20.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 231/1

1)

KADANGI pagrindinis Komiteto vertinimo kriterijus išlieka EB sutarties 158 straipsnyje nustatytas siekinys. Ekonominės ir socialinės sanglaudos stiprinimas, skatintis visokeriopą darnią Bendrijos plėtrą, ir skirtumų tarp regionų mažinimas šalinant nepalankiausias sąlygas turinčių regionų išsivystymo trūkumus svariai prisidės stiprinant Europos vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį bei prisidės prie Lisabonos ir Geteborgo darbotvarkių įvykdymo;

2)

KADANGI Sutarties dėl Konstitucijos Europai projekto III antraštinės dalies 220 straipsnio nuostatos numato sanglaudos tikslo stiprinimą įvesdamas teritorinį matmenį, „kad skatintų savo visokeriopą darnią plėtrą, Sąjunga plėtoja ir vykdo savo veiklą, padedančią stiprinti jos ekonominę ir socialinę sanglaudą“;

3)

KADANGI dėl plėtros prireikė dar glaudesnės sanglaudos Europoje, o tai pareikalaus ilgalaikių nuolatinių pastangų,

1.

Mano, kad pagal Europos Sąjungos sutarties 158 straipsnį sanglaudos politikos regioninis aspektas yra svarbus ir po plėtros turi būti sustiprintas, kad būtų skatinama darni valstybių narių Europos Sąjungos plėtra.

2.

Teigiamai vertina pastaraisiais metais pasiektus rezultatus sanglaudos srityje ir Europos Sąjungos regioninės politikos poveikį stiprinant Bendrijos socialinę ir ekonominę sanglaudą; Komitetas taip pat pakartotinai pabrėžia, kad sutartyse patvirtinta sanglaudos politika yra veiksmingiausia, aiškiausia ir svarbiausia priemonė solidarumo ir bendradarbiavimo principams įgyvendinti; ši politika yra vienas iš svarbiausių Sąjungos tautų ir teritorijų integracijos principų;

3.

Pritaria Europos Komisijos finansiniams pasiūlymams skirti 336,1 mlrd. eurų sanglaudos politikai ir šią sumą paskirstyti trims tikslams. Regionų komitetas mano, kad finansinis Komisijos pasiūlymas yra pakankamas toliau remti ES 15 valstybių narių regionus bei kartu tomis pačiomis sąlygomis teikti paramą naujoms valstybėms narėms, jei lėšos yra paskirstytos teisingai ir skirtos svarbiausioms problemoms spręsti. Šiuo metu šis pasiūlymas yra priimtas aiškiai nurodžius, kad Komisija ir valstybės narės sieks užtikrinti pakankamą paramos didinimą atsižvelgiant į plėtros nulemtus reikalavimus.

4.

Mano, kad bet koks biudžeto sumažinimas, kaip siūlo EK, pakenks Sanglaudos politikos pagrindams ir dėl to sumenks solidarumo principas, kuris vis tik yra esminis Europos integracijos identiteto elementas.

5.

Todėl atmeta bet kokį bandymą perskirstyti biudžete Komisijos pasiūlytas sumas lėšų paskirstymo pagal tikslus srityje, ir, konkrečiai, bet kokį perskirstymą, turintį įtakos „regionų konkurencingumo ir užimtumo“ tikslui.

6.

Dar kartą pabrėžia neatsiejamą sąsają tarp veiksmingos visos Europos regioninės politikos bei Lisabonos ir Geteborgo darbotvarkės įgyvendinimo. Būsimasis ES augimas ir konkurencingumas visuose Europos regionuose bus skatinamas tęsiant ES sanglaudos politiką visuose regionuose, greičiau, renacionalizuojant šią politiką; ES konkurencingumas priklauso nuo kiekvieno regiono konkurencingumo.

7.

Perspėja, kad programavimo laikotarpio pradžios vėlinimas dėl užsitęsusių derybų lems finansinį ES vietos ir regionų valdžios institucijų žlugimą ir nestabilumą.

8.

Pritaria išteklių ir prioritetų sutelkimui trims tikslams (konvergencijos, regionų konkurencingumo ir užimtumo ir teritorinio bendradarbiavimo). Tai pagerins tiek vidaus darną struktūrinių fondų koordinavimo Bendrijos lygiu ir koordinavimo su konkrečiomis Europos sektorių politikos kryptimis srityje, tiek išorės darną tarp skirtingų veiksmų lygių (vietos, regionų, nacionalinio ir Europos).

9.

Pritaria, kad Sanglaudos fondo lėšos bus skiriamos toms valstybėms narėms, kurių bendrosios nacionalinės pajamos yra mažesnės nei 90 % Bendrijos vidurkio. Turėtų būti ieškoma politinio sprendimo valstybių narių, kurios po plėtros nebeatitiks reikalavimų, atžvilgiu.

10.

Pritaria pasiūlymui, kad struktūrinių fondų parama pagal „konvergencijos tikslą“ bus skirta darniam regionų ir vietos ekonomikos vystymui.

11.

Pritaria Komisijos pasiūlymui surasti sprendimą dėl regionų, kuriems pagal naująjį konvergencijos tikslą turėjo įtakos taip vadinamas statistikos poveikis. Tačiau reglamento projekto tam tikros nuostatos nėra pakankamai plačios, nes jos nenumato planavimo tikrumo, kai kalbama apie paramos dydį ir pagalbą reglamentuojančių taisyklių taikymą.

12.

Pritaria Komisijos pasiūlymui sukurti „konkurencingumo ir užimtumo“ tikslą visiems regionams, kuriems netaikomas konvergencijos tikslas. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti regionams, turintiems didelių socialinių ir ekonominių problemų bei nemenką poreikį struktūriškai prisiderinti: šie regionai turėtų būti apibrėžiami pagal specialius kriterijus. Jis taip pat pritaria tam, kad naujasis tikslas būtų taikomas visu regioniniu lygiu.

13.

Pritaria, kad regionai, kurie 2006 m. visiškai priklausys 1 tikslui ir negalės bus priskirti konvergencijos tikslui, priklausys regionų, gaunančių „specialią laikiną paramą“ grupei, ir toliau gaus struktūrinių fondų paramą, kad vienodomis sąlygomis galėtų siekti regionų konkurencingumo ir užimtumo tikslo.

14.

Pritaria, kad būtų sukurtas konkretus teritorinio bendradarbiavimo tikslas ir būtų integruotas nacionalinis, tarpvalstybinis ir tinklinis bendradarbiavimas, bet taip pat reikalauja įtraukti ir regionų bendradarbiavimą kaip nepriklausomą naujo tikslo kryptį. Šis tikslas turi ypatingai koncentruotis į inovacijų ir geros praktikos sklaidą, kad skatintų konkurencingumą ES.

15.

Sutinka, kad fondų parama apima ir Europos teritorinę dimensiją, ypatingą dėmesį skiriant miesto vietovių, regionų, priklausančių nuo žuvininkystės, regionų, turinčių konkrečių geografinių ir gamtinių kliūčių (salos, retai gyvenamos teritorijos, kalnuotos teritorijos arba pasienio regionai) bei atokiausių regionų, atgaivinimui.

16.

Pritaria naujai pasiūlytai kaimynystės priemonei, sustiprinančiai bendrų Europos namų viziją, ir ragina Europos Komisiją pateikti aiškius pasiūlymus dėl šio priemonės ir teritorinio bendradarbiavimo tikslo koordinavimo, siekiant kuo labiau padidinti abipusę sąveiką.

17.

Nurodo, kad būtina persvarstyti tam tikras nacionalines erdves, atsižvelgiant į naująją Europos politinę geografiją po būsimos plėtros, ir siūlo palikti esančio 2000-2006 m. laikotarpio tarpvalstybinio bendradarbiavimo zonas, kurios atitinka Bendrijos nuoseklumo ir efektyvumo reikalavimus bei padėjo jose esantiems regionams vystyti bendrus interesus ir galimybes.

18.

Pritaria lyčių perspektyvos integravimui į visus fondų programavimo, įgyvendinimo ir įvertinimo etapus.

19.

Pritaria pastangoms supaprastinti fondų administravimą, padidinti jų skaidrumą ir valdymą remiantis bendruoju reglamentu, ir ragina tokias pačias nuostatas taikyti įgyvendinant nuostatas, kurias priims Komisija.

20.

Remia pasiūlymus sustiprinti vietos, regionų, nacionalinių ir Bendrijos institucijų, taip pat privačių ir socialinių dalyvių partnerystę ir bendradarbiavimą visame struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo programavimo, įgyvendinimo ir įvertinimo procese.

21.

Palankiai vertina strateginio požiūrio įgyvendinimą programavimo sistemoje, kadangi jis skatina naują politinį procesą, kuris galės pagerinti planavimo kokybę ir padidinti valdymo efektyvumą ir veiksmingumą. Tuo pat metu jis siūlo galimybę geriau koordinuoti nacionalines strategijas ir strateginius sanglaudos politikos tikslus.

22.

Mano, kad, įgyvendinus nacionalinius strateginius planus, valdymo atsakomybė bus perduota veiklos programų valdymo institucijoms, ir todėl galvoja, kad regionų ir vietos valdžios institucijų vaidmuo visuose sanglaudos politikos etapuose gali būti toliau stiprinamas.

23.

Pripažįsta, kad naujų išimčių dėl N+2 taisyklės taikymo įrašymas padidina lankstumą ir padeda regionams — visų pirma naujųjų valstybių narių — laiku ir tvarkingai įsisavinti sanglaudos politikos fondus, nors ir mano, kad Komisija turėtų dėti daugiau pastangų, kad būtų pasiekta didesnio lankstumo.

24.

Atkreipia dėmesį, kad supaprastinimas nėra tik decentralizavimo, bet ir visos sistemos didesnės atskaitomybės klausimas. Regionų komitetas pabrėžia partnerystės principo ir iš vietos ir regionų valdžios institucijų išrinktų atstovų įtraukimo svarbą ir ragina Komisiją skatinti valstybes nares prireikus pasinaudoti galimybe sudaryti trišalius susitarimus.

25.

Remia Komisijos pastangas stiprinti subsidiarumo principą. Todėl, siekdamas supaprastinimo, Regionų komitetas norėtų pabrėžti, kaip svarbu yra nedidinti centralizacijos valstybių narių lygiu. Svarbu užtikrinti subsidiarumo procesą vietos ir regionų lygiu. Neturi būti siekiama atsakomybę perkelti valstybėms narėms, tačiau tinkamu sanglaudos politikos tikslų įgyvendinimo etapu įtraukti reikiamus dalyvius. Nori, kad subsidiarumo principas būtų taikomas ne tik tarp valstybių narių ir Europos Sąjungos, bet ir valstybėse narėse.

26.

Mano, kad aktyvesnis regionų ir vietos valdžios institucijų dalyvavimas visuose ateinančio programavimo laikotarpio etapais padės išspręsti lėšų įsisavinimo problemas, atsiradusias dabartiniu programavimo laikotarpiu.

27.

Ragina Europos Komisiją sukurti paramos sistemą, skirtą teritorinei valstybės pagalbos taisyklių diferenciacijai, ir norminius teisės aktus, kad būtų vykdomos tikslingos valstybės investicijos, ypač jeigu jos taip pat padės ištaisyti realų rinkos neveikimą, siekiant įgyvendinti teritorinės sanglaudos tikslą.

28.

Siūlo kai kuriuos labai retai apgyvendintus regionus vertinti kaip atskirą atvejį, tinkamai atsižvelgiant į sunkias vyraujančias sąlygas, kaip nurodyta Švedijos ir Suomijos stojimo sutartyse.

29.

Mano, kad pasiūlymas dėl Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslo įgyvendinimo turėtų būti aiškiau suformuluotas. Turėtų būti dedama daugiau pastangų administraciniams formalumams supaprastinti, visų pirma, kai kalbama apie paramos programas, kurios administruojamos abiejose sienos pusėse, kadangi labai sudėtingos ES teisinės ir administracinės nuostatos kol kas gerokai trukdo tarpvalstybiniam bendradarbiavimui.

30.

Pritaria, kad, siekiant teritorinio bendradarbiavimo, būtų įtraukiamos jūrų sienos, ir prašo, kad 150 km riba būtų lanksčiai vertinama, kad bendrą jūros sieną turinčių regionų bendradarbiavimas būtų prasmingas.

31.

Siūlo, kad, norint, jog tarpregioninis bendradarbiavimas taptų efektyvesnis ir veiksmingesnis, į regionines programas reikia įtraukti visą strateginių temų, kurios Europos lygiu sudaro pridėtinę vertę, ir pakankamai finansinių išteklių.

32.

Pritaria tam, kiek dėmesio Komisija skyrė socialinio įtraukimo stiprinimui ir ragina priimti daugiau priemonių, kad būtų galima patenkinti į žmonių su negalia poreikius.

33.

Taip pat turėtų būti daugiau dėmesio skiriama su gyventojų senėjimo susijusioms problemoms, kadangi senėjimas yra vienas didžiausių iššūkių, su kuriais Europa susidurs ateinančiais dešimtmečiais.

34.

Itin rekomenduoja, kad struktūrinių fondų finansuojamose būsimose programose būtų numatyti tokie klausimai kaip miestų atnaujinimas, socialinis skurdas, ekonomikos pertvarkymas ir viešasis transportas, nes visi šie klausimai aktualūs didmiesčiams. Struktūriniai fondai turi padėti siekti tvaraus vystymosi tankiai apgyvendintose miestų teritorijose;

35.

Susirūpinęs dėl Bendrijos bendro finansavimo dydžio nustatymo, atsižvelgiant į bendras viešąsias išlaidas, kadangi tai gali lemti privataus sektoriaus sprendimą nedalyvauti programose. Todėl Komitetas siūlo apskaičiuoti fondų finansavimo dydį atsižvelgiant į bendras nacionalines išlaidas kaip esminę priemonę privačioms ir viešosioms partnerystėms stiprinti.

36.

Ragina, kad su Regionų komitetu būtų aktyviai konsultuojamasi, dalyvaujant Pavasario Europos Vadovų Tarybos konkurencingumo ir sanglaudos metinio įvertinimo darbotvarkėse. Tai suteiktų vietos ir regionų valdžios institucijoms galimybių iškelti klausimus ir parodyti gerą praktiką, kurios reikia atviro koordinavimo metodo geresniam veikimui įgyvendinant Lisabonos ir Geteborgo darbotvarkes.

37.

Abejoja, ar nacionalinis strateginis planas turėtų būti glaustas strateginis dokumentas, paliekantis pakankamai erdvės regionų vykdomoms veiklos programoms nusistatyti konkrečius tikslus ir veiksmus, taikytinus kiekvienam regionui. Be to, dėl šių dokumentų rengimo negalima nei delsti priimant veiklos programas, nei toliau varžyti jų įgyvendinimą.

38.

Prašo Komisijos išlaikyti dabartinę veiklos rezervo sistemą.

39.

Siūlo apsvarstyti sistemą, kurioje tik grąžintinas PVM nebūtų tinkamas finansuoti ERPF lėšomis, ir tokia tvarka yra panaši į tą, kurią Komisija jau pasiūlė dėl ESF. Šiuo metu dėl to atsiranda konkrečių išlaidų, susijusių su veiksmais vietos ir regionų lygiu. Kadangi PVM — tai valstybės pajamos, turėtų būti sukurtas modelis, kaip pašalinti neigiamą poveikį vietos ir regionų lygiu.

40.

Mano, kad N+2 taisyklė toliau daro neigiamą poveikį programavimo laikotarpio pradžioje, visų pirma teritorinio bendradarbiavimo tikslo atveju, taip pat ir dideliems investiciniams projektams, kurie neatitinka didelių projektų ribinės sumos. Šis poveikis galėtų būti gerokai sumažintas, jeigu būtų numatyta, kad padidėjęs dalinis mokėjimas mažinant įsiskolinimus savaime nepanaikintų įsipareigojimų.

41.

Prašo, kad veiklos programose, prioritetuose ir priemonėse būtų aiški nuoroda į privalomus aplinkosaugos įsipareigojimus.

42.

Mano, kad sanglaudos politika turėtų skatinti erdvės plėtros politiką, kuri galėtų atsižvelgti į esamas transeuropines bendradarbiavimo struktūras ir bendradarbiavimo perspektyvas, atsižvelgiant į bendrus teritorinius ypatumus.

20.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 231/19

1.

atsižvelgiant į padidėjusius Sąjungoje regionų pusiausvyros sutrikimus, susijusius su 2004 m. gegužės mėn. įvykusia plėtra, buvo prisiimtas naujas, dar didesnis įsipareigojimas įveikti sunkumus, susijusius su konvergencija, konkurencingumu ir užimtumu, Europos teritoriniu bendradarbiavimu, įgyvendinamu ir konkrečiomis sanglaudos politikos priemonėmis, skirtomis 2007-2013 m. naujosios sanglaudos politikos tikslams, ir visais, tam tikslui skirtais, BŽP ir žuvininkystės politika pagrįstais Bendrijos fondais;

2.

šios 2007-2013 m. laikotarpio sanglaudos politikos kryptys turi būti parengtos ir nuosekliai įgyvendinamos atsižvelgiant į Lisabonos ir Geteborgo strategijos kryptis, kuriomis siekiama sukurti Sąjungoje žiniomis pagrįstą visuomenę laikantis darnaus vystymosi nuostatų. Atsakomybė už šias strategijos kryptis lyg šiol pirmiausia priklausė atskiroms valstybėms narėms ir dėl to kol kas dar nebuvo sistemingai įtraukiama į kitų Sąjungos politikos krypčių integruoto įgyvendinimo procedūras;

3.

dėl to kiekvienos valstybės strateginiai bei vykdymo planai turi būti suderinti su Tarybos priimtomis konvergencijos strategijos gairėmis, kad būtų paisoma Sąjungos prioritetų;

4.

akivaizdus poreikis supaprastinti procedūras lėmė programų, finansuojamų tik iš vieno fondo, sukūrimą išskyrus tam tikrus veiksmus, kurių atžvilgiu ERPF ir Sanglaudos fondas gali finansuoti vieną bendrą programą;

5.

taip yra patvirtinama, o kur galima, įtvirtinama būtinybė suderinti atskyras programas ir koordinuoti Sąjungos veiksmus kitose politikos kryptyse;

6.

šioje, bendruoju reglamentu nustatytoje struktūroje ERPF vaidmuo kur kas labiau išplėstas ne tik kaip padidėjusio finansavimo vektorius, bet, o tai yra dar svarbiau, kaip gairė, sujungianti įvairias Sąjungos politikos kryptis su programomis, siekiant konvergencijos, konkurencingumo ir užimtumo bei teritorinio bendradarbiavimo tikslų;

7.

struktūroje, išdėstytoje pasiūlyme dėl bendrojo reglamento ir pasiūlyme dėl ERPF reglamento, taip pat numatyta, kad būtina užtikrinti, jog tokios sąsajos ir supaprastinimas būtų įgyvendinti valstybėse narėse, o tais atvejais, kai tai numato atitinkamos konstitucinės nuostatos, — ir regionuose;

8.

Komisijos pasiūlymuose labiau nei anksčiau pabrėžiama vietos bendruomenių, ypač miestų, svarba, nors ir regioninio masto veiklos programose. Yra aiškiai numatyta galimybė perduoti joms visuotinę dotaciją, o tai jau buvo sėkmingai įgyvendinta per Miesto bendruomenės iniciatyvą, ir kaip yra numatyta Reglamento, nustatančio bendrąsias fondų nuostatas, 36 straipsnio 4 dalies b punkte;

9.

