30.5.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 126/1

(1)

Požeminis vanduo yra vertingas gamtinis išteklius, kuris turėtų būti apsaugotas nuo cheminės taršos. Tai ypač svarbu ekosistemoms, kurios priklauso nuo požeminio vandens, ir požeminio vandens naudojimui tiekiant vandenį žmonėms vartoti.

(2)

2002 m. liepos 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendime Nr. 1600/2002/EB, nustatančiame šeštąją Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programą (4), iškeltas tikslas pasiekti tokį vandens kokybės lygį, kuris neleistų pasireikšti nepriimtinam poveikiui ir pavojui žmonių sveikatai ir aplinkai.

(3)

Kad būtų apsaugota aplinka ir ypač žmonių sveikata, reikėtų vengti kenksmingų teršalų žalingos koncentracijos požeminiame vandenyje bei jai užkirsti kelią ar ją mažinti.

(4)

2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/60/EB, nustatančioje Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (5), išdėstytos bendrosios nuostatos dėl požeminio vandens apsaugos ir išsaugojimo. Tos direktyvos 17 straipsnyje numatyta, kad turėtų būti patvirtintos požeminio vandens taršos prevencijos ir kontrolės priemonės, įskaitant geros požeminio vandens cheminės būklės nustatymo kriterijus ir reikšmingų bei nuolatinių teršalų koncentracijos didėjimo tendencijų ir pradinių tendencijos keitimo taškų apibrėžimo kriterijus.

(5)

Atsižvelgiant į poreikį pasiekti suderintus požeminio vandens apsaugos lygius, turėtų būti nustatyti kokybės standartai ir ribinės vertės bei parengtos metodikos, grindžiamos bendru požiūriu, tam, kad būtų nustatyti požeminio vandens telkinių cheminės būklės įvertinimo kriterijai.

(6)

Nitratų, augalų apsaugos produktų ir biocidų kokybės standartai turėtų būti nustatyti kaip požeminio vandens telkinių cheminės būklės įvertinimo Bendrijos kriterijai ir turėtų būti užtikrintas jų atitikimas atitinkamai 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyvai 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių (6), 1991 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvai 91/414/EEB dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką (7) ir 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 98/8/EB dėl biocidinių produktų pateikimo į rinką (8).

(7)

Nuostatos dėl požeminio vandens cheminės būklės netaikomos didelėms natūraliai konkrečiomis hidrogeologinėmis sąlygomis susidarančioms medžiagų arba jonų, arba jų rodiklių koncentracijoms požeminio vandens telkinyje arba su juo susijusiuose paviršinio vandens telkiniuose, kurios neįtrauktos į taršos apibrėžimą. Taip pat jos netaikomos laikiniems, erdvėje apribotiems tėkmės krypties ir cheminės sudėties pasikeitimams, kurie nelaikomi prasiskverbimu.

(8)

Turėtų būti nustatyti reikšmingų ir nuolatinių teršalų koncentracijos didėjimo tendencijų ir pradinio tendencijos keitimo taško apibrėžimo kriterijai, atsižvelgiant į galimą neigiamą poveikį susijusioms vandens ekosistemoms arba nuo jų priklausomoms sausumos ekosistemoms.

(9)

Kai įmanoma, valstybės narės turėtų naudoti statistinius metodus, jei jie atitinka tarptautinius standartus ir ilgainiui padeda palyginti valstybių narių monitoringo rezultatus.

(10)

Pagal Direktyvos 2000/60/EB 22 straipsnio 2 dalies trečiąją įtrauką nuo 2013 m. gruodžio 22 d. panaikinama 1979 m. gruodžio 17 d. Tarybos direktyva 80/68/EEB dėl požeminio vandens apsaugos nuo tam tikrų pavojingų medžiagų keliamos taršos (9). Būtina užtikrinti Direktyva 80/68/EEB teikiamos apsaugos, susijusios su priemonėmis, kuriomis siekiama užkirsti kelią tiek tiesioginiam, tiek netiesioginiam teršalų patekimui į požeminį vandenį ar jį apriboti, tęstinumą.

(11)

Būtina skirti pavojingas medžiagas, kurių patekimui turėtų būti užkirstas kelias, nuo kitų teršalų, kurių patekimas turėtų būti apribotas. Nustatant pavojingas ir nepavojingas medžiagas, kurios kelia esamą ar potencialią taršos grėsmę, turėtų būti naudojamas Direktyvos 2000/60/EB VIII priedas, kuriame išvardyti pagrindiniai teršalai, svarbūs vandens aplinkai.

(12)

Siekdamos užtikrinti nuoseklią požeminio vandens apsaugą, valstybės narės, kurių teritorijoje yra bendri požeminio vandens telkiniai, turėtų koordinuoti savo veiklą vykdant monitoringą, nustatant ribines vertes ir nustatant svarbias pavojingas medžiagas.

(13)

Valstybėms narėms turėtų būti leista tam tikromis aplinkybėmis taikyti išimtis dėl priemonių, užkertančių kelią teršalų patekimui į požeminį vandenį arba jį ribojančių.

(14)

Būtina numatyti pereinamojo laikotarpio priemones, apimančias laikotarpį nuo šios direktyvos įgyvendinimo dienos iki Direktyvos 80/68/EEB panaikinimo dienos.

(15)

Šiai direktyvai įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (10),

a)

geros požeminio vandens cheminės būklės vertinimo kriterijai ir

b)

reikšmingų ir nuolatinių didėjimo tendencijų nustatymo ir jų mažinimo bei pradinių tendencijų mažinimo taškų apibrėžimo kriterijai.

1)

„Požeminio vandens kokybės standartas“ — aplinkos kokybės standartas, išreikštas konkretaus teršalo, teršalų grupės arba taršos rodiklio koncentracija požeminiame vandenyje, kuri siekiant apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką neturėtų būti viršijama.

2)

„Ribinė vertė“ — valstybių narių pagal 3 straipsnį nustatytas požeminio vandens kokybės standartas.

3)

„Reikšminga ir nuolatinė didėjimo tendencija“ — statistiškai reikšmingas teršalo, teršalų grupės ar taršos rodiklio koncentracijos padidėjimas, keliantis pavojų aplinkai ir kurio tendenciją, kaip nustatyta, reikia mažinti pagal 5 straipsnį.

4)

„Teršalų patekimas į požeminį vandenį“ — tai žmogaus veiklos sukeliamas tiesioginis ar netiesioginis teršalų patekimas į požeminį vandenį.

a)

I priede nurodytus požeminio vandens kokybės standartus;

b)

ribines vertes, kurias II priedo A dalyje nustatyta tvarka turi nustatyti valstybės narės teršalams, teršalų grupėms ir taršos rodikliams, kurie valstybės narės teritorijoje buvo įvertinti kaip padedantys požeminio vandens telkinį ar požeminio vandens telkinių grupę priskirti rizikos grupei, atsižvelgiant bent į II priedo B dalyje pateiktą sąrašą.

a)

I priede išvardytų požeminio vandens kokybės standartų vertės ir pagal 3 straipsnį bei II priedą nustatytos atitinkamos ribinės vertės neviršijamos nei vienoje to požeminio vandens telkinio ar požeminio vandens telkinių grupės monitoringo taške; arba

b)

požeminio vandens kokybės standarto vertė ar ribinė vertė viršijama viename ar keliuose monitoringo taškuose, bet atitinkamas tyrimas pagal III priedą patvirtina, kad:

a)

kaip tendencijos įvertinimas atskirose požeminio vandens telkinio ar požeminio vandens telkinių grupės monitoringo taškuose prisidėjo pagal tos direktyvos V priedo 2.5 skirsnį nustatant, kad tuose telkiniuose pastebima nuolatinė ir reikšminga tam tikro teršalo koncentracijos didėjimo tendencija arba kad juose toji tendencija mažėja; ir

b)

pagal 3 dalį apibrėžtų pradinių taškų nustatymo priežastis.

