22.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 234/1

1.1

„Kooperatinė bendrovė yra savarankiška savanoriškai susibūrusių asmenų asociacija, sukurta bendriems jų ekonominiams, socialiniams ir kultūriniams siekiams bei poreikiams patenkinti įsteigiant demokratiškai valdomą kolektyvinės nuosavybės įmonę“  (1) . Nors teisinis kooperatinės bendrovės apibrėžimas įvairiose valstybės narėse gali apimti skirtingus aspektus, teisės praktikai pripažįsta šių bendrovių „intuitu personae“ pobūdį.

1.2

Kooperatines bendroves apibūdina tokios vertybės kaip demokratija, lygybė, bešališkumas, solidarumas, skaidrumas ar socialinė atsakomybė, taip pat šie principai: į bendroves stojama savanoriškai, nariai jas valdo demokratiškai, vyksta narių ekonominis dalyvavimas ar jie įsipareigoja bendruomenei (2).

1.3

Be to, kooperatinės bendrovės taip pat skiriasi nuo kapitalo bendrovių ir tuo, kad jų kapitalas keičiasi, akcijos yra nominatyvinės ir paprastai neperleidžiamos tretiesiems asmenims, kurie nėra kooperatinės bendrovės nariai.

1.4

Europos Sąjungoje kooperatinių bendrovių nariais yra beveik 140 milijonų žmonių. Iš jų apie 300 000 sukuria darbo vietas 2,3 milijonams asmenų.

1.5

Kooperatinės bendrovės, kurios, siekdamos patenkinti narių ekonominius poreikius, visą savo veiklą organizuoja bendrai panaudodamos pirkimo, pardavimo ar darbo jėgos pajėgumą ir kurios susikuria daugumoje veiklos sektorių, taip pat gali sėkmingai įgyvendinti socialinius, aplinkos ir kultūrinius tikslus.

1.6

Kooperatinės bendrovės gali konkrečiai prisidėti ir prie Lisabonos strategijos tikslų įgyvendinimo, jei stengiasi suderinti ekonominius pasiekimus su asmeniniu indėliu bei pažanga.

1.7

Nors kooperatinių bendrovių apimtis ir plėtra gali labai skirtis, paprastai šios bendrovės steigiasi vietos regionuose ir taip prisideda kuriant bei stiprinant socialinį–ekonominį regiono gyvenimą ir palaikant socialinę sanglaudą toje teritorijoje, kurioje plėtra vyksta nepakankamai greitai arba turi būti pereinama prie kitos veiklos (3). Nors bendrovės įsikūrusios vietos regionuose, tai nekliudo joms plėsti veiklos už Europos Sąjungos ribų. Taigi kooperatyvai daro didelį poveikį pasaulio prekybai ir ekonominiam dinamiškumui (4).

1.8

Šiuo požiūriu kooperatinių bendrovių vaidmuo ir poveikis yra pripažintas ir nacionaliniu, ir pasauliniu lygiu. Todėl Tarptautinė darbo organizacija (TDO) 2002 m. birželio mėn. priėmė rekomendaciją dėl kooperatyvų skatinimo (5), kurioje pažymima, kad „kooperatyvai, nepriklausomai nuo jų tipo, skatina kuo daugiau žmonių visapusiškai dalyvauti vykdant ekonominę ir socialinę plėtrą“. Šią rekomendaciją patvirtino visos 25 ES valstybės narės, ji buvo ratifikuota.

1.9

Europos Sąjungoje kooperatinės bendovės pripažintos Europos bendrijos steigimo sutarties 48 straipsnyje (6). Komisija, dirbdama padalinyje, atsakingame už „amatus, mažas įmones, kooperatyvus ir draudimo bendroves“, skyrė ypatingą dėmesį šiam bendrovių tipui. Taryba neseniai patvirtino Europos kooperatinės bendrovės statutą ir direktyvą, papildančią Europos kooperatinės bendrovės statutą dėl darbuotojų dalyvavimo (7). Priimdama šį komunikatą Komisija parodo, kad klausimai, susiję su kooperatinėmis bendrovėmis, jai yra svarbūs.

1.10

Toks dėmesys atitinka kooperatinių bendrovių lūkesčius, nes šiuo metu jos susiduria su nemažais iššūkiais — bendrovių plėtra gali būti sustabdyta ar persvarstyta jų veikla. Šis bendrovės tipas anksčiau buvo kuriamas keliose naujosiose Sąjungos valstybėse narėse galiojusioje sistemoje ir šiuo metu tose valstybėse juo yra nepasitikima. Be to, dauguma vis konkurencingesnėse rinkose veikiančių kooperatyvų turi skirti itin daug išteklių, kad galėtų išlikti konkurencingi ir kartu išsaugoti savo ypatumus bei pobūdį.

2.1

Vienas iš pagrindinių 2004 m. vasario 23 d. priimto komunikato klausimų, kuriuos Komisija pabrėžia, yra tas, kad „kooperatyvų vaidmuo įgyvendinant Bendrijos tikslus yra teigiamas ir tampa vis svarbesnis“.

2.2

Be to, komunikate taip pat konstatuojama, kad kooperatinių bendrovių galimybės buvo nepakankamai išnaudotos. Norėdama padėtį ištaisyti, Komisija siūlo apibrėžti tris pagrindinius tikslus, kuriuos ji išvardija dvylikoje siūlomų veiksmų:

3.1

Komitetas visuomet daug dėmesio skyrė bendrijoms ir bendrai socialinei ekonomikai (8). Kaip ir regionų komitetas, jis mano, kad turėtų būti lygiai skatinami ir remiami visi įmonių tipai (9). Norėdamas sužinoti kooperatinių organizacijų ir įmonių nuomonę dėl komunikato, komitetas spalio 11 d. surengė viešą apklausą, pateikęs minėtoms organizacijoms ir įmonėms klausimyną. Apklausos rezultatai Komisijos projektą leido palyginti su kooparatinio sektoriaus turimais lūkesčiais ir prioritetais.

3.2

Komitetas palankiai vertina Komisijos komunikatą dėl kooperatinių bendrovių skatinimo Europoje. Įgyvendinus jį, kooperatinių įmonių turėtų būti steigiama daugiau, ypač jei bus tinkamiau įvertintas jų indėlis į Lisabonos strategijos tikslus ir apie tai informuojama.

3.3

Tačiau komitetas konstatuoja, kad komunikate dauguma planuojamų veiksmų, kuriais užtikrinamas kooperatinių bendrovių skatinimas, yra suformuluoti itin atsargiai, dažnai vartojami tokie išsireiškimai kaip „analizuoti ar išnagrinėti galimybes“ arba „skirti ypatingą dėmesį“. Pageidautina, kad siektini tikslai būtų suformuluoti konkrečiau, nustatant atitinkamus terminus.

3.4

Be to, komitetas pritaria Komisijos požiūriui, kad reikia skirti dėmesį naujosioms Sąjungos valstybėms narėms ir šalims kandidatėms. Kai kuriose iš jų kooperatinės bendrovės buvo kuriamos ir ankstesnėje sistemoje, dėl to kooperatyvai tapatinami su viena iš toje sistemoje naudotų priemonių.

3.4.1

Todėl komitetas mano, kad pirmiausia tų šalių verslininkai turi būti informuojami apie kooperatinės bendrovės galimybes, t. y. galimybę plėtoti veiklą pasidalijant ištekliais, atsakomybe ir veiklos rizika, kas užtikrina didesnį projektų gyvybingumą ir tvarumą (10).

3.4.2

Komitetas taip pat mano, kad naujosiose valstybėse narėse, kovojant su socialine atskirtimi, o taip pat aplinkos srityje, turėtų būti remiama kooperatiniu modeliu pagrįsta nauja veikla ir užtikrinta, kad tam tikrų kooperatyvų sukurtas asociacijų tinklas neiširtų atlikus šiam verslo tipui poveikį darančius pakeitimus.

3.5

Suprasdamas Komisijos siekį kooperatines bendroves palyginti su MVĮ, komitetas primena, kad nemažai kooperatinių bendrovių ir kooperatinių grupių nepatenka į MVĮ apibrėžimui taikomas Bendrijos ribas. Dėl to komitetas rekomenduoja komunikato pasiūlymų netaikyti tik MVĮ. Pirmiausia tokia rekomendacija taikoma nuorodoms į tam tikrus Bendrijos veiksmus, pavyzdžiui, paslaugų įmonėms teikimą ar finansavimo skyrimą.

4.1.1

Komunikate Komisija skiria ypatingą dėmesį kooperatinei teisei ir ypač įvairiems nacionaliniams statutams, kuriuose ši teisė yra apibrėžta. Komitetas tokį požiūrį palaiko, nes ir nacionaliniu, ir Europos lygmeniu kooperatyvams yra būtina sukurti kuo geresnį teisinį pagrindą veiklai vystyti.

4.1.2

Be to, kooperatinėms bendrovėms taikomos ir bendrovių teisės nuostatos (finansinės teisės, socialinės teisės, konkurencijos teisės, mokesčių teisės nuostatos). Jeigu jose nebus atsižvelgta į tam tikrus kooperatinių bendrovių ypatumus, pagrįstai galima manyti, kad net ir turint optimalizuotus kooperatinius teisės aktus, kooperatyvų plėtra gali būti suvaržyta.

4.1.2.1

Kaip pavyzdį reikia paminėti pradinį TAS 32 apskaitos standarto projektą, kuriame kooperatinių bendrovių akcijas buvo numatyta laikyti priklausančiomis skolų kategorijai, o ne nuosavų lėšų kategorijai, nes gali būti pateiktas prašymas jas grąžinti. Atsižvelgiant į tokios nuostatos sukeltus padarinius kooperatyvams, šis principas buvo aiškinamas ir suteikta galimybė, esant dviem papildomoms sąlygoms, padaryti išimtį iš šios taisyklės (11). Tai, kad taisyklė nebuvo persvarstyta, bet papildyta kooperatinėms bendrovėms taikomu aiškinimu, įtvirtina tezę, jog šis bendrovės statusas paprastai yra laikomas išimtimi palyginti su kapitalo bendrovėmis. Kaip jau buvo minėta (žr. 3–1), komitetas mano, kad kooperatinė bendrovė neturėtų būti laikoma išimtimi, bet, priešingai, jei to reikia, turėtų būti priimtas teisinis pagrindas siekiant atsižvelgti į kooperatinės bendrovės ypatumus.

4.1.2.2

Taigi komitetas ragina Komisiją įvertinti ir imtis konkrečių veiksmų kooperatinės teisės ir kitų teisės aktų dalių koordinavimui atlikti.

4.1.2.3

Komitetas taip pat siūlo, kad ekspertų grupės, kurias Komisija įgalioja teikti nuomones dėl būsimų šios srities teisės aktų, sistemingai atsižvelgtų į kooperatinėms bendrovėms būdingus ypatumus, remdamosi atitinkamų bendrovių organizacijų kompetencija (12).

4.2.1

Kalbant apie konkurencijos teisę, komitetas neabejodamas pritaria tam, kad, kaip ir kitiems įmonių tipams, kooperatinėms bendrovėms būtų taikomi EB sutarties 81, 82 ir 86–88 straipsniai. Tačiau jis mano, kad Komunikato dalis, kurioje remiamasi susitarimus apibrėžiančiu Sutarties 81 straipsniu, nėra aiški, ypač Komisijai nurodant, kad „jei kooperatinį statusą turinti organizacija ir įgyvendina EB 81 straipsnio nuostatas, vėliau priimtos taisyklės ar veiksmai galės būti laikomi ribojančiais konkurenciją“ (13). Komisija rekomenduoja su konkurencijos taisyklėmis tinkamiau supažindinti įvairius kooperatinius sektorius.

4.2.1.1

Komitetas, remdamasis 2004 m. spalio 11 d. surengtos kooperatinių sektorių atstovų apklausos rezultatais, mano, kad sunkumų daugiau kyla ne dėl nepakankamo konkurencijos taisyklių išmanymo, bet dėl to, kad tose taisyklėse ne visuomet atsižvelgiama į kooperatinių bendrovių ypatumus. Komitetas ragina Komisiją veiksmus įgyvendinti ir už konkurencijos politiką atsakingų tarnybų atžvilgiu, siekiant jas geriau informuoti apie įvairius kooperatinių bendrovių organizavimo būdus.

4.2.1.2

Pabrėždamas, kad verslo formų įvairovė rinkoje yra pagrindinis sveikos konkurencijos veiksnys, komitetas mano, jog įgyvendinus šiuos veiksmus būtų išvengta bet kokios organizacinės diskriminacijos kooperatyvų atžvilgiu.

4.2.2

Be to, komitetas atkreipia dėmesį, kad kai kuriose šalyse draudžiama steigti kooperatyvo statusą turinčias bendroves veiklai konkrečiame sektoriuje vykdyti (14). Tokia nuostata yra neabejotina kliūtis įsisteigimo laisvei įgyvendinti. Ši padėtis dar nepalankesnė yra dėl to, kad reglamente dėl Europos kooperatinių bendrovių statuto toks draudimas patvirtinamas (15). Taigi komitetas ragina Komisiją atlikti tokių draudimų masto ir poveikio tyrimą.

4.2.3

Kalbant apie kooperatinių bendrovių mokesčių tvarkymą, komitetas palaiko principą, kad bet kuriam bendrovės tipui suteikta nauda turi būti proporcinga teisės aktų reikalavimams arba bendrovės socialinei pridėtinei vertei (16). Taigi komitetas Komisiją ragina, kad ji skatintų valstybes nares išanalizuoti galimybę kooperatinėms bendrovėms suteikti mokesčių lengvatas, atsižvelgiant į jų socialinį naudingumą ar indėlį į regionų plėtrą, su sąlyga, kad yra taikomos griežtos tikrinimo sąlygos — tikrinama, kaip laikomasi kooperatinių principų ir vertybių (17).

4.3.1.1

Vykstant globalizacijai ekonomikos srityje, įmonėms keliami didesni pelno reikalavimai, kartais dėl to nukenčia kitos visuomeninės sritys. RSE, t. y. įmonių „savanoriškas socialinių bei aplinkos problemų integravimas į komercinę veiklą ir santykius su dalyvaujančiomis šalimis“ (18), kooperatinėms bendrovėms yra žinoma sąvoka. Bendrovės ekonominius tikslus sieja su socialiniais, o nustatydamos veiklos taisykles atsižvelgia į žmones bei vidaus demokratijos principus, taigi jos iš esmės įgyvendina RSE ir tam teikia daug reikšmės (19).

4.3.1.2

Komitetas apgailestauja, kad nuostata dėl RSE į komunikatą nebuvo įtraukta, ir rekomenduoja tokį veiksmą numatyti, pirmiausia siekiant kooperatines bendroves skatinti šioje srityje įgyvendinti veiksmus (20).

4.3.2.1

Komitetas, skirdamas tam didelį dėmesį, jau keletą metų nagrinėja įmonių valdymo klausimus (21). Tačiau apie kooperatines bendroves šioje srityje ir toliau mažai diskutuojama. Tai sudaro tam tikrą paradoksą, nes dėl gausių kooperatyvų organizavimą reglamentuojančių nuostatų bendrovės įgyvendino konkrečius valdymo modelius (22). Kooperacinių auditorių asociacijų paslaugos irgi gali gerokai prisidėti prie sėkmingos kooperatyvų veiklos; šios asociacijos veikia daugelyje valstybių narių, o kai kurios jų turi jau daugiau kaip 100 metų besitęsiančią kooperatyvų veiklos tradiciją. Dėl to, svarbu, kad Europos bendrijos direktyvoje dėl įstatymais numatytų auditų būtų pripažinta ir įtraukta ši kooperacinės teisės institucija.

4.3.2.2

Komitetas mano, kad šiuo metu būtų naudinga tokią patirtį įtraukti į debatus apie įmonių valdymą; taip valdymo srityje būtų atsižvelgta į pažangą ir rekomendacijas, kurias galima pritaikyti įvairioms verslo rūšims.

4.4.1

Komitetas taip pat atkreipia Komisijos dėmesį, kad yra suburtos iš kooperatinių įmonių sudarytos grupės. Įgyvendinant tokį verslo modelį, aiški pirmenybė teikiama kooperatinių įmonių bendradarbiavimui ir partnerystės strategijoms, o ne įmonių susijungimui ar įsigijimui. Pasirinkusios šį variantą įmonės gali kovoti su globalizacijos iššūkiais ir dėl globalizacijos padidėjusiu konkurencingumu, išsaugodamos ir demonstruodamos kooperatinius ypatumus.

4.4.2

Komitetas mano, kad, nepažeidžiant konkurencijos taisyklių, yra tinkama remti tokių grupių, leidžiančių kooperatyvams turėti bendrą ženklą ar vystyti prekių ir paslaugų gamą, skatinimą ir plėtrą — tai galėtų labiau sustiprinti kooperatyvų vaidmenį ir tarpvalstybiniu lygiu, ir pasauliniu lygiu. Jis taip pat siūlo, kad komunikate į šį klausimą būtų atkreiptas didesnis dėmesys.

5.1.1

Komitetas ragina Komisiją imtis visų skatinančių veiksmų, kurių tikslas — labiau supažindinti su kooperatinių bendrovių ypatumais ir jų reikšme. Pagrindinė priežastis, dėl kurios bendrovių galimybės nepakankamai išnaudojamos, iš tikrųjų yra ta, kad šių bendrovių ypatumai yra nežinomi. Taigi komitetas mano, kad turi būti labiau remiamas ir skatinamas tinkamos praktikos, susijusios su šia konkrečia verslo rūšimi, apibrėžimas, sunorminimas ir skleidimas.

5.1.2

Komitetas pirmiausia siūlo, kad Komisija oficialiai pripažintų TDO 193 rekomendaciją, kuri yra svarbiausias kooperatyvus reglamentuojančias taisykles ir jų skatinimą apibrėžiantis Europos susitarimas, nes ją priėmė 25 ES valstybės narės. Komitetas taip pat rekomenduoja parengti ir įgyvendinti konkrečius veiksmus, pavyzdžiui, rengti informacinę kampaniją informuojant apie kooperatyvų ypatumus ir verslo dimensiją, tuo tikslu panaudojant įvairias vaizdo priemones, Įmonių GD interneto tinklapį etc…. Ši kampanija būtų skirta ekonominiams ir socialiniams partneriams bei šalių valstybinėms institucijoms.

5.1.3

Be to, komitetas rekomenduoja, kad kooperatines bendroves skatinančius veiksmus atliktų ir visi Komisijos Generaliniai direktoratai. Šiuo atžvilgiu itin didelis dėmesys turėtų būti skiriamas tarnyboms, įgyvendinančioms tiesiogiai su kooperatinių bendrovių verslu ar socialine dimensija susijusias iniciatyvas (Bendros rinkos GD, Užimtumo ir socialinių reikalų GD, Konkurencijos GD, Sveikatos ir vartotojų apsaugos GD …).

5.2.1

Komitetas pritaria Komisijos iniciatyvai gerinti kooperatinių bendrovių statistinius duomenis. Daugelyje Sąjungos šalių tokie duomenys, jeigu yra surinkti, retai atnaujinami pastoviai. Be to, duomenų susisteminimo būdai dažnai skiriasi — tai yra pagrindinė kliūtis platinant ir gerinant žinias apie kooperatyvus.

5.2.2

Norėdama padėtį ištaisyti, Komisija numato panaudoti lydinčiojo apskaičiavimo techniką. Šios technikos taikymo sistema, kuri kooperatinių bendrovių atveju dar nėra apibrėžta, iki šiol buvo išbandyta organizacijų, kurios nebūtinai veikia prekybos srityje ar kurios yra nepelno organizacijos, atveju (23). Todėl komitetas pabrėžia būtinybę renkantis galimus kelius ir priemones atsižvelgti į kooperatyvų ekonominę ir komercinę pusę. Pažymėtina, kad viešos apklausos, surengtos pateikiant klausimyną, rezultatai parodė, jog šis klausimas yra svarbus ir kooperatinėms organizacijoms.

5.2.3

Siekiant kuo greičiau gauti kooperatinių bendrovių duomenis, komitetas rekomenduoja, kad artimiausiu laiku Eurostatas pradėtų bendradarbiauti, kiek yra įmanoma, su nacionalinėmis institucijomis, atsakingomis už įmonių statistinių duomenų rinkimą, kad, pirmiausia, įmonių duomenys būtų susisteminti atsižvelgiant į įvairius įmonių teisinius statusus.

5.3.1

Komitetas mano, kad švietimo, profesinio rengimo, verslininkystės skatinimo ir nuolatinio mokymo programose (24) turi būti atkreiptas dėmesys į kooperatyvus. Komitetas primena, kad šis klausimas yra iškeltas TDO 193 rekomendacijoje, ir džiaugiasi, kad savo nuomonėje jį mini ir Regionų komitetas (25). Taigi komitetas remia Komisijos iniciatyvą įgyta patirtimi dalintis ir ją kurti kartu.

5.3.2

Be to, komitetas rekomenduoja kooperatinę discipliną įtraukti į mokyklų ir universitetų programas. Taigi Komisija, teikdama paramą ir konkrečios pedagoginės medžiagos sudarymui bei platinimui, galėtų įgyvendinti du tikslus: sujungti įgytą patirtį ir į švietimo programas įtraukti kooperatinę discipliną.

5.4.1

Komitetas pritaria Komisijos pageidavimui rekomenduoti įprastinėms paramą įmonėms teikiančioms tarnyboms, kad jos didintų su kooperatyvais susijusių paslaugų skaičių, primindamas, kad jau veikia specializuotos tokios rūšies paslaugas teikiančios įstaigos. Komisijai įgyvendinant veiksmus, šioms įmonėms turėtų būti sudaryta galimybė labiau plėtoti paslaugas ir informuoti apie jas.

5.4.2

Šiuo atžvilgiu komitetas primena, kad naujojoje daugiametėje 2006–2010 m. įmonių ir verslininkystės programoje (26) nėra nė vienos kooperatinėms bendrovėms skirtos gairės ar konkrečios eilutės. Jis taip pat primena, kad verslininkystės veiksmų plane (27) nėra nė vienos nuorodos į minėtas bendroves, nebent tai būtų „socialinės ekonomikos“ politikos, kuri šiame dokumente, tarp kitko, yra suformuluota neaiškiai, analizė.

5.5.1

Komitetas ragina Komisiją artimiausiu laiku išanalizuoti galimybę į Europos investicijų fondo priemones įtraukti konkrečią nuorodą į kooperatines bendroves. Tačiau komitetas buvo informuotas, kad neseniai tokios nuorodos atsisakyta motyvuojant vienodu požiūriu į teisinius statusus. Taigi šiuo metu komitetas prašo Komisijos patikslinti, kokius konkrečius finansavimo veiksmus ji galėtų įgyvendinti, nes kita priemonė — užtikrinti kooperatyvų galimybę gauti finansavimą pagal kitas Bendrijos programas — dabartinei padėčiai netinka. Be to, komitetas pageidautų, kad Europos fonde didesnę jo pagalbos dalį būtų galima rezervuoti MVĮ ir kooperatinėms bendrovėms, kurioms finansiniame plane didelių garantijų nėra suteikiama.

5.5.2

Komitetas taip pat atkreipia Komisijos dėmesį, kad naujajame susitarime dėl nuosavų išteklių, vadinamame „Bâle II“ susitarimu, bankai įpareigojami, įgyvendinant įmonių finansavimo politiką, geriau įvertinti įmonių rizikos laipsnį, ypač atsižvelgiant į jų mokumą ir valdymo būdą. Todėl kai kurioms kooperatinėms bendrovėms gauti kreditą galėtų būti sunkiau (28).

5.5.3

Atsižvelgiant į konkretų kooperatinių bendrovių kapitalo pobūdį (akcijos nekotiruojamos rinkoje, grąžinamos nominalios vertės akcijos etc. …), šioms bendrovėms kartais yra sunku rasti finansavimą plėtrai. Šiuo požiūriu komitetas remia Komisijos siūlymą valstybėms narėms, kuriose galioja konkretūs kooperatines bendroves reglamentuojantys teisės aktai, suteikti galimybę tokioms bendrovėms išleisti prekybines akcijas, už kurias sumoka bendrovių paslaugomis nesinaudojantys investuotojai, jeigu dėl šių investuotojų dalyvavimo nepersvarstomas nei kooperatyvo pobūdis, nei bendrovės narių atliekamas tikrinimas (29).

5.6.1

Komitetas pritaria Komisijai, kad kooperatinė bendrovė, atsižvelgiant į jos valdymo būdus, yra itin tinkamas modelis, kurį darbininkai gali panaudoti perimdami verslą. Komitetas siūlo programose ir veiksmuose, kuriuos šioje srityje Komisija ketina skatinti, tokį modelį labiau pabrėžti.

5.6.2

Komisija siūlo atlikti kooperatinių bendrovių, kurios kaip pagrindinį uždavinį kelia visuomenės poreikius, tyrimą. Atlikus tokį tyrimą būtų galima apibrėžti, koks yra bendrovių indėlis į minėtus tikslus. Tačiau komitetas rekomenduoja, kad šio tyrimo metu būtų išryškinti socialinių kooperatyvų ypatumai palyginti su „socialinėmis įmonėmis“ (30).

5.7.1

Primindamas, kad kooperatinių bendrovių raidą reglamentuojantys teisės aktai yra tokie pat svarbūs kaip ir bendrovių tikslams pasiekti įgyvendinami organizavimo būdai, komitetas pritaria Komisijos požiūriui, kad ir Europos lygiu, ir nacionaliniu lygiu pirmenybė turi būti teikiama bendrovių teisiniam statusui.

5.7.2

Komitetas pritaria tam, kad būtų rengiami susitikimai su nacionalinėmis institucijomis Europos kooperatinę bendrovę apibrėžiančio reglamento ir prie jo prijungtos direktyvos perkėlimui aptarti. Jis taip pat rekomenduoja, kad parengiamieji darbai būtų reguliariai tikrinami. Palyginimui verta paminėti, kad neseniai įsigaliojusios Europos bendrovę reglamentuojančios nuostatos buvo perkeltos tik į šešių valstybių narių teisės aktus.

5.7.3

Kalbant apie standartinių įstatymų rengimą, komitetas pabrėžia, kad ši dalis yra sudaryta neaiškiai. Iš tikrųjų, nerekomenduodama derinti kooperatinių bendrovių teisės, Komisija kaip argumentą pateikia aukšto lygio Europos bendrovių teisės ekspertų išvadas, kuriose palankiai žiūrima į kooperatinių statutų derinimą.

5.7.4

Komitetas žino, kad daugelyje Europos kooperatinės bendrovės reglamento straipsnių daroma nuoroda į nacionalinius teisės aktus. Kadangi praėjus penkeriems metams po reglamento SCE įsigaliojimo bus pateikta jo įgyvendinimo ataskaita, komitetas mano, jog, jei reikės parengti standartinius įstatymus norint suderinti kooperatinius teisės aktus ir (arba) pasiūlyti priimti bendras taisykles Europos lygiu, būtina nuo pat pradžių debatus vykdyti ir darbus atlikti kartu su profesinėmis organizacijomis, atstovaujančiomis kooperatines įmones.

5.7.5

Tačiau komitetas nori pabrėžti, kad viešos apklausos rezultatai parodė, jog nemažai kooperatinių organizacijų pageidautų labiau konsoliduoti ir tobulinti nacionalinius šiuo metu galiojančius kooperatinius teisės aktus, o ne persvarstyti juos norint atlikti suderinimą (31). Kooperatinės organizacijos mano, kad taip būtų galima geriau išspręsti padalijimo problemą (32), su kuria susiduria kai kurie kooperatyvai.

5.7.6

Atsižvelgdamas į tai, komitetas taip pat siūlo Komisijai atlikti lyginamąjį iki šiol tik kapitalo bendrovėms taikomų nuostatų integravimo į tam tikrus nacionalinius kooperatinius teisės aktus poveikio ir apimties tyrimą (33).

5.8.1

Komitetas remia Komisijos siekį įvertinti kooperatinių bendrovių indėlį, kuris įnešamas per Bendrijos programas, į Bendrijos tikslų įgyvendinimą. Tačiau jis kelia klausimą dėl priemonių vertinimui atlikti, nes šiuo metu biudžete eilučių tam tikslui nėra numatyta.

5.8.2

Komunikate ypač akcentuojama sritis yra „žemės ūkio politika atsižvelgiant į plėtrą“, tam yra numatomas veiksmas. Komitetas tokį požiūrį palaiko, bet mano, kad veiksmai turėtų būti numatyti ir kitoms minėtoms sritims — kaimo ir regionų plėtrai bei darbo vietų kūrimui.

5.8.3

Bendrai komitetas mano, kad apibrėžiant paramos ir skatinimo veiksmus yra tinkamiau įtraukti kooperatyvų plėtros sąvoką. Taip kooperatyvų patirtį galima panaudoti kituose veiklos sektoriuose, pradedant įgyvendinti konkrečią sritį.

6.1

Komitetas džiaugiasi, kad komunikatas dėl kooperatinių bendrovių skatinimo Europoje buvo paskelbtas. Tai rodo, kad paskelbus reglamentą dėl Europos kooperatinės bendrovės (SCE) statuto, po kurio kaip tęsinys paskelbtas ir šis komunikatas, Komisija toliau domisi kooperatinėmis bendrovėmis, pabrėždama ekonominį ir socialinį tokios verslo rūšies aspektą, o taip pat verslo teikiamas galimybes įgyvendinti Lisabonos strategiją.

6.2

Komitetas ypač remia požiūrį, kad reikia teikti pirmenybę kooperatinės verslininkystės skatinimui. Pagrindinė kliūtis, trukdanti kooperatinių bendrovių plėtrai Europoje, iš tikrųjų yra ta, kad ši verslo rūšis yra nepakankamai žinoma.

