ISSN 1725-521X

Europos Sąjungos

oficialusis leidinys

C 157

European flag  

Leidimas lietuvių kalba

Informacija ir prane_imai

48 tomas
2005m. birželio 28d.


Prane_imo Nr.

Turinys

Puslapis

 

II   Parengiamieji aktai

 

Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas

 

413 plenarinė sesija 2004 m. gruodžio 15-16 d.

2005/C 157/1

Nuomonė dėl Europos draudimo sutarties

1

2005/C 157/2

Nuomonė dėl Turizmo ir sporto: Europos ateities iššūkiai

15

2005/C 157/3

Nuomonė dėl Komisijos pranešimo: Europos nanotechnologijų strategija KOM(2004) 338 baigiamasis

22

2005/C 157/4

Nuomonė dėl Europos greitkelių kodekso ir transporto priemonių registro

34

2005/C 157/5

Nuomonė dėl Jūrų transporto skatinimo ir jūrininkų įdarbinimo bei mokymo

42

2005/C 157/6

Nuomonė dėl Komisijos nutarimo projekto dėl Sutarties 86 straipsnio taikymo valstybės paramai kaip viešųjų paslaugų kompensacijos, suteikiamos tam tikroms įmonėms, kurioms patikėtas bendro ekonominio intereso paslaugų vykdymas, ir dėl Komisijos direktyvos, papildančios 80/723/EEB direktyvą dėl valstybių narių ir valstybinių įmonių finansinių santykių skaidrumo, projekto

48

2005/C 157/7

Nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl valstybių narių išduotų jūrininkų atestatų pripažinimo, iš dalies pakeičiančią Direktyvą 2001/25/EB KOM (2004) 311 galutinis -2004/0098 (COD)

53

2005/C 157/8

Nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl vandens kelių transporto suderintų informacinių paslaugų Bendrijos vidaus vandenų keliuose KOM(2004) 392 galutinis — 2004/0123 COD

56

2005/C 157/9

Nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Tarybos reglamentą, įsteigiantį Bendrijos žuvininkystės kontrolės agentūrą ir iš dalies pakeičiantį Reglamentą (EB) Nr. 2847/93, nustatantį bendros žuvininkystės politikos kontrolės sistemą KOM (2004) 289 galutinis -2004/0108 (CNS)

61

2005/C 157/0

Nuomonė dėl Tarybos, Europos Parlamento, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto komunikato — 2004-2010 m. Europos aplinkos ir sveikatos veiksmų planas KOM(2004) 416 galutinis

65

2005/C 157/1

Nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl humaniško gyvūnų gaudymo spąstais standartų įvedimo KOM(2004) 532 galutinis -2004/0183 (COD)

70

2005/C 157/2

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo Tarybos direktyvai, iš dalies pakeičiančiai Direktyvą 87/328/EEB dėl galvijų spermos, skirtos Bendrijos vidaus prekybai, saugojimo (KOM(2004) 563 galutinis — 2004/0188 (CNS))

74

2005/C 157/3

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Struktūrinės kaitos skatinimo: išsiplėtusios Europos pramonės politika KOM(2004) 274 galutinis

75

2005/C 157/4

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl lygių galimybių ir vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo įgyvendinimo užimtumo ir darbo klausimuose KOM(2004) 279 galutinis — 2004/0084 (COD)

83

2005/C 157/5

Nuomonė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl sąsajų tarp legalios ir nelegalios migracijos KOM(2004) 412 galutinis

86

2005/C 157/6

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai ir Europos Parlamentui dėl asmenų, kuriems būtina tarptautinė apsauga, reglamentuojamo leidimo įvažiuoti į Europos Sąjungą bei apsaugos pajėgumų stiprinimo jų kilmės regionuose — Kaip geriau pasinaudoti ilgalaikiais sprendimais (KOM(2004) 410 galutinis)

92

2005/C 157/7

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai ir Europos Parlamentui: Viena bendra prieglobsčio suteikimo procedūra siekiant veiksmingesnės Bendrosios Europos prieglobsčio suteikimo sistemos (KOM(2004) 503 galutinis– SEK (2004) 937)

96

2005/C 157/8

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl galimybės pasinaudoti Bendrijos užsienio pagalba (KOM(2004) 313 galutinis — 2004/0099(COD)

99

2005/C 157/9

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė del komisijos komunikato tarybai ir europos parlamentui del tvaraus zemes ukio modelio europai sukurimo, reformavus bžūp — cukraus sektoriaus reforma KOM(2004) 499 galutinis

102

2005/C 157/0

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl komisijos pranešimo mokslas ir technologija — raktas į europos ateitį: europos sąjungos mokslinių tyrimų rėmimo gairėsKOM(2004) 353 galutinis

107

2005/C 157/1

Europos Ekonomikos ir Socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pasiūlymo Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai dėl metinės atskaitomybės ir konsoliduotos atskaitomybės audito ir dėl Tarybos direktyvų 78/660/EEB IR 83/349/EEB pakeitimoKOM(2004) 177 galutinis — 2004/0065(COD)

115

2005/C 157/2

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui Pagyvenusių darbuotojų užimtumo didinimas ir pasitraukimo iš darbo rinkos vėlinimas(KOM(2004) 146 galutinis)

120

2005/C 157/3

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Baltosios knygos, nagrinėjančios Reglamento Nr. 4056/86 dėl EB konkurencijos taisyklių taikymo jūrų transportui persvarstymo klausimą KOM(2004) 675 galutinis

130

2005/C 157/4

Europos ekonomikos ir socialiniu reikalu komiteto nuomonė del pasiūlymo priimti europos parlamento ir tarybos sprendimą sukurti daugiametę bendrijos programą, skatinančią saugesnį naudojimąsi internetu bei naujosiomis interneto technologijomis KOM(2004) 91 galutinis — 2004/0023 (COD)

136

2005/C 157/5

Nuomonė dėl Galimybės ateityje patekti į Europą jūra: pokyčiai ir kaip jiems pasiruošti

141

2005/C 157/6

Nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Tarybos reglamentą, iš dalies pakeičiantį Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999, nustatantį bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų, pratęsiant PEACE programos trukmę ir skiriant naujų įsipareigotų asignavimų KOM(2004) 631 galutinis

147

2005/C 157/7

Nuomonė dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, iš dalies pakeičiančio Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 1059/2003 dėl bendro teritorinių statistinių vienetų klasifikatoriaus (NUTS) nustatymo dėl Čekijos Respublikos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Maltos, Slovakijos, Slovėnijos ir Vengrijos įstojimo į Europos Sąjungą KOM (2004) 592 galutinis — 2004/0202 (COD)

149

2005/C 157/8

Nuomonė dėl Kartų santykių

150

2005/C 157/9

Nuomonė dėl Koegzistencijos tarp genetiškai modifikuotų kultūrinių augalų ir įprastų bei ekologiškų kultūrinių augalų

155

2005/C 157/0

Nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai ir Europos Parlamentui dėl Europos veiksmų plano, skirto ekologinei žemdirbystei ir ekologiniams maisto produktams(KOM(2004) 415 galutinis)

167

LT

 


II Parengiamieji aktai

Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas

413 plenarinė sesija 2004 m. gruodžio 15-16 d.

28.6.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 157/1


Nuomonė dėl Europos draudimo sutarties

(2005/C 157/01)

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2003 m. liepos 17 d. nusprendė parengti nuomonę dėl Europos draudimo sutarties.

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už parengiamąjį komiteto darbą šiuo klausimu, patvirtino nuomonę 2004 m. lapkričio 10 d. Pranešėjas — p. PEGADO LIZ.

Savo 413-osios plenarinės sesijos metu 2004 m. gruodžio 15-16 d. (gruodžio 15 d. posėdyje) Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 137 nariams balsavus „už“, 1 — „prieš“ ir 2 nariams susilaikius.

1.   Įžanga ir prielaidos

1.1

Draudimo sutarčių sudarymą ir galiojimą reglamentuojantys pamatiniai principai skiriasi įvairiose ES valstybių narių teisinėse sistemose, nors jų visų kilmė bendra, o struktūra labai panaši.

1.2

Atsižvelgiant į tai, kad tai yra vienas iš pagrindinių bendrosios rinkos veikimo komponentų, kadangi jis suteikia papildomo saugumo komerciniams santykiams tarp draudimo sektoriaus profesionalų ir vartotojų, skirtumai įstatymuose, reglamentuojančiuose esminius draudimo sutarčių aspektus įvairiose nacionalinėse teisės sistemose, greičiausiai trukdys sukurti bendrąją rinką ir sukels papildomų sunkumų šio finansinio instrumento pasienio rinkodarai.

1.3

Todėl šia nuomone savo iniciatyva siekiama įspėti kompetentingas nacionalines ir Bendrijos institucijas, kad būtina ir patartina:

sudaryti sąrašą klausimų ir problemų, kurios dėl dabartinės draudimo sutartis reglamentuojančių įstatymų ir norminių aktų įvairovės iškyla vartotojams, bendrosios rinkos sudarymui ir sklandžiam veikimui;

išskirti skirtingose draudimo sutartis reglamentuojančiose nacionalinėse sistemose ir srityse bendrus principus, kuriuos techniniu ir teisiniu požiūriu būtų galima suderinti;

apsvarstyti galimus sprendimus ir siūlyti būdus, formules ir priemones, kuriuos reikėtų priimti, siekiant užtikrinti tinkamesnį draudimo sutarčių reglamentavimą Bendrijos teisės aktais.

1.4

Nuo pat šios nuomonės savo iniciatyva parengiamojo darbo pradžios manyta, kad būtina užtikrinti, kad būtų bendradarbiaujama ir dirbama su „Europos draudimo sutarčių teisės normų sąvado“ grupe, kuriai vadovauja ir kurios darbą koordinuoja Insbruko universiteto teisės garbės prof. Fritz Reichert-Facilides; šią grupę sudaro iškilūs draudimo teisės specialistai ir teisininkai iš 15 Europos valstybių.

1.4.1

Todėl buvo labai malonu, kad prof. Reichert-Facilides iš karto priėmė kvietimą padėti pranešėjui kaip ekspertas. Šiuo tikslu jis iš karto pateikė pradinį dokumentą (I pozicijos dokumentas).

1.4.2

Rengiant šios nuomonės projektą, prof. Reichert-Facilides netikėtai mirė.

1.4.3

Jo viso gyvenimo gilinimasis į draudimo klausimus ir svarus akademinis darbas šioje srityje, kartu su „Teisės normų sąvado“ projektu, visiškai pateisina šią nuorodą ir padėką už jo didžiulį indėlį, paminint jo atminimą..

1.4.4

Tai visiškai paaiškina ir leidžia cituoti didžiąją jo I pozicijos dokumento dalį; šis dokumentas buvo parengtas kaip įžanga į darbą, kurio rezultatas yra ši nuomonė, ir buvo vienas iš paskutinių jo parašytų darbų.

„1.

Europos draudimo sutarčių įstatymų įvairovė yra rimta kliūtis bendrajai draudimo rinkai. Taip grupė nusprendė iš pat pradžių. Tai dar aiškiau pabrėžia pats EESRK; todėl 1998 m. sausio 29 d. nuomonėje savo iniciatyva „Vartotojai draudimo rinkoje“ (OL C 95, 1998 m. kovo 30 d., p. 72; plg. ten, pvz.:, Nr. 1.6. ir 2.1.9. 2 d.). Tuo pat metu pati Komisija pradėjo svarstyti šį klausimą (žr. 2003 m. vasario 12 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl nuoseklesnės Europos draudimo sutarčių teisės: veiksmų planas, (KOM (2003) 68 galutinis, OL C 63 2003 m. kovo 15 d., p. 1), toliau — veiksmų planas; plg. ten, pvz., Nr. 27, 47/48, 74).

2.

Įstatymų apskritai ir, be abejo, draudimo sutarčių įstatymų suderinimas įmanomas tik rimto lyginamosios teisės tyrimo pagrindu. Mūsų grupės darbo tikslas yra sprendimas dėl teisės normų sąvado. Ką reiškia „teisės normų sąvadas“? Sąvoka kilusi iš žodžio „suvesti“. Teisinėje aplinkoje „teisės normų sąvadas“ yra Jungtinėse Amerikos Valstijose naudojamas techninis terminas. Jis tarp specialistų gerai žinomas kaip įvairių teisės normų, kilusių iš skirtingų, tačiau savo esme panašių šaltinių, santrauką, sistemingą ir suvienodintą kaip „geriausias sprendimas“. Šį darbą atlieka Amerikos teisės institutas privačios, o ne įstatymų leidybos iniciatyvos pagrindu. Jungtinėse Valstijose šaltinių prasmės panašumai kyla iš įvairių valstijų privatinės teisės (įvairių) įstatymų Bendrosios teisės pagrindo. Europos draudimo teisės aktuose esminiai panašumai priklauso nuo jų dalyko: „draudimo“. Šis dalykas dėl savo pobūdžio sukuria panašius reglamentavimo poreikius. Tai gali būti draudimo sutarčių teisės „geriausio sprendimo“ gairės. Pirma, reikia deramai įvertinti visos draudimo sutarčių teisės pagrindinį uždavinį: užtikrinti veiksmingo rizikos prisiėmimo iš draudiko pusės teisinius pagrindus ir tuo garantuoti pačio draudimo verslo gerą veikimą. Antra, būtina, kad visų šalių prieštaringi interesai būtų gerai subalansuoti. Šiuo aspektu reikia deramai atsižvelgti į šiuolaikinę kryptį suteikti draudėjui santykinai aukštą apsaugos lygį.

3.

Grupės požiūriu, teisės normų sąvadas susitelkia ties privalomomis taisyklėmis (atitinkamai pusiau privalomomis draudėjui). Kodėl taip? Reikia atsižvelgti į tai, kad draudimo sutarčių „gyvoji teisė“ pirmiausia randama ne įstatymuose, o įprastinėse sutarčių sąlygose. Vadovavimasis šia taisykle reiškia net tik realybės pripažinimą, bet ir pasišventimą sutarties laisvės principui. Kita vertus, esmine įstatymų leidėjo užduotimi lieka šios laisvės ribojimas. Tai daroma valstybinės politikos tikslais, o taip pat ginant draudėją (ar tokius trečiuosius asmenis, kurių naudai draudžiama). Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas sutarties sąlygoms, kurios gali lemti draudimo apsaugos praradimą. Šių tikslų užtikrinimo techninės priemonės yra visoje Europoje galiojančių teisinių įsakymų pagalba įstatymiškai sukurti (pusiau) privalomas draudimo sutarčių teisės nuostatas. — Bendros rinkos atžvilgiu kol kas kylančios ir veiksmų plane nurodytos problemos apibūdinamos taip: „… Valstybės narės sukūrė taisykles, kurios gali būti ar ne įtrauktos į draudimo sutartį. Dėl šių taisyklių skirtumų jos gali turėti neigiamos įtakos produktams, siūlomiems per sienas.“ Ir tikrai: tikram vidaus draudimo rinkos skatinimui būtina suderinti ir suvienodinti šiuos draudimo sutarties laisvės apribojimus, o tai lemtų, kad visos (standartinės) sutartys, laikantis šių suvienodintų teisės normų, galėtų būti konkurencingai pasiūlytos visose Europos šalyse ir taip būtų išsaugota nesusiskaldžiusi rinka. Tai ir yra projekto tikslas.

4.

Šio darbo lyginamosios teisės parengimą (kaip nurodyta 2 dalyje) bandoma pasiekti vien tik per jo sudarymą, kiek tai yra susiję su mūsų Projekto grupe. Į darbą įtraukta 16 draudimo sutarčių teisinių įsakymų (ES ir už jos ribų) ekspertai.

5.

Klausimas kyla, ar teisės normų sąvadas turėtų pakeisti esamas nacionalines taisykles ar nustatyti papildomą (šiuo metu: 16-ą) modelį ypač pertvarkymo sutartims. Veiksmų plano iškelta problema atveria kelią vadinamam Pasirinktiniam instrumentui. Daugiau jis šiuo metu nebus nagrinėjamas.

6.

Draudimo sutarčių teisės lyginamasis darbas turi būti atliekamas atsižvelgiant į bendrą sutarčių teisę. Projekto grupei tai privaloma, ypač nuolat laikantis ir atsižvelgiant į vadinamuosius Lando/Beale principus. Be to, ji artimai bendradarbiauja su Europos civilinio kodekso tyrimo grupe (profesoriai von Bar ir Beale). Šioje organizacijoje grupei yra patikėta konkreti atsakomybė už draudimo sutarčių teisę“.

1.5

Šiai nuomonei parengti buvo surengti įvairūs susitikimai: su Europos Komisijos atstovais, dirbančiais draudimo sektoriaus ir bendrosios rinkos sukūrimo klausimais, Europos nacionalinių draudimo asociacijų federacijos (ENDAF) ir Europos vartotojų organizacijos (EVO) atstovais; tai suteikė galimybę sukaupti minčių, atsiliepimų ir pasiūlymų nagrinėjamu klausimu.

1.6

Taip pat buvo nuspręsta parengti klausimyną, skirtą įvairioms nacionalinėms ir Bendrijos institucijoms, tiek valstybinėms, tiek privačioms, kurios atstovauja pagrindinėms suinteresuotoms šalims. Tuo pat metu vyks klausymas, kuriame dalyvaus pagrindiniai susijusių interesų grupių atstovai (draudikai, gamybos įmonės ir kiti profesionalai bei vartotojai) kartu su teisės ekspertais ir akademikais iš skirtingų sričių ir teisinių sistemų.

1.7

Šioje nuomonėje pateikiama atsakymų į klausimyną esmė, kartu su atsiliepimais ir pasiūlymais, gautais 2004 m. balandžio 16 d. klausymo metu.

2.   Kai kurie precedentai

2.1

EESRK šis klausimas nėra naujas. Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas jau paskelbė nuomonę dėl vartotojų draudimo rinkoje  (1); po jos buvo priimtas Pasiūlymas priimti Tarybos direktyvą dėl įstatymų, teisės aktų ir administracinių nuostatų, susijusių su draudimo sutartimis, suderinimo  (2), kuriuo visų pirma buvo siekiama suderinti kai kurias draudimo sutarčių teisės pagrindines taisykles ir teisės aktus; Komiteto nuomonėje taip pat pasmerkta tai, kad iki šiol Komisija dar kartą nenagrinėjo šio klausimo, „nors ir tarp draudimo operatorių ir vartotojų organizacijų vyraujanti nuomonė yra ta, kad visa eilė kliūčių, trukdančių sukurti bendrąją rinką šioje srityje yra susijusios su Bendrijos teisės aktų draudimo sutarčių srityje (materialinės teisės suderinimo žemiausias lygmens) nebuvimu“. (3)

2.1.1

Toliau šioje nuomonėje Komitetas pabrėžė pirmą iš daugelio pripažintų bendrų kliūčių veiksmingam bendrosios draudimo rinkos įgyvendinimui, o būtent „visiško suderinimo materialinės teisės lygiu arba, kitaip tariant, žemiausio draudimo sutarčių teisės Europos Sąjungoje suderinimo lygmens, trūkumą“  (4).

2.1.2

Be to, Komitetas atkreipė dėmesį į tai, kad „Bendrijos lygiu nesama jokio teisinio pagrindo, apibrėžiančio būtiniausius draudimo sutarčių skaidrumo reikalavimus, apimant ir negyvybės draudimą, arba, konkrečiau, apibrėžiant nesąžiningas bendras draudimo sąlygas ar net nustatant sąžiningumo ar sutarties pusiausvyros principus draudimo srityje“  (5).

2.1.3

Konkrečiau buvo nurodyta, kad: „skirtingi būdai, kuriais kiekviena valstybė narė reglamentuoja šiuos klausimus, arba, vietoje to, reglamentavimo trūkumas, palieka visą rinką, kurioje konkurencija toli gražu nėra tobula, o veikiantys vienoje pusėje siekia dirbti kartu kitos pusės nenaudai, savireguliacijai. Tai reiškia, kad esama daugybė skirtingų sprendimų vienodoms situacijoms bendrojoje rinkoje, ypač pasienio sandorių atžvilgiu, kurie tampa vis paprastesni su informacinės visuomenės atsiradimu“  (6).

2.1.4

Išnagrinėjus sritis, kurios, Komiteto manymu, galėtų ir turėtų būti suderintos, nuomonė buvo užbaigta įspėjimu Komisijai ir valstybėms narėms dėl „tikslingumo iš naujo išnagrinėti 1979 m. Komisijos direktyvos projektą dėl įstatymų, reglamentų ir administracinių procedūrų, susijusių su draudimo sritimis, atsižvelgiant į subsidiarumo principą“  (7); Komitetas paragino Komisiją dėti pastangas apibrėžiant Bendrijos lygmens bendrus minimalius reikalavimus draudimo sutartims (direktyvos projektas) (8).

2.2

Dar daugiau, vartotojų organizacijos ir draudimo profesionalų asociacijos jau ilgą laiką atkreipdavo dėmesį, kad būtina toliau derinti draudimo sutarčių įstatymus.

2.2.1

Jau 1986 m. Europos vartotojų teisės grupė atkreipė dėmesį į poreikį tam tikra apimtimi suderinti draudimo sutartis Bendrijoje ir konkrečiai nurodė draudimo sutartinių santykių aspektus, kuriuos manė reikiant suderinti. (9)

2.2.2

Europos vartotojų organizacija jau nuo 1994 m. vis nurodo, kad tikslinga nustatyti „bazinius teisinius pagrindus“, kurie aprėptų pagrindinius draudimo sutarčių aspektus ir galėtų tapti „bendru minimaliu teisiniu pagrindu“.

2.2.3

1998 m. gruodžio mėn. panašų požiūrį išsakė įvairios vartotojams atstovaujančios organizacijos.

2.2.4

Europos Nacionalinių draudimo asociacijų federacija (CEA) neseniai komentuodama Komisijos pranešimą dėl aiškesnės Europos sutarčių teisės visų pirma pabrėžė, kad Komisija buvo teisi teigdama, kad „su vartotojais sudarytoms draudimo sutartims taikomų nacionalinių norminių aktų įvairovė stabdo pasienio sandorių draudimo srityje vystymąsi“, o vėliau nurodė, kad, „kalbant apie taip vadinamą „suderintą“ Bendrijos acquis, įvairiuose sutarčių teisės aktuose esančių nuostatų skaičius ir sudėtingumas draudimo sektoriuje kelia realių problemų“.

2.2.4.1

Nurodžiusi ne vieną pavyzdį, kai dubliavimas identiškomis ar nepateisinamai skirtingomis nuostatomis įvairiose taikytinuose Bendrijos teisės aktuose nebuvo tikslingas, ji užbaigė išreikšdama paramą „pasiūlymui tobulinti Bendrijos acquis“, su sąlyga, kad iš anksto bus atlikta tinkama išlaidų ir naudos analizė ir bus išsamiai konsultuojamasi su visomis suinteresuotomis šalimis, sutelkiant dėmesį ties bendrajai rinkai iškylančiomis kliūtimis (10).

2.3

Iš savo pusės Komisija savo komunikatuose dėl Europos sutarčių teisės (11) ir Aiškesnės Europos sutarčių teisės: veiksmų planas (12) pabrėžė, kad ryšium su tuo, kad, remiantis tam tikromis struktūromis, su kuriomis buvo konsultuojamasi, draudimo sutartys atstovauja sritį, kuri, finansinių paslaugų sferoje, kelia daugiau problemų dėl taikomų „nacionalinių reglamentų įvairovės“. Dėl šios priežasties reikėtų atsižvelgti į galimybę, kad „reikės tolesnės tokių priemonių konvergencijos, kad rasti pusiausvyrą tarp didesnio suvienodinimo poreikio ir produkto inovacijos išlaikymo ir pasirinkimo poreikio“, prioriteto, kurį reikės įtraukti į „Geresnio reglamentavimo veiksmų plano tolesnius veiksmus“  (13).

2.4

Galiausiai, Europos Parlamentas savo rezoliucijoje dėl Komisijos pranešimo dėl anksčiau minėto Veiksmų plano, apgailestaudamas dėl „trūkumo ankstyvų veiksmų, parengiant pasirinktinius instrumentus tam tikrose sektoriuose, kaip vartotojų sandoriai ir draudimas, kur galėtų rastis didelė nauda, kuri padėtų geram vidaus rinkos veikimui ir padidintų Bendrijos vidaus sandorius ir prekybą“, mano, kad „norint palengvinti prekybą per sienas vidaus rinkoje, dabar pats laikas prioritetine tvarka nustatyti tam tikrus pasirinktinius instrumentus tam tikrose sektoriuose, ypač vartojimo ir draudimo sutarčių, ir todėl ragina Komisiją, prioriteto tvarka, kartu atsižvelgiant į aukštą vartotojų apsaugos lygį ir deramų privalomų nuostatų integraciją, parengti įsitraukimo instrumentus vartojimo sutarčių ir draudimo sutarčių srityse“. (14)

3.   Atsakymai į klausimyną ir 2004 m. balandžio 16 d. klausymą

3.1

Klausimyną, kurį pakankamai anksti išsiuntė daugeliui struktūrų, užpildė 27 nacionalinės priežiūros institucijos keliose šalyse ir draudimo įmonių, pramonės, prekybos ir vartotojų atstovai.

3.1.1

Atsakymai buvo gauti iš Austrijos, Belgijos, Suomijos, Prancūzijos, Vokietijos, Lichtenšteino, Lietuvos, Maltos, Norvegijos, Lenkijos, Slovakijos, Slovėnijos ir Švedijos.

3.1.2

Europos draudimo sutarčių teisės normų sąvado projekto grupės nariai atsiuntė vieną bendrą atsakymą.

3.2

Aiški ir nedviprasmiška dauguma manė, kad:

a)

draudimo teisės privalomų taisyklių trūkumas kliudo draudimo paslaugų teikimui per sienas, buvo nurodyta daugybė pavyzdžių;

b)

ši padėtis kliudo draudimo ieškantiems klientams gauti draudimo paslaugas iš užsienio draudikų, buvo nurodyta daugybė pavyzdžių;

c)

šis faktas kliudo draudimo tarpininkams teikti savo paslaugas per sienas, vėl buvo nurodyta daugybė pavyzdžių;

d)

draudimo sutarčių teisės privalomų taisyklių harmonizavimas padėtų draudikams, klientams ir draudimo tarpininkams padidinti pasienio draudimo sandorių skaičių;

e)

1979-80 m. Komisijos direktyva vis yra geras pagrindas šio klausimo aptarimui, nors ji buvo perrašyta naudojant naujas sąvokas ir pagal skirtingus parametrus, kuriems kai kurie respondentai pateikė pavyzdžių ir pasiūlymų.

3.3

Klausyme dalyvavo 17 šalių 36 institucijų 46 atstovai.

3.4

Atsakymų į klausimyną bendra esmė, kartu su klausymo metu vykusiomis diskusijomis, rodo visuotinį sutarimą, kurį galima apibendrinti taip:

3.4.1

Tarp nacionalinių teisinių draudimo sutarčių reglamentavimo tvarkų esama didžiulių skirtumų;

3.4.2

Labai trūksta draudimo teisės harmonizavimo ES lygmenyje, kas atsiliepia vidaus rinkos užbaigimui šioje srityje;

3.4.3

Tam tikro laipsnio harmonizavimas pageidautinas (reikalingas), ypač mažiems ir vidutiniams draudikams (individualiems vartotojams ir MVĮ), kad būtų išvengta nelygybės ir diskriminacijos (didelis pavojus);

3.4.4

Draudimo teisės harmonizavime turėtų būti taikomas palaipsnis metodas bei vengiama per didelio griežtumo, nes harmonizavimas savaime nėra galutinis tikslas, bet greičiau priemonė pasiekti bendrą rinką, o būdamas tokiu, privalo laikytis reikalingumo ir proporcingumo principų;

3.4.5

Pagrindinis harmonizavimo siekinys turėtų būti:

privalomos taisyklės;

draudimo sutarčių teisės bendroji dalis.

3.4.6

Iš harmonizavimo atsirandanti pavyzdinės sutarties forma galėtų būti „pasirinktinė“, tačiau visos jos sąvokos ir sudėtinės dalys turi būti privalomos šalims iš karto, kai bus priimta.

3.4.7

Šio modelio priėmimui naudojamas Bendrijos instrumentas turėtų būti reglamentas, kad užtikrinti visišką harmonizavimą.

3.4.8

Komisijos 1979-80 m. direktyvoje esantys pasiūlymai, su pataisomis, atspindinčiomis EP ir EESRK pasiūlymus, galėtų tapti šio reglamento projekto parengimo pradžia, tačiau jie turi būti nuodugniai peržiūrėti, atsižvelgiant į draudimo teisės pasiekimus nuo to laiko.

3.4.9

Harmonizavimas, kaip nurodyta anksčiau, galėtų skatinti draudimą per sienas ir prisidėti prie tolesnės bendros rinkos plėtros šioje srityje.

3.4.10

Sutarties 95 straipsnis galėtų tapti tokios iniciatyvos teisiniu pagrindu.

3.5

Kai kurie respondentai ir dalyviai papildė, kad:

3.5.1

Harmonizavimas galėtų būti „pasirinktinis“ ir apsiribotų tik pamatinių principų nustatymu.

3.5.2

Harmonizavimas turėtų būti taikomas tik sutartims per sienas ir tik fiziniams asmenims.

3.5.3

Harmonizavimas nėra panacėja nuo nepakankamo bendros rinkos išsivystymo draudimo srityje.

3.5.4

Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas savitarpio draudimui ir socialinės gerovės bei socialinės apsaugos struktūroms dėl jų konkrečių savybių.

4.   Bendrijos lygmens iniciatyvos poreikis

4.1   Vidaus rinka ir draudimas

4.1.1   Bendri pastebėjimai apie vidaus rinkos ir draudimo santykius

4.1.1.1

Europos vidaus rinką sudaro erdvė be vidaus sienų, užtikrinanti laisvą prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą (EB sutarties 14 str. 2 d.). „Draudimas“ patenka į laivės teikti paslaugas (EB sutarties 49 — 55 str. str.) arba steigimosi teisės, priklausoma nuo konkretaus atvejo aplinkybių, sferą. Draudikai, teikiantys pasienio paslaugas arba besisteigiantys kitoje valstybėje narėje, verčia nacionalinius produktus konkuruoti su jų polisais.

4.1.1.2

Tai lemia, kad galimų polisų savininkų pasirinkimo įvairovė padidėja. Būtų idealu, jei draudimo ieškančių klientų teigiamas pasirinkimas kaip „nematoma ranka“ valdytų vidaus draudimo rinką.

4.1.1.3

Tolesnes laisves įtakoja draudimo reikalai: garantuojamas laisvas įmokų ir draudimo pajamų pervedimas (žr. EB sutarties 56 str.). Dar daugiau, polisų savininkai, pasinaudodami EB 18 str. suteikta laisve, neturėtų patirti neigiamų pasekmių savo polisų atžvilgiu, kai keičiama įprastinė gyvenamoji vieta iš vienos jurisdikcijos į kitą.

4.1.2   Draudimo teisės harmonizavimo ir draudimo sutarčių teisės statusas

4.1.2.1

Šis platus santykių tarp draudimo (teisės) ir EB sutarties laisvių spektras atvedė EB prie svarbių draudimo teisės sektorių harmonizavimo, kad užtikrinti (tinkamą) vidaus rinkos veikimą. Draudimo priežiūrą reglamentuojantys teisės aktai visoje EB ir EEE yra gerokai suderinti taip vadinamų „trijų kartų“ direktyvų pagalba draudimo srityje.

4.1.2.2

Šių pasiekimų pagrindu buvo įvesta bendro licencijavimo ir gimtos šalies kontrolės sistema, kaip tai jau buvo numatyta ETT 1986 m. gruodžio 4 d. sprendime (15). Draudimo sutarčių teisės srityje harmonizavimą daugiau ar mažiau riboja privatinės tarptautinės ir tarptautinės proceso teisės klausimai. (16)

4.1.2.3

Draudimo sutarčių materialinė teisė buvo suderinta tik konkrečiuose sektoriuose ir tik konkrečiais klausimais šiuose sektoriuose. Pavyzdžiui, nemažai teisės aktų suderinta transporto priemonių draudimo srityje. (17) Bendros taisyklės taip pat žinomos teismo išlaidų draudimo srityje. (18)

4.1.2.4

Tačiau draudimo sutarčių materialinės teisės taisyklių didžioji dauguma t.y. bendroji dalis, nustatanti visoms draudimo rūšims taikytinas taisykles, vis dar patenka į nacionalinių įstatymų sferą. Šis pastebėjimas neišvengiamai iškelia klausimą reikia ar ne draudimo sutarčių harmonizavimo, kad užtikrinti tinkamą vidaus draudimo rinkos veikimą. Klausimą reiktų atsakyti teigiamai, jai nacionalinių sutarčių teisės sistemų skirtumai kliudo vidaus rinkai.

4.2   Draudimo sutarčių teisė kaip kliūtis vidaus draudimo rinkos veikimui

4.2.1   Dabartinė padėtis: neužbaigta vidaus draudimo rinka

4.2.1.1

Esama empirinių duomenų, rodančių, kad iki šiol EB taikytos priemonės (19) ženkliai pagerino, tačiau neužbaigia vidaus draudimo rinkos veikimo (20). Tai yra teisinga ir laisvės teikti paslaugas masininės rizikos draudimo srityje, kurią užtikrina 49 ir tolesni straipsniai, atžvilgiu. EB sutartyje ir išaiškinta direktyvomis dėl draudimo teisės, tačiau tikrovėje nepakankamai naudojama nei draudimo pramonės, nei klientų.

4.2.2   Bendra faktinė šiandienos padėtis

4.2.2.1

Anksčiau aprašytą dabartinę padėtį galima paaiškinti pažvelgus į jos bendrą teisinę faktinę padėtį. Pagrindinis veiksnys yra tai, kad draudimas dažnai vadinamas „teisiniu produktu“. Tai nuoroda į tai, kad draudimo įmonės parduodamas produktas yra pati draudimo sutartis, kurią formuoja šalių autonomiškumas ir sutarčiai taikoma (privaloma) teisė.

4.2.2.2

Žinoma nereikėtų nerimauti dėl tinkamo vidaus rinkos veikimo, kol draudimo sutarčių teisėje išlieka šalių autonomiškumo principas, leidžiantis šalims formuoti draudimo produktus pagal abipusius pageidavimus.

4.2.2.3

Tačiau draudimą didele dalimi reglamentuoja privalomos taisyklės (21). Kai kurios iš jų taisyklių yra privalomos tarptautiniu mastu.

4.2.2.4

Tai lemia, kad konkretaus draudiko produktą nemaža dalimi formuoja draudimo sutartis reglamentuojantys teisės aktai. Būtent todėl nacionalinių draudimo įstatymų skirtumai gali kliudyti vidaus rinkai. Komisijos veiksmų planas dėl aiškesnės Europos sutarčių teisės tai atvirai pripažįsta. (22) Tai galima įrodyti pažvelgus iš draudiko (4.2.3 punktas), draudėjo (4.2.4 punktas) ir draudimo tarpininkų (4.2.5 punktas) perspektyvos.

4.2.3   Draudiko perspektyva

4.2.3.1

Draudikai teikia draudimo apsaugą. Jų polisai sukuriami pagal apskaičiuotą riziką, atsižvelgiant į teisinę aplinką, kur parduodamas polisas. Draudikas, kuris gali parduoti produktą pagal vieną ir tą pačią tvarką visoje Bendrijoje gali apjungti EB dengiamas rizikos rūšis be iškraipymų, kylančių dėl nacionalinių draudimo įstatymų skirtumų. Tai užtikrintų, kad draudimo įstatymų skirtumai nesudarytų kliūčių draudiko laisvėms.

4.2.3.2

Priešingai, jei polisui taikytina teisė keičiasi priklausomai nuo poliso pardavimo vietos, tai skirtinga teisinė aplinka kiekvienoje valstybėje narėje įtakos rizikos apskaičiavimą ir todėl paveiks didelių skaičių dėsnį, kuriuo paremtas draudimo verslas, veikimą.

4.2.3.3

Tai lems, kad draudikai, parduodantys savo paslaugas per sienas turės keisti savo polisų išvaizdą ir skaičiavimus, priklausomai nuo taikomos teisės. Tai taptų labai rimta kliūtimi vidaus rinkos veikimui

4.2.3.4

Trumpai pažvelgus į Bendrijos tarptautinės privatinės teisės taisykles draudimo sektoriuje, matyti, kad draudikas iš tikrųjų verčiamas priderinti polisus prie valstybės narės, kurioje parduodamas polisas, teisinės aplinkos. Remiantis antrosios ne gyvybės draudimo direktyvos 7 str. 1 d. a ir h punktais (23) būtent valstybės narės, kurioje yra rizika, teisė ir, pagal Gyvybės draudimo direktyvos 32 str. 1 d. 1 p. (24) įsipareigojimo valstybės narės teisė yra taikoma draudimo sutarčiai. Vietoje, kurioje yra rizika arba įsipareigojimo vieta daugeliu atveju nustatoma pagal įprastinę draudėjo gyvenamąją vietą. (25)

4.2.3.5

Draudikas gali išvengti šios pasekmės pasirinkdamas draudimo sutarčiai taikytiną teisę (daugeliu atvejų draudiko buveinės teisė) susitarimo su draudėju pagrindu. Tačiau draudimo direktyvose šią galimybę smarkiai apriboja privatinės tarptautinės teisės taisyklės. Ne gyvybės draudime direktyvos leidžia laisvai pasirinkti teisę tik draudimo sutartyse nuo didelės rizikos. (26) Valstybėms narėms — t.y. valstybėms narėms, kuriose yra rizika, suteikiama teisė išplėsti šalių autonomijos principo sferą. (27) Visais kitais atvejais direktyvos suteikia šalims tik ribotą autonomiją (28) ir taip neišvengia jau aprašytų problemų, su kuriomis susiduria draudikai, parduodantys draudimo sutartis per sienas. Gyvybės draudimo srityje įsipareigojimo valstybė narė gali suteikti šalims autonomiją. (29) Kitu atveju šalys gali pasinaudoti tik labai ribotu taikytinos teisės pasirinkimu. (30)

4.2.3.6

Šie pastebėjimai Europos draudimo sutarčių teisės atžvilgiu aiškiai rodo, kad masinės rizikos draudimo atveju draudikas daugeliu atvejų turi pritaikyti savo produktą prie draudėjo įprastinės gyvenamosios vietos teisinės aplinkos. (31) Šią naštą didina ir tai, kad draudėjas gali pakeisti savo įprastinę gyvenamąją vietą po sutarties sudarymo. (32)

4.2.3.7

Vienintelė išimtis Europos tarptautinėje draudimo sutarčių teisėje yra ne gyvybės draudimas nuo didelės rizikos. Čia draudikas ir draudėjas gali susitarti dėl taikytinos teisės. Tačiau draudimo nuo didelės rizikos atveju valstybės narės, kurioje draudėjas turi įprastinę gyvenamąją vietą, teismas (nustatydamas jurisdikciją pagal Briuselio I reglamento 9 str. 1 d. b punktą, (33)) gali taikyti privalomas taisykles. (34)

4.2.3.8

Tai reiškia, kad draudikai labai nenoriai teiks savo paslaugas per sienas, bent jau masinės rizikos draudimo srityje. Galima argumentuoti, kad pokytis privatinėje tarptautinėje teisėje galėtų išspręsti šį klausimą. Iš tikro, atrodytų, kad minėtos kliūtys išnyktų, jei šalys turėtų teisę laisvai pasirinkti taikytiną teisę, o nesant tokio pasirinkimo, taikytina teisė būtų nustatoma pagal draudiko steigimosi vietą. Tačiau toks pasikeitimas privatinėje tarptautinėje teisėje sukeltų pavojų draudėjo ir vartotojų apsaugos bazinėms sąvokoms privatinėje tarptautinėje teisėje: tai suteiktų taikytinos teisės pasirinko laisvę draudimo sektoriuje net ir verslovių ir vartotojų santykių situacijose, kuriose vartotoją saugotų Romos konvencijos 5 str. kituose sektoriuose. Tuo pat metu tai neišspręstų problemos visiškai: valstybės narės, kurioje yra draudėjo gyvenamoji vieta, teismai vis dar galėtų savo pačių tarptautines privalomas taisykles. Dar daugiau, visi polisų savininkai labai nenoriai ieškotų draudimo užsienyje, žinodami, kad praras gimtosios šalies teisės apsaugą ir pateks į nežinomą užsienio draudimo teisės jurisdikciją (35).

4.2.4   Draudėjo perspektyva

4.2.4.1

Esant dabartiniam privatinės tarptautinės teisės teisiniam režimui, polisų savininkai gali labai noriai prašyti užsienio draudimo apsaugos. Žinodami, kad jie bus (daugeliu atvejų) apsaugoti jų gyvenamosios vietos valstybės narės teisės, jie noriai ieškos draudimo per sienas. Tačiau polisų savininkai negalės įsigyti užsienio produktų, net jei ir norės juos turėti: jų gimtosios šalies teisės taikytinumas visada pavers įsigytus polisus sutartimis, kuriuos daugiau ar mažiau reglamentuoja jų gimtosios šalies teisė. O jei jie vis dar norės pirkti užsienio draudimo produktus, turės susidurti su užsienio draudikais, kurie labai dvejoja dėl tokios draudimo apsaugos suteikimo.

4.2.4.2

Kaip matyti, šių dvejonių būtų greičiausiai galima išvengti pakeičiant tarptautinės draudimo sutarčių teisės taisykles. (36) Tačiau toks privatinės tarptautinės teisės pakeitimas sukeis vietomis draudiko dvejones suteikti draudimo apsaugą su ne mažiau stipriomis draudėjo dvejonėmis ar įsigyti užsienio draudimo apsaugą. Tuo būdu negalima tikėtis, kad vidaus draudimo rinka susikurs pati.

4.2.4.3

Reikia paminėti dar vieną aspektą. Vidaus rinkoje draudėjas turi laisvo judėjimo teisę (žr. i.p. EB sutarties 18 str.). Tačiau įprastinės gyvenamosios vietos pakeitimas neigiamai veikia draudėjo padėtį. Pirma, valstybės narės, į kurią persikelia draudėjas, teismai gali taikyti naujas tarptautines privalomas taisykles, kurios įtakoja buvusioje gyvenamojoje vietoje įsigytą draudimo polisą. Antra, privalomo draudimo įstatymai gali privalomai nustatyti kitokią draudimo apsaugą, nei ta, kurią draudėjas įsigijo buvusioje gyvenamojoje vietoje. Trečia, draudėjas gali norėti turėti bendrą draudimo polisą apsaugai nuo tam tikrų rizikos rūšių, esančių skirtingose valstybėse narėse.

4.2.4.4

Dabartinė teisinė padėtis visiškai neleidžia rastis europolisams, vietoje to yra sudaromos vadinamos „skėtinės sutartys“, kurios galioja kaip toks sutarčių skaičius, kiek yra valstybių narių, kurioms tai taikoma. Todėl ko trūksta, tai galimybės turėti perkeliamą polisą vadinamam „euromobiliam“ (37) draudėjui, kuris gyvena ir dirba skirtingose EB dalyse visą savo gyvenimą.

4.2.5   Draudimo tarpininkų perspektyva

4.2.5.1

Tarpininkai atlieka svarbų vaidmenį draudimo sutarčių platinime. Jie sudaro vidaus draudimo rinkos steigimosi vieną iš esminių dalių. Tai ypač taikytina draudimo brokeriams. Naudodamiesi laisve teikti paslaugas, kurią garantuoja EB sutarties 49 — 55 str. ir įgyvendinimą užtikrina direktyva dėl draudimo tarpininkų (38) — tarpininkai ženkliai prisideda prie vidaus draudimo rinkos kūrimo ir veikimo. Masinės rizikos draudimo srityje labiausiai tikėtina, kad būtent brokeris pabandys perkelti riziką į užsienio draudimo rinką, o ne pats klientas.

4.2.5.2

Tačiau bet kokie duomenys apie užsienio draudimo rinką ir jos produktus greičiausiai neturės jokios reikšmės brokeriui, kuriam truks žinių apie vietos teisę. Kadangi užsienio draudimo rinkoje esantys produktai yra sukurti atsižvelgiant į vietos teisę, brokeris gali nepadaryti prielaidos, kad poliso turinys ir kaina bus ta pati jo (užsienio) kliento teisinėje aplinkoje. Todėl brokeriai patys negali lengvai pasinaudoti užsienio draudimo rinkomis masinės rizikos perkėlimo tikslais, bet turi derėtis dėl sutarčių individualiai. Tai greičiausiai lems pernelyg didelius sandorių kaštus ir todėl neleis veikti vidaus draudimo rinkai.

4.2.6   Panašūs rūpesčiai dėl draudimo rinkodaros per filialus

4.2.6.1

Gana dažnai minima, kad draudimui dėl prigimties būtinas draudiko geografinis artumas su klientu. Ateityje šis pastebėjimas gali parodyti, kad pardavimai per sienas draudimo sektoriuje gali nebūti tokie dažni, kaip kituose verslo šakose (pvz., knygų pardavime per internetą ir t.t.). Santykių su klientais sumetimais draudikai gali linkti veikti kitose valstybėse narėse per filialus ar dukterines įmones.

4.2.6.2

Šio požiūrio atstovai neprieštarauja iš principo dėl draudimo sutarčių teisės harmonizavimo. Vietoje to jie bando parodyti, kad poveikis apsiribos tik tam tikra dalimi draudimo sutarčių, kurių rinkodara iš tikro vyks per sienas ar bus skirta klientams, kurie iš tiesų yra mobilūs ir keičia savo gyvenamąją vietą iš vienos valstybės narės į kitą.

4.2.6.3

Tačiau realus poveikis bus svaresnis. Jei draudimo sutartys parduodamos kitose valstybėse narėse per filialus („steiginius“) ar bent per dukterines įmones, atsiras tos pačios problemos klientams, tarpininkams ir draudikams. Draudikai turi priderinti savo produktus prie vietos sąlygų, o tai pat ir vietos teisinės aplinkos. Todėl jie turi perkurti savo produktus. Štai kodėl vienoje valstybėje narėje sukurtas polisas negali būti parduodamas kitose valstybėje narėje per filialą, neatlikus ženklių pakeitimų dėl skirtingos (teisinės) aplinkos. Tarpininkai ir klientai susiduria su problema, kad tiesiog negali rasti užsienio draudimo produktų savo rinkose.

4.2.6.4

Draudimo sutarčių teisės sistemų harmonizavimas ženkliai sumažintų produkto kūrimo kaštus vidaus rinkoje. Draudikai, besisteigiantys kitoje valstybėje narėje, galėtų apsiriboti tik patarimų klientui teikimu per savo agentus, pretenzijų sureguliavimu per kompetentingus regioninius skyrius ir t.t. Net jei draudikai veiktų per dukterines įmones, draudimo koncernai galėtų kartu padengti produkto sukūrimo pastangas ir kaštus.

4.2.6.5

Klientai pasekoje veiksmingai turės naudos iš vidaus rinkos. Suderinta draudimo sutarčių teise paremtoje rinkoje draudimo sektoriaus naujovės galėtų lengviau kirsti sienas. Europos klientai galėtų naudotis prieiga prie užsienyje sukurtų draudimo produktų.

4.3   Ypač: draudimo sutarčių teisės harmonizavimas ir ES plėtra

4.3.1

2004 m. gegužės 1 d. 10 naujų valstybių narių įstojo į EB, aštuonios iš šių valstybių yra pereinamoje padėtyje. Jų draudimo teisės sistemos turėjo būti suderintos su Bendrijos teisynu acquis communautaire, kaip būtina stojimo į EB sąlyga (39). Šiuolaikiniai draudimo sutarčių teisės norminiai aktai yra būtini, kaip būtina draudimo rinkų veikimo šiose šalyse sąlyga. Nors kai kurios naujos narės priėmė šiuolaikinius teisės aktus, kitos šalys dar turės imtis veiksmų.

4.3.2

Todėl draudimo sutarčių teisės harmonizavimas atrodytų tarnauja išsiplėtusios vidaus draudimo rinkos interesams, padedant naujoms valstybėms narėms modernizuoti savo įstatymus ir išvengti naujų skirtumų tarp nacionalinių sistemų. Būtų naudinga, jei EB Komisija galėtų pranešti atitinkamoms šalims kuo greičiau apie planus suderinti draudimo sutarčių teisę.

5.   Komisijos 1979 m. pasiūlymas dėl direktyvos

5.1

Kaip minėta ankščiau, Komisija pateikė pradinį pasiūlymą dėl direktyvos 1979 m., siekdama koordinuoti su draudimo sutartimis susijusius įstatymus, reglamentus ir administracines nuostatas (40). Šis pasiūlymas buvo parengtas Bendrosios laisvės teikti paslaugas apribojimų šalinimo programos pradžioje, kuri su tiesioginiu draudimu susijusiuose klausimuose nustatė draudimo sutartis reglamentuojančių teisinių ir administracinių instrumentų koordinavimą „tokia apimtimi, kad jų skirtumai nepažeistų polisų savininkų ir trečiųjų šalių interesų“  (41).

5.2

Pasiūlyme manyta, kad tuo metu galiojusių direktyvų reikiamas koordinavimas buvo nepakankamas; taip pat manyta, kad nepakanka Sutartimi uždrausti diskriminuojantį elgesį paslaugų teikimo atžvilgiu, jei konkreti įmonė nebuvo įsteigta valstybėje narėje, kur paslauga buvo teikiama.

5.2.1

Iš šios pusės manyta, kad tinkamiau būtų reglamentuoti „tam tikrus bendrus klausimus, ypač susijusius su draudimo apsaugos buvimu priklausomai nuo įmokos sumokėjimo, sutarties trukmės, bei apdraustų asmenų, kurie nėra draudėjai, padėties“, o taip pat „pasekmes, kurias, pirma, lemia draudėjo elgesys sutarties sudarymo ir vykdymo metu pranešimo apie riziką ir pretenziją atžvilgiu ir, antra, jo požiūrį į priemones, kurių reikia imtis pateikus pretenziją“.

5.2.2

Pasiūlyme taip pat svarstyta, kad „valstybėms narėms gali būti leidžiama priimti skirtingus sprendimus ten, kur tai aiškiai nurodyta direktyvos tekste“; bet koks kitas požiūris leistų suabejoti dėl pasiūlymu siekiamų tikslų. Tai būtų buvęs svarbus žingsnis link harmonizavimo šioje srityje (42).

5.3

Komitetas vienabalsiai priimtoje nuomonėje dėl šio pasiūlymo (43), atkreipė dėmesį į šiuos esminius punktus:

a)

Komisija savo požiūryje apsiribojo esminiais laikytų punktų koordinavimu, nors komitetas jautė, kad kiti aspektai taip pat turėtų būti po to suderinti;

b)

Komitetas apgailestavo, kad direktyvoje nebuvo daromas joks skirtumas tarp masinės rizikos ir komercinės, pramoninės ir kitų rizikos rūšių;

c)

buvo pasiūlyta, kad ligos draudimas taip pat būtų pašalintas iš direktyvos taikymo sferos;

d)

buvo apgailestauta, kad direktyva neapėmė draudikų, įsteigtų vienoje valstybėje narėje, išrašytų polisų, kurie saugo juos nuo rizikos esančios ne ES valstybėje arba polisų išrašytų polisų savininkams, nuolat gyvenantiems už Bendrijos ribų;

e)

Komitetas ragino parengti konkrečias taisykles, kad užtikrinti deramą polisų savininkų apsaugą, nepriklausomai ar tai fiziniai asmenys, ar mažos verslovės, kuri ypač apimtų:

1)

apsigalvojimo laikotarpį ir teisę pasitraukti iš sutarties;

2)

nesąžiningas sąlygas:

3)

aiškų išimčių ir terminų pabaigos nurodymą;

4)

deramą informaciją iki sutarties sudarymo.

f)

komitetas ragino, kad nukentėjusių trečiųjų šalių atgręžtinio reikalavimo teisę apimtų speciali direktyva arba šis klausimas būtų sprendžiamas sekančiu koordinavimo etapu.

5.4

Komitetas tada atiko kiekvieno iš pasiūlymo straipsnių kritinę analizę; vis dar vertėtų atsižvelgti jo pastabas šiuo klausimu prieš imantis bet kokios iniciatyvos šioje sferoje.

5.5

Europos Parlamentas taip pat išreiškė savo požiūrį į šį pasiūlymą (44) tuomet. Be kitų dalykų, jis manė, kad „harmonizavimas turėtų garantuoti panašaus standarto apsaugą polisų savininkams nepriklausomai nuo pasirinktos teisės“.

5.5.1

Konkrečiai Parlamentas pasiūlė nemažai pataisų, ypač dėl: direktyvos sferos (išsiverčiant be išimčių); draudimo sutarčių pagrindinių dalių; draudėjo prievolės deklaruoti apie tam tikras aplinkybes; šios pasekmės dėl draudimo sutarties išlaikymo, ryšium su arba pradinėmis aplinkybėmis, arba jų pasikeitimu sutarties galiojimo metu; draudėjo pareiga pateikti įrodymus, jei atsirastų pretenzija, o taip pat sąlygos, pagal kurias sutartis gali būti nutraukta.

5.5.2

Parlamento pastabų tikslas buvo aiškiai pabrėžti, kad „turėtų būti aiški draudiko ir draudėjo interesų pusiausvyra“.

5.6

Remiantis šiomis pastabomis Komisija turėjo galimybę parengti naują pataisytą pasiūlymą (45), kuriame atsižvelgė į įvarius komiteto ir Parlamento pateiktus pasiūlymus ir pastabas. Čia pirmą kartą jis atkreipė dėmesį į tai, kad „draudimo sutartis reglamentuojančių įstatymų koordinavimas palengvintų paslaugų teikimą valstybėje narėje tiems, kurie jas teikia kitoje valstybėje narėje“. Taip pirmą kartą buvo paminėtas tikslas pasiekti bendrą finansinių paslaugų rinką (46).