a)

visas priemones, kurios būtinos siekiant užkirsti kelią pavojingoms medžiagoms patekti į požeminį vandenį. Nustatydamos tokias medžiagas, valstybės narės ypač atsižvelgia į Direktyvos 2000/60/EB VIII priedo 1–6 punktuose nurodytoms teršalų šeimoms ar grupėms priklausančias pavojingas medžiagas, taip pat į to priedo 7–9 punktuose nurodytoms teršalų šeimoms ar grupėms priklausančias medžiagas, kai jos laikomos pavojingomis;

b)

dėl Direktyvos 2000/60/EB VIII priede išvardytų teršalų, kurie nelaikomi pavojingais, ir tame priede neišvardytų kitų nepavojingų teršalų, kurie, valstybių narių nuomone, šiuo metu kelia ar ateityje gali kelti taršos pavojų, — visas priemones, būtinas ribojant patekimą į požeminį vandenį taip, kad būtų užtikrinta, jog dėl tokio patekimo nepablogės gera požeminio vandens cheminė būklė, neatsiras reikšmingos ir nuolatinės teršalų koncentracijos požeminiame vandenyje didėjimo tendencijos ir kitaip nebus sukelta požeminio vandens tarša. Šiose priemonėse atsižvelgiama į nustatytą geriausią praktiką, įskaitant geriausią aplinkos apsaugos praktiką ir geriausius prieinamus metodus, nurodytus atitinkamuose Bendrijos teisės aktuose.

a)

dėl tiesioginio teršalų išleidimo, kuriam suteiktas leidimas pagal Direktyvos 2000/60/EB 11 straipsnio 3 dalies j punktą;

b)

kompetentingų institucijų nuomone yra tokio nedidelio kiekio ir koncentracijos, kad yra atmetama bet kokia požeminio vandens, į kurį teršalai išleidžiami, esamo arba būsimo kokybės pablogėjimo pavojaus galimybė;

c)

dėl nelaimingo atsitikimo ar išskirtinių gamtinės kilmės aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, išvengti ar sušvelninti;

d)

dėl dirbtinio požeminio vandens telkinių papildymo ar padidinimo, kuriam suteiktas leidimas pagal Direktyvos 2000/60/EB 11 straipsnio 3 dalies f punktą;

e)

kompetentingų institucijų manymu, nebuvo techniškai įmanoma tam užkirsti kelią ar to apriboti, nenaudojant:

f)

dėl veiklos paviršiniame vandenyje, kuria siekiama be kita ko sumažinti potvynių ir sausrų sukeltus padarinius bei valdyti vandenis bei vandens kelius, įskaitant tarptautiniu lygiu. Tokia veikla, įskaitant, pavyzdžiui, nuosėdų išvalymą, išsiurbimą, perkėlimą ir patalpinimą paviršiniame vandenyje, vykdoma vadovaujantis tuo tikslu valstybių narių nustatytomis bendrosiomis privalomomis taisyklėmis, ir, kai taikoma, su remiantis tomis taisyklėmis išduotais leidimais ir licencijomis, jeigu toks teršalų patekimas netrukdo siekti aplinkos apsaugos tikslų, nustatytų atitinkamiems vandens telkiniams pagal Direktyvos 2000/60/EB 4 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktį.

30.5.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 126/16

(1)

Bendrijos aplinkos politika turi būti siekiama aukšto apsaugos lygio atsižvelgiant į skirtingų Bendrijos regionų būklės įvairovę. Be to, informacija, įskaitant erdvinę informaciją, yra būtina formuluojant ir įgyvendinant šią politiką ir kitas Bendrijos politikos kryptis, kuriose pagal Sutarties 6 straipsnį turi būti atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus. Tam, kad būtų tinkamai atsižvelgiama į šiuos reikalavimus, būtina sukurti šios informacijos naudotojų ir teikėjų tarpusavio koordinavimo mechanizmą, kuris leistų sujungti įvairių sektorių turimą informaciją ir žinias.

(2)

Šeštojoje Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programoje, priimtoje Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 1600/2002/EB (3), reikalaujama daug dėmesio skirti integruotam Bendrijos aplinkos apsaugos politikos formavimui, atsižvelgiant į regioninius ir vietos skirtumus. Kyla nemažai problemų, susijusių su erdvinės informacijos, reikalingos siekiant toje programoje numatytų tikslų, buvimu, kokybe, sutvarkymu, prieinamumu ir dalijimusi.

(3)

Erdvinės informacijos kiekio, kokybės, sutvarkymo, prieinamumo ir dalijimosi tokia informacija problemos yra bendros daugeliui politikos sričių bei informacijos rūšių ir su jomis susiduriama įvairiuose valdžios institucijų lygmenyse. Šioms problemoms spręsti reikia reglamentuoti priemones, pagal kurias įvairių lygmenų valdžios institucijos ir skirtingi sektoriai keistųsi ir dalintųsi suderintais erdviniais duomenimis ir erdvinių duomenų paslaugomis, prieitų prie jų ir jais naudotųsi. Tam reikia sukurti Bendrijos erdvinės informacijos infrastruktūrą.

(4)

Europos bendrijos erdvinės informacijos infrastruktūra (INSPIRE) turėtų padėti formuoti politiką, atsižvelgiant į politikos ir veiklos kryptis, kurios gali turėti tiesioginį ar netiesioginį poveikį aplinkai.

(5)

INSPIRE turėtų būti grindžiama valstybių narių sukurtomis erdvinės informacijos infrastruktūromis, kurios atitinka bendras įgyvendinimo taisykles ir kurias papildo Bendrijos lygio priemonės. Šios priemonės turėtų užtikrinti valstybių narių sukurtų erdvinės informacijos infrastruktūrų suderinamumą ir galimybę jomis naudotis Bendrijoje ir tarpvalstybiniu mastu.

(6)

Valstybių narių erdvinės informacijos infrastruktūros turėtų būti sukurtos užtikrinant, kad erdviniai duomenys būtų saugomi, pateikiami naudoti ir tvarkomi tinkamiausiu lygiu; kad būtų galima nuosekliai sujungti skirtingų Bendrijos šaltinių erdvinius duomenis ir kad jais galėtų naudotis daugelis naudotojų ir programų; kad viename valdžios institucijų lygmenyje surinkta erdvine informacija galima būtų dalintis su kitomis valdžios institucijomis, jei ši direktyva įpareigoja šias valdžios institucijas dalintis erdviniais duomenimis; kad erdvinių duomenų pateikimo sąlygos nepagrįstai neribotų jų plataus naudojimo; kad būtų galima nesunkiai rasti esamus erdvinius duomenis, įvertinti jų tinkamumą konkrečiam tikslui ir sužinoti jų naudojimo sąlygas.

(7)

Erdvinė informacija, kuriai taikoma ši direktyva, ir informacija, kuriai taikoma 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/4/EB dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką (4), iš dalies sutampa. Todėl ši direktyva turėtų nepažeisti Direktyvos 2003/4/EB.

(8)

Ši direktyva turėtų nepažeisti 2003 m. lapkričio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos Nr. 2003/98/EB dėl viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo (5), nes abiejų direktyvų tikslai vieni kitus papildo.

(9)

INSPIRE sukūrimas turės reikšmingą pridėtinę vertę kitoms Bendrijos iniciatyvoms, pavyzdžiui, 2002 m. gegužės 21 d. Tarybos reglamentui (EB) Nr. 876/2002 dėl bendros įmonės „Galileo“ įsteigimo (6) ir Komisijos komunikatui Europos Parlamentui ir Tarybai dėl „Pasaulinės aplinkos ir saugumo stebėsenos sistemos (GMES): GMES įdiegimas iki 2008 m. (Veiksmų planas (2004–2008))“, kurios ir jam bus naudingos. Valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę naudoti turimus Galileo ir GMES duomenis ir paslaugas, kai jie taps prieinami, ypač Galileo teikiamus laiko ir erdvės duomenis.

(10)

Daug iniciatyvų vykdoma nacionaliniu ir Bendrijos lygiu siekiant surinkti, suderinti ar organizuoti erdvinės informacijos platinimą ar naudojimą. Šios iniciatyvos gali būti nustatytos Bendrijos teisės aktais, tokiais kaip 2000 m. liepos 17 d. Komisijos sprendimu 2000/479/EB dėl Europos išmetamųjų teršalų registro (EPER) įgyvendinimo pagal Tarybos direktyvos 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (IPPC) 15 straipsnį (7) ir 2003 m. lapkričio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2152/2003 dėl miškų ir aplinkos sąveikos monitoringo Bendrijoje (Forest Focus) (8), Bendrijos finansuojamomis programomis (pavyzdžiui CORINE žemės dangos, Europos transporto politikos informacinės sistema) arba gali kilti iš iniciatyvų, kurių imamasi nacionaliniu arba regioniniu lygiu. Ši direktyva ne tik prisidės prie minėtų iniciatyvų, suteikdama joms pagrindą jų sąveikai užtikrinti, bet ir naudosis jau sukaupta patirtimi ir iniciatyvomis, nekartojant jau atlikto darbo.