6.3

Ramdamas pagrindines šio komunikato gaires, komitetas mano, kad kai kurie veiksmai turėtų būti konkrečiau apibūdinti, nustatant išankstinius terminus. Todėl komitetas rekomenduoja, kad kaip galima greičiau būtų atlikta planuojamų veiskmų patikrinimo procedūra, nelaukiant jų vertinimo 2008 m., kaip siūlo Komisija. Tikrinimo procedūroje ir nacionaliniu, ir Europos lygiu turėtų dalyvauti suinteresuotos profesinės kooperatinės organizacijos.

22.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 234/8

1.1

2004 m. liepos 14 d. Europos Komisija paskelbė pasiūlymą dėl direktyvos (1), pataisančios antrąją Kapitalo pakankamumo direktyvą (93/6/EEB) ir Konsoliduotos bankininkystės direktyvą (2000/12/EB). Ši direktyva Europos Sąjungoje įgyvendins naujus Bazelio pagrindus (tarptautinę kapitalo priemonių ir kapitalo standartų konvergenciją). Šiame dokumente Performuluota direktyva bus vadinama kapitalo reikalavimų direktyva (KRD).

1.2

KRD bus taikoma visoms Europos Sąjungoje veikiančioms kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms. KRD tikslas — Europoje sukurti rizikai ypač jautrią bankininkystės sistemą. Ji skatins bankininkystės sektorių laikui bėgant taikyti rizikai ypač jautrius vertinimo metodus, atsižvelgiant į technologijų pažangą ir investicijas į darbuotojų mokymą. Tai pagerins vartotojų apsaugą, sustiprins finansinį stabilumą ir skatins Europos pramonės globalų konkurencingumą, užtikrindamas tvirtą pagrindą verslui plėstis ir įgyvendinti naujoves perskirstant kapitalą.

1.3

KRD yra teisinis instrumentas, skirtas ES įgyvendinti naujus Bazelio pagrindus, kuriuos parengė Bazelio bankų priežiūros komitetas. Bazelio komitetą įsteigė 1974 m. G10 šalių centrinių bankų valdytojai. Bazelio komiteto skelbiami susitarimai nėra teisiškai privalomi, tačiau skirti užtikrinti bendrus priežiūros pagrindus, kurie skatintų bendrų metodų konvergenciją ir užtikrintų teisingą konkurenciją tarp tarptautiniu mastu aktyvių bankų.

1.4

Bazelio kapitalo susitarimas (Bazelis I) buvo paskelbtas 1988 m. ir 1999 m. prasidėjo darbas, skirtas atnaujinti susitarimą atsižvelgiant į praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio rizikos valdymo greitus pokyčius. Šio darbo rezultatas buvo 2004 m. birželio mėn. paskelbta Tarptautinė kapitalo priemonių ir kapitalo standartų konvergencija (2) (vadinama naujais Bazelio pagrindais).

1.5

Nauji Bazelio pagrindai suskirstyti į tris dalis, vadinamas trimis ramsčiais. Pirmas ramstis nustato minimalius reglamentavimo kapitalo reikalavimus kredito, rinkos ir veikimo rizikai. Įstaigoms suteikiama galimybė naudotis įvairaus sudėtingumo variantais. Antras ramstis nustato priežiūros apžvalgos procesą, kuris atliekamas vykdant aktyvų dialogą tarp įstaigos ir jos prižiūrėtojo, siekiant užtikrinti tinkamus vidaus procesus, kad būtų įvertinti kapitalo reikalavimai, susiję su grupės rizikos modeliu. Pagal trečią ramstį reikalaujama, kad įstaigos atskleistų rinkai informaciją apie jų kapitalo mokesčius. Trečias ramstis neretai vadinamas rinkos drausme, nes atskleidimas skatina naudoti geriausią praktiką ir didina investuotojų pasitikėjimą.

1.6

Bankams ir investicinėms įmonėms yra siūlomos įvairios galimybės siekiant nustatyti ne tik kredito, bet ir veikimo riziką bei sušvelninti kredito riziką. Šitaip siekiama užtikrinti, kad pagrindai yra proporcingi, o taip pat, kad esama paskatų mažesnėms įstaigoms pereiti prie sudėtingesnių metodų. Sudėtingus metodus brangiau įgyvendinti, nes jie pagristi įstaigų sukurtais vidaus modeliais. Tačiau jie labiau jautrūs rizikai ir todėl jų kapitalo mokesčiai mažesni.

2.1

KRD yra įstatymų leidybos įrankis, kuris ES įgyvendina naujus Bazelio pagrindus. Komisija parengė direktyvos projektą, kuris apskritai atitinka Bazelio taisykles, atsižvelgiant į ES specifiką. Nepaprastai svarbu užtikrinti aukštą lygiagretumo lygį tarp Bazelio pagrindų ir ES taisyklių, siekiant užtikrinti teisingą konkurenciją tarp Europos bankų ir jų konkurentų kitose pagrindus įgyvendinančiose jurisdikcijose.

2.2

Pagrindinis skirtumas tarp KRD ir Bazelio pagrindų yra tas, kad taisyklės bus taikomos visoms kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ES. Bazelio pagrindai skirti taikyti tarptautiniu mastu aktyviems bankams. Komisijos išplėsta taikymo sritis atitinka ne tik indėlininkų, bet ir paskolų gavėjų interesus ES. Gerai valdoma ir gerai kapitalizuota bankininkystės sistema leis bankams toliau skolinti ekonominio ciklo metu. Tai užtikrins didesnį stabilumą bankų sektoriuje.

2.3

Nauda Europos bankininkystei, Europos verslui ir vartotojams bus tvari tik tuo atveju, jei direktyva bus pakankamai lanksti, kad atitiktų ūkio praktikos ir rinkos pasiekimus bei priežiūros poreikį. Tai būtina siekiant ginti indėlininkų ir paskolų gavėjų interesus ir užtikrinti, kad ES išlaikytų geriausios praktikos rinkos reputaciją.

2.4

Komisijos metodas apibrėžti patvarius ir ilgalaikius principus bei siekinius pakeitimo direktyvos straipsniuose ir priedų techninėse priemonėse, kuriuos galima iš dalies keisti taikant komitologijos procedūrą, yra veiksmingas būdas užtikrinti reikiamą lankstumą.

3.1.1

Komitetas mano, kad naudos visiems vartotojams ir verslovėms ES kontekste, Komisijos pasiūlymo dėl direktyvos sritis yra teisinga. Be to, komitetas mano, kad visų dydžių kredito įstaigos turės naudos iš peržiūrėto reglamentuojamo kapitalo režimo. Komisijos tekste užtikrinta tinkama pusiausvyra tarp paskatų mažesnėms kredito institucijoms pereiti prie sudėtingesnių metodų per tam tikrą laiką nustatymo ir proporcingų pagrindų, kurie atsižvelgtų į mažesnių kredito įstaigų išteklių ribotumus, užtikrinimo.

3.1.2

Komisijos tekste taip pat įtrauktos priemonės, kurių Bazelio komitetas ėmėsi, siekdamas sumažinti skolinimo mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) reglamentavimo naštą. Šiuos pokyčius (jie išsamiai nurodyti toliau pateiktoje dalyje „Poveikis mažoms ir vidutinėms įmonėms“) komitetas gali vertinti kaip įtikinančius. Priešingu atveju komitetas būtų susirūpinęs, kad nauji pagrindai lems didėjančią konsolidaciją Europos bankininkystės sektoriuje ir mažesnį pasirinkimą vartotojams. Šiuo atžvilgiu komitetas taip pat buvo patikintas ir nurodo, kad 2004 m. balandžio mėn. atlikta PWC poveikio tyrimo (3) išvada buvo, jog abejojama, ar direktyvos nuoseklus įgyvendinimas visoje ES turės reikšmingą poveikį ūkio konkurencingumui.

3.3.1

Komitetas sveikina pokyčius, padarytus pagrinduose ir skirtus spręsti skolinimo MVĮ klausimus, o taip pat, kad Komisija įtraukė šiuos pokyčius į ES pagrindus. Ypatingai komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad:

3.3.2

Šiuo atžvilgiu komitetas sveikina trečio kiekybinio poveikio tyrimo (QIS3) rezultatus. QIS3 rezultatai parodė, kad bankų kapitalo mokesčiai paskoloms MVĮ, įtrauktoms į bendrą portfelį, daugiausiai išliks stabilūs bankuose, taikančiuose standartizuotą kredito rizikos metodą ir sumažės vidutiniškai nuo 3 % iki 11 % bankuose, kurie taiko vidaus reitingais pagrįstus metodus (IRB). Kapitalo mokestis dėl kontaktų su MVĮ, kurias galima laikyti mažmeninėmis įmonėmis, sumažės vidutiniškai nuo 12 iki 13 % pagal standartizuotą metodą (STM) ir iki 31 % pagal pažangų vidaus reitingais pagristą metodą (PVRPM).

3.4.1.1

Direktyvos 68 str. reikalauja, kad kredito įstaigos laikytųsi nuosavų fondų reikalavimų, toje grupėje taikomų individualiu lygiu. Direktyvos 69 str. 1 dalis ir toliau suteikia valstybėms narėms teisę savo nuožiūra netaikyti šio reikalavimo ir konsoliduotu pagrindu taikyti taisykles kredito įstaigai ir jos dukterinėms įmonėms toje pačioje valstybėje narėje, su sąlyga, kad grupė atitinka griežtesnes sąlygas. Šis netaikymas savo nuožiūra galėtų lemti neteisingą konkurenciją tarp valstybių narių tarptautiniu mastu aktyvių bankų grupių atžvilgiu. Komitetas nemano, kad tai suderinama su bendrąja rinka.

3.4.1.2

Be to, jeigu valstybė narė nusprendė taikyti reikalavimus individualių kredito įstaigų lygiu, gali kilti pavojus prižiūrėtojo gebėjimui suprasti bankų grupės rizikos modelį. Konsoliduotos priežiūros ribojimas iki dukterinių įmonių toje pačioje valstybėje narėje, kaip pagrindinės įstaigos turėtų tą patį poveikį. Todėl priežiūra turėtų būti taikoma konsoliduotu lygiu kaip taisyklė ES, su sąlyga, kad kredito įstaigos atitiks sąlygas užtikrinti, kad nuosavi fondai būtų adekvačiai paskirstyti tarp pagrindinės įmonės ir jos dukterinių įmonių.

3.4.2.1

Valstybės narės gali savo nuožiūra nustatyti grupės vidaus rizikos įvertinimą. Ši galimybė leidžia valstybėms narėms taikyti 0 % rizikos įvertinimą rizikai, atsirandančiai tarp kredito įstaigos ir jos pagrindinės įmonės, tarp kredito įstaigos ir jos dukterinės įmonės, o taip pat tarp kredito įstaigos ir jos dukterinės įmonės ar jos pagrindinės įmonės dukterinės įmonės. Siekdama atitikti reikalavimus gauti 0 % rizikos įvertinimą, sandorio šalis turi būti įsteigta toje pačioje valstybėje narėje kaip kredito įstaiga. Komitetas mano, kad 0 % rizikos įvertinimas teisingai nurodo riziką, susijusią su grupės vidaus rizika. Savo nuožiūros metodas galėtų lemti, kad kredito įstaigos kai kuriose valstybėse narėse privalės laikyti kapitalą, kad būtų atsverta grupės vidaus rizika, nors tam nebus jokio protingo paaiškinimo.

3.4.2.2

Su bendra rinka nesiderina 0 % rizikos įvertinimo taikymas tik sandorio šalims toje pačioje valstybėje narėje. Grupės vidaus rizika, iškylanti sandorio šalims kitoje valstybėje narėje atitinka tą patį rizikos modelį, kaip ir rizika sandorio šalims toje pačioje valstybėje narėje. Kaip taisyklė, 0 % rizikos įvertinimas turėtų būti taikomas grupės vidaus rizikai, iškylančiai sandorio šalims visoje ES.

3.4.3.1

Bazelio bankų priežiūros komitetas apibūdina veikimo riziką kaip „riziką dėl tiesioginių ir netiesioginių nuostolių, atsiradusių dėl neadekvačių ar nepavykusių vidaus procesų, žmonių ir sistemų ar išorės įvykių“. Veikimo rizikos mokestis naujuose Bazelio pagrinduose yra įvedėdamas pirmą kartą ir todėl finansų įstaigos privalo parengti visiškai naujas veikimo rizikos išmatavimo sistemas. Kaip detalizuota anksčiau, yra veikimo rizikos išmatavimui skirta galimybių meniu. Pažangus apskaičiavimo metodas (AMA) reikalauja, kad bankai parengtų vidaus išmatavimo modelius, kuriuos dar privalo patvirtinti kompetentingos valdžios institucijos. Europos finansų įstaigos daug investavo į šių sistemų sukūrimą visos grupės pagrindu, derinant veikimo rizikos išmatavimą su verslo, kuriame veikiama, elgsena.

3.4.3.2

Direktyvos 105 straipsnio 4 dalis suteikia valstybėms narėms teisę savo nuožiūra leisti kredito įstaigoms atitikti veikimo rizikos pažangaus apskaičiavimo metodo kvalifikacinius kriterijus pačiu aukščiausiu lygiu ES grupėje. AMA taikymas konsoliduotos grupės lygiu visoje ES atitinka Europos bankininkystės įdiegtą veikimo rizikos valdymo verslo metodą. Jei bankai negalėtų atitikti reikalavimų ES grupės lygiu, būtų neįmanoma tiksliai apibrėžti grupės veikimo rizikos modelį. Reikalavimus turėtų atitikti pagrindinė įstaiga ir jos dukterinės įmonės, jei grupė gali parodyti, kad veikimo rizikos kapitalas visoje grupėje yra pasiskirstęs adekvačiai.

3.5.1

Komitetas sutinka su Europos Komisija, kad ES tarpvalstybinio verslo augimas ir tarpvalstybinių grupių rizikos valdymo centralizavimas tik sustiprina geresnio koordinavimo ir bendradarbiavimo tarp nacionalinių priežiūros institucijų ES poreikį. Apibrėžiant konsoliduojančio prižiūrėtojo nustatytą vaidmenį, pasiūlyme dėl direktyvos atsižvelgiama į nacionalinių kompetentingų valdžios institucijų vaidmenį, tuo pačiu metu užtikrinama įstaigoms bendrą kreipimosi vietą (pvz., dėl vidaus reitingais pagrįsto kredito rizikos metodo ir pažangaus veikimo rizikos metodo).

3.5.2

Komitetas mano, kad konsoliduojančio prižiūrėtojo modelis turėtų būti išplėstas ne tik antro ramsčio — priežiūros apžvalgos proceso, bet ir trečio ramsčio — atskleidimo reikalavimų — atžvilgiu. Abu ramsčiai ES turėtų būti taikomi aukščiausiu konsoliduotu lygiu kiekvienoje grupėje. Jei antras ir trečias ramstis bus taikomas individualiu lygiu, jie nenurodys grupės, kaip visumos, rizikos modelio. Antro ramsčio — priežiūros apžvalgos proceso — atveju, tai lemtų, kad grupės dukterinės įmonės ES būtų nenuosekliai traktuojamos priežiūros atžvilgiu, be to, iškiltų pavojus, kad nepagerės supratimas apie grupės rizikos modelį. Tai neatitiktų indėlininkų ir paskolų gavėjų interesų. Jei trečias ramstis nebus taikomas grupės lygiu, investuotojai neturės naudos šiame kontekste atskleidžiant grupės, kaip visumos, finansinę padėtį.

3.11.1

TFAS sąskaitos suteikia aukštos kokybės duomenis, kurie apskritai patikimi. Todėl jie turėtų būti naudojami kaip atskaitos taškas apibrėžiant reglamentuojamą kapitalą. TFAS kaip pagrindo kapitalo pakankamumo traktavimui naudojimas taip pat prisideda prie teisingos konkurencijos užtikrinimo tarp įstaigų ir didina palyginamumą. Be to, aukštas nuoseklumo tarp TFAS ir kapitalo pakankamumo taisyklių lygis greičiausiai leis išvengti sumaišties tarp rinkos dalyvių ir padarys vidaus procedūras lengvesnėmis ir efektyvesnėmis.

3.11.2

Komitetas mano, kad abiejų taisyklių konvergencija idealiu atveju leistų bankams turėti tik vieną duomenų rinkinį ir pagrindą visiems finansiniams ir reglamentuojamiems atsiskaitymo reikalavimams įvykdyti. Tačiau reglamentuotojų požiūris įvairiomis aplinkybėmis gali būti skirtingas, ypač tais atvejais, kai apskaitos standartai adekvačiai neatspindi rizikingų kontaktų. Todėl reglamentuotojams reikės atlikti kai kuriuos apskaitos rezultatų patikslinimus. Jei vienam ar keliems naujų kapitalo pakankamumo pagrindų siekiniams kils pavojus dėl apskaitos standartų nustatytojų traktavimo, bus reikalingi riziką ribojantys filtrai, kad būtų įvertintas reglamentuojamas kapitalas. Dėl veikimo priežasčių šie patikslinimai, vadinamieji reglamentuojami priimti apskaitos principai, turėtų būti taikomi tik svarbiems dalykams.

3.11.3

Šiame kontekste komitetas sveikina, kad Komisija įtraukė tokį filtrą į pasiūlymo dėl direktyvos 64 str. 4 dalį, atsižvelgiant į Bazelio komiteto pasiūlymą. Komitetas taip pat sveikina Europos bankininkystės prižiūrėtojų komiteto atliekamą darbą kuriant riziką ribojančius filtrus.

4.1

Ministrų Taryba ir Europos Parlamentas šiuo metu pirmą kartą skaito pasiūlymą dėl direktyvos. Komitetas mano, kad pagrindinis dėmesys dabar turėtų būti sutelktas į susitarimą dėl lanksčios direktyvos, kuri atitiktų Bazelio pagrindus ir skatintų vienodos linkmės taikymą visoje ES.

4.2

Svarbu, kad dėl direktyvos būtų susitarta pakankamai greitai, siekiant užtikrinti, jog šis sektorius naudingai investuos nuo 20 milijardų iki ne daugiau kaip 30 milijardų eurų į pažangias rizikos valdymo sistemas. Pavėluotas įgyvendinimas lemtų Europos bankininkystės sektoriaus nepalankią padėtį pasaulinėje rinkoje. Tai neatitiktų Europos indėlininkų ir paskolų gavėjų interesų. Tačiau teisės akto kokybei privaloma teikti pirmenybę ir bendri įstatymų leidėjai privalo atsižvelgti į visų suinteresuotų šalių požiūrius.

22.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 234/14

1.1

Daug EESRK narių iš 2004 m. į ES įstojusių valstybių narių neturėjo galimybės atidžiai stebėti, kaip Bendrijos įmonių politika, ypač su VMĮ susijusi politika, buvo plėtojama pastaruosius dešimtmečius. Ši labai paprasta nuomonė yra svarbi dėl Komisijos pasiūlymų svarbos ir joje trumpai apžvelgti kai kurie politikos plėtojimo etapai.

2.1

Nuo devintojo dešimtmečio antrosios pusės Komisijoje įmonių politikos sritis iš esmės priklausė dviems generaliniams direktoratams — Pramonės generaliniam direktoratui ir XXIII generaliniam direktoratui, kuris pirmiausia buvo susijęs su šia sritimi, ypač su amatų sektoriumi ir MVĮ. Dešimtą dešimtmetį, XXIII generalinis direktoratas, palaikydamas glaudžius ryšius su valstybių narių prekybos asociacijomis, kasmet surengdavo daugybę posėdžių, kad nustatytų konkrečius mikro ir mažų įmonių poreikius.

2.2

1994 m. Komisija, paskatinta DG XXIII, įsteigė EIF (Europos investicijų fondas), pavesdamas jam dvi pagrindines užduotis:

Šiuo metu EIF yra vienintelis, veikiantis antroje veiklos srityje.

2.3

Klausimai, kurie buvo iškelti daugelyje posėdžių su pirmiau minėtais generaliniais direktoratais, buvo aptarti trijose Europos konferencijose, vykusiose Avinjone (1990 m.), Berlyne (1994 m.) ir Milane (1997 m.). Tūkstančiai verslininkų iš valstybių narių dalyvavo kiekviename iš šių renginių.

2.4

Dėl to, tuo laikotarpiu įmonių programas siūlė Įmonių generalinis direktoratas arba XXIII generalinis direktoratas; XXIII generalinio direktorato siūlomos programos pirmiausia būdavo susijusios su amatų sektoriumi ir mažomis bei vidutinėmis įmonėmis.

2.5

1997 m. buvo priimta trečioji, MVĮ skirta daugiametė programa (1997 — 2000 m.); iš pradžių ji buvo aptarta su prekybos asociacijomis, o vėliau ją pradėjo XXIII generalinis direktoratas.

2.6

1997 m. lapkričio 20-21 d. Liuksemburgo Neeilinė Vadovų Taryba, kurios darbotvarkėje buvo įrašytas vienintelis klausimas — užimtumas, inicijavo tris praktines iniciatyvas padėti įmonėms išlikti konkurencingoms rinkose ir paragino Komisiją teikti pasiūlymus, kurie paspartintų verslo sektoriaus plėtrą ir skatintų darbo vietų kūrimą šioje srityje. Trys iniciatyvos — tai ETF, verslo pradžios programa, JEV (Bendra Europos įmonė) ir VMĮ garantijų schema.

2.7

1998 m., tiesiogiai dalyvaujant EIB ir EIF, Komisija inicijavo Augimo ir užimtumo iniciatyvą (1998-2000 m.), kuri buvo pagrįsta priemonėmis, dėl kurių sprendimas buvo priimtas Liuksemburge.

2.8

1999 m., atsižvelgiant į 1998 m. Kardifo Europos Vadovų Taryboje priimtus sprendimus, Taryba išleido pranešimą, raginantį darnaus vystymosi sąvoką įtraukti į įmonių politiką.

2.9

2000 m., aptarimui dėl ketvirtosios daugiametės programos gerokai pažengus į priekį, buvo priimti du pagrindiniai MVĮ skirti dokumentai:

2.10

Be to, 2000 m. Lisabonos Europos Vadovų Taryba inicijavo pagarsėjusį Lisabonos procesą, pagrįstą žiniomis paremta visuomene ir ekonomika, kurio metu Komisija ir valstybės narės dirbs ilgą laiką.

2.11

Ketvirtoji daugiametė įmonių ir verslininkystės programa (2001 — 2005 m.), priimta 2000 m., buvo parengta pagal ankstesnes programas ir rėmėsi dešimtajame dešimtmetyje vykusia kultūros plėtra.

3.1

Ketvirtoji daugiametė programa (DP), skirta įmonėms ir verslininkystei, ir pirmiausia mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) (2001-2005 m.), buvo priimta 2000 m. gruodžio 20 d., ir turėjo būti įgyvendinama 2001 m. sausio 1 d. — 2005 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, kurios biudžetas siekė 450 milijonų eurų.

3.2

DP skirta bendrai verslo aplinkai Europoje gerinti. Ją koordinuoja Įmonių generalinis direktoratas, o jos veikla suskirstyta pagal tris ramsčius:

3.3

DP siekiama šių tikslų:

3.4

Įgyvendinama šiomis priemonėmis:

3.5

Rengdamasi naujai 2006-2010 m. programai, Komisija reguliariai vykdydavo vertinimus, kuriuos atlikdavo vidaus ir nepriklausomi ekspertai. Kad būtų atsižvelgta į kuo daugiau pasiūlymų, ji parengė dokumentą, kuriame išdėstė klausimus, kuriais turėtų būti paremta naujoji programa.

4.1

Viename atskirame straipsnyje siūloma iš dalies pakeisti Tarybos sprendimą 2000/819/EB (1), pratęsiantį daugiametės programos įgyvendinimą iki 2006 m. gruodžio 31 d., taip padidinant finansinę orientacinę sumą 81,5 mln. eurų — nuo 450 mln. eurų iki 531,5 mln. eurų.

5.1

Viešos konsultacijos ir nepriklausomų ekspertų pranešime išdėstyti pasiūlymai parodė, kad itin remiamos platesnio masto politikos analizės, plėtra ir koordinavimas, o taip pat konkrečios priemonės, padedančios įmonėms išlikti konkurencingomis ir naujoviškomis.

5.2

Dabartinėje daugiametėje programoje (DP) nėra įrašyta aiškių nuostatų dėl Europos mažų įmonių chartijoje numatytų priemonių įtraukimo į jos metines darbo programas iki 2003 ir 2004 m., ir reikia dar daug nuveikti, kad Chartijoje išdėstytos rekomendacijos būtų įgyvendintos.

5.3

Daugiametėje programoje įtrauktos įvairios veiklos rūšys įmonių politikai paremti, tačiau ji neskatina naujovių ir įmonių tarpusavio bendradarbiavimo.

5.4

DP numatytos priemonės atitiko 15 Europos valstybių narių poreikius ir reikalavimus, bet nėra pakankamai lanksčios, kad atitiktų naujų valstybių narių įmonių poreikius.

6.1

EESRK visapusiškai pritaria pasiūlymui ir mano, kad Komisija, atsižvelgdama į visus Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto ar kitų organizuotos pilietinės visuomenės suinteresuotų asmenų pasiūlymus, turėtų parengti pasiūlymą dėl pamatinės programos, kurioje būtų atsižvelgta į:

6.2

Šiuo metu nuodugniai aptariamas Šeštosios mokslinių tyrimų ir naujovių pamatinės programos, kuri bus baigta įgyvendinti 2006 m., turinys. Dabartinėje DP daug dėmesio skiriama moksliniams tyrimams, o tai, be abejonės, labai svarbu didelėms įmonėms, tačiau mažai dėmesio skirta naujovių ar konkurencingumo klausimams, kurie yra itin svarbūs MVĮ. Ilgesnis svarstymo laikotarpis leistų geriau planuoti naują dinamišką sąveiką tarp būsimos mokslinių tyrimų ir naujovių pamatinės programos ir būsimos įmonių ir verslininkystės pamatinės programos.

6.3

Nemažai priemonių, numatytų dabartinėje DP, nedavė jokių lauktų rezultatų (2): taip galėjo atsitikti dėl to, kad nebuvo konkrečiai atsižvelgta į mikro, mažų ir vidutinių įmonių poreikius, nors rengiant tas priemones buvo atsižvelgta į Lisabonos iniciatyvas.

7.1

Skirtingai nei senos valstybės narės, 2004 m. į Europos Sąjungą įstojusios valstybės narės neturėjo laiko šio klausimo apsvarstyti nuodugniai arba svariai prisidėti rengiant įmonių ir verslininkystės politiką.

7.2

EESRK mano, kad būtų labai pravartu, jog Įmonių generalinis direktoratas einamaisiais metais ir dar vienerius metus, atsiradusius dėl programos pratęsimo (t.y. 2005-2006 m.), surengtų nemažai posėdžių naujose valstybėse narėse su visų valstybių narių MVĮ organizacijų atstovais, siekiant aptarti geriausią praktiką ir skirti dėmesį konkretiems sunkumams, su kuriais susiduria naujos valstybės narės. Tai leistų nustatyti daug klausimų, kuriuos reikėtų perkelti į naują pamatinę programą.

7.3

Pasinaudojant informacija, parengta šiuose parengiamuosiuose posėdžiuose, EESRK mano, kad ketvirtoji Europos konferencija, skirta mikro, mažoms ir vidutinėms įmonėms, galėtų įvykti 2006 m. vienoje iš neseniai į ES įstojusių šalių, kad platesniame kontekste būtų išnagrinėti aktualiausių klausimų, kuriuos naujos valstybės narės iškėlė įmonių politikos srityje, sprendimai.

7.4

Komisija turėtų aptarti su EESRK išorės vertinimo, kurį ji pavedė atlikti kuo greičiau, rezultatus ir išanalizuoti šios DP rezultatus. Be to, daug EESRK narių yra atėję iš su įmonių veikla susijusios srities ir EESRK jau gali įprastu pragmatišku bei ryžtingu būdu prisidėti prie šios srities plėtojimo.

7.5

Po daugelį metų vykusių aptarimų ir ypač dėl svarbių viduje vykusių svarstymų, kurie vyksta, kol yra rengiamos nuomonės, EESRK priėjo išvados, kad, norint parengti kokybiškas, praktines plėtros politikos kryptis, būtina paspartinti svarstymus tarp asmenų ir su jais (darbdaviais ir darbuotojais), kuriems įmonių klausimai turi tiesioginį poveikį, ir pripažinti, kad mikro ir mažų įmonių problemos skiriasi nuo didelių įmonių problemų, arba, jeigu taip nėra, kad skiriasi jų ypatumai, nes ištekliai, priemonės ir paramos sistemos, kurios naudojamos toms problemoms spręsti, neprilygsta toms, kuriomis disponuoja didelės įmonės. Dėl to labai svarbu, kad į šiuos svarstymus būtų vis dažniau atsižvelgiama ieškant naujų išteklių ir plėtros priemonių.

7.6

Dėl to EESRK pasisako už siūlomą pratęsimą, tačiau ragina Komisiją įgyvendinti šioje nuomonėje pasiūlytas priemones ir pateikti Europos Parlamentui ir EESRK ataskaitą apie veiksmus, kurių ji ėmėsi.

22.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 234/17

1.1

Europos oro erdvė išlieka viena judriausių eismo aplinkos rūšių. Aukšto lygio grupė bendro Europos dangaus klausimams svarstyti nurodė, kad skrydžių valdymo sistemos suskirstymas į nacionalines taisykles, procedūras, rinkas ir veiklos lygius buvo pagrindinė kliūtis, trukdanti šio sektoriaus esminei pažangai. Bendro Europos dangaus paketu įvairių formų suskirstymo problema sprendžiama įgyvendinant nemažai iniciatyvų.