5.6.1

Šis Komisijos pasiūlymas dėl direktyvos turėjo įsigalioti 1983 m. liepos 1 d.. Tačiau galiausiai jis nebuvo priimtas dėl politinės valios trūkumo iš valstybių narių pusės.

5.7   Kokia yra Komisijos 1979/1980 m. pasiūlymo svarba šiandien?

5.7.1

Atsakymai į šiuo klausimu išsiųstą klausimyną bei viešas klausymas 2004 m. balandžio 16 d. parodė, kad yra bendras sutarimas, kad šį pasiūlymą, nors ir parengtą prieš dvidešimt metų, turėtų rimtai svarstyti, kaip vis dar vertingą indėlį į naują iniciatyvą šioje srityje ir gerą jos pradžią.

5.7.2

Vis gi buvo atkreipta, kad dabartiniai draudimo sutarčių harmonizavimo reikalavimai apima žymiai plačiau nei 1980 m. pasiūlymas, o pasiūlytos taisyklės turi būti rengiamas po debatų dėl nuodugnios lyginamosios teisės studijos.

6.   Harmonizavimo būdai

6.1   Sprendimų radimas naudojant lyginamąjį teisinį metodą

6.1.1

Prieš bet kokios pastangas suderinti Europos draudimo sutarčių teisę turi vykti parengiamieji lyginamosios teisės darbai. Toks darbas mokslininkų tarpe jau vyksta senokai. Iš tiesų pateikus Europos sutarčių teisės principus lyginamasis darbas jau yra baigtas bendros sutarčių teisės srityje. Draudimo sutarčių teisės srityje buvo ir dar bus paskelbta daug lyginamosios teisės mokslinių tyrimų darbų rezultatų. (47) 1999 m. velionis profesorius Reichert-Facilides įkūrė projekto grupę „Europos draudimo teisės normų sąvadas“. Šios grupės nariai yra draudimo teisės ekspertai ir atstovauja įvairias teisines sistemas (EB viduje ir už jos ribų).

6.1.2

Draudimo sutarčių teisės „geriausio sprendimo“ gairės gali būti: pirma, būtina deramai atsižvelgti į draudimo sutarčių teisės esminę užduotį — užtikrinti veiksmingo rizikos prisiėmimo iš draudiko pusės teisinius pagrindus ir tuo garantuoti pačio draudimo verslo gerą veikimą. Antra, būtina, kad visų šalių prieštaringi interesai būtų atsargiai subalansuoti. Šiuo aspektu reikia deramai atsižvelgti į šiuolaikinę kryptį suteikti draudėjui santykinai aukštą apsaugos lygį.

6.1.3

Šių pastebėjimų pagrindu pastangos tobulinti vidaus draudimo rinką turėtų susitelkti ties privalomomis taisyklėmis. Šios taisyklės yra neatskiriami autonomiško sutarčių sudarymo tarp šalių pagrindai, o taip pat sukurią kliūtį vidaus draudimo rinkoje, nes jos nėra suderintos. Todėl priežiūros poreikiai draudimo srityje turi būti suderinti su vidaus draudimo rinkos harmonizavimo reikalavimai.

6.2   Harmonizavimo priemonės privalo užtikrinti aukšto lygio apsaugą

6.2.1

Draudimo sutarčių įstatymai, arba bent jų pusiau privalomos nuostatos, siekia apsaugotu silpnesnę šalį ir funkciniu požiūriu gali būti vadinamos vartotojų teisių gynimo įstatymais. Tačiau tradiciškai draudėjo apsauga siekia toliau, nei bendra vartotojų teisė: greta fizinių vartotojų yra apsaugomos ir mažos įmonės, kai draudžiasi.

6.2.2

Derindama Europos vartotojų teisę EB privalo užtikrinti vartotojams aukšto lygio apsaugą (žr. pvz., EB sutarties 95 str. 3 d.). Ši koncepcija taip pat taikoma įstatymų leidybos aktams remiantis kitais EB sutarties straipsniais, suteikiantiems EB įstatymų leidybos galias (draudimo teisės srityje paprastai EB sutarties 47 str. 2 d. taikoma kartu 55 str.). Todėl draudimo sutarčių teisės harmonizavimo priemonė turėtų užtikrinti aukšto lygio apsaugą draudėjui.

6.3   Minimalūs standartai ar visiškas harmonizavimas?

6.3.1

Dabartinių vidaus draudimo rinkos problemų analizė aiškiai parodo, kad būtina visiškas draudimo sutarčių teisės harmonizavimas. Minimalus standartinis harmonizavimas leistų valstybėms narėms taikyti aukštesnio standarto apsaugą nei leidžia Europos teisė ir taip sukurti naujas kliūtis vidaus draudimo rinkai.

6.3.2

Minimalūs standartai nebūtų žalingi vidaus rinkos veikimui, jei dabartinis privatinės tarptautinės teisės režimas būtų pakeistas taisyklėmis, leidžiančiomis taikyti draudiko steigimosi valstybės teisę. Šiuo būdu kiekvienas draudikas parengtų savo produktą pagal savo nacionalinę teisę (remiantis bent minimaliais apsaugos standartais) ir galėtų parduoti šį produktą kitose valstybėse narėse taikant „gimtosios šalies“ teisę. Draudėjas tikėtų, kad gaus minimalius apsaugos standartus, nors ir patenka į užsienio teisės jurisdikciją.

6.3.3

Tačiau toks privatinės tarptautinės teisės režimo pokytis nėra tikėtinas ir pageidautinas. Pirma, toks pokytis iš draudimo paslaugų vartotojų atimtų Romos konvencijos 5 str. suteiktą vartotojų apsaugą, kuri saugo „pasyvų“ vartotoją net srityse, kur materialinė teisė yra suderinta. Antra, privalomos draudėjo gyvenamosios vietos teisės taisyklės būtų taikomos teismų; todėl kliūtys vidaus draudimo rinkos veikimui išliktų. Trečia, reikia paminėti, kad, remiantis reglamentu dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo, draudikas gali paduoti draudėją į teismą pagal draudėjo gyvenamąją vietą (žr. 12 str. 1 d. su labai mažomis išimtimis), o draudėjas greičiausiai pasirinktų tą patį būdą savo veiksmams, remiantis 9 str. 1 d. b punktu.

6.3.4

Todėl pokytis privatinėje tarptautinėje teisėje sukurtų padėtį, kurioje jurisdikciją turintys teismai daugeliu atvejų turėtų taikyti užsienio teisę. Tai apsunkintų ir pabrangintų teismo procesą draudimo bylose, net jei pati draudimo teisė būtų suderinta. Todėl šis metodas negali būti rekomenduotas. Privatinė tarptautinė teisė iš principo turėtų likti nepakitusi, o draudimo sutarčių teisę turėtų būti visiškai suderinta. Tačiau šis pareiškimas nepaneigia galimybės tobulinti privatinės tarptautinės teisės režimą; pvz., kol draudimo sutarčių teisė nėra suderinta, „euromobiliam“ piliečiui gali būti leidžiama pasirinktu tarp jo gyvenamosios vietos teisės ir jo pilietybės teisės.

6.4   Ar vidaus draudimo rinkai reikalingas bendros sutarčių teisės harmonizavimas?

6.4.1

Sistemiškai draudimo sutarčių teisė patenka į bendrą sutarčių teisę. Šis pastebėjimas iškelia klausimą ar draudimo sutarčių harmonizavimas gali pasiekti savo tikslus tik jei visa sutarčių teisė bus suderinta (ar bent jos bendroji dalis), ar tai galima pasiekti atskirai. Pastarasis variantas atrodo įmanomas.

6.4.2

Kaip minėta anksčiau, būtent privalomos taisyklės kliudo vidaus draudimo rinkai ir todėl jo turi būti suderintos. Juk sutarčių teisė bendrai savo prigimtimi nėra privalomo pobūdžio. Esama tam tikrų privalomų taisyklių. Tačiau šios taisyklės neatrodo, kad iš esmės tiek skirtųsi valstybių narių teisinėse sistemose, kad jų palikimas nesuderintomis trukdytų vidaus draudimo rinkos veikimui, taip nepanašu, kad jos turėtų dominuojančią įtaką pačiam draudimo produktui.

6.4.3

Išimčių gali tekti laikytis. Tačiau tokias išimtis gali spręsti per draudimo sektoriaus harmonizavimą. Vienas pavyzdys yra kaip klausimas dėl tokių taisyklių iš tiesų jau buvo išspręstas per direktyvą dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse (48), kuri taip pat taikoma vartotojų draudimo polisams. (49) Draudimo sutarties akto Europos lygmenyje taikymą reiktų tik išplėsti į visas masinės rizikos rūšis, kad patenkinti vidaus draudimo rinkos poreikius.

6.4.4

Šiais argumentais nenukreipti prieš sutarčių teisės harmonizavimą bendrai. Jie palieka šį klausimą išimtinei EB institucijų kompetencijai. Iš tiesų bendros sutarčių teisės harmonizavimas palengvintų draudimo sutarčių teisės harmonizavimo užduotį. Pateiktais argumentai tik siekiama parodyti, kad draudimo sutarčių teisės harmonizavimo tikslų galima pasiekti savarankiškai.

6.5   Pasirinktinio instrumento įvedimas ar nacionalinių draudimo sutarčių įstatymų harmonizavimas?

6.5.1   Skirtumas tarp nacionalinių įstatymų harmonizavimo ir pasirinktinio instrumento

6.5.1.1

Aiškesnės Europos sutarčių teisės veiksmų planas pabrėžė galimybę įvesti pasirinktinį instrumentą vietoje nacionalinių sutarčių įstatymų harmonizavimo ar suvienodinimo. Pagrindinis šių dviejų metodų skirtumas yra tame, kad pasirinktinis instrumentas paliktų nacionalinius draudimo įstatymus kokie yra kai sutarties šalys pasirenka arba nepasirenka šio instrumento, priklausomai ar šis instrumentas veiks jo pasirinkimo ar nepasirinkimo pagrindu. Šiuo būdu yra sukuriamos lygiagrečios teisinės sistemos (Europos ir nacionalinės) ir šalims leidžiama pasirinkti iš šių režimų.

6.5.1.2

Priešingai, sutarčių įstatymų harmonizavimu ar suvienodinimu nacionalinių sutarčių įstatymų tradicines koncepcijas pakeistų Europos lygmens sprendimas. Sutarties šalys neturėtų galimybės pasirinkti tarp nacionalinio ar Europos modelio.

6.5.2   Šių dviejų metodų privalumai ir trūkumai

6.5.2.1

Iš vidaus draudimo rinkos perspektyvos abu sprendimai turi tą patį privalumą: jie pašalina teisines kliūtis polisų rinkodarai visoje Europoje ir leidžia draudėjui laisvai judėti Bendrijoje, nepatiriant neigiamą pasekmių dėl jo polisui taikomos draudimo sutarčių teisės. Būtent todėl šiandienos padėtyje bet kuris iš šių metodų yra priimtinas, o pasirinkimas yra daugiau politikos, o ne principo klausimas.

6.5.2.2

Nacionalinių draudimo įstatymų harmonizavimas būtų sunkesnis, nei pasirinktinio instrumento priėmimas. Kadangi reiktų nacionalines „tradicijas“ pakeisti Europos lygio sprendimu, nacionalinis teisės elitas (praktikai ir mokslininkai) gali dvejoti dėl raginimo suderinti.

6.5.2.3

Prieštaringas veiksnys yra koreliacija tarp įsikišimo į nacionalinę teisę intensyvumo ir rezultatų vidaus rinkoje pasiekimo greičio. Kadangi pasirinktinis instrumentas nepanaikintų nacionalinių įstatymų, jis galėtų būti laikomas minkštuoju metodu ir todėl būtų lengviau priimamas rinkose. Iš kitos pusės esama nuogąstavimų, kad pasirinktinis instrumentas sukurtų laukimo padėtį tarp bendros rinkos dalyvių (pvz., draudimo įmonių ir brokerių), kurie dvejotų, kad bus pirmas, ir kiekvienas dalyvis lauktų, kad kitas pradėtų ir bandytų pasinaudoti konkurentų (nesėkmių) patirtimi. O gal pasirinktinis instrumentas būtų suvokiamas kaip galimybė kiekvienam, kad nori būti pirmas, t.y. per draudimo pardavimą internetu? Žinoma, harmonizavimas iš karto lemtų pasekmes, nes joks dalyvis negali to išvengti. Iš kitos pusės, įsikišimas gali būti jaučiamas labai ar per daug stiprus.

6.5.2.4

Techninio pobūdžio susirūpinimas dėl pasirinktinio instrumento susijęs su tuo, kad jis negali visiškai pakeisti harmonizacijos. Tai galima nesunkiai įrodyti pasitelkus transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo pavyzdį. Transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymų harmonizavimas yra labai svarbus EB piliečių mobilumui, nes suteikia nelaimingų įvykių aukoms būtina apsaugą. Akivaizdu, kad aukų apsauga negali priklausyti nuo draudimo sutarties šalių susitarimo Europos instrumento naudai. Todėl pasirinktinis instrumentas negalės pakeisti transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo nacionalinių įstatymų harmonizavimo.

6.5.2.5

Galiausiai, keliamas klausimas ar pasirinktinis instrumentas leis pasiekti veiksmingų rezultatų tokioje srityje, kaip draudimo teisė, kuriai būdingas pusiausvyros tarp sutarties šalių nebuvimas. Ar sutarties šalys padarys veiksmingą pasirinkimą, ar draudikai vienašališkai pasirinks per įtraukimo ir neįtraukimo išlygas bendrose draudimo sąlygose?

6.5.2.6

Ar Europos draudimo sutarties akto tikslas bus pasiektas per nacionalinių įstatymų harmonizavimą ar pasirinktinio instrumento įvedimą, tai nėra pagrindinis rūpestis. Tačiau šį klausimą reikia atsargiai išnagrinėti.

6.6   Visai ES bendrų draudimo sutarties sąlygų plėtotė?

6.6.1

Galiausiai klausimas gali kilti, ar įstatymų harmonizavimą gali pakeisti visai ES bendrų draudimo sąlygų plėtotė. Tikrai, susirūpinimas dėl draudikų, kurie turi atsižvelgti į kiekvienos valstybės narės kiekvieną įstatymą galėtų būti sumažintas (tačiau nepamirštas), jei šiuo darbu užsiimtų kolektyviai ir su EB institucijų parama.

6.6.2

Visgi šis metodas nėra sveikintinas. Pirma, visai ES bendros sąlygos gali atsižvelgti į nacionalinių įstatymų skirtumus, bet vis reikalauti atskirti rizikos apskaičiavimą ir būti nenaudingos ES mobiliam piliečiui.

6.6.3

Dar daugiau, šis metodas lemtų pavyzdinių sąlygų atsiradimą, kurios turėtų neigiamos įtakos konkurencijai draudimo rinkose. Reikia prisiminti, kad vienas iš pagrindinių bendros draudimo rinkos kūrimo žingsnių buvo bet kokios valstybės narės teisės sistemiškai kontroliuoti draudimo bendras sąlygas iki jų įvedimo į rinka panaikinimas. (50) Tokios kontrolės priemonės lemia draudimo produktų įvairovės trūkumą, mažina klientų pasirinkimą ir todėl mažina konkurenciją. Striktūriškai visai ES bendrų draudimo sutarties sąlygų plėtotė kelia panašų pavojų.

7.   Harmonizavimo sritys

7.1

Anksčiau buvo nurodyta, kad reikia suderinti būtent draudimo sutarčių teisės privalomas taisykles. Tolesnis klausimas yra ar reikia suderinti visas ar tik tam tikras draudimo sutarčių teisės sritis.

7.2

Draudimo teisė paprastai dalinama į bendrąją dalį, kurioje esančios taisyklės taikomos visoms draudimo sutartims ir konkrečių draudimo šakų teisę. Keliamas klausimas ar vidaus draudimo rinkai būtinas bendrų taisyklių, konkrečių šakų taisyklių ar jų abiejų harmonizavimas.

7.3

Teoriškai reikalingas jų abiejų harmonizavimas: Draudimo teisės bendros taisyklės kaip ir šakų specialios taisyklės veikia produktą ir todėl kliudo vidaus draudimo rinkos veikimui, pvz., įsipareigojimų garantijų taisyklės, kurios nuolat sutinkamos bendrojoje dalyje, įtakoja rizikos ir įmokos santykių ne mažiau, kaip specialios taisyklės, reglamentuojančios, pvz., gyvybės draudimą. Todėl iš principo harmonizavimas neturėtų daryti skirtumo tarp šių dviejų taisyklių tipų.

7.4

Tačiau harmonizavimą galima pasiekti keliais etapais. Tokiu atveju reikia sudaryti prioritetu sąrašą. Čia derėtų pirma suderinti bendrąją dalį. Daugeliui draudimo šakų nėra taikomos specialios ir privalomos (51) taisyklės, o tik bendrosios, remiantis dabartiniais nacionalinės draudimo sutarčių teisės režimais. Todėl nepaprastai skubu suderinti draudimo sutarčių teisės bendrąsias taisykles, kurios yra privalomos. Šis harmonizavimas iš karto leistų sukurti vidaus draudimo rinką visose šakose, kurių nereglamentuoja specialios ir privalomos taisyklės. Tačiau atlikus šią užduotį, taip pat būtų paliestos ir reglamentuotos šakos, kaip pavyzdžiui gyvybės ir sveikatos draudimas.

7.5

Taisyklės, kurios galėtų būti suderintos pirmajame etape, būtų:

a)

ikisutartinės pareigos, daugiausiai informacija;

b)

sutarties formavimas;

c)

draudimo polisas, pobūdis, poveikis ir oficialūs reikalavimai;

d)

sutarties trukmė, atnaujinimas ir nutraukimas;

e)

draudimo tarpininkai;

f)

rizikos padidėjimas;

g)

draudimo įmokos;

h)

draudiminis įvykis;

i)

draudimas trečiosios šalies naudai.

8.   Išvados ir rekomendacijos

8.1

Draudimas šiandien yra būtina paslauga prekybos santykiuose tarp profesionalų, o taip pat jų ir vartotojų.

8.2

Kai kurie pamatiniai draudimo sutarčių sudarymą ir galiojimą reglamentuojantys principai bendrai skiriasi ES valstybių narių teisės sistemose.

8.3

Ši padėtis sudaro kliūtis šio finansinio instrumento rinkodarai per sienas ir todėl kliudo vidaus rinkos užbaigimui šioje srityje.

8.4

Tam tikro lygio privalomų taisyklių, žinomų kaip draudimo teisės „bendroji dalis“, harmonizavimas galėtų ryžtingai prisidėti pašalinant visą eilę kliūčių ir sunkumų, su kuriais susiduria draudimo įmonės, draudimo tarpininkai, apdraustieji ir polisų savininkai, klientai, tiek profesionalūs, tiek ir fiziniai asmenys, vykdydami sandorius per sienas.

8.5

Su šiuo požiūriu vieningai sutinka visos suinteresuotos pusės, su kuriomis tartasi ar kurios klausymo metu pasisakė šiuo klausimu.

8.6

Manoma, kad turėtų būti pasirinktas palaipsnis harmonizavimo metodas, pradžioje siekiant priimti pasirinktinę pavyzdinę draudimo sutartį, kurios visos sąlygos ir dalys būtų privalomos.

8.7

Pasiruošimuose būtina atsižvelgti į Komisijos 1979-80 m. pateiktus pasiūlymus, atkreipiant dėmesį į suinteresuotų pusių, pilietinės visuomenės atstovų ir valstybių narių priežiūros institucijų pastabas ir analizes, ir skiriant deramą dėmesį į nuo tada įvykusius pokyčius šiame sektoriuje.

8.8

Reglamentas bus Bendrijos instrumentas, kurį naudos, kaip teisiniu pagrindu remiantis Sutarties 95 str.

8.9

Remiantis šioje nuomonėje pateiktomis pastabomis, EESRK ragina Komisiją iš naujo atversti dosjė ir pradėti tirti lyginamąją teisę ir nacionalinę praktiką draudimo sutarčių srityje, siekiant patvirtinti, kad reikalinga, tikslinga ir galima tęsti draudimo sutarčių harmonizavimo Europos lygmenyje pastangas.

8.10

Šių pastangų metu būtina atsižvelgti į šios srities universitetų mokslininkų pasiekimus.

8.11

EESRK rekomenduoja Komisijai, kad šis darbas būtų viešai žinomas ir pateiktas visuomenės aptarimui žaliosios knygos pagalba, kurios esminis pagrindas yra parengti tai, kad laikytina labiausiai tinkamu Bendrijos instrumentu.

8.12

EESRK žino, kad tik esant aiškiam politiniam geranoriškumui iš valstybių narių pusės, skatinant draudimo sutarčių harmonizavimo iniciatyvą, galima įgyvendinti šį didžiulį indėlį į vidaus finansinių paslaugų rinkos užbaigimą.

8.13

EESRK ragina Europos Parlamentą prisijungti prie šios iniciatyvos ir suteikti savo politinėje dienotvarkėje prioritetiškumo lygį, iš naujo pareiškiant paramą draudimo sutarčių teisės bendrosios dalies privalomų taisyklių harmonizavimo siekiniui.

2004 m. gruodžio 15 d., Briuselis

Europos ekonominų ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  Pr1anešėjas p. Manuel Ataķde Ferreira, OL C 95, 1998 3 30.

(2)  KOM(79) 355 galutinis, OL C 190, 1979 7 28, su pakeitimais padarytais KOM(80) 854 galutiniu, OL C 355, 1980 12 31: EESRK ir EP nuomones galima rasti OL C 146, 1980 6 16 ir C 265, 1980 10 13. Šiuos dokumentus nagrinėsime šios nuomonės 5 punkte.

(3)  Žr. 1 išnašą, punktas 2.1.9.

(4)  Žr. 1 išnašą, punktas 2.3.1.1.1.

(5)  Žr. 1 išnašą, punktas 3.4.

(6)  Žr. 1 išnašą, punktas 3.6.1.

(7)  Žr. 1 išnašą, punktas 4.3.6.

(8)  Manyta, kad direktyva turėtų apimti šiuos aspektus:

„—

minimalią ikisutartinę informaciją;

pagrindinių sąvokų ir jų reikšmių sąrašą;

tipiškų nesąžiningų sąlygų draudimo sutartyse sąrašą;

bet kokios draudimo sutarties minimalų privalomą turinį;

bet kokiai draudimo sutarčiai visus bendrus sutartinius įsipareigojimus;

bet kokios draudimo sutarties pagrindinius principus ir taisykles;

civilinės atsakomybės draudimo laikinąją kompensavimo schemą;

privalomą ryšį tarp įmokų ir rizikos vertės, ypač per apdraustų objektų automatišką nuvertėjimą pagal amžių iratikankamą įmokų sumažinimą;

suderintų minimalių apsigalvojimo laikotarpių, kurių metu vartotojai galėtų atsisakyti sutarties, nustatymą;

reikalavimą, kad polisai būtų įskaitomi ir suprantami, o tai pat, kad bendros ir konkrečios sąlygos būtų nurodomos ikisutartinio laikotarpio metu ir iki pasirašymo.

Žr. 1 išnašą, 4.5 punktas. Ši eilutė buvo išskirta ir pakartota įvairiose EESRK nuomonėse, tokiose, kaip nauja nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies pakeičiančią Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB, 90/232/EEB ir 2000/26/EB dėl civilinės atsakomybės draudimo, susijusios su transporto priemonių naudojimu“, kurios pranešėjas buvo p. Levaux (4.3. punktas) OL C 95 2003-04-23.

(9)  „ECLG-Consumer Insurance“, in Journal of Consumer Policy (1986), p. 205-228

(10)  2003 m. birželio 4 d. CEA pastaba.

(11)  COM (2001) 398 galutinis 2001-07-11 (OL C 255 2001-09-13)

(12)  COM (2003) 68 galutinis 2003-02-12

(13)  Veiksmų planas – punktas 74. Tai pat žr. to paties dokumento punktus 27, 47 ir 48

(14)  Dokumentas A5-0256/2003, priimtas EP sesijoje 2003-09-02, punktai 11 ir 14.

(15)  ETT 1986 m. gruodžio 4 d. ETR 1986, 3755 (Komisija/Vokietija).

(16)  Tarptautinė proceso teisė: Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 2000 m. gruodžio 22 d. dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir prekybos bylose pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo; OL 2001 Nr. L 12/1 (naujausia pataisa OL 2002 No. L 225/13), 8 – 14 str. Str.; privatinė tarptautinė teisė: 1980 m. birželio 19 d. konvencija dėl sutartiniams įsipareigojimams taikytinos teisės, OL 1980 Nr. L 166, i.p. 1 str. 3, 4 d.; direktyvų teisė: 1988 m. birželio 22 d. antroji Tarybos direktyva 88/357/EEB dėl įstatymų, reglamentų ir administracinių procedūrų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, koordinavimo ir nuostatų palengvinti veiksmingą laisvės teikti paslaugas nustatymo, pataisant direktyvą 73/239/EEB; OL 1988 Nr. L 172/1 (naujausia pataisa OL 1992 No. L 228/1), i.p. 2 str. lit c, d; 3, 5, 7 ir 8 str. str.; 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 92/49/EEB dėl įstatymų, reglamentų ir administracinių procedūrų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, koordinavimo, pataisant direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (trečioji ne gyvybės draudimo direktyva); OL 1992 Nr. L 228/1 (naujausia pataisa OL 2003 Nr. L 35/1), i.p. 1 str. lit. a, b; 27, 28, 30, 31 str. str.; 2002 m. lapkričio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/83/EB dėl gyvybės draudimo; OL 2002 Nr. L 345/1; i.p. 32, 33 str. str.; dėl direktyvų privatinės tarptautinės teisės žr. Reichert-Facilides/d'Oliveira (eds.), International Insurance Contract Law in the EC, Deventer 1993; Reichert-Facilides (Hg.), Aspekte des internationalen Versicherungsvertragsrechts im EWR, Tübingen 1994.

(17)  1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl šalių narių įstatymų, susijusių su civilinės atsakomybės draudimu transporto priemonių naudojimo atžvilgiu derinimo, o taip pat dėl prievolės draustis nuo šios atsakomybės užtikrinimo; OL 1972 Nr. L 103/1 (naujausia pataisa OL 1984 Nr. L 8/17); 1983 m. gruodžio 30 d. antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl šalių narių įstatymų, susijusių su civilinės atsakomybės draudimu transporto priemonių naudojimo atžvilgiu derinimo; OL 1984 Nr. L 8/17 (naujausia pataisa OL 1990 Nr. L 129/33); 1990 m. gegužės 14 d. trečioji Tarybos direktyva dėl šalių narių įstatymų, susijusių su civilinės atsakomybės draudimu transporto priemonių naudojimo atžvilgiu derinimo; OL 1990 Nr. L 129/33; 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlemento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl šalių narių įstatymų, susijusių su civilinės atsakomybės draudimu transporto priemonių naudojimo atžvilgiu derinimo ir pataisanti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (ketvirtoji transporto priemonių draudimo direktyva); OL 2000 Nr. L 181/65; 2002 m. birželio 7 d. Komisija pasiūlė penktą direktyvą, COM (2002) 244 galutinė = OL 2002 No. C 227 E/387.

(18)  1987 m. birželio 22 d. Tarybos direktyva 87/344/EEB dėl įstatymų, reglamentų ir administracinių nuostatų, susijusių su teismo išlaidų draudimu, koordinavimo; OL 1987 Nr. L 185/77.

(19)  Paminėta pastr. 4.1.2.

(20)  žr. Eurostat

(21)  Tokios taisyklės gali būti vadinamos visiškai privalomomis, kai šalys negali nuo jų nukrypti sutarties pagrindu. Jos gali būti vadinamos pusiau privalomomis, kai šalys gali (tik) susitarti dėl palankesnių klientui, nei numato teisės normos, sąlygų.

(22)  OL 2003 Nr. C 63/1 (9 pastr. Nr. 47, 48: „Tos pačios problemos itin pasireiškia draudimo sutartyse“).

(23)  Pilnos citatos žr. aukščiau, pastaba 20.

(24)  Pilnos citatos žr. aukščiau, pastaba 20.

(25)  Žr. 2 str. lit. d Antroji ne gyvybės draudimo direktyva ; 1 str. 1 d. lit. g) Gyvybės draudimo direktyva.

(26)  Antrosios ne gyvybės draudimo direktyvos 7 str. 1 d. lit. f (pataisyta Trečiosios ne gyvybės draudimo direktyvos 27 str.; dėl didelės rizikos apibrėžimo žr. Pirmos ne gyvybės draudimo direktyvos 5 str. d ir i punktus.

(27)  Žr. Antrosios ne gyvybės draudimo direktyvos 7 str. 1 d. a ir d lit.

(28)  Žr. 7 str. 1 d. b,c,e lit

(29)  Žr. Gyvybės draudimo direktyvos 32 str. 1 d. 2 sak. .

(30)  Žr. Gyvybės draudimo direktyvos 32 str. 2 d.

(31)  Žr. EB Komisijos veiksmų planas OL 2003 Nr. 63/1 (9 pastr. 48: „Bendro poliso, kurio rinkodarą būtų galima vykdyti tomis pačiomis sąlygomis skirtingose Europos rinkose, formuluotės parengimas pasirodė praktiškai neįmanomu“).

(32)  Nors toks pakeitimas nepaveiktų taikomos teisės bendrai, tačiau (tarptautiniu mastu) privalomos taisykles naujoje įprastinėje gyvenamojoje vietoje galėtų užtikrinti šios šalies narės teismai: remiantis Reglamento dėl jurisdikcijos ir sprendimų pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo 9 str. 1 d. b punktu, draudėjas turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu draudėjui pagal (naują) gyvenamąją vietą šalyje narėje. Šios šalies narės teismai gali taikyti privalomas taisykles pagal Antrosios ne gyvybės draudimo direktyvos 7 str. 2 d. 2 p. ir Gyvybės draudimo direktyvos 32 str. 4 d. 1 p. (teismo vietos teisės (lex fori) privalomos taisyklės).

(33)  Žr. aukščiau, pastaba 20.

(34)  Draudėjas gali išvengti šios pasekmės įvesdamas jurisdikcijos išimtį, kurią leidžia Briuselio I reglamento 13 str. 5 d. taikoma kartu su Reglamento dėl jurisdikcijos ir sprendimų pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo 14 str. (t.y. Nr. 5) ir suteikianti draudėjo buveinės vietos šalies narės teismams išskirtinę jurisdikciją. Bendrai draudėjo perspektyva yra žymiau labiau žadanti draudimo nuo didelės rizikos srityje.

(35)  Žr. toliau pastr. 4.2.4.

(36)  Žr. aukščiau 4.2.3.

(37)  Basedow, Die Gesetzgebung zum Versicherungsvertrag zwischen europäischer Integration und Verbraucherpolitik, in: Reichert-Facilides/Schnyder (Hg.), Versicherungsrecht in Europa – Kernperspektiven am Ende des 20. Jahrhunderts, ZSR 2000 (Beiheft 34) 13 – 30 (at p 20).

(38)  Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. gruodžio 9 d. direktyva 2002/92/EB dėl draudimo tarpininkavimo, OL L 9 2003-01-15, psl. 3.

(39)  žr. Heiss, „Expanding the Insurance Acquis to Accession Candidates: From the Europe Agreements to Full Membership“, in: Heiss (ed.), „An Internal Insurance Market in an Enlarged European Union“, Karlsruhe, 2002, 11 – 22 psl.

(40)  COM (79) 355 galutinis 1979 m. liepos 10 d., 190/2 1979 m. liepos 10 d.

(41)  OL 1962-01-15, Sk. V, Ca).

(42)  Tekste nurodoma, kad inter alia turėtų būti suderintos šios sritys:

a)

draudimo poliso oficiali sandara;

b)

teisė į garantijos deklaravimą, kai sutartis sudaryta, kartu su minimaliais su šiuo susijusiais oficialiais reikalavimais;

c)

kalba, kuria sudaryta sutartis;

d)

taisyklės, apimančios apdrausto asmens deklaravimus, kai sutartis sudaryta, dėl aplinkybių, kurios gali įtakoti rizikos įvertinimą ir priėmimą iš draudėjo pusės, o taip pat pasekmės, jei kartais apdraustas asmuo to nepadarytų, tyčia ar ne;

e)

taisyklės, apimančios apdrausto asmens deklaravimus, kai sutartis sudaryta, dėl faktų ar aplinkybių, kurios gali lemiti rizikos padidėjimą, kartu su pasekmėmis, jei kartais apdraustas asmuo to nepadarytų;

f)

taisyklės dėl pareigos įrodyti ten, kur buvo nesilaikoma ankščiau minėtų prievolių vykdymo;

g)

taisyklės dėl reglamentuojančios įmokas, kai rizika sumažėja;

h)

pasekmės dėl draudimo įmokos ar jos dalies nesumokėjimo;

i)

draudėjo prievolės atsiradus pretenzijai;

j)

draudimo sutarties nutraukimo taisyklės; ir

k)

galimybė sutarties šalims nukrypti nuo direktyvos nuostatų, jei tai būtų labiau palanku poliso turėtojui, apdraustam asmeniui ar sužeistai trečiajai šaliai.

Siūloma direktyva visų pirma būtų taikoma visoms tiesioginio draudimo rūšims, išskyrus gyvybės draudimą ir išskyrus susijusias su:

a)

geležinkelio riedmenimis

b)

orlaiviais

c)

jūrų, ežerų ir upių bei kanalų laivais

d)

prekės vykstančias tranzitu;

e)

atsakomybė už orlaivius bei jūrų, ežerų ir upių bei kanalų laivus

f )

pasitikėjimas ir tikrumas; atkreipiant dėmesį į šiems draudimo filialų paveldėtas konkrečias savybes.

(43)  pranešėjas: OL C 146 1980-06-16.

(44)  OL C 265 1980-10-13

(45)  COM (80) 854 galutinis 1980-12-15 - OL C 355 1980-12-31

(46)  Konkrečiai Komisijos naujas pasiūlymas nurodė:

a)

ligos draudimo pašalinimą, kaip siūlė komitetas;

b)

daugiau duomenų apie sutarties nutraukimo procedūras, suteikiant per daug svarbos galimybei išlaikyti pataisytas sutartis, o ne tiesiog jas nutraukti, ir

c)

geresnė pareigos įrodyti taisyklių formuluotė

(47)  žr. Basedow/Fock (ed.), Europäisches Versicherungsvertragsrecht, Tübingen, Volumes I and II 2002, Volume III 2003; Reichert-Facilides (ed.), Insurance Contracts, in: International Encyclopedia of Comparative Law (bus išleista).

(48)  1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse; OL 1993 Nr. L 95/29.

(49)  Konkretus draudimo sektoriui būdingų nesąžiningų išlygų sąrašas gali būti įterptas, jei reikia; žr. ESK nuomonę savo iniciatyva dėl vartotojų draudimo rinkoje (CES 116/98 nuo 98-01-28) ir Komisijos vardu (sutartis AO-2600/93/009263) Montpellier Universiteto Vartotojų teisės centras koordinuotą tyrimą dėl nesąžiningų išlygų tam tikrose draudimo šakose, kad labai panašu į tai, ką visai neseniai pasiūlė Komisiją dėl vartojimo kredito (COM(2002) 443.

(50)  Žr. Trečioji ne gyvybės draudimo direktyva 29 str.; Gyvybės draudimo direktyva 34 str.

(51)  Daug nuostatų dėl konkrečių šakų galima rasti nacionaliniuose draudimo sutarčių teisės aktuose, kurie nėra privalomi ir todėl nesudaro kliūčių vidaus rinkai.


28.6.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 157/15


Nuomonė dėl Turizmo ir sporto: Europos ateities iššūkiai

(2005/C 157/02)

2004 m. sausio 29 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis savo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, nusprendė pateikti nuomonę savo iniciatyva dėl Turizmo ir sporto:Europos ateities iššūkiai

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, atsakingas už komiteto darbo šiuo klausimu parengimą, 2004 m. lapkričio 10 d. priėmė nuomonę. Paskirtasis asmuo — p. Pesci.

Savo 413-oje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2004 m. gruodžio 15-16 d. (2004 m. gruodžio 15 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas 144 nariams balsavus „už“, 1- „prieš“ ir 2 susilaikius, priėmė šią nuomonę.

Įžanga

Žmonių, miestų ir bendruomenių plėtra gerinama keičiantis ir dalijantis tikrosiomis vertybėmis, pagrįstomis pagarba kitiems, skatinant tarpusavio supratimą, toleranciją, svetingumą bei bendrą norą keistis įgyta patirtimi ir žiniomis bei ateities planais.

Greitai besivystančioje visuomenėje, kuriai būdingi dideli socialiniai, geopolitiniai ir technologiniai pokyčiai, kurioje materialinė pažanga turi derėti bent jau su vertybių plėtra, būtų svarbu išnaudoti visas galimybes — dideles ir mažas, siekiant įtvirtinti ir skleisti šias vertybes.

Turizmo ir sporto sektoriai — tai natūralios priemonės šioms vertybėms įtvirtinti ir skleisti. Iš esmės juos sudaro socialinė ir kultūrinė bei ekonominė veikla, jie yra glaudžiai susiję ir jiems būdingos tos pačios pagrindinės vertybės — proto smalsumas, atvirumas pokyčiams ir žinioms bei vienodų galimybių principas.

Turizmas ir sportas taip pat gali padėti siekti Lisabonos strategijoje numatytų tikslų, kuriais siekiama, kad iki 2010 Europoje būtų sukurta konkurencingiausia žinių ekonomika pasaulyje. Iš tikrųjų, didėjanti šių sektorių ekonominė įtaka yra visų ES šalių ekonomikų varomoji jėga.

Konstitucijos sutarties projekto, kuriame pirmą kartą pripažinta, kad turizmas yra ES jurisdikcijoje, priėmimas turi įnešti dar svaresnį indėlį. EESRK jį laiko pirmuoju labai svarbiu žingsniu link Europos turizmo plėtros, turizmo paramos ir koordinavimo politikos ir sveikina straipsnio apie sportą įtraukimą į pirmiau minėtą konstitucinį tekstą.

1.   Įvadas

1.1

Turizmas ir sportas — tai du sektoriai, kurie ateityje įneš svarų indėlį į Europos ekonominę ir socialinę gerovę. Pagrindinis jų vaidmuo pripažintas visame pasaulyje.

1.2

Šalys ir bendruomenės juos vis labiau suvokia kaip pagrindinius kanalus tikrosioms vertybėms ir pranešimams skleisti bei plėtoti ekonomikos šakas, pasižyminčias socialiniu ir aplinkos patvarumu.

1.3

Sportas visuomet pritraukdavo daugybę žmonių, kurie dalijasi bendra aistra, skatindamas juos nuolatos keliauti, kad galėtų stebėti didelius ir mažus sporto renginius.

1.4

Šiandien, turizmas siūlo daugybę įvairiausių sporto renginių, kurie, ypač paskutiniaisiais metais, buvo labai sėkmingi, o kartais padeda atgaivinti vietas, kurios yra patyrusios dalinį ar stiprų yra patyrusios nuosmukį (1).

1.5

Kai kurios sporto vietos tampa turistinių kelionių vietomis ir atvirkščiai, nes būdamos tarpusavyje susijusios, kiekviena jų randa naujų galimybių teikti paslaugas bei augti kitoje.

1.6

Dėl to atskiros vietos tampa patrauklesnės ne tik jauniems (ir ne visai jauniems) žmonėms, bet taip pat žmonėms su negalia, kurie pagaliau gali gauti įspūdingesnių, anksčiau nepatirtų, malonių išgyvenimų su sportu susijusių atostogų metu.

1.7

Vienuolika milijonų keturi šimtai žmonių aplankė Europą 2002 metais. Tai sudarė daugiau kaip 5 % BVP ir apie 58 % visos pasaulio turizmo rinkos. Tačiau PTO (Pasaulinė Turizmo Organizacija) nustatė, kad Europos rinkos dalis pasaulyje sumažės iki 46 % iki 2020, nors turistų skaičius išaugs dvigubai. Tai lems nauji konkurentai.

1.8

Remiantis šia nuomone, EESRK parėmė Romoje surengtą viešą klausymą „Turizmas ir sportas: Europos ateities iššūkiai“, kuriame dalyvavo pirmaujančių Italijos ir Europos turizmo ir sporto sektorių atstovai ir Europos Komisijos turizmo bei sporto skyrių vadovai. Dialogas buvo labai vertingas, davęs daug pasiūlymų ir klausimų (2).

1.9

Remiantis viešuoju klausymu Romoje ir atsižvelgiant į tą faktą, kad šiais metais PTO Pasaulinė Turizmo diena (2004 m. rugsėjo 27 d.) buvo skirta temai „Sportas ir turizmas: dvi svarbios jėgos tarpusavio supratimui, kultūrai ir visuomenės plėtrai“, EESRK numatė keletą svarstytinų klausimų būsimai labiau integruotai analizės ir veiksmų politikai abiejuose sektoriuose.

1.10

Europa, surengusi Europos Futbolo čempionatą Portugalijoje bei XXVIII Olimpines bei Paraolimpines žaidynes Graikijoje 2004 m., bus daugelio kitų pasaulinių sporto renginių įvyksiančių per ateinančius penkerius metus šeimininkė ir šių įvykių poveikis turizmui ir ekonominiams srautams bus milžiniškas, o Europos turistinėms vietoms bus suteikta unikali galimybė priimti tarptautinius lankytojus, aplankysiančius žemyną.

2.   Turizmas ir sportas: Europos ateities iššūkiai

2.1

Taigi, ateinančiais metais pasaulio žiniasklaida tam tikrais laikotarpiais Europai skirs daug dėmesio. Visomis progomis (3) Europos Sąjunga skirtingu lygiu ir skirtinguose kanaluose bus žiniasklaidos dėmesio centre. Dėl to apie Europą bus kalbama bent jau aukščiausiuose sluoksniuose, aptariant politinius ir kultūrinius, o taip pat turizmo ir sporto klausimus.

2.2

Šis pagrindinių sporto renginių laikotarpis Europos visuomenės turi būti suvokiamas ne tik kaip ekonominė galimybė, bet pirmiausia ir svarbiausia kaip galimybė atspindėti ir skleisti kultūrines ir socialines vertybes, atsižvelgiant į jų augimą ir tvarią plėtrą.

2.3

Žinoma, šie renginiai suteikia didžiules galimybes valstybių narių ir pasaulio žmonėms plėtoti ir įgyvendinti mokymo bei švietimo priemones. Ypatingas dėmesys privalo būti skirtas jaunimui ir tiems, kurie yra mažiausiai integruoti į visuomenę, t.y. žmonėms su negalia.

2.4

Ateinančiais metais, turizmo sektoriaus konkurencingumas ir pagrindinių sporto renginių gausa galėtų būti puiki galimybė Europai plėtoti ir išnaudoti rinkos galimybes, skiriant ypatingą dėmesį aukštos kokybės priėmimo sąlygų sukūrimui ir tvarių paslaugų suteikimui.

2.5

Dabar Europos Sąjungai priklauso 25 šalys, ir jos visais privalumais naudojasi 450 milijonų naujosios Bendrijos gyventojų. Dėl to išaugs lankomų vietų skaičius, žmonės daugiau keliaus, o sportininkai ir renginiai bus kuo greičiau įtraukiami greičiau į Europos programas ir veiklą.

3.   Tourizmas ir sportas: dviguba Europos strategija

3.1

Turizmas yra šaka, skatinanti taiką, integraciją tarp žmonių ir dėl to padeda taikiam sambūviui, pasižyminčiam tolerancija ir tarpusavio pagarba.

3.2

Turizmas įrodė, kad jis gali pagerinti pragyvenimo lygį milijonams žmonių visame pasaulyje, stiprindamas teisingesnę ir visą apimančią ekonominę plėtrą.

3.3

Jo įtaka užimtumui yra svarbi. Europoje yra daugiau kaip du milijonai veikiančių verslo įmonių, kuriuose dirba daugiau kaip 8 milijonai žmonių, neskaičiuojant pagalbinio personalo.

3.4

Iš tikrųjų, turizmas, savo pobūdžiu, yra susijęs su kitas sektoriais ir turi didesnes įdarbinimo galimybes, nei kiti sektoriai.

3.5

Tačiau, tai yra sektorius, kuris labiau kenčia nuo ekonominių nuosmukių, tarptautinių krizių ir sezoniškumo įtakos. Tai reiškia, kad jo indėlis ilgalaikiam užimtumui yra ribotas, nežiūrint jo nuolatinio gebėjimo išlikti dėl jo siūlomų produktų įvairumo, kuris kompensuoja struktūrines ir atsitiktines problemas ir kuris leidžia šiam sektoriui jas absorbuoti.

3.6

Ateinančių metų iššūkis — sukurti ir apsaugoti socialiai ir ekonomiškai stabilią schemą visose 25-iose valstybėse narėse, atsisakant bet kokio socialinio išskyrimo. Turizmas, sportas ir kultūra privalo tapti visiems prieinamais ir teikiančiais džiaugsmą, o labiausiai pažeidžiamoms socialinėms grupėms turi būti daromos nuolaidos.

3.7

Europos Komisija jau aprašė šį procesą 2001 m. lapkričio mėn. komunikate, pavadinusi jį „Bendras darbas Europos turizmo labui ateityje“ (4), ir kitame 2003 m. lapkričio mėn. Komunikate, pavadintame „Europos turizmo tvarumo pagrindinės kryptys“ (5). Dabar belieka išdėstytas idėjas įgyvendinti.

3.8

Tačiau norint pasiekti aukštą turizmo kokybę, turizmą reikia integruoti į kitus gamybos ir (arba) laisvalaikio sektorius. Sportas, kuriam būdinga vertybių gausa, kultūra, taisyklės ir principai, yra idealus partneris skatinant tvarų augimą visuose lygiuose.

3.9

Sportas, kaip ir turizmas, šiandien yra pagrindinė žmonijos laisvalaikio veikla ir tuo pačiu metu socialinio augimo ir ekonominės plėtros varomoji jėga, turinti didelį potencialą.

3.10

Vertybės, kurias jis skatina, kurios buvo žinomos jau nuo pirmųjų graikų olimpinių žaidynių, vykusių aštuntame amžiuje prieš m.e., yra labai svarbios ir vis dažniau išreiškiamos jaunimo mokymo politikoje.

3.11

Sporto ekonominė apimtis peraugo visas proporcijas pastaraisiais metais. Svarbiausi sporto renginiai tapo stambiais socialiniais įvykiais, kurie siunčia pranešimus ir skatina vertybes visoms amžiaus grupėms visame pasaulyje.

3.12

Sporto renginiai sukūrė naujas turizmo formas, kurios susiejo atostogas su galimybe užsiimti tam tikra sporto šaka jų metu. Šia prasme dideli renginiai paskatina žmones užsiimti naujomis sporto šakomis.

3.13

Iš vienos pusės, sportas naudojasi turizmo sukurta infrastruktūra ir paslaugomis, o iš kitos pusės skatina turizmą, kuris turi naudos iš sporto renginių, kurie vyksta turistų lankomose vietose: pagalvokite, kiek žmonių keliauja pasižiūrėti Pasaulio futbolo čempionato ar Olimpinių žaidynių, o taip pat iš įvaizdžio, kuris sukuriamas šaliai, renginio šeimininkei.

3.14

Tai reiškia, kad pagrindiniai sporto renginiai atneša Europos lankytinoms vietoms didelius pelnus ir socialinius privalumus ir labai jas išpopuliarina.

3.15

Bendrai, „pagrindinis sporto renginys“ reiškia, kad renginys gali pritraukti pakankamą srautą turistų, kurie apsistoja nakvynei toje vietoje ir dėl to stiprina vietos ekonomiką, pajamomis iš turizmo.

3.16

Pagrindiniai renginiai gali būti galimybės, išryškinančios vertybes, elgesio formas ir praktiką, kuri gali būti vėliau įgyvendinama ir pritaikoma kituose renginiuose, vyksiančiuose vietos lygyje (6).

3.17

Tačiau, sudėtiniai ryšiai tarp turizmo ir sporto yra platesnių santykių dalis, kuri taip pat apima socialinius, kultūrinius ir aplinkos sektorius. Šiuolaikinis turistas ieško visapusiškų atostogų pasiūlymų, kurie patenkintų rekreacinius, kultūrinius ir sportinius poreikius.

4.   Institucinis lygis

4.1

Praeityje vienintelis Bendrijos turizimo teisinis pagrindas buvo EB sutarties 3 straipsnio u punktas, kuriame buvo bendra nuoroda į turizmo srities priemones. Tai buvo didelis apribojimas sektoriui, darančiam tokį didelį poveikį daugelio ES šalių ekonomikoms, kad būtų galima vykdyti tikrąją Europos turizmo politiką.

4.2

Iš tiesų, turizmas savo pobūdžiu apima daugybę sektorių: jam priklauso beveik visi gamybos sektoriai ir paslaugos, jam būtina veiksminga masto ekonomija vadovaujant regionams, priimant pagrindinius sprendimus ir vykdant politikos procesus.

4.3

Tačiau ypač nuo 1999 m. Bendrijos institucijos pradėjo rodyti didėjantį susidomėjimą turizmu (7). EESRK aktyviai stebėjo šią tendenciją ir su entuziazmu sveikina jos įtraukimą į ad hoc turizmo nuostatą į Europos Konstituciją (8).

4.4

Ši gairė žymi ilgalaikio ir kartais žalingo turizmo išskyrimo pabaigą ir sudaro būtinas sąlygas, kad sektorius būtų pripažintas ir oficialiai įtrauktas į ES politiką.

4.5

EESRK tikisi, kad turizmui nuo šiol bus skirtos jam pritaikytos specialios Europos priemonės, programos ir iniciatyvos. Dėl to jis ragina sukurti bendrą Bendrijos vadovaujančią instituciją, suformuotą pagal konkrečių sektorių Europos agentūrų pavyzdį (9).

4.6

Bet kokiu atveju, EESRK sveikina tą faktą, kad Europos Sąjunga jau kuria turizmo politiką, skatinančią visų tipų tvarią plėtrą (10).

4.7

Kalbant apie Europos sporto politiką, ji yra apibrėžta keliuose pagrindiniuose dokumentuose, įskaitant Europos sporto chartiją (1992 m.), Amsterdamo sutartį, kurioje tiksliai apibrėžiama sporto reikšmė, deklaraciją, pridedamą prie Nicos sutarties, kurioje sportui skiriama ypatinga vieta Bendrijos kompetencijos srityse.

4.8

Iš dalies dėl Nicos viršūnių susitikime išreikšto paskatinimo, sportui buvo skirta teisėta vieta 2004 m. birželio mėn. priimtoje Europos Konstitucijoje, kurioje jam taikoma speciali nuostata (11).

4.9

Siekdama pabrėžti sporto socialinę ir švietėjišką svarbą, Komisija paskelbė 2004 m. Švietimo sporto pagalba metais. Tai vienas iš būdų atkreipti dėmesį į šį sektorių, taip pat finansuoti mokymo, sąmoningumo didinimo ir plėtros projektus mokyklose ir švietimo organizacijose visoje Sąjungoje.

4.10

Nors ir ribotai finansuojama, ši iniciatyva taip pat paskatino studentų mobilumą, įgalindama juos aplankyti tolimas vietas, taip patenkinant jų norą keliauti, atrasti naujas vietas ir jų norą užsiimti mėgstamu sportu.

4.11

Vienas iš iššūkių, į kurį mes turime atkreipti dėmesį ateinančiais metais siekdami paspartinti Europos ekonomiką ir padėti visiems pasiekti aukštesnę gyvenimo kokybę, yra rasti būdą, kaip integruoti turizmą, sportą ir kultūrą.

4.12

Tai tampa prioritetu, remiantis pirmiau minėtais Lisabonoje iškeltais tikslais, kuriame bet kokiu atveju atsižvelgiama į besikeičiančią ES šalių ekonominę situaciją siekiant užtikrinti ilgalaikį tvarų ekonominį augimą ir plėtrą.

4.13

Europos turizmo forume ir Europos sporto forume galėtų būti pravesti specialūs seminarai, skatinamos naujos iniciatyvos, kurios galėtų būti panaudotos kuriant naują Europos lygio strategiją ir siekiant integruoti turizmo, sporto ir kultūros sektorius. Naująsias iniciatyvas turėtų sudaryti studentų mainai, sąmoningumo didinimo kampanijos, kurių metu „sportuojantys“ turistai galėtų dalyvauti vietos, kurioje vyksta renginys, kultūriniame ir socialiniame gyvenime, arba kursai, skirti ugdyti naujus įgūdžius. Šia prasme labai svarbu įtraukti pilietinę visuomenę ir visų pirma privatų sektorių.

4.14

Dviejų sektorių — sporto ir turizmo — teisinis pripažinimas Konstitucijos sutarties projekte — didelis žingsnis link šių tikslų įgyvendinimo, ypač skatinant ir plečiant Europos įmonių, dirbančių šiuose dviejuose sektoriuose, konkurencingumą.

5.   Saugumas ir olimpinės paliaubos

5.1

Kaip jau minėta, ateinančiais metais vyks daug sporto renginių ir milijonai žmonių iš viso pasaulio susiburs jų stebėti.

5.2

Tai laikotarpis, kai keliaujami dideli atstumai, vyksta didelis sportiniai renginiai, kuriuos plačiai nušviečia žiniasklaida, todėl iškyla skubus saugumo užtikrinimo klausimas. Šis klausimas turi būti sprendžiamas atsakingai, nekeliant nereikalingo nerimo, tačiau įvedant visas prevencines stebėjimo priemones, kurios yra reikalingos kiekvieno sportinio renginio sklandumui užtikrinti.