(11)

Ši direktyva turėtų būti taikoma erdviniams duomenims, kuriuos turi valdžios institucijos arba kiti subjektai jų vardu, ir valdžios institucijų naudojimuisi šiais duomenimis atliekant viešojo pobūdžio funkcijas. Tačiau taikant tam tikras sąlygas, ji taip pat turėtų būti taikoma erdviniams duomenims, kuriuos turi fiziniai ar juridiniai asmenys (ne valdžios institucijos), jei šie fiziniai ar juridiniai asmenys to pageidauja.

(12)

Ši direktyva neturėtų nustatyti reikalavimų rinkti naujus duomenis arba šią informaciją perduoti Komisijai, nes šiuos klausimus reglamentuoja kiti su aplinka susiję teisės aktai.

(13)

Nacionalinių infrastruktūrų įgyvendinimas turėtų būti palaipsnis, ir todėl erdvinių duomenų kategorijos, kurioms taikoma ši direktyva, turėtų būti suskirstytos pagal prioritetus. Įgyvendinant turėtų būti atsižvelgiama į platų erdvinių duomenų taikymą įvairiose politikos srityse, į prioritetinius veiksmus atskirose Bendrijos politikos srityse, kuriems reikalingi suderinti erdviniai duomenys, ir į jau padarytą pažangą atliekant derinimą valstybėse narėse.

(14)

Laiko ir lėšų sąnaudos ieškant esamų erdvinių duomenų bei nustatymas ar jie gali būti panaudoti konkrečiam tikslui, yra pagrindinė kliūtis, trukdanti visiškai išnaudoti esamus duomenis. Todėl valstybės narės turėtų pateikti turimų erdvinių duomenų rinkinių ir paslaugų aprašymus metaduomenų forma.

(15)

Kadangi dėl gausybės egzistuojančių formatų ir struktūrų, kuriais erdviniai duomenys tvarkomi ir naudojami Bendrijoje, yra keblu efektyviai formuluoti, įgyvendinti, stebėti ir vertinti Bendrijos teisės aktus, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai veikia aplinką, reikėtų numatyti įgyvendinimo priemones, kurios palengvintų naudoti iš įvairių šaltinių gautus erdvinius duomenis valstybėse narėse. Šios priemonės turėtų sudaryti sąlygas erdvinių duomenų rinkinių suderinamumui, ir valstybės narės turėtų užtikrinti, kad visi duomenys ar informacija, kurių reikia suderinamumui užtikrinti, būtų prieinami tokiomis sąlygomis, kurios neriboja jų panaudojimo minėtu tikslu.

(16)

Tam, kad Bendrijoje įvairūs valdžios institucijų lygmenys dalintųsi erdviniais duomenimis, reikalingos tinklo paslaugos. Šios tinklo paslaugos sudarytų galimybę surasti, transformuoti, žiūrėti, parsisiųsdinti erdvinius duomenis ir skatinti naudoti erdvinius duomenis bei elektroninio verslo paslaugų teikimą. Tinklo paslaugos turėtų būti teikiamos pagal bendrai sutartas specifikacijas ir minimalius veiklos reikalavimus, kad būtų užtikrintas valstybėse narėse esančių infrastruktūrų suderinamumas. Tinklo paslaugos taip pat turėtų numatyti techninę galimybę valdžios institucijoms leisti naudotis savo erdvinių duomenų rinkiniais ir paslaugomis.

(17)

Tam tikrus erdvinių duomenų rinkinius ir paslaugas, susijusias su Bendrijos politikos kryptimis, tiesiogiai ar netiesiogiai veikiančias aplinką, turi ir valdo trečiosios šalys. Todėl valstybės narės turėtų suteikti trečiosioms šalims galimybę prisidėti prie nacionalinės infrastruktūros, jei tai nepakenks tos infrastruktūros erdvinių duomenų suderinamumui ir nesukels sunkumų naudotis per tą infrastruktūrą teikiamais erdviniais duomenimis ir erdvinių duomenų paslaugomis.

(18)

Valstybių narių patirtis parodė, kad norint sėkmingai įgyvendinti erdvinės informacijos infrastruktūrą, svarbu minimalų paslaugų kiekį teikti plačiajai visuomenei nemokamai. Todėl valstybės narės turėtų nemokamai sudaryti bent jau galimybę ieškoti erdvinių duomenų rinkinių.

(19)

Prisidėdamos prie nacionalinių infrastruktūrų integravimo į INSPIRE, valstybės narės turėtų suteikti prieigą prie infrastruktūrų per Komisijos valdomą Bendrijos geoportalą, o taip pat per prieigos taškus, kuriuos jos pačios nustatys.

(20)

Tam, kad suteiktų galimybę naudotis informacija, turima įvairiuose valdžios institucijų lygmenyse, valstybės narės turėtų šioje srityje pašalinti praktines kliūtis, su kuriomis susiduria nacionalinės, regionų ir vietos valdžios institucijos atlikdamos viešąsias funkcijas, galinčias turėti tiesioginės ar netiesioginės įtakos aplinkai. Šios praktinės kliūtys turėtų būti pašalintos ten, kur informacija turi būti naudojama atlikti viešąsias funkcijas.

(21)

Valdžios institucijoms reikalinga galimybė netrukdomai naudotis atitinkamais erdvinių duomenų rinkiniais ir paslaugomis vykdant viešojo pobūdžio funkcijas. Tokiai galimybei gali būti trukdoma, jeigu kiekvieną kartą, kai ji bus reikalinga, tai priklausys nuo viešosios valdžios institucijų atskirų ad hoc derybų. Valstybės narės turėtų imtis būtinų priemonių siekiant užkirsti kelią tokioms duomenų dalijimosi praktinėms kliūtims, pavyzdžiui, naudoti išankstinius valdžios institucijų susitarimus.

(22)

Vyriausybės bei kitų viešojo administravimo institucijų ir fizinio arba juridinio asmens, atliekančio viešojo administravimo funkcijas pagal nacionalinę teisę, tarpusavio dalijimosi erdvinių duomenų rinkiniais ir paslaugomis mechanizmai gali apimti įstatymus, kitus teisės aktus, licencijavimą ar finansinius susitarimus arba administracines procedūras, kuriais siekiama, pavyzdžiui, apsaugoti tų valdžios institucijų, kurių pareiga yra surinkti pajamas, arba, pavyzdžiui, tų, kurių duomenis tik iš dalies subsidijuoja valstybė narė, finansinį gyvybingumą, kad jos turėtų susigrąžinti nesubsidijuotas išlaidas apmokestindamos naudotojus arba, pavyzdžiui, kuriais siekiama užtikrinti minėtų duomenų tvarkymą ir atnaujinimą.

(23)

Galimybė valdžios institucijoms, teikiančioms erdvinių duomenų rinkinius ir paslaugas, reikalauti šių rinkinių ir paslaugų naudojimo licencijų ir imti mokestį iš kitų šiuos erdvinių duomenų rinkinius ir paslaugas naudojančių valdžios institucijų galėtų būti numatyta valstybių narių priemonėmis, patvirtintomis Bendrijos teisę į nacionalinę teisę perkeliančiuose teisės aktuose.

(24)

13 straipsnio 1 dalies f punkto ir 17 straipsnio 1 dalies nuostatos turėtų būti įgyvendintos ir taikomos visiškai laikantis asmens duomenų apsaugos principų pagal 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (9).

(25)

Erdvinių duomenų dalijimosi tarp valdžios institucijų, kurias direktyva įpareigoja dalintis duomenimis, modeliai turėtų būti nešališki ne tik tokių valdžios institucijų valstybėje narėje atžvilgiu, bet ir tokių valdžios institucijų kitose valstybėse narėse ir Bendrijos institucijų atžvilgiu. Kadangi Bendrijos institucijoms ir organams dažnai reikia integruoti ir vertinti visų valstybių narių erdvinę informaciją, jie turėtų turėti galimybę prieiti ir naudotis erdviniais duomenimis ir erdvinių duomenų paslaugomis pagal suderintas sąlygas.

