ir tvarios pensijos;

3)

prieinama, aukštos kokybės ir tvari sveikatos bei ilgalaikė priežiūra.

2.2

Šiuo pasiūlymu siekiama apibrėžti naują sistemą, kad AKM taptų tvirtesniu ir akivaizdesniu procesu, kuris būtų geriau integruotas į Lisabonos strategiją. Procedūros ir darbo tvarka (dalyvių įtraukimas, valdymas, tvarkaraštis, ataskaitų teikimas, vertinimas, keitimasis geriausia praktika, tarpusavio mokymasis, informacija) turi tapti geresnės. Naujoji sistema apima trejų metų laikotarpį (2005–2008 m.).

2.3

Remdamosi bendrais tikslais, valstybės narės iki 2006 m. rugsėjo mėn. turi pateikti nacionalines socialinės apsaugos ir socialinės integracijos strategijas, kad galėtų įtraukti jas į nacionalines reformų programas, kurios jau turi būti parengtos 2006 m. spalio 15 d.

3.   Bendros pastabos

3.1

Kad Komitetas galėtų atlikti savo patariamąjį vaidmenį, pasiūlymas turėjo būti paskelbtas iki 2005 m. gruodžio 22 d. Vėlesnis pasiūlymo paskelbimas sutrukdė EESRK deramai prisidėti prie atitinkamų ministrų posėdžių ir 2006 m. kovo mėn. pavasario Europos Vadovų Tarybos susitikimo.

3.1.1

EESRK jau atkreipė dėmesį ir sukritikavo trumpus laikotarpius, nustatytus konsultacijoms kitais svarbiais klausimais, pavyzdžiui, dėl Komisijos pasiūlymo dėl integruotų gairių augimui ir užimtumui skatinti (1).

Komitetas pabrėžia, kad rengiant svarbius pasiūlymus, kurie yra pataisytos Lisabonos strategijos dalis, konsultavimo tvarkos kokybė turi būti išsaugota.

3.2

Kadangi pasiūlymas remiasi trejų metų ciklu, ši nuomonė gali padėti tiek valstybėms narėms, tiek ir Komisijai įgyvendinti ir toliau stebėti, kaip taikoma naujoji sistema.

3.3

EESRK neseniai pareiškė savo nuomonę dėl Lisabonos strategijos valdymo, pateikdama ir savo pastabas dėl AKM įgyvendinimo (2). 2003 m. Komitetas priėmė nuomonę dėl pirmojo Komisijos pasiūlymo dėl supaprastinimo (3). Jis pat išdėstė savo apmąstymus dėl AKM taikymo pensijoms ir sveikatos priežiūrai (4). EESRK šiuo metu rengia nuomones ir kitais susijusiais klausimais (5).

3.4

Deja, tik kelete 2005 m. spalio mėn. pateiktų NRP buvo įrašyti socialinės apsaugos ir socialinės integracijos klausimai. Suinteresuotos šalys dabar turi parengti ir įgyvendinti nacionalinės strategijos kryptis ir reformų programas, kad būtų užtikrinta, jog bus atsižvelgta į socialinę dimensiją. Ši nuomonė turėtų būti laikoma indėliu į minėtą procesą.

3.5

EESRK pritaria pagrindinėms komunikato nuostatoms. Šis komunikatas sustiprins Lisabonos strategijos socialinę dimensiją, jeigu valstybės narės, taikydamos naująją sistemą, didesnę politinę svarbą teiks socialinės apsaugos modernizavimo ir tobulinimo tikslui. Socialinė dimensija labai svarbi siekiant įveikti dėl globalizacijos ir gyventojų senėjimo kylančias problemas. Įvairūs Lisabonos strategijos tikslai — konkrečiau, tvarus ekonominis augimas, daugiau ir geresnių darbo vietų ir didesnė socialinė sanglauda — turi būti vienodai svarbūs ir išsaugoti.