įvairialypių tikslų (valstybių narių regioninių politikų suderinimas su Europos strategijos kryptimis, subsidiarumas, supaprastinimas, finansinių išteklių optimizavimas, kt.) išlaikymas ir suderinimas lemia visų oficialių dalyvių — nuo Europos Komisijos iki vietos valdžios institucijų — mobilizavimą aplinkoje, kuri vis dažniau būna nukreipta į daugiapakopį valdymą. Tai taip pat lemia priemonių, galinčių iš anksto ugdyti geresnio supratimo ir programavimo gebėjimą, priėmimą, o kartu stiprinti visų oficialių dalyvių, proporcingai jų atitinkamam vaidmeniui, vadybos ir priežiūros įgūdžius. Tuo pačiu metu socialiniai partneriai turi būti skatinami aktyviai prisidėti prie pasiūlymo ir priežiūros;

10.

dėl to labai svarbu, kad nė vienoje 2007-2013 m. Sanglaudos politiką reguliuojančių reglamentų paketo dalių, o šiuo konkrečiu atveju — ERPF reguliuojančiame reglamente, nebūtų jokių klaidingai aiškinančių nuostatų arba spragų, o taip pat būtų tiksliai atskirtos įvairių viešųjų dalyvių funkcijos, darant nuorodas į nacionalinius teisės aktus, pirmiausia darant nuorodą į trečiosios šalies principą, kuris turi būti taikomas kiekvienam oficialiam dalyviui, pradedant Komisija, kai kalbama apie kitą institucinės grandinės grandį.

1.1

pasisako, atsižvelgdamas į pridėtinę vertę, kurią Bendrijos sanglaudos programos sukuria įgyvendinant Steigimo sutarties tikslus, prieš bandymus renacionalizuoti Europos regioninę politiką;

1.2

patvirtina nuomonę, kad Komisijos finansavimo pasiūlymas, 0,41 % bendrų nacionalinių pajamų (įtraukiant 0,46 % BNP kaimo plėtrai ir žvejybai), būtų priimtinas kompromisas būsimoje sanglaudos politikoje;

1.3

sveikina sprendimą teikti prioritetą ir išplėstoje Sąjungoje mažiau išsivysčiusiems regionams, nuosekliai koncentruojant lėšas šiems regionams skirtoms priemonėms.

1.4

ragina valstybes nares taip vadinamų „palaipsniui įvedamų“ regionų vardu, atsižvelgiant į nacionalinę strateginę bazę, priimti tinkamai finansuojamas priemones, kurios būtų veiksmingos sprendžiant su konkurencija ir konvergencijos procesu susijusius iššūkius;

1.5

pripažįsta fondų administravimo ir valdymo supaprastinimą, nors tikras šių priemonių poveikis dar nėra aiškus;

1.6

pritaria ir naujai struktūrai, kuri, be kita ko, lems, kad teritorinis bendradarbiavimas bus įrašytas į sanglaudos politikos trečiąjį tikslą, kartu praktiškai skiriant didelius finansinius išteklius, ir veiksmų, finansuotinų pagal ERPF reglamento projektą, turiniui, šiems siūlomiems veiksmams esant susijusiems su Lisabonos ir Geteborgo strategijos kryptimis. Pirmiausia jis nori pabrėžti siūlomų galimybių svarbą:

1.7

reikalauja, kad tarpregioninis bendradarbiavimas — Europos parlamento pranešime dėl sanglaudos pranešimo paremtas — būtų tęsiamas kaip savarankiška skatinimo sritis teritorinio bendradarbiavimo siekinyje.

1.8

pritaria Komisijos liberalumui dėl teritorinio sanglaudos aspekto, kuris kiekvienu konkrečiu atveju atsispindi požiūryje į teritorijas, turinčias itin konkrečias problemas (miesto ir kaimo teritorijos, salos ir kalnuotos vietovės, vietovės, priklausančios nuo žuvininkystės, atokiausi regionai, mažai apgyvendintos vietovės, pasienio su naujomis valstybėmis narėmis ir naujų išorės sienų regionai, šiaurinės vietovės su itin mažu gyventoju tankumu). Jis itin patenkintas, kad Europos teritorinė sanglauda yra laikoma labai svarbiu darnaus augimo veiksniu, nes mano, kad Europos ateities negalima planuoti, jeigu ir toliau bus apleistų vietovių ar vietovių, kurios dėl jų geografinių ir/arba demografinių savybių negali pasinaudoti vidaus rinkos teikiamomis galimybėmis. Pritariama veiksmams, kad būtų teikiama tinkama parama šioms vietovėms, kad būtų kompensuotos konkrečios, jų vystymuisi bei neribotam naudojimuisi vidaus rinkos privalumais trukdančios kliūtys; tačiau Komitetas apgailestauja, kad nebebus atsižvelgiama į problemas, susijusias su visuomenės senėjimu, kuris ateinančiais dešimtmečiais bus vienas iš didžiausių iššūkių Europai;

1.9

priima žinion, kad (1) ir (10) minėto Komisijos pasiūlymo konstatuojamoje dalyje pripažįstamas tik „tam tikrų salų“ buvimas nepalankiose sąlygose. Tai prieštarauja Amsterdamo sutarties baigiamojo akto paaiškinimui Nr. 30 bei III-220 sutarties dėl Konstitucijos Europai straipsnyje. Todėl Komitetas, atsižvelgdamas į bendro reglamento pasiūlymo 52 straipsnio 1 pastraipos 1 papunktį, mano, kad turėtų būti duotas didesnis minėtų konstatuojamųjų dalių teisinis bei interpretacinis nuoseklumas. Tai galioja ir kalnuotoms vietovėms, bei pasienio regionams, teik remiantis sutarties dėl Konstitucijos Europai III-16 straipsniu, tiek bendro reglamento pasiūlymo 52 straipsniu.

1.10

pažymi, kad pagal naują Bendrijos politikos požiūrį pripažįstama, jog regionai ir vietos valdžios institucijos ne tik tinkamiausias lygis regioninės ir sanglaudos politikos sprendimams priimti, bet ir veiksmingiausias lygis jų įgyvendinimui užtikrinti, kaip buvo įrodinėjama Europos regionų ir vietos valdžios institucijų asociacijos Leipcigo konferencijoje (2003 m. gegužės mėn.). Aktyvesnis paprastų žmonių dalyvavimas yra labai svarbus, nes daugiau piliečių gaus informacijos apie Bendrijos veiklą ir bus užtikrintas Bendrijos intervencijų veiksmingumas ir supaprastinimas;

1.11

tačiau mano, kad regionų ir vietos, ypač miesto, valdžios institucijų partnerystė turi būti sustiprinta atsižvelgiant į nacionalines nuostatas ir dabartinę praktiką, ir ši partnerystė turi būti gilinama tinkamais būdais;

1.12

pritaria tam, kad daugiau išteklių būtų skirta tiksliniams, kokybiškiems veiksmams miesto vietovėse — kur yra daugiausia galimybių naujovėms ir socialinei integracijai įgyvendinti — pagal veiklos programas, tvarkytinas pagal Bendrojo struktūrinių fondų reglamento projekto 36 straipsnio 4 dalies b punkte nustatytą subdelegavimo tvarką;

1.13

rekomenduoja visą struktūrinių fondų paketą priėmimo procesą greitai baigti, kad valstybių narių institucijos iki 2007 m. sausio 1 d. turėtų pakankamai laiko naujoms veiklos programoms parengti ir Komisijos struktūros, sukurtos šiam tikslui, galėtų patikrinti tokių institucijų valdymo gebėjimą.

2.1

1 straipsnio 2 dalyje turėtų būti paminėti ir regionai, esantis nepalankioje geografinėje situacijoje.

2.2

į 3 straipsnio tekstą būtų įtrauktos investicijų kultūros vertybėms (pagal 8 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos nuostatas), investicijų pastatams ir priemonių profesiniam mokymui ir aktyviai užimtumo politikai tipologijos bei tokios profesinio mokymo ir aktyvios užimtumo politikos veiklos išlaidų, jeigu jos numatytos ERPF nuostatose, tipologijos;

2.3

regioninės politikos tikslus būtina geriau suderinti su ypatingomis tam tikrų teritorijų tipams taikomomis sąlygomis;

2.4

5 straipsnyje (įžangoje) reiktų įterpti, kad reglamentas dėl Europos regioninės plėtros fondo skiriamos paramos įgyvendinant „regioninio konkurencingumo ir užimtumo“ tikslą turi suteikti galimybę lanksčiau nustatyti „phasing in“ regionų prioritetus.

2.5

5 straipsnio 3 dalies a punkte įrašyti kabotažą ir susisiekimą oru tarp I ir II kategorijų oro uostų ir šalia regioninių ir vietos vidaus vandens kelių paminėti ir jūros kelius iki visų pirma mažesnių salų;

2.6

įtraukti pakrančių regionų bendradarbiavimą 6 straipsnio 1 ir 2 dalyje; šiais atvejais turi būti numatyta tiek dvišalio, tiek daugiašalio jūrinių regionų bendradarbiavimo galimybė;

2.7

Prie 6 straipsnio 2 dalies punkte c išvardintų gamtos įvykių pridurti vulkanų ir „miškų gaisrų“ bei todėl mažėjančių miškų plotų;

2.8

4 straipsnio 3 dalyje nurodytos tipologijos būtų įtrauktos į 6 straipsnyje nurodytus prioritetus;

2.9

sąvoka „PVM“ 7 straipsnio a dalyje būtų pakeista„grąžintinas PVM“, kaip nurodyta Reglamento projekto dėl ESF 11 straipsnyje ir dabartiniame programavimo cikle;

2.10

7 straipsnio d punkte nurodyta sąvoka „būstas“ būtų pakeista „būstas, išskyrus tam tikras sritis, priklausančiai miesto politikos kryptims pagal konvergencijos tikslą kaip kad būstų socialiai remtiniems gyventojams bei bendrabučių migrantams iš trečiųjų šalių statyba“;

2.11

kalbant apie paskutinę 9 straipsnio pastraipą, bendrosios rekomendacijos ir kriterijai, pagal kuriuos valstybės narės ir regionai turi užtikrinti papildomumą ir darną tarp veiksmų, kuriuos bendrai finansuoja ERPF, ir tų, kuriuos bendrai finansuoja ESF, EŽŪFKP ir EFF, bei užtikrinti in itinere ir ex post patikrinimus, būtų įtraukti į nacionalinę nuorodų sistemą, kuri minima bendrojo reglamento projekto 23 straipsnyje.

2.12

kruopščiai apsvarstyti ERPF teisinės struktūros pasekmes socialinei naudai bei paramos priemonėms nepalankiose sąlygose esančių gyventojų sluoksniams (pvz. neįgaliesiems, socialiai izoliuotiems žmonėms).

2.13

būtina pabrėžti struktūrinių fondų integracijos galimybes teritorijose, kuriose yra kultūrų ir kalbų įvairovė.

3.1

pritaria teritorinio bendradarbiavimo įtraukimui į Bendrijos sanglaudos politikos tikslus;

3.2

pritaria jūros sienų, atsižvelgiant į tarpvalstybinį bendradarbiavimą, kuris buvo aiškiai rekomenduotas ankstesnėje RK nuomonėje 120/2004 fin., pripažinimui ir visų pirma pabrėžia šio bendradarbiavimo reikšmę atokiausiems regionams, atsižvelgiant į tam tikras sąlygas atitinkančius jų ryšius su savo geografine aplinka;

3.3

nurodo, kad EGCC (KOM(2004) 469 galutinis) taip pat skirtas nacionalinio, o ne tik tarpvalstybinio bendradarbiavimo programoms, dėl to priemonės pavadinimas turėtų būti taip pataisytas, kad atspindėtų visus jos ypatumus: „Visos Europos bendradarbiavimo grupė“.

4.1

įgyvendinant nacionalinio bendradarbiavimo teritorinę koncepciją, reikėtų taikyti esamų ir teigiamai besivystančių regionų, miestų ir vietos valdžios institucijų tinklų patirtį bei turėtų būti remiami Europoje naujai besiformuojantys tarpregioninio bei teritorinio bendradarbiavimo tinklai;

4.2

paaiškinti programų, ypač tarpvalstybinių ir nacionalinių, rengimo bei jų pateikimo Europos Komisijai atsakomybės sritis, procedūras ir grafikus;

4.3

numatyti 3 tikslo įtraukimą į atskirų valstybių narių strateginius planus, tuo patvirtinant valstybių narių indėlį į teritorinio bendradarbiavimo programas ir rūpinantis tinkamomis nacionalinėmis finansavimo procedūromis. Be to reikia užtikrinti didesnį nuoseklumą taikant šias priemones šiose srityse

4.4

ištirti būdus, kaip aktyvus vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimas įgyvendinant programas gali būti sustiprintas, atsižvelgiant į teritorinio bendradarbiavimo prioritetų gaires, numatytose atskyrų valstybių strateginiuose planuose pagal reglamento pasiūlymo su bendromis nuostatomis 25 straipsnį;

4.5

nustatyti procedūras, kriterijus ir grafikus, pagal kuriuos Komisija turi skirstyti išteklius ir tvirtinti programas;

4.6

išsiaiškinti gavėjo tapatybę (16 ir 21 straipsniai) ir susijusius reikalavimus nustatyti sertifikavimo institucijos įsteigimo vietą ir funkcijas;

4.7

numatyti operacijas, kurioms gali būti taikomas 19 straipsnis, kartais jas vykdant vienoje valstybėje narėje, jeigu jos atitinka bent keturis straipsnyje nustatytus kriterijus.

20.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 231/35

1.1.

pritaria Europos Komisijos pamatiniam pasiūlymui dėl struktūrinių fondų reglamentų 2007-2013 m. laikotarpiu.

1.2.

įsitikinęs, kad, atsižvelgus į Sąjungos plėtrą ir jos padidėjimą iki 25 valstybių narių, o vėliau — 27, Komisijos finansinis pasiūlymas skirti 0,41 bendrųjų nacionalinių pajamų (galinčių padidėti iki 0,46 įtraukus pagalbą, skirtą kaimo plėtrai ir žuvininkystei) ir skirti 336,3 mlrd. eurų trims tikslams finansuoti (78 % konvergencijos tikslui; 18 % regioninės konkurencijos bei užimtumo tikslui ir 4 % teritoriniam bendradarbiavimui) yra minimalus kompromisas rengiant būsimą sanglaudos politiką.

1.3.

džiaugiasi, kad į sanglaudos fondo pagalbos dydį įeina dabartinių aplinkos projektų parama, konkrečiai — energijos efektyvumo ir atsinaujinančios energijos, o transporto sektoriuje, išskyrus transeuropinius tinklus, geležinkelio, upių ir jūros transporto, intermodalinio transporto sistemų ir jų sąveikos, kelių ir oro eismo valdymo, švaraus miesto transporto ir viešojo transporto.

1.4.

pritaria, kad sanglaudos fondas bus naudojamas tik valstybėms narėms, kurių BNP yra mažesnis nei 90 % Bendrijos vidurkio. Turi būti rastas politinis sprendimas valstybėms narėms, kurios dėl ES plėtros ateityje negalės gauti paramos.

1.5.

mano, kad Sanglaudos fondo pagalbos gavėjoms valstybėms narėms neturėtų būti nustatomos nuobaudos sustabdant iš Sanglaudos fondo mokamą finansinę pagalbą tais atvejais, kai pagal Sutarties 104 straipsnio 6 dalį kurioje nors valstybėje narėje gavėjoje yra perviršinis valstybės biudžeto deficitas.

1.6.

tiki, kad Europos Komisija paaiškins, ar sustabdyta pagalba, jeigu ji bus sustabdyta, taikoma tik naujiems projektams, patvirtintiniems po sausio 1 d. tų metų, po kurių buvo priimtas sprendimas.

1.7.

įsitikinęs, kad Europos Komisija turi išnagrinėti tų pačių bendrųjų reglamentų, skirtų EKPF, ESF ir Sanglaudos fondui, teigiamas ir neigiamas puses. Pateiktame aiškinamajame dokumente nepaaiškinama ši nuomonė dėl Komisijos pasiūlymo. RK mano, kad turėtų būti pateikta Sanglaudos fondo reglamentų šio pakeitimo ekonominės naudos analizė.

1.8.

tiki, kad Europos Komisija, atsižvelgdama į valstybių narių, gaunančių Sanglaudos fondo paramą, pasiūlymus, turi priežastį kiekvieno konkretaus projekto (Reglamento (EB) Nr. 1164/94 dėl dabartinio Sanglaudos fondo 1 straipsnio 3 dalis) analizę keisti programos analize (Dokumento KOM(2004) 492 galutinis aiškinamojo dokumento 5.2 punkto paskutinė pastraipa — struktūrinių fondų reglamentas). Šis metodas visiškai skirsis nuo dabar taikomo metodo. Europos Komisija turėtų pagrįsti šį pakeitimą pagal dabartinio Sanglaudos fondo vertinimo, kuris turėtų būti atliktas, rezultatus.

20.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 231/38

1)

transporto sektoriaus liberalizavimas, priėmus 2000 metais Lisabonos strategiją (darbotvarkę), tapo vienu iš pagrindinių Europos Sąjungos ir jos valstybių narių tikslų.

2)

Transporto politika — kaip rodo daugybė nuomonių, o ypač p. Lamberti parengta nuomonė dėl pirmojo direktyvos dėl uosto paslaugų projekto — yra vienas iš Teritorinės sanglaudos politikos komisijos ir Regionų komiteto prioritetų. Šitaip Komitetas pabrėžia esminį Europos transporto politikos indėlį kuriant sanglaudą išsiplėtusioje Europoje su dar gausesne įvairove.

3)

Europos Sąjungoje kitais metais labai išaugs transporto paslaugų paklausa. Toks transporto paslaugų poreikio didėjimas, kurį sąlygoja ekonomikos augimas, Europos Sąjungos plėtra ir prekybos ryšių intensyvinimas, daugiausia įtakos turės krovinių transportui.

4)

Atsižvelgiant į laukiamą didžiulį kelių infrastruktūros apkrovimą, pirmiausia būtina dėti didžiules pastangas transporto srautams valdyti ir susisiekimo infrastruktūrai plėsti. Jūrų transportui, kuris bene mažiausiai teršia aplinką, teks itin svarbus vaidmuo, nes jo potencialūs pajėgumai prekių ir krovinių gabenimą gali perkelti iš kelių į jūrą ir prisidėti prie tvaresnės transporto plėtros. Efektyvaus intermodalinių vežimų tinklo kūrimas ir vystymas didelės įtakos turės pakrančių, uostų ir arti jų esantiems regionams, o tuo pačiu ir ten esančiam uostui bei jūrų transporte dalyvaujančioms įmonėms. Manoma, kad tokia perspektyva teigiamai veiks visą Bendrijos vidaus rinką, o ypač pastebimai — rinką Baltijos jūros regione.

5)

Efektyvios transporto sistemos yra svarbi sąlyga Europos tarptautiniam konkurencingumui. Būtina sudaryti patikimas bendrąsias sąlygas, kad į transporto sektorių būtų galima pritraukti daugiau investicijų. Todėl Bendrijos teisė turi užtikrinti efektyvios konkurencijos ir laisvo patekimo į rinką principus, investicijų saugumą, tinkamas saugos taisykles, geras socialiniu požiūriu darbo sąlygas ir aukštus aplinkos standartus.

6)

Atsižvelgiant į žymiai mažesniius palyginti su Šiaurės Amerika ir Azija uostų krovos kaštus, Europoje yra būtina diskutuoti apie priemones, kurios turėtų padėti gerinti konkurenciją ir efektyvumą uostuose, remiantis status quo (dabartinės būklės) trūkumų analize. Beje, tokios analizės iki šiol nėra.

7)

Be to, reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad ypač uostuose, taip pat ir jūrų transporto sektoriuje per dešimtmečius išaugo kompleksinės veikiančios struktūros. Todėl daugybė Europos Sąjungoje bei jos uostuose įsikūrusių ir dirbančių įmonių jau yra pačios pelningiausios ir konkurencingiausios visame pasaulyje. Todėl bendrosiose teisinėse sąlygose tinkamai reikėtų atsižvelgti į poveikį tarpusavio sąsajoms transporto sektoriaus struktūrų viduje, sąsajoms tarp šių struktūrų ir kitų ūkio procesų. Šių struktūrų kompleksiškumą Komisija pripažįsta ir numato itin daug finansinių lėšų, kad būtų sukurtos funkcionuojančios ir konkurencingos transporto sistemos, pvz., „short sea shipping“ („trumpųjų nuotolių laivybos uostai“) ir „motorways of the sea“ („intermodaliniai jūrų greitkeliai“).