2.1

Bendro Europos dangaus paketą sudarančių keturių reglamentų priėmimas iš esmės pakeis skrydžių valdymo profilį. Šis papildomas pasiūlymas dėl Bendrijos skrydžių vadovo licencijos yra svarbus dėl kelių priežasčių.

Licencija padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp įvairių bendro Europos dangaus paketo dalių, kad būtų užtikrinta, jog atsižvelgiama ne tik į institucinius, ekonominius ar techninius aspektus, bet ir socialinius.

2.2

Kad būtų parengta ši teisės aktų leidybos iniciatyva, Komisija parengė studiją, kurioje nurodė, kokia padėtis yra susiklosčiusi įvairiose valstybėse narėse licencijavimo srityje. Studijoje buvo nurodyta, kad, nepaisant daugelio tarptautinių norminių aktų, kuriuos išleido ICAO arba Eurocontrol, ES valstybėse narėse licencijavimas išlieka itin suskaidyta sritimi. Studijoje rekomenduojama, kad Bendrijos teisės aktai reglamentuotų šias sritis:

2.3

Parengiamojoje studijoje nurodyta, kad, nepaisant taikomo tarptautinio reguliavimo, nacionalinės tradicijos yra tvirtos ir lemia skirtingus kokybės ir kompetencijų lygius, kuriuos sunku tarpusavyje palyginti. Bendrijos sąlygomis toks suskaidymas jau nėra priimtinas, nes gali lemti didesnį pavojų saugumui Europos intensyvaus eismo erdvėje. Skrydžių vadovų licencijų suderinimas padės padidinti saugumą, nes bus visapusiškai suderinti paslaugų teikėjų kompetencijos lygiai, padedant jiems veiksmingiau ir saugiau veikti tarpusavyje. Tai lems veiksmingesnį skrydžių vadovų darbo rinkos organizavimą, padidės galimybė pasinaudoti jų paslaugomis ir bus lengviau sukurti funkcinius oro erdvės blokus. Licencija padės veiksmingiau naudotis judėjimo laisve, panaikindama dabartinę veiksmų laisvę, kuria naudojasi kai kurios valstybės narės abipusiškai pripažindamos licencijas.

2.4

Atsižvelgiant į tai, kad dauguma valstybių narių jau yra priėmusios ICAO principais paremtus teisės aktus ir šiuo metu įgyvendina bendro Europos dangaus teisės aktus ir ESARR5, labai svarbu užtikrinti visapusišką atitikimą šiai direktyvai.

2.5

Tik sertifikuoti mokymo centrai galėtų teikti nacionalinėms priežiūros institucijoms tvirtinti kursų medžiagą ir mokymo planus.

2.6

Direktyvos taikymo sritis apimtų ne tik esamas civilinės aviacijos pilotų licencijas (91/670/EEB). Jos labiau panašios į jūrų ir geležinkelio sektorių licencijas (pasiūlymas išdėstytas KOM(2004) 142), kai kompetencijos taisyklės yra parengtos Europos lygiu, o ne priklauso valstybių narių nuožiūrai. Aišku, kad ši skrydžių vadovams skirta direktyva irgi bus taikoma už Bendrijos ribų.

2.7

Sąnaudos priklausys nuo dabartinio mokymo sistemos kokybės lygio. Direktyvoje yra numatyta tokia mokymo sistemos kokybė, kuri leistų užtikrinti lygį, reikalingą saugumo reikalavimams, susijusiems su Europos judraus ir sudėtingo eismo sistema, įvykdyti.

2.8

Nustačius aukštus pradinio mokymo standartus ir geriau užtikrinus, kad egzaminuotojai būtų bešališki ir objektyvūs mokymo padaliniuose metu, mokymas padaliniuose turėtų pagerėti.

2.9

Sąnaudos, skirtos licencijavimo grandinės įvairioms dalims toliau plėtoti, gali šiek tiek skirtis iš dalies dėl to, kad reikia pildyti dokumentus audito tikslais.

2.10

Apskritai, galimas trumpalaikis sąnaudų padidėjimas turėtų būti kompensuotas sutaupytomis sąnaudomis racionaliau ilgesnį laiką naudojant darbo jėgą. Ne mažiau svarbu ir tai, kad ši direktyva padidins lėktuvais skraidančių žmonių saugumą.

2.11

Šiame pasiūlyme nėra finansinės ataskaitos.

2.12

Kad būtų įgyvendinti bendro Europos dangaus teisės aktai, reikia parengti išsamesnius teisės aktus, pirmiausia skrydžių vadovų licencijavimo tvarką, kad būtų sudarytos galimybės geriau pasinaudoti jų paslaugomis ir būtų skatinamas abipusis licencijų pripažinimas, kaip numatyta 2004 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 550/2004 dėl oro navigacijos paslaugų teikimo bendrame Europos danguje (paslaugų teikimo reglamentas) (1) 5 straipsnyje.

2.13

Tokios Bendrijos licencijos įvedimas yra būdas pripažinti konkretų skrydžių vadovų vaidmenį teikiant saugias skrydžių valdymo paslaugas. Nustačius Bendrijos kompetencijos standartus taip pat sumažėtų susiskaidymas šioje srityje, o tai lemtų veiksmingesnį oro navigacijos paslaugų teikėjų darbo organizavimą didėjant regioniniam bendradarbiavimui. Dėl to ši direktyva yra esminė bendro Europos dangaus teisės aktų dalis.

2.14

Šia direktyva siekiama padidinti saugumo standartus ir pagerinti Bendrijos skrydžių valdymo sistemos darbą išduodant Bendrijos skrydžių vadovo licenciją.

2.15

Asmuo, turintis kvalifikaciją, bet neteikęs skrydžių valdymo paslaugų pagal patvirtinimo pažymėjimą, susijusį su ta kvalifikacija, penkerius metus, negali naudotis pagal tą kvalifikaciją suteiktomis teisėmis, jeigu jis neatitinka vertinimo ir mokymo reikalavimų.

2.16

Kad būtų užtikrintas skrydžių vadovų kompetencijos lygis, būtinas, kad jie atliktų savo darbą laikydamiesi aukštų saugumo standartų, valstybės narės turi užtikrinti, kad nacionalinės priežiūros institucijos prižiūrėtų ir stebėtų jų mokymą.

2.17

Kiekviena valstybė narė pripažįsta licenciją, su ja susijusias kvalifikacijas ir pripažinimo pažymėjimus, kuriuos pagal šios direktyvos nuostatas išdavė kitos valstybės narės nacionalinė priežiūros institucija.

3.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pritaria šiam Komisijos pasiūlymui įgyvendinti naujus, skrydžių vadovų darbą reguliuojančius reglamentus. Jie yra būtini ir savalaikiai, nes per ateinančius 10 metų laukiama didelio oro eismo suintensyvėjimo. Be to, būtina, kad visoje ES standartai ir kvalifikacijos būtų vienodi, siekiant užtikrinti keliaujančių asmenų saugumą. Padidėjus kelionių oro transportu skaičiui, visame pasaulyje padidės skrydžių vadovų paklausa. Dėl to judėjimo laisvė yra esminis klausimas.

3.2

EESRK svarsto, ar realu per 4 metus įgyvendinti šiuos reglamentus.

3.3

Komisija turi užtikrinti, kad ši direktyva neleistų monopolizuoti mokymo nacionaliniu lygiu.

3.4

Licencijos pripažinimo pažymėjimuose turėtų būti nurodytas kalbų mokėjimas, pvz., ANGLŲ 4 lygis.

3.5

Visi pradiniai skrydžių vadovų kursai turėtų atitikti bent jau Europos civilinės aviacijos konferencijos (ECAC) gaires dėl bendro pagrindinio turinio mokymo.

3.6

Pritariama, kad būtų įvestas atsitiktinės atrankos būdu atliekamas visų dirbančių skrydžių vadovų patikrinimas dėl alkoholio ir narkotikų vartojimo ir kad tokia tvarka atitinka ESARR5 nuostatas. Taip pat pritariama, kad būtų tikrinama visų skrydžių vadovų specialybės besimokančių psichologinė būklė.

3.7

Amžiaus klausimas vis dar kelia realų susirūpinimą. Statistikos duomenys rodo, kad senstant didėja sunkių ligų ir staigios mirties pavojus. Neatrodo, kad nacionalinės sienos būtų padariusios poveikį reikalavimui dėl pilotų amžiaus ribos.

3.8

Kalbant konkrečiai apie 4 straipsnį, EESRK siūlo:

22.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 234/19

1.1

Komisija teikia pasiūlymą priimti reglamentą dėl „Marco Polo II“ programos ir išdėsto priežastis, kodėl reikia vystyti krovinių pervežimo transporto infrastruktūras:

1.2

Komisija dar kartą tvirtina, kad „būtina labiau pasikliauti intermodalumu“, nes intermodalumas leidžia geriau panaudoti esamas infrastruktūras, įtraukdamas trumpų nuotolių laivybą, geležinkelius ir vandens kelius į logistikos grandinę. Intermodalumo politikai jau buvo skirta „Marco Polo I“ programa (2003-2006 m.), kurios tikslas buvo perkelti vidutinį metinį tarptautinio krovinių pervežimo keliais padidėjimą kitoms trims minėtoms transporto rūšims.

1.3

Komisija siūlo, kad „Marco Polo II“ programa tęstų šią politiką 2007-2013 m. laikotarpiu, išplečiant programos sritį, kad ši apimtų visas Europos Sąjungos kaimynes, ir papildant ją dviem naujais veiksmų tipais:

1.4

Komisija siūlo 2007-2013 m. laikotarpiui bendrą 740 milijonų eurų dydžio biudžetą, kuris leistų:

2.1.1

Nors kartais nurodydama siekimo trūkumą ar suteiktų išteklių nepakankamumą, Komitetas daug kartų parėmė Komisijos pradėtą politiką, kad lengviau būtų perkelti neišvengiamą ir numatomą kelių krovinių pervežimo transporto augimą kitoms transporto rūšims.

2.1.2

Ypač savo 2002 m. liepos 17 ir 18 d nuomonėje CES 842/2002 dėl pasiūlymo priimti reglamentą dėl „Marco Polo I“ programos, Komitetas netikėjo, kad vien tik ši programa leis pasiekti Komisijos nustatytus modalinių pokyčių tikslus, ir siūlė jį papildyti dešimčia specifinių skatinimo priemonių, kurios čia pateikiamos dar kartą:

2.1.3

Toje pačioje nuomonėje Komitetas papildė, kad vienintelis būdas pasiekti šiuos tikslus yra globalios politikos patvirtinimas, kuri pakeistų tam tikrą praktiką ir apimtų tvirtus įsipareigojimus statyti naujas ar papildančias transporto infrastruktūras.

2.1.4

Ypatingai ten, kur susiduriama su dideliais atstumais vežamais dideliais krovinių kiekiais ir kur pristatymas nėra skubus, tačiau turi įvykti tam tikrą dieną, Komitetas siūlo, kad Komisija svarstytų dėl laipsniškos nulinio sandėliavimo praktikos pakeitimo cirkuliuojančių prekių koncepcija . Tai padėtų sumažinti skubių pristatymų skaičių ir leistų ne kelių transportui tinkamai konkuruoti kainos ir pristatymo laiko atžvilgiu, tuo pačiu garantuojant pristatymo datas. Visi supranta, kad ekonominė logika skatina nulinio sandėliavimo augimą, o tai labai sutrumpina pristatymo terminus, nes skuba tampa viską lemiančiu komerciniu sumetimu. Jei atsižvelgtume į darnaus vystymosi koncepciją, tai šiandien aišku, kad ši praktika ir jos pasekmės daug kainuoja dėl taršos ir energijos suvartojimo. Todėl reikia aptarti šiuos klausimus ir Komitetas pakartoja savo prašymą Komisijai, kad jis būtų įtrauktas į šias diskusijas. Komitetas mano, kad, nors kelių transportas išlieka nepakeičiamu trumpuose atstumuose, ypač paskutiniame pristatymo etape, būtent nulinis sandėliavimas lėmė šį kraštutinumą, o skubą pavertė absoliučiu principu. Būtent todėl tapo taip sunku pereiti nuo kelių krovinių pervežimo transporto prie kitų transporto rūšių, kurios labiau atitinka darnaus vystymosi siekį.

2.1.5

Neturėdamas išankstinio nusistatymo dėl šios diskusijos baigties, Komitetas mano, kad, siekiant pakeisti ekonominių veikėjų elgesį, galėtų būti įvesti apribojimai tam tikrai praktikai, kuri gal ir buvo veiksminga praeityje, tačiau daugiau nebeatitinka šiandienos siekinių.

2.1.6

Komitetas pažymi, kad buvo atsižvelgta tik į kelias jo pasiūlytas iniciatyvas. Manydamas, kad padėtis 2004 m. nedaug skiriasi nuo buvusios 2002 m., Komitetas šioje nuomonėje vėl teikia tuos pačius pasiūlymus, išplėsdamas kai kuriuos pasiūlymų aspektus.

2.2.1

Komisija mano, kad „Marco Polo I“ programos, kurios biudžetas siekė 100 milijonų eurų, pradiniai rezultatai teikia vilčių. Komitetas pažymi, kad pirma programų atranka įvyko 2003 m. spalio mėnesį, kitaip tariant, vos prieš metus, o taip pat, kad iki šiol praėjo per mažai laiko, kad būtų galima įvertinti taikytų intermodalinių veiksmų realų efektyvumą. Komitetas taip pat pažymi:

2.2.2

Komitetas stebisi dėl šių nuoseklių sumažinimų ir kvestionuoja prognozių patikimumą, nes yra numatyta, kad paklausa nuolat didės, o tuo tarpu ištekliai nuolat mažėja.

2.2.3

Šiomis aplinkybėmis ir todėl, kad nebuvo pateikta jokios realios informacijos šiuo klausimu, Komitetas nesupranta, kodėl Komisija teigia: „galima [taip pat] padaryti išvadą, kad programai skirtos biudžeto lėšos yra tikrai nepakankamos finansuoti visus gerus pasiūlymus …“. Taip pat Komitetas nesupranta, kodėl biudžeto programavime nebuvo pilnai panaudoti 20 milijonų eurų.

2.3.1

Aiškinamojo rašto III dalies 12 punkte nurodamas finansinis dokumentas, kuris labai svarbus, nes patvirtina, kad pasiūlyme priimti reglamentą „visiškai atsižvelgta į nepriklausomų ekspertų įvertinimą ir rekomendacijas“, atliktus po „Marco Polo II“ programos atnaujinimo 2007 — 2013 m. laikotarpiui ex-ante įvertinimo. Šis 19 puslapių dokumentas anglų kalba nebuvo išverstas į kitas kalbas, o reglamento projekto Aiškinamojo rašto III dalies 13 punkte pateikiama tik trumpa jo santrauka, kurioje išdėstytos Komisijos išvados po ekspertų atlikto įvertinimo.

2.3.2

Komitetas norėtų pažymėti, kad dokumentai turi būti išversti, jog būtų užtikrintas prieinamumas prie jų, o taip pat, kad, jei ekspertų ataskaita nėra išversta, reikėtų prašyti, jog ekspertai patektų ataskaitos santrauką, kuri, ją išvertus, visiems dalyvaujantiems leistų susipažinti su ekspertų išvadų esme ir kitais reikalingais dokumentais.

2.3.3

Dar daugiau, Komitetas primena, kad savo nuomonėje (842/2002) dėl „Marco Polo I“ programos reglamento, jis sveikino, jog Komisija išklausė „susijusių šalių požiūrius iki savo pasiūlymų pateikimo“. Tačiau Komitetas „apgailestavo, kad jis nebuvo įtrauktas į šį konsultavimosi procesą vėlesniame etape“ (2.5 punktas).

2.3.4

Todėl Komitetas negali pateikti pastabų dėl šio įvertinimo išvadų, išskyrus pastebėti, kad Komisija tikisi atitinkamo pateikto biudžeto padidinimo ir mano, kad tai yra programos veiksmingumo būtina sąlyga.

2.3.5

Komitetas pažymi, kad Komisija pateikė jam trijų įvykdytų projektų įvertinimus:

2.3.6

Šie trys projektai parodo ES įdiegtos stebėsenos mechanizmo siūlomas galimybes. Tačiau Komitetas pažymi, kad šie projektai buvo įgyvendinti kaip prieš „Marco Polo I“ programą buvusios Jungtinio transporto („PACT“) programos bandomųjų veiksmų dalis.

2.3.7

Šių projektų idėja yra labai įdomi; jie sutvirtina šiuo metu vykdomas priemones ir Komitetas labai norėtų savu laiku sužinoti apie dabartinės „Marco Polo I“ programos tikslius rezultatus ir kaip šie rezultatai buvo panaudoti.

2.4.1

„Marco Polo II“ programa nekeičia trijų esamų veiksmų tipų:

2.4.2

Programos geografinė sritis yra išplėsta ir apima ne tik 25 Europos Sąjungos valstybes nares bei šalis kandidates, bet ir EFTA bei EEE šalis. Komitetas sutinka su šiuo požiūriu ir pritaria Komisijos teiginiui, kad: „Gamybos ir tiekimo grandinės struktūra nesibaigia ties 25 valstybių ES siena“. Jis taip pat išreiškia viltį, kad Komisija pridės žodį „prekybos“ po „gamybos“ šio sakinio pradžioje.

2.4.3

Komitetas siūlo, kad Komisija pasiremtų „Dunojaus koridoriaus VII“ pavyzdžiu, kuris yra tipiškas šiai platesnei Europai dėl visas transporto rūšis jungiančios intermodalinio transporto infrastruktūros išskirtinių savybių. Šios rūšys yra:

2.4.4

„Marco Polo II“ programos pasiūlymas numato du naujus veiksmų tipus:

Komitetas remia tokio pobūdžio eksperimentus ir projektus.

2.4.5

Komisija nori „sukurti geležinkelio sinergijas“ ir rekomenduoja, pavyzdžiui, naudoti krovinius ir greitąjį paštą vežantiems greitiesiems traukiniams specialiai paskirtus bėgius. Komitetas remia tokius projektus, nors dėl „greitojo pašto“ mano, kad pasiekimai informacijos perdavimo elektroniniu būdų srityje reiškia, kad didžioji dalis pašto bus siunčiama šiuo būdu, kuris ateityje bus vis plačiau naudojamas.

2.4.6

Nors ir esama poreikio sukurti greitaeiges krovinių pervežimo paskirtas linijas, visgi pirmiausiai būtina užtikinti medžiagų, įrangos ir geležinkelio reglamentų sąveiką. Dar daugiau, prieš linijų pastatymą reikia optimaliai išnaudoti esamus tinklus ir galimybę pritaikyti apleistus ar nepakankamai panaudojamus ištirtus geležinkelius, siekiant perkelti keleivių eismą į kitas transporto rūšis, ypač greitaeiges linijas.

2.4.7

Todėl Komitetas ragina Komisiją kreiptis į valstybes nares su prašymu dar kartą pateikti visus būdus, kaip atgaivinti nebenaudojamus ar sumažinto apkrovimo tinklus krovinių pervežimo poreikiams. Tai daugiausiai taikytina geležinkelių tinklui, o taip pat vidaus vandens keliams. Tikslas yra kur tik galima pritaikyti greitesnius sprendimus, nei naudojimasis keliais, kurie taip pat duotų didesnę naudą darnaus vystymosi atžvilgiu.

2.4.8

Galiausiai, siekdamas parodyti pasitikėjimą krovininiu geležinkelio transportu ir kartu kitomis ne keliais vykstančiomis transporto rūšimis, Komitetas dar kartą pažymi, kad laikas ketinimus paversti veiksmais, rezervuojant ar skiriant didesnę dalį asignavimų geležinkelio, jūros ir upių infrastruktūroms, nei skiriama dabar, ypač TEN-T projektų finansavimui, o taip pat naujosioms valstybėms narėms bei Balkanų regionui skiriamam finansavimui.

2.4.9

Komitetas su malonumu pažymi, kad Komisija akcentuoja pramonėje jaučiamą „didelę“ infrastruktūrų, kurios būtinos ir tinkamos „Marco Polo“ programos paslaugų tikslų pasiekimui, finansavimo paklausą. Pagalbinių infrastruktūrų finansavimo atžvilgiu Komitetas primena savo nuomonėje (842/2002) apie „Marco Polo“ programą pateiktą rekomendaciją.

3.1.1

Komitetas pažymi, kad Komisija teikia pasiūlymą priimti reglamentą 2007-2013 m. laikotarpiui. Tai turėtų palengvinti „Marco Polo“ programos tęstinumą ir išvengti vėlavimo, su kuriuo buvo susidurta 2001-2002 m. pradėjus „Marco Polo I“ programą. Šiandien Komisijos pateiktas požiūris nedaug skiriasi nuo „Marco Polo I“ programos įgyvendinimo. Veikiant taip iš anksto reiškia, kad galima įpareigoti „valdymo komitetą [kuris turi būti įpareigotas] pastoviai stebėti veiksmus, kad būtų galima tinkamai termino viduryje pataisyti „Marco Polo“ programą“, kaip Komitetas ragino savo nuomonėje 842/2002.

3.2.1

Komitetas pažymi, kad pagal jo „konsorciumo“ apibrėžimą reikia mažiausiai dviejų įmonių. Komitetas dar kartą pakartoja savo raginimą, kad konsorciumas būtų „susitarimas tarp mažiausiai dviejų įmonių, kurios nepriklauso tai pačiai grupei ir viena iš jų nėra kitos dukterinė įmonė, kartu vykdyti …“…

3.3.1

Komitetas pakartoja savo nuomonėje 842/2002 išsakytą pastabą, kad kai kurios šio straipsnio nuostatos, jo manymu, yra per daug ribojančios, nes reikalauja, kad veiksmai apimtų mažiausiai dvi valstybes, ar vieną valstybę ir netolimos trečios šalies teritoriją. Komitetas taip pat mano, kad esama ir lokalinių veiksmų, kurie paveikia tik vieną valstybę, tačiau šis poveikis duoda naudos visiems atitinkamų transporto rūšių naudotojams, kertantiems tą valstybę. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti veiksmai, skirti vienoje teritorijoje esančiame infrastruktūros centre įrengtoms daugiamodalinėms platformoms.

3.3.2

Komitetas sveikina poslinkius praplėsti sritį ir apimti trečias šalis (nepriklausomai ar jos yra šalys kandidatės) ir pažymi, kad tose teritorijose vis dar vykdomų veiksmų sąnaudų programa neapima, išskyrus kai yra šio straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytos aplinkybės.

3.3.3

Tačiau siekdamas nuoseklumo, jis norėtų, kad reglamente veiksmų trečiose šalyse finansavimo atžvilgiu būtų teigiama, jog jis būtų kiek galima labiau skirtas ne keliais vykstančio transporto rūšių ar skatinančio intermodalumą transporto vystymo priemonėms.

3.4.1

EESRK pritaria 4 straipsniui, su sąlyga, kad bus atsižvelgta į anksčiau išsakytas pastabas dėl „konsorciumo“ sudėties. Tačiau Komitetas norėtų pažymėti, kaip jau darė savo nuomonėje 842/2002, kad išskirtiniais atvejais, kai veiksmai vykdomi vienoje šalyje, netaikytinas reikalavimas, kad įmonės būtų įsteigtos mažiausiai dviejose valstybėse narėse arba vienoje valstybėje narėje ir trečioje šalyje.

3.5.1

EESRK savo nuomonės 842/2002 apie „Marco Polo II“ programą 3.5, 3.6 ir 3.7 punktuose pareiškė, kad minimali kartelė subsidijai vienam veiksmui gauti yra pernelyg aukšta. Jis pasiūlė, kad Komisijos nustatytos minimalios subsidijos ribos būtų sumažintos:

3.5.2

„Marco Polo II“ programos atžvilgiu Komitetas pažymi, kad 5 straipsnyje minimame finansavimo sąlygas detalizuojančiame priede Komisijos nustatytos nuorodinės minimalios ribos subsidijas veiksmams teikti yra per aukštos, išskyrus bendro mokymosi veiksmus, kuriems riba buvo sumažinta iki 250 000 eurų, kaip ir prašė Komitetas. Komitetas mano, kad nepaprastai svarbu nustatyti žemesnes, o tuo pačiu ir patrauklesnes ribas, bei skatinti pradėti projektus, kurie gali būti mažesnės apimties, tačiau neretai veiksmingesni vietos lygmenyje.

3.5.3

Todėl Komitetas siūlo:

3.5.4

Galiausiai, Komitetas pritaria galutinių terminų nustatymui įvairių programų įgyvendinimuimui, kurie turi būti užbaigti tam tikrą dieną, kad programa galėtų būti pateikta subsidijai gauti. Be to. Komitetas mano, kas 36 mėnesių terminas „modalinių pokyčių“ veiksmams yra pernelyg trumpas, ir jis turi būti pratęstas, kas siektų 60 mėnesių, kaip ir terminai kitiems veiksmams.

3.6.1

EESRK jau anksčiau pažymėjo, kad neturi reikiamos informacijos įvertinti 740 milijonų eurų sumą, kurią Komisija nori skirti „Marco Polo II“ programai. Jis tiesiog pastebi, kad Komisija mano, jog 740 milijonų eurų biudžeto asignavimas leis sutaupyti 5 milijardus eurų dėl gaunamos socialinės ir aplinkosauginės naudos, kaip nurodoma ankstesniame 1.4 punkte.

3.6.2

Komitetas tikisi, kad Komisija per 2005 metus, įpusėjus „Marco Polo I“ programai, paskelbs užbaigtų projektų ir faktinio sutaupymo įvertinimą.

3.6.3

Kaip Komitetas pasiūlė savo nuomonėje 842/2002, Komisija turėtų programos vykdymo metu pasiūlyti biudžeto padidinimą, kad galėtų papildomai finansuoti, jei būtų pateikta daug projektų.

3.7.1

Komitetas su malonumu pažymi, nes tai buvo vienas iš nuomonėje 842/2002 išsakytų prašymų, kad Komisija vėliausiai iki 2007 m. birželio 30 d. pateiks EESRK, o taip pat ir Europos Parlamentui bei Regionų komitetui, „Marco Polo I“ programos 2003-2006 m. laikotarpio įvertinimo ataskaitą.

3.7.2

Jis tikisi, kad gaus pakankamai informacijos, jog galėtų pateikti nuomonę ir galbūt pasiūlymus koreguoti, jei būtina, „Marco Polo II“ programą, kuri bus jau prasidėjusi 2007 m. sausio 1 d. ir todėl dar tik bus pasiekusi savo įgyvendinimo pradinį etapą.

4.1

Komitetas remia „Marco Polo II“ programą, kaip anksčiau rėmė „PACT“ ir „Marco Polo I“ programas. Šios trys programos buvo ir yra naudingos įgyvendinant iniciatyvas, kurios padeda pritaikyti krovinių pervežimo transporto sistemas, kad pagerėtų jų darbas aplinkosaugos atžvilgiu. Planuojamo 100 milijonų eurų finansinio indėlio į „Marco Polo I“ programą padidinimas iki 740 milijonų į „Marco Polo II“ programą rodo ES troškimą įgyvendinti darnesnę krovinių pervežimo transporto valdymo formą.

4.2

Norėdamas, kad būtų pasiekti Komisijos nustatyti krovinių perkėlimo tikslai, Komitetas norėtų priminti kai kurias priemones, kurias pasiūlė savo 2002 m. liepos 17 ir 18 d. nuomonėje CES 842/2002 apie „Marco Polo I“ programą:

4.3

Siekdamas, kad upių ir upių-jūros transportas pasinaudotų „Marco Polo“ programa, Komitetas siūlo nustatyti specifinę kategoriją, kurios minimalios subsidijos riba būtų sumažinta iki 500 000 eurų. Upių transporto negalima lyginti su jūros transportu, nes reikiamos investicijos yra proporcingos laivų dydžiui.

4.4

Komitetas nori toliau diskutuoti su Komisija, kad būtų pereita nuo nulinio sandėliavimo prie cirkuliuojančių prekių praktikos visų siuntų, kurios nėra skubios atžvilgiu (tam tikrų sunkių prekių atžvilgiu reikia laikytis tik pristatymo datos).

22.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 234/25

1.1

Šiuo pasiūlymu siekiama paskirstyti 2005/2006 m. ir 2006/2007 prekybos metams skirtą kvotą bulvių krakmolą gaminančioms valstybėms narėms remiantis Komisijos ataskaita Tarybai dėl bulvių krakmolo gamybos kvotos, taip iš dalies pakeičiant Reglamentą (EB) Nr. 1868/94.

1.2

Šią kvotą siūloma išlaikyti ateinančius dvejus metus.

1.3

Komisija siūlo nekeisti bulvių krakmolo kvotos ateinančius dvejus metus dėl to, kad būtų pernelyg anksti įvertinti BŽP reformos (t. y. atskyrimo) ir ES plėtros poveikį bulvių krakmolo sektoriui. Iš esmės, daugelyje bulvių krakmolą gaminančių valstybių narių BŽP reforma bus įgyvendinta tik iki 2006 m. (t. y. 2006-2007 m. prekybos metais).

1.4

Dėl to, Komisija, iki 2006 m. rugsėjo 30 d., pateiks naują ataskaitą, prie kurios bus pridėtas naujas pasiūlymas.