(26)

Siekiant skatinti pridėtinę vertę sukuriančių valdžios institucijoms ir visuomenei naudingų trečiųjų šalių teikiamų paslaugų kūrimą, būtina sudaryti palankesnes galimybes naudotis administracinėmis ar valstybių sienomis neribojamais erdviniais duomenimis.

(27)

Siekiant efektyviai įgyvendinti erdvinės informacijos infrastruktūras, būtina, kad savo veiksmus koordinuotų visi tokių infrastruktūrų sukūrimu suinteresuoti subjektai, nesvarbu, ar jie yra teikėjai, ar naudotojai. Todėl reikėtų įsteigti atitinkamas koordinavimo struktūras valstybių narių ir Bendrijos lygiu.

(28)

Tam, kad būtų pasinaudota informacijos infrastruktūrų lygiu ir faktine patirtimi, reikia, kad šiai direktyvai įgyvendinti būtinos priemonės būtų paremtos tarptautiniais standartais ir Europos standartizacijos institucijų pagal 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 98/34/EB, nustatančioje informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką (10) bei taisykles dėl informacinės visuomenės paslaugų, nustatytą procedūrą priimtais standartais.

(29)

Kadangi Europos aplinkos agentūros, įsteigtos 1990 m. gegužės 7 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1210/90 dėl Europos aplinkos agentūros bei Europos aplinkos informacijos ir stebėjimo tinklo įkūrimo (11), užduotis yra teikti Bendrijai objektyvią, patikimą ir palyginamą informaciją apie aplinką Bendrijos lygiu ir, inter alia, pagerinti su politikos kryptimi susijusios informacijos apie aplinką srautus tarp valstybių narių ir Bendrijos institucijų, ji turėtų aktyviai prisidėti prie šios direktyvos įgyvendinimo.

(30)

Pagal Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisės aktų leidybos (12) 34 punktą valstybės narės skatinamos savo ir Bendrijos interesų labui parengti lenteles, kurios kuo geriau iliustruotų šios direktyvos ir perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių atitikimą, ir viešai jas paskelbti.

(31)

Šiai direktyvai įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (13).

(32)

Šios direktyvos įgyvendinimo sprendimams rengti ir INSPIRE ateities plėtrai reikia nuolat stebėti šios direktyvos įgyvendinimo eigą ir rengti reguliarias ataskaitas.

(33)

Kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. INSPIRE sukūrimo, valstybės narės negali deramai pasiekti dėl tarpvalstybinių aspektų ir dėl bendro poreikio koordinuoti Bendrijoje galiojančias prieigos prie erdvinės informacijos, keitimosi ir dalijimosi erdvine informacija sąlygas ir kadangi jo geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą, šia direktyva neviršijama to, kas būtina šiam tikslui pasiekti,

1)

„erdvinės informacijos infrastruktūra“ — tai metaduomenys, erdvinių duomenų rinkiniai ir erdvinių duomenų paslaugos; tinklo paslaugos ir technologijos; susitarimai dėl keitimosi, prieigos ir naudojimosi; bei koordinavimo ir stebėsenos mechanizmai, procesai ir procedūros, kurie yra sukurti, valdomi ar pateikti naudoti vadovaujantis šia direktyva;

2)

„erdviniai duomenys“ — tai duomenys, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai apibūdina konkrečią vietą arba geografinę vietovę;

3)

„erdvinių duomenų rinkinys“ — tai atpažįstama erdvinių duomenų sankaupa;

4)

„erdvinių duomenų paslaugos“ — tai operacijos, kurias galima atlikti su erdvinių duomenų rinkiniuose esančiais erdviniais duomenimis arba su susijusiais metaduomenimis, naudojant kompiuterinę programą;

5)

„erdvinis objektas“ — tai realaus pasaulio fenomeno, susijusio su konkrečia vieta ar geografine vietove, abstraktus atvaizdas;

6)

„metaduomenys“ — tai erdvinių duomenų rinkinius ir erdvinių duomenų paslaugas apibūdinanti informacija, skirta jas surasti, aprašyti ir naudoti;

7)

„tarpusavio sąveika“ — tai galimybė be daugkartinio žmogaus įsikišimo sujungti erdvinių duomenų rinkinius ir tarpusavyje suderinti paslaugas taip, kad būtų gautas darnus rezultatas ir padidėtų duomenų rinkinių ir paslaugų pridėtinė vertė;

8)

„INSPIRE geoportalas“ — tai interneto sveitainė arba jos atitikmuo, suteikianti galimybę naudotis 11 straipsnio 1 dalyje nurodytomis paslaugomis;

9)

„valdžios institucija“ — tai:

Valstybės narės gali numatyti, kad įstaigoms ar institucijoms atliekant teismines ar įstatymų leidybos funkcijas, šios direktyvos tikslais jos nelaikomos valdžios institucijomis;

10)

„trečioji šalis“ — tai fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra valdžios institucija.

a)

jos susijusios su teritorija, kuri priklauso valstybės narės jurisdikcijai ir (arba) kurioje ji vykdo jurisdikciją;

b)

jos saugomos elektronine forma;

c)

juos turi vienas iš šių subjektų arba jie turimi jo vardu:

d)

jie susiję su viena ar keliomis I, II ar III priede išvardytomis temomis.

a)

erdvinių duomenų rinkinių atitiktį 7 straipsnio 1 dalyje nurodytoms įgyvendinimo taisyklėms;

b)

sąlygos dėl prieigos ir naudojimosi erdvinių duomenų rinkiniais bei paslaugomis teisės ir, kur taikoma, atitinkamų mokesčių;

c)

erdvinių duomenų kokybę, įskaitant tai, ar jie yra patvirtinti;

d)

valdžios institucijas, atsakingas už erdvinių duomenų rinkinių ir paslaugų sukūrimą, valdymą, priežiūrą ir platinimą;

e)

visuomenės teisės naudotis duomenimis apribojimus ir tokių apribojimų priežastis pagal 13 straipsnį.

a)

ne vėliau kaip per 2 metus nuo įgyvendinimo taisyklių priėmimo pagal 5 straipsnio 4 dalį dienos, I ir II prieduose išvardytas temas atitinkantiems erdvinių duomenų rinkiniams;

b)

ne vėliau kaip per 5 metus nuo įgyvendinimo taisyklių priėmimo pagal 5 straipsnio 4 dalį dienos, III priede išvardytas temas atitinkantiems erdvinių duomenų rinkiniams.

a)

sprendimus, siekiant užtikrinti erdvinių objektų nedviprasmišką identifikavimą, kai pagal esamas nacionalines sistemas galima nustatyti jų identifikatorius siekiant užtikrinti jų tarpusavio sąveiką;

b)

erdvinių objektų tarpusavio santykį;

c)

pagrindinius atributinius duomenis ir atitinkamus daugiakalbius tezaurus, kurių paprastai reikia politikos kryptims, galinčioms turėti įtakos aplinkai;

d)

informaciją apie duomenų laiko dimensiją;

e)

atnaujintus duomenis.

a)

kai erdvinių duomenų rinkiniai atitinka I priede išvardytas temas — ne vėliau kaip … (15);

b)

kai erdvinių duomenų rinkiniai atitinka II arba III priede išvardytas temas — ne vėliau kaip … (16).

a)

paieškos paslaugų, kad būtų galima ieškoti erdvinių duomenų rinkinių ir paslaugų pagal atitinkamų metaduomenų turinį ir parodyti tokių metaduomenų turinį;

b)

peržiūros paslaugų, kad būtų galima bent jau parodyti, naršyti, priartinti/nutolinti, rodyti panoraminį vaizdą ar vieną ant kito uždėti peržiūrimus erdvinių duomenų rinkinius ir parodyti sutartinius ženklus bei atitinkamą metaduomenų turinį;

c)

parsisiųsdinimo paslaugų, kad būtų galima parsisiųsdinti erdvinių duomenų rinkinius arba jų dalis ir, kai praktiškai įmanoma, turėti teisę tiesiogiai jomis naudotis;

d)

transformavimo paslaugų, suteikiančių galimybę transformuoti erdvinių duomenų rinkinius siekiant užtikrinti tarpusavio sąveiką;

e)

paslaugų, suteikiančių galimybę gauti erdvinių duomenų paslaugas.