3.6

Atsižvelgdamas į šias prielaidas ir nuolatinį nerimą keliančią Europos Sąjungos socialinę padėtį, EESRK ragina Europos Komisiją ir valstybes nares aiškiai ir konstruktyviai išdėstyti piliečiams informaciją apie aktyvesnes pastangas pabrėžti socialinę dimensiją kaip Lisabonos strategijos trečiąjį ramstį.

3.7

EESRK pripažįsta, kad socialinės apsaugos politika iš esmės priklauso valstybių narių kompetencijai. Vis tik Komisijai būtina inicijuoti dialogą su valstybėmis narėmis, kad būtų daugiau sužinota apie tinkamos socialinės politikos kryptis. EESRK ragina valstybes nares prisiimti politinę atsakomybę spręsti ateities iššūkius. Komitetas pabrėžia, kad naujojoje sistemoje išdėstyti Europos tikslai bus įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu kiekvienai valstybei narei pakaks ryžto ir gebėjimo įvykdyti savo įsipareigojimus skatinti socialinę pažangą modernizuojant ir padarant socialinę apsaugą finansiškai tvaria.

3.8

Turi būti visapusiškai panaudota būtina ir konstruktyvi ekonominės politikos, užimtumo strategijos ir socialinės apsaugos tarpusavio sąveika. Toli siekianti socialinė politika, paremta solidarumu, turėtų būti laikoma naudingu veiksniu, darančiu tinkamą poveikį augimui ir užimtumui (6). Kartu, socialinės politikos tvarumas priklauso nuo ekonomikos augimo, paremto geresniu ekonomikos politikos koordinavimu Europos mastu.

3.9

Nors EESRK pritaria iniciatyvai, jis norėtų nurodyti, kad, sujungiant darbo sritis, kurių pažanga gerokai skiriasi tarpusavyje, būtina ir toliau atsižvelgti į konkrečius trijų atskirų darbo sričių ypatumus, skirtingus pažangos etapus bei valstybių narių tarpusavio skirtumus.

Būtina atsižvelgti į skirtingą Europos nacionalinės politikos koordinavimo priemonių kokybę. Nors socialinės integracijos srityje konkrečios gairės ir tikslai, palyginti su Europos užimtumo politikos gairėmis, turi prasmę, pensijų ir sveikatos srities koordinavimas Europos mastu vis dar dažnai apsiriboja susitarimais dėl bendrų kokybinių tikslų.

3.10

Tačiau, vystant ir įgyvendinant tris skirtingas darbo sritis, valstybės narės turėtų visapusiškai išnaudoti jų tarpusavio sąveiką, nes dažnai šios sritys sutampa. Vienoje darbo srityje įgyvendinta priemonė gali turėti tiesioginį poveikį kitoms darbo sritims. Valstybėms narėms svarbu sumažinti ir atotrūkį tarp politinės valios ir faktinio įgyvendinimo.

4.   Konkrečios pastabos

Dalyvių įtraukimas į veiklą

4.1

Vienas iš trijų pamatinių tikslų — „tobulinti valdymą, skatinti skaidrumą ir suinteresuotųjų šalių dalyvavimą planuojant, įgyvendinant politiką ir vykdant jos stebėseną“.

Vis dar nepakankamai dalyvauja socialiniai partneriai ir kiti pagrindiniai organizuotos pilietinės visuomenės dalyviai. AKM taikymas įvairiems sektoriams nedavė laukiamų rezultatų, nes valstybės narės neparodė jokio realaus ryžto siekti sutartų tikslų ir veiksmų. Panaši padėtis susiklostė ir kelete nacionalinių veiksmų planų, kuriuose esama trūkumų, kai kalbama apie aiškių nacionalinių tikslų ir strategijos krypčių nustatymą bei visų susijusių dalyvių aktyvų dalyvavimą. Vietoj to, nacionaliniai užimtumo, socialinės integracijos ir kitų sričių planai iš dalies buvo pertvarkyti į biurokratinės veiklos ataskaitas.