8)

Būtiną pertvarką jūrų transporto ir uosto paslaugų srityje reikia daryti atsargiai. Pereinamojo laikotarpio taisyklės — net ir dėl užimtumo politikos priežasčių — turėtų siekti išvengti Europoje įsikūrusioms ir veikiančioms firmoms sudaryti blogesnes sąlygas už kitų pasaulio rinkos dalyvių sąlygas, bei išvengti sukelti neigiamų pasekmių ir pačioje Europos Sąjungoje.

9

Palyginus pasaulio mastu, galima teigti, kad ne tik jūrų transportui, bet ir uosto paslaugoms yra taikomos labai skirtingos bendrosios konkurencinės politikos ir teisinės sąlygos. Reikėtų vykdyti papildomas užimtumo politikos priemones, siekiančias kiek galima sumažinti galimas neigiamas, trumpalaikes liberalizavimo pasekmes.

1.1

teigiamai vertina tai, kad Komisija nori sukurti specialias Bendrijos taisykles, skirtas uostų paslaugoms. Tai ypač svarbu atsižvelgiant į tą faktą, kad iš dabartinių 25 valstybių narių net 20 turi verslu užsiimančius uostus.

1.2

pritaria siūlomoje direktyvoje išdėstytiems pagrindiniams Komisijos tikslams — užtikrinti konkurenciją ir veiklos efektyvumą uostų sektoriuje. Jeigu uostų veikla yra neveiksminga, minėtus tikslus pasiekti galėtų padėti liberalizavimo instrumentai, galimybė laisvai patekti į rinką ir viešumas.

1.3

sutinka su Komisijos požiūriu, kad šalia skaidrumo direktyvos taikymo uostų įmonėse dar reikia priimti aiškias ir skaidrias, bet ir lanksčias pagalbines gaires uostų investicijoms, kad ir toliau tinkamai ir efektyviai būtų galima kurti konkurencijos sąlygas uostų sektoriuje.

1.4

pritaria, kad Komisija sudaro galimybę valstybiniams uostams teikti uosto paslaugas ir taip skatinti veiksmingą konkurenciją.

1.5

vis dėlto apgailestauja, kad Komisija, praėjus visiškai trumpam laikotarpiui po pirmojo nesėkmingo bandymo, neatlikusi reikiamos analizės, pateikia sugriežtintą svarbiose reguliavimo srityse projektą su gausiais pakeitimais, didžiąja dalimi paremtais pirmuoju projektu, kurį atmetė Taryba ir Europos Parlamentas ir kuriems aiškiai dar reiktų taikinimo ir bendro sprendimo procedūros.

1.6

pasigenda pakankamo dėmesio vyraujančioms Europos uostų rinkos struktūroms ir uostų paslaugoms. Faktiškai tarp atskirų Europos uostų egzistuoja didelė konkurencija, kuri apsprendžia tai, kad Europos konkurencinėje kovoje gali išsilaikyti tik efektyviai ir nebrangiai dirbantys uostai.

1.7

atsižvelgdamas į intensyvią konkurenciją tarp uostų, daro išvadą, kad teikti paslaugas gali tik tie uostai, kurie taiko efektyvius ir nebrangius gamybos būdus. Kadangi neefektyviai dirbantys uosto paslaugų teikėjai neigiamai veikia bendrą viso uosto pajėgumą, tai efektyvieji dėl konkurencinės kovos tarp atskirų uostų yra priversti didinti produktyvumą.

1.8

pasigenda pakankamo dėmesio tai aplinkybei, kad konkurencija neapsiriboja vien tik veikla viename uoste, bet tarpusavy konkuruoja ir ištisos transporto grandinės. Įsikišimas į tokios transporto grandinės vieną kurį nors sektorių — būtent į uostą — daro poveikį visai logistikos grandinei ir sausumos transportui. Todėl faktiškai naujasis pasiūlymas reguliuoja ne vien tik galimybes patekti į rinką teikiant uosto paslaugas. Tokio veiklos reguliavimo pasekmės logistikos sektoriui yra nenuspėjamos.

1.9

baiminasi dėl uosto paslaugų teikėjų skaičiaus sumažėjimo Europoje, jeigu būtų įgyvendinta siūloma Direktyva dabartine forma. Nereiktų pamiršti ir to, kad kai kurie ne Europos Sąjungos paslaugų teikėjai, kurie savo tėvynės monopolinėse rinkose gauna didžiulius pelnus, labiau veršis į pagrindinius Europos uostus ir, viešuosiuose konkursuose (parinkimo procedūrose) siūlydami dideles finansines lėšas, įsitvirtins juose. Tai ypač pasakytina tais atvejais, kai lemiamas ir vienintelis konkurso kriterijus yra siūlomos sumos dydis. Dėl to itin didelė grėsmė iškils dabartinėms Europos uostų struktūroms, kurioms būdinga valstybinių ir privačių terminalų įmonių gausa. Jeigu kai kurie terminalo savininkai tokiu būdu uostų krovos sektoriuose savo rankose sukoncentruotų didesnę krovos rinkos dalį, tuomet ir Europoje atsirastų monopolinės struktūros, kurios nesiderintų su konkurencijos tikslais.

1.10

taip pat baiminasi ir dėl uosto paslaugų teikėjų investicijų sumažėjimo. Direktyvoje jaučiamas netikrumas dėl sutarties trukmės ir žalos atlyginimo, kas lemia žymų laukiamų amortizacinių pajamų iš įdėto kapitalo sumažėjimą. Be to, dėl tokio nesaugumo išaugs investicijų refinansavimo kaštai, nes banko sektorius, remdamasis Basel II reikalavimais, labiau atsižvelgs į galimas rizikas. Jau vien tik šios dvi Direktyvos pasekmės sumažins investavimo patrauklumą.

1.11

įžvelgia EB sutarties 5 straipsnyje nustatytą subsidiarumo ir proporcingumo principų pažeidimą, nes Direktyvoje nepakankamai atsižvelgta į tai, kad valstybių narių lygmenyje liberalizuota konkurencija tarp Europos uostų jau egzistuoja. Todėl Direktyvoje pasiūlytos veiklos reguliavimo taisyklės tokia pateikta forma ir apimtimi yra nereikalingos.

1.12

todėl yra susirūpinęs, kad Direktyvoje siūlomos priemonės nepadės pasiekti vienareikšmiškai sveikintinų Komisijos tikslų, ir baiminasi, kad bus pakenkta dabartinei Europos uostų ir jų paslaugų ryškaus augimo ir efektyvumo didėjimo tendencijai.

1.13

mano, kad galimybės uostams patiems teikti uosto paslaugas neturi būti suteikiamos tik ypatingais atvejais, o tam turi būti taikoma bendra tvarka. Kompetentinga institucija turi visada siekti užtikrinti daugiau uosto paslaugų teikėjų.

1.14

be to, mano, kad reiktų pridurti, jog į skirtingas kalbas išverstuose dokumentuose egzistuoja kokybiniai kalbos skirtumai, kurie sudaro sunkumų teisingam siūlomos Direktyvos traktavimui.

1.15

baiminasi dėl būsimų didelių, „liberalizavimo“ direktyvos tikslams prieštaraujančių biurokratinių sąnaudų, kurių reikės uostų administracijoms dėl numatytų reikalavimų privalomiems leidimams. Projekte numatyta, kad visoms Direktyvoje nurodytoms uosto paslaugoms (techninėms jūrų transporto paslaugoms, pvz., laivo išvedimo, buksyravimo ir prisišvartavimo, visoms krovos paslaugoms bei keleivių aptarnavimui) ateityje reikės leidimo. Projekte yra numatytos net tokios paslaugos, kurioms anksčiau nereikėdavo jokių leidimų. Ateityje uostų administracijos turėų suteikti žymiai daugiau leidimų, negu iki šiol, nes juos privalėtų turėti ir sklypų savininkai, kurie savo nuosavame sklype verčiasi uosto paslaugų veikla. Net siuntėjams, kurie patys tvarko išsiuntimą, būtų reikalingas leidimas, kuris gali būti išduodamas neterminuotai, tačiau galioja tik tol, kol siuntėjas atitinka to leidimo išdavimo kriterijus. Todėl uosto administracija būtų įpareigota tuos leidimus kontroliuoti. Reikėtų tikrinti ne vien tik leidimų išdavimo kriterijų laikymąsi, bet ir, pvz., užimtumo ir socialinių reikalų tvarkymo taisykles, kas iš principo yra socialinių partnerių uždavinys. Šių įpareigojimų gausa atskirais atvejais viršytų net uosto administracijos pajėgumus ir galimybes.

1.16

mano, kad, numačius sklypo savininkui įpareigojimą gauti privalomąjį leidimą, yra pažeidžiamos nuosavybės teisės ir EB sutarties 295 straipsnis, pagal kurį nuosavybės tvarka valstybėse narėse yra neliečiama. Jeigu savininkas už savo nuosavą sklypą viešojo konkurso metu negautų jokios priemokos, o ji būtų mokama trečiajam asmeniui, tai savininkas savo nuosavame sklype daugiau negalėtų siūlyti jokių uosto paslaugų. Kita vertus, uosto administracija, nebūdama sklypo savininke, negalėtų kištis į uosto teritorijos reikalus ir negalėtų sudaryti jokių nuomos sutarčių su trečiuoju asmeniu, jeigu negautų iš sklypo savininko sutikimo. Tuo labiau ji nepriverstų savininko pasirašyti sutartį su trečiuoju asmeniu, kuris gavo priemoką. Tokiu būdu suteiktas leidimas neturėtų jokios galios.

1.17

atkreipia dėmesį į tai, kad pagal numatytas viešojo konkurso sąlygas galėtų kilti komplikacijų. Susidūrus su tam tikrais apribojimais, pagal Direktyvos projektą turėtų galioti tik tie leidimai, kurie išduoti viešajame konkurse. Tu tarpu visi leidimai, buvę išduoti nustatyta tvarka iki tol, nustotų galioti. Atsižvelgiant į naujo teisinio akto atgalinį veikimą, uostų administracijos, įsigaliojus Direktyvai, būtų priverstos visus jau turimus leidimus pagal viešojo konkurso sąlygas išduoti naujai (pakeisti).

1.18

mano, kad tik valstybės narės gali nustatyti žalos atlyginimo už įmonės likutinę turto vertę apskaičiavimo taisykles ir konkurencijos iškraipymo riziką. Taigi, pavyzdžiui, apskaičiuojant žalos atlyginimą būtų galima numatyti papildomas (paslėptas) dalines įmokas už žemės sklypo nuomą. Todėl direktyvos projekte nustatytas principas, kuris žalos atlyginimą apibrėžia pagal aiškias ir iš anksto nustatytas taisykles, nepakankamai sukonkretina nacionalinėms apskaičiavimo taisyklėms taikomus reikalavimus. Antra vertus, visoje Bendrijos teisėje turi būti atsižvelgiama į skirtumus tarp esamų nacionalinių nurašymo taisyklių ir valstybių narių mokesčių teisės sistemų, kad jos nepatirtų konkurencijos iškraipymų. Pagal šiuos principus ES teisės aktuose, pavyzdžiui, galėtų būti nustatytas privalomas bendrai galiojančių nacionalinių nurašymo taisyklių taikymas. Nukrypimai turėtų būti galimi tik dėl konkrečiai pagrįstų priežasčių. Be to, siekiant viešumo apskaičiavimo taisyklės turėtų būti skelbiamos arba apie jas turėtų būti bent jau pranešta Komisijai.

1.19

baiminasi, kad dėl tam tikrų Direktyvoje numatytų atskirų veiklos reguliavimo taisyklių gali sumažėti investicijų:

1.20

įžvelgia dėl pereinamojo periodo taisyklių nebuvimo didelį teisinės apsaugos trūkumą jau dirbantiems paslaugų teikėjams. Rinkoje jau aktyviai dirbančios įmonės negalės tikėtis ateityje dirbti tokia apimtimi, kaip iki šiol. Jeigu ateityje naujas uosto paslaugų siūlytojas panorės dirbti taip pat, ir jam iškils apribojimų, tai jau seniai dirbantys uosto paslaugų teikėjai turės dalyvauti viešajame konkurse, kurio metu iškils pavojus netekti leidimo. Viena vertus, tokiu būdu prarandamas pasitikėjimas jau sudarytomis sutartimis, kita vertus, nesaugumas dėl leidimų tvarumo sumažina pasiruošimą investuoti. Be to, dėl vienašališko įsikišimo į galiojančias sutartis atsiranda rizika, kad dažnai bus pareikalauta atlyginti žalą.

1.21

prognozuoja Europos uostų patrauklumo sumažėjimą dėl kruiziniams laivams taikomų apribojimų, patiems atliekant išsiuntimo procedūras („savitvarką“). Direktyvos projekte numatyta, kad pačių atliekama laivo su savo nuosava įgula išsiuntimo procedūra yra leidžiama tik trumpųjų nuotolių jūrų maršrutais ir jūrų greitkeliais. Pagal tokią nuostatą tarptautiniai kruiziniai laivai neturėtų teisės vykdyti laivo kontrolės su savo nuosava laivo įgula.

1.22

dėl numatytos galimybės panaudoti savo šalies personalą baiminasi socialinio dempingo, uosto paslaugų kokybės pablogėjimo ir produktyvumo sumažėjimo bei konfliktų su techniniais ir politiniais saugos reikalavimais (ISPS). Be to, Komisijos numatytoji viešojo konkurso procedūra bus vykdoma tokiu būdu, kad krovos įmonės net ir gavę leidimą krovos veiklai, vargu, ar faktiškai galėtų juo pasinaudoti, nes laivybos įmonės pačios užsiimtų krovinio išsiuntimo darbais („savitvarka“).

1.23

pritaria lanksčioms locmanų (laivavadybos) paslaugų taisyklėms, kurios valstybėms narėms suteikia galimybę nukreipti nacionalines leidimų sąlygas ir pasirinkti paslaugų teikėjus pagal tinkamus kriterijus. Tačiau Komitetas svarsto, ar turi prasmės valstybių narių įpareigojimas pranešti apie locmanų paslaugų efektyvumo pagerėjimą; juk ir Direktyvos projekte pabrėžiama, kad locmanų paslaugas lemia jūrų transporto saugumo kriterijai ir asmeninė kompetencija.

2.1

mano, kad neturėtų būti pritarta šios redakcijos direktyvai, kadangi jos nuostatos neskatina konkurencijos uostų sektoriuje, bet sukuria papildomas taisykles, kurios yra nepalankios mažų ir vidutinių uosto paslaugų teikėjų interesų atžvilgiu ir prisideda prie socialinio dempingo, taigi, ji mažina smulkesnių paslaugų teikėjų veiklos efektyvumą ir sąžiningos konkurencijos galimybes. Laikantis šios direktyvos nuostatų negalima pasiekti Komisijos tikslų;

2.2

mano, kad būtina sąlyga — iki kitos konsultacijos atlikti diferencijuotą aktualios situacijos uosto paslaugų rinkoje analizę. Pavojaus, kurį gali sukelti per didelis uosto paslaugų reguliavimas, silpninantis konkurenciją ir mažinantis efektyvumą, galima išvengti tik detaliai pažinus silpnąsias vietas svarbiausiose Europos uostų rinkos dalyse.

2.3

yra įsitikinęs, kad teisiniam nesaugumui sumažinti ir siekiant išlaikyti pasitikėjimą yra reikalinga tvari garantija jau aktyviai dirbančioms rinkoje įmonėms. Todėl aktyviai dirbančioms įmonėms „senbuvėms“ turėtų būti padaryta išimtis, atleidžiant jas nuo pareigos įsigyti privalomus leidimus tam laikotarpiui, kol galioja seniau pasirašytos sutartys ir turimi leidimai, arba turimi leidimai turėtų ir toliau galioti per visą tam tikrą Direktyvoje nustatytą maksimalų laikotarpį. Bent jau reikėtų tinkamai nustatyti pereinamojo laikotarpio terminus, t. y., juos pratęsti, atsižvelgiant į suinteresuotos įmonės objektyvius poreikius;

2.4

mano, kad valstybių narių lygmenyje reikia įvesti žalos atlyginimo taisykles, kuriose, ir pasibaigus eiliniam leidimui, būtų orientuojamasi į skirtingas nacionalines nurašymo taisykles ir kartu remiamasi aktualia įmonės verte, fiktyviai priimant tolesnį leidimo galiojimą. Tokiame reguliavime būtų atsižvelgta tiek į įmonės investicinio pobūdžio sąnaudas, patirtas organizacinėje bei personalo srityje ir pozicijų nustatymo transporto grandinėje, tiek ir į skirtingas bendrąsias institucines sąlygas.

2.5

mano, kad Bendrijos teisėje turėtų būti numatyta, kuriuos elementus būtų galima arba reikėtų įtraukti į žalos atlyginimui taikomas apskaičiavimo taisykles. Atitinkamo reglamentavimo nuostatose turi būti atsižvelgta į skirtumus tarp esamų nacionalinių nurašymo ir mokesčių teisės sistemų.

2.6

pasisako už tai, kad leidimų galiojimo trukmė būtų orientuojama į investicijos trukmę. Be to, ilgalaikių, tik leidimo galiojimo laikotarpiu padarytų investicijų atveju turėtų būti suteikta pasirinkimo galimybė pratęsti leidimą. Komitetas rekomenduoja, kad būtų perimtos bent terminų taisyklės, kurios yra Europos Parlamento ir Tarybos Taikinimo komiteto pasiūlyme dėl uosto paketo „port package I“.

2.7

siūlo privalomuosius leidimus pakeisti tokiais leidimais, kuriuos reiktų išduoti tik tam tikrų apribojimų atvejais. Tai leistų žymiai sutaupyti resursus.

2.8

mano, kad būtina iškelti sąlygą, kad krovinio savarankiško paruošimo ir išsiuntimo procedūra („savitvarka“) apsiribotų tik savo laivo personalo darbu. Siekiant išvengti socialinio dempingo ir saugos sumetimais, valstybės narės turėtų teisę apriboti paruošimo ir išsiuntimo „savitvarkos“ procedūrą ir leisti tvarkyti krovinį tik uosto naudotojams, kurių laivai plaukioja su valstybės narės vėliava.

2.9

mano, kad Direktyva turėtų apimti taip pat ir vidaus vandens kelius į uostus. Į Direktyvą reikėtų įtraukti ir upes bei kanalus, vedančius į jūrų laivybos sritį, net jeigu ir nėra jokios išskirtinės įplaukos į uostą. Tačiau ši nuostata galima tik su aiškia išlyga, kad būtų įgyvendintos likusiosios Regionų komiteto rekomendacijos. Taikymo erdvės išplėtimas, neatsižvelgus į kitas likusias rekomendacijas, nurodytas problemas tik suintensyvintų.

2.10

vienareikšmiškai remia Komisijos ketinimą uostams išleisti skaidrias pagalbines gaires.

2.11

mano, kad ES uostų pajėgumo didėjimo ir konkurencijos intensyvinimo galima tikėtis tik tada, kai bus atsižvelgta į Komiteto rekomendacijas.