2.1

Pagal Komisijos ataskaitą ES bulvių krakmolo gamyba beveik atitiko nustatytą kvotą, o bendras grūdų ir bulvių krakmolo eksportas išlieka santykinai stabilus. Bulvių krakmolo dalis visoje bulvių krakmolo gamyboje mažėja, apie 20 %. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, Komisija siūlo skirti 2004/2005 m. nustatytas kvotas. Dauguma Europos bulvių krakmolo gamintojų (išskyrus lenkų, lietuvių ir čekų žemdirbius) remia Komisijos pasiūlymą, nors jie verčiau pasisakytų už tai, kad kvotų sistema būtų pratęsta kaip įprasta (trejiems metams).

2.2

EESRK, nors ir remia Komisijos pasiūlymą, tačiau, kaip ir bulvių krakmolo gamintojai, nerimauja, kad laiko, skirto Komisijos pasiūlymui aptarti ir priimti, mažėja, ypač atsižvelgiant į tai, kad ūkininkai 2005 m. kovo mėn. pradės sodinti sėklines bulves. Dėl to Komitetas kviečia Europos Parlamentą ir Tarybą svarstant šį pasiūlymą atsižvelgti į šiuos terminus.

3.1

EESRK remia Komisijos pasiūlymą pratęsti dabartines kvotas 2005/2006 ir 2006/2007 prekybos metams ir rekomenduoja griežtai laikytis būsimo pasiūlymo vertinimui nustatyto termino.

22.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 234/26

1.1

Siūlomi šie esminiai Reglamento dėl tam tikrų užkrečiamųjų spongiforminių encefalopatijų (USE) prevencijos, kontrolės ir likvidavimo pakeitimai:

2.1

Nors EESRK kritikavo pakartotinį pereinamojo laikotarpio pratęsimą (2), Komitetas pastebi, kad pagal Tarptautinį epizootijų biurą (TEB) tarptautiniu lygiu turi būti suderinamos nuostatos, laikantis Komisijos nustatytų rizikos įvertinimo kriterijų.

2.2

Praktika Europoje parodė, kad dabartinis suskirstymas į penkias kategorijas, kurių pagrindas susirgimo atvejai, o ne rizika susirgti, yra naudingesnis toms šalims, kurios mažiau kontroliuoja, o šalims, kurios veiksmingos kontrolės pagalba išaiškina ligos atvejus, yra žalingas. Paskutiniai atvejai Japonijoje, Kanadoje ir Jungtinėse Valstijose turėtų pagreitinti susitarimo dėl patobulintų TEB metodų taikymo priėmimą; greičiausiai tai įvyks 2005 m. gegužės mėn.

2.3

Tačiau Komitetas norėtų patvirtinti savo jau pareikštą rekomendaciją: Jei nebus įmanoma susitarti tarptautiniu lygiu dėl bendrų rizikos valdymo taisyklių, ES turi iš to padaryti išvadas ir pati nustatyti būtinas taisykles, neatsižvelgiant į tai, kad dėl to PPO kils sunkumų prekiaujant su trečiosiomis šalimis. Tarptautinio pritarimo nebuvimas ir besitęsiančios derybos neturi vilkinti priemonių, būtinų bendradarbiavimui ES.

2.4

Komitetas pritaria, kad Komisija pasinaudodama laikotarpio pratęsimu, sugriežtina prevencines priemones, skatina selekcines programas ir, ypač trečiųjų šalių atžvilgiu, sugiežtina judėjimo ir kontrolės apribojimus.

3.1

Būtinai turi būti įtraukti elniniai žvėrys.

3.2

Suderintos selekcinės programos, kuri jau dabar duoda gerų rezultatų, teisinio pagrindo konsolidavimas leistų sustiprinti USE atsparių avių selekciją.

3.3

Teisiniam nuoseklumui būtinas suderinimas su Reglamentu 1774/2002.

3.4

Dujų injekcijas į kaukolės ertmę, kurios jau yra draudžiamos importuotiems gyvūnams, yra aiškiai draudžiama naudoti skerdžiant gyvūnus ES, taigi taip vienareikšmiškai padidėja taršos prevencija.

3.5

Tikslingai yra pradėti taikyti galvijų judėjimo apribojimai ir skrepi liga užsikrėtusiems gyvūnams.

3.6

Komitetas pritaria, kad nuostatos, nustatančios galvijų, avių ir ožkų bei jų sėklos, kiaušialąsčių ir embrionų pateikimą į rinką ir eksportą, turi būti taikomos ir kitoms gyvūnų rūšims ir, kad kalcio — vandenilio fosfato gamybai naudojamoms žaliavoms — remiantis Mokslo iniciatyvinio komiteto rekomendacija — turi būti taikomi apribojimai.

3.7

Komitetui yra ypač svarbu, kad būtų konsoliduojamas teisinis pagrindas galimai kontrolei trečiosiose šalyse, kad šiose srityje būtų galima panaudoti patirtį, gautą Europos lygiu. Tačiau taip pat rekomenduoja šiam tikslui numatyti finansinius ir žmogiškuosius išteklius.

22.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 234/27

1.1

2004 m. liepos 14 d. Europos Komisija priėmė savo pasiūlymus dėl sanglaudos politikos reformos 2007-2013 m. Šie pasiūlymai turi pakeisti iki 2006 m. gruodžio 31 d. galiojančius struktūrinių fondų reglamentus. Reglamento projekto paaiškinime Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad išplėstoje Europos Sąjungoje labai padaugėjo skirtumų, be to, Europos Sąjunga susiduria su dėl globalizacijos atsiradusiais iššūkiais, ekonomikos struktūrų pokyčiais ir demografine plėtra.

1.2

Todėl Europos Komisija siūlo padidinti struktūrinių fondų lėšas ir tuo pačiu metu sutelkti dėmesį į prioritetinius tikslus. Ateityje struktūrinė parama, kurią sudaro 336,1 mlrd. eurų, t.y., beveik vienas trečdalis Bendrijos biudžeto, turi būti:

1.3

Šių tikslų turi būti siekiama iš naujo juos apibrėžiant kaip konvergenciją, regioninį konkurencingumą ir užimtumą bei teritorinį bendradarbiavimą.

Visas reglamentas apima:

1.4

Šioje nuomonėje visų pirma svarstomas ESF vaidmuo Europos struktūrinės paramos kontekste. Kadangi svarbiausios nuostatos dėl ESF veiklos ir paramos priemonių orientavimo yra išdėstytos bendrame reglamente, į jas šioje nuomonėje taip pat atsižvelgiama.

2.1

Remiantis pasiūlymu, nuo 2007 m. ES struktūrinė parama turi būti orientuota į tris tikslus: konvergenciją, regioninį konkurencingumą ir užimtumą bei Europos teritorinį bendradarbiavimą.

2.2.1

Šis tikslas, kuris yra panašus į dabartinį 1 tikslą, yra skirtas remti ekonominę menkiausiai išsivysčiusių regionų konvergenciją: investuojant į kapitalą ir žmogiškuosius išteklius, naujovių skatinimą ir žinių visuomenės plėtrą, struktūrinių pokyčių skatinimą, aplinkos apsaugą ir efektyvesnį valdymą. ES struktūrinės paramos esmė — 264 mlrd. eurų (maždaug 78,5 % visų lėšų) dydžio iš naujo numatyta parama regionams. ERPF, ESF ir Sanglaudos fondas turi prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo.

2.3.1

Šis tikslas susieja dabartinius 2 ir 3 tikslus. Juo siekiama remti regioninį konkurencingumą ir užimtumą už menkiausiai išsivysčiusių regionų ir valstybių narių teritorijos ribų. Tuo pačiu siekiama dviejų dalykų: viena vertus, regioninės plėtros planuose (ERPF) būtina numatyti dėl struktūrinių pokyčių ypač pažeistų pramonės, miesto ir kaimo sričių pertvarkymo rėmimą skatinant naujoves, žinių visuomenę, verslininkystę ir aplinkos apsaugą. Antra vertus, ESF fondo lėšomis finansuojamos nacionalinės ir regionų programos turi skatinti dėl struktūrinių pokyčių nukentėjusių darbuotojų integraciją į darbo rinką ir, bendrai, galimybę patekti į darbo rinką keliant darbuotojų kvalifikaciją ir taikant užimtumo politikos integracijos priemones. Jos turi padėti pasiekti visiško užimtumo, darbo kokybės ir darbo produktyvumo gerinimo bei skatinti socialinę integraciją ir Europos užimtumo strategijos įgyvendinimą. Būtina skirti 57,9 mlrd. eurų (maždaug 17,2 % visų lėšų), kuriuos ERPF ir ESF paskirstys po 50 %.

2.4.1

Siekiant šio Bendrijos iniciatyva INTERREG paremto tikslo, įgyvendinant bendras programas, kuriant tinklus ir keičiantis patirtimi (ERPF), būtina skatinti pasienio regionų bendradarbiavimą, įskaitant Bendrijos vidaus vandenų sienas bei tam tikras išorines Bendrijos sienas. Būtina skirti 13,2 mlrd. eurų (maždaug 3,9 %) visų lėšų.

3.1

Remiantis pasiūlymu, Europos socialinio fondo lėšos yra naudojamos „konvergencijos“ bei „regionų konkurencingumo ir užimtumo“ tikslais, ir šiame kontekste svarbiausia, kad siūlomos lėšos būtų skirtos menkiausiai išsivysčiusiems atokiems regionams remti. Politinį ESF intervencijų kontekstą sudaro Europos užimtumo gairės ir rekomendacijos, kuriose būtina pabrėžti svarbiausias keturių pagrindinių ESF paramos sričių užduotis:

3.2

Visų pirma ypač silpnai išsivysčiusiuose regionuose, kurie priskiriami „konvergencijos“ tikslui, ESF lėšos taip pat turi būti skiriamos siekiant tobulinti studijų ir tęstinio mokymo sistemas bei institucijų plėtrą ir gerinti viešojo administravimo efektyvumą nacionaliniu, regionų ir vietos lygiais, kad būtų įgyvendintas Bendrijos teisynas. Į rėmimo programų prioritetus turi būti įtrauktos novatoriškos priemonės ir nacionalinis bendradarbiavimas, kuris iki šiol buvo remiamas Bendrijos iniciatyvos EQUAL kontekste. Visų pirma būtina atkreipti dėmesį į lygių galimybių, kaip lyčių aspekto integravimo principo, rėmimą taikant specifines priemones, kad išaugtų darbo rinkoje dalyvaujančių moterų skaičius ir pagerėtų jų profesinio tobulėjimo galimybės.

3.3

ESF — tai finansinė priemonė, skirta įgyvendinti ES užimtumo gaires, t.y. šio fondo lėšomis yra remiama valstybių narių darbo rinkos ir socialinės integracijos politika, visų pirma vykdant tikslingesnę integraciją į darbo rinką, gerinant darbo ir darbo organizavimo kokybę bei taikant kvalifikacijos kėlimo priemones, kad būtų išlaikyta galimybė patekti į darbo rinką.

3.3.1

Intervencijų srityje „Darbuotojų ir įmonių gebėjimo prisitaikyti skatinimas“ ESF remia priemones, skirtas šiems tikslams pasiekti:

3.3.2

Intervencijų srityje „darbo rinkos prieinamumo gerinimas ir prevencinė darbo rinkos politika“ ESF skatina:

3.3.3

Intervencijų kontekste „nepalankioje darbo rinkos padėtyje atsidūrusių asmenų integracija ir kova su diskriminavimu“ prioritetas turi būti teikiamas nepalankioje darbo rinkos padėtyje atsidūrusių ir socialiai atskirtų asmenų galimybių patekti į darbo rinką skatinimui taikant tinkamas integracijos priemones, visų pirma teikiant socialinės pagalbos ir globos tarnybų paslaugas bei kovojant su diskriminacija, su kuria susiduriama patenkant į darbo rinką.

3.3.4

Be to, „konvergencijos“ tikslo kontekste ESF remia šias priemones:

3.4

Atsižvelgiant į programų planus, Europos Komisija siūlo keletą pakeitimų, kuriuos sąlygoja bendrosios Europos struktūrinių fondų nuostatos. Naujas programų sudarymo būdas, kuris apima ESF intervencijas, iš esmės turi įtraukti šiuos punktus:

4.1

ES plėtra — tai svarbus ekonominis ir socialinis iššūkis Europos Sąjungai, ir šį klausimą taip pat turi išspręsti ES struktūrinė politika. EESRK remia Europos Komisijos pasiūlymą, pagal kurį lėšos visų pirma turi būti skirtos ekonomiškai menkiausiai išsivysčiusiems regionams. Tai būtų ypač naudinga naujoms valstybėms narėms, kuriose yra daugiausiai menkai išsivysčiusių regionų. EESRK pritaria pasiūlymui padidinti struktūrinių fondų lėšas maždaug nuo 276 mlrd. eurų iki 336,1 mlrd. eurų 2007-2013 m., t.y. 0,41 % Europos Sąjungos bendrojo vidaus produkto (BVP), atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu tos lėšos turi būti paskirstytos 25 valstybėms narėms. Tačiau EESRK mano, kad struktūrinės priemonės, nors ir mažesniu mastu, ir toliau turi būti įgyvendinamos senosiose valstybėse narėse bent tose srityse, kurios ypač nukentėjo dėl struktūrinių pramonės pokyčių ir kuriose yra didžiausias nedarbo lygis. Tuo pačiu metu turi būti užtikrinta, kad buvusiems 1 tikslo regionams, kurie dėl „statistinio efekto“ praranda teisę gauti paramą, bus nustatytos sąžiningos pereinamojo laikotarpio priemonės. Svarbu užtikrinti, kad Bendrijos iniciatyva EQUAL yra išties visiškai integruota į Europos socialinį fondą, kad būtų galima visapusiai pasinaudoti jos neabejotinais privalumais, tokias kaip remiamų projektų novatoriškas pobūdis, parama pasidalijimui patirtimi ir geros praktikos pavyzdžiais tarp ES valstybių narių, o taip pat parama partnerystės principo tarp įvairių veikėjų įgyvendinimui. Jeigu iniciatyva EQUAL bus integruota, Europos Komisija turėtų paraginti valstybes nares įtraukti į EQUAL panašias priemones į jų nacionalines veiklos programas.

4.2

EESRK mano, kad būtina iš naujo apibrėžti tikslus, ypač naują „konkurencingumo ir užimtumo“ tikslą, apimantį ne tik užimtumo politikos ir struktūrinės politikos tikslus, kurių turi būti siekiama vienodai. Dėl ekonominių struktūrinių pokyčių ypač nukentėjusiuose regionuose svarbu nedelsiant imtis suderintų priemonių, skirtų skatinti investicijas ir naujoves (ERPF) bei išspręsti dėl struktūrinių pokyčių (ESF) kilusias socialines problemas. Naujas tikslų nustatymas turėtų būti naudingas tuo atveju, kai į jį atsižvelgiama sudarant veiklos programas. Nors priemonės turi būti integruojamos nacionalinių strateginių veiksmų programų lygiu, tačiau kiekvienam skirtingam fondui yra numatytos kitos programos. EESRK mano, kad siekiant veiksmingo papildomumo, būtina užtikrinti, jog veiklos programose būtų atsižvelgiama ne tik į „konvergencijos“ tikslą, bet ir į „regionų konkurencingumo ir užimtumo“ tikslą. Be to, atsižvelgiant į nedarbo struktūrą, ESF užimtumo politikos priemonėms būtina nustatyti regionų prioritetus. Prioritetas turi būti teikiamas regionams, kuriuose nedarbo lygis yra ypač aukštas. Šiame kontekste taip pat turėtų būti ypač remiamos vietos užimtumo iniciatyvos ir teritorinio užimtumo paktai.

4.3

ESF intervencijoms nustatyti prioritetai iš esmės atitinka ES užimtumo strategiją arba esamas užimtumo gaires. EESRK mano, kad siekiant Lisabonos tikslų, nedelsiant būtina pabrėžti aktyvių, prevencinių užimtumo politikos priemonių, skirtų išvengti nedarbo ir nepalankioje padėtyje atsidūrusius asmenis integruoti į darbo rinką, svarbą. Pagal ekspertų grupės pasiūlymus dėl ES socialinės politikos ateities, taip pat ypač turėtų būti atsižvelgiama į ankstyvą ir aktyvią jaunimo integraciją bei moterų užimtumo lygio kėlimą ir vyresnio amžiaus asmenų integraciją į darbo rinką. Šioje srityje visų pirma būtina didinti besimokančių asmenų skaičių ir gerinti darbo kokybę taikant tinkamas darbo organizavimo priemones. Visų pirma turėtų būti pabrėžtas priemonių, kurių imamasi remiantis nacionaliniais užimtumo veiksmų planais, novatoriškumas. Tai taip pat pabrėžiama ESF komiteto nuomonėje (1).

4.4

ESF, koordinuojantis savo veiklą su kitais ES struktūriniais fondais, taip pat turi būti laikomas instrumentu, skirtu įgyvendinti horizontalų kovos su diskriminacija tikslą, kurio Europos lygiu siekiama įvairiais veiksmais. Nepalankioje padėtyje atsidūrę darbo rinkos dalyviai — tai ne tik jaunimas, moterys ir vyresnio amžiaus asmenys, bet ir neįgalieji, migrantai bei etninės mažumos. Todėl taikant socialinės paramos, mokymo ir darbo organizavimo priemones, pavyzdžiui, įrengiant neįgaliesiems tinkamas darbo vietas, prioritetas turi būti teikiamas šių asmenų integracijai. Ypač turėtų būti imtasi informacijos priemonių supažindinant migrantus su savo teisėmis ir be to, su savo darbo teisėmis. Todėl ESF intervencijos taip pat turi atitikti socialinei integracijai skirtus nacionalinius veiksmų planus ir nustatyti priemones, kurios gerintų šių asmenų galimybes įsidarbinti. Šiuo klausimu EESRK taip pat pritaria ESF komiteto nuomonei. Valstybės narės ir valdymo institucijos taip pat turi užtikrinti, kad struktūrinių fondų paramos priemonės šiems nepalankioje padėtyje atsidūrusiems asmenims netyčia nesudarytų kliūčių gauti paramą.

4.5

Siekiant „konvergencijos“ tikslo, ESF taip pat turi remti priemones, kurios yra skirtos mokymo ir lavinimo sistemų reformai, ypač atsižvelgiant į žiniomis paremtos visuomenės reikalavimus ir įgytas žinias bei sugebėjimus atitinkančios darbo rinkos gerinimą. Paramą taip pat gali gauti atsakingos valdžios institucijos, didinančios viešojo valdymo ir tarnybų institucinius gebėjimus bei efektyvumą nacionaliniu, regionų ir vietos lygiais. Kadangi „konvergencijos“ tikslas yra taikomas atsilikusiems regionams, šio tikslo priemonės visų pirma yra skirtos naujoms valstybėms narėms. EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad valstybės narės yra atsakingos už modernių mokymo ir lavinimo sistemų parengimą bei administravimo efektyvumo užtikrinimą. Nors ES užimtumo gairės taip pat apima mokymo ir lavinimo reformos tikslus, tačiau juos įgyvendinti visų pirma turi valstybės narės arba kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, šiuos tikslus būtina įgyvendinti netgi regionų lygiu. ESF — tai visų pirma instrumentas, kuris nacionalinę užimtumo politiką papildo novatoriškomis priemonėmis, pavyzdžiui, mokymu, todėl EESRK mano, kad šis fondas ir turėtų būti skirtas minėtiems tikslams.

4.6

Atsižvelgiant į Europos Komisijos siūlomus programų pakeitimus, galima daryti išvadą, kad sudarant programas planuojama taikyti strategiškesnius metodus. Europos sanglaudos politikos strateginės gairės ir atitinkama struktūra nacionaliniu lygiu turi stiprinti ryšį tarp bendrų politinių Lisabonos ir Geteborgo tikslų bei bendrų ekonominės politikos ir užimtumo gairių. ES užimtumo politiką ir ESF intervencijas jau sieja nacionaliniai veiksmų planai, apimantys ES užimtumo strategijos įgyvendinimą remiančias ESF priemones. Be to, kas dveji metai yra sudaromas socialinės integracijos nacionalinis veiksmų planas, kuris taip pat apima užimtumo politikos priemones. Todėl, nors Europos Komisija teisėtai reikalauja kontroliuoti lėšų panaudojimą, EESRK abejoja, ar tikrai naudinga reikalauti pateikti metines įgyvendinimo ataskaitas dėl nacionalinės strateginės struktūros ir dėl veiklos programų, išskyrus atvejus, kai tose ataskaitose nurodomos išlaidos ir jų panaudojimas. ESF kontekste EESRK rekomenduoja apsvarstyti, ar ES užimtumo gairių įgyvendinimui skirto nacionalinio veiksmų plano negalima susieti su ESF priemonių programos reikalavimais. Tai prisidėtų prie programos supaprastinimo. ESF komitetas taip pat nerimauja dėl to, kad biurokratijos gali padaugėti, bet ne sumažėti. Todėl siekiant, kad ESF priemonės būtų efektyvios, EESRK prašo rimtai išnagrinėti šiuos klausimus.

4.7

EESRK sveikina tai, kad ir ateityje ES struktūrinė parama bus paremta koncentracijos, programų sudarymo, papildomumo ir partnerystės principais. Tačiau EESRK mano, kad pageidautina pabrėžti išskirtinį socialinių partnerių vaidmenį ESF užimtumo politikos priemonių kontekste ir jų dalyvavimo svarbą ne tik centriniu, bet ir regioniniu lygiu. Socialiniai partneriai yra bendrai atsakingi už praktinį užimtumo politikos įgyvendinimą ne tik institucinėse struktūrose, bet ir valstybėse narėse. Papildomų ESF priemonių nustatymas ir įgyvendinimas turi būti derinamas su nacionalinėmis užimtumo strategijomis. Siekiant šio tikslo, socialiniai partneriai turi būti įtraukti į programų sudarymą ir įgyvendinimą centriniu bei regioniniu lygiu. EESRK pritaria ESF komiteto pasiūlymui konvergencijos tikslui priskiriamuose regionuose numatyti tam tikrą finansavimo dalį, skirtą socialiniams partneriams paremti įgyvendinant ES užimtumo strategiją.

4.8

EESRK sveikina reikalavimą, kuris nustato, kad planuojant, įgyvendinant ir kontroliuojant ESF pagalbą, valstybės narės ir atitinkamos veiklos programos valdymo institucijos turi tinkamai pasitarti su nevyriausybinėmis organizacijomis. Todėl Komitetas mano, kad Pasiūlymo priimti reglamentą 5 straipsnio 2 dalyje būtina aiškiai nustatyti, kad šie pasitarimai vyktų centriniu ir regioniniu lygiu. Be to, Komitetas su malonumu atkreipia dėmesį į tai, kad finansinės priemonės prieinamos ne tik socialiniams partneriams, bet ir nevyriausybinėms organizacijoms. Numatytos partnerystės kontekste taip pat būtina atsižvelgti į ne pelno socialinių paslaugų teikėjų vaidmenį užimtumo politikoje. Todėl EESRK rekomenduoja juos labiau įtraukti į ESF pagalbos planavimą, įgyvendinimą ir kontrolę.

4.9

EESRK rekomenduoja dažniau naudotis ESF technine pagalba finansuoti visų nevyriausybinių dalyvių, įgyvendinančių ESF uždavinius, švietimo, profesinio mokymo ir informacinę veiklą.

22.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 234/32

1.1

Darbotvarkė 2000, kurią 1999 m. kovo mėn. priėmė Berlyno Europos Vadovų Taryba, apibrėžė kaimo plėtros politiką kaip antrąjį bendros žemės ūkio politikos ramstį. Jos tikslas — remti ir papildyti rinkos politikos reformą visoje Europos Sąjungos teritorijoje. 2003 m. birželio mėn. pradėta naujoji reforma dar kartą patvirtino antrojo BŽŪP ramsčio vaidmenį, įdiegiant naujas priemones, susijusias su produktų platinimu, maisto sauga ir gyvūnų gerove. Ši orientacija turėtų atsispindėti gausesniais finansiniais ištekliais, kurie bus skirti kaimo plėtrai.

1.2

Atsižvelgdama į Zalcburgo konferencijos išvadas (2003 m. lapkričio mėn.), savo komunikate dėl finansinių perspektyvų ir pasiūlyme priimti reglamentą, nagrinėjamą šioje nuomonėje, Komisija pristatė šiuos tris svarbiausius tikslus, kuriuos ji nori suteikti būsimajai kaimo plėtros politikai:

1.3

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas skiria ypatingą dėmesį šiems siūlymams. Komiteto nuomonėje savo iniciatyva dėl BŽŪP Antrojo ramsčio: kaimo vietovių plėtros politikos pokyčių perspektyvos  (1) nurodoma, kad kaimo plėtros klausimas yra sietinas su platesnio masto klausimais, tokiais kaip:

1.4

Kad geriau suvoktume visus šiuos klausimus, Komitetas anksčiau minėtoje nuomonėje nurodė pagrindinius principus, kuriais turi remtis būsimoji kaimo plėtros politika:

Logiškai tęsdamas savo darbus, Komitetas ketina pateikti savo nuomonę kitoms institucijoms dėl Komisijos pasiūlymo, kuriame konkrečiau nagrinėjama parama kaimo plėtrai.

1.5

Europos Komisija išsamiai konsultavosi su suinteresuotais veikėjais ir Komitetas galėjo keletą kartų, o konkrečiai per konsultacinius komitetus, pateikti savo skirtingus pasiūlymus. Šis didelio masto konsultavimasis parodo Komisijos atvirumą šiuo klausimu, ir dėl to Komitetas pageidauja, kad ji atsižvelgtų į pasiūlymus, pateiktus per pradėtą teisės akto leidybos procesą.

1.6

Komitetas parengs nuomonę dėl naujosios teisinės bazės, skirtos atitinkamų įvairių priemonių finansavimui iš EŽŪKPF ir EŽŪGF (KOM(2004) 489 — 2004/0164 (CNS) (2)). Kaimo plėtros programų administraciniai aspektai bus nagrinėjami šioje papildomoje nuomonėje.

2.1

Komisijos pasiūlymas siekia ES kaimo plėtros politikos didesnio aiškumo ir viešumo. Dėl šios priežasties Komisija siūlo įkurti specialios paskirties fondą (Europos žemės ūkio kaimo plėtros fondą — EŽŪKPF), kuris prisidėtų prie tvaraus kaimo vystymosi visoje Bendrijoje, papildydamas rinkos ir bendros žemės ūkio politikos finansinės paramos politikos sritis, sanglaudos politiką ir bendrą žuvininkystės politiką.

2.2

Siekdama užtikrinti geresnę darną tarp nustatytų tikslų Europos lygyje ir kaimo plėtros programų įgyvendinimo, Komisija siūlo nustatyti Bendrijos kaimo plėtros politikos strategines gaires. Jas turėtų patvirtinti Taryba. Tada valstybės narės, atsižvelgdamos į šias gaires, privalėtų parengti savo nacionalinius strategijos planus. Šie planai ir kaimo plėtros programos turėtų būti rengiami vykstant glaudžiam bendradarbiavimui tarp Komisijos, atitinkamos valstybės narės ir jos paskirtų institucijų (regionų ir vietos valdžios institucijų, socialinių ir ekonominių partnerių bei visų kitų partnerių, atstovaujančių pilietinei visuomenei).

2.3

Papildomai prie programų sudarymo stebėjimo, Komisija siūlo, kad kiekviena valstybė narė parengtų metinį suvestinį įvertinimą, kuriame pateiktų kaimo plėtros programų pasiekimus pagal numatytus rodiklius nacionaliniuose strategijos planuose bei nuolatinių vertinimų rezultatus, parengtus kiekvienai programai. Komisija pateiktų metinę ataskaitą Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui.

2.4

Komisija siūlo sugrupuoti dabartines 26 priemones bei siūlomas naujas priemones, tokias kaip NATURA 2000 finansavimas, miško ir aplinkos apsaugos priemonės bei vietos deputatų apmokymai rengti teritorijų planavimo projektus, į tris temines kryptis, turinčias skirtingus tikslus, nustatant mažiausią finansavimo procentą kiekvienai krypčiai:

2.4.1

Pirmoji kryptis apima žemės ūkio ir miškų ūkio konkurencingumo didinimą. Numatytos keturios priemonių grupės:

2.4.2

Antroji kryptis — aplinka ir žemės valdymas — yra susijusi su tvariu žemės ūkio ir miškų ūkio naudmenų naudojimu. Kad būtų nustatytos tarpinių zonų ribos (pagrįstos vien tik gamtiniais kriterijais), „nepalankių sričių“ mastas yra apibrėžiamas iš naujo. Be to, paramos gavėjai privalo tenkinti bendrąją sąlygą, t.y. vykdyti ES ir nacionalinius žemės ūkiui ir miškų ūkiui privalomus reikalavimus (kompleksinio susiejimo reikalavimas tiesioginei paramai gauti pagal pirmąjį BŽŪP ramstį).

2.4.3

Trečioji kryptis — visokeriopas kaimo ekonomikos plėtimas ir gyvenimo kokybė kaimo vietovėse — apima priemones, susijusias su visokeriopu ne žemės ūkio veiklos plėtimu (vykdomu žemdirbių arba ne žemdirbių), kaimo gyvenimo kokybės kaimo vietovėse gerinimu (kaimo gyventojams būtiniausios paslaugos, infrastruktūra), vietos deputatų įgūdžių įgijimu ir aktyviu pritaikymu siekiant parengti ir įgyvendinti vietines plėtros strategijas.

2.5

LEADER metodas yra taikomas visoms trims kryptims ir mažiausiai 7 % viso finansavimo, skiriamo kaimo plėtrai, turi tekti LEADER elementams. Komisija siūlo, kad šiai programai būtų skirtas įgyvendinimo rezervas (3 % EŽŪKPF).