4.2

EESRK įsitikinęs, kad organizuotai pilietinei visuomenei aktyviau dalyvaujant visuose proceso etapuose pagerės NVP kokybė. Tokia tvarka užtikrins, kad planuose bus atsižvelgta į piliečių rūpesčius ir lūkesčius.

4.3

Komisija teisi teigdama, kad AKM taikymas gali skatinti dalyvavimą rengiant socialinę politiką. Bendram sutarimui dėl reformų, kad būtų modernizuota socialinė apsauga išsaugant finansinį tvarumą, turi pritarti visi socialiniai partneriai ir kitos susijusios pilietinės visuomenės suinteresuotosios šalys. EESRK pritaria visų dalyvių dalyvavimui visuose etapuose, pradedant politikos rengimu ir baigiant įgyvendinimu ir vertinimu. Tačiau dalyvaujamojo pobūdžio sprendimų priėmimo procesas neatleidžia išrinktų įstatymų leidėjų nuo atsakomybės skatinti socialinę pažangą ir aukšto lygio socialinę apsaugą.

4.4

EESRK pripažįsta, kad AKM pažanga trijose skirtingose darbo srityse, su kuriomis yra susijusi naujoji sistema, skiriasi. Nors pažanga ir nėra pakankama, socialinei integracijai taikomas AKM buvo labiau dalyvaujamojo pobūdžio nei AKM, taikomas pensijoms. Socialinių partnerių ir kitų pagrindinių dalyvių dalyvavimas pastarojoje strategijoje buvo labai ribotas. Nepaisant skubios būtinybės gerinti AKM taikymą socialinei integracijai, EESRK tvirtai pabrėžia Komisijos nuomonę dėl būtinybės labiau įtraukti suinteresuotąsias šalis į kitas dvi darbo sritis.

4.5

Priešingai negu riboto dalyvavimo taikant AKM pensijoms atveju, EESRK atkreipė dėmesį į kur kas aktyvesnį suinteresuotųjų šalių dalyvavimą Europos teisėkūroje, susijusioje su papildomomis profesinėmis pensijomis. Toks skirtumas rodo būtinybę padaryti AKM patrauklesnį ir įdomesnį visiems suinteresuotiems dalyviams.

4.6

EESRK Socialinės apsaugos komitetui (SAK) siūlo rengti posėdžius reguliariau ir kviesti kuo daugiau dalyvių, tarp jų socialinių partnerių ir kitų Europos ir valstybių narių atitinkamų pilietinės visuomenės organizacijų atstovus. EESRK taip pat mano, kad SAK dalyvaujantys vyriausybės atstovai yra tvirtai pasiryžę organizuoti konsultacijas ir dalyvauti jose su socialiniais partneriais ir kitais atitinkamais savo šalių pilietinės visuomenės suinteresuotais subjektais.

4.7

EESRK, nuolat dirbdamas Lisabonos strategijos (7) įgyvendinimo srityje, turėtų įtraukti socialinius partnerius ir atitinkamas pilietinės visuomenės organizacijas bei ekonomikos ir socialinių reikalų tarybas, kur jos jau sudarytos, kurie stebėtų naująją sistemą, kaip ji taikoma atvirajam koordinavimui ir ataskaitų apie padarytą pažangą teikimui iki 2007 m. pavasario Europos Vadovų Tarybos susitikimo. Komitetas turėtų ypatingą dėmesį skirti valdymui ir sritims, kuriose aktyvus dalyvių dalyvavimas buvo sėkmingas rengiant ir įgyvendinant nacionalinius prioritetus.

4.8   Skaidrumas

Kad suinteresuotųjų šalių dalyvavimas būtų prasmingas, jiems ankstyvame darbo etape turi būti sudaryta galimybė gauti svarbiausius dok