a)

prasminiai žodžiai;

b)

erdvinių duomenų ir paslaugų klasifikacija;

c)

erdvinių duomenų kokybė, įskaitant tai, ar jie yra patvirtinti;

d)

atitikimo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytoms įgyvendinimo taisyklėms laipsnis;

e)

geografinė vietovė;

f)

teisės naudotis erdvinių duomenų rinkiniais bei paslaugomis ir jų naudojimo sąlygos;

g)

valdžios institucijos, atsakingos už erdvinių duomenų rinkinių ir paslaugų sukūrimą, valdymą, priežiūrą ir platinimą.

a)

valdžios institucijų procedūrų konfidencialumui, kai tokį konfidencialumą numato įstatymai;

b)

tarptautiniams santykiams, visuomenės saugumui ar krašto apsaugai;

c)

teisingumo vykdymui, asmens galimybei į teisingą teismo procesą arba valdžios institucijos galimybei vykdyti baudžiamojo arba drausminio pobūdžio tyrimą;

d)

komercinės ar pramoninės informacijos konfidencialumui, kai tokį konfidencialumą numato nacionalinės arba Bendrijos teisės aktai siekiant apsaugoti teisėtus ekonominius interesus, įskaitant visuomenės interesus išlaikyti statistikos konfidencialumą ir mokesčių paslaptį;

e)

intelektinės nuosavybės teisėms;

f)

asmens duomenų ir (arba) su fiziniu asmeniu susijusių bylų konfidencialumui, jei tas asmuo nesutiko, kad tokia informacija būtų paviešinta, ir jei tokį konfidencialumą numato nacionalinės arba Bendrijos teisės aktai;

g)

asmens, prašomą informaciją pateikusio savo noru, kuris neturi teisinio įpareigojimo arba negali būti teisiškai įpareigotas tai padaryti, interesams arba apsaugai, išskyrus atvejus, kai šis asmuo sutiko, kad atitinkama informacija būtų atskleista;

h)

aplinkos, su kuria susijusi tokia informacija, pavyzdžiui, retų rūšių buvimo vietos, apsaugai.

a)

11 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos paslaugos būtų teikiamos visuomenei nemokamai;

b)

11 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos paslaugos paprastai būtų teikiamos visuomenei nemokamai. Tačiau tais atvejais, kai erdvinių duomenų rinkinių ir paslaugų išlaikymui arba jau esančių tarptautinių erdvinių duomenų rinkinių ir paslaugų infrastruktūros reikalavimų tvariam vykdymui užtikrinti iš esmės būtina imti mokesčius ir (arba) taikyti licencijas, valstybės narės gali taikyti mokesčius ir (arba) licencijas asmeniui, teikiančiam paslaugą visuomenei, arba, jei paslaugos teikėjas taip nusprendžia, pačiai visuomenei.

a)

11 ir 12 straipsniuose nurodytų paslaugų techninės specifikacijos ir būtiniausi šių paslaugų veiksmingumo kriterijai, atsižvelgiant į esamus atsiskaitymo reikalavimus ir į pagal Bendrijos aplinkosaugos teisės aktus priimtas rekomendacijas, esamas elektroninės prekybos paslaugas ir technologijų pažangą;

b)

12 straipsnyje nurodyti įsipareigojimai.

a)

kaip koordinuojama erdvinių duomenų rinkinių ir paslaugų viešojo sektoriaus teikėjų ir naudotojų bei tarpininkavimo įstaigų veikla, santykiai su trečiosiomis šalimis ir kokybės užtikrinimo organizacija, kiek praktiškai įmanoma;

b)

valdžios institucijų ar trečiųjų šalių indėlis į erdvinės informacijos infrastruktūros veikimą ir koordinavimą;

c)

informacija apie erdvinės informacijos infrastruktūros naudojimą;

d)

valdžios institucijų susitarimai dėl tarpusavio dalijimosi duomenimis;

e)

šios direktyvos įgyvendinimo išlaidos ir nauda.

30.5.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 126/33

(1)

1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyva 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, paaukštinimo ir darbo sąlygų (3) ir 1986 m. liepos 24 d. Tarybos direktyva 86/378/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo įgyvendinimo profesinėse socialinės apsaugos sistemose (4) buvo žymiai pakeistos (5). 1975 m. vasario 10 d. Tarybos direktyvoje 75/117/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo taikymui, suderinimo (6) ir 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyvoje 97/80/EB dėl įrodinėjimo pareigos diskriminacijos dėl lyties bylose (7) taip pat yra nuostatos, skirtos vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principo įgyvendinimui. Kadangi šias direktyvas reikia keisti dar kartą, reikėtų, kad jos būtų išdėstytos nauja redakcija siekiant aiškumo ir norint sujungti pagrindines šios srities nuostatas ir tam tikrus Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (toliau — Teisingumo Teismas) praktikos atvejus į vieną tekstą.

(2)

Moterų ir vyrų lygybė yra pagrindinis Bendrijos teisės principas pagal Sutarties 2 straipsnį ir 3 straipsnio 2 dalį ir Teisingumo Teismo teisminę praktiką. Šios Sutarties nuostatos skelbia, kad moterų ir vyrų lygybė yra Bendrijos „uždavinys“ ir „tikslas“ ir numato pozityvų įpareigojimą skatinti moterų ir vyrų lygybę visose jos veiklos srityse.

(3)

Teisingumo Teismas nusprendė, kad vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principo taikymo sritis negali būti apsiriboti diskriminacijos dėl vienos ar kitos asmens lyties draudimu. Atsižvelgiant į jo tikslą ir teisių, kurias jis gina, pobūdį, jis taip pat taikomas diskriminacijai dėl asmens lyties pakeitimo.

(4)

Sutarties 141 straipsnio 3 dalis yra konkretus teisinis pagrindas, kuriuo remiantis gali būti patvirtinamos Bendrijos priemonės, skirtos užtikrinti lygių galimybių bei vienodo požiūrio principo užimtumo ir profesinės veiklos srityje, įskaitant vienodo užmokesčio už vienodą arba vienodos vertės darbą principą, taikymą.

(5)

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 ir 23 straipsniuose taip pat draudžiama diskriminacija dėl lyties ir puoselėjama vienodo požiūrio į moteris ir vyrus visose srityse, įskaitant užimtumą, darbą ir užmokestį, teisė.

(6)

Priekabiavimas ir seksualinis priekabiavimas prieštarauja vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principui, todėl šioje direktyvoje laikoma, kad tai yra diskriminacija dėl lyties. Tokios diskriminacijos formos pasitaiko ne tik darbe, bet ir siekiant įsidarbinti, įgyti profesinį išsilavinimą, ar būti paaukštintam pareigose. Todėl tokios diskriminacijos formos turėtų būti draudžiamos ir joms taikomos efektyvios, proporcingos ir atgrasančios sankcijos.

(7)

Atsižvelgiant į tai, darbdaviai ir asmenys, atsakingi už profesinį mokymą, turėtų būti skatinami pagal nacionalinę teisę ir praktiką imtis priemonių prieš visas diskriminacijos dėl lyties formas, ypač prevencinių priemonių, nukreiptų prieš priekabiavimą ir seksualinį priekabiavimą darbe, ir siekiant įsidarbinti, įgyti profesinį parengimą ar būti paaukštintam pareigose

(8)

Vienodo užmokesčio už vienodą arba vienodos vertės darbą principas, nustatytas Sutarties 141 straipsnyje ir nuosekliai patvirtintas Teisingumo Teismo teisminėje praktikoje, yra svarbus vienodo požiūrio į moteris ir vyrus aspektas ir neatsiejama acquis communautaire dalis, įskaitant Teisingumo Teismo praktiką dėl diskriminacijos dėl lyties. Todėl tikslinga numatyti tolesnes galimybes jo įgyvendinimui.

