ISSN 1725-521X

Europos Sąjungos

oficialusis leidinys

C 286

European flag  

Leidimas lietuvių kalba

Informacija ir prane_imai

48 tomas
2005m. lapkričio 17d.


Prane_imo Nr.

Turinys

Puslapis

 

II   Parengiamieji aktai

 

Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas

 

Savo 418-oje plenarinė sesija 2005 m. birželio 8-9 d. (birželio 9 d. posėdyje)

2005/C 286/1

Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl tam tikrų tarpininkavimo civilinėse ir komercinėse bylose aspektų KOM(2004) 718 galutinis – 2004/0251 (COD)

1

2005/C 286/2

Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl patentų, susijusių su farmacinių produktų, eksportuojamų į šalis, turinčias problemų visuomenės sveikatos srityje, gamyba, privalomojo licencijavimoKOM(2004) 737 galutinis – 2004/0258 (COD)

4

2005/C 286/3

Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies keičiančią Direktyvą 98/71/EB dėl teisinės dizaino apsaugos KOM(2004) 582 galutinis — 2004/0203 (COD)

8

2005/C 286/4

Europos Ekonomikos ir socialiniu reikalu komiteto nuomonė dėl bendrosios socialinės atsakomybės (BSA) informavimo ir vertinimo priemonių globalizuotoje ekonomikoje

12

2005/C 286/5

Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas nuomonė dėl žaliosios knygos dėl ES pozicijos ekonominės migracijos valdymo klausimų KOM(2004) 811 galutinis

20

2005/C 286/6

Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl bendrojo susitarimo dėl prekybos paslaugomis (GATS) — derybos dėl 4 režimo (fizinių asmenų judėjimas)

28

2005/C 286/7

Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pasiūlymo priimti Tarybos direktyvą dėl radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto kuro vežimo priežiūros ir kontrolės KOM(2004) 716 galutinis — 2004/0249 (CNS)

34

2005/C 286/8

Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių (taikant EB sutarties 128 straipsnį) KOM(2005) 141 galutinis — 2005/0057 (CNS)

38

LT

 


II Parengiamieji aktai

Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas

Savo 418-oje plenarinė sesija 2005 m. birželio 8-9 d. (birželio 9 d. posėdyje)

17.11.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 286/1


Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl tam tikrų tarpininkavimo civilinėse ir komercinėse bylose aspektų

KOM(2004) 718 galutinis – 2004/0251 (COD)

(2005/C 286/01)

2004 m. lapkričio 16 d. Taryba, remdamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 95 straipsniu, nusprendė pasitarti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl tam tikrų tarpininkavimo civilinėse ir komercinėse bylose aspektų

Už komiteto darbo parengimą šiuo klausimu atsakingas Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius priėmė savo nuomonę 2005 m. gegužės 23 d. Pranešėja buvo Sánchez Miguel.

Savo 418-oje plenarinėje sesijoje 2005 m. birželio 8-9 d. (birželio 9 d. posėdyje) Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę, balsams pasiskirsčius taip: už – 157, prieš – 1, susilaikė – 1.

1.   Įžanga

1.1

Nuo Tamperės Europos Vadovų Tarybos 1999 m. spalio 15 ir 16 d. Europos Komisija ėmė kurti ir derinti teisinius dokumentus, leidžiančius plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas po Europos Sąjungą. Anksčiau (1) Taryba buvo pateikusi atitinkamas nuostatas, skirtas supaprastinti teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimą valstybėse narėse, ir sustiprino šią priemonę užtikrindama geresnį piliečių informavimą.

1.2

Po Tamperės Europos Vadovų Tarybos Komisija paragino valstybes nares įgyvendinti sprendimų pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo procedūras kartu su alternatyviomis neteisminėmis civilinių ir komercinių ginčų sprendimo procedūromis, kad būtų pagerintas kiekvienos valstybės narės teismų sistemos darbas, kol stiprinamos Europos duomenų rinkimo sistemos ir informacijos tinklai panaudojant naujas technologijas, kurios yra prieinamos Europos visuomenei.

1.3

Dėl pirmojo klausimo buvo pateikta Tarybos rezoliucija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (2). Be kitų dalykų, joje numatoma supaprastinti exequatur procedūrą, pritaikyti apsaugos priemones, kurios padės užtikrinti sprendimų vykdymą, ir pripažinti Europoje įsiteisinančių teismo sprendimų vykdomuosius raštus.

1.4

Panašiais sumetimais Komisija pateikė pasiūlymą dėl sprendimo, susijusio su Europos teismų tinklo sukūrimu bendradarbiavimui nagrinėjant civilines ir komercines bylas (3). Juo siekiama įkurti europinę priemonę teismų bendradarbiavimui, kad būtų galima informuoti privačius asmenis, specialistus, institucijas ir administracijas apie kiekvienoje valstybėje galiojančius civilinių ir komercinių bylų įstatymus ir procedūras, nes toks informavimas būtų ypač naudingas sprendžiant tarptautinius ginčus.

1.5

Po to, kai 2002 m. Komisija pateikė Žaliąją knygą, kurioje nagrinėjami alternatyvūs ginčų sprendimo ES būdai ir kurią rengiant buvo plačiai konsultuojamasi ir su valstybėmis narėmis, ir su suinteresuotais asmenimis, buvo parengtas šiuo metu svarstomas pasiūlymas dėl direktyvos, kuri turėtų būti naudinga norint pasiekti veiksmingų rezultatų ir tuo pat metu apsaugoti būdingus nacionalinės teisės dėl civilinių ir komercinių ginčų sprendimo ypatumus.

1.6

Kalbant apie pirmiau minėtą aspektą, naudingas precedentas yra tarpininkavimas vartotojų bylose (4), kuris, laikui bėgant, pasitvirtinto esantis labai patogus metodas iš dalies dėl to, kad yra numatytas vartotojų teisių apsaugos įstatymuose. Ši sistema sėkmingai keitėsi pagal naujus vartotojų įpročius, todėl gali būti taikoma įvairiose srityse, susijusiose su paslaugomis, taip pat ir prekėmis.

1.7

Tarpininkavimas civilinėse ir komercinėse bylose, sprendžiamose teismo keliu, turi tam tikrų savybių, išskiriančių jį iš kitų tarpininkavimo tipų. Kiekviena valstybė yra pati visiškai atsakinga už savo teismų sistemą, o tarpininkavimas yra vertingas ginčų sprendimo būdas tik tuomet, kai bylos šalys jam pritaria. Abu šie ypatumai varžo Komisijos galią sukonkretinti pasiūlymą dėl direktyvos. Nepaisant to, ja siekiama numatyti alternatyvius ginčų sprendimo būdus, tačiau, kaip teigia Komisija, valstybės narės privalo garantuoti ir išlaikyti „veiksmingą ir sąžiningą teisinę sistemą“, atitinkančią pagrindinius žmogaus teisių apsaugos reikalavimus.

2.   Pasiūlymo esmė

2.1

Šio pasiūlymo dėl direktyvos tikslas – tarpininkavimu palengvinti pagal civilinę ir komercinę teisę sprendžiamų ginčų, kurie gali kilti vidaus rinkoje, sprendimą. Tam reikia apibrėžti tarpininkavimo ir tarpininko sąvoką, o valstybėms narėms palikti teisę pačioms nusistatyti detalias teismines procedūras, ypač tarpininkams keliamus reikalavimus.

2.2

Tarpininkavimas gali būti atliekamas savanoriškai, ginčo šalims paprašius, arba teismo sprendimu. Todėl nurodymą arba pasiūlymą dėl tarpininkavimo gali pateikti ginčo šalys arba teismai. Abiem atvejais ginčo šalys tarpininkavimą renkasi kaip priemonę, leidžiančią išvengti teismo proceso, arba, jei jis jau pradėtas, supaprastinti jį, sutikdamos su tarpininkavimo rezultatais. Abiem atvejais šalys gali reikalauti vykdyti ginčo sprendimą, priimtą nutartimi, sprendimu ar autentišku dokumentu.

2.3

6 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais tarpininkavimo dokumentuose esanti informacija negali būti naudojama kaip įrodymai teismo procesuose, taip siekiant apsaugoti ginčo šalių ir kitų asmenų, įtrauktų į tarpininkavimo procesą, konfidencialumą. Tačiau ši informacija gali būti naudojama, jei ginčo šalys ir tarpininkas tam pritaria, o ypač jei reikia apsaugoti nepilnamečius ar apsaugoti asmenį nuo fizinio ar psichologinio pavojaus.

2.4

Nuo to momento, kai ginčo šalys ar teismai paprašo tarpininkavimo, stabdomas senaties terminas, taikomas ieškiniui, dėl kurio iškelta byla.

3.   Pastabos dėl pasiūlymo dėl direktyvos

3.1

EESRK mano, kad ši Komisijos iniciatyva yra naudinga priemonė, remianti Tamperės Europos Vadovų Tarybos numatytas priemones, skirtas padidinti teisinį aiškumą ES. Kuriant Europos teisinę civilinio ir komercinio tarpininkavimo sistemą, reikėtų teismo procesuose įteisinti priemonę, kurią kai kurios valstybės narės jau naudoja, nors daugiausia fizinių asmenų ginčų sprendimo srityje. Tai leistų sukurti sistemą, kurioje teismai galėtų siūlyti tarpininką, nesusijusį su teismo procesu, todėl ginčus būtų lengviau išspręsti šalių susitarimu.

3.2

Pasiūlymu dėl direktyvos siekiama padidinti tarpininkavimo paslaugų naudojimą ES teismo procesuose. Tai bus naudinga ir ekonomiškai, nes sumažės teismo išlaidos, ir socialiniu požiūriu, nes sutrumpės paprastai ilgai trunkančios civilinės bylos, kurios šalims (ypač šeimos teisės bylų) gali turėti neigiamų padarinių ir su jais susijusių socialinių problemų, su kuriomis dažnai susiduria bylų šalys. Bet kokiu atveju tarpininkavimo negalima painioti su sutaikinimo procedūromis, kurias valstybės narės paprastai taiko iki teismo proceso, nes čia, norėdamos išvengti teismo proceso, susitarimo siekia ginčo šalys ir jų advokatai, prižiūrimi teisėjo.

3.3

Tarpininkas yra svarbus veiksnys norint pasiekti gerų rezultatų. Kai jis ginčą sprendžia sąžiningai ir keldamas pasitikėjimą, ypač kai yra nepriklausomas nuo bylos šalių ir neatskleidžia su tarpininkavimo procesu susijusios profesinės paslapties, didėja tarpininkavimo veiksmingumas ir teigiamų rezultatų tikimybė. Tačiau pasiūlymo 4 straipsnyje sąlygos ir reikalavimai paliekami valstybių narių nuožiūrai, pabrėžiant savarankišką reguliavimą Bendrijos lygiu, ypač Europos elgsenos kodeksus. Nors pasiūlymas dėl direktyvos nėra orientuotas tik į tarpininkavimą sprendžiant tarptautinius ginčus, tarpininkais paskirtus asmenis reiks išmokyti Bendrijos teisės ir visų pirma sukurti teisinę sistemą, užtikrinančią galimybę pasinaudoti šia paslauga visose valstybėse narėse.

3.4

Teikiant tarpininkavimo paslaugą labai svarbu užtikrinti kokybę. Todėl pasiūlyme turėtų būti pateiktos rekomendacijos dėl pagrindinio reikalavimų, kuriuos turi atitikti asmuo, norintis būti tarpininku, suderinimo. Vienas iš tokių būtinų reikalavimų tarpininkams būtų kompetentingumas ir nepriklausomumas, kaip numatyta ir rekomendacijose dėl tarpininkavimo vartotojų bylose. Šiuos reikalavimus būtų galima įgyvendinti padidinus europinį bendradarbiavimą, kuriuo siekiama labiau suvienodinti tarpininkų parengimo ir paskyrimo sistemas.

3.5

Ginčai, sprendžiami per tarpininką pagal civilinę ir komercinę teisę, apibrėžti atmetimo principu. Aštuntojoje konstatuojamoje dalyje atmetami „arbitražinio pobūdžio procesai, kaip antai arbitražas, ombudsmeno procedūros, vartotojų skundų nagrinėjimo procedūros, ekspertų išvados arba formalias rekomendacijas teikiančių institucijų administruojami procesai, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra privalomi ginčo sprendimui“. Galbūt taip yra todėl, kad kiekvienam iš išvardytų atvejų taikomos skirtingos tarpininkavimo procedūros. Tačiau nereikėtų atmesti tarpininkavimo civiliniuose ieškiniuose, susijusiuose su baudžiamosiomis ar mokesčių bylomis, galimybės (5), kuri, nors pasiūlyme ir atmetama, galėtų padėti išspręsti šiuos civilinius ieškinius.

3.6

Kai dėl asmens duomenų ir tų aspektų, kurie susiję su santykių konfidencialumu, EESRK pritaria nuostatai, numatančiai didžiausią tarpininkavimo metu naudojamų duomenų – tiek civilinių, tiek komercinių – konfidencialumą (6 straipsnio 1 dalis); tačiau šia nuostata, atmetančia galimybę tokius duomenis pateikti kaip įrodymus, jokiu būdu negalima remtis, jei dėl to kiltų pavojus nepilnamečių teisėms ar fizinis arba psichologinis pavojus ginče dalyvaujantiems asmenims.

4.   Konkrečios pastabos

Kadangi tarpininkavimas yra savanoriškai pasirenkama ginčų sprendimo procedūra, kuri pasiteisina tik tuo atveju, jei abi ginčo šalys sutinka joje dalyvauti ir prisiimti padarinius, direktyva turėtų išaiškinti kai kuriuos ypatingai svarbius aspektus, siekiant užtikrinti, kad ji veiktų ir keltų Europos visuomenės pasitikėjimą. Dėl to EESRK mano, kad reikėtų atsižvelgti į kai kuriuos iš toliau išdėstytų pastebėjimų.

4.1

Siūloma teisinė tarpininkavimo sistema turi mažai galios civilinėse ir komercinėse bylose (6), tačiau, nepaisant didžiulio kiekio precedentų pagal civilinę ir komercinę teisę, 1 straipsnio 2 dalyje turėtų būti apibrėžta sistemos taikymo sritis ir netaikomas 8 konstatuojamojoje dalyje naudojamas atmetimo principas. Be to, reikia atsižvelgti ir į civilinius ir komercinius ieškinius kitose srityse, pvz., mokesčių ir administravimo, netgi ir apie civilinius ieškinius dėl baudžiamosios veikos (7).

4.1.1

Ateityje, atsižvelgiant į tai, kaip seksis tarpininkavimas pagal šį pasiūlymą, bus galima svarstyti galimybę išplėsti jo taikymo sritį, kad ji apimtų administracinę ir mokesčių jurisdikciją.

4.2

Dar viena potenciali problema – tai skirtumai tarp pasiūlymo tekstų įvairiomis kalbomis, dėl kurių gali būti sudėtinga jį perkelti į nacionalinę teisę (8). Reikia atsižvelgti į tai, kad teismų sistemos organizavimas yra vien tik atskirų valstybių narių kompetencija ir kad dėl to vienų valstybių teisinė praktika gali skirtis nuo kitų. Reikėtų aiškiai nustatyti, kad tarpininkavimą gali siūlyti ne tik teismai, bet ir teisminės institucijos, ir kad jie nėra vienintelės institucijos, turinčios teisę užtikrinti tarpininkavimo susitarimo vykdymą. Tai daryti turi teisę bet kuri valstybinė įstaiga, kuriai ši teisė suteikiama nacionaliniais teisės aktais.

4.3

EESRK nori pabrėžti tarpininko svarbą viso proceso metu, kad jis būtų įvykdytas iki galo ir būtų veiksmingas. Todėl komitetas mano, kad Komisija turėtų pasiūlyti rekomendacijas, kurios garantuotų ir tam tikro lygio nuoseklumą tarp valstybių narių, ir tarpininkų kompetenciją bei kokybę. Tarp minimalių reikalavimų tarpininkams, kurie turėtų būti numatyti 4 straipsnyje, turėtų būti šie:

atitinkama kvalifikacija ir pasirengimas srityse, susijusiose su tarpininkavimu;

nepriklausomybė ir nešališkumas bylos šalių atžvilgiu;

jų veiksmų skaidrumas ir atskaitomybė, susijusi su jais..

Visose valstybėse narėse turi būti ypač užtikrinta laisvė teikti paslaugas, kuri mažose šalyse užtikrintų tarpininko nepriklausomumą nuo su ginčų susijusių šalių.

4.3.1

Komitetas iš esmės pritaria siūlymui įvesti Europos elgsenos kodeksą kaip būdą nustatyti taisykles tarpininkams, nors, kad šis kodeksas galiotų, Komisija – o šiuo atveju atitinkama tarnyba – turėtų atsižvelgti į tai, kad visuomet turėtų būti užtikrintas tarpininkavimu besiverčiančių asmenų – tiek fizinių, tiek juridinių – profesionalumas, nepriklausomumas ir atskaitomybė, kaip siūloma 4 straipsnyje.

4.4

Atsižvelgiant į kiekvienos valstybės teismų sistemos specifiką, tarpininkavimo sąnaudų problema negali būti išspręsta vien tik įtraukiant jas į bendras teismo išlaidas. Turi būti nustatytas reikalavimas arba dėl tarifų, proporcingų nagrinėjamam klausimui ir jo mastui, arba dėl privalomo išankstinio mokėjimo, kuris leistų šalims nuspręsti, ar verta eiti toliau. Bet kokiu atveju ši procedūra ginčo šalims negali kainuoti daugiau nei teismo procesas.

2005 m. birželio 9 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  Žr. Tarybos direktyvą dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse [KOM(1999)219 galutinis]. EESRK nuomonė, pranešėjas B. Hernández Bataller. OL C 368, 1999 12 20.

(2)  EESRK nuomonė, pranešėjas H. Malosse, OL C 117, 2000 4 26.

(3)  KOM(2000) 592 galutinis. EESRK nuomonė, pranešėjas D. Retureau, OL C 139, 2001 5 11.

(4)  2001 m. balandžio 4 d. Komisijos rekomendacija dėl principų, kuriais vadovaujasi neteisminės institucijos spręsdamos vartotojų ginčus susitarimo būdu. OL L 109, 2001 4 19.

(5)  OL C 139, 2001 5 11.

(6)  Rugsėjo 27 d. Briuselio Konvencija apibrėžė jurisdikcijos sritį civilinėse ir komercinėse bylose.

(7)  EESRK nuomonės (pranešėjas D. Retureau, OL C 139, 2001 5 11) 3 punkto 7 dalyje kalbama apie civilinės ir komercinės srities apibrėžimo problemą ir raginama „priimti sprendimą pateikti konkrečias nuorodas į Teisingumo Teismo sąvokų išaiškinimus. Kadangi civiliniai ieškiniai, nagrinėjami baudžiamųjų mokesčių bylų kontekste, patenka į šio pasiūlymo taikymo sritį ir kadangi yra įmanoma, kad bus prašoma pateikti dokumentus, kuriuos atitinkamai teisinei institucijai nelengva apibrėžti teisės terminais, siekiant apsaugoti su ginču susijusių asmenų teises, turėtų būti įterpta maždaug tokia formuluotė: dokumentus priimanti institucija turi kuo lanksčiau apibrėžti tuos dokumentus, kurių pagal jų teisinį pobūdį negalima aiškiai priskirti nei civilinei, nei komercinei sričiai, tačiau kurie, nepaisant to, turi su jomis kažką bendro“.

(8)  Vokiečių kalba pateiktame direktyvos projekto tekste dažnai vartojama sąvoka „arbitražas“. Arbitražo negalima prilyginti tarpininkavimui, nes arbitražo sprendimas – tai bent jau pagrįstas arbitro pasiūlymas dėl konflikto sprendimo, o tarpininkas įprastai yra neutralus konflikto esmės atžvilgiu. Todėl vokiečių kalba pateiktame direktyvos projekto tekste vietoj sąvokos „arbitražas“ reikėtų vartoti sąvoką „ginčų sprendimas“.


17.11.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 286/4


Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl „pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl patentų, susijusių su farmacinių produktų, eksportuojamų į šalis, turinčias problemų visuomenės sveikatos srityje, gamyba, privalomojo licencijavimo“

KOM(2004) 737 galutinis – 2004/0258 (COD)

(2005/C 286/02)

2004 m. gruodžio 15 d. Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 251 straipsniu, nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl patentų, susijusių su farmacinių produktų, eksportuojamų į šalis, turinčias problemų visuomenės sveikatos srityje, gamyba, privalomojo licencijavimo

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, įpareigotas parengti Komiteto darbą šiuo klausimu, priėmė savo nuomonę 2005 m. gegužės 23 d. (pranešėjas p. BRAGHIN).

Savo 418-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2005 m. birželio 8–9 d. (birželio 8 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas 64 nariams balsavus „už“, 1 nariui – „prieš“ ir 1 nariui susilaikius priėmė šią nuomonę.

1.   Nuomonės apibendrinimas

1.1

EESRK pritarė pasiūlymui dėl Komisijos reglamento, įgyvendinančio 2003 m. rugpjūčio 30 d. PPO Generalinės Tarybos sprendimą. Jis taip pat džiaugiasi, kad Komisija užėmė aktyvią poziciją tiek su tarptautinėmis institucijomis, tiek su suinteresuotomis pusėmis ieškodama reikiamo rimtų sanitarinių problemų, iškylančių besivystančiose šalyse, kurių farmacijos sektorius neturi jokių gamybinių pajėgumų ir kurių sanitarinės struktūros neatitinka būtinų poreikių, sprendimo.

1.2

EESRK pritarė numatytai patentuotų ir papildomus apsaugos sertifikatus turinčių farmacinių produktų privalomo licencijavimo procedūrai bei individualios kontrolės mechanizmui.

1.3

Tačiau EESRK rekomenduoja peržiūrėti teksto formuluotę, kad būtų užtikrinta:

jog ji visiškai atitinka galiojančias teisės normas, ypač tas, kurios susijusios su gamybos kokybės kontrole;

privalomo licencijavimo sąlygų griežtinimas (8 str.), ypač kalbant apie mechanizmus, kurie, vadovaujantis licenciją, leistų atskirti originaliai pagamintus vaistus, kad būtų išvengta bet kokio neteisėto jų gabenimo į Bendriją ar trečiąsias šalis;

bendros su importuojančių valstybių valdžios institucijomis koordinuotos pastangos, siekiant išvengti sukčiavimų, kontrabandos ir priešingo, nei buvo numatyta iš pradžių, panaudojimo;

griežtas muitų teisės ir valstybių narių taikomų sankcijų taikymas, siekiant užkirsti kelią neteisėtai veiklai;

platus informavimas apie privalomą licencijavimą, siekiant veiksmingai prisidėti prie intelektinės nuosavybės teisių apsaugos.

1.4

EESRK pageidauja, kad taikymo sritis būtų praplėsta ir įtraukti veterinariniam naudojimui skirti vaistai, numatant sanitarinių krizių situacijas, kurios gali įvykti dėl gyvulių platinamų ligų ar gyvulinio maisto užkrėtimo.

1.5

Pagaliau EESRK ragina Komisiją ir toliau dėti pastangas tarptautiniu lygmeniu, siekiant garantuoti besivystančių šalių, nesančių PPO narėmis, aprūpinimą pirmojo reikalingumo vaistais ir atitinkamomis sanitarinėmis struktūromis.

2.   Įžanga

2.1

Daugelyje pasaulio kraštų sanitarinė situacija yra kritinė: nuolatinė epidemijų rizika, nepatenkinama gydymo įstaigų struktūra ir gydymo būdai, labai aukštas sergamumo ir mirtingumo lygis. Ši problema yra pasaulinė, todėl būtina gerinti ne tik mažiau išsivysčiusių šalių, tačiau ir sąlygiškai laikomų išsivysčiusių šalių, kurios neskiria reikiamų išteklių spręsti savo sanitarinėms ir socialinėms problemoms, medicinos ir socialines paslaugas.

2.2

Labiau išsivysčiusių valstybių teikiama medicininė pagalba yra nepakankama ir neužtikrina šių problemų išsprendimo. Taip pat būtina parengti naujas priemones. Šiuo požiūriu nereikėtų pasitenkinti aprūpinimu būtinais vaistais, kaip paprastai atsitinka teikiant pagalbą besivystančioms šalims. Būtina įdiegti naujus būdus, padarysiančius sistemą efektyvesnę: skirti nedaug turimų išteklių realiems prioritetams, siekti efektyvių išteklių valdymo ir kontrolės gebėjimų, siekti, kad parama iš tikrųjų atitektų žmonėms, kuriems ji reikalinga, išspręsti nepakankamos gamybos farmacijos sektoriuje ar paslaugų srityje problemą ir garantuoti efektyvų šių paslaugų valdymą.

2.3

Komisija buvo ypatingai dėmesinga ir aktyvi šiame sektoriuje. Ji dalyvavo daugelyje sričių, susijusių su sanitariniais aspektais, ir ieškojo tinkamų pagalbos ir bendradarbiavimo formų. Tai įrodo veiklos programa, susijusi su trimis ligomis, darančiomis didžiausią įtaką dideliam mirtingumui mažiausiai išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse (ŽIV/AIDS, tuberkuliozė, maliarija) (1): Ši programa yra skirta stiprinti vietines sveikatos apsaugos sistemas, gerinti galimybes gauti būtinų vaistų nedidelėmis kainomis bei skatinti vaistų ir vakcinų, leisiančių kovoti su šiomis ligomis, tyrimus.

2.4

Komisija taip pat suvaidino aktyvų ir labai teigiamą vaidmenį tarptautinėse institucijose, siekdama atkreipti jų dėmesį ir kartu su jomis rasti bendrus sprendimus. Tikslas – aprūpinti būtinais vaistais ir užtikrinti, kad jie būtų prieinami vargingiausiai gyvenantiems žmonėms, nepažeidžiant intelektinės nuosavybės teisių, numatytų tarptautinę prekybą reguliuojančiose sutartyse, bei pašalinant bet kokią gabenimo ar spekuliacinio pardavimo trečiose valstybėse riziką.

2.5

Komisijos veikla buvo lemiama vystant diskusiją dėl šių tikslų Pasaulinėje prekybos organizacijoje (PPO), ypač diskusijose, susijusiose su sutartimi dėl su prekyba susijusiais intelektinės nuosavybės aspektais (ADPIC) (2). 2001 m. Dohoje vykusios ministrų konferencijos metu PPO valstybės narės patvirtino deklaraciją dėl sutarties dėl ADPIC ir visuomenės sveikatos (3), kurioje buvo nustatytas leidžiamas nukrypimo nuo šios sutarties nacionalinės sanitarinės politikos srityje laipsnis. Ta proga buvo įtvirtinti pagrindiniai principai tam, kad mažiausiai išsivysčiusios šalys, kurių galimybės farmacinės gamybos srityje yra ribotos ar kurios visai jų neturi, turėtų galimybę gauti privalomas licencijas – aspektas, kuris paprastai reglamentuojamas nacionaliniame lygmenyje.

2.6

Dohos deklaracija dėl visuomenės sveikatos patvirtino principą, kuriuo remiantis sutartis dėl ADPIC turi būti suprantama ir įgyvendinama taip, kad būtų remiama valstybių teisė saugoti visuomenės sveikatą ir gerinti visiems galimybę gauti vaistų. Svarbu, kad ji patvirtino kiekvienos PPO valstybės narės teisę nustatyti tai, kas yra laikoma „nacionalinės svarbos“ ar „ypatingai svarbiomis“ aplinkybėmis, siekiant pagrįsti privalomą licencijavimą bei atsižvelgti į sunkumus, su kuriais susiduria valstybės, kurių gamybos farmacijos srityje galimybės yra nepakankamos ar tokių galimybių visiškai nėra. Ji įpareigojo Generalinę Tarybą surasti greitą problemos sprendimą.

2.7

2003 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo (4) dėka, kuris išaiškino principus ir įvairių pusių prisiimamus įsipareigojimus, kad pagal šią sistemą importuoti produktai būtų tikrai naudojami visuomenės sveikatos tikslais ir nebūtų piktnaudžiaujama prekyba, PPO Generalinei Tarybai pavyko išspręsti šią problemą. Be to, jame buvo pripažinta bendradarbiavimo tarp PPO valstybių narių svarba, siekiant skatinti technologijų plėtrą bei gamybos pajėgumų farmacijos sektoriuje didinimą, kaip apibrėžta sutarties dėl ADPIC 66 straipsnio 7 dalyje.

2.8

Generalinės Tarybos pirmininko ta proga padarytas pareiškimas (5) yra ypatingai svarbus. Jis iliustruoja problemas, su kuriomis susiduriama įgyvendinant šią plačią veiklą nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu, siekiant išspręsti problemą, ir išaiškina gilią taikomų priemonių prasmę bei patvirtina jų teisingumą, praturtindamas sprendimo turinį. Ši deklaracija taip pat patikslina, kad kai kurios PPO valstybės narės, tarp kurių ir ES valstybės narės, atsisako naudoti privalomų licencijų mechanizmą importuojamai farmacinei produkcijai.

2.9

Numatyta, kad Generalinės Tarybos sprendimas nustos galioti tada, kai įsigalios susitarimo dėl ADPIC pakeitimas, pakeičiantis šias nuostatas. Nepaisant labai trumpo termino, numatyto Tarybos darbams, iki šiol neprireikė nei vieno tokio tipo jos įsikišimo. Kai kurios PPO valstybės narės ėmėsi iniciatyvos, kad šis sprendimas taptų veiksmingas, ir Komisijos pristatytas pasiūlymas dėl reglamento tęsia šią iniciatyvą.

3.   Pasiūlymo dėl reglamento turinys

3.1

Pasiūlymu dėl reglamento yra siekiama Bendrijos lygmeniu įgyvendinti 2003 m. rugpjūčio 30 d. PPO Generalinės Tarybos sprendimą dėl deklaracijos, susijusios su susitarimo dėl ADPIC ir visuomenės sveikatos 6 skyriaus įgyvendinimu. Šis sprendimas įgalina PPO valstybes nares suteikti privalomas licencijas patentuotos farmacinės produkcijos gamybai ir pardavimui, skirtos eksportuoti į trečiąsias šalis, kurios to prašo ir kurių pajėgumai farmacinės produkcijos gamybos srityje yra nepakankami ar jų visiškai nėra; PPO narės atleidžiamos nuo įsipareigojimų, numatytų PPO susitarimo dėl su prekyba susijusių intelektinės nuosavybės aspektų 31 straipsnio f punkte.

3.2

Reglamentas atitinka Europos ir tarptautinę veiklą, skirtą visuomenės sveikatos problemoms, su kuriomis susiduria mažiau išsivysčiusios ir kitos besivystančios šalys, šalinti; juo siekiama pagerinti vaistų gavimą nedidelėmis kainomis PPO valstybėse narėse, esant nacionalinės svarbos situacijai ar kitoms labai svarbioms aplinkybėms.

3.3

Sprendimas numato svarbius apsaugos nuo piktnaudžiavimo prekyba mechanizmus, taip pat taisykles, garantuojančias skaidrumą, bei nustato būsimo sprendimo pakeitimo, keičiant sutartį dėl ADPIC, pagrindus.

3.4

Atsižvelgiant į aktyvų vaidmenį, kurį suvaidino Europos bendrija ir jos valstybės narės priimant šį sprendimą, į jų įsipareigojimą PPO žymiai prisidėti prie šio sprendimo įgyvendinimo bei į jų raginimą, kad visos PPO narės užtikrintų būtinų sąlygų įgyvendinimą, kad sprendimu įdiegtos sistemos funkcionavimas būtų efektyvus, Komisijos nuomone, yra svarbu, kad Bendrija prisidėtų prie įdiegtos sistemos įgyvendinimo vykdydama teisines Bendrijos priemones.

3.5

Bendras sprendimo įgyvendinimas Bendrijoje yra būtinas tam, kad visose ES valstybėse narėse būtų garantuotas vienodų privalomo licencijavimo sąlygų eksportui taikymas. Siekiama išvengti bet kokio konkurencijos tarp gamintojų bendrojoje rinkoje iškraipymo, išvengti farmacijos produktų, pagamintų su privaloma licencija, reeksportavimo į Europos Sąjungos teritoriją bei taikyti bendras nuostatas.

3.6

Komisija, atsižvelgdama į labai specifinę sprendimo nuostatų prigimtį, į tai, jog egzistuoja nacionaliniai susitarimai dėl privalomo licencijavimo, bei į būtinybę imtis skubių priemonių, siekiant užtikrinti vaistų eksportą į šalis, kurios susiduria su visuomenės sveikatos problemomis, ir vadovaudamasi Sutarties 95 ir 133 straipsniu, siūlo priimti reglamentą.

4.   Pastabos

4.1

EESRK visiškai pripažįsta būtinybę veikti, kad būtini vaistai būtų prieinami šalyse, kurių ekonominiai ir gamybos ištekliai yra riboti, ir mano, kad šiuo metu esančių priemonių nepakanka kovoti su galimomis endeminėmis ligomis ar tinkamai reaguoti į sanitarines krizes. Pasiūlymas dėl reglamento užtikrina aprūpinimą patentuotais vaistais, vadovaujantis griežtais įtvirtintais kriterijais ir laikantis patentų sistemos. Pasiūlymas nesprendžia nepatentuotų farmacinių produktų trūkumo problemos besivystančiose šalyse, jei šio aspekto neapima PPO sprendimas.

4.2

EESRK džiaugiasi Komisijos iniciatyva dėl privalomo licencijavimo procedūros įgyvendinimo, kuria prisidedama prie visiško ir vienodo patentuotų bei papildomus apsaugos sertifikatus turinčių farmacinių produktų gamybos ir pardavimo šalims, kurios to prašo, siekiant išspręsti rimtą sanitarinę problemą, ir labai teigiamai vertina diegiamus mechanizmus. Tačiau, jo nuomone, nuostatos, susijusios su tam tikrais specifiniais klausimais, gali būti patobulintos, ką patvirtina toliau pateiktos pastabos.

4.3

Sąvoka „farmacinis produktas“ (2 straipsnio 1 dalis) nustatyta su aiškia nuoroda į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus (6). PPO Generalinės Tarybos sprendime nėra jokios nuorodos į veterinariniam naudojimui skirtus vaistus. Tačiau, siekiant užkirsti kelią galimoms ypatingoms situacijoms, kai žmonės užsikrečia nuo gyvūnų ar per gyvulinį maistą, EESRK pageidauja, kad sprendimo taikymo sritis būtų išplėsta, priimant specialų PPO Generalinės Tarybos sprendimą, į kurį būtų įtraukti veterinariniai vaistai.

4.4

Reglamentas, vadovaujantis logika, taikomas visoms PPO valstybėms narėms (4 straipsnis), kadangi tai instrumentas, užtikrinantis šios organizacijos vidaus sprendimo taikymą. Vis dėlto EESRK ragina Komisiją ir valstybes nares tęsti diskusijas tarptautiniu lygmeniu bei ieškoti sprendimų, kurie, laikantis intelektinės nuosavybės teisių ir galiojančių tarptautinių susitarimų, būtų taikomi visoms valstybėms be išimties.

4.5

5 straipsnyje teigiama, kad „kiekvienas asmuo gali pateikti prašymą išduoti privalomą licenciją“. EESRK supranta, kad tokia plati sąvoka, apibrėžianti susijusius veikėjus, atsirado dėl noro suteikti kuo daugiau gamybos galimybių; tačiau jis mano, kad būtų protinga patikslinti, jog toks asmuo turi atitikti visus Europos teisės aktų reikalavimus, susijusius su farmaciniais produktais; taip būtų užtikrintas ES galiojančių teisės normų, susijusių su sveikatos ir piliečių apsauga, netgi jei kalbama apie eksportui skirtus produktus, laikymasis.

4.6

EESRK mano, kad yra būtina, jog visos kompetentingos valdžios institucijos stebėtų, kad būtų laikomasi produkcijos kokybės normų. Šios normos turi būti vienodos vidaus rinkai ir eksportui į šalis, neturinčias reikiamų struktūrų, vykdančių kokybės kontrolę. Taikant reglamentą reikės įdiegti atitinkamą kontrolės sistemą, leisiančią stebėti importuojančių šalių kontrolės mechanizmus ir veikti koordinuotai, siekiant išvengti kontrabandos ar padirbinėjimo bei užtikrinti pacientų šiose šalyse apsaugą, taip pat išvengti kitokio privalomai licencijuojamų vaistų naudojimo ar neteisėto jų reeksportavimo.

4.7

Kalbant apie labai sudėtingą leistino produkcijos kiekio klausimą, EESRK konstatuoja prieštaravimą tarp 6 straipsnio 2 dalies, reikalaujančios, jog didžiausias leidžiamas kiekis „žymiai neviršytų PPO nustatytų kiekių“, ir 8 straipsnio 2 dalies, kurioje teigiama, kad „patentuotų (-o) produktų (-o), pagamintų (-o) pagal licenciją, kiekis negali viršyti kiekio, kuris būtinas poreikiams patenkinti“. EESRK siūlo panaikinti šį prieštaravimą pakeičiant 6 straipsnio 2 dalį ir aiškiai nustatant, jog produkcijos kiekis negali būti didesnis nei būtinas ir reikalingas kiekis.

4.8

Atsižvelgiant į tai, kad sistema sąlygoja nuosavybės teisių ribojimą, yra numatyta, kad reglamentas turi būti taikomas sąžiningai (6 konstatuojamoji dalis) ir kad vadovaujantis šiuo reglamentu pagaminti produktai turi būti teikiami asmenims, kuriems jie reikalingi, ir neturi būti naudojami kietiems tikslams (7 konstatuojamoji dalis). Pageidautina, kad šie teiginiai, kuriems EESRK visiškai pritaria, būtų įtraukti į straipsnius, nustatančius taikymo mechanizmus, būtent į 5 ir 6 straipsnius, arba į straipsnius, numatančius privalomos licencijos galiojimo sustabdymą ar jos atėmimą (12 ir 14 straipsniai).

4.9

EESRK pritaria numatytoms priemonėms, kuriomis siekiama išvengti piktnaudžiavimo privaloma licencija. Jis pageidauja, kad būtų numatyta aiški galimybė patento ar papildomo apsaugos sertifikato turėtojui pranešti ar užginčyti galimus neatitikimus, tai yra tai, kas susiję su įrodymu, jog įvyko išankstinės derybos, bei su produkcijos atitikimo kontrole pagal 8 straipsnį (ypač 4, 5 ir 8 dalys).

4.10

Atrodo, jog 8 straipsnio 1 dalyje buvo padaryta klaida, kadangi jame yra nuoroda į 2-8 dalis, nors turėtų būti įtraukta ir 9 dalis, kuri taip pat susijusi su licencijos turėtoju.

4.11

8 straipsnio 4 dalyje yra numatytos etikečių klijavimo, žymėjimo ir pakavimo taisyklės, taikomos produktams, pagamintiems su šiame reglamente numatyta licencija, siekiant užtikrinti, kad jie bus skirti tik eksportui ir pardavimui atitinkamose importuojančiose šalyse. EESRK siūlo patikslinti, kad žyma, logotipas ir įpakavimo spalva taip pat būtų skirtingi, siekiant užkirsti kelią neteisėtam reeksportavimui į Europos Sąjungą ar trečiąsias šalis.

4.12

10 straipsnis, susijęs su ES valstybių narių pareiga pranešti Komisijai apie privalomą licencijavimą, regis, neužtikrina pakankamo viešumo teisių turėtojų ir sektoriaus gamintojų atžvilgiu. EESRK pageidauja, kad ši informacija tinkamu būdu ir taip, kad būtų užtikrintas konfidencialios informacijos saugumas, būtų pateikta suinteresuotiems asmenims.

4.13

11 straipsnio 2 dalies formuluotė yra neįtikinama ir, atrodo, nepadės išvengti piktnaudžiavimų, ypač kalbant apie vaistus, kurie pagaminti ne ES, tačiau per ją vežami. EESRK siūlo Komisijai stebėti kontrolės mechanizmus ir valstybių narių numatytą sankcijų taikymą, siekiant užtikrinti efektyvumą, proporcingumą bei atgrasymo efektą, tuo pat metu nepažeidžiant muitų teisės (7), bei išvengti kontrabandos ir padirbinėjimo.

4.14

Pagaliau EESRK ragina Komisiją ieškoti geresnio sprendimo siekiant, kad panašūs mechanizmai būtų taikomi ir besivystančiose šalyse, kurios nėra PPO narės, būtent sudarant dvišalius susitarimus.

2005 m. birželio 8 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  OL C 133, .2003 6 6.

(2)  ADPIC (Su prekyba susiję intelektinės nuosavybės aspektai): šis susitarimas nustato galimybę padaryti būtinus intelektinės nuosavybės teisės pakeitimus, atsižvelgiant į tam tikras sąlygas.

(3)  2001 m. lapkričio 14 d. priimta „Deklaracija dėl susitarimo dėl ADPIC ir visuomenės sveikatos“ (http://www.wto.org).

(4)  Tarybos sprendimas dėl Doha deklaracijos dėl susitarimo dėl ADPIC ir visuomenės sveikatos 6 skirsnio įgyvendinimo (http://www.wto.org).

(5)  2003 m. rugpjūčio 30 d. Generalinės Tarybos pirmininko deklaracija (http://www.wto.org).

(6)  OL L 311, 2001 11 28.

(7)  Reglamento Nr. 1383 (2003) V skyriaus 18 straipsnis.


17.11.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 286/8


Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies keičiančią Direktyvą 98/71/EB dėl teisinės dizaino apsaugos

KOM(2004) 582 galutinis — 2004/0203 (COD)

(2005/C 286/03)

2004 m. gruodžio 6 d. Taryba, remdamasi Europos Bendrijos steigimo sutarties 95 straipsniu, nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies pakeičiančią Direktyvą 98/71/EB dėl teisinės dizaino apsaugos

Komiteto biuras Komiteto darbo šiuo klausimu parengimą pavedė Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyriui. Savo posėdyje, įvykusiame 2005 m. balandžio 20 d., Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius atmetė p. Ranocchiari pateiktą nuomonės projektą.

Atsižvelgiant į tai, kad šis darbas yra skubus, savo 418-ojoje plenarinėje sesijoje 2005 m. birželio 8 — 9 d. (2005 m. birželio 8 d. posėdyje) Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pranešėju paskyrė p. Ranocchiari. Nuomonės projektas buvo atmestas atsižvelgus į p. Pegado Liz ir p. Steffens pateiktą atsakomąją nuomonę. Atsakomoji nuomonė buvo priimta 107 nariams balsavus „už“, 71 — „prieš“ ir 22 susilaikius.

1.   Įvadas ir klausimo esmė

1.1

Šiuo pasiūlymu priimti direktyvą siekiama iš dalies pakeisti Direktyvą 98/71/EB. Šiuo pakeitimu ketinama panaikinti galimybę bet kurioje Europos Sąjungos vietoje pareikšti teises į sudėtinių gaminių sudedamųjų dalių dizainą prieš trečiąsias šalis (nepriklausomus tiekėjus), gaminančias, naudojančias ir (arba) parduodančias šias sudedamąsias dalis sudėtiniam gaminiui taisyti atkuriant jo pirminę išvaizdą.

1.2

Akivaizdu, kad iš visų sektorių, kuriems šis pasiūlymas turės reikšmės (buitiniai elektros prietaisai, motociklai, laikrodžiai, ir t.t.), didžiausia įtaka bus juntama automobilių sektoriuje.

1.3

Prieš priimant Direktyvą 98/71/EB („direktyva“), Komisija paskelbė Žaliąją knygą dėl teisinės pramoninio dizaino apsaugos, kurioje, be išsamaus šiuo klausimu atlikto tyrimo rezultatų, buvo pateiktas ir preliminarus pasiūlymo dėl direktyvos dėl valstybių narių teisės aktų suderinimo projektas kartu su preliminariu pasiūlymo dėl reglamento projektu.

1.4

Žaliojoje knygoje taip pat buvo nagrinėjami teisės į sudėtinių gaminių sudedamųjų dalių, ypač tokių, kurios jungia vieną gaminį su kitu, apsaugą įgijimo kriterijai ar kiti aspektai. Žaliojoje knygoje teigiama, kad sudedamosios dalys, kurios pačios savaime atitinka apsaugos reikalavimus, turi būti saugomos, tačiau patikslinama, kad apsauga netaikoma toms būtinoms dalims (vadinamoms „sąsajos įtaisais“ ar „sujungiamosiomis dalimis“) „kurias būtų būtina atkurti tikslios formos ir tikslių matmenų, kad tą sudedamąją dalį galima būtų įmontuoti tame sudėtiniame gaminyje, kuriam ji skirta“.

1.5

Pasiūlyme dėl direktyvos, kurį oficialiai Komisija pateikė 1993 m. (1) teigiama, kad sudėtinio gaminio sudedamoji dalis gali būti saugoma ir tuo atveju, jei ji pati savaime atitinka apsaugos reikalavimus, t.y. „nauja“ ir „turinti individualių savybių“ (3 straipsnis), tačiau tuo pat metu pabrėžiama, kad „sąsajos įtaisai“ ar „sujungiamosios detalės“ neturi teisės į apsaugą (7 straipsnio 2 dalis).

1.6

Pasiūlyme pateikta dar viena svarbi nuostata, pagal kurią išimtinės teisės į saugomą dizainą negali būti pareikštos prieš trečiąsias šalis, kurios, praėjus trejiems metams nuo dienos, kai sudėtinis gaminys, apie kurio dizaino apsaugą kalbama, pirmą kartą buvo pateiktas rinkai, panaudojo (nukopijavo) dizainą, jei tik dizainas „susijęs“ su sudėtinio produkto „išvaizda“ ir jei naudojamas „sudėtiniam gaminiui taisyti, kad būtų atkurta jo pirminė išvaizda“ (14 straipsnis). Praktiškai šia nuostata buvo įvesta svarbi išimtis dėl atsarginių dalių ar remonto apsaugos dizaino teisėmis („išimtis dėl atsarginių dalių“ ar „straipsnis dėl remonto“).

1.6.1

Kalbant apie šį 1993 m. pasiūlymo dėl direktyvos aspektą, savo 1994 m. liepos 6 d. IND/504 nuomonėje (pranešėjas p. Pardon) EESRK taip įtikinėjo:

1.6.1.1

Kaip ir visos kitos pramoninės nuosavybės teisės, dizainų apsauga lemia išimtines teises (monopolines teises). Tačiau dizaino savininkui suteikta monopolinė teisė susijusi tik su („dizaino“) produkto išvaizda, o ne pačiu produktu.

1.6.1.2

Dėl to, teisės į dizainą suteikia monopolines teises į formas, bet ne į produktą. Laikrodžio dizaino apsauga netrukdo laikrodžių rinkos konkurencijai (Aiškinamojo memorandumo 9.2 punktas).

1.6.1.3

Kalbant apie atsargines dalis (pvz., automobilio buferį ar priekinį žibintą), kurioms taikomas straipsnis dėl remonto, padėtis skiriasi. Tokių atsarginių dalių išvaizda, „dizainas“ negali skirtis, palyginti su originalia pakeistina detale.

1.6.1.4

Dėl to, yra sukuriamos gaminių monopolijos, jeigu dizaino apsauga išplečiama ir taikoma tokioms atsarginėms dalims; teisės į dizainą, susijusios su atsarginiu buferiu ar atsarginiu žibintu, visiškai panaikina konkurenciją šio produkto srityje.

1.6.1.5

Tokia nuostata pažeidžia esminį dizaino apsaugos tikslą, kurį teisės akto rengėjas įgaliotas išsamiai apibūdinti.

1.6.1.6

Straipsnyje dėl remonto yra toks apibrėžimas: jis nedaro įtakos teisių į dizainą įgijimui ir naudojimuisi, jeigu jomis naudojamasi pagal paskirtį; jis tik sustabdo naudojimąsi teisėmis į dizainą, tais atvejais (kaip yra remonto sektoriaus atveju), kai jomis negalima naudotis, kaip reikėtų. Tokiu atveju, straipsnis dėl remonto trukdo atsirasti monopolijoms, neleidžia išstumti konkurentų iš rinkos, o vieninteliam tiekėjui diktuoti kainas vartotojams.

1.6.1.7

Kartu jis trukdo nustatyti monopolines priemokas, nes esminė išankstinė sąlyga dėl priemokos už dizainą, kurios esmė yra ta, kad rinka egzistuoja ir vartotojai gali naudotis lengvatomis, netaikoma, jeigu dizaino apsauga apima ir atsargines dalis, numatytas straipsnyje dėl remonto.

1.6.1.8

Komisijos pasiūlytą straipsnį dėl remonto remia Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas.

1.7

Ši išimtis, arba straipsnis dėl remonto, kažkiek buvo naudingi tam tikriems pramonės sektoriams, įskaitant tuos, kurie kopijuoja automobilių dalis, ypač „susidūrimų metu apgadinamų automobilių dalių“ gamintojams. Šie „nepriklausomi“ tiekėjai jau mėgino išsikovoti, kad jiems nebūtų taikomos dizaino apsaugos taisyklės pagal galiojančius teisės aktus, nesėkmingai pateikdami savo argumentus Teisingumo Teisme (žr. bylas „CICRA prieš Renault“ (2) ir „Volvo prieš Veng“ (3).

1.8

1993 m. pasiūlyme dėl direktyvos įrašytas straipsnis dėl remonto susilaukė tų pramonės sektorių, kurių interesai skyrėsi nuo nepriklausomų dalių gamintojų interesų (arba jiems prieštaravo), kitaip tariant — automobilių gamintojų –, kritikos. Todėl Komisija, pateikdama naują pasiūlymą, pamėgino kitą metodą (4). Trumpai kalbant, naujame pasiūlyme numatyta, jog tam tikro sudėtinio gaminio dizainą taisymo tikslais nukopijuoti norinčios trečiosios šalys gali tai padaryti iškart (nelaukdamos, kol praeis treji metai nuo dienos, kai tas sudėtinis gaminys pirmą kartą bus pateiktas rinkai), jei tik sumoka „tinkamą ir priimtiną atlygį“ (14 straipsnis).

1.9

Tačiau nuostata dėl „tinkamo ir priimtino atlygio“ pasirodė nepriimtina ne tik nepriklausomiems gamintojams (5), bet ir teises į dizainą turintiems transporto priemonių gamintojams (6).

1.10

Dideli nesutarimai kilo ir Tarybos bei Europos Parlamento bendrų sprendimų priėmimo procedūros metu: teko pradėti taikinimo procedūrą, kuri buvo baigta 1998 m. mėginimu suderinti atitinkamus valstybių narių teisės aktus, kurie iš esmės buvo pamiršti; galiojantys nacionaliniai teisės aktai buvo „įšaldyti“ (specialistai tai vadina „freeze-plus“), o problemos sprendimas buvo atidėtas vėlesniam laikui.

2.   Direktyvos 98/71/EB (7) nuostatos dėl sudedamųjų dalių

2.1

Pagal direktyvos nuostatas, saugotinas dizainas gali būti susijęs su viso gaminio ar jo dalies išvaizda (1 straipsnio a dalis).

2.2

Sudedamųjų dalių dizainas taip pat gali būti saugomas, jei jos atitinka kiekvieno tipo „gaminiui“ nustatytus apsaugos reikalavimus: jos turi būti „naujos“ ir turėti „individualių savybių“ (3 straipsnio 2 dalis). Tačiau sudedamosios dalies dizainas pripažįstamas saugotinu tiktai:

a)

jei ta sudedamoji dalis, ją įmontavus į sudėtinį gaminį, išlieka matoma pastarąjį įprastai naudojant, ir

b)

tiek, kiek tos sudedamosios dalies matomos savybės atitinka reikalavimus dėl naujumo ir individualių savybių (3 straipsnio 3 dalis).

„Įprastas naudojimas“, minimas šio straipsnio 3 dalies a punkte, yra su galutiniu naudotoju siejamas naudojimas, išskyrus techninę priežiūrą, apžiūrą ar taisymą (3 straipsnio 4 dalis).

Praktiškai šių nuostatų taikymas automobilių sektoriuje reiškia, kad dizaino teisėmis negali būti saugomos jokios sudedamosios dalys, esančios po variklio dangčiu, todėl nematomos automobilį įprastai naudojant (pavyzdžiui, variklio cilindro galvutės išvaizda).

2.3

Kalbant apie sudedamąsias dalis taip pat numatyta, kad toms gaminio išvaizdos savybėms, kurias lemia tik jo techninė funkcija, apsauga netaikoma (7 straipsnio 1 dalis). Analogiškai apsauga netaikoma ir toms (sudedamosios dalies) išvaizdos savybėms, kurios turi būti būtinai atkurtos tikslios formos ir tikslių matmenų, kad galėtų būti prijungtos prie kito gaminio (ar sudedamosios dalies) ar su juo (jomis) sujungtos (7 straipsnio 2 dalis). Vienas iš padarinių automobilių sektoriui galėtų būti, pavyzdžiui, tas, kad buferio ar galinio vaizdo veidrodėlio forma gali būti saugoma dizaino teisėmis, o įtaisų, kuriais dalis tvirtinama prie automobilio, forma — ne.

2.4

Galiausiai reikia atminti, kad:

2.4.1

direktyvoje nustatyta, kad trejus metus nuo įgyvendinimo datos (t.y. 2004 m. spalio mėn.) Komisija privalo pateikti direktyvos padarinių Bendrijos pramonei, ypač sudėtinių gaminių ir sudedamųjų dalių gamintojams, vartotojams, konkurencijai ir vidaus rinkos veikimui, tyrimo išvadas. Ne vėliau kaip po metų nuo šio termino (2005 m. spalio mėn.) Komisija turi pasiūlyti Europos Parlamentui ir Tarybai šios direktyvos pataisas, reikalingas baigti kurti sudėtinių gaminių sudedamųjų dalių vidaus rinką ir kitas, jos manymu, reikalingas pataisas (18 straipsnis);

2.4.2

iki šių pakeitimų priėmimo valstybės narės privalo išlaikyti galiojančias teisines nuostatas, reglamentuojančias sudedamųjų dalių, naudojamų sudėtiniam gaminiui taisyti, kad būtų atkurta jo pirminė išvaizda, saugomo dizaino naudojimą. Valstybės narės šias nuostatas gali keisti tik siekdamos liberalizuoti šių dalių rinką (14 straipsnis. Pereinamojo laikotarpio nuostata, anksčiau vadinta „freeze plus“). Šiuo metu direktyvą yra įgyvendinusios visos valstybės narės. Devynios iš 25 ES valstybių narių (Belgija, Vengrija, Airija, Italija, Latvija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Ispanija ir Jungtinė Karalystė) yra įsivedusios vienokios ar kitokios formos straipsnį dėl remonto, taip siekdamos „liberalizavimo“, bet dauguma valstybių narių (16) apsaugą užtikrina ir atsarginėms dalims ar taisymui skirtoms sudedamosioms dalims.

2.4.3

Antrinės rinkos liberalizavimo atveju, 2002 m. gruodžio 12 d Reglamento (EB) 6/2002 110 straipsnio 1 dalyje jau numatyta, kad Bendrijos dizaino apsauga nebus taikoma dizainui, esančiam sudėtine sudėtingo naudojamo produkto dalimi (...) siekiant sutaisyti tą sudėtingą produktą arba atstatyti jo pradinę išvaizdą.

2.4.4

2002 m. liepos 31 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1400/2002 dėl vertikalių susitarimų ir suderintų veiksmų rūšių motorinių transporto priemonių sektoriuje poveikis yra panašus, tačiau tai nereiškia, kad dabartinis Komisijos pasiūlymas yra nereikalingas.

3.   Pasiūlymo dėl direktyvos turinys

3.1

„Privalomos“ pasiūlymo nuostatos yra gana aiškios. Jose numatoma, kad direktyvos 98/71/EB 14 straipsnis (pereinamojo laikotarpio nuostata) turi būti pakeistas, o tai iš esmės reiškia, kad apsauga negali būti taikoma tų sudėtinio gaminio sudedamųjų dalių dizainui, kurios naudojamos sudėtiniam gaminiui taisyti, kad būtų atkurta jo pirminė išvaizda. Iš esmės tai yra „atlygio nenumatantis straipsnis dėl remonto, taikomas nuo pirmosios dienos“, kurio ilgai laukė kai kurios suinteresuotos šalys, kaip minėta pirmiau.

3.2

Pasiūlymo įžangos konstatuojamojoje dalyje aprašomos šios pagrindinės visiško, neatidėliotino ir laisvo „liberalizavimo“ režimo priežastys:

vienintelis dizaino apsaugos tikslas yra suteikti išimtines teises į gaminio išvaizdą, o ne „monopolines teises į patį gaminį“;

dizaino, kuriam nėra jokios kitos praktinės alternatyvos, apsauga iš tikrųjų sukurtų gaminio monopolį; tokia apsauga „galėtų pažeisti dizaino apsaugos režimą“;

jei trečiosioms šalims būtų leista gaminti ir platinti atsargines dalis, konkurencija išliktų;

tačiau, kita vertus, jei dizaino apsauga būtų taikoma ir atsarginėms dalims, trečiosios šalys taptų kaltos pažeidus dizaino teises, konkurencija būtų panaikinta, o dizaino teisės turėtojas de facto gautų monopolines teises į gaminį.

3.3

Taip pat pabrėžiama, kad šiuo metu atskirų valstybių narių teisinis režimas dizaino apsaugos srityje skiriasi, todėl kyla pavojus vidaus rinkos veikimui ir atsiranda konkurencijos iškreipimo rizika.

3.4

Daugiau priežasčių pateikiama ir jos išsamiau paaiškinamos aiškinamajame memorandume, kuriame iš esmės pakartojamos ar apibendrinamos IPV ir, tik iš dalies, EPVK ataskaitos išvados. Trumpai galima sakyti, kad iš įvairių apsvarstytų variantų tik „liberalizavimas“ galėtų atnešti naudos be kokių nors ypatingų nuostolių. Jis „pagerintų vidaus rinkos funkcionavimą, sudarytų sąlygas didesnei konkurencijai antrinėje rinkoje, sumažintų kainas vartotojams ir sukurtų galimybes ir darbo vietas MVĮ“ (2.2 punktas, 7 puslapis).

3.5

Visi kiti variantai būtų nepriimtini daugiausia dėl šių priežasčių:

jei būtų palikta dabartinė padėtis su skirtumais tarp atskirų valstybių įstatymų, būtų trukdoma kurti vidaus rinką;

jei apsauga būtų numatyta trumpą laikotarpį, teisės turėtojai šiuo laikotarpiu padidintų kainas (šiam teiginiui pagrįsti nepateikiama jokios konkrečios informacijos);

jei būtų įvesta sistema, kai trečiosioms šalims būtų leidžiama už atlygį naudoti dizainą, teisės į kurį priklauso kitiems asmenims, kiltų problemos dėl teisių turėtojo, atlygio pakankamumo ir galiausiai trečiųjų šalių sutikimo mokėti nustatymo;

pastarųjų dviejų sistemų, t.y. trumpo apsaugos laikotarpio ir po jo einančios atlygio sistemos, derinys būtų susijęs su gana didelėmis išlaidomis ir ko gero nedaug nepriklausomų gamintojų atliktų būtinas investicijas (plg. Teisės aktui įgyvendinti reikalingų lėšų suvestinė, 5.1.2 punktas, 17 puslapis).

4.   Pastabos dėl techninių aspektų

4.1

Aukščiau kelis kartus minėtoje EPVK ataskaitoje pripažįstama, kad nėra garantijos, jog neoriginalios atsarginės dalys bus tokios pačios kokybės kaip ir originalios (3.7 punktas). Taip yra todėl, kad NT dažnai trūksta specialios gamybinės, kokybės ir technologinės patirties, kokią turi TPG.

4.2

Šiuolaikiniai automobiliai yra kompleksinis atskirų ir pagal ypatingas technologijas gaminamų sudedamųjų dalių (pavyzdžiui, pagamintų iš didelio atsparumo plieno), kurių specifikacijos apima ne tik formą ir dydį, bet ir surinkimo (naudojamų litavimo ir klijavimo metodų) bei medžiagų kokybę, surinkimo rezultatas. Todėl visiškai tikėtina, kad neoriginalios dalys gali skirtis nuo originalių dalių specifikacijų.

4.3

Su automobiliais, kurie laukia modelio patvirtinimo, atliekama nemažai priekinio ir šoninio smūgio bandymų, siekiant patikrinti, ar jie atitinka konkrečių direktyvų nustatytus reikalavimus dėl keleivių saugumo susidūrimo atveju. Šių direktyvų rinkinį neseniai papildė direktyva dėl pėsčiųjų apsaugos, kurios tikslas — sumažinti transporto priemonių padarytos žalos pėstiesiems padarinius. Šioje direktyvoje nustatyta, kad automobilių gamintojai privalo priekinę automobilio dalį suprojektuoti pagal nustatytus saugos reikalavimus ir atlikti specialius smūgio bandymus.

4.4

Nepriklausomiems atsarginių dalių gamintojams, priešingai, neprivalomi jokie išankstiniai techniniai dalių, kurias jie tiekia rinkai, bandymai, jei tik atskiroms automobilių dalims nėra taikoma modelio patvirtinimo sistema, ypatingą išimtį taikant „atskiriems techniniams blokams“. Tokia sistema taikoma automobilių dalims: langams, galinio vaizdo veidrodėliams, priekiniams ir galiniams žibintams. Kitoms dalims (variklio dangčiui, buferiams, ir t.t.) netaikomas reikalavimas atlikti kokius nors techninius bandymus prieš pateikiant juos rinkai, todėl nėra ir garantijos, kad jos savo savybėmis yra analogiškos originaliai įrangai gaminamoms dalims. Nepriklausomiems tiekėjams taikomi tik bendri gaminio saugos reikalavimai, jie atsakingi tik už nuostolius dėl gaminių broko.

4.5

Pasiūlymas taip pat atrodo prieštaraujantis direktyvai dėl pasenusių ir eksploatuoti netinkamų transporto priemonių. Pagal šią direktyvą gamintojai privalo iš transporto priemonės sudedamųjų dalių atskirti sunkiuosius metalus ir perdirbimo palengvinimo tikslais nurodyti, kokių medžiagų juose yra. Gamintojams nustatomas reikalavimas transporto priemones suprojektuoti taip, kad jas, tapusias netinkamomis eksploatuoti, būtų galima lengvai išardyti ir vėliau perdirbti. Kadangi nepriklausomiems tiekėjams šis reikalavimas, žinoma, netaikomas, kai sudedamųjų dalių sudėtis nežinoma (pvz., buferių), atsiranda rizika, kad sutriks netinkamų eksploatuoti transporto priemonių perdirbimo ciklas, o tai gali turėti įtakos aplinkai bei dar labiau padidinti sąnaudas.

4.6

Komisija teisi sakydama, kad dizaino apsauga skirta atlyginti dizaino kūrėjui intelektines pastangas, o ne apsaugoti jo technines funkcijas ar kokybę (žr. Pasiūlymo dėl direktyvos aiškinamąjį raštą, 9 psl.). Todėl galima daryti išvadą, kad ji teisi dizaino apsaugą ir saugumą vertindama kaip du skirtingus klausimus. Tačiau akivaizdu, kad praktikoje dėl Komisijos siūlomo liberalizavimo rinkoje gali atsirasti daugiau sudedamųjų dalių, kurios nebuvo tinkamai išbandytos pagal pirmiau pateiktame 6.3 punkte nurodytas procedūras ir kurios neatitinka eksploatuoti netinkamų transporto priemonių direktyvos reikalavimų. Todėl naudą vartotojams, kurią, kaip tvirtina Komisija, sąlygos liberalizavimas, turėtų atsverti didesnė rizika, kurią gali tekti patirti tiems patiems vartotojams.

5.   Baigiamosios pastabos ir rekomendacijos

5.1

Komitetas kartoja savo požiūrį, išreikštą ankstesnėse nuomonėse, kad reikia pripažinti intelektinės nuosavybės, įskaitant pramoninį dizainą kaip esminį techninių naujovių elementą, didėjančią svarbą komercinių sandorių apmokėjimuose ir užkirsti kelią klastojimui.

5.2

Tačiau Komitetas dar sykį patvirtina savo požiūrį, kad dizaino savininkui suteikta monopolija yra taikoma vien gaminio išorės formai, o ne pačiam gaminiui.

5.3

Komitetas kartoja savo požiūrį, išreikštą ankstesnėse nuomonėse, kad dizaino apsaugos straipsnio dėl remonto taikymas sudedamosioms dalims įsteigtų monopoliją antrinėje rinkoje, prieštaraudamas teisinės dizaino apsaugos esmei.

5.4

Be to, Direktyvos 98/71/EB įsteigta tvarka leido išlikti besiskiriančioms ir net prieštaringoms nacionalinėms tvarkoms ir, su pastarąja ES plėtra, leido jų skaičiui išaugti sektoriaus, turinčio didžiulės ekonominės svarbos Europos rinkai esminėje srityje.

5.5

Todėl Komisijos pasiūlymu siekiama sukurti vidaus rinką šioje srityje, sulyginant nacionalines sistemas, remiantis apsaugoto dizaino naudojimo liberalizavimu, siekiant pataisyti sudėtingą gaminį, kad būtų atkurtas jo pradinis pavidalas.

5.6

Komitetas remia Komisijos pasiūlymą, kuriuo yra tęsiamas darbas, pradėtas ankstesniuose teisės aktų pasiūlymuose, kuriems pritarė Komitetas, ir kuris gali prisidėti prie konkurencingumo augimo, kainų mažėjimo ir darbo vietų kūrimo, ypač mažosiose ir vidutinėse įmonėse.

5.7

Tačiau Komitetas mano, kad pasiūlymą būtų naudinga geriau pagrįsti, aiškiai parodant jo suderinamumą su TRIPS susitarimu, paaiškinant jo poveikį užimtumui ir, ypatingai, kad vartotojų pasirinkimas (be teisės gauti informaciją, kuri jau yra suteikta) nebus įtakojamas nei tiesiogiai, kalbant apie nepriklausomų gamintojų tiekiamų produktų saugumą ir patikimumą, nei netiesiogiai, kalbant apie tokių dalių panaudojimo sudėtingų produktų, kuriems pastarosios yra skirtos, remontui, pasekmes likutinei rinkos vertei ar netiesioginėms sąnaudoms (pvz., draudimui).

2005 m. birželio 8 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  OL C 345, 1993 12 23.

(2)  Byla 53/87, 1998 m. spalio 5 d. sprendimas.

(3)  Byla 238/87, 1988 m. spalio 5 d. sprendimas.

(4)  OL C 142, 1996 5 14.

(5)  ECAR advokatas R. Hughes „Teisinė dizaino apsauga“, 1996; Europos kampanijos dėl automobilių dalių ir remonto rinkos laisvės pasitarimo užrašai (1 iš 6), 1996.

(6)  „Europos automobilių gamintojų asociacijos (ACEA) pastabos dėl siūlomos direktyvos dėl teisinės dizaino apsaugos“, 97000622, „Pagrindiniai klausimai apie automobilių dalių dizaino apsaugą“, 97000517.

(7)  OL L 289, 1998 10 28.


17.11.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 286/12


Europos Ekonomikos ir socialiniu reikalu komiteto nuomonė dėl bendrosios socialinės atsakomybės (BSA) informavimo ir vertinimo priemonių globalizuotoje ekonomikoje

(2005/C 286/04)

2004 m. rugsėjo 15 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, remdamasis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, nusprendė priimti nuomonę dėl Bendrosios socialinės atsakomybės informavimo ir vertinimo priemonių globalizuotoje ekonomikoje (nuomonė savo iniciatyva)

Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius, kuris buvo atsakingas už komiteto darbo parengimą šiuo klausimu, 2005 m. gegužės 24 d. patvirtino šią nuomonę. (Pranešėja — Evelyne PICHENOT).

2005 m. birželio 8-9 d. įvykusios 418 plenarinės sesijos metu (2005 m. birželio 8 d. posėdis) Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas patvirtino šią nuomonę, 135 nariams balsavus „už“, 2 „prieš“ ir 18 narių susilaikius.

1.   ĮVADAS

1.1

2002 m. liepos mėnesį patvirtinusi naujas bendrosios socialinės atsakomybės (BSA) gaires Europos Komisija įtraukė įmones į savo tvarios plėtros strategiją. BSA gali būti traktuojama kaip tvarios plėtros makroekonominės koncepcijos įgyvendinimas makroekonominiu lygmeniu. Komisija konkrečiai apibrėžia įmonių socialinę atsakomybę kaip „įmonių savanorišką socialinių ir aplinkosaugos problemų įtraukimą į savo komercinę veiklą ir jų santykius su suinteresuotomis gavėjomis“. Atlikusi įvairiausius darbus šioje srityje, Komisija pristatys naują komunikatą, kuris vadinsis „BSA plėtros ir skatinimo strategija Europos Sąjungoje“.

1.2

2003 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/51/EB (1) iš dalies pakeitė 1978 m. 4-ąją direktyvą dėl metinės finansinės atskaitomybės ir 1983 m. 7-ąją direktyvą dėl konsoliduotos finansinės atskaitomybės, joje įtraukta tokia pastraipa: „Tiek, kiek reikalinga suvokti bendrovės veiklos pokyčius, veikos rezultatus ar būklę, analizuojami finansiniai ir tam tikrais atvejais nefinansiniai svarbiausios veiklos rezultatų rodikliai, susiję su konkrečia veikla, taip pat ir su aplinkos ir personalo klausimais susijusi informacija“.

1.3

Geras įmonių valdymas, atitinkantis EBPO nustatytus principus, bei socialiai orientuotos investicijos įgyja vis didesnę svarbą verslo pasaulyje. Socialiai orientuotas investavimas reiškia tokį investicijų portfelio valdymą, kai siekiama ne tik jo finansinio efektyvumo, bet kartu atsižvelgiama į su visuomene ir aplinka susijusius kriterijus.

1.4

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas teikia BSA didelę reikšmę ir norėtų, kad bendroji socialinė atsakomybė taptų viena pasaulinės tvarios plėtros strategijos varomųjų jėgų. Savo nuomonės (2) šiuo klausimu baigiamojoje apžvalgoje EESRK pabrėžė, kad bendroji socialinė atsakomybė yra vienas pagrindinių EESRK klausimų ir Komitetas ketina dėmesingai ir aktyviai stebėti tolesnius su juo susijusius veiksmus. Savo nuomonėje EESRK taip pat išreiškia nuostatą, kad socialiai orientuotas požiūris turėtų būti pagrįstas veiksmingu ir aktyviu egzistuojančių normų įgyvendinimu (teisės aktai ir kolektyvinės sutartys) ir paremtas šias normas viršijančiais, savanoriškais įsipareigojimais. Šioje nuomonėje numatyta nustatyti tokią BSA, kuri atitiktų ES specifiką.

1.5

Nors valstybių narių įstatymai ir praktika labai skiriasi, šiuo metu visose išsiplėtusios ES valstybėse narėse vyksta diskusijos BSA tema. Būtina ir toliau didinti BSA žinomumą naujosiose valstybėse narėse. Susidarius tokiai padėčiai, prieš naujojo komunikato, kilusio iš Žaliosios knygos ir Europos daugiašalio BSA suinteresuotų šalių forumo darbo, paskelbimą šios nuomonės savo iniciatyva priėmimas yra visiškai pagrįstas.

1.6

Nuo 2002 m. spalio mėn. iki 2001 m. birželio mėn. Europos daugiašalio forumo dėl BSA pradinėje pilietinėje ir socialinėje (3) diskusijoje dalyvavo apie dvi dešimtis organizacijų, atstovaujančių darbdaviams, įmonių grupėms ir darbuotojams, bei pilietinės visuomenės įstaigos, atstovaujančios kitoms suinteresuotoms šalims. Darbo metodas, paremtas, be kitų tikslų, vieningo pritarimo principu, siekiant skatinti skaidrumą ir konvergenciją tarp visų naudojamų priemonių, pasirinktas, siekiant surasti bendrą vardiklį tarp BSA priemonių ir kliūčių ir, jei įmanoma, pateikti bendras rekomendacijas dėl ateities. Europos daugiašalis forumas dėl BSA ne tik išanalizavo faktorius, kurie trukdo ar padeda plėtoti BSA, bet ir aiškiai įvardijo paskatas, kurias reikėtų įvesti, siekiant pagerinti suinteresuotų šalių savitarpio supratimą bei jas parengti. Forumas taip pat rekomendavo BSA įvertinimą pagrįsti pagrindinių tarptautinės teisės aktų tekstais, kuriems jau yra pritarusios visos valstybės narės.

1.7

Sutarties dėl Konstitucijos projekto I dalies 3 straipsnyje primenama, kad Europos Sąjunga siekia Europos, kurioje vystymasis būtų tvarus, pagrįstas „didelio konkurencingumo socialine rinkos ekonomika, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos“. BSA yra viena iš tokių priemonių, kurios buvo sukurtos siekiant palaikyti pusiausvyrą tarp trijų Lisabonos strategijos ramsčių: ekonomikos ir augimo, užimtumo ir Europos socialinio modelio bei aplinkos. Taigi, BSA yra socialinę sanglaudą stiprinanti ir žinių visuomenės kūrimąsi skatinanti priemonė. Visa tai didina Sąjungos ekonomikos efektyvumą ir jos įmonių konkurencingumą (4).

1.8

Plečiantis tarptautiniams mainams, į juos įtraukiamos įvairaus dydžio įmonės, tačiau didžiąją jų dalį sudaro tarptautinio verslo įmonės. Prekės, paslaugos ir kapitalas juda iš vienų šalių į kitas tos pačios įmonių grupės viduje. Jau kalbama ne tik apie tarptautinius mainus, o apie ekonomikos globalizaciją. Nuolat augant įmonių vaidmens svarbai, didėja jų socialinė atsakomybė anapus valstybių narių sienų.

1.9

Šiame kontekste nebepakanka galvoti tik ES vidaus rinkos mastu. Daugelio įmonių atveju tinkamu mąstymo lygmeniu jau tapo pasaulinė rinka, kurioje yra plėtojamos įvairios praktikos, tiesiogiai arba netiesiogiai paremtos įvairiomis BSA koncepcijomis. Nors šios koncepcijos laikomos universaliomis, kiekviena jų yra tam tikro požiūrio į etiką, visuomenę, darbo rinkos aspektus, globalesnius socialinius aspektus ir aplinką išraiška.

2.   NUO EKSPERIMENTAVIMO LINK NUSISTOVĖJUSIOS KONCEPCIJOS SIEKIANT DIDESNIO SKAIDRUMO

2.1   Tarptautinės konvencijos, standartai ir principai (5)

2.1.1

Pasaulyje pradedama suvokti, kad ekonominė veikla, vykdoma vadovaujantis etikos principais, yra pagrįsta žmogaus teisėmis, darbuotojų orumu ir planetos ateitimi. Šios vertybės galioja ir tarptautiniu, ir Europos lygmeniu.

2.1.2

Tarptautinių konvencijų, standartų ir principų, nustatančių palyginimo kriterijus tarptautiniu lygmeniu, visumą sudaro: TDO deklaracija dėl tarptautinių įmonių, TDO deklaracija dėl pagrindinių teisių, EBPO nustatytos gairės tarptautinio verslo įmonėms ir JT Visuotinė žmogaus teisių deklaracija.

2.1.3

Prie šių pagrindinių dokumentų dar reikėtų pridurti JT direktyvinius vartotojų teisių apsaugos principus ir Codex alimentarius įtvirtintas maisto produktų saugos ir kokybės normas. Kalbant apie aplinkosaugą ir gerą valdymą reglamentuojančias nuostatas, reikėtų taip pat paminėti konvencijas, kurios įvardijamos kaip susijusios su naujomis BLS+ priemonėmis (6).

2.1.4

Tarptautinė bendruomenė įsipareigojo įgyvendinti Tūkstantmečio tikslus iki 2015 m. Remiantis Johansburge patvirtintu veiksmų planu, BSA buvo įvardyta kaip viena iš priemonių siekiant lygiateisiškesnės ir daugiau dalyvių įtraukiančios globalizacijos. Taigi, pačios įvairiausios įmonės ir visi jų finansuotojai raginami įnešti savo indėlį į tvarų planetos vystymąsi.

2.1.5

Pranešimo „Už teisingesnę globalizaciją“ (7) autorių grupė pabrėžia, kad norint, kad savanoriškos iniciatyvos būtų patikimos, jos turi būti paremtos skaidrumo siekiu ir pasirengimu atsiskaityti, kurie negali būti įgyvendinti neturint efektyvių rezultatų įvertinimo sistemų, visuomenės informavimo galimybės bei kontrolės priemonių.

2.1.6

EESRK ragina visas valstybes nares ratifikuoti visas TDO konvencijas, kurių nuostatos joms yra aktualios, ir perkelti šių konvencijų nuostatas į savo nacionalinius įstatymus.

2.2   Europinius standartus nustatantys teisės aktai (8)

2.2.1

Europos Taryba prie tarptautinių normų pridėjo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir Europos socialinę chartiją. ES valstybės narės sudarė savo nuosavą tesės aktų rinkinį, žinomą kaip „acquis communautaire“, arba „galiojančių ES teisės aktų rinkinys“. Europos žmogaus teisių teismas Strasbūre ir Europos Teisingumo Teismas Liuksemburge yra šios Europos teisės garantai. 2000 m. Nicoje paskelbus ES Pagrindinių teisių chartiją, prasidėjo naujas raidos etapas, kurio eigoje atsisakyta teisių skirstymo į pilietines ir politines bei ekonomines ir socialines. Daugiašalis forumas peržiūrėjo BSA koncepcijos principus, atsižvelgdamas į šių teisės aktų visumą.

2.2.2

Įmonė yra žmonių visuomenės dalis, o ne vien ekonominės sistemos elementas. Jos pagrindinė funkcija yra gaminti gėrybes arba teikti paslaugas, tuo pačiu kuriant darbo vietas, paskirstant pajamas ir mokant mokesčius. Atlikdama tokią funkciją, įmonė tampa sudedamąja žmonių visuomenės dalimi. Jau gana ilgą laiko tarpą, norint įvertinti įmonės ekonominės veiklos rezultatus, buvo naudojamasi administracinėmis ir apskaitos priemonėmis. Šios priemonės buvo periodiškai tobulinamos ir pritaikomos prie besikeičiančių poreikių.

2.2.3

Remiantis Europos socialinės rinkos modeliu, į įmones žiūrima ne kaip į paprasčiausias privataus kapitalo bendroves ar sutarčių sudarymo įstaigas, bet taip pat — ir daug labiau — kaip į bendrijas, kuriose turėtų vykti socialinis dialogas. Privataus kapitalo bendrovės egzistuoja tik jų akcininkų dėka, o įmonė, kad ir koks būtų jos statusas, yra žmonių visuomenės dalis, ne vien ekonominės sistemos elementas.

2.2.4

Įmonės modeliui, kuriuo vadovaujantis atsižvelgiama į dalininkus, kelia realų susidomėjimą, lyginant su tokiu įmonės modeliu, kuris tik užtikrina tam tikrą akcininkų pajamų lygį. Įmonė geriausiai vykdo savo įsipareigojimus tuomet, kai vykdydama veiklą ji atsižvelgia į įvairių suinteresuotų šalių lūkesčius.

2.2.5

Žaliojoje knygoje dėl bendrosios socialinės atsakomybės sistemos ES skatinimo teigiama, kad „įmonių bendrosios socialinės atsakomybės koncepcija iš esmės reiškia, kad įmonės savo noru nusprendžia prisidėti prie geresnės visuomenės ir švaresnės aplinkos kūrimo“. EESRK nuomonėje dėl šios Žaliosios knygos ir EESRK nuomonėje dėl „Socialinės globalizacijos dimensijos: ES politikos indėlis siekiant globalizaciją padaryti naudingą visiems“ teigiama, kad „socialiai atsakingas įmonių elgesys reiškia, kad įmonės taiko šiuo metu galiojančius socialinius teisės aktus, vadovaudamosi savo įsitikinimais, ir stengiasi užmegzti ilgalaikius partnerystės ryšius su atitinkamais dalininkais“.

2.2.6

Europos Sąjunga turi gilinti suvokimą to, ką ji laiko europiniu vadybos modeliu. Ji galėtų skatinti įvairių dalyvių dialogą ir pasikeitimą nuomonėmis, kartu pasikeitimą patirtimi BSA vertinimo priemonių srityje, kad BSA praktika toliau skatintų inovacijas ir būtų skleidžiama įvairioms įmonių kategorijoms.

2.3   BSA priemonės: standartai ir palyginimo kriterijai (9)

2.3.1

Standartai yra įgyvendinami konkrečiomis priemonėmis, kurias sukuria valstybinės ir privačios agentūros (šios priemonės dažniausiai yra kilusios iš valstybių, kuriose egzistuoja paprotinė teisė); šios priemonės yra pateikiamos palyginimo kriterijų ir jų taikymo metodų forma. Priemonėse užfiksuoti įvairūs standartų interpretavimo variantai, susiję su priemonių autorių socialine ir kultūrine aplinka. Šias įgyvendinimo priemones kūrė daug organizacijų: įmonių asociacijos, viešosios standartų agentūros, audito biurai, vertinimo įstaigos, universitetai, pilietinės asociacijos ir valstybinės institucijos. Tokių priemonių yra daug. Dauguma jų sukurtos privačios iniciatyvos dėka ir dažnai konkuruoja tarpusavyje, o kartais net prieštarauja viena kitai.

2.3.2

Kai kurie palyginimo kriterijai buvo viešai paskelbti, įskaitant tarptautinius kriterijus, pavyzdžiui, ISO 9000, ISO 14000, SA 8000, AA 1000 ir GRI, europinius kriterijus, pavyzdžiui, EMAS, SME, Key ir Eurosif, socialinės veiklos vertinimo sistemą (10) ir nacionalinius kriterijus, kurie pateikiami įstatymų, dekretų ir rekomendacijų pavidalu.

2.3.3

Operatoriai — specializuoti analitikai, dirbantys fondų valdybose bei socialinio poveikio ir poveikio aplinkai vertinimo agentūrose — dirba su tarptautinėmis standartų sistemomis. Šie operatoriai išskaido standartų sistemos principus ar reikšmes į dar tikslesnius kriterijus. Po to jie įvertina kriterijų atitikimą standartams naudodami reikšmingus, naudingus, aiškius ir palyginamus rodiklius.

2.3.4

Šių operatorių pareiga — parengti investuotojams ir vartotojams patikimą nefinansinės rizikos įvertinimą; dėl šios operacijos BSA gali tapti vienu iš įmonių konkurencingumą rinkoje didinančių faktorių. Šių operatorių patikimumui užtikrinti būtinos savireguliavimo priemonės. CSRR-QS 1.0 standarto sukūrimas rodo, kad ši profesija jau pasirengusi priimti tokį iššūkį.

2.3.5

JT Generalinio Sekretoriaus paskelbtas pasaulinis paktas, kurį pasirašė per 2000 įmonių visame pasaulyje, yra viena iš tokių savanoriškų priemonių.

2.3.6

Visuotinėmis atsiskaitymo iniciatyvomis (GRI) dažnai naudojasi daugelis daugiašalių įmonių. 2005 m. Tarptautinė standartizacijos organizacija (ISO) pradėjo vykdyti specialią užduotį, kurios tikslas — nustatyti socialinės atsakomybės gaires (11) (ISO 26000).

2.3.7

Socialinio dialogo komitetų pagal atskirus sektorius veiklos srityje tarp socialinių partnerių buvo pasiektas bendras sutarimas dėl BSA (12). Buvo nuspręsta imtis bendrų iniciatyvų šiose srityse: BSA kodeksas yra susijęs su viešbučių sektoriumi, jungtinė deklaracija dėl BSA prekybos srityje ir su cukraus, tekstilės, odos ir drabužių pramone, o neseniai ir su bankininkystės sektoriumi, susijęs Elgesio normų rinkinys.

2.3.8

Be pirmesniame punkte minimų susitarimų, buvo priimti ir kiti elgesio normų rinkiniai ir su įmonių veikla susijusios chartijos. Kai kurie iš šių dokumentų buvo vienašališkai sudaryti įmonių vadovų, kiti — parengti pasikonsultavus su įvairiais dalininkais, kai kuriais atvejais įskaitant derybas su įmonių darbuotojų atstovais. Tačiau kai kurie šių kodeksų ir chartijų neatitiko TDO nustatytų standartų.

2.3.9

Kitos priemonės viešai nebuvo skelbiamos. Tikslios metodikos, kuriomis naudojasi vertinimo agentūros — rodikliai, naudojami įvertinant kiekvieno kriterijaus sąsają su standartine reikšme — tai tarp savęs konkuruojančių agentūrų ekonominės veiklos priemonės.

2.3.10

Šiomis priemonėmis gali naudotis pačios įmonės savo noru arba socialiai atsakingi investuotojai. Jos taip pat gali būti skirtos galutiniams vartotojams. Etiškos prekybos arba aplinkos kokybės etiketės paaiškina individualų vartotojo pasirinkimą. Populiarinimo kampanijos, tokios kaip „etika etiketėje“, prisidėjo prie visuotinio šių priemonių pripažinimo. Tai davė pradžią atsakingam vartojimui. Etikečių sistemos taip pat sukelia ir nemažai sunkumų, kadangi jas naudojant turi būti nustatyti vienodi ir galiojantys kriterijai, galintys sukelti pakankamą pasitikėjimą ir suteikti tikrai patikimos informacijos.

3.   PATIKIMESNIS IR SKAIDRESNIS BSA VERTINIMAS

3.1   Bendri pastebėjimai

3.1.1

BSA vertinimo priemonės turi atitikti teisėtumo, tinkamumo ir patikimumo reikalavimus. Šios ypatybės ir jų tarpusavio sąsajos turi būti įvertintos atsižvelgiant į universalias vertybes ir atitinkamus principus, tuo pačiu išsaugant šių priemonių įvairovę.

3.2   Priemonių nuoseklumas

3.2.1

Priemonės turi atitikti visas tarptautines taisykles.

3.2.2

Jos taip pat turi atitikti europinių standartų ir acquis communautaire reikalavimus.

3.2.3

Įmonės visuomet privalėjo laikytis vietos įstatymų. Tačiau atsižvelgiant į socialinę ir ekonominę aplinką, kurioje veikia įmonės, pridėtinė BSA vertė skiriasi (senosios pramoninės valstybės, augantys ūkiai, neturtingos valstybės).

3.2.4

Mažiausiai išsivysčiusiose šalyse didelės įmonės gali būti raginamos užglaistyti valstybinių institucijų darbo trūkumus ir prisiimti atsakomybę už jose dirbančiųjų ir net jų šeimų narių sveikatos apsaugą, gyvenamąjį būstą ir mokymą. Tokiu atveju BSA priemonės gali būti naudingos aiškiam vaizdui apie veiksmingumą ir visų asmenų, suinteresuotų įmonių savo iniciatyva įgyvendinamais veiksmais, interesus susidaryti.

3.3   Priemonių tinkamumas

3.3.1

Tą patį kriterijų galima įvertinti naudojant įvairius rodiklius. Pavyzdžiui, nediskriminavimą dėl lyties galima įvertinti nustačius, kokią dalį direktorių tarybos narių sudaro moterys arba kokią dalį moterys sudaro iš visų užimančių vadovaujančias pareigas darbuotojų, arba nustačius santykį tarp moterims ir vyrams mokamų atlyginimų sumų arba santykį tarp vyrų ir moterų mokymui skiriamų valandų skaičiaus ir t. t. Kalbant apie darbo vietų kūrimo kriterijų gamybos perkėlimo atveju, jei perkėlimas vyksta toje pačioje teritorijoje, tai vertinama pagal dalinį rodiklį. Naudojant bendrą rodiklį, reikia atsižvelgti į tai, kad šalyje, kurioje buvo vykdoma gamyba, darbo vietų skaičius sumažės, o šalyje, į kurią gamyba bus perkelta, bus sukurta naujų darbo vietų.

3.3.2

Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į reikšminę vertinamo objekto sritį. Pavyzdžiui, vidutinis atlyginimas, kurį įmonė moka savo darbuotojams, nebus tinkamas socialinės politikos rodiklis, jei ši įmonė nustato savo subrangovams tokias sąlygas, dėl kurių jie nėra pajėgūs užtikrinti savo darbuotojams deramo atlyginimų lygio.

3.3.3

Atsižvelgiant į tai, kad BSA — tai ne vien įstatymų nustatytų reikalavimų vykdymas, o juos pranokstantys veiksmai, skirtumai tarp valstybių narių įstatymų gali turėti žalingų padarinių. Pavyzdžiui, vidutiniškai teršianti įmonė gaus gerą įvertinimą toje valstybėje, kurioje nėra teršalų emisiją į aplinką reglamentuojančių įstatymų, o panašų kiekį teršalų išmetanti įmonė, esanti šalyje, kurioje nustatytos griežtos teršalų emisiją reglamentuojančios taisyklės, bus įvertinta prastai. Todėl labai svarbu paisyti socialinių ir aplinkosaugos standartų, nustatytų acquis communautaire ir tęsti jų tobulinimą, nes tai — minimalūs standartai.

3.4   Priemonių patikimumas

3.4.1

Rodikliai turi būti tokie, kad juos galima būtų palyginti laiko ir erdvės požiūriu:

jie turi sudaryti galimybę įvertinti tam tikro reiškinio raidos tendenciją iš metų į metus;

jie turi sudaryti galimybę įvertinti tą patį objektą skirtingose vietose. Šiuo tikslu būtina pašalinti dviprasmybes. Pavyzdžiui, investicija į profesinį mokymą gali apimti tik sumas, mokamas mokymo įstaigai, arba į ją gali būti įtraukiamas darbuotojams jų mokymo metu mokamas atlyginimas.

3.4.2

Nebūtina visais atvejais sumuoti gautus duomenis. Pavyzdžiui, iš tiesų yra prasminga susumuoti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, nes jos sukelią globalų poveikį; toks požiūris netinka suvartoto geriamo vandens atveju, nes šiuo atveju poveikis daromas tik vietiniams vandens ištekliams.

3.4.3

Prie rodiklių turi būti pridedamos „kokybės pažymos“, kuriose, visų pirma būtų nurodomi duomenų pateikėjai ir naudota metodika.

Priemonės, naudojamos fizinėms apimtims išmatuoti, pavyzdžiui, dujų emisijos matavimo prietaisai, turi būti pastatyti atitinkamose vietose ir tinkamai suderinti. Labiau kokybinio pobūdžio rodiklių atveju, pavyzdžiui, naudojamų vertinant profesinį mokymą, būtina tiksliai įvardyti koncepciją ir išaiškinti naudojamą vertinimo metodą.

Būtina tiksliai įvardyti atsakingą už duomenų surinkimą asmenį, nes duomenų surinkėjo statusas ir atliekamas vaidmuo daro įtaką jo darbo rezultatui. Patartina, kad atsakingų už duomenų surinkimą vietiniu lygiu asmenų surinktus duomenis peržiūrėtų kiti suinteresuoti asmenys ar patikimi tretieji asmenys. Pavyzdžiui, techninius duomenis galėtų peržiūrėti patikrinimo įstaiga, socialinius duomenis galėtų patikrinti darbuotojų atstovai, o su aplinka susijusius duomenis peržiūrėtų specializuotos NVO.

3.4.4

Vykstant šiam procesui, kuris įmonei kainuoja, būtų galima taikyti tam tikrą pripažinimo formą (žymas, pažymėjimus). Tam prireiktų kompetentingų ir nepriklausomų trečiųjų šalių pagalbos. Šiuo požiūriu svarbus vaidmuo ir dėl veiksmų, ir dėl rezultatų tenka atitinkamoms profesinėms organizacijoms.

4.   PRIEMONIŲ NAUDOJIMO SRITIES IŠPLĖTIMAS IR KOKYBĖS GERINIMAS

4.1   Informacijos pateikimo praktikos plėtojimas

4.1.1

Didžiųjų įmonių metinių ataskaitų skelbimas tampa įprastu reiškiniu. Tokia tendencija atitinka didesnio skaidrumo reikalavimą, sprendžiant klausimus, susijusius su įmonių strategija, įskaitant su BSA susijusius veiksmus. Tačiau pateikiamos informacijos kokybė išlieka labai nevienoda.

4.1.2

Tyrimuose dėl informacijos kokybės labai retai minimos MVĮ ir nekotiruojamos įmonės; visas dėmesys atliekant šiuos tyrimus sutelktas į didžiąsias įmones. Tačiau MVĮ bei nekotiruojamos įmonės, gavusios EMAS arba ISO 14001 pažymėjimus, privalo reguliariai pateikti aplinkosaugos ataskaitas. Vis dėlto sertifikavimo išlaidos užkerta kelią daugeliui MVĮ siekti šių pažymėjimų, ypač todėl, kad reikalaujama kontroliuoti situaciją esamu momentu, taigi būtina reguliariai atlikinėti įvertinimus.

4.1.3

Iš MVĮ negalima reikalauti, kad jos pateiktų tokį pat srautą informacijos, kokio reikalaujama iš didžiųjų įmonių, nes jos neturi tam nei finansinių, nei žmogiškųjų išteklių. Tačiau būtina MVĮ skatinti informuoti savo dalininkus apie vykdomą atsakingą veiklą, kad ir kokia ji būtų — kukli ar ženkli — visuotinės pažangos požiūriu.

4.1.4

Taip pat egzistuoja tinklai, kuriuos sudaro privačios, valstybinės ir pusiau pilietinės įstaigos, įskaitant universitetines mokslinių tyrimų įstaigas, kurie teikia informaciją apie BSA ir prisideda prie šios koncepcijos populiarinimo Europos lygmeniu, pavyzdžiui, BSA Europa, bei pasauliniu lygmeniu, pavyzdžiui, Pasaulio verslo subalansuotos plėtros taryba (WBCSD) ir TDO duomenų bankas. Būtų tikslinga šioms organizacijoms padėti skleisti informaciją apie jų darbo rezultatus, išsamiai informuojant naudotojus apie veikėjų ir metodų įvairovę.

4.1.5

Atsižvelgiant į didėjantį BSA koncepcijos pripažinimą tarp vartotojų, kai kurių valstybių narių mokslo įstaigose buvo atnaujintos ir papildytos mokymo programos. Tarptautinės teisės normos turi būti įtrauktos į jaunųjų Europos piliečių mokymo programas.

4.2   Priemonių diferencijavimas

4.2.1

Būtina suderinti bendrus principus, kuriais remiasi visos priemonės, išlaikant jų įvairovę.

4.2.1.1

Bendri principai: prireikus turi būti galimybė sujungti rodiklius į vieną visumą, kad būtų galima susidaryti bendrą vaizdą apie tikrinamos įmonės politiką.