2.6

Iš finansinės perspektyvos, Komisija siūlo šiai politikai skirti 88,75 milijardų eurų 2007-2013 m. laikotarpiui. Į šį bendrą fondą bus gaunama lėšų kiekvienais metais moduliacijos būdu visoms kryptims (maždaug 8 milijardai eurų per tą patį laikotarpį).

3.1

Komitetas sveikina Komisijos pasiūlymą, pagal kurį įkuriamas specialios paskirties fondas kaimo plėtrai (EŽŪKPF), o taip pat ir fondas, skirtas žemės ūkio produktų rinkų politikai ir tiesioginėms išmokoms (EŽŪGF). Komitetas taip pat pabrėžia, kad šis teisės akto pasiūlymas yra sietinas su Zalcburgo konferencijos, kurioje buvo nagrinėjama kaimo plėtra išsiplėtusioje Europos Sąjungoje, išvadomis. Vis dėlto, jis norėtų atkreipti Europos Parlemento ir Tarybos dėmesį, kad reikia padaryti pakeitimų siekiant gerbti kaimo plėtros politikos principus, kuriuos Komitetas priminė savo iniciatyva priimtoje nuomonėje.

3.2

Visų pirma, pasiūlymas sukurti vieną bendrą fondą, skirtą kaimo plėtrai, negali būti įgyvendintas be sąsajos su kuria nors jau egzistuojančia ES politikos kryptimi. Zalcburgo konferencijos išvadose, 2003 m. birželio mėn. Liuksemburgo Tarybos pareiškimuose ir EESRK rekomendacijose (3) buvo pabrėžta, kad kaimo plėtrai skirta politika (antrasis BŽŪP ramstis) turi remti žemės ūkio prisitaikymą (pirmasis BŽŪP ramstis). Dėl šios priežasties EESRK pageidauja, kad pasiūlymo 3 straipsnyje būtų vėl įterpta nuoroda į Sutarties 33 straipsnį, kuriame numatyti bendros žemės ūkio politikos bendrieji tikslai.

1.

Fondas prisideda prie tvaraus kaimo vystymosi rėmimo visoje Bendrijoje, papildydamas ir papildo kitas bendros žemės ūkio politikos priemones (rinkos ir bendros žemės ūkio politikos finansinės paramos politikos sritis) sanglaudos politiką ir bendrą žuvininkystės politiką. Jis taip pat padeda įgyvendinti Sutarties 33 straipsnyje numatytus tikslus.

2.

3.3

Komitetas mano, kad kaimo vietovių ekonominis vystymasis priklauso taip pat nuo žemės ūkio ir ne žemės ūkio subjektų suderinamumo. Jis teigiamai vertina pasiūlymus dėl priemonių, skatinančių ne žemės ūkio veiklą bei remiančių mažas ir labai mažas įmones, kaip numatyta Europos mažųjų įmonių chartijoje, kurios svarba kuriant darbo vietas kaimo vietovėse turi būti akcentuojama.

3.4

Įvertinimo procesas ir šio fondo tikslų pritaikymas neatsižvelgia į bendros žemės ūkio politikos raidos kalendorių. Iš tiesų, Komisija yra pabrėžusi, kad BŽŪP reforma, kurią buvo nuspręsta vykdyti 2003 m. birželį, turės skirtingo poveikio skirtingose teritorijose, ir kad 2008-2009 metais naujose valstybėse narėse bus panaikintas supaprastintas režimas bei Komisija įvertins įvairias įgyvendinamas atsiejimo sistemas. Todėl atsiranda būtinybė, kad kaimo plėtros politikos strateginiai tęstiniai darbai Europos lygyje butų suderinti su BŽŪP pirmojo ramsčio kalendoriumi.

1.

Pirmąkart 2009 m. ir paskui — kiekvienų metų pradžioje Komisija pateikia metinę ataskaitą, apibendrinančią pagrindinius įvykius, kryptis ir iššūkius, susijusius su nacionalinių strategijos planų ir Bendrijos strateginių gairių įgyvendinimu, o taip pat su BŽŪP raidos poveikiu kaimo vietovėse ir žemės ūkio produktų tarptautinių rinkų pagrindinėmis tendencijomis.

3.5

2004 m. liepos 1 d. nuomonėje savo iniciatyva (4) Komitetas įvertino Komisijos finansinį pasiūlymą kaip kuklų palyginus su skelbiamais tikslais. Faktiškai, 2007-2013 m. laikotarpiu bendras kaimo plėtros biudžetas turėtų sudaryti apie 96 milijardus eurų 25 valstybių narių Europos Sąjungai, palyginus su 65 milijardais eurų dabartiniu laikotarpiu (15 valstybių narių ES). Nors dokumento KOM(2004) 490 galutinis preambulėje Komisija pripažįsta, kad daugiau nei 50 % Europos Sąjungos gyventojų gyvena kaimo vietovėse, EŽŪKPF skirtas biudžetas atitiks 28 % regioninei politikai tenkančių išlaidų ir 32,5 % BŽŪP pirmojo ramsčio išlaidų (įskaitant moduliaciją). Dėl to reikia vengti, kad EŽŪKPF netaptų vienintele finansine priemone, skirta kaimo vietovėms. Tai reikštų kaimo vietovių „suvarymą į getus“.

3.5.1

Dėl to reikia geriau suderinti šią politiką su regionine politika ir žmogiškųjų išteklių ugdymo politika (Europos socialinis fondas). Dėl šios priežasties Komitetui kyla abejonių dėl mažų kaimo infrastruktūrų finansavimo priklausymo tik kaimo plėtros politikai ir dėl vietos atstovų įgūdžių ugdymo srities, nes ji priklauso ESF kompetencijai.

3.5.2

Komitetas besąlygiškai sveikina minimalaus biudžeto, skirto dėl struktūrinių veiksnių nepakankamai išsivysčiusiems rajonams (31 milijardas eurų), sudarymą. Ši suma bus didesnė nei dabartiniu laikotarpiu (21 milijardas eurų).

3.5.3

LEADER metodui skirtas biudžetas pakils nuo 2,2 milijardų eurų iki 8,8 milijardų eurų (7 % EŽŪKPF +3 % įgyvendinimo rezervo) ir tai bus didžiausias finansavimo išaugimas procentine išraiška. Komitetas sveikina LEADER integravimą kaip pilnavertę kaimo plėtros politikos prioritetinę kryptį, kuri leis įtraukti pilietinę visuomenę į kaimo vietovių vystymą. Nors metodas yra tiek pat svarbus, kiek ir tikslai, Komitetas apgailestauja, kad nebėra teikiama pirmenybė tikslui įgyvendinti naujoviškus arba bandomuosius veiksmus. Galiausiai, Komitetas atkreipia Komisijos dėmesį, kad per didelis finansinis įsipareigojimas gali sukelti realų pavojų. Būtų apmaudu, kad įtemptoje biudžetinėje situacijoje, Leader prioritetinė kryptis būtų nepakankamai realizuojama dėl administracinių klausimų arba dėl negalėjimo gauti finansavimo iš vietos valdžios institucijų. Dėl šios priežasties Komitetas siūlo, kad nustatyta minimali norma būtų mažesnė visoms valstybėms narėms (4 % minimali norma būtų labiau tinkama atsižvelgiant į dabartinį finansavimą). Ši minimali norma neturėtų neigiamos įtakos kiekvienos valstybės narės pasirinkimui skirti daugiau Leader metodo labui.

3.5.4

Liktų maždaug 50 milijardų eurų kaimo plėtros fondo „klasikinių priemonių“ finansavimui. Ši suma padidės tik 8 milijardais eurų atlikus lėšų pervedimą iš pirmojo į antrąjį BŽŪP ramsčio. Todėl Komitetas prašo, kad per moduliaciją gautos lėšos, būtų skiriamos tik pirmajam ir antrajam ramsčiams, kad galėtume pasiekti žemės ūkio prisitaikymo rėmimo tikslą. Šis skirimas taip pat neturėtų jokios neigiamos įtakos sumoms, kurias kiekviena valstybė narė galėtų skirti skirtingoms prioritetinėms kryptims priimant kaimo plėtros programas. Be to, per moduliaciją gautos lėšos turėtų logiškai atitikti kompleksinio susiejimo principą, numatytą Reglamento Nr. 1782/2003 10 straipsnyje. Tačiau tik I ir II kryptyse numatytoms priemonėms leidžiama taikyti kompleksinį susiejimą.

6.

Be šio straipsnio 5 dalyje nurodytų sumų, planavimo tikslais valstybės narės atsižvelgia į dėl moduliacijos atsirandančias sumas, kaip numatyta Reglamento (EB) Nr. …/… [BŽŪP finansavimas] 12 straipsnio 2 dalyje. Šios sumos bus skirtos I ir II prioritetinėms kryptims, numatytoms Reglamente (EB) Nr. .../.. [EŽŪKPF].

3.5.5

Komisija siūlo ūkininkams taikyti sankcijų sistemą lėšų iš pirmojo BŽŪP ramsčio kompleksinio susiejimo reikalavimo pagrindu II krypties priemonių atžvilgiu. Kadangi šis kompleksinio susiejimo reikalavimas yra taikomas vien tik ūkininkams, Komitetas negali pritarti šiam Komisijos pasiūlymui, kuriuo siekiama įvesti skirstymą vien tik profesijos pagrindu. Komitetas pakartoja, kad jis yra už lygybės principą valstybės pagalbos gavėjų traktavimo atžvilgiu.

3.5.6

Komisijos pateiktose finansinėse sąmatose numatoma, kad NATURA 2000 programos įgyvendinimas kainuos 6,1 milijardus eurų. Didžiąją šios sumos dalį ES skirs bendro finansavimo forma. Bendrijos finansavimas galėtų būti teikiamas iš kaimo plėtros fondo, pvz. iš išlaidų, skirtų kompensacijoms žemės savininkams ir naudotojams mokėti. Komitetas priėmė atskirą nuomonę dėl Komisijos pasiūlymo dėl NATURA 2000 finansavimo (5). Šioje nuomonėje teigiama, kad NATURA 2000 finansavimas yra nauja, papildoma užduotis, kuri yra pavedama finansavimo instrumentui, kuris (prieštaraujant politiniams pažadams) didinamas labai pamažu. Nuomonėje gana aiškiai nurodyta, kad Komisijos pasiūlymas — toks, koks jis yra dabar — yra priimtinas tik, jeigu:

3.5.6.1

Komiteto pasiūlymas iš dalies pakeisti 53 straipsnį „Gamtos paveldo apsauga, modernizavimas ir valdymas“

49 straipsnio a punkto iv papunktyje nurodyta parama skiriama ekologinio sąmoningumo veiklos ir turizmo gerinimo priemonėms ir apsaugos bei valdymo planų, susijusių su NATURA 2000 buveinėmis bei kitomis didelės gamtinės vertės vietomis, sudarymui.

3.6

Sveikindamas Komisijos pripažinimą, kad reikia mokėti gamtinių kliūčių išmokas ūkininkams kalnų srityse, Komitetas abejoja Komisijos siūlomu sprendimu sritims, paveiktoms didelių gamtinių kliūčių. Tai reiškia ir remtinų sričių skaičiaus sumažėjimą, ir Bendrijos paramos lygio smukimą. Dėl šios priežasties Komitetas primena, kad gamtiniai veiksniai (agronominiai, klimato, vandens) turi būti sumuojami klasifikuojant sritis kaip paveiktas didelių gamtinių kliūčių. Dažnai nedidelių gamtinių kliūčių susikaupimas išties stabdo kaimo vietovių vystymąsi. Be to, sritims, kurios nebebus pripažintos paveiktomis didelių gamtinių kliūčių, Komitetas siūlo palaipsniui mažinti Bendrijos paramą, kaip numatyta regioninei politikai. Ši laipsniško mažinimo programa leistų sušvelninti žemės ūkio valdų ekonominį žlugdymą.

5.

3.7

Dvejopas Komisijos ketinimas nenumatyti taikymo nuostatų kaimo plėtros reglamente bei taikyti švelnesnes finansinio programavimo taisykles turėtų išties pagerinti šio naujojo reglamento įgyvendinimą. Nors Komitetas remia mažiausio finansavimo procento kiekvienai krypčiai nustatymo principą, jis mano, kad Komisijos pasiūlymas nedera su gairėmis šiuo klausimu. Iš tiesų, atliktas tyrimas parodė, kad dabartinis lėšų pagal Kaimo plėtros reglamentą panaudojimas yra glaudžiai susijęs su konkrečiomis ūkininkavimo ir kaimo vietovių savybėmis ES šalyse ir regionuose. Be to, Komisija pabrėžė, kad 2003 m. birželį pradėta BŽŪP reforma turės skirtingo poveikio kaimo vietovėse. Todėl bendra mažiausių finansavimo procentų suma kiekvienai krypčiai neturėtų viršyti 50 %, kad nebūtų pažeistas subsidiarumo principas, ir kad būtų atsižvelgta į skirtingas kaimo vietovių situacijas Europoje.

3.8

Kaimo plėtros programų vertinimo procesas įgalina užtikrinti gerą Bendrijos kreditų panaudojimo ir geriausią jų įsisavinimo būdą. Komitetas primena, kad viešosios politikos tikslai nustatomi atsižvelgiant ne vien tik į įvairių kaimo plėtros programų programavimo rezultatus, bet ir į būsimas problemas. Štai kodėl Komisijos siūlomas administracinio darbo supaprastinimas gali būti ne toks ryškus

3.9

Be to, Komitetas pabrėžia, kad administracinio darbo supaprastinimo tema Komisijos pasiūlyme nėra išplėtota iki galutinio naudos gavėjo. Nors šis klausimas iš esmės turėtų būti nagrinėjamas nuomonėje dėl BŽŪP finansavimo (6), Komitetas išreiškia savo susirūpinimą dėl to, kad procedūros menkai supaprastinamos galutiniam naudos gavėjui. Pavyzdžiui, Komisija 25 straipsnyje pasiūlė supaprastinti ūkių modernizavimui keliamus reikalavimus, nebenustatant sąlygų pagalbai, skiriamai investicijoms į ūkius, kuri priklauso nuo realių realizavimo veiksnių egzistavimo (produkto rūšis, investicijos rūšis bei numatomas pajėgumas). Vis dėlto 73 straipsnyje nustatytas septynerių metų terminas susigrąžinimui, jeigu investicija patyrė esminių pasikeitimų. Ši nauja taisyklė sustiprina kontrolę ir nustato naujus programavimo stadijoje esančių projektų ekonominio gyvybingumo kriterijus. Pagaliau, atsižvelgiant į finansuojamų projektų pobūdį ir siekius, numatyta trukmė yra pernelyg ilga.

3.10

Komitetas pritaria tam, kad kaimo plėtros programų rengimas, valdymas ir įvertinimas turi būti vykdomas vadovaujantis partnerystės principu (6 straipsnis), įskaitant konsultacijas su socialiniais ir ekonominiais partneriais. Komitetas prašo, kad ši priemonė būtų privaloma, ir kad visi veikėjai, atstovaujantis kaimo vietovių ekonominiams ir socialiniams sluoksniams, visateisiai dalyvautų kaimo plėtros tinkle Europos, nacionaliniu ir regioniniu lygiu. Be to, Komitetas, atsižvelgdamas į Tarybos sprendimo (1999/468/EB) 7 straipsnį, leidžiantį organizuotai pilietinei visuomenei dalyvauti visuose Bendrijos politikos krypčių įgyvendinimo etapuose, pageidauja stebėtojo teisėmis dalyvauti 95 straipsnyje numatyto Kaimo plėtros komiteto veikloje.

4.1

Komitetas pabrėžia, kad, 26 kaimo plėtros priemones suskirsčius į tris atskiras kryptis, pasiekta aiškumo. Vis dėlto būtų geriau kai kurias I ir II kryptims priklausančias priemones įtraukti į III kryptį, kadangi jų taikymas vis dažniau apims visus kaimo vietovių valdymo aspektus. Todėl Komitetas siūlo į III kryptį įtraukti 28 straipsnyje („Žemės ūkio ir miškų ūkio plėtros ir pritaikymo infrastruktūra“), 38 straipsnyje („Negamybinės žemės ūkio investicijos“) ir 46 straipsnyje („Negamybinės miškų ūkio investicijos“) numatytas priemones.

4.2

Komitetas savo 2001 m. nuomonėje dėl jaunųjų ūkininkų (7) jau yra pabrėžęs pagalbos būtinybę, siekiant padėti jauniesiems ūkininkams įsteigti ir išlaikyti ūkius. Štai kodėl ši tema turėtų tapti vienu iš būsimojo kaimo plėtros strateginio plano prioritetų, o pradinė pagalba neturėtų reikšti vien tik Komisijos siūlomo reglamento projekto 21 straipsnyje nurodytos vienkartinės išmokos.

2.

Parama teikiama tokia tvarka:

c)

padėti būsimiesiems ūkininkams ir potencialiems miško savininkams padengti išlaidas, patirtas rengiant verslo planus dėl žemės ūkio ir miškų ūkio veiklos plėtros.

4.3

Komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad kai kuriose naujose valstybėse narėse vyksta sudėtingi žemės ūkio pokyčių procesai, kurie dar nesibaigė. Todėl šiais atvejais nepagrįstai griežtai reikalaujama, kad siekiant gauti paramą ankstyvam išėjimui į pensiją, būtina 10 metų užsiimti ūkininkavimo veikla. Komitetas siūlo, kad per pereinamąjį laikotarpį ūkininkavimo veikla galėtų trukti trumpiau, be to, taip pat būtina nustatyti reikalavimą, kad pareiškėjo darbinėje veikloje dominuotų žemės ūkio veikla.

4.4

Komisija siūlo, kad parama, teikiama investicijoms, sudarytų sąlygas žemės ūkio veiklos konkurencingumui gerinti arba gamybos įvairovei skatinti. Komitetas nori paaiškinti, kad investicijos, kurioms teikiama parama, neturėtų būti suprantamos kaip materialios investicijos. Nematerialios investicijos, skatinančios technologinę pažangą arba leidžiančios perduoti žinias produktų kokybės, aplinkos apsaugos ir (arba) tobulinimų srityje turėtų būti įtrauktos į kiekvieną atitinkamą priemonę (25, 27, 31 ir 50 straipsnis).

4.4.1

Kaip kad rodo Komisijos gauti duomenys, žemės ūkio sektoriuje dirba mažai moterų. Taigi, tais atvejais, kai skiriama tiesioginė ir struktūrinė pagalba, vyrai yra pagrindiniai naudos gavėjai. Šis faktas pabrėžia būtinybę labiau atsižvelgti į moterų nuomonę priimant sprendimus. Todėl Europos Sąjunga turi nustatyti priemones, skirtas pagerinti šią padėtį ir padėti sukurti daugiau ūkių, kuriems vadovautų moterys. Komitetas prašo, kad šis aspektas būtų Bendrijos strateginiame plane būtų išskirtas kaip atskiras punktas.

4.5

27 straipsnyje kalbama apie investicijas, skirtas pirminės žemės ūkio ir miškų ūkio gamybos vertės didinimui. Jame apribojama galimybė gauti paramą pagal įmonių dydį. Komitetas tvirtina, kad atsižvelgiant į ekonominės veiklos konsolidaciją kaimo vietovėse siūlomas apribojimas yra per griežtas, kad būtų galima sudaryti tikrai geras sąlygas ekonominės veiklos vystymuisi kaimo vietovėse. Iš tiesų, tokios įmonės kaip žemės ūkio susivienijimai ar žemės ūkio maisto produktų gamybos bendrovės, kurių apyvarta viršija 10 milijonų eurų, ir kuriose dirba daugiau nei 50 darbuotojų, nebūtinai lengviau gauna paskolas negu mažos įmonės, tačiau minėtos įmonės yra svarbus užimtumo šaltinis.

4.5.1

Vis dėlto, parama, suteikiama EŽŪKPF vardu, pirminės žemės ūkio gamybos pridėtinės vertės srityje, turi būti skirta persitvarkymo veiklai, kuri pridėtų tikros pridėtinės vertės vietovių ir regionų pirminės žemės ūkio gamybos srityje, ir kuri teikia didelės reikšmės praktinei patirčiai, vietos ir regionų tradicijom, ir naujovėms.. Su tokia nuostata EŽŪKPF taip pat turi siekti skatinti santalką ir bendradarbiavimą tarp vietos ir regionų žemės ūkio maisto produktų gamybos ir miškininkystės subjektų.

2.

Šio straipsnio 1 dalyje minima parama ribojama labai mažoms, ir mažoms ir vidutinėms įmonėms, kaip apibrėžta Komisijos rekomendacijoje 2003/361/EB, ir gamintojų įsteigtas asociatyvines įmones. Miškininkystės gamybos atveju ribojama parama labai mažoms įmonėms.

4.6

Pagal 28 straipsnio redakciją neatrodo, jog būtų įtraukti visi veiksmai, kurie yra leidžiami pagal dabartinį kaimo plėtros reglamentą. Dėl to Komitetas siūlo, kad šiame straipsnyje būtų aiškiai nurodytas žemės stambinimas. Žemės stambinimo praktika turi būti vykdoma gerbiant kraštovaizdį, o ne tik atsižvelgiant į su žemės ūkiu susijusius aspektus.

4.7

Komitetas pabrėžia, kad pagal dabartinę redakciją, ypač prancūzų kalbos, neaišku, ar siūlomame teisės akte nurodytos priemonės yra privalomos ar ne. Dėl to Komitetas siūlo pakeisti 37 straipsnio „Agrarinės aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės išmokos“ tekstą, kuriame būtų nurodyta, kad šios priemonės yra privalomos, kaip pagal dabartinį reglamentą.

1.

Valstybės narės paramą, numatytą 34 straipsnio a punkto iv papunktyje, gauna privalo paskirstyti visoms savo sritims konkretiems poreikiams.

4.8

Kaip Komitetas pabrėžė 3.4 paragrafe, EŽŪKPF neturėtų tapti automatine finansavimo forma todėl, kad nėra kitų kaimo plėtrai pritaikytų finansavimo priemonių. Dėl to Komitetas siūlo išbraukti 57 straipsnio „Įgūdžių įgijimas ir aktyvus pritaikymas“ c ir d punktus. Europos socialinis fondas turėtų galėti teikti finansavimą koordinatorių ir vietos deputatų, atsakingų už vietinės plėtros projektus, mokymams. Be to, jeigu projektas priklauso LEADER procedūrai, bus įmanoma finansuoti dalį vietos suaktyvinimo veiklos.

4.9

Komitetas nepritaria pasiūlymui sukurti įgyvendinimo rezervą regioninės politikos pavyzdžiu arba skirti jį LEADER krypčiai. Iš tiesų, regioninėje politikoje įgyvendinimo rezervo vykdydamas parodė, kad ši priemonė dažnai laikoma valstybių narių nepasitenkinimo šaltiniu, o ne paskata. Nors 92 straipsnyje numatyti įvertinimo kriterijai specialiai yra plačios apimties, Komisija nepaaiškino, kaip šis rezervas susijęs su Bendrijos lygyje nustatytais strateginiais tikslais. Galiausiai, nebus galima susitarti dėl šio rezervo skyrimo vietos veiklos grupių lygyje iki 2011 m. Taip liks tik dveji metai programavimui, per kurį reikės svarstyti naujus projektus, kurių biudžetas nėra menkas (2,6 milijardai eurų), ir naujus nacionalinius įnašus, kurie nėra garantuoti programavimo metu. Todėl Komitetas rekomenduoja išbraukti 92 straipsnį ir prašo Komisijos atkreipti didesnį dėmesį į LEADER metodą Bendrijos strateginio plano visumoje bei į kaimo plėtros programų patvirtinimo etapą.

4.10

Komitetas sveikina Komisijos pasiūlymą teikti žemės ūkio valdoms pagalbos paslaugas. Praeitis parodė, kad ši priemonė gali paversti kaimo vietoves patrauklesnėmis ir sukurti darbo vietų. Tačiau penkerių metų maksimalus laikotarpis atrodo per trumpas, kad galėtume garantuoti ilgalaikį šių paslaugų poveikį.

4.11

49 straipsnyje numatyti verslininkystės rėmimo ir ekonominės struktūros plėtojimo siekiai neturi apsiriboti vien tik labai mažų įmonių kūrimu ir plėtimu, bet turi apimti ir paramą egzistuojančių įmonių atnaujinimui bei persitvarkymui. Laikydamasis savo įvairių pozicijų dėl įmonių politikos, Komitetas prašo papildyti 49 straipsnio a punkto ii įtrauką: „parama labai mažų įmonių kūrimui, atnaujinimui ir plėtimui…“.

4.12

Agrarinės aplinkosaugos programa ekologiniu aspektu prisideda prie teigiamų bendrų išorės sąlygų sukūrimo (inter alia, erozijos ir dykumėjimo mažinimo, vandens kokybės gerinimo, vandens taupymo, biologinės įvairovės išlaikymo apsaugant rūšis), todėl manoma, kad atsižvelgiant į bendras išorės sąlygas, būtina ir toliau siekti minėtų tikslų.

„4.

Išmokos mokamos kasmet ir yra skirtos papildomoms sąnaudoms ir nuostoliams, atsiradusiems dėl prisiimtų įsipareigojimų, padengti, taip pat kad būtų pagerinta aplinkos apsauga taikant agrarinės aplinkosaugos priemones, ir, jeigu būtina, padengia sandorių sąnaudas.

Jeigu būtina, paskelbus paraiškų konkursą, naudos gavėjai pasirenkami pagal ekonominio veiksmingumo, poveikio aplinkai ir gyvūnų apsaugos kriterijus.

Didžiausios išmokų sumos yra nustatytos I priede.“

4.13

Siekdamas paremti ir paskatinti mažų ir labai mažų įmonių kūrimą ir atnaujinimą kaimo vietovėse, ir vadovaudamasis 2004 m. liepos 12 d. Tarybos ir Parlamento sprendimo dėl daugiametės įmonių ir verslumo skatinimo programos, ypač skirtos mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), įžanginėmis nuostatomis, Komitetas prašo Komisijos ir Europos investicijų fondo parengti naujas priemones, skirtas paskatinti ir išplėsti kaimo vietovių įmonių naudojimąsi finansinėmis priemonėmis, konkrečiai MVĮ garantijomis. Be to, jis prašo EIF ir Komisijos ištirti suderinamumo ar papildymo galimybę tarp EŽŪKPF, ESF ir ERPF bei EIF priemonių, siekiant didesnės ir supaprastintos paramos kaimo vietovių įmonių kūrėjų ar perėmėjų investicijoms.

4.14

Savo pasiūlyme Komisija pabrėžia, kad žemės valdymo prioritetinės krypties priemonės turi paskatinti ūkininkus ir visų pirma miškų savininkus naudoti tokius žemės naudojimo metodus, kurie atitinka poreikį išsaugoti kraštovaizdį. Komisija nesiūlo iš naujo įvertinti pagalbos, skiriamos ekologiško ūkininkavimo priemonėms, viršutinių ribų, kurios lieka nepakitusios nuo 1999 m. pasiūlymo.

4.15

Komitetas tikisi, kad reglamente bus pasisakoma ir apie tai, kad valstybių narių ir regionų priemonės, skirtos genetinių išteklių išsaugojimui ir naudojimui, ypač ūkininkavimo srityje galės būti remiamos pagal EŽŪKPF programą.

5.1

Komisijos teisės akto pasiūlymas dėl paramos kaimo plėtrai iš esmės neprieštarauja Zalcburgo konferencijos išvadoms. Komitetas skyrė daug dėmesio šiai temai ir norėtų padėkoti Komisijai už dialogo, palaikyto su Komiteto nariais, lygį. Visų pirma, Komitetas norėtų pabrėžti, kad EŽŪKPF kaip toks negali vienas išspręsti visų kaimo plėtros problemų. Reikia išsamiau išnagrinėti jo sąsaja su ERPF (Europos regioninės plėtros fondu) ir ESF (Europos socialiniu fondu)

5.2

Kaimo vietovių plėtra yra akivaizdžiai neatsiejama nuo teritorinės sanglaudos principo. Vis dėlto, Komitetas pabrėžia, kad šių vietovių ekonominiam ir socialiniam tvarumui užtikrinti būtina atsižvelgti į dviejų bendrosios žemės ūkio politikos ramsčių indėlį išsaugant ir kuriant darbo vietas visuose ES regionuose, visų pirma plėtojant inovacijomis pagrįstą konkurencingą žemės ūkio ir ne žemės ūkio veiklą. Dėl šios priežasties Komitetas prašo Komisijos ir Tarybos naująsias bendrosios žemės ūkio politikos kryptis įtraukti į Lisabonos strategijos vertinimą vidutinės trukmės laikotarpiu.

5.3

Biudžeto klausimas tebėra svarbiausias tarp iškeltų klausimų. Komitetas įvertino Komisijos biudžetinius pasiūlymus kaip kuklius ir stabilius (1,24 % bendrųjų nacionalinių pajamų). Dėl šio rodiklio Komitetas kritiškai įvertino visišką Natura 2000 integravimą į EŽŪKPF, kadangi ši priemonė sudarytų beveik pusę viso EŽŪKPF biudžeto paketo. Tuo pačiu metu LEADER metodui skiriamo biudžeto paketo patrigubėjimas yra gana netikėtas, atsižvelgiant į nacionalinių įnašų raidą. Komitetas taip pat pažymi, kad Komisijos finansiniai pasiūlymai sudaro bent jau pagrindą diskusijai, be kurios būsimoji kaimo plėtros politika negali veiksmingai priklausyti tvaraus vystymosi strategijai arba Lisabonos strategijai už konkurencingą ES ekonomiką su visišku užimtumu.