(9)

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, norint nustatyti, ar darbuotojai atlieka vienodą arba vienodos vertės darbą, reikėtų nustatyti, ar gali būti laikoma, kad tie darbuotojai yra panašioje situacijoje, atsižvelgiant į įvairius veiksnius, įskaitant darbo pobūdį ir apmokymų bei darbo sąlygas.

(10)

Teisingumo Teismas nustatė, kad esant tam tikroms aplinkybėms vienodo užmokesčio principas galioja ne vien tik tose situacijose, kai moterys ir vyrai dirba tam pačiam darbdaviui.

(11)

Valstybės narės, bendradarbiaudamos su socialiniais partneriais, turėtų toliau spręsti besitęsiančią darbo užmokesčio skirtumų dėl lyties bei žymios darbo rinkos lyčių segregacijos problemą priimdamos įvairias priemones, pavyzdžiui priemones dėl lankstaus darbo laiko, kad moterys ir vyrai galėtų geriau derinti pareigas šeimoje ir darbe. Jos taip pat galėtų apimti tinkamas priemones dėl tėvystės atostogų, kurias galėtų imti bet kuris iš tėvų, o taip pat nuostatas dėl prieinamų ir priimtinų vaikų priežiūros įstaigų bei kitų išlaikytinių priežiūros.

(12)

Turėtų būti patvirtinamos konkrečios priemonės, skirtos užtikrinti vienodo požiūrio profesinių socialinės apsaugos sistemų srityje principo įgyvendinimą ir aiškiau apibrėžti jo taikymo sritį.

(13)

Teisingumo Teismo 1990 m. gegužės 17 d. sprendime, priimtame byloje C-262/88 (8), pripažinta, kad visos profesinės pensijos formos yra užmokesčio elementas, kaip apibrėžta Sutarties 141 straipsnyje.

(14)

Nors užmokesčio sąvoka pagal Sutarties 141 straipsnį neapima socialinės apsaugos išmokų, dabar yra aiškiai nustatyta, kad valstybės tarnautojų pensijų sistema patenka į vienodo užmokesčio principo taikymo sritį, jei pagal sistemą mokamos išmokos yra mokamos darbuotojui dėl jo darbinių santykių su viešojo sektoriaus darbdaviu, nepaisant to, kad tokia sistema sudaro bendros įstatymų nustatytos socialinės apsaugos sistemos dalį. Remiantis Teisingumo Teismo sprendimais bylose C-7/93 (9) ir C-351/00 (10), ši sąlyga bus tenkinama, jei pensijų sistema bus susijusi su tam tikra darbuotojų kategorija, pagal ją mokamos išmokos tiesiogiai priklausys nuo tarnybos laikotarpio, o jų dydis bus apskaičiuojamas pagal valstybės tarnautojo paskutinį atlyginimą. Todėl, siekiant aiškumo, tikslinga numatyti konkrečią nuostatą.

(15)

Teisingumo Teismas patvirtino, kad nors moteriškos ir vyriškos lyties darbuotojų pagal nustatyto dydžio išmokų pensijų sistemą mokamoms įmokoms yra taikomas Sutarties 141 straipsnis, nevienodos darbdavių įmokos, kurios yra mokamos pagal finansuojamų nustatyto dydžio išmokų sistemas ir kurios priklauso nuo aktuarinių veiksnių, besiskiriančių pagal lytį, neturi būti vertinamos pagal tą pačią nuostatą.

(16)

Pavyzdžiui, pensijų fondų atveju tam tikri elementai, pavyzdžiui dalies periodinės pensijos pavertimas kapitaline suma, teisių į pensiją perkėlimas, išlaikytiniam mokama reversinė pensija mainais už atsisakymą gauti dalį pensijos ar sumažintą pensiją, jei darbuotojas nusprendžia į pensiją išeiti anksčiau laiko, gali būti nevienodi, jei sumos yra nelygios todėl, kad naudojami aktuariniai veiksniai, kurie skyrėsi priklausomai nuo lyties tuo metu, kai fondas yra finansuojamas.

(17)

Nustatyta, kad socialinės išmokos pagal profesines socialinės apsaugos sistemas nelaikomos atlyginimu, kai jos yra priskirtinos įdarbinimo laikotarpiui iki 1990 m. gegužės 17 d., išskyrus atvejus, kai jos mokamos darbuotojams arba jų teisių turėtojams, kurie iki tos dienos pateikia ieškinį arba pareiškia lygiavertį reikalavimą pagal taikomą nacionalinę teisę. Todėl reikia atitinkamai riboti vienodo požiūrio principo įgyvendinimą.

(18)

Teisingumo Teismas nuosekliai tvirtino, kad Barberio protokolas (11) nedaro įtakos teisei prisijungti prie profesinio pensijų fondo ir kad sprendimo byloje C-262/88 galiojimo laiko apribojimai netaikomi teisei prisijungti prie profesinio pensijų fondo. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad nacionalinės taisyklės dėl laikotarpio, per kurį galima imtis veiksmų pagal nacionalinę teisę, gali būti taikomos darbuotojams, kurie gina savo teisę prisijungti prie profesinio pensijų fondo, jei jos nėra mažiau palankios tokio tipo veiksmams nei panašiems nacionalinio pobūdžio veiksmas ir jei dėl to naudojimasis Bendrijos teise suteiktomis teisėmis netampa praktiškai neįmanomas. Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad tai, jog darbuotojas gali atgaline data prisijungti prie profesinio pensijų fondo, nereiškia, kad jis gali nemokėti įnašo už atitinkamą narystės laikotarpį.

(19)

Siekiant taikyti vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo ir profesinės veiklos srityje principą, būtina užtikrinti vienodas įsidarbinimo ir įsidarbinimą lemiančio profesinio mokymo galimybes. Todėl visos šio principo išimtys turėtų būti ribojamos ta profesine veikla, kurioje dėl jos pobūdžio arba dėl aplinkybių, kuriomis ji atliekama, būtina įdarbinti konkrečios lyties asmenį, jeigu tikslas, kurio siekiama, yra teisėtas ir atitinka proporcingumo principą.

(20)

Ši direktyva nepažeidžia asociacijų laisvės, įskaitant teisę įkurti profesinę sąjungą su kitais ir įstoti į profesines sąjungas ginti savo interesų. Sutarties 141 straipsnio 4 dalyje apibrėžtos priemonės gali apimti narystę organizacijose ar sąjungose, kurių pagrindinis tikslas yra praktikoje skatinti vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principą, ar šių organizacijų ar sąjungų veiklos tęsimą.

(21)

Draudimas diskriminuoti neturėtų valstybėms narėms kliudyti toliau taikyti arba nustatyti priemones, skirtas išvengti vienos lyties asmenų grupės patiriamų nepalankių sąlygų ar jas kompensuoti. Tokios priemonės leidžia kurti vienos lyties asmenų organizacijas, kurių pagrindinis tikslas yra remti tų asmenų specialius poreikius bei skatinti moterų ir vyrų lygybę.

(22)

Pagal Sutarties 141 straipsnio 4 dalį, siekiant užtikrinti visišką moterų ir vyrų lygybę per visą darbingą amžių, vienodo požiūrio principas nekliudo valstybėms narėms ir toliau laikytis arba imtis priemonių, numatančių konkrečias lengvatas, padedančias nepakankamai atstovaujamai lyčiai verstis profesine veikla arba šalinančias ar kompensuojančias nepalankias profesinės veiklos sąlygas. Atsižvelgiant į dabartinę situaciją ir į Amsterdamo sutarties 28 deklaraciją, valstybės narės pirmiausia turėtų siekti pagerinti moterų situaciją per visą darbingą jų amžių.

(23)

Iš Teisingumo Teismo teisminės praktikos aišku, kad nepalankus požiūris į moterį dėl jos nėštumo arba motinystės yra tiesioginė diskriminacija dėl lyties. Todėl ši direktyva turėtų būti aiškiai taikoma tokiam požiūriui.

(24)

Kalbant apie vienodo požiūrio principą, Teisingumo Teismas nuolat pripažindavo, kad yra teisėta saugoti moters biologinę būklę nėštumo ir motinystės metu bei priimti motinystės saugos priemones siekiant tikros lygybės. Todėl ši direktyva neturėtų nepažeisti 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų užtikrinti geresnę nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų saugą ir sveikatą (12). Ši direktyva taip pat neturėtų nepažeisti 1996 m. birželio 3 d. Tarybos direktyvos 96/34/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl tėvystės atostogų, sudaryto tarp UNICE, CEEP ir ETUC (13).

(25)

Siekiant aiškumo, taip pat tikslinga numatyti aiškią nuostatą, kuria būtų ginamos moterų, esančių nėštumo ir gimdymo atostogose, darbo teisės, ir ypač teisė grįžti į buvusias arba lygiavertes pareigas, teisė nepatirti žalos dėl to, kad išėjo tokių atostogų ir teisė, naudotis geresnėmis darbo sąlygomis, kurios jai būtų buvę suteiktos jai nedirbant.

(26)

Tarybos ir užimtumo ir socialinės politikos ministrų, posėdžiavusių Taryboje 2000 m. birželio 29 d., parengtoje Rezoliucijoje dėl moterų ir vyrų dalyvavimo lygiomis teisėmis šeimoje ir darbe (14) valstybės narės buvo skatinamos nagrinėti jų atitinkamų teisės sistemų taikymo sritį dėl to, kad dirbantiems vyrams būtų suteikta asmeninė ir neperleidžiama teisė gauti tėvystės atostogas, išsaugant savo teises, susijusias su darbu.

(27)

Į panašius aspektus atsižvelgiama valstybėms narėms teikiant moterims ir vyrams asmeninę ir neperleidžiamą teisę į atostogas įsivaikinus. Pačios valstybės narės sprendžia, ar suteikti tokią teisę į tėvystės ir (arba) įvaikinimo atostogas, o taip pat nustato visas sąlygas, išskyrus atleidimą ir grįžimą į darbą, kuriems šie direktyva netaikoma.

(28)

Siekiant veiksmingai įgyvendinti vienodo požiūrio principą, būtina, kad valstybės narės įdiegtų atitinkamas procedūras.

(29)

Kad būtų veiksmingai įgyvendintas vienodo požiūrio principas, būtina numatyti atitinkamas teismines arba administracines procedūras, skirtas šioje direktyvoje numatytų įsipareigojimų vykdymui užtikrinti.

(30)

Užtikrinant veiksmingą vienodo požiūrio principo įgyvendinimą, svarbus vaidmuo tenka taisyklių dėl įrodinėjimo pareigos priėmimui. Teisingumo Teismas nusprendė, kad dėl to reikėtų numatyti nuostatą, skirtą užtikrinti, kad prima facie diskriminacijos bylos atveju įrodinėjimo pareiga atitektų atsakovui, išskyrus procesinius veiksmus, kai faktines aplinkybes turi ištirti teismas arba kita kompetentinga nacionalinė institucija. Tačiau reikia patikslinti, kad faktus, pagal kuriuos galima daryti prielaidą, jog buvo tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojama, įvertina kompetentingos nacionalinės institucijos pagal nacionalinės teisės aktus ar praktiką. Be to, pačios valstybės narės turi įvesti bet kuriame procesinių veiksmų etape įrodymų taisykles, kurios yra palankesnės ieškovams.

(31)

Siekiant dar labiau padidinti šioje direktyvoje numatytą apsaugą, asociacijoms, organizacijoms ir kitiems juridiniams asmenims turėtų būti suteikta teisė nukentėjusiojo vardu arba jį remiant, kaip tai nustato valstybės narės, dalyvauti procesiniuose veiksmuose, nepažeidžiant nacionalinių proceso taisyklių, reglamentuojančių atstovavimą ir gynybą..

(32)

Atsižvelgiant į fundamentalų teisės į veiksmingą teisinę apsaugą pobūdį, tikslinga užtikrinti, kad darbuotojai ir toliau naudotųsi tokia apsauga net ir pasibaigus santykiams, dėl kurių inkriminuojamas vienodo požiūrio principo pažeidimas. Tokia pati apsauga teikiama darbuotojui, ginančiam ar pateikiančiam įrodymus asmens, saugomo pagal šią direktyvą, vardu.

(33)

Teisingumo Teismas aiškiai nustatė, kad, siekiant veiksmingumo, vienodo požiūrio principas reiškia, jog kompensacija už jo pažeidimą turi atitikti patirtą žalą. Todėl nėra tikslinga iš anksto nustatyti tokios kompensacijos dydžio aukščiausios ribos, išskyrus, kai darbdavys gali įrodyti, kad vienintelė pareiškėjo dėl diskriminacijos, kaip apibrėžta šioje direktyvoje, patiriama žala yra atsisakymas nagrinėti jo prašymą priimti į darbą.

(34)

Siekdamos pagerinti veiksmingą vienodo požiūrio principo įgyvendinimą, valstybės narės turėtų skatinti socialinių partnerių dialogą, ir pagal nacionalinę praktiką — dialogą su nevyriausybinėmis organizacijomis.

(35)

Valstybės narės turėtų numatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas, taikomas už įsipareigojimų pagal šią direktyvą pažeidimus;

(36)

Kadangi šios direktyvos tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, ir dėl to juos galima geriau pasiekti Bendrijos lygiu, Bendrija gali patvirtinti priemones pagal subsidiarumo principą, kaip nustatyta Sutarties 5 straipsnyje. Pagal proporcingumo principą, kaip nustatyta tame pačiame straipsnyje, ši direktyva apima tik tai, ko reikia šiems tikslams pasiekti.

(37)

Siekiant geriau suprasti skirtingą požiūrį moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityse, toliau turėtų būti rengiamos, analizuojamos ir atitinkamu lygiu skelbiamos lyginamosios kiekvienai lyčiai atskiros statistikos.

(38)

Vienodas požiūris į moteris ir vyrus užimtumo ir profesinės veiklos srityse negali apimti tik teisines priemones. Europos Sąjunga ir valstybės narės turėtų toliau skatinti visuomenės informuotumą apie su darbo užmokesčiu susijusią diskriminaciją ir keisti visuomenės požiūrį, kaip galima labiau įtraukiant visas privačiojo ir viešojo sektoriaus suinteresuotas šalis. Šiame procese svarbų vaidmenį vaidina socialinių partnerių dialogas.

(39)

Pareiga perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę turėtų apsiriboti tomis nuostatomis, kurios iš esmės skiriasi nuo ankstesnių direktyvų nuostatų. Pareiga perkelti iš esmės nepakeistas nuostatas atsiranda pagal anksčiau priimtas direktyvas.

(40)

Ši direktyva neturėtų pažeisti valstybių narių įsipareigojimų dėl I priedo B dalyje išvardytų direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo terminų.

(41)

Pagal Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisės aktų leidybos 34 straipsnį (15) valstybės narės yra raginamos savo pačių ir Bendrijos labui parengti savo lenteles, kurios kiek įmanoma iliustruos šios direktyvos ir perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių santykį, ir jas paskelbti,

a)

galimybės įsidarbinti, įskaitant paaukštinimą, ir siekti profesinio mokymo;

b)

darbo sąlygų, įskaitant užmokestį;

c)

profesinių socialinės apsaugos sistemų.

a)

tiesioginė diskriminacija: kai dėl lyties vienam asmeniui sudaromos mažiau palankios sąlygos palyginti su sąlygomis, kurios panašioje situacijoje yra, buvo ar būtų sudarytos kitam asmeniui;

b)

netiesioginė diskriminacija: kai dėl akivaizdžiai neutralios nuostatos, kriterijaus ar praktikos vienos lyties asmenys gali atsidurti tam tikroje prastesnėje padėtyje nei kitos lyties asmenys, išskyrus atvejus, kai tą nuostatą, kriterijų ar praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis;

c)

priekabiavimas: kai nepageidaujamu elgesiu, susijusiu su asmens lytimi, siekiama pakenkti arba pakenkiama žmogaus orumui ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, menkinanti, žeminanti ar užgauli aplinka;

d)

seksualinis priekabiavimas: kai bet kokiu nepageidaujamu žodiniu, nežodiniu ar fiziniu seksualinio pobūdžio elgesiu siekiama pakenkti arba pakenkiama žmogaus orumui, ypač kai sukuriama bauginanti, priešiška, menkinanti, žeminanti ar užgauli aplinka;

e)

užmokestis: įprastinis pagrindinis arba minimalus darbo užmokestis arba alga ir bet koks kitas atlygis grynaisiais arba natūra, kurį darbuotojas tiesiogiai arba netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą;

f)

profesinės socialinės apsaugos sistemos: sistemos, kurioms nėra taikoma 1978 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva 79/7/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nuoseklaus įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje (16) ir kurių paskirtis — pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims, dirbantiems įmonėje ar įmonių grupėje, ekonominės veiklos srityje arba profesinės veiklos sektoriuje ar sektorių grupėje, mokėti išmokas, papildančias arba pakeičiančias įstatymais nustatytose socialinės apsaugos sistemose numatytas išmokas, nepriklausomai nuo to, ar dalyvavimas tokiose sistemose yra privalomas, ar ne.

