20.5.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 120/1

1.1

Šiuo metu Europos Sąjungoje nėra harmonizuotos perdraudimo įmonių priežiūros struktūros. Valstybėse narėse egzistuoja labai dideli perdraudimo veiklos priežiūros sistemų skirtumai.

1.2

Dėl šios priežasties Komisija 2004 m. balandžio 2 d. pateikė pasiūlymą dėl direktyvos dėl perdraudimo ir direktyvų 73/239/EEB, 92/49/EEB bei direktyvų 98/78/EB ir 2002/83/EB pakeitimo. Pasiūlyme dėl direktyvų yra šie esminiai bruožai:

2.1

Direktyva turi sukurti harmonizuotą perdraudimo įmonių ir savidraudos įmonių Captives  (1)priežiūros sistemą Europos Sąjungoje.

2.2

Pasiūlymas dėl direktyvos nustato minimalias sąlygas, kurių reikia oficialiam leidimui gauti. Prie jų priklauso įmonei keliamas reikalavimas nurodyti savo teisinę formą, pateikti veiklos planą ir turėti minimalų garantinį fondą. Veikla apsiriboja perdraudimo sandoriais ir su jais susijusiais veiksmais. Papildomai yra vykdoma kvalifikuotų akcijų savininkų ir įmonės vadybos kontrolė. Suteiktas leidimas galioja visoje Europos Bendrijoje.

2.3

Direktyva yra siekiama neleisti perdraudikams kaupti depozitų pirminiams draudikams, jeigu tai privalomai nustatyta valstybių narių nacionaliniais įstatymais. Ši nuostata netaikoma depozitams pagal sutartį. Šalia veikiančios vidaus rinkos sukūrimo Komisija ketina įvesti neutralų mato vienetą - lyginamąjį indeksą (Benchmark), kad sumažintų Europos perdraudikų apsunkinimą depozitais.

2.4

Pagal įmonių mokumo atsargos nuostatas žalos perdraudimo sutartis turi remtis reikalavimu, pagal kurį būtina sąlyga - pirminio žalos draudimo įmonės mokumas. Komitologijos procedūroje mokumo atsarga gali būti padidinama iki 50 %. Nuostatos dėl gyvybės perdraudimo įmonių turi remtis gyvybės draudimo įmonių nuostatomis. Jeigu perdraudimo įmonė kartu vykdo gyvybės ir žalos perdraudimo veiklą, tai veiklai turi pakakti bendros nuosavų lėšų sumos. Kaip ir pirminio draudimo įmonės, taip ir perdraudimo įmonės privalo turėti ne mažesnį kaip 3 mln. EUR garantinį fondą. Savidraudos įmonėms (Captives) suma gali būti sumažinta iki 1 mln. EUR.

2.5

Tokiems atvejams, kuomet pablogėja įmonės finansinė padėtis, nėra pakankami draudimo techniniai atidėjiniai (atidėjimai), arba įmonė nepakankamai moki, pasiūlyme dėl direktyvos yra konkretizuojamos jų teisės, taikant priežiūros priemones. Šios teisės atitinka teises, suteikiamas pirminio draudimo sektoriui, ir apima sveikų finansinių santykių atstatymo plano, finansų plano ir finansinio sanavimo projekto pateikimą bei leidimo veiklai vykdyti atėmimą.

2.6

Perdraudimo įmonės, kurioms iki direktyvos įgyvendinimo buvo suteikta teisė ir leista užsiimti perdraudimo veikla, gali tęsti savo veiklą toliau, nepateikdamos prašymo dėl leidimo (licencijos) suteikimo. Jos privalo laikytis nurodytų direktyvos nuostatų. Tačiau valstybės narės gali suteikti joms papildomą dviejų metų pereinamąjį laikotarpį.

2.7

Pasiūlyme dėl direktyvos įgaliojimai yra perduodami Komisijai, kad ši atliktų praktinį direktyvos derinimą (taikydama „komitologijos“ procedūrą).

2.8

Perdraudimo įmonių priežiūros taisyklėse turi būti suderintos gyvybės, žalos ir draudimo grupių draudimo direktyvų nuostatos. Būtent,

3.1

Komitetas sutinka su Komisijos pasiūlymu, kuris prisidės stiprinant Europos finansinį sektorių, ir užtikrins, kad perdraudimo įmonės ir savidraudos įmonės (captives) turėtų pakankamai kapitalo prisiimtiems įsipareigojimams įvykdyti. Tokiu būdu yra nuolat stiprinama Europos perdraudimo įmonių pozicija tarptautinėje draudimo rinkoje.

3.2

Komitetas pabrėžia perdraudimo ūkinės veiklos reikšmę Europos finansų sektoriui. 2002 m. bendra keturiasdešimties (40) didžiausių perdraudikų draudimo įmokų (premijų) suma siekė 138.601.200.000 USD, iš kurių 58.544.000.000 USD teko ES perdraudikams.

3.3

Perdraudimo sutartis visų pirma yra pirminio draudiko ir perdraudiko tarpusavio santykiai. Vieno ar kelių draudikų pasišalinimas iš veiklos gali turėti neigiamų pasekmių vartotojui, jeigu dėl to pirminis draudikas negalės įvykdyti savo įsipareigojimų. Todėl Komitetas pripažįsta, kad pasiūlymas dėl direktyvos netiesiogiai padidina vartotojų saugumo lygį. Kartu Komitetas pažymi, kad pakankamas perdraudimo saugumas gina ir vartotojo interesus. Tai sudaro prielaidas tam, kad Europos rinkoje būtų pakankamai perdraudimo pajėgumų su deramais draudimo įnašais.

3.4

Komitetas pritaria greitam Komisijos užmojui „Fast-Track“ remiantis dabartinėmis pirminio draudimo priežiūros taisyklėmis išleisti perdraudimo priežiūros taisyklės. Tai ypač teisingas žingsnis jau vykdomo Solvency II projekto kontekste.

3.5

Didžiausią reikšmę turi ta aplinkybė, kad perdraudimo rinka pasižymi savo globalizacija. Todėl Komitetas prašo Parlamento ypatingą dėmesį tolesnėse konsultacijose dėl direktyvos skirti Europos perdraudimo sektoriaus tarptautiniam konkurencingumui.

3.6

Komitetas pripažįsta, kad būtent Europos perdraudimo sektorius po 2001 m rugsėjo 11 d. teroro išpuolių įrodė savo finansinį patikimumą. Dėl to esant bet kokiam naujam Europos perdraudimo sektoriaus apsunkinimui turėtų būti atlikta tiksli kaštų ir naudos analizė.

3.7

Komitetas pripažįsta, kad iki šiol Europos Sąjungoje egzistavo įvairios priežiūros sistemos. Jos pasižymėjo mokumo atsargos, kapitalo įdėjimo ir depozito deriniu. Remiantis Komisijos pasiūlymu nebus taikomos iki šiol buvę nuostatos depozito srityje. Šiuo atveju reikia užtikrinti, kad suinteresuotos priežiūros institucijos pakankamai įneštų pasitikėjimo į būsimąją priežiūros instrumentų sistemą ir jos vieningą taikymą Europos Sąjungoje.

4.1

Remiantis pasiūlymu dėl direktyvos nuostatos, skirtos gyvybės pirminio draudimo įmonių mokumo atsargai (ribai) apskaičiuoti turi būti perkeltos į gyvybės perdraudimo veiklos sritį. Komisija siūlo gyvybės perdraudimo sektoriui perimti nepakeistas mokumo atsargos nustatymo taisykles iš pirminio draudimo veiklos sektoriaus. Šis mokumo atsargos apskaičiavimas susideda iš 2 komponentų – būtent, 3 ‰ rizikos sumos (sum at risk) ir 4 % matematinių rezervų. Komiteto nuomone šitaip Europos gyvybės perdraudimo įmonės yra neadekvačiai apsunkinamos. Tačiau Komisijos pasiūlymas

4.2

Gyvybės pirminio draudimo įmonės ir gyvybės perdraudikai Europoje žymiai skiriasi vieni nuo kitų savo rizikos perėmimo struktūra. Gyvybės perdraudime kapitalo įdėjimo rizika paprastai tenka pirminiam draudikui. Jau vien tik šis skirtumas parodo, kad mokumo atsargos apskaičiavimo formulė, skirta pirminiam gyvybės draudimui, negali pilnai atspindėti rizikos struktūros gyvybės perdraudime.

4.3

Reitingo agentūrų atliekamas apskaičiavimo metodų palyginimas rodo, kad ES pasiūlyme keliami reikalavimai yra per dideli. Tuo tarpu mokumo reikalavimai JAV taip pat remiasi ta rizikos suma, bet čia panaudojamas kintamasis faktorius, kuris laikosi atitinkamo portfelio dydžio (0,8‰ esant virš 25 mlrd. EUR įdėto kapitalo) Kanados priežiūros institucijų ir reitingo agentūrų bazinis pagrindas yra taip pat panašios struktūros.

4.4

Tuo tarpu, kai pirminio draudimo sandoriai tarp draudiko ir kliento, kaip anksčiau taip ir dabar, yra nacionalinio pobūdžio, tai perdraudimas jau seniai yra tarptautinis sandoris. Šitai yra reikalavimo diversifikuoti riziką tarptautinėje plotmėje rezultatas. Todėl reikia nustatyti „žaidimo lauko kartelę“ (Level-Playing-Field) tarp siūlytojų Europos Sąjungos viduje ir tarptautinių konkurentų JAV, Bermuduose ir Šveicarijoje.

4.5

Europos perdraudikai, kurie dirba pasaulinės konkurencijos sąlygomis, turėtų baimintis rimtų trūkumų, kurių, beje, nepatiria jų konkurentai už Europos ribų, nes jiems keliami mažesni reikalavimai nuosavo kapitalo atžvilgiu. Perdraudimo veikla tikriausiai dideliu mastu galėtų persikelti į perdraudimo centrus, esančius ne Europoje, o pvz., Bermuduose arba JAV. Perdraudimo pajėgumų perkėlimas žymiai susilpnintų finansų sektorių Europoje. Per daug dideli reikalavimai priverstų mažinti perdraudimo pajėgumus, ir dėl to kartu padidėtų perdraudimo kainos. Toks perdraudimo kainų padidėjimas būtinai atsilieptų pirminių draudikų gamybos kaštams, o tuo pačiu ir vartotojams. Padidėję kainos neišvengiamai turėtų neigiamą poveikį būtinajai nuosavu kapitalu padengtai aprūpinimo senatvėje sistemai.

4.6

Komiteto nuomone visa tai neskatins Europos vidaus rinkos. Būtent ir naujosios ES valstybės narės yra suinteresuotos veikiančia Europos perdraudimo rinka, o joms ypatingai neigiamą poveikį turėtų siūlomi netinkami perdraudimo struktūros pakeitimai.

4.7

Todėl Komitetas daro išvadą, kad direktyvos pasiūlymas dėl mokumo atsargos (ribos) apskaičiavimo gyvybės perdraudimo veiklos sektoriuje pakenktų Europos perdraudikų konkurencingumui. Dėl šių priežasčių Komitetas mano, kad Komisijos pasiūlymą dėl gyvybės perdraudimo įmonių mokumo atsargos nuostatų reikia žymiai pakeisti.

4.8

Tai pagrįsdamas, Komitetas siūlo gyvybės perdraudimo srityje vadovautis žalos perdraudikų taikomu mokumo atsargos apskaičiavimu.

4.8.1

Rizikos ir konkurencijos požiūriu perdraudikų taikomas mokumo atsargos apskaičiavimo metodas yra visiškai tinkamas. Žalos perdraudikų naudojama mokumo atsargos apskaičiavimo formulė visiškai atitiktų mokumo reikalavimus tarptautiniame lygmenyje ir tokiu būdu būtų pilnai išvengta konkurencingumo trūkumų, kuriuos patiria Europos perdraudimo veiklos sektorius.

4.8.2

Žalos perdraudikų naudojama mokumo atsargos apskaičiavimo formulė (žalos formulė) adekvačiai atspindi gyvybės perdraudimo veiklą. Prisiimdamas nemažą mirties riziką, gyvybės perdraudimo sektorius savo veikla labiau atitinka žalos pirminių draudikų ir žalos perdraudikų veiklą negu, kad gyvybės pirminių draudikų veiklą.

4.8.3

Atskiras rizikas, į kurias pagal žalos formulę neatsižvelgiama, galima lengvai įtraukti pagal Solvency II projektą.

4.8.4

Žalos formulę paprasta įtraukti ir teisiniu techniniu požiūriu, kadangi Komisija pasiūlymo dėl direktyvos projekte (3-oji redakcija) pateikė beveik jau parengtą direktyvos tekstą.

4.8.5

Žalos formulė suteikia galimybę gyvybės perdraudimo įmonėms nustatyti pagal laiką savo būtinąją mokumo atsargą, kadangi jau šiandien įmonėje yra reikalingi duomenys ir jų nereikia surinkti iš naujo. Ypač naudinga žalos formulė ir tuo atžvilgiu, kuomet tarptautinėje veikloje trūksta informacijos.

4.8.6

Žalos perdraudimo mokumo atsargos apskaičiavimo formulę galima pritaikyti ypač greitai (Fast Track Approach). Praktiškai ja lengva naudotis, nes formulei nereikalingi jokie papildomi palyginamieji nustatinėjimai ir tiems atvejams, kuriais, pvz., pagal sutartis yra taikomi depozitai.

5.1

Pasiūlyme dėl direktyvos yra numatoma mokumo atsargos (ribos) pirminio žalos draudimo veiklai taisykles perkelti į perdraudimo veiklą. Tai susiejus galima padaryti, kad pagal Lamfalussy metodą būtų padidinta būtinoji mokumo atsarga žalos perdraudimui iki 50 %.

5.2

Komitetas laiko pirminių žalos draudikų taikomų mokumo atsargos taisyklių perkėlimą į žalos perdraudimo veiklos sektorių tinkamu. Tačiau Komitetas labai abejoja dėl Lamfalussy metodo taikymo būtinosios mokumo atsargos reikalavimų srityje.

5.3

Ši direktyvos koncepcija buvo rengiama siekiant greitai įgyvendinti projektą Fast-Track, o ne kaip tipinė direktyva pagal Lamfalussy metodą. Mokumo atsargos reikalavimai turėtų būti priderinami tik pagal perspektyvų Solvency II projektą.

5.4

Juk Lamfalussy metodo taikymas nepasiteisina ir šiais atvejais. Perdraudimo įmonių nuosavo kapitalo reikalavimai jokiu būdu nėra įgyvendinimo priemonės, kurioms būtų numatytas specialiai Lamfalussy metodas. Kaip lengvai matosi iš ilgų bankininkystės srities derybų Bazelyje II, kalbant apie nuosavo kapitalo reikalavimus, yra pabrėžiama apie būsimos priežiūros sistemos „šerdį“, bet jokiu būdu ne apie nusistovėjusį detalų sureguliavimą.

5.5

Komiteto nuomone konkretūs nuosavo kapitalo reikalavimai turėtų matytis jau iš pačios direktyvos, bet ne iš nusistovėjusių Bendrijos įstatymų. Šis klausimo atsiejimas yra remiamas ir dabartinėje Konvento redakcijoje, kur reikalaujama, kad esmines nuostatas būtų galima rasti pačioje direktyvoje. Komisijos nurodymas dėl išsamesnių konsultacijų su suinteresuotomis grupėmis vis tik yra per trumpas.

6.1

Direktyvos projekte numatyta, į retrocesijas - prisiimto perdraudimo perduotus perdraudimus - kitiems perdraudikams, apskaičiuojant mokumo atsargą, reikia atsižvelgti tik iki 50 % bruto žalos draudimo. Tai atitinka galiojančias taisykles, skirtas pirminiams draudikams gyvybės ir žalos draudimo srityse. Pateikta direktyva, skirta pardraudimo įmonių priežiūrai, turėtų žymiai sustiprinti perdraudimo sektoriaus finansinį patikimumą Europos Sąjungoje. Remdamasis šia nuostata, Komitetas laiko pateisinamomis pirminių draudikų cesijas (pirminį perdraudimą) ir retrocesijas (antrinį perdraudimą), jeigu cesionierius ir retrocesionierius priklauso priežiūros institucijoms Europos Sąjungos viduje.

6.2

Perdraudimo ir retrocesijos faktorių (tarifų) padidinimas, Komisijos nuomone, yra rekomenduojamas taip pat ir dėl padidėjusių reikalavimų draudimo sektoriui, sprendžiant bendras visuomenei iškilusias problemas. Ypač po 2001 m rugsėjo 11 d. teroro išpuolių, kai pasklido raginimai pramonei ir aviacijai apsidrausti nuo teroro rizikos, iš dalies nebuvo galimybės pasiūlyti palankesnių sprendimų dėl žemo perdraudimo ir retrocesijos faktoriaus (tarifo). Atskirose valstybėse narėse dėl žemo retrocesijos faktoriaus nėra sukurta dar jokių draudimo sprendimų teroro rizikai.

7.1

Komitetas priima 34 straipsnyje nustatytą kokybiškų priežiūros taisyklių prioritetą (Prudent-Person-Principle). Remiantis perdraudimo veiklos ypatybėmis, o ypač jos tarptautiniu pobūdžiu, šis prioritetas daug labiau tinka negu, kad sustabarėjęs kiekybinis prioritetas. Tokiu būdu Europos Sąjunga įtraukia šiuolaikišką prioritetą, kurį rekomenduoja ir Tarptautinė draudimo priežiūros institucijų asociacija (IAIS). Kartu Komitetas pripažįsta, kad kokybės prioritetas nėra vienkartinis užsakymas, bet yra nuolatinė įmonių kontrolė ir kapitalo įdėjimo proceso gerinimas.

7.2

Kadangi šia Direktyva iki šiol egzistuojančios priežiūros taisyklės (pvz. depozitas) apribojamos ar pakeičiamos, siūloma į šią Direktyvą įtraukti pasirinkimo teisę šalims narėms, jų teritorijose veikiantiems perdraudikams taikyti papildomas kiekybines priežiūros taisykles. Su sąlyga, kad šios taisyklės pagrįstos Prudent-Person-Principle bei prisiimtais įsipareigojimais.

9.1

Komitetas pagal išsakytas išlygas remia Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl perdraudimo ir dėl direktyvų 73/239/EEB, 92/49/EEB bei direktyvų 98/78/EB ir 2002/83/EB pakeitimo. Jo nuomone pasiūlymas apima beveik visas perdraudimo įmonių sritis. Pilnai įgyvendinus direktyvą, bus įdėtas esminis indėlis į perdraudimo rinkų stabilumą Europos Sąjungoje, kas atitinka Komisijos keliamus tikslus.

9.2

Pasižiūrėjęs į Komisijos pasiūlymą, Komitetas pasirinko Pasiūlymo dėl direktyvos aspektus, siekdamas pateikti Komisijai konkrečius nurodymus ir pasiūlymus tolesniems apmąstymams bei analizei. Komitetas siūlo taip pat ir gyvybės perdraudimo srityje mokumo atsargos apskaičiavimo pagrindu laikyti žalos draudikų taikomą mokumo atsargos apskaičiavimą. Toliau nederėtų taikyti Lamfalussy metodo būtinosios mokumo atsargos srityje. Komitetas, laikydamas direktyvos projektą svarbiu, pritaria sklandžiai įstatymų leidybos procedūrai.

20.5.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 120/6

1.1

„Esamos“ medžiagos yra tokios medžiagos, kurios, kaip manoma, Europos Bendrijos rinkoje buvo nuo 1971 m. sausio 1 d. iki 1981 m. rugsėjo 18 d. Buvo nustatyta 100 195 tokių medžiagų, kurios buvo įtrauktos į Europos esamų komercinių cheminių medžiagų sąrašą (EINECS), paskelbtą Oficialiajame žurnale 1990 m. (1). Medžiagos, kurios į rinką buvo pateiktos po 1981 m. rugsėjo 18 d., yra apibrėžiamos kaip „naujos“ medžiagos; pagal atitinkamus Europos Sąjungos teisės aktus reikalaujama, kad prieš tokių medžiagų pardavimą būtų pateikiamas atitinkamas pranešimas.

1.2

Esamų medžiagų pavojus žmonių sveikatai ir aplinkai yra įprastai vertinamas pagal Tarybos reglamentą (EEB) 793/93 (2). Iki šiol buvo parengti keturi prioritetiniai vertinimo sąrašai, kuriais turi remtis kompetentingos valstybių narių institucijos. Paskutinis iš jų buvo paskelbtas 2000 m. spalio 25 d. (3). Šiuose sąrašuose buvo nurodytos 141 medžiagos, kai tam tikra rizika egzistuoja dėl šių medžiagų specifinės struktūros ir žinomos arba numanomos biocheminės sąveikos arba kai rūpestį kelia jų didelės gamybos apimtys (DGA).

1.3

Valstybės narės visuose gamybos ir naudojimo etapuose vertina pavojų ir riziką, siejamą su kiekviena medžiaga, siekdamos nustatyti, ar iš tiesų egzistuoja pavojus sveikatai bei aplinkai ir, jeigu taip, – tai kokių priemonių būtina imtis siekiant sumažinti pavojų. Jeigu nustatoma, jog, nepaisant medžiagos buvimo prioritetiniame vertinimo sąraše, nėra jokio pavojaus realiam ar planuojamam jos naudojimui, arba toks pavojus labai mažas, tai kontrolės priemonės nereikalingos arba jų poveikis ir nauda greičiausiai bus maža.

1.4

Toliau valstybių narių pateiktas Rizikos įvertinimo ataskaitas (RĮA) įvertina Toksiškumo, ekotoksiškumo ir aplinkos mokslinis komitetas (CSTEE). Jeigu CSTEE sutinka su išvadomis ir pritaria bendram įvertinimo procesui, tai, esant būtinybei, rizikos sumažinimo priemones gali būti pasiūlytos kaip Tarybos direktyvos 76/769/EEB dėl tam tikrų pavojingų medžiagų ir preparatų pardavimo ir naudojimo 1 priedo pakeitimai (4). Šis pasiūlymas yra dvidešimt aštuntasis toks pakeitimas.

1.5

Šiame pasiūlyme nurodytos dvi medžiagos (toluolas ir trichlorbenzenas) buvo įvertintos pagal ankščiau nurodytą procedūrą. Abi jos buvo įtrauktos į prioritetinių medžiagų sąrašą, kuris buvo paskelbtas 1995 m. rugsėjo 27 d. Komisijos reglamentu EB 2268/95 (5). Abi jos buvo perduotos Danijai atlikti įvertinimo procesą. CSTEE iš esmės sutiko ir parėmė vėlesnes RĮA savo nuomonėse, kurios buvo paskelbtos 2001 m. birželio 12 d. ir 2001 m. liepos 20 d. surengtuose 24-tame ir 25-tame plenariniuose posėdžiuose.

1.6

Šiame pasiūlyme pateikiamos šioms dviems medžiagoms skirtos rizikos sumažinimo priemonės, kurias valstybės narės privalo įgyvendinti per aštuoniolika mėnesių nuo Direktyvos įsigaliojimo. Komisija paskelbė pasiūlymą 2004 m. balandžio 28 d. Atlikus reikiamas procedūras ir susitarus dėl kokių nors reikiamų pakeitimų, šis pasiūlymas turi įsigalioti valstybėse narėse ne vėliau kaip 2006 m. birželio mėn.

2.1

Pasiūlyme siekiama apsaugoti žmonių sveikatą bei aplinką ir sukurti (arba apsaugoti) šių dviejų medžiagų vidaus rinką. Manoma, kad tai galima padaryti nebrangiai ar net be papildomų kaštų, kadangi panaudojimo nurodytoms reikmėms apimtys sumažėjo ir kadangi yra manoma, jog egzistuoja alternatyvūs produktai.

2.2

Toluolas pripažįstamas kaip universali DGA medžiaga, naudojama kaip pagrindinė žaliava cheminei sintezei ir kaip tirpiklis daugeliui pramoninių bei plataus vartojimo reikmių. Apribojimai yra įvedami, kai šios medžiagos naudojama daugiau kaip 0,1 % masės plataus vartojimo klijuose ir purškiamuose dažuose. Tokie apribojimai netaikomi jokioms pramoninėms reikmėms ir yra skirti apsaugoti vartotojų sveikatą.

2.3

Trichlorbenzenas yra naudojamas rečiau, kaip tarpinis junginys tam tikriems herbicidams ir kaip proceso tirpiklis uždarose sistemose. Apribojimai yra įvedami, kai šios medžiagos naudojama daugiau kaip 0,1 % masės bet kokioms reikmėms, išskyrus tuos atvejus, kai ši medžiaga naudojama kaip tarpinis junginys. Tuo būdu apribojami bet kokie galimi pardavimai plačiam vartojimui ir suteikiama papildoma darbuotojų sveikatos apsauga.

2.4

Dviems produktams, kuriems yra taikomas šis pakeitimas, pasiūlymo priede yra skirti CAS numeriai 108-88-3 120-82-1. Naudojimo apribojimai bus įrašyti į Direktyvos 76/769/EEB 1 priedą.

2.5

Valstybės narės privalės per vienerius metus priimti įstatymus, būtinus įgyvendinant šią direktyvą, o atitinkami kontrolės mechanizmai turi įsigalioti dar per šešis mėnesius. Toks laikotarpis bus skaičiuojamas nuo šio pasiūlymo įsigaliojimo, prieš tai pasikonsultavus, kaip reikalauja Sutarties 95 straipsnis, su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu (EESRK) ir pritaikius bendrų sprendimų su Europos Parlamentu procedūrą.

3.1

Kaip ir dvidešimt šeštasis Tarybos direktyvos 76/769/EEB (apribojimai nonilfenolio, nonilfenolio etoksilato ir cemento tiekimui rinkai ir naudojimui) pakeitimas (6), dėl kurio EESRK savo nuomonę pateikė 2003 m. kovo mėn., šis pasiūlymas taikomas tarpusavyje nesusijusioms medžiagoms, kurios aiškumo sumetimais bus aptartos atskirai (tarp šių dviejų pakeitimų įsiterpiantis dvidešimt septintasis pakeitimas dėl policiklinių aromatinių angliavandenilių užpilduose ir padangose yra paskelbtas, tačiau visa dar peržiūrimas).

4.1

Toluolas yra skaidrus bespalvis skystis, turintis savitą kvapą. Jis taip pat žinomas kaip metilo benzenas; jam būdinga antra pagal paprastumą (po benzeno) aromatinė struktūra – šešių elementų žiedas su prijungta vieno elemento (alkilo) anglies grandine. Jis randamas naftos žaliavoje, kai kuriuose augaluose ir medžiuose, vulkanų ir miško gaisrų išmetamose medžiagose; be to, jis gali būti gaminamas labai dideliais kiekiais iš anglies ar naftos žaliavos.

4.2

Pasak pramonės šaltinių, 2002 m. pasauliniai toluolo gamybos pajėgumai ir gamybos lygis buvo atitinkamai 20 mln. tonų ir 14 mln. tonų. 75 % šių pajėgumų yra JAV, Azijoje ir Japonijoje. CSTEE nuomonėje nurodoma, kad 1995 m. produkto gamybos apimtys ES sudarė 2,6 mln. tonų. Daug didesni kiekiai yra gaunami įprastinės gazolino gamybos metu ir prisideda prie bendros rizikos; pastarieji kiekiai nėra įtraukti į bendrus skaičius (7).

4.3

Toluolas pirmiausiai yra naudojamas kaip žaliava uždarose sistemose benzeno, uretano putų ir kitų cheminių produktų gamybai ir, daug mažesniais kiekiais, – kaip tirpus nešiklis dažams, rašalams, klijams, farmacijos ir kosmetikos produktams. Jo poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai plačiai ištyrinėtas ir visuotinai pripažintas suinteresuotų šalių. Aiškiai būtina minimalizuoti bet kokį nereikalingą realų ar teorinį nekontroliuojamą poveikį, ypač tais atvejais, kai egzistuoja alternatyvūs produktai, turintys panašią tirpdymo galią.

4.4

Šiame pasiūlyme nurodytas dvigubas medžiagos panaudojimas patenka į pastarąją kategoriją. Toluolo, kaip tirpiklio plataus vartojimo klijuose ir purškiamuose dažuose, naudojimas nėra nei būtinas, nei remiamas jo gamintojų Europoje. Yra manoma, kad šioms dviems reikmėms medžiagos parduodama mažai arba neparduodama visiškai. Todėl tai daugiau atsargos priemonė, greičiausiai neturinti didesnės įtakos gamintojų kaštams ar vartotojų pasirinkimui ar sveikatai.

4.5

EESRK pripažįsta, kad svarbiausias reikalavimas – užtikrinti, kad dideli toluolo kiekiai darbo vietose būtų saugiai laikomi uždarose sistemose. Šis pasiūlymas užtikrina, kad plačioji visuomenė už kontroliuojamos darbo aplinkos ribų tiek dabar, tiek ateityje bus reikiamai apsaugoti nuo nereikalingo poveikio. Todėl EESRK remia šią pasiūlymo dalį.

5.1

Situacija su trichlorbenzenu smarkiai skiriasi nuo pateiktosios ankščiau, todėl reikalingi tam tikri pasiūlymo pakeitimai ir paaiškinimai.

5.2

„Trichlorbenzenas“ yra specialiai gaminamas chemikalas, kuris neaptinkamas gamtoje, išskyrus kitų chloruotų aromatinių junginių skilimo būdu. Egzistuoja trys skirtingi izomerai, atsižvelgiant į chlorino atomų vietą aplink šešių elementų anglies žiedą. Kiekvienam iš jų būdingos (šiek tiek) skirtingos fizinės savybės ir biocheminė sąveika, pavyzdžiui, matuojant jų LD50 vertes. Kiekvienas iš jų turi skirtingą CAS ir EINECS numerį. Be to, bendras „trichlorbenzeno“ įrašas yra tiek CAS, tiek EINECS registruose. Visus juos galima įsigyti komerciniais pagrindais JAV ir kitur. Manoma, kad 1,3,5-trichlorbenzenas Europoje nebegaminamas. Registruose pateikta informacija yra tokia (8):

5.3

RĮA ir CSTEE nuomonėje pateikiama nuoroda į 1,2,4-trichlorbenzeną, su aukščiau įvardintais EINECS ir CAS numeriais. Šis vienas CAS numeris (o todėl ir vienintelis ištirtas izomeras) patvirtinamas šio pasiūlymo priede, tačiau ne pavadinime ar tekste.

5.4

Gaminami skirtingo grynumo laipsnio izomerai, kaip tarpiniai junginiai uždarose sistemose tam tikrų herbicidų, pesticidų, dažų ir kitų specialiųjų cheminių preparatų sintezei. Kai izomero struktūra ne tokia svarbi, uždarose sistemose gali būti naudojamas izomerų mišinys, kaip tirpus nešiklis dažams arba kaip procesų reguliatorius ar karščio perdavimo terpė; purškiamose medžiagose – kaip korozijos inhibitorius ir techniniuose aliejuose.

5.5

ES (ir kitur) visų pirma naudojamas skirtingo grynumo 1,2,4-trichlorbenzenas (1,2,4-TCB). Manoma, kad nuo XX a. devintojo dešimtmečio gamyba palaipsniui mažėjo. Remiantis OSPAR jūrinės aplinkos apsaugos komisijai pateiktais duomenimis, 1994 m. 1,2,4-TCB gamyba sudarė 7 – 10 tūkstančių tonų; 1,2,3-TCB – mažiau kaip 2 tūkstančių tonų; o 1,3,5-hypen TCB – mažiau kaip 200 tonų (9). 2000 m. birželio mėn. OSPAR visus tris izomerus atskirai įrašė į Pavojingų medžiagų, kurių atžvilgiu būtina imtis prioritetinių veiksmų, sąrašą. 2001 m. liepos mėn. CSTEE nuomonėje taip pat nurodoma, kad Europoje 1994 – 1995 m. buvo pagaminta 7 tūkstančiai tonų šios medžiagos. Gamybos lygis ir toliau mažėjo ir šiuo metu, kaip manoma, sudaro pusę anksčiau nurodyto lygio, o didesnioji produkcijos dalis yra skirta eksportui (10).