5.3

Šiuo atžvilgiu bendradarbiavimas ir ankstesnis bendrų veiksmų strategijų sukūrimas — tai veiksniai, nulemiantys didelių sportinių renginių organizavimą.

5.4

Todėl saugumas turi tapti svarbiausiu visuose ateinančiais metais vyksiančiuose renginiuose, jis turi būti pagrįstas iš esmės prevencija.

5.5

2000 m. rugsėjo 6 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė deklaraciją, kurios 10 punkte teigiama: „Mes raginame valstybes nares atskirai ir visoms kartu laikytis olimpinių paliaubų dabar ir ateityje ir paremti Olimpinio Komiteto pastangas skatinti taiką ir žmonių tarpusavio supratimą per sportą ir olimpinius idealus“.

5.6

Neseniai susitikusi Briuselyje Europos Taryba (2003 m. gruodžio 12 d.) ir Europos Parlamentas (2004 m. balandžio 1 d.) pareiškė panašius kreipimusis. Ypač Europos Parlamentas sveikino TOK (Tarptautinio Olimpinio Komiteto) kuriamą Olimpinių paliaubų fondą — organizaciją, siekiančią toliau plėtoti taikos idealus ir supratimą per sportą.

5.7

Prisidėdamas prie diskusijų dėl saugumo, EESRK pabrėžia poreikį skatinti olimpines paliaubas kaip pranešimą visam pasauliui, svarbų visiems pasaulio sporto renginiams, vyksiantiems ateinančiais metais.

6.   Integruotas tvarumas

6.1

Kaip jau minėta, tarp sporto ir turizmo egzistuoja sudėtingi ryšiai, darantys socialinę, ekonominę ir aplinkos įtaką. Šie ryšiai tampa dar sudėtingesniais, kai jie yra susiję su plataus masto (dideliais) renginiais.

6.2

Todėl organizuojant renginius turi būti atsižvelgiama į visus tvarumo principus — socialinius-kultūrinius, ekonominius ir aplinkosauginius. Europos Komisijos priimtos tvaraus turizmo gairės pirmiau minėtame paskutiniame komunikate dėl Europos turizmo tvarumo pagrindinių krypčių (12), kurios buvo įvertintos EESRK nuomonėje dėl socialiai tvaraus turizmo kiekvienam (13) turi būti taikomos sportui ir sporto paskirties vietoms.

6.3

Kalbant socialiniais ir kultūriniais terminais, pirmiausia sportiniai renginiai turėtų būti proga praplėsti tapatumą ir vykdyti kultūrinius mainus. Todėl siūloma paremti turistinio/sportinio pobūdžio iniciatyvas ir renginius, įtraukiant keletą skirtingų Europos šalių regionų (pagal Interreg programos modelį).

6.4

Socialiu ir ekonominiu požiūriu, turėtume nurodyti, kad organizuojant renginį didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas vietos bendruomenei. Visos paslaugos ir infrastruktūra turėtų būti planuojamos taip, kad jomis galėtų ateityje pasinaudotos šie gyventojai. Į vietos bendruomenę taip pat turi būti atsižvelgta kuriant darbo vietas ir vykdant mokymus, susijusius su renginiais.

6.5

Buvo sukurt modeliai, skirti įvertinti vietų ir susijusių paslaugų pajėgumą, atsižvelgiant į aplinkos tvarumą ir kitus kriterijus. Būtų tikslinga skatinti šių modelių skleidimą ir taip pat jų pritaikymą sportiniams renginiams, pasisakant už, kaip minėta, integruotą požiūrį su trimis sudedamosiomis dalimis: visuomene, ekonomika ir aplinka.

6.6

Todėl turi būti nustatyti ir skatinami šių įvykių planavimo, tvarkymo ir plėtojimo modeliai siekiant padidinti pelną ir pridėtąją vertę, ypač priimančiam regionui ir bendruomenei, kuri, bet kokiu atveju, patiria tokių renginių žalingą poveikį ir tik retai naudojasi žymiais laimėjimais.

6.7

Didelio masto sporto renginiai gali tapti galimybėmis išsiugdyti aukšto lygio įgūdžius ir žinias bei patirtį, kurie gali būti vertingi sporto/turizmo vietoms per vidutinio ilgio ir ilgą laikotarpį, kiek tai susiję su įrenginių plėtra ir lankytojų poreikių tenkinimu. Jie taip pat gali būti naudojami geros praktikos skleidimui integruotos turizmo ir sporto vadybos srityje.

6.8

Sudėtingų renginių organizavimui reikia pradinio galimų konfliktų tarp vietos gyventojų ir trumpalaikių lankytojų numatymo, atsižvelgiant į išteklių, paslaugų ir įrenginių panaudojimą bei jų kokybę.

6.9

Glaudus skatintojų, organizatorių, vietos, galutinių vartotojų ir tarpininkų atstovų bei bendrai visų susijusių šalių bendradarbiavimas yra labai svarbus.

6.10

Sporto renginiai turi būti įtraukti į vidutinės trukmės ir ilgalaikius priimančios vietos ir šalies planus. Visų pirma turi būti apsvarstyta, kokią įtaką jie padarys turizmo/sporto vietos bendram įvaizdžiui.

6.11

Gerai žinomas tas faktas, kad turizmo sezoniškumas dažnai tampa jo plėtros kliūtimi. Sporto renginiai taip pat padeda toliau plėtoti turizmo politiką ir turizmo ekonomiką ištisus metus, didindami pelną ir sukurdami stabilias ilgalaikes darbo vietas.

6.12

Verta sukurti besitęsiančią dabartinės ir būsimos patirties priežiūrą, siekiant padėti nustatyti sportinių renginių planavimo ir valdymo patirties modelį, kuriame būtų pilnai atsižvelgta į pirmiau minėtus socialinius, aplinkosauginius ir ekonominius veiksnius. Ypač būtų verta prižiūrėti įrenginių naudojimą ir vėlesnį naudojimą struktūrų ir paslaugų, kurios buvo sukurtos konkrečiam renginiui, po to, kai jis baigiasi.

6.13

Bendrąja prasme, EESRK pabrėžia galimybę priimti priemones, veiksmus ir rekomendacijas, įtrauktas į daugiametę tvaraus Europos turizmo programą, sukuriant sporto ir populiariausių sporto renginių organizavimo ir veiksmo vietų „darbotvarkę 21“.

6.14

Gera sportinių renginių, kuriuose dalyvauja ir turistai, planavimo ir valdymo praktika ir teigiama patirtis turi būti sistemingai registruojama, skleidžiama ir kaupiama siekiant, kad būsimų didelių ES renginių organizavimas būtų kuo sėkmingesnis.

7.   Turizmas, sportas ir mokymai

7.1

EESRK pabrėžia poreikį visuose lygiuose stiprinti mokymų ir švietimo tikslą, kuris yra sporto ir turizmo politikos dalis.

7.2

Imtis tokio požiūrio taip pat reikalaujama deklaracijoje dėl ypatingų sporto savybių, pridėtoje prie 2000 m. gruodžio mėn. Nicoje susitikusios Europos Tarybos išvadų, kurioje pabrėžiama, kad: „Bendrija privalo … atsižvelgti į sportui būdingas socialines, švietimo ir kultūrines funkcijas … siekiant, kad būtų gerbiamas ir skatinamas etikos kodeksas ir solidarumas, kurie yra svarbūs socialiniam vaidmeniui išsaugoti“.

7.3

Teigiamų sportui ir turizmui bendrų vertybių integravimas ir skatinimas gali būti veiksmingas būdas pasiekti integravimą bendruomenių, paskirties vietų ir valstybių lygyje.

7.4

Todėl 2004 m. prasidėję renginiai įgauna dar didesnę svarbą dėl pasiūlyto tikslo panaudoti didžiausius renginius, kurie bus plačiai nušviesti žiniasklaidos ir kuriems daug dėmesio skirs institucijos, kaip priemonę mokymo principų ir gairių sklaidai.

7.5

ES plečiantis ir pasipildant 10 naujų narių, tokios galimybės didės. Žiniasklaidos panaudojimas įgalins išplėtoti švietimo projektus ir pasidalyti jais su naujomis valstybėmis narėmis ir taip jas supažindinti su Sąjunga, jos žmonėmis bei pasikeisti vertybėmis, pagrįstomis sportine draugyste, teisingu žaidimu ir konkurencija.

7.6

Pagrindinės vertybės, kurios galėtų būti plėtojamos ir atskleidžiamos, yra tolerancija, atviras, nuoširdus požiūris, atvirumas pasikeitimams tarp skirtingų žmonių ir etninių grupių. Pagrindinių vertybių įgyvendinimas ES valstybėse reikalauja iš vienos pusės atitinkamo mokyklinio išsilavinimo bei suaugusiųjų mokymo visiems dirbantiems turizmo ir sporto srityje, iš kitos pusės — intensyvaus dalijimosi patirtimi, kurį reikia skatinti. Turistai sieja su kelionėmis lūkesčius dėl minėtų vertybių.

7.7

Kiek tai susiję su sportiniais ir turistiniais renginiais, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas skleisti visoms gyventojų grupėms — ypač silpnesnėms grupėms: jaunimui, senyvo amžiaus žmonėms, neįgaliesiems — teisės principą užsiimti kitokiu sportu dalyvauti tokio sporto renginiuose.

7.8

Kaip teigiam pirmiau minėtoje deklaracijoje dėl ypatingų sporto savybių, pridėtoje prie 2000 m. Nicoje susitikusios Europos Tarybos išvadų: „Žmonėms, turintiems fizinę arba proto negalią, užsiėmimas fizine veikla ir sportu suteikia ypač palankią progą ugdyti savo talentą, dalyvauti reabilitacijoje, socialinėje integracijoje ir būti solidariems…“

7.9

Tokias priemones, skirtas pasinaudoti silpniausioms visuomenės grupėms, turi įgyvendinti centrinė valdžia ir vietos valdžia, nacionalinės federacijos, sporto draugijos ir asociacijos, mėgėjų klubai ir mokyklos.

7.10

Derlingiausia dirva teigiamoms vertybėms skleisti it tarpusavio supratimui ugdyti yra mokykla, kadangi sudėtingi sporto, turizmo ir mokymo ryšiai gali būti pilnai išnaudoti pirmiausia mokyklinio amžiaus vaikų.

7.11

Todėl siūloma ir toliau lengvinti studentų mobilumą ir mainus organizuojant sportinius renginius, kurie sudaro galimybes susipažinti su vietos kultūra ir gyvenimu.

7.12

Be to, siūloma pagerinti valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimą, pirmiausia keičiantis informacija apie geriausias praktikas, įskaitant sporto turistų dalyvavimą bendruomenių, kurios organizuoja sporto renginius, kultūriniame ir socialiniame gyvenime siekiant mažinti bet kokį smurtą ir nepakantumą ir sudarant galimybes bendram augimui.

7.13

Taip pat būtų verta patikslinti, ar yra kursų, ugdančių naujus įgūdžius, būtinus turistinių/sportinių renginių organizavimui, poreikis, kuriuose būtų atsižvelgiama į visus socialinio augimo, integruoto tvarumo, bendravimo ir rinkodaros aspektus, kurie yra labai svarbūs turizmui.

8.   Preliminarios išvados

8.1

Turizmas ir sportas gali tapti teigiamų vertybių, įkvėptų pagarba kitiems ir nukreiptų į tarpusavio supratimą, toleranciją ir tarpusavio priimtinumą, plėtros, mainų ir dalijimosi laboratorija. Šie sektoriai lengvai tinka šiam uždaviniui ir jų vaidmuo įgauna ypatingos svarbos visuomenei, kuri tampa vis dinamiškesne ir pasižyminčia nuodugniais socialiniais kultūriniais, geopolitiniais ir technologiniais pasikeitimais.

8.2

Turizmas ir sportas gali daug prisidėti įgyvendinant tikslus, nustatytus Lisabonos strategijoje. Iš tiesų, jų didėjanti ekonominė įtaka galėtų tapti tikra varomąja jėga Europos Sąjungos ekonomikai, ypač jeigu visos įgūdžių, susijusių su šiais dviem sektoriais, ugdymo ir skleidimo galimybės būtų pilnai panaudotos.

8.3

Turizmo ir sporto įtraukimas į galutinę Europos Konstitucijos redakciją — tai šių dviejų sektorių istorinis posūkio taškas. EESRK dabar tikisi, kad Bendrijoje vyks svarbi veikla šiose dviejose srityse ir siūlo naudoti atvirą koordinavimo metodiką, kuri užtikrintų pasikeitimą įgūdžiais ir žiniomis ir palyginimą Europos lygiu.

8.4

Sportas ir turizmas — tai du sudėtingi, išskirtiniai sektoriai; labai sunku juos nagrinėti kartu ir atlikti jų ekonominį ir socialinį palyginimą. Todėl EESRK siūlo, kad būtų įkurti bendrą Europos priežiūros agentūrą ir duomenų banką, kurie rinktų ir klasifikuotų žinias ir gerą praktiką ir skleistų jas valstybėse narėse siekiant skatinti šių dviejų sektorių plėtrą.

8.5

EESRK taip pat tikisi, kad Europos Sąjunga skatins studijas ir tyrimus, kad būtų galima Europos lygio lyginamoji turizmo-sporto derinio socialinės, ekonominės ir aplinkosaugos įtakos analizė.

8.6

Turizmo ir sporto prieinamumo visiems kultūros skleidimas ir politikos kultūrai remti formavimas privalo būti visų plėtros priemonių prioritetu šiuose dviejuose sektoriuose, atsižvelgiant į silpniausių gyventojų grupių — jaunimo, senyvo amžiaus žmonių ir neįgaliųjų — ir tų, kurie negali išleisti daug pinigų, poreikius. Šiuo tikslu EESRK norėtų matyti kampaniją, kurios metu būtų skatinamas žinojimas to fakto, kad prieinamumas ir tvarumas — tai būtinos savybės, kurių dėka rinkos dalyviai tampa labiau konkurencingais.

8.7

Siūloma, kad būtų įsteigta Europos turizmo agentūra, kurios vaidmuo būtų užtikrinti šio sektoriaus ypatingas savybes, analizuoti jo problemas, nustatyti galimą plėtros kursą ir nustatyti naujas tvaraus augimo priemones, kurios turėtų būti įtrauktos į ES struktūrines priemones.

8.8

Turizmas ir sportas yra daugiapusiai, sudėtingi reiškiniai, turintys didelį plėtros potencialą. Šioje nuomonėje remiamas šių dviejų sektorių horizontalios integracijos Europos lygiu poreikis, siekiant, kad šis potencialas būtų realizuotas socialinėje ekonominėje ir kultūrinėje srityse. Be to, EESRK pabrėžia, kad įgyvendinant siūlomas priemones, reikia nuolatos kreipti dėmesį į jų tvarumą šiose srityse ir aplinkosaugos atžvilgiu.

8.9

EESRK šią nuomonę pavadino Romos deklaracija dėl sporto ir turizmo, kad jai būtų suteikta didesnė svarba ir ji būtų geriau platinama įvairiuose svarbiuose Europos turizmo ir sporto renginiuose.

2004 m., gruodžio 15 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  Geras šio proceso pavyzdys yra Turino miestas, kuris artėjančių Žiemos olimpinių ir Paraolimpinių žaidynių dėka atkuria apleistus pramoninius rajonus ir apgyvendina naujus priemiesčius, tokiu būdu skatindamas vietinės ekonomikos plėtrą visuose sektoriuose.

(2)  Viešas klausymas „Turizmas ir sportas: Europos ateities iššūkiai“ iššūkiai vyko CNEL (Nacionalinėje Ekonomikos ir darbo taryboje) Romoje 2004 m. balandžio 22 d.

(3)  Žiūrėti 3 nuorodą.

(4)  KOM(2001) 665 galutinis

(5)  KOM(2003) 716 galutinis

(6)  Vietos varžybos, tarpmokyklinia ir mėgėjų turnyrai, regioniniai sporto renginiai, pasaulinės universitetinės žaidynės ir kt.

(7)  Įskaitant 1999 m. Europos įdarbinimo turizmo srityje veiksmų planą, 2001 m. lapkričio 13 d. Komisijos komunikatą dėl bendro darbo Europos turizmo labui, 2002 m. gegužės 14 d. Europos Parlamento nutarimą, 2002 m. gegužės 21 d. Tarybos nutarimą dėl Europos turizmo ateities, 2003 m. lapkričio mėn. Komisijos komunikatą dėl pagrindinių Europos turizmo tvarumo krypčių.

(8)  I-16 straipsnis ir III-181a straipsnis (3A skirsnis).

(9)  Pavyzdžiui, Europos vaistų vertinimo agentūra, Europos darbo ir sveikatos apsaugos agentūra, Europos maisto saugos tarnyba,Europos aplinkosaugos agentūra ir kt.

(10)  EESRK dalyvauja šiame procese savo iniciatyva išleisdamas nuomones dėl kiekvienam skirto socialinio turizmo tvarumo (OL C 2004. 2. 5 32, numatytas kaip indėlį į ateities priemones.

(11)  I-16 straipsnis ir III-282 straipsnis (4skirsnis).

(12)  KOM(2003) 716 galutinis

(13)  OL C 2004.2.5 32 .


28.6.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 157/22


Nuomonė dėl Komisijos pranešimo: Europos nanotechnologijų strategija

KOM(2004) 338 baigiamasis

(2005/C 157/03)

2004 m. gegužės 12 d. Europos Komisija nusprendė pasitarti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsnį dėl Komisijos pranešimo:Europos nanotechnologijų strategija

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo parengimą šiuo klausimu, 2004 m. lapkričio 10 d. priėmė šią nuomonę. Pranešėjas — p. Pezzini.

Savo 413-osios plenarinės sesijos metu, įvykusios 2004 m. gruodžio 15 d., Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 151 nariams balsavus „už“ ir 1 nariui susilaikius.

1.   Pagrindas

1.1

Komitetas atkreipia dėmesį faktą, kad, remiantis šia nuomone, nagrinėjamas iš dalies naujas klausimas, kurio žodynas yra mažai žinomas arba bent jau mažai vartojamas. Todėl manoma, kad būtų naudinga pateikti trumpas apibrėžimų eilutes ir išsamią informaciją apie tyrimų padėtį ir jų pritaikymą nanotechnologijos srityje Jungtinėse Valstijose ir Azijoje.

1.2

Turinys

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

2.   Apibrėžimai

2.1

„Nano“ — viena milijardoji dalis. Šiame pranešime „nano“ vartojamas vienai milijardajai metro daliai reikšti.

2.2

„Mikro“ — viena milijonoji dalis. Čia ji reiškia, vieną milijonąją metro dalį.

2.3

„Nanomokslai“ — Nanomokslai — tai naujas požiūris į tradicinius mokslus (chemiją, fiziką, elektroninę biologija ir kt.), nagrinėjantis pagrindinę medžiagų struktūrą ir jų atomines ir molekulines ypatybes. Iš tiesų, šie mokslai nagrinėja atomų potencialą įvairiose mokslo disciplinose (1).

2.4

„Nanotechnologijos“. Šių technologijų dėka galima paveikti atomus ir molekules ir sukurti naujus paviršius ir daiktus, kurie, turėdami skirtingą atomų sandarą ir išsidėstymą, turi tokių ypatybių, kurias galima pritaikyti kasdieniniam gyvenimui (2). Tai technologijos, nagrinėjančios vieną milijardąją metro dalį.

2.5

Papildant pirmiau pateiktą apibrėžimą, verta pateikti išsamesnės mokslinės informacijos. Terminas „nanotechnologija“ aprašo daugiadisiciplininį požiūrį į medžiagų, mechanizmų ir sistemų kūrimą, naudojant medžiagoms valdyti.naudojant nanometrinę skalę.

2.6

„Nanomechanika“. Daikto dydis tampa svarbus nustatant jo ypatybes, kai tas dydis matuojamas vienu arba keletu dešimčių nanometrų (daiktai, kuriuos sudaro keletas dešimčių arba keletas tūkstančių atomų). Esant tokioms dydžių riboms, daiktas, kurį sudaro 100 geležies atomų, iš esmės skiriasi nuo to, kurį sudaro 200 atomų, nors juos sudarantys atomai yra tokie pat. Tuo tarpu mechaninės ir elektromagnetinės kietojo kūno, sudaryto iš nanodalelių, ypatybės iš esmės skiriasi nuo įprastinių tokios pačios cheminės sudėties kietojo kūno ypatybių; kurias veikia atskirų sudedamųjų vienetų ypatybės.

2.7

Tai pagrindinė mokslinė ir technologinė naujovė, keičianti požiūrį į medžiagų sudarymą ir valdymą visose mokslo ir technologijų srityse. Taigi nanotechnologija nėra naujas mokslas, jungiantis chemijos, fizikos ir biologijos sritis, tai greičiau naujas chemijos, fizikos ir biologijos pritaikymo būdas.

2.8

Iš to aiškėja, kad nanostruktūrinė medžiaga arba sistema yra sudaryta iš nanometrinių proporcijų vienetų (struktūros, sudarytos iš atskirų atomų, prie kurių esame pripratę, daugiau nebėra svarbios), taigi ji turi tam tikrų ypatybių, kurios gali būti įtrauktos į sudėtines struktūras. Todėl akivaizdu, kad gamybos modeliai, grindžiami atskirų tokių pat atomų arba molekulių surinkimu, turi būti pakeisti tokiais gamybos būdais, kuriuose dydis yra pagrindinis matas.

2.9

Siekiant padėti suprasti, kokį revoliucinį poveikį padarė nanotechnologija, galima būtų ją palyginti su naujos periodinės elementų lentelės, kuri yra daug didesnė ir sudėtingesnė už ankstesniąją, ir su atradimu ir supratimu, kad fazinių diagramų nustatyti apribojimai (pavyzdžiui, galimybė sumaišyti dvi medžiagas) gali būti įveikti.

2.10

Taigi tai yra „kylančios“ technologijos, suteikiančios didesnę svarbą ne atskiroms funkcijoms, o funkcijų grupei. Jų praktinis pritaikymas visą laiką didėja keletoje čia išvardintų sričių: sveikatos apsauga, informacinės technologijos, medžiagotyra, gamyba, energetika, sauga, aerokosmonautika, optika, akustika, chemija, maistas ir aplinkos apsauga.

2.11

Dėl šių pritaikymų (kai kurie jau yra galimi, ir visuomenė juos naudoja (3)) galima teigti, kad nanotechnologijos gali žymiai pagerinti gyvenimo kokybę, gamybos pramonės konkurencingumą ir patvarią plėtrą  (4).

2.12

„Mikroelektronika“ — tai elektronikos šaka, nagrinėjanti labai mažų dydžių integruotų grandinių, įmontuotų į atskirų puslaidininkių sritis, kūrimą. Dabar mikroelektronika gali sukurti atskirus komponentus, kurių dydis yra 0,1 mikrometro arba 100 nanometrų (5).

2.13

„Nanoelektronika“ — tai mokslas, nagrinėjantis ir kuriantis grandines, kurios gaminamos naudojant ne silicį, o kitas technologijas ir medžiagas, ir kurios veikia pagal iš esmės skirtingus principus (6).

2.13.1

Nanoelektronika turi tapti kertiniu nanotechnologijos akmeniu, kokiu šiuo metu yra mokslinių sričių ir pramoninių procesų elektronika (7).

2.13.2

Elektros ir elektroninių komponentų sritis tobulėja labai greitai. Per keletą dešimtmečių sklendes pakeitė puslaidininkiai, integrinės schemos, mirkoschemos, o dabar — nanoschemos, kurios yra surenkamos naudojant detales, kurių kiekvieną sudaro mažiau nei 100 atomų. Nanoschema gali talpinti tiek pat informacijos, kiek jos talpina 25 „Encyclopaedia Britannica“ tomai (8).

2.13.3

Mokslininkai ir elektroninių komponentų gamintojai greitai suprato, kad kuo mažesnė schema, tuo greitesnis yra informacijos srautas (9). Taigi nanoelektronika leidžia greičiau tvarkyti informaciją, kuri gali būti talpinama ypač mažame plote.

2.14

„Nuskaitantis tunelinis mikroskopas“ — tai instrumentas, kurio išradėjai laimėjo Nobelio prizą, ir kuris vadinamas „21-ojo amžiaus didinamuoju stiklu“. Jis naudojamas „matyti“ medžiagos atomus. Jam veikiant, mikroskopo galiukas juda lygiagrečiai su paviršiumi. Dėl tunelinio poveikio paviršiaus elektronai (ne atomai) juda nuo paviršiaus ant galiuko. Tai sudaro srovę, kuri intensyvėja mažėjant atstumui tarp paviršiaus ir galiuko. Ši srovė yra pakeičiama apskaičiuojant aukštį ir taip sudaroma medžiagos paviršiaus nanometrinės skalės topografija.

2.14.1

„Tunelinis poveikis.“ Tradicinėje mechanikoje dalelė, turinti tam tikrą energijos kiekį, negali išlįsti iš skylutės, jeigu tos energijos nepakanka iššokti. Tačiau kvantinėje mechanikoje dėl nepastovumo principo situacija yra visai kitokia. Dalelei esant skylutėje, netikrumo laipsnis dėl jos padėties yra mažas ir dėl to, netikrumas dėl jos greičio yra didelis. Taigi tikėtina, kad dalelė turi užtektinai energijos, kad galėtų išlįsti iš skylutės, nepaisant to fakto, kad jos vidutinės energijos tam nepakaktų (10).

2.15

„Anglies nanovamzdeliai“ — tai produktai, gauti tam tikru būdu surinkus anglies atomus. Tai vienos iš pačių atspariausių ir lengviausių šiuo metu žinomų medžiagų. Jos yra šešis kartus lengvesnės ir šimtą kartų stipresnės už plieną. Jų skersmuo yra keletas nanometrų, o jų ilgis gali būti daug didesnis už tam tikrą mikronų skaičių (11).

2.16

„Savaiminė makromolekulių agregacija“ — tai laboratorijose naudojama gamtą imituojanti procedūra: „kiekvienas gyvas organizmas turi savaiminės agregacijos savybę. Savaiminės agregacijos procedūra sukuria sąveikas tarp elektroninių grandinių ir biologinių audinių ir sudaro sąsają tarp informatikos ir biologijos. Tikslas, kuris mokslininkų nuomone, yra ne toks jau tolimas, yra suteikti galimybę girdėti kurčiam ir galimybę matyti aklam“ (12).

2.17

„Biomimetika“  (13) tai mokslas, nagrinėjantis dėsnius, kuriais remiasi gamtoje egzistuojančios molekulinės struktūros. Žinant šiuos dėsnius, galima būtų sukurti dirbtinius nanomotorus, kurie būtų pagrįsti tais pačiais principais, kaip ir tie, kurie egzistuoja gamtoje (14).

3.   Įvadas

3.1

EESRK vertina tai, kad nanotechnologijų pranešimas buvo parengtas labai aiškiai, ir taip pat kaip ir Komisija nori negaišti laiko ir įnešti savo svarų indėlį į diskusiją. Komitetas taip pat pritaria daugybės tekstų bei kompaktinių diskų (CD ROMs), skirtų ekspertams ir jaunimui, išleidimui.

3.1.1

Mokomieji kompaktiniai diskai visų pirma yra ypač naudinga plačiajai visuomenei kultūrinė priemonė reikiamai informacijai apie nanotechnologiją skleisti, nes visuomenė kartais nėra informuota, ypač jaunimas.

3.2

EESRK laikosi nuomonės, kad informacija šia tema, kurios dėka gali būti padaryta naujų produktyvių išradimų daugelyje kasdieninio gyvenimo sričių, turi būti skleidžiama naudojant visuotinai priimtiną žodyną. Be to, naujų produktų tyrimai turi būti pritaikomi vartotojų poreikiui ir atitikti paklausą, niekuomet neužmirštant patvarios plėtros.

3.2.1

Žurnalistai ir žiniasklaidos valdytojai, ypač iš specialiosios spaudos, turi vaidinti ypatingą vaidmenį, kadangi jie pirmieji skleidžia žinias apie sėkmingus projektus, kai tyrinėtojai meta iššūkį mokslui siekdami realių rezultatų.

3.2.2

Dabartiniai nanotechnologijos pažangos rodikliai daugiausia dėmesio skiria keturiems pagrindiniams dalykams: 1) publikacijoms (15); 2) patentams; 3) naujų įmonių kūrimui; 4) apyvartai. ES yra publikacijų lyderė (33 %), po jos eina JAV (28 %). Nėra tikslių skaičių apie Kiniją, tačiau atrodo, jog publikacijų toje šalyje daugėja. JAV užima pirmą vietą patentų srityje (42 %), po jų eina ES (36 %). Naujų bendrovių kūrimo srityje iš kiekvieno 1000 tikrų nanotechnologijų firmų 600 pradeda savo gyvavimą JAV, 250 — ES. Apibendrinti apyvartos duomenys rodo, kad apyvarta didės nuo dabartinių 50 milijardų eurų iki apytiksliai 350 milijardų eurų 2010 m. ir pasieks 1000 milijardų eurų 2015 metais (16).

3.3

Nanotechnologija ir nanomokslas ne tik sudaro naują požiūrį į medžiagotyrą ir inžineriją, jie visų pirma yra tarp perspektyviausių ir svarbiausių daugiadisciplininių instrumentų, skirtų kurti gamybos sistemas, daryti itin naujoviškus išradimus ir plačiai naudotis jų pritaikymu įvairiems visuomenės sektoriams.

3.3.1

Nanometrinėje skalėje tradicinės medžiagos įgauna skirtingas ypatybes nei jų mikroskopinės kopijos, tokiu būdu galima sukurti sistemas, kurios geriau dirba ir veikia. Esminė nanotechnologijos naujovė yra ta, kad mažinant medžiagos mastelį, pakeičiamos jos fizinės ir cheminės savybės. Dėl to atsiranda galimybių pasiekti tokias gamybos strategijas, kurios yra panašios į veikiančias gamtoje, ir kurios sukuria sudėtingas sistemas, racionaliai naudojančias energiją, sumažina žaliavų panaudojimą ir atliekų gamybą  (17).

3.3.2

Todėl su nanotechnologijomis susiję gamybos procesai turi išsiskirti nauju požiūriu, visiškai atsižvelgiant į naujas ypatybes, siekiant užtikrinti, kad Europos ekonominė ir socialinė sistema gautų didžiausią naudą.

3.4

Nanotechnologinis požiūris prasiskverbė į visus gamybos sektorius. Šiuo metu nanotechnolgijas tam tikriems gamybos procesams taiko šie sektoriai: elektronikos (18), chemijos (19), farmacijos (20), mechanikos (21) bei automobilių, aerokosmonautikos (22), gamybos (23) ir kosmetikos sektoriai.

3.5

Nanotechnologijos gali labai daug prisidėti ir padėti ES pasiekti Lisabonoje Europos Tarybos numatytus tikslus kuriant žinių visuomenę, jos gali virsti dinamiškiausia ir konkurencingiausia jėga pasaulyje saugant aplinką, skatinant sanglaudą, naujų įmonių ir aukštos kvalifikacijos reikalaujančių darbo vietų, naujų profesionalių darbuotojų ir mokymų atsiradimą.

3.6

Komisijos teigimu, Europa gali džiaugtis savo pirmavimu nanotechnologijų srityje, tačiau pirmiausia jai reikia sėkmingai užtikrinti realų Europos pramonės ir visuomenės konkurencinį pranašumą ir užsitikrinti pakankamas pajamas iš būtinų didelių investicijų į mokslinius tyrimus.

3.6.1

Labai svarbus yra poreikis suprasti strateginę šių technologijų, kurios yra susijusios su didžiausiais ekonomikos ir visuomenės sektoriais, svarbą. Tinkamai suvienyta politika taip pat yra labai svarbi nanotechnologijoms ir nanomokslams, todėl jai turi būti skirta pakankamai išteklių ir užtikrinta privataus, pramonės, finansų ir mokymų sektorių parama.

4.   Komisijos pasiūlymo esmė

4.1

Komisija svarstomuoju pranešimu siekė pradėti instituciškai paremtas diskusijas dėl nuoseklios iniciatyvos:

padidinti investicijas ir pagerinti tyrimų ir taikomosios veiklos koordinavimą, siekiant sustiprinti pramoninį nanotechnologijų eksploatavimą, kartu išlaikant mokslinį tobulumą ir konkurenciją;

įkurti pasaulinės klasės tyrimų ir taikomosios veiklos bazes („tobulumo ramsčius“), kuriuose būtų atsižvelgiama į pramonės ir mokslinių tyrimų organizacijų poreikius;

skatinti tarpdisciplininį mokslinių tyrimų personalo švietimą ir mokymus bei stiprinti jų verslo mąstyseną;

užtikrinti geras technologijų perkėlimo sąlygas ir siekiant naujovių, kad Europos tyrimų ir taikomosios veiklos tobulumas būtų taikomas pelną nešantiems produktams gaminti ir procesams vykdyti;

integruoti visuomeninius svarstymus į tyrimų ir taikomosios veiklos procesus jų ankstyvajame etape;

spręsti galimus visuomenės sveikatos, saugumo, aplinkos ir vartotojų rizikos klausimus, iš anksto renkant duomenis, reikalingus rizikos vertinimui, integruojant rizikos vertinimą į kiekvieną nanotechnologinių produktų raidos ciklo etapą ir pritaikant egzistuojančias metodologijas bei, jeigu reikalinga, kuriant naujas;

papildyti pirmiau išvardytus veiksmus atitinkamu tarptautiniu bendradarbiavimu ir iniciatyvomis.

4.2

Konkrečiau Komisija siūlo:

įsteigti Europos nanotechnologijų mokslinių tyrimų zoną;

sukurti pagrindines ir taikomąsias mokslinių tyrimų bazes ir aukštos kokybės universitetines bazes, kurios būtų atviros bendrovėms, ypač smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms;

padidinti investicijas į žmogiškuosius išteklius ES ir valstybėse narėse;

remti pramonines naujoves, patentavimą, metrologijos ir standartizavimo sistemas, reglamentavimą, saugumą, visuomenės sveikatos apsaugą, aplinkos apsaugą, vartotojų ir investuotojų apsaugą siekiant užtikrinti atsakingą plėtrą;

stiprinti mokslo ir visuomenės ryšį, paremtą pasitikėjimu ir nenutrūkstamu atviru dialogu;

palaikyti ir paspartinti tvirtą ir struktūrišką tarptautinį bendradarbiavimą su bendromis nomenklatūromis ir elgesio normomis ir suderintomis pastangomis išvengti pašalinimo iš nanotechnologijų plėtros;

koordinuoti su Bendrija susijusias strategijos ir vieningos politikos priemones, pagrįstas atitinkamais finansiniais ir žmogiškaisiais ištekliais.

5.   Pagrindinės plėtros kryptys JAV, Azijoje ir Okeanijoje

5.1

JAV Nacionalinė nanotechnologijų iniciatyva (NNI), pagrindinė taikomoji mokslinių tyrimų programa, pradėta 2001 m., koordinuoja keleto šioje srityje dirbančių Amerikos agentūrų veiklą. 2005 finansiniams metams jai skirtas finansavimas sudarė daugiau nei milijardą dolerių — dvigubai daugiau negu buvo jos pradinis biudžetas 2001 m. Pagrindiniai šio finansavimo tikslai yra šie: pagrindiniai ir taikomieji moksliniai tyrimai, tobulumo centrų ir bazių kūrimas, visuomenės dalyvavimo vertinimas ir patvirtinimas, ypač atsižvelgiant į etiką, teisę, visuomenės sveikatą ir saugumą, taip pat žmogiškųjų išteklių plėtra.

5.1.1

NNI tiesiogiai finansuoja 10 federalinių agentūrų ir koordinuoja įvairias kitas. Nacionalinis mokslo fondo (NMF), Energetikos departamento (ED) Fundamentaliųjų energetikos mokslų tarnybos, Gynybos departamento (GD) ir Nacionalinių sveikatos institutų (NSI) biudžetų finansavimas buvo žymiai padidintas; didesnis finansavimas skirtas specialiai nanotechnologijoms. ED investavo ypač stambias sumas ir įkūrė penkias dideles bazes, t.y., nanoskalės mokslinių tyrimų centrą, atvirą visai mokslinei bendruomenei. Tuo tarpu GD nanotehcnologijų programa išsiplėtė bėgant metams dėl, pavyzdžiui, paslaugų, reikalingų JAV ginkluotosioms pajėgoms.

5.1.2

Tokie dideli poslinkiai tapo galimi tada, kai 2003 m. gruodžio mėn. buvo priimtas pagrindinis teisės aktas dėl Amerikos nonotechnologijų politikos — „21-ojo amžiaus nanotechnologijų tyrimų ir taikomosios veiklos aktas“. Be kitų dalykų, šiuo įstatymu buvo įsteigtas Nacionalinis nanotechnologijų koordinavimo biuras, kurio užduotys yra šios:

iš naujo apibrėžti vertinimo tikslus, prioritetus ir kriterijus,

koordinuoti agentūrų ir kitą federalinę veiklą,

investuoti į tyrimų ir taikomosios veiklos programas nanotechnologijų ir susijusių mokslų srityse,

konkurencijos pagrindu įkurti tarpdisciplininius nanotechnologijų mokslinių tyrimų centrus įvairiose geografinėse vietovėse, neatmetant valstybės ir pramonės sektoriaus dalyvavimo,

paspartinti pritaikymų kūrimą privačiame sektoriuje, įskaitant bendrovių įkūrimo veiklą,

suteikti švietimą ir patvirtintus mokymus, skatinti ir stiprinti nanomokslų technologinę ir inžinerinę kultūrą,

užtikrinti, kad būtų gerbiami etiniai, teisiniai ir aplinkos aspektai kuriant nanotechnologijas, ir organizuoti visų šalių sutikimu konferencijas ir diskusijas su plačiąja ir pilietine visuomene,

skatinti, kad akademinė visuomenė, pramonė, valstybė, centrinė ir regioninė valdžia bendrai kauptų informaciją;

sukurti planą, pagal kurį būtų naudojamos federalinės programos, pavyzdžiui, „Inovacijų smulkiajam verslui tyrimo programa“ ir „Technologijų perkėlimo į smulkųjį verslą tyrimo programa“, siekiant palaikyti visuotinį nantechnologijų plitimą verslo struktūrose, nesvarbu, kokio dydžio bendrovės tame dalyvautų.

5.1.3

Siekdamas įtvirtinti pirmiau minėtą teisės aktą, Nacionalinis standartų ir technologijų institutas (NSTI) pradėjo vykdyti specialią programą, kad paskatintų gamybą nanotechnologijų sektoriuje, daugiausia dėmesio skirdamas metrologijai, patikimumui, kokybės standartams, proceso kontrolei ir geriausiai gamybos praktikai. „Gamybos išplėtimo partnerystė“ taip pat leidžia paskleisti informaciją apie programos rezultatus tarp smulkaus ir vidutinio verslo įmonių.

5.1.4

Pirmiau minėtame įstatyme taip pat numatyta įsteigti informacijos centrą, kurio uždavinys yra:

tvarkyti nanotechnologijų pardavimą ir perkelti technologijas ir naujas idėjas į komercinių ir karinių produktų gamybą,

atskleisti geriausią universitetinių, valstybinių ir privataus sektoriaus laboratorijų praktiką, siekiant perkelti ją komerciniam panaudojimui.

5.1.5

Taip pat yra planų steigti Amerikos nanotechnologijų parengimo centrą, kurio tikslas — vesti, koordinuoti, rinkti ir skleisti studijas apie nanotechnologijų etiką, teisę, švietimą ir darbo jėgos dalyvavimą bei kitus numatomus klausimus siekiant užkirsti kelią galimiems neigiamiems atsitikimams.

5.1.6

Galiausiai įstatyme nustatyta baigtinė organizacinė struktūra, numatant nanomedžiagų gamybos centro įkūrimą, taip siekiant skatinti, atlikti ir koordinuoti naujų gamybos technologijų mokslinius tyrimus ir kaupti bei skleisti informaciją apie rezultatus tam, kad būtų palengvintas jų perkėlimas į Jungtinių Valstijų pramonę.

5.1.7

Įstatymas taip pat numato atitinkamus finansinius asignavimus 2005-2008 finansiniams metams agentūroms ir federaliniams departamentams, t.y., NMF, ED, NASA ir NSTI (24).

5.2

Po pranešimo apie Amerikos NNI, Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių moksliniuose tyrimuose ir technologijų kūrimo politikoje įvyko žymių pasikeitimų. Buvo priimti sprendimai, užtikrinantys regionui tvirtą padėtį nanotechnologijų plėtroje. Nanotechnologijos tapo svarbiausiais prioritetais keletoje Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ir 2003 m. joms buvo išleista iš viso 1,4 milijardo JAV dolerių. 70 % šių išlaidų tenka Japonijai, tačiau daug investavo Kinija, Pietų Korėja, Taivanis, Honkongas, Indija, Malaizija, Tailandas, Vietnamas ir Singapūras, neminint Australijos ir Naujosios Zelandijos.

5.3

Japonija pradėjo vykdyti programas, kurios nanomokslų srityje tęsiasi nuo penkerių iki dešimties metų, nuo devintojo dešimtmečio vidurio. 2003 m. nanotechnologijų ir medžiagų tyrimų ir taikomosios veiklos programų biudžetą sudarė 900 milijonų JAV dolerių, tačiau su nanotechnologijomis susijusios temos taip pat vyrauja gyvybės mokslo, aplinkos ir informacinės visuomenės programose. 2003 m. visas šiam sektoriui skirtas biudžetas sudarė beveik 1,5 milijardo JAV dolerių, o 2004 m. jis padidėjo apytiksliai 20 %. Japonijos privatus sektorius taip pat aktyviai dalyvauja procese. Jam atstovauja dveji didžiausi prekybos namai „Mitsui & Co“ ir „Mitsubishi Corporation“. Dauguma didžiausių Japonijos bendrovių — „NEC“, „Hitachi“, „Fujitsu“, „NTT“, „Toshiba“, „Sony“, „Sumitomo Electric“, „Fuji“, „Xerox“ ir kt. — daug investavo į nanotechnologijas.

5.3.1

Pagal dabartinį penkerių metų (2001—2005 m.) planą Kinija yra paskyrusi beveik 300 milijonų JAV dolerių biudžetą nanotechnologijoms. Kaip teigia Kinijos mokslo ir technologijų ministras, šiame sektoriuje aktyviai dirba 50 universitetų, 20 institutų ir virš 100 bendrovių. Siekiant sukurti tinkamą pagrindą nanotechnologijų pardavimui Pekinas ir Šanchajus įsteigė inžinerijos centrą ir nantechnologijų pramonės bazę. Be to, Kinijos vyriausybė skyrė 330 milijonus JAV dolerių nacionaliniam nanomokslo ir technologijų mokslinių tyrimų centrui įsteigti, siekdama geriau suderinti mokslines ir tyrimų pastangas šiame sektoriuje.

5.3.2

2002 m. Kinijos mokslų akademija (KMA) įkūrė „Casnec“ (KMA Nanotechnologijų inžinerijos centrą), kurio visas biudžetas sudarė 6 milijonus JAV dolerių, ir kuris turėjo tapti nanomokslo ir nanotechnologijų pardavimo pagreitinimo pagrindu. Du pagrindiniai nanotechnologijų finansavimo šaltiniai Honkonge yra Subsidijų moksliniams tyrimams taryba bei Naujovių ir technologijų fondas, kurių viso biudžeto išlaidos per 1998—2002 metų laikotarpį sudarė 20,6 milijonų JAV dolerių. 2003 ir 2004 m. Honkongo mokslo ir technologijų universitetas ir Honkongo politechnikos universitetas savo naotechnologijų centrams skyrė beveik 9 milijonus JAV dolerių.

5.3.3

Tuo tarpu Australijoje ir Naujoje Zelandijoje Australijos mokslinių tyrimų taryba (AMTT) padvigubino savo finansavimą konkurencingiems projektams per pastaruosius penkerius metus ir planuoja įsteigti dar 8 tobulumo centrus įvairiose vietovėse siekdama, kad būtų atlikti išsamesni moksliniai tyrimai kvantinės kompiuterių technologijos, kvantinės atomų optikos, fotovoltaikos, pažangiosios fotonikos ir pažangiųjų optinių sistemų srityse.

5.3.4

MacDiarmid pažangiųjų medžiagų ir nanotechnologijų institutas Naujoje Zelandijoje yra nacionalinis aukšto lygio mokslinių tyrimų ir mokymų medžiagotyros ir nanotechnologijų srityje koordinatorius, glaudžiai bendradarbiaujantis su universitetais ir kitais partneriais, tarp kurių yra „Pramonės moksliniai tyrimai Ltd.“ (PMT) ir Geologijos ir branduolinių mokslų institutas (GBMI).

5.3.5

MacDiarmid institutas daugiausia dėmesio skiria visų pirma šiems sektoriams: nanoinžinerijos sukurtoms medžiagoms, optoelektronikai (25), superlaidininkams, anglies nanovamzdeliams, lengvosioms medžiagoms ir kompleksiniams skysčiams, sensorinėmis ir vaizdo sistemoms ir pagaliau naujoms energiją kaupiančioms medžiagoms.

6.   Bendrieji komentarai

6.1

Nanotechnologijų paplitimas pasaulyje — Amerikoje, Azijoje ir Okeanijoje — rodo, kad atėjo laikas Europai imtis sistemingų ir suderintų veiksmų, kad būtų užtikrintas bendras Bendrijos ir nacionalinis finansavimas fundamentaliesiems ir taikomiesiems moksliniams tyrimams bei greitas jų perkėlimams naujų produktų gamybai, procesų įdiegimui ir paslaugų teikimui.

6.2

Bendra Europos strategija turi būti pagrįsta:

bendru mokslinių ir technologinių RTD skatinimu, demonstravimo ir mokymų pastangomis, tai prisidėtų prie Europos naujovių ir mokslinių tyrimų zonos įkūrimo;

sąveikos tarp pramonės ir akademinės visuomenės didinimu (moksliniai tyrimai, švietimas ir pažangūs mokymai);

pagreitintu pritaikymu pramonei ir įvairiems kitiems sektoriams, esant plėtros bei ekonominėms, socialinėms, teisinėms, reguliavimo, iždo ir finansinėms sąlygoms, kuriomis galėtų veikti naujos modernios verslo bendrovės ir kurioms tiktų naujos profesinės ypatybės.

etinių, aplinkos, sveikatos ir saugumo interesų per visą mokslinio pritaikymo raidos ciklą užtikrinimu; ryšių su pilietine visuomene skatinimu ir metrologinių bei techninės standartizacijos klausimų reglamentavimu;

Europos koordinavimo politikos, priemonių, struktūrų ir tinklo kūrimo, kuriomis būtų galima išlaikyti ir pagerinti esamus mokslo, technologijų ir praktinių pritaikymų kūrimo konkurencijos lygius, spartinimu;

neatidėliotinu naujųjų valstybių narių įtraukimu į nanotehcnologijų studijavimo ir taikymo procesą, panaudojant numatytas priemones ir finansinius asignavimus, kuriuos skiria ERPF ir ESF (26) bei jungtinės programos, kurioms vadovauja egzistuojantys akredituoti ES mokslinių tyrimų centrai (27).

6.3

Pasiekus aukštą kritinę masę ir aukštą pridėtinę vertę, atsivers kelias bendros strategijos sukūrimui ir plėtojimui. Gamybos ir paslaugų bendrovės, ypač mažosios, turėtų galėti panaudoti tokios strategijos rezultatus tobulindamos savo inaujoves ir gerindamos konkurencingumą, kartu prisidėdamos prie transeuropinio tobulumo tinklo kūrimo kartu su universitetais, viešaisiais ir privačiais mokslinių tyrimų centrais ir finansinėmis institucijomis.

6.4

Šios strategijos plėtra turi būti įtvirtinta visuomenėje. Tai reiškia, kad ši strategija turi būti tvirtai užtikrinanti didžiulį indėlį, kurį ji gali įnešti, ne tik į žiniomis pagrįstos Europos ekonomikos konkurencingumą, bet visų pirma į sveikatos ir aplinkos apsaugą, Europos visuomenės saugumą ir gyvenimo kokybę. Tai taip pat reiškia, kad reikia dirbti nanotechnologijų labui siekiant išspręsti visuomenės, verslo ir organizacijų problemas, kadangi šioms sritims labiausiai reikia konkrečių sprendimų.

6.5

Turi būti užtikrintas visos visuomenės įsipareigojimas. Tai pareikalaus nanotechnologinių procesų skaidrumo ir saugumo nuo fundamentaliųjų mokslinių tyrimų iki pat rezultatų pritaikymo, jų demonstravimo ir panaudojimo naujausių rinkų produktams gaminti ir paslaugoms teikti. Tai taip pat pareikalaus plačiajai visuomenei aiškių ir suprantamų susitarimų, užtikrinant, kad visas produktų raidos ciklas, įskaitant šalinimą, bus tikrinamas ir nuolatos bus atliekamas rizikos vertinimas.

6.6

Šiame sektoriuje tarp mokslo ir visuomenės turi būti sukurti teigiami ryšiai, siekiant išvengti kliūčių atsiradimo arba stagnacijos nanotechnologijų plėtroje, priešingai nei tai neseniai atsitiko plėtojant kitas naujas technologijas.

6.7

Svarbus yra Europos bazių ir naujų daugiadisciplininių mokslinių ir akademinių centrų įkūrimas. Tai taip pat reiškia, kad reikia užkariauti visišką kolegų ir politikos kūrėjų, kurie turi žinoti apie teigiamą nanotechnologinės revoliucijos potencialą, pasitikėjimą.

6.8

Todėl nanotechnologijų plėtra yra ne tik didžiulis intelektualinis ir mokslinis iššūkis, bet ir visų pirma iššūkis visai visuomenei. Reiškiniai, kurių moksliniai principai makro lygmenyje yra žinomi, pakeičiami, padidinami, sumažinami arba pašalinami nano lygyje, o rezultatai gali daryti kartais esminį poveikį praktiniam pritaikymui. Jiems kurti atsiranda naujos gamybos technologijos, nauji požiūriai, skirtingo tipo paslaugos ir naujos profesijos.

6.8.1

Šie greiti pasikeitimai reikalauja strategijos, kuri sukurtų ir (arba) iš naujo apibrėžtų aukščiausio lygio vadovų pozicijas ir užtikrintų, kad atsakingi asmenys galėtų vykdyti perėjimą, sukurti naują valdymo procesą, naujas profesinius aprašymus ir pritraukti geriausius protus iš viso pasaulio.

6.9

Neseniai Komisijos paskelbtos Bendrijos finansinėse 2007—2013 metų perspektyvos turi būti įvertintos ir pakeistos atsižvelgiant į šios naujos technologinės revoliucijos iškeltus iššūkius. Užtenka pasakyti, kad Amerikos Kongresas patvirtino nanotechnologijų biudžetą, kurį sudaro daugiau negu 700 milijonų eurų tik 2004 finansiniams metams. Pagal JAV Nacionalinio mokslo fondo (NMF) apskaičiavimus, 2003 m. įvairių vyriausybinių organizacijų investicijos į šį sektorių visame pasaulyje viršijo 2,300 milijardų eurų, kurie pasiskirstę taip:

JAV apytiksliai 700 milijonų eurų (prie kurių reikia pridėti dar 250 milijonų eurų, kuriuos tvarko Gynybos departamentas, GD);

Japonijoje 720 milijonų eurų;

Europoje, įskaitant Šveicariją, mažiau nei 600 milijonų eurų;

Likusiame pasaulyje apytiksliai 720 milijonų eurų.

6.10

Apskaičiuota, kad ateityje pasaulio pramonės šio sektoriaus gamybos apimtis sudarys apie 1000 milijardų eurų per 10-15 metų, o šio sektoriaus papildomų kvalifikuotų žmogiškųjų išteklių poreikis išaugs iki daugiau nei dviejų milijonų žmonių.

6.10.1

Tai patvirtina principą, jog nanotechnologijos lygu užimtumo strategijos pažangai (28). Žinių visuomenės raida bus vertinama pagal tai, kaip jautriai ir protingai ji sugebės perimti naujus užimtumo ir pažangos šaltinius.

6.11

Todėl siekiant, kad ES strategija šioje srityje būtų tikrai sėkminga, labai svarbu sukaupti finansinių ir žmogiškųjų išteklių ir sukurti koordinavimą Bendrijoje.

6.12

Azijoje ir JAV bendras požiūris į įvairias politikas, tiesiogiai arba netiesiogiai susijęs su šio sektoriaus plėtra, tapo nepakeičiamu siekiant iniciatyvumo palyginus su poreikiu naujam verslui, naujiems mokymams, naujoms reglamentuojančioms ir techninėms teisinėms struktūroms.

6.13

Kaip parodė daugelis atliktų studijų (29), nanotechnologijos leidžia gaminti, valdyti ir dėlioti daiktus kartu užtikrindamos plataus masto iniciatyvų technologinį būdą konkurencingomis apdirbimo ir gamybos sąnaudomis.

6.14

Ateityje mokslas sukurs priemones, kuriomis bus galima surinkti nano-objektus taip, kad jie sudarytų sudėtines sistemas, kurios galės vykdyti tokias funkcijas, kurių negali atlikti atskirai paimtos dalys. Kol kas yra sunku apskaičiuoti šio pagrindinio tikslo nuo idėjos iki produkto pateikimo rinkai įgyvendinimo laiką, tačiau jo reikia siekti pasitelkiant tinkamas priemones.