3.1

pritaria Komisijos pastangoms patikrinti Reglamentą (EEB) Nr. 4056/86 dėl EB konkurencijos taisyklių taikymo jūrų transportui ir dėl siekio įtraukti į šį darbą jūrų laivybos įmones ir jų susivienijimus („konferencijas“) ir intensyviai panaudoti jų kompetenciją;

3.2

sutinka su Komisija nuostata, kad bet kuri būsimoji taisyklė, praėjus pereinamajam periodui, turi visiškai ir be išimčių atitikti EB sutarties 81 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas;

3.3

visiškai pritaria Komisijai, kuri visiškai nori atsisakyti susitartų kainų ir kiekių išimčių ir visų kitų susitarimų, kurie ribotų konkurenciją;

3.4

sutinka su Komisija, kad būtų galima panaikinti Reglamente Nr. 1/2003 nustatytas konkurencijos išimtis kabotažui ir trampinių laivų paslaugoms, nes iš tikrųjų nėra jokio svarbaus pagrindo išlaikyti tas išimtis. Išimtis panaikinti būtina dar ir dėl to, kad tokiu būdu nuo pat pradžių būtų sutrukdyta Europos vežėjų nelygybei konkurencijos sąlygų atžvilgiu, net jeigu ta nelygybė atrodytų ir neįtikinamai;

3.5

pritaria, kad Komisijos pateikta Baltoji knyga intensyviai svarsto egzistuojančių taisyklių suderinamumą su Europos konkurencijos teise; tačiau vis dėlto Komitetas mano, kad yra rimtų požymių, jog dabartinės taisyklės nesiderina su EB sutarties 81 straipsnio 3 dalimi; vis dėlto būtų svarbu su tuo susijusias Komisijos išvadas pagrįsti duomenimis. Šitaip Komisija ne tik išsklaidytų pareikštas laivybos įmonių abejones, bet ir patenkintų reikalavimą, nurodytą EB sutarties 253 straipsnyje;

3.6

mano, kad dar trūksta plačios pasekmių analizės, tačiau Komiteto įsitikinimu, tokie apmąstymai suvaidins svarbų vaidmenį vėliausiai tada, kai reikės formuluoti konkrečiai siūlomas taisykles; šiuo atveju daugiau dėmesio reikėtų skirti daromai įtakai prekybos srautams, investicijoms, užimamai daliai rinkoje ir vartotojų kainoms. Paprieštaravimą, esą analizę apsunkina tai, kad dėl ilgamečio lainerių konferencijų egzistavimo trūksta duomenų apie rinką, kurioje būtų įprastos konkurencijos sąlygos, galima pateisinti tik iš dalies. Būtent taip ir iškyla iki šiol intensyviai reguliuoto sektoriaus liberalizavimo problema, kurią reikia išnagrinėti kritiškai;

3.7

svarsto, ar darant įvairius pakeitimus, nereikėtų labiau atsižvelgti į užimtumo politikos aspektus, pagaliau, Komisijos teigimu, reiktų tikėtis didesnės koncentracijos rinkoje, o dėl to — ir inovacijų gausos. Tokia plėtra tyrinėjimų ir pramonės požiūriu būtų sveikintina, tačiau gali neigiamai atsiliepti užimtumui įmonėse;

3.8

mano, kad asociacijos „European Liner Affairs Association (ELAA)“ pasiūlymas sudaryti sąlygas ilgalaikiam ir nediskriminaciniam keitimuisi tam tikra anonimine informacija vertas palankaus ištyrimo. Pagaliau laisvai disponuojama informacija apie rinką suteikia daugiau skaidrumo ir yra naudinga konkurencijai. Visiems rinkos dalyviams prieinamas kainų sąrašas būtų svarbi sistemos sudėtinė dalis, norint pasinaudoti esamais konferencijų tarifais kaip orientyrais. Tačiau šiuo atveju vis tik būtina užtikrinti efektyvią kontrolę ir apsiriboti tik informacijos pasikeitimu.

3.9

norėtų pabrėžti, kad — šalia tam tikrų taisyklių modifikacijų tolesnio egzistavimo klausimo — visų pirma yra svarbiausia patenkinti Europos rinkoje įsikūrusių ir intensyviai dirbančių įmonių poreikius, taikant tinkamas ir diferencijuotas pereinamojo laikotarpio taisykles. Pastarosios turėtų orientuotis į išsamios pasekmių analizės rezultatus. Todėl Komitetas dar norėtų pabrėžti, kad Reglamentas Nr. 4056/86 nuo pat pradžios buvo tik jūrų laivybai taikoma absoliuti ES konkurencijos režimo išimtis; todėl sektorius visada turėjo tikėtis, kad ši taisyklė vėliau turės būti patikrinta. Reikalavimo, kad esamos taisyklės galiotų ir toliau arba būtų įvestos pereinamojo laikotarpio taisyklės, negalima pagrįsti vien tik teisinio saugumo ir pasitikėjimo apsaugos motyvais. Todėl norminių aktų leidėjas turėtų atsižvelgti į tai, kad konferencijos egzistuoja jau daugelį dešimtmečių, praktikoje jos yra giliai įsišakniję, o apie pačias konferencijas yra susidaręs visas verslo santykių tinklas.

3.10

nesutinka su nuomone, kad Reglamento Nr. 4056/86 2 straipsnyje nurodytas techninių susitarimų leistinumo reguliavimas, turėtų būti panaikintas. Priekaištų Komisijai, kad taisyklė esanti tik deklaracinio pobūdžio, sukelianti painiavą, ir laivų savininkai „per plačiai“ ja naudojasi, nepavyktų išvengti net ją panaikinus, veikiau tie priekaištai dar labiau sustiprėtų, kadangi techniniai susitarimai būtų leidžiami ir be teisėtų taisyklių. Nenustačius aiškių taisyklių, atsirastų dar daugiau neaiškumų. Todėl, Komiteto nuomone, taisyklė, kuri apibrėžia leistinus susitarimus expressis verbis, teisiškai yra saugi ir padeda orientuotis. Tai taip pat priklauso nuo to, ar 2 str. arba atitinkama būsima taisyklė bus suderinta taip, kad dėl būsimo konkurencijos režimo nustatymo iki šiol esamas reglamentavimas neteks prasmės. Būsimą taisyklę būtų galima įtraukti į konsorciumams taikomas bendrąsias išimtis (Reglamentas 832/2000).

3.11

mano, kad reikia siekti bendrųjų teisinių sąlygų suvienodinimo dėl konkurencijos ir pramonės politikos priežasčių. Tuo labiau tai būtina, kai reikia liberalizuoti Europos rinką, o kitos jūrinės šalys konkureciją savo rinkose šiuo metu iš dalies reglamentuoja dar labiau, nei šiuo metu galiojanti Bendrijos teisė, skirta Europos rinkai.

3.12

nurodo, kad Baltojoje knygoje iki šiol per mažai nagrinėjamos pasekmės, kurias Reglamento Nr. 4056/86 panaikinimas ar pakeitimas turėtų galiojančiai tarptautinei teisei ir kurios sukeltų galimas teisines kolizijas;

3.13

mano, kad reikia patikrinti planuojamą panaikinti Reglamento Nr. 4056/86 9 straipsnį, pagal kurį teisinės kolizijos atveju tarp Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių yra galimos derybos. Šia taisykle iki šiol dar nebuvo pasinaudota, tačiau jos galėtų prireikti, jeigu šiuo metu tektų patikrinti — kaip iki šiol planuota — konkurencijos teisę, galiojančią jūrų laivybos sektoriuje. Be to, vesti derybas gali prireikti ne vien tik tada, kai vienas teisinis režimas to reikalauja, o kitas draudžia, bet net ir tuo atveju, kai vienas režimas tai leidžia, o kitas draudžia.

4.1

kreipiasi į jūrų laivybos įmones ir jų konferencijas ir ragina atsižvelgti į ekonominius privalumus, kurių galima pasiekti bendros gerovės labui, konkurencijos sąlygomis dirbant didesniam skaičiui dalyvių;

4.2

pritaria tam, jog tolesnė procedūra turinio ir laiko požiūriu būtų sutvarkyta taip, kad nuolat būtų galima patikrinti laivybos įmonių ir jų konferencijų abejones sukeliančius klausimus. Kiek būtų galima atsižvelgti į šiuos klausimus ar juos atmesti, reikėtų išdėstyti detaliau. Tik tokiu būdu galima sukurti tvarias, teisiškai saugias ir daugumai priimtinas konkurencijos sąlygas jūrų laivybos sektoriuje;

4.3

pasisako už tai, kad pagal galimybę būtų atlikta išsami pasekmių analizė, kurioje iš arčiau būtų nagrinėjamas poveikis prekybos srautams, investicijoms, turimoms dalims rinkoje ir vartotojų kainoms. Komitetas rekomenduoja, kad tikrinant liberalizavimo poveikį būtų labiau atsižvelgiama į užimtumo ir socialinės politikos aspektus;

4.4

mano, kad asociacijos „European Liner Affairs Association (ELAA)“ pasiūlymas yra svarbi bazė būsimoms taisyklėms parengti; Komitetas mano, kad siekiant užtikrinti efektyvią kontrolę, Komisija asmeniškai ir organizaciniu aspektu turi dalyvauti ELAA asociacijos numatytame komitete informacijai rinkti, anonimiškai parengti ją ir perduoti. Be to, Komiteto požiūriu, reikėtų sugalvoti, kaip visus informacijos srautus valdyti per Komisiją ar jos paskirtą stebėtoją, ar net įsteigti komitetą prie Komisijos. Tai sudarytų Komisijai galimybę nuolat analizuoti keitimosi informacija poveikį rinkai ir joje esančią konkurenciją. Kadangi patikimų rezultatų tektų laukti ilgesnį laiką, būtų tikslinga priimti terminuotą bandomąją taisyklę su pasirinkimo galimybe pratęsti;

4.5

pasisako už tai, kad būtų tiriama, ar pereinamojo laikotarpio taisyklės galėtų orientuotis į amortizacijos laikotarpį, ar į tai, kiek laiko prireiktų suinteresuotiesiems laivų turėtojams, kad jie galėtų prisitaikyti prie naujų savo „portfelio“ sąlygų įgytuose arba trumpam ar ilgesniam laikui išsinuomojamuose laivuose;

4.6

ragina patikrinti, ar pereinamojo laikotarpio terminai esant tam tikroms aplinkybėms galėtų būti reguliuojami ir geografiniu požiūriu, tai yra, ar būtų galima juos nustatyti pagal regiono rinkoje esančias sąlygas. Taip, pavyzdžiui, Baltijos jūros regionui pereinamasis laikotarpis galėtų būti nustatomas trumpesnis, nes jame yra vos keletas lainerių konferencijų,o tuo tarpu Atlanto ruožuose ilgesnis, kadangi ten dominuoja lainerių konferencijos;

4.7

siektų nurodyti, kad pereinamojo laikotarpio terminų nustatymas ir trukmė galėtų orientuotis į užimamą dalį rinkoje („market share thresholds“);

4.8

ragina nepasinaudoti esamu netikrumu dėl Reglamento Nr. 4056/86 2 straipsnio kaip pretekstu jame išdėstytoms taisyklėms panaikinti, bet pagal Reglamentus 4056/86 ir 823/2000 dar nuodugniau patikrinti jų turinį. Viena vertus, reikėtų tiksliai nustatyti suderinamumą su EB sutarties 80 straipsnio 3 dalimi ir suderinamumą su būsimu konkurencijos režimu, kita vertus, būtų prasminga sukonkretinti taisykles tose vietose, kuriose Komisija baiminasi arba jau nustatė, kad laivybos įmonės per daug „laisvai“ jas traktuoja. Minėtoms įmonėms būtų patartina pačioms pateikti pasiūlymus šiuo klausimu, jeigu jos siekia, kad liktų galioti 2 str. nuostatos.

4.9

be to, mano, kad ne tik dvišaliame ar daugiašaliame lygmenyje, net ir bendradarbiaujant veikiančiose tarptautinėse organizacijose, reikėtų stengtis pasiekti visame pasaulyje vieningesnių ir teisingesnių konkurencijos sąlygų. Todėl reikėtų taip pat patikrinti, ar kitų valstybių taisyklės galėtų būti pavyzdžiu Europos Sąjungai ir kokiu mastu tos taisyklės galėtų juo būti.

4.10

rekomenduoja išlaikyti Reglamento Nr. 4056/86 9 straipsnį, bent jau terminuotai keleriems metams nustatant taisyklę ir suteikiant galimybę ją pratęsti.

20.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 231/46

1.1

pritaria Komisijos pirmajam metiniam pranešimui dėl migracijos ir integracijos ir vertina jį reikšmingu išsamios imigrantų integracijos į naują, išsiplėtusią Europos Sąjungą strategijos kūrimo pamatu;

1.2

pripažįsta visuotinės migracijos reikšmę ir apimtį, jos svarbą įvairinimo ir plėtros požiūriu, visų pirma vietos bendruomenėje. Komitetas visiškai pritaria tam, kad Europos Sąjungoje svarbu koordinuoti imigracijos, prieglobsčio ir integracijos politiką. Išsiplėtus Bendrijai šis klausimas tapo dar svarbesnis;

1.3

pabrėžia, kad už teisės aktų įgyvendinimą atsako nacionalinis lygmuo, tuo tarpu imigrantų priėmimo, apgyvendinimo ir integravimo palengvinimo uždaviniai priskirtini regioniniam ir vietos lygmeniui. Todėl Regionų komitetas ypač pabrėžtų vietos ir regionų valdžios institucijų svarbą, nes jos atsako už planavimą, apgyvendinimą, švietimą ir darbo rinką, ir būtent nuo šių sričių tiesiogiai priklauso integracija, gali pagerėti socialinė sanglauda, socialinė integracija ir gali būti remiamos tvarios visuomenės;

1.4

pažymi, kad pranešime didžiausias dėmesys skiriamas imigracijos politikos kūrimui nacionaliniu ir ES lygiu. ES nesugebėjimas spręsti integracijos problemų galėtų būti iš dalies aiškinamas tuo, kad vietos ir regionų valdžios institucijos buvo nepakankamai įtrauktos į politikos formavimo procesą. Vietos ir regionų valdžios institucijos yra arčiausiai piliečių esanti valdžia, tačiau į įgyvendinimo vietos lygiu pasekmes dažniausiai nebūna atsižvelgiama ir joms ne visada skiriama dėmesio;

1.5

apgailestauja, kad, prieš rengiant šią ataskaitą, dėl statistinių duomenų rinkimo ir analizės nebuvo tariamasi su vietos ir regionų valdžios institucijomis. Valstybės narės yra priėmusios įvairių priemonių problemoms, susijusioms su vis didėjančia šiandienos visuomenės įvairove, spręsti. Ši patirtis — tiek teigiama, tiek neigiama — yra ypač svarbi dabar, kai migracijos srautai vis įvairėja ir pasklinda po visą pasaulį, valstybėms narėms tenka priimti imigrantus ir pabėgėlius iš vis didėjančio šalių skaičiaus, o ne vien iš tų šalių, su kuriomis jos turėjo komercinių ar istorinių (kultūrinių) ryšių;

1.6

primena, kad, siekiant socialinės sanglaudos, integracijos klausimai turi būti įtraukti į visas politikos sritis. Bendrijos imigracijos ir integracijos politika turi būti suderinta su didesniais Europos Sąjungos socialinės politikos, ekonominės politikos ir užsienio ir plėtros politikos tikslais, ir atitikti tokias pagrindines Europos vertybes kaip lygios galimybės, žmogaus teisės, žmogaus orumas, tolerancija, pagarba įvairovei, priemonės, skirtos kovai su diskriminacija, ir didesnio dalyvavimo bendrijoje skatinimas;

1.7

pabrėžtų tai, kad integracija yra visos visuomenės pareiga, reikalaujanti tiek imigrantų, tiek vietos gyventojų pastangų tvariai socialinei sanglaudai ir augimui pasiekti;

1.8

apgailestauja, kad šioje ataskaitoje integracija ir imigracijos politikos įgyvendinimas nėra išsamiai išdėstyti, ir pabrėžia, kad Komisija ir toliau turėtų skatinti informacijos ir patirties keitimąsi. „Politikų ir specialistų integracijos vadovas“, kurį 2004 m. lapkričio mėn. paskelbė Europos Komisija (Teisingumo, laisvės ir saugumo generalinis direktoratas ) — tai pirmoji skatinanti priemonė, skirta šiam tikslui, pateikiant konkrečią informaciją apie geriausią integracijos praktiką ir rezultatus.

1.9

pripažįsta, kad, nors klausimai, susiję su darbo rinka, yra labai svarbūs imigrantų integracijai, jų negalima ištraukti iš konteksto, kadangi integracijos laipsnis taip pat priklauso ir nuo kitų veiksnių, tokių kaip socialinė priklausomybė, išsilavinimas, kalbų mokėjimas ir dalyvavimas visuomeniniame gyvenime. Sėkminga imigrantų integracija yra žingsnis link visuomenės, kurioje kiekvienas turi savo vietą, tai reiškia, kad naudos gauna tiek asmuo, tiek vietos bendruomenė, tiek visuomenė plačiąja prasme;

1.10

džiaugiasi tuo, kad Europos Sąjungoje vis geriau suvokiama, kad imigrantai yra kūrybingi ir verslūs. Verslumo ir naujų įmonių skaičiaus augimas yra labai svarbūs, kad integracijos procesai vyktų sėkmingai, ir sudaro reikšmingą indėlį įgyvendinant Lisabonos strategiją;

1.11

pažymi, kad pranešime daugiausia dėmesio yra skiriama imigrantų darbui. Vis dėlto, jame nurodoma, kad dažniausios imigracijos priežastys yra šeimos susijungimas ar kita žmogaus apsaugos forma. Skubiai reikia priimti strategijas dėl didelės imigrantų grupės, kuri nepatenka į darbo rinkos sritį, o imigruoja dėl ekonominių, socialinių ir politinių priežasčių. Sėkmingos moterų integracijos reikšmės negalima nuvertinti, kadangi moterys dažnai turi tiesioginį ryšį su šeimos vaikais;

1.12

apgailestauja, kad pranešime net nepaminėta, jog prieglobsčio Europos Sąjungoje siekia beveik 500 000 ieškančiųjų prieglobsčio, laukiančių sprendimo dėl rezidencijos ar panašių leidimų, ir didžioji jų dauguma nepriklauso kvalifikuotai darbo rinkai;

1.13

pabrėžtų, kad tvirtinimas, jog pasiektas didelis ES piliečių užimtumas, turi būti paaiškintas, kadangi padėtis vietoje ir regionuose radikaliai skiriasi. Žinoma, teiginys, kad ES užimtumo rodikliai yra aukšti, — teisingas, tačiau reikėtų paminėti ir netolygų pasiskirstymą vietos lygiu ir regionuose;

1.14

pabrėžia, kad skirtingos nacionalinės pozicijos dėl imigrantų darbo reikalingumo ir skirtingos pastangos prieš atskirtį, marginalizaciją ir ksenofobiją vietos lygiu patvirtina, jog būtinas visų lygių dialogas ir bendradarbiavimas;

1.15

pabrėžia, kad skirtingi visuomenės sluoksniai imigracijos ir integracijos politiką vertina iš esmės skirtingai. Dėl to atsiranda skirtingi požiūriai ir slopinamas bet kokių priemonių veiksmingumas. Tuo pat metu tokie samprotavimai visuomenėje pasėja nepasitikėjimą, iš kurio gimsta panieka politinei sistemai. Nepasitikėjimu ir panieka gali pasinaudoti radikalios politinės grupės;

1.16

pažymi, kad dėl atotrūkio ir dialogo stokos tarp politinių sluoksnių iš dalies atsiranda partijų, skleidžiančių izoliacijos ir ksenofobijos pažiūras. Susikūrusios vietos lygiu, jau išaugo keletas prieš Europos Sąjungą ir ksenofobiškai nusiteikusių partijų;

1.17

pritaria tam, kad į pranešimą yra įtrauktos lygiateisiškumo perspektyvos, nepaisant to, kad jame visiškai nebuvo pateiktas lygiateisiškumu pagrįstų integracijos priemonių aprašymas. Priemonės, galinčios leisti imigrantėms moterims atskleisti savo įgūdžius, turi vertingą socialinį, ekonominį ir demokratinį poveikį;

1.18

mano, kad oficialiai suteikta balsavimo teisė, suteiksianti imigrantams galimybę aktyviau dalyvauti demokratiniame gyvenime rodo, jog būtini minimalūs reikalavimai, kuriuos atitinka dar ne visos valstybės narės. Dar turi būti daug nuveikta, jei norima, kad nauji piliečiai sėkmingai integruotųsi. Balsavimo teises linkstama ignoruoti ten, kur gajus stiprus atskirties jausmas. Ši teisė ir galimybė įtakoti visuomenės pokyčius nieko nereiškia tam, kas neturi darbo, ar kurio socialinė padėtis yra labai žema;

1.19

pažymi, kad užimtumo strategija ir socialinės integracijos strategija pateikia tik gaires, kaip patenkinti darbo poreikius. Tačiau visiškai neminima tai, jog dauguma į Europos Sąjungą atvykstančių imigrantų atvyksta čia norėdami sujungti savo šeimą arba ieškodami žmogaus apsaugos. Socialinės integracijos strategija yra nebaigta, jei joje nėra šiai didelei grupei skirtų rekomendacijų;

1.20

pabrėžia, kad pranešime apibūdinama vietos lygiu vykdoma veikla. Tačiau informacija neatitinka tikrovės, be to, nepateikiama informacijos apie įgyvendinimo praktiką ir rezultatus. Sunku pasakyti, kaip integracijos pastangoms yra naudojami ekonominiai ištekliai, kadangi pranešime nenurodomas vietos ir regionų lygmuo;

1.21

pabrėžia, kad dagelyje Europos Sąjungos vietų mokestinės pajamos renkamos nacionaliniu lygiu, o tuo tarpu ekonominę naštą, atsiradusią dėl su imigracija susijusios atskirties, turi pakelti vietos lygis. Dėl to, kad skirtingi lygiai tarpusavyje nesitaria, atsiranda kliūčių racionaliam ekonominių išteklių panaudojimui;

2.1

kviečia Komisiją pasinaudoti vietos ir regionų valdžios institucijų patirtimi, kurią šios įgijo dešimtmečius savarankiškai spręsdamos integracijos klausimus ir įgyvendindamos imigracijos politiką. Siekiant supaprastinti ir patobulinti su integracija susijusius informacijos, idėjų ir patirties mainus, nacionaliniai punktai ryšiams palaikyti turėtų būti skatinami konsultuotis su regionų ir vietos valdžios institucijomis ir didmiesčiais ir miestais, kad pasisemtų iš jų patirties;

2.2

taip pat prašo Komisijos palaikyti nuolatinius ryšius su Regionų komitetu dėl metinių pranešimų priėmimo, siekiant aptarti, kaip vietos ir regionų integracijos patirtis gali būti geriausiai panaudota;

2.3

pabrėžia, kad vietos institucijos nustato aiškius ir realistiškus integracijos priemonių išplėtimo tikslus ir vertina jų vykdymą. Taip pat nacionalinės ir regionų institucijos turėtų vertinti savo priemonių vykdymą; ir norėtų priminti Komisijai apie būtinybę įvertinti šiuo metu taikomas įvairias integracijos strategijas.

2.4

pabrėžia, kad rengiant iniciatyvas, skirtas užtikrinti, kad bendrai imigracijos politikai skiriama ekonominė parama būtų veiksminga, būtina atsižvelgti į regioninius skirtumus. Parama turėtų užtikrinti lanksčius sprendimus, o vietos ir regionų lygiui turi būti suteikta laisvė pasirinkti savo kelią;

2.5

ragina Komisiją debatų dėl būsimos Europos sanglaudos politikos metu apsvarstyti iniciatyvas, įgyvendinamas tam tikruose regionuose, kuriuose struktūrinio fondo parama galėtų būti sumažinta ir kuriuose imigrantų skaičius per pastaruosius metus smarkiai išaugo. Tai ypač taikytina didmiesčiams ir miestams;

2.6

pabrėžia, kad dialogas su imigrantų organizacijomis bus nepilnavertis, jei jis vyks tik nacionaliniu ir ES lygiu. Integracijos politika ir kultūriniai klausimai — tai problemos, su kuriomis paprastai žmonės susiduria kasdieniame gyvenime vietos lygiu. Vietos lygiu vykstančio kultūrų dialogo reikšmės negalima pervertinti, skatinant skirtingų etninių, religinių ir kultūrinių tradicijų vienybę;

2.7

reikalauja, kad vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų prisidėti rengiant nacionalinius integracijos ir užimtumo veiksmų planus. Taip būtų lengviau palyginti skirtingus metodus ir sukurti gerą praktiką, taip pat išanalizuoti faktinį valstybių narių strategijų poveikį ir rezultatus;

2.8

pabrėžia, kad pranešimas yra pagrįstas horizontaliu ir nacionaliniu lygiu, tačiau jame aptariamos priemonės įgyvendinamos vietos lygiu. Akivaizdu, kad reikalingas vertikalus požiūris. Siekiant tikslios, objektyvios analizės, turi būti atspindimos tendencijos visais lygiais, įskaitant tuos lygius, kuriuose politika yra įgyvendinama. Nacionaliniai integracijos punktai ryšiams palaikyti turi turėti savo atitikmenis vietos ir regionų lygiu;

2.9

pabrėžia, kad ilgainiui imigracija neišspręs ES darbo jėgos trūkumo problemos, ir norėtų atkreipti dėmesį į savo nuomonę dėl vyresnių žmonių indėlio į darbo rinką;

2.10

pabrėžia, kaip svarbu imigrantams ir visų pirma moterims, kad juos vertintų kaip darbo rinkos išteklių ir vertingą darbo rinkos priedą, ir kaip svarbu, kad darbo jėga būtų įvairi. Darbo vietoje turi būti taikomas vienodo požiūrio principas;

2.11

pabrėžia, kad vietos ir regioninių skirtumų visuma geriau atspindi užimtumo lygį nei nacionaliniai vidurkiai. Nacionaliniu vidurkiu pagrįstos analizės sudaro netikslų pagrindą regioninės įvairovės priemonėms priimti. Geros strategijos turi būti kuriamos iš apačios į viršų;

2.12

reikalauja, kad būtų priimtos priemonės, skirtos dideliam darbuotojų skaičiui, atvykusiam į ES nelegaliai. Turi būti sukurti mechanizmai, įgalinantys galiojančius imigraciją reglamentuojančius teisės aktus pažeidusius imigrantus tam tikrais atvejais nedelsiant įteisinti savo padėtį. Vis dėlto, vienas iš veiksnių turėtų būti galimybė numatyti tinkamus standartus;

2.13

pritaria pranešime nurodytai nuomomeo, jog reikia imigracijos problemas pabrėžti visose politikos srityse ir sustiprinti bendradarbiavimą tarp nacionalinių, regionų ir vietos valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės. Be vertikalaus dialogo, turi būti taip pat aptartas diskusijos dėl išteklių pasidalinimo klausimas;

2.14

Regionų komitetas norėtų matyti nuorodas į imigrantų sveikatą ir pabrėžia vietos sveikatos priežiūros (pirminės priežiūros) ir kitų dalių bendradarbiavimo svarbą sėkmingai integracijai.

2.15

pabrėžia, kaip svarbu yra imigracijos srityje sukurti finansinius instrumentus, skirtus decentralizuotam bendradarbiavimui, bei nuolat iš ES struktūrinių fondų ir pagal iniciatyvas, tokias kaip „Lygybė ir miestai“, remti vietos ir regionų pastangas skatinti integraciją. Šia prasme ypatingą dėmesį reikėtų skirti pastangoms, dedamoms atsižvelgiant į naująjį INTI bandomąjį projektą, skirtą su integracija susijusiam dialogui, tinklams ir bendradarbiavimui ES lygiu remti;

2.16

pabrėžia, kad imigranto poreikis dirbti, kad išlaikytų save, turi būti pripažįstamas ir skatinamas. Be ekonominių aspektų prie teigiamos socialinės plėtros prisideda ir verslumas bei mažos įmonės. Galimybė turėti savo bendrovę ir jai vadovauti padeda integruotis, todėl visuomenė šią galimybę turėtų labiau remti;

2.17

primena, kad moterys diskriminuojamos tiek lyties, tiek etninės kilmės požiūriu. Jei bus atsižvelgta į lyčių klausimus, pastangos, skirtos tam, kad imigrantai geriau integruotųsi, turės aiškesnį tikslą ir bus veiksmingesnės;

2.18

pabrėžia, kad norint sukurti sėkmingą integracijos politiką, reikia atsižvelgti ne vien tik į ekonomines, bet ir į kitas vertybes. Imigracija atveria perspektyvas, galinčias praturtinti atskirų piliečių gyvenimus, lygiai taip pat kaip ji gali suteikti Europos Sąjungai įgūdžių, kurie yra vertinami visame pasaulyje.

2.19

pabrėžia nevyriausybinių organizacijų veiklos svarbą glaudžiai bendradarbiaujant su vietos ir regionų valdžios institucijomis, ir remia jų programas, skirtas paspartinti imigrantų integraciją į šalies politinį ir socialinį gyvenimą (kalbos mokymas, supažindinimas su šalies kultūra ir demokratijos principais, socialinis ir politinis mokymas, tautinės imigrantų identifikacijos išsaugojimas ir pan.). Nacionaliniu lygiu vykdoma veikla visada vien tik siekiama gerai integruotis į visuomenę glaudžiai bendradarbiaujant su vietos ir regionų valdžios institucijomis ir tęsiant dialogą su nevyriausybinėmis organizacijomis.

20.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 231/50

1)

kadangi tyrime prieinama išvados, kad „tarp legalios ir nelegalios migracijos yra ryšis, tačiau šis ryšis yra sudėtingas ir jokiu būdu ne tiesioginis“.

2)

kadangi tyrimas apibūdina politikos iniciatyvas, kurios prisideda prie bendrosios migracijos politikos vystymo;

3)

kadangi tyrimas pabrėžia būtinybę vystyti patikimesnę ir palyginamą statistiką ES mastu;

4)

kadangi gyventojų senėjimas ir mažėjantis darbingo amžiaus gyventojų skaičius lems darbo jėgos stygių ES darbo rinkoje ir migracijos į ES būtinybę;

5)

kadangi Hagos programa, dėl kurios buvo sutarta Europos Vadovų Taryboje 2004 m. lapkritį, apibūdina bendrosios migracijos politikos vystymo darbo programą;

1.1

sveikina Europos Komisijos tyrimą dėl ryšių tarp legalios ir nelegalios migracijos ir mano, kad jis įneša reikšmingą indėlį į ES imigracijos politikos vystymą, ypač tai pasakytina apie tyrime pateikiamą politikos iniciatyvų apibūdinimą;

1.2

ypatingai domisi tyrimu, kadangi regionų ir vietos valdžios institucijos atlieka pagrindinį vaidmenį, priimant, apgyvendinant ir integruojant migrantus. Vietos ir regionų valdžios institucijos vaidina svarbiausią vaidmenį, teikiant viešąsias paslaugas migrantams; į jas įeina paslaugos, susijusios su būstu, švietimu, sveikata ir užimtumu;

1.3

nori, kad tyrimas būtų svarstomas ES migracijos ir prieglobsčio politikos kontekste, ypač atsižvelgiant į 1999 m. spalį Tampere Europos Vadovų Tarybos sprendimus ir 2004 m. lapkritį įvykusį Hagos programos priėmimą Europos Vadovų Taryboje, kas pabrėžia migracijos politikos svarbą;

1.4

yra susirūpinęs dėl Europos Vadovų Tarybos menkos pažangos, vystant ES migracijos politiką, besiremiančia Tampere Europos Vadovų Tarybos išvadomis;

1.5

pažymi, kad tyrime daroma išvadą, kad „tarp legalios ir nelegalios migracijos yra ryšys, tačiau šis ryšis yra sudėtingas ir jokiu būdu ne tiesioginis, nes turi būti atsižvelgiama į pačius įvairiausius veiksnius“. Tačiau Regionų komitetas norėtų pabrėžti, kad nelegali migracija yra vienas didžiausių ES rūpesčių, kadangi ji gali pakenkti teisėtos migracijos skatinimo politikai ir lemti priimančių bendruomenių priešiškumą. Todėl vidaus saugumo ir saugos ES tikslais labai svarbu, kad būtų veiksmingai užkirstas kelias nelegaliai migracijai. Be to, nelegaliems migrantams gali kilti grėsmė, jie rizikuoja būti išnaudojami. Atsižvelgiant į šias sąlygas, yra būtina subalansuota politika, kuri skatins priemones, kurios užtikrins tolygias teisėtos migracijos apimtis ir užkirs kelią nelegaliems migrantams;

1.6

pabrėžia savo susirūpinimą dėl žodžių „nelegali migracija“ vartojimo, ypač tais atvejais, kai daugeliui šiai kategorijai priskiriamų migrantų baudžiamosios bylos nekeliamos, taigi, tam tikrais atvejais, norėtume vartoti žodžius „atvykimas neturint leidimo“;

1.7

pažymi, kad tyrimas apibrėžia daug spragų moksliniuose tyrimuose ir kviečia Europos Komisiją parengti tyrimų programą šioms spragoms užpildyti ir tokiu būdu įtakoti politinius procesus;

1.8

pažymi, kad tyrimas daro nuorodą į kitas ES politikos kryptis, kurios įtakoja migrantus, tokias kaip vystymo politiką ir Europos užimtumo strategija. Be to, Komitetui yra žinomas platus spektras ES politikos krypčių, kurios įtakoja migracijos politiką, ypač socialinės ir ekonomikos politikos srityse. Komitetas ragina suformuoti Europos Komisijoje grupę, kuri apjungtų kelis Generalinius direktoratus veiklai, įtakojančiai migrantus, koordinuoti.

1.9

sutinka su tyrimo išvadomis, kad ES mastu trūksta patikimų ir palyginamų statistikos duomenų. Komitetas mano, kad Komisijos veiksmų planas dėl Bendrijos statistikos imigracijos srityje (KOM (2003) 179 galutinis) ir pirmoji metinė ataskaita dėl migracijos ir integracijos (KOM(2004) 508 galutinis) yra šios problemos sprendimo pradžia;

1.10

pabrėžia svarbų vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį, surenkant statistinius duomenis ir ragina pilnai įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas į konsultacijas dėl patikimų ir palyginamų statistinių duomenų visoje Europos Sąjungoje; dėl to, Europos Komisija, kartu su Regionų komitetu, turėtų inicijuoti lyginamąją analizę;

1.11

remia tyrimo raginimą „intensyviau ir tikslingiau taikyti konsultacijas ir keitimąsi informacija“. Komitetas sveikina įsteigimą ekspertų grupės, žinomos Imigracijos ir prieglobsčio komiteto pavadinimu, bei Nacionalinių integracijos kontaktinių biuru tinklo.

1.12

sutinka su Europos migracijos tinklo ir Stebėjimo instituto įsteigimu. Komitetas yra įsitikinęs, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra itin svarbios šiame tinkle, nes jos gali prisidėti konkrečia tiesiogine patirtimi ir geriausia praktika;

1.13

mano, kad turi būti daugiau galimybių keistis patirtimi ir geriausios praktikos pavyzdžiais per tokius renginius, kaip aptarimai kolegų tarpe imigracijos politikos srityje. RK pažymi, kad tai galima atlikti, priėmus atvirą koordinavimo metodą ES imigracijos politikos vystyme ir ragina Europos Tarybą priimti Europos Komisijos pasiūlymus šioje srityje;

1.14

palaiko Europos Komisijos nuomonę, kad demografinis nuosmukis ir gyventojų senėjimas tikriausiai lems ir tolesnį darbuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimą ir imigraciją į ES, bei šių rodiklių augimą. Be to, reikėtų pabrėžti kitus teigiamus ekonominius ir socialinius išorės poveikius migracijos kontekste, t.y. naują žmogiškąjį kapitalą, specializaciją, kultūros praturtinimą. Ši tema yra minima Wim Kok ataskaitoje, kurioje teigiama, kad „senėjimas lems didesnę pensijų ir sveikatos apsaugos paslaugų paklausą, tuo pačiu sumažindamas darbingo amžiaus gyventojų skaičių, kurie sukuria būtiną turtą“ (6). Be to, Kok primena Europos Komisijos prognozes, kuri „įvertina, kad tiesioginis gyventojų senėjimo poveikis bus potencialaus ES augimo mažėjimas nuo dabartinio 2 — 2,25 % lygio iki apytikriai 1,2 % 2040 m.“ (7);

1.15

pabrėžia, kad regionų dimensija yra esminė ES imigracijos ir integracijos politikoje ir tiki, kad tai yra svarbi tema diskusijoms. Regionų dimensija yra esminė šioje diskusijoje, kadangi kai kuriuose ES regionuose mažėja gyventojų ir labai trūksta darbo jėgos, tuo tarpu kai kituose regionuose gyventojų skaičius sparčiai auga, kas atsiliepia vietos paslaugų tiekimui bei galimybei gauti būstą prieinama kaina. Komitetas mano, kad dar lieka daug padaryti, vystant migracijos vietos ir regionų dimensiją, ypač integracijos srityje. Šiuo metu tai daroma per INTI programą. 2004 m. programai buvo skirta 6 mln. eurų, tačiau buvo gautos 158 paraiškos dotacijoms gauti, prašant suteikti jų už bendrą 42,58 mln. eurų sumą. Komitetas ragina gerokai padidinti šios programos finansavimą 2007 — 2013 m. laikotarpiu.;

1.16

sveikina Europos Komisijos ketinimą pradėti išsamų konsultacijų procesą dėl darbo migrantų atvykimo. Žalioji knyga „ES požiūris į ekonominės integracijos valdymą“ (KOM(2004) 811 galutinis) buvo paskelbta 2005 m. ir Regionų komitetas mano, kad jo dalyvavimas konsultacijų procese turi didelę svarbą, turint omeny potencialų migracijos poveikį regionų darbo rinkoms bei vietos ir regionų valdžios teikiamoms paslaugoms;

1.17

sutinka su tyrimo teiginiu, kad valstybėse narėse legaliai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių integracijos stiprinimas yra „esminis ES imigracijos politikos uždavinys“, pasiekiamas per integraciją į darbo rinką, trečiųjų šalių piliečių mobilumo ES viduje palengvinimą ir trečiųjų šalių piliečių profesinių kvalifikacijų pripažinimą;

1.18

sveikina mobilumo principą, nustatytą direktyvoje dėl ilgalaikių gyventojų statuso (2003 m. lapkritis). Ji nustatė mobilumo teisę gyvenantiems ES ilgiau kaip penkeri metai, o Reglamento 1408/71 papildymas palengvino mobilumą trečiųjų šalių piliečiams. Regionų komitetas sutinka, kad mobilumo principas yra ir Komisijos siūlymuose dėl leidimo atvykti užsienio studentams ir mokslininkams;

1.19

pabrėžia būtinybę įdarbinti ES daugiau mokslininkų Lisabonos uždaviniams pasiekti. Komitetas mano, kad ši įdarbinimo sritis leis išbandyti ES migracijos politikos vystymą ir jos galimybes užpildyti darbo jėgos stygių. Komunikate Tarybai ir Europos Parlamentui dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo mokslinius tyrimams vykdyti (KOM (2004) 178 galutinis), Europos Komisija įvertino, kad ES norint pasiekti Lisabonos tikslus, iki 2010 m. papildomai reikia 700 000 mokslininkų.

1.20

pažymi, kad 2004 m. lapkritį Teisingumo ir vidaus reikalų taryba priėmė bendra požiūrį į direktyvą. Nors šis požiūris apima kvalifikacijų, darbo sąlygų ir mokesčių lengvatų pripažinimą, į jį neįeina sąlygų trumpalaikių mokso darbuotojų šeimoms įvažiuoti palengvinimas. Komitetas mano, kad tai yra svarbiausias veiksnys įdarbinant mokslininkus ir tokia nuostata suderintų ES valstybių narių reikalavimus su tokių kitų šalių kaip JAV ir Kanada reikalavimais.

1.21

pabrėžia svarbų vaidmenį, kurį atlieka Europos užimtumo strategija ir Europos socialinis fondas apmokyme ir darbo įgūdžių suteikime, kurie yra gyvybiškai svarbūs neseniai atvykusių migrantų integracijai. Nepalankioje padėtyje atsidūrusių gyventojų grupių integravimas į darbo rinką buvo vienas Europos užimtumo strategijos pagrindinių tikslų, siekiant išlaikyti darbo jėgos pasiūlą, padidinti adaptacines savybes ir reaguoti į darbo jėgos trūkumą tam tikruose regionuose ir rinkos sektoriuose. Naujųjų ES Užimtumo gairių tikslas yra sumažinti skirtumą tarp ES ir kitų šalių piliečių nedarbo rodiklių, kurie 2002 m. skyrėsi 11.7 %. Tyrimas nedaro nuorodos į Europos socialinio fondo veiklą, skatinančią imigrantų integraciją į darbo rinką bei vietos ir regionų valdžios institucijų novatorišką darbą šioje srityje;

1.22

atkreipia dėmesį į tyrimo išvadas apie legalizavimo priemonių efektyvumą ir iš migrantų, ir iš valstybių narių perspektyvos, ir yra įsitikinęs, kad plačios taikymo srities legalizavimo programos nėra tinkama priemonė, skirta spręsti atvykimo neturint leidimo problemas. Vis dėlto legalizavimas atskirais atvejais gali būti naudingas spręndžiant daugelį atvykimo neturint leidimo problemų;

1.23

sutinka su tyrimo išvadomis, kurios „sureikšmina požiūrį, kad legalizavimas neturėtų būti suvokiamas kaip migracijos srautų valdymo būdas“, kadangi iš tikrųjų pastarieji dažniausiai yra neigiami imigracijos politikos padariniai, bet legalizavimas gali būti būtinas kai kuriais atvejais, kai imigrantai įsitvirtina vietos bendruomenėse, kad jie nebedalyvautų šešėlinės ekonomikos struktūrose, kad išaugtų mokestinės pajamos ir būtų skatinama socialinė sanglauda. Šiomis sąlygomis įdomus Lordų rūmų komentaras (8);

1.24

sutinka su Lordų rūmais, kurie teigia, kad „tam tikra ilgalaikių nelegalių imigrantų legalizavimo forma yra neišvengiama, norint išvengti augančio nelegalioje padėtyje esančių žmonių sluoksnio, kuri lengva išnaudoti“. Lordų rūmų ataskaita pabrėžia būtinybę sumažinti „pritraukiančius“ veiksnius, kuriuos lemia legalizavimas ir mano, kad galima jiems užkirsti kelią, nagrinėjant individualius atvejus, o ne skelbiant plataus masto amnestiją. Galiausiai, Lordų rūmai mano, kad amnestijos gali „suteikti retą galimybę gauti patikimos informacijos apie nelegalių imigrantų skaičių ir kilmę“ (9);

1.25

atsižvelgia į daugelį nelegalios migracijos būdų ir sunkumus atlikti tyrimus šioje srityje. Tačiau Komitetas mano, kad reikia toliau tirti skirtingas nelegalių migrantų grupes efektyvesnei politikai kurti. Šioje srityje svarbu atskirti:

1.26

remia tyrime išreikštą požūrį, kad Bendrijos nelegalių imigrantų grąžinimo politika, bendradarbiavimo sutarčių su kilmės šalimis sudarymas bei nedeklaruotos darbo vietos legalizavimas yra pagrindinės priemonės, kovojant su atvykimu neturint leidimo;

1.27

sveikina tyrime pateikiamus pasiūlymus, susijusius su Bendrijos grąžinimo politikos kūrimu. 2002 m. Europos Vadovų Taryba pritarė Grąžinimo veiksmų programai, kurią dabar reikia sparčiau įgyvendinti;

1.28

sutinka su tyrimo teiginiu, kad „trečiųjų šalių bendradarbiavimas yra esminė sąlyga migracijos srautams sumažinti“ ir su pastarųjų Europos Vadovų Tarybų išvadomis, kurios „pabrėžė visaapimančio požiūrio į migraciją būtinybę, kuris aprėptų žmogaus teisių, politinius ir vystymo klausimus kilmės ir tranzito šalyse“.

1.29

pritaria tyrime apibūdintai sąveikai tarp migracijos ir vystymo politikos. Komitetas mano, kad vystymo politika gali pagerinti ekonomines ir socialines sąlygas trečiosiose šalyse, sumažindama veiksnius, „stumiančius“ migrantus į ES;

1.30

pabrėžia būtinybę Europos Sąjungai aktyviai skatinti bendras iniciatyvas su kaimyninėmis šalimis per tokias programas, kaip Naujasis kaimynystės instrumentas, Tacis, Meda, Encas ir INTERREG. Svarbu sukurti „draugų ratą“ taikai ir solidarumui skatinti šalyse, kurios tapo ES kaimynėmis po plėtros. Europos Sąjunga turi tapti šių šalių partnere, gerindama jų ekonominę ir socialinę situaciją bei mažindama „stumiančius“ emigruoti veiksnius, tokius kaip didelis nedarbas, žemi darbo užmokesčiai, demokratijos stygius ir organizuotas nusikalstamumas. Viena prioritetinių bendradarbiavimo sričių bus migracijos valdymas. Kai kurios kaimyninės šalys sukūrė veiksmų planus, nukreiptus prieš atvykimą neturint leidimo, ir ES yra pasiruošusi paremti jų įgyvendinimą, taip pat ir tų šalių veiksmus prieš atvykimą neturint leidimo, kurios tokius planus paruoš;

1.31

pabrėžia esminį vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį tokiose programose, kaip Tacis, Meda, Encas ir INTERREG bei primena Komisijai ir valstybėms narėms, kad vietos ir regionų valdžios institucijų balsas turi būti lemiamas, vystant tolesnes programas;

1.32

nuoširdžiai sveikina Naujojo kaimynystės instrumento pasiūlymus, bet Komitetas yra nusivylęs tuo, kad Instrumentas nesuteikia reikšmingo vaidmens vietos ir regionų valdžios institucijoms, tuo tarpu kai daugelis politikos sričių, kurias aprėpia Instrumentas, įeina į vietos ir regionų valdžios institucijų kompetenciją. Dėl šio instrumento Regiono komitetas parengs atskirą nuomonę;

1.33

sutinka su tyrime pabrėžiama būtinybe spręsti nereguliuojamos darbo rinkos ir šešėlinės ekonomikos problemas, ir tvirtinimu, kad „vertinama, kad šešėlinė ekonomika sudaro nuo 7 iki 16 ES BVP procentų, nors tai jokiu būdu sudaro ne vien nelegalių imigrantų darbas“. Būtina nereguliuojamą darbą paversti įprastu darbu; ši būtinybė buvo viena dešimties 2003 m. užimtumo gairių. Kelios valstybės narės aprašė specialias priemones, taikomas darbuotojams užsieniečiams ir asmenims, neturintiems leidimo gyventi šalyje savo 2003 m. Nacionaliniuose užimtumo planuose (NUP) ir Komitetas pritaria Hagos programoje išdėstytam raginimui valstybėms narėms siekti Europos užimtumo strategijoje nustatytų tikslų sumažinti nereguliuojamą darbo rinką.

1.34

nurodo, kad būtina daugiau remti pasienio regionus, nes jiems, palyginti su kitais regionais, atvykimas neturint leidimo yra padaręs didesnį poveikį ir pritaria tam, kad būtų sukurtas Europos pasienio apsaugos korpusas su išankstinio perspėjimo sistema, nes turi būti įgyvendintas veiksmingas Sąjungos išorės sienų bendras valdymas, o, be to, turėtų būti toliau skatinamas teisminis bendradarbiavimas bei policijos korpuso tarpusavio bendradarbiavimas centriniu ir regioniniu (vietos) lygiu.

2.1

primena ES institucijoms svarbų regionų ir vietos valdžios institucijų vaidmenį migrantų integracijoje. Turėdamas tai omenyje, komitetas pabrėžia vietos ir regionų valdžios institucijų reikšmę daugelyje tyrime apibrėžtų iniciatyvų. Jos apima pasikeitimą patirtimi integracijos priemonių srityje, tokių programų, kaip Naujasis kaimynystės instrumentas ir Tacis ir INTERREG pakeisiančios programos, vystyme. Komitetas rekomenduoja, kad vietos ir regionų institucijos būtų pilnai įtrauktos į šias progamas;

2.2

teigia, kad turi būti daugiau galimybių keistis patirtimi ir geriausios praktikos pavyzdžiais per tokius renginius, kaip aptarimai kolegų tarpe imigracijos politikos srityje. RK pažymi, kad tai galima atlikti, priėmus atvirą koordinavimo metodą ES imigracijos politikos vystyme ir ragina Europos Tarybą priimti Europos Komisijos pasiūlymus šioje srityje;

2.3

ragina Europos Komisiją suformuoti grupę, į kurią įeitų tų Generalinių direktoratų darbuotojai, kurių politika ir veiklą daro poveikį trečiųjų šalių piliečiams, kad esama veikla būtų efektyviau integruojama ir koordinuojama;

2.4

ragina Europos Komisiją paskelbti tyrimų programą, kuri užpildytų šio tyrimo spragas;

2.5

ragina gerokai padidinti INTI programą, kad vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų dalyvauti daugiau ES finansuojamų tarptautinių projektų, skirtų migrantams integruoti;

2.6

pabrėžia migracijos svarbą, kompensuojant darbo jėgos stygių bei ragina Europos Tarybą vystyti efektyvias politines iniciatyvas šioje srityje, įskaitant trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą moksliniams tyrimams;

2.7

pabrėžia galimybę trečiosiose šalyse įgyvendinti tinkamą plėtros politiką. Atliekant migracijos tyrimus, taip pat svarbu atsižvelgti į naujus migracijos srautų ypatumus, pavyzdžiui, tai, kad tarp migrantų yra daug moterų, kadangi šis faktas lemia imigracijos politikos kūrimą ir įgyvendinimą;

2.8

ragina vietos ir regionų valdžios institucijas pilnai dalyvauti patikimų ir palyginamų statistinių duomenų vystyme ES mastu;

2.9

sveikina Europos Komisijos ketinimą pradėti išsamų konsultacijų procesą dėl Žaliosios knygos „ES požiūris į ekonominės integracijos valdymą“ (KOM(2004) 811 galutinis) bei primena Komisijai būtinybę konsultuotis su regionų komitetu ir vietos ir regionų valdžios institucijomis šio proceso metu;

2.10

yra įsitikinęs, kad kuo skubiau būtina imtis veiksmų tolesniam Europos migracijos tinklo ir Stebėjimo instituto vystymui, pilnai įtraukiant vietos ir regionų valdžios institucijas;

2.11

išreiškia susirūpinimą dėl Europos Tarybos padarytos lėtos pažangos, vystant ES imigracijos politiką ir veiksmus, dėl kurių buvo sutarta 1999 m. Tampere Europos Vadovų Taryboje. Atsižvelgdamas į šiuos susirūpinimus, Komitetas pabrėžia būtinybę greitai priimti sprendimus dėl Hagos programoje išdėstytų klausimų.

20.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 231/55

1)

kadangi, siekiant ilgalaikių sprendimų, valstybių narių atsakomybės sritys už administruojamą asmenų, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, įvažiavimą į ES turėtų būti geriau tarpusavyje pasidalytos, o kilmės šalių gebėjimas apsaugoti turėtų tapti tvirtesnis, kad būtų parengta bendra pabėgėlių politika ir visose valstybėse narėse įgyvendinta;

2)

kadangi, siekiant šio tikslo, valstybėms narėms ir suinteresuotiems regionams — įskaitant kilmės arba tranzito šalis ar regionus — turi būti skirtas reikalingas finansavimas, atsižvelgiant į ES plėtrą ir naujų valstybių narių poreikius;

1.1

Pritaria Europos Komisijos pasiūlymams dėl administruojamo asmenų, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, įvažiavimo į ES ir kilmės regionų gebėjimo apsaugoti padidinimo — geresnės galimybės priimti ilgalaikius sprendimus ir ypač remia siūlomas ES regioninės apsaugos programas, skirtas kilmės regionuose esančių šalių (kaimyninių ir tranzito šalių) gebėjimo apsaugoti gerinimui,

1.2

atkreipia dėmesį į būtinybę atsižvelgti į Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisariato rekomendacijas dėl persekiojimo dėl lyties kaip vienos iš priežasčių pripažinti pabėgėlio statusą,

1.3

vertina Europos Komisijos ketinimą įtraukti tranzito šalis į savo nuostatas dėl asmenų, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, tačiau mano, kad tranzito šalys turėtų būti labiau pabrėžiamos, kai kalbama apie regionų vaidmenį ir atitinkamos paramos jiems skyrimą,

1.4

pabrėžia, kad asmenų, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, priėmimo poveikis akivaizdžiausias būna vietos lygiu tose bendruomenėse, kurios priima šias grupes; dėl to labai svarbu, kad vietos ir regionų valdžios institucijos dalyvautų priimant sprendimus dėl prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių priėmimo ir integracijos,

1.5

ypatingai atkreipia dėmesį į regionų ir vietos dalyvių, atsakingų už asmenų, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, priėmimą ir jų integraciją skatinančius veiksmus, svarbų vaidmenį; dėl šios priežasties apgailestauja, kad Europos Komisija, planuodama programos įgyvendinimą ir priimdama sprendimus dėl jos finansavimo, savo siūlyme nenumatė pakankamai plataus masto konsultacijų su vietos ir regionų valdžios institucijomis. Siūlyme nepakankamai užtikrinta regionų ir vietos dalyvių galimybė dalyvauti vystant Bendrijos veiksmų gerą praktiką.

1.6

mano, kad svarbu rūpintis vidaus ir išorės politikos tikslų, instrumentų ir procesų didesne darna ir glaudesniu susiejimu, visų pirma atsižvelgiant į tarpvalstybinio pobūdžio problemas.

1.7

atkreipia dėmesį į tai, kad suinteresuotų vietos ir regionų valdžios institucijų, įskaitant priimančių valstybių narių, kilmės ir tranzito šalių vietos ir regionų valdžios institucijas, bendradarbiavimas ir bendrieji veiksmai galėtų gerokai prisidėti remiant asmenis, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga.

1.8

mano, kad ES Įkurdinimo programa turi būti papildomai išanalizuota ir išnagrinėta dėl jos galimo socialinio poveikio, pirmiausia darbo rinkoms, valstybių narių ir atitinkamų regionų mažiau išsivysčiusiose teritorijose, kuriose yra aukštas nedarbo lygis.

1.9

supranta, kokia svarbi yra ES politika, remianti nepakankamai išsivysčiusių, neturtingų šalių ir regionų gyventojus, tačiau kita vertus pabrėžia, kad svarbu taikyti nešališkas sąlygas visiems ES piliečiams, kad Įkurdinimo programoje numatytoms priemonėms pritartų kuo daugiau valstybių narių piliečių.

1.10

siūlo, kad Europos Komisija, bendradarbiaudama su NVO ir kitomis suinteresuotomis šalimis, toliau dalyvautų nagrinėjant teisinius klausimus, kad būtų galima nustatyti savo objektyvius ir vienodus kriterijus siekiant nuspręsti, kokiais atvejais reikia įkurdinti asmenis, kuriems būtina tarptautinė apsauga. Šiame kontekste būtina užtikrinti pagarbą žmogaus teisėms ir nediskriminavimą, bei užtikrinti būtiną teisinę pagalbą priimančioms šalims ir regionams; be to, Komitetas mano, kad svarbu užtikrinti, jog pabėgėliai, kurie į valstybes nares atvyko įgyvendinant įkurdinimo programas, būtų integruoti į darbo rinką siekiant, kad visi ES piliečiai turėtų tas pačias teises.

2.1

remia Komisijos komunikatą kaip tinkamą pagrindą tolimesnio įvertinimo darbams, tačiau dėl ES Įkurdinimo schemos Komitetas mano, kad reikia daugiau tyrimų ir svarstymų, dėl to jis rekomenduoja pratęsti terminą pasiūlymams dėl įkurdinimo schemos Tarybai pateikti, kad būtų galima atidžiau parengti tokį dokumentą;

2.2

ragina daugiau įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas rengiant ir įgyvendinant imigracijos ir prieglobsčio politikas, tuo pat metu suteikiant joms reikalingą finansinę paramą,

2.3

siūlo apsvarstyti galimybę suteikti didesnį finansavimą pagal Regionų bendradarbiavimo ir Naująją kaimynystės politikas, kurios yra įtrauktos į Struktūrinių fondų 2007-2013 m. laikotarpiui trečiąjį pagrindinį tikslą, siekiant įgyvendinti šias užduotis bei pasisako už šio tikslo siekiant vykdomos kaimynystės politikos bendrų daugiašalių programų ir dvišalių veiksmų planų veiksmingą koordinavimą;

2.4

atsižvelgiant į migracijos Viduržemio jūros regione svarbą, siūloma, kad ir toliau raginant pateikti programas dėl migracijos srautų reguliavimo, pavyzdžiui, AENEAS programos kontekste, prioritetas būtų teikiamas šiam regionui skirtiems projektams;

2.5

ragina įgyvendinti ES Įkurdinimo schemas, kurios užtikrina vienodą požiūrį tiek į pabėgėlius, kurie turi būti įkurdinti valstybėse narėse, tiek ir į visus ES piliečius.

2.6

remia pirmininkaujančios šalies išvadų dėl Hagos programos įgyvendinimą ir laiko pageidautinu vietos ir regionų institucijų pakvietimą į siūlomą tarpkultūrinį dialogą tarp visų visuomenės narių surengiant bendruosius forumus ir renginius, kurių tikslas — geresnis visų su integracija susijusių politikos sričių bendras supratimas.

20.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 231/58

1)

Kadangi, atsižvelgus į Europos kaimynystės politiką, RK turėtų siekti išplėsti savo išorės ryšių veiklą, neviršydamas savo išteklių ir institucinių uždavinių, už dabartinių valstybių kandidačių ribų, įtraukiant (bet neapsiribojant) EKP nurodytas šalis;

2)

Kadangi RK išorės ryšių prioritetu turi išlikti išorės ryšiai su esamų šalių kandidačių vietos ir regionų valdžios institucijomis;

3)

Bet to RK pirmenybę turėtų teikti tokiam dialogui ir bendradarbiavimui su, su visomis prie ES šiaurės, rytų ir pietų sienų esančiomis šalimis EKP kontekste;

1.1.1

pritaria Europos Komisijos parengtam svarbiam ir reikalingam dokumentui, kuris suteikia realią ir tikrą galimybę apibrėžti ir pagerinti Europos Sąjungos ir kaimyninių šalių tarpusavio santykius;

1.1.2

pripažįsta, kad atsižvelgiant į neseniai įvykusią Europos Sąjungos plėtrą ir tolesnius jos išorės sienų pasikeitimus, ši politika yra savalaikis ir sveikintinas žingsnis pirmyn, kurio paskirtis pasidalinti su kaimyninėmis šalimis ES plėtros patirtimi, stiprinant visų suinteresuotų šalių stabilumą, saugumą ir gerovę;

1.1.3

sutinka, kad Europos kaimynystės politikoje yra siūlomos priemonės sustiprinti Europos Sąjungos ir kaimyninių šalių tarpusavio santykius, o taip pat neleisti atsirasti naujoms, jas skiriančioms sienoms;

1.1.4

pabrėžia, kad Europos kaimynystės politika, nors siūlo geresnius ES ir kaimyninių šalių tarpusavio santykius, skiriasi nuo paties plėtros proceso ir į ją turėtų būti žvelgiama tokiame kontekste;

1.1.5

pabrėžia vietos ir regioninės valdžios svarbą šiame procese ir yra susirūpinęs, kad šioje politikoje nėra numatytas joks vietos ir regioninės valdžios vaidmuo ir ji net iš esmės nepaminėta;

1.1.6

sutinka, kad ši politika skatins kaimynines šalis dalyvauti įvairioje ES veikloje per didesnį politinį, saugumo, ekonominį ir kultūrinį bendradarbiavimą;

1.1.7

mano, kad Europos kaimynystės politika siekia remti ambicijas įdiegti didesnę pagarbą išplėstoms žmogaus teisėms, pilietinei visuomenei ir sukurti gerą valdymą šiose šalyse;

1.1.8

vertina šiame kontekste naujausius politinius įvykius Ukrainoje ir Gruzijoje. Europos kaimynystės politika privalo remti šią šalį, siekiančią demokratijos ir rinkos ekonomikos;

1.1.9

sutinka, kad Europos kaimynystės politika siekia pagerinti prekybinius santykius ir ekonominį vystymąsi tarp ES ir kaimyninių šalių;

1.1.10

pripažįsta, kad Europos kaimynystės politika yra svarbi skatinant glaudesnį EKP dalyvaujančių šalių ir ES tarpusavio bendradarbiavimą kovoje prieš terorizmą, nelegalią imigraciją ir tokius tarpvalstybinius nusikaltimus kaip prekyba narkotikais ir žmonėmis;

1.1.11

pripažįsta pastangas EKP šalyse, turinčiose skirtingas etnines mažumas, kad būtų rasti naujoviški sprendimai, kaip skatinti sambūvį ir pagarbą visuotiniai pripažintiems pamatiniams principams;

1.2.1

pabrėžia, kad EKP šalių vietos ir regioninės valdžios institucijos, kiek įmanoma, privalo aktyviau dalyvauti demokratizacijos ir decentralizacijos procesuose;

1.2.2

pabrėžia, kad pagal vieną iš ES pagrindinių principų — subsidiarumo — leidžiantį pasirinkti tinkamiausią valdymo lygį, vietos ir regioninės valdžios institucijos atlieka lemiamą ir unikalų vaidmenį šiame kontekste, nes jos gali užtikrinti ilgalaikius ir tinkamai orientuotus santykius;

1.2.3

pažymi nuo atskiro prie bendro metodo veiksmingumą skatinant demokratizacijos procesą;

1.2.4

papildo, kad praktiškai vietos ir regioninės valdžios institucijos yra gera demokratijos mokykla piliečiams, ir dėl to yra svarbus dalyvis, užtikrinantis gerai veikiančias demokratijas;

1.2.5

pabrėžia, kad svarbu plėtoti ir tvirtinti vietinę valdžią per tarpvalstybinį bendradarbiavimą ir dažniau keičiantis bei dalijantis žiniomis su esamais euroregionais, kaip vienu iš būdų pasiekti kiekvienos šalies veiksmų plane išdėstytus tikslus;

1.2.6

pastebi sunkumus, su kuriais EKP nurodytų šalių vietos ir regioninės valdžios institucijos susiduria įgyvendindamos priemones, būtinas savo administracinėms struktūroms priderinti prie ES struktūrų;

1.2.7

norėtų pasidalyti su tomis EKP nurodytomis šalimis patirtimi, įgyta jų narių palaikant ryšius su šalių kandidačių vietos ir regioninės valdžios institucijomis plėtros proceso metu;

1.2.8

mano, kad vietos ir regioninės valdžios institucijos yra tinkamiausias lygmuo decentralizuotam bendradarbiavimui su šalimis partnerėmis;

2.1.9

primena sritis, kuriose vietos ir regioninės valdžios institucijų patirtis gali daugiausiai pasiūlyti šioms šalims:

1.2.10

primena, kad esama galimybių vietos ir regioninės valdžios institucijų veiksmams, kurie papildo ir peržengia tradicinio bendradarbiavimo centrinių vyriausybių lygiu ribas. Iš tiesų, būtent šiuo lygiu, kaip siūlo Komisija, EKP gali būti tikrai veiksminga;

1.2.11

nurodo, kad pastaraisiais metais sukurta decentralizuoto bendradarbiavimo praktika pabrėžė atsakomybę, kuri tenka vietos valdžios institucijoms — būti naujų bendradarbiavimo procesų katalizatoriumi.

1.3.1

pastebi, kad EKP nurodytos šalys skiriasi savo ekonominiu, socialiniu ir politiniu išsivystymu, o taip pat savo santykius su ES nepradeda iš to paties taško;

1.3.2

laukia, kol 2006 m. įsigalios federalinis įstatymas dėl Rusijos vietos ir regionų valdžios institucijų kompetencijos, ir tikisi, kad šis įstatymas taps žingsniu galimo decentralizuotų ES ir Rusijos valdžios institucijų bendradarbiavimo link, visų pirma dėl to, kad išaiškins tarptautinio bendradarbiavimo kompetencijos ribas, remdamasis Europos Tarybos ir Rusijos ryšiais, Regionų komitetas yra įsitikinęs, kad į Vietos savivaldos chartijos principus bus atsižvelgta;

1.3.3

yra susirūpinęs, kad EKP nėra tiesiogiai paminėtos nuolatinės Kaliningrado problemos, nors sutinka, kad šis klausimas yra tinkamai svarstomas kituose Komisijos dokumentuose ir darbuose;

1.3.4

pritaria sprendimui įtraukti Pietų Kaukazą — Armėniją, Azerbaidžaną ir Gruziją — į Europos kaimynystės politiką;

1.3.5

ir dar pritaria ES įsipareigojimui „papildomomis pagalbos priemonėmis remti įtikinamas, konkrečias ir tvarias reformų pastangas, ypač pirmiau minėtose srityse“4.

1.4.1

remia visaapimančio, ES ir šalių partnerių sutarto Veiksmų plano idėją, kuris būtų veiksmingiausias būdas Europos kaimynystės politikos tikslams pasiekti;

1.4.2

pritaria, kad ES santykių su kiekviena šalimi partnere siekius ir tempą lems jos įsipareigojimas bendroms vertybėms, o taip pat jos valia ir gebėjimai įgyvendinti Veiksmų plane sutartus prioritetus;

1.4.3

pabrėžia, kaip svarbu skirti dėmesį skurdo mažinimui ir kovai su korupcija, kuri apibūdinama kaip „rimta kliūtis reformoms daugelyje EKP nurodytų šalių“;

1.4.4

tiki, kad būtų geriau, jeigu kiekviename veiksmų plane būtų atskiras skyrius apie vietos ir regioninės valdžios vaidmenį atitinkamoje šalyje partnerėje, išsamiau išdėstant tikslus dėl vietos valdžios vaidmens ir būdų, kuriais šalis partnerė ketina perduoti galias vietos ir regioninei valdžiai. Apie šį norą turėtų būti pranešta Komisijai, kad kituose veiksmų planuose būtų įrašytas toks konkretus skyrius;

1.4.5

tiki, kad komiteto nariai atlieka svarbų vaidmenį analizuojant ir diskutuojant kiekvienai šaliai partnerei skirtą finansavimą, ypač atsižvelgiant į EKP strategijos dokumente padarytą pareiškimą „Komisija pasiūlė, kad esami fondai ar jų perėmėjai būtų gerokai padidinti pagal naujas finansines perspektyvas, laikantis ES Europos kaimynystės politikoje nustatytų prioritetų.“ Nauja supaprastinta finansavimo tvarka, numatyta priimti 2007 m., dar kartą patvirtina, jog tokia analizė ir debatai yra prioritetas.

1.5.1

pritaria siūlomai naujai supaprastintai finansavimo sistemai, Europos kaimynystės instrumentui.

1.5.2

mano, kad Komisija prioritetine tvarka turi pateikti daugiau informacijos ir techninių duomenų, kaip šis instrumentas bus praktiškai įgyvendinamas, administruojamas ir kruopščiai stebimas.

2.1

mano, kad jo narių patirtis galėtų būti panaudota vietos ir regioninei demokratijai plėtoti, kuri yra neatsiejama nurodytų šalių politinio stabilumo dalis;

2.2

rekomenduoja, kad norint įveikti sunkumus, su kuriais susiduria vietos ir regioninės valdžios institucijos EKP nurodytose šalyse, RK plėtoja tinkamas priemones tiesioginiam dialogui ir informacijos perdavimams skatinti;

2.3

rekomenduoja, kad šios šalys, kurios įgyvendina reformas, būtinas, kad jos ateitų į demokratijos kelią ir laisvus ir sąžiningus rinkimus, visapusiškai pasinaudotų EKP teikiama nauda;

2.4

rekomenduoja, kad Europos kaimynystės politikoje būtų numatyta naujų susitarimų su šalimis partnerėmis perspektyva, kurie galėtų tapti Europos kaimynystės susitarimais. Jų apimtis būtų nustatyta atsižvelgiant į tai, ar laikomasi veiksmų planuose išdėstytų prioritetų;

2.5

siūlo veiksmų planus stebėti taikant įvairias esamas struktūras, numatytas pagal įvairius partnerystės ir bendradarbiavimo (asociacijos) susitarimus, oficialias pažangos ataskaitas teikiant laikotarpiu praėjus nuo dvejų iki penkerių metų po veiksmų planų priėmimo;

2.6

rekomenduoja Europos Komisijai, kad, kaip ir prieš buvusią plėtrą, komiteto nariai turėtų vaidinti pagrindinį vaidmenį vertinant veiksmų planų pažangą, pirmiausia dėmesį skiriant priemonėms, suteikiančioms galią vietos ir regioninei valdžiai bei modernizuojant ją;

2.7

rekomenduoja, kad kituose veiksmų planuose kiekvienai kaimyninei valstybei būtų įrašytas specialus skyrius dėl vietos ir regionų valdžios vaidmens kiekvienoje valstybėje partnerėje, nustatant aiškius tikslus tiek vietos valdžios vaidmeniui, tiek ir būdams, kaip valstybė partnerė ketina perduoti tokias galias, įskaitant aiškų ir skaidrų tvarkaraštį šiam tikslui pasiekti;

2.8

mano, kad bet kuris veiksmų planas turi būti bendros nuosavybės, kuriame būtų nurodyti prioritetai, pagrįsti aiškiomis ir patikimomis ekonominėmis iniciatyvomis, skirtomis konstruktyviems pakeitimams skatinti, taip padedant nustatyti, kokios techninės pagalbos reikia;

2.9

mano, kad dabar labai aktualu ir svarbu tobulinti ir modernizuoti vietos ir regioninę valdžią EKP nurodytose šalyse, įskaitant esminį padėties dėl sąžiningų ir laisvų rinkimų, demokratinių vertybių ir politinių laisvių vietos lygiu pagerinimą, ir rekomenduoja, kad Komisija inicijuotų specialią programą kaip veiksmų plano dalį, skirtą kiekvienai kaimyninei šaliai šiam tikslui pasiekti (žr. A priedą);

2.10

rekomenduoja, kad atsižvelgiant į ES kaimynystės instrumentą, pasiūlytą pagal naują supaprastintą finansavimo sistemą, būtų rimtai apsvarstyta konkretaus finansinio instrumento, specialiai skirto decentralizuotam bendradarbiavimui, kurį taikytų vietos ir regioninės valdžios institucijos, kad padėtų modernizuoti ir reformuoti savo veiklą kaimyninėse šalyse;

2.11

rekomenduoja, kad Europos Komisija suteiktų jam ir jo nariams galimybę vaidinti pagrindinį ir aktyvų vaidmenį vertinant naujuosius Europos kaimynystės instrumentus;

2.12

rekomenduoja, siekiant palengvinti šį procesą, kad 2006 m. vyktų konferencija, kurioje dalyvautų visų EKP nurodytų šalių vietos ir regioninės valdžios atstovai, esant galimybei surengti keturias atskiras konferencijas, skirtas savo ruožtu Viduržemio jūros regionui, Baltijos jūros regionui bei likusioms Rytų Europos ir Vidurio Rytų šalims.

20.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 231/67

1)

kadangi reglamento projektas priklauso nuo valstybių narių tarpusavio susitarimo dėl finansinių perspektyvų (žr. pirmiau nurodytą pastraipą).

1.1

pritaria šiai priemonei, kuri atitinka pasirengimo narystei pagalbos sistemos reikalavimus dėl didesnio lankstumo ir paprastumo bei geriau pašalina pasirengimo narystei ir stojimo laikotarpio skirtumus;

1.2

pripažįsta, kad buvo įgyta patirtis dirbant su ankstesnėmis pasirengimo narystei priemonėmis, ir dėl to pritaria, kad būtų sukurta viena bendra sistema, skirta pagalbai šalims kandidatėms ir galimoms šalims kandidatėms pasirengti narystei, kuri padėtų skirstyti paramą ir geriau koordinuotų skirtingas sudėtines paramos dalis;

1.3

pripažįsta skirtumą tarp pagalbos pasirengti narystei ir tradicinės pagalbos vystymuisi, nes pasirengimo narystei pagalba a) skiriama trumpalaikiams arba vidutinės trukmės stojimo tikslams įgyvendinti, ir b) skirta parengti šalis laikotarpiui po įstojimo į ES. Bendra pasirengimo narystei pagalba siekiama palaipsniui suderinti šalių kandidačių standartus ir politikos kryptis su Europos Sąjungos;

1.4

pritaria sprendimui pasirengimo narystei pagalbą siūlyti ir šalims kandidatėms, ir galimoms šalims kandidatėms, kad abi šalių grupės galėtų pasinaudoti šiomis sudedamosiomis dalimis:

O šalys kandidatės dar turi galimybę pasinaudoti ir:

1.5

pritaria nuostatai, sumažinančiai biudžeto eilučių, skirtų pasirengimo narystei ES pagalbai, skaičių, nes taip bus galima lanksčiau patenkinti šalių kandidačių ir galimų šalių kandidačių poreikius;

1.6

mano, kad pasiūlymas, jog pagalba šalims kandidatėms gali būti valdoma decentralizuotai, o pagalba galimoms šalims kandidatėms ir toliau bus valdoma centralizuotai, yra tinkamas;

1.7

pritaria, kad būtų sujungtos tarpvalstybiniam bendradarbiavimui skirtos biudžeto eilutės, kaip pasiūlė Regioninės politikos generalinis direktoratas ir Plėtros generalinis direktoratas. Tokia nuostata padės sukurti lankstesnę sistemą, kuriai vadovautų viena valdymo institucija.

1.8

pritaria šalims kandidatėms, galimoms šalims kandidatėms ir tų šalių demokratinėms institucijoms, įskaitant vietos ir regionų valdžią, skirtos paramos pasirengti narystei skirstymui ir geresniam jos koordinavimui;

2.1

pabrėžia, kad siūloma pagalba apima daugelį sričių, kuriose vietos ir regionų valdžia turi patirtį ir dėl to galėtų vaidinti svarbų vaidmenį, įskaitant:

2.2

rekomenduoja, kad Europos Sąjungos vietos ir regionų valdžia siūlytų įvairiapusę kompetenciją tose pagalbos srityse, kurios išvardytos 1.5 pastraipoje (aukščiau), kuri galėtų būti, pavyzdžiui, pasikeitimas informacija arba techninės pagalbos programos arba pagalba rengiant konferencijas, kad šalių kandidačių (galimų šalių kandidačių) vietos (regionų) valdžia susipažintų su Bendrijos acquis;

2.3

ragina vietos ir regionų valdžios institucijas apsvarstyti 16 straipsnyje numatytą galimybę dalyvauti konkursuose ir sutartyse dėl pagalbos programų vykdymo pagal šią priemonę.

2.4

siūlo, kad Europos Komisija nuolat prižiūrėtų ir vertintų IPA. Kai yra regionų ir vietos lygmeniui rūpimų klausimų, Komisija turėtų bendradarbiauti su Regionų komitetu. Tokia veikla pagerintų projektų valdymą atsižvelgiant į abiejų šalių — ES ir šalių kandidačių arba galimų šalių kandidačių — aktualius poreikius.

20.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 231/69

1.1

pritaria Komisijos iniciatyvai šiuo laikotarpiu iš dalies pakeisti Darbo laiko direktyvą, kadangi būtina skubiai spręsti problemas, susijusias su Darbo laiko direktyvos interpretavimu ir taikymu valstybių narių lygiu;

1.2

primena Komisijai, Parlamentui ir Tarybai, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra pagrindiniai darbdaviai Europos Sąjungoje, atliekantys svarbų vaidmenį tvarkant tokias viešąsias paslaugas kaip socialinė rūpyba, sveikatos ir civilinės apsaugos paslaugos;

1.3

išreiškia susirūpinimą, kad, nesuradus tinkamo sprendimo, visoje ES iš karto kils problemų dėl kvalifikuotų darbuotojų stygiaus sveikatos priežiūros ir socialinės rūpybos sektoriuje, ir kad greitai šiuose sektoriuose dar labiau padidės ekonominė migracija iš naujųjų valstybių narių ir ES nepriklausančių neturtingesnių šalių į valstybes nares, ir kad tai padarys tiek trumpalaikės, tiek ilgalaikės žalos naujųjų valstybių narių ir ES nepriklausančių neturtingesnių valstybių narių sveikatos priežiūros ir socialinės rūpybos sektoriams;

1.4

mano, kad nors yra ir techninis darbo laiko reguliavimo klausimo aspektas, daromas poveikis ir visuomenės, kurią Europa nori būti, tipui; kai Europa siekia skatinti didesnį verslumą, kūrybingumą ir aktyvią pilietybę, kartu užtikrindama asmenims geresnę darbo ir gyvenimo pusiausvyrą, darbo laiko reguliavimas daro poveikį visiems šiems siekiams ir dėl to turi būti apsvarstytas atsižvelgiant į šias sąlygas.