5.4

Be to, Komitetas nerimauja dėl atgarsių, kuriuos su biudžetu susijusios diskusijos gali sukelti būsimosios kaimo plėtros politikos vykdymo atžvilgiu. Savo tvarkaraštyje Komisija planavo patvirtinti kaimo plėtros programas iki 2006 m. pabaigos, tačiau artimuoju laikotarpiu gali iškilti sunkumų valstybėms narėms suderėti tarpinstitucinį susitarimą dėl finansinių perspektyvų. Todėl Komitetas pageidauja, kad Komisija kaip galima greičiau pristatytų Bendrijos strategijos plano pagrindinius punktus, net jeigu reglamentai priimami daug vėliau.

5.5

Komitetas taip pat norėtų pasiūlyti Komisijai, Europos Parlamentui ir Tarybai keletą pakeitimų dėl politikos gairių, atsiradusių po Zalcburgo konferencijos, pvz., sąsajos tarp pirmojo ir antrojo BŽŪP ramsčių išsaugojimas, subsidiarumo principas programavimo priemonėse ir didesnis procedūrų supaprastinimas galutiniam paramos gavėjui. Todėl Komitetas prašo Komisijos atkreipti ypatingą dėmesį į šią temą, ypač per kaimo plėtros programų patvirtinimo etapą, ir paklausti valstybių narių, ką jos atliko, kad būtų supaprastintos procedūros galutiniam paramos gavėjui.

5.6

Komitetas tikisi ateityje aktyviai dalyvauti sprendimų priėmimo procese bei šios politikos krypties įgyvendinime, kad galėtų pateikti savo nuomonę dėl Bendrijos strateginio plano bei užtikrinti, kad su pilietine visuomene yra tinkamai konsultuojamasi dėl kaimo plėtros programų rengimo.

22.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 234/41

1.1

pritaria Komisijos komunikatui „Socialinis globalizacijos aspektas (KOM (2004) 383 galutinis) — ES politikos indėlis užtikrinant jos naudą visiems“, kuriame išsamiai nagrinėjamas galimas konkretus Europos Sąjungos vaidmuo, siekiant užtikrinti, kad globalizacija taptų teisingu procesu visiems;

1.2

mano, kad Europos Sąjunga gali daug prisidėti formuojant socialinį globalizacijos aspektą, atsižvelgdama į savo pačios esminės ir sėkmingos regioninės integracijos istoriją bei patirtį, tačiau neteigia, kad tai yra modelis, kuriuo vėliau būtų galima nuosekliai vadovautis visame pasaulyje;

1.3

atsižvelgia į 2004 m. gruodžio 17 d. surengto specialaus svarstymo rezultatus. Renginyje dalyvavo TDO, Pasaulio Banko ir TVF ekspertai, kurie pateikė savo požiūrį į šių organizacijų vaidmenį, atsižvelgiant į socialinį globalizacijos aspektą (1). EESRK paskelbs pranešimą apie šį specialų svarstymą ir išspausdins pranešėjų kalbas;

1.4

pabrėžia, kad svarbus vertybėmis pagrįstas požiūris į globalizaciją, besiremiantis dalykais, kurie sudaro socialinės rinkos ekonomikos pagrindą. Tai individuali atsakomybė, pagarba teisinės valstybės principams, pagarba individui ir nuosavybei, skaidrumas, sąžiningumas, žmogiškasis orumas, laisvė ir lygybė, pagrindinės profesinių sąjungų ir darbuotojų teisės, tinkami darbiniai santykiai, teisė į švietimą ir galimybė mokytis, nepaisant lyties, ir aukštas socialinės apsaugos lygis. Šiais aspektais yra pagrįsti tokie svarbiausi ES požiūrio į globalizaciją elementai:

1.5

sutinka su Europos Komisija, kad pasaulinė rinkos ekonomika atnešė didelės naudos, kad ji turi didelį potencialą ekonominės, politinės bei socialinės plėtros požiūriu ir sudarė sąlygas sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų; kartu pritaria Pasaulinės socialinių globalizacijos aspektų įvertinimo komisijos (PSGAĮK, angl. World Commission on the Social Dimension of Globalisation) išvadoms, kad vis dar vyrauja rinkos atvėrimo priemonės ir finansiniai bei ekonominiai motyvai, o į jų socialines pasekmes kol kas neatsižvelgiama, ir kad šias taisykles bei politiką lemiančioje pasaulinio valdymo sistemoje nepakankamai atsižvelgiama į mažiau įtakingų dalyvių interesus ir poreikius;

1.6

pateikia nuorodą į Pasaulio Banko neseniai atliktą tyrimą (2), iš kurio aiškėja, kad rinkų atvėrimas ir ekonominė integracija prisidėjo prie esminės ekonominės pažangos besivystančiose šalyse, kurios sugebėjo patekti į pasaulines gamybos ir paslaugų rinkas. Papildant kitą 2003 m. vasario mėn. paskelbtą Pasaulio Banko tyrimą, — kuriame kalbama apie sumažėjusią pajamų nelygybę ir darbo užmokesčio skirtumus, o pagerėję ekonominiai rodikliai siejami su didele profesinių sąjungų skvarba ir tinkamais darbiniais santykiais (3), — minėtame tyrime pabrėžiamas poreikis užtikrinti ekonominių ir socialinių vertybių dermę, už kurią pasisako PSGAĮK, kalbėdama apie skurdo klausimą globalizacijos veikiamame pasaulyje;

1.7

teigia, kad nors globalizacija atnešė daug teigiamų dalykų, skurdas, kurį galima tiesiogiai susieti su neoficialios ekonomikos augimu ir kuris laikytinas tiek šio augimo priežastimi, tiek pasekme, išlieka vienas iš rimčiausių iššūkių pasaulyje;

1.8

teigia, kad su skurdu susijusios problemos lieka ypač pastebimos šalyse, kurios nebuvo įtrauktos į globalizacijos procesą — du milijardai žmonių visame pasaulyje gyvena žemiau skurdo ribos daugiausia tose šalyse, kurios aktyviai nedalyvauja globalizacijoje; kyla pavojus, kad jos liks atskirtos nuo pasaulio ekonomikos;

1.9

patvirtina, kad besivystančios šalys, kurios gali būti vertinamos kaip besiformuojančios rinkos ekonomikos, pasižyminčios dideliu ekonomikos augimu, turi problemų ir kad su skurdu galima kovoti tik sumažinus nelygybę ir diegiant konkurencingą oficialią ekonomiką bei veiksmingą socialinę politiką;

1.10

remia vieną iš pagrindinių PSGAĮK ataskaitos teiginių, kad pokyčiai prasideda nacionaliniu lygiu: socialinė plėtra turi remtis iniciatyva iš apačios, o visos institucijos — ir nacionalinės, ir vietinės — atlieka itin svarbią funkciją, palengvindamos integraciją ir užtikrindamos, kad daugiau žmonių galėtų patirti globalizacijos naudą ir būtų apsaugoti nuo jos neigiamų pasekmių. Norint tinkamai paskirstyti globalizacijos naudą, gyvybiškai svarbu, kad visose šalyse ir regionuose būtų išplėtotas socialinis ir pilietinis dialogas;

1.11

geras vietos, nacionalinis, regioninis ir pasaulinis valdymas, pagrįstas Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir TDO pagrindiniais darbo standartais ir pagrindinių principų ir teisių darbe deklaracija yra svarbus pagrindas prekybos liberalizavimui, pasauliniam augimui ir plėtrai. EESKR remia ES pastangas skatinant tarptautines diskusijas dėl būtinybės sukurti pagrindą pasauliniams aplinkos standartams.

2.1

EESRK mano, kad ES gali vaidinti vieną svarbiausių vaidmenų remiant ir skatinant socialinį globalizacijos aspektą. Ji gali aktyviai imtis ir įgyvendinti politiką, kuri galėtų įtikinti vyriausybes, kad būtina užtikrinti tokius dalykus kaip teisinga teisinė ir teisminė bazė, nuosavybės teisių gerbimas, veiksmingas ginčų sprendimas, teisė į švietimą ir galimybė mokytis, tinkamai reglamentuojamos finansinės institucijos ir galimybė susisiekti su jomis, teisinga mokesčių sistema ir pripažinimas, kad žmogiškoji plėtra yra visų svarbiausia. Tačiau įgyvendinant šiuos tikslus būtina vengti tokių pasekmių kaip prekybos augimas, neprisidedantis prie tvarios plėtros (arba netgi jai turintis neigiamos įtakos); su subalansuotu fiskaliniu ir socialiniu reglamentavimu nesuderintas finansų rinkų liberalizavimas; nesąžiningos sąlygos, taikomos struktūriniam sureguliavimui ir pertvarkymams užimtumo, švietimo ir sveikatos srityse; ir nelygybės augimas visose šalyse, įskaitant pramonines valstybes. Jeigu ES nori veiksmingai vaidinti šį vaidmenį, Komisija ir valstybės narės privalo atidžiai įvertinti savo pačių politikos darną atitinkamose srityse.

2.2

Europos Komisija parengė keletą instrumentų, kurie, EESRK nuomone, yra tinkami norint pasiekti pažangą diegiant socialinį globalizacijos aspektą. Tokie instrumentai — tai dvišalės ir regioninės sutartys, plėtros ir išorės bendradarbiavimas, prekybos politika, rinkos prieigos galimybės besivystančioms šalims, privačių socialinės plėtros iniciatyvų skatinimas ir pasaulinio valdymo populiarinimas. Komitetas pateikia nuorodą į savo naujausias nuomones dėl visų šių instrumentų (žr. 2 priedą). Komitetas pritaria Komisijos nuomonei dėl šių instrumentų potencialo, tačiau kartu nori atkreipti dėmesį į tai, kad jis teikia pirmenybę daugiašaliams susitarimams. EESRK pabrėžia, kad ES turėtų toliau kurti paskatas skatinant prekybą kryptimi „Pietūs — Pietūs“.

2.3

Dvišaliai ir regioniniai susitarimai gali tapti plėtros akstinu gero valdymo, teisinės valstybės kūrimo, žmogaus teisių ir demokratizacijos srityse. EESRK remia ES ir jos prekybos partnerių derybas dėl dvišalių (regioninių) susitarimų, su sąlyga, kad juose bus atsižvelgiama į politinius, ekonominius, socialinius bei aplinkos aspektus ir kad jie remsis daugiašale prekybos sistema ir (arba) ją papildys. Pirmenybė turi būti teikiama realistiškiems susitarimams, kurie sudarytų sąlygas didelėms prekybos apimtims ir galimybei gauti didelės naudos, susijusios su patekimu į rinkas (prekės, paslaugos ir investicijos). Tokie susitarimai turi visiškai atitikti PPO nuostatas. EESRK pabrėžia, kad svarbu aptarti ir stebėti šių susitarimų poveikį socialiniam aspektui, ir pritaria minčiai, kad tokiame procese būtų pasitelktos tokios tarptautinės organizacijos kaip TDO.

2.3.1

Šiuo požiūriu Komitetas su susidomėjimu atkreipia dėmesį į Komisijos ketinimą dvišaliuose susitarimuose numatyti naują bendrą mechanizmą aktualiems socialinio globalizacijos aspekto klausimams aptarti ir stebėti, galbūt pakviečiant jame dalyvauti kitas tarptautines organizacijas („Jungtinės dvišalės observatorijos“). Tokie instrumentai gali veiksmingai atskleisti atsakingą laisvų bei nepriklausomų socialinių partnerių bei kitų atitinkamų pilietinės visuomenės organizacijų, tokių kaip ūkininkų organizacijos, vartotojų ir aplinkos asociacijos ir t.t., vaidmenį; šias organizacijas sujungiantis EESRK, atsižvelgdamas į savo patirtį organizuojant tarpvalstybines pilietinės visuomenės partnerystes, įskaitant besivystančias šalis, visų pirma Mercosur, AKR ir Euromed, juose mato vaidmenį ir sau (4);

2.4

EESRK mano, kad ypatingą dėmesį būtina skirti „Europos kaimynystės politikai“, ir yra įsitikinęs, kad ši priemonė, kuria siekiama stiprinti ryšius su rytinėmis ir pietinėmis ES kaimynėmis, gali reikšmingai prisidėti prie socialinės šių šalių plėtros, ypač kai regioninė plėtra, užimtumas ir socialinė politika yra tokio bendradarbiavimo dalis. Bendradarbiavimo su šalimis kandidatėmis patirtis laikotarpiu iki stojimo turėjo tam tikrą teigiamą poveikį šalims, įstojusioms į ES.

2.5

Žmogaus teisių propagavimas (įskaitant darbdavių ir darbininkų bei profesinių sąjungų teises, apibrėžtas TDO 87 ir 98 konvencijose) ir demokratizacijos procesas trečiosiose šalyse yra svarbiausi klausimai, siekiant užtikrinti plėtrą ir plėtoti demokratiją. Egzistuoja stiprus ryšys tarp gero valdymo, įskaitant kovą su korupcija, teisinės valstybės principus, žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugą, ir teisingumo kokybę. Šiame kontekste EESRK primena, kad susitarimai žmogaus teisių srityje yra susitarimai tarp valstybių. Tokiuose susitarimuose nustatomi įsipareigojimai pirmiausiai tenka valstybėms. Europos Komisija turėtų skatinti valstybes nares visokeriopai laikytis šių įsipareigojimų ir dalyvauti tarptautiniame dialoge, siekiant didinti informuotumą apie valstybių pareigas ir priminti joms apie jų atsakomybę, susijusią su socialine plėtra. Tarptautinės normos, įgyvendintos nacionaliniuose teisės aktuose ar kituose atitinkamuose nacionaliniuose reglamentuose, įpareigoja privačius juridinius asmenis, t.y. piliečius ir bendrovės.

2.6

Šie prioritetai turi būti taikomi ir išoriniam bendradarbiavimui bei plėtros paramai: vienas iš svarbiausių PSGAĮK teiginių — pokyčiai prasideda nacionaliniu lygiu. EESRK mano, kad svarbu sutelkti dėmesį į atskirus darnios bendrosios plėtros politikos klausimus.

2.6.1

Šis prioritetas galėtų būti susijęs su tinkamo darbo (5) principu, įskaitant integruotą užimtumo politiką, kuria būtų siekiama skatinti produktyvų bei tvarų užimtumą, suderinti žmonių įgūdžius su dabartiniais ir naujais reikalavimais ieškantiems darbo ir gerinti darbo sąlygas bei gyvenimo lygį. Tokia politika turėtų padėti kurti produktyvesnes ir geresnes darbo vietas, pereiti nuo bedarbystės prie užimtumo ir viešąsias bei privačias investicijas ir tarptautinę paramą sutelkti į produktyviausias sritis.

2.6.2

Išsilavinimas taip pat turi būti prioritetinė sritis, siekiant suderinti išsilavinimą su darbo rinkos poreikiais ir žmonėms suteikti būtinas bazines žinias bei įgūdžius. Verslas vaidina ypač svarbų vaidmenį formuojant atitinkamą politiką (kartu socialiniais partneriais bei šalių vyriausybėmis) ir pateikiant įžvalgas apie galimus trumpalaikius, vidutinio laikotarpio ir ilgalaikius ekonomikos poreikius, susijusius su darbuotojų kvalifikacija.

2.6.3

Galiausiai, bendradarbiavimo su besivystančiomis šalimis ir jų rėmimo srityje pirmenybė turėtų būti teikiama socialinės ekonomikos apsaugai ir tokioms organizacijoms kaip, pvz., kooperatyvai, kurie derina rinkos principus bei socialinius aspektus ir kuria ekonominę bei socialinę gerovę.

2.7

Teisėmis pagrįstoje daugiašalėje aplinkoje būtina parengti migracijos politiką, kuri sudarytų sąlygas reaguoti į kintančias darbo rinkos poreikių tendencijas ir jos dabartinę situaciją, atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Tarptautinę konvenciją dėl migruojančių darbinininkų ir jų šeimos narių ir sąsajas tarp ekonominių, socialinių, politinių, prekybos, darbo, sveikatos, kultūrinių, saugumo ir užsienio politikos bei plėtros aspektų. EESRK sutinka su Jungtinių Tautų Generalinio sekretoriaus nuomone, išreikšta 2004 m. sausį Europos Parlamente, kad „tik dvišalis, regioninis ar tarptautinis bendradarbiavimas leis mums sukurti abipusiai naudingas partnerystes tarp priimančiųjų ir kilmės šalių, rasti būdų imigracijai paversti vystymosi varikliu, veiksmingai kovoti su kontrabandininkais ir nelegaliais prekeiviais ir susitarti dėl bendrų normų, taikomų imigrantų traktavimui ir imigracijos valdymui“.

2.8

Tarptautinė prekyba tampa vis svarbesnė visoms ekonomikoms, ir ji gali tapti pagrindu mažinant skurdą. Kai kurių šalių, kurios tapo konkurencingos gamybos srityje, patirtis rodo, kad, siekiant kurti naujus eksporto pajėgumus, gyvybiškai svarbu parengti aktyvią eksportu pagrįstą strategiją, besiremiančią sąlyginiais panašumais, kurie būtų susiję su kokybe, o ne mažais atlyginimais. Tačiau, siekiant užtikrinti sėkmę, būtinas paralelinis strateginės integracijos į pasaulio ekonomiką procesas, orientuotas į paramą nacionaliniams plėtros prioritetams, įskaitant vietines plėtros iniciatyvas, kurios yra ypač svarbios ir kurias atitinkamai būtina skatinti. Šis procesas privalo turėti socialinį aspektą. Šiame kontekste ypatingą dėmesį būtina skirti (moterų) darbuotojų eksploatavimui daugelyje Eksporto perdirbimo zonų (EPZ). EESRK mano, kad atitinkamos tarptautinės organizacijos privalo nukreipti suderintas pastangas, siekdamos nutraukti darbuotojų teisių pažeidimus tokiose EPZ. Europos Komisija ir ES valstybės narės privalo aktyviai remti tokias pastangas.

2.9

ES prekybos (investicijų) ir plėtros politika turėtų būti pasitelkta, siekiant visapusiškai remti ES pasaulinės politikos tikslus ir įsitraukti į jų įgyvendinimą. EESRK remia ES bendrosios preferencijų sistemos (BPS) tikslus, tačiau kelia klausimą, ar į ją įtrauktos skatinimo priemones (aplinkos, socialinis ir kovos su narkotikais režimas) importuotojui nenustato per daug biurokratinių kliūčių, dėl kurių skurdžios šalys ir mažos įmonės — turinčios būti pagrindiniais naudos gavėjais — netenka galimybės visapusiškai naudotis šios sistemos privalumais. EESRK ragina Europos Komisiją sutelkti dėmesį į pastangas siekti, kad šalys gavėjos ratifikuotų ir teisės aktuose bei praktikoje diegtų TDO pagrindinius darbo standartus, taip pat į 2005 m. peržiūrą įtraukti priemones, kurios naudos gavėjams padėtų užtikrinti maksimalią su tuo susijusią naudą. Peržiūroje turi aktyviai dalyvauti socialiniai partneriai ir kitos atitinkamos pilietinės visuomenės organizacijos.

2.10

Atsižvelgdamas į EBPO rekomendacijas daugiašalėms įmonėms, EESRK rekomenduoja, kad Europos Komisija inicijuotų informacinę kampaniją, siekdama užtikrinti, kad bendrovės ir jų Europos įmonių tarybos geriau susipažintų su šiuo svarbiu ir naudingu dokumentu. Būtina išsaugoti jo neįpareigojantį pobūdį, tačiau šioms rekomendacijoms pritarusios šalys turėtų ir toliau jas populiarinti ir skatinti daugiašales bendroves jų laikytis. Būtina siekti, kad sąsaja su prekybos susitarimais, sudaromais su trečiosiomis šalimis, nebūtų vertinama kaip nauja protekcionizmo forma. Komisija turėtų remti EBPO pastangas, kad EBPO nepriklausančios šalys atsižvelgtų į minėtąsias rekomendacijas. Tas pats taikytina ir TDO trišalei deklaracijai dėl principų, kuri taikoma daugiašalėms įmonėms ir socialinei politikai.

2.11

Kalbant apie privačių ir savanoriškų socialinės plėtros iniciatyvų skatinimą, EESRK mano, kad verslas gali vaidinti svarbų pagalbinį vaidmenį užtikrinant socialinę plėtrą. Verslo socialinės atsakomybės (VSA) koncepcijoje nurodoma, kaip nacionalinės ir daugiašalės bendrovės perkelia tvarumo idėją į savo verslo praktiką. Šiame kontekste EESRK pateikia nuorodą į savo nuomonę dėl Žaliosios knygos „Kuriant Europos verslo socialinės atsakomybės tinklą“ (CES 355/2002). Socialinė verslo atsakomybė yra susijusi ne tik su užimtumo užtikrinimu ir išsaugojimu; ji apima ir tokius aspektus kaip geresnių darbo vietų, kuriose užtikrinama tinkama darbo sauga ir profesinė sveikata, kūrimas; žmonių su negalia poreikių paisymas; taip pat tęstinio mokymosi kultūros skatinimas. Socialiai atsakingas elgesys reiškia, kad bendrovės nuosekliai taiko egzistuojančias socialines taisykles ir siekia užtikrinti partnerystę su atitinkamomis suinteresuotomis šalimis.

2.12

Valdymo gerinimas nacionaliniu ir pasauliniu lygiu — toks yra dar vienas kertinis PSGAĮK ataskaitos teiginys. Kalbant apie pasaulinį lygį, EESRK sutinka, kad ypač svarbu stiprinti daugiašalę tarptautinių organizacijų sistemą. Raktas į pasaulinį valdymą — geresnis atitinkamų organizacijų politikos koordinavimas. Jis turi būti veiksmingesnis, geriau aprūpintas ištekliais, geriau parengtas reaguoti, kartu vengiant dubliavimo ir netinkamo valdymo. ES valstybės narės tarptautinių organizacijų vadovaujančiuose organuose privalo nedelsiant pareikalauti, kad šis procesas būtų įgyvendinamas. Būtina pažymėti, kad koordinavimo ir darnumo srityje valstybių narių vaidmuo bent jau tiek pat svarbus, kaip ir Komisijos vaidmuo. Todėl būtų buvę gerai, jeigu komunikate būtų pateikta daugiau rekomendacijų šiuo klausimu. Sąveikai tarp Komisijos ir valstybių narių turėtų būti skiriamas reikiamas dėmesys formuojant politiką atitinkamuose tarptautiniuose forumuose. Gyvybiškai svarbu, kad ES pasinaudotų visa savo įtaka tarptautinio valdymo srityje. Valstybės narės privalo stiprinti bendradarbiavimą, gerinti savo pasiūlymų bei veiksmų tarptautinėse institucijose parengimo procesą ir derinti savo pozicijas.

3.1

EESRK mano, kad egzistuoja vidiniai ir išoriniai aspektai, susiję su poreikiu Europos Sąjungai plėtoti socialinį globalizacijos aspektą.

3.2

Vidinis aspektas yra susijęs su ES gebėjimu įgyvendinti struktūrines reformas — EESRK mano, kad Lisabonos strategijos sėkmė yra gyvybiškai svarbi, siekiant užtikrinti konkretaus ES politikos indėlio į socialinį globalizacijos aspektą sėkmę. Europos Sąjunga gali būti atskaitos sistema pasauliniu lygiu tik tada, kai valstybėms narėms pavyks įgyvendinti reikiamas struktūrinės reformas, abipusiškai stiprinant ekonomikos plėtrą, užimtumą bei socialinę politiką ir įgyvendinant ekonominę bei socialinę sanglaudą. ES privalo toliau stengtis įveikti ES prekybos politikai būdingas protekcionizmo tendencijas, ypač (tačiau ne tik) žemės ūkio srityje, ir visų pirma apdorotų produktų srityje, ir apskritai padėti pagrindą prekybos politikai be eksporto subsidijų. Be to, Europos Sąjunga ir jos valstybės narės privalo užimti aktyvią poziciją dėl pastovaus aukšto nedarbo. Siekiant paskatinti subalansuotą užimtumo lygio augimą, atsižvelgiant į demografinio senėjimo iššūkius, būtinos socialinės apsaugos ir draudimo sistemų reformos, didinant paskatas ieškoti darbo ir mažinant su atlyginimu nesusijusius darbo jėgos kaštus. Lankstūs darbo susitarimai yra tiek pat svarbūs, kaip ir pagal tokius susitarimus dirbančių žmonių apsauga bei investicijos į žmogiškąjį kapitalą. Naujos aktyvios strategijos ekonominės migracijos srityje, kaip buvo apsvarstyta Salonikų Europos Vadovų Tarybos susitikime ir pasiūlyta Komisijos bei EESRK, šiam tikslui taip pat tinka. Visos šios reformos turi būti tinkamai parengtos bendradarbiaujant su darbdaviais ir profesinėmis sąjungomis.

3.3

EESRK pateikia nuorodą į neseniai paskelbtą Pasaulio ekonomikos forumo Pranešimą apie pasaulio konkurencingumą (2003–2004 m.), kuriame išskiriami geri Skandinavijos šalių rodikliai. Tai šalys, kurios, viena vertus, turi stiprias socialinės rinkos ekonomikos tradicijas, tačiau tuo pačiu sugebėjo įgyvendinti gyvybiškai svarbias struktūrines reformas, kad būtų išsaugoti baziniai socialinės rinkos ekonomikos principai. Šis pavyzdys atskleidžia, kad Europos socialinis modelis gali būti sėkmingų struktūrinių reformų pagrindas.

3.4

Išorinis aspektas yra susijęs su tuo, kad ES turėtų vaidinti vieną svarbiausių vaidmenų akcentuojant daugiašališkumo ir pasaulinio valdymo svarbą. Svarbiausi klausimai — stiprinti tarptautinių organizacijų sistemą JT sistemoje ir skatinti šių organizacijų politikos darną, taip pat jos derinimą su Bretton Woods institucijomis ir PPO. ES turėtų ypač įsitraukti stiprinant esamus socialinės plėtros standartus, tokius kaip TDO pagrindiniai darbo standartai, tinkamas darbas, kaip pasaulinis tikslas, bei JT susitarimai žmogaus teisių srityje. Ji turėtų siekti šių standartų įgyvendinimo JT valstybių narių teisėje ir praktikoje. ES turėtų užtikrinti, kad socialinis aspektas ir tinkamo darbo principas būtų geriau integruotas į jos išorinio bendradarbiavimo programas. ES valstybės narės turėtų didinti savo pagalbą plėtrai.

3.5

Šiame kontekste ES vaidina tam tikrą vaidmenį skatinant darbdavių organizacijų, profesinių sąjungų ir kitų atitinkamų pilietinės visuomenės organizacijų oficialaus atstovavimo ir konsultacijų formas tokiose tarptautinėse finansų ir prekybos organizacijose kaip TVF, Pasaulio Bankas ir PPO. EBPO šioms organizacijoms gali pateikti pavyzdį, kurio nauda jau seniai pasitvirtino.

3.6

Komisija ir valstybės narės glaudžiai bendradarbiaudamos privalo rimtai apsvarstyti PSGAĮK pasiūlymą dėl Ekonomikos ir socialinės apsaugos tarybos įsteigimo. Tai yra vienas iš jos svarbiausių pasiūlymų pirmaujančioms pozicijoms pasaulyje užsitikrinti, kadangi, jos manymu, siekiant įgyvendinti suderintus tikslus, būtina subalansuoti ekonominę ir socialinę politiką. Jos taip pat privalo skirti tinkamą dėmesį visoms rimtoms pastangoms reformuoti ir stiprinti JT ECOSOC potencialą ir dar neįgyvendintą pasaulio politikos koordinavimo vaidmenį ekonomikos ir socialinių reikalų srityje. Jeigu ECOSOC statusas iš tiesų išaugtų, EESRK ieškotų būdų ir priemonių užtikrinti, kad organizuotos Europos pilietinės visuomenės balsas per ECOSOC būtų geriau girdimas JT sistemoje.

3.7

Europos Komisija ir Ministrų Taryba turėtų atsižvelgti į PSGAĮK teiginį, kad tinkamas darbas yra gyvybiškai svarbi priemonė skurdui pašalinti. Jos turi skatinti tinkamą darbą, kaip pasaulinį tikslą, kurį Jungtinės Tautos turėtų apsvarstyti per Tūkstantmečio deklaracijos ir Tūkstantmečio plėtros tikslų peržiūrą.

3.8

Vienas iš stipriausių PSGAĮK teiginių — tai skubus kreipimasis į šalių vyriausybes, raginant jas koordinuoti ir formuluoti tarptautinių finansinių institucijų, PPO ir TDO politiką. Išankstinė tokio bendradarbiavimo darnos sąlyga yra ta, kad tokios pat veiklos nacionaliniu lygiu privalo imtis šalių vyriausybės. Būtina nutraukti dabartinę praktiką, kai šalių atstovai Tarptautiniame valiutos fonde nurodymus gauna daugiausiai iš finansų ministrų, atstovai PPO — iš prekybos ar ekonomikos reikalų ministrų, o atstovai TDO — iš darbo, socialinių reikalų ir darbo ministrų. EESRK primygtinai siūlo Komisijai ir Ministrų Tarybai apsvarstyti mintį, kad valstybių narių, kuriose veikia ekonomikos ir socialinių reikalų tarybos, vyriausybės paragintų tokias tarybas pateikti savo nuomones apie tokio bendradarbiavimo ir darnos užtikrinimo būdus ir priemones nacionaliniu lygiu. Valstybių narių, kuriose nėra ekonomikos ir socialinių reikalų tarybų, vyriausybės galėtų pasikonsultuoti su reprezentatyviausiomis savo darbdavių organizacijomis ir profesinėmis sąjungomis arba pasitelkti egzistuojantį konsultacijų mechanizmą, kuriame pilietinės visuomenės atstovai dalyvavo rengiant JT vadovų susitikimą socialiniais klausimais ir Vadovų susitikimą socialiniais klausimais +5.