6.15

Buvo sukurtos įvairios „protingos“ medžiagos (30), kurios jau prieinamos vartotojams:

labai patvarios medžiagos automobilių ir aerokosminiam sektoriui,

ypač gerų eksploatacinių savybių alyvos,

trintį mažinančios nanodalelės,

mechaninių dalių paviršiaus apdorojimas,

labai maži „protingi“ strypeliai (Intelligent Sticks), kurių atminties talpa yra 1,000 MB (31),

lankstūs kompaktiniai diskai, kurie gali talpinti 20 valandų muzikos,

automatiškai nusivalančios medžiagos, keramika ir stikliniai paviršiai (32),

stiklas, kurio skaidrumas reguliuojamas elektra,

karščiui atsparus stiklas, kuris gali būti naudojamas esant ypač aukštai temperatūrai,

įbrėžimams ir rūdims atsparus nanostruktūrinis lakštinis metalas,

diagnostinės sistemos,

specialūs dažai, apsaugantys sienas ir pastatus,

atsparūs graffiti dažai sienoms, traukinių vagonams ir kitiems objektams.

6.15.1

Be pirmiau aprašytų naujų pritaikymų, daug jų jau yra naudojami arba baigiami paruošti naudojimui ir greitai taps kasdieninio gyvenimo dalimi. Jie atskleidžia pažangą arba netgi revoliuciją „domotikoje“ (33) ir prisideda prie visuomenės gyvenimo kokybės gerinimo.

6.16

Biomimetikos dėka galima nagrinėti elektroninių grandinių ir biologinių audinių sąveiką, o artimiausiu metu bus galima kurtiesiems grąžinti klausą, o akliesiems — regėjimą.

6.16.1

Įvairūs mikromotoro (34) tipai jau bandomi laboratorijose. Jie gali pasiekti iš anksto nustatytą objektą, pavyzdžiui infekuotą ląstelę, ir ją sunaikinti tam, kad nebūtų užkrėstos kitos ląstelės. Tačiau šiuo metu veiksmai, kurių imamasi prieš nesveikas ląsteles, taip pat veikia sveikąsias ir dažnai smarkiai pažeidžia organus.

6.16.2

Mokslinis šios metodikos taikymas jau davė praktinių rezultatų, kurie tiesiogiai taikomi kasdieniniame gyvenime. Tačiau kainos kol kas yra per aukštos. Siekiant kad jie taptų prieinami, žinios apie šias naujas galimybes turi tapti visuotinės tam, kad būtų pakeista giliai įsišaknijusi tvarka ir įpročiai, kurie dažniausiai sudaro kliūtis ir vilkina pokyčius.

6.17

Įprastiniai tekstilės, drabužių, batų sektoriai išgyvena krizę visoje Europos Sąjungoje ne tik dėl konkurencijos, atsirandančios dėl gaminių, vežamų iš šalių, kuriose nesilaikoma pagrindinių darbo standartų, neatsižvelgiama į aplinkos apsaugos kaštus, sveikatos apsaugą arba darbo saugą.

6.17.1

Protingų ir (arba) techninių medžiagų, įskaitant tas, kurios yra sukurtos naudojant nano miltelius, daugėja daugelyje Europos šalių — per metus jų padaugėja apie 30 %. Ypač svarbios yra medžiagos, kurios turi turėti visus saugos aspektus: nuo kelių saugos iki apsaugos nuo taršos, cheminių reagentų, alergizuojančių produktų, atmosferos reagentų ir kt. (35).

6.18

Nanotechnologijų dėka revoliucija vyksta medicinoje, ypač anksti diagnozuojant ir gydant pavojingus auglius ir neurodegeneratyvines ligas, susijusias su senyvu amžiumi. Specialiai sukurtos nanodalelės gali būti naudojamos kaip labai ankstyvos infekcijos arba metabolinių ypatybių diagnozės rodikliai arba kaip vektoriai, perkeliantys vaistus į tam tikras zonas arba organus, paveiktus tiksliai nustatytų ligų. Šio tipo sistemos jau naudojamos atliekant įvairius eksperimentus.

7.   Konkretūs komentarai

7.1

Nanotechnologinis požiūris į naujas medžiagas — tai naujų funkcijų kūrimas, panaudojant nanoskalės komponentus. Geras pavyzdys yra patvarių ir efektyvių medžiagų gamybos ir apdorojimo technologijos automobilių ir aerokosminiame sektoriuje, srityse, kuriose Europa turi labai mažą pranašumą prieš savo konkurentus. Aiškiai įrodyta, kad nanoatrsuktūrinės sistemos gali žymiai sumažinti trintį tarp dviejų susiliečiančių paviršių ir taip sumažinti susidėvėjimą.

7.1.1

Vienas iš daugelio nanotechnologijos komercinio pritaikymo pavyzdžių yra nanostruktūrinių medžiagų ir paviršių kūrimas, siekiant sumažinti trintį ir nusidėvėjimą. Šios sistemos vaidina pagrindinį vaidmenį kuriant naujus, efektyvius pramoninius procesus, kurie daro mažą poveikį aplinkai. Apytiksliai 25 % pasaulyje suvartojamos energijos yra prarandama dėl trinties (36), o apskaičiuoti mechaninių dalių nusidėvėjimo nuostoliai sudaro 1,3 %-1,6 % pramoninės šalies BVP. Kainos, susijusios su trinties problema, nusidėvėjimu ir tepimu sudaro apytiksliai 350 milijardų eurų per metus, jie pasiskirsto šiuose sektoriuose: sausumos transportas (46.6 %), pramoniniai procesai (33 %), energijos tiekimas (6.8 %), aeronautika (2.8 %), buitinis vartojimas (0.5 %), kita (10.3 %) (37).

7.1.2

Todėl turi būti sukurti nauji technologiniai pagrindai remiantis požiūriu, jog reikia atsižvelgti į nanotechnologijų savitumą ir visų pirma į tą faktą, kad funkcijos ir dydžiai sutampa, t.y., kontroliuojant dydžius taip pat galima kontroliuoti ir funkcijas. Pavyzdžiu galima laikyti tepimą: jeigu tinkamo dydžio nanometrinių dalelių yra įdedama į paviršių, nebereikia tepti, kadangi tą funkciją dėl savo dydžio atlieka nanodalelės.

7.1.3

Nanostruktūrinės medžiagos ir dangos, kurių sudedamosios dalys yra nanometrinių dydžių, gali žymiai sumažinti pirmiau nurodytus procentus. Pavyzdžiui, trinties automobilio pavarų dėžėje koeficiento sumažinimas 20 % galėtų sumažinti energijos nuostolius nuo 0.64 % iki 0.80 %, o tai reikštų, kad vien tik transporto sektoriuje būtų sutaupyti 26 milijardai eurų per metus.

7.1.4

Paviršių testavimas ir pritaikymas pramonėje yra pagrindinė technologija, susijusi su patvariu ekonominiu augimu. JK Prekybos ir pramonės departamento ataskaitoje aprašoma paviršių inžinerinės pramonės būklė 1995—2005 m. laikotarpiu ir 2010 m. (38). Ataskaitoje parodoma, kad 1995 m. Anglijos paviršių modifikavimo procesų rinka siekė 15 milijardų eurų, įskaitant prekių gamybą, kurios vertė siekė apie 150 milijardų eurų, iš jų 7 milijardai eurų buvo skirti paviršių apsaugos nuo nusidėvėjimo technologijų kūrimui. Prognozuojama, kad 2005 m. šis sektorius JK sieks apytiksliai 32 milijardus eurų, įskaitant pramoninius procesus, kurių vertė siekia apie 215 milijardų eurų.

7.1.5

Šie Europos rinkos skaičiai rodo, kad paviršių apdorojimui tenka 240 milijardų eurų, o atskiriems gamybos sektoriams — apytiksliai 1600 milijardų eurų.

7.2

Siekiant turėti naudos iš nanotechnologijų (39), pramoninė plėtra turi būti pagrįsta gabėjimu sujungti įprastinius gamybos procesus ir technologijas (iš bendrų dalykų į konkretumą) su naujoviškais procesais, kuriuos naudojant galima sukurti, valdyti ir integruoti naujas nanometrines sudedamąsias dalis, panaudojant jau egzistuojančius arba naujus pagrindus.

7.2.1

Valdymu pagrįstas požiūris turi esminės svarbos. Be bendrų iniciatyvų, kurių imamasi galvojant apie vartotojus, kitos iniciatyvos turi būti sukurtos ir skirtos pramoninėms asociacijoms, vietos administratoriams ir pelno nesiekiančioms organizacijoms tam, kad iš ekonominių, politinių ir socialinių metmenų ir ataudų būtų išaustas audinys. Čia svarbų vaidmenį galėtų vaidinti kompetencijų centrai (40), padėdami pagrindus platesniam vietos ir Europos iniciatyvų koordinavimui ir sukurdami palankų klimatą nanotechnologinėms naujovėms. Šiomis sąlygomis turi būti imtasi veiksmų nanotechnologijų poveikiui sveikatai ir aplinkai įvertinti, o bet kokios ES (perėjimas nuo bendrų dalykų prie kinkrečių) iniciatyvos turi būti suderintos su vietos numatytais ir skatinamais veiksmais (perėjimas nuo konkrečių dalykų prie bendrų).

7.3

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas žino ir pabrėžia didelį nanomokslo ir nanotechnologijų plėtros potencialą, taip vykdydamas dalį Lisabonos strategijos. Sujungus mokslines disciplinas su požiūriu, pagrįstu medžiagos nanodydžio dalelėmis, bus padėtas naujas žinių integravimo, naujovių, technologijų ir plėtros pagrindas.

7.4

Koordinavimas Europos lygiu yra dar gana fragmentiškas, nepaisant visų šešių pamatinių programų pastangų. Svarbiausias dėmesys skiriamas išteklių panaudojimo racionalizavimui. Nors fundamentalieji moksliniai tyrimai ir naujų pramoninių procesų plėtra yra stipriai remiama, kol kas trūksta kryptingumo ir paramos iniciatyvoms, kurios pradėtų realią masinės gamybos technologijų pažangą. Parama pastangoms plėtoti Europos vadovavimą šioje srityje kol kas yra užuomazgos stadijoje.

7.5

Valstybėse narėse teisingas koordinavimas yra labai svarbus, bet kol kas jo nėra, ypač, kai reikia pritaikyti mokslinius tyrimus. Daugelyje Europos šalių, verslo įmonės, ypač smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės, susiduria su šiais sunkumais:

pagrindinių žinių apie nanomokslą ir nantechnolgijas trūkumu,

profesionalų, kurie galėtų nustatyti bendrovių poreikius, trūkumu,

nesugebėjimu įvertinti naujų technologijų poveikio, atsižvelgiant į technologinius ir rinkos procesus,

sunkumais randant ir vertinant nanostruktūrines žaliavas,

nesugebėjimu įdiegti nanotechnologinius procesus į įprastinius gamybos procesus,

sunkumais vertinant nanoproduktų rinkos plėtrą,

nepakankamais ryšiais su universitetais ir naujovių centrais.

7.6

EESRK mano, kad yra labai svarbu panaudoti mokslinius tyrimus naudingoms sistemoms sveikatos apsaugos srityje ir kasdieniame gyvenime kurti visuomet laikantis mimezijos, t.y., gamtos atkartojimo, principo.

7.7

EESRK sveikina „Nanoforumo“ tinklo (41) atsiradimą ir tikisi, kad šio tinklo leidiniai bus išversti ir platinami visose valstybėse narėse. Leidinių kalba turi būti kiek galima paprastesnė ir prieinama plačiajai auditorijai. Universitetai ir mokslinių tyrimų centrai turi turėti galimybę naudotis forumo atradimais.

7.7.1

EESRK taip pat yra įsitikinęs, kad „Europos nanoeletronikos technologijų pagrindas“, pasiūlytas aukščiausio lygio grupės (42), bus sėkmingas, jeigu jam pavyks išvengti nereikalingų ir brangių dalinių mokslinių tyrimų sutapimų, ir jeigu jis dirbs kartu su Komisija.

7.7.2

EESRK taip pat yra tos nuomonės, kad iki 2008 m. šiuose ES sektoriuose investicijos turės išaugti nuo dabartinių 3 milijardų eurų per metus iki 8 milijardų, Komisijai periodiškai tikrinant šiuos aspektus:

rinkų kvotų padidėjimą,

viešąsias ir privačias investicijas į mokslinius tyrimus,

studentų, studijuojančių nanotechnologijas, skaičiaus padidėjimą.

8.   Išvados

8.1

EESRK visiškai sutinka su 2004 m. rugsėjo 24 d.Konkurencijos tarybos padarytomis išvadomis dėl nanomokslo ir nanotechnologijų svarbaus vaidmens ir potencialo. Iki šios dienos pasiekti rezultatai rodo, kad svarbu pagerinti žinias ir sukurti priemones, kurios padėtų dirbti su atomais, siekiant sukurti naujas struktūras ir pakeisti egzistuojančių struktūrų savybes.

8.2

Šiuo atžvilgiu EESRK rekomenduoja nedelsiant pradėti vykdyti bendrą, integruotą, atsakingą, Europos lygio strategiją, kuri daugiausia dėmesio skirtų: bendrų pastangų, skirtų RTD ir moksliniam bei technologiniam demonstravimui ir mokymams, didinimui; pramonės ir akademinio pasaulio ryšiams; spartesniam pritaikymui pramonei ir įvairiems sektoriams, geresniam Europos politikos, priemonių, struktūrų ir tinklų „atviram koordinavimui“. Taip pat šios strategijos dalimi turi tapti pastangos iš pat pradžių daromos tarptautiniu lygiu, siekiant užtikrinti etinius, aplinkos, sveikatos ir saugumo interesus per visą mokslinio pritaikymo ciklą ir skatinti atitinkamą techninį standartizavimą.

8.3

EESRK pabrėžia, kad ši strategija turi būti tvirtai susieta su visuomenės raida ir turi įnešti teigiamą indėlį ne tik Europos ekonomikos konkurencingumą, bet visų pirma prisidėti prie žmogaus sveikatos, aplinkos ir saugumo bei gyvenimo kokybės.

8.3.1

Šia tema EESRK pabrėžia, kad yra svarbu užtikrinti atsakingą tvarią nanotechnologijų plėtrą nuo pat pradžių, siekiant patenkinti pagrįstus pilietinės visuomenės lūkesčius dėl aplinkos, sveikatos, etikos, pramonės ir ekonomikos aspektų.

8.3.2

EESRK rekomenduoja žymiai padidinti fundamentaliesiems moksliniams tyrimams skirtus išteklius, kadangi technologinis ir pramoninis pranašumas visada grindžiamas moksliniu pranašumu.

8.3.3

Barselonoje numatytas 3 % (43) tikslas turėtų būti įgyvendintas, atitinkama šių lėšų dalis turi būti skirta nanomokslų sričiai, jų pritaikymo bei konvergencijos tarp nano, bio, informacijos bei žinių technologijų, vystymu.

8.3.4

Neseniai Komisijos paskelbtos Bendrijos 2007—2013 finansinės perspektyvos turi būti įvertintos ir pakeistos atsižvelgiant į iššūkius, iškeltus naujos nanotechnologinės revoliucijos.

8.3.5

Laukiamas finansavimo padidinimas turi atsispindėti atitinkamose finansinėse nuostatose greitai pasirodysiančioje septintojoje pamatinėje programoje. Taip pat turi atsispindėti finansavimo, kurį skiria kitos šalys, pavyzdžiui JAV, skaičiai.

8.4

EERK yra įsitikinęs, kad Europa turi pradėti vykdyti aukščiausio lygio veiksmų planą, kuriame būtų konkretus bendro požiūrio planas ir grafikas, užtikrindama būtiną sutarimą tarp visų pilietinės visuomenės dalyvių dėl bendros vizijos. Vizija turi būti išdėstyta numatytais aškiais ir skaidriais tikslais, kurie atitiktų ekonominės ir socialinės pažangos reikalavimus, geresnę gyvenimo kokybę, saugumą ir sveikatos apsaugą visiems.

8.5

Komiteto nuomone, reikia sukurti technologinius pagrindus, kurie remtųsi aukšta kritine mase ir aukšta pridėtine verte Europai, suvienijant visuomeninius ir privačius proceso dalyvius iš mokslo, finansų ir administravimo sričių, kurie aktyviai dalyvauja įvairiose pritaikymo srityse.

8.6

Komitetas pabrėžia, kad reikia skubiai kurti aukšto lygio Europos bazes ir stiprinti kompetencijų centrus (KC). Dėl jų steigimo vietų ir specializacijų būtų nuspręsta remiantis glaudžiu bendradarbiavimu tarp Europos ir vietos institucijų tam, kad būtų tiksliai nustatytos vienarūšės vietos produktų specializacijos pramoninės zonos, kuriose jau greičiausiai yra įsigalėjusi kritinė tyrimų ir taikomosios veiklos masė.

8.6.1

KC turi sugebėti atlikti ir perkelti aukštos kokybės mokslinius tyrimus, kurie skirti pritaikymui ir inovacijoms, naudodami nanotechnologiją, visų pirma į nanoelektronikos, nanotechnologijų ir nanomedicinos sritis.

8.7

Tyrinėtojai turi būti tikri, kad jų intelektinė nuosavybė yra ginama, ypač tokiose jautriose srityse. EESRK mano, kad patentavimo klausimo sprendimas aiškiu priimtinu būdu yra pagrindis prioritetas, jeigu norima, kad taikomųjų mokslinių tyrimų nanotechnologijos srityje sėkmė būtų užtikrinta. Negalima gaišti laiko steigiant Europos lygio Nano-INT pagalbos biurą, kuris atsilieptų į mokslininkų, bendrovių ir mokslinių tyrimų centrų poreikius.

8.8

Komisija kartu su valstybėmis narėmis turi imtis pastangų skatinti nuodugnias studijas universitetuose ir mokslinių tyrimų centruose, kad užtikrintų, jog patentavimo procesas būtų įvykdomas, jo tvarka būtų paprasta ir nebrangi, ypač tokiame moderniame sektoriuje.

8.8.1

Tarptautinio bendradarbiavimo prasme saugumo bei priemonių ir procesų standartizavimo darbai turi būti atliekami kartu su šalimis, nepriklausančiomis ES. Specialus dėmesys turi būti skiriamas Kinijai, kurios investicijos nanotechnologijų srityje yra labai didelės. Tuo tarpu JAV ir Japonija vykdo labai agresyvią politiką šioje srityje (pavyzdžiu galima laikyti Kinijos ir Kalifornijos valstijos susitarimą dėl biomedicininių nanotechnologijų tobulumo centrų kūrimo).

8.8.2

EESRK mano, kad reikia dėti papildomų pastangų, ne vien tik per Europos ekonominio augimo iniciatyvą, kuri buvo pradėta vykdyti 2003 m. gruodžio mėn., siekiant padidinti nanotehcnologijų bendrovių skaičių ES. Šiiam tikslui turi būti nuolatos skatinami ir gerinami ryšiai tarp universitetų, naujoviškų nanotechnologijų centrų ir bendrovių.

8.8.3

Reikalingos priemonės, kurios būtų taikomos nanotechnologijomis paremtų pramoninių procesų plėtrai (nuo nanotechnologijų iki nanogamybos) didelėse ir mažose bendrovėse. Europa turi sekti Amerikos, kuri sukūrė planą, kaip panaudoti federalines programas, pavyzdžiui, „Inovacijų smulkiajam verslui tyrimo programa“ ir „Technologijų perkėlimo į smulkųjį verslą tyrimo programa“, pavyzdžiu, siekiant palaikyti visuotinį nantechnologijų plitimą verslo struktūrose, nesvarbu, kokio dydžio bendrovės tame dalyvautų.

8.8.4

Nacionalinės ir vietos pramoninės asociacijos čia galėtų vaidinti svarbų vaidmenį. Mokslinių tyrimų ir įmonių generaliniai direktoratai kartu galėtų skatinti intensyvias žinių gerinimo kampanijas, į kurias būtų įtraukti visi ekonominiai ir socialiniai dalyviai, remdamosi teigiama patirtimi, kuri buvo sukurta Trieste (44).

8.8.5

EESRK teigimu, Europos informacijos centro (45) įkūrimas būtų labai svarbi priemonė, kuri palengvintų:

nanotechnologijų pardavimą ir technologijų bei naujų koncepcijų perkėlimą į komercinių bei karinių produktų gamybą,

universitetų, valstybinių ir privačių laboratorijų geros praktikos sklaidą, atsižvelgiant į perkėlimą komerciniam naudojimui.

8.9

Kartu su Europos forumais, turi vykti pasauliniai forumai, atviri JT šalims, kuriuose būtų nagrinėjami klausimai, susiję su:

patentais,

etikos taisyklėmis,

socialiniu susitarimu,

aplinkos apsaugos aspektais,

patvaria plėtra,

vartotojų saugumu.

8.10

Europos Investicijų Bankas (EIB) su galima Europos Investicijų Fondo (EIF) parama turi teikti kredito paslaugas, kurias turi tvarkyti susijusios kredito institucijos, regioninės finansų įstaigos, kurių specializacija yra įmonių, užsienio kapitalo bendrovių ir garantijų kooperatyvų paskilos, siekiant palengvinti bendrovių, kurios daugiausia dėmesio skiria nanoproduktų gamybai, atsiradimą ir augimą.

8.10.1

Ekonominio augimo ir aplinkos programa suteikė teigiamos patirties, davusios puikių rezultatų praeityje (nors iš esmės tik aplinkos sektoriuje). Ji gali būti pakartojama siekiant skatinti naujų nanotechnologijomis pagrįstų gamybos rūšių augimą (46).

8.11

Moksliniai tyrimai ir jų papildoma nauda produktams turi būti pritaikyta prie visuomenės reikalavimų ir tvarios plėtros. Šiomis sąlygomis turi būti imtasi veiksmų įvertinti nanotechnologijų poveikį sveikatai ir aplinkai, o bet kokios ES (nuo bendrų dalykų į konkretumą) inciatyvos turi būti suderintos su vietose numatytais ir skatinamais veiksmais (nuo konkrečių dalykų į bendrus).

8.12

Turi būti nenutrūkstamas ir moksliškai pagrįstas ryšis su visuomene. Naujosios technologijos, kurios plėtojamos panaudojant atomus, turi būti skaidrios ir užtikrinti visuomenę, kad nėra paslėpto pavojaus sveikatai arba aplinkai. Istorija mus moko, kad labai dažnai naujų produktų baimė ir susirūpinimas dėl jų kyla iš nežinojimo, o ne iš tikrovės.

8.12.1

Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurios, kaip tikisi EESRK, bus sukurtas nenutrūkstamas tiesioginis ryšys tarp mokslinių tyrimų rezultatų ir visuotinai pripažintų etinių principų, dėl kurių reikalingas tarptautinis dialogas.

8.13

Kol technologiniai forumai (47) yra parengiamojoje stadijoje, specialus dėmesys turi būti skiriamas naujosioms Europos Sąjungos narėms, užtikrinant, kad jos būtų pilnai atstovaujamos ir kad turėtų tiesioginį ryšį su Europos tobulumo centrais.

8.14

EESRK mano, kad už mokslinių tyrimų koordinavimą plačioje nanomokslo srityje — nors pagrindų tyrimai turėtų būti sutelkti tam tikslui sukurtinoje Europos mokslo taryboje — turi būti atsakinga Komisija, kuri, pritariant Parlamentui ir Tarybai, gali užtikrinti didžiausią naudą, įskaitant platesnį toliau siekiantį bei objektyvesnį mokslinių tyrimų rezultatų panaudojimą Europos visuomenės labui.

8.15

EESRK kviečia Komisiją teikti jam ataskaitą apie nanotehcnologijų plėtrą kas du metus, siekiant tikrinti priimto veiksmų plano pažangą ir siūlyti galimus pakeitimus ir atnaujinimus.

2004 m. gruodžio 15 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  Pokalbis su komisaru Busquin (santrauka pateikta 2004 m. birželio 29 d. IP/04/820).

(2)  Žr. I priedą

(3)  Žiūrėti išvadų 6.1.5 punktą.

(4)  Žiūrėti 1 išnašą.

(5)  Mikro ir nanoelektronikos centras, Politecnico di Milano, Prof. Alessandro Spinelli.

(6)  Ibidem.

(7)  Investicijos į nanoelektroniką šiuo metu siekia 6 milijardus eurų, kurie yra paskirstyti taip: 1/3 nano ir mikro, 1/3 diagnostikai, 1/3 medžiagoms (šaltinis: Europos Komisija, Mokslinių tyrimų GD).

(8)  Šaltinis: Europos Komisija, Mokslinių tyrimų GD - 2003

(9)  Žiūrėti 3.3.1 punktą.

(10)  Tullio Regge: „Il vuoto dei fisici“, L'Astronomia, Nr. 18 1982 m.rugsėjis-spalis.

(11)  Šaltinis: Europos Komisija, Mokslinių tyrimų GD 2003

(12)  Įvairūs eksperimentai yra pažengusioje stadijoje, o sąveikos „dialogas“ jau nustatytas tarp sraigės neurono ir elektroninės schemos.

(13)  Iš graikų kalbos „mimesis“ – imituoti gamtą.

(14)  Pavyzdžiui, savarankiškas spermatozoidų judėjimas.

(15)  Tai greičiau kiekybiniai negu kokybiniai duomenys. Būtų naudingas išsamesnis vertinimas, pavyzdžiui, toks, kokį nurodė JK Karališkoji draugija.

(16)  Šaltinis: Europos Komisija, Mokslinių tyrimų GD

(17)  Šaltinis: Milano universitetas, fizikos fakultetas, nanostruktūrinių medžiagų ir sąveikų tarpdisciplininis centras.

(18)  Žiūrėti: „Technoloignis nanoelektronikos žemėlapis“, Europos Komisija, IST programa, „Ateitis ir naujai atsirandančios technologijos“, antras leidimas, 2000.

(19)  Nanostruktūriniai polimerų, dažų ir alyvų priedai.

(20)  Aktyviųjų sudedamųjų dalių, diagnostinių sistemų nanostruktūriniai vektoriai

(21)  Mechaninių detalių paviršiaus apdirbimas pagerinti patvarumą ir eksploatacines ypatybes

(22)  Pneumatika, struktūrinės medžiagos, kontrolės ir tikrinimo sistemos

(23)  Techninės ir su protu susijusi medžiaga.

(24)  Daugiamečiai finansiniai asignavimai, numatyti 2003 m. gruodžio mėn. priimtame įstatyme, yra tokie:

a)

Nacionalinis mokslo fondas

1)

385 000 000 JAV dolerių 2005 m.

2)

424 000 000 JAV dolerių 2006 m.

3)

449 000 000 JAV dolerių 2007 m.

4)

476 000 000 JAV dolerių 2008 m.

b)

Energetikos departamentas

1)

317 000 000 JAV dolerių 2005 finansiniams metams

2)

347 000 000 JAV dolerių 2006 finansiniams metams

3)

380 000 000 JAV dolerių 2007 finansiniams metams

4)

415 000 000 JAV dolerių 2008 finansiniams metams

c)

Nacionė aeronautikos ir kosmoso administracija

(1)

34 100 000 JAV dolerių 2005 m.

(2)

37 500 000 JAV dolerių 2006 m.

(3)

40 000 000 JAV dolerių 2007 m.

(4)

42 300 000 JAV dolerių 2008 m.

d)

Nacionalinis technologijų ir standartų institutas

(1)

68 200 000 JAV dolerių 2005 m.

(2)

75 000 000 JAV dolerių 2006 m.

(3)

80 000 000 JAV dolerių 2007 m.

(4)

84 000 000 JAV dolerių 2008 m.

e)

Aplinkos apsaugos agentūra

1)

5 500 000 JAV dolerių 2005 finansiniams metams

2)

6 050 000 JAV dolerių 2006 finansiniams metams

3)

6 413 000 JAV dolerių 2007 finansiniams metams

4)

6 800 000 JAV dolerių 2008 finasiniams metams

(25)  Optoelektronika – tai metodika, derinanti optikos ir elektronikos disciplinas. Ji nagrinėja mechanizmus, kurie elektrinius siganlus paverčia optiniais signalais ir atvirkščiai (kompaktinių diskų grotuvai, lazerinės sistemos ir kt.).

(26)  ERPF, Europos regioninės plėtros fondas: vienas iš struktūrinių fondų, kuris pagal IV prioritetą (vietos plėtros sistemos) gali būti naudojamas mokslinių tyrimų bazėms ir įrenginmams finasuoti.

ESF, Europos socialinis fondas, kitas struktūrinis fondas, kuris pagal III prioritetą (žmogiškieji ištekliai) gali būti naudojamas verslininkų mokymams mokslinių tyrimų ir informacijos srityse.

(27)  Mokslinių tyrimų GD kompaktiniai diskai ir leidiniai plačiai nušviečia Europos mokslinių tyrimų centrus ir jų specializacijas. Norėdami gauti daugiau informacijos, apsilankykite:

http://cordis.lu/nanotechnology

(28)  Žiūrėti: Liuksemburgo (1997 m.), Kardifo (1998 m.), Kelno (1999 m.) ir Lisabonos (2000 m.) procesus dėl plėtros panaudojimo užimtumo didinimui ir gerinimui.

(29)  Europos Komisija, Mokslinių tyrimų GD

(30)  Tai nanotsruktūriniai paviršiai, kurių ypatybės skiriasi nuo įprastinių paviršių.

(31)  Tai ypač naudingos priemonės, galinčios talpinti didžiausius duomenų, fotografijų, muzikos kiekius.

(32)  Paviršiai yra taip struktūrizuoti ir papildyti tam tikrais atomų tipais, kad jie sulaiko nešvarumus ir dulkes nuo tiesioginio susilietimo su medžiaga, keramika arba stiklu.

(33)  Iš lotynų kalbos žodžio domus, domotika yra mokslas, nagrinėjantis visus namų kūrimo aspektus.

(34)  Grenoblio universitete jau atlikti eksperimentai su keletu mirkomotoro, kurio pagrindas – kinezinas, tipų.

(35)  Žiūrėti : EESRK Nuomonę 967/2004 (OL C 203 2004.12.07) ir studijas, atliktas Gento ir Bergamo universitetuose (tekstilės sektorius).

(36)  Šaltinis: Oukridžo nacionalinė laboratorija, JAV.

(37)  Ibidem.

(38)  A. Matthews, R. Artley and P. Holiday, „2005 m. peržiūra: JK paviršių inžinerinė pramonė iki 2010 m.“, NASURF, Dera, 1998.

(39)  NB: Tokio dalyko kaip pramoninė nanotechnologijų plėtra nėra, yra tik plėtra, kurią palankiai veikia nanotechnologijos.

(40)  Pavyzdžiu gali būti laikoma „Servitec“ patirtis, Dalmino – Bergamo „inovacijų ramstis“.

(41)  „Nanoforumo“ tinklo nariai yra: Nanotechnologijų institutas (JK), kuris yra koordinatorius; UDI Technologiezentrum (Vokeitija); CEA-LETI (Prancūzija); CMP Científica (Ispanija); Nordic Nanotech (Danija); and Malsch Techno Valutation (Nyderlandai).

http://www.nanoforum.org.

(42)  Žiūrėti ankstenę išnašą; ataskaitą „Vizija 2020“, paskelbtą 2004 m. birželio 29 d.

(43)  3 % Europos bruto socialinio produkto turėtų būti valstybinės valdžios (valstybių narių ir Bendrijos) bei ypač pramonės skiriami tyrimui ir vystymui.

(44)  2003 m. nanoforumas Trieste, dalyvavo daugiau nei 1000 žmonių.

(45)  Žiūrėti: 2003 m. gruodžio mėn. Amerikos nanotechnologijų teisės aktas.

(46)  EIF ir įvairių Europos finansinių institucijų vadovaujama Ekonominio augimo ir aplinkos programa padėjo pagerinti labai mažų, smulkių ir vidutinių įmonių aplinkosaugos kvalifikacijas, panaudojant bendrą finansavimą ir kredito paslaugas.

(47)  Žiūrėti 6.3 punktą.


28.6.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 157/34


Nuomonė dėl Europos greitkelių kodekso ir transporto priemonių registro

(2005/C 157/04)

2004 m. sausio 29 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, nusprendė parengti nuomonę dėl Europos greitkelių kodekso ir transporto priemonių registro.

Transporto, energetikos, infrastruktūros ir informacinės visuomenės skyrius, kuris buvo atsakingas už komiteto darbo šiuo klausimu parengimą, 2004 m. spalio 5 d. priėmė nuomonę. Pranešėjas — p. Pegado Liz.

Savo 413-oje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2004 m. gruodžio 15-16 d. (2004 m. gruodžio 15 d. posėdis) Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas 147 nariams balsavus „už“, 1- „prieš“ ir 3 susilaikius, priėmė šią nuomonę.

1.   Įžanga: nuomonės tikslas ir pagrindai

1.1

2004 m. sausio 29 d. posėdyje EESRK priėmė transeuropinių tinklų skyriaus prašymą savo iniciatyva parengti nuomonę dėl Europos greitkelių kodekso.

1.2

Atsižvelgiant į faktą, jog (a) laisvas asmenų judėjimas yra viena pagrindinių sutarties (1) saugomų laisvių, (b) šalių narių pasienio kontrolės panaikinimas yra vienas ES siekinių (2), kaip apibendrina Šengeno acquis  (3), ir (c) transportas yra vienintelė sritis, kurioje Bendrijos politika yra bendra (4), kelių eismo teisės normų harmonizacija būtų pirmaeilės svarbos klausimas, ypač baigiant kurti vidaus rinką (5).

1.3

Taip pat reikia atsižvelgti į pastaraisiais metais proporcingai didėjančią keleivių bei krovininio transporto apimtį 15 šalių narių Europoje.

Naujausia statistika konkrečiai rodo, kad:

sausumos transporto sektoriuje dirba 3,9 milijono žmonių (2001 m. duomenys);

krovinių gabenimas keliais sudaro 45 % viso krovinių gabenimo, nuo 1970 m. išaugo 120 %;

keleivinis kelių transportas sudaro 86,8 % viso keleivinio transporto, nuo 1970 m. išaugo 128 %;

sausumos keleivinio transporto apyvarta (2000 m. duomenys) (55,455 milijono eurų) ir krovinių gabenimo apyvarta (220,787 milijono eurų) sudaro apie 49 % visos transporto sektoriaus apyvartos (566,193 milijono eurų) (nėra Graikijos statistikos) (6).

1.4

Keleivinį ir krovininį transportą reglamentuoja daugybė skirtingų nacionalinių reglamentų, net apimant pagrindines vairavimo taisykles ir principus.

1.4.1

Taip pat galioja keletas tarptautinių konvencijų, kiekvienoje skiriasi sferos ir esama prieštaraujančių nuostatų.

1.4.2

Todėl eilinės kelionės per Europą metu vairuotojas susiduria su įvairiomis taisyklėmis bei reglamentais, kurie reikalauja laikytis įvairių, o kartais ir prieštaraujančių viena kitai taisyklių.

1.4.3

Neseniai išsiplėtus Europai ir įstojus naujoms šalims narėms, turinčioms tam tikras savas vairavimo taisykles, ši situacija tapo dar sudėtingesnė.

1.5

Šios nuomonės savo iniciatyva siekinys yra paraginti Komisiją svarstyti ar protinga ir būtina priimti įstatymus, skirtus harmonizuoti vairavimo taisykles visoje Europos Sąjungoje, nors ir su daugybe išimčių, atlikti lyginamosios teisės analizę, siekiant akcentuoti skirtingų šalių narių greitkelių kodeksuose esančių taisyklių bei reglamentų prieštaringumą, ir pasiūlyti galimus Europos lygmens harmonizaciją.

1.6

Rengiant šią nuomonę, buvo manoma, kad svarbiausia yra atsižvelgti į pagrindinius suinteresuotų šalių požiūrius (per kelių naudotojų atstovus, transporto priemonių gamintojus ir kontrolės tarnybas). Todėl greta 2004 m. gegužės 7 d. antros tyrimų grupės posėdžio buvo surengtas viešas klausymas, kuriame dalyvavo sektoriaus atstovai.

1.6.1

Siekiant palengvinti diskusijas ir tuo pačiu surinkti informaciją, buvo parengtas klausimynas ir pateiktas grupės narių peržiūrai.

2.   Su nuomone susiję istoriniai faktai

2.1

Universalaus greitkelių kodekso sudarymo idėja nėra nauja; ypač kai kalbama apie Europą, jau buvo iniciatyvų šioje srityje, tokių kaip raginimas kodifikuoti esančias taisykles VIII Tarptautiniame Eismo kongrese (7).

2.2

Taip pat 2000 m. sausio mėn. vykusios 38-osios Vokietijos transporto administracijos tarybos konferencijos metu IV darbo grupė savo pagrindiniu siekiniu nurodė Europos eismo taisyklių harmonizaciją (8).

2.3

Komisija ieškojo įvairių iniciatyvų, atsirandančių dėl to pačio intereso ir nukreiptų link to paties siekinio, bet iki šiol ji pilnai nepriėmė paties Europos greitkelių kodekso sudarymo idėjos (9).

2.4

Ypatingai reikia akcentuoti dabar Europos Komisijos Energetikos ir transporto generalinio direktorato atliekamo tyrimo išvadas, kuriose pateikiami eismo taisyklių harmonizavimo ir jų užtikrinimo praktikos, taikant ES įstatymų leidybos iniciatyvas ateityje, argumentai (10).

2.5

EESRK savo ruožtu įvairiose nuomonėse atkreipia dėmesį į poreikį „transporto priemonėms suteikti daugiau judėjimo laisvės Sąjungoje“, „atsakomybę už tam tikrų vidaus taisyklių ir reglamentų rūšių, apsunkinančių jų piliečių naudojimąsi kitoje šalyje narėje registruotomis transporto priemonėmis panaikinimą nustatant nacionalinėms valdžios institucijoms“  (11).

3.   Trumpa konvencijose nustatytų teisės normų santrauka ir jų sfera

3.1

Tarptautinės kelių eismo taisyklės yra įtrauktos į daugelį konvencijų, kurių svarbiausios yra 1926 m. Paryžiaus konvencija, 1949 m. Ženevos konvencija ir 1968 m. Vienos konvencija.

3.2

Tarptautinę konvenciją, susijusią su automobilių transporto eismu 1926 m. balandžio 24 d. Paryžiuje pasirašė 40 šalių. Konvencijos tikslas yra padėti tarptautinam turizmui ir dabar ji galioja daugiau nei 50 šalių.

3.2.1

Pagrindiniai šios konvencijos siekiniai yra:

a)

nustatyti minimalius automobilių transporto techninius reikalavimus, įtraukiant registraciją, šviesas ir transporto priemonės identifikavimą kiekvienoje lankomoje šalyje;

b)

sudaryti tarptautinių automobilių transporto priemonių pažymėjimų išdavimo ir galiojimo taisykles, kad vairuotojai galėtų teisėtai įvažiuoti ir vairuoti teritorijoje, kur galioja konvencija;

c)

pripažinti tam tikrus šalies vidaus vairuotojo pažymėjimus ir nustatyti tarptautinio vairuotojo pažymėjimo, galiojančio sutarties šalyse, kurios nepripažįsta kitų šalių vidaus pažymėjimų, ypatybes, neketinant pakeisti pastarųjų;

d)

nustatyti (šešis) pavojaus požymius, kuriuos savo teritorijos keliuose taikytų sutarties šalys;

e)

sukurti informacijos apie tarptautinius pažymėjimus ir leidimus turinčius bei patyrusius rimtų avarijų ar pažeidžiančius vidaus kelių eismo įstatymus vairuotojus mainų sistemą.

3.2.2

Nors ir konvencija supaprastina muitinių procedūras, ji neatleidžia vairuotojų nuo šalies vidaus kelių eismo įstatymų žinojimo ir laikymosi.

3.2.3

Be to, konvencija neįsigaliojo, kol jos neratifikavo kiekviena šalis bei atitinkamai nedeponavo ratifikuotos konvencijos. Paprastai konvencija galioja tik pagrindinėje sutarties šalių teritorijoje; reikia detalios deklaracijos, kad ji įsigaliotų kitose jos administruojamose teritorijose.

3.3

Kelių eismo konvenciją 1949 m. rugsėjo 19 d. Ženevoje pasirašė 17 šalių. Ji dabar galioja daugiau nei 120 šalių ir pakeičia 1926 m. konvenciją sutarties ir pasirašiusiųjų šalių santykių atžvilgiu.

3.3.1

Ši konvencija sukonkretino ankstesnėje konvencijoje nustatytus principus, tuo pačiu ir automobilių pramonės plėtrą, o taip pat parodė augantį suinteresuotumą kelių eismo saugumu.

3.3.2

Nors joje ir nekeliama sąlyga naudoti konkrečius kelių eismo ženklus, joje reikalaujama, kad šalys pritaikytų suvienodintą kelių ženklų bei šviesoforų sistemą ir naudotų juos kur griežtai būtina.

3.3.3

Ši konvencija nenustato labai daug vairavimo taisyklių ar neįveda nieko naujas, išskyrus atsargumo priemonių taikymą kertant priešpriešinį eismą, pirmenybės taisykles ir šviesų naudojimą.

3.3.4

Konvencijos įsigaliojimui buvo taikomos tokios pat kaip ir ankstesnės sąlygos, nors ir harmonizavimo įvedimo žingsnius kaustė faktas, kad šalys nebuvo linkusios priimti tam tikrų nuostatų, o taip pat galėjo atmesti jų pataisas.

3.4

Kelių eismo konvenciją 1968 m. lapkričio 8 d. Vienoje pasirašė 37 šalys ir ji dabar galioja apie 100 šalių. Ratifikavus ir deponavus, ši konvencija pakeitė 1926 m. ir 1949 m. konvencijas sutarties šalių santykių atžvilgiu.

3.4.1

Ši konvencija yra visapusiška kelių eismo reglamentų atžvilgiu, joje kelių taisyklėms skiriamas visas 30 straipsnių skyrius ir nustatomos šių dienų greitkelių kodekse aptinkamų pagrindinių veiksmų taisyklės. 1968 m. konvencija buvo pasiekta daugiau nei ankstesnėmis, minimalistinėmis konvencijos, susijusiomis tik su priešpriešinio eismo kirtimu ir bendrais ženklais bei šviesoforais; ji ne tik suformavo principus, kurių turi laikytis pavojingiausius veiksmus (pvz. lenkimą, krypties pakeitimą, atsargumo priemonių taikymą pėsčiųjų atžvilgiu ir t.t.) atliekantys vairuotojai, bet taip pat reglamentavo stovėjimą bei parkavimą, keleivių įlipimą ir išlipimą iš transporto priemonių, vairavimą tuneliuose — trumpai tariant, įprastų situacijų, su kuriomis susiduria vairuotojai, visumą.

3.4.2

Šia konvencija buvo pasiekta daugiau nei ankstesniais tekstais, nes sutarties ir pasirašiusios šalys privalėjo perkelti konvencijos turinį į savo vidaus teisės normas, suderinant jas su konvencijoje nustatytoms vairavimo taisyklėms. Viso to pranašumas yra tas, jog kitose sutartį pasirašiusiose šalyse vairuojantys vairuotojai žinotų pagrindines vairavimo taisykles.

3.4.3

Nepaisant to, šalims suteikiama galimybė atmesti konvencijos pataisas.

3.5

Kaip aiškiai rodo ši apžvalga, Europos Sąjungoje (į kurią dabar įtraukta dešimt naujų šalių) galioja trys tarptautinės konvencijos, nors ne kiekviena šalis narė pasirašė visas tris konvencijas (12). Todėl ES dar toli iki kelių eismo taisyklių harmonizavimo, ypač jei nuolatos besivystančios dvidešimt penkios vidaus teisės sistemos papildo aukščiau minėtas konvencijas (13).

3.6

Buvo įveikta, arba iki šiol bandoma įveikti daugybę kliūčių, tokių kaip pasienių kontrolės panaikinimas, transporto priemonių bei jų komponentų rūšių patvirtinimo sąlygos ir bendras vairuotojo pažymėjimų pripažinimas bei jų taisyklių harmonizavimas. Tačiau pagrindiniai kelių eismo aspektai lieka nenuspręsti: vairavimo taisyklės ir kelių ženklai bei šviesoforai.

3.7

Kiek tai susiję su likusiu pasauliu, nors ir šios konvencijos palengvina muitinių procedūras bei vairavimą Bendrijoje, ES lankantys trečių šalių piliečiai daugybę skirtingų vairavimo taisyklių ir reglamentų suvokia kaip savo šalyse.

4.   Daugybė ryškių šalių narių nacionalinės teisės normų neatitikimų

4.1

Trumpas lyginamosios teisės tyrimas aiškiai atskleidžia, jog yra reikšmingų skirtingų šalių narių kelių eismo teisės normų skirtumų daugelyje pagrindinių sričių. Tokie neatitikimai sudaro tikras laisvo judėjimo kliūtis ir kelia tikėtiną pavojų žmonių bei prekių saugai ir lemia daugiau nelaimingų atsitikimų visoje Europoje.

4.2

Šiuose komentaruose ypač, bet ne vien tik, atsižvelgiama į anksčiau minėto Komisijos atlikto tyrimo pastebėjimus, kuriuose šie aspektai nuodugniai svarstomi (14).

4.3

Žemiau pateikiami kai kurie (iš keleto) ypač reikšmingi ir keliantys nerimą dabartiniai įstatymų skirtumų pavyzdžiai:

Greičio ribojimas keliuose už užstatytų zonų, kur yra dvi važiuojamąsias dalis skiriantis fizinė pertvara

Belgija (BE)

120 km/val.

Portugalija (PT)

90 km/val.

Jungtinė Karalystė (UK)

70 mylių per valandą (112 km/val.)

Sunkūs pažeidimai

Belgija (BE)

+10 km/val.

Portugalija (PT)

+30 km/val.

Alkoholis

Švedija (SE)

0,2

Jungtinė Karalystė (UK)

0,8

Lengvųjų transporto priemonių aprūpinimo pirmos pagalbos rinkiniais reikalavimai

Graikija (EL)

Yra

Prancūzija (FR)

Nėra

Raudona + geltona šviesoforo šviesos: pasiruošti judėti pirmyn

Danija (D)/Suomija (FI)

Taip

Nyderlandai (NL)/Ispanija (ES)

Ne

Reikalavimai užleisti kelią dviratininkams žiedinėse sankryžose

Vokietija (DE)

Yra

Portugalija (PT)

Nėra

Reikalavimai užleisti kelią iš autobusų bei tramvajų stotelių į kelią išvažiuojančioms visuomeninėms transporto priemonėms

Ispanija (ES)

Yra

Italija (IT)

Nėra

Reikalavimai dienos metu naudoti šviesas už užstatytų zonų

Italija (IT)

Yra

Liuksemburgas (LU)

Nėra

Parkavimą draudžiantis ženklas

Airija (IE)

Baltas fonas ir raudonas kraštelis

Kitos šalys

Mėlynas fonas ir raudonas kraštelis

Draudžiamas keleivių išlipimas važiuojamoje dalyje

Portugalija (PT)

Taip

Airija (IE)

Ne

4.4

Tačiau, kaip detaliai rodo anksčiau minėtas tyrimas, panašūs neatitikimai taip pat pastebimi tokiose srityse kaip vairuotojo pažymėjimo reikalavimai, kelių ženklai ir šviesoforai, privalomi saugos reikmenys, pėsčiųjų perėjos, pirmenybės taisyklės, šviesų naudojimas, sąlygos, pagal kurias keleiviai gali įlipti arba išlipti iš transporto priemonių, konkrečių kelių naudojimas, lenkimas, transporto priemonių klasifikavimas, padangų rūšys, vilkimas ir net pačių kelių ženklų bei šviesoforų formos. Tyrime iš viso nurodomi keturiasdešimt penki pagrindinių kasdienio vairavimo taisyklių neatitikimai.

4.5

Be to, nors ir yra reikšmingų skirtumų pačioje pagrindinių eismo taisyklių formuluotėje, dar rimtesnis yra faktas, jog šios taisyklės skirtingai interpretuojamos ir taikomos skirtingose šalyse narėse. Taip yra ne vien dėl to, kad žmonių požiūriai skiriasi dėl skirtingo šių taisyklių taikymo, bet taip pat ir dėl to, kad baudos už vairavimo pažeidimus irgi žymiai skiriasi.

5.   2004 m. gegužės 17 d. vykusio viešo klausymo santrauka

5.1

Indėlių kokybės dėka, 2004 m. gegužės 17 d. vykęs šis viešas klausymas, — kuriame dalyvavo i) vairuotojų, automobilių pramonės, kelių saugos ir nelaimingų atsitikimų prevencijos interesus atstovaujantys įvairių neoficialių struktūrų atstovai ir ii) AIT–FIA bei TIS-PT, draugijų, koordinuojančių aukščiau minėtą tyrimą valdybų atstovai (15) — padėjo praskaidrinti ir paaiškinti įvairius su šia nuomone tiesiogiai susijusius klausimus, atspindint pagrindinių pilietinės visuomenės suinteresuotų šalių požiūrius.

Įvairios struktūros taip pat pateikė savo teiginius, atsiųsdamos atsakymus į gauto klausimyno šia tema klausimus.

5.2

Bendrai paėmus, teiginiai ir raštiški indėliai rodo, kad yra plačiai pritariama EESRK iniciatyvos nustatyti tam tikrą visos Europos kelių eismo taisyklių harmonizavimo laipsnį pagristumui ir savalaikiškumui. Taip pat kai kurios šalys nesipriešino transporto priemonių registro ir transporto priemonių registravimo sistemų laipsniško apjungimo galimybei ir pageidaujamumui.

5.3

Atsižvelgiant į tai, ypač buvo pabrėžti šie punktai:

a)

ES 2003 m. gegužės 8 d. pagrindų sprendimas, apimantis tarpsieninį pripažinimą ir piniginių baudų už greitkelių kodekso pažeidimą skyrimą, numato ir reikalaujama kelių eismo taisyklių suvienodinimo visoje Europoje priemonių;

b)

tuo pačiu metu svarbu turėti omenyje i) baudų bei sankcijų nustatymo ir taikymo procedūrines taisykles ir ii) skirtingose šalyse narėse galimas teisinės gynybos galimybes;

c)

vairavimo taisyklės pagrindinėse srityse iš tikrųjų žymiai skiriasi skirtingose šalyse narėse, o tai transporto priemones už savo šalies teritorijos vairuojantiems vairuotojams kelia didesnį pavojų;

d)

Be TIS-PT tyrime paminėtų skirtumų, pagrindiniai akcentuojami skirtumai yra:

leistinos alkoholio kiekio kraujyje ribos skirtumai

greičio ribojimas

kelių eismo ženklai, kelių eismo policijos signalai ir kelių ženklinimas

baudos už pažeidimus bei procedūrinės jų skyrimo taisyklės ir

privalomi saugos reikmenys;

e)

turi būti patvirtintas nuoseklus metodas teisės normų suvienodinimo procesui, kuris galbūt lems galimą Bendrijos eismo taisyklių harmonizavimą;

f)

pilnas harmonizavimas šiuo metu atrodo neįmanomas, išskyrus svarbiausiose, pagrindinėse srityse;

g)

į šias sritis turi įeiti:

įvairūs kelių saugos aspektai

privaloma transporto priemonių įranga (pvz. atsarginės automobilių šviesos lemputės, avarinio sustojimo ženklai, laisvų rankų įranga mobiliesiems telefonams, oro pagalvės ir t.t.)

kelių ženklai ir ženklinimas

vairuotojo pažymėjimo suteikimo kriterijai

standartiniai baudos taškai vairuotojo pažymėjime

baudų už rimtesnius pažeidimus rūšys;

h)

tokio teisės normų suvienodinimo modelis turi būti Vienos konvencija;

i)

prieš kiekvieną pasiūlymą turi būti vykdomas visų atžvilgių išlaidų ir naudos tyrimas, panašus į jau naudotus kai kuriose transporto sektoriuose ir kelių saugumo iniciatyvose (16);

j)

Ypač reikia atkreipti dėmesį į veiksmingą eismo taisyklių užtikrinimą, jų stebėseną ir baudas už pažeidimus.

5.4

Kiekvienoje iniciatyvoje paminėti kai kurie šių sričių analogiški ir papildomi aspektai yra:

a)

standartizuotos autostradų bei tiltų rinkliavų automatinių mokėjimų sistemos (17);

b)

standartizuoti transporto priemonių svorio ir dydžio bei susijusių apribojimų apibrėžimai;

c)

minimali vairavimo instrukcijų apimtis vairuotojams, priklausomai nuo susijusios transporto priemonės;

d)

faktas, kad ši instrukcija turi numatyti, ką daryti nelaimingo atsitikimo, o taip pat pirmos pagalbos atveju;

e)

minimalių kelių infrastruktūros formavimo kokybės standartų nustatymas; ir

f)

eismo ir nelaimingų atsitikimų prevencijos švietimo kampanijos visuose švietimo lygmenyse, o taip pat suaugusiems.

6.   Europos greitkelių kodekso sfera

6.1

Remiantis aukščiau minėtu svarstymu, buvo išreikštas aiškus noras artėti link kelių taisyklių harmonizavimo, tačiau neapriboto vien eismo klausimais, bet taip pat susijusio su kelių infrastruktūros bei kelių saugos reikalais.

6.2

Nuo savo įsteigimo Europos Sąjunga išleido daugybę kelių eismo teisės normų: dėl vairuotojo pažymėjimo, transporto priemonių ir jų komponentų rūšių patvirtinimo, transportui taikomų taisyklių, automobilių draudimo ir t.t. Dabar kalba eina apie eismo taisyklių nustatymą, siekiant jas harmonizuoti; tai gali padėti papildomoms kitoms interesų sritims, tokiomis kaip kelių sauga, kuri priklauso nuo vairuotojo įsitikinimo ir žinių kokių veiksmų imtis skirtingomis vairavimo aplinkybėmis.

6.3

Kaip jau minėta aukščiau, 1968 m. Vienos konvenciją sudaro labiausiai užbaigtas su kelių eismu susijęs tekstas; jis labai detaliai nagrinėja šią temą, o taip pat tai yra vienintelė daugelio Europos šalių priimta tarptautinė sutartis, turinti išskirtinį bruožą reikalauti, kad sutarties šalys savo vidaus įstatymus suderintų su konvencijos nuostatomis. Turint omenyje, jog tai žinomiausias ir plačiausiai Europos šalių tarpe priimtas tekstas, ši konvencija galėtų tapti platesnių Europos greitkelių kodekso svarstymų pagrindu..

6.4

Todėl pateiktas pasiūlymas yra harmonizuoti eismo taisykles, kurios sudaro šiuolaikiškiausių Europos greitkelių kodeksų branduolį — ypač, tačiau ne išimtinai:

a)

bendras transporto priemonių vairavimo taisykles: užvedimas ir pajudėjimas iš vietos, automobilių pavarų įjungimas, daugybinės eismo linijos ir gretutinės linijos, kryžkelės, sankryžos, žiedinės sankryžos, atstumas tarp kelkraščių ir šaligatvių, greitis bei atstumas tarp transporto priemonių;

b)

vairuotojų signalai;

c)

vairavimo greitis (ne būtinai maksimali greičio riba);

d)

bendros pirmenybės taisyklės kryžkelėse, sankryžose ir tarp transporto priemonių;

e)

lenkimas;

f)

krypties pakeitimas;

g)

atbulinė eiga;

h)

U formos apsisukimai;

i)

sustojimas ir parkavimas;

j)

transporto priemonių talpa ir dydis, keleivinis ir krovininis transportas, keleivių įlipimas ir išlipimas, pakrovimo ir iškrovimo procesas;

k)

šviesos ir jų naudojimas;

l)

ekstremalių situacijų transporto priemonės ir specialios paskirties juostos, pvz. autostradose bei panašiuose keliuose, pervažos ir tam tikroms transporto priemonėms, judančioms bėgiais arba nebūtinai, rezervuotos juostos;

m)

leistinas alkoholio kiekis kraujyje ir leistina psichotropinių medžiagų koncentracija organizme;

n)

saugos įrangos naudojimas (saugos diržai, vaikų suvaržymo priemonės);

o)

privalomi dokumentai;

p)

ką daryti nelaimingo atsitikimo arba gedimo atveju;

q)

sunormintas apibrėžimas ir taisyklių taikymas skirtingiems viešųjų kelių naudotojams, būtent motociklininkams, keturračių, triračių, mopedų vairuotojams, dviratininkams, riedutininkams ir riedlentininkams bei vairuotojams su negalia;

r)

pėsčiųjų taisyklės ir vairuotojų atsargumo priemonės;

s)

atskiros taisyklės, kurių turi laikytis viešojo transporto ir specialios paskirties transporto priemonių vairuotojai; ir

t)

gyvūnai kelyje.

6.5

Eismo taisyklės turi būti papildytos ir tapti skaidriomis, o bet kokias išimtis reikia išaiškinti, naudojant eismo ženklus, siekiant suteikti įvairios informacijos, kad būtų padidinta kelių eismo sauga. Todėl kelių ženklus reikia standartizuoti pagal formą, turinį, vietą ir pirmenybę, atsižvelgiant į eismo taisykles, užtikrinant geresnį valdymą, turint omenyje jų kiekį ir matomumą.

6.6

Kelių ženklai nėra vienintelė tikslinė sritis. Taip pat būtų prasminga harmonizuoti kelių eismo policijos signalus, šviesoforus, vairuotojų signalus ir kelių ženklinimą.

6.7

Eismo taisyklių arba kelio ženklų nurodymų nesilaikymas yra pažeidimas; tai numato standartines stebėsenos procedūrų taisykles, būtent greičio, alkoholio kiekio kraujyje bei psichotropinių narkotinių medžiagų koncentracijos organizme matavimas. Tačiau prieš tai šalys narės turi sutarti dėl to, kas yra tie pažeidimai, siekiant išvengti situacijų, kai vienoje šalyje narėje vienas veiksmas yra pažeidimas, o kitoje nėra. Todėl reikia suderinti pažeidimų apibrėžimus.

6.8

Taigi svarbu ištirti ir įdiegti supaprastintus mechanizmus, siekiant skatinti vienodą Europos greitkelių kodekso aiškinimą, atsižvelgiant į tai, jog su eismo pažeidimais susijusios procedūros turi būti greitos, jei norima, kad jų standartai būtų veiksmingi — iš esmės reikia supaprastinto proceso paklausimams, teikiamiems Teisingumo Teismui dėl išankstinio sprendimo.

7.   Bendras transporto priemonės registracijos numeris visoje Europoje

7.1

Transporto priemonių registravimo reikalavimai, priemonės ir procedūros taip pat ženkliai skiriasi visose šalyse narėse. Galimybė siekti bendro Europos transporto priemonių registro taip pat buvo nagrinėjama klausyme ir sulaukė keleto šalių paramos.

7.2

Be to, klausyme buvo įvertintos centrinio Europos transporto priemonių nuosavybės registro, kuriame taip pat būtų galima registruoti kitus pagrindinius su transporto priemonėmis susijusius dalykus, tokius kaip rinkliavas, mokesčius ir kitas bendras išlaidas, o taip pat skirtingas nuosavybės/naudojimo formas, teigiamos ir neigiamos savybės. Atsižvelgiant į tai, buvo akcentuotos palankios tokio pobūdžio sprendimo aplinkybės Bendrijos vidaus prekybai transporto priemonėmis, sukčiavimų ir transporto priemonių vagysčių prevencijai, eismo taisykles pažeidusių kitų šalių narių vairuotojų teisiniam persekiojimui.

7.3

Jaučiamos palankios sąlygos siekti bendro transporto priemonių registro įvedimo, susijusio su pačiomis transporto priemonėmis, o nes su jų savininkais ar naudotojais. Būtų panaudota jau įgyta darbo patirtis su numerių registravimo ir savininkų transporto priemonių draudimo dokumentų informacine sistema (3-ia direktyva).

7.4

Todėl bus daugiau galimybių pirkti, apdrausti ir registruoti transporto priemones bet kurioje šalyje narėje, o tai iš esmės padės skatinti tarpsieninę prekybą transporto priemonėmis, žmonių mobilumą, turizmą ir bendros rinkos plėtrą (18).

7.5

Be to, bendra Europos transporto priemonių registravimo sistema turėtų būti labai vertinga dar ir todėl, jog būtų įmanoma ją įdiegti be pernelyg didelių išlaidų; iš pat pradžių ji turėtų didžiulių pranašumų atsižvelgiant į: transporto priemonės dokumentų savininko nustatymą (nuosavybę ar kitus teisinius suderinimus); transporto priemonių sandorių teisinį tikrumą; vagysčių ir sukčiavimų prevenciją; ir baudas už bet kurioje šalyje narėje padarytus pažeidimus.

8.   Teisinis pagrindas ir tam tikri Bendrijos dokumentai

8.1

Esant tokiai situacijai, EESRK mano, kad tinkamiausias teisinis dokumentas, pradėsiantis čia aprašyto masto iniciatyvą, būtų minimalaus harmonizavimo direktyva.

8.2

Tokios direktyvos priėmimo teisiniu pagrindu reikia atsižvelgti į iniciatyvos poveikį bendros rinkos užbaigimą ir Europos žmonių judėjimo laisvės Bendrijoje didinimą.

9.   Išvados ir rekomendacijos

A)   Europos greitkelių kodeksas

9.1

EESRK mano, kad tam tikras kelių eismo taisyklių teisės normų harmonizavimo laipsnis yra ne tik veiksmingas būdas pagreitinti bendros rinkos užbaigimą, bet taip pat padeda užtikrini saugesnį automobilių judėjimą Europos rinkoje.

9.2

Be to, EESRK mano, kad toks harmonizavimas gali iš esmės puikiai padėti didinti kelių saugą ir prisidėti prie nelaimingų atsitikimų prevencijos, taip užtikrinant didesnę Europos žmonių judėjimo laisvę.

9.3

EESRK mano, kad sąlygos yra palankios pradėti Bendrijos teisės normų iniciatyvos parengiamąjį darbą, siekiant aukščiau paminėtų tikslų, atsižvelgiant į skirtingus požiūrius bei šioje nuomonėje išdėstytus sunkumus.

9.4

Komitetas supranta, kad esant dabartinei situacijai, galimybė naudoti direktyvą minimaliam harmonizavimui turėtų būti laikoma pirmu žingsniu link Europos greitkelių kodekso sudarymo, taikant Vienos konvencijos modelį, nustatant pagrindines eismo taisykles ir signalus, vairuotojų kvalifikaciją ir pažymėjimus bei pažeidimų pobūdį ir susijusias baudas.

B)   Bendras visos Europos transporto priemonių registras

9.5

EESRK taip pat mano, kad automobilių transporto priemonių naudojimo teisinis tikrumas, padedantis lengviau fiksuoti transporto priemones, žymiai sustiprės sukūrus bendrą visos Europos transporto priemonių registrą, susietą, kaip tai ir būtų, su pačiomis transporto priemonėmis.

9.6

EESRK taip pat mano, kad teisiškai privalomas Bendrijos dokumentas galėtų apibrėžti Europos transporto priemonių registro bendros sistemos formavimo pagrindą, griežtai pagrįstą ligšioline atsakingų nacionalinių struktūrų bendradarbiavimo patirtimi.

9.7

Todėl komitetas ragina Komisiją pradėti tyrimus, būtinus analizuojant išlaidų ir naudos situaciją, sričių, kurios bus harmonizuojamos, atžvilgiu.

9.8

Komitetas siūlo Komisijai naudoti „Žaliąją knygą“, kad būtų pradėtas viešas šio klausimo svarstymas, siekiant sužinoti kaip galima daugiau suinteresuotų šalių požiūrių.

9.9

Kol kas komitetas ragina Komisiją savo ruožtu tęsti dabartinius tyrimus, atsižvelgiant į dar didesnį su vairavimu susijusių reikalų harmonizavimą bei didesnį automobilių saugumą.

9.10

EESRK norėtų atkreipti šalių narių dėmesį į poreikį ir tinkamą laiką priimti ypač būtinas priemones, siekiant bendradarbiauti ir koordinuoti reikalus, susijusius su kelių eismo taisyklėmis, nelaimingų atsitikimų prevencija, pirmosios pagalbos pirmaisiais žingsniais nelaimingo atsitikimo atveju ir žalos atlyginimu.

9.11

EESRK tikisi, kad Europos Parlamentas pilnai palaikys šią iniciatyvą ir paragins Komisiją bei Tarybą imtis veiksmų, kad būtų pasiekti jos siekiniai.

2004 m. gruodžio 15 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  EB sutarties 39 straipsnis et seq.

(2)  EB sutarties 2 straipsnis, 4 pastraipa ir EB sutarties 61 straipsnis et seq.

(3)  ES sutarties protokolas Nr. 2.

(4)  EB sutarties 70 straipsnis et seq.

(5)  EB sutarties 95 straipsnis et seq.

(6)  Žr. „ES energetika ir transportas skaičiais“, Energetikos ir transportas generalinis direktoratas kartu su EUROSTAT (2003).

(7)  Dott. Argante Righetti, Procuratore Pubblico, Bellinzona – Ticino, Criteri di applicazione delle norme di circolazione per i veicoli stranieri in caso di difformitą fra la Convenzione di Ginevra e la legislazione interna degli Stati aderenti, Automobile Club di Perugia, 1961 m. rugsėjo 8-10 d.

(8)  Ši tema turi būti iškelta būsimose 2004 m. spalio mėn. Europos eismo teisių dienose (Trier V) ir 2004 m. lapkričio 24-26 d. Lisabonoje vyksiančio 1-o Europos kelių kongreso, kurio tema „Mobilumas išsiplėtusioje Europoje: kelių sektoriaus iššūkiai ir atsakomybė“, metu. .

(9)  Konkrečiai, 1998 m. birželio 17 d. Tarybos aktas, sudarantis teisės vairuoti atėmimo konvenciją (98/07/10 OL C 216), 1998 m. lapkričio 3 d. reglamentas (EB) Nr. 2411/98 (1998.11.10. OL L 299) dėl šalių narių, kuriose registruotos automobilių transporto priemonės ir jų priekabos, skiriamojo ženklo Bendrijos vidaus eisme pripažinimo, 1999 m. balandžio 29 d. ir 2003 m. gruodžio 23 d. direktyvos 1999/37/EB bei 2003/127/EB dėl transporto priemonių registravimo dokumentų (1999.06.01 OL L 138 ir 2004.01.16 OL L 10), 2000 m. birželio 26 d. Tarybos rezoliucija dėl kelių saugos padidinimo (2000/07/31 OL C 218), 2004 m. balandžio 6 d. Komisijos rekomendacija dėl reikalavimų kelių saugos srityje (04/04/17 OL L 111), 2003 m. gruodžio 23 d. Komisijos sprendimas dėl 2003/102/EB direktyvos 3 straipsnio, susijusio su pėsčiųjų ir kitų pažeidžiamų kelių naudotojų apsauga, techninių įgyvendinimo nurodymų (04/02/04 OL L 31), 2004 m. vasario 11 d. direktyva 2004/11/EB, susijusi su greičio ribojimo priemonėmis arba tam tikrų automobilių transporto priemonių kategorijų panašiomis greičio ribojimo borto sistemomis (04/02/14 OL L 44), 2004 m. balandžio 2 d. Komisijos sprendimas dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo, atsižvelgiant į civilinės atsakomybės draudimo tikrinimus, priklausomai nuo automobilių transporto priemonių naudojimo (04/04/14 OL L 105), 2003 m. spalio 21 d. direktyvos pasiūlymas dėl vairuotojo pažymėjimo (KOM(2003) 621 galutinis), direktyvos pasiūlymas dėl tam tikrų krovinių pervežimo keliais rūšių bendrų taisyklių nustatymo (04/02/02 COM (2004) 47 galutinis) ir reglamento pasiūlymas dėl laipsniško patikrinimų panaikinimo bendruose pasieniuose, atsižvelgiant į šalių narių tarnybų, atsakingų už transporto priemonių registracijos pažymėjimų išdavimą, galimybę naudotis Šengeno informacine sistema (2003.08.21 KOM(2003) 510 galutinis). Panašiai Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos (JT/EEK) 39, 60, 62, 71, 73, 78, 101 ir 103 reglamentuose yra toks pats informacijos teikimo siekinys (2004.03.31 OL L 95).

(10)  Kelių eismo taisyklių palyginamasis tyrimas ir atitinkami priverstinio vykdymo veiksmai, kuriuos Europos Sąjungos šalyse narėse vykdė TIS.PT, Consultores em Transportes, Inovaēćo e Sistemas, S.A. ir baigė vykdyti 2004 m. vasario mėnesį.

(11)  Plg. nuomonė OL C 110, 2004 4 30 dėl pasiūlymo dėl reglamento, pataisančio 1985 m. birželio 14 d. Šengeno sutartį įgyvendinančią konvenciją dėl laipsniško patikrinimų bendruose pasieniuose panaikinimo, kad šalių narių tarnybos, atsakingos už transporto priemonių registracijos pažymėjimų išdavimą, galėtų naudotis Šengeno informacine sistema, kurios pranešėjas buvo p. Barros Vale. Taip pat žiūrėkite inter alia nuomonę OL C 112, 2004 4 30 dėl pasiūlymo dėl direktyvos dėl vairavimo teisių (pataisymo), kurios pranešėjas buvo p. Jan Simmons, ir nuomonę OL C 108, 2004 4 30 dėl Komisijos pranešimo dėl informacijos ir ryšio technologijų saugioms bei protingoms transporto priemonėms, kurios pranešėjas buvo p. V Ranocchiari.

(12)  Pavyzdžiui, tarp Portugalijos ir Vokietijos galioja 1926 m. konvencija; tarp Portugalijos ir Belgijos – 1949 m. konvencija; tarp Vokietijos ir Belgijos – 1968 m. konvencija. Yra net ir daugiau pavyzdžių naujų šalių narių atžvilgiu. Kiti pavyzdiai yra 1926 m. konvencija tarp Vokietijos, Airijos ir Olandijos; 1949 m. konvencija tarp Olandijos, Portugalijos ir Švedijos; ir 1968 m. konvencija tarp Suomijos, Italijos, Austrijos ir Latvijos. Šios įvairovės pagrindas yra šalių prisijungimas (arba neprisijungimas) prie pačių naujausių dokumentų. Todėl, kai dvi ar daugiau šalių pasirašo pačius naujausius dokumentus, ankstesnės jų konvencijos galiojimas nutraukiamas, bet tebegalioja kitų nepasirašiusių naujausios konvencijos šalių atžvilgiu.

(13)  Pavyzdžiui, Portugalija neseniai peržiūrėjo savo greitkelių kodeksą, o Italija ką tik pradėjo daryti tą patį.

(14)  Žr. išnašą, susijusią su 10 išnaša.

(15)  Plg. 2.4 ir 4 punktus

(16)  Plg. Europos Transporto saugos tarybos ataskaita dėl „Rentabilių ES transporto saugos priemonių“ (2003 m.) ir galutinė ataskaita dėl „Kelių saugos sustiprinimo išlaidų ir naudos analizės“, kurią 2003 m. birželio 12 d. parengė ICF Consulting, Ltd, Londonas.

(17)  Plg. 2004 m. balandžio 29 d. direktyva 2004/52/EB dėl elektroninių kelių rinkliavų sistemų sąveikos Bendrijoje (2004-04-30 OL L 166).

(18)  Kai kurie tyrimo grupės nariai siūlė jau dabar pradėti naudotis sistema, kurią taikant būtų galima daugiašaliu pagrindu pirkti ir registruoti transporto priemonę, numatant aplinkybes tų žmonių, kurie dėl profesinių priežasčių laikinai vieši šalyje narėje arba turi nuolatos lankyti tą šalį.


28.6.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 157/42


Nuomonė dėl Jūrų transporto skatinimo ir jūrininkų įdarbinimo bei mokymo

(2005/C 157/05)

2004 m. sausio 29 d. Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl „Jūrų transporto skatinimo ir jūrininkų įdarbinimo bei mokymo“

Transporto, energetikos, infrastruktūros ir informacinės visuomenės skyrius, kuris buvo atsakingas už komiteto darbo šia klausimu parengimą, 2004 m. spalio 5 d. priėmė nuomonę. Pranešėjas buvo p. Chagas.

Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas 2004 m. gruodžio 15-16 d. 413-osios plenarinės sesijos (2004 m. gruodžio 15 d. posėdyje) metu priėmė šią nuomonę 137 nariams balsavus „už“, 1 — „prieš“ ir 5 nariams susilaikius.

1.   Įžanga

1.1

1996 m. Europos Komisija ir Europos Ministrų Tarybai pirmininkaujanti Airija surengė tarptautinę konferenciją Dubline „Ar Europos Sąjungos jūreiviai — nykstanti rūšis?“ Konferencija pripažino, kad Europos jūrininkai yra gyvybiškai svarbūs Europos jūrų pramonės tvarumui. Buvo pateikta visa eilė pasiūlymų, kaip atkurti pakankamą aukštos kvalifikacijos jūrininkų skaičių. Tais pačiais metais Komisija savo komunikate „Naujos jūrų strategijos link“ (1) pateikė situacijos analizę. Šie klausimai taip pat buvo įtraukti 1997 m. kovo 24 d. rezoliucijoje dėl naujos strategijos, skirtos padidinti Bendrijos laivybos įmonių konkurencingumą (2). Europos Sąjungos Ministrų Taryba parėmė Komisijos komunikatą ir „inter alia“ pripažino, kad buvo reikalingos teigiamos priemonės skatinti Bendrijos jūrininkų užimtumą.

1.2

Komisija savo komunikate dėl jūrininkų mokymo ir įdarbinimo (3) pripažino staigų gerai apmokyto personalo, ypatingai prekybinių laivų kapitonų, pasiūlos sumažėjimą per paskutinius du dešimtmečius. Nuo 1980 m. pradžios tiek ES laivynas, tiek ES jūrininkų skaičius žymiai sumažėjo. Tačiau, reisinių keleivių ir keltų pramonė ES yra išimtis, ją toliau aptarnauja daugiausiai ES registruoti laivai, kurių įgulą daugiausiai sudaro ES piliečiai. Pramonė, valstybės narės ir Komisija jau atkreipė dėmesį į problemą dėl mažėjančio ES jūrininkų skaičiaus, o taip pat dėl aukštos kvalifikacijos jūrininkų trūkumo daugeliu atvejų, nes numatytos priemonės sustabdyti ir paveikti mažėjimą buvo iš esmės neveiksmingos.

1.3

Nemažai mokslinių darbų ir tyrimų projektų siekė nustatyti ir atkreipti dėmesį į ES jūrininkų skaičiaus mažėjimą. Tai apėmė:

1996 m. atliktą Europos Sąjungoje jūrų profesijų studiją (finansavo Komisija);

1998 m. atliktą FST/ECSA bendrą studiją (finansavo Komisija) (4);

METHAR (5) mokslinių tyrimų projektas ir METNET (6) mokslinių tyrimų projektas (abu finansavo Europos Komisija pagal IV ir V pagrindų Transporto mokslinių tyrimų ir technologijų vystymo (RTD) programą atitinkamai).

1.4

Tikriausiai iki šiol atlikta išsamiausia studija apie globalią prekinės laivybos jurininkų pasiūlą ir paklausą yra BIMCO/ISF 2000 darbo jėgos atnaujinta atskaita (7), kurią paskelbė 2000 m. balandžio mėn. Priskaičiuojamas 16 000 pareigūnų stygius, arba 4 % nuo darbo jėgos. Atlikta jautrumo analizė rodo, kad 2010 m. numatomas pareigūnų skaičius, priklausomai nuo augimo, personalo komplektavimo įgūdžių, nuostolių ir padidėjusio mokymo, pasieks arba apie 11 % perteklių, arba 24 % trūkumą. Tikėtina, kad sekančiame informacijos pakete 2005 m bus identifikuotas trūkumas. Pagal 1998 m atliktą FST/ECSA bendrą studiją (8), ES yra žymiai rimčiau paveikta dėl priskaičiuojamo 13 000 pareigūnų trūkumo 2001 m., kuris padidės iki maždaug 36 000 pareigūnų 2006 m.

1.5

Transporto departamento, Laivininkystės rūmų ir Jūrų bendruomenės užsakymu Jungtinėje Karalystėje (JK) Kardifo universiteto atlikta naujausia studija (9) nustatė didelį aukštos kvalifikacijos jūrininkų, galinčių užimti jūrinio užimtumo krante vietas JK, trūkumą.

1.6

Komisija pripažino, kad trumpųjų nuotolių laivyba yra neatskiriama transporto sistemos (10) dalis. Nors buvo priimta nemažai iniciatyvų skatinti trumpųjų nuotolių laivybą, daugiausia nustatant valstybės paramos gaires jūrų transportui, tai neužtikrino jokių žymesnio pagerėjimo ES jūrininkų užimtumo atžvilgiu. Užregistruotas tonažas nustojo mažėti, o kai kuriose valstybėse narėse pastebimas padidėjimas. Tačiau ES jūrininkų skaičius ir toliau mažėja.

2.   Komisijos rekomendacijos dėl jūrininkų įdarbinimo ir mokymo, bei jūrų transporto skatinimo (11)

2.1

Nors pripažįstama, kad užimtumas ir mokymas yra du klausimai, už kuriuos pirmiausiai atsakingos valstybės narės, Komisija nustatė ir parengė rekomendacijas dėl veiksmų pirmumo:

a)

tinkamas esamos Bendrijos ir tarptautinės teisės dėl darbo ir gyvenimo sąlygų, o taip pat dėl darbo laive kokybės, taikymas, kad pagerinti socialines sąlygas, kurios yra aukštos kvalifikacijos personalo įdarbinimo ir išlaikymo priemonė;

b)

pripažino padidėjusį pigesnės ne ES darbo jėgos konkurencingumą reguliarių keleivinių keltų linijose Europos Sąjungoje. Sprendžiant šią problemą nustatyta būtinybė socialinių partnerių lygiagretiems susitarimams;

c)

valstybės narės ir socialiniai partneriai rengia koordinuotas įsisąmoninimo kampanijas nacionaliniu ir Europos lygiu, kad pakeltų laivininkystės pramonės įvaizdį ir jauniems žmonėms pateiktų informacijos apie jūrų profesijos galimybes ir reikšmę;

d)

laivų savininkai ieško galimybių pagerinti gyvenimo ir darbo sąlygas, įskaitant darbo laiką ir atlyginimą;

e)

užtikrinti aukštos kokybės jūrų profesijų mokymo sistemų išlaikymą ES, valstybėms narėms ir socialiniams partneriams užtikrinant pakankamas galimybes atlikti praktiką laive;

f)

valstybės narės ir socialiniai partneriai ieško ir pasinaudoja esamų Bendrijos instrumentų, skirtų jūrų specialybių mokymo finansinei paramai, teikiamomis galimybėmis.

g)

pripažino, kad Bendrija gali remti pramonės sektoriaus pastangas apgręžti esamą ES jūrininkų trūkumą, suteikiant paramą visai eilei specialių mokslinių tyrimų projektų per VI Rėminę programą.

2.1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas išreiškė nuomonę (12), kad visi, kuriems buvo skirtas Komisijos komunikatas dėl jūrininkų mokymo ir įdarbinimo, turėtų kruopščiai atsižvelgt į jo rekomendacijas. Ypač tai buvo skirta valstybėms narėms, kurios pilnai pasinaudoja valstybės pagalbos jūrų transportui ir kitomis esamomis ES pagalbos priemonėmis. Komitetas atkreipė dėmesį į būtinybę gerinti darbo ir gyvenimo sąlygas laive, reikiamų tarptautinių standartų ratifikavimą ir užtikrinimą, o taip pat, kur būtina, imtis atitinkamų veiksmų, kad padidinti socialinį, prestižo ir darbo pasitenkinimą jūrininkų profesijomis. Komitetas taip pat atkreipė dėmesį į valstybių narių ir socialinių partnerių bendradarbiavimo ir šios profesijos skatinimo būtinybę.

2.2

Pripažinus, kad jūrų transportas yra klausimas, už kurį pirmiausiai atsako valstybės narės, Komisija nustatė ir parengė rekomendacijas dėl veiksmų pirmumo. Nors buvo pabrėžta trumpųjų nuotolių laivybos svarba, priemonės šiame sektoriuje nebuvo patvirtintos:

a)

įstatyminiai veiksmai apima direktyvos dėl tam tikrų laivų atvykimo ir/ar išvykimo į/iš uostus valstybėje narėse formalumų įgyvendinimą (TJO FAL konvencija), Marco Polo įgyvendinimas, intermodalinių pakrovimo vienetų standartizavimas ir harmonizavimas, jūrų greitkeliai ir laivybos darbo aplinkosaugos atžvilgiu gerinimas;

b)

techniniai veiksmai apima Trumpųjų nuotolių laivybos muitinės procedūrų vadovą, kliūčių nustatymą ir šalinimą, kad trumpųjų nuotolių laivyba būtų sėkmingesnė, nacionalinių programų derinimą ir Bendrijos muitinių procedūrų kompiuterizavimą, o taip pat mokslinių tyrimų ir technologijų vystymą;

c)

operaciniai veiksmai apima vieno langelio administracines įstaigas, trumpųjų nuotolių laivybos pagrindinių dalykų svarbaus vaidmens užtikrinimas bei trumpųjų nuotolių laivybos skatinimo centrų gero veikimo ir gairių užtikrinimas skatina trumpųjų nuotolių laivybos, kaip alternatyvaus transporto, įvaizdį bei statistinės informacijos rinkimą.

2.2.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas palaikė Komisijos komunikatą, parengdamas nuomonę (13) dėl trumpųjų nuotolių laivybos skatinimo veiksmų programos. Tačiau komitetas tikrai atkreipė dėmesį į būtinybę pašalinti silpnąsias vietas, kad trumpųjų nuotolių laivyba galėtų pasiekti intermodalumą. Buvo pareikštas susirūpinimas dėl daugelio tarpusavyje susijusių klausimų. Komitetas taip pat pabrėžė būsimų veiksmų tęstinės stebėsenos svarbą.

3.   Tarybos rekomendacijos dėl jūrininkų įdarbinimo ir mokymo, bei jūros transporto skatinimo

3.1

Taryba patvirtino (14) Komisijos komunikato dėl „jūrininkų mokymo ir įdarbinimo“ (15) bendrą struktūrą ir politikos krytis. Tuo būdu buvo pripažinta laivybos svarba pasaulyje ir Bendrijos vidaus prekyboje. Toliau buvo pripažinta, kad jūrų transportas yra pats veiksmingiausia, aplinkai draugiškiausia ir pigiausia transporto rūšis.

3.2

Pripažindama laivybos konkurencingą prigimtį, Taryba taip pat pabrėžė kovos su neatitinkančios standartų laivyba svarbą per tarptautinių standartų perkėlimą arba tarptautinės teisės spragų šalinimą, tuo būdu pabrėžiant esamų įstatymų, tame tarpe dėl gyvenimo ir darbo sąlygų, įgyvendinimo ir vykdymo svarbą, nes jūrininkai yra svarbiausi laivo saugos elementai.

3.3

Taryba konkrečiai pripažino žmogaus faktoriaus svarbą kokybiškoje laivyboje, o taip pat būtinybę teigiamai įtakoti visuomenės nuomonę tiek jūrininko profesijos įvaizdžio, tiek jos patrauklumo atžvilgiu.

3.4

Toliau pripažino Bendrijos valstybės pagalbos jūrų sektoriuje gairių teigiamą įtaką, o taip pat jų svarbą palaikant valstybių narių laivynų konkurencingumą ir didinant valstybėse narėse įregistruotų laivų skaičių.

3.5

Pripažindama jūrų transporto svarbą, Taryba nustatė ir parengė rekomendacijas, „inter alia“, dėl šių konkrečių klausimų:

a)

kuo greitesnis peržiūrėtų valstybės pagalbos jūrų sektoriuje gairių parengimas, kad užtikrinti jūrų žinių konkurencingumo išlaikymą ir skatinimą, o taip pat Europos jūrininkų užimtumą;

b)

valstybės narės turi gerinti laivybos įvaizdį;

c)

tolesnis kokybiškos laivybos skatinimas, griežtai laikantis TJO ir TDO teisės aktų, o taip pat Bendrijos teisės aktų Vėliavos valstybės įgyvendinimo (VVĮ) ir Uosto valstybės kontrolės (UVK) rėmuose;

d)

galimybė įkurti Europos apdovanojimo už kokybę sistemą, skirtą pripažinti, kad operatoriai laikosi „inter alia“ saugos, jūrininkų gyvenimo ir darbo sąlygų, saugumo ir aplinkosaugos standartų, taip skatinant kokybišką laivybą;

e)

pasveikino Komisijos ketinimą pateikti ataskaitą dėl kompetencijos sertifikatų Bendrijoje galimų konkrečių pripažinimo procedūrų parengimo, visapusiškai laikantis Tarptautinės jūrininkų mokymo, diplomavimo ir budėjimo normų konvencijos (STCW) reikalavimų;

f)

socialiniai partneriai prisideda prie valstybių narių ir Komisijos pastangų paskatinti jaunus žmones pasirinkti jūrininko profesiją, įskaitant patrauklių darbo ir užmokesčio sąlygų sukūrimą. Tai taip pat apima ir moterų užimtumo jūroje bei sausumoje skatinimą;

g)

laivų savininkai užtikrina ir išsaugoja pakankamą užimtumo lygį ES piliečiams savo laivuose ir kompanijose. Konkrečiai, pasirašant karjeros sutartis su jaunais pareigūnais, taip skatinant siekti karjeros, suteikiančios mobilumo, paskatinimo ir užimtumo ateityje perspektyvas. Jos turi būti papildytos darbo ir gyvenimo sąlygų pagerinimu, pasinaudojant šiuolaikinių technologijų ir ryšio priemonių pasiekimais;

h)

konvencijų, nustatančių darbo standartus, t.y. TDO konvencijų, svarba.

4.   Europos Parlamento nuomonės susijusios su jūrininkų įdarbinimo ir mokymo bei jūrų transporto skatinimu

4.1

Europos Parlamentas keletą kartų atkreipė dėmesį į jūrų transporto ir jūrininkų profesijos skatinimo klausimą. Ypač savo paskutiniame nutarime dėl saugos jūroje gerinimo (P5_TA_PROV(2004)0350), po tanklaivio „Prestige“ avarijos netoli nuo Ispanijos Galicijos krantų, teigiama, kad nemažai pasiūlymų, jei būtų įgyvendinti, ženkliai prisidėtų, tiesiogiai ar netiesiogiai, prie ES laivybos skatinimo, iš ko naudos turėtų tiek ES laivų savininkai, tiek ES jūrininkai.

4.2

Tarp kitų, EESRK su susidomėjimu pažymi šias ataskaitoje esančias rekomendacijas:

4.2.1

„[EP] kviečia visapusiškai ir aiškiai Europos jūrų politikai, kurios siekinys būtų Europos jūrų saugos erdvės sukūrimas; mano, kad ši politika turi būti paremta sekančiomis priemonėmis:

neatitinkančių standartų laivų uždraudimas;

jūrininkų gyvenimo ir darbo sąlygų, bei mokymo gerinimas…“

4.2.2

„[EP] pabrėžia, kad, saugos jūroje interesais, svarbiausia, kad jūrininkai gautų atlyginimą, kuris suteikę jų darbui vertę, o taip pat, kad būtų nutrauktas per didelis išnaudojimas, kuris yra daugelyje laivų; ragina Komisiją dirbti šios profesijos harmonizavimo ir jos aukštesnio statuso labui visoje Europoje, priimant įstatymus, ir iš šios pusės veikti TJO ribose.“

4.2.3

„[EP] ragina imtis priemonių pakelti jūrų profesijų prestižą ir padaryti jas patrauklesnes jauniems žmonėms bendrai, o ypač jauniesiems europiečiams.“

5.   Bendri komentarai ir pastabos

5.1

Kaip nuolatinės tvarios raidos ES programos dalis, pripažįstama, kad laivyba atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį. Jūrų transporto svarba buvo nurodyta Komisijos Baltojoje knygoje „Europos transporto politika 2010 m.: laikas sprendimams“ (16) ir išdėstyta jūrų politikos dokumente „Europos Sąjungos jūrų transporto įstatymai ir siekiniai“ (17).

5.2

ES eksporte ir importe laivyba sudaro 40,7 % pagal vertę ir 69,9 % pagal svorį (18). Dalis žymiai didesnė valstybėse narėse, turinčiose salos statusą. Jūrų transportas svarbiausia transporto rūšis ES užsienio prekybos atžvilgiu.

5.3

Bendrijos vidaus prekyboje laivyba sudaro 12 % pagal vertę ir 19,7 % pagal svorį (19). Atskiroms saloms ir kai kuriems regionams rodiklis žymiai didesnis, ypač JK ir Airijos atveju, kurių ekonomikos gerovė ir klestėjimas beveik visiškai priklauso nuo jūrų transporto.

5.4

Sveika ir gyvybinga laivybos pramonė remia kitas transporto formas. Taip pat sėkminga laivybos industrija skatina platesnio jūrų sektoriaus vystymąsi. Ypač, patenkinant reikalavimą, kad apmokyti ir kvalifikuoti jurininkai pereitų į paslaugų, finansų, poilsio ir gamybos pasektorius. Alternatyvūs mokymo metodai ne visada pageidaujami ar įmanomi, nors yra tam tikra galimybė pakeisti.

5.5

Reikia atskirti įvertinimus ir pareigūnus. Nepaisant aukštesnių darbo kaštų, atrodo, kad laivų savininkai labiau linkę samdyti ES pareigūnus.

5.6

Nemažai ES pareigūnų įdarbinami jūroje didelės rizikos ir aukštos vertės srityse, o taip pat vadovaujančiose pareigose visoje laivybos pramonėje įvairiuose laivuose jūroje. Tiek laivybos bendrovės, tiek laivynų administracija tokių asmenų patirtį plačiai panaudoja ES viduje ir išorėje.

5.7

ES įvertinimus ženkliai pakeitė didelis ne ES jūrininkų ES registruotuose laivuose skaičius. Vis dažniau ES įvertinimas taikomas tik specializuotiems laivams, įskaitant ir tuos, kurie dislokuoti jūrų energetikos sektoriuje. Tai yra laivų savininkų, siekiančių sumažinti darbo kaštus, kaštų mažinimo, kad išliktų konkurencingais ir (arba) būtų padidintas jų pelningumas priemonių pasekmė.

5.8

Pripažįstama, kad jūros uostai yra gyvybiškai svarbūs transporto centrai, būtini valstybių narių pramonės ir ekonomikos vystymosi plėtotei. Europos jūros uostų organizacijos 2003 m. metinėje ataskaitoje patvirtino jūros uostų kaip transporto centrų svarbą (20). ES jūros uostai priklauso nuo aukštos kvalifikacijos ir patyrusių įvairių profesijų jūrininkų. Nors jūrų locmanai ir laivyno vadovai bei uosto viršininkai yra lengvai nustatoma grupė, tuo tarpu patyrę jūrininkai dirba uosto valdymo ir logistikos operacijose.

5.9

ES žymi įplaukų suma gaunama iš specializuotų laivybos paslaugų teikimo. Be laivynų tiesioginio valdymo ir darbo, tai apima tokias sritis, kaip finansinis tarpininkavimas, teisinės ir finansinės paslaugos.

5.10

Įrangos, tame tarpe saugos įrangos laivams ir poilsio pramonei, gamyba yra labai reikšminga ES viduje. Šiame pasektoriuje dirba nemažai buvusių jūreivių vystymo ir pardavimų srityse.

5.11

Kai kurių valstybių narių ir regionų ekonomikoms yra svarbi laivų statyba, kuri itin kenčia nuo konkurencijos, ypatingai iš Tolimųjų Rytų. Šiuo metu visas dėmesys sutelktas tie karo, kruiziniais ir labai specializuotais laivais. Taip pat atliekami dideli laivų remonto darbai ir aprūpinamas jūrų energetikos sektorius.

5.12

Taip pat yra didelė itin kvalifikuotų ir patyrusių jūreivių paklausa ES valstybių narių priežiūros institucijose. Toks personalas yra būtinas, siekiant užtikrinti reikiamo lygio VVĮ ir UVK laivų patikrinimą, kad būtų garantuota gyvybės sauga jūroje ir apsaugota jūrų aplinka.

5.13

Bendrijos jūrininkystės koledžai suteikia aukšto lygio švietimą ir mokymą ne ES piliečiams, taip padedant navigacijos saugai, gyvybės saugai jūroje, o taip pat jūrų aplinkos apsaugai.

5.14

Aukštos kvalifikacijos ir patyrę ES jūrininkai yra reikalingi jūrų infrastruktūros ir su paslaugų teikimu susijusių poskyrių tvariai raidai. Buvo priimtas bendras pasiūlymas iš EBLSA/EMF dėl karjeros kelių jūrų pramonėse nustatymo projekto (21) ir jo išvados turi būti pateiktos 2005 m. kurso metu.

5.15

Nėra pakankamų įrodymų, leidžiančių teigti, kad jauni ES piliečiai nenori pradėti karjeros laivybos pramonėje. Veiksmingos reklaminės kompanijos, kurios siūlo galimybes laivybos pramonėje, pritraukia daug kandidatų.

6.   Jūrų profesija

6.1

Pripažįstama, kad darbo jėga vis labiau sensta, o dabartinis naujokų įdarbinimo lygis nepakankamas, kad pakeistų esamą ES jūrininkų skaičių. Tai ypač liečia vyresniuosius pareigūnus, kurie dirba ne tik ES registruotuose laivuose, bet kurių labai reikia ir užsienyje registruotose laivuose. Reikia pripažinti, kad kai kuriose valstybėse narėse situacija šiuo metu darosi kritiška dėl laiko, reikalingo tokių asmenų apmokymui ir jų būtinos patirties įgijimui.

6.2

Jūrininko profesijos patrauklumas tarp ES valstybių narių labai skiriasi. Tai gali būti skirtingos ekonominės padėties, geografinės vietos ar kultūros pasekmė.

6.3

Buvo teigiama, kad jauni žmonės vis labiau nenori ilgą laiko tarpą praleisti jūroje, nes tai atrodo nepatrauklu socialiniu ir finansiniu atžvilgiu. Tačiau yra tik nedaug profesijų, kurios siūlo ir didelės trukmės atostogas poilsiui ir kelionėms.

6.4

Empiriniai įrodymai Jungtinėje Karalystėje leidžia teigti, kad ten, kur vykdoma veiksminga reklaminė kompanija, didinanti supratimą apie karjerą laivybos pramonėje, pakanka jaunų žmonių, kurie kreipiasi dėl siūlomų mokymosi vietų.

6.5

Jūrų infrastruktūros pramonių tvarumo interesais ir kaip dalis reklaminės kompanijos, agituojančius jaunus asmenis rinktis jūrų profesija, būtina siūlyti „karjerą laivyboje“, o ne „karjerą jūroje“. Toks pateikimas atskleidžia siūlomas platesnes galimybes, o taip pat sumažina jaunų žmonių bei jų tėvų pasipriešinimą karjerai šioje pramonėje.

6.6

Jūrinis švietimas ir mokymas, sutinkamai su STCW konvencijos ir Tarptautinio saugos valdymo (ISM) kodekso nuostatomis, turi užtikrinti, kad kursai būtų šiuolaikiški, tenkintų pramonės poreikius ir parengtų žmones technologijų permainomis.

6.7

Jūrininkai iš žvejybos pramonės ir kariuomenės yra naudingas, nors ir ribotas, papildomos darbo jėgos šaltinis laivybos pramonei. Smunkant žvejybos pramonei ir mažėjant ES karinėms jūrų pajėgoms, mažėja ir asmenų, tinkančių užimtumui laivybos sektoriuje jūroje ir krante, skaičius. Ženklus ES žvejybos laivyno dydžio mažinimas greičiausiai neužtikrins pakankamo jūrininkų skaičiaus dėl darbo jėgos senėjimo.

6.8

ES jūrininko sąvokos išsaugojimas yra svarbus Europos jūrininkų įgūdžių bazei išsaugoti. Be to, tai gali būti naudingas šaltinis įdarbinti jūrininko pareigoms atitinkamai profesiškai juos parengus.

7.   Jūrų transportas

7.1

Pripažįstama, kad buvo nemažai iniciatyvų, skirtų skatinti trumpųjų nuotolių laivybą valstybėse narėse. Kai kuriais atvejais ji dar išgyvena kūdikystę, o poveikis dar tik bus nustatytas. Tačiau valstybės narys atrodo per mažai bendradarbiauja tarpusavyje. Tokios iniciatyvos, kaip „jūros greitkelių“ žymėjimas, yra naudingos laivininkystės profilio plėtrai. Reikia visas valstybes nares įtraukti į bendradarbiavimo priemones, kad būtų pilnai išnaudojamas jūrų transportas.

7.2

Nors pripažįstant, kad Valstybės pagalbos gairės paramos priemonių laivybai atžvilgiu yra būtinos užtikrinant sąžiningą konkurenciją, tačiau tarp valstybių narių ir išaugusio konkurencingumo tokių priemonių veiksmingumas gali būti abejotinas, turint omenyje ES jūrininkų užimtumo tęstinį nuosmukį.

7.3

Įrodymai leidžia teigti, kad kai kurios valstybės narės pilnai nepasinaudoja nuostatomis, kurias numato esamos Valstybės pagalbos gairės. Be to, atrodo, kad trūksta valios keisti ten, kur apribojimai arba yra, arba manoma, kad yra.

7.4

Pripažįstant, kad už laivybos skatinimą atsako valstybės narės, centrinio koordinavimo trūkumas atrodo varžo vystymąsi. Kaip pasekmė, tokių iniciatyvų, kaip Marco Polo ar Jūrų greitkelių projektai, skirtų skatinti trumpųjų nuotolių laivybą, poveikio dar nėra.

8.   Rekomendacijos

8.1

Komisija turėtų imtis deramų veiksmų ir pateikti rekomendacijas dėl:

a)

valstybių narių esamų priemonių, skirtų jūrų transporto skatinimui, įvertinimo;

b)

esamų priemonių, skirtų skatinti jūrininkų įdarbinimą ir mokymą valstybėse narėse, įvertinimo;

c)

ES jūrininkų skaičiaus kiekio, reikalingo jūrų infrastruktūros ir susijusios industrijos išlaikymui, nustatymo;

d)

esamų Valstybės pagalbos gairių nuostatų veikimo ištyrimo ir adekvatumo, atitinkamai su 1 lygio sertifikatu. Taip pat patikrinti nuostatų dėl mokymo ryšio su antro ir trečio lygio STCW sertifikato už paslaugas ir mokymą darbo laive metu gavimu;

e)

pirmenybės nustatymo, kad skatintų ES piliečių kaip jūrininkų įdarbinimą, mokymą ir išlaikymą.

8.2

Komisija turėtų imtis deramų veiksmų ir pateikti rekomendacijas:

a)

užtikrinti, kad pagrindinės TDO ir konsoliduotos konvencijos, TJO konvencijos su pataisomis, o taip pat ES direktyvos būtų įgyvendintos ir jų laikomasi taip, kad užtikrintų tinkamas užimtumo ir gyvenimo sąlygas;

b)

suteikti tinkamą finansinę paramą mokymams, pilnai išnaudojant esamas Valstybės pagalbos gaires. Tai apims, kur taikytina, mokesčių ir socialinio draudimo režimų panaudojimą;

c)

nustatyti bet kokias būtinas tolimesnes priemones ES jūrininkų įdarbinimui ir mokymui skatinti;

d)

dirbti su socialiniais partneriais, siekiant vykdyti veiksmingas reklamos kompanijas, raginančias jaunus žmones pasirinkti profesijas laivybos pramonėje;

e)

užtikrinti pakankamą finansavimą, kad aukštos kokybės švietimo ir mokymo įstaigos, teikiančios specializuoto jūrinio mokymo paslaugas, būtų aprūpintos;

f)

skatinti didesnę paramą jūrininkų mokymui iš jūrų pramonių pusės;

g)

užtikrinti reikiamą transporto infrastruktūrą, kad palengvinti ir praplėsti laivybos naudojimą;

h)

skatinti jūrų transporto, kaip aplinkai draugiškos transporto rūšies, naudojimą;

h)

užtikrinti, kad turimų laivų diapazonas atitinka strateginius ir ekonominius poreikius;

i)

užtikrinti, kad priemonės dėl jūrininkų profesijos kriminalizavimo nebūtų įvestos, o dabar esančios priemonės, skirtos kriminalizuoti jūrininkus, o ypač laivo kapitonus, — pašalintos.

8.3

Europos Parlamentas ir Taryba turėtų:

a)

paremti Komisijos pasiūlymus dėl priemonių skatinti jūrų transportą;

b)

paremti Komisijos pasiūlymus dėl priemonių skatinti jūrininkų įdarbinimą ir mokymą;

c)

stebėti Komisijos veiksmus dėl priemonių, skirtų paskatinti jūrų transportą;

d)

stebėti Komisijos veiksmus dėl priemonių, skirtų paskatinti jūrininkų įdarbinimą ir mokymą;

8.4

Laivų savininkai turėtų imtis reikiamų veiksmų:

a)

užtikrinti deramas užimtumo ir socialines sąlygas, kad skatinti užimtumą ir aukštos kvalifikacijos ES jūrininkų išsaugojimą;

b)

siekti verbuoti asmenis ir suteikti reikiamą apmokymą;

c)

užtikrinti pakankamą mokymosi ir vėliau darbo vietų skaičių, kad užtikrinti ES vyresniųjų pareigūnų pasiūlą;

d)

tirti būdus, kaip vystyti laivybą ES vidaus ir užsienio prekybai.

8.5

Profesinės sąjungos turėtų imtis reikiamų veiksmų:

a)

skatinti siekti karjeros laivybos pramonėje;

b)

siekti užtikrinti ES jūrininkų aukštą profesinę padėtį;

c)

apimti dalyvavimą skatinant laivybos pramonę, tame tarpe ir trumpųjų nuotolių laivybą.

2004 m. gruodžio 15 d., Briuselis

Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  KOM (96) 81 galutinis 1997-04-08

(2)  OL C 109, 1997-04-08, psl. 1

(3)  KOM (2001) galutinis 2001-04-06 EESC nuomonė : OL C 80, 2002 04 03, p. 9.

(4)  Šaltinis: Transporto darbuotojų profesinių sąjungų Europos Sąjungoje federacijos (FST) ir Europos laivų savininkų asociacijos (ECSA) bendra studija: „Gerinant ES jūrininkų užimtumo galimybes: jūrininkų mokymo ir lavinimo prioritetų nustatymo tyrimas“ (1998 m.)

(5)  METHAR: Europos jūrinio švietimo ir mokymo schemų harmonizavimas

(6)  METNET: Jūrininkų jūrinio švietimo, mokymo ir mobilumo tematinis tinklas

(7)  BTJT (Baltijos ir tarptautinė jūrų taryba)/TLF (Tarptautinė laivybos federacija) 2000 m. darbo jėgos atnaujinta ataskaita – jūrininkų paklausa ir pasiūla pasaulyje – 2000 m. balandžio mėn.

(8)  Žr. išnašą 4

(9)  Šaltinis: Transporto departamento, laivininkystės rūmų ir Jūrų bendruomenės užsakymu Kardifo universiteto JK atlikta studija „JK ekonomikos reikalavimai žmonėms su darbo jūroje patirtimi 2003 m.“.

(10)  COM (2003) 155 galutinis 2003-04-07

(11)  Žr. 3 išnašą.

(12)  EESRK nuomonė OJ C 80 2002-04-03 psl. 9

(13)  EESRK nuomonė OJ C 32 2004-02-05, psl. 67

(14)  Tarybos 2515-as susitikimas 2003-06-05, 9686/03 (Presse 146)

(15)  Žr. 3 išnašą

(16)  Baltoji knyga „Europos transporto politika 2010 m.: laikas sprendimams“ – Europos Komisija 2001m.

(17)  Jūrų politika „Europos Sąjungos jūrų transporto įstatymai ir siekiniai“ – Europos Komisija 2002 m.

(18)  ES Energetikos ir transportas skaičiais, statistikos knygelė 2003 m. – Europos Komisija

(19)  Žr. 16 išnašą.

(20)  Europos jūrų uostų organizacijos 2003 m. metinė ataskaita

(21)  Pasiūlymas bendram EBLSA/EMF projektui dėl karjeros kelių jūrų pramonėse nustatymo 2004 m.


28.6.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 157/48


Nuomonė dėl Komisijos nutarimo projekto dėl Sutarties 86 straipsnio taikymo valstybės paramai kaip viešųjų paslaugų kompensacijos, suteikiamos tam tikroms įmonėms, kurioms patikėtas bendro ekonominio intereso paslaugų vykdymas, ir dėl Komisijos direktyvos, papildančios 80/723/EEB direktyvą dėl valstybių narių ir valstybinių įmonių finansinių santykių skaidrumo, projekto

(2005/C 157/06)

2004 m. kovo 19 d., vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, Komisija nusprendė konsultuotis su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl: Komisijos nutarimo projekto dėl Sutarties 86 straipsnio taikymo valstybės paramai kaip viešųjų paslaugų kompensacijos, suteikiamos tam tikroms įmonėms, kurioms patikėtas bendro ekonominio intereso paslaugų vykdymas, ir dėl Komisijos direktyvos, papildančios 80/723/EEB direktyvą dėl valstybių narių ir valstybinių įmonių finansinių santykių skaidrumo, projekto

Transporto, energetikos, infrastruktūros ir informacinės visuomenės skyrius, atsakingas už komiteto darbo šia tema parengimą, 2004 m. spalio 5 d. priėmė šią nuomonę. Pranešėjas — p. Hernández Bataller, antrasis pranešėjas — p. Burani.

Savo 413-oje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2004 m. gruodžio 15-16 d.(2004 m. gruodžio 15 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, 140 nariams balsavus „už“, ir 9 susilaikius, priėmė šią nuomonę.

1.   Įžanga

1.1

EB Sutarties 3(g) straipsnis nustato, kad Bendrijos veikla apima „sistemą, užtikrinančią, kad konkurencija vidaus rinkoje yra neiškraipoma.“ Esminė šios sistemos dalis — veiksmingos kontrolės vykdymas, siekiant užtikrinti, kad valstybių narių suteikiama parama neiškraipytų konkurencijos.

1.2

Kelios Europos Vadovų Tarybos iš eilės patvirtino, kad reikia kontroliuoti valstybės paramą. Europos Vadovų Taryba Stokholme 2001 m. kovo 24 d. priimtose išvadose nurodė, kad „Europos Sąjungoje valstybės subsidijos turi būti mažinamos, o sistema turi tapti skaidresnė... Tuo tikslu iki 2003 m. valstybės narės turėtų pademonstruoti BVP atžvilgiu mažėjančios valstybės paramos tendenciją, atsižvelgdamos į būtinybę nukreipti paramą bendro intereso lygiagretiems siekiniams, įskaitant sanglaudos siekinius“.

1.3

Europos Komisija pateikė pasiūlymą reglamentuoti tam tikroms įmonėms, kurioms patikėtas bendro ekonominio intereso paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų kompensavimo forma suteikiamą valstybės paramą. Kaip išdėstyta 80/723/EEB direktyvoje dėl valstybių narių ir valstybinių įmonių finansinių santykių skaidrumo (1), šį pasiūlymą sudaro sprendimas ir specialieji Bendrijos pagrindai.