a)

priekabiavimą ir seksualinį priekabiavimą, taip pat mažiau palankų požiūrį dėl to, kai asmuo laiko tokį elgesį netinkamu arba paklūsta jam;

b)

nurodymą diskriminuoti asmenis dėl lyties;

c)

bet kokį mažiau palankų požiūrį į moterį dėl nėštumo arba motinystės atostogų pagal Direktyvą 92/85/EEB.

a)

šių sistemų aprėpties ir sąlygų, kuriomis įgyjama teisė jomis naudotis;

b)

pareigos mokėti įmokas ir įmokų dydžio apskaičiavimo;

c)

išmokų apskaičiavimo, įskaitant papildomas išmokas sutuoktiniams ir išlaikomiems asmenims, taip pat sąlygų, kurios reguliuoja teisės į išmokas trukmę ir išsaugojimą.

a)

profesinėms socialinės apsaugos sistemoms, kurios suteikia apsaugą šiais atvejais:

b)

profesinėms socialinės apsaugos sistemoms, kurios numato kitas socialines išmokas, mokamas grynaisiais arba natūra, ypač maitintojo netekimo išmokas ir šeimos pašalpas, jeigu šios išmokos sudaro atlygį, kurį darbdavys moka darbuotojui pastarajam įsidarbinus.

a)

savarankiškai dirbančių asmenų individualioms darbo sutartims;

b)

savarankiškai dirbantiems asmenims taikomoms vieno dalyvio sistemoms;

c)

darbuotojų draudimo sutartims, kuriose darbdavys nėra šalis;

d)

neprivalomoms profesinių socialinės apsaugos sistemų nuostatoms, taikomoms atskiriems dalyviams, siekiant jiems užtikrinti:

e)

profesinėms socialinės apsaugos sistemoms, jeigu išmokos yra finansuojamos iš darbuotojų savanoriškai mokamų įmokų.

a)

nustatyti asmenis, galinčius dalyvauti profesinėje socialinės apsaugos sistemoje;

b)

nustatyti privalomą arba neprivalomą dalyvavimą profesinėje socialinės apsaugos sistemoje;

c)

nustatyti skirtingas taisykles dėl profesinės socialinės apsaugos sistemos narių amžiaus, minimalios įsidarbinimo trukmės arba narystės, suteikiančios teisę į pagal sistemą mokamas išmokas;

d)

nustatyti skirtingas taisykles, išskyrus h ir j punktuose nurodytus atvejus, dėl įmokų grąžinimo, jeigu darbuotojas pasitraukia iš profesinės socialinės apsaugos sistemos neįvykdęs sąlygų, garantuojančių jam atidėtąją teisę į ilgalaikes išmokas;

e)

nustatyti skirtingas išmokų skyrimo, jų apribojimo vienos arba kitos lyties darbuotojams sąlygas;

f)

nustatyti skirtingus pensinius amžius;

g)

sustabdyti teisių išsaugojimą arba įgijimą gimdymo atostogų arba atostogų dėl šeimyninių priežasčių laikotarpiu, jeigu atostogas suteikia įstatymai arba susitarimai, ir išmokas moka darbdavys;

h)

nustatyti skirtingus išmokų dydžius, nebent būtina atsižvelgti į aktuarinio skaičiavimo veiksnius, kurie priklausomai nuo lyties skiriasi nustatyto dydžio įmokų sistemoje; finansuojamose nustatyto dydžio išmokų sistemose tam tikri elementai gali skirtis, kai skirtingas sumas lemia nuo lyties priklausančių aktuarinio skaičiavimo veiksnių taikymas tuo metu, kai įgyvendinamas sistemos finansavimas;

i)

nustatyti skirtingus darbuotojų įmokų dydžius;

j)

nustatyti skirtingus darbdavių įmokų dydžius, išskyrus:

k)

nustatyti skirtingus standartus arba standartus, taikomus tik tam tikros lyties darbuotojams, išskyrus h ir j punktuose nurodytus atvejus, dėl garantijų ar teisių į atidėtąsias išmokas išsaugojimo, kai darbuotojas pasitraukia iš profesinės socialinės apsaugos sistemos.

a)

nustatant pensinį amžių senatvės arba ištarnauto laiko pensijoms gauti ir galimus padarinius kitoms išmokoms:

b)

maitintojo netekimo pensijoms tol, kol vienodo požiūrio principą dėl to įstatymais nustatytose socialinės apsaugos sistemose nenustatys Bendrijos teisė;

c)

taikant 9 straipsnio 1 dalies i punktą dėl aktuarinio skaičiavimo veiksnių naudojimo iki 1999 m. sausio 1 d. arba, po tos datos įstojusių valstybių narių atveju, — iki Direktyvos 86/378/EB taikymo jų teritorijoje datos.

a)

įsidarbinant, savarankiškai įsidarbinant ar profesinėje srityje, įskaitant atrankos kriterijus ir priėmimo į darbą sąlygas visoms veiklos rūšims ir visais profesinės karjeros etapais, įskaitant paaukštinimą;

b)

galimybei gauti visų rūšių ir visų lygių profesinį orientavimą, profesinį mokymą, sudėtingesnį profesinį mokymą ir perkvalifikavimą, įskaitant praktinę darbo patirtį;

c)

užimtumo ir darbo sąlygų, įskaitant atleidimus iš darbo, taip pat užmokesčio, kaip numatyta šioje direktyvoje;

d)

narystei ir dalyvavimui darbuotojų ar darbdavių organizacijose ar kitose organizacijose, kurių nariai turi tam tikrą profesiją, įskaitant tokių organizacijų teikiamą naudą.

a)

atvejams, kuriems taikomas Sutarties 141 straipsnis ir, kiek tai susiję su diskriminacija dėl lyties, — Direktyvos 92/85/EEB ir 96/34/EB;

b)

bet kuriam civiliniam ar administraciniam procesui, susijusiam su viešuoju ar privačiu sektoriumi, kuris numato teisių gynimą pagal nacionalinę teisę a punkte minimomis priemonėmis, išskyrus nacionalinės teisės aktuose numatytas neteismines savanoriško pobūdžio procedūras.

a)

nepažeidžiant nukentėjusiųjų ir 17 straipsnio 2 dalyje minėtų asociacijų, organizacijų ar kitų juridinių asmenų teisių, teikti nepriklausomą pagalbą nukentėjusiesiems nuo diskriminacijos teikiant skundus dėl diskriminacijos;

b)

atlikti nepriklausomus tyrimus dėl diskriminacijos;

c)

skelbti nepriklausomas ataskaitas ir teikti rekomendacijas visais su tokia diskriminacija susijusiais klausimais.

d)

atitinkamu lygiu keistis turima informacija su atitinkamomis institucijomis Europoje, pavyzdžiui, su būsimu Europos lyčių lygybės institutu.

a)

būtų panaikinti visi įstatymai ir kiti teisės aktai, prieštaraujantys vienodo požiūrio principui;

b)

individualiose ar kolektyvinėse sutartyse, vidaus taisyklėse arba taisyklėse, reglamentuojančiose savarankišką verslą ir profesijas bei darbuotojų ir darbdavių organizacijas, ar kitose priemonėse nuostatos, prieštaraujančios vienodo požiūrio principui, būtų arba galėtų būti paskelbtos niekinėmis ir negaliojančiomis arba iš dalies pakeistos.

c)

kad administracinėmis priemonėmis nebūtų patvirtintos arba išplėstos profesinio socialinio draudimo sistemos, į kurias įtrauktos pirmiau nurodytos nuostatos.