5.6

Manoma, kad šiuo metu ES/OSPAR regione yra likęs tik vienas šios medžiagos gamintojas. Teigiama, kad parduodami tik izomerai 1,2,4-TCB ir 1,2,3-TCB, kurie yra naudojami kaip tarpiniai junginiai, – tai prieš pristatymą privalo patvirtinti kiekvienas vartotojas, pateikdamas raštišką pranešimą apie numatomą panaudojimą.

5.7

Komisija ir CSTEE žino bei pripažįsta ribotą kiekį kitų panaudojimo uždarose sistemose būdų, pavyzdžiui, kaip procesų tirpiklis be išleidimo į išorinę aplinką. Kadangi šiuo pasiūlymu yra numatoma leisti pagrindinę gamybą, kartu itin griežtai apribojant emisiją, susijusią su atviru naudojimu, būtų tikslinga šio pasiūlymo priede šį būdą įrašyti tarp leistinų naudojimo būdų.

5.8

EESRK mano, kad, atsižvelgiant į ankščiau pateiktas pastabas, šis pasiūlymas užtikrins geresnę apsaugą darbo vietoje ir visiškai pašalins bet kokį pavojų, susijusį su galimu poveikiu už darbo vietos ribų. Atrodo, kad dauguma trichlorbenzeno ir konkuruojančių produktų gamintojų ir vartotojų tikėjosi šio pasiūlymo. Todėl jo poveikis gamintojų ir vartotojų kaštams turėtų būti nedidelis. Todėl EESRK remia šią pasiūlymo dalį.

6.1

Kaip nurodyta ankščiau, EESRK pastebi, kad šis pasiūlymas turi būti pagrįstas atitinkama RĮA ir CSTEE išvada, todėl jis turi būti siejamas tik su 1,2,4-TCB. Tai turi būti aiškiai nurodyta pavadinime ir tekste. Laimei, apribojimų poveikis medžiagos naudojimui liks toks pat, kadangi šis izomeras yra pagrindinė izomero mišinio TCB, anksčiau pardavinėto naudojimui tirpikliuose arba purškiamose medžiagose, sudėtinė dalis.

6.2

Būtina leisti naudoti medžiagą kitose uždarose sistemose, atitinkamo apribojimo pabaigoje įrašant žodžius „arba kitose uždarose sistemose, kur neįmanomas išmetimas į aplinką“.

6.3

EESRK apgailestauja, kad, kaip ir ankstesnių Tarybos direktyvos 76/769/EEB pakeitimų atveju, tarpusavyje nesusiję produktai buvo susieti viename dokumente, kurį gali tekti specifiškai ir nuolat taisyti atsižvelgiant į išorinę situaciją; tai nedera su gero, savalaikio ir efektyvaus valdymo principais. Jeigu tokius sprendimus lemia riboti ištekliai šiame itin svarbiame baigiamajame rizikos sumažinimo priemonių suderinimo etape, tai tokius apribojimus būtina įveikti kaip galima greičiau.

6.4

EESRK atkreipia dėmesį, kad paskutinis prioritetinių medžiagų įvertinimo sąrašas buvo paskelbtas 2000 m. spalio mėn. EESRK apgailestauja, kad šio požiūrio atsisakyta gerokai prieš galimybę įgyvendinti kitas procedūras, tokias kaip REACH. Tenka apgailestauti dėl tokios situacijos.

6.5

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad CSTEE praeityje vaidino svarbiausią vaidmenį, ir tikisi, kad buvo imtasi reikiamų veiksmų siekiant užtikrinti tokį vaidmenį ateityje, nepaisant to, kad neseniai buvo paskelbta apie mokslinių komitetų struktūros ir atsakomybės pasikeitimus.

6.6

EESRK pritaria plačiai reiškiamam susirūpinimui dėl to, kiek užtrunka medžiagų įvertinimas pagal dabartinę sistemą. Šių dviejų produktų atveju iki atitinkamo teisės akto įsigaliojimo bus praėję beveik 11 metų. Penki metai bus praėję nuo to, kai CSTEE paskelbė apie RĮA tinkamumą. Įsigaliojus teisės aktui nė viena suinteresuota pusė neturės jokių išlaidų, tačiau nebus ir aiškios naudos nei sveikatai, nei aplinkai. Kadangi nėra daugiau informacijos, tai neįmanoma pasakyti, ar tai yra gerai (rinka prisitaikė prie tęstinio rizikos įvertinimo spaudimo) ar blogai (pasiekta labai mažai, tuo tarpu kaštai visiems suinteresuotiesiems buvo dideli), arba kaip pasiekti norimo pagerėjimo.

6.7

Todėl EESRK mano, kad, papildant kitus pasiūlymus (tokius kaip REACH) ir siekiant užtikrinti, kad tai iš tiesų pagerintų egzistuojančius procesus, o ne atitrauktų nuo jų, būtina neatidėliojant įvertinti lėtos pažangos priežastis. Tai turi būti atliekama sėkmingos ir konkurencingos žiniomis pagrįstos Europos ekonomikos struktūroje, paraleliai su kitais šiuo metu vykdomais tyrimais, skirtais nustatyti šių procesų, turinčių atnešti naudos sveikatai ir aplinkai, poveikį, kaštus ir privalumus.

20.5.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 120/10

1.1

Europos Komisija paprašė EESRK pateikti šią nuomonę laikydama, kad MVĮ bei SEĮ atlieka svarbų vaidmenį Lisabonos strategijoje, ir prašydama Komiteto nustatyti veiksnius, kurie taptų šiems operatoriams būtinos norminės ir paramos bazės pagrindu.

1.2

Šis prašymas buvo pateiktas po to, kai EESRK paskelbė nuomonę savo iniciatyva, vienbalsiai priimtą 2004 m. balandžio 1 d., dėl MVĮ ir SEĮ vaidmens stojančiųjų šalių ekonomikos įvairinimo procese. Šioje nuomonėje kartu buvo nagrinėjami abu operatorių tipai, juos apibrėžiant ir pažymint jų svarbą visai ES, atsižvelgiant į jų indėlį į ekonomiką, užimtumą ir socialinę sanglaudą ir aktyvią jų sąveiką bei sinergiją. Taip pat joje pabrėžiama, kad ekonominius pokyčius reikia suvokti kaip daug platesnį ir dinamiškesnį procesą nei restruktūrizacija. Šioje nuomonėje minimas Gyllenhamerio tyrimas, kurį atliko Europos Komisijos sudaryta aukšto lygio darbo grupė, pavadinta „Valdyti permainas“ ir kuriame pabrėžiama naujų darbo vietų kūrimo svarba bei strategijos, kuri remiasi siekiu įgyvendinti planuojamus vis aukštesnio lygio tikslus, inovacijas bei socialinę santarvę, pranašumas. Šis tyrimas siūlo vientisą 10 punktų programą, kuri skatintų MVĮ ir SEĮ veiklą įvairinant naujai stojančių šalių ekonomiką, ir kuri sudaryta remiantis daugelio SEĮ taikytais Europos Sąjungoje ir geriausiai pasitvirtinusiais veiklos metodais.

1.3

Labiausiai pasitvirtinusiais Europos Sąjungos SEĮ veiklos metodais iš tikrųjų galėtų remtis MVĮ ir SEĮ, vystydamos savo bendrą veiklą bei tarpusavio sąveiką ir rasdamos kryptis inovacijoms, nes SEĮ yra būdingi kooperacijos, inovacijų bei dinamiškumo bruožai, kuriais potencialiai gali pasinaudoti MVĮ, gaudamos iš SEĮ papildomą postūmį savo vystymuisi ir vystydamos jų struktūrai būdingą kooperavimą, pilnavertį atstovavimą bei savitarpio pasitikėjimą, kuris reikalingas abiejų tipų struktūroms.

1.4

Lisabonos strategijos, kurią 2000 m. kovą pasiūlė Europos Taryba, tikslas – Europos ekonomika turi tapti mokslo žiniomis besiremiančia pranašiausia ir dinamiškiausiai besivystančia pasaulyje ekonomika, kartu pabrėžiant būtinumą „sukurti palankias sąlygas naujovių siekiančioms įmonėms, ypač MVĮ, kurtis ir vystytis“ bei priduriant, kad „įmonių pranašumai ir dinamiškumas tiesiogiai priklauso nuo palankaus teisinio pagrindo, leidžiančio investuoti, siekti inovacijų bei palaikančio verslumo dvasią“  (1). Šių nuostatų pagrindu 2000 m. liepos 19 ir 20 d. Feiroje vykusios Europos Tarybos sesijos metu buvo priimta mažųjų Europos įmonių Chartija, kurioje teigiama, kad šios įmonės sudaro „Europos ekonomikos stuburą [ir] yra nepakeičiamas darbo vietų šaltinis bei verslo vystymo idėjų daigynas“  (2). Lisabonos strategijoje taip pat skelbiama, kad pagrindinis socialinės santarvės Europoje užtikrinimo faktorius yra ekonominis augimas. Komisija pabrėžė, kad uždaviniai, kuriuos teks spręsti užtikrinant Lisabonos nuostatų įtvirtinimą, yra būtinumas padidinti darbo vietų pasiūlą ir kelti užimtumo lygį, gerinti techninių žinių lygį ir užtikrinti, kad užimtumo struktūra būtų vystoma taip, kad jis mažėtų žemės ūkio ir pramonės sferose, o didėtų paslaugų sferoje, tačiau vengiant gilinti regioninio vystymosi netolygumus atskirų šalių viduje (3).

1.5

MVĮ, sąvoka, kuri taikoma taip pat ir mikroįmonėms, pasižyminčiomis sava specifika,- tai įmonės, atitinkančios tikslius Europos Komisijos nustatytus kriterijus, išreikštus šiais skaičiais (4):

1.6

SEĮ priskiriamos įmonių visumai, apimančiai keturias kategorijas: kooperatyvai, bendrijos, asociacijos ir fondai. Charakteringas šių įmonių bruožas: jų veiklos prioritetas yra socialiniai tikslai, o ne maksimalaus pelno siekimas, todėl dažniausiai tokios įmonės glaudžiais ryšiais susijusios su jų veiklos vieta bei regioniniu vystymu. Jų pamatinės vertybės yra: solidarumas, socialinė santarvė, socialinė atsakomybė, demokratiškas valdymas, prisidėjimas, savivalda (5).

1.7

Daugumai SEĮ tinka ES priimtas standartinis mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžimas (6). Tos, kurioms šie kriterijai netaikomi dėl jų dydžio, dažniausiai turi bendrus su MVĮ charakteringus bruožus, tokius kaip: žemas vidinių investicijų lygis, jų akcijos neparduodamos vertybinių popierių biržoje, savininkai – akcininkai gyvena netoli ir šios įmonės glaudžiai susijusios su vietinėmis struktūromis.

1.8

Europos institucijos nustatė teisines normas, reguliuojančias politiką MVĮ atžvilgiu. Iki 2005 metų MVĮ kaipo tokioms galioja viena pagrindinė apjungianti norma: Tarybos sprendimas 2000/81/ET dėl Daugiametės Programos Įmonei ir Verslui skatinti 2001 – 2005 metams, kurios didelė dalis skirta MVĮ. Šios programos, kuri taip pat taikoma siekiant Europos mažųjų įmonių Chartijos nustatytų tikslų, siekiai yra tokie:

1.9

2003 m. sausio 1 d. Komisijos Komunikate [KOM (2003) 26 galutinis] buvo paskelbtos penkios ataskaitos apie ES politiką MVĮ atžvilgiu: dvi ataskaitos apie mažųjų įmonių Chartijos nuostatų įgyvendinimą ES bei šalyse, stojančiose į ES; viena ataskaita apie ES veiklą skatinant MVĮ; MVĮ atstovo pranešimas; ir Žalioji knyga apie verslumo dvasią. Ataskaitoje apie ES veiklą be kitų nusistatytų siekių yra ir ES įsipareigojimas veikti naudojantis struktūriniais fondais, jau minėta daugiamete programa bei per FP6. Pagaliau, remiantis Žaliąja knyga buvo priimtas Bendrijos veiksmų planas (2006-2010), skirta skatinti verslumo dvasią ir įmonių konkurencinį pranašumą.

1.10

Europos Komisija pateikė teisinį norminį pagrindą taip pat ir socialinės ekonomikos įmonių veiklai. Svarbiausiai šių įmonių kategorijai – kooperatyvams – buvo skirtas 2004-2-23„Komunikatas apie Europos kooperatyvines bendroves“. Jame siūloma geriau įsižiūrėti į kooperatyvų veiklą, siekiant geriau ją suprasti ir stengtis sudaryti palankias sąlygas jų veiklą reglamentuojantiems teisės aktams atskirose ES šalyse suvienodinti (7). Taip pat šiame komunikate išdėstomos pagrindinės teisinės normos šio tipo įmonių veiklai, kurios buvo nustatytos 2002m. liepos mėnesį patvirtintoje Tarptautinės Darbo Organizacijos Rekomendacijoje dėl Kooperatyvų skatinimo. Šią rekomendaciją taip pat patvirtino 25 Europos Sąjungos valstybių atstovai ir dauguma nacionalinių darbdavių ir darbuotojų organizacijų, nes joje, kalbant apie pagrindines tarptautines darbo normas, pabrėžiama, kad jos visiškai taikomos ir kooperatyvų darbuotojams. Be to, neseniai Europos Komisija paskelbė 2003-10-3 darbo dokumentą apie bendrijas, „Savidraudos draugijos išsiplėtusioje Europoje“, kuriame išdėstomos pagrindinės teisinės normos, taikomos šio tipo SEĮ (8).

2.1

Komisija pripažino, kad mažosios ir vidutinės įmonės (VMĮ) sudaro Europos ekonomikos pagrindą, nes jos užtikrina 66 % visų darbo vietų ir 60 % visos ES pridėtinės vertės (neįskaitant žemės ūkio sektoriaus). Regionai, kuriuose yra sukoncentruota daug MVĮ, kaip Emilija- Romanija, Badenas-Viurtembergas ir Jutlandija pasižymi aukščiausiu BVP lygiu vienam gyventojui bei aukščiausiais užimtumo rodikliais (9).

2.2

EESRK savo nuomonėje „Socialinė ekonomika ir viena bendra rinka“ (10), pabrėžė socialinę ir ekonominę SEĮ svarbą, nurodydama, kad joms tenka pagrindinis vaidmuo didinant įmonių skaičių ir įvairinant ekonominę terpę (11). Pati Komisija pripažino tai savo Komunikate apie Europos kooperatyvines įmones ir Konsultacijos dokumente „Bendrijos išsiplėtusioje Europoje“, apie kuriuos buvo kalbama pirmiau nurodytoje 1.10 dalyje. Visuomeninė ir ekonominė socialinės ekonomikos įmonių svarba ES nuolat auga: 9 milijonai betarpiškai SEĮ dirbančiųjų sudaro 7,9 % visų dirbančių visuomenės narių (12). Be to, jos apjungia žymią dalį visuomenės: Europos Komisijos duomenimis, kooperatyvai jungia 140 milijonų narių, o bendrijos 120 milijonų. Laikoma, kad daugiau kaip 25 % ES gyventojų yra SEĮ nariais, ir kiekvienas jų turi tiksliai nustatytą socialinį – ekonominį vaidmenį: gamintojai, vartotojai, taupantieji, butų nuomininkai, apsidraudę asmenys, studentai, savanoriai ir t.t. SEĮ vystosi įvairiuose ekonomikos sektoriuose, ypač viešųjų ir visuomeninių paslaugų (13), tokių kaip sveikatos apsauga, aplinkosauga, socialinė rūpyba ir švietimas (14). Taip pat jos atlieka esminį vaidmenį kuriant socialinį kapitalą, įdarbinant neįgaliuosius asmenis, keliant socialinio gerbūvio lygį, pagyvinant vietines pramonės šakas ir modernizuojant vietinės savivaldos modelius. Kai kurios šių įmonių turi savo socialinės veiklos vertinimo sistemas, leidžiančias įvertinti, kokia yra reali jų įtaka socialinėje sferoje ir aplinkosaugos srityje.

2.3

Pasaulyje vykstant esminiams ekonominiams pokyčiams, MVĮ ir SEĮ tampa svarbiomis struktūromis, kurios įdarbina ir priima darbuotojus iš tų pramonės sektorių, kurie, apimti nuosmukio, atleidžia darbuotojus, kreipiant juos į tradicijų palaikomus sektorius (liaudies verslai, amatai) bei į besivystančius sektorius, tokius kaip, pavyzdžiui, paslaugų teikimas įmonėms, naujosios komunikacijos ir informacinės technologijos (NTIC), aukštosios technologijos sektoriai, statybos ir viešųjų infrastruktūrų darbai, regioninių paslaugų (įskaitant sveikatos apsaugą) teikimas ir turizmas.

2.4

Vis dėlto, MVĮ ir SEĮ tenka susidurti su specifiniais iššūkiais. Mažųjų Europos įmonių chartijoje pripažįstama, kad šios įmonės jautriau reaguoja į verslo terpės pokyčius. Europos Komisijos Žaliojoje knygoje apie Verslumo Dvasią teigiama, kad SEĮ, taikydamos „Verslumo ir veiklumo principus, kuriais jos siekia savo socialinių ir visuomeninių tikslų, susiduria su specifiniais iššūkiais: kaip gauti finansavimą, kaip apmokyti darbuotojus valdymo meno, kaip gauti reikiamas konsultacijas“  (15).

2.5

Tiek MVĮ, tiek SEĮ gali, skirtingais būdais, atlikti svarbų vaidmenį socialiniuose ir ekonominiuose pokyčiuose, taikydamos geriausius galimus metodus: skatinant dirbti darbo rinkos sferoje naujus asmenis; palaikant mikroįmonių ir mažųjų įmonių sugebėjimą kurti inovacijas; įdarbinant darbuotojus, kurie atleisti iš tų pramonės šakų, kurios priverstos mažinti darbuotojų skaičių ar iš viso nutraukti veiklą; įkuriant socialinės prevencijos bendrijas; kuriant naujas įmones, veikiančias aktyviai besivystančiuose pramonės sektoriuose; vystant paslaugų teikimo ir subrangos sferas; padedant darbuotojams perimti įmones, kurios atsiduria kritinėje situacijoje; palaikant mikroįmonių ir nepriklausomų darbo vietų kūrimąsi; kokybiškai keičiant pačias mažąsias ir vidutines įmones. Dar daugiau, SEĮ gali specifiškai prisidėti prie šių pokyčių, mokydamos verslumo dvasios, kurią jos pačios rodo savo veikloje ir skleisdamos savo vertybes: visuomeniškai atsakingą verslo vystymą, demokratiją, piliečių dalyvavimą, darbuotojų įsipareigojimą (netgi finansinį) įmonei, tarnavimą visuomenei, pastovų dėmesį regiono plėtrai ir ilgalaikio vystymosi principų palaikymą.

2.6

Europos Sąjungoje tradicinės MVĮ ir SEĮ jau aktyviai sąveikauja, tačiau vystymosi potencialas šioje srityje yra be galo didelis. Ši įmonių sąveika vyksta trimis būdais:

3.1.1

Komisija paskelbė konkrečių geriausių naudingų veiklos metodų atvejų aprašymus daugelyje dokumentų, skirtų BEST veiklai, vykdomai pagal daugiametę programą: tai „veiklos metodai, kurie geriausiai rodo, kokios tendencijos gali labiausiai padėti pastoviai vystytis įmonei, ir kurie tikrai verti praktikų, betarpiškai dirbančių šia kryptimi, dėmesio“ (16). Nebūtinai tai turi būti patys geriausi metodai („best practice“), tačiau jų tikslas – inspiruoti imtis pokyčių ir dar geresnių metodų („better practice“), leidžiančių ES daryti reikiamas išvadas ir nustatyti savo politikos gaires.

3.1.2

EESRK suvokia, kad geriausių metodų, kuriais reiktų veikti MVĮ, modeliavimo srityje paskutiniais metais jau buvo atlikti dideli darbai (žr. anksčiau minėtas akcijas BEST). Toliau minimi geriausi metodai susiję tiktai su jau egzistuojančia ar potencialiai galima MVĮ ir SEĮ sąveiką. Kaip iliustracija pridedami konkrečių atvejų aprašymai, iš kurių matosi, kaip pasireiškia šių modelių adaptacinės savybės bei jų gebėjimas vystytis ekonomikos augimo terpėje, kuri būdinga vieningai rinkai ir globalizacijai.

3.1.3

Tokia ekstrapoliacija pagal tipą yra naudinga, siekiant socialinių politinių sprendimų paramos, nes jie gali, vystant Lisabonos strategijos nuostatas, sustiprinti MVĮ ir SEĮ augimą. Tai – geriausių metodų, kuriais gali pasinaudoti savo veikloje MVĮ, atvejai, arba sąveikos tarp MVĮ ir SEĮ pavyzdžiai, kai MVĮ tiesiogiai naudojasi SEĮ (ir galėtų tai daryti dar aktyviau).

3.1.4

Pagal darbo hipotezę, kuri kai kuriais atvejais jau dalinai pasitvirtino, kiekvienas iš šių būdų suteikia galimybę gauti nemažas progines lėšas (opportunity cost) (17), o kartais valstybinis biudžetas netgi gauna vidutinės trukmės termino grynąjį pelną.

3.2.1

Darbo vietų sukūrimas bei išlaikymas pradedant naują veiklą ir restruktūrizuojant įmones. SEĮ veiklos patirtis įvairiose ES šalyse rodo, kad darbuotojų finansavimo sistemos, kurios padeda praradusiems darbo vietą atgaivinti kritinėje situacijoje atsidūrusią savo įmonę arba sukurti naują bendrovę ir tam tikrą laiką teikia reikiamą pagalbą, ne tik gali skatinti darbo vietų kūrimą ar jų išlaikymą, bet ir užtikrina, kad Valstybė ir/arba kiti finansuotojai per palyginti trumpą laiką atsiims visą skirtos finansinės paramos dydį, o kartais ir dar daugiau (18).

3.2.2

Įmonių sistemos ir junginiai („clusters“), sudaryti siekiant aktyvinti jų vystymąsi, skatinti inovacijas ir kelti konkurencinį pranašumą. Kai kurios SEĮ sudarė regioninius junginius, kurie vėliau įsiliejo į sistemas ar įmonių grupes, suformuotas horizontaliu ar paritetiniu principu,- ypač Šiaurės Italijoje ir Ispanijos Baskų krašte. Šitaip šios įmonės (daugumoje mažosios ir vidutinės) virto savo regionų ekonominiais lyderiais, kartu tapdamos inovacinių technologijų ir modernių vadybos metodų centrais.

3.2.3

Bendras lėšų panaudojimas siekiant taupyti didelio masto pirkimų sąskaita. Daugelyje Europos šalių tradicinės kai kurių ekonomikos sektorių MVĮ, taip pat ir mikroįmonės bei nepriklausomi darbuotojai (kaip pvz.: prekybininkai Italijoje, kirpėjai ir mėsininkai Prancūzijoje, duonkepiai Vokietijoje) susivienija į grupes, kurios dažniausiai turi kooperatyvų formą, kad galėtų bendrai organizuoti pirkimus, pardavimus ar teikti paslaugas. Kiekviena iš tų MVĮ lieka visiškai autonomiška, tuo pat metu galėdama padidinti savo konkurencinį pranašumą, išlaikyti bei išplėsti savo rinką, išvengti subrangovų ir tarpininkų ir taupyti, darant didelius pirkimus. Vietinėms bendrijoms tokia sistema garantuoja užimtumo lygio išlaikymą ir regioninio vystymo plėtrą (19).

3.2.4

Galimybė gauti finansavimą ir rizikų mažinimas. Bendro užstato sudarymas leidžia MVĮ, taip pat mikroįmonėms ir nepriklausomiems darbuotojams, kuri vieni nepajėgia pateikti reikiamos garantijos, gauti kreditą. Bendro užstato bendrovė (kuri dažniausiai įkuriama kaip bendrija) skirta atlikti užstato paskolos teikėjui vaidmenį. Atvejais, kai nepajėgiama grąžinti paskolos, ši bendrovė išmoka galutines išmokas, pasinaudodama garantinio fondo, kurį sudaro asocijuotos į bendriją įmonės, lėšomis. SEĮ taip pat suformuodavo bendrus fondus, kurie buvo naudojami kaip svertas gauti bankų paskolas įmonių kūrimo, konversijos ar vystymo projektams įgyvendinti, nes šie fondai užtikrindavo bankų pasitikėjimą bendrovių mokumu (20).

3.2.5

Paslaugų vietinėms bendrijoms teikimas. SEĮ tapo reikšmingais visuomeninių paslaugų teikėjais sveikatos apsaugos, švietimo ir kultūros srityse, privatizuodamos šiuos paslaugų sektorius. Tokiu būdu jos suderino tai, kas svarbiausia teikiant tokias paslaugas: verslumo dvasią ir visuomeninio intereso prioritetą. Taip buvo įrodyta, kad labai dažnai tokios bendrovės teikia geresnes paslaugas ir už žemesnę kainą, nei tai daroma valstybinėse įstaigose. Kai kuriais atvejais paslaugos teikiamos partnerystėje, derinant privačias ir valstybines institucijas, kai visuomenei naudingas paslaugas teikia kartu SEĮ ir vietinės valdžios valdoms įstaigos – įdarbinimo agentūros, socialinės rūpybos centrai, pagalba namų ūkyje ir t.t.

3.2.6.

Aukštos kokybės ir etikos gamybos ir prekybos tinklai. SEĮ specializuojasi prekyboje tokių produktų, kuriems jos gali užtikrinti pastoviai išlaikomą aukštą kokybę ir kurių gamybos procesai vyksta laikantis visų etikos principų (darbuotojai nėra eksploatuojami, laikomasi darbo normų, užtikrintas deramas atlygis už darbą ir t.t.

4.1.1

Bendros tarpusavyje suderintos MVĮ ir SEĮ veiklos svarba Europos ekonomikoje ir įgyvendinant Lisabonos strategiją, o taip pat teigiamas tarpusavio sąveikos potencialas, kuris išryškėja, kai naudojamasi SEĮ modeliais ir struktūromis, verčia imtis naujų bendrų pastangų ES mastu, stengiantis paremti ir skatinti tokią šių įmonių veiklą.

4.1.2

EESRK atsižvelgia į jau esančias MVĮ paramos programas, tačiau taip pat pastebi, kad SEĮ paramai skirtos struktūros nepakankamai išvystytos, o taip pat trūksta priemonių, skatinančių MVĮ ir SEĮ tarpusavio sąveiką.

4.1.3

Taip pat pažymėtina, kad trūksta rimtų, išsamių, transeuropinių ir tarpdisciplininių mokslinių tyrimų, kurie ištirtų ir pateiktų skaičiavimus apie progines lėšas, kurias užtikrina gerieji veiklos metodai, pagrįsti jų tarpusavio sąveika ir stiprinantys MVĮ ir SEĮ.

4.1.4

Tokio tyrimo trūkumas labai riboja galimybes sukurti valstybinę MVĮ ir SEĮ paramos jų tarpusavio sąveikos pagrindu politiką. Kad tokia politika būtų patvirtinta, būtinai reikalinga pastovi bendrovių veiklos priežiūra ir kaštų – pelnų analizė.

4.2.1.1

EESRK siūlo įsteigti Europos Socialinės Ekonomikos Įmonių Stebėjimo institutą, kuris vykdytų ne vien tik SEĮ veiklos tyrimą, bet ir jau esančios ir potencialiai galimos MVĮ ir SEĮ sąveikos stebėjimą bei vertintų, kaip ši sąveika gali esminiu būdu pagerinti MVĮ ir SEĮ ekonominį vystymąsi, o taip pat skatintų įmonių socialinę atsakomybę ir kovą prieš išstūmimą iš rinkos.

4.2.1.2

Šį Stebėjimo institutą remtų Europos Komisija bei 25 ES valstybių narių vyriausybės. Jo veikloje dalyvautų SEĮ organizacijos bei universitetų lygio mokslinio tyrimo centrai, nagrinėjantys SEĮ veiklą. Jis glaudžiai bendradarbiautų su MVĮ veiklos Stebėjimo institutu.

4.2.1.3

EESRK taip pat siūlo, kad šis Stebėjimo institutas imtųsi vykdyti tarpdisciplininę ir bendraeuropinę 3 metų trukmės mokslinio tyrimo programą, kuri leistų nustatyti tuos gerus veiklos metodus, kurie tiesiogiai padeda vystytis MVĮ, sąveikaujant su SEĮ sistemomis arba kurių modelis teikia MVĮ potencialias vystymosi galimybes, ypač tuose sektoriuose, apie kuriuos anksčiau kalbėta 3 skyriuje.

4.2.1.4

Šios mokslinio tyrimo programos tikslas – nustatyti proginių lėšų dydžius, apskaičiuojant:

4.2.1.5

Europos SEĮ Stebėjimo instituto mokslinio tyrimo išvados turės būti paskelbtos viešai ir šiam tikslui bus reikalinga rimta informacinė kampanija, siekiant informuoti apie tai Europos institucijas, valstybių narių vyriausybes bei plačiuosius gyventojų sluoksnius.

4.2.1.6

EESRK seks, kad Socialinės Ekonomikos Įmonių Stebėjimo instituto moksliniai tyrimai vyktų deramais tempais ir po trijų metų imsis jo išvadų vertinimo, tuo pačiu tiriant, kokią įtaką šios išvados gali daryti Europos Komisijos politikai MVĮ ir SEĮ atžvilgiu.

4.2.2.1

EESRK prašo Komisijos užtikrinti, kad SEĮ turėtų galimybę lygiomis teisėmis dalyvauti daugiametėje verslo skatinimo programoje 2006-2010 metams ir kelti iniciatyvas, kuriomis siekiama aktyvinti MVĮ ir SEĮ tarpusavio sąveiką, ypač pasinaudojant SEĮ kooperavimo tarp MVĮ tikslams.

4.2.2.2

EESRK taip pat prašo, kad vienu iš pagrindinių Europos politikos prioritetų būtų pripažintas aktyvesnis MVĮ ir SEĮ dalyvavimas ES vykdomose mokslinio tyrimo, inovacijų ir prasiveržimo į pasaulines rinkas programose.

4.2.2.3

EESRK nuomone, projektų, skirtų MVĮ skatinimui, apimtis struktūriniuose fonduose turi būti išlaikyta, o projektų, skirtų SEĮ vystymui ir sąveikai tarp MVĮ ir SEĮ apimtis turi būti padidinta, ypatingai tais atvejais, kai šie projektai skatina naujų darbo vietų atsiradimą ir kaimo vietovių vystymąsi. Galimybė pasinaudoti struktūriniais fondais neturėtų priklausyti nuo sektoriaus, kuriame atitinkama įmonė dirba.

4.2.3.1

EESRK siūlo Komisijai priimti politines tarpministerinės Stambulo konferencijos, skirtos MVĮ, išvadas ir jas pritaikyti SEĮ. Tuo pačiu prašoma veikti labiau atsižvelgiant į MVĮ ir SEĮ poreikius ir specifiką, būtent:

4.2.4.1

Daugelyje ES šalių, ypač kai kuriose naujai įstojusiose, MVĮ nepakankamai atstovaujamos valstybinėse socialinio dialogo institucijose. EESRK nuomone, šis atstovavimas turėtų būti didesnis jau vien tam, kad būtų aktyviau vykdoma šių įmonių skatinimo ir reguliavimo politika. Didelėms, vidutinėms ir mažoms įmonėms taip pat turėtų būti leista išdėstyti savo nuomonę tomis pačiomis sąlygomis

4.2.4.2

Tiek daugumoje ES šalių, tiek Bendrijos lygmeniu SEĮ visiškai neatstovaujamos socialiniame dialoge. EESRK rekomenduoja organizacijoms, atstovaujančioms SEĮ Bendrijos lygmeniu ar atskirose ES valstybėse, sustiprinti savo struktūras ir įsilieti į socialinį dialogą Bendrijų ir valstybių narių lygmeniu. Į šių įmonių nuomonę turi būti labiau atsižvelgiama sudarant įmonių veiklą reglamentuojančias normas (22).