1.4

Šio pasiūlymo tikslas — Sutartyje esančias taisykles, o ypač konkurenciją reglamentuojančias taisykles, taikyti valstybių narių mokamoms kompensacijoms už konkrečias bendro ekonominio intereso paslaugas (BEIP), kad būtų pilnai ar iš dalies padengiamos dėl šių viešųjų paslaugų įsipareigojimų kylančios išlaidos.

1.4.1

Tačiau pasiūlyme nedaromas skirtumas tarp kelių skirtingų kompensavimo rūšių. Tai apriboja jo taikymą. Pavyzdžiui, už naujųjų nuostatų ribų lieka tokios rūšies kompensacijos, kurios atitinka Europos Bendrijų Teisingumo teismo Altmark  (2) ir Enrirsorse  (3) sprendimuose nustatytus keturis kriterijus. Šios nuostatos nustato, kad: paramą gaunančiai bendrovei taip pat turi būti patikėtas atitinkamas aiškiai apibrėžtas viešosios paslaugos įpareigojimas; turi būti iš anksto objektyviai ir aiškiai nustatyti kompensacijai apskaičiuoti naudojami kriterijai; kompensacija negali viršyti sumos, reikalingos padengti visas ar dalį išlaidų, atsiradusių dėl viešosios paslaugos įsipareigojimo vykdymo, atsižvelgiant į visas susijusias pajamas ir saikingą pelną; ir galiausiai, jei bendrovė, kuriai buvo patikėtas įpareigojimų vykdymas, nebuvo įgaliota laikantis pačių įmanomai geriausių viešųjų pirkimų sutarčių procedūrų, kompensacijos lygis apskaičiuojamas remiantis tokių įpareigojimų vykdymo išlaidų, kurias būtų patyrusi vidutinė gerai tvarkoma ir tinkamai įranga aprūpinta bendrovė, plius uždirbto saikingo pelno analize. Sutarties nuostatoms dėl valstybės paramos Teisingumo teismas šios kompensacijos nepriskiria.

1.4.2

Taip pat į šias nuostatas nepatenka ir pagal 2001 m. sausio 21 d. (4) Komisijos reglamentą (EB) Nr. 69-2001 teikiama „mažareikšmė“ ekonominė parama bei visa valstybės parama, teikiama tam tikriems viešųjų paslaugų transliuotojams (5).

1.4.3

Be to, remiantis EB Sutarties 73 straipsnio nuostatomis ir Tarybos reglamentais (EEB) Nr. 1191/69 (6) bei 1107/70 (7), į šio pasiūlymo sritį taip pat nepatenka ir kai kurios sausumos transporto sektoriui (geležinkeliui, keliams ir vandens keliams) teikiamos paramos rūšys, ypač paramos rūšys bendrovėms, kurios teikia transportavimo paslaugas išskirtinai miestuose, priemiesčiuose ir regionuose.

1.4.4

Ir galiausiai, remiantis pačios Europos Komisijos iškeltais klausimais dėl bendros transporto politikos konkrečių siekinių, taip pat nėra įtraukiamas kompensavimas už viešąsias paslaugas oro ir jūrų transporto sektoriuose (8), išskyrus jūrinių reisų jungčių viešąsias paslaugas į salas, į kurias per metus keleivių srautas neviršija 100 000 keleivių.

1.4.5

Taigi, remiantis nutarimo 1 straipsniu, neskaitant aukščiau paminėtų susisiekimo su salomis paslaugų, siūlymas apima valstybės paramos forma teikiamą viešųjų paslaugų kompensavimą visuose EB Sutarties reglamentuojamuose sektoriuose dirbančioms įmonėms, kurios atitinka štai šias sąlygas:

1)

Mažesnė už „ribą, kuri turi būti nustatyta“ (9), dvejų ankstesnių finansinių metų prieš nustatant BEIP visų vykdomos veiklos rūšių metinė apyvarta prieš apmokestinimą, esant mažesnei už „ribą, kuri turi būti nustatyta“ (10), metinei kompensacijai už nagrinėjamą paslaugą, pakeičiama „riba, kuri turi būti nustatyta“, išreiškiama kaip balanso suma.

2)

Viešųjų paslaugų kompensacija, teikiama ligoninėms, kurios vykdo BEIP apimančią veiklą.

3)

Viešųjų paslaugų kompensacija, teikiama socialinio būsto aprūpinimo įmonėms, kurios vykdo BEIP apimančią veiklą.

1.4.6

Nutarimo taikymas šioms sritims nekeičia valstybės paramos suderinamumo su EB Sutarties 86(2) straipsniu, jei yra įvykdomos tam tikros sąlygos. Tokiu būdu, Komisija siūlo daryti skirtumą tarp, iš vienos pusės, su dideliais pinigų kiekiais siejamos valstybės paramos, kuri galėtų smarkiai iškraipyti konkurenciją, ir tarp žymiai kuklesnio pobūdžio valstybės paramos iš kitos pusės:

1.4.7

Pasiūlymas netgi dar didesnę reikšmę teikia skaidrumui, išreikštam kaip valstybių narių ir valstybinių įmonių finansiniai santykiai arba kurioms yra patikėtas viešosios paslaugos įpareigojimas, pakeičiant dabartinę 80/723/EEB direktyvą, įvedant naują „įmonių, kurioms reikia vesti atskirą apskaitą“, apibrėžimą, kuris, nepriklausomai nuo viešųjų paslaugų kompensavimo teisinės klasifikacijos, apima įmones, kurios veda atskirą apskaitą ir gauna tokią kompensaciją, kurios vykdo su BEIP nesusijusią veiklą.

1.4.8

Ir galiausiai, pasiūlymo nuostatos bus taikomos nepažeidžiant griežtesnių ir konkretesnių tam tikrus sektorius reglamentuojančių Bendrijos aktų sąlygų dėl viešųjų paslaugų įsipareigojimų ir esamų Bendrijos nuostatų, reglamentuojančių viešųjų pirkimų sutartis.

1.4.9

Bet kuriuo atveju, pasiūlymo sfera apribojama iki paslaugų, kurios, laikantis EB Sutarties 86(2) straipsnio prasmės, sudaro bendro ekonominio intereso paslaugas, nors ir nėra pateikiamas tokios sąvokos apibrėžimas.

1.4.10

Kai kurios kitos pasiūlymo nuostatos, kaip antai suderinamumą ir atleidimą nuo paskelbimo reglamentuojančios nuostatos, viešųjų paslaugų misijoms keliami reikalavimai bei tai, kaip apskaičiuojama kompensacija, yra konkretesni.

1.4.11

Taigi, sprendimo projekto 2 straipsnis nustato, kad būtinas sąlygas atitinkantis viešųjų paslaugų kompensavimas yra suderinamas su bendra rinka ir bus atleidžiamas nuo Sutarties 88(3) straipsnyje nustatyto išankstinio paskelbimo įpareigojimo.

1.4.12

Remiantis sprendimo projekto 4 straipsniu, viešųjų paslaugų užduotis bus paskiriama pagal oficialų aktą (įstatymų leidybos arba reglamentavimo priemonėmis arba sutartimi), nurodantį tikslų viešųjų paslaugų įsipareigojimo pobūdį, susijusias įmones ir teritoriją.

1.4.13

Labai trumpai šis paskutinis klausimas nagrinėjamas ir nutarimo 5 straipsnyje, ir Bendrijos pagrindų 12 — 23 punktuose. Iš esmės, kompensacijos suma neturi viršyti viešųjų paslaugų įsipareigojimo vykdymo išlaidų, atsižvelgiant į šiuos įsipareigojimus vykdant gaunamas tiesiogiai susijusias įplaukas ir saikingą pelną.

1.4.14

Su BEIP susijusios išlaidos gali apimti visas kintamas išlaidas, atsirandančias dėl BEIP teikimo, tinkamą įnašą į pastoviąsias gamybos išlaidas ir atitinkamas įplaukas iš kapitalo tiek, kiek jo skiriama BEIP (11). Jokiomis aplinkybėmis BEIP negali būti primetamos su už BEIP ribų išeinančia bet kokia veikla susijusios išlaidos. Kaip bendra taisyklė, išlaidų apskaičiavimas turi būti „pagrįstas visuotinai priimtais išlaidų kalkuliacijos principais“.

1.4.15

Įplaukos, į kurias turi būti atsižvelgiama, turi apimti mažiausiai visas pajamas, uždirbtas iš BEIP. Tuo tarpu žodžiais „saikingas pelnas“ čia norima pasakyti, kad tai iš kapitalo gaunamo pelno norma, kuri atsižvelgia į esamą arba nesamą riziką, kurią įmonė patiria dėl valstybės narės įsikišimo (12).

1.4.16

Ir galiausiai, valstybės narės turi atlikti reguliarius patikrinimus siekiant užtikrinti, kad suteikiama kompensacija nėra perteklinė, t.y., kad ji neviršija sumos, reikalingos, kad būtų teikiama BEIP, kadangi tokia valstybės parama būtų nesuderinama su bendra rinka. Vis dėlto, jei perteklinė kompensacijos suma nesudaro daugiau nei 10 proc. kasmet teikiamos kompensacijos, ji gali būti išskaičiuojama sekančiais metais. Kai kurių BEIP išlaidos per metus skiriasi tiek daug, kad reikia didesnės nei 10 proc. perteklinės kompensacijos siekiant užtikrinti, kad tokios paslaugos būtų teikiamos. Tokiais atvejais valstybė narė privalo sudaryti periodinį kiekvieno sektoriaus konkretų balansą (ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui), pagal kurį grąžinamos perteklinės kompensacijos sumos.

2.   Bendros pastabos

2.1

Šis pasiūlymas išplaukia iš Komisijos 2001 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Tarybai Laekene padarytu pasižadėjimo pagerinti teisinį užtikrintumą viešųjų paslaugų kompensavimo srityje ir, jei dar labiau sukonkretinant, nustatyti Bendrijos pagrindus įmonėms, kurioms patikėtas BEIP valdymas, teikiamos valstybės paramos atžvilgiu (13).

2.2

Nekyla jokių abejonių, kad bendro intereso paslaugų finansavimui taikytinos taisyklės ir, jei dar konkrečiau, valstybės paramą reglamentuojančios taisyklės yra apgaubtos teisinio netikrumo, nepaisant Teisingumo teismo jurisprudencijoje (o būtent, šio teismo sprendimuose dėl Altmark ir Enrirsorse) nustatytų papildomų teisinių kriterijų dėl viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymo.

2.3

Nepaisant to, egzistuoja būtinybė paaiškinti šiuos kriterijus, o dar tiksliau — išlaidų kalkuliacijai naudojamus metodus (skaidrumo ir naudojamų parametrų išraiška) ir šių viešųjų paslaugų įsipareigojimų, už kuriuos teikiama kompensacija, pobūdį (14).

2.4

Šiuo atžvilgiu pasiūlymas ypatingai reikalingas ūkinių įmonių savininkams tam, kad kol įsigalios reglamentavimo pagrindai, bet kokia šių įmonių savininkų kaip bendro ekonominio intereso paslaugų teikėjų, apie ką nebuvo pranešta Komisijai, gaunama valstybės parama, nepriklausomai nuo sumos dydžio, gali būti neteisėta.

2.5

Taigi, jie būtų neapsaugoti nuo bet kokių veiksmų, kuriais valstybių narių teismuose būtų ginčijamas tokios paramos teisėtumas.

2.6

Ši būtinybė paaiškinti yra tuo skubesnė atsižvelgiant į tai, kad dvejose atskirose srityse — finansavime ir sutarčių sudaryme — valstybių narių veiksmų laisvė apibrėžti ir projektuoti BEIP misijas turi tendenciją prieštarauti visai eilei Bendrijos teisės pagrindinių taisyklių.

2.7

Valstybės narės turi didelę veiksmų laisvę sprendžiant ar finansuoti ir kokiu būdu finansuoti bendro ekonominio intereso paslaugų teikimą. Nesant harmonizacijos Bendrijoje, pagrindinė šios veiksmų laisvės riba yra reikalavimas, kad tokie finansavimo mechanizmai neiškraipytų konkurencijos (15), nepažeidžiant jų socialinių uždavinių vykdymo ir visiškai paisant subsidiarumo principo, kuris pagal Konstituciją yra privalomas teisinis reikalavimas, kurį turi gerbti ir Sąjunga, ir valstybės narės ir kuris neturi privesti prie to, kad būtų abejojama Bendrijos teisynu acquis.

2.8

Komisija turėtų išnagrinėti, kaip aiškiai paaiškinti, dėl kokios priežasties yra pateikiami visi jos pasiūlymai (teisinė bazė, reikalingumas, proporcingumas) ir kodėl — vadovaujantis geros praktikos interesais bei remiantis subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo protokolu — toks pasiūlymas turėtų būti Bendrijos lygmens (subsidiarumo kriterijai, kokybiniai ir/arba kiekybiniai rodikliai).

2.9

Dėl šių ir kitų priežasčių pirmenybė teikiama Komisijos pasiūlymui, kuris, iš esmės, ragina valstybių narių vyriausybinius organus laikytis kai kurių esminių reikalavimų, kaip, pavyzdžiui, tokių, kad būtų užtikrinta, kad naudojamos viešųjų sutarčių sudarymo procedūros yra skaidrios, ir kad būtų stebima bet kokia potenciali žala laisvai konkurencijai, kurią gali sukelti savo BEIP misijos veiksmingai neatliekančios bendrovės (16).

2.10

EESRK pritaria įstatymų leidybos pasiūlymui, kurio dėka bus išplėsti Teisingumo teismo pateikti kriterijai, siekiant pašalinti viešųjų paslaugų kompensavimą iš valstybės paramą reglamentuojančių Sutarties nuostatų.

3.   Konkrečios pastabos

3.1

Išnagrinėjus pasiūlymą, vertėtų iškelti kelis klausimus dėl jo turinio ir išdėstymo.

3.2

Tris pagrindinius pasiūlymo siekinius galima būtų apibendrinti taip: (i) užtikrinti, kad įmonėms, kurioms patikėtas BEIP vykdymas, teikiama santykinai ribota valstybės paramos suma būtų suderinama su bendra rinka; (ii) sustiprinti teisinį užtikrintumą dėl BEIP teikimo kompensacijos, kuri viršija tą sumą, Bendrijos pagrindų pagalba nustatant kriterijus tokiai kompensacijai įvertinti; (iii) nustatyti kriterijus, pagal kuriuos tokia kompensacija galėtų būti laikoma valstybės parama.

3.3

EESRK mano, kad pasiūlymo nuostatos turėtų būti išplėstos, kad apimtų visą viešųjų paslaugų kompensavimą, kuris yra aiškiai apibrėžtas ir taisyklingas bei atitinka, tačiau neviršija, patiriamų papildomų išlaidų sumą ir kuriame paramą gaunančios įmonės veda atskirą apskaitą; visoms sąlygoms Komisija ir Teisingumo teismas gali taikyti a posteriori kontrolę ir poveikio priemones.

3.4

Vis dėlto, pasiūlymo taikymo apimtis nėra aiški. Ypatingai nutarimo atveju, apimtis yra nustatoma remiantis iš esmės nesulyginamais kriterijais, kurie arba neįtraukia konkrečių situacijų arba sektorių (žr. 1.4.2 –1.4.4 punktus aukščiau), arba apriboja juos bendra prasme, naudojant kiekybinius, o ne kokybinius kriterijus (žr. 1.4.5 punktą aukščiau).

3.5

Be to, kai kurios pasiūlymo nuostatose minimos teisinės sąvokos yra netikslios. Pavyzdžiui, pasiūlyme nustatoma, kad BEIP priskirtinos išlaidos turi būti apskaičiuojamos „remiantis visuotinai priimtais išlaidų kalkuliacijos principais“. Vėlgi, sakoma, kad nutarimo kompetencija taikoma „tik toms paslaugoms, kurios, laikantis Sutarties 86(2) straipsnio prasmės, sudaro bendro ekonominio intereso paslaugas“. Ir vis dėlto, kaip buvo paminėta aukščiau, ši sąvoka nėra apibrėžiama nei Sutartyse, nei Bendrijos antrinėse teisės normose.

3.6

Komiteto nuomone, kaip ir kitos transporto rūšys, visas salų kabotažas turi būti pašalintas iš pasiūlymo kompetencijos, nebent Komisija galėtų kompetentingai paaiškinti, kodėl jis yra įtrauktas.

3.7

Dėl tos priežasties, bei turint omenyje ryškų pasiūlymo siekinių techninį ir pagalbinį pobūdį, būtų protinga paprašyti Komisijos paaiškinti BEIP sąvoką, kad būtų galima atskirti ją nuo kitų panašių sąvokų, tokių kaip viešosios paslaugos ir bendro intereso paslaugos, kurios dominuoja valstybių narių konstitucinėse tradicijose (17). Iš tiesų, šiuo metu Komisijos BEIP aprašymui naudojami bendri terminai neapima kai kurių aukščiausio socialinio intereso veiklos rūšių, įskaitant sveikatos ir vartotojų apsaugos gerinimo mokslinių tyrimų finansavimą (18).

3.8

Šiuo atžvilgiu turi būti pabrėžiama, kad susidūrus su bendro intereso paslaugų ir bendro ekonominio intereso paslaugų sąvokų teisinio išaiškinimo viršnacionaliniame lygmenyje būtinybe, nėra tokios aiškios būtinybės tame pačiame lygmenyje apibrėžti socialines paslaugas mažiausiai dėl dviejų priežasčių: (i) tokios paslaugos patektų į Bendrijos kompetenciją tiktai tada, jei jos būtų susijusios su ekonominiu pelnu teikėjui ir (ii) jei būtų būtent taip, jos automatiškai patektų į vieną ar kitą aukščiau paminėtą sąvoką.

3.9

Be to, pasiūlyme nenagrinėjamas tam tikrų BEIP finansavimo metodų klasifikavimas, tokių kaip solidarumu pagrįstas finansavimas, atsižvelgiant į tam tikrų nacionalinių rinkų neprieinamumo problemą (pavyzdžiui — draudimo srityje), arba pasiūlyme nenustatomi geriausios praktikos Bendrijos lygmenyje įvertinimo kriterijai, kurie suteiktų ypatingą pranašumą pašalinti bet kokias abejones dėl praktikos teisėtumo, taip vadinamo „grietinėlės nugraibymo“ (19).

3.10

Pasiūlyme naudojami tie patys vidaus rinką reglamentuojančių taisyklių esminių pagrindų laikymosi kriterijai taikomi visiems sektoriams be išimties ir neatsižvelgiant į skirtingas operatorių reakcijas.

3.11

Dėl tos priežasties labai skirtingų situacijų atžvilgiu traktavimo lygybės principas pasiūlyme naudojamas klaidingai. Geriamo vandens tiekimas, miestų lietaus kanalizacija ir atliekų perdirbimas yra traktuojami lygiai taip pat kaip ir elektros energijos ar dujų tiekimas. Tačiau šie sektoriai dirba nevienodomis sąlygomis (kalbant apie aplinkos apsaugą, infrastruktūrą ir taip toliau) ir nesulyginamose rinkose: kai kurie jų apsiriboja vietos ir regionų lygmeniu, tuo tarpu kiti bazuojasi nacionaliniame, daugiašaliame ir netgi tarptautiniame lygmenyje. Nedera taikyti tokias pačias viršnacionalines finansavimo taisykles visiems šiems sektoriams.

3.12

Ir panašiai, BEIP patrauklumas operatoriams skirtinguose sektoriuose yra labai nevienodas. Kai kurios paslaugoms būtina ypatinga infrastruktūra ir įranga, dėl ko, logiškai mąstant, padidėja patiriamos išlaidos ir dėl ko kai kuriais atvejais nepasiseka pritraukti privačių investicijų dėl prasto pelno per trumpalaikį ar vidutinės trukmės laikotarpį.

3.13

Be to, pasiūlymas, kurio teisinė bazė yra EB Sutarties 86(3) straipsnis, įamžina šiuo metu Sutartyse egzistuojančią asimetriją tarp konkurencijos teisės normos, pagal kurią BEIP interpretuojamos kaip nukrypimus nuo EB Sutarties 86(2) straipsnio, ir teigiamo BEIP pripažinimo EB Sutarties 16 straipsnyje bei Pagrindinių teisių chartijos 36 straipsnyje. Toks požiūris iš dalies sumenkina pagrindinę BEIP vertę tiek ES politikos formavime — socialinėje ir teritorinėje sanglaudoje, tiek kaip Sąjungos piliečių pagrindinių teisių, tokių kaip judėjimo laisvė, garantijos vertę.

3.14

Pasiūlyme keliamos problemos siejasi su pačiu Komisijos naudojamos įstatymų leidybos strategijos pagrindu, mažų mažiausiai kalbant apie jo pagalbinius tikslus ir reguliavimo veiksmingumą. Kai dėl pirmojo, tai požiūris, kuriuo yra pagrįstas pasiūlymas, primena gerai žinomą atleidimo pagal kategoriją tipologiją, kuri yra plačiai naudojama Bendrijos teisinėje sistemoje konkurencijos vidaus rinkoje atžvilgiu. Šitaip suplakant skirtingas situacijas, atsiranda užslėptos formos harmonizacijos pavojus. Reguliavimo pagalba tokia harmonizacija siekiama BEIP sudėtingų realijų visiems tinkančio vieno mato sprendimo, tuo tarpu kai tai, ko iš tiesų reikia, yra detalesnis ir toliaregiškesnis teisinis požiūris.

3.15

Ši pastaba priverčia mus galvoti apie reguliavimo veiksmingumo klausimą. Nesant ankstesnių pasiūlymų dėl pagrindų direktyvos, kaip rekomendavo komitetas (20), kas sustiprintų pagrindinius reguliavimo siekinius ir BEIP principus bei paaiškintų (a) Sutartyse ir konkretiems sektoriams taikomose direktyvose naudojamas sąvokas ir (b) sąlygas, valdančias skirtingus operatorius (21), šis pasiūlymas negarantuoja šiam vidaus rinkos sektoriui būtino teisinio tikrumo lygio.

3.16

Be jokios tokios, kaip aukščiau paminėta, teisinės infrastruktūros, neabejotinai kils daugybė konfliktų kalbant apie taikymą ir interpretavimą, kas gali privesti prie kompetentingų juridinių asmenų susiskaidymo. O tai, savo ruožtu, galėtų sukelti subsidiarumo principo pažeidimus, kuris dabartiniame integracijos proceso kontekste pasiekė naują apsaugos lygį, kaip pademonstruota prie Europos Konvento sudaryto Sutarties projekto dėl Europos Konstitucijos priėmimo pridedamo specialaus protokolo I-9 straipsnyje.

3.17

EESRK labai norėtų užsitikrinti, kad ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos stiprinimo procesui nesukliudys planuojamų pagrindų įvedimas. Valstybės parama, kuri skatina ekonominį vystymąsi tuose regionuose, kuriuose pragyvenimo lygis yra nenormaliai žemas arba kuriuose nedarbo lygis yra pavojingai aukštas, bei taip pat parama, kuri skatina konkrečių veiklos rūšių arba konkrečių ekonominių regionų vystymąsi, turi būti išlaikyta, nors ir perorientuota sanglaudos siekinių, kaip nustatyta Sutartyje, linkme.

3.18

Gali iš tiesų prireikti pasirinkti naują požiūrį į valstybės paramos politiką Bendrijos lygmenyje, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad santykis tarp Komisijos bei regionų ir/arba vietos valdžios institucijų, su kuriomis Komisija turi tiesiogiai bendrauti visais klausimais, susijusiais su jų paskirstoma parama, labai gali tapti vis sudėtingesnis.

2004 m. gruodžio 15 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  Direktyvos, pakeičiančios Direktyvą 2000/52/EB (OL L 193, 2000.7.29, p.75), projektas

(2)  2003 m. liepos 24 d. nutartis byloje C-280/00, turės būti paskelbta teismo nutarčių rinkinyje.

(3)  2003 m. lapkričio 27 d. nutartis bylose nuo C-34/01 iki C-38/01, turės būti paskelbta teismo nutarčių rinkinyje.

(4)  OL L 10, 2001.1.13, p.30. Tai ekonominė parama, suteikiama bendrovėms, kuri neviršija 100 000 eurų per trijų metų laikotarpį. Svarbu pažymėti, kad šis Reglamentas netaikomas transporto sektoriui bei Sutarties I priede išvardintų produktų perdirbimui ir platinimui.

(5)  Ypatingai tiems, kurie apibrėžti Komisijos pranešimo, paskelbto 2001-11-15 OL C 320, nuo 49 iki 56 punktuose.

(6)  OL L 156, 1969.6.28. Paskutinį kartą pakeistas Reglamentu (EEB) Nr. 1893/91 (OL L 169, 1991.6.29, p.1)

(7)  OL L 130, 1970.6.15. Paskutinį kartą pakeistas Reglamentu (EB) Nr. 543/97 (OL L 84, 1997.3.26, p.6)

(8)  Šiems sektoriams taikomos taisyklės yra numatytos 1992.7.23 Tarybos Reglamente (EEB) Nr. 2408/92 (OL L 240, 1992.8.24, p.8, dėl Bendrijos oro vežėjų priėjimo prie vidinių Bendrijos oro maršrutų, paskutinį kartą pakeistas Europos parlamento (EB) Nr. 1882/2003 bei Tarybos (OL L 284, 2003.10.31, p.1) Reglamentu ir 1992.12.7 Tarybos Reglamentu (EEB) Nr. 3577/92 (OL L 364, 1992.12.12, p.7) dėl jūrinio kabotažo.

(9)  Tinkamos ribos bus nustatytos, kai tik bus gauti ryšium su pasiūlymu Komisijos pradėtų konsultacijų rezultatai.

(10)  Ši paskutinė riba bus nustatyta imant vidutinį metinį dydį, atspindintį per sutarties laikotarpį arba per penkerių metų laikotarpį teikiamos kompensacijos dabartinę vertę.

(11)  Žiūrėti 2003.7.3 Teisingumo teismo sprendimą, CHRONOPOST, C-83/01P, C-93/01P ir C-94/01P, kurie bus išspausdinti ataskaitoje apie išnagrinėtas bylas.

(12)  Remiantis nutarimo 5(4) straipsniu, bet kokios išskirtinės ar specialios įmonei suteikiamos teisės turi ypatingą svarbą nustatant jos saikingą pelną, ir susijusi valstybė narės gali įvesti skatinimo kriterijus, ypatingai susijusius su teikiamos paslaugos kokybe.

(13)  COM(2001) 598 galutinis.

(14)  Europos Komisijos personalo darbo ataskaita „Ataskaita apie viešąsias konsultacijas dėl bendro intereso paslaugų Žaliosios knygos“, Briuselis, 2004-03-29, SEC (2004) 326, psl. 27-28.

(15)  Todėl valstybės narys gali taikyti įvairius finansavimo būdus, įskaitant „tiesioginę finansinę paramą iš valstybės biudžeto, specialias arba išskirtines teises, rinkos dalyvių įnašus, tarifų suvienodinimus ir solidarumu pagrįstą finansavimą“, COM(2004) 374, p.13.

(16)  Žiūrėti Europos Parlamento ataskaitą dėl bendro intereso paslaugų Žaliosios knygos, 2003-12-17, dok. A5-0484-2003 galutinis, EP 323.188, psl. 11-13, ir Regionų komiteto „Nuomonę dėl bendro intereso paslaugų Žaliosios knygos“, 2004-03-23 DOC 73, 7 psl. ir ypač psl. 10-11.

(17)  Šį klausimą kelis kartus buvo iškėlęs Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, paskutinį kartą – savo 2003 m. gruodžio 11 d. nuomonėje dėl bendro intereso paslaugų Žaliosios knygos, 2004-03-30 OL C 80, 66 psl.

(18)  Žiūrėti Baltosios knygos dėl bendrojo intereso paslaugų 1 priedą („Terminų apibrėžimai“), COM(2004) 374, cit. p.23.

(19)  Tarifų suvienodinimu arba kryžminiu finansavimu tarp pelningų ir nuostolingų paslaugų gali būti suabejota, ypač liberalizuotuose sektoriuose.

(20)  2002-10-07 OL C 241, 4.4 punktas.

(21)  Žiūrėti 2003 m. gruodžio 11 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonės punktus nuo 3.1 iki 3.5, cit. supra.


28.6.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 157/53


Nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl valstybių narių išduotų jūrininkų atestatų pripažinimo, iš dalies pakeičiančią Direktyvą 2001/25/EB

KOM (2004) 311 galutinis -2004/0098 (COD)

(2005/C 157/07)

2004 m. gegužės 6 d. Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 80 straipsnio 2 dalimi, nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl valstybių narių išduotų jūrininkų atestatų pripažinimo, iš dalies pakeičiančią Direktyvą 2001/25/EB

Transporto, energijos, infrastruktūros ir informacinės visuomenės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu parengimą, 2004 m. lapkričio 24 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas — p. Chagas.

Savo 413-oje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2004 m. gruodžio 15-16 d. (2004 m. gruodžio 15 d. posėdis) Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, 140 narių balsavus „už“ ir 4 susilaikius, priėmė šią nuomonę.

1.   Paaiškinimas

1.1

2004 m. balandžio 26 d. Komisija, siekdama supaprastinti valstybių narių išduotų atestatų pripažinimo tvarką, pateikė pasiūlymą priimti Direktyvą dėl valstybių narių išduotų jūrininkų atestatų pripažinimo, iš dalies pakeičiančią Direktyvą 2001/25/EB (1).

1.2

1978 m. Tarptautinės jūrų organizacijos konvencija dėl jūrininkų rengimo, atestavimo ir budėjimo normatyvų su vėlesniais pakeitimais (JRAB konvencija) nustato jūrininkų rengimo, atestavimo ir budėjimo reikalavimus. Konvencija, inter alia, nustato konkrečius jūrininkų atestatų, kuriuos šalys išdavė kapitonams, vadovaujantiems specialistams ar radijo operatoriams, pripažinimo kriterijus.

1.3

Šie tarptautiniai reikalavimai į Bendrijos teisę buvo perkelti 2001 m. balandžio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2001/25/EB (2) su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2003/103/EB (3) dėl minimalaus jūrininkų parengimo (toliau — Direktyva). Taigi, valstybės narės jūrininkų kompetenciją patvirtinančius atestatus turi išduoti laikydamosi šių standartų.

1.4

Kalbant dėl atestatų pripažinimo tarp valstybių narių, Direktyva 2001/25/EB numato, kad jūrininkų, kurie yra arba nėra valstybių narių piliečiai, atestatai pripažįstami pagal Direktyvų 89/48/EEB (4) ir 92/51/EEB (5) dėl bendrosios profesinio mokymo ir lavinimo pripažinimo sistemos nuostatas. Bendroji sistema nustato jūrininkų profesinės kvalifikacijos įrodymo dokumentų pripažinimo tvarką, kurią sudaro įgyto išsilavinimo ir parengimo bei atitinkamų kvalifikacijų palyginimas. Jeigu jie iš esmės skirtųsi, tokiems jūrininkams gali būti taikomos konkrečios kompensavimo priemonės. Šiuo metu padėtis Europos Sąjungoje yra paradoksali, kadangi abipusio valstybių narių atestatų pripažinimo tvarka yra sudėtingesnė nei trečiųjų šalių atestatų pripažinimo tvarka.

1.5

Komisija siūlo automatiškai pripažinti visus kitų valstybių narių pagal Direktyvą išduotus jūrininkų atestatus. Pagrindinis pasiūlytos priemonės tikslas yra užtikrinti, kad visi kvalifikaciją vienoje valstybėje narėje įgiję ir tokius atestatus turintys jūrininkai be jokių papildomų būtinų sąlygų galėtų dirbti laivuose, plaukiojančiuose su valstybės narės vėliava.

1.6

Be to, Komisija mano, kad reikėtų į Bendrijos teisę įtraukti JRAB konvencijos reikalavimus dėl jūrininkų kalbos įgūdžių. Tokie reikalavimai pagerintų bendravimą laivuose ir supaprastintų laisvą jūrų specialistų judėjimą.

1.7

Komisijos pasiūlymais siekiama iš dalies pakeisti Direktyvą 2001/25/EB ir papildomai numatyti:

valstybių narių įsipareigojimą patvirtinti priemones, kurios nustatytų nesąžiningų, su jūrininkų atestatais susijusių veiksmų prevenciją ir bausmę už tokius veiksmus, ir

reguliarų įvertinimą, ar valstybės narės laikosi Direktyvos 2001/25/EB reikalavimų.

2.   Bendros pastabos

2.1

EESRK pripažįsta, kad būtina nustatyti tvarką, kuri visose valstybėse narėse supaprastintų Europos Sąjungoje pagal būtiniausius reikalavimus, numatytus Direktyvoje 2001/25/EB su vėlesniais pakeitimais, išduotų jūrininkų atestatų pripažinimo tvarką.

2.2

EESRK taip pat pripažįsta, kad, siekiant vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, būtina užtikrinti, kad būtų visiškai ir nuolat laikomasi esamų reikalavimų.

2.3

EESRK savo 2003 m. birželio 5 d. išvadose pažymi Tarybos išreikštą būtinybę palengvinti jūrininkų judėjimą Europos Sąjungoje (6).

2.4

EESRK taip pat pažymi, kad dabartinė bendroji profesinio mokymo ir lavinimo pripažinimo sistema yra gana sudėtinga ir trukdo taikyti atitinkamas Konvencijos nuostatas, siekiant abipusio valstybių narių išduotų atestatų pripažinimo.

2.5

EESRK pripažįsta, kad neseniai įvesta ne Europos Sąjungoje išduotų atestatų pripažinimo tvarka yra paprastesnė, todėl valstybėse narėse išsilavinimą įgijusių jūrininkų sąlygos gali būti mažiau palankios. Siūlomi, tarptautinius reikalavimus atitinkantys pakeitimai turėtų šią galimą nelygybę panaikinti.

2.6

EESRK taip pat pripažįsta, kad kai kurios valstybės narės kapitono ir vyresniojo kapitono padėjėjo pareigas užtikrina savo piliečiams, kaip patvirtina Teisingumo Teismo bylos C-47/02 ir C-405/01; tai patvirtina, kad valstybės narės gali neleisti jūrininkams laisvai judėti, o pareigas užtikrinti savo piliečiams. Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės politika nepiliečių įdarbinimo atžvilgiu yra pati liberaliausia iš visų valstybių narių.

2.7

EESRK pritaria tam, kad reikalinga viena bendra darbo kalba, kurią suprastų visi jūrininkai ir kuria jie galėtų bendrauti. Tai ypač svarbu avarinių situacijų metu ir reikalinga socialinėms sąlygoms laive gerinti.

2.8

EESRK pritaria tam, kad Komisija atkreipė dėmesį į tai, jog, atsižvelgiant Tarptautinės jūrų organizacijos neseniai atliktą tyrimą (7), platinami suklastoti pažymėjimai, ir ragina valstybes nares priimti ir įgyvendinti visas būtinas priemones, kurios užkirstų kelią nesąžiningam jūrininkų atestatų įsigijimui, išdavimui ir klastojimui.

2.9

Pripažindamas būtinybę sukurti veiksmingesnę ir paprastesnę abipusio atestatų pripažinimo valstybėse narėse sistemą, EESRK mano, kad nemažėja būtinybė aktyviai kovoti su nesąžiningu atestatų išdavimu. Priimančiosios valstybės narės turi turėti atitinkamą tvarką, leidžiančią kitose valstybėse narėse išduotus atestatus naudoti priimančiosios valstybės narės laivuose.

2.10

EESRK mano, kad priimančiosios valstybės narės, reikalaudamos, kad visi atestatą turintys asmenys atitiktų būtiniausius reikalavimus dėl kalbos įgūdžių, turi reikalauti ir to, kad jie atitiktų tos valstybės narės jūrų laivininkystės teisės žinių reikalavimus. Dėl to atsiranda būtinybė išduoti „pripažinimo“ dokumentą.

2.11

EESRK pripažįsta, kad užtikrinant atitiktį ir nuoseklumą visose valstybėse narėse ir administracinę naštą mažinant iki minimumo, svarbus vaidmuo tenka Europos saugumo jūroje agentūrai (ESJA). Tai būtina norint užtikrinti aukštą valstybėse narėse atestuotų jūrininkų profesinį lygį.

2.12

EESRK, nors ir suvokia ESJA svarbą, vis dėlto pripažįsta, kad ji nėra visagalė. Tačiau EESRK atkreipia Komisijos dėmesį į tai, kad reikalingi atitinkami finansiniai, žmogiškieji ir techniniai ištekliai.

2.13

EESRK atkreipia Komisijos dėmesį į galimą neigiamą leidimo neribotam vienos valstybės narės piliečių skaičiui plaukti kitos valstybės narės laivais poveikį. Nors ir pripažindamas, kad tai atitinka laisvo darbuotojų judėjimo principą ir kad tam tikrais atvejais yra būtina, EESRK pažymi, kad, jei išduodamų atestatų skaičius nebus ribojamas, tai gali daryti neigiamą poveikį tolesniam jūrininkų įdarbinimui tam tikrose valstybėse narėse. Galiausiai gali būti pakenkta jūrinių įgūdžių bazės Europos Sąjungoje darnumui ir plėtimui.

2.14

EESRK ragina valstybes nares dirbti kartu su savo socialiniais partneriais, siekiant įdiegti subalansuotą įdarbinimo režimą, kuris užtikrintų ES jūrinių įgūdžių bazės darnumą ir plėtimą.

2.15

EESRK išreiškė nusivylimą, kad Komisija, anksčiau prašiusi pripažinti trečiųjų šalių piliečių, o dabar prašydama abipusio ES jūrininkų atestatų pripažinimo, nesiekia, kad būtų taikomos visuotinės socialinės apsaugos nuostatos visiems su ES vėliavomis plaukiojančiuose laivuose dirbantiems jūrininkams.

3.   Konkrečios pastabos

3.1   1 straipsnis

Pripažįstama, kad ši Direktyva turi būti taikoma toms jūreivystės profesijoms, kuriomis užsiima valstybių narių ir kitų šalių piliečiai, turintys valstybės narės jiems išduotą kompetenciją patvirtinantį atestatą. Svarbu, kad šis reikalavimas nebūtų taikomas valstybių narių patvirtintiems atestatams, kuriuos išdavė trečioji šalis.

3.2   3 straipsnis

Nepaisant to, kad 2 dalyje pripažįstama, jog atitinkamą atestatą arba kitą, 1 dalyje apibrėžtą atestatą turintys jūrininkai gali dirbti laivuose, plaukiojančiuose su kitos valstybės narės vėliava, tai turėtų būti leidžiama tik išdavus oficialų pripažinimo dokumentą. Toks dokumentas reikalingas siekiant užkirsti kelią nesąžiningam atestatų naudojimui ir priimančiajai valstybei narei paliudyti įgytus kalbos įgūdžius ir jūrų laivininkystės teisės žinias.

3.3   4 straipsnis

EESRK pripažįsta, kad jūrininkams būtina įgyti atitinkamas kalbos žinias, kaip apibrėžta JRAB kodekso A-II/1, A-III/1, A-IV/2 ir A-II/4 skirsniuose. Tačiau ši nuostata yra kiek dviprasmiška, kadangi valstybėms narėms sunku užtikrinti, kad jos būtų laikomasi, nes pagal JRAB kodeksą pareiga užtikrinti atitinkamas jūrininkų žinias yra priskirta priimančiajai valstybei narei. Kai šis reikalavimas bus įvykdytas, priimančioji valstybė narė galės suteikti atitinkamą pripažinimą.

3.4   5 straipsnis

EESRK pritaria nuostatoms dėl sukčiavimo prevencijos. Suklastoti kompetenciją patvirtinantys atestatai gali ne tik kelti pavojų žmogaus gyvybės apsaugai jūroje, bet ir padaryti didelės žalos jūros aplinkai ir pakenkti jūreivystės profesijos reputacijai. Atitinkamų pripažinimo dokumentų išdavimas padėtų užkirsti kelią nesąžiningam atestatų naudojimui.

3.5   6 straipsnis

EESRK pritaria ESJA vaidmeniui užtikrinant, kad valstybės narės priimtų ir įgyvendintų atitinkamas priemones, kuriomis būtų užkertamas kelias nesąžiningam atestatų naudojimui ir pagal kurias už nesąžiningą jų naudojimą būtų baudžiama.

3.6   7 straipsnis

EESRK pripažįsta ir pritaria tam, kad Komisija, Agentūros padedama, ne rečiau nei kas penkerius metus tikrintų, ar valstybės narės taiko Direktyvoje 2001/25/EB nustatytus mokymo ir atestavimo reikalavimus.

4.   Išvada

4.1

Nepažeisdamas pirmiau nurodytų pastabų, EESRK pripažįsta ir sveikina Komisijos pasiūlymą.

4.2

EESRK pripažįsta, kad reikalinga paprastesnė valstybių narių išduotų atestatų pripažinimo sistema. Tačiau dėl automatinio pripažinimo neturėtų būti panaikinta būtinybė užtikrinti atitinkamus kalbos įgūdžius, priimančiosios valstybės narės jūrų laivininkystės teisės žinias ir užkirsti kelią nesąžiningam atestatų naudojimui. Todėl priimančioji valstybė narė turi būti nustačiusi atitinkamą tvarką.

4.3

EESRK, pripažindamas norą turėti veiksmingą ir patikimą valstybių narių išduotų kompetenciją patvirtinančių atestatų pripažinimo sistemą, išreiškia susirūpinimą dėl to, kad Komisija nenagrinėja būsimo ES piliečių užimtumo ir Europos jūrų laivininkystės įgūdžių bazės išlaikymo ir plėtimo klausimų.

4.4

EESRK pripažįsta Komisijos numatytą jai padėsiančios ESJA vaidmenį užtikrinant procedūrų vientisumą ir prašo, kad Komisija apsvarstytų, kad atitinkami ištekliai būtų skiriami tiek valstybės narės, tiek Europos lygiu.

4.5

EESRK, pripažindamas tai, kokią reikšmę Komisija skiria jūriniam švietimui ir mokymui dėl jų svarbos žmogaus gyvybės apsaugai jūroje ir jūros aplinkos apsaugai, išreiškia susirūpinimą, kad nebuvo imtasi jokių papildomų priemonių siekiant užtikrinti, kad nei trečiųjų šalių piliečiai, nei ES piliečiai nebūtų išnaudojami valstybių narių laivuose.

2004 m. gruodžio 15 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  2001 m. balandžio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/25/EB dėl minimalaus jūrininkų parengimo.

(2)  Žr. 1 išnašą.

(3)  2003 m. lapkričio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/103/EB, iš dalies pakeičianti Direktyvą 2001/25/EB dėl minimalaus jūrininkų parengimo.

(4)  Tarybos direktyva 89/48/EEB dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų, išduotų po bent trejų metų profesinio mokymo ir lavinimo, pripažinimo sistemos

(5)  Tarybos direktyva 92/51/EEB dėl antrosios bendros profesinio mokymo ir lavinimo pripažinimo sistemos, papildanti Direktyvą 89/48/EEB.

(6)  Dėl laivybos pramonės ir jūreivystės profesijos rėmimo Europos Sąjungoje.

(7)  Nesąžiningos praktikos, susijusios su kompetenciją įrodančiais atestatais ir patvirtinimais, tyrimas, Tarptautinis jūrininkų tyrimo centras (TJTC) 2001.


28.6.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 157/56


Nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl vandens kelių transporto suderintų informacinių paslaugų Bendrijos vidaus vandenų keliuose

KOM(2004) 392 galutinis — 2004/0123 COD

(2005/C 157/08)

2004 m. birželio 8 d. Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos sutarties 71 straipsniu, nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl „Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl vandens kelių transporto suderintų informacinių paslaugų Bendrijos vidaus vandenų keliuose“

Transporto, energetikos, infrastruktūros ir informacinės visuomenės skyrius, atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu parengimą, 2004 m. lapkričio 24 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas — p. Simons.

Plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2004 m. gruodžio 15-16 d. (gruodžio 15 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, 144 nariams balsavus „už“ ir 1 susilaikius, priėmė šią nuomonę:

1.   Įžanga

1.1

2004 m. gegužės 25 d. Europos Komisija pateikė pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl vandens kelių transporto suderintų informacinių paslaugų (RIS) Bendrijos vidaus vandenų keliuose. Atsižvelgiant į dabartinių nacionalinių telematikos paslaugų, kurios per paskutiniuosius metus buvo įdiegtos arba bus įdiegtos įvairiose valstybėse narėse, integraciją ir derinimą, šiuo pasiūlymu Europos Komisija siekia paremti vandens kelių transporto vystymą ateityje.

1.2

Šis pasiūlymas yra politinės iniciatyvos dalis siekiant skatinti kitas kelių transportui alternatyvias transporto rūšis, spręsti praėjusių metų nenuoseklios transporto politikos problemas, kurios laikomos rimtų dabartinių Europos transporto sistemos problemų priežastimi.

Ir infrastruktūros, ir laivybos technikos atžvilgiu vandens kelių transportas turi pakankamai pajėgumų, kad Europoje galėtų perimti daug didesnę kelių transporto visos krovinių vežimo rinkos dalį. Didelėje Europos teritorijos dalyje galima naudotis vandens kelių transporto paslaugomis, nes Europoje yra prieinamų tarpvalstybinių vandenų kelių ir daugelis vidaus vandenų kelių. Vandens kelių transporto sektoriui būdingos įvairių sričių naujovės. Vandens kelių transportas jau užėmė naujas rinkas, nes ši transporto rūšis laikoma alternatyvia krovinių vežimui keliais.

1.3

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas įvairiose nuomonėse, konsultacijose ir išvadose pabrėžė vandens kelių transporto svarbą Bendrijos rinkoje (1). Ypač reikia atkreipti dėmesį į nacionalinės ir tarptautinės infrastruktūros kliūčių pašalinimą. Šiuo aspektu Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas Europos Sąjungos valstybes nares vėl ragina taikyti vandenų keliams būtinas techninės priežiūros priemones. Komitetas laikosi nuomonės, kad vandenų keliams būtina taikyti tinkamą techninę priežiūrą, kuri yra pagrindinė sąlyga pradedant teikti pažangias vandens kelių transporto informacines paslaugas. Dėl šios pagrindinės sąlygos nesilaikymo jau šiuo metu kyla sunkumų, kurie vandens kelių transporto vystymui ateityje gali turėti neigiamos įtakos (2).

1.4

Pagal Baltosios knygos strategiją, atsižvelgiant į naujus rinkos poreikius, Komisija įsipareigoja ir ateityje remti šį sektorių. Komisija primygtinai skatina diegti modernias informacijos ir ryšių technologijas (IT) visų pirma siekiant tobulinti transporto valdymą vidaus vandenų kelių srityje.

1.5

Europos Komisija mano, kad RIS koncepcijos nustatymas užtikrins suderinamumą ir sąveiką tarp dabartinių ir naujųjų RIS sistemų Europos lygiu. Tai įrangos tiekėjus Europoje turi paskatinti RIS techninę ir programinę įrangą gaminti priimtinomis ir prieinamomis kainomis.

1.6

Tarptautinės upių komisijos, Pagrindinė Reino laivybos komisija ir Dunojaus komisija remia RIS įdiegimą ir vystymą. Centrinė Reino navigacijos komisija šiuo tikslu Reino laivybai jau nustatė pagal Direktyvą numatytas technikos gaires ir specifikacijas, kurias parengė Tarptautinė navigacijos asociacija (PIANC).

2.   Informacinių paslaugų (RIS) vartotojai ir tų paslaugų reikšmė vandens kelių transportui

2.1

Pagal pasiūlymą dėl direktyvos, vandens kelių transporto suderintų informacinių paslaugų koncepcija reiškia esminį šio sektoriaus pasikeitimą per kelis dešimtmečius. Šia koncepcija siekiama apibrėžti informacines paslaugas, kuriomis būtų palaikomas eismo ir transporto operacijų planavimas ir valdymas. Šiuo tikslu nacionaliniu lygiu atskirai sukurtos telematikos priemonės turi būti įtrauktos į vidaus operacinę koncepciją.

2.2

Pagal pasiūlymą, RIS paslaugos turi būti naudingos visam Europos vandens kelių transporto sektoriui. Į Europos Sąjungą įstojus Vidurio ir Rytų Europos šalims, RIS paslaugų teikimas tapo ypač svarbiu siekiant paskatinti vandens kelių transportą.

Taip pat RIS paslaugos turi palengvinti kompetentingų institucijų užduotis, visų pirma susijusias su eismo valdymu ir pavojingų prekių kontrole. Būtina patobulinti apsaugą ir aplinkos apsaugą, nes suinteresuotos šalys yra geriau informuotos ir trumpinamas reakcijos į avarines situacijas laikas.

2.3

Pradedant teikti vandens kelių transporto suderintas paslaugas, būtina siekti patobulinti ir eismo, ir transporto paslaugas. Tai reiškia, kad Direktyva turi būti naudinga ir nacionalinės valdžios institucijoms, ir vandens kelių transportui. Direktyvos tikslai apibrėžiami ir pagal viešąją, ir pagal privatinę teisę.

2.4

Atsižvelgiant į tai, kad sistema yra naudojama įvairiems viešosios ir privatinės teisės tikslams, informacijai ir paslaugoms būtina taikyti ypatingą kontrolę ir siekti užkirsti kelią nesąžiningam naudojimuisi. Duomenis naudojant viešosios teisės tikslams, būtina aiškiai užtikrinti elektroninių ryšių privatumo apsaugą.

3.   RIS nauda vandens kelių transporto vystymui ateityje

3.1

Pagal pasiūlymą dėl direktyvos, vandens kelių transporto informacinės paslaugos laikomos visuomenei naudingomis siekiant galimo perėjimo į vandens transportą ir aiškesnio vandens kelių transporto įtraukimo į intermodalias koncepcijas. Pagal pasiūlymą, tikimasi, kad RIS paslaugos bus strategiškai naudingos šiais atžvilgiais:

padidės konkurencingumas,

bus tinkamiausiai panaudotos infrastruktūros,

pagerės situacija saugos atžvilgiu,

tobulės aplinkos apsauga.

3.2

Pirmuoju aspektu EESRK pabrėžia, kad didesnis konkurencingumas turi pagerinti viso sektoriaus situaciją kitų transporto priemonių atžvilgiu. Numatytos paslaugos neturi dar labiau mažinti naujųjų ir būsimųjų valstybių narių vandens kelių transporto konkurencingumo, kuris jau yra sumažėjęs dėl ekonominės padėties šiose valstybėse. Skiriant lėšas paslaugų teikimui, visų pirma būtina atkreipti dėmesį į šį aspektą (3).

3.3

Pagal pasiūlymą, tinkamai pakoregavus greičius, veiksmingesnis reisų planavimas sutrumpins laukimo laiką ir apribos produktyvumo nuostolius. Be to, susijusią informaciją teikiant visiems grandinės dalyviams, RIS turi skatinti vandens kelių transporto integraciją į intermodalias transporto grandis.

3.4

Siekiant skatinti konkurencingumą kitų transporto rūšių atžvilgiu, turi būti pabrėžiami teigiami vandens kelių transporto aspektai, susiję su saugumu ir aplinkos apsauga. Jau šiuo metu vandens kelių transportas yra laikomas saugiausia transporto rūšimi (4).

3.5

Jau šiuo metu aplinkos apsaugos srityje vandens kelių transportas yra pranašesnis, palyginus su kitomis transporto rūšimis. Pagal neseniai paskelbtą studiją apie vandens kelių transporto aplinkos apsaugos rezultatus (5), galima daryti išvadą, kad vandens kelių transportas gali turėti teigiamos įtakos siekiant pagerinti aplinkos apsaugą transporto grandinėje. Tai gali padėti įgyvendinti Kioto susitarimuose numatytus tikslus, susijusius su išmetamųjų dujų mažinimu.

3.6

2004 m. birželio 28 d. ES aplinkos apsaugos ministrų sprendimas vandens kelių transporto degalams 2010 m. nustatyti 0,1 % sieros kiekį, taip pat atitinka vandens kelių transportui taikomus aplinkos apsaugos reikalavimus. Degaluose esantis didelis sieros kiekis kenkia žmogaus sveikatai ir gali būti dirvožemio bei vandenų rūgštėjimo priežastimi. Vandens kelių transportas bus svarbus mažinant minėtą riziką, taigi, ši transporto rūšis ypatinga tuo, kad ji mažiausiai kenkia aplinkai. Europos vandens kelių laivynas jau šiuo metu dažnai naudoja degalus, kuriuose sieros yra mažiau kaip 0,2 %.

Sumontavus mažai teršalų išmetančius motorus ir naudojant mažos taršos degalus, vandens kelių transporto poveikis aplinkai, palyginus su kitomis transporto rūšimis, yra teigiamas.

Dėl to, kad bus pradedama teikti naudingas vandens kelių transporto informacines paslaugas, kurios įgalins dar labiau sumažinti vandens kelių transporto energijos suvartojimą, vandens kelių transporto srityje bus galima lengviau įgyvendinti aplinkos apsaugos tikslus.

4.   Pasiūlymas dėl direktyvos ir jo taikymo sritis

4.1

Direktyva turi valstybes nares įpareigoti supaprastinti reikalavimus, kurie taikomi pradedant teikti vandens kelių transporto suderintas informacines paslaugas (RIS), ir užtikrinti jų norminę bazę, siekiant tas paslaugas vystyti. Visų pirma siekiama tiesiogiai integruoti esamas technologijas (1 straipsnis).

4.2

EESRK pritaria, kad direktyvos taikymo sritį vidaus vandenų kelių atžvilgiu reiktų apriboti IV klase ir daugiau. Komitetas džiaugiasi, kad taikoma Europos vidaus vandenų kelių klasifikacija.

4.3

Direktyva apibrėžia specifinius valstybių narių įsipareigojimus dėl reisų vykdymui būtinų duomenų teikimo, elektroninių navigacinių schemų ir pranešimų teikimo laivų operatoriams ir institucijoms.

EESRK, atsižvelgdamas į Vokietijos, Belgijos, Čekijos Respublikos ir Lenkijos vandenų kelių tinklą, abejoja valstybių narių įsipareigojimu elektronines navigacines schemas teikti tik Va klasės ir aukštesnės klasės (pagal Europos vidaus vandenų kelių klasifikaciją) vandens eismui (4 straipsnis).

4.4

Direktyva iš esmės neįpareigoja privačių naudotojų, t.y. laivų operatorių, sumontuoti RIS paslaugoms būtiną įrangą. Tačiau valstybės narės turėtų imtis tinkamų priemonių siekiant paskatinti naudotojus ir laivybos sektorių laikytis Direktyvoje numatytų įrangos reikalavimų. Siekiant laikytis šios reikalavimo ir paskatinti laivų operatorius naudotis šiomis paslaugomis, Komitetas mano, kad valstybėms narėms būtina ne tik teikti būtinus duomenis, bet taip pat ir skatinti laivų įrangos atnaujinimą.

Dėl skaidrumo ir savanoriškumo principo minėtomis paslaugomis naudotis neprivaloma. Tačiau pradedant teikti RIS paslaugas, valstybės narės turėtų numatyti, kaip paskatinti laivų operatorius kaip galima labiau naudotis minėta sistema siekiant įgyvendinti Direktyvos tikslus.

4.5

Technines specifikacijas minėtų paslaugų planavimui, vykdymui ir naudojimui nustato techninės gairės (RIS gairės). Komitetas mano, kad siekiant sistemų vienodumo, jos turi atitikti jau nustatytas atitinkamų tarptautinių organizacijų gaires ir specifikacijas.

4.6

Su vandens kelių transporto informacinėmis paslaugomis susijusius duomenis naudojant viešaisiais ir eksploatavimo tikslais, būtina ypač atsižvelgti į laivų operatorių privatumo apsaugą. Komitetas mano, kad duomenų apsaugai dėl įvairių konfidencialių duomenų turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys ir turi būti siekiama, kad jie nebūtų perduoti valdžios institucijoms.

4.7

Pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką, Komisija komitetui paveda pasiūlytą direktyvą įgyvendinti ir perkelti į nacionalinę teisę. EESRK mano, kad siekiant užtikrinti, jog Direktyva perkeliama į nacionalinę teisę vandens kelių transporto skatinimo tikslais, šis komitetas, kurį sudaro Europos Sąjungos valstybių narių atstovai, taip pat turi pasikonsultuoti su profesinių organizacijų atstovais (11 straipsnis).

5.   Direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę

5.1   Naudotojų pritarimas

Komitetas mano, kad ypač būtina atsižvelgti į direktyvos įgyvendinimą ir perkėlimą į nacionalinę teisę. Teikiant standartizuotas vandens kelių transporto paslaugas, turi būti sudaryta galimybė gauti naudingos informacijos, kuri gali padėti skatinti laivybą. Europos Sąjungos valstybėse narėse atlikti telematikos tyrimai parodė, kad vandens kelių transporto sektoriuje dar nėra pakankamai galimybių naudotis RIS paslaugomis.

Siekiant naudotojų pritarimo ir kad laivų operatoriai būtų skatinami įgyvendinti direktyvą, Komitetas mano, jog gretutines priemones būtina taikyti įrangos reikalavimų laikymosi tikslais. Todėl Komitetas palaiko bendrą Nyderlandų ir Austrijos transporto ministerijų pasiūlymą dėl bendro RIS įgyvendinimo plano pateikimo Europos Komisijai. Komitetas ragina įgyvendinimo projektus (būsimosiose) valstybėse narėse finansuoti atitinkamų ES paramos programų lėšomis, ypač siekiant RIS paslaugas pradėti teikti ekonomiškai atsilikusiuose regionuose.

Vandens kelių transporto informacinių paslaugų veiksmingumas priklauso nuo to, kaip jomis naudosis laivų operatoriai. Komitetas mano, kad į šiuos reikalavimus turi būti atsižvelgta generaliniuose planuose, kuriuos šiuo tikslu būtina parengti.

5.2   Sąnaudos

Kaip buvo minėta pasiūlymo dėl direktyvos aiškinamajame memorandume, įrangos gamintojus Europoje būtina skatinti RIS techninę ir programinę įrangą gaminti priimtinomis ir prieinamomis kainomis. Europos Komisija mano, kad RIS koncepcijos apibrėžimas užtikrins suderinamumą ir sąveiką tarp dabartinių ir naujųjų RIS sistemų Europos lygiu. Komitetas mano, kad Komisija turėtų ir toliau stebėti situaciją bei skatinti minėtų tikslų įgyvendinimą. Šiame kontekste reguliari informacija ir leidiniai gali būti naudingi.

Be didelių išlaidų RIS techninei ir programinei įrangai, iki šiol taip pat didelės išlaidos ryšiams laivų operatorių atžvilgiu apribojo GSM duomenų perdavimą ir interneto ryšį. Komitetas mano, kad įgyvendinant minėtą direktyvą, svarbu skatinti tas ryšių sistemas, kurios labiausiai atitinka vandens kelių transportui taikomus reikalavimus ir gali būti panaudotos efektyviomis išlaidomis.

6.   Toliau išdėstytų rekomendacijų pagrindas

6.1

Svarbiausias Europos Sąjungos ekonomikos iššūkis — realizuoti jos augimo potencialą. Šiuo tikslu būtina vystyti ir remti tvaraus augimo planus. Bendrijos rinkoje didelę reikšmę turi krovinių vežimas. Tačiau dėl to, kad nėra suderintos transporto politikos, šiame sektoriuje iškyla rimtų sunkumų, kurie visų pirma atsiranda dėl transporto grūsčių, dėl to, kad trūksta bendradarbiavimo tarp geležinkelio bendrovių ir dėl riboto patekimo į rinką.

6.2

Vandens transportas yra Europos ateities dalis. Vandenys ir vandenų keliai mūsų visuomenėje yra svarbūs. Europos Sąjungoje 50 % gyventojų gyvena pakrančių zonose arba prie vienos iš 15 didžiausių Europos upių. Išplėtus Europos Sąjungą, vandens kelių transporto reikšmė vidaus rinkoje dar labiau išaugs. Daugelyje naujųjų valstybių narių yra laivybos kelių, kurie naudojami krovinių vežimui. Pagal Europos Komisijos numatytą politiką, vandens kelių transportas kaip toks, ir kaip intermodalios transporto grandinės dalis, gali būti svarbus naujųjų valstybių narių integracijai ir jų augimo potencialo vystymui.

6.3

Krovinių vežimo vykdymui būtina aukščiausio lygio infrastruktūra. Tinkama techninė esamų vandenų kelių infrastruktūros priežiūra ir kliūčių pašalinimas yra būtina sąlyga siekiant tobulinti intermodalias krovinių vežimo koncepcijas ir skatinti vandens kelių transportą. Komitetas laikosi nuomonės, kad vandenų keliams būtina taikyti tinkamą techninę priežiūrą, kuri yra pagrindinė sąlyga pradedant teikti pažangias vandens kelių transporto informacines paslaugas. Dėl šios pagrindinės sąlygos nesilaikymo jau šiuo metu kyla sunkumų, kurie vandens kelių transporto vystymui ateityje gali turėti neigiamos įtakos. Todėl Komitetas valstybes nares ragina imtis būtinų priemonių ir tam skirti lėšų.

7.   Bendro pobūdžio rekomendacijos

7.1

Atsižvelgiant į tai, kas buvo minėta pirmiau, Komitetas džiaugiasi, kad vandens kelių transporto suderintoms informacinėms paslaugoms Bendrijos vidaus vandenų keliuose pradedama taikyti teisinė sistema. Jeigu tos paslaugos plačiai palaikomos, jos gali padėti įgyvendinti numatytus tikslus, susijusius su vandens kelių transporto kaip alternatyvios transporto rūšies, kuriai būdingas augimo potencialias ir kuri turi pranašumų saugos ir aplinkos apsaugos srityse, propagavimu.

Svarbiausias ekonomikos iššūkis Europos Sąjungai — vystyti jos augimo potencialą. Todėl būtina skatinti tvarų augimą. Krovinių vežimas yra svarbus vidaus rinkai, tačiau visoje Europoje transporto grūstys neigiamai veikia ekonomikos plėtrą Europos Sąjungoje. Šią problemą galima išspręsti pabrėžiant vandens kelių transporto ir tvarios plėtros svarbą bei priimant protingus transporto sprendimus.

Europos ekonomikos plėtrą sąlygoja aiški ir subalansuota transporto politika, į kurią turi atsižvelgti Europoje sprendimus priimantys pareigūnai.

Šiuo tikslu būtina sukurti tinkamą sistemą ir užtikrinti, kad vandens kelių transporto vystymas būtų politinis prioritetas.

Taikant tinkamas priemones ir teikiant politinę paramą, panašių rezultatų, kurie buvo pasiekti propaguojant pakrančių laivybą, galima pasiekti ir vandens kelių transporto srityje.

7.2

Transporto grūsčių mažinimas, vandens kelių transporto integravimas į intermodalias transporto grandis ir gamtinių išteklių tausojimas, dar veiksmingiau naudojant laivybos pajėgumus, reiškia ekonominę naudą ir Europos vandens kelių transporto sektoriuje skatina telematiką ir vandens kelių transporto paslaugų suderinimą. Siekiant veiksmingai pradėti taikyti pasiūlyme dėl direktyvos numatytas priemones, EESRK rekomenduoja šiuos dalykus, kurie laikomi būtinais pradedant teikti vandens kelių transporto informacines paslaugas:

perimti jau esamas kitų atitinkamų tarptautinių organizacijų technines gaires pagal RIS direktyvą;

įpareigoti, kad valstybės narės IV ir aukštesnės klasės (pagal Europos vidaus vandenų kelių klasifikaciją) vandens eismui sudarytų galimybę naudotis elektroninėmis navigacinėmis schemomis;

taikyti duomenų apsaugą, kad duomenys nebūtų panaudoti netinkamai;

konsultuotis su Komitetu, kurį Komisija paskyrė arba kurį ji turi paskirti siekiant minėtą direktyvą perkelti į nacionalinę teisę.

8.   Specialiosios pastabos

8.1

Gretutinės priemonės siekiant direktyvą perkelti į nacionalinę teisę vidaus vandenų laivų atžvilgiu yra būtinos.

Vandens kelių transporto sektorius dar neturi pakankamai tinkamų galimybių, kad įgyvendintų RIS. Siekiant, kad vandens kelių transporto informacinės paslaugos būtų veiksmingos, laivų operatoriai turi jomis kaip galima plačiau naudotis. Generaliniai planai, kuriuos būtina parengti, turi apimti tinkamas priemones, kad būtų laikomasi šių reikalavimų: Diese beziehen sich auf:

parengti RIS įgyvendinimo planą;

skatinti ir remti laivų operatorius siekiant laivuose sumontuoti būtiną įrangą ir veiksmingai naudoti minėtą sistemą atsižvelgiant į direktyvos tikslus.

skatinti ryšių efektyviomis išlaidomis sistemas, kurios labiausiai atitinka vandens kelių transportui taikomus reikalavimus;

kontroliuoti RIS techninės ir programinės įrangos gamybos sąnaudas.

8.2

Šias priemones EESRK rekomenduoja taikyti siekiant sėkmingai įgyvendinti pasiūlymą dėl direktyvos.

2004 m. gruodžio 15 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marrie SIGMUND


(1)  Žr. DI CESE 48/2002 rev. 2002 m. gegužės 23-24 d. Bukarešte vykusiame 5-ajame Bendrojo ES ir Rumunijos konsultacinio komiteto posėdyje priimtos bendrosios išvados dėl „Dunojaus, kaip transeuropinio transporto koridoriaus, optimizavimas“, pranešėja p. Bredima-Savopoulou; EESRK nuomonė dėl „Struktūrinio socialinio dialogo įgyvendinimo transeuropiniuose transporto koridoriuose“OL C 85 2002 04 08, pranešėja p. Alleweldt; EESRK nuomonė dėl „Transeuropinio vidaus vandenų kelių tinklo ateities“, OL C 80 2002 03 03, pranešėjas p. Levaux ir EESRK nuomonė dėl „Visos Europos vidaus vandenų transporto sistemos plėtros“OL C 10 2004 01 14, pranešėjas p. Simons.

(2)  Pavyzdžiui, nuo 2004 m. Nyderlanduose nebeinvestuojama į techninę vandenų kelių priežiūrą, nors būtina investuoti ne mažiau kaip 35 mln. EUR siekiant šiuo metu ir ateityje išvengti stagnacijos; tačiau tik nuo 2007 m. bus galima naudotis būtinomis priemonėmis.

Manoma, kad Vokietijoje 2002-2020 m. būtina investuoti daugiau kaip 11 mlrd. EUR. Tai lygu didesnei kaip 500 mln. EUR daliai per metus, o naujajame Federaciniame transporto infrastruktūros plane 2001-2015 m. numatoma, kad kasmetinei priežiūrai reikia 440 mln. EUR (Planco Ataskaita dėl „Vokietijos vandens kelių transporto galimybių ir ateities“, 2003 m. lapkričio mėn.).

(3)  Visos Dunojaus valstybės jau dalyvauja RIS Lead projektuose dėl vandens kelių transporto paslaugų derinimo (pavyzdžiui, COMPRIS: konsorciumas, operacinė valdymo platforma 2002-2005 m., kurioje dalyvauja 44 partneriai iš 11 valstybių, įskaitant Slovakiją, Vengriją, Rumuniją ir Bulgariją). Tikimasi, kad dėl vandens kelių transporto paslaugų Dunojaus laivyba taps labiau modernizuota (via Donau: „RIS paslaugų teikimo Dunojaus regione strategija ir rezultatai“, 2004 10 13).

(4)  ES energetikos ir transporto duomenys, 2003 m. statistikos leidinys, 3 dalis: Transportas, 6 skyrius: Sauga.

(5)  Royal Haskoning: „Vidaus laivybos aplinkosaugos veiksmingumas“, 2004 m. sausio 27 d.


28.6.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 157/61


Nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Tarybos reglamentą, įsteigiantį Bendrijos žuvininkystės kontrolės agentūrą ir iš dalies pakeičiantį Reglamentą (EB) Nr. 2847/93, nustatantį bendros žuvininkystės politikos kontrolės sistemą

KOM (2004) 289 galutinis -2004/0108 (CNS)

(2005/C 157/09)

2004 m. gegužės 14 d. Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 37 straipsniu, nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Pasiūlymo priimti Tarybos reglamentą, įsteigiantį Bendrijos žuvininkystės kontrolės agentūrą ir iš dalies pakeičiantį Reglamentą (EB) Nr. 2847/93, nustatantį bendros žuvininkystės politikos kontrolės sistemą

Žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu rengimą, 2004 m. lapkričio 16 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas — p. Sarró Iparraguirre.

Savo 413-oje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2004 m. gruodžio 15-16 d. (2004 m. gruodžio 15 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, 138 nariams balsavus „už“, 3 — „prieš“ ir 7 susilaikius, priėmė šią nuomonę.

1.   Įžanga

1.1

2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo Bendrosios žuvininkystės politikos (BŽP) reforma, kurios pagrindinis tikslas — išsaugoti ir tausojančiai naudoti žuvų išteklius. Dėl to, buvo parengtos privalomos taisyklės ir Bendrijos žuvininkystės sektoriui, ir valstybėms narėms.

1.2

Reglamento 2371/2002 (1) V skyriuje, kuris reglamentuoja Bendrijos žuvininkystės kontrolės ir vykdymo užtikrinimo sistemą, aiškiai nustatytos valstybių narių ir Europos Komisijos atsakomybės ribos bei nustatyti valstybių narių tarpusavio, valstybių narių ir Komisijos tarpusavio bendradarbiavimo ir koordinavimo mechanizmai, kad būtų užtikrintas BŽP taisyklių laikymasis.

1.3

Europos Komisija mano, kad norint, jog valstybės narės galėtų užtikrinti BŽP taisyklių vykdymą, reikalinga patikima Bendrijos lygio veiklos kontrolė ir kontrolės struktūra, pakankamos kontrolės ir vykdymo užtikrinimo priemonės bei atitinkama strategija šių priemonių koordinuotam taikymui.

1.4

Šiuo nauju pasiūlymu dėl reglamento (2) Europos Komisija nori sukurti Bendrijos žuvininkystės kontrolės agentūrą (toliau — Agentūra) kaip Bendrijos specializuotą techninę instituciją, kad būtų užtikrinta, jog valstybės narės vienodai ir veiksmingai taikys Bendrosios žuvininkystės politikos taisykles, organizuos valstybių narių tarpusavio veiklos koordinavimą žuvininkystės monitoringo ir kontrolės srityse, bei skatins jų tarpusavio bendradarbiavimą.

1.5

Dėl to Europos Komisija siūlo, kad Agentūra turėtų koordinuoti valstybių narių atliekamą kontrolę ir vykdymo užtikrinimą atsižvelgdama į Bendrijos kontrolės ir vykdymo užtikrinimo įsipareigojimus; koordinuoti nacionalinių kontrolės ir vykdymo užtikrinimo priemonių, kurias taiko valstybės narės, naudojimą; padėti valstybėms narėms teikti informaciją apie žvejybos veiklą ir kontrolės bei vykdymo užtikrinimą Komisijai ir trečiosioms šalims; ir padėti valstybėms narėms vykdyti savo užduotis ir įsipareigojimus pagal Bendrąją žuvininkystės politiką.

1.6

Be to, Komisija siūlo nuostatą, pagal kurią Agentūra galėtų teikti valstybėms narėms paslaugas pagal sutartis joms paprašius ir jų sąskaita, padėti joms parengti inspektorius, imtis bendro prekių ir paslaugų, susijusių su kontrolės ir vykdymo užtikrinimu, viešųjų pirkimų bei koordinuoti valstybių narių bendrų eksperimentinių projektų įgyvendinimą.

1.7

Pasiūlyme dėl reglamento numatyta, kad Agentūra bus Bendrijos viešoji įstaiga, turinti juridinio asmens statusą. Komisija siūlo nuostatą, kad Agentūra turėtų administracinę valdybą, sudarytą iš atstovų, po vieną iš kiekvienos valstybės narės, kurios laivai dalyvauja žvejybos veikloje, susijusioje su gyvaisiais jūros ištekliais, ir keturių Komisijos atstovų, o taip pat keturių žvejybos pramonės atstovų, kuriuos paskirstų Komisija. Agentūra turės ir vykdomąjį direktorių.

1.8

Komisija ketina numatyti, kad Agentūra būtų finansuojama Bendrijos skirtu įnašu, Agentūros mokesčiais už jos paslaugas valstybėms narėms ir mokesčiais už publikacijas, profesinį mokymą ir (arba) kitas Agentūros suteiktas paslaugas.

1.9

Galiausiai, Komisija numato, kad Agentūra savo darbą pradės 2006 m., kurios biudžetas pirmaisiais metais bus 4,9 mln. eurų ir iš viso dirbs 38 darbuotojai, o 2007 m. biudžetas padidės iki 5,2 mln. eurų, o darbuotojų — iki 49. Agentūros būstinė bus Ispanijoje.

2.   Bendros pastabos

2.1

Komisijos komunikate Tarybai ir Europos Parlamentui Vienodo ir veiksmingo Bendrosios žuvininkystės politikos įgyvendinimo link  (3) numatyta galimybių studija, kuri būtų parengta kartu su valstybėmis narėmis prieš sukuriant Bendrijos žuvininkystės kontrolės agentūrą (Agentūra). Komisija pasiūlytą reglamentą pateikė neatlikus išankstinio galimybių tyrimo. EESRK apgailestauja dėl to.

2.2

EESRK pritaria Europos Komisijos pasiūlymui sukurti Agentūrą ir tikslams, kad būtų veiksmingai įgyvendinta BŽP ir visoje Bendrijoje būtų atliekama vienoda kontrolė ir vykdymo užtikrinimas. EESRK žino apie būtinybę vienodai ir veiksmingai laikytis BŽP taisyklių, tačiau mano, kad tam reikalinga, jog šias taisykles priimtų ir suprastų sektorius. Kad būtų galima tai padaryti, sektorius turi dalyvauti nuo sprendimų priėmimo pradžios, pradedant bendradarbiavimu rengiant mokslinę nuomonę, kuria remiasi žuvų išteklių apsaugos strategija ir priemonės. Dėl to, EESRK mano, kad Agentūra turėtų skirti dėmesį svarstymui, kaip geriau parengti mokslinę nuomonę ir skatinti sektoriaus dalyvavimą rengiant ją. Ši paskutinė nuostata turėtų būti įtraukta į Agentūros uždavinius, kurie išsamiai išdėstyti pasiūlymo dėl reglamento 4 straipsnyje.

2.3

Atsižvelgiant į tai, kad Agentūra bus pirmoji agentūra, skirta tik su žuvininkyste susijusiems klausimams, Komitetas mano, kad reglamento projekte turėtų būti numatyta galimybė ateityje išplėsti Agentūros kompetencijos sritis.

2.4

Dėl to EESRK mano, kad Agentūra galėtų valstybėms narėms ir Komisijai pateikti techninę ir mokslinę nuomonę apie veiksmingą BŽP taisyklių vykdymą, o svarbiausia apie kontrolės ir siūlomų vykdymo užtikrinimo priemonių veiksmingumą. Dėl to, jai galėtų būti pavesta skatinti rengti inspektorius ir darbuotojus, besispecializuojančius kontrolės veikloje ir įsteigti specialų mokymo centrą. Galiausiai, Agentūra galėtų prisidėti prie bandymo suvienodinti įvairiose valstybėse narėse nustatytas sankcijas.

2.5

Siūlomame Tarybos reglamente nurodyta, kad Agentūros atliekamas veiklos koordinavimas apims žvejybos veiklos vykdymo užtikrinimą ir kontrolę, iki pirmosios žuvininkystės produktų pardavimo vietos, kai žvejojama Bendrijos žvejybos laivais valstybių narių teritorijoje arba Bendrijos vandenyse arba ne Bendrijos vandenyse. EESRK mano, kad Agentūros veiklos koordinavimas turi būti platesnio masto. Pirmiausia jis turėtų apimti vykdymo užtikrinimą ir kontrolę ne tik iki pirmosios žuvininkystės produktų pardavimo vietos, bet ir visą maisto produktų grandinę, kitaip sakant, nuo žuvų pagavimo momento iki galutinio vartotojo. Antra, viena iš jos pareigų turėtų būti žuvininkystės produktų kontrolės koordinavimas pradedant žvejybos laivais, plaukiojančiais su trečiosios šalies vėliava, ypač tais, kurie užsiima nelegalia, nedeklaruota ir nereguliuojama žvejyba.

2.6

EESRK mano, kad vertėtų, jog Agentūra padėtų Bendrijai ir valstybėms narėms bendraujant su trečiosiomis šalimis ir regioninėmis žuvininkystės organizacijomis, o su pastarosiomis tiesiogiai, nes taip būtų galima padėti išsaugoti ir tausojančiai naudoti žuvų išteklius iš šių trečiųjų šalių ir tarptautinių vandenų. Dėl to EESRK mano, kad biudžetas Agentūrai turi skirti pakankamai finansinių lėšų, kad ji galėtų vykdyti šią užduotį, taip prisidėdama prie tvarios žuvininkystės raidos.

2.7

EESRK pritaria siūlomo reglamento 6 straipsnyje išreikštai idėjai įsteigti Bendrijos žuvininkystės monitoringo centrą bendros kontrolės ir vykdymo užtikrinimo veiklos koordinavimui organizuoti. Nepaisant to, jis mano, kad reglamente turėtų būti aiškiai išdėstytos šio Centro pareigos, kad būtų išvengta valstybių narių kompetencijos sričių pasikartojimo. Komitetas mano, kad Agentūrai pradėjus dirbti, ji turės laikytis Tarybos pasiūlymo 33 straipsnyje nurodytų konfidencialumo taisyklių.

2.8

EESRK mano, jog labai svarbi Komisijos pasiūlymo III skyriuje nurodytų bendrų naudojimo planų forma, kad įvairios valstybės narės veiksmingai, vienodai ir subalansuotai vykdytų kontrolės politiką. EESRK patenkintas šių bendrų naudojimo planų turiniu ir jų priėmimo, įgyvendinimo ir vertinimo tvarka bei mano, kad valstybės narės turėtų glaudžiai dirbti su Agentūra, kad juos iki galo įgyvendintų.

2.9

Komitetas mano, kad kiekvieno siūlomame reglamente numatyto naudojimo plano veiksmingumo metinis vertinimas yra labai svarbus, kad būtų galima nustatyti, jog įvairūs laivynai tinkamai laikosi taikomų apsaugos ir kontrolės taisyklių.

2.10

EESRK pritaria pasiūlymui sukurti tinklą keistis informacija tarp Komisijos, Agentūros ir kompetentingų valstybių narių institucijų, tačiau mano, kad Agentūra ir pati Komisija turėtų būti ypač budrios užtikrindamos, kad būtų išsaugotas gautų ir bendrai naudojamų duomenų slaptumas, kaip to reikalaujama iš valstybių narių pagal siūlomo reglamento 17 straipsnio 2 dalį.

2.11

Kalbant apie Agentūros vidaus struktūrą ir funkcionavimą, pasiūlyme dėl reglamento numatyta, kad Agentūra yra Bendrijos viešoji įstaiga, turinti juridinio asmens statusą. EESRK nori išreikšti savo visapusišką pritarimą šiam teiginiui, nes Agentūra turi būti įstaiga, savo paslaugas teikianti visoje Bendrijoje, kurios veikla yra visiškai skaidri ir kuriai neturi daryti įtakos jokie konkretūs Komisijos ar valstybių narių interesai. Dėl to Komitetą neramina neaiškumas, kokia tvarka Agentūra skirs savo pareigūnus, ar juos skirs Komisija ar valstybės narės, ar Komisija ir valstybės narės juos laikinai komandiruos dirbti.

2.12

Pritariama Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų, Europos Bendrijų kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų ir Europos Bendrijų institucijų bendrai priimtų taisyklių Agentūros darbuotojams taikymui, o taip pat turėtų būti aiškiai apibrėžtos Agentūros ir jos darbuotojų sutartinė ir deliktinė atsakomybė atliekant savo pareigas. Be to, Komitetas sutinka, kad Europos Bendrijos Teisingumo Teismui priklausytų jurisdikcija spręsti ginčus dėl Agentūros sutartinės atsakomybės atsirandančios žalos atlyginimo.

2.13

Kaip nurodė Komisija 25 straipsnyje, Agentūros, kaip ir kiekvienos valstybinės ar privačios įmonės, struktūros kertinis akmuo yra administracinė valdyba. EESRK sunerimęs ir atkreipia dėmesį į pernelyg didelę šios Administracinės valdybos priklausomybę nuo Komisijos, kuriai priklauso dešimt balsų, palyginti su vienu kiekvienai valstybei narei, kurios laivai užsiima žvejybos veikla, susijusia su gyvaisiais jūros ištekliais, priklausančiu balsu. Valstybės narės kartu turės ne daugiau kaip dvidešimt balsų, o tai reiškia, kad Komisija galės lengvai primesti savo sprendimus. EESRK mano, kad Komisijos atstovai, kaip ir kiti atstovai, turėtų turėti po vieną balsą.

2.14

Be to, Komisija siūlo paskirti keturis atstovus iš žuvininkystės sektoriaus, kurie priklausytų Administracinei valdybai, be balsavimo teisių. EESRK mano, kad Komisijos siūlomas sektoriaus atstovų skaičius yra pernelyg mažas ir turėtų būti padidintas bent iki aštuonių, konkrečiai nurodant, kad juos turėtų skirti Europos darbdavių ir darbuotojų organizacijos ir jie turėtų turėti balsavimo teisę. EESRK mano, kad pasiūlytame reglamente turėtų būti nustatyti minimalūs kriterijai, kuriuos sektoriaus atstovai turėtų atitikti, kad galėtų gauti vietą Administracinėje valdyboje. Siūlomame reglamente taip pat turėtų būti nurodyta, kad sektoriaus atstovai turi teisę skirti pakaitinius narius į Administracinę valdybą.

2.15

Komisija siūlo, kad Administracinės valdybos posėdžius kviestų jos pirmininkas ir Valdyba eilinį posėdį rengtų kartą per metus pirmininko iniciatyva arba Komisijos prašymu arba trečdalio valstybių narių atstovų, atstovaujamų Administracinėje valdyboje, prašymu. EESRK mano, kad pasiūlyme turėtų būti nurodyta „Agentūros administracinės valdybos trečdalio narių“, nes sektoriaus atstovai taip pat gali turėti argumentą sukviesti Administracinės valdybos posėdį.

2.16

Reglamento projekto 27 straipsnio 4 dalyje teigiama, kad tais atvejais, kai yra konfidencialus klausimas arba interesų prieštaravimas, Administracinė valdyba gali priimti sprendimą konkrečius savo darbotvarkės klausimus svarstyti nedalyvaujant Komisijos paskirtiems žvejybos pramonės atstovais nariams. EESRK siūlo šią straipsnio dalį išbraukti, nes iš esmės tai būtų gana didelis žuvininkystės sektoriaus atstovų dalyvavimo Administracinės valdybos posėdžiuose apribojimas.

2.17

Viena iš pareigų, kurią siūlomas reglamentas nustato Administracinei valdybai, yra pareiga teikti bendrą ataskaitą apie Agentūros praėjusių metų veiklą ir ateinančių metų darbo programą, kurios bus siunčiamos Europos Parlamentui, Tarybai, Komisijai, Komisijai, Audito Rūmams ir valstybėms narėms. Siekiant didesnio skaidrumo ir geresnio žuvininkystės sektoriaus dalyvavimo, EESRK mano, kad šias ataskaitas turėtų būti privaloma siųsti ir Europos Sąjungos žuvininkystės ir akvakultūros konsultaciniam komitetui.

2.18

Pasiūlymo dėl reglamento 29 straipsnyje reikalaujama, kad žvejybos pramonės atstovai Administracinėje valdyboje parengtų interesų deklaraciją, kurioje nurodytų, kad nėra jokių interesų, trukdančių jiems būti nepriklausomais, arba kad yra tiesioginiai ar netiesioginiai interesai, kurie galėtų trukdyti jiems būti nepriklausomais. EESRK mano, kad ši interesų deklaracija yra netinkama ir nebūtina atsižvelgiant į tai, kad bet kuris sektoriaus atstovas, dirbantis šioje srityje ir atrinktas šioms pareigoms, turės tiesioginį interesą žuvininkystėje, kuris galėtų trukdyti jam (jai) išlikti nepriklausomu (-a). Jeigu interesų deklaracijos turėtų būti rengiamos, tokiu atveju turėtų būti reikalaujama, kad ir kiti Administracinės valdybos nariai rengtų jas.

2.19

EESRK taip pat sunerimęs dėl Komisijos pernelyg didelės sprendimų priėmimo galios atrenkant vykdomąjį direktorių, skiriant jį ir jam einant pareigas, bei pašalinant šį asmenį iš pareigų. Dėl to, siūlomo Reglamento 31 straipsnyje turėtų būti nurodyta, kad vykdomajam direktoriui pašalinti iš pareigų, taip pat ir paskirti jį, reikalinga dviejų trečdalių Vykdomosios valdybos narių dauguma. EESRK mano, kad galimų kandidatų į vykdomojo direktoriaus pareigas sąrašas turėtų būti iš anksto nusiųstas ACFA, kad ši organizacija galėtų pateikti neįpareigojančią nuomonę apie kandidatus.

2.20

Agentūros biudžetą, bent jau pirmųjų kelių metų po jos įsteigimo, didele dalimi turi sudaryti Bendrijos lėšos, įtrauktos į bendrąjį Europos Sąjungos biudžetą, nes dviem kitais pajamų šaltiniais — mokesčiais už Agentūros suteiktas paslaugas valstybėms narėms ir mokesčiais už publikacijas arba profesinį mokymą — galima bus naudotis tik praėjus tam tikram laiko tarpui. Komitetas mano, kad pirmaisiais trejais Agentūros veiklos metais biudžetas turėtų būti pagrįstai lankstus, nes Komisijos pasiūlymas atrodo kiek pernelyg varžantis.

2.21

EESRK nori pritarti nuostatoms dėl reglamento projekte išdėstytos biudžeto vykdymo ir kontrolės sistemos, ypač dėl laikino Agentūros metinės finansinės atskaitomybės patikrinimo, kurį atliks Audito Rūmai, ir Reglamento (EB) Nr. 1073/1999 (4) nuostatoms dėl kovos su sukčiavimu, korupcija ir kita neteisėta veikla, kurios be jokių apribojimų taikomos Agentūrai. Labai svarbu, kad Agentūra prisijungtų prie 1999 m. gegužės 25 d. EB institucijų susitarimo dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų vidaus tyrimų.

2.22

Pasiūlymas dėl reglamento iš dalies keičia Reglamentą (EB) Nr. 2847/93 (5), nustatantį bendros žuvininkystės politikos kontrolės sistemą, pakeisdamas 37 straipsnio c punktą, kuriame buvo teigiama, kad Komisijos nustatytos žuvininkystės kontrolės ir vykdymo užtikrinimo programos negali trukti ilgiau nei dvejus metus, o atsakomybė už tam tikrų priemonių patvirtinimą žmonių ir materialinių išteklių atžvilgiu priklausė valstybėms narėms. Pasiūlyme pateiktame pakeitime terminas pratęsiamas iki trejų metų arba bet kuriam atitinkamame atkūrimo plane tam tikslui nustatytam laikotarpiui ir jame nurodoma, kad valstybės narės programas įgyvendina remdamosi bendrais naudojimo planais. EESRK šiam pakeitimui pritaria.

2.23

Kad darbas būtų atliktas iki nustatyto termino ir pagal 40 straipsnį dėl Agentūros veiklos pradžios, EESRK mano, kad šis pasiūlymas dėl reglamento turėtų įsigalioti 2005 m. sausio 1 d. siekiant užtikrinti, jog Agentūra savo veiklą galėtų pradėti 2006 m. sausio 1 d.

3.   Išvados

3.1

EESRK sveikina Komisiją dėl jos pasiūlymo sukurti Agentūrą, ragina ją skirti Agentūrai pakankamą biudžetą jos uždaviniams įgyvendinti ir siūlo numatyti galimybę išplėsti Agentūros kompetencijos sritis, prašydamas laikytis pasiūlyme dėl reglamento nustatytų terminų.

3.2

Taigi EESRK ragina Europos Komisiją atsižvelgti į šioje nuomonėje išdėstytas rekomendacijas, pirmiausia į tai, kad:

3.2.1

reglamente turėtų būti numatyta galimybė ateityje išplėsti Agentūros kompetencijos sritis.

Agentūra turėtų skirti dėmesį svarstymui, kaip geriau parengti mokslinę nuomonę ir skatinti sektoriaus dalyvavimą rengiant šią nuomonę.

Agentūra galėtų valstybėms narėms ir Komisijai pateikti techninę ir mokslinę nuomonę apie veiksmingą BŽP taisyklių vykdymą, o svarbiausia apie kontrolės ir siūlomų vykdymo užtikrinimo priemonių veiksmingumą.

Agentūrai galėtų būti pavesta skatinti rengti inspektorius ir darbuotojus, besispecializuojančius kontrolės veikloje, ir įsteigti specialų mokymo centrą.

Agentūra galėtų būti priemone, būtina siekiant suvienodinti įvairiose valstybėse narėse nustatytas sankcijas.

3.3

Agentūros veiklos koordinavimas turi būti platesnio masto. Pirmiausia jis turėtų apimti vykdymo užtikrinimą ir kontrolę ne tik iki pirmosios žuvininkystės produktų pardavimo vietos, bet ir visą žemės ūkio maisto produktų grandinę, kitaip sakant, nuo žuvų pagavimo momento iki galutinio vartotojo. Antra, viena iš jos pareigų turėtų būti žuvininkystės produktų kontrolės koordinavimas pradedant žvejybos laivais, plaukiojančiais su trečiosios šalies vėliava, ypač tais, kurie užsiima nelegalia, nedeklaruota ir nereguliuojama žvejyba.

3.4

Agentūra turi būti įstaiga, savo paslaugas teikianti visoje Bendrijoje, kurios veikla yra visiškai skaidri ir kuriai neturi daryti įtakos jokie konkretūs Komisijos ar valstybių narių interesai.

3.5

Turėtų būti valstybių narių, Europos Komisijos ir sektoriaus atstovų atstovavimo Vykdomojoje valdyboje pusiausvyra.

3.6

Komisijos siūlomas sektoriaus atstovų Vykdomojoje valdyboje skaičius yra pernelyg mažas ir dėl to turėtų būti padidintas bent iki aštuonių, konkrečiai nurodant, kad juos turėtų skirti Europos darbdavių ir darbuotojų organizacijos ir jie turės balsavimo teisę.

3.7

Agentūra turi griežtai laikytis pasiūlyto reglamento 33 straipsnyje išdėstytų konfidencialumo taisyklių.

3.8

Pasiūlymo dėl reglamento 27 straipsnio 4 dalis turėtų būti išbraukta.

3.9

Deklaracija dėl sektoriaus atstovų interesų, nurodyta 29 straipsnyje, yra nenuosekli ir nereikalinga. Antraip, jos reikėtų reikalauti iš visų Vykdomosios valdybos narių.

3.10

Galiausiai, reglamente turėtų būti išsamiau apibūdintos Bendrijos žuvininkystės kontrolės centro užduotys.

2004 m. gruodžio 15 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės politiką (OL L 358, 2003 12 31).

(2)  COM(2004) 289 galutinis, 2004 m. balandžio 28 d.

(3)  KOM(2003) 130 galutinis, 2003 m. kovo 21 d.

(4)  OL L 136 1999-05-31

(5)  OL L 261 1993-10-20


28.6.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 157/65


Nuomonė dėl Tarybos, Europos Parlamento, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto komunikato — 2004-2010 m. Europos aplinkos ir sveikatos veiksmų planas

KOM(2004) 416 galutinis

(2005/C 157/10)

2004 m. birželio 10 d. Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui — 2004-2010 m. Europos aplinkos ir sveikatos veiksmų planas

Žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu rengimą,. 2004 m. lapkričio 16 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas — p. Braghin.

Savo 413-oje plenarinėje sesijoje, įykusioje 2004 m. gruodžio 15 d., Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, priėmė šią nuomonę 146 nariams balsavus „už“ ir 2 nariams susilaikius.

1.   Nuomonės turinys

1.1

Komitetas, manydamas, kad aplinkos ir sveikatos klausimai yra strateginio prioriteto tikslai, tačiau galvodamas, kad siūlomam planui trūksta darnaus ir išsamaus konkrečių veiksmo plano su nustatytais terminais, ragina Tarybą ir Europos Parlamentą remti Komisijos pastangas parengti konkretesnių veiksmų planą, taip užtikrinant integruotą požiūrį šiais klausimais, nustatant aiškiau apibrėžtus tikslus ir tikslesnes rekomendacijas atitinkamoms Bendrijos ir nacionalinės politikos kryptims parengti.

1.2

Atsižvelgdamas į šį tikslą, EESRK atitinkamoms institucijoms rekomenduoja toliau ryžtingai dalyvauti veikloje, visapusiškai įtraukiant ekspertus ir suinteresuotas šalis, kad:

išsiaiškintų visas galimybes, kaip integruoti nustatytus tikslus į konkrečias mokslinių tyrimų programas susijusiomis temomis, o taip pat veiksmus, numatytus visuomenės sveikatai skirtoje veiksmų programoje ir Bendrijos aplinkos programoje;

imtųsi neatidėliotinų priemonių įtraukti aplinkos ir sveikatos klausimus kaip prioritetines sritis į neseniai pradėtus rengti FP7 svarstymus, o taip pat į būsimus svarstymus dėl naujosios visuomenės sveikatos veiksmų programos;

nustatytų finansinius išteklius šioms programoms, siekiant juos paskirstyti trims pagrindiniams tikslams, kurie įvardyti kaip prioritetai (EESRK tam visiškai pritaria), ir 13 deklaruotų tikslų;

parengtų mokslinius rizikos įvertinimo metodus ir suvienodintų bei patikrintų metodus, užtikrinant tvirtą mokslinį siektinų rezultatų ir tikslų pagrindą;

įgyvendintų ir skatintų bendradarbiavimą ir lyginamąją veiklą, siekiant paspartinti duomenų, svarbių efektyviai veiklai, konsolidavimą, bei nustatytų sėkmingas nacionalinio, regioninio ir vietos lygio intervencines priemones, kurios galėtų būti taikomos kitoms teritorijoms;

nustatytų tikslias atitinkamų institucijų atsakomybės ribas ir pareigas bei veiksmingą bendradarbiavimo ir veiksmų koordinavimo tvarką ir jai įgyvendinti skirtus finansinius išteklius.

1.3

EESRK rekomenduoja toliau dėti pastangas rasti konkrečius būdus, kaip įveikti vyraujantį pažintinį požiūrį ir priimti tikrą bei autentišką veiksmų planą, numatant konkrečius, o, kur galima, kiekybinius tikslus. Jis ragina Komisiją imtis priemonių veiksmų plano įgyvendinimui paspartinti ir tikslams bei veiksmams nustatyti, kurie pirmiausia susiję su paties plano antruoju etapu.

1.4

Galiausiai, EESRK visoms Europos institucijoms ir valstybėms narėms primena jų politinę atsakomybę užtikrinti, kad būtų skirtas deramas dėmesys pagrindiniams tikslams, išdėstytiems komunikate, kuris svarstomas vykstančiose diskusijose dėl Europos Sąjungos ir jos veiklos finansavimo 2007 — 2013 m laikotarpiu. Be to, jis ragina Komisiją laiku parengti būtinus dokumentus, kad šiems gana bendriems prioritetams būtų skirti labiau tiksliniai asignavimai.

2.   Komisijos komunikato santrauka

2.1

Komisija 2003 m. birželį paskelbė Aplinkos ir sveikatos strategiją (vadinamą SCALE iniciatyva (1)), kurioje siūlomas integruotas požiūris, apimantis glaudesnį sveikatos, aplinkos ir mokslinių tyrimų sričių tarpusavio bendradarbiavimą. Ji prisidės rengiant Bendrijos sistemą, integruojančią informaciją apie aplinkos, ekosistemos ir visuomenės sveikatos būklę. Dėl to, bendro aplinkos poveikio žmonių sveikatai vertinimas bus efektyvesnis atsižvelgiant į tokius poveikius kaip „kokteilio“ poveikis, mišrus ir kumuliatyvinis poveikis. Galutinis strategijos tikslas — parengti aplinkos ir sveikatos „priežasties-poveikio sistemą“, kuri suteiktų būtinos informacijos Bendrijos politikai parengti, skirtą streso sveikatai šaltiniams ir jo poveikio būdams.

2.2

Strategijoje ypatingai pabrėžiamas poveikis vaikams, nes jie jautresni už suaugusiuosius. Šiuo metu svarbu įgyvendinti įsipareigojimus dėl vaikų teisės augti ir gyventi sveikoje aplinkoje.

2.3

SCALE iniciatyvoje dalyvauja 150 ekspertų, suskirstytų į 9 technines darbo grupes, ir vienodas visų valstybių narių atstovų skaičius, įskaitant nacionalinių agentūrų, mokslinių tyrimų centrų, universitetų, sveikatos ir aplinkos tarnybų, pramonės ir socialinių įmonių, kurios padėjo rengti rekomendacijas konsultacinėse ir koordinavimo grupėse, regioninėse konferencijose, forumuose ir neoficialiuose valstybių narių tarpusavio susitikimuose, atstovus.

2.4

Komunikate (2) išdėstytas 2004-2010 m. veiksmų planas skirtas pateikti ES moksliškai pagrįstą informaciją, būtiną padėti visoms 25 ES valstybėms narėms sumažinti neigiamą tam tikrų aplinkos veiksnių poveikį sveikatai ir užtikrinti geresnį aplinkos, sveikatos ir mokslinio tyrimo sričių dalyvių tarpusavio bendradarbiavimą.

2.5

Veiksmų plane svarstomos trys temos:

pagerinti informacinę grandinę, kad būtų galima suprasti taršos šaltinių ir poveikių sveikatai sąsajas (1-4 veiksmai);

panaikinti žinių spragas pagerinant mokslinių tyrimų veiklą ir sprendžiant kylančius aplinkos ir sveikatos klausimus (5-8 veiksmai);

peržiūrėti politikos kryptis ir pagerinti informacijos teikimą (9-13 veiksmai).

2.6

Veiksmų planas konkrečiai skirtas tam, kad būtų galima geriau suprasti aplinkos veiksnių ir kvėpavimo ligų, nervų sistemos vystymosi sutrikimų, vėžio ir endokrininės sistemos sutrikimų sąsajas, atsižvelgiant į tai, kad vis dažniau tokių patologijos atvejų pasitaiko vaikams. Veiksmų plane bus nustatyti tiksliniai mokslinių tyrimų veiksmai, kaip daugiau sužinoti apie atitinkamus priežastinius ryšius ir pagilinti savo žinias, o kartu pagerės sveikatos priežiūra, siekiant gauti daugiau duomenų apie ligų atvejus visoje Bendrijoje.

2.7

Kitas svarbus informacinis aspektas — stebėti aplinkos rizikos veiksnių poveikį, įskaitant maistą, namų aplinką ir elgesį, kurį būtų galima sieti su tokia rizika sveikatai kaip konkreti gyvensena.

2.8

Kad būtų įgyvendintas Veiksmų planas, Komisija dirbs ir skatins bendradarbiavimą su Europos aplinkos agentūra, Europos maisto saugos tarnyba ir pagrindinėmis suinteresuotomis šalimis (valstybėmis narėmis, nacionalinės, regioninės ir vietos valdžios institucijomis, sveikatos, aplinkos ir mokslinių tyrimų centrais, pramonės ir žemės ūkio sektoriais bei kitomis atitinkamomis įstaigomis). Ji taip pat koordinuos darbą su tokiomis tarptautinėmis organizacijomis kaip PSO, EBPO ir atitinkamos Jungtinių Tautų agentūros.

2.9

2007 m. Komisija atliks Veiksmų plano įgyvendinimo peržiūrą vidutinės trukmės laikotarpiu. Komisija įgyvendins veiksmus per esamas iniciatyvas ir programas, kurios jau turi paskirtus išteklius, pirmiausia Visuomenės sveikatos programa, Šeštoji mokslinių tyrimų pamatinė programa ir pagal atitinkamų tarnybų veiklos biudžetą.

3.   Veiklos plano problematiniai klausimai

3.1

Komitetas, kaip ir Komisija bei valstybės narės, vis didesnį dėmesį skiria aplinkos ir sveikatos klausimams bei remia aiškios strategijos ir efektyvaus veiksmų plano būtinybę, kad būtų užtikrintas integruotas požiūris į šiuos klausimus ir padėti kurti atitinkamą Bendrijos ir nacionalinę politiką. Visos šios nuostatos darnaus vystymosi pagalba turėtų padėti kurti piliečių gerovę ir kokybišką gyvenimą.

3.1.1

Parengiamasis darbas buvo sudėtingas. Jis vyko darbo grupėse, kurių darbotvarkė buvo gana įtempta, ir susirinkimuose. EESRK pritaria tokiam įsipareigojimui ir pripažįsta dalyvių atlikto darbo svarbą, o svarbiausia ekspertų, dalyvavusių techninio darbo etapuose. Tačiau EESRK mano, kad dėl trumpo termino nebuvo galima parengti išsamios sudėtingų klausimų ir lig šiol mažai suprantamų sričių analizės. Dėl to, komunikate apskritai nepateiktas nuoseklus ir išsamus konkrečių veiksmų planas ir nenurodyti konkretūs terminai jiems įgyvendinti.

3.1.2

Dėl Komisijos ir valstybių narių kompetencijos aplinkos ir sveikatos apsaugos srityse skirtumų, be jokios abejonės, tapo sudėtingiau nustatyti jų atitinkamas atsakomybės sritis, o tuo pačiu veiksmus, siūlytinus atsižvelgiant į subsidiarumo principą. EESRK mano, kad Komisija ir valstybės narės turėtų intensyviau koordinuoti ir paspartinti pagrindinių žinių įgijimo ir keitimosi informacija bei duomenimis procesą, bei skirti siūlomiems veiksmams pakankamą finansavimą.

3.1.3

Dėl to EESRK mano, kad veiksmų planas turi būti pradinis, o ne galutinis proceso etapas. Atsižvelgiant į šias nuostatas buvo parengtos tokios pastabos.

3.2

Pirmiausia EESRK atkreipia dėmesį į pakankamo finansavimo būtinybę, nes veiksmų planui nebuvo skirta konkrečių lėšų jame nurodytiems veiksmams įgyvendinti. Daroma prielaida, kad kiekvienas veiksmas gali būti įtrauktas į tokias esamas iniciatyvas ir ES finansuojamas programas kaip ES Visuomenės sveikatos programa, Šeštoji aplinkos veiksmų programa (paminėta tik II tome) ir Šeštoji mokslinių tyrimų pamatinė programa.

3.2.1

Toks požiūris padėtų išvengti lėšų išsklaidymo ir bereikalingai pasikartojančių projektų su tokiais pačiais tikslais, tačiau numatytiems strateginiams prioritetams nustato programų priemones ir struktūras, skirtas kitiems tikslams, kurie nebūtinai sutampa su komunikate nurodytais tikslais.

3.2.2

EESRK mano, kad sveikatos apsaugos skatinimas yra strateginio prioriteto tikslas, ypač tais atvejais, kai kalbama apie pažeidžiamesnių gyventojų dalį (t.y. pirmiausia vaikus, kurie yra SCALE iniciatyvos naudos gavėjai, nes tai pažeidžiamiausia gyventojų dalis, tačiau ateityje bus įtraukti ir vyresnio amžiaus žmonės bei darbuotojai, kurie yra veikiami sveikatai pavojingų veiksnių). Dėl to patartina pirmiausia skirti būtinas lėšas pagrindiniams klausimams ir nustatytiems tikslams. Į šiuos poreikius reikėtų atsižvelgti tebevykstančiose diskusijose dėl ES 2007-2013 m. biudžeto ir jo suskirstymo.

3.3

Kitas itin jautrus klausimas yra teisinis ir finansinis bendravimas su kitomis nepriklausomomis įstaigomis ir organizacijomis. Daug veiksmų bus įgyvendinta kaip tarptautinių bendradarbiavimo projektų dalis, o tai lems didesnį siūlomų iniciatyvų mastą. Tačiau dėl to galėtų nukentėti įgyvendinamų veiksmų sutelktumas ir tempas. Numatyti koordinavimo ir bendradarbiavimo mechanizmai negarantuoja darnios ir vienodos atitinkamų veiksmų raidos, o taip pat nebus lengva nustatyti, kokios šalys atsakingos už veiksmų konkrečių etapų įgyvendinimą.

3.3.1

Dėl suinteresuotų šalių įvairovės ir jų kompetencijos sričių bei patirties (pakanka paminėti, pvz., tokias organizacijas kaip PSO ir Aplinkos agentūra, viena vertus, ir vietos ir regioninės valdžios institucijas, antra vertus) taps dar sudėtingiau įgyvendinti, o, gal būt, dėl to vis dažniau bus uždelsiama nustatyti tikslus ir atitinkamas priemones jiems pasiekti.

3.3.2

EESRK mano, kad suinteresuotų šalių vaidmenys ir atsakomybės sritys turėtų būti aiškiai nustatytos (ypač tos, kurios susijusios su Komisija, valstybėmis narėmis ir regioninės bei vietos valdžios institucijomis), o kompetencijos sritys — konkrečiai priskirtos atsižvelgiant į reikalingų veiksmų tipą ir pagal steigimo sutartyse numatytas kompetencijos sritis. Svarstomame komunikate šie svarbūs klausimai nepaaiškinti, tokiu būdu patvirtinant susirūpinimą, kurį išreiškė Komitetas savo ankstesnėje nuomonėje dėl Europos aplinkos ir sveikatos strategijos. (3)

3.4

II tome apibūdintuose konkrečiuose veiksmuose nėra apibrėžta siektinų uždavinių, tačiau jie skirti poreikiams nustatyti, o labiausiai tikėtina — priemones, kurių Komisija ir kitos suinteresuotos šalys galėtų imtis reaguodamos į žinių trūkumą arba poreikius. Gaila, tačiau atrodo, kad EESRK (4) susirūpinimas pasitvirtins, t.y. konkrečių tikslų, išskyrus taip vadinamus Tūkstantmečio uždavinius, nebuvimas yra rimta trūkumas, verčiantis abejoti paties plano perspektyvumu.

3.5

Plane nurodyti veiksmai turi vieną bendrą ypatumą: visuose juose yra pateikta konkreti informacija pirmųjų dvejų ar trejų metų laikotarpiui, tačiau tolesniam ketverių metų laikotarpiui jie yra bendresnio pobūdžio, o gal netgi migloti. Tokia struktūra neramina, nes planas turėtų lemti praktinį strategijos, kuria iš esmės siekiama didelio ilgalaikio poveikio, įgyvendinimą. Šio trūkumo negalima pateisinti ir tuo, kad dar nenurodyti ir ištekliai, kurie turėtų būti skirti nuo 2007 m. Norimų rezultatų aiškumas yra pagrindinis reikalavimas, kad būtų užtikrinta, jog politinius sprendimus priimantys asmenys skirtų strategijos svarbą atitinkantį finansavimą.

3.6

Nemanoma, kad pakanka 2007 m. peržiūros vidutinės trukmės laikotarpiu. EESRK rekomenduoja atlikti dvi peržiūras vidutinės trukmės laikotarpiais: vieną — 2006 m., o kitą — 2008 m.