3.9

Komisija, glaudžiai bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, galėtų žengti dar vieną žingsnį, skatinant veiksmingesnį dialogą tarp TDO ir PPO (o taip pat tarp TDO ir TVF, TDO ir Pasaulio Banko), nei dabar siūloma komunikato 5.5 punkte. PPO, kuri iki šiol labai priešinosi minčiai atsižvelgti į socialinį su jos įgaliojimais susijusios politikos aspektą, taip pat TVF ir Pasaulio Bankas, gavę atitinkamus savo valstybių narių įgaliojimus, galėtų įkurti koordinavimo su TDO organus, per kuriuos būtų galima užtikrinti, kad į minėtų organizacijų veiklą būtų įtrauktas socialinis aspektas, taip pat stebimi atitinkami susiję procesai. Pavyzdžiui, 2004 m. pabaigoje nustojus galioti PPO Susitarimui dėl tekstilės gaminių ir darbužių (STGD), daugelis tekstilę eksportuojančių šalių susiduria su rimtomis prisitaikymo problemomis ir dideliu darbo vietų sumažėjimu. Atsižvelgiant į visaapimantį šio klausimo pobūdį, tai yra ypač tinkama sritis įgyvendinti Politikos darnos iniciatyvai, kurioje galėtų dalyvauti visos susijusios institucijos — PPO, Pasaulio Bankas, TVF, TDO ir kitos atitinkamos JT agentūros, — numatant socialinį bei ekonominį atitinkamų aplinkybių poveikį ir rekomenduojant priemones, kurių su tarptautine pagalba turėtų imtis tos šalys, kurioms teks susidurti su tokiu poveikiu.

3.10

Remdamasi savo pačios 2004 m. spalio mėn. pavyzdžiu, ES turėtų ir toliau skatinti, kad pagrindiniai darbo standartai, kaip atitinkama atskaitos sistema, būtų įtraukti į periodines pakartotines, PPO valstybių narių rengiamas prekybos politikos analizes. EESRK mano, kad jis galėtų būti atstovaujamas Komisijos delegacijoje, kuri dalyvaus tokioje prekybos būsimos politikos pakartotinėje analizėje. Komisija taip pat galėtų skatinti savo pagrindinius prekybos partnerius įsitraukti į tokias prekybos politikos analizes.

3.11

EESRK mano, kad PSGAĮK mintis įsteigti JT Globalizacijos politikos forumą, kurį sudarytų daugiašalės sistemos agentūros ir kitos organizacijos, grupės ir asmenys, susiję su socialiniu globalizacijos aspektu, yra įdomi, tačiau dabartinėmis sąlygomis tai gali būti per daug ambicingas projektas. Laikas rimtai apsvarstyti šį pasiūlymas ateis tik tada, kai šalių vyriausybės bus pradėjusios rimtai koordinuoti savo politiką tarptautinėse finansų institucijose, PPO bei TDO ir didinti tokios politikos darną, taip pat, kai tuo pagrindu bus inicijuotas geresnis bendradarbiavimas tarp šių tarptautinių institucijų.

—

TDO integracijos direktorius p. Gerry Rodgers,

—

TDO specialusis konsultantas išorės ryšių ir partnerystės klausimais p. Dominique Peccoud,

—

Pasaulio banko specialioji atstovė Europos institucijose p. Haleh Bridi,

—

TVF specialusis atstovas ES p. Pierre Dhonte.

22.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 234/46

1.1

Nuo 1988 m. per programas „Jaunimas Europai“, „Europos savanorių tarnyba jauniems žmonėms“ ir dabartinę programą „Jaunimas“, apimančią prieš tai buvusių programų veiksmus, Europos Sąjunga inicijavo keletą priemonių, įgyvendinančių EBS 149 straipsnio 2 dalį, kurioje teigiama, kad „Bendrijos veiksmai bus nukreipti … jaunimo mainams ir socialinių bei švietimo instruktorių mainų plėtrai skatinti“.

1.2

Įvairios patvirtintos jaunimo programos buvo ir yra labai vertinamos, o jų įgyvendinimo veikloje aktyviai dalyvavo tikslinės grupės. Šios programos valstybėms narėms suteikė galimybę sutelkti pastangas į tas iniciatyvas, kurios sudaro sąlygas per skirtingų dalyvaujančių šalių mainus stiprinti jaunų žmonių ryšius ir įgyti patirties bei žinių. Šie mainai nėra susiję su darbo ar švietimo klausimais.

1.3

EB steigimo sutarties 17-22 straipsniais ES pilietybei teikiama svarba suteikia pagrindą vaidmeniui, kurį programa privalo vaidinti artimiausioje ateityje. Šis vaidmuo yra susijęs su aktyvaus jaunų žmonių pilietiškumo skatinimu ir jų priklausymo Europai jausmo stiprinimu.

1.4

Pirmieji du programos „Jaunimas Europai“ etapai iš esmės buvo susiję su dviejų tipų veiksmais: tiesiogine parama jaunimo projektams, susijusiems su dalyvaujančių šalių jaunų žmonių mainais bei mobilumu, ir jaunų dirbančiųjų mokomaisiais ir mokymo dirbant vizitais.

Trečiajame etape (1995-1999 m.) mainų ir mobilumo priemonės buvo išplėstos į trečiąsias šalis, taip pat buvo tęsiami veiksmai, skirti jauniems dirbantiesiems. Be to, buvo pristatyti veiksmai, skirti į jaunimą orientuotai veiklai skatinti, valstybių narių bendradarbiavimui stiprinti jaunimo politikos ir jauniems žmonėms skirtų informacinių kampanijų srityje ir tyrimams jaunimo klausimais skatinti.

1.5

Programa „Europos savanorių tarnyba jauniems žmonėms“, kuri buvo įgyvendinama 1998-2002 m., sudarė galimybes į jaunimo iniciatyvas įtraukti konkrečią savanorių ir solidarumo veiklą, vykdomą įgyvendinant bendradarbiavimo jaunimo klausimais politiką. Tuo būdu buvo siekiama didinti dalyvavimą, skatinti verslumą ir populiarinti Europos idealus.

1.6

Be to, iki 2006 m. galiojanti programa „Jaunimas“ apima ankstesnes jaunimo programas ir jas atgaivina bei atnaujina atsižvelgiant į naujus iššūkius. Joje ne tik išsaugotos bendradarbiavimo ir mobilumo iniciatyvos, bet ir numatyti kiti konkretūs veiksmai, skirti naujoviškiems, kūrybiškiems jaunų žmonių projektams remti.

1.7

Pastaruoju metu Ministrų Taryba ir Europos Vadovų Tarybos keletą kartų aiškiai pabrėžė poreikį užtikrinti dabartinės programos tęstinumą. Europos Parlamentas taip pat aktyviai veikia šiuo klausimu, ragindamas Komisiją parengti naują programą, pakeičiančią dabartinę programą, kad būtų patekinti augantys poreikiai jaunimo politikos srityje.

Panašiai, remiantis EBsteigimo sutarties 149 straipsnio nuostatomis, Europos konstitucinėje sutartyje teigiama, kad Bendrijos veiksmai turi būti nukreipti jaunų žmonių dalyvavimui demokratiniame Europos gyvenime skatinti.

1.8

Šalia pirmiau nurodytų priežasčių (kurios jau pačios savaime yra pakankamas pagrindas išplėsti jauniems žmonėms skirtas priemones), tarpinio dabartinės programos įvertinimo metu ir per Komisijos inicijuotas viešąsias konsultacijas paaiškėjo, kad būtina išsaugoti konkrečią programą, kuria būtų remiami programos veiksmai ir skatinama jaunų žmonių Europos tapatybė bei aktyvus pilietiškumas.

1.9

Visi šie aspektai kartu nulėmė tai, kad buvo pristatyta programa „Veiklus jaunimas“ (2007-2013 m.); pagal EBsteigimo sutarties 149 straipsnio 4 dalį Komiteto prašoma pateikti nuomonę apie programą.

2.1

Apskritai kalbant, programa siekiama:

2.2

Programos bendrieji tikslai, atitinkantis jos veiksmus, yra šie:

2.3

Programos veiksmai (kurie yra aiškiai susiję su pirmiau nurodytais bendraisiais tikslais) ir jų priemonės yra tokios:

2.4

Programa, numatyta 2007-2013 metams ir turinti 915 mln. eurų biudžetą, yra skirta jauniems žmonėms, kurių amžius nuo 13 iki 30 metų.

3.1

Komitetas nuosekliai rėmė ankstesnes programas, orientuotas į jaunimą. Todėl jis apskritai sveikina šį pasiūlymą dėl sprendimo ir džiaugiasi, kad bus tęsiami Bendrijos veiksmai šioje srityje.

Nuo 1986 m. Komitetas remia šio tipo veiksmus, pateikdamas savo požiūrį ir pastabas, kuriomis siekiama pagerinti atitinkamų veiksmų turinį. Komitetas paskelbė tokias nuomones:

3.2

Komitetas yra raginamas atkreipti dėmesį į tai, kad pasiūlymo tekste pateikiamos rekomendacijos, išdėstytos jo iniciatyvinėje nuomonėje dėl „Baltosios knygos: jaunimo politika“  (7). Komitetas, kaip neatsiejama Europos pilietinės visuomenės dalis, yra tarsi bendravimo kanalas tarp pilietinės visuomenės ir Europos institucijų; savo patirtį bei žinias jis pritaiko visiems veiksmams, kurie yra naudingi ES piliečiams.

3.3

Tai, kad yra tęsiami ankstesnėse jaunimo programose nustatyti veiksmai, leidžia teigti, jog atitinkami veiksmai vis dar yra naudingi ir juos verta toliau tęsti, nepriklausomai nuo šiose programose išdėstytų tikslų.

Tačiau, nors ir pripažindamas pasiūlymo aktualumą ir jo teigiamus aspektus, Komitetas vis tik mano, kad apskritai tai yra daugiau dabartinės programos veiksmų tąsa nei iniciatyva, kuri numatytų naujoviškas priemones, įgyvendinančias pagrindinį programos tikslą — skatinti jaunų žmonių aktyvų pilietiškumą ir jų priklausymo Europai jausmą. Komitetas mano, kad reikėtų remti naujas kai kurių Programos veiksmų priemones, tokias kaip dalyvaujamosios demokratijos projektų (nurodytų 1 veiksme) rėmimas, ir visų pirma priemones, skirtas dialogui tarp sprendimus priimančių institucijų ir jaunimo organizuoti, sudarant jaunimo parlamentus arba kuriant projektus žinioms apie aktyvią pilietybę skleisti..

Nurodytasis tikslas išlieka yra aktualus, tačiau svarbu siekti, kad programa būtų suderinama su tęstinio mokymosi koncepcija, įskaitant mokymąsi per patirtį. Neformalus išsilavinimas, kurį jauni žmonės gaus per šią programą, papildys kitas švietimo ir mokymo formas, remiamas per kitas ES programas.

3.4

Komitetas nori, kad prie „Paramos politiniam bendradarbiavimui“ programos būtų pridėta ši nauja priemonė:

Specialūs seminarai, konferencijos, mokomieji ir tiriamieji vizitai, organizuojami jaunimo organizacijų, kurios jaunimą skatina spręsti įvairius Europinės svarbos klausimus.

3.5

Programoje numatytų veiksmų biudžetas septyneriems metams sudaro 915 mln. eurų. Ši suma yra artima 1 mlrd. eurų sumai, kuri, Komisijos nuomone, buvo reikalinga programai „Jaunimas“ 2000-2006 m. Iš esmės biudžetas yra didinamas nuo programai „Jaunimas“ numatytų 657 mln. eurų iki 915 mln. eurų programai „Veiklus jaunimas“.

Ši teigiama aplinkybė vis tik verčia pateikti du komentarus. Pirma, programos „Jaunimas“ biudžetas apima penkerių metų laikotarpį, o programa „Veiklus jaunimas“ skirta septyneriems metams. Antra, dabartinės programos tikslinę auditoriją sudaro 50 mln. jaunų žmonių, o būsimos programos tikslinė auditorija — 75 mln.

Tai reiškia, kad ir toliau jaunam žmogui teks 12 eurų, o ne 20 eurų, kaip šis Komitetas rekomendavo savo nuomonėje dėl programos „Jaunimas“ (8). Todėl akivaizdu, kad skiriamas biudžetas nėra pakankamas.

3.6

Komitetas nori atkreipti dėmesį į vieną pasiūlyme pateiktą rekomendaciją, kurią nulėmė tarpinis programos „Jaunimas“ įvertinimas. Komitetas labai pritaria nuostatai, kad naujojoje programoje, kuri yra skirta visiems jaunimo sektoriams, ypatingas dėmesys būtų skiriamas mažiau galimybių turintiems jauniems žmonėms (plačiausia šios sąvokos prasme). Šiomis sąlygomis taip pat yra būtina stebėti, kad lėšos būtų lygiai paskirstytos tarp jaunų moterų ir jaunimo kategorijų. Komitetas dar kartą patvirtina savo paramą šioms jaunų žmonių grupėms — tokią paramą Komitetas reiškia nuo tada, kai Komitetas pateikė savo pirmąsias nuomones jaunimo srityje. Jis nori turėti tikslios informacijos dėl realaus dalyvavimo šioje programoje jaunimo, turinčio mažiau galimybių.

3.7

Be to, atsižvelgdamas į rekomendacijas, pateiktas po tarpinio programos „Jaunimas“ įvertinimo, Komitetas mano, jog būtina užtikrinti, kad naujoji programa „Veiklus jaunimas“ taptų labiau pastebima, idant veiksminga informacija apie programą ir jos veiksmus pasiektų kuo daugiau jaunų žmonių ir asociacijų. Komitetas mano, kad ši informacija turi būti prieinama visose švietimo įstaigose, įdarbinimo agentūrose, sporto klubuose ir federacijose bei kitose institucijose ar organizacijose, kuriose galima sutinkti daug jaunimo.

3.8

Europos pilietybės idėjos puoselėjimas ir vis tvirtėjančio priklausymo Europos Sąjungai jausmo skatinimas — tai tikslai, kuriuos mes visi remiame. Bendrijos veiksmai yra nukreipti šia linkme, o viena iš konkrečių jos veiklos sričių yra numatyta nagrinėjamame pasiūlyme.

Savo komunikate „Kad pilietybė taptų tikrove: Europos kultūros ir įvairovės puoselėjimas per jaunimo, kultūros, audiovizualines ir pilietinio dalyvavimo programas“  (9) Komisija akcentuoja poreikį užtikrinti, kad Europos piliečiai turėtų galimybę jaustis priklausą ES; tačiau šiame dokumente taip pat nurodoma, kad iš tiesų daugeliui piliečių Sąjunga vis dar yra tolimas politinis bei ekonominis subjektas.

Komitetas mano, kad šios rūšies veiksmai yra būtini siekiant skatinti pilietiškumo ir priklausymo ES jausmą. Tačiau jis taip pat mano, kad institucijos ir valstybės narės privalo įvertinti savo atsakomybę už tai, kad šie tikslai nėra visiškai įgyvendinti, ir už tai, kad daugelis žmonių ES vertina kaip visumą valdžios institucijų ekonominių interesų, kurie retkarčiais pateikiami platesniam aptarimui.

3.9

Vertybių, pagrįstų tolerancija, solidarumu, abipusiu supratimu ir dialogu su kitomis kultūromis ir kartomis, puoselėjimas — tai tikslas, kurį būti stipriai ir vienareikšmiškai remti. Šios vertybės yra aiškiai apibrėžtos pasiūlyme, o Komitetas remia pastangas jas įgyvendinti.

Atsižvelgiant į tai, kad programa yra konkrečiai orientuota į jaunus žmones, o ypač į tam tikras amžiaus grupes (paauglius), bei į mažiau galimybių turinčius jaunuosius suagusius, Komitetas mano, kad pasiūlyme turi būti ypatingai akcentuojamos kitos ne mažiau svarbios vertybės, kurios nėra įtrauktos į šį tekstą. Šios vertybės, susijusios su atsakomybe, pasitenkinimu dėl gerai atlikto darbo, socialinių normų laikymusi ir t.t., yra itin svarbios, siekiant užtikrinti, kad jauni žmonės galėtų vaidinti svarbų ir aktyvų vaidmenį visuomenėje. Pažangioje visuomenėje, kurios piliečiai yra gerai informuoti apie savo teises, taip pat svarbu pasinaudoti kiekviena galimybe, kad tokios vertybės būtų perteiktos piliečiams, ypač jauniems žmonėms. Programa „Veiklus jaunimas“ galėtų būti toks instrumentas šioms vertybėms puoselėti.

3.10

Didelė ES kalbinė įvairovė dar kartą paliudija jos kultūrinį turtą. Komitetas nuolat pabrėžia, kaip svarbu mokytis kalbų, siekiant didinti žinias ir supratimą tarp ES piliečių.

Komitetas mano, kad programa „Veiklus jaunimas“ taip pat turėtų padėti skatinti kalbų mokymąsi, kadangi nuoroda į tai yra pateikta jos bendruosiuose ir konkrečiuosiuose tiksluose.

Komitetas siūlo, kad pasiūlymo 2 straipsnio 3 dalyje, kartu su Europos kultūrine ir daugiakultūrine įvairove būtų paminėta kalbinė įvairovė.

Todėl 3 straipsnio 1 d tikslas turėtų skambėti taip: „skatinti jaunų žmonių tarpkultūrinį ir kalbų mokymąsi“.

3.11

Vienas iš svarbesnių programos aspektų, susijusių su vertybių perdavimu jauniems žmonėms, yra Europos savanorių tarnybos iniciatyva. Nuo pat 1998 m., kai ši iniciatyva buvo pateikta kaip atskira programa, tai buvo vertinga priemonė solidarumui tarp jaunų žmonių stiprinti ir jų asmeninei raidai praturtinti. Todėl Komitetas remia įvairias šioje iniciatyvoje numatytas veiklos sritis ir dar kartą su malonumu pabrėžia Komisijos jautrumą ankstesnėms Komiteto rekomendacijoms šiuo klausimu.

3.12

Komitetui atrodo,, kad šiems veiksmams įgyvendinti numatoma skirti per daug biudžeto lėšų, (suma, numatyta finansinėje pažymoje, pridedamoje prie pasiūlymo) kadangi juose dalyvauja mažai jaunų žmonių. Antra vertus, kai kurios valstybės narės pranešė, kad organizatoriai negali patenkinti jaunimo poreikių dalyvauti savanoriškoje veikloje. Galbūt taip yra dėl su šia veikla susijusių reikalavimų ir jos veiksmingumo. Todėl šiame kontekste Komitetas mano, kad labiau tikėtina, jog „Jaunimas Europai“ paskatins didesnį dalyvavimą ir atitinkamai turės didesnį poveikį jauniems žmonėms, turintiems mažiau galimybių. Todėl Komitetas mano, kad būtina patikrinti, ar biudžeto išteklių paskirstymas tam tikrai veiklai atitinka poreikius. Be to, būtina atsižvelgti į galimybę padidinti pavienių veiksmų veiksmingumą.

3.13

„Įgyvendinant jaunimo politiką turi būti siekiama jaunus žmonės įtraukti į sprendimų priėmimo procesą visuose etapuose, kad jie galėtų pasinaudoti savo tiesiogine patirtimi ir kad būtų skatinami būti aktyviais ir atsakingais piliečiais“. Šiame sakinyje, kuris pateiktas nuomonės savo iniciatyva dėl „Baltosios knygos: jaunimo politika“  (10) rekomendacijose, yra suformuluoti tikslai, kurie galėtų tapti programos atskaitos sistema. Jeigu programoje bus vadovaujamasi šia gaire, ji suvienys du pagrindinius programos tiksluose numatytus principus: pilietiškumą ir dalyvavimą.

3.14

Kadangi didelę dalį programos veiklos numatyta perduoti į išorę, reiks dėti papildomas pastangas, siekiant užtikrinti tokios veiklos įgyvendinimo nuoseklumą ir skaidrumą. Komitetas sutinka, kad valdymas turi būti arčiau paprastų žmonių, tačiau kartu mano, kad Komisija turėtų ir toliau dalyvauti sprendimų priėmimo procese, kai atrenkamos organizacijos, galinčios pretenduoti į finansavimą.

3.15

Programa bus decentralizuotai ir plačiai įgyvendinama nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygiu, dalyvaujant daugeliui organizacijų ir fizinių asmenų, todėl reiks užtikrinti maksimalų griežtumą, skaidrumą ir matomumą, kad viešosios lėšos būtų tinkamai panaudotos.

3.16

Atrenkant organizacijas ir skiriant lėšas siūlomiems projektams, Komisijos institucijos ir kitos kompetentingos institucijos privalo būti budrios ir užtikrinti, kad programos „Veiklus jaunimas“ lėšos nebūtų naudojamos finansuoti asociacijoms ar organizacijoms, kurios toleruoja arba puoselėja (sąmoningai ar dėl aplaidumo) bet kokias netolerantiškas, smurtines, rasistines ar ksenofobines nuostatas. Tuo tikslu už projektų atranką ir patvirtinimą Bendrijos lygiu ir valstybėse narėse atsakingos organizacijos privalo nustatyti organizacijas su tokia istorija ir neleisti joms dalyvauti atrankos procese.

Atrenkant organizacijas, tinkamas Bendrijos finansavimui, turi būti užtikrinama, kad šios organizacijos yra tikrai atstovaujamos ir turi tam tikrą skaičių narių.

3.17

Komitetas sutinka su pasiūlymo tekste pateiktu teiginiu, kad pasiūlymo pridėtinė vertė Europos mastu yra tiesiogiai susijusi su veiksmų pobūdžiu, t.y. su bendradarbiavimo tarp šalių skatinimu, siekiant sudaryti galimybes jauniems žmonėms judėti tarp skirtingų šalių. Atskiros šalys to pasiekti negali. Todėl ypač svarbu, kad visos dalyvaujančios šalys atsižvelgtų į 5 straipsnio 5 dalies pasiūlymą ir imtųsi visų įmanomų priemonių, siekdamos pašalinti visas likusias kliūtis tokiam mobilumui.

Komitetas keletą kartų komentavo šį aspektą savo nuomonėse, skirtose kitiems šios programos etapams ir problemoms, susijusioms su mobilumu (11).

Šiose nuomonės Komitetas ypač pabrėžė poreikį skatinti atitinkamas iniciatyvas, kad piliečiai, o ypač jauni žmonės, galėtų dalyvauti programoje, nesusidurdami su biurokratinėmis kliūtimis, ribojančiomis tokias galimybes — valstybės narės turi būti išsprendusios šiuos klausimus.

3.18

Sveikintinas sprendimas išplėsti dalyvių amžiaus spektrą, iki 13 metų sumažinant apatinę amžiaus ribą ir iki 30 metų padidinant viršutinę ribą; toks sprendimas atitinka ankstesnes šio Komiteto rekomendacijas. Tai reiškia, kad programa yra atveriama didelei visuomenės daliai — iš viso 75 milijonams potencialių dalyvių. Tyrimas, kuris leistų geriau apibūdinti šią amžiaus grupę (pasižyminčią ne tik savo įvairialype sudėtimi, bet ir vienybe), padėtų geriau pagrįsti jaunimo programą Europos Sąjungoje. Ypač jeigu pastaroji ketina sekti aukštojo lygio grupės rekomendacijas dėl socialinės politikos ateities, kuriomis siekiama pakeisti kartų susitarimą.

Tačiau Komitetas pakartoja savo pasiūlymą mainų iniciatyvos dalyvių amžių išplėsti iki 11 metų: nors ši amžiaus grupė gali būti vertinama kaip ankstyvosios paauglystės grupė, vis tik nėra abejonės, kad anksti pradėtas mokymasis ir perduodamos vertybės galės būti tinkamai įsisavintos. Toks dalyvavimas turi būti tinkamai organizuotas ir niekad nevykdomas individualiu pagrindu.

3.19

Pasiūlymo dėl sprendimo 15 straipsnyje raginama nustatyti privalomą programos tarpinį ir ex-post įvertinimą. Kalbant apie tarpinį įvertinimą, Komitetas mano, kad vienas iš svarbių vertintinų aspektų yra programos poveikis įvairiose dalyvaujančiose šalyse. Įvertinus jos poveikį, po to galėtume sutelkti dėmesį į tai, kad informacija apie programa būtų plačiau paskleista tose šalyse, kuriose dalyvavimo lygis yra žemas. Tuo būdu galėtume palyginti lėšų paskirstymą, kad jos nebūtų sutelktos į struktūriškai stiprias sritis, turinčias daug patirties įgyvendinant tokios rūšies veiklą, ir tuo pačiu padėti perduoti šią patirtį į regionus, kuriuose dalyvavimo programose lygis yra žemesnis.

3.20

Kaip jau minėta šioje nuomonėje, programa „Veiklus jaunimas“ remiasi jaunimo sferai skirtų ankstesnių programų veiksmais. Todėl socialiniai partneriai privalo dalyvauti pradiniame rengimo ir vėlesnio įvertinimo darbe, o jaunimo organizacijos privalo įsitraukti įgyvendinant kai kuriuos programos veiksmus, ypač susijusius su neapmokamu darbu. Tai padės išvengti galimų darbo rinkos iškraipymų ir užkirs kelią siekiams savanorišką darbą naudoti vietoj mokamo darbo, ypač kvalifikuoto darbo.

3.21

Be to, Komitetas pabrėžia būtinybę plėsti bendradarbiavimą tarp socialinių partnerių ir jaunimo (arba į jaunimą orientuotų) organizacijų, įgyvendinant priemones, skirtas remti jaunimo iniciatyvoms pagal programą „Jaunimas Europai“. Mūsų organizacijų patirtis gali pasitarnauti kaip stiprus stimulas skatinant jaunų europiečių iniciatyvumą, verslumą ir kūrybingumą.

3.22

Komitetas džiaugiasi, kad yra pasitelktos priemonės jaunimo asociacijoms remti, tuo būdu skatinant jaunų žmonių dalyvavimą pilietinėje visuomenėje. Todėl Komitetas mano, kad ypač svarbu akcentuoti tokių asociacijų populiarinimą tokiose vietose ir tarp tokių jaunų žmonių grupių, kurių poreikių nepatenkina egzistuojančios organizacijos.

Kalbant apie finansines nuostatas, pateiktas prie pasiūlymo pridedamoje ataskaitoje, Komitetas reiškia nepasitenkinimą tuo, kad buvo sumažintas biudžetas, numatytas organizacijoms, aktyviai veikiančioms jaunimo srityje Europos lygiu. Komitetas mano, kad norint nuosekliai laikytis naujosios programos tikslų, šiai veiklai skiriamų lėšų dalis neturi būti mažesnė nei programoje „Jaunimas“.

3.23

Komitetas sveikina naująją Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos ir Švedijos valstybių bei vyriausybių vadovų iniciatyvą Lisabonos strategijos įgyvendinimo kontekste pasirašyti Europos jaunimo paktą, kuriuo remiantis būtų kuriamos naujos priemonės, skatinančios jaunų žmonių dalyvavimą politikoje.

Komitetas mano, kad toks paktas turėtų būti priemonė siekti rezultatų tokiose srityse kaip užimtumas, socialinė darna ir švietimas, Europos Sąjungos jaunimo politika ir programa „Veiklus jaunimas“; be to, tai galėtų būti naujas Europos jaunimo politikos darbotvarkės klausimas.

22.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 234/52

1.1

Šioje nuomonėje panaudota labai daug ištraukų iš 2004 m. birželį EIB (Europos Investicijų Banko) parengto informacinio pranešimo, skirto EESRK (1).

1.2

Šiuo metu Europos šalys labai įvairiai naudojasi viešos ir privačios partnerystės sistema (koncesijomis ir kitomis sutarčių formomis). Sąvoka VPP galima apibūdinti įvairius santykius, bet, anot EIB, „esminis VPP bruožas yra tai, kad, prisiimant bendrus įsipareigojimus dėl visuotinės svarbos tikslo įgyvendinimo, nustatoma abipusė viešųjų ir privačiųjų veikėjų atsakomybė dėl galimų rizikų“.

2.1.1

Prieš 2000 metų Romos imperijoje pašto kurjerių transporto išlaidų dalį, susijusią su pervežimu — „vehiculatio“, — dengė imperatorius, o vietinės bendrijos (municipai) išlaikė „stationes“, tai yra, pašto stotis.

Po to, kai municipai paskirdavo sutartį, šių milžiniškų pašto viešbučių valdytojai sutarties sąlygomis įsipareigodavo tokius viešbučius statyti, prižiūrėti bei vykdyti veiklą penkerių metų laikotarpiu, vadinamu „lustrum“; toks sutarties laikotarpis buvo įprastas romėnų teisėje ir jis dažnas su žemės sklypais susijusiuose sandoriuose (sutarčių dėl laikino naudojimosi atvejais). Tačiau iš naujo tokios sutartys atsirado tik praėjus dvylikai amžių.

Imperatoriaus Augusto laikais ne tik pašto stotys veikė koncesijos sutarčių pagrindu, šia sistema buvo organizuojamos uostų, pirčių, prekyviečių ir net kelių statybos!

2.1.2

XIX amžiuje visas Europos geležinkelių tinklas buvo sukurtas koncesijos sutarčių pagrindu — ne tik bėgių keliai ir inžineriniai infrastruktūros statiniai, bet ir viešųjų vietos savivaldos tarnybų infrastruktūra: vandentiekis, dujotiekis, elektros tinklas, butinių atliekų išvežimas, telefono tinklai ir t.t., funkcionavo kaip koncesijos.

2.1.3

Daugumos valstybių narių viešųjų sutarčių teisė išsivystė iš koncesijų teisės nuostatų.