4.2.5.1

SEĮ turi patirtį, kaip priversti darbuotojus dalyvauti savo įmonės sprendimų priėmimo procese ir kapitale. Kalbant konkrečiai, kai kurie kooperatyvai yra sukūrę kooperatinę darbuotojų nuosavybę (23), o tai reiškia, kad visi arba dauguma pajininkų ir darbuotojai ir atvirkščiai. Visi pajininkai turi balsą sprendimų priėmimo procese, nepaisant jų finansinės dalies įmonėje. Finansinė dalis yra nominali ir negali būti perleidžiama. Tokia asociacijos forma yra vienas iš svarbiausių veiksnių, kurie paaiškina daugelį šioje nuomonėje paminėtų geriausios praktikos pavyzdžių (visų pirma žr. priedo 1.1, 2.1, 5.1 ir 6.1 pavyzdžius). Ji skatina tiesioginę darbuotojų atsakomybę už įmonės ateitį ir įgalina lygiomis teisėmis darbuotojus dalyvauti įmonės plėtros strategijoje. Siekiant įgyvendinti Lisabonos strategijoje siūlomus žiniomis paremtos ekonomikos tikslus, mes vis geriau suvokiame, kad svarbiausi įmonės ištekliai yra žmogiškieji, todėl tokio pobūdžio asociacija, atrodo, yra palaipsniui pradedama vertinti kaip šiuolaikiška ir naujoviška.

4.2.5.2

EESRK rekomenduoja Komisijai minėtoje Observatorijoje ir specialiuose seminaruose, kuriuos ji organizuoja, išnagrinėti šią konkrečią asociacijos formą šiais aspektais:

5.1

MVĮ yra Europos ekonomikos ir užimtumo pagrindas, todėl pirmiausiai joms tenka pagrindinis vaidmuo įgyvendinant Lisabonos strategiją. SEĮ vaidmuo socialinės santarvės ir vietinės bendruomenės ekonominio vystymosi procese vis labiau auga. Iki šiol MVĮ ir SEĮ tarpusavio sąveikos galimybės, ypač kai MVĮ aktyviai naudojasi SEĮ struktūromis, su abipuse nauda, nebuvo pakankamai išnaudojamos.

5.2

Todėl EESRK siūlo Komisijai toliau analizuoti jau esančią ir potencialiai galimą MVĮ ir SEĮ tarpusavio sąveiką ir stengtis parodyti, kad ši sąveika palankiai veikia abiejų tipų įmonių vystymąsi šiuo metu, kai vyksta pokyčiai, kuriuos sąlygoja ekonomikos augimas, teigiamai įtakodama regioninio vystymosi, socialinės santarvės ir inovacijų politiką.

20.5.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 120/17

1.1

Išplėsdama temą visais klausimais, susijusiais su visos Europos transporto koridorių vystymu, Nuolatinė tyrimų (studijų) grupė 2003 sausio mėnesį vėl pradėjo savo darbą (1). Plenariniame posėdyje, įvykusiame 2002 m. gruodį buvo susipažinta su iki tol dirbusios įgaliotosios grupės darbais ir iš esmės jiems buvo pritarta. Šalia tolesnės su transporto koridoriais susijusios veiklos ir jos plėtros 2003-2004 metais paaiškėjo taip pat ir svarbūs kryptingi Europos Komisijos sprendimai dėl transeuropinių transporto tinklų (TEN-V), kuris siejasi dar su 10 Helsinkio koridorių darbu. 2004 m. gegužės mėn. įvykusi Europos Sąjungos plėtra, o taip pat Pietų Europos valstybių stojimo perspektyvos vėl keičia bendrąsias infrastruktūros politikos bei bendradarbiavimo transporto koridorių srityje sąlygas.

1.2

Šia nuomone savo iniciatyva siekiama ne tik pranešti apie pastarųjų dvejų metų Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto veiklą ir nuomonę dėl visos Europos transporto koridorių, tačiau ir nurodyti, kalbant kiekvienu sprendžiamu klausimu, kokių tolesnių veiksmų turi imtis suinteresuotos šalys ir kaip Komitetas galėtų padėti.

2.1

Remdamasi ekspertų grupės, vadovaujamos p. Karel van Miert, ataskaita Komisija 2003 m. viduryje pradėjo transeuropinių transporto tinklų TEN-V patikrinimo darbus. To išdavoje buvo išplėstas 1996 m. numatytų prioritetinių projektų sąrašas, pasiūlytos naujos ES vykdomo finansavimo galimybės ir nauja tobulesnio koordinavimo forma. (2). Buvo planuota transporto koridorių koncepciją užfiksuoti Europos infrastruktūros politikoje. Vietoj bendros tinklų infrastruktūros Europos Sąjungoje ateityje reiktų koncentruotis į prioritetus pagal tam tikras pagrindines transporto ašis. Šis van Miert grupės prioritetas nesulaukė jokio pritarimo.

2.2

EESRK nuodugniai išnagrinėjo temą „Transeuropinių transporto tinklų (TEN-T) ateitis“ savo specializuoto skyriaus posėdyje Romoje 2003 m. rugsėjo mėnesį kartu su Italijos valstybine ekonomikos ir darbo tarybos (CNEL) Komisija V „Didieji statybos planai ir infrastruktūros tinklai“ ir priėmė bendrą deklaraciją (3). Joje reikalaujama daugiau pastangų sutelkti integruotam transporto tinklui realizuoti, efektyviai įjungiant į veiklą naujas valstybes nares ir kartu joms nurodant perspektyvą. Į pirmąją vietą reiktų iškelti intermodalumą ir ilgalaikiškumą, kartu sustiprinti bendrą finansavimą ir, atsižvelgiant į aplinkybes, transeuropiniams transporto tinklams suteikti paramą iš Bendrijos fondų.

2.3

Pirmininkaujančiai Italijai pateikus prašymą Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, pastarasis parengė nuomonę savo iniciatyva, kuri turėjo pagilinti Romoje pradėtą diskusiją. Antrašte „Perspektyvus transporto struktūros vystymas: planavimas ir kaimyninės šalys – ilgalaikis mobilumas – finansavimas“ (4) Komitetas apibendrino savo aktualią kertinę poziciją dėl Europos transporto infrastruktūros. Žvelgdamas į ateitį, EESRK siūlo išbandyti naujas finansavimo formas ir priemones, daugiau prioritetų suteikti aplinkosaugai ir socialiniams bei ekologiniams aspektams, tiek planuojant ir realizuojant bendrą Europos transporto tinklą, tiek ir palaikant pasiteisinusį praktikoje darbą Helsinkio transporto koridoriuose, o taip pat reaguoti į besikeičiančius reikalavimus, taikant naujus metodus.

2.4

Taikiam Pietų Europos atstatymui Europos Sąjunga suteikė ypatingą prioritetą ir dėl to labai spartino funkcionalios transporto infrastruktūros kūrimą. Papildant jau esamus koridorius, svarbius regionams X, V, VII, IV ir VIII, bei remiantis 1997 m. Helsinkio deklaracija bei patirtimi TINA procese, (5) buvo sukurta Pietų Europos transporto koncepcija. Ji apima intermodalinį infrastruktūros tinklą, taip vadinamąjį Pietryčių Europos vidaus regioninį transporto tinklą (South East Europe Core Regional Transport Network), kuris turėtų būti realizuojamas bendrai koordinuojant veiksmus. Suinteresuotosios valstybės (6) parengė Supratimo memorandumą (Memorandum of Understanding - MoU), kuriame, be kita ko, remiamasi bendradarbiavimu su socialinių ir ekonominių interesų sąjungomis regione ir su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuolatine tyrimų grupe.

2.5

Vadovaujančių komitetų darbo koordinavimas dešimtyje (10) Helsinkio koridorių (7) ir keturiuose (4) transporto sektoriuose (pagal programas PETRA) (8) įgavo „naują veidą“. Maždaug kartą per metus Komisija kviečia koridorių pirmininkus ir sekretoriatų vadovus bei kitus Europos ar ES institucijų atstovus pasikeisti informacija apie darbą, esamą situaciją ir perspektyvas. Buvusią G-24 transporto darbo grupę teko pakeisti mažesniu efektyvesniu struktūriniu darbo vienetu. Atsakingiems Komisijoje asmenims kartu yra aišku, kad tam tikrais aspektais koordinavimo ir techninę organizacinę paramą gali suteikti tik pati Komisija. Paskutinieji susitikimai įvyko 2003 m. birželio mėnesį ir 2004 m. kovo 15 d. Svarbiausios žinios iš susitikimo pateikiamos 3 ir 4 skyriuose.

2.6

ES plėtra ir „naujoji kaimynystės politika“ savo ilgesnį darbų šešėlį meta ir būsimajam transporto politikos planavimui Europoje ir už jos ribų. Birželio mėnesį vyko bendras strateginis Komisijos ir Europos Parlamento susitikimas, į kurį buvo pakviesti atstovai iš Europos transporto sektoriaus - ypač iš tolimesnių kaimyninių ES valstybių. Buvo nutarta pavesti aukštos kvalifikacijos darbo grupei parengti susitarimus dėl pagrindinių transeuropinių transporto ašių išvystymo – visų pirma rytinių kaimyninių valstybių, Rusijos Federacijos, Juodosios jūros regiono ir Balkanų kryptimi. Viduržemio jūros baseinui buvo nurodyta, kaip sukurti Europos-Viduržemio jūros transporto tinklo projektą. Šiuo metu yra tiriamas transporto infrastruktūros poreikis Turkijai.

3.1.1

Net per septynerius Helsinkio deklaracijos įgyvendinimo metus, bendradarbiaujant valdymo komitetams, konsoliduojant ES Komisijai visų pastangas, ne kažin kiek buvo pasiekta įvairių planavimo procesų skaidrumo ir geresnio jų tarpusavio koordinavimo. Naujosios tinklo TEN-V gairės, transporto koridoriai ir sritys, Pietryčių Europos vidaus regioninis transporto tinklas „SEE Core Regional Transport Network“, ECMT (Europos transporto ministrų konferencijos) ir UN-ECE (JT Europos ekonominės komisijos) darbas bei įvairios sustiprinto bendradarbiavimo regioninės iniciatyvos pilnai atsiskleidžia tik mažam ekspertų ratui.

3.1.2

Skaidrumo dar labiau stokojama organizuotos civilinės visuomenės lygmenyje. Esminis nuolatinės tyrimų grupės uždavinys yra ir išliks jos funkcija - būnant jungiamąja informacijos grandimi, teikti informaciją oficialiuose komitetuose (institucijose), o taip pat suinteresuotoms civilinės visuomenės organizacijoms.

3.1.3

Komisija dirba prie informacinės sistemos (GIS), kuri iš esmės turi būti skirta planavimui ir pasekmių įvertinimui. Šia informacine sistema iki šiol galima naudotis tik viduje, tačiau, esant tam tikroms aplinkybėms, tikslinga būtų ją susieti su sociologiniais ir ekonominiais duomenimis ir tokiu būdu geriau panaudoti Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto temoms nagrinėti. Šį klausimą reiktų išnagrinėti su Komisija.

3.2.1

van Miert grupės parengtas balansas leido labiau išryškinti sunkumus, kurie sukelia gan sunkiai įveikiamus neatitikimus tarp ambicingų Europos planų ir jų realizavimo galimybių. Vis dažnesnė sienas kertanti planavimo procedūra ir aktyvesnis civilinės visuomenės interesus atstovaujančių grupių dalyvavimas teisingai buvo laikomi būsimojo transporto tobulinimo elementais ir rado vietą naujosiose TEN gairėse.

3.2.2

Pilietinės visuomenės organizacijų dalyvavimas, sprendžiant transporto klausimus, yra esminis dalykas vystant subalansuotą susisiekimą, ir šis jų dalyvavimas, atsižvelgiant į vietos ir regionų interesus, transporto kelių eksploatavimui ir naudojimui suteikia „daugiau gyvybės“. Infrastruktūros projektai savo funkciją Europos interesais atlieka tik tuomet, kai jie atitinka tvarumo interesus. Šiuo tikslu yra reikalingas tarptautinis ekonominių sąjungų, transporto įmonių, profesinių sąjungų, aplinkos apsaugos ir vartotojų teisių gynimo organizacijų dalyvavimas sprendžiant transporto klausimus Europos lygmenyje. „Europinių“ transporto kelių projektų įgyvendinimui impulsą gali duoti tik „europietiškas“ visuomenės supratimas ir konsensusas.

3.2.3

EESRK pakartotinai pasiūlė savo paramą minėtam konsensusui rasti. Tuo tikslu reikia sistemingai taikyti apklausas Europos lygmenyje. Tačiau EESRK įspėja, kad tai nebūtų atliekama įpareigojančiai ir po to neatsižvelgiant į rezultatus. 1998 m. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto, jam bendradarbiaujant su ES Komisija, atlikta apklausa dėl TINA proceso – nežiūrint didelio susidomėjimo ir aiškių išvadų – baigiamojoje ataskaitoje į rezultatus neatsižvelgė.

3.3.1

EESRK daugelį metų dirbant visos Europos transporto politikos klausimais, ilgą laiką pagrindinis reikalavimas buvo dirbti kartu ir konsultuotis. Šiandien šis visoje Europoje dirbančių dalyvių tarpusavio supratimas yra pasiektas ir EESRK yra užmezgęs su jais gerus darbo ryšius. Taigi, belieka įvykdyti dar vieną reikalavimą – konceptualiai ir praktiškai visiems kartu dirbti vadovavimo komitetų ir kitų institucijų darbe.

3.3.2

Konceptualaus bendradarbiavimo turinio pagrindas yra kuo ankstesnė nuomonė savo iniciatyva „dėl perspektyvios formuojant transporto infrastruktūrą“, apibrėžianti Komiteto požiūrį į Europos transporto politikos principus. Ilgalaikių tikslų kėlimas, svarstymai apie geresnį finansavimą ir visos Europos transporto struktūros krypties nustatymas yra trys pagrindiniai uždaviniai. Transporto koridoriams vystyti yra nubrėžiami veiksmų prioritetai, į kuriuos orientuojamas nuolatinės tyrimų grupės darbas, ir kurie čia trumpai apibendrinami (9):

3.3.3

Iš dalies šiuos tikslus Komisija išdėstė savo redaguotose TEN gairėse. Tačiau yra menas tai įgyvendinti praktiškai, ilgam laikotarpiui ir dar tarptautiniu mastu. EESRK turi gerų galimybių prisidėti specifiniais ir praktikai svarbiais veiksmais, įgyvendinant numatytus tikslus.

3.4.1

Organizaciniai komitetai šiuo metu atlieka darbą visuose koridoriuose maždaug vienodu intensyvumu. Kartu tenka konstatuoti, jog yra ir regioninių mazgų, ir todėl šiandien kartais daugiau tenka kalbėti apie koridorių tinklą, nei apie atskiras transporto ašis. Kartu su kitais veiksniais transporto srityse vis svarbesnis darosi regioninis kooperacijos komponentas, kaip pvz., Pietų Europoje IV, V, VII ir X koridoriai arba Baltijos jūros regione I ir IX koridoriai. Tai yra kaip kontrastas žymiai silpniau vykdomai veiklai oficialiai patvirtintose transporto vystymo teritorijose (pagal programą PETRA).

3.4.2

Abu veiksniai – pagrindinių transporto ašių realizavimas ir didelių teritorinių regioninių mazgų persipynimas – papildo vienas kitą. Nuolatinės tyrimų grupės veikloje ateityje reiktų daugiau dirbti, rengiant regionų plėtros koncepcijas. Sąsajos tarp transporto politikos, regionų plėtros ir svarbiausių sričių EESRK išorės santykiuose (Rytų kaimyninės valstybės, Šiaurės sritys, Pietryčių Europa) yra svarbus EESRK indėlis, apimant ir specializuotų skyrių darbą.

3.5.1

Strateginis Komisijos ir Europos Parlamento susitikimas 2004 m. birželį yra sveikintinas įvykis, tačiau EESRK nuolat kartoja, kad, besiplečiant Europos Sąjungai, neturėtų susilpnėti jos iniciatyva realizuoti Europos transporto jungtis. Susirašinėdama su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu, Komisija užtikrina, kad tai yra įžanga į platesnę ir atviresnę derinimo procedūrą, į kurią visi dalyviai galėtų įnešti savo indėlį. Šis atvirumas yra lemiamas veiksnys įgyvendinant naujus transporto planus ir svarbus nuolatiniam vystymuisi Europos lygmenyje.

3.5.2

Ligšiolinė patirtis, ypač valdymo komitetų darbas, sudaro svarbų ir neatimamą pagrindą naujiems planams (projektams) kurti. Specifinis EESRK indėlis, kuris charakterizuojamas šioje Nuomonėje ir kuris vystėsi ilgalaikėje praktikoje, galėtų būti panaudojamas ankstyvoje infrastruktūros planavimo stadijoje. Šitą šansą reiktų išnaudoti.

4.1

II koridoriuje  (10) šiuo metu susiformavo profsąjungai priklausanti darbo grupė. Pirmasis posėdis įvyko 2003 m. balandžio 10-11 dienomis Maskvoje. EESRK taip pat dalyvavo oficialiame valdymo komiteto posėdyje, vykusiame 2003 m. gegužės 15-16 dienomis Berlyne. Iš abiejų susitikimų galima įžvelgti daug žadančių mūsų darbui veiksnių. II koridoriaus problematika slypi sunkiame bendradarbiavime su Baltarusija. Šiuo metu įsigalėjo tendencija, pagal kurią Baltarusija – ir tuo pačiu ir labai didelė gana gerai įrengta koridoriaus dalis – yra apvažiuojama šiaurine dalimi, ją aplenkiant. Priežastis - sunkumai pasienyje. Geležinkelių bendrovių intensyvesnis bendradarbiavimas šiuo metu vyksta. Neseniai pasiūlyta koridorių prailginti iki Jekaterinburgo. Egzistuoja ypatingas suinteresuotumas įveikti sunkumus kelių transporte ir išspręsti praktines procedūras pasienio perėjimuose, tam pasitelkiant EESRK pagalbą.

4.2

Nuolat stiprėjo dalyvavimas IV koridoriaus  (11) darbe. Valdymo komiteto posėdyje Soprone (Vengrija) 2003 m. 20-21 dienomis įvyko IV koridoriaus geležinkelių įmonių ir geležinkelių profsąjungų susitikimas ir buvo rezultatyviai diskutuojama apie geležinkelių transporto rėmimą, kuris turi būti tęsiamas ir toliau. Tai įvyko paskutiniajame posėdyje, vykusiame 2003 m. lapkričio 10-11 d. Dortmunde. Buvo identifikuota pagrindinė tolesniems pokalbiams aktuali tema - techniniai-organizaciniai barjerai ir sprendimų pasiūlymai pasienio perėjose. Siekiant užtikrinti tęstinumą, nuo šiol valdymo komitetų veikloje stebėtojo teisėmis dalyvaus geležinkelių darbuotojų profesinių sąjungų atstovas. Dabar reiktų prieiti prie ekonominės ir socialinės padėties krovininiame kelių transporte ir prie techninių-organizacinių šio transporto sektorius aspektų IV koridoriuje pagal atskiras temas.

4.3

EESRK ypač didelę reikšmę teikia X koridoriaus  (12) rėmimui. Ta prasme buvo suintensyvinti ryšiai su tenykščiu valdymo komitetu. Galimi EESRK veiksmai buvo konkretizuojami valdymo komiteto posėdyje, vykusiame 2003 m. liepos 18-19 dienomis Slovėnijoje. 2003 m. lapkričio 3 d. EESRK surengė Belgrade labai sėkmingą dialogo konferenciją, kurioje buvo priimti bendri nutarimai (13). To pasėkoje sekė tolesni veiksmai, ypač skirti darbui geležinkelių transporte suintensyvinti. Šio darbo tolesnės koordinatės yra darbo kontaktai Sarajeve ir bendradarbiavimas su Pietryčių Europos vidaus transporto tinklo „SEE Core Networks“ valdymo komitetu. Atsižvelgiant į subalansuotą jūrų uosto politiką ir jo susiejimą su antžeminiu (sausumos) transportu, V koridorius  (14) šiame kontekste yra svarbi jungties ašis.

4.3.1

2004 m. lapkričio pradžioje yra planuojamas bendras EESRK su geležinkelių darbo bendrija „ARGE Korridor XLine“ renginys, skirtas geležinkelio transporto paslaugų gerinimui skatinti, kurio metu bus rengiamos akcijos specialiu demonstraciniu traukiniu Vilache (Austrija), Zagrebe (Kroatija) ir Sarajeve (Bosnija-Hercegovina). (15)

4.4

Vidaus laivybai ir VII koridoriui  (16) (Dunojus) remti EESRK parengė nemaža pasiūlymų. (17). 2004 m liepą vyko paskutinis valdymo komiteto posėdis. Tu tarpu, remiantis Nuolatinės tyrimų grupės darbu, ir toliau yra galvojama, kokios gi šiuo metu yra kliūtys, trukdančios vystyti laivų transportą VII koridoriuje, ir kokių tinkamų taisyklių reiktų šioms kliūtims pašalinti. Kartu yra svarstoma apie geresnes integracijos į multimodalinę transporto sistemą galimybes ir su tuo susijusį investicijų poreikį. (18)

4.4.1

2004 m. sausio 28 d. (19) savo priimtoje nuomonėje dėl „Perspektyvaus transporto infrastruktūros vystymo“ EESRK iškėlė šiuos reikalavimus: „ypatingą vidaus vandens transporto VII koridoriaus (Dunojus) rėmimą, sąsają su geležinkelio transporto linijomis bei tinkamą techninį ir socialinį sienas kertančios vidaus vandenų laivybos sureguliavimą“.

4.4.2

Be to, Jungtinis ES ir Rumunijos konsultacinis komitetas (2002 05 24-23, Bukarešte), siekdamas, kad Dunojus taptų dar svarbesnis kaip visos Europos transporto koridorius, pasiūlė imtis darbo ir suteikti didesnę finansinę pagalbą, kad jis taptų tinkamu plaukioti ir būtų geresnis susisiekimas su Juodąja jūra.

4.5

Praėjus dialogo konferencijai III  (20) ir VI  (21) koridoriuose 2001 m. Katovicuose, šiuose koridoriuose jokių EESRK veiksmų nebūta. Dabar sekretoriatas pateikęs 2004 m. rugpjūčio mėnesio raštą su prašymu duoti pasiūlymus dėl 2003-2004 m. darbo programos, skirtos III koridoriaus tolesniam vystymui.

4.6

EESRK per paskutinius 1-2 metus iš naujai besimezgančio bendradarbiavimo su transporto sektoriaus profesinėmis sąjungomis, veikiančiomis transporto koridoriuose visos Europos kontekste, gavo ypatingą paramą, kurią suorganizavo Europos transporto darbuotojų federacija (ETF). Visuose transporto sektoriuose įnešdamas svarbų konceptualų ir praktinį indėlį, Europos transporto darbuotojų federacijos projektas prisidėjo prie sėkmingos EESRK veiklos, ir toks bendradarbiavimas stiprės ir ateityje.

4.7

Galiausiai, reikėtų pastebėti, kad nuolatinės tyrimo grupės pirmininkas, bendradarbiaudamas su TEN skyriaus sekretoriatu ir atitinkamiems Europos Komisijos departamentams remiant, parengė informacinį lapą apie kiekvieną koridorių (žr. pridėtą informaciją). Informacinių lapų galima gauti EESRK TEN skyriaus sekretoriate. (22)

5.1

Naujų visos Europos transporto politikos ką tik aprašytų koordinačių ėmėsi nuolatinė tyrimų grupė ir įtraukė jas į regioninius, praktinius ir konceptualius planus. Dar didesnė nei anksčiau EESRK stiprybė glūdi jo sugebėjime integruoti interesus ir teikti praktinius pasiūlymus. Turi dominuoti veiksmai ir prezentacijos vietoje.

5.2

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui nuolatinė tyrimų grupė yra kaip tam tikras atsiskaitymo ir informacinis biuras, kuris informaciją renka ir teikia suinteresuotiems asmenims Komitete ir už jo ribų. Informacija apie EESRK veiksmus, jų valdymas bei koordinavimas ir atsakingas dalyvavimas koordinuojant svarbiausius darbus Europos lygmenyje yra pagrindiniai nuolatinės tyrimų grupės, kuri savo pamatus įgijo per 13 metų aktyviai dalyvaudama Komitete formuojant Europos transporto politiką, uždaviniai.

5.3

Per sekančius dvejus metus EESRK veikla turi apimti praktinį bendradarbiavimą bei įtraukti pilietinės visuomenės organizacijas. Pagrindinis uždavinys yra įgalinti pilietinės visuomenės organizacijas bendradarbiauti siekiant transporto politikos tikslų, nurodytų 3.3.2 punkte, siūlant vertinimą, kritiką, pasiūlymus pagerinti individualius koridorius, regionų ar infrastruktūros projektus.

5.4

Turi būti stiprinamas EESRK bendradarbiavimas su koridoriaus priežiūros komisijomis ir Europos Komisija. Nuolatinės tyrimo grupės turi prisiimti naują vaidmenį padedantį sukurti Pietryčių Europos vidaus regioninį transporto tinklą (žr. 2.4 punktą).

5.5

Nuolatinė tyrimo grupė turi ieškoti būdų ir priemonių užtikrinti, kad transporto versle būtų glaudžiai atsižvelgiama į veiklos aspektus kuriant pan-europinius transporto koridorius. Ypač turi būti sudaryta galimybė apibrėžti specifinius koridorių politikos aspektus, susijusius su intermodalumu, aplinkosauga, saugumu, socialinėmis sąlygomis ir efektyvumu.

5.6

Europos kaimynystės politikos (EKP) kontekste šiuo metu yra planuojami nauji koridoriai. Nuolatinė tyrimo grupė turi bendradarbiauti palaikydama Komisijos prašymą laikytis atviro proceso.

5.7

Europos Komisijos ir koridorių bei transporto sričių priežiūros komitetų veiklą turi būti glaudžiau susijusi. Europos Komisija vaidina svarbų koordinatoriaus ir techninės bei organizacinės paramos tiekėjo vaidmenį. Būtų gerai išplėsti jungtinį koordinavimą, įtraukiant visas grupes veikiančias Europos lygmenyje, bei glaudžiau bendradarbiauti su Europos Parlamentu.

20.5.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 120/22

1.1

Komitetas sveikina atliktą analizę ir rekomendacijas, padarytas Komisijos komunikate (KOM(2004) 61 galutinis) „Sujungti Europą dideliu greičiu: naujausi pasiekimai elektroninių komunikacijų sektoriuje“. Tai sumani ir savalaikė ataskaita, apjungianti strateginį aiškumą ir valdžios valią vesti Europos elektroninių komunikacijų sektorių per jo tolimesnio augimo etapą.

1.2

Ši nuomonė ne tik pilnai remia komunikato analizę ir esmę, bet ir akcentuoja ypatingai komitetui rūpimus klausimus.

2.1

2004 m. vasario 3 d. Komisija priėmė komunikatą „Sujungti Europą dideliu greičiu: naujausi pasiekimai elektroninių komunikacijų sektoriuje“. Šiuo komunikatu atsiliepiama į 2003 m. pavasario Europos Vadovų Tarybos prašymą pateikti ataskaitą apie pasiekimus šiame sektoriuje prieš Tarybos susitikimą 2004 m. pavasarį. Tai glausta ataskaita apie Europos elektroninių komunikacijų sektorių bei jo poveikį Lisabonos strategijos atžvilgiu, įskaitant ateities augimui įtakos turinčių svarbiausių klausimų analizę. Komunikatu taip pat išreiškiamas kvietimas politiškai remti tolimesnio sektoriaus vystymosi palaikymui būtinus veiksmus.

2.2

Lisabonos strategijoje pripažįstama, kad informacinės ir komunikacijų technologijos (IKT) yra pagrindinės augimo, našumo ir konkurencingumo pažangos varomosios jėgos. Jos padeda pagerinti ir ekonominius rodiklius, ir socialinę sanglaudą. Komunikate akcentuojama, koks Europos ekonomikos klestėjimui yra svarbus elektroninių komunikacijų sektorius (kuris apimą ir paslaugų, ir įrangos segmentus), bei pabrėžiamas pagrindinis jo vaidmuo skatinant našumą. Sektorius vaidina tokį vaidmenį dėl savo didumo, dinamizmo ir poveikio beveik visoms ekonominės veiklos rūšims. Naujausi įrodymai patvirtina, kad sektorius daugiausiai prisidėjo prie Europos darbo našumo augimo.

2.3

Nepaisant spartaus augimo XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje ir Lisabonos strategijos ambicijų, Europos gamybos tempai bei informacinių ir komunikacijų technologijų (IKT) naudojimas atsiliko nuo JAV ir kai kurių Azijos šalių, o toks IKT investicijų stygius kenkia Europos konkurencingumui (1). Pažanga elektroninių komunikacijų sektoriuje per ateinančius 18 mėnesių bus lemiamos svarbos el. Europos 2005 m. veiksmų plano sėkmei bei ilgalaikiams Lisabonos strategijos tikslams. Nors šis sektorius greitai augo XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje, 2000 m. ir 2001 m. jis išgyveno staigų nuosmukį, dėl kurio Taryba ir Komisija pradėjo atidžiai stebėti situaciją elektroninių komunikacijų sektoriuje ir pateikė ataskaitą prieš 2003 m. pavasario Europos Vadovų Tarybos susitikimą.

2.4

Po dviejų metų stiprėjimo, dabar sąlygos, atrodo, yra tinkamos vėl grįžti prie didesnių augimo tempų. Pasak Komisijos, šios sąlygos apima pagerėjusias finansines operatorių sąlygas bei tebesitęsiantį pajamų iš paslaugų augimą. Tačiau tvarus augimas šiame sektoriuje gali būti pasiektas tik atgaivinant kapitalo investicijas ir toliau įvedant naujas pažangias paslaugas.

2.5

Nuo tada, kai sprogo interneto burbulas, telekomo operatoriai vis mažino kapitalo sąnaudas kaip stiprinimo planų dalį. Grįžus prie atsinaujinusio augimo visame sektoriuje, reikia atnaujinti kapitalo investicijas. Investicijų dydžiui įtakos turės tai, ką veikia viešosios politikos formuotojai: naujų reglamentuojančių pagrindų įgyvendinimas suteiks didesnį teisinį tikrumą investicijoms; nacionalinių plačiajuosčio ryšio strategijų įgyvendinimas užtikrins platesnį paslaugų prieinamumą; naujų paslaugų skatinimas bei naujovių turinio buvimas sužadins paklausą; o kontrolės ir techninių barjerų pašalinimas palengvins trečios kartos (3G) tinklų įdiegimą.

Štai dėl kurios priežasties šiame komunikate yra nustatytos keturios prioritetinės veiksmų sritys:

2.6

2004 m. kovo 8 – 9 d. Briuselyje vykusio Europos Telekomo tarybos posėdžio metu Taryba pabrėžė politinį įsipareigojimą siekti Lisabonos strategijos tvaraus augimo, užimtumo ir socialinės sanglaudos tikslų, pritariant komunikate [KOM(2004) 61 galutinis] ir el. Europos vidurio termino peržiūros komunikate [KOM(2004) 108 galutinis] išreikštiems raginimams imtis veiksmų.

3.1

Komunikate nagrinėjama Lisabonos vizijai lemiamos svarbos turinti plati ir sudėtinga sritis - elektroninių komunikacijų pramonė. Per keletą metų komitetas priėmė daug nuomonių, nagrinėjančių su šiuo sektoriumi (2) susijusios politikos aspektus. Dabar mes sveikiname galimybę pareikšti nuomonę dėl bendro elektroninių komunikacijų pramonės vystymosi, plačiajuosčio ryšio teikimo, mobiliųjų komunikacijų sektoriaus vystymosi ir naujų pramonės reglamentavimo pagrindų.

3.2

Komisija puikiai padirbėjo paremdama politikos, skirtos remti augimą elektroninių komunikacijų sektoriuje, plėtojimą ir vykdymą. Savo tikslų siekiančių komerciškai ir socialiai suinteresuotų šalių energingomis pastangomis, su stipria Ministrų Tarybos, nacionalinių vyriausybių bei regioninių valdžios struktūrų politine parama, šis sektorius yra labai greitai judanti ir sparčiai kylanti sritis.

3.3

Atsižvelgiant į sudėtingą dinamišką šio klausimo pobūdį ir jo svarbą Sąjungos ekonominiam ir socialiniam vystymuisi, komitetas mano, kad visoms suinteresuotoms šalims yra svarbu turėti teisę reguliariai išsakyti savo nuomonę, kad būtų įgyvendinta dar pilnesnė ir labiau integruota politika. Komitetas remia Komisijos ketinimui tęsti darbą su suinteresuotomis pusėmis siekiant jas informuoti apie politiką tokiose srityse kaip intelektinės nuosavybės teisė, skaitmeninių teisių valdymas, pasitikėjimo ir saugumo problemos, funkcinis suderinamumas ir standartizavimas, spektro valdymas ir veikimo zona nutolusiose ir kaimo vietovėse. Komitetas ir toliau aktyviai domėsis sektoriumi ir šiais visais klausimais.

3.4

Mes ypatingai remiame, kad Komisija taip akcentavo funkcinio suderinamumo ir atvirumo įvairiuose technologijų ir paslaugų lygiuose būtinybę: įrangos su tinklu; įrangos su įranda; tinklo su tinklu; bei tarp turinio ir/arba programų. Jei nebus tinkamo funkcinio suderinamumo ir platformų atvirumo, bus smarkiai sukliudyta naujų technologijų masinės rinkos formavimui.

3.5

Kaip nurodyta aukščiau esančiame 1.1 punkte, komitetas remia komunikatą ir sveikina Komisiją su puikiu darbu šioje srityje atliekamu darbu. Mes atkreipiame dėmesį, kad plačios apimties moksliniai tyrimai ir konsultacijos tapo neatsiejami nuo elektroninių komunikacijų sektoriaus supratimo ir didelį bei tvarų augimą puoselėjančios politikos plėtotės: mes labai palaikome el. Europos 2005 m. veiksmų planą ir remiame komunikate (KOM(2004) 61 galutinis) rekomenduojamus veiksmus.

3.6

Akcentavimo tikslais, mes norėtume pabrėžti, kad komitetas ypatingai domisi keliomis sritimis:

3.6.1.1

Komitetas sveikina naujuosius elektroninių komunikacijų reglamentavimo pagrindus, kurie suteikia daugiau nuspėjamumo, aiškumo ir numato labiau harmonizuotą požiūrį į tai, kaip visoje Sąjungoje veikia rinkos. Reglamentavimo pagrinduose numatomas didesnis tikrumas ir skaidrumas paskatins investicijas elektroninių komunikacijų sektoriuje ir pagreitins konkurencijos tempus bei naujų pažangių paslaugų įvedimą.

3.6.1.2

Mes sutinkame su Komisija, kad energingos ir konkurencingos rinkos sukūrimui lemiamos svarbos turi technologijų atžvilgiu neutralus, atvirų standartų suderintas požiūris į įrenginiais grįstos konkurencijos vystymą iš elektroninių komunikacijų sektoriaus pasiūlos pusės. Komitetui malonu, kad naujieji pagrindai skatina sąžiningą konkurenciją tarp įvairių prieigos technologijų (plačiajuosčio ryšio, 3G, skaitmeninės televizijos ir t.t.). Toks požiūris sumažins tinklo kaštus bei paslaugų kainas, padidins vartojimo patogumą bei vartotojų mobilumą. Technologijų atžvilgiu neutralus, atviros platformos požiūris į sektorių taip pat labai stipriai sužadins paslaugų poreikį.

3.6.1.3

Taigi, mes sveikiname technologijų atžvilgiu neutralų požiūrį naujuose reglamentavimo pagrinduose, kurie atsispindi fiksuoto ir mobilaus ryšio paslaugų, tiesioginio internetinio ryšio ir transliacijų turinio bei visos eilės skirtingų pristatymo platformų susiliejimą. Mes norime, kad Komisija užtikrintų, kad funkciškai suderinamos platformos būtų įdiegiamos remiantis Rėmine direktyva 2002/21/EB.

3.6.1.4

Iš tiesų konkurencinga paslaugų rinka priklauso nuo konkurencingų kainų už jungtį prie vartotojų namų ar patalpų (vietinė ryšio linija). Šiuo metu daugumoje rinkų naujų paslaugų ir mažesnių kainų įvedimui kliudo dominuojančių operatorių vietinės ryšio linijos kontrolė. Komisija turėtų pastoviai peržiūrėti, ar reglamentuojantys pagrindai turi pakankamai galios kiekvienoje rinkoje nustatyti atskirą kainą dominuojančių operatorių kontrolėje esančiai vietinei ryšio linijai.

3.6.1.5

Komitetas laiko smerktinu tai, kad Komisijai reikėjo Europos Teisingumo Teisme dėl pažeidimų pradėti procesinius veiksmus prieš valstybes nares, kurios neįgyvendino naujų reglamentavimo pagrindų. Mes prašome, kad Komisija ir toliau siektų pilno pagrindų įgyvendinimo visose valstybėse narėse, įskaitant naujai priimtąsias.

3.6.1.6

Mes remiame neseniai pasiektą Europos reglamentuojančių institucijų grupės bendros pozicijos susitarimą dėl to, kaip jos taikys teisines gynimo priemones konkurencijos problemoms naujai elektroninėms komunikacijoms atsivėrusiose rinkose spręsti (3). Pripažindamas, kad reglamentavimo pagrindų tikslas yra sumažinti reguliavimą iki ankstesnio lygio ir skatinti konkurenciją, komitetas prašo Komisijos užtikrinti, kad pagrindai būtų įgyvendinti tokiu būdu, kuris skatintų kylančias rinkas ir atsirandančias paslaugas bei nekliudytų jų vystymuisi. Mes prašome Komisijos kruopščiai patikrinti, ar teisinės gynimo priemonės adekvačios pažeidimams ir ar jos nuosekliai taikomos valstybėse narėse.

3.6.2.1

Plačiai išplitusi, saugi plačiajuosčio ryšio infrastruktūra yra būtina tokių paslaugų ir programų kaip el. sveikatos priežiūra, el. verslas, el. vyriausybė ir el. studijos vystymui ir teikimui. Plačiajuosčio ryšio prieiga yra viešoji prekė, naudinga priemonė, kuria visi ES piliečiai turi turėti teisę naudotis. Mes rekomenduojame, kad Komisija apsvarstytų plačiajuosčio ryšio įtraukimą į Visuotinių paslaugų sąrašą.

3.6.2.2

El. Europos 2005 m. veiksmų plane raginama, kad iki 2005 m. Europos Sąjungoje plačiajuostis ryšys būtų visur prieinamas ir naudojamas, tačiau mes atsiliekame nuo savo ambicingų užduočių. Jei plačiajuosčio ryšio įdiegimo tempai nespartės, ypatingai už urbanizuotų centrų ribų, Sąjunga neįgyvendins Barselonos siekinio (4).

3.6.2.3

Komitetas sveikina tai, kad ES 15 senųjų valstybių narių pateikė nacionalines plačiajuosčio ryšio įdiegimo strategijas, ir pažymi, kad naujosios valstybės narės savo strategijas pateiks iki 2004 m. pabaigos. Mes pastebime, kad Komisija (5) pirmą kartą teigiamai įvertino planus, ir tikimės birželio mėnesį išvysti detalesnę ataskaitą apie strategijas.

3.6.2.4

Tačiau mums nepatinka įvairiose studijose ir ataskaitose naudojamas „plačiajuosčio ryšio“ apibrėžimas (pavyzdžiui, toliau minimoje ataskaitoje COCOM04-20-GALUTINĖ prieigos sparta nuo 144 kilobaitų per sekundę laikoma „plačiajuosčiu ryšiu“, ir toje pačioje ataskaitoje 3G ryšys įskaitomas į Italijos plačiajuosčio ryšio prieigos linijų visumą, tačiau neįskaitomas į tokių linijų visumą kitose valstybėse narėse. Toks tikslių apibrėžimų trūkumas smarkiai sumažina termino „plačiajuostis ryšys“ skaidrumą ir naudingumą visuose svarstymuose. Mes kreipiamės į Komisiją, kad naudojimo Sąjungoje tikslais būtų įteisintas tikslus ir smulkmeniškas termino „plačiajuostis ryšys“ apibrėžimas.

3.6.2.5

Mums taip pat nepatinka, kad statistikoje apie plačiajuosčio ryšio veikimo zoną nenagrinėjama, kokia yra prieigos kokybė. Mes kreipiamės į Komisiją, kad į tikslų „plačiajuosčio ryšio“ apibrėžimą būtų įtrauktas minimalus ryšio kokybės standartas. Tik tada statistika apie plačiajuostį ryšį bus prasminga.

3.6.2.6

Komitetas labai gerai žino, kad reikia atkakliai tiesti tiltą virš Europą skersai padalijusios skaitmeninės takoskyros, kuri kenkia mažiau palankesnėje padėtyje esantiems ir el. įtraukčiai. Nors mes pažymime, kad Ministrų Taryba patvirtino, kad politikoje akcentavimas perkeliamas nuo junglumo prie naujoviškų paslaugų vystymo ir veiksmingo naudojimo, mes susirūpinę dėl plačiajuosčio ryšio įdiegimo greitumo ir apimties. Mes ypatingai susirūpinę dėl neatitikimų tarp tam tikrų šalių ir regionų, matomų iš Komisijos Komunikacijų komiteto (6) gautuose naujausiuose statistiniuose duomenyse apie plačiajuosčio ryšio įsiskverbimą. ES iš 15 valstybių narių 20 % Europos gyventojų šiuo metu neturi prieigos prie plačiajuosčio ryšio, nes tinklo aprėptis nėra pakankama. Mes pritariame komunikate Komisijos pabrėžiamai būtinybei įdiegti plačiajuostį ryšį nepakankamai aptarnaujamose srityse. Ir mes prašome Komisijos, kad detalioje nacionalinių plačiajuosčio ryšio strategijų apžvalgoje būtų akcentuojama, jog reikia plačiajuosčio ryšio tinklus išplėsti, kad jie greitai aprėptų visą Sąjungą, ir kad ataskaitose ateityje būtų atkreipiamas dėmesys į tinklų spragas.

3.6.2.7

Mes pritariame „Greitos pradžios“ iniciatyvoms ir esamiems struktūriniams fondams, skirtiems aprūpinti prieiga kaimo vietoves ir komerciškai mažiau patrauklias Sąjungos vietoves, tačiau mes norime, kad Komisija nuolat kruopščiai tikrintų nacionalinių plačiajuosčio ryšio strategijų įgyvendinimą valstybėse narėse ir pagrindinį dėmesį sutelktų ties spartos, veikimo zonos ir kokybės problemomis.

3.6.2.8

Komitetas apgailestauja, kad Komisijos komunikate kalbama tik apie geografinį atsilikimą skaitmeninėje srityje (prastai aptarnaujamas zonas) ir nekreipiama jokio dėmesio į finansinį atsilikimą skaitmeninėje srityje (finansinių lėšų trūkumą sumokėti už prisijungimą prie tinklo). Komisijos argumentas, kad interneto paslaugos dideliu greičiu pagerina gyvenimo sąlygas sutrumpindamos atstumus ir palengvindamos galimybę naudotis sveikatos apsaugos, švietimo ir visuomeninio sektoriaus paslaugomis, yra taikytinas ne tik geografiškai izoliuotų sričių gyventojams, bet ir vargingiau gyvenantiems.

3.6.2.9

Komitetas mano, kad Komisijos priminimas, jog valdžios organų įsikišimas, siekiant užkirsti kelią atsilikimui skaitmeninėje srityje, turi gerbti teisės ir konkurencijos principus, savaime yra prieštaravimas: atsilikimas skaitmeninėje srityje egzistuoja, kadangi rinka nesidomi konkrečiu gyventojų sluoksniu. Todėl reikia oficialiu aktu apibrėžti visuomeninio sektoriaus misiją, konkrečiai nurodant visuomeninio sektoriaus pareigas.

3.6.3.1

Komitetas pritaria praėjusį spalį Komisijos įsteigtai Mobiliųjų komunikacijų ir technologijų platformai, kuri suves kartu pirmaujančius mobiliųjų operatorių, įrangos ir komponentų gamintojų bei informacijos teikėjų dalyvius. Mes taip pat pritariame pirmajai šios grupės ataskaitai (7), kurioje išdėstyta 20 rekomendacijų dėl žingsnių, kurių reikia imtis norint sustiprinti ir palaikyti mobiliojo ryšio tinklų ir paslaugų įdiegimą visoje Europoje – įskaitant veiksmus dėl mokslinių tyrimų, standartų, turinio, saugumo, spektro, tarptautinio bendradarbiavimo ir reguliavimo.

3.6.3.2

Mums malonu, kad Mobiliųjų platformų ataskaitoje ir Komisijos pareiškimuose 3G atžvilgiu akcentuojama į vartotoją orientuota, saugi aplinka, siekiant palaikyti „bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje prieinamą“ didelės spartos duomenų ir pramogų paslaugų prieigą, tobulinant visą eilę plačiajuosčio ryšio įrenginių.

3.6.3.3

Komitetas visiškai pritaria visų šalių išreikštai nuomonei. Tarpusavyje sujungti tinklai bei programų ir paslaugų funkcinis suderinamumas - mūsų tikslas, ir mes pritariame Mobiliųjų platformų grupės išreikštam įsipareigojimui paruošti strateginę „ateities belaidžio pasaulio“ mokslinių tyrimų darbotvarkę Septintosios mokslinių tyrimų pagrindų programos rėmuose.

3.6.3.4

Komitetas norėtų, kad Komisija atlaikytų bet kokį spaudimą, kokį ji gali atlaikyti, kad būtų palengvinamas ir padaromas rentabilesniu naujųjų 3G tinklų įdiegimas. O ypač valstybės narės privalo padėti greitai išspręsti planavimo ir poveikio aplinkai problemas, kurios stabdo šios svarbios naujos platformos įdiegimą.

3.6.3.5

Mes susirūpinę dėl to, kad kai kuriose valstybėse narėse tinklo operatoriai už 3G licencijas turi labai daug mokėti, ir dėl to, kad tai gali neigiamai atsiliepti ateities strategijai. Mes norėtume, kad Komisija pasidalintų savo išsamiu požiūriu šiuo klausimu ir patartų, kokių priemonių turi būti imtasi bet kokių neigiamų poveikių Sąjungos strategijai dėl IKT įdiegimo ir naudojimo sušvelninimui.

3.6.3.6

Vartotojų labui ir veiksmingo ES išteklių naudojimo labui, mes norėtume, kad Komisija apsvarstytų 3G operatorių įrangos bendro naudojimosi, kur tai realu, įteisinimo galimybę. Tokia politika pagreitintų prieigos prieinamumą, keltų mažesnį susirūpinimą dėl aplinkos apsaugos ir sumažintų paslaugos teikimo kainas. Mes atkreipiame dėmesį į Komisijos informaciją, kad dėl konkurencinių priežasčių kai kurie pagrindiniai operatoriai priešinasi bendram įrangos naudojimui, tačiau mes įsitikinę, kad visos Sąjungos interesai turėtų nugalėti keleto operatorių siaurius komercinius motyvus.

3.6.3.7

Mes atkreipiame dėmesį, kad Mobiliųjų platformų grupė įsitikinusi, jog nuosekliam 3G klausimų sprendimui reikia naujų bendros politikos pagrindų. Grupė vėl susitinka birželio mėn. ir mes laukiame Komisijos žadėtojo komunikato, atsiliepiant į birželio mėn. susitikimo rezultatus.

3.6.4.1

Komisija praneša, kad netgi tose vietovėse kur plačiajuosčio ryšio prieigos prieinamumas sudaro 90 %, suvartojimo lygis yra žemas (vidutiniškai 12 %) ir toliau mažėja. Šio reiškinio priežastys yra didelės kainos, prasta kokybė ir reikiamo turinio stoka – vartotojai neturi pakankamo intereso įsigyti plačiajuosčio ryšio paslaugą.

3.6.4.2

Turinio ir paslaugų vystymas, siekiant paskatinti plačiajuosčio ryšio vartojimą, vertinamas kaip gyvybiškai svarbus IKT vartojimui, o todėl ir konkurencingumui, našumo augimui ir užimtumui visoje Europos Sąjungoje. Šiuo atžvilgiu komitetas pritaria neseniai Komisijos pateiktam pasiūlymui dėl „el. informacija plius“ programos (2005-2008 m.) (8), kuria siekiama sukurti sąlygas platesnei prieigai prie skaitmeninės informacijos ir jos naudojimui.

3.6.4.3

Komitetas pripažįsta, kad paklausos sužadinimas įrengtuose plačiajuosčio ir 3G tinkluose, naujų, naujoviškų paslaugų būtinybė, konkurencija ir tinklų įdiegimas – visa tai yra tarpusavyje susiję. Vieno dalyko gerinimas padeda kitam. Išnagrinėję aukščiau išdėstytus teikimo klausimus, mes pritariame bet kokioms iniciatyvoms, kurių Komisija imasi siekiant skatinti naujų ir pažangių paslaugų vystymą, dėl kurio padidės paklausa iš vartotojų pusės ir kuris tinkamai išnaudos naujų technologijų ir tinklų galią.

3.6.4.4

Komitetas mano, kad tinklų, platformų ir įrenginių funkcinis suderinamumas duos didelį stimulą paslaugos priėmimui ir augimui. Mes raginame Komisiją siekti įgyvendinti funkcinį suderinamumą reglamentavimo pagrindų rėmuose ir visuose jos reikaluose su elektroninių komunikacijų sektoriaus suinteresuotosiomis šalimis.

3.6.4.5

Mes remiame Komisijos išreikštą kvietimą valstybėms narėms išlaikyti valstybinių el. paslaugų (įskaitant el. sveikatos priežiūros, el. studijų ir t.t.) įvedimo tempą ir suprasti, kad šių naujų informacinių paslaugų ankstyvuosiuose vystymosi etapuose viešasis sektorius yra pagrindinė varomoji jėga.

3.6.4.6

Mes ypač pritariame Komisijos įsipareigojimui dirbti su pramone, kad būtų imtasi spręsti naujų paslaugų (skaitmeninių teisių valdymo (STV) sistemų, funkcinio suderinamumo, mikro mokėjimų, mob. mokėjimų ir t.t.) vystymuisi trukdančius nustatytus klausimus. Šiuo atžvilgiu mes pritariame neseniai paskelbtam komunikatui (9) ir konsultaciniam procesui, nagrinėjantiems intelektinės nuosavybės teises, ir mes atkreipiame Komisijos dėmesį į 2003 m. komiteto nuomonę dėl intelektinės nuosavybės teisių (10).

3.6.4.7

Komitetas pabrėžia, kad tam, kiek vartotojai suvartos naujų paslaugų, yra labai svarbūs saugumo klausimai. Vartotojų pasitikėjimas naujomis technologijomis ir paslaugomis priklausys nuo duotų vartotojų interesų apsaugos garantijų.

3.6.4.8

Komitetas prašo Komisijos tęsti savo seminarus su operatoriais, Interneto paslaugų teikėjais, informacijos teikėjais, transliuotojais ir pramogų pramone apie tai, kaip jie gali pritaikyti savo veiklą naudodamiesi naujomis partnerystės formomis naujų verslo modelių ir paslaugų sukūrimui, kad Sąjunga susilietų ir taptų mobili.

3.6.4.9

Mes taip pat pritariame pagal Šeštąją mokslinių tyrimų ir vystymosi pagrindų programą moksliniams tyrimams ir vystymuisi suteiktai paramai. Elektroninių komunikacijų sektoriuje, kaip ir visose kitose technologinio vystymosi srityse, mes akcentuojame būtinybę Europai investuoti į mokslinius tyrimus ir vystymąsi bei naujoves, sutinkamai su mūsų pačių nustatytomis Lisabonos strategijos užduotimis. Pripažindami, kad šis sektorius išgyveno stiprėjimo ir investicijų mažėjimo laikotarpį, komitetas dabar kviečia visas puses – ES, valstybes nares bei privatų sektorių – parodyti atnaujintą įsipareigojimą investuoti į elektroninių komunikacijų ateitį, ženkliai padidinant mokslinių tyrimų ir vystymosi veiklos apimtį ir dydį.

20.5.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 120/28

1.1

Po 2001 m. rugsėjo 11 d. ir 2004 m. kovo 11 d. teroro aktų pasaulis suprato, kad karas prieš terorizmą tęsis ilgai. Komisarė De Palacio gana anksti paprašė EESRK pateikti aiškinamąją nuomonę dėl transporto apsaugos. EESRK nustatė tam tikrus būsimos ES transporto apsaugos politikos kriterijus (1) ir su pasitenkinimu pažymi, kad Komisija juos patvirtino.

1.2

Remdamasis ES komunikatu dėl jūrų transporto apsaugos didinimo ir Reglamentu dėl laivų ir uosto įrenginių apsaugos, EESRK pateikė nuomonę (2) dėl uosto terminalų apsaugos.

1.3

2004 m. birželio 30 d. EESRK priėmė kitą nuomonę (3) dėl pasiūlytos Direktyvos dėl uostų apsaugos didinimo. Pasiūlytoji direktyva papildo apsaugos priemones, numatytas Reglamentu dėl laivų ir uosto įrenginių apsaugos didinimo, užtikrindama, kad apsaugos tvarka bus taikoma visam uostui.

2.1

Atsižvelgdama į Taryboje vykusias diskusijas dėl Direktyvos dėl uosto apsaugos didinimo projekto, Komisija siūlo (4) iš dalies pakeisti 7 straipsnį, kuris numato, kad uosto apsaugos planas užtikrins, kad, remiantis rizikos įvertinimu, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos vykdys atitinkamą į laivus, kurie plukdo keleivius, pakraunamų lengvųjų automobilių ir krovininių transporto priemonių, apsaugos kontrolę.

2.2

Šis pasiūlymas taikomas ro-ro tipo laivams, plaukiojantiems vidaus ir tarptautiniais keliais. Antruoju atveju suinteresuotosios valstybės narės bendradarbiaus vertindamos riziką.

3.1

EESRK tvirtai pasisako už subalansuotą požiūrį į apsaugos užtikrinimą, kuris nevaržo laisvos prekybos srautų. Todėl jis supranta Komisijos susirūpinimą, išdėstytą aštuntoje siūlomos Direktyvos nuostatoje.

3.2

Atsižvelgdamas į ankstesnes nuomones, EESRK visiškai sutinka su siūlomu daliniu Direktyvos dėl uosto apsaugos didinimo projekto pakeitimu. Nors visiško saugumo pasiekti neįmanoma, EESRK kartoja, kad apsaugos priemonės turi būtų taikomos visai logistinei transporto grandinei, taip užtikrinant, kad neliks silpnų grandžių. Pirmenybė turėtų būti teikiama keleiviniam transportui, kur teroro aktų pasekmės būtų sunkiausios, nes būtų rizikuojama žmonių gyvybėmis.

3.2.1

Ro-ro tipo laivai, visų pirma tie, kurie plukdo keleivius, yra ypač menkai apsaugoti nuo teroro aktų. Iš tikrųjų, į ro-ro tipo keltą pakrauti automobiliai saugumo prasme gali tapti šiuolaikiniu „Trojos arkliu“.

3.2.2

Reikėtų imtis atitinkamų priemonių, užtikrinant, kad ro-ro tipo laivais plukdomi automobiliai ir krovininės transporto priemonės nekeltų pavojaus. Tokių priemonių turėtų būti imamasi uoste arba uosto teritorijoje prieš pakraunant transporto priemonę į laivą, kiek galima mažiau stabdant operacijas.

3.2.3

Automobilių (krovininių transporto priemonių), kurie pakraunami į ro-ro tipo keleivinius keltus, apsaugos kontrolė dėl transporto priemonėmis vežamų krovinių pobūdžio yra sudėtinga. Ilgametė patirtis rodo, kad geriausia šių transporto priemonių turinį kontroliuoti yra prieš joms įvažiuojant į uosto teritoriją, nes ten yra naudojama sudėtinga apsaugos įranga ir dirba tinkamai parengti darbuotojai.

3.3

EESRK nori atkreipti dėmesį į su tokiais patikrinimais susijusias atsakomybės problemas. Akivaizdu, kad už automobilių ir krovininių transporto priemonių kontrolę turėtų atsakyti atitinkamos susijusios valdžios institucijos, o ne laivai, į kuriuos šios transporto priemonės vėliau yra pakraunamos.

3.4

Skiriant apsaugos kontrolę atliekančius jūrininkus ir uosto darbuotojus, reikalavimai turėtų būtų taikomi lanksčiai, kad komercinės operacijos nebūtų stabdomos be reikalo.

3.5

EESRK pažymi, kad po pasiūlyto dalinio pakeitimo Komisija, bendradarbiaudama su nacionalinėmis valdžios institucijomis, praėjus šešiems mėnesiams nuo siūlomos direktyvos taikymo pradžios, pradės patikrinimus, siekdama patikrinti nacionalinių planų, priimtų pagal šią direktyvą, įgyvendinimo monitoringo priemones. Komitetas pabrėžia, kad ES uostai bei ES valstybėms narėms nepriklausantys uostai privalo būti pasirengę taikyti naująsias apsaugos priemones (ISPS kodeksas), skirtas uosto terminalams, kurios tarptautiniu mastu įsigaliojo 2004 m. liepos 1 d.

3.6

Be to, EESRK primygtinai reikalauja, kad uostų saugos užtikrinimo ekonominė pusė nedelsiant būtų svarstoma ES lygmenyje ir, kad būtų parengta harmoninga transporto saugos koncepcija, tam, kad būtų galima išvengti konkurencijos iškraipymo tarp transporto rūšių, ypač kai pakenkiama ro-ro transportui. Komisijos prašoma pateikti bendrą uostų saugos priemonių finansinių padarinių įvertinimą ir parengti ES reglamentą dėl šių priemonių įgyvendinimo finansavimo (kiek tai būtina).

20.5.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 120/30

1.1

Policikliniai aromatiniai angliavandeniliai (PAH) yra natūraliai aplinkoje sutinkamos medžiagos, susidarančios tada, kai anglies turintys junginiai deginami žemoje temperatūroje nekontroliuojamomis sąlygomis. Taip atsitinka miškų gaisrų ir ugnikalnių išsiveržimų metu, dėl žmogaus veiklos – tokios kaip rūkymas, būsto šildymas, energijos gamyba ir vairavimas naudojant iškastinį kurą, gaminant maistą bei deginant atliekas ir dėl daugelio technologinių procesų. PAH natūraliai aptinkami žalioje naftoje ir anglyje, o kadangi jie susidaro lengvai ir yra stabilūs, susikaupia pradinių krekingo ir distiliavimo stadijų metu.

1.2

Po tokio dalinės oksidacijos proceso gaunamas mišinys junginių su sujungtais nesočiaisiais 5-nariais ir 6-nariais anglies žiedais, kurie gali pasikartoti faktiškai bet kuria kryptimi. Buvo nustatyta apie 600 struktūrų, tačiau kaip tarpiniai junginiai buvo apibūdintos ar išskirtos tik kelios. Didesniais kiekiais specialiai nebuvo gaminamas nė vienas junginys. Toliau vykstant oksidacijai, susidaro suodžiai (t.y. negrynos anglies dalelės), su kuriais yra dažnai siejami PAH.

1.3

Kadangi PAH visada aptinkami nediferencijuotose grupėse, individualias PAH savybes nelengva nustatyti (ir dėl tos pačios priežasties tokios savybės yra gana nereikšmingos). Vis dėlto, kadangi gali būti, jog kai kurie PAH turi kancerogeninį poveikį gyvūnams, tikslinga klasifikuoti mišinius kaip galinčius sukelti vėžį žmonėms. Todėl alyvą ir kai kuriuos kitus preparatus, kuriuose esama PAH, būtina žymėti apie riziką įspėjančiomis ir apsauginėmis etiketėmis bei tinkamai su jais elgtis, kad būtų užtikrinta darbuotojų sauga. Jeigu įmanoma, procesai, dėl kurių į aplinką gali patekti PAH, turėtų būti kontroliuojami arba jų turėtų būti vengiama.

1.4

Vienas iš tokių procesų yra alyvos užpildas gaminant automobilių, krovininių transporto priemonių, motociklų, lenktyninių automobilių ir lėktuvų padangas. Tokia alyva, kuri gali sudaryti iki 28 % padangos protektoriaus, suteikia tokias savybes, kurios nėra reikalingos korpusui. Jei protektorius neatlieka numatytų funkcijų arba nėra patikimas, kvestionuojama sauga ir eksploatacija, o akivaizdžias pasekmes patiria transporto priemonių vairuotojai.

1.5

Technine prasme alyva turi skaidyti gamtinį ir sintetinį kaučiuką bei kitas padangoms gaminti naudojamas medžiagas, ji turi būti patvari ir stabili, gerai pasiskirstyti ir išlikti kaučiuko formoje, funkcionuoti skirtingomis temperatūros ir drėgnumo sąlygomis, taip pat turi būti saugi gamybos metu ir ją naudojant. Alyvos turi būti daug, ji turi būti gaminami pagal visuotinai sutartas specifikacijas, gaunama iš konkuruojančių tiekėjų žemesne nei kaučiukas kaina, siekiant sumažinti bendrą padangų kainą.

1.6

Šias specifikacijas atitinkančią labai aromatinę alyvą, kuri vadinama distiliuotais aromatiniais ekstraktais (DAE), nuo seno tiekė pirmaujančios naftos gamintojos. Būtinas solvatacijos stiprumas priklauso nuo bendro alyvos aromatiškumo, kuris savo ruožtu priklauso nuo PAH kiekio. Kadangi padangų protektoriai nusidėvi, turi būti daroma prielaida, kad šie PAH patenka į aplinką. Dar neaišku, ar ši emisija yra didelė, lyginant su kitomis emisijomis. Kaip bebūtų, Europoje ši alyva jau keičiama kita alyva ir šį procesą reikia tinkamai užbaigti.

1.7

Tai ypač svarbu todėl, kad pasaulyje DAE atsargos taip pat tampa ribotos, o modernios perdirbimo įmonės dabar pagrindinį dėmesį skiria didesnės vertės visiškai hidrogenizuotų (t.y. silpnai aromatinių ir sumažintos solvatacijos) produktų gamybai bei „švariam“ benzinui ir kuro produktams.

1.8

Atsižvelgiant į tai, kad Europoje kiekvienais metais pagaminama apie 300 milijonų padangų, o pasaulinėje rinkoje užpildų ir technologinių alyvų, skirtų padangų pramonei, siekia beveik 1 milijoną tonų, alyvos tiekėjams, padangų gamintojams ir kitiems reguliuotojams labai rūpi dirbti rentabiliai ir tuo pat metu mažomis arba priimtinomis sąnaudomis toliau siekti saugos ir aukštų veiklos rezultatų.

1.9

Iki šiol buvo pasiūlytos dvi nekancerogeninių alyvų formulės, iš alyvos tiekėjų reikalaujančios įvairaus dydžio investicijų, o iš padangas gaminančių bendrovių – formulių pakeitimo. Šios dvi formulės yra žinomos kaip nuosaikaus ekstrahavimo solvatai (NES) ir apdoroti distiliuoti aromatiniai ekstraktai (ADAE). Už Europos ribų kiti tiekėjai gali būti sukūrę kitokių alyvų.

1.10

Kiek galima spręsti (kadangi dėl nepaprastai didelės konkurencijos padangų rinkoje išsamesnė informacija viešai neprieinama), jau įvyko tam tikrų pokyčių – pavyzdžiui, gaminant žiemines padangas ir padangas sunkvežimiams, kurių protektoriams apsauga nuo drėgmės nėra tokia svarbi. Tačiau visuotinai sutariama, kad geresnėmis eksploatacinėmis savybėmis pasižyminčių vasarinių padangų pakeitimas, jau nekalbant apie lenktyninių automobilių ir lėktuvų padangas, užtruks daug ilgiau. Be to, trūksta NES ir ADAE projektinių pajėgumų, be jau paminėtų DAE atsargų ribotumo.

1.11

Kad norimi pokyčiai įvyktų laiku bei laikantis kitų, konkurenciją, ir sveikatos apsaugą bei saugumą reglamentuojančių ES teisės aktų, pramonės sektorių atstovai (CONCAWE, IISRP ir BLIC) dirbo kartu su Komisija ir kitomis reguliavimo institucijomis, kad būtų sutarta dėl tinkamo gamybos būdo ir reglamentavimo pagrindų. Tačiau šioje srityje vis dar nėra atlikti tyrimai siekiant nustatyti, kokia alyva yra tinkama naudoti Europoje, taip pat dar neatlikti visų į rinką pateiktų padangų, nesvarbu, ar jos pagamintos ES ar ne, tyrimai, siekiant įrodyti, kad gatavuose gaminiuose buvo naudojama aprobuota mažos PAH koncentracijos alyva.

2.1

2003 m. liepos mėnesį Komisija pasiūlė įvesti bendrą apribojimą sunkiesiems metalams ir PAH aplinkos ore. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas dėl šio pirmo pasiūlymo savo nuomonę paskelbė 2004 m. vasario mėnesį. Dabartiniu pasiūlymu, kuris taip pat buvo paskelbtas 2004 m. vasarį, siekiama sukurti vidaus rinką bei užtikrinti aukšto lygio žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą, į 76/769/EEB direktyvos priedą Nr. 1 įtraukiant tam tikrus PAH. Išvardintų PAH nėra (DGA) medžiagos, kurių gaminama labai daug, ir nebuvo įtraukti nei į vieną iš keturių prioritetinių, naudojamų medžiagų įvertinimo sąrašų. Tačiau kaip grupė, remiantis JTO Europos ekonomikos komisijos šalims protokolą ir konvencija, jie yra laikomi patvariais organiniais teršalais (POT).

2.2

Vienas konkretus PAH – benzpirenas (BaP, CAS numeris 50-32-8) pagal direktyvą 67/548/EEB klasifikuojamas kaip 2 kategorijos kancerogeninė, mutageninė ir reprotoksinė medžiaga, kuri siūloma kaip kokybinis ir kiekybinis kitų PAH buvimo rodiklis.

2.3

Alyva negalės būti parduodama rinkoje ir naudojama padangų gamybai, jei jos sudėtyje bus daugiau nei 1mg/kg BaP arba daugiau nei 10 mg/kg visų išvardintų PAH bendrai sudėjus.

2.4

Komisija pripažįsta, kad dar reikia įveikti daugybę techninių problemų, todėl bendra taikymo data nustatoma kaip 2009 m. sausio 1 d. Lenktyninių automobilių padangų atžvilgiu tai būtų taikytina nuo 2012 m. sausio 1 d., o dėl lėktuvų padangų - nuo kažkurios datos ateityje, dėl kurios dar turi būti nuspręsta. Tai, kad nėra tinkamų harmonizuotų tyrimo metodų PAH koncentracijai alyvoje ir padangose nustatyti, pavyzdžiui, iš Europos Standartizavimo komiteto (CEN) arba Tarptautinės standartizavimo organizacijos (ISO) pusės, neturėtų užlaikyti direktyvos įsigaliojimo.

2.5

Komisija atkreipia dėmesį, kad dėl mokslinių tyrimų duomenų apie PAH neigiamą poveikį sveikatai ji konsultavosi su Toksiškumo, ekologinio toksiškumo ir aplinkos moksliniu komitetu (TETAMK).

2.6

Valstybės narės turės vienerius metus laiko išleisti įstatymus, kurių reikia, kad būtų laikomasi šios direktyvos. Laikas bus pradėtas skaičiuoti nuo šio pasiūlymo įsigaliojimo datos, pasitarus, kaip to reikalauja Sutarties 95 straipsnis, su Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu (EESRK) ir laikantis bendro sprendimo procedūros Europos Parlamente.

3.1

Šis pasiūlymas, kuris papildo kitus PAH kontrolės aktus, remiasi Vokietijos Umweltbundesamt (UBV) 2003 m. kovo 18 d. ir Švedijos nacionalinės chemikalų inspekcijos (KEMI) 2003 m. kovo 27 d. pranešimais apie įtariamą padangų atplaišų neigiamą poveikį sveikatai ir aplinkai. Kaip pranešta TETAMK 2003 m. lapkričio 12 – 13 d. 40-oje plenarinėje sesijoje priimtoje nuomonėje, juos peržiūrėjo TETAMK.

3.2

TETAMK sutiko, kad atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas priežastis, PAH kaip grupė turi būti laikoma galimais kancerogenais žmonėms ir kad PAH patenka į aplinką padangų nusidėvėjimo pasekoje. Tačiau ji tik iš dalies parėmė pasiūlymą, kad BaP būtų naudojamas kaip kokybinis ir kiekybinis kitų PAH buvimo rodiklis ir labai abejojo šio patekimo kelio bendru poveikiu.

3.3

Apibendrinant, PAH emisijos nusidėvint padangoms prisideda mažiau nei dviem procentais prie bendro poveikio žmonėms, o likusieji 1.1 paragrafe paminėtieji šaltiniai tuo tarpu sudaro likusius daugiau nei 98 procentus. Tai atitinka daug kartų atliktus Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos įvertinimus, kad pagrindinės oro taršos ir su tuo susijusių ligų, įskaitant vėžį, priežastys yra rūkymas ir medienos bei anglies deginimas šildymo ir maisto gaminimo tikslais. Todėl TETAMK reziumavo, kad „PAH apribojimas padangų gamyboje nepadarys ženklaus poveikio PAH koncentracijai aplinkos ore ir nuosėdose“.

3.4

Iš čia seka, kad įprastas teiginys, jog direktyva „duos naudos užtikrinant aukšto lygio žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą“ šiuo atveju ne visai tinka. Alyva jau yra žymima etiketėmis ir su ja gali būti saugiai dirbama darbo vietose pagal esančias teisės normas dėl pavojingų medžiagų. Todėl šis pasiūlymas neduos jokios naudos darbo vietose ir duos minimalią naudą aplinkai.

3.5

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad šis pasiūlymas, kaip ir Tarybos direktyvos 76/769/EEB dvidešimt šeštos pataisos atveju bandant apriboti natūraliai aplinkoje sutinkamo chromo VI koncentraciją cemento gamyboje, kuriuo klausimu EESRK pateikė savo nuomonę 2003 m. kovą, išplečia direktyvos užmojį maksimaliai iki arba už numatytų ribų. PAH nėra nei sąmoningai gaminami, nei pardavinėjami rinkoje kaip tokie. Tai pripažįstama Priede – kur apribojimai yra teisingai taikomi PAH turintiems produktams – tačiau ne pavadinime, kuris dėl to turi būti pataisytas.

3.6

Taip pat kelia painiavą pavadinime ir tekste esančios nuorodos į „tam tikrus PAH“ kaip į konkrečią ir reikšminę grupę. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip pažymi TETAMK, yra apibūdinta labai nedaug PAH, o iš šių netgi dar mažiau yra įrodyta, kad nepanašu, jog jie būtų kancerogenai, turi būti padaryta išvada, kad visa klasė kelia pavojų, kur įmanomas poveikis žmonėms. Todėl apribojimai prekybai ir naudojimui turėtų būti apribojimai „padangų gamyboje naudojamai didelį PAH kiekį turinčiai alyvai bei šios alyvos savo sudėtyje turinčioms padangoms“.

3.7

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, o taip pat į persidengimą su ankstesniu Komisijos pasiūlymu dėl sunkiųjų metalų ir PAH aplinkos ore, teigiama, kad ši direktyva yra nereikalinga ir turėtų būti atšaukta. Rinka tapo suskaldyta, anksčiau naudotą vieną produktą dabar reikia keisti mažiausiai dviem. Poreikiams patenkinti trūksta projektinių pajėgumų. Vis dar kelia susirūpinimą pakaitalų formulių saugumas; jei su mažos PAH koncentracijos alyva pagamintų padangų protektoriai išeis iš rikiuotės eksploatuojant, vietoj hipotetinių mirčių, kuriomis naudojamasi prevenciniams veiksmams pateisinti, įvyks tikros mirtys.

3.8

EESRK supranta šitą susirūpinimą, tačiau yra įsitikinęs, kad direktyvos priėmimas turi būti tęsiamas, išsamiai konsultuojantis su susijusiomis pramonės šakomis, kad būtų sėkmingai pereita prie mažos PAH koncentracijos alyvos naudojimo padangų gamyboje visame pasaulyje. Ši nauja alyva, be abejonės, visais su sauga susijusiais aspektais turi atitikti tuos pačius būtiniausius funkcionavimo reikalavimus. Todėl veikiančios, konkurencingos ir patikimos šių naujų produktų vidaus rinkos Europoje sukūrimas yra pakankamas ir deramas motyvas šiam pasiūlymui.

3.9

Kalbant apie laiką, lemiamos reikšmės turi susitarimas dėl to, kuriuos tyrimus atlikti nustatyti, kokia alyva bus tinkama naudoti. Esamame priede siūloma atlikti tyrimus pavienių PAH buvimo nustatymui. Tai netinka veikiančių stambių naftos perdirbimo įmonių nepertraukiamam darbui, kur specifinių srautų faktinės cheminės sudedamosios dalys kinta priklausomai nuo to, kokia žaliavinė nafta yra perdirbama. Kiti tyrimai, tokie kaip Naftos instituto pateiktieji IP-346 (kurie tikrina bendrą PAH turinį išmatuojant trinarių – septynnarių žiedų PAH, gautų ekstrahuojant tirpikliu dimetilsulfoksidu, kiekį) jau yra naudojami naftos pramonėje pagal direktyvą 67/548/EEB kaip priimtina kancerogeninė priemonė. Naftos pramonei CONCAWE atliktos studijos patvirtina TETAMK nuomonę, kad matuojant vien tik BaP sąsaja su bendru potencialiu kancerogeniškumu išreiškiama prastai. Todėl primygtinai rekomenduojama naudoti IP-346 skirtingos alyvos charakterizavimui ir testavimui.

3.10

Siekiant apsaugoti Europos padangų pramonę – ir aplinką, jei tokia nauda egzistuoja, - turi būti atliekami panašūs importuojamų padangų gamybai naudojamos alyvos tyrimai. Tarptautinės standartizavimo organizacijos standarto projekte (ISO TC 45/SC 3 N, datuoto 2003 m. spalio 29 d.) siūloma peržvelgti ir pateikti pastabas dėl tyrimų metodo kaučiuko mišiniuose esančios alyvos tipui nustatyti. Šis darbas turi būti patenkinamai užbaigtas prie įgyvendinant šią direktyvą.

3.11

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, turėtų būti įmanoma išspręsti esamus atsargų apribojimus, ypač ADAE atžvilgiu, kuriems reikalingos didesnės investicijos nei NES. Tačiau visa tai užima laiko, o esamas reikalavimas, kad visų bendros paskirties padangų pakeitimas būtų baigtas iki 2009 m. sausio d. kuo toliau, tuo labiau atrodo neįvykdomas. Atsižvelgiant į tai, kad šio pasiūlymo nauda greičiausiai bus minimali, o nesėkmingų receptūrų perdirbimo pavojai ir kaštai dideli, EESRK siūlo, kad pradžioje paskelbtas galutinis terminas būtų pratęstas 12 mėnesių iki 2010 m. sausio 1 d. Netgi dėl tokio termino tarp įvairių konkuruojančių suinteresuotų šalių vyks didelio masto derybos. Komisija ir toliau išlaikys pagrindinį vaidmenį palengvinant šį procesą ES teisinių suvaržymų rėmuose ir galų gale sėkmingai jį užbaigiant.

4.1

Remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, šio pasiūlymo pavadinimas ir tolesnė formuluotė turėtų atitikti bendrą tikslą įvesti apribojimus „padangų gamyboje naudojamų didelį PAH kiekį turinčios alyvos prekybai ir naudojimui bei šią alyvą savo sudėtyje turinčioms padangoms“.

4.2

Tai turėtų atsispindėti priede, apribojimus skiriant padangų, pagal IP-346 turinčių daugiau nei 3 procentus dimetilsulfoksido ekstrahuojamų medžiagų ir todėl pagal direktyvą 67/548/EEB klasifikuojamų kaip kancerogeninių, gamyboje naudojamos alyvos prekybai ir naudojimui. Visos nuorodos į BaP kaip rodiklį ir į kitus pavienius PAH turi būti išbrauktos.

4.3

Kaučiuko mišiniuose, o ypač padangose, esančios alyvos apibūdinimui turi būti sukurtas ir į šią direktyvą įtrauktas tarptautinis standartinis tyrimo metodas.

4.4

Turi būti palikta pakankamai laiko kaučiuko ir padangų pramonės šakoms užbaigti šiuo metu vykstantį receptūrų perdirbimo darbą, o naftos pramonei – investuoti ir aprūpinti reikalingomis žaliavomis. Šiuo metu manoma, kad visos šalys galėtų įvykdyti tokius reikalavimus iki 2010 m. sausio 1 d., todėl ši data pasiūlyme turi būti įtraukta kaip pirminis galutinis terminas. Dėl dalinės išimties lenktyninių automobilių, lėktuvų ir kitų aukštų eksploatacinių charakteristikų galutinio vartojimo padangoms turėtų būti susitarta su suinteresuotomis šalimis; remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, sunku įžvelgti, kad šie pokyčiai duotų išmatuojamą naudą, lyginant su aiškiais pavojais visoms susijusioms šalims nefunkcionavimo (išėjimo iš rikiuotės) atveju.

20.5.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 120/34

1.1

Iki 1999 m. ES iš dalies finansavo informavimo apie žemės ūkio produktus kampanijas ir šių produktų rėmimo veiklą tiek ES viduje, tiek už jos ribų, pagal atskiras rinkos organizavimo formas. Tai lėmė, kad remiantis reglamentais (EB) Nr. 2702/1999 ir (EB) Nr. 2826/2000 dėl trečiųjų šalių ir vidaus rinkos, šias sektorines nuostatas pakeitė labiau horizontali strategija, skirta paremti valstybių narių ir pačių įmonių veiklą. Pirmasis iš šių reglamentų, jei nebus pratęstas, nebegalios 2004 m. pabaigoje. Kaip to reikalauja reglamentai, 2004 m. kovo mėn.Komisija pateikė detalią ataskaitą apie jų taikymą ir pasiūlymus dėl supaprastinimo bei tobulinimo.

1.2

Dėl tokių problemų kaip galvijų spongiforminė encefalopatija (BSE), dioksinas ir listeriozė ES sustiprėjo poreikis pasitikėti maisto produktais, pagamintais Europoje ir gauti informaciją apie stebėsenos priemones, skirtas kokybei ir atsekamumui užtikrinti. Todėl siekiant vartotojų akyse pagerinti Europos produktų įvaizdį didžiausias dėmesys skiriamas informacijai apie įstatymus dėl kokybės, maisto saugos, žymėjimo, atsekamumo, saugomų geografinių nuorodų, kilmės vietos nuorodų, specifinių savybių sertifikatų ir integruotos bei ekologiškos produkcijos.

1.3

Trečiosiose šalyse programomis siekiama teikti informaciją apie: (a) ES pastangas užtikrinti kokybę ir saugą, įskaitant su konkrečiais regionais susijusias produktų savybes, ir (b) reikalavimus apsaugoti ekologiškus produktus. Tiek ES, tiek už jos ribų naudojamos priemonės, tokios kaip informacijos kampanijos, viešųjų ryšių priemonės, rėmimo veikla, reklama ir dalyvavimas prekybos mugėse bei parodose, gali būti nacionalinių ir privačių kampanijų, skirtų didinti savo produktų dalį rinkoje, pagrindu.

1.4

Paprastai Bendrijos įnašas į rėmimo programas sudaro 50 %. Atitinkamas profesinių ir tarpprofesinių organizacijų įnašas sudaro 30 %, o valstybių narių 20 % – abiems atvejais numatant parafiskalinių mokesčių naudojimo galimybę. Valstybių narių išlaidos laikomos intervencija ir Komisijos kompensuojamos.

1.5

Atitinkamos Europos ar nacionalinės organizacijos privalo pačios inicijuoti programas, o tuo tarpu valstybės narės yra atsakingos už valdymą, kontrolę ir mokėjimus. Atsižvelgiant į Europos matmenį prioritetinėmis programomis laikomos tos programos, kurias teikia dvi ar daugiau valstybių narių ir profesinių organizacijų. Tačiau vykdant šias programas susiduriama su daugybe praktinių sunkumų, kylančių dėl skirtingų administracinių taisyklių ir tam tikrų valstybių narių įsipareigojimo trūkumo. Be to, siūlytojams tenka skirti labai daug laiko ir pinigų koordinavimui, stebėsenai ir administravimui.

1.6

Šių pasiūlymų tikslas yra sumažinti nepatogumus, kurie kyla dėl sudėtingų taisyklių ir biurokratijos. Tai yra detaliau aptariama Komisijos ataskaitoje. Be to, pakeitimai taip pat skirti užtikrinti, kad programos savo esme labiau atitiktų tikrą Europos interesą.

2.1

Pokyčiai bendroje žemės ūkio politikoje bei griežtesnė rinkos konkurencija patvirtina tokios programos poreikį. Konkuruojančių šalių parama informacijos kampanijoms ir eksporto rinkų rėmimo veikla taip pat patvirtina ES sistemos tęstinumą tiek Sąjungos viduje, tiek už jos ribų.

2.1.1

Vis dėlto labai yra reikalingi supaprastinimai ir patobulinimai. Pasitarusi su atitinkamomis profesinėmis organizacijos ir kitomis šalimis, Komisija parengė išsamų pranešimą apie numatomus pakeitimus, siekiant supaprastinti administracines procedūras ir užtikrinti kuo veiksmingesnį sistemos darbą.

2.2

Tačiau, kaip nurodo Komisija, dar per anksti vertinti naujo režimo rezultatus. Tik 2001 m. palaipsnis įgyvendinimas buvo pradėtas trečiosiose šalyse, o 2002 m. - vidaus rinkoje. 2003 m. pirmą kartą sistema buvo taikoma pilnai. Todėl būtų naudinga, kaip siūlo Komisija, parengti antrą pranešimą 2006 m. pabaigoje, kuriame būtų analizuojamas režimo darbas po pakeitimų. Tai suteiktų galimybę ir įvertinti, kaip jis įgyvendinamas naujosiose ES valstybėse narėse

2.3

Vadinasi, daugelis organizacijų tik dabar susipažįsta su režimo nuostatomis ir administraciniais reikalavimais. Tačiau, kaip pastebi Komisija, dalis pasiūlytų programų tik ribotai atitiko Europos interesus. Todėl didesnis dėmesys turi būti skiriamas programoms, kurios yra Europos kontekste pakankamai svarbios, o taip pat sinergijos tarp valstybių narių ir ES veiklos užtikrinimui.

2.4

Ypač po plėtros ES turėtų siekti, kad kuriamos taisyklės būtų kuo paprastesnės ir aiškesnės. Nors vidaus ir išorės programos tikrai skiriasi tikslų ir turinio atžvilgiu, skirstymas į du reglamentus yra istoriškai pagrįstas. Siekiant užtikrinti tolesnį supaprastinimą, šie du reglamentai turėtų būti sujungti į bendrą lengviau taikomų taisyklių rinkinį. Daugelis nuostatų yra tapačios, o esantys skirtumai iš esmės nepagrįsti. Siūlomi reglamentų pakeitimai pasiūlymų teikimo, sprendimų priėmimo ir stebėsenos atžvilgiu yra tokie patys.

2.5

Be to, yra remiamas informacijos teikimas apie žemės ūkio produktų ir maisto gaminių, jų realizavimo skatinimas ir reklama pagal kaimo plėtros nuostatas, kurios skiriasi nuo dabartinio režimo taisyklių. Nežiūrint į neseniai atliktus veiksmus, skirtus išryškinti skirtumą tarp sistemų taikymo sričių, net ir dabartiniame etape Komisija turėtų įvertinti šio persidengimo pašalinimo galimybes. Todėl nėra jokio pagrindo atidėti šią diskusiją vėlesniam laikui, kaip siūlo Komisija.

2.6

ES bendras finansavimas turėtų likti toks, koks yra dabar, o biudžeto ištekliai, atsižvelgiant į plėtrą ir būsimus reikalavimus, turi būti padidinti. Taip sistema, atsižvelgiant į įvairovę ir gastronominius skirtumus, gali prisidėti prie bendros rinkos įvairiose produkcijos srityse integracijos ir tobulinimo. Todėl Europos profesinės organizacijos turėtų dalyvauti vykdant informacijos kampanijas, kurios informuoja apie produktų kokybę ir nukrypimus, atsiradusius atsižvelgiant į vartotojų poreikius Europos Sąjungoje. Tuo pačiu metu trečiųjų šalių rinkoms turėtų būti teikiama pirmenybė vykdant palaipsnį eksporto kompensacijų likvidavimą, atsižvelgiant į realias veiksmingų programų įgyvendinimo galimybes.

2.7

Šios tvarkos panaudojimas trečiųjų šalių rinkose yra ribotas, kadangi programos taikomos vien tik bendro pobūdžio kampanijoms. Tai lemia, kad įmonės, kurios yra profesinių organizacijų narės, dažnai nenoriai dalyvauja programų finansavime. Paramos firminiams ženklams, o tuo pačiu atskiroms įmonėms, klausimas nėra svarstomas, tačiau jei priemonė padarys pastebimą poveikį eksporto rinkoms, Komisija turėtų būti lankstesnė kampanijų ir panašių renginių atžvilgiu bei sutikti, kad subalansuotas firminių ženklų skaičius būtų įtrauktas kaip bendro pobūdžio kampanijos neatskiriamas dalis. Tai leistų sukurti ryšį tarp kampanija siekiamo tikslo ir rinkoje esančių produktų, siekiant suderinti bendrybes ir konkretybes, kad tokiu būdu būtų sukurtos bendros sinergijos. Tai nepakenks pačios kampanijos tikslams, o padės užtikrinti, kad pirkėjai ir vartotojai realiai galės rasti produktus, apie kuriuos kalbama kampanijos metu. Taip pat produkto kilmei visoje ES skiriama daugiau dėmesio. Tačiau jei rinkoje jau dominuoja firminis produktas, ES rėmimo veiksmų nauda yra ribota, nes tokiais atvejais privačios įmonės paprastai įsitraukia į aršią konkurenciją ir siekdamos padidinti savo rinkos dalį skiria nemažas lėšas reklamai.

2.8

Nėra jokios priežasties keisti valstybių narių ir profesinių organizacijų bendro finansavimo principus. Problema yra ta, kad tam tikroms valstybėms narėms trūksta noro įsipareigoti arba jos negali suteikti reikiamo finansavimo. Tai reiškia, kad atitinkamoms profesinėms organizacijoms neleidžiama perimti schemų, nebent finansavimas užtikrinamas per parafiskalinius mokesčius. Dėl administracinio supaprastinimo dabartiniai proporcingai mažėjantys ilgamečių programų bendro finansavimo normos turėtų būti panaikintos, o ES bendras finansavimas turi būti ties 50 %.

2.9

Leidimas naudoti parafiskalinius mokesčius kaip finansavimo šaltinį reiškia, kad faktiškai kai kurios organizacijos finansuoja 50 %. Ši galimybė turėtų būti išsaugota. Tai reiškia, kad taisyklės dėl privalomos valstybių narių 20 % dalies turėtų būti traktuojama laisviau, kad valstybės narės galėtų kiekvienu konkrečiu atveju spręsti dėl jų skiriamos programos finansavimo dalies. Taip nusprendus, konkrečios organizacijos minimalus įnašas, pvz. 20 %, būtų privalomas.

2.10

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas mano, kad turėtų būti įmanoma remti gėlių ir augalų realizavimo trečiųjų šalių rinkoje priemones, taip kaip tai daroma vidaus rinkoje.

2.11

Sutartyje nustatytų valstybės paramos taisyklių taikymas valstybių narių įnašams yra administracinė našta ir nesuprantamas dalykas. Todėl, kaip ir regioninės plėtros priemonėse, siūlomas atleidimas nuo pranešimo teikimo tvarkos būti taikomas iš pat pradžių.

2.12

Atsižvelgiant į tenkančią administracinę naštą ir didelį mažesnių, konkrečioms rinkoms nedarančio poveikio, skaičių programų, būtų naudinga numatyti galimybę nustatyti minimalų ir maksimalų atrinktų programų biudžetą. Pirmenybė turi būti teikiama programoms, kurios atsižvelgiant į jų trukmę ir biudžetą bus kiek įmanoma veiksmingesnės.

2.13

Atsižvelgiant į ekologiškų produktų klausimą ES būtina, kad nacionalinės ir privačios sertifikavimo ir stebėsenos priemonės kuo labiau būtų susijusios su Europos Sąjungos bendru režimu šiems produktams. Šis procesas jau vyksta ir informacijos kampanijos jį turi kiek įmanoma labiau remti, siekiant sukurti tikrą ekologiškų produktų vidaus rinką, pakeičiančią nacionalines ir privačias sistemas. Informacijos kampanijos trečiosiose šalyse ES ekologiškiems produktams turėjo tik ribotą poveikį. Ekologiškų produktų vidaus rinkos sukūrimas yra šių produktų rinkodaros trečiosiose šalyse išankstinė sąlyga. Be to, kyla sunkumų dėl skirtingų schemų abipusio pripažinimo, pavyzdžiui tarp ES ir JAV.

3.1

Būtina atsižvelgti į galimybę imtis radikalesnių veiksmų, nei nurodyta pasiūlyme, dėl vidinio kompetencijos ir atsakomybės pasidalinimo tarp valstybių narių ir Komisijos. Tas pats taikytina ir dėl supaprastinimo ir aiškesnio atsakomybės pasidalinimo poreikio, atsižvelgiant į didelį komitetų ir institucijų, rengiančių taisykles ir dalyvaujančių atrankos, įgyvendinimo, tolesnių veiksmų ir stebėsenos procesuose, skaičių. Todėl, kaip tolimesnė priemonė, siūloma steigti ad hoc darbo grupes, susidedančias iš valstybių narių ir (arba) ekspertų, turinčių specialiųjų žinių apie realizavimo skatinimą ir reklamą, kurie galėtų Komisijai patarti strategijos kūrimo ir režimo priemonių įgyvendinimo klausimais.

3.2

Siūlomas pakeitimas dėl įgyvendinančių organizacijų atrankos yra didelis supaprastinimas. Priklausomai nuo kampanijos prigimties, taip pat reikėtų, kad konkrečios organizacijos vykdytų tam tikrą programoje numatytą veiklą, o įgyvendinanti institucija galėtų būti atrinkta po to, kai Komisija priims pasiūlymą.

3.3

Siūlomuose pakeitimuose iš dalies atsižvelgiama į išsakytą kritiką, taip pat dėl laiko nuo pasiūlymų pateikimo iki galutinio sprendimo trukmės, dėl šiame ankstyvame etape reikalaujamo detalumo, o taip pat ir dėl nepakankamo sprendimų skaidrumo. Be to, reikia spręsti ataskaitų reikalavimų palengvinimo problemą.

3.4

Siūlomas lankstumas, leisiantis Komisijai pačiai inicijuoti informacijos kampanijas ir rėmimo veiksmus, siekiant užtikrinti sąžiningesnį paskirstymą tarp įvairių produkcijos sričių, yra sveikintinas žingsnis, kadangi vaisių ir daržovių sektorių paraiškų yra gerokai daugiau, kai tuo tarpu kitiems sektoriams skiriama mažai arba jokio dėmesio. Tačiau praktinis įgyvendinimas kelia daugybę klausimų, tokių kaip prieduose nurodyti apribojimai, kuriais apribojamos šalys ir produktai, kurie gali būti reklamuojami ES.

3.5

Siekiant didinti supratimą apie ES sertifikavimo ir stebėsenos režimą bei skatinti nacionalinių sistemų harmonizaciją, ES ekologiško gaminio ženklas turėtų būti aiškiai matomas viso informavimo ir rėmimo priemonių metu. Ženkle vaizduojama dvylika žvaigždžių, simbolizuojančių ES. Todėl reikalavimas užtikrinti, kad visoje kampanijos medžiagoje būtų ES vėliava, tam tikrais atvejais, turėtų būti sušvelnintas. Taikant dabartinius reikalavimus atsitinka, kad toje pačioje rėmimo medžiagoje naudojami skirtingi ES simboliai. Taip pat dėl naudojamų nacionalinės aplinkosaugos emblemų ir kilmės vietos emblemų perteikiama informacija tampa neaiški. Kampanijose, skirtose remti LIFE programą, yra naudojama LIFE emblema, kurioje vaizduojamos dvylika žvaigždžių, o ne ES vėliava.

3.6

Dabartinis reikalavimas, kad nacionalinės aplinkosaugos emblemos leidžiamos tik jei kalbama apie dar toliau siekiančias nacionalines taisykles, yra diskriminacinis ir prieštarauja harmonizacijai. Todėl Europos aplinkosaugos veiksmų plano (1) projekte siūloma, kad nacionalinės emblemos būtų naudojamas šalia ES emblemos.

3.7

EESRK ragina Komisiją parengti procedūrinį, operatoriams skirtą vadovą, kuris padėtų tiek jiems, tiek valdžios institucijoms atlikti priežiūrą, ir iš to visa ši naujoji Bendrijos reklamos politika gautų naudos.

3.8

Šie reglamentai pradėti įgyvendinti neseniai, tačiau jau iškilo kai kurie esminiai reikalavimai, kuriuos ateityje būtinai reikės apsvarstyti. Komisija turėtų rūpestingai koordinuoti veiksmus skirtingose rinkose, kad informacija nesidubliuotų ir nesikartotų, nes dėl to reklama netenka veiksmingumo.

4.1

Komisijos siūlymas turėtų būti priimtas, atsižvelgiant į ankščiau pateiktas pastabas dėl tolesnio supaprastinimo.

20.5.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 120/37

1.1

Šioje nuomonėje savo iniciatyva dėmesys sutelktas į pramonės permainų ir valstybės pagalbos sąryšį remiantis plieno pramonės pavyzdžiu.

1.2

Šios nuomonės savo iniciatyva autoriai „pramonės permainas“ suvokia kaip viename iš pramonės sektorių vykstantį įprastą ir nuolatinį procesą, kuriuo aktyviai reaguojama į dinamiškas tendencijas vienoje iš ekonomikos šakų siekiant išsaugoti konkurencingumą ir sukurti augimo galimybes.

1.3

Europa negali likti nuolatinių pramonės permainų nuošalyje. Atsižvelgiant į tai, kad rinkas vis labiau veikia globalizacija, anksčiau ar vėliau būtina suderinti ekonomines struktūras su įvykiais, vykstančiais pasaulio rinkoje. Šiame kontekste Europos Sąjunga privalo vaidinti svarbų vaidmenį nustatant esmines tarptautines sąlygas.

1.4

Parengti šią nuomonę savo iniciatyva paskatino:

Plieno pramone kaip pavyzdžiu, šioje nuomonėje savo iniciatyva analizuojama, kaip valstybės pagalba gali paveikti būtiną struktūrinę kaitą.

1.5

Valstybės pagalbos, skirtos konkurencingumui apsaugoti, negaunančios bendrovės dažnai yra nepalankioje padėtyje lyginant su jų konkurentais, kurie tokią pagalbą gauna; tokių aplinkybių neigiamas poveikis bendrovių plėtrai gali būti didelis – dažnai tokios bendrovės yra išstumiamos iš rinkos. Nepaisant jų patirties, sukauptos per keletą pertvarkymo dešimtmečių, Europos plieno pramonės atvejis rodo, kad politinius sprendimus priimantiems asmenims dažnai sunku susilaikyti nuo pagundos išmokėti subsidijas didelėms įmonėms, kuriose dirba daug darbuotojų ir kurioms gresia uždarymas. Apskritai tai reiškia, kad pertekliniai pajėgumai ir neekonomiška veikla išlieka ir po rinkos nulemtos uždarymo datos. Būtini koregavimo procesai yra inicijuojami labai nenoriai.

1.6

Nepaisant to, šiuo metu politikos bei ekonomikos srityje, tai pat profesinėse sąjungose egzistuoja bendras sutarimas dėl to, kad pramonės permainos neišvengiamos ir kad būtina formuoti tokias permainas pasitelkiant tarptautinius bendruosius susitarimus (pvz. PPO, EBPO, TDO...). Ši patirtis remiasi dešimtmečiais vykdytomis pramonės permainomis, kurias jau patyrė anglies ir plieno pramonė. Pertvarkymas ir konsolidavimas, kartu su atitinkamu socialiniu dialogu šiuo metu yra visuotinai pripažįstami tiek kaip išankstinės būtinos sąlygos, tiek kaip kontekstas siekiant užtikrinti Europos įmonių konkurencingumą rinkose, kurios vis labiau integruojasi.

1.7

2004 m. balandžio mėn. pabaigoje pateiktame savo komunikate dėl pramonės politikos (1) Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad pramonės permainų nereiktų prilyginti visiškai deindustrializacijai. Pastarajam reiškiniui būtingas tuo pačiu metu vykstantis užimtumo, gamybos mastų ir produktyvumo augimo nuosmukis. Dėl visiškos deindustrializacijos mažo produktyvumo darbai yra perkeliami į besivystančias ir naujai industrializuotas šalis, kur darbo kaštai yra mažesni. Pagrindinė darbo vietų perkėlimo priežastis yra ta, kad lyginamosios kaštų struktūros tapo palankesnės valstybėse – ne ES narėse.

1.8

Tačiau savo pramonės politikos analizėje Europos Komisija prieina prie išvados, kad deindustrializacija šiuo metu vyksta kalnakasybos pramonėje ir vos keliuose kituose sektoriuose (tekstilės, darbužių, odos gaminių, laivų statyklos, koksinės akmens anglies įrenginių, naftos perdirbimo ir branduolinio kuro bei trąšų gamybos ir perdirbimo). Nors pramonės permainos yra neabejotinai skausmingos atskiriems regionams, vis tik bendra ekonominė nauda yra akivaizdi, su ta sąlyga, kad tokia kaita yra tinkamai prižiūrima.

1.9

Bendros ekonominės veiklos dalies, kurią užima pramonė, santykinis nuosmukis atspindi ilgalaikius struktūrinius procesus. Nors daugumoje pramonės sektorių, tokių kaip geležies ir plieno sektoriai, per pastaruosius keletą dešimtmečių buvo žymiai sumažintos darbo jėgos apimtys, tuo pačiu buvo pastebimas aiškus jų produktų pridėtinės vertės ir jų darbo produktyvumo didėjimas.

1.10

Socialinės paslaugų sektoriaus svarbos didėjimą visuomenė vertina kaip patvirtinimą, kad struktūrinės kaitos procesas vyksta pramonės sąskaita. Tačiau šį pokytį būtina vertinti atsižvelgiant į didėjančias sąsajas tarp šių dviejų sektorių. Per pastaruosius kelis dešimtmečius apdirbamoji pramonė įvairią veiklą (transportas, logistika, duomenų apdorojimas ir t.t..) perdavė išoriniams paslaugų tiekėjams. Todėl reikia būti atidiems ir labai atsargiems vertinant pramonės permainų statistinius duomenis. Neteisingos išvados, pagrįstos paviršutiniška analize arba politiškai motyvuotomis dalinėmis tiesomis, pramonėje gali greitai sukelti sunkias pasekmes.

1.11

Žiniomis pagrįstoje Europos Sąjungoje pramonės sukuriama pridėtinė vertė išlieka gyvybiškai svarbi. Atsižvelgiant į visą pridėtinę vertę, kurią pramonei sukuria kiti ekonomikos sektoriai, akivaizdu, kad nuo XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžios pramonė ir toliau išlieka gyvybiškai svarbi ES. Pavyzdžiui Vokietijoje pramonė ir toliau sukuria 40 proc. bendros pridėtinės vertės.

1.12

Atsižvelgiant į patirtį, kuri kartais gali būti labai skausminga, ir į beveik 30 metų privatizacijos ir pertvarkymo procesą, Europos Komisija siūlo, kad būsimos struktūrinės priemonės, kurių imasi VRE plieno ir kituose sektoriuose, turėtų būti pagrįstos ES plieno sektoriaus patirtimi, įgyta taikant koregavimo priemones.

1.13

Pastaraisiais dešimtmečiais įvyko didelių pokyčių politinėje, techninėje ir ekonominėje aplinkoje, kurioje funkcionuoja ES plieno sektorius. Naftos krizės, ES vidaus rinkos sukūrimas, ES plėtra ir globalizacija turėjo didelį poveikį šiam prekių sektoriui, kuris yra svarbus kitiems pramonės sektoriams. Nepaisant cikliškų ir struktūrinių svyravimų nuo pirmosios krizės 1975 m., plieno gamybos ES lygis iš esmės išliko stabilus. Ir šiandien plienas yra gaminamas iš esmės visose penkiolikoje ES valstybių narių. Tačiau dėl technologinės pažangos tokiam pat plieno kiekiui pagaminti šiandien reikia tik trečdalio 1975 m. darbo jėgos. Penkiolikos ES valstybių narių plieno įmonių, kuriose valstybė turi didžiąją dalį akcijų, procentinė dalis sumažėjo nuo 53 % 1985 m. iki 10 % šiandien. Tačiau valstybės kontroliuojamos ir privačios plieno pramonės įmonės šiuo metu susiduria su panašiomis ekonominėmis sąlygomis.

1.14

Atsižvelgiant į tai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto Pramonės permainų konsultacinei komisijai (PKKK) tapo įdomu išnagrinėti valstybės pagalbos vaidmenį pramonės permainų procese bendrai ir jos vaidmenį Europos plieno pramonei konkrečiai. Šios nuomonės savo iniciatyva tikslais „plieno sektorius“ reiškia visą pramoninę veiklą, susijusią su plieno gamyba bei pardavimu ir pagrindinį vaidmenį, kurį jis vaidina kitų ES plieną naudojančių sektorių atžvilgiu.

2.1

Valstybės pagalba yra selektyvi pagalba, kurią valstybinės institucijos suteikia atrinktoms gamybos šakoms, o galiausiai – tam tikriems asmenims. Siekiant nustatyti, ar priemonės sudaro valstybės pagalbą, būtina atskirti priemones, kuriomis siekiama teikti pagalbą tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamybai pagal EB sutarties 87 straipsnio 1 daleis nuostatas, ir bendras priemones, kurios atitinkamai yra taikomos valstybėms narėms, tačiau kurios yra turi būti naudingos visai ekonomikai. Į pastarąją kategoriją patenkančios priemonės nėra valstybės pagalba pagal 87 straipsnio 1 dalį; jos yra bendrosios ekonominės politikos priemonės, kurios yra vienodai taikytinos visoms bendrovėms (pvz., bendros mokestinės lengvatos investicijų išmokoms).

2.2

Tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad rinkos ekonomikoje ekonominę veiklą nulemia pasiūla bei paklausa ir kad ji koordinuojama per kainos mechanizmą. Todėl egzistuoja pavojus, kad bet kokios priemones, dėl kurių kyla sunkumų per kainų mechanizmą teikti informaciją ir paskatas, gali būti žalingos.

2.3

Valstybės pagalba gali sukelti ilgalaikį pavojų laisvai konkurencijai, sutrukdyti efektyvų išteklių paskirstymą ir kelti grėsmę ES vidaus rinkai. Todėl Europos Sąjunga pripažįsta, kad laisva ir neiškreipta konkurencija yra vienas iš svarbiausių Bendrijos principų.

2.4

Specifinės valstybės pagalbos skyrimas (finansinė parama arba mokesčių lengvatos) gali būti pateisinamas tik jeigu rinka reikiamai nefunkcionuoja ir jeigu egzistuoja reali galimybė, kad subsidijos atneš ekonominės naudos. Valstybės įsikišimas suteikiant finansinę paramą rinkos nefunkcionavimo atveju gali padėti išvengti netinkamo lėšų paskirstymo. Tačiau valstybė retai žino, kaip užtikrinti, kad rinkos nefunkcionavimo atvejais būtų skirtas reikiamos viešojo finansavimo sumos. Dėl valstybės pagalbos kovojančios įmonės ne visada yra patikimas informacijos šaltinis.

2.5

Papildoma problema yra tai, kad rinkos sąlygos nuolat keičiasi. Valstybės pagalba, kuri iš pradžių buvo pateisinama, laiku bėgant gali pasirodyti ekonomiškai nebereikalinga, tačiau vis tik ir toliau taikoma dėl lėto politinio proceso ar dėl regionų ar sektorių interesų grupių įtakos.

2.6

Valstybės pagalba dažnai sukelia rinkos dalyvių elgsenos pokyčius. Gavus subsidijų sumažėja jų pasirengimas imtis reikiamų koregavimo veiksmų, kurie yra reikalingos siekiant išlaikyti arba atkurti įmonių konkurencingumą; subsidijuojamoms įmonėms gali išsivystyti „subsidijų mąstysena“.

2.7

Bent vidutiniu laikotarpiu valstybės pagalba padidina ir mokesčių naštą. Valstybės pagalbos sumažinimas gyvybiškai svarbus ne tik kaip priemonė siekiant ilgalaikio biudžeto konsolidavimo, bet yra reikalinga dėl ekonominių ir reglamentavimo priežasčių. Struktūrinė kaita lėtėja, jeigu subsidijų atžvilgiu taikomas neteisingas požiūris.

2.8

Siekiant reikiamai sumažinti bendrą valstybės pagalbos dydį, po keleto ES Ministrų Tarybos susitikimų parengtose išvadose buvo paraginta perkelti dėmesį nuo pagalbos atskiroms įmonėms ar ekonomikos šakoms š bendro intereso horizontalius tikslus, įskaitant sanglaudos tikslus. Valstybės pagalba, suteikta siekiant horizontalių tikslų, paprastai yra skirta kompensuoti rinkos nefunkcionavimą ir dažniausiai sukelia mažiau konkurencijos iškraipymų nei pagalba sektoriams ir pagalba specialioms reikmėms. Didžioji dalis pastarosios formos pagalbos yra suteikiama įmonių, susiduriančių su sunkumais, gelbėjimui ar pertvarkymui.

2.9

Pagrindiniai horizontalūs tikslai, kurių siekiama teikiant valstybės finansavimą, yra tokie:

2.10

Valstybė tradiciškai darė didelę įtaką plieno pramonei; šia prasme svarbūs kariniai bei saugumo aspektai. Norint pailiustruoti valstybės įtakos dydį, atkreipiamas dėmesys į tai, kad 1980 m. apie 60 % pasaulio plieno produkcijos vis dar gamino įmonės, kurias tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliavo valstybė.

2.11

Kai plieno gamybos įmones valdo valstybė, tai paprastai nuostolius nurašo valstybė, tuo būdu įmonėms suteikdama virtualią išlikimo garantiją. Žvelgiant iš efektyvios konkurencijos užtikrinimo pozicijų tokia situacija tokia pat žalinga, kaip ir valstybės pagalba siekiant sustiprinti įmonių konkurencinę poziciją arba atitinkamų priemonių įdiegimas siekiant išvengti valstybės netiesiogiai valdomų įmonių uždarymo. Ekonomines priemones, kuriomis siekiama užkirsti kelią tokių įmonių uždarymui, taip pat papildo politinės priemonės. Dėl to korekcijų atlikimo našta perkeliama konkurencingesnėms įmonėms. Tokios priemonės taip pat sukelia intervencijų augimą.

2.12

Todėl be paramos, teikiamos veiklą nutraukiančioms įmonėms, vienintelė Europos plieno pramonei teiktina pagalba yra horizontali pagalba. Atsižvelgdama į tai, kad iki XX a. paskutiniojo dešimtmečio pabaigos struktūrinės kaitos procesas vyko labai lėtai, Europos plieno pramonė galiausiai pripažino poreikį pereiti nuo sektorinės ir specialios pagalbos prie horizontalios pagalbos. Savo pagalbos režimo atžvilgiu Europos plieno pramonė žengė labai toli, atsisakydama ir regioninės pagalbos (2).

2.13

Europos Sąjungoje didelė reikšmė teikiama visų nacionalinių išlaidų stebėsenai. Europos Komisija privalo užtikrinti, kad jos ES pagalbos politika būtų pagrįsta skaidria valstybės pagalbos stebėsena ir naudojimu, kaip jau yra plieno sektoriuje.

2.14

Europos Komisija šiuo metu toliau peržiūri bendrąsias gaires ir pamatines nuostatas, taikomas valstybės pagalbai. Šios priemonės turi būti paprastesnės ir aiškesnės. Būtina pašalinti neatitikimus. Komisija pirmenybę teiks tokioms priemonėms: nuostatų, taikomų su sunkumais susiduriančių įmonių gelbėjimui ir pertvarkymui skiriamai pagalbai, peržiūrėjimas; ES nuostatų, taikomų regioninei pagalbai, reforma po ES plėtros; naujų bazinių nuostatų parengimas siekiant nustatyti, kas gali būti vertinama kaip gana mažos pagalbos sumos; ir išaiškinimai bendros ekonominės naudos paslaugų srityje.

2.15

Ateinančiais metais toliau tobulinant bendrąjį ES pagalbos režimą būtina atsižvelgti į tarptautinį kontekstą, ypač į daugiašalius įsipareigojimus. Pagalbai, susijusiai su ne žemės ūkio prekėmis ir produktais, taikoma PPO Subsidijų ir kompensavimo priemonių sutartis.

3.1

1952 m. Europos anglių ir plieno bendrijos sutartyje buvo išdėstytos aiškios taisyklės apie tai, ar valstybės narės gali skirti pagalbą anglių ir plieno pramonės bendrovėms: „Toliau nurodyti dalykai yra nesuderinami su anglių ir plieno sektoriaus bendrąja rinka ir … (bus) draudžiami Bendrijoje, kaip nurodyta šioje Sutartyje: … subsidijos ar pagalba, kurią valstybės suteikia … bet kokia forma“. Šis draudimas suteikti bet kokią pagalbą bendrovėms atskirose šalyse, kaip nurodyta 4c straipsnyje, buvo logiška visų nacionalinių apsaugos priemonių pašalinimo bendrojoje rinkoje pasekmė.

3.2

Tačiau netrukus po bendros rinkos sukūrimo paaiškėjo, kad be valstybės pagalbos nebus įmanoma užtikrinti nei Europos energijos aprūpinimo, nei geležies ir plieno gamybos iš vidinių anglies išteklių. Po sprendimo, kurį priėmus nereiktų keisti EAPB sutarties, paieškų politikai pasiūlė, kad tam tikra valstybės pagalba būtų vertinama kaip Bendrijos pagalba, o tai iš principo buvo leistina. Kaip tokios nuostatos pagrindas buvo pasitelktas 95 straipsnis, priimtas siekiant spręsti po sutarties pasirašymo susidarančias nenumatytas aplinkybes. Šiame straipsnyje buvo numatytos Bendrijos intervencijas tais atvejais, kai tai buvo reikalinga siekiant vieno ar daugiau Sutarties tikslų.

3.3

Vienas iš tokių tikslų buvo angliakasybos pramonės, ypač su ja susijusių darbo vietų, išsaugojimas. Nuo tol pagalba, kurią valstybės narės mokėjo savo angliakasybos bendrovėms už energijos aprūpinimo ir plieno gamybos apsaugą, buvo vertinama kaip Bendrijos pagalba.

3.4

XX a. aštuntajame dešimtmetyje daugelis valstybių narių net nesivargino pasinaudoti šia spraga pagalbai, kurią jie teikė plieno bendrovėms. Vietoj to dažniausiai be jokių prieštaravimų jos mokėjo milijardus iš pradžių plieno pramonės plėtros tikslais, o vėliau – kad tos daugiausiai valstybės valdomos bendrovės galėtų gyvuoti. XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje tuometinis Komisijos Konkurencijos generalinis direktorius atvirai nurodė, kad EAPB sutarties draudimas teikti pagalbą yra pasenęs.

3.5

Nuo 1978 m. privačios plieno bendrovės, smarkiai nukentėjusios dėl „pagalbos varžybų“ sukelto konkurencijos iškraipymo, vis sėkmingiau siekė sugrąžinti subsidijų draudimą.

3.6

95 straipsniu pagrįstuose plieno subsidijų kodeksuose nuo 1980 m. nurodoma, kad pagalba plieno bendrovėms galėtų būti suteikta tik griežtai apibrėžtomis aplinkybėmis. Tačiau leistina pagalba iš pradžių apėmė beveik visą pagalbą, kurią valstybės narės ir taip jau mokėjo savo bendrovėms. Tuo būdu didžiąja dalimi pirmasis subsidijų kodeksas pasitarnavo tik egzistuojančiai praktikai legalizuoti. Tik palaipsniui buvo uždraustos tam tikros labiausiai konkurencijai kenkiančios pagalbos rūšys, kaip bendrovių gelbėjimas, veiklos ir investicinė pagalba.

3.7

Nuo XX a. devintojo dešimtmečio antros pusės pagal subsidijų kodeksą buvo vis dar leidžiama tik tyrimų ir plėtros, aplinkos ir įmonių uždarymo pagalba. Nepaisant to kai kurios valstybės valdomos plieno bendrovės iki XX a. dešimto dešimtmečio vidurio ir toliau gaudavo valstybės lėšas skolų gražinimo ir pertvarkymo tikslais, vadovaujantis dar viena nukrypti leidžiančia nuostata pagal 95 straipsnį.

3.8

Galiausiai bet kokios tolesnės „Bendrijos pagalbos“ suteikimas buvo susietas su esminiu gamybos pajėgumų sumažinimu. Galiausiai ES valstybės narės pasiekė sutarimą, pagal kurį subsidijų draudimui nebebuvo taikomos jokios išimtys, išskyrus tas, kurios buvo leidžiamos pagal subsidijų kodeksą.

3.9

Šie griežti plieno sektoriaus pagalbai taikomi teisės aktai, kuriuos jau EAPB sutarties steigėjai turėjo galvoje ir atsakomybę už kuriuos ES Komisija perėmė EAPB sutarčiai nustojus galioti 2002 m., buvo priimti ir politinių pastangų bei plieno pramonės pateiktų teisminių ieškinių dėka. Nors Europos teisingumo teismui pateikti ieškiniai ne visada reikšdavo, kad leidimas teikti pagalbą, dėl kurio buvo kreiptasi į teismą, bus atšauktas, tačiau jie padėjo užtikrinti, kad būtų tiksliai apibrėžtos ir papildomai apribotos plieno pramonei teikiamos pagalbos draudimo išimtys.

3.10

Bendra pinigų, skirtų EAPB plieno bendrovėms, suma buvo didelė – per 70 milijardų eurų nuo 1975 m.! Ši suma buvo paskirstyta taip:

3.11

Remiantis naujausia Europos Komisijos pagalbos lentele, plieno pramonės dalis visos ES pagalbos struktūroje sudaro mažiau nei dvi tūkstantąsias. Beveik visa ši pagalba skiriama aplinkos apsaugos priemonėms. Šiandien plieno pramonės pagalbai skirti teisės aktai ir praktika yra daug griežtesni nei EB pagalbos tvarka kituose pramonės sektoriuose.

3.12

XX a. septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje pasaulio plieno vartojimas nuolat smarkiai augo, vidutiniškai po 5 proc. per metus. 1974 m. plieno žaliavos gamyba Devynių šalių Europos Bendrijoje pasiekė rekordines aukštumas – beveik 156 mln. tonų, pajėgumus panaudojant 87 %.

3.13

Tačiau po metų, 1975 m., dėl naftos kainų smarkiai sumažėjo plieno gamyba; dėl to per metus gamyba EB sumažėjo 30 mln. tonų (19 %). Susijęs plieno kainų sumažėjimas pralenkė gamybos nuosmukį. Tuo pat metu EAPB plieno bendrovės rinkoje susidūrė su išaugusiu importu, o eksportas sumažėjo beveik tiek pat. Plieno naudojimo sumažėjimą bendroje rinkoje komplikavo tai, kad tuo metu labai sumažėjo plieno atsargos.

3.14

Iš pradžių atrodė, kad tai tik ypač aštrus cikliškas nuosmukis. Todėl visi ekspertai manė, kad po to ateis pakilimas. Europos Komisijos apklausti ekonomikos institutai patvirtino, kad atsigavimas bus itin galingas ir ilgalaikis. Kartu su gamintojais, vartotojais ir prekiautojais Komisijos parengtoje ilgalaikėje studijoje „Bendrieji tikslai 1985 m.“ buvo prognozuojama, kad plieno gamyba 1985 m. devyniose EB šalyse pasieks ne mažiau kaip 188 mln. tonų. Tačiau buvo pagaminta tik 120 mln. tonų. Todėl vidutinio laikotarpio ir ilgalaikis plieno bendrovių investicijų planavimas buvo pagrįstas visiškai netiksliais parametrais; buvo sukurta perteklinių pajėgumų, o paklausa ir pasiūla vis labiau tolo viena nuo kitos.

3.15

Plieno vartotojų investicinę veiklą drastiškai sumažino sulėtėjęs ekonomikos augimas visame pasaulyje, o tai ypač neigiamai paveikė plieno vartojimą, kadangi du trečdaliai plieno suvartojimo išsivysčiusiose pramoninėse šalyse yra susiję su investicine veikla.

3.16

Kita labai svarbi priežastis, dėl kurios plieno paklausa visame pasaulyje sustingo po 1975 m., buvo susijusi su tuo, kad mažiau plieno buvo naudojama konkretiems tikslams, kadangi dabar jis yra naudojamas našiau. Perėjimas nuo kiekybinio prie kokybinio augimo ir tretinio sektoriaus plėtra taip pat nulėmė plieno paklausos smukimą Europoje.

3.17

Nepaisant to, kad nuo 1975 m. plieno vartojimas buvo sustingęs, plieno gamybos pajėgumai vėl smarkiai išaugo. Vien tik nuo 1974 iki 1983 m. nominalus pasaulinis plieno žaliavos gamybos pajėgumai išaugo 150 mln. tonų, tuo tarpu pasaulinė plieno paklausa per tą patį laikotarpį sumažėjo 44 mln. tonų. Tuo pačiu metu „naujosiose“ plieno pramonės šalyse ir Rytų bloko šalyse pajėgumų plėtra smuko itin smarkiai. Lyginant su realiu plieno vartojimu, nominalus perviršis 1974 m. sudarė 130 mln. tonų visame pasaulyje, o per dešimt metų beveik patrigubėjo (343 mln. tonų).

3.18

Kadangi tuo metu paklausos žlugimas vis dar buvo vertinamas kaip cikliškas reiškinys, nepaisant krizinių priemonių pajėgumas buvo išsaugotas. Šios priemonės neapsaugojo nuo pasiūlos pusės spaudimo, neužkirto kelio kainų karams Europos plieno rinkoje ir nesulėtino kainų nuosmukio. Bendrovės, kurioms buvo būdingi aukšti gamybos kaštai ir maži rezervai, susidūrė su sunkumais. Jos prašydavo valstybės pagalbos ir paprastai ją gaudavo iš nacionalinių vyriausybių. Todėl atskirų bendrovių problemos tapo viso sektoriaus problemomis. Naujų savanoriškų apribojimų sistema, kurią priėmė naujai įkurta Europos plieno pramonės prekybos asociacija „Eurofer“, galiausiai žlugo, kai joje nustojo dalyvauti visos pagrindinės bendrovės.

3.19

Po savanoriškos sistemos žlugimo 1980 m. rudenį Komisija buvo priversta paskelbti, kad sektoriuje akivaizdžiai susidarė krizė, ir visoms gamyklos EB teritorijoje įvesti gamybos kvotų sistemą (privalomų kvotų reglamentas). Po to gamybos kvotas Komisija pateikdavo kas ketvirtį. Sistema numatė sankcijų galimybę reikalavimų nesilaikymo atveju. Konkretiems produktams buvo nustatytos specialios minimalios kainos. Be to, kainų stabilizavimas ir socialiniu bei regionų požiūriu priimtinas pajėgumo sumažinimas buvo pagrindiniai įdiegto požiūrio aspektai. Gamybos kvotos ir tiekimo į bendrąją rinką kvotos buvo nustatytos kiekvienai EB plieno gamybos bendrovei. Savanoriškus suvaržančius susitarimus sudarė ir 15 importuojančių šalių. Atsižvelgiant į mažas pasaulinės plieno produktų kainas buvo svarbu išvengti eksporto nuostolių, kuriems padengti būtų reikėję papildomų subsidijų iš EB pagal krizių sistemos sąlygas. XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje apie 70 % Europos plieno pramonės buvo taikoma kvotų sistema.

3.20

Tačiau politinis tikslas palaipsniui sumažinti pajėgumus nebuvo pasiektas. Atitinkamų bendrovių viltys dėl paklausos išaugimo bei konkurentų pašalinimo ir dėl valstybės pagalbos ir kontroliuojamo tiekimo žlugdė galimybes sumažinti mažiausiai konkurencingų bendrovių pajėgumus. Pajėgumai buvo palaipsniui pradėti mažinti tik priėmus antrąjį subsidijų kodeksą, kuriame buvo nurodyta, kad pagalbos suteikimo sąlyga bus pertvarkymo programos įgyvendinimas. Privalomų kvotų reglamentas, kuris pagal pirminius sumanymus turėjo galioti iki 1981 m., dėl konkurencijos priežasčių turėjo būti pratęstas keletą kartų.

3.21

Valstybės pagalbą, draudžiamą pagal EAPB sutartį, Komisija pasirinko kaip spaudimo priemonę ir nusprendė įteisinti anksčiau nelegalia laikytą praktiką; tuo pat metu ji įdiegė subsidijų kodeksą, kad būtų galima sumažinti pajėgumus; tačiau tuo pačiu metu Komisija ragino nustatyti licencijavimo režimą, kurį jį susiejo su pajėgumų poreikio sumažinimu. Šis plieno politikos etapas tęsėsi iki 1985 m. pabaigos. Kaip priešpriešinė priemonė valstybės pagalbos patvirtinimo atveju pagal kvotos sistemos inventoriaus apsaugos sistemą buvo išmontuoti pajėgumai, prilygę apie 44 mln. tonų plieno žaliavos ir 32 mln. tonų karšto valcavimo plieno.

3.22

Vien laikotarpiu nuo 1983 iki 1985 m. plieno bendrovėms buvo skirta apie 15 milijardų eurų valstybės pagalbos. Politikai nesuderino konkurencijos taisyklių ir menkai pasinaudojo galimybe finansiškai stiprioms bendrovėms nustatyti adekvačius pajėgumų panaikinimus. Dėl to buvo atidėtas per didelių pajėgumų pakoregavimas, kuris rinkai buvo seniai būtinas.

3.23

Patvirtinus, kad aiški krizė baigėsi, 1985 m., netrukus po to buvo suteikta 15 mlrd. eurų valstybės pagalba, Europos Komisija galiausiai paragino radikaliai perorientuoti EB plieno rinkos politiką. Siekiant užtikrinti didesnį kvotų sistemos lankstumą, o po to visiškai liberalizuoti rinką, vadovaujantis rinkos dėsniais reikėjo sumažinti perteklinį pajėgumą, – o šito nebuvo įmanoma pasiekti intervencinėmis Briuselio priemonėmis. Tačiau staiga pakeitusi kryptį Komisija ignoravo tai, kad iki pat 1985 m. pabaigos jos skirta milijardinė pagalba konkurencingumą galėjo paskatinti tik vėlesniais metais. Iki 1986 m. pabaigos Komisija drastiškai sumažino reguliuojamų produktų dalį.

3.24

Nepaisant pajėgumų koregavimo, kuris sudarė apie 40 mln. tonų, ir dešimčių tūkstančių darbo vietų panaikinimo, rinkai vis dar darė spaudimą apie 25 mln. tonų perviršinės gamybos potencialas.

3.25

Trumpai po 1987 m. išaugusi paklausa galiausiai patvirtino Komisijos teiginį, kad plieno pramonės krizė pasibaigė. Buvo panaikintos reglamentavimo priemonės, tokios kaip gamybos pažymėjimai ir privaloma tiekimo registracija. Spaudimas nacionalinėms vyriausybėms ir Komisijai išaugo, todėl buvo paskelbtas trečiasis (1985 m.), ketvirtasis (1989 m.) ir penktasis (1992 m.) subsidijų kodeksas, kad būtų galutinai nutrauktas Bendrijos subsidijų teikimą. Ateityje pagalba ES valstybėse narėse turėtų būti skiriama tik tyrimams bei plėtrai, aplinkos apsaugai ir specialiai uždarymo pagalbai (3), nors ši pagalba buvo imama beveik tik iš kalnakasybos ir metalurgijos pramonės finansuojamo EAPB fondo.

3.26

Po neilgai trukusio išaugimo 1990 m. plieno paklausa vėl nusmuko, o plieno kainos sumažėjo apie 20 %. 1992 m. vėl vis dažniau ėmė girdėtis raginimai dėl naujų Komisijos intervencijų. Konkrečiai buvo raginama kas ketvirtį atlikti atskirų produktų gamybos ir tiekimo apskaičiavimus, sumažinti susijungimų apimtis, apsisaugoti nuo importo iš Rytų Europos ir pertvarkyti pagalbą. Siekiant sumažinti pertekliniai pajėgumai buvo pasiūlyta sukurti struktūrinės krizės kartelį, suformuoti bendrovių sistemą naštai pasidalinti, 20 % sumažinti pajėgumai iki 1996 m. pabaigos ir atleisti 50000 darbuotojų.

3.27

Tačiau Komisija atmetė struktūrinės krizės kartelio ir naujos gamybos kvotų sistemos idėją ir 1993 m. pateikė savo pasiūlymą, kurį sudarė tik netiesioginės priemonės. Priemonėse buvo numatytas Komisijos finansavimas pajėgumų panaikinimui, susijungimų ir gamybinio bendradarbiavimo skatinimas, laikina plieno rinkos apsauga nuo importo iš Rytų Europos, didesnis rinkos skaidrumas per informaciją apie gamybą bei tiekimą į ES ir susijusios socialinės priemonės, kaip stimulas mažinti pajėgumus. Buvo įdiegtas pertvarkymo procesas, kurio metu gamybos pajėgumai sumažėjo dar 19 mln. tonų, o EB geležies ir plieno pramonėje buvo atleista 100000 darbuotojų. Išankstinio finansavimo modelis, kurį jau buvo patvirtinusi Ministrų Taryba, nebuvo naudojamas.

3.28

1993 m. gruodį, nepaisant penktojo subsidijų kodekso, ES Ministrų Taryba Komisijos pasiūlymo pagrindu mainais už pajėgumų sumažinimą vienbalsiai, tačiau atkreipdama dėmesį į išskirtinį šios pagalbos pobūdį, patvirtino 7 mlrd. eurų valstybės pagalbą įvairioms ES plieno pramonės įmonėms.

3.29

EAPB sutarties 4c straipsnyje buvo nustatytas griežtas valstybės pagalbos draudimas. Tačiau pagalbos draudimas turėjo tik ribotą poveikį EB valstybėms narėms siekiams remti savo plieno pramonę, ir tam buvo suteiktas visiškas pritarimas aukščiausiu Europos lygiu. Per 70 mlrd. eurų mokesčių mokėtojų pinigų, sumokėtų iki EAPB sutarties galiojimo pabaigos, atitolino reikiamą pramonės permainų koregavimą, tačiau galiausiai nesugebėjo jo visiškai sustabdyti. Europos Komisija taip pat išsaugojo XX a. dešimtajame dešimtmetyje išmėgintą bazinį principą, pagal kurį valstybės pagalba buvo teikiama mainais į pajėgumų sumažinimą, taip pat į VRE plieno pramonės pertvarkymą rengiantis stojimui į ES.

3.30

1982 m. ES valstybės narės, apeidamos rinkos principus, pasiekė politinį susitarimą po lygiai paskirstyti būtiną pajėgumų sumažinimą. Tuo būdu buvo pažeistas EAPB sutarties 2 straipsnis, pagal kurį plienas turi būti gaminamas, kai gamybos kaštai yra palankiausi. Vietoj to, kad skatintų neekonomiškų bendrovių eliminavimą iš rinkos ir įgyvendintų priemones, skirtas sušvelninti socialinės pasekmes, ir tuo būdu greitai atkurtų pusiausvyra tarp paklausos ir pasiūlos, ES valstybės narės ir Komisija pasinaudojo EAPB sutartyje krizinėms situacijoms numatytais instrumentais, o tai nebūtinai buvo naudinga visai plieno pramonei. Dėl socialinės, regioninės ir paskirstymo politikos priežasčių nepelningi pajėgumai buvo remiamas, tuo tarpu pelningi pajėgumai – paprastai privačiame sektoriuje – buvo prarandamas kartu su darbo vietomis, kurios turėjo buvo gana saugios.

3.31

Nepaisant to galima teigti, kad ES plieno pramonė sugebėjo išlikti krizės laikotarpiu. Galų gale plieno gamintojai sugebėjo tapti pakankamai konkurencingi pagal tarptautinius standartus. Šis procesas, kurį buvo galima užbaigti tik per abiejų pramonės pusių intensyvų dialogą, kainavo ypač daug, įskaitant 550000 atleidimų, nors apskritai nepriimtinų socialinių pasekmių buvo išvengta.

3.32

Daugelis techninių naujovių, kurios transformavo Europos plieno pramonę, buvo inicijuotos ar sukurtos daug išsamiau pagal pačios kalnakasybos ir metalurgijos pramonės finansuotą EAPB tyrimų programą. EAPB sutartyje buvo numatyta pateikti tyrimų išteklius Bendrijos tyrimams, kad būtų skatinamas pramonės konkurencingumas apskritai ir gerinamas darbo saugumas.

3.33

Pirmosios EAPB tyrimų programos pradėtos įgyvendinti dar 1955 m. Nuo tada mokslininkai ir inžinieriai, esantys technologijų naujovių diegimo priešakyje, vis labiau pritaikė savo darbą europietiškai nuostatai, pagrįstai bendradarbiavimu. Plieno pramonė, o su juo ir Europos visuomenė, turėjo naudos iš tokio bendradarbiavimu pagrįsto tyrimo, kai siekiai yra koordinuojamos, bendros pastangos įgyvendinamos, o gauti rezultatai yra pristatomi visiems susijusiems asmenims. Todėl pramonės naujovių procesas sparčiai progresavo per nuolatinį tobulėjimą.

3.34

EAPB tyrimai taip pat padėjo pasiekti reikšmingų rezultatų aplinkos srityje, o tai taip pat buvo svarbu visuomenei. Sieros dioksido išmetimas buvo sumažintas 70 %, o suodžių išmetimas – 60 %. Išmetamo anglies dioksido kiekis buvo sumažintas perpus, lyginant su XX a. devintojo dešimtmečio pradžia. Šiuo metu Europos plieno gamintojai sunaudoja 40 % mažiau energijos pagaminti tonai plieno nei prieš 20 metų.

3.35

Iš EAPB 1955 m. biudžeto Bendrijos tyrimams buvo skirta tik 7 mln. eurų. XX a. dešimtajame dešimtmetyje penkiolikoje ES valstybių narių šis skaičius išaugo apytiksliai iki 50 mln. eurų per metus. Per EAPB tyrimų programą buvo paremta tyrimų veikla per jos Bendrijos projektus, siekiant 60 % pagerinti procedūras, medžiagas ir aplinką. Nuo 1983 m. papildomai 40 % tyrimų pagalbos buvo skirta bandomiesiems ir tyrimų projektams.

3.36

Tuo būdu kiekvienas į EAPB tyrimus investuotas euras vidutiniškai atnešė 13 eurų. Atsižvelgiant į tai nenuostabu, kad nustojus galioti EAPB sutarčiai ES valstybės narės vienbalsiai susitarė pasinaudoti likusiomis lėšomis, gautomis iš anglių ir plieno bendrovių indėlių, išskirtinai tam, kad būtų tęsiami sektoriaus tyrimai anglių ir plieno pramonėje. Atitinkamose nustatytose gairėse po EAPB sutarties galiojimo pabaigos susidariusias 60 mln. eurų metines palūkanas buvo siekiama panaudoti išskirtinai anglies ir plieno pramonės tyrimams, o ypač tokiems plieno pramonės dalykams:

3.37

ES plieno pramonė yra gerai pasirengusi priimti pasaulinę konkurenciją ES išsiplėtus. Per pastaruosius keletą metų Europos plieno pramonė sustiprino savo pozicijas ne tik techniniu bei ekonominiu požiūriu, tačiau ir aplinkos požiūriu. Kai kurios buvusios valstybinės bendrovės tikslingai pasinaudojo gauta finansine pagalba ir, pasitelkdamos technologinį prisitaikymą ir geriau racionalizuotas struktūras, pasistūmėjo link pirmaujančių pozicijų globalioje rinkoje.

3.38

Plieno pramonė sugebėjo prisiderinti prie globalizacijos ir subalansuotos plėtros poreikių. Akivaizdu, kad Europos plieno pramonė padarė išvadas iš XX a. aštuntojo, devintojo ir dešimtojo dešimtmečių plieno sektoriaus krizių. Šiuo metu plieno sektorius yra toks konkurencingas, kad netgi ekonomiškai sudėtingais laikais jis dažniausiai sugeba likti pelningas.

3.39

Didelė plieno paklausa ES vidaus rinkoje išryškino dideles ES plieno gamintojų pastangas siekti ekonomiškumo, tuo pačiu gerinti produktų kokybę ir užmegzti glaudžius ryšius su klientais. Įgyvendindami susijungimus bei perėmimus ir didindami efektyvumą bei mažindami kaštus, ES plieno gamintojai padėjo pagrindus konkurencingai XXI a. plieno pramonei. Sąvoka „gelbėjimo ir pertvarkymo pagalba“ išnyko iš plieno gamintojų žodyno. Aiškiai pasisakydamos už griežtų valstybės pagalbai taikomų taisyklių išlaikymą net po EAPB sutarties galiojimo pabaigos, ES plieno gamybos įmonės pabrėžė siekiančios subsidijų mąstysenos ir konkurencijos iškraipymų eros pabaigos.

3.40

Tačiau konsolidavimo ir pramonės permainų procesas jokiu būdu nėra baigtas. Kai kurios įmonės jau siekia tarpkontinentinių susijungimų. Kinijos, kaip pramonės veikėjo, iškilimas turi didelį poveikį įmonių konkurencingumui. Greitai augantis plieno poreikis Kinijoje apsunkino paklausos situaciją tarptautinėse prekių rinkose. Dėl Kinijos vykdomo geležies rūdos ir metalo laužo importo, pavyzdžiui, susidaro deficitas pasaulio rinkose; dėl to smarkiai kyla žaliavų kainos ir pervežimų tarifai.

3.41

Pramonės permainų sparta naujųjų valstybių narių plieno pramonėje taip pat išaugo. Iššūkiai, su kuriais susiduria šios šalys savo plieno pramonės sektorių pertvarkymo srityje, yra daugmaž palyginami su situacija, kurioje Vakarų Europa buvo prieš 25 metus, nors nuo tada rinkas daug labiau paveikė globalizacija. Atsižvelgiant į tai yra gyvybiškai svarbu, kad partneriai Rytų ir Vidurio Europoje taip pat galėtų pasinaudoti Vakarų Europos plieno pramonės pertvarkymo patirtimi bei socialiniu dialogu.

3.42

Mainais už specialią pagalbą (per atidėjimo laikotarpį), XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios Europos sutartyse buvo reikalaujama, kad VRE įgyvendintų efektyvias pertvarkymo priemones, smarkiai sumažintų perteklinius pajėgumus ir įrodytų, kad pagalbą gavusios įmonės tapo gyvybingesnės. Norint užtikrinti laisvą ir sąžiningą konkurenciją ES plieno rinkoje po ES plėtros, naujosios valstybės narės pagal stojimo sutartis privalo stebti egzistuojančias ES nuostatas (pvz., direktyvas ir pagrindų sprendimus konkurencijos bei valstybės pagalbos, mokesčių, aplinkos, socialinės politikos ir kt. srityse). Europos Komisija privalo griežtai stebėti situaciją, siekdama užtikrinti, kad VRE nacionalinių vyriausybių teikiama valstybės pagalba atitiktų griežtą suderintą ES pagalbos režimą, taip pat užtikrintų, kad, atsižvelgiant į realų paklausos lygį, neefektyvūs gamybos pajėgumai iš tiesų būtų sumažinti, kaip ir planuota.

4.1

Sudėtingos situacijos pasaulinėje plieno rinkoje pasekmės Jungtinėse Valstijose nulėmė tai, kad, siekdama apsaugoti vietos plieno rinką, 2002 m. kovo mėn. JAV administracija pagal JAV Prekybos įstatymo 201 straipsnį įvedė laikinus importo muitus, tuo būdu pažeisdama PPO nuostatas. Atsižvelgiant į labai nepastovią plieno prekybą, kurią nulėmė tai, kad visame pasaulyje egzistuoja neefektyvūs, pertekliniai pajėgumai, Bušo administracija taip pat paskelbė, kad ji yra pasirengusi paremti tarptautines derybas dėl neefektyvių gamybos pajėgumų pašalinimo ir valstybės pagalbos plieno pramonei apribojimo visame pasaulyje.

4.2

ES valstybės narės ir Europos Komisija parėmė pastangas visame pasaulyje įvesti griežtesnę drausmę, susijusią su pagalbos plieno pramonei teikimu. Daugiašalių derybų pradžia OECD rėmuose Paryžiuje 2002 m. gruodį Europos Sąjungai suteikė galimybę pasiūlyti, kad jos išmėgintas pagalbos plieno pramonei režimas taptų tarptautinio Plieno subsidijų susitarimo (PSS) pagrindu.

4.3

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas remia Europos Komisijos veiksmus, nors ir atrodo, kad ES plieno pramonė turi didelių abejonių dėl kitų valstybių ir regionų pasiryžimo sumažinti plieno subsidijas, o po to pasirašyti efektyvią PSS, numatančią privalomus pranešimus ir sankcijas. Komitetas taip pat išreiškia susirūpinimą, kad pagalbos ir pajėgumų klausimai nėra svarstomi tuo pačiu metu kaip ir klausimai, susiję su prekybos apsaugos instrumentais, kurie dažnai naudojami be jokio pagrindo ir kurie iškreipia konkurenciją.

4.4

Galimos PSS apimties klausimu ES plieno gamintojai yra pasirengę žengti toliau, nei dauguma nacionalinių atstovų OECD. OECD derybose ES plieno gamintojai vieningai ragina, kad pagal PSS būtų uždrausta visa valstybės pagalba, padedanti padidinti pajėgumus arba išlaikyti neekonomiškus pajėgumus. Todėl šis reikalavimas apima ne tik konkrečią pagalbą atskiriems plieno gamintojams, bet ir nekonkrečią arba bendrąją pagalbą.

4.5

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pritaria ES plieno gamintojų nuomonei, kad valstybės pagalba gali būti leidžiama tik jeigu ji neturi neigiamo poveikio gamybos pajėgumų augimui, sąžiningai konkurencijai ir prekybos srautams. Tokiu atveju Komitetas pritaria tokioms išimtims OECD derybose:

4.6

Ryšium su subsidijų susitarimu tai pat būtina pripažinti, kad bent kai kuriose besivystančiose ekonomikose jau egzistuoja visiškai konkurencinga plieno pramonė. Plieno gamintojai besivystančiose šalyse naudojasi konkurenciniais privalumais, tokiais kaip maži darbo kaštai, prieiga prie žaliavų, mažesni aplinkos standartai ir didesnių importo muitų apsauga. Todėl valstybės pagalba plieno pramonės įmonėms tokiose ekonomikos gali būti numatyta tik su sąlyga, kad atitinkama valstybės pagalba:

5.1

Kaip rodo Europos plieno pramonės pertvarkymo patirtis, valstybės pagalba bendrovėms turi dvi medalio puses: ji yra naudinga tik atskiroms bendrovėms ir sukelia netinkamą lėšų paskirstymą, kadangi vidutiniu laikotarpiu versle yra išlaikomas neekonomiški gamybos pajėgumai. Tačiau jeigu valstybės pagalba yra suderintos pertvarkymo programos dalis, ji gali palengvinti socialinius sunkumus ir tuo būdu skatinti pramonės permainų priimtinumą ir pasekmes. Šio proceso kontrolei buvo pritarta per socialinį dialogą.

5.2

Taip pat kyla klausimas, ar negalima geriau panaudoti milžiniškų mokesčių mokėjų pinigų sumų, pvz., skiriant jas mokymui ar tyrimams.

5.3

Kita problema yra ta, kad nors teisinė pozicija (EAPB sutarties 4c straipsnis) dėl valstybės pagalbos atrodė aiški (visa valstybės pagalba buvo draudžiama), krizės plieno pramonėje metais įvairūs subsidijų kodeksai, Ministrų Tarybų sprendimai ir teismo nutartys sušvelnino iš anksto nustatytą poziciją ir padarė ją nenuspėjamą. Plieno pramonės įmonės pasigedo duomenų saugumo ir panavimo pagrindo užtikrinimo.

5.4

Dešimties ar dvylikos naujų valstybių narių stojimo kontekste dar svarbiau siekti, kad būtų griežtai laikomasi taisyklių (tikintis, kad jos bus pakankamai aiškios), kurios taikomos plieno pramonės sektoriaus, imantis neatidėliotinų veiksmų prieš bet kokius pažeidimus, kaip „USS Kosice“ atveju.

5.5

Negalima kartoti klaidų, kurias darė penkiolika ES valstybių narių.

5.6

Derybos OECD rėmuose yra prasmingos tik jeigu jos leidžia dabartinę situaciją pagerinti ilgam laikui, t.y.:

20.5.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 120/47

1.1

Europos piliečiams sveikatos sauga, kuri yra vienas iš pagrindinių visuomenės sveikatos aspektų, reiškia, kad jie turi plačias teises į kompetentingų institucijų atliekamą priežiūrą (net biologinio terorizmo atveju), o taip pat, kad šiuo pagrindu jie realizuoja savo teisę skaidriu būdu nuolat gauti informaciją apie šių valdžios institucijų priimamus sprendimus.

1.2

Sauga ir sveikatos priežiūros sistema yra dvi sąvokos, kurias žmonės paprastai sieja vieną su kita, kad ir pasąmoningai, net jei visuomenės sveikatos koncepcija vis dar tebėra sociologinių problemų ir medicininių diagnozavimo ir individualios terapijos taikymo įpročių taikinys.

1.3

Tuo metu, kai sukrėtimai, kuriuos patyrė Europa, aiškiai parodė, kad pavojai sveikatai jau nebėra išimtinai medicinos sritis, ir kad jie įsiveržė į socialinę ir politinę sritį, visų, o ypač politinių vadovų atsakomybės reikalu tapo apibrėžti sveikatos priežiūros strategiją: nuo šiol piliečiai turi būti tikri, kad turi tam tikras garantijas.

1.4

Sveikatos sauga neatsiranda iš niekur, ji praturtina ir papildo tradicines visuomeninės sveikatos priežiūros sritis, ypač epidemiologiją, ji remiasi jų sprendimais ir sukurtomis vaistų stebėsenos sistemomis, ir iš karto pradeda dominuoti, kai aptinkamas visų medicininių praktikų jatrogeninis poveikis.

1.5

Sveikatos sauga pagrįstas metodas nesiskiria nuo medicininio metodo. Jis atliekamas etapais, yra konkrečiu metu esančios tikimybe paremtų pasirinkimų, padiktuotų kaštų, naudos ir galimos rizikos įvertinimu, seka. Sveikatos saugos kokybė atspindi sveikatos priežiūros sistemos kokybę.

1.6

Sveikatos sauga paremta medicininiu metodu ir neatidėliotinu sveikatos saugos metodologijos bei tikro valdžios įsipareigojimo imtis veiksmų poreikiu. Sveikatos saugos sritis yra neabejotinai daug platesnė, nes žengia kartu su nuolat besikeičiančiomis medicinos naujovėmis.

1.7

Sveikatos sauga koncepcija turi būti toliau plėtojama, ypač, pavyzdžiui, kai iškyla biologinio terorizmo grėsmė. Ji negali stovėti vietoje: turi būti surasta pusiausvyra tarp absoliučios saugos siekio, kuri yra nepasiekiama, ir aplaidumo ar pozityvaus neveikimo. Nuolat augantis sveikatos sistemos veiksmingumas iškelia sveikatos saugos poreikį, tačiau nereikėtų pamiršti šioje srityje daryti palyginimų su pačiomis vargingiausiomis šalimis, kurių vienintelė problema šiandien yra įgyti visuomenės sveikatos priežiūros sistemos pagrindus.

1.8

Turtingesnėje ir geriau plintančias grėsmes suvokiančioje Europos Sąjungoje šiuo metu būtina sveikatos saugos problemą nagrinėti institucijų lygiu. Siekiant išnagrinėti sveikatos priežiūros sprendimus ir juos viešai paskelbti, reikia panaudoti visas galimas priemones, kad Europos Sąjungos piliečiams būtų pasiūlyta ne panika ar veidmainystė, o kitos alternatyvos. Tik taip, žvelgiant iš sveikatos priežiūros perspektyvos, ES taps brandžia demokratija.

2.1

Iki 1992 m. vasario 7 d. Mastrichto Europos Sąjungos sutarties Bendrijos tekstuose buvo tik fragmentiškai užsimenama apie sveikatos politiką. 1957 m. kovo 25 d. Europos atominės energijos bendrijos (Euratomo) steigimo sutartyje jau esama konkrečių nuorodų, susijusių su gyventojų sveikatos apsauga nuo jonizuojančiosios spinduliuotės pavojaus.

2.2

Tačiau 1957 m. kovo 25 d. Romos sutartyje „sveikatos apsauga“ buvo aptariama tik 36 straipsnyje, kuris skelbė:

2.2.1

„Nuo 30 iki 34 straipsnių imtinai nuostatos neužkerta kelio ar neapriboja importo, eksporto ar tranzito, remiantis visuomenės moralės, viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos ar gyvybės apsaugos, nacionalinių turtų, turinčių meninę, istorinę ar archeologinę vertę ar pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais. Vis dėlto, šie draudimai ar apribojimai neturi tapti šališkos diskriminacijos ar paslėpto prekybos tarp šalių narių apribojimo priemone“.

2.3

118A straipsnio įtraukimas į 1986 m. Suvestinį Europos aktą išplėtė Bendrijos institucijų galias, leisdamas Europos Komisijai teikti pasiūlymus sveikatos srityje, remiantis „padidinto apsaugos lygio“ poreikiu.

2.4

Kitą netiesioginę nuorodą į sveikatos apsaugą galima rasti Romos sutarties 130R straipsnyje, kuris buvo įterptas priėmus Suvestinį Europos aktą, kuris skelbia, kad Bendrijos veiklos aplinkosaugos srityje tikslas yra, be kita ko, „gerinti žmonių sveikatos apsaugą“.

2.5

Europos Sąjungos sutartis iš esmės pakeitė Europos integracijos sveikatos srityje perspektyvas, nes joje atsirado X antraštinė dalis, pavadinta „Visuomenės sveikata“, remiantis kuriuo „Bendrija turi siekti užtikrinti aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį“. Pagal 129 straipsnio 4 dalį Taryba, siekdama įgyvendinti savo tikslus, gali priimti skatinimo priemones, numatytas 189B straipsnyje, arba rekomendacijas.

2.6

Panašiai sveikatos apsaugos sąvoka vartojama ir kituose Europos Sąjungos sutarties straipsniuose, nes 129A straipsnis, apibrėžiantis vartotojų apsaugą, nurodo vartotojų sveikatos ir saugos apsaugos priemones.

2.7

Tiksli teisinė bazė, kurią pagerintų Sutarties dėl Europos Konstitucijos projekto 179 straipsnis, leis Europos institucijoms išplėsti savo veiklą visuomenės sveikatos srityje:

2.8

Naujai sukurtos struktūros (pvz., Europos vaistų vertinimo agentūra) gali daryti dar didesnį poveikį, jei Europos institucijos dalyvaus sustiprinto bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis ir didžiosiomis tarptautinėmis organizacijomis politikoje, visų pirma su Pasauline sveikatos organizacija, Europos Taryba, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Tarptautine atominės energijos agentūra radiacinės saugos srityje, Jungtinių Tautų narkotikų kontrolės ir nusikalstamumo prevencijos biuru narkomanijos srityje. Šis bendradarbiavimas neturi nutrūkti.

3.1.1

Medicinos sprendimai priimami esant tam tikram netikrumui: netikrumas dėl patologijos, gydymo poveikio bei atitinkamos jo keliamos rizikos; nepakankamas paciento informavimas apie papildomų tyrimų galimybę ir sveikatos priežiūros įrangą, netiksli medicininė apklausa, kurioje dominuoja emocijos ar susirūpinimas, ir klinikinė apžiūra, kurie savo pobūdžiu yra tik apytikriai.

3.1.2

Medicininis veiksmas dažnai yra virtinės tikimybe paremtų sprendimų, priimtų netikrumo situacijoje, rezultatas: kuo daugiau esama galimų diagnozės ar gydymo pasirinkimo ar sprendimų variantų, tuo didesnė rizika ar net galimybė suklysti, nors ir ne visada už tokią klaidą numatyta atsakomybė.

3.1.3

Kiekviename medicininiame sprendime ar veiksme yra tam tikra dalis neapibrėžtumo, pavojaus, kurio negalima kontroliuoti dėl dabartinio mokslo žinių lygio, neišvengiamos statistinės grėsmės, kuri yra neatskiriama medicinos mokslo dalis.

3.1.4

Sveikatos saugos trūkumo priežastys yra žmogiškos: mediko suklydimas arba atsakomybės neužtraukianti klaida, bei faktinės – žinomi, bet dėl esamų mokslinių žinių lygio statistiškai neišvengiami pavojai, bei nežinomi, tačiau visada galimi, pavojai.

3.1.5

Neįmanoma kalbėti apie sveikatos saugą ir nepaminėti šių medicininių sprendimų esminių savybių. Kai sveikatai arba gyvybei gresia pavojus, dažnai būna sunku pasitenkinti tik tuo, kas įmanoma. Vis dėlto medicininė veikla, kaip ir pats gyvenimas, be rizikos neįmanoma.

3.2.1

Tie patys pastebėjimai taikytini tiek sveikatos saugos, tiek medicininiams sprendimams, o sprendimas neveikti tolygus sprendimui veikti; nieko neveikimas gali būtis smerktinas.

3.2.2

Būtina pasverti terapinį pavojų ir savaiminės raidos pavojus. Neracionalus neigimas, kad sveikatos priežiūros srityje nėra pavojų, yra toks pat neatsakingas kaip ir aplaidumas.

3.2.3

Pavojaus ir naudos santykio kultūra nekelia didelio rūpesčio Europos visuomenei, kuriai pavyko smarkiai sumažinti natūralų pavojų.

3.2.4

Kad būtų galima įvertinti veiksmo arba produkto saugą sveikatos atžvilgiu, svarbu naudoti pavojaus skalę, leidžiančią nustatyti mažiausią, o ne nulinį pavojų. Šiame pavojaus ir naudos santykyje būtina taikyti penkis kriterijus:

3.2.5

Todėl valdžios institucijos, kurios turi atlaikyti sutampantį arba prieštaringą visuomenės nuomonės ir sveikatos priežiūros teikėjų spaudimą, netikrumo sąlygomis turi spręsti, ar priimti pesimistiškiausią, o kartu ir konservatyviausią sveikatos priežiūros atžvilgiu hipotezę, ar pasirinkti patikimiausius įvertinimus.

3.2.6

Be to, su sveikata susiję sprendimai kartais turi būti priimami krizinėje situacijoje. Tuomet valdžios institucijos vienu metu turi spręsti daug problemų, kai kurių sistemų veiklos sutrikimo priežastis ir nagrinėti smarkiai besiskiriančių nuomonių dėl sprendimų.

3.2.7

Kad esant skubiai padėčiai nereikėtų improvizuoti, būtina sudaryti galimybę pasikliauti išbandytomis ir patikrintomis įvertinimo, stebėsenos ir intervencijos procedūromis. Tam reikalinga buvusių krizių analizė ir sveikatos saugos metodika.

3.2.8

Kokie bebūtų moksliniai ir medicininiai saugikliai, pavojaus ir naudos santykio įvertinimas dažnai labiausiai priklauso nuo gilaus įsitikinimo.

4.1.1

Kadangi epidemiologinė stebėsena yra esminė visuomenės sveikatos apsaugos sudedamoji dalis, sveikatos saugai užtikrinti būtina nustatyti konkrečią sveikatos priežiūros stebėsenos, kurią atliktų Europos centras, tvarką (žr. 6.3. punktą).

4.1.2

Sveikatos stebėsenos tikslas yra nustatyti medicininius nelaimingus įvykius ir jatrogenines patologijas, nustatyti nenumatytą arba nepageidaujamą poveikį, susijusį su terapijos protokolų naudojimu, atlikti patikrinimus ir išanalizuoti gautus duomenis, įvertinti sveikatos intervencijos procedūrų veiksmingumą, o trumpiau tariant – visą sveikatos saugai būtiną veiklą.

4.1.3

Tarptautiniu lygiu dedamos pastangas tobulinti sveikatos stebėseną, o PSO ir Europos Sąjungai remiant kuriamos informacijos mainų ir pavojaus procedūros.

4.1.4

Pasirašyti daugiašaliai susitarimai dėl bendradarbiavimo visais lygiais visose srityse ir visuose žemynuose. Tai leidžia skubiai imtis reikiamų sveikatos priemonių, skirtų užtikrinti maksimalų sveikatos saugos lygį.

4.2.1

Terapijos strategijos pasirinkimo kokybė ir sauga visų pirma priklauso nuo esamo mokslo žinių lygio, taigi ir nuo mediko turimų žinių.

4.3.1

Visos kompetentingos valdžios institucijos stebi, kaip laikomasi įsipareigojimų, o taip pat yra didelė ir vieninga teismų praktikos bazė, kuri tiksliai nusako sveikatos priežiūros profesionalų prievoles ir apibrėžia sąžiningą, dėmesingą ir atitinkančią šiuolaikines mokslo žinias sveikatos priežiūros koncepciją.

4.3.2

Akivaizdu, kad šis veiksmų atlikimas priklauso nuo sveikatos saugos tvarkos, kuri gali labai skirtis, priklausomai nuo veiksmų prigimties ir „natūralių“ pavojų buvimo.

4.3.3

Vien tik veiksmų atlikimui būdingų sunkumų palyginimas, tai yra paliekant nuošalyje statistiškai neišvengiamus, nors ir nedidelius, pavojus, yra vienintelis būdas nustatyti privalomas sveikatos saugos sąlygas. Tai tam tikra pavojaus ir naudos santykio analizė, kuri leidžia nustatyti standartinį sveikatos saugos lygį, kuris priimtas ir tikėtinas.

—

Sveikatos saugą labiausiai apsprendžia sveikatos priežiūros sistemos organizavimo ir darbo kokybė.

—

Sveikatos sauga įpareigoja visas valstybines ar privačios įstaigos skirti išteklius, kuriuos nustato reglamentai ir kuriems taikomi specialūs leidimai. Sveikatos priežiūros turi sugebėti atitikti gyventojų poreikius ir teikti sveikatos priežiūros paslaugas pačiomis saugiausiomis sąlygomis.

4.5.1

Prevencijai, diagnozei ir gydymui naudojami sveikatos priežiūros produktai yra griežtai reglamentuoti įstatymais ir poįstatyminiais aktais dėl:

4.5.2

Šiems produktams taikomi sveikatos priežiūros reglamentai sudaro tikrą saugos grandinę.

5.1.1

Europos Sąjungos šalių narių visuomenės sveikatos priežiūros institucijos dar neatsižvelgia į sveikatos saugos principus.

5.1.2

Sveikatos sauga nėra kokios nors lygties ar formulės rezultatas; ji remiasi atsargumo ir prieštaravimo dvasia.

5.1.3

Sveikatos sauga reikalauja tarpsieninio budrumo kampanijų ir iniciatyvų. Privalu atsispirti Maginot gynybos linijos iliuzijai, kuri lengvai gali lemti naują epidemiją. Pavojai sveikatai yra nenuspėjami, nepaprastai įvairūs, iš esmės netikėti. Elgesys ligos akivaizdoje keičiasi, virusai mutuoja, užkrečiamos medžiagos atsinaujina arba užsimaskuoja.

5.2.1

Kadangi visuomenės sveikatos apsaugos teisinės priemonės nepakankamos, kai kuriose Europos Sąjungos šalyse kartais linkstama eiti aplinkiniais, kartai naudojant abejotiną praktiką, dažnai netinkamai naudojant socialinės apsaugos reglamentavimą, nes tai leidžia į vieną diskusijų įtraukti sveikatos apsaugos ir ekonominius klausimus. Nors teisėta įvertinti sveikatos priežiūros kainas ir kuo racionaliau naudoti turimus išteklius, tačiau painioti šiuos du klausimus pavojinga.

5.2.2

Vienas dalykas yra įvertinti atskiro produkto ar terapijos veiksmingumą, kokybę ir saugą, o visai kitas dalykas spręsti dėl jo užtikrinimo per nacionalinę sveikatos priežiūros sistemą. Sprendimo priėmimo sunkumai visuomenės sveikatos priežiūros srityje kyla dėl keleto valdžios institucijų konkurencijos.

5.2.3

Apibrėžti kompetencijos sritis – tai apibrėžti atsakomybę, o toliau - įsteigti už sveikatos priežiūrą atsakingą valdžios instituciją, kuriai teks ši moralinė, administracinė ir/arba teisinė našta. Atsakomybė gali būti visiškai realizuota tik tada, kai reikiamuose teisės aktuose nėra spragų ar dviprasmybių, galinčių sukelti nesutarimus ar veiksmus, kurie iškreiptų reikiamą pasirinkimą.

5.3.1

Europos lygmenyje sveikatos priežiūros administravimas yra nepakankamas, o jo teisinė bazė labai silpna. Jam taip pat trūksta medicininio teisėtumo dėl išteklių stokos. Visa tai turi būti pagerinta.

5.3.2

Viešasis sektorius būti veiksmingas tik tada, kai jis turi tikrą teisėtumą, o sveikatos priežiūros administravimas gali iki galo atlikti sveikatos saugos užtikrinimo vaidmenį tik tada, kai jam suteikiamas šis dvigubas teisėtumas: t.y. jis pripažinti kiekvienos ES šalies valdžios institucijos ir, suprantama, plačioji visuomenė, t.y. vartotojai.

5.3.3

Mokslinis, medicininio ir techninio patikimumo tikslais būtini didesni ištekliai ir aukštos kvalifikacijos personalas, o taip pat visų Europos ir nacionalinių institucijų bendradarbiavimas.

5.3.4

Yra nustatyti penki pagrindiniai uždaviniai: rekomenduoti, prižiūrėti, tikrinti, įkainuoti ir įvertinti.

5.3.5

Europos visuomenės sveikatos priežiūros tinklo sukūrimas liudija apie visų Europos valdžios institucijų norą suvienyti visuomenės sveikatos priežiūros dalyvius ir padidinti nacionalinių sveikatos priežiūros budrumo priemonių nuoseklumą ir veiksmingumą.

5.4.1

Kad ir koks būtų sveikatos saugos tarnybų techninis ir mokslinis meistriškumas, tradicinis ir gerbiamas prieštaravimo principas būtinai turi būti taikomi sveikatos saugos pastangose.

5.4.2

Nepriklausomų ekspertų įtraukimas atitinka siekinį Europos valdžios institucijoms užtikrinti geriausius turimus specialistus, tuo būdu leidžiant, per dialogą, ištobulinti ir papildyti informaciją priešais spendimų priėmimo proceso tėkmę.

5.4.3

Atrodytų, kad pačiose jautriausiose ir techniškiausiose srityse būtina kviestis tarptautinę reputaciją turinčius trečių šalių ekspertus. Atsivėrimas tarptautiniams ekspertams leistų pasiekti konsensusą visose suinteresuotose šalyse, taip išvengiant visuotinai pragaištingų vėlavimų (ligonių ir visų suinteresuotų šalių atžvilgiu).

5.4.4

Tai leistų diskusijai pakilti virš bet kokių nacionalinių sveikatos priežiūros ypatumų ar medikų rengimo metodų.

5.5.1

Sveikatos kontrolės galios, kurios iš tiesų yra sprendimų formuotojų kompetencijoje (leisti ar ne, uždrausti ar ne), gali būti teisėtai vykdoma tik tada, kai atsižvelgiama į informacijos apie konkrečią iškilusią sveikatos problemą visumą.

5.5.2

Todėl visada būtina įvertinti pavojaus ir naudos santykį. Šitas įvertinimas negali būti išimtinai mokslinis, jis negali būti primestas valdytojo ar kitos suinteresuotos šalies, kuri yra materialiai arba intelektualiai suinteresuota informacijos apie jį paskleidimu.

5.5.3

Aiškaus eksperto ir sprendimų formuotojo vaidmenų apibrėžimo tikslas yra užtikrinti ryšių tarp ekspertų ir valdytojų skaidrumą. Turi būti paskelbtas griežtas elgesio kodeksas ir jo būtų laikomasi. Šio principo nėra visada laikomasi pagal raidę, ypač jei iškilusi problema yra itin techninės prigimties, tuomet ekspertų yra labai nedaug, o ir jie patys dažnai būna susieti ryšiais su atitinkamomis institucijomis ar įmonėmis.

5.5.4

Skaidrumas, kuris turi būti sveikatos saugos sprendimų priėmimo skiriamasis požymis, reikalauja, kad kiekvienas ekspertas deklaruotų sveikatos priežiūros valdžios institucijoms apie bet kokius galimus ryšius su agentūromis, įmonėmis ar asmenimis, kuriems jo profesionali nuomonė turės įtakos.

5.5.5

Europos Bendrija ėmėsi apibrėžti tokias procedūras: skaidrumo procedūrų nustatymas, kurių prašė patys ekspertai, leidžia užtikrinti kuo didesnį ekspertų nuomonių objektyvumą.

5.6.1

Kaip ir visų naujovių atžvilgiu, nauji pavojai sveikatai verčia abejoti visuotinai priimtomis idėjomis ir įpročiais.

5.6.2

Intelektualus metodas turi būti toks pat – „klausytis tylos “.

5.6.3

Kokia bebūtų patikima sukurtos budrumo sistemos kokybė, negali būti atmetama kolektyvinio aklumo galimybė.

5.6.4

Visuomeniniai debatai yra būtinybė. Pacientai, medikai, nepriklausantys ekspertų grupėms, turi teisę būti išklausyti, užduoti rūpimus klausimų, informuoti apie kylančią grėsmę.

5.6.5

Diskusija turi būti rengiama tinkamai, kad be reikalo nekiltų panika.

5.6.6

Šis „sveikatos priežiūros pliuralizmas“, kuris būtinas didinant galimybes išvengti naujų tragedijų, reikalauja skaidresnių sprendimų priėmimo procedūrų. Nepažeidžiant medicininės ar pramoninės paslapties reikalavimų, ekspertizės rezultatai ir sveikatos priežiūros sprendimų priežastys turi būti paviešintos.

5.7.1

Nors ir prieinami plačiajai visuomenei, tam tikri visuomenės sveikatos priežiūros pranešimų aspektai yra labiau akivaizdūs sveikatos saugos srityje.

5.7.2

Pranešimas šiomis temomis neretai yra apie ligą ar mirtį. Skaidrumas ir ribojimas turi būti pirmoje vietoje organizuojant tokią delikačią sveikatos apsaugos sistemos funkciją.

5.7.3

Skaidrumas yra būtinas, kad būtų užtikrintas pasitikėjimas ir išvengta bereikalingo nerimo, kurį sukelia atskleista informacija, galinti pasirodyti sensacinga dėl ją gaubiančio paslaptingumo.

5.7.4

Sveikatos priežiūros valdžios struktūros ir institucijos privalo to laikytis lygiai taip pat, kaip gydytojas turi informuoti savo pacientą. Atsižvelgiant į pavojus kiekvieno asmens sveikatai, „tiesos sakymo pareiga“ būtina.

5.7.5

Bet šį moralinį įsipareigojimą turi lydėti tam tikra ribojimo pareiga. Kadangi dažnai pateikiama skubotai, šioje informacija neturi kelti prieštaravimų, sensacijų ar panikos. Tam reikalingos bendros darbo taisyklės žiniasklaidai, sveikatos priežiūros profesionalų, pacientų asociacijoms ir valdžios institucijoms. Panikos kėlimas ar slėpimas nėra jokia alternatyva.

5.8.1

Pacientai visada yra linkę itin kruopščiai tirti sveikatos priežiūros srities informaciją.

5.8.2

Todėl esama skirtumo tarp gydytojams skirtos informacijos ir plačiajai visuomenei skirtos informacijos.

5.8.3

Pirmoji informacija naudojasi savo tikslinės grupės moksliniu išsilavinimu, užtikrinamu per savus kanalus: kursus, konferencijas, simpoziumus, profesines ir pramonines asociacijas.

5.8.4

Iš kitos pusės, plačiajai visuomenei skirtuose pranešimuose, negalima preziumuoti, nebent rizikuojant būti nesuprastu ar sukelti panikos, kad visuomenė turi medicinines žinias, kad suprastų teikiamos informacijos esmę. Juose turi būti rasta pusiausvyra tarp, viena vertus, informacijos apie naujų ar tradicinių terapijos būdų poreikio ir, kita vertus, pavojaus dėl šios informacijos neteisingos interpretacijos.

5.8.5

Pateikta informacija gali sukelti bereikalingą ar perdėtą gyventojų paniką arba, atvirkščiai, paskatinti nepagrįstas viltis dėl naujų terapijos būdų. Tai yra visuomenės švietimo sveikatos priežiūros klausimais dalis, kuri tiesiogiai prisideda prie sveikatos priežiūros politikos veiksmingumo, pavojų prevencijos ir iniciatyva paremtos sveikatos priežiūros sistemos.

5.9.1

Ekstremalios situacijos sveikatos priežiūros srityje ar rimto pavojaus visuomenės sveikatai atveju, pranešimai turi atitikti tris reikalavimus:

5.9.2

Koks bebūtų scenarijus, spaudos vaidmuo yra lemiamas užtikrinant pranešimų apie krizines padėtis sėkmę. Žiniasklaida kartais turi suprasti, kad negalima nepaskleisti informacijos plačiajai visuomenei, kol sveikatos apsaugos profesionalai patys nėra pilnai informuoti. Todėl esama poreikio lavinti specializuotus žurnalistus, galinčius suprasti ir teisingai pranešinėti apie sveikatos saugos klausimus.

5.9.3

Iš tikrųjų tai nelengva, nes, pavyzdžiui, nepageidaujamų poveikių apskaičiavimas, jų kilmė, žiniasklaidos poveikis pranešimų kiekiui, bendras pavojaus įvertinimas reikalauja sunkios ir sudėtingos analizės, kai tuo tarpu visuomenė tikisi būti informuota paprasta ir jausminga kalba.

6.1

Atsižvelgdamas į visuomenės sveikatos krizes, kurios per paskutiniuosius du dešimtmečius sukrėtė pasaulį (AIDS, užkrėstas kraujas, SŪRS, legioneliozė, biologinis terorizmas grasinant juodligės užkratu), EESRK siūlo nuolat rengti aukšto lygio Europos kongresus visuomenės sveikatos klausimais.

6.2

Šių konferencijų tikslas bus aptarti kolektyvines priemones, kurių būtina imtis, suteikti tikslią informaciją apie šias krizes, nustatyti koordinuotus reagavimo būdus, įvertinti išorinių pavojų keliamas grėsmes, pagreitinti diagnozavimą ir užtikrinti deramą reagavimą.

6.3

EESRK rekomenduoja, kad būsimam Europos sveikatos stebėsenos centrui Stokholme būtų nuo šiol suteikti platūs įgaliojimai parengti tikslines ir nuolatines ataskaitas apie visuomenės sveikatą, ir kad ES šalys imtųsi reikiamų priemonių, atsižvelgdamos į subsidiarumo principą.

6.4

EESRK mano, kad šis centras yra ideali vieta Europos pilietinę visuomenei įspėti apie pavojų ir ją informuoti.

6.5

EESRK prašo, visos suinteresuotosios šalys užtikrintų aktyvų požiūrį į visuomenės sveikatos klausimus: bendras globalus visuomenės sveikatos krizių sprendimas turėtų užtikrinti pasikeitimą patirtimi, kai tokios krizės taps viso pasaulio problemomis.

6.6

EESRK mano, kad Europos lygiu turi būti sukurta didelė informavimo politika, pagal kurią būtų organizuojamas konkretus visų aktyvių dalyvių ir spaudos organų, kuriems šioje srityje tenka ypatinga atsakomybė, mokymą.

6.7

EESRK primena, kad jo rekomendacijos yra tarpusavyje susijusios ir kad jos reikalauja tvirto ES šalių įsipareigojimo jas įgyvendinti, o tai apima:

20.5.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 120/54

1.1

Šio gerinimo priežastys yra įvairios ir tarpusavyje susijusios

1.2

Dėl to neišvengiamai kils sveikatos priežiūros politikos problemų, būtent dėl sveikatos priežiūros užsienyje prieinamumo arba kokybės, pacientų, sveikatos priežiūros specialistų ir sprendimus priimančių politikų informuotumo reikalavimo.

1.3

Šie išvardyti faktai jau dabar įpareigoja įvertinti nacionalinius politikus, turinčius apibūdinti visus šiuos reikalavimus, palyginti su Europos įsipareigojimais, kurie pamažu susijungia ir suteikia Europos piliečiams naujų teisių.

1.4

Ši nauja padėtis nuo šiol atspindi dviejų stovyklų diskusiją. Vienos jų šalininkai pritaria teiginiui, kad dėl šios naujos laisvės atsiras pavojingas sveikatos priežiūros sistemų nestabilumas. Jie mano, kad varžant pacientų judėjimą galima lengviau kontroliuoti šias sistemas kainų arba prioritetų atžvilgiu. Tuo tarpu kiti yra laisvo pacientų judėjimo šalininkai ir jie teigia, kad dėl to sistemos tampa veiksmingesnės, yra naudojami vienodi rodikliai, keičiamasi geriausia patirtimi ir geriausiai sujungiamos lėšos. Be jokios abejonės, reikia antros pusės argumentaciją papildyti išvadomis apie nacionalinių sistemų harmonizavimo pasekmes.

2.1

Savo 2003 m. liepos 6 d. nuomonėje dėl iniciatyvos (1) Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pateikė tokį sveikatos apibrėžimą:: „Didžiausias mūsų visuomenės turtas. Toks teiginys svarbus kiekvienam piliečiui, jo šeimai, lygiai taip pat ir kiekvienai valstybei…“ ir baigė: „jis (komitetas) supranta sveikatos priežiūros sistemos problemas, atsižvelgiant į egzistuojantį bendrą teisinį ir politinį požiūrį“.

2.2

Savo nuomonėje Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas aptarė argumentus ir pasiūlė darbo gaires bei tyrimo metodus, pateiktus dviejuose naujausiuose komunikatuose, kuriuos Europos Komisija 2004 m. balandžio 20 d. pasiūlė Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui.

2.3

Šis komunikatas tapo svarbus kartu su praėjusių metų vasario 9 d. paskelbtu direktyvos dėl paslaugų projektu, deja, pastraipų, aprašančių paslaugas socialinėje bei sveikatos srityje, formuluotės teikia plačias interpretacijų galimybes, dėl to ši direktyva buvo kritikuojama. Todėl šios direktyvos teksto dalys turi būti konkrečiau suformuluotos, t.y. šių paslaugų ypatumas, piliečių saugumas ir lygybė, būtų atitinkamai akcentuoti.

2.4

Komisija vienu metu skelbia šiuos komunikatus, nes nuo 1998 m. balandžio 28 d. sprendimo Kroll byloje iki 2004 m. kovo 18 d. sprendimo Leichte byloje Europos Bendrijų Teisingumo Teismas sukaupė didelę jurisprudenciją, kuri nuo šiol suteikia Europos Sąjungos piliečiams teisę medicininę priežiūrą gauti kitose Europos Sąjungos šalyse. Taip pat jis apibendrino sveikatos priežiūros išlaidų grąžinimo sąlygas.

2.5

Nuo 2004 m. birželio 1 d. Europos piliečiai gali įrodyti savo teises turėdami Europos sveikatos draudimo pažymėjimą (2), kuris pakeitė popierines formas E111.

2.6

Įvairių Europos Sąjungos šalių su sveikata susijusios sritys ir situacijų nevienodumas gali paskatinti ieškoti geriausių sveikatai sistemų, dėl to Europos sveikatos priežiūros informacijos centrai gali būti perkrauti arba paralyžiuoti, taip pat gali atsirasti socialinės apsaugos priemonių, negalinčių patenkinti kitų šalių pacientų nepastovaus judėjimo poreikių, dempingo rizika. Dėl to naujas Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, gali sukelti naujų ir sudėtingų situacijų.

2.7

Taigi iškilusios problemos skatina plėsti Europos politiką, kuri leistų pasiekti geriausių tikslų net jei tektų keisti nacionalinių sveikatos priežiūros sistemų prerogatyvas.

2.8

Išsamus Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto 2003 m. liepos 16 d. iniciatyvos pasiūlymo tyrimas labai plačiai atskleidžia aukšto lygio stebėjimo procesą, pradėtą Europos Komisijos, kadangi šių rekomendacijų temos – Europos bendradarbiavimas, pacientų, specialistų ir sprendimus priimančių politikų informavimas, kokybiškos sveikatos priežiūros prieinamumas, nacionalinės sveikatos priežiūros politikos ir Europos reikalavimų suderinimas ir t. t. – yra nagrinėjamos visame čia pateikiamame nuomonės projekte.

3.1

Komunikate dėl pacientų judėjimo pateikiama konkrečių pasiūlymų visuma, apimanti daugelį sričių ir leidžianti integruoti Sutartyje skelbiamą tikslą siekti žmonių sveikatos apsaugos vykdant bendrą politiką.

3.2

Bendras įstatymų leidimas suteikia piliečiams teises turėti galimybę gauti medicininę priežiūrą kitose Europos Sąjungos šalyse ir sulaukti išlaidų apmokėjimo. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, taip pat pasiūlyme dėl direktyvos dėl vidaus rinkos paslaugų išdėstomos sąlygos, kurioms esant priežiūra, suteikta vienoje valstybėje narėje, gali būti apmokama paciento šalies draudimo įstaigos. Tačiau praktikoje ne visada lengva šias teises įgyvendinti.

3.3

Taip pat būtina sukurti Europos strategiją:

3.3.1

Siekiant paremti Europos bendradarbiavimą, leidžiantį geriausiai panaudoti lėšas.

3.3.2

Siekiant nustatyti aiškius ir skaidrius sveikatos priežiūros metmenis, kuriuos valstybių narių kompetentingos institucijos galėtų naudoti tvirtindamos savitarpio susitarimų išvadas, Europos Komisija prašys valstybių narių suteikti informacijos apie egzistuojančias formas ir pateiks atitinkamus pasiūlymus.

3.3.3

Atsakyti į pacientų, specialistų ir atsakingų už politikų rengimą darbuotojų informacijos reikalavimą.

3.3.4

Didinti Sąjungos vaidmenį įgyvendinant su sveikatos priežiūra susijusius tikslus.

3.3.5

Plėsti sveikatai ir sveikatos priežiūros infrastruktūroms skirtas investicijas siekiant plėtros.

3.3.5.1

Stebėjimo procesas paskatino Komisiją, valstybes nares ir šalis kandidates išnagrinėti, kokiais būdais lengviau priimti investicijas, skirtas sveikatai, sveikatos priežiūros infrastruktūrų ir kompetencijos plėtojimui, taip pat ir sričių, turinčių pirmumo teisę gauti pagalbą, susijusią su taikomomis bendromis finansinėmis priemonėmis, plėtrai, ypač šiose svarbiausiose srityse. Iš tikrųjų Sąjunga jau remia sveikatai skirtas investicijas dabartinėse valstybėse narėse, šį aspektą su juo siejamoms šalims ir regionams nurodžius kaip svarbiausią. Taigi šio aspekto pritaikymas priklauso nuo su juo siejamų regionų ir valstybių narių sprendimo sveikatą ir sveikatos priežiūros infrastruktūras laikyti sritimis, turinčiomis pirmumo teisę naudotis bendra pagalba. Komisija bendradarbiaus su valstybėmis narėmis, sudarydama aukšto lygio grupę, dirbančią sveikatos priežiūros paslaugų bei medicininės priežiūros srityje ir su už atitinkamas finansines priemones atsakingomis struktūromis, kuri prižiūrės, kad rengiant pagrindinius metmenis dėmesys pirmiausia būtų skiriamas sveikatai. Būtinybė Europos investicijų skirti sveikatos priežiūros infrastruktūroms turėtų būti vertinama ir kalbant apie naujų Sąjungos finansinių perspektyvų kūrimą nuo 2006 m.

4.1

Dėl laisvo pacientų judėjimo valstybėse narėse kyla keletas problemų, kurios privers skaičiuoti, įvertinti, nagrinėti ir spręsti. Kadangi pirmoji problema yra geresnis įvairių veikiančių socialinės apsaugos sistemų pažinimas, reikia geriausiu ir dinamiškiausiu būdu, ypač apibūdinant dabartinį ir būsimąją vystymąsi, sudaryti sąrašą kriterijų, kurie nulėmė tokios socialinės apsaugos sistemos sukūrimą.

4.2

Prevencija, be abejo, yra vienas iš svarbiausių tikslų, nes ši politika gali ir turi leisti sukaupti gana dideles santaupas ir gauti geriausią sveikatos priežiūros politikos rezultatą: pavyzdžiui, lengva numatyti nelaimingų atsitikimų keliuose, AIDS plitimo arba tabako vartojimo prevencinės politikos teigiamus rezultatus. Prevencijos priemonių tarpusavio santykis šiose srityse duoda pastebimų rezultatų.

4.3

Be to- negarantuojant pilnumo- reikia paminėti prevencinės politikos pavyzdžius, kurie šiuo metu traukia visų veikėjų, sveikatos priežiūros specialistų, žiniasklaidos atstovų ir sprendimus priimančių politikų dėmesį: kampanijas prieš svaigalų (narkotikų, alkoholio, vaistų) vartojimą, už sveiką gyvenimo būdą (judėjimą, mitybą, poilsį), už nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų prevenciją it t.t.

4.4

Šių individualių, socialinių ir šeimyninių rizikos veiksnių įvertinimas leistų sužinoti priešlaikinių mirties atvejų skaičių ir dėl jų kylančių išlaidų dydį.

4.5

Technologijos pažanga, susijusi su vaistais ar tyrimų technika, turėtų būti orientuota į veiksmingą ir realų senųjų technologijų keitimą naujomis.

4.6

Pirmiausia reikia siekti efektyvumo padidinimo, kuris galiausiai visuomenei palankesnis, netgi tuo atveju, jei dėl šio būtino technologijų keitimo būtų sulaukta socialinių, kultūrinių ir (arba) korporacinių prieštaravimų

4.6.1

Kalbama apie konkretesnių ir efektyvesnių veiksmų, kurie turi skatinti socialinių ir profesinių sričių iniciatyvas gerinti bendrą sveikatos priežiūros politiką, paiešką.

4.7

Jeigu teisingai įsivaizduosime pacientų judėjimą, Europos Sąjunga privalo garantuoti jiems galimybę naudotis geriausiomis sveikatos priežiūros ir ligoninių paslaugomis, kurios nebūtų sutelktos tik turtingiausiose šalyse, daugiausia investavusiose į savo sveikatos priežiūros sistemą. Europos Sąjunga turi padėti įgyvendinti vertinimo, sertifikavimo ir pritarimo priemones, leidžiančias įvertinti naujas technologijas ir naujoves terapijos srityje: ligoninių sistemų ir globos įstaigų darbo veiksmingumas turi būti grindžiamas sertifikavimo arba pritarimo procedūromis.

4.8

Šis veiksmas gali leisti Europos Sąjungai žemyne sukurti įstaigų tinklą, kur dirbtų mokslininkai ir aukšto lygio specialistai, reikalingi, kad tokie informacijos centrai galėtų egzistuoti; visai normalu tikėtis, kad šie centrai greitai atsiras kai kuriose iš 25-ių Europos Sąjungos valstybių, ypač jei Europos Sąjunga įsipareigos sukurti tyrimų ir mainų, susijusių su nacionaline politika, stebėjimo būdą, paisant mūsų sutarčių pagrindinių principų, ypač subsidiarumo ir nacionalinės kompetencijos principų.

4.9

Laikantis šio pasiūlymo, be abejo, negalima pamiršti visuomenės sveikatos priežiūros rodiklių derinimo. Šis derinimas yra naudingas tikslų, kuriuos Europos Sąjunga nori pasiekti, geresniam pažinimui: mirtingumo, galimo išvengti mirtingumo, ligotumo atitinkami rodikliai, kurie visose Europos Sąjungos valstybėse nėra vienodai vertinami.

4.10

Skirtumai rodo, kad gauti rezultatai gali būti pagerinti iškeliant rūpinimąsi sveikatos priežiūra į tokį pat lygį, kokį yra pasiekusi toje srityje stipriausia valstybė. Pasveikusiųjų nuo plaučių vėžio per penkerius metus procentas šiuo metu Prancūzijoje ar Lenkijoje nėra vienodas. Pasak naudojamų protokolų, leukemijos gydymas Anglijoje ar Prancūzijoje neduoda vienodų rezultatų.

4.11

Pacientų, specialistų ir sprendimus priimančių politikų informavimas yra pagrindinis Europos Komisijos veiklos tikslas.

4.12

Tobulėjant sveikatos priežiūros sistemai pacientams galima paaiškinti sveikatos priežiūros koncepcijas, kurias Europos gyventojai susiformuoja, ypač lūkesčių ir elgsenos atžvilgiu. Nuo šiol sveikata gali būti suvokiama kaip didžiausias turtas, kuris bet kokiu atveju, turi būti apsaugotas visų kompetentingų pareigūnų. Tenkinant šiuos lūkesčius kyla kainos, ne tik dėl paties gydymo, bet dažnai ir dėl prevencijos bei aplinkosaugos, kurie turėtų sumažinti socialinės apsaugos sistemų sutrikdymo pavojų.

4.13

Europos Sąjungos pilietis įgijo teisę ir galimybę naudotis sveikatos priežiūros apsauga (3).

4.14

Technologijų pasiūlymai, privataus gyvenimo gerbimas, pasidalytas medicinos dokumentų visumos tvarkymas, informacijos laisvė ir duomenų saugojimas taip pat yra svarstomi kiek įmanoma skaidriau, siekiant visų veikėjų pasitikėjimo, ir ši diskusija turi būti nuolatinė, nes raida yra dinamiška, o sprendimai, kuriuos reikia priimti, yra skubūs ir (arba) sudėtingi. Kiekvienas iš šių elementų trims „sveikatos trikampio“ veikėjams yra esminis.

4.15

Nacionalinių tikslų ir Europos pareigų suderinimas: sveikatos priežiūros sistemų lyginamoji analizė leidžia pateikti painią strateginę pastabą, jog reikia turėti galimybę vartoti, kad būtų galima remti Europos Sąjungos bendradarbiavimą sveikatos priežiūros srityje ir stebėti sveikatos priežiūros režimus. Pavyzdžiui, reikia iš arčiau pažvelgti į susijusias temas, kurios gali turėti sunkių pasekmių: gera praktika ir veiksmingumas sveikatos priežiūros sektoriuje, senatvė ir sveikata, sveikata naujosiose Europos Sąjungos valstybėse narėse, naujų sistemų susidūrimo sveikatos priežiūros srityje įvertinimas.

4.16

Be to, reikia skubiai išnagrinėti teisinio saugumo priemones, kurios suteiktų pacientui teisę gauti aukščiausios kokybės gydymą Europos Sąjungos valstybėje, kuri šiuo atžvilgiu turėtų priimti lygiaverčius pasiūlymus (skaidresnis teisminės patirties pritaikymas, socialinės apsaugos sistemų suderinimo taisyklių supaprastinimas, bendradarbiavimo Europoje palengvinimas).

4.17

Labiausiai netikėta, tačiau naudingiausia naujiena, kurią Komisija paskelbė savo komunikate, yra Europos Sąjungos vienybės ir struktūrinių fondų susivienijimas siekiant palengvinti investavimą į sveikatos priežiūros sritį, sveikatos priežiūros infrastruktūrų, medicinos kompetencijos ir bendrų finansinių priemonių poveikio plėtojimą, taip pat į svarbiausiomis tapusias kryptis.

4.18

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas visiškai sutinka su šiuo sprendimu: atsiveria nauja sritis plėtrai ir Europos Sąjungos sėkmei, ypač įgyvendinant Lisabonos strategiją.

4.19

Pagaliau Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas iš esmės pritaria Komisijos priartėjimui prie sveikatos priežiūros tarnybų. Sveikatos priežiūros sistemų plėtrai padeda profesijų ir kompetencijų dinamiškumas. Sveikatos priežiūrai yra reikalingas suformuotas, aukštos kvalifikacijos personalas, kurio rengimu būtų nuolat rūpinamasi.

4.20

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas skatina suvokti svarbiausias problemas, keliančias dėl sveikatos priežiūros sistemos rūpesčių Europos Sąjungai, jos vienybei bei aukšto lygio ekonomikos pajėgumui.

4.21

Reikia nagrinėti ir iš anksto numatyti problemas, norint paremti veikėjų profesinį judėjimą, nesutrikdant nacionalinių sistemų veiklos. Dėl problemų, kylančių šiuo klausimu, tai Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas tikisi, kad direktyvos projektas balsuojant dėl įvertinimo ir kompetencijos bus svarbus, naudingas ir būtinas dokumentas vidaus rinkos sukūrimui.

4.22

Numatytos priemonės yra naudingos ir prieinamos. Be to, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas mano, kad sveikatos priežiūros specialistų elgesio kodeksų derinimas yra naudingas ir bus gerai įvertintas.

4.23

Visa tai yra numatyta tam, kad būtų iš anksto įsivaizduojamas didelis sveikatos priežiūros specialistų trūkumas, pranašaujamas ateinantiems metams. Investavimas į sveikatos priežiūros specialistus yra atsiperkantis, rentabilus ir naudingas siekiant suteikti Europos Sąjungos piliečiams kokybišką sveikatos priežiūrą.

4.23.1

Gerinti sveikatą ir sveikatos priežiūrą diegiant informacijos ir komunikacijos technologijas.

4.24

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas mano, kad būtent iš čia kyla geriausi argumentai, pagrindžiantys sveikatos priežiūros sistemos reformą ir kokybės gerinimą Europos Sąjungoje. Keletas pagrindų jau yra.

4.25

Jau dabar veikia informacijos tinklai, ir pacientų organizacijos gali konstatuoti, kad jų prašymas buvo patenkintas. Vis dėlto svarbu būti atidžiam ir saugoti profesinę paslaptį, kai kalbama apie paciento ir gydytojo ryšius.

5.1

Savo 2003 m. liepos 16 d. nuomonėje Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, prieš įvertindamas savo politikos svarbą, pateikė pasiūlymų, Europos Komisijos jau atnaujintų, kadangi jos plėtojami argumentai yra nepakankamai susiję.

5.2

Valstybių narių bendradarbiavimas turi pabrėžti bendrus tikslus, palengvinančius nacionalinių planų įgyvendinimą, o atitinkamų rodiklių pasirinkimas leis atidžiai sekti sveikatos priežiūros politikos raidą kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje.

5.3

Komitetas primena, kad viena priemonė tampa būtina: viena stebinčioji institucija arba agentūra turėtų fiksuoti stebėjimus, tyrimus ir nacionalinės sveikatos priežiūros politikos pasikeitimus, visiškai palaikomus galiojančių subsidiarumo ir nacionalinės kompetencijos susitarimų: priežiūros kokybės gerinimo procesą, valdžios institucijų ir vadovų rūpesčius siekiant pagerinti visų viešųjų ar privačių priežiūros įstaigų veiksmingumą, geriausių sistemų kūrimą ir jų sujungimą į tinklą turtingoje ar skurdžioje Europos Sąjungoje.

5.4

Veiksminga ir nenutrūkstamai vykdoma užimtumo politika, kuria siekiama išvengti numatomų didelių trūkumų, nelaukiant prašymo.

5.5

Informacijos politikos palaikymas remiantis sveikatos priežiūros programomis, nustatant sistemos veikėjų – pacientų, specialistų ir sprendimų priėmėjų – informavimo trūkumus ir atsižvelgiant į Pasaulio sveikatos organizaciją ir Bendradarbiavimo ir ekonominės plėtros organizaciją.

5.6

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas gali tik pritarti Komisijos norui imtis kurti Laisvo bendradarbiavimo metodą (2003 m. liepos mėn. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė), iš anksto subtiliai apibrėžiant jos operacinį veikimo būdą ir sutarties sąlygas, susijusias, pavyzdžiui, su tokiais svarbiais aspektais:

6.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas iš tikrųjų jautriai reaguoja į tai, kad trys naujausi komunikatai būtų penkių Europos Komisijos generalinių direktoratų svarstymų rezultatas.

6.2

Tai įrodymas, kad Europos bendrija suprato svarbiausias sveikatos priežiūros politikos problemas baigiant kurti vidaus rinką ir toliau ją plėtojant.

6.3

Tai vienas iš pirmųjų atvejų, kai penki Europos bendrijos generaliniai direktoratai sujungia savo politinę valią, kompetenciją, veikimo būdus, susijusius su šiuo tikslu: suteikti įvairioms Europos šalims galimybes suvienyti savo sveikatos priežiūros politiką ir socialinę apsaugą visų Europos Sąjungos piliečių naudai.

6.4

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas iš šios programos tikisi sukurti savo stiprų Task, lengvą, bet pastovią struktūrą, stebinčią politikų darbus ir leidžiančią Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui dalytis savo įžvalgomis, ekspertizėmis, patirtimi šioje srityje, didele ir svarbia visiems Europos Sąjungos piliečiams.

20.5.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 120/60

—

Pasiūlymas dėl Tarybos direktyvos dėl konkrečios trečiųjų šalių piliečiams leidimo atvykti tvarkos vykdyti mokslinius tyrimus Europos bendrijoje.

—

Pasiūlymas dėl Tarybos rekomendacijos palengvinti trečiųjų šalių piliečiams leidimą atvykti vykdyti mokslinius tyrimus Europos bendrijoje.

—

Pasiūlymas dėl Tarybos rekomendacijos palengvinti valstybių narių vienodų trumpalaikių vizų išdavimą mokslininkams iš trečiųjų šalių, kurie keliauja Europos Bendrijos teritorijoje, kad vykdytų mokslinius tyrimus

1.1

Šio komunikato tema yra pasiūlymas dėl direktyvos ir du pasiūlymai dėl rekomendacijų dėl leidimo trečiųjų šalių piliečiams vykdyti mokslinius tyrimus Europos bendrijoje.