3.6.1

Pirmoji peržiūra vidutinės trukmės laikotarpiu leistų atsižvelgti į nemažai programų ir (arba) veiksmų (nepaminėtų komunikate), kurie jau baigiami įgyvendinti, rezultatus ir tai palengvintų spartų pirmųjų dvejų metų pažangos įvertinimą. Tai būtų tvirtas pagrindas inicijuojant veiksmus, kurie būtų finansuojami naujais asignavimais iš 2007 m. biudžeto.

3.6.2

Antroji peržiūra užtikrintų, kad, rengiantis tolesniems etapams ir tolesniems ciklams, būtų remiamasi konkrečiais, laiku atliktais įvertinimais, taikant juos ir kitoms pažeidžiamoms tikslinėms grupėms (pvz., senyvo amžiaus žmonėms), remiantis gilesne pasiektos pažangos ir pasitaikiusių kliūčių analize.

4.   Konkrečios pastabos

4.1

Pirmąja veiksmų grupe siekiama pagerinti informacinę grandinę parengiant integruotą aplinkos ir sveikatos informaciją, kad būtų galima geriau suprasti teršalų šaltinių ryšį su poveikiais sveikatai. EESRK apgailestauja, kad, nepaisant priimtos 1999-2003 m. Bendrijos veiksmų programos dėl su tarša susijusių ligų (5) ir Bendrijos veiksmų programos dėl sveikatos priežiūros (6), informacijos poreikis tebėra toks didelis, atsižvelgiant į veiksmus visuomenės sveikatos srityje. Jis taip apgailestauja, kad prie komunikato nepridėtos pažangos ataskaitos apie programas ir ataskaitos apie konkrečius trūkumus, ištaisytinus plano pirmajame įgyvendinimo etape.

4.1.1

1 veiksmas (aplinkos poveikio sveikatai rodiklių parengimas) ir 2 veiksmas (integruoto aplinkos, įskaitant maistą, monitoringo parengimas, kad būtų galima nustatyti tam tikrą poveikį žmogui) dažniausiai savo metodais būna pažintiniai. Dėl to, veiksmų antrajame etape parengimas yra menkai suprantamas. Net ir tuo atveju, kai trūksta žinių, tokie tikslai, kaip su sveikata susijusių duomenų palyginamumas ir prieinamumas, turėtų būti aiškiai įvardyti, kad palengvėtų esamų duomenų bazių sąveika ir integracija, kai kuriais atvejais, rekomenduojant išteklių, įskaitant finansinius išteklius, skyrimą reikalingiems metodologiniams tyrimams ir esamų duomenų tinklo kūrimą, atsižvelgiant į ilgalaikę Europos duomenų bazės kūrimo perspektyvą ateityje.

4.1.1.1

Kad būtų integruotas aplinkos monitoringas ir žmonių sveikatos priežiūra, EESRK rekomenduoja laiku atrinkti klinikinės (epidemiologinės) ir eksperimentinės mokslinių tyrimų veiklos rūšis, kad daugiau sužinotume apie konkrečių aplinkos veiksnių ir ligų priežastinius ryšius.

4.1.2

Biomonitoringo veiksmas (biožymeklių, kurie parodo aplinkos poveikį, ligas ir (arba) sutrikimus bei genetinį polinkį, naudojimas) yra labiau panašus į ataskaitą apie sunkumus, nors ir realius, o ne veiksmą. EESRK rekomenduoja imtis neatidėliotinų veiksmų plataus profilio darbo grupės, skirtos koordinavimui, įgaliojimams ir tikslams apibūdinti, kad būtų užtikrinta, jog tai veiksminga ir iš tikrųjų patikima darbo priemonė nacionaliniu ir Bendrijos lygiais.

4.1.2.1

Kad būtų gauti optimalūs biomonitoringo rezultatai, EESRK rekomenduoja nustatyti prioritetines veiksmo sritis ir optimalaus specializuotų veiklos centrų tarpusavio koordinavimo tvarką remiantis veikla, kurią atliko esamos techninės darbo grupės. Be to, jis rekomenduoja parengti grupės tyrimus (pirmiausia motinos-vaiko tyrimus), kad būtų galima veiksmingai įvertinti poveikio biorodiklius.

4.1.3

Ir 4 veiksme (geresnis koordinavimas ir bendra veikla aplinkos ir sveikatos srityje) siūloma sukurti konsultacinę grupę ir bendrai remti atsakingų institucijų tarpusavio mainus. EESRK mano, kad šie pasiūlymai visiškai netinkami, nes įsitikinęs, kad konsultacinės grupės nepakaks reguliariems duomenų ir geriausios praktikos mainams užtikrinti. Dėl to, atsižvelgiant į tai, kad atsakomybe už sveikatą ir aplinką dalijasi kelios ministerijos, Komitetas ragina valstybes nares kuo greičiau paskirti atsakingą įstaigą ar instituciją, turinčią būtinus įgaliojimus ir priemones koordinuoti pastangas norimiems tikslams pasiekti. Be to, EESRK ragina Komisiją sukurti tinkamesnes koordinavimo institucijas ir siūlyti geresnes priemones procesui palengvinti.

4.2

Antrąja veiksmų grupe siekiama „integruoti ir stiprinti Europos aplinkos ir sveikatos mokslinius tyrimus“. Komunikato priede apibūdinti konkretūs veiksmai, kuriais siekiama konsoliduoti pagrindinę informaciją, o ne kurti konkrečius mokslinių tyrimų projektus. 5 veiksme pateikta analizė to, kas jau pasiekta JTC (jungtinių tyrimų centrai) arba dabartinių mokslinių tyrimų projektų, kartu su konferencijų tuo klausimu planais. 6 veiksmas yra nurodytų ligų ir Europos mokslinių tyrimų tinklo sukūrimo priežasčių ir mechanizmų analizė, o ne bandymas „nukreipti mokslinius tyrimus į ligas, sutrikimus ir poveikį“, nes jame nėra nurodyta, kaip moksliniai tyrimai turėtų vykti. Galiausiai, 7 veiksmu siekiama sukurti metodologinę sistemą, kad būtų parengti rizikos vertinimo metodai atsižvelgiant į sudėtingas sąveikas ir išorės išlaidas, bei metodologinę sistemą šiems metodams suvienodinti ir patvirtinti.

4.2.1

EESRK rekomenduoja dabartinį didelio masto epidemiologinių duomenų trūkumą kuo greičiau panaikinti, ypač su neurologiniais sutrikimais susijusiais klausimais Europoje, tais atvejais, kai nepakanka mokslinių duomenų apie kūdikius ir vaikus, tačiau pakanka įrodymų nustatyti etiologinį ryšį, net ir tada, kai tai negalima priskirti tik aplinkos veiksniams.

4.2.2

EESRK rekomenduoja, kad tarpdalykiniai moksliniai sveikatos ir aplinkos tyrimai taptų Septintosios mokslinių tyrimų pamatinės programos prioritetais. Be to, reikėtų imtis neatidėliotinų veiksmų užtikrinti, kad jau finansuojamos konkrečios programos turėtų joms reikalingus išteklius, leisiančius mums pagilinti savo žinias ir nustatyti veiksmingas intervencines priemones bei metodus sveikatos ir aplinkos srityje.

4.2.3

8 veiksmas (užtikrinti, kad būtų nustatytos galimo pavojaus sveikatai ir aplinkai rūšys bei būtų sprendžiami su tuo susiję klausimai) nustato tikslesnius uždavinius. Juo siekiama rasti būdus, kaip pagerinti ankstyvą sveikatos sektoriaus vertinimą ir pasirengti ekstremaliam klimato pasikeitimui bei kitiems globaliems aplinkos pavojams. EESRK remia šiuos tikslus, net ir tuo atveju, kai jie nėra griežtai susiję su bendru SCALE iniciatyvos tikslu — saugoti vaikų sveikatą. EESRK tikisi, kad tokie veiksmai turėtų sudaryti galimybę parengti tinkamą programą, kuriai būtų konkrečiai skirtos lėšos vidutinės trukmės laikotarpiu. Ji neturėtų būti įtraukta, kaip siūloma, į netinkamą struktūrą, kuriai trūksta konkrečiai skiriamų lėšų.

4.3

Kitais dviem veiksmais (9 ir 10 veiksmai) siekiama plėtoti informuotumą, pranešimą apie pavojų, profesinį mokymą ir švietimą. Juose iškelta keletas įdomių klausimų, tačiau tai nėra tvirtas realios informavimo ir profesinio mokymo strategijos, skatinančios atitinkamus elgesio pasikeitimus ir telkiančios už šios srities veiksmus atsakingų valstybių narių veiklą, pagrindas. EESRK jau nurodė, kad „informuotumo didinimas ir pagrindinės paramos bei įsipareigojimo nustatymas bus esminiai dalykai ir socialiniams partneriams bei pilietinės visuomenės organizacijoms priklausys pagrindinis vaidmuo“ (7).

4.3.1

Paskutiniais siūlomais veiksmais (11, 12 ir 13 veiksmai) siekiama peržiūrėti ir pataisyti rizikos mažinimo politiką, atsižvelgiant į tas rizikos rūšis, kurios tiesiogiai susijusios su ligomis, pirmiausiai nurodytomis plane (kvėpavimo ligos, nervų sistemos vystymosi sutrikimai, vėžys ir endokrininės sistemos sutrikimai). Jie rekomenduoja tokias iniciatyvas kaip eksperimentinius projektus, tinklų kūrimą, koordinavimo skatinimą, arba paprasčiausiai stebėti su elektromagnetiniais laukais susijusią raidą. Apskritai, tai labiau primena gerų ketinimų sąrašą, o ne bandymą parengti konkrečių išsamių sąlygų sąrašą esant didelės rizikos sąlygoms. EESRK mano, kad tokie pasiūlymai nėra tinkami atsižvelgiant į ypatingai pavojingus poveikius sveikatai, kurie jau buvo išdėstyti ankstesniame komunikate dėl strategijos. B to, jie nepadės sukurti tikros rizikos mažinimo politikos per pagrįstą laikotarpį.

4.3.2

EESRK primygtinai rekomenduoja ypatingos skubos tvarka ištirti veiksnius, darančius poveikį oro kokybei biuruose ir namuose (kaip nurodyta 12 veiksme). Moksliniai duomenys turėtų būti parengiami iki aiškiai nustatyto termino ne pernelyg tolimoje ateityje, kad būtų lengviau iš naujo įvertinti 1999 m. rekomendaciją dėl elektromagnetinių laukų. EESRK neramina, kad nesulaukus kokių nors konkrečių tikslų ir numatytų rezultatų per nurodytą terminą, nepasiseks plane net nustatyti veiksmingos dabartinės Bendrijos lygio veiklos rūšių koordinavimo arba koordinavimo su valstybėmis narėmis tvarkos.

2004 m. gruodžio 15 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  Komisijos komunikatas dėl Europos aplinkos ir sveikatos strategijos KOM(2003) 338 galut. EESRK savo nuomonę dėl šio komunikato pateikė 2003 m. gruodžio 10 d. 404-oje plenarinėje sesijoje. Pranešėjas – p. Ehnmark. OL C 80, 2004 3 30.

(2)  Komisijos komunikatas – 2004-2010 m. Europos aplinkos ir sveikatos veiksmų planas (COM(2004) 416 galut., 2004 6 9, I ir II tomai

(3)  Nuomonė dėl Europos aplinkos ir sveikatos strategijos, 6.4 punktas – OL C 80, 2004 3 30. Pranešėjas – p. Ehnmark. Žr. 1 išnašą.

(4)  Ten pat, 5.3 punktas.

(5)  OL C 19, 1998 1 21.

(6)  OL C 174, 1996 6 17.

(7)  OL C 80, 2004 3 30.


28.6.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 157/70


Nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl humaniško gyvūnų gaudymo spąstais standartų įvedimo

KOM(2004) 532 galutinis -2004/0183 (COD)

(2005/C 157/11)

2004 m. rugsėjo 14 d. Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 175 straipsniu, nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl humaniško gyvūnų gaudymo spąstais standartų įvedimo

Žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu parengimą, 2004 m. lapkričio 16 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas — p. Donnelly.

Savo 413-osios plenarinės sesijos metu, įvykusios 2004 m. gruodžio 15-16 d. (2004 m. gruodžio 16 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 60 narių balsavus „už“, 1 — „prieš“ ir 6 nariams susilaikius.

I.   ĮVADAS

1.   Reglamentas dėl spąstų, kuriais suspaudžiamos gyvūnų galūnės

1.1

1989 m. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, raginančią uždrausti ES teritorijoje spąstus, kuriais suspaudžiamos gyvūnų galūnės, bei kailius ir gaminius iš kailių, kilusius iš šalių, naudojančių minėtus spąstus.

Atsakydama į šią rezoliuciją, Komisija pateikė Pasiūlymą dėl reglamento šiuo klausimu, kurį Taryba priėmė 1991 m (1). Šis reglamentas uždraudė nuo 1995 m. sausio 1 d. naudoti spąstus, kuriais suspaudžiamos gyvūnų galūnės, ES teritorijoje ir importuoti 13 išvardintų gyvūnų rūšių kailius ir odas iš trečiųjų šalių išskyrus atvejus, kai tenkinama viena iš šių sąlygų:

jeigu galioja atitinkamos administracinės ir teisinės nuostatos, draudžiančios naudoti spąstus, kuriais suspaudžiamos gyvūnų galūnės, arba

jeigu 13 išvardintų (ES reglamento I priede) gyvūnų rūšių gaudymo spąstais būdai atitinka tarptautiniu mastu sutartus humaniško gyvūnų gaudymo spąstais standartus.

1.2

Svarbu pažymėti, kad Europos Parlamentas savo nuomonėje ragino uždrausti spąstų, kuriais suspaudžiamos gyvūnų galūnės, pardavimą ir palaipsniui atsisakyti kailių ir gaminių iš kailio, kai gyvūnas buvo pagautas spąstais, kurie suspaudžia jo galūnes. Į šią nuomonę Taryba neatsižvelgė savo svarstymų metu 1991 m.

1.3

Nors spąstų, kuriais suspaudžiamos gyvūnų galūnės, naudojimas yra uždraustas ES teritorijoje nuo 1995 m., jis nėra uždraustas šalyse, eksportuojančiose gaminius iš kailio, pagamintus iš minėtais spąstais pagautų gyvūnų kailio.

Savo 1990 m. nuomonėje (2), EESRK, pabrėždamas šio klausimo nuoseklaus traktavimo svarbą, ne tik parėmė spąstų, kuriais suspaudžiamos gyvūnų galūnės, uždraudimą Europoje, bet ir pasiūlė juos uždrausti tarptautiniu mastu.

2.   Susitarimas

2.1

Priėmus Bendrijos teisės aktus dėl spąstų, kuriais suspaudžiamos gyvūnų galūnės, iškilo būtinybė nustatyti gyvūnų gaudymo spąstais standartus tarptautiniu mastu. Buvo suderėtas Susitarimas tarp ES, Kanados, Rusijos ir JAV. Tačiau tik Kanada, Rusija ir ES jį pasirašė. JAV negalėjo tapti šio Susitarimo šalimi, kadangi pagal JAV vidaus sistemą kompetencija šioje srityje yra decentralizuota. Vis dėlto, JAV sutiko įgyvendinti supaprastintą Susitarimo versiją.

2.2

Susitarimas buvo priimtas siekiant užkirsti kelią galimam Europos uždraudimui importuoti gaminius iš kailio, pagamintus iš laisvėje gyvenusių gyvūnų kailių tose šalyse, kurios nėra uždraudusios spąstų, kuriais suspaudžiamos gyvūnų galūnės.

2.3

Europos Parlamento nuomone, šis Susitarimas buvo visiškai netinkamas bei neveiksmingas ir turėjo būti atmestas, o vietoj jo reikėjo įvesti draudimą importuoti kailius ir gaminius iš kailio, pagamintus iš Susitarime išvardintų laukinių gyvūnų kailio.

2.4

Susitarime nurodomi tam tikri standartai, kurių privaloma laikytis gaudant gyvūnus spąstais. Europos bendrija jį ratifikavo 1997 m. Susitarime numatyti gyvūnų gaudymo spąstais standartai atspindėjo tuo metu taikytus standartus Rusijoje, Kanadoje ir JAV. Sąvokos „humaniškas“ paminėjimas buvo labai ginčytinas dalykas, kadangi šie standartai toleruoja į spąstus pakliuvusių gyvūnų dideles kančias.

2.5

Mokslinės nuomonės (tarp jų ir Komisijos mokslo ir veterinarijos komiteto nuomonė) patvirtino, kad Susitarime numatyti humaniški gyvūnų gaudymo spąstais būdai neatmeta nepriimtinai didelių kančių.

2.6

Mokslo komitetas pabrėžė, kad esminiai veiksniai humaniškumo lygiui nustatyti turi būti laikas, per kurį gyvūnas tampa nejautrus skausmui bei per šį laikotarpį gyvūnui suteikiamo skausmo ir streso intensyvumas. Komitetas padarė išvadą, jog „humaniškais“ gali būti laikomi tik tie žudantys spąstai, į kuriuos patekęs gyvūnas tampa nejautrus skausmui akimirksniu arba bent jau per kelias sekundes. Vietoj to, Susitarime buvo numatytas 5 minučių maksimalus laikotarpis, ir todėl buvo laikoma, kad sąvokos „humaniškas“ naudojimas nėra tinkamas.

2.7

Komitetas taip pat nusprendė, kad Susitarime numatyti sužalojimo rodikliai nėra moksliškai pagrįsti palyginus su kitais nusistovėjusiais prastos gyvūnų gerovės nustatymo metodais.

2.8

Šiuo metu ES ir Kanada jau yra ratifikavusios šį Susitarimą, tačiau Rusija dar nėra jo ratifikavusi. Dėl šios priežasties Susitarimo vykdymas dar nėra privalomas. Vis dėlto, Kanada ir ES susitarė bet kuriuo atveju vykdyti Susitarimo nuostatas per šį neprivalomą laikotarpį.

3.   Komisijos pasiūlymo turinys

3.1

Komisijos pasiūlymas priimti direktyvą dėl humaniško tam tikrų gyvūnų rūšių gaudymo spąstais standartų įvedimo (3) siekia perkelti Susitarimą dėl humaniško gyvūnų gaudymo spąstais standartų į Bendrijos teisę, kaip numatyta Tarybos sprendimais 98/142/EC ir 98/487/EC.

3.2

Kaip apibrėžta 1 priede, pasiūlymas taikomas 19 laukinių gyvūnų rūšių (iš kurių 5 gyvena ES teritorijoje).

3.3

Pasiūlyme numatyta keletas įsipareigojimų ir reikalavimų dėl gaudymo spąstais būdų, spąstų naudojimo, kailinių žvėrelių medžiotojų, mokslinių tyrimų, baudų ir sertifikavimo. Į šį dokumentą taip pat įeina daug galimų leidžiančių nukrypti nuostatų ir du priedai (II ir III priedai) dėl humaniško gyvūnų gaudymo standartų ir gyvūnų gaudymo spąstais būdų bandymų.

3.4

Pasiūlyme pabrėžiama, kad valstybėms narėms gali būti leista įgyvendinti griežtus teisės aktus šioje srityje, ir kad lieka galioji 1991 m. ES reglamentas, draudžiantis naudoti spąstus, kuriais suspaudžiamos gyvūnų galūnės. Jų įgyvendinimas ir vykdymas priklauso valstybių narių kompetencijai bei jų kompetentingoms institucijoms. Pasiūlyme nenumatoma skirti lėšų iš Bendrijos biudžeto, ir todėl valstybės narės pačios skirs finansinių resursų atitinkamiems kaštams padengti.

II   PASTABOS

4.   Sąvokos „humaniško gyvūnų gaudymo spąstais standartai“ naudojimas

4.1

EESRK požiūriu, sąvokos „humaniškas“ (4) naudojimas pasiūlyme yra abejotinas. 2 straipsnyje apibrėžiama sąvoka „gaudymo spąstais būdai“, tačiau jame nėra „humaniško gyvūnų gaudymo spąstais standartų“ apibrėžimo. Iš tiesų, Susitarimo tekste (pagal kurį paruoštas pasiūlymas) pripažįstama (Preambulėje), jog dar nėra gyvūnų gaudymo spąstais tarptautinių standartų, ir apskritai Susitarimas priskiria žodį „humaniškas“ tiems standartams, kurie „užtikrintų spąstais gaudomų gyvūnų atitinkamo lygio gerovę“.

4.2

Derybų dėl Susitarimo metu Komisijos mokslo ir veterinarijos komitetas (5) pateikė pastabą, kad šiame dokumente aprašomų standartų negalima vadinti „humaniškais“ (kaip jau buvo pabrėžta anksčiau), kadangi maksimalus laikas, per kurį gyvūnas tampa nejautrus skausmui yra daug ilgesnis nei priimtina trukmė (momentinė mirtis). Ypatingas dėmesys buvo atkreiptas į skandinančius spąstus, nes buvo apskaičiuota, kad į povandeninius spąstus patekę pusiau vandens žinduoliai dar būna gyvi iki 15 min.

4.3

Todėl Komitetas rekomenduoja, kad galutinio ES teisės akto tekste žodis „humaniškas“ būtų pakeistas kita, labiau priimtina sąvoka, bent jau iki tol, kol gyvūnų gaudymo spąstais standartai atitiks anksčiau nurodytus reikalavimus.

5.   Spąstai

5.1

Pasiūlyme kalbama apie dvi spąstų rūšis: žudančius spąstus ir judesius suvaržančius spąstus. Pasiūlyme numatyti standartai žudantiems spąstams aiškiai neatitinka Bendrijos sutartų mokslinių standartų, kuriuose rekomenduojama momentinė mirtis arba 30 sekundžių iki mirties maksimali toleruojama laiko riba. Dėl judesius suvaržančių spąstų (gyviems gyvūnams pagauti naudojamų spąstų), pasiūlymas nepateikia šiems spąstams keliamų reikalavimų bei nenurodo, kokiems tikslams suvaržomi gyvūnų judesiai. Be to, pasiūlymas nenustato jokių gyvūnų gerovės standartų suvaržyto gyvūno nužudymo atveju. Tai reiškia, kad pagavus gyvūną jo judesius suvaržančiais spąstais ir po to ji nužudžius, nužudymo būdas nėra reglamentuojamas.

Be to, pasiūlymas neužtikrina, kad leidžiami gyvūnų gaudymo spąstais būdai atsitiktinai nenužudys neketinamų sumedžioti gyvūnų rūšių arba nesuvaržys jų judesių. Gyvūnų gaudymo spąstais standartai turėtų užtikrinti, kad ši rizika yra sumažinta iki įmanomai žemiausio lygio.

6.   Bandymai

6.1

Pasiūlyme numatytos techninės sąlygos gyvūnų gaudymo spąstais būdų bandymams, kuriuose neatmetama galimybė panaudoti gyvus gyvūnus. Tiek izoliuotoje aplinkoje atliekamiems bandymams, tiek ir bandymams lauko sąlygomis numatyti minimalūs reikalavimai. Be to, vienos Susitarimo Šalies atliktus bandymus gali pripažinti kitos Šalys.

6.2

Tačiau, kad rezultatai būtų pripažinti galiojančiais, bandymus privaloma atlikti tose pačiose sąlygose, kuriose spąstai skirti naudoti. Todėl kriterijai, kurie remiasi izoliuotoje teritorijoje atliktų bandymų rezultatais, negali būti naudojami vertinant laisvėje gyvenančių gyvūnų gerovę. Dėl šių priežasčių bandymai su gyvūnais iš viso neturėtų būti atliekami, ir tik jau išrasti kompiuterinio modeliavimo būdu atliekami bandymai turėtų būti svarstytini.

7.   Leidžiančios nukrypti nuostatos

7.1

Pasiūlyme išvardinta daug galimų leidžiančių nukrypti nuostatų, kurios, jas įgyvendinus, gali visiškai pakenkti pačio pasiūlymo tikslams. EESRK mano, kad leidžiančios nukrypti nuostatos dėl viešojo saugumo ir žmonių bei gyvūnų sveikatos turi būti leistinos. Šiuo atveju, atitinkamos žinybos turi nedelsiant informuoti ir atsiklausti teritorijoje dirbančių subjektų (pvz., ūkininkų), kai atsiranda tokių problemų. EESRK kyla tam tikrų abejonių dėl kitų siūlomų leidžiančių nukrypti nuostatų.

7.2

Atsižvelgiant į tai, kaip sunku taikyti veiksmingą stebėsenos ir vykdymo sistemą natūralioje aplinkoje, kur gyvūnai gaudomi spąstais, Komisijos siūlomos leidžiančios nukrypti nuostatos (išskyrus nurodytas anksčiau) tiktai pablogins skaidrumą ir atsakingumą tarp Susitarimo Šalių.

8.   Kailinių žvėrelių medžiotojai

8.1

Pasiūlyme numatyta, kad reikėtų įvesti leidimų ir apmokymų sistemą kailinių žvėrelių medžiotojams. Tačiau nieko nerašoma apie licensijų išdavimą, o kailinių žvėrelių medžiotojų naudojamų gaudymo spąstais būdų praktiškai neįmanoma kontroliuoti, kadangi tai reikėtų atlikti natūralioje aplinkoje. EESRK rekomenduoja įdiegti griežtą licensijų išdavimo sistemą, kuri vestų link suderintos sistemos Bendrijos lygmenyje.

9.   Sertifikavimas

9.1

Komisijos pasiūlyme valstybėms narėms pavedamas naudojamų gyvūnų gaudymo spąstais būdų sertifikavimas ir numatomas šio sertifikavimo abipusis pripažinimas tarp valstybių narių.

Nors šią sistemą galima gerai įgyvendinti Europos Sąjungoje, taip pat reikėtų įdiegti ir tarptautinio sertifikavimo sistemą. Iš tiesų, reikėtų įvesti standartinę sertifikavimo sistemą, o taip pat ir atsekamumo sistemą tarp Susitarimo Šalių. Ši sistema prisidėtų prie skaidraus ir veiksmingo Susitarimo įgyvendinimo užtikrinimo.

10.   Baudos

10.1

Komisijos pasiūlyme nurodoma, jog galima skirti administracines nuobaudas už šio teisės akto pažeidimą. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad tam tikrose ES valstybėse narėse už gyvūnų gerovės įstatymų pažeidimus taikoma baudžiamoji atsakomybė, EESRK rekomenduoja, kad nuobaudos būtų skiriamos pagal nacionalines teisės sistemas.

11.   IŠVADOS

11.1

EESRK mano, kad pasiūlyme aprašomi humaniško gyvūnų gaudymo spąstais standartai neturėtų būti vadinami humaniškais, kadangi jie tik atspindi Susitarime numatytus standartus. Susitarimo standartai buvo įvertinti kaip mažiau griežti nei ES teisės aktuose reglamentuojami gyvūnų gerovės standartai. Todėl Komitetas rekomenduoja galutinėje teisės akto redakcijoje pakeisti žodį „humaniškas“ tinkamesne sąvoka.

11.2

Dėl spąstų EESRK mano, kad reikėtų kalbėti tiktai apie akimirksniu žudančius spąstus, o judesius suvaržančių spąstų panaudojimo apimtį reikėtų patikslinti. Be to, tais atvejais, kai į judesius suvaržančius spąstus patekę gyvūnai yra nužudomi, žudymo būdas kiek įmanoma turi būti reglamentuotas pagal gyvūnų gerovės teisės aktus.

11.3

EESRK nuomone, skandinantys spąstai turėtų būti uždrausti, kadangi Komisijos mokslo ir veterinarijos komitetas padarė išvadą, kad tai žiaurus žudymo būdas, nes jo esmė — lėtas gyvūnų uždusinimas po vandeniu.

11.4

EESRK pažymi, kad net jeigu pasiūlyme ir yra numatytos nuostatos dėl spąstų išbandymo, nėra jokios mokslinės bazės, kaip laukiniams gyvūnams taikyti kriterijus, kurių pagrindas — izoliuotoje aplinkoje atliktų bandymų rezultatai. Todėl EESRK rekomenduoja nenaudoti gyvūnų bandymams atlikti, o vietoj jų atlikti jau išrastus kompiuterinio modeliavimo būdu atliekamus bandymus.

11.5

EESRK mano, kad dauguma pasiūlyme numatytų leidžiančių nukrypti nuostatų leidžia šioje veikloje dalyvaujantiems subjektams kai kuriais atvejais visiškai išsisukti nuo teisės akto taikymo, ir todėl EESRK rekomenduoja, kad kompetetingos institucijos turėtų atkreipti dėmesį į tas išskirtines nuostatas, kurios yra susijusios su viešuoju saugumu bei žmonių ir gyvūnų sveikata. Šis aspektas labai svarbus, atsižvelgiant į tai, jog natūralioje aplinkoje labai sunku vykdyti kontrolę ir stabėseną.

11.6

EESRK nuomone, ES reikia įvesti skaidrią kailinių žvėrelių medžiotojų licensijavimo sistemą. Pasiūlymas perleidžia valstybių narių institucijoms visą atsakomybę už kailinių žvėrelių medžiotojų apmokymų ir leidimų reikalavimų nustatymą. EESRK baiminasi, jog tai sąlygos nesuderintą sistemą, kuri negalėtų garantuoti gyvūnų gerovės standartų įgyvendinimo ES teritorijoje.

11.7

EESRK mano, kad tarp Susitarimo Šalių reikėtų įdiegti veiksmingą sertifikavimo ir atsekamumo sistemą, kad būtų galima jį efektyviai įgyvendinti.

11.8

EESRK rekomenduoja, kad siūlomo teisės akto pažeidimo atveju sankcijos būtų taikomos pagal nacionalinius gyvūnų gerovės įstatymus.

11.9

EESRK rekomenduoja, kad pasiūlyme numatytų nuostatų įgyvendinimo tvarkaraštis turėtų būti griežtesnis. Pasiūlyme nurodyta, kad spąstai turi atitikti siūlomus standartus nuo 2009 m., o gyvūnų gaudymo spąstais būdai — nuo 2012 m. EESRK mano, kad visos nuostatos turėtų būti įgyvendinamos kiek galima greičiau.

2004 m. gruodžio 15 d., Briuselis

Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  Tarybos reglamentas 3254/91, OL L 308, 9/11/1991

(2)  Nuomonė dėl pasiūlymo priimti Tarybos reglamentą dėl tam tikrų kailių importo, OL C 168, 1990 7 10, psl. 32

(3)  KOM(2004) 532 galutinis

(4)  1994 m. vasario mėn. Darbo komitetas, įsteigtas prie ISO (Tarptautinės standartizacijos organizacijos, kad aptartų humaniško gyvūnų gaudymo spąstais standartus, nutarė išbraukti žodį „humaniško“ iš standartų pavadinimo. Šio posėdžio metu buvo sutarta panaikinti visas nuorodas į sąvokas „humaniškas“ ir „humaniškumas“. Susitarimo dėl gyvūnų gaudymo spąstais standartų nebuvo galima pasiekti pagal ISO. Per ISO derybas Europos veterinarai pabrėžė, kad gyvūno nužudymas, užtrunkantis ilgiau nei 15 sekundžių, negali būti vadinamas humanišku nužudymu, ir kad, be abejonės, povandeniniai spąstai nėra svarstytini. Į šiuos punktus, be kita ko, nebuvo atsižvelgta rengiant galutinį Susitarimo tekstą.

Europos Komisijos mokslo ir veterinarijos komiteto nuomonėje (1994 m.) padaryta išvada, jog „humaniškais“ gali būti laikomi tik tie žudantys spąstai, į kuriuos patekęs gyvūnas tampa nejautrus skausmui akimirksniu, ir kad daugiau dėmesio reikėtų skirti taip pat spąstų konstrukcijai, atsižvelgiant į gyvūnų, kurių nesiekiama sumedžioti, elgseną, siekiant išvengti juos sugauti ar sužaloti. Komitetas padarė išvadą, kad siūlomi sužalojimo rodikliai, kurie nėra moksliškai pagrįsti, nėra priimtini kaip humaniškumo rodiklis.

(5)  Mokslinio komiteto, įsteigto pagal CITES reglamentą, nuomonė, 1995 m., Mokslinio komiteto nuomonė, Žemės ūkio GD, 1994 m.


28.6.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 157/74


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo Tarybos direktyvai, iš dalies pakeičiančiai Direktyvą 87/328/EEB dėl galvijų spermos, skirtos Bendrijos vidaus prekybai, saugojimo

(KOM(2004) 563 galutinis — 2004/0188 (CNS))

(2005/C 157/12)

2004 m. rugsėjo 20 d. Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos sutarties 37 straipsniu, nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Pasiūlymo Tarybos Direktyvai, iš dalies pakeičiančiai Direktyvą 87/328/EEB dėl galvijų spermos, skirtos Bendrijos vidaus prekybai, saugojimo

Žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos skyrius, atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu parengimą, 2004 m. lapkričio 16 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas — p. Nielsen.

Savo 413-oje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2004 m. gruodžio 15 — 16 d. (gruodžio 15 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, 139 nariams balsavus „už“ ir 7 susilaikius, priėmė šią nuomonę.

1.   Komisijos pasiūlymo santrauka

1.1

Tarybos Direktyvoje 88/407/EEB yra numatyti gyvūnų sveikatos reikalavimai Bendrijos vidaus prekybai grynaveislių veislinių galvijų sperma bei jos įvežimui. Nepaisant Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonėje išreikštų rimtų abejonių, 2003 m. direktyva buvo pakeista taip, kad dabar leidžiama saugoti spermą ne tik „spermos surinkimo centruose“, kuriuose gaunama sperma, bet ir „spermos saugojimo centruose“, kuriuose ji nėra gaunama. (1)

1.2

Kad būtų išvengta netikslumų dėl apibrėžimų ir taikymo srities, Komisija siūlo Tarybos Direktyvos 87/328/EEB atitinkamas sąlygas dėl leidimo veisti grynaveislius veislinius galvijus pakeisti taip, kad, atsižvelgiant į galvijų spermos surinkimą, apdorojimą ir saugojimą, ateityje „spermos saugojimo centrai“ būtų minimi kartu su „spermos surinkimo centrais“.

2.   Bendros pastabos

2.1

Komisija turėjo atsižvelgti į būtiną Direktyvos 87/328/EEB pakeitimą, susijusį su Tarybos Direktyvos 88/407/EEB pakeitimu, kad būtų užtikrintas Bendrijos teisės aktų nuoseklumas. Tokiu būdu buvo galima išvengti kilusių neaiškumų dėl apibrėžimų ir taikymo srities, bei papildomos teisės aktų procedūros.

2.2

Be to, pasiūlymas dėl Direktyvos 87/328/EEB 4 straipsnio naujos formuluotės sudaro įspūdį, jog yra išplečiami patvirtintų spermos saugojimo centrų įgaliojimai, tarsi ten būtų leidžiama „spermą surinkti ir apdoroti“, ir spermos saugojimo centrai taptų „paralelinėmis sistemomis“ jau egzistuojantiems „spermos surinkimo centrams“. Tai nebūtų prasminga ir, atidžiai perskaičius, atrodo, jog nėra tinkama. Taigi pakeitimas turi būti taip suformuluotas, jog nekiltų jokių neaiškumų.

3.   Išvada

3.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pripažįsta, jog nepaisant 2002 m. išreikštų abejonių, pagal Tarybos Direktyvą 2003/43/EB saugojimo centrams buvo leista realizuoti galvijų spermą, ir pritaria Komisijai, jog pasiūlytas pakeitimas, kuris galėjo būti pateiktas tuo pačiu metu, kaip ir 2003 m. sprendimas, yra būtinas, norint užtikrinti Bendrijos teisės aktų nuoseklumą. Tačiau dėl formuluotės gali kilti neaiškumų, todėl ji turėtų būti patikslinta.

2004 m. gruodžio 15 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne- Marie SIGMUND


(1)  Direktyva 2003/43/EB, OL L 143, 2003.6.11, p. 23


28.6.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 157/75


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Struktūrinės kaitos skatinimo: išsiplėtusios Europos pramonės politika

KOM(2004) 274 galutinis

(2005/C 157/13)

2004 m. balandžio 20 d. Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl komunikato: Struktūrinės kaitos skatinimas: išsiplėtusios Europos pramonės politika

Pramonės permainų konsultacinė komisija, kuri buvo atsakinga už Komiteto darbą šiuo klausimu, 2004 m. gruodžio 2 d. patvirtino savo nuomonę. Pranešėjas — p. Van Iersel, o antrasis pranešėjas — p. Legelius.

Savo 413-oje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2004 m. gruodžio 15-16 d. (2004 m. gruodžio 15 d. posėdis) Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas 142 nariams balsavus „už“, 1 „prieš“ ir 9 susilaikius, priėmė šią nuomonę.

Trumpa santrauka

Po daugelio metu pramonės politika vėl tapo vienu iš Europos darbotvarkės prioritetų. Žinoma, praėjusiame dešimtmetyje buvo parengtos tam tikros pramonės politikos priemonės ir teminiai požiūriai, tačiau jie ne visada buvo tinkamai koordinuojami ar suderinami vertinant iš Europos verslo pozicijų. Besikeičiančiame pasaulio kontekste, kuriame Jungtinės Valstijos, Kinija ir Indija vaidina svarbų vaidmenį, būtina daug ką iš naujo persvarstyti bei aktyviau veikti. Atėjo metas iš naujo įvertinti gamybos pramonę ir aiškiau apibrėžti sudėtingus pramonės ir paslaugų sektorių santykius.

Komiteto nuomone, svarbus kylantis iššūkis — būtinybė didinti visuomenės informuotumą. Visuomenei būtina pateikti skaidrius duomenis bei tyrimus ir tuo būdu skatinti bendrą sutarimą ir visuomenės paramą. EESRK visiškai remia tris strategines ašis: „geresnį teisėkūros procesą“; integruotą požiūrį ES lygiu ir sektorių politikas su konkrečiomis pritaikytomis priemonėmis. „Geresnis teisėkūros procesas“ reiškia atidų tęstinį dabartinių ir naujų priemonių įvertinimą. Integruotas požiūris yra susijęs su veiksmingu ES ir nacionalinių politikų koordinavimu. Visiškai naujas Komisijos dokumento aspektas yra sektorių dimensija ir pagal konkrečius poreikius pritaikyti požiūriai. Nepaisant tam tikrų bendrų dalykų, situacija įvairiuose sektoriuose skiriasi. Komisija atliko keletą sektorių tyrimų, ateityje jų numatoma daugiau. EESRK remia šią praktiką, kaip naujosios pramonės politikos pagrindą.

Komitetas mano, kad pramonės politika yra naudinga priemonė užtikrinti, kad Europos ekonomika atsidurtų tarp pirmaujančiųjų konkurencingumo, žinių ir tvarumo srityse, kaip numatyta Lisabonos strategijoje. Tuo tikslu tyrimus ir politiką būtina geriau suderinti su įvairių susijusių sektorių ir įmonių dinamika. Naujosios pramonės politika turi būti pagrįsta atitikimu rinkos poreikiams ir liberalizavimo procesu. Tačiau ji apima ir konkrečias sektoriaus ypatybes, tokias kaip tęstinės verslo sektoriaus konsultacijos, reglamentavimas, neprekybinių kliūčių pašalinimas, moksliniai tyrimai ir taikomoji veikla, prekyba ir tikslinis žmogiškųjų išteklių valdymas. Be to, ji yra susijusi su steigiamomis technologijų platformomis, kurios gali paskatinti naujas privataus sektoriaus ir viešojo bei privataus sektoriaus sąjungas, pvz., tarp universitetų, mokslinių tyrimų centrų ir verslo įmonių.

Derėtų užtikrinti geresnę koordinaciją Komisijoje (pvz., prižiūrint Įmonių generaliniam direktoratui) ir Ministrų Taryboje, siekiant skatinti skaidrumą ir sąveiką. Labai siektina, kad Komisija ir Konkurencingumo Taryba patvirtintų vidutinės trukmės veiksmų planą. EESRK ragina, kad, rengiant 2005 m. kovo mėn. tarpinę Lisabonos strategijos peržiūrą, būtų atsižvelgta į naująją pramonės politiką.

1.   Įžanga

1.1

Pramonės politika iš pat pradžių buvo Europos integracijos dienotvarkėje. EAPB sutartyje numatyti konkretūs anglių ir plieno sektorių tikslai ir priemonės. EEB sutartyje pateiktas bendresnis požiūris, kurio pagrindinis klausimas visada buvo ir tebėra vidaus rinkos įgyvendinimas.

1.2

ES lygiu buvo patvirtintos tam tikros pramonės politikos priemonės, skirtos atitinkamiems tikslams tokiose srityse kaip aplinka, moksliniai tyrimai ir taikomoji veikla arba socialiniai reikalai. Laikui einant, į sektorius orientuotą požiūrį pakeitė teminiai požiūriai, tačiau pastarieji ne visada buvo tinkamai koordinuojami su Europos verslu ar, vertinant iš pastarojo pozicijų, — reikiamai subalansuoti.

1.3

Šalia bendrosios politikos buvo parengta tam tikra sektorių politika, susijusi su rinkos liberalizavimo aspektais, pvz., energetikos ir telekomunikacijų srityse. Buvo inicijuoti tam tikri Europos pramoniniai projektai, pvz., „Galileo“.

1.4

Atsižvelgiant į pramoninę kaitą ir globalizaciją, šiuo metu būtina toliau koreguoti pramonės ir valdžios institucijų požiūrį, siekiant didinti Europos konkurencingumą. Praėjusių metų liepą Europos Komisija paskelbė įspūdingą tyrimą apie Europos pramonės sektorių situaciją ir perspektyvas dabartiniame pasauliniame kontekste, pasižyminčiame stipria dinamika kituose pasaulio regionuose (1). Ši dinamika gali turėti įtakos Europos bendrovėms. Norėdama išsaugoti daugelio sektorių konkurencingumą, Europa privalo užtikrinti kokybiškai naujo lygio technologinę pažangą.

1.5

Lisabonos strategijos kontekste Europos Vadovų Taryba ir kitų sudėčių Tarybos, tokios kaip Ecofin ir Konkurencingumo Taryba, aptarė ir toliau aptaria Komisijos komunikatus ir konkrečius pasiūlymus, skirtus gerinti pramonės sąlygas makro ir mikro lygiu. Šiuose dokumentuose ir diskusijose vyrauja horizontalusis politikos požiūris. Keletą metų paprasčiausiai buvo vengiama sąvokos „pramonės politika“. Ji per daug priminė apie valstybės kišimąsi ir valstybės subsidijas, kurios trukdė kurti lygias sąlygas gerai veikiančioje vidaus rinkoje. Laikui bėgant tokio kišimosi buvo atsisakyta.

1.6

Šiuo metu yra formuluojami nauji požiūriai į pramonės politiką. Šiame kontekste 2002 m. buvo priimtas „Komunikatas dėl išsiplėtusios Europos pramonės politikos“ (2).

1.7

2003 m. pavasario Europos Vadovų Taryba pavedė Konkurencingumo Tarybai „reguliariai [peržiūrėti] horizontalius ir sektorių aspektus (3).

1.8

2004 m. balandžio mėn. Komisija paskelbė antrą komunikatą, skirtą pramonės politikai; pastarajam ir skirtas šis dokumentas (4).

1.9

Atsižvelgdamas į šias iniciatyvas ir į ligšiolinių diskusijų rezultatus, komisaras Liikanen 2004 m. gegužės mėn. pareiškė, kad, priešingai nei buvo prognozuojama XX a. dešimtojo dešimtmečio viduryje, „ES pramonės politika vėl yra tarp svarbiausių Europos politinės darbotvarkės klausimų“  (5).

1.10

EESRK sveikina pasikeitusią nuostatą pramonės politikos atžvilgiu ir mano, kad tai įvyko laiku. Jis sutinka su nuomone, kad derėtų skirti konkretų dėmesį pramonės interesams ir sektorių dimensijai, kartu vengiant praeities klaidų. CCMI patirtis ir žinios šioje srityje gali būti naudingos ateityje. Teisinga pramonės ir sektorių politika labai padės siekti Lisabonos strategijos tikslų.

2.   Komisijos pozicija besikeičiančiame kontekste

2.1

Šiuo metu svarbiausias dalykas — pasikeitęs pasaulio ekonomikos kontekstas. Todėl būtinas naujas požiūris. Komisijos manymu, pramonės politika turi būti pagrįsta trimis ašimis:

pramonės neturėtų per daug varžyti teisės aktai ir reglamentavimas; todėl būtina atidžiai įvertinti esamas ir naujas priemones;

siekiant stiprinti pramonės konkurencingumą, būtinas integruotas požiūris ES lygiu (6);

pageidautina parengti sektorių politiką su konkrečiomis pritaikytomis priemonėmis.

2.2

Šis požiūris, apie kurį Komisija atsargiai paskelbė 2002 m., reiškia tikrą persilaužimą. Ankstesnis pramonės politikai skirtas Komisijos dokumentas buvo paskelbtas 1990 m. (7). Po to dėl keleto svarbių veiksnių pramonės politika atsidūrė antrame plane, užleisdama pozicijas pirmiausiai horizontaliajai politikai.

2.3

2000 m. buvo parengta Lisabonos politika, skirta užtikrinti, kad Europos ekonomika užimtų vieną pirmaujančių pozicijų žinių ir konkurencingumo srityje. Iki šiol ši strategija nebuvo aktyviai plėtojama. Tuo tarpu produktyvumo augimas sulėtėjo, o nedarbas išaugo. Be to, buvo susirūpinta dėl pramonės vietos perkėlimo (8).

2.4

Dėl šių priežasčių iškilo būtinybė atlikti tikslesnius tyrimus tokiose srityse:

produktyvumas ir nedarbas;

kas tikrai žinoma apie vietos perkėlimą?

koks yra bendras pramonės poveikis Europai?

kaip įgyvendinti integruotą ES pramonės politiką?

Kaip suformuluoti ir parengti į sektorius orientuotą požiūrį?

2.5

2002 m. Komisijos dokumente (9) pateikiama pokyčių darbotvarkė. Jame pristatoma naujoji „pramonės politika“. Tačiau ši politika vis dar apibrėžiama gana abstrakčiai, bendrai aptariant visas pramonei tiesiogiai aktualias ES politikos kryptis, tačiau nepateikiami konkretūs metodai ir procedūros, susijusios su Europos institucijų (o ypač Komisijos) vaidmeniu priimant sprendimus ir koordinavimo vaidmeniu.

2.6

Dokumente „Struktūrinės kaitos skatinimas“, kuris buvo paskelbtas 2004 m. balandžio mėn. prižiūrint komisarui Liikanenui ir Įmonių generaliniam direktoratui, pateikiama daug naujų dalykų. Šiame dokumente pateiktoje analizėje svarstomi esminiai klausimai ir:

pateikiami tam tikri paaiškinantys duomenys, susiję su gamybos pramonės produkcija ir užimtumu, taip pat lyginant su pasaulinėmis tendencijomis;

pateikiamos sektorių tendencijos, ir tuo būdu tiksliai nusakoma, kas yra svarbu įvairiuose sektoriuose, turinčiuose labai skirtingas perspektyvas.

2.7

Komisija teisingai pradeda nuo dabartinės dinamikos, tačiau tuo pačiu metu pabrėžia, kad šiai dinamikai teigiamos įtakos turi išankstinis numatymas, problemų nustatymas ir augimo veiksnių skatinimas.

2.8

Bendroji analizė patvirtina, kad Europoje sumažėjo produktyvumo augimas, išaugo atotrūkis nuo JAV, o pramonės rezultatai yra blogesni nei tikėtasi, ypač aukštosios technologijos sektoriuose. Pasak Komisijos, gana akivaizdu, kad Europos bendrovės nepakankamai lėšų skiria moksliniams tyrimams ir taikomajai veiklai, iš dalies dėl to, kad, lyginant su Amerikos bendrovėmis, nepakankamos privataus sektoriaus investicijos (Suomija ir Švedija yra akivaizdi išimtis). Be to, sparčiai auga žiniomis pagrįsti Kinijos ir Indijos gebėjimai.

2.9

Komisija mini (tai verta paminėti ir šiame dokumente) 2002 m. Europos pramonininkų apskrito stalo surengtą didelių įmonių apklausą, iš kurios aiškėja, kad, nepagerėjus reglamentavimo aplinkai, šios bendrovės ketina vykdyti naujus mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą už Europos ribų (10).

2.10

Nors Europos pramonei būdingi gana geri rezultatai tradiciškai stipriuose sektoriuose, tokiuose kaip inžinerija, cheminės medžiagos, telekomunikacijos ir automobilių pramonė, atsiranda naujų konkurentų. Kinija ir Indija ima sėkmingai konkuruoti tradiciniuose ir aukštosios technologijos sektoriuose. Čia galima pastebėti tiesioginį ryšį su Europos bendrovių vietos perkėlimo arba relokalizacijos procesais.

2.11

Visame pasaulyje tęsiasi prisitaikymo procesas. Šį prisitaikymą skatina globalizacija, kuri savo ruožtu suteikia naujų galimybių. Šiuo požiūriu įvairiuose tyrimuose pateikiamos skirtingos išvados, tačiau Komisija atkreipia dėmesį, kad pastebima tam tikrų nerimą keliančių ženklų.

2.12

Plėtros kontekste auga buvusių penkiolikos ES valstybių investicijos į naująsias valstybes nares. Kadangi dabar tai yra investicijos ES viduje, dar svarbiau yra užtikrinti tinkamą vidaus rinkos funkcionavimą, pavyzdžiui, aplinkos ir darbo standartų srityse.

2.13

Kadangi bendrovėms tenka konkuruoti atvirose rinkose pagal PPO nustatytas taisykles, Komisija teigia, kad ES ir valstybės narys pačios turi pateikti aiškų atsakymą į dinamiškų pokyčių procesą, pasitelkdamos tokius principus:

„geresnį teisėkūros procesą“;

integruotą požiūrį į skirtingą politiką konkurencijos srityje;

visapusišką įvairių pramonės sektorių konkrečių poreikių įvertinimą.

2.14

Komisija pasisako už išsamų esamų taisyklių ir teisės aktų, taip pat numatomų priemonių poveikio įvertinimą. Būtinas glaudesnis valstybių narių ir ES bendradarbiavimas, kadangi daugelis taisyklių yra taikoma nacionaliniu lygiu. Komisija tvirtina, kad Konkurencingumo Taryba turėtų vaidinti svarbų ir skaidrų vaidmenį šiame procese.

2.15

Komisija teigia, kad galima užtikrinti įvairių politikos sričių sąveiką skatinant tinkamesnes įstatymų leidėjų konsultacijas ir glaudžiai bendradarbiaujant su pramonės atstovais.

2.16

Tas pats taikytina ir moksliniams tyrimams bei taikomajai veiklai. Tai, be abejo, turės finansinių pasekmių Europos Sąjungai, taip pat nacionaliniu lygiu. Be to, tai yra susiję su esminiais Lisabonos strategijos aspektais. Artimiausiais metais Komisija pasiūlys naujas gaires, susijusias su moksliniais tyrimais gamybos sektoriuje ir valstybės pagalba naujovių diegimo srityje. Technologijų platformos šiuo požiūriu gali būti labai naudingos.

2.17

Kai kurių politikos strategijų (pvz., konkurencijos politikos) tiesioginis tikslas — kurti palankų klimatą konkurencingumui ir panaikinti prekybos kliūtis. Tačiau Komisija teigia, kad kartais tokią politiką galima ir būtina taikyti pažangiau.

2.18

Komisija teigia, kad sanglaudos politika gali būti pasitelkta skatinti pageidaujamus regioninius ir struktūrinius pokyčius, susijusius su darbo rinkų funkcionavimu (11). Tas pats taikytina ir pastangoms geriau suderinti tvarią plėtrą ir konkurencingumą.

2.19

Kadangi visas pasaulis yra bendra veiklos erdvė, Komisija pasisako už lygias veiklos sąlygas tarptautinių standartų pagrindu. ES standartai paprastai yra aukštesni nei kituose konkuruojančiuose pasaulio regionuose. Todėl ateityje dvišalėse derybose ar per PPO būtina siekti iš dalies suvienodinti standartus. Šią problemą būtina spręsti ne pritaikant Europos standartus likusio pasaulio standartams; kaip ir įgyvendinant Kioto protokolą, Europa, tinkamai veikdama visose tarptautinės institucijose, privalo imtis iniciatyvos, kad būtų pagerinti kitų pasaulio regionų standartai.

2.20

Visi šie klausimai ES lygiu buvo reguliariai aptariami ir anksčiau. Tačiau į akis ypač krenta tai, kad dabar daug labiau akcentuojamas „konkurencingumas“. Dėl labai sparčių pokyčių pasaulio rinkose Europai nelieka pasirinkimo.

2.21

Šiame Komisijos dokumente ypač nauja yra sektorių dimensija. Keletą metų Komisiją vykdė išsamius sektorių tyrimus, dažnai remdamasi konsultacijomis ES lygiu su sektorių organizacijomis.

2.22

Buvo pateikti įdomūs pasiūlymai (kuriuos aptarė ir EESRK) tokiose srityse kaip, pavyzdžiui, farmacijos pramonė (CESE 842/2004), tekstilė ir drabužiai (CESE 62/2004 fin; PPKK papildoma nuomonė CESE 528/2004), laivų statyba ir laivų remontas (CESE 397/2004 fin; PPKK papildoma nuomonė CESE 478/2004), kosmosas (CESE 501/2004), chemijos pramonė (CESE 524/2004; šiuo metu rengiamas PPKK informacinis pranešimas CESE 242/2004) ir gamtos mokslai bei biotechnologija (CESE 1010/2002; CESE 920/2003).

2.23