4.2.1.2

Įvairovė: renkantis rodiklius būtina atsižvelgti į socialinę ir ekonominę, teisinę bei kultūrinę įvairių geografinių sričių ir profesinių sektorių padėtį, o taip pat juose esančių įmonių tipą ir dydį.

4.2.2

Būtų labai gerai, jei naudojami rodikliai leistų atlikti palyginimus ir geografiniu pagrindu, ir sektoriaus viduje, pavyzdžiui, palyginti skirtingus tos pačios įmonės ar grupės padalinius arba palyginti tame pačiame sektoriuje dirbančias įmones, arba palyginti toje pačioje teritorijoje veikiančias įmones.

4.2.3

Būtų naudinga numatyti tam tikrą priemonių specializaciją: rodikliai naudojami vertinant gamybos ir paslaugų įmones negali būti visiškai vienodi. Remiantis tuo pačiu pagrindu, reikėtų sukurti atitinkamas priemones bendro pobūdžio paslaugoms ir įprastų gamybos priemonių bei paslaugų tiekėjams, prekybinei ir neprekybinei veiklai, daugianacionalinėms grupėms ir MVĮ pagal veiklos sektorių.

4.2.4

Didžiųjų pramonės ir paslaugų sektorių su BSA susiję palyginimo kriterijai ir atitinkamos vertinimo priemonės, siekiant išlaikyti tvirtą ryšį sektoriaus viduje, turi būti kuriami remiantis derybomis tarp federacijų sektorių — Europos arba kito atitinkamo lygmens, — kurių viena dalis atstovautų darbdaviams, o kita — darbuotojams. Dėl didėjančio bendrųjų susitarimų tarp tarptautinių profesinių sąjungų federacijų ir daugiašalių įmonių skaičiaus šiuo požiūriu atsiveria ne viena nauja perspektyva. Būtų gerai, jei šie kriterijai ir rodikliai būtų kuriami bendrai dalyvaujant visoms pusėms, įtrauktoms į konkrečiame sektoriuje vykstančius atitinkamus socialinius dialogus, neatmetant galimos kitų dalininkų paramos.

4.3   Priemonių naudojimo srities išplėtimas

4.3.1

BSA priemonės naudojamos vis platesnio dalyvių rato poreikiams patenkinti. Vis didesnę svarbą įgyja ne finansinės rizikos, o tokios kaip reputacijos rizika, tvirto ryšio susilpnėjimo rizika (blogų darbo santykių įmonėje susiformavimas) ir netinkamų su finansais susijusių veiksmų rizika (korupcija, slapti sandėriai, sukčiavimas, nesąžininga konkurencija, klastojimas). Investuotojai, ypač kai kurie uždirbtų lėšų taupymo (save-as-you-earn) programų vadovai, etiškų investicijų fondai ir socialiai atsakingi investuotojai, atsižvelgia į šias ne finansinės rizikas, kurios palaipsniui tampa rinkodaros kriterijais.

4.3.2

Bankai, teikdami eksporto kreditus, ir specializuotos bendrovės, teikdamos kreditų draudimo paslaugas, savo vertinimuose turėtų labiau atsižvelgti į atitinkamos valstybės įgyvendinamą tvarios plėtros politiką ir tos valstybės teritorijoje veikiančių įmonių vykdomą BSA strategiją.

4.3.3

Kadangi socialiai atsakingos įmonės vykdo rizikos prevencijos politiką, bankai ir draudimo įmonės turėtų deramai atsižvelgti į šį faktą nustatydami tarifus šioms įmonėms.

4.3.4

Sudarant viešųjų pirkimų sutartis dažniausiai vadovaujamasi paprasčiausia mažiausios pasiūlytos kainos taisykle. Patartina į viešųjų pirkimų konkursų sąlygas įtraukti daugiau kokybinių kriterijų, tokių kaip požiūris į BSA; tai atitiktų požiūrį, susijusį su BLS+, kuriuo ketina vadovautis ES prekybos lengvatų srityje.

4.3.5

Tiesa, ES jau dabar įtraukia į pasirašomas dvišales sutartis, pavyzdžiui, ES ir Čilės asociacijos susitarimas, nuorodas į EBPO nustatytas gaires ir ketina skatinti laikytis pagrindinių standartų, palaikydama prekybinius ryšius su kylančios ekonomikos valstybėmis, tokiomis kaip Brazilija, Indija ir Kinija. ES turi įtraukti į transatlantinio dialogo darbotvarkę punktą dėl susitarimo dėl BSA; tokiu pačiu požiūriu ES turi vadovautis ir plėtodama dialogą su Kanada.

4.3.6

Norint pasiekti, kad BSA priemonės būtų naudojamos dažniau, būtina stiprinti EBPO įdiegtas priemones, visų pirma pagerinti visose EBPO valstybėse narėse esančių informacijos teikimo vietų kokybę. ES turėtų paraginti kitas valstybes, nepriklausančias EBPO, laikytis šios organizacijos nustatytų gairių. Visų EBPO valstybių narių valstybinėms institucijoms tenka ypatingai svarbus vaidmuo užtikrinti veiksmingą kontrolės sistemą.

4.4   Naujos kartos priemonių kūrimas

4.4.1

Visuotinės atsiskaitymo iniciatyvos (GRI) gairės yra pripažintas privatus palyginimo kriterijus. Jį reikia tobulinti. Jį peržiūrint 2005–2006 m. būtinas aktyvus Europos atstovų dalyvavimas, siekiant geriau pritaikyti jo metodus ir kriterijus Europos kontekste.

4.4.2

2004 m. liepos mėn. Tarptautinė standartizacijos organizacija (ISO) nusprendė pradėti darbą, kurio tikslas — suformuluoti socialinės atsakomybės gaires. Priešingai negu ISO 9000 standartas, kuriame aptariamos kokybiško valdymo sistemos, ir ISO 14000 standartas, nustatantis aplinkos valdymo kriterijus, ISO 26000 išdėstytos gairės nesudaro bendrų valdymo sistemų standarto, ir jų reikalavimų įvykdymą patvirtinantis pažymėjimas nebus išduodamas. Pirmininkavimą ir sekretoriavimą darbo grupei bendrai užtikrins kylančios ekonomikos valstybių atstovė Brazilija ir senosioms pramoninėms valstybėms atstovaujanti Švedija. Darbas prasideda 2005 m. kovo mėn. ir planuojama, kad jis truks trejus metus. Gairės turėtų būti paskelbtos 2008 m. pradžioje. EESRK šiai iniciatyvai skiria ypatinga dėmesį.

4.4.3

EESRK siūlo sukurti informacinį portalą, kuriame būtų pateikiama informacija apie didžiųjų bendrovių BSA veiklą, pagrįsta įmonių pateiktais duomenimis. Pateikti duomenys yra deklaruojami pačių įmonių ir pateikimo metu nėra peržiūrėti kitų suinteresuotų šalių. Būtų gerai, jei koks nors institucinis stebėtojas imtųsi įmonių pateikiamų duomenų ir paskesnių dalininkų įvertinimų palyginimo. Šią kokybinės analizės užduotį galėtų atlikti tokia organizacija kaip Dublino fondas. Komitetas siūlo šio klausimo aptarimą įtraukti į Europos pokyčių kontrolės centro (EMCC) darbo programą.

5.   NUO VADOVYBĖS INICIATYVOS LINK SAVANORIŠKO DALYVAVIMO BSA PRIEMONIŲ ĮGYVENDINIMO DARBE, ĮTRAUKIANT DALININKUS

5.1   Veiksmų skaidrumas

5.1.1

Savanoriškai prisiimti įmonių įsipareigojimai turi būti viešai paskelbti ir turi būti sudaryta galimybė bet kuriuo metu patikrinti jų veiksmingumą. Pavyzdžiui, įmonė, pasiskelbusi, kad ketina priimti į darbą neįgalius asmenis, turėtų paskelbti skaičius, iš kurių būtų matyti, kokią dalį įmonės darbuotojų sudaro neįgalieji ir kaip įmonė pritaikė neįgaliesiems skirtas darbo vietas. Konkreti ir kiek galima aiškesnė informacija padeda geriau suprasti, kaip įmonė laikosi savo įsipareigojimų. Kadangi atsakomybė matuojama ne žodžiais, o konkrečiais veiksmais, įmonių veiksmai turi būti skaidrūs.

5.2   Skirtumas tarp pranešimo ir ataskaitos

5.2.1   Ataskaita

5.2.1.1

Atsiskaitant paskelbiamas viešas dokumentas, kuriame pateikiama ataskaita apie tai, kaip konkreti bendrovė vertina savo veiklos ekonominį, socialinį poveikį ir poveikį aplinkai. Paskelbdama šią ataskaitą įmonė pripažįsta, kad jos dalininkai turi įstatymu pagrįstą teisę užduoti įmonei klausimus.

5.2.1.2

Nuo pat privataus kapitalo įmonių atsiradimo direktorių taryba turėjo atsiskaityti visuotiniam akcininkų susirinkimui. Jau nuo seno valstybinės įstaigos taip pat reikalavo pateikti informaciją, bent jau tą, kuri susijusi su mokesčių deklaracijomis ir socialinio draudimo įmokomis. Jau ištisus dešimtmečius daugelyje Europos šalių dalinė informacija teikiama samdomiems darbuotojams. Taigi ateityje numatoma naujovė, kad informacija bus išsamesnė ir ją reikės pateikti pilietinės visuomenės organizacijoms.

5.2.1.3

Pateikus bendrąją ataskaitą yra atsakoma į tiesioginius ir netiesioginius dalininkų klausimus. Tokia ataskaita yra bendravimo priemonė, kuri gali apimti ir sąveikiąsias konsultacijų sistemas. Iš paremtos išsamia rodiklių analize metinės ataskaitos galima spręsti apie įmonės veiklos rezultatus, t. y. apie jos pajėgumą suderinti ekonominių rezultatų, socialinio efektyvumo ir poveikio aplinkai reikalavimus. Metinėje ataskaitoje taip pat nustatomi tikslai, jų įvykdymo terminai ir įgyvendinimo priemonės. Tai veiksmas, susijęs su globaliu progresu.

5.2.2   Pranešimas

5.2.2.1

Informacijos pranešimas, kuriuo siekiama pagerinti įmonių reputaciją ir pateikti visuomenei teigiamą įmonės įvaizdį, iš esmės skiriasi nuo ataskaitos pateikimo. Toks informacijos pateikimas šiandien dažnai naudojamas formuojant viešuosius ryšius.

5.2.2.2

Siekdami šių tikslų, įmonės tarnautojai, atsakingi už viešuosius ryšius, aiškiai nušviečia įmonės prisiimtus įsipareigojimus ir jos pasiektus geros praktikos rezultatus. Šiuo tikslu įmonė gali būti lyginama su kitomis įmonėmis, siekiant pabrėžti jos pranašumus ir išnaudoti faktą, kad įmonei buvo įteikti kokybės pažymėjimai. Tačiau tokio pranešimo jokiu būdu negalima tapatinti su ataskaita.

5.3   Informacijos kokybė

5.3.1

Pateikiant informaciją nuolat pasitaiko nukrypimų — finansinių (netesinga ataskaita) arba nefinansinių (klaidinanti reklama). Už tokį klaidingos informacijos pateikimą baudžiama įstatymo nustatyta tvarka.

5.3.2

Norint teikti aukštos kokybės informaciją, reikalinga tokia organizacija, kuri reiškia, kad bus siekiama užtikrinti, pavyzdžiui, šias funkcijas: įmonės ryšių palaikymą su visais dalininkais, BSA veiklos reguliavimą įmonės viduje ir atitinkamų atstovų tinklo įsteigimą, informacijos apie geriausią praktiką rinkimą ir skleidimą grupės viduje, ataskaitų pateikimą ir duomenų rinkimo procedūros įmonės viduje nustatymą, kuris apima konsultavimąsi su dalininkais dėl duomenų rinkimo, aptarimus su darbuotojais, nuoseklumo patikrinimus ir kompetetingos specialistų grupės įvertinimą..

5.3.3

Atsižvelgiant į gamybos sektorių, valstybę ir teritoriją, dalininkai bus skirtingi. Būtina sudaryti kuo išsamesnį dalininkų sąrašą. Žiniasklaidos ir pilietinės visuomenės požiūriu įmonės atrodys daug patikimesnės, jei įtrauks savo dalininkus į BSA strategijos formavimo procesą.

5.3.4

Dalininkai ir (arba), prireikus, patikimų trečiųjų šalių atstovai galėtų dalyvauti renkant duomenis ir rengiant ataskaitas. Jei tokių įstaigų nėra, priimtose elgesio normose kaip minimalus reikalavimas turi būti numatytas kontrolės komiteto įsteigimas. Jei nėra profesinių sąjungų, sveikatos ir saugos darbo vietoje komitetai bei vietinės žmogaus teises ginančios asociacijos turi būti pripažinti kaip tinkami partneriai organizuojant įmonės kontrolę. Kitas pavyzdys — maisto saugos atveju turėtų dalyvauti mokslinių tyrimų institutai ir vartotojų asociacijos. Materialinių gėrybių skirstytojai ir paslaugų teikėjai, kurdami tvarios plėtros strategiją, turi įtraukti į šį darbą vartotojų ir naudotojų atstovus.

5.4   Dialogas su dalininkais

5.4.1

Savanoriški įsipareigojimai negali būti atsieti nuo gerai organizuoto dialogo su dalininkais. Savanoriškas įsipareigojimas — tai tik viena iš priemonių tikslui pasiekti; tikslas išlieka kurti naudą bei duoti ekonominių, socialinių ir aplinkosaugos rezultatų. Taigi savo noru prisiimdamos įsipareigojimus, įmonės išreiškia savo pasirengimą imtis veiksmų ir juos viešai paskelbti.

5.4.2

Tai reiškia, kad įmonės savo noru prisiima įsipareigojimus, norėdamos atsižvelgti į dalininkų lūkesčius ir interesus ir siekdamos padidinti jų veiklos šioje srityje skaidrumą. Sutikimas užmegzti dialogą su savo dalininkais reiškia, kad įmonė kontroliuoja įsipareigojimus, kuriuos ketina prisiimti. Susidurdamos su tokia gausa lūkesčių ir interesų, įmonės gali sugrupuoti savo tikslus pagal svarbą, atsižvelgdamos į referencinius tikslus bei savo pačių strategijas.

5.4.3

Kad ir kokie skirtingi būtų dalininkai, visi jie turi teisę išsakyti savo lūkesčius, bet ne visų dalininkų įstatymu suteiktų teisių lygmuo yra vienodas. Reikia atsižvelgti į tai, kad įmonės viduje esančių dalininkų turimos teisės dažnai yra didesnės už išorinių dalininkų teises. Be to, dėl turimų resursų ribotumo įmonė neturi galimybės atsižvelgti į visiškai visus teisėtus reikalavimus. Sprendimas dėl to, į kuriuos reikalavimus bus atsižvelgta, gali būti priimtas derybų ir konsultacijų būdu, tačiau galiausiai viską išanalizavusi šį sprendimą priima pati įmonė.

5.4.4

Dialogas dalininkams, kurie dalyvauja kuriant įmonės produktą, yra ypatingai svarbus. Užsakovas turi padėti savo tiekėjams ir subrangovams, kad jų vykdoma veikla taptų labiau socialiai atsakinga. Partneriams neturi būti keliami paradoksalūs reikalavimai, pavyzdžiui, atitikti aukštus darbo įstatymų standartus, siūlant neadekvačiai mažas kainas už jų tiekiamus produktus. Šiems tiekėjams užsakovai veikiau turi padėti tobulėti.

5.4.5

Socialinio dialogo dėl BSA poreikis jaučiamas formuojant savanorišką įmonių strategiją. Darbuotojų atstovų dalyvavimas turėtų apimti tris etapus: konkrečios įmonių strategijos, atsižvelgiant į tvarios plėtros principus, formavimą; priemonių, reikalingų siekiant nenukrypti nuo šios strategijos, įdiegimą ir priemonių, kurių buvo imtasi visais įmonės lygmenimis, veiksmingumo nepriklausomą kontrolę.

5.4.6

Europos lygmeniu savanoriškas ir (arba) sutartinis požiūris į BSA veiksmų reikšmę, kurį pademonstravo daugiašalės įmonės, įsteigusios Europos įmonių komitetus, — ryžtingas žingsnis į priekį. Atsirado galimybė į šį dinamišką procesą įtraukti ir naujas valstybes nares. Europos įmonių komitetai turėtų vaidinti svarbų vaidmenį įtraukiant BSA į įmonių valdymo politiką. Jie taip pat yra puiki įmonės dalininkų diskusijų vieta. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad vykdant nuoseklią BSA politiką būtina atsižvelgti ir į išorėje esančių dalininkų nuomonę, visų pirma: a) visų dirbančiųjų (laikinų darbuotojų, objekte dirbančių subrangovų darbuotojų, amatininkų ir kitų individualia veikla besiverčiančių darbuotojų, dirbančių toje įmonėje) ir b) visų produkto kūrime dalyvaujančių dalininkų (subrangovų, tiekėjų). Į visų šių dalininkų nuomonę turi būti atsižvelgiama kuo visapusiškiau.

2005 m. birželio 8 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  2003 m. sausio 22–23 d. EESRK nuomonė dėl direktyvos, iš dalies pakeičiančios direktyvas dėl metinės ir konsoliduotos finansinės atskaitomybės, pasiūlymo (pranešėjas – Guido Ravoet), OL C 85, 2003 4 8; ir 2001 m. gegužes 30 d. Rekomendacija 2001/453/EB dėl atsižvelgimo į aplinkosaugos aspektus įmonių apskaitoje ir metinėse ataskaitose.

(2)  ESSRK nuomonė dėl Bendrosios socialinės atsakomybės (pranešėja p. Hornung-Draus) OL C 125, 2002 5 27.

(3)  Reikia pažymėti, kad žodis „socialinis“ anglų ir prancūzų kalbose turi skirtingą reikšmės atspalvį. Todėl kalbantieji prancūzų kalba šią sąvoką išreiškia dviem skirtingais žodžiais – „social“ (socialinis) ir „societal“ (visuomeninis). Terminas „social“ prancūzų kalboje reiškia „pramoninius santykius“ ir yra vartojamas norint įvardyti atsakomybę prieš suinteresuotus asmenis įmonės viduje („socialinė atsakomybė“). Terminu „societale“, kuris prancūzų kalboje yra suvokiamas kaip „visuomenė, kurioje veikia įmonė“, „darbo rinkos ir gyvenimo sritis“, įvardijama atsakomybė prieš išorinius suinteresuotus asmenis.

(4)  Probleminės, svarbios ir sudėtingos konkurencingumo ir BSA sąsajos šioje nuomonėje nebus analizuojamos.

(5)  Išsamesnis sąrašas pateikiamas Europos daugiašalio forumo išvadose.

(6)  Konvencijos, susijusios su aplinkosaugos ir valdymo principais:

Monrealio protokolas dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų

Bazelio konvencija dėl pavojingų atliekų tarpvalstybinių pervežimų bei jų tvarkymo kontrolės

Stokholmo konvencija dėl patvarių organinių teršalų

Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencija

Biologinės įvairovės konvencija

Kartaginos biosaugos protokolas

JT Bendrosios klimato kaitos konvencijos Kioto protokolas

JT Bendroji narkotinių medžiagų konvencija (1961 m.)

JT Psichotropinių medžiagų konvencija (1971 m.)

JT Konvencija dėl kovos su neteisėta narkotikų ir psichotropinių medžiagų apyvarta (1988 m.)

JT Meksikos konvencija prieš korupciją

EESRK nuomonė Nr. 1545/2004 dėl Bendrųjų tarifų lengvatų sistemos (pranešėjas – Antonello Pezzini).

(7)  2004 m. vasario mėn. Pasaulinės komisijos pranešimas dėl socialinės globalizacijos dimensijos: Pasaulinė komisija dėl socialinės globalizacijos dimensijos – Sąžininga globalizacija : galimybių kūrimas visiems, 2004 m. vasario mėn.

2005 m. kovo 3 d. EESRK nuomonė Nr. 252/2005 dėl globalizacijos socialinės dimensijos: Europos indėlis siekiant globalizaciją padaryti naudingą visiems, pranešėjai Tom Etty ir Renate Hornung-Draus (KOM(2004) 383 galutinis).

(8)  Išsamesnis sąrašas pateikiamas Europos daugiašalio forumo išvadose.

(9)  Žr. Užimtumo ir socialinių reikalų generelinio direktorato sudarytą „BSA priemonių apžvalgą“.

(10)  CJDES inicijuotas socialinės veiklos vertinimas – tai bendra diagnozavimo priemonė, paremta kryžminiu įmonės vidaus ir išorės suinteresuotų šalių vertinimo principu.

(11)  Socialinės atsakomybės patarimai.

(12)  Informacinis pranešimas apie dabartinę bendro reguliavimo ir savireguliacijos padėtį bendroje rinkoje (pranešėjas – Bruno Vever).


17.11.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 286/20


Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas nuomonė dėl žaliosios knygos dėl ES pozicijos ekonominės migracijos valdymo klausimų

KOM(2004) 811 galutinis

(2005/C 286/05)

2005 m. sausio 11 d. Europos Komisija pateikė komunikatą Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl: Žaliosios knygos dėl ES pozicijos ekonominės migracijos valdymo klausimų

Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius, kuriam buvo pavesta atlikti parengiamąjį darbą šiuo klausimu, 2005 m. gegužės 24 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas — p. PARIZA CASTAÑOS.

Savo 418-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje birželio 8-9 d. (birželio 9 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas 137 nariams balsavus „už“, 1 nariui — „prieš“ ir 3 nariams susilaikius priėmė šią nuomonę:

1.   Įvadas

1.1

Nuo tada, kai Tamperės Europos Vadovų Taryba ėmėsi Amsterdamo sutartimi suteikto įgaliojimo sukurti bendrą Europos Sąjungos imigracijos ir prieglobsčio politiką, praėjo penkeri metai, tačiau šis tikslas iki šiol nepasiektas. Komisija pateikė daug pasiūlymų dėl politinių ir įstatymų leidybos priemonių, tačiau nesulaukė pakankamos Tarybos paramos. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas bendradarbiavo su Komisija ir pateikė nemažai nuomonių, siekdamas imigracijos srityje parengti tikrą bendrą ES imigracijos politiką ir suderinti Europos Sąjungos teisės aktus.

1.2

Šiuo metu yra nauja situacija. 2004 m. lapkričio mėn. Buvo priimta Hagos programa, kurioje numatyti nauji įsipareigojimai vystant imigracijos ir prieglobsčio politiką ateinančiais metais. Ši programa savo ruožtu neatsiejama nuo Sutarties dėl Konstitucijos Europai, kurioje patvirtinama užduotis sukurti bendrą ateities Europos imigracijos politiką (1).

1.3

Komisijos pateikta Žalioji knyga yra skirta esminiams imigracijos politikos klausimams, pavyzdžiui, leidimų suteikimo sąlygos ekonominiams migrantams ir migracijos srautų valdymo bei administravimo būdai. Priėmimo sąlygų teisės nuostatos sudaro pačią imigracijos politikos esmę, o šiuo metu egzistuoja tik teisės nuostatos nacionaliniu lygiu, kurios, be to, yra labai skirtingos ir varžančios.

1.4

Daugiau nei pieš trejus metus Komisija pateikė pasiūlymą dėl direktyvos, nustatančios „trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo, siekiant apmokamo darbo ar savarankiškai dirbančio asmens ekonominės veiklos, sąlygas“  (2). Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ir Europos Parlamentas savo nuomonėse (3) palankiai įvertino šį pasiūlymą, tačiau Taryba apsiribojo šio teksto pirmuoju svarstymu. Kai kurios valstybės narės priėmė naujus teisės aktus dėl ekonominių migrantų. Nuo tada imigracijos problemos laikomos opiu politinės darbotvarkės klausimu.

1.5

Europos Vadovų Taryba, 2003 m. liepos mėn. posėdžiavusi Salonikuose, pabrėžė „<…> būtinumą ištirti <…> legalius būdus trečiųjų šalių piliečiams migruoti į Sąjungą, atsižvelgiant į valstybių narių priėmimo pajėgumus“  (4) . Taip pat ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas savo nuomonėje (5)„Imigracija, integracija ir užimtumas“ primygtinai pabrėžė aktyvios Bendrijos politikos ekonominės migracijos atžvilgiu ir teisės nuostatų derinimo svarbą. Atsižvelgiant į ES demografinį vystymąsi (6) ir Lisabonos strategijos tikslus galima daryti išvadą, kad siekiant priimti ekonominius migrantus — tiek aukštos kvalifikacijos darbo jėgą, tiek žemesnės kvalifikacijos asmenis — būtinos aktyvios priemonės.

1.6

Kita vertus, negalima pamiršti, kad net ir Sąjungos piliečių iš naujųjų valstybių narių laisvas gyvenamosios ir darbo vietos pasirinkimas laikinai apribotas ir dėl to yra susidariusi kebli padėtis. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas išreiškia pageidavimą, kad šis apribojimas netrukus būtų panaikintas. Pereinamuoju laikotarpiu naujųjų valstybių narių piliečiams turi būti teikiama pirmenybė.

1.7

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas susirūpinęs stebi su imigracijos politika susijusias politines problemas ir kai kurių visuomenės dalių ir žiniasklaidos neigiamas reakcijas. Politikai ir asmenys, turintys įtakos formuojant nuomones, turėtų susilaikyti nuo rasistinių ir svetimšaliams priešiškų pareiškimų ir veikti suprasdami politinę atsakomybę ir savo elgesio auklėjamąjį poveikį.

1.8

Prireiks didelių visų dalyvaujančių pastangų, kad diskusijose dėl šios Žaliosios knygos būtų įveikta daugybė prietarų ir baimių, kurias šiuo metu kelia darbo jėgos imigracija. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ketina padėti, kad ši diskusija vyktų dalykiškai ir protingai.

2.   Pastabos dėl Žaliojoje knygoje iškeltų klausimų

2.1   Kokio laipsnio suderinimo ES turėtų siekti?

Kokiu mastu turėtų būti rengiama Europos politika dėl darbo migracijos ir koks turėtų būti Bendrijos intervencijos lygis šiuo klausimu?

Ar Europos migracijos įstatymu turėtų būti siekiama sukurti visapusę teisinę sistemą, taikytiną bet kuriam į ES atvykstančiam trečiosios šalies piliečiui, ar jis turėtų būti taikomas tik konkrečioms imigrantų grupėms?

Jei būtų pasirinkta teisėkūros pagal sektorius pozicija, kurioms migrantų grupėms turėtų būti teikiama pirmenybė ir kodėl?

Ar manote, kad turėtų būti nagrinėjamos ir kitos, kaip antai Europos paspartinta procedūra, pozicijos? Gal galėtumėte pasiūlyti kitų pasirinkimo variantų?

2.1.1

Europos ekonomikos ir socialinis komitetas pabrėžia, kad būtina ekonominių migrantų priėmimą reglamentuoti Bendrijos mastu. Taigi turėtų būti siekiama, kaip numatyta Sutarties dėl Konstitucijos projekte, aukšto laipsnio suderinimo. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas savo ankstesnėse nuomonėse (7) reikalavo skubiai kurti bendrą imigracijos politiką ir rengti suderintus teisės aktus. Europos Sąjungai ir valstybėms narėms reikia lanksčių teisės aktų, leidžiančių legalią ir skaidrią tiek aukštos kvalifikacijos darbuotojų, tiek žemesnės kvalifikacijos reikalaujančiai veiklai būtinos darbo jėgos imigraciją.

2.1.2

Sutartyje dėl Konstitucijos nustatytos tokios bendrų teisės aktų dėl imigracijos ribos: „Šis straipsnis (III-267) neturi įtakos valstybių narių teisei nustatyti į jų teritoriją iš trečiųjų šalių ieškoti samdomo arba savarankiško darbo atvykstančių trečiųjų šalių piliečių priėmimo apimtis“  (8). Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas laikosi nuomonės, kad šis apribojimas netrukdo tikslui priimti suderintus ES teisės aktus dėl ekonominių migrantų priėmimo; suderinimas turi vykti palaipsniui, suteikiant valstybėms narėms prisitaikyti reikalingus pereinamuosius laikotarpius.

2.1.3

Pritardamas Komisijos pasiūlymui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas taip pat laikosi nuomonės, kad geriau nustatyti išsamius teisinius pagrindus (horizontalaus pobūdžio) nei priimti specialius sektoriams skirtus teisės aktus. Anksčiau Komisijos pateiktas teisėkūros projektas, kuriam pritarė ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, apėmė trečiųjų šalių piliečių, daugiau nei tris mėnesius valstybės narės teritorijoje besiverčiančių samdomu darbu, dirbančių savarankiškai arba užsiimančių kitokia ekonomine veikla, atvykimo ir apsigyvenimo sąlygas. Papildomai galėtų būti priimtos specialios nuostatos, skirtos tam tikroms grupėms, pavyzdžiui, sezoniniams darbuotojams, organizacijos viduje perkeliamiems asmenims, paslaugų teikėjams ir pan.

2.1.4

Europos Vadovų Tarybai nusprendus laikytis teisėkūros pagal sektorius pozicijos (priimti tik aukštos kvalifikacijos migrantus), tai turėtų diskriminuojantį poveikį. Tokį sprendimą Tarybai būtų priimti lengviau, tačiau būtų nukrypta nuo Sutarties dėl Konstitucijos nuostatų.

2.1.5

Taip pat reikėtų priminti, kad daugumos valstybių narių teisės aktai užkerta kelią ekonominei aukštos ar žemesnės kvalifikacijos darbuotojų imigracijai, tačiau kartu didėja nelegalios imigracijos, šešėlinės ekonomikos ir neteisėtų darbo santykių apimtys (9). Kaip savo nuomonėje (10) išdėstė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, kai kuriose valstybėse narėse pastebimas akivaizdus teisėtų ekonominės imigracijos galimybių stokos ir nelegalios imigracijos augimo tarpusavio ryšys.

2.2   Vietinės darbo rinkos pirmumas

Kaip galime užtikrinti, kad būtų veiksmingai taikomas „Bendrijos pirmumo“ principas?

Ar dabartinis Bendrijos pirmumo apibrėžimas tebėra aktualus? Jei ne, kaip jis turėtų būti keičiamas?

Kuriems kitiems ekonominiams migrantams (neįtraukiant organizacijos viduje perkeliamų darbuotojų) Bendrijos pirmumo koncepcija galėtų būti laikoma netinkama?

Neskaitant ilgalaikių gyventojų, kurioms trečiųjų šalių piliečių kategorijoms galbūt turėtų būti teikiama pirmenybė, lyginant su pirmą kartą atvykstančiais trečiųjų šalių darbuotojais?

Ar pirmenybės teisė, atsižvelgiant į tiksliai nustatytas sąlygas, turėtų būti teikiama trečiųjų šalių piliečiams, kurie tam tikrą laikotarpį dirbo ES, bet laikinai iš jos išvyko?

Ar trečiųjų šalių darbuotojų judėjimo iš vienos valstybės narės į kitą palengvinimas būtų naudingas ES ekonomikai ir nacionalinėms darbo rinkoms? Kaip tai galėtų būti veiksmingai įgyvendinama? Su kokiais apribojimais ir (arba) palengvinimais?

Kaip Europos viešosios įdarbinimo tarnybos (VĮT) ir EURES darbo mobilumo portalas galėtų palengvinti trečiųjų šalių darbuotojų darbo migraciją?

2.2.1

Nauji Europos teisės aktai dėl imigracijos neturi pažeisti direktyvų dėl kovos su diskriminacija darbo rinkoje nuostatų.

2.2.2

Bendrijos pirmumo principas turi būti taikomas visiems ES darbo rinkos dalyviams, o ne tik atitinkamos valstybės narės ar Europos Sąjungos (11) darbuotojams. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas laikosi nuomonės, kad Bendrijos pirmumas turėtų būti taikomas ir šioms grupėms:

valstybių narių piliečiai,

ilgalaikiai gyventojai iš trečiųjų šalių (12),

leidimą dirbti ir gyventi vienoje valstybėje narėje turintys asmenys iš trečiųjų šalių (13),

asmenys iš trečiųjų šalių, jau teisėtai dirbę ir gyvenę ES (laikinai grįžę į savo šalį).

2.2.3

Turi būti skatinamas migrantų mobilumas tarp jų kilmės šalies ir priimančios šalies, nes tai teigiamai veikia kilmės šalies ekonominį ir socialinį vystymąsi ir mažina pavojų, kad migrantai dirbs nelegaliai. Todėl Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto požiūriu, jeigu pirmenybės teisė turėtų būti įteisinta ir įgyvendinama, ji turėtų būti taikoma tam tikrą laiką dirbusiems ES ir laikinai iš ES išvykusiems asmenims iš trečiųjų šalių.

2.2.4

Tiriant darbo rinkos problemas Europoje, visur nustatytas žemas darbo jėgos mobilumas. Mobilumo skatinimas yra vienas iš Europos užimtumo strategijos tikslų. Migrantai neabejotinai gali ilgam padėti didinti mobilumą tarp atskirų Europos valstybių darbo rinkų.

2.2.5

Per EURES tinklą yra koordinuojama valstybių narių viešųjų įdarbinimo tarnybų veikla, kad darbo jėgai judant būtų užpildytos laisvos darbo vietos Europoje. EURES tinklas yra labai svarbi tinkamo ES darbo rinkos ir naujų migracijos srautų valdymo priemonė. Siekdama valdyti migracijos srautus, EURES turi susieti informaciją apie laisvas darbo vietas valstybėse narėse ir darbo ieškančius asmenis, taip pat į sistemą įtraukti imigravusią darbo jėgą, kuri apskritai yra mobilesnė.

2.2.6

EURES tinklas ir ateityje galėtų būti svarbi naujų migracijos srautų valdymo priemonė, kuria naudotųsi valstybių narių konsulatai migrantų kilmės šalyse. Galima būtų sukurti sistemą, pagal kurią laisvos darbo vietos, kurios per daugiausia 60 dienų nebuvo užimtos ES darbo rinkoje, per konsulatus būtų pasiūlytos kandidatams jų kilmės šalyje. Atitinkami konsulatų darbuotojai turėtų specializuotis darbo rinkos ir darbo migracijos srityje. Taip pat ir ES delegacijos galėtų informuoti susidomėjimą pareiškusius kandidatus apie EURES tinkle registruotas laisvas darbo vietas.

2.3   Priėmimo sistemos

Ar trečiųjų šalių piliečių priėmimą į ES darbo rinką turėtų lemti konkrečios laisvos darbo vietos, ar valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė priimti trečiųjų šalių piliečius ir nekeliant tokios sąlygos?

Kokia tvarka turėtų būti taikoma nepatenkantiems į darbo rinką ekonominiams migrantams?

2.3.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas savo nuomonėje (14) dėl Pasiūlymo priimti direktyvą, nustatančią trečiųjų šalių piliečių priėmimo sąlygas, jau konstatavo, kad reikalingos dvi legalaus migrantų priėmimo sistemos.

2.3.2

Sąlyga, kad migrantui dar esant jo kilmės šalyje būtų numatyta konkreti darbo vieta, turėtų padėti valdyti didžiąją naujosios ekonominės migracijos dalį. Ši sistema ypač tinka specialistams ir sezoniniams darbuotojams ir yra naudojama didelių bendrovių bei organizacijų, kurios gali ieškoti darbuotojų kilmės šalyje.

2.3.3

Visgi darbo rinkos dalis, kurioje dirba imigrantai, tenka mažoms įmonėms, amatams, namų darbininkams ir su priežiūra ir globa susijusiai veiklai. Šiais atvejais darbdavys ir svetimšalis darbuotojas negali susipažinti kilmės šalyje. Kai kuriose šalyse darbo jėgos poreikis šiose srityse patenkinamas per šešėlinę ekonomiką ir nelegalią imigraciją. Anksčiau minėtoje nuomonėje (15) Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas jau siūlė, kad Bendrijos teisės aktuose dėl legalaus migrantų priėmimo būtų numatytas šešis mėnesius galiojantis leidimas gyventi, kol bus ieškoma darbo, kurį turėtų reguliuoti atitinkamos valstybės narės kartu su socialiniais partneriais.

Ar manote, kad ekonominių poreikių patikrinimas yra naudingas? Ar jis turėtų būti taikomas lanksčiai, pavyzdžiui, atsižvelgiant į atitinkamos įmonės regioninę ir sektoriaus charakteristiką arba jos dydį?

Ar turėtų būti koks nors minimalus laikotarpis, per kurį turi būti skelbiama apie laisvą darbo vietą, ir tik tuomet, kai jis pasibaigia, gali būti svarstoma trečiosios šalies pareiškėjo kandidatūra tai darbo vietai užimti?

Kokiu kitu būdu būtų galima veiksmingai įrodyti, kad yra poreikis priimti trečiosios šalies darbuotoją?

Ar ekonominių poreikių patikrinimas turėtų būti kartojamas pasibaigus leidimo dirbti galiojimo laikui, jei darbo sutartis, kuria remiantis trečiosios šalies darbuotojui buvo leista atvykti, buvo arba bus atnaujinta?

2.3.4

Ekonominių poreikių patikrinimas arba konkretus laisvos darbo vietos buvimo įrodymas yra būtinas kriterijus, siekiant valdyti būsimą migraciją. Tokia sistema leistų pasiūlyti migrantui laisvą darbo vietą jau kilmės šalyje ir tokia procedūra būtų valdoma didžioji imigracijos dalis.

2.3.5

Šiai procedūrai būtina, kad gerai dirbtų EURES tinklas, o konsulatai turėtų atitinkamai parengtų darbuotojų. Viena visoje ES paskelbta laisva vieta naujiesiems migrantams turėtų būti siūloma tik trumpą laiką (vieną du mėnesius). Jei procedūra užtruktų ilgiau, darbdaviai galėtų laikyti ją neefektyvia.

2.3.6

Procedūra turėtų būti naudojamasi lanksčiai, nes mobilumas Europos darbo rinkose yra labai nedidelis. Didžiausias mobilumas pastebimas aukštos kvalifikacijos reikalaujančiose srityse, kur mokami ypač dideli darbo užmokesčiai. Daugumos darbuotojų mobilumas netgi vienos valstybės teritorijoje yra ribotas. Daugeliu samdomos veiklos ir profesijų atveju praktikoje pastebimas stiprus darbo rinkos ar daugelio įvairių darbo rinkų susiskaldymas.

2.3.7

Pasibaigus leidimo dirbti, pagal kurį imigrantas buvo legaliai priimtas, galiojimo laikui, jei darbo sutartis pratęsiama arba atnaujinama, ekonominių poreikių pakartotinio patikrinimo turėtų būti atsisakyta. Jei darbo ieškantis asmuo yra registruotas valstybės narės, kurioje gyvena, viešojoje įdarbinimo tarnyboje, naujas ekonominių poreikių patikrinimas taip pat neturėtų būti atliekamas.

Kokios alternatyvios laisvai pasirenkamos sistemos galėtų būti numatytos?

Ar atrankos sistema galėtų veikti kaip galima bendra ekonominių migrantų priėmimo į darbo rinką taisyklė ES lygmeniu ir kokie turėtų būti atitinkami kriterijai?

Kaip būtų galima darbdaviams visapusiškai užtikrinti galimybę gauti kandidatų gyvenimo aprašymus visoje ES ir kaip šiame kontekste turėtų būti stiprinamas EURES?

Ar turėtų būti numatyta galimybė išduoti „darbo ieškančio asmens leidimą“?

2.3.8

Valstybės narės institucijos, bendradarbiaudamos su socialiniais partneriais, gali nuspręsti, kad neatliekant išankstinio ekonominių poreikių patikrinimo tam tikros profesijos atstovams, šakoms ar regionams reikia atverti darbo rinką. Daugiau lankstumo galėtų suteikti įvairios procedūros, pavyzdžiui, ribotam laikui išduodami leidimai gyventi ieškantiems darbo, „žaliosios kortelės“ arba darbuotojų kvotos, nustatytos susitarimuose su trečiosiomis šalimis.

2.3.9

Taip pat priimtiems migrantams tam tikram laikotarpiui, per kurį jie galėtų ieškoti darbo, būtų išduodami darbo ieškančių asmenų leidimai. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas tam pasiūlė šešis mėnesius, o Didžiosios Britanijos sistemoje leidimai suteikiami vienerių metų laikotarpiui. Norintys gauti tokį leidimą asmenys turi įrodyti, kad turi sveikatos draudimą ir pakankamai lėšų pragyventi.

2.3.10

Greitai ir lanksčiai atrankai ES ir ekonominių migrantų priėmimui pagal skubią procedūrą galėtų būti įvesta atitinkama forma, kurioje darbo ieškantis asmuo nurodytų tam tikrus duomenis, pavyzdžiui, darbo patirties trukmę, išsilavinimą ir profesinį pasirengimą, kalbų mokėjimą, ES gyvenančius šeimos narius ir pan. Kiekviena valstybė narė galėtų taikyti šią sistemą atsižvelgdama į savo poreikius. Darbdaviai per EURES tinklą galėtų susipažinti su darbo ieškančių asmenų gyvenimo aprašymais. Priėmimo kriterijai turi remtis išvardytais reikalavimais, kartu turi būti išvengta bet kokios formos diskriminacijos.

2.3.11

Sprendimą apie migrantų priėmimą ir terminuotų darbo ieškančių asmenų leidimų suteikimą priima valstybės narės, pasitarusios šiuo klausimu su socialiniais partneriais. Viešosios įdarbinimo tarnybos privalo padėti darbo ieškantiems migrantams.

2.4   Priėmimo savarankiškam darbui tvarka

Ar ES turėtų būti nustatytos bendros savarankiškai dirbančių trečiųjų šalių piliečių priėmimo taisykles? Jei taip, tai kokiomis sąlygomis?

Ar būtų galima nustatyti lankstesnę tvarką savarankiškai dirbantiems asmenims, norintiems atvykti į ES trumpiau nei vieneriems metams vykdyti konkrečią sutartį su ES klientu? Jei taip, tai kokią?

2.4.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas taip pat laikosi nuomonės, kad ES lygiu turėtų būti priimti bendri suderinti teisės aktai dėl trečiųjų šalių piliečių priėmimo savarankiškam darbui. Savo nuomonėje (16) dėl Pasiūlymo priimti direktyvą, nustatančią trečiųjų šalių piliečių priėmimo sąlygas, Komitetas jau pritarė tokiam reglamentavimui ir pateikė keletą pasiūlymų dėl dalinių pakeitimų.

2.4.2

Galima būtų priimti specialų teisės aktą arba reglamentuoti samdomą ir savarankišką darbą toje pačioje direktyvoje, kaip anksčiau siūlė Komisija.

2.5   Prašymai gauti leidimą(-us) dirbti ir gyventi

Ar ES lygiu turėtų būti suteikiamas bendras leidimas dirbti ir gyventi? Kokie jo privalumai ar trūkumai?

O gal turėtų būti siūlomas vienas bendras prašymas (gauti leidimus dirbti ir gyventi)?

Ar yra kitų pasirinkimo variantų?

2.5.1

Kalbant apie leidimo gyventi ir leidimo dirbti tarpusavio santykį, atskirų valstybių teisės aktuose yra žymių skirtumų. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas mano, kad būtina priimti ES lygiu suderintus teisės aktus. Leidimams išduoti turėtų būti paskirta atitinkama atskiros valstybės institucija. Vienos valstybės narės suteiktas leidimas visais atžvilgiais turi būti pripažįstamas visoje ES.

2.5.2

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas laikosi nuomonės, kad teisės aktais turėtų būti kiek įmanoma sumažintos administravimo sąnaudos ir supaprastinta procedūra visiems susijusiems asmenims (migrantams, darbdaviams ir institucijoms). Pritariama vieninteliam leidimui — leidimui gyventi, kuris susietas su leidimu dirbti.

2.5.3

Bendra prašymų nagrinėjimo sistema („vieno langelio sistema“) supaprastintų dabartinę procedūrą.

2.6   Galimybė keisti darbdavį ir (arba) sektorių

Ar trečiosios šalies darbuotojui turėtų būti taikomi kokie nors mobilumo apribojimai gyvenamosios valstybės narės darbo rinkoje? Jei taip, tai kokie (darbdavio, sektoriaus, regiono ir pan.), kokiomis aplinkybėmis ir kokiu laikotarpiu?

Kas turėtų gauti leidimą? Darbdavys, darbuotojas ar abu bendrai?

2.6.1

Leidimo turėtojas visais atvejais turi būti pats darbuotojas.

2.6.2

Išduodant leidimą gyventi bendrovei pasiūlius darbo vietą, valstybė turi užtikrinti, kad ši bendrovė vykdytų savo pareigą užregistruoti darbo santykius ir darbdavio pareigas dėl socialinio draudimo. Pirmasis tokio darbuotojo darbas valstybėje narėje, išdavusioje leidimą, būtinai turi būti bendrovėje, kuri pasiūlė jam darbo vietą. Vėliau darbuotojas turi galėti keisti darbdavį be kokių nors sektoriaus ar geografinių apribojimų.

2.6.3

Visgi būtų galima reikalauti, kad apie kiekvieną darbdavio pakeitimo atvejį būtų teikiama informacija leidimą gyventi išdavusioms institucijoms bent jau pirmaisiais šio dokumento galiojimo metais. Tai palengvintų kontrolę, kuria siekiama atskleisti galimus tariamų darbdavių, įvežančių migrantus, sukčiavimus.

2.6.4

Darbuotojas iš užsienio šalies pagal nacionalinės darbo teisės nuostatas privalo iš anksto informuoti savo darbdavį apie darbo pakeitimą.

2.7   Teisės

Kokios konkrečios teisės turėtų būti suteikiamos trečiųjų šalių piliečiams, laikinai dirbantiems ES?

Ar tam tikrų teisių turėjimas turėtų priklausyti nuo tam tikro minimalus buvimo laikotarpio? Jei taip, tai kokių teisių ir nuo kokios trukmės laikotarpio?

Ar turėtų būti paskatų, pvz., geresnės sąlygos šeimoms susijungti ar ilgalaikio gyventojo statusui įgyti, tam tikroms trečiųjų šalių darbuotojų kategorijoms pritraukti? Jei taip, kodėl ir kokios?

2.7.1

Šios diskusijos išeities taškas turi būti diskriminacijos uždraudimas. Kad ir kokiam laikui suteiktas leidimas gyventi ir dirbti, migruojantis darbuotojas ekonominiu, darbo teisės ir socialiniu atžvilgiu turi turėti tokias pat teises, kaip ir kiti darbuotojai.

2.7.2

Teisė susijungti šeimai yra pagrindinė teisė, kuri kol kas nėra pakankamai ginama nei ES direktyvoje (17), nei tam tikrų valstybių nacionalinėje teisėje. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas dėl to ragina Komisiją imtis naujos įstatymų leidybos iniciatyvos, vadovaujantis Europos Parlamento ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (18) pasiūlymais. Šeimos susijungimo teisė, kuri yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, turi būti taikoma ir visiems trečiųjų šalių piliečiams, nesuteikiant vienai migrantų grupei pirmenybės kitų atžvilgiu.

2.7.3

Komisijos pateiktoje Žaliojoje knygoje neišvardytos jokios pareigos, kurias turi vykdyti migrantai. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas laikosi nuomonės, kad tiek Sąjungos gyventojai, tiek joje gyvenantys trečiųjų šalių piliečiai yra įpareigoti laikytis juos priimančios šalies įstatymų.

2.7.4

Bendrijos teisės aktai dėl migracijos turi vadovautis į Sutartį dėl Konstitucijos įtraukta Pagrindinių teisių ir laisvių chartija, nes daugelio valstybių narių šiuo metu galiojančioje nacionalinėje teisėje yra nuostatų, kurios šiai Chartijai prieštarauja.

2.7.5

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pritaria Komisijos požiūriui, kad kai kurios teisės turi priklausyti nuo buvimo valstybėje narėje trukmės. Laikinai gyvenančio ir ilgalaikio gyventojo teisės skirsis. Komitetas siūlo trečiųjų šalių piliečiams, teisėtu pagrindu laikinai dirbantiems ar gyvenantiems ES, suteikti tokias ypatingas teises:

teisė į socialinį aprūpinimą, įskaitant medicininę priežiūrą,

tokios pačios galimybės, kaip ir valstybės narės piliečiams, naudotis prekėmis ir paslaugomis, įskaitant gyvenamąsias patalpas,

bendro ir profesinio lavinimo galimybės,

liudijimų, diplomų ir baigimo pažymėjimų pripažinimas, laikantis Bendrijų teisės aktų nuostatų,

vaikų teisė į mokslą, įskaitant studijų pašalpas ir stipendijas,

teisė užsiimti pedagoginiu darbu ir moksliniais tyrimais, kaip apibrėžta Pasiūlyme priimti direktyvą (19),

teisė prireikus gauti nemokamą teisinę pagalbą,

teisė naudotis nemokamomis įdarbinimo tarnybos paslaugomis,

teisė į priimančios bendruomenės kalbos mokymą,

teisė į kultūrinį savitumą,

laisvo judėjimo ir gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė valstybės narės ribose.

2.7.6

Direktyvoje dėl ilgalaikių leidimų gyventi turinčių trečiųjų šalių piliečių statuso numatyta nemažai šiai asmenų grupei skirtų ypatingų teisių, visų pirma susijusių su buvimo teisės trukme ir laisvo judėjimo teise bei gyvenamosios vietos pasirinkimo laisve kitose ES valstybėse narėse. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas savo nuomonėje (20) jau pateikė nuomonę ir dėl kitų teisių. Prie svarbiausių priskirtinos pilietinės ir politinės teisės. Minėtoje nuomonėje Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pasiūlė ilgalaikius leidimus gyventi turintiems asmenims suteikti tokią pačią rinkimų į savivaldybes ir Europos Parlamentą teisę, kaip ir gyventojams iš kitų ES valstybių narių. Be to, Komitetas priėmė Konventui skirtą nuomonę savo iniciatyva (21), kurioje ragina Konventą „Sąjungos pilietybei suteikti numatyti naują kriterijų, būtent Sąjungos pilietybę, atsirandančią ne tik dėl kurios nors valstybės narės pilietybės turėjimo, bet ir dėl ilgalaikio gyvenimo Europos Sąjungoje“. Komitetas skatina Komisiją šiuo atžvilgiu imtis naujų iniciatyvų.

2.7.7

Taip pat Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas 2004 m. priėmė nuomonę savo iniciatyva (22), kurioje Europos Sąjungai ir valstybėms narėms pasiūlė ratifikuoti JTO visuotiniame susirinkime priimtą „Tarptautinę konvenciją dėl migruojančių darbuotojų ir jų šeimų teisių apsaugos (23), kad Europa padėtų skatinti pasaulinės migruojančių darbuotojų žmogaus ir pagrindinių teisių plėtrą. Komitetas ragina Komisiją imtis naujų iniciatyvų, kad ši Konvencija būtų ratifikuota.

2.7.8

ES turi užtikrinti, kad teisės aktai dėl imigracijos atitiktų TDO normas.

2.7.9

Moterų ir vyrų lygybė yra Bendrijos vertybių dalis ir turi būti garantuojama teisės aktuose dėl imigracijos. Visi Bendrijos teisės aktai, kovojantys prieš diskriminaciją turėtų būti garantuojami.

2.7.10

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas laikosi nuomonės, kad diskriminuojantys kriterijai, kuriais būtų viliojamos tam tikros ypatingų migrantų grupės, negali būti įtraukti į pagrindines teises.

2.8   Integracija, grįžimas ir bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis

Kokios papildomos priemonės turėtų būti numatytos siekiant palengvinti ekonominių migrantų priėmimą ir integravimą tiek ES, tiek jų kilmės šalyse?

Ką pagal ES vystymosi politikos kryptis galėtų padaryti ES, kad skatintų „protų cirkuliaciją“ ir išspręstų potencialiai neigiamą „protų nutekėjimo“ poveikį?

Ar besivystančioms šalims turėtų būti kompensuojama (kas ir kaip) už jų investicijas į žmogiškąjį kapitalą, iškeliaujantį į ES? Kaip gali būti ribojami tokie neigiami padariniai?

Ar priimančioji ir kilmės šalys turėtų būti įpareigotos užtikrinti laikinų ekonominių migrantų grįžimą? Jei taip, kokiomis aplinkybėmis?

Kaip galėtų būti valdomas grįžimas abipusės priimančios ir kilmės šalies naudos pagrindu?

Ar priėmimo atžvilgiu turėtų būti teikiama pirmenybė tam tikroms trečiosioms šalims ir kaip?

Ar tokia pirmenybė galėtų būti siejama su specialiomis struktūromis, kaip pvz. Europos kaimynystės politika ar pasirengimo plėtrai strategijos?

2.8.1

Bendradarbiavimas su kilmės šalimis turi būti pagrindinis ES ekonominių migrantų priėmimo ir migracijos srautų valdymo politikos klausimas. Turi būti atsižvelgiama ne vien į Europos, bet ir į šių šalių interesus. ES neturi statyti naujų vystymosi barjerų. Žmonių iš besivystančių šalių imigracija į Europą turi padėti vystyti šias šalis ekonominiu ir socialiniu požiūriu.

2.8.2

Kai kurių Europos šalių vyriausybės labai suinteresuotos, kad kilmės šalys bendradarbiautų kovojant su nelegalia migracija, kontroliuojant sienas ir grąžinant atgal nepriimtus asmenis. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas jau yra aiškiai išdėstęs savo požiūrį (24), kad bendradarbiavimas turi būti platesnis ir apimti visą migracijos srautų reguliavimą ir administravimą.

2.8.3

Žaliojoje knygoje konstatuojama, kad ypač kvalifikuotos darbo jėgos emigracija („protų nutekėjimas“) kilmės šalims turi neigiamų pasekmių, nes investicijos į jų parengimą atsiperka ne šioms šalims. Dabartinė specialistų įdarbinimo praktika šią problemą galėtų dar paaštrinti. Taigi būtina numatyti kompensacijas, kuriomis šioms šalims būtų atlyginti patirti nuostoliai. ES turėtų žymiai padidinti investicijas į bendradarbiavimo ir vystymosi programas, kuriomis kilmės šalyse būtų skatinamas švietimas, specialistų rengimas ir moksliniai tyrimai. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga investicijas turėtų skirti laikydamasi praktiško požiūrio, kad palengvintų ekonominį ir socialinį vystymąsi padidinant trečiosiose šalyse mokymo įstaigų, kuriose rengiami ES reikalingi tokie kvalifikuoti darbuotojai kaip mokytojai, slaugytojai ir gydytojai, skaičių. Daug trečiųjų šalių apriboja mokymo įstaigų skaičių, nes trūksta išteklių, ir dėl to daug jų piliečių, atitinkančių priėmimo reikalavimus, turi laukti ne mažiau kaip metus, kad galėtų gauti vietą mokymo įstaigoje. Didinant mokymo įstaigų skaičių turėtų sumažėti proto nutekėjimo poveikis. Be to, Europa derybose prekybos klausimais turėtų būti lankstesnė nei iki šiol.

2.8.4

ES taip pat turėtų remti priemones, padedančias savanoriškai grįžti į jų kilmės šalis migrantams, kurie profesiniais ar verslininkų gebėjimais gali prisidėti prie vystymosi savo šalyse. Šiuo atžvilgiu Direktyvoje dėl ilgalaikių gyventojų numatytos galimybės laikinai grįžti į kilmės šalį turėtų būti padidintos. Trečiosios šalies pilietis, gavęs leidimą gyventi ES ir ketinantis dėl profesinių ar investicinių planų grįžti į savo šalį, neturėtų prarasti teisės gyventi ES. Aukštos kvalifikacijos darbuotojų mainai tarp Europos ir kilmės valstybių įmanomi tik ES parengus laksčius teisės aktus.

2.8.5

Protų cirkuliacija galėtų vykti lengviau, jeigu būtų paskatinti valstybių narių piliečiai, turintys dvigubą paveldą –grįžti savo tėvų ir (arba) senelių kilmės šalį turėdami darbo arba investicinį projektą, kuris būtų nustatytos trukmės.

2.8.6

Įgyvendinant Bendrijos programas dėl bendradarbiavimo, visų pirma turėtų būti skatinami investiciniai projektai, kuriuose dalyvauja kilmės šalių specialistai bei investitoriai, ypač į jas grįžę asmenys. Tokie investiciniai projektai turėtų būti remiami norinčių grįžti migrantų, turinčių leidimą gyventi ES, net jei jie ketina tik laikinai grįžti į savo šalį.

2.8.7

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas savo nuomonėje dėl Bendrijos politikos grįžtančių asmenų atžvilgiu (25) ir ankstesnėje nuomonėje dėl Žaliosios knygos (26) išaiškino, kaip, jo nuomone, savanoriškas migrantų grįžimas gali padėti vystyti kilmės šalis ekonominiu ir socialiniu požiūriu.

2.8.8

Turi būti gerinamas migracijos valdymas ir administravimas bendradarbiaujant su kilmės šalimis. Šalyse, iš kurių atvyksta daug migrantų, valstybėms narėms reikalingi atitinkamą specializaciją turintys kompetentingi konsulatų darbuotojai. Taip pat aktyviau dalyvauti galėtų ES delegacijos.

2.8.9

ES su šalimis kandidatėmis galėtų sudaryti susitarimus dėl pirmumo, teikiamo migrantams iš jų.

2.8.10

ES taip pat galėtų su atskiromis šalimis ir regioninėmis organizacijomis sudarytuose bendradarbiavimo susitarimuose numatyti teikti pirmenybę migrantams iš jų; kartu turi būti išvengta bet kokios formos diskriminacijos etniniu ar kultūriniu pagrindu.

2.8.11

Baigiant Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas patvirtina savo rekomendaciją įtraukti į Europos migracijos politiką imigrantų integraciją. Komitetas šiuo klausimu įvairiose nuomonėse (27) ir 2002 m. konferencijoje (28) pateikė nemažai pasiūlymų. Europos Sąjunga turėtų parengti integracijos programą ir jos Finansinėse perspektyvose numatyti pakankamai lėšų. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pasirengęs bendradarbiauti su Komisija ruošiant šią programą. Žaliojoje knygoje turėtų būti daromos nuorodos į visas susijusias tarptautines ir Europos sutartis bei konvencijas (29) .

2005 m. birželio 9 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  III-267 straipsnis.

(2)  KOM(2001) 386 galutinis.

(3)  Žr. EESRK nuomonę, paskelbtą OL C 80, 2002 4 3 (pranešėjas p. PARIZA CASTAÑOS), ir EP nuomonę, paskelbtą OL C 43 E, 2004 2 19 (autorė p. TERRON i CUSI).

(4)  Žr. Europos Vadovų Tarybos išvadų 30 punktą.

(5)  Žr. EESRK nuomonę, paskelbtą OL C 80, 2004 3 30 (pranešėjas p. PARIZA CASTAÑOS).

(6)  Žr. Komisijos komunikatą dėl demografinių pokyčių (KOM(2005) 94, 2005 3 16).

(7)  Žr. EESRK nuomonę dėl Komunikato dėl Bendrijos imigracijos politikos, paskelbtą OL C 260, 2001 9 17 (pranešėjas p. PARIZA CASTAÑOS) ir EESRK nuomonę dėl Komunikato dėl bendros politikos nelegalios imigracijos srityje, paskelbtą OL C 149, 2002 6 21 (pranešėjas p. PARIZA CASTAÑOS).

(8)  III-267 straipsnio 5 dalis.

(9)  Nuomonė SOC/172 dėl Pilietinės visuomenės vaidmens kovojant su nelegaliu darbu, priimta EESRK plenarinėje sesijoje 2005 balandžio 6-7 d. (pranešėjas p. HAHR).

(10)  Žr. nuomonę dėl Komisijos komunikato dėl Ryšio tarp legalios ir nelegalios migracijos tyrimo (KOM(2004) 412 galutinis), priimtą EESRK plenarinėje sesijoje 2004 12 15 (pranešėjas p. PARIZA CASTAÑOS).

(11)  1994 m. birželio 20 d. Tarybos rezoliucija.

(12)  Žr. EESRK nuomonę dėl Ilgalaikius leidimus turinčių trečiųjų šalių piliečių statuso, paskelbtą OL C 36, 2002 2 8 (pranešėjas – PARIZA CASTAÑOS).

(13)  Žr. EESRK nuomonę dėl Trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo, siekiant apmokamo darbo ar savarankiškai dirbančio asmens ekonominės veiklos, sąlygų, paskelbtą OL C 80, 2002 4 3 (pranešėjas – PARIZA CASTAÑOS).

(14)  Žr. EESRK nuomonę dėl Trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo, siekiant apmokamo darbo ar savarankiškai dirbančio asmens ekonominės veiklos, sąlygų, paskelbtą OL C 80, 2002 4 3 (pranešėjas p. PARIZA CASTAÑOS).

(15)  Žr. EESRK nuomonę dėl Trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo, siekiant apmokamo darbo ar savarankiškai dirbančio asmens ekonominės veiklos, sąlygų, paskelbtą OL C 80, 2002 4 3 (pranešėjas p. PARIZA CASTAÑOS).

(16)  Žr. EESRK nuomonę dėl Trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo, siekiant apmokamo darbo ar savarankiškai dirbančio asmens ekonominės veiklos, sąlygų, paskelbtą OL C 80, 2002 4 3 (pranešėjas p. PARIZA CASTAÑOS).

(17)  Žr. Direktyvą 2003/86/EB.

(18)  Žr. EESRK nuomones, paskelbtas OL C 207, 2000 7 18 (pranešėja p. CASSINA) ir OL C 241, 2002 10 7 (pranešėjas p. MENGOZZI), ir EP nuomonę, paskelbtą OL C 135, 2001 5 7 (pranešėjas p. WATSON).

(19)  Žr. Komisijos pasiūlymą dėl Tarybos direktyvos dėl Specialios leidimų išdavimo procedūros trečiųjų šalių piliečiams mokslinių tyrimų tikslais (KOM(2004)178). Taip pat žr. EESRK plenarinėje sesijoje 2004 10 27 šiuo klausimu priimtą nuomonę (pranešėja p. KING).

(20)  Žr. EESRK nuomonę dėl Ilgalaikius leidimus turinčių trečiųjų šalių piliečių statuso, paskelbtą OL C 36, 2002 2 8 (pranešėjas p. PARIZA CASTAÑOS).

(21)  Žr. nuomonės dėl Sąjungos pilietybės suteikimo, paskelbtos OL C 208, 2003 9 3, 6.4 ir 6.5 punktus (pranešėjas p. PARIZA CASTAÑOS).

(22)  Žr. EESRK nuomonę dėl Tarptautinės konvencijos dėl migruojančių darbuotojų ir jų šeimų teisių apsaugos, paskelbtą OL C 302, 2004 12 7 (pranešėjas p. PARIZA CASTAÑOS).

(23)  1990 m. gruodžio 18 d. Rezoliucija Nr. 45/158, įsigaliojusi nuo 2003 m. liepos 1 d.

(24)  Žr. EESRK nuomonę dėl Komunikato dėl bendros politikos nelegalios imigracijos srityje, paskelbtą OL C 149, 2002 6 21 (pranešėjas p. PARIZA CASTAÑOS).

(25)  Žr. EESRK nuomonę dėl Komunikato dėl Bendrijos politikos grąžinant nelegaliai gyvenančius asmenis, paskelbtą OL C 85, 2003 4 8 (pranešėjas p. PARIZA CASTAÑOS).

(26)  Žr. EESRK nuomonę dėl Žaliosios knygos dėl Bendrijos politikos grąžinant nelegaliai gyvenančius asmenis, paskelbtą OL C 61, 2003 3 14 (pranešėjas p. PARIZA CASTAÑOS).

(27)  Žr. EESRK nuomonę, paskelbtą OL C 80, 2004 3 30 (pranešėjas p. PARIZA CASTAÑOS), ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl Imigracijos, integracijos ir pilietinės visuomenės vaidmens, paskelbtą OL C 125, 2002 5 27 (pranešėjas p. PARIZA CASTAÑOS, antrasis pranešėjas p. MELÍCIAS).

(28)  Žr. EESRK nuomonę dėl Imigracijos, integracijos ir užimtumo, paskelbtą OL C 80, 2004 3 30 (pranešėjas p. PARIZA CASTAÑOS).

(29)  

TDO:

Konvencija dėl migruojančių darbuotojų (persvarstyta), 1949 (no 97)

Rekomendacija dėl migruojančių darbuotojų (persvarstyta), 1949 (no 86)

Konvencija dėl migruojančių darbuotojų (papildomos nuostatos),1975 (no 143)

Konvencija dėl migruojančių darbuotojų, 1975 (no 151)

TDO konstitucijos 24 ir 26 straipsniai

Rezoliucija dėl sąžiningo požiūrio į migruojančius darbuotojus globalioje ekonomikoje, 2004 m. birželis

Europos Taryba:

Europos socialinė chartija, 1961 (no 35) ir Persvarstyta Europos socialinė chartija, 1996 (no 163)

Europos konvencija dėl migruojančių darbuotojų teisinės padėties, 1977 (no 93)

Europos Sąjunga:

ES pagrindinių teisių chartija, 2000 (Sutarties dėl Konstitucijos II dalis, 2004)

JTO:

Deklaracija dėl asmenų, neturinčių šalies, kurioje gyvena, pilietybės, žmogaus teisių

Tarptautinė konvencija dėl visų migruojančių darbuotojų ir jų šeimos narių teisių apsaugos.


17.11.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 286/28


Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl bendrojo susitarimo dėl prekybos paslaugomis (GATS) — derybos dėl 4 režimo (fizinių asmenų judėjimas)

(2005/C 286/06)

2003 m. sausio 20 d. Komisija savo nario p. Lamy prašymu, remdamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Bendrojo susitarimo dėl prekybos paslaugomis (GATS) — derybos dėl 4 režimo (fizinių asmenų judėjimas).

Išorės santykių skyrius, kuriam buvo pavesta parengti Komiteto darbą šia tema, priėmė nuomonę 2005 m. gegužės 20 d. Pranešėja — p. Florio.

EESRK savo 418-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2005 m. birželio 8 d. 134 nariams balsavus „už“, 1 „prieš“ ir 7 susilaikius, priėmė šią nuomonę:

Įžanga

EESRK yra užmezgęs konstruktyvius bendradabiavimo santykius ir dialogą su Europos Komisijos Prekybos generaliniu direktoratu, pasireiškiančius įvairiais forumais (konferencijomis, nuomonėmis, institucijų posėdžiais). Ypač aktyviai dirbo buvęs Komisijos narys Pascal Lamy, kuris savo kadencijos metu keletą kartų su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu aptarė su tarptautine prekyba, žmogaus teisėmis ir PPO derybomis susijusius klausimus.

EESRK pateikia apsvarstyti savo pasiūlymą dėl derybų dėl GATS 4 režimo, kurios yra laikomos lemiamu elementu šiuo metu vykstančiose PPO derybose dėl tarptautinės prekybos paslaugomis pradžios. Laisvas paslaugų judėjimas ne tik ES, bet ir už jos teritorijos ribų teisėtai laikomas vienu iš galimų instrumentų siekiant pagyvinti ekonomiką ir skatinti užimtumą. Išsamesnė kliūčių ir pavojų analizė gali prisidėti prie subalansuotos šio sektoriaus plėtros siekiant naujų tarptautinių susitarimų ekonominio ir socialinio tvarumo.

Laikinas fizinis buvimas kokių nors asmenų, veikiančių kurios nors įmonės arba bendrovės vardu, pageidaujančios teikti paslaugas kitoje, ne nuolatinio gyvenimo valstybėje, reikalauja išsamesnės tiek besivystančių šalių, tiek ES valstybių narių analizės.

1.   GATS susitarimas

1.1

Derybos dėl GATS susitarimo vyko Urugvajaus derybų raundo metu (1986-1994 m.). Šis susitarimas įsigaliojo 1995 m. pradžioje, kai Pasaulio prekybos organizacija pakeitė Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) sekretoriatą. Daugiašalių taisyklių prekybos paslaugomis srityje poreikis iškilo devintajame dešimtmetyje, kai paslaugų sektoriaus (apie du trečdaliai ES BVP ir užimtumo) ir prekybos paslaugomis augimas spartėjo, o riba tarp prekių ir paslaugų pasidarė sunkiau nei bet kada anksčiau apibrėžiama. Prekių eksportas reikalavo vis didesnio paslaugų, būtent montavimo, mokymo, aptarnavimo ar kitų paslaugų, eksporto. Be to, tendencija pradėti taikyti rinkos principus valstybinėse ar vietinėse monopolijose, pvz., elektros, telefono ir telegrafo, miesto ir geležinkelio transporto sektoriuose, atvėrė naujas ir įdomias rinkas tarptautinei prekybai paslaugomis (1). Nors pagrindinis tikslas yra prekybos paslaugų liberalizavimas, GATS susitarimas nė vienos narės neverčia šių paslaugų liberalizuoti daugiau nei, jų manymu, būtų saugu, be to, jos gali apriboti tiek didžiausio palankumo režimą, tiek užsienio tiekėjams nustatytas nacionalines sąlygas. Taip pat yra aiškiai įvardyta teisė reguliuoti paslaugų rinką ir šioje srityje įvesti naujus reglamentus. Iš principo išimtys nedaromos nė vienam sektoriui, išskyrus tuos, kuriems „suteikti valstybiniai įgaliojimai“ (2).

2.   Paslaugų teikimo režimai

2.1   Loginiai skirtumai tarp įvairių paslaugų teikimo režimų

2.1.1

Pagal Bendrojo susitarimo dėl prekybos paslaugomis (GATS) I straipsnio 2 dalį „prekyba paslaugomis“ apibrėžiama kaip paslaugos teikimas:

a)

iš vienos narės teritorijos į bet kurios kitos narės teritoriją;

b)

vienos narės teritorijoje bet kurios kitos narės paslaugų vartotojui;

c)

kurį vienos narės paslaugos teikėjas vykdo bet kurios kitos narės teritorijoje ten įregistravęs komercinę veiklą;

d)

kurį vienos narės paslaugos teikėjas vykdo bet kurios kitos narės teritorijoje per kurios nors narės fizinius asmenis.

2.1.2

Šie paslaugų teikimo režimai paprastai vadinami 1, 2, 3 ir 4 režimais. 1 režimas yra toks režimas, kai paslaugos teikiamos nuotoliniu būdu (paštu, faksu, telefonu arba internetu). 2 režimo atveju vartotojas vyksta pasiimti paslaugų į kitą šalį (dažniausias pavyzdys — turizmas); 2 režimui labiausiai būdingas yra turizmas, o 3 režimas — tai registruota komercinė veikla kitoje šalyje (investicijos). 4 režimas yra toks režimas, kai žmonės įvažiuoja į šalį (laikinai) paslaugoms suteikti todėl, kad reikalingas tiesioginis kontaktas su klientu, arba todėl, kad paslaugos turi būti teikiamos vietoje.

2.1.3

3 ir 4 režimai yra dažnai glaudžiai tarpusavyje susiję. Įmonės dažnai perkelia savo aukštesnio rango darbuotojus ir specialistus iš vieno biuro į kitą, esančius skirtingose šalyse (rotacija). Toks vidinis įmonės mobilumas yra itin svarbus jos paslaugų teikimo veiksmingumui. Tačiau 4 režimas taip pat gali sudaryti palankias sąlygas paslaugoms, teikiamoms pagal 1 ir 2 režimus. Taigi asmenys, atvykstantys verslo reikalais, gali pasinaudoti šiais paslaugų teikimo režimais ir derėtis dėl sutarčių sudarymo bei sudaryti sutartis.

2.1.4

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), atlikusi GATS 4 režimo tyrimą, nustatė, kad dėl šių paslaugų teikimo režimų tarpusavio ryšių vieno režimo, pvz., 4 režimo, tolesnio liberalizavimo makroekoniminių rezultatų — prekybos sukūrimo, augimo ir užimtumo, konkurencijos, geresnio paslaugų teikimo ir žemesnių kainų vartotojams — beveik neįmanoma apskaičiuoti (3). 4 režimo liberalizavimo poveikio prekybai, augimui ir užimtumui tyrimus ir toliau varžo statistikos apie laikiną judėjimą pagal 4 režimą trūkumas. Esminis klausimas yra ne tiek naudos, kuri bus gaunama pagal 4 režimą, mastas, kiek tai, kokią naudą galima būtų užtikrinti ir kokius neigiamus poveikius galima būtų sumažinti iki minimumo. Daugelis įmonių tvirtina, kad prekybai trukdo biurokratija, užsiimanti vizomis ir darbo leidimais.

2.1.5

GATS 4 režimas apima labai specifinę asmenų judėjimo formą. Jis pasižymi trimis esminiais bruožais: 1) jis yra laikino pobūdžio; 2) dėl jo sprendžia ir jo paskirtį kontroliuoja paslaugos teikėjas; 3) jis nei nustato, nei gina su juo susijusių darbuotojų teisių, kurias atskirai gali nustatyti kiekviena PPO atstovaujama paskirties valstybė. Pagal GATS 4 režimą vykstanti darbo migracija yra laikina. Ji vykdoma paslaugų teikėjo iniciatyva paslaugoms teikti. 4 režimas taip pat galėtų būti taikomas tokiais atvejais, kai paslaugų teikėjas įpareigoja darbuotoją vykti dirbti už savo valstybės ribų.

2.1.6

Svarbu pažymėti, kad 4 režimas iš esmės skiriasi nuo ES/EEE laisvo darbo jėgos judėjimo principo. ES asmuo turi teisę pasirinkti, kur gyventi ir dirbti. 4 režimo atveju paslaugos teikėjas turi teisę tam tikram laikui įvažiuoti į šalį (ES) paslaugai suteikti.

2.1.7

Darbo jėgos judėjimas visų pirma priklauso imigracijos ir darbo politikos, o ne tarptautinės prekybos sričiai. Esama pavojaus, kad laikinas darbo jegos judėjimas gali sukurti tokią situaciją, kai pagal PPO taisykles darbas tampa preke. Pagrindinis TDO principas — „Darbas nėra prekė“ (4). 4 režime kalbama apie žmones. Tačiau GATS susitarime žmogaus teisės, darbuotojo teisės ir darbo sąlygos nėra minimos, bet jų galima būtų laikytis ir reikėtų laikytis tiek šio susitarimo narių prašymuose, tiek siūlymuose, tiek įsipareigojimuose, kaip padarė ES ir jos valstybės narės.

2.2   4 režimas ir priedas dėl fizinių asmenų, teikiančių paslaugas pagal Susitarimą, judėjimo

2.2.1

4 režime įtvirtintas ryšys tarp prekybos, migracijos ir darbo rinkos reguliavimo GATS susitarime yra suformuluotas specialiame priede. Šio priedo 2 punkte nurodoma, kad GATS nėra taikomas priemonėms, kurios daro poveikį fiziniams asmenims, ieškantiems galimybės patekti į Susitarimo narės darbo rinką, taip pat jis netaikomas priemonėms, susijusioms su nuolatine migracija, gyvenamąja vieta arba darbu. Priedo išnašoje yra nurodyta, kad: „Nereikėtų laikyti, kad vien tas faktas, jog iš tam tikrų narių fizinių asmenų reikalaujama vizų, o iš kitų ne, reiškia, kad pagal specialią sąlygą panaikinama arba sumažinama nauda“. Pagaliau priede nurodoma, kad valstybės turėtų laisvai reguliuoti fizinių asmenų įvažiavimą į savo teritoriją arba jų laikiną apsigyvenimą joje (įskaitant vizų politiką) su sąlyga, kad patvirtintos priemonės neriboja prekybos. Nelaikoma, kad vizų reikalavimai kai kurių valstybių piliečiams apriboja prekybą. Iš priedo aiškiai matyti, koks sudėtingas yra laikino mobilumo klausimas PPO nariams.

2.3   ES įsipareigojimai

2.3.1

PPO narių priimti įsipareigojimai dėl 4 režimo kai kuriais atžvilgiais skiriasi nuo įsipareigojimų, priimtų dėl kitų režimų. Svarbiausias iš šių skirtumų yra tas, kad įsipareigojimus buvo stengiamasi priimti horizontaliai, taikant visiems sektoriams, kuriuos nurodė atitinkama valstybė narė. Tai yra imigracijos pareigūnų naudojamo būdo laikinai migracijai reguliuoti atspindys, kai taisyklių taikymo pagrindas — įvažiavimo į šalį tikslas, darbo įgūdžiai, išsilavinimas ir kiti veiksniai, nekreipiant dėmesio į su tuo susijusį sektorių.

2.3.2

Nors Urugvajaus derybų raundo pabaigoje dauguma valstybių priėmė įsipareigojimus dėl 4 režimo, apskaičiuota, kad gerokai daugiau nei 90 proc. šių įsipareigojimų yra taikoma tik aukštos kvalifikacijos darbuotojams (aukštesnio rango vadovams, profesionaliems specialistams, specialiomis žiniomis pasižymintiems specialistams) arba atvykusiems verslo reikalais. Net aukštos kvalifikacijos darbuotojų atveju dauguma įsipareigojimų turi vertę tik tuomet, jei paslaugos teikėjas priimančioje šalyje gali įregistruoti komercinę veiklą (3 režimas) — taip vadinami „įmonės viduje perkeliami darbuotojai“. Labai nedaug šalių priėmė įsipareigojimus dėl paslaugų teikėjų, kurie priimančioje šalyje neturi registruotos komercinės veiklos nepaisant, ar jie yra kitoje šalyje įsteigtos bendrovės darbuotojai, ar nepriklausomi paslaugų teikėjai (laisvai samdomi darbuotojai, individualūs specialistai arba privatūs verslininkai ir t. t.). Dar mažiau šalių priėmė įsipareigojimus dėl tų, kuriuos galima būtų vadinti vidutinio ir žemesnio lygio kvalifikacijos darbuotojais. Iš tikrųjų dauguma šalių 90 proc. savo įsipareigojimų priėmė tik dėl aukštos kvalifikacijos darbuotojų.

2.3.3

Pagal 4 režimą priimti įsipareigojimai beveik nepaliečia veiklos, kuri galėtų būti vykdoma ir kuri iš tikrųjų turi lemiamą reikšmę tam tikruose sektoriuose, kuriuose 4 režimas yra pagrindinis paslaugų teikimo režimas (pvz., profesionalios paslaugos, įskaitant sveikatos apsaugos darbuotojus) arba ten, kur nėra registruotos komercinės veiklos (pvz., statybos darbų paslaugos, kompiuterinės paslaugos vietoje).

2.3.4

Urugvajaus derybų raundo metu EB ir jos valstybės narės priėmė tam tikrus įsipareigojimus, leidžiančius kai kuriems užsienio valstybių piliečiams laikinai įvažiuoti į Europos Sąjungą paslaugoms teikti. Jie apima ir tuos įsipareigojimus, kurie buvo priimti pratęsus derybas dėl 4 režimo, pasibaigus Urugvajaus derybų raundui.

2.4

EB 4 režimo paslaugų teikėjus skirsto į tris stambias kategorijas, o kitos PPO narės taip pat naudoja analogiškas kategorijas:

Įmonės viduje perkeliami darbuotojai — tai įmonės darbuotojai, kurie laikinai perkeliami iš tos įmonės padalinio, esančio ne ES (pagrindinės būstinės, dukterinės įmonės, filialo), į ES esantį įmonės padalinį.

Atvykusieji verslo reikalais — tai užsienio paslaugų teikėjo atstovai, kurie laikinai įvažiuoja į ES vienu iš šių tikslų: a) derėtis dėl paslaugų pardavimo; b) sudaryti sutartis dėl paslaugų pardavimo; c) įsteigti įmonės padalinį (dukterinę įmonę, filialą, biurą). Atvykusieji verslo reikalais negali patys teikti ES paslaugų.

Paslaugų pagal sutartį teikėjai. Ši kategorija apima juridinių asmenų samdomus darbuotojus ir, remiantis nauju Europos Komisijos pasiūlymu, taip pat gali apimti nepriklausomus specialistus. Juridinių asmenų samdomi darbuotojai laikinai įvažiuoja į ES kaip užsienio įmonės, kuri turi paslaugų pirkimo sutartį ES, darbuotojai. Nepriklausomi specialistai yra savarankiškai dirbantys asmenys, kurie laikinai įvažiuoja į ES vykdyti paslaugų pirkimo sutartį, kurią jie yra patys sudarę.

2.5   ES prašymai kitoms PPO narėms

2.5.1

ES pateikė specialius prašymus, kuriais siekiama padidinti įsipareigojimų lygį dėl 4 režimo 106 PPO narėms. Šie įsipareigojimai buvo moduliuoti tam, kad atspindėtų atitinkamos narės išsivystymo lygį ir jos, kaip prekybos partnerės, reikšmę. Tai atspindi ES eksporto interesus, susijusius su šiuo paslaugų teikimo režimu. ES siekia suvienodinti daugumos pagrindinių PPO partnerių įsipareigojimų lygį. Buvo pateikti tokie prašymai:

1)

Įmonės viduje perkeliami darbuotojai. Leisti perkelti pagrindinį personalą (vadovus, vykdytojus ir specialistus) iš vienos susijusios įmonės į kitą laikotarpiui iki trijų metų, taip pat į šiuos susitarimus įtraukti trumpalaikius mokymus.

2)

Atvykusieji verslo reikalais: pekėlimas laikotapiui iki 90 dienų;

3)

Paslaugų pagal sutartį teikėjai. Buvo pateiktas pradinis prašymas, susijęs tik su juridinių asmenų samdomais darbuotojais. Buvo apimti tik tam tikri paslaugų sektoriai (pvz., profesinės ir verslo paslaugos, aplinkosaugos paslaugos), EBPO ir besivystančioms šalims pasiūlyti skirtingi sektorių sąrašai. Be to, prašymai pagal šią kategoriją nebuvo pateikti menkiausiai išsivysčiusioms šalims. Sausio mėnesį PPO partnerėms pateiktuose prašymuose pagrindinių prekybos partnerių atžvilgiu buvo apsiribota nepriklausomais specialistais.

2.6   PPO narių prašymai

2.6.1

Europos Sąjunga iš valstybių narių gavo daugiau nei 50 su derybomis susijusių prašymų dėl 4 režimo vystymo įvairiais lygiais: iš vienos pusės buvo pageidaujama didesnio skaidrumo įsipareigojimų atžvilgiu, tačiau iš kitos pusės kai kurie pageidavo panaikinti beveik visus daugumai paslaugų taikomus apribojimus.

2.6.2

Daugumą prašymų pateikė besivystančios šalys. Beveik pusę šių besivystančių šalių prašymų sudarė pageidavimas panaikinti visus apribojimus (kas reikštų visiškai laisvą žmonių judėjimą), kad būtų įtraukiami ir žemesni kvalifikacijos lygiai, panaikinami ekonominių poreikių testai ir su 4 režimu susijęs darbo rinkos testavimas. Trys šalys aktyviai siekia, kad mes panaikintume savo vizų režimą ir automatiškai suteiktume teisę įvažiuoti ir apsigyventi. Kelios šalys nori, kad būtų pripažįstamos trečiųjų šalių suteiktos kvalifikacijos arba kad būtų išplėstos ES direktyvų nuostatos dėl abipusio trečiųjų šalių piliečių pripažinimo, kurie savo kvalifikaciją įsigijo ES.

2.6.3

Antrojo mažiau išsivysčiusių šalių prekybos ministrų susitikimo, vykusio 2003 m. gegužės 31 d. — birželio 2 d. Dakoje (Bangladeše), metu priimtoje Dakos deklaracijoje (15 punkto iv papunktyje) teigiama: „Laikino fizinių asmenų, ypač nekvalifikuotų ir pusiau kvalifikuotų paslaugų teikėjų, judėjimo galimybė pagal 4 režimą laisvai naudotis išsivysčiusių šalių rinkomis inter alia pripažįstant profesinę kvalifikaciją, supaprastinant vizų procedūras ir nereikalaujant laikyti ekonominių poreikių testo“.

3.   ES pasiūlymas

3.1

Daugelyje sričių siūlomi reikšmingi patobulinimai. Buvo susitarta dėl įsipareigojimų 22 posektoriuose paslaugų pagal sutartį teikėjams (daugiausiai profesinių ir verslo paslaugų srityje), be to, dar keturiuose sektoriuose nepriklausomiems darbuotojams dėl jų buvimo iki šešių mėnesių. Tos pačios pagrindinės grupės atžvilgiu ES įsipareigojo netaikyti ekonominių poreikių testo, o vietoj jo įvesti paslaugų teikėjų, kuriuos apima šis įsipareigojimas, kiekio apribojimą. Šio apribojimo lygis ir jo taikymo modalumai dar nenustatyti. Be to, būtų galima numatyti įtraukti jaunimo mokymąsi maksimaliam 12 mėnesių laikotarpiui, darbuotojus mokymosi tikslais siunčiant į bendroves (intra-company transfers). Šis ES pasiūlymas yra neabejotinai vienas iš pačių ambicingiausių ir iniciatyviausių.

4.   Trečiųjų šalių pasiūlymai

4.1

Iki Dohos deklaracijoje nustatyto paskutinio termino tik nedaugelis PPO narių (38) pateikė preliminarius pasiūlymus dėl tolesnio prekybos paslaugomis liberalizavimo. Tačiau šie pasiūlymai apima 91,6 proc. pasaulio prekybos. Tiek pramoninių, tiek besivystančių šalių pasiūlymų lygis yra palyginti žemas ir ribojantis net kokybės prasme. Tačiau reikėtų turėti omeny, kad kai kurios šalys, t. y. Indija, Filipinai, Tailandas ir Indonezija, iš naujo suformulavo savo prašymus naujo ES pasiūlymo pagrindu.

5.   Laikinas apsigyvenimas, darbo rinka ir socialinė sanglauda

5.1

Su 4 režimu susijusios problemos būdingos ne tik prekybai. Jos taip pat yra susijusios su platesne migracijos ir darbo politika. Į migracijos sritį įeina laikinoji migracija, į kurią savo ruožtu įeina migracija įsidarbinimo tikslais. GATS 4 režimas sudaro dar vieną migracijos proceso sudėtinę dalį.

5.2

Tačiau 4 režimo sritis nėra aiškiai apibrėžta. Reikia išaiškinti ryšį tarp laikinos migracijos įsidarbinimo tikslais ir laikinos migracijos siekiant įregistruoti komercinę veiklą kitoje šalyje. Tačiau visų pirma reikėtų apibrėžti terminą „laikinas“, kadangi jis gali reikšti laikotarpį nuo kelių mėnesių iki daugiau nei penkerių metų. Be to, dar neapibrėžti naudojami įdarbinimo būdai. Be to, ES (Sutartyje) ir PPO ne vienodai naudojamas terminas „laikinoji migracija“.

5.3

Aišku, kad 4 režimas turėtų būti taikomas tik ribotam aukštos kvalifikacijos personalo ir nepriklausomų rangovo specialistų sluoksniui. Tačiau jei ateityje 4 režimo reikėtų išplėsti ir taikyti kitoms samdomo darbo kategorijoms, „laikinumo“ sąvoką reikėtų žymiai konkrečiau apibrėžti, labiau apriboti, taip pat reikėtų tiksliau apibrėžti „paslaugų teikėjo“ sąvoką. Bet kokiu atveju turint omeny, kad prekybos susitarimai nėra idealiai tinkama priemonė sprendžiant su darbo įstatymais susijusius klausimus, 4 režimui galima būtų suteikti šiek tiek aiškumo, panaudojant 1998 m. TDO deklaracijos dėl pagrindinių principų ir teisių darbe bei po jos priimto dokumento terminus (5). Pastarasis savo prigimtimi yra teisinis norminis dokumentas. Nicoje priimta Pagrindinių teisių chartija yra pirmaeilės reikšmės dokumentas, ypač po to, kai ji buvo įtraukta į Sutartį dėl Konstitucijos.

5.4

Tai būtų labai svarbu daugeliui nepriklausomų rangovų specialistų, taip pat sprendžiant visus klausimus, susijusius su pensijų programomis ir kova su nedarbu. Aišku, kad emigracija turi būti valdoma nacionaliniu lygiu, o ne PPO. Panašiai kai kurie su darbu susiję klausimai, įskaitant žmogaus teises ir socialinę apsaugą, turėtų būti tvarkomi tarptautiniu lygiu tokios organizacijos kaip TDO.

6.   Išvados ir rekomendacijos

6.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pripažįsta pasaulinės prekybos paslaugomis tolesnio liberalizavimo svarbą ekonomikos augimui tiek besivystančiose, tiek išvystytos pramonės šalyse. Tačiau vis dar nėra atlikta poveikio realioms socialinėms pasekmėms ir darbo rinkai paslaugų teikėjo šalyje ir priimančioje šalyje analizė.

6.2

EESRK taip pat pripažįsta PPO narių teisės reguliuoti ir įvesti naujus reglamentus dėl paslaugų teikimo svarbą.

6.2.1

EESRK remia preliminarius ES siūlymus GATS 4 režimo atžvilgiu dėl tolesnio liberalizavimo, kurį vis dėlto nulemia pagrindiniai darbo standartai, nacionalinė darbo teisė ir priimančiose šalyse egzistuojančios kolektyvinės sutartys. Komitetas sveikina darbuotojų teisių įtraukimą į Komisijos veiksmų planą.

6.2.1.1

Pasiūlymas papildyti siūlymą „įmonės vidaus stažuotojo“ kategorija galėtų būti labai reikšmingas tiek ES tarptautinio verslo įmonėms ir jaunam vadovaujančiam personalui, tiek įmonėms trečiose šalyse, todėl jam pritariama. Savaime suprantama, kad tokių santykių mokomąjį pobūdį būtina aiškiai apibrėžti, siekiant užtikrinti, kad jie nebūtų nepakankamo darbo apmokėjimo priežastimi paslaugų sektoriuje, kuris pažeistų nacionalinius mokymo reglamentus — teisės aktus ar kolektyvines sutartis — ir tarptautinius darbo standartus.

6.2.2

ES taip pat siūlo naujus įsipareigojimus dėl nepriklausomų specialistų — paslaugų pagal sutartį teikėjų, — nors tai liestų tik dagybę posektorių ir labai kvalifikuotus ekspertus (6).

6.2.3

EESRK pabrėžia, kad svarbu, jog nariai imtųsi priemonių įgyvendinti laikinų darbuotojų apsaugą ir užtikrinti, kad jie nebūtų diskriminuojami ir kad būtų įdiegiami tinkami priežiūros mechanizmai, pvz., pagal TDO Konvencijos Nr. 95 darbo užmokesčio apsaugos principus.

6.2.4

Ypač artėjantis naujų šalių, kuriose kolektyvinės sutartys yra retas reiškinys, prisijungimas prie ES pareikalaus sukurti tokius pat veiksmingus kontrolės mechanizmus.

6.2.5

EESRK mano, kad ES, norėdama toliau liberalizuoti prekybą paslaugomis, pirmiausiai turėtų imtis veiksmų, kuriais būtų siekiama:

1)

išsiaiškinti, kaip direktyva dėl į užsienį išsiųstų dirbti darbuotojų atitinka riboto darbuotojų judėjimo teisinį pagrindą;

2)

išsiaiškinti, kurie teisiniai norminiai aktai turi būti taikomi paslaugų ES vidaus rinkoje liberalizavimui (žr. direktyvos projektą dėl paslaugų vidaus rinkoje), kuris pastaraisiais mėnesiais buvo ypač audringų debatų centre;

3)

aiškiai atskirti visuotinės svarbos paslaugas (įskaitant sveikatos priežiūrą, išsilavinimą, energiją, dujas), ekonomines ir neekonomines paslaugas, komercinės ir nekomercinės paskirties paslaugas ir kitokio pobūdžio paslaugas.

6.3

EESRK iš principo pritaria Europos Tarnybos forumo pateiktam pasiūlymui sukurti GATS leidimą. Tai užtikrintų sklandesnį paslaugų teikėjų judėjimą tiek iš ES, tiek į ją bei skaidresnę 4 režimo naudojimo stebėseną.

6.4

Daugelyje besivystančių šalių „protų nutekėjimo“ pavojus yra realybė. Daugumoje besivystančių šalių trūksta, pvz., medicinos seserų, kadangi jos išvyksta į išsivysčiusias šalis, kuriose trūksta kvalifikuoto personalo. EESRK siūlo Komisijai ir valstybėm narėms parengti taisykles arba tvarką (kaip buvo padaryta JK sveikatos priežiūros sektoriuje, ypač medicinos seserų profesijos srityje, kur buvo parengtas įdarbinimo politikos etikos kodekstas), siekiant išvengti padėties, kai besivystančios šalys praranda kompetentingą ir specializuotą darbo jėgą ir tuo pačiu galimybę pasirūpinti savų gyventojų poreikiais.

6.5

EESRK ragina ES ir valstybes nares kol kas nepritarti jokiam 4 režimo išplėtimui, t. y., kad jis neapimtų vidutinės kvalifikacijos arba nekvalifikuotų darbuotojų. Tai gali sukelti pavojų pagrindiniam Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) principui, kad „darbas nėra prekė“. Pusiau kvalifikuotų ir nekvalifikuotų darbuotojų padėtis darbo rinkoje beveik visuomet yra prasta. Užsienio šalių vadovaujančių darbuotojų ir ekspertų arba aukštos kvalifikacijos nepriklausomų specialistų padėtis paprastai yra gera, ir jie yra gerai apsauoti.

6.6

EESRK negali pritarti tam, kad laikinas darbuotojų judėjimas, laikina migracija de facto pirmiausiai būtų reguliuojami per PPO ir GATS susitarimą, nesant jokių garantijų žmogaus teisių atžvilgiu, arba kad bus laikomasi pagrindinių darbo standartų, kaip antai nediskriminavimo. Funkcionuojantis bendradarbiavimas tarp PPO ir bent jau TDO, Tarptautinės migracijos organizacijos (IMO) ir JT, siekiant apsaugoti laikinų migrantų teises, turi būti privaloma sąlyga plečiant 4 režimo sritį PPO.

6.7

EESRK tiki, kad Europos vyriausybės turėtų dar kartą apsvarstyti JT Tarptautinės konvencijos dėl visų migrantų darbininkų ir jų šeimų narių teisių gynimo, kuri įsigaliojo 2003 m. liepos mėn., ratifikavimo klausimą. Šioje konvencijoje apibrėžiamos laikinų migrantų, pavyzdžiui, „konkrečiai numatytam darbui skirtų darbuotojų“ teisės. Netgi neratifikavus šios konvencijos, kuri yra tarptautiniu lygiu pripažintų standartų rinkinys, ją reikėtų naudoti politikos orientavimo tikslais. TDO konvenciją Nr. 146 ratifikavo šešios ES ir į ją stojančios valstybės (prieš plėtrą ir po jos) ir keturios kitos Europos valstybės. Jos nuostatas reikėtų taikyti kartu su Rekomendacijos Nr. 151 nuostatomis. Būtina taikyti atitinkamų Europos socialinės chartijos (Europos Vadovų Tarybos) straipsnių nuostatas. Priemonės, kurių imasi ES GATS 4 režimo atžvilgiu, turi būti suderintos su minėtais standartais, ypač tais, prie kurių prisijungė ES valstybės narės.

6.8

EESRK pritaria Europos Parlamento GATS rezoliucijai (2003 m. kovo 12 d.), ypač jos 5, 10 ir 11 punktams, ir ragina Komisiją ir valstybes nares atsižvelgti į tai GATS derybose.

5 punktas: Primena, kad GATS yra savanoriškas susitarimas ir jo principai neprimeta nei privatizavimo nei reglamentavimo panaikinimo, taip pat jie nenurodo konkretaus liberalizavimo laipsnio; tačiau primygtinai reikalauja, kad besivystančios ir mažiau išsivysčiusios šalys neturėtų būti verčiamos liberalizuoti paslaugų, ypač visuomeninių paslaugų.

10 punktas: Pritaria siūlymui užtikrinti visų pirma besivystančioms šalims galimybes teikti paslaugas ES rinkai ir leisti kvalifikuotam pesonalui laikinai judėti per sieną, tačiau primygtinai reikalauja, kad derybų kelių būtina užtikrinti įvažiavusių darbuotojų apsaugą nuo visų diskriminavimo formų; primena, kad visais šiais atvejais būtų ir toliau taikomos ES ir nacionalinės darbo sąlygos, minimalaus darbo užmokesčio reikalavimai ir bet kurie kolektyviniai susitarimai dėl darbo užmokesčio, nepaisant to, ar darbdavys įregistruotas ES valstybėje narėje, ar ne.

11 punktas: Pabrėžia, kad kitoje šalyje registruotą komercinę veilą (investicijas) ir toliau turi valdyti tos šalies vidaus mokesčiai, socialinės ir kitos reguliavimo priemonės; primygtinai reikalauja, kad būtų suteikta teisė užsienio komercinei veiklai taikyti TDO trišalės deklaracijos pricipus dėl tarptautinio verslo įmonių ir socialinės politikos bei peržiūrėtas (2000 m. vasarą) EBPO Gaires tarptautinio verlso įmonėms.

2005 m. birželio 8 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  Žr. Europos ekonomikos ir socialinių rekalų komiteto veiklą 2004 m. pirmininkaujant Nyderlandams. EESRK nuomonė dėl pasirengimo 4-ajai PPO ministrų konferencijai Katare: EESRK pozicija, Briuselis, 2001 m. spalio 17 d. (OL C 36 .2002 2 8 p. 85) EESRK 2000 sausio 26 d. nuomonė – Europos oro linijų pramonė: nuo bendrosios rinkos iki pasaulinių iššūkių (OL C 75 2000 3 15 p. 4). EESRK nuomonę dėl Žaliosios knygos dėl visuotinės svarbos paslaugų (OL C 80 2004 3 30 p. 66). EESRK 2003 m. kovo 26 d. nuomonė, pavadinta PPO – žmogaus veidu: EESRK pasiūlymai - (OL C 133 2003 6 6 p. 75).

(2)  Šios paslaugos ir jų reglamentavimas kiekvienoje šalyje yra skirtingi.

(3)  http://www.oecd.org/document/25/0,2340,fr_2649_34145_31773849_1_1_1_1,00.html

(4)  TDO Tarptautinė darbo konferencija, Filadelfijos deklaracija, 1944 m.

(5)  http://www.ilo.org/dyn/declaris/DECLARATIONWEB.INDEXPAGE?var_language=EN

(6)  Europos pramonininkų ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) 2003 m. liepos mėn. pranešime dėl Cancuno „Judėjimas drauge pirmyn“ 4 režimas yra apibrėžiamas kaip „laikinas pagrindinio įmonių personalo judėjimas“.


17.11.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 286/34


Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pasiūlymo priimti Tarybos direktyvą dėl radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto kuro vežimo priežiūros ir kontrolės

KOM(2004) 716 galutinis — 2004/0249 (CNS)

(2005/C 286/07)

2004 m. lapkričio 12 d. Komisija, vadovaudamasi Europos atominės energetikos bendrijos steigimo sutarties 31 straipsniu, nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Pasiūlymo priimti Tarybos direktyvą dėl radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto kuro vežimo priežiūros ir kontrolės.

Transporto, energetikos, infrastruktūros ir informacinės visuomenės skyrius, įpareigotas atlikti komiteto darbus šioje srityje, 2005 m. gegužės 19 d. parengė savo nuomonę (pranešėjas — p. BUFFETAUT).

Savo 418-oje plenarinėje sesijoje, vykusioje 2005 m. birželio 8-9 d., metu (birželio 9 d. posėdis) Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas 120 balsų „už“ ir 6 susilaikius priėmė šią nuomonę.

1.   Įžanga

1.1

Radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto kuro vežimo tarp valstybių narių priežiūros ir kontrolės klausimus reglamentuoja 1992 m. vasario 3 d. Tarybos direktyva 92/3.

1.2

Šis teisės aktas taikomas tiek radioaktyviųjų atliekų vežimui tarp valstybių narių, tiek ir jų importui bei eksportui. Juo siekiama užtikrinti, kad paskirties ir tranzito valstybės narės būtų informuotos apie radioaktyviųjų atliekų įvežimą į jų šalį arba pervežimą per jų šalį. Jos turi galimybę pritarti tokiam pervežimui arba prieštarauti.

1.3

Eksporto atveju paskirties trečiosios šalies institucijos yra informuojamos apie pervežimą.

1.4

Po daugiau nei dešimties metų iš esmės patenkinamo taikymo Komisija dėl praktinių ir teisinių priežasčių manė esant būtina padaryti keletą pakeitimų.

1.5

Peržiūros procesas patenka į su vidaus rinka susijusių teisės aktų supaprastinimo iniciatyvos (SLIM) penktąjį etapą.

1.5.1

Šiuo procesu buvo siekiama išnagrinėti galimybę:

įtraukti naujas technines nuostatas,

suderinti direktyvos nuostatas su naujomis Euratomo direktyvomis ir tam tikrais tarptautiniais susitarimais,

išaiškinti ir pašalinti neatitikimus nuostatose, kurios yra susijusios su trečiųjų šalių teise reikalauti, kad su jomis būtų tariamasi dėl numatomo radioaktyviųjų atliekų vežimo,

išplėsti direktyvos taikymo sritį, siekiant įtraukti panaudotą, pakartotiniam perdirbimui skirtą kurą,

išanalizuoti ir išaiškinti direktyvos taisykles, susijusias su atsisakymu išduoti leidimą radioaktyviųjų atliekų vežimui,

supaprastinti tipinį pranešimo dokumentą,

numatyti direktyvos pakeitimą reglamentu.

1.5.2

Šio proceso pabaigoje buvo suformuluota 14 rekomendacijų, kurios buvo apmąstymų dėl direktyvos peržiūros pagrindas.

2.   Naujasis pasiūlymas dėl direktyvos

2.1

Europos Komisija pateikia keturis priežastis, dėl kurių reikia keisti Direktyvą 92/3:

atitiktis naujausioms Euratomo direktyvoms,

atitiktis tarptautinėms konvencijoms,

praktinio tvarkos taikymo paaiškinimas: būtina paaiškinti kai kurias koncepcijas, iš dalies pakeisti galiojančius apibrėžimus arba įvesti naujus apibrėžimus, pašalinti neatitikimus ir supaprastinti tvarką,

panaudoto kuro įtraukimas į taikymo sritį: pagal Direktyvą 92/3, panaudotas kuras, kuriam nenumatomas joks panaudojimas, yra laikomas radioaktyviosiomis atliekomis. Tokių medžiagų vežimui taikoma bendra direktyvoje nustatyta kontrolės procedūra. Tačiau pakartotiniam perdirbimui skirto panaudoto kuro vežimui ši procedūra netaikoma. Komisija nori pakartotiniam perdirbimui skirtą panaudotą kurą įtraukti į direktyvos taikymo sritį, nes mano esant nelogiška taikyti arba netaikyti teisės normų, atsižvelgiant į panaudoto kuro naudojimo paskirtį, nors jo kilmė yra identiška.

2.2

Galiausiai Komisija nori pagerinti teksto struktūrą juridinės technikos prasme.

3.   Bendri pastebėjimai

3.1

Kaip pastebėjo Komisija, tekstas sukėlė keletą praktinių įgyvendinimo problemų. SLIM procedūros metu branduolinės energijos pramonės specialistai rekomendavo galiojančią tvarką padaryti aiškesnę ir paprastesnę, siekiant pagerinti sistemos efektyvumą, dėl ko pagerės prognozavimo galimybė ir bus sutaupyta laiko.

3.2

Komisijos noras atnaujinti direktyvą tam, kad ji atitiktų naujausias Euratomo direktyvas bei būtų suderinta su tarptautinėmis konvencijomis, visų pirma su Jungtine panaudoto kuro tvarkymo saugos ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo saugos konvencija, ir toks noras ją supaprastinti yra pagrįstas.

3.3

Galima pabrėžti pastangas supaprastinti galiojančias procedūras, pavyzdžiui, automatinio leidimo apibendrinimą (6 str.), prašymo patvirtinti gavimo patvirtinimo įvedimą (8 str.), tipinio dokumento kalbos suderinimą (13 str.), ir joms pritarti. Galbūt buvo galima žengti dar toliau SLIM procedūros prasme. Iš tiesų egzistuoja daug praktikoje pastebėtų sunkumų. Kiti pakeitimai galėtų sudaryti sąlygas gerai radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto kuro vežimo procedūros eigai. Galiausiai pramonės atstovai susirūpino dėl Direktyvos 92/3/Euratom dėl panaudoto kuro, skirto perdirbimui taikymo srities praplėtimo, kadangi tai gali apsunkinti pervežimą ir padidinti administracinių procedūrų skaičių, bet dėl to nepadidės gyventojų ir darbuotojų apsauga, kurie jau yra ginami kitų teisės normų, visų pirma Jungtinės panaudoto kuro tvarkymo saugos ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo saugos konvencijos, taip pat galiojančių teisės normų, susijusių su radioaktyviųjų medžiagų vežimu.

4.   Ypatingi pastebėjimai

Dėl dabartinės pasiūlymo redakcijos kyla keli labai svarbūs klausimai.

4.1   Naujoji direktyva ir laisvas panaudoto kuro, skirto pakartotiniam perdirbimui, judėjimas

4.1.1

Vienas esminių naujo pasiūlymo pakeitimų yra direktyvos taikymo srities praplėtimas: įtraukiamas visas panaudotas kuras, neskirstant jo pagal tai, ar jis bus pakartotinai perdirbtas, ar sandėliuojamas.

Šiuo metu pakartotiniam perdirbimui skirtas panaudotas kuras, kuris skiriasi nuo radioaktyviųjų atliekų, yra laikomas naudojimui skirta preke ir nepatenka į Direktyvos 92/3 taikymo sritį.

4.1.2

Šis panaudoto kuro, skirto galutiniam sandėliavimui, kuris laikomas radioaktyviosiomis atliekomis, atskyrimas nuo panaudoto kuro, skirto perdirbimui, buvo keletą kartų Komisijos išaiškintas (atsakymai į raštiškus Parlamento narių klausimus E-1734/97 ir P-1702/02). Be to, šis atskyrimas išreiškia kiekvienos valstybės narės teisę nustatyti ir įgyvendinti savo panaudoto kuro tvarkymo politiką, taip pat šioje srityje egzistuojančius strategijos skirtumus.

4.1.3

Taikymo srities praplėtimą, įtraukiant panaudotą kurą, skirtą pakartotinai perdirbti, Komisija grindžia apsaugos nuo radiacijos bei logikos argumentais. Kai radioaktyviosioms medžiagoms, neatsižvelgiant į jų paskirtį, bus taikoma ta pati tvarka, svarbu bus stebėti, kad siūlomo reglamentavimo tikslas nepakistų ir nesudarytų kliūčių vežti panaudotą kurą. Todėl taip vadinamas automatinis patvirtinimo mechanizmas yra teksto, kuris turi būti išlaikytas, pusiausvyros elementas. Dokumentas būtų dar geriau subalansuotas, jeigu būtų tiksliau apibrėžti tranzito valstybės atsisakymo suteikti leidimą pervežti motyvai.

4.2   Tranzito valstybės problemos

4.2.1

Naujame pasiūlyme pateikiamas toks tranzito valstybės apibrėžimas: „bet kuri skirtinga nuo kilmės ar paskirties valstybių šalis, kurios teritorijoje yra planuojamas ar vykdomas vežimas“. Ką reikia laikyti teritorija? Ar į ją įeina žemė, teritoriniai vandenys, išskirtinė ekonominė zona ir oro erdvė?

4.2.2

Reikėtų patikslinti apibrėžimus, kadangi atsižvelgiant į tai, pavyzdžiui, ar išskirtinė ekonominė zona įeina į teritorijos apibrėžimą, nuostatų taikymo pasekmės gali labai skirtis. Būtina priminti, kad tarptautinėje teisėje valstybės kompetencija priklauso nuo atitinkamos teritorijos dalies.

4.2.3

Tarptautinė viešoji teisė pripažįsta visišką valstybių suverenitetą teritorinėje jūroje, bet ne išskirtinėje ekonominėje zonoje ar kontinentiniame šelfe, kur jos teisės yra ribotos; EESRK mano, kad tranzito valstybės teritoriją reikėtų laikyti jos sausumos, oro teritoriją bei teritorinę jūrą, neįtraukiant į ją išskirtinės ekonominės zonos.

4.2.4

Ši pozicija yra labiau pagrįsta, nes, pavyzdžiui, Viduržemio jūroje nėra išskirtinės ekonominės zonos, kadangi ji nėra pakankamai plati. Europos Sąjungoje yra daug valstybių, esančių prie Viduržemio jūros, kurioms nebūtų suteikiamos tokios pat teisės kaip kitoms valstybėms narėms. Be to, EESRK rekomenduoja, kad šis tikslesnis tranzito valstybės teritorijos apibrėžimas būtų taikomas atsižvelgiant į tarptautinės teisės pripažintas laivybos teises ir laisves, visų pirma į taikaus plaukimo teritorine jūra teisę, remiantis Jungtinės konvencijos 27 straipsnio 3 dalies i punkto nuostatomis.

4.3   Tranzito valstybės teisių nustatymas

4.3.1

Būtina išnagrinėti direktyva valstybėms narėms pripažįstamų teisių visumą.

4.3.2

Pasiūlyme numatytas išankstinis tranzito valstybės — tiek valstybės narės, tiek trečiosios šalies — sutikimas.

4.3.3

Jeigu valstybės narės turi prašyti išankstinio leidimo dėl tranzito per trečiąją šalį, jos turėtų įsitikinti, ar ši šalis laikosi Konvencijoje nustatytų saugumo reikalavimų.

4.4   Tranzito valstybei suteiktų teisių vykdymo sąlygos

4.4.1

Jungtinės panaudoto kuro tvarkymo saugos ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo saugos konvencijos 27 straipsnio 3 dalies i punkte teigiama, kad nė viena šios konvencijos nuostata „nepažeidžia ir neturi poveikio visų valstybių laivų ir orlaivių teisėms bei laisvėms, numatytoms tarptautinėje teisėje, plaukioti jūromis, upėmis ir skraidyti“.

4.4.2

SLIM komanda patarė į direktyvą įtraukti atitinkamą nuostatą.

4.4.3

Atsižvelgiant į reikalo esmę, reikėtų tiksliau apibrėžti motyvus, kuriais remiantis tranzito valstybė galėtų atsisakyti duoti sutikimą dėl vežimo. Direktyva 92/3 sukūrė bendros branduolinės energijos rinkos principams prieštaraujančią tvarką, kurios turi būti griežtai laikomasi. Pagal šią direktyvą tranzito valstybės gali prieštarauti vežimui tik tada, jei nesilaikoma tarptautinių ir Bendrijos teisės normų, susijusių su vežimu, o dabartiniame Komisijos pasiūlyme apsiribojama netikslia nuostata — „galiojančios atitinkamos teisės normos“.

4.4.4

Būtų naudinga ir aiškiau, jei būtų aiškiai atskirti tranzito valstybės ir paskirties valstybės atvejai. Tranzito valstybės pagrindinis rūpestis yra įsitikinti, kad numatoma vežimo operacija visiškai atitiks tarptautines ir Bendrijos teisės normas, susijusias su radioaktyviųjų medžiagų vežimu. Paskirties valstybė turi daugiau rūpesčių, kurie susiję ne tik su vežimo klausimais, bet dar ir su radioaktyviųjų medžiagų tvarkymu.

4.4.5

Todėl 6 straipsnio 3 dalis galėtų būti pakeista taip:

„Atsisakymas duoti leidimą arba leidimui taikomų sąlygų nustatymas turi būti pagrįstas:

i)

tranzito valstybės narės: tarptautinėmis, Bendrijos ir nacionalinėmis teisės normomis, susijusiomis su radioaktyviųjų medžiagų vežimu;

ii)

paskirties valstybės narės: atitinkamomis galiojančiomis teisės normomis, susijusiomis su radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto kuro tvarkymu, arba tarptautinėmis, Bendrijos ir nacionalinėmis teisės normomis, susijusiomis su radioaktyviųjų medžiagų vežimu.“

4.4.6

Pagaliau taip vadinamas automatinio patvirtinimo mechanizmas yra labai naudingas ir jo reikalingumas neturėtų būti iš naujo svarstomas, kadangi dėl jo šalys negali imtis delsimo priemonių ar vilkinti procedūrą (pasiūlymo 6 straipsnio 2 dalis).

4.5   Praktiniai kai kurių procedūrų įgyvendinimo sunkumai

Pasiūlymas dėl direktyvos realiai supaprastina galiojančią tvarką. Tuo galima pasidžiaugti. Vis dėlto iškyla keletas kai kurių pakeitimų praktinio įgyvendinimo sunkumų ir klausimų.

4.6

Aiškiau nustatyti importo ir eksporto taisykles (10, 11 ir 12 straipsniai).   4.6.1

Tam, kad skirtingi procedūros etapai būtų aiškiau apibrėžti, buvo pakeista direktyvos struktūra. Importui ir eksportui yra taikomos specialios nuostatos, tačiau jų santykis su bendromis taisyklėmis, nustatančiomis procedūros etapus, turėtų būti aiškesnis.

4.6.2

Įdomu tai, kad skaitant 10 straipsnio 1 dalį kartu su bendrosiomis pasiūlymo nuostatomis, susidaro įspūdis, jog paskirties valstybė turi pati sau pateikti prašymą dėl patvirtinimo.

4.6.3

10 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta „asmens, atsakingo už vežimo valdymą“ sąvoka nėra pakankamai aiški ir galėtų apimti daugelį dalyvių. Kalbant apie teisinę atsakomybę kyla klausimas, ar ji bus nustatyta sutartimi, ir (arba) reglamentavimo ar teisėkūros keliu?

4.6.4

Klausimas kyla išnagrinėjus 10 straipsnio 2 dalį ir 12 straipsnį, kurie nustato sąlygas, kurioms susidarius išvežimas yra draudžiamas. Ar tranzito valstybė narė, be kitų klausimų, turi dar įvertinti trečiosios paskirties valstybės gebėjimus saugiai tvarkyti radioaktyviąsias atliekas (12 straipsnio 1 dalies c punktas)? Kas atsitiktų, jei tranzito valstybė nuspręstų, kad trečioji paskirties valstybė neturi šių gebėjimų?

4.6.5

Siekiant tiksliai nustatyti principus, susijusius su radioaktyviųjų atliekų ir apšvitinto kuro išvežimu už ES teritorijos ribų, reikėtų iš dalies pakeisti direktyvos 12 straipsnio 1 dalies c punktą, nustatant reikalavimą, kad valstybių narių valdžios institucijos uždraustų šių medžiagų išvežimą į tokias trečiąsias šalis, kuriose neužtikrintos techninės, teisinės ir administracinės priemonės bei piliečių dalyvavimo principai priimant sprendimus, kad bent jau pagal ES šalyse taikomus standartus būtų galima saugiai apdoroti radioaktyviąsias atliekas.

4.6.6

11 straipsnyje, kuris susijęs su išvežimo už Bendrijos ribų kontrole, nenumatyta, kaip bus prašoma trečiųjų paskirties valstybių valdžios institucijų sutikimo ir (arba) kaip jis bus gaunamas. Taip pat galima pridurti, kad taikant bendrąsias pasiūlymo taisykles susiduriama su tuo, jog trečiosioms paskirties valstybėms Bendrijos teisė netaikoma.

4.6.7

Paskirties valstybės atsisakymas patvirtinti vežimą. Atsižvelgiant į tai, kas buvo taikyta tranzito valstybėms, reikėtų aiškiau nustatyti ir apibrėžti motyvus, kuriais galėtų būti pagrįstas atsisakymas pritarti vežimui (6 straipsnio 3 dalyje kalbama apie dvi valstybių kategorijas).

4.7

Kai kurių koncepcijų išaiškinimas ir suvienodinimas   4.7.1

„Radioaktyviosios atliekos“. 3 straipsnio 1 dalyje pateikiamas naujas radioaktyviųjų atliekų apibrėžimas, kuris, kaip teigiama, buvo nustatytas atsižvelgiant į Jungtinėje konvencijoje pateiktą apibrėžimą. Tačiau yra keletas skirtumų. Taip yra šalies, priimančios sprendimą dėl radioaktyviųjų atliekų įvertinimo, atveju. Pageidautina, kad į tai būtų atsižvelgta Jungtinės konvencijos apibrėžime.

4.7.2

„Techninės sąlygos“. 9 straipsnyje įtvirtinta „techninių sąlygų, pagal kurias buvo patvirtintas vežimas“ sąvoka, bet nepatikslinta šio termino reikšmė. Šis terminas yra dažnai vartojamas teisės aktuose, susijusiuose su radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto kuro vežimu, todėl siekiant išvengti supainiojimo reikėtų aiškiai apibrėžti šio termino reikšmę.

4.7.3

„Leidimas — pritarimas — priėmimas — sutikimas“. Daugelyje pasiūlymo straipsnių (4-7 straipsniai bei 10, 11 ir 13 straipsniai) šios sąvokos įvairuoja. Terminologijos suvienodinimas palengvintų teisės akto skaitymą ir aiškinimą. EESRK siūlo palikti du terminus: leidimas ir sutikimas. Leidimas: šis terminas turėtų reikšti kilmės valstybės sutikimą. Sutikimas: šis terminas turėtų reikšti paskirties valstybės ir (arba) kilmės valstybės sutikimą.

Toks atskyrimas iš tikrųjų leistų atskirti du svarbiausius direktyvoje nustatytus kontrolės procedūros etapus.

5.   Išvada

5.1

EESRK pritaria tam, kad direktyva būtų patikslinta ir suderinta su naujausiomis Euratomo direktyvomis ir tarptautinėmis konvencijomis, ir kad dabar galiojanti tvarka taptų paprastesnė ir aiškesnė. Džiaugiasi tuo, jog į pasiūlymą yra įtrauktas automatinio pritarimo mechanizmas, skirtas užkirsti kelią vilkinimo veiksmams.

5.2

Vis dėlto jis atkreipia dėmesį į būtinybę iš naujo nustatyti taisykles, susijusias su tranzitu, siekiant, kad į Bendriją be reikalo nebūtų įvežamas pakartotiniam perdirbimui skirtas panaudotas kuras, nes tai prieštarautų bendrosios branduolinės energijos rinkos taisyklėms.

5.3

Galiausiai reikėtų aiškiau apibrėžti su įvežimu ir išvežimu susijusias taisykles ir dar kartą griežčiau apibrėžti motyvus, kuriais remdamosi tranzito ir paskirties valstybės gali atsisakyti išduoti leidimą.

2005 m. biržėlio 9 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


17.11.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 286/38


Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių (taikant EB sutarties 128 straipsnį)

KOM(2005) 141 galutinis — 2005/0057 (CNS)

(2005/C 286/08)

2005 m. balandžio 22 d. Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 128 straipsniu, nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl: „Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių (taikant EB sutarties 128 straipsnį)“

Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius, kuris buvo atsakingas už komiteto darbo parengimą šiuo klausimu, 2005 m. gegužės 24 d. patvirtino nuomonę. Pranešėjas — p. MALOSSE.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, 2005 m. gegužės 31 d. rašytine procedūra (pagal Darbo tvarkos taisyklių 58 straipsnį) balsų dauguma ir vienam nariui balsavus „prieš“, priėmė šią nuomonę.

1.   Įžanga

2005 m. kovo 22-23 d. Europos Vadovų Taryba patvirtino, kad reikia atgaivinti Lisabonos strategiją ir dar kartą peržiūrėti augimo ir užimtumo prioritetus.

Europos Vadovų Taryba paprašė Komisijos įtraukti ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui skiriamus prioritetus į ekonominės politikos bendrąsias gaires ir naujas gaires dėl darbo vietų.

Šie du tekstai bus sujungti į vieną bendrą dokumentą, kuris pateiks integruotas ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gaires 2005-2008 m. laikotarpiui.

Ši nuomonė susijusi su „pasiūlymu priimti Tarybos sprendimą dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių (taikant EB sutarties 128 straipsnį)“.

Komitetas apgailestauja, kad dėl labai suspausto gairių nustatymo tvarkaraščio negalima surengti tikrų debatų su pilietine visuomene tokiu esminiu Europos piliečiams klausimu. Tokia praktika prieštarauja visuotinės demokratijos principui, kuris skelbiamas Konstitucinėje sutartyje. Dėl to Komitetas prašo Tarybos ateityje peržiūrėti tvarkaraštį, kad galima būtų surengti demokratinius debatus ir užmegzti pilietinį dialogą normaliomis sąlygomis Europos ir nacionaliniu lygiu. Tik šitaip visais aspektais įvertinant Lisabonos strategiją įpusėjus jos įgyvendinimui, siekiant efektyvesnio užimtumo strategijos įgyvendinimo, reikia užtikrinti itin būtiną platų visų svarbių socialinių dalyvių įtraukimą į visus šio proceso etapus.

Komitetas apgailestauja ir dėl to, kad konsultacijų tvarka leidžia jam išsakyti tik dalį savo nuomonės dėl iš esmės bendro pasiūlymo dėl augimo ir užimtumo. Būtų buvę geriau, jei užimtumo gairės ir bendrosios valstybių narių ekonominės politikos gairės būtų įtrauktos į vieną prašymą pateikti nuomonę, kadangi tai būtų leidę tikros, išsamios politikos „krypčių mišinyje“ geriau suderinti ekonominius ir struktūrinius aspektus.

Galiausiai Komitetas mano, kad Komisija turi parengti nuoseklesnę strategiją, remiančią ir palaikančią tokią užimtumo politiką, kuri geriau atspindėtų piliečių lūkesčius ir leistų veiksmingai įgyvendinti Lisabonos strategijoje nustatytus visiško užimtumo tikslus.

2.   Bendrosios pastabos

2.1   Visuotinis nuoseklumas

Kad sutelkimas būtų kuo efektyvesnis, Europos Taryba, pradėdama naująjį valdymo etapą, nusprendė dar labiau suderinti ir papildyti jau esamus mechanizmus.

EESRK palankiai vertina šį naują požiūrį su sąlyga, kad jis bus veiksmingas, o ne tik formalus, nes, deja, vis dar taip yra. Vertinimo lygmenyje taip pat labai svarbu laikytis nuoseklumo.

Dėl tęstinumo užimtumo gairės ir PEPK turi būti pilnai peržiūrimos kas trejetą metų, kada vyktų tikri demokratiški debatai.

Prioritetai

Visiško užimtumo, darbo vietų kokybės, darbo našumo ir socialinės sanglaudos tikslams pasiekti nustatyti tokie prioritetai:

pritraukti į darbą ir jame išlaikyti daugiau žmonių bei modernizuoti socialinės apsaugos sistemas

gerinti darbuotojų ir įmonių gebėjimą prisitaikyti bei darbo rinkų lankstumą

didinti investicijas į žmogiškuosius išteklius tobulinant švietimą ir įgūdžius

2.2

Vis dėlto, komitetas apgailestauja, kad kiti punktai nėra užtektinai išnagrinėti arba tik minimi ir neišskiriami kaip prioritetai.

2.2.1

Palanki politika siekiant geresnės jaunimo integracijos į darbo rinką, ypač pirmos darbo vietos užtikrinimas su ateities perspektyvomis. Besitęsiantis jaunimo nedarbas (kai kuriose šalyse net augantis), su kuriuo susiduria net diplomuoti specialistai, — tai pagrindinis iššūkis Europai, nes galima suabejoti visuomenės, kuri nesiūlo savo jaunimui perspektyvų, ateitimi.

2.2.2

Priemonės, susijusios su perėjimu prie žiniomis paremtos ekonomikos, ypač siekiant pagerinti darbo vietų kokybę ir darbo našumą. Iš tiesų Komitetas yra įsitikinęs, kad nebuvo suvoktas perėjimo į naują ekonominę erą (paslaugų vystymasis, pramonės raida ir kt.) mastas, ir kad tam tikrų užimtumo politikos krypčių neefektyvumas rodo, jog į jas nepakankamai įtraukiami mūsų akyse vykstantys pokyčiai. Šis perėjimas prie žiniomis paremtos ekonomikos reikalauja, kad būtų griežčiau ir tikslingiau vykdomas profesinis mokymas ir visą gyvenimą trunkantis mokymasis, taip pat būtų nuolat prisitaikoma prie naujų technologijų teikiamų žinių. Atsižvelgiant į tai, reikia iš naujo išanalizuoti klasikinį skirtumą tarp sektorių ir kvalifikuoto ir mažiau kvalifikuoto darbo kategorijų, kuris yra būdingas pramonės erai, o ne žinių visuomenei.

2.2.3

Komitetas apgailestauja, kad su naujovėmis ir moksliniais tyrimais susijusios gairės yra siejamos tik su bendrosiomis ekonominės politikos gairėmis ir yra susijusios su užimtumu tik Europos Sąjungoje, ir jei į šiuos sektorius būtų daugiau investuojama, atsirastų naujų darbo vietų, visų pirma jaunimui. Ši spraga parodo, kad bendrosios ekonominės politikos gairės ir užimtumo politikos gairės yra nepakankamai tarpusavyje suderintos.

2.2.4

Kai lyčių lygybės problema užimtumo srityje yra viena iš pagrindinių Lisabonos strategijos temų ir kai reikia toliau dėti pastangas siekiant suderinti darbą su šeimyniniu gyvenimu, keista, kad nepavyksta rasti integruotos konkrečios veiksmų linijos vyrų ir moterų lygybės klausimu. Tuo pačiu metu Komitetui kelia nuostabą, kad gairėse nebuvo stipriau pabrėžtas dirbančių asmenų senėjimo klausimas ir būtinybė veiksmingiau kovoti prieš diskriminaciją darbo rinkoje amžiaus, negalios ir etninės kilmės pagrindu.

2.2.5

Silpnėja Europos vaidmuo vykdant bendrą imigracijos politiką ir sprendžiant demografinius klausimus. Europos Komisijos komunikate dėl migracijos srautų kontrolės (1) pabrėžiama, kad dėl gimstamumo sumažėjimo iki 2030 m. Sąjunga gali prarasti daugiau negu 20 milijonų dirbančiųjų. Net jei imigracija nėra išeitis iš Europos Sąjungos valstybių demografinės padėties, Europa turės imtis aktyvios politikos priimant ekonominius migrantus (2) tam, kad jie prisidėtų prie darbo rinkos poreikių tenkinimo ir ES klestėjimo. Tuo pat metu daugumos valstybių narių vykdomos ribojimo politikos tikslas — išsklaidyti tradicinius arba neišvengiamus migracijos srautus, kurie galėtų teigiamai prisidėti prie augimo ir užimtumo. Būtina glaudžiai bendradarbiauti nacionaliniu ir Bendrijos lygiu. Bet demografinis iššūkis turi paskatinti pamąstymą Europos lygiu apie šeimos ir gimstamumo politiką.

2.2.6

Veiksmai, skatinantys vietos iniciatyvas ir visokio pobūdžio įmonių vystymąsi. Europos Sąjungos įmonių demografija yra silpna (išskyrus kai kurias naujas valstybes nares) ir tokia aplinka neskatina iniciatyvos dvasios. Taip pat pastebimas didelis skaičius nykstančių mažų įmonių, kurioms nepavyksta pasiekti brandos ir išsiplėsti. Priemonės žinomos (administracinių kliūčių įsikūrimui panaikinimas, fiskalinė reforma dėl perdavimo, kova su monopoliais ir konkurencijos iškraipymu, per dideliu mokėjimų vėlavimu ir delsimu, europinių priemonių, palengvinančių priartėjimą prie vieningos rinkos, trūkumu...), bet retai taikomos. Reikia įvertinti tai, kad kalbama grynai apie europinę „blogybę“. Komitetas pageidautų ir konkrečios gairės, susijusios su vietos iniciatyva ir įmonių vystymu. Ji leistų suderinti dabartinę ES įmonės politiką su augimui ir užimtumui skirtomis gairėmis.

2.3   Rezultatų įvertinimas

2.3.1

EESRK pastebi, kad naujųjų gairių pagrindas yra pagal Lisabonos strategiją pasiektų rezultatų kiekybinis įvertinimas. Šie rezultatai šiek tiek pagerėjo (valstybių narių pastangomis užimtumo lygį pavyko padidinti nuo 61,9 % 1999 m. iki 62,9 % 2003 m.). Reikia pastebėti, kad ES politikos rezultatai užimtumo srityje, kurie labai skiriasi nuo tikslų, kuriuos užsibrėžta pasiekti iki 2010 m., yra nuviliantys. Dėl to EESRK pirmenybę būtų teikęs išsamiam rezultatų įvertinimui, kurį atliekant būtų atsižvelgta ne tik į papildomus kriterijus (jaunimo užimtumas, moterų ir vyresnių darbuotojų užimtumo lygis...), bet ir į atskirų valstybių narių rezultatų skirtumus ir galbūt ryškiausius skirtumus tarp regionų ar sektorių. Ateityje EESRK galėtų, pasitelkdamas nacionalines ESRT ir atitinkamas organizacijas, parengti arba būti paprašytas parengti gautų rezultatų palyginamąjį įvertinimą, remiantis pilietinės visuomenės pastebėjimais. Šis uždavinys yra visiškai suderintas su 2005 m. kovo mėn. Europos Vadovų Tarybos rekomendacijomis, pagal kurias EESRK, kartu su nacionalinėmis ESRT ir atitinkamomis organizacijomis, prašoma aktyviai dalyvauti Lisabonos strategijos įgyvendinime.

2.4   Įgyvendinimo procedūra

2.4.1

EESRK pastebi, kad integruotos gairės bendrai suteikia pakankamai lankstumo valstybėms narėms, kad jos vietos lygiu rastų sprendimus, geriausiai atitinkančius reformos poreikį vietoje. Be vykdomos atitinkamos valstybinės politikos ir politiniai veikėjai, socialiniai partneriai, ekonominės organizacijos ir kiti pilietinės visuomenės dalyviai regionų ir vietos lygiu vis dažniau susiduria su užimtumo problematika ir imasi konkrečių iniciatyvų. Beje paskutinėje Europos Sąjungos sanglaudos ataskaitoje buvo pabrėžta vietos ir regionų užimtumo strategijų įvairovė.

2.4.2

Komitetas labai apgailestauja, kad naujos gairės nebesiremia konkrečiais užimtumo ir darbo rinkos tikslais. Jos atitolsta nuo ankstesnio požiūrio, siūliusio visoms valstybėms narėms aiškias taisykles ir įsipareigojimus dėl savanoriško užimtumo politikos perspektyvos. Taigi naujomis gairėmis valstybės narės remtis nebegali. Antra vertus, valstybių narių užimtumo politikos priemonių taip pat nebegalima vertinti taip, kaip iki šiol, kai buvo atsižvelgiama į konkrečius Europos tikslus, kurie kiekybiniu požiūriu buvo nustatyti daugeliui sričių.

2.4.3

Tačiau komitetas džiaugiasi Komisijos siūlymu, kad kiekviena valstybė narė, po konsultacijų su nacionaliniais parlamentais ir socialiniais partneriais, nusistatytų savo konkrečius kiekybinius tikslus. Iš tikrųjų gairės turi būti nustatomos kaip tik nacionaliniu lygiu. Todėl reikėtų, kad tie nacionaliniai tikslai būtų suderinti su realiomis kiekvienos šalies pažangos perspektyvomis siekiant sustiprinti visumos dinamiškumą. Taigi pageidautina, kad valstybės, jau pasiekusius kai kuriuos Lisabonos tikslus pagal užimtumo rodiklius, ir toliau progresuotų.

3.   Konkrečios pastabos

PRITRAUKTI Į DARBĄ IR JAME IŠLAIKYTI DAUGIAU ŽMONIŲ BEI MODERNIZUOTI SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMAS

3.1

Gairė. Įgyvendinti užimtumo politiką, siekiant visiško užimtumo, gerinant darbo kokybę ir našumą bei stiprinant socialinę ir teritorinę sanglaudą Vykdoma politika Europos Sąjungoje (ES) turėtų būti siekiama 70 % vidutinio bendro užimtumo lygio, ne mažiau kaip 60 % moterų užimtumo lygio ir 50 % vyresniojo amžiaus darbuotojų (55-64 m.) užimtumo lygio, bei sumažinti nedarbą ir neaktyvumą. Valstybės narės turėtų nustatyti nacionalinio užimtumo lygio tikslus 2008 ir 2010 metams (Integruota gairė Nr. 16).

3.1.1

Savo nuomonėje „Užimtumo politika: EESRK vaidmuo po plėtros ir Lisabonos proceso perspektyvoje“ (3) EESRK pabrėžia, kad:

Akivaizdu, kad užimtumo politikos tikslai gali būti pasiekti tik tada, kai pavyks pradėti tvarų konjunktūrinį pagyvėjimą. Tam tikros sąlygos, kurios gerintų ne tik išorinę, bet ir vidinę paklausą, turėtų būti sukurtos, kad būtų skatinamas ekonomikos augimas ir pasiektas visiškas užimtumas. EESRK šiame kontekste paskutiniu metu daug kartų atkreipė dėmesį, kad reikia „tinkamo makroekonominio konteksto“ Europos lygiu. Jam priklauso visų pirma makropolitika, kuri ekonomikos augimo metu palieka erdvės valstybių narių konjunktūros politikos veiksmams, kai ekonominė stagnacija yra ne tik ekonominės, bet ir finansų politikos srityje.

3.1.2

Europos užimtumo debatų dėmesio centre šiandien — būtinybė didinti užimtumo kvotas. Bet Lisabonos strateginis tikslas yra užimtumo, kaip geriausios skurdo ir socialinės atskirties prevencijos, skatinimas. Tai apima „darbo kokybės gerinimo“ strategiją, bet ne darbo vietų kūrimą bet kokia kaina. Europos visiško užimtumo siekimas turi būti siejamas su tinkamu darbo užmokesčiu, socialinėmis garantijomis ir aukštais darbo teisės standartais. EESRK ragina, įgyvendinant žinių visuomenę, didesnę reikšmę teikti darbo kokybei.

3.1.3

Įvairių įmonių sugebėjimas diegti inovacijas yra svarbiausia Europos ekonominio dinamiškumo sąlyga. Jei nebūtų naujų, patobulintų prekių ir paslaugų, jei neaugtų produktyvumas, Europa atsiliktų ekonominės ir užimtumo politikos prasme. Produktyvumo augimas taip pat reiškia pokyčius darbo aplinkoje, kurių teigiamas poveikis ne visada pasireiškia iš karto. Tačiau įmonės, gerindamos visų darbo vietų kokybę, gali pagerinti savo novatoriškumą ir produktyvumą.

3.1.4

Be to, būtina tinkamai kovoti su diskriminavimu ir remti lygias galimybes. Valstybės narės turėtų būti raginamos savo nacionaliniuose veiksmų planuose ir toliau numatyti tinkamas priemones, skirtas kovai su diskriminacija, ypač darbo užmokesčio srityje, bei padidinti moterų skaičių darbo rinkoje.

3.2

Gairė. Propaguoti požiūrį į darbą visą gyvenimą, atnaujinant pastangas sudaryti galimybes jaunimui įsidarbinti, mažinti jaunimo nedarbą, imantis ryžtingų priemonių, šalinant užimtumo, nedarbo ir darbo užmokesčio skirtumus tarp moterų ir vyrų; sudarant geresnes sąlygas derinti darbą ir asmeninį gyvenimą, įskaitant aprūpinimą prieinamomis ir priimtinomis vaikų priežiūros įstaigomis bei rūpinimąsi kitais išlaikytiniais; kuriant modernias pensijų ir sveiktos priežiūros sistemas, užtikrinant jų tinkamumą, tinkamą finansavimą ir greitą reagavimą į kintančius poreikius, didinant darbuotojų skaičių ir ilginant darbingą amžių, stiprinant paskatas dirbti ir anksti neišeiti į pensiją; remiant aktyviam senėjimui palankias darbo sąlygas (Integruota gairė Nr. 17). Taip pat žiūrėti integruotą gairę „Garantuoti ekonominį tvarumą“ (Nr. 2).

3.2.1

EESRK sutinka su pateiktais pasiūlymais.

3.2.2

Komitetas visiškai pritaria Europos jaunimo paktui, kurį Europos Vadovų Taryba patvirtino savo susitikime 2005 m. kovo 22-23 d. ir kuriuo siekia, kad, vadovaujantis Lisabonos strategijos tikslais, būtų imtasi visa eilė priemonių, skirtų Europos jaunimui. Savo nuomonėje savo iniciatyva dėl Baltosios knygos, skirtos jaunimo politikai (4) Komitetas rekomenduoja „...kad valstybės narės, Bendrijai remiant, turėtų įsipareigoti siekti kokybinio tikslo mažinant jaunimo nedarbo lygį“.

3.2.2.1

Komitetas ragina priimti specialią jaunimo gairę, kurioje būtų numatyti šie aspektai: pagalbos ieškant pirmojo darbo instrumentai, priėmimas į pirmąjį darbą su ateities perspektyva, profesinio mokymo gerinimas, jaunų darbuotojų mobilumą nuosekliau skatinančios programos Europos lygiu, mobilumo kliūčių šalinimas (ypač gamybinę praktiką atliekantiems mokiniams, stažuotojams ir jaunuoliams, ieškantiems pirmos darbo vietos) ir naujų įmonių kūrimos ir naujos veiklos i skatinimas.

3.2.3

EESRK pakartotinai ragina valstybes nares dėti daugiau pastangų, kad būtų galima geriau suderinti šeimą ir darbą. Šiuo atveju kalbama apie visos visuomenės uždavinį. Ypač sukūrus daugiau vaikų priežiūros įstaigų bus galima suderinti šeimyninius ir profesinius įsipareigojimus, tęsti darbą ar po pertraukos greitai sugrįžti į darbo rinką.

3.2.4

Siekiant iš tikrųjų skatinti aktyvų senėjimą, EESRK nuomone, turi būti sukurtos ekonominės ir politinės sąlygos, kurios skatintų ilgesnį užimtumą, o taip pat reikėtų skatinti socialinę veiklą bei pilietinį aktyvumą.

3.2.5

Šiuo metu yra svarbu rasti pusiausvyrą tarp socialinės apsaugos sistemų modernizavimo ir tobulinimo, kad išsaugojant jų socialinės apsaugos funkcijasir esminę ekonominę funkciją išlaikyti arba pagyvinti vidaus paklausą, jas būtų galima priderinti prie dabartinių sąlygų (pvz. demografinių pokyčių) (5). Todėl užtikrinant ilgalaikį finansinį perspektyvumą taip pat reikia atsižvelgti į socialinio atitinkamumo, visuotinio prieinamumo ir aukštesnės paslaugų kokybės kriterijus.

3.2.6

Komitetas mano, kad yra pavojinga užimtumui skirti tiesiogines subsidijas, kadangi jos lemia konkurencijos iškraipymus ir nelygybę, o kai subsidijos skiriamos nekvalifikuotam darbui, jos sumažina darbo užmokestį ir darbo kokybę. Dėl to jis rekomenduoja priemones, skirtas bendrai aplinkai ir struktūrų kūrimui, kurios sudaro palankias sąlygas socialinei integracijai, profesinio ir šeimyninio gyvenimo suderinimui ir lygioms galimybėms. Reikėtų atsižvelgti ir į kiekvienos valstybės narės specifinius poreikius, ypač kalbant apie nedarbo problemas regioniniu lygiu.

3.3

Gairė. Užtikrinti bedarbių ir socialiai remtinų žmonių integraciją į darbo rinkas, taikant aktyvias ir prevencines darbo rinkos priemones, įskaitant ankstyvą poreikių nustatymą, pagalbą ieškant darbo ir organizuojant mokymą pagal individualius priemonių planus, teikiant socialines paslaugas, reikalingas socialiai remtinų žmonių integracijai į darbo rinką remti ir socialinei bei teritorinei sanglaudai stiprinti ir skurdui likviduoti; nuolat peržiūrint mokesčių ir lengvatų sistemas, įskaitant lengvatų administravimą ir taikymo sąlygas, bei mažinant dideles ribines taikomų mokesčių normas, siekiant, kad darbas apsimokėtų, ir užtikrinant pakankamą socialinės apsaugos lygį (Integruota gairė Nr. 18).

3.3.1

Kaip ir 2003 m. priimtoje nuomonėje dėl Užimtumo politikos priemonių gairių  (6), EESRK pabrėžia, kad „apibrėžimas“ nepalankioje padėtyje esantys asmenys „taikomas daugeliui asmenų, esančių skirtingoje padėtyje užimtumo atžvilgiu, grupių. Pirmiausiai ypatingų poreikių turintiems žmonėms būtinas specialus metodas, nustatantis sąlygas ir šių asmenų bei jų darbo apibrėžimo atskyrimą. Daugelis šių žmonių ir galbūt dar ir kitos asmenų grupės netgi nėra darbo rinkos kadidatai. Tačiau tai neturėtų atmesti galimybės pagal užimtumo srities veiksmų planus kelti kvalifikaciją ir kaupti profesinę patirtį.

3.3.2

Žmonių, turinčių ypatingų poreikių, atžvilgiu, EESRK savo ankstesnėse nuomonėse pabrėžė, kad būtinos didesnės paskatos darbdaviams, kurie įdarbina ir neįgalius asmenis, ir atitinkamų sąlygų sukūrimas, kad šie žmonės galėtų naudotis šiuolaikinėmis technologijomis. EESRK atkreipia dėmesį į socialinės ekonomikos ir tretinio sektoriaus svarbą naujovėms ir užimtumui, ypač integruojant negalią turinčius asmenis į darbo rinką. Apie tai 2005 m. kovo mėnesį priminė Europos Vadovų Taryba.

3.3.3

Pagal savo anksčiau pateiktas pozicijas EESRK pabrėžia pasiūlymo dėl orientavimo ir kvalifikacijos kėlimo svarbą individualiuose veiksmų planuose.

3.3.4

Be to, EESRK atkreipia dėmesį, jog „galimybių tokiomis pačiomis sąlygomis patekti į darbo rinką sudarymas yra labai svarbus imigrantų ir pabėgėlių socialinės integracijos aspektas. Taip šie asmenys tampa ne tik ekonomiškai nepriklausomi, bet jiems suteikiama teisė oriai gyventi ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Būtina pašalinti struktūrines bei institucines kliūtis, trukdančias laisvai patekti į darbo rinką“ (7).

3.3.5

Komitetas taip pat atkreipia dėmesį, kad socialinė parama ir darbo santykiai turi būti svarstomi nepriklausomai vienas nuo kito. Kai kuriose šalysedažnai bus atsisakoma dirbti, kadangi tai reiškia, jog netenkama socialinių pašalpų, kurios sudaro didesnę pajamų dalį. Galima matyti, jog pradėjus dirbti de facto pablogėja suinteresuoto asmens materialinė padėtis (kadangi priežastys, dėl kurių buvo teikiama socialinė parama išlieka: šeimos sudėtis, negalia ir t.t); tokiu būdu dar labiau išauga asmenų, kuriuos galima vadinti „neturtingais darbuotojais“, armija. Tuo pačiu komitetas pabrėžia, kad kovos su skurdu klausimas turi būti atsietas nuo užimtumo klausimo ir įtrauktas į Sąjungos valstybių narių savanoriškesnę koordinuotą politiką, kaip numatyta Lisabonos strategijoje.

3.4

Gairė. Geriau derinti darbo rinkos poreikius , modernizuojant ir stiprinant darbo rinkos institucijas, ypač užimtumo tarnybas; užtikrinant aiškesnes užimtumo ir mokymosi galimybes nacionaliniu ir Europos lygmeniu, siekiant palengvinti mobilumą Europos viduje; tiksliau numatant darbo rinkos trūkumus ir problemas; tinkamai valdant ekonominę migraciją (Integruota gairė Nr. 19).

3.4.1.

EESRK jau ne pirmą kartą pabrėžia mobilumo užimtumo srityje svarbą. Šis mobilumas — tai reikiamos infrastruktūros numatymas ir susisiekimo tarp negyvenamų ir gyvenamų zonų užtikrinimas, atsižvelgiant į tai, kad būtų pakankamai ir tinkamos kokybės visų visuotinės svarbos paslaugų. Papildomai prie geografinio mobilumo, reikėtų skatinti vertikalų socialinį mobilumą, kuris garantuoja galimybę keisti profesijas toje pačioje srityje, įskaitant ir tas sritis, kurios nėra tiesiogiai susijusios su žinių ekonomikos visuomene.

3.4.2.

EESRK pabrėžia imigrantų vaidmenį tenkinant darbo rinkos poreikius ir skatinant augimą Europos Sąjungoje. Komitetas aktyviai pasisako už nediskriminacinės politikos migruojančių darbuotojų atžvilgiu ir priėmimo bei integracijos priemonių jiems ir jų šeimoms reikalingumą.

GERINTI DARBUOTOJŲ IR ĮMONIŲ GEBĖJIMĄ PRISITAIKYTI BEI DARBO RINKŲ LANKSTUMĄ

3.5

Gairė. Skatinti lankstumą, derinant jį su saugiu užimtumu, ir mažinti darbo rinkos susiskaidymą , adaptuojant užimtumą reglamentuojančius teisės aktus, prireikus peržiūrint lankstumo lygį, numatytą ilgalaikėse ir vidutinės trukmės sutartyse; geresnis pasirengimas pokyčiams ir pozityvus jų valdymas, tame tarpe ekonomikos restruktūrizavimas, visų pirma pokyčių, susijusių su prekybos atvirumu, tokiu būdu minimizuojant jų socialinius kaštus ir palengvinant prisitaikymą; remiant profesinio statuso pasikeitimus, įskaitant mokymą, savarankišką darbą, verslo steigimą ir geografinį mobilumą; propaguojant ir skleidžiant inovacines darbo organizavimo formas, kurias galima pritaikyti, įskaitant sveikatos ir saugos stiprinimą bei įvairius susitarimus dėl sutarčių ir darbo valandų, taip siekiant pagerinti darbo kokybę ir produktyvumą; prisitaikymas prie naujų technologijų darbo vietoje, ryžtingi veiksmai siekiant nedeklaruojamą darbą paversti įprastu darbu (Integruota gairė Nr. 20) Tai pat žiūrėti integruotą gairę „Didinti makroekonominės ir struktūrinės politikos suderinamumą“ (Nr. 4)

3.5.1

Pagal EESRK „svarbu rasti teisingą pusiausvyrą tarp lankstumo ir saugumo darbo rinkoje, kad įmonės turėtų galimybę sėkmingai pasiūlyti daugiau darbo vietų ir tuo kad darbininkams būtų užtikrintas reikiamas saugumas. EESRK pritaria darbo grupės subalansuotam požiūriui, išdėstytam skyriuje „Lankstumo ir kartu saugumo darbo rinkoje skatinimas“. Nors kiekvienoje valstybėje narėje socialinės ir struktūrinės sąlygos yra skirtingos, galima rasti bendrų dalykų, kuriems, pasak EESRK, reikėtų skirti ypatingą dėmesį.

3.5.1.1

Vis dėlto Komitetas atkreipia Komisijos ir Tarybos dėmesį į tai, kad kyla pavojus padidinti jaunimo ir vyresnių žmonių nesaugumą, ir dėl to susilpnėtų jų pozicija kolektyvinėse derybose dėl darbo užmokesčio, darbo sąlygų, socialinės apsaugos ir visų pirmą dėl jų teisių į pensiją, ir atitinkamai susilpnėtų socialinių reikalavimų lygis ir Europos institucijų net tarptautinėse institucijose, kuriose vyksta konsultacijos ir derybos, remiamas Europos socialinis modelis.

3.5.1.2

Turėtų būti siekiama, kad dėl „pokyčių, susijusių su rinkų atvėrimu“ valdymo toliau neblogėtų šimtų tūkstančių darbuotojų ir Europos piliečių darbas, darbo užmokestis ir gyvenimo sąlygos. Komitetas taip pat pabrėžia, kad makroekonominių priemonių, kurių reikalaujama 4 gairėje ir kurios yra išsamiai apibrėžtos 20 eilutėje, žmogiškoji ir ekonominė kaina yra didelė, ir Komisija turėtų ją atidžiau įvertinti poveikio įvertinimo ataskaitoje dar prieš įsigaliojant šioms gairėms. Kaip Komitetas yra pirmiau nurodęs, jis pats atliks lyginamąjį įgyvendinimo patirties visose valstybėse narėse įvertinimą.

3.5.2

Komitetas pabrėžia, kad lankstumas ir neoficialus darbas neturėtų būti painiojami, nors jie ir yra minimi toje pačioje gairėje. Skatinant sutarčių ar darbo užmokesčio lankstumą didelio poveikio neoficialiam darbui nebus padaryta. Pastarasis klausimas turi būti sprendžiamas atskirai.

3.5.2.1

Komitetas pabrėžia konkretų tikslą kovoti su nelegaliu darbu. Nuomonėje savo iniciatyva (CESE 325/2004) komitetas išskyrė keletą pasvarstymų, kaip galima būtų tinkamai spręsti šią problemą:

3.5.2.2

Reikia efektyviau skatinti deklaruoti darbo vietą.

3.5.2.3

Moterys ir kitos nepalankias sąlygas turinčios kategorijos labai dažnai atsiduria pirmoje eilėje, kai kalbama apie nedeklaruotą mažai apmokamą darbą. Todėl svarbu įvertinti jų padėtį, kad būtų galima imtis atitinkamų priemonių.

3.5.2.4

Reikia išnagrinėti su įmonėmis susijusius teisės aktus siekiant sumažinti biurokratines kliūtis. Ypač kuriantis naujoms įmonėms.

3.5.2.5

Darbo vietos nedeklaravimas neturi būti laikomas nereikšmingu pažeidimu. Taigi pats laikas sustiprinti priimtų nuobaudų veiksmingumą, kad šešėlinė ekonomika nebebūtų pelninga.

3.5.2.6

Vertinant pereinamąsias priemones dėl „laisvo darbuotojų judėjimo“ arba veikiau dėl 2004 m. gegužės 1 d. priimtų šalių piliečių, kurie tokios laisvės neturi, reikėtų atsižvelgti į sunkumus, su kuriais susidūrė darbdaviai ir darbuotojai dėl kvalifikacinių, demografinių, kultūrinių bei mobilumo poreikių pokyčių. Iš tikrųjų reikės patikrinti, ar šios priemonės sustabdė mobilumą Europos Sąjungoje ir paskatino nelegalų darbą su šių šalių darbuotojais.

3.5.3

Komitetas su nuostaba atkreipia dėmesį į tai, kad šios gairės nuostatų kontekste kalbant apie ekonomikos restruktūrizavimą, Komisija visiškai nemini atitinkamų asmenų, visų pirma, darbuotojų ir jų atstovų dalyvavimo reikšmės. Tai juo labiau stebina, kadangi neseniai Komisijos parengtame komunikate dėl „Restruktūrizacijos ir užimtumo“ buvo išsamiai išnagrinėta ir pabrėžta tai, kam Komitetas aiškiai pritaria ir ką netrukus apsvarstys atskiroje nuomonėje.

3.6

Gairė. Užtikrinti darbą atitinkantį darbo užmokestį ir kitus išlaidų darbo jėgai pokyčius , sukuriant tinkamą pagrindą darbo užmokesčio dydžio sistemoms, suteikiant teisę veikti socialiniams partneriams, siekiant atspindėti našumo ir darbo rinkų tendencijų skirtumus sektorių ir regionų lygmeniu; ir vykdant stebėseną ir prireikus keičiant su darbo užmokesčiu nesusijusių išlaidų darbo jėgai struktūrą ir lygį bei jų poveikį užimtumui, ypač tais atvejais, kai darbas mažai apmokamas ir pirmą kartą įsijungiančių į darbo rinką žmonių atžvilgiu (Integruota gairė Nr. 21) Taip pat žiūrėti integruotą gairę „Užtikrinti, kad darbo užmokesčio pokyčiai stiprintų makroekonominį stabilumą ir augimą“ (Nr. 5).

3.6.1

2003 m. nuomonėje dėl 2003-2005 m. bendrųjų ekonominės politikos gairių (8), EESRK aiškina:

Komitetas iš esmės pritaria bendrosiose gairėse išsakytam raginimui nominalių atlyginimų didinimą suderinti su produktyvumo padidėjimu ir infliacija vidutinės trukmės laikotarpiu. Vis dėlto jis negalėtų suprasti, kad daug kartų išreikštas reikalavimas dėl nuosaikių, protingų, apgalvotų, pasvertų darbo sutarčių sudarymo būtų interpretuojamas taip, kad darbo užmokesčio augimas turi būti mažesnis už produktyvumo augimą dėl grėsmės sugriauti faktorių, susijusių su pasiūla ir paklausa, pusiausvyrą.

Jei galvotume vien apie pasiūlą, tai didesnis darbo užmokesčio augimas sumažina darbo faktoriaus reliatyvius kaštus ir gali daryti teigiamą įtaką užimtumui. Vis dėlto pamirštama, kad, kalbant apie pasiūlą, darbo užmokestis nėra tik kaštų šaltinis. Jis taip pat daro didelę įtaką vietos pasiūlai. Taigi ryškus darbo užmokesčio mažinimas silpnina visuotinę paklausą ir kartu augimą bei užimtumą“

3.6.2

Komitetas dar kartą patvirtina savo pritarimą sutartinės laisvės principui tarp partnerių.

3.6.3

Be paprasto darbo užmokesčio klausimo, komiteto manymu, reikėtų pasirūpinti ir šeimų perkamosios galios padidinimu, nes per pastaruosius dvidešimtį metų ji nepakito, o kai kuriose valstybėse narėse net sumažėjo. Iš tikrųjų, mokesčių augimas (dažnai vietos), staigus nekilnojamojo turto kainų šuolis, energijos pabrangimas ženkliai pranoko darbo užmokesčio augimą ir sumažino perkamąją galią. Dėl to nukentėjo vartojimas ir augimas. Komitetas pageidauja, kad būtų inicijuojami pasvarstymai šiuo klausimu ir jis pasirengęs juose dalyvauti.

DIDINTI INVESTICIJAS Į ŽMOGIŠKUOSIUS IŠTEKLIUS TOBULINANT ŠVIETIMĄ IR ĮGŪDŽIUS

3.7

Gairė. Plėtoti ir didinti investicijas į žmogiškuosius išteklius taikant : sukuriant efektyvias mokymosi visą gyvenimą strategijas, atsižvelgiant į europinius įsipareigojimus, tame tarpe atitinkamas lengvatas ir išlaidų pasidalinimo sistemas tarp įmonių, valstybės institucijų ir fizinių asmenų, visų pirma siekiant ženkliai sumažinti mokinių, anksti paliekančių mokyklas, skaičių; didinant profesinio, viduriniojo ir aukštojo mokslo prieinamumą, įskaitant profesinę pameistrystę ir verslininkystės mokymą, skatinant visą gyvenimą dalyvauti tęstiniame mokyme ir mokyme darbo vietoje, ypač žemos kvalifikacijos ir vyresniojo amžiaus darbuotojus (Integruota gairė Nr. 22) Taip pat žiūrėti integruotą gairę „Didinti ir gerinti investicijas į tyrimus ir taikomąją veiklą“ (Nr. 12).

3.7.1

EESRK pritaria Komisijos siūlymams, kurie atitinka daugelyje nuomonių išreikštas rekomendacijas. Vis dėlto, jis pageidautų, kad šios rekomendacijos būtų įtrauktos į aiškius kiekybinius tikslus. Taigi komitetas pabrėžia visų veikėjų (individualių, visuomeninių, visokio tipo įmonių) atsakomybę siekiant užtikrinti apmokymui skirtų investicijų gyvybingumą ir reikiamą finansavimą.

3.8

Gairė. Pritaikyti švietimo ir mokymo sistemas, atsižvelgiant į naujus kompetencijos reikalavimus : Geriau nustatant darbo rinkos poreikius ir pagrindines reikalingas žinias, bei įgūdžių, kurie bus reikalingi ateityje, nustatymą; plėtojant aprūpinimą švietimo ir mokymo priemonėmis; tobulinant reguliavimo sistemas, skirtas paremti skaidrumą kvalifikacijų srityje, jų efektyvų pripažinimą ir neformalaus ir neoficialaus mokymo patvirtinimą; užtikrinant švietimo ir mokymo sistemų patrauklumą, atvirumą ir aukštus kokybės standartus (Integruota gairė Nr. 23).

3.8.1

EESRK taip pat sutinka su šiais siūlymais ir primena, kad jis jau seniai prašo sutelkti pastangas kuriant „Europos švietimo erdvę“ (9). Jis dar kartą pabrėžia būtinybę skatinti mokymąsi ir tobulėjimą visą gyvenimą bei didinti socialinių partnerių ir kitų pilietinės visuomenės organizacijų vaidmenį šioje srityje. EESRK taip pat pabrėžia skaidrumo ir įvertinimų visoje Europoje bei tarptautiniu lygiu suderinimo svarbą.

2005 m. gegužės 31 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  KOM(2005) 123 galutinis

(2)  Citata iš nuomonės projekto dėl Žaliosios knygos dėl ES pozicijos ekonominės migracijos valdymo klausimu (SOC/199), kurią skyrius svarstė gegužės 24 d.

(3)  EESRK nuomonė „Užimtumo politika: EESRK vaidmuo po plėtros ir Lisabonos strategijos įgyvendinime“. Pranešėjas – p. Greif.

(4)  EESRK nuomonė dėl Baltosios knygos, skirtos jaunimo politikai, pranešėja p. Hassett van Turnhout (CESE 1418/2000).

(5)  Žr. 1 išnašą

(6)  EESRK nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl valstybių narių užimtumo politikos priemonių gairių, pranešėjas p. KORYFIDIS (OL C 208, 2003 9 3).

(7)  EESRK nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl imigracijos, integracijos ir užimtumo. Pranešėjas p. PARIZA CASTANOS (OL C 80, 2004 3 30).

(8)  EESRK nuomonė 1618/2003, pranešėjas p. Delapina.

(9)  EESKR nuomonė „Europos švietimo dimensija: prigimtis, turinys ir perspektyvos“. Pranešėjas - p. Koryfidis, OL C 139 2001 5 11