1.5

pripažįsta, kad Komisijos pasiūlymas dėl darbo laiko apibrėžimo bando panaikinti dėl ETT sprendimų, priimtų Jaeger ir SIMAP bylose atsiradusį teisinį netikrumą. Europos įstatymų leidyba turi užtikrinti, kad budėjimo nuostatos liks svarbus veiksnys norint teikti kokybiškas ir nepertraukiamas sveikatos paslaugas ir priežiūros globos namuose paslaugas, kurios teikiamos pažeidžiamiems suaugusiems ir vaikams;

1.6

pripažįsta, kad galimas neigiamas grįžimo į tą padėtį, kuri buvo prieš SIMAP ir Jaeger bylas, poveikis galėtų būti tas, kad gali būti naudojami tokie darbo modeliai, pagal kuriuos darbuotojai daug laiko praleidžia budėdami darbo vietoje, ir kad, jei toks laikas nebus veiksmingai tvarkomas, tai gali turėti įtakos šių darbuotojų ir net kitų asmenų — vartotojų ar visuomenės — sveikatai ir saugai, ir darbuotojo sugebėjimui darbą suderinti su šeimyniniu gyvenimu;

1.7

vis dėlto pažymi, kad Darbo laiko direktyva yra sveikatos ir saugos priemonė, skirta darbo valandoms apriboti ir darbui su poilsiu suderinti. Tai nėra priemonė, skirta kitoms įdarbinimo sąlygoms apibrėžti, pavyzdžiui, sutikimui dirbti tam tikromis valandomis arba finansines kompensacijas už tam tikras valandas. Tai klausimai, dėl kurių turi būti susitarta atskirai arba kartu pagal atitinkamą atskirų valstybių narių arba darbo sektorių praktiką arba procedūras. Be to, nepaisant to, koks darbo modelis yra numatytas, darbdavys ir toliau yra atsakingas už darbuotojų sveikatą ir saugą ir turi taikyti priemones, užtikrinančias, kad nebūtų pakenkta jų sveikatai;

1.8

mano, kad šiuo metu galimybe pratęsti pamatinį laikotarpį, skirtą vidutiniam darbo valandų skaičiui per savaitę apskaičiuoti, gali pasinaudoti ribotas darbo vietų skaičius, kurioms taikomos leidžiančios nukrypti nuostatos, arba jeigu šiuo klausimu yra priimta kolektyvinė sutartis pasisako už greitą sezoninio darbo valandų metodo įvedimą, ypač tose pramonės šakose, kurios labai priklauso nuo sezoninės produktų ir paslaugų paklausos kaitos. Tai būtų naudinga konkurencijai didinti;

1.9

pastebi, kad vidutinio darbo laiko apskaičiavimo taikymo taisyklė, taikoma darbuotojams, įdarbintiems pagal trumpesnes sutartis, yra iš esmės tokia pati kaip ir ta, kuri yra šiuo metu taikoma darbuotojams, dirbantiems trumpiau nei standartinis 4 mėnesių pamatinis laikotarpis;

1.10

pažymi, kad pasiūlymu suteikti kompensuojamąjį poilsį panaikinamas ETT sprendimu Jaeger byloje nustatytas įpareigojimas kompensuojamąjį poilsį skirti nedelsiant. Tai panaikintų šio sprendimo sukeltą painiavą. Daugeliu atvejų 72 valandos bus tinkamas laikotarpis, per kurį bus suteikiamas kompensuojamasis poilsis;

1.11

pastebi, kad Komisijos pasiūlymais būtų išsaugota darbuotojų teisė sutikti dirbti ilgiau nei didžiausią 48 valandų vidurkį per savaitę tose valstybėse narėse, kurios pasirinktų šį variantą, tačiau kai kuriose darbo vietose ši galimybė priklausytų nuo kolektyvinių sutarčių. Ši pasiūlymo dalis, jei jos bus laikomasi, turėtų būti išaiškinta, kadangi pagal ją, asmenys taip pat gali sutikti dirbti ilgiau tose darbo vietose, kuriose nėra sudarytos kolektyvinės sutartys. Taigi nevisiškai aišku, kada ši priemonė taikoma. Pavyzdžiui, gali būti numatyta ją taikyti smulkiesiems darbdaviams valstybėse narėse, kuriose tradiciškai nėra plačiai paplitusios kolektyvinių derybų struktūros, tokiose kaip JK. Tai taip pat gali būti aktualu bet kuriai naujajai valstybei narei, kurioje nėra pakankamai susiformavęs socialinio dialogo procesas ir nėra paplitusios kolektyvinės sutartys;

1.12

sutinka, kad sprendimas sutikti dirbti ilgiau nei nustatytą didžiausią 48 darbo valandų per savaitę vidurkį yra laisvanoriškas kiekvieno darbuotojo pasirinkimas ir kad darbdaviai negali daryti jiems dėl to spaudimo. Turi būti atitinkamos apsaugos priemonės, kurios užtikrintų, kad tokio spaudimo nebūtų, taip pat ir papildomos priemonės, kurios užtikrintų, kad yra apsaugota tokį pasirinkimą padariusių darbuotojų sveikata ir sauga;

1.13

pastebi, kad daugelis reikalavimų, kurie taikytini sutikimui dirbti ilgiau nei 48 valandų, jau yra taikomi atskiriems jau dabar galiojantiems sutikimams; bet kai kurie nenumato jokios akivaizdžios papildomos apsaugos darbuotojams ir turėtų būti panaikinti arba palikta spręsti valstybėms narėms;

1.14

mano, jog toks reikalavimas, dėl sutikimo turi galioti ne ilgiau nei vienerius metus ir po to gali būti pratęstas galėtų būti klaidingai suprastas, nes būtų manoma, kad sutikimas turi galioti vienerius metus, tačiau iš tikrųjų yra numatyta, jog asmenys gali laisvai nuspręsti nutraukti sutikimą bet kuriuo metu;

1.15

pripažįsta, kad nuostata, kad sutikimas dirbti ilgiau, pasirašytas tuo pačiu metu kaip ir darbo sutartis, būtų negaliojantis, suteiktų apsaugą darbuotojams, kurie kitaip gali jausti spaudimą sutikti dirbti ilgiau. Tačiau savo darbinės veiklos pradžioje įsidarbinę pas naują darbdavį, asmenys gali norėti dirbti ilgiau, kad užsidirbtų papildomų pajamų, tačiau turi būti aiškiai nustatyta, kokiu darbo laikotarpiu darbuotojas turi teisę pasinaudoti šia galimybe. Tai ypač svarbu, kai darbuotojai yra įdarbinami pagal trumpalaikes sutartis, atsižvelgiant į sezoninį darbo krūvio padidėjimą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad bandomasis laikotarpis yra suprantamas skirtingai, papildomas reikalavimas, kad bandomuoju laikotarpiu darbuotojai negali pasirašyti sutikimo dirbti ilgiau, ne tik iškels interpretavimo problemų, bet ir atims iš tokio darbuotojo galimybę užsidirbti papildomų pajamų;

1.16

atkreipia dėmesį į neįprastą anomaliją, kurią sukėlė naujasis pasiūlymas, kad sutikęs dirbti ilgiau darbuotojas, kai jam tai daryti leidžia kolektyvinė sutartis, negali dirbti ilgiau nei 65 valandas per savaitę, kadangi pripažinta, kad tai yra neįprastai didelis ir nenormalus darbo valandų skaičius, tačiau tai nereiškia, kad sutikęs dirbti ilgiau darbuotojas negali dirbti daugiau nei 65 valandas per savaitę, o nesutikęs dirbti ilgiau darbuotojas, kuriam galioja didžiausias 48 darbo valandų per savaitę vidurkis, gali. Be to, akivaizdu, kad darbuotojui, dirbančiam darbo vietoje, kurioje nėra sudaryta kolektyvinė sutartis arba kur darbuotojai nėra atstovaujami, ir kuris asmeniškai sutinka dirbti ilgiau, taip pat nebus taikoma didžiausia 65 valandų per savaitę riba;

1.17

mano, kad papildomas reikalavimas kruopščiai vesti visų tokį darbą dirbančių darbuotojų realiai dirbtų darbo valandų apskaitą padidintų biurokratiją, ir kad būtų geriau, jei direktyvoje būtų numatyta, kad atsakomybė už įsipareigojimų darbdaviui skyrimą būtų perduota valstybių narių kompetentingoms valdžios institucijoms. Tos valdžios institucijos turės galimybę įtraukti šiuos reikalavimus į bendrą valstybės narės sveikatos ir saugos strategiją ir į darbdavių įsipareigojimus.

2.1

Komisijai, Parlamentui ir Tarybai pasistengti skubiai parengti pasiūlymų išvadas, kad Darbo laiko direktyva taptų aiškesnė ir ja būtų pasitikima;

2.2.

kad būtų priimtas naujas darbo laiko, apimančio dvi naujas sąvokas — „budėjimo laikas“ ir „neaktyvus budėjimo laiko periodas“ — apibrėžimas, t.y. budėjimo laikui, kuris reiškia laiką, kai darbuotojas privalo būtų darbo vietoje, kad darbuotojui paprašius galėtų vykdyti savo veiklą arba atlikti pareigas, nebūtų priskiriamas neaktyvaus budėjimo laiko periodas, nebent valstybės narės nuspręstų kitaip arba tai numatytų kolektyvinė sutartis. Budėjimo laikas, kai darbuotojai realiai atlieka darbą, yra laikomas darbo laiku.

2.3.

kad Komisijos pasiūlymą, kad valstybėms narėms būtų suteikta galimybė, panorus, visiems darbuotojams nustatyti standartinį pamatinį laikotarpį, kuris truktų iki 12 mėnesių, su sąlyga, kad pagal terminuotą sutartį dirbančių darbuotojų pamatinis laikotarpis negali būti ilgesnis nei darbo sutarties terminas, jei jis yra trumpesnis nei vieneri metai, reikia priimti;

2.4.

kad, nors Komisijos pasiūlymas, kad, jei darbuotojai negali pasinaudoti teise į kasdienį ar savaitinį poilsį, jiems per atitinkamą laikotarpį, ne ilgesnį kaip 72 valandos, turi būti suteikti atitinkami kompensuojamojo poilsio laikotarpiai, yra ryškus dabartinės padėties pagerinimas, kurį paskatino ETT sprendimas Jaeger byloje, siekiant atsižvelgti į platų sektorių ir darbo praktikos sričių sektorių spektrą, rimtai turi būti apsvarstyta galimybė nustatyti ilgesnį laikotarpį, per kurį gali būti skiriamas kompensuojamasis poilsis. Be to, į 17 straipsnį turi būti įtraukta galimybė pratęsti terminą, pagal valstybėje galiojančią tvarką, priimant teisės aktą ar sudarant susitarimą tarp darbdavių ir darbuotojų;

2.5.

kad ES ir jos valstybėms narėms panorėjus skatinti didesnį verslumą, kūrybingumą ir aktyvią pilietybę ir kartu siekti geresnės darbo ir gyvenimo pusiausvyros, valstybėms narėms duota galimybė, kad jų darbuotojai galėtų laisvai pasirinkti galimybę dirbti ilgiau nei didžiausią 48 darbo valandų per savaitę vidurkį, galėtų būti nutraukiama laipsniškai, pritariant iniciatyvoms, skatinančioms šiuos kitus siekius;

2.6.

kad Komisijos pasiūlymas, kad galimybė pasirinkti dirbti ilgiau nei nustatytą didžiausią 48 valandų per savaitę skaičių būtų sudaryta tik tuomet, kai toks pasirinkimas yra numatytas kolektyvinėse sutartyse arba dviejų darbo šalių susitarimu nacionaliniu arba regioniniu lygiu, arba kolektyvinėse sutartyse atitinkamu lygiu, turi būti paremtas;

2.7.

kad Komisijos pastangos užtikrinti, kad pasirinkę dirbti ilgiau asmenys tai darytų savo laisva valia, žinodami, kad gali laisvai grįžti prie ankstesnio režimo, nebijodami patirti žalos, yra labai remtinos;

2.8

Palikti šias sąlygas:

2.8.1

Išbraukti šias sąlygas:

2.8.2

Išbraukti arba palikti valstybėms narėms įgyvendinti šias sąlygas, pagal jų nacionalinę praktiką ir tvarką, atsižvelgiant į jų aktualumą nacionalinės teisės ir darbinių santykių sistemų požiūriu:

20.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 231/72

1.1

sutinka su Europos Komisijos nuomone, kad LIFE+ priemonė negali būti svarstoma atskirai nuo ES finansinės paramos priemonių ir ES aplinkos politikos skirtingų aspektų įgyvendinimo sąlygų visuotinės peržiūros, tačiau mano, kad vertėjo atlikti:

1.2

mano, kad Europos Komisija turėjo pagrįsti pasiūlymą priimti LIFE+ reglamentą analize, kurioje būtų nurodytas finansinių išteklių poreikis, susijęs su vietos ir regionų lygiu įgyvendinamais Bendrijos aplinkos politikos prioritetais, ir šių finansinės paramos priemonių įvertinimu pagal subsidiarumo principą.

1.3

teigiamai vertina Europos Komisijos supaprastinimo siekius pasirenkant vieną priemonę, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu sunku suprasti, kokios yra realios galimybės aplinkos apsaugos projektų finansavimui gauti iš skirtingų finansinių priemonių, kurios bus parengtos 2007-2013 m. laikotarpiui, ir kad reikia koordinuoti skirtingas finansavimo priemones, kad būtų atsižvelgta į skirtingus Bendrijos prioritetus ir finansinių priemonių nuostatas.

1.4

atkreipia dėmesį, kad projektai, kurie iki šiol buvo finansuojami pagal programos pakraipas LIFE aplinka (su pramone susiję aplinkos apsaugos projektai) ir LIFE trečiosios šalys daugiau nebegalės gauti finansavimo pagal LIFE+ priemonę, ir prašo nurodyti ir garantuoti, kad į programas Konkurencingumas ir naujovės ir Kaimynystės priemonė bus įtraukta aplinkai skirta pakraipa, pagal kurią minėti projektai galėtų būti finansuojami 2007-2013 m. laikotarpiu.

1.5

mano, kad visi minėti elementai turi būti aiškūs prieš teikiant pasiūlymus dėl projektų, atitinkančių Europos aplinkos politikos (ir Europos aplinkos agentūros veiksmų) didžiąsias kryptis, turinio ir finansavimo nuostatų. Jeigu to nebus, pasiūlymas priimti LIFE+ reglamentą bus suprastas kaip labiau susijęs su finansavimo technika, kurios logiką sunku suprasti, o projektų iniciatoriai negalės tiksliai nustatyti Bendrijos prioritetų ir jų inicijuojamų projektų patvirtinimo galimybių.

1.6

įspėja, kad pagal LIFE+ projektą galima remti tik tyrimus, koncepcijas ir planavimą, bet LIFE priemonės lėšomis nebegalima finansuoti konkrečių įgyvendinimo priemonių. Komisijos pasiūlymo susieti visus paramos prioritetus (struktūrinius fondus ir kaimo plėtros fondus) trūkumas yra ekologinių aspektų konkurencija su kitais tikslais.

2.1

nerimauja dėl Europos Komisijos pareikšto pageidavimo perduoti labai didelę LIFE+ priemonės programavimo ir biudžeto (nuo 75 iki 80 %) dalį skirtingų valstybių narių kompetencijai, nors pasiūlymo tekste nėra nurodytos šio „decentralizavimo“ įgyvendinimo nuostatos ir sąlygos;

2.2

perspėja, jog reikia stebėti, kad supaprastinimo ir lankstumo siekiai, kurie sudaro šio reglamento pagrindą, nepasireikštų Bendrijos aplinkos politikos „renacionalizavimu“, ir atkreipia dėmesį, kad pirmą kartą didžioji Europos Komisijos programa, priklausanti vienai iš pagrindinių jos vidinių politikų, tokiu būdu yra „nacionalizuojama“ be jokios būtinybės, kadangi jau yra numatytos Europos finansinės priemonės aplinkosauginei veiklai vietos lygiu.

2.3

laiko netinkamu dalyku, kad visi kriterijai finansuotinos priemonėms nustatyti yra nurodyti daugiametėje strateginėje programoje ir metinėse darbo programose, ir šiuo klausimu pabrėžia, kad finansavimo nuostatos (išmokų lygis, veiksmai ir kriterijai finansavimui gauti) nėra nurodytos svarstomame pasiūlyme priimti reglamentą.

2.4

prašo paaiškinti „Europos pridedamosios vertės“ sąvoką ir nurodyti, kaip šis tikslas turėtų pasireikšti apibrėžiant ir atrenkant projektus, kurie bus remiami pagal LIFE + ir pagal kitas taikytinas Bendrijos finansavimo priemones; pabrėžia, kad šiuo klausimu būtina nustatyti keletą objektyvių kriterijų ir ištirti moduliacijos galimybę aiškios Europos pridedamosios vertės atžvilgiu.

2.5

atkreipia dėmesį į pasiūlymo aiškinamojo memorandumo 3 punkte nurodytą siekį, kad LIFE+ būtų supaprastinta ir proporcinga priemonė, ir norėtų, kad šis proporcingumas būtų nuosekliai taikomas tarp penkių pagrindinių finansinės paramos krypčių, turint omenyje, kad (nepriklausomai nuo biudžetinių poreikių), nevertėtų paversti LIFE+ finansine priemone, skirta vienai Bendrijos aplinkos politikos daliai finansuoti, ir šis nuoseklus taikymas turi būti vykdomas rengiant du daugiamečius programavimus Bendrijos lygiu (2007-2009 m. ir 2010-2013 m.), o taip pat ir rengiant galimas nacionalines programas.

2.6

prašo šiuo klausimu Komisijos ištirti kiekvienai prioritetinei krypčiai taikomų mažiausių įsipareigojimo ribų padarinius ir įgyvendinamumą.

2.7

pareiškia didelį susirūpinimą dėl tam tikrų projektų prioritetų ir finansavimo galimybių išsaugojimo, konkrečiai — dėl finansavimo, skirto NATURA 2000 tinklo įgyvendinimui ir valdymui bei projektams, skirtiems pagerinti paviršinio vandens ekologinę būklę, mano, kad 2007-2013 m. finansinėse perspektyvose numatyti finansiniai instrumentai neužtikrina deramo tinklo įgyvendinimo, ir prašo Europos Komisijos paaiškinti ryšį ir turimus (rezervuotus) biudžetus kiekvienoje finansinėje priemonėje (EŽŪKPF, ERPF), kurie nepriklauso LIFE+ priemonei, ir kuriuose tokie projektai galėtų rasti finansavimo šaltinį.

2.8

primygtinai prašo Komisijos padidinti LIFE+ finansinei priemonei numatytą kasmet skirti 300 mln. eurų sumą, kad būtų galima patenkinti įvairius, visų pirma išdėstytus šios nuomonės 3.2 punkte, reikalavimus.

2.9

turi abejonių dėl finansavimo srities pagal programos pakraipą Įgyvendinimas ir valdymas, kurioje siekiama pagerinti aplinkos politikos formavimo ir įgyvendinimo „žinių bazę“; neabejojant šia būtinybe, vis dėlto atrodo, kad šios finansavimo priemonės pirmiausia yra susijusios su Europos aplinkos agentūros (EAA) veikla.

2.10

todėl ragina Europos Komisiją geriau apibrėžti šioje srityje numatytus veiksmus ir jų suderinamumą su EAA iniciatyvomis ir biudžetais.

3.1

mano, kad įsipareigojimai dėl lėšų, skiriamų aplinkos gerinimo srityje pagal būsimąsias finansines perspektyvas, turėtų garantuoti, kad ES lygiu yra vykdoma veiksminga, efektyvi rėmimo veikla, kuri pagal multiplikatoriaus principą paskatintų veiksmus, vykdomus nacionaliniu, regiono ar vietos lygiu, ir pabrėžia, kad didžiausia šių lėšų dalis tenka regioniniam ir vietos lygiui, ir kad regionų ir vietos valdžios institucijos yra pagrindiniai veikėjai šių priemonių finansavime.

3.2

mano, kad LIFE+ neturėtų tapti paprasčiausia papildoma priemone prie šių finansavimų, o verčiau LIFE+ turėtų teikti finansavimą, skirtą iniciatyvoms, didinančioms konkrečią Europos pridedamąją vertę Bendrijos aplinkos politikos srityje taip, kaip yra finansuojami projektai pagal dabartinę LIFE priemonę.

3.3

mano, kad labai svarbu, jog vietos ir regionų valdžios institucijos dalyvautų rengiant ir įgyvendinant finansavimo programas aplinkos srityje, tačiau nerimauja, kad tokia veikla nėra aiškiai ir neabejotinai nurodyta pasiūlyme priimti reglamentą, net jeigu ir Komisija labai nori ženkliai decentralizuoti LIFE+ priemonės programavimą ir valdymą.

3.4

mano, kad vertėtų patikslinti tam tikras sąlygas, susijusias su LIFE+ priemonės įgyvendinimu, dėl procedūrų, pagal kurias LIFE+ pateiktų metodą bendram finansavimui su valstybėmis narėmis, regionų arba vietos valdžios institucijomis ir kitais valstybės ar privačiais veikėjais, ir pabrėžia, kad šiame kontekste yra sunkumų, su kuriais susiduria daugybė veikėjų — konkrečiai privačiame sektoriuje — užtikrinti finansavimą mažai pelningiems aplinkos apsaugos projektams paprasčiausio savanoriškumo pagrindu.

3.5

prašo šiame kontekste ištiri lanksčius partnerystės metodus ir įvesti metodą, pagrįstą trišaliu modeliu, kurio pagrindas — metodai, pasitelkiantys sutartinius santykius, kurie įtraukia vietos ir regionų valdžios institucijas į politinių tikslų įgyvendinimą, siekiant dinamiškesnių įgyvendinimo būdų.

20.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 231/75