2.1.4

XX amžiuje koncesijos sutartys leido įgyvendinti ne tik automobilių kelių ir stovėjimo aikštelių projektus, bet taip pat ir vandentiekio tinklus, tramvajų ir metro linijas, aprūpinti įrengimais miestų namų kvartalus, visiškai renovuoti mokyklas ir ligonines.

2.1.5

Daugelyje šalių imta naudotis VPP sistema. EESRK glaustai apibendrino šią situaciją savo nuomonėje (2) dėl Žaliosios knygos apie VPP ir Bendrijos teisės viešųjų sutarčių ir koncesijų srityje, priimtoje 2004 m. spalio 27 d.

2.2.1

„2003 m. spalį Europos Vadovų Taryba paprašė Komisijos ir EIB išnagrinėti, kokiomis priemonėmis, skatinant Augimo iniciatyvą, būtų galima geriausiai mobilizuoti finansinę paramą viešajam ir privačiam sektoriams bei geriau išnaudoti kai kurias iniciatyvas, turinčias talkinti plėtojant VPP.

2.2.2

Komisija kartu su Banku paruošė keletą priemonių, įtrauktų į Augimo iniciatyvą, kurią Europos Vadovų Taryba patvirtino per savo susitikimą 2003 m. gruodį Briuselyje. Pasiūlymais siekta mobilizuoti Bendrijos finansinius pajėgumus, o taip pat nustatyti teisinę, finansinę ir administracinę sistemą, kuri geriausiai skatintų privačias investicijas. Valstybių narių buvo paprašyta nukreipti viešojo finansavimo srautus į sritis, kuriose plėtra nereikalauja viešųjų biudžetų didinimo.

2.2.3

Pasiūlymai, kuriuos Tarybai pateikė EIB, daugiausia susiję su poreikiu skirti papildomų lėšų tiek transeuropinio kelių tinklo (RTE) kūrimui, tiek ir iniciatyvai i2i (3), — dviems pagrindiniams Augimo iniciatyvos (4) punktams. EIB įsipareigoja (…):

2.2.4

Įsipareigojimai, kuriuos EIB prisiėmė dėl Augimo iniciatyvos, tęsia ir stiprina Banko per pastaruosius dešimt metų vykdomus veiksmus, skatinančius privatųjį ūkio sektorių aktyviau prisidėti finansuojant viešųjų infrastruktūrų kūrimą (…)“.

2.2.5

EESRK savo nuomonėje dėl Žaliosios knygos apie viešas ir privačias partnerystes ir Bendrijos teisę viešųjų sutarčių ir koncesijų srityje  (5) nurodė, kokie skirtumai, naudojantis VPP sistema, būdingi įvairioms valstybėms narėms. Joje pažymima, kad dažnai vietinės ir decentralizuotos viešosios valdžios institucijos pragmatiškiau nei valstybių vyriausybės naudojasi VPP pagrįstu finansavimo organizavimu, įgyvendindamos įvairius projektus.

3.1.1

Sąvoka „viešos ir privačios partnerystės“ Europoje plačiai naudojama nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios, tačiau vieno visai Europai VPP modelio vis dar nėra (…).

3.1.2

Naujieji Europos investiciniai infrastruktūrų projektai vis dažniau įgyvendinami organizuojant finansavimą įvairiomis VPP, kurių esmė — kuriant viešąsias infrastruktūras, jose dalyvauja privatus sektorius, o sandorio šalys lygiomis dalimis prisiima atsakomybę už galimas rizikas didinant viešųjų lėšų mokesčius proporcingai privačiam sektoriui perkeltai rizikai. Tokiomis viešosiomis infrastruktūromis gali būti, pavyzdžiui, oro uostai, geležinkeliai, keliai, tiltai, tuneliai, aplinkosauginiai įrenginiai (atliekų deginimo ir vandens valymo stotys) bei visuomeninės paskirties statiniai: biurų pastatai, mokyklos, ligoninės ir kalėjimai (…).

1 priede parodyta, kokią plėtros stadiją 25 narių Europos Sąjungoje 2003 metų pabaigoje buvo pasiekusios „VPP programos, su jomis susijusios teisės sistemos bei suinteresuotos viešosios organizacijos (…)“.

3.1.3

„Viešojo sektoriaus tikslas vykdant VPP programą — mobilizuoti potencialias privataus sektoriaus pajėgas, siekiant geresnės viešojo sektoriaus teikiamų paslaugų kokybės“. (…) Todėl „viešasis sektorius dažnai reikalauja iš VPP šių sąlygų ar išlygų:

3.2.1

Įgyvendinant infrastruktūrų objektus, visoje Europoje gali būti naudojamas VPP tipo finansavimo organizavimas (…). Kadangi valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimas reiškia, kad naudojamasi abiejų sektorių privalumais ir galimomis jų bendradarbiavimo sinergijomis, VPP galėtų prisidėti kiekybiškai ir kokybiškai gerinant viešąsias paslaugas.

3.2.2

Naudojantis VPP, galima tinkamai išnaudoti privataus sektoriaus efektyvumą ir sukurti mechanizmus, įgalinančius padalinti atsakomybę už rizikas tarp privataus ir viešojo sektorių. Deja, tuo naudojamasi ne visada, ir ypač retai, kai vykdomi dideli informacinių technologijų projektai. Ši galimybė perkelti atsakomybę už rizikas, po to projekto struktūroje subalansuoti rizikas ir jų atlyginimą yra nepaprastai reikšminga, nes šitaip VPP sukuria galimybes pasiekti geriausią viešojo sektoriaus veiklos kaštų ir rezultatų santykį. (…).

3.2.3

Ši evoliucija, o taip pat ją lydėjusi viešųjų sutarčių sudarymo taisyklių reforma paskatino daugelio Europos Sąjungos šalių privatųjį sektorių palankiai reaguoti į naujai atsiveriančias galimybes dalyvauti kuriant ir eksploatuojant viešąsias infrastruktūras (…).

3.2.4

Nedidelėms privačioms bendrovėms, ypač smulkaus ir vidutiniojo verslo įmonėms (MVĮ), tai leidžia dalyvauti dideliuose projektuose (ir suteikia galimybę gauti ilgalaikes paskolas) tokiomis sąlygomis, kurios vargu ar būtų įmanomos klasikinėje privačios rinkos sistemoje, kai įmonės „finansuojamos iš savo pačių pelno“(…).

3.2.5

Atsižvelgiant į valstybiniam sektoriui būdingas finansines problemas, kurios atsiranda dėl politinio principo finansuoti ne valstybinį, o privatų sektorių, ir į tai, kad kai kuriose šalyse vykdoma politika, pagal kurią jau daug metų nebuvo vykdomos būtinos investicijos į viešąsias paslaugas, tobulinti viešąsias paslaugas — reiškia didinti investicijų apimtis bei spartinti įgyvendinimą tokių projektų, kuriuos klasikinės rinkos sąlygomis finansuoti būtų tikriausiai neįmanoma. Vis dėlto, valstybiniam sektoriui patvirtinus naują investicinių projektų finansavimo principą, sąnaudų ir rezultatų santykis galėtų būti geresnis nei VPP.

3.2.6

„Kadangi daugelis šių projektų, laikantis Europos buhalterinės sistemos CEC 95 (6) bazinių nurodymų, priskiriami operacijoms, kurios įrašomos į valstybinio deficito buhalterinį balansą, valstybinės valdžios institucijos gali atsižvelgti į jų įrašymą į valstybinę buhalteriją tik kaip į vieną iš faktorių, lemiančių bendrosios VPP programos patvirtinimą, o tai tikrai nėra pats svarbiausias faktorius“. EESRK primena, kad EUROSTAT (7) nustatė VPP tipo projektų įrašymo į valstybių narių valstybinę buhalteriją taisykles, kuriose atsižvelgiama į:

3.2.7

EESRK pripažįsta pažangą, pasiektą vystant VPP, tačiau vis dar lieka kliūčių, kurias teks įveikti, kad valstybės narės reguliariai dalyvautų partnerystėse.

3.3.1

Pagrindinis punktas, kurį privalo išanalizuoti valstybinė valdžia, planuojanti įgyvendinti VPP programą, yra sąlygų, kuriomis bus gautas geriausias kaštų ir rezultatų santykis, nustatymas. (…) Principas „atlyginimas nemokamas, kol nepateikta paslauga“ turėtų užtikrinti, kad privatus partneris bus suinteresuotas nustatytais terminais priduoti ir pradėti eksploatuoti projekto aktyvus (…) Kai kuriose šalyse tradicinių viešųjų sutarčių įgyvendinimas tam tikrais atvejais nukenčia nuo terminų nesilaikymo vykdant statybas bei didelio sąmatinių kaštų viršijimo. Čia galima pastebėti, kad, jei objekto priežiūra visu eksploatacijos trukmės laikotarpiu bus patikėta privačiam sektoriui, eksploatuojanti šalis neabejotinai bus suinteresuota sumažinti iki optimalaus minimumo investicines ir priežiūrai skirtas išlaidas, tačiau mes taip pat turime pavyzdžių, kai eksploatuojanti šalis ir toliau naudojosi savo sutartimi, nors buvo įvykę netikėtų aplinkybių pasikeitimų arba numatyti kaštai pasirodė esantys netikslūs.

3.3.2

Nauda, kurią gauna viešasis sektorius, perduodamas atsakomybę už riziką, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įrodyta, laikantis bendru susitarimu patvirtintos metodikos, kuri vadinama „Public Sector Comparator“ (viešojo sektoriaus komparatorius) arba „PSC“(…). Skleidžiant informaciją apie geriausią praktiką, labai naudinga įsteigti VPP darbo grupes ar specializuotus skyrius. Ne mažiau tikslinga, nustatant kaštų ir rezultato santykį, naudotis viena pripažinta pavyzdine metodika (…). EESRK pastebėjimu, daugelyje valstybių narių jau įsteigtos ekspertų grupės VPP sandorių sudarymui bei geriausios praktikos atrinkimui. Rekomenduojama kiekvienoje šalyje sistemingai vykdyti projektų, kuriuos vykdo viešosios įstaigos ir privačios įmonės, lyginimą (pagal kaštus, įgyvendinimo efektyvumą ir t.t.), o koordinuoti šiuos veiksmus Europos lygiu turėtų aukštos kvalifikacijos ekspertų grupė.

4.1.1

„Pirmiausia, Bankas reikalauja, kad jo remiami VPP projektai būtų finansiškai stiprūs, ekonomiškai ir techniškai gyvybingi, laikytųsi aplinkosaugos normų reikalavimų ir dalyvautų konkursuose, kaip to reikalauja ES viešųjų sutarčių sudarymo taisyklės (…).

4.1.2

EIB pradeda veikti kuo ankstesnėje projekto stadijoje, dar prieš sudarant viešąsias sutartis, ir kol vyksta viešasis konkursas, jis bendradarbiauja su visais, neišskiriant nė vieno, pateikusiais pasiūlymus ūkio subjektais (…). Tokia pozicija leidžia įsitikinti, kad kandidatai parinkti atsižvelgus į tai, kokia apimtimi jie yra perleidę viešajam sektoriui finansinius pranašumus, susijusius su EIB dalyvavimu.

4.1.3

Pasitelkdamas kitus kreditorius finansavimui organizuoti, Bankas lieka ištikimas savo papildymumo principui (…)“.

4.1.4

Tuo būdu, „daugelis paskolų, kurias EIB suteikia VPP tipo projektams, turi bankų arba vienos srities draudimo garantiją, galiojančią arba iki galutinio įgyvendinimo termino, arba tol, kol projektas pasiteisins savo veikloje (…)“.

4.1.5

„Banko kreditinį VPP portfelį papildo viešojo sektoriaus parama mokėjimo srautams, skirtiems daugeliui VPP projektų. Iš tikrųjų, už didelę VPP projektų dalį (kaip pvz., mokyklų ir ligoninių Jungtinėje Karalystėje projektai) įsipareigoja mokėti viešasis sektorius, o koncesininkams negresia jokie pavojai dėl galimos menkos paklausos. Be to, kaip taisyklė, VPP sudaromi tvirtai laikantis teisės ir sandorių sudarymo nuostatų (…). Pagaliau, nors su VPP susijusios veiklos mastai padidėjo (žr. 2 priedą), jiems skirtų paskolų apimtys, lyginant su bendra paskolų apimtimi, lieka palyginti nedidelės (…)“.

4.1.6.

EESRK pastebėjimu, EIB finansavimo dalis VPP projektuose svyruoja nuo vienos šeštosios iki pusės visos investicijos apimties.

5.2.1

„Viešųjų sutarčių sudarymas tinkamiausiomis konkurencinio lenktyniavimo sąlygomis yra viena iš esminių aplinkybių, lemiančių VPP sėkmę. Be abejo, konkurencinių pajėgų mobilizacija gali būti sudėtingas procesas, nes reikės ieškoti aukštos kompetencijos įmonių tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose. Kai kuriais atvejais VPP kūrimas vyksta ilgų ir brangiai kainuojančių derybų keliu; kitais atvejais (ypač šalyse, kurios turi koncesijų patirtį) viešosios sutarties sudarymą galima supaprastinti, išlaikant konkurencinio lenktyniavimo reikalavimus. EIB atliekant jam pateiktų VPP projektų analizę, vienu iš pagrindinių darbų, atliekant investicinės rizikos įvertinimą, yra viešųjų sutarčių sudarymo procedūros tyrimas (...)“.

5.2.2.

EESRK nuomone, normalaus konkurencinio lenktyniavimo sąlygomis, projektai, kuriuos remia EIB, turėtų būti kuriami laikantis ES konkurencijos teisės reikalavimų, ypač valstybinės paramos atžvilgiu. EESRK požiūris šia tema yra išdėstytas jo nuomonėje dėl Žaliosios knygos (10).

5.3.1

„Valstybinės audito įstaigos labai atidžiai ištyrė daugelio VPP projektų, gavusių finansavimą savo srityje, duomenis apie našumą bei jų kaštų ir rezultatų santykius (…).

Kad būtų galima įvertinti VPP projektų rezultatus, Komitetas rekomenduoja pasinaudoti visais įmanomais tyrimo būdais, egzistuojančiais visose šalyse, kuriose buvo įgyvendinami VPP projektai. Būtent Jungtinė Karalystė daugiausiai pasinaudojo šia priemone viešosioms paslaugoms finansuoti, tačiau kitos šalys taip pat turi panašaus pobūdžio patirties. Be to, norint gauti išsamius rezultatus reikia atsižvelgti į visų prieinamų šaltinių tyrimus, ypač vertinant socialinių partnerių, o būtent profesinių sąjungų, patirtį darbo sąlygų raidos, vartotojų apsaugos ir paslaugų kokybės srityse.

5.3.2

4 priede pateikiamos ištraukos iš Jungtinėje Karalystėje paskelbtų National Audit Office  (11)ataskaitų. Iš jų matome, kad Jungtinėje Karalystėje įgyvendintų VPP projektų našumas, bendrai paėmus, yra geras, ypač didžiųjų infrastruktūrų kūrimo kaštų ir įvykdymo terminų atžvilgiu, nors pirmieji (mokyklinių įstaigų statybos) projektai turėjo trūkumų. Šios ataskaitos naudingos dar ir tuo, kad išryškino sunkumus, su kuriais buvo susidurta, ir padarytas klaidas, ypač informacinių technologijų sektoriuje, kuriame VPP schemos nepasiteisino iki šių dienų. Kitų šalių auditoriai taip pat skelbė analogiškas ataskaitas (12), kaip, pavyzdžiui, kritinė ataskaita apie SCUT (13) programą, neseniai paskelbta Portugalijos Tribunal de Contas.

5.3.3

Ligšiolinė patirtis leidžia EIB visų savo finansuotų projektų našumą vertinti gerai. Statybinės operacijos būdavo užbaigiamos sutartyse numatytais terminais. Viso portfelio mastu stipriai vėlavo tik vieno projekto įgyvendinimo darbai (…).

5.3.4

Paprastai numatytą projektinį operacinio našumo lygį projektai pasiekia praėjus šešiems — dvylikai mėnesių nuo objekto veiklos pradžios (…). Kontrolių, kurios buvo atliekamos atitinkamais terminais, atėjus laikui atsiimti garantijas arba refinansavimą, rezultatai paprastai buvo teigiami“.

5.4.1

„Kaip anksčiau minėjome, daugumoje šalių VPP tipo viešosios sutartys sudaromos pirmiausia transporto sektoriuje. Vėliau šiose šalyse pastebima tendencija imtis ir kitų sektorių (kaip švietimas, sveikatos apsauga, energetika, vandens ūkis ir atliekų tvarkymas), nes juose taip pat susidomima galimybėmis pasinaudoti VPP sutarčių mechanizmais (…).

5.4.2

Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje pagal VPP schemą imta organizuoti finansavimą tokiuose visuomeniniuose sektoriuose kaip švietimas ir sveikatos apsauga — joje pradėtas įgyvendinti didžiausias per visą National Health Service (nacionalinės sveikatos tarnybos) egzistavimo laiką projektas. Nuo 1997 m. Anglijos sveikatos ministerija, leidusi pradėti viešųjų sutarčių konkurso procedūrą, laidavo už 64 VPP tipo projektus, kurių sąmatos bendra suma siekia 11,1 milijardą GBP (15,7 milijardų EUR). 27 iš šių projektų, už 3 milijardus GBP (4,3 milijardai EUR), yra baigti ir funkcionuoja arba šiuo metu įgyvendinami (…).

5.4.3

Dar mažiausiai trys Europos šalys (Portugalija, Ispanija ir Italija) ketina pradėti didelės apimties VPP programas savo sveikatos apsaugos sektoriuose.

5.4.4

Pastebima tendencija, kai valstybinės VPP programos prasideda nuo palyginti didelės apimties projektų, remiamų vyriausybinės valdžios institucijų, o po to tęsiamos vietinių bendrijų ar regiono valdžios institucijų, vykdant mažesnės apimties (kai kada kartotinius) projektus“.

5.4.5

Komitetas atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjungos ekonomikos politikoje būtina laikytis visapusiško požiūrio į mokslinius tyrimus, technologijų plėtrą ir naujoves. Komitetas laikosi nuomonės, kad Europos investicijų banko potencialas nėra visapusiškai panaudotas šioje srityje. Dėl to, jis nori paskatinti Banką nemažą savo lėšų dalį skirti šiai sričiai, pirmiausia taikomiesiems moksliniams tyrimams ir naujovėms. Tam reikalingas kūrybiškas visų EIB priemonių — įskaitant VPP — panaudojimas mokslinių tyrimų srityje, o dažniausiai tai galėtų būti viešoji paslauga.

6.1

EIB portfelyje esančių VPP projektų apmokėjimo sistemos organizuojamos labai įvairiai — tai atspindi Europoje įgyvendintų VPP tipo projektų finansavimo organizavimų įvairovę (…).

6.2

Valstybinis apmokėjimas čia atlieka esminį vaidmenį. „Kai kuriais atvejais koncesininkai tiesiogiai skatinami gerinti darbo saugos sąlygas (intensyviau prižiūrint įrengimus, gerinant apšvietimą ir t.t.), kadangi jų apmokėjimas tiesiogiai susiejamas su nelaimingų atsitikimų darbe procentu.

6.3

Bankas pastebėjo, kad, praktikoje viešajame sektoriuje transporto srities VPP projektuose pasireiškia tendencija pereiti nuo mokesčio už važiavimą keliu rinkimo metodo prie apmokėjimo už priduotą paruoštą eksploatacijai objektą formos. Vis dėlto, viena iš stipriųjų VPP pusių ir pagrindinių jų bruožų išlieka galimybė jose naudoti įvairias apmokėjimo formas, pagal pasirinktą finansavimo organizavimą, o kaip tik tai ir leidžia įgyvendinti įvairiausius visuotinės svarbos objektus ir tinkamiausiai padalinti galimas rizikas (…).

6.4

Be to, kadangi Komisija (…) yra pasiryžusi naujose valstybėse narėse naudoti struktūrinius sanglaudos fondus daliniam viešojo sektoriaus įnašų (jei jų bus) finansavimui, labai pageidautina, kad valstybinės darbo grupės bendradarbiautų su Regioninės politikos generaliniu direktoratu ir kitomis Komisijos tarnybomis (…).“

7.1

„Visoms VPP, kurias jis finansavo, EIB suteikė didelės pridėtinės vertės. Finansiniu požiūriu, didelėms infrastruktūroms labiausiai priimtinos ilgalaikės paskolos bei Banko siūlomi pratęsiami mokėjimo terminai, kadangi finansuojamųjų aktyvų ekonominės eksploatacijos trukmė yra gana ilga, o projekto pinigų srautų pokyčiai per visą jo gyvavimo laikotarpį vystosi palankia kryptimi (…).

7.2

Be to, EIB kapitalo kaštai yra tokie, kad viešasis sektorius iš šių operacijų gali turėti geriausią pelną. Šis pranašumas stiprina projekto ekonominę bazę, o taip pat yra labai naudingas kitiems projekte dalyvaujantiems kreditoriams (…).

7.3

Šiuo atžvilgiu EIB prisiimti griežti reikalavimai atliekant investicinės rizikos įvertinimą bei jo įsipareigojimas išlaikyti projekto skolą iki galutinio termino (o ne, kaip dažnai daro kitos pirmos eilės kredito organizacijos, perleisti ją arba išskirstyti asociacijos dalyviams) viešąjį sektorių patraukia savo stabilumu, solidumu bei ilgalaike patirtimi, o taip pat nemenka pridedamąja verte.

7.4

Viešojo sektoriaus įstaigos, kurios jau yra kreipusios dėl paslaugų į Banką, labai gerai įvertino jo gebėjimą suteikti, tiesiogiai ar netiesiogiai, šioms įstaigoms reikalingas konsultacijas dėl pradinės VPP programų kūrimo stadijos ar dėl prioritetinių individualių svarbių projektų (…).

7.5

Šiuo aspektu Banko dalyvavimas projekte gali būti labai svarbus, kadangi jis vienintelis turi „nesuinteresuoto“ kreditoriaus statusą, — nesiekdamas jokio pelno, turėdamas didelę patirtį šioje srityje, jis įgaliotas atlikti visuotinės svarbos misiją ir šitaip užtikrinti sandorį sudarančių šalių — viešosios ir privačios — abipusį pasitikėjimą. Kaip pavyzdį galime paminėti iniciatoriaus vaidmenį, kurį Bankas atliko kuriant tilto per Tago upę projektą, — svarbiausią projektą Portugalijos VPP programoje.

7.6

Pagaliau, EIB pabaigė kurti lanksčias ir modernias VPP projektų finansavimo schemas (…). Kaip nurodyta Augimo iniciatyvoje, Bankas dalyvauja kuriant platų finansinių priemonių, tokių kaip garantijos, antros eilės ar mezonino skolos, infrastruktūrų fondai, spektrą, o taip pat imantis, kai atsiranda reikalas, skolos vekselių įjungimo į finansines operacijas, kad privataus sektoriaus atstovai lengviau įsijungtų į valstybinių infrastruktūrų aprūpinimo procesą. Šios naujovės, o taip pat kitų kredito teikėjų dėmesys investicinės rizikos įvertinimo normoms, kurias prisiėmė Bankas, padeda jam būti katalizatoriumi, pritraukiančiu kitus finansavimo šaltinius (…)“.

7.7.

EESRK pažymi, kad EIB gali prisidėti remiant valdžios institucijas, mažindamas kaštus ir taikydamas griežtą projektų vertinimo bei rizikos perleidimo politiką, įgyvendinant VPP projektus valstybėse narėse.

8.1

EESRK sveikina EIB indėlį plėtojant VPP ir skatinant viešųjų paslaugų sferos valstybėse narėse plėtrą bei tobulinimą, padedant finansuoti įvairių objektų statybą šiose srityse:

EESRK rekomenduoja EIB naują veiklos sritį:

8.2

Savo nuomonėje dėl „Žaliosios knygos apie viešas/privačias partnerystes ir Bendrijos teisės viešųjų sutarčių ir koncesijų srityje“ (14) EESRK pabrėžia, kad yra būtina:

8.3

EESRK nuomone, visų valstybių narių VPP srities ekspertų įstaigos turi bendradarbiauti tarpusavyje ir su EIB, kad galėtų reikiamu momentu Komisijai pateikti sukauptą geriausių praktikų šioje srityje patirtį.

8.4

Atsižvelgiant į EIB veiklos apimtį ir jo patirtį VPP srityje, EESRK siūlo, kad vieną kartą per metus į ECOFIN bei Konkurencingumo tarybos darbotvarkę būtų įtrauktas EIB ir Komisijos bendrai pateikiamos ataskaitos dėl VPP nagrinėjimas.

22.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 234/60

1.1

Šioje nuomonėje naujosios valstybės narės reiškia dešimt šalių, kurios į Europos Sąjungą įstojo 2004 m. gegužės 1 d., t.y. Kiprą, Čekiją, Estiją, Vengriją, Latviją, Lietuvą, Maltą, Lenkiją, Slovakiją ir Slovėniją.

1.2

Sprendžiant iš pavadinimo, Komisijos komunikate dėl bendrųjų ekonominės politikos gairių (BEPG) numatyta labai išsami ekonominės politikos tikslų ir strategijų analizė. Analizėje siekiama daugiau dėmesio sutelkti į Europos Sąjungoje vykdomus darbus, o ne į ją supančiame pasaulyje vykstančius pokyčius. Tai ypač taikytina klausimams, susijusiems su naujosiomis valstybėmis narėmis, kurie beveik nebuvo sprendžiami iki šioms šalims įstojant į ES.

1.3

Savo nuomonėse dėl BEPG Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas būsimąsias naujas valstybes nares pirmą kartą paminėjo savo nuomonės, kurią jis priėmė net 2002 m. kovo mėn., išvadose. Tuomet Komitetas nurodė, kad „dėl artėjančios ES plėtros taip pat reikia skubiai persvarstyti ekonominės politikos koordinavimo tvarką.“

1.4

Apie artėjančią plėtrą buvo keletą kartų užsiminta ir 2003 m. kovo mėn. priimtoje Komiteto nuomonėje. Santraukoje Komitetas pabrėžė, kad vienas svarbiausių reikalavimų ateinančiais metais yra „teikti tikrai veiksmingą paramą naujųjų valstybių narių stojimui“. Tos nuomonės priedo lentelėse buvo pateikti tiek tuometinių valstybių narių, tiek ir šalių kandidačių ekonominiai rodikliai.

1.5

Nuomonėje, kurią Komitetas priėmė 2003 m. gruodį, jis nurodė, kad „nors gairės apima trejų metų laikotarpį, keistą, kad jose tik vienu sakiniu užsimenama apie tai, kad po keleto mėnesių į ES įstos dešimt naujų valstybių narių“. Gairėse tik nurodyta, kad šių šalių prašoma savo politikos kryptis vykdyti atsižvelgiant į šias gaires. EESRK manymu, šiam požiūriui trūko įžvalgumo.

1.6

Toje pat nuomonėje apie plėtros pasekmes buvo kalbama taip: „Svarbiausia, kad ekonominės politikos koordinavimas (kuris jau šiandien yra netinkamas), išsiplėtus ES, taps dar sudėtingesnis. Taip atsitiks dėl to, kad dėl plėtros atsiras naujas koordinavimo poreikis dviejose srityse: pirmiausia, atskirose politikos kūrimo srityse (pavyzdžiui, darbo užmokesčio politikos vidaus koordinavimas), o antra, tarp trijų pagrindinių makroekonominės politikos krypčių, kuriose po plėtros skirtumai ryškiai padidės“.

1.7

Šioje nuomonėje buvo taip pat įspėjama apie galimas pasekmes, jeigu „naujosios valstybės narės bandytų kuo greičiau įvykdyti narystės Ekonominės ir pinigų sąjungoje kriterijus ir tokiu būdu priartėtų prie Stabilumo ir augimo paktui taikomų kriterijų“.

1.8

Savo naujausioje (2004 m.) nuomonėje dėl BEPG „Geresnis ūkio valdymas Europos Sąjungoje“ (1) Komitetas nurodo, kad plėtra ženklina naujo ES etapo pradžią. Kaip nurodyta pavadinime, šioje nuomonėje nagrinėjamas valdymas, kuris yra labai svarbus, kad Europos Sąjunga būtų patikima ir veiksminga: „Būtina skubiai sukurti pasitikėjimą keliančią institucinę sistemą“.

1.9

Nuomonėje taip pat daroma nuoroda į Komisijos sprendimą, pateikiamą 2004 m. papildytoje redakcijoje, kad „naujųjų valstybių narių problemos, susijusios su biudžeto padėtimi, skolų našta ir užimtumu, yra panašios į 15-os ankstesnių valstybių narių (ES-15)“. Tačiau tai nereiškia, kad naujųjų valstybių narių problemos yra tokios pat kaip 15-os ES narių. Juo labiau, valstybės daugeliu apsektu ženkliai skiriasi. Lyginti galima tik iš dalies. Nuomonėje toliau aiškinama, kad teisės aktų ir socialinės bei ekonominės praktikos naujosiose narėse pritaikymas prie labai išsivysčiusių 15-os ES valstybių narių gali šokiruoti.

1.10

Taigi, ankstesnėse nuomonėse dėl bendrųjų gairių EESRK jau šiek tiek nagrinėjo svarbiausias problemas, su kuriomis susidurs naujosios valstybės narės, nors ir neišsamiai. Žinoma, EESRK nuomonių turiniui įtakos turėjo tai, kad Komisijos komunikatuose beveik nebuvo plėtros poveikio įvertinimo ar analizės.

2.1

2003-2005 m. BEPG nustatė šiuos svarbiausius ES vidutinės trukmės laikotarpio ekonominės strategijos elementus: